Belaukiant : prozos rinktinė 9789986397434

Citation preview

I GNAS ŠHI NI US

LI FTU V I Ų L IT HRATO ROS LOBYNAS

IGNAS ŠEINIUS BELAUKIANT prozos rinktinė

Wl L I F T U V O S

RAŠ YTOJ Ų S Ą J U N G O S L E I D Y K L A V

/

L

X

I

U

S

UDK 821.172-31 Še25

SERIJA LIETUVIŲ

LITERATŪROS

X X A M Ž I U S , NR.

LEIDŽIAMA

N UO 2005

S E RI J OS L E I D I M O

VISUOMENINĖ

VALENTINAS

-

KARBAUSKI AI

REDAKTORIŲ

DAUJOTYTĖ,

ČESLOVAS KARBAUSKI S,

M.

MECENATAI

ČESLOVAS IR R A M Ū N A S

VIKTORIJA

LOBYNAS.

29

ALGI S

TARYBA: KALĖDA,

P ET RAS P A L I L I O N I S ,

SVENTI CKAS

ISBN 978-9986-39-743-4 ISSN 1822-2307 € Sudarymas, straipsnis, romano vertimas, redakcinės pastabos, Sigute Radzev ičienė. 2012 ® Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012

LIETUVOS

IR

ŠVEDIJOS

RAŠYTOJAS

Igno Jurkūno Šeiniaus (1889-1959) asmenybė - unikalus dvikultūris reiškinys XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Švedijos litera­ tūros pasaulyje. Jo meninio žodžio paieškos, literatūrinis proveržis Lietuvoje ir branda Švedijoje, - bene vienintelė svari išimtis lietuvių ir švedų kultūriniame gyvenime. Ši knyga - vienintelis Lobyno to­ mas, pristatantis mūsų rašytoją, daug parašiusį ir kita kalba, žinomą Lietuvoje ir kitoje šalyje. Išskirtinumo esmė susijusi ne su pačiu žmo­ gaus buvimu gimtinėje ir svetur, o su gebėjimu menine dviejų kalbų, lietuvių ir švedų, ištarme perteikti savitą skirtingos tapatybės esmę. Išskirtiniu tampa tarsi dusyk gimusio talento, dusyk subrandintos meninės saviraiškos cikliškumas. Be to, Šeiniaus išgyventa dviejų kul­ tūrų patirtis buvo nauja ir savo ankstyvąja išraiškos forma. Tai, kas nestebintų šiandien pasaulio globalizacijos akivaizdoje, XX amžiaus pirmoje pusėje dar buvo labai netikėtas reiškinys. Skandinavijos kraš­ tai lietuvių literatūrai, išskyrus Igną Šeinių ir Jurgį Savickį, tebebuvo tolimoji šiaurė. Tad Šeiniaus, švediškai prabilusio lietuvių impresio­ nisto, asmuo ir kūryba tebekelia klausimą: ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje? Igno Šeiniaus kūrybinės biografijos pradžia, intensyvi raida ir ko­ kybinis apogėjus sutapo su dėsningomis meninio žodžio permaino­ mis Lietuvoje. Lietuvių literatūroje, XIX amžiaus bėgsme išgyve­ nusioje romantizmo ir pozityvizmo siūbavimus, nuo amžių sandū­ ros vis aiškiau brėžėsi modernėjančios meninės savimonės ženklai. 5

Sofijos Čiurlionienės „Lietuvoje“ (1910), Juozapo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainikas“ (1908) teorine ištarme argumentavo kismo būtinybę lietuvių mene. Tai Šeiniui kiek vėliau taps įsisąmoninta kū­ rybos premisa. O asmeninis susitikimas (1909) su Maskvos universi­ teto studentu Stasiu Šilingu, galima drąsiai sakyti, lėmė jauno tuo­ met dar savamokslio kūrėjo gyvenimo kelionę, kurioje literatūrinė saviraiška net ir pačiomis nepalankiausiomis jai aplinkybėmis išliko pagrindine dvasine siekiamybe. Ekspansyvus Šeiniaus proveržis lietuvių literatūroje, jo plačiaša­ kis talentas, pastangos išmėginti vis naujus kalbėjimo būdus šian­ dieną galėtų stebinti, bet sykiu ir paaiškinti ne visada lygiavertę rašytojo kūrybą, jos visumą. Savo dienoraštyje prisipažinęs1, kad tik vienuolikos pradėjęs mokytis lietuviškai (su tėvais bendravo len­ kiškai) ir savo jėgomis godžiai švietęsis, kiek vėlėliau per ketverius metus (1910-1914) sukūrė bene visą savo lietuviškosios kūrybos „aukso fondą“; jo net gyvenimo brandos kūriniais nebepavyks pra­ nokti. Romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914) ir „Vasaros vaišės“ (1914), lyrinės prozos rinkinys „Nakties žiburiai“ (1914), apysaka „Mėnesiena“ (1915) į lietuvių literatūrą atvedė ir naujos dvasinės sanklodos herojų, ir kitokį nei tradicijoje įpasta kalbėjimo būdą. Racionali suvoktis čia menininkui nėra svar­ bi; kur kas svarbesnė - intuicija, jausmas, mirganti nuotaika. Au­ tentiška pasaulio pajauta - štai tikrasis kūrybos postūmis. Jausmi­ nis potyris, prieštaringai išgyvenama meilė sudaro Šeiniaus kūrinių siužetinį brėžinį. Tačiau vaizduojami įvykiai - tarsi punktyras, pras­ minę vertę kuria gelminis atspindys - autentiška psichikos reakcija. Čia svajonės, sapnai, vizijos, atsiminimai tampa tikruoju gyvenimo 1Ignas Šeinius, „Dienoraštis. 1909“, in: M etai, 1998, Nr. 12, p. 110-114.

6

matymu, o vidinė žmogaus būsena - vieninteliu meno vertu išgyve­ nimu. Sklaidus pasaulio vaizdas ir jo psichinis vaizdinys tarsi natū­ raliai diktavo kitokį, nei lietuvių epikoje įprasta, pasakojimo būdą. Šeinius prabilo dar negirdėta kalbėjimo intonacija, impulsyviu pa­ sakojimo tempu: spontaniškais sakiniais, paklūstančiais ne minties logikai, bet jausminiam intonavimui. Epinis tekstas tarsi perėmė išpažintinės lyrikos dėsningumus. Meninio žodžio patirtyje tai va­ diname impresionistine pasaulėjauta ir raiška. Šeinius, penkių de­ šimtmečių dvikalbės kūrybos kelyje išbandęs žanrų įvairovę ir ne­ vienalytę raiškos stilistiką, niekada nepamiršo impresinės. Ji net ir racionaliuose publicistikos tekstuose, pavyzdžiui, „Raudonasis tva­ nas“ (1940), „Raudonasis tvanas užplūsta“ (1945), išliko autentiš­ kumu pulsuojančia kūrinio arterija. Intuityvizmu pagrįsto meno su­ vokus Šeiniaus buvo išties gili ir nuosekliai brandinta dar studijų Maskvoje metu (1912-1915). Igno Šeiniaus lietuviškosios kūrybos vertinimas šiandienos litera­ tūrinėje sąmonėje yra gerai žinomas. Gana paminėti Janinos Žėkaitės monografiją „Ignas Šeinius“ (1999), Juozo Stonio analizę jo knygoje „Psichologizmas ir lietuvių proza“ (1979), Birutės Ciplijauskaitės, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Kubiliaus straipsnius. Impresionis­ to, lietuvių epikos modernintojo vardas monumentaliai nukaltas lie­ tuvių literatūros istorijos puslapiuose. Ir vis dėlto tai - tik viena šios patirčių turtingos asmenybės pusė. Kur kas menkiau, o gal ir visai menkai šiandienos vaizduotėje brėžiasi švediškojo Šeiniaus bruožai. Dėl to įvadiniame straipsnyje plačiau apžvelgiama kaip tik šioji jo kūrybos dalis.

7

+++ Igno Šeiniaus keturių dešimtmečių palikimą Švedijoje (1917-1959) sudaro šešios švedų kalba išleistos įvairių žanrų knygos ir antra tiek nepublikuotų kūrinių - spaudai parengtų mašinraščių, daugiau kaip aštuoniasdešimt publicistinių straipsnių periodikoje. Tokio aruodo pakako, kad Šeiniaus vardas būtų įrašytas ir į švedų literatūros isto­ riją. Rašytojo likimo išties užtektų dviem: Ignui Jurkūnui Šeiniui, prozos modernintojui XX a. pradžios lietuvių literatūroje; ir Ignui Jurkunui Scheyniui, nuosaikioje švedų literatūros tradicijoje švediš­ kai prabilusiam baltiškajam balsui. Tiesa, lietuviams jis - impresio­ nizmo kūrėjas - klasikas. Svetur tituluojamas kukliau, tačiau - ne paraščių figūra; minėtas ir tebeminimas, nes kitados yra drumstęs vėsų švedų pragmatizmą keistomis, psichologiškai niuansuotomis įžvalgomis, netikėtu potekstės aktualumu, vidinio regėjimo poetika. Šie savistabos ir saviraiškos būdai nebuvo įprasti švedų meninio žo­ džio tradicijai. Igno Šeiniaus2kūrinius, rašytus švedų kalba, chronologiškai gali­ ma skirstyti į du laikotarpius: ankstyvąjį, trukusį 1917-1927 m., ir vėlyvąjį, 1940-1959 m. Tarp jų įsispraudusį laiką pasiglemžė vi­ suomeniniai reikalai, tarnybinės pareigos Lietuvoje (1933-1935 m. Šeinius redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“, 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju spaudos reikalams, 1939— 1940 m. buvo Raudonojo Kryžiaus Lietuvos skyriaus atstovas) ir Švedijoje (1940-1946 m. skaitė viešas paskaitas Švedijoje, Danijo­ je, Suomijoje, 1944-1954 m. redagavo politinių straipsnių rinkinius, dramatiškai bendradarbiavo Lietuvių komitete, Švedijos lietuvių 2 Skandinavijoje publikuotus bei rankraštinius kūrinius autorius pasirašo Ig­ nas Jurkūnas Scheynius.

8

bendruomenėje, nuo 1953-iųjų atstovavo lietuvių išeivijai Skandi­ navijoje, tarpininkavo Švedijos verslininkams Lietuvoje, dirbo Šve­ dijos Kooperacinės sąjungos Sveriges Kooperativa Forbundet na­ riu). Grožinės kūrybos kelią įvairino gausi Šeiniaus publicistika, pasklidusi lietuvių („Dirvoje“, „Gabijoje“, „Lietuvių dienose“) ir švedų („Dagens Nvheter“, „Svenska Dagbladet“, „Stockholms dagbladet“, etc.) periodikoje. Odisėjų Švedijoje pradžia - 1915-ųjų gruodis, kai rašytojas Lie­ tuvių draugijos nukentėjusiųjų nuo karo šelpti Centro komiteto buvo pasiųstas į Švediją rūpintis pagalba tautiečiams. Šeiniaus uoli, ra­ cionali organizacinė veikla, matyt, lėmė vėlesnę diplomato karjerą. Dirbusį 1919-1922 m. vedėju Stokholmo, vėliau Kopenhagos spau­ dos biure, pirmuoju sekretoriumi Lietuvos atstovybėje Kopenha­ goje, pasiuntiniu Helsinkyje tarnavusį Šeinių Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1923 m. skyrė valstybės pasiuntiniu Skandinavijos kraš­ tams, reziduojant Stokholme. Tuomet jis jau buvo spėjęs ir asme­ niškai integruotis į skandinavišką gyvenimą - 1917 m. susituokė su švede Gertrūda Sydof, kuri, beje, įtakingais asmeniniais ryšiais nema­ žai nuveikė, kad jaunasis lietuvių rašytojas, ypač kūrybinės veiklos pradžioje, būtų pastebėtas Švedijos literatūriniuose salonuose. Igno Šeiniaus, Lietuvos diplomato Skandinavijos kraštuose, karjera sėk­ mingai klostėsi, net klestėjo bemaž dešimtmetį - iki pat 1926-ųjų. Ne per iškilnu sakyti, kad klojo pamatus Lietuvos diplomatijos tra­ dicijai Skandinavijoje, grūmėsi tarptautinėje politikos arenoje už jaunos valstybės teises, numatydamas ir įveikdamas klastingas poli­ tinių tos valstybės nedraugų užmačias. Šeiniaus darbo aplinkoje mir­ gėjo įvairiausio rango asmenų, buvo įsuktas diplomatinių priėmimų, dalyvavimų, atstovavimų, prezentavimų perpetuum mobile. Neįkai­ nojama patirtis politikui, valstybės veikėjui. O sykiu - neabejotinas 9

pasitikėjimo savimi mandatas jaunam lietuviui Švedijoje. Atrodė, kad sėkmės karuselei nėra priežasčių sustoti... Tačiau 1927 m., Lie­ tuvos užsienio reikalų ministerijoje susiklosčius nepalankiai nuos­ tatai dėl Lietuvos reprezentavimo Skandinavijoje Šeiniaus kaip diplomato atžvilgiu (mat buvo ne sykį kritiškai viešai išsitaręs apie 1926-ųjų įvykius, pavadinęs juos diktatūros įsigalėjimu Lietuvoje), jausdamas širdyje apmaudą po keblių pasiaiškinimų su Lietuvos biu­ rokratais, jis buvo priverstas pasitraukti iš diplomatinės arenos. Vė­ liau, draugų padedamas, vis mėgindavo susigrąžinti jei ne prarastą diplomato tarnybą, tai bent panašų reprezentacinį darbą kur nors Užsienio reikalų ministerijos valdose. Kol reikalai išsispręs, buvo susiradęs vertėjo, verslo tarpininko švedams, turėjusiems biznio ke­ tinimų Lietuvoje, pareigų. Šeiniaus padedamas į Lietuvos rinką atėjo Švedijos degtukų monopolis, asfalto ir kelių tiesimo įmonės. Lietu­ von jis lydėdavo Švedijos kultūros žmones, padėdavo rengti įvai­ rias pasiekimų parodas. Oficialus Šeiniaus kaip diplomato karjeros saulėlydis lyg ir dėsningai vėl nušvietė aukštą padangę literatūrinės kūrybos skrydžiui. 1927-1959 metais rašymą derindamas su pra­ gyvenimą garantuojančia veikla, visuomenine politiko praktika, dar­ bu Švedijos kooperacijos sąjungos archyve, žurnalistika Švedijoje ir Lietuvoje, jis subrandino švedų kalba išreikštą savitą meninio žodžio pasaulį. Šeiniaus švediškosios kūrybos pradžia šliejasi prie jo politinės vi­ suomeninės veiklos ištakų. 1917-aisiais Stokholme publikuojama kul­ tūros apybraiža „Litauisk kultur“ („Lietuvių kultūra“), 1918-aisiais eilėraščiai proza bei noveletės „Natt och Sol“ („Naktis ir Saulė“), gausi publicistika. Vėlyvesniųjų dešimtmečių publicisto patirtis grės­ mingoje istorijos akistatoje - Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokariu - subrandina kur kas gilesnę įvairiažanrę kūrybą: 10

1940 m. istorinės publicistikos knygą „Den rodą floden“ („Raudo­ nasis tvanas“), 1942 m. istorinį romaną „1 vantan pa undret“ („Ste­ buklo belaukiant“), 1943 m. kelionių apybraižą „Den rodą resan“ („Raudonoji kelionė“), 1945 m. publicistinę diskusijų knygą „Den ro­ dą floden svammar over“ („Raudonasis tvanas užplūsta“), 1949 m. publicistikos knygą ekonomikos klausimais „Resan i samverkans Sverige“ („Kelionė po kooperacinę Švediją“). Be abejonės, kaip išbaig­ tus, visaverčius kūrinius turime paminėti ir leidybai paruoštus Šei­ niaus rankraščius. Bene anksty viausi tokie kūriniai - 1918 m. para­ šytos šmaikščios novelės „Himmelrikets undergang“ („Rojaus nuopuolis“), „Sagan om aret 1918“ („1918-ųjų sakmė“), 1920 m. komedija „Diplomater“ („Diplomatai“), 1923 m. istorinė vizijų dra­ ma „Den nya harskaren“ („Naujasis valdovas“), 1942 m. komedija „Sma ofullkomligheter“ („Trūkumėliai“). Šiandien gretinamųjų stu­ dijų atrodo vertas Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe“. Tai savotiškas 1934-ųjų lietuviško „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ va­ riantas. 1947 m. Šeinius švedų kalba parašo romaną „Kom nėr till jorden“ („Nusileisk ant žemės“), satyrinę apysaką „Professor Bror Palmlund blev inte gift“ („Profesoriui Bror Palmlundui netenka ves­ ti“), 1952-aisiais romaną „Kentauren gnaggar“ („Kentauras žven­ gia“); švediškosios kūrybos kelią užsklendžia gausi publicistika. Rank­ raštiniu pavidalu Šeiniaus bloknotuose yra išlikęs ir nebaigtas roma­ nas „Guldhunden“ („Aukso šuo“). įsiklausant į baltiškąjį Igno Šeiniaus balsą, skambėjusį švedų lite­ ratūroje keturis dešimtmečius, maga stebėti jo kaitą: rasti dvikultūrės raiškos pradžią, sekti savo ir svetimo moduliacijas, viltis išgirsti galutinę kokybinę to skambėjimo dermę. Ieškant šito kalbėjimo išta­ kų, pravartu susitelkti į du šaltinius. Vienas jų savotiškai ruošė dir­ vą švediškajam diskursui, tai - Šeiniaus Maskvoje rašytas ir, rodos, 11

A. Šaniavskio universitete gintas diplominis darbas (pateiktas ir moks­ lo darbų konkursui) meno filosofijos klausimais, „Meno filosofijos įvadas“3, 1915, o kitas jau švedų kalba formulavęs pamatines rašyto­ jo nuostatas, tai - kultūrologinė apybraiža „Lietuvių kultūra“4, 1917). Šeiniaus „Meno filosofijos įvadas“ - tai teorinis meno raidos dėsnių, tendencijų apmąstymas, subjektyviai racionalus mintijimas apie kū­ rybinę sąmonę, meninę suvoktį. O „Lietuvių kultūra“ - pirmasis švedų kalba publikuotas Šeiniaus kūrinys, pateikęs jau literatūriškai trans­ formuotus meno teorijos teiginius, kuriuos autorius argumentavo konkrečiais meno pavyzdžiais ar objektyvizacijai sunkiai pasiduodančiomis savo interpretacijomis. „Lietuvių kultūra“ šiandieną galė­ tų būti svarbi dviem požiūriais: kultūriniu-istoriniu ir kūrybinės suvokties. Kultūrinis-istorinis žvilgsnis leistų stebėti Šeiniaus filosofi­ nės ir estetinės minties brendimą, lėmusį švediškąją rašytojo kūrybą, o poetikos interpretacija skverbtųsi į individualios raiškos, literatū­ rinių įtakų, filosofinių įtekmių klodus. Igno Šeiniaus prozinių eilėraščių ir novelečių knyga „Naktis ir Sau­ lė“5 - įdomus filosofinių-estetinių nuostatų, išdėstytų apybraižoje „Lietuvių kultūra“, patvirtinimas grožinės literatūros tekstu. Jame atsiveria keliašakės, daugiažanrės Šeiniaus kūrybos plėtra, išryškėja pirmieji intertekstualumo daigai. Minties semantika plėtojama dvie­ jų lyg ir savarankiškų šakų vainikais: Gamtos (jos reiškinių, gaivalų) ir Žmogaus (jo būties ir kūrybos). Ši paralelė, atrodytų, puikiai pažįs­ tama lietuvių poetinio pasaulėvaizdžio kontekste. Bet neskubėkime! 3 Ignas Jurkūnas Scheynius, Введение в философию искусства, Diverse, Stockholm: Riksarkivet, vol. 5. 4Ignas Jurkūnas Scheynius, Lita u isk kultur, Stockholm: Ord och Bild, 1917. ■' Ignas Jurkūnas Scheynius, N a tt och Sol, Stockholm: Svenska Andelsforlaget, 1918. 1915-1918.

12

Šeinius jau „Meno filosofijos įvade“ atsiribojo nuo paralelinių sąsa­ jų, pančiojančių gamtos ir žmogaus semantiką ir poetiką. Taigi ne­ nuostabu, kad ir prozinių eilėraščių būties, jos prasmės, išminties branduolys talpinamas ne įprastoje paralelės logikoje, o egzistenci­ nio tapsmo paradoksuose: gamta ir žmogus - tai didingos ir sava­ rankiškos pasaulio būties jėgos, tačiau savo vertę jos geba išmatuo­ ti, suvokti tik susiliesdamos. Švedijos archyvinė literatūros kon­ teksto medžiaga liudija, kad tenykštį skaitytoją stebino keistas Šeiniaus poezijos miražas, aliuzijų ūkai, metaforų lieptai. Lietuviui metaforiškai mąstyti - įprasta, o švedų meninio žodžio patirčiai tai nebūdinga. Lietuviškų ir švediškų estetikos bruožų dermė „Naktyje ir Saulėje“ buvo sąmoningas autoriaus ketinimas lyrinio žodžio erd­ vėje jungti dvi kultūras. Poetizuojamos gamtos ženklai, alegorizuojantys žmogaus egzis­ tencinę vertę, čia atsivėrė švedų poezijos tradicijai netikėta pras­ mių įvairove. Šeiniaus eilėraščių savitumas buvo išskirtinis savo fi­ losofiniu meditatyvumu, alegoriniu mintijimu, nebūdingu skandi­ navų poetiniam pasaulio intonavimui. Čia meninis vaizdas esti paprastas ir vienaplanis, skaidrus kaip pati Skandinavijos gamta, o gal ir būties suvokimas.

+++ Ryškiausias pėdsakas Igno Šeiniaus švediškosios kūrybos patirtyje sie­ jamas su epika. Rašytojo švediškosios epikos, ypač romanų, pasaulis nėra vientisas: fabulos brėžinyje atsiduria įvairiašakė žmogaus patir­ tis (istorinė, socialinė, asmeninė, net virtuali), charakterių kūrimo būdai pasitelkia kelis modelius (psichologinį, filosofinį, satyrinį, vi­ suomeniškai aktualizuotą), erdvėlaikio sklaida kilnoja iš tarpukario 13

Lietuvos kaimo ar miesto į šeštojo dešimtmečio Švedijos sostinę ir provinciją, prieškario Vokietiją ar Italiją, net į sąlyginę, fantazijos aplinką. Todėl nenuostabu, kad margą būties pažinimą romanuose antrina epinio pasakojimo įvairovė - nuo mimetinio ir tezinio kal­ bos būdo iki gilios analitinės perspektyvos. Švediškieji Šeiniaus romanai buvo rašomi sąmoningai kreipiantis į vienintelį adresatą - Švedijos skaitytojus. Siekti jų susidomėjimo ra­ šytojui nesutrukdė net ir labai skirtingas pasakojamų istorijų pama­ tas: romanų „Stebuklo belaukiant“ ir „Nusileisk ant žemės“ aktuali­ jos sutelktos į tarpukario Lietuvą, „Kentauras žvengia“ perkelia skai­ tytoją į modernų šeštojo dešimtmečio Stokholmą, „Aukso šuo“ siužetu įtv irtina naują, švediškai lietuvišką, raiškos situaciją; fantastikos ele­ mentų kupiną romaną „Siegfried Immerselbe“ jo erdvėlaikis (kad ir turėdamas konkrečiai įvardytus orientyrus - fašizmo įsigalėjimą Vo­ kietijoje ir Italijoje) talpina virtualiame pasaulyje. Kita vertus, išreikš­ dami sklaidžią įvykių, vertybinių nuostatų ir meninių idėjų įvairovę, visi švediškieji Šeiniaus romanai žanro poetikos požiūriu išlieka ste­ bėtinai vientisi. Šiame Lobyno tome pristatomas Igno Šeiniaus romanas „Stebuklo belaukiant“ (1942) ir prasminiu, ir žanro poetikos aspektu - dau­ giasluoksnis. Paraleliai tiesiamos dvi fabulinės šakos: Lietuvos istori­ nės permainos, 1940-aisiais sovietų karinėms pajėgoms okupavus šalį; ir Gervydžių šeimos, su ja susijusių žmonių likimai, gyvenimo pervartose pasirinkus vienokią ar kitokią istorinę, politinę, moralinę laikyseną. Romane, tragiškai kontrastuodami, susiduria lūžtančio lai­ ko klodai: kupinas prasmės Lietuvos nepriklausomybės dvidešimt­ metis ir po sovietų okupacijos porą mėnesių trukusi (tiek apima ro­ mano fabula) istorinės griūties beprasmybė. Bemaž simbolišką per­ vartą patiria erdvė: dvasiškai pati tikriausia - protėvių ir tėvų kurtas 14

namų pasaulis - tampa pačia nesaugiausia, kai žmogų pasiglemžia jam visai nepažįstama aplinka, iš kurios atsibastę svetimo krašto įsibro­ vėliai. Romano visuma įgyja ryškų prasminį poliariškumą: išorinį veiksmą bei vidinių išgyvenimų patirtį skaido vakar-šiatidien antite­ zė, istorinę ir asmeninę patirtį veikėjus nuolat verčia permąstyti čiasvetur situacija, personažų savivoką nepaliauja seikėti mes-jie prieš­ prieša, o egzistencinės prasmės paiešką blaško alternatyva gyventižūti. Semantinė prieštara, nulemta vertybių ir antivertybių virsmo, tampa pamatine prasmine ir struktūrine romano ašimi, centru, pritraukiančiu vaizduojamus įvykius, istorinę informaciją, persona­ žus su jų charakterių raida, pasakotojo (šiuo atveju - ir autoriaus) dvasinę laikyseną. Ir patį skaitytoją vertybinė nuostata kryptingai orientuoja į bekompromisinį fikcinės (o sykiu istoriškai autentiškos) tikrovės suvokimą. Romano pagrindu imtas istorinių įvykių autentiškumas šiandieną tarsi provokuotų sakyti, kad „Stebuklo belaukiant“ - tai publicistika (pvz., Šeiniaus „Raudonasis tvanas“, kurio istorinius įvykius atkar­ toja romanas), įvilkta į meninio teksto drabužį. Ir vis dėlto romano žanrą šiuokart grindžia personažai, kurie išgyvena realiuosius istori­ jos įvykius, taip sugestionuodami patį vaizduojamą nefikcinį pasaulį. Tik personažų vidinės įtaigos dėka gali patirti būseną, kada, ištikus gyvenimo virsmui, nebelieka jokios viltingos ateities. Ne menkiau svarbi, nei įvykių kaita, tampa psichologinio potyrio drama. Istori­ nio lūžio akistatoje praeitis švyti tartum prarasta vizija, o lemčių griū­ tis, žmogui nė nespėjus atsitokėti, išgyvenama spontaniškai ir be ga­ lo autentiškai. Romano pagrindinių personažų pora - inžinierius Ta­ das Ingaunis ir jo jaunoji žmona Birutė Gervydytė - traukiasi iš Lietuvos, tai išgyvendama kaip patį nelogiškiausią savo dvasinės bū­ ties, asmeninės savivokos žingsnį; jaučiasi tartum gaisro genami miško 15

žvėrys, paklūstantys gyvybiniams instinktams. Gniuždanti beprasmy­ bės logika negailestingai drengia ne tik teigiamus romano veikėjus (jų vertybinis poliariškumas kūrinyje labai ryškus!) - teisėją Petrą Gervydį, jauniausiąją Gervydžių atžalą Elę, kunigą Mantvilą, - bet ir paklydėlius, laiku nesuvokusius tautos bei savo pačių prapulties, gabų inžinierių Joną Varną, vidaus reikalų ministrą Kripą Karną, Lietuvos komunistų partijos sekretorę Rozaliją Medinienę - ir, ži­ noma, neigiamus - NKVD vadą Valdajevą, eilinius enkavedistus, ru­ sų kareivius. Asmeninis žlugimas, neteikdamas išimčių, klastingai bet, suprask, dėsningai - tyko ir politiškai nesusivokusiųjų, ir iš pri­ gimties niekšų. O kad šioje istorijoje būtų nors truputį atseikėta eg­ zistencinės teisybės (autorius neiškenčia be įsivaizduojamo lėmėjo vaidmens!), minėtiems paklydėliams romane suteikta galimybė tra­ giškai praregėti; bet tada pakeisti jau nieko nebeįmanoma... Šeiniaus „Stebuklo belaukiant“ žanrinis tipas apibūdintinas kaip istorinis romanas, nors istoriškai aktualizuotos fabulos meninė trans­ formacija ir nėra įgijusi vieningos poetikos. Realusis vaizduojamų įvykių pobūdis Šeiniaus romane, rodos, savaime siūlo dairytis sąsajų su aktualaus laiko publicistika, knyga „Raudonasis tvanas“. Aktuali­ jas perima romano tematika bei problematika (istorijos lūžio, tautos likimo, asmens apsisprendimo, egzistencinio trapumo), o meninė kal­ ba visa pagilina, išplėtoja. Apskritai kūrinio meninė prigimtis nule­ mia teksto ir potekstės ryšį, kuris aptariamajame romane įgyvendina du uždavinius: tampa svarbiu personažų dvasinės patirties argumen­ tu ir praturtina istorinio veiksmo foną. Pastarąją paskirtį kūrinyje atlieka, pavyzdžiui, į tekstą įtraukti mitologinės lietuvių kultūros ritua­ lai, tautos mentaliteto, istorinės sąmonės komentarai, liaudies dai­ nų stilistinės „citatos“ - visas savotiškas romano intertekstualusis lygmuo. Istorinės politinės aktualijos, skirtingai nei publicistikoje, 16

grožiniame kūrinyje pasitraukia į meninės išmonės foną. Ant publi­ cistinio pamato, ręsto „Raudonajame tvane“, dabar iškyla kur kas išraiškingesnis istorinio romano statinys. Jo įtaigai bei meniškumui pasitarnauja ne tik Šeiniaus publicisto įžvalga, bet ir Šeiniaus subti­ laus impresionisto lietuviškoji patirtis. Siužetu susieti prasminės įvairovės klodai - autentiški istorijos įvy­ kiai, fikciniai personažų likimai ir naratoriaus-autoriaus nuostatos romane nulėmė nevienalytį pasakojimo būdą. Tačiau kolektyvinės sąmonės orientyrai čia bene ryškiausi iš visų 1940-1959 metų laiko­ tarpiui priklausančių rašytojo kūrinių. Jau pati istorinės fabulos ašis, lietuvių tautos likimas istorinio lūžio akistatoje lemia objektyvizuoto kalbėjimo prasmę, o neretai ir tokios ištarmės pirmenybę šalia kitų romano intonacijų. Autorius pasakotojo vardu imasi tiksliai, kar­ tais net dokumentiškai perteikti istorinių 1940-ųjų įvykių tėkmę. Ro­ mane dramatiški personažų likimai nuolat supinami su gausiais vals­ tybės oficialių pranešimų tekstais, naratoriaus politiniais komenta­ rais, geopolitinės situacijos apžvalgomis, šimtmečius atitolusios istorijos aliuzijomis. Tačiau realios istorijos realūs faktai kūrinyje, rodos, dažnai lieka tik meninės išmonės fonu, atliekančiu išskirtinai informatyvią funkciją, nes skaitytojo pagavas nesiliauja valdžiusi fabulos intriga, vyniojama su nuotykiniam romanui būdinga įtam­ pa. Iš tiesų, žinant Šeiniaus ketinimus rašant romaną „Stebuklo be­ laukiant“, aiškėja, kad kaip tik veiksmo fonui buvo skiriamas pa­ grindinis autoriaus dėmesys. Rašytojas, kaip ir „Raudonojo tvano“ atveju, rūpinosi įtaigiai ir tiksliai papasakoti Švedijos visuomenei apie Lietuvos tragediją6. Kaip tik veiksmą, charakterius lydintis romano 6 1942 m. I. Šeiniaus laiškas leidyklai „Fahlcranz och Gumalius“, Stock­ holm: Riksarkivet, Vol. 5.

17

fonas atvėrė ir pagrindė tautos vertybinių nuostatų - istorinių, eti­ nių, estetinių - argumentaciją. Šiandieną sakytume, kad žanro poeti­ kos prasme regime paradoksalią kūrinio padėtį: įprastinės struktū­ rinės hierarchijos ardymą, kada siužeto fonas tampa semantiniu viso romano akcentu. Šią savybę, matyt, turėtume vertinti dvejo­ pai. Viena vertus, vakarietiškam romanui ne svetima apie globalius ar egzistencinius dalykus prabilti kontekstinėje plotmėje, svarbiau­ siąją areną užleidžiant fikcijos intrigai. O antra - kaip tik ši para­ doksali raiškos plotmių kaita išskiria Šeiniaus romaną iš lietuvių romano tradicijos. Turint galvoje Šeiniaus švediškosios epikos visumą, galima numa­ nyti, kad „Stebuklo belaukiant“ buvo savotiškas mėginimas derinti lietuviškosios (impresionistinės) ir švediškosios (publicistinės ir rea­ listinės) epinės raiškos patirtį, išskleidžiant ją nauju, polifonišku, ro­ mano poetikos variantu. Vertindami tris vėliau parašytus romanus, šiandieną galėtume (kad ir šiek tiek aprioriškai) apibendrinti: Šeiniaus romanų chronologinė branda įprasmina rašytojo niekada nenutrūkusią kelionę modernėjančios švedų epikos įkalne. Kaip šiandieną galėtume vertinti lietuviškai švedišką Šeiniaus kūry­ bos dialogą? Kaip įvykusį ar kaip ne itin sėkmingą?.. Pirmąjį Šei­ niaus švediškosios kūrybos etapą, iki 1940-ųjų, galime laikyti savo­ tiška Lietuvoje (ir Maskvoje) brandintos kūrybinės sąmonės tąsa; tik diskursas - kitakalbis. Literatūrinė savimonė išlieka svarbi ir antra­ jam švediškosios raidos tarpsniui, nuo 1940-ųjų. Tačiau pamėginę apibendrintai įsivaizduoti dvasinį, filosofinį „lietuviškumo“ intensy­ vumą Šeiniaus švediškojoje kūryboje, išvystume jį it punktyrą, laike vis labiau blankstantį, nors niekuomet neišnykstantį. Galima numa18

nyri, kad menininko jaunystės dvasingumą ir tautinę tapatybę pama­ žėl graužė dviejų kultūrų nesusikalbėjimo grėsmė . Tai ypač akivaiz­ du grožinėje publicistikoje. Sakymo-pasakymo paradoksas užprog­ ramuotas jau apybraižoje „Lietuvių kultūra“. Paradoksas - apybrai­ žoje švedų kalba buvo įvardytos vis dar aktualios lietuvių estetikos takoskyros: atotrūkis tarp pozityvistinės bei romantinės esmės ir li­ teratūrinės savimonės slinktis nuo romantiškojo modernizmo link skaidrėjančių modernistinių formų. Paradokso rezultatas - neįvyku­ si kultūrų komunikacija, arba išsklidęs lūkesčių horizontas: lietuvių estetinės suvokties kontekste ši Šeiniaus pozicija liko nežinoma (juk aiškinta švediškai!), o numanomas adresatas, švedų skaitytojas, in­ formacijos apie lietuvių estetikos raidą tiesiog nesuprato, nes jo ne­ saistė prigimtiniai estetinės pajautos ryšiai su aptariamu objektu. Gyvenimo saulėlydyje Šeinius įtikinėjo save natūraliai sutapęs su švediškąja gyvensena, tad ir savivoka. Jo asmeninio archyvo duome­ nys tvirtina, kad paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį, 1950-1959 m., rašytojas iš tikrųjų vis labiau tolo nuo Lietuvos - tarsi atsiduodamas srauniai švediškosios gyvensenos tėkmei. Skaudžiai išgyvenęs dėl ne­ pavykusių, nors daug pastangų reikalavusių, politikos akcijų bei pe­ ripetijų (vadinamoji Baltų pabėgėlių byla 1946-aisiais, konfliktai su BALF’u), jis sąmoningai traukėsi į asmeninio gyvenimo užutekį. Ir vis dėlto, turėdami galvoje gausią, dramatiškai permainingą dvi­ kalbę Šeiniaus kūrybą, šiandieną galime ne tik reziumuoti: meninin­ kas Šeinius, brendęs Lietuvoje ir bemaž penkis dešimtmečius gyve­ nęs Švedijoje, išsaugojo nuostabos ir susižavėjimo kupiną žvilgsnį; ’ I. Šeinius savo dienorašty je 1949 m. yra vaizdžiai išsitaręs: „Mes, lietuviai, mąstome vien širdimi, o šiauriečiams duok argumentą. Tiki vien daiktu, faktu. Protu.“

19

bet ir turime padvejoti: ar iš tiesų to žvilgsnio niekada nedrumstė kažko neišsipildžiusio jausmas, neblukino ilgesio Lietuvai šešėlis?.. Vartydami pageltusius rašytojo dienoraščių lapus, asmeninę kores­ pondenciją, galime pastebėti, kad Šeiniaus individualiame santykyje su Švedija išryškėja tarsi dvi potyrių fazės: diplomatinės karjeros įkalnė ir dvilypės tapatybės - Švedijon sugrįžusio išeivio - paradoksas. Abi jos paliko pėdsakų ir kūryboje. Asmeniniame rašytojo archyve laikui bėgant išvystame keičiantis ir patį Igną Šeinių kaip žmogų. Tad šian­ dieną jo lietuviškosios ir švediškosios biografijos ir kūrybos visuma gali padėti atsakyti į klausimą, kas jis, tikrasis Ignas Jurkūnas Šeinius.

SI GUTĖ

R A D Z KV I Č I HN Ė

20

KUPRELI S VI ENOS PAVASARIO DI ENOS PASAKA

ROMANAS

I

Jau, rodos, niekas man nekliudys. Vėl rašau. Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaiz­ dų pasaulyje. Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rū­ kuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vė­ sios girios ten nuskendę. Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga. Blyksterės, žybterės mintis, ir vėl išnyksta. Sugauti neįsten­ giu. Ramu šiandien visur. Anapus durų skubūs žingsniai. Į mane kas ateina. Tegul sau. Jeina tėvas. Sustojęs šypsos. - Žinai, Ignasėl, ko tavęs prašysiu? - Šiandien nieko negaliu įspėti. Pasakyk. - Pirmai prižadėk. - Ne, taip bijau. - Nėr ko bijoti. Darbas bus nedidelis. Jdomu, ką jis sugalvojo? - Na, vis tąsią. 23

- Gerai! - uždėjo man ranką ant peties. - Nueik mano vietoj malūnan. Nueičiau pats, bet šiandien turiu nuvažiuo­ ti mugėn: reikia Širmį parduoti. - Kuprelis vienas jokiu būdu nemals, - pastebėjo tėvas, kad mano veidas niaukėsi. - Sakė: „Kai tik pamatysi, kad sparnai sukasi, tuojau ir eik.“ Jau sukasi - Kuprelis pradė­ jo malti. Aš galvoju: „Būti šiandien, tokią dieną, malūne tarp miltų!“ Tėvas turbūt spėjo mano mintį: - Tu manai, kad jis laikys tave visą laiką prie pikliaus? Jam smagu bus su tavim pasišnekėti. Juk žinai, kad jis tave mėgsta? - Bet aš šiandien galvojau apie kitą darbą. - Nesisukinėk... Grūdų nedaug nuvežiau. Vėjas, matyt, bus geras, spustersit, ir nepamatysi, kaip sumalsit... Ir tau bus geriau. Senus pažįstamus pamatysi. Jau penkta die­ na, kai parvažiavai, o dar niekur nebuvai išėjęs. Svečias esi, neturi ko namie užsidaręs sėdėti. Dabar dienos to­ kios gražios. Padėjęs plunksną, žvilgterėjau langan. Diena atrodė tikrai nuostabi. Oras skaidrus, medžiai nauju žalumu žvaga. Ir pro langą buvo jaučiama, kaip pavasario sula oru sunkias. - Eisiu! - atsistojau. Tėvas patenkintas išėjo kinkytis.

24

II

Man gaila Širmio. Mes beveik drauge augom. Kokios dvylikos jį dveigį pratinau jodinėti. Dar ir dabar turiu pirmo pratimo žymę kaktoje. Širmis, matomai, aiškiai buvo nusistatęs žmogaus jungo nenešti, todėl pratinimas ėjo nepaprastai pamažu. Numetęs mane, vienok visuomet su­ stodavo ir, palenkęs galvą, lyg ironingai žiūrėdavo, kaip vy­ ko mano atsistojimas. Pratinimo kova, vieno ir kito užsispyrimas padarė mus gerais draugais. Sugrįžus man pavasariais namon iš mokyklos, jis žveng­ davo iš džiaugsmo. Širmis mėgdavo dalyvauti arklių lenktynėse. Joti tuomet juo būdavo nepaprastas smagumas. Jaučiau tiesiog, kad jis turėjo tokį pat norą, kaip ir aš: laimėti. Laimėdavom, žino­ ma. Visuomet. Nusiminę konkurentai, sodžiaus vaikinai, guosdavo save: „Žaibas, o ne arklys! Dalyvaujant jam lenk­ tynėse, gero negali būti.“ Bet Širmis mėgo ir gerai pavalgyti. Mėgiamiausias jo val­ gis buvo žaliuojančios avižos. Jei ir kažin kaip pririštum jį kur pievoje, bet jei tik kokio kilometro artumoj yra avižos, niekas negelbės. Širmį mėgom ne tik mes visi namie, bet ir mūsų šuva Mur­ za. Murza saugodavo Širmį ganykloje. Taip pat jam ir avi­ žose besiganant. Būdavo, ateina kas ir sako: - Eikit išvarykit savo arklį iš mūsų avižų. Murza kaip pa­ siutęs nieko neprileidžia. 25

Murzos jau kelinti metai nėra. Širmis paseno, apyrambis pasidarė. Bet tėvas vis dar nenorėjo jo parduoti. Nors šiaip ir mėgo keisti arklius. Tik antradienį beariant Širmis atsigu­ lė vagoje. Iš nuovargio. Ir nenorėjo keltis. Mes supratom, kad dabar jau teks Širmiui išvažiuoti pa­ skutinį kartą mugėn. Bet vakar ir užvakar tėvas dar tylėjo. Matyt, galvojo ir svarstė. - Rudenį arkliai pigesni. Dabar ir parduot lengviau, - sa­ ko tėvas, sėsdamas vežiman ir imdamas vadeles. Tie argu­ mentai ir nulėmė. Širmis išėjo iš kiemo lėtai, tarytum nujausdamas ką. Aš ir motina išlydėjome jį akimis. Man prabėgo viena juosta daug atsiminimų apie Širmį, apie mūsų dalyvavimą lenktynėse ir apie tai, kaip jis kartą gynė Murzą nuo kitų šunų. Mano ūpo sudraikyta nuotaika dar labiau susidraikė. Jau­ čiau, kad šiandien rašyti vis viena negalėčiau. Ilgą laiką vaidentuvės auginti vaizdai nubluko, atitolo. Juos nublukino raiški, neatitolinama tikrovė. III

Eidamas gėriau pavasarį visu kvapu. Jaučiau, kad jo eterin­ ga, ore virpanti energija persunkia ir gaivina mane. Platus sodžiaus dangus, aukštu, tik įžiūrimu skliautu, vi­ lioja galvą aukščiau pakelti. Pats pakiltum, jei įmanytum. Noras ima plačiai ir toli pamatyti. Tai šen, tai ten raižo dangaus mėlynę dideliais vingiais gandrai. Plauko, rodos. Sparnais nemosuoja. Aukščiau jų 26

matyt tarp baltų, išdrikusių debesėlių keletas juodų taškų. Stovi tie taškai kaip įsegti. Nei nesukruta. Žemiau, ties sodžium, narstos, žaibu skraido skregždės. Gaudo, vaiko nematomas muses. Jau, regis, žemėn kaip ak­ meniukas nupuls, tai, žiūrėk, jau net kur padangėn nušovė. Bitės tik zimbia, tik zimbia pievoje. Gėlių gardų kvapą draiko. Pradžios birželio nedrąsus vėjas purena medžių viršūnes, vilniuoja išplaukėjusias rugių dirvas. Bėga bėga bangomis varpos per laukus. Įsisvyruos, regis, visa dirva aukštyn ir pakils. Štai jau netoli ir malūnas. Jis stovi pasistiebęs ant apvalai­ no lyg piliakalnis kalniuko, atokiai nuo Gervėračio dvaro. Iš vienos jo pusės tęsiasi į pakalnę rugių laukai. Iš kitos žaliuoja avižos, medžiai, žirniai ir baltuoja grikiai. Ten to­ liau krūmeliais eilėse suaugę bulbieniai matytis. Už jų į pa­ balį dirvonas, linais nusėtas. Į vakarus, už vasarojaus lauko, ošia tamsiomis viršūnėmis seniai pasenęs beržynas. Rodos, kieno senovės priminimui paliktas. Jo pakraštyje marguoja kaip skraidą drugiai mer­ gaitės ir berniukai. Vieni renka gėles, kiti ką žaidžia, gainio­ jas. Beržyno gilumoje gegutė kukuoja. Pietuose, tarp krūmų, pievų, tarp stačių krantų, srovena upelis. Žvilga saulės spinduliuose. Į rytus, pro Juodalksnyną, kur nesiliaudami krankia juod­ varniai su savo paukščiokais, styri mūsų nuplyšusiais sto­ gais ir iškrypusiais kaminais sodžius. Rodos, jis vienas tarp to šaunaus žaliumo nuskurdęs, vienas Dievo apleistas. Tik 27

gerai dar, kad jį kiek sulopo mažučiai, menki sodeliai ir ke­ letas didelių liepų ir klevų. Netoli nuo čia, į žiemius, tarp tirštų sodų, tarp išnašių medžių, baltuoja dideli Sargauto rūmai. Nuo jų žėri ne vie­ nas Gervėratis, visa apylinkė. Važiuojant nuo dešimt kilo­ metrų lengva juos įžiūrėti. Kokią gražią dieną dar ir nuo toliau. Kiekvieni metai matau šituos laukus, girias, sodžius, bet kiekvienas pavasaris jie man atrodo kitoniški. Rodos, per­ nai tai ne taip buvo, tai ne taip, šiemet kur įstabiau, labiau akį veria. Ir dar ima noras pažiūrėti ir dar kartą visą apylin­ kę akimi apibėgti, susiprasti su ja. Žiūriu, kiškis su trejetą savo vaikų ant kelio iš rugių iš­ slenka. Stapterėjau ir laukiu. Senis pastatė ausis, atsitūpęs ant paskutiniųjų, pakėlė priešakines kojas. Atsargiai žvalgo­ si visosna pusėsna. Ir vaikai tėvą seka, taip pat daro - gyve­ nimo taisyklių mokinasi. Tik štai pamatė mane, priešą, žmo­ gų. Senis sumykė nustebusiu, sergstančiu balsu ir įsmuko atgalion rugiuosna. Kiškeliai dar lukterėjo, į mane pažiūrė­ jo. Ausytėmis pakraipė. Norėjo patys įsitikinti, ar tikrai bai­ su. Paskum lyg akmeniukai nuriedėjo paskui savo tėvą. Malūnas eina palengva. Pridusęs, užkimęs burba. Manau, didelės skubos nėra. Sustoju, stebiu jį. Malūno sparnas, iškilęs aukštai, stapterėja kiek, pažiūri į apatinį sparną ir krenta ant jo, lyg privyti norėdamas, bet tas pabėga, o ant jo, iš viršaus, žiūri ir taiko jau kitas. Bildesys, ratų teleskavimas vis didėja. Girdėtis jau ir pik­ liaus sunkus dūsavimas, lyg iš po malūno jis veržias. 28

IV

Įėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malūnininką, Kuprelį. Tokiu vardu jį visi žmonės vadina. Jo tikros pavardės nie­ kuomet nesu girdėjęs. Ta pravardė - tai davinys žmonių su­ gebėjimo viską pastebėti. O Kuprelis turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje. Bet jis dėl to pravardžiavimo nei kiek nepyksta. Nors šiaip žinoma, kad supykti gali. Kai kas nori prisigerint malimo ar kitais reikalais, vadina jį Olesiu, net ir ponu Olesiu. Jam vis tiek. Kuprelis manęs įeinant nepastebėjo. Dirbo. Pasistojęs suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą. Jo il­ gos, laibos, tiesios kojos nuo malūno kratymo virpa jo taktu. Visas kūnas virpa. Atrodo, jis tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs. Su juo vienu taktu ir ritmu gyvena. Sudžiūvusiais, smailiais pirštais knaibo ir siuva jis įply­ šusią vietą. Liesas, baltas, dar daugiau nuo miltų baltas veidas. Plona, tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą. Vik­ rios, gyvos kaip žarijos akys tik bėgioja šniūreliu, kuriuo jis siuva. Matau, Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuo­ met buvo toks pat, kiek jį pamenu. Nesikeičia, nesensta. Kiek jam metų, niekas nežino. Gal penkios dešimtys, gal daugiau, bet senas jis neatrodo. Jis visuomet toks pat jud­ rus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias. Jam nepaprastai lengva smarkiausiai supykti, bet jis greitas ir geru ūpu ne­ lauktai nušvisti. 29

Laukiu, nenoriu Kupreliui trukdyti. Žiūriu, kaip dideli, miltais nubaltinti voratinkliai kampuose ritmingai supas. Vo­ rai šokdami juose gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkin­ tas užklydusias muses gaudo. Pro mažus langelius ir plyšius įsiveržę nubaltinti spindu­ liai voratinkliuose balkšvomis, virpančiomis spektro var­ somis žvilga. Ir tamsiuose kampuose tamsa atrodo balta, miltuota. Kuprelis vis dirba, manęs nemato. Pagaliau sveikinu jį nuoširdžiai, draugingai. - Labadien, ponas Olesi! Nesiskubindamas pakėlė galvą. Žiūri į mane, tarytum ir nepažįsta. Nieko neatsako. Kodėl? Gal nepakankamai greitai atėjau? Pabaigęs darbą, nulipė nuo suolelio. Priėjo ir duoda kiek šaltą, mažai draugingą ranką. Spaudžiu ją, stengiuos geru­ mu sušildyt. Jaukiai klausiu: - Ar tamsta, ponas Olesi, dabar mūsų mali? - Taigi, - pratarė tampriai, kietai. Paskum tuo pat balsu: - Ar tėvas jau ir neateis? - Turbūt, kad ne. Aš jo vieton, - aiškinu, atopakalin kiek atsitraukęs. - Kodėl neateis? - žybterėjo Kuprelio akys. - Mugėn išvažiavo. Labai dideliu reikalu. - Ar nebūtų galėjęs kitą ketvirtadienį? - Kad reikalas neatidėtinas. - Tai kaip dabar bus? - balsas jau kiek švelnesnis. 30

- Aš pasistengsiu tėvą pavaduoti. - Kažin. Kažin, ar galėsi ką? - tiria mane Kuprelis, ypatin­ gai mano rūbus. Jo veidas prašvito, pragiedrėjo kiek. - Na, jei taip, tai taip. Imk tą maišą, - teikia jis man nuro­ dymus įsakmiai ir smulkiai ir rodo yla kiton pusėn, pro lė­ tai besisukantį stiebą. - Tenai, matai, maišan iš pikliaus su­ plėšyti grūdai byra. Atkabink maišą nuo tos rankovės: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinėn, bet antron. Pirmu­ tinės girnos sugedę. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vėjas, galima ir dvejas paleisti. Bet ką tamstai daug aiškinti. Turbūt meni, kaip seniau ateidavai ir man padėda­ vai malti? Tik paskum, kai pradėjai aukščiau mokytis, ar suponėjai, ar sustingai. Patenkintas, kad buvau pripažintas, nuskubinau, kur bu­ vo liepta. Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją vir­ vę. Girdžiu, Kuprelis juokias. - Kas jau, ar sveikatos neturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį be niekur nieko nutarunčkinčiau. Taip virve traukdamas daug laiko sugaiši. Paraudonijau kaip burokas. Užsiverčiau maišą ant pečių, ir tempiu laiptais viršun. Kad būtų greita, sunku buvo pasa­ kyti. Kuprelis šypsosi ir ragina: - O o! Maišai sveika nešioti, nugarkaulį sustiprina. Pagaliau užnešiau ir užpyliau. Nežinau, kur baisiai išsimiltinau. Paieškojau šepečio, ne­ radau. Dulkinuos taip, rankomis. 31

Girdžiu, Kuprelis dar labiau juokias, antran aukštan paskui mane atėjęs. - Nesidulkink tamsta, dar ne toks būsi. Pagaliau juodas darbas žmogaus nesutepa. O čia dar miltai. Rodos, nebuvo ko, bet aš nuo jo ironingų juokų susisar­ matijau. Jis tai pastebėjo. Jau nesijuokia. Šneka, pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina. - Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai apačion pasidairyti. Per­ mainęs maišus, atnešk čionai ir užpilk. Dabok gerai. Saugo­ kis, kad nepamirštum. Baisus tarapotas gali išeiti, tenai už­ sikimš ir sėlenų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos mals, dils ir akmens prisuks. Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų ūžimo ir greitai į trečią aukštą nuritėjo. Tik spėjau linkterėti galvą, parodyti, kad gerai dabosiu. V

Dažnai mainau maišus. Jei tik ir pusę randu, nepalieku. Su­ plėšos darosi vis smulkesnės. Bet nesiskubina. Malūno ūžesys tai apsilpsta, tai vėl staiga pakyla. Matyt, vėjo pajėga mainosi, kinta. Man gerai atmenamas, pažįstamas tas ratų ratelių teleskavimas ir bildesys. Daug primena iš vaikystės laikų. Ne vieną dieną čia praleidau. Vienas ir su draugais. Ratai man, ro­ dos, ką pasakoja teleskuodami. Jie pasakoja apie tas dienas, kai aš su Broniu ir Juzuliu klausydavau Kuprelio pasakų; kai mes, akis ištrėškę, pra­ 32

šydavom: „Daugiau, daugiau!“ Kuprelis mums laiko ne­ gailėdavo. Nuo jo išgirsdavom aibę įvairiausių daiktų. Jis vaizdingai apsakinėdavo, kaip vaidinasi raganos, laumės ir kipšai. Lietuvių karus su totoriais, lenkais, rusais ir kry­ žiuočiais dar įdomiau atpasakodavo. Jie mums ir tikdavo labiausiai. Mes pagaliau pradėjom tikėti, kad ir jis pats buvo kare dalyvavęs. Jei ne su totoriais ir kryžiuočiais, tai bent su tur­ kais. Juzulis, kuris buvo vyriausias, pasakojo, kad, kariau­ jant su turkais, kareiviai turėjo nešioti po kalnus patrankas ant pečių. - Gal ir Kuprelis nešė ir jį kokia sunki patranka iš viršaus ir suspaudė. - Tas Juzulio aiškinimas mus dar labiau įtikino. Buvom norėję paties Kuprelio paklausti, bet nedrįsom. Gal nebuvom pakankamai įsitikinę, gal bijojom įžeisti. Ži­ nojom, kad Kuprelis buvo piktas ir kad jį suerzinti, jo artu­ moj esant, buvo labai pavojinga. Eidamas užkliuvęs svarstyklių prisimenu, kad Kuprelis daž­ nai mus sverdavo. Sakė, daboja, ar greitai augam. Taip pat mėgo mums aitvarus daryti ir mokino, kaip reikia leisti. Jei koks aitvaras pakildavo tiesiai ir aukštai, džiaugsmu jis ne­ sitverdavo. Mes taip nesidžiaugdavom. Visas Kuprelio pasakas ir geradarybes mes atlygindavom nuo jo toliau būdami visaip, kai kuomet ir nelabai gražiai. Užrakindavom jį vieną, sustabdydavom malūną - tai labiau­ siai veikdavo. Nedrįsdavom paskui pasirodyti arti malūno kokią visą savaitę. Paprastai tai prikraudavom galan spar­ no, audeklo užlankon, akmenų: kai sparnas aukštyn pakyla, 33

akmenys krinta tiesiai ant malūno kepurės ir baisiausiai darda sienomis žemyn; pasitaikydavo, kad neaplenkdavo ir lan­ gų. Na, tuomet tai mes kaip pelės bėgam, kiek tik siekt, ir slepiamės duobėsna, iš kurių smėlis imamas. Bet jei Kupre­ liui pasisekdavo mus tenai surasti, nepaleisdavo taip pigiai. Pabėgti nuo jo būdavo labai sunku: strykters kelis didelius žingsnius, ir jau už apykaklės laiko. Dar žadėdavo ir Sargautui, ir tėvams įskųsti; bet niekuomet neskųsdavo ir paskum, neilgai trukus, visai atsileisdavo. Kai kuomet jis visai mūsų į save neįsileisdavo. Vaikščio­ davo liūdnas, susikrimtęs, apniukęs; kas jį graudino, kas krimto, ne mums buvo atjausti. Ir dabar dažnai jo nesupran­ tu. Kiek kartų buvau norėjęs išgirsti, kaip jis seniau gyve­ no, ką matė; jis apie save ne tik niekam, bet ir man nei žodžio netaria. VI

- Ar tamsta nepamiršai savo darbo? - girdžiu. Tai Kuprelis, sugrįžęs iš trečio aukšto. Dirbo tenai ką, dabar čia atėjo. - Stengiuos, - atsakau. Tuo metu dingterėjo galvon, kad jau gerokai bus praėję laiko, kai buvau apačioj. Skubinu žemyn, per kelintą laiptą peršokdamas. Maišas pilnutėlis, prikimštas. Tik tik užtraukiau jį ant pe­ čių. Tempiu įraudęs viršun. Jis ir vienon, ir kiton pusėn nuo nugaros smunka. Prituriu visas lygsvaros pajėgas sutraukęs. Nors neilgam. 34

- Greičiau nešk, - įsako nuo viršaus Kuprelis. - Girnos tuoj bus dykos. Nesulaukęs į laiptus prilėkė. Mato, kaip aš su maišu ir nesuvaldoma lygsvara kovoju. Bara ir drauge šypsos. - Reikia dažniau mainyti. Pilnus maišus nešiodamas, pat­ rūksi ir žmonos negausi. - Niekai! - atsakiau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią per­ lėkęs, patenkintai alsuodamas. - Nepatrūksiu ir žmoną gal gausiu! - Man atrodo, kad tamsta... Ė! kam man čia tave „tams­ ta“ vadinti. Ar neatmeni, kai mažą dėl visokių blėnių, ku­ riuos man su Broniu ir Juzuliu iškrėsdavai, dar ir už ausų lyg kiškelį pakeldavau? Nuo to priminimo, pats nejusdamas, nukaitau. - Vaikas iš tavęs buvo! - žvilgterėjo akysna, paskum į vir­ šutinę lūpą. - Man atrodo, kad tau laikas būtų vesti. - Kodėl? - nustebau. Bet tas jo nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius. - Todėl, - aiškino Kuprelis rimtai, - kad jau turi turbūt dvidešimt metų su kaupu. Matai, ir ūsai jau išsikalė, viršun raitosi. Turi mokslą, gerą galvą, žmoną galėsi pramaitinti. Ko dar laukti, ko stinga? - Dar aš jaunokas tokiam smarkiam žygiui. Pagaliau vie­ nam reikia pirmai gyvenimas išbandyti. Kitaip gali didelio vargo būti. - Štai kaip! Ar dar gyventi „neišmokai“?Gyventi išmokti negalima. O jei taip, tai dviese lengviau. 35

Patylėjo kiek. - Trisdešimties sulaukęs svarstysi, ar verta, ar dar neverta vesti. Keturiasdešimtį privijęs galvosi, ar apskritai verta. Ke­ turiasdešimt penkerių, iš tolo senatvės šešėlį pajutęs, gal ir labai norėsi, bet jauna ir graži neis. Dabar mergaitės mažiau paiso turtingumo, proto ir mokslo. Jas daugiau vilioja jauni ir sveiki vyrai. Taip ir reikia. Tegul nebūna vyrai kvailiai, tegul nelaukia per ilgai. Jei koks žilis bedantis ir gauna ko­ kiu būdu jauną, skaisčią žmoną, jis negali tikėtis jos stiprios ir patvarios meilės. Pakanka, kad koks jaunas vyrukas pasi­ painiotų, ir jau šeimyninis gyvenimas sugriautas, o senis ko­ kia dešimčia metų keliauja anksčiau į Abraomą. Juk meilė bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos - vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti. Meilės ieškoti nereikia vėluotis. Juo anksčiau, juo geriau. Jaunam vesti reikia, jau­ nam draugę pasirinkti. Ne laikas „mokintis“ gyventi, kai gyslose karštas kraujas verda ir širdis širdies trokšta. O kai pradėsi galvoti, svarstyti, laukti, tai ir nepamatysi, kaip pa­ liksi visam amžiui vienastypis, beprasmis. Kad Kuprelis pats taip galvotų, man neatrodė. „Tai tik dėl manęs, jauno“, - maniau. - Kodėl gi tamsta nevedei? - klausiu. Jmano, rodos, logingą klausimą jo baltas, drobinis veidas dar labiau pabalo. Raiškios akys ėmė skubiai bėgioti, tary­ tum ko ieškodamos, nuo vieno daikto į kitą. Štai jos apsi­ stojo ties mažu, keturkampiu malūno langeliu ir žiūri pro jį toli, kur, regis, niekuomet nei susiekti negalėtum. Pasidarė tylu, net kiek nejauku, lyg ant malūno kas skraistę 36

užmetė. Girnos ūžia niūkiai. Apačioje girdėti pikliaus ki­ mus dūsavimas. Jam nedrąsiai taria ratų ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Bailiai, pavogčiom. Ir vis viena, regis, tylu. Dar sunkesnė tyla. - Aš? aš? - prašneko Kuprelis. Bet vis dar pro langą žiūri, mato tenai ką. - Daug pasakoti... - Papasakok tamsta! - prašau. Man labai parūpo sužinoti, kodėl Kuprelis nevedė, kodėl liko vienas. - Tai ne pasaka ir ne kokia rašyta istorija. Papasakoti tai nelengva. Tai mano gyvenimo nesugydoma žaizda. Jos ju­ dinti nenoriu. Tie žodžiai buvo svarūs. Anapus jų buvo jaučiama giluma ir plotis. - Papasakok bent kiek. - Tu tik pasijuoksi. Tu gal per jaunas atjausti. Aš nežinojau, kas atsakyti, kaip pasiteisinti. Aš tikinau tik savo akimis. - Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave, ir dabar dar mėgstu. Mažai, man rodos, panašu, kad Kuprelis būtų mylėjęs ką kuomet. Kur jam buvo mylėti, kad jis iš tolo nuo moters šalinas; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia būtų. Ir ar galėjo dar jį mylėti kas? - O gal? - Prisėsk, - kviečia Kuprelis, vidun susikaupęs ir pasirengęs. Apsakysiu tau viską, viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime. Kažkuomet. Klausysi manęs gerai? - Taip! - atsakiau, visas jaunu domingumu užsidegęs. 37

- Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Žavinga kaip brėkštanti, žadanti aušra. Jos skaidrios žvil­ gančios akys tirpino širdį, gundino ją. Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą... Liejas jo žodžiai, įkvėpti meilės, ir plaukia iš gilumos pri­ slėgtos širdies. Paskendo ir gyvena jis savo atminimuose. VII

Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas. Sustojo. - A, kad tave kur! - supyko Kuprelis. Pašoko smarkiai nuo vietos, į girnas puolė. Stvėrė viršutinį tekinį abiem ran­ kom, įsispyrė aslon, įsitempė visomis pajėgomis ir pajudino jį kiek. Bet tai nedaug gelbsti. Malūnas stovi lyg įkastas. Mato, kad iš vidaus sunku kas padaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui. Žiūriu, stumia Kuprelis, net sušilęs, malūno sparną. Pa­ stūmėjęs kiek vieną, ima kitą, kai tas nuo viršaus arčiau pri­ siartina. Sparnai treška, braška, tarytum būtų visai nuvargę. Toliau eiti neįgali. Pamatęs ir mane prišaukė pagalbon. Mažai ir aš galiu ką padėti: sparnai eina, sukas tol, kol mes juos stumiam. Bet neilgai trukus papūtė smagesnis vėjelis. Tik jau kiek iš vakarų pusės. Taikome sparnus ton pusėn. Malūnas pama­ žu, nenoromis ima krutėti. Kruta neilgai. Po valandėlės vėl ima stovinėti. Kuprelis, tai pastebėjęs ir išsigandęs, šoko pūsti į sparnus. 38

Nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, supykęs ir dar labiau su­ sikūprinęs, grįžo Kuprelis vidun. Aš dar lukterėjau kiek. Klausaus vėjo, ar jis nepradeda smarkiau pūsti. Žiūriu į ma­ lūną - sparnai stovi, tarytum ir niekuomet nesisukę. „Šiandien liks nesumalta“, - galvoju ir einu Kuprelio ieš­ koti. Prašysiu kiek palaukęs, tegul apsakinėja. Randu jį pirmam aukšte. Vaikščioja iš vieno kampo kitan. Iš tolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų už­ darytų durų. Nors ir nežiūri į jas. Ir tylūs ramūs dabar čia visi daiktai, lyg būtų iš balto ak­ mens. Suakmenėjo kuomet, miltais apnešti. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje. Visai užmestas. Jan Kuprelis krauna visokius nereikalingus daiktus, lyg kokian muziejun. O ker­ tės ir jo šonai aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta. Tai Kuprelio buhalterija. Iš viduraslio kelias didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai malūno visa pajėga. Tušt palubėmis jį vainikuoja milžinis ratas. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų ir ratelių savo kumštimis nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų. Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Ranko­ mis maskatuoja. Piktas. Pagaliau, matyt, vėjas susimilo Kuprelio: iš pradžių pa­ lengva, lyg juokaudamas, bet paskum rimčiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau Kuprelis atgijo. Aiškiai nušvi­ to. Liepė man maišų pažiūrėti, pats kaip voverė nulėkė laip­ tais viršun. Viską čionai atlikęs, ir aš ten nuėjau. Jis sėdi kojas susikei­ 39

tęs ant senos sugerbėjusios beržinės kaladės, prie jo kamba­ rėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kai nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų ūžesio. Galvoja apie ką. Akyse vilties ugnelė sužimba. - Gaila, kad man pinigų mažoka! - atsiduso, man arčiau priėjus. Atsisėdau netoliese ant skrynelės. Ant tos pat, kuria jis už malimą nuo kiekvieno atsemia sau sėlenų karvei. Tai jo išsi­ derėta. Klausau. - Nevargintų manęs tas oro nepastovumas, jei jų daugiau turėčiau. Zinai, ką esu sugalvojęs? - klausia manęs Kuprelis linksmu nusišypsojimu, kiek pasididžiuodamas. - Aš sugal­ vojau tokį įrengimą, kuris, geram vėjui esant ir malūnui vei­ kiant, sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina. Tas įrengimas kiek komplikuotas, bet nėr brangus, jo gi veikimas, mano apskaičiavimais, bus didelis. Mažam vėjui ar jo kokį laiką ir visai nesant, mano malūnas vis viena suksis man tinkamu greitumu. Aš, metais dirbdamas, sura­ dau praktišką galimybę energijos perteklių surinkti ir jį ko­ kį laiką sutaupyti. Tu nesi technikas, bet gali suprasti, kad tai yra elektriškas mechaniškas įrengimas. Gaila, ir Sargautas nieko techniko­ je nesupranta. Šiaip jis geras žmogus ir galėtų man pinigų kiek paskolinti. Jų man ne tiek daug ir trūksta. Sargautas yra įdomus ir keistas žmogus. Jis niekuomet ne­ duos pinigų reikalui, kurio jis pats visiškai nepermanytų. Jis nemėgsta ir mažiausių abejonių. - Gal tau braižinius parodyti? 40

Atneša Kuprelis kelis lapus braižinių. Atlikti lyg kokio in­ žinieriaus. Svarūs, raiškūs. Mane apima tikrai nuoširdus nuostabumas, aš stengiuos suprasti, bet man sunku. Aš tik stebėtis galiu. Kuprelis aiškina ilgai, gyvai, pasitenkinęs, įsitikinęs. - Aš suradau naują, ilgai tveriantį mechaniškos pajėgos efektą. Aš žinau būdą sustabdyti elektros pajėgos išsieikvo­ jimą. Bet visa tai reikia įrodyti gyvais, išeksperimentuotais pavyzdžiais. Kitaip vargiai ir tikri inžinieriai patikės. Stoka pinigų... - Apniuko Kuprelio veidas. Suvyniojo braižinius, nunešė kur, rūpestingai paslėpė. - Na nieko, - sugrįžo Kuprelis. - Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų. - Tu norėjai išgirsti mano kitą tragediją, - sutraukė jis kiek antakius, suspaudė lūpas. - Nueik pirma apačion, pa­ žiūrėk. Prikabink ten didžiausią maišą. Turėsim daugiau lai­ ko. Aš tuo tarpu čia apsižiūrėsiu. Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau. Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Neregimai, vos girdimai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Jo veidas ty­ lus, ramus. Akys toli vidun, praeitin žiūri. Ties juo, ant sie­ nos viršuje, šventas Petras pasilenkęs. Laukas, žilas, su kuo­ du kaktoje senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai paties Kup­ relio visai dailiai akvarelėmis pieštas paveikslas, mėlynuosna rėmuosna įdėtas. Viso malūno vienatinis paveikslas. Kupre­ lis jį kasdien nuo miltų dulkių apvalo. Nors ir nelabai tiki kitiems šventiesiems, bet šventą Petrą, sako, mėgsta. 41

Pro baltą ūkaną į paveikslą įsižiūrėjus, atrodo, kad jis gy­ vybės įgauna, mato, girdi ir veide savo garbintojui švento palankumo rodo. Jaukus senelis. Ir visa aplinkuma daros nuo jo šventa, jauki. VIII

- Likau aš nuo savo tėvelių visai mažutis, - apsakinėja Kup­ relis. - Nei šnekėti, nei vaikščioti dar, sako, negalėjau. Mano tėvas tarnavo vienam dideliam dvare ūkveizda. Gy­ veno gerai. Bet, užėjus kokioms ten baisioms ligoms, mirė. Mirė ir mama į keletą mėnesių paskui. Mane paėmė bobutė, mamos motina. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti, skaičiuoti išmokino. Buvo labai gera, bet ir dabojo gerai. Tik kartą, man jau septynerių ar aštuonerių metų esant, nukritau nuo aukšto rugių prėsmo klojime. Rodos, buvau norėjęs padėti krauti. Be ga­ lo užsitrenkiau. Nuo to, o gal ir nuo ko kito ir išaugo man po truputį šitos dvi kupros. Nuo dvylikos metų, senutei daugiau pasenus ir mažiau sutaupytų pinigų likus, išleido mane tarnauti didelian van­ dens malūnan į vieną vokietį. Tas vokietis mane kažin kodėl tuojau pamėgo. Gal kad aš buvau visai tylus ir nedrąsus. Jis visuomet man lengvesnį neg kitiems darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tik jo rūpesniu aš neišmokau nei rūkyti, nei gerti, nei kor­ tomis lošti. Buvo vis tiek kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todėl, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs 42

niekuomet nuo savęs neleisti, jei būsiu vertas, ir savo įpė­ diniu padaryti. Pas jį betarnaudamas, aš ir taupumo išmokau, nei vieno skatiko niekur be reikalo neišleisdavau. Vis pinigą į pinigą dėjau. Ir nemažai susitaupiau. Taip buvo per kokį septynetą, aštuonetą metų. Pasikeitė viskas nuo to laiko, kai mirė jo labai valyva žmona. Po pus­ antrų metų jis vedė kitą. Negalėjo turbūt kitaip. Turėjo di­ delį naminį ūkį, kurio pačios tarnaitės gerai nedabojo. Va­ giliaudavo, daug ko išnešdavo ir iš pieno, ir iš mėsos. Bet antroji žmona nebuvo man tokia palanki. Ėmė neapkęsti. Persekiodavo visaip, įskųsdavo. - Kam tu šitą kuprį laikai? - tiesiai vyrui mano akyse sa­ kydavo. -Jis nėr tau ir sąžiningas. Mano kupros nebuvo dar tuomet tokios žymios, bet jų prikaišiojimas mane skaudžiai gėlė. Seimininko pasitikėji­ mą turėjau aš visišką - įtarimas nesąžiningumu gėlė mane dar labiau. Mano jauno priežiūroj buvo visas malūnas. Pradėjau ir aš nekęsti savo naujos šeimininkės. Būdamas visai nekaltas, turėdamas šeimininko visišką pasitikėjimą, kar­ tais ir neslėpdavau tos neapykantos. Tai dar aršiau ją erzino. Nors Schonfeldtas - mano šeimininkas - ir nepaisė savo žmonos, bet po metų susidarė tokia padėtis, net tarp vyro ir žmonos, kad aš turėjau iš ten išeiti į visai man nežinomą pasaulį. Buvo be galo graudu, rodės, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikru tėvu atsiskiriu. Tarnauti jau niekur nėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko. 43

Nutariau mokintis. Mokslas jau seniai mane viliojo. Da­ bar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai ieškojau, ilgai klaidžiojau. Pagaliau nusistačiau būti Dievo muzikontu. Stojau vargoninkų kursuosna. „Pradžiai ir tai bus gerai“, - galvojau. Labai mėgau muziką, ritmą visam kame, todėl ir nuėjau tuo keliu. „Mokintis ko kito galėsiu ir pats paskum.“ Baigiau kursus kuo puikiausiai, gavęs aukščiausią pagyrą. Vietą sunku man buvo gaut. Kiti, silpnesni muzikoje ir giedojime, kur greičiau manęs rado sau duoną. Aš ne tuoj dar patekau vienon menkon filijon. Ir klebonas senelis pa­ sitaikė rūstus, beveik žmogėda, dvasiškai tariant. Jis mane tuoj po mišių varydavo visai ne vargoniškan darban: tai mal­ kų kapoti, tai arti, tai sodą ar daržą tvarkyti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata buvo silpna, o tokiam dar­ bui ir visai buvau nepratęs. Ta filija tikrai galėjo būt sunkių­ jų darbų kalėjimo pavyzdžiu. - Ar daugiau tarnų jis nelaikė? - klausiau iš nustebimo ir pasigailėjimo. - Aš visai vienas buvau pas jį. Visi darbai mano pečių gu­ lo. Ir jo batų valymo, ir jo barzdos skutimo. Algą gi visai menką gaudavau. Tokio šykštuolio dar niekur nesu matęs nei girdėjęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai joks į jį neužkliūdavo. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kuomet grafienė ir atsilankydavo savo dvare, ir tai vos vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rūmus. Jis bijodavo, kad nereiktų atgal kviesti. 44

Labiausiai man tvyla atmintyje Didysai Šeštadienis. Visą savaitę dirbau visur kaip juodas jautis, neišskėsdamas ran­ kų. Maža dar. Atėjus Didžiajam Šeštadieniui, mane prikėlė gaidžiagysty, nespėjus nei užmigti gerai, ir liepė padėti virė­ jai pyragus minkyti ir bobas plakti. Maigiaus, kamavaus su tais pyragais, kol nepašaukė baž­ nyčion. Iš tenai nuvargęs, - juk žinai, kiek tų apeigų esti tą dieną, - vėl grįžau virtuvėn. Dabar pristatė prie krosnies daboti, kad neperkeptų mėsa, nesudegtų pyragai, neper­ virtų kiaušiniai ir taip toliau. Pats klebonas, kaip ir visur kitur, dažnai kaišiojo virtuvėn savo ilgą ir liesą nosį. Uos­ tė, ragavo. Prie krosnies išstovėjau lig pat kompletų. Pasigėriau nuo tvaikų ir garų. Galvoje ūžė. Apie valgį ir pagalvoti nebuvo kuomet, nors akys matė gardžiausių daiktų dideliausią kie­ kį. Tik kartą per metus klebonas nepasigailėdavo lig sočiai pavalgyti. Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas įsakė vesti, sprukau kaip voverė namon ir lyg negyvas dri­ bau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nereikės. Net nesinorė­ jo. Pakankamai pasilsėsiu, tikėjaus. Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgesį. Paskum balsą. Smarkų ir šiurkštų: - Kelkis! Kelkis! Ar tu padūkai lig šiam metui miegoti?! Iš pradžių jokiu būdu nesupratau, kas čia yra ir kur aš esu. Nejaučiau savęs. Pagaliau, kai dunzgesys pasiekė sprogsta­ mojo laipsnio, šokau. Pravėriau akis. Jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais. 45

Įšokau į rūbus ir kaip iššautas išlėkiau pro duris. Be kepu­ rės. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kėlė. Lėkdamas girdžiu giedant „Linksma diena mums nu­ švito.“ „Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs!“ - Net mano visos gyslos nutirpo. Visą šaltas prakaitas apipylė. Paskum kas buvo, ir apsakinėti nėra ko. Gali įspėti, kaip klebonėlis reagavo. Nelinksmos man buvo Velykos: galvoje kiek plaukų nete­ kau, ir vienas šonas ilgą laiką nekaip buvo nusiteikęs. Klebo­ nui labiausiai nepatiko, kad jam Velykų apetitą sugadinau. Po Velykų išėjau iš tenai, atsižadėjęs ir algos. „Gal bent tai pataisys jam apetitą“, - maniau. Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram dva­ rininkui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargoninko vietą Skardžiuose. Ten man buvo nebloga. Klebonas pasitaikė jau­ nas, žmoniškas. Vėl man buvo smagu, kad esu tam pat kraš­ te, kur mano tėveliai kuomet gyveno. Skardžiuose ir pažinau Gundę, Kunigundą Gervydžiukę, kuri mano nykų gyvenimą buvo nušvietus... IX

Nejaugi jis vėl sustos! Malūnas tikrai pradėjo daug lėčiau suktis. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Matyt, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildesiu ir ūžesiu. Susijungęs su jais siela ir kūnu. Tai jie valdo jį, atrodo. Silpsta malūno eiga, puola Kuprelio ūpas, 46

ir jis ima širdytis. Ir dabar, pastebėjęs tą netvarką, pašoko nervingai ir puolė į girnas. Jos, nors ir silpnai, dar sukasi. Ratai kruta. - Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! Piklius sunkiai dūsauja apačioje, pagelbos laukia. - Vėjas kinta, - atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon, ir kiton pusėn pastūmęs. Skubiai laukan išėjo. Po keletos minučių sugrįžo linksmas. - Vėjas apsivertė. Pučia iš vakarų. Sparnus atsukiau prieš jį. Dabar eis, tik džiaugtis reiks!.. Tu buvai apačioje? - Buvau. Permainiau. Nedaug ir buvo. - Dabar vėl pasakosiu. Tiktai mums reiks dažniau atsi­ minti savo darbas. Niekam dar aš nepasakojau savo gyvenimo paslapčių, sa­ vo nepavydėtinos istorijos. Tau pirmam. Gal bus kiek leng­ viau, kai tu mane išgirsi. Per daug jau mane vieną ta uola slegia, per daug vargina ir ardo. Lig tol mano širdis nepažino meilės. Ji buvo sušalusi, su­ stingus. Niekas jos nešildė, karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė. Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man atrodė, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, nie­ kuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir neti­ kėjau, kad ji būtų tikras daiktas. Maniau, tai tiktai pasaka. O gal aš ieškoti nemokėjau, kol ji pati į mane neatėjo... Tė­ veliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nepakankamai mo­ kėjo duoti. Schonfeldtas, nors ir koks man buvo geras, vis viena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai

nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš tarytum ir ne­ mačiau, lyg jų ir visai negyventa. Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas? Džiaugiaus knygų skaitymu, galvojimu, aprašymais pro­ tingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Schonfeldtą. Gaudavau nuo jo vokiečių istoriją ir istoriją viso senojo ir naujojo pasaulio. Man labiausiai istorija patikdavo. Ir šiaip gaudavau visokių senų knygų. Tik vokiečių kalboj. Jis mane gerai vokiškai išmokino. Nei vienos dienos negalėjau pabūti bent kiek ne­ skaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiramini­ mas buvo knyga. Vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesis. Skaičiau žvaigždes danguje. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir man tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, virstu kažin kuo ir aukštai išskrendu. O paskui mane skrenda, genasi visos nakties daina. Dingsta viskas iš akių, ir aš matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobules­ nio gyvenimo. Jaučiau patį Dievą... Kai kuomet, man taip besėdint, ir vieversio rytmetinė už­ tikdavo... Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodėl jis ne toks kaip kiti? Kodėl jis elgetauja, šunis lodo, kai kiti ramiai sau namie sėdi?.. Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas

tarp savęs gyvuliai, kodėl ir jie neužsieina?.. Kodėl mūsų pa­ saulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali būti?“ Aš, regis, būčiau įmanęs, būčiau padaręs, kad visiems ge­ ra būtų, kad visi tik džiaugtis galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrys žmones. Ir tai padaryti, norėjau galingu bū­ ti, galingesniu neg patsai Dievas. Net sudrebėdavau, apie tai pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad aš tik plūstu, bet laukiau, lau­ kiau ko... Susimąstė, susigalvojo Kuprelis. Akimis toli, regis, mato. Krūpterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur. - Nueik apačion pažiūrėti. Kaip tenai... Kažin apie ką čia tau pasakojau?.. Na, nieko. Toliau!.. Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto palangiais. Piklius dūsauja skubiai, patenkintai. Ratų ir mažų ratelių dantys vien mirga, vien mirga. Vieni kitus gaudo. Net sienos dunda, dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja, kratosi. Vorai negriškus šokius šoka, patys apmiltinti, nubaltinti. Visas malūnas tarytum ne malūnas, bet koks didelis gyvis. Rūstus ir smarkus toks. Regis, kažin ką galėtų sutrinti ir sumalti. X

Vėl pasakoja Kuprelis. - Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj. Matydavau ją nuo viškų kas šventadienis. Prie paskuti­ niojo pilioriaus, ties kairiuoju altorium. Nesistodavo niekur 49

kitur. Kartais atsigrįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargo­ nus. Tuomet, būdavo, mūsų akys sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiūrėti į ją, jos atvirą grakštų veidą, gu­ jas gilias akis kuo ilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakrei­ pia ir jau į altorių meldžias. Laukiau jos žvilgsnių, nepra­ leisdavau nei vieno. Sekiau pakėlęs galvą, kuomet ji vėl at­ sigrįš. Nerūpėjo jau nei gaidų daboti. Iš karto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir groti sekėsi geriau negu kuomet. Visa bažnyčia, viskas gaudė mano vargonais. Žmo­ nės darės maldingesni, nuo klebono gaudavau veik kiekvie­ ną šventadienį vis didesnį pagyrimą. Laike pamokslo būdavo geriausia. Norėdavau, kad kuni­ gas jį sakytų, niekuomet jo nepabaigdamas. Tuščia darėsi, kai žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Ding­ davo ūkanota pasaka. Po visam, būdavo, tekinas lekiu į šventorių. Ieškau jos tarp būrelio merginų ir berniokų. Niekur nebūdavo matyt. Man nuostabu darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vie­ ną kartą net pamaniau, kad gal man tik vaidinas. Eidavau namon, tikėdamas ją kitą kartą kuomet pamaty­ ti. Bet drauge slėgė baimė, kad niekuomet daugiau nepa­ matysiu. Ateidavo ji bažnyčion sodietiškai, bet gražiai apsirėdžiusi. Matyt, mėgo tamsiai raudonas varsas. Labiausiai jai tiko be­ veik juosvas sijonas ir balta kaip sniegas bliuze plačiom ran­ kovėm. Ūgio ji buvo ne aukšto, vidutinio, bet labai dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Kaip pražydusi rožė. Galvelę 50

gobė dideli, tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tam­ sesni. Iš tolo atrodė net juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Įeidavo ji bažnyčion guviai, bet drauge laisvai ir gracin­ gai. Žvilgterėjus kiek atgal, klaupdavo ties tuo paskutiniu piliorium. Tik ją pamatydavau, visa bažnyčia man nušvisdavo. Apsi­ niaukdavo, kai pastebėdavau, kad į ją dešimtys berniokų akių žiūri. Kad, rodos, būdavo, įmanyčiau, uždrausčiau vy­ rams į moteris bažnyčioje žiūrėti. Nuo to laiko pradėjau daugiau savo išvaizdai domės kreip­ ti. Pasisiūdinau dailesnius rūbus. Susitaisiau minkštus, bliz­ gančius batus. Susigadojau gerą skrybėlę. Nusipirkau lazdą sidabrine galva. Prausiaus geresniu muilu, rūpestingiau šu­ kavaus. Ir nepajutau, kaip netrukus virtau visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru. Pirmai, nors man pinigų netrūkdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei gerų rūbų, nieko. Ir batus ne taip dažnai šveisda­ vau. Skusdavaus tik rečiau. Plaukai ilgiau galėjo kaip norėjo augti. Bet ji, nors jos dar nepažinau, visiškai mane pakeitė. Ir aš pats nesuprantu, kodėl taip greitai ją pamylėjau. Ko­ dėl taip smarkiai ji iš pirmo pamatymo mane sužavėjo? Tą pat dieną, kai dar pirmą kartą pradėjau groti Skardžių bažny­ čioje. Tik atkėliau galvą nuo vargonų ir žvilgterėjau žemyn, į žmones, ir pamačiau ją. Man sužėrėjo ir sutemo akyse. Sapnavau ją kas naktį. Jei kuomet nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau apniukęs. Nežinojau, kokio darbo imtis. Klausiau ir pykau: „Kodėl aš šiąnakt jos nesusapnavau?“ Šventadienio laukdavau labiau neg vaikai Velykų. 51

Kartą, kai nepamačiau jos bažnyčioje, negalėjau sau vie­ tos rasti. „Gal susirgo? O gal jau mirė?“ Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi drauge su manim. Jei būčiau galėjęs, būčiau lėkęs jos ieškoti. Bet kur ir kokia­ me krašte ji gyveno, nežinojau. Mišparams pasibaigus, prireikė klebonijon nueiti. Nune­ šiau klebonui kažkokius popierius pasirašyti. - Kas tau? Kodėl tu šiandien toks išblyškęs? - klausia kle­ bonas. Susirūpinęs, nors ir pro juokus. - Matyt, tave kokia liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai graudingu balsu. Eik, atsigulk. - Nieko, aš sveikas, - teisinuos. - Tik taip man truputį negera. - Kas gi tau galėtų būti? Gal įsimylėjai ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos moka pagauti bernioko širdį. Tai niekis. Tą ligą persirgsi. Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius, ir pro duris. Dar ką klebonas sakė ir juokavo, negirdėjau. Laukiau, tikėjaus, kad ji kuomet atvažiuos kūma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomergė, jaunąją prie altoriaus atlydės. Maniau, pamatysiu tuomet ją arčiau, ga­ lėsiu susipažinti, kokį žodį tarti ir nuo jos ką išgirsti. Buvau prasimanęs vaikščioti medžioti. Susigadojau šau­ tuvą. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šieno grėbiant nei darželyje gė­ les laistant. 52

Baigės vasara. Artinos tamsus ruduo. O aš vis niekur ne­ galėjau jos rasti. Tik bažnyčioje, prie aukštojo pilioriaus. „Gal man tikrai bažnyčioje vaidenas? Trotina mane kokia pikta dvasia?“ „Ne! Juk aš esu sveikas“, - priešinaus toms mintims. „Bet gal ji niekuomet apie mane ir nepagalvoja? Gal ji baž­ nyčioje ne į mane žiūri? Į vargonus? Į kitą kokį anapus ma­ no pečių? Myli kitą?“ „Ne! Ne! Ji į mane žiūri, mane mato.“ Ir kovojo, grūmėsi tos mintys, man galvą svaigino, nakčių užmigti neleido. Ir štai vieną naktį, kai jau viso miestelio gaidžiai urmu giedojo ir diena aiškiai brėško, atėjo man viena mintis. Vi­ sai nauja, labai drąsi. „Priminsiu klebonui, kad reikalinga bažnyčios choras pa­ didinti. Tik moteriškais balsais. Vyrų jau pakanka. Tegul iš sakyklos pasako ir karštai paragina.“ „Bus ir ji!“ - įsitikinimo viltis tiesiog mane iš lovos kėlė. „Ateis! Tikrai ateis!“ Abejonės išblyško ir draikėsi. Ramu pasidarė. Užmigau ir atsikėliau tik vėlai. Tuojau nuėjau į kleboną. Žodžių man nestigo choro ma­ žumą ir silpnumą įrodyti. Buvau iškalbingas, vaizdus. Kle­ bonas jau viduryje mano įtikinimų sutiko. Sakė, kad visai taip pat mano. Laukiau sekmadienio nekantraudamas. Atėjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir šil­ tai ragino. Mergiotės domingai, galvas pakėlę, klausės. Kle­ 53

bonas žadėjo joms daug malonės nuo Dievo ir garbės nuo kitų parapijų. - Vis tai garbinimas, malda Viešpačiui. O kai malda graži, kai daugelis ją siunčia drauge, tai ji ir Dievui malonesnė, tai Jis ir greičiau jos išklauso, - aiškino. - Fertig! - džiaugiaus. Tuoj po mišparų, kas panorės išmokti giedoti, liepė klebo­ nas visiems į mane susirinkti. Žvilgterėjau tuo metu į ją klausos. Paskum persižegnojus greitai pro duris išėjo. Į ma­ ne praeidama aukštyn pažiūrėjo ir dailiai šypterėjo. Lyg norėdama būsimam mokytojui kiek įsiteikti. Tai man net kvapą atėmė. XI

Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo prižiūrėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko. Ir vėl pasakoja neskubindamas. Nieko savyje neslepia, nie­ ko nepalieka. Kiekvieną smulkmeną, jausmu persunktą, ati­ duoda. Jo vyriškai tenoringas, dar skambus balsas maišosi su malūno ūžimu ir bildesiu. Malūnas jam pritaria, gyvena jo virpėjimu. Jis, neklusnus jo įrankis, šiuo metu lyg klausos jo. - Skubiai parsprūdau namon. Laukiau naujų giesminin­ kių ateinant - laukiau jos vienos. Pietuoti nerūpėjo. Tarnai­ tė prašė, sakė, kad atauš. „Tegul sau!“ - pamojau. Ėjau nuo lango į langą. Žiūrinėjau nekantraudamas pro juos. Šventoriuje ir palei šventorių vaikščiojo, šnekučiavo 54

žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juoka­ vo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Niekas nei nesiartino į mano namelj. Niekas. „Jei nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia ir ti­ kėtis nėra ko!u - atsitraukiau nuo lango. Nubodo. Jau daugiau valandos. Supykęs atsisėdau ir pa­ pietavau. Valgis buvo negardus. Nejaučiau jo skonio. Vėl laukiu. Vis nieko nėra. Priėjau prie fortepijono. Kai ką pasiutusio užbarabonijau. Trankiau pirštais, kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė, gaudė fortepijonas lyg koks priešistorinis gyvis, kito, dar dides­ nio, gyvio lamdomas. Maniau, nuo jo riksmo lubos sugrius. Nebojau. Dar pikčiau. Staiga girdžiu - šneka priemenėje, mergiotės! Širdis su­ stojo. Štai įėjo. Trys. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Nėra jos tarp jų! Neatėjo! Ko nepasakiau įėjusiems: - Eikit sau iš čia. Aš nenoriu tokių mokinti. Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir į mane žiūri. O aš vaikščioju. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko ir nebūtų. Pyktis, rodės, veržės iš kiekvieno mano judesio. Jie nieko nematė. Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia, ir sako į mane visai nedrąsiai, - regis, ims ir rankon pabučiuos. - Mes, tamsteli, giedoti atėjome... mokintis. - Gerai, kad atėjot, - burbtelėjau, praeidamas pro ją.

- O ar tuoj, tamsteli, pradėsi?.. -Ko? - Mus mokinti. - Palaukit. Jūsų per mažai atėjo. - Daugiau ir neateis. Niekas nenori. Sustojau, sukandau lūpas. - Mums pareiti toli, kad tamsta greičiau... - pradėjo kita. - Taigi, toli, - pridūrė vyriškis. Nebuvo kas daryti. Turėjau pradėti. Nors viduje virė. Iš­ mėginau jų balsus. Nekokie jie buvo. Viena spiegė lyg ožka, negalėdama nuo stogo nulipti, kita tvoron įkliuvusios ave­ lės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, dar kiek žmo­ niškiau. Bernioko buvo toks balsas, kad nors sviesk jį pro langą. Paskum jau neturėjau ko su jais veikti. Dar kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjom. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė. Vėl priemenėje balsai, linksmas, guvus šnekesys, skubūs žingsniai! - Gundė! - sukuždo mergiotės. Plačiai prasivėrė durys, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji! Priėjo, pasisveikino mane, lyg ne visai pirmą kartą būtų mačiusi. Linksmai, jaukiai prakalbino anksčiau atėjusius. Giedra visiems pasidarė. Vėl į mane: - Prašau man ir draugei dovanoti, kad pavėlavom. Iš baž­ 56

nyčios buvau namon parėjus. Būčiau greičiau atėjus, bet at­ važiavo svečių. Turėjau užtrukti. Ji šnekėjo su manim laisvai, artimai, o aš jaučiaus lyg su­ gautas. Neįstengiau surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. Man buvo linksma, keblu, ir sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą. Jos grynas, skambus ir vaiskus balselis plaukė kaip van­ duo. Skardėjo ir jaukino visą kambarį. Pamažu aprimau kiek, pripratau. Nors jos artis ir kaitino, ir neramino. Pajaučiau įkvėpimo, įgavau drąsos, pradėjau bandymus. Gera buvo mokinti. Mokinau lygiai domingai visus. Nei balso, nei žodžio negailėjau. Mano kalba bėgo greitai, aiš­ kiai, įgavo autoriteto. Net pats savo kalba gėrėjaus. Laimingas buvau tą vakarą. Jaučiau, kad įžengiau naujan, lig šiol nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jau­ čiau tik ramumą ir kūrybos valią. Žiūrėjau į ją, gėrėjaus. Džiaugiaus. Ji giedojo, aukštai pakėlus knygą. Jos balsas liejosi, plau­ kė, dabino viską. Net kitų balsai įgavo skambesio. Lyg ji nudažė juos. Bet ar ji jautė, kad ji mane daugiau dabino neg ką kitą, šildė mano širdį, plėtė ir gilino vaidentuvę, kėlė mane iš aslos? Gal ir jautė. Pradėjo temti. Tamsu pasidarė kambaryje. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedočiau visą naktį. Dar geriau tamsoje. Nieko nematyti. Minčių niekas nekliudo. 57

Jos audžias, pinas į artimus lūkesius, tai tolimus staiga. Ir dar labiau viliojančius. Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, prašo paleisti. Gaila jų, visų jau gaila. Bet kiek įmanydamas traukiu laiką, tai tam, tai kitam sulaikau. Ne, nepalieka. Vėlu, teisinas. Išėjo. Norėjęs buvau Gundę kiek palydėti. Pasisiūlyti neteko drą­ sos. Tik paklausiau, jos švelnutę ranką spausdamas: - Ar toli tamstai namon? - Visai netoli. Čia pat miestelyje. Sodžiaus gale, į ežerą... Tai ką? - paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pa­ kreipus. Nusišypsojo, akysna pažiūrėjo. Susisukę man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai ne­ toli nuo manęs, gyvenama. Tik koks pusė kilometro! Ir nuo jos klausimo nejauku pasidarė. Susisarmatijau, at­ sakyti nieko negalėjau. Vėl pristigau žodžių. Ji lyg palaūkė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum dar kartą žvilgterėjo taip įdomiai ir, apsisukus kaip voverė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji, paėmus jos parankio, klau­ sė apie ką, tyliai kuždėjo. Lydėjau jas akimis, sekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jos gatvės vingyje pasislėpė. Jau geso vakaro aušra. Jos dažai blyško ir dilo. Žvaigždė­ mis buvo visas dangus nubarstytas. Vakarinė nuslinko į pat kraštą. Jos silpni spinduliai dar žybčiojo, pasakojo negirdė­ tas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo. Ilgai vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šalčio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną 58

jos žodį, balso skambesį, akių šiltą, veriantį žvilgsnį. Sten­ giaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, kuteno šir­ dį. Stengiaus matyti ją kuo aiškiausiai savo vaidentuvėje. Kai tas paveikslas imdavo blykšti, stengiaus laikyti jį viso­ mis pajėgomis, neleidau jam išdilti. Kai jis stovėjo prieš ma­ ne aiškiai, kaip gyvas, tiesiau į jį rankas, norėjau apimti. Nuėjau gulti pačiam vidunaktyje. Tylu buvo visur, visi mie­ gojo. Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo. Mintys vis pynėsi apie ją, vis audė lūkesį. „Daugiau aš nieko nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, ma­ ne mylėtų.“ „Be jos man nei pasaulis nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“ „Ji, nors sodietė, nepaprasta, matyt. Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir geres­ niam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man, vargoninkėliui, prie jos siekti!“ - nusiminiau. Nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet dar sunkiau man darėsi, dar labiau spaudė nežinios akmuo. „Kodėl neatsigrįžo? Kodėl taip skubiai nuo manęs nuėjo? Žinoma, aš jai nei ne galvoje. Ji tik juokauja su manimi.“ „Ne! Ne! Negali būti!“ - slopinau tą balsą. Užmigau - kuomet, nemenu. Pavargęs, nuilsęs. Atsikėliau prieš pat mišias. Buvau jau sveikas, ramus, lyg karštam vandenyje išsimaudęs. Buvo gera, kad pagaliau pa­ žinau ją; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per 59

slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan pasaulin. Viltis supė vaidentuvę, skleidė joje žavingus vaizdus. Ilgu, baisiai ilgu buvo laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro, džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitė jau su­ mažėjo, kad viena diena greičiau galėsiu ją pamatyti. Var­ gonai suūš visai kitoniškai neg kuomet. Ir ji bus visai netoli. Ten pat, kur aš. XII

Sekantį šventadienį atsikėliau anksčiau neg paprastai. Tik išaušus nuėjau rytmetinių giedoti. Bažnyčia buvo jau atda­ ra. Bet viduj dar nei vieno žmogaus nebuvo. Užlipęs ant viškų, sustojau. Gundė su savo drauge sėdi klaupkose prie vargonų! Pamačius mane, išėjo prieš, jaukiai pažįstamai pasisveikino. Paskum grakščiai pakreipė galvą ir sako, tiesiai akysna žiūrėdama: - O kad mes, tamsta, lietuviškai rytmetines užgiedotu­ mėm? Ką? Pažiūrėtumėm, kaip lietuviškas balsas bažnyčio­ je skamba? - Nežinau. Negalima. Ne, visai negalima... Pagaliau juk vis tiek ir lenkiškai, - paaiškinau. - Ką tamsta sakai?! - šūkterėjo Gundė, atopakalin atsi­ traukdama. - Iš tamstos žodžių matyt, kad jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, - nustatė ji pasi­ gailėdama, nustebus. Nieko aiškaus negalėjau jai į tai atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai lig tol nedaug turėjau supratimo. Kai augau pas 60

gerą Schonfeldtą, maniau, buvau vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, mane lenku vadino. Dabar ji štai nustebo, kad nežinau, kad esu lietuvis. Ėmiau jai aiškinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lie­ tuviškai šneka, bet nuo seniai Dievą bažnyčioj lenkiškai gar­ bina, taigi ir negalima jų papročių pertraukti, naujos mal­ dos įvesti. Dar sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta. Ji į mano aiškinimus tik karčiai nusišypsojo. Pastebėjau, kad ir karti šypsena ją dabina. - Gal bažnyčioje negerai ginčytis, velniai gali juoktis, visai nuginklavo mane Gundė, radus svaresnį ginklą ir kar­ čią šypseną į draugingesnę pakeitus. - Bet būk geras, ateik kuomet į mus. Mano tėvelis džiaugsis. Tuomet plačiau galė­ sim pasišnekėti, kodėl čia reikia lietuviškai giedoti, nors pir­ mai ir kažin kiek būtų lenkiškai giedota. Pradėkim dabar: „Garbinkim Viešpatį Dievą...“ - Na, Ievut, pradėkim! - Susėdo jos klaupkosna ir pradėjo. Negalėdamas atsiremti, išslydus visai mano atsparai iš po kojų, ir aš ėmiau tarti vargonais. „Koks bus galas?“ - rūpinaus. Prisiminiau Velykas, filijos kleboną. Po truputį pradėjau nurimti. Gundės balsas mane rami­ no. Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda. Ir pačios rytmetinės taip nuostabiai, sklandžiai lietuviškai skambėjo. Lenkiškai panašiai toli gražu negalėtų. Sugiedojau ir aš, vargonus smarkiai paleidęs. „Tebūna, kas nori!“ 61

Nežinau kodėl, bet man atrodė, kad aš lietuviškai galiu laisviau giedoti neg lotyniškai ar lenkiškai. Gal vien dėl jos? Gundė, pastebėjus, kad ir aš giedu, atsigrįžę į mane ir nu­ džiugusiai, padrąsinančiai galvute linkterėjo. Aš dar dau­ giau sustiprėjau savo naujoj padėtyj. Davatkos, įėję bažnyčion, tuojau kėlė galvas į viškas. Su­ stovinėjo ir nustebę klausėsi. Į altorių eidamos, ir tai dar po keletą kartų grįžosi atgalion. Nors davatkos žino, ką reiškia grąžytis bažnyčioje - velnią visam jo baisume gali pamatyti. Po rytmetinių laukiau, kad Gundė ir rožančių giedos lie­ tuviškai. Net pats buvau pasiūlęs, bet ji manė, kad šiam kar­ tui pakaks. - Paskum kuomet. Jos drąsus protingumas ir išrokavimas stebino mane. Vi­ sai mane iš pat pradžių sužavėjus, atrodė, kad ji vis daugiau man patinka. Gėrėjaus ja, kiekvienu jos žodžiu. Po mišių klebonas pašaukė mane klebonijon. „Žiūrėsiu, kas dabar bus!“ - galvojau eidamas, vyriškai visam kam pasiruošęs. Bet buvau paruošęs ir visišką apgynimą ir sau, ir savo žy­ giui, nors tikrumoj ir nežinojau argumentų, kam Skardžių bažnyčioje reikia lietuviškai giedoti. Lyg nujaučiau juos. Iš Gundės, iš jos balso žvilgančio ir spragančio skambesio. Jis vis aidėjo ir mano ausyse, ir širdyje. - Kaip tu šiandien rytmetines giedojai? - paklausė manęs klebonas rimtai, oficialiai. - Lietuviškai, - atsakiau drąsiai, pasirengęs nors kardais su juo kirstis. 62

- Kaip drįsai be mano sutikimo? - Aš norėjau pabandyti, kaip lietuviškas balsas Skardžių bažnyčioje skamba. Skamba gražiai. Klebono oficiališkumas tuojau išnyko. Jis žvilgterėjo į ma­ ne palankiai ir net nusišypsojo. Atrodė, kad aš jam patikau ir pasielgimu, ir atsakymu. - Gerai, kad pradėjai. Labai gerai. Reikėjo jau anksčiau pradėti. Tik aš, neseniai čia atkeltas, nedrįsau. Gerai, kad tu pradėjai. Galėsi dabar kas šventadienis lietuviškai rytmeti­ nes giedoti... Paskum toliau ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išvysime. Tik nereikia skubėti. Reikia pamažu. Pirma ryt­ metinės, paskum rožančius, o pagaliau ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus. Aš pritariau klebonui. - Kokia mergiotė tau padėjo giedot? - Dar gerai nepažįstu. Ji čia pat iš miestelio. - Gražus balsas. Dailiai, labai dailiai gieda. Smagu buvo klausyti. Džiaugiaus, kad klebonas ją gyrė. -Ji, matyt, dar pirmą kartą? - Praeitą sekmadienį atėjo. - Šiandien ateisiu pažiūrėti, kaip jūs ten mokinatės. Gal dar lietuviškai ką sudainuosim... Reikia Lietuvą pamažu gai­ vinti, atsargiai krapštyti iš miego. Staiga nubudus galėtų iš­ sigąsti, - baigė klebonas pamokinančiai. Gal man įspėti, gal save pateisinti. Visai nelaukiau, kad toks bus galas. Klebonas ateidavo veik kiekvieną šventadienį pasiklausyti, 63

kaip mes giedame, o pagaliau pats pradėjo visus mokinti dainuoti. Po keleto savaičių kad užtraukdavome choru ko­ kią dainą, net visas miestelis aidėjo. Nepaprastai dainas pamėgau. Kai dar buvau mažas, mė­ gau klausyti sodžiaus mergiotes vakarais dainuojant. Tiko man dainų graudingumas, liūdesys. Jų švelnus, smagus liū­ liavimas. Ir aš pamenu, kad tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum mane kas supė ar vežė laivu per didelį, platų ežerą. Jau kelinton dienon atnešė man klebonas „Aušros“ dveje­ tą numerių. Skaityti lietuviškai dar nebuvau pratęs, daug žodžių man trūko, daug ko nepermaniau. Jis man noriai aiškino. Netrukus pats viską supratau. Pradėjau laisvai lie­ tuviškai galvoti, lietuviškai jausti. Nuostabiai greitai pasidariau lietuvis. Tik kažin, kieno bu­ vo didesnis nuopelnas, Gundės ar klebono? Gundė ateidavo giedoti rytmetinių tik su savo drauge. Ki­ tos giesmininkės visai neateidavo. Joms buvo toli. Tik retai kokia, anksti iš namų išklydus. Taip sutartinai ir dailiai mes visi trys giedodavom, kad rodės, net šventieji bažnyčioje mūsų Dievo garbinimo klau­ sėsi ir jų graudūs veidai pragiedrėdavo kiek. Viskas joje virs­ davo kitaip, sava ir artima. Ko tik nemelstum, vis rodės, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, mano malda meilės prašė. O meilė buvo arti, čia pat.

64

XIII

- Ar tu girdi? - pašoko Kuprelis. - Girnos dykos mala! Lėk greičiau apačion! Griūnu laiptais. Radau maišą, jis kabo palaidas! Vėjas, įsiveržęs pro duris, plavesuoja jį į šonus. Jame nieko nėra. Vėl tekinas viršun. Į Kuprelį. Kuprelis nieko neatsakė, tik piktai į mane pažiūrėjo ir kaip skritulys nuriedėjo žemyn. Aš paskui. Manau, kad čia jau nėr žinios, kas atsitiko. - Žiūrėk, ką padarei! Atkišę jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstū­ męs visai pamiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiaupilnis prisipildė sėlenų. - Žiūrėk dar čia! - atidarė piklių iš šono. Pakėlė maršką. Priėjau. Žiūriu skryniom Net akyse tamsu pasidarė. Di­ delė krūva baltų kaip sniegas miltų, užterštų sėlenomis. J galą, į rankovę net juoda. - Reikės pyragai su sėlenomis valgyti, - nustato Kuprelis šaltai. Stoviu ir nežinau, kas daryti. Žiūriu tiktai į miltus. - Imk maišą. Nešk tuojau. Skrisk su juo viršun, - skubina jis. Nutvėręs maišą, tikrai skrendu. Užpylęs - atgalion. Kuprelio jau čia nėra. Atsidengęs pik­ lių, vėl žiūriu į miltus. Baisiai, baisiai jie suteršti. Pyktis krem­ ta. Rodos, nežinau, ką įmanyčiau. - Kas dabar su jais daryti? 65

Malūnas sustojo. Sustabdė kas. Įlėkė Kuprelis iš lauko. - Semk sėlenas iš pikliaus. Pilk maišan. Prisitaisiau maišą prie durelių. Ėmiau žerti su lentele. Tiktai nuo paviršiaus, gražiai. - Semk ir su miltais! - liepia. - Kad gaila. - Nieko, negailėk! - susijuokė pro pyktį. - Kaip sumalei, taip ir suvalgysi. Tyliu. Ir jis tyli. Tylėdami žeriam sėlenas maišuosna. Su miltais. Retkarčiais Kuprelis žvilgterėja į mane. Iš padilbų, bet ne­ rūsčiai, tėviškai. Aš sarmatijuos ir pykstu ant savęs. Susėmėm. Liko tik balti, gražūs miltai. Tik ne tiek daug, kiek turėtų. - Nešk šitą maišą ir užpilk. Aš tuo tarpu malūną paleisiu, sako Kuprelis jau visai ramiai. - Ar su miltais nieko blogo nebus? - Žinoma, ne. Jie pikliuje atsiskirs. Sėlenos nueis savo ke­ liu, miltai savo. Tik darbo daugiau... Žiūrėk, dabar jau nie­ kuomet nepalik užkišęs anos rankovės. Kitaip ji tik sėlenų prisipildo, o kai joms nėr kur išeiti, jos ir veržias per viršų skrynion, tiesiai miltuosna. Dar kitą kartą taip susigrūda gale rankovės ir pikliaus, kad jį suturi. Tuomet jau lūžta, genda kas. Taigi dabok! - Kiek laiko sugaišom! - nustatėm abu susitaikę. - Gal ir aš kiek kaltas. Per daug įsipasakojau, - sutinka Kuprelis. Ir vėl viskas suūžė, subildėjo. 66

XIV

Ir vėl sėdim vienas prieš kitą. Tarytum nieko ir nebuvo. Kup­ relis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja. - Kartą, jau vėlai rudenį, mūsų giedojimo repeticijos il­ gai nusitraukė. Lig pat vidurnakčio. Tai buvo sekmadienį prieš pat Nekalto Prasidėjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli, nes Skardžių bažnyčios vardinės. Taigi rengėmės dai­ liai pagiedoti. Dar mokinomės vieną naują mišią, tai die­ nai pritaikintą. Baigėme kur jau vėlai. Giesmininkės, ku­ rios buvo iš tolo, nuėjo miegoti špitoliun. Kitos į savo drau­ ges iš arčiau. Gundė tą vakarą buvo atėjus be draugės. Visoms jau iš­ siskirsčius, paprašė: - Palydėk tamsta mane. Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. Aš bijau. Džiaugiaus, kad ji pati paprašė. Jau buvau norėjęs, tik ne­ drįsau pasisiūlyti. Rengiaus ją palydėti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pa­ sakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia. Vienok buvo baisu gauti neigiamas atsakymas. Geriau gy­ venti bent ir viena viltimi, neg žinoti, kad jau viskas pražu­ vo, kad paskutinis spindulys užgeso. Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti. Ak būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, ne­ girdėt, atidengti mylimajai širdį, parodyti jos žaizdas ir pa­ prašyti, kad ji papūstų į jas savo lūpomis. 67

Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau. Išėję iš kambario, įlindom lyg maišan. Orą galima buvo imti ran­ komis. Tuoj pametėm vienas kitą. - Kur tamsta? - sušuko ji, tvoros atsidūrus. - Čia, - atsiliepiau kaip pro pakulas. Išgraibę tamsą, pa­ galiau susiradom. - Duok man tamsta savo ranką. Taip vienas sau eidami, atsidursim vienas vienam, kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydėjimas! - juokavo Gundė. Paėmiau ją po parankiu. Ji prispaudė mano ranką į save. Man per visą kūną perėjo smarkus, net geliąs virpėjimas. Paskum pasidarė šilta. Ėjom arti vienas kito. Žengėm mažais trumpais žingsniais. Tamsa nereto. Vis buvo gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisda­ vo ore sniego lopinėlis. Ir vėl užgesdavo. Gundė šnekėjo susimąsčiusi, tyliai. Lyg ne žodžiais, o vien mintimis. Ir aš klausiaus ne žodžių, o minčių. Jos žadėjo man. Aš laukiau, bet nedrįsdamas. - Ar patinka tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man be galo patinka. Nieko, rodos, nėra, viskas prapuolė, pasislė­ pė kur. Man patinka ruduo, žiema, ilgos naktys. Tuomet niekas akies neveria, gali apie vieną galvoti. Aš mėgstu už­ simerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiūrėti į jį. Žmonės pa­ sakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose. Jaučiau, kad man dabar reikia suardyti sieną. Ar aš, vyras, neturiu tai padaryti? Reikia tik vieno žodžio. Ir tas žodis 68

trumpas, sklandus. Bet aiškus, nepaprastai aiškus. Kad, ro­ dos, jis būtų ne toks, būtų geriau. Perėjom visą miestelį. Štai jau jų kiemo vartai. Išlėkęs su­ lojo šuva. Gundė krūptelėjo. Pripuolė į mane, prisiglaudė. Atsargiai ją apkabinau. Ranka sudrebėjo. Atgal atitraukiau. - A-a! tai čia mūsų kiemas? - lyg nubudo Gundė. - Tu, Margi, loji? Eik geriau miegot, čia savi žmonės! Margis nutilo. Miegoti bet nėjo. Prisiartino į mane, ėmė uostyti kojas. Norėjo, matyt, įsitikinti, ar jam nesumelavo. Suurzgė. Ir tik nenorom vėl tamsoj išnyko. - Kaip greitai praėjom visą miestelį. Turbūt labai skubi­ nom, - stebėjos Gundė. - Mes ėjom visai pamažu. - Aš dabar eičiau dar toli, toli. Ir šnekėčiau, šnekėčiau. Tamsta klausytum manęs. Ar taip? - Klausyčiau... - buvau dar norėjęs ką pridėti, bet ką, pa­ miršau. - Štai jau sniegas pradeda snigti. Prisnigs, matyt, daug. Bus visur balta, - traukė Gundė. - Aš jau tamstą palydėjau. Eisiu namon, - pratariau tai nemanydamas. Norėjau dar drauge su ja pabūti, pavaikš­ čioti dar kiek, - nors ir visą naktį. - Ko tamstai skubintis? Gal laukia kas? Regis, neturi kam? Pasišnekėkim dar. Atmeni, kai aš tamstai bažnyčioje žadė­ jau kuomet paaiškinti, kodėl reikia Dievas lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena to­ li... einam, atsisėsim svirno prieangyj. Tenai užuovėja, ten nesninga. Tamsta manai, kad sušalsim? 69

- Galbūt ne. - Aš manau, kad ne. Susėdom. Iš pradžių tolokai vienas nuo kito, paskum ji arčiau prišlijo. - O ką, nešalta? - Man nešalta. Tiktai gal tamstai? - paklausiau, ieškoda­ mas tamsoje jos žvilgsnio. - Jau tamsta greičiau sušalsi neg aš, - pajaučiau, kad jos plaukai liečia mano skruostą. Staiga vėl atsitraukė. - Paaiš­ kinti tamstai, kodėl aš tuomet bažnyčioje lietuviškai sugie­ dojau? - Dabar aš jau spėju, kodėl. Aš pats nuo tos dienos daug pakitėjau. Gaunu iš klebono „Aušrą“ ir kitokių knygų. Da­ bar jaučiuos lietuvis. - Tai nėr ko tamstai daugiau ir aiškinti, - nudžiugo ji. Mano tėvelis irgi gauna „Aušrą“. Iš Prūsijos mums atneša. Nuo mūsų ir klebonas ima. Mes laikom visą sandėlį lietu­ viškų knygų. Mums nuo sienos atneša, o jau paskum, po truputį imdami, visoje apylinkėje platina. Jų yra keletas vy­ rų. Mano tėvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti, jaunes­ ni. Bet pas jį visas knygų sandėlis. Jos labai gerai tėvo pasle­ piamos, niekas jų niekuomet jokiu būdu nerastų. Jau ne kartą buvo krata, bet nieko nerado. Skundė ne vienas išdavikas. Ta vieta tik tėvui vienam žinoma. Nero­ do jos nei man, nei motinai. Neparodo ir savo draugams. Jie atneša tik, atiduoda jam knygas, o kur ir kuomet jis paslepia, niekas nežino. Reikia kam, vėl atneša, paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai ar jau labai ge­ 70

rai pažįstamiems ir ištikimiems. Jei ne taip, tai seniai bū­ tumėm pražuvę. Daug reikia kantrybės, daug vargo! - at­ siduso Gundė. Nutilom, pristigę šnekos. Ji, rodos, viską pasakė, o aš nie­ ko, lyg neturėčiau ko. Praslinko tyli valandėlė. Staiga aš, nei nežinojau, nei nejaučiau, kaip prašnekau. Ėmiau pasakoti apie save, savo margą buitį. Pasakojau smul­ kiai ir iš širdies. Pagaliau man pačiam graudu pasidarė ir turėjau nutraukti. Vėl tylu. - Ar tamsta neturi kokio draugo? Čia, Skardžiuose, ar kur kitur? - girdžiu jos klausimą, pilną šiltos, gundinančios užuojautos. Jau buvau norėjęs ištarti žodį „Tamsta“, bet tuo metu lyg kas krūtinę man suveržė, lūpas sučiaupė. O ten, viduje, liepsnojo didelė ugnis, smarkiai kaitino širdį, sten­ gėsi viršun išsiveržti - negalėjo. - Nejaugi tamsta man nepasakysi? - Dabar turiu gerą kleboną. Jis man vietos, manau, nie­ kuomet neatsakys. Jis man beveik kaip draugas. - Jaučiau, kad mano sakiniai nelimpa vienas į kitą. - Bet nejaugi tamsta neturi tikro draugo? -Ne. „Tamsta turi“, - maniau, man pasigirdo. Ne, tų žodžių niekas netarė. Gundė tyli. Aš negaliu turėti tikro draugo. Žmonės gali tik manęs pasigailėti, bet mylėti niekas manęs negali. Aš nenoriu pasigailėjimo, aš noriu meilės! Bet jaučiu, kad Gundė sėdi prie manęs ir karštai ir tankiai 71

alsuoja. Man vėl ramiau pasidarė. Bet aš nedrįstu, aš neno­ riu žinoti, man geriau tikėtis. Vėl tylim abu. Žiūrim tik, kaip sniegas vis tankiau tamsoj baltuoja. Pasigirdo gaidžio „kakarieku“. Kartą, kitą. - Jau gaidžiai gieda, - pratariau. - Dar palūkėk tamsta. Patylėsim drauge. - Žiūrėk, kiek daug prisnigo, - vėl sušnekėjo Gundė. Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros ir medžiai. Rodos, vis­ kas pasidabino kokiai šventei. Lyg kokio svečio laukiama. Man patinka žiema. Aš myliu šaltį. Jis toks piktas, žnaibo pirštus, nosį, už ausų stvarsto. Žmonės pasidaro žiemą gu­ vesni, laksto, dirba daugiau, daugiau galvoja. Motinos vai­ kams pasakas pasakoja. Man patinka žiema. Kaip tamstai? - Man irgi, - sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žie­ mos grožės, nemėgau šalčio, bet jos žodžiai man žiemą pa­ gražino. Ir vėl gaidys sugiedojo. Jam pritarė kiti. Neilgai trukus jų rytmetinė giesmė visą miestelio tylą suardė. Vienas traukė drūtu bosu, kitas baritonu gargaliavo, o koks trečias spie­ gė, lyg tvoroj įkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai surėkdavo, kad savo „kakarieku“ užspringdavo ir nebaig­ davo jo. - Ne, tamsta, dabar tai jau eisiu, - tariau dar nesikelda­ mas. - Gali tamstos mamytė nubusti ir neradusi kažin ką pamanyti. - Turbūt tamsta tiesą sakai, - gardžiai sušypso Gundė. Dabar jau velniai nevaikščioja, ramiau bus eiti, niekas kelio 72

nepastos... Matai tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nereikės graibyti, - surimtėjo. - Reikia tamstai atsilyginti. Reikia palydėti kiek. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai at­ silyginčiau? - Dabar dar ne, - užsikrėčiau jos laisvu, linksmu ūpu. - Geras iš tamstos bernelis... Na, tai einam, - pirma išspru­ ko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia. Ėjom dabar skubiau neg pirmai. Tylėjom. Galvojom kiek­ vienas sau, bet, regis, tą pat. Ir nesinorėjo šnekėti. Bijojau minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mus pynėsi, vy­ niojosi ir artino vienas j kitą. Stapterėjom ir pasakėm abu vienu metu: - Gal jau bus gana? - Gana, - atsakėm taip pat drauge. - Jau daugiau pusės kelio tamstą palydėjau, - padavė ji ranką. - Ačiū tamstai... Buvom norėję dar ką vienas kitam pasakyti, bet susiturė­ jom. Tarytum kas neleido, nedavė daugiau šnekėti. - Sudieu! - Sudieu! Pasispaudėm karštai rankas, lyg jomis norėdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarė, nuo mūsų koks neregimas šešėlis nuslinko. Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžau. Žiūriu, ir ji atsigrįžo. Dar kiek paėjęs, vėl atsigrįžau. Gundė stovėjo ir sekė ma­ ne savo akimis. Pamačius, kad mano į ją žiūrima, vikriai apsisukę ir nuėjo, nubėgo. 73

Stovėjau. Negalėjau akių atitraukti. Gundė dar kartą at­ sigrįžę. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš dar ilgai mačiau ją toje pat vietoje. Tai arčiau, tai staiga vėl to­ liau. Tai artinos ji, tai bėgo. Tai artinos, tai bėgo. Parėjęs radau grinčią nerakintą. Užmiršau su Gunde išei­ damas. Sušilęs lovoje pradėjau perkratinėti visą praėjusią dieną. Praėjusią greta jos. Stengiaus prisiminti, kaip ir visuomet, kiekvieną jos žodį, judesį, akies mirksnį. Paskum ėmiau viską atsiminti nuo pir­ mos su ja pažinties. Gėrėjaus ir džiaugiaus. Prie malonesnių vietų ilgiau sustodavau; laikydavau jas savo vaidentuvėj tol, kol neatitraukdavo koks kitas, dar smagesnis vaizdas. Visų vaizdų viršumi plaukė skaidrus įsitikinimas, kad ji mane tikrai myli, trokšta mano širdies ir nori mane į savo jauną ir karštą krūtinę priglausti. Apačioje gi, dugne, lyg koks dumblas rūgo, kėlėsi ir drumstė viską. „Ne. Ji tavęs nemyli. Ji tik tavim žaidžia. Ir nori tavo pa­ galba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai, patriotei fanatikei, daugiau niekas ir nerūpi. Tai paprastas moteriš­ kės gudrumas. Tu tik dovanai sau galvą kvaršini.“ Man tamsu darėsi nuo tų minčių. „Abejok tu tik, abejok!“ - barė įsitikinimas. Ir vėl vienu matu viskas nušvisdavo, ir vėl plaukė vaizdai, vienas kito gražesni. Vėl jie džiugino, viliojo. Abejonių dumb­ las dugnan nuguldavo. Matyt, tik pasislėpdavo. Tykojo iš pasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau mane jis niaukė. 74

Sapne man Gundė prisisapnavo. Šnekėjomės, džiaugėmės. Rodos, vaikščiojom plačiam tolimam lauke. Laukas buvo lygiai apklotas sniegu, mirgančiu saulės spinduliuose. Po mū­ sų kojomis spiegė, girgždėjo, lyg kas grojo. Girgždesys virto nepaprasta, negirdėta daina. Ji mus linksmino ir žavėjo. Klausėmės jos ir, rankas susistvėrę, ėjom toliau, į didelį, ap­ valainą kalną. Juo aukščiau, juo labiau Gundė į mane glau­ dėsi ir dėjo savo galvutę ant mano peties. Jos plaukų at­ siskyręs pluoštelis švelniai mylavo, glostė man veidą, kaktą. Pasiekėm pagaliau ir kalno viršūnę. Jėjom apšarmojusian miškan. Medžių šakos lingavo ir, rodos, vis mojo į mus. Atsisėdom ant vėpūtės po aukštu, senu ąžuolu. - Aš myliu tave! - tarė Gundė ir priglaudė savo karštas lūputes į mano lūpas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau. Galva man svaigo. Negalėjau bučiavimui atsakyti. - Žiūrėk! - atsitraukė nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon. Skubiai pažvelgiau ton pusėn. Viskas ūmu laiku pakitėjo. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių įvairiausiomis baltomis gėlėmis. Jos lingavo, nuolat stiebėsi į viršų, kėlė savo vaini­ kėlius ir skleidė aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bema­ tant tarp jų pasirodė mažutės baltos paukštytės. Jos purpte­ rėjo, paskraidžiojo ore, paskum eilėmis nutūpė ant medžių šakų ir ėmė čiulbėti plonais, skambiais balseliais. Vis sma­ giau ir svaigulingiau čiulbėjo. Pradėjo tarytum snigti. Ore lyg kokios rojaus musės skraidžiojo - lakiojo pažeme snie­ go žvaigždutės. Tankiau ir tankiau jos leidosi iš aukštybių. O saulė vis švietė; žaidė medžių šakose, paviršium kalno, 75

lyg pro sidabrinį rūką. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukščių čiulbesio ne­ girdėti, tai viskas lyg iš kur atplaukia, ir vėl paukščiai čiul­ ba, vėl gėlės kvepia. - Mes gyvensim ilgai, ilgai. Niekuomet nemirsim. Mums bus vis gražu, visur malonu, - skambėjo Gundės šneka, tar­ dama tam čiulbesiui. Staiga žydįs miškas sugniužo, sutirpo. Išnyko paukščių čiul­ besys, aptemo ir saulė, dingo sniegas. Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršū­ nės jų aštrios kaip ylos, smailios. Aš lyg kokioje duobėje. Ir viršuje nieko nematyt, vien žaibuojąs debesys niūkso. Per­ kūnas jį skanduoja, krato, - kalnai net gaudžia. Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkė. Rodėsi, ir visam pasauliui galas... Nubudau. Išsigandęs atsisėdau lovoje. Negalėjau susivokti. Nudžiugau įsitikinęs, kad tai tik būta sapno. „Gal jis ką blogo reiškia?“ - dingterėjo galvon. „Ar aš sapnui tikėsiu!“ - numojau. Vienok jis vargino mane visą rytą. Stovėjo akyse lyg įkyri šmėkla. XV

- Mane laikas įtikino, kad sapnui ne tik galima, bet kai kuo­ met ir reikia tikėti, - atsikreipė į mane Kuprelis, matyt, no­ rėdamas apie tai daugiau pašnekėti. - O gal tu netiki? -Ne! 76

- Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipažinti. Tiki taip pat kiek­ vienas. Esti tokių sapnų, kurie domėn tiek įsirėžia, kad mes negalim jų užmiršti per keletą dienų. Kitą kokį net keletą metų pamenam, ir pagaliau visą savo gyvenimą. Sapnai kar­ tais mums sakyte nusako, kad taip ir taip bus; kartais jie mus aiškiai perspėja. Bet mes paprastai tokių perspėjimų nebojam. Daug yra pavyzdžių mūsų gyvenime, daug jų yra ne vieno mokslininko užrašyta, kad sapnai išsipildo. Žino­ ma, išsipildo ne kiekvienas, o tik tie, kurie, išviršiniai ta­ riant, labiausiai mus nugąsdina arba nudžiugina, kitais žo­ džiais, sapnai patys savo reikšmę nurodo. - Sapne pasikelia prieš mus ta uždanga, kuri nuo mūsų slepia visas gyvenimo paslaptis, - traukia jis toliau. - Sapne mes pamatom kitą, savo gyvenimo paslėptą pusę. Pranašin­ gas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Mūsų praeitis palieka mumyse savo grynai materialius pėdsakus. Ir ant praeities, kaip tam tikru būdu paruoštoj dirvoj, auga žmo­ gaus ateitis, vystosi jo tolimesnis kelias. Ir tą kelią mes tik sapne kartais pamatom, kai miegas atskiria mus nuo viso pasaulio. Pamatome, nors neaiškiai, kaip pro rūką, bet jau galime patys kai ką atspėti. Sapnas beveik visuomet esti sim­ boliškas, ir mums tik reikia mokėti išaiškinti tuos jo simbo­ liškus ženklus. - Geriausiai burtininkai gali tai atlikti, - sakau. - Geriausiai kiekvienas pats gali savo sapno reikšmę iš­ siaiškinti, - pradėjo Kuprelis lyg pykti. Bet nieko. - Todėl, kad kiekvienas žmogus pagal savo ypatybes turi ir savus sap­ nų simbolius. Išaiškinti kito sapną - reiktų jo visos ypatybės 77

pažinti, o tai vargu kam galima. Kas pagaliau žino mūsų gyvenimo reikšmę, jo tikslą? Niekas! Gal mūsų gyvenimas vien iliuzija, koks ilgas kankinąs sapnas? Gal atbusime tik­ tai tuomet, kai „amžinai užmigsime“? Gal čia, pasaulyje, tarp mūsų ar virš mūsų gyvena kitokie, dešimtys kartų to­ bulesni žmonės? Ir gal mes jų nematome tik todėl, kad jie už mus aukščiau gyvenimo kopėčiomis nulipę, kaip mes už infuzorijas?.. Ir tikrai ta visa gamta nėra tokia, kaip mes ją matome. Mes nujaučiam tai, bet tikėti nenorim - bijom. Sapno moksliškas ištyrimas daug mums ką atskleistų. Bet jo rimtai gal ir netiria niekas, kad bijo visą teisybę sužinoti. O drauge nustoti ir paskutinių vilčių, kurios žmonėms gyventi padeda. Gal apskritai geriau, kad žmogus nežino, kam jis gyvena ir kodėl jis miršta, - atsiduso Kuprelis. Tyliu, nieko nesakau. Šiandien įsitikinau, kad Kuprelis vi­ sai ne toks, kokį maniau jį esant. Jis šiandien atidengė man turtų skrynias ir rodo brangenybes, kurių aš nei pamaty ti pas jį nesitikėjau. Dabar matau, kaip jis prieš mane stoja kitas, kaip auga ir didėja. Jo galvojimas man atrodo gal kiek pasenęs, o gal jis netinkamai išreiškia tai, ką galvoja, bet aš stebiuos ir džiau­ giuos jo pajautimo gilumu ir jo minties drąsiu ieškojimu. XVI

Netrukus to baisaus sapno sloginąs įspūdis išnyko, ir vėl senoviškai vaidentuvėje džiaugiaus „savo“ Gunde, savo skur­ daus gyvenimo šaunia gėle. Dėl vieno nerimavau, kaip čia 78

reikės jai pasakyti? Šiušu net darėsi, apie tai pagalvojus. Iš­ girsti, kad ji manęs nemyli, aš negalėjau. Dvejetai savaičių praslinkus po to nuostabaus vakaro, man vėl teko ją palydėti, nors vakaras buvo šviesus, dan­ gus žvaigždėtas ir į Skardžius žiūrėjo sušalęs mėnulis. Dar nebuvo visur sumigę. Tai šen, tai ten švietė grinčių langai. Kokį galą ėjom nešnekėdami. Gundė niekur nesidairė. Ėjo galvelę palenkus, susimąsčius. Buvau norėjęs greičiau ją prakalbinti, bet nežinojau, nuo ko pradėti, ir nedrįsau. Min­ tis apie pasisakymą žibters galvoje ir vėl gęsta, kai pažiūri į Gundę. Gundė pagaliau paklausė, pasikreipus į mane šonu: - Kas tamstai brangu tuose mūsų Skardžiuose? Jos balsas buvo visai kitoks neg paprastai. Toks švelnus, kokio dar nebuvau girdėjęs. - Visi brangūs, - skubiai atsakiau, lyg bijodamas, kad ji manęs ko nežinomo, slepiamo nepaklaustų. - Kaip gali būti tamstai visi brangūs? - nusistebėjo Gundė. - Man Skardžiuose kažin kodėl visi žmonės patinka, atsikalbinėjau. - Tai negali būti. - Kodėl ne? - Kur matyta: visi žmonės! Ar tamsta koks šventas, ar ką, kad galėtum visus žmones mylėti? Visai nutilau. - Tikrai tamstai visi Skardžių žmonės brangūs ir malo­ nūs? - klausia ji vėl nusišypsojus. - Ir taip, ir truputį... 79

- O, matai! - Negalima, žinoma, visų vienodai mylėti. Vienus myli labiau, kitus mažiau. Kai ką net labai. - Išsigandau, kad per daug pasakiau. Gundė daugiau neklausė. Ėjom tyliai. Aš bijojau, kad ji neišgirstų, kaip mano širdis plaka. Bet ji klausėsi ko kito, man negirdimo. Įėjom Gervydžių kieman. Grindoje buvo šviesu. Buvo ma­ tyt pro langą užstalėj sėdįs vyras, ties kažin kuo pasilenkęs. Priešais jo, kitam gale, sėdėjo dar nesena, stalo atsirėmusi moteriškė. Klausėsi ko domingai. Gundė, man nieko nesakydama, ėjo tiesiai priemenėn. Aš sekiau paskui, bet ant slenksčio stabterėjau. - Ką tamsta darai? Palauk, užeisi į mus paviešėti. Dar, rodos, niekuomet nebuvai. - Kad aš tamstos tėvelių nepažįstu. - Aš supažindinsiu. Tikrai nenorėjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus, ir lyg ko sarmatijaus. - Mano tėvelis džiaugsis tamstą pamatęs. Jis jau seniau, išgirdęs, kad ir tamsta skaitai „Aušrą“, prašė, kad paprašy­ čiau ateiti. Vis nedrįsau. Maniau, kad tamsta nenorėsi, linksmai įkalbinėjo Gundė. Sutikau. Tik įėjom, ir aš pasakiau „Tegul bus pagarbintas“, tuojau Gervydis, padėjęs ant stalo laikraštį, atsistojo ir, išeidamas viduraslin, nuoširdžiai prašneko: - O, koks svečias! Džiaugiamės sulaukę. 80

- Tamsta pas mus dar nebuvėlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, - juokavo Gervydienė, mitri moterėlė. - Ačiū, - atsakiau. - Čia senos nėra, o taip vėlai ir rasti sunku. Prašau man dovanoti. - Dovanoti negalima; neišsisuksi tamsta, - priešinosi ji. Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos. - Kad, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nėra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikėjo atnešti, laukiant svečio, - įsi­ kišę Gundė į tą linksmą šneką. - Tai ką, dukrele, reiks jau dovanoti svečiui šitą kartą. Sėsk tamsta, - nurodė ji man abiem rankom vietą. Atsisėdęs perbėgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltin­ ta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Sta­ las maliavotas, suolai taip pat. Languose gerai, matyt, pri­ žiūrimi gėlių augalai žaliuoja. Visur malonu, jauku. Man susidarė ūpas, kad esu pas kokius gerus gimines. Gervydis priėjo prie žmonos ir, nusivedęs ją arčiau į du­ ris, kažin ką pakuždėjo. Ji bematant išėjo priemenėn. Jis sugrįžo, atsisėdo priešais ant zoslano ir ėmė klausinėti, kas apie mane gero girdėtis. Papasakojau, ką žinojau. Daug ne­ turėjau ko. - O kas pas tamstą? - paklausiau. - Nieko sau; viskas lig šiol, ačiū Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu „Aušrą“, ir ko daugiau. Noriu ir aš nors vienu spinduliu daugiau šviesos iš Prūsijos įnešti Lietuvon. Be galo jau apsunko toje tamsoj. Reikia ją kiek praretinti. Dauguma mūsų tai nesupranta ir nejaučia. Jiems gerai, kaip yra. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir 81

kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarunčkins. Tie jau nie­ ko nepasigaili: išdraskys visur, išardys, ras ar neras, o dar tave priplaks. Dieve gi saugok rasti ką, nors vieną lietuvišką popiergalį, tai jau ir sakyk visiems saviems amžiną „sudieu“; netikėk daugiau pamatyti šito krašto. O tenai lig mirties vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentėsi šaltį ir badą... Štai ką gali padaryti geras kaimynas kokią dieną. Ir lauki žmogus, ar nesuskambės už vartų kardai, ar nepasigirs nuožmių bur­ liokų koliojimas. - Patylėjo Gervydis, pagalvojo kiek galvą nulenkęs. - Ir man tamsta akyse prašvito tiktai, kai pakliu­ vo rankosna „Aušros“ laikraštis. Tik paėmiau jį ir pavarčiau kiek, jis mane tiek sužadino, kad net ašaros iš akių ėmė by­ rėti. Tą pat dieną pasakiau sau: „Kas bus, kas nebus, o aš nesėdėsiu taip ilgiau!“ Ir pradėjau veikti, pradėjau platinti lietuvišką raštą. Keletą kartų net krata buvo, bet pas mane nieko negalėjo rasti. Tai dabar dar smarkiau veikiu. - Bet ir labiau saugokis, tėveli, - persergėjo Gundė, sėdė­ dama prie lango. - Niekai! Nepaims jau jie manęs, - padrąsino Gervydis dukterį. - Vis dėlto... - nerimavo ji. - Nebijau aš jų! - mosterėjo ranka. - Tamsta matei pasku­ tinį numerį? - atsigręžė į mane. - Dar ne. - Štai, pažiūrėk! - parodė „Aušros“ numerį 10-11, 1884 metų. Godžiai jį visą peržiūrėjau, perskaičiau antraštes. - Straipsnis „Dvi Aušri Lietuvoje“ man labiausiai patinka. 82

Nepaprastai gražios prie jo pridėtos eilės. Paklausyk tiktai tamsta, aš perskaitysiu, - paėmė Gervydis iš mano rankų „Aušrą“ ir pradėjo jausmingai, gražiai skaityti: Pabrėkš, aušrele, spindėk, saulele; Spindėk, aušros žvaigždele, Papūsk, vėjeli, varyk miglelę, Pabudink vieversėlį. Telaukia žmonės dangaus malonės, Galo baisios karionės, Išvysim šviesą, pažinsim tiesą, Sulauksim gerą čėsą... Klausyk tamsta toliau: Žaliuos medeliai, čiulbės paukšteliai, Žaliuos mūsų vaikeliai. Žaliuos pievelės, žydės kvietkelės, Žydės mūsų mergelės. Papūs vėjelis, siūbuos javeliai, Svyruos mūsų seneliai. O ką, ar ne gražu? - sušuko Gundė. - Kaip tamstai patinka? - klausia Gervydis, o tuo tarpu ašaros jam sužvilgo akyse. - Neapsakytai! - jaučiau, ir man šilta krūtinėje darėsi. - Išmokim jas dainuoti! - pasiūlė Gundė. - Kodėl neišmokti tokių gražių, - sutikau. - Pamėginkit, - prašė Gervydis. - Kad, tėveli, adventas. -

83

- A, kad jį kur! - pagailestavo. - Mes tėveliui po Kalėdų padainuosim. Lig tol ir išmok­ sim geriau. Kalba nuėjo kita, daugiau adventui tinkama kryptimi. - Nors „Aušra“ menkiau atrodo neg lenkų „Tygodnikai“ ir jų kitas šlamštas, bet ateis laikas, ir ji daug šauniau sušvis. Ir ne vieną „Aušrą“ mes turėsime, - šnekėjo Gervydis. - Kažin, ar pajėgsime, - paabejojau atsidusęs. -Tamsta abejoji? - jis kiek užsidegė. - Žiūrėk, ir pati „Auš­ ra“ rašo, kad „nenorėkime iš karto išvysti visą šviesą atei­ nančios saulės; nes ir pats prigimimas moko žmogų pažinti, jog visi prigimti daiktai iš palengvo tesidaro: patsai žmogus kaip ilgai auga, kol jį galime visiškai žmogumi vadinti; nei menka gėlelė akimirksniu nepražysta“. Reikia tamsta būti kantriems ir viltimi pasistiprinti, norint ko gero atsiekti. Susisarmatijau savo abejonių ir paaiškinti jų nemokėjau. Gerai, kad tuo tarpu įėjo grinčion Gervydienė. - Ko taip tyliai sėdit? Ar šnekos pritrūkot? - Ne šnekos pritrūkom, tiktai laukiam tavo vakarienės, rado Gervydis išeitį. - Pakentėkit truputį, tuojau bus. Čigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o jūs atžagariai. - Mes ne čigonai ir nevalgę nuobodaujam. - Dėl Dievo meilės, nors valandėlę, - prašėsi ji besijuok­ dama. Linksma moteriškė. - Ak jau ne ką su tavim, - nusileido vyras. - Tu, Gunde, nueik pažiūrėti, kad samavoras nebėgtų, liepė jai motina. 84

Gundė, skubiai žvilgterėjus į mane, išėjo. - Kurgi Julytė? - paklausė Gervydis žmonos. - Ji galėtų samavoro padaboti. Ją pašauktum. -Jau miega. Sakė, jai šiandien galvelė sopa. Sugaravo, ar ką... Jūs gi, ką be šnekos sėdit, geriau arcabomis paloštu­ mėt. Turbūt svečias moka? - Moku kiek, - atsakiau. - Na, kad jau pritrūkome šnekos, tai reikia lošti, - pasikė­ lė Gervydis. Nuėjo ir atnešė iš skrynios arcabas. Man bal­ tus, sau juodus pastatė. - Gerai ir šitas žaismas kai kuomet. Aš seniau gerai lošdavau, bet jau pamiršau daug. Viena, ne­ turiu labai su kuo, o antra, gailiu laiko tokiems niekams. - Aš irgi pamiršau, - pritariau. Būdamas pas Schonfeldtą, lošdavau su juo kiekvieną šventadienį. Ir šiokiomis dieno­ mis lošėm kai kuomet, turėdami laiko. Vokietis, negauda­ mas kito pasilinksminimo, arcabas be galo mėgdavo. Tiko ir man, tiesą pasakius. Gervydis laužė mane kiekvieną kartą. Net ir kampan pa­ sodindavo. Aš daugiau turėjau akis padėjęs į duris neg į ar­ cabas. Ji vis negrįžo. Girdėjosi varstymas durų tai kamaron, tai seklyčion. Tai šneka apie nenorintį užvirti samavorą. Gun­ dė retkarčiais smarkiai susikvatodavo. „Gal iš manęs?“ - nuogąstaudavau. Gervydis gi vis žėrė ir žėrė mano apleistas arcabas. Net sarmata buvo. Mėginau pasistengti, vis tiek pat. Pagaliau Gundė įnešė murmuliuojantį ir šnypščiantį sa­ mavorą. Pati raudona kaip rožė. Įšilusi, įkaitusi, graži. - Kaip tamstai sekasi? - priėjo į mane. 85

- Nelabai kaip. Vis pralošiu. - Kodėl taip? Nieko, aš tamstai padėsiu. Pamatysim, gal bus kiek geriau, - apėjo aplink stalą ir atsisėdo priešais tėvo. - O! Jau jūs dviese prieš mane vieną? Nepasiduosiu! nusistatė Gervydis. - Greitai paaiškės, - manė Gundė. Iš tiesų. Tuojau viskas nuėjo kitu keliu. Aš pats pradėjau visai kitaip lošti. Senis jau nebegalėjo įveikti, nors kiek įma­ nydamas laikėsi. Šeimininkė pakvietė vakarienės. Stalą puošė daug skanių valgių: ir dešrų, ir sūrių, ir sviesto - visko buvo apsčiai. Vakarieniaudami vėl šnekėjomės apie knygų iš Prūsijos ga­ benimą, apie raudonsiūlius ir apie kalėjimus Sibire. Šnekoje lygiai dalyvavo ir Gundė, ir jos motina. Buvo matyt, kad ir jos buvo giliai persiėmę „Aušros“ dvasios. Toliau nukrypom į kitas puses. Sužinojau, kad Gervydžio tėvas buvo šitame pat miestelyj kalviu. Jam gerai klojosi, darbo turėjo pakankamai. Už su­ taupytus pinigus, baudžiavą panaikinus, nusipirko valaką žemės, įsitaisė geras triobas ir vieną sūnų kuniguosna išlei­ do. Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais po įsišventi­ nimo metais mirė. Tas taip prigniaužė senelį, kad jis netru­ kus pats paskui sūnų nusekė. Žmonos jau seniai buvo nusto­ jęs. Liko jis, Tomas, vienas. Jaunam prireikė ūkį pradėti. Ir daug vargo, nemažai nepasisekimų iš pradžių iškentėjo, kol patyrimo įgijo. Taip mums besišnekant, ir kuris metas prispyrė. Turbūt netoli dienos buvo. 86

Ėmiau namon rengtis. - Dar diena toli, išsimiegosi tamsta, - priešinosi motina. Paaiškinau, kad rytoj šventa, vargoninkui anksti kelti rei­ kia. O per slenkstį peržengęs, gailėjaus, kad taip greitai išei­ nu. Jauku ir šilta ten buvo, jaučiaus kaip vaikas namie. - Ateik tamsta, laiko turėdamas, ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysim, pasišnekėsim, - prašė visi išeinant. - Juk tur­ būt niekur nenueini? - Niekur, - prisipažinau. - Tai bent į mus. Tamsta visuomet čia būsi geras svečias. Jų pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė. Gundė dar pro duris palydėjo. - Nemanyk, aš tamstai nedovanosiu! -Ko? - Žinau ko. Ar tamsta nemeni, kad dar nesi atsakęs į ma­ no klausimą? - Jkokį? - Na, nieko. Dabar neklausiu tamstos. Bet kai prispirsiu kitą kartą, būtinai turėsi pasakyti. Sudieu! Grinčioje dar ga­ li pagalvoti ką, - suspaudė man ranką ir kaip voveraitė įsmu­ ko priemenėn. Pastovėjau kiek, lyg nežinodamas, kur eiti. Išnyko visi ke­ liai. Atsiminiau, vėl susiradau. Ėjau skubiai, tarytum bėgau. Lyg mane kas iš užpakalio vijo ar prieš traukė. Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Atrodė, kad Gun­ dė jau man visai arti. 87

Bet baidė, kad jie šitokie ūkininkai, taip gerai gyvena. Vie­ nok ėmė noras tikėti į stebuklus. Jei šventiesiems yra tiek stebuklų įvykę, kodėl negalėtų koks vienas įvykti ir Kupre­ liui vargoninkui? Atsilankydavau į Gervvdžius, kai tik rasdavau laiko. Sten­ giaus vienok, kad tie mano atsilankymai jiems neįgristų. Ret­ karčiais ir pats Gervydis į mane ateidavo. Atsinešdavo „Auš­ rą“ ar taip kokią knygelę. Nuo klebono jau neėmiau, nuo Gervydžio maloniau buvo. XVII

Vieną pavakarį po Kalėdų, prieš pat Tris Karalius, sėdėjau papietavęs ir patingęs namie ir galvojau. Galvojau apie Gun­ dę. Atėjo pats prietemis. Žiūriu, prasiveria durys ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip ūmai būtų. - Tuojau slėpk visas lietuviškas knygas! Rytoj žada būti krata miestelyje, gali būti ir pas tamstą, - nepasisveikinus dar išgąsdino. - Gal tiktai sudeginti? - susirūpinau. - Nieko. Rasim joms vietą, - ramino Gundė. - Kai visai sutems, parsinešiu jas namon. Tenai tėvelis paslėps jas drau­ ge su kitomis knygomis, nei šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik dar kurios. Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Surišiau paskum gerai. Duodu jai. - Dar nenešiu. Šviesoka. Padėk kur. Atkėliau vieną grindžių lentą ir paslėpiau ten pundelį. 88

- Bloga vieta. Na, šiam kartui pakaks. Paskambink dabar ką gražaus, aš paklausysiu. - Kas labiau patinka? - Viską kitą užmiršau. Tik dabar pajaučiau, kad mes vieni du kambaryje. Tai buvo nuostabu. Ką reiškia tuomet koks pavojus? - Tamsta pats parink. Tik labai, labai gražaus. Juk taip gerai moki. Atsisėdau prie fortepijono, ėmiau gaidų ieškoti. Gundė atsisėdo kėdėje netoliese, fortepijono įlenkime. Pa­ sirėmė alkūne ir laukė galvelę pakreipus. Kambaryje jau visai temo. Šešėliai iš kampų slinko sieno­ mis giliau ir giliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko. Tylu, ramu, tarytum sutema viską savo plačiuosna skvernuosna suvyniojo ir nutildė. Užmiršau, kad ir gaidų mano ieškoma. Norėjosi tylėti, tylėti ir žinoti tik, kad jos arti esama. Rodos, mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesėsi kas nuo jos į mane, nuo ma­ nęs į ją. - Gal šviesą užžibinti? - kuždu nenoromis. - Kam? Nereikia. Vėl pradėjau ieškoti. Bet ir ieškoti nenorėjau. Norėjau, kad rankos pačios sugrotų, ją visai sužavėtų. Užkliuvau Bethoveno devintos sonatos, mano mėgiamiau­ sios, bet lig tol dar nesuprastos. Pradėjau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nedabojau nei gaidų. Jos mano akyse susi­ liejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Jų vietoje 89

mačiau jos skaistų, susimąsčiusį veidą ir pro tamsą dideles žvilgančias akis. Tik į jas žiūrėjau ir kvėpiau savo sielą, mei­ lės ištroškusią, muzikos garsuosna. Garsai manyje gyveno ir drauge kėlė mane į beribę erdvę, kur nėr skirtumo tarp dienos ir nakties, kur ji ir aš - vienas stebėtinas daiktas. Aplinkui tvaskėjo raudoni, mėlyni, žali, mūsų nepastebimi pasauliai. Mes buvom tik sau. Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą, kaip gėlės palytėji­ mas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion su­ grįžo, vis tilo, tolo. - Kaip gražu! - kuždėjo Gundė. Savo ranką pratiesė toliau, ant kito peties. Pamažėl, nejučiomis nustojau grojęs. Atsišlijau nuo for­ tepijono. Ir pajaučiau, kad mano galva buvo atsišlijus jos krūtinės. - Kaip gražu! Nuostabu! - kartojo Gundė susimąsčius. Dabar tamstai nedovanosiu! - sušuko ji staiga linksma. - Nedovanok... - paėmiau jos rankelę savo delnan. Pa­ spaudžiau kiek, visą savo nedrąsą užmiršęs. - Zinai, ką nedovanosiu? - Žinau. Nutilom. Lyg pavargom kiek, į didelį žygį besirengdami. Smagiai pavargom. Girdžiu - ir jos, ir mano širdys tuksi, skubina. - Kas tamstai mielas Skardžiuose? - tarė Gundė lėtai, veik negirdimai. - Tu! Tu! - suspaudžiau ją savo glėbyje, lyg norėdamas savin įtraukti. 90

- Aš?! - apskabino Gundė mano kaklą ir karštai savo vei­ dą į manąjį priglaudė. Sustingom, rodos, karštyje. Užmiršom viską. Ir pasaulio tarytum nebūtų, mums iš jo išėjus. Sutemo. Juodi kampai užtiesė savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką paslaptingo. - Myli? - jos klausiu. - Myliu, - atsako. - Labai? - Myliu, myliu! - Kodėl mane myli? - Tik todėl, kad myliu. - Visuomet mylėsi? - Visuomet, visuomet! Susitiko mūsų lūpos. Susirišę į vieną begalinį pasibučiavimą. Rodėsi, kad tame pasibučiavime ištirpom ir naują gyvą lydinį sudarėm. Daug lengvesnį neg oras ir galingesnį neg laikas. Tylėjom, - mums žodžių nereikėjo. Susėdom greta, susiglaudėm. Ėmėm tyliai šnekėtis, tarytum ko bijodami, ko nežinomo, bet sergstančio privengdami. - Tu esi mano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkaus vargo nevargtum, o vien žydė­ tum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš, linksmumo nepa­ žinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko nebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygys. Galiu grumtis su bet kuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvos 91

dėlei. - Žodžiai man veržėsi patys savaime, pajėga veržė krūtinę, lyg mane kas užkerėta lazdele būtų palietęs. - Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos, - kuždėjo Gundė ir glaudės į mane. Ilgai taip šnekėjomės. Savo skaidrion, didelėn ateitin min­ timis ir žodžiais lėkėm. Artima, taip artima ji atrodė. Trau­ kė, mojo į save. - Kuomet tu tikrai būsi mano? Kuomet tu mane baltą die­ ną savuoju galėsi pavadinti? Kuomet tai įvyks? - Kuomet tu panorėsi, - nuleido, nulenkė Gundė galvą ant mano krūtinės. Daugiau nieko nepasakė. - Kuomet galėsimpaprašyti tavo tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Aukščiausias gyventi padėtų? Kuomet, Gunde? - Nežinau, nežinau... - nutraukė, susimąstė kiek. - Pats pagalvok, bernelis esi, - šneką nukreipė kitur. Pralinksmė­ jo. Mąstyt nustojo. - Man jau laikas namon. Lik sveikas, berneli, atjok, pasbalnojęs žirgelį, prie vartelių lauksiu. - Žirgelio neturiu, - susijuokiau. - Nors pėsčias, save pakaustęs, atlėk. - Atlėksiu. Lauk, Gunde brangioji.

