Vytauto Didžiojo universitetas : mokslas ir visuomenė, 1922-2002

Citation preview

VYTAUTO DIDŽIOJO

UNIVERSITETAS M okslas ir visuom enė

1922-2002

KAUNAS 2002

UDK 378.4(474.5)(091) ѴІ322

Redakcinė kolegija: prof. habii. dr. Egidijus Aleksandravičius (pirmininkas) prof. Ph.D. Algirdas Avižienis prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas doc. dr. Antanas Kulakauskas doc. dr. Saulius Pivoras prof Ph.D. Bronius Vaškelis

ISBN 9986-501-89-Х

© Vytauto Didžiojo universitetas, 2002

Turinys P ra tarm ė............................................................................................................... 7 Vytautas Kaminskas Aštuoniasdešimties m etų kelią peržvelgus............................................ 9 Egidijus Aleksandravičius Istoriografijos problem os....................................................................... 39 Darius Staliūnas Aukštosios mokyklos sukūrimo (atkūrimo) sumanymai Lietuvoje XX a. pradžioje ........................................................................................ 33 Ieva Senavičienė, Antanas Senavičius Universiteto organizavimo pradžia: Aukštieji (vakariniai) k u rsai.................................................................. 74 Ieva Senavičienė, Antanas Senavičius Vytauto Didžiojo universiteto struktūra 1922 - 1950 metais: genezė, raidos m etm enys....................................................................... 85 Saulius Pivoras Tarp klerikalizmo ir liberalizmo: ideologinės alternatyvos universiteto koncepcijoje....................................................................... 99 Saulius Pivoras Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai intelektualinio ir kultūrinio Kauno gyvenimo c e n tre ................... 111 Povilas Lasinskas, Saulius Pivoras H um anitarinių mokslų fakultetas..................................................... 125 Regina Laukaitytė Teologijos - filosofijos mokslai ......................................................... 149

Romanas Plečkaitis Filosofija V D U ............................ .2:.................................................... 160 Ieva Senavičienė, Laima Gylienė Matematikos ir gamtos m okslai......................................................... 184 Ieva Senavičienė Technikos m o k slai............................................................................... 261 Laima Gylienė Medicinos m okslai............................................................................... 293 Mindaugas Maksimaitis Teisių m okslai........................................................................................ 323 Vilma Zaltauskaitė Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvos švietimo sistem oje........ 345 Linas Saldukas Iš Vilniaus baroko į H am burgo barakus arba Pabaltijo universitetas V o kietijoje...................................................................... 366 Kastytis Antanaitis V D U atkūrimo idėjų raida ir p lė tra .................................................. 382 V ardynas............................................................................................................ 402

Pratarmė Ši skaitytojų vertinimui atiduodama knyga neatsirado specialiai Vytauto D i­ džiojo universiteto 80-mečio proga. Ji buvo sumanyta grupelės kultūros ir mokslo istorikų kone prieš dešimtį metų, skatinant JA V lietuvių Akademinio skautų sąjūdžio veikėjams, ypač Edmundui Kulikauskui ir Algirdui Avižieniui. Aka­ deminiams skautams pirmiausia rūpėjo pastūmėti Lietuvos mokslo istorijos ty­ rimus, prisidėti prie akademinės Lietuvos mokslo istorijos sintezės. Tačiau tuo­ met atrodė, kad stingant mokslotyros ir Lietuvos mokslo istorijos tyrinėjimų toks darbas yra menkai tikėtinas dalykas. Prabėgę metai dabar išties liudija, kad nebuvo labai apsirikta. Tokio pobūdžio darbų iki šiolei neatsirado. Prie­ šingai —tyrinėtojų dėmesys šiai temai sumažėjo. Tačiau tuo p a t metu buvo iškelta mintis parašyti Vytauto Didžiojo uni­ versiteto istorijai skirtų darbų, kuriame būtų atskleista nacionalinio universi­ teto, savotiškai suformavusio lietuvių visuomenės intelektualinės sandaros p a ­ grindus, raida. Probleminis temos formulavimas turėjo pagelbėti išvengti tie­ sioginio pakartojimo tų siužetų, faktų, interpretacijų, kurių lietuvių istoriog­ rafijoje yra pakankamai gausu. Kaip retas kuris mūsų istorijos reiškinys —Lie­ tuvos universitetas —susilaukė sintetinių tyrinėjimų. Dominuojant tendencijai matyti Vytauto Didžiojo universitetų kaip integralių (vieno universiteto) šalies istorijos dalį, šio universiteto gyvenimo siužetus įpynė į savo buvimo puslapius kelios Vilniaus universiteto istorijos versijos. Kita vertus, Lietuvos arba Vytauto Didžiojo universitetui prieš kelis dešimtmečius atskirų ir turiningų veikalų p a ­ skyrė lietuvių išeivijos autoriai. Jau po Lietuvos nepriklausomybės bei Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo universiteto ir Lietuvos katalikų mokslo akade­ mijos 70-mečiui buvo išleistas svarus straipsnių rinkinys, praturtinęs mūsų te­ mų išraiškingais epizodais. Būtent šių darbų pakartojimo buvo bandoma iš­ vengti.

Probleminis knygos turinio konstravimas vertė atsisakyti vientisos istori­ jos sintezės, bet labiau priartino prie kolektyvinės monografijos žanro. Kita vertus, autoriai ir redakcinė kolegija nuo p a t pradžių apsisprendė toleruoti autorių nuomonių bei interpretacijų skirtumus, nedidelį stilistinį įvairovį, svar­ biausių dėmesį sutelkiant į mokslo visuomenės br'endimų salyje, parodant uni­ versiteto idėjos vaidmenį lietuvių atgimimui, tapatumo raiškai ir modernios tautos tapsmui. D ėl įvairių priežasčių šios knygos rašymas vyko su pertraukomis. Vienam kitam autoriui pasitraukus, nemažai laiko atėmė naujų tyrinėtojų paieška. Per tą laiką kai kurios pozicijos, skyriai pasirodė atskirų straipsnių pavidalu. Ta­ čiau manytume, kad visumos išsaugojimui ir pagrindinės šio darbo užduoties įgyvendinimui buvo būtina tuos tekstus palikti numatytoje vietoje. Veikalo fabula yra kiek komplikuota. Pagrindinis turinys yra išdėstytas problemine-chronologine tvarka, pradedantpirmaisiais sumanymais turėti Kau­ ne aukštąją mokyklą ir baigiant VD U atkūrimo peripetijomis. Atskiros dalys ir skyriai, pabrėžiant monografinį veikalo pobūdį, nestinga poleminių pastebėji­ mų, teiginių ir hipotezių. Tai nebūdinga sintetiniams darbams. Naujausiai universiteto istorijai toje chronologinėje turinio dalyje tartum neatsirado erdvės, bet sumanytojų valia tą vietą turėjo užpildyti įvadinis VD U rektoriaus Vytau­ to Kaminsko straipsnis, padedantis neišleisti iš akių senosios tradicijos tįstinumo, šiuolaikinio universiteto tapatumo klausimų. Redakcinė kolegija turi nuoširdžiai prisipažinti, kad be nuolatinio Aka­ deminio skautų sąjūdžio paraginimo ir diskusijos knyga V y t a u t o D i d ž i o ­ j o u n i v e r s i t e t a s : m o k s l a s i r v i s u o m e n ė ( 1 9 2 2 —2 0 0 2 ) būtų arba visai nepasirodžiusi, arba pasiekusi skaitytojus gerokai vėliau. Kolegija taip p a t dėkoja akademiniams skautams užfinansinį paramą leidinio spausdi­ nimui, kas nėra smulkmena šiais humanistikai nelengvais laikais. Redakcinė kolegija

8 O-ties metų kelią peržvelgus

Aukštojo mokslo ištakos Lietuvoje siekia XVI amžiaus vidurį, kai jėzuitai Vilniuje įsteigė kolegiją, kuri 1579 m. tapo aukštąja mokykla - Academia et Universitas Vilnensis. Bėgo šimtmečiai, keitėsi jos pavadinimai —Lietu­ vos vyriausioji mokykla, Vilniaus vyriausioji mokykla, imperatoriškasis uni­ versitetas. Po 1831 m. sukilimo pralaimėjimo Rusijos caras Nikolajus I 1832 m. gegužės 1 d. aktu uždaro universitetą. Iki 1842 m etų Vilniuje dar veikė atskiros universiteto dalys - Medicinos ir Dvasinė akademijos. 1918 m., susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, buvo pra­ dėta rūpintis aukštosios mokyklos atkūrim o reikalais. 1918 m. gruodžio 5 d. Valstybės taryba priėmė Vilniaus universiteto statutą, kurio pirmasis straipsnis skelbė, kad nuo 1919 m. sausio 1 d. atkuriamas Vilniaus univer­ sitetas, kuriam e buvo num atyti 4 fakultetai - Teologijos, Socialinių moks­ lų, Gamtos-m atematikos ir M edicinos. Šių planų nebuvo spėta įgyvendin­ ti, nes 1918 m. gruodžio pabaigoje prie Vilniaus artėjanti Sovietų Rusijos kariuom enė nutraukė pradėtą universiteto atkūrim o darbą. Paskelbus sovietų valdžią Lietuvoje, Vinco Kapsuko-Mickevičiaus va­ dovaujama Lietuvos ir Baltarusijos Liaudies komisarų taryba taip pat mėgi­ no įsteigti aukštąją mokyklą - 1919 m. kovo 13 d. buvo pasirašytas dekre­ tas „Dėl D arbo universiteto Vilniuje atidarym o”. Šiuo dekretu buvo nutar­ ta „carinės reakcijos uždaryto Vilniaus universiteto sienose įkurti visuotinį darbo universitetą”. Tačiau ir šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, nes 1919 m. balandžio 21 d. Vilnių okupavo Lenkija. 1919 m. rudenį lietuvių inteligentija, kuri Lenkijai užėmus V ilnių su­ sitelkė Kaune, pradėjo rūpintis aukštosios mokyklos steigimu. Paaiškėjus, kad dėl lėšų stygiaus, kitų to meto sunkum ų bei kovų su bolševikais, len­ kais, bermontininkais valstybė nepajėgė greitu laiku atidaryti Lietuvoje aukš­ tosios mokyklos, matematikas Zigmas Žemaitis sudaro organizacinę grupę, kuriai priklausė gamtininkas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas A u­ gustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis, botanikas Liudas Valionis ir kuri svarstė visuomeninės aukštosios mokyklos steigimo planus

I 10

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

ir galimybes. Spalio 8 d. sudaroma vykdomoji komisija, į kurią, be m inėtų asmenų, dar buvo įtraukti Jurgis Alekna,' Kazimieras Vasiliauskas ir Eduar­ das Volteris. Ši komisija parengė A ukštųjų kursų statuto projektą, kurį 1920 m. sausio 5 d. patvirtino Švietimo ministerija. 1920 m. sausio 27 d. Kaune iškilmingai atidaromi Aukštieji kursai su šešiais skyriais - H um anitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, G am ­ tos, Technikos ir Medicinos. Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių 244 buvo tikrieji, turėję brandos atestatus. Aukštieji kursai parengė dirvą uni­ versitetui Kaune - išugdė pirmuosius mokslo kadrus, sukaupė busim ųjų studentų kontingentą. Pirmaisiais metais kursams vadovavo Zigmas Že­ maitis, antraisiais - Jonas Vabalas-Gudaitis. 1920 m. rudenį Aukštųjų kursų atstovų parengtas universiteto statuto projektas įteikiamas Švietimo ministerijai, kuri jį perdirbusi 1921 m. gegu­ žės 3 d. įteikė peržiūrėti M inistrų kabinetui, o šis rugpjūčio 30 d. - Steigia­ majam Seimui. Užtrukus universiteto statuto svarstymui, 1922 m. vasario 13 d. M inistrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, nutarė ati­ daryti universitetą Kaune, remdamasis Valstybės tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priim tu Vilniaus universiteto statutu. 1922 m. vasario 16 d. iškilmingai atidaromas Lietuvos universitetas Kaune. T ą pačią dieną Prezidentas Aleksandras Stulginskis patvirtino švieti­ mo ministro Petro Juodakio pasiūlytus kandidatus - universiteto rektorių prof. Joną Šimkų ir penkių fakultetų dekanus: Teologijos - dr. Joną M aciu­ levičių (Mačiulį-Maironį), Socialinių mokslų - prof. Augustiną V oldem a­ rą, Medicinos - dr. Petrą Avižonį, Gamtos-matematikos - prof. Zigmą Že­ maitį, Technikos - prof. Praną Jodelę. N uo kovo 1 d. universitetas pradeda priiminėti studentus, kurių priimama 493. Dauguma Aukštųjų kursų klausy­ tojų ir lektorių įsiliejo į universitetą. Kovo antroje pusėje prasidėjo paskaitos. 1922 m. balandžio 12 d. Prezidentas patvirtino Steigiamojo Seimo kovo 24 d. patvirtintą Lietuvos universiteto statutą, kuris pakeitė universi­ teto sandarą - universitetą sudarė ne penki, bet šeši fakultetai: Teologijosfilosofijos, H um anitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, M edici­ nos ir Technikos. Šis statutas įteisino universiteto autonom iją - aukščiau­ siasis universiteto savivaldos organas buvo Universiteto taryba, kurią suda­ rė visi fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Fakultetų tarybas sudarė ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, taip pat docentai. Universite­ to taryba iš profesorių vieneriems metams rinko rektorių, prorektorių ir sekretorių, kvietė arba konkurso būdu telkė pedagoginio mokslo persona­ lą - profesorius, docentus ir kt. Rektorius, prorektorius, sekretorius ir fa­ kultetų dekanai, kuriuos iš profesorių vieneriems metams rinko fakultetų tarybos, sudarė universiteto vykdomąjį organą - Senatą. 1922 m. gegužės pradžioje Universiteto taryba rektorium i perrinko prof. Joną Šimkų, prorektorium i išrinko prof. Vincą Čepinskį, sekretorių-

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

11 |

mi prof. Blažiejų Česnį. N aujų fakultetų dekanais išrinkti: H um anitarinių mokslų - prof. Mykolas Biržiška, Teisių - prof. Petras Leonas, Teologijosfilosofijos - prof. Pranciškus Būčys. 1924 m. spalio 15 d. universiteto Matematikos-gamtos fakulteto ag­ ronomijos ir miškininkystės skyriaus bei D otnuvos žemės ūkio technikum o pagrindu Dotnuvoje iškilmingai atidaroma antroji aukštoji mokykla Lietu­ voje - Žemės ūkio akademija. 1925 m. kovo 3 1 d . Seimas priėmė universiteto statuto pakeitimą, num atantį Evangelikų teologijos fakulteto įsteigimą. Šio fakulteto dekanu išrenkamas Povilas Jakubėnas. 1930 m. birželio 7 d. Prezidentas Antanas Sm etona skelbia Lietuvos universiteto vardo įstatymą —Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo gar­ bei Lietuvos universitetas pavadinamas Vytauto Didžiojo universitetu. T ą pačią dieną paskelbiamas ir Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris iš dalies apriboja universiteto autonom iją —vyresniojo personalo narius (ordi­ narinius ir ekstraordinarinius profesorius, taip pat docentus) fakultetų siū­ lymu skiria Prezidentas, privatdocentus - švietimo ministras. Vyresnysis mokslo personalas turi per savaitę skaityti nemažiau kaip keturias teorinių privalomų dalykų paskaitas, įvestas amžiaus cenzas - sulaukus 65 m., dėsty­ tojai galėjo būti kasmet perrenkami tik sutikus švietimo ministrui. Naujasis statutas prailgino rektoriaus, prorektoriaus, dekanų ir sekretorių, taip pat valdymo organų kadenciją iki 3-jų metų. T uo m etu universitetą sudarė sep­ tyni fakultetai: Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, H um anitari­ nių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos. Juose mokėsi apie 4000 studentų ir laisvųjų klausytojų. 1936 m. birželio 25 d. M inistrų kabinetas nutarė universiteto M edici­ nos fakulteto veterinarijos skyriaus, veikusio nuo 1922 m., pagrindu įsteigti Veterinarijos akademiją, kuri iškilmingai atidaroma rugsėjo 19 d. Rugsėjo 1 d. dėl mažo studentų skaičiaus uždaromas Evangelikų teologijos fakul­ tetas. 1937 m. lapkričio 4 d. Seimas priėmė naują Vytauto Didžiojo univer­ siteto statutą, kuris dar labiau suvaržė universiteto autonom iją - susiaurin­ tos Universiteto tarybos ir praplėstos Senato funkcijos, reglamentuotas Stu­ dentų atstovybės, studentiškų organizacijų steigimas. Tačiau išplėstos švie­ timo ministro teisės - jis galėjo siūlyti Prezidentui savo kandidatus į rekto­ riaus ir prorektoriaus postus, jeigu ministras Universiteto tarybos išrinktų kandidatų du kartus nepristato Prezidentui arba šis jų nepatvirtina. Per visą tarpukario laikotarpį universitetui trūko patalpų. Įkūrus uni­ versitetą, jo pirmaisiais rūmais tampa Aukštųjų kursų patalpos - K.D onelaičio ir A.Mickevičiaus gatvių kampinis pastatas. 1922 m. pabaigoje įren­ giami antrieji rūmai gautame pastate Gedim ino g. 29, 1929 m. universite­ tui perduotam e naujame spaustuvės pastate G edim ino g. 40 buvo įrengti

I 12

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Didieji rūmai. Ketvirtajame dešimtmetyje universiteto aprūpinimas patal­ pomis iš esmės gerėja - 1931 m. rudenį prasidėjo paskaitos 1923 m. Alek­ sote pradėtame statyti Fizikos-chemijos institute, 1933 m. pradžioje ati­ duoti nauji Medicinos fakulteto rūmai A.Mickevičiaus g.7, 1939 m. vasarą pastatytos universitetinės klinikos, išaugo Botanikos sodas. 1939-1940 m. universitetas padeda atkurti Vilniaus universitetą. 1939 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Seimas priima Universitetų įstatymą, kuris skelbia, kad nuo 1940 m. sausio mėn. į Vilnių perkeliami H um anitarinių mokslų ir Teisių fakultetai. Taip pat nuo 1939 m. gruodžio 15 d. sustabdma lenkiško Stepono Batoro universiteto veikla ir pradeda veikti lietuviškas Vil­ niaus universitetas, kuris tvarkomas pagal Vytauto Didžiojo universiteto sta­ tutą. Pavasario semestre į Vilnių persikėlė daugiau kaip 1000 studentų, 20 profesorių, 11 docentų ir 41 jaunesniojo personalo narys. 1940 m. vasarą į Vilniaus universitetą buvo perkeltas ir Matematikos-gamtos fakultetas. Ste­ pono Batoro universitetas, įkurtas 1919 m. spalio 11 d . lenkų okupuotame Vilniuje, beveik neturėjo nieko bendro su Lietuvos švietimu ir mokslu: 1939 m. tarp šio universiteto studentų 74% buvo lenkai, 16,2% —žydai, 4,5% —rusai, 2,0% - gudai, 1,9% - lietuviai, 0,8% - kitų tautybių, o profesūra - Lenkijos universitetuose parinkti žmonės. 1940 m. pavasario semestre dėl dviejų fa­ kultetų perkėlimo į Vilnių universitete ženkliai sumažėjo studentų skaičius jei 1939 m. pabaigoje jų buvo 3053, tai pavasario semestre beliko 1989. Nepriklausomybės metais universiteto rektoriais buvo išrinkti profe­ soriai chemikas Jonas Šimkus (1922-1923), fizikas ir chemikas Vincas Če­ pinskis (1923-1924, 1929-1930, 1930-1933), teologas Pranciškus Būčys (1924-1925), medikas Petras Avižonis (1925-1926), humanitaras M yko­ las Biržiška (1926-1927), teisininkas Mykolas Romeris (1 9 2 7 -1928,1933— 1936, 1936-1939), inžinierius Pranas Jodelė (1928-1929), teologas ir pe­ dagogas Stasys Šalkauskis (1939-1940). Be jau m inėtų rektorių, jame dir­ bo žymiausi to meto Lietuvos mokslininkai, kultūros ir valstybės veikėjai Jurgis Baltrušaitis, Vaclovas Biržiška, Leonas Bistras, Kazys Būga, Pranas Dovydaitis, Juozas Eretas, Petras Galaunė, Tadas Ivanauskas, Jonas Jab­ lonskis, Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Steponas Kairys, Leonidas Karsavinas, Steponas Kolupaila, Vincas Krėvė-Mickevičius, Petras Leonas Antanas Maceina, Jonas Mačiulis-Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, A n­ tanas Purenąs, Albinas Rimka, Mečislovas Reinys, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Antanas Smetona, Balys Sruoga, Adolfas Šapoka, Izidorius T a­ mošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Liudas Valionis, Augustinas Voldem a­ ras, Zigmas Žemaitis ir daugelis kitų. Per 18 nepriklausomybės m etų universitetas išleido 3790 absolventų, iš kurių 1225 baigė Medicinos, 1174-T e isių , 5 5 0 -Teologijos-Filosofijos, 300 - Technikos, 264 - Hum anitarinių mokslų, 254 - Matematikos-gamtos fakultetą. 60 Universiteto dėstytojų parengė ir apgynė daktaro disertacijas:

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

13

Teologijos-filosofijos fakultete - 12, H um anitarinių mokslų - 7, Teisių 10, Matematikos-gamtos - 8, Medicinos - 19, Technikos - 4. 1940 m. liepos 16 d. sovietų okupacinės valdžios nutarim u uždaro­ mas Teologijos-Filosofijos fakultetas, nuo rugpjūčio 21 d. V ytauto D idžio­ jo universitetas pavadinamas Kauno universitetu. Įstatymus dėl Vytauto Didžiojo universiteto vardo pakeitimo ir Teologijos-filosofijos fakulteto už­ darymo pasirašo einantis Respublikos Prezidento pareigas ir M inisteris Pir­ mininkas Justas Paleckis, taip pat Ministerio Pirm ininko pavaduotojas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Liepos 29 d. pakeičiamas ir universiteto statu­ tas, panaikinam a autonomija. Uždraudžiamos visos buvusios studentų or­ ganizacijos, atleidžiama keliasdešimt dėstytojų ir darbuotojų. Vietoje atleis­ to rektoriaus prof. Stasio Šalkauskio rektoriumi paskiriamas chemikas prof. Antanas Purenąs. 1940 m. rudenį naujus mokslo metus pradėjo trys fakul­ tetai - M edicinos, Statybos ir Technologijos. 1941 m. žiemą universiteto profesoriai aktyviai dalyvauja steigiant M okslų akademiją. Sausio 16 d. paskelbiamas nutarimas dėl Mokslų aka­ demijos steigimo ir sudaromas 7 asmenų organizacinis komitetas, į kurį įeina 6 universiteto profesoriai - Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Bir­ žiška, Stasys Kolupaila, Vladas Kuzma, Antanas Purenąs, Albinas Rimka, taip pat rašytojas Antanas Venclova. Tarp balandžio 9 d. patvirtintų pir­ m ųjų akademikų - tik universiteto profesoriai. Pirm uoju M okslų akademi­ jos prezidentu tapo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. 1941 m. vasarą, vokiečiams okupavus Lietuvą, Lietuvos Laikinoji Vy­ riausybė grąžina universitetui Vytauto Didžiojo vardą, rektoriumi paskiria­ mas inžinierius prof. Julius Gravrogkas. Liepos 28 d. atkuriamas Teologi­ jos fakultetas ir įkuriamas Filosofijos fakultetas. Mokslo metus pradėjo 1536 studentai, jų skaičius didėjo kas semestrą ir 1943 m. pavasario semestre studijavo 2750 studentų. Tačiau vokiečių okupacinė valdžia 1943 m. naktį iš kovo 16-osios į 17-tąją nutraukė studijas universitete, žymiausi dėstytojai buvo paimti įkaitais į koncentracijos stovyklas. Vėliau buvo leista baigti studijas nehum anitarinių fakultetų baigiamųjų kursų studentams. 1941— 44 m. universiteto baigimo diplomus gavo 689 absolventai. 1944 m. spalio 10 d., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, atnauji­ namas mokslas universitete su keturiais fakultetais: Istorijos-filosofijos, M e­ dicinos, Statybos, Technologijos, į kuriuos susirinko 1440 studentų. U ni­ versiteto rektoriumi vėl paskiriamas prof. Antanas Purenąs. 1946 m rugsė­ jo 1 d. jau Kauno valstybiniame universitete atidaromas Architektūros fa­ kultetas. N uo 1947 m. universitetui pradeda vadovauti medikas prof. Juo­ zas Kupčinskas. Gruodžio mėn. Istorijos-filosofijos fakultetas reorganizuo­ jamas į Filologijos, o Statybos ir Technologijos fakultetai - į Elektrom echa­ nikos, Cheminės technologijos ir M echanikos fakultetus. 1948 m. kovo mėn. įkuriamas Farmacijos fakultetas. 1949 m etų rugsėjo 1 d. Kaunas ga­

[ 14

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

lutinai prarado hum anitarinių mokslų židinį - Filologijos fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. 1950 m. spalio 3 1 d . Sovietų sąjungos aukštojo mokslo ministro S.Kaftanovo įsakymu universitetas reorganizuojamas į Kauno politechnikos insti­ tutą ir Kauno medicinos institutą.Tuo metu universitete mokėsi 2659 stu­ dentai. Uždarius universitetą, išdraskyta ir jo biblioteka - jos fondai atiteko įkurtiems politechnikos ir medicinos institutams, Vilniaus universitetui, LKP (b) CK partijos istorijos institutui, Mokslų akademijai, Lietuvių kalbos ir lite­ ratūros institutui, Kauno viešajai bibliotekai ir kt. Universiteto neaplenkė ir stalininis teroras - nemažai dėstytojų ir studentų iš universiteto buvo pašalin­ ti ar represuoti. Per 1944—50 metus universitetas parengė 1616 specialistų. Pagrindinė universiteto uždarymo pasekmė —Kauno dehumanitarizacija. Todėl Lietuvos ir išeivijos inteligentijos neapleido idėja atkurti hum a­ nitarinio profilio universitetą Kaune. T am palankios sąlygos susiklostė pra­ sidėjus Sovietų sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtai „perestroikai”. Dėmesys universiteto atkūrimo problemoms ypač sustiprėjo 1988 me­ tais, kai „Kauno tiesa” pradėjo diskusiją prof. A.Smailio straipsniu „Atkur­ kime Kaune Vytauto Didžiojo universitetą”. Diskusija vyko ne tik spaudo­ je, bet ir įvairių klubų bei mokslo įstaigų organizuotuose susirinkimuose. Labai aktyviai Vytauto Didžiojo universiteto idėją rėmė Lietuvos kultūros fondo „Aukuro” klubas. 1988 m. Liaudies švietimo ministerija sudarė Kauno universiteto at­ kūrimo komisiją, kuriai vadovavo Vilniaus universiteto rektorius prof. Jo­ nas Kubilius. Šios komisijos parengtų pasiūlymų pagrindu ministerijos ko­ legija 1988 m etų gruodžio 27 d. priim a nutarim ą laipsniškai atkurti Kauno universitetą Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto ir Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto Kau­ no filialo bazėse. Pasiūlytas universiteto atkūrimo būdas netenkino Kauno inteligentijos. Todėl 1989 m. pradžioje susiburia Kauno m okslininkų ini­ ciatyvinė grupė, kurios pastangomis kovo 30 d. Kauno aukštųjų mokyklų bei mokslo įstaigų profesorių ir mokslo daktarų susirinkime išrenkama Vy­ tauto Didžiojo universiteto Atkuriamoji taryba (1 priedas). Tarybos pirm i­ ninku išrenkamas prof. Jurgis Vilemas. Ši taryba įpareigojama parengti uni­ versiteto statutą bei spręsti visus kitus praktinius atkūrimo klausimus. 1989 m. balandžio 28 d. „Aukuro” klubo iniciatyva surengtoje Lietu­ vos ir išeivijos mokslininkų konferencijoje „Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” paskelbtas V ytauto Didžiojo universite­ to atkūrimo aktas. 1989 m. liepos 4 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo priimtas įstatymas dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, o lie­ pos 10 d. M inistrų taryba įregistruoja universiteto atkuriamojo laikotarpio laikinąjį statutą. Atkuriamoji taryba paveda prof. Jurgiui Vilemui vykdyti rektoriaus pareigas, jo pavaduotoju skiriamas doc. Antanas Karoblis.

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

15

Universitetas atkurtas kaip savarankiška aukštoji studijų ir mokslo ins­ titucija, kuri vadovaujasi autonomijos ir akademinės laisvės principais. Svar­ biausias universiteto tikslas —rengti humanitarinės orientacijos absolventus Lietuvos mokslui, kultūrai, švietimui ir ūkiui. Tai buvo pirmoji nepriklau­ soma nuo politinių ir valstybės institucijų aukštoji mokykla ne tik tuom eti­ nėje Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų sąjungoje. Universitetui teko atsikurti iš naujo - jis neatgavo nei vieno pastato, nei vienos laboratorijos, nei vienos knygos, priklausiusių buvusiam Vytauto Didžiojo universitetui. Ir vis dėlto 1989 m. rugsėjo 1 d. 177 pirmakursiai, sėkmingiausiai išlaikę liepos pradžioje konkursinius egzaminus tarp 805 sto­ jančiųjų, pradėjo mokslą atkurto universiteto Ekonomikos, H um anitarinių mokslų ir Tiksliųjų mokslų fakultetuose. Šių fakultetų veiklą koordinavo prof. Povilas Zakarevičius, doc. Alvydas Butkus ir prof. Vytautas Paliūnas. 1989 m. lapkričio 22-26 d. Čikagoje ir gruodžio 27 d. Kaune išrenka­ mas aukščiausias universiteto sprendžiamasis organas - Atkuriamasis sena­ tas, susidedąs iš 48 Lietuvos ir 48 išeivijos mokslininkų, nusipelniusių Lie­ tuvos mokslui ir kultūrai bei aktyviai palaikiusių universiteto atkūrim o idė­ ją (2 priedas). Senato pirm ininku išrenkamas prof. Jurgis Vilemas. 1990 m. gegužės 9 d. išrenkami pirmieji atkurto universiteto dekanai: Ekonomikos fakulteto - prof. Povilas Zakarevičius, Fizikos-matematikos prof. Gintautas Kamuntavičius, Informatikos - prof. Vytautas Kaminskas. Fizikos-matematikos ir Informatikos fakultetai buvo įkurti 1990 m etų sau­ sio mėn., reorganizavus Tiksliųjų mokslų fakultetą. T ų pačių m etų pavasarį įkuriami Teologijos-filosofijos ir Biologijos fakultetai. Šių fakultetų deka­ nais tapo kunigas prof. Viktoras Butkus ir doc. M indaugas Venslauskas. 1990 m. gegužės 24 d., Atkuriamojo senato nariams balsavus Kaune ir Čikagoje, išrenkamas pirmasis atkurto Vytauto Didžiojo universiteto rek­ torius - Kalifornijos universiteto Los Andžele informatikos profesorius Al­ girdas Avižienis. Rugsėjo 3 d., pradedant antruosius mokslo metus, įvyksta rektoriaus inauguracijos iškilmės. Prorektoriais Atkuriamasis senatas rugsė­ jo 12 d. patvirtino Kalifornijos valstybinio universiteto antropologijos pro­ fesorę Liuciją Baškauskaitę ir profesorių V ytautą Kaminską, kuris palieka­ mas ir Informatikos fakulteto dekanu. Rudens semestre Liucijai Baškaus­ kaitei taip pat pavedamos H um anitarinių mokslų fakulteto dekanės parei­ gos, o pavasario semestre ją pakeitė iš Romos atvykęs kunigas dr. Vytautas Kazlauskas. 1990 m. gruodžio 20-21 d. Atkuriamojo senato suvažiavime priim a­ mas Vytauto Didžiojo universiteto statutas, kuris ne tik įteisina universiteto autonom iją ir akademinės laisvės principą, mokslo ir studijų vienovę, bet ir Lietuvai naujas kelių pakopų studijas, kurias baigus suteikiami bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai, taip pat daktaro mokslo laipsnis. Šios nuo­ statos atsiranda ir 1991 m. vasario 12 d. Aukščiausios Tarybos - Atkuria­