- Lauksiu, lauksiu, pro langelį žiūrėsiu, šunys ar neloja klausysiu.

92

- Bet jau lik sveikas. Duok knygas. Sudieu! - Palauk, dar palydėsiu. Nuo šunų ir blogų žmonių ap­ saugosiu, - draudžiau, ieškodamas kepurės ir nerasdamas niekur. Kol suradau, Gundė ir išspruko. Išbėgęs paskui žiūriu, ji kieme stovi ir laukia. - Greičiau, greičiau, - kojelėmis sutrepseno. Man taip linksma darės į ją žiūrint. Jaučiau širdyje nuosta­ bią šilumą, žinodamas, kad ji mano. - Bet tu mane netoli lydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad kas nepamatytų. Zinai, kokie mūsų žmonės. Ko gero, dar patys galėtų suimti. - Nors kelis žingsnius, - prašiau besidžiaugdamas. O norėjos net namon palydėti. - Gerai. Ligi Raugalo klojimo. - Mažai. - Mažai? - Labai mažai. - Tai ligi Krioklio. Gana? -Gal. - Dar maža. - Mažoka. - Toliau neisiu. - Sutinku. Ligi Raugalo klojimo nešnekėjom. Kad ir nereikėjo žo­ džių. Sniegas po kojų girgždė, spiegė. Rodėsi, vėl jo muzi­ kos klausėmės. - Aštri ta muzika. 93

- Erzina žmogų. Tiktai tiek pasakėm jau ties Krioklio klojimu. - Gal dar toliau? - paklausiau. - Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubintis. Šaltis spaudžia... Aš vėl kuomet prasimetus atlėksiu... Sudieu! - Kuomet gi tėvelių paklausim? - priminiau. - Pasitarsim, paprašysim. Šiandien tartis šalta. Mane pabučiavo atsiskirdama. Nudulkėjo Gundė per pusnis kaip vėjas. Stovėjau ir lau­ kiau, kol visai iš akių išnyko. Jaučiau dar jos lūpas, jų saldų palytėjimą. Nenorėjau nei pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip. O žvaigždės danguje nuo šalčio mirgėjo. XVIII

Daug kas paaiškėjo man nuo to vakaro, daug kas prablaivo. Mano naujas pasaulis kuriamas stipriai. Niekas jo neįveiks, kai jo viduje stovi Gundė. Drąsi, graži, protinga. Jaučiau, kad ir aš pats stiprėjau, kitau į kitą žmogų. Daug svajojau apie rytdieną. Aiškiai mačiau Gundę mūsų darželyje gėles pavasarį sodinant, namų ruošą darant. Jau­ čiau jos ranką mano plaukus taršant. Drauge mane apėmė pasitenkinimo tinginys. Lyg ilgas šventadienis būtų atėjęs. Vaikščiojau sustingęs. Sustingęs gro­ jau bažnyčioje vargonais, sustingęs giedojau egzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: juodas katafalis viduryj bažny­ čios, ant jo baltas karstas, aplinkui liūdnai bemirgą žvakės. 94

Dvejetas gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiūti rūbai. Tos valandos man būdavo kaip juodas šešėlis saulėtą dieną. Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori. Metrikų rašymas man irgi žymiai pasunkėjo. Rašai juos, rašai ir žiūri - vieton Jono išėjo koks kitas vardas. Mergaitės nere­ tai Kunigundomis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau! Vis labiau laukiau, kuomet ateis tas laikas, kai ją be abejo­ nės galėsiu prie krūtinės priglausti, mylima žmona pavadin­ ti. Ir kad būčiau įmanęs, būčiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atšokti. Bet jis buvo neįprašomas. Vis toks pat lėtas, šaltas. Atgydavau tarytum, kai Gundė į mane atlėkdavo ar, eida­ ma iš miestelio, bent valandėlei užsukdavo. Grojau jai. Ji džiaugės, klegėjo. Ir tylus mano kambarėlis būdavo links­ mybės kupinas. Žinodamas, kuomet Gundė ateis, tarnaitę išsiųsdavau kur su reikalu arba tiesiog liepdavau nueiti į draugę paviešėti. Ji būdavo todėl neapsakomai dėkinga. Bet aš būdavau dar dė­ kingesnis, kai ji iš tenai greitai negrįždavo. Pirštis, prašyti Gervydžių Gundės rankos vis dar nedrį­ sau. Diena nuo dienos atidėliojau. Tolimesniam, patoges­ niam laikui. „Gal pasitaikys kuomet kaip...“ Nueidavau į juos dažnai. Bet nuo kurio laiko pastebėjau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie malonūs, ne tokie lipšnūs. Pamaniau, kad gal per daž­ nai vaikščioju. Ėmiau rečiau lankytis. Bet jie nekitėjo. 95

Gervydis tik taip su manim šnekėjos, kad netylėjus turbūt. „Tylėjimas prie svetimo žmogaus negražus daiktas“, - gal manė. Gervydienė taip pat po truputį nustojo juokavus. Iš pradžių maniau, kad visa tai gal man tik taip regis. Gervydis tik tuomet darydavos linksmesnis ir kalbesnis, kai gaudavo „Aušrą“ arba jo draugams per sieną laimingai pasitaikydavo pernešti knygas. Skaitydavo tuomet balsiai, gėrėdavosi kokiu gražiai parašytu straipsniu. Apsakinėda­ vo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip po Trijų Karalių antsto­ lis pats, diriguodamas pas jį kratą, klojime nuo šieno prėsmo nudribo. - Taip smarkiai žnegterėjo, kad, maniau, prilips į padą. Tik gyvas prisikėlė. Raudonsiūliai už parankių nutempė rogėsna ir kaip meitėlį pardūmė namon. Nereikėjo nei krėsti toliau. Dar man vieną pagoną paliko, kuris, jam padą palie­ tus, nuo peties atšoko. Laikau jį suvyniojęs ir pabalkėn pa­ kišęs. Gera atmintis. Ir, manau, laimę reiškia. Sako, tik tik pagijo tas šėtonas. Keletą savaičių lovoje prastenėjo. Ma­ čiau, dar ir dabar vaikščioja kreivas. Minės tą kratą! Bet nueini po kokios savaitės, ir jis su manim kitaip šne­ kas. Šalčiau ir nuobodžiau. Aš stengiaus dar rečiau lankytis, dar rečiau nueiti. Bet praslinks kelios dienos, ir mane vėl traukia. Vėl rūpi Gundė pamatyti, vienu kitu žodeliu persi­ mesti, žvilgsnius sumegzti. Negalėjau iškentėti ir eidavau. Gundė buvo su manim vis tokia pat. Švelni, maloni. Savo meilės nuo tėvų neslėpė. Rodė ją. Jų akyse mane broliu ir 96

net mylimuoju vadino. Matydavau, kai jie, tai išgirdę, niauk­ davos, nemėgdavo. Ji j jų pyktį domės nekreipė. Man buvo aišku, kad tarp jos ir jų, man nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gundę be galo mylėjo, visaip lepino. - Tai mano mylimiausioji, - sakydavo Gervydienė. Aš nenorėdavau, kad mano protinga Gundė būtų tokia neatsargi, mūsų paslaptis rodytų. „Erzina tik juos ir gadina viską. Jei ji kitaip elgtųs, gal viskas būtų kitaip“, - galvojau. Gundė pati buvo kitokios nuomonės. XIX

Laikas, lėtas, tingus, slinko... Pagaliau visai nustojau vaikščiojęs į Gervydžius. Negalė­ jau, turėjau nustoti. Vieną šeštadienį, man į juos nuėjus, Gervydis, kai tik aš peržengiau slenkstį, paėmė kepurę ir išėjo, nieko man ne­ sakęs. „Matyt, jau manęs visai nenori“, - dingterėjo man. Kitą kartą sustikau jį gatvėj. Pasisveikinau. Jis nieko neat­ sakė, dar nusigrįžo. „Kodėl jie taip manęs nekenčia? Kuo aš kaltas?“ - jokiu būdu negalėjau suprasti. Rečiau mačiau ir Gundę. Išsiilgdavom vienas kito neapsa­ kytai. Pasimetę iš džiaugsmo nežinodavom, ką ir daryti. Ji naktimis ištrūkdavo į mane. Mato, visi miega, atsikelia, apsitaiso ir išeina. 97

Vis dėlto blogai buvo, kad seniai dabar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonūs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo. Vieną naktį, kai Gundė sėdėjo pas mane, pasakiau jai apie tai. - Ko tenai paisyti senių, - atsakė susirūstinus. - Jie nori, kad aš mylėčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesu­ laukta jų! Jau nuo Kalėdų peršasi man kažkoks dviejų vala­ kų berniokas. Ir, žinoma, patinka jiems. O aš jo nei iš tolo nenoriu matyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man sve­ timų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul visą žemę Julytei užrašo... Tėvas gal sutiktų ir tau ma­ ne atiduoti, sako: „Vargoninkas žmogus nekvailas, galės pra­ gyventi“, bet motina: „Kas iš to, kad jis ir vargoninkas, ir protingas, bet nesveikas. Kai pasens, visai kupron suaugs.“ Riejas ir riejas jie kasdien. Tėvas jau taip pat pradėjo galvo­ ti. Kur moteris neįveiks!.. Ir jis, tas mano tėvas, skaito laik­ raščius, knygas, o nesupranta, kad žmogus tik meilėje gali laimingai gyventi: nepadės jam nei turtai, nei niekas. Gra­ žumas netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiūrėk, jau ir pase­ no, sukrito. Gerai, jei dar koks gyvenimas, o jei ne, tai ir galas... Nemėgstu aš daugiau savo tėvų... - nutilo Gundė, susimąstė. Langan įsižiuro: į mėnesienos balzganą juostą. Atsitraukė. Vėl ėmė šnekėti. Ne taip jau susirūpinusi. Ta­ rytum būtų ką suradus. Prašvito. -Ji pati, mano motina, ištekėjo prieš tėvų norą. Papa­ sakot? - Gerai. 98

- Motinos tėvas buvo pas grafą Argaudą, Šilainių dvare, virėju. Gerai gyveno. Susitaupė krūvą pinigų. Dukterims, visoms penkioms, skyrė po tūkstantį rublių. Su tokiu krai­ čiu visos greitai ištekėjo. Tai už ūkveizdų, tai už raštininkų. Liko pati jauniausioji ir pati gražiausioji. Ji, vieną kartą iš­ sprukus sodžiun vakaruškoms, susipažino su tėvu. Ir iš kar­ to vienas kitam puolė širdin. Taip susimylėjo, kad dar ir dabar tos meilės neužmiršta. Jos tėvas baisiai nenorėjo, kad jo duktė eitų už kalvio sūnaus, ir jokiu būdu nesutiko jų palaiminti. Jie slapta vedė. Mat jis, senis, buvo su grafu ke­ liems mėnesiams Varšuvon išvažiavęs. O grafas be savo vi­ rėjo niekur nevažiuodavo. Nevalgydavo svetimo virta. Jam vis vaidindavos, kad jį nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriešino labai, leido save perkalbėti. Užtat tėvas, jau su­ grįžęs, prakeikė savo dukterį, nei rublio jai nedavė ir dar kraitį ketino atsiimti, kurį ji rūbais ir šiaip šiuo tuo buvo pasiėmus. Teismu grasino, prašė grafo pagalbos, bet grafas nieko nega­ lėjo padaryti, tik kunigą iškėlė, kuris juos sutuokė. - Taigi, matai, ir mano motina, kuri keikiama ištekėjo ir dabar taip laimingai gyvena, negali dar suprasti, kad tik mei­ lėje laimė. Kodėl taip?.. - paklausė Gundė lyg manęs, lyg pati savęs. Paskum, apniukusiomis akimis žvilgterėjus į tolį, prieš sa­ ve, padėjo galvą ant mano peties. Prisiglaudė. Nutilo. Niekuomet man nebuvo taip gera, niekuomet aš taip ne­ jaučiau, kad Gundė mano, su siela, su visu kuo. Jaučiau, kad ji mane myli tiek pat ir galėtų eiti paskui, sekti mane nors pasaulio kraštan. 99

Glaudžiau ją į save, tą nepaprastą, stebuklingą turtą, ir galvojau tylomis: „Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amžinai! Tokia graži, tokia nuostabi. Nejaugi ateis laikas, kai ji visuomet galės taip būti prie manęs? Galės mane myluoti, skambinti, be galo, be krašto?!“ Ir į tų šviesių svajonių pasaulį spraudėsi, veržėsi, lyg šešė­ lis mėnesieną naktį, mintis: „Visaip dar gali būti. Ji gali būti ir ne tavo, o ko kito.“ Bet ta abejonė greitai pranykdavo, lyg juodan dugnan nu­ grimzdavo. Man darėsi lengviau. - Olesi, - pasigirdo jos balsas lyg tolimas aidas. Aidas tokio negirdžiamo garso. - Tu nebijok, kad mano tėvai dabar tavęs nemėgsta. Nieko. Aš, nors ir prieš jų norą, būsiu tavo. Jie kiek papyks ir atsileis. Suminkštės širdis. Tas mano diedutis virėjas koks jau buvo kietaširdis, vie­ nok paskum atsileido. Ir kraitį, tūkstantį rublių, atidavė. Nors negreitai, po keliolikos metų. Jie dar greičiau, pa­ matysi, atsileis. Ne toks gi jau mano tėvelis. Jis pirmas do­ vanos. Motina gal dar kiek paširs. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir žemės pusvalakį gausim. Pamylės jie mus kaip tikrus vaikus, nematys nei tavo kupros, nieko... Bet palaukim, gal dar jie ir taip atsileis, geruoju sutiks ma­ ne tau atiduoti? Kaip manai? - Abejoju, - buvo mano nuomonė. - Ko tenai abejoti. Taip visuomet esti. Ne pykti gi žmogui visą amžių. - Taip. Bet... 100

-Bet. - Bet gali tekti labai ilgai laukti. - O kas? - Man sunku vienam gyventi. Man per ankšta vienam. - Tiesa, - atsiduso Gundė. - Vienas ir vienas... - Aš laukiu, sesut, kad greičiau, o laikas bėga, bėga kaip upelyje vanduo. Norėčiau jau visuomet čia tave matyti, ta­ vo artį jausti, tavo mintį girdėti. - Bet ar mums ir taip ne gerai? - klausia Gundė paslaptin­ gai, jaukiai. - Manai, paskum bus geriau? Žinoma, bus ge­ riau, bet ne taip, kaip dabar. Kai mes jokių rūpesnių, vargų nepažįstam: tarytum jų ir nebūta. Taip kur kas geriau. Tuo­ met aš jau būsiu moteris, tu rimtas vyras. Greičiau imsim senti! - pasipurtė Gundė lyg nuo šalto vandens. - Ar blogai, kad aš esu jaunitėlė mergelytė, o tu bernužėlis, jaunikaitis? Kokie tie žmonės nesuprantnūs, kam taip anksti vesti. Pati jaunystė žydi, o jie ima ją ir nuskina. Keista... Juk galima ir taip draugauti ir mylėti. Pritrūko šnekos. Sėdėjom tylom. Gundė glostė man gal­ vą, kedeno plaukus. Aš gaudžiau jos pirštus. Bet taip tin­ giai, neskubiai. Kambaryje kaip paprastai buvo tamsu. Tiktai, girdžiu, staiga kas sučežėjo. Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nak­ ties akys, nemirkčiodami juodavo. Po valandėlės vėl sučežėjo. Bet jau arčiau, prie mano dar­ bo kambario durų. Pirmai neaišku buvo, kokioje vietoje. Matyt, kad kitame kambaryje slapstėsi kas. 101

Vargoninkų butai dėl įvairių aplinkybių paprastai esti tik iš dviejų kambarių. Pirmame, tuojau iš priemenės, žiemą stovi krikšto stalas; jan užeina žmonės apšilti, tai atsigerti, tai su kokiu reikalu į „poną vargamistrą“; tas kambarys esti kaip kiekviena sodietiška grinčia. Kitas kiek geriau atrodo. Pabaltintas kiek, su grindimis. Jame stovi senas, išklebetuo­ tas fortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas pa­ lūžusių kėdžių ir ne visai patikima medinė lova. Keletas šven­ tųjų spausdintų paveikslų kari. Kampe trikojis stalas. Ant jo išdilę, parūdiję gaidos... Pas mane ne visai taip atrodė, o tikrai kiek geriau. Antras kambarys buvo į du padalintas, grindys buvo geros, sienos lygios, baltos, stalas nešlubavo, ir gaidos buvo naujos. Pats ištaisiau nemažai atvažiavęs. Taigi klausomės, ausis suglaudę. Gundė taip pat išgirdo. Tik nieko man nesako. Sugriebiau degtukus kišenėje ir staiga čirkštelėjau. Gi pamatėm tarpduryje bestovinčią mergiotę. Ji nusigando ir kaip vėsula išmušė pro duris. Nei pažinti nebuvo galima. - Gal Julytė mane atsekė? - nusiminė Gundė. - Bus da­ bar! Sugavo! - Man atrodo, kad ne ji. Čia didesnė, tokia drūta. Taip kas, - raminau ją. - Vis viena blogai. Gal dar mūsų šneką girdėjo. Paleis, išplepės... Jau ir taip apkalbinėja. - Iš kur žmonės žino? - nustebau. -Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, toli suuodžia. Jei ko netenka, keleriopai prideda. - Čia greičiausiai būta mano tarnaitės, - spėjau. - Ji sugrįžo 102

iš sodžiaus ir įėjo, mums nepatrikus. O paskum jai buvo įdomu išgirsti, ką šnekam. Pagaliau parūpo ir pažiūrėti. - Įsakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji mies­ telyje, sodžiuje nepradėtų plepėti, savo draugėms davatkoms pasakoti, - sunerimastavo Gundė. - Gerai. Aš įprašysiu. Nepanašu, regis, kad ji imtų savo poną šmeižti, visaip apkalbinėti. - Kažin, ar ji tokia. Davatką sunku pataisyti. Jos visos, kaip lazda brauktos, tik ir minta gandais ir apkalbinėjimais. -Ji tarytum kitokia... - susimąsčiau. - Bet dar kažin ar ji? Gal taip kokia? - vėl pradėjo abejoti Gundė. -Ji tai ji, - tvirtinu, pats gerai savo tvirtinimu netikėdamas. - Aš tiek buvau išsigandus, kad širdis dar ir dabar šokinė­ ja, - prispaudė Gundė man ranką į savo krūtinę. - Maniau, kad vagys, ar kas. Toks vėlus laikas. Ir tu, matyt, išsigandai kiek. Aš jaučiau, kaip krūptelėjai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai žmonės dar blogiau neimtų šnekėti. Nėra ko bijoti, bet nesmagu, kai šunys loja. - Geriau būtų mums greičiau vedus; ir žmonės neturėtų ko kalbėti, ir tavo tėveliai nesierzintų, viskas aprimtų, - pra­ šnekau lyg į ją, lyg į save, lyg į tolį, ir bijodamas ko. - Žinoma, - sutiko Gundė tyliai, be didelio pritarimo. Galvą nuo peties atkėlė ir iš lėto atsitraukė. Neilgai trukus ir išėjo. Palydėjau ją pakluoniais. Nešnekė­ jom nieko. Tik „sudieu“ sakydama paklausė, beveik links­ mai sudominta: - Kažin, kas manęs namie laukia?.. 103

XX

Jau sugrįžus ji buvo, mano tarnaitė. Rengėsi gulti ir šnabž­ dėjo poterius. Į mane, rodės, nei nežiūrėjo. Bet tik nusi­ grįšiu, girdžiu, šypsosi. Atsigrįšiu, vėl nieko: šnabžda, po­ teriauja. „Tai jos būta“, - nustačiau. - Ko tu juokies? - paklausiau. - Kad baisiai mane juokas ima. - Iš ko? - Taip sau. Iš vieno daikto. - Iš kokio? - Sužiūrėsi, kokio. - Pasakyk, - spyriau. - Kad nežinau... Tamsta supyksi. - Kam aš galiu pykti. Sakyk. - Bijau. - Keista tu mergiotė. Aš pyksiu, kad tu juokies! Kas gi tave prajuokino? - Kad, kad nežinau... - Greičiau! - pradėjau širsti. - Tamsta jau pyksti! - Sakyk, tai nepyksiu. - Mat... Šiandien Krioklys grįžo gerokai įkaušęs. Pasila­ kęs... Ėjo daržais. Ir pataikė Rapeikos duobėn, iš kur rudenį molis buvo imta. Duobė gili, vandens pilna. Atodrėkis mat dabar. Išsimaudė gerai. Ištraukė visą šlapią, tik su kvapu. Ir viskas, - bet, į mane žvilgterėjus, vėl nusišypsojo. - Tai buvo vakar, o ne šiandien. Sakyk tiesą. 104

- Aš tiesą ir sakau, tik nežinojau, kad tamsta jau žinai. - Tu man dulkių į akis nepūsk! Tu iš ko kito juokies. - Ne, tamsta, iš to. Juk be galo juokinga. Ėjo, ėjo ir įdri­ bo... - vėl nusišypsojo. - Eik sau! - supykau. - Kad tamsta taip nori, pasakysiu ir kitą juoką. - Na, na! - paraginau. - Sakysiu, jau sakysiu. Bet tamsta tikrai nepyksi? -Ne. - Pareinu aš, žiūriu, grinčioj tamsu, durys atviros, [einu vidun, šnabžda kas, kužda. Ir vienas balsas, ir kitas. Apie portepijoną. Manau, vagys, norį išnešt jį. Nusigandau. Už­ siėmus kvapą, priėjau arčiau. Klausau, klausau. Pažinau pagaliau. Paskum dar arčiau pasistengiau prieiti... - nusi­ kvatojo. - Kad tave!.. - net sušukau. - Bet tu, girdi, nepasakok niekam, - ėmiau prašyti. - Nei vienu žodeliu! Aš tau ir algos pridėsiu, ir taip šio to. - Kiekgi pridėtum? - Trejetą, penketą rublių mėnesiui, kiek tik norėsi. - Kiek daug! Niekam, niekam nesakysiu! - Ir Gundė tau kai kuo atlygins... Būk gera. - Tylėsiu, būk tamsta ramus. Juk aš ne šmeižikė kokia. - Ačiū tau, Marijona. - Nejau ji tamstą myli? - staigiu nusistebėjimu paklausė manęs. - Jai tiek daug jaunikių buvo iš visų kraštų. Nei su­ skaityti negali. Būdavo, važiuoja ir važiuoja. Tik šiemet ka­ žin kas nematyti. Tėvai dar vis pirmai nuleido, sakė, jauna, 105

suspės. Piršėsi jai ir vargoninkas, buvęs čia prieš tamstą... Ji ne vienam galvą susuke. Tai mergiotė, reta paieškoti! Gudri kaip voverė ir apsukri kaip skregždė... Bet tamsta neatleisi manęs, jei vesi Gundę? - susirūpino tarnaitė. Tylėjau. Mano širdyj virte virė. Galvoje ūžė šimtas girnų. XXI

- Eik, žvilgterėk apačion. Girnos sausos dunda, - nutraukė Kuprelis. Pašokau, ištrauktas iš savų minčių. Maišas buvo dar tik puspilnis. Užnešęs viršun, skubiai už­ pyliau. - Dabar jau paskutinį kartą perleisim. Netrukus bus baig­ ta. Aš ir netikėjau, kad šiandien bus toks geras vėjelis. Mat kaip mala, net klausyt malonu! Kuprelis, matyt, pastebėjo mano veide susirūpinimą. - Lik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turėsim daugiau laiko, mažiau reikės daboti. - Ačiū, - sakau, - liksiu. Nors ir lig vėlaus vakaro. - Tu gal kai kuomet atvaidinsi mano gyvenimą. Parodysi, kaip aš gyvenau, savo kuprų prislėgtas, - sako Kuprelis at­ virai ir nuoširdžiai; tik staiga sukando lūpas. Aš tylėjau. - Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio, jame nieko nepalikęs, taria Kuprelis lėtai. Jam tie žodžiai labai sunkūs. Jis pasve­ ria juos. - Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas mi­ 106

nėtų, su manim džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius! Man jaunam ta baimė dar nebuvo suprantama, svetima. Bet iš Kuprelio veido mačiau, kad jam buvo ji labai baisi ir sunki. - Žmogus tam ir sutvertas, - tęsė jis, vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, - kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos laimės ir virtinės vargų, paliktų kokią atmintį, pasistatytų ko­ kį paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vai­ kus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norė­ čiau, daug galėčiau, bet man visko trūksta... - sustojo, nutilo Kuprelis. Žiūri pro mane, pro sienas į beribį tolį. Ne tas šiandien Kuprelis. Vis kitoks jis man atrodo, vis mažiau jį pažįstu. Tarytum jis, visą savo gyvenimą pasislė­ pęs, dabar atvirose duryse ant jo slenksčio atsistojo. Išgirdęs, kad girnos išmalė, Kuprelis pamojo ranka ir nuėjo dvaro rugių užpilti. Aš nuėjau apačion sudoroti sumaltų maišų, sutvarkyti viską. Išjungęs piklius, užpylęs dvaro rugius, Kuprelis atėjęs man padėjo sustatyti kampan mūsų sumaltus maišus ir juos gerai suraišioti. Grįžom antran aukštan. Kuprelis, priėjęs į langą, pažiūrėjo pro jį ir paklausė, kuri valanda. -Jau po penktai. - Lig saulėlydžio laiko turim. Paskum dar kol sutems... Bet aš matau, kad tu alkanas, - sušypso jis. - Iš kur? 107

- Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atėjai prieš dešimtą, o dabar jau po penktai. Einam mano kambarėlin. Kuo turė­ siu, pavaišinsiu. Juk tu mano geras svečias. Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso malūno, atrodo visai jaukiai. Net trikampė išvaizda nieko nekliudo. Sienos melsvais apmušalais išklijuotos. Paveiks­ lais, paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausiai jo paties dar­ bo. Reginiai, portretai visoki. Sodietiško rokoko staliukas, šalia tokios pat dvi kėdės. Lova, baltai apdengta. Visur šva­ ru, niekur jokios dulkelės. Čia anksčiau nebuvau dar buvęs. Jis čia paprastai nieko neįsileidžia. Geriausias kambarėlio papuošalas buvo spinta, pilna kny­ gų. Ten buvo matyt: Kant, Leibniz, Ludwig Feuerbach vokiečių kalboje; Flammarion, Meyer - rusiškai; net Jules Verne su Weis ir Conan-Doyle. Ir dar daugybė kitokių. - Vis tai mano perskaityta, - pastebi Kuprelis kiek pasidi­ džiuodamas. - Iš kur jų tamsta tiek ir ėmei? - Pripirkau po truputį. Iš kai kur gavau ir dovanoms. Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne paukštis, ne kas. Spėjau nustebęs, kad tai modelis kokiam keistam monoplanui. - Ir tai tamstos išradimas? -Taigi. Matysi, aš skraidžiosiu, nei vanagai nepagaus. Ma­ no bus geresnis neg visi kiti, lig šiol išgalvoti. Jis bus labai lengvas ir valdomas ne kokiu prietaisu, o paties žmogaus judėjimo. Reikės tiktai truputį pasilenkti, ir jau žemyn skrisi, atsiloši - aukštyn kelsies, pasikreipsi - šonan važiuosi. Vis 108

tai be jokio reguliatoriaus... Stebėtina, kad žmonės dar lig šiol negalėjo tinkamai oro pavergti. Juk tai lengviausias ir patogiausias kelias. Nuėjęs išėmė Kuprelis iš mažutės spintelės sviesto lėkšte­ lę, didelį sūrį, apystorę dešrą ir duonos pusbakanėlį. Iš ma­ žo krepšiuko išėmė du peilius ir dvejas šakutes. - Būk geras, ragauk, - maloniai kviečia. - Ačiū, paragausiu. - Kuo turiu, ir vaišinu. Gal Dievas duos kuomet, geriau galėsiu pavaišinti. Jei tiktai norėsi užsukti į Kuprelį. - Kodėl ne? - Tu esi mokytas, o aš kas? - Niekus tamsta šneki! - Na, nieko. Iraš gal kuomet pakilsiu aukščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Jei tik kokia knyga pavilioja. - Gardžios tamstos dešros, - norėjau nukreipti šneką ki­ ton pusėn. - Nieko, gal ir gardžios, - atkando, pažiūrėjo ir padėjo. Mat kaip keistai pasaulis sutvarkytas, vienas kitą valgom. Iš to tik ir gyvenam... Štai kiaulė bėginėjo, kriūkė, ėdė žolę, javus, o dabar mes ją valgom. Jei gamta keletą dienų pati tarp savęs nesipjautų, tuojau visam galas būtų. Kad ir žmogus valgo visokių gyvulių gyvulėlių mėsą, visokius augalus, vai­ sius; jį iš savo pusės kamuoja vargai, priespaudos, kankina visokie priešai, ligos. Kas mielą valandą reikia žmogui sau gyvenimas pirkti. Ir kokia brangia kaina! Juk visa žmonija nuo pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką matom: vieniems gyveni­ 109

mas paliko pigus, beveik dovanai gaunamas, kitiems be galo brangus, kad ir išsipirkti negali. Irvėl kadaikščiau kas, kai sten­ giamasi tą nelygybę pašalinti! Ir pašalinta tiek mažai, kad atro­ do, kad pabranginta. Rodos, jokių pajėgų nėra visa tai sulygin­ ti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tos pajėgos yra, yra, tiktai paslėptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas ir raktas nie­ kam nežinomas. Daugelis jas mato tik pro rakto skylutę. Kas neturi gerų akių, nieko neįžiūri. Daugelis ir tų pačių vartų ne­ mato... Bet ateis Genijus ir ras tą raktą, ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos viesulą negirdėtos pajėgos, ir nugriaus, suar­ dys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonės patys per tūkstančių tūkstančius metų sulipdė ir dabar dar lipdo. Nuplaus, nuneš tų sienų griuvėsius į giliausią jūrą milžinė banga, kur šėlda­ mos vilnys viską sumals, į smulkų smėlį pavers. Ir nušvis ki­ toks gyvenimas... Jau yra to Genijaus apaštalų, yra pasiunti­ nių, kurie skubiai skina, ruošia jam taką. Neužilgo ateis... Nutilo Kuprelis. Užsidengė rankomis akis. Giliai susimąs­ tė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia, retai tar­ damas, tarytum jo žodžiai kaip vandens lašai kristų juodon bedugnėn: - Ar tu lauki to Genijaus? - Ką aš žinau, - atsiliepiau iš gilumos širdies. - Gal tu per jaunas, per silpnas tai žinoti. - Vėl užsidega Kuprelis ir tęsia toliau. - Ir tikėjimas bus tuomet kitoks, ir žmonės supras Dievą, ir mylės Jį kitaip... Ir žmonės, kam gyvena, žinos, ir savo sielą jaus, ir į kitą pasaulį aiškiais laip­ tais lips... Ir meilė bus nevylinga, tik skaisčiai širdį į širdį riš ir savo vaisius saulės atokaitoje augins... 110

Vėl nutilo. Vėl paskendo savo giliose mintyse. Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nieko nematyti. Ir štai, rodos, keliuos. Keliuos į beribius, išmirusius plo­ tus. Visur lygu, tuščia, tamsu ir šalta. Bet lyg ir gera. Nema­ tau, nežinau, kas ten apačioje dedas, kaip ten viskas gru­ mias, kraujuos putoja ir nyksta... Kas man rūpi. Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga. Viską už­ dengė. Viskas jau balta. Balti, platūs tyrynai. Staiga daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši takai sumirgėjo. Vienas į kitą artinas, lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susistvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dė­ mės paplito. Vien jau raudona, tik raudona... Susisukę galvoje. Nusigandęs pravėriau akis. Kuprelio jau nėra. Išėjo kur. Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galiu. Žiūriu pro jį. Dangus iš visų pusių niaukias. Juodi debesys kyla, voliojasi aukštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra, linguoja Juodalksnyno viršūnės. Rugių laukai lyg jūra siūbuoja. Ir linksma, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Ir bekylančius debesis. Dar linksmiau daros, kai pamatau keliu važiuojant žmo­ gų, dvi kažin kur skubančias moteriškes ir vieną į debesis sužiurusį vaiką. Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmėjęs kiek.

111

X X II

Kuprelis pasakoja toliau. Praėjo mėnuo, du, bet šnekos apie mus nepadidėjo. Šmei­ žė po truputį, senoviškai. Manėm, kad taip viskas ir nudils, tarnaitė ištylės. Džiaugėmės, kaip ir pirmai. Matydavomės bažnyčioje ir pas mane. Tėvai, tiesa, nesiliovė Gundę barę, bet barė taip sau, ne per piktai, tikėdamiesi, kad jų duktė susipras, mes mane mylėjus. O ji galvojo, kad jiems nubos taip nuolatos barti, nusiramins palengva, nutils ir leis ją tėviškai palaiminę man vesti. Bet per pačias Velykas nei iš šen, nei iš ten paplito po visą miestelį ir sodžių lyg kokie pilki rūkai, bjauriausios šnekos. Šnekėjo, būk tarnaitė rado mus vieną naktį lovoje gulint, būk jau Gundė greitai laukia vaiko, ir taip be galo, be krašto. Kai aš apie tai išgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu perpylė, tarytum krūtinę replėmis suspaudė. Niekuomet ne­ tikėjau, kad žmonės gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip visų akyse nekaltą niekinti. įsitikinau, kad žmonės tai vis viena kaip šunys, kurie, jei mato kieno laimę, stengiasi ją išplėšti, pikčiausiu būdu išvogti. „Jei ne man, tai ir ne tau.“ Sugedo man visa Velykų šventė. Vieton pakilaus džiaugs­ mo sunkiausias akmuo prislėgė. Jau kelintos man tokios liūdnos Velykos. Visuomet apie Velykas, į pavasarį, mano skurdžiam kūne kaip berže sula kildavo didžiausi lūkesiai, smagiausios viltys. Ir nublukda­ vo viskas, lyg geležinės nakties šalnai nukandus. 112

Šį kartą įniršau, pradėjau ieškoti kaltininko. Prispyriau tar­ naitę. Ji gynėsi, kryžiavojosi, kad niekam nei vienu žodžiu neprasitarė. Prigrasiau iš tarnybos pavaryti, neprisipažino. Šokau mušti, tuomet pasisakė. Mat ji neiškentėjo ir pasipasakojo Velykų naktį šventoriu­ je savo geriausiai draugei Rožei. Gavo jos žodį toliau nepa­ leisti. Bet ir Rožės nebūta kietesnės, ir iš jos tuojau pat iš­ trūko. Įsakiau tarnaitei tuojau išsikraustyti. Paplūdo ašaromis, dideliu balsu suraudojo, nieko negelbėjo. Sugrįžo, žiūriu, sekantį rytą. Vėl ėmė ašaroti, kojosna pulti, maldauti. Pri­ ėmiau atgal. Suminkštėjo mano širdis. Nors niekaip nesupra­ tau, kodėl ji taip norėjo čia, pas mane, likti. Pravaduose Gundė jau neatėjo ant viškų. Negiedojo kaip lakštingalė šalia manęs, nedžiugino savo skaidriai švytinčiu žvilgsniu. Laukiau bažnyčion ateinant. „Gal bent tarp žmonių pamatysiu.“ Neatėjo. Nepamačiau. Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir ją ištiko. „Tėvai supykę galėjo sunkiai primušti.“ „Ją primušti, Viešpatie Aukščiausias!“ „Gal jie išvežė Gundę kur į gimines, kad ir nepamatytų manęs? Gal laiko užrakinę?..“ „Kiek jai reikės be jokios kaltės iškentėti! Kiek paniekini­ mų iš tėvų išgirsti!“ Kad įmanęs, rodos, būčiau, kažin ką tiems žmonėms pa­ daręs. Mano pyktis neturėjo jokių ribų. 113

„Bet ne tik čia šneka, turbūt ir visoj jau parapijoj“, - maniau. Visą savaitę bijojau iš namų išeiti. Bažnyčion ėjau besis­ lėpdamas. Nejauku buvo net kokį žmogų sustikti. Paskum pradėjau galvoti: „Kas man, esu nekaltas! Ką man tie žmonės gali padaryti? Kam turiu jų bijoti, jų lenktis? Tiktai blogiau.“ Bet, pamatęs kokį miestelėną ar miestelėnę, sukdavau šo­ nan iš tolo. Neatėjo Gundė bažnyčion nei kitą sekmadienį. Visiškai nusiminiau. Baisus nerimas mano širdį kaip vini­ mis narstė. „Eisiu jos pažiūrėti! Apginsiu ją!“ - nutariau. Sustojau ant slenksčio. Tiktai naktį nuėjau Gundės palangėn paklausyti. Apėjau iš kitos pusės, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau į grinčią. Tylu. Visi miega. Nu­ slinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Suspaudžiau kvapą. Klausau... Stai­ ga Margis iš kažin kur sulojo. Puolė į mane, bet pažinęs nustojo ir ėmė linksmai jau urgzti, ant krūtinės šokinėti. Vos nusikračiau jo. Supykęs paliko ir nuėjo. Klausiau arti valandos. „Gal išgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos ar sudejuos?“ Neišgirdau nieko. Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Pagaliau kumščia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai, nekantriai. Girdžiu - sučežėjo kas lovoje. Persivertė, atsikėlė. - Kas čia? - klausia plonas Julytės balsas. 114

Neatsakiau. Lukterėjau kiek. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi tais pat pakluoniais parėjau namon. Be mažiausios žinios, be nieko. Bet trečią sekmadienį pamačiau Gundę. Klūpėjo prie pi­ lioriaus, kaip ir praeitą rudenį. Niekur nesidairė, į nieką nežiūrėjo. Bet visa jos grakšti, išdidi stovyla sakyte sakė: „Aš jūsų nepaisėju. Apkalbinėkit, kiek norit!“ Kunigas išėjo mišių laikyti. Sugiedojo „Pulkim ant kelių“. Aš smarkiai paleidau vargonus. Net ūžė bažnyčia. Žmonės tarė vargonams, jų smarkumo pagauti, kiek kas išgalėda­ mas. Gundė atsigrįžo, žvilgterėjo į mane, išsiilgusiai nusi­ šypsojo ir sugiedojo, jau į altorių nusikreipus. Jos skambus, sidabrinis balsas išsiskyrė iš visų, pakilo aukščiau ir išdidingai bangavo tarp bažnyčios skliautų. Man tuojau prablaivėjo akyse ir širdyje pasidarė šilta, pa­ kilu. Bažnyčios langai nušvito saule. Bažnyčioje įsiteikė ramaus maldingumo ir taikos nuotaika. Lyg niekas visoj parapijoj niekam blogo nebūtų padaręs. Gundė retai, pavogčiom atsigrįždavo į mane. Retai su­ megzdavo su manim savo žvilgsnį. Tai svaigino ir gaivino mane. Aš dėjau į savo žvilgsnį visą sielą, atsakinėjau jai visu vargonų pajėgumu. Ir aš jaučiau, kad parapijiečiai džiaugės, kad turi tokį gerą vargoniniką. O drauge ir meldėsi giliau. Manyje atslūgo visi sunkumai, augo nauja viltis.

115

X X III

Sekmadienio šventa nuotaika greitai praėjo. Šnekos apie mus kilo vis aukščiau. Ir vis tamsesniais da­ žais. Pagaliau net klebono ausų pasiekė. Pašaukė jis mane į save. Ėmė barti, pamokslą sakyti: - Ar girdėjai, ką apie tave žmonės šneka? Ar žinai, ką esi geresnio padaręs? Ar tai pritinka bažnyčios tarnui? Sakyk, ar tai pritinka?! - prišoko į mane išskėstomis rankomis. Aš sukandau žadą. Nei žodžio negaliu ištarti. - Kaip tu dabar drįsti mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lūpomis garbinti?! - trepterėjo koja. - Tokie palaidūnai negali būti vargoninkais, negali nei vieno žings­ nio į šventus vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, o tvarte... Aš tave skaičiau dar žmogumi, maniau, esi ko vertas, bet pasirodei pirmas šelmis... Atmink, kad sugrio­ vei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri kaip krikštolas bu­ vo skaidri; mergaitei tokių tėvų! Taip gali pasielgti tik paskutinis ištvirkėlis. Kaip tave šventa žemė nešioja!.. Ir kaip ji, tokia graži mergaitė, galėjo tokiam raganiui pasi­ duoti! Stovėjau sustingęs ir laukiau, kad tiktai žemė greičiau pra­ sivertų ir mane greičiau paslėptų. Ausys ugnimi degė. Krū­ tinę peiliais raižė. Galvoje šimtas kūjų kalė. Klebonui sustojus rėkti, trepsėti, aš atitokau kiek. Pama­ tęs, kad jis prakaitą nuo kaktos braukia ir dar galvoja iš naujo pradėti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu ėmiau teisintis: 116

- Dvasiškasai tėve, leisk man žodį pasakyti... Aš, dvasiškasai tėve, visai nesu kaltas, mane tik piktos žmonių kalbos apšmeižė. Labai gerai suprantu, kad tai, kuo mane kaltini, būtų didžiausia nuodėmė. Apie tokius daiktus aš net ir sap­ ne nesapnavau. Aš, tiesa, myliu Gundę, negaliu be jos gy­ venti, myli ir ji mane, bet tarp mūsų nieko blogo neįvyko. Aukščiausias Dievas liudininkas. - Netark Jo vardo suterštomis lūpomis. Eik iš mano akių! Laukan! - pravėrė duris. Sugniaužęs kepurę, išėjau. Tarytum ne jis mane išvarė, bet kažin kokios pajėgos, susirinkę jo kambaryje, mane įsirįžę išstūmė. Net atsikvėpiau, kai pamačiau, kad esu jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo. Ir sustoję iš oro aplinkui plačio­ mis akimis žiūrėjo į vidų. Neturėjau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintys gal­ voje sukinėjosi. Kaip vinimis smagenis narstė. „Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams įtikėti? Nejaugi ir jis prisidėjo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi lai­ mę išplėšti?.. Juk širdies aš negaliu jam parodyti.“ Ir pikta darėsi ant klebono. Norėjau mesti Skardžius ir eiti kur akys neša. Tuojau, nieko nelaukiant. Negalėjau. Mane rišė kas prie Skardžių, prie bažnyčios, prie Gervydžių sodybos, prie mano buto. Rodos, kažin ką padaryčiau, kad tik čia likčiau. Vakare nuėjau klebonijon. Vos mane įsileido. Užmiršęs sar­ matą ir asmenišką savigarbą, išsipasakojau klebonui viską, nuo pat pradžios, geriau neg išpažintyje. Nes jaučiau, kad skęstu. 117

Klebonas klausė piktai, susiraukęs. Įsitikina vienok, kad aš nemeluoju ir nieko nepridedu. Suminkštėjo. Pradėjo šne­ kėti draugingai, raminančiai. - Tiesa, kad žmonės daug ką nekaltai nušneka ir ne vieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį gandą ir laksto su juo lyg su pūsle, kol į didžiausią baraboną išpu­ čia... Aš iš pradžių netikėjau toms kalboms, bet atbėgo Ger­ vydienė, permirkusi visa ašaromis, pradėjo tave keikti ir skųs­ tis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei, purvuosna sumindei. Aš pamaniau, kad taip gali būti, nes patarlė sako: „Tylus kampas velnius veisia...“ Na, vis tik ir skaisčio­ je meilėje reikia būti atsargesniems ir taip toli nenubristi, kaip jūs nubridot. Dievas mat kartais siunčia žmogui baus­ mę, kad jį į gerą kelią sugrąžintų, kad jį persergėtų... Eik ramus namon, o aš pasistengsiu dar su Gervydaite pakalbė­ ti ir paskum jos tėvelius nuraminti. Seniai gal per daug jau nusiminę. Na, žinoma, savas vaikas; niekas negeidžia, kad jam kas bloga įvyktų. Nežinojau iš džiaugsmo, kaip geram klebonui ir ačiū gra­ žiau pasakyti. XXIV

Mėnuo, daugiau praėjo. Šnekos žymiai aptilo. Mat apie vieną daiktą ilgai bekalbant ir liežuvis atšimpa, ir nubosta. Žmo­ nės ieško pagaliau ko naujesnio. Nuo manęs užgriuvo ant vieno iškunigio, kuris, metęs seminariją, vedė. Bažnyčioje Gundė jau drąsiau ir dažniau į mane atsigrįž­ 118

davo. Bet ant viškų neidavo, matyt, tėvų buvo užginta. Pri­ tardavo iš tenai, iš apačios. Susitikti mums vis nebuvo kaip. Negalėjau nei aš į ją nuei­ ti, nei ji j mane. Jau Gundė nedrįso pasivogusi atlėkti. Būdavo, sutemus nueinu, pavaikščioju, pavaikščioju paežeryj, tiesiai ties Gervydžių sodyba, ir vėl grįžtu namon. Vis stengiaus, kad tiktai būčiau į ją arčiau. Net savo lovą perstačiau prie kitos sienos, į Gervydžių pusę, kad bent vie­ nu žingsniu mus mažesnis tolumas skirtų. Einu aš po vakarinių, prieš Šeštinių šventę, mišparų iš baž­ nyčios, gi žiūriu - Gundė, po liepomis atsistojus, manęs lau­ kia. Daugiau nieko aplinkui nebuvo. Jei ir buvo mišparuose kelios davatkos, jos bažnyčioje dar tupėjo. Gundė sutiko mane išsiilgusiu linksmumu: - Sveikas, Olesi, seniai matytas! Ar dar gyvas esi? Ar ne­ užkrimto dar tavęs Skardžių išgirtieji žmonės? Tik spaudžiau jos ranką, jaučiau jos švelnumą ir šilumą ir tylėjau laimingas. - O-o, su manim buvo blogai... Labai blogai. Jau tu tiek nekentėjai. - Kaip? Kaip? - išsigandau. - Daug pasakoti... Kitą kartą. Čia gali dar kas mus pa­ matyti. - Kuomet susitiksim? - skubiai paklausiau, pažvelgęs jai į pagilėjusias akis. Daug, nabagė, suliesėjo per tą laiką. Ne­ pažinęs gerai, nepažintum tuojau. Lyg po sunkios ligos. Man dar gražesnė ji atrodė. Buvo tokia tęva, lėna, švelnutė. Pa­ jaunėjo tarytum. 119

- Gerai, rytoj? Mano tėvai išvažiuoja Dargiuosna į atlai­ dus. Bus lig vėlaus vakaro. O gal ir svečiuosna kur užsuks, tai ir neparvažiuos tą pat dieną. Laiko turėsim. Tu tuojau po mišparų, po visam, ateik paežerin, Raganakrūmin. Te­ nai mūsų niekas nepamatys. Niekas dabar tenai nevaikščio­ ja. Prisišnekėsim, prisišnekėsim! Bažnyčios durys girgžterėjo, ir jose sujuodavo sendavatkė, keliais sunkiais rožančiais nešina. Gundė tik spėjo man pasakyti „sudieu“, greitai apsigaubė skara ir nubėgo nuo šventoriaus. Davatka kiek nežiūrėjo, ko nedarė, bet, matyt, nepažino, kas ten buvo. Kažin, ar ji galėjo tą naktį ramiai užmigti? XXV

Atlikęs visus darbus, sekančią dieną, kaip buvo sutarta, nus­ kubinau paskirton vieton. Tai buvo didelis, aukštas, tankiais krūmais apaugęs skar­ dis. Tenai auga ir alksniai, ir ievos, ir šermukšniai, ir daik­ tais įsispraudę linksmi kleveliai. Atsisėdau ievų pavėsyje ir laukiau Gundės. Apačioj skardžiai pliuškena pavasaringos ežero vilnys. Pla­ ka į kraštus, lyg juos išrauti norėtų. Girdėtis skambūs narų šūkavimai, rėkavimai laukinių ančių, nerimaujančių dėl tarp ajerų linksmai pakrikusių ančiukų. Aplinkui krūmuose tai šen, tai ten sučeža lapai, švysterėja šakelė, - kokia paukštytė neša savo besočiams maistą. Jie cypia ir rėkia dar labiau, sulaukę maisto. 120

Štai sušlamėjo kas netoli. Nekantriai, greitai. Žiūriu, pra­ simuša pro žalią tankumyną mano Gundė. Tamsiai raudo­ nu sijonu, balta jake. Prisisegus į banguojančią krūtinę mar­ gų avižių ir rūtų pluoštelį. Ir vieną vasaros pirmą rugiagėlę. - O aš tavęs ieškau! - sėda pailsus Gundė greta manęs. Maniau, nerasiu. - Čia gražu! Ir mes tik du!.. - sušunka Gundė prasiveržu­ siu, išsiilgusiu džiaugsmu. Šliejamės vienas į kitą arčiau. Staiga apsikabinam ir bučiuojamės, bučiuojamės. Užsimiršom tame pasibučiavime, tarytum išnykom kur. Grįžti nesinorėjo iš to nežinomo, nematomo, bet visam kū­ ne, visoj sieloj juntamo pasaulio. Jis buvo nematomas, bet aiškus kaip vasara, gilus kaip dangus. Prisiminėm pamažu, kad esam žemėje, gyvenam tarp žmonių. - Papasakok, kas tave ištiko, - paprašiau. - Ar reikia? - Aš noriu. -Ne! nepasakosiu dar, taip pasėdėsim... Žiūrėk, koksai dan­ gus. Toks mėlynas mėlynas, tarytum kokia bedugnė. Ir kokie neatsargūs balti debesėliai joje plauko. Kur vienas, kur kitas. Kai kur po du... Žiūrėk, tie du glaudžias vienas į kitą. - Matau, Gunde. - Gerai jiems dabar. Turbūt kaip mums... Žiūrėk, jie į vie­ ną susilieja. Jau vienas, tiktai vienas. Vėl skiriasi. Po trupu­ tį, po truputį, nenoromis. Žiūrėk, visai išsiskyrė! Vienas plau­ kia tenai, kitas kitur. Tas mažesnis, žiūrėk, nyksta; tuoj visai 121

jo nebus... Išnyko. O tas vienas plaukia. Liūdnas koks. O gal ir jis jausmą turi? - Galbūt, - žavi mane Gundės vaidentuvė. - Žvilgterėk ton pusėn. Matai, kiek tenai smulkučių de­ besėlių? Visi jie vienijas, skirstos. Tyliai, ramiai. Susilies, ir išsiskiria. O tenai štai, ties bažnyčios bokštu, matai, kokie du dideli debesys vienas į kitą eina. Vienas, kaip meška koks, eina pasistiebęs ant paskutiniųjų kojų; priešakines aukštai bauginančiai pakėlęs laiko. Į jį išsižiojęs lekia vilkas. Sudras­ kys, rodosi... O ano debesėlio, kuris vienas plaukė, žiūrėk, jau nėra. Kaip greitai išnyko... Ten štai ties ežeru, tarytum koks kalnas, tarytum grafo Argaudo rūmai kabo... Visaip tie debesys draikosi. Kodėl taip? - Dievas juos žino. - O tu nežinai? - Sunku viską permanyti. Juos vėjas visaip nešioja, visaip draiko; vienoj vietoj jie taip atrodo, kitoj kitaip ir, mums žiūrint, panėši tai į kokius gyvulius, tai į paukščius, tai net į žmones. - Gal tik todėl. Bet žmonės sako, kad jie reiškia kai ką, kai kam parodo ką. Jei angelą pamatai, tai būsi laimingas, jei seną bobą, ne. Vis tai burtai... Juk tuos pačius angelus ir tas pačias bobas gali visi pamatyti. Taip? - Žinoma. Nutilom. Sužiurom į dangų, į tuos visokius debesėlius. Ir netikėjom, rodos, savo pasiaiškinimams. Norėjom, laukėm, kad jie patys ką pasakytų, patys paaiškintų, kam jie taip plau­ ko, draikosi. 122

Jie nieko nesakė. Vien tik vienijosi, vien tik vieni nuo kitų bėgo ir dingo dangaus mėlynoj bedugnėje. Ramiai, iškil­ mingai. Išlindo kažin iš kur juodas pakaruoklis debesėlis ir susto­ jo ties mumis viršuje. Išsiplėtė. Užtemdė saulę. Kažin kas ne taip pasidarė. Truputį šalta, lyg jis būt pavogęs ką. - Dabar, jei nori, papasakosiu, - sugrįžo Gundė iš dan­ gaus. Tarpkrūmin aplinkui žvilgterėjo. Apsidairė. - Papasakok, - sugrįžau ir aš. - Antrą Velykų dieną, jau pavakarį, pareina mama iš so­ džiaus ir nieko nesakydama puola į mane ir trenkia kumščia pakalon. Paskum nustveria už rankų, ištraukia viduraslin ir visu smarkumu bloškia žemėn. Man akyse aptemo. Parbloškė asloje, ėmė mušti ir spardyti kojomis. Ir vis tyli, nieko nesako. Man dingterėjo, kad mama iš proto išėjo. Pradėjau rėkti visu balsu, šaukti pagalbos. {bėgo tėvas ir visas išbalęs kaip drobė klausia jos: - Ką tu dirbi?! Ji vis tyli ir dar pikčiau mane muša. Pagaliau tėvas sugriebė ją už pečių ir atplėšė ją nuo manęs. Tuomet mama užsidengė priekaiščiu akis ir sukniubusi ant suolo baisiai užraudojo. Tėvas, atkėlęs mane, visą sudaužytą, ėmė rūpestingai klau­ sinėti: - Sakyk, Gunde, kas čia yra? - Nieko nežinau, tėveli. 123

Tuomet mama pradėjo tarti savo raudai: - Tai tau dukrelė, tai tau mūsų geroji! Tai, ką ji padarė! Suėdė ji mane, suėdė! Suteršė ji mūsų namus, apibjaurino visą giminę!.. Aš tau sakiau, aš tau sakiau, kad reikia geriau ją priturėti, reikia geriau įžaboti! Tu vis manęs neklausei. Dabar žinokis! - Kas čia yra, aš nesuprantu, - visai nusiminęs, ėmė tėvas spirti. -Tu dar nesupranti?! - suriko atsistojusi motina. - Tu dar nežinai, kas čia yra?! Tu nežinai, ką padarė tas prakeiktas kupris tavo dukteriai?! Tu nežinai, kad jis sudergė ją?! -Kaip?! Kaip?! - Eik, paklausyk viso miestelio, viso sodžiaus šnekos! Man galvoje tuščia pasidarė. Visu kūnu kaip ledas šalta srovė perbėgo. - O tai tau gerai, o tai tau leisti ją giedoti, - barė tėvas mamą. - Aš sakiau, bet ne, tu užsispyrei... Kaltink dabar pati save. - Užmušti ją, užmušti! - vėl šoko mama į mane su kumš­ timis, bet tėvas ją atstūmė. - Nelaiminga aš, nelaiminga, tokią paleistuvę pagimdžiusi, - atgal ant suolo krito. Kad geriau ir tavęs būčiau nepažinus... Kur man dabar dėtis, kur man dabar dėtis?.. Tegul geriau negyventų tok­ sai vaikas. - Na, ką tu dabar man atsakysi? - piktai priėjo į mane tėvas. - Ką aš galiu atsakyti, būdama visai nekalta, - ištariau pro ašaras. 124

- Tu nekalta! O kad pasakytum teisybę, tai... - ėmė tėvas j kampus dairytis. - Tėveli mylimas, aš nieko nežinau, aš visai nekalta, puoliau jam rankų bučiuoti. Bet jis išsirovė ir nuėjo už krosnies. Girdžiu, kad virves nuo sienos kabina. Kaip žaibas spru­ kau iš grinčios. Įlėkusi seklyčion, užrakinau duris. „Ką jie čia mane nekaltai plaks!“ - augo manyje pasiprie­ šinimas. Net ir langenyčias iš vidaus užsidariau, ir skersi­ nius uždėjau. Atsivijo tėvai paskui. - Atidaryk, o jei ne, tai užmušim! - grasino. - Darykit, ką norit, - atrėžiau piktai. - Duris išlaušim! - Laužkit. Apie valandą beldė, daužė, bet manęs nepasiekė. Dvi dienas neišėjau. Nevalgiau, nemigau. Jau nebeldė, bet pamokslus, pamokslus man rėžė anapus durų! Trečią dieną sužinojau iš Julytės, kad klebonas pasišaukė tė­ vus. Paskum, kad jis išaiškino jiems, kad čia dar nieko blogo nėra atsitikę, kad aš tik nekaltai apšmeižta. Vargais negalais įtikėjo seniai. Prisipažino net paskum, kad klebonas jiems aiški­ nęs, kad meilei kelio negalima pastoti, kad reikia dukrelę ati­ duoti tam, į ką jos širdis traukia. Ir kad, Dieve sergėk, nega­ lima nieko varu varyti. Tuomet tik tėvai patys savo vaiko buitį sugriauna, dėl ko jis dažnai visą gyvenimą juos keikia. Tuojau iš klebono sugrįžę išprašė tėvai mane iš seklyčios. Mama apskabino mane ir apsiverkė. 125

Bet kai aš pasakiau, kad tiktai už to tekėsiu, už ko norė­ siu, mama vėl ėmė spirtis: - Už ko norėsi, už to tekėk; bet už kuprio, kad čia man žemė skirtųs, niekuomet neištekėsi! - Tikrai, Gunde, mes tavęs jam neduosim. Pagalvok tiktai pati! - pritarė tėvas. - Nieko negalvosiu! - atkirtau visu pasipriešinimu. Pana­ šiai ne vieną dieną mes susikertam. Ir niekas neįveikia... - Tai vis dėl tavęs, - užbaigė Gundė ir giliai atsiduso. - Kad tik tu truputį būtum kitoks, kad tik neturėtum tos kupros, būtų viskas gerai; seniai jau būčiau tavo, - pradėjo ji po valandėlės kitu balsu, žemai palenkus galvą. - Tėvai nei kiek nebūtų priešinęsi, būtų seniai išleidę. Bet dabar... Ir žmonės sako: „Kur jai už tokio eiti: ji gali sveiką, gražų vyrą iškirsti...“ Nejaugi jau negalima tos kupros atitaisyti? Juk gal gydytojai galėtų taip padaryti, kad jos nebūtų matyt, kad ji išnyktų? - Deja, niekas negali, - atsidūrė mano balsas kaip į šaltą uolą, kur mano svajonės dėl nugaros išlyginimo seniai jau buvo palaidotos. Ir pajaučiau dabar, kokia mano kupra buvo sunki. Neat­ keliama, kitus bauginanti. Gundė paraudonijo. Lyg pajautė, kad aš jos vidaus mintį atspėjau. Tarytum sugauti, abu nutilom. Sunku buvo tylėti. Bet ir aš, ir ji neturėjom, rodos, ko šnekėti. Į šalis dairėmės, ir tik pavogčiom vienas į kitą. Keista, nejauku darės. - Ko mes tylim? - pertraukiau, nes man per sunku buvo. 126

- Ir aš nežinau. Ir vėl nutilom. Mano galvoje išdygo menka, mažutė mintis. Augo ji, kė­ lėsi po truputį. Nedrįsdama, privengdama ko. Toliau - drą­ siau. Pagaliau išsiveržė. Kad ir būčiau norėjęs, negalėjęs bū­ čiau jos sulaikyti. Tikrumoj nenauja ji buvo: - Ar tu pirma manęs mylėjai ką? - Ką sakei? - lyg nesuprato, lyg nenugirdo. - Ar seniau, pirmai mylėjai ką? - atkartojau švelniai, įsi­ vogdamas jos širdin. - Kam tau? - šaltai pažiūrėjo akysna. - Taip... - Kodėl klausi? - Neturim ko šnekėti, tu papasakotum, aš paklausyčiau. - Papasakok tu, aš paklausysiu, - staiga įsivogdama pa­ kreipė galvelę. - Aš dar nieko nemylėjau ir manęs niekas. - Gal ir aš nieko? - Ne, tu turbūt mylėjai. - Mylėjau, - ne tuoj atsakė. - Bet kokia ten buvo meilė: vaikiška, pati pirmutinė. Prisiminus net juokai ima... Ar ži­ nai, ką aš mylėjau? Lenką. Buvo jis Argaudo ūkveizdos sū­ nus. Trejus metus mokinomės drauge liaudies mokykloj. Paskum jį tėvas išsiuntė toliau mokintis Lenkijon. Atvažiuo­ davo tik vasarai ir Kalėdoms. Baisiai išsiilgdavom vienas ki­ to. Todėl atvažiavęs saldainių ir ko kito man atveždavo. Laks­ tydavom drauge po miškus, rinkdavom gėles pievoje, eida­ vom uogauti. Tėvai mums negindavo - geruoju tarp savęs 127

sugyveno... Jis buvo nepaprastai gražus berniokas, tiktai man jis ne visai patiko - buvo lenkas. Aš spirdavau jį lietuviškai šnekėti, o jis mane lenkiškai. Dėl to dažnai smarkiai susi­ bardavom. - Kuo pasibaigė? - mane rūpino. - Pasibaigė taip, kad visai išsiskyrėm. Jo tėvas, susipykęs su Argaudu, išsikėlė Lenkijon ar Galicijon. Paskutinį kartą atsisveikinom mūsų klojime. Raudojom apsikabinę didelė­ mis ašaromis. Čia jis žadėjo užaugęs mane vesti, amžinai neužmiršti. Aš sakiau, kad tiktai tuomet už jo eisiu, kai jis užmirš lenkiškai. Ir vėl susibarėm. Išsiskyrėm vienas kitam grūmodami. Kvaili dar buvom. Man tuomet buvo koks pen­ kiolika, o jam šešiolika metų. - O ar neužmiršai jo? - Kur tau. Nei pėdsakų tos meilės neliko. Kas gali lenką, savo priešą, mylėti? Kam man buvo visa tai žinoti? Širdį nerimas ėdė, kam paklausiau. Dabar norėjau daugiau. - Man užaugus, mane daug kas pradėjo mėgti, daug kas važiavo pirštis, bet visi jie tai dėl to, tai dėl kito man nepa­ tiko. Piršosi, lindo ir tavo pirmtakūnas. Baisiai jo neken­ čiau. Turėjo bjaurų, ožišką balsą, ilgas kaip kartis kojas ir baltus, siaurus ūsus. Bet buvo visuomet labai poniškai apsi­ vilkęs. Bijojo musių ir dulkių. Tėvams, tiesa, patiko. Mokė­ jo savo geru liežuviu pataikauti, prisimeilinti jiems. Gyrėsi savo pinigais, žemės kažin kur esančiomis keliomis dešimti­ nėmis ir turtinga teta. Jokiu būdu negalėjau jo atsiginti. Taigi kartą, sustikus jį 128

priemenėje, tiesiai pasakiau: „Jei tamsta pasipirši man dar kartą, suodžiais tėvų akyse ištepsiu.“ Išsigando, daugiau nebesipiršo ir lankytis nustojo. - Smarki tu esi mergiotė! - sakau pralinksmėjęs ir pasigė­ rėdamas jos pasakojimu, bet kirminas dar labiau ėmė širdį krimsti. Gundė arti prisiglaudė, bet slapčiomis iš užpakalio žvilg­ terėjo į mano kuprą. Nuo to žvilgsnio mano kuproje svetima, šalta srovė perėjo. Vis daugiau stebėjau, kad ji tą dieną kitaip į mane žiū­ rėjo, kitaip šnekėjo. Buvo ne tokia linksma ir meili. Pra­ linksmės kiek, nusišypsos, švelniai prisiglaus, ir vėl susi­ mąsto, susirūpina. Tarytum joje stigo ko, tarytum persi­ laužė kas. Nusistačiau prieiti aiškumo. Greitai, tuojau pat. Drauge ėmė baimė kai ko nesuardyti. Suvaržiau save, ėmiau vartoti pusiau juokaujantį, pusiau rimtą pobūdį. - Kuomet būsi mano? Aš šeimininkės neturiu. Nėra kam gerai valgyt pagaminti. -Juk tarnaitė yra. - Kas man iš jos. - Tai ko norėtum? - Tavęs, Gunde. Be tavęs negaliu užmigti. - Kas mus sužieduos? - Skardžių klebonas. - O kas palaimins? - Tavo tėveliai. - Nelaimins. Nekenčia jie tavęs. 129

- Palaimins Dievulis. Jo palaiminimas geresnis. - Reikia, kad tėvai pirma. - Ne. Dievas pirma, paskum jau tėvai. - Bet kunigas kitaip nesutiks. - Sutiks, aš žinau. Šnekėjaus su juo. - Kažin... Žmonės vėl ims kalbėti. - Tuščia jų! Pakalbės ir nustos, kai pamatys, kad nebijom. - Nežinau... - svyravo. - Gali blogai pasibaigti. - Mes galim taip padaryti, kad niekas nežinos, - įtikinėjau. - Kaip? - Nueisim klebonijon, užsirašysim ir paprašysim klebo­ no, kad išsiųstų vyskupui dispenso prašymą. Nereikės nei užsakų. Ateis dispensas, nueisim kokią naktį bažnyčion, ku­ nigas ir sujungs mumis. Ir viskas. O kai tėvai sužinos, kad Dievas jau palaimino, negalės ir jie priešintis. Tikėjaus, kad mano sumanymas Gundei patiks. Bet ji, dar man pasakojant, kraipė galvą, o paskum: - Kokios tenai bus vestuvės be gėlių, be iškilmių, be jokio daikto, ir dar naktį! Žmonės ir laidoja gražiau. - Mūsų gyvenimas dabar nei kiek ne geresnis, - visai pa­ mečiau ūpą. Gundė ėmė mane raminti. - Palūkėk dar, Olesi. Aš nuo tavęs nepabėgsiu. Tu mane vis viena rasi. Anksčiau ar vėliau. Palaukim dar rudens, gal ir tėveliai sutiks. Žmoniškiau viskas bus. Mums patiems bus geriau. - Kad labai ilgai... - pradėjau daužyti lazdele pievą. Sužiurau į vakarus, į sėdančią saulę, norėdamas tenai at­ 130

spėti ką. Ji, didelė, raudona, skendo į tirštai pakilusius rū­ kus. Darėsi vis didesnė ir geso. Paskendo saulė pilkoj tirštumoj. Toje vietoj ištryško smarkios raudonos srovės. Nudažė rū­ kus, nudažė debesis. Visas dangus pasruvo raudonumu. Raudonumas didėjo, degė. Tuojau raudonumu persisunkė pievos, užsidegė miškai, paraudo ežeras, sužibo kalneliai. Krūmai, tvinkdami raudonume, sušlamėjo, nutilo ir vėl sušlamėjo. Šiurpas juos perėmė. Niekur jokio balso. Man buvo šiušu. Nustvėriau Gundės ranką: - Žiūrėk, kaip viskas raudona! - Tai prieš didelį vėją, - atsistojo ji ramiai. - Pamatysi, koksai rytoj bus vėjas. Gal net medžius su šaknimis raus ir stogus kilnos. - Aš nemėgstu šitos varsos. - O man patinka. Man patinka, kaip visur raudona... Žiū­ rėk, dangus daiktais skaisčiau raudonas, daiktais tamsiau. Ir žemėje taip pat. O, žiūrėk, klonys, grioviai net prisunkti raudonumo. Pažiūrėjau. Atsigrįžiau tuojau į rytus. Tenai kilo didelis, žalsvai juodas, kaip milžinas koks, nakties šešėlis. - Einam namon. - Einam, - sutiko Gundė. Po truputį, nei nepamatėm, visas raudonumas dingo kur, išbluko. 131

Eidami pakriaušių žiūrėjom į ežero ramume bepliuškan­ čias žuvis. Jos šokinėjo, gainiojos. Visas ežero paviršius mir­ gėjo. Joms šiandien buvo linksma. Vakarų aušra visai atslūgo; paliko tik kaip juosta, atausta neaiškiomis varsomis. Dangaus skliauto viršuje dygo žvaigždės. Vis tankiau ir tankiau mirkčiojo. Bet vasaros nakties pilkumoj jos atrodė dar tolimesnės. - Ar tiesa, kaip knygos rašo, kad žvaigždės yra tokios pat saulės, kaip ir mūsiškė? Kitos ir didesnės. Ar tiesa, kad apie jas sukas po keletą planetų žemių, ant kurių gyvena žmo­ nės? Vienur tokie, kitur kitoniški. Vienur labai protingi, ki­ tur dar menkesni neg mes. Ar tiesa? - Aš tikiu, kad tiesa, - patvirtinau. - Mirusiųjų žmonių sielos skraidžioja tarp tų planetų, nuo menkesnių vis į ge­ resnes. Gal ir mes mirę pereisim kokion geresnėn, tolimon planeton. Tenai būsim kitoki neg čionai, protingesni ir lai­ mingesni. Nekęsim tiek vargo, tokio persekiojimo. - Kaip būtų gerai! - nudžiugo Gundė. - Gal tenai tu ne­ bebūtum toks kuprotas, o aš būčiau dar gražesnė? - Žinoma, - nusišypsojau. - Kaip būtų gerai. Aš ir dabar norėčiau numirti ir nuskris­ ti ant anos štai žvaigždės, kuri taip šviesiai, nemirkčiodama žiba, - parodė į vieną aiškiausią. - Nuskrisim gal kuomet ir pasieksim ją, bet dar pirma reikia ant šitos žemės pagyventi, reikia čia siekti tobulumo ir atlikti žmogui paskirtą uždavinį. - O jei mes neįstengsim? 132

- Turim padėti vienas kitam. - Padėk man, suprask mane, - paspaudė Gundė mano ranką. Priėjom kluono. Ties svirnu buvo matyt ratai iš atlaidų parvažiavusių Gervydžių. - Tėvai jau parvažiavo! - nusiminė Gundė. - Nerado ma­ nęs namie, bus man! Sudieu! Aš greičiau lėksiu, - skubiai perlipė tvorą ir pasileido risčia per visą kluoną. Sugrįžau dar į ežerą. Daugiau valandos vaikščiojau nieko negalvodamas. Per tą šneką krūmuose mestas mano širdin grūdas sparčiai augo ir plačiai skleidė savo dygius lapus. Vaidentuvėje stovėjo klaikus raudonas saulėleidis ir vis bai­ siau atrodė. Bijojau jo, užmiršti jį stengiaus. Tarytum pra­ našavo man?ką. Bet pranašystė gal buvo mano paties sieloje, viduje. XXVI

Nutilo Kuprelis. Nulenkė galvą, pasirėmė rankomis ir žiūri aslon. Bet, rodos, jos nemato, o veria akimis pro ją, pro žemę. Ten, apačioj, daug jam kas aišku. Staiga pašoko, lyg atsiminęs ką. Išėjo. Matau, iš anapus beržyno sparčiai kyla juodas debesis. Savo sunkius sparnus kečia vis plačiau ir toliau. Nuo jo skyla, plyšta mažesni sklypai ir greitai bėga priešakin. Tarytum būrys įširdusių medžioklės šunų. Štai jie apsu­ pę saulę. Visur aptemo. Skregždės arčiau pažemio narstos. Pro malūno langus kaip vilyčios šaudo. 133

Kartais dusliai sumurma debesyse. Taigi dar toli, gal šo­ nan nutrauks. Malūnas smarkinas. Urzgia, dunda ratais. Sutrinti, sutriuš­ kinti ką stengias. Bet labai kieta. Neįgali. Ir greičiau, tan­ kiau sparnais mosuoja. Švaisto tik ir švaisto. Sugrįžo Kuprelis. - Vėjas didėja, - pranešė. Užrakino duris, patikrino langus. Viduj vis tamsiau darosi. Bet Kuprelis vėl apsakinėja. Jis, rodos, mato, ką apsako. Aštriai įsispaudė tie vaizdai jo atmintin. Meilė juos įkaitintu rašalu surašė. Neišdils jie. Neišdilins jų niekas. - Sekminėse einu aš iš bažnyčios, kaip paprastai, per mies­ telį. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur aplinkui; neno­ rėjau, kad pamatytų. Dabar jau nieko nebojau. Mano na­ meliai stovėjo kitoj pusėj vieškelio priešais bažnyčios. Pamačiau Gundę rinkoje tarp žmonių. Pirmą dar kartą. Prieinu arčiau. Su kokiu jaunuoliu linksmai šnekasi. Jau­ nuolis aukštas, gražus, juodaplaukis. Dailiai miestietiškai ap­ sirengęs. Atrodo net lyg užsienietis. Bet šneka skambiai lie­ tuviškai. Žmonės apie juos tankiu ratu apstoję. Domiai klausosi, užsienietį nuo galvos lig kojų apžiūrinėja. „Kas jis būtų?!“ - smarkiai man parūpo. Prilindau į tą ratą. Įsiskverbiau vidun. Kai kas žvilgterėjo į mane ir kiek nusišypsojo. Kiti nei nepastebėjo, tik į juos visą smalsumą kreipė. Gundės balsas, šnekant su juo, skambėjo taip nepaprastai 134

gyvai ir skardžiai. Aš nežinau, ar jos balsas skambėjo taip kuomet šnekant su manimi. Jos akys žvilgėjo dar neregėtu džiaugsmu. Mačiau, kaip skruostai švito ir degė. Ji manęs nepastebėjo, ji matė tik jį. Tarytum kas liepsna į mane papūtė. Negalėjau ilgiau klau­ sytis ir žiūrėti. Pro žmones, prasistumdamas alkūnėmis, bėgau namon. Prilėkęs į savo grinčią, dar stapterėjau, dar delnu prisi­ dengęs pažiūrėjau, ar tai tikrai Gundė, ar neapsigaunu aš. Ji! Ji dar tokia linksma, tokia lipšni tam nepažįstamam! „Gal koks artimas giminietis?“ „Ne, giminės negali sukelti tokio džiaugsmo!“ Man pradėjo aiškėti. O aiškumas buvo neįmaldaujamas. Įėjęs kambarin nežinojau, kas daryti. Trankiau kėdes, blaš­ kiau knygas. Tuojau atėjusių mergaičių chorą pavariau be jokių paaiškinimų. - Ne iš pykčio, nežinau iš ko. - Eikit šiandien namon. Nenoriu, negaliu jūsų mokinti, paaiškinau sėsdamas prie fortepijono. Nieko neatsakė, tiktai viena į kitą įstabiai žvilgterėjo ir išėjo. Pašokau nuo fortepijono. Ėmiau smarkiai žingsniuoti iš kampo kampan. Paskum atguliau lovon, įspaudžiau galvą pagalvin, prisiminiau viską, ir iš akių ištryško karštos aša­ ros. Krūtinė, rodėsi, plyš. Ilgos, begalinės dienos bėgo be saulės, be miego, o aš nemačiau Gundės ir nieko apie ją negirdėjau. Nenorėjau girdėt. Manyje pradėjo augti pyktis. Neišaiškinamas, neįveikiamas. 135

Keletą šventadienių nežiūrėjau į ją nuo viškų. Nei galvos nekreipiau ton pusėn. Nekenčiau Gundės, visomis pajėgomis nekenčiau. Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas bjauriausiais darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmo­ gus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodo­ si, įmanytum, padarytum jam ar pats sau galą... Pagaliau vieną dieną tarnaitė išdrįso man pranešti, kad ji žino, kas yra tas nepažįstamas. Aš nenorėjau nei žinoti, kas jis yra, bet negalėjau užkimšti sau ausų. Jis buvo tas pirmasai Gundės mylimasis, apie kurį ji man Raganakrūmyje pasakojo. Tai Argaudo buvusio ūkveizdos sūnus, išvažiavęs su tėvais Galicijon. Ten išėjo gimnaziją, paskum ką tik pavasarį baigė Krokuvos meno akademiją. Ją baigęs, norėjo aplankyti savo gimtinę, Argaudiškius. Dabar svečiuose pas patį grafą Argaudą. Vardas to nepažįstamo Jonas Staševskis. Krokuvoj drau­ gavęs su lietuviais ir Lietuvą, ir lietuvių kalbą pamėgęs. Tarnaitė žino, kad jis dažnai lankosi pas Gervydžius. Gervydžiai jį mėgsta ir pavelija Gundei su Jonu Staševskiu lau­ kais ir paežeriais vaikščioti. O ten jis paveikslus piešia. Mies­ telio siuvėja matė, kai vieną vakarą Gundė beveik nuoga vandenyje stovėjo, o Staševskis ją paveiksle piešė. Bet Gervydžiai tiems gandams netiki. Visas miestelis, visas sodžius vėl pradėjo apie Gundę šne­ kėti. Bet ne taip baisiai šmeižė kaip su manim, tarytum bijo136

darni aukštą poną apšmeižti. Atvirkščiai, dažnai buvo gir­ dėt žmonių palankaus nustebimo, kad Gundei pavyko tokį šaunų jaunuolį privilioti. Jei Gundė mane susukdavo kuomet, šonu praslinkdavo, o jei išsukti nebuvo kur, užkalbindavo keliais kasdieniniais žodžiais kaip paprastą pažįstamą ir vėl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui negalėdavau: stigdavo man žodžių ir gerklę lyg kas virve surišdavo. Ir aš pats ven­ giau ją sustikti. Nenorėjau, man sunku buvo. Man gėlė ją pamačius įsivaizdinti, kad jos skaidrios žavin­ gos akys kitą myluoja, kad jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina. Tuomet jaučiau, kaip ji buvo manyje įaugusi ir kaip plyšo iš mano minčių, viso mano kūno. Ir visai nebojo, ar aš iš­ tversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man iš kaktos spaudė. XXVII

Vienok sapnuodavau Gundę gražiai. Sapnas viską keitė. Lyg praeitį į ateitį perstatydavo. Nubusti nesinorėjo. Sapnuoti ir sapnuoti visuomet. Be pabaigos... Kartą sapnuoju. - Ki­ toks jau buvo sapnas. Ne tie, pirmieji. Ateina Gundė naktį į mane, gražiai, baltai apsirengus. Rūtų vainikėlis ant galvos. Tik atrodė lyg kiek apvytęs. Jaukiai nusijuokus, prašo, kad pagročiau. - Tiktai labai gražaus ką. Atsisėdau. Groju. Vienas po kito vis gražesnius daiktus. 137

Valandą, kitą, trečią. Gundė žiūri, šypsos, veideliai raudo­ nuoja, akys kaip žvaigždės spindi. Bet visą ją lyg koks rūkas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks. Paskum prieina j mane, apskabina, smarkiai pabučiuoja, bet šaltos lūpos, ir atsitraukus duoda ranką: - Sudieu, Olesi! - Kur eini?! - nusigandau. - Kitur. Gana jau. Pas tave pasikieminėjau. Dabar toliau reikia. Atsiklaupiau prieš ją. Sudėjau rankas. Prašau: - Dar pabūk. Nors truputį, nors vieną valandą. Aš dau­ giau tau pagrosiu. - Kad tavo groj? vis ta pati... Ir tu tas pat... Einu jau aš, pasuke į duris. Išėjo. Išsekiau ir aš paskui. Tylėdamas einu. Priėjom gilų bekraštį ežerą. Gundė ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršium. Neskęsta. - Kur eini?! - surikau. Ji nieko neatsakė. Nuėjo, nubrido. Noriu ją vytis - iš vietos negaliu pasijudinti. Saukti pagal­ bos - žodžio neištariu, tarytum žadą sukandau. Gundė priėjo jau lig vidurio. Staiga iš anos pusės milži­ nas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją ritasi. Štai ban­ gos jau aplink ją putoja, šniokščia. Gundė grįžta atgal, bė­ ga nuo jų. Bet kalnas privijo ją, susuke verpetan ir grumia gelmėsna... Aš išsiveržiau iš vietos, bet Gundės jau nebuvo matyti. Vien kalnas su paviršiumi skleidėsi, lyginos. 138

Nubudau šaukdamas: - Gunde, Gunde! Sugrįžk, sugrįžk!.. Nuo tos nakties nuo mano širdies nuslinko juoda uždan­ ga. Mane visai nauja nuotaika apėmė. „Turiu ją gelbėti iš to dailininko nagų. Jai pavojus gresia.“ Kitą dieną išėjau, nežinomo jausmo vedamas, jos ieškoti. Ėjau nežinodamas, nei kaip, nei kur. Nuo pykčio paliuosuota meilė mane vedė. Eidamas pakluonių, pamačiau Gundę pakraštyj ežero baltarūbius bevelėjant. Širdis ėmė plakt. Ėjau tyliai, atsargiai. Priėjau iš užpakalio. Vis tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepajustų. Stebėjaus, koks buvau lengvas. - Gunde! - prasiveržė man džiaugsmas. Ji krūpterėjo. - A, kad tave kur! - paraudo ir nulenkė galvą. Aš stoviu ir nežinau, kas toliau daryti. Rodosi, keistokai prakalbinau svetimą mergiotę, o tai doram vargoninkui ne­ pritiktų. Pagaliau, bespausdamas kojas smėlin, sugalvojau vieną sa­ kinį: - Ką čia dirbi, Gunde? - Velėju, - atsakė ne visai taikingai. - Ką? - suklupau. - Ar nematai? - Ko pyksti ant manęs? - Girdėjau, kad mano balsas darės liūdnas. - Juk tau, regis, ant manęs visai nėra ko pykti. Aš ant tavęs ir tai nepykstu. Viską tau dovanoju... 139

Ji tylėjo ir neramiai piršteliais priekaištį skabė. Veideliai judėjo, raudonijo, balo. - Aš tau, Gunde, nieko pikto negeidžiu, - vis liūdniau man pačiam darės. - Aš noriu, kad tu būtum laiminga, kad tau visuomet gera būtų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražūtum. Juk žinai, kad esu tavo ge­ riausias ir širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai ta­ ve... mylįs, - ištariau tą žodį taip tyliai, kad turbūt ji neišgir­ do. - Aš matau, kad tau artinas baisus pavojus... -Apie kokį pavojų tu šneki, aš nieko nesuprantu, - patrau­ kė pečiais. - Noriu iš jo išgelbėti, - sustojau. Nutrūko mintis. Pyktis ūmai perėmė. Vos sulaikydamas jį, toliau sakau. - Žinau... žinau jau... žinau, kad myli kitą... Myli lenką Staševskį... Pražudys jis tave... Viską labai gerai žinau. - A, štai ką jis man sugiedojo! - suplojo Gundė delnais. - Visi dailininkai blogi žmonės. Moteriškės jiems reika­ lingos tik paveikslams piešti. Geriausiu atveju. Be to, jis len­ kas, tik prisimeta Lietuvą pamėgęs. Jam reikalinga tave su­ vilioti. Tu tokia graži, tokia skaisti, tokia jauna! Saugokis jo! - net rankas iškėliau. - Nėra jau jis toks blogas žmogus, kaip tu spėji. Jis darbš­ tus, jam gerai sekasi. Pamatysi, jis bus garsus dailininkas. Jis jau nemažai paveikslų pardavė. Dabar apsigyvens Varšuvoj. Ten pieš paveikslus vienai bažnyčiai. Jis doras žmogus. Ir geras lietuvis. - Niekuomet jis nebus lietuvis! - Tu žinai! Pamatysi. 140

- Visai jam įtikėjai!.. Susisukę man galvoje. Viskas aplinkui ratu nuėjo. Rodėsi, mane koksai verpetas nustvėrė. Prapuolė ir ji iš akių. Pasvirau staiga ir tuo metu lyg atbudau. Gundė stovėjo susimąsčiusi. Siekė akimis toli, kiton pu­ sėn ežero. - Nei aš eisiu už jo, nei nieko, - palenkė galvelę. - Bet kas tiesa, tai tiesa, jis doras žmogus ir geras lietuvis. - O tu jį myli? - staigiai išsiveržė man klausimas iš krūtinės. -Ką? - Gi jį, tą lenką. - Lenką? Ne, - lyg nubraukė ką nuo akių. Pažiūrėjo Gundė į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį mano veide laikė, tarytum pro mano akis pamatyti ką stengės. Lyg ką išsemti iš jų norėjo. - Ne! Aš jo nemyliu, - atkartojo. - Nemyli?! - nudžiugau. Nieko daugiau neatsakė. Pradėjau ieškoti šalbierkos kišenėje. Radau. Tai buvo mo­ tinos žiedas, padabintas maža deimanto akele, kurį ji man, visai mažam vaikui, mirdama padovanojo. Bobutė man sa­ kė, kad ji buvo tą žiedą gavus nuo vienos didžponės, o kai užaugo jos dukrelė, mano motina, tai ir padovanojo jai. Aš jį visuomet su savim nešiojau, godojau kaip didelę nepaprastą šventenybę ir maniau, kad jis turi kokią stebuklingą pajėgą. Primindavo jis motiną, ir aš tikėjaus... - Te tau šitą žiedą. Turėsi bent mūsų meilės atmintį. - Kam? Nereikia, - atstūmė susisarmatijus mano ranką. 141

- Imk, Gunde. - Nereikia. Taip minėsiu. - Bet paimk; aš tau seniai jį žadėjau. Paėmė. Užsimovė ant pirščiuko. Pralinksmėjo, lyg tas žie­ das būtų kokius rūkus išsklaidęs. - Ačiū... Koksai gražus! Spindi, mainosi visokiomis var­ somis, - kraipė ranką ir gėrėjosi juo. Atrodė, kad visai susitaikinom. Lyg ir nebuvo nieko tarp mūsų. Buvo koks kietas ledas, bet jis sutirpo, žymių nepali­ kęs. Tai žiedas sutirpino, padarė stebuklą. Artimai įsišnekė­ jom. Apsakiau jai savo sapną. - Labai gražus, nors ir labai baisus. Paaiškinau, kad blogai pranašauja, gero nereiškia. - Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki tik sen­ mergės davatkos. Aš, žiūrėk, netikiu jiems ir niekuomet blo­ gai nesapnuoju. Parėjau namon, tarytum sugrįžęs iš tolimos, tamsios šalies. Viskas man atgijo, pražydėjo iš naujo. Lyg nieko ir nebū­ tų buvę; tai lyg man buvo tik taip pasivaidinę ar keistai pa­ sisapnavę. XXVIII

Jau kelintą kartą, įsiklausęs Kuprelio, giliai susimąstau. Man kyla įvairių klausimų ir iškyla naujos problemos. Kup­ relis vis daugiau mane stebina. Ne tik kuo jis pasakoja, bet ir pasakojimo būdu, jo nepaprastu intensingumu ir ritmin­ gai kintančiu sklandžiu stiliumi. 142

Kuprelis atrodo man tikras menininkas. Aš jaučiu, ką jis pasakoja, yra tikra, teisinga, bet visu pasakojimo būdu jis iš­ kelia tikrovę aukštesnėn plotmėn, jis kuria iš jos savistovius meno vaizdus. Jie perdeginti, bet neperdegę sielos kaitroje juose girdimas šilto kraujo tuksėjimas. Gyvas, jautrus. Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales. Kai išgalės išslenka ar kai jų visai nėra, prasideda ardymo, mirties darbas. Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui vilties. O ritmas ir viltis - gal du visos gyvybės komponentai. Kuprelis mato, kad susimąsčiau ties neatsakomais klausi­ mais. Tyli, laukia. Jam lyg patinka, kad aš mąstau. - Aš tau, rodos, pasakojau, - sako jis paskum, lyg grįžda­ mas į kokį dar nepaaiškėjusį klausimą, - kad man mažam esant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skam­ besys. Visai kalbą pamėgau, kai išgirdau Gundę šnekant. Taip ypatingai nuostabiai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, jog tiesiog mane sužavėjo. - Aš dabar suprantu, kad jos lietu­ viška kalba galėjo tikrai sužavėti ir lenką Staševskį, mano meilės priešą. Lietuvių kalba tiesiog dabino Gundę. Gimta kalba turbūt dabina kiekvieną. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina min­ tį, sulygina patį būdą, net išvaizdą pagražina. Kai išgirdau Gundę kartą lenkiškai šnekant, visai kitaip ji man atrodė, lyg ne ta būtų. Visas tas svetimos kalbos skambesys ją dengė nelygiu, šiurkščiu apsiaustu, nelipo, nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kur kas geriau neg lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitaip save jaučiu, ne 143

taip kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviš­ kai, tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš pa­ ties kraujo teka. Taip turbūt kiekvienam. Labiausiai savo kalbą pamėgau, kai susipažinau su Gunde. Ne dėl to, kad ją pamilau, bet tik, kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuo pat laiku pažinau ir „Aušrą“, kuri sąmoningai mane pamokino savo kalbą mylėti. Nors tuomet nelabai rūpėjo skaityti, bet „Aušrai“ rasdavau laiko. Tuomet skaičiau meilės, gyvenimo didžiausią knygą, varčiau jos įvai­ rius puslapius, kol neperverčiau visų ligi galo... - Girdi? Perkūnas dunda, - nustebo Kuprelis, tolimą, bet jau smarkų dundesį išgirdęs. - Iš kur ta audra? - atsikėlęs nuėjo į langą. - Ar matai? Pažiūrėk... Beskuo čia, girdžiu, malūnas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, - skubiai išėjo. Iš tiesų audra jau buvo visai netoli. Artinosi juodas, didelis kaip kalnas, verpetais dūkdamas debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkūnas kratė, dun­ dėjo nesiliaudamas. Sutemo kaip naktį. Tarytum tas debesis niekuomet ne­ nuslinks, vis turės užgulęs žemę. [lėkė Kuprelis visas sušilęs. - Kiek man vargo! Tiktai lauk, ir nulauš sparną arba net ir visą kepurę nuvers. Menkas daiktas toks malūnas: mažas vėjas - blogai, didelis - dar blogiau. Staiga sužaibavo, visur šviesiai žaliai nušvito. Net akys apraipo. Trenkė perkūnas. Visas malūnas sudrebėjo. Ratai vienas į kitą ėmė dardėti. 144

- Gal malūnan pataikė? - atšokau nuo lango. Įnirtęs vėjas minutei prapuolė. Paskum papylė, lyg debesys būtų pratrūkę. - Ko čia audros paisyti, klausyk, aš pasakosiu. Malūnas apdraustas, nėra ko bijoti, - nusišypsojo Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pasakoja toliau. Kai perkūnas smarkiau ima griau­ ti, jis balsiau pasakoja. Viską gerai girdžiu. XXIX

Ir štai vieną šeštadienio vakarą dingterėjo man galvon mintis: „Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas Gundę kokių svečių.“ Ilgai svyravau. Ta mintis traukte traukė iš namų, bet daug kas ir neleido, draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepado­ ru. Nepadoru įtarti mylimą žmogų, nepadoru geram vargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais. Išėjau tačiau. Visa mano atspara buvo pralaužta. Jaučiau, kad esu menkas, silpnas žmogus. Sarmatijaus, bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo mane ir traukė. Naktis buvo tamsi. Ėjo pats senagalys. Tik kelios žvaigž­ dės mirkčiojo juodoj erdvėj. Ir tai nuobodžiai, nenoriai. Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau. „Gal eina kur kas?“ Niekur nieko. Nei garso, nei balso. Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Dar kartą paklausiau, apsidairiau aplin­ kui. Įlindau. Patvoriu, mindydamas dilgynes, nuslinkau į seklyčios pusę. „Kad jos kur, kaip čeža!“ - nerimavau. 145

Toliau paėjėjęs, pastebėjau languose šviesą. „Tai jau yra kas!“ Buvo apie pusiau dvyliktos. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žibinių nedegina. Seklyčioj tuo labiau, kur vie­ ni svečiai priimami. Einu, slenku kvapą suėmęs. Širdis tunksi, plaka. Greičiau noriu sužinoti. Pasiekiau langus. Jie uždengti! Atsistojau prie sienos. Manau, nors balsą išgirsiu. Nieko! Girdėti, murma, šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinti, nei suprasti. Kiek pastovėjęs, atsiminiau, kad iš šono ano, nuo daržo, yra nedidelis langelis. „Gal tas ir neuždengtas?“ Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Po tru­ putį, palengva prisitraukiau į langelį. Žvilgterėjau... Kraujas sustojo mano gyslose. Galvon aršiau perkūno kas trenkė. Akyse juoda pasidarė. Atšlijau nuo sienos. Pasvirau į griovį. Bet vėl tuojau puoliau į langelį, veidų į stiklą prisispau­ džiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Mano akys plačiai prasivėrė. Jis, tas lenkas, tas mergaičių viliotojas, Staševskis, sėdi so­ foje prie apskrito stalo. Gundė sėdi ant jo kelių!.. Staševskis čiupinėja viena ranka jos krūtis, kita, tampriai ir begėdiškai apskabinęs, spaudžia ją į save. 146

Ko aš niekuomet nedrįsdavau, tai daro jis. Kas man bu­ vo šventa, jam buvo paprastas daiktas. Man kraujas akyse stojos. Gundė nesipriešino. Štai apskabina jį abiem rankom ir smarkiai, karštai pabučiuoja. Rodos, viską jam atiduotų... Žiūriu, suspindėjo tarp jų kas. Tai mano padovanoto žie­ do akelė. Ištryško lempos šviesoj raudonais, žaliais spindu­ liais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė, tai pama­ čius. Geriau širdyje pasidarė. Paskum vėl juoda bedugnė at­ sivėrė. Joje raudoni ir žali spindulėliai žybčiojo, žaidė tarytum. Dar kartą ir dar kartą Gundė jį pabučiuoja. Smalsiai, lyg išsiilgusi glaudžias į jį, rankomis veidą glosto ir glamonėja. Nesisarmatija! Prakeikiau aš Gundę tą valandą. Prakeikiau ir visas pa­ saulio mergaites. - Tegul visos moterys skradžių žemių kur nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais vis­ ką išdraskyti! Verkiau priklaupęs po langu, griežiau dantimis ir keikiau. Dievą meldžiau: - Viešpatie Visagalįs, pamatyk mane! Pasigailėk manęs! Nubausk juos arba man mirtį atsiųsk. - Žvaigždės, visas dangau, atverkite savo galybes! Sunai­ kinkite viską!.. Bet niekas man nepadėjo, niekas manęs neišgirdo.

147

+++ Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kupre­ lio veidą. Per veidą riedėjo dvi didelės ašaros. Jos tuo metu taip sutvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė. Kuprelis pasimatė baisiai toje šviesoje: visas išdžiūvęs, iš­ sekęs. Jkuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akys šaltai, žiau­ riai spindi. Man atrodė, kad pamačiau kokį šešėlį, atėjusį iš ano pa­ saulio, kuris iš tenai praneša amžinus sopulius ir nepabai­ giamas kančias. Atrodė, kad tos žaibo šviesoje ugnimi su­ tviskusios ašaros ne jo, o kokios seniai jau su kūnu atsisky­ rusios, klajojančios sielos. Perkūnas toliau nudardėjo, lyg veždamas per dangų že­ mei ardyti galingas patrankas. Čia, regis, nesuardė, gal ge­ riau pavyks kur toliau. Kuprelis patylėjo tamsoje, turbūt aprimo kiek ir vėl apsa­ kinėja: - Šoksiu pro langelį ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nei atsigrįžti nesuspės. „Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jie toje ugnyj!“ blyksterėjo galvoje kita tokia pat nereali mintis. Išsitraukiau popieriaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Iš­ ėmiau vieną. Jau pusiau pabrėžiau. „Dar žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą...“ Jie sėdėjo jau greta vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, kaž­ ką kalbėjo. Bet ji neklausė ir, atsilošusi nuo jo, žiūrėjo seklyčios kampan. Giliai susimąsčius, lyg matė ką, lyg ką nujautė. „Gal mane atsiminė? Gal pagailo manęs?..“ 148

„Nužudysiu jį vieną! Tą lenką, suvedžiotoją.“ „Jos gaila... Vis viena gaila.“ Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiūrėjau į jų šne­ kučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant. Laukti teko ilgai. Pradėjau drebėti iš pykčio ir iš baimės, kad mano kerštas gali nepavykti. Jie vis džiaugėsi vienas kitu. Gundė vėl pralinksmėjo. Žiūriu, pagaliau Staševskis atsistojo. Paėmė jos ranką, no­ rėdamas atsisveikinti. Atsistojo ir Gundė. Staiga Staševskis apskabino ją visu aistrumu, ėmė bučiuoti veidą, kaklą. Paskum pakėlė ir neša lovon. Gundė iš pradžių nesiprieši­ no. Jau paguldė Staševskis ją lovon. Tuomet šoko Gundė iš lovos ir ėmė su juo kovoti. Nepaprastomis, netikėtomis pa­ jėgomis. Išsiveržė pagaliau. Bėga į langą. Staševskis ją vejas ir vėl nustveria. Jis surinka. Gundė įkando jam ranką. Jis sustoja ir lyg nežino, kas daryti. Gundė nusigręžė kiton pusėn. Lukterėjus kiek, priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Sta­ ševskis nusikabino nuo gembinės skrybėlę, priėjo į ją, atsi­ sveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lūpas kramtė. Gundė vienok palydėjo jį pro duris. Jam ne­ matom paskui išsekė. Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų, nulėkiau darželin prie kelio, {lindau serbentų krūmuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau. Žiūriu, jis jau išėjo iš kiemo. Gundė sugrįžo priemenėn. Štai jau Staševskis netoli manęs. Eina šalikelių. Niūniuo­ ja, mastaguoja lazdele... 149

Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė. Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krūmai sučežėjo. Jis susilaikęs domingai pradėjo dairytis. Tuo metu nei nepajau­ čiau, kaip paleidau j jį akmenį... - A-a! - suriko Staševskis dusliu balsu. Susiėmė krūtinę ir atsisėdo. Man užėmė kvapą. Pritūpiau krūmuose. Žiūriu, kas bus. Staševskis, pasėdėjęs kiek, stojas ir sunkiais žingsniais, ne­ sidairydamas, pasviręs velkas namon. Sustos, pastovės kiek ir vėl eina. Man didelis sunkumas atslūgo nuo širdies. Man geriau darės, kai mačiau, kad jis vis geriau eina. Sekiau jį iš tolo, pasiruošęs, jei būtų blogiau, padėti jam. Nusekiau lig Argaudiškių. Įsitikinau, kad jam kokio pa­ vojaus gal ir visai nėra. Grįžtant namon mane vis daugiau kankino sąžinė. „Jei jau norėjau jam keršyti, turėjau eiti atviron kovon. Taip iš pasalų... Ne, taip vyrai nedaro.“ „Juk jis gal ir visai nežino, kad aš myliu Gundę?“ „O kuo jis kaltas, kad Gundė pati jį myli?“ „Jei kiek, būčiau nužudęs nekaltą žmogų.“ „Ir vis viena, žmogui nužudyti žmogų!.. Ne! Ne!“ „Žmogus turi būti stipresnis neg jo jausmas. Tai ir turi žmogų skirti nuo gyvulio, kad žmogus gali save suvaldyti.“ Tikrai nudžiugau, kai po keleto dienų pamačiau Staševskį vaikščiojantį miestelyje sveiką. Bet jis buvo išblyškęs ir rimtas. Dar po dvejeto dienų išgirdau, kad Staševskis išvažiavo. 150

Žmonės pasakojo, kad Varšuvon. Taip pat pasakojo, kad jis buvo manęs likti Argaudiškiuose visą vasarą, bet staiga iš­ važiavo. Žmonės visaip spėliojo kodėl. Vieni spėliojo, kad susipyko su karštuoliu grafu Argaudu, kiti, kad su Gunde. - Kas jam Gundė, tokiam mokytam žmogui, - darė kai kas išvadas. Bet manyje negerai darėsi. Buvau kaip iš vėžių iškeltas. Krypau ir vienon pusėn, ir kiton. įvairiausios mintys galvoje verpetais siautė. XXX

Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau aprimau. Ro­ dės, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Daug dirbau, daug skai­ čiau. Toli saulėje vaikščiojau, kasdien maudžiaus. Vėl tapau žmogus. Buvo sveika, blaivu, gera. Bet po dvejetos savaičių pastebėjau visai netyčia, kad Gun­ dė vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man meiliai, žavinčiai. Kaip ir seniau. Kokį laiką nekreipiau, rodės, domės, o pa­ galiau vėl tirpau visas nuo jos žvilgsnių. Vieną šventadienį, tai jau buvo liepos mėnesio pabaigoj, Gundė, išėjus iš bažnyčios, priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti, juokauti. Klausė, kas pas mane girdėti, apsakinėjo, ką pati veikia. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šie­ met daug sienų drobės išaudė. Rūgojo, kodėl aš nenoriu jos sustikti, net ir pažiūrėti nenoriu. - Užmiršai visai, tarytum manęs ir nebūtų. Blogas esi. Pyks­ tu ant tavęs. 151

Besišnekučiuodami atsisėdom ant suolelio po klevais. Ne­ bojom, kad ir žmonės šventoriuje vaikščiodami j mus šnai­ ravo. Gundė man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pa­ sispaudus ranką didelio, ilgo jaunuolio. Iš viso buvo matyt, kad tai buvo nebent kokie ponai. Šnekėjosi lenkiškai gar­ siai, drąsiai, tarytum jie visai vieni būtų šventoriuje. - Patinka ji tau? - nusijuokė Gundė. - Ko gi reikia: Skryblius kaip sietas, Panelė kaip skietas, Nosis kaip kačerga. Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji veda, jos sužieduotinis. Dievas geras, neaplenkia nieko, - kvato­ jos Gundė net pasilenkdama. Kitą šventadienį, po mišparų, Gundė priėjo į mane šven­ toriuje ir netrukus sako: - Zinai ką? Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs? - Gerai, lauksiu! - Net nustebau, kai savo atsakyme pa­ jaučiau tiek džiaugsmo. - Bet gal geriau, kad tu susuktum mane kur? - Kur tik nori! - Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėje yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Zinai? - Žinau, Gunde! - Paskum nueisim į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Pasišnekėsim. Be galo tavęs išsiilgau! 152

Ji karštai paspaudė man ranką. Išsiskyrėm. „Ir kodėl ji šiandien tokia linksma, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai jį užmiršo? - Kilo man klausimai, dygo abejo­ nės. - Tegul. Palauksiu, pažiūrėsiu toliau.“ Jaučiau, kad buvau ramus. Bet nerimas manyje augo, ir vėl didėjo ilgesys prie Gundės. XXXI

Labai palengva, bet audra vis traukėsi tolyn. Vis rečiau su­ žaibuoja, rečiau sugriaudžia. Jei ir sugriaus, tarytum tas dun­ desys toli kur iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Lietaus smarkumas menkėja. Lyja tik pabiromis. Kambarėlyje dabar šviesiau. - Dar, matyt, saulė nenusileido. Visai prašvis, - sakau Kup­ reliui. - Turbūt. Bet jau vakaras netoli. Jis mažai perkūną girdėjo. Nekreipė į jį domės. Buvo sa­ vyje paskendęs, savo praeityje. - Sutartą valandą nuėjau paskirton vieton. Atsisėdau ant kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta - jos nėra. Pusiau dvylik­ tos - dar nėra. „Tiktai pasijuokė iš manęs!“ - manau nekantraudamas. Palauksiu dar bertainį, nebus - eisiu namon.“ Praėjo ir tas bertainis. Bet dar neinu. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toks greitas įtikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to sėdžiu čia visos nakties pajuokai. 153

Tik štai žiūriu, atrieda pakluoniais, keleliu mažas, juodas taškas. „Tai ji!“ - nudžiugau. Prisiartino - šuva! Bet supykti nespėjau. Pažinau, kad tai Gervydžių Margis. Jis ėmė apie mane šokinėti, gerintis. Dar neužmiršo. Pasirodė ir kitas taškas, tiktai kur kas didesnis ir pailgas. Nuskubinau jo sustikti. Bet Margis, metęs mane, anks­ čiau jį sustiko. - Ilgai tau teko laukti? - guodė mane Gundė. Jaukiu, ža­ vinčiu balsu. - Gal nepyksi? Dovanok man... Mat ta gud­ ruolė Julytė ilgai nemigo. Turėjau laukti, kol užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu keltis, ji ir klausia: „Kur tu eini?“ Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsi­ verčiau.“ Ji tarytum įtiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi - ir vėl klausia. Bet pagaliau tikrai užmigo... Tai einam į tave. Čia gali mus kas užeiti. Nuėjom. Margis paskui. Seniai, seniai Gundė pas mane buvo! Net šilčiau, šviesiau pasidarė, kai ji peržengė slenkstį. Kitas kvapas, kitas oras. - Gi pas tave langai nedengti! - tik atsisėdus visai teisin­ gai pastebi vienia. - Aš šiemet pas save įtaisiau. Be dangčių bloga. Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad iš tiesų gerai, nes dangtys neleidžia pamatyti, kai merginos apgaudinėja savo mylimuosius, bet susilaikiau. Tegu tai būna užmiršta. - Imkim nors marškomis uždengsim. Gali kas pro langą pažiūrėti, - žiūri Gundė neištikimai į langus. 154

Nurengėm mano miegamajam lovą ir užtiesėm langus. - Dabar paskambink suktinį, - prašo. - Kodėl suktinį? - Kažin kodėl jo šiandien noriu. Gal todėl, kad netrukus ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu. - Su kuo? - mano balsas buvo tylus, vos girdžiamas. - Su tavim! Štai su kuo. Mūsų vestuvėse. Ar dar tu neži­ nojai? - Gundė nusišypsojo ir, priėjus į mane, uždėjo savo rankas ant pečių. Visi rūkai, rodės, pakilo ir vienu matu išsisklaidė. Tapo šviesu, aišku. Prisiglaudžiau prie jos kaip vaikas. Nieko nesakau. Žo­ džių ir stinga, ir nereikalinga. - Gal netiki? - glaudžia Gundė patylėjus savo veidą į mano. - Tikiu. Ir vėl nutrūko mintys. Lyg nutraukė jas kas. - Ar tu tikrai mane myli? - neiškenčiu, bet klausiu pa­ lengva, galvodamas. - Ar nemyli savo mažens draugo, Jono Staševskio? Jis buvo neseniai Skardžiuose. Žmonės visaip apie jus šnekėjo. -Jis man pasakojo išvažiuodamas, - juokės Gundė, - kad, jam vieną naktį einant iš miestelio namon, į jį kas akmenį sviedė. Dabar rašo iš Varšuvos, kad reikės daryti operaciją. Prašo, kad atvažiuočiau. - Ar važiuosi? - Kur aš važiuosiu! Mes buvom geri mažens draugai, bet kur jis mane ves! Aš jam netinku. - Bet myli jį. 155

- Olesi, nekalbėk apie tai daugiau. Atšlijau nuo Gundės. Mačiau, kad jai buvo sunku. Norėjęs buvau prisipažinti, kad aš mečiau akmenį į Staševskį, jos mažens draugą. Bet kam dabar? Jai ir taip sunku. Ji pagalbos, atsparos ieško. Gal mes abu tokie pat nelaimingi? Stengiaus suprasti ją, save. Ėmė noras ją paguosti. - Žinai, Olesi, - vėl prisiglaudė Gundė į mane nerami, nuliūdus, - tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, myliu be galo, be krašto! Mylėk ir tu mane tiek pat. Viskas bus gerai. Tu myli mane? - Myliu, myliu! - ėmiau ją bučiuoti. Akyse, jaučiau, pasi­ darė drėgna. - Bet aš labai bijau, kad tu nuo manęs nenuei­ tum. Aš kuprotas, tu gali gražų, sveiką vyrą gauti. Tu gal iš tiesų negali manęs mylėti. - Tylėk, Olesi! Aš myliu «tave. Tu man patinki, tu man gražus. Tie žodžiai tikrai nuostabiai paguodė mane. - Žinai, Olesi, eikim jau rytoj į kleboną ir prašykim, kad išsiųstų vyskupui dispenso prašymą. Gal ilgai netruks? - Daugiausiai dvejetą savaičių. - Paskum, vedę, tuojau, tą pat naktį, važiuokim kur. Aš nenoriu čia likti. Man įkyrėjo žmonės, visa apylinkė. Aš ne­ galėsiu būt laiminga čia likus! - Kur mes važiuosim, Gunde? - Toli kur. Amerikon? - mąsto. - Gal per toli. O jei Prūsi­ jon?.. Ar tu turi kiek pinigų? 156

- Turiu kiek. - Daug? - Daugiau neg tūkstantį rublių. - Tai nėr per daug, bet pakaks, kol rasim tenai kokį dar­ bą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliūti vargoninku į kokį ka­ talikų kunigą. Gyvensim gerai. Tenai lietuviškų knygų nie­ kas nedraudžia. Skaitysim, dainuosim, kiek tiktai norėsim. Pagaliau, kai mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galė­ sim sugrįžti. Ar ne tiesa? - paspaudė mano ranką. „Ar visa tai tikrai tiesa?“ - klausiau pats savęs. Linksmos varsos juostomis aplink mane sukėsi. Ar tik mano galva su­ kėsi? „Bet nejaugi visa tai tiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus ma­ no? Kaip gerai! Visos kančios ir abejonės liks užpakalyj. Aš vėl pagaliau galėsiu būti žmogus, vyras. Vedęs vyras!“ - pa­ tenkinimas, išdidumas kėlė man krūtinę. - Taigi jau nuo rytdienos pradėsim mūsų paslaptingų ves­ tuvių ruošą. Dispensas, pasai, ruoša kelionėn. Gražu! - džiau­ gės Gundė patenkintai, svajingai. - Kiek daug naujo pamaty­ sim: naujas kraštas, nauji žmonės. - Nutilo Gundė, į tolį žiū­ ri. - Dabar paskambink. Po tokio didelio sutarto žygio reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek, - pašoko Gundė guviai. - Ką? - atsistojau. - Ar užmiršai? Suktinį. Paskum ką pats norėsi. Man skambinant, Gundė išėjo šokti. Šoko įsisprendus, su­ kinėjosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai, linksmai, tarytum pats drauge šokau. Galvą atsu­ kęs, žiūrėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią. 157

Šoko kokį bertainį, daugiau, kol visai sušilo, sukaito. - Gana jau! - puolė ant kėdės. Išsitraukus nosinę, ėmė vėdintis. Net jos sunkūs, varsin­ gai tamsiai geltoni plaukai bešokant išsileido. Gražiai ap­ dengė kaktą, pečius. Ant akių, ant krūtinės nugriuvo. Kiek pasivėdinus, pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė aukštyn, ant galvos. Kai rankas pakėlė, lieknas lie­ muo išsitiesė, išsilenkė; aukšta, apvalaini krūtinė siūbavo, kilnojosi. „Tai mano žmona“, - džiaugiaus žiūrėdamas. Širdis tunksino sunkiai. Jaučiau, kad akys tryško. Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir, stipriai priglaudęs į save, ėmiau ją bučiuoti, spausti. - Eik, dar paskambink ką. Prieš mūsų ruošą, - lengvai, prilaikydama nuo savęs atstūmė. Paskambinau Rainekės „Farandal“. Paskum dar keliolika mano mėgiamų daiktų, kuriuos, būdavo, skambinau tik re­ tai, iškilmingą nuotaiką turėdamas. Ji klausėsi domingai, užsimiršus. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėji­ mą. Skambinau ilgai. Kažin kiek būčiau jai skambinęs. Jai! Pradėjo aušti. Kambarys nupalšo. Gundė atsistojo. - Pabūk dar kiek. Neik! Daugiau paskambinsiu. - Ką žmonės pagalvos, kai išgirs tave taip anksti skambi­ nant? - juokėsi Gundė, guvi, laiminga. Palydėjau ją visą kelią. Ėjom susiglaudę, laimingi, žiūrėdami į auštančią dieną.

158

X X X II

Dvejetas savaičių - ir viskas buvo sudorota. Pasiruošėm ke­ lionei, gavom pasus, dispensą vesti, viską. Klebonas buvo toks geras, kad, norėdamas padėti geriau išlaikyti paslaptį, paruošė mums galimybę vesti kitoj parapijoj, pas savo drau­ gą, pakeliui į Prūsiją. Nutarėm važiuoti pirmadienio naktį. Šeštadienio naktį apie dvyliktą atėjo Gundė į mane pasku­ tiniam kelionės pasitarimui. Buvo nuliūdus ir nepaprastai susirūpinus. Niekuomet dar nebuvau matęs jos tokios liūdnos. Aš gi buvau nuostabiai linksmas. Kad, regis, būčiau įmanęs, būčiau išsinešęs forte­ pijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuo­ čiau ir šokčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Visas miestelis, visas sodžius! Gundė gi įėjo grinčion bailiai, nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Įėjus tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Lyg ją kas nepaprasto pakeliui ištiko. Bet aš buvau per linksmas didesnės domės į tai atkreipti. - Aš jau prisirengiau. Nors dabar galiu važiuoti, - sukinė­ jaus po kambarį, žiūrinėdamas, ar ko nepamiršau. - Gerai, - linkterėjo galva. - O tu, Gunde, ar jau pasirengei? - klausiu šalia prisėdęs. -Jau. - Tai poryt važiuosim, atsisveikinsim su Skardžiais. - Taigi. - Po dviejų dienų nei pėdsakų čia mūsų neliks. 159

- Nieko. - O ar neieškos mūsų kas? -Gal. - Bet tu išblyškus, suliesėjai per tas dienas. Kodėl? - Nežinau. - Kodėl nežinai? - klausiu, juokauju. - Nežinau, - vis taip pat atsako. - Ir kodėl šiandien nuliūdus? - Man liūdna. - Kas graudena? - Kelionė. - Gal nenori važiuoti? - Ne, noriu. - Tai kam liūdėti? - Liūdna... gaila... -Ko? - Visų... Visko gaila. - Tai nieko, praeis. Visos jaunosios, prieš eidamos į alto­ rių, verkia. - Paskambink ką. Man sunku... Aš negaliu... Negaliu, Olesi! Skubiai ėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, jaukų vestuvių valsą. Jį skambinant, regis, matai, kaip leidžiasi saulė, užte­ ka kitoje pusėje mėnulis, tilsta vėjas ir palengva nugula javų banguojanti jūra; ritmingai tilsta girios šlamesys, ir lakštingalės varsinga daina virpančiai aidi per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta svajingai supasi, linguoja. Supasi ir oras apdrungęs, ir danguje pradeda žybčioti žvaigždės. 160

Atsikreipiau į Gundę, visas valso nuotaikos ir greitos lai­ mės prisigėręs. Jos akys pilnos ašarų. Spindi, žvilga tos ašaros kaip rasa jaunoj žolėj. - Graudus tas valsas. Parink ką linksmesnio. Man ir taip negera... Linksmo ką, Olesi, - prašo rankas laužydama... Ką turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, pats imp­ rovizuodamas ir pridėdamas linksmumo. Stebėjaus net, kad taip lengvai man sekės. - Gražiai tu skambini, Olesi. Klausyčiau, regis, ir klausy­ čiau, - žymiai aprimo Gundė. - Eik dabar į mane, pasišne­ kėsim apie kelionę. Atėjau. Susėdom greta. Apsiskabinom. Smagu buvo ir apie reikalus šnekėti. Vis daugiau jaučiau, kad ji jau mano žmona. - Aš manau, kad mums nereikia per daug apsikrauti. Dar ir patrikti geriau kas gali. Aš paimsiu tik savo geresnius rū­ bus, baltarūbius ir daugiau nieko, - sako Gundė. - Tu irgi taip padaryk. - Gal visa kita parduoti? - O kam? Čionai gali palikti. Juk klebonas siūlė tau palik­ ti viską, kaip yra. Jis tikis, kad mes greitai sugrįšim. Ir naujo vargoninko nesamdys, o paims tik laikiną pavaduotoją. Jis mūsų tikras tėvas, tas klebonėlis. Tu gali paimti, jei turi, kokius brangesnius daiktus, gaidas ir kiek knygų. Jei tenai ilgiau liksim, prisigyvensim. O Prūsijoj dar geriau, sako, vis­ kas... Reikia žiūrėti, kad būtų lengva kelionėje, kad paskum netektų išmesti ko, - Gundė vis daugiau įsilinksmina. 161

- Taigi poryt naktį apie vienuoliktą tu atvažiuosi su savo daiktais karklynėn, prie galo ežero palei vieškelį. Išsikrovęs lauk, o žmogų su vežimu tuojau pasiųsk atgal. Aš su Irša atvažiuosiu po pusvalandžio, ir jis mus abu paskum nuveš stotin. Žiūrėk, tik nevėluok! - Aš jau nepavėluosiu! - džiaugiaus. Ėmiau bučiuoti ją, spausti. - Kartais tu gali pavėluoti, - sušypsojo Gundė, nuleidus akis. - Tu toksai keistas, tu ne toks kaip kiti. Lėnas, lyg kokia mergiotė. - Ar negerai? - Gal ir gerai. Tu tikrai visai kitoks neg kiti žmonės. Tu man patinki, - priglaudė Gundė savo veidą į mano. - Man šiandien labai linksma. Aš šiandien kažin ką pada­ ryčiau! - papurčiau Gundę, švelniai suspaudęs jos pečius. - Ir nepadarytum. - Viską aukštyn galvom apversčiau. - Ne, neapverstum. Tau tik taip regis, tu neapverstum. - Apversčiau! - Ne, Olesi. - Ar jau aš toks silpnas? - Bet ne toks stiprus, - nutęsė. Mane tik jukino šitas dialogas. - Paskambink man prieš kelionę dar kokį maršą. Smarkų ir linksmą tiktai. - Ar jau eisi? Pabūk dar kiek, palauk, Gunde! - nustvė­ riau jos ranką. - Aš noriu, kad tu šiandien ilgai su manim pabūtum. Man šiandien taip linksma, o tu išeini... 162

- Tu neliūdėk, būk linksmas... - Negaliu be tavęs būti linksmas. - Būk... Reikės dar pabūti dvi dienas. Jei mūsų kelionėje kas nesugaus. - Dar bent kiek. - Skambink. Aš pabūsiu, kol skambinsi. Atsisėdau skambinti. Stengiaus maršą ištęsti, paskum su­ durti su kitu. Norėjau skambinti visą naktį. - Gana. Palydėk mane. Mečiau skambinęs, padaręs šaunią užbaigą. Lyg koks įgu­ dęs virtuozas didelio koncerto estradoje. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą. - Tai jau paskutinį kartą palydėsiu! - nustačiau linksmas. Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį aki­ mis permetė. Irgi lyg manydama: „Paskutinį kartą.“ Ėjom pamažu, tik tik kojas statydami. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji. Priėjom Gervydžių kluoną. -Jau, - sustojo Gundė. Susiėmėm rankomis. Ji man smarkiai jas suspaudė. Paskum apsiskabinom ir karštai, karštai ėmėm bučiuotis. Bučiavo­ mės ilgai. Negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Jau nusto­ sim, ir vėl atgal. Abu vienu matu pajautėm, kad mūsų veidais ašaros rieda. Šiltos, malonios. Kodėl? Išsiskyrėm. - Lik sveikas! 163

- Lig pirmadienio, Gunde! Gundė lėtai perlipo per tvorą ir neskubėdama, lyg svy­ ruodama, dingo sodo lapuotoj tamsoje. Man staiga vėsu pasidarė. Pajaučiau, kad likau vienas, be jos. Pirmadienio naktis tokia tolima atrodė. XXXIII

Sulaukiau tos nakties. Anksčiau buvau pasirengęs, neg manęs. Susiėmiau sutartus ir reikalingesnius daiktus; susikroviau; gražiai nusiskučiau ir šventadieniškai apsirengiau. Atvažiavo mano patikimas ir tylus ūkininkas. Mano dvi sunkias valizas išnešė ir padėjo ratuosna. Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinęs, raktą pro langelį priemenėn įmečiau. Atvažiavom karklynėn lygiai vienuoliktą. Ūkininkas iškrovė valizas ir, visai nieko neklausęs, nepasiįdomavęs, nudundino atgal sodžiun. Už vargoninko atve­ žimą nieko nenorėjo paimti. Atsisėdau, suslėpęs daiktus, ir laukiu. Visur ramu, tylu, tuščia. Tik ežero vilnys, gainiojamos nak­ ties vėjelio, pliuškena į pakraščius. Toli pievoje, girdėti, retkarčiais suskamba geležiniai pančiai. Tai arkliai rasotoje žolėje ganos. Danguje plauko padrikę debesėliai, lenktyniuodami aplink mėnulį. Rugpjūčio mėnesio vidurys, tai žvaigž­ dės naujai paauksintos. Balzganoje šviesoje nuskendę platūs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje lyg paskutinį kartą vasarą maudosi. 164

„Štai jau netrukus ji bus mano, - svajoju lūkesio apgob­ tas, sapnais nuauston naktin įsižiūrėjęs. - Mano siela ir nuo­ stabiu kūnu... Niekas jau jos nuo manęs nesuvilios, niekas neatims. Ji bus mano nuolatos. Ir dieną, ir naktį. Aš jai skam­ binsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo sielą jiems atiduosiu. Niekas nebus taip gražu, kaip mūsų gyvenimas. Nuo šios dienos ir lig paskutiniosios.“ „Ateik, Gunde, atvažiuok greičiau!“ - rodos, šaukiau iš­ tiesęs į ją rankas. Gundės vis nėra ir nėra. Nei Iršos ratų dundesio, nei jos balso negirdėti. Prislinko dvylikta. Praėjo. - Jos nėra. Atėjo pirma. - Nėra. Ir ji praėjo. - Vis nėra. Klausau, ar nesučežės kur žolė, ar netrypters kur Gundės kojytė, niekur nieko. Gal ji neateis?! O gal laukia kur kitur? Gal ieško ir neranda? Pradėjau ieškoti pakrūmiais. Landžiojau karklynuosna, kė­ čiau kiekvieną krūmą ir šūkavau: - Gunde! Gunde! - tai tyliai, tai pašnibždomis, tai garsiau surikdamas. Rodos, atsiliepia kas: -A-u! U-u! Lekiu ton vieton. Ieškau visur. Klausaus, ar vėl neatsilieps. Klausiu: - Kur tu? 165

- U! Uu! - girdėti kitam krašte. Lekiu tenai. Ieškau, šaukiu, - nėra. Atsiliepia dar toliau. Kitoj ežero pusėje... O gal dar atvažiuos? Gal anksčiau negalėjo? Štai, rodos, Iršos ratai sudundėjo, Gundė kosterėjo. Le­ kiu pasitikti, klausaus - nei to dundesio, nieko. Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau, arčiau į mane. Išnyko. Girdžiu, rodos, aiškiai - jau dabar tikrai Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: „Niu! niu!“ Netepti ratai girgžda, spiegia. Jau, jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu, ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir, peš­ dami žolę, geležiniais pančiais žvangina. „Gal kas blogo atsitiko?!“ - klausiu perimtas nerimo. Laukiu. Ieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui. Daug kartų girdėjau, mačiau ją atvažiuojant. O neatvažia­ vo. Gal suklydo? Gal kitu keliu kur nuvažiavo? Ėmė švitenti. Mėnulis nubluko, nuritėjęs į vakarus. Žvaigž­ dės ėmė gesti kaip bažnyčioj išdegusios žvakės. Sugrįžau miestelin. Iš ten nesustodamas pakluoniais į Gervydžius. Įlindau sodan. Apžiūrėjau visur. Klausiau, pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Niekas neatsi­ liepė, nepaklausė: „Kas čia?“ „O gal ji, niekur manęs neradus, nuėjo į mane? Gal laukia?“ Nuskubinau namon. Niekas nelaukė...

166

X X X IV

Nei nepastebėjau, kai vėl tamsu, juoda pasidarė. Matau tik sušvito keistas, keistai pastovus žaibas. Vienas, kitas, pa­ lengva, be perstojos. Kambarėlis švinta, kaip ugnyj paner­ tas. Kiekvienas plyšys matyt ryškiai. Tik žaibų varsa kinta: sieros gelsva, sieros melsva, šalta ir šiušiai pasakingai sieros žalsva. „Kamuolių žaibas, - konstatuoju pats sau. - Jis gali pro rakto skylutę tyliai įsiskverbti, bet kildamas aukštyn malū­ no kepurę su sparnais nukelti.“ Tyliu, laukiu. Vėl pagaliau tamsu. Tik girdėt, kaip perkūnas krato, ska­ landuoja. Tarytum debesis varto. Smarkiai lyja. Kuprelis lyg nieko nemato ir negirdi. - Visą antradienį laukiau, kad Gundė vakare ateis į mane. Neatėjo. Perkėliau viltį trečiadieniui, dideliems Zolininės atlaidams. Juk ateis ji bažnyčion... Matyt, negalėjo iš namų pabėgti. Tėvai patriko mūsų sumanymą, gal visą naktį stovėjo duryse ir dabojo... Ateis ji. Į mane iš apačios pažiūrės ir akimis pasa­ kys: „Nepavyko man išsprukti - sugavo.“ Ir nusišypsos kiek, parodydama, kad: „Niekai! Apgausim juos kitaip.“ Ateis, galvojau, pusbalsiai rytmetines prie vargonų giedodamas. Žiūrėjau į kiekvieną įeinančią mergiotę: „Ar ne ji?“ Vis tai buvo ne ji, ne Gundė. Priėjo pilna pilnutėlė bažnyčia. Prasidėjo mišios. Vienos, kitos, paskum ir suma. 167

Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klūpi Gundė prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, - ir ne, nėr jos. Tai, rodos, jos balsas plaukia, liejas, aukščiau kitų balsų kyla, viršum jų virpa - prisiklausysiu, nei žymės to balso. Štai, rodos, Gundė priešinas šiandien tėvų draudimui ir ateina ant viškų. Prieina į vargonus, ima gaidas, man pa­ slapčia į ausį ką sako. - Apsidairau, nieko. Visą laiką Gundė man vaidinos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai šią didelių atlaidų dieną pama­ tyti tikėjaus. Pamaldoms pasibaigus, išsiskubinau iš bažnyčios. Kiek grei­ čiau, neg vargoninko garbė reikalauja. Žmonės tik žiūrėjo nustebę. Ties klebonija sustikau kleboną. Klausiu: - Ar klebonas nesi matęs Gundės? - Kas tau yra, Olesi?.. Būk kantrus. Gundės tėvai, žino­ ma, niekur dabar neišleidžia. Palauk kiek, pakentėk, - ra­ mino mane, ranką ant peties uždėjęs. Aprimau kiek. Parėjau namon. Namie mane vėl didžiausias nerimas apėmė. „Eisiu tiesiai į Gervydžius. Vis viena, kas bus, pačių tėvų paklausiu.“ Atlėkiau pakluoniais Gervydžių kieman. Įėjau grinčion. Durys visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi tary­ tum kur išbėgę ar išsiviję ką. Iš grinčios seklyčion. Tuščia, dyka. Lova stovi nerengta. Patalas sudraikytas, pa­ galviai išmėtyti. 168

Čia jos gulėta! Čia jos miegota! - puoliau į lovą. Lamdžiau, gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bu­ čiavau juos. Baisi mintis man galvoje sušvito. „Gal Gundės jau gyvos nėra?“ Man pakirto kojas. Nugarą šalta srovė perbėgo. Išėjau, graibydamas durų ir ieškodamas pasienių, kieman. Pašalyje gulėjo Margis ir nerangiai gynėsi nuo vasaros užsili­ kusių musių. Net galvos į mane nepakėlė, lyg būtų ir nematęs. Grįžau pakluoniais stapterdamas, lūkuriuodamas. Tary­ tum buvau nepaprastai pavargęs ir lyg laukiau ko, kas mane privys ir pasakys: - Sėsk, Olesi, ant tvoros, pailsėk kiek. Sodžiuje ir miestelyje girdėjos šokių muzika ir dainos. Tai ten, tai ten skardėjo mergiočių ir berniokų juokas. Jauni­ mas buvo šiandien linksmas. Po vasaros darbų, tarp sultin­ gai prinokusių vaisių. Prisilaikydamas gonko, įėjau priemenėn. Tuojau ir grinčios durys prasivėrė. „Gundė?!“ - topterėjo galvoje, ir visas kūnas nujaučiamu džiaugsmu nutirpo. Ne, ne ji. - Tarnaitė. „Ko ji taip į mane žiūri?“ Jos akys kokį pasitenkinimą slepia. Lūpos vos vos sulaiko juoką. - Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė. Ne­ matysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau? - linksmai ir karčiai ji nusišypsojo. 169

Prieš mane, regis, gili duobė prasivėrė, ir aš jon puolu, grimztu. Staiga, rodos, atgalion iškilau. Žiūriu, priešakyje stovi baisi, milžiniška moteriškė. Pasistiebiau ir abiem rankom pastū­ miau nuo savęs. Ji tik sulingavo kiek, mažesnė pasidarė. Aš dar kartą, dar smarkiau. Ji subildėjo į sieną ir visai išnyko. - Kamtamsta mane daužai? Kuo aš prasikaltau? Ajai, Die­ vuli mano, Dievuli! - girdžiu, kas cypia aukštai lubose. Ne­ smagus balsas, jis man griežia ausis. Greitai apsisukiau atgal, pro duris. Pajaučiau, kad kas mano skvernų įsitvėrė ir tempia į save: - Kur tamsta eini? Kur tamsta eini? Neik! Neik! Lik čionai. Pastūmiau nuo savęs. Vėl subildėjo. Išbėgau. Regis, einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Kojos po ma­ nim slysta. Toli, matau, žiba sidabrinis vandens paviršius. Tai to klonio dugnas. Einu į jį. Jis tarytum verda, putoja, plaka į kraštus. Ban­ gos, viena už kitą didesnės, viena per kitą ritasi, verčiasi. Visai priėjau. Brendu gilyn, gilyn. Bangos vis labiau mur­ muliuoja, pikčiau šniokščia aplink mane. Štai vis didesni volai prieš mane auga, kyla. Tai paneria mane, tai vėl pakelia. Brendu gilyn ir supuos. Dangus viršuje supas. Debesys vie­ nas pro kitą tai krinta, tai kyla. Skardžiai aplinkui tai įdubsta, tai vėl išsipučia. Varnos skraido kaip skregždės, šaudo šuoliais, narsto ore. Viskas supas ir draikos. Gal todėl, kad atlaidai. Nuo anos pusės, matau, atlekia per kitas bangas šokda­ ma ir putodama milžinė banga. Kaip bažnyčia, o ilga kaip 170

sodžius. Prilėkė į mane, sutrenkė, panėrė visą ir vėl iškėlus nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo ir ap­ linkui žalsvi ratai sukaliojosi. Paskum ir tai išnyko. Buvo tamsu ir gera. XXXV

Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundėdama, nuslinko toliau. Sugrįžo ramuma. Su ja ir saugos jausmas. Kambarėlyje kiek nušvito; daugiau vien širma pasidarė. Naktis, audrai dūkstant, spėjo savo sparnus virš žemės iš­ plėsti. Kuprelis, paty lėjęs kiek, ir vėl, naujai susikaupęs, pasako­ ja toliau. - Nubundu, gi šalta, mane drebulys krečia. Praveriu akis naktis, dangus žvaigždėtas, mėnesiena. Pašokau. Dairaus aplink. Nieko nesuprantu. Kur aš? Ar lauke miegojau?! Rodos, sapnavau baisų sapną. Ar tik nesapnuoju ir dabar? Juk neseniai buvau nuėjęs karklynam Iš to tai ežero galo, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodėl esu čia?.. Kur mano daiktai? - pradėjau ieškoti aplink save. Sustojau. Galvoje pradėjo lyg kas žybčioti, aiškėti. Bet ir vėl viskas temsta ir painiojas. Išsiėmiau laikrodį - pusiau dvyliktos. „Taigi tuojau ir Gundė ateis.“ „Bet kodėl aš jos laukiu čia, kad sutarta tenai?“ „Tenai ir mano daiktai.“ 171

Supratau, kad reikia eiti. Žengiau kelis žingsnius. Lyg mane kas suturėjo, stapterėjau. Žiūriu į vandenį. „Kur tos nuostabios bangos? Kur ta didelė banga? Kaip ji blaškė ir kilnojo.“ Priėjau patį kraštą. Ežeras tylus, paviršius kaip nušveistas veidrodis. Visas dangus jame skęsta. „O dar visai neseniai jis plakė į kraštus ir putojo.“ Vėl mano galvoje pradėjo kiek aiškėti. Lyg ten saulės spin­ dulys rausėsi. Pasilenkiau, pasėmiau vandens rieškučiomis. Toks šaltas, skaidrinantis vanduo! Suvilgiau veidą. - Galvoje, visoje vai­ dentuvėje lyg pašvaistė nušvito. „Taip... Taip! - užbėgau ant skardžio, tarytum vėl atgriū­ vantį bangų kalną būčiau pamatęs. - Gal ne? Bet tarnaitė sakė... Ji žino... Dar kartą jos paklausiu.“ Lėkiau rugienomis, lėkiau bulvių dirvomis. Nebuvo kuo­ met nei suklupti, nei pridusti. Prilėkęs savo namelį, ėmiau belsti į duris, daužyti į sienas. Niekas negirdi. Ėmiau barškinus į langus. Vis viena. Pradėjau šaukti. Atsi­ liepė pagaliau tarnaitė. Klausia: - Ar tai tamsta? - Aš. Daryk greičiau! Atidarė. Jėjau. Ir užmiršau, ko buvau pasirengęs klausti. Viskas vėl susidraikė. - Ar šiandien Gundė nebuvo atėjusi? - Gundė? Aš gi, regis, jau sakiau, kad Varšuvon išvažiavo. - Tai neateis šiandien? 172

- Kurgi ateis, kad jos nėra. Ji išbėgo. -Kodėl? - Turbūt nuo tamstos išbėgo, - girdžiu šypseną jos balse. - Nuo manęs? - Aš nežinau, man tik atrodo. - Nuo manęs niekas nebėga. Juk aš nebaisus? - Tamsta eik miegoti. Atrodai kažin kaip keistai. • - Gerai, eisiu. Jei Gundė ateis, pažadink mane. - Pažadinsiu, - girdėjau, kaip tarnaitė prispaudė delnu burną. Kodėl ji šaiposi? Jėjau savo kambarin. Ėmiau vaikščioti išilgai aslos. Galva buvo sunki. Ji skilo, ūžė. Vaikščiojau kreivuliuodamas, kiekvienan kampan įeida­ mas, kiekvieno daikto užkliūdamas. Užkliuvau fortepijono. Atsisėdau prie jo. Atsilošiau kėdė­ je, užmerkiau akis. Paėmiau vieną akordą, kitą. Nejučio­ mis, tyliai. Garsai ėmė kalbėti, pasakoti man. Jie atskleidė šeštadienio džiaugsmu trykštančius vaizdus. Štai Gundė glau­ džia savo veidą... Lyg mane kas karšta geležimi palietė. Šokau nuo kėdės ir puoliau į duris. - Kas tamstai yra? Kas tamstai yra?! - šaukia tarnaitė išsi­ gandus anapus durų. Durys priemenėn užrakintos. Graibau, nerandu jose rakto. - Kur raktas?! - trepsiu kojomis. - Nežinau, - atsako ramiai. - Duok greičiau! 173

- Nežinau kur. - Duok! - daužau kumštimis durysna. - Kam tamstai? - Duok greičiau! Girdžiu, ilgai ieško, visur knisinėja. - Nežinau, kur dingo, - sustojo. Vėl pradėjau belsti. Rado, atrakino. - Bet neišeik tamsta kur. Nieko neatsakiau. - Kur tamsta eini? - nustvėrė mano rankovę, lyg ko pagelbos melsdama. Išroviau ranką ir ėmiau bėgti. Ji mane vytis. Stapterėjau ir pasirengiau stumti ją nuo savęs griovin. Ji greitai puolė ant kelių ir sudėjo rankas. - Neik tamsta! Neik, neik! Kas gi bus? Kas gi dabar bus? pridususiu balsu dejavo ir meldė. Mane perėmė šaltis. Šiurpuliai sukratė. Lyg pririšę kas vie­ toje. Noriu eiti - negaliu. Paskum tarytum atsiplėšiau ir lėk­ te nulėkiau. Bėgau risčia. Ar kas vijosi, nežinau. XXXVI Kuprelis vėl patylėjo kiek, palaukė. - Ilgai ėjau, iš namų išėjęs. Kur ėjau, apie tai negalvojau. Buvau kaip pakalnėn paristas akmuo. Vien riedėjau. Toliau nuo namų, toliau nuo žmonių. Toli nuėjau. Kad ir ieškoję, būtų niekur manęs neradę. 174

Dieną miegojau kur krūmuosna įlindęs, o naktį ėjau, bėgau. Vengiau sustikti žmonių ir iš tolo. Bijojau, kad jie, pa­ matę mane, pamišėliu paskaitys ir dar, keliuos susirinkę, panorės sugauti. Jei ir naktį pasivaidindavo kur žmogus, nutildavau ir už­ siglausdavau kur. Dar ir dabar bijau žmonių, labiausiai nepažįstamų. Kai ką sustinku, tuojau žiūriu, ar jis ko neslepia: kišenėje ar akyse. Vieną šiltą vakarą, nusėdus saulei, ėmė kilti iš pievų balti rūkai, kaip vidurvasaryje. Aš sustojau ir įsižiūrėjau į juos. Jie kilo, sklaistėsi, nėrės pro krūmus, paslėpė upelį. Man kilo galvoje vasaros vaizdai, raiškūs, varsingi - jie svaigino mane. Ėmiau brist pievon. Tolyn, gilyn. Bet pamažu. Bijojau su­ draikyti rūkus ar sudrumsti savo regėjimus. Štai matau, ten toliau stovi ji, visa balta, apsisiautus nuo galvos lig žemei permatomu apsiaustu. Ji moja į save. Gir­ džiu ir švelnų, rūkų nešamą kuždesį: „Olesi, Olesi.“ Einu į ją, tiesiu rankas. Ji pakyla oran ir slenka pažemiu. Vejuos paskui. Ji slenka greičiau ir vis toliau. Jau pavargstu, man užmuša kvapą, suklumpu pievoje, ji vėl, matau, sustoja ir kužda: „Olesi, Olesi!“ Vėl vejuos, akių nuo jos neatitrauk­ damas. Štai ji lūkina manęs. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Dar arčiau, dar arčiau. Štai visai priėjau. Stveriu jos ranką, širdis sustojo iš džiaugsmo, ir ji vėl staiga mane palieka. Bet iš tolo kužda, vilioja. Štai Gundė įslinko miškan, išnyko. Įlėkiau paskui. Ieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą 175

medi. „Au, aš čia!“ Lekiu tenai, ji toliau: „Au! au! Olesi!“ Štai matau, ji medyje ant šakos linguoja; šaka girgžda, ir jos šilkinis permatomas apsiaustas čeža. Pasalomis, slapstyda­ mos prieinu prie to medžio, taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supas, linguoja. Žiūri į mane ir piršteliu moja. Miške vis daugiau temo, bet aš mačiau ją vis viena. Ji man žvilgėjo tamsoje ir kelią rodė. Naktis nubalto, išaušo, ir Gundė visai nuo manęs pasislė­ pė. Lyg visą pasakingą reginį šviesa sugėrė. - Gunde, Gunde, ateik, sugrįžk, sugrįžk! Žiūrėk, kaip čia raudona saulė teka, purpuru uždega girių viršūnes ir auksu tirpina debesis. Klausyk, kaip paukščiai bunda, tolimon kelionėn rengias, rokuojas. Jie skris visi susitarę. Tu išskridai viena... Sugrįžk, Gunde! Aš visas degu lūkesiu. Sugrįžk ir paimk mane! Stovėjau miško pakraštyj iškėlęs rankas ir mačiau, kaip augo, skleidės palša diena, persunkta šaltos tikrovės. Nemi­ gęs pradėjau busti. Laukiau tokių rūkais kylančių vakarų, laukiau ūkanoje Gundės, bet vakarai darės vis šaltesni, - rūkai nekilo. Nak­ tys darės juodesnės, ir temo greičiau. Jaučiau, kad buvau visai nesveikas. Iro mano kūnas ir dvasia. Protarpiais, ypatingai rytais, viskas man prablaivėdavo, nuo akių lyg kokia uždanga nukrisdavo. Jaučiaus pasvei­ kęs. Juokiaus pats iš savęs, iš meilės apskritai. Kvailas daiktas. Dar kvailesnis, kas jai nugarą lenkia. 176

Ryždavaus tuojau pat grįžti į normalias gyvenimo vėžes ir nejuokinti daugiau pasaulio. Bet pamažu vienas vaizdas po kito primindavo man Gun­ dę. Girdėjau jos balsą, jaučiau jos kvapą. Ir man vėl darydavos svaigu. Vėl keitės mano akyse die­ nos šviesa ir visi daiktai aplinkui. Jaučiau, kad tie pasveikimo protarpiai man buvo labai ne­ sveiki. Bet dienos bėgo ir tekino mane kaip vanduo jūros pakraš­ tyj kietą akmenį. Vienam, nežinau kokiam miške radau didelį kiaurą ąžuo­ lą. Susukiau jame savo gūžtą. Neturėdamas ko daryti, nežinodamas kur dėtis, kiauras dienas slankiojau po mišką. Vakarais grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau drevėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Joks sapnas manęs negundindavo. Miegas būdavo juodas ir tuščias kaip gili duobė. Nubudęs jausda­ vau, kaip jis mane žemyn slegia ir vėl savo juodon duobėn stumia. Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau būdavau sotus. Visai mažai man reikėjo. Dar gurkšnį vandens šaltinyje iš­ gerdavau. Nuo jo man vėsiau pasidarydavo, galvoti kiek palengvėdavo. Retkarčiais man būdavo beveik linksma. Vienas, vienas. Miške tylu tylu. Kartais nusigandęs kiškis tarp krūmų švys­ terėja. Lapė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voverė riešutus lazdynuose braškina, gliaudo; įsikandus po vieną 177

apušėn neša. Margai dryžas genys medžiu šokinėja; kala kiek įmanydamas jį iš visų pusių. Žalvarniai plačiose viršūnėse rėkauja, ant laibų šakų grakščiai supasi. Neatsižiūriu aš į visus miško gyventojus. Visi jie man tapo artimi, lyg kokie giminės, kaimynai. Pažinau jų, regis, kiek­ vieną, beveik pasveikinti galėčiau. Geniai kalė ir mano ąžuo­ lą, nuo kirminų gynė, ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė nebijodavo pro šalį prasmukti. Vilkas be­ veik kasdien netolimais praeidavo. Bet tokiai šviesesnei valandėlei praslinkus, sunku, nepap­ rastai man būdavo sunku. Rodos, visi debesys ant to miško užgriūdavo. Užtemdavo jame, lyg saulė visai būtų pranykusi. XXXVII

Jau spalių mėnuo atėjo. Pradėjo naktimis būti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių pilna savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo bėgti iš miško. „Bet kur? Nejaugi atgal į žmones?“ „Negrįšiu į juos! Negrįšiu!“ Pagalvojęs net drebėjau iš baimės, kad reikės grįžti. „Tai kurgi dėtis?“ Nerasdavau tan klausiman atsakymo. Kartą dingterėjo galvon, regis, laiminga mintis: „Važiuo­ siu Jeruzalėn. Pasimelsiu Kristaus Karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių, ir Jis man padės. Aš tuomet rasiu Gundę. Būti­ nai rasiu!“ - tikėjau. 178

Visai įsitikinau, kad kai tik nuvažiuosiu ton šventon vie­ ton, tai ir susitiksiu su ja kur, ji pati į mane ateis. Mes Staševskį ir viską ir grįš. Štai jau, regis, parvažiuoju iš Jeruzalės, grįžtu Skardžiuosna, vėl vargoninkauju. Sėdžiu prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staiga prasiveria durys ir Gundė įlekia visa raudona, sukaitus, nuvargus; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako: - Aš tavo, tavo, Olesi! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gy­ vensiu su tavim! Visuomet dabar, visą savo amžių. Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka. Klebo­ nas mus sutuokia, ir tėvai džiaugias, palaimina. „Tikrai taip bus! Tikrai!“ - džiaugiaus, ausdamas vaiden­ tuvėje gražius svajonių vaizdus. Bet tai ne vaizdai atrodė, o tai, kas iš tiesų įvyks. Ir visas tas regėjimas, tikras, pranašingas, iš akių nesitrau­ kia. Vien juo ir gyvenu. Tą pat dieną palikau savo įprastą drevę. Negaila buvo at­ siskirti. Nesidairydamas išėjau iš miško. Daug turėjau vargo, begalę rūpesnių, kol pagaliau įsėdau vagonan traukinio, kuris vežė maldininkus į Austrijos pa­ sienį. Nemažai tuomet jų važiavo drauge su manim. Buvo trys lietuvės: dvi aiškios senmergės, trečia kokio kunigo se­ suo, taip pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, ne­ skaitant manęs. Buvo tai dievobaimingas, apyturtis ūkinin­ kas, kuris važiavo pasimelsti Kristaus Karstui jau ne pirmą kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis galbūt 179

anksčiau buvusiomis Magdalenomis. Aš su jais nesusipaži­ nau. Nenorėjau. Sėdėjau vienas, kokian kampelin įsisprau­ dęs, ir nieko nei žodžiu neprakalbinau. Nei karto nepažiūrė­ jau nei pro vagono langą, man nerūpėjo svetimų kraštų gam­ ta pasigrožėti. Jokian miestan taip pat nebuvau išėjęs. Kai visi maldininkai išeidavo pažiūrėti kokio miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus kitus poterius, aš atsilikda­ vau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima būtų važiuoti, artintis į tą stebuklin­ gą šalį, į jos šventą miestą, kur aš tikėjaus rasti pagalbą. „Dievas man padės.“ „Pasimelsiu tenai, visą savo maldą išdėsiu. Toje pat vieto­ je, kur Dievo Sūnus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjo­ si. Nuo vargų ir kančių, kurių jam numylėtoji žemė tikrai nepagailėjo. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, visam pasau­ liui meilės ir išganymo negęstantį žiburį įžiebė. Tas žiburys sužibs ten ir man.“ Ir jūra plaukiau, lyg neplaukiau. Nemačiau, negirdėjau, ar kas sirgo, ar kas ką kita darė. Nesigėrėjau nei nuostabio­ mis, kaip nesuinteresuotai mano ausis pasiekė žodžiai, Grai­ kijos salomis. Jų nemačiau nei vienos. Žiūrėjau tik akių ne­ atitraukdamas tan laikan, kai Gundę pamatysiu, kai ji, Die­ vo pasiųsta, į mane ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės apsiaustas, tai gyvai su jos tėvais Lietuvos reikalais tariaus. Tai, regis, tamsią lytingą naktį nešiau knygas per sieną, da­ linau, skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiūliai, regis, manęs nemato, nežino, nepatrinka. Nie­ kas man nekliudo. Neįgali kliudyti. Auga, kyla mano vardas, 180

visi į mane eina, lekia, prašo patys nušviesti jų apylinkę. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiūliams nuo aiškios šviesos ir akys apraipo; visi apakę savo kraštuosna išsigrūdo. O Gun­ dė myli, gerbia mane todėl. Pati darbą padeda dirbti ir ma­ no pajėgas papildo. Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, palengva, rit­ mingai supė. Matyt, ore buvo kiek vėjinga vėlyvo rudens giedra. Su Viduržemio jūros giliai žydriuoju dangum. Tai nemačiau, tai tik jaučiau savo ir laivo nuotaikoj. Jei sėdėda­ vau laive ir atvirame ore, atgulęs patogioj kėdėj, nedaug ką mačiau. Pamatysiu jau, regis, kas man domę sujaudina, pa­ žiūriu valandėlę. Atsigrįšiu, vėl užmirštu, lyg ir nieko nebū­ čiau matęs. Žiūrėjau vis savin, savo atitvertan, laukiaman pasaulin. Negalėjau iš jo kitur išeiti, tik jį plėčiau ir ugdžiau. Nelabai įdomios man buvo ir procesijos, ir sutikimai Šven­ tam Mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lyg tą miestą ir jo žmones seniai jau būčiau pažinęs. Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus Karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailėsis ir visiškas susijaudinimas. Puo­ liau ant kelių ir ėmiau melstis visa savo širdimi, visa siela. Visą save buvau toje maldoje atidavęs. „Dieve, Dievuli geras, Jėzau Kristau, savo gyvybę žmonių labui ir išganymui paaukavęs, pagailėk manęs, bent menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Meldžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk į mane savo dangiškoje galybėje, dovanok man mano viso gyvenimo mažas ir dideles nuodė­ mes, kurias gal per savo nesupratimą ir silpnybę įvykinau. Ne­ bausk manęs tiek smarkiai. Dovanok man visą mano praeitį. 181

Dovanok, galingasis Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir Gundės nuodėmes, ir jos visus nusikaltimus. Tenerūstina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerūstina jie visų Tavo šven­ tųjų - teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš į Tave, sugrįš kaip paklydusi avis Tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražūti, išgelbėk jos sielą. - Meldžiu Tavęs, čia ant kelių aki­ vaizdoj Tavo švento Karsto nulinkęs; priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai dėl mano blogų darbų ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jo panešti; nepakelia dau­ giau mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, - priimk jį, pagailėk manęs. Aš noriu dar kaip sveikas ir stiprus vyras gyvą gyvenimą pagyventi. Aš nenoriu sunykti Aukščiausio Dievo kūrybos didžiausiu džiaugsmu nepagyvenęs. Man jau per daug vargo, aš noriu garbinti Tave laimėje. Laimę ir pras­ mę mano žemės gyvenime gali duoti tik sugrįžus Gundė. Su­ junk mus, Viešpatie, atleidęs mums visas mūsų nuodėmes. Mes savo neišpasakytoj laimėje Tavo neribotą, gerą, kurian­ čią galybę garbinsim... Tu ateisi, Viešpatie, ir išklausysi mano maldos. Tu suteiksi man bent truputėlį savo gausios malo­ nės... Juk tu girdi mane, Viešpatie, ten aukštai būdamas? Tu žinai ir girdi viską, Tu esi teisingas. Aš tikiu Tau Tavo dangiškoje galybėje.“ Meldžiaus ilgai. Mano malda lengvino ir kėlė mane. Slū­ go apačion visi debesys ir visi šešėliai. Priėjus išpažintin ir priėmus Svenčiausį, jaučiaus visiškai pakitėjęs. Tarytum didžiausią kalną būčiau galutinai nuo sa­ vęs nuvertęs. Savo būrio maldininkų ir nelaukiau. Išvykau su tais, kurie 182

pirmiausia aplankė šventąsias vietas. Aš daugiau niekur ir nebuvau, tiktai vienoj Jeruzalėje. Kai Jafoje dėl laivo suvėlavimo teko sugaišti keletas die­ nų, nežinojau iš veržimosi pirmyn kur dėtis. Regis, būčiau ėjęs pėsčias per Konstantinopolį. Laivu plaukdamas ir paskum važiuodamas traukiniu, vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai štai Dievas parodys sa­ vo malonę, patenkins mano maldą. Kokią kiek į Gundę panašesnę mergiotę pamačius, man sustodavo širdis: „Ar tik ne ji? Gal ir ji buvo Jeruzalėje? Gal ten dabar vyksta?“ Traukiniui sustojus kur kiek ilgesnį laiką, išeidavau mies­ tan. Visur vaikščiojau, klajojau - tikėjaus Gundę sustikti. Nieko nematęs, skubinau atgal, bijodamas pavėluoti. „O gal ji šitan traukinin pataikys? Gal ir ji, Dievo pasiųs­ ta, ieško manęs?“ Norėjau važiuoti pro Varšuvą ir eiti tiesiai į dailininką Jo­ ną Staševskį. „Bet gal Gundė Skardžiuose? Gal laukia manęs ten? Gal Staševskis ją jau pametė, kokios kitos, miestietės dėlei? Ne, Dievo balsas į ją prabilo, man Jeruzalėje esant. Gundė da­ bar Skardžiuose. Dievo įkvėpimu, savo valia.“ Nesukiau Varšuvon. Atvažiavau Skardžiuosna. Gundės dar ten nebuvo. Mano pareigas ėjo kitas vargoninkas. Klebonas paaiški­ no, kad laikinai, ir kvietė grįžti. Aš negalėjau. Negalėjau įeiti bažnyčion ir paliesti vargonų, kol nepažiūrės į mane Gundės žvilgsnis. 183

Užsidariau nuo žmonių. Maldą, karštos, nuvargusios šir­ dies Jeruzalėje pasakytą, vėl kartojau. Bet malda blyško vis labiau, manęs nekėlė ir turbūt Dievo nesiekė. Lyg di­ delis širmas paukštis, savo stiprius sparnus iškėtęs, jai ke­ lią pastojo. Piktu žvilgsniu kreipė ją į žemę, į siaurus tarpkalnius. Mane kaustė širmo, nematomo paukščio aklas žvilgsnis. Atėjo Kalėdos, Kūčios. Kai visi šeimynos nariai į šienu apklotą ir baltai švintantį stalą renkas. Kai lietuviai karei­ viai net iš gilios Rusijos Kūčioms namon bėga. Gundė ne­ grįžo ir tuomet. Tik išgirdau gandus, kad ji Varšuvoj gerai su Jonu Staševskiu gyvena; net seserį Julytę į save kviečia. Skardžiai man staiga visai svetimi pasidarė. Tuojau po Ka­ lėdų išvažiavau iš ten neatsigrįždamas. Po rogėmis girgždė­ damas sniegas reiškė mano nuotaiką. XXXVIII

Visą žiemą slankiojau po Lietuvą. Be prasmės, be tikslo. Ne­ daug ką matydamas, nieko negalvodamas. Į pavasarį pradėjau ieškoti darbo. Nubodo rankoms būti palaidoms. Didėjo noras valgyti, o mažėjo sutaupyti pinigai. Gyvenęs anksčiau svetimas ir vienas tarp žmonių, galėjau gyventi ir dabar. Bet vargoninku būti niekuomet daugiau nenorėjau. Gavau malūninko vietą šiame Sargautų malūne. Man čia patiko. Pamažu supratau, ką malūno girnos dainuoja: 184

Gyvenau, gyvenau, daug girdėjau ir mačiau, Karalius karaliukas karalaitę pamylėjo. Pamylėjo, pamylėjo. Ji už kito ištekėjo, ištekėjo. Tariau tai dainai daugiau linksmas, mažiau suinteresuotas. Dar būdamas pas Schonfeldtą, mėgau klausytis malūno bildesio, ratų ratelių teleskavimo ir pikliaus dūsavimo, sunkiai girnų slegiamo. Man atrodė, kad aš girdžiu žodžius, matau patį malūną pavidalu balto, daug žinančio ir daugy­ bę girdėjusio senuko. Jis žino viską. Jis klausos ir klausos ir paskum apsakinėja. Vėjinį malūną labiau mėgau neg vandeninį. Jis aukštai ant kalno stovi. Aplinkui dairos, toli mato, kiek­ vieną vėjo žodį, kiekvieną jo garsą nugauna. Vėjas jam aibę pasakų iš tolimų mėlynų kraštų atneša. Tenai ne tokios kaip čia, mūsų žaliuose laukuose, lėtų žmonių išaustos. Tenai kraujas karštesnis ir žygiai drąsesni. Gundės meilė liko mano sieloj ir širdyje kaip gili žaizda. Ji vis labiau gijo. Kartais aštriai sugeldavo, kartais atrodė, kad ji mane sunaikins. Bet aš ją gydžiau kaip koks gydytojas. Geriausias vaistas buvo knygos. Pradėjau ilgėtis jų kaip gero, ištikimo draugo. Jis manęs dar mažo niekuomet vie­ no nepalikdavo. Rūpestingai augino ir vedžiojo gerai žino­ mais, išmindytais takais. Paprašiau Sargauto, kad duotų ką paskaityti. Ką turėjau pirmai, neilgam išteko. - Ką tau duoti?