| 16

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

mojo Seimo priim tam e Mokslo ir studijų įstatyme, kurio projekto rengime . aktyviai dalyvavo profesoriai Algirdas Avižienis ir Vytautas Kaminskas. T a­ me pačiame suvažiavime patvirtinam a pirm ųjų dvejų m etų bendrų hum a­ nitarinių ir fundam entinių studijų programa, taip pat nutariam a H um ani­ tarinių mokslų fakultetą reorganizuoti į 3 fakultetus - H um anitarinių moks­ lų, M enų ir Socialinių mokslų. Priimtas statutas nustatė, kad universitete yra dviejų pakopų studijos: pagrindinės ir aukštosios. Pagrindinių studijų, kurias sėkmingai baigusiems absolventams suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis, trukm ė yra ketveri metai. Aukštosiose studijose per pirmuosius dvejus metus galima įgyti magistro kvalifikacinį laipsnį, o dar po trejų-penkerių metų - daktaro mokslo laipsnį. Pagrindinėse studijose pirmuosius dvejus metus dėstomos bendros hum anitarinio ir fundam entinio lavinimo disciplinos, kurias studentai pa­ sirenka savarankiškai. Šių studijų programa: A - privalomi dalykai (anglų kalba, civilizacijos istorija, informatika, Lietuvos istorija, lietuvių kalbos kultūra, lietuvių kultūra); B - pasirenkami dalykai iš penkių pogrupių: Gamtos mokslai (biologijos įvadas, chemijos įvadas, ekologijos įvadas, fizikos įvadas); Humanitariniai mokslai (filosofijos įvadas, kalbotyros įvadas, teologijos-religijotyros įvadas, literatūros įvadas); Mąstymas (logika, matematikos įvadas, statistiniai metodai); Menai (architektūros įvadas, dailės įvadas, judesio meno įvadas, kino ir video įvadas, muzikos įvadas, teatro įvadas); Socialiniai mokslai (antropologijos įvadas, ekonomikos įvadas, polito­ logijos įvadas, psichologijos įvadas). C - specializacijos dalykai (tai 6-7 dalykai, kuriuos nurodo kiekvienas fakultetas ir kuriuos pasirinkę studentai gali tęsti studijas šiame fakultete). D - laisvai pasirenkami dalykai (antroji ar trečioji užsienio kalba ir kitos specialiosios disciplinos). Per pirmuosius dvejus studijų metus studentas turi sėkmingai išlaikyti egzaminus iš visų A grupės dalykų (anglų kalba dėstoma visus keturis se­ mestrus, civilizacijos istorija —du semestrus), po vieną egzaminą is B grupės kiekvieno pogrupio dalykų. C grupes dalykai lemia fakulteto pasirinkimą. Trečiųjų ir ketvirtųjų m etų studijų programose du trečdaliai laiko skiriama fakulteto specializacijai, trečdalis - laisvai pasirenkamiems kitų fakultetų dalykams arba tolimesniam hum anitariniam ir fundam entiniam lavinimui. Taigi pagrindinėse studijose atsisakyta siauros specializacijos, studentui pa­ likta laisvė pačiam susidaryti studijų programą. 1991 m. pavasarį universitete pradedamos organizuoti doktorantūros studijos, siekiant įtraukti į jas žymiausius Lietuvos mokslininkus. Pasirašo­ mos bendradarbiavimo sutartys su vienuolika mokslo institutų - Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Filosofijos, So­

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

17

ciologijos ir teisės, Biochemijos, Biotechnologijos, Fizikos, Lietuvos ener­ getikos, M atem atikos ir informatikos, Puslaidininkių fizikos, Kardiologi­ jos. 1991 m. gegužės 22 d. Atkuriamasis senatas patvirtina aukštųjų studijų nuostatus. T ad žengtas dar vienas svarbus žingsnis - Vytauto Didžiojo uni­ versitete atkurta doktorantūra. Aukštųjų studijų nuostatai skelbė, kad iš 5-rių doktorantūros m etų 1,5-2 metai skiriami studijoms, o likęs laikas disertacijai rašyti. Kiekvienam doktorantui studijų programą ir atsiskaity­ mo būdą num ato doktorantūros komitetas, sudarytas iš penkių m okslinin­ kų. Studijų programos daktaro laipsniui gauti yra plačios - doktorantas turi studijuoti pagrindinę ir vieną arba dvi gretutines mokslo kryptis, kurios sudaro ne mažiau kaip trečdalį studijų programos. Parengta disertacija gi­ nam a doktorantūros komiteto posėdyje, pakvietus du oponentus. Už dak­ taro laipsnio suteikimą balsavę komiteto nariai pasirašo daktaro diplome. Vėliau šios pagrindinės universiteto aukštųjų studijų nuostatos buvo įtrauktos ir į Lietuvos doktorantūros studijų nuostatus. 1992 m. pavasario semestre nelaukiant, kol Vyriausybė patvirtins uni­ versitetui teisę teikti daktaro laipsnį, priimami pirmieji 96 doktorantai. Bu­ vo parinktos šios doktorantūros studijų kryptys: etnologija (priimti 6 dok­ torantai), folkloristika (7), kalbotyra (14), istorija (16), literatūrologų a (14), teorinė ir eksperimentinė fizika (6), inform atika (5), matem atika (12), m o­ lekulinė biologija ir biofizika (5), vadyba (5), psichologija (6). Atskirose mokslo kryptyse buvo patvirtintos doktorantūros studijų komisijos, kurias sudarė žymiausi tos krypties Lietuvos ir išeivijos mokslininkai. Komisijos buvo atsakingos už studijų programas, jų nariai sudarė doktorantūros stu­ dijų kom itetų branduolį. D oktorantūros studijoms koordinuoti buvo su­ daryta Aukštųjų studijų taryba, kurios nariai - atskirų mokslo krypčių ko­ misijų pirmininkai. 1992 m. spalio 7 d. Vyriausybė suteikė universitetui teisę teikti daktaro mokslo laipsnį 13-oje mokslo krypčių. 1991 m. rugpjūčio pabaigoje trečiuosius mokslo metus universitetas pradėjo turėdamas jau 8 fakultetus: Biologijos, Ekonomikos ir vadybos, Fizikos-matematikos, H um anitarinių mokslų, Informatikos, M enų, Socia­ linių mokslų, Teologijos-filosofijos, kuriuose mokėsi 963 studentai. H u ­ m anitarinių mokslų ir M enų fakultetų dekanų pareigos pavedamos Arizo­ nos valstybinio universiteto profesoriui Kęstučiui Pauliui Zygui, Socialinių mokslų - doc. Juvencijui Lapei. 1991 m. rudenį atkurtas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės dakta­ ro vardo teikimo iškiliausioms mokslo, kultūros, politikos asmenybėms sta­ tusas. Atkuriamojo senato rugsėjo 18 d. sprendim u Garbės daktarais pripa­ žinti prof. Vytautas Landsbergis, poetas, Nobelio premijos laureatas prof. Česlovas Milošas ir ambasadorius Stasys Lozoraitis. Vėlesniais senato spren­ dimais Garbės daktaro vardai suteikti profesoriams kunigams A ntanui Liuimai ir A ntanui Rubšiui, profesoriams Marijai G im butienei, Zigm ui Z in ­ kevičiui, Alfredui Erikui Sennui ir Stellanui H jertenui, poetams Bernardui

| 18

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Brazdžioniui ir Alfonsui N ykai-N iliūnui, kino menininkui Jonui Mekui, dr. A ntanui Razmai ir dr. Adolfui Damušiui, arkivyskupui Sigitui Tam kevičiui, Prezidentui Valdui Adamkui ir Latvijos Prezidentei Vairai Vike-Freibergai. Jie papildė aštuoniolikos iškiliausių tarpukario Lietuvos asmenybių universiteto Garbės daktarų Jurgio Baltrušaičio, Jono Basanavičiaus, M y­ kolo Biržiškos, Aleksandro Dambrausko-Jakšto, Kazio Griniaus, M artyno Yčo, Petro Leono, Jono M ačiulio-M aironio, Povilo M atulionio, Prano M a­ šioto, Oskaro Milašiaus, Marijos Pečkauskaitės, A ntano Smetonos, Jono Staugaičio, Viliaus Storastos-Vydūno, Jono Šliūpo, Juozo Tum o-Vaižgan­ to, Petro Vileišio - ir dar dvylikos užsieniečių gretas. 1992 m. sausio mėn. Lietuvos Vyriausybė perduoda universitetui pir­ mąjį pastatą - 370 vietų bendrabutį ir grąžina dar 1923 m. įsteigtą Botani­ kos sodą, kovo mėn. perduodamas pastatas Vileikos g. 8, balandžio mėn. pastatas K.Donelaičio g. 52. T ų pačių m etų vasarą M enų fakulteto dekanu išrenkamas prof. Vladas Stauskas, H um anitarinių mokslų - Ilinojaus uni­ versiteto Lituanistikos katedros vedėjas prof. Bronius Vaškelis, kuris rugsė­ jo mėn. patvirtinamas ir prorektorium i. Rudens semestrui paskiriamas dar vienas prorektorius - Kalifornijos valstybinio universiteto profesorius Ema­ nuelis Jarašiūnas. 1993 m. sausio 27 d. universiteto rektoriumi ketverių m etų kadencijai išrenkamas humanitaras prof. Bronius Vaškelis, prorektoriais - prof. Vy­ tautas Kaminskas (aukštosioms studijoms ir mokslui) ir Povilas Zakarevi­ čius (pagrindinėms studijoms). Birželio 10 d. išleidžiama pirmoji bakalau­ rų laida - diplomai įteikiami 166 absolventams. 1993 m. gruodžio 17 d. įkuriama pirmoji Lietuvoje mokslo ir studijų asociacija, kurios steigėjai —universitetas ir septyni mokslo institutai: Lietu­ vos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos filosofijos ir sociologijos, Biochemijos, M atematikos ir informatikos, Pus­ laidininkių fizikos. Plėtojant studijas ir mokslą, didelį indėlį įnešė institutų mokslininkai: profesoriai Aleksandras Vanagas, 1993-1995 m. buvęs A t­ kuriamojo senato pirm ininku, N orbertas Vėlius,Vytautas Kubilius, A nta­ nas Tyla, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Statulevičius, Laimutis Telksnys, Valdemaras Razumas, Antanas.Žilinskas, Danguolė M arija Žemaitytė, Ste­ ponas Ašmantas ir daugelis kitų. 1994 m. vasario 7 d. Vyriausybė perduoda universitetui 3 pastatus centrinius rūmus S.D aukanto g. 28, pirmuosius rūmus Laisvės ai. 53 ir vizituojančių dėstytojų namus M uitinės g. 5-7/9, kuriais universitetas nau­ dojosi nuo pat jo atkūrimo dienų. Tačiau Kauno miesto taryba užprotesta­ vo šį sprendimą, norėdama perimti dalį pastato su didžiąja sale S.Daukanto g. 28 ir pastatą Laisvės al.53, kuriame buvo įsikūręs Teologijos-filosofijos fakultetas. Tarybos pirmininkas V.Grinis net siūlė M inistrui Pirm ininkui A.Šleževičiui inicijuoti universiteto prijungim ą prie kitos aukštosios m o­

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

19

kyklos. Padedant Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui ir Lietuvos kar­ dinolui V incentui Sladkevičiui šį konfliktą pagaliau išsprendė Seimas, pa­ tvirtindamas 1994 m. birželio 7 d. universiteto statutą ir įteisindamas uni­ versitetui perduotus pastatus. 1994 m. pavasario semestre Biologijos ir Fizikos-matematikos fakul­ tetai reorganizuojami į Aplinkotyros fakultetą, perkeliant M atem atikos ka­ tedrą į Informatikos fakultetą. Išrenkami nauji dekanai: Aplinkotyros fa­ kulteto — prof. Antanas Jasaitis, H um anitarinių mokslų - prof. Egidijus Aleksandravičius. Sutikus Vatikano katalikiškųjų studijų Kongregacijai, Teo­ logijos-filosofijos fakultetas ir Teologijos fakultetas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje birželio mėn. pertvarkomi į Katalikų teologijos fakul­ tetą Vytauto Didžiojo universitete. Šio fakulteto pirm uoju D idžiuoju kanc­ leriu tapo Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, dekanu - kunigas doc. Vytautas Vaičiūnas. N uo 1996 m.gegužės mėn. fakulteto Didysis kanc­ leris - Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius 1994 m. kovo 9 d. buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universiteto G ar­ bės profesoriaus teikimo iškiliausiems akademinės bendruomenės nariams statusas. Pirmaisiais Garbės profesoriais pripažinti Atkuriamosios tarybos ir Atkuriam ojo senato pirmininkas prof. Jurgis Vilemas ir pirmasis atkurto universiteto rektorius prof. Algirdas Avižienis. Vėliau Garbės Profesoriaus regalijos įteiktos antrajam universiteto rektoriui prof. Broniui Vaškeliui bei aktyviam universiteto atkūrimo dalyviui ir ilgamečiui M atem atikos kated­ ros vedėjui prof. Vytautui Statulevičiui. 1995 m. birželio 16 d. universitetas išleido pirmąją magistrų laidą diplomai įteikti 143 absolventams. Gruodžio 8 d. prie Katalikų teologijos fakulteto prisijungė Kretingos Šv. A ntano religijos studijų institutas. 1996 m. liepos 1 d. pasibaigė Atkuriamojo senato, kuriam nuo 1995 m. pirmininkavo prof. Simas Ramutis Petrikis, įgaliojimai. Spalio 3 d. išrenka­ mas naujas Universiteto senatas, kurį sudaro 45 universiteto, asocijuotų institutų ir išeivijos mokslininkai, jų tarpe 35 habilituoti daktarai ir profe­ soriai, 10 Lietuvos mokslų akademijos narių, 5 Lietuvos mokslo tarybos nariai, 10 išeivijos profesorių, dirbančių ar dirbusių garsiausiuose Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos universitetuose (3 priedas). Senato pirm inin­ ku išrenkamas prof. Romualdas Juknys. 1996 m. gruodžio 12 d. universiteto rektoriumi ketverių m etų kaden­ cijai išrenkamas informatikos profesorius Vytautas Kaminskas. Prorekto­ riais senatas patvirtino prof. Egidijų Aleksandravičių (aukštosioms studi­ joms ir mokslui) ir prof. Povilą Zakarevičių (pagrindinėms studijoms). 1997 m. pavasario semestro pradžioje savo įkūrimo 75-m etį universi­ tetas pasitinka su septyniais fakultetais: Aplinkotyros, Biznio ir vadybos, H um anitarinių mokslų, Informatikos, Katalikų teologijos, M enų ir Socia­ linių mokslų bei Botanikos sodu, kurie jungė 25 katedras, vieną studijų

| 20

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

institutą, 9 mokslo ir studijų bei 4 laboratorijas.Studijavo beveik trys tūks­ tančiai (2980) studentų, magistrantų ir doktorantų: pirmojoje pakopoje pagrindinėse studijose mokėsi 2212 studentų, kurie galėjo pasirinkti 19 bakalauro kvalifikacinio laipsnio programų. Antrojoje pakopoje - magistrantūroje studijavo 619 magistrantų, pasiskirstę į 30 įvairių specializacijų. Pagal studentų ir magistrantų skaičių vyravo H um anitariniai (732) ir So­ cialiniai (470) mokslai, Biznio ir vadybos (441), Katalikų teologijos (417) fakultetai. Informatikos fakultetas turėjo 303, Aplinkotyros - 232, M enų 216 studentų ir magistrantų. Taigi hum anitarinių ir socialinių mokslų pro­ filio studentai sudarė per 80% visų universiteto studentų. 149 universiteto doktorantai rengė daktaro disertacijas 14-oje mokslo krypčių (gamtos moks­ lai - biologija (10), fizika (8); hum anitariniai mokslai - etnologija (13), filosofija, folkloristika (8), istorija (21), kalbotyra (22), literatūrologija(15); matematikos mokslai - inform atika (9), matem atika (7); socialiniai moks­ lai - edukologija (12), psichologija (3), sociologija (8), vadyba (13). A tkur­ tas universitetas jau parengė 1212 bakalaurų, 302 magistrus ir 27 mokslo daktarus. Svarbia universiteto veiklos kryptimi tapo podiplominės tęstinės stu­ dijos, teikiančios galimybę aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms atnau­ jinti ir pakelti savo kvalifikaciją arba pasitobulinti tam tikroje srityje. T ik atsikūrus universitetui, buvo pradėtos perkvalifikavimo studijos, kurias bai­ gus suteikiamas vadybos magistro kvalifikacinis laipsnis. Šiose studijose m o­ kėsi per 230 įvairių specialybių klausytojų, iš kurių beveik 100 sugebėjo įgyti magistro laipsnį. Pastaraisiais metais išvystytos podiplominės edukolo­ gijos studijos - magistro kvalifikacinį laipsnį įgijo 43 įvairių švietimo įstai­ gų pedagogai. 1997 m. pavasario semestro pabaigoje Universiteto senatas A plinko­ tyros fakulteto dekanu išrenka prof. Liudviką Pranevičių, Informatikos pro f. Igną Skučą. N uo rudens semestro Socialinių mokslų fakulteto dekano pareigos pavedamos doc. Rim antui Lauzackui. Spalio 30 d. senatas pritaria Tarptautinės teisės ir politikos mokslų instituto steigimui, kadangi praėju­ sios vasaros pradžioje Vyriausybė palaikė universiteto iniciatyvą plėsti teisių ir valstybės institucijų administravimo studijas bei vykdyti tyrimus, orien­ tuotus į valstybės socialinės politinės veiklos analizę, taip pat susijusius su Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. Šio instituto direktoriaus pareigos pavedamos prof. Egidijui Aleksandravičiui, o nuo 1999 m. pradžios - habil. dr. Algimantui Prazauskui. 1998 m. sausio 30 d., m inint universiteto bibliotekos įkūrimo 75metį, atidarytos naujos moderniai įrengtos bibliotekos patalpos K.D onelaičio g.52. Atkūrus universitetą, biblioteką teko kurti iš naujo —neatgauta nevieno leidinio iš buvusios Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos, ku­ rios fonduose, 1950 m. uždarant universitetą, buvo daugiau kaip 400 tūkst.

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

21 |

leidinių ir turtingas rankraštynas. Šiuo m etu biblioteka jau turi per 100 tūkst. leidinių, įrengtos 6 skaityklos su 335 darbo vietomis ir 48 kom piute­ riais, įjungtais į internetą, joje įrengta pirmoji Lietuvoje elektroninė knygų apsaugos sistema. Nemažą bibliotekos fondo dalį padovanojo išeivijos lie­ tuviai, lėšomis biblioteką parėmė Atviros Lietuvos fondas, Lietuvių fondas, Amerikos lietuviai Julija ir Emilis Sinkiai. N uo pavasario semestro pradžios H um anitarinių mokslų fakulteto dekanu paskiriamas prof. Romualdas Apa­ navičius. 1998 m. balandžio 14 d. Vyriausybė, išanalizavusi penkerių m etų dok­ torantūros studijų patirtį Lietuvos mokslo ir studijų institucijose, suteikė universitetui teisę teikti daktaro mokslo laipsnį pagal 19-ka mokslo kryp­ čių, habilituoto daktaro - 8 kryptis. Profesoriaus ir docento pedagoginius mokslo vardus universitetas gali teikti hum anitarinių, socialinių, fizinių ir biomedicinos mokslų srityse. 1998 m. birželio 19 d. universitetas išleidžia pirmuosius 22 teisės ma­ gistrus, parengtus pagal naują, Lietuvai neįprastą Šiaurės Amerikos univer­ sitetų teisės studijų modelį. Todėl įstatymiškai įteisinant universiteto absol­ ventų statusą prireikė net Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus ir Seimo pirm ininko Vytauto Landsbergio pagalbos. Po 58-rių m etų pertraukos pra­ tęstos vieno garsiausių tarpukario universiteto fakultetų - Teisių fakulteto, kuris 1940 m. sausyje buvo perkeltas į tik ką atkurtą Vilniaus universitetą, tradicijos. Birželio pabaigoje universitete atkuriamos dar 1941 m. rudens semestre pradėtos žurnalistikos studijos - priimami pirmieji 24 žurnalisti­ kos magistrantai. Rugpjūčio pradžioje Vyriausybė universitetui perdavė užda­ rosios akcinės bendrovės „Baltijos viešbutis” valstybei priklausančias akcijas, tu rint tikslą panaudoti viešbutį kaip studentų bendrabutį. N uo rugpjūčio pabaigos Baltijos viešbutyje apgyvendinta per 200 universiteto studentų. 1999 m. birželio pabaigoje atkurtasis universitetas užbaigė dešim tuo­ sius mokslo metus. Per 10-metį universiteto diplomus įgijo 3727 asmenys dieninėse studijose parengti 2569 bakalaurai, 993 magistrai ir 64 mokslo daktarai, tęstinėse studijose - 165 magistrai. Septyni fakultetai jungė 26 katedras bei 15 mokslo ir studijų centrų, kuriuose mokėsi daugiau kaip keturi tūkstančiai įvairių pakopų studentų, galinčių pasirinkti 22 bakalauro, 34 magistro ir 19 daktaro studijų programų. Pavasarį universitetas kartu su Lietuvos pram onininkų konferencija, Lietuvos prekybos pramonės ir ama­ tų rūm ų asociacija ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūra įsteigė Baltijos vadybos institutą, kuris, dalyvaujant Paryžiaus, Kopenhagos ir Bergeno aukš­ tosioms vadybos ir verslo mokykloms bei Liuveno universitetui, Vilniuje organizuoja tęstinio mokymo magistro studijas verslo administravimo sri­ tyje. Gegužės pabaigoje Vyriausybė perdavė universitetui pastatą S.D au­ kanto g. 27, į kurį studentai ir dėstytojai pateks tik po 2003 m. kovo 1 d., kai pasibaigs Kauno m savivaldybės sudaryta šio pastato nuomos sutartis.

22

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

1999 m. rugsėjo 1 d. vėl tam pa mokslo m etų pradžia, nes nuo 1991 m. universitetas mokslo metus pradėdavo savaitę prieš rugsėjo 1-ąją. Į jo audi­ torijas rudens semestre susirenka daugiau kaip keturi tūkstančiai (4387) vien tik dieninių studijų įvairių pakopų studentų: bakalauro studijose 3291, magistrantūroje - 913, doktorantūroje - 183. Katalikų teologijos fakultetas mokslo metus pradeda naujose patalpose Senamiestyje, Vilniaus g. 29, kurias universitetui suteikė Kauno arkivyskupija. M arijampolėje ati­ darytas fakulteto Vilkaviškio vyskupijos filialas. Visą dešimtm etį universi­ tetas buvo vienintelė Lietuvos aukštoji mokykla, neturinti nė menkiausios sporto bazės. N uo šio rugsėjo pradėjo veikti universiteto Sporto centras, įkurtas buvusiame Bangos sporto komplekse 6raugystės g. 19, kurį univer­ sitetas įsigijo už savo lėšas ir kuris nusileidžia tik garsiajai Sporto halei. 1999 m. gruodžio 22 d. Universiteto senato nutarim u, siekiant suin­ tensyvinti diplom atų ir teisininkų rengimą, Tarptautinės teisės ir politikos mokslų institutas pertvarkomas į du savarankiškus studijų institutus - Poli­ tikos mokslų ir diplomatijos bei Teisės. Tam e pačiame senato posėdyje Biz­ nio ir vadybos fakulteto dekanu išrenkamas pro f. Zigmas Lydeka. Pavasa­ rio semestro pradžioje Teisės instituto direktorium i paskirtas dr. Tadas Kli­ mas, Politikos mokslų ir diplomatijos - habil.dr. Algimantas Prazauskas. 2000 m. kovo 25 d. universitetas kartu su Kauno m. savivaldybe įkuria Lietuvių išeivijos institutą, kuriam savivaldybė perduoda pastatą S.Daukanto g. 25. Iškilmingas instituto atidarymas įvyksta beveik po m etų - 2001 m. kovo 9 d. Institute įrengiamos patalpos A.Štromo ir B.Kviklio bibliote­ koms ir archyvams, jame įsikuria Išeivijos studijų, V.Kavolio tarpdisciplini­ nių studijų ir B.Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centrai. Institutas tyrinės lietuvių diasporos pasaulyje atsiradimo, išeivijos kultūrinės, politi­ nės ir visuomeninės veiklos problemas, kaups ir tvarkys išeivijos organizaci­ jų ir atskirų asmenų archyvus, rūpinsis egzodo archyvo leidimu ir platini­ m u, stiprins pasaulio lietuvybės idėją, krašto ryšius su išeivija. 2000 m. balandžio 28 d. po restauracijos atidaromi rektorato rūmai K.Donelaičio g. 58, kuriuos Vyriausybė 1997 m. rudenį perdavė universi­ tetui. A tstatant ir įrengiant pastatą siekta išlaikyti tarpukario Lietuvos M inisterių Pirm ininkų rezidencijos 1921-1940 m. savitumą bei išsaugoti S. ir S. Lozoraičių - tėvo, užsienio reikalų m inistro ir diplom ato, bei sūnaus, diplom ato ir universiteto Garbės daktaro, atminim ą. Sis pastatas jau repre­ zentuoja universitetą ne tik kaip mokslo ir studijų, bet ir kaip kultūros ins­ tituciją. 2000 m. rugsėjo 1-ąją universitetas pradeda turėdamas per penkis tūks­ tančius (5023) įvairių pakopų studentų: bakalauro studijose - 3558, ma­ gistrantūroje - 939, doktorantūroje - 185, tęstinėse studijose - 4 1 1 . Kaip niekad gausus ir pirmakursių būrys - pirm ą kartą į bakalauro studijas pri­ im ta daugiau kaip tūkstantis (1010) m erginų ir vaikinų. N uo šio rugsėjo studentai, dėstytojai, kiti darbuotojai galės susikaupti universiteto koply­

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

23

čioje, kuri atidaryta didžiausiuose universiteto rūmuose K.Donelaičio g. 52, ten įrengtas ir modernus distancinių studijų centras. M enų fakulteto deka­ no pareigos nuo rudens semestro pavedamos doc. V ytautui Levandauskui. 2000 m. spalio 17 d. Seimas patvirtino naują universiteto statutą, ati­ tinkantį tų pačių m etų kovo 2 1 d . priim to Aukštojo mokslo įstatymo, kurio projekto rengime aktyviai dalyvavo ir rektorius prof. Vytautas Kaminskas, nuostatas. Pagal naują statutą lapkričio mėn. išrenkamos fakultetų ir studi­ jų institutų tarybos, po to 46 universiteto senato nariai, tarp jų 27 universi­ teto profesoriai ir docentai, 7 asocijuotų su universitetu mokslo institutų mokslininkai, 5 išeivijos profesoriai, 5 universiteto studentai, po vieną Lie­ tuvos mokslų akademijos ir Lietuvos mokslo tarybos atstovą (4 priedas). Gruodžio 2 1 d . pirmajame naujos kadencijos senato posėdyje senato pir­ m ininku išrinktas prof. Egidijus Aleksandravičius. 2001 m. sausio pabaigoje universitete pradedamos neakivaizdinės stu­ dijos, į kurias priim ta 611 pirmakursių. Vasario viduryje po restauracijos atidaromi Katalikų teologijos fakulteto rūmai Gimnazijos g. 7 - stilizuotas renesanso ir klasicizmo form ų pastatas. Tai 1925 m. pastatyti ir, pasak tu o ­ metinės spaudos, vieni moderniausių tarpukario Kaune šv. Zitos draugijos centriniai rūmai, kuriuos Kauno arkivyskupija 1997 m. perdavė universite­ tui. Pastate įrengta universiteto Didžioji aula yra viena gražiausių ir puoš­ niausių salių ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje. Lėšas aulos įrengimui skyrė Kanados lietuvė Marcelė Totoraitytė-Liegienė. Balandžio pabaigoje atida­ ryta Mykolo Biržiškos profesorių skaitykla, gegužės pradžioje Aplinkotyros fakultete - modernus cheminės analizės laboratorijų kompleksas. 2001 m. kovo 1 d. Švietimo ir mokslo ministras patvirtina Universite­ to tarybos sudėtį (5 priedas). Pagal universiteto statutą taryba yra universi­ teto visuomeninės priežiūros ir globos institucija, kuri sudarom a 4 metams iš 18 narių: vienas trečdalis jos narių - senato skirti 4 universiteto profeso­ riai, rektorius ir studentų atstovybės išrinktas studentas, antrąjį trečdalį na­ rių, atstovaujančių įvairioms mokslo, kultūros, meno, ūkio sritims, valsty­ bės ir savivaldybių institucijoms, skiria ministras, likęs trečdalis narių ski­ riamas bendru rektoriaus ir ministro sutarimu. Tarybos pirm ininku paskir­ tas Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kovo 14 d. tary­ ba paskelbia universiteto rektoriaus rinkimus. 2001 m. gegužės 9 d. Universiteto senatas rektorium i antrai penkerių m etų kadencijai išrenka profesorių Vytautą Kaminską. Gegužės 30 d. se­ natas prorektoriais patvirtino profesorius Povilą Zakarevičių (studijų), Liud­ viką Pranevičių (mokslo), Kęstutį Pūkelį (tarptautinių ryšių), fakultetų de­ kanais - profesorius Zigmą Lydeką (Ekonomikos ir vadybos), Rom ualdą Apanavičių (H um anitarinių mokslų), Igną Skučą (Informatikos), V ytautą Levandauską (M enų), R im antą Laužacką (Socialinių mokslų) bei docentą monsinjorą Vytautą Vaičiūną (Katalikų teologijos), studijų institutų direk­ toriais - docentą A ntaną Kulakauską (Politikos mokslų ir diplomatijos) ir