185

Ėmė Sargautas vartyti tarp senų iliustruotų savaitraščių, pasakų rinkinių ir romanų. Niekas man nepatiko. - Gal Kanto Gryno proto kritiką?- juokais ištraukė. - Paskolink ją tamsta! - beveik sušukau. - Ar suprasi, kas čia parašyta? - Gal ne, bet pasistengsiu. Skaičiau Gryno proto kritiką lyg kokį sunkų, bet įdomų darbą dirbdamas. Naktimis nemigau. Kai kurias vietas va­ landomis skaičiau. Ir tai buvo sunku suprasti. Ir ne viską supratęs, bet knygą perskaitęs jaučiaus praturtėjęs. Parnešiau Gryną protą Sargautui atgal. - O ką, patiko? - Labai! - Nejaugi? - labai nustebo Sargautas. - Dar ką iš filosofijos... - paprašiau. Jis pažiūrėjo, pažiūrėjo į mane, paskum ištraukė keletą knygų ir sako: - Rinkis. Permečiau visu antraštes ir skubiai paėmiau Feuerbacho Das Wesen der Religion, tarytum bijodamas, kad Sargautas atgal jos neatimtų. Paskum perskaičiau to pat filosofo Gedanken ūber Tod und Unsterblichkeit, Das Wesen dės Christenthums ir Grundsatze der Philosophie der Zukunft. Pagaliau išgavau ir Wundto keletą veikalų. Skaičiau ir kitus filosofus, bet Wundt ir Feuerbach man labiausiai patiko. Toliau aiškiau pradėjau suprasti. Ėmiau ir savistoviai galvo­ ti. Kai kuomet ir Sargautas su manim pasišnekėdavo, savo

nuomonę ištardavo, aš jam savo pasakydavau. Mačiau, kad ėmė j mane kitaip žiūrėti. Kartais ir labai ilgai įsišnekėda­ vom. Po truputį ėmiau mažiau skaityti, o daugiau vienas sau galvoti. Vakarais, kai leidos saulė, išeidavau sustabdęs malūną ant kalnelio, atsisėsdavau ant didelio raudono akmens, jis dar ir dabar tenai guli, ir įsižiūrėdavau į vakarus. Tyliai, pasken­ dęs saulėleidžio šventėje, savo sielą su gamtos dvasia sulie­ jęs, meldžiaus saulei, dangui, anapus kurio aukščiausia pa­ jėga, žvaigždėmis trykšdama, rėdo. Jaučiau tuomet Dievą mažiausioj gėlėje, kuri saulės pusėn sukas, ir drugelyje, ku­ ris, suglaudęs sparnus, ant jos nutupia. Jaučiau Dievą ber­ žyne, kuris saulėleidyj ir vėjui nutilus ošia, ir bandoje, kuri sutemai artėjant pati namon traukia. Dievas tuomet buvo visur. Ore, vandenyje ir dirvoje. Štai pasislepia saulė, savo spindulius sugaubus. Visa gam­ ta suvirpa. Dievas iš jos atsitraukia, poilsiui palaiminęs. Žvaigždės danguje sužiba. Mėnulis, visas nuraudęs, iškyla iš tarp krūmų. Aukščiau risdamasis, užtiesia žemę žalsvai sidabriniu šydu ir migdo ramiam miegui, žvaigždėmis ryto­ jaus pasaką sakant. Kai gamta miega, jos alsavimo ritme galima paslaptį iš­ girsti. Jos toli ieškoti nereikia, o tik naktį įsiklausyti. Tuo­ met ausis geriau girdi ir mūsų siela aiškiau nujaučia. Dievas amžinas, Kūrėjas nenuilstamas, kasdien naujus pa­ saulius kuria. Paima savo sielos mažutę dalį, pūsterėja ją beribėn erdvėn, liepia sustoti ir augti tarp milijonų senes­ nių, seniau jau išskridusių. Ir auga nauja gyvybė, naujas 187

pasaulis, keičiasi, vystosi, savo Tėvą atsiekt stengias. O Die­ vas daboja ir gėrisi, kad jo vaikas per kančias, per vargus, per dideles kliūtis į jį kopia ir stiprėja jose. Mes, mūsų žemė, tai didžiam pasaulyje Dievo kūrybos vienetas, kuris jau yra pusiaukelio atsiekęs. Žmonės jau yra pajautę savyje laisvę. Laisvė tai kūrybos pradas, tai ieškoji­ mas. Pravėrimas akių ir pakėlimas galvos. Bet mes dar tik pusiaukelyje. Blaškomės ir mėtomės, lyg per greit nubudę. Vieni, vartodami laisvę, tik patys save ir aplinkinius sužaloja. Kiti vartoja ją visiems kitiems, pakrikusiems, sugaudyti ir supančioti. Laisvė yra tik to­ bulinimo įrankis. Ir savęs, ir kitų. Bet tai nedaug dar kas žino. „Laisvė tai kaip sprogstamoji medžiaga, - galvoju, Kupre­ lio lakią mintį sekdamas. - Jos pagelba galima sunkiausias kliūtis nuversti ir dailiausius šimtmečių kultūros kūrinius sunaikinti. Laisvę reikia mokėti vartoti.“ - Dar ir dabar nueinu aš kai kuomet į tą raudoną akmenį. Kai saulė sėda ir žemė tyli. - Žiūri Kuprelis pro langelį ak­ mens pusėn. - Sėdžiu ten vienas ir apie daug ką galvoju. Seku kiekvieną gamtos reiškinį, gyvenu su juo ir galvoju. Tai padeda man galvoti, jaučiu, kad nesu vienas. Jaučiu ryšį ir su tuo, kas nematyti. Tuomet lengva galvoti apie Dievą, sielą ir kitas kasdienines ir amžinas problemas. Siela? Tai mūsų pačių, mūsų laisvės ir valios sukurtas daik­ tas. Mūsų tobulybės ir amžinybės ilgesys. Sielą turi ne kiekvienas. Tik tas, kas ją pats kuria ir jai tiki. Sielą galima nužudyti kaip paukštį ar sudėvėti kaip rūbą. 188

Siela tik norima, auginama ir tobulinama gyvena ilgiau neg kūnas ir patveria daugiau neg akmuo. Dievas tai visaties kuriamoji pajėga, kuri nuolat budi ir kovoja su medžiagos pailsimu ir jos palinkimu mirti. Dievas nėr vienodas šiandien ir rytoj. Jis kuria, taigi jis keičia ir save. Jis pats auga ir turtėja. Dievas nėr išmatuojamas ar kokion fizikos formulėn įspraudžiamas. Jis gali būti tik jaučiamas, kaip jaučiama mei­ lė, kaip jaučiamas džiaugsmas. Jis gali būti matomas, kaip matomas proto spindėjimas gabaus žmogaus akyse, kaip ma­ toma mintis jo veide. Dievui tiki, kas turi sielą, kas jaučia ryšį su Juo. Dievui tikėti ar jį pajausti nereikia eiti tik bažnyčion ar važiuoti Jeruzalėn ar Romon. Jis yra tiek pat čia ir šitam malūne. Ir dar daugiau jaučiamas laisvoj gamtoje, akivaiz­ doj saulės ar žvaigždžių. Kažin, ar senovinės tikybos nebuvo artimesnės Dievui neg visos dabartinės, dogmatizuotos? Dievas tapo paslėptas sto­ rose knygose. Jis nepramatomas pro tirštas eiles tikybos amatninkų, kunigų, pastorių ir rabinų. Visi jie reikalauja sau pirmos vietos, visi jie skelbias, kad jiems viskas priklau­ so. Ne vien Dievo supratimas ir aiškinimas, bet ir žmogaus rūbas, ir jo kasdieninis valgis. Ar ne daugiau paprasta ir betarpė buvo ir mūsų senovės tikyba? Ar ne stiprūs buvo lietuviai, kai jų kelias į Dievą buvo trumpesnis ir kai jie Dievą daugiau, dažniau jautė, o mažiau galvojo? Jų tikybos simboliai, tikybos kalba rišo juos su Dievu kiekvienam žingsnyje, kiekvienu laiko ir dienos 189

metu. Lietuvis jautė Dievą per saulę, mėnulį, vėją ir audrą ar tai blogas kelias? Visos tikybos genda, kai jos pradeda daugiau virsti amatu ir kai ima maišyti grynai tikybinius jausmo reikalus su įvai­ riais pašaliniais, piniginiais ar politiniais. Tuomet dažnai ne­ žinia, kaip vieną daiktą atskirti nuo kito. O krinta vieno vertė, krinta ir kito. Kristui aš tikiu kaip žmogui, kuris, pajautęs gyvą ryšį su Dievu ir matydamas klaidingai tikinčius žmones, pakreipė juos į tiesesnį kelią. Dievo sūnūs tai visi žmonės ir visa že­ mė. Gal ne kiekvienam skyrium tas vardas pritinka, bet Kris­ tus pats geidė, kad visi būtų lygūs Dievo sūnūs. Ir Jo atnaujinta tikyba šimtais metų negalėjo išsisaugoti visų pražūtingų nukrypimų, kurie aptemdė ir visas kitas ti­ kybas. Ir jei Jis dabar grįžtų, Jį vėl tuoj nukryžiuotų. Ne žydai, o šių laikų krikščioniški tikybos „žinovai“. Tikyboms kliudo ir tai, kad jos visos nori universalėmis tapti, visus žmones savaip sutikinti. Kiekviena tauta turi savo kalbą, turi ir savo atskirus simbolius, atskirus Dievą pajausti ženklus. Net pavieniai žmonės taip pat. Tegul ti­ kėtų, kaip kas jaučia. Tuomet kiekvienam kelias į Dievą ir Jo pajautimus būtų daug artimesnis ir tiesesnis. Esperanto visam pasauliui ir visoms tikyboms gali būti tik paviršuti­ nis daiktas. Dievas kūrė įvairius pasaulius, jis nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visam kame vienodumas nėr gyve­ nimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukš­ čiausiojo Kūrėjo pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie 190

daugiau gyvenimo ir noro gyventi jam suteikia. Jie irgi ko­ voja su medžiagos palinkimu susivienodinti, aprimti, am­ žinai nutilti. Kas kuria, stumia žemę pirmyn. - O kuo aš ją pastūmėsiu? - susimąstė Kuprelis, susiglau­ dė. - Kaip noriu, kiek stengiuos, lig šiol nieko... Ir nepalik­ siu nieko, kas vietoj manęs nors paskum atidirbtų, mano darbą kartu su savo pavarytų... Aš esu sulūžęs... Nenoriu mirti, o mirštu... Tai ne Kuprelio lūpos kalbėjo, o jis pats, visas, visu savo vidumi. Iš pajautimo, iš sielos gilumos. Perėmė jis mane vi­ sas. Aš beveik virpėjau, jo klausydamas. XXXIX

- Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegino, - atkėlė Kup­ relis galvą. Žiūri pro langelį, pro kurį mėnulio sidabrinė juosta tiesias per stalą, per aslą, dengia lovos kraštą. Ieško tarytum ko. Kuprelis lyg ką nubraukė nuo savo veido, atsilošė kėdėje, pažiūrėjo tamson ir jau kitu balsu pasakoja: - Stebėtina, kaip laikas nudildo viską. Po keletos metų jau vargiai galėjau prisiminti Gundės veidą. Regis, taip viską dar įžiūriu, nors pro rūkus, o veido jau veik nematau. Negalvojau apie ją jau taip dažnai. Sapnuoti, regis, visai nesapnavau. Bet sieloje, širdyje jaučiu dar ir dabar meilės antspaudą. Ji tapo ugnimi įdeginta. Jos iš tenai niekas ne­ beįstengs išdildinti. 191

Tiesa, ir vėliau neretai galvojau, laukiau, kad štai, štai pra­ sivers malūno durys, guviai sugirgždės laiptai ir Gundė į mane ateis pavargus, bet linksma, štai šitan kambarėlin. Lai­ kiau jį visuomet švaroj, padabintą. Nieko, jokio žmogaus, jin neleidau. Tai tik jai, brangiai viešniai. Tu pirmas peržengei slenkstį. - Kam tave įleidau, nežinau, - lyg kokia mintis Kupreliui skersai kur kelio atsistojo. Pats čia visuomet skaitau, dirbu, galvoju. Čia viskas sklan­ džiau man sekasi. Lyg jausčiau Gundę prie savo peties ar girdėčiau ją mūsų vaikams rūbus dorojant. Prieš trejetą metų įvyko kas, ką ir dabar su kiekviena smulk­ mena pamenu. Buvo pavasario ankstyvos nuotaikos vakaras. Ir čia, aukš­ tai būdamas, jaučiau pavasario kvapą. Apėmė noras likti ir nakvoti malūne. Guliu, miegas neima. Kiekvienas vaizdas, kiekviena smulk­ mena Gundės meilės pro mano akis palengva plaukia. Vis­ ką, regis, tikrai matau. Rodos, kad ne tik matau, bet ir jau­ čiu, džiaugiuos, gyvenu, kaip ir tuomet. Jau tarytum esu ne malūne, o Skardžiuose. Jaučiu ir matau, kad esu vargonin­ kas. Pamilęs nuostabią Gundę, nuostabaus gyvenimo kaiti­ namas. Štai mėnesieną naktį laukiu jos su Irša atvažiuojant. Lau­ kiu ilgai, nerimauju. Ji pagaliau atvažiuoja. Linksma, nu­ džiugus, kad niekas jos nepatriko. Vedam. Gyvenam vienus metus Prūsijoj. Laimingi, vienas 192

nuo kito negalėdami atsitraukti. Grįžtam Skardžiuosna, susitaikom su tėvais. Visi mums palankūs, visi draugingi. Aš pastebiu net, kad mano kupros mažėja, mano savijauta auga. Matau kiekvieną detalę, kiekvieną smulkmeną mūsų gy­ venimo. Galiu viską paliesti rankomis, tiek tikra. Turbūt užmigau... Švenčiam Olesėlio septynerių metų gimimo dieną. Svei­ kas, gražus vaikas. Geltonplaukis. Panašus į mamą. Gal dau­ giau mane mėgsta. Bet nenori būt vargoninku, nenori skam­ binti, sako, bus malūninkas. Ar inžinierius. Aš džiaugiuos. Šiandien dovanoju jam vėjinį malūną. Pats padirbau, numaliavojau. Štai Olesėlis, darželyje ant šulo jį pastatęs, geres­ nio vėjo laukia, į visas puses kraipo. Aš ir Gundė žiūrim pro langą, džiaugiamės, didžiuojamės. Aš apskabinu ją, spau­ džiu į save. Ji glaudžias. - Žiūrėk, Olesėlio malūnas jau sukas, - sako Gundė. Ji taria tą vardą taip ypatingai. Jame jungias ir meilė sūnui, ir man. - Tėveli, malūno sparnas užsikabino! - šaukia Olesėlis. Ateik, padėk! Skubinu padėti... Nubudau. Pamažu, nenoromis. Merkiu akis, guliu, noriu toliau sapnuoti. Pro langelį ryški vėlaus ryto šviesa veržias, bet aš nesikeliu. Girdžiu Gundės, girdžiu Olesėlio balsą, viską matau. Ma­ tau net, kad jo kairės rankos nykštukas aprištas. Jpjovė va­ kar, statydamas tiltą per upelį sode... Kas beldžias į duris. 193

Reikėjo keltis, reikėjo eit malti. Bet visą dieną visur ma­ čiau tik tą sapną. Svaigau nuo jo. Gyvenau juo ilgai. Mažai valgiau, mažai gėriau. Niekas man nerūpėjo. Pamažu pajaučiau, kad vėl prasivėrė mano didelė žaizda. Visą vasarą vėl buvau nepanašus j žmogų. Bet laukiau, nuolat laukiau vėl tokį sapną susapnuoti. Jis negrįžo. Aš norėčiau mirti, antrą kartą jį susapnavęs. Matyti Gun­ dės žvilgsnį, girdėti Olesėlio balsą. Ir likti tame sapne... Nutraukė Kuprelis. Tyli. Niekur nežiūri. Akys nepaprastai, juodai spindi. Vis tyli Kuprelis. Laukia ko. Laukia. Aš keliuos. Tyliai, palengva. Einu į dureles, vos liesdamas aslą. Kuprelis nemato manęs, negirdi. Pravėriau, išėjau. Pravėriau dureles po truputį, po truputį. Lipu laiptais žemyn. Tyliai vos liesdamas juos. Malūnas pilnas šešėlių. Sienose, lubose. Jie sėdi ant girnų, glaudžias į piklių. Žiūri į mane. Aš sustoju, į juos žiūriu. Čia viskas gyva. Bet viskas dabar tyli. Aš stoviu, žiūriu, klausaus. Man nuostabu, sunku daros. Tarytum aš įėjau į kokią pa­ slapčių vietą, iš kur sugrįžti negalima. Stoviu, nedrįstu eiti.

194

XL

- Ignasėli! Kur tu? - tėvo balsas iš apačios. Prašvito kiek akyse. Bet nedrįstu pajudėt: gyvi, slaptingi šešėliai į mane žiūri. - Kur tu? - Aš čia! - kuždančiai atsiliepiau. Bėgu laiptais žemyn. Jaučiu, kad mane kas vejas. Šnabž­ da, kužda iš užpakalio. - Ar sumalėt? - klausia tėvas. - Sumalėm. Maišus ratuosna greitai neškim, - puoliau prie vieno maišo ir nešu jį. - Nenešk taip sunkiai, - priėjo tėvas pagelbon. Sunešėm, sudėjom. Tėvas nespėjo nei paklausti, kam taip skubinau. - Dabar reikia Kupreliui mokėti, - sako tėvas. - Kitą kartą. - Kodėl? - nustebo. - Nieko, kitą kartą. - Gal kas atsitiko? - Ne. Kuprelis miega. -Jau? -Jis labai pavargęs. [sėdom. Traukia atgalion pažiūrėti. Negaliu. Atsigrįžau. - Kur tu žiūri? - atsikreipė ir tėvas. - Važiuok, tėveli, greičiau. Važiuok! - paėmiau jo ranką ir spūsterėjau arklį. 195

Arklys nunešė kaip vėjas pakalnėn. - Pavyko pirkti! Tik tu pažiūrėk, kaip eina - kaip paukštis skrenda. Tai ne Širmis, - giria tėvas. Negirdžiu jo. Žiūriu tenai, atgalion. Ir viskas kaip paverta man matos. Malūnas stovi juodas, išdidus. Jame sėdi Kup­ relis ir laukia. Mėnesiena lietaus nuskaidrintu pavasariu mėlynuoja. Ra­ sa žvilga, lyg palietas sidabras joje tirptų. Naktis tyli, žemė miega. Daug kur, daug kam sapnuojas neregėti sapnai. Ne visur, ne visiems.

196

VASAROS VAIŠĖS APYSAKA

Pirmoji dalis

i Važiuoju sodžiun! Šiandien, dabar! Žiūriu į krepšį, ryšulius, sudėtus prie pat slenksčio, ir vis dar lyg negaliu intikėti, kad jau šįvakar manęs nebebus Maskvoje. O apie vidunaktį o! jau kur aš būsiu. Rytoj gi šiuo metu ties Vilniumi sustos mano traukinys. Vilniuje užtruksiu neilgam. Kad ir buvęs Lietuvos sostapilis, bet vis tiek miestas. Sodžiun! sodžiun! O gyvenimas tam sodžiuj! Laukai be krašto, be galo; ly­ gios, pakalnėmis nusitiesusios pievos. Miškai, vainikuoją vaizdratį. Greitos skaidrios upės; nendrėmis apaugę ežerai. Jaunimo dainos, gražumas šienapjūtės! Vienu matu, rodos, nulėktum tenai viską pamatyti. Negaliu vienam daikte nustovėti. Vaikščioju ir nekantriai seku laikrodžio rodyklėlį. Vos vos jis klibena. Kitą kartą ta­ rytum visai sustoja. Va jau kelinta diena aš ruošiuos kelionėn. Net pirmadienį sudėjau knygas, ketvirtadienį nusipirkau bilietą, o vakar jau pas mane viskas buvo tvarkoje. Šiandien gi diena tokia ilga! Ir ten eini, ir šen eini, ir vis tiek niekaip negali pavaryti laiko. 199

Šeimininkė siūlo išgerti arbatos, gerai pavalgy ti kelionei, bet kur čia dabar valgysi - mažiausio noro nebėra. - Aš, tamsta, neseniai valgąs, - atsakiau jai jau kelintą kar­ tą, nors nemenu, ar valgiau šiandien ką nors, ar ne. Reiktų žvilgterti pro langą, atsisveikinti su kaimynių sto­ gu, į kurį sutemą žiūrėdavau susimąstęs, pasakyti jam: „Lik sveikas!“ Juk daug apie ką galvodavau, jį bežiūrinėdamas. Ne, neindomus šiandien stogas. Toks kaip ir visi: geleži­ nis, raudonai dažytas, daiktais nusilupęs. Kambariukas mano irgi nebėra malonaus įspūdžio. Žiau­ rus toks dabar: sienos plikos, lova neuždengta, kėdės išvar­ tytos, asloje pilna popierių. Stebėtina, kaip aš galėjau jame gyventi! II Galop! Tarnas inėjo ir praneša vežiką jau laukiantį. Greitai ima vieną krepšį ir sakosi kitų daiktų antrą kartą ateisiąs. Kad nieko negaišti, aš pats viską imu ir tempiu paskui. Tarpduryj atsimenu dar neatsisveikinęs su šeimininkais. Net sarmata truputį. Statau daiktus ant laiptų ir grįžtu prie jų, eile manęs belaukiančių prieškambaryj. Bučiuoju ranką šeimininkei ir sakau jai už viską ačiū, la­ biausiai už gerą kambarį. Atsisveikindamas su šeimininku, taip žemai pasilenkiau, kad vos ir jam nepabučiavau ran­ kon. Kaip atsisveikinau su jų vaikais, nė nepamenu. Tik gir­ dėjau, jog visi man linkėjo linksmai paviešėti vasarą, patai­ syti sveikatą, ingauti naujų pajėgų. Daug, daug linkėjo! 200

Tarnui vieton dvidešimts kapeikų daviau keturiasdešimts. Težino, jog važiuoju sodžiun! O vežikas nesiskubina. Važiuoja snūduliuodamas, ir tiek. Tarytum jam vis viena, kur mane nuvežti. Prašau, kad palėkėtų kiek. - Suspėsma, ponaiti: laiko yra. - Man daiktus reikia bagažui atiduoti. - Ir daiktus atiduosma. Suspėsma. Ir vėl sverduliuoja savo sėdynėj. Jau, rodos, laikos tiesiai, tik krypsti vienan šonan, pasvirst! kitan. Lyg nusiminęs stve­ riasi vadelių, žvilgterėja į arklį bet arklys kicena vis pamažu, iš lėto, tai jis ir vėl grįžta į ramų snaudulį. Pikta, kad toks vežikas pasitaikė. Ką darysi, reikia paken­ tėti: per valandą gal ir nuveš, gal nesusivėlins. Pravažiuoju šalip universiteto. Daug aš, rodos, jame pa­ augėjau per šitą žiemą, nemažai ko pažinau. Atsistoja vai­ dentuvėj profesorių lekcijos, prisimena paskum kvotimai. Viskas čia buvo šalta, iškilminga. Darbas, tyrinėjimai, įtempti ieškojimai. Džiaugiuos deltog dabar nebematysiąs šitų rū­ mų per keturis mėnesius, išsprukęs iš jų į žalią girią, į pla­ čius laukus. Nusiimu universitetui kepurę ir pravažiuoju pro jį, nulen­ kęs galvą. Jau stotyje. Kiek čia žmonių! Pervis daugiausia jaunuomenė, mokslei­ vija. Visa ji bėga į girią, į laukus. Kaip nebėgti: veidai iš­ blyškę, akys indubusios. O vis tik aiškus džiaugsmas, kad pereita kvotimų siena, kad laukia priešais liuoba vasara. Gal 201

įsimylės jų ne vienas. Kur ne! Tylios mėnesienos naktys, lakštingalės daina, alyvų kvapas. Daug daugelis apmainys savo širdį. Gyvens kaip sapne, nuskęs svajonėse. Kažin, būt gerai, kad ir su manim taip atsitiktų... Julytė juk, rodos, laukia manęs?.. III

Miestas dar riša. Bet tuoj nutrūks paskutinis ryšys: trauki­ nys ruošiasi, pučiasi, ir bematant tik sušvilps ir nudundės. Nulėks, nusivynios kaip žaltys laukais, giriomis... Visa minia nustojusi ties traukiniu. Tai išlydėt atėjo saviš­ kių. Traukinyje irgi visi prie langų susispaudę. Visi linksi galva, bučiuoja iš tolo; prižada neužmiršti, žada rašinėti. Nors manęs niekas neišlydi, tačiau ir aš skverbiuosi prie lango. Žiūriu į minią, tarytum stovėčiau tarpe jos - atjaučiu jai. Juk iš tiesų bloga likti mieste, kai matai kitus išvažiuo­ jant. Jei manęs paklausytų, tai visiems liepčiau mesti vasa­ rai miestą. Testovi inkaitintas, indulkėjęs, telaukia užmigęs rudens. Keista, kodėl nors šitie žmonės, čia suėję, nelipa vagonuosna? Vietos gal rastųs, suliptų kaip nors. Kiti pastovėtų, didelis daiktas! Va viena senutė braukia ašarą nuo skruosto. Ji, matyt, la­ bai norėtų išvažiuoti, tik nedrįsta. O vienas vyruks, ne visai dar jaunas, gimnazisto rūbais, kažin ko smarkiai susiraukęs. Jam aišku, dėl ko varu reikia pasilikti. Nieko neveiksi, kuo­ met vyresni liepia. 202

Kiti žmonės tai dar lyg abejoja, ar gerai daro išvažiuoją, ar ne. Jie tyli ir mąsto. Sucirpė švilpukas, traukinys subraškėjo, atsiduso ir pradė­ jo krutėti. Senė, nabagė, visai apsiverkė, gimnazistas piktai nusigręžė, o kiti tik užmojavo skepetaitėmis ir rankomis. Traukinys įsisvarino ir ėmė bėgti. Tik teleskuoja ratais, supasi visas. Skepetaičių nebesimato ir nebesigirdi balsų palydinčių. Traukinyje visi pamažu atsitraukė nuo langų ir ėmė ieško­ ti sėsties. Kai kas dar stovi, nežino, ką daryti. Atsisėdę nu­ leidžia galvą, kiti visais pečiais į sieną atsiremia. Tarytum nesuvokia dar, ar jie iš tiesų važiuoja, ar tik taip sau. Aš taip pat iš pradžių nelengvai supratau jau besąs važiuo­ jąs. Rodėsi, negalėję būti taip greitai. Ne, važiuoju. Va jau visą valandą važiuoju. Žiūrėčiau į laukus, žiūrėčiau plačiai ir toli, bet kad tamsoj nieko nema­ tyti. Naktis. Juk galima ir į naktį žiūrėti, galima paklausyti, kaip ji mie­ ga. Einu į prievagonį. Šit kas: sodžiuje oras yra! Vos išėjau iš vagono, į mane papūtė skaidrus, šaltas nakties vėjelis; pajaučiau, jog kvė­ puoju. Kvėpuoju noriai, pasigardėdamas. Kaip iš ąsočio ge­ riu orą. Stebėtina, koks sodžiuje dangus didelis. Pirmą, rodos, kartą tokį matau. Išskliaustas taip aukštai, vos besumatyti gali. Prie jo gi krašto kažin, ar ir beprieisi kuomet. Žvaigždės, rodos, net anapus dangaus kur ten žiba. Kita už kitos toliau. 203

Kažin, ar mačiau aš mieste kuomet žvaigždę? Ne, nema­ čiau. Žvaigždėms nepritinka mieste žibėti. Jei kokios gra­ žuolės deimantą palyginsi prie žvaigždės, tai visai jai nepa­ tiksi. Naiviu pavadins. Norėdamas jai patikti, turi pasakyti, kad jos deimantas taip šviečia kaip dešimts elektros žibintu­ vų tamsioj gatvėj. Nagi! Tenai ant kalnelio, anapus krūmų, raudonuoja kas. Vis didyn, didyn. Va tarytum visus krūmus uždegė. Tenai kas negerai. Gaisras turbūt. Toliau laukiu, kvapą suspaudęs. Kaipgi! ir liepsna pasiro­ dė. Apskrita tokia, baisiausia. Net viršun krūmų iškilo... Stai­ ga atitrūko ir nuplaukė per dangų. Tai mėnulis, kad jį kur! Mieste, tik kuomet gaisras, taip esti baisu. Nurimau jau. Dar palydėjau, kolei jo nesustiko du baltu papurusiu debesiuku ir neapskabino iš abiejų pusių. Šit tarp karklų, pakrantėje, girdėt, kaip šnabžda srovena upelė, kaip linksmai čiulba pasislėpęs tamsoje koks paukš­ telis. Jam nuo toliau nedrąsiai atsiliepia kitas. Nejaugi tai lakštingalės?.. Upelė pasislėpė užpakalyj, traukinio tratenimas nutolino lakštingalių dainą. Pagalios sušvilpo jis ir iš lengvo pavažia­ vo palei stotį. Stotis nedidelė, medinė, visa nuskendusi žaliumoj medžių. Priešais traukinio sunkiai išėjo apsnūdęs viršininkas, dar ki­ tas koks, nuobodžiai bežiovaująs, du žmogiuku sermėgių ir viena laiba kaip nendrė mergiotė. Ji turbūt kiekvieną trau­ kinį sutinka ir kiekvieną palydi. Kas ji, ar duktė viršininko, 204

ar jo pagelbininko, kam rūpi? Tik nuolat čia, užgirdus dun­ desį, ateina ir paskum ilgai dar susimąsčiusi seka betolantį traukinį. Gal laukia ko ar sustikti tikis?.. Pasitempė, įsiryžė traukinys, ir vėl toliau. Tik dunda, tik šveičia jis vienas nakties tylumoj. O aplinkui taip miega, taip tylu! Rodos, važiuos kažin kiek traukinys ir nieko ne­ pažadins. Išvažiuojant man buvo linksma, gyvu, viskas juokino džiu­ gino, o dabar aš surimtėjau. Negalima tokią naktį nei nusi­ šypsoti, nei slėpininga paversti į juoką. Tylu. Vien traukinys trata, vien suūžia jis, pralėkdamas pro mišką. Ir rodosi man, kad ir gyvenimas žmogaus, kaip ir trau­ kinys tamsią naktį. Bėga lekia jis greitai, lekia smarkiai, vis pirmyn ir pirmyn... Viską palieka užpakalyj, viską tik kartą pamato. Tik buvo čia, o jau ir nubėgo prie nežino­ mo. Nei neatspėja, ką pamatys, nei nežino, kur sustos ga­ lutinai. Priešais tamsu, juoda. Rėžia bėgiu tą tamsą, nušviečia ją, apsipildamas žiežirbomis, o paskui ir vėl tamsa palieka. Sustos kur, kad pavargęs atsidustų, ir vėl tolyn, vis tolyn... IV Nubudęs matau, jog visai jau šviesu. Puolu prie lango. Rytai geltonuoja, saulė rengiasi tekėti. Vėl mane traukia iš vagono. Tenai, kur nebėra žmonių. Čia dar jie miega visi. Bile kaip susirangę, bile kur nugriuvę. 205

Miegas išvartė, negailestingai suguldė juos vakar. Ne tuoj dar jie atsikels. Su panieka išeinu visiems miegantiems. Žiūriu, prasivėręs langą, kaip trykšta aušra savo auksinė­ mis varsomis, kaip uždega ji visą padangę. Pravažiuojam dabar pakalne, tai rytų vaizdkraštis tušt čia pat ant kalnelio. Kaip lekia traukinys, tai rodos, jog plaukia beržai ant kalnelio žalia juosta pro aušrą, jog plauna jie varsų bango­ se savo garbiniuotas viršūnes. Maudosi medžiai, naktį iš­ miegoję. Įsmuko traukinys tarp stačių krantų. Nieko nebesimato. Vien krantai, tai šen, tai ten krūmeliais iškaišyti. Prie jų glau­ džias kereliai gėlių. Marguliuoja vainikais. Ilgai važiuoja traukinys tarp krantų. Kriokia, ūžia. Tary­ tum bijo, kad nesuspaustų jo ankščiai tie krantai, kad neuž­ griūtų. Skaitau bešvituriuojančius palei langą telegrafo stulpus. Visi tokie vienodi, nupaišę. Tik traukiasi, tik bėga paskubo­ mis kitas paskui kitą į užpakalį. Va galop išsivyniojo didelė didelė, toli miškan įsiveržusi pieva. Nuo jos kyla širmas, papuręs rūkas. Patekėjusi saulė perskrodė jį, išdažė lopiniais ir įspindo kiekvienoje rasos kruopoje. Iš miško išsprukęs upelis narstosi po pievą. Tai pasislepia aukštoje žolėje, tai vėl sidabru suspindi prieš saulę. Nusi­ šypso, sučiurlena ir vėl slepiasi. Lyg vikri gyvatė kokia. Ten toli keliu žmogelis joja arklį ganyti. Vakar arė visą 206

dieną, vargo. Šiandien abudu pasilsės. Liuosas arklys gar­ džiai pagrauš minkštos žolės, žmogelis pagulės medžio pavėnioj, parymos. Kažin, ar pagalvoja jis kuomet nors, beversdamas velėną iš žemės, iš kur atsiradus ta žemė, kurią jis aria, kodėl jam taip sunkiai prisieina vargti? O gal jis ir nejaučia savo naš­ tos? Gal tik dirba ir niekuomet nepamąsto?.. Arti reiks sodžiuje prieiti prie artojo. Įžvelgsiu jo sielon, paklausysiu, kaip plaka širdis. Gal aš daug jam mokėsiu pa­ sakyti? O gal ir jis man daug ką pasakys? Juk gyvena su saule, kvėpuoja žemės galybe! Nulėkė nudūmė traukinys. Nebematyti to žmogelio. Toli jau liko. Kiti miškai, nebe tie laukai, naujos stotys. Ir saulės nebematyti. Aukštai ji pakilusi. Vien giedras, mė­ lynas dangus. Gilus gilus toksai. Pakraščiais, tarytum prie pat žemės, balti debesiukai betirpstą. Siaura jų eilelė tuojau visai išnyks. Paliks vien tolima, bedugnė mėlynė... V Pravažiuota Minskas. Į pavakarį. Lyg iš karto viskas atsimainė, lyg kiton žemėn įvažiavo traukinys. Nebe taip jau saulė šviečia, kitoks ūpas laukų. Pavakario varsos tylios, švelnios, neraiškios. Girios, sodžiai, kalneliais bevilniuoją laukai skęsta lengvoje ūkanoje. Viską pridengia plonutis, ore nuaustas šydas. 207

Tai prasidėjo Lietuva. Ir dvelkė nuo jos švelnutis vėjelis, džiaugsmingas ilgesys. Prisiminė svajingos pasakos, vaiden­ tuvėje nušvito gimtasai sodžius, tėveliai, sesuo. Ausyse lyg suskambėjo linksma ir liūdni daina. Ir lyg nebūta mano Rusijoj, kur taip baltai, aiškiai šviečia saulė, kur tokios raiškios visos varsos. Ir taip ten man kieta, sausa, šalta... Žiūriu, kaip žaidžia vakarai tylioms įvairioms varsomis. Debesys, krūvomis kiti ant kitų sugriuvę, prie saulėleidžio susispietę. Lyg galiūnai kalnai, atėję saulės palydėtų. Va vie­ nų viršūnės nukaitę rausvai, kitų geltonai tvaska, o ten, ana­ pus jų, nusitiesus žalsvai oranžinė juosta. Toli ji prasideda ir nežinia kur baigias. Saulė žvilgters pro vieną debesų-kalnų plyšį, pažiūrės pro kitą; narstos tarp jų ir vis žemyn, žemyn skęsta. Laukuos tai viena šviesa pasiskleidžia, tai kita; tai niau­ kias jie, tai vėl aiškėja. Tai visur pasidaro žalsva, rausva, tai viską pamažu niūras šešėlis uždengia. Ir kovoja tarp savęs varsos, ir žaidžia. Lekia skubina traukinys vis arčiau prie Vilniaus, arčiau. Smagiau kas kartą širdis sutunksi. Eglaitės, pasipuošusios raudonais saulėleidžio vainikais, sukasi ratu girioje; šoka susiskabinę šakomis. Linksma joms, kad ateina naktis, kad įspįs viršuj jų žvaigždės, o čia, apa­ čioje, bus slėpininga, čia laumės kugždės su upeliais. Viso­ kios dvasios slankios apie kelmus; braidžios, klydinės. Bai­ dys keleivius, iš kelio suks. Bus šiušu. Jau ir Vilnius! 208

Įsmukau stoties urvan. Laiptais žemyn, paskum aukštyn, palikau savo nešėją. Rodos, kad ne aš laiptais lekiu, o mane patys laiptai neša. Žemyn, aukštyn... Visi žmonės lekią, skubiną. Aplenkia kiti kitus. Kas ne­ greitas, suklumpa, į sieną arčiau traukias. Stotyje prisikimšę. Vieni ieško, kiti laukia. Kiti vėl išva­ žiuoja. Ko jiems važiuoti, kad čia tiek atvažiavę?.. Aš nieko nerandu. Ir ieškau, ir nerandu. Landau tarp žmonių, žiūrinėju į visus kraštus - nėr! Galop mane sesuo surado. - Tu, Karoli? - Aš, aš! - puolu sveikinties, bučiuoties. - Koks tu kitoniškas! - žiūri į mane sesuo. - Ir tu ne tokia. Lyg truputį paaugėjai, lyg mažesnė pasi­ darei... Ir pažįstava kitas kitą, ir dar lyg pirmą kartą matova. Stebėvas kitas kitu. - Važiuojava, namie laukia mama, tėvas, - ragina ji mane greičiau, tarytum norėdama, kad ir tėvai pamatytų, jog aš jau „kitoniškas“. - Važiuojava! - bematant sutinku, lyg dar laukęs, kad ji paragintų. Susėdava artimai kitas kito, susiverčiava daiktus ant kojų ir važiuojava. Taip gera su seserimi važiuoti. Jauku, malo­ nu. Norėtum daug ką pasakyti, bet be žodžių dar geriau. Rodos, vakar mudu taip važiavova: nėr apie ką šnekėti. - Tu išblyškęs labai, - įsižiūri vėl ji į mane prie žibintuvų šviesos. 209

- Tau taip regis: aš iš kelionės išvargęs, - raminu ją. Man linksma, aš nenoriu žinoti, jog esu išblyškęs. Pasilsėsiu, pa­ sitaisysiu. - Tai nieko, atsimainysi, - ramina ir ji. Žvalgaus į šalis. Viskas man rodosi nauja, ne taip, kaip buvo pernai. Vil­ niaus gatvės dar, rodos, pasidarė siauresnės, namai dar ankš­ čiau susispaudė. Šiemet susikreivinę tokie, pasenę. Čerpių stogai inklubę, susiraitę, labai surūdiję. Sienos sulig langų purvais aptaškytos. Tai tau buvęs Lietuvos sostapilis! Atėjo kiti žmonės ir at­ mainė viską. Savaip pavertė, sugadino. ...Istorija! Jau kadai mes nuo istorijos nutraukti. Be istori­ jos gyvenam. Mūsų gyvenimą kiti rėdo. Ir nenori, kad būtų taip, kaip buvo seniau, o vis tik malonu senobę prisiminus. Kad ir pasakinga ji, vienok graži - sava. Mes tveriam kitokią istoriją, kitur kelius kreipiam, ir taip mums rodos svetima, kas sena... Tuomet buvo girios, gyveno taurai, meškos... Lietuviai barzdočiai vielyvomis ginklavosi... Stojas vaizdai iš senobės, prisimena dabartis. Daug skrai­ do galvoje visokių minčių. Lyg staiga patekau j sūkurį Lie­ tuvos gyvenimo. Naujo, kitoniško. Noris iš karto viską pa­ matyti, viską sužinoti... Kiek atsimainė per metus, kas atsi­ rado nauja?.. Matau, iš tolo, virš miesto žiburių, tamsoj sumekeravo Gedimino kalnas. Išnašus, slėpiningas siluetas! Kapas seno­ sios Lietuvos. Viskas čia palaidota: ir garbė, ir aštrus kar­ das, ir širmas žirgas... Vaidila ir kankles čia metė jau į begęs­ tantį laužą... Buvo tai paskutinis jųjų akordas... 210

Jau nebesimato kalno. Pasislėpė jis ten kur tamsoje. Vie­ nas, užumirštas... Nueisiu rytoj, nulenksiu jam galvą... Arklys sudundėjo per tiltą ir lėčiau pradėjo bėgti kalnan. Jau nebužilgo pavažiuos ties mūsų vartais... Tik dabar aš pajaučiau, jog esu išvargęs iš kelionės, nemi­ gęs naktį ir kad baisiai noriu valgyti. - Juzyt, ar bus šiltos arbatos? - klausiu rūpestingai sesers. - Bus. Mama man išvažiuojant pakaitė virdulį. Ir kiauši­ nių bus, ir dešros, ko tu tik norėsi. Mes laukiam tavęs. Tė­ vas pinigų iš darbo atnešė. Kaip gerai, kad bus. Viską suvalgysiu! Miegosiu paskum dvi dieni! Net atgijau, kad taip manęs laukta. Klausinėju dabar se­ sers, kokia sveikata tėvų, ar viskas pas mus senobiškai, gal nauja kas. Ji apsakinėja daug, noriai. Ne tik apie mūsų na­ mus, bet pamini ir dėdes, kurie buvo atvažiavę. Paskum kas vedė, kas ištekėjo. Mūsų gi kaimynas, intendantas, vakar susibarė su savo pačia. Turi tokią gražią pačią ir baras su ją! Kitas gi kaimynas, valdininkas iš apskričio teismo, būtinai šiemet buvo norėjęs išlošti du šimtu tūkstančių ir neišlošė... Viskas indomu, visko klausaus. VI Dabar aš valgau, miegu, ir daugiau nieko. Miegu dvylika, keturiolika valandų. Noriu atsimiegoti visą žiemą. Galvon jokia mintis neina. Ir taip gera, jog galiu negalvoti. Šnekuos 211

vien su mamute. Ji vis apsakinėja, kaip pasiilgusi manęs, kaip nerimavo dėl manęs visą žiemą. - Kartą sapnavau, kad tu lipei į aukštą aukštą medį. Įlipei pačion viršūnėn, ir medis pradėjo svyruoti, linkti. Paskum ėmė virsti iš pat šaknų. Aš nusigandau, norėjusi buvau pa­ remti, bet medis triokšterėjo... ir aš nubudau. Kaip tik tuo laiku buvo tavo kvotimai. Tu nieko neberašei, ir mes ma­ nėm, kad tau kas bloga. - Nieko, mama, su manim bloga nebuvo. Aš bloga nebi­ jau. Mama nerimauji daug ir sapnuoji baisius sapnus. - Kur nerimausi, tu vienas... - sako ji gailiu balsu, ir tuoj, rodosi, sužvilgs ašara jos akyse. Kad aiškiai neparodyt savęs, nukreipia kitur domą. - Duok, Karolėli, aš tau pati sviesto užtepsiu. Tu gerk, daugiau valgyk. Aš duodu. - Kad man gal, mama, negerai taip daug valgyti? - Valgyk, pasitaisysi greičiau. Aš dar turiu keletą rublių... Ir aš valgau. Dar gardžiau, kada ji paragina. - Tuoj va išeisiu miestan, o tu eik į kalnus. Palakstyk, pa­ būk prieš saulę. Pietų sugrįžk - aš tau gardžiai valgyt paga­ minsiu. Ilgai vis tik nebūk, nepavark. Ir aš klausau mamos. Einu į kalnus, einu toli nuo miesto. Nueisiu parugėn, į plačiuosius, bekraščius laukus. Einu vienas. Su gamta galima vien tylėti, vien klausyties jos slėpiningų balsų. Ir būti vienam, kad niekas nei matytų, nei girdėtų. Einu lipu per kalnus, statau žingsnius iš tyko, atsargiai. 212

Koks aš nusilpęs! Einu ir bijau neįlipsiąs j kalną. Man bau­ gu, kad nesutreškėtų sausa šakelė po kojų. Nusimenu, kada sušlama medžių šakose koks paukštis. Sustoju ir žiūriu ton vieton, ar iš tiesų tai sušlamėjo paukštis, o gal taip kas. Ne, aš atsitaisysiu. Į rudenį būsiu riebesnis, akys ingaus kitos šviesos ir bus drąsesnės. Juk tiek laiko nematyti saulės, išsėdėti susilenkus ties kny­ ga, išbūti tokiam intemptam ūžesyj!.. Bet vis tik kur aš einu? Niekuomet šitan kraštan nevaikš­ čiodavau! Visuomet mane traukdavo į vakarus, o dabar šit į pačią šiaurę. Negaliu suprasti! Sustojau ir mąstau. O kodėl aš vaikščiodavau į vakarus?.. Tenai, tam krašte, ji gyveno. Dabar gi ji gyvena šiaurėje... Ten saulelė daug šviesesnė, Ten šalelė daug gražesnė... Nuslinko nuo manęs šešėlis apsunkusiojo ūpo. Rodos, nei aš toks silpnas, nei toks išvargęs. Atsirado gyvybės, pa­ jėgų. Risčia inbėgau prieš kalną. Išsinėręs iš krūmų, išlė­ kiau į platųjį, tolimąjį lauką. Užpakalyj, duobėj, pasislėpė visas miestas. Bematyti vien stora rudinė dūmų, virš jo be­ kybančių. ...Ten šalelė daug gražesnė... Skamba vis ausyse tos dainos gaida. Einu šiauriniu keliu vis tolyn, vis gilyn į laukus. Iš kairės pusės bėga banguodamas rugių laukas. Matau, 213

kaip žalios greitos bangos tai vienan kraštan gena kita kitą, tai staiga puola, lyg ką sustikę savo kelyj, kitan, tai verpetu susiduria tarp savęs, tai atšoksta kita nuo kitos ir pasklysta plačioj dirvoj. Va jos visos j kalną ritas, šoka kita per kitą. Griūva ir vėl skubina kelias, kad tik greičiau užlėkti. O ten, nuo kalnelio, nudrožė kiek tik siekt į pakalnę. Ąžuolai, besto­ vį bangų sūkuryj, tarytum klausos jų bylos ir kraipo pama­ žu, iš reto sunkiomis šakomis. Dešinėj pusėj dreba, krūpčioja lyg ko išsigandę žirniai. Virpa, virpa vis iš vieno, o niekur nebėga. Toliau dobilai, net lig pačiam pamiškiui, linguoja susimąstę raudonomis galvomis vienan, kitan šonan. Debesių pilnas dangus priplaukęs. Vaikščioja, rėplioja per dangų nieko nebodami. Juodi, drąsesni, net į patį pažemį nusilenkia. Nė nugriūti nebijo. Zvilgters saulės spindulys pro debesų plyšį ir gena šešė­ lius tamsian miškan. Pralekia spindulys, dingsta, jie ir vėl išsitiesia padirviais; sulenda rugiuosna ir bematant vėl už­ tiesia savimi visą lauką. Aš vis einu ir einu tolyn. Vis į tą kraštą, į šiaurę. Noriu tarytum prieiti net tenai, kur gal ji viena vaikščioja po lau­ ką; skina rugigėles ir niūniuoja dainelę. Gaila, kad žmogus sparnų neturi. Va nuskrisčiau prie jo­ sios. Ir dveja pasivaikščiotuva parugiais, pasigrožėtuva ža­ lių bangų žaislu ir patylėtuva... Bet neturiu sparnų, pėsčias seku paskui savo svajones. Ar jau toli nuėjau: perėjau tris sodžius, vieną mišką, nedidelį beržynėlį, paskum tiltelį. Bet, kad ir dar tiek nueičiau, vis 214

viena nepamatyčiau nei jos, nei tos vietos, kur jinai. Reikė­ tų eiti triskart, keturiskart, visą dieną, naktį... Gal va ir dabar ji žiuri į šį baltą, panašų į kiškį, debesį, o ką aš žinau? Kad žinočiau, tai ir aš į jį žiūrėčiau. Žiūrėčiau ilgai, gal lig pačiam vakarui. Grįšiu atgalion. Ne, dar truputį pastovėsiu. Atsisėsiu va ant šito kimselio. Pasėdėsiu. Vis arčiau bus prie josios. Kažin kodėl, o mylėti nelengva. Daug visokių kliūčių. Ro­ dos, jog visos kliūtys pasaulyj vien meilei kliudyti leistos. Kur tiktai žengsi žengsnį, vis ir užkliūsi, suturės kas nors. O sodžiuj, sodžiuj kiek jų! Pažinau aš ją Kiečiuose dar mažytę mergaitę. Ji tuomet lakstė palaidais tamsiai geltonais plaukais, trumpute sukne­ le. Mėgo dar kepti pyragus iš smėlio ir dažnai įsidėdavo pirščiuką burnon. Vienok akys jau buvo skaidrios, gilios ir tokios didelės, žalsvos, žavinčios. Mane sustikus, žiūrėdavo drąsiai, bet aš į ją galėdavau žiūrėti tik tuomet, kai ji manęs nematė. Buvau jau ne visai vaikas. Vaikščiojau valsčiaus mo­ kyklon; žinojau, jog yra Volga, Uralai, ir jau gaudavau iš rusų diktanto dvejukę. Mokėjau paišyti gaidį, drįsdavau kumšterti draugą per lekciją. Mokytojaus nelabai bijojau. Ji augo, ir aš augau. Kelinton žiemon jau žaidėme drauge. Gaudėm vištas, dalinom žiedą, ėjom kaimyno. Kartą mudvie­ jų tėvai pasakė mum per vienas vaišes, kad mudu apves­ dins, kai užaugsiva, ir aš jau nebenusigandau, nebeverkiau kaip seniau. Baigęs valsčiaus mokyklą, grįžau nuo dėdžių iš Kiečių na­ mon. Paskum mane neilgai trukus vėl išsiuntė mokinties. 215

Bet jau toliau ir didelian miestan. Su ja irgi ką tai padarė. Mudu negalėjova pasimatyti ir turbūt pamiršova vienas kitą. Aš baigiau mokinties ir dideliam mieste ir jau ruošiaus dar didesnian, maniau universitetą pasiekti. Ligi kolei gy­ venau Vilniuj, nes ir mano tėvai, išvaryti skolos iš namų dėl sūnaus mokslo, gyveno Vilniuj. Vieną kartą, užpernai pavasarį, grįžau iš miesto nepapras­ tai ko tai linksmas. Inėjęs priemenėn net uždainavau, nors visuomet dainuoju tik be žodžių. Mamą grinčioj irgi radau linksmą. Ir kambariuos pas mus buvo linksma, aptaisyta. - Pas mus viešnė šiandien buvo, - sako mama didžiai pa­ slaptingai. - Kokia? - sustojau viduraslyj. - Įspėk! - juokiasi jinai. - Pasakyk, mamut. -Julija Gervinaitė, - pasako sesuo, išėjus iš kito kambario. Ji norėjo ar pirma pasakyti, ar rūpėjo jai nustebinti mane. - Kad žinotum, kokia išaugus. Graži kaip pinavija! Links­ ma tokia, lipšni. Laukė tavęs, laukė ir išėjo. Daugiau dviejų valandų čia buvo, - pasakoja mama toliau. Man iš karto nei šis, nei tas - neramu pasidarė. Patraukė būtinai ją pamatyti, rasti, kad ji kažin kur būtų! -Ji prašė, kad tu ateitum katedros bažnyčion apie penk­ tą; ji tenai bus, - apreiškė sesuo. Ir man taip gera buvo, kad ji manęs tiek laukė, kad prašė ateiti. Vėl uždegė tas nepaprastas, nežinomas linksmumas. Nuėjau, tuojau nusikirpau, apsiskučiau; apsivilkau lyg ko­ kiai šventei. 216

Kad pažinti ją, kad nesuklysti, paprašiau, kad eitų ir sesuo drauge. Radom ją bažnyčioj. Klūpėjo, baltai apsitaisiusi, prie iš­ pažinties. Sesuo parodė man ir išėjo. Ilgai į ją žiūrėjau. Ji manęs nematė. Klūpėjo tyliai, nesižvalgydama. Laukė savo eilės. Rinko gal nuodėmes, gailė­ jos dėl jų. Ji man rodėsi tokia nepaprasta. Atėjusi iš nežinomos, ne­ girdėtos šalies. Ir pažinau ją, ir nepažinau. Kad būt buvusi kuomet maža mergytė, visai buvo nepanašu. Bažnyčioj buvo tylu, jauku. Vos vos kur matėsi kokia mo­ teriškė. Saulė švietė pro aukštutinius langus, ir apačioje bu­ vo apytamsų. Šventųjų stovylos lengvoj apytamsoj rodėsi lyg gyvos. Jos klausėsi maldų, klausė gailesio dėl nuodėmių Julijos. Prieš išpažintį jai viską dovanojo. Ir aš atsiklaupiau, ir aš pradėjau melsties. Šnabždėjau pakuštom nužemintus žodžius maldos ir prašiau šventųjų, kad jie ir man būtų geri. Jie ir manęs klausė... Išėjau laukti sodan. Bažnyčioj per ankšta su meilės jaus­ mu. O jis pavergė mane, apkerėjo... Ilgai paskum vaikščiojova po miestą. Daug, artimai šnekėjovos. Tarytum jokie metai nebūtų mudviejų atskyrę, ta­ rytum visuomet drauge būtume buvę. Mieste sutemo, o mudu vis vaikščiojova. Nei kur, nei kam, apie tat neklausėva nei vienas, nei kitas. Ejova tik ir ėjova. Laikiau jos ranką, klausiaus tokio skambaus, gryno balso. Bijojau, kad tik ji nenutiltų, kad tik vis šnekėtų. Ir ji šnekė­ jo, daug pasakojo. Dažnai susitikdavo mudviejų žvilgsniai, 217

ir negalėdavova atitraukti kits nuo kito akių. Žiūrėjova į jas, ir jungė mudu tie žvilgsniai; aplinkui stiprų šilkinį tink­ lą raizgė... Visą naktį nemigau. Atmintyje stojos kiekvienas pasaky­ tas žodis, kiekvienas pereitas žengsnis, mintis, žvilgsnis. O žodžiai jos, žodžiai! Tarytum ne ji pati taria, o tie žo­ džiai jos noru ore suskamba. Tokie apvalainus, švelnūs. Mu­ zika groja, dainą tveria. Ant rytojaus ji vėl pas mus buvo. Atvažiavo dviem valan­ dom vėliau, neg žadėjo. Aš nesulaukdamas nežinojau, ką daryti. Atsiguliau, giliai inkišiau galvą pagalvin ir norėjau užmigti, - kad nematyti, kaip baisiai palengva traukias laikas; kad nieko negirdėti ir nežinoti. Užmigti negalėjau. Vis traukiau galvą iš pagalvio paklau­ syti, ar nesuklebens durys, ar nešvysters pro langą jos skry­ bėlė. Jis vis nėjo. Galop sušvituriavo balta skrybėlė su našlaitėmis ir suklebeno durys... Ji, begyvendama pas brolį kunigą, užgirsdavo dar kartais apie mane. Paskum proga pasitaikė ir pamatyti. Atavežė savo mažutę seserėčią, mano irgi seserėčią iš mo­ tinos giminystės, kuri jokiu būdu nenorėjo būti pas dėdę, o vis traukė namon, kur nebebuvo jau nei mamos, nei tatos, bet kur buvo savi nameliai, palikę seserys. Julija pati norėjo ją pas mus atvežti, o mes mažytę nuvežtumėm jau net namon, bet jai neleido kunigas. Tuomet Julija pasisakė 218

išpažintin norinti. Brolis išleido. Ji priėjo išpažinties ir paži­ no mane... Išvažiuodama apipjaustė atminčiai mano mylimą plunks­ nakotį, užbrėžė paišeliu kelis puslapius knygoj ir karštai pa­ spaudė ranką. Per mėnesį, lyg tyčia, pasitaikė vyresnės Gervinaitės, se­ sers anos mažutės, vestuvės. Julija buvo pomerge, aš jos pojauniu. Ir lyg pasaka ta visa savaitė buvo. Tik vienu abu šokova, vienu šnekėjova. Laimė buvo mudviem neapsakyta. Po vestuvių Pelėdiškyj važinėjovos laivu malūno prūde. Jvažiuodavova net toli Širvinton. Irdavovos pamažu, o iš abiejų pusių nusilenkę į vandenį maudės karklai, balavo tau­ relėmis išsikišusios iš gelmių vandens lelijos, tolimiau sto­ vėjo geltoni kriaušai apgriuvę. Aš skyniau, vos neišvirsdamas iš laivo, lelijas, ji taškė delnu į blizgantį lygų vandens paviršių ir rodė man, kaip deimantu suspindi smulkios van­ dens kruoputės, kaip nurieda jos paviršium visosna pusėsna ir išnyksta dailiai. Paskum nebebuvo taip... Pradėjova laiškus rašinėties. Per laiškus susipykstava dažnai. Man bloga, kad ji retai ir trum­ pai rašo. Teisinas, jog negali dažniau, nes jai draudžiama. Aš netikiu, kad jau taip draustų, kad negalima būtų pasivo­ gus nė žodelio brižterti. Per tat kyla visokie abejojimai, ir galop keletui mėnesių visai paliaunu rašęs. Manau, viskas pabaigta! Tik žiūriu, ateina Julijos laiškelis. Parašytas smul­ kiai. Raidės kaip žirniukai, suverti ant siūlo. Iškalba, kodėl nerašau. Geruoju taip. Galop baigia nedrąsiu, nerimstančiu 219

klausimu: „Gal jau kitą pamilai?..“ Aš tą pačią valandą atsa­ kau, jog ne, jog myliu tiktai ją vieną... Nuo to siunčiu jai ilgą laiką kas kiekvieną savaitę, net ir dažniau, milžinius laiškus. Po kokį dešimtį puslapių. Nelaukiu, kad ji greitai atsakytų, kolei vėl negrįžta abejonės. Abejoju, kankinuos. Keikiu visą pasaulį ir save. Įsimylėčiau iš pykčio į kokią ki­ tą, bet kad dėl jos vienos nekenčiu visų... Pernai buvau nuvažiavęs Baltalaukin pas Gervinus klebo­ nijom Visus metus nematęs, maniau, pasišnekėsiu su Julija. Bet šnekėjaus visą svečiavimąsi ne su ja, o su broliu kunigu. Jis toks buvo malonus - nė vienam žengsniui manęs neatlei­ do. Karštai ir nuoširdžiai nagrinėjova klausimus lietuvių kal­ bos, dailės, literatūros, visuomeninio gyvenimo, pagalios įsiknisėva į istoriją ir archeologiją. Jis dargi mėgo muziką ir tolimas keliones. Pamačiau, kad kunigas, reta paieškoti protingas. Jis man visai patiko. Bet labiau norėjos pasišne­ kėti su jo sesute neg su juo pačiu. Tik vakare, beeinant gulti, gavau tarti su ja dvejetą žo­ džių. Ji atnešė mano kambarin veidrodį ir dideles juodas šukas. - Kam tat? - klausiu linksmas. - Gi tau, kad pasidabintum. - Aš ir taip ne visai netikęs. - Gražesnis būsi. Kunigas gretimam kambaryj aiškiai subruzdėjo. Julija, skubiai duodama ranką ir giliai žvelgusi akysna, dar ištarė: - Susapnuok ką nors gražaus. 220

- Tave, - prižadėjau. Ant rytojaus, iš pat anksto, man buvo pakinkytas arklys, ir aš noroms nenoroms išklibenau stotin. Gerai atminčiai nuskyniau gėlių iš darželio. Ji palydėjo mane akimis pro langą. Paskum atsišlinė prielangio, prisi­ spaudė prie jo ir ilgai gal taip stovėjo... Šiose Sekminėse sustikau ją Vilniuj. Atvažiavo su seseri­ mis, o seserų, vyresnių už save, ji tris turi: dvi ištekėjusios, viena dar laukia, Kalvarijos atlankytų. Pasišnekėjova dau­ giau vienais žvilgsniais. Seserys nuo jos niekur neatstojo. Su viena jų nuvažiavo Pelėdiškin paviešėtų dvejetai savai­ čių. Klausė, ar neatvažiuosiu ir aš pas dėdes, mamos brolius, Kiečiuosna. O iš ten nebaisiai toli, galima bus pasimatyti. Būč važiavęs drauge, bet kad čia visokie mokslo suvažia­ vimai, moksleivių konferencija. Tai tas mokslas ir sutrukdė mane. Bala jį paimtų, kam jis išgalvotas! Tik toli iš miesto išlydėjau ją. Turėjo važiuoti visą naktį, taigi rūpinaus, kad nesušaltų, kad neapsirgtų paskum. Rū­ pestingai padėjau apsivilkti kuo šilčiausiai. Inkalbėjau per prievolę viršun visa ko įsivilkti dar sermėgą. Paskum apžiū­ rėjau, kad nepūstų pro rankoves. Prašiau gerai užsisegti kak­ lą, pasistatyti apykaklę. Ji vis klausė manęs ir šypsojos kaip maža mergytė. Pabaigai dar paklausiau, ar minkšta jai sėdė­ ti, ar patogu; bijojau, kad neiškristų bevažiuojant. Nuvažiavo gerai. Dabar jau laukia manęs. Laukia daugiau savaitės. „Važiuoju pas tave, Julyt, ryt, o užporyt tai jau būtinai atva­ žiuosiu“, - noriu jai šūkterti, kad ji ten išgirstų Pelėdiškyj. 221

Bus tenai linksma. Niekas mudviem nekliudys, kiek daug turėsiva pasisakyti, nusipasakoti!.. Važiuoju! Dabar, kad įmanyčiau, šveisčiau. Bet sparnų neturiu, o ir taip dar reikia truputį lukterti. - Pinigų mat turiu susigrai­ byti. Be pinigų dar blogiau neg be sparnų. Ne tik neskraidysi, bet ir žeme nevažiuosi. Kad jų būtų daugiau, tai ir Julijos brolis nebūtų taip daug ir taip maloniai su manim šnekėjęs. Kad ne jie, tai Julija ir visai būtų mano. Nebereiktų nei abe­ joti, nei kankinties dėl nežinomo. Viskas būt gerai, ramu. Gal jau visai kitoks būtų gyvenimas... Bloga be pinigų. Reikėtų daugiau jų gaminti. Taip, turiu nuodugniai pagalvoti, kad pinigai skalsiau pas mane plauktų. Turiu viską mesti ir galvoti apie pinigus... Pakalnėn ei­ nant ne taip ir sunku bus. Auksas sunkus dalykas, jis ne­ mėgsta būti keliamas prieš kalną. Jį pakalnėn traukia... Gana sėdėti ant žalio kimselio tarp banguojančių, žydin­ čių laukų - reikia apie pinigus galvoti. Einu namon ir laužau sau galvą dėl pinigų. Niekas neišeina. Tegul, dar rytoj apie tat pagalvosiu. ...Keista, kodėl pas mane nėra skrynių, sulygmalo pripil­ tų aukso, sidabro?..

222

VII

Rodos, truputį atsilsėjau per tiedvi savaiti. Nebe taip ilgai mie­ gu, ir jau nebe taip labai valgyt noris. Nuovargis nuslinko toli, pradėjau jausti savyje šiek tiek gyvumo. Viskas rodosi aiškiau aplinkui, nebebaido netikėtas sučežėjimas. Imu galvoti. Vakar išradau, kaip pinigų gauti. Nuėjau pas savo leidėją ir sakau jam: - Duok, susimildamas, keletą rublių: aš atidirbsiu kuo­ met nors. Jis pakrapštė pakaušį, pažiūrėjo į savo liesą piniginę ir vienok davė. Geras žmogus: net dešimtį rublių! Sunku, ma­ tyt, jam buvo intikėti, kad skaitys kas mano rašinį, kad ga­ lės už jį grįžti pinigai, ir vis tiek davė. - Rašyk greičiau, - tik priminė. Taigi galiu šiandien važiuoti, bet važiuok žmogus, jei nori lietus lyja! Ne taip jau smarkiai, bet sijoja kaip pro sietą visą dieną. Dangus apsiniaukęs galutinai, niekur jokio šviesaus plyšio. Rytoj nuvažiuosiu. Koks važiavimas arkliais, lietui bely­ jant. Sėdėk, nosį intraukęs, niekur nė nepažiūrėsi. O kad ėmus ir visai nevažiavus? Juk ji lauks, nerimaus. Gera žinoti, kad dėl tavęs kas nors nerimauja, laukia nesu­ laukdamas. Bet jeigu ji nė kiek nelauks? Tuomet bloga - reikia va­ žiuoti. O gal jau ir išvažiavusi bus? Juk ryt lygiai dvi savaiti, kai ji tenai vieši. 223

Važiuoju šiandien. Nė lietaus nebebijau. Nors ir važiuoju, bet kaip nuvažiuoti - sekmadienis šian­ dien. Ir žydams šventa, ir sodiečiai nevažinėja: ne penkta­ dienis, ne antradienis, ko jiems. Galgi pasitaikys kas nors mano laimei - važiuos? Nuveš už rublį. Eisiu, pastovėsiu gale Snipiškio, palauksiu. Stoviu atsirėmęs tvoros ir laukiu. Kad nors kas, nė gyvos dvasios nematyti. Laukiu. Dabar septinta į vakarą. Kad ir lig vidunakčio pri­ sieitų, vis viena lauksiu. Niekas nevažiuos, pėsčias eisiu! Tik kažin, pėsčiam toloka septynios mylios. Jei ne vilkai, tai dar žmonės kokie apdraskys. Gal prisieis ir rytoj visą dieną išstovėti?.. Ee! nekaip! Lietus eina smulkyn, ir matyt, pakraščiais dangus švitenti pradeda. Užsibrėžė siaura juostelė ir vis pamažu platinas, didėja. Aišku, jog nustos lyti. Gal ir gerai bus. Va ir žmogutis koks pasirodo. Važiuoja, pieną miestan nu­ vežęs. Einu pasitikti, rimtai sustabdau viduryj kelio ir klausiu: - Kur tamsta važiuoji? - Maišiagalon. O ponui kur reikia? - Man dar tiek anapus Maišiagalos. -Tai prašomsėsti, aš pavėžėsiu. Iš Maišiagalos gal rasi su kuo. - Ne, nevažiuosiu, - atsitraukiu šonan ir žiūriu tolyn, ar nepasirodys bevažiuojąs, kur man reikia. Neužilga išlenda iš už vingio balta kumelė. Važiuoja vyras su motera. Vis viena eisiu ir jų sustikti. - Mes išsukam šonan per mylią nuo Maišiagalos. 224

Nieko daugiau jų neklausiau. Blogai, kad nevažiavau su anuo. Iš Maišiagalos rasčiau su kuo nuvažiuoti. Žiūriu, atadunda ant bėro žirgo. Arčiau pavažiavus, ma­ tau, jog tai brolis turbūt veža savo brolį, studentą technolo­ gą, iš stoties. Apsidžiaugiau - lyg ir savas žmogus. - Sėsk, drauge, nuvažiuosim lig Kerzaukos, o iš ten beliks tik dešimts varstų lig Maišiagalai, - maloniai kviečia. - Ačiū, drauge, aš dar palauksiu: gal kas arčiau mane pri­ veš, - atsakau ne visai linksmai. Jiedu paspaudė arklį ir nuvažiavo. Likau vienas. Daugiau nieko nebematyti. Jei ir pravažiuoja kas per pusvalandį, tai visai ne tenai, kur man reikia. Vaikščioju lentiniais išdaužytais šaligatviais ir žiūriu į žy­ dais nugyventą priemiestį. Pažiūriu praeidamas į kiekvieną namuką, į langus, į nuplyšusias iškabas. Nuseku akimis pasi­ puošusį šabei žydą ar įsirėdžiusią visomis pastangomis žydelkaitę. Slankioja jie iškilmingai, ir pavieniais, ir visais būriais. Šnekučiuoja pamažu, iš lėto; nebe taip kaip šiokią dieną. Vaikščioju, žiūrinėju - kas man daugiau daryti! Namai namukai parlindę žemėsna, susukti vėjo, išsižioję, išsišiepę savo stogais. Jeigu kuris ir aukščiau pastatytas, tai taip susikraipęs, lyg skristi norėtų. Langai maliavoti tai ruda, tai mėlyna spalva, o tai dau­ giausiai saulei palikti nudažyti. Užkabinėti jie įvairaus au­ deklo uždangomis, ir naujo, ir skylėto. Jeigu kur užkabinta baltomis, vertinėmis, tai žiūrėk, tas namukas ir saikas turi, ir greta jo silkių sankrovos aludė prisiglaudus. 225

Kaip nuobodu viską tat matyti! Bet ką man daryti, kur dėties? Vajau devinta valanda. Niekas daugiau nebevažiuos... Šit kas! Nusisamdysiu vežiką. Jis bematant mane nuveš ne tik Maišiagalon, bet aš apie vidunaktį ir Pelėdiškyj būsiu. Kaip mano anksčiau apie tat nepagalvota! Malonu bus važiuoti: lietus visai nustojo lijęs; matyti, kaip saulė leidžias anapus Žvėryno. Jau, rodos, atvažiavau Pelėdiškin, sveikinuos su Julija, ji iškalba, kodėl taip ilgai nevažiavau, ir vienok džiaugiasi, šyp­ sos, kad aš jau prie jos... Greitai skubinu miestan, kad greitai nuvažiuoti, kad tuo­ jau būti prie Julijos. Kaip laukia ji manęs!.. Sustinku vieną vežiką, prašo aštuonių rublių lig galui, ki­ tas dar daugiau. Galop randu su menku arkliuku, visą lopy­ tą, apsilupusia kepure, kuris sutinka „bematant“, per dvi valandi, nuvežti mane ir už šešis, tik niekaip ne pigiau. De­ mos su juo, siūlau jau net penkis rublius - nesutinka! Nė žingsnio be šešių. Kur man mokėti šešis, kiek tuomet pas mane beliks! Kaip sugrįžti atgalion? Vėl skolinti?.. Kokie nedideli pinigai, tie šeši rubliai, o aš jų negaliu taip atiduoti. Kadgi būtų pas mane nors dar šeši virš tųjų dešim­ ties. Tik šeši... Eisiu namon... Ir rytoj gal taip bus, ir poryt?..

226

VIII

Užpakalyj manęs smarkiai sudundeno ratai. Lekia jie pakal­ nėn greitai ir, matyt, gerai inkaustvti: dunda kietai ir tundžiai. Apsigrįžtu - važiuoja berniokas metų kokios šešiolikos. Vie­ nas, nedideliam, žaliai maliavotam brikelyj. Arklys - dailus bėrokas; eina išlenkęs kaklą, aukštai mėto kojas. Be lanko. - Sustok! - rėkiu berniokui. Jis intempė vadeles, ir arklys kaip įkastas sustoja. - Kur važiuoji? - Lig Giedvydžių. Paskum šonan pusę varsto, - atsako nepaprastu, storu balsu. Važiuosiu su juo! Nors septynis varstus, bet tik rytojui nelikti, bet tik išvažiuoti! Tenai kaip nors. Gal kas pavys, gal pasitaikys kaip... Berniokas žiūri į mane, ir aš numanau, ko jis nori. Verčiau jam duočiau dvejetą auksinų, kad tik neiti aludėn, bet jam ne pinigai svarbu. Inėjova aludėn. Prirūkyta dūmų, skobneliai aplaistyti alum. Jame mirksta silkių kaulai ir ištirpę trupiniai duonos. Tai ten, tai šen sėdi apsiblausę žmonės. Koliojasi; klajoja kaip per sapną. Ir geria, geria, geria. Bonkos tik pliaukši, tik pu­ toja stiklai. Vienas jau garsiai kriokia, apkniubęs kampe ant kėdės. Ties juo sėdi ant kitos kėdės nutukęs katinas ir, galvą aukštyn ištiesęs, atidžiai seka, kaip krūpčioja miegančio ūsai. Oras aludėj aitrus koks, perdegęs. Šlykštu pasidarė, ir jau manęs buvau bėgti. Kelią pastojo stora, nešukuotais plaukais, išpurtusiu, apdribusiu veidu šei­ mininkė. 227

- Ko tamstai reikia? - klausia, plačiai žiūrėdama. - Duok dvi bonki alaus, - nusigrįžau šonan. Balsas mano suskambėjo žiauriai ir kietai. Man pačiam nemalonu pasi­ darė. Mano berniokas atsisėdo jau prie skobnelio. Žvilgterėjo į jį iš aukšto, su pasibjaurėjimu. Melagingu; taip kaip daro dideli vyrai. - Kas čia pas jus taip nešvaru! Nušluostykit! Matyt, jam čia nebe pirmiena. Jis - savas. Alus baisiai negardus. Kartus kaip čemerys ir skystas kok­ sai. Vos vos nugėriau lig pusei stiklo. Jis gi tuo metu jau visą išmaukė. Ir dar, matyt, laukė. Bet aš atsistojau ir nuėjau prie durų. Jis atsistojo irgi, bet dar susilaikė užrūkyti. - Paskutinis papirosas! - pratęsė nebevaikišku balsu ir pla­ čiu gestu sviedė tuščią krabelę padurin. - Tamsta nerūkai? pažiūrėjo jis į mane iš apačios j aukštą, primerkęs akis. Ir drauge paleido siaurą juostelę mėlynų dūmų iš burnos. Vis taip, kaip daro geri, suaugę vyrai. Suprantu, ko dar jam reikia. Nupirkau už dešimtuką pa­ pirosų ir skubiai padaviau. - Na, dabar jau važiuosiva, - įsidėjo pamažu apatinėn ki­ šenėn. Paskum irgi pamažu ištraukė iš ten ranką. Man sunku pasidarė galvoje. Slėgė ją juodi vaizdai, juo­ dos mintys. Visą laiką, kolei neįvažiavova kalno, neišvažiavova iš mies­ to, aš nežiūrėjau į šitą bernioką. Keistas gyvenimas! Juk ir pas šitą vaiką yra savas pasaulis, savos mintys, artimi troškimai. Ir visa tat jį valdo, stuma, 228

veda. Gal ir jis su kuo kovoja, siekia prie ko nors? O gal jame nieko nėra, tuščia? Argi gali būti tuščias žmogus?.. Noriu įžvelgti jo vidun, pamatyti, kas tenai dedas ir ar yra jame koks žiburėlis. Pradėjau šneką. Jis atsakinėja man negreitai, parinkdamas žodžius, šaltu rimtumu. Sužinojau vien, kad nuvežė jis šiandien motiną miestan, nes rytoj dideli kokie tai atlaidai, kad jie turi pusantro vala­ ko žemės, kad jiedu su tėvu kas dieną važiuoja Vilniun. Tė­ vas jo labai geras, daug mėgstąs išgerti, bet geria tik su juo, savo vienatiniu sūnum. Turi jis ir tris jaunesnes seseris. Vie­ na jų mokinasi siūti. Jis nieko nesimokino: nebuvo kada. Pasakoja iš reto ir bado botkočiu galą brikelio. Atidžiau į jį žvilgterėjau. Akys dar didelės, visai vaikiškos, veidai gi jau apsmukę. Jokio ant jų rašto, jokios dvasios. Tarytum būtų iš molio išlipdyti. Iš po apykaklės, pamačiau, išsirango į paausį didelis rum­ bas. Vos dar suaugęs, sugerbėjęs toks. Raudonas, negražus. Klausiu, iš kur jis. - Tai matai, tamsta, dėl vienos mergiotės susimušiau su vienu bernioku. Jis mylėjo ją, o aš atmušiau. Užtat jis pasto­ jo mane ir drožė peiliu kaklan. Taip ir drožė! - pasididžiuo­ damas tat pakartojo. Maty t, jamgera, kad turi tokią žaizdą. Pradėjo plačiai apsakinėti, kaip visa tat buvo. Išnyko jo vy­ riškas rimtumas, balsas kitoniškai suskambėjo. Gyrėsi kaip vaikas, pasidžiaugdamas kiekvienam žodyj. - Bet aš jam paskum suvariau dvi bonki galvon! Tris mė­ nesius išgulėjo paslikas. Vos šią savaitę išėjo iš gydyklos. 229

Nė nesitikėjau aš vakar, kad šiandien susitiksiu kur nors tokį vaiką. Jo gyvenimas nuo lopšio bėgo savu keliu, buvo man nežinomas. Ir štai šiandien susitikau su juo; perėjau skersai jo kelio. Ir tas kelias toliau į ateitį nusivynios, bus man vėl neži­ nomas. Prasivėrė tik nedidelis sklypelis. Švisterėjo truputį. Ir kaip tarytum keista. Kad pas mane būt buvę pinigų, aš niekuomet nebūč jo sustikęs. Jeigu aš būč anksčiau kuomet nuvažiavęs, irgi nebūč jo pažinęs. Ir, rodos, seniau taip vis­ kas ėjo, kad tik sustikdinti mane su šituo vaiku... Stebiuos, kodėl pas mane atsirado tokios mintys. Nei aš jų laukiau, nei tikėjaus... Vėl mano akis pritraukė prie to rumbo. Baisus jis toks, sugerbėjęs. Negaliu žiūrėti ir negaliu nusigrįžti. Traukia kažkas. Berniokas geras toks dėl manęs pasidarė. Jau atvažiavova Giedvydžiuosna. - Tai kur tamsta dabar ieškosi kito arklio! Va užsuksiva pas mus, aš paprašysiu tėvo, jis ir leis man nuvežti tamstą lig galui. Rytoj iš ryto sugrįšiu... Tik paimk tamsta bonką degtinės. Čia bus karčemoj, žydai laiko... Tėvas mano ge­ ras, sutiks. Dar ir arbatos pas mus išgersim. - Ne, ačiū. Aš paėjėsiu pėsčias, gal privys kas. - Kas šiandien važiuos, o jau ir vakaras. - Vis viena, Riešėj gal rasiu. - Iš tiesų man tamstos gaila. Kur dabar eiti! - vėl prašne­ ko jis suaugusio balsu. Žodžiai sako vieną, o balsas toks šaltas, rimtas. Ir atsisveikino jis su manim kaip vyresnis ir didesnis už mane. Išsukę nuo vieškelio į mažąjį kelelį ir nu­ važiavo atsilošęs, toli nuo savęs atstatęs botagą. 230

IX

Sutemo. Apniuko iš visų pusių. Ant dangaus kur ne kur ži­ bėjo kelios žvaigždutės. Bet nyko ir jos pamažu. Tai viena užgęsta, tai, žiūrėk, kitos nebėra. Galop paliko tik dvi pa­ čioj aukštumoj. Nuo miško papūtė šaltas, šiurpus vėjelis. Žadėjo jis nykią naktį ar negražų rytojų. Seniai beržai palei vieškelį sušlamėjo neramiai. Dūsterėjo vienas, atsiliepė kitas, ir per visą eilę nubėgo slėpiningas ūžesys. Vienok manyje buvo ramu, jaučiau lengvumą krūtinėj. Lyg būčiau kokią naštą numetęs. Gerai naktį eiti vienam. Tylu, nieko nesimato, ir tavęs nie­ kas nepamatys. Eini ir eini. Kad kojos nepavargtų, kažin kur nueitum. Va palei vieškelį matyt sodžius. Žiba geltonais žiburiu­ kais. Tai tenai prie skobnių sėdi žmonės ir ramiai, visą die­ ną užmiršę, vakarienę valgo. Valgo iš tyko, nesiskubindami. Žino - rytoj šventadienis, ko skubėti? Gerai jiems. Gerai ir būti namie tokį vakarą. Niekur ne­ važiuoti nė eiti, niekuo nesirūpinti... Kažin, ar neužėjus man? Jeigu neveš niekas, tai pernakvo­ siu. Pavalgysiu vakarienės. Bus sotu, šilta. O jeigu Julija dabar manęs laukia? Sėdi ir galvoja: „Kodėl jis neatvažiavo lig šiolei? Gal ir visai neatvažiuos... Pažadėjo tiktai... Kas jam... Pamiršo, kitą pamilo. O gal ir visai manęs nemylėjo, tik sakė taip“. 231

Ne, eisiu! Užeisiu Riešėn. Jeigu iš tenai niekas neveš, tai pėsčias eisiu. Vis viena. Jau netoli turi būti ir Riešė, gal koks pusvarstis. Priešais manęs sužiba ant kelio kelios ugnelės. Zybters, mirkčioja. Ir žmonių balsai! Pasišliejau šonan ir laukiu. Gal kudriai kokie?.. Greitai praėjo keturi vyrai. Nė neužmatė manęs. Gerai, kad neužmatė. Atėjęs Riešėn, nieko neradau. Ganėsi sustoję trejetas veži­ mų, bet jie Kalvarijon traukė. {slinkau karčemon. Tuoj mane sustiko šeimininkas. Pade­ javau jam, kad niekaip negaliu privažiuoti Pelėdiškio. Pade­ javau nuoširdžiai, su skausmu. Apie Pelėdiškį jis, žinoma, gal ir negirdėjęs. Tuomet pasakiau jam artimiausį miestelį. - Nieko nebus, negausi tamsta. Kas čia važiuos tokią tam­ sią naktį! Prisieis pas mane nakvoti. Aš apsidairiau po karčemą. Zaslanai, nuo vienos sienos lig kitai skobnis, asloj nešvaru. Net supurtė mane. Iš tiesų bloga!.. Ir topterėjo man širdin, jog tai ne prieš gera. Netikėjau tai staigiai minčiai, bet ji net plaukus pašiaušė ant mano gal­ vos. Sutunksino smilkiniuose, gerklėj lyg kas sprangus at­ sistojo. Prašau, kad paieškotų, kad pasistengtų. Vos nemaldauju prieš jį. - Pažiūrėsiu, - išeina kitan kambarin. Jam nė kiek ne galvoj, kad aš taip nerimauju. Ir nesiskubina sugrįžti prie manęs. 232

Galop prasivėrė tos durys, ir mane pamojo savęp kažkie­ no pirštas. Aš skubiai jį nusekiau. Negreitai susivokiau naujam kambaryj. Nuo dūmų net mė­ lyna; keiksmai nedaugelio žmonių, bet dar baisesni neg Šnipiškyj. Tarp tų keiksmų traukia kas tai girtą dainą, bet jau visai nusilpusiu balsu. Kas dainuoja, nematyt pro dūmus. Ir sunku suprasti, ar vyras, ar moteriškė. Mane staiga vikriai kažkas nustvėrė už parankio. Maniau, sodins į tarpą girtuokliaujančių. Ne, išsivedė iš šito kamba­ rio ten, kur aš buvau. - Ponui važiuoti reikia? - Gal tamsta nuveši mane? - geru, nužemintu balsu pra­ šau. Jau tikiuos, kad gal jis ir nuveš, tik reikia paprašyti gražiai. Ir jis klausia, kur. Pasakiau. - Ne, nevažiuosiu! Kur tokią naktį važiuoti, - jau eina nuo manęs. - Aš tamstai užmokėsiu, kiek tik panorėsi. - Kiek? - Tris rublius. Eina. - Keturis! - net atsidusęs ištariu. - Duok penkis, tai ir nuvešiu! Aš pamąstau truputį. - Vežk, - sutinku negirdimai. - Bematant čia būsiu. Tik arklį pakinkysiu. Atvažiavo taip greitai, kad nė nesitikėjau. Maniau, ilgai reikės laukti. Buvau jau prašęs, kad duotų man pieno su 233

duona. Šeimininkė, liesa, išblyškusi, matyt, nakčių nemigu­ si, pasakė, kad pieno ir duonos nėra, tik besą alus, riestai­ niai ir truputis degtinės. Gerklėj buvo sausa, valgyt norėjos, būčiau vėl gėręs tą alų... - Bjauru naktį važinėti, - pasakoja prieš mane sustojęs ir besisagydamas sermėgą mano vežikas. Matyt, jog taip sku­ bino, kad namie nė apsivilkti nesuspėjo. - Dėl kažin ko nebūčiau važiavęs, bet, kaip matau, ponas ne prastas žmogus, tai ir nuvažiavau. Dieve sergėk, nakti­ mis važinėti! Ar žmogus žinai, kas gali kelyje atsitikti? Prieš pat išeinant dar sustojo tarpduryj. - O kad ponas man dabar duotum trejetą rublių? Atidaviau jam visus penkis. Pasvėrė ant rankos; pagalvojo, lyg ką prisimindamas. - Tamsi naktis! - vien pasakė. Važiuojava kokį laiką tylom. Bet matau, kad jis šnekėti nori. Juda šalia manęs, nenusėdi. Galop mosterėjo botko­ čiu į tamsą link dūksančių miškų ir prašneko: - Tenai yra didelis dvaras. Turtingas, su mūriniais rū­ mais. Viso ko per kraštus nesituri. Ir tame dvare gyveno nevedęs ponas. Gyveno vienas, be jokios šeimynos, be gi­ minių. Niekas pas jį nesilankė, ir jis niekur neišvažiuoda­ vo. Vis namie sėdėjo. Ko jam trūko? Ką norėjo - gėrė, ką norėjo - valgė. Bet kartą nuėjo, va tokią naktį, su revolve­ riu pas prūdą, pasilypėjo ant liepto, iš kurio lipama laivan, atsistojo atopakaliu į vandenį ir šovė sau galvon. Bet vande­ nin neinkrito: ant rytojaus tarnas rado apsiskabinusį liep­ tą... Kvailas buvo ponas! Viso ko turėjo ir pasidarė galą! 234

Kad taip prastam žmogui... Kad taip man, tai aš tik gyven­ čiau ir sakyčiau: „Ačiū Tau, Dieve!“ Susimąstė, įsisvajojo žmogelis. Visas įsigūžė tamson; pa­ skendo savo mintyse. Gal mato didelius rūmus; kambarius, išpuoštus minkšto­ mis kėdėmis, dideliais veidrodžiais? Asla įvaškuota. Tik žėri viskas! Gal mato save ponu to dvaro? Vaikštinėjas, pasiramsčiodamas plona lazdele, po sodą. Mostels balta piršti­ ne tarnui, ir tas akimirksniu įsikaria obelėn ir nuskina rau­ doną, prinokusį obuolį. Kažin, ką aš daryčiau, turėdamas tokį dvarą? Ir skrendu svajonėmis paskui savo vežiką. Matau Juliją tuose rūmuose, mudviejų mažytį mažutėlį... Vaizdas nerias pinas paskui vaizdą; vis tolyn, gilyn vilioja. Daug žada... Jau visai išaušo. Ir lyg tik dabar mudu pasergėjova, kad lietus lyja. Krenta retais, bet dideliais lašais. Pataikys ant rankos, net šiurpas pereina visu kūnu. Užsitraukė visai dienai, matyt, kaip vakar. Ar aš miegojau kiek, ar ne, nežinau. Tik skrido per galvą gražios svajonės, įvairūs vaizdai. Ir sapnavau, apie ką svajo­ jau, ir svajojau apie tat, ką sapnavau. Viskas mainėsi, keitė­ si. Tik nubusiu, apsidairau, pažiūriu, ar sėdi mano vežikas, ir vėl mane glaudžia šilkiniai sapno sparnai. Nešioja ir toli, ir aukštai... Ir dabar va merkias akys, žemai svyra galva. Atsiremiu petys į petį prie vežiko. Ir jis arčiau prie manęs prisispau­ džia. Ir jo galva nusvirusi ant krūtinės. Arklys pats lekia. 235

Numano turbūt, kur reikia mudu nuvežti. Lekia vis lygiai, vienodai. Kartais suprunkščia, pakrato galvą, nupurto van­ denį nuo karčių, tai indomiai pakarpo ausimis į šalį. Beržai palei vieškelį stovi apsunkę, žemai nusilenkę savo šakomis. Miega ir jie. Ir nubusti nesinori tokį rytą... Pajaučiau, kad jau nebetoli Pelėdiškis. Ir miegas išsisklai­ dė, pragiedrėjo akyse. Arčiau vis, arčiau... Va tuoj ir išsiners pažįstami klevai, atsistos tarp medžių želmuo brangaus stogo. Ant jo pasirodys du kaminu: vienas raudonas, truputį pakrypęs, kitas baltas ir status. Geltonas kelias atbėga priešais. Neša vis labiau pažįsta­ mus reginius. Širdis nerimti pradeda. Jaučiu, kaip kraujas skruostuose kaista. Išvažiuosiva ant to va kalnelio, aplenksiva nedidelį miš­ kelį; tenai stovės senas, pakrypęs kryžius; paskum dar aukš­ tėliau pasikelsiva, ir aš pamatysiu, kaip nusirango greitas takas į pakalnę, į Širvintą, kaip pasislepia jis, perbėgęs liep­ tą, anapus upės, Pelėdiškyj. Įvažiavova pirmąjį kalnelį, keliavos į antrąjį. Jau, jau... Matau jau, kaip auga prieš mane klevų viršū­ nės. Šit ten išsinėrė garnalizdis guoboje. Nebuvo jo seniau. Šit ir garnys stovi. Rodos, besikutenąs snapu. Matyti jau ir stogas, abudu kaminu... Nenusėdžiu! - Čia sustok!

236

- Kodėl čia? - stebisi žmogutis. - Nuvešiu į pat vietą. - Kur ten sukti lig pačiam miesteliui, toli... - neturiu nė laiko jam plačiau paaiškinti. Iššokau iš vežėčių ir lekiu. - Ponas lazdelę palikai! - rėkia jis man paskui. Grįžtu, stveriu, ir vėl atgalion. Dar greičiau. Rugiai šlapi, sugulę. Styri tik retas, aukštai išsikėlęs. Tary­ tum sergėja ką. Leki šalip, o jis ir brūkšt per veidą. Perbėgęs lieptą, einu iš tyko. Vos vos slenku į kalną. Žiū­ rinėju į langus, tai į tvorą. Kodėl aš dabar nesiskubinu?.. X

- Ilgai gi ir neatvažiavai, - iškalba man, sustikęs priemenė­ je, Palekampis, Julijos svainis. Tai aišku, jog manęs laukta. Labai laukta. Sustiko ir sesuo jos. - Mes laukėm tamstos trečiadienyj atvažiuojant. Manėm, jau visai neatvažiuosiąs. Teisinuos kaip įmanydamas, kad negalėjau niekaip. - Reikėjo viską mesti ir atvažiuoti. - Ir būčiau metęs, bet kad neišpuolė. Turėjau užtrukti: visokie suvažiavimai, konferencija. Juk nepasakysi jiems, kodėl iš tiesų taip ilgai nevažiavau. Dėl visuomeninių reikalų ne tik trečiadienį, bet net ir pir­ madienį galėjau čia būti. Visi visuomeniniai reikalai aną sa­ vaitę paliko Vilnių. 237

Jvedė mane grinčion. Jis atsiprašęs sėdo barzdos skusties, o ji vėl kažin kur išėjo. Bet kodėl Julijos niekur nesimato? Gal jau išvažiavus?.. Tur­ būt! Beskuo jiedu bara, kamanksčiau nevažiavau. Pavėlavau!.. Ant skobnio stovi rinkinys gėlių, priskintas perpus su žo­ le. Dailiai suderintas. Kampe, ant skobnelio ties veidrodžiu, kitas, dar gražesnis. Jame vis daugiausiai mėlynos gėlės. Tai Julijos mylima varsa. Rugigėlės, varpeliai, neužmiršuolytės. Tarp jų, aukštai pasistiebusios, didelės baltos ramunės. Taip pat jos varsa. Balta ir mėlyna. Priskynė gėlių, pastatė ir išvažiavo... Kažin, kur ji dabar?.. Pyksta ant manęs. Daugiau niekuo­ met nebetikės. Ir pamanys dar, jog nevažiavau iš Vilniaus dėl to, kad nebemyliu jos. „Dėl kitos liko...“ - galvos nabagutė. Kad ji žinotų, kaip aš norėjau greičiau atvažiuoti! Kad būč įmanęs, atskridęs būčiau... - Tai nusiprausti tamstai, - atnešė Palekampienė didelį bliūdą vandens. Pakabino ant kėdės atlošos naują, tik ką išvyniotą rankšluostį, padėjo skaistaus, raudono muilo. Ir muilas vos vos išsinėręs iš krabelės. Mat kaip jie dėl manęs taiko, o aš negalėjau dėl jų pa­ siskubinti... Nusiprausiau, net lengviau pasidarė; akyse prašvito. Reikia gi ir pasišukuoti. „E, brol, tu gi visai suliesęs! Vien kaulai bestyrį ir akys bežibą. Negerai!“ - pasisakau kiek nusiminęs. Man rodėsi, kad aš ne taip jau liesas. Lyg ir neatsitakėjau Vilniuj. 238

Kam man veidrodis! Susišukuosiu ir be jo. O kad suliesė­ jęs, tai žmonės turi žinoti dėl ko: kvotimai... ir stoka aukso. Nekreips gi Julija domos būtinai į mano veidą. Sako, būk moteriškėms labiau vyrų protas patinkąs neg gražūs veidai. Aš dar, rodos, lyg ir turiu kiek proto... Niekai! Vasara, gamta - atsigausiu. Kam aš tyliu? Žmogus sėdi ir skuta barzdą, o aš jam nieko nesakau. Bloga dar pamanys. - Tamstos skustuvas nieko neima, - sakau jam, stengda­ mos atjausti visą sunkenybę tokio darbo. - Kad jį kur bala! - pašoka Palekampis jau kelintą kartą ir ima smarkiai, piktai leisti skustuvą į diržą. Suleis, nukirs tris plaukus, ir vėl tasai nebeima. Tegul. Kur čia dabar bešnekėsi. Jis dirba. O man ir nesi­ nori. Juk nežinia, kur Julija, kur brangioji!.. Ir paklausti bijau, ar ji tebėra. Verčiau nieko nežinoti. Imu vaikščioti išilgai kambario. Žengiu kietai, lyg mano kojas prie aslos trauktų; nežiūriu niekur. Anapus sienos kosterėjo kas. Palengva, iš tykėlio. Ir dar kartą. Julija kosėja, jos balselis! Tai mano svajonės, mano meilė kosėja. Nebepamenu, kas pirmai ir buvo, apie ką galvojau. Vienu matu tapau kitas žmogus. Vos vos susilaikiau, kad nešūkterti jai. Bet tegul, juk išeis ji. Pakentėsiu truputį. Klausiu dabar Palekampio, ar geras šiemet derlius, kaip auga bulvės, ar tuoj šienaus pievas. Nespėja žmogus nė at­ sakinėti. Kitą klausimą aš ir pats atsakau. 239

Iš kur ir imas man tiek žodžių? Julija vėl sukosėjo. Kas jai, nabagutei? Gal nušalo? Gal serga?.. Atidžiau įsiklausiau. Kaip gydytojas tėmiju jos kosulį. Ne, neserga. Taip tik kosėja. Palekampis galop nusiskutę ir išėjo. Likau vienas. Ne, ne vienas - anapus durų Julija. Kur kas būtų geriau be durų. Bereikalingai žmonių pramanytos. Nebužilgo tenai sukrapštėjo. Lyg kas atsargiai patraukė ką iš kelio. Paskum pasigirdo tylūs, lengvučiai žengsniai. Parėjo iš vieno daikto kitan ir prisiartino prie durų. Sugirgždėjo durys, ir atsistojo ant slenksčio ji! Aukšta, gra­ ži. Mėlyna, be jokių pagražinimų bliuzyte, juodu sijonu. Vis­ kas paprasta ir taip jai tinka! Tarytum nuo jos tie rūbai gra­ žūs, o ne ji nuo tų rūbų. Tamsiai geltoni plaukai, lygiai ir dailiai sušukuoti. Pers­ kirti ant dešiniojo šono. Veideliai linksmus, šypsosi, bet akyse lyg koksai liūdesys glūdi. - Sveikas, Karoli! - pirmas žodis suskambėjo maloniai, o jau antras nebe taip. Paveržė jį kas, surėmė. Nelauktas, pa­ slėptas ten viduje. Pasisveikindama lyg atidavė man savo ranką, o paskum krūpterėjo ir ištraukė. - Aš kad kiek jau būčiau išvažiavus. Ketvirtadienį buvo pas mus nuo Paberžės svečiai ir norėjo mane pasiimti. Labai kvietė, - nuėjo prie kito skobnio ir sustojo ties juo. - Gerai, kad nevažiavai, - norėčiau prieiti arčiau, bet lyg prilaikė mane kas. 240

- O jei būčiau išvažiavusi? - gražiai akutėm pažvelgė. Nu­ švito jos valandėlei. - Blogai būtum padarius. Aš būčiau pykęs. - Vis viena... - nuleido galvelę. Rado ant skobnio iš kaž­ kur liepos šakutę ir vadžiojo jąja po staltiesę. Daugiau nieko nešnekėjova. Tuoj pakvietė pusryčių. Be­ valgydami šnekėjomės visi drauge apie pašalinius dalykus, apie viską. Mudu tik žvilgsniais susitikdavova. Jos akys lyg klausė ko, lyg atspėti ką stengės iš mano akių. Kodėl jos akys šiandien tokios? Ir geros, be galo geros, ir drauge lyg ieško ko, giliai nori įžvelgti. Aš juk nieku nekaltas. O vis tik tarytum mažas debesėlis saulėtą dieną ant žemės šešėlį patiesė. Patiesė, ir nyku nuo jo. Pradėjom visi bažnyčion ruoštis. - Aš neisiu, - nustoja besiruošusi Julija. Stato skėtį kam­ pan, nusiima skrybėlę. - Kodėl? - klausia sesuo. - Lietus lyja. - Menkas tai lietus, - aš pasakiau. Noriu drauge nueiti su ja bažnyčion. Malonu bus prie šventos tylos, prie vargonų ūžimo. - Dar smarkiau pradės, - nusigrįžta. - Tai ir aš neisiu, - atsilieka ir sesuo. - Tat, tešildo bobos krosnį. Eisiva mudu, - paima mane už alkūnės Palekampis. O ir aš norėčiau likti. Iš tiesų: lietus, šlapia. Bet dar bandau kalbinti Juliją, kad eitų. - Neisiu, Karoli. Rasa bus didelė per pievas eiti. 241

- Aš pernešiu, kur bus rasa. - Ne, verčiau liksiu. O marai, ir lietus pradėjo labiau lyti. - Tai aš arklį pakinkysiu, - padeda man ir Palekampis. - Kur čionai pusei varsto, nenoriu. Palekampis jau išėjo ir laukia manęs priemenėje. Aš nežinau, ką daryti: ar eiti, ar neiti, ar vis stovėti tam pačiam daikte. Julija greitai išbėgo prie jo ir, nusivedus kiek toliau, ėmė kažką į ausį šnabždėti. Paskum: - Tik žiūrėk, neužmiršk: gausi nuo manęs! - Balsas toks linksmas. Visai kitoks, neg su manim šneka. Man topterėjo širdin. Lyg kas indeginta geležimi palytė­ jo. Skaudžiai įsmigo. Įsisukiau burkon ir nė nežvilgterėjęs niekur išėjau iš sek­ lyčios... XI

Nuėjova jau po mišių. Žvakes gesė. Ir gerai, kad taip vėlai... Vienok Pelėdiškin negrįžau. Patraukė atlankyti kleboniją, pamatyti, kaip gyvena senas juokdarys klebonas, kaip atro­ do mano mokinė Zosytė. Pirmai nė pamanęs buvau apie tat, bet dabar kitaip vėjas papūtė. Žinau, nenori Julija, kad čia lankyčiaus, bet dabar... Dažnai prikaišiodavo man tą kle­ boniją, visaip juokdavos iš Zosės, iš jos augumo. Klebonas sutiko be galo maloniai; nusišypsojęs visu veidu ir plačiai iškėtęs rankas. 242

- A-a! Bariūnietis? Ar iš žemės išdygai? Pro juokus išklausinėjęs, kaip sekasi, ar gerai dar plaka pulsas, įvedė salionan, pas svečius. - Pas mane reikalų, reikalų šiandien! Ir gyvųjų, ir miru­ siųjų, ir net tų, kur žada gimti. Paskum pasipasakosiva... nušlubčiavo, keldamas sutona vėją, savo kanceliarijon, prie parapijiečių. Salione vis tie patys svečiai, kurie ir prieš keletą metų lan­ kydavos po sumos. Dvi dvarininki, ne visai bejauni, ir viena galutinai jau pasenusi senmergė, panna Paulina. Netolimais sėdi ir amžinas vikaras, kunigas Palekampis. Sėdi giliai įsigūžęs kėdėn ir atidžiai įsiklausęs viešnių šnekos. Tik kruti­ na nykščiais sunertų rankų ir kartais kilnoja dideles, tary­ tum iš viršaus įsegtas akis prie lubų. Ant galvos jam langų rėmai kaip veidrodyj atsispindi. Nose lyg pas varną; smai­ las pabarzdys, toli atsikišęs. Ir jame doma. Klebonas, godo­ damas jo ilgą vikaravimą, netrukdo jam šventadieniais pa­ būti tarp linksmų viešnių. Klausos, prisėdus prie dvarininkių, nukreipusi galvą šo­ nu, ir klebono giminaitė Uršulė. Nusibosta gi jai visą savai­ tę be svetimų žmonių. O ir viso gyvenimo, kurio ji inėjusi arti ketvirtos dešimties, nelabai indomaus būta. Vis klebo­ nija, klebono ūkis, klebonas. Veidą išraižė nuobodis, akis nugesė nykios naktys. Galop ir liga prisikabino. Zosytės nesimato. Turbūt daboja pietų ruošos. Panna Paulina pasakoja savo sapną. Sapnavusi ji, kad ties Jetonių dvaru, artimoj jos kaimynystėj, kur yra jaunuolė, pa­ sirengusi tekėti, skraidęs virš namų begalai didelis vanagas. 243

Skraidęs, sukinėjęsis; tai aukščiau kilęs, tai žemyn puolęs. Galop griuvęs kaip akmuo ant stogo, įsikibęs į jį nagais ir pakėlęs... Kas toliau buvę, ji jau nebepamena. Baltaplaukė ponia, pilku sijonu ir mėlyna skrybėle, lig šiolei susimąsčiusiai įsirėmusi alkūne skobnelio, aiškina tą sapną: - Tuose namuose būtinai būsią vestuvės. Ar ves kas, ar tekės. Aš taip pat prieš savo tekėsį sapnavau lyg ką pana­ šaus. Tik tenai skraidęs net žirgas, kuris spyręs mūsų namų sienon ir išvertęs ją. Dar nuodugniau aiškina tą sapną antroji, riebi riebi po­ nia. Raiškian pavyzdin ji prisimena dar apie dešimtį kitų sapnų. Aiškina intikinančiai, visai rimtai. Pasisako ji iš tie­ sų tikinti sapnams. Pažinusi net vieną gydytoją, kuris jiems tikėjęs. Panna Paulina varto savo akis tai prie vienos, tai prie ki­ tos dvarininkių. Gurklys jos nukabęs, susiraukšlėjęs. Baisu į jį žiūrėti, kaip jis kruta. Ir rodos, kad ji ne į moteriškę, ne į žmogų panaši, o į krokodilą. Visi jos kaimynai, labiausiai sodiečiai, dėl jos nuožmumo vilku vadina. Vikaras mandagiai juokauja, stengiasi parodyti, jog netiki sapnams, vienok aiškiai norėtų, kad šitas sapnas išsipildytų. Kliūtų tuomet ir jam dvejetas dešimčių. Turtingas Jetonių dvaras. Man nuobodu ir baisiai nuostabu, kaip žmonės moka šne­ kėti apie tokiuos daiktus. Vengiu, kad ir manęs neintrauktų šiton šnekon. Laukiu progos, kad tik kaip nors išsprūdus pro duris. Niekaip nepasitaiko. Įmanyčiau, nematomu pa­ sidaryčiau ir išbėgčiau. 244

Štai gyvena žmonės sodžiuj, apsupti gamtos, ir tokia bė­ dina jų dvasia, toks palšas jųjų ūpas. Nejaugi negali būti kitaip? Argi negalėtų jie trykšti gyvybe?.. Ponios turtingos, o tamsios ir neturiningos. Nei proto, nei skonio. O ir jos pasaulyj užima vietą. Kokių galų aš čia atėjau!.. Atvažiavo koks naujas svečias, dar man nepažįstamas. Apyplikis ir su skardžiu juoku poniuks. Jam įeinant pro vie­ nas duris, aš palengva išsitraukiau pro kitas. Pasitaikė pro­ ga: sveikinties su juo tuomet visi sustojo. - Kur bekiūtini taip greitai? - pastojo man kelią išeinąs iš savo kanceliarijos klebonas. - Mišparų, - paaiškinu. - Neužmiršk, kad šiandien pietuoji pas mus. - Ačiū, pasistengsiu. Didžiai turbūt nusistebėjo, iš kur tas maldingumas taip ūmai pas mane atsiradęs. Reikia Palekampiukams saldainių nupirkti, ar ko? Juk gal ir nei šio, nei to be nieko? Nors ir pinigų pas mane nekiek. Ką jau bedarysi! Lendu, perbridęs purvyną, aplūžusion sankrovon popie­ rių užklijuotomis durimis vietoj stiklų ir liepiu duoti pusę svaro „kuo geriausių“. Dvejetas auksinų ne per dideli pini­ gai, o dviem Palekampiukams pusės svaro pakaks. Rūpestingai dedu saldainius kešenėn, kad nesutirptų nuo lietaus, ir išilgai kelio link Pelėdiškio! Tenai Julija, likus namie...

245

XII

- Ar jau pasimeldei? - klausia Julija dailiai ir maloniai. Ta­ rytum laukė, kad taip greitai sugrįžčiau. Ir nudžiugo dabar. Apsirėdžius tais pačiais rūbais, kaip ir rytą. Prie krūtinės prisisegusi našlaitę su stikline akute vietoj deimantinės. Nu­ pirkau jai, kuomet buvova pažiūrėtų Vilniaus metinės mu­ gės. Nebrangiai mokėta. Net pirklys nematė naudos me­ luoti, jog tai ne stiklinė akutė, o deimantinė. Vienok tinka Julijai ta našlaitė. Grinčioj nieko daugiau nėra. Sėdava artimai kitas kito ir šnekava. Rodos, jog ir lietus nebelyja ore, ir kampai grin­ čioj nebeapniukę, netamsūs. Visur nušvito, pralinksmėjo. Pasisakau ir klebonijoj buvęs. Juokiuos dėl viso, ką esu ten matęs ir ką girdėjęs. Linksmai nerias valanda paskui valandą. Vis pasakoju, juo­ kauju. Juokias ir ji. Matau, kaip kiekvienas žodis, lūpų šypterėjimas, akies žvilgsnis jungia mudu, į viena riša. Mudvie­ jų sieloje auga skardi ir galinga daina. Pakils ji virš debesų, aukščiau žvaigždžių tolimųjų. Mudviejų gyvenimas - bus vienas gyvenimas; amžinas, begalinis. Duos jis gyvybės nau­ jiems pasauliams, kitoms sieloms... Va jos rankutė, balta, graži, švelni, nejuntama, mano ran­ koj. Glostau ją, myluoju. Julija neatima jos. Tarytum visai man būtų atsidavusi. Nebėr daugiau nė abejonių, nieko. Toli jos nuvaikytos. Jų ir nebuvo. Susimąsčiau dėl savo laimės. Matau, ji artima, ji čia. Ir gera dėl jos mąstyti. 246

Kiek mudu padarysiva abu! Koks aš būsiu stiprus ir kiek rašysiu daug. Giliai įsieksiu paslaptysna, daug nežinomo pa­ žinsiu. Jaučiu visa siela, visa dvasia, kad gražus gyvenimas. Vis­ kas, kas jame yra, gyva man, išnašu; vienumos himną tve­ ria. Ir aš - jo kupina dalelė. Suspausčiau, regis, viską; vienan glėbin apimčiau. Pakeliu akis, Julija žiūri į mane. Gal jau seniai taip žiūri? Ir žvilgsnis staiga toks, kaip ir rytą. Patirti, pasiekti lyg ko norįs. Bailus koks ir neramus. Pabaigta šneka. Nebėra žodžių. Išbėgiojo, išsislapstė jie. - Matai, kiek daug aš tau pripasakojau, pasakyk man da­ bar tu ką nors. Kaip šaldė žiema, kaip tirpo pavasarį snie­ gas, kaip pražydo pirmoji gėlelė pievoje. Tyli, nieko nesako. Ar ją žodžiai mano sužavėjo, ar ji savyj ką slepia. - Apsakyk, Julyt. - Ne. Taip nesinori šiandien nieko šnekėti... - Kodėl? - Nežinau. Ir, lyg norėdama savyje ką paslėpti, neparodyti, kad aš pamatyčiau, ūmai atsimainė visa. Nepastebimai. Lyg iš tie­ sų ją kas kitokią padarė. - O atameni, Karoli, mudviejų žaislą per vestuves? Kaip juokinga tuomet buvo! - Kokį? - grįžtu visa doma tuosna laikuosna, kuomet ji vis buvo atvirai linksma, kuomet niekas nuo gilumos ne­ drumstė to ūpo. Kodėl dabar kitaip?.. - Kokį? - pakartoju, 247

besistengdamas prisiminti. Noriu, kad tik linksma tarp mu­ dviejų būtų, kad gyvybė trykštų, kad joks krislelis j mudvie­ jų tarpą neįsiveržtų. O vis tik yra kas... - Išrauk lapelį iš bloknoto. - Išroviau. - Rašyk kokį nors klausimą ir palenk jį. - Pamenu, pamenu! - tarytum grįžta prie manęs nutrūkęs linksmumas. - Aš palenksiu, tu nežinodama rašysi atsakymą? - Taigi, taigi! - Tebūna. Ilgai negalvojęs, rašau klausimą: „Kas būtų, jeigu kas mė­ nulį pavogtų?“ Julija stojas, eina užpakalin ir per mano petį nori pamatyti. - Negalima! - sučiupau ranką. - Parašei jau? -Jau. Duodu palenkęs ir kelis kartus nagu pabraukęs, kad neat­ silenktų. Ji atsisėda ir ilgai galvoja. Tai į mane žvilgters, tai nematom lapelį stengias atlenkti. Aš neleidžiu, laikau ranką. Vėl ją glos­ tau, vėl myluoju. Gera, graži rankutė. Liauna kaip lydeka. Ne­ mačius didelio vargo, neprityrus vėjo ir kaitros... Graži ranku­ tė. Ir kažin, ką aš padaryčiau, jei kitas taip ją paglostytų?.. Julija vis nerašo, vis dar galvoja. - Kas tenai parašyta, duok pažiūrėti. - Negalima, neduosiu. - Kad aš nežinau, ką atsakyti? - Pataikyk! 248

Dar pagalvojusi truputį, pažiūrėjusi šonan, sako: - Aš rašysiu teisybę, - ir greitai parašė. Atlenkė, patikrino keletą kartų, ar nesimato. „Kas žmogų ir persekioja, ir gelbėja drauge?“- antras ma­ no klausimas. Dabar tuojau atsako. Išrašę visą lapelį klausimais-atsakymais, imam skaityti. - Aš neduosiu savo! - suglemžė Julija lapelį saujon. - Duok. Juk vis viena, ką parašei. - Tu nepyksi?.. Ne, nerodysiu! Sudraskysiu! Apskabinau ją ir pamažu, atsargiai išspaudžiau iš rankos. - Tai jau skaityk. Bet abu žiūrėsiva. Perskaitęs balsiai savo pirmąjį klausimą, skaitau jos atsa­ kymą: „Mylėjau, dabar gi ne.“ Šalta man vienu matu pasidarė. Ant akių lyg kas juodą skarą uždėjo. Rankų pirštai sugrubo visi. Surėmęs vienok krūtinę, skaitau toliau: „Man kitas patin­ ka.“ Trečias atsakymas: „Jo vardas Joniuks.“ - Dabar aš klausiu, - sako ji kitokiu, nupuolusiu balsu. O gal tik man rodos taip?.. Man rodos, kad jos balsas dre­ ba, virpa, neranda ko atsiremti. Kodėl? Gal tik rodos taip... Tarytum įsiveržė tarp žalių banguojančių laukų didelis le­ do kalnas. Jsiveržė ir atsistojo tarp jų. Atskyrė kitus nuo kitų, toli atbloškė. Sustingo viskas aplinkui, apmirė. Nustojo žado ir paukš­ čiai, išblyško gėlės. Vien šaltis skleidžiasi visur. Geležimi viską kausto. 249

Galva mano apsunko. Nebežiūriu į Juliją. Matau, kaip ir ji šonan kreipiasi. Slegia ir ją kas. Paėmusi lapelį rašo iš tykėlio, pamažu. Tarytum daboja, kad parašytos raidės neišspruktų. Mintį suspaudusi laiko. Nematova kitas kito. Aš rašau atsakymus greitai; vienu dviem žodžiais viską atsakau. Vėl skaitovą. Ir savo balsų negirdiva. Tik žodžiai diegia smagenysna, šaldo kraują. Man tik vieni jos klausimai giliai įsidėmi. Aš tik juos vie­ nus bematau. „Kuomet Tamsta vesi tą, kuri turi dvidešimts tūkstančių, mūro namus ir pati labai apšviesta?“ „Tamsta“ kaip ugnimi paliečia... „Ar jau seniai ją myli?“... „Kam mane vadini vardu, juk aš ne sužieduotinė Tamstos?“ Čia dar didesnėmis raidėmis tas žodis parašytas. Jis auga, kyla mano akyse. Tyliu, nė žodžio negaliu tarti. O norėčiau daug pasakyti, norėčiau viską jai paaiškinti, nugriauti tą melą! Ir iš kur tas melas?! Kas jį galėjo sugalvoti?.. Ir dar kartą skaitau tuos atsakymus. Tėmiju kiekvieną raidę, stengiuos įsitikinti, kad tikrai juos perskaitęs. Vis viena: „Ar jau seniai ją myli... kuomet vesi... dvidešimts tūkstančių...“ Tyliva. Kiekvienas sau, savin sugrįžęs. Atskirti mudviejų pasauliai. Ledo kalnas tarp mudviejų riogso.

250

XIII

Jau buvo pietūs, jau vakaras atėjo. Vis tebelyja. Per langų stiklus šliaužia kita paskui kitos didelės vandens kruopos. Tai priveja kita kitą, susiduria susilieja ir skubiai pasislepia rėmo krašte. Belieka vien jų siauri, iškraipyti ta­ kai. Besinarstą, besipainioją tarp savęs. Senais takais naujos kruopos rieda. Ir darko juos. Medžiai stovi šlapi, nutilę. Tik iš sunkumo, juos prislėgusio, svyruoja vienan, kitan šonan. Linkčioja viršūnėmis. Nusipurto kartais, norėdami nusikratyti to sunkumo. Tečiau neįstengia. Vis tebelinkčioja, tebesvyruoja... Iš anapus girių, iš anapus žemės krašto, ataslenka sušla­ pusi tamsa. Slenka tingiai, iš tykėlio, tečiau juodai viską den­ gia. Kur tik ji dirsters, ir aptemo, ir pranyko vienu matu. Va jau nebematyti stačių pakriaušių Širvintos; lyg nutirpo tamsoje raudoni bažnyčios bokštai. Susilygino su juoda tole besvyruoją palangėj medžiai. Atsistojo galop tamsa ir languose. Jsirėmė į juos ir įsižiuro plačiomis akimis vidun... Tik nesenai vėl mudu vienudu suJulija. Rengiausi vis daug, daug jai pasakyti: atverti visą savo širdį. Temato, kaip myli ją ta širdis; kaip kenčia, nerimsta dėl jos. Supras Julija tuomet mane. Ir džiaugsmu sužibės jos akys; balsas linksmiau, gražiau ims skambėti. Gal taip kaip kadaisiai. Bet sesuo jos, vos tik aš rengiuosi pratarti, ir įlenda durysna. Brenda per kambarį, dirsters į ją paslaptingai, ir ineina 251

kitan. Paskum grįžta; atidarius spintą, pastovi prie jos, tarp rūbų pagraibo, lyg paklauso ko ir vėl išeina. Ne, reikia kuo greičiau nuversti ledo kalną, tuojau nutir­ pinti jo sniegą! -Juk tu žinai, Julija, kaip aš tave myliu! - arčiau prie jos pasišliniu ir stengiuos įžvelgti akysna. Bet ji žemai lenkia galvą. - Žinai, kuo man esi: esi žvaigžde keliarode mano gyvenime. Kiekvienas mano žygis, mažiausias darbas inkvėptas tavo meilės. Kas tik yra gera mano atlikta, tai ne mano vieno darbas: abu dirbova, drauge vykinova kiekvie­ ną žengsnį... Ir niekas neingalės pastoti kelio mudviejų lai­ mei. Visur būsiva abu, viena siela gyvensiva... - Svečiai ateina, - atkelia ji galvą į tamsų langą. - A... svečiai, - lyg nuo aukšto pastumtas, atsiliepiau, su­ dejavau. - Dabar linksmiau bus, - nušvinta ji. - Taigi, bus... - atsistoju sustikti svečių. Stoviu, laukiu. Ranka mano atkišta: sustiks juos. Turėsiu nusidžiaugti, nes linksmiau bus. Barška, brazda priemenėje - durų neranda. - Reikia jiems pašviesti, - nekantruoja Julija. Sugraibau degtukus ir uždegu lempą. Tepašviečia, nes dar kuris galvą susitrenks į sieną. Laimingai visi ingriūva, nes šviesu. Šviesu ir priemenėje, ir grinčion kelias šviesus. Tai svečiai, Palekampio kviesti, o Julijos laukti. Dėl jų taip grasė ji svainiui rytą. Bet svainis geras, nepamiršo. Maloniai visus pasveikinu, kietai paspaudžiu ranką. 252

Drauge su Julija kviečiu sėsties. Rūpinavas, kad nenutirptų svečiams kojos ilgai bestovint. Susėdo. Du blizgančiomis geltonvario sagomis. Stropiai sagos įšveistos. Žinojo einą pas gražuolę. Tai techniku Vilniaus mokyklos. Abudu broliu. Pažįstu juo­ du. Žymiu tuo, kad turi apvalainą veidą, niekuomet nesu­ purvina čebatų, neduoda dulkei nutūpti ant švarko ir stro­ piai, rūpestingai šveičia sagas. Aš tuo neįstengiu pasižymėti. O būtų gerai, jei būčiau pro­ tingas ir nešiočiau formą, jei galėčiau šiandien atrodyti ge­ riau neg juodu. Su jiedviais atėjo ir jų tėvai. Kas gi čia, netoli: tik anapus Širvintos, ant kalnelio palei vieškelį; nebaisus nė lietus. Ma­ lonu gi turėti tokiudu sūnus ir ne sarmata paskui jų nusekti svečiuosna. Atsivedė ir dukterį. Laibą, aukštą, dar jaunutę ir laibais aukštais čebatėliais. Nauji čebatėliai, inblizginti. Ilgai šukuo­ ta, dideliu mėlynu kaspinu prie plaukų. Gimnazistės for­ moje, nors mokinas siūti mieste. Turi teisę: broliai formą nešioja. Priedo nabagą žemažiūrį - šlektuką iš skynimų. Nieko, galės būti dukteriai jaunikiu, kol neatsiras geresnio. Ratu susėdę svečiai laukia, kad juos linksmintų. Sėdi tiesiai, ran­ kas ant kelių sudėję. Daug į mane žiūri. Tegul, gal aš indomus. Žiūriu ir aš į juos. Ir į visus drauge, ir į kiekvieną sky­ rium. Indomūs ir jie. Man va šitas vyresnis technikas labai indomus, nors jis į mane mažai žiūri. Jis žiūri į Juliją, o aš į jį. Julijos nė nema­ 253

tau. Ji sėdi priešais manęs. Tiesiai priešais. Tik tarp mudvie­ jų stovi didelis, gražus gėlių rinkinys. Ir į ką jos akys nukreip­ tos, man nežinia - nerodo gėlių rinkinys. Taigi... Jai patinka kitas... Joniuks... Šitas technikas - Jo­ nas Šėmis. Joniuks Šėmis... - Zagramy w pytanego!* - Unksmių balsu, žadančiu visus pralinksminti, o vieną gal labiau visų, pasiūlė Julija. - Zagramy, bardzo proszę**, - pirmą kartą nusišypsojo jisai. Ir kupinu vilties žvilgsniu siekia tenai, ko aš anapus gėlių rinkinio nematau. Jisai mato. Visi sutinka. Ir ratas ankščiau apie skobnį susispaudžia. Tik seniai atsilieka. Jie dabos, kaip jaunimas žaidžia. - Panų zaczynač, proszę***, - iškišę Julija iš anapus gėlių vieną akį į mane. Lenkų kalba išreiškia mūsų mintį. Ir ji dar labiau man da­ bar ausyse rėžia. Atidengęs vieną kortą nuo skobnio, užuot klausęs, sakau: - Aš tyliu. - Ne, reikia klausti, - spiria ji mane ir vis žvilgčioja į Šėmį. - Aš tyliu. Tepradeda kitas. - Tamsta turi pradėti. - Atiduodu savo teisę gerbiamam Jonui. - Tai ką čia ir žaisti! - supyko jinai. Nematau, bet balsas toks. * Pažaiskime klausimais! (lenk.). Labai prašau, pažaiskime (lenk.). *** Pone, prašom pradėti (lenk.). **

254

Nesakau daugiau nieko, tik atsigręžiu šonan. Be manęs jiems bus gerai. Dar linksmiau. Eina žaislas. Visi juokias; net nusikvatoja kartais. Išpuo­ la man korta, atsakau ir aš. Bet nauja nieko nesugalvoju, vis tik sena. O juk žino Julija, kad tik aš galiu visą gyvumą inkvėpti tam žaislui. Niekas greitu žodžiu neįstengia man prilygti. Neilgai deltog žaidžia. Atsibosta visiems greitai. Bando kitus žaislus, bet aš taip sukuos, kaip ir kiti. Einam rūtų darželio, gaudom putpelę, mušam puodą, o ji nė karto manęs neišrinks. Vis Joną Šėmį. Kaip jam gerai! Tik raudonuoja visas. Juk Julija Gervinaitė, šitokia gražuo­ lė, jį sau pasirenka! - Retkarčiais kitą kokį, tik ne mane. Nebežiūriu gi ir aš jos. Pirmai imdavau sau, kas pakliuvo: ir senį Šėmį, ir Palekampienę, ir mažą Palekampiuką. - Rei­ kėjo ir senius su vaikais intraukti, kad gyviau būtų. Julija ilgai juos iš kampo traukė. - Nelenkiau nė ilgaausio ir že­ mažiūrio Šėmių svečio. Bet dabar va jau kelintas kartas, kaip renkuosi vien Šėmytę. Ji pirmai, nabagė, visai buvo nuošali. Jos žemažiūris jos neįžiūrėjo, o ir dabar nemato. Ziūriuos, kaip tik pasitaikys, ir ji mane renka. Greta atsi­ stojus, ir šnekinti nedrąsiai pradeda. Reikia gi jaunai mer­ gaitei šnekinti berniokus. Šneku, kiek galiu, su ja linksmai ir artimai. Julija kartą, paskum kitą man nematom į mane dirsterėjo. Aš rodau, kad nepastebiu. Deltog kaip laukiu to žvilgsnio! Išpirkinėjam fantas. Julijai teko kavą nešioti. Ji išsirinko mane! Mane! Tarytum viskas vienu matu kitaip atsimainė. 255

Jau paskum, kur tik kas, aš ir prie Julijos. Bet ji vėl manęs nebežiūri. Ir tik nusišypso niekingai, kada ją kviečiu poron. Vėl renka sau Joną Šėmį. Žvalgos abu dailiai, nuoširdžiai kušta tarp savęs. Gal manimi tyčiojas?!. Jam kur nusigrįžus, ji ilgu žvilgsniu, akių neatitraukdama, žiūrisi į jį. Gėrisi neatsigėrėdama jo tamsiais plaukais, sočiu veidu. Paskum išblizgintomis sagomis, visa forma. Man mainosi akyse. Matau, grinčioj pasidaro palša, tuš­ čia. Tuštuma prarenta, ir aiškiai mano akyse atsistoja ji ša­ lip, gretimai jis. Rodo abudu į mane ir šypsos. Galop ankšta eilė kito paskui kito nustojusių žmonių. Krypsta ta eilė vienan, kitan šonan. Linguoja, supasi, manimi kvatojas. Susidraiko viskas, ištirpsta, ir aš vėl matau, kaip grinčioj žaidžiama; aiškiai girdžiu šneką visų. Šėmis su Palekampiu, kits kitan nulinkę, rimtai besišneką. Gal pasakoja Šėmis, kaip gydė jis vakar atvestą kumelę; prisimena, kaip gydęs arklius kareivijoj, o Palekampis turbūt skundžiasi, kad dabar begalai esą sunku dėl bernų. Vieną dieną juos pasamdai, kitą dieną pabėga. Palekampienė Šėmienei irgi dėl ko tai dejuo­ ja. Turbūt dėl to, kad vyras baisiai geriąs, kad visai nedabojąs ūkės. Mažai ką bepadedąs ir kunigas Palekampis, kuris kas dieną ateina apsidairytų ir brolio pabartų. Mažesnis Palekampiuks miega, užuskobnėj kampan įlin­ dęs. Meiliai apsiskabino kėdės atlošą ir užmigo. Šėmių svečias, arti prie akių prisikišęs, žiūri į savo nagus. Jie ilgi ir užsmailinti. Šėmytė niekur nežiūri ir sėdi tiesiai, nors sunku, matyt, 256

jai taip nusėdėti. Gailisi turbūt, kodėl ji ne mažesnė: užmig­ tų kur kampelyj kaip Palekampiuks, ir nebebūtų nuobodu. Saldžiai miegotų, stipriai apsiskabintų kėdę. Tik Šerniukai su Julija linksmai teisia savo fantas. Daug ginčijasi, kad smarkiau nuteisus; juokauja. O aš?.. Ineina tarnaitė, nedidelė piemenytė vietoj tarnaitės, ir su­ stoja prie durų. Palekampienė tuojau pajuto jos atėjimą ir suprato, kame reikalas. Tai svečius pavaišins. Gera turėti svečius, malonu juos vai­ šinti. Ir Palekampienė parodys, jog vaišins ji iš širdies. Viso ko prikraus ant skobnio, dengto balta serveta. Dar ir kar­ čiosios įpils karafkon; apstatys ją mažutėms čerkelėmis. Ar­ ti durų paruoš krepšį su dešimčia bonkų alaus. Alus gal pabargintas bus. Nes vos šiemet jie atgavo Pelėdiškį. Pirko jį penkių valakų, su dviem tūkstančiais savų pi­ nigų. „Kunigas brolis ir kunigas svainis išmokėsią skolas/4 O paskum buvo taip, kad po dvejų metų turėjo išsikraustyti iš Pelėdiškio. Bet va šiemet vėl sugraibė iš kur kelis tūkstan­ čius ir grįžo atgalion. - „Kunigas Palekampis arti dabar: jis ir padės, ir padabos.“ Tai šiemet arčiau jis atsikėlė; paaukš­ tinimą gavęs... Kviečia vakarienės. Pirmai sėdasi moterys. Atsisėdo ir Julija su Šėmyte. - Kas prie mudviejų? - sušuko į visus bestovinčius vyrus Julija. Ne, aš nesėsiu. Tesėda jis. Jis ir atsisėdo. Bet kas buvo man? Kodėl aš nesėdau!.. 257

Geriam, valgom. Geriu ir aš. Taip, kaip ir visi. Paimu duo­ nos, atsargiai ją pasitepu sviestu, paskum, per kelintą lėkš­ tę, aukštai iškėlęs ranką ir apsiginklavęs šakėmis, siekiu deš­ ros. Dedu ją ant savo lėkštelės ir po truputėlį, siaurai atsip­ jaudamas, neskubiai valgau. Palekampis su pačia nesiliauna visų raginę. Gerai, kai ra­ gina: ne tiek besuvalgysi. Kad neturiu į ką žiūrėti, tai žiūriu savo stiklan. Jis nuo krašto truputį įtrūkęs. Taip paužulniai, pačiu pakraščiu. O iš šitos va pusės prie jo kas juoda priskretę. Nedidelis juodumėlis, tačiau priskretęs. Lėkštelė raudonu rituliuku ant dugno ir mėlynais kraš­ tais. Stačia tokia. Nelabai daili. Kažin, pas Joną Šėmį ar toksai stiklas ir lėkštutė? A... lėkštutė balta, gražiai lenkta, pakraščiu auksinės gėly­ tės, o jų lapeliai tokie smulkūs, rausvus. Stiklas kampuotas, tekintas. Ir šaukščiukas, rodos, sidabrinis; nors pasidabruotas. Tai ji stiklus atanešė. Ji ir padalino. Taigi... - Meldžiu saldainių paimti, - Julija dabar saldainius dali­ na. Pirmiausiai jam pasiūlo, paskum jo motinai, tėvui, sese­ riai, broliui ir galop man... Nematau. Esu atidžiai įsižiuręs į lempą ir klausaus, kaip Palekampis su Šėmiu dėl ko tai pradėjo mandagiai barties. Ji pastatė, visus apdalinus, ir tik tuomet aš pamačiau, kad yra saldainiai. Paimu vieną galais pirštų. Atėjo ir alus nuo durų ant skobnio. Visi kalbesni pasidarė, nugėrę jo po gurkšnį. Jonas Šėmis pasakoja, kas pramanė gramofoną. Gerai 258

žino, kas jį pramanė. Įsiklausė ir jo tėvai. Juk protingas sū­ nus - jis žino, kas pramanė gramofoną. Pasakoja plačiai ir nuodugniai. Baigia tuo, kad dabar bai­ siai esą atpigę gramofonai: už penkiolika rublių kuo pui­ kiausi gali nusipirkti. - Mes pirksim, - sakosi Palekampienė. - Labai geras daik­ tas: ar prie svečio, ar ką. - Greitai jį kiekvienas ūkininkas turės, - prideda dar jis didžiai, išmanančiai. Paskum pradeda apie bevielį telegrafą. Dar indomiau jo klausoma. Bet žvilgterėja į mane ir klupsta. Kad ne aš, gal ir protingai apsakytų. - Valdžia yra paskyrusi po penkiasdešimts tūkstančių kiek­ vienam išradimui, - vienok drąsiai baigia tą žinią. Julija visa nušvito, įsižiuro jin. Juk ir jis pramanys ką nors. Būtinai! Ir dar gal po keletą naujienų per metus. Aš tai nieko negalėsiu pramanyti... Ne, kantriai lauksiu, ar jis sugalvos ką nors, ar ne. Lauk­ siu, ar pasiseks jam. O gal jis ir ryt ką nors sučiups?.. Va po arbatai išeis visi namon, ir vėl bus gerai... Iš tiesų eina. Aš dar jiems ir skėčius surasiu. Lietus lyja nesušlaps. - Tamstos dar likit, mes pažaisim: diena toli, o ir fantų liko nenuteistų, - susirūpinusi prašo Julija jaunimą pasilikti. Gi jie ir lieka! Va Jonas Šėmis ir sustojo prie durų, ir pasi­ rengė nežengti per slenkstį. Ji dar prašo. Padeda ir Palekampiai. 259

Seniai Šėmiai sutinka galop palikti savuosius; eina vieni. Išėjo... Ne, turiu ir aš dabar žaisti! Turiu juokties ir juokinti ki­ tus! Juk moku kartais! - Štai ką, žmonės, padarysim šitokį žaislą: reikia prikar­ pyti nedidelių lapelių ir išdalyti juos visus. Kiekvienas rašys ant to lapelio klausimą. Surinkę tuos klausimus sudėsim ke­ purėm Paskum kiekvienas trauks iš kepurės ir į klausimą rašys atsakymą. Galop, surinkę visus lapelius, balsiai perskaitysim. Bus baisiai juokinga. - Gerai, žaisim šitą žaislą, - visi sutinka. Aš jau raunu, draskau savo bloknotą. - Nereikia to žaislo. Baikime fantas išpirkinėti; jų dar daug yra. Baigsime, tuomet ir pramanysime ką nors nauja, - prie­ šinas Julija. Stengiuosi jai dailiai išaiškinti, jog fantas ir paskum rasi­ me, jog jau atsibodusios jos, vienok ji ir neklauso manęs. Nuėjo šonan. - Pirmai fantas išpirksime, - vėl visi sutinka. Te sau perka... Išėjau gretiman kambarin, anapus sienos, kur rytą buvo Julija, ir gulau lovon. Sunkiai nusvėrė galva. Tik dabar pa­ jaučiau ją skylančią, ūžiančią. Ausyse kurtu pasidarė, gerklę suveržė kas. Aišku, kad ji manęs nebemyli. Ir seniau gal nemylėjo... Man tik rodės... Ir aš tikėjaus, laukiau... Ne, negaliu galvoti. Nutrūko tat, kuo žmogus sprendžia, pasveria ir apmąsto. 260

Tarytum nuskendau kur. Vien juoda aplinkui. Nebejaučiu nei savęs, nei kas mane paliečia. Nebegirdžiu, kas dedas ten, anapus sienos. Viskas man prapuolė. Toli kur, toli nuriedė­ jo nuo manęs pasaulis. Nebegaliu... Turiu matyti, kaip jie ten žaidžia, turiu maty­ ti, kaip linksminas ji! Mano brangioji, saulė mano svajo­ nių... Turiu svarstyti, turiu galvoti. Reikia suprasti, kodėl čia taip pasidarė!.. Gal aš kuo kaltas?.. Stoviu tvirtai, o bijau, kad siena negriūtų ar kad aš nepaslysčiau... Štai nuteisė šiai fantai padainuoti. Ištraukė laikrodėlį: sunkiu variniu grandinėlių, papuoštu įvairių įvairiausiais brelokais: revolveriu, širdimi, sidabrine lopeta ir dar ka­ žin kuo neįmatomu. Aš stengiuosi visa pamatyti, kuo jis apkabinėtas. - Mano, - prisipažino Jonas Šėmis. - Tai padainuok tamsta, - rodo jam Julija laikrodėlį ir neduoda. - Kad kažin... kitaip permainykit, - priešinasi, o nori. - Kitaip jokiu būdu negalima, - gina savo teises teisėjai. Išėjo viduraslin, perbraukė ranka per krūtinę, paskum su­ sinėrė rankas, paleido jas, atsikosėjo giliai, patylėjo kiek kaip tikras artistas, užvertė akis aukštyn ir pradėjo. Dainuoja jausmingą, daug Vilniuj girdėtą dainelę. Apie seną liepą, apie mėnulį ir juodas akis. Dainuoja, dūsauja. Kilnoja krūtinę, bevyliai kečia ranko­ mis. Stengiasi dainuoti tenoru, o dainuoja visais keturiais 261

balsais. Matyti net, kaip Adomo obuolys jam gerklėj šoki­ nėja. Inkaito visas, įšilo. Dainuoja ilgai. Pabaigė! Gavo nuo Julijos brangų mokestį: ilgą žvilgsnį ir meilų, pilną įsitikėjimo nusišypsojimą. - Rodos, visai buvo suža­ vėta. O aš buvau manęs lig šiolei, kad tobulas jos skonis, kad moka ji nujausti grožę. Tiek daug šnekėdavos dėl jos. Kar­ tais rodės, kad ji net giliau už mane jaučia. Nustebindavo mane... Kas gi šiandien?.. - Sitai fantai padeklamuoti. - Mano, - prisipažįstu. - Bet aš nedeklamuosiu. Neturiu deklamatoriaus, apskritai artistų talento. Būkit geri, teisė­ jai, man kitu kuo pamainyti. Uždegčiau, rodos, visus savo ironija. Įmanyčiau, sunaikin­ čiau juos savo žodžiais! Ir Juliją, labiausiai dar... Juk ji šian­ dien tokia svetima kaip visi. Taip tolima man pasidarė... - Mainyti negalima, - pati pirmutinė atstoja Julija. Tai ir manęs nori paklausyti? Gal sulygintų, kuris ge­ riau patiks? Lenktynių nenoriu eiti. Dovanai atiduodu premiją. - Mes nemainysim, - pridėjo, lyg ko spiriami, ir teisėjai: Palekampis su jaunesniu Šerniuku. - Ačiū, kad mane ir taip paliuosuojat, - nusigręžiau ir šnekinu Šėmytę. Nieko neveikę, toliau varo. Julija gavo tiesti telegrafą. Ir ji sutiko, nesipriešino tokiam žaislui! 262

Žiūrėsiu gi, ką ims. Atsistojo ir sako: - Tiesiu tiesiu telegrafą. - Ko reikalauji? - Kirvio stulpams kirsti. - Kas bus kirviu? -Jonas. Jonas greitai prišoko. Elegančiai, kaip žmogus daug ma­ tęs, padavė jai ranką. Jis reikalauja stulpų, kiti vielos, ir galop Palekampienė kvie­ čia mane būti telegrafistu. Ji mane pakvietė... Va Julija paėmė degtuką, perlaužė jį pusiau, įsikando ir duoda iš savo lūpų Jonui Šėmiui. Tas nori visą degtuką su­ čiupti, toli jį nustverti, o ji neduoda, erzina vis. Prikiš galvą, jau duos, jis tik stvert, ji ir vėl vikriai galvą šonan nukreipia. Tai atsiloš, tai vienan, tai kitan šonan besigindama persvirs. Pabiro šukos, plaukai išsileido. Ji akimis žibterėja, nusišyp­ so, Jonas gaudo, neatstoja. Ir norisi man, kad jis nepagautų, ir nežinau, kodėl mano doma taip įtempta. Regis, nežiūriu, stengiuos nematyti, o matau. - Greičiau, kas jum! - skubina Palekampienė. - Telegra­ fas neina taip ilgai. - Lūpų telegrafas neskubina. Per minutę daro vos du co­ lius, - paaiškina Šėmio brolis. Jis nors jaunesnis, bet irgi technikas. Jau žino, kiek elektra nulekia per minutę. Julija arti prikišę degtuką, nusišypsojo, pakratė galva ir jau buvo norėjusi šonan pasikreipti, bet jis intempė visas 263

savo pajėgas, net sudrebėjo, ir sugavo. Pabučiavo balsiai ir smarkiai. Mačiau, kaip jo lūpos prisispaudė prie jos skais­ čių lūpų. Aiškiai mačiau... Ar aš seniai čia stoviu? Turbūt jau seniai... Jaučiu, kaip visas esu prilipęs pašalyj prie sienos. Nuo sto­ go varva ant kojų, rankom šalta. Galvoj karšta; kakta kaip ugnis. Rytuos palša daros. Vėl ateis diena, palša, paniurusi. Še­ šėliai visą dieną kampų neapleis. O gal ne vieną dieną, visą gyvenimą?.. Visą gyvenimą. Vis bus palša, kampuose šešėliai juoduos. Juoduos ir juoduos... Toliau dar paišiau, toliau dar tamsiau... Ir medžiai vis bus šlapi, apsunkę. Nematyti, kur nuo šitų namų kelias ten baigias. Gal kur pakalnėn nusileidžia ar iš karto nusikerta... Kešenėj va mano guli aštrus, smailas lenktinis peilis. Tė­ vas, iš Amerikos atvežęs, padovanojo. - Bet kam bus geras. Ir nuo pikto žmogaus galėsi atsiginti. Ir aš visuomet jį prie savęs nešioju. Lengvutis, juodomis, auksu kaustytomis kriaunelėmis. Geras peilis. Va čirktersiu per kaklą... Gana bus viso ko. Ištraukęs žiūriu į jį. Žvilga, blizga plienas tamsoje. Gyvas toks, smarkus. Jau... jau jaučiu jo šaltį ant kaklo. Inkąs mirties geluonių... Staiga platus platus toks pasaulis pasidaro. Viską iš kar­ to pamatau. Va atsistoja akyse kelionė iš Maskvos... Ma­ tau, kaip žiūri katinas, ištiesęs kaklą, kaip krūpčioja nusi­ 264

gėrusio aludėje ūsai per miegus... iš po to bernioko apy­ kaklės išsineria tokia raudona, sugerbėjusi žaizda: į pat pa­ ausį nusivynioja... O jeigu ir mano tokia bus?.. Šaltis nupurto. Kaip mama žiūrės į tą žaizdą?.. Atsigręžiau prie sienos ir įkišiau peilį plyšin. Pamažu, gi­ liai invariau. Paspaudžiau tik žemyn, ir cinkterėjo plienas. Atavežtas iš Amerikos, dovanotas tėvo; juodomis, auksu kaustytomis kriaunelėmis. Kriaunelės pas mane liko. Palėpėj, virš mano galvos, nubudo žvirbliai. Baras ko tarp savęs, čirkia. Gal svetimas pakliuvo lizdan? Nematė jo nie­ kas naktį. Klausau, kaip jie baras. Niekas, matyt, nenusileidžia. Cirkia vis, draskosi. O gal taip dėl ko? Gal koją kuris kuriam numynė, busdamas iš miego?.. Rytuos užsibrėžė siaura siaurutė aušros juostelė. Kaip krau­ jo upelis, bėgąs pakraščiu dangaus. XIV

Nubudau. Tarytum išsinėriau iš kokios juodos duobės. Žiūriu, aplinkui laikraščiais išlipdytos sienos. Daiktais iš­ silupę. Va „Vilties“ lapas nuo sienos atstojęs. „Kurjer litewski“ trūkęs vienam daikte per pusę... „Vilniaus žinios“ 1906 metų išsipūtusios kampe. Kitas priešais kito nedidelis langas ir mažos durytės. Ir visas kambarėlis nedidelis - kamarėlė. Ten stovi raudona 265

skrynė, o va gale lovos, viena puse prasivėrusi, spinta. Dau­ giau nieko čia nepastatysi. Lubos aukštai įrūkusios. Skersai jų pereina stora tašyta bolkė. Kreiva ties viduriu. Ji dar labiau įrūkusi. Kodėl įrūkę lubos?.. Kur aš dabar?.. Stengiuosi prisiminti ir negaliu. Lyg tik aš vienas pasaulyj. Ir šita kamarytė, nematyta, svetima. Vėl užmerkiu akis. Guliu taip. Galvoj jokios minties, nie­ ko, tuščia. Po truputį, neaiškiai lyg prisimena naktis. Rodos, aš naktį galvojau apie ką. Galvojau visą naktį! Ir, regis, užmigti ne­ galėjau. Ir dabar nežinau, ar buvau užmigęs, ar ne. Mintys bėgo kita paskui kitos, vyniojosi, mezgėsi. Daug kartų bu­ vau norėjęs nutraukti jų padūkusią eiseną, bet mintys ėjo, ūžė kaip išsiveržęs spietis. Jau, rodos, viskas prapuolė, din­ go, skęsti tamsioj nežinioj, ir tik vėl staigu viskas aišku, vėl viskas stojasi akyse. Tai nėjo iš galvos praėjęs vakaras, Juli­ ja... Gilinaus suprasti kiekvieną jos žengsnį, žodį; rausiaus į priežastis, ieškojau logikos - jau viską supratau, tik iššoko koks spėjimas, ir vėl iš pradžios... Ieškai, rausies, supranti painiojasi, ir vėl niekas neaišku... Dabar jau nebūžia galvoj. Taip ramu, tylu. Ir gera net. Žvilgterėjau, atsirėmęs pagalvio, į langelį. Ore šviesu, links­ ma. Pasipylus berželio lapuose saulė blizga. Vikriai atsikėliau, nusiprausiau irišbėgau be skrybėlio kieman. Visam name dar, matyt, miega. Tik tarnaitė eina nuo kros­ nies su kibiru vandens ir bernas prie vartų taiso dvivagį ruošias arti. 266

Važiuosiu dabar Kiečiuosna pas dėdes, kol visi miega. Nuei­ siu miestelin, nusisamdysiu žydelį ir išvažiuosiu nematomas. Geriau būč iš karto tenai nuvažiavęs. Nieko nebūt buvę... Ne, dar nevažiuosiu. Pamatysiu Juliją, kai atsikels... Ver­ čiau laišką parašysiu, kad dėdė atvažiuotų. Paštas va dabar tenai eis. Netoli, dešimts varstų. Tik tegul ne šiandien atva­ žiuoja, o rytoj. Dar aš čia pabūsiu truputį... Einu paširvintin, priskinsiu gėlių. Ryto gėlių, dar su rasa. Padarysiu gražų rinkinį ir pastatysiu ant skobnio seklyčioj. Priėjęs Širvintos, brendu pievomis. Rasa didelė, gyva. Žvil­ ga tik, mainosi. Žolė pakrūmiais dar miega, lietaus naktį nuguldyta. Ir karklai dar nulinkę. Tik tiesias jų vytys, taisos ir barsto rasą nuo savo ilgų siauručių lapų. Lapai krūpčiodami vis kyla į viršų, stiebiasi prie saulės. Toliau, aukščiau atakeliu galvą ir į toliau žiūriu. Gaivina rytas, žadina pajėgas sukritusias. Giedru. Dangus blaivus, mėlynas. Tik kur ne kur dar bai­ liai slenka vakarykštis atsilikęs debesėlis. Skubina skubina nuo saulės. Gėlės aukštai pasistiebę, plačiai iškėtę savo vainikėlius. Tik geria, rodos, rasą, tik traukia savęp saulės spindulius. O kiek čia jų! Gausiai čia jų pabėrė pavasaris, beeidamas per laukus. Baltos, mėlynos, geltonos, rausvos. Tik margu­ liuoja, tik žydi iš vieno! Skinu dailiai nukabusius varpelius, primaišau prie jų bal­ tų didelių ramunių. Indedu ir žvangutį, ir raudoną kokią akelę. Bus rinkinys gražus, bus didelis. 267

Kam?.. Jau jis didelis, jau gana bus. Va dar indėsiu šias tris ilgas, pasipuošusias per visą stiebą smulkiomis geltonomis gėlytė­ mis su rausvai mėlynomis akutėmis. Šitos trys gėlės aukštai iškyla iš mano rinkinio, viršum visų. Gana jau, einu. Dar pakriautėje prie balelės radau neužmiršuolyčių kere­ lį. Skaisčios tokios, linksmios! Lyg laukė, kad aš jas nuskinčiau. Apdėjau jas vainikėliu apie visą savo rinkinį... Parėjęs namon, paėmiau tą rinkinį, kuris vakar stovėjo ant skobnio perpus su žole, ir, išnešęs laukan, iškrėčiau patvorin. Kai pargys vakare galvijus, karvės suės jį. - Tai Jono Šėmio rinkinys... Pripylęs ąsotėlin gryno vandens, įstačiau savąjį. Dailesne puse atgręžiau į duris, iš kur išeis Julija... XV

- Koksai gražus rinkinys!.. Va dar rasa ant gėlyčių žiba, dar tebešaltos rytu, - paliečia Julija pirščiukais vieną gėlytę, kitą, pasilenkia dailiai ir kvėpina jas visa krutinę. Veideliai šyp­ sosi, kaista, slepiasi tarp gėlių; rodos, susilietų su jomis. Tai tu pririnkai? - sėdasi ir vis dar netraukia veido nuo jųjų. - Aš, - atsiliepiu sužavėtas ir jos balseliu, ir tuo, kad ji taip džiaugiasi mano gėlėmis. - Ėjai anksti rytą, braidžiojai po pievą... Ir atsikelti taip! stebisi. - Aš anksti, seniai atsikėlęs. 268

- Ir aš mėgstu anksti kelties. Tuomet, kai visi dar miega, kai nesigirdi niekur jokio balso. Baltalaukyj vis taip keliuos. Išeinu tylomis, basa; tiesiog per sodą, per kluoną - ir pas Merkį! Gražu žiūrėti, kai rūkais kildama upelė plaukia per rasotą pievą, srovena tarp krūmų. Vanduo toks šaltas, skaid­ rus, vos nubudęs... Priskinu glėbį gėlių, nulaužiu lazdyno šaką ir nešu klebonijon. Parėdau iškaišau savo kambariuką, nunešu pas kunigą. Visur tik kvepia iš vieno!.. Žiūriu į ją, seku kiekvieną jos žodį, lūpų krutėjimą ir ne­ galiu nė pamanyti, kad ji būtų ne mano. Juk taip, rodos, ji suaugus su mano mintimis, svajonėmis, siekimais ir norais taip giliai įėjusi manin! Mudu abu - tai vienas asmuo. Aš ne vienas galvoju, dirbu ir einu. Visuomet ji su manim ir ma­ nyje. Ir taip nepanašu, kas buvo vakar. Ne, vakar nieko ne­ buvo. Tai taip tik man rodėsi. Aš turbūt sapnavau. Ir tat, kad naktį nemigau, buvo tik sapnas. Juk ji taip švelniai su manim šneka, tiek man pasakoja! Akutės žvilgčioja links­ mai ir gyvai. Taip nuoširdžiai ji šypsos, kaip visuomet įsta­ biai pakeldama akis į viršų. Vienok ar tai buvo sapnas? Negalėjo būti jis: toks baisus ir taip mane varginti! - Šiandien vėlai kėleis. Va jau kuris metas! Saulė aukštai aukštai ant dangaus. - Vakar užmigti ilgai negalėjau: galvą taip sopėjo. - Nuo ko? - stengiuosi viską suprasti ir atjausti. Man net geriau pasidarė, kad ir jai vakar galvą sopėjo, kad ir ji ilgai nemigo. - Juk vakar tai tau buvo linksma, tu tiek žaidei. - Aš moku slėpti, kas manyje dedas. 269

- O man sunku; aš negaliu paslėpti. - Ir negerai. - Kaip džiaugties, kuomet tu myli kitą, - antsidedu ranką ant kaktos ir nusigrįžtu šonan. Kietai prispaudžiu delnu. - Ką aš myliu? - klausia ji atgalion. Balsas iš karto nupuo­ lė. Pasidarė tylus, virpąs, suremtas vidinio skausmo. - Gi tą... Joną... - Iš kur tau aišku? - suskambėjo tuos žodžiuos besiveržiąs pyktis. -Juk vakar visą vakarą su juo ir su juo... - Nemenu, kas vakar buvo, - vėl balsas atsileido. Nuošir­ dus dabar toks. - Nežinau, kas vakar man dėjos... Tyliu. Tyli ir ji. Ir nematova kitas kito. Ir tarytum kiekvie­ nas savo jaučia, ir rodos, jog mudviem nuo vieno skaudu. Skaudžia mudu kas nesuprantamas, neperžengiamas. Viską paimtum ir suprastum, jai išaiškintum, bet negali žodžio pa­ sakyti, kaip nori; mintis kitaip išsprunka. - Taip vilioja dabar laukai, miškas, - prašnekau galop, besistengdamas nukrypti nuo to kelio, ant kurio mudu nė susitikti nebegaliva. - Būtum tik ir būtum miške. - Miškinis pasidarysi! - nusišypso ir ji kiek. Karčiai lyg, bet lyg ir gerai. - Ir puiku būt vasarą pasidaryti miškiniu. Niekur neiti iš miško, nematyti žmonių; berinkti grybus ir uogas; besik­ lausyti, kaip neramiai sučeža lapai, praskrendant paukšty­ tei, kaip bailiai sutreška kur tolumoj po mažo žvėryčio kojų sausa šakelė. Kaip laisvai žmogus galvotum, kiek daug pa­ žintum! Niekas netrukdytų... 270

- Ak gražu. Ir norėtųs, kad taip būtų... - Einava, Julyt, pasivaikštinėsiva; gėlių prisiskinsiva visokių. - Kad tu jau priskynei. - Daugiau dar priskinsiva. Pasišnekėsiva apie viską. - Negaliu eiti. -Kodėl? - Sodžius - tuojau pasklis negražios kalbos. - Bet juk su manim nėra ko bijoties, kad ir apkalbėtų? - Bijau ir su tamsta, - vėl tas žodis! - Su visais turiu būti atsargi. - Aš ne visi. - Visi. - Tai iš tiesų? - Ar nematai... Atsistojau, inkišiau galvą langan ir nieko nematau. Sukasi tik viskas aplinkui. Asla, rodos, po kojų vienan, kitan šonan krypsta. Va pasikels stačiu kriaušu, ir viskas grius nuvirs. Švėsterėjo, stunkterėjus durimis, Palekampienė. Inėjo iš tyko, lyg pasistiebusi ant pirštų, kitan kambarin. Pabuvo ten truputį ir vėl išėjo. Durys priemenėn vėl stunkterėjo; net supliauškė dabar. Man susispaudė sopulys krūtinėj ir užstingo. IrJulija sėdi galvelę nulenkusi. Kietai ir skaudžiai sunėru­ si rankas. - Tai einava, - atsistoja. Nieko nesakydamas imu skrybėlį ir einu. - Altanon. - Kodėl taip arti? 271

- Paskum gal toliau. Einava altanon, kuri stovi intaisyta liepų pavėnioj, trupu­ tį į pakalnę, ant stataus Širvintos kriaušo. Gražu, toli iš jos matyti, vienok taip nemalonu jon eiti. Lyg surištu einava. Pabėgti norėtųs. Sėdavas kitas ties kitu ir neturiva nuo ko pradėti. Daug yra ko pasakyti, dar viltis tvyla žodžiuose, bet nuo ko pra­ dėti, ką pirmai pasakyti, nieko nesumanau. - Kodėl tarp mudviejų taip pasidarė? - Kelio nenoriu tau pastoti. Tu myli kitą. Tavęs Vilniuje laukia graži, su dideliais turtais, mūriniais namais. - Kas tat tau pasakė, iš kur esi girdėjusi tokį melą? jaučiu, kaip spaudžia smilkiniuose; balsą, ant ko nežinia, pyktis kausto, [manytum, sutriuškintum ką. - Juk tai bjau­ riausias melas! - suspaudžiau kumštis; net kraujas gyslose stojas. - Taip tik vadini, o tat tikra teisybė. Jau seniai žinau. - Nuo ko?! - Negaliu sakyti, bet tam, kas sakė, nebuvo reikalo me­ luoti. - Nejaugi tu, Julyt, kam kitam gali geriau tikėti neg man? Ar gali dar pamanyti, kad aš tau kuomet nors sumeluočiau? Jeigu tavęs nemylėčiau, tai nerašinėčiau tokių ilgų laiškų, nebevažiuočiau taip... - Gal indomu pavažinėti. Taip smarkiai užgavo mane tie žodžiai, kad man aptemo akyse ir ausyse skambėti pradėjo. - Tai tu tiki tuo melu? 272

- Aš melu netikiu; čia, tamsta, teisybė, - suvirpo jos bal­ sas, pirmai buvęs toks ramiai šaltas. - Tai pasakyk, Julyt, kas sakė, - net meldžiu jos, kad pasakytų. - Negaliu sakyti. - Tu pati tat išgalvojai!.. - ir man ašaros iš akių ištryško. Nuriedėjo viena didelė per skruostą, paskum kita. Sustab­ dyčiau jas, dengiu akis delnu, nusigrįžau nuo Julijos, o jos veržiasi, bėga, ugnimi degina man veidą. Užgulau ant skobnelio, prisispaudžiau, o ašaros vis veržias, pečiai skausmu krūpčioja. Juk man aišku, jog tai pramanytas melas, baisiausia netei­ sybė, ir aš nieko neįstengiu, kad Julija man intikėtų. Kaip jai gali rodyties kitaip, kada aš taip žinau, jog esu nekaltas! Atidengčiau jai savo vidų, praskleisčiau visą pasaulį, bet ji vis viena neintikės... Jau nudžiūvo ašaros, nugulo audra, ir aš vėl keliuosi, vėl tikiuos. Jaučiu ant skruostų išverktus takus ašarų, jaučiu, kaip dar gelia krūtinėj, tačiau vėl vilties kibirkštėlė žybterėja. -Juk tu taip seniau mane mylėjai!.. - Ir seniau nemylėjau. - Tai kam rašei laiškus, prašei, kad aš rašinėčiau, neuž­ mirščiau? - Rašiau kaip draugui, kaip geram pažįstamam. Ir kad būč mylėjusi, tai ar būč rašiusi taip retai ir tokius trumpus laiškus? Galėjai pats suprasti, jog nemyliu... Tai visa tat buvo vien mano vaidentuvės išsvajota! Buvo vien mano lūkesių nuaustas sapnas!.. 273

Bet tegul būt likęs nors tas sapnas, nors tas mažutis mano gyvenimo kampelis, apsiaustas mėnesienos miglos, kur aš nuo didelio vargo, kiekvienoje nelaimėje slėpiausi Tamkampelyj tryško iš žalio akmens uolos gaivinąs ir gydąs vanduo, ten aš ataugdavau pajėgomis ir visa siela. Ir dabar šit išde­ gintas mylimas kampelis. Beliko palši, niūrūs pelenai. Ir pe­ lenus vėjas išnešios. Bus tuščia, žiauru ir šalta. Taip visuo­ met, per visą mano gyvenimą!.. Sėdiva taip. Bijova kits j kitą akių pakelti, bijova žvilgter­ ti. Rodos, atsistotuva ir nueituva, bet ne, ir nueiti negaliva. Ir stuma mudu kas, ir traukia riša. Staiga iš tarpu senų obelų, nuaugusių į Širvintą pakalne, išlindo lazdele pasiramsčiodamas kunigas Palekampis. Atei­ na jis Pelėdiškin kasdien, todėl ir šiandien atėjo. Priėjęs tie­ siai prie mudviejų ir taip pasisveikinęs, kaip sveikinasi ku­ nigas, norėdamas, kad jam ranką bučiuotų, atsisėdo prie Julijos. Atsisėdo artimai dėl to, kad Julija jo krikšto duktė. Turi tiesą, o kas kunigui, ypač senam vikarui, ir taip gina būti lipšniam? Ir Julija nuo jo nesišalina, juokauja. - Kuomet gi Rusėnuosna važiuosiva? - Ar labai nori? - Kam ir klausti tėveliui! - Ir ko tu ten taip nori? Berniokų juk tau pakanka ir čia? juokiasi, rodydamas savo plačius, visaip iškrypusius dantis. Hhu! kaip aš negaliu j jį žiūrėti! Ir šneka juokiasi, tarytum ir manęs čionai nebūtų, tarytum jis nieko nežinotų, kad mu­ du su Julija buvova mylimuoju. 274

- Tenai gal gražesnių bus, - šypterėja ji jam, žvelgus akysna. - Tiesa, - pradeda jis rimtai, - yra jau turbūt atvažiavęs ir Dieninskis. Sesuo rašė anądien, kad diena dienon jo laukia atvažiuojant. Šit kas! Dieninskis, studentas medikas, jo sesers vyro bro­ lis, o pas mus Maskvoj žinomas kaipo tūlos rūšies žmogus. Ir ji važiuos jo pamatyti. O gal jau ir seniai pažįsta?.. - Bus, žinoma, bus! - vos neploja Julija delnais. - Gerai, aš šiandien važiuoju - važiuosiva drauge. - Po mišparų? - O kaip manai! - ir vėl jisai plačiai nusijuokia. Sotus toks veidas, patenkintas, juokties moka. - Aš prisiruošiu, - Julija prižada paskubinti. - Eik namon, mama šaukia, - bestovįs ant kalnelio, nuo grinčios, mažesnis Palekampiuks mėlynomis kelnaitėmis. - Ko mamai reikia? - Julija klausia. - Eik greičiau! - Neisiu. - Eik! - spiria, trypdamas kojytėmis ir kratydamas rankiukėmis. - Aš tau lazdą paimsiu, - sugrūmoja jam vikaras, - kam čia kliudai savo tetai su berniokais pasilinksminti! Vaikiuks sustoja trypęs ir laukia, kas čia bus. Vienok nei­ na, neatlikęs savo paliepimo. Matyt, jį siuntė motina suras­ ti, kur aš su Julija pasidėjau. Rado... - Ar dar neisi! - pakelia jis savo dryžą, kaulu apnarstytą lazdą. Palekampiuks nors nenusigando, tačiau nubėgo. 275

Aš vietoj šauktos Julijos išėjau iš altanos. Tepasišneka dar ji su savo krikšto tėvu... Taip, mano svajonės ne tokios buvusios... XVI

- Mišparams eisi? - klausia Julija rūpestingai, geruoju taip, tarytum bijodama, kad aš tuojau atsakysiu „ne“. - Eisiu. - Tai eisim trise: sesuo eis, - ir nuėjo ruošties. „Ir kodėl ji dabar vėl tokia gera? Kas jai?..“ Ir tik žvilgters ji į mane, ir aš nustoju abejojęs ir vėl ti­ kiuos. Ruošiamės. Jiedvi tenai anapus sienos, o aš čia. Valau rū­ bus nuo dulkių, nors tų dulkių visai nėra; šveičiu čebatus intempta atida, nors jie iš pat ryto jau inblizginti. Niekuo­ met mano čebatai nematė manęs taip jais besirūpinant. Seniai mačiau Devintinio mišparus, pamatysiu dabar. Pa­ tinka jie man, nors kitos bažnyčios apeigos gilesnio įspū­ džio jau nedaro. - Vasara, pavakarys, ir čia, bažnyčioj, tokia tyli, tokia švelni iškilni malda. Tie vargonai įvairuoja, lyg nuo kalno pakalnėn, ir vėl prieš kalną liejasi garsiai. Ir Die­ vas tuomet, rodosi, toks nepiktas, geras. Tarytum ir Jis, nu­ linkęs iš aukštybių, tų mišparų klausos. -Jau, - išėjo Julija. E! kaip negražiai ji šiandien apsirėdžius. Sijonas toks dry­ žas, niekur nematytas, ir taip pat juostomis balta su palšu apsiaustas sulig kelių. Rankovės plačios, nežmoniškos, ir 276

visas jis lyg kur ilgai gulėjęs ir tik dabar ištrauktas. Susiran­ gęs, susiglamžęs. Apsirišę kokia tai marga marga skaryte. - Visai tau šitie rūbai netinka. Ji, nė nepažiūrėjus į juos, apsigrįžė atgalion ir greitai užsi­ darė kambariuke. Palekampienė tik žvilgterėjo į mane ne­ suprantamai ir sėdos laukti. Nieko nešneka. Tik krutina juodu skėčiu, prie galo lopytu mėlynu lopinėliu. Nežymus lopinėlis. Pasislepia, tai vėl viršun išsisuka. Sugrįžo neužilgo. Visai dabar kitokia! Dailūs, be jokių pa­ gražinimų, baltai vos gelsvi rūbai, - labai panašūs, kai ma­ čiau ją Vilniuj pirmą kartą - ir balta šiaudinė plačiais kraš­ tais skrybėlė juodu kaspinu, tik dabar be jokių gėlių. Viskas taip jai tinka, tarytum visa tat ji pati sau pasidarius. Paduodu jai baltą skėtį iš kampo. Skėtis dar tas pats. Nediduks, dirbtiniais kraštais apsiūtas. Rankutė lenkta, kauli­ nė, smulkutė tokia. - Ačiū, - pasako minkštai, visą nuoširdų dėkingumą tan žodin dėdama. Išėjo procesija apie bažnyčią. Lengvai plevėsuoja raudo­ nos, žalios, visokios vėliavos. Iš tyko plaukia virš minios auksuotas baldakimas. Gieda išsiilgusi aukštybių ir tokia skaudžiai rami giesmė. Skamba virpa ploni varpelių balsai. Girdėt, kaip vargonai savo ūžesiu taria. Visa gaudžia, jun­ gia į viena. Paskum toli nuneš, aukštai iškels. Procesija eina palengva, dievobaimingai. Marguoja moterų skarelės. Kai kur iškiši skrybėlė. Retai retai kur vyro galva. Tai dar vienuolio, tai jau visai pražilu­ sio senuko.