| 24

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

dr. T adą Klimą (Teisės). Pavasario semestro pabaigoje Aplinkotyros fakul­ tetas pertvarkomas į Gamtos mokslų fakultetą, dekano pareigos pavedamos docentui D onatui Mickevičiui. Botanikos sodo direktorium i patvirtinamas dr. Remigijus Daubaras. 2001 m. birželio 20 d. internetas sujungė universiteto distancinių stu­ dijų centrą su Mičigano valstija - vienu m etu Lietuvoje ir JAV pasirašytos dviejų universitetų - Vytauto Didžiojo ir Mičigano valstybinio universitetų sutartis Ši sutartis universiteto absolventams suteikia galimybę kartu su uni­ versiteto teisės magistro diplomais įgyti ir Mičigano universiteto D etroito teisės koledžo, kuriam jau per 100 m etų ir kuris yra vienas iš garsiausių JAV teisės mokyklų, transnacionalinės teisės sertifikatus. Universitetas tapo pir­ m uoju Lietuvoje ir vienu iš nedaugelio Europoje, turinčių tokias sutartis su Amerikos universitetais. 2001 m.rugsėjo pradžioje, pradedant naujus mokslo metus, universi­ tete mokėsi daugiau kaip šeši tūkstančiai (6277) įvairių pakopų ir studijų form ų studentų: bakalauro dieninėse studijose —3929, neakivaizdinėse — 310, magistrantūroje — 1011, doktorantūroje — 191, tęstinėse studijose — 636. Atidarytos dvi naujos skaityklos - Stasio Šalkauskio teologijos skaityk­ la Papilės g. 5 ir Vinco Čepinskio tiksliųjų mokslų skaitykla Vileikos g. 8. Rudens semestro pabaigoje Anglų kalbos ir literatūros bei Užsienio kalbų katedros pertvarkomos į Užsienio kalbų centrą ir Anglų filologijos bei V o­ kiečių ir prancūzų filologijos katedras, Socialinės rūpybos profesinių studi­ jų centro bazėje įkuriamas naujas studijų institutas - Socialinio darbo insti­ tutas, kurio direktorium i skiriamas dr. kunigas Artūras Jagelavičius. Savo 80-metį universitetas pasitinka turėdamas 7 fakultetus ir 3 studi­ jų institutus, kuriuose pavasario semestrą pradeda beveik septyni tūkstan­ čiai (6776) įvairių studijų pakopų ir form ų studentai (1 lentelė). Fakultetai ir institutai, kurie jungia 28 katedras bei 24 studijų, tyrim ų ar kitus centrus, organizuoja ir vykdo 24 bakalauro kvalifikacinio laipsnio (2 lentele) ir 42 magistro kvalifikacinio laipsnio (3 lentelė) studijų programas. Universiteto doktorantai rengia daktaro disertacijas iš 19-os mokslo krypčių ir šakų (4 lentelė). Universitete dirbantys dėstytojai ir mokslo darbuotojai rudens semestre užėmė 377 etatus (5 lentelė). Beveik du trečdaliai dėstytojų turėjo daktaro (45%) ar habilituoto daktaro (20%) mokslo laipsnį. Universiteto mokslininkų tyrim ų rezultatus reprezentuoja 4 leidžiami pripažinti mokslo žurnalai: „Darbai ir Dienos , „Organizacijų vadyba: sis­ teminiai tyrimai”, „Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos”, „Soter”. D u iš jų yra tarpukario universiteto atgaivinti leidiniai. H um anitarinio mokslo fakultetas nuo 1930 m. leido „Darbus ir D ienas” kurių tada išėjo 9 tomai, Teologijos-filosofijos fakultetas - „Soter”, kuris pradėtas leisti 1924 m. ir kurio išėjo 15 tom ų.

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

25

Dieninės

Ekonomikos ir vadybos 487 Gamtos mokslų 230 Humanitarinių mokslų 1049 Informatikos 394 fakultetas Katalikų teologijos 433 Menų 169 Socialinių 292 mokslų Socialinio darbo institutas 223 Polit.mokslų ir 562 diplomat.inst. Teisės institutas Iš viso

3839

Magistrantūra

Dieninė Tęstinė Neaki­ vaizdinės

B viso

Bakalauro studijos

Tęstinės profesinės kvalifikacijos studijos

Fakultetai / Institutai

Doktorantūra

1 lentelė Studentai

276 33

112 61

144 14

14 29

1033 367

207

121

14

59

1450

133

75

26

11

639

88 93

36 47

9 13

566 322

222

134

294

131

33

19

32

125

406

93 239 1183

951

1099

655 239 511

167

125

6776

2 lentelė Bakalauro kvalifikacinio laipsnio studijų programos Fakultetas/Institutas

Studijų programa

Ekonomikos ir vadybos

ekonomika; vadyba; verslo administravimas. aplinkotyra; biologija; fizika. filosofija; istorija; etnologija; lietuvių filologija; anglų filologija; prancūzų filologija; vokiečių filologija. informatika; matematika. teologija; religijos mokslai. menotyra. edukologija; psichologija; sociologija. politikos mokslai; viešasis administravimas. socialinis darbas.

Gamtos mokslų Humanitarinių mokslų

Informatikos Katalikų teologijos Menų Socialinių mokslų Politikos mokslų ir diplomatijos Socialinio darbo

| 26

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

3 lentelė Magistro kvalifikacinio laipsnio studijų programos Fakultetas/Institutas

Studijų programa

ekonomika (programos: makroekonomika; finansai ir bankininkystė), verslo administravimas (programos: marketingas ir tarptautinė komercija, pramogų verslo organizavimas), vadyba (programa: firmų organizavimas ir vadyba). aplinkotyra (programa: aplinkosaugos Gamtos mokslų organizavimas), biologija (programa: molekulinė biologija ir biotechnologija), fizika (programos: teorinė fizika, eksperimentinė fizika), chemija (programa: cheminė analizė ir kontrolė). Humanitarinių mokslų etnologija (programa: lietuvių etninė kultūra), filosofija (programa: praktinė filosofija), istorija (programa: Lietuvos istorija), filologija (programos: anglų kalba; lietuvių kalba; anglų literatūra; lietuvių literatūra; taikomoji germanistika ir lituanistika). informatika (programos: taikomoji informatika, Informatikos verslo informatika), matematika (programa: taikomoji matematika). teologija (programos: pastoralinė teologija, Katalikų teologijos bažnytinė teisė, krikščioniškasis švietimas, dogminė teologija). menotyra (programos: meno istorija ir kritika, Menų kultūros vertybių apsauga, teatrologija). edukologija (programos: ugdymo organizavimas, Socialinių mokslų profesinio mokymo vadyba; andragogika), psichologija (programos: mokyklinė psichologija; organizacinė psichologija, sveikatos psichologija), sociologija (programa: taikomoji sociologija). Politikos mokslų ir diplomatijos politikos mokslai (programos: diplomatija ir tarptautiniai santykiai, lyginamoji politika), viešasis administravimas (programa: valstybės institucijų administravimas), komunikacija ir informacija (programa: viešoji komunikacija), socialinis darbas (programa: socialinio darbo Socialinio darbo praktika). teisė (programos: tarptautinė teisė; komercinė Teisės teisė, administracinė teisė).

Ekonomikos ir vadybos

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

27

4 lentelė Doktorantūros mokslo kryptys Mokslo sritis

Mokslo kryptis

Humanitariniai mokslai

Filosofija Teologija Filologija /lietuvių kalba/ Filologija /lietuvių literatūra/ Istorija Emologija Etnologija /folkloras/ Menotyra /skulptūra ir architektūra/ Menotyra / meno kritika/

11 9 11 9 14 10 4 5 8

Socialiniai mokslai

Vadyba ir administravimas Sociologija Psichologija Edukologija

14 8 12 12

Fiziniai mokslai

Matematika Fizika Biochemija /baltymai, enzimologija, bioeneregetika/ Informatika

Biomedicinos mokslai

Doktorantų skaičius

Biofizika /molekulinė biofizika, sistemų biofizika/ Ekologija ir aplinkotyra

5 lentelė Dėstytojai ir mokslo darbuotojai Profesorius Docentas Lektorius Asistentas Iš viso Vyriausias mokslo darbuotojas Vyresnysis mokslo darbuotojas Mokslo darbuotojas Jaunesnysis mokslo darbuotojas Iš viso Iš viso

6 8 3 12 167

Iš viso

Pareigos

3 8

Etatų skaičius 68 131 84 57 340 0,5 7,5 10 9 37 377

| 28

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Lietuvos ūkiui, kultūrai, švietimui, mokslui atkurtas universitetas pa­ rengė 5869 absolventus: 3754 bakalaurus, 1996 magistrus, 119 suteikta profesinė kvalifikacija (6 lentelė). D aktaro disertacijas apgynė 133 univer­ siteto doktorantai. Taigi per pastaruosius 12 m etų parengta beveik tiek pat specialistų, kiek universitetas parengė per 28 metus iki jo uždarymo: 19 2 2 1950 m. — išleista 6095 absolventai, mokslo daktarų parengta dvigubai daugiau nei tarpukario metais. 6 lentelė Absolventai Fakultetai / institutai Ekonomikos ir vadybos Gamtos mokslų Humanitarinių mokslų Informatikos Katalikų teologijos Menų fakultetas Socialinių mokslų Polit.mokslų ir diplomai. institutas Teisės institutas Iš viso

Bakalaurai 727 285 993 380 587 291 416

Profesinė kvalifikacija

119

Mokslo daktarai

439 154 323 140 57 88 578

8 13 76 13

23

57 160

75 3754

Magistrai

119

1996

133

Universiteto biblioteka turi centrinį abonem entą ir 9 skaityklas —D i­ džiąją, Lietuvių fondo užsienio kalbų, Julijos ir Emilio Sinkių —periodikos, M ykolo Biržiškos —profesorių, Mykolo Romerio —teisės, Stasio Šalkaus­ kio —teologijos, Vinco Čepinskio —tiksliųjų mokslų, Aleksandro Štrom o — politikos mokslų ir socialinio darbo. Skaitykloje yra beveik 500 darbo vie­ tų, jų tarpe 70 kompiuterizuotos ir įjungtos į internetą. Bibliotekoje įdiegta šiuolaikinė firmos Exlibris sukurta autom atizuota sistema A LEPH 500 — elektroniniame kataloge jau yra trečdalis knygų, veikia W W W paieška. Svar­ bu ir tai, kad biblioteka aprūpinta naujausia mokslo ir m okom ąja literatū­ ra - daugiau kaip pusė jos fondų yra anglų (37%), vokiečių (9%), prancū­ zų (6%) ir kitų Europos šalių (5%) kalbomis. Universiteto pastatai koncentruojasi net penkiose Kauno vietose. Mies­ to centre, K.Donelaičio ir S.D aukanto gatvėse ir Laisvės alėjoje įsikūrę H u ­ m anitarinių ir Socialinių mokslų, Ekonomikos ir vadybos, M enų fakulte­ tai, Politikos mokslų ir diplomatijos, Socialinio darbo, Teisės studijų insti­ tutai, Rektoratas bei Lietuvių išeivijos institutas, V ytauto prospekte - stu­ dentų bendrabučiu tapęs Baltijos viešbutis. Katalikų teologijos fakultetas įsikūrė senamiestyje, Gimnazijos, Vilniaus ir Papilės gatvėse, taip pat Sena­ miestyje, M uitinės g., yra vizituojančių dėstytojų namai. Tikslieji m oks­

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

29 |

lai —G am tos ir Informatikos fakultetai koncentruojasi Aukštuosiuose Šan­ čiuose, Vileikos gatvėje. Aleksote, Fredoje, nuo pat įkūrim o universitetui priklauso Kauno botanikos sodas su unikaliausiomis augalų kolekcijomis Lietuvoje. D ar vienas bendrabutis ir Sporto centras yra naujam e miesto rajone - Taikos pr. ir Draugystės g. Universitetui priklausančių pastatų plotas apie 60 tūkst. kv. metrų, iš jų 15 tūkst. kv. m etrų turi Botanikos sodas. D ar apie 2 tūkstančius kv. m etrų patalpų, skirtų auditorijoms, uni­ versitetas priverstas nuom uoti iš kitų organizacijų. Universiteto įrengtose auditorijose, laboratorijose ir kom piuterių klasėse vienu m etu gali mokytis daugiau kaip 5000 studentų. Sukurtas vieningas universiteto kom piuterių tinklas, šviesolaidžiais ar radijo ryšiu jungiantis visus universiteto rūm us su 650 kom piuterių ir tu ­ rintis vieno gigabito per sekundę spartos ryšį su Lietuvos akadem iniu tinklu L IT N E T . Visi universiteto studentai, dėstytojai ir mokslo darbuotojai per šį tinklą pasiekia internetą. Universitetas aptarnauja vieną iš penkių L IT N E T mazgų, teikiančių interneto paslaugas Kauno regiono vidurinėms mokyk­ loms ir kitom s organizacijoms. Didžiausią įtaką universiteto studentam s turi jų savivaldos instituci­ ja —S tudentų atstovybė, kuri rūpinasi studentų akademiniais, socialiniais ir kultūros klausimais. Universitete taip pat veikia per 20 įvairių studentų organizacijų ir klubų, iš kurių aktyviausi jaunųjų politologų klubas, studen­ tų ateitininkų sąjunga, akademinis skautų sąjūdis. Universitetas palaiko ryšius su keliasdešimt Europos ir Šiaurės Ameri­ kos universitetų. Ypač aktyvus bendradarbiavimas, studentų ir dėstytojų mainai vyksta su Latvijos universitetu, Liublino Katalikiškuoju - Lenkijoje, Bergeno - Norvegijoje, Roskilde —Danijoje, Upsalos - Švedijoje, Poiters Prancūzijoje, M ichigan State ir Setton H ali —JAV, Waseda, Kansai Gaidai ir T arptautiniu Krikščioniškuoju - Japonijoje. Universiteto m eno kolektyvai - tautinių šokių ansamblis „Žilvitis”, folkloro ansamblis, merginų kamerinis choras, retorių teatras sulaukė pri­ pažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių —tapo įvairių fes­ tivalių ir konkursų laureatais ir diplomantais. Studentų ir dėstytojų sporti­ nę veiklą organizuoja Sporto centras, universiteto studentai ir jų kom andos dalyvauja miesto, aukštųjų mokyklų, šalies ir tarptautinėse varžybose. Universitetas tapo hum anitarinių ir socialinių, teologijos ir m enų, po­ litikos ir teisės mokslų centru Kaune. Išplėtotos ir modernios tiksliųjų mokslų studijos - informatika, aplinkotyra, biologija, fizika. Spaudoje ir net akade­ miniuose sluoksniuose kartais bandom a įpiršti m intį, kad 1989 m etų ba­ landžio 28 d. aktu įkurtas naujas universitetas, o tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto teisėti įpėdiniai ir tradicijų tęsėjai yra kiti universitetai. Reikia, matyt, prim inti tuometinės Aukščiausiosios tarybos 1989 m. liepos 4 d. priim tą įstatymą „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrim o”, kurio pir­ masis straipsnis skelbia: „atkurti Vytauto Didžiojo universitetą ir suteikti

I 30

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

jam savarankiškos aukštosios mokyklos statusą”. Reikėtų neužmiršti ir tai, kad tais metais po Vytauto Didžiojo vėliava nepanorėjo vienytis nė viena tuom etinė Kauno aukštoji mokykla, nors visų jų šaknys - 1922 m. vasario 16 d. atidarytas Lietuvos universitetas. Todėl universitetui teko atsikurti iš nieko —jis neatgavo nei vieno pastato, nei vienos laboratorijos, nei vienos knygos, priklausiusių tarpukario universitetui. T ik šypseną gali sukelti ir kai kurių „uolių” istorikų, beje jau po Kovo 11-tosios, bandymas „paanks­ tinti” bent 17 m etų lietuviško Vilniaus universiteto atkūrim ą teigiant, kad „Vilniaus universitetas atgimė tremtyje 1922 m. Lietuvos universiteto pa­ vadinim u”. Universitetas vienintelis Lietuvoje sugebėjo įvesti ir išsaugoti liberalių­ jų studijų sistemą, kai priim am a ne į siauras specialybes, bet į studijų kryp­ tis, kai pirmieji dveji studijų metai skirti hum anitariniam ir fundam enti­ niam lavinimui, užsienio kalbų ir kom piuterinio raštingumo m okymui, kai studentas gali pats tvarkyti savo studijų programą, o specialybę galutinai pasirenka trečiaisiais studijų metais. Tokios studijų sistemos pagrindinis tiks­ las —visapusiškai išsilavinęs, laisvas, kūrybingas universiteto absolventas, sugebantis greitai prisitaikyti prie besikeičiančių darbo rinkos sąlygų ir vi­ suomenės poreikių. M atyt, tai ir traukia Lietuvos abiturientų elitą į univer­ sitetą —ju k nelengva gauti iš valstybinio matematikos ar istorijos brandos egzamino daugiau kaip 90 balų, kad patektum į jį. Todėl nenuostabu, kad viena iš geriausių Lietuvos gimnazijų —Kauno „Rasos” gimnazija savo noru tapo V ytauto Didžiojo universiteto gimnazija. Garbė universiteto dėstytojams ir darbuotojams, kurie savo darbu pa­ dėjo pagrindus dabartiniam universitetui, ypač tiems, kurie dar pirmaisiais mokslo metais patikėjo, kad vizija taps tikrove, kurie kentė šaltį ir nepritek­ lius, išgyveno 1991 m. sausio 13-tosios naktį ir rugpjūčio pučo dienas. G ar­ bė tiems pirmiesiems universiteto studentams, kurie 1989 m. liepą nepati­ kėjo, kad atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas - „tai tik daržinė su uni­ versiteto iškaba”. Garbė Lietuvos valdžios vyrams, kurie palaikė ir stiprino universitetą. Sėkmės Tau, Alma Mater, ateinančiuose dešimtmečiuose ir šimtmečiuose.

Literatūra Lietuvos archyvai. 4 kn. Vilnius. 1992. Lietuvių enciklopedija. T.34. Bostonas. 1996. Lietuvos universitetas: 1579—1803—1922. Red. P.Čepėnas. Čikaga. 1972. Č.Mančinskas. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. Vilnius. 1996. Vilniaus universiteto istorija: 1803—1940. Vilnius. 1977. Vilniaus universiteto istorija: 1579-1994. Vilnius. 1994. Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos 70-metis. Kaunas. 1993.

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

31

1 priedas Atkūrimo taryba Išrinkti nariai

Garbės nariai

1. Prof Vaidotas Antanaitis 2. Prof Romualdas Baltrušis 3. Prof. Juozas Blužas 4. Prof Jurgis Brėdikis 5. Prof. Feliksas Bukauskas 6. Fil. m. k. Alvydas Butkus 7. Prof. Vladas Gronskas 8. Prof. Aronas Gurmanas 9. Prof. Leonas Kairiūkštis 10. Doc. Antanas Karoblis 11. Prof. Leonas Klumbys 12. Doc. Gediminas Kostkevičius 13. Doc. Rimantas Marčėnas 14. Prof Stanislovas Masiokas 15. Prof. Algis Mickis 16. Doc. Joana Misevičienė 17.Jurgis Oksas 18. Prof Vytautas Paliūnas 19. Prof Simas-Ramutis Petrikis 20. Prof. Simonas Pileckis 21. Prof. Liudvikas Pranevičius 22. Prof. Algimantas Radzevičius 23. Prof Kazimieras Ragulskis 24. Prof. Alfredas Smailys 23. Prof Vladas Stauskas 26. Prof. Rimantas Šeinauskas 27. Prof Vytautas Vaičiuvėnas 28. Doc. Mindaugas Venslauskas 29. Prof. Jurgis Vilemas 30. Prof Povilas Zakarevičius

1. V. Adamkus 2. Prof A. Avižienis 3. A. Brazauskas 4. Prof V. Butkus 5. 6. 7. 8.

Prof M. Yčas Prof. J. Kubilius Prof. Č. Kudaba Prof V. Landsbergis

9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16.

Prof. M. Lukšienė J. Marcinkevičius Prof K. Prunskienė V. Sladkevičius Prof. V. Statulevičius Prof. E. Varnauskas S. Velonskis Prof E. Vilkas

JAV JAV LKP CK pirmasis sekretorius Kauno kunigų seminarija JAV VU VU LPS Seimo tarybos pirmininkas VPI rašytojas Ministrų taryba Lietuvos kardinolas Mokslų akademija Švedija JAV Mokslų akademija

32

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

2 priedas Atkuriamasis senatas Valdas Adamkus U.S. Environmental Protection Agency, Chicago, IL, USA Prof Kazys Almenas Prof. Kazimieras Antanavičius University of Maryland, Ekonomikos institutas College Park, MD, USA Prof. Algirdas Avižienis Prof. Romualdas Baitrusis Kauno Technologijos universitetas University of California, Los Angeles, CA, USA Prof. Audronė Barûnaitè-Willeke Prof. Raimondas Bentkus Miami University, Vytauto Didžiojo universitetas Oxford, OH, USA Prof Liucija Baškauskaitė Prof. Jurgis Brėdikis California State University, Kauno Medicinos akademija Northridge, CA, USA Prof Vytautas J. Bieliauskas Prof Feliksas Bukauskas Xavier University Kauno Medicinos akademija Cincinnati, OH, USA Prof Vytautas J. Černius Prof Antanas Buračas Temple University, Ekonomikos institutas Philadelphia, PA, USA Prof Birutė Ciplijauskaitė Fil.m.k. Alvydas Butkus University of Wisconsin, Vytauto Didžiojo universitetas Madison, WI, USA Prof Henry Dauderis Prof Viktoras Butkus Concordia University, Vytauto Didžiojo universitetas Montreal, Quebec, Canada Prof Vytautas Doniela Prof. Vladas Gronskas University of Newcastle, Vilniaus universitetas Newcasde, NSW, Australia Prof Marija Gimbutienė Prof. Aronas Gutmanas University of California, Kauno Medicinos akademija Los Angeles, CA, USA Prof Emanuelis Jarašūnas Prof Eugenijus Janulaitis Taikomosios enzimologijos institutas California State University, Long Beach, CA, USA Prof Rimas Kalvaitis Prof Leonas Kairiūkštis New England College Lietuvos Miškų ūkio institutas Henniker, NH, USA Prof Edvardas Kaminskas Prof Vytautas Kaminskas Harvard Medical School, Vytauto Didžiojo universitetas Boston, MA, USA Prof. Vaidotas Antanaitis Lietuvos Žemės ūkio akademija

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Dr. Gintautas Kamuntavičius Vytauto Didžiojo universitetas Doc. Antanas Karoblis Vytauto Didžiojo universitetas Prof. Leonas Klumbys Kauno Medicinos akademija Prof. Vytautas Kontrimavičius Ekologijos institutas Tech.m.k.Gediminas Kostkevičius Kauno Technologijos universitetas Dr. Juozas Krištopaitis Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas Dr. Vytautas Kubilius Lietuvių kalbos ir tautosakos Institutas Prof. Juozas Kulys Biochemijos institutas Dr. Edmundas Kuokštis Vytauto Didžiojo universitetas Doc. Rimantas Marčėnas Vytauto Didžiojo universitetas Prof Stanislovas Masiokas Kauno Technologijos universitetas Prof Algis Mickis Kauno Medicinos akademija Doc. Joana Misevičienė Vytauto Didžiojo universitetas Prof Vytautas Paliūnas Kauno Technologijos universitetas Algirdas Patackas Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba

Prof. Romualdas Kašuba Northern Illinois University, DeKalb, IL, USA Prof Dalia Katiliutė-Boydstun St. Xavier Colllege, Chicago, IL, USA Dr. Vytautas Kazlauskas Vatican Radio, Roma, Italy Prof. Jolita Kisieliutė-Narutienė University of Illinois Chicago, IL, USA Prof Vytautas Klemas University of Delaware, Newark, DE, USA Prof Antanas Klimas University of Rochester, Rochester, NY, USA Dr. Arvydas Kliorė California Institute of Technology Pasadena, CA, USA Prof Arūnas Liulevičius University of Chicago, Chicago, IL, USA Dr. Bronius Makauskas Polish Academy of Science, Warszawa, Poland Prof Ilona Maziliauskienė College Ahuntsic, Montreal, Quebec, Canada Prof Juozas Navickas Boston College, Chestnut Hill, MA, USA Prof. Algis Norvilas St. Xavier College, Chicago, IL, USA Prof Feliksas Palubinskas Purdue University Calumet, Hammond, IN, USA Prof Paulius Rabikauskas, S.J. Pontificia Università Gregoriana, Roma, Italy Dr. Janina Rėklaitienė Purdue University, West Lafayette, IN, USA

33

34

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Dr. Simas-Ramutis Petrikis . Mokslo įstaiga „LIRA” Prof. Liudvikas Pranevičius Kauno Technologijos universitetas Prof. Algimantas Radzevičius Vilniaus universitetas Prof. Kazimieras Ragulskis Kauno Technologijos universitetas Prof. Alfredas Smailys Kardiologijos institutas Prof. Vytautas Statulevičius Matematikos ir informatikos institutas Prof. Vladas Stauskas Lietuvos Statybos ir architektūros institutas Doc. Krescencijus Stoškus Vilniaus universitetas Doc. Juozas Šatas Kauno Technologijos universitetas Prof. Rimas Šeinauskas Kauno Technologijos universitetas Prof. Laimutis-Adolfas Telksnys Matematikos ir informatikos institutas Dr. Antanas Tyla Lietuvos istorijos institutas Prof Vytautas Vaičiuvėnas Kauno Medicinos akademija Prof Aleksandras Vanagas Lietuvių kalbos institutas Doc. Mindaugas Venslauskas Vytauto Didžiojo universitetas

Prof Gintaras V. Rėklaitis Pūrdue University, West Lafayette, IN, USA Prof. Antanas L. Rubšys Manhattan.College, Riverdale, NY, USA Prof Antanas sužiedėlis Catholic University of America, Washington, DC, USA Prof. Kęstutis Skrupskelis University of South Carolina, Columbia, SC, USA Prof. Viktorija Skrupskelytė Oberlin College, Oberlin, OH, USA Prof Rimvydas Šilbajoris Ohio State University, Columbus, OH, USA Prof Julius Šmulkštys Indiana University-Purdue University, Fort Wayne, IN, USA Prof Aleksandras Štromas Hillsdale College, Hillsdale, MI, USA Mr. Algimantas Taškūnas University of Tasmania, Hobart, Tasmania, Australia Prof Ina Č. Užgirienė Clark University, Worcester, MA, USA Prof Rimas Vaičaitis Columbia University, New York, NY, USA Prof Rimas Vaišnys Yale University, New Haven, CT, USA Prof Vytautas S. Vardys University of Oklahoma, Norman, OK, USA Prof Bronius Vaškelis University of Illinois Chicago, IL, USA Prof Romas Vaštokas Trent University Peterborough, Ontario, Canada

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS Pro f. Jurgis V ile m a s

P rof. T o m a s V e n c lo v a

F iz ik in ių -te c h n in ių en erg etik o s

Y ale U n iv ersity ,

p r o b le m ų in stitu ta s

N e w H aven, C T , U S A

D r . N o rb erta s V ė liu s

P rof. R o m u a ld a s V isk a n ta

L ietu v ių k a lb o s ir ta u to sa k o s

P u rd u e U n iv ersity ,

in stitu ta s

W e s t L afayette, I N , U S A

P rof. P o v ila s Z ak arevičiu s

P rof. Pranas Z u n d e

V y ta u to D id ž io jo universitetas

G e o rg ia In stitu te o f T e c h n o lo g y , A tla n ta , G A , U S A

D r . A lb erta s Z alatoriu s

P rof. K ęstu tis P. Ž ygas

L ietu v ių k a lb o s ir ta utosakos

A rizo n a S tate U n iv ersity ,

in stitu ta s

T em pe, A Z , U SA

P rof. Z ig m a s Z in k e v ič iu s V iln ia u s u n iversitetas P h . D . A rvydas Z ygas V y ta u to D id ž io jo u n iversitetas

3

priedas

U n iv e r s ite to senatas ( 1 9 9 6 - 2 0 0 0 )

Universiteto mokslininkai 1. P rof. R o m u a ld a s J u k n y s - p irm in in k a s 2 . P rof. E g id iju s A lek sa n d ra v ičiu s 3 . D o c . Ju ozas A u g u tis 4 . P rof. T e o d o r a s B itvin sk as 5 . D r . R a m u n is B u d riū n as 6 . P rof. L eonas G u d a itis 7 . K u n . p ro f. J on as Juraitis 8 . P rof. V y ta u ta s K am in sk as 9 . P rof. G in ta u ta s K a m u n ta v ičiu s 10.

M o n s . p ro f. V y ta u ta s K azlauskas

1 l . D o c . N in a K lebanskaja 12 . D o c . J u v en ciju s L apė 13 . D o c . V y ta u ta s L evandauskas 14.

D o c .Z ig m a s L ydeka

15.

D o c . V a clo v a s M a rtišiu s

16 . P rof. L iu d vik as P ra n ev ičius 17.

M o n s . prof. P etras Puzaras

1 8 . D o c . S ig ita S a m u o lie n ė 1 9 . P rof. V la d a s Stauskas 2 0 . P rof. V y ta u ta s

Šernas

2 1 . K u n . d o c. V y tau ta s V a ičiū n a s 2 2 . P rof. B r o n iu s V aškelis 2 3 . D o c . M in d a u g a s V en sla u sk a s 2 4 . P rof. P o v ila s Z ak arevičiu s

35

I 36

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

Asocijuotų institutų mokslininkai 25.

P rof. S te p o n a s A šm o n ta s - P u sla id in in k ių fizik o s in stitu tas

26.

P rof. V y ta u ta s K u b iliu s - L ietu v ių literatū ros ir ta u tosak os in stitu tas

27.

P rof. A lfo n sa s M itrik as - L ietu v o s filo so fijo s ir so c io lo g ijo s in stitu tas

28.

P rof. V a ld em a ra s R azu m as - B io c h e m ijo s in stitu ta s

2 9 . P rof. V y ta u ta s S ta tu lev ičiu s - M a te m a tik o s ir in fo r m a tik o s in stitu tas 30.

P rof. A n ta n a s T y la - L ietu v o s istorijos in stitu ta s

3 1 . P rof. Z ig m a s Z in k e v ič iu s - L ietu v ių k alb os in stitu ta s 3 2 . P r o f D a n g u o lė Ž e m a ity tė - K M U P sic h o fiz io lo g ijo s ir reab ilitacijos in stitu tas

Išeivijos mokslininkai 3 3 . P rof. A lgird as A v ižien is 3 4 . P r o f V y ta u ta s Č ern iu s 35.

P rof. R im a s K alvaitis

3 6 . P r o f E dvardas K am in sk as 37.

K u n . p rof. A n ta n a s R ubšys

3 8 . P rof. K ęstu tis Skrupskelis 3 9 . P rof. V ik to r ija S k ru p sk elytė 4 0 . P r o f R im a s V a išn y s

Kitų institucijų mokslininkai 4 1 . P rof. A lg is M ic k is - A u k štų jų m o k y k lų ir m o k s lo in stitu tų se n a tų p ir m in in k ų asociacija 4 2 . P r o f S im a s-R a m u tis P etrik is - L ietu v o s R e sp u b lik o s S eim as 4 3 . P r o f A d o lfa s L a im u tis T e lk sn y s - L ietu v o s M o k s lo taryba 4 4 . P rof. Stasys V a itiek ū n a s - A u k štų jų m o k y k lų rek torių k o n fer en cija 4 5 . P r o f E duardas V ilk a s - L ietu v o s m o k slų a k a d e m i j a _________________________

4

priedas

U n iv e r site to senatas (2 0 0 0 — 2 0 0 5 )

Universiteto mokslininkai 1. P rof. E g id iju s A lek san d ravičiu s - p irm in in k a s 2 . P r o f R o m u a ld a s A p a n a v ičiu s 3 . D o c . Ju ozas A u g u tis 4 . D r. R em ig iju s D au b aras 5. P rof. R e g in a G ra žu lev ičien ė 6 . P rof. L eonas G u d a itis 7 . P r o f A n ta n a s G o šta u ta s 8 . P rof. R o m u a ld a s Ju k n ys 9 . P rof. V y ta u ta s K am in sk as 1 0 . P rof. G in ta u ta s K a m u n ta v ičiu s 11 . D o c . N in a K lebanskaja 12.