Visų galvos nulenktos, niekur nė nežiūri. Jungias su mal­ da, su vargonų ūžesiu. Rodos, jų balsai plaukia ne iš bažny­ čios, o iš išmargintų pavakario saule klevų šakų. Tai tary­ tum senos medžių viršūnės groja. Tik nerimsta vienuoliai. Dar nelenkia malda jų galvos žemyn. Žiūri, mėlynakė mergiotė vikriai žvilgterėjo vie­ non pusėn, kiton, tai išilgai visus perlėkė savo žvilgsniu. Vis ieško ko. Sustos akimis ties jaunu geltonplaukiu, atsi­ gręš tasai, ji ir palenkia galvelę, ir šypsosi veidai, minčių, svajonių uždegti. Procesija įėjo vidun. Tarytum pažemiu į kokį nykų urvą įsileido. Aptilo giesmė, vargonai kitaip ūžti pradėjo. Aš neinu. Man gera čionai, pavėnioj seno klevo. Laukiu Julijos išeinant. Šit ir Jonas Šėmis bestovįs per taką. Ne tuoj mane paser­ gėjo ir ne tuoj man linkterėjo galvą. Linkterėjo ne tai drau­ giškai, ne tai jausdamas kame savo viršų. Bet lyg ir niekas jam ne galvoj. Ir toks aš dabar, rodos, prieš jį silpnas. Jis stovi tiesiai, toli atstatęs krūtinę, rankas užpakalyj, o aš taip nuvargusiai prisiglaudęs prie medžio. Tarytum vienas me­ dis mano parama. Deltog stengiuosi neparodyti savęs. Ir aš tokiu pat linkte­ rėjimu jam atsakau. Kiek pastovėjęs, nuėjo prie didžiųjų vartų. Aš čia laukiu. Julija turi išeiti čia. Ir gerai, kad jis tenai nuėjo. Bažnyčioj jau turbūt po visam. Žmonės tik pasipylė pro visas duris. O va, girdėt, ir „Labanakt“ užgiedojo.

Kas tiesiai išeina iš šventoriaus, o kas sustoja po medžiais ir šnekučiuojasi. Nuoširdžiai, artimai. Susidaro būreliai. Išėjo ir Julija. Eina tiesiai į mane. Susimąsčiusi tokia. Ko ji apsigrįžė atgal? Va jau įėjo tarp žmonių, va jau nebe­ matyti jos. Tai mane pasergėjo... Nenori su manim susitikti! Matau per šventorių, kaip ji išsivedė ant kelio su Šėmyte. Gyvai kažką kita kitai apsakinėja, rankomis rodo. Šit ateina paskui jų iš kur tai netyčia išsinėręs ir Jonas. Lyg ir nemato, kas priešais eina, bet, žinoma, privys ir pamatys. Negaliu ilgiau čia stovėti. Traukia mane tenai, paskui... Ir ko dar čia būti? Visi jau išsiskirstė, išsivaikščiojo. Šven­ torius paliko tuščias. Negi stovėti man vienam! Einu! Stengiuosi eiti iš tyko, tečiau negaliu susilaikyti - lekiu! Kojos pačios lekia. O širdis taip tunksina, taip muša! Jau priveju. Tuojau susilyginsiu su jais. Ne! Pereinu kiton pusėn kelio, - turiu pereiti. Einu šonu, nežiūriu į ją, bet matau, kaip atidžiai ji klausos Jono šnekos, kaip ilgai žiūri jam akysna, kaip meiliai sušypso. Užėjo visi trys sankrovon. Nežiūrėjau - mačiau! Jis pavaišins ją saldainiais... Dabar sustojau. Žiūriu į tą sankrovą. Skaitau jos rusiškailenkiškai-lietuvišką parašą. Indomus lietuviškas parašas: „Vartotojų Draugijos Sankrova“. Dar kartą, kitą. Tiesa, lange išstatyti stiklai, kaba margas skėtis, lempa, dalgė, padėtas cukraus sklypas. Man indomi ši vartotojų sankrova... 279

XVII

Kuris jau metas, kai aš parėjau, o jos vis dar nėra. Jau turėtų ir Rusnėnuosna važiuoti. Bet gal nė nereikia jai tenai? Antai ir kunigas Palekampis vaikščioja paskui savo brolį prie dvi­ vagio. Maniau, atėjęs arklių prašyti, dabojau pro langą ir laukiau, bet jam, matyt, jie nė nerūpi. Tai kam tuomet ta kalba buvo?.. Šlykštu daros. Aš ne Julijos laukiu pareinant, ne, tenepareina ji sau visai, aš laukiu, ar neatvažiuos dėdė manęs paimti. Ir kam aš ra­ šiau, kad jis atvažiuotų rytoj, kodėl neprašiau, kad pasisku­ bintų šiandien? Ne, neatvažiuoja dėdė. Ir nesulaukti man jo šiandien. Tečiau aš laukiu. Ko?.. Ne! ne! ne jos. Ineinu tan kambarėlin, kur Julija miega ir ruošiasi. Apsi­ dairau aplinkui kaip kudrys. Bet niekas manęs nemato, ga­ liu čia pabūti. Štai virš ties komoda kaba jos mažutė foto­ grafija. Nutraukta jos brolio kunigo. Julija sėdi ant Baltalaukio klebonijos gonko laiptų. Taip, tai Baltalaukio klebonijos baltas nedidelis su kroteliais gonkas. Ir aš kadai sėdėjau jame ir šnekėjaus su kunigu Gervinu apie visus pa­ saulio klausimus. Šneka buvo karšta, indomi, bet ir rami. Tuomet ramu buvo. Tuomet kitaip buvo neg šiandien. Ir aš tuomet nė nepamaniau, kad šiandien taip galėtų būti... Kaip gražiai sėdi Julija ant laiptų! Rankas susinėrusi, atsi­ lošusi stulpo; svajingos akutės toli pakeltos. Apie ką ji tuo­ met galvojo?.. 280

Aš neturiu jos fotografijos. Kiek prašiau, vis nedavė. „Ne­ turiu, - sako, - kai turėsiu, duosiu“, ir vis neduoda. Meluo­ ja neturinti. Dėl manęs tik nėra. Nemylėjo, tai ir nereikė man duoti. O aš nenumaniau nieko, negalėjau to suprasti. Nukabinau fotografiją. Iš arti žiūriu. Tokia Julija graži, ir nemylėjo manęs!.. Išėmiau iš rėmelių. Pabandžiau, ar tilps mano kešenėn. Telpa! Ne, nereikia man jos, atgalion indėsiu! Nereikia!.. Bedėdamas inplėšiau vieną kraštą. Ties ta vieta, kur guli ant kelių jos susinėrusios rankutės. Niekas gal nepastebės. Priemenėj subrazdėjo kas. Eina grinčion. Bėgu iš čia. Su­ šunku Palekampienę. Ji atėjus iš mišparų viena. Neklausiu, kur liko Julija - ji pati skubina paaiškinti. - Užėjo pas siuvėją. Siuvo jai ten, bet negerai padarė, tai dabar taiso. Užėjo pamieruoti... Pareis netrukus, - prideda, lyg kad mane suraminus. - Tai nieko, - atsakau šaltai ir neindomaudamas. Pasukiau ir einu keleliu, kur veda aure prie to sodžiaus palei miško. Kelelis rangosi per pievą, per vasarojų, pasike­ lia kalnelin. Aš vienui vienas tarp laukų, niekur gyvos dvasios nematy­ ti. Saulė vis skubiau žemyn nuo dangaus slenka. Netrukus tik pasiners už miško ir pabers per visus vakarus varsų be­ galybę. Paplis tik jos, užtvaskės. Šešėliai šliaužia, rėplioja per pievas, per dirvas. Vis drą­ sesni ir drąsesni daros. Bematant apguls visą žemę. Suspaus ją, kietai suvynios. Rodos, niekuomet ji nenubus. 281

Tamsėja raudona pieva. Bet regis, kad dar raudonesnė ji daros. Lygi tokia ir raudona, it gyva; savo kraštais jaunose avižose pasislėpus. Sustoju ties ja. Tarytum pirmą kartą matau raudoną pie­ vą. Tai gėlės prieš šienapjūtę taip iš vieno ją išpuošė. O da­ bar saulė gal prieš rytdienos mirtį gyva varsa užsidegė. Pasku­ tinį kartą... Gal jau ryt, gal poryt suguls ši pieva lygiais pradalgiais. Vakare grėbliai sustums į kupetas-kapus. Viskas gamtoje miršta. Kiekvieną valandą, kiekvieną aki­ mirksnį. Ir akimirksniai lediniu mirties šiurpu kvėpuoja. Laikas bėga iš ateities į praeitį, ir kerta jį kirviu mirtis ant dabarties slenksčio. Nieko ji nepraleidžia. Viskas turi nu­ mirti. Mirė ir mano meilė... Ji buvo, tokia galinga gyvybe gyve­ no, ir dabar jos nebėr... Buvo mano mintyse, sieloje, o da­ bar visur mirus... Ir kas praėjo, kam to gailėties? Turėjo praeiti... Ir mano viduj, galvoje šaltai ramu pasidarė. Atėjo kas, ne­ lauktas, netikėtas, ir sukaustė nebyle ramuma. Rodos, il­ gam, amžinai sukaustė. Tylu - saulė leidžias. Tirpsta auksinės, žalsvos, oranžinės juostos, kurios buvo išsitiesusios nuo vieno miško prie kito. Debesėliai kyla aukštyn, nyksta, sklaidosi. Ištirpo, pranyko vakaro apytamsoj. Miškai toli aplinkui pasidarė juodi. Lyg vienon kieton sienon susiliejo. Einu toliau. Toli eisiu į gelmę nakties. Tepriglaudžia ji mane savo glėbyje! 282

Va paraistis. Eisiu jo pakraščiu. Pro pakraščio krūmus ma­ tyti vien nupuvę kelmai, kupstynai, gailiais apaugę. Kur ne kur išsikiša baltas berželis. Nulinkęs, mažutis. Iš anapus kraš­ to kyla, veliasi rūkai. Auga tik, auga ir vis arčiau atsitraukia. Bet dar toliau einu. Ir nejaučiu, rodos, kad einu. Veda kažin kas. Iš tykėlio, pamažu. Kad tik toliau nuo ten, kur liko ji... Va pratėgėj pasirodė eilė telegrafo stulpų. Pasiklausiau, kaip jie graudžiai verkia, dejuoja apie nežinomą, ir vėl to­ liau. Jų ne vienų rauda, jų daug rauda, o aš vienas... Vienui vienas tarp nakties, nežinomuose krūmuose. Ir vienas, vie­ nas visuomet... Nieks neišgirs nei mano skundos, nei neat­ jaus liūdesio begalinio. Ir lyg vakaro vėjelis, nugulęs krūmų tankmėje, staiga su­ virpino mano ramybę. O ji rodės tokia kieta, tokia šalta. Kodėl taip greitai manyje viskas mainos?.. Taip nepastovu: ir ten, ir šen krypsta; visosna pusėsna linksta, o atsiremti neranda kur. Inėjau kažin kokion vieton. Toliau nebėra kur eiti. Kad dar, rodos, žengsi, ant krašto žemės atsistosi. Aplinkui ratu nustoję juodos aukštos eglės. Iš tarp jų gū­ džiai lazdynai išsidavę. Toliau apušės, visą dieną nerimusios, dabar slėpiningai nutilę. Ciagi kelmai, apdžiūvusios šakos apie juos nugulę. Pasilipu ant vieno, dar neseniai nukirsto, dar geltono. Vis tamsyn tamsėja aplinkui... Reikia proto pasišaukti pagelbon. Turiu išrišti šį mazgą! Turiu viską suprasti, - negali gi vis vienam daikte virti. 283

„Juk iš tiesų, ne taip labai ji ir graži. Bet ne, ne... Tai dabar ji kitokia... Pirmai taip nuoširdžiai, atvirai buvo galima šnekėties, jokių paslapčių mudu nežinojova, o dabar šit jau ji slepias. Pirmai stebino mane jos nuosakumas, atsargus ir gi­ lus saikas visam kame, o štai vakar sako ji man: „Kas ta lietu­ vių kalba? Jokios gramatikos joje nėra: kas galva, tai kalba.“ Bandžiau jai išaiškinti gramatikos supratimą, o ji pradėjo šne­ kėti, kaip ji barusis su viena „litvomanka“ ir kaip ją nukirtusi. O kas bus mudviem vedus? Ji dabar nenori lietuviškai šnekė­ ti, o paskum tai ir klausyti nenorės... Ir vėl, paskum ji varys mane pasninkauti, lieps kas mėnuo eiti išpažinties, gins skai­ tyti kokias knygas. Jeigu kokios, tai ji vis ras paramą pas bro­ lį, pas savuosius, o aš liksiu svetimas, nekenčiamas...“ „Bet juk aš mylėjau ją taip stipriai, visu kuo buvau su ja susirišęs. Ir ji mane mylėjo. Maža, kad dabar taip sako. Ne­ drąsu gi mergiotei rašinėti berniokams laiškus, jąja visi ty­ čiojasi. O ji vis rašė, kad ir trumpai. Jai pats parašymas bu­ vo brangesnis neg parašyti žodžiai. Ir kiek, nabagutė, skun­ dėsi, kad turi rašyti tik visiems sumigus, ir laišką turi išnešti, kad niekas nepasergėtų. Kiek jai reikėjo vogties, kaip dabo­ ti, kad neužtiktų brolis ir sesuo. Paskum kiek vargo su ma­ no laiškais! Aš turiu visa tat suprasti. Ji dabar keršija man dėl tų kalbų. Save aukoja, o keršija... Ir kas pramanė tuos dvidešimts tūkstančių ir mūrinius namus!.. Kad tą žmogų sustikčiau!..“ „E! jos pačios prasimanymas. Ar nemačiau aš vakar, kaip meiliai, visa širdimi atsidavusi, žiūrėjo ji į Joną Šėmį. Patiko jis labiau, todėl ir reikėjo manęs nusikratyti. Juk pati sakė, 284

kad nebemyli manęs. Ir seniai jau... Sakosi visai net nemylė­ jusi... Aš dabar tik stengiuosi atitaisyti rūmus mano griuvusių svajonių. Miręs nebeprikeliamas.“ „Ne, ji negali tokio mylėti. Juk ne nuo vieno esu girdėjęs, kaip ji gyrėsi mano išmintimi, kaip tikėjusi, kad aš skaisčia žvaigžde sužibėsiu virš Lietuvos. Ir jos lūkesys daugiau su­ teikdavo man galės neg mano paties drąsi viltis... Ji ir graži, ir nėra man gražesnės. Nemačiau aš dar pasaulyj nė pasakoj negirdėjau, kad būt kokia į ją panaši...“ Ir kaip gyva ji stojas mano vaidentuvėj... Šypsosi vilioja... Veideliai džiaugsmu kaista, akutėse gyvenimo rasa spindi, ryto žvaigždutėmis dega... „Kad mylėjau, tai ir rodosi taip.“ „Ne, ne!.. Dieve mano!..“ Galva net skyla, o vis nieko nepajėgiu. „Ji ir klausys manęs...“ „Ne, nebemyli; nujaučiu, kad nebemyli.“ „O gal... Turiu perkęsti tą visą ir palaukti, kol nuplauks debesys, aprims įniršęs vėjas.“ „Senai laukiu...“ „Vyras esu ir negaliu leisti savimi tyčioties!.. Dėl jos jau peilį buvau išsitraukęs iš kešenės. Prakeikiu tą valandą, kuo­ met mintis ta atėjo, kuomet plienas mirtimi sužibo prieš mano akis!.. Žmogus esu ir viską turiu apgalėti. Pats turiu būti kaip plienas... Platus ir didelis pasaulis, daug jame ke­ lių, daug galingo ir netikėto neša kiekvienas rytojus... Gy­ venimas toks gražus, taip skaisčiai šviečia saulė, taip žavi mėnulis naktį... Tik dirbti, tik eiti vis pirmyn!..“ 285

Aukštai ištiesiau rankas. Didelės pajėgos manyj sukilo. Jos nueis prieš audrą, prieš kalnus milžinus. Visur bus man ke­ lias tiesus. XVIII

Arbatą vėlai jau, vienuoliktą valandą, gėriau vien su Palekampiene. Palekampis iš vakaro išjojo kažkur toli berno ieš­ koti, Palekampiukai sumigo, o Julija vis dar negrįžo „nuo siuvėjos“. Tegul sau negrįžta nors ir lig rytdienai! Dabar aš nebeno­ riu nei jos matyti, nei žinoti. Gana jau! Kad ir kažin kaip ji į mane prašnekėtų, vis viena nelinksiu prie jos. Ir daugiau jau niekuomet nesusieisiva. Su Palekampiene šnekėjaus daug ir labai lipšniai. Pirmai apkęsti jos negalėjau, - juk vis kur nebūdama ateidavo man su Julija šnekos trukdyti. Blogai darydavau, kad neapkęsdavau. Ji protinga ir gera moteriškė. Taip nuoširdžiai man skun­ dės dėl savo vyro, paskum tiek daug ir taip gražiai apsakė, kas dedas jų apylinkėj: kaip kas gyvena, kaip barasi. Klau­ siau atsidėjęs. Prieš gulsiant išėjau dar po šaltą rasą pavaikščioti. Sveika, o man sveikatą reikia taisyti. Tvoros iš kiemo kluonan jokios nebėra. Nereiks nė vartų kiloti - liuosai pereisiu. Buvo kadai tvora, bet Palekampis, užėjus žiemą dideliems šalčiams, nu­ karino. Bernų neturėjo, o pačiam toli miškan nuvažiuoti. Taip dabar man laisva, gera. Niekas daugiau nebetrukdys, nebereikės apie nereikalinga galvoti. Tik dirbsiu ir dirbsiu. 286

O būdavo, ar eini kur, ar ką veiki, vis įsivaizdink Juliją, vis galvok dėl jos. Perėjo romantikos ir sentimentų laikai! Atėjo laikas žmogumi būti. Žiūriu į žvaigždes ir manau, kiek tai daug aš galėsiu nu­ veikti, būdamas liuosas. Būsiu naudingas tėvynei, visai tau­ tai. Giliai įsitrauksiu į visuomeninį gyvenimą, visas atsiduosiu mokslui. Prasivers nauji pasauliai, prasiskleis tokios be­ galinės beribės. Taip grynai šalta rasa. Skaidriomis srovėmis kyla jos šalteliukas per visą mano kūną. Atsiekia galvos, prausia joj min­ tis, gaivina jas. Visuomet dabar prieš gultą eisiu po rasą pasivaikščioti. Ir anksti rytą kėlęs. Būsiu raudonas, jaunas. Šiąnakt kad miegosiu, tai miegosiu! Niekas neberūpės. Nė sapnas nebesuvilios naktį... Ką tenai šunys taip piktai ant kiemo lojina? Eisiu ginti, gali dar apdraskyti. Vos tik priėjau, šunys ir nurimo. Išbėgiojo, išsislapstė. Ta­ čiau jokio žmogaus nematyti, o balsai buvo girdėti. Galop įžiūrėjau palei grinčios kertę, kuri į Širvintą, mažu­ tį mažutį žmogutį. Einu prie jo atsargiai. Nagi tai vyresnysai Palekampiuks, o man buvo sakyta, jog jisai miega! Ko jis čia stovi taip vėlai? Ir apsivilkęs, apsiavęs; nė nebuvęs lovoje. - Kas čia atėjo? - klausiu. - Niekas, - atsako trumpai, o vis tik žvilgčioja pavogčiom už kertės darželin. - Kad čia ėjo kas: aš girdėjau šnekant, - spiriu jį. 287

- Nie-eko nebuvo. Daugiau nebeklausiu. Einu palei darželį. Taip sau vaikštinėjas. Ar maža kas mėgsta naktį pasivaikštinėti? Apsigrįžęs atgalion matau, sėdi kažkas ant suolelio pa­ langėj. Baltas ir juodas. Arti kitas prie kito. Kuštąs vienu kvapu. Tai Julija ir Jonas... Kai su manim, tai bijojo ir toliau altanos nueiti, o su juo nebijo ir naktį, ir per laukus. Et! kas man rūpi. Tegul sau... Ir praeinu, lyg ir nemačiau jųdviejų. Kam kliudyti: tesi­ džiaugia, kad sėdi vienu du. Dabar tai einu miegoti. Ilgai gali būt negerai po rasą vaikš­ čioti. Peršalsiu dar. Išsimiegosiu! Man šiandien linksma. Rodos, jog linksma. Ne, iš tiesų linksma... XIX

-Jau nebepamatysiu aš tavęs daugiau ir neberašysiu nieko. - Niekuomet? - Viskas pabaigta. Taip nusprendžiau vakar. - Galutinai? - šypsos. Bet kažin koks geras tas nusišypso­ jimas, artimas. Jau nebepalenks ji manęs, vis viena. - Galutinai! - atsakau truputį patylėjęs. Kamaš patylėjau, nežinau... Tai ne... Juk paskutinį kartą su ja šnekuos. 288

- O aš atsilankysiu pas tave kuomet nors. Taip švelniai ir dailiai suskambėjo tas „tave“. Seniai jau, rodos, buvau jį girdėjęs. Kodėl jis grįžo šiandien? Ne, ne­ klausysiu jo! - Atvažiuosiu taip, kaip pirmą kartą. Apsirėdysiu žydrios mėlynės rūbais, prisisegsiu alyvų, diemedžio. Vėl tave pavi­ liosiu, vėl būsi sužavėtas manim. - Aš nė nežiūrėsiu į tave. Bėgsiu ir iš to kambario. - Taip?.. - vis juokauja, bet lyg ir nustebo ko. Nutilo. - Mylėk, ką nori, kas tau labiau patinka. Aš ir nekeršysiu, daraus rimtesnis. - Aš nieko nemyliu. - O tą? - Kam tu primeni, ką nereikia?.. Vakar ėjau namon su Vladziu, ir jį sustikova. Palydėjo lig namų, ką gi darysi. -Gal. - Manyk, kaip nori. Tyliva. - ...Tat buvo sapnas, - grimztu į visą praeitį, žiūrėdamas į tolį, - gražus, svaigulingas, bet jis praėjo. Kaip rūkas išsisklai­ dė. Ir aišku dabar, jog iš tikrųjų nieko ten nebuvo... Tu tei­ singai esi pasakius, jog mylėti negalima liepti. - Kuomet aš sakiau? - balsas vis toks geras, švelnus. - Pernai rudenį ant Gedimino kalno. - Gražus tuomet buvo vakaras. Saulė leidos, leidos... prisimena nutildama. Atvažiavęs dėdės sūnus, Stasiuks, kinko ties arklide arklį. Uždėjo raudoną lanką, sumetė sumatą, tuojau invadelės ir 289

atvažiuos. Dar sėdynėj gūnelę pataisys, susiieškos botagą. Ilgai netruks. Stoviu su Julija ant slenksčio. Jau apsirėdęs, kaip tik sėsti. Praeis vienas akimirksnis, ir aš ton pusėn slenksčio nuei­ siu, o ji kiton. Nebesusieisiva... - Jau išvažiuoju. - Taigi... Dar Zosę pamatysi. Užvažiuosi „sudieu“ pasa­ kyti. - Neužvažiuosiu, nereikės. - Užvažiuosi, žinau. - Ne-k. - Kur ne! - lūpos lyg juoktųs, bet veideliai netaria jom. Apniukę kokie. Akys susimąsčiusios ir bijo toli pažiūrėti. Kodėl? Juk negaila manęs... Stasiuks įsėdo ir atvažiuoja. Arklys nenustovi, iš vietos šoksta. Kaip žaibas neš! Sugrįžova su Julija dar į vidų. Ko?.. Nežinia, ko sugrįžova. Ji nusisukę. Kampe ką pamatė. - Sudieu, Julyt! Atsigrįžo greitai. Lyg nesitikėjo, kad dar čia kas yra. Pa­ bučiavau ranką. Nepaleidžiu dar. Atkėliau galvą. Lukterėjęs truputį, klausiu jau kitu balsu. Krūtinėj šilta pasidarė. Širdis stapterėjo. - Susitaikėva? Tyli, nežiūri. Rankos netraukia. Žvilgterėja paskum pro blakstienas giliai akysna. - Su... - prataria pakuštom, nedrąsiai. 290

Pripuoliau prie rankų. Abi vienon vieton suspaudžiau. Il­ gai bučiuoju. Kartą, kitą. Ji prisiglaudė... Duryse sustikau Palekampienę, paskum dar Palekampį ant kiemo... Arklys trukterėjo, ir Pelėdiškis liko užpakalyj. Pelėdiškyj Julija... Atsiminiau dar ką, ką tik buvau užmiršęs. Liko visai... Praeis metai, dveji, daugiau metų, - aš Julijos nebematy­ siu. Ji bus kitur, aš ir kitur. „Nejaugi?!.“ Laukai bėga, mainosi. Nebežiūriu į juos... Galas pirmosios dalies Maskva, 19 13

291

Antroji dalis

i Guliu aukštieninkas, visas paskendęs žolėje. Didelė žolė. Lyg koksai miškas, aplink mane nustojęs. Žiūriu pro jį pačiu pažemiu, pakreipęs galvą. Toli matyti. Šit smilga sunkiai pavirtusi. Visai nugriūtų, kaip vėjo iš­ rauta pušis, jei nebūt atsirėmusi į storą šakotą dobilą. Stip­ riai laiko dobilas; net įlinkęs. O ten dvi pievos dirsi, artimai susiglaudusi tęvais liemenėliais. Tolėliau kiek benykstą ža­ lioje ūkanoje plačiai išsikesnoję kmynai. Vos vos krūpčioja po truputį. Tai, matyt, ramus vėjelis siaučia per jų viršūnes, skaito jų pribrendusius grūdelius. Laukia, kuomet, smar­ kiai papurtęs seną kmyną, nubarstys juos žemėn. O dar toliau, į šoną ir aukščiau, tik mainosi, tik žvilga skaisčiai žalsva siaura juostelė. Kas ten auga ir ar auga kas, nežinia. O gal tik taip šviesu? Gal prasideda miškas kokios naujos karalijos, gal dar didesnės?.. Va nuo tolo, nuo tolo ateina mažutis vabalėlis, o rodosi, lyg kokia didelė meška. Kai eina, net medžiai linksta, net šakomis siūbuoja. Ateina tiesiai į mane. Visai jau netoli. Staiga sustoja ir pa­ kelia aukštyn savo smailą snukutį. Ūsais kraipo. Nustebo, iš kur čia tas kalnas pievoje atsiradęs. Palypėjo ant palinku­ sios smilgos ir žiūri kažkur virš manęs. O smilga dreba. 292

Galvoja gal vabalėlis, kaip perlipti mane - kalną?.. Ant kitos žolelės lipa marga Dievo karvytė. Lipa taip rūpestingai, apeidama apsukai. Laukiu jos pasiekiant vir­ šūnės. Ne, lipė lipė ir perėjo ant kitos žolelės. Pabuvusi ant jos truputį, leidžiasi žemyn. Nepatiko ar ne ten pataikė, kur ėjo. Nusivylusi grįžta. O čia štai, visai palei mano ranką, narsiai tempia skruzdė­ lė kažkokį svarų daiktą. Sukrutinau pirštą, ir palindo po lapu. Pasislėpė. Iš krūmų, nuo Musės, išsirovęs pūsterėjo smarkesnis vėje­ lis. Sušvilpė pievos, miškai. Paskumpalinko ir nutilo. Ir staiga vėl atsistojo ir dar žemiau palinko. Ir švilpė, ir nerimavo. Pabarbeno man per kaktą nusvirusi dirsė. Tarytum šaukia kelties ir eiti iš čia. Aš nenoriu kelties, nenoriu eiti. Keliu dabar akis į dan­ gų. O danguje kur ne kur klydinėja palši debesėliai. Ne visi palši. Klydinėja, galvojasi, tai vėl sklaistosi skirstosi. Nesutaria. Va, vienoj vietoj, aukštai aukštai, įtėmijau nublankusi mė­ nulį. Debesėlis buvo jį apglėbęs, - paleido, tai ir įtėmijau. Kam jis rodosi dieną? Ir tuomet, kai saulė šviečia?.. Užtat ir išblyškęs toks. Kodėl toks didelis, toks begalinis dangus?.. Ir niekur nie­ kur jo galo nėra. Skristum metus, metus, tūkstančius metų, ir vis galo nėra ir nėra! Ir kokia mažutė žemė tose erdvėse! O koks aš mažas tru­ pinėlis, prilipęs prie žemės! Ir niekas manęs neįžiūrės. 293

Ir lekia, ir sukasi ta žemė, ir niekas nežino, kad aš prie josios prilipęs. Juk pas mane tiek daug minčių, juk aš taip plačiai jomis siekiu. Juk aš galvoju!.. Vis viena, lyg aš būčiau mažutis juodas vabalėlis, kuris vis dar supasi su smilga. Ir to vabalėlio niekas nežino. Niekas nė nematė, kai jis ėjo per žolę, o paskum ir negalėjo eiti. Stosiuos, teeina jis... Eisiu ir aš. Matau va dabar truputį daugiau žemės. Matau, kaip nu­ slenka pieva į Pamūšį. Ji nelygi: daiktais indubsta, daiktais iškyla. Tik pačiu paupiu tai lygi lygi. Per pievą, išsispraudus iš tarpikalnės, nusivynioja išsirango Musė. Tankiai ji apaugusi karklais ir vinkšnomis. Lyg tai tik gauruota juosta krūmų traukias. Surišę tie krū­ mai Musę. Užtat ji tokia ir mažutė, ir niekas užtat jos ne­ mato. Kad pamatytum, reikia prieiti, praskėsti krūmus ir pažiūrėti žemyn. Anapus laukai pasikelia vis į viršų, vis į viršų ir susitinka su senu ąžuolynu. Piktas ąžuolynas, ir laukai nedrįsta per jį kelties dar aukščiau. Kur baigias ąžuolynas, neužilgo į kairę nusileidžia pakal­ nėn ilga eilė jovarų, paskum stamantrios grupės liepų, ir jose slepias balti rūmai. Tik daiktais išsikiša stogu. Bet kai vakaras ateina, ir stogo nematyti. O ten, kur Musė vėl inbėga tarp geltonų skardžių, yra nedidelis sodžius. Jis už tų skardžių. Kai rūksta pusryčiams kaminai, iš to daikto kyla dūmai. Jeigu jie geruoju su vėju, rangos kamuoliais ir plaukia į debesius. Tai tokia žemė. 294

O gal kiek didesnė? Gal yra ir kiti sodžiai, ir dvarai, ir net visi miestai? Aš nenoriu, kad jie būtų. Aš bijau. Taip pažįstami laukai ir tiek daug matyti! Jie iš tolo man nušvisdavo, kai važiuodavau su mama į dėdes Kiečiuosna. Rodės, jie ir kvepia kitaip. Rodės, jie amžinai šypsos savo kalneliais, pakalnėmis, skardžiais ir miškais. Ir saulė, rodės, čia linksmesnė neg mūsų. Maniau, ji nebijanti nei debesų, nei nakties. Kai pavažiuodavau į Kiečius, rodydavos, jog atsistoju ant slenksčio į laimės šalį. Tarytum arti prieidavau į savo išsap­ nuotas svajones, į lūkesius, kur užmigti neduodavo. Ir lyg reikėjo žengti dar tiktai vieną žingsnį, ir jau kažin kur nu­ žengtum. Šituos laukus irJulija matydavo. Ji užaugo tarp jų. Ji bėgi­ nėjo čia. Ir rinko žvangučius, ramunes... Sugavus ant gėle­ lės baltą drugeli taisė jam sparnelius. Ji juokdavos, džiaug­ davos. Vis džiaugdavos! Ne tokie dabar šitie laukai. Šviesūs, tačiau paniūrūs, ap­ niukę... Vis galvojau besąs aukšto ūgio, o vakar pastebėjau, jog Stasiukas, brolėnas, vos jau ne didesnis už mane. O jis vis toks būdavo mažas. Septyniolikos metų, ir toks didelis! Ir kodėl man rodėsi, jog esu didelis? Ne, aš dabar visai mažutis. Va ir šešėlis nuo manęs toks neilgas. Lig šiolei man viskas buvo aišku, ir aš nieko nebijojau. Vaikščiojau po platųjį pasaulį kaip po savo sodą. Kur ne­ pasiekiau akimis, skridau mintimis. Visus kelius ir takelius žinojau, rodos, lig paskutiniam. Kaip savo sode. Suklysti 295

man niekas negrėsė. Aš nežinojau, kaip žmogus su ausi­ mis, su akimis, su rankomis gali suklysti. Netikėjau nie­ kuomet, kad prieš mane galėtų atsistoti staiga neperžen­ giamas kalnas. O jei ir atsistotų, galvojau, pasistatysiu ko­ pėčias ir perlipsiu. O dabar aš nežinau, kaip reikia padaryti tos kopėčios... Aš dabar bijau susitikęs siaurą griovį, kad šokdamas neįgriūčiau jan. Ir netikiu dabar buvęs kuomet narsus. Visuomet, rodos, esu silpnas, vėjo draikomas šešėlis. Ir prisiglaustum kur juodan kampelin, ir užmirštum sa­ ve. Užsimerktum, kad nieko nematytum. Ausis kietai užspaustum. Ne. Aš toks silpnas, kad ir juodo kampelio nemoku rasti... Kažin, kam aš gimiau? Ar nebūtų geriau, jeigu manęs visai nebūtų? Juk vis taip pat saulė kas dieną tekėtų, vis tuo pačiu keliu žemė bėgtų. Ir laukai šitie būtų tokie patys kaip dabar. Ir Gervinu sodyba, gale sodžiaus ant kalnelio išsikėlus, būtų tokia pat. Vis viena dabar čia nuo tvoros eitų kopūstų daržas, paskui naujasodis, iš tolo apsupęs ilgą, per šelmenį įlinkusį klojimą; paskui taip pat matytųs pro alyvų kerus du baltu seklyčios langu, prie kiemo vartų aukšta svirtis. Taip pat anas galas grinčios būt tankiai visas užaugęs laukinių vynuogių karklais. Taip pat ten stovėtų prie sienos suolelis, ant kurio susėdusios vasaros vakarais Gervinaitės dainuo­ davo darželyj. Prie jų ten sėdėdavo ir maža Julija. Toliau, per siaurą geltoną kelią, tęstus senas sodas; užu jo prūdas; 296

didelis, ajerais apaugęs; prie jo lenta rūbams velėti. O nuo to prūdo, per laukus, taip pat matytųs gotiškas, dangun įsi­ žiuręs Maurininkų bažnyčios bokštas. Ir dabar šituos namuos vis tąsią gyventų nuomininkas len­ kas, o Julija su tėvais būtų Baltalaukyj pas brolį kunigą. Ir apie mane nieko nieko nežinotų... Juk visa tat būtų?! Ir kaip galėtų būti, jei aš negyvenčiau?.. Baisu vienam plačiuose laukuose. Va, rodos, tie Ražapievės skardžiai, tarp kurių aš bailiai slenku kaip šešėlis, už­ augs užaugs ir nebeišleis manęs. Suspaus ratu aplinkui. Greičiau skubinu namon. Bet ir namie bijau tarp žmonių. Tarytum tie visi žmonės numano, koks aš silpnas, todėl ir nebijo manęs, gali man bloga padaryti. Ar net penktą dieną viešiu pas dėdę Juozą ir dar maža šnekėjau su juo. Baugu, jis toks didelis ir stiprus. Ir vaikš­ čioja jis dideliais žingsniais. Einu vis laukuosna, gyvenu pasislėpęs žolėje. Ten maži gyvūnėliai, ir jie manęs bijo. Man gerai prie jų. II

Šit atalekia nuo sodo į pakluonį visur dairydamos Vincutis, dėdės Antano sūnus. Ieško manęs. Skubinu, kad pamatytų. Su juo man ir gerai. Jis toks mažutis, liesas, švelnus švel­ nus ir nuolat šypsančio veido. Dailiai smuiku groja. Nors turi šešiolika metų, bet vis taip mažutis, kaip buvo ir tryli­ kos, ir aštuonerių. Tarytum jį pati gamta norėjo būtinai 297

mažutį palikti. Užtat gyvai tyliom akim ir žydinčia gėlyte širdyje. Pamatęs mane, sumojo ranka ir risčia lekia. Net jam ke­ purytė nušoko ant pakaušio ir balsvai geltoni plaukai ėmė draikyties ant kaktos. Nedarė nė vartų iš kluono, o per tvorą kūlio pervirto. Pribėgęs alsuoja visa krūtine. Ant visuomet balto veido užsidegė dvi raudoni dėmiki. Akys ėmė žibėti, ir plonutė nosytė dar plonesnė pasidarė. - Kaip senai aš tamstos ieškau... Ne, tavęs, - prisiminė mane, nenorintį iš jo tą „tamstą“ girdėti. - Tavęs ieškojau, - šypsos ir žiūri man akysna, ką mano akys pasakys dėl jo netikėtos klaidos. - Tu kažin kur pasidė­ jai. Būtumėm išjoję arklių paganyti, būtumėm pasiuogavę. Kad jau gardžios dabar žemuogės, a! - net sučiulpė lūpo­ mis. - Ir raudona jų ten iš vieno! - Rytoj nujosiva. - Tu ir ryt prapulsi. - Ne-k, - sakau trumpai. Mane dar laukų ūpas, laukų min­ tys tebevaldo. Einava iš tykėlio ant kluono. Jis man vartus atkėlė, įleido. - Aš tavo tarnas, dienščikas, - šypsos, juos užkeldamas. Sunkūs vartai, bet Vincutis nenori parodyti, kad jamsunku užkelia vikriai. Aš vis klydinėju žvilgsniu. Ties vienu daiktu negaliu ilgai sustoti. Tarytum pro mano akis visi daiktai sukdamies plauk­ tų. Tai palengva palengva, tai staiga įsisuka ir nutrūksta sa­ vo pasiutusiam bėgyj. 298

Ant dėdės Juozo klojimo šelmens, ant pat kampo, stovi garnys. Lyg lietui belyjant: ant vienos kojos, snapą po spar­ nu pakišęs. Vakar mačiau bestovintį ant Rožiūno klojimo, užvakar dar ant kieno. Vis vienas ir snapą pakišęs. Ir, rodos, visą dieną taip. - Kodėl šitas garnys niekur neskraido, Vincuti? - Kur jis skraidys! Pavasarį buvo dvieja, dabar vienas. Ki­ tą gal pašovė kas. - Gi gal. - Vienam jam nieko nebereikia. Ir galvojam abudu, eidamu toliau, kodėl tam garniui da­ bar nieko nebereikia. Bet argi galvoti vis apie viena?.. - Karoli, tave Eidimtas prašė. Sako, atvažiavo ir į mane neužeina. Sako, prašyk, jei galės, kad ateitų šiandien vaka­ re. Aš jau pasakiau, kad tu ateisi... Ar tu eisi? - Nežinau; kad noro nėra. - O kad aš prižadėjau, tai kas bus? - Kitą kartą. - Šiandien... - ima mane už rankos ir glaudžiasi prie jos lyg katinėlis. - Gal... - ir šnekėti man nėra noro. Niekur nenorėčiau eiti. Sėsčiau tik ant žemės, kur einu, ir sėdėčiau. - Tu su manim eisi? - nedrąsiai klausia, paleidęs ranką. - Abu eisiva. - Tenai Eidimto Marytė kad graži! Mūsų Stasiuks ją myli. Ves, kai užaugs... Tu turbūt dar nematęs jos. 299

-Ne. - Be galo graži!.. Vis buvo mergytė, bet dabar jau užaugo. Ir dabar, tiesa, nedidelė, bet graži graži! - visas nukrypo mintimis ton pusėn, kur Eidimto Marytė. - Kai eisim, tai Stasiui nesakysim, kur einam, - traukia jis paslaptingai savo plonu, laibu balseliu ir sergėjas, kad tik kas neišgirstų. - Ir jis norės. Išeisim tylom. Jei klaus, tu sa­ kyk: ot, einam sau... Bet gal tu nenori su manim? Gal vie­ nas nueisi? - Be tavęs aš neisiu. - Manęs mat vieno tėvai nenori sodžiun leisti, bet su ta­ vim tai išleis. O man ir nedrąsu tenai... Tiki Vincutis, kad aš šiandien eisiu. III

Verkia smuikas, bet verkia jaunu verksmu, pilnu skaisčių troškimų, žavinčio ilgesio. Skundžias kam, bet nesiskundžia, o tik pasako, kaip gera būti jaunam, kaip gražu siekti toli, daug tikėties. Pro verksmą džiaugiasi smuikas skaidriomis svajonėmis, džiaugiasi vasara, viliojančiu svaiginančiu pievų ir miškų kva­ pu. Pasklysta smuiko daina plačiai, liejas su gyvenimo sro­ ve. Taria gėlių gaidai, tai vakaro vėjelio liūdesiui. Groja Vincutis taip atsidėjęs, taip užmiršęs save. Rodos, jo nėra čionai, darželyj ant suolelio prieš diemedžio kerą. Jis toli nuskridęs su pasakingais garsais, kvėpuoja jų rit­ mu, jaučia savo sielą kitam pasaulyj. Ir ne kitam, o čia, ant 300

žemės, ir jungia savo sielą su žemės himnu. Ir ne su vienos žemės, o skrenda dar ten, kur nei akis, nei mintis nepasie­ kia, bet ką laisvas, garsų nešamas jausmas nujaučia. Dar nežino Vincutis, kaip apgauna svajonės. Jis nematė svajonių mirštant. Jam rodos, viskas gyvena be galo, be pa­ baigos, viskas amžiną, galingą augimo dainą tveria. Jam dar neperėjo mirtis skersai kelio, dar nepapūtė ji šaltu kvapu į jo tyrą bešypsantį veidą. O mano jau kitokia daina. Ir neskrendu aš taip aukštai su jaunais tryškančiais garsais; mano pakirpti sparnai. Aš bijau pakelti galvos, nedrįstu žvilgterėti į rytojaus kelią. Aš tik laukiu ir jau nebesitikiu. Kas ateis, viską priimsiu ir nieko daugiau nebenorėsiu. Likimas sustabdė mano svajones, užkirto joms kelią, ir aš galiu tik praeitin žiūrėti, kuri gludo ūkanoj nuskendusi. Ir grįžtu dabar, nešamas smuiko garsų, į tuos, rodos, be galo tolimus laikus, kuomet aš taip aukštai skridau, tiek neaprėpiamai troškau. Bet nejudėdamos stovi dabar mano svajonės praeityj, jos sustingusios. Stovi kaip galingi pa­ veikslai, saulėtomis varsomis nuausti, bet nebegyvi. Ir žiū­ riu į juos, ir tik šiuši baimė kyla krūtinėje. Argi tai mano tos svajonės, argi aš jomis gyvenau, kad jos dabar miru­ sios? Ar galėjau toksai būti? Juk aš dabar savin neįstengiu žvilgterėti. O Vincutis skrenda vis aukštyn, vis tolyn. Niekas jam, ro­ dos, kelio nepastos. Nedrįs. Bet gera man, kad aš nors galiu matyti, kaip kiti kyla, kad galiu matyti, kaip kiti gyvena. Ir manyje lyg kokia viltis 301

gema, tokia nusilpusi, baikšti, kad gal ir aš kuomet nors vėl pakilsiu. Tik gal jau ne?.. Nutilo Vincutis, atsargiai padėjo smuiką ant suolelio ir dar vis lyg negali sugrįžti iš to garsų, svajonių pasaulio tyli. Akys jo dar šviečia ta ugnimi, dar dega. Ir kaip Vincutis greitai auga. Ne, ne ūgiu. Vis toks mažu­ tis, ir neužaugs jau didesnis. Bet kaip groti išmoko per tuos dvejetą metų. Užpernai vos vos čireno, dar visai negalėjo suvaldyti smuiko, tečiau buvo matyti, kad jeigu jis ką pa­ trauks, tai iš širdies, širdimi bando groti ant smuiko. Ir štai dabar, po dvejų metų, groja jis valsus, paprastąjį suktinį, kitus šokius, bet jaučias, kad jo smuikas ne tat groja, kitą taria. Kiekvienas garsas, rodos, ne iš smuiko išeina, bet iš gilumos sielos. Auga jis, ir niekas jo nemokina. O kas būt, jeigu jis mo­ kintus, pamatytų plačiau pasaulio?.. Ir štai kaip gražiai dabar lietuviškai šneka; namie vis len­ kiškai šnekėdavos. Išmokė Eidimtas. Gauna iš jo laikraščių, knygelių pasiskaityti. Prieina tėvas, dėdė Antanas, ir sėdas prie mudviejų pašalyj. Žiūri į sūnų, į mane, tarytum norėdamas, kad kas pagir­ tų jo Vincutį. Ir aš sakau: - Kaip jis gražiai groja! Tėvas šypsosi pro didelius baltus ūsus, tėvui gera, o Vin­ cutis paslėpė akis. - Bet kodėl, dėde, jo mokinties toliau niekur neleidi? - Pakaks jam valsčiaus mokyklos. Baigė ją, ir gana. - Bet Vincutis toks protingas, toks gabus. 302

- Ot, dar nukryps mieste. Paskum, būdamas studentu, dar kalėjiman teks. Žinau, ką darė su studentais per revoliuciją. Matau, jog nieko jam nejkalbėsiu, nieku negalėsiu padėti Vincučiui. O ir seniau kiek stengdavausi.. Taip, jo tėvas bu­ vo anais laikais žandorių paaficierium Rusijoj, jis žino... - Dabar jau daug atsirado mokytų žmonių, ir niekas jų ne­ žiūri, - patraukė dėdė už ūso. Suka susigalvojęs jį ant piršto. - Bet kad jų dar daugiau reikia, labiausiai mūsų kraštui. - Mūsų kraštui žemės pakaks. - Ir žemę reikia mokinties dirbti, - manau prispirsiąs jį prie kampo ir inkalbėsiąs. - Temokina kiti, - pasigręžė ant suolelio kiton pusėn. - Tai nors į konservatoriją, dėde, jį paruoštum. Koks iš jo muzikas išeitų! Dėdė jau nė neklauso. - Na, kas iš to, kad tu mokinais? - pažiūrėjo į mane išmetinėdamas. - Tėvai vargo vargo, iš namų išėjo ir dabar ken­ čia mieste. Man kartu pasidaro. - Bet aš gi tuoj baigsiu ir jiems padėsiu. - O ką žinai, juk gali mirti greitai, ir kas tada su jais? O kad ir gyvensi, tai ar žiūrėsi jų? Gausi pačią ir nė nepažinsi tėvų. Skaudu, ir aš jam nieko nesakau. - Buvai vienas pas tėvus, ir ko daugiau reikėjo? Ar negalė­ jęs būtum gerai gyventi?.. Gaila Mariokės, ji tokia darbi­ ninkė. Mes, broliai, taip ją mylim, ir mums jos gaila. - Bet juk dėdė be skolų gali leisti Vincutį mokslan? 303

- Jis - vienas, kam jam mokinties. Turės sau du valaku žemės ir gyvens... Ir tau sakiau: Karoli, nereikia mokinties, paspaudžia bardamos tam sakinyj kiekvieną žodį. -Jau šalta daros, eikita arbatos gerti, - atsistojo nuo suo­ lelio ir nuėjo grinčion. Vincučio akyse ašara sužvilgo. Jis nukreipė šonan, žemai palenkė galvą. Jis tiki man, jam pikta ant tėvo; tėvas stojas skersai kelio jo tolimų svajonių. Bet kas sustiktų jį tolumoj?.. Aš daug, rodos, pažinau, o pamačiau, jog taip žinau ma­ ža. Tokių abejonių sukėlė manyje mokslas! Ir jos drasko man protą, poilsio jam neduoda. Lig šiolei toks aš buvau pozity­ vistas, žinoti nenorėjau to, kas virš supratimo, o paskum... Hėgelis, Vundtas, jo heterogonija tikslo... Staigu prasivėrė naujas pasaulis. Ir jame taip klaidu. O čia vėl Pelėdiškis... Pelėdiškis visa ką sugriovė, supainiojo... Ir tarytum tuščia manyje liko... Ir kad būčiau, rodos, nėjęs nuo tėvų, iš so­ džiaus, nebūčiau to viso prityręs. Ir, rodos, būtų taip ramu, gera... Bet lyg ir negalėjo būti kitaip, kaip jau buvo. Juk aš pats įžengiau į tą kelią, ir tiek jis man žadėjo! Nėjau aš juo skridau. Ne, Vincutis dar nežino, kas kankina mane. Ne, nieko nesupranta!.. Patylėjo Vincutis ir vėl ima smuiką. Čirena, čirena po tru­ putį. Ir vėl jo smuikas pradeda verkti ir džiaugties, ir vėl jis skrenda svajonių sparnais, taku mėlynuoju. Jis dar negali suprasti, kaip gali tėvas neleisti jam toliau nueiti. Tėvas gi myli jį. Nupirko jam brangų smuiką, perka, 304

ko tik jam įsinori. Nusileis tėvas kuomet nors ir dėl šito. Leis tėvas jį toliau mokinties. Bus taip. Atsiliepia smuiko aidas juodoj sodo gilumoj, suskamba tuš­ čiose klojimo sienose, kliūva tarp krūmų palei kūdrą prie kelio. Bet dar toliau aidas plaukia. Groja vis kitais garsais vienam, kitam sodžiaus gale. Vienam gale atsiliepia taip iš reto ir graudingai, o kitam tankiai, plonai ir vis lyg iš ko pasijuokdamas. Raudonos aguonos darže linguoja susimąsčiusios į taktą, supamos tamsaus vakaro vėjelio. Šuva nutęsdamas nutęsdamas ėmė kaukti Mikalioko kie­ me. Aprims truputį ir vėl pamažu kad įsitrauks, kad įsitrauks! Rauda tarytum žmogaus balsu, paguodos savo begaliniam skausmui ieško. - A, kad jį bala, - nutraukė Vincutis ir nusijuokė. - Nie­ kuomet jis man neduoda ramiai pagroti. Kai tik aš pradė­ siu, tai jis ir kaukia. - Kada gi jūs arbatos eisit gerti? - prasivėrė dėdienė langą. -Jau, jau! - sušunka Vincutis paskubom. - O į Eidimtą turbūt jau liks? - Taigi, - atsakau. - Tai ryt meškeriot einam anksti rytą? A? - paėmė mano ranką. Taip nori, kad aš jau nors čia prižadėčiau. - Eisim, - prižadu.

305

IV

- Ar tu pagavai? - klausia Vincutis iš anapus kelinto krūmo. Nematyt jo ten pasislėpusio. - Nutrūko, - sakau suspaustu balsu. - Tai reikia smagiai traukti. - Traukiau, bet kad nutrūko. - Ei, tu žmogus! - taip pasigailėdamas jis mane bara. Dabok gerai: kai tik pasiners paplavėlis, tai tuojau ir kelk, mokina. - Ak keliu. - Nieko tu nesugausi! Pas mane va jau septyni šapalai ir keturios kuojos. Pas mane gi dar nieko nėra. Bet gal sugausiu ką nors, pietūs ne tuoj. Volioju naują garmuoliuką iš duonos užnerti ant meškeries. Aną nunešė šapalas. Kietai suvolioju, atidžiai užneriu. Pabandau, pakratęs ore, ar nenukris. Laikosi. Dabar tai jau nebenuneš! Būtinai sugausiu. Leidžiu meškerį vandenin; toli ją užmetu. Vanduo ją ne­ ša, neša. Ties duobe sustoja. Vanduo čia ramus ir aiškus, skaidrus. Dugnas matyti. Toks lygus; grįstas mažais, dideliais akmenukais. Kai kur kokia ilga žolelė išsikiša ar mauras atsiskyrėlis iš tyko linguoja visosna pusėsna. Toliau iš juodumos matyti storas galas nupuvusios kala­ dės. Palei ją šaka kokia styri. Ir vanduo kad čirškia apie tą šaką, kad čiurlena! Čia, rodos, laumė savo plaukus prausia, 306

čia ji niūniuoja, atsisėdusi ant šakos, čia žuvytes rokuoja. O ten, po kalade, tarytum paslėptas urvas į pavandenio lau­ mių krikštolinius rūmus. Iš po tos kaladės jos išplaukia j šį pasaulį, išeina į Musės kraštus. Aš sėdžiu lyg kokioje kėdėje. Virš manęs status kriaušas! o čia išsidavęs lyg koks laiptelis kaip tik man atsisėsti, deng­ tas žalia minkšta velėna. Bet kad atitrūktų ta velėna, tai aš šmukšt, ir vandenin. Pasimaudyč. Iš šitos vietos krantas užsilenkęs, vienon pusėn ir kiton. Nupuola nuolaiznai į abu galu ir pranyksta tarp vinkšnų. O čia vinkšnomis visur visur apaugę! Nieko pro jas nematyti. Ir Musė priešais tik išsineria iš jų ir užpakaly vėl greitai pa­ sislepia žalioj tankmėje. O kadgi jau kvepia aplinkui apyniais ir juodomis serbentomis! Ir svaigu, ir gera nuo tokio kvapo. Va net ma­ tyt, kaip anoj pusėj apyniai apsinarstę apsivynioję apie vinkšnas. Išsikelia kitas net aukščiau viršūnės ir žiūri iš­ didžiai, palenkęs galvą žemyn. Apsidairo kartais, vėjui pūsterėjus. O ten, kur duobė krūmuose apaugus dilgynė­ mis, spindi juodomis akutėmis serbentos. Bet mat kur au­ ga, tarp dilgynių! Tačiau noris perbrist per upelę ir pa­ siekti jas iš tenai. O va šapalas pasirodė, išlindęs iš po kaladės! - A, broliuk, eik čia, eik čia arčiau! - ir aš patraukiau į jį meškerį. Jis patriko, vagis, kad čia juo kas rūpinas, ir vienu matu dingo nežinia kur. Dabar kantriai lauksiu, kad pats ateitų. Va, ateina kitas, iš kito galo, išsinėręs iš pakraščio žolės. 307

Toks didelis, tamsiai raina nugara. Didesnis neg anas. Plau­ kia rimtai; iš tykėlio uodegą į šonus kraipo. Bet štai pamatė duoną ir greitai prie jos priplaukė. Su­ stojo dar truputį. Paskum iš tykėlio ima ir kanda, lauksiu gerai apžiojant. Kiek atkandęs, atsitraukia ir aplinkui plau­ ko, tarytum jam duona visai nerūpėtų. Deltog, praeida­ mas pro šalį, žvilgterėja j ją skersai. Dursters nose, ir vėl plaukia aplinkui. Va, trys iš kur staiga išsinėrė: du mažučiu ir vienas gero­ kas. Ir net daugiau, jau sunku suskaityti. Dargi kuoja pasi­ rodė. Ėmė savo sidabru žibčioti ir raudonomis plunksnelė­ mis rodyties. Vanduo jau tik ribuliuoja duobelėje! Galop susimaišė ir viskas nuo manęs pasislėpė. „Dabar tai jau bus!“ - laukiu, visa doma įsižiuręs paplavėlin. Jis krusters, sudrebės, ir vėl nieko. Ne, aš lauksiu, kol jis visas pasiners. Laukiu, laukiu... Gi panėrė ir neša! Neša tempia pakrantėn. Aš šmakšt! ir ištraukiau. Ir taip lengvai iškilo meškeris, net sušvilpė. Ant kabliuko nieko nebuvo, nė duonos! Tai kad juos bala! Nenori užsikabinti, nors jiems kažin ką daryk! Dedu vėl duonos ir vėl paleidžiu meškerį. Ateina šapalai, nuėda duoną, ir aš nė vieno nepagaunu. Turėjau visą riekę duonos, o dabar plutelė beliko. - Pas mane vėl! - rėkia Vincutis. Ir kad džiaugiasi! 308

- Kas? - Gi šapalas. Kad didelis, didžiausias! Einu pažiūrėsiu. Iš tiesų toks didelis, dailus. Kodėl jis į mane neatėjo?!. Vincutis glosto jį ir atsižiūrėti negali. Ir sekasi gi jam! Tik indės tarbon ir vėl iškelia ant meškeries. Ir vis kiekviena žuvimi pasidžiaugia. Sėsiu ir aš čia, gal sugausiu. Sėdžiu sėdžiu, o niekas neišeina. Čia nė žuvies nematyti! O Vincutis taip daboja, taip netraukia akių nuo paplavėlio. Tikras žvejys! Ne, aš čia nieko nesugausiu. Vėl eisiu savo vieton. Atėjęs iš tiesų randu pilna žuvies. Ir šapalai vis tik ieško ko, vis švaistos. Matyt, jog čia juos mano duona taip trau­ kia. Ir kuojos iš tykėlio plauko; atidžiai dairos visosna pusėsna. Jos neskubina, tokios, rodos, negreitos. Tuojau užmečiau. Bematant ištraukiau nemažą kuoją. Kad jau nudžiugau! Niekur dabar iš čia neisiu - ištrauksiu ir šapalą. Sėdžiu kantriai. Na, žinoma, sugausiu. Geras toks darbas. Užmiršti viską. O man reikia viską vis­ ką užmiršti. Ir užmiršiu. Ir bus tuomet manyje gryna. Taip kaip šitas vanduo, bėgąs per akmenėlius, bejudinąs žolę, beplaunąs nukabusias vinkšnų šakas ir bežaidžiąs apie už­ kliuvusius stuobrius pakraštyj. Daug, ilgai taip sėdėtum... Ir kam gyvenant galvoti? Kam prisiminti, kas jau buvo, ir kam svajoti apie tat, ko gali ar negali sulaukti? Būk visuomet 309

kaip plienas, mokėk be nusišypsojimo ir be ašaros sutikti kiekvieną naują dieną. Kam, geriau ir apie šitą negalvoti... Kažin kur toli toli lyg kas dideliu akmeniu į dangaus skliau­ tą stunkterėjo. Sudundėjo vieną kartą, ir daugiau nieko. Neil­ gai trukus pasikartojo ir lyg intūžusi kietai nuriedėjo per visą dangų. Net žemė sudrebėjo nusigandus. Visais laukais šiurpas perėjo, ir vėjelis krūmuose nubudo, ištisą dieną ra­ miai išsnaudęs. Ėmė sukinėties, dūkti. Tai žemai karklus į pat vandenį palenkia, tai per patį vandenį piktomis Vilnelė­ mis perbėga. Visur krutina tik, varo. Baisu ir jam. Atkėlęs galvą matau - pusę dangaus apglėbęs, juodas juodutėlis debesis stovi. Ir vis rūsčiau rangosi, volais velias, vis aukščiau ritas. Viską graso sunaikinsiąs ir savimi užversiąs. Nieko nė truputėlio nepagailėsiąs. Ir vėl stunkterėjo. Ir piktai, ir galingai. Staiga žaibu švėsterėjo vienon, kiton pusėn. Mėlyna ugnimi akimirksniui vi­ sas debesis užsidegė. Galop sugriebė saulę ir lyg prarijo ją. Ir visa žemė tokia liūdna pasidarė. Tarytum laukia tik greitesnio galo. - Lietus bus, - sako Vincutis iš tarp vinkšnų. Balselis tru­ putį nusiminęs. - Ir lyti tuoj pradės, - atsakiau, nesistengdamas jo nura­ minti. - Supils mumis. - Visai supils. - Namo nesuspėsim, juk arti varsto. O gal ir daugiau. - Taigi. Daugiau turbūt. 310

- Bet tai nieko, dabar žuvis geriau kabinsis, - nors tuomi nori save padrąsinti. - O tu nebijai perkūno? - klausiu įsivogdamas. - O tu nebijai? - klausia jis ir tuo pačiu balsu. Stengias neparodyti savęs. - Aš nebijau. - Tai ir aš nebijau. Ko jo bijoti? Ar visuomet gi ir muš? - Žinoma. O ir muša tiktai tuos, kurie bijo, - juokiuosi jam. - Ne, aš nebijau, - patvirtino dar kartą. Ir rodos, kad net tie žodžiai padės jam nebijoti. Tik pasipylė lietus vienu matu. Tarytum debesis pratrūko, tarytum dabar visą žemę nuskandins, užplauks. Tik pilka, tamsu pasidarė. Nieko, ničnieko nematyti. Aš palindau po karklu. Nėjau į Vincutį, bet ir jis neatėjo. Ir neateis, sėdės tenai vienas. Ir tyli, nė krust! Vyras! Kad pliaukšterėjo staiga, net ausyse suskambėjo. Nušvie­ tė iš vieno aplinkui. Ir ėmė dabar griausti, trinksėti ir toliau, ir arčiau be jokios paliovos. Lyg būtų du didžiausiu priešu į mūšį susikibę ir paleidę visas patrankas. Ūžia tik, pleška, net kratos viskas. Ir lyg tai būtų kalnų pajėgos susitikusios; tarytum kalnai kitas ant kito griuvo. Gražu! Tikras mūšis! Kad pleška, kad dunda, kas kartą smagiau ir pikčiau. Rodos, tuojau visai susipiestuos ir žemė plyš. Šaudo, ardo patrankos. Ir vis tik skrodžia žaibai tamsą. Tai vienan šonan, tai kitan. Tai žalia ugnimi viską aplinkui uždega, tai rausva, tai skaisčiai mėlyna. Va va tuojau užsi­ liepsnos vinkšnos. Matyt, kaip jų lapai lyg ugnyje paskęsta; 311

sužiba ilgais siaurais liežuviukais. Paskum ir vėl viską juoda tamsa užgeso. O kas būtų, jeigu kokia viena kulka tektų va šitan pakrūmin, kur aš tupiu susirangęs? Ū-ū! baisu... - Na, o ką, ar tu bijojai? - klausiu linksmas, išlindęs visas šlapias iš pakrūmio. - Trupučiuką bijojau, - atsako Vincutis, linkdamas nuo sunkumo savo rūbų. Bėga nuo jo čiurliais, kišenės išputu­ sios nuo vandens. Iš po kepurės ir tai sunkiasi vanduo. - Rodos, ir kailį perlijo, - stengiasi juokties, bet lūpos neklauso, balsas dreba, nors slepiamas ir spaudžiamas. Gerokai, matyt, bijojo, nabagiukas. Imuos pralinksminti kiek. - Ir išmaudė gi mumis! - Kad jį kur! - pasipurto Vincutis. - Nieko, išdžiūsiva. - Gal išdžiūsim, - abejoja. - Bet užtat pas mane keturioli­ ka šapalų ir penkios kuojos, - net nušvinta Vincutis, prisi­ minęs, kas pas jį tarboje yra. Vikriai bėgova tiesiog per Ražapievę. Žolė didelė, šlapia, kabinas apie kojas, bet mudviem niekai! Mano vasariniai čebatėliai pilni vandens! Sliuru šliuruoja tik ant kojos. Pasileidę tokie, išmirkę. Vargu tat nueis jiems sveikaton. Nieko, užtat audra, audra kokia buvo! Ir kaip vis dėlto gerai, kad perkūnas nepataikė į mudviejų su Vincučio krūmus. Nematė turbūt... Lietus vis dar tebelyja. Tik smulkus toks, praretęs. Niekur 312

dangaus nematyti, lyg jo ir visai nebūtų. Bet jau nebegriaudžia. Pavargo senis Perkūnas. Retai jam tenka parūstauti. Išsikratė senis. - O į Eidimtą kada? - klausia Vincutis. - Eisiva ir į Eidimtą. - Maniau, kad tu jau visai neisi. - Visur eisiva! - sakau linksmas, atgijęs. V

Noris gyventi, žiūrint į tokį žmogų. Žinai, kokie vingiuoti jo keliai, kiek daug jis padarė, ir dar matai, kad jis nenuilsęs, kad dar, rodos, tiek dirbtų, nors jau senatvė papylė si­ dabrinių plaukų jo galvoje. Juozas Eidimtas turi tikrai jenerolo išvaizdą, kaip čia jį visi vadina. Aukštas, status, ūsai ilgi, žemyn nulinkę; kakta plati, lygi, tik į nosį susidėjus trimis raukšlėmis. Akys de­ gančios, greitos. Rodos, kur tik pažiūrės, viską pamatys; nie­ kas nuo jo nepasislėps, nors ir giliausiai būtų. Ir sėdi va tiesiai, stamantriai. Pasakoja lygiai. Žodis po žodžio bėga rimtai, neskubėdami. Pasakoja jis savo veiki­ mą, vaidina nenuilstantį statymo darbą prieš ataslenkančią nuo Vilniaus lenkinimo bangą. Ji daug ardo, daug griauna, plačiai užlieja, tačiau Eidimtas taip tiki savo galei, kad ir dar didesni lenkų nuožmumai jam nebaisūs. Ir stebėtina, nė kiek nematyti, kad jis girtus. Nė pama­ nyt nepamanysi. Žmogus sodietis, prastas, o vis tik jauti, kad jis ne sau dirba, o kad jis tą darbą dėl kažin ko tokio 313

aukšto varo. Ir net rodos, jį ta kova traukia, jis joj naujų pajėgų semia. Iš kiekvieno žodžio, judėjimo, balso matyti, jog tai iš tiesų jenerolas, bet toks nenuožmus, geras. Visas šitas pakrašty s per keletą parapijų jį tai gerbia ir klau­ so, tai bijo. Atvažiuos kur naujas kunigas, jis ir eina pasikalbėtų, pasi­ pažintų. Gerbia ir bijo jo ir kunigai. Apylinkės gi dvarinin­ kai lenkai iš geros širdies ir didelės godonės prie jo buvo norėję padovanoti jam pernai dvi dešimtini pušyno palei Nerį. Bet Eidimtas labai mandagiai jiems padėkavojęs ir pa­ sakęs, rodydamas į didžiausią, tik ką iškirstą kelmyną: „Aš palauksiu, kol šitoj vietoj užaugs kitas miškas.“ Mano Vincutis akių nuo Eidimto netraukia. Taip įsižiuręs į jį, taip įsiklausęs. Jo akutės tokios nedrąsios, švelnios, deltog sakyte sako: „Ir aš toks būsiu.“ Seniau jis ir man įkvėpė ugnies savo pasakojimais ir dar­ bais. Kad ne jis, aš gal visai kitu keliu būč nuėjęs. Pirmiau­ siai nebūčiau lietuvis. Per jį pažinau „Ūkininką“, „Varpą“. O gal net ir mokinties nuėjau tiktai per jį. Tiek daug jis reiškė mano gyvenime! Ir kuomet tik atva­ žiuosiu Kiečiuosna, pirmiausia į Eidimtą. Tik va šiemet ka­ žin kodėl taip nenorėjau į jį eiti... Nenorėjau, netraukė... Tik kažin kas buvo taip širdyj... Bet dabar vėl ramu. Žiūrint ir besiklausant Eidimto, rodos, palei aukštą kalną stovi - nie­ kas nepalies... Ir kyla noras dirbti, eiti tik viską užmiršus. Į Eidimtą atėjus, užmiršti ir visą sodžių, jo šnekas, nešva­ rumą. 314

Eidimto sodyba pačiam sodžiaus viduryj, ant vidurinio aukščiausio kalnelio, paskendusi tarp sodų, tarp liepų ir kle­ vų. Nors pusvalakį jis teturi, bet trobos jo gražiausios, kaip stiklinės. Ir išvaizda jų irgi tokia rimta, iškilni, kaip ir paties Eidimto. Grinčioj su grindimis langai dailiai užkabinėti, sienos tinkavotos, dažnai baltinamos. Ant sienų ne vien šventųjų pa­ veikslai, bet ir fotografijų keletas. Keistutis pačioj svarbiau­ sioj vietoj. Ir lempa ant skobnio pas jį iš geltonvario, naujo stiliaus, su žaliu kliošu. Skobnis tekintomis kojomis, geltonos uosinės kėdės. Kanapa kampą rimtai užėmus. O seklyčioj dar gražiau. Tenai pro stiklines knygų spintos durikes matyti visi komp­ lektai „Vilniaus žinių“ brangiais aptaisais. „Vilniaus žinias“ Eidimtas per didžiausią brangenybę laiko. Ir taip čia visur švaru. Dargi musių nėra. Mano dėdės ir turtingi, o toli jiems prie Juozo Eidimto. Praeitis vienok jo baisiai nyki. Jis buvęs kadaisiai didelis girtuoklis. O dėl ko metė gėręs, niekas nežino. Daug yra apie tat visokių pasakų. Vienur pasakojama, kad jam grįž­ tant kartą tamsią naktį girtam pasivaidenęs velnias ir liepęs eiti pragaran, kitur - kad jis susapnavęs kažkokį seną, barz­ dotą žmogų, kuris jam liepęs viską mesti ir platinti tarp žmo­ nių knygas, trečioj vietoj dar kitaip. Na, bet esama pasaulyje gerų žmonių, kurie supranta, kam gyvena, kurie rado savo kelią! Šneka mūsų toli nusitraukė lig vidunakčio. Įsigilinau ir 315

aš jon. Net keletą dalykų apsvarstėm, aš dvejetą patarimų suteikiau. Ir man net gera pasidarė, kad Eidimtas sutiko su jais. Jo visa šeimyna seniai jau nuėjo gulti. Pati, suniuks ir trys dukterys. Bet kažin ko grįžterėjau šonan ir susitikau su Ma­ rytės akimis. Ji visą laiką sėdėjo toli į duris, tyliai prisiglau­ dus kampelyj. Pirmą dar kartą ją šiandien pamačiau. Seniau dar vis ma­ ža buvo, ir aš nepastebėjau, nepamenu. Kad ir dažnai atei­ davau, tai tik su vienu tėvu tesimatydavau. Ir štai jau Marytė išaugus, jau klausos rimtos šnekos. Mo­ kinasi Vilniuj gimnazijoj, jau penktoj klesoj. Ir kokia ji nedidelė, smulki. Veideliai skaistūs, jauno džiaugsmo ir liūdesio pilni. Akys raiškios, gailios ir vasara šviečia. Jose vasara matyti; su mėlynu dangumi, su berže­ liais tarp gėlėtos pievos. O lūpos tokios raudonutės! Rodos, pats gyvenimas jose rožyte pražydo. Ir mane nuo jos žvilgsnio kažin kas apėmė, tarytum spar­ nais kokiais apiglaudė. Ir staiga pajutau, kad manyje kokia ugnelė ėmė kūrenties. Jau besišnekant, kur tik kas, ir traukia atsigrįžti ton pu­ sėn. Ir vis sustinku jos žvilgsnį. Ji žiūri taip švelniai, su tokia pagarba prie manęs. Taip įsiklauso į mano žodžius. Ir aš matau, jog pradedu kalbėti gyviau, imu karščiuoties, dabo­ ju gražių palyginimų. Tas nežinomas skausmas, ta nerimastis, kuri traukė ma­ ne į laukus, neleido prie žmonių, atvažiavus iš Pelėdiškio, ir dabar vis gludo širdyje, lyg kur atšlyžo, nuslinko. Tary­ 316

tum aš, ilgai braidęs po klaidų mišką, pamačiau bežybčiojantį kraštą. Atsisėdau kitaip, kad vis matyčiau Marytę. Vincutis pastebėjo visa tat ir koks gyvesnis pasidarė. Taip atidžiai seka mane. Ir į Marytę vis žvilgterėja. Ji tai galvelę palenkia, tai, rodos, niekur nežiūri. Nežino, mažutė, ką aš mačiau, kiek prityriau. Nežino, jog mano širdyj išdeginta, jog išgriautos joj svajonės. Ji nieko nežino. Aš negaliu į ją taip žiūrėti, kaip ji į mane. Manyje nebėr tų spindulių, kurie apie du jaunuoju šilko tinklą nuraizgo, širdis viena jaunai stebuklinga gaida su­ virpina. Manyje nebėr to jausmo. Tik žiūriu į ją ir tik jaučiu, kad ji norėtų manyje ką sužadinti. Ką, pati nežino. Skaidru įžvelgti į svetimą sielą, o dar tokią nekaltą, dar rasotą. Traukiu vis šneką, vis ilginu ją. Ir daboju du žmogų, tokiu skirtu tarp savęs: tėvą ir dukterį. Daug tėvas tikisi iš ma­ nęs... o duktė ką mano?.. Už langų švitenti ėmė. Nubudus diena išeina iš miško, iš patamsių į laukus. Pereina per juos, pereina sodžiaus gatve, įžvelgia į kiekvieną namą ir kelia... - Miegot jau eisim, - šnabžda man Vincutis pakuštom. - Kur dabar miegoti - diena, - išgirsta Eidimtas. Tačiau atsistojava eiti. Išleido tėvas su dukterimi mudu dar už durų. Dar pasto­ vėjom kiek, dar pasišnekėjom. - Labas rytas! - sakau atsisveikindamas Marytei. 317

- Ar jau atsikėlei? - pasijuokia iš manęs Vincutis. Juokias, kad jį kur! - Gi žinoma, kad jau rytas, - atsako jam Marytė ir nusi­ juokia. Pirmą kartą girdžiu jos juoką. Ir juokias ji, lyg vasa­ ros vėjelis pieva bėgtų, gėles kutentų. - Tai labas rytas tamstai! - grakščiai linkterėjo man galvy­ te ir nuėjo gonkan. - Ar dar ateisi tamsta kuomet nors į mus? - klausia atsigrįžus. Apkabino stulpą, žvilgterėjo į mane. Gyva kokia, linksmutė. - Ne, neateis, - erzina ją Vincutis. - Ateis, - pratęsia balseliu, netiki. Atsiskyrėm. Lyg šalčiau pasidarė atsiskyrus. Dar norėtųs čia pabūti, dar daug, rodos, pasišnekėtum. Tarytum to dar, to nepasakei. Viską pasakytum. Bloga, kad vasarą naktis tokia nemiegalė. Vos sudėjo bluos­ tą, jau ir nubunda. Juk galėjo taip būti, kad aš niekuomet nebūč pamatęs, ką mačiau šiąnakt. Nebūč žinojęs, kad yra tokia Marytė pa­ saulyj, kad yra toks Vincutis, kuris taip moka švelniai juokties ir taip jau išmoko groti pasakoti ant savo smuiko. Juk galėjau neišvažiuoti iš Pelėdiškio?.. Ne, yra žmonių pasaulyj, prie kurių nebaugu... - O ką dabar Stasiukas pasakys? - paslaptingai, rimtai su­ simąstęs, klausia Vincutis. - Tai jam bus negerai! Širs ant manęs, kam aš pasakiau, kad Eidimtas prašė...

318

VI

- Mesk, Stasiuk, tinklą! Ot čia, žolėn. - Kam? - žiūri jis nustebusiai j mane ir ton pusėn, kur Marytė pievoje su jaunesne sesute ir drauge Rožiūniute kmy­ nus berenkančios. Žiūri vis į mane ir ten ir neleidžia nuo peties tinklo. - Pakmynausim ir pažūti dar suspėsim. Pririnksim Mary­ tei kmynų. Greičiau! - spiria jį Vincutis ir gudriai šypsos, kreipdamas veidą šonan. - Aš nenoriu. Mama bars, arti tuoj reikės, - aukščiau pa­ kėlė Stasiukas tinklą ir žengė du žingsniu. - Tai tu man! - prišoko Vincutis kaip katinas iš užpakalio ir kumšterėjęs numetė tinklą. Stasiukas tik atsigrįžo ir žiūri į išsivyniojusį pievoj tinklą, ir nežino, kas čia jam daryti. - Bet aš tiktai sau rinksiu, - pasako suklupusiu balsu ir nueina nuo mudviejų ir nuo mergiočių toli gilumon pievos, į pat parugį. Mudu gi su Vincučiu prieinava prie mergiočių. - Skalsu kmynų! - sakova abu vienan balsan. - Gerą skalsą, - atsako pakėlus galvą Marytė. Visa raudona, degančiais skruosteliais su duobikėmis, akutės paslėptu džiaugs­ mu šypsos. Pilną glėbį, vos vos už save mažesnį, laiko pririnku­ si kmynų. Jie siekia jai veido, vienas į nukabusį pluoštelį geltonų šilkinių plaukų palei ausytę inkliuvęs. Įsinarpliojęs dailiai. - Talkon atėjom, ar priimsit? - mandagiai klausia Vincu­ tis. Ir nesušypso nė kiek. - Kad žūti ėjot? 319

- Kas iš ros žuvies, kmynai geriau: ir vaistas, ir duonon indėjus gardu. - Padėkit, - tarytum nusileidžia Marytė. Pasilenkus vėl ima rinkti. Nustvėrė vieną didelį šakotą kaip ąžuolą kmyną ir tempia iš žemės. Kmynas nepasiduoda, įšaknijęs. - Ai, kokia nedrūta! - stebisi Vincutis. - Pažiūrėk, aš... griebė kitą tokį didelį kmyną, įsitempė, kmynas atatrūko, Vincutis ir nuvirto; pasislėpė žolėje. Aš paėjau šonan, ir kad raunu, kad raunu! Tarytum patys kmynai iš žemės lenda mano rankosna. Atkelsiu galvą, žiū­ riu - Marytė ir atkelia. Dirsters į mane ir vėl lenkias. Ir iš tyko rauna neišrauna kokį kmyną. Stasiukas vis apie parugį. Vaikščioja, neskubina ir trauko po vieną. - Kur tu tenai, Stasiuk, - čia kmynai geresni, - šaukia jį Rožiūniutė. Ir numano, kodėl jis parugių renka. - Čia labiau prispėję, - atsako ir neina. - Štai jau aš pririnkau, - vos vos panešdamas, pritempiau Marytei neapimamą glėbį. - Ačiū, - deda žemėn ir bijo pažiūrėti į mane. - Aš savąjį atiduosiu seserėčiai, - diplomatiškai prineša Vincutis Rožiūniukei savo glėbį, irgi diktą. - O tu, Stasiuk, savo kmynus atiduok Marytei! - iš tolo jam rėkia Vincutis. Tasai ateina nerangiai, lyg ko iš užpakalio stumiamas, ir padeda į mano glėbį savo nedidelį žiupsnį. Paskum, nieko nesakydamas, vėl eina rinkti. Ir matyti iš viso, jog nepri­ rinks didesnio. 320

Marytė nė nežiūri į jj. Toliau paėjus ir raudama iš tykėlio kmynus, klausia kažin ko Vincučio pakuštom. Lenkiasi dai­ liai, tarytum bijodama, kad vėjelis nepagautų jos žodžių ir kad nenuneštų kam kitam. Aš, viską užmiršęs, sėduos žolėj, užimu kvapą ir stengiuo­ si išgirsti, ką ji sako. Kodėl mane taip traukia išgirsti, kas rūpina Marytę, kas vilioja josios mintis? - Kol Karolis daugiau į mus neatėjo? - Aš sakiau, kad neateis. - Tai kodėl? - dar tyliau Marytė klausia, dar žemiau pasi­ lenkė. Jau nematyti jos veidelio, jau sauja kmynų jos rankoj pranyko žolėje. - Nežinau, neateis, - kirkina ją Vincutis, o Marytė nenu­ mano kirkinama, ji viskam tiki. - Tu paprašyk, Vincuti, kad ateitų... Tėvas prašė, - paaiš­ kina kiek lukterėjus. - Kad aš nežinau, kaip jo prašyti, - nuduoda Vincutis tik­ rai nemokantį. - Tai, koks tu negeras, aš pykstu... Ilgiau negalėjau klausyti. Šokau ir nuėjau iš tos vietos. Lyg kur netoli suskambėjo ilgai tylėjusi daina, lyg išsimu­ šė viršun požemio upelis, lyg pievos gėlės nulinko į vieną pusę, lyg kas nejuntamas, tačiau toks gyvas, pridėjo man ranką prie krūtinės. Galvoje nutilo visos mintys, tarytum bėgęs laikas vienam daikte sustojo. Ji, tokia mažutė Marytė, nori, kad aš ateičiau į juos, lau­ kia tokio pat vakaro kaip anądien. Ir vėl visą laiką sėdėtų kamputyj ir klausytųs, klausytųs... 321

Argi gali taip būti?.. O, Julija, Julija!.. Ne, kiekvienas žmogus turi savyje aukso, kiekvieno siela kitaip graži. Įvairus gi ir turtingas pasaulis. Bet Julija?.. Nebėra jos, ji mirė man... - Ar jau tamsta pririnkai? Krūpterėjau. Marytė ties manim bestovinti ir bežiūrinti į mane. - Pririnkau, - atsakau. Ir ką daugiau sakyti, nerandu žo­ džių. Sumišau prie jos. Ėmiau kažin ko žolėje ieškoti ir kmy­ nus su ramunėmis rauti. - Kaip greitai tamsta prirenki. Už visus mumis daugiau pririnkai. Ką man sakyti? - Aš maniau, kad tamsta nemoki kmynauti, - vis ji kalba. Ir balsas liejasi, čiurlena lyg upelis per akmenukus. - Gana jau bus, neparnešiu! - priėjo jos sesutė ir sunkiai metė glėbį pievon. Pati net alsuoja. - Mes padėsim. Kad prirovėm, tai ir parnešim, - čia pat ir Vincutis atsirado. Jis dar linksmesnis šiandien neg visuomet. Pasiskirstėm kmynus, stipriai juos suraišiojom. - Mano daugiausia pririnkta, - giriasi Marytė. - Tai ar tu pririnkai? - neduoda jai ramybės Vincutis. Nešam visi, eilėn sustoję. Einam taku lyg kokia procesi­ ja. Vincutis, aukštai iškėlęs savo naštą ant pagalio, kuris buvo skirtas žuviai baidyti gaudant. Rožiūniukė su mažes­ ne Eidimtaite tinklą sugriebę ir perpus išskleidę iškėlė ir uždainavo. 322

Linksma! Rodos, laukai turi stebėties, kai mes einam ir kai dainuojam. Stasiukas slenka toli užpakalyj atsilikęs. Rožiūniutės naš­ tą tingiai velka žeme. Atėję į pakluonius, metėm viską ir sėdom ratu pasilsėtų. -Tai, Stasiuk, ir prižuvom! Sausoj pievoj prigaudėm kmy­ nų, - prilenda prie jo Vincutis. Sėda greta, pasispaudęs ko­ jas. - Duos dabar tau mama, gausi nuo jos. - Kas kaltas, kad jūs tokie! - piktai Stasiuks nusigrįžę. Su tokiais tai ir eit žūti! Pamatė ką ir metė viską. Ne, jau nebeklausysiu daugiau. - Nepyk, rytoj Musėn nueisim žūti. Pilną tarbą prigaudysim, - glosto jį Vincutis. - Nueisi, jūs vėl eisit kam kmynauti. O mergiotės juokiasi, kvatojas, net leipsta. Stasiukui sunku čia sėdėti, bet dar sunkiau atsistoti ir nueiti. Ir man kažin kodėl nė kiek jo negaila. Taip šaltai seku kiekieną jo judėjimą, veido išraišką, viską. O juk ir jis geras berniokas. Jis prisipažino, važiuojant mudviem iš Pelėdiškio, kad taip laukė manęs atvažiuojant. Tėvas jo, dėdė Juo­ zas, pyko ant manęs, kam aš ne tiesiai važiavau Kiečiuosna, bet pirmai užvažiavau į Palekampius, ir todėl sakė: „Tepasėdi jis tenai“, bet Stasiuks išprašė arklį. Šnekuos su Maryte, stengiuos ją juokinti, nors nelabai sekasi... - Eisim, tamsta, mugės pažiūrėti Maurininkuosna, šian­ dien antradienis, - kviečia jinai. - Visi eisim. 323

- Eisim, - surinku. - Stasio mama neleis, - išdavingai apreiškia Vincutis ir žiūri j jį. VII

Vakar Eidimtas pradėjo parugėj pievas šienauti. Jis vis pir­ mas pradeda darbą. Jo visas sodžius laukia pradedant, ir be jo niekas neišeis pirmas nei su akėčiomis, nei su plūgu, nei su dalge. Kad ne Eidimtas, tai kiečiečiai lyg ir nežinotų, kuomet kokius darbus dirbti. Lig pietų žuvau Musėje su Vincučiu ir Stasiuku. Vanduo buvo nedidelis, Maurininkų malūnas nemalė, tai prigaudėm žuvies daug. Tiek daug, kad dėdienė Juozienė, pati be galo mėgdama žuvį, davė dar ar pusgorčį ir Pirtinienei. Dėdienė gi Antanienė pridirbo gardžių kukulių su kiaušiniais. Popiet išėjau parugėn. Sakiau, gal pamatysiu kur bevartančią šieną Marytę. Visur išvaikščiojau ir niekur nemačiau. Negirdėjau nė jos dainos. Vienur šienas buvo jau išvarty­ tas, kitur dar ne, bet vis viena jos nesustikau. Ir lūkinau, ir dairiaus - nemačiau. O taip norėjau padėti jai pavartyti šieną!.. Todėl išėjau į pūdymą. Čia jau visur buvo žemė suarta. Juodavo tik dirvos iš vieno. Tarp jų kur ne kur žaliavo lopi­ niais išganytos pievos ir tęsėsi iš vieno krašto kitan siauras, ilgas, vingiuotas kelelis. Ėjau ėjau tuo keleliu niekur nežiūrėdamas, nieko negal­ vodamas. Tik jaučiau dirvų kvapą, besiruošiančių sustikti 324

rudens sėklą, besirengiančių jai duoti įstabių jėgų. Jaučiau žemės gyvybę. Prieidamas į Gataukiškio mišką, pamačiau netoli nuo ke­ lelio Stasiuką. Varė vagą į pamiškį. - Padėk Dieve, Stasiuk! - Dėkui, - sustabdė arklį. - Duok man paarėti. - Dar dirvą išgadinsi. - Eik tu, aš moku. - Žiūrėk, - padavė plūgą, pats šalin atsitraukęs. Kai pava­ riau arklį, kad nuėjo man plūgas lygiai, tiesiai! Tik iš pat pradžių dukart iššoko viršuvagin. Velėna tik raitosi, tik virsta iš po norago. Dailiai trupa ir gula gula eilėn. Neužmiršau dar arti, o kadai daug ariau ir nė nemaniau net, kad galėsiu kuomet nors nearti. Dabar nebeariu, dabar aš taip toli nuo dirvos, nuo ten, iš kur gyvybė diegeliais vir­ šun kalas. Ir kažin, ar gerai?.. E, niekai! Viską užvers velėna. - Ne, kuziute! Deltog greitai pavargau. Išaręs dvejetą užuoganų ir išva­ ręs galan varsnų, paleidau arklį pamiškėn ir gulau ant pieve­ lės. Priėjo ir Stasiukas. Atsigulė šalia. Tyliva. Klausova tary­ tum, kaip kramto arklys žolę, išlenkdamas kaklą ir atstaty­ damas pirmutinę koją šonan, kaip alsuoja išarta dirva ir kaip čirška vagoj šokinėdami šnekučiai... Taigi dar, rodos, neseniai Stasiuks buvo toks mažutis, toks bailus ir taip laukdavo manęs atvažiuojant iš Vilniaus. Da­ bar va jau koks! ir jo širdyj neramu... Prasikalė joje nežino­ mi jausmai, pražydo svajonės. O štai dabar... 325

- Kada tu išvažiuosi? - klausia jis tylomis, žiūrėdamas žolėn. Lyg bijojo apie tat paklausti, bet jau seniai norėjo ir ruošėsi. - Nežinau, gal greitai... O tu norėtum, kad aš išvažiuočiau? - Nevažiuok sau, bet aš tik klausiu. - Tu nori, kad aš išvažiuočiau, - erzinu, kankinu jį. Taip ir kyla manyje tas aitrus noras. Gera man nuo jo. - Nė kiek, - dar giliau įsižiūri Stasiukas žolėn. Vėl tyliva. Arklys kramto žolę; toliau su plūgu nuėjo. Šne­ kučiai, netekę dirvoj darbo, toliau nuskrido. - Nematei tu šiandien Marytės? - Mačiau. Popiet vartė šieną Ražapievėj, o neseniai nuėjo Vidupievin. Tik dar neseniai, - atsakinėja, tarytum jam nie­ kas neskaudu, tarytum vis tąsią. - Kodėl aš niekur nemačiau? - Ji mažutė: iš tolo tarp rugių ir nepastebėsi, - sušypso kiek. Bet tokiu geru juoku, taip jam švelnu daros, kuomet apie ją prisimena. Tik greitai paslepia tą tylų, nuoširdų džiaugsmą, kad aš jo nepatrikčiau. Tas džiaugsmas jam vie­ nam tepriguli. Plūgas tęsės tęsės paskui arklį, brinkt! ir apvirto. Miške nusigandusiai kažin kas sučežėjo, ir sukrankė praskrisda­ mas juodvarnis. Arklys skaniai ėda. - Kada gi tu vesi? - atkelia Stasiukas į mane galvą ir gud­ riai žiūri. Tarytum jis daug ką žino apie mane. - Iš kur?.. Ką?.. - nustebau visas. - Gi Vilniuj turi ten kokią. Sako, labai turtingą. Turi savus namus, ar ką. 326

- Iš kur žinai?! - net atsisėdau. - Mama šnekėjo šventoj Traicėj, kai buvo pas mumis svečiai... Man iš karto nušvito akyse, lyg kas nutraukė juodą marš­ ką, iš karto viskas pasidarė aišku. Tai kaip!.. Julija niekuo nekalta. Ir nulėkčiau į ją, ir pasa­ kyčiau apie tat! Tai, iš kur tos paskalos! Ir staiga dar tokia mintis sužibo galvoje, ir rodos ji tokia tikra: Julija su Palekampiais per atlaidus atvažiavo iš Pelėdiškio j dėdę Juozą. Dėdienė ir paplepėjo šitai. Bet kam, dėl ko?!. Ar ji pasigirti manimi norėjo, pakelti Julijos akyse, ar ką? Dėl ko ji šitaip pramanė? Kas jai pasidarė?.. O paskum viskas... Bet kam Julija intikėjo? Nejaugi jai tat galėjo pasirodyt tiesa?.. Dėdienė sakė... Ir tai dar mano mylimoji dėdienė! Bet ar dėdienė labiau tikėtina neg aš? Dėl ko gi Julija ne­ papasakojo man viso ko?.. Jai reikėjo intikėti, ji norėjo. Jai tas Šėmis patiko... Pati­ ko, todėl ir reikėjo intikėti! Ne, ne! Juk taip jai buvo skaudu. Reikia man suprasti... Vis viena nebegrįšiu. Viskas pabaigta! Kad tenai kažin kas, nebegrįšiu! Juk verkti man prieš ją atsiėjo!.. Ne! O mano žodis tamsiajam miške? Jis plieninis! Tam daikte persikirto mano gyvenimas. Nuo to daikto viskas kitaip, kitu keliu nuėjo... Ir nė žingsnio ton pusėn, atgalion! 327

- Tai tu koks! Ir Gerviniukę suvedžiojai, ir dabar... - nu­ sigrįžta Stasiuks. - Reikia jau arti, - atsistojo paskum. Sukasi, bėga gyvenimas; painiojasi, mezgąs... Ir kas čia kaltas? Juk galėjo nebūti taip? Nebūtų, jeigu aš drauge būčiau iš Vilniaus su Julija išvažiavęs... Tai kodėl dabar taip pasidarė?.. Bet tebūna taip! Taip te­ būna! VIII

Iš tolo pamačiau, vos ant kalnelio užėjęs, kad Marytė sė­ di ant tvoros, atsirėmusi grėbliakočio. Ėjo namon, perlipė per tvorą sodan, bet, lyg sustabdyta kokios minties, ne­ perlipė visai, o ir liko ant tvoros sėdėti. Balta skarytė nuslinkusi ant pečių, ant baltos bliuzytės. Niūniuoja liūdną dai­ nelę, siekia tolimų svajonių ir netiki joms. Ir sopa dėl jų širdis. Iš tyko priėjau artyn. Ji žiūri sodo gilumon, tarytum žiūri to, kaip slapstos pasku­ tiniai saulės spinduliai medžių lapuose. Slapstos tokie rau­ doni, bailūs, nusigandę, o tamsa iš apačios vis arčiau prie jų kyla, ir vis aukščiau juos baido. Jie renkas ant pat viršūnių, virpa jose, už lapų glaudžias, bet tamsa visur randa - varo nuo žemės. Ir va tuojau tuojau jų visai nebeliks: atkils nuo medžių ir išnyks erdvėje. Gal Marytė saulutės gaili? Gal dėl jos balselis toks liūdnas ir viltis nieko nežada? Nemato manęs Marytė. 328

Kažin, ką Julija daro šiuo metu?.. Ar ką galvoja? Ne, ne­ bėra Julijos!.. Prieisiu, priglausiu galvą prie Marytės. Ji gal apskabins... Negaliu prieiti ir negaliu jos paliesti. Kad būtų Julija... tai taip prisiglausčiau! Pranykčiau joje. Praeisiu ir nieko nesakysiu. Tesėdi jaunutė, tesiskundžia vakarui, tesipasakoja tylai, nužengusiai iš aukštybių, savo sapnus. Aš eisiu... Ne, neisiu. Juk rytoj ji nebesėdės čia taip, rytoj jau viskas bus kitaip... - Ko, Maryte, taip liūdi, kad toks gražus vakaras, kad nurimo diena, kad rūkai savo plaukus kedena ant upelių? Atsigrįžo, lyg laukusi manęs. O gal ir laukė?.. - Kad liūdna. - Ko? - žiūriu akysna. Ir akys žiūri į mane. Lyg laukia iš manęs ko, tačiau nesitiki, todėl liūdnos. - Kur tamsta buvai? - greitai kitu balsu klausia ir kitaip atsisėda ant tvoros. Dešine rankute apsiskabino kuolo, prišli­ jo i jį- Vaikščiojau po laukus, visur. Lauke mat gyvenu. Tyli, klausos. Galvą arčiau prie storo ąžuolinio, samano­ mis pažaliavusio kuolo priglaudė. - Bet jau neilgai būsiu Kiečiuose, tuoj išvažiuoju. - Ar čia nelinksma? - netiki, kad važiuosiu. - O gal bus kur linksmiau, - galop nusileidžia. - Ne, linksma ir čionai. - Tai kam važiuoti? - Gana bus viešėti. 32 9

- Meluoji tamsta, nevažiuosi. - Važiuosiu, jau rytoj ruošiuos, - sakau tyčia. Paslėpė akis. Palaukusi kiek pakelia jas. Ir akys tos dar gražesnės, dar švelnesnės. Tarytum pasisėmė ten iš vidaus kokios žavinčios pajėgos, šventos ugnies. Ir ko jos panorės, viskas išsipildys. - Pabūk dar tamsta, nevažiuok. Jei kas laukia, palūkės. - Niekas manęs nelaukia. - Laukia, - nutęsia šypsodama. Ir deltog, rodos, norėtų, kad nelauktų. - Gerai, gal dar pabūsiu dvi dieni, - atsisėdu ir aš ant tvoros. Arti atsisėdu. Kad dar arčiau atsisėsčiau, ji vis viena nuo manęs nepasitrauktų. - O Stasiukas pyksta, kad aš taip ilgai viešiu, - pratęsiu ranką paimti jos mažą, lengvutę rankytę, bet taip ir palieku ją pratęsęs. Lyg kas sustabdė. Palaikau kiek, paskum kažin kam įsidedu kešenėn. - Ko jis gali pykti? - stebisi, ko gali Stasiukas pykti. Ji nieko nežino. -Jam negerai, kad aš Kiečiuose. Dabar nieko neatsakė. Tik truputį pakrypo lūpytės, ir ant veidelių duobytės pasidarė. Ilgai stovėjo. Iš darželio, pro tankų sodo tarpą, patraukė alyvų kvapas. Pakilo aukštai, pasklido visur, maloniai sudrumzdė orą. Lyg kas pakvėpino prieš ateisiant angelams ant žemės, lyg be­ laukiant ko nematomo ir tolimo. Ateis kas tarytum, pabu­ čiuos užmigusią žemę, paglostys medžius, pakuštės jauniems į ausį įstabią, neišsapnuotą pasaką. 330

Pievoje dziargočius ėmė džardžinti. Čia, visai netoli, palei pakrypusį žilvitį prie apžėlusio upelio, kuris perbėga sker­ sai sodžiaus. Dobiluose atsiliepė kitas plonesnių balsu. Pir­ mutinis nutraukė, įsiklausė, paskum vėl džarkterėjo, ir pra­ dėjo abu tai iš karto, tai trumpomis atmainomis. Vienas stap­ ters, tai kitas lukters, ir vėl. Danguj iš po debesėlio įspindo žvaigždutė. įspindo ir ėmė kaip deimantas degti, žybčioti. Vakarai blykšta blykšta, lyg kas raudonas varsas pirštu nuo dangaus nutrina. Marytė tyli, o aš lekiu mintimis ton pusėn, kur vakarai, kur nusileido saulė. Aš tenai lyg matau ką ar tik stengiuosi rasti. Tenai yra... nežinau kas. IX

- Ar vėl į Eidimtą? - klausia, atsistojus iš užpakalio, dėdie­ nė Juozienė, matydama mane baisiai skubinantį valgyti. Vos nugersiu gurkšnį šilto pieno, užkąsiu duona, ir vėl geriu. Galop antsiverčiau stiklą ir nuo pusės išgėriau be duonos. - Gana bus! - toli atstūmiau nuo savęs išdykimą išbalusį stiklą ir priraikytą lėkštę duonos. Vos pusę riekutės tesuvalgiau. - Dar išgerk! - ragina dėdienė ir, matyt, prie savo nusiste­ bėjimo turi dar ką pridėti. - Tai eisi? - klausia, lyg manydama, kad aš galiu ir neiti. - Eisiu, - taikstaus ieškoti skrybėlio, dėti jį ant galvos ir eiti. Seklyčioj ne tik drėgna, bet ir tamsu, nieko nematyti, o aš ir nežinau, kur ką esu padėjęs. 331

- Su tokiais žmonėmis tau, Karol, nevertėtų susidėti, ištaria ji stačiai ir aiškiai. - Kodėl? - sustoju ieškojęs. Dar nenumanau, ką čia ji ga­ lėtų pasakyti. - Eidimtas - paskutinis žmogus. Tu nežinai, jį kunigas baž­ nyčioj iškeikė. - Eidimtas fain žmogus, kad dar daugiau tokių būtų. Paskum klausiu: - Už ką? - Gi už tą jo pagonišką liežuvį ir už Žirnavės kunigą. - Už kokį liežuvį? - pereinu prie kito lango ir kampe apie jį graibau ant gembės skrybėlio. Ilgai neturiu kada šnekėti, bet jau numanau, koks tas liežuvis. Dėdienė vis aršiau pyksta, ir jaučiu, kad seka mane akimis. - Lyg pats nenumanai, koks tas žmogus. Aš radau skrybėlį, bet neinu, sustojau. Pikta jau daros, kad taip paliečia Eidimtą, tokį žmogų. Eidimtas tik ką šitą pavasarį iškrapštė kunigą lenkininką, siuntinėjusį savo apaštalus visais pakraščiais, po visas para­ pijas. Dėdienė atsirėmė viena ranka skobnio, o kita ką padarė, nesimatė tamsoje. - O kas tas jūsų liežuvis? Tai lapčiužninkų, tai chamų lie­ žuvis! - žengus arčiau į mane, sušuko jinai. - Chamai, kurie jo išsižada! Jaučiu, kad man reikia kiek kitaip paaiškinti, kitaip su dėdiene šnekėti, bet vėl taip diegia galvoj dėl Trejybės atlai­ dų, dėl tos paskalos. Kad ji ne dėdienė būtų, aš kažin ką jai pasakyčiau, nežinau ką pasakyčiau! 332

- Neilgai čia Eidimtas darbuosis! Tuoj jam ateis raudona paviestka su kryžium... - visu pykčiu ji nusikvatojo. Trenkiau tik durimis ir išbėgau kieman. Kaip ėjau, tik at­ sidūriau prieklojimyj. Atsisėdau ant ko nežinia, susirėmiau galvą, ir ašaros pasipylė iš akių. Ir skaudu, ir pikta buvo, ir kažin kas su manim darės. Juk anais metais dėdė, dėdienė buvo tokie susipratę, ge­ ruoju geriausiai gyveno su Eidimtu, į vaikus lietuviškai šne­ kėjo, o štai dabar... Bičiuliaujasi su sulenkintu Pirtinu, su Gervinu nuomininku šlėkta. Bet juk aš galėjau gražiai jai išaiškinti... Tai kaip prieinu prie sodiečių! Anądien ir su dėde Juozu buvau susipykęs. Pradėjau jam pasakoti apie laikraščių naudingumą, o jis man užkerta apie tat, kad laikraščiuosna rašo tik tinginiai, kad laikraščiai viską meluoją ir tik dovanai ištraukią iš žmogaus pinigus. Ne­ tekau kantrybės ir pripasakojau visokių aštrumų. O vis viena jiedu mane myli ir gerbia. Kuomet nėjau seminarijon, visi dė­ dės pažinti nebenorėjo, o dėdė Juozas niekuo neatsimainė. Tė­ vui išėjus Amerikon, vežiojo mane ir stotin, ir iš stoties pasiim­ ti atvažiuodavo. Ar mamai ko reikdavo, vis jo pasigaudavo. Ir nedžiūsta ašaros, ir skaudu, ir pikta. Ir ant savęs, ir ant viso ko. Nebeisiu šiandien į Eidimtą, nebenoriu! Važiuosiu rytoj Bariūniuosna į mūsų nuomininką, gyven­ siu vienas, gal dirbsiu. Rašysiu mamai, kad atvažiuotų. At­ važiuos gal ir sesuo. Atveš mano knygas, popierius, viską. Niekur nebeisiu, su niekuo nešnekėsiu, dirbsiu ir dirbsiu. Prie mamos bus ir šilta, ir gerai. 333

X

- Kelkis, Karoli, kelkis... Jaučiu, kad mane kas žadina, traukia nuo kojų antklodę, tačiau aš nieko nesuprantu. Nenoromis, dideliu vargu pra­ plėšiau akis, pamačiau, jog jau šviesu - blizga klojimo ply­ šiai; sugavau šieno kvapą, kurio vakar atavežėm pirmą veži­ mą ir ant kurio dabar guliva su Stasiu, ir vėl akys užsimerkė. Stasiukas ir naktį miega nuo manęs nusigrįžęs, toli nusivoliojęs. Geras, minkštas šienas. Miegotum ir miegotum, ir nie­ kuomet iš jo nesikeltum! Girdžiu, kad vis mane kas žadina. Girdžiu, rodos, žodžius aiškiai, bet tarytum būčiau užmiršęs, ką jie reiškia. Tai lyg jie tola tola nuo manęs, ir va tuojau visai išnyks. Aš vėl sugrįšiu tenai, kur sapnavau jauną ir gražią gražią mergiotę. Tik kas ji buvo, ar Julija, ar Marytė, nebeprisime­ nu. Skęsta kokiam melsvajam rūke, ir negali aiškiai pamaty­ ti. Turbūt deltog Julija. Ne, turbūt Marytė. Sugrįšiu ir vėl pamatysiu. Dabar taip sukasi galvoje ir draikosi viskas. Vėl ieškosiva Pamusėj serbentų, vaikščiosiva pasiėmę už rankų. Tenai, kur ieškojova tankumoj krūmų, vis buvo ne­ prisiurbusios, žalios. Dabar eisiva, kur retesni krūmai. Te­ nai jau bus juodos, nes prieš saulę. Ji kai tik randa kokią uogą, dailiai pasiima tarp lūpų, žyb­ čioja į mane žvilgančiomis akutėmis ir vilioja gundina. Aš noriu atimti uogą, o ji bėga nuo manęs tarp vinkšnų, per pievas. Ir vis atsigrįžta, žvilgčioja ir vilioja gundina. Aš ge­ nuos genuos, jau tuoj privysiu, sugausiu... 334

- Karoli, ką aš tau pasakysiu, - vėl balsas. Arti, net ausį kutena. A-a! - tai dėdės Juozo balsas. - Žinai, yra Palekampiai atvažiavę į Dembskį krikštynosna... Šiandien atgalion važiuos. Nuvažiuotum su jais Pelėdiškin, o iš ten Vilniun atsivežti motinos... Šnekėjai vakar, kad geriau būtų, jeigu pats Vilniun nuvažiuotum. O jie šiandien vakare veš Juliją... Tąsią važiavimas, ir at­ galion sugrįžtum jų arkliais; pas mane, žinai dabar, kiek darbo... ...Sugavau ją ir karštai karštai apskabinau; atėmiau uo­ gą. Einava iš tykėlio drauge. Ji nulaužė šakelę ir vedžioja jąja man per kaktą, kliudo plaukų, dengia akis... Jau mudu važiuojava. Naktis. Tamsu. Tylu. Bernas snūduliuoja, o mu­ du kuštavos, arti arti susiglaudę. Ratai dunda pamažu, vie­ nodai; retkarčiais pašoksta ant akmens ar stunkterėja pravėžon. Važiuojava taip ilgai ilgai. Ratai vis dunda, burzgia. Ark­ liai suprunkščia, bernas botagu ore švilpterėja, „ne“ pasa­ ko. Iš abiejų pusių beržai, beržai; užmigę, nulinkę ilgomis kasomis. „Julija, Julija!“ - kuštu jai laimės užmirštyj... - Na, tai kaip, važiuosi? Palekampis sakė... - Taigi... - pašokstu iš miego. Atsisėdu, toli atbloškiu antk­ lodę ir žiūriu į dėdę. Jis sėdi ant šalinės, antsimetęs kaili­ niais. Matyt, seniai jau atsikėlęs ir arklius laukan išvedęs. - Kada važiuos? - klausiu dar jo. Dėdė viską pakartoja. Laukia nuo manęs, ką atsakysiu, ar sutiksiu. Veidas lyg koks tiriantis. - Kad nežinau, - dvejoju. 335

Įgalvą papūtė šaltas vėjeliukas nuo atidarytų durų; net per­ ėmė mane. Antsimečiau antklodę ir vėl atsiguliau. Galvoju. Dėdė palaukė palaukė ir sako: - Bet kaip tu važiuosi tenai, Pelėdiškin?.. Nustebau, kodėl jis taip klausia, iš kur ką gali žinoti, vie­ nok tyliu. - Šiandien man jų bernas apsakinėjo, išvedus arklius, pasakoja jisai, - kaip su tavim ten apsieidinėjo. Juokėsi iš tavęs ten visi. Julija gyrėsi, kad tu jos labai užsipuoli, o ji tavęs nė nežiūri. Aš pasukiau galvą ir įkišiau pagalvin. - Paskum apsakinėjo, kaip jų kunigas Palekampis priėjo prie jo ant rytojaus vakare ir sako: „Ar tu ilgai esti pas mer­ gas, kai kur vakaruoji?“ Bernas atsakė, kad neilgai. „O pas mus čia yra toks studentas, kuris tai nieko nenumano“, sa­ ko paskum kunigas... Mat kas daros! - net suvirpėjo dėdės balsas. Pyktis tam balse buvo ir ant kunigo, ir ant manęs, kam aš tenai važiavau. „Tiesa! Viskas tiesa“, - diegia man smilkiniuose. Dar gi­ liau slepiu galvą, antklodę ant jos traukiu, bet vis viena gir­ džiu, ką dėdė sako. Smarkiai rėžia ausyse man tie žodžiai. Aiškiai, labai aiškiai juos girdžiu. - Ir ko tau žiūrėti tos Gerviniukės? Ar ji viena graži ant svieto, ar tu negali rasti geresnių? Baigsi mokslą, tau ne to­ kių bus! Ir su tūkstančiais, ir protingų, ir gražių. Čia kad kunigo sesuo, tai jau kažin kas? Pats gerai žinai, kokios tos kunigų seserys... Blogai, kai mužikas apsiauna kaliošais ir užsideda skrybėlį. Jis, be savo kojų, nieko daugiau nemato. 336

- Aš, dėde, nevažiuosiu Pelėdiškin. Nė nepamaniau, - tei­ sinuos, kad tiktai greičiau išeitų iš klojimo, bet jis vis bara, gailėsauja dėl manęs, ir matau, kad net jam ašaros stojas akyse. - Aš, dėde, nevažiuosiu. - Aš tavęs ir neleisčiau. Gana jau! Gana jau prisijuokė iš tavęs tenai. Ir dabar, žiūrėk, kas visuose Kiečiuose dedas! Pilna visokiausių paskalų. Sako, buvo norėję tavęs paprašy­ ti, kad tu važiuotum iš tos dienos, sako, buvo norėję ant tavęs užsiundyti girtuoklį telegrafistą... Ir kas tau dėjo gal­ von užvažiuoti tenai! Ar tu nežinojai kelio Kiečiuosna? Aš pats ruošiaus Vilniun tavęs atsivežti, tiktai išgirdau, kad tu jau Pelėdiškyj... - Gerai, dėde, aš nevažiuosiu su Palekampiais, - net maldau­ ju prieš jį. - Nevažiuosiu ir Vilniun, o parašysiu mamai, kad antradienį ar penktadienį atvažiuotų su kuo nors, kaip pirmai sakiau. Tom dienom daug kas esti ir iš mūsų krašto, atveš ją. - Ir iš Kiečių inprašvsim gal ką nors. O pėtnyčioj gal aš ir pats dar važiuosiu, - aprimo, rodos, dėdė. Šneka dabar ra­ miai, iš lengvo. - O rytoj, dėde, mane pavėžėsi Bariūnuosna? - Gerai, pavėžės Stasiukas. - A-a! tai gardus šienas. Kad jau kvepia! - stengiuosi nukreipti šneką visai kiton pusėn. - Dabar oras gražus, greitai bus galima šieną suvežti. Pernai tai, rodos, papuvo daug. - Ale ir kas gi tau davė su jais susidėti! - vis nenurimsta dėdė. - Ar tu negali mieste geresnių rasti?.. Stasiukas atsikėlęs ir atsisėdęs daboja mane ir šypsosi šyp­ sosi. Tarytum sakyte sako: „Gerai tau!“ 337

- Gana, dėde! - nežinau, ką ir bedaryti. - Gana, tai gana, bet kad tu toks neprotingas. Ne tuoj dar išėjo iš klojimo. Visas susikrimtęs, susirūpi­ nęs. Kad ir bara, deltog jam labai apeina širdį dėl manęs. Niekuomet nelaužysiu savo žodžio! Kad čia kažin ką, ne­ grįšiu prie Julijos! Ir kas kartą, kas dieną vis svarbesnė darosi ta valanda, kuomet nutariau tamsiam miške viską nutraukti. Didelė, raiš­ ki bus ta diena mano gyvenime. Ir gerai, kad taip atsitiko... Jau nebemigom, nors dar anksti buvo ir miegoti buvo ge­ ra. Išsidraikė, išsisklaidė miegas. - Suplieksim gorodki! - sako Stasiukas linksmas. Pirmai jo prikalbinti negalima buvo, ir mudu su Vincučiu dažniausiai tik dveja bemušdava, o šiandien štai jis pirmutinis šaukia. - Apgrosiu tave! - pasigiria, nustvėręs lazdą ir pataikęs į toli begulinčią patvoryj kaladikę. Kaladikė tik pliaukšterėjo ir pro tvorą, per dilgynes šmurkšterėjo sodan. Mudviem surinkus lazdas, suieškojus visas kaladikes ir pa­ stačius pirmi dvi patrankti vieną priešais kitos, nežinia iš kur atsirado Vincutis. Jau šventadieniškai apsivilkęs, gra­ žiai apsitaisęs. Su balta rubaška, juodomis kelnaitėmis ir dai­ liai įšveistais čebatėliais. Kepuraitę iš marių žolės su dviem matikais, iš priešakio ir iš užpakalio. - Aš būsiu ožys: man geriausiai tinka, - jisai atsistoja. Taip smagiai ėjo mūsų žaislas, kad bematant ištarškinom pirmąją partiją. Stengėmės visi kaip prie rimčiausio darbo. Aš pralošiau. 338

- Ei tu! - piktai taip susiraukė į mane Vincutis. - Aš jo pusei ne taip gerai ir taikiau, ir tu pralošei... Antrąją partiją ir pralošiau. - Leisk mane, pamatysi, kaip man seksis, - užėmė Vincu­ tis mano vietą, o aš atsistojau ožiu. Vincutis geriau pataiko neg Stasiukas, deltog aš taip mu­ šiau, kad jisai pralošė. Kai tik Stasiuko pusėn sviedžiu, laz­ da tarytum pati tenka kaladikėsna, o kai Vincučio, ji lyg tyčia šonan prazvimbia. Stasiukui ketvirtą figūrą viena laz­ da iškėliau. - Netikęs tu šiandien! - metė Vincutis viską ir nusibraukė prakaitą nuo kaktos. Jšilo visas, išvargo. - Eisim maudyties! - nusiėmė kepurę. Stasiukas tik džiaugiasi. - Ne jum su manim lošti. Ir visu keliu lig Musės gyrėsi, kad mudu aplošė. - Nustiko kartą, tai jau ir mano, kad vis aploš. Palauk, kad aš tave įvarysiu vakare, tai tu pažinsi! - spyrėsi prieš jį Vincutis. - Tu nežiūrėk, kas kada bus, bet kas dabar yra, - niekur netylėjo Stasiukas. XI

Beeinant mums visiems iš bažnyčios: Marytei, Rožiūniutei, Vincučiui, Stasiukui ir man, Stasiukas pašnibždėjo Marytei kažką į ausį, ir ji iš karto visa atsimainė. Staiga išblyško, akutes nuleido ir jau nebeklausė mūsų šnekos. Stasiukas gi 339

nudžiugo ir paslaptingai besišypsąs palaukė, kol mes visi pro jį praeisim, ir ėjo paskui taku vienas. Aš ėmiau klausti, kas jai pasidarė, kodėl taip nuliūdus, bet ji tiktai atsakė - galva sopanti. Kalbinau, norėjęs buvau pra­ juokinti, tačiau ji nė akučių nepakėlė. Atėjus vienok Kiečiuosna ir jau besiskiriant, žvilgterėjo truputį pro ilgas, tam­ sias blakstienas ir paprašė ateiti... Tuoj popiet pernešėm į Eidimtą gorodki, visas lazdas ir žaidėm ten ant kiemo lig pačiai sutemai. Į žaislą įsitraukė atėję pažiūrėti ir seniai; net moterys. Lošė pats Eidimtas, dėdė Antanas, Rožiūnas. Jaunimo, be mūsų, daugiau ir nebuvo, nes jo ir visai nesama Kiečiuose. Kiečiai - so­ džius didelis, bet jo jaunimas visas anapus vandenyno iš­ plaukęs. Lazdos tik zvimbė, tik terškė. Labai gerai mušė Eidimtas ir dėdė Antanas. Eidimtas pataikydavo retai, bet jeigu jau po lazda tekdavo, tai nė vienos kaladikės nelikdavo mieste. Mano pusė, kur buvo Marytė, Vincutis ir Rožiūnas, vis tik dažniausiai gaudavo viršų. Taip visi įsikarščiavo, kad, rodos, loštų visą naktį, jei tik­ tai būtų matyti kaladikės. Paskum likę jaunieji dar žaidėm kiek. Apgraibom, šiaip ne taip išvarėm tris partijas, - gau­ dėm prūsokus, putpelę, ganėm aveles. Aš lyg degiau per tą visą vakarą. Ir mano ūpas visus kaiti­ no, visi daug pajaunėjo, kvatojosi. - O vis dėlto būtų nieko, kad taip ir dažniau būtų, - sakė nueidamas Rožiūnas. - Aš ir užmiršęs buvau šiandien, kad jau turiu penkiasdešimt metų. 340

- Pračiukino mumis Karolis, - sakė ir dėdė Antanas. Ma­ rytė gi vis buvo tokia nelinksma. Ir žaidė, ir lakstė, tačiau nė karto, kad nusijuoktų. Nebečiurleno jos balsas lyg upe­ lis. Tenai viduje jį veržė kas, skaudė. Aš jau kelis kartus rengiaus eiti namon, bet ji vis prašė: - Dar pabūk, dar pabūk! Ir net tarytum bijojo, kad tiktai nepriminčiau namų. - Dabar dar pašoksim pabaigai. Pagrok, Vincuti, - papra­ šiau jo. - Kur čia jūs šoksit viduryj kiemo: man akis uždulkinsit. - Eisim sodan: ten gražiai iššienauta, kieta, lygu, - pataria Marytė. - Iš tiesų tenai! - prisimena Stasiukas ir pirmutinis lekia, nustvėręs Vincučio smuiką. Vincutis gi paėmė mano lazdelę ir eina žingsniuoja, aukš­ tai iškeldamas ranką - lazdelė per didelė. Per tiltelį sodan beeinant, ji pasipainiojo jam po kojų ir iškrito. - Supurvinsi, - bara jį Marytė. - Tai nieko, aš į savo rubašką nušluostysiu, - atsako jis ramiai, pamažu ir iš tiesų, paėmęs skverną saujon, traukia per jį išilgai lazdą. Pertraukė kartą, pažiūrėjo į mėnulio šviesą, paskum dar. - Dabar dar gražesnė bus. Toks visus juokas paėmė, kad net Marytė pralinksmėjo ir nusijuokė. - Tai Vincutis! - O tu kaip manai, kad aš juokties nemoku? - atsikerta jis juokingai išdidžiai. 341

Sodan mes atėjom tik keturies. Rožiūniutė seniai namon kažko šaukta parėjo, Eidimtas irgi nusikraustė svirnan gultų. Vincutis atsisėdo ant suolelio tarp serbentų. Iš tykėlio pasiėmė iš Stasiuko rankų smuiką, prisidėjo prisispaudė pabarzdin ir pamėgino, patraukė. Paskum pasiėmęs po pažaikščiu įtaisė, dar pamėgino ir prisidėjęs mąsto lyg ko. Stasiukas atsisėdo arti prie jo ir, pakreipęs galvą, žiūri į smuiką. Tarytum laukia, kada jis prašneks savo įstabiu bal­ su, kada sugros. Aplinkui ratu nustoję keturios kresnos, bet plačiai išsiša­ kojusios obelės. Dvi, viena priešais kitos, tokiais tiesiais, stamantriais kamliais, o kiti dvi: viena - kreiva, lig paže­ mio nulinkusi, o kita trilypė, į visas puses iškrypusi. To­ liau lyg mažesnės obelės, ir į pakalnę, kuri skęsta žalsvai geltonoj ūkanoj, visai jaunos obelaitės ir grakščios, smai­ lios kriaušės. Užpakalyj namų pro medžius nematyti, tiktai, rodos, ten viena didelė siena. Paskum statinių tvora, bežybčiojanti bal­ tais plyšiais, tyliai prapuola, į abu galu, serbentų ir agrazdų krūmuose. Čia, tarp šitų keturių obelių, tarytum tamsu ir tarytum labai šviesu. Visa apskrita pievelė išmarginta išraizgyta še­ šėliais. Trumpa žolė po tais išsinarpliojusiais šakų šešėliais tokia rodos tamsi, juodai žalia, o protėgėmis, lopiniais, to­ kia sidabrinė, žvilganti. Pakėlus galvą aukštyn, nieko nematyti - tik žalsvai mėly­ na tryškanti šviesa. Va, rodos, medžių lapai ištirps, išnyks joje nematomai. Ir medžių viršūnės jau nyksta, sklysta. 342

Mėnulio ir nematyti, lyg jo visai nebebūtų - ištirpo; vien pasakinga šviesa pasiskleidė. Ir, rodos, nieko ant žemės neliko. Viskas ištirpo, nuplaukė kur. Vien tik šešėliai toj vietoj. Ir tokie lengvi, nejuntami. Mes patys jau tarytum ne žmonės, o tiktai buvom kadai žmonėmis. Ir kur dabar esam, nė pagalvoti negalim - ne­ reikia. Pasigirdo nedrąsus, bailus smuiko balsas. Tai ne paties smuiko, o tiktai tos dvasios - šešėlio, kuri jame buvo pa­ slėpta. Iškilo dabar, mėnesienos pašaukta. Ir toli toli tas balsas. Ir kyla lyg iš pažemių; vis artinas, juntamiau virpa. Vėl tola, atgalion grįžta ir vėl dar aukščiau arčiau iškyla. Ir atėjo, arti ataplaukė, pasiskleidė aplinkui, sugrojo su­ virpino visais šešėliais. Ir vis plečias, skrenda dar plačiau, dar aukščiau. Apims visą užmigusį sužavėtą pasaulį, užval­ dys jį. Ir bus tik viena amžina daina. Ir banguos, ir siūbuos vis... Marytė padėjo man ant peties ranką. Tai ne ji pati padėjo, o pati ranka atsigulė, smuiko garsų pagauta. Apskabinau jos tęvutį dailų liemenėlį. Ir tik pajutova, kad nebestoviva sužavėtu, kad jau kažin kur plaukiava, sukdamies iš lengvo, lyg ne patys suktumės. Ir mudu, rodos, toli iškilsiva, nuskrisiva toli toli, kur nieko nei nematyti, nei nežinoti. Vis plauksiva, skrisiva sukdamies. Žolelė po kojų čeža, siaučia, groja. Seniai taip šokau valsą. Tik su Julija taip šokau per seserė­ čios vestuves... Seniai tat buvo, o gal ir nebuvo niekuomet... 343

- Kaip linksma, kaip gražu šiandien! - vos girdžiamai, taip iš gilumos, drauge su smuiko garsais, prataria Marytė. Ir žvelgia man akysna, ilgu žvilgsniu žiūri. Ir akys tos jau nebe tokios, ne vasara jose spindi, o kažin kas kitokio ugnis jose įžibo. Ta slėpiningoji, pasakinga, nuo kurios visa žemė išnyko, vien susipynusiais šešėliais belikusi. Nežymiai, bet taip artimai Marytė prisiglaudė prie ma­ nęs. Lėktų su manim kažin kur, skristų kažin kaip aukš­ tai. Visuomet su manim būtų, niekuomet, amžinai nesi­ skirtų. - Kažin, ar bus kada vėl taip? - pažvelgė tyliau šokant į pakalnę, kur jaunas sodas žalsvoj gyvoj šviesoj nuskendęs. - Kažin, ar bus kada vėl taip? - pakartojo smuikas sma­ giau ir linksmai. - Kažin... - ištariu ir aš, bet mano balsas kitoks. Atsisky­ ręs nuo tų dviejų balsų, nekyla nuo žemės ir nedrįsta kur toliau siekti. - Rytoj išvažiuoji, ar atvažiuosi kada nors? Smuikas pratęsė: - Rytoj išvažiuoji, ar važiuosi?.. - Kažin. - aš atsiliepiu. - Niekas čia manęs nelauks, - dar pakartoju. - Gal ir lauks... - nutilo nutilo Marytė. Ir dar artimiau prisiglaudė. - Atvažiuok, - ne tuoj priduria, ir dar tyliau. - Gal ir atvažiuosiu. - Tiktai „gal“... - dar norėjo ką sakyti, daug man pasaky­ ti, bet visai nutilo. Nutrūko smuiko gaida. Vienu matu lyg kur aukštai nusi­ 344

kėlė, ir vienu matu vėl žemėn rados - vėl viskas taip, kaip ir buvo. Ir šviesa dabar ne tokia, lyg kokia šalta pasidarė. Tik­ tai galvoj vis dar gerai, ausyse vis skamba ir akyse plaukia, siūbuoja, bėga viskas. Sustojom visi į vieną vietą. Patylėjom, pastovėjom. Mary­ tė norėjusi buvo ištarti: „Pabūk dar truputį“, bet tiktai skau­ džiai lūputės krūpterėjo, ir nieko nepasakė... - Eisim jau! - užsidėjo Vincutis smuiką ant pečių, lyg pa­ sirengęs begalai kur toli eiti, kur vėl bus taip, kaip buvo dabar čia. Vysis tą nubėgusį garsų, svajonių pasaulį. Apsigrįžau pasakyti „sudieu“ Marytei, gi žiūriu - jos nė­ ra! Ir visi staiga pastebėjom: - Kur Marytė?! Pasipylėm visur ieškoti, išieškojom sode, darželyj, - nie­ kur nėra. Stasiukas tik blaškėsi, nerimo ir kliuvo už kiekvie­ no daikto. „Kas dabar jai?..“ - tik dejavo. Kažin kodėl, bet man Marytės negaila. Ieškau, bet nerasti negaila. Taip manyje atšalo. Gal ji nežinia kur, gal verkia, o man nieko. Ir neprieičiau, nepaglostyčiau. Teverkia... Užgirdom tik, sugirgždė durys priemenėn. Palengva, sunkiai. Lyg skausmo suveržta ranka jas atidarė. Paskum vos ingaliamai užstūmė. - Marytė tenai! - sušuko Stasiukas kokiu galingu džiaugs­ mu. Bet neišdrįso nė jis eiti prie tų durų... Išėjom visi trys ant kelio. Jis drėgnas, rasotas. Ir kur tik einam, paskui mus lieka tokios baltos, sausos pėdos. Kiek­ viena jų sutrūksta, sudulka iš po mūsų kojų, ir nieko. Ir Vincutis koks nelinksmas pasidarė. Eina nutilęs, susi­ 345

mąstęs. Ir smuiko nebeneša taip meiliai, priglaudęs, o taip tik tempia. - Sugadinai tu mintis Marytei, - atvirai man išmetinėja. Ir tokiu balsu, lyg jam reikia tat pasakyti. Ir nė akysna man nepažvelgia, o visuomet tiesiai žiūrėjo šnekėdamas. - Užmiršiu ją, - pats pasakau, atspėjęs jo mintį. - Bet ji tavęs tai neužmirš... O man kažin kodėl linksma, aš juokties noriu. Juokties skardžiai, kad juokas nueitų per visą sodžių, kad vėjas nuo jo užustangtų. - Žiūrėkit, kas čia! - staiga sustabdžiau juodu ir prilėkiau prie tvoros. Ten, anapus tvoros, tarp agrazdų krūmų, visa vieta dega žiauria, šiurpia šviesa. Tai eilėmis, tai nedidelėmis krūvomis išsiblaškius. - Puvėsiai! - pasakė Vincutis ir nuėjo nuo tvoros. - Čia Mikalioko naują grinčią statys, - paaiškina Stasiu­ kas ramiai, - ir taip pat nueina, nė kiek nesindomaudamas. Daugiau nieko nešnekėjom... XII

Štai ir seklyčia, mano vasaros rezidencija, kur aš, atvažiavęs iš mokslo, ir įsikurdavau. Joje vėsu, gera. Čia musės, jei ir įskrenda pro langą, neilgai tegali tverti, tuoj sprunka atgalion, kai tik pamato, jog langas audras. Saulė vos pateka ir įspindi iš darželio, atmušdama asloje kriaušaitės šešėlį. Per pusryčius nelabai šildo, nes sodas 346

tuoj per kiemą pastoja jai kelią savo viršūnėmis. Tik pro šakų plyšius išmargina aslą nedideliais rituliukais. Per pie­ tus ji nueina pažiūrėti grinčion ir tik besileisdama žvilgte­ rėja pro mažutį langelį ties mano lova savo įstrižu, apte­ musiu žvilgsniu. Viskas seklyčioj taip, kaip buvo ir užpernai, ir seniau... Nuomininkas nesitikėjo, kad aš ir šiemet atvažiuočiau, to­ dėl vertė seklyčion, ką tik galėjo, nors jam tenai sulig sankalbos ir nieko daryti negalima. Radau maišų primėtyta, išdrikusį kūlį šiaudų viduryj aslos, vienam kampe krūvelę sudygusių ir net pūkais apaugusių bulvių. Pas langą gi sto­ vėjo įneštas bulvėms aparinėti aprūdijęs plūgelis. Tiesa, tą pat dieną man atvažiavus jis viską iškraustė, bet vis tik ra­ dau užversta. Skaidriai mėlyni apmušalai su smulkiomis žvaigždutėmis buvo apsmukę ir vietomis plyšę. Tuoj ėmiau juos taisyti. Kur reikėjo priklijavau, kur reikėjo prikaliau. Uždengiau ant ąžuolinio skobnio, atsinešęs iš svirno, pa­ liktą staltiesę, pažiūrėjau, ar nekliba suolai, ir išbarsčiau as­ lą geltonu smėliu. Nepalikau nė voratinklių kampuose. Išgraibiau visus, išbrūžinau su šluota. Raktas duryse buvo užrūdijęs, iššveičiau jį ir intepiau. Vakar niekur nebuvau nė išėjęs, kol nebaigiau ruošos. „Atvažiavus mama viską ras tvarkoje“, - džiuginau save. Viską pabaigęs, atsisėdau užganėdintas prie skobnio ir pa­ siklausiau, ar dar kas nelikę. Viskas buvo padaryta. Ėmiau žvalgyties, gėrėties. 347

Taigi, aš namie! Toj pačioj seklyčioj, kur buvau ir mažas, ir jau paaugėjęs. Ir tarytum matau čia visą savo mažumės gyvenimą. Su visomis drąsiomis ir jaunomis mintimis, su visomis dangų siekiančiomis svajonėmis. Čia, prie šito skob­ nio, aš pirmą kartą pasiėmiau plunksną išreikšti begaliniam liūdesiui eiliuotais žodžiais. Ką tuomet jaučiau, kai rašiau pirmutines eiles! Va, rodos, sėdžiu prietemoj, langai atdari, kieme girdėti vakaro ruoša, mama bara piemenį, kam jis leido avelėms sušokti daržan, o aš susilenkęs skubiai statau raidę po raidės, nė nematydamas jų: Liūdna man, liūdna, kad tu nusigrįzai, Kad paslėpei savo žydrias akutes...