D r . T a d a s K lim as

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

37

1 3 . D o c . A n ta n a s K ulakauskas 14. P ro f. R im a n ta s Laužackas 1 5 . P rof. V y ta u ta s L evandauskas 16. P ro f.Z ig m a s L ydeka 17 . P rof. L iu d vik as P ran evičius 18 . P r o f A lg im a n ta s Prazauskas 1 9 . P r o f K ęstu tis P ū k elis 20.

M o n s . p r o f Petras Puzaras

2 1 . P r o f Ignas Skučas 2 2 . P rof. V la d a s Stauskas 23.

K u n . p r o f P ra n a s.V a iček o n is

24.

M o n s . d o c. V y ta u ta s V a ičiū n a s

25.

P r o f B ro n iu s V aškelis

2 6 . P rof. P o v ila s Z ak arevičiu s 2 7 . P r o f Pranas Ž u k a u sk a s

Asocijuotų institutų mokslininkai 28.

H a b il.d r . S a u lius A m brazas — L ietu v ių k alb os in stitu tas

2 9 . P rof. S te p o n a s A šm o n ta s - P u sla id in in k ių fizik o s in stitu tas 30.

H a b il. dr. A lv y d a s N ik ž e n ta itis - L ietu v o s istorijos in stitu tas

3 1 . P r o f V ald em aras R a zu m a s - B io c h e m ijo s in stitu ta s 3 2 . P r o f M ifo d iju s S a p o g o v a s - M a te m a tik o s ir in fo r m a tik o s in stitu tas 3 3 . P rof. V la d islo v ą S ta n k ū n ie n ė - L ietu v o s filo so fijo s ir so c io lo g ijo s in stitu tas 3 4 . P rof. D a n g u o lė Ž e m a ity tė - K M U P sic h o fiz io lo g ijo s ir reab ilitacijos in stitu tas

Išeivijos mokslininkai 3 5 . P rof. A lg ird a s A v ižien is 3 6 . K u n . p r o f A n ta n a s R u b šys 3 7 . P r o f K ęstu tis Skrupskelis 3 8 . P r o f V ik to r ija Sk ru p sk elytė 3 9 . P r o f R im a s V a išn y s

Kitų institucijų mokslininkai 4 0 . P rof. A d o lfa s L a im u tis T e lk sn y s - L ietu v o s m o k s lo taryba 4 1 . P rof. E duardas V ilk as - L ietu v o s m o k slų akad em ija

Studentai 4 2 . T a d a s M a rtu sev ičiu s - p a g rin d in ės stu d ijo s 4 3 . Ieva M is e v ič iū tė — p a g rin d in ės stu d ijo s 4 4 . Sergėjus N o s o k a s - p a g rin d in ės stu d ijo s 4 5 . V y ta u ta s L iesio n is - m agistran tū ra 4 6 . M in d a u g a s L ia u k o n is — d o k to ra n tū ra

38

5

80-TIES METŲ KELIĄ PERŽVELGUS

priedas

U n iv e r s ite to taryba (2 0 0 1 - 2 0 0 5 )__________________________________________________ 1.

Sigitas T a m k e v ič iu s - K a u n o arkivyskupas m e tr o p o lita s (tarybos

2.

E g id iju s A lek sa n d ra v ičiu s - V y ta u to D id ž io jo 'u n iv e r s ite to se n a to p irm in in k a s

3.

M y k o la s A leliū n a s - L ietu v o s p r a m o n in in k ų k o n fed er acijos v icep rezid en tas

p irm in in k a s)

4.

R em ig iju s G ašk a - L ietu v o s R e sp u b lik o s P r e zid en to referentas

5.

V y ta s G r u o d is - L ietu v o s e k o n o m in ė s p lėtro s ag en tūros gen eralin is

6.

V y ta u ta s K am in sk a s - V y ta u to D id ž io jo u n iv ersiteto rektorius

7.

A u d ry s K aralius - Ž u rn a lų .A r c h ite k ta s” ir „Statybų p ilo ta s” vyriausias

8.

Z ig m a s L ydeka - V y ta u to D id ž io jo u n iv ersiteto E k o n o m ik o s ir v ad yb os

9.

A rū n as M a lin o v sk is - V y ta u to D id ž io jo u n iv ersiteto stu d e n tų atstovyb ės

direktorius

redaktorius

fa k u lteto dekanas

p rezid en tas 10 . A rvydas M a tu lio n is - K u ltū ro s ir m e n o in stitu to d irek torius 1 1 . L iu d vik as P ra n ev ičius - V y ta u to D id ž io jo u n iv ersiteto m o k s lo p rorek toriu s 1 2 . S im a s-R a m u tis P etrik is - L ietu v o s p ra m o n ė s, p rek yb os ir am a tų rū m ų a sociacijos p rezid en tas 13. M e č islo v a s R a n d o m a n sk a s -

K a u n o p ra m o n ė s, p rek yb os ir am a tų rū m ų

prezid en tas 14 . K ęstu tis Šidlauskas - U A B „ O m n ite l” a tsto v y b ės K a u n e vad ovas 1 5 . V y ta u ta s V a ičiū n a s - V y ta u to D id ž io jo u n iv ersiteto K atalik ų teo lo g ijo s fa k u lteto dekanas 16 . Jurgis V ile m a s - L ietu v o s en erg etik o s in stitu to d irek torius 1 7 . D ia n a V ily tė - A tv iro s L ietu v o s fo n d o d irek torė 18 . Ju ozas Z a la to riu s - L ietu v o s in fo r m a c in ių te c h n o lo g ijų , te le k o m u n ik a c ijų ir raštinės įrangos firm ų aso cia cijo s „ In fo b a lt” v icep rezid en tas___________________

Istoriografinės problemos

Tyrinėti universitetinio gyvenimo dalykus - intelektualiąją istoriją, sociokul­ tūrinį jo vaidmenį etc. - yra labai sudėtinga. Čia kylančias metodologines komplikacijas intriguojančiame straipsnyje (Universitetinė doksa ir kūryba: prieš scholastinius skirstymus) neseniai pabandė atskleisti įžymus šių dienų prancūzų sociologas P.Bourdieu. A not jo, tirdami universitetines problemas, mes esame priversti vartoti tokias mąstymo kategorijas, kurios yra tos pačios universitetinės sistemos produktas. Tai, pasak sociologo, trukdo pažvelgti į save kritiškai. Priklausydami universitetiniam pasauliui, iš esmės suformuoti universi­ teto, esame linkę mąstyti apie j į kaip apie kažką akivaizdaus, t.y. universalaus, ir suabsoliutinti atskirą universitetą, kurio produktas mes patys esame, (in: Socio-Logos’ 96. Moskva. 1996. P. 11—12.) Si P.Bourdieu įžvalga įgyja itin aktualų skambesį, rengiant jubiliejines konferencijas dabartinėje Lietuvoje, kur keletas universitetų savuosius atei­ ties projektus bando grįsti senomis tradicijomis ir interpretuoti jas kaip kam patinka. Proginiuose leidiniuose visos ydos, būdingos vienai ar kitai discip­ linai, turi daugiau galimybių išeiti aikštėn groteskinėmis formomis. Kita vertus, imantis antrojo uždavinio - istoriografinių koncepcijų analizės, kyla pavojus aptemdyti iškilmių retoriką. Visuomenėje, pasižyminčioje be galo ilgų ceremonijų ir barokinių ritualų pomėgiu, tai gali būti įvertinta kaip blogo tono ženklas. Tačiau, jei iš tiesų gerbiam Universiteto idėją, turime įsileisti kuo daugiau modernaus racionalumo į tartum savaime aiškių šventinių simbolių pasaulį, laisvai interpretuoti visą nueitą istorinį kelią ir suvokti Tradiciją taip, kad ji neužstotų dabarties horizonto, o leistų matyti ir tai, kas balta ir kas juoda. Šventeiviška jubiliato poza galbūt mažiausiai tinkama Universitetui. Anot kito pasaulinio garso sociologo profesoriaus Vytauto Kavolio, Universitetas Lietuvoje dažnai veikia daugiau kaip archajinis negu kaip modernistinis simbolinis centras, skiriąs neįtikėtinai daug dėmesio savo paties sukakčių šventimui, duodąs (palyginti su Vakarų Europos ar Amerikos universitetais) nedaug substancialaus įnašo į visuo­ menės ir kultūros kritiką. (V.Kavolis. Centrai ir apytakos kultūros dirbtuvėse.// Metmenys. 1995.Nr.68.P.36.) Parafrazuodamas Guy D ebord tezę ir, matyt,

Į

40

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

turėdamas omeny 4 1 5-ųjų Vilniaus universiteto ir 70-ųjų Vytauto Didžiojo universiteto metinių jubiliejines iškilme's, Vytautas Kavolis pareiškė dar kan­ džiau: jubiliejai taiparaližuotos kultūros išraiška. Tad, suprantama, dvejopos šio straipsnio užduoties kėlimas iš esmės yra skatinamas dvejopo baiminimosi: l)būti apšauktam nemandagiu ir negeistinu lietuviško jubiliejinio ritualo dalyviu; 2) prisidėti prie tokių paraližuotos kultūros renginių, kuriuos kritikavo Vytautas Kavolis. Tačiau viliuosi, kad sudėtingos ir prieštaringos Lietuvos universiteto tradicijos apmąstymas proginiame referate gali būti suprastas kaip kompromiso ieškojimo ženklas. Medžiaga, kuria naudotasi rengiant šį tekstą, daugiausia yra žinoma tyrinėtojams. Lietuvos universitetas yra sulaukęs palyginti didelio jų dėme­ sio. Parašytos kelios stambios knygos, skirtos aukštojo mokslo istorijai, ir atrody­ tų - žinomos visos tos istorijos detalės. Kita vertus, yra pagrindo teigti, kad dar daug įdomių ir platesniam skaitytojui neprieinamų dalykų slepiasi archyvuose, dar ne visa senoji periodinė spauda yra įdėmiai istorikų perskaityta. Bene di­ džiausią impulsą ir pasitikėjimą tokiomis prielaidomis duoda Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikų monografija VDU: mokslas ir visuomenė 1922-2002. Būtent ši medžiaga atnaujina žinias apie Lietuvos universiteto priešistorę - pirmuosius XX amžiaus dešimtmečius, įgalina apmąs­ tyti sudėtingas Universiteto tradicijų dalybas po sovietų invazijos bei parodyti V D U idėjos trajektoriją tremties ir sugrįžimo kelyje.

Istoriografinės mįslės Paradoksalu, bet tarp Lietuvos aukštojo mokslo istorijai skirtų publikacijų paskutiniame penkmetyje itin reikšmingą vietą užėmė proginiai - jubilieji­ niai leidiniai. Tai pirmiausia solidžiai išleista Vilniaus universiteto istorija. 1979-1994. (Vilnius. Valstybinis leidybos centras. 1994.) ir kuklesnis straipsnių rinkinys Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos 70-metis. (Kaunas. Litera Universitetis Vytauti Magni. 1993). Leidiniai labai skirtingi. Pirmasis pretenduoja į iškilios šimtmetinės istorijos peržiūrėjimą. Ja­ me ryškios pastangos konceptualizuoti šios istorijos versiją, labiau pritaikyti ją prie sukaktuvininko mostų. Antrasis —gana originalių faktografinių straipsnių rinkinys, savo pozityvistine rimtimi aiškiai konfrontuojantis su pirmuoju. Abi knygos buvo rengiamos vienu metu, dalyvaujant dideliam skaičiui istorikų, tačiau pasirodė spaudoje taip, tartum viena autorių grupė nieko nebūtų girdė­ jusi apie kitos egzistavimą. Ir, pasakyčiau, abiejų nenaudai. Tačiau itin repre­ zentatyvi Vilniaus universiteto istorija geriau atspindi tai, ką norėtųsi pasakyti apie proginius veikalus apskritai. Dėl tos priežasties jai bus skirta daugiau dė­ mesio. Juk būtent proginiai tekstai kalba ne tiek apie sukaktuvininkų istoriją, kiek apie autorių ir užsakovų intencijas.

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

41

Žinoma, proginių istorijos leidinių yra skirta ir kitiems dalykams. Žymių­ jų asmenų (prezidentų ir signatarų) biografijos, miestų, miestelių, įvairių insti­ tucijų praeitį atskleidžiantys darbai, susiję su įvairiomis sukaktimis, yra įprastas reikalas. Nenuostabu, kad tokio pobūdžio publikacijos rodėsi dainuojančios revoliucijos'vc nepriklausomybės įtvirtinimo metais. Tai atskleidė pragmatinius (tiesiog tarnavimo visuomenės ar jos grupių poreikiams prasme) lietuvių isto­ riografijos polinkius. Neretai istoriniais proginiais leidiniais siekiam suvokti ku­ rio nors sukaktuvininko vietą istorijoje, nustatyti sąsajas su visais anksčiau gyva­ vusiais ir įtakos turėjusiais prototipais (protėviais), atgaivinti tradiciją kaip tie­ sioginį, neretai daiktišką paveldą. Neabejotinai svarbus tokios lektūros bruožas yra tas, kad jose nelieka vietos akademinėms abejonėms, svarstymams, korektiš­ kam prielaidų atskyrimui nuo fakto, pagaliau nelieka vietos apibrėžti tirtiniems klausimams, be kurių mokslinė disciplina greitai uždūsta. Įsivaizduotos praeities faktais dažniausiai stengiamasi savotiškai legimituoti savąją egzistenciją. Tokios visuotinės restitucijos nuotaikos buvo akivaiz­ džios visiems, ypač iš šalies stebintiems mūsų gyvenimą užsieniečiams. Viskas, kas lietė pirmosios respublikos - tarpukario Lietuvos istoriją, buvo interpre­ tuojama kaip tinkamos ateities vizija. Sąsajų su prieškario partija, draugija, ins­ titucija išryškinimas bei formalus atgaivinimas - tai buvo įprastinis ir, deja, ne visada pozityvus reiškinys. Ypač tai tiko politikams. Ne vienas turėtų dabar prisiminti, kaip dainuojančios revoliucijos metais, steigiantis naujoms Lietuvos politinėms organizacijoms, vienas Demokratų partijos veikėjas per LTV sten­ gėsi įrodyti, kodėl jo reklamuojama partija yra pati geriausia. Ogi todėl, kad iš XX a. pradžioje egzistavusios Lietuvos demokratų partijos (ją savo prototipu esant įsivaizdavo dabartinės LDP kūrėjai) išsirutuliojo kitos lietuvių politinės organizacijos. Ar ne komiškos tradicijos tęstinumo paieškos? Štai neseniai lietu­ viškai pasirodžiusioje Anatol Lieveno knygoje yra tokia lietuvių veikėjų charak­ teristika: Bendraudamas su Lietuvos politikais nacionalistais, ne karte} suvokiau, kad jie tik iš dalies veikia dabartyje; už visko, ką jie darė, slėpėsi pastangos numatyti, kaip jų veiksmai atrodytų visos Lietuvos istorijos kontekste, prade­ dant Didžiąją Kunigaikštyste ir baigiant ateities istorijos knygomis. (A.Lieven. Pabaltijo revoliucija. Vilnius. Baltos lankos. 1996.P .55.) G albūt svetimšalis autorius klysta, apibūdindamas šią savybę lyg kokį socialinio nepilnavertiškumo kompleksą. G albūt jis neklysta, bet yra užgaulus. Pagaliau noras save pamatyti visos istorijos kontekste, kiekvienai kartai vis iš naujo permąstant tradicijos tėk­ mę, iš naujo užmezgant ryšį su praeities autoritetu, yra visiškai natūralus. Tiktai šalyje, kur tas ryšys buvo per prievartą nutrauktas, istoriofilija įgyja perdėtą pobūdį, tai yra istorinės tradicijos ir paveldo įsisavinimas (dalybos) dažnai tik pridengia nesugebėjimą susidoroti su dabarties sunkumais, jau nekalbant apie miglotą ateities praktinės veiklos programą.