Paskum, jau kur vėliau, pirmas vaizdelis, kuris buvo ir priimtas, ir išspausdintas. Kiek buvo džiaugsmo! Maniau, jau esu didelis rašytojas. O tas redakcijos pakvietimas: „Mel­ džiame mums rašinėti dažniau ir daugiau siuntinėti tokių dalykėlių.“ Redaktorius, kuris, sulig manęs, buvo žmogus nepaprastas ir kurį įsivaizdinus ir šilta, ir šalta darydavos, taip gražiai prašė manęs dažniau rašinėti!.. Vėl ašaros, skaudus verksmas naktį, niekam nematant, dėl to, kad nėra iš ko mokinties, kad niekas nenori man padėti, nors aš trokštu prie tokio gera ir aukšta! Kiek tikėdavaus, kad šit ateis koks žmogus, duos tėvams tūks­ tantį rublių ir pasakys: „Mokinkit jį.“ Joks žmogus ne­ ateidavo... Pirmi džiaugsmai, pirmas nusivylimas, pirmos abejonės. Vaizdai tik plaukia, tik narstos prieš mane. Ir net norisi 348

būti vėl tokiu mažu, vėl eiti iš naujo tuo keliu; vėl tiek siekti ir tiek tikėties!.. Va, rodos, anksti kėlęs, skaitau neatsiskaitydamas Flamarijono raštus. Viską užmirštu, tik skraidau tarp žvaigždžių, gyvenu naujais pasauliais. Net ant apmušalų žvaigždutės ima žybčioti, mirgėti. Skrieju, skrieju tarp žvaigždžių!.. - Karoli, eik pusryčiauti, - girdžiu, jau kelintą kartą ragi­ na Juzytė. - Palauk, tuoj, - atsakau skubiai ir vėl tik skaitau, tik skai­ tau, ir jau nė nepamenu, jog buvau šauktas. - Valgyk, Karoli, atauš, - mama atnešė blynų su Smetona seklyčion ir laukia, kad greičiau valgyčiau. Pastatė kvepian­ čią, garuojančią lėkštę prie pat knygos ir vis lukterdama dar arčiau ją pristumia. - Tuoj, mamut, pabaigsiu, - atsiprašinėju taip dailiai lipš­ niai. Kad dar, rodos, nors truputį palūkėtų. - Bet atau... Paskum prisiskaitysi. Aš imu valgyti ir vienok žiūriu, atkreipęs galvą, knygon skaitau. - Tu ir akis išskaitysi, padėk. Valgant blogai skaityti, mokina mane, bet taip geruoju, ne piktu. Tai gera mamutė! Tiek ji vargo dėl mano mokslo ir tebe­ vargsta, taip ji mane myli! Atvažiuos, ir mudu prisišnekėsiva prisišnekėsiva! Visur vaikščiosiva abu, nueisiva pažiūrėti laukų... Grinčioj, girdžiu, rėkauja nuomininko vaikai. Motina juos bara, kolioja, o jie dar baisiau cypia. Grinčioj gyvena svetimi žmonės. Toj grinčioj, kur gyve­ 349

nom mes visi keturi. Taip dabar ten nešvaru, prišiukšlinta. Ir grinčia tokia, rodos, svetima, nors aš joje žinau kiekvieną plyšeliuką, mažiausią kertelę. Dabar eisiu visur pasižiūrėti, pasivaikščioti. Pirmiausiai prie savo sodintų berželių. Štai jie gale jauno sodo, priešais grinčios, visi trys palei kelią. Du kampuose sodo, vienas, mažesnis, viduryj. Kokie jau išaugę! Su grin­ čios šelmeniu va šitas, kampinis į kiemą, lygus. Kai sodinau, buvo tokie mažučiai - geros vytys. Apimu savo mylimiausią ir didžiausią rankomis. Toks jau storas, vos apimti gali abiem saujom. Ir baltas jau. Va ir plonutė žievelė daiktais apsilupusi ir pasišiaušusi. Švelni to­ kia, šilkinė. Pakračiau berželį, sušlamėjo suvirpėjo savo lapeliais, ta­ rytum pažino mane. Pasisveikinau su juo, senai besimatytu. Vis šlama, čeža smulkiai - pasakoja man, ką matė per tuos laikus, ką girdėjo. Ir aš suprantu jo šneką. Keista, kaip radau jį. Vieną pavasarį, prieš pat Velykas, nuėjova su draugu Augustuku, Daliūno sūnumi, kasti me­ delių apsodinti sodui. Nuėjova valdžios miškan, raistan. Rais­ te baisiai buvo aptvinę, tik kimšai styrėjo, juodavo iš van­ dens. Mudu kimsas nuo kimšo šokinėjova, taip ir ėjova, ieškojova per visą raistą. Jau turėjova po dvejetą berželių ir daugiau nieko nebesitikėjova rasti, tik pamatėva tolumoj tiesų, gražų berželiuką. Nutarėva, kad kuris pirmesnis pri­ lėks, to ir bus. Pasileidova lėkti, kiek tik siekt. Vienas vie­ nu daiktu, kitas kitu; lėkėva lygiai. Tik pusiaukelyj prieš Augustuką atsistojo plati pratėgė, jis šoko vis viena ir ne350

peršoko - išsitiesė baloj. Net paskendo, taip smarkiai griu­ vo. Berželis man teko. Ir dabar jis gražiausias. Toks tiesus, lygus, auga vaiskiai. Viduriniam karvė buvo viršūnę nukandusi, jau, maniau, nebeprigis, vis viena išaugo, ir net su dviem viršūnėm. Anas gi, kampinis, toks šaltokas, išsikesnojęs. Sakos pla­ čiai išsitiesę ant viso kampo. Kol buvau namie, vis juos pridabodavau, pakirpdavau. Ir dabar reikės apžiūrėti. O ir šitas jaunas sodas kaip greitai auga. Per trejus metus sunku ir bepažinti. Dar menu, kai mama sodino; aš turėjau medelius, kai juos apkasinėjo duobėn. Tėvas tik pirko čiepus, bet sodinti nesodino. Mama taip sodą mėgo, tiek juo rūpinos. Prisodino pa­ kraščiais ir visokiausių slyvų, per vidurį agrazdų, serbentų, aviečių. Pati kiekvieną pavasarį jį su manim apkasinėdavo ir pamėždavo. Ir štai nematė jo jau ketvirti metai. Juk kiek dabar čia esti obuolių, kriaušių, slyvų, uogų, viso ko! Nenori atvažiuoti Bariūnuosna, ir gana. Buvau aš, buvo tėvas ir sesuo, o ji nevažiuoja. Ir kuomet grįš mums ta žemė? Kuomet čia mes būsim vėl savi?.. Prie klojimo sodas jau visai suaugęs, jis tikras sodas. Kiek jame pavėnios karštą dieną, kiek žalios tylumos!.. Bet trobos jau nebe tokios. Ne vien iš vidaus, iš oro dar blogiau. Stogai netaisomi. Kur nuplėš vėjas, taip ir lieka. Punės durys nebesilaiko ant kablių, klojimo durų viena pusė 351

suskaldyta. Prie tėvo nebūtų taip. Jei tėvas ir negreit pastebė­ davo tokius daiktus, užtat mama jam greitai parodydavo. Koks būtų gyvenimas, jeigu tėvai dabar čia gyventų! Aš atvažiuočiau namon, niekas man nerūpėtų, nereiktų prie nieko taikinties. - Mano mokslas išvarė juos iš čia. įsiskoli­ no arti penkių šimtų, tėvas išėjo Amerikon, bet nepataikė geru laiku, grįžo nė metų neišbuvęs, aš nestojau seminarijon, ir skolininkai suspaudė iš visų pusių. Nepadėjo nė joki jų maldavimai. Atvažiavo mūsų aprašyti... Mama apsirgo. Ir jau aprašė trobas, visą turtą. Tėvas dar manęs buvo kaip nors išbristi, rado žmogų, kuris sutiko paskolinti tuos pini­ gus, bet užtat pareikalavo žemės nuomon už nuošimčius... Tėvai išvažiavo Vilniun. Ne, aš pasistengsiu, kad jie greičiau grįžtų namon!.. Juk mama taip mėgsta ūkį, laukų darbus... Nuo to karto, kai taip nežmoniškai pasielgė su mumis sko­ lininkai, kaip pradėjo leisti visokias paskalas sodiečiai, aš pradėjau nekęsti visų žmonių. Kaip ugnimi diegė man šir­ din bariūniečių pašiepimai: „Matai, mokė mokė, o dabar visi šunims šėko nuėjo rauti.“ Nors vėl pamilau žmones, bet bariūniečiai ir lig šiolei man rodos lyg kokie žvėrys. Ir dabar parvažiavęs negaliu jų nė susitikti; iš tolo lenkiuos. Kluonas pasikelia vis aukštyn, kalnelin, ir jau lygioj vietoj stovi klojimas. Iš čia matyti visas sodžius, pusračiu išsimėtęs apie telėdniką. Matyti net, kur praeina gatvės. Mūsų sodžius painus, ir net suklysta jame, kas pirmą kartą pravažiuoja; daug kelių iš čia veda. 352

Maty ti visi trys laukai, matyti miestelis lygumoj su raudo­ na medine bažnyčia, pasislėpusia tarp liepų, ir net, po deši­ nei, virš Pasienio, virš ąžuolyno, Sėdūnai pažaliavusiais sto­ gais, ir ten toli, po kairei, per Pikėtos dvarą, per Salalos mišką, išsirangę išsikraipę ant kalnelių Pipliai. Į pietus, tarp kriaušų, tarp pievų ir klampių liūnų, blizga žvilga melsvai sidabrine juosta ežeras. Per jį vėl laukai, ant kalno apvalainas senas beržynėlis palei Dabužinės kelią. Ir aptvertas neaukštas kryžius prie beržynėlio. Net galas Ne­ veronių išsiveržia iš tarpmiškio. Pačiuos pietuose nusileidžia į pat paežerį apkerojęs milži­ mais sodais ir medžiais, daiktais kyščiodamas kaip žvakė­ mis topoliais, Gelvankų dvaras. Visur laukai tik kyla kalneliais, tik puola. Žaliuoja rugiais, vasarojum; žybčioja geltonais keliais. O prieš pat sodžių Juodasai raistas iš vienų juodalksnių. Apie jį didelė didžiausia lygi pieva, telėdnikas. Pavasarį, kai patvinsta, ežeras išsilieja net pievon ir prieina net prie pat tvorų. Sodiečiai, peržengę tik per slenkstį, bado sau lydekas žeberklais. Ir pavasarį sunku kur nors išvažiuoti iš Bariūnų. Vienu šonu bėga upelis ežeran, ir kitu šonu per Klonį taip pat. Priešais pats ežeras, užpakalyj, į miestelį, Vadų bala. Aplin­ kui pasidaro tikros marės. Mažas svajojau, sužavėtas Lietuvos istorijos pasakojimų, kad, kai būsiu kuomet galingas, apkasiu aplink Bariūnus dideliausią ir plačiausią griovį. Tokį kaip ežeras aplink toj vietoj, kur vis išsilieja pavasarį. Visi Bariūnai man prigulėtų, 353

visa žemė. Pastatyčiau šitoj vietoj ant kluono puikiausius rūmus su aukščiausiais bokštais, apvesčiau aplink stiprią ak­ meninę sieną, išstatyčiau ant jos dideliausias patrankas. Lau­ kus gi apsodinčiau sodais, visokiais medžiais. Prileisčiau juosna žvėrių, įvairiausių paukščių. O va tasai pilkas pusiau plokščias akmuo viduryj kluono su dailia induba iš vieno krašto. Vakarais susėdę jon šnekėdavos su Augustuku, kad mudu užaugę pasidarysiva Lietu­ vos kunigaikščiais, visus užkariausiva, paveldėsiva ir kaip gražiai gyvensiva tarp savęs. Prisimindavova iš istorijos, jog barnės tarp kunigaikščių, tai pražūtis šalies. Dienom gi vaikščiodavova po pievas ir rinkdavova viso­ kias žoleles, gėles. Tai vaistams. Dailiai jas išdžiovindavova, rūpestingai suraišiodavova. Mat vis galvojova, ką išrasti, kad niekuomet nemirus, kad amžinai gyvenus. Dabar Augustukas Amerike, aš vėl lyg kitam pasaulyj, ir jau tokios naivios, keistos regis visos tos mintys. O mažu bebūdamu taip joms tikėjova! Išvaikščiojau visur po laukus: buvau net Skardžiuose, Bindroj, Paplotėse ir iš Skynimų, per Rūtėno raistelį, atėjau čia, Pakriaušin. Išsimaudžiau, paplaukiau ir sėdžiu dabar, įlipęs šermukšnin. Čia sėdi lyg kokiam lizde; sėdėti patogu. Šermukšnis iš kriaušo taip ir nulinkęs visas į ežerą. Matyti apačioj pro ša­ kas bebėgąs bemirgąs Vilnelėmis į kraštą vanduo, bežvilgąs ug­ nimi skersai per visą ežerą saulės takas. Tiesiog ir tiesias iš po šermukšnio. Šoktum tik ir nueitum, ir nueitum tuo taku!.. Užpakalyj nieko nematyti - status kriaušas, apaugęs laz­ dynais ir šermukšniais. 354

Čia mudu su Augustuku prisiriešutavę ar prisižirniavę vis sėdėdavova. Gliaudvdavova riešutus ir rimtai galvodavova apie visokius dalykus. Čia gimė mudviem pirmos kritinės mintys dėl sutvėrimo pasaulio, dėl Dievo, dėl tikėjimo. Kartą karštai įsišnekėjova apie moteris, nutarėva, kad jos tik klai­ dina žmogų, ir stipriai pasižadėjova vienas kitam niekuo­ met nevesti ir nemylėti. Jis buvo vyresnis už mane ir pirmutinis sulaužė tą prižadą. Bažnyčioj įsižiūrėjo į vieną mergiotę. Turėjo į ją akis pa­ dėjęs ir besimelsdamas, ir graudingų kunigo pamokslų be­ siklausydamas. Dažnai žvilgterėdavo ir jinai jo pusėn. Tačiau susipažinti su ja jokiu būdu nedrįso. Sužinojo su laiku, vis lyg iš netyčių, ir jos vardą, ir pavardę, ir iš kokio sodžiaus. Ilgai taip buvo laimingas bažnyčioj. Tik kartą mėsaėdy, beskaitydamas ant pirštų paskui kunigą užsakus, išgirdo ir jos vardą. Ir sumišo staiga sugrubę jo pirštai, ir pametė skaičių... Neišpildžiau ir aš to prižado. O butų gerai, kad žmogus galėtų nemylėti. Būtų taip skaidru, gryna širdyje. Visuomet būtum ramus, lengvas. Ne, jau nebemylėsiu daugiau. Niekuomet, amžinai! Julija, Pelėdiškis toli, kur toli praeityj atsiliko. Visai su­ mišo su praeities sapnais. O Marytės dar labiau nieko ne­ prisimenu. Tarytum ji šalia manęs praėjo ir aš jos nė ne­ pastebėjau. Vis ateisiu šitan šermukšnin pasėdėti. Klausysiuos, kaip plaka bangos į kraštą, kaip bailiai, slėpiningai šnabžda vėjas, 355

besinarstydamas tarp lapų, ir galvosiu galvosiu! Įsitaisysiu čia ir rašyti. Pasidarysiu tikrą lizdą, kaip ir seniau. Išklosiu šakomis, žole; apipinsiu gėlėmis. XIII

Šiandien trečiadienis, ir mama su Juzyte, ar bent mama vie­ na, turėjo atvažiuoti. Abiem jom nėra labai kaip palikti butą: šiokie tokie rakandai, rūbai, šioks toks naminis ūkis, kurį mama ir mieste laiko. Tėvas gi išvažiavęs kažkur vienan dva­ ran statyti namų. Laukiau, kad gal mama atvažiuos naktį, pažadins mane. Keliskart buvau nubudęs; užsidegęs degtuką, dairiaus po sek­ lyčią - maniau, mama nekels manęs ir taip atsiguls, bet nieko nebuvo. Tikėjaus pamatyti nors kokį daiktelį, kuris pasakytų mamą jau atvažiavus, tačiau ir daiktelio jokio nebuvo. Nuo trečios valandos, dienai bešvintant, nutariau nebesikelti, o miegoti ko ilgiausiai: „Kai nubusiu, mama būtinai jau bus atvažiavus.“ Rytą nubudęs ilgai ilgai gulėjau užsimerkęs. Bijojau atsi­ merkti ir pamatyti, jog mamos dar nėra. Sukrapštėjo kas apie seklyčios duris. Lyg norėjo atidaryti, ir aš šokęs greitai paklausiau: - Kas tenai? - Ar jau galima virdulį kaisti? - nuomininkės balsas. Iš karto atpuoliau. - O mama neatvažiavo? - Dar ne. 356

Jau nebegalėjau ilgiau gulėti. Išgėręs vieną stiklą, išėjau Pasienin. Laipiojau ant medžių, rinkau žemuoges. Prisiminiau, kai, būdamas mažas, keldavau prieš saulėtekį ir eidavau su Augustuku grybauti, uo­ gauti. Ieškojova ir visokių paukščių, kratėva jų lizdus, kad, radę paukštyčių ir parsinešę namon, juos užaugintumėm. Ieškojau čia pažįstamų medžių, vietų, kad tik ilgiau užtru­ kus, kad tik greičiau nubėgtų laikas. Apie pietus parėjau ir dar neradau mamos. Nuėjau į ežerą ir važinėjaus po jį lig pačiai sutemai. Jau sakiau, apvažiuosiu triskart aplinkui ir tik tuomet eisiu na­ mon. Apvažiavau dar prieš saulėleidį. Bet nėjau, o ėmiau landyti su laiveliu po nendrynus. Važinėjau tarp švinu, per maurus; rinkau geltonas, baltas lelijas. Priskyniau jų pilną laivelį. Paskui išvažiavau vidurin ežero ir, bevažiuodamas išilgai, mėčiau paskui laivelį po vieną - po geltoną ir po baltą. Bet sutemo, visas ežeras pakilo rūku. Juodajin raistan su­ skrido varnos tūpti, ir aš ištraukiau laivelį į kraštą. Einu pieva, ir man rodos, įeisiu tik kieman ir išgirsiu ma­ mos balsą. Nuomininkė klausinės jos, kas gera girdėti Vil­ niuj, o mama klaus, kuomet aš atvažiavau, kaip atrodau, ką veikiu, ar linksmas. Nuomininkė pasakys, kad į ežerą nuėjau. Mama ims nerimauti, kad neprigerčiau kaip, ir išeis gal pa­ sitikti. Tai bus gerai! Atsivežė, žinoma, pyragų, mėsos, pinigų iš tėvo. Aš jau nė kapeikos nebeturiu. Gyvensiva su ja čia visą vasarą. Ir jos sveikata pasitaisys. 357

Atėjau lig Simankų daržų, lig kryžiaus - mamos nematyti. Ne, ji lauks manęs namie. Daug ko turi pasakotis su nuomi­ ninke. Va jau mūsų grinčia matyti. Pro sodą, pro pratėgę, matyti priemenės durys atdaros. Aišku, yra kas; dar jie nenuėjo gulti. O šit seklyčioj lyg šviesu? Taigi šviesu - yra mama! Risčia kad pasileidau lėkti ir tik vienu kvapu atsidūriau priemenėje. Priemenėje sustojau. Klausaus, ar nesišneka kas seklyčioje. Tylu. Turbūt mama viena sėdi ir laukia manęs. Ant skobnio šnypščia virdulys, išdėti mamos atvežtiniai py­ ragai; nuomininkė pakapojo savo kieto sūrio. Dabar dar gal ji karvių nuėjo melžti, o gal suvaryti iš kluono; jau pa­ ėdė. Nuomininkas šienavęs dar neparėjo. Mama viena sėdi, viena manęs laukia. Greitai darau duris, noriu nudžiuginti mamą. Patraukiau, pravėriau... Nieko. Tuščia seklyčioj. Virdulys stovi, ir lempa palubėj dega. Tiktai... Puolu žiūrėti ant skobnio, ant suolų, ant lovos, ar nėra mamos kokio daikto padėta. Nėra. Gal paslėpė kur... Lekiu kieman, į kluoną, gal tenai mama išėjus su nuomi­ ninke. Išėjo pažiūrėti sodo, kad ir naktį. Stebisi, koks dide­ lis išaugęs. Pamatys ir mano berželius. Nuomininkė eina su milžtuve nuo punės. Viena... Neklau­ siu, bet laukiu, gal pasakys mamą jau atvažiavus. - Aš virdulį jau nunešiau seklyčion. Ir lempą uždegiau, sako ji. - O mama neatvažiavo?.. -Ne... 358

Griebiau knygą skaityti, perskaičiau puslapį - nieko nesup­ rantu. Lukterėjau, perskaičiau kitą ir visai knygą mečiau. Lovoje antsidengiau su galva, nusigrįžau į sieną - nemiegu. Ir kol mama neatvažiavo? Juk aš taip jos laukiu!.. Prie jos ramu pasidarytų. Nesakyčiau, kas su Julija atsitiko, tačiau būtų ramu... Mama myli Juliją. Dažnai apie ją su manim šnekėdavos. Ir vis klausia, ar dažnai aš jai rašinėju. Myli ir jos motiną ir giria visą jų giminę, kad geri žmonės. Nė kiek, rodos, dėl to negaili, kad ir seminarijon nestojau. Nesakysiu mamai, kas atsitiko... Nemiegu! Numečiau antklodę. Tamsu. Langinės uždary­ tos, ir nė plyšeliuko šviesos. Tylu, tylu... Klausau. Klausau. Ko aš klausau? Nieko negirdėti. Ir, rodos, nieko pasaulyj nėra. Pati žemė tarytum kur nugriuvo, kokioj be­ dugnėj nuskendo... Dunda kas. Toli toli. Važiuoja. Vis arčiau, arčiau. Ne, su­ stojo... Važiuoja. Va jau visai arti. Nuo kalno, nuo kryžiaus kad pasileido! Turbūt mama. Tai Kiečiuosna buvo užvažiavus ir dabar atvažiuoja. Jau ties kiemu. Tuoj įsuks ir palėks po langais... Lyg apti­ lo. Negali gi visu smarkumu užsukti. Laukiu... Pravažiavo... Nudundėjo per sodžių. Rodos, žemė kyla kyla aukštyn, narstosi po begalines juo­ das erdves... Galvą sopa... Ir kodėl mama neatvažiuoja? Nejaugi neatvažiuos?.. 359

- Mama, atvažiuok! Aš vienas, aš bijau. Mama!.. Seklyčioj yra kas! Tam kampe tarytum kas pasitraukė. Va lyg atsiduso. Štai balta, rodos. Auga auga. Tuoj atsistos šmėkla... Šokau nuo lovos ir drebančiomis rankomis išplėšiau lan­ ginės velkę. Langinė išvirto. Seklyčioj pasidarė palša, širma. Atidarinėjau visas langines. Vėl gulu ir bijau į langus pažiūrėti. Ten už jų juodas kas atsistos. Pamatys mane ir įvirs pro langą. - Mama! Neatvažiuoja... O gal serga, gal mirė, kad neatvažiuoja? - Mamut!.. Man labai baisu. Jau aprimsiu, guliu. Girdžiu, tik vėl kas dunda. Dunda, atadunda ir kažin kur nuvažiuoja. Sodžiuj šuva sulos, ir vėl nieko... Gal jau užmigsiu. Nyksta, nyksta viskas iš galvos. Ir tuoj aš lyg kur prapulsiu... Ant lubų stunkterėjo kas. Ir eina griauna dideliais žings­ niais. Kudrys! Įsiplėš ir užmuš mane. O gal katinas? Gal katinas... - Karoli, sveikas gi! - mama mane kelia. Šokstu, trinu akis, dairaus - nieko nėra...

360

XIV

Nesulaukiau mamos ir šeštadienį. Tik gavau siuntinį knygų ir dar šio to. Rašo negalinti atvažiuoti... Rytoj važiuoju Vil­ niun, nebūsiu čionai... Priešais savęs dabar nieko nematau. Vien palša, širma ir tuščia, tuščia... Ir nieko nebenoriu. Kam man?.. Einu pakraščiu ežero, girgždinu smėlį. Jis čeža ir ūsčiauja po mano kojų. Paskutinį kartą šią vasarą vaikščioju čia. O gal ir visai paskutinį?.. Juodas juodas šiandien ežeras. Ir bangos jo tik eina, tik ei­ na. Eina smarkiai, lygiai. Kita kitą ryja, kita ant kitos griūva, ir vis lygiai, neskubėdamos. Tarytum visas ežeras pasikėlė ir eina į kraštus; išeiti, išsiveržti iš jų nori. Karštai putoja, verda, nepasiduoda. O bangos piesta stojas atitikę kraštų, šoksta ant jų savo geležine pajėga, įsirįžia tik ir jau, rodos, išvers. Ir kiekviena banga atėjus stojas piesta, kiekviena šoksta ant krašto ir verda, nyksta putose. Kraštas ūžia, širsta ir žalia velėna verčias. Vėjas tik bėga per laukus įsilėkęs, be jokių pertrūkių, neatsidusdamas. Ir kaip nulenkė medžių šakas, šakos ir neatsi­ tiesia; tik blaškosi nulinkę visosna pusėsna. Rugiai pripuolė prie pat žemės ir guli nugulę lygia dirva. Vėjas lekia per juos kaip tūkstantis intūžusių arklių, o rugiai tik laukia, kuo­ met pralėks paskutinis. Bet paskutinio nė negirdėti. Debesys tokie juodi, užgriuvę visą dangų. Lekia eina kaip pulkai kareivių. Neatsigrįždami, nepasižvalgydami. Lyg kas 361

juos atsiveja, lyg jie paskui ką nesugaunamą genas. Ir eina lekia be galo, be pabaigos. Ir vis juodesni, baisesni išsineria iš anapus vaizdkraščio, ir virsta, perlėkę per dangų, už kito krašto. Tik iškils kur varna, pamėgins skristi prieš vėją, ir puola pamušta kaip akmuo žemėn. Iškils viena, iškils kita ir vis krinta. Bet jos vis kyla lyg pasiųsti vadai pažiūrėti, kur lekia vėjas, kur virsta debesys, kas pasaulyj daros. Va išmestas pakriaušyj mano laiveliukas, „čaika“. Apiputojęs visas, privarytas smėlio. Atverčiau, išžėriau su žagaru smėlį, iššlaviau visą. Išsitraukiau iš pakrūmio paslėptą irklą. {traukiau laivelį vandenin, atastūmiau nuo krašto. Tik su­ griebė jį banga ir apigrįžė, ir verčia jau; šliukšterėjo per kraštą vandens. Aš vėl atitaisiau jį ir pastačiau nosimi tiesiai prieš bangas. Atsisėdau ir žvilgterėjau anan ežero šonan. O! toli tas kraš­ tas. O bangos tik kyla, tik ritas priešais. Eina giltomis, kaip įsikinkiusios kokios ežero dugno galybės. Niekas prieš jas neatsispirs. Kas tik atsistos priešakin, bematant sulamdys ir svies ant dugno. Pažiūrėjau, ir plaukai man atsistojo. Salta pasidarė per vi­ są kūną. Pasistūmiau, ir jau važiuoju. Važiuoju laivelyj kaip karste. Jis krypsta, nuolat šonan suka; bangos daužo, kilnoja jį. Vi­ somis pastangomis varau vis prieš bangas, vis tiesiai priešais jas. Jaučiu, gyslos girgžda rankose, veide kraujas stojas. Plė­ šia bangos irklą iš rankų, traukia jį kaip įsikandusios. Va krūpterėjo laivelis, sudrebėjo, ir nuplėkė per galą pri­ 362

šokusi banga. Jau šliurkšterėjo ir vandens truputį. Greitai atrėmiau irklu iš kito šono. Jau kad kad, ir būt jis pilnas vandens, ir būt pasinėręs. Aš gi nemoku ilgai plaukti. Nesigrįžtu pažiūrėti, ar toli kraštas užpakalyj liko. Tik dirstersiu anan šonan ir, rodos, niekuomet neprivažiuosiu tenai... Ne, negrįšiu! Rankos silpsta, jau kausto jas nuovargis - vis viena va­ žiuosiu... Bangos dar aršiau pradėjo daužyties. Laivelį mano tik mė­ to, tik mėto. Va tuoj sugriebs, mesters aukštyn ir išblokš mane. Jau pusė ežero įvažiuota, jau aš pačiame bangų sūkuryj. Laivelyj tiek vandens, kad tik jis pilstos iš krašto kraštan. Kojos seniai mano šlapios. Bet jau aiškiai matyti besisuką verpetais nendrės pakraš­ tyj. Maty ti per jas tamsi eilė ajerų. Visai nebejaučiu rankų. Šit šit išslys iš rankų irklas... Pirš­ tai sugrubo, ir tarytum aš kokiais kabliais, o ne pirštais tu­ riu suspaudęs irklakotį. Bet prasikės tie kabliai, atsilenks. Žvilgterėjau akimirksniu aplinkui, ar nematyti kur kokios gyvos dvasios. Niekur nieko. Vėjas visus žmones išgainiojo iš laukų, visą gyvybę iššlavė. Aš vienas... Sudrožė tik banga į patį laivelio dugną, apisukė jį, ir kita banga tik ūžterėjo į jį vandens. Pirštai prasikėtę, ir išslydo irklas. Stojaus vienu matu, laivelis net susiūbavo po kojų, ir nežinau dar kaip - sučiupau irklą pačiais nagais. Ir manyj dar atsirado naujų pajėgų, gal jau paskutinių. 363

Kad pasivariau! Nebežiūriu, ar šėlsta bangos, ar taškos, ar verčia. Tik spaudžiu, tik spaudžiu prigulęs visu kūnu. Jau nebe taip šokinėja laivelis, jau jis tilsta; nebedreba, sudavus bangai. Ir bangos čia vis mažėja, eina smulkyn. Jau jaučiu krašto kvapą: kvepia ajerai, nendrės. Čia ban­ gos tik tik pliuška. Šit pakraštyj visai tylus vanduo. Niekas iš užuovėjos jo nepajudina. Tik įsirėžė mano laivelis į jo lygumą, tik praskyrė jį ir stunkterėjo nosimi į kraštą - pasiekė žemę. Iššokau ant pievos. Pažiūrėjau atgalion. Bangos bėga bėga anan kraštan. Ap­ galėjau jas... Ir taip šviesu aplinkui pasidarė! Prasiskyrė, rodos, debe­ sys, prasivėrė dangus tolimasai!.. Galas antrosios dalies

364

STEBUKLO BELAUKI ANT RO M A N A S IŠ

Š V E D Ų

S I G U T Ė

K A L B O S

V E R T Ė

R A D Z E V I Č I E N Ė

I

- Kas čia? Paklausyk! - Rikas Eikis sustoja, nusitvėręs pušies šakelės, stačioje įkalnėje pakeliui į Tauro Nugaros skardį. Tadas Ingaunis stabteli šalia, įsiklauso. Jo kraštiečiui, bi­ čiuliui iš Amerikos, tai naujas netikėtumas per jųdviejų anks­ tyvą rytmečio pasivaikščiojimą. Dunk dunk! Dunk dunk dunk! Dunk dunk! - su trumpais ritmiškais protrūkiais ataidi iš tolumos, nuo miško. Sunku spręsti, iš kur kyla tas daugiagarsis, kažkoks sunkus, tamsus beldimas. Sykiais, rodos, iš čia pat, bet jau kitą akimirksnį iš anapus Neries miškų, iš už poros kilometrų. Vargiai nu­ tuoksi, kurioje pasaulio dalyje šis būgnininkas įsitaisęs. Kai tik pamanai jį esant tiesiog rytuose, staiga išgirsti kažkur šiauriau ar piečiau. Neįtikėtina, kad jis būtų toks greitas, tačiau keičia vietą su gluminančia sparta. Visas miškas nuo­ kalnėje skamba, aidi. Dar žemiau, tankmėje ties Želmene, nutilo gegutės, straz­ dai, lakštingalos. Tik paslaptingasis būgnininkas plaka solo. - Sakyk, Tadai, ar tai ne dudučiai beldžia vienas kitam, gąsdindami miško giesmininkus? - klausia Rikas. - Bet juk čia tik vienas. - Vienas? - Neatsitiktinai šis gražuolis pelnęs prastą šlovę: skelbia

367

karą ir nelaimes. Belsdamas jis žaidžia aklą vištą su visais, ką užklumpa besiklausant. Jis - puikus bėglys, nuolat keičia vietą: tai prisiplaka prie kokio kupsto, tai įsibėgėja skry­ džiui, kraipydamas šen ir ten galvelę. Kai atstumas įveiktas, galima atsipūsti, o sykiu ir ką nors pagąsdinti. - Akivaizdu, kelių inžinierius aiškina, - Rikas Eikis toliau kopia aukštyn. - Pastebi, ir piemenukų lumzdeliai ten, lau­ kymėje, nutilo? - Iš tiesų daugeliui dudučio besiklausančių dabar širdis virpteli. Ne visi juk susivokia, kad ir pernai, ir visas anks­ tesnes vasaras dudutį girdėję. Tik dabar, kai visa taip neaiš­ ku, nepatikliai gaudo žmonės mažiausią garsą garselį. - Taip esti visuose kraštuose, visuose žmonėse. Kaip dan­ guje, taip ir ant žemės. Dar viena stati pakopa, ir įkalnei atsiveria glotni platuma. - Tai niekai, kuriais žmonės neturėtų leistis gąsdinami, lyg pats sau taria Tadas. - Verčiau bijotų savo tamsumo. Neišmanymas - pats pavojingiausias lemties ženklas. Miškas retėja, pušys mąžta, eina jaunyn. Vis toliau tarp medžių ir jų unksmėje veriasi vietovė. Šyla kylanti saulė, pasiekdama pačią miškų gelmę ir puošniai blizgindama ra­ są. Nebegirdėti kalenančio dudučio, įvariusio baimės visam, kas gyva. Strazdų ir lakštingalų skambios linksmos giesmės vėl užplūsta erdvę. Čia kartkartėm viliokės replikom įsiter­ pia gegutė, ir piemenėliai vėl stveriasi lumzdelių. Sielą už­ plūsta begalinė palaima, regint bei girdint laisvo gyvenimo laisvą būtį. Pirmiau vienas, paskui ir kitas atsisega apykakles. Jų sta­ 368

mantrūs kūnai - pačiame žydėjime: Amerikos lietuvis beįžengiąs į trisdešimtmetį, o inžinierius Ingaunis šiek tiek vyrė­ lesnis; tačiau tarp jų - jokių ženklesnių skirtumų. Rikas Ei­ kis vos aukštėlesnis ir laibesnis, o Tadas Ingaunis tvirtesnis bei tamsėliau šviesiaplaukis. Nors gimęs, lavintas Jungtinė­ se Valstijose, mokslininkas lektorius Eikis atrodo kukliau šalia energingojo kelių inžinieriaus. Kita vertus, šis puikiai visų pažįstamas, darbo kolegų mėgstamas kaip tik už nuo­ saikumą ir savitvardą. Jiedu abu išsirengė ankstyvon rytme­ čio iškylon vienplaukiai, vilkį šviesios medvilnės kelnėmis ir baltais laisvais vasariniais marškiniais. Šeštadieninio rytmečio kelionę paskatino ne vien meilė gamtai ir ne vien tai, kad abudu šiose vietose vasaroja pas Tado gimines. Šiandien Tadui darbe - greitkelio VilniusKaunas statyboje - išeiginė. Pastaruoju metu kaip tik triūsiama Rykantų-Vievio atkarpoje, prabėgančioje netoliese. Šįvakar bus paskelbtos jo ir puikiosios Birutės sužadėtu­ vės: per Birutės tėvų, teismo pirmininko Petro Gervydžio ir žmonos Leonoros, sidabrinių vestuvių vakarienę. Apie pusiaudienį Tadas drauge su Riku turėtų nusigauti į Pagirį, ponų Gervydžių dvarą, pasveikinti būsimų uošvių, įteikti dovanų. Riko pažintis su Tadu siekia tuos metus, kai jaunasis inži­ nierius, atvykęs į Jungtines Valstijas studijuoti amerikiečių kelių statybos, gavo Riko tėvą sau vyriausiuoju vadovu. Dvie­ jų jaunuolių pažintis pamažėl peraugo į draugystę, pažadi­ nusią Riko susidomėjimą tėvų gimtine bei kalba. O kitą rudenį jis tapo Kauno universiteto anglų kalbos lektoriumi 369

ir sykiu tyrinėjo rytinės Lietuvos tarmes. Abudu vyrai jau įkopė į pačią Tauro Nugaros viršūnę Stumbro keterą. Aukštumą vainikuoja kupli ąžuolų giraitė, už savo puikumą vietos žmonių garbstoma ir puoselėjama. Čia jaunimas gali įsivaizduoti, kaip atrodė šventi Lietuvos ąžuolynai pagonybės laikais. O vyresnieji, žvelgdami į šim­ tamečius galiūnus, gali prisiminti seną lietuvių išmintį: žmo­ gus, ąžuolu atlaikęs audras, bręsta ir tvirtėja lyg ąžuolas. Vieno ąžuolo viršūnėje sustingęs tylus juodvarnis. Ste­ bėtinai iš lėto sukiodamas galvą, jis tiria žemai plytinčią vietovę. Tai vis dėl juodvarnių, tų šiaurietiškų papūgų, Tadas su Riku ryžosi atkeliauti čia tokį ankstyvą rytmetį. Dar tik šeš­ ta valanda. Rikas ir anksčiau gamtoje buvo pastebėjęs vieną kitą juodvarnį, bet niekada nematė jų susiburiant ankstyvo­ mis rytmečio valandomis. Atsivėrus tokiam tapybiškam reginiui, Rikas pamiršta juod­ varnius. Šios apylinkės jam iš anksčiau pažįstamos, ir į Tau­ ro Nugarą per savo tyrinėjimų išvykas jau buvo kopęs, bet niekada jam neteko čia būti šiuo rytmečio metu, kai krašto­ vaizdis, su tolyn drykstančiais Neries skardžio, kalnų ir kal­ velių šešėliais, įgyja gyvastingą gelmę ir kiaurai perregimą perspektyvą. Jis seka paskui Tadą iki ąžuolų giraitės ir su­ stoja. Jei pažvelgtum į šiaurėje plytintį didįjį Neries lanks­ tą, galėtum įžiūrėti iki pat Kernavės - penkiolika kilomet­ rų. Upės vakaruose liūliuoja žalia miško pakrantė su įsi­ terpiančiu rugių lauku ir kur ne kur mėlynuojančiomis įlankėlėmis. Jie nužingsniuoja tolyn kalno pakraščiu, kol 370

prieina aikštelę. Iš čia matyti kiek tik leidžia akis - iki pat horizonto: į rytus, pietus ar pietvakarius. Reginys čia jau kitoks. Aplink vyrauja žaliuojantys pasėliai, tarp kurių pa­ skirai išsibarsčiusios gausios valstiečių sodybos raudonuoja čerpių ar dažytų skiedrų stogais. Dirvožemis - ne pats ge­ riausias Lietuvoje: iš esmės molynė ar smėlynė. Geriausios žemės atitekę dvarams. Šie puikuojasi baltais mūrais ir erd­ viais ūkiniais priestatais, didžiuojasi parkais ir ilgomis tuo­ pų alėjomis. 1920-ųjų žemės reforma1stipriai pasitarnavo smulkių valstiečių labui, kai valdžios politika, remdama kooperatyvų sąjūdį, paskatino žemdirbių iniciatyvą. Kylan­ čią gerovę galėjai matyti iš šviesėjančio, smagėjančio krašto reginio. Valstiečiai ėmė geriau vilkėti, o jų vaikai - sparčiau augti ir gražėti. - Keliai kiekvienais metais tampa tiesesni ir geresni, - tvir­ tina Tadas. - Prie rusų caro šiuose vieškeliuose rudenį pava­ sarį mūsų arkliai su vežimais skęsdavo. Joks automobilis ir sausiausią vasarą čia nepravažiuodavo. Dabar gi keliai pa­ našėja į pulsuojančias kraujagysles jauname sveikame kūne. Abu užsidega po cigaretę ir leidžia akims ramiai klajoti kraštovaizdžiu. Neris priešais juos vėl suka naują didelį lankstą šįsyk į šiaurės rytus, ir priartėja, žvelgiant prieš srovę, dar per vie­ ną kilpą prie Vilniaus. Vilnius nuo čia - tik už dvidešimt penkių kilometrų. Jau už kelių kilometrų abiejose pusėse pakopomis link upės leidžiasi laukai ir miškai. Norėdamas pamatyti sraunią tėkmę, turi prieiti prie paties skardžio. Upė alma giliai užgožta ir veik iki vidurio įrėminta pakibusių 371

medžių, žemyn svyrančių žaliuojančių velėnų. Tartum be­ sidriekiančiam pirmyn farvatery Neries pakrantėse išnyra aukštos baltos bažnyčios: arčiausiai - Nartake, Antakalny­ je, o ten, tolimame vingyje, - Dūkšte. Nartakas su bažnyčia - už poros kilometrų nuo Tauro Nu­ garos. Mažas miesteliukas stačiai kopia į kalną, ir apatiniai namai, rodos, prisispaudę pačiame viršutinių kojūgalyje. Virš jų visų, apjuosta klevų ir liepų, į padanges keliasi barokinė bažnyčia. Jos du galingi bokštai atrodo grakštūs, jeigu ly­ ginsi juos su nuošaliau stūksančia kvadratine pilkų lauko akmenų ir raudonų plytų varpine. Vienišasis bokštas - tai vienuolių pranciškonų veiklos Lietuvoje palikimas. Baroki­ nę bažnyčią XVI amžiuje pastatė jėzuitai, paskirdami ją pat­ ronui išganytojui arkangelui Mikalojui. Nartako parapijie­ čiai didžiuojasi savo bažnyčia, nes žino: pranciškonų bokš­ tui priklauso šalies didžiausias ir seniausias, dar XVI amžiaus vidurio, varpas, XVII amžiaus viduryje vadintas laisvės var­ pu. Kaip tik tada Rytų Lietuvai pirmąsyk teko pažinti rusų grobikus ir po penkerius metus trukusių įnirtingų mūšių juos išvyti. Vienaip ar kitaip, tie du statiniai, vienas - savo išvaizda visiškai primityvus, o antras - puikiai architektū­ riškai išbaigtas, dabar stovi šalia, įkūnydami keistą derinį. - Puikų alų daro Parcinkulis Mantvilas, - netikėta minčių asociacija primena Rikui Nartako bažnyčios kunigą. - Girdėjau, jis teisėjui Gervydžiui žadėjęs sidabrinėms ves­ tuvėms parsiųsti porą bačkelių išlaikyto naminio, - šypsosi Tadas, plekšnodamas bičiuliui per petį. Jie pastebi, kad diena jau nudžiovinusi žolę, tad išsirinkę 372

patogią vietelę, susėda. Jų žvilgsniai lydi Zelmenės tėkmę. Zelmenės upelis, ap­ juosęs Tauro Nugaros papėdę, nuvingiuoja per pušyną j piet­ ryčius ir, išniręs pievose, įteka į Melsvio ežerą. Bet kurgi ežeras? Jis plyti nendrių ir - kur ne kur - smėlio krantelių vainike tartum tuščia kiaurymė. Lyg sudvigubėjęs, apverstu vaizdu, atsimuša juodalksnių būrelis ežero pietinėje pusėje, o iš šiaurės rytų į reginį skęsta grakštieji Nartako bažnyčios bokštų kryžiai. Ryto tykumą visiškai sustingdė Melsvio eže­ rą. Kad jis tebėra kur buvęs, pastebi tik praplaukus antims ar panėrus nareliams - iš ribulių veidrodiniame paviršiuje. Priešingoje ežero pusėje Zelmenė tęsia savo kelią: skuba per dirvonus, paneria po Vievio-Nartako vieškelio tiltu ir tuoj pat už tilto, prisipildžiusi Brastos užtvankoje energijos, su­ silieja su Nerimi artimiausiame posūkyje. - Ar tik ne čia Karlas Obenbachas surentė atramas Bras­ toje: savo vandens malūnui, lentpjūvei, jėgainei? - svarsto Tadas. - Reiktų manyti, kad užtikome idilišką vasaros vie­ telę. Argi ne? Rikas nieko neatsako. Jo žvilgsnis krypsta dešinėn nuo Brastos, sugrįžta kaimo keliuku, sklendžia virš dirvonų, pie­ čiau nuo ežero, ir sustoja ties kalvele. Čia, įsisupęs parko ir sodo žalumoje, skendi Pagirys su savo raudonų čerpių sto­ gais ir baltut baltutėliais dviaukščiais dvaro mūrais. Gervydžių valdos. „Tai Pagirio kaimynystė mano bičiuliui Tadui užlieja Brastą idiliška šviesa, - pagalvoja Rikas. - Ar ne dėl tos pat priežasties ir jam pačiam Brasta regisi miela vietelė? Ar jo nešildo tie patys jausmai jaunesniajai seseriai Elei, kaip 373

Tado - Birutei?“ - Aš tau pavydžiu, Tadai. Birželio 15-oji gali tapti svar­ biausia tavo gyvenime diena. - Kodėl gi tu negali pasekti manimi ir susižadėti šiandien? - Bet Elei dar lieka metai mokytis. Aš puikiai suprantu, ką tai reiškia. Metus galiu palūkėti. Tadas rimtai žvelgia į draugą. - Jei gaišuosi, Jonas Varnas gali ją iš tavęs paveržti. Jis nelauks. Rikas mąsto. Jis žino, kad Tado darbo kontrolierius, inži­ nierius Varnas, prieš kelerius metus buvo, o ir dabar tebėra, karštai Birutę įsimylėjęs. Nors ji niekada neatsakė į jo jaus­ mus, net ir dabar jis nepalieka jos ramybėje. Tad ji nuspren­ dė viešai paskelbti apie savo sužadėtuves su kitu. Kartais Varnas keičia taktiką ir ima siekti sesers Elės prielankumo. Tad ar nekyla pavojus, kad jam žengus ryžtingiau, Elė atsa­ kys „taip“? - Nenuspėjamas ir sudėtingas ponas tas mano darbo kont­ rolierius, - svarsto Tadas, gesindamas cigaretę. - Kažkas rytietiška slypi jame. Turėtumei suktis, jei nori tapti mano svainiu. Nebaigęs rūkyti, Rikas sumaigo cigaretę ir dar giliau nu­ grimzta apmąstymuosna. Tadas, kaip daugelis panašaus likimo žmonių, prisimena motiną. Jo tėvai pasimirė nuo šiltinės beveik vienu metu per Pasaulinį karą. Jam tebuvo vos aštuoneri. Aiškiausiai jis atsimena, kaip mama, būdama dantų gydytoja, reikalaudavo valgant ryšėti servetėlę. Net ir tada, kai jis jautėsi esąs užau­ 3 74

gęs. O daugiau ji leisdavo visa, ko tik jis panorėdavęs. Tėtė dirbo advokatu Vilniuje. Pats Tadas ir visas tėvų palikimas atiteko kitam advokatui, artimam giminaičiui. Globėjas pa­ sirodė esąs labai draugiškas ir rūpestingas žmogus. Būda­ mas jaunas, jis laikė Tadą tikru savo sūnumi. Puikų auklėji­ mą gavo Tadas. Bet kada atėjo laikas pradėti savarankišką gyvenimą, sužinojo, kad išteklių, buvusių giminaičio advo­ kato žinioje, vos vos pakako jam išmokslinti. Vis dėlto tai, pasirodo, buvusi gana solidi suma, teikianti gerą pradžią. Šiandien Tadas - apsirūpinęs žmogus, jau keleri metai vy­ riausiasis kelių statybos inžinierius valstybinėje kelių įmo­ nėje. Jis žinomas kaip vienas tų, kurie pasiaukoję Lietuvos kelių modernizacijai. Be to, būdamas atsargos kariūnu, jis ir veiklus Šaulių sąjungos narys. Neaiški situacija, dėl ku­ rios dabar deramasi Maskvoje, gali lemti, kad jo jėgų pri­ reiks kaip tik karinėje srityje. Artimiausios dienos, o gal net valandos, parodys, kurlink einama. Staiga erdvę pripildo čia linksmas klegesys, čia nesuval­ domas kvatojimas. - Mes gi atėjom pažiūrėti šokančių juodvarnių. Tai štai jie! - taria Tadas. - Sėdėk tyliai ir žiūrėk. Netoliese, viršum senų ąžuolų būrelio, suka ratą dešimtys varnų. Ryškus plunksnų apdaras rūdžių spalvos krūtinėle ir žalsvu mėlynumu sparnuose bei nugaroje žiba spindi saulė­ je, panėšėdamas į fejerverką šviesią dieną. Ne taip paprasta sekti paukščių skrydį. Čia jie smenga stačia galva žemyn, čia panardę tarp šakų vėl kyla spirale į dangų, čia vaikosi vienas kitą aplink ąžuolyną. Kas per grei­ 375

tumas! Ir jokių staigių, tiesių judesių. Sklendžiama aptakiais vingiais, tartum leistųsi rudens lapas, lengvo vėjelio supa­ mas. Sykiu jie kleketuoja klega, lyg smagiai dūkstąs jauni­ mas. „Šie žaismingi padarai nė nenutuokia, kas per netvar­ ka dedasi pasauly“, - mąsto Rikas. Jis dar sykį norėtų pažvelgt į paukščius, bet šiuos lyg kas būtų puste nupūtęs. Gal jiems nepatiko būti stebimiems? O gal karvės skambalas ten, žemai miške, išgąsdino? Dėl šių­ metės sausros leidžia žmonės gyvulius net miškan ganytis. Nerasdami pakankamai maisto, šie sparčiai slenka pirmyn. Girdėt, kaip bliauna avys. Nors šios mažiau reiklios už kar­ ves, bet ir joms sunku rasti ką ėdamo. Šūkauja laluoja pie­ menukai, tačiau banda nenori paklusti. Tik nepatenkinta vedlė karvė seka iš paskos. Pakeliui namo Tadas su Riku praeina lauką, kur pro sta­ čius rugius ryškiai šviečia mėlynos rugiagėlės. - Esu girdėjęs čia pasakojant apie raudoną, vaiskiai rau­ doną, rugiagėlę. Ar ne ji laikoma laimės gėle? -Jei kuris mūsų tokią rastume, greit pasklistų gandas po visą apylinkę, ir žmonės tai priimtų kaip gerą ženklą. Kiek nedaug kartais reikia, kad susigrąžintumei viltį. - Eikš, Mare! Eikš! - šaukia mažažemis Trakelis į trobą žmonai. Atžariai pastatęs prieš save, šalia šulinio, naščius su vandeniu ir, pabėgėjęs link trobos, vėl šaukia: - Pasisku­ bink, Mare, dyvo nepamatysi! Tarpduryje išnyra maža išdžiūvusi moteriškė išsidraikiu­ siais nenusakomos spalvos plaukais. Prieš paklausdama, kas nutiko, ji šluostos rankas į nuplyšusią tamsiai dryžuotą pri­ 376

juostę. Juozas Trakelis - tekinas atgal į keliuką, net jo apsmuku­ sios kelnės plakasi. Rodydamas pirštu jis kvatoja: - Ar matei, ar matei, kariūnas inžinierius koks ankstyvas! Va, eina su savo amerikonu. Kaip du konfirmantai su bu­ kietais rankose. Jis taip įsismarkauja, kad besimaudą keliuko dulkėse žvirb­ liai sprunka, dingsta serbentų krūmuose šalia vargano daržo. Marė Trakelienė susuktais reumatizmo keliais šlubsi link keliuko. Prisimerkusi stebeilija vypčiodama: - Nesijuok, nesijuok. Pamatysi, tie puikieji ponai - pake­ liui pas mus. Nori prisiplakti, jaučia, kaip darosi striuka. - Ką visa tai reiškia? - kiek sutrikęs klausia draugą Rikas. Kai prieš kelias dienas pas juos lankiausi su savo kalbiniais užrašais, jie buvo draugingi kaip ir visi kiti aplinkiniai. - Šie aiškiai priklauso mūsų raudonajai penktajai kolo­ nai, - sumoja Tadas. - Jų jausmai nenustygsta sykiu su ba­ rometro rodykle. Priėjus arčiau, Tadas pasisveikina ir, ištraukęs cigarečių dėžutę, Juozą Trakelį vaišina. Šis stovi ir nežino, ar čia pa­ ėmus kokią, ar čia ne. Rikas išsiima dėžutę amerikietiškų ir lyg niekur nieko pri­ sidega cigaretę. Nebūtas kvapas pasklinda po sausros iš­ gairintą erdvę. Dūmas Juozui Trakeliui pažįstamas. Nese­ niai visą dėželę buvo gavęs iš Amerikos lietuvio. Cigarečių pavadinimas, kaip ir pats skonis, jam rodęsis mįslingas, bet svarbiausia, tai buvę kažkas nepatirta, iš tolimo svetimo krašto. Būtų, žinoma, neblogai dar kartelį tųjų cigarečių pa­ 377

ragavus. Tik kaip čia paėmus? -Juk siūlo užrūkyti, gal nemanai atsisakyt? - pataria jam žmona. Juozas Trakelis išsiima cigaretę iš Tado ištiestos dėžutės, nors šnerves masina amerikietiškas tabakas. Pagaliau jis mįs­ lingai taria: - Taigi, netrukus šalyje įvyks didelės permainos. Mums, varguoliams, bus lengviau. - Tikriausiai turite galvoje, kad visi būsime vienodi varg­ šai? - pasitikslina Tadas. - Kas bus su kitais, mums mažiausiai rūpi. Mums bus ge­ riau, - antrina Marė Trakelienė, vėl trindama rankas į pri­ juostę. -Juk patys matot, ką teturim, kaip gyvenam: viena kiaulė, viena karvė, šešios vištos ir kuinas trim kojom. - Ar nevertėtų geriau pasirūpinti savo žemės lopinėliu, mąsto Tadas. - Rodos, keturis hektarus turite? - Ar gali žmogus pragyvent iš keturių hektarų? - klausia Juozas Trakelis. - Oho, jei žemė kruopščiai įdirbama! Be to, galėtumėt prisidurt ir iš kelio darbų. Juk tiesia visai netoliese. - Gal galėčiau ir kitos rūšies cigaretę? - droviai kreipiasi Juozas Trakelis į lektorių Eikį ir tartum atsiprašinėdamas tęsia: - Kapitonas Ingaunis mano, kad aš tinginys. Jis, ži­ noma, tiki, ką žmonės apie mane šneka. Kad aš buvau šmugelninkas, kai pro mus ėjo lenkų pasienis, kad aš - brako­ nierius, naktį svetimus tinklus ištuštinąs. Tiki ir vienu, ir kitu. - Tave nuolat nesėkmės persekioja, - su užuojauta žvel­ 378

gia Marė Trakelienė į vyrą. - Kitų laikų mums reikia, tau ir man. Rikas, netardamas nė žodžio, palieka mažažemiui likusias cigaretes. - Kada viskas taip nesiseka, nevertėtų per daug tikėtis nė iš kitų laikų, - priduria Tadas. - Bolševikų reikalai labai prasti. Mažažemis Trakelis staiga sumoja. Plykstelėjęs akimis, at­ rėžia: - Na ką gi, kapitone inžinieriau! Pirmadienio rytą aš stosiu pas jus į kelio darbus!.. Bet jis dar pasigailės! Eime, Mare! Jis įsibruka cigarečių dėželę kelnių kišenėn, pliaukšteli per ją ranka, kad net sutraška, ir leidžiasi pirmiau savo Marės atgal į trobą. - Nebloga porelė tiedu velniai, - taria Tadas. - Bet arti­ nantis audrai, matyt, paviršiun pirmiausiai iškyla šlamštas ir šiukšlės. Abu susimąsto, kiekvienas apie savo. Kad ir kokias gel­ mes skverbtų jų mintys, žvilgsniai atgyja, vos pažiūrėjus į grakščiai išlenktus kalnelius. Jų žaluma, rodos, ne tokia sodri, kaip įprasta šiam metų laikui. Tartum ežeras liūliuoja rugių laukas - banga bangon su pačiu Melsviu. Abu visai šalia vienas kito. Pasėlis keliuko dešinėje - tamsėlesnis, javas statesnis, todėl apsunkusios varpos siūruoja lėtesniu ritmu nei rugių laukas. Tadas žvilgteli į laikrodį. -Jau pusė aštuonių! Turime suspėti į Brastą žinioms! Valstietis, vagojęs savo bulvių lauką, kaip sykis apsuka va­ 379

gą, abiem draugams einant pro šalį. - Gerą dieną, mano mieli ponai! Kur taip skubinatės? šypsodamas kelia šiaudinę skrybėlę, tartum kviesdamas bendram poilsiui ir dūmui. Jo prižiūrėtas juodbėris supranta, kad gaus kiek atsipūsti. Palikęs bulvių lauką, jis ima godžiai rupšnoti pakraštės žolę. - Bevelijat drėgmės išviliot iš žemės, vagodamas bulves? domisi Tadas. - Bent bulvienojui pagelbėsiu, sausroj nesuvirs. Bet lietus jau kaupiasi, šventa teisybė. - Tamsta kaip ir kiti, neprarandat ūpo, - Tadas pasiūlo cigarečių. - Ne, dėkui! Aš - savo pypkelę. Vos šnektelėjus apie orą, šį bei tą, Gustas Nausėda ne­ trunka pereiti prie karštesnių už sausrą dalykų. - Aplinkui sklando gandai, kad rusas vėl nori mus pulti. Juk negalimas daiktas! - Bet jei taip nutiktų, ką tada darytumėt? - stebi jį Tadas. - Aš? Aš daryčiau, ką ir 1919-aisiais dariau2, - ištempia Gustas Nausėda krūtinę ir kaire ranka apsuka žylantį ūsą. Ne toks aš dar senas. Ką turime šiandien, tai ne prieš dvide­ šimtį metų, raudonoji lapė nepajėgs atimti. Ne, rusas neiš­ drįs. Jis atsimena, kas jam žiemą Suomijoj nutikę’. Ten teko ne tik uodegą, bet vos ne visą kudašių palikti. Tiek dar turi supratimo, kad vokiečio nuomonės paisytų. Vokietis jau pa­ spendęs spąstus ir tik laukia, kaip ant masalo klius raudo­ noji. „Ne vien kalbos požiūriu įdomūs mano rytų lietuviai“, 380

pats sau pamąsto Rikas. - Taip, kudašių raudonoji dar išnešė, - pritaria Tadas. Tik kas žino, ar ji ten, Suomijoj, sveiko proto neprarado? - Tada jau nieks nesutrukdys jai kišti pasturgalio į spąstus. - Kitų reikalai ne ką mums rūpi. Bet vis dėlto būtų ap­ maudu, jei kaimynai pasirinktų Lietuvą arena savo kėslams ir kontrabandai. - Mes to neleisim, kapitone! - Visiškai teisingai, - patvirtina Tadas. Valstietis mato, kad Rikas su Tadu skuba ir dėl to atsisvei­ kinę nužingsniuoja į Brastą. II

Bet ir šiandien lietaus - nė lašelio. Gaila žemės ūkio, gaila augalų. Nors kita vertus, kur po stogu sutalpintum visus šokėjus, kaip pavaišintum artimiausius Pagirio dvaro kai­ mynus? Šaunus lietuvių paprotys - po kaušo alaus ar stikle­ lio degtinės apsukti ratą šokio sūkury. Kitas geras paprotys kviesti net patį mažiausią. Taip randasi aibė kviestųjų. Jeigu visi ne vaikštinėtų tarp ilgų stalų, ne tryptų šokių aikštelėje, o akimirksniui sustotų vietoje, svečių suskaičiuotumei arti trijų šimtų. Ką veiktum lyjant? Kapela - dvi armonikos, du smuikai, klarnetas ir kontra­ bosas - taip iš širdies muzikuoja, kad aplink per kelis kilo­ metrus negirdėsi žiogų griežimo. Etimologija besidomįs ku­ nigas Mantvilas pastebėjo, kad visi dvaro žiogai jau kadai iš čia išsikraustę. Ta pat proga jis bevelija įtikinti stalo kaimy­ 381

ną Gustą Nausėdą, kad naminis alus, be jokių kalbų, pats gardžiausias gėrimas, koks tik gali būti. Ponų Gervydžių pagrindiniai svečiai, giminės ir draugai, susiliejo su paprastesniais šventės dalyviais. Pagal dar vieną seną lietuvių paprotį didelėse iškilmėse, per Kalėdas ar ves­ tuves, visi, kas atėję, būna lygūs. Visi įsitenka už to pat sta­ lo, visi drauge šventes švenčia, linksminasi. Bet papročiai keičiasi, kaip ir viskas pasaulyje. - Kad ir kiek pieną vandeniu skiestum, vis tiek grietinė paviršiun iškils, - taria prakaulus žemdirbys žvaliai rudaplau­ kei tvirto stoto samdinei į kitapus stalo. - Tegu tie didieji nesivargina, teeinie sau. Vieniems palikus, dar linksmiau mums bus. Ar ne tiesa, širdele? Ne taip lengva širdelei greit sumąstyti po dviejų karčio­ sios taurelių. Bet netrukus sumoja: - O ir pienas su vandeniu neilgai sykiu laikosi. Pienas greit gyžta ir sutrauktas vėl išsisluoksniuoja paviršiun. - Tai tu manai, kad aš - tas pienas? - įsispokso priešais valstietis. - Geriau eime, sušoksim sykiu polką. - Eime, - iš lėto pakyla samdinė. - Bet po to tu dar grei­ čiau sugiši. Lietuvoje, išsibarstę po visą šalį, gyvena keli tūkstančiai vokiečių. Didelė jų dalis - namudininkai, kita - malūninin­ kai. Dar prieš kelerius metus nemaža jų laikė save lietuviais. O ir šiandien daug vokiečių, nepaisydami nacionalsocializmo demaršo, norėtų pasilikti įprastinėje senojoje aplinkoje. Per daug jau glaudūs giminystės ryšiai, draugystė. Vokietis Brastos malūno savininkas Karlas Obenbachas ir jo žmona 382

Sabina, būdami artimi Gervydžių kaimynai ir šviesaus bei teisingo būdo žmonės, jau nuo seno priklauso artimų bičiu­ lių būreliui. Karlas Obenbachas su žmona, rodos, smagiausi iš visų va­ karo sutuoktinių. Juk jiems nekelia rūpesčių derlius ar prieauglis - tik malūno priežiūra. Tačiau, be malūno, Kar­ las Obenbachas yra ir nedidelės vietinės jėgainės bei lentpjū­ vės savininkas. Tolygiai veikiantys įrengimai leidžia suma­ niai tvarkyti visą namų ūkį. Net ir politinės abejonės taip sunkiai neslegia jo ar šeimos narių širdies. Apskritai ponai Obenbachai jaučia pareigą padėti Gervydžiams palinksminti visus kviestuosius, pakelti nuotaiką. Čia skuba Karlas Oben­ bachas nuo svečio prie svečio, nešinas grafinėliu ar dube­ niu, čia smagiai šnekteli su kokiu bežemiu, valstiečiu ar Aukš­ čiausiojo Teismo nariu, čia sukasi poroj su kokia moterėle. Karlą Obenbachą, stovintį kur atokiau ar apyblandoje, ne­ įžvelgęs mėnulio jo pakaušyje, galėtum palaikyti jaunuoliu. Sabina Obenbach - savo kilme lietuvė, tad nuo kitų moterų nesiskiria. Gal tik linksmesnė nei kuri kita. Tai juk ir jos giminaičio Tado Ingaunio sužadėtuvės. Ji ragina merginas už stalo dainuoti ir prisijungia pati. Šįvakar Karlas Obenbachas jaučiasi turįs dar vieną užduotį. Jis - aktyvus Deutscher Kulturverband* Lietuvoje narys, to­ dėl tai vieną, tai kitą paklausinėja: „Ką darys Vokietija, jei­ gu Lietuvą iš tiesų užpuls?“ Bet šį kartą atsargos leitenantui ūkininkui Martynui Einoriui paklausus Karlą Obenbachą to paties, šis atsako: - Nežinau, ką fiureris galvoja veikti su Estija ir Latvija, 383

atšaukdamas namo vietos vokiečius, bet nė mintis nekyla, kad jis atiduotų Lietuvą raudonajam Stalinui. Mes, vokie­ čiai, liekame čia, Lietuvoje, ir tai reiškia - bolševikų pajėgos mums negresia. Kad ir kokios stiprios jos būtų. - Šit kaip? Aš manyčiau kitaip. Ne kas kitas, mes patys esam atrėmę smurtą, - taria Martynas Einorius. Vienaip ar kitaip, ūpas vėl kyla. Skamba taurės, spindi medžiuose iškabinti žibintai, merginos dainuoja ir dunksi šokio ritmas, net kietai suplūktas molio kiemas tyliai vaito­ ja. Niekam nė motais, kad jau pusiaunaktis, kad iškrito rasa ar kad uodai vis pikčiau gelia. Džiaugiamasi esant lietuviais, išvengus karo nelaimių, džiaugiamasi sutariant su sava vy­ riausybe ir pagaliau galint pakviesti svečių prie vaišių stalo. Valstybės laikraščio redaktorius Jurgis Ragenas norėtų įtraukti Riką Eikį užstalės draugijon, kur dominuoja lietu­ viški papročiai. Jis supranta, kad šis - iš anksčiau nemaža žinąs, bet, kaip laikraščio vyriausiasis, stengiasi, kad niekas nepraslystų nepastebėta pro užsienio lietuvio akis apie jo senąją Tėvynę. Rikas, rodos, klausosi susidomėjęs, užduo­ da klausimus, bet jo akys ir visas dėmesys sutelktas į kiemą. Čia karts nuo karto oranžine suknele šmėsčioja gracinga, liekna, dailiai nuaugusi Elė, šokdinama besikvatojančio Jo­ no Varno. Tai plačiapetis, stuomeningas, griežtų veido bruo­ žų ir smalos juodumo plaukų vyras. Ar Elė iš tiesų flirtuoja, ar tik nori apsaugoti savo sesę Birutę? Sodriai žalia spalva, nuostabiai deranti prie Birutės tam­ sių plaukų, saulėje įdegusio veido bei rankų, jos išdidūs judesiai atrodo įspūdingai. Dar įspūdingesnė Birutė šalia švie­ 384

siaplaukio ramaus vyriško Tado. Jo šviesumas atsispindi ne tik atvirame inteligentiškame veide, bet ir valso judesy, kai jis šokdina savo damą. Be jokio manieringumo, be jokios puikybės. - Ar šiedu - ne šauni pora? - girdi Rikas, kaip viena vals­ tietė klausia kitos iš anapus stalo. Jis regi, kaip visi, nuoširdžiai gėrėdamiesi, stebi Tado ir Birutės valsą, jaučia, kaip ir jį patį užvaldo susižavėjimas. - Senojoje Lietuvoje didžiuojamasi savo jaunimu, - girdi jis šalia savęs redaktorių Rageną. - Mūsų jaunimas - tai mūsų pažangos žvalgybinis. Kas gi prieš trisdešimtį metų buvo mūsų garbingieji ponai Gervydžiai? Paprasti, gal net vargani valstiečių jaunuoliai. Bet abu jautė nenumaldomą permainų troškimą sau ir savo šaliai. Rikas žvilgteli į šalimais šokantį naujosios Lietuvos vals­ tiečių jaunimą. Paprasti kaimo vaikinai ir merginos didin­ gai, bet lengvai sukasi valso sūkury. Visi atrodo žvalūs ir jaučiasi saugūs, o be to, šventei pasipuošę ne prasčiau nei lietuvių jaunimas Amerikoje kokią vasaros dieną. Vaikinai vilki šviesios medvilnės kelnėm, perjuostom odiniais dir­ žais, baltais prasegtais marškiniais, apsiavę vasariniais kiauraraščiais bateliais. Merginų apranga įvairesnė, bet lietuvę valstietę visada pažinsi iš saiko bei skonio, kaip ir šįvakar. Spalvos šviesios, margos, bet ne iššaukiančios, ne žėrinčios. Jeigu ir toliau Lietuvai pavyktų išvengti kitas šalis ištikusių nelaimių, neprireiktų dešimtmečių, kad ji gerąja prasme būtų amerikonizuota. Tvirta ranka nusileidžia ant Riko peties. Atsigręžęs už sa­ 385

vęs jis pamato stovintį kunigą Mantvilą, klausantį ir lau­ kiantį, kada baigs kalbėjęs redaktorius Ragenas. Tuomet jis perima žodį. Jo žemas, kiek dainuojantis lietuviškas bosas toks pat tamsiai raudonas, kaip ir jo naminis alus. - Ką tu čia pasakoji apie mūsų jaunimą, mielas Jurgi, nėra visiška netiesa. Tačiau tu tik pažvelk į ponią Varnienę! kinkteli jis galva ton pusėn, kurioje rytietiškos povyzos ap­ valutė gyvybinga dama, geležinkelių direktoriaus Jokūbo Varno našlė, vaikštinėja keliuku priešais susirinkusiuosius. Ji žibėte žybčioja savo papuošalais. Ar ne kaip juvelyrinės parduotuvės vitrina? Tuštybės vitrina! - Pagal Krymo totorių papročius ji išreiškia save per visa, kas blizga, - mano Jurgis Ragenas. - Bet kad ir kaip būtų keista, sykiu ji spinduliuoja gerumą. Bažnyčios tėvas Mantvilas, minutėlę pagalvojęs, rimtai pri­ duria: - Vos spėjome žengti pirmuosius žingsnius link moder­ niosios kultūros, o mūsų visuomenės damos jau rengias ir dažos kaip tikros paryžietės. Mūsų miestai puošias liuksusi­ niais statiniais, nors dauguma vargingųjų palikti labdaros malonei. Ar tai čia tas tikrasis kelias? - Mes iš tiesų dar neišsilaisvinom iš po sunkaus katalikų bažnyčios skverno, šit kaip manyčiau, - prieštarauja Jurgis Ragenas. - Norėtum įpareigoti bažnyčią uždrausti moterims vaikš­ čiot be šilkinių kojinių ar nesidažius lūpų? - stebisi kunigas Mantvilas. - Kaip tik taip! Mūsų blaivi pažiūra įveikė katalikų baž­ 386

nyčią! - Jūs čia, šalyje, nepartinis, nešališkas asmuo, lektoriau. Jums geriau matyti, kaip neteisus Ragenas, - kreipiasi kuni­ gas Mantvilas į Riką Eikį. - Aš joks nešališkas asmuo, anaiptol! - ginasi šis, netikėtai atplėštas nuo savo minčių apie Elę, nuo šokių aikštelės. Aš įsimylėjęs savo senolių Tėvynę tokią, kokia ji yra. Jei tik lietuviams bus leista toliau laisviems gyvuoti, kaip ir praeitą dvidešimtį metų, esu tikras, jie pasieks labai daug. - Taip taip, tikiu, kad lektorius Eikis iš tiesų įsimylėjęs, plačiai tėviškai nusišypso kunigas Mantvilas. - Siūlau vi­ siems trims susidaužti. Jie sumuša trimis tamsiai raudono naminio alaus kaušais. Vos Rikas atokiau pastato nugertą antrąjį stiklą, tiesiai prieš save, kitapus stalo, jis išvysta Elę: sodriai šviesių plaukų, mėlynų akių - džiaugsmu trykštančią jaunystę. - Aš tau, Rikai, buvau žadėjusi šokį. Jei nori, du. Štai atėjau tavęs pasiimti. Patenkintas Rikas neria su Ele per kiemą. - Ar nesakiau? - šypsosi kunigas Mantvilas. Abu likę ponai vėl grįžta prie pokalbio, tik dabar - lengvėlesnio. - Visi turėtume taip suktis, kaip agronome Uta Skardienė, - svarsto Jurgis Ragenas, žvilgtelėjęs į stalą, kur aplink save ratelį subūrusi vidutinio amžiaus energinga nugairinto veido moteris, teisėjo Gervydžio sesuo. Būrys valstiečių ir mažažemių klausosi jos nustebę, užmiršę rankose stiklus. Jokių stebuklų ji nepasakoja, tik paprastai patarinėja: kaip 387

sausroje geriausiai apsaugojus daržus, pasėlį žemėje. - Niekaip neatitrūksi nuo šaknų, kurios tave patį išaugi­ no, - pritaria kunigas Mantvilas. - Tokiu būdu žmogui ir bendrauti lengviau su savais. O ir pačiam individui nėra sveika ar naudinga atsiplėšti nuo savo aplinkos. - Tai ko mudu sėdime čia, agituodami vienas už kitą? tarsteli Jurgis Ragenas. - Eime, pasisukiosim tarp savų. Tačiau geram ketinimui nelemta išsipildyti. Prieš juodu išnyra Petras Gervydis ir šnibžda, kad jau metas patyliukais keliaut iškilmingos vakarienės. Jau pakankamai sutemę, ir visų pasilikusiųjų ūpas geras. Matyti, kaip aplinkui, kitoje aikštelės pusėje, vaikštinėja Leonora Gervydienė. Neprieštaraujama kvietimui, tačiau ne taip lengva žmones nuvilioti. Staiga pamatai, kaip aukštyn kyla Leonora Ger­ vydienė, nešama ant sukryžiuotų stiprių rankų. Petrui Gervydžiui nespėjus nė apsidairyti, jau ir jis kyla padebesin uni­ formuotų šaulių rankose. Iš krūtinių galingai išsiveržia laimės linkinti pakili daina „Ilgiausių metų“. Melodiją pagauna ir muzikantai, ateiną iš šokių aikštelės. Išsirikiavę draugijos priešaky, linguodami dainos bei muzikos ritman, jie žingsniuoja link ąžuolų bei klevų vainikais apipinto, žibintais apšviesto dviaukščio na­ mo. Ponams Gervydžiams nieko kita nelieka, kaip leistis nešamiems. Abu laimingi, sujaudinti tokios pagarbos. Ro­ dos, niekad anksčiau žmonės nebuvo taip jų pagarbinę. Panašius jausmus išgyvena ir kiti. Jurgis Ragenas neprisi­ mena, ar kada buvo dainavęs. Dabar jis dainuoja. Dainuoja visi. Jeigu įsiklausytum į atskirus balsus, gal ir ne kaži kaip 388

jie skambėtų. Tačiau choras išlygina juos dermėn, suvienija bendrai dainai - galingai tartum pavasarinė upė. Visi, kuriuos kamavo neaiškus rytojus, dabar padrąsinti tikėjimo, jog niekas neturi, niekas negali skriausti lietuvių tautos. Ši tauta yra pajėgi visas savo problemas spręsti pati, be pašaliečių. Ji gali susitelkti visumon - kaip šioje papras­ toje dainoje. Tik duokite jai pačiai valią ir ramybę. Muzi­ kantai sustoja priešais namą, šalia gėlių girliandomis api­ pintų baltų kolonų. Ponus Gervydžius nuleidžia ant laiptų. Nutilus dainai, tris­ kart nugriaudi galingas „valio“. Petras Gervydis duoda ženklą kalbėsiąs. Tylu, it dirigen­ tui mostelėjus. Tylu taip, kad aplinkui, klevų šakose, žiogai girdėti. Gervydis žinomas kaip nepergalimai kruopštus ir savo teisiniuose reikaluose griežtas teismo pirmininkas, ta­ čiau dabar visi jaučia, koks jis susijaudinęs. - Žmonos ir savo paties vardu dėkoju visiems už tokį gra­ žų pagerbimą. Mes abu nesijaučiame to užsitarnavę. Visų mažiausiai - asmeniškai aš. Dalis jūsų esate turėję teisinių ginčų tose instancijose, kuriose aš metų metus dirbau teisė­ ju, o vėliau - ir teismo pirmininku. Žinoma, ne visada bū­ davote manimi patenkinti, bet patikėkit, jog teisiniuose nuosprendžiuose aš nešališkai siekiau, kad įsigalėtų teisin­ gumas. Noriu, kad ir jūs pripažintumėte teismą bei teisę kaip pagrindą, kuriuo turėtume grįsti tarpusavio santykius. Per visus tuos laikus, kol gyvavo nepriklausomos Lietuvos valstybė, egzistavo ir teisinė visuomenė. Visada atminkime seną savo tėvų patarlę: „Su melu toli nenuvažiuosi.“ Valsty­ 389

bė, pagrįsta jėga bei savivale, iš tiesų nėra nepriklausoma valstybė tikrąja šio žodžio prasme. Tai - tik bejėgė grupės įžūlių uzurpatorių auka. Todėl visi, kiekvienas mūsų žino­ me, jog pakildami mūšin už Lietuvą mes kovojame ir už savo asmeninę laisvę, ir už savo šalies nepriklausomybę. Nežinia, ar Petras Gervydis taip ir norėjo baigti. Bet kaip tik sulig šiais žodžiais nugriaudi „valio“ jam ir „valio“ Lietuvai. Martynas Einorius mosteli muzikantams, jog metas grįž­ ti. Šie kaipmat užtraukia Vilniaus maršą, ir visi, kas liko nekviesti iškilmingos vakarienės, nužygiuoja paskui muzi­ kantus atgal link kiemo ir pievos. Erdviame senoviniame baroko vestibiulyje priešais veid­ rodžius spiečiasi besigražinančios damos, o ponai stiepiasi joms iš už nugarų. Kiti tyrinėja užimtinų vietų planą, paklo­ tą ant masyvaus prieškambario stalo. Niekas nekalba, min­ tija apie savo damą, kurią turės palydėti užstalėn. Po to pa­ sitraukiama nuošaliau, laukiama, kol damos baigs tvarkytis savo tualetus. Nuotaika pakili. Iš už pravirų laukujų durų tebegirdėti Vilniaus maršas, tolstąs link pievos. Kurgi ponai Gervydžiai? Niekas nepastebėjo, kaip juodu pradingo. Tik Jonas Varnas. Pro svetainės duris kyštelėjusi galvą tarnaitė Juzė visiškai pasimetusi pakvietė ponią Ger­ vydienę. Petras Gervydis nuskubėjo iš paskos. Jis tikriausiai suprato, jog tai svarbiau nei vaišių stalas. O kurgi Birutė? Nei jos, nei Tado vestibiulyje nematyti. Gal jai kas nutiko?.. Šaltas šiurpas pertraukia Jonui krūtinę. 390

Visą vakarą Birutė buvo kažkokia nesava. Gražesnė nei bet kada. Tačiau virš jos tvyrojo kaži koks keistumas... Ne ne! Neįtikėtina, kad kaip tik jai būtų kas nutikę. Atsiveria svetainės dvipusės durys, ir tarpdury pasirodo Pet­ ras Gervydis. Jis, rodos, kažkoks įsitempęs. Tartumstipri vidi­ nė jėga būtų jį veržusi. Papilkėjęs veidas, nukarusios bejėgės rankos. Pamažu kyla dešinioji, pakėlęs nori kažką pranešti. „Ne kas kita, vis dėlto Birutė...“ - Jonas abiem rankom siekia atsiremti sienos, šalia kurios stovi. Visų žvilgsniai krypsta nuo Petro Gervydžio link taip keistai persimainiusio Jono Varno. Rikas jaučia, kaip Elės pirštai suspaudžia jo plaštaką. Ramindamas jis atsargiai uždeda sa­ vo ranką ant jos. Petras Gervydis atrodo lyg teismo pirmininkas, vykdąs pa­ čią sunkiausią savo priedermę. Dauguma iš nuojautos suakmenėja: nutiko kaip tik tai, dėl ko visas paskutiniąsias dienas gyventa didžiausiame siau­ be. Bet ar įmanoma? Tai tyliai ištaria Petras Gervydis: - Prašau visus savo mielus bičiulius ir svečius laikytis ra­ mybės. Dėl to, kas nutiko, mes nekalti ir negalime nieko pakeisti. Mūsų vyriausybė nusileido nelauktam Sovietų Są­ jungos ultimatumui, ir dabar Raudonosios Armijos pajėgos jau giliai įžengusios į mūsų šalį. - Negali būti! Kaipgi būtų įmanoma? - sušunka šaulių moterų sąjungos narė ponia Einorienė, žvelgdama į lubas ir iš sielvarto grąžydama rankas. Kunigas Mantvilas persižegnojęs tyliai meldžiasi. 391

Kažkas, laikęs rankoje šukas, jas išmeta, nepajėgęs patai­ kyti kišenėn. Jonas Varnas tegalvoja viena: „Ne Birutė.“ Petras Gervydis tęsia: - Lietuvos vyriausybė atsistatydino. Naujoji vyriausybė bus sudaryta sykiu su sovietiniu atstovu, kuris jau nutūpė lėktu­ vu Kaune. Vyriausybė prašo visus gyventojus laikytis ramiai ir išdidžiai. Po trumpos pauzės jis priduria: - Respublikos prezidentas Antanas Smetona sykiu su šei­ ma bei artimiausiais patarėjais paliko Kauną ir dabar jau yra už šalies ribų. Rikas stovi tylus, jo mintys tartum sustingę. Neįtikėtina ži­ nia surakina krūtinę. Karlas Obenbachas išbalęs, sunkiai al­ suoja. Jis dar nenori prarasti vilties. Žvelgdamas į Riką taria: -Juk tai - naujas nežmoniškas, siaubingas gandas. Jis pamažu prisiartina prie Petro Gervydžio: - Mielas drauge, kas gi privertė tave patikėti šiuo nesuvo­ kiamu dalyku? - Eime į svetainę, mieli bičiuliai, - kviečia Petras Gervydis. Ten įjungtas radijas. Jis nuolat kartoja tą patį pranešimą. Svečiai nenoriai vienas paskui kitą įeina svetainėn. Ponia Varnienė lieka sėdėti vestibiulio krėsle. Viena ran­ ka mėšlungiškai spausdama prie krūtinės perlų vėrinį, kita ji stipriai įsitvėrusi kėdės ranktūrio. Jos juodos akys bereikš­ miai stebeilija priešais save. Prie jos prieina sūnus. - Nedelsiant vykstam namo, - išspaudžia ponia Varnienė. - Valdykis, mama. Mes dar negalim išvykti. 392

- Dar negana priežasčių? To, kas ištiko Lietuvą, o anks­ čiau - tave patį? Tu pražudei savo gražiausią jaunystę, be­ laukdamas meilės it išmaldos. Čia tu niekada jos negausi! - Dabar ne laikas apie tai kalbėti, mama. - Išties ne laikas! Net ir šį akimirksnį tu nesugebi blaiviai matyti. Koks tu vyras! Tu neturi jokio vyriško orumo, Jonai. Jis nepajėgia motinai atsakyti. Jaučiasi sužlugdytas. - Važiuoju namo viena. Gal niekada daugiau nepasimatysim. Grasinti jo motina moka. Ji niekada nešykštėjo stiprių, atšiaurių žodžių. - Nesivargink man padėti. Pati pasirūpinsiu vežiku. Man reikės arklių, o tau parsiųsiu čia automobilį. Ponia Varnienė pakyla ir lėta, vingria eisena nutolsta pro duris. Daugiau nebeturi ką pasakyti sūnui. Įėjęs į svetainę, Jonas mato: visi stovi išsibarstę tartumsuak­ menėjusių skulptūrų kolekcija. Radijas tebekartoja, kas jau girdėta iš Petro Gervydžio lūpų. Tai tarnaitė Juzė buvo įjun­ gusi aparatą. Belaukdama ponų, ji norėjo kiek prasiblaškyti. Jono žvilgsnis klaidžioja nuo vieno prie kito. Visi - liu­ dininkai, kad įvyko kažkas visiškai nesuvokiama. Visi tai priima kaip pačią siaubingiausią nelaimę, kokia tik gali iš­ tikti lietuvį. Ar gali tą patį jausti Jonas? Ar nesėkmės jo anksčiau ne­ sugniuždė, ar neišdegino jo sielos gelmės? Kad iš tiesų suvoktumei sielvartą, reikalingas draugas, kuris padėtų išmatuoti jo gelmę. Jis stovi vienui vienas. Pamestas net savo motinos. 393

Ne, jis negalėtų pasakyti, ar iš tiesų taip pragaištinga, jog nepriklausoma Lietuva nebeegzistuoja. Įeina Martynas Einorius. Kaip žemesnio rango kariūnas, žengęs pirmyn link kapitono Ingaunio, raportuoja: - Kas ištiko mūsų šalį, sužinojo ir žmonės kieme. Samdinys Krutulis ir mažažemis Trakelis sykiu su dar pora kitų užtrau­ kė Internacionalą. Aš liepiau nutilti. Tačiau Krutulio bendrai tęsė. Tuomet Gustas Nausėda ir keletas šaulių, netekę kant­ rybės, parvertė penktąją koloną žemėn. Šiuo metu nė vieno žmogaus nebėra kieme ir pievoje. Visi išsiskirstė po namus. Padėkojęs už raportą, Tadas Ingaunis taria: - Mūsų vyriausybė nusileido bolševikinės Rusijos jėgai. Tačiau dar nežinia, ar kas kita neįvyks. Klausykimės radijo. Įspėk visus sąjungos narius, kad butų pasirengę. Man pra­ neši, jei ateis įsakymas iš vyriausiosios būstinės. Gimnazistas Algis, Ūtos Skardienės sūnus, meste metasi prie abiejų kariūnų: - Argi nesipriešinsim? Vykime lauk iš šalies tuos raudo­ nuosius! - O sykiu ir savo vyriausybę, įsakiusią kariuomenei ir šau­ liams pasveikint raudonuosius kaip savo sąjungininkus, taria Simas Augūnas, Aukščiausiojo Teismo narys, žilaplau­ kis kumptelėjęs vyriškis. - Aš pasiryžęs žūti už Lietuvą, kad nuplaučiau tą gėdą, tęsia Algis. - Dar jokia valstybės valdžia nėra šitaip pasielgusi per lietu­ vių istoriją, - tvirtina Simas Augūnas. - Karvedys Margiris ir jo vyrai' pasirinko verčiau nukirsdinti vienas kitą nekaip 394

pasiduoti. - Bet mes juk dar neapsupti! - sušunka Algis. - Telaimina tave Aukščiausiasis, vaikeli! - priėjęs kunigas Mantvilas bučiuoja Algio kaktą. - Tavo vardu sugrąžina mums Viešpats tikėjimą ir viltį. [tampa kiek slūgsta. Atsiveria svetainės durys. Pasigirsta tylus šeimininkės balsas: - Ar galėčiau pakviest vakarienės po viso?.. Niekas apie valgį negalvoja. - Mes privalom pavalgyti! - sukrunta Uta Skardienė. - Prieš akis - sunki ir ilga kova, todėl turime visi sykiu valandėlę pabūti, - paremia ją kunigas Mantvilas. Paklūstama Ūtos Skardienės ir kunigo Mantvilo žodžiams. Algis bematant pradingsta. Ponai susiruošia pas savo damas. Daugelis sumoja pamir­ šę vietų išdėstymą. Sugrįžta atgal į vestibiulį vėl užmesti žvilgsnį į paklotą planą. Jonas Varnas, žvilgtelėjęs dar sykį, įsitikina, jog turės ly­ dėti ponią Obenbach, užstalės kaimynę. Elė atitenka Rikui Eikiui! Atsisėdus už stalo paaiškėja, kaip nelengva vaišintis, ne­ lengva bendrauti. Baltai, žydrai spindinti šventiška porce­ liano šviesa, susiliejančios gėlių spalvos ir kvapai, išraiškin­ ga rausvai sidabrinė svetainės puošyba, vasarinės damų suknelės... Koks rėžiantis kontrastas tam, kas nūnai patirta, kuo tebegyvenama. Sugrįžta Algis, kažką balta laikydamas rankose. Iškilmingai, atsargiai išvynioja iš plonyčio popieriaus. 395

Dar atsargiau padeda ant stalo kūrinį iš pievos gėlių tarp Birutės ir Tado. Visų dėmesys, nors ir vangiai, krypsta link Algio dovanos. Puokštė neaukšta, platumo sulig lėkšte. Ji primena pievos kupstelį, ant kurio būtų susirinkusios gė­ lės iš visų pakraščių. Birutė tiesia rankas į gėles. Svečiai iš priešingos stalo pusės pakyla, kad geriau ma­ tytų. Vos tik palietus, gėlių dovana skrieja aukštyn. Gėlės palu­ bėje išsklinda ir leidžiasi ant artimiausių galvų, ant stalo. Damų išgąstis atlėgsta. Iš gėlių kūrinio belikęs mažutis oželis, meniškai išdrožtas iš kriaušės šakos. Oželis atvirai byloja apie jaunatvišką drą­ są ir šaunų atkaklumą. Kaip ir visas šis šmaikštus mechaniz­ mas - gėlių kompozicija. Tai Algio rankų darbas, jo dovana Birutei su Tadu. Gal ir paskubėjo Algis su savo išmone, ta­ čiau tai, kas nutiko, nebeleido jam ilgiau dvejoti. Tartum netikėta malonė pakeliamos nukritusios gėlės ir prisegamos prie atlapo ar damų iškirptės. Veidai šviesėja, lūpos skleidžiasi šypsniui. Keletas svečių prieina artėliau, kad įsižiūrėtų į mažąjį ože­ lį. Sis nukeliauja per rankas, ir visiems jis atrodo nuostabes­ nis, gražesnis, nei iš tiesų yra. Simas Augūnas taria Algiui: - Gali tapti didžiu žmogumi savo tėvų šaliai, Algi. Aš ne­ ką suprantu mene, bet tavo kūriny jaučiu charakterį, vyriš­ ką charakterį. Tau dar viskas - prieš akis. Tik neprarask narsos. Uta Skardienė girdi šiuos žodžius; jie pažadina mintį. Uta 396

pakyla, ir aiškus balsas permaino šurmulį į tylą. - Aš visai nesirengiu prie šio stalo imtis tvarkos. Tik pra­ šau malonės keliem žodžiams. Šiandien šitaip pasielgę mū­ sų valstybės vyrai galėjo iš mūsų atimti paskutinę menkiau­ sio džiaugsmo galimybę visai likusiai ateičiai. Mūsų tautos charakterio ir apskritai mūsų žmogiškųjų savybių dėka šį­ vakar mes vis dar sugebame šypsotis. Žmogus neturi leistis sugniuždomas net ir pačių sunkiausių išmėginimų. Mes per visą istoriją esame išgyvenę daug sunkių pralaimėjimų, ta­ čiau žinome, jog tik išlikę narsūs pasiekėme nuostabiausių pergalių. Po Vytauto Didžiojo Vorsklos sekė jo Žalgiris6pati iškiliausia lietuvių pergalė. Kaip tik todėl pasikliauki­ me, tikėkime, laukime nušvintant stebuklo: Lietuva vėl pri­ sikels, dar gražesnė ir stipresnė nei bet kada. Visi atsistoja, užgieda šalies himną „Lietuva, Tėvyne mū­ sų“. Aiškiai jauti, kad kiekvienas deda giesmėn visą širdį, visą sielos tikėjimą. Bevakarieniaujant sugrįžta ir pokalbis. Nuo simbolinės raiškos bei ženklių Lietuvos istorijos įvykių jis krypsta link paprastesnių dalykų. Susidaužiama stiklais, ketinama užmirš­ ti kasdienius rūpesčius. Nelengva. Vėl tuoj sudrebama vos pagalvojus, kokia raudona užtekės rytoj saulė. Bet kol girdi skambius merginų balsus, regi jų šviesias akis spindint gy­ venimo džiaugsmu, ir pats jautiesi tebeturįs didžiausią gy­ venimo dovaną. Sakomos sveikinimo kalbos abiem šventės šeimininkams Leonorai ir Petrui Gervydžiams, perskaitomos visos telegra­ mos nuo artimųjų ir nuo tolimesniųjų, įteikiamos giminių 397

bei draugų dovanos. Artinasi metas Petrui Gervydžiui, skamb­ telėjus j šampano taurę, paskelbti, jog šiandien jo dukra Biru­ tė susižadėjo su kapitonu inžinieriumi Tadu Ingauniu. Petras Gervydis jau kelia mažą desertinę šakutę. Birutė pašoka nuo stalo, pagauta staigaus nerimo: - Tėveliuk, ne šiandien! Bet kada kitąsyk, tik ne šiandien! Visą vakarąJonas Varnas už stalo buvo labai tylus. Užsimir­ šęs ir kitų užmirštas. Dabar jo akyse įsiplieskia vilties kibirkš­ tėlė. Ar jis nebuvo teisus, laukdamas pats sau stebuklo? Įsiterpia Uta Skardienė: - Valdžios ir valstybės keičias ir pranyksta, o lietuvių tau­ ta išlieka. Privalo išlikti! Sunku neatsižvelgti į tokius įvykius kaip šiandien, bet aš, Birute, tau patariu, pabandyk. Tadas atsistoja ir paima Birutės rankas. - Parodysim, Birute, kad jokios jėgos neįveiks mūsų są­ jungos. - Ką sujungė Viešpats žmogaus meilei ir ramybei, te jo­ kios jėgos neišskirs, - pacitavo kunigas Mantvilas lietuviš­ kos maldos žodžius. Birutė palenkia galvą sutikimo ženklan. Petras Gervydis, skambtelėjęs šakute į šampano taurę, at­ sistoja. Už svetainės lango - sidabrinė pilkuma. Aušta. III

398

Ta pati naktis. Rikas nesuvokia, ar nubudęs, ar tebemiega, gulėdamas savo lovoje Brastoje. Mirguliuodami pro šalį lekia vaizdai ir įvy­ kiai, tartum neramiam sapne. Ežero pakrantės žolėje sėdi Elė, mąsliai tarp pirštų sukio­ dama baltažiedį dobilą. Kažkur šalia jis girdi krebždesį. Pa­ žvelgia į žolės stiebelį šalia peršlapusių Elės kojų. J smilgą atsargiai kopia boružė juodais taškeliais. Stiebas linksta vis žemyn, žemyn, ir boružei tenka skubintis atgalios. Jo žvilgsnį patraukia kitkas: slysta mažomis Elės kojomis, palikęs nuos­ tabiai sutvertą pėdutę, siekia sulenkto kelio... Po aukštu skliautu aidi šešių muzikantų kapelos garsai. Ilgi šokančių porų šešėliai tįsta vienas paskui kitą sienomis, vėl susispaudžia ir tarpdury pradingsta. Ne, nežiūrės į šešė­ lius. Jis šoka su Ele. Kad ir nėra puikus šokėjas, pats nus­ temba patyręs, kad su Ele sekasi šokti. Protarpiais jam susi­ suka galva: ne nuo šokio, nuo jausmo, kad glaudžia ją taip arti savęs. Bet nuo to judesiai - tik dar lengvesni... Žmonės užstalėje ima šypsotis, daužiasi taurėmis. Tačiau Elė taria jam: - Netrukus mums teks patirti, jog laisvai mąstyti - praban­ ga, o teisė buržuazijai gyventi - nusikalstama prabanga... Rikas suvokia, kad Elė įvykius išgyvena sunkiau nei kiti. Ji, būdavusi visada linksma, nė nešyptelėjo Algio gėlėms tartum lietui pasklidus ant stalo. Rikas visaip stengias išblaškyt, iš­ vaikyt jos niūrias mintis. Jis pasakoja žaismingus istorijos įgei­ džius, kai reikalai nelauktai pasikeisdavę paskutinę minutę. - Rikai, aš rami. Ir žinau, visi lietuviai turi išlikti ramūs, 399

kad galėtų iškentėti lemties skirtus laikus. Bet gerovės metai, laisvės ir palaimingo darbo metai Lietuvai - jau praeity... Tikriausiai Rikas nemiega, kai stabteli ties šiuo pokalbiu ir pats sau svarsto: „Lietuvių tauta per pastaruosius metus gyveno tartum ko­ kiame pusiasalyje tarp dviejų totalitarinių pasaulių. Kokių gi užmačių sukėlė jos nepriklausomybė, savitumas tiems dviem pasauliams, kur individualumas apskritai laikomas kažkuo nusikalstamu?..“ „Bet kas gi bus su žmogumi, kai jį sunaikins sykiu su pasku­ tiniais pajautos ir mąstymo likučiais? Ir kas bus su ta žmo­ nių minia, kurioje nebeliks nė vieno suvokiančio koman­ das?..“ Rikas neramiai apsiverčia ant kito šono. Tvanku. Slogi tvankuma spaudžia Melsvio ežerą. Viena ir ta pačia kryptimi šokuoja žiogai. Jų spalvos - mėlynos, žal­ varinės, šermukšnio raudonio - šaltos lyg metalas. Bet ko­ dėl žiogai skuba vis į vieną pusę?.. Ar čia ne žiogai čirpia?.. Rikas pašokęs atsisėda lovoje. Cirpia. Sunkiai lyg metalas. Griaudžia. Garsas stiprėja, artėja. Dabar tiesiai virš galvų. Atrodo, lyg kas būtų išsprogdinęs naujus tvirtus Brastos užtvankos liukus, ar gaustų nuo begalinės vandens masės sandariai už­ darytos jėgainės turbinos, ir tuoj tuoj visa pratrūks lauk. Po keleto sekundžių sumaištis nurimsta. Iš tolumos, nuo rytų, vėl pasigirsta ūžesys. „Tai jie artinasi. Bolševikai, - taria pats sau Rikas. - Jie 400

pakeliui pro Vilnių - į Kauną.“ Jis jaučiasi visai pabudęs, nors nėra tikras, ar apskritai mie­ gojo. Sį sykį gausmas prašvilpia palei pat stogą. Plėšte atsiplėšia durys į gretimą kambarį, kuriame guli Tadas. - Ar miegi, Tadai? - klausia Rikas. - O tu pats? - pasigirsta. - Sakyk, kodėl jie taip žemai skrenda? - Nori parodyti, kad tai jie - mūsų gynėjai, kad skuba atvykti. Ir vėl nauja lėktuvų eskadrilė pakeliui link Brastos. Atro­ do, sunkiųjų bombonešių. Virpa langų stiklai, o durys, spėjusios užsidaryti, ir vėl atsiplėšia. Tadas pratęs prie nuolatinių skaldos trupinimo bei dervos garinės krosnies garsų: kalančių, pūkščiančių, švilpiančių. Tad būtų galėjęs miegoti. Bet ne, jis visiškai negali. Net ir jis iki šiol gulėjo kažkokioje bemiegėje būsenoje. Pro šalį plau­ kė vaizdai ir mintys. Dabar Tadas, įsistebeilijęs į šviesų dienos plyšį langinėse, viliasi sugauti kiekvieną iš anapus atsklindantį garsą. Dėl to jis ir nuogąstavo: bolševikai važiuoja per jo au­ tostradą. Už dviejų kilometrų jis girdi, kaip geležinių dino­ zaurų vikšrai žvangėdami rieda per pliko betono gruntą. Vievio-Rykantų atkarpa dar nepadengta asfaltu, o pats be­ tono gruntas daugelyje vietų dar visai šviežias. Kaip viskas atrodys pirmadienį?.. Tadas buvo paskaičiavęs, kad visi kelio darbai iki pat Vil­ 401

niaus turės būti atlikti iki rugsėjo pradžios. Ir tada jis galės tuoktis. Kada kelią pabaigs dabar?.. Šią šalies autostradą jis ypač stengėsi tiesti. Jis buvo pa­ mąstęs ne tik apie intensyvų, nuolat didėjantį eismą, bet ir apie kitus aspektus. Kraštovaizdis tarp Vilniaus ir Kauno pats gražiausias Lietuvoje, o keliai čia bene patys seniausi. Tadas stengėsi atstatyti kelius šioje teritorijoje, išlaikydamas ankstyvesnes jų kryptis. Tuomet jie atrodytų tartum natūra­ lios, pulsuojančios arterijos. Dabar gi nebaigtą kurti krau­ jotakos tinklą maitoja važiuoklės, kurios niekada nė nebu­ vo tam skirtos. Jo kūrinį niokoja spjaudantys ugnį nūdie­ niai dinozaurai. - Girdžiu ir raudonųjų tankus, - taria Rikas. - Netiki, jie važiuoja per tavo autostrados betoninį gruntą? - Taigi, važiuoja. Rikas vėl gulasi. Giliai įspraudęs galvą pagalvėn, stengiasi mąstyti. Tadas laukia. Ar neatneš Martynas Einorius kokio prane­ šimo? Ar tuoj nesuskambės telefonas? Aparatas stovi prieš­ kambary, prie pat jo durų, tad išgirs, jei skambins. O jei skambina kaip tik tada, kai virš galvų - lėktuvas? Bet ir tuo­ met vis dėlto girdėtų. Telefonas tyli. Gal Šaulių sąjungos vadovybė paklūsta tam skystablauzdės vyriausybės nurodymui sutikt grobikus kaip savo sąjunginin­ kus? Argi kariuomenė ir krašto apsauga nemaištaus? Argi savanoriškai sutinkama būt sumaišytiems su purvais? Nejau lietuviai kur kas sunkesnėmis aplinkybėmis, 1812-aisiais, 402

1831-aisiais, 1863-iaisiais ir 1905-aisiais nekilo prieš rusus ? Ir kam gi mes - kariuomenė ir apsauga - taip atkakliai miklinomės? Kad pamokytumėm lietuvių liaudį sudėti ginklus? Telefonas tyli. Gal Smetonos vyriausybė manė lietuvių tautą esant per mažą kovai su milžinu? „Ta vyriausybė, kuri nesitiki padedama savo tautos bei Dievo padaryti stebuklą, paprasčiausiai išduoda savo liau­ dį, - suvokia Tadas. - Suomių vyriausybė neprarado vil­ ties 1939-aisiais, ir stebuklas įvyko.“ Telefonas tyli. Vos tik jis suskambėtų, Tadas pulte pultų su jaunystės įkarščiu. Uniforma, ginklas guli šalia, išdėlioti ant stalo ir kėdės. Jam neprireiktų nė trijų minučių susi­ ruošti. Be jokių apmąstymų jis mestųsi į pirmąsias ugnies linijas. Tai būtų puikus mūšis. Mūšis su laukinio, nerangaus priešo pajėgomis. Jo pati svarbiausia, pati gražiausia gyve­ nimo priedermė būtų... Jis sėstų į savo automobilį ir - į Kauną, į vyriausiąją būs­ tinę... Kaip drausmingas vyras, jis privalo būt savo vietoje. Jei tik paskambintų... Telefonas tyli. Tadas nusisuka į sieną. Rikas vėl kažko klausia, bet iš Tado nieko neišgirsta. Vis naujos ir naujos sunkių bombonešių eskadrilės, pasi­ rengusios mesti žemyn savo naštą, traukia į vakarus. Dun­ dėdamas virpa oras. Iš pietų, kur driekiasi kelias, atropoja geležinės pabaisos, pažeme skleisdamos metalinį girgždesį, 403

pasiruošusios spjaudyti ugnimi. Netikėtas aušta vasaros sekmadienio, 1940-ųjų birželio 16-osios, rytas. Mėšlungiškas drebulys perbėga žeme ir oru. Jonas Varnas žingsniuoja pėsčias namo. Paėjęs nuo Pagirio, jis stabteli prie takelio. Sis, vingiuoda­ mas aukštyn ir žemyn, per laukus ir pievas trumpina kelią į jo Rastalindį visa pora kilometrų. Sį takelį jis mynė begales kartų. Kiekvienas pakelės reginys čia apipintas karštos mei­ lės svajomis. Sulig jo viltimis, dvejonėmis mainėsi ir krašto­ vaizdžio nuotaikos. Tartum koks filmas prasisuka atmintyje dienos ir šešėliai. Prieš metus takelis jam tapo vis niūresnis ir niūresnis... Toliau Jonas žengia vieškeliu. Ne tik todėl, kad vairuoto­ jas neapsilenktų su savo ponu. Jeigu jis tebelaikomas ponu po bolševikų antplūdžio į šalį. Pažemę dengia tiršta migla. Vis tirštesnė, vieškeliui lei­ džiantis į tolumą. Nepaisant miglos, nepaisant visų kitų kliūčių, jis regi Bi­ rutę taip aiškiai, kad, rodos, galėtų ją liesti. Jaučia ją savo pirštų galais, jaučia kiekvienu kūno nervu. Tegul ji susižada su kuo tik nori - ji priklauso jam. Niekas negali iš jo atimti to, kas kaitina kraują, kas teikia gyvasties mintims. Ant Margelio kalvos, priešais Vilniaus-Kauno geležinke­ lį, Jonas iškopia iš miglos žiedo. Visos kalvelės plyti tartum salos mėlynai sidabrinės jūros marškoje. Kairėje jis mato Nartaką su barokine bažnyčia, dešinėje kyšo aukšti raudo­ nų plytų Vievio bažnyčios bokštai. Bažnyčia - prie Vievio ežero. Bet ežeras ir miestelis, ir pati bažnyčia iki skliautų 404

prapuolę migloje. Tiesiai priešais turėtų būti Rastalindis: jis pastebi kelias aukščiausių tuopų viršūnes ir dviejų šimtame­ čių skroblų vainikus - alėjos, vedančios į dvarą, pradžią. Įžymiąją skroblų alėją, senelio sodintą, migla, rodos, būtų nušlavusi nuo žemės paviršiaus. Tolimas motorų griausmas priverčia Joną pasukti galvą į rytus. Iš miglos tarsi nerte išnyra pirmieji trys bombonešiai. Jie rikiuojasi dviem kolonomis po tris. Gal čia lietuvių bom­ bonešių divizija skuba link sienos atremt raudonųjų? Ne, ilgapirštės raudonos žvaigždės - skiriamieji ženklai. Ir skren­ da taip žemai tikriausiai, kad žmonės nubustų ir net per miglą juos išvystų. Raudonajai bombonešių divizijai praūžus, Jonas mato mig­ loje paliktą plačią provėžą. Nudrykęs šleifas susiplaka, tartum pirmuoju sniegu padengtais laukais būtų tūžmingai pralėkęs begalinio dydžio sniego valytuvas. Išnyra stogai ir medžių viršūnės. Bet po akimirksnio visa, kas išsiveržę, vėl prapuola tirštoje sumaišty. Jonas nesudreba nei nuo to reginio, nei nuo minčių. Jo ausys pagauna kitą garsą. Tartum kas skiltų ir trupėtų į ši­ pulius iš po sunkaus, krintančio žlegėjimo. Jam aišku. Į pakalnę Jonas paspartina žingsnį. Praeina geležinkelio bėgius. Nebetoli iki didžiojo kelio - tiesiamos autostrados. Nuo kryžkelės Jonui matyti sovietinių tankų važiavimo pa­ sekmės. Kaip tik čia šviežias betonas išmaltas iki smėlio. Patys tankistai atrodo nustebę, toliau ketina važiuoti kelkraščiu. Ta­ čiau tiesiamas kelias jau suniokotas ir paliktas likimo valiai. Sis modernus greitkelis - tai ir jo, ne tik Tado Ingaunio, 405

kūrinys. Jis pritarė kelio projektui, o dabar jis - statybos kontrolierius. Darbo kontrolieriaus indėlis baigiamuosiuo­ se darbuose - neabejotinas. TačiauJonas nejaučia kokio nors sielvarto, žvelgdamas j suniokotą. Bet ne! Juk niokojamas jo paties gyvenimas. O kas bus, jei smurtas pagriebs visa, kas aplink? Stovėdamas ant pakelės kupsto, jis moja tankis­ tams ranka. Šiems vis sunkiau judėti pirmyn ir tikriausiai jie neturi ūpo švaistyti laiką, atsakinėdami į sveikinimus. Pagaliau sutrukus dulkinai begalinei žlegančių, dundan­ čių tankų vilkstinei, Jonas išnaudoja progą pereiti sumai­ totą kelią. Jo kiauraraščiai mėlynai pilki batai prisisemia cemento dulkių ir šlako. Kiek tolėliau, vieškelyje, rasa su­ plaka dulkes batuose į ploną plutą. Ši skilinėja, krinta, pa­ likdama bjaurias taškuotas dėmes. Nieko nepadarysi. Nauja sunkių bombonešių divizija praskrenda palei pat Jono galvą. Jis mojuoja skrybėle. Dauguma lakūnų atsako į jo sveikinimą. Jis sutinka bolševikus taip, kaip vyriausybė ir buvo liepusi gyventojams per radiją. Jonas svarsto, ką motina į tai pasakytų. Ar jis ne vyras? Juk daro, kaip pats išmano. Ar daug rastųs pasiturinčių gy­ ventojų, išdrįsusių pasielgti kaip jis? Jonui teko žingsniuoti per miglą visą ilgą penkių kilomet­ rų kelią taip ir nesutikus savo automobilio. Mama nekenčia automobilių. Po to karto, kai jiedu įvažiavo griovin, ji nė girdėt nebenori apie keliones automobiliu. Visai kas kita arabiški žirgai. Jie dar niekada jos nenuvylė. Dvaro kieme Jonas sustoja. Abidvi klojimo, kur yra ir jo garažas, vartų pusės, plačiai atlapotos. Tikriausiai mama pa­ 406

siuntė jam automobilį, o vairuotojas labai skubėjo. Tuomet kuriuo keliu jis nuvažiavo? Jonas paklaus vairuotojo žmoną, beeinančią su kibirais ganyklon melžti karvių. - Mano vyras? Jis pats gali geriau inžinieriui paaiškinti. Antai parvyksta. Pirmas į dvaro kiemą įrieda fajetonas, pakinkytas dviem grynakraujais arabų žirgais, o iš paskos - tuščias vežimas, tempiamas poros ardėnų. - Ką visa tai reiškia? - Jonas prieina prie vairuotojo, kuris yra ir motinos vežikas. - Argi pati jos šviesybė nieko nesakė inžinieriui? Mes kro­ vėmės daiktus visą naktį. Ką tik aš nugabenau jos šviesybę su bagažu į Vievio geležinkelio stotį, į greitąjį Vilniaus-Berlyno traukinį, ketvirtai penkiolika. - Dėkui, Rapolai! Jonas, įžengęs į tą iš tiesų atokų nuo pagalbinių ūkio sta­ tinių dvaro kiemą, nejučia sustoja. Saulė jau aukštai pakilu­ si virš miglų juostos, ir dabar šis rūmus primenąs naujojo klasicizmo stiliaus statinys, rodos, spindėte spindi smėlio geltonumo sienomis ir baltomis kolonomis. Jono tėvas ir senelis didžiavosi šiuo pastatu. Jam pačiam, dar vaikui, šis namas rodėsi pasakų pilimi. O studentas jis svajojo, kad vieną gražią dieną pasaka iš tiesų išsipildys, kai čia įžengs Birutė, pilies valdovė. Laukujės durys kiaurai atvertos. Visa liudija, kad vesti­ biulis buvo virtęs ruošos vieta. Prie sienos stovi motinos kambarinė Gilvė, prižiūrėdama, 407

kad grindys, stalai ir kėdės būtų nuvalyti - nušluotos pjuve­ nos, popieriaus atraižos ir kitos atliekos. Suplukusios triū­ sia dvi tarnaitės. Kiekvienąsyk sutikdamas Gilvę, Jonas pastebi, kaip ji neriasi iš kailio, kad tik pabūtų jo akiraty. Gilvė - liekna šviesiaplaukė, vilkinti prigludusią juodą suknelę. Kai prieš pusmetį ją nusamdė, Jonas netruko suprasti, kad motina, pasitelkusi merginą, šitaip ketina jį atvesti į tikro vyro kelią. Gilvė jam užjaučiamai nusišypso. Kaip ir kitus kartus, kai jis grįždavęs iš Pagirio. Ir kada gi jis liausis mynęs tą nesve­ tingą jam kiemą? Tarstelėjęs trumpą labą rytą, Jonas išskuba į saloną, iš ten į valgomąjį ir toliau - iš kambario į kambarį. Visur parketo grindys, rodos, būtų skuste nuskustos. Bran­ gieji rytietiški kilimai prapuolę. Ant sienų boluoja didesnės ir mažesnės šviesios dėmės. Dar vakar čia kabojo tėvo ir senelio pirkti paveikslai. Maži stačiakampiai abiejose dide­ lio rokoko stiliaus veidrodžio pusėse byloja, kad čia stovėta persiškų miniatiūrų - motinos kraičio. Komodos ir stalai išlaisvinti - čia jau nėra sidabrinių žvakidžių, Sevro porce­ liano bei kitų vertingų puošnių daiktų. Jonas nuskuba į motinos miegamąjį. Ne, tas gruziniškas veidrodėlis, dovanotas tėvo, kai jis tiesė geležinkelį Kaukaze, tebeguli ant tualetinio staliuko. Žino­ ma, motina baiminosi, kad veidrodėlis karštligiškoje kelio­ nėje gali sudužti, išpranašaudamas nelaimę. Rašymo reikmenys tėvo kabinete tikriausiai tebėra kur 408

buvę. Jie nusagstyti įvairiais Uralo kalnuose randamais brangiaisiais ir pusiau brangiais akmenimis. Tai buvo do­ vanota Jonui, tapusiam studentu. Po tėvo mirties Jonas pastatė reikmenis ant jo rašomojo stalo. Tai, žinoma, ne kažin kas, turint galvoje, kad ir pats Jonas užėmė tėvo vie­ tą iš pagarbos atminimui. Darbo kambarys po tėvo mirties išliko nepaliestas. Rašymo reikmenų su spindinčiais, švytinčiais akmenimis nebelikę. Taip, motina jam parašė, paaiškino norėjusi išgelbėti tą gražiausiąjį atminimą nuo bolševikų. Ji turėjo parašyti, tarstelti keletą šiltų žodžių atsisveikindama. Laiškas, žinoma, guli ant jo naktinės spintelės. Bet jokio laiško nei ant naktinės spintelės, nei kur kitur jo kambaryje nėra. Švininis nuovargis užvaldo Joną. Apsivilkęs pižamą, jis sėdasi ant lovos krašto. Nepajėgia atsigulti. Kaip atsigulti poilsio? Motinai nė truputėlio nerūpėjo paklausti, gal ir jis kartu su ja bėgtų nuo bolševikų užsienin. Mama su juo netveria. Nėra nė menkiausios kertelės jam, atstumtajam, jos plačioje širdyje. Jis jai nemielas, nes ne­ turėjo sėkmės. Nei karjeroje, kur neiškopė aukščiau darbo kontrolieriaus, nei tarp moterų, tikriau, su moterimi, ku­ rią myli. Mama jaunystėje, pasak jos pačios, buvo geidžia­ ma pačių šauniausių šalies kavalierių. Abi Jono seserys aštuoniolikos devyniolikos metų nutekėjo už užsienio dip­ 409

lomatų Kaunan. Jis pats, taip, jis... Bet ar bandė nors kartą mama jį suprasti? Priartėti prie jo kaip motina? Jai rūpėjo tik abi dukterys, su kuriomis ji, be­ je, taip pat negalėjo sutarti. Kaip ir su atstumtuoju. Jis buvo patikėtas be galo mielos senelės globai. Nors senelė tebebūtų... Mama nė žodžiu neužsiminė Rapolui, kad sūnų, amži­ nam paliktą vieną patį, reikėtų parvežti iš Pagirio. Ji perne­ lyg skubėjo. Be to, jis - per menkas vyras jos akyse. Dvaro žmonės, rodos, gerai nesuprato, kas iš tiesų įvykę. Arba iš seno papročio neleido sau parodyt supratę. Ne, ne tai svarbu. Pirmiausiai jis turi apmąstyti arba pasi­ rūpinti savimi. Bet ar turi žmogus apie ką mąstyti, būdamas toks vieni­ šas? Apiplėštas, praradęs visa, kas vertinga... Negi jis nepabandys dabar, sunkiausią gyvenimo akimir­ ką, iš visos galios susikaupt ir įrodyt, kad jis - vyras? Tai pavyksta, kai jis nori. Negi jis negalėtų padaryti kokio nedi­ delio stebuklo, galų gale su pačiu savimi, jei kaip reikiant sutelktų jėgas?.. Pavyks! Jis atgaus Birutę! Jis nublokš šalin visas kliūtis, sutiktas pakeliui į ją. Kaip tai nutiks, Jonui ir pačiam dar neaišku. Jo išvarginta sąmonė klaidžioja migloje. Staiga iš minčių ūko išnyra veiksmo idėja. Tokia tvirta ir aiški tartum aštriabriaunis deimantas. Naujos aplinkybės dovanoja naujas galimybes tam, kas siekia savo tikslo. Gudriai ir įžūliai - tai glūdi jo giminėje; iš pačios motinos. 410

Jonas atsigula. Jaučia pajėgsiąs užmigti. Langinės sandariai uždarytos. Tolimi raudonųjų bombo­ nešių garsai jo nevargina. IV

Šiandieną Nartake - jokie atlaidai, tik sekmadienis, 1940 metų birželio 16-oji. Tačiau turgaus aikštė priešais baltąją baroko bažnyčią grūste prigrūsta žmonių ir vežimų. Karštomis dienomis nemaža maldininkų geidžia pastovė­ ti šventoriuje. Net jeigu bažnyčioje ir vėsiau, šventoriuje es­ ti nepalyginamai gaiviau. Kai šventorių juosiąs mūras ne iš aukštųjų, per pamokslą gali sau dairytis po puikų krašto­ vaizdį. Nuo gana aukšto Nartako šventoriaus toli užmatyti į visas puses. Tylint vargonams, žemai girdėt srauni Neris, teškenanti nugludintus akmenis, ir gandras, kleketuojantis savo lizde, ąžuole už bažnyčios apsidės. Ankšta - šiandien beveik visi norėjo patekti bažnyčion. Palikusieji lauke sten­ gėsi kaip galima arčiau prisispausti, nors prie plačiai atver­ tų bažnyčios vartų. Bažnyčios zakristijoje triskart skambteli varpelis. Stoja tokia tyla, kad girdėti Neris dviejose pusėse: aiškiau - už klebonijos ir kiek silpniau - prie upės vingio, tolokai nuo čia, už vaistinės. Kamža ir arnotu vilkįs kunigas žengia link didžiojo altoriaus laikyti šventų Mišių. Visi puola ant ke­ lių. Dabar virš žemai nulenktų nugarų matai spindint vi­ som žvakėm uždegtą altorių, o iš altoriaus paveikslo - nuo senumo pajuodusiame fone ryškėjantį arkangelą Mikalo­ 411

jų. Apsiginklavęs aukso ietim ir romėnišku šalmu, jis kyla kovon ne su ugnį spjaudančiu drakonu, o su kur kas bai­ sesniu požemio valdovu Liuciferiumi. Ir kunigas lenkiasi altoriui žemiau nei paprastai. Pažiūrėjęs gali pamanyti, kad jam sunku nešti auksuotą kryžių, svyrantį ant variu spin­ dinčios grandinės. Kunigas lėtai, pamaldžiai klaupiasi. Vargu ar iš jo lūpų girdėjos du pirmieji giesmės „Pulkim ant kelių“ žodžiai, ta­ čiau visi supranta ir sykiu užgieda. Tai vienintelė giesmė, giedama visų maldininkų Lietuvos bažnyčioje. Bet sykiu tai ir sava lietuvių giesmė, sukurta nežinomo kunigo patrioto per 1863-iųjų sukilimą. Caro valdžia drausdavo ją giedoti prieš kiekvienas šventas Mišias. Tačiau šiandien „Pulkim ant kelių“ skamba Visų Aukščiausiajam, melsdama narsos ir pa­ galbos taip pat nuoširdžiai, galingai kaip ir prieš septynias­ dešimt septynerius metus. Gal tik šįsyk daugiau narsos, dau­ giau pagalbos reikės iš Mūsų Aukščiausiojo. Juk Dievas girdi giesmę, kai iš po Adomo Bruzgulio pirš­ tų visom savo dūdom gaudžia vargonai, o ant vargonų pa­ kylos vietos jaunimas traukia fortissimo? Be abejonių, Die­ vas girdi, kai, rodos, skamba sienos ir grindys. Žinoma, toli toli už miestelio girdėti giesmė. Nutilus giesmei, Elė grįžteli į vargonų pakylą. Ji nori pa­ žvelgt į Birutę, neseniai pradėjusią giedoti bažnyčios chore. Elė sušnibžda šalia sėdinčiam tėvui: - Tėte, Adomas Bruzgulis vargonuoja šaulio uniforma! Šiuos žodžius nugirsta sėdintieji priešakiniame suole. Žinia tartum aidas nuvilnija per bažnyčią. Eilė po eilės at­ 412

sigrįžta j vargonus. - Ir išdrįsk! - Ir išdrįsk tu man sukilti prieš draudimą! Nuostaba perauga susižavėjiman. Tik pamanyk, šis nedi­ dukas išbalęs žmogelis nepabūgsta bausmės! Vienintelis iš visų! Saulio uniforma prie vargonų! Daugelis šaulių bažnyčioje ima gailėtis nepadarę taip, kaip jis. Eižėja įtampa, ir ne visi begali išlaikyti žvilgsnius ties altorium, o motinoms tenka drausmint savo mažus berniu­ kus. Nuodėmė atsukti nugarą šventajai ostijai altoriaus spin­ toje. Bet jei berniukai ir nusideda, tai tik todėl, kad niekaip nesupranta, kodėl gi vargonininkui Brūzguliui derėtų šian­ dien vilkėti kitaip, jeigu jis dėvi uniformą. Susikaupimas grįžta, Parcinkuliui Mantvilui įkopus sakyk­ lomJis nėra itin puikus pamokslininkas, tačiau mylimas sielų ganytojas. Jis aktyvus ne tik vietinėse ūkininkų organizaci­ jose, bet ir politinėje veikloje. Todėl smalsu, gal jis papasa­ kos apie vakarykščius įvykius, ir tuomet ką? Visi pastebi, kad kunigas dienos maldą skaito pusbalsiu, ne kaip įprasta, tačiau visi girdi geriau. Po maldos jis minutėlę patyli ir abiem rankom įsikibęs sakyklos atbrailų, pradeda: - Broliai ir sesės Jėzuje! Vakar ankstų rytą jus išbudino smarki sumaištis danguje ir griausmas žemėje. Jūs išvydote pabaisas, nešančias savy žūties ugnį. Jūsų krūtinę sugniaužė baimė už savo pačių ir savo artimųjų gyvenimą. Žvelgdami į kylančią rytmečio saulę, jūs klausėte: „Ar užtekėsi mums rytoj, saulele? Ar beregėsime stovint savo namus, linguojant pasėlio laukus laisvus? Ar neprarasime savo tėvo, savo sū­ 413

naus ar savo brolių? Ar žmonių pavidalo žvėrys neišniekins mūsų seserų ar mūsų dukterų? Ar begalėsime maldauti Die­ vo, ko ir vakar meldėme?“ Diena iš dienos šiuose klausi­ muose tvenkėsi nerimas, kai tik mūsų šalis 1795-aisiais te­ ko caro Rusijai8. Paskutinįjį laisvės dvidešimtmetį gyvenom it avelės žalioj Dievo lankoj, o tie lemtingi žodžiai „ar pate­ kėsi mums rytoj, saulele?“ prarado savo vertę. Čia kunigas Mantvilas minutėlei nutilo. Vienas kitas uo­ lus maldininkas pagalvoja, ar tik jis nepakels balso, ar tik neims įprastai priekaištauti. Galingas balsas patvirtina nuojautą: - Mes palengvėl ėmėme Jį pamiršti, nors esame Jam sko­ lingi savo gyvenimą, savo laisvę ir šį pasaulį, kuriame gyve­ name. Mus ėmė pančioti nuodėmės. Savo šventą tikėjimą, savo brangiai pirktą laisvę pradėjome keist į tuštybę. Tačiau dabar ne laikas priekaištams, mano broliai ir seserys. Žvelg­ damas į jus, aš jaučiu, kad esate lygiai kupini atgailos, kaip ir kančios. Šioje valandoje mano tikresnė pareiga - ne barti jus, o įkvėpti jums tvirtybės. Žmonės taip nutilę, kad ir bažnyčioj girdėti almanti upė. Visų veidai patikliai atsukti į sakyklą. - Visi mes ir kiekvienas mūsų žinom, ką išgali meilė. Meilė savo tėvų žemei, savo tėvams ir savo artimui. Jeigu nūnai norit, kad mūsų tikėjimas, mūsų tėvynė ir mūsų tauta atlai­ kytų, neturit išsigąsti pavojų. Sujungę savo bebaimę meilę ir tvirtą tikėjimą, galime pasikliauti, kad Dievas Tėvas nepaliks mūsų vienų, kad išauš diena, ir įveiksime savo engėjus. Stiprėjantis galingas kunigo Mantvilo balsas nuo pato414

so ima vibruoti, įgaudamas vargonų jėgos. Patvirtinda­ mas savo žodžius, jis atkreipia žmonių žvilgsnius į didįjį altorių: - Išklausyk mūsų, arkangele Mykalojau! Tu esi didysis tei­ singumo patronas ir Dievo valios vykdytojas žemėje. Vesk mus kovon prieš dabarties nelabąjį ir padėk jį nuvyti atgal į pragarą visiems laikams. Amen! Visa kairioji, moterų, pusė šmurkščioja. Paguodos ašaros. Moterys susigrąžino viltį ir tikėjimą savimi bei Dievu. Vyrų pusė tyli ir kupina apsisprendimo. Tadas Ingaunis, ir ne jis vienas iš inteligentų, esančių baž­ nyčioje, mąsto savy: „Paprastas kaimo kunigas Parcinkulis Mantvilas ir jo vargonininkas Adomas Bruzgulis rodo šito­ kią narsą. Tai ką būt galėjus nuveikti visa susivienijusi šalis? Vyriausybė, palikdama šalį raudoniesiems užkariautojams, tikriausiai nežinojo, kaip tauta būtų ją gynusi?“ Šventos Mišios tęsiasi. Gaudžiant vargonams, bažnyčios choras gieda „Būk pagarbintas“. Malda po pamokslo giles­ nė, karštesnė. Visų žvilgsniai nukreipti tiesiai altoriun. Nie­ kas neatsigrįžta, nepažvelgia šalin. Tarp Tado ir Elės sėdi Rikas Eikis. Jis paskendęs apmąsty­ muose. Ar užteks to tvirto ir išganingo ryžto, visų čia rodomo, sutikti virš galvų tvyrantiems pavojams, temdantiems dan­ gų ir šluote šluojantiems visa nuo žemės paviršiaus? Kas galop nutiks tautos tvirtai moralei, lietuvių kalbai tikrai Siaurės lotynų kalbai - ir apskritai lietuvių kultūrai? Kas bus su šauniąja Gervydžių šeima? Su Ele? Su Ele, kuri 415

jam skambėjo jaunystės, grožio melodija. Melodija, kurią stelbia šiurkštus disonansas. Elė sėdi tyli. Jos akys nukreiptos į Liuciferį didžiojo alto­ riaus paveiksle. Ar jo bijo? Elės žvilgsnis byloja tik begalinę nuostabą. Po arkangelo Mikalojaus įkaitusiu kardu sulinkęs Liucife­ ris, rodos, šiepias iš po savo juodų ūsų. Jo žvairos juodos akys dega beribiu pykčiu ir neįspėjama klasta. Stulbinantis rusų azijato panašumas šiame šešioliktojo šimtmečio paveiks­ le. Taip pat į plačius pečius įtrauktas kaklas, ta pati sulin­ kus, išsižergus stovėsena, pasirengus ir pulti, ir gintis. Lie­ tuvos baroko laikų menininkas, nutapęs šį pragaro valdo­ vą, personifikavo iš Rytų gresiantį pavojų. Tuo metu piktosios dvasios su melagingais Kristaus kryžiais ant savo baltų mantijų jau buvo išvytos ir su visam pradingusios už Vakarų horizonto. Tačiau su kiekvienu saulės patekėjimu iš Rytų kilo naujas, dar didesnis pavojus. O dabar, po dvide­ šimties laisvės bei taikos metų, jis staiga - ir vėl čia. Grėsmė tvyro virš visos šalies. Ji jaučiama ir šioje skaisčioje, baltoje kaimo bažnyčioje, statytoje pačiame baroko klestėjime. Liuciferis - tartum gyvas didžiojo altoriaus paveiksle. Jis klastingai šiepiasi: įžūliai ir paslaptingai. Arkangelo Mika­ lojaus įkaitintas kardas jį šiek tiek baugina. Lietuvos kaimo vietovėse bažnyčios lankymas nesibaigia su mišiomis. Prieš vykdami namo, žmonės nori susitikti su pa­ žįstamais, persimesti žodžiu, pasikeisti naujienomis. Susiren­ kama ant kalnelio, priešais bažnyčią, ramioje, nuo vežimų ar kito triukšmo nuošalioje vietoje. Jei kalba ką nors žada, ei416

narna ręsti į artimiausią aludę. Šiandieną nuotaika neįprasta. Žmonės žvilgsniais varsto padangę, ar nematyti daugiau bombonešių, skrendančių to­ lyn, į šalies gilumą. Svarstoma, kodėl gi raudonosios artile­ rijos brigada užėmė pozicijas ant Tauro Nugaros, o pėsčiųjų pulkas susirentė stovyklas Vievį juosiančiuose miškuose. Visų nekantriausiai spėliojama, kas gi dabar bus bažnyčios tėvui Mantvilui ir jo vargonininkui. Vakar paskelbtoji karo padė­ tis griežtai uždraudė kaip nors priešintis naujajai tvarkai. Už kiekvieną savivalės apraišką ar kvietimą nepaklusti įžen­ gusioms raudonosioms pajėgoms bus griežčiausiai baudžia­ ma. Ar Parcinkulis Mantvilas nekvietė sukilti? Taip, gal ne tiesiogiai, bet jis tam įkvėpė ūpo. - Jeigu pats bažnyčios tėvas nukabintų šautuvą nuo sie­ nos, nežinau, ar aš nepasekčiau iš paskos, - kilsteli per kak­ tą kepurę aukštas liesas valstietis. - Neką padės šautuvas prieš tanką, - taria žilais ūsais, bet dar juodais gana tankiais plaukais valstietis, purtyda­ mas galvą. - Nesakyk! Su šerno kulka ar žibalinuke... Tik kad pats nepabūgtum. - Kunigams ir šventiesiems sekasi kare, - teigia kaimo siu­ vėjas, vilkįs mėlyną švarką, dryžas kelnes, laikąs rankoje ne­ didukę rudą skrybėlę. - Prisimink tą kunigą, kur prie Częstochowos sumušė besitraukiančius švedus9. Su visom jų pat­ rankom ir kita tų laikų artilerija. Ar Orleano Johanna10savo metu nepadarė gero darbo prieš anglus Prancūzijoje? Iš bažnyčios išeina Gervydžiai su dukterimis, svečiais. 417

Siuvėjas rodo: - Žiūrėkit, jie nepasitraukė! O vakar rytą visur tik ir kal­ bėjo, kad tai šen, tai ten matę teisėją su žmona ir dukterimis lipančius į Vievio traukinį. - Tačiau daugelis susiruošė į kelią, - atsako žilaūsis vals­ tietis. - Visi, nabagai, kyla paviršiun. Tik mes liksim bestovį akis akin su nelaimėm. - Na, nesakyk, - prieštarauja pirmasis valstietis. - Juk pats matai teisėją. Ir amerikietį. Sis net ir namus kur parvykti turi. - Tai Uta Skardienė juos drąsina, - prie būrelio prisišliejęs Nartako kalvis jau paruošęs savo nuomonę. Kad svariai pa­ sakyta, patvirtina kairiosios rankos smiliumi. - Uta Skardienė! Tai bent moteriškė! - sušunka siuvėjas, skrybėle sušerdamas sau per kelį. - Gaila, kad ji - ne kuni­ gas ar ne kokia šventoji mergelė. Tada tai jau mes pamaty­ tume! Staiga visų žvilgsniai nukrypsta į vieškelį, kylantį tolumo­ je ir vedantį link bažnyčios. Pirmiausiai pasirodo didelis pla­ katas - ant dviejų lazdų ištemptas audinio gabalas. Ant marš­ kos kažkas raudonomis didžiosiomis raidėmis užrašyta. Marška tai įsigaubia, tai išsipučia, todėl iš tolo nelengva įžvelgti, kas ten. Po minutėlės išnyra dar vienas plakatas. Galų gale kalnelyje žmonės pamato šešių vyrų ir moterų būrelį. Visi puikiai pažįstami. Tai Pagirio samdinys Krutu­ lis, mažažemis Trakelis su žmona ir dar trys, bendruomenės skurdžiausieji. Šie ypač varganai apsitaisę. Nė vienam ir į galvą, matyt, nešovė apsivilkti sekmadieniškai. Skurdo įs­ 418

pūdį stiprina net ir demonstrantų negausa. Keturi iš šešių užsiėmę plakatų našta, tad eisenos koloną sudaro dviese. Rokas Krutulis ir Juozas Trakelis neša pirmąjį plakatą. Krutulio viena akis užrišta - vakarykščio pasekmė. Jis įsi­ gijęs ir raudoną raištį per ranką. Taip, dar ir demonstrantų pora juos ryši. Visiems raudonos medžiagos tikriausiai ne­ beužteko. Dabar jau gali įskaityti abiejų plakatų negrabiai išvedžio­ tus šūkius: „Tegyvuoja draugas Stalinas! Tegyvuoja Raudo­ noji Armija!“ - matyti pirmajame. Iš antrojo ryškėja dar labiau daugiaprasmiai žodžiai: „Stalino saulė jau užteka mūsų šaliai!“ Per kelias sekundes žmonių nuostaba bažnyčios kalnelyje pratrūksta pykčiu: - Lauk juos! Vyk juos! Ir vyrai, ir moterys griebia ieškotis akmenų ar kokių pagalių. Uta Skardienė užšoka ant vežimo. Jos raiškus, paklūstan­ tis balsas girdėti per visą aikštę: - Atsikvošėkit, gerieji lietuviai! Pagalvokit, raudonosios pa­ jėgos visai čia pat. Mes apsupti. Mūsų priverstinė padėtis ne­ leidžia per neapdairumą likti kaltiems. Tegul jie drožia sau! Siuvėjas priblokštas tai girdėdamas iš Ūtos Skardienės. Iš jos! Bet mato, kad visi paklūsta. Žmonės su panieka nusi­ gręžia nuo varganos demonstrantų eisenos. Ir jis - taip pat. Iš rankų paleidžia sukietėjusio skiedinio grumstą, kurį buvo išsilupęs iš bažnyčios mūro. Paštininkas Selvys prieina prie Riko Eikio pranešti, kad 419

pašte jo laukia telegrama. - Ar galiu eiti sykiu? - klausia Elė. Pašte Rikas atsiverčia telegramą. „Labai jaudinamės. Plauk namo. Mama ir tėtis.“ Rikas paima telegramos lapą ir, nė akimirkos nepadvejo­ jęs, užrašo tokį atsakymą: „Čia ramu. Noriu baigti mokslinį darbą.“ Elė patenkinta šypsosi. Tik vargu ar pastebėsi. V

„Niekada negalima pasikliauti pirmu įspūdžiu.“ Šią ameri­ kiečių gyvenimo išmintį Rikas Eikis pastebi tinkant dau­ gelyje situacijų. Prieš porą savaičių mama su tėte pernelyg susijaudino, gavę iš Lietuvos žinią apie bolševikų invaziją. Ragino parplaukti namo. Rikas liko. Dabar jis mato, kad visais atžvilgiais pasielgęs išmintingai. Jis padeda į šalį kaupinai prirašytą bloknotą su Trakų tar­ mės pavyzdžiais ir atsilošia krėsle. Pro atvertą langą leidžia žvilgsniui ganytis idilišku reginiu. Čia gerai pažįstama kiek­ viena smulkmena. Užtvankos pusėje žvilgsnį sulaiko ievos ir tuopos. Toliau, kairėje, tarp kamienų mirguliuoja tamsus bulvienojų, miežių, kanapių žalumas. Dešinėje lėtai liūliuo­ ja rugių laukas. Jau gana šviesus. Greitai pjūtis. Dar toliau į dešinę pirmiausiai išnyra balta mažoji jėgainė, o po to, tarp kelių bukų, stūkso senas didysis akmenų malūnas. Rikas ma­ to tik pusę jo trumposios sienos, savo spalva primenančios stipriai apskrudusią ruginės duonos plutą. Pačiame kairio­ 420

sios pusės krašte reginį įrėmina Nartako kelio atkarpa ir akmeninis Zelmenės tiltas. Blizgėdama plyti užtvanka, nuprausta nakties lietaus. Virš vandens tankiai visomis kryptimis tartum kulkos šaudo kregždės. Tai šen, tai ten jos čiupteli vandens, kad lengviau prarytų uodą. Ar čia Rikui girdisi, ar iš tiesų varlės vėl pradėjo kurkti? Galgi jos rodo galinčios ilgai, kaip gegutės, vasaroti? Šiam vasaros orkestrui pritaria kurčiai dunksus malūno turbinų beldimas. Po dvi savaites trukusių dvejonių ir nežinios vals­ tiečiai vėl pradėjo siųsti grūdus malti. Kaimas po truputį atgyja, o darbo nuotaika skatina tolesnes pastangas. Ant palangės kampo nutūpia šermukšnio raudonumo pe­ teliškė. Minutėlę palaiko išskleidusi sparnus, ilsisi. Po to pa­ kyla ir pradingsta krūmynuose, toli už užtvankos. Iš ten at­ sklinda ajerų, ilgalapių Lietuvos ežero augalų, kvapas, sumišdamas su kmynų, džiūstančių virš Riko palangės, kvapu. Jis pamėgo šiuos du lietuviškus duonos prieskonius. Sunku būtų paaiškinti kodėl, tačiau abu kvapai jam siejasi su sma­ gumo, gyvenimo džiaugsmo pajauta. Ne tik dėl aplink tvyrančios ramybės ar kerinčio krašto­ vaizdžio Rikas atideda valandėlei darbą į šalį. Pastarąsias dvi savaites jis atkakliai dirbo, todėl šiandien, pargrįžęs iš Trakų, jaučiasi kiek pavargęs. Jau kitą dieną po lemtingojo sekmadienio Rikas su dvi­ guba sparta griebėsi tyrinėjimų. Žmonės buvo kur kas mie­ lesni jam padėti, nei paprastai. Tartum instinktyviai jautė esant kažką, kas tautiškai vertinga liks ateityje, kas privalo 421

būt išsaugota. Vakar vakare, vos tik spėjus Rikui pareiti Braston, į duris pabeldė Karlas Obenbachas. Jo pirmieji žodžiai buvo: - Ar matėt šiandieninį vyriausybės paaiškinimą? Nebus jokių pakeitimų Lietuvos visuomeninėje santvarkoje! Ar ne­ sakiau, kad bolševikai negalės ko nors panašaus imtis? Jų čia kojos rankos supančiotos. Beje, ar žinote, lektoriau, kad raudonųjų pajėgos apleido Vievį ir Tauro Nugaros kalną? Vėl galim pilna krūtine kvėpuoti savo šventame kampely. - Argi jie nenužygiavo į vakarus? - stebisi Rikas. - JLietu­ vą šiuo metu sutraukta pusės milijono Raudonoji Armija iš dviejų pusių. Abi nukreiptos link vakarinės sienos. - Tegul sau telkiasi prie vakarų sienos! - daugiaprasmiš­ kai atsako Karlas Obenbachas. Rikas užsidega cigaretę. Mėlynas dūmelis raitosi, vingiuoja link lango, išneria kiaurai ir viršuje išsisklaido. Netrukus puola čirkšti kregždžiukai pakibusiame pastogės lizde. Jiems nemie­ las tabako dūmas. Rikas gesina cigaretę ir leidžia mintims pa­ sukti kitur. Mąsto apie tą kartą, kada paskutinįsyk matė Elę. Birželio 17-osios vakarą jis žingsniavo pakeliui pro Pagirį namo iš savo studijų iškylos po apylinkes. Staiga prie užtvan­ kos, parke, pastebėjo šmėstelėjus šviesų moterišką siluetą. Tai buvo Elė. Ji sėdėjo ant suolelio viena, su knyga rankose. Elė buvo taip susikaupusi, kad nė neišgirdo, kaip jis, per­ ėjęs žvyruotą parko keliuką, atsistojo už nugaros. Jis atpaži­ no knygą. Tai buvo jo disertacija apie lietuvių ir senosios prūsų kalbos sąsajas. Elė sėdi štai čia ir skaito jo knygą! 422

Kaip jis turėjo pasielgti? Palikti Elę vieną su savo paslap­ timi? Nepajėgė. Pajutusi jo judesį, Elė suspurdėjo ir paslėpė knygą. Mels­ vos medvilnės suknele ir balta skarele nuo uodų ji atrodė lyg kaimo mokinukė, sučiupta skaitant draudžiamą knygą. Abudu, palengva nurimę, tyliai susėdo šalia vienas kito. Juos apgobė šiltas artumas. Jis papasakojo Elei apie savo tyrinėjimų planus, kokias vietoves manąs aplankyti. Ji susidomėjusi klausės. Tarpais pasiūlydavo pakeitimų, ir šie Rikui pasirodė išmintingi. Tar­ mių ribas ji žinojo puikiai. Elė išvardijo net ir adresus, var­ dus žmonių, kurie tikrai praversiu darbui. Taip jam buvo sudarytas keturių savaičių darbo planas. Pirmiausiai jis tu­ rės ištirti kaimynines Trakų vietoves ir liepos 1-ąją sugrįžti. O kitą dieną jiedu susitiks. Po to jis užsiims kitoje Neries pusėje plytinčiu Kernavės-Dūkšto-Sudervės ruožu. Jiedu išsiskyrė beveik vidurnaktį. Jis palydėjo ją iki pat vartų. Čia Elė pažadėjo Riką apkabinus pabučiuoti, kai jis sugrįš iš Kernavės-Sudervės apylinkių, nešinas atlikto dar­ bo užrašais. Pasakė taip nuoširdžiai ir paprastai. Jis pažadė­ jo padaryti viską, kad tik laimėtų šį atlygį. Elė tol stovėjo tyli, melsva tarp dviejų baltų kolonų, kol visai ištirpo tamsoje. Jis pargrįžo namo, degdamas mintimi, jog tai, kas mezga­ si tarp jo ir Elės, - abipusė meilė. Meilė be žodžių, stipresnė už visus pačius gražiausius žodžius kartu sudėtus. Riko tyrinėjimai Rytų Lietuvoje iš anksto buvo suplanuo­ 423

ti dviem vasaroms. O dabar, pagautas įkvėpimo, jis juos už­ baigs per keturias savaites. įsitikinęs - susidoros. Kitą dieną iš ankstaus ryto jis jau skubinosi link Trakų. Rikas vėl paima į rankas Trakų bloknotą. Kol grįš Tadas iš kelio statybų, apdoros ką užrašęs. Dar liko pora valandų. O po to - abu į Pagirį. Rytoj jis toliau keliaus į Kernavę. „Meldžiu, kad ir po metų štai tokią dieną galėčiau sėdėti šiame pat kambary, kaip ir šią minutę, - mąsto Rikas. - Ko­ kia palaima regėti taikų, saulės užlietą kraštovaizdį. Su kregždžiukais, kuriems nepatinka mano dūmas, kurie nardo virš užtvankos tartum visai suaugusios kregždės...“ Rikas suvokia, kad šie jo norai savivalės laikais - gal tik svajonė šnarant vandens malūnui. Ar nebūtų verčiau žmo­ gui ir žmonijai susivokus, kad visa, kas didelio, kas mažo, yra pastatyta ir sutverta žmogaus rankų bei jo kasdienių prie­ dermių. Nenušvinta stebuklas, nesugrįžta nuovoka žmonėsna, - o bolševikai?----Prabėgo kelios dienos. Rytų Lietuvoj su dviejų dienų protarpiu kiek palijo. Bet koks čia lietus, neverta nė kalbėti. O Pietų bei Vakarų Lie­ tuvoje - nė lašelio. Iš ten pargrįžę žmonės pasakoja, kad rugiai visiškai sunokę, o miežiai tik perpus subrandinti. Ja­ vas išstypęs, retas, tartum avižų, o varpos neišgali pasikelti nuo žemės. Autostrados Vievio-Rykantų ruože dulkėse ir vėjyje vyksta rekonstrukcijos darbai. Vandenį betonui lieti tenka vežti iš toli. Šiuo tikslu pavasarį išrausti šuliniai išdžiūvo. Darbinin­ 424

kai triūsia tylėdami. Ir koks smagumas vėl imtis to, kas jau buvo padaryta. Vienas ar kitas, žiūrėk, susierzina, pamatęs varną, tupinčią ant telegrafo laido ir smalsiai spoksančią. - Ar smagu tau, tu, gandoneši, ką? Varnos pusėn lekia akmenys. Ši ramiai dar kiek patupi, kol įsitikina, jog likt pavojinga. Paskui pakyla, išleisdama į pratisą juoką panašų garsą, ir vėl nutupia ant laido, šiek tiek tolėliau. - Surinkit kaipmat akmenis, būkit žmonės! - šūkteli Jo­ nas Varnas. - Išsvaidysit akmenis varnoms, po to teks atve­ žinėti. Ne per daugiausia akmenų Lietuvoj. Jis ramiai, draugiškai išsako keletą darbo patarimų paval­ diniams. Smulkmeniškasis ir priekabusis Jonas Varnas po dviejų savaičių vėl sugrįžęs. Jis net leidžiasi su darbininkais pajuokauti, vaišina cigaretėmis, nors pats ir nerūko. Jo są­ mojis kiek suvaržytas, todėl kad ir nenorom, reikia stengtis pakeisti darbininkų požiūrį į save. Autostrados betoninis gruntas nėra taip suniokotas, kaip Tadas Ingaunis baiminosi. Šioje vietoje jis buvo savaitės se­ numo, tad gana gerai atlaikė sovietinių rusiškų tankų svorį. Kai kuriose smėlingose atkarpose betonas vis dėlto suga­ dintas, o ten, kur jis buvo šviežias - išmaltas į žvyrą. Dauge­ lyje vietų kelkraščiai sutrupinti - ten tempė į šalį tankus remontuoti. Taigi reikėjo gerokai darbo ir sąnaudų, kad vi­ sa vėl grįžtų kaip buvę. Suplukęs, dulkėtas geltonu kombinezonu Tadas keliauja nuo vienos vietos prie kitos. Ilgesniems nuotoliams ima savo tarnybinį automobilį. Tadas senu papratimu draugiš­ 425

kai dalija paliepimus, išsako pastabas. Jis visada lakoniš­ kas, vengiąs tuščių kalbų. Jo elgesys ir santūrumas sukuria darbo nuotaiką net ir šiuo tokiu neaiškiu metu. Nemaža reiškia ir tai, kad dauguma nuolatinių darbininkų slapčia priklauso bolševikų paleistai Saulių sąjungai. Jie - draus­ mingi ir moraliai nėmaž nesužlugdyti. O tie, kurie ir anks­ čiau stokojo tvirtybės, tapo lengva auka dvasios užkratui. Tartum sugeriamasis popierius savin jie sutraukė raudo­ nus Maskvos dažus. Dabar jie jau turi savo darbo brigadą su pirmininku - mažažemiu Trakeliu. Šis prisistatė kelio darbams, kaip ir buvo Tadui Ingauniui žadėjęs, jau kitą pirmadienį. Nuo labos dienos jis pasiūlė darbininkams rei­ kalauti trijų mitingo dienų. Raudonosios Armijos įžengimui atšvęsti. Pasiūlymas jokio ženklesnio atgarsio nesulaukė, tad Trakeliui veiklą teko apriboti mažesne bendraminčių grupe. Po tų įvykiais gausių dienų Tado irJono santykiai akivaiz­ džiai suprastėjo. Kaip ir anksčiau jie kažkokiu būdu išlaiko regimąjį bendro darbo įspūdį. Tadas savo ruožtu vengia vis­ ko, kas galėtų virsti rimtais keblumais. Su viršininku Jonas, atvirkščiai, bendrauja įžūliai ir akiplėšiškai, ne taip veid­ mainiškai, kaip su darbininkais. Tadas aiškiai supranta: jo darbo kontrolierius kažką gudriai rezga. Naujas trijų šimtų metrų ruožas ką tik paruoštas skaldai ir asfaltui - vadovaujantis lietuviška technologija - kloti. Ta­ das ateina įvertinti sektoriaus. Jonas atsiskaito. Sausai ir kie­ tai. Ypač kietai. Šis sektorius buvo nutiestas prieš aštuonias dienas. Atlikti mėginiai rodo, jog betono gruntas visur ga­ 426

nėtinai tvirtas, vientisas ir apskritai atitinka griežčiausius reikalavimus. Kaip tik šį akimirksnį iš šalutinio keliuko didžiausiu grei­ čiu į sektorių įsiveržia dengtas automobilis. Švarutėliame betono grunte nudryksta plačios molinų padangų vėžės. Pra­ lėkęs dvidešimtį metrų, automobilis staigiai stabdo ir visą likusį molį nukrečia priešais ir aplink save. Tadui dar nespėjus nuskubėt ir pažiūrėti, kas čia tas įžūlė­ lis, iš automobilio iššoka originaliai vilkįs trisdešimt penkerių metų vyras. Be švarko, tamsiai raudonais marškiniais, be kaklaraiščio, baltomis teniso kelnėmis ir juodais pusba­ čiais. Užsivožęs pilką sportinę kepurėlę ir apsirūpinęs dide­ liu geltonu celiulioziniu segtuvu. Vyro iškelta galva vaini­ kuoja pasirodymą neabejotina svarba. Jis sveikinasi, iškel­ damas sugniaužtą kumštį, ir klausia, kur galįs sutikti darbų viršininką. Tadas atsako, kad tai jis esąs, ir teiraujasi, kodėl šis važiavęs per betono gruntą, puikiai matydamas, jog ke­ lias uždarytas ir kaip tik dabar ruošiamas dangai. -Tai niekis, šį mažmožį imsit ir sušluosit. Aš atvykstu nuo partijos, - pareiškia jis, - noriu čia su darbininkais surengt susirinkimą. Tadas prašo jį dar sykį atvažiuoti ketvirtą valandą, pasi­ baigus darbui. O jeigu jis pasitenkintų trumpesne kalba, ga­ li čia būti dvyliktą. Tada darbininkai turi pietų pertrauką. Taigi po pusantros valandos. - Mano laikas brangus. Tuoj pat sušaukite darbininkus. - Čia - valstybinis darbas, ir aš esu atsakingas, kad darbo tvarka, nustatyta įstaty mais, nebūtų pažeista, - Tadas ir to­ 427

liau išlieka ramus. - Aš atvykstu su svarbesniais dalykais negu jūsų kapitalis­ tinė darbo tvarka, - vyras išsitempia. - Aš esu Liudas Nesa­ vas, jei norit žinoti, ir įsakau partijos vardu. Prisistato Jonas. Iš pradžių jis atokiai klausosi pokalbio. Po to žengteli pirmyn ir, nė žodžio netaręs, deda prie lūpų švilpuką: jau pūstels darbininkams susirinkti. Tadas jį griežtai sulaiko: - Ar pirmiau neatsiklausi manęs, Jonai, ruošdamasis tai daryti? - Manai, kad esi man viršininkas? - juokiasi šis. - Na, jeigu tu gal toks ir esi, tai... tai aš tau nepaklustu! Mūsų darbinin­ kai negali prarasti galimybės išgirsti Komunistų Partijos at­ siųsto žmogaus. Aš taip manau. Ar kaip, draugas Nesavai? Tai Liudui Nesavui padaro įspūdį. Jis žingteli prie maiš­ tautojo, pasveikina kilsteldamas kumštį ir taria: - Mane džiugina, kad jūs įvertinat teisingų darbininkiškų pažiūrų svarbą. Tegul renkasi. Tadas nekviesto prašalaičio akivaizdoje norėtų išvengti bar­ nio. Su šventa kantrybe jis pasitraukia šalin. - Bet ar nebūtų geriau susirinkus miško aikštelėj, štai ten? rodo Jonas raudonajam agitatoriui mišką kitoje žemumos pusėje. Už kokių poros šimtų metrų. - Ne, aš renkuosi šitą vietą, - atsako agitatorius, žvilgtelė­ jęs į savo automobilį. Tik dabar pamatai užpakalinėje sėdynėje du ponus, įsispraudusius kiekvieną savo kampan. Jonui šiaip ar taip apmaudu dėl sutvarkyto betoninio 428

grunto. Tačiau dabar mato, kad kitaip nieko nepadarysi. Sušvilpia. Pamažu iš visų pusių renkasi darbininkai. Jiems šiek tiek smalsu, pamačius kažkaip keistai atrodantį nepažįstamąjį. -Juokingas tipelis, - taria vienas darbininkų. - Kaip iš akies trauktas kalakutas. Geltonas snapas, rau­ donas pagurklis ir juodos kojos. - Turėtų būt bolševikas. Žiūrėk, kaip pučiasi! Persimesdami komentarais, darbininkai užpildo priešais esantį šlaitą. Apie pora šimtų vyrų. Jie nenori stotis ant sa­ vo kelio. Patys juk triūsė, švarino. Raudonasis agitatorius mato, kad teks per kokią dešimtį metrų atsitraukti nuo savo automobilio. Kad lengviau lai­ mėtų darbininkų prielankumą, jis žengia per kelkraščio šla­ ką. Kojos netrunka panirti žvyran. Nieko nepadarysi, ir anks­ čiau jam taip yra tekę. Prisėmęs žvyro, jis žirglioja pasitikin­ čiai, lyg niekur nieko. Sustoja. Tvirtai. Aukštai. Nuokalnė su dulkėtais darbinin­ kais jam panaši į antikos teatrą, apie kurį buvo girdėjęs pa­ sakojant Maskvoje. Kad būtų patiems patogiau, darbininkai susėda. Staiga iš vidurio pakyla brunetas dar ne pusamžis vyras. Tas pats, kur kalbėdamas gali kilnot vieną antakį. - Ei, - šaukia jis, - ar pats ne Liudas būsi? Taip, Liudas Nesavas. Neatpažįsti manęs, savo seno žaidimų sėbro? Agitatorius stovi ant žvyro krūvos mažumėlę sutrikęs. Jis kaip tik buvo beišleidžiąs iš lūpų savo pirmąją frazę. - Argi neatpažįsti?! - vyras dar aukščiau kelia antakį. - Aš 429

juk Kaziokas, Kazys Stringis iš Miknių. Juk ir tu, senas pa­ dauža, iš ten pat. Žinoma, atpažįsta Liudas Nesavas vaikystės bičiulį. Tik kaip šis nesupranta, jog dabar ne laikas vėl užmezginėti drau­ gystę. Liudas tylėdamas laukia, kol vyras pats susipras. - Sakyk, neatsimeni, kaip mudu sykiu karves ganėm? Ei­ davom raškyt obuolių, ką? Visada smagu, kai Kazys Stringis ką nors pasako. Jau vien jo aukštyn išmestas antakis nenorom žadina juoką. O da­ bar - tikra linksmybė, visi prapliumpa kvatot. Jonas Varnas pamėgina įsiterpti: - Draugai, nusiraminkit! Prašau jūsų! Si valanda labai svarbi. Neįprasta išsyk paklusti darbo kontrolieriui. O jo lūpose „draugai“ dar labiau visus pralinksmina. Dabar jau laukiama, ką čia Kazys Stringis sugalvos. Sis paskatintas tęsia: - Vieną vėlyvą rudens naktį mudu sumanėm pasiraškyt žieminių kriaušių iš senio Obenbacho. Ar atsimeni, Liudai? Nuostabių didžiausių kriaušių senis turėjo! Tačiau Obenbachas turėjo ir vištų, kurias baimindamasis saugojo nuo la­ pių. Tu viena koja įkliuvai tiesiai į lapių spąstus, ar atmeni, senas sėbre? Tu rėkei taip veriančiai, taip gailiai, kad aš nu­ lėkiau pagalbos tiesiai pas patį rūstųjį senį Obenbachą. Kad tik greičiau ištrauktų tave iš tų spąstų. Dabar turbūt nebešlubuoji, ar dar tebe, Liudai? Ar ten, Maskvoje, tavęs nepa­ gydė? Aišku, pagydė! Keli darbininkai jau patys nutildytų geraširdį šmaikštųjį 430

bičiulį. Tik niekas jų negirdi toje juoko audroje, kuri vilnija tolyn, per mišką, per vieškelį. Juk ištisas tris savaites nieko smagaus nepasitaikė! Tad kaip nebūsi dėkingas - juokiesi, kiek išgalėdamas. Stovi Liudas Nesavas ant žvyro krūvos raudonuodamas, kaip jo marškiniai. Dar niekada jo, agitatoriaus, veikloje nėra tekę ką nors panašaus patirti. Jis nė nesumeta, kaip čia pa­ sielgus. Aišku viena: jo pareiga - likti čia ir stovėti. Atgal sugrįžta Tadas. Tvirtu vyrišku balsu jis kreipiasi į darbininkus: - Visus prašau nurimti. Šitaip netinka sutikt nepažįsta­ mus. Paklausykite, kas jums norima pasakyti. Nutyla. Kazys Stringis sėdasi murmėdamas: - Nenori vaikystės draugo pažinti Nesavas. O aš dar jo naudai liudijau, kai buvo teistas dvylikai metų už savo ko­ munizmą. Po to jį išmainė į kunigą Rusijoje. Tame per­ versme Nesavas, manyčiau, bus koks Maskvos puskomisaris. Nors kokį atvirlaiškį kada būtų atsiuntęs, kur tau, sulauksi! Kai nutyla, nurimsta, Liudas Nesavas susikaupia, atlošia pečius ir kaip įgudęs oratorius dar minutėlę lukteli. Po to be didesnės įžangos pradeda laisvai, net skubotai: - Draugai! Turiu pranešti jums svarbią naujieną. Komu­ nistų Partijos prašymu liaudies vyriausybė nutarė paskelb­ ti naujus Seimo rinkimus. Tas pat vyksta ir mūsų kaimyni­ nėje Latvijoje bei Estijoje. Rinkimai įvyks jau po savaitės, liepos 14-ąją. Naujasis Seimas bus iš tiesų demokratinis 431

Seimas, valstiečių ir darbininkų Seimas. Kad palengvėtų jūsų pasirinkimas, kad apsaugotume jus nuo tamsios klasi­ nių priešų apgavystės, bus iškeltas vienintelis, bendras, kan­ didatų sąrašas. Balsuodami už jį, jūs dalyvausite visuoti­ niuose šalies rinkimuose. Dabar jau galas kapitalistų, jūsų engėjų, viešpatystei. Dabar mes jūsų šalyje imame valdžią į savo rankas. Dabar jūs, draugai, esate savo šalies viešpa­ čiai. Tekanti Stalino saulė skaisčiai šviečia virš Lietuvos, draugai! - Ura! - šaukia mažažemis Trakelis. Dar vieną „ura“ išleidžia jo bendramintis. - Ant saulės jau užvožė kruviną dangtį, - pasigirsta mi­ nioje slopus balsas. Kiti tyli. Kai kurie jaučia pagundą. Vilioja galimybė tapti viešpačiais, paliepinėti. Dar kiti, šauliai, žvilgčioja į Tadą Ingaunį. Iš jo akių supranta, turį likti ramūs. Labai gaila. Būtų šaunu tą kalakutą kietai kur patvory prispaudus ir ge­ rokai krestelėjus kailin. Liudas Nesavas nuo žvyro krūvos tęsia: - Saugodami savo proletariato valdžią, draugai, jūs pasiū­ lysite naujajam Seimui direktyvas. Išgirdę suprasit vieną re­ zoliuciją, kurią čia turiu kišenėje. Šiai rezoliucijai pritarta visuose Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės fabrikuose ir gamyklose. Ar perskaityti ją jums? Vienu atsikvėpimu jis perskaito rezoliuciją: „Mes, Vilniaus-Kauno autostrados valstybinės statybos darbininkai, prašome, kad mūsų naujai išrinktasis Liaudies Seimas nedelsdamas išspręstų Lietuvos Respublikos likimą. 432

Mes reikalaujame, kad Lietuva, atsižadėjusi savo praeities, prisijungtų prie Sovietų Sąjungos tryliktąja respublika. Mes reikalaujame, kad didžiosios Sovietų Sąjungos įstatymai ir tvarka būtų paskelbti galioti mūsų šalyje. Tegyvuoja Stali­ nas, proletariato tėvas! Tegyvuoja Molotovas, Sovietų Są­ jungos vyriausybės vadovas! Tegyvuoja feldmaršalas Timošenko11, nenugalimosios Raudonosios Armijos didysis kar­ vedys! Tegyvuoja viso pasaulio proletariatas!“ Tapo taip kurtinančiai tylu, kad girdėjai kaži kur, toliau­ siai miške, dvi pušis girgždant viena į kitą. Kitoje pusėje, kažkurioj valstiečio sodyboj, - skalijant įširdusį šunį. Dar kažkur - žviegiant alkanas kiaules. Tadas jaučia, kaip ištrūksta marškinių apykaklės saga. Liudas Nesavas negaišdamas su Sovietų Sąjungoje įgytu profesiniu patyrimu tvirtai išrėžia: - Rezoliucija priimta vienbalsiai. Dėkoju jums, draugai! O tuo pačiu - sveikinu! Darbininkai šauliai visi kaip vienas pašoka. Dabar tai jau iš tiesų gana! - Lauk jį! - Mušk išdaviką! -Jis mums meluoja! Tik prieš savaitę vyriausybė aiškino, kad niekas negresia Lietuvos nepriklausomybei ir jos tvar­ kai. Vyriausybė geriau išmano už tą papirktą niekšą. - Akmenų jam! Akmenų kruša pasileidžia link žvyro krūvos. Keli akme­ nys kliūva ir svetimam automobiliui. Gavęs kupron Liudas Nesavas lipa nuo žvyro krūvos. Su 433

šventa savitvarda jis skubinasi link automobilio, tikėdama­ sis pagalbos. Tadas, Jonas ir kiti iš darbininkų vyresnybės mėgina nu­ raminti darbininkus. Niekas nepadeda. Tik Tadui pasiryžus mestis į pačią akmenų krušą, ši liaujasi. - Nekreipkite dėmesio, ką jums šneka samdytas agitato­ rius, - taria Tadas. - Ir kuo mažiausiai rūpinkitės melagin­ gom kvailom rezoliucijom. Mūsų šalies likimas - pačios tau­ tos rankose. Nesiduokim provokuojami. Prašau jūsų, eikit prie darbo. - Ką jūs pasakėt? Aš apgaudinėju?! Provokuoju aš jus, ką?! prie automobilio šono glaudžiasi Liudas Nesavas. Iš kitos griovio pusės vėl atlekia pora akmenų. Vienas iš­ daužia automobilio stiklą. Automobilio durelės atšoka, ir išnyra automato vamzdis. Kitas vyras pro išmuštą automo­ bilio langą iškiša revolverį. - Draugai! - vėl šaukia Liudas Nesavas, pamatęs, kad gink­ lai padėjo. - Draugai, aš matau, kad jūs, deja, veikiami blo­ gos įtakos. Rodydamas į Tadą Ingaunį, tęsia: - Nurimkit, nebeilgai truks. Greitai būsit išvaduoti nuo tokių kaip šitas. Užtikrinu jus, kad jūs tapsite laisvais pilie­ čiais laisvoje Sovietų Sąjungoje. Jūs būsite laisviausi ir lai­ mingiausi žmonės visame pasaulyje. - Tiek pat laisvi, kiek ir tu pats, - žengia pirmyn aukštas raumeningas vyras, kelio mašinų mechanikas. Jo kairėje juo­ dai įdegusioje rankoje - ilgas randas, kardo kirtis iš kovų su bolševikais 1919 metais. - Klausyk, tave čia atvežė du auto­ 434

matus įrėmę. Ant savo durtuvų tave Lietuvon atnešė raudo­ nieji. Tu juk tesi užsuktas gramofonas, kalbąs šeimininko balsu. Keturi litai už plokštelę. Maistas ir būstas - dykai, kaip ir drabužiai - paskubom prisiplėšti Lenkijoj ir Suomi­ joj. Tokia tai tavo laimė. - Kuo vardu šitas darbininkų priešas? Šitas fašistų pakali­ kas, - visas persimainęs kreipiasi Liudas Nesavas į aplink stovinčius. - Tai Klemas Laurėnas, - pareiškia Jonas Varnas. - Taigi, aš - Klemas Laurėnas. Oi, daug bolševikų turėtų mane prisiminti, jei tik tebėra gyvi. Todėl ir tau patariu, kuo greičiau nešdinkis ten, iš kur jie tave atvežė. Mechanikas Laurėnas žingteli link automobilio paskuiga­ lio. Keli darbininkai, įspėję jo ketinimą, metasi pagalbon, apsupa ginkluotą mašiną. - Palikit ramybėj! - įkalbinėja Tadas. Liudas Nesavas priverstas skubėti. Tačiau prieš įsėsdamas automobilin, prašo Joną Varną pasakyt savo vardą ir adre­ są. Agitatorius visa paskubom užsirašo į knygą, spaudžia Jonui ranką ir pradingsta automobily. Automobilis užvestas, nutolsta tokiu pat greičiu, kaip ir atsirado. Darbininkai buriasi aplink Tadą Ingaunį. Šis prašo sutikti įvykį ramiai ir skubėti prie darbo. Prarasta daugiau nei pus­ valandis. Darbininkai, tvarkę betono gruntą keliui kloti, vėl ėmėsi jį valyti. Jonas kiek skubėdamas susiruošia link asfalto krosnies. Ir 435

iš tiesų nėra jam kas čia veikia. Nori palikti Tadą vieną pa­ svarstyti, pamąstyti. Už kelių dešimčių metrų Tadas vis dėlto Joną prisiveja. Šiek tiek paėjėją šalia kits kito tylėdami. Praeina asfalto krosnį. Kai darbininkų nebematyti, Tadas taria: - Nemaniau, kad velniui pardavei dūšią, Jonai. - O gal aš pasekiau žinomu istoriniu pavyzdžiu, - ciniškai šiepiasi Jonas. - Kas tave privertė nusiristi taip žemai? - Ir tai klausi tu! - Galgi manai, kad tokia mergina kaip Birutė gali mylėti tokį bevalį kaip tu? Jonas sustoja kaip įbestas. Saulės šviesoje jo juodos akys staiga pasrūva krauju. Jis sugniaužia kumščius - jau puls Tadą. - Ak štai! Eime į šoną, beržynėlin, - siūlo Tadas. - Aš ne už tokį būdą spręsti ginčus, bet šiais laikais iš tiesų neką pasirinksi. Baisia neapykanta dega Jono veidas ir visa jo povyza. Jis tar­ tum susigūžia, sutelkdamas vienon mintin visas savo jėgas. Tačiau susivaldo. Juk jis turi tikslą ir žino, kaip jį pasiekti. Tik ramiau - ir turės visa. Todėl tepasako: - Tu pasmerktas. Tu išbrauktas iš naujosios visuomenės. O aš, priešingai, klestėsiu. Bet aš noriu, kad ir tu dar ilgai gyventum. Tik pirmiausia tau teks išlenkti karčią mano kerš­ to taurę. - Ir stiprus gi tu žodžiais, reikia pripažinti, - šypsosi 436

Tadas. Tekinas atbėga darbų meistras. - Inžinieriau! Inžinieriau! - kreipiasi jis į Tadą. - Darbi­ ninkai kivirčijasi. Aš bijau, kad jie tą niekšą Trakelį užmuš. Tadui reikia atgalios, kad juos nuramintų. VI

Petras Gervydis pats buvo Nartake spaudos. Kažin ko šiais laikais iš pašto nesulauksi, bet, šiaip ar taip, spaudą atsiimti reikia. Per tris dienas niekas iš Pagirio Nartake nebuvo, nors iki jo ne toliau kaip pora kilometrų. Dabar kaime didžiosios skubos metas - rugiapjūtė. Rugiapjūtė - iš tiesų didysis dar­ bymetis Lietuvoje. Visi išsiruošia iš namų, kad kuo sparčiau nukirstų rugius. Tekant saulei ir jauni, ir seni iškeliauja laukuosna. Darbų metu dainuojamos rugiapjūtės dainos, troš­ kulys malšinamas savos gamybos gira. Kaimo žmogui šis laikas pats nuostabiausias, pats jausmingiausias, nors ir sunkiausias. Kaip ir kiekvieną vasarą Petras Gervydis pats dalyvauja rugiapjūtėje su žmona ir dukterimis. Paprastai jis vairuoja vieną kertamųjų, o žmona su dukromis padeda rišdamos pėdus, statydamos juos j gubas. Dabar Gervydis eina į paštą, nes kertamąja pagavęs akmenį sulaužė porą veržlių. Tad yra šiek tiek laiko, kol įsuks naujas. Šįmet rugiapjūtė vyksta patylom. Nė vienas samdinių ar žemdirbių, rodos, turėjusių džiaugtis permainomis šalyje, nesiryžta rugiapjūtės dainai. Nedainuosi juk vienas. Niekas 437

neprisiverčia dainuoti, kai aplink - mirtina tyla. Tegirdėti mašinų bildesys, arklių prunkštimas kaitroje ir musių zyzi­ mas. Tematyti sulinkusios moterų ir vyrų nugaros. Nartake Petras Gervvdis buvo manęs persimesti su kuo nors vienu kitu žodžiu. Po Seimo rinkimų sekmadienį nieko ge­ resnio nesitikėk, bet vis dėlto. Pasidaliji mintimis su kokiu žmogumi, žiūrėk, ir sustiprėji. Pats Gervydis mano, kad nau­ jai išrinktasis Seimas vargiai pasipriešins šalies sovietizacijai. Iš tiesų, nė rinktis ar balsuoti neprireikė. Visa tebuvo prastų prasčiausias maskvietiškas spektaklis. Tepateiktas vienintelis kandidatų sąrašas, o ir tą, matyt, patvirtino Kremliaus emisa­ rai Kaune. Tad ką naujasis Liaudies Seimas po sekmadienio, liepos 21-osios, nuspręs, nesunku nutuokti. Pašto viršininko Želvio nėra namuose. Kažkokia dingsti­ mi iškviestas Kaunan. Kunigo Mantvilo Petras Gervydis ne­ norėjo trukdyti. Jis, žinoma, savo laukuose užsiėmęs rugia­ pjūtės darbais. Nešinas pora laikraščių, keliais laiškais žingsniuoja Petras Gervydis namo. Du laiškai - Elei. Iš visko sprendžiant, nuo Riko Eikio iš jo studijų išvykos. Tarnybinis laiškas iš Teisingumo ministerijos - jampačiam. Plonas rudas vokas, paženklintas dar senuoju Lietuvos her­ bu - ant žirgo šuoliuojančiu raiteliu. Kas galėtų būti laiške? Gal pranešimas, kad jau nuo šio rudens teks perimti teisingumo tarnybą Vilniuje? Taip jam buvo anksčiau žadėta. Ar įmanu, kad naujojo Liaudies fronto vyriausybė laikytųsi buvusio režimo pažadų būtent jam? Kita vertus, naujasis teisingumo ministras Kripas Karna turėtų 438

jaustis jam dėkingas. Radikaliai kairių pažiūrų juridikos li­ cenciatas Kripas Karna nebūtų galėjęs gauti kito darbo kaip laikraščio reporteris. Petras Gervydis priėmė jį į savo teis­ mą, leisdamas reikštis kaip ir kiekvienam garbingam teismo tarybos nariui. Galgi dabar su savo senuoju viršininku jis pasielgs pagal tą patį principą, nors Gervydis ir buvo nutei­ sęs keletą radikalų ilgalaikei bausmei už jų nelegalią veiklą. Petras Gervydis niekada neskaito spaudos lauke ar pake­ liui. Laiškas iš Teisingumo ministerijos palauks, kol baigsis šios dienos rugiapjūtės darbai. Jis nosine nusišluosto nuo kaktos prakaitą. Reiktų nusipraus­ ti veidą, kaklą. Jau ne tokia kaitra kaip prieš savaitę. Rinki­ mų dieną, liepos 14-ąją, taip pratrūko lyti, kad Seimo rinki­ mus tiesiogine prasme plaute nuplovė. Juos teko dar dienai pratęsti. Kad ir vėl nuplautų. Nors vargu ar kas ryžosi lįsti laukan balsuoti. Oficialiosios propagandos žiniomis, balsavo devyniasdešimt aštuoni procentai. Kaip gali teisėjas išlaikyti dvasios ramybę, girdėdamas tokius ar panašius dalykus? Juk galima jam priekaištauti, kad žmonės kvailinami melagingo­ mis žiniomis. Bet, nuodugniai apsvarsčius, galima jį ir su­ prasti, atleisti. O kaip tada su valstybėmis, kurios pažeidžia teisingumą, pasigvelbdamos kitų nuosavybę, gyvybes? Ar galima kalbėti apie teisingumą, reikalauti jo iš paprasto žmo­ gaus, kai pačios vyriausybės vykdo visa, kas blogiausia? Atitraukęs nuo veido nosinę, šalimais jis pamato Karlą Obenbachą. Šis kaip tik beišsukąs iš savo sodybos Nartako keliukan. - Bet ir suplukęs gi tu! - pasisveikinęs su teisėju Gervy439

džiu sustoja. - Gal blogų žinių parneši iš pašto? -Ar bereikia daugiau, nuolat girdint apie darkomą teisin­ gumą? - Neturėtum skųstis, Petrai. Argi tave areštavo kaip dau­ gelį kitų 12-osios naktį? Tu pats gi žinai, apie tris tūkstan­ čius tiesiai iš lovų nusivarė. - Dar betrūko, kad ir teisėjus be skrupulų suiminėtų. - Na, pamatysim, - drąsinamai plekšnoja Karlas Obenbachas Gervydžiui per petį. - Gal tu jau atleistas iš pareigų? Šimtai žmonių per dieną praranda savąsias vietas ir postus. - Teisėjai nebūna atleidžiami. Tiek dar laikomasi įstatymų. - O be to, kažin ar yra šalyje kas reiklesnis pats sau už tave. - Mūsų asmeninė gerovė bevertė, palyginus su tuo, ką patiria kasdien visa mūsų tauta. Diena iš dienos vargšė šalis vis giliau smenga į beteisį būvį. Karlas Obenbachas, žvelgdamas rudomis pilnomis tikru­ mo akimis tiesiai į teisėją Gervydį, taria: - Dabar, kada žinoma, kaip buvo prastumti Seimo rinki­ mai... Kada žinoma, ko galima laukti iš tokio parlamento... Taip, dabar kaip tik tas tikrasis momentas mums veikti. Pa­ matysi, po dviejų dienų, taigi šeštadienį, galėsime padangė­ je sveikinti pirmuosius vokiečių bombonešius. - Išties lietuvių tauta turėtų jaustis ypač dėkinga Vokieti­ jai, tinkamu metu leidusiai ir Lietuvos likimą sviesti savo politikos verpetan. O apskritai, valstybės vadovybei nedera spekuliuoti kitos tautos sąskaita. Tai neteisėta. - Tu šiandien prastai nusiteikęs, Petrai. Nenumaldomas. 440

Dar po kelių žodžių abudu ponai išsiskiria. Pokalbis su Brastos savininku nesuteikė Petrui Gervydžiui palengvė­ jimo. Staiga jį pagavo ūpas vis dėlto sužinoti, ką gi Teisingumo ministerija turi jam pranešti. Sustoja šalikelėje, ąžuolo pavėsy. Aplink laukuose girdėti raminantis kertamųjų ūžesys ir ritmiškai šnarantys dalgių kirčiai. Smulkieji valstiečiai ir samdiniai savo rugius kerta dalgiais. Ore tvyro šviežiai nukirstų rugių, džiūstančio pa­ sėlio kvapas. Gaivus, įkvepiantis. Čia, iškart už drenažo di­ džiojo griovio, nutiesto į Zelmenę, prasideda Gervydžio val­ dos. Sodyba - tartum viršun pametėta ant švelniai banguo­ jančių laukų keteros. Kaip grakščiai atrodo dviaukštis balto mūro dvarelis su visais išpuoselėtais statiniais. Sodas, o už jo - parkelis ir tiesi klevų alėja, vedanti vieškelin, rodos, kvieste kviečia. Gera buvoti, gyventi Pagiry! Jeigu tik ne, taip, jeigu tik ne... Petras Gervydis išdžiūvusia šakele atplėšia rudą tarnybinį voką. „Šiuo raštu Jums pranešu, kad Jūs nuo 1940 metų liepos 18 dienos esate laikomas atleistu iš užimamų Kauno apy­ gardos teismo pirmininko ir tuo pačiu - praktikuojančio teisėjo pareigų be teisės į pensiją. Kripas Karna, Teisingumo ministras“ Petras Gervydis nesąmoningai atsiremia ąžuolo kamieno. Vaizdas, kurį jis ką tik prieš save regėjo, dabar jam atrodo it spalvota fotografija po stiklu. Nosine siekia nusivalyti kak441

ros. Nereikia - kakta sausa ir vėsi. Dar sykį užmeta žvilgsnį popieriun. Ne, viskas labai tiks­ lu. Net ir pensija, jo paties per ilgus metus įmokėti pinigai, iš jo atimta... Nevilties bangos užlieja sąmonę su kiekvienu pulso dūžiu. Visų labiausiai Petras Gervydis kremtasi, kad lietuvis gali prisidėti prie bjaurių štai tokios teisės veiksmų. Lietuvis, ku­ riam jis teisingumo vardan yra gyvenime padėjęs. Gervydis vis dėlto norėtų suprasti Kripą Karną. Tas vargšelis neturė­ jo pakankamai narsos atsispirti raudonųjų spaudimui. Jau iš tolo Leonora Gervydienė pastebi, kad ne viskas ge­ rai jos vyrui. Po apsilankymo Nartake jis pareina vieškeliu tartum su dvidešimties metų našta ant pečių. Dukterims dar nesumojus, ji pradingsta rugiuose ir po kelių minučių pasi­ tinka grįžtantį vyrą. Išvydęs savo ištikimąją bendražygę, Petras Gervydis išsi­ tiesia. Be užuolankų papasakoja, kas atsitikę. Leonora bąla, gelsta it rugio šiaudas. Po minutėlės vėl grįžta spalva veiduosna. Persižegnoja, tyliai sukalba trumpą mal­ dą. Po to ima vyrą už rankos ir, žvelgdama į jo tartum išde­ gusias akis, taria: - Mums tai - jokia grėsmė. Mes turime žemės, galime pragyventi. Bet pagalvok apie visus kitus: tarnautojus ir tei­ sėjus! „Kada jau taip toli nueita, niekuo nesi tikras. Turi ruoštis pačiam blogiausiam“, - pats sau mąsto Petras Gervydis. Pa­ ėmęs laisvą žmonos ranką, atsako: - Mes viską pajėgsime atlaikyti. Tik kad mudviejų neiš­ 442

skirtų, ištikimoji mano drauge. - Kas gi mus gali išskirti? Tik vienas Dievas. Ir Leonora nėra visiškai tuo tikra, tačiau ji tiki Dievo ma­ lone. Be to, jaučia moters pareigą nenuleisti galvos, parem­ ti vyro narsą, kad ir kas nutiktų. Kertamąją jau spėta sutaisyti. Petras Gervydis įsitaiso sė­ dynėje ir tęsia darbą, lyg nieko neįvykę. Jis sėdi tartum teisėjas savo teismo krėsle. Ramus, garbus. Pats savyje, jaus­ muose jis akimirksnį gal ir ne toks tvirtas. Bet jis juk - ne vien pats sau. Jis - dalelė tos didelės visumos, kurią rau­ donieji jau maitoja, jau drasko. Jis parodys, jis privalo ma­ žų mažiausiai - parodyti, kad tai, kas laužoma, turi kietą šerdį. Tylu aplinkui. Niekas nieko nesako. Darbininkai dirba sa­ vo, lyg iš seno papratimo. Rokas Krutulis, teisėjo Gervydžio samdinys, jau kelios die­ nos Kaune, kažkokiuose komunistinio instruktažo valstie­ čiams kursuose. Ramiau sodyboje, kai jis išvykęs. Šeštadienio popietę rugiapjūtė baigta. Liko ražienos. Gervydžių merginos puošiasi. Atvažiuos Tadas, o kas ži­ no, gal ir Rikas. Po savaitinės rugiapjūtės jautiesi išvargęs. O delnai, padraugavus su rugių pėdais, visai ne tie, kad dėtumei mylimojo rankosna. Tik sopėtų paraktos ašakos ašakaitės. Bet vis dėlto susigrąžintumei viltį ir tikėjimą gy­ venimu. Apie penktą valandą savo sportiniu automobiliu parva­ žiuoja Tadas. Vienas ir anksčiau nei galėjai tikėtis. Elė neklausia, kodėl sykiu nėra Riko. Jis tikrai atvyks į 443

rugiapjūtės pabaigtuves trečiadienį. Tada jis tikriausiai bus baigęs savo darbus. Tadas toks kaip ir visada. Ramus, santūrus. Jau vien savo buvimu jis geba sugrąžinti kitiems dvasinę pusiausvyrą. Per popiečio kavą parkelyje, šalia karpių prūdo, jis klau­ sia Petrą Gervydį, tartum tai būtų visų paprasčiausias pa­ sauly dalykas: - Sakykit, ar neturėtumėt kokios laisvos vietos čia, savo sodyboje? Aš galėčiau prižiūrėti arklius, vairuoti kertamąją, kasti griovius, dailidžiauti ar tvarkyti apyskaitą. Žodžiu, viską po truputį, kas reikalinga geroje sodyboje. - Ak štai, ir tu taip pat bedarbis... - virpteli Birutės balsas tartumpertempta styga. Ne kaip nutrūkstanti. Birutę jau spėjo užgrūdinti naujieji įvykiai, ji išmoko per daug nesitikėti. - O kas dar tapo bedarbiu? - vos šypteli Tadas. - Na, tą vietą, kurios tu prašai, aš jau pats esu užėmęs, taip pat šypsodamasis atsako Petras Gervydis. - Bet mes kokiu nors būdu susitarsim, kol seksis. Tadas dėkodamas linkteli galvą. - Kol audros nurims, - mano Leonora Gervydienė. - Taip, kaip dabar yra, negali ilgai tęstis. Neturi tęstis. - Dar ir kaip gali, mama, - taria Elė. - Vargams ir galo gali nebūti. Birutė pasiteirauja, kas gi paskirtas į Tado pareigas, kelių statybos vyriausiuoju inžinieriumi. - Mano darbo kontrolierius - Jonas Varnas, - praneša Tadas. Tyla, neįprasta tyla. Birutė staigiai pašoka, nors nežino, ar 444

čia išėjus, ar atsisėdus. Petras Gervydis, atrodo, būtų ryžęsis kažkokiam rūsčiam sprendimui. Bet nieko nesakęs įsipila dar puodelį kavos. Leonora Gervydienė pasiduoda apmąstymams: - Negalima vargšeliui Jonui pavydėti nors tokios sėkmės. Jo gyvenime - tai iš tiesų ne juokai. - Nė truputėlio jam nepavydžiu, - atsako Tadas. - Tik man gaila, kad jis turėjo už savo sėkmę taip brangiai sumo­ kėti. - Ką jis padarė? - vienu metu paklausia Leonora Gervy­ dienė su Birute. -Jonas tapo komunistu. Petras Gervydis, gėręs antrąjį puodelį kavos, užspringsta: - Jokūbo Varno sūnus - komunistas!.. Didžiojo laisvės kovotojo sūnus!.. Elė šią žinią sutinka savaip: - Aš manau, kad bolševikas Jonas - tai visiškai natūralu. Jis kenčia nuo savo kompleksų. Padidėjus psichinei įtam­ pai, toks gali nueiti kur tik nori... -Joks bolševikas nėra visiškai natūralu, - prieštarauja Bi­ rutė. - Čia tas pats kaip grybelis. Ar kaip koks apsigimimas ant visuomenės kūno, - laikosi savo Elė. Leonora Gervydienė mosteli, kad reiktų keisti pokalbio temą. Kaip tik tuo metu nuo parko vartų ir Jonas Varnas beateinąs. Naujutėlaičiais mėlynais batais, perlamutro mė­ lynumo kostiumu ir erškėčio raudonio kaklaraiščiu. Nega­ lėtum sakyti, kad šios spalvos netiktų prie jo varno juodu­ 445

mo plaukų ir tamsaus gymio. Jau iš tolo matyti, kad jis švy­ tėte švyti. Žino, kur geriama šeštadieninė kava, tad tiesiu taikymu ten. Ir kaipgi pakeisi pokalbio temą, kai prieš akis - tas, apie kurį ką tik kalbėta? Būtent Jonas Varnas. Nors visų labiau­ siai būtų geistina, kad jis trauktų savais keliais. O dar labiau kad jis prasmegtų skradžiai šventon Lietuvos žemelėn. Visi susimirksi būti su Jonu Varnu atsargūs. Juk nebeži­ nai, su kokia persona turi reikalų. Jonas su visais pasisveikina kaip senas pažįstamas, tikras šeimos draugas. Tadui taria: - Matau, tebesinaudoji savo automobiliu. Aš leisiu jį kon­ fiskuoti. Kelių vadovybės automobilių aikštelėse labai trūksta asmeninių automobilių. - Taip, Jonai, dabar tavo rankose - visa valdžia, gali dary­ ti, kas tik tau patinka, - sutinka Tadas. - Taigi būk ramus. Leonora Gervydienė kviečia ką tik atvykusį svečią sėstis, patiekia kavos. Šeštadieniais ji paprastai pasirūpina papil­ domais kavos puodeliais, nes visad apsilanko tai kunigas Mantvilas, tai ponai Obenbachai, tai dar kas nors iš kaimy­ nų pasisvečiuoti. Paragavęs kavos ir sausainių, Jonas teiraujasi Petro Gervydžio, kaip šis manąs toliau gyventi. - Galvoju likti namie, sodyboje. Pasitenkinsiu žemės ūkiu. - Nežinau, ar ilgai galėsite šitaip verstis, - abejodamas taria Jonas. - Kaip tai? - vos tramdo pyktį Leonora Gervydienė. 446

- Pagal naująjį žemės reformos siūlymą... Jis bus priimtas rytoj. Taigi pagal naująjį įstatymą visa žemė ir apskritai visa kita priklausys valstybei. Bus leista verstis žemdirbyste tiek, kiek išgalima savomis rankomis. Ir ne daugiau trisdešimties hektarų šeimai. Be viso, reikalaujama dorai gyventi ir ne­ priklausyti tai žmonių kategorijai, kuri vadinama liaudies priešais. Jūs, Petrai, kaip žinia, labai paprastai patenkate kaip tik į šią kategoriją, - ramiai konstatuoja Jonas. - Ir visa tai pasakoji tu, tartum senoji lietuvių nuosavybės teisė į žemę tau nebūtų šventas dalykas? Kaip tu gali? - klau­ sia Petras Gervydis. - Kalbu tik apie faktus. Čia jau aš nieko negaliu pakeisti. Taip, kaip negaliu sutrukdyti rytoj Liaudies Seimui pripažinti Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai. Po prijungimo ir visa kita įsigalios savaime. Ką gi aš čia galiu padaryti? Niekas nenori išsiduoti esąs sugniuždytas tokių naujienų. Jau prieš kelias dienas baimintasi, kad šitaip galį nutikti. Bet niekada nemanyta, kad išsilavinęs lietuvis, didžiojo patrioto sūnus, galėtų apie tai kalbėti be virpulio balse. Taip norėtųsi mesti jį lauk, užpjudžius dvaro šunimis. Bet negali. Juk vie­ nas kitam žadėjo būti visais atžvilgiais atsargūs jo draugijoje. Petras Gervydis nebegali ilgiau išlaikyti savy, ką manąs: - Tavo tėvas, Jonai, jei tik būtų gyvas, nesvarstydamas nudobtų tave. Jeigu tu atėjęs pas jį taip nerūpestingai porin­ tum apie tokią naujieną. - Aš sakau tik tai, ką jaučiu. O jums, jaučiantiems kitaip, derėtų pasvarstyti, kaip čia sugebėjus prisitaikyti prie gyve­ nimo. Jeigu jau negalite persimainyti, aš patariu: pridenki447

re savo spyglius kokiais nors žalumynais. - Taigi tu iš tiesų persivertęs. Leonora Gervydienė bevelija žvilgsniu perspėti vyrą, kad šis būt atsargesnis. Bet jis nebesutūrimas. - Nebūtumei mano geriausio bičiulio sūnus, nežinau, ką su tavim padaryčiau. - Iš savo pusės galiu atsakyti, kad mano tėvo draugystės jums, jūsų šeimai dėka aš ir pats esu čia. - Kurgi ne, kurgi ne, iš savo pusės! - nutraukia Petras Gervydis. Visi tyli, kad nešliūkštelėtų daugiau alyvos ugnin. - Iš tiesų, būtent taip, - lyg niekur nieko laikosi Jonas. Aš žinau, kad jums ir jūsų šeimai gresia didelis pavojus. No­ riu padaryti visa, ką išgaliu, kad jo išvengtumėte. - Apie kokį pavojų tu čia kalbi? - Ar neminėjau, kad jūs priklausote liaudies priešų kate­ gorijai? Ji naujojoje liaudies valstybėje nieko gera nežada. O dar prasčiau taps nuo tos dienos, kai įsigalios Lietuvos prijungimas prie Sovietų Sąjungos. Petras Gervydis, atrodo, norėtų šiek tiek pamąstyti. Iš ki­ tų elgesio susipranta nuėjęs, ko gero, per toli. „Atsarga gė­ dos nedaro prieš tą, ko visų labiausiai nekenti“, - mąsto jis. Todėl nieko neatsakęs, leidžia Jonui tęsti. - Nenorėčiau matyti, kaip Gervydžių šeima išpustoma į visas keturias puses, o iš dvaro lieka tik griuvėsiai. Man tai būtų be galo skaudu. Komunistinėje valstybėje, kaip ir vi­ sur kitur, kai ką reiškia asmeniniai ryšiai. Aš juos jau turiu. O ir kitas aplinkybes jau puikiai sutvarkiau. Būtent, aš ati­ 448

daviau savo sodybą. Dabar čia bus kelio darbininkų poil­ siavietė. - Tu atidavei Rastalindį? Savo giminės dvarą, savo tėvo pačią širdį? - ilgai tylėjusi Leonora Gervydienė nebegali su­ turėti nuostabos. - Ir ką aš su juo veikčiau? Dabar šia auka aš galiu išgelbėti Pagirį. Jonas pastebi, kad jo priemonės tampa veiksmingos net ir čia, tarp užkietėjusių buržua. Taip, jis išmoko naujoviškai mąstyti. Daro pažangą. Birutė nusisuka, kad kiti nepastebėtų, kas dedasi jos šir­ dyje. Jono ketinimai jai visiškai aiškūs. - Ir kaip tu manai išgelbėsiąs Pagirį, mano drauge? - klausia Petras Gervydis. - Vienintelė išeitis - vienai iš jūsų dukterų paveldėti sody­ bą. Jūs visko atsižadėsite vienos iš jų labui. - O paskui? - O paskui aš ją vesiu. „Negali sakyti, kad Jonas būtų visai praradęs savivoką, mano Elė. - Jo gebėjimas kombinuoti veikiau tik išaugo.“ - Ir katrą jųdviejų tu norėtumei vesti? - klausia Petras Gervydis. Jis jaučia nebegalįs ilgiau pykti. Dabar jis - tik teisėjas, vadovaujantis apklausai. Jonas atsako: - Siek tiek nesiryžtu, kaip čia geriau padarius. Būčiau pa­ tenkintas Ele. Bet ji tokia gudruolė, tokia keistuolė, kad tik smarkiau nepasakius. Aš jai nepatinku. Jūs gi visi žinote, aš 449

visada karščiausiai troškau Birutės. - Čia jau tu, Jonai, nieko nepeši, - pastebi šypsodamasis Tadas. - Birutė mano. - Klausyk, nebūk toks tikras! - šiek tiek kandžiai taria Jonas. - Birutė pati turi galvą ir gali už save atsakyti. - Birutė, Jonai, susižadėjusi. Ar tau tai nieko nereiškia? klausia Petras Gervydis. - Po tų sužadėtuvių pasaulis - jau kitas. Viskas, kas kurta iki birželio 15-osios, nūnai - tik šipuliai ir šukės. - Visai ne viskas, Jonai! - pašoka nuo kėdės Birutė. - Žinoma, kas mus abudu jungė, tas tvirtai išlieka, - net ir jis pakyla iš vietos, lyg bijodamas prarasti lemtingąjį kovos akimirksnį. - Aš pasiryžus bet kokiai aukai, kad tik išgelbėčiau tėve­ lius ir brangiuosius namus. Aš pasiruošus viskam, - skėsteli rankomis Birutė. - Tik ar duos man valią Tadas? Ar jūs, mama ir tėti, norėsite, kad ištekėčiau už bolševiko? - Nenorėčiau to nei savom akim regėti, nei ausim girdėti. Ką tu pasakysi, Leonora? - kreipiasi Petras Gervydis į žmoną. - Aš ne tam auklėjau savo dukterį, kad ją aukočiau šito­ kiam, kuris išdavė tėvynę ir išniekino garbingo tėvo atmini­ mą, - atsako Leonora Gervydienė. - Tegul jau geriau nutin­ ka man ir mano brangiesiems visa, kas Dievo valioje. - Sentimentai! Tai tik tušti žodžiai! - visas drebėdamas purto rankas Jonas. - Aš troškau išgelbėti jūsų gyvenimą, jūsų nuosavybę. Aš pats aukojuosi iki paskutiniųjų, o jūs ką darot? Jūs gi esate lyg klajokliai, išnykusio pasaulio šešėliai. Tadas žengia link jo: 450

- Klysti, Jonai. Tai tu esi šešėlis. Šešėlis iš pasaulio, kuris dar nė nesubrendęs jau ėmė pelyti. Tai, ką tu vadini senti­ mentais - mūsų tikri, gyvastingi jausmai. O tu per atsitikti­ numą pakliuvai j negyvų materialistinių nuostatų, liguistų pažiūrų makulatūrą. Tu esi klajojanti prastai nutašyta bol­ ševikų afiša, štai kas tu esi! - Ir šitai tu sakai man? - neapykanta užgniaužia Jonui amą. Visa, ką jis nori tarti, susitvenkia aštriame tamsiame žvilgsnyje. Ir jis pats tartum susitelkia šuoliui. Petras Gervydis norėtų pabaigti tą nemalonų žodžių mū­ šį. Kaip galėdamas pakančiau jis pasiskundžia: - Tu sutrikdei mūsų šeštadieninę ramybę, Jonai. - Tai tikriausiai paskutinioji šeštadienio ramybė, - lyg ir kaltai taria Jonas. - Bet nekaltinkit manęs! Jis atsisveikina. Spausdamas Birutės ranką, akimirksniui tampa visai kitoks. Ji vos išgali suprasti, ką jis taria: - Tu vis dar nesuvoki, Birute, kaip aš tave myliu. VII

Kitos dienos, sekmadienio, pavakarys. Pagiryje tirštėja prieblandos. Po parką vaikšto Gervydžių šeima su savo svečiais: kunigu Mantvilu, ponais Obenbachais ir Tadu Ingauniu. Per dieną lijo. Visi suolai, sodo kėdės dar šlapi. Tačiau pradžiūvę žvyro takeliai kviečia promenadai. Tai išsiskirstoma, tai vėl susispiečiama į naujus būrelius. Visų lūpose - šiandieninė Seimo nutartis: visiška Lietuvos kapituliacija ir absoliutus paklusimas Sovietų Sąjungai. Da­ 451

bar likimas iš esmės svetimųjų rankose. Kad ir kaip būtų keista, šį netikėtą dalyką užgožia kitas, viltingas įvykis. Jo, šiandieninio stebuklo Kaune, dėka gali­ ma kiek lengvėliau atsikvėpti. Žaibu per visą šalį pralėkė naujiena: „Prieš savaitę apgaulingai paskirtasis Seimas šiandien, lie­ pos 21-ąją, dvyliktą valandą, vidurdienį, susirinko Kauno Valstybės teatre, kad nuspręstų Lietuvos likimą. Kartu Sei­ mas turėjo priimti įstatymą dėl žemės, bankų, prekybos, ga­ mybos ir apskritai privatinės nuosavybės nacionalizavimo. Lietuva atiteko Maskvai su visa tautos nuosavybe. Ir kaip tik tą pačią akimirką, kai valstybės prezidentas komunistas iškilminga kalba turėjo paskelbti Lietuvos apsisprendimą, pratrūko audra, o žaibas perpus perkirto teatro kupolą. Persigandusiems Seimo nariams ant galvų pasipylė kruša. Be pertrūkio dundėjo toks stiprus griaustinis, kad užgožė visas kalbas. Tačiau pakartoti visa iš naujo, kaip jau tekę su anks­ tesniais įvykiais, nebūtų įmanoma. Iš Maskvos įsakyta, jog trys Baltijos respublikos vienu metu paskelbtų apie savo pri­ sijungimą prie sovietų. Tad lietuvių Seimo nariai niekaip negalėjo palikti Valstybės teatro be siūlytojo nutarimo. Ki­ tus įstatymus teko atidėti vėlesnėms dienoms.“ Nartako žmonės jau po pusvalandžio žinojo, kas nutikę Kauno Valstybės teatre. Rokas Krutulis, parvykęs iš komu­ nistinių kursų, tai patvirtino Petrui Gervydžiui. - Jokios pagalbos iš savo gerojo Vakarų kaimyno nesu­ laukėm. Daugelis dėjo į jį paskutines viltis, - taria Petras Gervydis. - Tai bent mūsų senasis griausmo viešpats Perkū­ 452

nas padarė, kas jo galioje. - Tai, kas nutiko Kaune - ypatinga, - mano kunigas Mantvilas. - Tai Dievas grasė šalies išdavikams, tuo pačiu perspė­ damas visus Dievo niekintojus Rusijoje. Karlas Obenbachas visąlaik tylėjo. Na, bet dabar širdis užkaista, nors pats vis dar nieko nesako. - Perkūnija Kaune - tai nelaimės apreiškimas, - tęsia ku­ nigas Mantvilas. - Tai Dievo žodis ir mums, lietuviams. Kad ne viskas prarasta, kad pasikliautume Juo. - Išties labai panašu į Visagalį! - įsiterpia Karlas Obenba­ chas. - Užuot sunaikinęs raudonuosius atėjūnus ir jų paka­ likus, jis tenkinasi kruopelytę juos pagąsdindamas. - Dievas be galo kantrus, Karlai. Jis puoselėja pasitikėjimą žmogumi, jo atgaila ir išganymu iki paskutinės akimirkos. - Dievas - tai jau atgyventa. Mūsų spartiems technikos lai­ kams jis gerokai per lėtas. Jam niekada nebesuspėti sykiu. -Tu piktžodžiauji, Karlai! - Aš tik išsakau savo giliausią įsitikinimą. - Kaipgi tu, krikščionis, drįsti žmogaus esybę kelti aukš­ čiau Dievo? - staiga sustoja Parcinkulis Mantvilas. - O kas būtų Dievas be žmogaus? - prieštarauja Karlas Obenbachas. - Kas gi Jis būtų, pavyzdžiui, be tavęs, tėve, mūsų bendrijoje? - Aš suprantu tavo sudrumstus jausmus, mielas bičiuli, sutinka Petras Gervydis. - Tave jaudina, kas nutiko Lietu­ vai, tavo antrajai tėvynei. Bet nereikia lieti apmaudo. Tu juk pats, kaip ir aš, šiandien girdėjai vokiečių deklaracijas per radiją. Jie gi pateisina raudonųjų okupaciją Lietuvoje ir 453

kitose Baltijos šalyse. Karlas Obenbachas nieko neatsako. - Tavo mintys, Karlai, pasiklydę, - lyg atsiprašydamas svarsto kunigas Mantvilas ir toliau žingsniuoja takeliu ap­ link užtvanką. - Vieną dieną tu suvoksi, būk tikras, kad ir tavo galinga šalis, jos žmonės - Visų Aukščiausiojo ranko­ se. Pavojinga pamiršti, kad žmogus yra menkas, toks be galo menkas prieš Jį. Ir jokie mūsų technikos gigantai, jo­ kie žaibiški gamybos pasiekimai nepadaro mūsų didesniais Jo akyse. Karlas Obenbachas susimąsto. Apsižvalgęs aplinkui, stai­ ga pasijunta varganas, menkas šalia stipraus, įspūdingo ku­ nigo. O aukštas, tamsiai mėlynas dangaus skliautas atrodo begalinis, bedugnis amžiniesiems slėpiniams. Atsiveja ir plau­ kia pro šalį lietaus suplėšytas debesų šydas. Tarytum menkų žmogaus minčių properšos po praregėjimo. Kunigas Mantvilas kreipiasi į Petrą Gervydį, žingsniuo­ jantį dešinėje: - Karlo eretiški žodžiai nuvedė mane šonan nuo to, ką norėjau pasakyti. Kiekviena tauta, metų bėgsme geidusi tapti didi ar turtinga kitų tautų sąskaita, turi būti galų gale nubausta pražūtimi. Neįmanoma be bausmės pasisavinti to, kas kitų su Dievo palaima bei savo pačių prakaitu kur­ ta. Visi žmonės prieš Aukščiausiąjį lygūs, visi Jo vienodai mylimi. Ir vargas tiems, kurie pareiškia esą išrinktieji, ku­ rie paniekina kitus. Jo akis griežtai stebi norinčius suardy­ ti Jo tvarką. - Labai daug stiprybės mums reikia, - taikingai, ramiai 454

sutinka Karlas Obenbachas. - Vienaip ar kitaip, pasikliau­ dami savo jėgomis ar laukdami stebuklo, privalome būt pa­ sirengę sutikti naujus, gal net dar stipresnius smūgius. - Man džiugu, kad išmintingai imi šnekėti, mano sūnau, uždeda kunigas Mantvilas ranką jam ant peties. - Bet kada įtikėsi Dievą, ir Jis tave teisingu keliu ves. Leonora Gervydienė vaikštinėja sykiu su ponia Obenbach ir dukra Ele. Elė balsu svarsto: - Ar bėra prasmės, mama, toliau mokytis? Juk visa švie­ timo sistema po reformos atrodys kaip kokia aukštesnioji komunistinė liaudies mokykla. Aš noriu, mama, likti na­ muose. - Žinoma, šitaip tau būtų geriau, Ele, - pritaria jai Sabina Obenbach. - Tu juk negalėsi to padaryti, dukra mano, - svarsto Leo­ nora Gervydienė. - Jei liksi namuose, žmonės juo labiau laikys mus liaudies priešais. Ir po to tu būsi varu nuvaryta į savo mokyklą. Elė kreipiasi į Sabiną Obenbach: -Jeigu negaliu palikti namuose, tai ar negaučiau kokios vietos pas jus, teta? Tvarkyti, patarnauti ar dar ką nors. Aš moku ir karves melžti. - Nereikia taip pulti į neviltį, Ele, - guodžia ją Sabina Obenbach. - Juk visiškai netinka tavo būdui pulti neviltin. - Aš nepuolu. Aš tik noriu žinoti, kaip jauna mergina tu­ rėtų susitvarkyti tokiomis aplinkybėmis. - Visa tai ilgai netruks. Tai tartum prastas oras. Vien pras­ 455

tas oras, kuris netruks praeiti. - Aš jau nebetikiu, kad šitai praeis, teta. Sis prastas oras niekada neturėjo atslinkti, jei būtų pasipriešinę įtakingi už­ tarėjai Europoje. Bet audros ne rimsta, o kyla. Tadas su Birute vaikštinėja vieni patys. Priėjus prie užtvankos, Birutė sustoja ir įsižiūri žemyn, į blizgantį lygų vandenį. Keletą karpių prie kranto atveja įpro­ tis gauti maisto. Apsukę iš lėto ratą, jie sustingsta, bet nie­ kam nė motais. Gal Birutės dėmesį traukia baltos ir vaiskiai raudonos lelijos, prieblandoje, rodos, atitrukusios nuo van­ dens paviršiaus? Ilgi aštrialapiai ajerai tveria lelijoms skaid­ rų foną, gaivindami prieblandą savo kvepėjimu. Gal Birutę keri keturių beržų, tėvo vaikystėj sodintų, siluetai, lygia eile atsišviečiantys virš ievų vainiko tvenkiny? Jei šie beržai, so­ dybos senoliai, turi sielą, tuomet ar jaučia, kad atmosfera šalyje nebe ta? Birutė stovi prieblandoje tokia vaiski savo šviesia sukne­ le, tartum nimfa prieš vandens veidrodį, staiga pakerėta min­ čių. Ką veidrodis byloja apie rytdieną? Švies rytoj saulė ar ją goš nauji, dar sunkesni griausmo debesys? Tadas apkabina Birutę per liemenį. Birutė glaudžiasi prie jo lyg prie saugios tvirtovės. Petras Gervydis pasiūlo aplankyti laukus. Visi supranta, kad prieš užklumpant nakčiai, jis nori pamatyti, ar smar­ kioji kruša visiškai neišplūkė gubų. Geras valstietis neturės ramaus sapno, nežinodamas, kas dedasi laukuose. Gubos, rodos, atsilaikė prieš lietaus antpuolį. Pasukama žemyn, link ežero. Melsvis jau, rodos, butų nu­ 456

grimzdęs sapnuosna. Ežerą gaubia vakarinės miglos uždan­ ga. Valstiečiui tai ženklas - rytoj laukti saulėto, sauso oro. Šiaurės vakaruos jau gęsta saulėlydžio žaros. Nuo Brastos, iš rytų, atlėkęs ančių būrys išrėžia erdvų lankstą ir nutupia kažkur prie meldyno. Balsingai barasi narelis už sudrumstą vakaro ramybę. Bet greit nurimsta. - Gervės! - sušunka Elė. Visi atsisuka į Tauro Nugaros kalną, juoduojantį šiaurės va­ karuose. Priešais šį foną, viršum krūmynų, erdvėje sklando di­ deli gražūs paukščiai, vienas kitam šūkčiodami. Balsai aiškūs, švarūs tartum fleitos tonai. Jie skelbiasi atvykę. Jšitą vietovę prieš savo kelionę pietuosna gervės paprastai susirenka tik rugpjūčio pradžioje. Bet šįmet - daug anksčiau. Jų balsuose skamba baigtos rugiapjūtės ramybė ir vasaros pilnatvė. Visi patraukia namo. Ties kryžkele, ties senuoju išdroži­ nėtu kryžiumi, išsiskirs. Kunigas Mantvilas pasuks namo, į kleboniją Nartake, o Tadas su Obenbachais - į Brastą. Paskutinius žingsnius eina tylėdami. Gal mąsto, koks bus pasaulis, kitąsyk čia susitikus. Jvakarinį dangų besistiepiąs aukštas medinis kryžius, šo­ nais susiglaudusiomis aukštyn smailėjančiomis, kruopščiai drožinėtomis koplytėlėmis, atrodo lyg šventas kelio ženk­ las. Širdis patikliai nurimsta, išvydus šį Lietuvos kraštovaiz­ džiui savą reginį. - Taigi. Dėkui už šitą dieną ir iki pasimatymo! - Sabina Obenbach ir Leonora Gervydienė bučiuoja viena kitą į skruostus, kaip įprasta Lietuvoje. Vyrai kažką pastebėjo. Visi įsižiūri į Pagirio pusę. 457

Kas ten gali būti? Pakeliu, išilgai miežių lauko, atsėlina mažas juodai vilkįs vyras - tiesiog į juos, link medinio kryžiaus. „Jonas!“ - suakmenėja nuo tos minties Birutė. Ne, visi mato, jog tai ne Jonas Varnas. -Jūsų aš ir ieškojau! - išsitiesia sustojęs Martynas Einorius. - Kodėl tu visas juodai apsitaisęs? - teiraujasi Tadas. - Uniformos juk mes nebegalim vilkėti. Aš maniau, šitaip mažiau būsiu pastebimas. Jis papasakoja, kad prieš valandėlę gavęs iš Kauno žinią. Iš paleistosios Saulių sąjungos, kuri slapčia tebegyvuoja. Čia pranešta apie NKVD12ketinimą šiąnakt suimti teisėją Gervydį, kapitoną Ingaunį, jį patį ir dar kelis šiose vietovėse. Sučiumpant visus aktyviausius Saulių sąjungos narius, nori­ ma apsidrausti. Tuo pačiu galvojama suimti visus teisėjus, kurie yra teisę komunistiniuose procesuose. Martynui Einoriui vos pradėjus pasakoti, Birutė buvo vi­ siškai tikra, jog tai Jono darbas. Jo kerštas Tadui ir jos tėvui. Nors dabar nebežino, ar iš tiesų. Ne, jai nesitiki, kad Jonas būtų taip žemai puolęs, visiškai apakęs. - Niekas iš suimtųjų iki šiol dar nepaleistas, - sako Mar­ tynas Einorius. - O gal ir niekad nebus paleistas. - O-o! - dejonė. Ne, nė viena iš moterų. Visos keturios stovi ramios, su­ stingę. Nuleidusios žemėn akis. Tai kažkoks paukštis beržo vainike, kažkur prie ežero, išbudintas iš miegų. Martynas Einorius tęsia. Skubėdamas: - Patariu jums visiems šiąnakt nemiegoti namie. Kaip ir 458

ateinančiomis naktimis. NKVD mėgsta suimti žmones nak­ timis, tarp dvyliktos ir trečios. Po poros savaičių, kas žino, gal viskas ir pasimirs. Jis nuskuba, kad perspėtų ir kitus. Nėra laiko gaišačiai. Visi jaučiasi ramūs, kaip reikalauja padėtis. Svarsto greitai ir aiškiai. Kunigas Mantvilas Gervydžiui siūlo: - Eime sykiu. Jie dar kurį laiką nekliudys mūsų, kunigų. - Bet jie gali manęs ieškoti tavo namuose. -Aš liepsiu tau pakloti senajame pranciškonų bokšte. Ten erdvu ir ramu. - Bet netiks mano išijui. - Eime su mumis, - kviečia Sabina Obenbach. - Malūne sausa, šviežia. - Pas mus galėsi ilgėliau pagyventi, - priduria iš paskos žmo­ nai Karlas Obenbachas. - Mūsų, vokiečių, NKVD nelies. Tuo, ką šneka ir siūlo Karlas Obenbachas, Petras Gervydis nelinkęs ilgiau tikėti. Kasnakt miegoti svetur, pas sveti­ mus, slapstytis, leisti dvaro žmonėms visaip spėlioti... Ne, teisėjui tai nepriimtina, net jeigu jis ir atstatydintas. Jis turi savo namus ir miegos kaip teisingas žmogus, kaip doras lie­ tuvis, tebus kas būna! - Dėkui, bičiuliai, už visus draugiškus patarimus, bet aš negaliu jų priimti. Aš miegosiu namie. - Ar tu nepagalvoji apie mus, Petrai? - patarinėja žmona. - Aš kaip tik pagalvoju. Jus gali vietoj manęs areštavę išsi­ vežti. Taip daro visi bolševikai. Bent jau tatai sutrukdysiu. - Kunigų ir moterų jie neliečia, - prieštarauja Elė. 459

- Bet kiek ilgai, niekas nežino. Labai prašau nesijaudinti dėl manęs ir leisti man jumis pasirūpinti. Petras Gervydis neperkalbamas, visiems aišku. Gal tik se­ suo Uta sugebėtų priversti jį persigalvot. Elė tai žino. Todėl tyliai palikusi draugiją lėkte lekia namo, kur telefonas. Tadas stengiasi perkalbėti būsimą uošvį. Norėtų suprasti visus jo motyvus. „Bet ką sveika nuovoka bereiškia šiais laikais?“ - klausia pats savęs. Tačiau būtina pagalvoti, kaip apsisaugojus, kaip nesileidus įkišamam it į maišą. Karlas Obenbachas, kunigas Mantvilas ir trys moterys - visi labai iškalbūs - mėgina jam padėti. Petras Gervydis laikosi savo: - Be to, aš gana gerai pažįstu policijos ir NKVD darbo metodus. Tie agentai niekada nepasirodo, kada žadėję. At­ virkščiai, jie naudojasi netikėtu momentu - pagrindiniu sa­ vo ginklu. Būkit ramūs, NKVD tikrai sužinojo, kad jų keti­ nimas mus suimti čia jau slapta perduotas. Dar štai kas: Lie­ tuvos raudonieji šiandien švenčia šalies prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Tad jie neturi laiko užsiimti vargšų bur­ žujų medžiokle. Galite būt, bičiuliai, dėl manęs ramūs. Bent jau šiąnakt. -Jeigu jūs šiąnakt miegate namie, tai ir aš sykiu, - išban­ do Tadas paskutinį, patį svariausią įmanomą argumentą. Aš mielai sutikčiau jėga pasigalynėti, kad jus išgelbėčiau. - Tu dar jaunas, ir nors dabar padėtis sunki, tau viskas prieš akis, - Petras Gervydis prieina prie Tado. - Turi pagal­ voti apie sužadėtinę. O aš nesu joks populiarus valstybės veikėjas, kuris galėtų ramia sąžine palikti namus ar savo ša­ 460

lį. Aš juk - paprasčiausias teisėtvarkos laivo kapitonas. Po šio argumento visi atsisako pastangų perkalbėti Petrą Gervydį. Nieko kita nelieka, kaip pasilinkėjus labos nakties, išsis­ kirti. - Palik savo nežinioj, Petrai, su Dievo palaima, - peržeg­ noja jį kunigas Mantvilas. - Dėkui už palaiminimą, sielos broli, bet aš visų prašau, neimkit visko giliai širdin. Padėjusi ragelį Elė supranta, kad gali užtrukti, kol teta Uta suspės atvykti iš Udrėnų. Kelio - šimtas dvidešimt kilo­ metrų. Gali užtrukti, kol Algis suras mamą. Ji - Kėdainiuo­ se, žemės ūkio susirinkime. Gali būt per vėlu... Elė paskubom stveria lietpaltį. Galvon šovė idėja. Kad ge­ riau pavyktų, turi paprašyti pagalbon Danutę, Martyno Einoriaus dukrą. Elė keliauja pas draugę. Kad ko nesusitiktų, pasirenka ma­ žiausiai įtikimą, nors kiek ilgėlesnį kelią. Žingsniuoja tar­ tum neskubėtų. VIII

Ten, kur Vievio-Nartako kelias perkerta Pagirio vieškelį, aukštai, ant stalo, skirto sustatyti pieno bidonams, sėdi Elė su Danute. Tamsoje iš šios vietos jos gali įžiūrėti porą kilo­ metrų Vievio kryptimi. Kaip tik iš čia vieškelis kyla aukš­ tyn, aiškiai atsiverdamas priešais Avilo miško juostą, išky­ lančią pietiniame krašte. Sis kelio ruožas boluoja link šiau461

rėš paskutiniuose saulėlydžio spinduliuose. Kelias žemyn link Nartako joms nerūpi, iš čia jos nelaukia nieko. Beržai ir ąžuolai tankiai įrėmina siaurą poros kilometrų kaimo ke­ liuką Pagirin. Jis tyliai plyti šešėly. Nutilę visi keliai. Bolševikams atsikrausčius į šalį, niekas jais nevažinėja, nebent tai neišvengiama. Kai tenka nuvežti pieną surinkimo vietosna ir pieninėn ar vykstant nusipirkti būtiniausio. Tada važiuojama dieną. Anksčiau gi vietos vals­ tiečiai kiekvieną sekmadienio, trečiadienio naktį šiuo keliu važiuodavę Vilniun, kad ankstyvą rytmetį su savo produktais jau stovėtų turguje. O dabar Elė su Danute sėdi čia jau beveik dvi valandas, bet nieko nematė prošal pravažiuojant. Vėsoka, todėl abidvi turi stipriai susiglausti, kad išlaikytų šilumą. Danutė ploniau apsivilkus, ir jos lengvas vilnonis šalis neką tešildo. Ji pradeda kiek dvejoti: - Tiki, kad jie ateis? - Visai nenorėčiau, kad ateitų. Vis dėlto pabudėkime iki trečios, iki prašvis, - Elė žvelgia į rankinį laikrodėlį. Jau po pusės antros. - O jeigu teta Uta jau Pagiry? Ji atvažiuos juk nuo Kerna­ vės. Tai gal mes veltui čia sėdime? -Šąli? - Ne, visiškai ne, Ele. Smulkutė švelni šviesiaplaukė mergaitė nepastebimai iš­ skleidžia šalį kaip įmanoma plačiau ir įtraukia po juo kojas, dar arčiau prisispausdama prie Elės. Grublėtas ąžuolo ka­ mienas už jų labai tinka atsiremti. Apgaubdama Danutę, Elė atiduoda jai kaip galėdama daugiau savo lietpalčio. Ji švel­ 462

niai paaiškina, kodėl geriau esą laukti čia, užuot tikėjusis tetą Utą suspėsiant į Pagirį. Visai nieko tikro, kad ir jai pa­ vyktų tokiuose reikaluose perkalbėti tėvą; tad geriausia būt pasirengus, imtis atsargumo. Danutė tai supratusi ma­ žiau bežvarbsta. Po minutėlės ji vėl klausinėja: - Ką jie, galvoji, pamanys, pamatę mudvi sėdinčias lauke taip vėlai? - Mes galime juk būt pakeliui namo iš kokių nors šokių. - Bet juk daugiau niekur nebešokama. - Bolševikai tiki, kad jiems užėjus žmonės iš džiaugsmo šoka. Šiandien turės būti švenčiamas prijungimas, šokama. - Ar nebijai, Ele, kad jie mums gali ką padaryti? - Nebūk kvaila! Pas juos viskas labai griežtai. Dar neteko girdėti, kad jie moteris būtų nuskriaudę. Moteris ar kunigus. Po akimirksnio Elė prideda: - Bet niekada nežinai, kiek ilgai šitaip truks. Prabėgus kokiai minutei Danutė sako: - Ar ne geriau, jei kuris vaikinų būtų su mumis sykiu? - Paprastai jie tik trukdo. Bet dabar jų draugija gal ir pra­ verstų, - pripažįsta Elė. - Negalvoji apie lektorių Eikį, čia su manimi sėdėdama? Elė jos negirdi. Ji rodo pirštu ten, į vieškelį: - Žiūrėk! Danutė sužiūra. Išsyk ji sudreba iš baimės, bet netrukus jos veidas nušvinta, lyg nuo šiaurinės žaros. Iš kviečių lauko į kelią išlenda putpelė. Pakreipusi galvelę klauso, žiūri į vieną pusę, paskui vėl paklauso, pažiūri į kitą. Po to atsisukusi į 463

kviečius pusbalsiu sukudakuoja: „Put put!“ Iš kviečių į ke­ lią riedėte išrieda penki rudi pasišiaušę putpeliukai. Ir štai keliauninkai, aptūpę perekšlę, pasileidžia į kitapus kelio ply­ tintį kviečių lauką. Iš tamsos į kelią išneria kiškis. Žaibo greitumu - tiesiog į putpelę ir jos jauniklius. Ir visas persi­ gandęs nerte nuneria vėl į kviečius. Tadas Ingaunis negali užmigti. Bet lova čia niekuo dėta. Sabina Obenbach pati jam patalą paklojo viršutiniame ma­ lūno aukšte, kampe už miltų maišų stirtos. Čia pat atverta stogo orlaidė, kad būtų šviežio oro. Mėnesių mėnesiais, metų metais susitvenkė rūgštelėjęs prėskus grūdų kvapas. Apskri­ tai ši orlaidė gali praversti kaip atsarginis išėjimas. Tuo at­ veju, jeigu išgirs apatiniuose aukštuose svetimus žingsnius. Ši stogo pusė atsisukus į malūno užtvanką. Be to, čia saugo ir tanki kuplių skroblo šakų lapija. Tadas gali jaustis saugus. Jeigu apskritai NKVD agentai išdrįs tikrinti malūną, priklau­ santį žinomam nacionalsocialistui. Čia net Petrui Gervydžiui būt buvusi tinkamiausia vieta, kol prabėgs laikas. Sunku už­ migti, tik ir tegalvojant, koks atkaklus, užsispyręs šis gerasis žmogus. Bet ką padarysi prieš jo valią? Pagrobsi? Ir pergabensi per sieną? Tai būtų tuščios pastangos. „Tikriausiai jie šiąnakt neateis. NKVD neturi per daug pro­ gų linksmybėms ir šokiams - šiąnakt kaip tik tokiuosna pa­ kviesti. Lietuvių Seimas surengė Kaune didžiausias iškilmes raudoniesiems karininkams. Vyriausybė kviečiasi sovietinius rusų atstovus Lietuvoje, o lietuvių bolševikinė valstybės policija - savo kolegas, baisiuosius NKVD vyrus. Žinoma, 464

niekam iš jų nerūpi leistis šiąnakt savo tradicinėn žmonių medžioklėn. Aišku, turima omeny bet kuri kita diena. Žmo­ nės Kaune sutrikę. Būtų gerai, kad Rikas dabar būtų čia, Brastoje, - svarsto Tadas. - Sykiu galėtumei lengviau susi­ ruošti kelionei per sieną.“ Kuo ilgiau Tadas apie tai mąsto, tuo aiškiau suvokia, kad vienintelis išsigelbėjimas jam ir Gervydžiams - palikti šalį. Net jeigu kurį laiką ir pavyktų išvengti NKVD, jų ramybėje tikrai nepaliktų Jonas Varnas. Tado smegenys ima karštligiškai dirbti. Prieš tai jis gulėjo ir mąstė užsimerkęs, dabar atsimerkia ir pasiremia alkūne. Pro atvirą orlaidę mato tik tamsią lapiją. Rytoj ryte paėmęs automobilį nuvažiuos į Kauną, kad pir­ miausiai ten likviduotų savo būstą... Ne, buto pardavimą jis gali patikėti pusseserei Sabinai Obenbach. Geriausia, kad jis pats, Kaune daugiau nepasi­ rodęs, automobiliu vyktų Palangon pas pažįstamą žveją Juršį. Sis turi pajėgų žvejybinį katerį ir su burėmis, ir su varikliu. Tadas iš jo tą katerį pirktų. Kam gi Juršiui jis reikalingas, kai ir šitokiems laivams gresia raudonasis „nacionalizacijos įstatymas“? Tadas juk gali sumokėti gerą kainą ir grynai­ siais. Pinigais, už kuriuos buvo manęs įgyvendinti mylimo­ sios viltis: nupirkti sodybą ir ten įrengti namus sau ir Biru­ tei. Bet dabar už juos bent katerį galės nusipirkti. Kad Leo­ nora Gervydienė ir Birutė su Ele norėtų vykti sykiu, jis nė neabejoja. Kada šios važiuos, tada ir gerasis vyras, žinoma, nusileis. Kelionę Palangon ir atgal automobiliu Tadas gali įveikti 465

per dieną. Rytoj Gervydžiai patyliukais susiruoš reikalin­ giausius su savimi panešamus daiktus, kuriuos bus galima užsieny parduoti. Ir jau sutemus leisis į kelią pajūrin. Jeigu jis praneštų Rikui? Karlas Obenbachas apsiims tai padaryti. Planas paruoštas įgyvendinti. Tadas ramiai atsigula. Ponų Gervydžių bendras miegamasis paprasto, kaimo sti­ liaus: sienos baltos, medžio apdaila ir beržiniai baldai tam­ siai rudi. Abiejų langų išilgai dryžuotos, baltos melsvos ru­ dos, užuolaidos austos namuose. Prie lovų patiesti vienspal­ viai tamsiai mėlyni kilimai. Kaip ir visuose lietuvių miegamuosiuose ant sienos virš lovų kabo nedidelis tam­ saus medžio kryželis su sidabriniu Nukryžiuotuoju. Ramiomis proporcijomis ir santūriomis spalvomis miega­ masis sukuria patikimą namų jaukumą. Negali nė pamany­ ti, kad būtų lengva sudrumsti šią ramybę. Šiuo metu kambarį vos apšviečia naktinis sidabro šviestu­ vas meniškai išaustu lininiu gobtuvu. Šviestuvo kotas ir pats gaubtas - Tado sukurti. Tai jo dovana Gervydžių porai si­ dabrinių vestuvių proga. Petras Gervydis jau atsigulęs. Birutė, sėdėdama ant kėdės šalia lovos, tyliai jį stebi. Leonora Gervydienė, tebevilkėdama drabužiais, klūpo su­ nėrusi rankas. Jos galva kartais žemai nusvyra, bet netrukus vėl pakyla su gilia viltimi. Atitolins Aukščiausiasis nelaimes nuo jos namų, nuo visų artimųjų. Ji tyliai maldauja, tik lū­ pos juda ir sunkiai plaka širdis. Birutė nebeturi vilties perkalbėti tėvą kur nors pasislėpti. 466

Ji siūlė kluoną, svirną, įrankių sandėlį, kitas slėptuves, ku­ rias manė esant saugias. Kiekvieną siūlymą tėvas atmesda­ vo. Atmesdavo, kaip įprasta, ramiai, pats stengdamasis įti­ kinti, kad joks pavojus negresia. O gal iš tiesų negresia? Gal ji su mama veltui jaudinasi? Birutei drąsiau, kai mato tėvą ramiai gulintį, jo šiltą žvilgs­ nį, besiilsintį ties ja, jo įdegusias rankas, ištiestas ant apkloto. - Ar nereikėtų tau, dukrele, eiti atsigulti? - klausia jis. Juk matai, ima švisti. Jie šiąnakt neateis. - Ar negaliu dar minučiukę pasėdėti? - Tu juk apsnūdusi, Birute. - Aš neapsnūdus, tėveli. Ar galima šiąnakt apsnūsti? - Bet nieko pikta nepagalvok, jei aš tavo draugijoje už­ migsiu. Man labiausiai rūpi, kad greitai visiems reikės keltis ir skubintis į pjūties darbus. Kviečiai laukia. - Kas valgys tuos kviečius, mūsų nukirstus? -Juk mes patys turime pasirūpinti atsargomis. Ar nema­ tei, Elė pargrįžo namo? Ji tikriausiai bus nuėjusi pas Danu­ tę, kai atsiskyrė nuo mūsų. - Gal man nueiti žvilgtelėti jos kambarin? -Jeigu ir eisi, gali nebegrįžti. Elė, aišku, pati susitvarkė. Ji jau miega, pamatysi, jei tik neskaito tebesėdėdama. Eik, Bi­ rute! Eik, ir mama juk tuoj atsiguls. - Ar negaliu pasilikti, tėveli, nors kol daugėliau prašvis? Man taip gera į tave žiūrėti. Tik žiūrėti. - Na, tai dar truputį pasėdėk, vaikuti, jeigu nori. Bet neatrodyk ryt mieguista laukuose. - Pažadu, nebūsiu mieguista, - šypsosi Birutė patenkinta, 467

nors kiek ir pavargusi. Ir kaip nepavargsi nuo visos viešpataujančios įtampos, die­ na dienon, valanda valandon augančios, didėjančios? - Pažiūrėk, Danute, į žvaigždžių taką. Jos juda viena paskui kitą. Visos į vieną pusę. Danutė žiūri nustebusi viršun. Iš pradžių patiki, kad žvaigž­ dės iš tiesų keliauja. Akyse mirguliuoja. Greitai supranta, kas per dalykas. Tai per dangų išdrykę lengvi debesys suku­ ria iliuziją, kad sustingę, kai žvelgi tiesiai į juos. Žvaigždės tartum paneria debesysna, praslysdamos pro perregimą skraistę, vėl kažkur toli išnyra, plaukdamos visąlaik vakaruosna. Sužavėta Danutė pamiršta žvarbą, nerimą. Ilgai abi mer­ gaitės sėdi nejudėdamos, užburtos debesų ir žvaigždžių žai­ dimo. Vis daugiau ir daugiau žvaigždžių prasmenga, panirusios į debesis. Dangus bąla, rimsta debesų bėgsmas, kol visai su­ stoja. Rytuose vaiskiu melsvumu žiba vienintelė žvaigždė. Dangaus puošmena. - Aušrinė patekėjo, - nudžiunga Danutė. - Meilės ir vilties žvaigždė. - Melskimės Dievui Tėvui. Turime Jamdėkoti, kad NKVD agentai nepasirodė. Melskime, kad Aukščiausiasis visąlaik nu­ tolintų juos nuo mano ir tavo tėvų, nuo visų gerųjų žmonių. Danutė klaupiasi, sunerdama rankas. - Palauk! Elė kažką iš tolumos girdi. Tartum motoro burzgesį. Tą patį smarkėjantį, artėjantį garsą girdi ir Danutė. Jos suner­ 468

tos rankos atsiplėšia, nusvirdamos ant kelių. Po kelių minučių du juodi automobilių siluetai išnyra ant vieškelio keteros. - Be abejonės, čia jie. Ramybės ir drąsos dabar! - skatina Elė. - Mes turim atrodyti nerūpestingai linksmos. Viskas dabar gali priklausyti nuo to, kaip elgsimės. Daryk, ką ir aš. Nuleisk kojas. Truputį jomis pasūpuok. Dabar nustok. Abu automobiliai stabteli ties kryžkele. Lietuvis valstybės policininkas, sėdėjęs pirmajame automobilyje šalia vairuo­ tojo, iškišęs galvą klausia: - Katras iš šių dviejų kelių veda į Pagirį? - Tas, šiauresnysis, - laisvai atsako Elė. - Ko ten ieškote? Iš užpakalinio automobilio iškišta galva su vaiskaus rau­ donumo apvadu kepurėje rusiškai teiraujasi, kas ta mergai­ tė. Lietuvis policininkas juodai mėlyna uniforma išverčia klausimą. - Mes - Pagirio melžėjos. - Ką čia taip anksti veikiate? - vėl naujas klausimas dviem kalbom. - Laukiame dvaro vyrų su pieno vežimu. Važiuosime pievosna melžti, - rodo Elė link miško, kitapus kelio. Dar viena uniformuota galva kyšteli iš antrojo automobi­ lio ir grožisi mergaitėmis joms nesuprantama kalba: - Iš tiesų gražutės, ir viena, ir kita. - Sakai, gražutės. Kaip ką tik išmuštas sviestelis! - girdis iš automobilio kitas balsas. - Klausyk, gal nestovėsime čia. Jau beveik išaušę. Niekas nieko į šį siūlymą neatsako. 469

Iš pirmojo automobilio per sėdintį lietuvį policininką vėl klausiama Elės: - Na, tuomet sakyk, drauge gražuole, ar buržujus Gervydis namie, savo dvare? - Oi ne, drauge. Vos sutemus, pačios matėme jį kažkur išvažiuojant. - Dvaro žmonės mano, kad jis užsienin pabėgo, - prideda Danutė, jau spėjusi atgauti šiek tiek drąsos. Išvertus tai rusų kalbon, iš abiejų automobilių pasipylė keiksmai. - Kiek dar čia kelio? - klausia apskritaveidis juodas enka­ vedistas iš pirmojo automobilio užpakalinės sėdynės. Iš lietuvio policininko sužinojęs, jog turėtų būt nebetoli, jis įsako nuvažiavus į Pagirį patikrinti, kas buvo papasako­ ta. Dar vienas klausimas per vertėją Elei: - Gal žinai, drauge, kur inžinierius Ingaunis šiose vietose galėtų būti? Juk jis dažnai Pagiryje lankosi? - Jo tai mes visai nepažįstam. Čia juk tiek daug į dvarą atvykstančių. Minutėlei automobiliuose tyla. Netrukus girdėtis tarian­ tis, po to per lietuvį policininką - sprendimas: -Jei pasirodys, kad judvi davėte melagingus parodymus, mergaitės, būkit pasiruošusios gerokai gauti pylos. Vienas enkavedistas, nešinas pistoletu, skiriamas mergai­ čių sargybai. Automobiliai, pasukę siauruoju keliuku, pra­ dingsta Pagirio kryptimi. Elė su Danute vėl užkelia kojas ant pakylos, abi susiglau­ džia, prisispaudžia prie ąžuolo kamieno ir plačiomis aki­ 470

mis įsižiūri priešais save. Mato beauštančią dieną, mato virš banguojančių laukų ryškėjantį horizontą - ir nemato nieko. Ginkluotas enkavedistas perėjęs per kelią atsistoja sargybon priešais mergaites. Jo raudonas kepurės apvadas, kaip ir raudonos medžiaginės žvaigždės palto atvarte bei kepurėje, rėžiančiai šviečia pilkšvoje prieblandoje. Tam­ siai ruda uniforma ir gelsvas veidas tartum prapuolę. Išblėsusiame veide tematyti lyg juodi brūkšniai įkypus anta­ kiai, o po jais - dvi siauros žibančios akys. Jos nenukrypdamos stebi mergaites. Kaip ir pistoletas, nukreiptas į jas. Ir tos akys atrodo kaip medžioklės dvivamzdis. Pamažu Elę ir Danutę surakinęs paralyžius mainos į ke­ tinimą veikti. Kad pavyktų, reikia būti ramioms, visiškai susitvardžiusioms ir gudrioms. Nei žodžiu, nei žvilgsniu nepersimetusios viena kitą supranta iš rankos paspaudi­ mo. Vienas būdas - šakomis per ąžuolą, po to - šuoliu į kviečių lauką. O ten jau, gali būti tikras, kulka vargiai be­ pasieks. Elė, nutaisiusi draugišką, itin draugišką, šypseną, trimis rusų kalbos žodžiais, kuriuos moka, klausia enkavedisto, kuo jis vardu. Jokio atsako. Ir jokio ženklo mažose įkypose akyse, kad būtų pastebėjęs gražios mergaitės šypsnį. Po minutėlės Elė su Danute pabando abi sykiu nusišypso­ ti. Jokio poveikio. Nė raumenėlis nekrusteli geltonajame veide. Tartum šis būtų iš kietos šikšnos. Elė su Danute nepastebimai atsitraukia viena nuo kitos. 471

Kai kiekviena prislinks prie ąžuolo kamieno krašto, apsi­ mes atbulom griūvančios nuo pakylos. Galgi tas beširdis sar­ gybinis sutriks, o tada juodvi suspės iki lauko ir ten pra­ dings. Juk čia visai netoli, vos daugiau nei metras. Enkavedistas mosteli pistoletu, kad joms nevalia judėti ar pasitraukti vienai nuo kitos. Susikibt ir sėdėt, kaip sėdėjus anksčiau! Jei neklausys įsakymo - sušaudys. Automobiliai veržte įsiveržia į dvaro kiemą priešais namą. Keturi NKVD agentai, paltais šluodami žemę, nešini ka­ rabinais, apsupa namą iš visų pusių. Saugos išėjimus ir lan­ gus. Du NKVD kariškius, vieną apvalų tamsiaplaukį, kitą aukštą prakaulų šviesiaplaukį, į namus lydi lietuvių polici­ ninkas. Kad areštuotų. Skambindami jie tuo pat metu daužo duris. Nori parodyt skubą. Birutė įleidžia vėlyvus, ilgai lauktus neprašytus svečius. Vos žengęs vestibiulin, juodasis kariškis aiškina, kad nėra prasmės bandyt pasprukti. Namą iš visų pusių supa stiprios sargybos grandinė. Petrui Gervydžiui duodama penkiolika minučių apsirengti ir pasiimti, kas būtiniausia. Jis pats, žmona ir Birutė išlieka iš pažiūros ramūs, susitvardę. Teisėjo šeima žino, jog turi išlaikyti savigarbą net prieš tuos, kuriems jų teisė nieko nereiškia. Leonora Gervydienė atsikelia, kur klūpėjusi. Jos kupinas vilties žvilgsnis ir vos pastebimai judančios lūpos liudija, kad ji vis tebemaldauja Dievą. Ji vis dar nepameta vilties, kad Aukščiausiasis išgirs, 472

kad padarys stebuklą. Prieš apsirengdamas Petras Gervydis nori sužinoti, katras iš NKVD karininkų vyresnysis, ar turįs įgaliojimus. - Mano įgaliojimai - tai mano, ne jūsų reikalas, - atkerta juodasis. Jo apskritą rusišką veidą išryškina dvi mažos skvar­ biai rudos akys. - Kalėjime bus laiko išsiaiškinti, ar teisingai esat areštuotas. Lietuvis policininkas, patvirtinęs, kad dokumentai tvar­ kingi, pataria teisėjui nesudaryti keblumų. Birutė paėmusi tėvo kelioninį krepšį krauna, ko, jos ma­ nymu, labiausiai reikėsią: šiltesnį kostiumą, marškinių, no­ sinių, batus, batų šaukštą, šepetį ir kitką. Motina padeda, kad suspėtų. Birutė išmeta pakeliui iš stalčiaus kelias nosines. Motina skuba jas surinkti, bet ir jai išslysta iš rankų. Lietuvis polici­ ninkas, surinkęs nosines, ištiesia jas Leonorai Gervydienei. Jis tyliai prataria: - Aš jus labai užjaučiu, ponia. Bet tikiuosi, kad teisėją po kiek laiko paleis. - Kaip jūs, lietuvis, galite būti išvien tokiuose dalykuose? klausia jo Birutė. - Aš ir pats esu belaisvis, - trukteli šis pečiais. - Mes visi čia belaisviai. Petras Gervydis rengdamasis teiraujasi, kur jį vešią. Šeima turėtų žinoti, kur jį rasti. Aukštasis džiūsna, anksčiau tik­ riausiai lauko armijos karininkas, jau žiotųsi paaiškinti. Ta­ čiau juodasis jį nekantriai pertraukia: - Ir kamburžujus raminti kažkokiom iliuzijom? Jiems pra473

vartų žinoti, kad galas ir šitam malonumui. Atsisukęs, kad visi jį girdėtų, pabrėždamas kiekvieną žo­ dį, jis tęsia: - Visų geriausia, kad jūs, buržujai, žinotumėt: nėra ko ti­ kėtis kokių nors grožybių. Proletarinė Sovietų Sąjunga - ne jums. Jūsų vieta - Kazachstanas. Tikriausiai žinote - drus­ kingos negyvenamos stepės tarp Kaspijos jūros ir Baikalo ežero. Begalinis žiemos speigas ir kepinanti vasaros kaitra. Štai čia jūs nuteisti tremčiai sykiu su savo kapitalistiniais papročiais ir vadinamąja visuomenės kultūra, kuri pasiekė supuvimo viršūnę. Tikiuosi, supratot mane. Petras Gervydis suakmenėja. Žmona atsišlieja į sieną. Bi­ rutė nepajėgia iš krepšio išimti rakto. Susiruošęs palikti namus, Petras Gervydis klausia, ar ne­ galėtų prašyti paskutinės malonės. Jis be galo norėtų atsisvei­ kinti su savo beržais parke, su žirgais arklidėse. -Jokių sentimentų! - kirste nukerta juodasis NKVD kari­ ninkas. -Jūs mūsų draugams Lietuvoje nepriteisėt nei ber­ žų žiūrėti, nei žirgų jodinėti. Pasiskubinkit! Petras Gervydis prašo žmoną ir dukrą atleidimo. Nesako už ką. Jos tikriausiai supranta. Prie kiekvienos iš jų minutėlei sustoja, kiekvienai iš jųabiem rankomis glosto skruostus, kak­ tą. Tarytum norėtų visam laikui rankose išsaugoti jų veidus. - Kur Elė? - klausia Petras Gervydis Birutę. - Pakviesk ją. Leonora Gervydienė prašo NKVD karininko: - Duokite mums dar nors porą minučių. Elė - mano vyro mylimiausia dukra. - Neturime laiko tokiems niekams, - šiurkščiai atkerta 474

juodasis karininkas. -Jeigu leistumėt, galgi ir Dievas sumažintų jūsų kaltes. Dievas bolševikams - joks valdovas, tačiau raudonieji ka­ rininkai galėtų išnaudoti tą laiką kitkam. Todėl jie nusižen­ gia nurodymui sutvarkyti viską kuo greičiau. Birutė užlekia į antrą aukštą. Girdėti, kaip ieško iš kam­ bario į kambarį. Paskubom nusileidusi žemyn, bėga laukan ir vis su didesne neviltim šaukia seserį. Juodasis karininkas užduoda Petrui Gervydžiui du klausi­ mus: kada paskutinįsyk čia buvęs inžinierius Ingaunis ir kur jis dabar? Pirmą kartą savo gyvenime Petras Gervydis priverstas me­ lagingai liudyti. Nė akimirksnį nesudvejoja. Teisinėje vals­ tybėje galioja nustatytos normos, o beteisėje - žmonės pri­ valo vieni kitiems padėti. Jis atsako: - Šiandien jis čia buvo akimirkai užsukęs. Dabar jis tik­ riausiai Kaune. Turėjo išvykti vakariniu traukiniu iš Vievio. - Puiku! Kaune mums pateiksite tikresnius duomenis, pabrėžia juodasis karininkas, plykstelėjęs mažytėm akim. - Daugiau nebeturime laiko! - paėmęs Petrą Gervydį už parankės, jis tempia jį link išėjimo. Petras Gervydis žengia tiesus, išdidus. Nepraranda dvasi­ nės pusiausvyros. Pasitikusi tėvą prie automobilių Birutė ašarotom akim skundžias negalėjusi rasti Elės. - Perduok jai, kad visos trys visada būsite mano širdyje ir mintyse, - prašo jis. - Nepamiršk rytoj pjūties ir neatidėk pabaigtuvių šventės. Neprarask drąsos ir nepulk neviltin, 475

kad ir kas nutiktų. Dievas ir teisybė galų gale nugali. Leonora Gervydienė ir Birutė persižegnoja, raudodamos meldžia Aukščiausiąjį. Jos vis dar tikisi, vis tikisi, kad štai akimirka - ir arkangelas Mikalojus perkirs liepsnojančiu kar­ du aušros nusidabrintą dangų, išvydamas niekdarį ir visą jo svitą iš Lietuvos žemės. Petras Gervydis pasodinamas ant pirmo automobilio prieš­ akinės sėdynės. Už jo sėdasi abu NKVD karininkai. Šalia jaunas raupsuotas agentas su pistoletu rankoje. Automobiliams trūktelėjus ir ėmus važiuoti per kiemą, Leonora Gervydienė su Birute pasileidžia iš paskos. Kad tik neatsiliktų. Ties dvaro vartais išsekusi Leonora Gervydienė užkliūva ir parkrinta veidu žvyran. Birutė apsisukusi sustoja prie motinos. Abi puola veidu į dulkes, merkdamos laistydamos ašaromis žemę. Taip rau­ dodavusios lietuvės moterys, kai tryliktame-keturioliktame amžiuje vokiečių kryžiuočiai po visa nusiaubiančių antpuo­ lių nelaisvėn išsivarydavo jų vyrus, sūnus, mažus berniukus. Arba kai rusų žandarai 1864-1904 metais1’ tremdavo Sibi­ ran knygnešius, jų tėvus ir brolius. Žmonės sako, kad Lie­ tuvos žemė tiek ašarom sulaistyta, jog čia galų gale kiaurai žemę prasmenga kiekvienas atėjūnų pulkas, kiekviena atėjū­ nų valdžia. Automobiliai sustoja ties kryžkele. Elė pastebi pirmajame tėvą. Nė nemirktelėjusi nušoka nuo pakylos ir puola prie automobilio. - Tėte, tėte! - šaukia ji. - Ak štai! Tai tu - jo duktė! - iškiša galvą juodasis NKVD 476

karininkas. - Tu norėjai mus apgauti. Na, palauk! Jis atsisuka į antrąjį automobilį. -Jūs galit sustoję išperti tas dvi buržujų paneles. Tik taip, kad gerai prisimintų. - Geriau šauk į mane, imk mano gyvenimą, tik paleisk mano tėtį! Elės skaidrus sidabrinis balselis taip šaižiai skardena per ankstyvo rytmečio laukus, kad raudonieji agentai abiejuose automobiliuose akimirksnį pabūgsta. Sugniaužusi kumščius Elė metasi prie pirmo automobilio, sudaužo stiklą tiesiai prieš raudonojo policijos karininko veidą. Siauraakis agentas su pistoletu nesumoja, ką turėtų dary­ ti. Jis gi privalo saugoti ant pakylos antrąją mergaitę. Tą pat akimirksnį, kai Elė raute atidaro dureles, iš antro automobilio iššokę agentai atplėšia ją nuo tėvo. Išsiveržusi iš jų rankų, ji perdreskia savo apsiaustą, palaidinukę, suko­ manduoja: - Saukit mane! Sušaudykit vietoj! Tik palikite ramybėj tėtį! Petras Gervydis, atsisukęs į NKVD karininkus, kaip val­ dingas autoritetingas teisėjas taria: - Nieko pikta jai nedarykit. Jūs negalit nuskriausti mer­ gaičių. Jos dar nepilnametės. Juodasis karininkas balsiai nusikvatoja: - Žiūrėk tu man! Mums visi buržujai lygūs, ir visi vieno­ dai kalti. Jis šūkteli raudoniesiems agentams už lango: - Vykdyt bausmę! Po to - atvykti. 477

Savo automobilio vairuotojui paliepia važiuoti. Petras Gervydis negali atitraukti akių nuo dukters. Staiga jis ryžtingai puola prie automobilio durų, net mašina vos nepersimeta ties posūkiu šonan. Vyrai automobilyje metasi prie jo, keliais smūgiais galvon priversdami sukniubti. Abi mergaitės puola pagalbos kviečių laukan. Bet tankiuose kviečiuose surakinta siaubo Danutė nepajė­ gia toli nubėgti. Susipančiojus begali tik šauktis pagalbos. Burną užspaudžia dvi šiurkščios rankos. Sučiupta dviejų žemaūgių ilgarankių vyrų Elė grumiasi ty­ liai, bet su šimteriopa jėga. Tas, kurį puola kumščiais ir na­ gais, atleidžia gniaužtus. Elė su Danute per kautynes ištrūkusios pasileidžia per balkšvus kviečius, skersai vieškelio į Alvito mišką. Pabaidy­ tos varnos, kuosos balsiai krankdamos pakyla iš medžių vir­ šūnių ir plačiai pasklinda virš nebylių laukų. IX

Pagirio kieme - tikra sumaištis. Atskubėjo Marty nas Eino­ rius. Lyg be galvos klausinėja dukters Danutės. Ir Uta Skardienė jau čia. Ji stengias išsiteirauti iš sugniuždytos Leono­ ros ir Birutės, kas iš tiesų šią naktį nutikę. Atvykęs Tadas Ingaunis ir kunigas Mantvilas. Jiedu ramiai nuovokiai klau­ sinėja dvaro žmonių, ar kas nematęs, negirdėjęs apie pra­ puolusias mergaites. Agnė Krutulienė skundžiasi. Jos vyras netikėtai vidurnaktį palikęs namus, iki šiol nepargrįžęs. Kažkas atsitiktinai žvilgteli vieškelin. Kaipmat ir kitų akys 478

nukrypsta tenai. Tai Elė pareina klevų alėja namo. Nutyla klausimai ir skundai. Iš Elės rūbų - vieni skarmalai. Kadais sveika, gyvybinga Elė svirduliuoja, šliedamasi nuo vieno kamieno prie kito. Nutvieksta skvarbių įkypų saulės spindulių, ji atrodo per­ šviečiama. Daugelis kieme nusuka žvilgsnius. Elė, pamačius prie namų susirinkusius žmones, sustoja. Akimirksnį ramiai lukteli. Po to apsisukusi - bėgte atgal miškan. Kunigas Mantvilas įkalbinėja visus palikti dvaro kiemą. Martynas Einorius jau lėks iš paskos Elei, kad paklaustų, ar nežino, kur Danutė. Bet kunigas suima jį už rankų, prašy­ damas įveikti nekantrumą ir lydėdamas sodan už namo. Vi­ si, išskyrus Leonorą Gervydienę, Utą Skardienę ir Birutę, eina sykiu. Leonora Gervydienė nujaučia, kas gali būt nutikę jos duk­ rai. Didelių reikia jėgų, kad išlaikytų savitvardą. Dar jų turi, privalo turėti. Lėtai, bet tiesiai ji žengia namo. Pakyla su kiekviena laiptų pakopa, tartum negrįžtamai įveiktų nau­ jus, neišvengiamus išbandymus. Namuose, kur nepasiekia svetimo akis, ji palauks sugrįžtančios dukters. Kaip įmanydamos atsargiau Uta Skardienė ir Birutė sku­ ba pas Elę. Ši, nors ir sunkiai pajėgdama, nori kuo greičiau pabėgt nuo akių. Pasivijusios ją, nesako nė žodžio. Ir ji tyli, nesipriešina. Išdegusį blaškų žvilgsnį laiko nudėrusi žemėn. Nusimetusi lietpaltį, Birutė apgobia Elės pečius. Paėmusios už paran­ 479

kių, atsargiai ją veda namo. Vestibiulyje juodvi nori pasodinti Elę fotelin. Ne, sėdėt ji nenorinti. Tada ketina, nuvedusios į jos kambarį, padėt at­ sigulti. Nei eiti, nei gultis taip pat ji nenorinti. Motina ima Elę glėbin, prispaudžia prie širdies ir švelniai, nuolaidžiai, kaip tik leidžia sielvartas, klausia: - Kurgi tu buvai? Iš kur pargrįžai, vaikuti tu mano? Kas tau nutiko? Elė nepajėgia išspaust nė žodelio. Tik plačiom išgąstin­ gom akim žvelgia į mamą. Uta Skardienė ir Birutė pasitraukia šalin. - Sakyk, vaikeli! Niekas daugiau tavęs nenuskriaus. Bet tu juk turi man viską papasakot. - Ak, mamyte, neklausk manęs! - Man reikia žinoti, ką turiu daryti, kaip tau galėčiau pa­ dėti, dukrele mano, - glosto motina jos galvą ir išblyškusius skruostus. Elė vėl praveria burną ir pro sukepusias lūpas išlemena: - Man... Man atsitiko... ak, mamyte!.. Ko dar nebuvo... - Kas, kas j tave pasikėsino? - Tie patys enkavedistai... Tie patys agentai, kurie išvežė tėtę, - dreba jos balsas iš stingdančio skausmo. - Ne, tai vyrai iš kito, užpakaly važiavusio, automobilio, - suvirpėjusi įkniaubia veidą motinos krūtinėn. - Bet sakyk, vaikuti, kodėl gi ėjai iš namų naktį? Su trumpais pertrūkiais Elė atsako, kodėl tai padariusi. Ji glaustai papasakoja ir įvykių seką. Leonora Gervydienė bučiuoja dukters kaktą. 480

- Kur Danutė dabar? - klausia ji po minutėlės. - Danutė... Ji tebeguli Alvito miške. Staiga Elės tylus balsas nevalingai šaižėja: -Ji guli pamiškėj, netoli Nartako-Vievio kelio. Aš ją pa­ guldžiau po tuo dvikamieniu skroblu. Danutė mirusi... Uta Skardienė išskuba pas Martyną Einorių. Sykiu su juo ir Tadu vyksta automobiliu nurodyton vieton. Leonora Gervydienė klausia dukters, ar nepakvietus dak­ taro. - Ne, mama, dar ne. Dar ne dabar, - atsako ši. - Geriau leisk mane į savo kambarį. Noriu nusiprausti. Gal po to pavyks užsnūsti. Vonioje jai paruošia vandenį. Ant lovos mama pakloja nak­ tinius, prieš lovą padeda šlepetes. Į kambarį sugrįžta Birutė, nešina ką tik suskintomis gėlėmis. Daroma viskas, kad ji pasijustų sutikta kuo šilčiausiai, su begaline meile. Jos min­ tis norėtų nukreipti kitur. Kalbama, kad teta Uta tuoj pat važiuos Kaunan suieškoti teisingumo ministro Karnos. Jis privalėsiąs išlaisvinti savo geradarį ir teisybės tarną Petrą Gervydį. Ypač po viso to, kas nutikę šią naktį. - Ne, nė žodžiu nereikia užsiminti apie tai, kas nutiko mudviem su Danute. Aš prašau jūsų, mamyte, Birute, pra­ šau, - meldžia Elė. Bet vos suvokusi, jog tai negalės išlikt paslaptyje, ji įkniau­ bia veidą. Kol Elė gulasi, motina dėsto jai Tado planą. Jis nedelsda­ mas vyksta Palangon, kad ten viskam pasiruoštų. Nėra abe­ jonių, kad tetai Utai pavyktų išlaisvinti tėtį. Tada ir jis atva­ 481

žiuos. Ir Rikas Eikis tikriausiai prisijungs prie jų visų... - Palikite dabar mane vieną, prašau jūsų! - ima nekant­ rauti Elė. - Eik dabar, mama. Ir tu, Birute! Jos ją supranta. Ir nors nenoriai, su nebyliu nerimu, išei­ na iš kambario. Juzė uždususi atbėga j ponią Gervydienę, besileidžiančią laiptais vestibiulin. Juzė praneša, kad su nepažįstamu sam­ diniu ir kažkokiu žemdirbiu sugrįžęs Rokas Krutulis. Jie jau beišsidaliną arklius, veršiukus ir avis, likusius tvarte ir aptvare. Leonorai linksta keliai, bet jau kitą akimirksnį ji susiima. Iškėlusi galvą ji sparčiai išeina iš namo, pasiruošusi at­ remti naujus likimo smūgius. - Ir ką, dėl Dievo meilės, jūs čia darote! - šaukia ji Krutu­ liui, užtikusi jį su nepažįstamų samdinių bei žemės darbi­ ninkų būriu atidalijus dvaro aptvare veršiukus, kiaules, avis. Matyt ir mažažemis Trakelis. Visa draugija smagiai nusi­ teikusi. Rokas Krutulis atsisuka: - O kas pačiai rūpi, buržujaus žmonele? Mes čia ne kokie vagys. Mes - Konstitucinė žemės darbininkų taryba. - Bet tuomet jūs negalite elgtis taip kaip dabar. - Tik pažiūrėk, tik pažiūrėk! Mes kaip tik įgyvendinam tai, ką nutarėm šiąnakt savo susirinkime. Ir išvis, galiu pareikšti, kad mes veikiame pagal instrukcijas, - atsmaukęs virš galvos kepurę, įsiremia į šonus Krutulis. Matyti, kad skubiuose Kau­ no kursuose išmokęs kitaip ir kalbėt, ir veikti. Kunigas Mantvilas ateina per dvaro kiemą Leonorai Ger­ 482

vydienei į pagalbą: -Jokios instrukcijos tau neduoda, Krutuli, teisės kėsintis į svetimą nuosavybę. - Ak, Dieve padėk, tu juodaskverni šventike, po velnių! - Oi, Rokai, Rokai! Kaip tu drįsti? - jo žmona Agnė, tvir­ ta nedidukė strazdanota moteriškė, persiritusi per aptvarą, metasi prie vyro. - Bijok Dievo ir Jo atpildo! - Traukis šalin, boba! Aš žinau, ką darau. - Nieko tu, Krutuli, nežinai. Tu pats save stumi prapultin, - taria kunigas Mantvilas, stengdamasis ramiai sutram­ dyti valdininką. - Nežinau? Nežinau, kam pagal Nacionalizacijos įstaty­ mą priklauso visa žemė su visu inventoriumi? - Siūlomas įstatymas dar nepriimtas, Krutuli. O jei net ir būtų, yra valdžia, kad pasirūpintų nusavinimu. - Visa valdžia priklauso mums, manai, aš nežinau? O da­ bar, buržujų Gervydį areštavus ir ištrėmus, kas atsako už šį dvarą? Ant mūsų, žemės darbininkų, pečių gula atsakomybė. - Krutuli! Bet ir suprask tu man! Dvaras tebepriklauso sulaikytajam. O šiam išvykus, žmona jį valdo. Krutulis minutėlę stovi sutrikęs. Atsisukęs į šalia stovintį vyrą, mažažemį Trakelį, kuris šiandien pasidabinęs mėlynu, kiek dėmėtu švarku ir pilkadryžėmis kelnėmis, klausia: - Ar taip yra, Juozai? Juozas Trakelis įtraukia galvą pečiuosna - nieko nežinąs. Nė jo pati Marė, raudonai baltai juostuota skepeta, nieko negali patarti. Bet toje keblioje padėtyje staiga Rokas Krutulis lyg per 483

miglą prisimena vieną skubių kursų tezę apie darbo liaudies masių vienvaldystę. - Buržujus Gervydis yra liaudies priešas. Todėl ir jo žmo­ na, ir vaikai - tokie patys. Mažažemis Trakelis it pašėlęs užploja. Pavyzdžiu paseka ir visas būrys. Šalin metasi išgąsdintos avys ir veršiukai, su­ sigrūda viename aptvaro kampe. Krutulis su augančiu pasitikėjimu tęsia: - Kas kartą priklausė liaudies priešams, nuo šiol priklau­ sys mums, Darbo tarybai. Mes nusavinam Pagirį su viskuo, kas jame yra. Ir išvarome lauk liaudies priešus. Šalin juos! Lauk juos! - Šalin juos! Lauk juos! - atkartoja Marė Trakelienė, o po jos - ir visas būrys. Per didžiąją sumaištį Agnė Krutulienė tvirtai įkimba savo vyriškio rankon ir drūtai pareiškia: - Kaip tau ne sarmata, Rokai! Tau galva susisuko nuo viso to šlamšto, kur iš pašto dykai esi gavęs. - Netrukdyk man vykdyt savo funkcijų, sakau tau! - Ar neprisimeni viso to gero, ką teisėjas Gervydis mums ir mūsų vaikams yra padaręs? Ar nebuvo ponia Gervydienė ir panelės visada mums draugiškos? Juk tu niekur nepritapdavai dėl savo barnių, dėl būdo. O čia, Pagiryje, mums buvo ramu ir gera. Argi ne tiesa? Ar nereikia geru už gera atsiteisti? - Tavo žmona išmintingai kalba, Krutuli, - taria kunigas Mantvilas. - Turėtum paklausyt jos patarimo. - Na, gerai, - užsismaukia Krutulis ant kaktos kepurę. Buržujaus žmona su dukromis gali Darbo tarybai rašyti pra­ 484

šymus tarnybai Pagirio kolektyviniame ūkyje. Gal jos ir tiks melžti karvių. Niekam kitam nėra vertos. - O mes dar galėsime leist jom pašluoti priešais mūsų tro­ bas, - prideda Marė Trakelienė. Ji sulaukia guvaus pritarimo. Agnė Krutulienė vėl pertraukia: - Susimylėk dėl jūsų, Dieve! Kad jūs tokią dieną, šitokią Gervydžiams dieną, drįstate juos taip įžeidinėti! - Krutuli, aš jau nebetenku kantrybės, - kunigas Mantvilas žvalgosi kokio pagalio. Samdinys paniekinančiai vypso į kunigą: - Tik pabandyk! Mes - aštuoniese. Nei tavo Dievas, nei pats arkangelas Mikalojus neišgelbės tau skūros! Darbininkai susitelkia aplink savo vedlį. Juozas Trakelis, įsitaisęs jų viduryje, įsidrąsina užkabinti kunigą: - Stalinas jau atėmė iš tavęs „tėvą“. Dabar ir pats saugokis jo. Leonora Gervydienė pataria kunigui Mantvilui nesileisti į barnius su darbininkais. Geriau palikt juos ramybėje - gal­ gi patys atsitokės. Rokas Krutulis kiek pamąsto. Po to saviškiams konsta­ tuoja, jog netrukus dvaro aptvare matysis įvesta tvarka. Tad dabar metas - į buvusių engėjų namus. Čia reikią nuspręsti, kaip išdalyti kambarius, kokiems tikslams vienas ar kitas kambarys galės būt panaudotas. Ir vėl Agnė Krutulienė stoja vyrui skersai kelio. Kad at­ vestų jį protan, prašo pasilenkti, kažką pasakysianti ausin. Nenoriai, iš gryno smalsumo, šis atsuka ausį. Agnė Krutulienė jam šnibžda, kas nutikę šiąnakt Gervy485

džių Elei ir Einorių Danutei. Todėl prašanti vyro bent šian­ dien daugiau nebekrėsti kvailysčių. Verčiau eiti kviečių kirsti, šie visiškai sunokę. Duonos, kvietinės duonos juk patiems reikėsią. Tai išgirdęs Krutulis atsigręžia į saviškius ir šiurkš­ čiai užsikvatojai - Girdėjote, draugai? Raudonieji šią naktį Avilo miške iš­ prievartavo liaudies priešo Gervydžio Elę ir to šaulių baltaskvernio Einoriaus Danutę. Ar dėl to mes turėtume jaudintis? Nemanot, kad buržujų panelės kaip tik to nusi­ pelnė? Ar jiems dar neaišku, ko prašos jų kailis? - Padėkos buržujų moterys raudoniesiems, išlaisvinusiems mus, smulkiuosius valstiečius ir darbininkus, - viepiasi Ma­ rė Trakelienė. - Kažkas gi turi atlygint už mūsų vargus. Kaip galvoja buržujaus žmona Gervydienė? Leonora Gervydienė tebestovi tiesi, nors išbalus. Pati sau mąsto: „Šie vargšai žmonės patys nežino, ką daro. Dievas juos nubaus!“ Priėjęs kunigas Mantvilas nuveda ją šalin nuo tos men­ kos, gailestį ir pagarbą praradusios kompanijos. - Ir kunigams, šitiems juodvarniams, matysi, dar užsvils sparnai, - palydi Juozas Trakelis. - Mes išmokysim Mantvilą pulti ant kelių prieš Leniną su Stalinu, - atsiveja kažkuris žemės darbininkų. Su Roku Krutuliu priešakyje proletarų kompanija patrau­ kia gyvenamojo namo link. Kad ir kaip Agnė Krutulienė grumtųsi sulaikyti vyrą, niekaip nebepajėgia. Galų gale šis ją partrenkia žemėn su tokia jėga, jog moteriškė sunkiai begali pasikelti. Marė Trakelienė lyg paklaikusi metasi prie 486

jos ir jau ims spardyt. Kaip tik tuo metu iš namo išlėkė Biru­ tė. Ji skuba į pagalbą Agnei Krutulienei. Čia Marė Trakelienė staiga prisimena savo nesveikas kojas. Baimindamasi ir kiek sutrikusi pasitraukia šalin. Per gerą nuotolį, iš paskos darbininkų, atsirėmusi kunigo Mantvilo rankos, eina Leonora Gervydienė. Kunigas jąguodžia: - Dievas visa regi, Leonora. Nepamesk tikėjimo Juo. - Aš Juo tikiu, tėve. Antraip visko neatlaikyčiau. - Dievas atlygins tau už kančias, Leonora. - Ak, kas dabar bus su mano Ele, mano vargšu nelaimin­ gu vaikeliu? - ji minutėlę stabteli. Vestibiulyje Rokas Krutulis neryžtingai sustoja. Jis svars­ to, nuo kurio kambario pradėti. Todėl nepastebi, kaip pro šalį įsliūkinusi Marė Trakelienė pradingsta valgomajame. Ki­ tą minutę iš ten jau sklinda į skiautes draskomų užuolaidų, į šipulius dūžtančio porceliano garsai. - Ar tu proto, moterie, netekai? - įpuldamas kambarin išsigandęs rėkia Darbo tarybos vadas. - Argi neturim sunaikinti visų buržujų sankaupų? - nuste­ busi klausia ši, virš galvos laikydama krištolo taurę. Rokas Krutulis raute iš jos išrauna krištolą, valsčiaus teis­ mo dovaną Gervydžiui sidabrinių vestuvių proga. - Taurė priklauso Darbininkų tarybai, kaip tu, drauge Ma­ re, nesupranti? Mes ją, kaip ir visa kita, galėsim parduoti už gerus pinigus. O kaip juos panaudoti, nuspręs Taryba. Marė Trakelienė paklūsta išmintingai vadovo šnekai, nors tebemano, kaip gera būtų visa sudraskyti ir iškulti. Tarybos nariai apsupa savo pirmininką. 487

- Šitame kambaryje mes įrengsime raudonąjį kampelį, nurodo šis išmaniai. - Kaip dažnai posėdžiausime, pranešiu vėliau. - Ar nebūtų geriau visa čia išsidalyti? - teiraujasi vienas narių, jaunas kaimo darbininkas, beketinąs vesti ir, pasikei­ tus laikams, čia apsigyventi. - Tu, drauge, visiškai nieko nenutuoki apie visų mūsų bend­ rą gerovę, - pareiškęs jam Rokas Krutulis, kreipiasi į Juozą Trakelį: - Tu turi popieriaus ir pieštuką. Surašyk viską, kas yra namuose, visus baldus ir apyvokos daiktus. Jgalioju tave atsakyti, kad niekas nebūtų suniokota ar pradingę. Juozas Trakelis išsitraukia popieriaus ir pieštuką. Galva ima suktis nuo to, ką regi aplinkui: ant sienų, stalų, grindų. Ir kaip viską surašyti, o paskui dar ir už tai atsakyti? Ką veikti su tuo, ką jo žmona sudraskė, išdaužė? Gal pirminin­ ko paklausti? Ne, prieš kitus jis nerodys savo naujų pareigų neišmanymo! Ir likę tarybos nariai lygiai kebliai jaučiasi, šiandien paty­ rę tiek neįprasto, nūnai - dar ir regimo priešais save. Ar išmintinga, jog ne kam kitam, o Trakeliui patikėtos tokios pareigos? Bet, antra vertus, kiekvienas džiaugiasi, kad jo daliai šitai netekę. Salone, kur dar daugiau puošnių dalykų, paveikslų ir kili­ mų, visokių stalų ir kėdžių, Trakelis pasijunta dar labiau priblokštas ir pasimetęs. Jis ima svarstyti, ar nebus vis dėlto buvusi jo Marė teisi, pasirinkusi tokią išeitį - viską suplėšyt ir išdaužyt. Galų gale draugija sustoja ties riešutmedžio for­ tepijonu. Šis raminančiai veikia žvilgsnius. Bet ką su juo da­ 488

ryti? Nė pats Rokas Krutulis taip staiga nesumoja. Jis at­ sistoja priešais teisėjo Gervydžio tėvo ir motinos portretus. Senasis kiek išvargęs vyras su žandenomis ir ispaniška barz­ dele. Jo žmona lygiai sušukuotais plaukais, perskirtais sklas­ tymu. Jos juodą iki pasmakrės užsagstytą suknelę puošia plati nėrinių apykaklė. - Jų vietoje pakabinsime mūsų draugų Lenino ir Stalino portretus, - svarsto Rokas Krutulis balsu. Jam gimė idėja: šiame kambaryje mes rengsime savo kultūros vakarus. Kas tie kultūros vakarai, jis miglotai tenutuokia. Parašy­ siąs komunistų informacijos biuran su prašymu išsamiau pa­ aiškinti, kaip reikią organizuoti tokius vakarus. Tęsiama. Vestibiulyje kaimo darbininkų kompanijai kelią užstoja Uta Skardienė su Tadu Ingauniu. Jie ką tik sugrįžo iš miško bei Martyno Einoriaus namų. Jau užmetė pirmą žvilgsnį valgo­ majam Abudu stipriai sukrėsti regėto vaizdo Avilo miške. Daugiau prievartos ar savivalės jie nė nemano toleruoti. - Ir ką jūs čia darot? - griežtai klausia Uta Skardienė. - Mes čia - savo namuose, - tvirtai įsitikinęs atsako Ro­ kas Krutulis. - Būkit malonūs, nekliudykite mums vykdyti savo funkcijų. -Jūsų funkcijos - eit ir kirsti kviečius, o ne čia plėšikauti. Tarybos pirmininko atminty šmėsteli sudraskytų užuolai­ dų ir sukulto porceliano vaizdas. Gėdinga. Bet jis žino, kad savo požiūrį galima apginti, puolimą atrėmus dar stipres­ niu puolimu. - Ką? Nusikirsti kviečius ir patys galit. Štai su juo, - kink­ 489

teli Rokas Krutulis galva į Tadą Ingaunį. - Pagaliau dar ir kunigas gali vienos kertamųjų balnan įkelti savo arkangelą Mikalojų. Kunigas Mantvilas jau bežengiąs į laiptų aikštelę, kad su­ draustų vis nepailstančius kaimo darbininkus. Ketintų jiems pasakyti, kad jei ir toliau šitaip tęs, kaip pradėjo, tai gražioji Lietuvos žemelė netrukus pasrus nekaltųjų krauju, o visi lietu­ vių namai ir pats likimas eis pragaištin. Šią valandą ant jų, lie­ tuvių darbininkų, pečių gula atsakomybės našta. Fabrikų dar­ bininkai, tai suprasdami, laisva valia nesileidžia būt stumdomi komunistų valdžios. Ir kaimo darbininkams derėtų parodyti dvasios jėgą, tuo sustiprinti bendrą tautos pasipriešinimą. Prie kunigo priėjęs Tadas pataria jam palūkėti, kol kaimo darbininkai užbaigs pradėtą namų apžiūrą. Tada būsią leng­ viau su jais susikalbėti. Uta Skardienė mąsto apie savo būsimą kelionę pas komu­ nistų teisingumo ministrą Kripą Karną. Juk jis galų gale yra teisingumo gynėjas šioje šalyje. Ką jis pasakys apie tokį smur­ tą kaip Danutės žmogžudystė? Ką - apie kaimo darbininkų savivalę ir jų padarytus nuostolius? Argi naujajai vyriausy­ bei nerūpi, kad būtų laiku pabaigta pjūtis? Rokas Krutulis negaišdamas braunasi per vestibiulį, pa­ kyla laiptais. Jo tuntas - jam iš paskos. Jis žengia prie pirmųjų durų laiptų kairėje. - Tik ne čia, Krutuli, tik ne čia! - užstoja kelią Birutė. Čia guli sunkiai serganti mano sesuo. Būk mielaširdingas, neik ten! - Labai man rūpi. Darbo taryba privalo apžiūrėti visus 490

kambarius, - nustumia šonan Birutę. Atskuba Tadas ir Uta Skardienė. Bet jau per vėlu. Viduryje kambario Rokas Krutulis sustingsta. Lovos apklotas nušliaužęs ant grindų. Be gyvybės ženklo perkreipta skausmų lovoje guli Elė. Šalia, ant naktinio sta­ lelio - nedidelis tuščias vaistų buteliukas, išverstos gėlės ir du nuo vandens sudrėkę adresuoti laiškai. Birutė įbėga. Ji atsargiai papurto sesers petį, kviesdama vardu. Jokio atsako. Užgesęs žvilgsnis nukreiptas tiesiai į ją. - Elė mirus! Elė mirus! - perskrodžia kambarį Birutės balsas. Po kelių akimirkų mirties kambarys pritvinksta žmonių. Kaimo darbininkai, samdiniai nusitraukia kepures, mote­ rys sustoja lyg suakmenėjusios. Marė Trakelienė prasiskverbia prie lovos. Nenumaldomas smalsumas, atginęs čionai, jai atkerta siaubu. - Mirtis namuose! Mirtis tarp mūsų! - spiegia ji be nuo­ vokos ir, kiek tik ligotos kojos leidžia, lekia žemyn laiptais iš kambario. Netrukus išgąstingas riksmas jau skardena per visą sodybą. Lėtai prieina Leonora Gervydienė, nešina uždegta žvake. Nauja didi nelaimė nesutrukdo jai pagalvoti, ko visų pir­ miausiai reikia mirusiajai: šventosios ugnies savo tamsybė­ je. Žvakę pastato ant naktinio stalelio, šalia mirusios duk­ ters galvos. Bet pirmiau atideda šonan Elės paskutiniuosius laiškus: vieną - Mamai, kitą - Rikui Eikiui. Pakėlusi vazą su gėlėmis, nušluosto stalelio paviršių. Pataiso lovos užklotą. Ant krūtinės suneria bevėstančias Elės rankas. Šitaip miru491

šioji stos prieš Aukščiausiąjį Teisėją. Lieka motinai sunkiausia: amžinam užmerkti savo vaiko akis. Bet net ir šią priedermę Leonora Gervydienė įveikia su tokia pat ištverme ir šventa išorine ramybe. Po to par­ puola šalia lovos ant kelių, persižegnoja ir paslepia rankose veidą. Dabar niekas neregės jos ašarų, nematys, kas dedasi širdyje. Žmonės tebestovi išsibarstę, nežinodami, kaip pasielgti. Kas pats sau atima gyvybę, neužsitarnauja paskutinės malo­ nės - palaiminančio klūpėjimo ties mirties patalu. Kad mo­ tina ir artimiausi giminės klaupias, suprantama, leistina. Bet juk ir kiti giliai užjaučia, gedi. Visi žvelgia į kunigą Mantvilą, stovintį netoli durų. Kaip jis pasielgs? Kunigui Mantvilui puikiai žinomas šventasis kanonas. Jis nedaro jokios išimties nei gyviesiems, nei mirusiesiems. O aukščiausia sielų ganytojo priedermė? Ar ji bažnyčios va­ dovų nurodymams - be išlygų? Kaipgi pats Kristus darytų? Kunigas Mantvilas ilgai nesvarstydamas imasi pamokslo: - Mirtis iš mūsų, gyvųjų, karalystės vieną po kitos išplėšė dvi jaunas nekaltas mergaites. Jos norėjo išgelbėti visų mū­ sų gerbiamą vyrą nuo neužpelnyto kalėjimo. Už savo drąsą joms teko sumokėti moters garbe - pačiu brangiausiu, kas moteriai duota. Danielė Einoriūtė svetimų sužvėrėjusių vy­ rų užsmaugta vietoje. Elžbieta Gervydytė išsigelbėjo dar gy­ va. Tačiau sielvartas dėl ištremto tėvo, dėl moters prarastos garbės ją palaužė. Mes žinome, kokios geros valios gyvenime buvo Elžbieta, kokios geros širdies visiems žmonėms. Da­ 492

bar mes privalom parodyti jai tokį pat širdies gerumą. Mal­ daukime Dievą, jog teisdamas švelniai priimtų ją savo amžinojon karalystėn. Visi su palengvėjimu žvelgia, kaip kunigas Mantvilas klau­ pias ir sukalba maldą mirusiajai. Visi mirties kambary puola ant kelių. Kad ir kokie dideli pasikeitimai įvyko nuo vakarykščio vakaro, Tadas savo planų neatsisako. Kas dar likę, reikia gelbėti. Jis privalo pagalvoti, kad ir Birutės netykotų tokia pat grėsmė. Dėl nenumatytų įvykių prarastą laiką jis ketina pavyti sparčiau važiuodamas automobiliu. Dabar vieškeliuo­ se ne tiek daug važiuojančiųjų. Didžiuma asmeninių auto­ mobilių jau rekvizuoti policijos valdžios sąskaiton, o NKVD agentai medžioja tik naktimis. Tuo pat metu, tik kita kryptimi, savo automobilį spaudžia Uta Skardienė. X

- Nemanau, kad ministras galės šiandien ponią priimti, geranoris dideliais žilais ūsais sekretorius nužvelgia priima­ mąjį. Sprendžiant iš pasitikėjimo ir žilų ūsų, jis - senosios tvarkos atstovas. Kambaryje pilna išbalusių vyrų, gal dvidešimt ketveriųtrisdešimties metų. Visi vilki savo geriausiais drabužiais, ku­ rie, matosi, ilgai gulėję nenaudoti. Vyrų veiduose - rūsti išraiška. Laisvės saulė dar nespėjusi smarkiai pakeisti tų veidų. Juose aplink lūpas susitvenkę keršto šešėliai. Be abe­ 493

jonės. Tai - kalėję išlaisvinti komunistai, dabar laukią priėmi­ mo pas teisybės gynėją. - Šiandien ministras priėmimams teturi valandą, - pa­ slaugiai aiškina sekretorius. - Jo laukiama po kokių pen­ kiolikos minučių. Po to jis vyks pasitariman į Seimą. Bus svarstomi vakar atidėti Nacionalizacijos įstatymai. O čia pas mus - didelė delegacija, priėmiman užsirašiusi jau prieš kelias dienas. Be to, dvi dešimtys atskirų asmenų, kurie prieš jus. - Aš vis dėlto pamėginsiu, - sako Uta Skardienė. - Malo­ nėkite užrašyti mane. Užjaučiamai atsidusęs, sekretorius tai pažada. Nė vieno kilnesnio veido Uta Skardienė nemato tarp lau­ kiančiųjų. Gal piliečiai nepatyrė skriaudų iš naujosios tvar­ kos? O gal jie mano, tuščias reikalas skųstis? Buvę politiniai kaliniai sėdi ar stoviniuoja būreliais, šne­ kučiuodamiesi ir rūkydami. Dominuoja rusų kalba. Taip, kaip ir nelietuviška išvaizda. Tai trijų Lietuvos tautinių ma­ žumų atstovai: rusai, lenkai ir žydai. Arba teisingiau, jų že­ masis sluoksnis, vartojus Kominternui14 būdingą kalbą. Iš delegatų šnekos aiškėja, kad jie ketiną iš vyriausybės reika­ lauti buvusių komunistų kalinių sąskaiton dienpinigių, už­ tarnautų kalėjime už idėjas. Jie nepatenkinti ir išmokų pris­ tatymu: kai kam išmokami ne visi pinigai, kai kam - ne kiek užtarnauta. Niekas nė nepastebi, kad laukiamajame esanti dama ne­ turi kur prisėsti. Tikriausiai dėl to, kad jos išvaizda gana poniška. Ji atrodo prislėgta, nėra abejonių. Tai pastebi kiek­ 494

vienas, atsitiktinai žvilgtelėjęs jos pusėn. Prislėgta Uta Skardienė atrodyti nenori. Kaip moteris, kaip pažįstanti žmones, ji žino, kad nunarinęs galvą retai sulauks užuojautos. Ji gal tik truputį nuvargus, nes šiąnakt nuo dvy­ likos beveik be pertraukos sėdėjo prie vairo. Iš pradžių di­ džiausiu greičiu lėkė iš Udrėnų, savo dvaro, į Pagirį. Po to taip pat pašėlusiai - čia, Kaunan. O tarp kelionių dar tie įvykiai Pagiryje... - Prašom kėdę, - sugrįžta iš gretimo kambario sekreto­ rius, nešinas kėde. - Gali tekt ilgai pasėdėti laukiant, jei poniai būtina susitikti ministrą. Beveik tąpat minutę įžengia aukštas prakaulus vyriškis, vilkįs gana elegantišku tamsiai pilku kostiumu. Judesiai gal pernelyg lėti, kad tiktų ministrui. Sekretorius skrieja pir­ mas atidaryti durų, o buvę politiniai kaliniai pasisveikina, iškeldami kietai suspaustus kumščius. Lėtai atsisukęs mi­ nistras atsako į sveikinimą. Uta Skardienė anksčiau niekada nesutiko Kripo Karnos. Tik buvo girdėjusi brolį apie jį pasakojant. Ne tokį vaizdavo­ si. Ji buvo nustebinta to panašumo, kuris siejo pirmąjį šalies komunistą ministrą su tradiciniu Nukryžiuotuoju ant senųjų medinių lietuviškų kryžių palaukėse ir kryžkelėse. Toks pat siauras veidas, tokia pat ilga nosis, kietai suspaustos lūpos ir tankūs antakiai. Ta pati tramdomos ir neišsenkančios kan­ čios išraiška. Lietuvos žmonės senovinį Kristaus atvaizdą va­ dina Rūpintojėliu. Sis Rūpintojėlis primityviu kaimo drožėjų menu išreiškia lietuvių tautos kančių istoriją ir tuo pat metu įdvasina akivaizdžią šviesesnės ateities viltį. Kripas Karna, ži­ 495

no Uta Skardienė, yra neturtingo valstiečio sūnus iš vargin­ giausio Šiaurės rytų Lietuvos pakraščio. Kančią jis paveldėjo su tėvo krauju. Bet sykiu su šventa šito kraujo viltim ir su išvarginto kūno ištverme Kripas Karna vis dėlto pasiekė aukš­ tąsias teisės studijas, o dabar - ir ministro padėtį. „Ar jis, gerasis lietuvis, nesupranta: paklaidino jį mela­ gingi mokytojai? - pati sau svarsto Uta Skardienė. - Ar jis nepastebi, kaip smarkiai jį apgavo gudrūs komunizmo pra­ našai? Galgi supranta?..“ - Ministras prašo užeiti ponią Skardienę, - žemai nusi­ lenkia sekretorius. - Jis priima jus visų priešaky. Nieko panašaus iš komunistų ministro Uta Skardienė ne­ laukė. Ji žengia į ministro priimamąjį padrąsinta netikėtos vilties. Ministras Karna, ją pasitikęs jau prie durų, vedasi link fotelių, sustatytų po negrabiai anglimi pieštu žmogaus ūgio Stalino portretu. Dar prieš porą savaičių čia kabėjo alieji­ niais dažais tapytas Vytauto Didžiojo, lietuvių keturiolikto­ jo šimtmečio teisingumo principų pagrindėjo ir dviejų, tuo metu persekiojamų, tautų gynėjo, portretas. - Ar ne jūs - buvusio teismo pirmininko Gervydžio se­ suo? - teiraujasi jis mandagiai, nors ir pratisa intonacija, kuri, iš visko sprendžiant, jam įgimta. Jeigu jau klausia, tai turėtų, be abejonės, domėtis buvusio viršininko likimu, mano Uta Skardienė. - Taip, jis - mano brolis, - patvirtina ji. - Ir aš atvykau... - Jūs - mūsų šalies žymiausia žemdirbė, aš tai žinau, įsiterpia jis, nespėjus Utai Skardienei paaiškinti, ko čia atvy­ 496

kusi. - Jūs daug nusipelnėte žemės ūkiui. Juk atvykote čia su manimi pasitarti dėl savo brolio, tiesa? Kaip tik todėl aš ir norėjau priimti jus be eilės. Ūtos Skardienės veide blėsta nuovargio ir sielvarto pėdsakai. - Ministras žino mano reikalus? Mane tai džiugina. Aš esu tikra, kad jūs man padėsite. įsiterpusi tylos minutė, rodos, numuša šilumą keliais laipsniais. - Padėti aš jums, deja, negaliu. Galiu tik pareikšti užuo­ jautą. - Kaip teisininkas ir tuo labiau kaip teisingumo ministras jūs gi puikiai suprantate, kad mano brolis areštuotas be men­ kiausio pagrindo. -Jūsų nuostata teisinga buržuazinės, kapitalistinės teisės požiūriu. Bet ar nepagalvojate, kad revoliucinis komunisti­ nis perversmas čia, šalyje, jau įvykęs faktas? Ar mes šian­ dien negyvename darbininkų klasės diktatūros sąlygomis? - Bet mes juk neturime tokios darbininkų klasės, apie ku­ rią galėtume kalbėti. - Tai nedaug tereiškia. Ji susikurs. Tad ar ne gyvybingas darbininkų klasės interesas - visose srityse paskelbt savo nuosprendį? Šioje situacijoje darbininkai yra visiškai teisūs, teisdami savo priešininkus. Ne tik už tai, ką šie daro dabar­ tiniu momentu, bet ir už visa, kuo anksčiau nusidėjo. - Visų šių vienpusiškų, savavališkų požiūrių, kuriuos jūs, labai gaila, ginate, aš negaliu sutapatinti su savo pačios pa­ prasčiausia teisingumo sąvoka. - Toks pat teisingumo suvokimas viešpatauja Sovietų Są­ 497

jungoje, kaip ir kitose nūnai valdomose šalyse. Argi jūs neiš­ ravite piktžolių, nesvarbu, jaunos jos ar senos, iš savo laukų bei pasėlių? -Menkai įtikinantis palyginimas. Visi žmonės, mano vals­ tietišku supratimu, priklauso naudingai Dievo augmenijai žemėje. Bet aš čia ne tam atėjau, kad pasakyčiau, kaip jūs klystate, leisdamasis pragaišinamas klaidingų idėjų pasau­ lio. Aš noriu, aš privalau išlaisvinti brolį. Jo žmona ilgiau nebeištvers dvigubų nelaimių naštos. Tie patys NKVD agen­ tai, areštavę mano brolį ir išvežę kalėjiman... Uta Skardienė pasakoja, kas atsitikę Pagiryje tą naktį ir paryčiais. Ji apibūdina įvykius konkrečiai, išryškindama tuos bruožus, kurie teisiniu požiūriu gali būti reikšmingi. Teisingumo ministras klausosi, nekeisdamas išraiškos. Da­ bar gi jis vėl panešėją į lietuvių liaudies vaizduotą Nukry­ žiuotąjį. Rodos, viską girdi, mato ir sielvartauja. Tik nieko negali padaryti, kol kas. Nes jis - nukryžiuotas. Kripas Karna atsiliepia, viską iki galo išklausęs: - Kas nutiko su dviem mergaitėmis, apgailėtina. Labai ap­ gailėtina. Bet vargu ar tai gali ką keisti didesniame visuomenės perversme. Argi lietuvių patarlė nesako: mišką kertant, skied­ ros lekia? Pranešti policijai ar patraukti teisman? Visiškai ne­ pritariu. O jei mano patarimas nepadės, aš įsakysiu, {sakysiu, kad abi mergaitės būtų nedelsiant ir patylom palaidotos. Gi­ minės paaiškins, kad žuvusios per nelaimingą atsitikimą. - Bet jau daug kas žino tikrąsias aplinkybes, - pareiškia Uta Skardienė. - Kaip su tuo darysite? - Niekas nieko nežinos, niekas nekalbės ir neskleis apie 498

tai gandų! - Teisingumo ministro balsas ir judesiai pagyvė­ ja. Iš kišenės išsitraukęs knygelę užsirašo. - O dėl jūsų bro­ lio, tai jis iš kalėjimo neišeis jokiomis aplinkybėmis. - Ar negalėčiau aplankyt savo brolio prieš palikdama Kau­ ną su tokiu begėdišku sprendimu? - klausia Uta Skardienė su kandžiu ramumu, kurį paprastam žmogui būtų sunku išlaikyti. - Juk senos lietuviškos taisyklės leidžia nors ir kas­ dieną lankyti kalinius. - Kam tas padėtų? Tai - paiki buržuaziniai įpročiai - lan­ kyti žmones, atskirtus nuo visuomenės. - Aš vis dėlto tikėjau, kad jūs - žmogus, ministre Karna, keliasi Uta Skardienė. - Aš tikėjau, kad nors žmogaus širdį turėsite. Stojas ir jis. Tačiau veidas ir akys išlieka sustingę. Tik lū­ pos ir greičiau, ir tyliau lemena: - Ponia Skardienė, aš jus gerbiu kaip mūsų geriausiąją žem­ dirbę. Aš turiu tokią pat širdį kaip ir jūs, priešingai piktžo­ lių šaknims ir sėkloms. Visa, kas netinkama, turės būt be gailesčio išrauta. Argi tai ne racionalus, teisingas materialis­ tiškas žmogaus suvokimas? -Jis tiek racionalus ir materialistiškas, ministre, kad ne­ turėdamas bent kruopelytės širdies... tą pat akimirksnį nuo jūsų žodžių akmeniu pavirstum, - Uta Skardienė išeina. Dar ilgai, žingsniuodama kaitros garinamo asfalto Duo­ nelaičio gatve, Uta Skardienė jaučia ledinį šaltį, surakinusį gerklę. Prieš atsisėsdama prie vairo, užmeta žvilgsnį į Seimo rūmus, kur įkurdinta ir Teisingumo ministerija. Ant klasiki­ nės kolonados portalo švytėdamos tebesipuikuoja auksinės 499

senojo užrašo raidės: Justitia ėst fundamentum regnorum. Ironiškas šypsnys perkreipia Ūtos Skardienės lupas. Bet ji dar neketina pasiduoti. Važiuos pas Rozaliją Medinienę, Lietuvos Komunistų Partijos generalinę sekretorę. Ro­ zalija Medinienė yra ir viena Žemės ūkio ministerijos sky­ riaus naujųjų vadovų. Su ja Uta Skardienė, be kita ko, pa­ bandys išsiaiškinti, ar kaip nors neįmanoma išgelbėti Udrėnų dvaro ir brolio Pagirio. - Kokie gi vėjai tave atnešė pas mane, Uta? Tikiuosi, ne nelaimė? Sėsk ir pasakok. Kaip tik pati norėjau su tavimi pakalbėti. Sį kartą Uta Skardienė apie nelaimes pasakoja jau be iš­ tvermės, kurios taip laikėsi pas teisingumo ministrą Karną. Čia - paskutinė jos viltis. Be to, ji tikisi, kad atėjusi pas gerą seną moksladraugę gal sulauks bičiulystės lengvatų. Uta Skar­ dienė anksčiau niekada nėra prašiusi jokių paslaugų. Tad jų prašyti iš savo draugų jai dvigubai sunkiau. Rozalija Medinienė augo pasiturinčiuose dvarininkų na­ muose. Jos tėvas buvęs dviejų lino audyklų vakarinėje Lie­ tuvos dalyje savininkas. Bet per Pasaulinį karą jis turėjęs pasitraukti Rusijos gilumon. Kada stojus taikai sugrįžo į ne­ priklausomą Lietuvą ir dar sėkmingiau tęsė veiklą, netruko pastebėti, kad viena jo dukterų, Rozalija, persiėmusi komu­ nizmu. Kad atitrauktų ją nuo to, išsiuntė į Dotnuvos aukš­ tąją žemės ūkio mokyklą, kur studijavo ir Uta. Visa tiek tegelbėjo, kad Rozalija tėvo audyklose subūrė slaptuosius ko­ munistų ratelius ir ištekėjo už vieno jo darbininkų. Tėvai išvijo iš namų dukrą sykiu su jos vyru. Žemės ūkio studijas 500

Rozalija vos pajėgė baigti, dalydamasi kambariu bei maistu su studijų draugais. Šie jai mielai padėjo ne tik iš gailesčio. Rozalija buvo draugiška ir anksčiau, kai pati buvo geriau aprūpinta, visu savo geru taip pat dalydavosi. Taip trukę ne per ilgiausiai: kol pamesta savo bedarbio vyro, pati gavo už komunizmą porą metų kalėjimo. Kai serganti, palaužta iš­ ėjo laisvėn, Udrėnuose ji rado priebėgą, globą, o vėliau ir darbą. Uta tikėjosi perauklėsianti savo studijų bičiulę, bet tai pasirodė ne taip jau paprasta. Galų gale Rozalija, kaip ir kiti pasižymėję komunistai, išvyko Sovietų Sąjungon. Prieš pusmetį ji vis dėlto sugrįžo ir paskutiniuosius mėnesius, ro­ dos, gyveno visiškoj ramybėj. Pasakodama Uta Skardienė pastebi, kad moteris, nors ir kietai užgrūdinta komunistė, reaguoja visiškai kitaip negu vyras. Rozalija Medinienė, sekdama kiekvieną įvykio smulkmeną, susijaudina, ją išgyvena. Jos permainingo li­ kimo išvagota kakta rūsčiai raukiasi, akys siaurėja, o ant rankos iššoka melsvos kraujagyslės. Ir anksčiau nebuvusi daili, maža riesta nosimi ir nusklembtu smakru, dabar ji dar prastesnė. {eina jaunas perbalęs, matyt, neseniai priimtas sekretorius. - Drauge, jūs prašėt priminti, kai bus metas į Seimo posėdį. - Gerai. Aš ateisiu vėliau, - Rozalijos Medinienės veidas kaipmat persimaino. Dabar ji - griežta, žinanti savo vertę komunistų vadė. - Atsiprašau, drauge, bet jau antrą kartą jums skambina iš Seimo sekretoriato. Gal jūs pati atsakytumėt telefonu? - Aš dar neatsakiau? Eik! 501

Tik dabar Uta Skardienė ima suprasti, kaip šiai iš povyzos silpnai moteriškei galėjo būti patikėtos Komunistų Partijos generalinės sekretorės pareigos. Uta Skardienė nebenorė­ dama ilgiau jos gaišinti ketina išeiti sykiu. - Lik, Uta, - nuoširdžiai prašo Rozalija Medinienė. - Aš noriu išklausyti visa. - Mūsų ir mūsų šalies nelaimė yra ta, kad mūsų - per maža, - apgailestauja Rozalija Medinienė, pabaigus pasa­ koti Utai Skardienei. - Lietuvių komunistų inteligentų bus ne daugiau kaip šimtas, o su darbininkais - gal tūkstantis. Ar gali tokios jėgos kiek ilgiau atsilaikyti prieš rusų kaukazietišką savivalę? Mums už savo pozicijas tenka kautis kiek­ viename žingsnyje. O dabar gi mūsų vardu naudojamasi lyg priedanga melui ir grobsty mams. - Ar aš tau nesakydavau, kad taip ir nutiks, jei jūs, fanta­ zuotojai, žvelgsit į Rytus? - klausia jos Uta Skardienė. - Bet kartą jau sėdęs į tą vežimą, žirgams lekiant, esi pri­ verstas čia ir sėdėt. Negali būti komunistu tik sezoną. Priva­ lai - iki paskutinio kartėlio lašo. - Matai, ir pati šiandien apgailestauji, vargše mano bičiule. - Vienaip ar kitaip, džiaugiuosi, kad čia būdama aš bent kažkiek pajėgiu priešintis. Gal man ir toliau pasiseks ką iš­ gelbėti. Galiu tau patvirtinti, kad laikantis rusų sovietinės nuostatos jau prieš mėnesį buvo ruoštasi suimti visus teisė­ jus, teisėjavusius komunistiniuose procesuose. Norėta išim­ tinai juos pristatydinti Maskvos teismui. O kaip šis nuteis­ tų, visam pasauliui aišku. Man pavyko tai atmesti. - Tai gal aš turiu nors mažytę viltį? 502

- Ne, deja, savo brolio tu dar ilgai nematysi. Kas jau kartą pakliuvo į NKVD nagus, turi būt pasiruošęs ilgai ir visiškai izoliacijai. Aš tikiuosi vieno: išgelbėti jį nuo mirties ar de­ portacijos, kuri dar baisesnė už mirtį. Utai Skardienei tylint, Rozalija Medinienė tęsia: - Niekas nepadės: lietuvių inteligentija eina prapultin. Maskva laiko ją iš esmės lavintą buržuazine dvasia. Kol kas dar gali tverti tie, kas anksčiau nedalyvavo visuomeninėje veikloje. Bet kiek tokių lietuvių buvo? Lojalūs agronomai, gydytojai ir inžinieriai, būdami neišvengiamai reikalingi, gali tęsti savo veiklą. Tu pagrindinį dėmesį juk visada skyrei že­ mės ūkiui. Ir dabar tikriausiai nemanai imtis politinio vaid­ mens, tiesa, Uta? - Tik pastaruoju metu ėmiau gailėtis to nedarius. Dabar jau, deja, per vėlu. - Visa laimė. Tokiu būdu tu gali kur kas daugiau pasitar­ nauti lietuviams. O apie tave ir tavo Udrėnus aš ir pati svarsčiau, kaip visa išlaikyti nepaliestą. Si sodyba reikalinga Tarybų Lietuvos sėklininkystės ūkiui. Tu formaliai liksi jos vadove ir vyriausiąja agronome. - Nė nežinau, kaip tau dėkoti, Rozalija. - Dabar galėsi kviesti Leonorą Gervydienę su Birute per­ sikelti pas save. Udrėnuose jos bus ramios, atsigaus. Kaip savo laiku ir man pačiai ten gera buvo. Pagirys, teisėjo Gervydžio tėvonija, matyt, bus skirta išdalyti labiausiai pasižy­ mėjusiems komunistams. Tiems, kuriuos jis kaip tik buvo teisęs. Samdinį... Kuo jis vardu? - Krutulis. 503

- Taip, samdinį Krutulį aš paskirsiu kur nors kitur. Jis per silpnas kurti Darbo tarybą ir vykdyti ekspropriaciją. - Aš iš tiesų nenorėčiau nieko tavęs prašyti... - Kokie gi skrupulai gali būti tarp mudviejų? Aš juk pati norėjau sužinot, kaip tau klostosi. - Ar nėra bent menkiausios galimybės išgelbėti ir brolio Pagirį? Tai jau nuspręsta? Rozalija svarsto. - Yra viena išeitis. Jei tavo dukterėčia ištekėtų už kokio žymesnio komunisto. Ministras Karna nevedęs. -Juokauji, Rozalija. - Aš kalbu kuo rimčiausiai, drauguže. Uta Skardienė jau bepakylanti nuo kėdės. - Kodėl taip sukrutai, Uta? Jis vyras - su komunistine atei­ timi. Jam reikalinga moteris, kuri jį išlaisvintų iš kieto stin­ gulio. Jis tikrai įsimylės tavo dukterėčią, nė kiek neabejoju. - Ištekinti krikščioniškos sielos mergaitę už paties Antikris­ to sūnaus... Taip, aš taip ir sakau - Antikristo! - Uta Skar­ dienė nebepajėgia tvardytis. - Tu niekada nebuvai pernelyg religinga, Uta. Kas tau nutiko? - Kristus man visada buvo ir tebėra gėrio, žmoniškumo ir teisybės simbolis. Ištekinti Petro Gervydžio dukrą už... Ir kaip tau atėjo į galvą tokia idėja? -Juk tavo brolis ir pats yra padėjęs Kripui Karnai. Argi tai būtų taip netikėta, kad dukra pabaigtų, ką tėvas pradėjęs? - Visi pamanytų, jog įsikūnijo likimo ironija. Galų gale Birutė yra susižadėjusi. O jeigu ji ir būt panorėjus išniekinti 504

tėvo palikimą, jai netrūktų bolševikinių vaduotojų. - Tuo aš nė kiek neabejoju. Juk esu ją mačiusi. Vieno prašau, Uta, suprask mane teisingai. Aš nenoriu tavęs versti; tenoriu tau ir tavo paramos belaukiantiems padėti. Tačiau situacija to­ kia, jog lietuviai teturi dvi išeitis: leistis bolševikinami arba... Man nekyla jokių abejonių, tu išgelbėsi, kiek galėdama. Uta Skardienė supranta, kad nebūtų protinga prieštarauti Rozalijos Medinienės siūlymui. Ji tik paklausia, kaip apskritai būsią įmanoma kalbėti su Birute apie kažkokias vedybas, kada ją gniaužia toks didis sielvartas? Į tai Rozalija Medinienė atsako, jog svarstoma, kaip išvengus dar didesnių ne­ laimių. Laiko labai maža. Žemės nacionalizacijos įstatymas tikriausiai bus patvirtintas šiandien. Ir per savaitę įsigalios. Tad būtina skubėti. Uta Skardienė, supratusi, jog nėra kito kelio išgelbėti Pagirį, pažada pakalbėt su Birute. Bet tik tam, kad laimėtų laiko. Si nuolaida pradžiugina Rozaliją Medinienę. Ji paliepia nedelsiant paruošti Leonorai Gervydienei garantinį raštą, leidžiantį pasiimti iš Pagirio kilnojamą turtą, tiesiogiai ne­ susijusį su žemės ūkiu. Tuo tarpu pagal siūlomą įstatymą vietinė komisija spręstų, ar buvusių savininkų namų apyvo­ kos daiktai, baldai, drabužiai bei prabangos dalykai susiję su vienokia ar kitokia jų paskirtimi ūkyje. - Tavo brolienei bus ne pro šalį tai turėti. Jeigu duktė rūsčioje idėjų kovoje nesusiviliotų imtis moters humanisti­ nės misijos, - priduria Rozalija Medinienė, išėjus sekreto­ riui su garantinio rašto juodraščiu. - Rusų šviesuomenės moterys, su retomis išimtimis, atmetė tokį kelią. Štai kodėl 505

rusų bolševizmas toks nelankstus ir nemokšiškas. Toks jis tebėra ir šiandien. Kaip tik todėl aš patarčiau mūsų gra­ žioms inteligentiškoms mergaitėms apsigalvoti. - Aš viliuosi, kad jos to nepadarys. Moteris yra bejėgė ten, kur pati prigimtis vulgari. Čia Rozalija Medinienė užsiplieskusi protestuoja. Egipto, antikos, prancūzų revoliucijos15pavyzdžiais ji stengiasi įro­ dyti, kaip moteris savo žavesiu, harmonijos pajauta ir mei­ lės jėga leisdavusi pasauliui laisviau atsikvėpti. - Jei žmonijai retsykiais esti skirta kariauti ar imtis prie­ vartos, tai ir skirta išpirkt savo kaltes. Juk žmogus tebėra kaip ir buvęs - laukinis nuotykių ieškąs medžiotojas. Kad šioje epochoje mes vis dėlto suspėję išsigelbėti žygiuojam pirmyn, esame skolingi moterims. Tai moters grožis, namų jaukumo ilgesys pamažu sutramdo vyrus, nukreipia juos prasmingam darbui. Jeigu Ūtos Skardienės žvilgsnio netemdytų rūpesčiai, ji pastebėtų, kaip pasikeičia jos senoji moksladraugė, įsijautu­ si į savo žodžius. Jos kakta išsilygina, skruostuosna grįžta raudonis, pilkos akys ima švytėti pranašišku entuziazmu. Garantinis raštas paruoštas. Rozalija Medinienė jį pasira­ šo, antspauduoja ir įteikia Utai Skardienei. Atsisveikindama taria: - Gerai padarei, ateidama pas mane, Uta. Būčiau laimin­ ga, jei padėtumei man išgelbėti kiek tik įmanoma daugiau nuo nūdienos trempimo. Taigi turiu tavo sutikimą apkalbė­ ti su draugu Kripu. Apie rezultatus tau pranešiu telefonu. Noriu tavęs prašyti: nekalbėkit, kas nutiko Avilo miške. Sta­ 506

lino saulė budriai sergsti, kad nepaliktų dėmių. Kad ir kaip stengtųsi, Ūtos Skardienės automobilis nepa­ siekia tokios pat spartos atgal į Pagirį. Tarytum sunkiau cir­ kuliuotų benzinas ar jos „Fordas“būtų gerokai apsunkęs. Akis veriančiu ryškumu skrodžia didžiausi Lenino, Stalino ir Mo­ lotovo plakatai, priklijuoti ant namų sienų, tvorų ir telegra­ fų stulpų. Prieš pasiekdama Žiežmarius, pusiaukely į Pagirį, ji pastebėjo ir keturis kryžius, aptaisytus tokiais plakatais. „Istorija kartojasi nuo savo pačių gelmių, - mąsto Uta Skardienė, spausdama iki galo starterio pedalą, kad kuo grei­ čiau pralėktų pro tuos reginius. - Kristaus kryžius ir vėl stovi nusikaltėliams skersai kelio. Ar šiandien, kaip kadai­ se, jis apsaugos žmonių tyrus jausmus nuo paklydimų? Ar lietuvio gyslotų žaizdotų rankų išdrožtasis Rūpintojėlis pa­ jėgs išvesti savo tautą mažesnių nelaimių nusėtais keliais? Ar negalėtų šitai baigtis kartą visiems laikams?“ Utą Skardienę apima neviltis. Tartum plati patyčių ir pa­ tenkintų grimasų marška prieš jos įskaudusias akis tolin drie­ kiasi nežmoniški plakatai. XI

Skusdamasis prieš veidrodį gali puikiai įvertinti savo padė­ tį. Net ir tada, kada ji kebliausia. Įprotis atsargiai apsieiti su aštriu skustuvu nuslopina įtampą ir išnarplioja mintis. Tai jaučia Tadas, stovėdamas savo kambaryje, Brastoje, prieš veidrodį ir skusdamasis. Užvakarykštė jo kelionė Palangon nepavyko taip, kaip 507

jis tikėjosi. Pasirodė, kad naujoji šalies valdžia uždraudė žvejams parduoti savo laivus. Pažeidėjai būsią baudžiami ilgalaikiais pataisos darbais, o vėliau - deportacija. Taip nuspręsta keliem žymiems lietuviams pabėgus tokiu bū­ du, kaip buvo sumanęs Tadas. Matyt, sunki padėtis atve­ da daugelį žmonių prie tokių pat minčių. Tačiau žvejas Juršys vis dėlto sutiko savo kateriu perplukdinti Tadą su draugija per jūros sieną ir išleisti artimiausioje Vokietijos pakrantėje. Utai Skardienei sugrįžus iš Kauno, tos pat dienos vakare telefonu jos ieškojo Rozalija Medinienė. Ji pranešė jau kal­ bėjusi su Kripu Karna. Šiam tikusi mintis vesti Birutę. Jis tikrai buvo ją kartą susitikęs, ir ji jam labai patikusi. Todėl jis norėtų apsilankyti Pagiryje. Dabar jis, deja, pernelyg už­ siėmęs, kad galėtų tai įgyvendinti. Bet kai tik jo laikas leis, atvyks nedelsdamas. Pokalbis telefonu vyko, kai gretimame kambaryje baltai pašarvota, apipinta rūtų vainikų žalumos, galvūgalyje de­ gant šventoms žvakėms, gulėjo Elė. „Siaubinga! - mesteli pats sau Tadas, prisiminęs tą sceną. Visa susipina į viena: kas žmogiška, šventa ir bjauru. Kur nūnai ta riba, žyminti išaukštintą žmogiškumą? Ar tik, ar tik ne Elės karste? Ir sykiu su ja nukeliaus po žeme. Sutrū­ nys. Ir gal bus nustelbta piktžolių...“ „Ne, kol gyvas, žmogus neturi teisės atsiduoti tokioms mintims, - mano Tadas. - Antraip jo visos jėgos išseks, o žvilgsnis liausis kilęs aukštyn.“ Leonora Gervydienė nusprendė persikelti į Udrėnus, ap­ 508

sigyventi pas mošą. Ji nė girdėt nenorėjo palikti šalį, kur kali jos vyras. Vis dar nepraranda vilties, kad jį paleisią. Ma­ mai liekant Lietuvoje, ir Birutė neįmano vykti su Tadu už­ sienin, prieš tai neištekėjus. Šiuo klausimu lietuvių papro­ čiai griežti. Bet ji negali bematant, po sesers mirties, su juo žengti prie altoriaus. Mažiausiai pusmetis turįs praeiti. Net jei nekreipsi dėmesio į papročius, argi kunigas juodu su­ tuoks be užsakų? Negelbsti nė blaivus protas: viskas painiojasi, painiojasi vis labiau ir labiau. Tadas nepasiduos. Jis iki galo pasirengs išvykai: pakalbės su Birute ir jos mama, ir kunigu Mantvilu. Daugelį metų jis puoselėjo mielą savų namų svajonę. Ir dabar, kai atrado Bi­ rutėje, ko taip ilgai ieškojęs... Jokie sunkumai nestos jam skersai kelio. Karlui Obenbachui nepavyko sužinoti, kur Rikas. Bet gal šiandien jis ir pats pasirodys. Tadas jau nusiskutęs. Beliko apsirengti. Paskui skubės Pagirin padėti nukirsti kviečius. Manoma į pavakarį baigti. Nors Leonora Gervydienė priversta palikti dvarą, tačiau ne­ nori išvykt jo nesutvarkiusi. Gedėdama ji negali rūpintis pa­ baigtuvėmis, kurios jai būdavusios pačia gražiausia švente. Visose nelaimėse šiokia tokia paguoda, kad vakar iš Vil­ niaus po ligoninės grįžo ekonomas Dagys. Samdinys Krutu­ lis, paskirtas vyresniuoju milicininku Vievyje, turėjo išvykti iš dvaro. Mažažemis Trakelis su tokia pat užduotimi išleis­ tas Nartakan. Tad Pagiryje ramiau. Bet kiek ilgai truks ramybė? 509

Jau šešta valanda ryto. Pagautas apmąstymų Tadas skuto­ si lėčiau, nei būtų norėjęs. Tuo sparčiau jis velkasi darbo drabužiais. Staiga Tadas stabteli. Gretimame kambaryje pro uždaras duris jis girdi pažįstamus žingsnius. Santūrūs lengvi žings­ niai, būdingi Rikui. Kodėl taip anksti? Gėlių vaza pripilama vandens. Tikriausiai ta, kuri papras­ tai stovi ant Riko apvaliojo stalo. - Ar tu čia, Tadai? - pasigirsta iš už durų. - Taip, Rikai. Jei minutėlę luktelsi, aš užeisiu. Rūpestingai, atsargiai gėlės įmerkiamos vandenin - atpa­ žįsta Tadas pro uždaras duris. Po to girdi, kaip Rikas ant stalo ima tvarkyti tikriausiai prirašytus bloknotus. „Rikas nieko nežino, kas nutikę Pagiry?“ - svarsto Tadas. Iš jo žingsnių, kitų judesių Tadas nieko negali įspėti. Vie­ na aišku: pamerktosios, kad nenuvystų, gėlės skirtos Elei. Tadas ištraukia paskutinįjį Elės laišką Rikui. Jos mamai buvo žadėjęs perduoti jį. Vokas, mirkęs vandenyje ant Elės naktinio stalelio, ne itin lygus. Su laišku kišenėje Tadas įeina Riko kambarin. Šis pašoka iš už stalo pasitikti draugo. - Kaip džiaugiuos tave matydamas, old boy16, sveiką ir lais­ vą! Bet daugiau nė dienos nerizikuosi savo laisve. Tuoj pat vykstam su manim sykiu iš čia! Su tavim - ir Gervydžiai. - Aš paruošiau, ką suspėjau, - įterpia Tadas. - Leisk man pasirūpinti likusiu. Aš jaučiau, kad gal būsiu čia reikalingas, - kviesdamas draugą sėsti, pats sėdasi prie510

šais ir nekantraudamas pasakoja, kaip sekęsi. - Visą laiką plūkiausi it laivas per audrą. Vienintelis jaus­ mas, kad privalau ištesėti pažadą, man padėjo susidoroti su tuo, ką regėjau aplinkui. Žmonės, vieną dieną man pagel­ bėję, kitą rytą jau būdavo dingę, gal amžinam. Ten, kur anks­ čiau skambėjo dainos, dabar, kur beeitum, girdėjai moterų ir vaikų raudas. Išsyk po savo invazijos bolševikai puolė ro­ dyti, jog įžengė disciplinuota atsakinga armija. Moterys bū­ sią gerbiamos. Na taip... Nenoriu nė pasakoti. Bet žmonės visa kam rado vienintelį paaiškinimą - Antikristas atėjo. - Aš ir pats turiu laikytis, kad nepradėčiau tuo tikėti, prisipažįsta Tadas. -Jis atėjo, sako žmonės, su gražiais pažadais ir žodžiais apie teisingumą bei šviesesnę ateitį. Jis pažadėjo nesibrauti į galiojančią Lietuvos tvarką, jos papročius, tikybos laisvę... tai, kas nutiko po to, klastingai - žingsnis po žingsnio - iš tiesų panašu į nelabojo darbus. Bet aš vienaip ar kitaip ti­ kiuosi, kad čia, pas jus, klostęsi geriau. Bolševikai privalo nepamiršti, kad apylinkėje gyvena aktyvus nacionalsocia­ listas. -Jie tiek nepamiršta, kiek šis dėl visko tyli. - Bet čia, Brastoje, aš nematau jokių bolševikinių plakatų. - Tai tik todėl, kad jie apsileidę. Mūsų Obenbacho malū­ nas su visais pagalbiniais statiniais taip pat nacionalizuotas. Nepadėjo nė tai, kad Obenbachas važiavo Kaunan protes­ tuoti. Vakar vakarą jis gavo pranešimą, jog visi Lietuvos vo­ kiečiai būtų pasiruošę išvykti. Užuot atsakęs, Rikas žvelgia į savo gėles ant stalo ilgakak511

Įėję molinėje rusvos glazūros vazoje. - Ar matai, Tadai, kokių gėlių parnešiau? Tadas mato raudonas rugiagėles. Didžiulė jų puokštė stiepte stiepiasi aukštyn iš vazos. Visi žiedai lygiai peršviečiamai skaidrūs, lygiai vaiskiai raudoni. Prietarai jam svetimi. Ta­ čiau regėdamas tokią gausybę vieną tūkstantyje pasitaikan­ čių gėlių, susimąsto. - Ne visada būdavo darbinga nuotaika, - tęsia Rikas. Paskutiniąsias dienas kamavo nerimas dėl tavęs ir... kitų man artimų. Šiąnakt pakeliui į čia jau sunkiai betikėjau rasiąs ką jūsų likusių. Sėdėdamas vežime šalia nešnekaus valstiečio, pavėžėjusio mane, ir klausydamas vieškely šiu­ renančių ratų, girdėjau tartum Antikristą lekiantį virš kai­ mų ir laukų savo didžiosiom geležies vežėčiom. Klausiaus, kaip ir kiti suparalyžiuoti siaubo, besibaiminą jo, važinė­ jančio naktimis. Jaučiausi taip blogai, kaip dar niekuomet anksčiau gyvenime. Aušo, pradėjo švisti, bet aš temačiau vien tamsą. Valstietis šalia manęs girdėjo ir regėjo lygiai tą pat, ką ir aš. Kelias iš lengvo ėmė leistis link Neries, ir prieš mus atsivėrė vienas gražiausių, tapybiškiausių Lietuvos vaiz­ dų. Tačiau mūsų nejaudino nei gyvastingos linijos, nei vasa­ ros aukso prisodrintos spalvos. Ne, staiga kažkas vėl šmės­ telėjo mums prieš akis. Valstietis sustabdė arklius. Atolui paliktame dobilų lauke išvydome ryškiai švytinčią raudoną dėmę. Rodos, dar nepakilusi saulė būt permetusi žeme rau­ donų spindulių pluoštą. Tai žydėjo raudonos rugiagėlės. Šim­ tai žiedų vienoje vietoje. Ir visi vienodai raudoni. Brandžių metų vyriškiai juk niekada neskina gėlių. Bet mudu su vals­ 512

tiečiu puolėme jas raškyti. „Niekad nesu regėjęs tiek lai­ mės vienoje vietoje!“ - šaukė jis. Likusią kelio dalį valstie­ tis įsišneko. Jis tikėjo, kad čia po Kauno perkūnijos buvęs antras stebuklas. Dievas atsiuntęs žinią visiems geriesiems žmonėms. Kostas Gausūnas, taip vardu valstietis, užkrėtė mane optimizmu. Ir aš pradėjau tikėti Kristų vėl nuženg­ siant žemėn. „Kodėl gi ne?“ - klausiau pats savęs. Ar ne­ gali dar sykį Jo skelbiamas žodis apie tiesą, žmonių lygybę ir teisingumą nugalėti armiją, kuri braunasi melu, nioko­ dama visa, kas dora? Taip mąstydamas, nebeabejojau jus čia esant sveikus ir gyvus. Džiaugiausi atlaikęs ir įvykdęs savo užduotį. Ypač Kernavės apylinkės suteikė mano kal­ botyros patirčiai didelės vertės. Tad kas akimirksnį rodės tamsiausiu, vėl mano buvo naujai išgyventa kaip atradimų žavesys. Tadas buvo nutaręs atiduoti Elės laišką Rikui, kai tik pasikeisią pirmaisiais įspūdžiais. Nūnai jis ima dvejoti. Ar galima trypt žmogaus viltis, vos tik joms naujai švys­ telėjus? Pabeldusi į duris, įeina Sabina Obenbach. Ji norėjusi pa­ kviesti abudu draugus nusileisti puodeliui kavos, tačiau pir­ miausiai - pareikšti Rikui užuojautą, paguosti. Žmonės kai­ me dažnai numano apie jaunųjų meilės reikalus daugiau, negu šie kad galvoja. Sabina Obenbach, išvydusi molinėje vazoje raudonąsias rugiagėles, viską pamiršta. Jos akys, prigesusios iš skausmo po visų nelaimių ir Brastos netekties, vėl nušvinta. - O, Dieve! Ar gali tai būti? 513

Keliais žodžiais Rikas papasakoja, kaip suradęs gėles. Iš­ tiesia ir jai puokštelę. Sabina Obenbach mielaširdingai prispaudžia raudonąsias rugiagėles prie krūtinės. Akis užplūsta džiaugsmo ašaros. Kad nuslėptų jas, išbėga žemyn laiptais į verandą. Girdi ją šaukiant džiūgaujančiu kaip kadaise balsu: - Karlai, Karlai! Naujas didis stebuklas įvyko! Tik pa­ žiūrėk! Rikas vargiai atpažįsta, kad verandoje prie stalo krašto besėdįs, užsikniaubęs ant kavos puodelio - tai tas pats gy­ vastingasis Karlas Obenbachas. Tamsiai rudų plaukų vaini­ kas aplink pliką pakaušį išblukęs sidabru. Rikas nežino, jog tai atsitikę per vieną naktį. Karlas Obenbachas kilsteli išsi­ blaškęs galvą ir įsižiūri į gėles: - Koks nors sodininkas jas išgudravo, - atsiliepia su kan­ džia ironija. - Tikros raudonos rugiagėlės būna tik pasakoj. - Kaip tu gali taip kalbėti, Karlai! - protestuoja Sabina Obenbach. - Aš ir pati, būdama dar mergaitė, esu vieną rugiuose radusi. - Taigi, vieną. - Tai, kad Rikas priskynė visą puokštę, iš tiesų naujas ste­ buklas. Dievas nori mums pranešti, kad nepalikęs likimo valiai. Laimės gėlės, Dievo malonę skleidžiančios gėlės pa­ čios atkeliavo į tavo namus. Jos vyras užsirūstinęs pašoka nuo kėdės: - Kurgi ne, panašu į mūsų Aukščiausiąjį Viešpatį. Visad per vėlai, visad per vėlai! Šie namai - nebe mano. Ir malūnas, ir lentpjūvė, ir visa, kas Brastoj - nebe mano. O tada, kaip 514

tik tada Jis atsiunčia laimės apvaizdą! Su kaupu gana, kad paliudytų baigtį. - Dievas ne pats vienas tvarko pasaulį, Karlai, - priešinasi Sabina Obenbach, patikliai žvelgdama į tvirtai abiem ran­ komis laikomas gėles. - Dievas grumiasi už gėrį amžinoje kovoje su velniu. Mes privalome padėti savo Teisingajam Ganytojui nugalėti piktąjį. Kaip tik todėl jis ir sutvėrė mus. Kad turėtų sau pagalbininkų. - Kad tu, Sabina, galėtum šitaip galvoti... - žvelgia kupi­ nas nuostabos Tadas į pusseserę. - Mielas Tadai, šitos gėlės, kurių tiek daug kas ieško, bet niekas neranda, yra... Aš jaučiu, tartum kokia nematoma ranka man būtų palietusi petį. Kiekvienam lietuviui, kiek­ vienam žmogui dabar reikėtų įduoti rankosna po štai tokią gėlę. Paimk, Karlai! Karlas Obenbachas nenoriai paima raudonąją rugiagėlę iš žmonos rankų. Nenumano, ką turėtų su gėle veikti. Paga­ liau padeda ją šalia savo kavos puodelio. - Tavęs, Rikai, čia sekmadienį nebuvo, kai iš Kauno atlė­ kė žinia apie perkūniją Valstybės teatre, - taria jis. - Tu bū­ tum matęs, kiek džiaugtasi per tą siaubingą prisijungimo paskelbimą. - Tai labai panašu į Dūkštą, kur aš ką tik buvau... - Tada, tada... tu sužinosi, kas čia nutikę tą sekmadienio naktį, vos kelios valandos po „didžiojo stebuklo“, - Karlas Obenbachas grįžta prie savo kavos, kad blaiviai ir šaltakrau­ jiškai išpasakotų visa, kas klostęsi Dievo pėdsakais. - Kas gi tada nutiko? - Rikas sėdasi priešingon stalo pu­ 515

sėn. - Ar kas negera? Tadas staigiai pažvelgia pusseserei akysna. Si jį supranta. Atsisėdusi šalia savo vyro, pačiumpa jo ranką, stipriai su­ gniauždama. Bet Karlo Obenbacho nesulaikyti: - Visą sekmadienio popietę mes gyvenome Kauno „ste­ buklo“ įspūdžiu. Aš buvau turbūt vienintelis, šaltai vertinęs įvykius. Rikas pats sau nusistebi, kad anksčiau tokio optimisto Kar­ lo Obenbacho nūnai nesuviliojo tai, kas nutikę Kaune. Nie­ ko neatsakydamas laukia, kas bus nutikę toliau. - Kunigas Mantvilas per mūsų popiečio promenadą Pagi­ rio parke pamokslavo panašiai, kaip ką tik mano pati. Jam dar kol kas nieko nenutiko. Bet gerasis ir iš tiesų dorasis Petras Gervydis prapuolė tą pat naktį. - Taip. NKVD agentai suėmė jį paryčiais, - patvirtina Ta­ das, kad sugaišintų Karlą Obenbachą. - Jis buvo areštuotas tiesiog iš patalo, savo namuose. - Bet juk tai siaubinga! - Rikas stumteli šonan kavos puo­ delį. - Ar niekas, ar niekas nepabandė jo perspėti, gelbėti? - Jis buvo perspėtas, - atsako Sabina Obenbach. - Bet juk žinote, kokie kai kurie lietuviai. Mes visi darėm ką išgalėdami. Rikas tyli. Įtampa Karlui Obenbachui per sunki. Kad išsivaduotų, jis peršoka nuo vienos temos prie kitos. Pasakoja, kad visi trys jo vaikai, vos patekėjus saulei, Pagiryje talkina kertant kvie­ čius. „Kai Dievas nė kiek nepadeda, nors žmonės vieni kitiems pagelbsti.“ Visi jo malūno, lentpjūvės ir jėgainės dar­ 516

bininkai, palikę Brastą, išvyko Vilniun burti Darbo tarybų. „Nereikia žmonėms nei duonos, nei lentų. O visų mažiau­ siai - elektros, kai dieną naktį Stalino saulė šviečia.“ Jokios kompensacijos už savo nacionalizuotą Brastą jis nesitikįs. Net jei ir gautų, tai rubliais; o rubliai net ir vokiečiams griež­ tai draudžiami išvežt iš šalies. „Tik būtų kaip išgelbėti pliką kūną iš pažadėtojo rojaus. Nors tiek. Ir kaip tik tada, kai visas esi Liuciferio naguose, kaip tik tada Visų Aukščiausia­ sis teikiasi apsireikšti!“ Rikas paima Pagirin raudonųjų rugiagėlių puokštę. Abu bičiuliai eina keliu tylėdami. Tadas iš savo draugo mato, apie ką šis galvoja. Mintyse Rikas svarsto, ar dabar, išgyvendama tokį siel­ vartą, Elė ištesės, ką žadėjusi. Jis neabejoja, vis tiek ištesės. Netrukus išnyra Pagirio valdos, tarp medžių sušmėžuoja baltas namas. Ar negirdėti kertamosios bildesio? Silpnai kviečių laukai driekiasi kitapus dvaro, Tauro Nugaros kryp­ timi. - Ar netiki, Jonas Varnas žinojo, kas laukia jo kaimyno, jo amžiną atilsį tėvo bičiulio? - klausia Rikas. - Mes visi galėjom numanyti, kas grėsė Petrui Gervydžiui, - sako Tadas. - Sunku pasakyti, ar Jonas žinojo ką nors tikra. Vienaip ar kitaip, jis prieš dieną pasisiūlė išgel­ bėti Petrą Gervydį. Ta kaina... Na, tu gi supranti. Minutėlę žingsniuoja tylėdami. - Man visai suprantama, kad Jonas savanaudiškai norėjo gelbėti garbingą žmogų, - vėl taria Rikas. - Jo laukinė aistra jį apakinusi. Bet jūs, ar jūs viską padarėte, ką galėjot, kad 517

išgelbėtumėte Petrą Gervydį? - Gal ir ne visai, privalau prisipažinti. Vis dėlto buvo vie­ na, ne, dvi išimtys. Elė ir Danutė. Kol mes, kiti, stengėmės perkalbėti Petrą Gervydį, juodvi veikė. Rikas sustoja išklausyti. Tadas pasakoja iš pažiūros ramiai. Stabtelėjęs ties tuo mo­ mentu, kai paliktieji enkavedistai užpuolė mergaites, jis iš­ tiesė Rikui Elės laišką. Rikas nė nepastebi, kad vokas sulamdytas. Laiškas spurda jam tarp pirštų. „Mielas Rikai! Negalėjau ištesėti savo pažado. Gyventi - taip pat nebe­ galėjau. Atleisk man. Elė“ Rikas atsargiai įdeda laišką į sušiurusį voką ir paslepia švar­ ko kišenėj. Jis jaučia, kaip nematomas kumštis begaline jėga smogia į dailiai sudėliotą mozaiką. Sukės pažyra į visas pu­ ses, viena po kitos prapuldamos. Jau kitą sekundės dalį jis regi save su Ele šokančius suplūktoj aikštelėj. Pro ploną oranžinę suknelę ranka jaučia jos stangrų liemenį. Prietemoje jam švyti kupinos gyvasties džiaugsmingos akys. Su nuostaba ir slaptingu klausimu žvelgia Elė į Nartako bažnyčios altoriaus paveikslą. Po arkangelo Mikalojaus de­ gančiu kardu sulinkęs juodais ūsais šiepiasi Liuciferis, go­ džiai tiesdamas į ją savo ilgus lenktus nagus. Tarsi šventoji mergelė su aukso rimtimi lūpose Elė žada 518

bučinį, jeigu jam pavyks tyrinėjimų užduotis. Raudonosios rugiagėlės nušvinta lyg krintančios žvaigž­ dės dobilų lankoj prie Neries. Jo nerimas sklaidos it sunkios miglos švintant. Rikas stovi, žiūrėdamas į juodvarnį ąžuolo viršūnėje šalia Pagirio kelio. Juodvarnis ramiai tupi, smalsiai spoksodamas atgalios. Rikas kilsteli galvą. Nėra jokio juodvarnio. Nė to ąžuolo, kurs būtų netoliese. Aplinkui - pilka nykuma. Iš po žemių besiskverbiąs ledinis šaltis surakina judesius ir mintis. Tadas pastebi, kaip staiga Riko veidu persilieja spalvos: rusva, raudona, balta. Tadas jį sučiumpa: - Rikai, Rikai! Būk dabar vyras! Riko lūpas perkreipia kandi tvardoma šypsena: - Nieko kito man ir nelieka. - Išlikti šiais laikais žmogumi nėra pats paprasčiausias da­ lykas, drauguži. Turėtumei būti bejausmis atlantas, kad pakeltumei begalinę savo naštą. - Gal nesąmoningai, bet aš ir sau laukiau nušvintant ste­ buklo. Rikui vėl temsta akys. Tačiau jokie reginiai iš pasąmonės nebeišplaukia. Tik mintys, širdį varstančios mintys - tar­ tum iš visų pusių laidomos strėlės. Elė jam buvo paties gražiausio, paties kilniausio, kas tik esą Lietuvoje, įvaizdis. Jis manė išgelbėsiąs ne tik kalbos turtus, bet ir ją, gyvąjį simbolį to, kas negali pražūti. Šalis užpulta ir išniekinta. Išniekinta Elė, jo didžiųjų keti­ nimų įkvėpėja. Išniekintos jo gražiausios svajonės. Dabar 519

Rikas pajunta fizinį skausmą. Kiekvieno nervo siūleliu pasi­ junta esąs šios šalies savastimi. Jis jaučias it Lietuvos berne­ lis, kurio mergelė, išniekinta azijatų grobiko, nepajėgė išgy­ venti nenuplaunamos gėdos. Jis jaučiasi esąs sūnus, kurio tėvą ištrėmė tamson, kad niekada šviesos neberegėtų... Rikas jaučia, kaip užverda kraujas ir sutrupa skausmą kaus­ tę ledai. Bet juk buvo kas - Jonas Varnas - tikrai atitolintų nelaimę nuo Pagirio, jei tik būtų norėjęs. Nepanorėjo. Troško savo dalies. Nepajėgęs pasiekti, galvojo išplėšius su Liuciferio pagalba. Kresnas, plačiapetis juodų žibančių akių tamsia­ veidis - jis pats panašus į Liuciferį... Įtūžis užplūsta Rikui akis, kruvinas kerštas suspaudžia rau­ menis. - Man tik jį sutikus, tą Joną Varną! - Rikai, valdykis! - vėl jį sugriebia Tadas. - Nedidink ne­ laimių. Pagalvok apie savo, mokslininko, atsakomybę. Elės atminimui geriau pasitarnautumei, jei dar šiandien išvyktum iš šalies. Skausmą paskandintumei darbe. Aš labai tavi­ mi tikiu. Rikas suvokia, kad bičiulis, nūnai geriausias jo bičiulis, pataria išmintingai. Rikas žino, jog priverstas valdytis. Tar­ tum geležies diržą jis jaučia tą prievartą. Pagauna begalinis troškimas ją sutrupinti į gabalėlius, išlieti šventąjį kerštą, bet... Jis įvilktas į civilizacijos tramdomuosius. Rankų valią pančioja nepermaldaujama mokslininko atsakomybė. Jis pri­ valo sutramdyt jausmus. Riko saujos spaudžia, glemžia puokštę. „Ar lieja pyktį ant 520

raudonųjų rugiagėlių? - pagalvoja Tadas. - Gal pasidavė prietarams, išgyvendamas didžią nelaimę? O gal jose mato likimo ironiją?“ - Tos gėlės tau atsiųstos, - Tadas, paėmęs iš jo rankų puokš­ tę, ją suvynioja. Pasuka j šalutinį keliuką, kylantį į kalnelio kapinaites. - Pats Dievas, jeigu tik yra, siunčia tau paguodą skausme. Padėsi gėles ant Elės kapo. Jos sielai jų reikia. Rikas be žodžių seka paskui draugą. Mintys ir jausmai driekiasi it šešėliai saulėlydyje. Prieš kapinaičių vartus Rikas atsiima gėles. Pats padės ant Elės kapo. XII

Rikas išvažiavo. Vakarykščios dienos rytą aplankęs Elės kapą, nuvyko Pagirin pareikšti užuojautos Leonorai Gervydienei. Prieš pa­ likdamas Kauną jis amerikiečių konsulate suskubo sutvar­ kyti leidimus Tadui su Birute įvažiuoti į Jungtines Valstijas. Rikas žadėjo jų laukti Berlyne. Rozalija Medinienė vėl paskambinusi telefonu pranešė, jog oficialiai nutarta Udrėnų neišdalyti. Palikti sėklininkys­ tei gerinti. O Uta Skardienė paskiriama savo buvusio ūkio pirmininke ir vyriausiąja agronome. Rozalija Medinienė apgailestavo, kad teisingumo ministras Karna turi kliūčių ir negali artimiausiomis dienomis apsi­ lankyti Pagiry. Jis išrinktas dvylikos žmonių delegacijon, jau šiandien vykstančion į Maskvos Aukščiausiąją Tarybą pra­ 521

syti Lietuvą oficialiai priimti į sovietinių respublikų būrį. Gali užtrukti ir visą savaitę iki grįšiąs. Vis dėlto jis atkakliai prašąs jo laukti. Tai, kad Kripo Karnos gresiantis vizitas atidėtas, ir Birutė, ir jos mama sutiko tartum paguodą skausme. Ir dar vienas įvykis lyg ypatinga šviesos properša. Simas Augūnas, Aukščiausiojo Teismo narys, turėjo būt kaip ir kiti teisėjai suimtas. Tačiau kai senasis gulėjo lovoje, ir NKVD agentai vos tik peržengė slenkstį, jis šovė į juos revolveriu. Augūno ranka tokia taikli, kad abu agentai ir juos lydėjęs lietuvis policininkas išleido paskutinį atodūsį, nespėję teisė­ jo nė pamatyti. Jį nušovė paliktoji sargyba, nors prieš tai dar vienas jų buvo sunkiai sužeistas. Dabar Simo Augūno vardas, nešamas gando sparnų per visą šalį, drąsina jauną ir seną. Šįvakar planuotas kraustymasis iš Pagirio atidėtas rytdie­ nai, penktadienio vakarui. Leonora Gervydienė nori susi­ dėti turtą, paimtiną į Udrėnus, be ypatingos skubos. Be Ūtos Skardienės ir Algio, dar padeda Tadas su Birute. Jiedu gal­ voja pavažiuoti sykiu iki Udrėnų, pakeliui į Palangą. Sody­ ba yra pusiaukelyje link Palangos, dabar vienintelio miesto Lietuvos pamary. Leonora Gervydienė sutiko, kad Birutė su Tadu vyktų už­ sienin. Bet su sąlyga: pirmiau jiedu privalo susituokti. Apie užsakus, žinoma, negali būt nė kalbos. Bet tikimasi, kunigas Mantvilas ras kokią nors išeitį. Kada mama, išgyvendama didį sielvartą ir nelaukdama jį nurimsiant, leidžia savo vie­ natinei dukrai tekėti, ir bažnyčia turėtų, atsižvelgdama į esan­ 522

čią padėtį, nusileisti savo reikalavimams. Po pusryčių Leonora Gervydienė, padedama Ūtos Skardienės, toliau apžiūri ir sudėlioja patalynę, staltieses. Birutė su Tadu sode skina uogas, iš kurių Udrėnuose manoma virti uogienę. Uta Skardienė visą dėmesį skirdavo sėklininkystei gerinti, todėl prasčiau prižiūrėdavo uogas. Abi moterys išima visa iš spintos lentynų ir rūšiuoja. Dalis bus palikta atiduoti dvaro žmonėms. Kas pasiimtina, Uta Skardienė neša į svetainę, tapusią pakavimo kambariu. Al­ gis - pakavimo meistras, o Juzė su virėja - jo pagalbininkės. Algis - mitrus tvarkdarys. Dar būdamas mažas jis gebėdavo užtaisyti tėvo medžioklinį šautuvą, o paūgėjęs su tokiu pat miklumu ir atida pildė sėklomis ir grūdais kontrolinius mai­ šelius, kurie būdavo siunčiami įvairioms žemės ūkio bend­ rijoms ir užsienin. Jo tėvas, kol buvo gyvas, tarnavo lietuvių kariuomenės pulkininku. Ir Algis buvo galvojęs apie studi­ jas kariūnų mokykloje. Nūnai nebėra ką ir galvoti. Jis, pul­ kininko sūnus, dabar priverstas būti kraustymosi meistru ir tenkintis pagalba mamai. Ir jo siuntimas užsienin, kaip daug kas kita, deja, atpuls. Leonora Gervydienė jaučias pavargusi. Kartkartėm prisė­ da ant artimiausios kėdės. Bet apskritai ji triūsia sparčiai. Ne tik todėl, kad skubėtų. Darbas malšina skausmą. Kai Leonora Gervydienė pajunta turinti kiek atsipūsti, ne­ nori tylėti. Tylos ji nepajėgia pakelti. Ir naktį ji negali palik­ ti viena miegamajame. Kas nors turi būti sykiu ir kalbėtis, kol ji užsnūsta. Taip ir dabar, kada sėdi koridoriuje priešais spintą. Skundžiasi netektim. Kiek palengvėja, išsakius tai 523

žodžiais. Palengvėja, kai šalia yra kas išklauso. - Mes, moterys, galų gale visada liekame vienišos. Tokia jau mūsų dalia. Bet kodėl, kodėl visos nelaimės mane už­ griuvo vienu metu? Uta Skardienė, skaičiuodama rankšluosčius, guodžia bro­ lienę. Ji ir pati vienu metu bijojo palūšianti. Po visų įvykių ir vizito pas teisingumo ministrą Karną pirmadienį, rodės, reiksią nežmoniškų pastangų, kad visa atlaikytumei. Gyvas­ tinga prigimtis ir žemės artumas jai padėjo per porą dienų susigrąžinti dalį buvusios stiprybės. - Tu ne vieniša savo nelaimėj, mano Leonora. Daugelis šalies moterų šiandien išgyvena tokį sielvartą kaip tu. Nešk nepalūždama savo naštą - tu juk lietuvė. Jėjęs Algis tyliai praneša, kad namuose - Jonas Varnas. Norįs aplankyti tetą Leonorą. - Pasakyk, kad aš jo nepriimu, - nusprendžia Leonora Gervydienė. Jos jėgos tartum sugrįžo, vos išgirdus tą vardą. - Patariu tau vis dėlto jį priimti, - atsikelia Uta Skardinė su pluoštu paklodžių po pažasčia. - Gerai būt žinoti, ko jis čia atėjęs. - Tarsi ir taip neaišku. - Aš jam štai ką pasakysiu: neturima jam laiko, - pasiūlo Algis. - Palauk, Algi, - sulaiko jį mama. - Nuvesk Joną į valgo­ mąjį. Teta Leonora ir aš tuoj ateisime. Leonora nenoriai sutinka. Algiui išėjus, Leonora vėl pradeda dvejoti: - Ar mes protingai elgiamės, Uta? Ar nežada jo apsilanky­ 5 24

mas naujų nelaimių? - Norėdamas išvengti pavojaus, privalai jam pažvelgti tie­ siai akysna. - Kad kas galėtų teisingai patarti šiais laikais, - atsidūsta Leonora, sunkiai keldamasi. - Meilė iš tiesų akla. Jai nė motais, kad sąlygos sunkios. - Ar gali tad stebėtis, kad šitiek nedaug išmintingų gimsta? Jonas suglumęs dairosi valgomojo vidury. Tas valgomasis, kur jis dažnusyk gėrėdavęsis jaukumu ir skaniais lietuviš­ kais patiekalais, dabar atrodo nykus ir bedvasis. Nėra užuo­ laidų, drapiruotės. Nei paveikslų, nei puošnių daiktų. Pu­ siau ištraukti indaujų stalčiai - tušti. Jonas skubiai atsisuka į Leonorą Gervydienę, vos tik ši peržengia slenkstį. - Aš sukrėstas, visa tai matydamas. Apie tas baisingas ne­ laimes, užgriuvusias jus, miela teta, išgirdau tiktai vakar. Nerandu žodžių išreikšti užuojautai, miela teta, - jis širdin­ gai, ilgai bučiuoja abi jos rankas. „Jis tartum visai nebe tas“, - galvoja Uta Skardienė, o tik­ riausiai ir jos brolienė. Tie kruvinieji įvykiai, kurie, rodos, taip lengvai jį pasiglemžė, dabar atidengė jame kažką, kas anksčiau neregimai glūdėję. Dėkojama už užuojautą ir kviečiama sėstis. Su skausmu juodose nustebusiose akyse Jonas žvelgia į tuščias sienas ir abidvi gedulingai vilkinčias moteris. Ne, jis nenori atimti brangaus jų laiko. Todėl negaišaudamas sako, ko atėjęs: - Aš visada jaučiausi esąs iš vieno su šiais namais. Ir vos 525

išgirdęs, kas juos ištiko, puoliau skubėti gelbėt, kas dar išgelbstima. - Bet ką gi tu gali padaryti, Jonai? - klausia jį Leonora. Ką begali ištaisyti? - Gana daug, teta. Tikėkit manim, ką sakau. Galiu ir Pet­ rą Gervydį išvaduot iš kalėjimo. - Kaipgi gali? - stebisi Uta Skardienė. - Aš tuo abejoju. - Liudas Nesavas tapo man geru draugu. O jis pažįstamas su Lietuvos vice-Stalinu. - Aš pažįstu Lietuvos Staliną ir žinau, kad jo valdžia yra gana ribota, - prieštarauja Uta Skardienė. - Bet mudu su Liudu Nesavu per paskutiniąsias dienas labai daug bendravome su Lietuvos NKVD vadu Valdajevu. Jis - tikrasis mūsų šalies valdovas. - Stebiuosi tavimi, Jonai, - ironiškai nusišypso Uta Skar­ dienė. Jonas tartum nesididžiuodamas tęsia: - Nuo vakarykštės dienos aš - nebe vyriausiasis inžinie­ rius. Esu paskirtas kelių valdybos generaliniu direktoriumi. - Sveikinam, Jonai, kad pagaliau tau pradėjo sektis, - ta­ ria Leonora Gervydienė. - Bet kaip, kokiu būdu tu gali iš­ laisvinti mano vyrą? - Aš jau kalbėjausi apie tai su savo draugais. Teisėjo Gervydžio kaltė prieš komunizmą šiuomet sunkiai atperka­ ma. Tačiau vienas būdas yra: prašytis stoti Komunistų par­ tijom - O!.. - Leonora Gervydienė netenka amo. - Aš, kaip partijos narys, patvirtinsiu jo prašymą. Ir Liu­ 526

das Nesavas, kilęs iš šių apylinkių, galės tai padaryti. - Ar tu jau tikras komunistas, Jonai? Tai siaubinga! - nu­ sigręžia Leonora Gervydienė. Uta Skardienė nė nemirktelėjusi tęsia jų pokalbį. - Petras Gervydis nedalyvaus partijos veikloje, - tvirtina Jonas. - Jis tebus patvirtintas kandidatu j partijos narius, o jau tada beliks dveji treji metai išpirkti savo kaltei. - Ne, Jonai, to jau gana! Mano vyras - stoja Komunistų partijon! Argi jau jos pogrindinė veikla nebuvo visiška Lie­ tuvos ir lietuvių tautos išdavystė? Dveji treji metai išpirkos už tai, ką Petras dirbo įstatymo vardan, iš sąmoningos pa­ reigos!.. Leonora Gervydienė jau pasiruošusi stotis ir išeiti. Uta Skardienė žvilgsniu pataria truputį luktelti. - Taip, jei Petras panorėtų būt laisvas. Jis būtų paleistas išsyk, kai tik patvirtintų jį kandidatu į partijos narius. - Argi tai - laisvė, Jonai? Kalėjime jis nors gali išlaikyti savigarbą, dvasios nepriklausomybę. Aš noriu turėti jį lais­ vą, maldauju Dievą dieną naktį, bet niekada nesutiksiu, kad jis atgautų gėdingą laisvę. Jonui nelengva išlaikyti buvusią ramybę. -Jeigu mes taip tiesmukai siejame save su garbe, tai gali­ me apskritai atsisveikinti su tautine egzistencija. Tada jau visi netruksime būt sukišti kalėjiman ar ištremti Kazachstanan. Tai, ką aš sakau, nėra tušti žodžiai. Ar praėjusį šešta­ dienį mano perspėjimas buvo tuščias? - Ne, Dievas regi. - Na, matot! Sovietų vyriausybė ketina paversti Lietuvą ir 527

visą Sovietų Sąjungos vakarinę dalį komunizmo bei savos karinės galios priešakiniu bastionu. Nepatikimi ir abejotini elementai visi turi būt išvaryti lauk. Ir čia jau nepadės patys geriausi mūsų norai. - Taip, tada mano vyras ir vienintelė likus dukra greičiau pasirinks Kazachstaną. - Gerai. Jsivaizduokite, kad visi atsiduriame ten. Čia įsi­ liepsnoja karas. Gal net greičiau, nei mes manome. Šalį oku­ puoja vokiečiai. Ir kaip pasielgs vokiečiai su tuščiu ar rusais apgyvendintu kraštu? Jie pakeis pastaruosius savais gyven­ tojais. Mes paliksime kaip žydai be savo tėvynės. Kiekvienas lietuvis, mano galva, privalo įsislaptinti, apsivilkt apsaugos drabužį. Lyg Algio oželis, aną vakarą nusimetęs priedangą, kai išmušė tikroji valanda. Ar aš ne teisus? - kreipiasi Jonas į Utą Skardienę. - Ir teisus, ir ne, - atsako ši. - Žmonės, mainantys kailį, ir būtent įsivelką į raudonąjį, nustoja garbės, - drąsiai replikuoja Leonora Gervydienė. Aš tikiu Aukščiausiuoju ir Jo teisingumu. Mes negalime nu­ leisti rankų, pulti neviltin. - Tai kodėl gi jūs kraunatės daiktus, užuot laukę stebuk­ lo? - klausia Jonas. - Ne viskas nuo mūsų priklauso. Gali būt, kad visi mes žūsim. Kaip žuvo Elė. Aš jos gedžiu, kaip tik motina gali gedėt savo vaiko. Tačiau tuo pačiu aš didžiuojuosi ja. Ji nepanoro gyventi su gėdos žyme. Jai garbė buvo svarbes­ nė už gyvenimą. Tauta, norinti išlikti, turi pažinti mirtį. Ir mūsų kaimynai, ir mūsų engėjai turi žinoti, kad mes šitaip 528

manome... - Nesitikėkite, jog mūsų kažkam gaila, kad kažkas garbės labui atskubės mūsų gelbėti. Visos tautos rūpinas tik savi­ mi, tikėdamosi kitų pražūties. - Tada ar ne geriau kiekvienam žinoti, kad šventai žūsti nepraradęs išdidumo, nesuteršęs garbės? - Pakalbėkim apie visa be parankios gražbylystės. Pažiū­ rėkim, ar negalime ko nors išgelbėti. Kad ir ne kažin kiek. Vieną pasiūlymą jau daviau. Bet galiu duot ir kitą. - Kokį gi? - klausia Leonora Gervydienė. - Leidžiame Petrui palikti su sava garbe ir dvasios neprik­ lausomybe. Tada pirmiausiai gelbstime dvarą - jo tėvoniją, kuri jam, kiek žinau, brangesnė už viską. - Bet ar galėsi, Jonai, nevesdamas Birutės? - teiraujasi Uta Skardienė. Jonas išsyk neatsako. Galų gale atremia klausimu: - Kodėl tik aš vienas turėčiau aukotis? Argi ne padėkos principu sukurta visa visuomenė? Argi pats Dievas nelaukia atsilyginant už visa gera, ką padaręs? Ir ar Jis nerūstauja, kai neatsiteisiama? - Bet, Jonai, ar mes tavęs ko nors prašėme? - žvelgia į jį Leonora Gervydienė. - Ne, neprašėt. Bet būna situacijų, kai ne prašoma, o lau­ kiama pagalbos. Gerai, jei jūs laisva valia nesutinkate, kad aš jus išgelbėčiau, pats tuo kaip galėdamas pasirūpinsiu. Uta Skardienė mato, kad padėtis reikalauja ieškoti per­ mainų: - Aš suprantu, Jonai, kad tu taip įsimylėjęs Birutę, jog 529

visa kita tau nieko nereiškia. Nė tai, kad Birutė į tavo jaus­ mus neatsako. - Nebūtų čia Tado, jos buvusi meilė sugrįžtų. - Abejoju. - Aš esu tikras. Būtų geriausia, kad Tadas laisvavališkai jos atsisakytų. Uta Skardienė anksčiau buvo maniusi neliesti to - šitoks niekingas jai tapo Kripo Karnos vardas. Nūnai jai parūpo, kokį sukeltų jis poveikį. - Bet ar žinai, Jonai, kad pats turi stiprų varžovą? Iš savo paties stovyklos. - Ką gi? - susidomi Jonas. Lyg mėnesienos pluoštas vidu­ ry šviesios dienos būt nušliaužęs jo veidu. - Kripą Karną, teisingumo ministrą. Jonas atsiliepia tartum užtrukęs, šalčio sustingdytas aidas: - Tu juokauji, Uta! - Visiškai rimtai. Jei tik jo nedeleguotų Maskvon, jau bū­ tų ir tave aplenkęs. Jis prašė palaukti, kolei sugrįš. Jonas ketintų jau šokt nuo kėdės. Ne, tai kėdė, rodos, slystu iš po jo. Jis atsargiai keliasi - nevalia išsiduoti. Bet vis dėlto jausmai pratrūksta vargiai suvaldomu juoku: - Kripas Karna, jis!.. Tas paniūra, tas be laiko susenęs stuobrys. - Šitaip tu manai, Jonai. Bet iš to, ką tu siūlai, Birutės vietoje dar pagalvočiau, ar ne jį pasirinkti. - Kol jis sugrįš, aš jau būsiu vedęs Birutę, - kirste nukerta Jonas. - Dar pažiūrėsim. Kas gi drįs varžytis, tarkim, su komu­ 530

nistų teisingumo komisaru? - Aš parodysiu, kad esu tam vyras. Jono žvilgsnis šaltai plyksteli mėliu, pečiai susitraukia, nu­ gara sukumpsta jam pačiam nei norint, nei žinant. Leonora Gervydienė nusuka akis. Tačiau Uta Skardienė suvokia, kad privalo tęst iki galo - vienokio ar kitokio. - Na gerai. Kada gi tu nori vesti Birutę? - Mielai kad ir šiandien. - Tiki, kad Romos katalikų bažnyčia norės tuokti ištikimą krikščionę su komunistu? - Kas man darbo dėl bažnyčios tuoktuvių? Mes įsire­ gistruosime metrikacijos biure. - Ak, Tu Dieve šventas! - sušunka Leonora Gervydienė. Mano vaikas ir kažkoks metrikacijos biuras! - O jeigu Birutė su tuo nesutiks? - teiraujasi Uta Skardienė. - Tada aš priversiu sutikti. - Ar nebūtų geriau jai sutikus? - Be abejo. - Ar nenorėtum su ja pakalbėti? - Ne dabar... Aš pernelyg sudirgęs, aš... Jonas vėl atsisėda, kelias sekundėles patyli ir, pakeitęs to­ ną, draugiškai prašo: - O gal tavęs, Uta, galėčiau paprašyti? Aš be galo tavimi pasikliauju. Tu sugebi įtikinti. - Puiku, aš pakalbėsiu su Birute. Kada norėsi gauti atsa­ kymą? Jonas žvelgia į rankinį laikrodį. - Dabar pusė pirmos. Rytoj iki to pat laiko aš lauksiu Bi­ 531

rutės atsakymo. - O jeigu ji atsakys „ne“?- klausia Leonora Gervydienė. Jonas vėl keliasi: - Tokiu atveju... Ne, ne! Tada jau geriau dabar, kol dar nevėlu, man tiesiai pasakykit. Ir tesaugo jus Dievas tuomet! - Neprarask nuovokos, Jonai! - ramina jj Uta Skardienė. Jonas pasišalina. Jo žvilgsnyje įsižiebia nauja viltis. - O, Dieve! - pakelia akis dangun Leonora Gervydienė, sunerdama rankas maldai. XIII

Birutė stovi ir klausos nuleidusi galvą. Iš šalia kojų stovin­ čios pintinės sklinda trešnių kvapas. Tamsus ir sodrus suskin­ tų, dar nespėjusių įšilti saulėje, trešnių kvapas. Kiek nuoša­ liau matiniu juodumu spindi trys kaupini krepšiai serbentų. Kiek karstelėjęs jų aromatas, sumišdamas su trešnių kvapu, plečia Birutei šnerves. Jai visada patikdavę skinti uogienei uogas, patikdavę nuo ištryškusių uogų tamsiai numėlę del­ nai. Su kiekviena vasara ji žvelgė ateinančios žiemos balton ramybėn, jausdama, kaip artinasi jos pačios šeimininkavi­ mo metas. Su savais jaunikliais, išalkusiais uogienės, ištroš­ kusiais uogų sulčių. Raudonskruosčiais žibančiom akytėm jaunikliais, su uogų išmargintom pasmakrėm ir prijuostė­ lėm. Tada skindama uogas jausdavo saldžiąją svajonę tartum per miglą. Nūnai jos išplėstos šnervės byloja apie pastangas išlaikyti ramybę, kol teta Uta pabaigs kalbėti. Kartkartėm Birutės rankos nejučia siekia baltos prijuostės. Prijuostė tam­ 532

pa vis labiau dėmėta, nors rankos nebąla. Kažkur sode nupuola obuolys. Netrukus ir kitas, artėliau. Anapus laukų, Melsvio pusėje, girdėti dvaro žmonių balsai. Veža rugius. Visų viršiausias geraširdis ir įsakmus vadovau­ jančio Dagio balsas. Pora aukštai pakrautų vežimų girgžda į kalnelį. Prunkščia arkliai. Tikriausiai tik Tadas pastebi šiuos garsus. Jis nusisuka, kad nuslėptų apmaudą Uta Skardiene, tapusia tarpininke jo su­ žadėtinei irJonui Varnui. Kaip ši geroji moteris nesupranta, kad braunasi į prašalaičiams uždarą šventovę? Ryžtasi taip daryti, kai ir visą kitą, kas šventa šalyje, trempia atėjūnų batai. Argi jai nebūtų buvę lengviau, negu bet kam kitam, išprašyti lauk tą užsispyrusį ir kvailą išlaisvintoją? O gal ji tikisi Birutę iškeisiant savo meilę į kelias lengvatas, kurias, kaip dar niekad dideles, siūlo vaduotojas? Tadas daugiau nebegirdi garsų. Dėmesys sutelktas į Biru­ tę. Ji stovi nuleidusi galvą, laikydamasi prijuostės. Per pasku­ tiniąsias dienas Birutė tapo laibesnė. Bet, rodos, jos sielvar­ tui dar toli pabaiga. - Ką sako mama? - nepakeldama galvos klausia Birutė. -Ji meldžia Dievą, - atsako Uta. - Ką tu pati sakai? - Aš nesakau nieko. Tu pati žinai reikalą ir esi pakanka­ mai subrendusi nuspręsti savo dalią. - Tai kodėl tada čia atėjai? - pakelia Birutė galvą, tiesiai žvelgdama tetai akysna. - Žinodama viską, sykiu ir tai, kad mudu su Tadu pasiruošę išvykti. Trečią valandą laukia mūsų pas save kunigas Mantvilas. Ar dar neatsakė Jonui pakan533

karnai aiškiai mama ir tėtis praeitą šeštadienį? Ir kaip tu gali būti tokia beširdė, teta! Kaip ramiai tu pasakoji apie Jono naują vizitą! - Leisk man pačiai manyti, kaip aš tatai vertinu. Tik norė­ jau pasakyti, nes tai susiję su tavimi, - Uta Skardienė apsisu­ kusi dingsta tarp medžių namų pusėn. Vėl kažkur nukrinta žemėn sunokęs obuolys. Rugiais aukš­ tai pakrauti vežimai vienas paskui kitą girgždėdami suka keliuku link sodybos. Birutė girdi, kaip kyšančios kartys už­ kliudo slyvų šakas. Vadovaujantis Dagys nuo lauko šaukia, kad reikėję tolėliau atsimesti nuo kelio. Visai kaip ir anomis vasaromis, prisimena Birutė. Joms, Elei ir Birutei, mažoms mergaičiukėms, nieko linksmesnio nebūdavę, kaip sėdėti aukštai ant šieno ar javų ir kaulyti vadelėtoją sukti po pat pakelės medžių šakomis. Tada reikėdavę giliai įsikniaubti į šiaudus, tvirtai įsikibti, kad nenupultų braukiant šakoms. Rodės baugu, kai šakos šliaužia per kupetą, per nugaras. Tada šienas ir javas labiau kvepėjo. Visi garsai buvo ryškes­ ni. Šlamėjo šiaudai, dundėjo ratai lyg per akmenis, bet ir tada girdėjai kupetoj įsipynusius vabzdžius, važiuojančius sykiu. Birutė bei Elė augo sykiu su sodyba. Su kiekviena vasara ši didėjo, gražėjo, kaip ir jiedvi. Tėtė su mama skyrė visas išgales dvaro gerovei. Kaip ir jųdviejų auklėjimui. Ir tik šį­ met pirmąkart pajautė tėvai galį pasigėrėti Pagiriu... Sodyba tebestovi, visi pastatai - ten, kur buvę, medžiai neliesti, sunokę vaisiai krinta žemėn. Krinta, kaip ir kiek­ vieną vasarą tokiu metu. Ir vis dėlto sodybos nebėr. Kaip 534

nebėra tėvo. Ir Elės. Nebėra ko gelbėti. Visa „nacionalizuo­ ta“, visa - Maskvos naguose. Ar gali taip būti? Ar čia tik ne nakties košmaras? O gal jiedvi su mama palieka sodybą, nesuvokdamos josios vertės? Antraip ar paliktų Pagirį lais­ va valia? Ne, Birutės rankos švaresnės nebus, nors ji jaučia, kaip ima nuo prakaito drėkti. Uogų sunka jau giliai įsismelkė į odą. - Ką tu sakai, Tadai? - Birutė žvelgia jam į akis. Laukia. Kodėl nieko nesakai? - Kas tau, Birute? Tu taip nerimauji. Pradedi dvejoti? - Ir tai tu sakai man, nors aš pati skubinau visus mūsų pasiruošimus! - nuplėšus nuo savęs prijuostę, Birutė svie­ džia ją žolėn. Tokios Tadas jos dar niekad nematė. Jos lūpas perkreipia ironiškas šypsnys, jai visai netinkąs. Jis neduos jai prarasti narsos, neleis jos skaudinti. Padėtis nūnai reikalauja didžiausios dvasinės pusiausvyros. Kiek­ viena prarasta minutė gali virsti nesėkme jų planuose. - Mieloji, Birute... - jis tiesia rankas, kad paėmęs glėbin nuramintų. Ji atsilošia, priglusdama prie seno grublėto kriaušės ka­ mieno. Ji nejaučia, koks kietas kamienas. - Dėl smulkmenų visi jūs labai greiti patarti. - Bet čia juk nėra ko patarinėti, mieloji. Argi anksčiau tu pati neapsisprendei? Argi tu nesilaikai savo žodžio? - Tai ko čia teta Uta atėjo? Ir kodėl tu pats nieko nesakai? - Kaip aš ką kita galėčiau sakyti, negu jau esu sakęs? - Tai ne tai, ką aš maniau! - Birutė nežino, ką toliau dary­ 535

ti. Tik žvalgos aplink, tartum geistų į vieną mirksnį sudėt ir dvarą, ir visa, kas su juo, o ir ja pačia susiję. - Jei tu nori, aš galiu duoti tau laisvę, Birute, - Tadas kalba ramiai ir švelniai. - Tu juk gali persigalvoti. Ką gi aš reiškiu? Tavo aukos, gali tikėtis, išgelbės Pagirį, o gal ir iš­ laisvins tėvą. - Tu nemyli manęs! Nemyli manęs! - šaukia apmaudžiai Birutė, tartum su siaubu praregėjusi. Akimirksnį ji žvelgia plačiomis akimis į jį, po to nusisukusi kriaušės kamienan tvirtai įsikniaubia. Visas kūnas krūpčioja. Birutė rauda? Ne, negirdėt nė balselio. Tadas susirūpinęs stovi. Juk kad ir ką sakytų, ką darytų, bus ne į gera. Atsargiai priėjęs prie jos, jis švelniai paliečia rankom pe­ čius. Ji sudreba, lyg būtų sušalus nuo prisilietimo. Bet nieko nesako. Ir nepasitraukia. Gal kad kriaušė skersai kelio. Tadas ir vėl ją paglosto, kaip nepataisomoj nelaimėje glos­ tomas vaikas. Po truputį, nepastebimai Birutė nustoja krūpčiojus. Po minutėlės nori kažką pasakyti. Tadas beveik pajunta pirštais, kaip ji galvoja, kaip nori prabilti. - Gerai, Tadai, tu gali keliauti vienas. Aš būčiau tau tik našta. Juk netekama tam, kad bėgtumei užsienin. Ir kad ant svetimo kranto virstumei bjauria elgetautoja. Ne tik jos ištartieji žodžiai sunkūs. Ir balsas tapo sunkus, net šiurkštus. - Ar galvoji palikti su Jonu, Birute? - Nežinau. 536

Šalta, įsitempusi ji rymo jo glėby. Ir susitelkia visa, kad pati, be kito pagalbos, išsiaiškintų. - Gimdyti Jonui vaikus... - ji vėl sudreba. - Ar nebūtų tas pat, kaip gimdyti pavainikius? Ar neimčiau aš jų nekęsti? Tadas priglaudžia ją stipriau prie savęs. - Ir ką sakytų mūsų kaimynai, jei ištekėčiau už Jono? Ne­ galėčiau akių žmonėms parodyti. Pati negalėčiau pažvelgt veidrodin. - Birute, aš taip džiaugiuos tave atradęs. Aš žinojau, kad tu negalėsi kitaip sugalvoti. - Ak, pasakyk... Ar vis dėlto myli mane? - Kaip tu gali abejoti? Tu gi žinai, kad esi mano gyveni­ mas, kad man viskas esi. - Tu man daugiau už gyvenimą, Tadai. Ir daugiau užu viską. Birutės balsas vėl kaip buvęs: šiltas, skambus. - Aš nenoriu mirti, Tadai. Kad ir kaip sunku būtų, aš pa­ siruošusi su tavimi gyventi. Norėčiau taip gyventi, kad išlai­ kyčiau atminty šią sodybą. Vaikystės paveikslus, rugiapjū­ tės, pabaigtuvių, o ir uogavimo vaizdus. Birutė atsisukusi į Tadą žvelgia sau į rankas, ir jos veidą nušviečia kupinas patiklumo šypsnys. - Aš noriu išvažiuot iš Pagirio, iš Lietuvos, kad galėčiau išsaugot tave. Ir kad galėčiau išsaugot nesuteptus visus at­ minties vaizdus. Gal atgaučiau tvirtesnių jėgų, lengvesnio tikėjimo žmogumi ir šviesesne ateitim. Tadą su Birute, nešinus pilnomis uogų pintinėmis, vesti­ biulyje sutinka Leonora Gervydienė, beeinanti svetainėn su keliais daiktais rankose. Iš jųdviejų laikysenos ji supranta, 537

kad jie nepasidavė nei naujoms Jono pagundoms, nei jo se­ niems grasinimams. „Tikra jaunystė nepasiduoda, kad ir ko­ kias kliūtis ręstum, - ji pamąsto patenkinta. - Lietuvių jau­ nimo taip pigiai nenupirksi.“ Tačiau Tadui su Birute pasta­ čius pintines, ji, kaip tiktai motinai dera, paklausia: - Na, ką jūs nusprendėt, vaikai mano? - Leisk, mama, pirmiau man tavęs paklausti, - taikiai pra­ šo mamos Birutė. - Man tikriausiai anksčiau derėjo pagal­ voti. Ar aš galiu palikti tave vienui vieną, mama? - Visų tėvų pats didžiausias troškimas, kad būtų geriau jų vaikams, - atsako Leonora Gervydienė, žvelgdama į dukrą su bekrašte motinos meile. - Man bus ramiau žinoti, kad tu toli nuo tos aplinkos, kurioje mes gyvenam. Jokie pavojai, nė pačios mirties grėsmė, nėra tokie slegiantys, kaip betei­ siškumas. Birutė suima mamos rankas. Abi taip minutėlę pastovi, apimtos švelnumo ir ištikimybės. - Aš didžiuojuos tavimi, Birute, kad tu mąstai kaip bran­ di, suvokianti atsakomybę moteris, - taria Leonora Gervy­ dienė. - Tu elgiesi taip, kaip aš, būdama tavo metų, tikriau­ siai nebūčiau pajėgusi. Kas gi namai, jeigu jų nelaiko tvirtas, saugus pamatas? Pakeliui svetainėn su sunkiu patalynės nešuliu ėjusi Uta Skardienė, išgirdusi Birutę tvirtai tebesilaikant savo valios, ją sveikina pridurdama: - Visada geriausia, kai žmogus pats, be kitų geranoriškų patarimų, nusprendžia. Širdies ir sąžinės balsas - geras pata­ rėjas ir šiais, kritiškiausiais, atvejais. Smagu girdėti, kad tu 538

neparsidavei už netikrus grašius. Tadas pataria palikti Pagirį dar šįvakar, nelaukus rytojaus. Visi su juo sutinka. Jonas Varnas negalės atsekti šiltais pėd­ sakais. Jau ir anksčiau sumanyta sakyti, kad Tadas su Birute išvykę Vilniun. Karlas Obenbachas juos pavėžėjęs, o po to paaiškinsiąs, jei atsirastų smalsuolių, kad jaunoji pora su­ maniusi apsigyventi Vilniuje. Ten ieškosiu darbo fabrike pa­ prastais darbininkais. Bet ar Karlas Obenbachas namuose? Dabar, kai nebeliko jo malūne ir mažojoje jėgainėje užsakymų, jis susirado nau­ ją užsiėmimą. Važinėdamas savo automobiliu po labiau pa­ siturinčius kaimynus ir dvarininkus, supirkinėja jų kilnoja­ mąjį turtą. Parduodama noriai. Didžiuosius daiktus: kaili­ nius, namų apyvokos reikmenis, baldus, porcelianą, kilimus ir paveikslus - jis išsiuntęs į Vilnių parduoda raudoniesiems kariškiams bei bolševikų tarnautojams. Toje lengvai užka­ riautoje šalyje komunistų proletarai geiste geidžia įsikurti patogiai ir, jei įmanu, prabangiai. Tado butas Kaune už gerą rublių sumą atiteko aukštesniajam enkavedistui tą pačią die­ ną, kai tik Tadas jį pardavė Karlui Obenbachui. Lengves­ nius daiktus, auksą, sidabrą, brangenybes ir brangiuosius akmenis Karlas Obenbachas mano išsivešiąs iš šalies. Niekas nenori sugaišt ruošoje dėl kokios nedidelės dvejo­ nės. Tadas pakinkys arklius, kol Birutė nusiplaus rankas ir apsirengs kelionei pas kunigą Mantvilą. Galgi nutiks, jog jis nesipriešins sutuokti ją su Tadu. Todėl ir Uta Skardinė vyks­ ta sykiu, pasiruošusi liudyti santuokoj. Gal ji padės geriau įkalbėti kunigą. Ir Leonora Gervydienė trokštų būti bažny­ 539

čioje per dukters santuoką, bet juk dar labiau reikia skubėti krautis daiktus. Algis nusiminęs, negalėdamas vykti sykiu. Jam teks, pavažiavus iki Brastos, išlipti, kad išsiaiškintų, kur Karlas Obenbachas. Jeigu jis kur nors šiose vietose, Algis pasiųs jam žinią. Be to, jam pavesta paprašyti Sabiną Obenbach su vaikais atvykti Pagirin padėti pakuotis. Dar vieno liudytojo reikėsią santuokai. Jeigu taip nutik­ tų, manoma paprašyti bažnyčios sargą Rainį. Tik patys ne­ turtingiausi ar žmonės be draugų ir pažįstamų patiki bažny­ čios sargui liudyti santuokoj. Tačiau Ipas Rainys - ne tas, kurio reiktų gėdytis. Jis - išsilaisvinimo kovų karys, invali­ das, apdovanotas Vyties kryžiumi. Pusė antros. Per anksti kelionei pas kunigą Mantvilą. Ta­ čiau būtina kaip galima greičiau išsiaiškinti neatidėliotinos santuokos galimybes. Kunigas Mantvilas iš anksto žinojo, koks reikalas. Kai va­ kar Tadas paprašė šiandienai pasimatymo, leido kunigui su­ prasti, duodąs laiko apsvarstyti galimybėms. Parcinkulis Mantvilas turi paruošęs neigiamą atsakymą. Tačiau būdamas geros dvasininko širdies, jis nenori iš sykio daužyti vilties. Su paguodžiančiu šypsniu lūpose jis kviečia Utą Skardienę ir jaunąją porą sėstis, klausdamas, ar negalė­ tų pasiūlyti po stiklą šalto naminio alaus. Padėkojama, taip, nors visų labiausiai laukiama atsakymo į skubųjį klausimą. Kai ant stalo aukštose krištolo taurėse patiekiamas tam­ siai raudonas su stora balta puta alus, kunigas Mantvilas, papildydamas taures, teiraujasi, kaip Leonora Gervydienė pakelia sunkų sielvartą, ar vis tvirtesnė. Paragavęs alaus, jis 540

priduria, kad valstiečiai teisingai darą, skubėdami suvežti rugius. Tikriausiai ir šie, kaip visa kita, bus nacionalizuoti, priklausys Maskvai, tačiau pati pjūtis tebegyvuoja atminty iš ką tik prabėgusių gerųjų laikų. Būtų gailu matyti sausus rugius, merkiamus lietaus. Telkiasi debesys, popiečiais gali imt lyti. Tadas atsiprašęs sako, kad jiedu su Birute priversti išva­ žiuoti iš Pagirio jau šiandien. Dėl to jie apsisprendę atvykti anksčiau, nei kunigas žadėjęs juos priimti. Svetainės durims atsivėrus, suplukęs, be kvapo įžengia Karlas Obenbachas. Jis sėdasi užstalėn, išreikšdamas viltį, kad nesutrukdė, ir krei­ pias į greta sėdintį Tadą. Jis pasakoja, pargrįžęs namo, kol ten dar buvo Algis. Pametėjęs į Pagirį jį, savo žmoną, vyres­ nįjį sūnų ir dukterį, atskubėjo čia. Tikįs, būsiąs naudingas klebonijoje. Dar viena alaus taurė, dar ir dar kartą pripildoma alaus. Kunigas Mantvilas neturi nieko prieš Karlą Obenbachą. Jis žino, kad šis yra ištikimas viskam, kas sieja Gervydžius ir inžinierių Ingaunį. Tačiau mano, kad to vis dėlto per daug. Visi, išgirdę bažnyčios nepajudinamą nuostatą, jį užsipuls. Nebenori ilgiau gaišti. Kunigas Mantvilas pastatęs atokiau nuo savęs alaus stiklą, sudeda ant kelių rankas ir švelniai, tėviškai apgailestaudamas, kalba: - Bažnyčios nuostatos yra nuolatinės visiems laikams ir visoms aplinkybėms. Jos nedaro jokių išimčių, vaikai ma­ no. Vieno tik popiežiaus galioje patenkinti prašymus. Deja, mes visi, kaip žinote, esame Jo Šventenybės žinioj. Kambaryje įsivyrauja slogi tyla. Birutė pirmoji nepajėgia 541

jos išturėti: - Ar bažnyčiai geriau, kad aš su savo sužadėtiniu išvyksim nesusituokę, kad užtrauksiu sau pačiai ir savo tėvams ne­ šlovę? Ar ne bažnyčios priedermė padėt mums reikmėj? -Tu, mūsų sielų ganytojau, puikiai žinai, kad reikalas gry­ nai formalus, - pritaria Uta Skardienė. - Tu juk pažįsti jau­ nuosius taip, kaip nė vienas kitas parapijiečių, ir žinai, kad jiems nesutrukdys nieks įžengti santuokon. - Katalikų bažnyčia nieko neskirsto į tai, kas yra forma, ir tai, kas esmė, - priešinasi kunigas Mantvilas. - Kas dauge­ lio akims rodos esanti forma, mūsų bažnyčiai yra sakramen­ tas. Krikštas, santuoka ir mirtis - tai didieji mūsų, krikščio­ nių, aktai, kurių niekas negali apeiti. - Argi jūs nepadarėte nuolaidos per Elės laidotuves? klausia Tadas. - Ir ar šis aktas neišaukštino bažnyčios? Visi pajautė bažnyčią esant su mumis mūsų nelaimėje ir sielvar­ te. Juk neretai atsitinka, kad bažnyčia per savo akmeninį formalizmą atitolina Dievą nuo žmogaus. Į šį teiginį kunigas Mantvilas galėjo kietai atkirsti, pada­ rydamas pastabą, bet jis visada būdavęs kantrus tam, kas per savo neišmanymą neteisingai svarstydavęs bažnyčios nuostatas. Jis patyli, iš ko pajunti jį esant atlaidų ir toleran­ tišką. Juk ir jis galėjo nusiskųsti, privalėjęs pateikti Kaišia­ dorių vyskupui pasiaiškinimą po Elės laidotuvių. Tikrų tik­ riausiai jo laukia griežtas įspėjimas, o gal net išsiuntimas prastesnėn parapijon. Jeigu ne ši jo pražanga, jis jau būtų belaukiąs paskyrimo dekanu Vievio dekanate. O prasižengęs dar vieną kartą bažnyčios statutui, jis rizikuoja būti nubaus542

tas keliaut vienuolynan; jeigu tik vienuolynas išliks per so­ vietinį režimą. Tačiau kunigas nesiskundžia. Jis neša dvasiš­ kio pareigų naštą, pasirengęs atsakyt už savo pražangas. Švelniai ir tėviškai reikliai kunigas Mantvilas tęsia: - Gal mes ir ne visada patenkinti bažnyčios reikalavimais, tačiau mūsų pareiga prisitaikyti prie jų. Bažnyčia ima domėn ne valandas ir net ne metus. Ji gano mūsų sielas amžinybę. Karlas Obenbachas prisipila dar vieną stiklą alaus. Išgėręs prašo leist išsakyti savo nuomonę. - Kaip aš matau, tu, Parcinkuli, esi kunigas išskirtinai tai­ kos metui. Tuomet žmonėms mažiausiai reikią kunigo ar baž­ nyčios. Bet ar stovės kunigas nuleidęs rankas, kada jo parapi­ jiečiai pamesti smurtui, o jis pats - popiežiaus nemalonei? - Karlas Obenbachas teisus, - pritaria Uta Skardienė. - Aš pats taip pat turiu savo vadą, - tęsia Karlas Obenba­ chas. - Bet ar pasitenkinu pagelbėjęs draugams vos kartą? Kai išplėšiama visa, kas yra brangiausia, imi jausti širdį dau­ žantis. Ar tavo, dvasiškio, širdis nesiblaško dėl savo draugų, dėl apiplėštųjų parapijiečių? Kurie viską praradę priversti palikti net savo namus, savo šalį. Kad šiedu geidžia tuoktis, kai žmogui sarmata ir gyventi, turėtumei dėkoti Dievui, ap­ dovanojusiam tokiu įvykiu. - Tai įvykis tikrambažnyčios didvyriui, - įsiterpia Uta Skar­ dienė. - Aš tesu kuklus bažnyčios tarnas. -Jei mes grįžtume pagonybėn, ar ir tada joks kunigas ne­ sivadovautų ano meto krikšto tvarka? - klausia Tadas. - Jeigu jūs, tėve, mus paliekate likimo valiai kelyje į pilną 543

pavojų nežinomybę, į ką tada mums besikreipti? - klausia Bi­ rutė. - Patarkite mums. Po kelių valandų mes privalom išvykti. Žinoma, kunigas Mantvilas nori padėti. Bet kodėl šie žmo­ nės negali suprasti jo padėties? O galgi ne tiek jie ir klysta, kreipdamiesi į jį? Nelabai jis viskuo stebis. Kiek šiems žmo­ nėms yra tekę iškęsti. Kunigas Mantvilas atsistoja. Jis prisiminė, kad dar apie vieną galimybę nebuvo pagalvojęs. - Ar būsite, mano vaikai, patenkinti, jei aš jus prisaikdin­ siu priešais altorių? - kreipiasi jis į Tadą su Birute. Kas ta bažnytinė priesaika, niekas iš esančiųjų gerai nė ne­ žino. Kunigas Mantvilas paaiškina, jog ji jau seniai nebenau­ dojama, tačiau jam netekę girdėti, kad ji būtų bažnyčios už­ drausta. Lyg ir ne. Jo teisiškai patvirtintas priesaikos doku­ mentas visais atvejais palengvinsiąs jųsantuoką svečioje šalyje. Kaip Birutės mama pažiūrės į tokią provizorinę santuoką, niekas nežino. Bet ir skuba neduoda laiko svarstyti. Tadas ir Birutė sutinka. Pakeliui bažnyčion Karlas Obenbachas eina šalia Ūtos Skardienės. Jis pastebi: - Mūsų laikų bažnyčia visur turėtų tenkintis perpus ma­ žesniais darbais. Jau tokia ji sena, tokia atgyvenus. Tuščioje bažnyčioje vilnimis gaudžia vargonų balsai, tar­ tum atsimušdami nykion uolon. Vargonininką Bruzgulį kunigas perspėjo negroti vestuvių maršo. Kitką galįs laisva valia improvizuoti. Adomas Bruz­ gulis improvizuoja. Vargonų galingu gausmu praskverbęs bažnyčios mūrus 544

jis veržias aukštyn, erdvėn. Jo vaizduotėje sunkūs debesys, užgulę šalį, susitelkia į neišsenkančią pilką masę. Jį nusiplukdo sykiu su savim, nukunkuliuoja. Auksu žėrįs Lietu­ vos rugiapjūtės kraštovaizdis gęsta, išblėsta į nepaguodžia­ mą rudenį. Staiga melancholiškų spalvų tonais perbėga stingdąs dre­ bulys. Virš miško juostos regi Adomas Bruzgulis išdrykus svetimšalių atėjūnus. Tarp medžių kamienų kyščioja tamsiai rudų palapinių gausybė ir ugniai paleist atsukti kulkosvai­ džiai. Šalies keliais traukia nesibaigiančios šalmais dengtos kareivių kolonos, krypuojančios charakteringa trumpakojų rusų rytiečių eisena. Tartum galinga rajūne gyvatė šliaužtų vis pirmyn. Paskui nudrykstanti tirštų kelio dulkių juosta pakelėj pradangina telegrafo stulpus ir palaukėje didįjį me­ dinį kryžių, o pagaliau - ir sodybas su visais statiniais. Ūksnoj boluoja tik rėksmingos bolševikų afišos, užklijuotos ant stulpų ir ant kryžiaus. Rodos, upeliai užšaltų. Tokia dejonė persmelkia tvankų orą, skradžiai - laukus ir namus, kur šiąnakt apsilankė en­ kavedistai. Arba pušynėly, kur jie pramogavo. Aplink - neperregima tamsa, nenumaldoma dejonė. Kad išsivaduotų iš šio reginio, persmelkusio garsų ban­ gomis iki pat kaulų smegenų, Adomas Bruzgulis pasuka galvą link žvakėmis degančio didžiojo altoriaus. Švento­ sios ugnies šviesoje jis regi arkangelą Mikalojų, pasidabi­ nusį romėniškais aukso ginklais, tokį rūstų, iškeltu ugni­ niu kardu. Šventu pykčiu dega dangaus teisingumo gynėjas pragaro valdovui. Susigūžęs, klastingai prisimerkęs traukiasi 545

tamsybių valdovas atatupstas savo karalystėn. Įdėmiai žvelgdamas altoriaus paveikslan Adomas Bruzgu­ lis nesąmoningai ieško pirštais šviesesnės tonacijos. Impro­ vizacija suplazdena lengviau ir, pasiekusi saulėtų aukštumų, ima spinduliuoti neabejotiną pergalę. Staiga tartum vienu šuoliu ji perauga į kupiną džiaugsmo, galingai gaudžiantį „Te Deum“17. Pakerėtas viltingų jausmų Adomas Bruzgulis užsimiršta. Jis nė nepagalvojo, kad per anksti dėkoti Visų Aukščiausia­ jam, kai dar tik imi atgauti viltį. Adomo Bruzgulio žvilgsnis tapo skvarbesnis, aiškesnis. Dabar jau gerai įžiūri, kas deda­ si barokinio altoriaus melsvai auksinėje prietemoje, vitražų ir plazdenančių vaško žvakių šviesoje. Ten baltu apdaru bestovįs kunigas Mantvilas, su sidabro kryžium vienoje ran­ koje, su maldaknyge kitoje, įteisina įžadus. Priešais jį klūpi Birutė Gervydytė ir Tadas Ingaunis. Abu panašūs į paprastų darbininkų porą. Be pajaunių, be piršlių ir be puošnios ves­ tuvių palydos. Už jųdviejų, presbiterijaus turėklų šešėlyje, klū­ po įvykio liudininkai, Uta Skardienė ir Karlas Obenbachas. Kunigas nevilki santuokai privalios auksuotos kamžos, pri­ menančios apie Dievo buvimą sykiu. O visų svarbiausia, neleista skambėti vestuviniam maršui. Kaipgi jaunoji pora gebės dalytis savo bendra dalia, neatlydėti čia iškilmingo, šitiek žadančio maršo? Adomo Bruzgulio žvilgsnis stabteli ties Karlo Obenbacho pakaušiu, kuriame prietemoj atsispindi lango rėmas. Sunė­ ręs rankas Karlas Obenbachas žvelgia altoriaus paveikslan. Vargonų tonai vis veržliau almėdami sugaudžia lyg krin­ 546

tantis krioklio vanduo. O Adomas Bruzgulis pats savęs klau­ sia: „Ar nejaučia Karlas Obenbachas, kaip doras nacionalso­ cialistas, nė menko sąžinės priekaišto? Juk tas pragaro vieš­ pats šiuomet jam- kaip ir sąjungininkas. Ar ne su ramiu Kar­ lo Obenbacho pritarimu šitas valdovas, įsibrovęs šalin, kaip tik plėšia, niokoja dabar visa, ką įmanydamas? Lietuvos teisė bei senų seniausia visuomenės santvarka sugriauta, taikingi piliečiai pradanginami, laimingos šeimos išdraskytos. Visi ša­ lyje tapo vienodais skurdžiais. Nebėr prasmės nei dirbti, nei kažko siekti. Verčiama plūktis vien tik tam, kad klestėtų gro­ bikų valdžia ir augtų jos karinė galia. Žmogus, nė pats neno­ rėdamas, tampa jų kėslų instrumentu. Net ir Karlui Obenbachui tenka pažinti, ką reiškia bolševikų valdžios žodis: jis pri­ verstas kuo greičiau palikti savo šiltą vietelę mūsų iki šiol dar svetingoj šaly. Tik ar išsigelbės nuo savo piktojo giminaičio, jei šis netruktų čion atsidanginti? Ar tik Karlas Obenbachas nemeldžia Visų Aukščiausiąjį užtarimo ir atlaidos už savąsias nuodėmes? Ar tik jis neprisipažįsta esąs, kad ir netiesiogiai, atsakingas už tai, kad stovi nūnai Tadas su Birute Dievo aki­ vaizdoj tartum du pakelėj apiplėšti jaunuoliai?“ Adomas Bruzgulis pastebi ir tai, kad jiedu klūpo priešais altorių patikliai ir narsiai pakėlę galvas. Pajėgdami gyventi, jie išsako, jog yra pasiruošę nugalėti. Vargonų tonai vėlei šviesėja, pasiekdami aukštas erdves. Ret­ karčiais pagaudami trijų ketvirtinių taktą, jie tarsi užlieja tuš­ čią bažnyčią gėlių žiedais su įkvepiančiu gaivumu. Šie tonai atveria tokias erdves, kuriose vis rečiau bematai debesis. Birutė paduoda savąją ranką Tadui. Žiedų jiems netenka 547

sumainyti. Tačiau šio svarbaus momento stoka nė kiek ne­ sutrukdo jų rankoms susikibti taip, kad jokios jėgos jų neiš­ skirtų. Saulėj nudegusios, nuo pjūties kiek šiurkštokos ran­ kos išmargintos ką tik vykusio uogų rinkimo. Tadas su Bi­ rute paslapčia vienas kitam nusišypso. Kukli ceremonija baigta. Nors ne visiškai. Kunigas Mantvilas pirmasis pastebėjo kažką neįprasta. Jis jau buvo beei­ nąs atgal zakristijon. Bažnyčią užlieja šventiniai vargonų tonai. Tai juk iškil­ mingasis, galinga viltimi skambąs ir toks kiekvienai santuo­ kai svarbus vestuvių maršas. Birutės ir Tado šypsenos pražysta šviesa ir palaima. Kuni­ gas Mantvilas meta žvilgsnį į vargonininką. Adomas Bruz­ gulis pamiršo savo ganytoją viršininką, o ir apie ką kita ne­ turįs laiko svarstyti. Iki pat galo nuspaudęs oro ventilius, jis triūsia rankom ir kojom lyg šaunus vargonininkas pačią sa­ vo klestėjimo valandą. Lai girdi bažnyčios mūrai, lai girdi visa vietovė, kad čia savo išrinktąją veda narsus šaulys, ko­ vų bendražygis, nepavergiamos Lietuvos simbolis. Uta Skardienė patenkinta šypsosi. Karlo Obenbacho vei­ dą, prigesusį nuo paskutiniųjų dienų rūpesčių, nušviečia pa­ lengvėjimo šypsena. Tartum sakytų: „Gal visa ne taip jau sunku ir beviltiška, kaip dabar atrodo.“ Zakristijoje kunigas Mantvilas prisiekusiesiems ir jų liu­ dininkams taria: - Tikras maištininkas tas mano Bruzgulis. Bet šaunus maiš­ tininkas. Sukilo kaip tik reikiamu momentu.

548

XIV

Vestibiulyje Leonora Gervydienė nuščiūva, išgirdusi, jog ku­ nigas Mantvilas negalėjo be išankstinių užsakų įteisinti san­ tuokos. Apkabinusi Birutę ir Tadą, ilgai bučiuoja abu kak­ ton ir sako: - Reikalui esant, ir mama gali būti kunigu. Priimkite iš manęs palaiminimą ir gyvenkite savo gyvenimą pagal de­ šimt Dievo įsakymų ir taip, kaip moko Kristus. Vardan Die­ vo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen. Birutė ir Tadas susijaudinę dėkoja mamai. Tadas puola jai šventai prisiekinėti, kad jiedu su Birute, kol nebus legaliai sutuokti, gyvensią kaip brolis su seseria. - Tai visai nebūtina, - paprieštarauja Leonora Gervydie­ nė. -Jūs gi abu suaugę ir puikiai žinote savo priedermę. - Tavo pasitikėjimas, mama, mums pati didžiausia vestu­ vių dovana, - bučiuoja Birutė mamos rankas. Vestibiulis prisirenka tų, kas ruošės ir tvarkęs kelionei. Leonorai Gervydienei paskelbus, kad reikia Birutę ir Tadą sveikinti, juodu užplūsta laimės palinkėjimai ir pagal seną paprotį, bučiniai lūposna. Birutę sveikina moterys, o Tadą Algis ir jaunasis Obenbachas. - Ar per savo skubą nepamiršome visų svarbiausio: duo­ nos ir druskos? - staiga prisimena Sabina Obenbach. Atsiskubinusi Juzė su riekele ruginės duonos ir žiupsneliu druskos lėkštelėje atiduoda visa šeimininkei. Leonora Ger­ vydienė, laikydama lėkštelę, ties slenksčiu kviečia Tadą su Birute įžengti į savo naująjį bendrą gyvenimą. Ji linki, kad 549

nieko nestigtų, visų mažiausiai - duonos, druskos, o tai esą aprūpinti savo ir savo vaikų gyvenimą, tai ir linkėjimai leng­ viau atsispirti pagundoms. Birutė su Tadu persižegnoja, at­ silaužia po gabalėlį duonos ir, pamirkę druskoje, stovėdami kramto, visiems pamaldžiai tylint. Tuo momentu Algio nebuvo. Bet štai jis grįžta, nešinas didele marga ankstyvųjų prabėgusios vasaros ratilių puokš­ te jauniesiems. Dabar jau kukli ceremonija baigta. Visi nuskuba prie savo darbų, kad iki pavakarės būtų pa­ siruošta išvykti. Suruošti reikia ne tik lengvąjį krovinį, bet ir visa kita, ką ekonomas Dagys vėliau nuvešiąs į Udrėnus. Pabaigus ruošos darbus, virtuvėje valgomi sumuštiniai ir geriamas pienas, užuot vestuvių proga iškilmingai pietavus. O kai pasirengiama kelionei, visi patraukia kapinėsna at­ sisveikinti su Elės kapu. Kapinės nuo Pagirio - mažiau nei už kilometro, todėl einama pėsčiomis. Tada, galgi paskuti­ nįjį kartą, galėsi žvilgsniu apkabinęs Pagirio valdas minti­ mis pasakyt joms „sudievu“. Iš lėto ima drengti dulksna. Tokia nuostabi dulksna, kad nė nepasiekusi žemės suspėja ištirpti šiltame ore. Ji dovano­ ja kraštovaizdžiui ir visiems daiktams švelnaus melsvai si­ dabrinio ūko. Tai kviečia tylai. Tai mezga nytis tarp minčių ir dalykų. Visa, kas negrįžtamai dingę, nūnai priartėja amži­ nąja savo ramybe. Pakeliui į kapines niekas nesako nė žodžio. Visiškai aišku, kur link skrieja mintys ir kur gula žvilgsnis. Jie tyliai suklumpa ties šviežiai supiltu Elės kapo kaubu­ rėliu. Ji palaidota šalia savo močiutės. Kiek tolėliau, tarp 550

kuplių kapų, geltonu smėliu šviečia Danutės amžino atil­ sio vieta. Po aukštais drožinėtais kryžiais, po šimtamečiais ryman­ čių pušų vainikais šventą ramybę smelkia pelynų, mėtų ir kiečių kvapas. Elės kapą juosia balti ir raudoni susodintų jurginų žiedai. Matyt, jie prigijo. Kapą dengia giminių, bi­ čiulių ir įvairių dabar jau nebegyvuojančių jaunimo draugi­ jų vainikai. Paviršiuje guli didelė raudonųjų rugiagėlių puokš­ tė. Nuo Riko. Žiedai, kaip ir vainikų gėlės, jau bevystą, bet vis dar regėti stebuklo vaiskus raudonumas. Tyliai pasimeldę prie kapo, aplankę Danutės kauburėlį, grįžta visi atgalios. Ties kapinių vartais Leonora Gervydie­ nė stabteli ir pusbalsiu taria: - Tau, mano Ele, tik tau, vienintelei mūsų, tenka palikt Pagiry. Nesileidai išvejama. Tesaugo tavo jauna siela šį mažą žemės lopinėlį, lai įkvepia mums tikėjimo, kad jį atvaduot ne beviltiška. Pargrįžę namo, visi apeina dvaro statinius, aplanko vaka­ rop pargintus gyvulius. Tikriausiai kritus slėgiui ore, visi arkliai, karvės, avys, kiti gyvuliai atrodo pritilę. Leonora Gervydienė ir Birutė paglosto jiems kaklus, patapšnoja per nugaras. Atrodytų, gyvuliai supranta: pakreipę galvas dar ilgai žvelgia pavymui šeimininkei ir jos dukrai. Ties pagrindiniais laiptais Leonorą Gervydienę pasitinka dvaro žmonės: susirinkę vyrai, moterys su vaikais, o visų priešaky - ekonomas Dagys. Čia tokia pat tyla. Leonora Gervydienė, atsistojusi jų vidury, dėkoja už išti­ kimą tarnystę, linki ištvermės ir narsos naujaisiais laikais, 551

su naujais šeimininkais. Ji kiekvienam įteikia iš anksto su­ ruoštus dovanų ryšulėlius su drabužiais, patalais, pinigais vokuose. Dvariškių vardu taria žodį ekonomas Dagys. Jis sugrįžęs namo po ligoninės, dar nespėjęs įdegti. Dabar jis dar labiau pabalęs. Iš pradžių sunku ir suvokti, ką nori pasakyti. No­ rėtų tarti, kad Pagirio dvariškiams ne taip jau prasta buvę. Daugeliu atvejų žymiai geriau nei kitur. Visi galėję matyti savo šeimininkus gera linkint, trokštant, kad ne tik dvaras klestėtų, bet ir dirbantieji jame būtų patenkinti. Žinoma, buvę nesusipratimų, netrūkę ir priežasčių apmaudui, tačiau kiekvienas turėjęs teisę pasiskųsti ir atvirai išsakyt, ką ma­ nąs. Kaip seksis tarnaut šeimininkui, geidžiančiam prilygt pačiai saulei, bet nenorinčiam nei matyt, nei girdėt - čia jau kitas reikalas. Leonora Gervydienė apeina visus, atsisveikinimui paspaus­ dama kiekvienam ranką. Mažuosius vaikus pakylėjusi bu­ čiuoja į skruostus. Ekonomui Dagiui atiduoda dvaro rak­ tus. Ji prašo visa saugoti kaip savą akį. Žmonės žino, kad Leonoros Gervydienės laukia dar vie­ nas, itin sunkus atsisveikinimas. Todėl visi pasišalina, palik­ dami ją vieną su artimaisiais. Židinys, jo šviesa bei šilima kiekvienuose Lietuvos namuo­ se simbolizuoja šeimos laimę ir jaukumą. Kaimo vietovėse daugelyje namų dar ir šiandien nuo pavasarinio pusiaudie­ nio iki Joninių deginama ugnis dieną naktį. Kad saulės galia neišsektų. Namų šeimininkės bei jos dukterų pareiga tuo metu prižiūrėti, kad namų židinys neužgestų. 552

Laikas nebeleidžia Leonorai Gervydienei ilgėliau pasto­ vėti paskendus mintyse prieš vestibiulio židinį. Ji be galo geistų tiek laiko, kiek užtektų visiems prisiminimams pra­ bėgti jos sąmone. - Štai priešais ąžuolų ugnį susėdęs artimas šeimynos būrys džiaugiasi Kalėdų ramybe. Nuo seniausių laikų ąžuolų ugnis šventa lietuviui. Net iš Kauno būdavo keliaujama Pagirin, kad Velykų rytą suskubtų prie Nartako bažnyčios pridegt savo deglą nuo kunigo pašvęstos ugnies. Petras pats labai mėgdavo nešti namo deglą, saugodamas nuo vėjo, kad žaižaruojančios žarijos neužgestų. Jos, namų šeimininkės, priedermė būdavusi deglu įžiebti velykinę ug­ nį - vestibiulio židiny sudėtus ąžuolo sausuolius. Toje ugny­ je virdavę Velykų kiaušinius. Abidvi mergaitės atskubėda­ vusios, kai išliedavo visą meninę savo išmonę, dažydamos, margindamos kiaušinius, kad nurungtų viena kitą. Iš čia ug­ nis būdavo uždegama virtuvėje Velykų vaišėms ir kepiniams. Kai Velykoms Nartake suskambindavęs pranciškonų bokš­ to varpas, jaunimas tokiais pat deglais įžiebdavęs pavasari­ nę ugnį ant Tauro Nugaros, kur sunešdavęs aplinkiniam miš­ ke surinktus sausuolius. Reginiai Leonoros Gervydienės akyse skriete praskrieja. Tokie gyvi, kad ji girdi vyro ir dukterų balsus, girdi sprag­ sint ąžuolo liepsną, jaučia iš virtuvės atsklindantį kvapą. Ve­ lykų, pavasario šventės, kvapus: gvazdikėlių, cinamono, im­ biero, susipinančius su kadagiais rūkytos mėsos kvapais... Namų gerovė kvepia ir spindi pačiom smagiausiom savo spalvom. Baigias žiema, ir pavasario saulė žaidžia kalvelėse. Netruks jų šviežiu žolynėliu išriedėti viščiukai, žąsiukai, 553

ančiukai, lyg gyvi kamuolėliai. Atžygiuoja patenkinta išdidi kalakutė su savo mažyliais... Leonora Gervydienė pajunta, kaip ima kilnotis krūtinė. Nedaug betrūksta, ir pati savyje pakiliai užgiedos gyvenimo šlovę... - Miela Leonora, mes turim skubėti, - atsargiai krusteli už rankos Uta Skardienė, kad pernelyg šiurkščiai neišplėštų jos iš svajonių. - Greitai ims temti, mama, - primena iš kitos pusės sto­ vinti Birutė. - Turim iki pusiaunakčio pasiekti Udrėnus, kol į kelius neišlindo enkavedistai. Leonora Gervydienė nieko neatsako. Ji klaupias priešais židinį, nusikabina nuo kaklo medalioną, jį atsidaro ir, pa­ ėmusi iš žaizdro žiupsnelį pelenų, įsiberia medalionan. Ja paseka ir Birutė. Laikydamos rankose medalionus jiedvi pa­ lieka namus. Karlas Obenbachas pusbalsiu taria žmonai: - Ne daugiau ir mudviem beliks iš Brastos, kai netrukus teks ją palikti. - Pilki namų židinio pelenai gali suteikti stebėtinos stip­ rybės, - atsako Sabina Obenbach, norėdama įkvėpti vyrui narsos. - Seniesiems Gervydžiams jau buvo tekę šitaip pa­ likt savo dvarą. - Tačiau tada jie paliko sodybą žmonėms. O dabar iš visa ko - nieko nebėr. Lauke, šalia laiptų, Leonora Gervydienė su dukra atsigrįžta į namus. Vėl klaupias ir atsegusios medalionus įsižeria ke­ lias kruopeles žemės, kuri buvus sava, kuria begales kartų pirmyn atgalios vaikštinėta. Pabučiavusios medalionus su 554

pelenais ir namų žeme, pasikabina ant kaklo. Tartum mal­ doj Leonora Gervydienė tyliai prataria: - Kad ir kur užbaigčiau savo dienas, meldžiu savo troški­ mui išsipildymo: lai šitie pelenai ir šitoji žemė keliauja sy­ kiu su manim į kapą. Mano duktė, Pagirio paveldėtoja, lai gyvena, kad galėtų kada, atskyrus pelenus nuo žemės, pa­ dėti visa atgal, kur jų teisėtai būta. Lai sergsti Dievas mano vyrą, mane, mano dukrą ir visus lietuvius. Amen. Už kelių šimtų metrų nuo Pagirio, Nartako kryptimi, ša­ lia aukštojo medinio kryžiaus, kelias išsišakoja. Viena at­ šaka suka žemyn link Melsvio, šalia jo į vakarus grįžteli at­ galios, prabėga Tauro Nugarą ir kiek tolėliau susijungia su Vievio-Kernavės vieškeliu. Dešinioji atšaka veda į Nartako-Vievio kelią bei Avilo mišką. Leonora Gervydienė vyks mošos automobiliu sykiu su jos sūnumi pro Tauro Nugarą Kernavės kryptimi. Karlas Obenbachas iš Tado nusipirktuoju automobiliu pavėžės jį ir Birutę neva pro Vievį Vilniun. Avilo miške Karlas Obenbachas vis dėlto pasuks priešinga krypti­ mi ir išvažiuos į tą patį Vievio-Kernavės kelią. Uta Skardienė vyks pirma, o netoli Kernavės sumažins greitį, kad ant­ rasis automobilis galėtų po truputį ją pasivyti. Po to pro Musninkus, Veprius ir Šėtą važiuos į Udrėnus. Prie kryžiaus visi išlipa iš mašinų. Prie to paties kryžiaus, prie kurio praėjusį sekmadienį visi dar sveiki ir laisvi baigė prieblandoje promenadą. Leonora Gervydienė neva atsisvei­ kina su dukterimi ir žentu. Matai, kaip Pagirio žmonės, iš­ ėję iš trobų, stebi savo šeimininkės paskutiniuosius žings­ nius. Visi - vyrai, moterys, vaikai - galės patikinti Joną Varną 555

ir kitus, kad matę motiną su dukra kaip tiktai čia atsiskyrus ir nuvažiavus priešingom kryptim. Ir Leonorai Gervydienei, ir kitiems rodosi nejauku išsyk po švento atsisveikinimo su Pagiriu vaidinti šią komediją. Bet sykiu gerai suvokdami, kokios tai gali turėti reikšmės, jie vaidina ją taip puikiai, kaip tik išgali. Sutemos tirštėja. Kaip ir krintanti migla. Virš didelių ir mažų daiktų, virš žmonių veidų ir judesių, virš kraštovaiz­ džio detalių, virš visos tolumos išskleidžia vakaro dargana savo švelnią maršką. Avilo miške Tadas pakeičia prie vairo Karlą Obenbachą. Sis dar gerai neįgudęs vairuoti automobilio, o be to, jiems teksią važiuoti tamsoje, rečiau lankomais keliais. Musninkų ir Veprių kelią jie pasirinko ketindami išvengti kaktomušos su komunistų valdžios reprezentantais. Antraip, važiuodami gausesniu būriu, jie rizikuotų prarasti automobilį. Lietuvoje vokiečių mašinos dar tebevažinėja laisvos. Uta Skardienė turi specialų leidimą naudotis savąja. Tačiau niekada nežinai, ką gali sugalvoti vietinė raudonoji valdžia. Karlas Obenbachas sėdi pats vienas ant užpakalinės sėdy­ nės, apkrautas lagaminais, dėžėmis ir uogų kaupinais krep­ šiais. Priešais jį, prie vairo - Tadas, o šalia jo - Birutė. Abudu jauni. Ir stiprūs atrodo abu drauge. Subrendę džiaugtis gyve­ nimu ir pasiruošę praturtint gyvenimą sau ir tautai. Bėga abu­ du iš šalies pro plakatus, išklijuotus sodybose, ant telegrafo stulpų ir mirgančius tamsoje didelėmis raidėmis apie laisvę ir visų gerovę. Bėga jie visa palikę, taip, kaip stovį, kad iš­ gelbėtų gyvybę. Tokia jųdviejų povestuvinė kelionė. Jiedu 556

šiandien prisijungia prie be perstojo augančios pabėgėlių vir­ tinės, traukiančios vis tolyn ir tolyn į Vakarus... Jis ir pats su saviškiais greitai patrauks į kelią. Su tokia manta, kuri sutel­ pa lagaminuose ir dėžėse. Ne, vokiečių žmonės trauksis pa­ gal išankstines griežtas taisykles, nustatančias, kiek leistina pasiimti su savimi. Tai tikriausiai nebūsią labai daug. Kad ir kaip Karlas Obenbachas sukiotųsi savo sėdynėje, ilgai netrunka, kol nauja plakatų virtinė, išnirusi iš prieblan­ dos, verte veria jamakis. Dauguma plakatų kabo sudraskyti juostomis arba sunkiai beatpažįstami po to, kai valstiečių berniūkščiai apšaudė juos moliu. Tačiau tebekabo. Jo sudir­ gintas akis kartkartėmis perskrodžia klastingas Stalino žvilgs­ nis arba nuo kokios skiautės pasivejąs gudrus šypsnys iš po tankių ūsų. Ypač paskutiniaisiais metais Karlas Obenbachas buvo be­ pradedąs jaustis išdidžiu nacijos, sergstinčios nuo raudono­ jo tvano, reprezentantu. Jis svajojo, kad jo sūnūs pasistū­ mės dar toliau į Rytus. Tai vis dėlto reikštų praplėsti, įtvir­ tinti savąją gyvenimo erdvę. O dabar jam liepta be kovos palikti savo senąsias išsvajotas pozicijas... Taip, taip ir bus. Tačiau liūdna, kad taip turi būti. Po ketvirčio valandos privažiuojami Mikiškių miškai. Prieblanda staiga užgęsta sutemoje, o tyla automobilyje tam­ pa nepakenčiamai slogi. Tadas su Birute gal ir pajėgia petys į petį ją atlaikyti, tačiau Karlas Obenbachas - ne. Jis norėtų kalbėti, pratrūktų rėkte rėkti! Šie abudu žmonės, sėdį priešais Karlą Obenbachą, jam artimi. Kaip beveik visi šiose mielose apylinkėse. Ar besu­ 557

tiks jis kada daugiau Tadą su Birute? Juodu buvo dalelė jo paties gyvenimo kraštovaizdyje. Kraštovaizdy, kurio cent­ re jaukiai dudeno malūnas, visu pajėgumu čirškė apvalieji lentpjūvės pjūklai, o jėgainės energija skleidė šviesos spin­ dulius. Šiame kraštovaizdyje netrukus turėjo iškilti naujas statinys - stalių dirbtuvė su saugykla pagamintoms durims bei langams. Tačiau viską šluote nušlavė gremėzdiški rau­ donųjų tankai. Puikūs įrenginiai, klestinčios sodybos ir ar­ timiausi jam žmonės - visa suniokota. Automobilis per ankštas, kad jame įsitektų jo šauksmas; jo krūtinė per silp­ na, kad jos balso bangos pajėgtų išsprogdinti automobilio stiklus. Ir kiek tai padėtų? Jis kuo puikiausiai galėtų priekaištauti Dievui, savo vadui. Ne, vadui priekaištaut nevalia. Vadas žino, ką daro. Kad nugesintų jausmus, Karlas Obenbachas suskanta kal­ bėti apie ką kita. Pats save apgaudinėdamas taria: - Iki Kernavės ir kelto per Nerį beliko dešimt minučių. Čia gal mums pavyks susitikti įdomiausią apylinkės žmogų, kalvį keltininką Miką Dačių. - Tu tikriausiai jo nepažįsti, Tadai? - klausia Birutė. —Jis — mūsų krašto gyvas paminklas. - Ar atsargu, kad jis mus pamatys važiuojant šia kryptim? teiraujasi Tadas. - Mikas Dačius - ne toks kaimo kalvis, kurio turėtumei saugotis, - taria Karlas Obenbachas. - Be to, jis mano geras bičiulis. Taip jis ima pasakoti apie Miką Dačių. 558

Niekas neprisimena, kada Kernavėje Dačių giminė pra­ dėjusi kalviauti. Vis dėlto Miko motina, sumaniusi nutraukt šią tradiciją, nusprendė, kad jos pirmagimis būsiąs kunigas. Mikas buvo geras vaikas, tad motinai pakluso. Kunigų se­ minarijoje draugai jį praminė kartimi, nes buvęs neįprastai aukštas ir laibas. Trejus metus jis kantriai kentė draugų pa­ šaipas. Matyt, daugiausia todėl, kad motina labai didžiavo­ si jo ūgiu ir manė sūnų esant sutvertą tapti kardinolu. Jis buvo visa galva už kitus aukštesnis. Tačiau kai vieną gražią dieną keli naujokai koridoriuje pastoję jam kelią mestelėjo: „Sveikas, kartie!“, jo šventa kantrybė trūko. Jis čiupo ar­ čiausiai stovėjusįjį ir išsviedė jį laukan, į seminarijos sodą, pro uždarą langą. Netrukus po šio įvykio Mikui teko ke­ liauti pas rektorių ir - išstoti iš seminarijos. Vėliau jis užsi­ rašė universitetan mokytis vaistininku. Taip, kaip ir dauge­ lis lietuvių iki jo buvo darę. Tuo pat metu jis klausydavęsis ir filosofijos paskaitų. Jprasta tvarka, be kokių nors nesėk­ mių, pabaigęs mokslus, jis gavo vietą vaistinėje. Tačiau neil­ gai mito vaistininko duona. Jis suaugo į plačiapetį galingą vyrą, iš tėvo paveldėjusį fizinę jėgą. Kiekvienąsyk sverda­ mas piliules, ilgėdavęsis kūjo ir kalvės kvapo. Jį viliojo gim­ tos Neries pakrantės, kur stovėjusi kalvė. Po tėvo mirties ryžtingai pargrįžo namo ir pagal vyriausio paveldėtojo pir­ mumo teisę už sutaupytus pinigus išsipirko kitų dviejų jaunesniųjų brolių dalią. Iš pradžių ne kažin kaip jam sekęsi. Žmonės nepasitikėjo kalviu, kuris gyvenime bandęs visko po truputį. Ir kuris, beje, buvo metęs šventąjį amatą. Tačiau ne­ sėkmės vis dėlto nesutrukdė Mikui Dačiui išmokti kalvystės. 559

Apie šešiasdešimtuosius gyvenimo metus, bent jau iki šiol taip buvę, jis tapo modernios kalvės, su keliais kalviais bei gizeliais, savininku. Jis kalė ir taisė viską, ko tik prireikdavę tobulėjančiam kaimo ūkiui: plūgus, užraktus, žemės ūkio techniką, kepyklos, malūno, lentpjūvės įrangą. Pats myli­ miausias jo užsiėmimas - keltas per Nerį. Vakarais ar šven­ tomis dienomis pats dirbdavęs keltininku. Karlui Obenbachui bepasakojant, automobilis, palikęs miš­ ką, vingiuodamas zigzagais leidžiasi link Neries kranto. Ta­ das atsargiai užvažiuoja ant prieplaukos. Keltas, rodos, stovi sustingęs kitoje upės pusėje. Tadas pasignalizuoja. Kaipmat keltininko namelyje įsižiebia žiburys. Po kelių minučių jis įsižiebia ant plausto, ir matai, kaip šis pajuda. Tai vienintelė švieselė, smelkianti anos pakrantės gilią tam­ są. Jei nežinotum priešais plytint miestelį, pamanytum pa­ krantę esant negyvenamą. Prieblandoje tolumoje stūksančiose aukštumose imi įžiū­ rėti Kernavės statinių kontūrus. Tačiau nelengva nuspręsti, kur jie baigiasi, o kur prasideda piliakalniai. Pritvirtintas už radialinio plieninio lyno, nuleidęs inkarą pačion tėkmėn, už kelių šimtų metrų prieš srovę iš lėto atsiiria keltas skersai sraunios upės. Prie vairo iškyla augalota figūra. Mikas Dačius panešėją į galjoną18 laivo pirmgalyje: vienplaukis, atraitotomis rankovėmis, per siaurą juosmenį odinis diržas, prilaikantis tamsias kelnes. Jau po minutėlės kelto žibinto šviesoje nerte išnyra griež­ tų bruožų veidas atsikišusia ilga tiesia nosimi ir tankiais an­ takiais. 560

- Ar tik šįvakar pas tave, Kernavėje, ne trumpas sujungi­ mas, Mikai? - teiraujasi Karlas Obenbachas. Mikas Dačius tyli, kol tvarkingai prisišvartuoja. Po to, pa­ sisveikinęs su visais, ir Tadu, kad ir nepažįstamu, atsako klau­ simu į klausimą: - O ar ne trumpas sujungimas visoje Lietuvoje, mielieji mano? Ar tu, Karlai, dar gali iš Brastos siųsti energiją? Čia, Kernavėje, mums taip pat reikėtų šiek tiek šviesos, jei pa­ kaktų energijos. Tik mes dar nesuskubome įsigyti maskuo­ tės prieš savo vaduotojus. Jo žodžiai krinta it ritmingi kūjo smūgiai. Karlas Obenba­ chas pastebi, jog paskutinieji įvykiai prigesinę jo galingą bal­ są, tačiau šiltas rytų lietuvio humoras vis dar gyvas. Automobiliui užriedėjus ant kelto ir šiam atsišvartavus, Mikas Dačius, paėmęs Karlą Obenbachą už parankės, pasi­ vedėją link žibinto šviesos. - Ak štai, tavo plaukai bežylą? Tačiau tau tinka. Man džiu­ gu, kad tu visa priimi kaip tikras šalies sūnus. - Ar tik nenori man priekaištauti už visų mūsų bendrą nelaimę? - meta Karlas Obenbachas į jį staiga surūstėjusį žvilgsnį. Tai spontaniškai pratrūksta su tokiu kartėliu, kad Mi­ kas Dačius akimirksnį netenka žado. Jo vėjų nugairintas ir kalamos kaitrios geležies nurudintas veidas dar labiau patamsėja. Jis žvelgia atgalios įdėmiai į Karlą Obenba­ chą, kuris greta atrodo dar mažesnis, negu yra iš tiesų. Po to Mikas Dačius nužvelgia jaunuosius, atsirėmusius į turėklus. 561

Mikas Dačius žino, kas ištiko Gervydžius. Jis ką tiktai perplukdęs Leonorą Gervydienę ir jos mošą. Vos begalėjo jiedvi atpažinti. Žibalinio žibinto silpna šviesa, dar blan­ kesnė ties galiniu turėklu, negali nuslėpti, kaip įvykiai pa­ keitę ir gražiąją energingąją Birutę. Ji stovi, kaip supranta Mikas Dačius, šalia to, kuris turėtų dovanoti didįjį gyveni­ mo džiaugsmą. Tik ar jos nepaženklino nelemtis visiem li­ kusiems gyvenimo metams? „Raudonasis speigas smarkiai pakando lietuvių jaunuomenę. Dar nežinia, kaip bus su tuo rusišku klimatu, - mąsto Mikas Dačius. - Čia tik pradžių pradžia...“ - Už viską aš prisiimu kaltę, bičiuliai, - taria jis su sau pačiam negailestinga rimtimi. - Tai groteskiška! - protestuoja Karlas Obenbachas. - Tu, tu užsikrauni sau visą kaltę! - Argi aš - ne laisvos Lietuvos pilietis? - Bet juk tu - vienas iš trijų milijonų. - Kaip tik tokiame suvokime, kurio ir aš laikiausi, glūdi mano nedovanotina klaida ir mano kaltė prieš tris milijo­ nus žmonių. Karlas Obenbachas kažko nesuvokia. Keltas artėja prie stipresnės tėkmės. Mikas Dačius priėjęs prie vairo jį pakreipia, kad keltas su ta pačia ramia eiga išlaikytų kursą link kito kranto. Karlas Obenbachas nuei­ na iš paskos. Ir Tadas su Birute, pasitraukę nuo turėklų, atsistoja netoliese. Ranka laikydamas vairo strypą Mikas Dačius aiškina, ką turįs galvoje: 562

- Didžiosios nacijos gali eksperimentuoti ir su savomis valdymo formomis, ir su visuomenine sankloda, kiek tik panorėjusios. Jų piliečiai gali sau būt abejingi dėl valstybės reikalų arba juos patikėti kokių nors politinių advokatų ran­ koms. O mažos tautos narys, atvirkščiai, turi elgtis taip, kaip pats galvoja, kad ir kiti taip turėtų daryti. -Taip beviltiškai iracionaliai tu anksčiau niekada nesi mąs­ tęs! - vis labiau stebisi Karlas Obenbachas. - Kas gi bus, jei kiekvienas ims veikti, kaip pats išmano? - Savaime suprantama, kad mažos valstybės pilietis priva­ lo žinot savo priedermes ne prasčiau, jeigu ne geriau, už Dešimt Dievo įsakymų. -Jūs esate gana teisus, - taria Tadas Mikui Dačiui. - Kai kiekvienas visuomenės narys padarys ką išgalėdamas, ir nesižvalgys, ką veikia kiti, tokia visuomenė gebės parodyti neiš­ matuojamą galią. - Taip mąstė ir elgėsi lietuviai viduramžiais, horizonte pa­ stebėję degant pavojaus laužus, - primena Birutė. - Aš gal ir teisingai mąsčiau. Bet kaip aš elgiausi? - tęsia Mikas Dačius. - Tik paklausykit: mano jaunesnysis sūnus turėjo aukštesnes pareigas Užsienio reikalų ministerijoje Kau­ ne. Praeitų metų pavasarį gavo jis užduotį revizuoti mūsų pasiuntinybes užsienyje. Jo pateiktos ataskaitos buvo niū­ rios. Štai - lietuvio ministro bevaikė šeima, gyvenanti vals­ tybės sąskaita keturiolikos kambarių bute, įrengtame su ne­ matyta prabanga. Tuo tarpu mes namuose turime darbinin­ kų ir samdinių, besispraudžiančių vieninteliame kambary su keturiolika vaikų, kurių jie neišgali nei pavalgydinti, nei 563

aprengti. Mano sūnus pasiūlė griežtai sumažinti išlaidas mūsų užsienio reprezentacijai. Jis manė, kad Lietuva už­ sienyje pelnys didesnę pagarbą, reprezentuodama save pa­ gal tikras išgales. Jo žodžiai buvo bevaisiai. Aš nuvykau Kaunan ir pasiprašiau priimamas pas Respublikos prezi­ dentą. Jis mane draugiškai priėmė. Be to, ką sužinojęs iš savo sūnaus, aš dar papasakojau jam apie kitą administra­ vimo žalą valstybės kontroliuojamame ūkyje ir apie tai, ką visuomenė mano apie artimiausius prezidento patarėjus. Kalvis keltininkas gali būti girdėjęs po truputį apie viską. Prezidentas, pratęs prie savo patarėjų gražbylystės, be ga­ lo nuliūdo. Jis manė, jog nedera apibendrint atsitiktinu­ mų, neverta pernelyg pasikliauti, ką žmonės šneką. „Lie­ tuva, - teigė prezidentas, - sparčiau žengia pirmyn, negu kiti artimiausi kaimynai, visose srityse. Jei pažvelgtumėm į save ir kitas šalis, tai jose proporcingai komunistų žymiai daugiau. Gerovės turime siekti nuosaikiu tempu“, - rami­ no jis mane. Pajaučiau, kad imu kunkuliuoti. Kaimo žmo­ gus su didžiausia pagarba stengias parodyti, įtikinėjau vals­ tybės vadovą, kad Lietuva neturi teisės lėtai raidai. „Ne mažesnė būtų mūsų šaliai gėda, jei turėtumėm vieną vie­ nintelį komunistą“, - sakiau. „Kiekviena socialinės netei­ sybės prielaida ar visuomenės turto švaistymas turėtų būt be jokių dvejonių pašalinti“, - įtikinėjau. „Kai mūsų šalis taps kiekvienam lietuviui mylimais namais, tuomet jis ir gins juos, kaip gynęs senaisiais laikais, - tariau baigdamas. Ties horizontu kaupiasi juodi debesys. Respublikos vado­ vas turėtų įžvelgti pavojų ir iš anksto padaryti viską, kad 564

mūsų žmonės galėtų jį sutikt susitelkę į būrį.“ Prezidentas ištiesė ranką atsisveikinti ir beprasmiškai pridūrė: „Tai jau mano reikalas, gerasis žmogau, žinoti, ką privalau daryti. Tu esi, kaip aš matau, užsikrėtęs opozicinėm nuotaikom.“ Aš tik susigūžiau ir pasitraukiau atatupstas. Maniau, atli­ kęs šventą pareigą įžiebdamas, kad ir nedidelį, pavojaus laužą. Tačiau kai šis buvo užgesintas, aš nebesirūpinau už­ degti kitą. O privalėjau bėgti per visą šalį, nešinas liepsno­ jančiu deglu. - Labai greitai būtum patupdytas kalėjiman, mielas Mi­ kai, - atkerta Karlas Obenbachas. Keltui pasiekus patį sraunios tėkmės vidurį, Mikas Dačius turi atidžiai vairuoti, kad srovė nepermestų laivo. Ta­ čiau jo stiprios įgudusios rankos laisvai valdo vairą, ir plaus­ tas slysta per vilnijančius vandenis taip pat ramiai, kaip ir slydęs. Kaip ir Miko Dačiaus mintys bei žodžiai - tuo pačiu aiškiai atseikėtu ritmu. - Politiniai veikėjai laiko mus už trumpo pavadžio, nuola­ tos gąsdindami kalėjimu ir koncentracijos stovyklomis. Ta­ čiau kada patiems nepavyksta ar kada palieka pamesdami šalį, tada jau, būkit malonūs, patys užsimokėkit už muziką. Jie patys tada niekuo dėti. O juk jie atstovauja mums, veikia mūsų vardu. Mes esam baisiai rūpestingi, kai reikalas suka­ si apie netikrą pinigą - kad tik jo negavus į rankas - ar kai su didžiausiu kruopštumu renkamės dantistą ar siuvėją. Ta­ čiau dėl mūsų skausmų ir džiaugsmų, dėl mūsų vaikų ir visos tautos ateities... taip, tada jau pigiai parduodam sa­ ve. Tai jie, pamiršę savo pilietines priedermes, turėtų būt 565

siunčiami į koncentracijos stovyklas. Jie, kurie ne kasdien stebi savo vado reikalus ir darbus. - Ar tik ne per didelius reikalavimus tu keli paprastam žmogui? - klausia Karlas Obenbachas. - Už valstybės vairo turėtų stovėti genijus, dievų pateptasis. - Būtų patikimiau su atsidavusiais, atsakingais piliečiais, mano Mikas Dačius. - Kadangi aš daugiau rūpinausi savo kalve, savo keltu, jie abu, keltas bei kalvė, ir buvo naciona­ lizuoti. O kas laukia mano vaikų ir vaikaičių?.. Dabar gi aš, nusamdytas už išmaldą raudonosios sąjungos, plukdau it koks Charonas19per upę žmones, savo gimtus brolius ir se­ seris, iš ašarų pakalnės į šešėlių pasaulį... Įsivyravo slogi tyla. Birutė, abiem rankomis įsikibusi Ta­ do, užgniaužusi kvapą įdėmiai žiūri kitapus kranto. Sis ar­ tėja, plečiasi: plynas, juodas, nebylus... Karlas Obenbachas, išsitraukęs iš kišenės nosinę, nusibrau­ kia nuo kaktos šaltą prakaitą. Įplaukiama ramesnėn tėkmėn. Vairo iešmas Miko Dačiaus delne palengvėja. Jis nesitveria nepapasakojęs apie įvykį, kurį mano esant šviesesnį: - Praėjusį trečiadienį čia buvo atvažiavęs valstietis. Kostas Gausūnas iš Dūkšto vietovių. Į Brastą jis pavėžėjęs jauną kalbininką, Amerikos lietuvį, ir buvo begrįžtąs į Dūkštą. Ta­ čiau užuot persikėlęs per upę ties Antakalniu, jis atklydo čia, už penkiolikos kilometrų žemyn paupiu. Viskas aišku, pamiršo vadelėti, begalvodamas apie puokštę raudonųjų ru­ giagėlių, kurias laikė rankoje. „Tik pažiūrėk į šį naują ste­ buklą!“ - tarė jis man nė nepasisveikinęs. „Tavo stebuklas 566

glūdi čia, - bakstelėjau jam galvon pridurdamas: - Tačiau tu pametei stebuklingą proto jėgą dėl šitos apgaulingos pikt­ žolės.“ Bet jis manęs nesuprato. - Ar jūs nebuvote pernelyg negailestingas? - svarsto Ta­ das. - Šiais laikais, kai mes visiškai palikti žūčiai, simboliai, sugrąžinantys mums viltį, tikriausiai ne itin žalingi. Į tai Mikas Dačius nieko neatsako. Pasukęs vairą, jis tar­ tum pasuka ir minčių tėkmę. - Vienu metu mane buvo stipriai užvaldžiusi raidos teori­ ja. Aš maniau Čarlzą Darviną buvus arti tikslo, kai jis užsiplieskęs ieškojo trūkstamos grandies. Tačiau užčiuopti buvo beviltiška. Ir kaipgi ją rasti, jei ta trūkstamoji grandis - tai aš ir jis pats? Kitomis aplinkybėmis ši dviprasmė autoironija būtų sukė­ lusi smagų pagyvėjimą. Tačiau dabar nuo jos dvelkteli rim­ ties šaltelis. Lyg nuo upės srovės, per kurią nūnai plaukiama. Karlas Obenbachas priešiškai žvilgčioja į tęsiantį Miką Dačių: - Per milijonus raidos metų žmogus pasiekė tikrų išminties stebuklų, dieviškų vaisių. Ir kaip jis, niekdarys, panaudojo tą beribę galią? Ogi savo paties kvailumui. Žmogaus protas su­ kūrė ugnį spjaudančius geležies dinozaurus bei skraidančius drakonus vien tik tam, kad patenkintų savo plėšrius įgeidžius, kaip galint greičiau išgalabytų savą giminę. Birutė, stipriau prisispaudusi prie Tado rankos, timpteli jį atgalios prie užpakalinio turėklo. Prieplauka nebetoli. Mikas Dačius vairuoja, kad švelniai prisišvartuotų. Tačiau vairavimas nesuteikia jo mintims jo­ kios ramybės: 567

- Du žmonės deramai panaudojo savo proto galią: tai Sok­ ratas20 ir Kristus. Bet ką daro visi kiti Kristaus palikuonys žemėje? Ką veikia popiežius, ką veikia vyskupų kolegija? Ką veikia visi mūsų kunigai? Ir aš pats, krikščionis? Mes visi taikstomės su piktuoju, su plėšrūnu savyje. Todėl ir iš­ tinka mus tai, kas, matyt, ir turi ištikti. Keltas prisišvartuoja. Keliais mostais Mikas Dačius jį tvir­ tai pririša. Dabar automobilis gali nuo plausto nuvažiuoti ant žemės. Atsisveikindami visi be žodžių paspaudžia Miko Dačiaus gyslotą ranką. Ir jis pats nieko nebesako. Užpūtus kelto ži­ bintą, Miką Dačių sugeria tiršta tamsuma. Tadas su Birute ir Karlu Obenbachu, važiuodami Kerna­ vės aikšte, pastebi du civiliai vilkinčius raudonųjų patru­ lius. Raudonais raiščiais per kairę rankovę, su šautuvais per petį jie sukiojasi ties aukštuoju mediniu kryžiumi. Kernaviečiai jį buvo pastatę Lietuvos atgavimo dvidešimtmečiui paminėti. Net ir patamsy gali įžiūrėti, kad kryžius kruopš­ čiai išdrožinėtas smulkiais raižiniais. Vis dėlto jo cokolis už­ lipintas trimis dideliais vienas virš kito išdėstytais plakatais. Juose - pažįstami trijų didžiųjų komunizmo vadų bruožai. Tikriausiai kaip tik juos ir saugo patruliai. Aikštės tolumoje boluoja Perkūno kalnelio kontūrai. Čia pagonybės laikais plytėjęs šventas ąžuolynas. Dabar kalne­ lis apaugęs žole. Ąžuolus iškirto krikščionybės pasiuntiniai. Lenino sekėjai kažkaip čia dar nepasirodė. Važiuodami Kernavės pušynu, tolumoje, už kelių kilomet­ rų, visi pastebi automobilio žibintų šviesas, drykstančias, 568

vingiuojančias išilgai kelio. Tadas paspartina greitį ir netru­ kus atpažįsta Ūtos Skardienės „Fordą“. Jis mato, kad ir jo automobilis pastebėtas. Dabar abi mašinos kelių šimtų met­ rų atstumu sparčiai važiuoja toliau. Pralekia kaimai ir Musninkų, Gelvonų, Veprių gyvenvie­ tės. Jie jau pravažiavę didįjį Kauno-Ukmergės kelią, ir da­ bar belikęs koks trečdalis atstumo, ne daugiau kaip ketu­ riasdešimt kilometrų iki Udrėnų. Visur tamsa ir tyla. Jokios švieselės ir jokių pakeleivių. Vienintelės atžymos, išnyran­ čios iš tamsos, - komunistų plakatai su negrabiai išpaišytais portretais ir didžiulėmis raidėmis, žadančiomis visiems švie­ sos ir duonos. Karlas Obenbachas pertraukia tylą: - Aš vis svarstau, ar tik ne įvykiai šitaip prislėgė mano bičiulį Dačių. Buvo it visai kitas žmogus, vakar mane suti­ kęs. Nebėra stipruolio, viskuo pasitikinčio Dačiaus. - Klausais tartum savo paties sąžinės balso, - tarsteli Biru­ tė, - kuris tikriausiai kyla ir iš visų mūsų gelmių gelmės. Tar­ tum girdėtumei išėjusių žmonijos kartų kančias ir šauksmus. - Miko Dačiaus žodžiai man įkvėpė vilties, - sako Tadas. Manau, jog kada nors ateityje nušvis tikras stebuklas, kad išmintis galų gale įveiks visas žmogaus beprotystes. Po kelis kilometrus trukusios tylos Karlas Obenbachas vėl grįžta prie temos, apie kurią su Tadu ne sykį buvo diskutavę: - Neišmetei dar iš galvos, Tadai, Amerikos? Kas tau ten veikti? Vokietijoje gautum tarnybą kelių statyboje ir puikiai uždirbtumei sau ir žmonai. Tadas kiek pristabdo automobilį. 569

- Tu, Karlai, juk žinai, kad myliu tave ir tavo tautą. Tačiau po pernykščio sandėrio tarp Berlyno ir Maskvos21man bur­ noj palikęs baisus kartėlis. Tai primena laikus, kai aštuonio­ liktojo šimtmečio pabaigoje Lietuvą dalijosi Prūsija su Rusi­ ja. Užuot pagelbėjusi europietiškai civilizacijai išlaikyti po­ zicijas prieš Aziją, vokiečių vyriausybė ir vėl sutinka griauti pastatytas ir įtvirtintas užkardas. Ir štai dabar jau antrą sykį įsismarkauja rusų tironija, iki šiol pati barbariškiausia Eu­ ropos centre. - Dviem partneriams žaidžiant šachmatais iš gyvybės ir mirties, pozicijų kaita neišvengiama, - teigia Karlas Obenbachas. - Man įdomu, ar tik žaidimas nepagerėtų, jei mūsų gera­ sis Vakarų kaimynas šiek tiek skaitytųsi ir su mumis. Užuot lošęs iš mūsų galvų. - Tad nori šauktis Ameriką pagalbon? - O tai tave stebintų? Aš vyksiu Amerikon, nes manau, kad lietuvių tautos nelaimė - taip pat ir jos reikalas. Ten gyvena trečdalis mūsų kamieno. Aš pažiūrėsiu, ką sugebu, kad mūsų gabūs išeiviai atsistotų ant kojų. - Bet juk tu - tik inžinierius. Tu nieko nepublikavęs laik­ raščiuose. Aš nežinau, ar pajėgsi vadovauti savo kraštiečiams. - Tai, kas ištiko mano Tėvynę, leis man nesunkiai pa­ keisti skriestuvą ir logaritminę liniuotę naudingesniais instrumentais. - Tepadeda tau Dievas, Tadai. Taip, aš sakau „Dievas“, nors Jis man ir suteikė šiokio tokio apmaudo. Likusią kelio dalį Karlas Obenbachas tylėjo. 570

Apie pusę vienuolikos, gerokai prieš imant bastytis enka­ vedistams, abudu automobiliai nusileidžia Nevėžio upės ly­ gumom Dargana sutankėja į smelkiantį lietų. Netrukus tamsioje drėgmėje tiesiai prieš akis sušmėžuoja aukštos Udrėnų sėklininkystės ūkio tuopos. Tadas su Birute pernakvos pas Utą Skardienę. Jeigu tebelis, galės Karlo Obenbacho automobiliu vykti Palangon jau ankstyvą rytą. O jei bus giedra, teks palaukti prietemos. Visų pirmiausia jie nori išvengti, kad koks raudonųjų patrulis, užrašęs auto­ mobilio numerį, neperduotų paieškos siūlo NKVD pėdse­ kiams. Tadas su Birute priversti slėptis net ir Udrėnuose. Niekas neturi žinoti, kad pas Utą Skardienę svečiavęsi pa­ keleivingi giminės. Kieme priešais namą visi su palengvėjimu atsidusę išlipa iš automobilių. Iš visko sprendžiant, atvyko nepastebėti. - Savo šaly esi priverstas sėlinti kaip vagis naktį, - su šiais žodžiais Leonora Gervydienė peržengia namų slenkstį, kur jai teks gyventi ir laukti, ar kas dar blogiau nenutiks. XV

Palangos platus smėlio krantas įsiremia jūron tartum per mylią nudrykusi S raidė. Miestą ir toliau plytintį kaimą už­ sklendžia aukštas pušynas pakaitom su kopų ketera bei nau­ jais želdiniais. Čia, pamary, gali sau pasijusti akis akin su jūra, saule ir vakariu vėju. Net ir tada, kai vasaros mėnesiais paplūdimys pilnas šurmuliuojančių besimaudančių poilsiau­ tojų, gali alsuoti ramybe. Ritmiška bangų mūša lygion, kietai 571

suplūkton pakrantėn užgožia kitus žmonių garsus, klegesį. Visos ryškios maudymosi kostiumų bei kepuraičių spalvos čia netenka savo vaiskaus efekto. Čia tvyro neišsenkanti žais­ mė tarpu smėlio akinančio baltumo, jūros žalumo ir dan­ gaus giliosios mėlynės. Palangoje išvargę žmonės atgauna jėgas, sėdėdami kur smė­ lio duobėse ir klausydami bangų pliuškenimo. Arba vaikšti­ nėdami pakrante ir ieškodami gintarėlių. Gausiausiai krantan šių išmetama praėjus porai dienų po audros. Tuomet regi švysčiojant gintarus žvarbiose pašiauštose bangose. Jų mūša, išmetusi krantan gabalėlius ar mažulyčius gintarų tru­ pinėlius, nušviečia pakrantę šviesiai žalsvu, gelsvu, rusvu pamario auksu. Šiandieną Palangos pamarys kelia kitokį įspūdį nei anks­ tesnėmis vasaromis. Bangų mūša plaka krantą tuo pačiu ly­ giu ritmu. Ir vėjas ta pačia dingstimi gena smėlio smilteles aukštyn koposna, tvarkingai paskleisdamas tarp viksvų. Jų stiebai, blaškomi vėjo, brėžia smėlyje apskritimus, kaip ir anks­ čiau. Net ir žmonių pakrantėje esama, kurie maudosi ir, at­ rodo, džiaugiasi vasara. Bet čia jau kiti žmonės nei būdavę. Sovietų komisarai ir raudonieji karininkai su žmonomis ar draugėmis atvyko čionai, kad po atliktų užduočių atgautų jėgas neseniai užkariautos šalies geriausiame kurorte. Pakran­ tėje - raudonieji pasienio kareiviai, aukštaauliais batais ir su­ nkiomis tamsiai rudomis uniformomis, išsidėstę po du kelių šimtų metrų tarpsniais. Jie laiko paruoštus šūviui ginklus, jei tik kas besimaudančių išdrįstų plaukti per toli ar vokiečių pa­ sienio pusėn, prasidedančion piečiau, išsyk už Birutės kalno. 572

Vasaros poilsiautojai lietuviai pradingo iš Palangos iškart po birželio 15-osios. Vieni tų, kurie nepatikėjo Maskvos pažadais gerbti šalies tvarką bei nepriklausomybę, išskubė­ jo per sieną, o ištikimesni išvažinėjo po namus. Šie, pasta­ rieji, arba sėdi dabar enkavedistų kalėjimuose, arba klai­ džioja iš vietos į vietą, iš miško į mišką, kad išvengtų raudo­ nųjų plėšikų. Bet apskritai gana daug žmonių mano, kad Palangos kurortas - viena saugiausių vietų, kur galima ne­ pastebėtam perbėgti sieną. Todėl ir atvykstama čia, neva ketinant ilsėtis ir maudytis. Stengiamasi atrodyt nerūpes­ tingai, tartum džiaugtumeis laisva vandens platybe, aukštu dangum ir smėliu, tartum tegeistum būt gairinamas nuolat pučiančių vėjų. Prie progos susipažįstama su žvejais iš žvejų kaimelio, esančio šiauriau Palangos, arba su valstiečiais, gy­ venančiais šalies pasienyje. Tadas su Birute tai žinodami, labai nustebo, kai atėję pamarin neišvydo lietuviškų veidų. Akims apsipratus su vais­ kia smėlio šviesa ir jūra, jie sumojo ir priežastį. Abudu bėgliai, nešini pajūrio daiktais, patraukė šiaurės kryptimi, anapus Ronžės, jūron įtekančios upės. Smėlis čia ne toks švarus ir puikus, tad žmonės čion ypač retai atklys­ ta. Čia jie sutiko kelias jaunas poras bei vieną kitą senesnį ir jaunesnį lietuvį. Žmonės prisivertę išlaikyti nuotaiką, tačiau visi atrodo baukštūs ir įtarūs kiekvienam nepažįstamajam. Neilgai pasimaudžius, Tadas pastebi, kad Birutė šąla. Ji, kuri buvo pratus prie šalčiausio vandens, kuri galėdavo mau­ dytis iki pat spalio mėnesio! - Birute, eime iš vandens ir palakstykime. 573

Ji mielai išlipa, tačiau pakrantėje sustoja: - Bėgioti raudonųjų kareivių akivaizdoje, ne! Ką nori, tik ne tai. Jie grįžta į savo smėlio duobę, kopų užuovėją. Birutė įsisupa į savo gauruotą tamsiai mėlyno frotė chalatą. Ir chalatas, ir karštas smėlis pagelbsti. Su kūno šiluma grįžta Birutei ir drąsa. Nepakenčiama įtampa prieš būsimą kelionę slūgsta. Žinoma, kad pasiseks žvejui Juršiui šįvakar juodu perplukdyti per jūros sieną. Anksčiau keletą kartų juk yra pavykę. Jo sūnus Lauru­ kas po kelių valandų suradęs juos kopose turėtų pranešti, kada jiems tinkamiausia atvykti į žvejų kaimelį. Tikriausiai tai būsią prieš pat temstant, kada keičiasi raudonųjų pasieniečių sargy­ ba. Birutės mintys vėl skrieja atgalios, kur tėtė ir mama, bet ji jas nugramzdina savin. Verčiau kalbėti apie ką kita. Ji taip trokštų būti laiminga sykiu su Tadu, būti visad šalia, glaustis prie jo. Vien tik mintis, kad čia, kur bangos plakas į krantą, kur vėjas gainioja tarp viksvų smilteles... Čia, šiame pamary­ je, vaidilutė Birutė prieš šešis šimtus metų apleido šventąjį aukurą dėl kunigaikščio Kęstučio... Ne, Birutė tvardosi. Tado, sėdinčio priešais Birutę, galva išnirusi virš duobės krašto. Jis stebi aplinką, jei žvejas Juršys kokiu nors sumeti­ mu būtų pasiuntęs savo berniuką ieškoti jųdviejų su Birute anksčiau, nei buvo sutarta. Jis įmato virš kopų ir jaunų žel­ dinių toli, iki pat žvejų kaimelio. Siame, atrodo, tvyro tyla ir ramybė, jokie žmonės po jį nesisukioja. Su laimingo vyro rūpesčiu ir ištikimybe žvelgia Tadas į Birutę. Rugiagėlių mėlynumo akys prieš jos valią atspindi visa, kas dedasi jos širdyje. 574

Tadas prisilenkia, paimdamas jos rankas į savąsias. Po aki­ mirksnio jos tampa karštos. - Puiku, kad tu laikaisi tvirtai, nenusimeni, - jis glosto jos rankas, ir pats šildydamasis jų kaitra. Dėkinga, nors ir nenoriai šypsodamasi Birutė sako: - Kad ir keista, aš sapnais vis tebesu Pagiryje. Senajame Pagiryje, kol... Tartum nieko neįvykę... Sapnais gyvenu Pa­ giryje su savo kasdienybe. Prižiūriu, kad gėlių lysvės neišdžiūtų, mąstau apie būsimas plaukimo varžybas Vilniuje, apie šį bei tą, apie savo universitetines studijas ateinančią žiemą. Ir vėl nugrimztu į sapnus, pamačiusi, kad greitai ket­ virta valanda. Tad netrukus tu sugrįši iš darbo. Ir mamą, ir tėtį, Elę matau bei girdžiu visą laiką šalia. O kada pabundu, ilgai dar guliu nejudėdama, užmerkus akis. Kartais vėl pa­ vyksta užmigti ir grįžti atgal į sapnus. - Namų įspūdžiai mūsų gyvenime užima svarbią vietą. Ir aš dažnai sapnuoju savo namus, nors ir praradęs juos aštuonerių, - Tadas pagarbiai paliečia medalioną ant Bi­ rutės krūtinės. - Namų žemę ir pelenus išsinešiau savo kraujyje. Pakėlusi galvą Birutė pamato vyrą, stovintį ant jų duobės krašto. Dideliu tamsiai raudonu pamario chalatu ir tamsiais saulės akiniais. Veidas atrodo lyg ir kažkur matytas. Tik sens­ telėjęs ir išvargintas rūpesčių. - Ar galiu nusileisti? - paklausia vyras. Ir balsas lyg pažįstamas, dažnai girdėtas per radiją ir šen bei ten. Tačiau tai jau ne tas pats užtikrintas ir šiek tiek įsakmus balsas. 575

Tadas atsisuka. - O, Jurgis Ragenas! Prašom, prisėskit šalia mūsų. Redaktorius Ragenas nužengia į duobės dugną. Jis dreba. Tikriausiai ir jis ką tik išsimaudęs ir dar neišsivadavęs iš keisto Palangos vandens šalčio. Birutė žino, kad jos tėvas gana dažnai Kaune pabend­ raudavęs su redaktoriumi Ragenų. Jį bolševikai atstatydi­ no iš „Lietuvos aido“, vyriausybės laikraščio, redaktorių. Todėl šią akimirką Birutei jis - tartum koks sveikinimas iš namų. - Būdavo puiku susitikt su žmonėmis, - taria kiek apšilęs Jurgis Ragenas. - Šįryt atvykęs čia autobusu pirmiausiai pa­ maniau supainiojęs pamarį. Tačiau dabar visur tas pats, kad ir kur nuvyktumei. - Ar daug kur nuvykstate? - domisi Birutė. - Daug. Tai yra, pačioje šalyje. Aš įsitikinau, kad šitaip patogu pasislėpti. Ir tuo pat metu įdomu nuolat klaidinti savo persekiotojus. - Ar nebūt išmintingiau perėjus žaliąją zoną? - svarsto Tadas. - Aš nemanau palikti savo šalies. Ką iš to laimėčiau? - O kur jūsų žmona ir sūnūs? - toliau klausinėja Birutė. - Dviems mano sūnų pasisekė pereiti žaliąją sieną, o vy­ riausiąjį raudona kulka pakirto. Žmona guli Kauno ligoni­ nėje. Jai sunku visa tai pergyvent. Būklė jos beviltiška. - Ak! - sudreba Birutė. Tampa sunku tęsti pokalbį. Pasikeičiama užuojautos žo­ džiais, tačiau jauti, kad jų negana. Jie tik aitrina sielvartą. Ir 576

vis dėlto norisi kalbėti, norisi girdėti skambant savus ir pa­ šnekovo žodžius, vibruojant mintis. Jurgis Ragenas pasakoja, kaip neatpažįstamai per trumpą laiką pasikeitęs Kaunas. Nieko nebelikę pirkti. Visa pramo­ nė sustojusi iš dalies dėl žaliavų stokos, iš dalies dėl to, kad naujieji šeimininkai, nemokėdami elgtis su mašinomis, jau spėjo jas sulaužyti. Visi miestų namai priklausą Sovietams. Bankų atsargos išpustytos. Jau dvylika tūkstančių lietuvių sėdį GPU22kalėjimuose. Maskvos paskatinta lietuvių sovie­ tinė vyriausybė šitaip „tiria“ galimybes perauklėti visus „ka­ pitalizmo mokyklos“ lavintus lietuvius Sovietų Sąjungos dva­ sia. Čia turimi omeny ir buvę pilietinių partijų, ir žemdirbių draugijų, kooperacijos sambūrių nariai. Įtariama, kad šiuos gyventojų sluoksnius antikomunistinės valstybės gali panau­ doti diversijos tikslams... Buvęs vyriausiasis redaktorius pasakoja taip, tarsi laikytų priešais save atskleistą laikraštį, energingai skaitydamas jo išskirtiniausias antraštes. Staiga jis susivokia, gal trukdąs jau­ navedžiams, gal savo gausiomis sensacijomis griaunąs jų gra­ žiausias gyvenimo akimirkas. Kaip tik todėl jis nieko ne­ mini, jog žino: visi teisėjai artimiausiomis dienomis bus de­ portuoti Kazachstanan. Nemini, kad raudonieji, tardydami Petrą Gervydį, išsukinėjo jam pirštus. Nenori jis pasakot nė apie tai, kad Kripas Karna už tam tikras paslaugas jau gavęs pažadą įsigyti Pagirį kaip valstybės dovaną. Mintyse jis sulanksto laikraštį, atsistoja tardamas: - Kad ir kaip būtų, man tikra paguoda susitikti žmones. Tikiuosi, dar pasimatysim. 577

Jurgiui Ragėnui pasišalinus, žvelgia Tadas su Birute vie­ nas kitam akysna. Jaučia, kad abudu apėmęs vienintelis troš­ kimas: kaip galint greičiau - iš čia. Su palengvėjimu atsidūsta, per smėlio duobės kraštą pa­ matę žvejo sūnų Lauruką, žingsniais atšiūrinantį link jų. At­ rodo kiek sutrikęs. Argi iš tiesų nepažintų? Na štai, jo akys nušvinta. Jis nupurto smėlį nuo savo šau­ nių jūrininko aprėdų. Jam tikriausiai tėra kokie aštuoneri, bet kas gi pasakys, kad ne jūrininkas? - O, kaip mes tavęs laukėm, Lauruk! - Birutė jau ruošias berniuką apkabinti. - Koks didelis ir šaunus jūrininkas ta­ pai nuo pernai metų, kada tave mačiau. Laurukas pasitempia ir atmeta atgalios blizgančią iki bal­ tumo išblukusią plaukų sruogą. Jo pilkos akys žiba it du švyturiai tamsiame vėjų nugairintame veide. Vyriškai, tie­ siai paaiškina: - Aš gulėjau ten, viršuje, tarp viksvų, kol tas ponas pasiša­ lino. Prieš kokią valandą jis buvo pas mus. - Tikrai? Buvo pas jus? - Tadas kiek nustebęs. - Jis siūlė du tūkstančius litų tėtei, kad tik perkeltų per žaliąją zoną. „Palikti savo nepagydomai sergančią žmoną vienišą nu­ mirt šalyje...“ - Birutę pagauna apmaudas dėl tokio žmo­ gaus, turėjusio visuomenėje puikią padėtį, elgesio. - O tėtė atsakė: „Kad ir dešimteriopai siūlytumėt, negalė­ čiau apsiimti.“ - Kodėl taip sakė? - teiraujasi Tadas. - Dėdė tikriausiai nežinote? Šįryt žvejų prieplaukoje buvo 578

iškabintas naujas nurodymas. Naktį jokiems laivams neva­ lia pajudėti. O dieną negalima plaukti toliau trijų jūrmylių. Kokia žuvis gali veistis trijų mylių ruože? Naktį į uosto prie­ plauką įplaukė keturi rusų motorlaiviai su prožektoriais ir kulkosvaidžiais. - Štai, paimk, o mamai su tėte perduok labų dienų, - pa­ duoda iš anksto paruoštą karamelių maišelį Birutė. - Aš negaliu priimti. Man labai gaila. Ir tėtei labai labai gaila, - stovi nuleidęs galvą Laurukas, rankose gniaužyda­ mas kepurę. - Karamelės, žinoma, puikios, - paimdamas jas padėkoja ir nueina. Tado gerai parengtas planas sužlugęs. Abudu sėdi, nudel­ bę žvilgsnius smėlin. Pamažu užpusto Lauruko pėdsakus. Iš kažkur atklydo gaivus vėjūkštis. - Mes negalim palikti šalies, - pakelia galvą Birutė. - Ir aš nė nenoriu. Aš negaliu pasielgti kaip Jurgis Ragenas. Negaliu palikti mamos vienos ir tėvo kalėjime. Pasilie­ kam. - Tai sunkus smūgis mums, - prisipažįsta Tadas, stengda­ masis sukaupti mintis. - Pasistenkim išlikti ramūs. - Aš rami, Tadai. - Pamąstykim mažumėlę apie Ragėnus. Ar mes žinom, kad ne pati beviltiškai serganti Ragėnienė patarė vyrui iš­ vykt iš šalies? Kad užuot kaip pabaidyta antis nebūtų me­ džiojamas iš vietos į vietą. - Tai kodėl gi tuomet jis slėpė savo užmačias? - Negi, Birute, tiki, kad žmogui lengva kalbėti apie šei­ mos paslaptis? 579

- Gal tu ir teisus. Bet mano sąžinė nuolat šiaušias, vos tik pagalvoju... Gal aš niekad nebepamatysiu tėvo nei motinos. Birutę užvaldo visiška neviltis. Pažvelgia į Tadą, apsidai­ ro, jaučia, kaip grimzta iš po jos smėlis, iš abiejų pusių pa­ nardindamas ją gilyn. Tadas vėl paima jos rankas į savąsias ir glosto. Jaučia, kaip plaka jos širdis, kaip ji virpa it sugautas paukštelis. Tačiau nepalaužiamas troškimas išsaugot Birutę kelia jo pasitikėji­ mą savimi. - Nurimk, mieloji mano Birute. - Tai tik akimirksnio silpnumas, - stengiasi išspausti šyp­ seną Birutė. - Bet... mes net negalim išvykt iš Palangos. Karlas Obenbachas su savo automobiliu jau begrįžtąs Braston. Va­ žiuot autobusu... Kas žino, ar Jonas Varnas nesukėlė viso GPU ant kojų, kad sučiuptų mus? - Kelkis, Birute. Aš turiu idėją. Tadas padeda Birutei atsistoti, suima už pečių, atsukdamas veidu į jūrą. Virš pakrantėj vilnijančių laukinių avižų jie regi it stiklas plytinčią jūrą. Čia dar staigiau išnyra jūros laivai, siunčiantys vienas kitam sirenas, po to išsiskiriantys ir pama­ žu sugrįžtantys krantan. Plotas tarp provėžų nuo krintančios mūšos panešėją į ilgas gatves su baltais putojančiais kraštais. - Dieną gali būt rizikinga, bet nakties sutemose turėtų būti lengva, - taria Tadas. - Savo drabužius ir kas būtiniau­ sia turim turėti sykiu, sudėta į maudymosi krepšius. Vos su­ temus ateisime čia ir apsimesime besimaudą. Priplaukę drau­ džiamą zoną, seksim jiems iš paskos, kol pasieksime vokie­ čių vandenis. Kartkartėmis teks panėrus plaukti po vandeniu. 580

Bet ką gi mums, dviem plaukikams, tai reiškia, ar ne? Privalėsim nuplaukti porą tūkstančių metrų; dažniausiai galėsi­ me glaustis ir prie laivų, išnirę iš vandens. Birutė klausosi, svarstydama apie būsimą povandeninį plaukimą, bet nieko nesako. - Kad tik tau, Birute, nebūtų per šalta išbūti valandą, gal dvi vandenyje. Mes būsim priversti irtis ypač atsargiai. - Aš to nebijau, Tadai. Birutė patikliai glaudžias prie Tado krūtinės. Jos širdis da­ bar plaka ramiai, ritmingai. Taip stovi abudu, žvelgdami į mėlynąsias marių platybes. Jie pasikliauja jūra. Beribis, pats laisviausias gamtos kūrinys juk niekada nebus išvien su visų baisiausia žemėj savivale. Išgirdę už savęs smėlyje žingsnius, atsigrįžta. Prieš juos išdygsta raudonskruostis apkūnus nenusakomos nacijos ponas, vilkįs rudu apdaru su šiaudų skrybėle, ir sto­ romis lūpomis šypsodamas taria: - Toliau šiuo keliu eit nebeleidžiama. Bet patikėkite, aš turiu kuo puikiausias galimybes ant kranto. Be jokios rizi­ kos. Jeigu norite, galim nesunkiai nukakti nurodyton vie­ ton. Kuo puikiausiai ir kuo skubiausiai. Nusišypso ir Tadas. -Jūs tikriausiai apsirikote. Dabar nepažįstamasis nusišypso rudom akim, iššiepdamas plačius dantis: - Atleiskite, bet aš juk matau, kad jūs nepritampate prie naujosios mūsų šalies tvarkos. Savo jauną gražią žmoną bus, pavyzdžiui, jums nelengva apginti. Ir jūs pats, taigi... 581

- Kartoju, ką pasakiau, - ištaria draugiškai Tadas. - Tada atsiprašom, - trukteli pečiais slaptasis GPU agen­ tas, skėsteldamas rankom ir pasukdamas atgalios takeliu per kopas. Tadas su Birute vėl nusisuka į jūrą. Tokia taiki plyti jūra, taip ramiai, draugiškai spindi. Ten, ties trijų mylių juosta, prasideda naujas pasaulis. Iš ten išny­ ra baltas laivas. Galbūt iš Klaipėdos pakeliui į Stokholmą. XVI

Tadas su Birute turi porą valandų iki sutemstant. Išnaudos laiką, užeidami „Dobilo“ restoranan šiek tiek užkąsti. Po to sugrįš į savo kambarį išsitepti riebalais, persivilkt maudy­ mosi kostiumais, chalatais ir nešini pamario krepšiais nu­ kaks pajūrin. „Dobilas“ - ypatinga vietelė Palangoj: sename parke, ant­ roje plento pusėje, atokiai nuo įprastinio poilsiautojų srau­ to. Restoranas be muzikos, todėl čia teužsuka žmonės, ku­ riems pakanka pasimėgauti gera virtuve. Be to, svetimiems bei naujokams nelengva „Dobilą“ surasti. Parkas stūkso ne­ toli kraštinės gatvės, o patį restorano statinį gožia ūksmin­ gos guobos. Tai nėra kaži koks statinys, apie kurį vertėtų pasakoti. Tai - senas smalinis žemaičių „nūms“ - rąstų tro­ ba meldų stogu, baltomis langinėmis ir mėlynais langų rė­ mais. Iš vidaus troba įgyja kitokį vaizdą. Ji visiškai moder­ niai ir jaukiai įrengta. Restorano pastatas sudaro L formą, tolimajame kampe yra židinys. Kėdes čia pakeitė patogūs 582

foteliai, aptraukti namų audimo auksaspalviai žaliu gobele­ nu. Smėlio geltonumo sienas ir lubas išdekoravo žymieji lie­ tuvių menininkai. Kiekviename kraštovaizdžio piešinyje su pamario ar Žemaitijos motyvais dominuoja dobilas. Puoš­ nus ir kuplus arba bevystąs ir užpustomas smėlio. Įvairių rūšių dobilai: raudoni, balti, švediški, auksažiedžiai bei aukš­ tastiebiai medaus dobilai. Tadas su Birute spėlioja, ar atrasią kokių nors lankytojų „Dobile“. Kurie buvo įpratę dažnai lankytis šioje jaukioje vietelėje, daugiau nebeturi kas veikti komunistinėje res­ publikoje. Prieblanda užliedavusi „Dobilą“ jau ankstų vakarą. Žals­ voji prieblanda, taip svečių mėgstama. Kai Birutė su Tadu įeina vidun, restoranas rodosi tuščias. Bet greitai jų akys pripranta prie blausos, ir jie pamato tris padavėjas, susis­ pietusias prie židinio. Jos vilki mėlynais sijonais ir baltomis bliuzelėmis, visos glotniai sušukuotais plaukais, susegtais po tamsiai mėlynomis kepuraitėmis su ilgais įvairiaspalviais šilko kaspinais. Tadas su Birute išsirenka stalelį kraštiniame kampe, tie­ siog priešais židinį. Prie šito stalo jie praleido nemaža praėju­ sios vasaros vakarų, kada jų meilė buvo ką tik užsimezgusi. Porą kartų ir Jonas Varnas buvo sykiu. Prie stalo prieina padavėja Minė. Kaip ir dauguma Že­ maitijos merginų, ji - šatenė ir labai liauna. Ji itin patikda­ vo visiem svečiams už vikrumą ir gyvastingumą. Ji ir da­ bar greitų judesių, tačiau akys nebespindi gyvenimo džiaugs­ mu. Būdavo įprasta matyti prieblandoje daug ateinančių ir 583

išeinančių svečių, regėti, kaip smagūs ir patenkinti jie už­ stalėje užsimiršta. -Jokiais geresniais patiekalais mes nebegalime pavaišin­ ti, - tūpteli Minė, vietoje įprasto ilgo, puikiai išspausdinto valgiaraščio įteikdama mašinraščio lapą. - Šiokių tokių vy­ no atsargų dar turime. Tadas pastebi, jog pradingusi paukštiena. Pora žymiųjų žu­ vies patiekalų vis dar likę. Jis apsistoja ties vasaros omletu, vienu iš „Dobilo“ firminių. Sis būdavęs purus, išsipūtęs it kepi­ nys, bet vis dėlto sultingas ir šviežias. Birutei patinka Tado pa­ sirinkimas. Ji kiek padvejoja, jam pasiūlius pusę „Romane“. „Truputis alaus nuramina nervus“, - pacituoja jis kunigą Mantvilą, Minei nuskubėjus su užsakymu. - Kas bus su Parcinkuliu Mantvilu, kai su kiekviena diena raudonasis režimas aštrėja? - svarsto Birutė, susimąsčius žvelgdama priešais save. Staiga per švarko rankovę Tadas pajunta įsmigus Birutės nagus. Pirmiausia pažvelgia į ją. Su akmenine nuostaba lū­ pose, augančiu siaubu žvilgsnyje ji spokso į priešpriešiais esantį kampą, kitame patalpos krašte. Jokios abejonės, tai Jonas Varnas besėdįs, vienas už padengto stalo, netoli įėji­ mo. Jis atrodo labai išvargęs ir apatiškas. Nepaliečia valgio ir, matyt, niekuo aplinkui nesidomi. Pamažu imi įžvelgti skli­ diną vyno taurę, pastatytą priešais. Sprendžiant iš pustuščio butelio, tai buvęs burgundiškas vynas. Jis ir kelia Tadui abe­ jonę, ar čia iš tiesų Jonas. Juk niekad negerdavęs. Tačiau tai - Jonas. Ir šviesiai pilkas kostiumas, ir oranži­ niai raudonas kaklaraištis, ir mėlyni kiauraraščiai batai - jo. 584

Juodi blizgantys plaukai dabar sunkia garbana žemai nusvi­ rę per kaktą. Vienos rankos pirštai ramiai ištiesti ties taurės kojele. Jis, matyt, taip prislėgtas nevilties, kad pirmąsyk gy­ venime nusprendė išmėginti vyno galią. Nors kol kas nesi­ ryžo jo paragauti. Birutės siaubą instinktyviai keičia sveikas protas - elgtis išmintingai. Ji paleidžia Tado ranką ir atsargiai apžvelgia patalpą. Jeigu abu su Tadu persikeltų prie kampinio stalo dešinėje, nuo Jono juos užstotų išsišovęs židinio kampas. Jie gal net gali atsikėlę palikt restoraną, padėję užmokestį ant stalo. Arba kol šviesos dar neįžiebtos, gali dingt nepaste­ bėti, lygiai kaip ir įėjo. Bet jeigu Jonas juos jau matė ir slap­ čia stebi? - Išmintingiausia pasilikti čia it niekur nieko, - šnabžda Tadas Birutei. - Atsitiktinumas atvedė mus po vienu stogu su juo. Tad luktelkim kito, laimingesnio, atsitiktinumo. Sutikimo ženklan Birutė spusteli Tadui ranką. Jis didžiuojasi Birutės savitvarda, dvasios galia. Ir nepasa­ kytum, kad jo savotiškai nežavi iškilę nauji pavojai bei pa­ reiga apginti Birutę. Bet ne, tik trumputį akimirksnį jį api­ ma šis jausmas. Kai visa esti taip, kaip dabar, kai turi būt pasiruošęs apginti savo bei mylimosios laisvę ar panaudoti primityviausius kovos būdus, nieko kita nelieka, kaip tapti blaiviai mąstančiu žmogumi. Atneša valgį ir vyną. Birutė klausia Minės, ar restoranas liks prieblandoje, kol jie pavalgę išeis. Taip, jis galįs likti neapšviestas, kol atėję nauji lankytojai nepareikalaus įžiebti šviesos. 585

- Bet ir tada aš galėčiau kiek padelsti, - žada Minė. Ramiai, be skubos valgo ir geria Tadas su Birute. Pasikei­ čia vienu kitu žodžiu, kaip ir įprasta, kad nesukeltų įtarimo patarnautojoms ar kitiems lankytojams. Visą tą laiką Jonas nepajuda, it būtų užstalėj suakmenėjęs. Nei Tadas, nei Birutė nežvilgteli jo pusėn, tačiau jį mato. Apgaubtas prieblandos Jonas ima panėšėti į modernią skulp­ tūrą, be detalių, drabužių, be veido. Ir vis dėlto jis - čia. Jis sėdi it pakibusi grėsmė. Birutė ima gailėtis, kad nepaprašė Minės įžiebti šviesos. Tai būtų buvę, žinoma, neprotinga. Tačiau ji nepajėgia atsikratyti jausmo, kad ją neša nakties košmaras, iš kurio, įžiebus šviesą, ištrūktų. - Gal mums reikėjo pakalbėti su tuo plačiadančiu vyru? šnibžda Birutė Tadui. - Kas žino, kas jis per vienas? Greičiausia slaptas GPU agentas. - Tu teisus, Tadai. Abudu vienu metu pastebi, kaip Jonas krusteli ranką. Ran­ ka kelia vyno taurę, pritraukia ją prie akių. Gal jis nori pa­ žiūrėti, ar žiba, ar spindi vynas toj žalsvoje, nuo artimiausio lango krintančioje žaroje? O gal Jonas ir toliau dvejoja, ar vynas gali padovanoti stipresnį, patvaresnį apsvaigimą, nei tas, kurį teikia meilė Birutei? Pastato taurę į šalį. Gal Jonas norėtų kažkuo kitu įsiti­ kinti? Jis atsistoja ir žengia į salės vidurį. Akimirksnį stovi dvejodamas. Eina toliau. Ir ryžtingu žingsniu - tiesiai link Tado ir Birutės stalo. Abu tamsoje regi, kaip nušvinta jo veidas. 586

- Tai juk tu, tu, Birute! TU! Būkit malonūs ten, įžiebkite šviesą! - šūkteli jis kažkam prie židinio. Ir vėl atsigrįžta į Birutę: - Aš noriu tave matyti! Noriu matyt visoje, ryškioje švie­ soje. Minė atskuba prie stalo. - Būk gera, uždek, - pritaria Birutė. - Ar galiu čia prisėsti prie jūsų? - klausia Jonas, nukreip­ damas akis pirmiau į Tadą, po to - į Birutę. - Prašom, - sutinka Tadas. Džiaugsmu ir laime spinduliuoja spartūs Jono judesiai, jam prisitraukiant fotelį prie Tado ir Birutės stalelio. - Gal jūs neprieštarausit, jeigu aš dar paprašysiu pernešti čia mano valgį? - teiraujasi jis. - Šiek tiek liūdna sėdėti štai ten ir jaustis vienišam. Visos trys padavėjos padeda perkelti nuo paliktojo stalo valgį, vyną ir prieskonius į naująją vietą. Pasirodo, Jonas dar nieko nepalietęs, nors jo užsakytasis užkandis net ir šio­ mis aplinkybėmis atrodo ir įvairus, ir žadinantis apetitą. - Jie čia, žinoma, neturi tokio skanaus alaus, kokį daro Parcinkulis Mantvilas, tačiau šis tas gero visgi yra. Duokite dar kiek alaus ir daugiau delikatesų. Čia nė man vienam neužteks. Minė klausiamai pažvelgia į Birutę, po to - į Tadą. - Pasiskubink, panele, - tarsteli jai Jonas. - Jaučiuos ir alkanas, ir ištroškęs. Kai ir šiuo kartu nei Tadas, nei Birutė nieko nesako, Minė dingsta restorano virtuvėje. 587

Retai kada Birutė matydavo tokios geros nuotaikos Joną. Ji buvo pratusi prie nuolatinių jo įtarinėjimų, pavyduliavi­ mo. Tačiau tais kartais, kada jis būdavo linksmas ir paten­ kintas, jai patikdavęs. Tiktai ne šiandien. Šiandieną jai pri­ valu sutelkti visas išgales, kad apgintų sau dvasios ramybę. KadJono džiaugsmas nesumeluotas, jai nekyla abejonių. Ta­ čiau Birutei daug kainuoja, kad neparodytų, ką jaučia giliai širdyje. Jo katiniškas lipšnumas ir stiprėjąs guvumas vis la­ biau ir labiau ją žeidžia. Kaipgi gali žmogus, lietuvis, rodyt kažkokį džiaugsmą šitokiomis dienomis? Tadas laukdamas žiūri. Jis supranta, kad šiuo momentu nieko gudresnio nesugalvosi. Laukdamas, kol visa, ką užsakęs, bus patiekta, Jonas ste­ bi Birutę iš kitapus stalo. Jo akyse spindi begalinis susiža­ vėjimas. - Kokia tu, Birute, graži! It safyrai spindi šįvakar tavo mėlynos akys. Kaip du Ceilono safyrai. Ko būtų vertas pa­ saulis be tavęs, tyros ir susimąsčiusios, švelnios, bet ir stip­ rios, valdančios? Patogiai uždėjęs plaštakas ant minkštų fotelio atbrailų, jis pasisuka į Tadą: - Tu tikriausiai atleisi man už dėmesį Birutei? - Tu juk žinai, kad Birutė - jau mano žmona, - pastebi Tadas. - Taip, aš tai žinau. Ir tarsi ši pastaba Jonui būtų nė motais, jis vėl reiškia Bi­ rutei susižavėjimo kupiną dėmesį: - Tik pamanyk, aš jau buvau beprarandąs viltį. Maniau, 588

daugiau niekada tavęs nebematysiu. Ir štai sėdžiu čia ir galiu mėgautis žvelgdamas į tave. Argi tai ne stebuklas? Birute, leisk man susidaužti taurėmis su tavimi. Tadai, ir tu susidaužk su mumis! Alaus nelauksim. Jie čia tikriausiai nė neturi gero. - Tu juk niekad negerdavai, - gaišuoja Birutė. - Vynas tau gali pakenkti. - Mano tėvas nemėgdavo vyno, nes jis jį migdydavęs. Nei mano senelė, nei motina taip pat negerdavusios vyno dėl musulmoniškų tradicijų. Bet vynas turėtų būti gardus! - juo­ kias patenkintas Jonas. - Negalvokim todėl apie nieką kitą. Išgerkim! - Na, tuomet išgerkim, - taria Tadas. - 1tavo sveikatą, Birute! - pakelia taurę Jonas. - Už mano gyvenimo pačią didžiausią prasmę! Vienu užsimojimu Jonas ištuština stiklą. Gerą valandą jis sėdi netekęs amo. Ne tokį jis įsivaizdavo vyną. Jo skonis pasirodo paprastų paprasčiausias, nors sunkiai apibūdina­ mas. Ir - visiškai nieko gero. Kol Jonas šitaip sėdi, su nusivylimo prieskoniu burnoj, ateina Minė, nešina papildoma užkanda bei trimis alaus buteliais. Visiškai mechaniškai jis stebi, kaip padavėja išdėlioja šaltus patiekalus, kaip kiekvienam juos patiekia. Ir tą minutę Jonas pajunta savyje kaži ką nauja. Krūtinė užkaista, o galvon tvoksteli it garas. Akyse ima mirguliuoti baltos servetėlės, skaudžiai sužybsi stalo įrankiai. Ne, jis niekuomet nebegers! Jis neturi išsiduoti, kas dedasi jo viduje. Todėl vos Minei pasišalinus, puola kalbėti. Jauti, kaip palaimintai gera kal­ bėti, o žodžiai, rodos, skrieja lengviau nei prieš tai. 589

- Aš nežinau, ar judu nutuokiat, koks aš jaučiuosi paten­ kintas, kad mes susitikom. Jūs juk Pagirio žmonėms buvote sakę, kad vyksit Vilniun. Tikriausiai persigalvojote, kad gau­ tumėt susitikt su manim. - Tu daraisi kandus, Jonai, - įžvelgia Tadas. - Ar iš tikrųjų nori pasidalyti su mumis džiaugsmu? - Tadai, aš visada sakau tai, ką manau. Aš kuo puikiausiai nujaučiau, kad tu su Birute vyksit čionai, Palangon. Judu šią vasarą čiagi dar nebuvote, tiesa? Bet nė aš nebuvau. - Taip, Palanga nuostabi, - įterpia Birutė. - Bet užuot mėgavęsi jos smėliu ir saule, kai kurie žmonės nuomojasi žvejybinius motorlaivius ir leidžiasi ieškoti nuo­ tykių į svečias šalis. Jau šįvakar aš patariau vietinei valdžiai akyliau ginti piliečius nuo nenumatytų pavojų ir įrengti už­ kardą transportui. Kiek man žinoma, ji jau įrengta. - Tu, kaip įprasta, giriesi, Jonai, - ramiai ir mažumėlę pasitikinčiai šypteli Tadas. Dabar Birutė kuo puikiausiai supranta Jono džiaugsmą. Neabejoja, kad jis nuoširdus, tačiau atmieštas piktdžiugišku linksmumu. Jonas tiki, kad laiko juos tvirtai savo naguose. Kad ir kaip būtų Birutei sunku, ji privalo pamėginti pakreipti pokalbį. - Mes juk galim pratęsti šneką ir puikiai praleisti laiką valgydami. Paragaukim gardumynų, - siūlo Birutė. Jonas pirmasis paklūsta Birutės raginimui. Jis įsideda lėkštėn ir šio, ir ano ir pasigardžiuodamas valgo. - Gal esi gavęs kokių žinių iš savo motinos? - klausia Bi­ rutė. 590

- Argi tu manai, kad žmonės iš užsienių rašytų tiems, kas paliko čia, namuose? - per Jono veidą nuslenka šešėlis. Mano motina nė „viso labo“ man neištarė. Ji manė, kad aš to nesu vertas, kad aš - joks vyras jos akyse. O gal ir tavo akyse aš - joks vyras, Birute? - Tam tikra prasme tu - vyras, - sutinka ji. - Tu sakai, tam tikra prasme. Bet šitaip žavu, kai tu nors tai ištari. Aš patenkintas. Negi man reiktų palikt savo šalį, pasikeitus aplinkybėms? Argi aš neužšokau, kaip tikras vy­ ras, ant svetimo eržilo nugaros? - Leisk mums negirdėti kalbant nei apie tuos žvėris, nei apie eržilus, - nusisuka Birutė. - Tada pakalbėkim apie ką kita, - sutinka Jonas. - Kodėl mums tiesiai nepakalbėjus apie tai, kas arčiausiai su mumis dviem susiję? - Tavęs ir manęs niekas daugiau nesieja, - taria Birutė. - Turi omeny, kad esi ištekėjusi? Tu turbūt nežinai, kad nuo vakar dienos teisiškai galioja tik civilinė santuoka? Mūsų kunigams netrukus teks pamąstyt apie ką kita, užuot lobus iš žmonių prietaringumo. Parcinkuliui Mantvilui gali pir­ majam tekti atsidurt prieš raudonąjį Pontijų Pilotą23. -Jonai! - Nurimk, Birute. Mes tavo Tadą palydėsime su valdžios eskortu iki pat sienos ir ten jį praleisim. Šitaip nesielgiama Sovietų Sąjungoje, tačiau aš turiu tokių galimybių. Jis nori iš čia išsinešdinti, tiesa? Bet kam gi tau bėgt iš paskos? Tadui sunku besitvardyti, tačiau jis daro, ką gali: - Jeigu taip ir būtų, kaip pats apskaičiavai, ar esi tikras, 591

kad tau pavyktų išsaugot Birutę? Moteris bolševikų respub­ likoje juk skirta ne šeimos pamatui kurti. Ji yra tartum visa kita nacionalizuota nuosavybė. O jei moteris dar ir daili, ji tą pačią minutę nusavinama. Jonas išrausta. Abiem rankomis įsitvėręs stalo pakyla: - Tai jau mano reikalas išsiaiškinti, Tadai. Tu pilnas pavy­ do, štai kas. Ir tave paralyžiavo tavo negalia. - Tuomet tu neturi jokio kilnaus jausmo, garbės suprati­ mo. Atrodo, tau nė motais, kad tavo tėvynainiai, tavo pa­ tys artimiausi pažįstami uždaryti ir kalinami kalėjime. Tau visai tas pats, kad visa šalis paversta kalėjimu, kankinimo kamera. - O kuo tu pats gali pakeisti situaciją? Argi ne tu skubinies maut šalin nuo viso šito? Tarp jųdviejų įsiterpia Birutė: - Dviem lietuviams nedera bartis šiais laikais. Galų gale mano akivaizdoje judu šitaip nesielgsite. Aš noriu, Jonai, tik paklausti: ar tu mane nors kiek gerbi? - Kaip tu gali tuo abejoti, Birute? Aš kaip... - Ar pripažįsti, kad moteris turi laisvę rinktis? Jonas vėl sėdasi fotelin ir žvilgsniu varsto ant stalo sudėtą valgį. - Ar tavo vyriškos savigarbos nežeidžia, kad rodai dėmesį moteriai, kuri abejinga tavo jausmams? Užuomina apie jo vyriškumą nutvilkdo Joną it įkaitinta geležis. Tuo pat metu jis vis dėlto suvokia: turi pasisaugot, kad nepasakytų ar nepadarytų ko nors, kas galėtų įžeisti Birutę. Jis pažįsta Gervydžių giminę. Bet žino ir savo giminės 592

silpnybes. Jis pasisuka it bevalis sraigtelis, vibruodamas tarp dviejų priešingų magnetinių polių: - Kad juodu turite ganėtinai rūpesčių, man aišku. Bet juk ne tik jums šitaip. Argi aš nepadariau visko, kas mano ga­ lioje, kad būčiau jūsų gelbėtojas, užtarėjas? - Taip, tu suvoki užtarimą labai jau moderniai, visiškai totalitariai, - vėl nusišypso Tadas. Šypsnys toks kandus, kad vos nepriverčia Jono pašokti. Tačiau jis daro, ką įmanydamas, kad susitvardytų. Čia pat jis girdi Birutę priduriant: - Tu, Jonai, buvai geras egoistas. Tada jau piktai ir ciniškai išspaudžia: - Argi tai ne vienintelis dalykas, ką žmogus turi tikra - jo egoizmas? Tuomet ir aš atvirai darysiu taip, kaip man pa­ rankiausia. Atimsiu, Birute, tave iš jo ir išmokysiu mylėti mane. Neilgtrukus tu suprasi, jog manyje tūno žvėris. Aš kartoju, žvėris. - Tokį vargšą, garbė Dievui, aš laiku perpratau, - tyliai taria Birutė. Jonas, apimtas siuto, metasi ieškot išėjimo. Iš tos vietos, kur stovi, jo nepamato. Suglumsta. Minė, pastebėjusi pasi­ metusį svečią, atskuba prie jo. - Kur telefono būdelė? - iškošia pro sukąstus dantis Jonas. Ir Tadas, ir Birutė sumoja, ką jis ketina daryti: paskam­ bint GPU kontoron arba raudonajai pasienio apsaugai. Tačiau Minė - sumani mergina. Žvilgtelėjusi į Birutę, pa­ gavusi jos žvilgsnį, apsimeta gerai nesuvokianti, ką svečias turi omeny. 593

Tą pačią akimirką pasigirsta atveriamos durys. Kažkas įei­ na. Žingsniai pamažu artėja, rodosi, kažkas vaikščiotų nuo stalo prie stalo. Visų judesiai ir mintys sustingsta, besvars­ tant, kas čia galėtų būti. Tai redaktorius Ragenas. Vilkįs švelniai dryžuotu pilkai žalsvu kostiumu, vieną ranką laikąs kelnių kišenėje. Jis kaž­ kaip staiga stabteli. - Ko taip nutilote? Tikriausiai laukėte manęs? - tartum pati situacija būtų vertųsi jį draugiškai juokauti. - Mes veikiausia atpažinome jūsų žingsnius, - su paleng­ vėjimu, o gal net dėkingumu apvaizdai nusišypso Birutė. Labai prašom prie mūsų stalo. - Taip, aš kaip tik kėliausi jūsų pasitikti, - šypsosi ką tik atėjusiajamJonas, kiek nejaukiai sutrikęs. Jis pritraukia Ragėnui prie stalo fotelį ir pats atsisėda savo vieton. Jurgis Ragenas atsisako papildyti užkandžius. Jis norėtų užsisakyti omletą ir puodelį kavos. Jonui nepavyksta jo per­ kalbėti. Visi valgo ir geria, tačiau pokalbis mezgasi sunkiai. Šie trys, sudarantys dramos trikampį, rodos, susirūpinę, kad išlaikytų kiekvieną prašalaitį kuo atokiau. Jurgiui Ragėnui jų tarpusavio santykiai - jokia paslaptis. Visi trys tai žino, ir tai juos dar labiau trikdo. Visų labiausiai Joną. Jis jau­ čia, kad šis buvęs nacionalinio vyriausybės organo vyriau­ sias redaktorius turėtų giliai jo neapkęsti už jo ryšį su ko­ munizmu ir simpatizuoti jo varžovui Tadui. Jei tik vynas būtų gardesnis, Jonas išgertų dar taurę. Net ir rizikuoda­ mas apsnūsti. Ne, jis neparodys tam Jurgiui Ragėnui, kad 594

ir stiprių gėrimų klausimu būtų pakeitęs ankstesnę savo nuostatą. Prie kavos Jurgis Ragenas vaišina Tadą cigaru, prisidega pats. Sėdėdamas pusiau nusisukęs nuo Jono, rūko. Ar tik ne sąmoningai tas lauk išvarytas redaktorius leidžia tirštus ci­ garo dūmus tiesiai jam į veidą? Jonas užsikosėjęs nusisuka. - Mano draugas Jonas nepakenčia tabako dūmų, - aiški­ na Tadas redaktoriui Ragėnui, tuo pat metu sumodamas idė­ ją: - Eikim už kito stalo surūkyt savo cigarus. Šiems pasišalinus, Jonas atsikvepia: - Kaip nuostabu, Birute, kad nors minutėlę galiu pabūti vienas su tavim. Leisk su tavim išgerti. Neprieštarauk - su­ sidaužkime kaip seni geri draugai! Jis lėtai tiesia savo taurę link Birutės, lėtai išlenkia ją iki dugno. Po to vėl nusipurto. - Bjauru, bet veikia gerai. Jaučiu, kaip nerimas ir nuovar­ gis nurimsta it tyki jūra. Tu nežinai, Birute, kad paskutinią­ sias naktis aš nė bluosto nesudėjau. - Gaila tavęs, Jonai. Nauja, galinga viltis vėl nutvieskia jo veidą. - Tavo balsas taip gražiai skamba, kai tu šitai sakai. Ir kokia tu esi puiki! Tavo sielvartas ir kančios tave dar pagra­ žino. Aš noriu jiems padaryti galą, Birute. Leisk man tai! - Tu šito negali. - Žinoma, kad galiu! - paima Jonas per stalą Birutės ran­ ką savojon. Jis virpa ją lytėdamas. Minutėlei nutyla. Birutei bjauru leisti laikyt savo ranką. Ji tartum apgailes­ tauja, tartum išduoda save ir tą, kurį myli. Bet ji privalo 595

leisti. Galgi Tadas su redaktoriumi Ragenų per tą laiką ras kokią išeitį. Su augančia palaima Jonas glosto jos ranką. - Leisk man palaikyt tavo ranką, Birute. Tai dovanoja man nežemiško palengvėjimo jausmą. Aš jaučiuosi it kitas, daug geresnis žmogus. Žinoma, aš būčiau buvęs vertas savo ve­ lionio tėvo, jei tik tu nebūtumei manęs atstūmus. Tik mo­ ters dėka vyras gali pasiekti savo pilnatvės. - Tavo tėvas, Jonai, tapo ne motinos dėka didis. - Tau dabar yra galimybė sugrąžinti Varnų giminei mo­ ters ir motinos vardą. Neprieštarauk, palaikyk ramiai savo ranką. Birute, užmiršk savo Tadą, eik su manimi. Jis tam per daug nelankstus. Jis pernelyg realus, per sausas. Ne, sėdėk ramiai, Birute! - Juk taip nuostabu, kai tu sėdi ramiai ir tik žvelgi į mane. Savo giliom, safyro mėlynės akim. Tai mane veikia it tamsiai mėlynas dangus siūbuojančias ban­ gas. — Aš jaučiuosi it marių vandenys. Šitiek savaičių mane blaškė audros. Dabar jūros nurimo, šitaip nurimo. Sėdėk ramiai, mylimoji. - Sėdėk ramiai, Birute.----Prie kampinio stalo, antroje židinio pusėje, Tadas ir re­ daktorius Ragenas rūko cigarus. Redaktorius Ragenas pa­ sakoja, kad jis, prieš ateidamas čia, norėjęs nusimaudyti. Vanduo juk vakarais šiltesnis. Tačiau atėjęs pakrantėn pa­ matė ant baslių smėlin įsmeigtą plakatą. Nuo saulės laidos iki saulėtekio maudytis draudžiama. Atstatę durtuvus stovi pasieniečiai ir nieko neleidžia prisiartinti prie vandens. Kiek tolėliau jis išgirdęs motoro gausmą ir pamatęs burzgiant pro­ žektorius. 596

Tadas nieko neatsakė į naująją raudonųjų pasieniečių prie­ monę. Visai galimas dalykas, kad jos buvo imtasi po anks­ tesnių Jono pastangų. Tadas nesąmoningai ima barbenti pirš­ tais į stalą. Jurgis Ragenas mano, kad Tadui su žmona reikėtų palikus Palangą kaipmat persikelti anapus sienos, kol dar mažesnis pabėgėlių srautas. Jis mielai atiduodąs savo taksi, stovinčią lauke ir jo belaukiančią. Vairuotojas - patikimas apyjaunis žmogus. Jis - Saulių sąjungos narys, tačiau su tam tikra už­ duotimi yra užsiverbavęs į slaptąją GPU tarnybą. Todėl su jo numeriais galima be kliūčių važinėti keliais. - Aš laiduoju už šį žmogų. Jis kilęs iš mano gimtų vietų. Tadas padėkojęs klausia, kaipgi pats redaktorius Ragenas susitvarkys be automobilio, be vairuotojo, kuriuo pasitiki. Tadą nuramina. Redaktorius Ragenas galįs gauti kitą au­ tomobilį su tokiu pat geru vairuotoju. Tačiau pirmiausiai reikia atsikratyti Jonu Varnu. Abu pripažįsta, kad geriausias - kuo paprasčiausias būdas. Tadas su Birute atsisveikins su Jonu Varnu ir išeis iš restora­ no. Redaktorius Ragenas pasistengs, jį kaip galima ilgiau už­ laikęs, sutrukdyti sekt iš paskos ar skambinti telefonu. Abu surūkę cigarus sugrįžta. Jonas miega? Abiem rankomis švelniai apglėbęs Birutės ranką. Jo galva nusvirusi ant krūtinės. Laisvės, laimės iš­ raiška nutvieskusi lūpas, apgobusi veidą. - Birute, mes turim eiti, - tyliai taria Tadas. - Mums rei­ kia pas draugus, kol dar ne per vėlu. Birutė atsargiai išlaisvinusi ranką atsikelia. 597

- Atleisk, Jonai, dabar privalau eiti. Jonas kilsteli galvą ir, pusiau nubudęs, dairosi aplink. Nie­ ko nesuvokia. Kitą sekundę jis vėl sudreba, tartum perlietas šalta banga, ir susigūžta, kad apsigintų. Tyliu rankos paspaudimu padėkoję redaktoriui Ragėnui, Tadas ir Birutė palieka restoraną. Tyliai palinki, kad netru­ kus jam pavyktų susisiekti su dviem savo sūnumis antroje sienos pusėje. Jonas Varnas tykiai vėl nunarina galvą ant krūtinės, ir ap­ link lūpas vėl susiklosto buvusios ramybės išraiška. Stalas nudengiamas. Palieka tik du kavos puodeliai, o prie­ šais redaktorių Rageną - stiklas konjako. Ragenas žvelgia į laikrodį. Jaunoji pora jau turėtų būt spėjusi tolokai nuva­ žiuoti nuo Palangos. Ir jis pats neturi laiko gaišačiai. Tačiau nedrįsta palikti to vyro su trimis padavėjomis. Iš kitapus stalo jis krusteli Jono Varno petį. - Turėtumėt būt labai pavargęs, mano drauge. Kelkitės, mes gausim kur nors lovą. Jonas Varnas sunkiai pakelia galvą: - O kur kiti? - Kas kiti? Nesuprantu. - Inžinierius Ingaunis ir... jo žmona. - Jūs turbūt sapnavote, - draugiškai ir atlaidžiai šypsosi redaktorius Ragenas. - Visą vakarą tik mudu sėdėjom kal­ bėdamiesi. Jonas Varnas pasimuisto fotelyje ir vėl apsiblausia: - Jūs dar neatsikratėte savo senų laikraštinių melagingų įpročių, aš matau. Jūs ir toliau jaučiatės vyriausybės organo 598

vyriausiuoju redaktoriumi ir manot galįs įtikinti žmones, kad jie sapnuoją. - O jūs ir toliau tikite, kad garbingi žmonės nori sėdėt su jumis už vieno stalo? - taria redaktorius Ragenas, puolimą atremdamas su kandžia ramybe. - Kad ir kokie būtumėm mes, lietuviai, tolerantiški ir vieni kitiems paslaugūs pasta­ rosiomis dienomis, tačiau viskam yra ribos. Tartum šalčiu geliantis dušas perlieja Joną Varną redakto­ riaus Ragėno žodžiai. Būtų čia kas kitas, jam geriau pažįs­ tamas asmuo, pašoktų iš už stalo ir tikriausiai veiksmu at­ simokėtų už tą šiurkštų įžeidimą. Dabar gi jis sėdi kaip sėdėjęs šalčio krečiamu kūnu, stengdamasis atsirevanšuoti: - Tuomet jūs turėtumėt būti gerokai įklimpęs, jeigu šįva­ kar manėte patekęs į sau deramą draugiją, - sako Jonas. - Laikraštininko uždavinys, kaip ir veidrodžio: neatsitrauk­ ti net prieš visų blogiausius, visų sunkiausius reiškinius. O ar jūs nesnauduliavote, kai aš atsisėdau už stalo priešais jus? Jūs buvote toks kenčiąs, toks prislėgtas savo kalčių, kad netrukot užmigti. Kad persikeltumėt į šalį, kur ir toliau tebe­ žydi meilė bei teisingumas. It spindulių apakintas Jonas Varnas nusisuka šalin. O gal tikrai tai būta vaizduotės ar kažko kito, ką jis čia iš nevilties išgyveno? Ne, tai neįmanoma! Jis pasikviečia Minę. - Už kiek asmenų aš turiu sumokėti? - klausia jis, Minei atžingsniavus pas jį. - Tik už vieną. Redaktorius Ragenas jau užsimokėjo už save. 599

- Kiek mūsų sėdėjo prie šio stalo? - Tik mano ponas ir redaktorius. Minei nuėjus išrašyti sąskaitos, dar labiau susijaudinęs Jo­ nas atsisuka į redaktorių: - Mes visi vienodi. Apgaulė - mūsų bendras išskirtinis bruožas. Todėl tik į gera, kad mūsų pasaulis dūžta į šipulius. - Taip, mūsų pasaulis nėra idealus, - atsidusdamas prita­ ria redaktorius Ragenas. - Bet ar ne smarkuoliai griovėjai kaip tik dabar niokoja tą pasaulį? Argi ne žmonės, neturin­ tys jokių sugebėjimų sukurti ką tinkamesnio, kaip tik dabar ir griauna? Juk tai paprastų paprasčiausi marodieriai, kurie dabar plėšia ligotą visuomenę. Susimokėjęs sąskaitą, Jonas skubinasi palikt restoraną. Priešais parką redaktorius Ragenas pasisiūlo pavėžėti Jo­ ną Varną į kokį nors viešbutį, kur jis galėtų pernakvoti. - Nesirūpinkit manim, - karčiai atkerta Jonas, išties­ damas ranką atsisveikinti. - Aš turiu savą automobilį, jis stovi už kampo, ir manau susitvarkyti be laikraštininko pagalbos. Jonas Varnas jaučiasi sudirgęs, sėsdamas už sportinio au­ tomobilio vairo. Iki galo atveria šoninius langus. Jam reikia gryno oro. Uždėjęs ranką ant vairo, kiek lūkuriuoja. Širdis tankiai plaka. - Kreiptis į Palangos valdžią - jokios prasmės. Ji tik praneš telefonu Kaunan, laukdama nurodymų. Telefonu daugiau negalima pasikliauti. Laidai nėra izoliuoti, tad po­ kalbių klausosi gerai įsislaptinę šauliai. Jis pats vyks Kau­ nan ir žadins GPU vadą Valdajevą. 600

Jonas spėlioja, kuriuo keliu pasuko Tadas su Birute. Pabė­ gėlių srautas jau anksčiau ėmė traukti Pietų Lietuvon, Su­ valkijos apylinkėsna. Čia, žinoma, nuvyko ir tiedu, kai Pa­ langoj jiems iš esmės nepasisekė. Anksčiau Jonas laikėsi neįdavęs savo taip vadinamųjų se­ nų draugų, tačiau nuo šio momento jis nebūtų patyręs di­ desnio malonumo. Jis išplatins Tado ir Birutės nuotraukas, įduos Utą Skardienę, kunigą Mantvilą, vokietį Karlą Obenbachą ir tą lauk išspirtąjį „veidrodį“ Jurgį Rageną. Nuo šio momento parūks žemė pelenais! It ugnies pašvaistė skrodžia Jono automobilis nakties tamsą per tiesų Palangos-Kauno kelią. Jis suskubs per porą valan­ dų, kol Tadas su Birute prastesniais keliais spės nukakti iki pietvakarių pasienio. Iš tolo priešpriešiais prašvilpia auto­ mobiliai. Jie lekia su tokia pat sparta. Dabar kaip tik GPU valandos. Agentams privalu grįžti su savo grobiu, kol dar neišaušę, kol žmonės nepradėję busti. ...Ar ne Birutės ranka dega jo rankoje?.. Jos tyros mėly­ nos akys žvelgia tiesiai į jo akis, išgairintas nepakeliamo siel­ varto... Jos krūtinė jausmingai pakyla ir leidžiasi... Ta kiek didoka, standi krūtinė užima jam kvapą... Ne, jo protas neaptems! Jis privalo blaiviai mąstyti ir ne­ delsdamas veikti, kad sučiuptų, taip, sučiuptų Birutę! Staiga priešpriešiais išnirusi dengta mašina, apakindama šviesomis, lekia tiesiai į jo automobilį. Šviesų neišjungia. Jo­ nas priverstas didžiąją mašiną praleisti. Ar tik čia ne vienaakis GPUvadas Valdajevas su mergina prie šono? Pakeliui Palangon. Ketina prasiblaškyti mažumėlę. 601

Nemažindamas greičio, Jonas nustebęs atsigręžia į pranykstančią mašiną. Bet štai dar vienas GPU automobilis didžiausiu greičiu atlekia į jį. Jonas nebesuskumba pasukti kelkraštin. Tykiai kyla dūmelis iš po metalo krūvos, kaktomuša susi­ dūrus dviem mašinoms. XVII

Apsukęs automobilį, vairuotojas laikė tokį pat greitį, kokiu buvo lėkęs per visą naktį. Jei dar šitaip kelias valandas, at­ vykę per arti sienos, tikriausiai sukeltų raudoniesiems pat­ ruliams įtarimą. Pakeliui kelis karinius postus jie prašoko, tačiau juose išstatyti sargybiniai galėjo telefonu pasiteirauti apie automobilio KR 305 numerį. Iš vieškelio Tadas su Birute pasuka į laukuose vingiuojantį takelį, pamažu besileidžiantį Sangos upelio lygumon. Saulė dar nepakilusi dangun, tačiau lieste liečia šlaitą, ir todėl jau šilta. Tadas, nusivilkęs švarką, persimeta jį per ranką. Ir Bi­ rutė nusivelka lietpaltį. Jis norėtų pasirūpinti abiem nešu­ liais, tačiau Birutė mano, kad jie natūraliau atrodys, nešdamiesi kas savo. Šitaip elgiasi kaimo žmonės, o jiedu juk turi apsimesti vykstą namo iš miesto. Jie ir eina tylėdami, kad atrodytų kaip kaimo žmonės. Bi­ rutė niekada šiose vietose nėra buvusi. Nebuvus ir apskritai pietvakarių Lietuvoj, Suvalkijos apylinkėse. Tačiau ji sten­ giasi elgtis, it viskas čia jai būtų pažįstama. Kaip tik čia, ties Kalvarijom ir Sangarda, permainingai keičiasi vietovė, kaip 602

ir jos tėviškėje. Tik čia lyguma keičia aukštumą staigiau, o tūkstantmečiai arimus juosiantys akmenys atrodo it milžiniš­ ki kupolai. Žemė čia kur kas derlingesnė. Nors vasara ir sau­ sa, avižos ir miežiai tokie statūs, aukšti, tartum rugiai ar kviečiai Rytų Lietuvoje. Aplink išsibarsčiusios valstiečių so­ dybos - visos lygiai dailios, visos prižiūrimos. Net oras čia kitoks. Jis virpa it saulės ūkas Joninių metą, susiliedamas auksu ir mėlyne. Kodėl taip yra, Birutė supranta, kai jiedu su Tadu įkopia kalvos viršūnėm Visas oras užlietas tankių, auksu spin­ dinčių laukų alsavimo, o lygumose - mėlynai tyvuliuojančių ežerų. Jų čia kur kas daugiau, jie - kur kas didesni nei aplink Nartaką bei Vievį. Rytuose, kiek tik užmato akis, keturias dešimtis kilometrų, iki pat Simno ir Seirijų, vienas po kito plyti ežerai, tartum būtų ant išmarginto kilimo išbarstyti ste­ buklingi papuošalai. Apšviesti saulės jie spindi, žybčioja, vi­ liodami priėjus arčiau pasidžiaugti kiekvienu iš jų. - Kaip vis dėlto gražu Lietuvoje! - atgavusi kvapą Birutė norėtų pastovėti viršukalnėje. Ne, ji nenori. Ten, tarp ežerų, akys pastebi stovyklą prie stovyklos, o keliuose - raudonųjų tankų ir vežimų gurguo­ les. Ji ir toliau apsimeta, tarsi būtų čia savo namuose. Tadas šiose vietovėse yra porą kartų dalyvavęs lauko pra­ tybose, tad jis prisimena aplinką gana gerai. Jo buvęs pa­ siuntinys Bronys Ūsas čia, netoli Sangos upelio, turi sody­ bą, kurioje Tadas pratybų metu yra keletą naktų miegojęs. Birutė iš Tado pasakojimų žino, kad šis upelis atiteka iš ki­ tapus sienos, kuri nuo sodybos - vos už kelių šimtų metrų. Trumpesniais atstumais paraleliai Sangai teka dar du upeliai, 603

tarp kurių anapus sienos nusidriekęs miškas. Čia sąlygos kaip tik tokios, kurios gali palengvinti Tado ir Birutės pabė­ gimą. Jei tik jie panorėtų šūktelti galvas į pietus, galėtų įžvelg­ ti vokiečių teritoriją. Bet jie nenori. Akys ir toliau nukreip­ tos tiesiai prieš save. Tiesa, jie niekur nepastebi nė gyvos dvasios - valstiečiams daugiau neberūpi anksti rytais keltis. Tačiau valstiečiai jau įgudę nebesijausti pernelyg saugūs. Ap­ linkui sukiojasi tie, kas uždarbiauja įtarinėdami tėvynainius ir tarnaudami svetimšaliams užkariautojams. - Ką mes darysim, jei tavo buvusio pasiuntinio nebus na­ muose? - teiraujasi Birutė. Ji klausia, norėdama iš anksto pasiruošti kitai galimybei. - Aš jau matau dūmus, kylančius iš gryčios kamino, - pa­ tenkintas atsako Tadas. - Jis turi būt namie. Galgi laimė vėl ims mus lydėti? Nusileidę prie upelio, jie žingsniuoja palei jį į Broniaus Ūso Luknės sodybą. Sodyba išsidėsčiusi šalia upelio lanks­ to, pusiau apjuosta vandens, ir yra visiškai atoki. Luknė panaši į kitas šių vietų sodybas. Troba atsisukus į vieškelį, o ūkiniai statiniai - tolėliau, kiekvienas atskirai, anapus vidinio kiemo. Priešais trobą, iš abiejų pusių baltai dažyto priebučio, žydi gėlių darželis, užapvalinantis vieną trobos frontoną ir nusitęsiantis sodan. Puikuodamasis jur­ ginais, dedešvomis, gvaizdikais bei piliarožėmis, darželis kviečia prašalaitį užeiti. Kad šis kvietimas iš tiesų galioja, patvirtina ir ant palangių žydinčios pelargonijos bei raudo­ nuojantis ispaniškas pipiras. Pirmiausia iš anapus ūkinių sta­ tinių Birutė su Tadu išgirsta melodingą medituojantį vištos 604

kudakavimą. Galima tikėtis ant kadagių rūkyto kumpio su kepta kiaušiniene ir grietinėje klimpstančiomis pomidorų, agurkų salotomis. Antra vertus, valstiečių tvartuose ir višti­ dėse gana tylu. Baiminantis nacionalizacijos buvo išskersta daug naminių gyvulių. Dabar net šuo girdėti urzgiant sody­ boje. Nespėjus šuniui įširsti ir pulti į kelią, priebutyje pasi­ rodo Bronys Ūsas. Tai - vidutinio ūgio, guvių pilkai žalių akių, neklusnių plaukų vyras prasegtais marškiniais. Švarko jis dar nespėjo kaip reikiant susitvarkyti. Visa jo povyza by­ loja apie neapsakomą nuostabą. Džiaugsmingai šūktelėjęs jis lėkte lekia laiptais žemyn. - Kapitone, jūs gyvas! Audringai pasisveikinęs, susitvardo ir jau ramiau taria: - Žinau, kad buvote atleistas iš darbo, girdėjau, kad bu­ vote areštuotas. Mes, mano žmona ir aš, labai daug esam kalbėję ir mąstę apie jus. Dėkui Dievui, jūs tebesate laisvas ir išsaugojęs gyvybę. Tai svarbiausia. Gal čia jūsų žmona? Jaunavedžiai? Tadas patvirtina, kad taip ir esą. - Taip, pasiturintys žmonės vyksta juk užsienin per savo povestuvines keliones, - taria Bronys Ūsas, palinkėjęs jau­ navedžiams laimės, o sykiu ir karčiai susimąstęs. - Visa sėk­ mė, kad jūs galėjote atvykti čia, šitaip toli, nepastebėti. - Ar nebūsime tau ir tavo šeimai našta, jei aplankysime jus? - teiraujasi Tadas. - Kapitone, pamirškime nors valandėlei naštą! Aš ir pats su saviškiais tesame svečiai savuose namuose. Tačiau pasi­ dalysime ir tuo, ką dar šiandien turime. Prašom, užeikite! 605

Broniaus Ūso nuoširdumas ir jaudina, ir užkrečia Tadą su Birute. Sekdami iš paskos, jie įžengia seklyčion, svečių kam­ barin, kuris pasitinka keliauninkus puošniais medžiagos ta­ kais ant grindų, namuose austais kilimėliais bei šventųjų pa­ veikslais ant sienų. Pro šonines duris matyti dvi lovos, ap­ sunkusios pagalvių ir pūkinių užklotų minkštu baltumu. Patį svečių kambarį puošia didelė raudonai ruda baltinių spinta, geležimi kaustyta skrynia su 1788-ųjų data, komoda ir kam­ pu lenkta sofa su stalu bei kėdėmis užstalėje. Viskas tos pa­ čios raudonai rudos spalvos su melsvai, gelsvai ir žaliai iš­ paišytais fantastiškais paukščiais bei stilizuotais lapuočiais. Dar nespėjus Tadui su Birute atiduoti savo krepšių ir ap­ siaustų Broniui Ūsui, įeina jo žmona Adelė su mažąja duk­ rele. Akivaizdu, kad ji suskubo persivilkti dailesniais rūbais ir užsegti savo mergytei švarią prijuostėlę. Adelė - aukso spalvos šviesiaplaukė, kitados tikriausiai buvusi daili mote­ ris. Tačiau valstiečio žmonos sunkus triūsas ir vaikų prie­ žiūra, vyras ir namai įrėžė jos veide bruožus, bylojančius apie dvasinį moters grožį dailios išorės sąskaita. Išskirtinis kaimo namų šeimininkės pasitikėjimas, atrodo, vis dėlto pra­ dingęs. Ji įmanytų tai nuslėpti, pasitikdama svečius išskės­ tomis rankomis. Visi sėdi akimirksnį tylūs, laimingi, stebėdami vieni kitus. Mažoji mergytė stovi sau viena, nustebusi žvelgia į svetimą tetą. Birutė tai pastebėjusi kilsteli ją nuo grindų ir pasisodi­ na ant kelių. - Kuo tu vardu? - Teresė. 606

- Kiek tau metukų? - Ketveri metai ir vienas mėnuo. Bet ar matai, teta, kiek daug aš turiu strazdanėlių? - Iš kur tu jas gavai, Teresėle? - Iš laimės laumės. Iš tos, kuri gyvena ryto migloje. Tu, teta, visai neturi strazdanėlių. Aš tau kelias padovanosiu. Teresė prispaudžia pirštų galiukus sau prie žando, pasi­ žiūri, ar strazdanos gerai prilipo, ir po to atsargiai vieną po kitos sudeda ant Birutės žandų. Staiga ant tetos kaklo mergaitė pastebi blizgantį medalio­ ną su grandinėle. Abiem rankom ji suima pakabutį. - Teta, o kas čia toks? - Čia - žemė ir pelenai iš mano namų, mergyte mano, atsako Birutė, bučiuodama Teresės galvelę. - Ar galiu atidarius pasižiūrėti? - Net ir aš pati negaliu jo atidaryti, Terese. Pirmiausiai man reikia laimingai pargrįžti į savo namus. Adelė Ūsienė atsargiai atsiremia atkaltės, išbąla, tačiau su­ sitvardo. Atsikėlus ji paima iš Birutės mergaitę ir paaiškinusi, kad turi palikti svečius vienus, išeina paruošti jiems pusryčių. Apmalšus pirmam alkiui, Tadas nori iš savo buvusio pa­ siuntinio sužinoti apie dabartinę pasienio sargybą, jos po­ būdį. Kaip kariškis, jis tikisi savomis išgalėmis pasinaudoti esamomis galimybėmis. Jis nenori, kad kas kitas leistųsi į pavojus jo ir žmonos labui. Bronys Ūsas mąsto. Kad neužgniaužtų jaunosios žmonos drąsos, jis lyg ir norėtų nutylėti, kas nutinka daugeliui, ku­ rie mėgina be pagalbos prasmukti sieną. Pradžioje pasienio 607

gyventojai mielai pagelbėdavo visiems, norintiems išvykt iš šalies. Dabar reikalai pasikeitę. Žmonės įgąsdinti vaizdų, kuriuos jiems teko išvysti. Deportacijos už padėjimą pabėg­ ti baimė jau padarė savo. Bet ar jis gali atsisakyt pagelbėti savo kapitonui ir jo žmonai? Gal Dievas atsidėkodamas ap­ saugos jį ir jo šeimą, jeigu jis padės jiedviem. Žinoma, jis privalo elgtis išmintingai ir atsargiai. Tam Dievas ir dova­ nojęs protą. Bronys Ūsas apsisprendžia ir ramiai taria: - Kapitone, leiskite jums padėti, kaip sugebu. Ir nė neprieštaraukit. Jis nori paaiškinti, ką manąs. Paprastai juk pasinaudoja­ ma pjūtim. Šįmet labai sunku gauti lauko darbininkų. Dalis jų, komunizmo apsėstų, patraukė į miestus. O dauguma tų, pasienio apylinkėse supratusių, kurlink reikalai sukasi, per­ bėgo sieną. Bet vis dėlto galėjo juk pavykti Broniui Ūsui gauti porą atsitiktinių parankinių. O jeigu vėliau, kada bus palankiausia, jie perbėgsią sieną, jis negalėsiąs už tai atsaky­ ti. Ar tinka kapitonui Ingauniui ir jo žmonai parsisamdyti tokiomis sąlygomis? Tadas su Birute nė kiek neprieštaraudami linkteli. - Matau, kad tąsyk būsiu teisingai pasirinkęs, skirdamas tave savo pasiuntiniu, - Tadas pasikeldamas plekšnoja Bro­ niui Ūsui per petį. - Negaiškime laiko, eime į pjūties darbus. Tadas ir Birutė gauna pasiskolinti darbo drabužius. Savo asmens dokumentus pasiims su savimi. Raudoniesiems pa­ sienio patruliams niekad nešauna galvon lįsti miškan, ta­ čiau jie mielai stabdo visus, sutiktuosius laukuose, tikrinda­ mi pasus. Tik nereikia bijoti. Raudonieji rusai neįskaito 608

lotyniško šrifto. Jie pasitenkina, jei atitinka paso nuotrau­ ka, o dokumentas turi antspaudą. Nešiotis su savimi ginklą nepatartina. Tadas tai puikiai suvokia. Tačiau dėl viso įma­ nomo prie diržo jis prisisega savo suomišką peilį, kurį buvo pirkęs Suomijoje. Kol Bronys Ūsas kitoje Sangos pusėje baigia tvarkyti anks­ tyvuosius baltuosius žirnius, Tadas kerta salyklo javus prieš­ priešiais esančioje aukštumoje. Šviesiai geltonas laukas, tan­ kus ir status it kviečių, lėtai liūliuoja gaiviame vėjyje. „Aukš­ čiausios rūšies grūdai! - galvoja Tadas. - Kokį alų Parcinkulis Mantvilas galėtų iš jų pagaminti! Kiek ilgai gerasis bažny­ čios tėvas išliks bolševikų nepaliestas? Ar nebuvo Jono Var­ no pasityčiojantys žodžiai Palangoje perspėjimu, kas laukia visų Lietuvos kunigų?“ Tadas stengiasi vyti šalin tokias mintis. Nuo kertamosios mašinos kryžmo jis žvilgteli į Birutę. Tam­ siai rudas medvilnės sijonas, balta ilgomis rankovėmis palai­ dinė ir balta skarelė ją puošia. Darbinis apdaras gražiai dera prie raudonai rudų ir žalsvų ražienų atspalvio ir ant žemės išsklidusių nukirstų tamsiai mėlynų lauko gėlių. Birutės jude­ siai lengvi ir lankstūs lyg to švelnaus vėjelio. Javų pėdai šla­ mėdami slysta jos rankomis ramia ritmiška tėkme. Ji sustato pėdus po du, suremdama juos viršūnėmis, tokiomis tiesiomis eilėmis, kaip sugebėtų tik gera laukų darbininkė. Tadas norėjo mėgautis tuo reginiu, bet jo mintys, tartum įaudrintos kaži ko neapčiuopiamo, bet sykiu ir šitaip aki­ vaizdaus, sugrįžta senon vagon. Taip aiškiai, kaip užvakar, jis regi Miką Dačių ant nacionalizuoto plausto per Nerį. 609

Jam girdisi jo žodžiai, atsklindantys iš drėgnos prietemos. Dačiaus mintys tapo jo paties degančiomis mintimis. Aukš­ tyn į kalną vadelėja Tadas savo ardėnų porą, o jo smegenys dirba it užsuktos. „Valstybės pilietis niekada nepajėgs būti laisvas nuo nelai­ mių, užgriuvusių jo šalį, arba nuo klaidų, kurias padarė vals­ tybės vadovai.“ Darbo pasidalijimo principas yra geras, ta­ čiau „atsakomybė už tautos likimą negali būti dalijama“. Štai kodėl ir kareivis, ir paprastas darbininkas atsako lygiai tiek pat, kiek ir armijos pulko vadas arba valstybės galva. „Kad galėtų nušvisti tiesa ir įvyktų didis stebuklas, tautoje privalo kiekvienas panaudoti visą savo išmintį, visas savo geriausias pajėgas, kokias tik turi sukūręs. “ Šį sykį laikas Lietuvos labui tikriausiai jau praleistas... Bet Tadas giliai, tvirtai tiki, jog ir čia, kaime, nepaisant raudo­ nųjų prievartos, gali nutikti svarbių dalykų. Be abejo, ne vienam Mikui Dačiui pabudo proto balsas ir instinktai. Ar nebūtų geriau, jei jis, Tadas, pasilikęs čia pasitenkintų paprasto laukų darbininko gyvenimu? Tuo pat metu jis ga­ lėtų skleisti Miko Dačįaus mintis po vis tolimesnę erdvę. Birutė pasijustų labiau patenkinta, jei juodu galėtų šitaip pasielgti. Pliaukštelėjęs botagu, Tadas tvirtai varo arklius įkalnėn. Ne, beprasmiška manyti, kad jam pavyktų dar kiek ilgiau pasislėpti nuo GPU paieškos. Jis gali, jis privalo susitelkti, kad duotų užsienio lietuviams naudos. „Jie neturi pamiršti, jog pareiga savo šaliai ir tautai neišsenka, kad ir kaip toli žmogus būtų pasitraukęs nuo savo gimtojo lizdo. “ 610

Tadas parengė planą perbėgti sienai. Kaip tik dabar jo ker­ tamų javų laukas viena savo puse remiasi į pasienio mišką. Prasmukti į jį dieną - neįmanoma. Raudonieji kareiviai bu­ di postuose šimto metrų intervalu išilgai sienos ir toliau išilgai miško juostos, stebėdami kiekvieno laukuose dir­ bančiojo judesį. Tačiau, matyt, kad išvengtų konfliktų su vo­ kiečiais, raudonieji sargybiniai atitraukia su saulės laida savo kontrolės liniją kelis šimtus metrų gilyn į laukus. Tai reiškia, kad įmanu pasilikti tarp pasėlio ar tarp gubų. Ir šitai pavy­ kus, vėliau galima atsargiai įsėlinti miškan ir eiti link sienos. Tadas mano, kad jam ir Birutei reikią pasiimti pintines. Tam atvejui, jei raudonieji bus pakeitę taktiką ir palikę miške kelis postus. Tuomet jiedu nustebę visada galės paaiškinti, kad gry­ bavo. Rusai, net raudonieji, neką išmano apie grybus. Vis dėlto Tadas planuoja vieną kitą dieną luktelti. Jis su Birute negali žengti jokio neatsargaus žingsnio. Jiems pri­ valu elgtis taip, kad žemdirbių Ūsų porai nesukeltų nė ma­ žiausio pavojaus. Tadas pakelia galvą. Nori pailsinti žvilgsnį ir mintis nuo rudų uniformų, išnyrančių, kur tik bepažvelgtum. Tiesiai virš miežių lauko sklando pulkas gandrų. Sykiu kelios šei­ mynos, jaunų ir senų. Senieji iškilę aukštai, iki padebesių, jaunieji - kur kas žemiau, po jais. „Bijo, kad apsisuks gal­ vos?“ - šypsosi Tadas. O dar žemiau, vos kelios dešimtys metrų virš žemės, keli jaunikliai miklina savo sparnus. Jie šiandien tikriausiai pirmąsyk paliko lizdą. -Jie slyste slidinėja ore, - tai Birutė nusijuokia. - Tik pa­ žiūrėk, kokie baikštūs, kaip jiems sunku išsilaikyti ore. 611

Tadas nė nepastebėjo, kad jo arkliai sustoję. Stovi ramūs priešais kertamąją, ilsisi. Nors tai - tvirtų ardėnų pora, ta­ čiau čionykščiai kalneliai net ir jiems nelengvi įveikti. - Tepailsi arkliai minutėlę, - girdi už savęs Tadas Bro­ niaus Ūso balsą. - Pasižvalgykim į baigiamuosius didžiosios mokyklos egzaminus, kol surūkysim pypkelę. Bronys Ūsas neskubėdamas prisikemša pypkę ir su vals­ tiečio meile gamtai stebi jaunųjų gandrų atkaklias pastan­ gas įrodyti, jog jie pasiruošę skrydžiui. Broniaus visad tokiu linksmu veidu dabar nuslenka susimąstymo šešėlis. Atrodo, vieno jauniklio sparnai būtų lyg į kažką įstrigę. Kad ir kaip stengtųsi, nenori sparnai jam paklusti. Kitas ne­ ria galva žemyn, bet ir vėl teisingai atsiremia paskuigalio. Nė vienas jauniklių neįgali ištiesti kaklo. Gal jų ilgas, vis dar juodas snapas atrodo per sunkus? Kiti gandrai išlaiko snapą ir uodegą tiesioje pusiausvyroje, laikydami kojas kie­ tai prispaudę po uodega. Naujokai nieku gyvu neišgali iš­ laikyti kojų, jos tabaluoja tai šen, tai ten. Kojos tartum ieš­ ko ko nors tvirto atsiremti, bet neranda. Jaunikliai, rodos, bet kuriuo momentu nugarmės žemėn. Bet ne, vis dėlto lai­ kosi ore. - Kas per nuostabūs dalykai - gyvenimas ir laisvė žemėje, taria Bronys Ūsas Birutei, kuri pagauta dangaus žaidimo per­ traukė darbą. Trumpai minutėlei visi trys pamiršta rūpesčius. Tabako dūmas, lengvai pasklisdamas, užpildo orą palaiminta ramy­ be. Tado arkliai pasukę galvas rupšnoja varpas. Nieks jų ne­ pastebi. Antroje upelio pusėje stovi Broniaus Ūso juodbėris 612

su šienapjove, gerokai įžengusia į žirnių lauką. Tačiau žir­ niai arkliui nepatinka. Todėl apsisukęs jis ketina grįžt savo vieton, kol šeimininkas dar jo nepastebėjo. - Tik pamąstyk, kaip visa čia po metų atrodys, - pusbal­ siu pats sau sako Bronys Ūsas. - Būtų gaila gandrų, pavasarį sugrįšiančių ir gal nei rasiančių savo lizdų, nei atpažinsiančių kraštovaizdžio. Tadas ir Birutė nieko nesako. Jie supranta užuominą. Gan­ das apie tai, kad bolševikai galų gale įtvirtins kelių kilomet­ rų pločio pasienio juostą, paskutinėmis dienomis tapo visiš­ kai įtikėtinas. - Norėjau pakalbėt su jumis apie vieną dalyką, - užsitrau­ kia pypkės dūmą Bronys Ūsas. - Kitoje upelio pusėje mato­ te du raudonųjų pasieniečius, bendraujančius su mano kai­ mynais. Ten, ties kukurūzų lauku. Jie užmezga pažintis sų vietiniais gyventojais, tačiau, žinoma, turi omeny ką kita. Aš bijau, kad jie panorės ateit ir čia. Todėl būkit atsargūs ir kokiu nors būdu neišsiduokite. Tadas mano, kad protingiausia išvis tylėti. Pakaks, jei po­ kalbyje su raudonaisiais dalyvaus Bronys Ūsas su Birute. Abu­ du su juo sutinka. Rūkydami svarsto, ar raudonieji kariškiai ateis čia, ar nu­ žingsniuos pro šalį. -Jie pakeliui čionai! - Birutė instinktyviai atsistoja tarp abiejų vyrų. Nors visi trys stengiasi atrodyti nerūpestingi, tačiau pa­ miršę gandrus, įsistebeilija žemyn į Sangą. Jų veidais perbė­ ga šaltis, akis užtvindo neapykanta. Tiesiai priešais juos 613

kalneliu kopia du kariškiai. Jau per atstumą draugiškai pasis­ veikinę, jie atviraširdiškai šypsosi. Abu - žemaūgiai, juodais nublizgintais auliniais ir vaiskiai mėlynom jodinėjimo kelnėm. Vienas jų, vyresnis, atrodo gana stambus, plačia riesta nosi­ mi ir storomis jusliomis lūpomis. Antrasis - jaunas, stiprus, juodas. Jo blizganti odos striukė ir pjautuvas su kūju ant vaiskiai raudono kepurės krašto rodo, kad jis - politrukas24. - Labą dieną, draugai! - ištiesia abudu rankas. Sunku trim lietuviams prisiverst paspausti priešams ran­ kas, tačiau ir jiems privalu vaidinti. - Aš esu pulkininkas, šio pasienio ruožo vadas, - prisista­ to vyresnysis. - Mano draugas - kapitonas, politinis pasienio pulko vadovas. Ar negalėtume prisėsti čia, ant šitos užžėlu­ sios ežios? Bronys Ūsas pasiūlo jiems vietą. Ir jis pats, ir Tadas su Birute atsisėda priešais, ant plokščio pusapvalio akmens. - Kodėl jūs čia, šalyje, visi tokie liūdni? - su plačia, nerū­ pestinga šypsena suka vadas tiesiai prie reikalo. Išsitraukęs sidabrinį portsigarą, ratu pasiūlo cigarečių. Tuo pat metu jo žvilgsnis bėgioja nuo vienų prie kitų. Stabteli ties Birute. Bronys Ūsas rankos mostelėjimu parodo rūkąs tiktai pyp­ kę, o kiti papurto galvas ženklan, kad nerūką. - O kaip jūs jaustumėtės, jeigu mes, atėmę jūsų šalį, tvarkytumėmės sau pas jus, kaip jūs pas mus? - klausia Bronys Ūsas po akimirksnio tylos. - Jūsų žmonės dar nėra išsivadavę nuo buržuazinių prie­ tarų, - konstatuoja iš pažiūros ramiai politrukas. Batų kul­ nim įmynęs žemėn akmenėlį, prideda: - Jūs pamirštate, kad 614

mums nerūpi užkariauti šalį. Mes tik padedam proletaria­ tui ten, kur mus pašaukia įvykdyti jų pačių revoliucijos. - Aš ir nežinojau, kad pas mus kažkas jus būtų kvietęsis, žiūri Bronys Ūsas į politruką. - Mums reikalinga labai jautri klausa, kad išgirstume šauks­ mą, kai niekas kitas jo nesupranta, - nežymiai šypteli jo rudos skvarbios akys. - Tai turėtų nuo klausos itin priklausyti. -Jūs buvot pasiturintys valstiečiai, aš manau. Dabar esate tokioje pat padėtyje kaip ir jūsų darbininkai. Suprantu, kad jie - darbininkai, - politruko besišypsąs žvilgsnis ima bėgio­ ti nuo vieno prie antro. - Jus privertė galvoti ir jausti visiš­ kai kaip ir jie. Tai - materializmo dėsnis. - Kas per vienas - materializmo dėsnis, neką težinau. Bet ar tiesa, kad galvojate tiesti plačią pasienio juostą mūsų vie­ tovėje? - Jei taip ir nutiks, jums bus nurodyta kita gyvenamoji vieta. Sovietų Sąjunga didelė. Jeigu tik jūs žinotumėt, kokie puikūs žmonės gyvena anapus Uralo ir Kaspijos jūros. Bronys Ūsas nieko nesako. Iškratęs iš pypkės pelenus, ją išvalo. - Didžių uždavinių labui mes galime būt priversti jus iškel­ dinti, draugai. Mes privalom nušvarinę pasienio aplinką ją su­ tvirtinti. Tuomet niekas neišdrįs mūsų pulti. Ir niekas nepajėgs išsprukti iš Sovietų Sąjungos, kad pasitarnautų kapitalistams. - Jūs atėjote su gražiais laisvės ir gerovės pažadais vi­ siems, - Bronys Ūsas vėl prisikemša pypkę. - Jūs apgavote lietuvių tautą. 615

- Argi atėję mes jus apgavome? - Jūs įbauginote mūsų vyriausybę. O daugumą iš mūsų jūs apgavote. Politrukas taip pratrūksta juoku, kad net sugrunkščia jo odinis diržas ir striukė. - Ar žinote, kaip mūsų dainiai dainuoja? Kas buvo apgautas, Laimėjo sau naudą Prieš tą, kuris kliuvo tiurmon.

- Bet argi mes apgavome savo draugus, proletarus? Ką pa­ sakysite jūs, draugai? - kreipiasi politrukas į du jaunuosius. - Mano darbo draugas nekalba rusiškai, o aš pati nesup­ rantu politikos, - atsako Birutė. - Gaila, gaila. Vadas nutyla ir su augančiu susidomėjimu apžiūrinėja Bi­ rutę, norėdamas jai ką nors pasakyti. -Jūs, taip gražiai kalbėdama rusiškai, privalote susivokti politikoje. Jūs turite aukštą kaktą ir gražias išmintingas akis. Jūs galite padaryti atsidavusį revoliucionierių laimingą. - Geriausia aš jums iš karto pasakysiu, - apsisprendžia Birutė. - Aš nesugebėjau išmokt pamilti bolševizmo. Todėl, kad jo pagrindinis principas - apgaulė ir prievarta. - O gal geriau elgtis taip, kad keltumei skausmą? - vadas giliai patraukia cigaretę, gręždamas savo bespalvėmis pil­ komis akimis Birutę. - Gal šitaip išties daug paprasčiau? - Visur jūs darote, kas paprasčiausia, - Birutei sunku pa­ slėpti savo panieką, ji nusisuka. 616

- Man smagu prispausti buržujus, gražioji mano drauge. Tado pirštai tvirčiau įsikimba botago koto. - Ar ne suomišką peilį čia turite? - vadas jau anksčiau pastebėjo peilio rankeną, išsikišusią iš makšties, pritvirtin­ tos prie Tado diržo. - Parodykit jį man. Tadas apsimeta nesuprantąs. - Būkit malonūs, išverskite jam, ką sakau, - kreipiasi va­ das į Birutę. Birutė išverčia. Tadas paduoda peilį. Vadas pavarto peilį, raukydamas kaktą. Rodo draugui ir su neapykanta bei pa­ nieka balse taria: -Suomiškas peilis,puukkol Suomių baltagvardiečių gink­ las. Mes konfiskuojam peilį ir vedamės vyrą su savim. Būti­ na jį apčiupinėti. Birutė ir Bronys Ūsas negyvai suakmenėja, bet vis dėlto nė ženklu neišsiduoda. Sėdi kaip sėdėję: Bronys Ūsas su pyp­ ke dantyse, o Birutė sunėrusi rankas, kaip įprasta paprastai kaimo merginai. Net ir Tadas atrodo visiškai abejingas, nors akylai stebi kiek­ vieną raudonųjų rusų judesį ir mimiką. Jis nesitaikstys paima­ mas ir išsivedamas sykiu, nors ir nebeturi jokio ginklo. - Nusiramink, drauge! - įkalbinėja politrukas vadą, ati­ džiai pažiūrėjęs į tą stipruolį samdinį. Tarpininkaujant Broniui Ūsui politrukas užduoda dar ke­ lis klausimus Tadui: - Kam jūs naudojate šitą peilį? - Pravartu jį žemdirbiui turėti - šiam bei tam, - paslaugiai atsako Tadas per valstietį. 617

- Kur jį pirkote? - Geležies parduotuvėje, Kalvarijose. Suomiškų peilių buvo galima gauti kokioje tik nori geležies parduotuvėje, tačiau dabar jų nebeliko. Politrukas paėmęs peilį iš vado, sugrąžina jį Tadui tar­ damas: - Būtų protingiau, drauge, jeigu galėtumėt jį pakeisti ru­ sišku kišeniniu peiliu. Kai kitąkart jus aplankysim, atneši­ me sovietinės gamybos. Raudonieji kariškiai atsisveikina su viltimi netrukus vėl pasimatyti. Raudoniesiems paėjėjus link miško, politrukas taria: - Prisiekiu Leninu, tai buvo pora persirengusių buržujų. Pakeliui užsienin. Ar ne tavo pareiga nenuleisti nuo jų akies? - Mergina tai daili. Ji nusipelnė geresnio likimo. - Atleisk, drauge, bet tu, rodos, gerai nesuvoki, ką aš sakau. - Tu dar jaunas, mano drauge. Taip, aš niekinu buržujus ne mažiau už tave, bet pasakyk man, kaip galima pabėgt, nepakliuvus į tos buržujų moters kerus? Ir ar tau ne skaudu matyti, kokia ji prislėgta ir sunykusi? Ar tu pamąstai, kodėl mūsų dienų rusų moterys atrodo taip pat kaip ir ji? - Moterys - tavo didžioji silpnybė, drauge. Mes, bolševi­ kai, neturime leisti moterims tapti apžavais ir kliūtimis savo kelyje į pasaulio diktatūrą. Tokiu atveju, kuo jos kvailesnės, tuo geriau. Štai ką aš norėjau pasakyti: artimiausiomis va­ landomis mums privalu griežčiau kontroliuoti savo pasie­ nio ruožą. 618

- Aš pats eisiu sargybon. Bet niekuo negaliu sau padėti, man gaila merginos. Tai vis dėlto juk grožis, dėl kurio žmo­ gus gyvena ir triūsia. Raudoniesiems kariškiams pasišalinus, visi trys, lyg nie­ kur nieko, vėl tęsė darbą. Jiems privalu apsimesti, kad nie­ ko neįvykę. Pakeliui į namus pietų Bronys Ūsas sako Tadui: - Neatidėliok savo pabėgimo, kapitone. Toks mano pata­ rimas. - Mes sukėlėme jiems įtarimų, nėra jokių abejonių, - Ta­ das truputį pamąsto. - Todėl kokią dieną luktelkim. Neparodysim esą neramūs. Adelė Ūsienė pietums iškepė antį, išvirė cukrinių kukurūzų ir išėmė šviežio medaus. Birutė su Tadu pagarbina jos kulina­ rinį meną, tačiau įdėmi šeimininkės akis pastebi, kad kažkas turėjo būt nutikę. Svečiai pernelyg skubiai valgo. Bronys Ūsas pasakoja apie raudonųjų kariškių apsilankymą laukuose. Jis nė neslepia, kad šiuo atveju jie patvirtino gandus, jog bus rausiama plati pasienio juosta, o gyventojai iškeldinami. Adelės Ūsienės kaktą nuberia stambūs prakaito lašai. Nu­ sibraukusi kaktą, kviečia svečius valgyti daugiau, o pati pa­ sakoja, kaip bolševikai elgiasi su žmonėmis. Kada jie atėjo Lietuvon, žadėjo panaikinsią valstiečių skolas Žemės ūkio bankui. Ir ką jie po kurio laiko padarė? Daugelis valstiečių čia, Suvalkijos apylinkėse, gerokai džiūgavo. Būdami labiau­ siai iš visų Lietuvos valstiečių pirmyn pažengę, jie sykiu buvo ir smarkiai įlindę į skolas. Po savaitės bolševikams nacionali­ zavus žemę, manyta, kad ji nusavinta su visomis skolomis. 619

Bet šiomis dienomis paskelbtas naujas potvarkis. Valstiečiai toliau mokės nuomą bei skolų mokesčius, nors jie nebėra nei savo žemės, nei inventoriaus savininkai. Ketinimas aiš­ kus: visomis priemonėmis norima suvaryti Lietuvos valstie­ čius į kolchozus. - Bet kol taip atsitiks, mus iš čia išvarys... Bronys Ūsas atsikelia ir eina įjungti radijo. Nori išgirst ką nors nauja. Dabar kaip tik žinių metas. Kaip ir visąlaik - tos pačios liaupsės apie Sovietų Rusijos pasiekimus. Net raudonųjų gramofono muzika negroja. Jokių žinių iš užsienio, tartum kito pasaulio nevertėtų nė minėti. Niekas negirdi radijo, kiekvienas pats sau mąsto. Arba vi­ sai nenori galvoti. Visi stengiasi susitelkti į garintų saldžiųjų kukurūzų nuos­ tabiai gardų skonį ar kerintį ką tik iškopinėto medaus aro­ matą. Ir vieni, ir kiti jaučia, kaip švelniausias valgis stringa gerklėje. Tik mažoji Teresė nei jaučia, nei mąsto apie ką nors. Visiškoj ramybėje ji toliau kremta anties kulšį, net blizga jos piršteliai ir smakras. Birutė suklūsta. Radijas praneša, kad Jonas Varnas, gene­ ralinis Lietuvos kelių valdybos direktorius, šią naktį tarny­ binės kelionės metu susidūręs su GPU mašina, žuvo. Komu­ nistų diktorius pagerbia jo atminimą, apibūdindamas Joną Varną kaip Lietuvos buržuazijos atstovą, vieną pirmųjų pa­ sirinkusį teisingą kelią. Tadas iš šono meta žvilgsnį į Birutę. Ką ji jaučia, ką mąsto, girdėdama šitokią žinią? Jos veidas nė nekrusteli. Taip, ne­ žymus šešėlis nuslenka jos akimis. 620

Žemdirbių pora gerai žino, kas buvo Jonas Varnas ir kaip jis pasielgė. Išklausius informaciją, jų veidai surūstėja. Bro­ nys Ūsas vėl atsikelia ir priėjęs išjungia radiją. Birutė buvo visą dieną rami. Rami tebėra ir dabar. Neri­ mastis užplūsta tik jos prisiminimus. Jie sukasi vienas pa­ skui kitą, tartum juos būtų sušiaušęs vėjo gūsis. Aiškių aiš­ kiausiai ji regi savo motiną ir tėvą, kada areštavę jį išsivežė tą nepamirštamą naktį. Ji regi Elę, ateinančią suplėšytais drabužiais iš miško, pakeliui namo. - Palangos restorane Jonas, laikydamas jos ranką, negali atplėšti nuo jos akių. Ji vis dar jaučia tą nerimastingą siurbiantį žvilgsnį. Bet ar čia ne to raudonojo vado akys? - Birutei aptemsta. - Ne, įspinga saulės properša. Ji girdi Adomą Bruzgulį grojantį vestu­ vinį maršą jiems su Tadu, mato stovintį kunigą Mantvilą, nustebusį ir patenkintą. Visa bažnyčia aidi... Staiga pažiūrėjusi Tadui akysna, Birutė taria: - Neatidėliokime pabėgimo, jeigu paliekame šalį. Neži­ nom, kas gali nutikti rytoj. - Turėtume šiek tiek palaukti. Bet kitą akimirksnį Tadas staiga suvokia, kad Birutė tik­ riausiai teisi. Jie pereis sieną dar šį vakarą. Jis pagalvoja ir apie buvusį savo pasiuntinį, jo žmoną ir mažąją dukrelę. Kas bus su jais? - Gal ir jūs eisite su mumis? - klausia jis. Bronys Ūsas apsidairo, nužvelgdamas sienas, baldus, min­ timis apglėbdamas visą savo sodžių ir nusavintas vertybes. - Viską čia paveldėjau iš savo tėvų. Kaip ir jie, aš niekuo­ met netausojau jėgų, kad išlaikyčiau klestintį ūkį. Mano 621

laukai gyveno vieną gyvenimą su manim, ir aš nepajėgiu suvokti, kad viskas čia - nebe mano. - Mes dar laukiam, dar tikimės, kad kas nors atsitiks, Adelė Ūsienė suneria rankas, pakeldama akis j lubas. - Die­ vas neturi mūsų apleisti, Dievas mūsų neapleis, kad tik mes Juo tikėtumėm. - Bėkite vieni šįvakar, - tęsia Bronys Ūsas. - Mes atvyk­ sim po dienos, jei matysime, kad nieko kito nelieka. Kad palengvintų pasitraukimą, popiečiais parveš namo avi­ žas nuo tų pradalgių, kurios ribojasi su pasienio mišku ir miežių lauku. Tuomet bus įmanu vežimu ten atvežti du pin­ tus krepšius ir paslėpti juos tarp miežių. Tame, kurį neš Ta­ das, sudės visus daiktus. Kai Tadas su Birute sėkmingai pereis sieną, užeis pas vals­ tietį Girnių. Jis yra Broniaus Ūso svainis, o jo sodyba Ak­ menėje, su dviem senomis guobomis abiejose vartų pusėse, matytis štai ten, ant aukštumos. Ženklan, kad viskas gerai pavyko, troboje, svečių kambary, įžiebs šviesą, kuri degs iki pusiaunakčio. Kitą dieną, sekmadienį, Bronys Ūsas nusiųs žinią Leonorai Gervydienei ir Utai Skardienei į Udrėnus. Birutė su Tadu gauna pažadą, kad bus pranešta ir kunigui Mantvilui. Jie išsiima iš miežių savo pintines. - Būk drąsi dabar, Birute. - Aš drąsi, Tadai. Po kelių žingsnių jie - jau pasienio miške. Tartum grybau­ tojai laikosi atokiai vienas nuo kito. Tadas eina pirmas, įtem­ pęs visą dėmesį. 622

Gausu miške grybų. Pradėjo dygti baravykai. Jų tamsiai rudos, žemyn nulinkusios kepurės tai šen, tai ten šmėsčioja tarp samanų. Geltonais linksmais būreliais šviečia voveruš­ kos. Miško gaivus oras kvepia grybais. Atrodo, kad seniai niekas nebuvęs pasienio miške, grybų nelietęs. Išgąsdinta voveraitė strykteli žeme, užlekia aukštyn gruob­ lėtu ąžuolo kamienu ir smalsiai žiūri nuo šakos žemyn. Ar ne juodvarnis švystelėjo ten, tolėliau, tarp lapijos ir pradingo? Tarp dviejų tiesių uosio kamienų ir virš aukšta žole apžėlusio tako voras nusiaudęs tinklą. Diena jau ima virsti nak­ tim. Saulės gaisoje ji dar mirgėdama spindi šventiškomis vai­ vorykštės spalvomis. „Tartum Nartako bažnyčios krištoliniai bokštai, kai pava­ sario saulė dar neaukštai pakilusi“, - galvoja Birutė, pasi­ lenkdama žemyn, kad nesuplėšytų voratinklio. Miške tylu. Tik drebulės šlama, kad tyla būtų dar kurtesnė. Birutė mielai pastatytų krepšį priešais save. Šią minutę ji jaučiasi tartum šventovė, prieš kurios altorių patiestas minkš­ tas žalias kilimas. Ji atsargiai iškilmingai žengteli juo. Taip ji, niekieno nepamokyta, ėjo komunijos per konfirmaciją. Tuomet jautė, kad ji - pakeliui į naująjį pasaulį. O dabar pakeliui į atsiskyrimą su juo, nualintu ir išniekintu. Birutė pastebi, kad atsiliko nuo Tado. Jis jau priekyje, ties birže. Miškas kitoje pusėje toks pats, kaip ir čia: tie patys gruoblėti ąžuolai, tiesūs uosiai, viena kita drebulė. Bet ji vos laikosi nesustojusi. Miškas jos akyse mirguliuoja pačiom šviesiausiom spalvom, primindamas kadais patirtus 623

laimingus laikus. Ten, už siauros kareiviškų kojų ištryptos biržės, prasideda laisvė. Tadas jau kitoje pusėje. Jos širdis iš džiaugsmo ima plakti. Tačiau Birutė rami, ji skuba, neužmindama jokio sausuolio, išsilenkdama kiekvienos pasitaikančios šakelės. Nebetoli. Tadas pastato krepšį su jų smulkiais daiktais prie­ šais save, už medžio, ir ištiesęs rankas ją pasitinka. Ji regi, kaip spinduliuoja jo rudai įdegęs veidas. Neprisimena, ar kada buvo mačiusi šitaip patenkintą žmogų. Ji taip pat nu­ sišypso. Vienas paskui kitą pokšteli du šūviai. Birutė prisiplaka prie žemės. Tai įspėjamieji šūviai. Birutė elgiasi taip, kaip ją buvo mokęs Tadas. Jį perlieja šaltas drebulys. Tadui nieko kito nelieka, kaip pasislėpus už medžio kamieno laukti, kas bus. Dešine ranka suėmęs suomišką peilį, kišenėje pačiupinėja pistoletą. Link tos vietos, kur prie žemės prisišliejusi Birutė, su re­ volveriais rankose atskuba du vyrai. Tadas atpažįsta vadą ir politruką iš susitikimo palaukėje. Jie pasilenkę pakelia Bi­ rutę ir suėmę už parankių vedasi ją šalin. Pasirenka tą patį takelį, kuriuo juodu atėjo. Tadas neatsitikdamas sėlina nuo medžio prie medžio iš paskos. Visas mintis sutelkia, kad tik nepadarytų ko neat­ sargaus. Anksčiau apsiriko ir vienur, ir kitur - dabar aki­ vaizdu. Vadinasi, būtina šaltakraujiškai išlaukus, negailes­ tingai išnaudoti kitų klaidas. Vis dėlto jis privalo veikti stai­ giai ir neleisti, kad įvyktų susišaudymas. O besitraukią sargybiniai juk visai netoliese. 624

Ne tik apie Birutę ir save mąsto Tadas. Jis rizikuoja ir jam padėjusių žmonių gyvybe. Žvilgsniu nekantriai ieško reikš­ mingo ženklo. Ant kortos pastatyta jo, karininko, garbė. Bet tai - niekis. Didžioji pareiga pastatyta ant kortos. Jis visiškai ramus. Bet širdis plaka svaiginančia sparta. Stiprus rankų suspaudimas grąžina Birutei sąmonę. Su ne­ gailestingu aštrumu ji suvokia visą rimtos padėties gelmę. Šis aiškumas suteikia jai jėgų. Birutė numano, kas jos lau­ kia. Bet ji žino ir tai, kad - ne viena prieš šiuos du vyrus. - Ak štai, tai buvote jūs, - taria vadas. Dabar jis elgiasi visiškai oficialiai. - Prieš kelias valandas maniau, kad man gaila jūsų. Bet tai nieko nepadės. Jūs pati sau pasirašėte nuosprendį. Birutė girdi plakant smilkiniuose, bet neprarasdama nar­ sos, nieko nesako. Mažumėlę paėjėjus, politrukas sustojęs klausia: - Ką veikėte čia, miške? - Rinkau grybus sekmadieniui, - atsako Birutė. - Tarkim. Ar jums nebuvo žinoma, kad šiuo mišku nau­ dotis draudžiama? - Ne, aš nežinojau. - Keista. Jūs gi neturit nė vieno grybo krepšy. - Krisdama juos išmėčiau. - O kodėl parkritote? Juk gerai žinot, kad pirmiausia pa­ leidžiami įspėjamieji šūviai. - Aš vis dėlto išsigandau. - Hm. Ar nebuvote išėjusi grybauti sykiu su tuo savo draugu? 625

-Jis turi ką kita veikti. Tik moterims ir vaikams rūpi gry­ bai mūsų krašte. Birutės atsakymai tampa vis laisvesni, natūralesni. Politrukas, atrodo, dvejoja. -Jos draugužį mes visada surasim. Vietoj to patikrinkime kiek iš arčiau ją pačią, - tai pasakęs vadas su pasitenkinimu atsmaukia Birutės skarelę ir ją nutraukia. - O, jūs sukate plaukus! - mesteli politrukas. - Ar tai nie­ ko neįrodo? -Jūs iki šiol nežinojote, kad Lietuvoje ir kaimo merginos susisuka plaukus? - narsiai kaunasi Birutė. - Bet kaip mato­ te, aš senokai nedariau permanentinės šukuosenos. - O kas gi čia?! - vadas nutraukia Birutės grandinėlę su medalionu. Paėmęs jį varto tarp savo didelių su nuospau­ domis rankų. - Ar jūsų kaimo vietovėse proletariato merginos puošiasi tokiom brangenybėm? - košia politrukas pro dantis. - Auk­ so grandinėlė ir puikaus darbo medalionas, nusagstytas, kaip matau, natūraliais perliukais. -Ji - iš tiesų špionė, - vadas stengiasi atidaryti medalioną. - Dėl Dievo meilės, neatidarykite jo! Aš maldauju jūsų! bąla Birutė. - Darykit ką norite, tik neatidarykit medaliono! Vadas medalioną atidaro. Abu raudonieji kariškiai sustoja greta vienas kito ir pasilenkę stebėdamiesi žiūri į turinį. - Kas čia per mėšlas! - paniekos šypsnys perkreipia vado lūpas. Jis spėja: namų žemė ir pelenai - lietuvių buržujų prieta­ rai. Todėl įkvėpęs į plaučius oro, pūsteli į medaliono vidų. 626

Žaibo greitumu ąžuolo pelenai abiejų kariškių akyse virs­ ta svilinančiu šarmu. Pro ašarų upes jie nieko nebemato. Bet savo pareigų nepamiršta. Abu suspėja pačiupti Birutę, o rankomis it pasiutę siekia jos kaklo. Bet po akimirksnio raudoniesiems karininkams akis už­ traukia svilinantis karštis. Tadas čiumpa nuo žemės medalioną. Keletas Pagirio že­ mės grumstelių bei pelenų liko įstrigę už vidinių sienelių. Ir Birutei kliuvo pelenų j akis. Tadas, paėmęs ją ant ran­ kų, tęsia pertrauktą žygį laisvėn. Ir tik toli anapus sienos, jau kitoje miško pusėje, Tadas Birutei patvirtina: - Mūsų šalies Rytų priešai mudviejų nebepasieks. Atsikvėp­ kime minutėlę. Birutė nušoka nuo rankų žemėn. Jos ašaros nudžiūvę. Ta­ čiau iš džiaugsmo neišgali išspausti nė žodžio. Birutės akys sužimba pranašiškos vilties šviesa, suvokus, kas iš tiesų miške nutikę. Tai namų pavergtoji žemė ir iš­ žarstyti židinio pelenai bilte prabilo. Po pusvalandžio Akmenės troboje, svečių kambary, įsižie­ bė žiburys. XVIII

- {domu, ką šiandien paštas gali mums atsiųsti, - kunigas Mantvilas pakėlęs galvą nuo aukšto, apkrauto bažnytinės metrikos knygomis darbo stalo, mąsliai įsižiūri pro langą. - Aš trokščiau, kad jo nebūtų, - mano vargonininkas Bruz­ 627

gulis nuo priešpriešiais stovinčio stalo. Jo akys bėgioja aukš­ tyn žemyn parapijiečių sąrašo eilutėmis tokiu pat ritmu, kaip gaidų natomis jam vargonuojant. Užpildęs grafą apie Nartako bendruomenės mirusiųjų skai­ čių, priduria: - Mes šią savaitę turėjome šitiek darbinės siuntos, kad tikriausiai būsim užsitarnavę laisvą šeštadienio popietę. Kunigas Mantvilas nieko neatsako. Jis ir toliau žiūri pro langą. Gelsvai, šviežiai švyti naujai supiltas smėlio takelis tarp klombų. Jis veda nuo klebonijos priebučio per gėlėmis apso­ dintą priešakinį kiemą iki akmeninės tvoros vartų. Bet prieš tai reikia praeiti pro sode vaisiais apsunkusias šakas. Anapus netašytų pilkakmenių mūro virš klevų ir liepų vainikų besi­ leidžiančios saulės auksiniame atšvaiste boluoja du laibi balti bažnyčios bokštai. Laibėdami jie spindi dar ryškiau, o savo kaldintos geležies kryžius laiko iškėlę it dvi dangun ištiestas rankas. Kiek atokiau, dešiniajame šone, pro klevų lapiją švys­ čioja senosios keturkampės pranciškonų varpinės nužaliavęs vario stogas. Bažnyčios kairėje prasimuša išsibarstę Nartako skiedriniai ir čerpiniai stogai, išblaškyti daugybės kalnelių ir šalia tekančios upės. Miestelis alsuoja šeštadienio popietės ramybe. Iš ten atsklinda ramus, tykus sekmadienio laukimas. O gal iš seno papratimo tikima, kad šitai žmogus tebejaučia. Bažnyčios sargas Rainis, smėliu nubarstęs visus takelius aplink bažnyčią, kleboniją ir sodą, išėjo miestelin atsiimti pašto. Rainis vienarankis ir šlubas, tačiau rūpinasi susido­ roti su savo pareigomis. Išgražinęs, išdailinęs aplink bažny­ čią ir kleboniją, į paštą jis išskuba pirmas. 628

„Antradienį pranešta, kad bus mažinamos kunigams al­ gos, - seikėja mintyse kunigas Mantvilas, ką Ipas Rainis per savaitę parnešęs iš pašto. - Trečiadienį pranešta, kad mo­ kyklose nuo tikybos mokymo nušalinami kunigai. Tuo pa­ čiu metu uždrausta ir visų kultūrinių ar socialinių draugijų veikla. Vakar skubiu potvarkiu įsakyta iki rugpjūčio 1-osios sutvarkyti visas bažnytinės metrikos knygas ir atiduoti jas į metrikacijos biurus. O jeigu tokių nesama - į Darbininkų municipalinę tarybą. Jau nuo pat išsiuntinėto potvarkio, lie­ pos 25-osios ketvirtadienio, juridiškai nebegalioja krikšto, bažnytinės santuokos bei laidotuvių apeigos.“ Prieš kunigo Mantvilo akis veriasi bažnyčios esybė. Per penkiolika savo kasdienės tarnystės Dievui Nartako bažny­ čioje metų jis augte suaugo su kiekviena jos detale. Jis gali, jei panorėtų, priešais save išvysti nesibaigiančią krikštų, san­ tuokų, laidotuvių apeigų tėkmę. Gali regėti krikštijamus nau­ jagimius, snaudžiančius, ramiai gulinčius, kniuksinčius it jau­ ni kačiukai prieš vaiskią dienos šviesą arba visais plaučiais rėkiančius. Jis gali išvysti jaunas poras, besiklaupiančias prie­ šais altorių. Kartais jos stovi čia su baime akyse, bet visada su viltimi krūtinėj, kad naujasis gyvenimas bus gausus do­ vanų. Prisiekus prieš Dievą vienas kitam ištikimybę, dar la­ biau sustiprėja ši viltis, o bažnytinės santuokos neliečiamy­ bė teikia būsimoms šeimoms tvirtybės. Užvakar čia stovėjo Tadas Ingaunis ir Birutė Gervydytė... „Net jeigu aš būčiau sutikęs juodu sutuokti, daugiau nei sužadėtuvės ši santuoka negaliotų, - pats sau taria kunigas Mantvilas. - Kaip jiems sekasi šią minutę? Ir kur jie dabar? 629

Palaimink juos, Dieve. Palaimink jų kelionę Amerikon, pa­ laimink visus mūsų lietuvius ten...“ - Ar nemanai, kad pas mus neįprastai tuščia? - klausia jis po minutėlės savo vargonininką. - Taigi, kad nebėra, kas veikti, - atsako šis, visas paniręs darban. -Jau tuščia. Petrą Gervydį su kitais trisdešimt trimis su­ ėmė GPU. O kiek mūsų pačių geriausių paliko bendriją, perbėgo sieną? Ar nebuvo jie visos Nartako parapijos pa­ sididžiavimas, šviesa? Jono Varno neminėsime - tesergsti Viešpats jo sielą. Ar žinome, kiek mergaičių pačiam savo žydėjime buvo sutryptos purve? Ar bėra laimės kuriuos nors namuos? - Nieko nebelikę visoje šalyje, kas lietuviui būtų gyveni­ me miela, - sutinka Adomas Bruzgulis. - Vakar buvau Vil­ niuje. Ir kaip nūnai atrodo kadais toks smagus, judrus Vil­ nius? Vietoj įvairiomis prekėmis nudėliotų vitrinų dabar tušti parduotuvių langai nuklijuoti komunistų plakatais. Vietoje iš įvairių šalies kampelių atkeliavusių piligrimų aplankyti miesto šventų vietų ir istorinių įžymybių - sausakimšose gat­ vėse bolševikų kolonos. Susikūprinę kareiviai su iš prigim­ ties bejėgiškai karančiomis rankomis, trumpomis kojomis, bukais žvilgsniais... Mažose tamsiose akyse žiojėja plėšru­ mo praraja. - Siaubingai baimindamiesi bolševikų, visi Amerikos lie­ tuviai paliko Lietuvą, savo biurus uždarė užsienio firmos. Paskubomis kraunasi daiktus ambasados. Nepakenčiama, ko­ kie mes tapom vieniši, Adomai! 630

Po trumpos pauzės vėl nušvinta kunigo Mantvilo veidas. Taip, tarsi jis būtų pats save išplėšęs iš tos netveriamos esmybės: - Ar prisimeni kalbininką Riką Eikį? -Jis gal tik prieš porą dienų iš mūsų šalies išvyko. - Sakai, prieš porą dienų... Taip, žinoma! Aš pamaniau, kad nuo to jau prabėgo daug metų. Matydami jį čia, bend­ raudami su juo, jautėm, kad jis išpynė gyvą giją tarp mūsų ir tėvynainių Amerikoje bei apskritai visame civilizuotame pa­ saulyje. Nūnai ši gija nutraukta. Niekam iš anapus nebeįma­ noma pas mus atvykti. Net caro laikais suomis A. Niemis, danas Aage Benedictsenas25 ir vokiečiai kalbininkai galėjo retsykiais mus lankyti, pasauliui liudydami, kad mes dar gy­ vi. Ir nežiūrint visos sunkios priespaudos, mūsų narsa ir vil­ tis augo, stiprėjo. Tie vyrai nė patys nenutuokė, kiek daug reiškė jų apsilankymai, pakėlę mūsų dvasios jėgas. Adomas Bruzgulis nori kažką sakyti, bet jo dėmesį patrau­ kia kažkas kitkas. - Žiūrėkit, kunige! - šūkteli jis, paleisdamas plunksnakotį. Kunigas Mantvilas pakelia galvą. Smėlio takeliu iš po sodo šakų lapijos išnyra Ipas Rainis. Rankoje nešasi krepšį, kuris neatrodo tuščias, o po pažasčia pasispaudęs didžiausią baltą ruloną. Šis panašaus ilgio kaip ir jis pats. -Tai, žinoma, komunistiniai plakatai, skirti klebonijos du­ rims ir sienoms, - spėja Adomas Bruzgulis. Kunigas Mantvilas mąsliai atstumia šonan knygų stirtą. Iš nekantros, ką šiandien būtų atsiuntęs paštas, ir Adomas Bruz­ 631

gulis nebeištaria nė žodžio. Abudu vyrai sėdi vienas prieš kitą tylėdami, kol įeina bažnyčios sargas. Suluošintom ko­ jom jis greitai neįgali. - Tai Kulto departamentas šiandieną mums parašė, - taria įėjęs Ipas Rainis. - Didysis rulonas taip pat iš ten. Jis padeda ruloną ir iš krepšio ištrauktus laiškus ant kuni­ go stalo. Pats pavargęs atsisėda šalia ant kėdės. Už nuopel­ nus per išsivaduojamąjį karą jam leista rūpintis parapijos kasdieniais reikalais. - Rašo ir vyskupas, - baksteli tarp laiškų į baltą pailgą voką, paženklintą mitra ir kryžiumi. Voko lakinis antspaudas sutrupintas. Raudonosios valdžios pašto cenzūra tikrino vyskupo laiško turinį. Kunigas Mantvilas pirmiausia išskleidžia ilgąjį ruloną. Kie­ tame kalkių baltumo popieriuje prieš jį išsivynioja penki ne­ grabiai anglimi piešti portretai: Markso, Lenino, Stalino, Molotovo ir Timošenkos. Tarp dviejų portretų išslysta ilga, kokių penkiasdešimties centimetrų pločio raudonos med­ vilnės juosta, išrašyta iš tolo matomu juodu tekstu: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Pačiame viršuje, ties Stalino portretu, prisegtas potvarkio raštas iš Kulto departamento. Nuo savo stalo prišoka Adomas Bruzgulis, atsikelia Ipas Rainis. Atsistoję kunigui už nugaros visiškoje tyloje visi trys skaito potvarkio tekstą: „Visiems Tarybų Lietuvos kunigams. Penki pateiktieji komunizmo kūrėjų ir dabartinių vadų portretai privalo būti nedelsiant pakabinti ant bažnyčios sakyklų arba šalia jų, jeigu ten visiems nepakaktų vietos. 632

Viduryje turi būti kabinamas draugo Stalino portretas, deši­ nėje - Lenino, o kairėje - Markso. Juosta su darbininkų klasės revoliucinio išsivaduojamojo judėjimo lozungu turi būti pakabinta virš sakyklos. Delsi­ mas paklusti šiam potvarkiui ar tiesioginė žala komunizmo simboliams bus baudžiami visu raudonosios darbininkų val­ džios griežtumu. Kulto departamentas“ Adomas Bruzgulis ir Ipas Rainis perskaitę iki galo, minu­ tę stovi it suakmenėję. Po to nuleidę galvas traukiasi šonan ir laukia, ką pasakys kunigas. Nė vienas iš jų dviejų nepa­ galvoja, kad raudonoji valdžia savo įsakymu siekė ypatingo tikslo: komunistinių apaštalų žodžiai nuo sakyklų turės pa­ minti evangelijos tiesas. Parcinkulis Mantvilas jau antrąsyk beskaitąs potvarkį. Stai­ ga jis atsikelia, sulanksto penkis portretus ir abiem ranko­ mis suėmęs už kraštų, perpus perplėšia lapus. - Tik neišmesk į šiukšlių dėžę, - taria jis bažnyčios sargui su tvardoma dvasios ramybe. - Paimk ir nunešk Agotai vir­ tuvėn. Ne, geriau pats įmesk ugnin. Ipas Rainis paima sudraskytus portretus ir apsukęs juos raudonąja juosta išneša virtuvėn. - Kunigas pasielgėte teisingai, - su palengvėjimu atsidūs­ ta Adomas Bruzgulis. - Bet vis dėlto ar nebūtų geriau pirma pažiūrėjus, ką rašo vyskupas? - Aš abejoju, kad vyskupas nusileistų komunistiniam įsa­ kymui. Tačiau kad ir kas įvyktų, jokia komunistinė niekšy­ bė, kol aš gyvas, neįsibraus per Nartako bažnyčios slenkstį. 633

Kunigas Mantvilas vėl atsisėda už savo stalo, kad peržiū­ rėtų siuntą. Vyskupo laišką su ypatinga pagarba pasideda tolėliau, prie­ šais save. Pirmiausiai ketina susitvarkyti su tuo, kas nema­ loniausia. Paima antrąjį Kulto departamento potvarkį. Jis adresuotas „Tamtikroms religinėms bendrijoms ir tam tikriems jų padaliniams“. Paantraštėje: „Nartako Romos ka­ talikų bendrija“. Potvarkyje - tik kelios eilutės. Kunigas Mantvilas, jas per­ skaitęs, pakelia akis į bažnyčios bokšto kryžių, besileidžian­ čios saulės nušviestą gyvastingu raudoniu. Tuo pat metu jis regi smėlio takeliu link bažnyčios einantį Ipą Rainį skam­ binti varpais „Avė Maria“. Aplink bažnyčios bokštą vaikosi ir skraidybos meno mokosi kregždės su antrąja kregždžiukų vada. Pro užvertą langą girdėti, kaip erdvę užlieja guvus, pilnas gyvenimo džiaugsmo čiulbesys. Kunigas Mantvilas vėl atsikelia ir atveria abu zakristijos langus. Po to vėl su­ grįžta prie stalo ir paėmęs Kulto departamento potvarkį iš­ tiesia jį savo vargonininkui. - Pridėk jį prie dokumentų. Pats paėmęs Kaišiadorių vyskupo laišką, jį neskubėdamas atplėšia ir priėjęs prie lango skaito. Kregždžių klegesys pripildo kambarį. Bet niekas jų nebe­ girdi. Adomas Bruzgulis skaito potvarkį. Ar tikrai kambary temstelėjo, ar tik jam taip atrodo? Jis prieina prie lango, šalia savo stalo, atsuka potvarkį tiesiai į šviesą, tačiau smulkios raidės lape vis tiek nenori paklusti. Ne, nėra ko daugiau ir 63 4

skaityti. Jo smegenys liepsnoja, tačiau jose su nepermaldau­ jamu aiškumu ryškėja: „Nuo rytdienos, sekmadienio, daly­ je Tarybų Lietuvos bažnyčių, tarp jų Nartako, draudžiama laikyti mišias, vargonuoti, pamokslauti ir skambinti varpais.“ Stalinas pradėjo žygį pažadu lietuvių tautos tikėjimui duoti ramybę. Dabar smūgis po smūgio jis stengiasi griauti net pačius jos pamatus. Kulto departamentas pasirinko tam tik­ rą bažnyčių skaičių. Ateis eilė ir kitoms. Tikriausiai pras­ minga, kad galų gale komunistų portretai turės vieni patys kabėti uždarose bažnyčiose. Jei tik šios nebus atimtos ki­ tiems, antireliginiams tikslams. Adomas Bruzgulis priėjęs prie spintos ištraukiasegtuvąsu Kulto departamento potvarkiais ir ten įdeda du paskutiniuosius. - Kaip, kunige, galvojate elgtis? - priėjęs Adomas Bruz­ gulis žvelgia į jį ir kaip į viršininką ir tuo pačiu - kaip į savo dvasios ganytoją. Nori sulaukti atsakymo. Parcinkulis Mantvilas nusisuka į langą. Išbalęs. Ir atrodo kur kas panašesnis į paprastą žmogų negu bet kada anks­ čiau. Ilga juoda sutana, rodos, tapo jam per sunki. - Negali kilti nė klausimo, ar nusileisti bolševikams. Ry­ toj tu vargonuosi, per mišias aš giedosiu ir sakysiu pamoks­ lą kaip ir kiekvieną ankstesnį sekmadienį. Tai vyskupo laiš­ kas daro mane neperkalbamą, mano sūnau. Kunigas Mantvilas uždeda ranką ant savo vargonininko peties - daugiau ieškodamas sau paramos. - Gal vyskupas pataria, kad mes paklustume? - Ne, tai kas kita, mano Adomai. Jo eminencija pareiškia, kad aš nedelsdamas kreipčiausi į teisingumo ministrą. Jo aš 635

turėčiau prašyti leidimo iškeldinti iš Pagirio kapinių savižu­ dės Elžbietos Gervydytės palaikus. Jo eminencija pavartojo žodį „savižudė“, nors aš smulkmeniškai jam aprašiau visą įvykių eigą. Kanono įstatymų raidė jam buvo lemianti. - Ar kunigas neprieštaraus šiam beširdiškam bažnyčios for­ malizmui? Adomas Bruzgulis ištarė stiprokus žodžius. Bet ne prie žodžių nori dabar kibti kunigas Mantvilas. Jis balsiai mąsto, užrakindamas vyskupo laišką savo rašomajame stale. - Ar nebūtų teisinga, jei pats vyskupas kreiptų savo maldą už jos sielą Visų Aukščiausiajam ir Gailestingiausiajam? Ar nebuvo ji tokia jauna mergaitė, kokią jauną moterį norėtų turėti bažnyčia? O ar nesielgė ji kilniai, nenorėdama sutikt savo mylimojo su suteršta moters garbe? Ji buvo pernelyg išdidi, kad tikėtųsi arba maldautų jo užuojautos. Ar apgai­ lėtina būti išdidžiam tokiuose dalykuose? Kunige, turite taip pat pamąstyti, kad ir aš turiu dvi mergaites, kurios auga, bus didelės. Ir apie tai, kad jos priverstos augti, subręsti štai tokiomis aplinkybėmis. Kunigas Mantvilas nusisuka prie stalo. Atrodo, kad jis ne­ girdėtų, ką jam sako vargonininkas. - Aš neturiu jokios išeities. Civilinę valdžią galiu atmesti, tačiau bažnytinės - niekada. -Jeigu kunigas rašys tam raudonųjų teisingumo ministrui, man bus nebeįmanoma ilgiau čia patarnauti mišioms, - Ado­ mas Bruzgulis nueina atgal prie savo stalo. - Luktelk truputėlį, mano sūnau, - su tėviška ramybe pra­ šo kunigas Mantvilas. - Aš esu tikras, kad justicijos ministras 636

niekada nesutiks perkelti Elžbietos Gervydytės kapo. Mes juk žinome, kad buvo griežtai uždrausta kelti švieson abiejų mergaičių mirties aplinkybes. Bet kad aš kaip kunigas iš anks­ to laukčiau neigiamo atsakymo, o po to juo remčiausi prieš savo viršininką... To mano sąžinė neleidžia. - Parodykit, tėve, kad tokiomis dienomis galite elgtis kaip sielų vadovas. Mes, jūsų parapijiečiai, esame teisesni, kel­ dami reikalavimus. Bažnyčios varpai ima skambinti „Avė Maria“. Iš jų ritmiš­ kų sąskambių ir aiškių melodingų dūžių nė negirdi, kad grotų vienarankis žmogus. - Luktelkim keletą dienų, gerasis mano Adomai, - taria kunigas Mantvilas. - Galgi pats Dievas atsiųs išeitį. Prašyki­ me narsos ir stipresnių jėgų. Abudu vyrai sustoja šalia veidais į langą ir į bažnyčią, per­ sižegnoja ir balsu sukalba „Sveiką Mariją“. Kaip ir kiekvieną šeštadienį kunigas Mantvilas sėdi vaka­ ro prieblandoje savo namų valgomajame sykiu su vargoni­ ninku ir bažnyčios sargu prie kaušo naminio alaus. Tais ra­ miais, nevaržomais bažnyčios tarnautojų vakarais jie papras­ tai pasiklauso radijo arba aptaria ateinančios savaitės darbus. Nuo tada, kai raudonieji užėmė šalį ir subolševikino radiją, nebėra daugiau noro klausytis savųjų stočių. Nei stočių iš užsienio. Jeigu jose per žinias kokį kartą ir užsi­ menama apie padėtį Lietuvoje, tai šitaip atsargiai, šitaip tuščiakalbiai. O apie kitą savaitę niekas apskritai negali numanyti, ką ji atneš. - Ar nelabai gardus buvo alus? - teiraujasi šeimininkas. 637

Žinoma, gardus, vienu balsu atsako Adomas Bruzgulis ir Ipas Rainis. Kaip bažnyčios tarnautojai, jie - saikingi, tačiau kunigas daro tokį puikų alų, kad gali sėdėt ir skanauti mažy­ čiais gurkšneliais. Bet šiandien alus be skonio. Nors ne alus kaltas, kad apkartęs, lt aitrus skystis užstringa jis gerklėje. Nėra abejonės, kad Adomas Bruzgulis rytoj vargonuos kaip ir anksčiau. Kad ir kas nutiktų. Ir Ipas Rainis skambins var­ pais lygiai kaip ir anksčiau... Jiems abiem sunku apsakyti žo­ džiais, kaip esti, kada tu dar - savo šalyje, bet staiga tau užgi­ nama garbinti Dievą. Užginama vargonuoti ir skambinti „Gar­ bę Dievui“, ko trokšta širdis ir tiesiasi rankos. - Alus mažais kiekiais padeda nervams, - drąsina kunigas Mantvilas. Ir vis dėlto pats abejoja, ar tiesa, ką jis sako. Kad ir kaip būtų, šįvakar alus jo neveikia taip kaip anksčiau. Įėjusi senoji šeimininkė Ona pusbalsiu sako, kad namuo­ se - Martynas Einorius. Klausius, ar gali susitikti su kunigu. -Jis labai laukiamas, - atsako kunigas Mantvilas. Tai ištaręs, pats svarsto, kas gi privertė tą užkietėjusį tauti­ ninką ir galgi pagrindinį jo priešininką parapijoje kreiptis į jį, kunigą krikščionį demokratą. Teisybė, didi nelaimė ištrynė ribas tarp partinių grupuočių bei jų buvusių šalininkų. - Garbė Jėzui Kristui! - jau nuo slenksčio pasisveikina žmogelis giliai tikintiems Lietuvos žmonėms įprastu būdu. - Per amžių amžius, amen! - atsako visi trys vyrai užstalė­ je ir atsistoja kiek nustebę šiuo tautininko sveikinimu. - Dėl Dievo meilės, nedekite šviesos! - prašo Martynas Einorius. 638

-Jau prieš dvi savaites aš lioviausi šitai daręs, - ramina jį kunigas Mantvilas. Prietemoje negali įžiūrėti, kaip atrodo Martyno Einoriaus veidas. Sprendžiant iš pernelyg lėtų judesių, jam turėjo būt nutikę kažkas siaubinga. Po kaušo alaus jo balsas aiškėja, ir girdi, kaip vyras ima lygiai alsuoti. Niekas nieko neklausia. Leidžia atsipūsti. Po minutėlės Martynas Einorius atsiklausia, ar negalįs už­ sidegti cigaretės. Žinoma, galįs, nors pats kunigas Mantvi­ las nerūko. - Pirmas mano dūmas šiandien, - taria Martynas Eino­ rius, giliai užsitraukdamas. Niekas neklausinėja, pasakoja jis pats. Praleidęs, kaip jau įprasta, naktį šaltyje, atokiame kviečių lauke, grįžęs ankstų rytą namo. Žmonos ir vaikų - po Danutės mirties jų buvo penki - neberadęs. Iš pradžių manęs, kad juos kas išgąsdino, todėl palikę patalą, išėję kažkur nakvoti; tik kaip žinoti, kur? Pamažu jis ėmęs nerimauti ir jų ieš­ koti. Niekur neradęs, o ir jie patys negrįžę namo. Po ke­ lių valandų atėjusi Marija Rugienė, artimiausia kaimynė, kurios sodyba už ketvirčio kilometro. Jos vyrą suėmė GPU prieš keletą dienų. Ji papasakojo, kad naktį atsibudusi nuo širdį veriančio klyksmo ir pagalbos šauksmo. Tai šau­ kė ponia Einorienė su vaikais. Ji puolusi be nuovokos jų gelbėti, tačiau netruko pamatyti keliu benuvažiuojančius du automobilius, išgirsti nutylančius verksmus. Įėjusi sodybon pamatė atlapotas trobos duris. Viduje nebuvę nė gyvos dvasios. 639

- Mano šeimą suėmė vietoj manęs, - baigia Martynas Ei­ norius. - Dabar GPU laukia, kad aš pats prisistatyčiau. Visi trys pakyla ir prieina prie jo. Kiekvienas guodžia kaip įmanydamas, tačiau visi trys supranta, kad Martynas Eino­ rius patį sunkiausią jau perkentėjęs ir dabar beprarandąs viltį kada nors pamatyti saviškius. - Jeigu aš taip gerai nežinočiau, kad GPU niekada nepa­ leis to, į kieno kūną suleido savo nagus, aš, žinoma, pamė­ ginčiau gelbėti savo šeimą, - aiškina jis. - Prieš pusvalandį iš Kauno gavau šifruotą telegrafo pranešimą, kad mano vai­ kai jau išskirstyti po įvairius Rusijos gilumos pionierių lage­ rius. Dar nenuspręsta, kaip pasielgti su mano žmona. Girdėti, kaip per kaušo kraštus leidžiasi alaus puta. Ado­ mas Bruzgulis, priėjęs prie lango, žvelgia ton sodo pusėn, kur stovi jo troba. Ten su vakariene jo laukia žmona ir pen­ ketas vaikų. Martynas Einorius atsikelia nuo kėdės. Gal jam eiti? Tik kur? Ne, jis dar kažką turi pasakyti: - Aš čia neatėjau tik pasiguosti. Turiu ir reikalą. - Būk tikras, aš kuo galėdamas tau padėsiu, - patikina jį kunigas Mantvilas. - Dėkoju, tačiau nekyla klausimas apie kokią nors pagal­ bą. Aš kalbėjau apie žinią iš Kauno. Tuo pačiu man buvo pranešta, kad visas būrys kunigų šiąnakt sulauksią apsilan­ kant GPU. Visi, kas anksčiau parodę priešiškumą raudono­ sios valdžios invazijai ir kuriems dabar uždrausta laikyti šven­ tas Mišias bei pamokslauti, {tariama, kad jie vengią paklusti įsakymui. 640

- Raudonoji banga pasiekė bažnyčią ir mus, kunigus, konstatuoja kunigas Mantvilas tartum pats sau. - Manęs prašė, kad aš perspėčiau tave, tėve. Čia, lape, įvardyta ir vargonininko Bruzgulio pavardė. Ramiai tyliai sugrįžta nuo lango Adomas Bruzgulis. Ir ku­ nigas Mantvilas jaučias neįprastai ramus sakydamas: - Dievas man siunčia savąjį sprendimą. - Nepamėginsi, tėve, pasislėpti ar palikti šalį? - teiraujasi Martynas Einorius. - Mano geriausias parapijietis, Petras Gervydis, atsisakė tai padaryti. Daugelis pasekė jo pavyzdžiu. Ar pasirodysiu nevertas žengti jų pėdomis? - Ir aš nusprendžiau šitaip elgtis, - įterpia Adomas Bruzgulis. - Tu turi žmoną ir vaikų, privalai apie juos pagalvoti, ma­ no Adomai, - patarinėja kunigas Mantvilas. - Aš jų neišgelbėsiu, pats pasislėpdamas. Veikiau atvirkš­ čiai. Leistis suimamas aš taip pat nemanau. Gal man pasi­ seks pasigviešti keletą GPU agentų. - Eime sykiu į mano trobą, - siūlo Martynas Einorius. Kunigas Mantvilas, paėmęs abudu už parankių, taria: - Matau, kad mes visi trys galvojame apie Simą Augūną. Duok, Dieve, jo sielai amžiną atilsį. Gal jo dvasia lietuvių tautos pasipriešinimui reikš ne mažiau už karžygio Margi­ rio poelgį mūsų ankstyvojoje istorijoje. - Aš siūlau rinktis senąjį varpinės bokštą, - šone stovėjęs užmirštas Ipas Rainis dabar išeina priekin. - Įsitvirtinus už pranciškonų storųjų sienų, mūsų gyvybės brangiau kainuos raudoniesiems. 641

- Tavęs, Ipai, juk niekas nebaugina. - Aš - ne iš tų, kuris save tausotų. O be to, aš jausiuosi vienišas, jei jūs mane paliksit. Ir paniekintas. 1919-aisiais stojęs savanoriu prieš bolševikus, ar neturiu teisės ir šian­ dien tai padaryti? - Broli, tu dovanoji dar didesnės prasmės mūsų bendram labui, - taria į jį pasisukdamas buvęs Saulių sąjungos vietinio padalinio vadas. - Senasis varpinės bokštas išties tinkamas. Kaip tu žinai, ten mes turime negausų savo ginklų bei amuni­ cijos arsenalą. Jei mus ten suras, kartu suras ir sandėlį. Visi pastebi, kad Adomas Bruzgulis apie kažką mąsto. Pa­ matęs, kad į jį žiūri, taria: - Ar mūsų ginklai su amunicija nėra pirkti už tautos pini­ gus? Ir ar tauta nelaukia, kad Šaulių sąjungininkai pasinau­ dos gynybos priemonėmis, priešui kartą stojus tarpdury? - Visiškai teisingai, - sutinka jo bažnytinis vadovas. - Ma­ no gražioji bažnyčia gali taip pat nukentėti, bet ar neatsiti­ ko taip ir su Kražių bažnyčia 1893-iaisiais, kada parapijie­ čiai tris dienas ją gynė nuo kazokų? Dėl vieno aš tik svars­ tau. Gali trukti kelias dienas, kol raudonieji gaus sužinoti, jog mes slepiamės senajame varpinės bokšte. - Mums nereikės jokių atsargų, - mano Ipas Rainis. - Pa­ žvelkit pro langą, vieškelin. Ar čia ne Marė Trakelienė su kita moterimi stovi ten, už pertvaros sergėdamos? Atrodo, stumia laiką šnekėdamosis ir gestikuliuodamos. Visi žiūri ton pusėn, kur rodo Ipas Rainis. Jokios abejo­ nės, tai Marė Trakelienė savo didele raudonai ir baltai juos­ tuota skepeta. Aišku ir tai, kokį uždavinį jai patikėjo vyras, 642

Nartako darbininkų milicijos vyresnysis milicininkas. GPU tikriausiai paprašė jo stebėti kunigą Mantvilą ir vargoninin­ ką Bruzgulį, kad nebūtų pernelyg daug rūpesčių juos su­ čiumpant. Kunigas Mantvilas pakviečia savo draugiją sykiu pavaka­ rieniauti. Tai gali būti paskutinė jų gyvenimo vakarienė. Tad ar nevertėtų pasistiprinti prie bendro stalo? Martynas Ei­ norius su Ipu Rainiu sutinka. Adomas Bruzgulis prašosi at­ leisti. Jis mieliau šįvakar norėtų pabūti su savo šeima. Paža­ da dar prieš pusiaunaktį atsirasti varpinės bokšte. Visi jį su­ prasdami leidžia eiti. XIX

Vos išmušus dvyliktą, visi trys vyrai viršutiniame varpinės bokšto aukšte, kunigui Mantvilui išpažinę nuodėmes, gavo iš jo paskutiniąją komuniją. Irjis pats priėmė komuniją, mels­ damas visiems Dievo mielaširdystės prieš laukiančią mirtį. Vienos kampinės sienos terasoje, šalia sulankstytos baltos kamžos, blizga ką tik panaudota paauksuotoji komunijos taurė. Tai du daiktai, aiškiausiai išsiskirią varpinės prieblan­ doje. Keturi siauri garslangiai, atsisukę į visas keturias pa­ saulio puses, net ir dieną nesuteikia daug šviesos. Pakabintas ant storų ąžuolinių rąstų siūbuoja vienišas ke­ lių šimtų metų senumo varpas tartum didžiausias plieno šal­ mas. Po juo ant priešpriešių suolų sėdi trys tylūs vyrai ir kunigas, poromis surėmę nugaras. Tačiau didysis žalvariu aptrauktas varpas viršuje atrodo visiškai mažas ir menkas. 643

Ir vyrai jaučiasi esą niekingai maži. Mintyse jie jau pasmer­ kė save žūčiai ir nūnai telaukia atlikti paskutinę žemišką priedermę: užgrobikams parodyti, kad lietuvis vertina savo tautinę savigarbą ir savo laisvę. Šitas aiškumas ir priimtoji komunija suteikia jų sieloms pakilią ramybę. Martynas Einorius neprisimena, kada paskutinįsyk daly­ vavo priimant šventąjį sakramentą, bet net ir jis jaučiasi esąs kitas žmogus. Prieš dieną nelaimės jį buvo visiškai parbloškusios žemėn. Nūnai jos nebeatrodo sunkios. Nors jis ir nežino, kur šią minutę jo žmona ir vaikai, nė kas su jais nutikę, regi juos visus prieš save tartum gyvų gyviausius. Kiekvieną su savais, ypatingais bruožais. Jie, žinoma, su­ pranta, kad jis be perstojo apie juos galvoja ir elgiasi taip, kad jie visada galėtų didžiuotis jo atminimu. Taip, jis jau pakeliui tan kelin, kur Danutė plevena. Ir jei iš tiesų toks kitas pasaulis besąs, nesijaus ji tokia vieniša. Tie keturi vyrai ant suolų, po varpu, gana gerai ginkluoti. Geroka dalis ginklų ir amunicijos iš varpinės rūsio perkelta aukštyn. Matai boluojant du kulkosvaidžius, išstatytus ties priešingais langais. Vienas atsuktas į miestelio turgavietę, antrasis - į kapines ir bažnyčią. Prie kitų dviejų langų stovi po rankinį kulkosvaidį. Išilgai sienų suguldytos rankinės gra­ natos, o kampe - keturi rezerviniai automatai su pritvirtin­ tais durtuvais. Komandą duoda Martynas Einorius. Ir kuni­ gas Mantvilas pažadėjo besąlygiškai paklusti jo komandoms. Nėra jokios abejonės, kad GPU agentai ieškos kunigo Mantvilo ir vargonininko Bruzgulio kaip tik šiame bokšte. Kada keturi vyrai apie vienuoliktą valandą išėjo iš kleboni­ 644

jos, pastebėjo, kad Marė Trakelienė su savo pagalbininke sekė juos iki pat senojo varpinės bokšto. Dabar abiejų mo­ terų nėra. Vietoje jų matosi du civiliškai vilkį draugovinin­ kai, per petį persimetę šautuvus, vaikštą ties paštu, kitoje aikštės pusėje. Kiti du dedasi patruliuoją Nartako gatvėmis. Penktasis sušmėžavo už bažnyčios apsidės. Nė vienas iš drau­ govininkų dar neprisiartino prie bokšto ir nė nežvilgtelėjo į jį. Matyt, kad jau neblogai raudonosios tvarkdarių valdžios apmokyti, kaip slėpti tikruosius tikslus. Varpinės bokštas turi savo istoriją. Tai - pranciškonų vie­ nuolyno bažnyčios likučiai; bažnyčios, kuri XVII amžiaus viduryje, pirmąsyk rusams siaubiant Lietuvą26, buvo nunio­ kota ir sudeginta. Siame bokšte kelias savaites laikėsi pasku­ tinis pranciškonų vienuolių būrelis, kol visi nenumirė badu. Nors šitas bokštas turi storas sienas bei masyvias geležimi kaustytas ąžuolo duris, tačiau mūsų dienomis jis ilgas va­ landas neatlaikytų apšaudomas. Apskritai yra žinoma, kad GPU agentai niekad nepameta įpusėję darbo, kada aukos jau jų rankose. Jie tik nori spėt susidoroti, kol neišaušo die­ na. Agentai nepajėgs įsibrauti bokštan ir tikriausiai pasišauks raudonųjų Vievio pėstininkų pagalbą arba kazokus iš Anta­ kalnio, kuris taip pat netoliese, kitoje Neries pusėje. Nė žodžiu nepersimesdami, kiekvienas žino, ką kiti gal­ voja: apie karžygį Margirį ir 1893-iųjų valstiečių sukilimą Kražiuose. Tryliktame šimtmetyje užpuolus Lietuvą, apsup­ tas kur kas gausesnių kryžiuočių, gynė karžygys Margiris Punios tvirtovę, kol baigėsi visos atsargos. Su bado išsekin­ tais vyrais ir žirgais nebegalėjo jis prasimušti nei didvyriškai 645

kautis. Todėl pasiūlė saviškiams verčiau užmušti žirgus bei visus iki paskutinio savo vyrus, nekaip pasiduoti nekenčia­ miems kryžiuočiams. Margiris su savo vyrais padarė taip, kaip nutarę... Tris paskutiniąsias 1893-iųjų gruodžio dienas gynė nuo žandarų ir kazokų valstiečiai Kražius, mažytę Va­ karų Lietuvos vietovę, bei savo bažnyčią, kuri caro valdžios įsakymu buvo uždaryta. Kauno gubernijos gubernatorius Klingerbergas27pats asmeniškai vadovavo tiem begėdiškiems carinio režimo veiksmams. Vyrai, moterys, jaunuoliai ir mer­ ginos su šratiniais šautuvais, kirviais ir peiliais kovėsi prieš ginkluotus kazokus ir žandarus. Sučiuptuosius bažnyčios gy­ nėjus gyvus kišo po Kražantės ledu. Bet nė tai jų neįbaugi­ no. Visi jie puolė ant kelių šalia iškirstų ekečių su tautine psalme „Pulkim ant kelių“ lūpose... Visi keturi iš savo vaikystės atmena, jog kaip tik ši Lietuvos senosios ir naujųjų laikų istorijos patirtis giliausiai įstrigo jų jaunuose jausmuose. Margiris ir Kražiai uždegė jų tautinę sa­ vivoką, kėlė pasididžiavimą vadintis lietuviais. Šiedu vardai grūdino jų ryžtą išmušus valandai atlikti savo priedermę. - Dabar, šiąnakt, - mūsų valanda, - pusbalsiu taria kuni­ gas Mantvilas. - Daug mes nepajėgsim padaryti, bet dėkui Dievui, dovanojusiam mums galimybę. Trys vyrai pritaria jam, kiekvienas savaip. Paprastu ir tvir­ tu „taip“ ar patikliu žvilgsniu į ginklus. - Ką pasakė žmona tau išeinant? - klausia Ipas Rainis var­ gonininką Bruzgulį, sėdintį ant to paties suolo. - Ji mano, kad jai bus lengviau žinoti, jog aš žūstu laisvu žmogumi. Ji negalėtų susitaikyti su mintimi, kad sėdžiu GPU 646

kalėjime, pasmerktas kankinimams. Vaikai nieko nesakė. Jie tik žvelgė į mane, kol buvau sykiu, plačiomis, klausiančio­ mis akimis. Visų mintys, klausantis šių žodžių, sustingsta. Jie regi Bruz­ gulio vaikus, dvi mergaites ir du berniukus, tą mielą būrelį nuo trejų iki dešimties metų. Girdi žiogus, čirškiančius lau­ ko liepose ir kada ne kada užgožiamus šnabždančio lapų šlamesio. Rasos išgrynintas oras, atsargiai besismelkiąs pro bokšto langus, atrodo švelnus it šilkas. Sumišęs su ajerų prie Melsvio ir gubų laukuose aplink Nartaką kvapais. Nuo­ stabiausia savaitės naktis, naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Tuomet vaikštinėja Dievas po kaimus, po laukus, žiūrėda­ mas, kad kiekvienam tektų užtarnautos ramybės. Norėtųsi pavaikščiot ištisą naktį sykiu suJuo, garbinant Jį irJo darbus. Smarkus vidinis jausmas priverčia Martyno Einoriaus min­ tis nusileisti žemėn. Jis kreipiasi į kunigą Mantvilą šalia sa­ vęs ant suolo: - Mano tėve, aš ką tiktai išpažinęs nuodėmes, priėmiau Šventąjį Sakramentą. Noriu tavęs paklausti: ar Jis yra iš tie­ sų? Jis, kurs leidžia kregždėms čiulbėti medžių lapijos dunksoj ir nuo rasos grynėti nakties dvelksmui. Jis, apie kurį mes galvojame paskutiniąją savo valandą ir patikim visa, kas mums artimiausia. Jis, kurį tikime kartą atnešint teisybę pa­ saulin, paimsiant silpnuosius ir nekaltuosius Savo globon. O gal mūsų viltis, mūsų tikėjimas pasmerktas niekuomet neišsipildyti? Adomas Bruzgulis ir Ipas Rainis atsisuka nuo savo suolo. Kunigo Mantvilo žvilgsnis stabteli ties bažnyčios baltu fasadu, 647

tokiu tyru, didingu savo žaismingomis linijomis ir visu regi­ niu, išnyrančiu iš prieblandos. Įvairiai galėtų kunigas Mantvilas atsakyti. Bet ar nežinojo atsakymo šie trys vyrai, jo bičiuliai ne tik šią valandą, o kur kas anksčiau? - Ir aš pats esu vargšas nuodėmingas žmogus, kaip ir jūs. Kartkartėmis ir mane užplūsdavo dvejonės, - prisipažįsta jis. - Viena aš jums, mano broliai, noriu pasakyti: jeigu Jo dar nėra, tai Jis privalo užgimti. Ir ar nebūtų galėjusios mū­ sų maldos, visos žmonijos maldos, prieš tūkstantmečius siun­ čiamos dangun, sutverti Visų Aukščiausiąjį? Nemirtingąjį Dievą, kiekvieno teisingąjį Tėvą. Ar nepakanka mūsų kan­ čių, visų nekaltai pražudytų gyvenimų, įvykdytų neteisybių, kad nušvistų šitas stebuklas?.. Niekas nieko neatsako. Tikriausiai trys vyrai, o ir pats kunigas Mantvilas jaučia, tartum staiga jau būtų atsidūrę anapus žemės paviršiaus, anapus laiko ribų. Kunigas Mantvilas tęsia: - Viena mūsų parapijiečių, Sabina Obenbach, yra šiomis dienomis pasakiusi: „Dievas nėra vienas pasaulyje. Jis ne­ paliaudamas kovoja su nelabuoju. Ir mus Jis sutvėrė tam, kad būtume Jo pagalbininkai.“ Ar ne išmintingai sumąstė nuolanki dievobaiminga moteris? Springdamas kažkokiu svetimu juoku, Ipas Rainis pašoka nuo suolo: - Jeigu tik ne jis, Nelabasis, sutvėrė žmogų? Kad būtų lengviau apgauti ir nugalėti visų šviesiausiąjį Valdovą. Tą pat akimirksnį jį apima siaubas nuo to, ką pasakęs. Nusiminęs nusisuka į bažnyčią ir iškelia dangun rankas: 648

- O Dieve, atleisk man, niekingam nusidėjėliui! Aš neži­ nau, ką kalbu. Tavimi vieninteliu, tik Tavo galybe aš tikiu. Tave vieną mirties valandą noriu garbinti. Kunigas Mantvilas peržegnoja ir keletą minučių tyli. Po to ramiai, visiškai tyliai taria: - Dievas - visų gailestingiausias ir visų nepasiekiamiausias mūsų ribotai sąmonei. Daug Jo valios ir Jo tikslų įvairių aiškinimų gali būti teisingi, tikri. Ir, žinoma, žmonės yra Jo pagalbininkai, jei tik to siekia. Jėzus Kristus parodė mums visiems teisingą kelią. Jeigu dauguma žmonių būtų juo ėję... tai jau ir būtų Jį sutverę, jeigu dar Jo nėra. Bet dar nevėlu, mano broliai. Mes savo dvasioje, savo širdyje slepiame die­ viškąjį sugebėjimą. Sunėręs rankas kunigas Mantvilas klaupiasi melsti „Tėvą Mūsų“. Kiti paseka jo pavyzdžiu. Po šios maldos visiems sugrįžta netikėtai sudrumsta rim­ tis ir pakili dvasios ramybė. Tai, kas ką tiktai nutikę, nušliau­ žia šalin tartum šešėlis prieblandoje. Martynas Einorius ir Adomas Bruzgulis žvelgia pro lan­ gus kiekvienas savo pusėje. Po ketvirčio valandos Martynas Einorius pastebi du auto­ mobilius, besiartinančius užgesintais žibintais nuo Vievio pu­ sės link Nartako. Po kelių minučių jie tyliai įvažiuoja prie buvusios policijos kontoros šalia pašto, kitoje turgaus pusė­ je. Iš tamsios kontoros pasitikti automobilių išskuba milici­ jos vyresnysis Trakelis ir jo žmona Marė. - Prie ginklų! - sukomanduoja Martynas Einorius santū­ riu balsu. 649

Visi užima savo padėtis. Ir kunigas Mantvilas, tarsi būtų prie šito pratęs. Jis gavo lengviausią užduotį: kulkosvaidžiu laikyti ugnį į stačią Neries nuokalnę. Vienarankis Rainis to­ kiu pat ginklu saugos tą kapinių sieną, kuri tiesiasi link vieš­ kelio, po to suka gerą lankstą kairėn, išnykdama už bažny­ čios, klebonijos kryptimi. Adomo Bruzgulio su sunkesniu kulkosvaidžiu daliai tenka priešais bažnyčią atsiveriąs tur­ gus. Pats Martynas Einorius stebės kapinių vietą priešais baž­ nyčią ir prisijungs, kur bus reikalingiausias. Jis duoda pasku­ tinius nurodymus. - Nepamesti galvos. Vengti raudonųjų tarnyboj lietuvių. Neatidengt ugnies, kol nepasakysiu. Martynas Einorius ir Adomas Bruzgulis mato, kaip GPU agentai išlipa iš automobilių. Šešiese ir lietuvis valstybės po­ licininkas. Trumpas pasitarimas. Marė Trakelienė - prieky pusiau bėgte savo ligotomis kojomis, tiesiai link kapinių var­ telių. Ji žino, kad šie visada atdari. Vienas GPU agentų pu­ siaukelėj grįžta ir iš pirmo automobilio kažką paima, kas panešėją į porą rankinių granatų. - Ar negalėčiau jų visų nukirsti? - klausia Adomas Bruz­ gulis. - Mes nebūsim pirmi, kurie puola, - mano Martynas Ei­ norius. - Leiskim jiems įeiti į kapines ir pamėgint įsibrauti bokštan. Adomas Bruzgulis nieko neatsako. Jis mato, kaip keturi agentai išsiskirsto penkiasdešimties metrų atstumu, susto­ dami į visas keturias pasaulio puses. Trakeliai su dviem GPU karininkais ir lietuviu policininku įėję į kapines, pasuka 650

kairėn, link varpinės bokšto. Vienas karininkų - mažas, ap­ valainas, antras - aukštas, išdžiūvęs. Juos vietovėje anks­ čiau yra matę naktimis suiminėjant žmones. Sunkūs smūgiai į geležimi kaustytas duris aidi per du aukš­ tus iki pat varpinės viršaus. Po to pasigirsta raginimas atida­ ryti. Pirmiau šiurkščiai rusiškai, po to abejingai išverčiama lietuviškai. Negavus atsakymo, įsiterpia Marė Trakelienė. Daužyda­ ma kumščiais rėkia: -Jūs pasmerkti, tuoj pat atidarykit! Atidarykit, sakau aš! - Gal ir dabar, kaip visad, rodysit savo kapitalistišką bailu­ mą? - ironizuoja apskritasis karininkas, įsirėmęs į šonus. Pasiruošęs, žinau, auksaburni Dievo tarne, susigūžęs sėdėti toje sutrūnijusioj lūšnoj? - Skrisk žemyn, mielas tėve, ant savo angeliškų sparnų! juokiasi Juozas Trakelis. - Ar lauki, kad arkangelas Mikalo­ jus išsaugos tave gyvą dangaus karalystei? Alus ten upe plaukia, ir nekaltos mergelės bučiuoja kunigams rankas. Ar nukakt man arkangelo? - Ar neužčiaupsime jų? - pro sukąstus dantis klausia Ipas Rainis. - Teatleidžia jiems Dievas, nes jie nežino, ką daro, - tyliai taria kunigas Mantvilas šalia kulkosvaidžio. - Tikriausiai jie iš siaubo prarado amą, - svarsto apskrita­ sis karininkas. - Neturim laiko laukti. - Duokit čionai granatas! - šūkteli jis ilgajam karininkui, atskaičiuodamas dvidešimt žingsnių nuo bokšto. Kiti glaudžia šutve nuseka jam pavymui. 651

-Jei neatidarot, kol suskaičiuosiu lig dešimties, išlėks du­ rys, gal ir jūs sykiu! - išrėžia savo ultimatumą apskritasis karininkas. Lėtai pradeda skaičiuoti. - Atidarykit, jei norit gyventi! Atidarykit, jei nesat bailiai! rėkia Marė Trakelienė, taip trypdama kojomis, kad net jos skepeta nuslysta nuo pečių. - Lietuviai, į šoną! - perspėja Martynas Einorius pro bokš­ to langą. Tuo pat metu, kol staigiai sušunka saviškiams, jis nusitaiko su granata rankoje j GPU karininkus: „Atitraukt sargybą! Ugnis!“ Lietuvis policininkas suJuozu Trakeliu metasi šonan. Marė Trakelienė, nieko nematydama ir negirdėdama, vis beprotiškiau trypdama rėkia. Nuvilnijus sprogimo aidui per tylia švelnia sutema apgobtą miestelį, išsiskirsčius dūmams matyti, kaip GPU agentas ki­ toje turgaus pusėje sėdas automobilin. Ir jau po akimirks­ nio jis išnykęs Antakalnio kryptimi. - Aš nepajėgiau šauti, - aiškinąs kunigas Mantvilas, brauk­ damas nuo kaktos prakaitą. - Juk jie vis dėlto - žmonės, Dievo nuosavi vaikai. Nuo kapinių atsklinda garsi moters dejonė. Kunigas Mant­ vilas nuskuba ton pusėn, link lango. - Pakvieskit kunigą, - mirtinam siaube šaukia Marė Tra­ kelienė savo vyrui, parklupusiam šalia jos. - Aš noriu prieit išpažinties. Kunigas Mantvilas dairosi kamžos ir komunijos. - Kunigui nevalia palikti bokšto! - užstoja jam kelią Mar­ 652

tynas Einorius. - Kazokai iš Antakalnio bus čia kiekvieną mielą minutę. Ta moteris gavo, ko nusipelniusi. - Aš pažadu, kad kunigui nieko nenutiks, - užtikrina Juo­ zas Trakelis su kepure rankoje, žvilgsniu, pakeltu į viršutinį varpinės bokšto aukštą. - Jūs galėsit ramiai sugrįžti aukš­ tyn. Tik jūs suteiksit mano vargšei žmonai Dievo išrišimą ir Jo palaiminimą. Tačiau Adomas Bruzgulis pataria netikėti bolševiko žo­ džiu. Kunigas Mantvilas nesileidžia sulaikomas. - Mano pirmoji pareiga - padėti žmogui jo paskutinėj valandoj. Marė Trakelienė juk šaukiasi sugrįžt pas Visų Aukš­ čiausiąjį. Ipas Rainis klausia, ar nereikėtų jam eiti sykiu, kad padė­ tų šventose apeigose. Kunigas Mantvilas mano, geriau vi­ siem trims pasilikti bokšte. Jis susitvarkysiąs pats. Kunigą Mantvilą išleidžia ir užrakina duris. Aplink sužeistą moterį stovi susirinkę nebylūs lietuvių draugovininkai. Kunigas ilga balta kamža sušmėžuoja tam­ soj jų akyse it vaiduoklis. Sugrįžta jis iš to pasaulio, kuris, kaip jie buvo įsikalę į savo galvas, jau sudaužytas į šipulius. Matydami jį išdidžiai, nebyliai besiartinantį, nešiną boluo­ jančia komunija, vienas po kito nusitraukia raudonom žvaigždėm paženklintas savo kepures. Ne iš pagarbos šven­ tajam sakramentui - iš staigios, nesuvokiamos baimės. Pirmasis Marijos Trakelienės troškimas - būt perkeltai į kurią kitą vietą. Ji nenorinti likti tarp nukautųjų. Nenorinti būt nunešta nė į savo namus; nori gulėti po atviru dangumi. Daktaras, jos manymu, būtų nebereikalingas. Kai draugovi­ 653

ninkai atsargiai pakelia ją nuo žemės, ji iš skausmo netenka sąmonės. Ją nuneša už bažnyčios kampo, kur po klevais stovi kele­ tas suolelių. Paguldyta ant vieno jų, iškloto liaunomis šake­ lėmis, Marė Trakelienė atgauna sąmonę. Ji skubinas išpa­ žinti nuodėmes. Marija Trakelienė prieina išpažinties kaip moteris, daug sy­ kių gyvenime apsirikusi. Ir visad iš naujo tikėjusi. Ir vis iš naujo širdusi ant žmonių ir ant Dievo. Ji grūmėsi, ji troško turėti tai, ką turėjo kitos moterys. Niekada laimė nebuvo jai palanki. O ir vyru bei sveikata negalėjo pasikliauti. Nūnai atkakli kova ir viltys baigtos. Širdis stoja plakusi. Ne, galgi galgi vis dėlto Jis yra. Jis, kurs gali ją priimti kaip Gerasis Tėvas. Ji nori susitaikyti su Juo. Su paskutinėmis stingstan­ čiomis ašaromis meldžia Jo atleidimo už savo nuodėmes. Pamažėle Marija Trakelienė nutyla. Nepakeliamos kan­ čios krūtinėje ar baimė prieš tirštėjančią tamsą sulaiko jos mintis. Kunigas Mantvilas kantriai laukia, tėviškai patarda­ mas pasikliauti Gerojo Tėvo bekrašte meile savo vaikams. Priėmusi šventąjį sakramentą, Marė Trakelienė visiškai nu­ tyla. Martyno Einoriaus, o ir kitų dviejų bokšte nerimas auga. Jie nemato suolelio po klevais, kur buvo pernešta Marė Tra­ kelienė. Tą vietą užstoja dešinysis bažnyčios kampas. Vis­ kas, ką jie gali stebėti, tai pora draugovininkų, kurie, rodos, atokiai laikosi nuo improvizuotos šaudymo stovyklos. Iš jų pusiau suglumusios, pusiau pamaldžios laikysenos galima spręsti, kad kunigas Mantvilas vis dar užsiėmęs sužeistąja. 654

Adomas Bruzgulis sukrunta. Jautria klausa jis sugauna to­ limus kurčius garsus. Jie, rodosi, atsklinda iš kitapus Ne­ ries, nuo Antakalnio. - Girdi! Klausyk! Tai jie. Per porą minučių bažnyčios teritoriją apsupa raiti tamsiai rudomis uniformomis raudonieji kazokai. Nušokę nuo žir­ gų, išsirikiuoja palei tvorą ir sėlina link pastato kampo. Kiek­ vienas jų, išnaudodamas mažiausią galimybę, kai tik pato­ gu, pulte puola visom keturiom, vis labiau priartėdami. Su­ tiktas iš bokšto kulkų lietus jų negąsdina. Jei kuris savo vietoj sukniumba, pasitarnauja priedanga kitam. Jų ginklai sutin­ ka ugnį su komunistišku pamišimu, o netrukus kulkų kruša pasipila ir iš jų pusės. Prašvilpusios pro bokšto langus kazokų kulkos kartkartė­ mis atsimuša į varpą, priversdamos jį gausti, skambėti. Bet iš dalies varpas ir uždengia tris vyrus. Kliuvusių menkesnių įdrėskimų šie nė neturi kada pajusti. Bažnyčios priedangoje, priešais apsidę, kazokai perlipo tvorą be praradimų. Su eskadrono vadu priešaky jie prisėli­ na prie bažnyčios. Ir staiga sustoja, išvydę šalia medžio kaž­ ką nenusakoma, balta. Jų kovos įsiūtis pratrūksta nesuval­ domu laukiniu juoku, pamačius, kad tai - kunigas. Gedintis Juozas Trakelis pasijunta sukrėstas, išgirdęs, kaip plyštama juoku ties žmonos mirties vieta. Netrukus jis su­ vokia situaciją ir kaip galėdamas ramiau eskadrilės vadui paaiškina, ką tik davęs šiam kunigui garbės žodį. Kai kuni­ gas atliks savo priedermę, padėdamas jo mirštančiai žmo­ nai atsiskiriant su šiuo pasauliu palengvinti sąžinę, galėsiąs 655

laisvas grįžti varpinės bokštan. Dabar milicijos vyresnysis Trakelis norėsiąs išlaikyt savo žodį. - Garbės žodis kunigui?! - pradžioj nusistebi kresnas jau­ nasis eskadrilės vadas. Po to įširsta. - Sulaikykit šitą milici­ jos vyresnįjį! Jis bus perduotas GPU ir ten atsakys už savo kontrrevoliucines pažiūras. Juozui Trakeliui nespėjus nė atsakyti, apsiginti, jį kaipmat pora kazokų, sučiupusių už parankių, išsivedė iš kapinių. - Sušaudyti kunigą čia, vietoje! - Sukomanduoja kazokų kariškis draugovininkams. - Ar norite, kad mes jums revo­ liuciją darytume? Ar tik žaidimams gavote iš mūsų ginklus? - Kad ir ką darytumėt, mano vaikai, galvokit apie Kris­ taus kryžių, - taria kunigas Mantvilas draugovininkams. Niekada nepamirškite šio kryžiaus, jūsų tėvų drožinėto ir kelto laukuose ir šalikelėse. Kryžius palengvino atlaikyti sve­ timųjų priespaudą. Ir toliau jis bus jums paguoda, bus di­ džioji jūsų viltis. Draugovininkai stovi nuleidę rankas. Nesuspėja visko su­ vokti, kas su tokia sparta praslysta jų akimis. Kodėl nenori­ ma duoti jiems laiko pasvarstyti? Kunigas Mantvilas apsisuka, spausdamas delnuose komu­ niją, ir žengia atgalios link varpinės bokšto. Taip pat ramiai ir išdidžiai, kaip atėjęs. Tegalvoja viena: padėti šventąjį sak­ ramentą į saugią vietą. Jis tikisi, kad arkangelas Mikalojus padės jam ištverti. Kazokų karininkas metasi iš paskos ir kerta kardu nuga­ rom Kunigui Mantvilui nukritus veidu žemėn, pasiveja dar vienas kardo smūgis, skersai pirmojo. 656

- Štai tau tavo Kristaus kryžius, - rėkte išrėkia karininkas. Štai tau už viską, ką primelavęs tai bukaprotei tautai. Kai Martynas Einorius apžvelgia vietą priešais bažnyčią, pamato veidu takelin sukniubusį kunigą Mantvilą su krau­ juojančiu kryžiumi ant baltos kunigo kamžos. Kazokai lėk­ te lekia pro jo negyvą kūną. Regėdamas tai, Martynas Eino­ rius vos besuvaldo kulkosvaidį. Bet jau kitą akimirksnį jis koks buvęs, dar su didesne atida atidengia ugnį į kazokų krūvą. Tuo pat metu šūkteli Ipui Rainiui: - Kunigas nukautas. Skambink, skambink už jo sielą, už jo nemirtingąją sielą! Skambink, Ipai, už jį, kad visa parapi­ ja išgirstų! Ipas Rainis nieko nebegirdi. Jis klūpo kraujuojančia kak­ ta, atsirėmęs sienos, vienintelę savo ranką nusvarinęs pro langą. Šalia jo parvirtęs aušta kulkosvaidis. Adomas Bruzgulis nusitveria varpo virvės ir įsiūbuoja sunkųjį svambalą. Senuoju varpu būdavo leidžiama skam­ binti tik vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną, bei pirmąjį Velykų rytą. Nūnai jam leista gausti, savo šimt­ mečių variu atsisveikinant su Nartako galgi paskutiniuoju kunigu ir su paskutiniaisiais lietuvių tautos laisvės ženklais. Vis su didesne jėga siūbuoja Adomas Bruzgulis svambalą. Nuo galingų varpo dūžių jis nieko daugiau nebegirdi. Ta­ čiau skambesio galybė iškelia jį iš šito apgultojo bokšto, iš tos it plienas kietos, kaustančios būties. Jis girdi keturiolikto-penkiolikto šimtmečių varpo dūžius, kada Lietuva gyva­ vo pačioje savo galybėje. Jis girdi varpe skambančius vėles­ niuosius šimtmečius, kada lietuviai prarasties metais sėmęsi 657

jėgų iš savo praeities. Tartum kerinti šviesa užlieja jo paties atmintį. Vasario 16-ąją, kasmet per dvidešimt dvejus metus, varpas užgausdavo triskart per dieną: patekant saulei, vidu­ dienį ir saulėlydžio metą. Visų akys įsižiebdavo džiaugsmu, krūtines keldavo pasididžiavimas, o kitą dieną rankos grieb­ davosi atkuriamojo darbo su dar didesniu ūpu. Kiekvieną Velykų rytą, vos tik įžengus pavasariui, gausdavo varpas per klonius ir kalnelius, skubančius užsikloti žaluma ir gėlėmis. O dūmas iš po ąžuolo laužų kildavo aukštai, į padanges... Ne, šiąnakt varpas negali paskutinįsyk skambėti. Senasis turi taip gausti, kad palūžtų priešų niekšybės, o nauja diena pa­ tekėtų su laisvės šviesa. Varpo skambėjimas kelia kazokams dar didesnį įsiūtį. Pa­ lei kapinių sienas jie vienas paskui kitą sėlina link bokšto. Aukos jų negąsdina. Net jeigu būtų daugiau. Iš langų besklinda paskiri šūviai. Tai vienas, tai kitas kazokas ima šturmuoti bokštą. Netašyti akmenys ir plyšiai sienose siūlo kopti. Nartako ir apylinkių žmonės, kurie dar nenubudo nuo šū­ vių, nūnai pažadinti varpo gaudesio. Ar stebuklas nušvito? Kaip kitaip laisvės varpas skambėtų? Gal sukilo internuotoji lietuvių kariuomenė? Gal ji, padedama Saulių sąjungos, veja lauk iš šalies raudonuosius? Arba gal civilizuoti Lietuvos kai­ mynai, pasigailėję jos nedalios, atskuba pagalbon? Kad išsiaiškintų aplinkybes, siunčia šauliai savo berniu­ kus, buvusius skautus, Nartako pusėn. Patys tuo metu pasi­ ruoš prisijungti, kai tik bus reikalingi. Berniukus ir kitus smalsuolius sustabdo Nartako prieigo­ se išrikiuota kazokų sargyba. 658

- Čia vyksta pratybos, - aiškina vienu balsu. - Skambina varpas? Mes panaudojom bažnyčios varpus, kad pavaizduotumėm aliarmą. Ryto brėkšmoje vienas berniukų, įsilipusių ąžuolo viršūnėn Nartako vakariniame krašte, pastebi kazoką, kuriam pavyksta bokšto siena įkopti pro vieną garslangį. Atrodo, kazokas sviedžia vidun granatą. Kurtus sprogimas. Paskuti­ nis dūžis. Ir varpas nustoja skambėjęs. Po kelių valandų matyti kazokai, joją atgal, link Antakal­ nio. Sykiu - daug tuščiais balnais genamų žirgų. Kazokai dainuoja. Virš Nartako apylinkių pasklinda švelni šviesa ir drung­ na šilima. Tokia, kokia esti liepos pabaigoje, sekmadienio rytą. Tuomet po savaitės pjūties darbų valstiečiai dar pa­ laimingai miega. O merginos jau atsikėlusios grąžinąs, ruo­ šias bažnyčion. Nuo Pagirio pusės, virš Melsvio, pasigirsta didieji žiurliai. Jų skardžiai skambūs balsai, šįmet tokie ankstyvi šitoms vie­ toms, pranašauja nykią vienatvę ir rudens žylantį šaltį.

659

REDAKCINĖS

PASTABOS

Rinkinyje Lietuvių literatūros lobynas. XXamžius skelbiami Igno Jur­ kūno Šeiniaus kūriniai imami iš akademinių Igno Šeiniaus Raštų (Ig­ nas Šeinius, Raštai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos insti­ tutas, 2001-2004, t. 1,2, 4, sudarė Janina Žėkaitė, Eglė Bielskytė; tekstus iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė, paaiškinimus ir komentarus rašė Janina Žėkaitė, Sigutė Radzevičienė; įvadinius ir baigiamuosius straipsnius rašė Vytautas Kubilius, t. 1, Sigutė Radze­ vičienė, t. 4; redagavo Donata Linčiuvienė, Eglė Bielskytė). Stilius, sintaksė ir leksika paliekami kaip yra 2001-2004 Raštuo­ se. Čia stengiamasi kiek įmanoma išlaikyti senąsias žodžių formas, fonetines tarmybes; taisytos elementariausios korektūros klaidos. KUPRELI S

Yra žinomi keturi romano Kuprelis variantai. Jie publikuoti akade­ minių Igno Šeiniaus Raštų I tome (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001). Pirmieji du, autografai, plačiai aptarti Raštų bibliografiniuose paaiškinimuose (p. 473-482). Rinkinyje publikuojamas 1932-ųjų Kuprelio variantas (Kuprelis. Vienos pavasario dienos pasaka. Kaunas, 1932; Memningen: Trem­ tis, 1953; Vilnius: Vaga, 1970; Vilnius: Vaga, 1989 (Rinktiniai raš­ tai, t. 1, p. 33-166); Vilnius: LLTI, 2001 (t. 1, p. 333-472).

661

VASAROS VAIŠĖS Apysaka Vasaros vaišės publikuojama iš Raštų 2-ojo romo (p. 327^458). Paaiškinimuose nurodoma, kad imamas 1914-ųjų apysakos variantas, bet ne paskutinis, kurio prieš mirtį (1959) Šeinius nespėjo suredaguoti. STEBUKLO BELAUKI ANT Romano Stebuklo belaukiant mašinraštis švedų kalba yra saugomas Stokholmo valstybiniame archyve (Stockholm Riksarkiv, vol. 1). Ten pat esančiame paties Igno Šeiniaus sudarytame bibliografiniame są­ raše nurodoma parašymo data - 1943 m. Tai akivaizdi klaida, nes pirmą kartą romanas Švedijoje buvo išleistas 1942 m.: Ignas J.-Scheynius, I vantan pa undret, Stockholm: Fahlcrantz&Gumseslius, 1942. II publikacija: Ignas Šeinius, Stebuklo belaukiant, iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė, Vilnius: Tyto alba, 2001. Šiek tiek pare­ daguotas romano vertimas perspausdinamas ir Raštų IV tome. 11920-ųjų žemės reforma - minimas 1920 m. parengtas ir Steigia­ mojo Seimo 1922 m. priimtas žemės reformos įstaty mas, pagal kurį valstiečiams, visų pirma Nepriklausomybės kovų savanoriams, buvo dalijama dvarų žemė. 2 daryčiau, ką ir 1919-aisiais dariau - aliuzija į 1918-1919 m. Nepriklausomybės kovas su Rusijos bolševikais. 1kas jam žiemą Suomijoj nutikę - greičiausiai tai užuomina apie SSRS-Suomijos karą 1939-1940 m. žiemą; jame SSRS, nors užgro­ bė dalį Suomijos teritorijos, patyrė didelių nuostolių. 4 Deutscher Kulturverband (vok.) - Vokiečių kultūros draugija, vei­ kusi Lietuvoje 1924-1940 m.; švietėjiška organizacija, kuri įsigalė­ jus Vokietijoje fašizmui virto politine, propaguojančia Lietuvoje nacionalsocializmą. 662

5Karvedys Margiris ir jo vyrai - minima legendinė Pilėnų tragedi­ ja, kai 1336 m. pilies gynėjai, kuriems vadovavo kunigaikštis Margi­ ris, nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams, susidegino. 6 Vorsklos mūšyje 1399 m. LDK kariuomenė, vadovaujama Di­ džiojo Kunigaikščio Vytauto, pralaimėjo mongolų totorių Aukso Or­ dai, o 1414 m. Žalgirio mūšyje įveikė kryžiuočius. 7 Minimas Napoleono žygis Rusijon 1812 m., jame savanoriais dalyvavo ir lietuviai, 1831 ir 1863 m. sukilimai prieš Rusijos imperi­ ją bei 1905 m. revoliucija, kuri Lietuvoje, kitaip nei visoje Rusijoje, buvo įgavusi nacionalinio išsivadavimo judėjimo formą 8Turimas galvoje 1795 m. trečiasis Žečpospolitos padalijimas, kai visa Lietuva, išskyrus Užnemunę, atiteko Rusijos imperijai. 9 prie Częstochotvos sumušė besitraukiančius švedus - minimas Częstochovvos vienuolynas Lenkijoje, kuriame saugomas stebuklin­ gasis Dievo Motinos paveikslas; 1655 m. jis atlaikė švedų kariuome­ nės apgultį ir tapo lenkų laisvės ir tikėjimo simboliu. 10 Orleano Johanna - Jeanne d’Arc (Žana d’Ark, Joana Arkietė, Orleano mergelė; apie 1412-1431), prancūzų tautos didvyrė, šven­ toji, per Šimtametį karą (1337-1453) vadovavusi prancūzų išsivada­ vimo iš anglų judėjimui. 11Viačeslavas Molotovas (1890-1986) - SSRS valstybės veikėjas, 1930-1941 m. buvo Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas; Se­ mionas Timošenka (1895-1970) - maršalas, 1940-1941 m. SSRS gynybos liaudies komisaras. 12NKVD (rus. Narodnyj komisariat vnutrennich dėl) - Vidaus rei­ kalų liaudies komisariatas, 1917-1946 m. represinė SSRS struktūra, kuri vykdė karines operacijas šalies viduje. n 1864-1904 metais - kalbama apie spaudos draudimo metus.

663

14 Kominternas - Komunistų Internacionalas, tarptautinė komu­ nistų partijų organizacija, veikusi 1919-1943 m., vadovaujama iš Maskvos; iki 1940 m. jai priklausė ir Lietuvos komunistų partija. 15prancūzų revoliucijos - turima galvoje 1789-1794 m. Didžioji Prancūzijos revoliucija. 16old boy (angį.) - senas bičiuli. 17Te Deum (lot.) - minima katalikų giesmė „Te Deum laudamus“ „Tave, Dieve, garbiname“; tai VI a. šv. Ambraziejaus sukurtas him­ nas, kuriuo per didesnes iškilmes bažnyčiose garbinamas Švenčiau­ siasis Sakramentas. 18galjonas (šved.) - lipdytos ar iš medžio drožtos galvos abiejose senovinio laivo pirmagalio pusėse. 19 Charonas - senovės graikų mituose keltininkas, valtele perkeldavęs mirusiuosius per upę į požemio karalystę Hadą. 20Sokratas (Sokrates, 469-399 pr. Kr.) - įžymus Graikijos filoso­ fas, gyvenęs Atėnuose, daugelio vėlesnių filosofų mokytojas. 21po pernykščio sandėrio tarp Berlyno ir Maskvos - turima omeny­ je 1939 m. SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribent­ ropo paktas) ir jos slaptieji protokolai, padalinę Europą į Vokietijos ir SSRS įtakos sferas. 22GPU (rus. Gosudarstvennoje političeskoje upravlenije) - Valsty­ bės politinė valdyba - Sovietų Sąjungos slaptoji saugumo policija, šiuo pavadinimu veikusi 1922-1934 m., vėliau jos funkcijos per­ duotos NKVD. 23Pontijus Pilotas - 26-36 m. romėnų valdomos Judėjos prokura­ torius, pasmerkęs nukryžiuoti Jėzų Kristų. 24 Politrukas (rus. političeskij rukovoditel) - politinis vadovas; SSRS kariuomenės dalinio vado pavaduotojas politikos, ideologi­ jos reikalams. 664

25Augustas Robertas Niemis (1869-1931) - suomių tautosakinin­ kas, lietuvių tautosakos, literatūros tyrinėtojas; Age BenedictsenasMeyeris (1866-1927) - danų kalbininkas, etnologas, keliautojas, do­ mėjęsis Lietuva, parašęs apie ją knygų. 26XVII amžiaus viduryje, pirmąsyk rusams siaubiant Lietuvą - mi­ nimas 1664-1665 m. Rusijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybės karas, jo metu Rusijos kariuomenė kurį laiką buvo užėmusi Vilnių, Kauną, kitus Lietuvos miestus. 2-7Nikolajus Klingenbergas - Kauno gubernatorius 1890-1895 m.

665

Turinys

LIETUVOS IR ŠVEDIJOS RAŠYTOJAS Sigutė Radzevičienė / 5 KUPRELIS

Romanas / 21 VASAROS VAIŠĖS

Apysaka /197 STEBUKLO BELAUKI ANT

Romanas Iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė /365 REDAKCI NĖS PASTABOS

Sigutė Radzevičienė /661

667

I GNAS, ŠEI NI US Še25 BELAUKI ANT: PROZOS R I N K T I N Ė / I GNAS ŠEI NI US; [SUDARĖ SI GUTĖ R A D Z E V I Č I E N Ė ] . - VI LNI US: LI ETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEI DYKLA, 20 12. - 672 P. ( L I E T U V I Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. X X A MŽ I US , IS N N 1 8 2 2 - 2 3 0 7 ; NR. 29). - KN. TAI P PAT: LI ETUVOS IR ŠVEDI JOS RAŠYTOJAS, P. 5 - 2 1 ; REDAKCI NĖS PASTABOS, P. 66 1 - 66 5 ! SI GUTĖ R A D Z E V I Č I E N Ė . ISBN 9 7 8 - 9 9 8 6 - 3 9 - 7 4 3 - 4

Ignas Šeinius (1889-1959) atvedė į lietuvių prozą impresionistinį vaizdą, nuoširdžią įspūdžių ir jutimų meninę kalbą. Ja išreikšti meilės ir altruizmo išgyvenimai (ankstyvoji kūryba) tapo lietuvių literatūros savastimi. Ne visiems žinoma produktyvaus rašytojo švediškoji kūryba.

Iš jos šiai knygai pasirinktas romanas „Stebuklo belaukiant“. UDK 821.172-31 + 8 2 1. 172(485)-31 SERI JA L I E T U V I Ų L I T E R A T Ū R O S LOBYNAS. X X A M Ž I U S , KN. 29

Ignas Šeinius BELAUKIANT PROZOS R I N K T I N Ė

Sudarė Sigutė Radzevičienė Korektorė Virginija Savickienė Knygų serijos meninis apipavidalinimas - Romo Oranto Maketavo Dalia Kavaliūnaitė Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų 2012 11 29. 22.4 leidyb. apsk. 1. 880-oji leidyklos knyga. Tiražas 2500. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo 6, LT-01101 Vilnius. www.rsleidykla.lt / [email protected] Spausdino UAB BALTOprint, Utenos 41a, LT-08217 Vilnius.

K N Y G Ų S E R I J OJ E L I E T U V I Ų L I T E R AT Ū R O S LOBYNAS. XX A MŽ I U S I ŠLEI STA:

Ž e m a itė . RYTĄ G I E D R A , 2 0 0 5

Dalia Grinkevičiūtė. L I E T U V I A I P RI E L A P T E V Ų J Ū R OS , 2 0 0 5 Balys Sruoga. D I E V Ų MI Š K A S , 2 0 0 5 Antanas Vaičiulaitis. L I N K S M A M B Ū T I YRA S U N K I A U S I A , 2 0 0 6 Vytautas Mačernis. PRA E I N A N ČI A M PASAULYJ E P R A E I S I U , 2 0 0 6 Marius Katiliškis. M I Š K A I S A T E I N A R U D U O , 2 0 0 6 Henrikas Radauskas. V I S I E I L Ė R A Š Č I A I , 2 0 0 7 Juozas Baltušis. S A K MĖ A P I E J U Z Ą , 2 0 0 7 Jonas Biliūnas. I R R A D O S S T E B U K L A S , 2 0 0 7 Bernardas Brazdžionis. P R O T Ė V I Ų D V A S I A , 2 0 0 7 Janina Degutytė. P U R P U R O V A L A N D A , 2 0 0 8 Jonas Aistis. C H I M E R O S AKYS, 2 0 0 8 Bronius Radzevičius. P R I E Š A U Š R I O V I E Š K E L I A I , T. 1, 2 0 0 8 Šatrijos Ragana. A U K S O S A P N A S , 2 0 0 8 Petras Cvirka. A P S A K Y M A I I R „ Ž E M Ė M A I T I N T O J A 2 0 0 9 Eduardas Mieželaitis. B A R O K I N Ė LYRA, 2 0 0 9 Salomėja Nėris. L A U K M A N Ę S , 2 0 0 9 Vincas Krėvė. P A 5 D A N G A U S V A R T U S , 20 10 Jonas Avyžius. S O D Y B Ų T U Š T Ė J I M O M E T A S , 2 0 1 0 Judita Vaičiūnaitė. K R I S T A L A S , 2 0 1 0 Antanas Škėma. Ž I N G S N I A I I R L A I P T A I , 20 10 Ieva Simonaitytė. A U K Š T Ų J Ų Š I M O N I Ų L I K I M A S , 20 11 Kazys Binkis. M O D E R N I Š K A S P AVASARI S, 20 11 Juozas Grušas. L A I M I N G A SI S, 20 11 Antanas Vienuolis. G R Į Ž 0 , 20 11 Kazys Boruta. M A N V Ė T R A S E S U O , 20 12 Vincas Mykolaitis-Putinas. A L T O R I Ų Š EŠ Ė L Y , 20 12 Juozas Tumas-Vaižgantas. KAS B U V O I R KAS YRA, 20 12 Ignas Šeinius. B E L A U K I A N T , 20 12 Maironis. G R A Ž I T U M A N O , 2 0 1 2

Jonas Avyžius Juozas Baltušis Jonas Biliūnas Kazys Binkis Kazys Boruta Bernardas Brazdžionis Petras Cvirka Janina Degutytė Dalia Grinkevičiūtė Juozas Grušas Marius Katiliškis Vincas Krėvė Vytautas Mačernis Maironis Eduardas Mieželaitis

L O B Y N A S • XX A M Ž I U S

Jonas Aistis

Henrikas Radauskas

«Л

Bronius Radzevičius Ieva Simonaitytė Balys Sruoga Šatrijos Ragana

ш ят

Ignas Šeinius Antanas Škėma Juozas Tumas-Vaižgantas Antanas Vaičiulaitis Judita Vaičiūnaitė Antanas Vienuolis

'ф U)

Žemaitė

ISBN 978-9986-39-743-4

LI ETUVI Ų

Salomėja Nėris

LI TERATŪROS

Vincas Mykolaitis-Putinas