| 42

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

Ar nenutolina šie mūsų-samprotavimai nuo Lietuvos universiteto isto­ riografinių mįslių? Bandyčiau įrodinėti,'kad tai tik būdas interpretuoti sarkas­ tiškus V.Kavolio žodžius apie perdėtą universitetų susirūpinimą savų sukakčių minėjimais, t.y. kaip bandymus kompensuoti nesėkmes sprendžiant dabarties problemas. Kaip jubiliejinės intencijos prisideda prie istoriografinių mįslių atsira­ dimo? Atverskime Vilniaus universiteto istoriją 1579—1994. Jau įvadiniame straipsnyje išryškėja autorių koncepcija: Lietuvai, netekusiai savo sostinės Vilniaus, neliko nieko kita, kaip Lietu­ vos universitetą atkurti Kaune. Taip Vilniaus universitetas atgimė tremtyje 1922 metais L i e t u v o s u n i v e r s i t e t o pavadinimu. 1930 metaisjam buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. 1939 m. Vilnius grąžinamas Lietuvai. Lie­ tuvos universitetas pamažu kėlėsi į Vilnių. 1940 m. pradžioje Vilniaus univer­ sitetas įgijo trumpiausią—V i l n i a u s u n i v e r s i t e t o —vardą.(P.8.). Nesigilindami į leidinio retoriką (tremties universitetu po karo emigravusi Lietuvos profesūra greičiau pavadins veiklos Hamburge ir Pineberge penkme­ tį) prisiminsime, kad šitokioje supaprastintoje versijoje po 1939 m. lyg ir nebepaliekama vietos V D U, nors, kaip žinome, jis ir toliau veikė. Užuot rimtai, be pašaipos pateikus kitas galimas ir žinomas tų pačių įvykių interpretacijas, pasi­ tenkinam a tik dar stipresne bibliografine nuoroda:...Kaune veikusį Vytauto Didžiojo universitetą,... kaip minėta, traktuojame kaip Vilniaus universitetą tremtyje... (P.9). Tą patį liudija ir leidinio istoriografinės apžvalgos tezės, kurios gana atvirai atskleidžia kitų jubiliejinių leidinių trūkumus. Štai išeivijos autorių 1972 m. išleistai knygai Lietuvos universitetas kliuvo nedaug: Tačiau tiek leidinio pasirodymo priežastys (Kauno universiteto įkūrimo 50-metis), tiek pagrindinis istorijos skyrius (A. Ruklos „Lietuvos universitetų isto­ rija”) rodė, kad Kauno universitetas yra tarsi naujas Lietuvos universitetas, savo „lietuviškumu ”artimesnis ir suprantamesnis nei komplikuota Vilniaus universi­ teto istorija. (P. 13). Įsivaizduotina, kad tokie kategoriški teiginiai yra būtent jubiliejinio pro­ ginio leidinio atributika. Tokiuose leidiniuose nebelieka vietos neaiškumui, kontroversijai. Juose dažniausiai viskas yra pernelyg aišku ir mechaniškai pa­ prasta. O gal V D U buvo ne tik ištremtas į Kauną senasis Vilniaus universitetas, bet ir kažkas kokybiškai naujo, kas atliepė ne tik restauraciniam tam tikros dalies lietuvių visuomenės poreikiui turėti universitetą Kaune? Apie tai verstų susi­ mąstyti naujausiuose tyrimuose ryškėjantys faktai, liudijantys XX a. pradžioje puoselėtus alternatyvius Vilniaus universiteto atkūrimo planams sumanymus dėl atskiro universiteto Kaune (nepriklausomai nuo to, kieno rankose bus Vil­ nius), bet tai pabandysime atskleisti kitame skyriuje. Dar blogiau, kai kitų dalių autoriai prasilenkia su visais žinomais faktais: Lietuvai atgavus Vilnių, iškilo ir Vilniaus universiteto pertvarkymo klau­ simas. Ir apskritai Lietuvai iškilo aukštųjų mokyklų pertvarkymo problema. Visų

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

43

pirma to meto Lietuvos valstybei aiškiai buvo per daug dviejų universitetų: Vytau­ to Didžiojo universiteto Kaune ir numatomo pertvarkyti universiteto Vilniuje. Dviem universitetamsfunkcionuoti Lietuvoje nebuvo nei ūkinio bei kultūrinio poreikio, nei materialiniųgalimybių.(P.237). Negalima nesutikti su teiginiu, kad karo akivaizdoje Lietuva susidūrė su ūkiniais ir visokiais kitokiais sunkumais. Autorius neklysta, pateikdamas tokią ano meto padėties versiją. Išties didelė dalis lietuvių politikų ir visuomenės veikėjų pritarė tokiam vertinimui. Autoriaus bėda ta, kad nepaminėjo, jog buvo visiškai kitokių užmojų, kultūrinių poreikių deklaracijų. Čia į jubiliejinių istoriografinių koncepcijų ginčą labai solidžiai įsirašo Petronėlės Žostautaitės straipsnis VDU ir Vilniaus universiteto atkūrimas 1939—1940 m., paskelbtas V D U ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70-mečio leidinyje. Autorė gan plačiai aprašė, kaip rimtai buvo svarstomas dviejų ar vieno universiteto klausi­ mas. Jos duomenimis, net labiausiai abejoję Lietuvos pajėgumu turėti du universitetus nesiūlė uždaryti universiteto Kaune. V D U fakulteto tarybose, periodinėje spaudoje aktyviai reiškėsi Z.Žemaitis, J.Gintautas, V.Raulinaitis ir kiti, bet labiausiais V D U rektorius S.Šalkauskis. Lapkričio mėnesį XXamžiuje jis rašė: Kai šiuo metu mums dviejų universitetų perdaug ir pagal kišenių, ir pagal reikalą, su tuo galima sutikti, bet kad bus mums perdaug už 2 5 metų, labai galime abejoti, (cit.iš P.Žostautaitės. P.42) Vėliau, ėmus ryškėti siūlymui formuoti universitetą Vilniuje iš visų peri­ ferijoje veikusių aukštųjų mokyklų, paliekant Kaune tik nedidelį universiteto branduolį, S.Šalkauskis patarė vengti tokios centralizacijos, kuri pasmerktų ki­ tus miestus kultūriniam atsilikimui ir pasyvumui be gaivesnių prošvaisčių. Jo nuom one, Kaunas buvęs pats moderniausias ir geriausiai sutvarkytas šalies miestas, o Vilniui prikelti reikalingos didelės pastangos. Todėl universiteto atkūrimas turi būti daromas taip, kad neleistų Kaunui prarasti ekonominę, kultūrinę ir tautinę reikšmę. Iš esmės panašios pozicijos laikėsi didelis istorinio tęstinumo idėjų gerbėjas, rengęs kartu su A,Janulaičiu ir K.Masiliūnu naująjį Universitetų įstatymą, Mykolas Romeris. Jis pritarė kuo švelnesniam Stepono Batoro universiteto uždarymui ir dviejų valstybinių universitetų sistemai. (M.Riomeris. Universiteto problema ir Stepono Batoro universitetas // Židi­ nys. 1939. N r.12. P.679). Taigi visiškai priešingai 1994 m. jubiliejinės Vilniaus universiteto isto­ rijos versijai, 1939-aisiais Lietuvos vyriausybė vis dėlto ryžosi formuoti ir išlaikyti du universitetus. 1939 m. gruodžio 13 d. Seimas priėmė Universi­ tetų įstatymą, kuris nustatė, kad Lietuvoje yra du universitetai: VDU Kaune ir 1918 m. gruodžio 5 d. įstatymu atgaivintas Vilniaus universitetas (VU) Vilniu­ je. Šiuo valstybės aktu buvo pradėta vykdyti Lietuvos universitetų reform adalijimas Vytauto Didžiojo universiteto į du, iš pradžių nepilnus universite­ tus -V ilniaus ir Kauno.

| 44

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

Vertėtų plačiau paanalizuoti ano meto intelektualiosios lietuvių publikos opiniją. Štai Zenonas Ivinskis savo prisiminimuose liudija pastangas išsaugoti Universiteto branduolį Kaune. 1939 m. pabaigoje į Vilnių perkėlus V D U H u ­ manitarinių mokslų fakultetą, tuoj pat imta rūpintis, kad Kauno Alma Mater per daug nenukentėtų. Tada itin pasidarbavo Kaune likusi Teologijos-filosofijos fakulteto profesūra. Anot Z.Ivinskio, šiek tiek nuveikti buvo suspėta ir nacių okupacijos metais. Savo autobiografijoje jis rašė: Kai laikinoji vyriausybė (...) padalino universiteto fakultetą į du atskirusfakultetus (Teologijos ir Filosofijos), buvau paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Turėjau šiek tiek administracinės praktikos, betpradžia buvo sunki. Humanitarinių mokslųfakultetas nuo 1939 m. galo buvo Vilniuje, Kaune irgi reikėjo daugelio dalykų iš h u m a n i o r a srities (.. ,)Kaunepasirodė—gyvenimas įrodė - būtinai reikalingas Filosofijosfakultetas. Jis suklestėjo. Prigužėjo į j į apie 400 studentų, je i ne daugiau. Auditorijos vėl prisipildė...(Žemaičiųpraeitis. Vilnius. 1994). Z.Ivinskio nuomone, rodėsi reali galimybė turėti Lietuvoje du tikrus universitetus, o Kaunui visiškai neprarasti savito kultūros centro vaidmens. Tačiau ši perspektyva nebuvo paranki nacių (kiek vėliau —sovietų) valdžiai, kuriai reikėjo susilpninti rezistenciją okupaciniam režimui. Jau 1942 m. rudenį prasidėjo Kauno humanitarų puolimas: Taspats Z.Ivinskisprisiminė, kad rude­ nį pasigirdo vokiechį balsas, jog Filosofijosfiakidtetą reikia iškelti. Tada reikėjo daug vaikščioti, kovoti... Jau buvo Vilniuje toksfakultetas. Filosofijosfakulteto iškėlimas būtų reiškęsjo mirtį. (p:86). Dabar, skaitant istoriko Z.Ivinskio autobiografijos fragmentus, nesi­ nori tikėti m inėtu 1994 m. Vilniaus universiteto istorijos teigimu, jog karo išvakarėse Lietuvos vyriausybėje ir lietuvių visuomenėje nebuvo reikšta su­ sirūpinim o V D U likimu.Vis dėlto reikėtų tikėti, kad 1939 m. Universitetų įstatymas išreiškė vyraujančias nuotaikas. T ik pirmoji sovietų okupacija su­ trikdė pradėtą reformą. Dviejų Universitetų sistema pirmiausia nebuvo patogi okupantams. Pirm ųjų pokario m etų okupacinės valdžios nuotaikas ir motyvus likviduo­ jant V D U išsamiai aprašė A:Tamašauskas savo straipsnyje, paskelbtame žur­ nale Kultūros barai: 1996 m. Nr. 10, 11 ir 12. 1943 m. sovietų valdžios buvo pradėta nuo konstatavimo, kad universitetas yra antitarybinio veikimo cita­ delė, o galutinai buvo pabaigta 1949 rudenį, į Vilnių perkėlus paskutinę humaniorav\\t\ —Filologijos fakultetą. N uo tada, ir be formalaus uždarymo akto, tokios sandaros aukštosios mokyklos jau nebebuvo galima laikyti uni­ versitetu. D ar po m etų tai buvo padaryta oficialiai. Kas turėta omenyje, įvardijant jubiliejines Universiteto istorijos versijas istoriografijos mįslėmis? Yra daugybė klausimų, kurių istorikai niekad iki galo neišsiaiškins. Bet ne tokios prigimties yra tai, ką norėtųsi vadinti istoriografi­ ne mįsle. Tokių mįslių retai pasitaiko, bet užtat gausu proginiuose leidiniuo­ se, t.y. kai yra pakankamai gerai žinomi tikri faktai, o koncepcijos formuluo­

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

45

jamos tartum jie apskritai nėra reikalingi. D ar kitaip pasakius, tokios mįslės skirtinos kategorijai padarinių, kuriuos iškelia perdėtas dėmesys jubiliejams ir atspindi daugiau dabarties problemas, su kuriom dorotis negali padėti joks istorinis paveikslas ir joks istorikas.

Tradicijų tąsa: sukūrimai ir trukumai Apie tokios praeities tradiciją kalbama tuo labiau, kuo mažiau jos realaus poveikio yra patyręs tradicijos subjektas. XX amžiaus pradžios Universi­ teto idėjos sklaidos tyrimai rodo, kad atkūrimo prasmė nebuvo tokia svar­ bi. Intelektualiajai Lietuvos visuomenei kur kas svarbesnis buvo pats u ni­ versiteto poreikis negu jo realizavimo forma. Turėti aukštąją mokyklą kraš­ te, nesvarbu, ar ji atkuriama, ar sukuriama. Palyginimui galima pasakyti, kad tuo pačiu m etu lietuvių politikai visiškai nesiginčijo, ar atkurti Lietuvos valstybę, ar sukurti. T ik vėlesnėje istoriografijoje dilema įgijo nesiliaujančios polemikos formą. Vieni įrodinėja, kad negalima teigti apie bet kokį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimą 1918 m.(nepaisant Vasario 16 d. akto formuluotės), kiti pabrėžia LD K tęstinum ą Pirmosios Respublikos atsiradi­ me. Bet, žinoma, nei vienai, nei kitai pusei nesvetimas Heraklito posakis, kad neįmanom a antrąsyk įbristi į tą pačią upę. N et valstybės tradicijos tęstinumo versijos šalininkai puikiai suprato, kad tarp vienos ir kitos Lietuvos valstybės yra daugiau skirtybių negu panašumų. Galima daugiau kalbėti apie sim bo­ linį tęstinum ą, suteikiantį tam tikras paveldėjimo teises, kuriomis padorūs politikai ir diplomatai privalo pasinaudoti. Lietuvos universiteto, V D U traktavimas kaip Vilniaus universiteto trem tyje suponuoja vieną klausimą. Ar tikrai Vilniaus netektis ir laikino­ sios sostinės perkėlimas į Kauną buvo vienintelė priežastis, dėl kurios at­ sirado VDU? Ar nepriklausomai nuo geopolitinių aplinkybių nebuvo Kau­ ne savitų, vietinių, regioninių poreikių turėti savo universitetą? Jau teko rašyti apie tai, kad idėja Kaune turėti aukštąją mokyklą pirmąsyk buvo subrandinta dar XIX a. viduryje. (E.Aleksandravičius. Bandymai atgai­ vinti universitetą Lietuvoje 1832—1918 metais II Vytauto D idžiojo univer­ sitetas ir Lietuvių katalikų mokslo akademija 70. P.2 -3 .) Kaip pažymi D.Staliūnas, šio sumanymo įgyvendinimas būtų žymiai suaktyvinęs Kauno, kaip vieno iš kultūrinių Lietuvos centrų, vaidmenį. (D.Staliūnas. Aukštosios mokyklos sukūrimo (atkūrimo) sumanymai LietuvojeXXa. pradžioje.). N epai­ sant nesėkmės, Kražių gimnaziją perkėlus į Kauną, o po 1863 m. įkurdi­ nus čia vyskupą M otiejų V alančių ir Žem aičių dvasinę seminariją, šis gu­ bernijos miestas pamažu tapo svarbiu lietuvybės židiniu. XX amžiaus pra­ džioje lietuviškosios spaudos puslapiuose užvirė diskusija, kuris iš miestų Vilnius ar Kaunas būsiąs lietuvių centru. Kauno idėjos įkvėpėjas Aleksandras

| 46

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

Jakštas bei jam artimi katalikiškos pakraipos veikėjai įžvelgė galimybę sukurti Kaune savo ideologinę bei kultūrinę atsparą. Vilnius šiai grupuotei buvo svetimas, nes lenkiškas, ir jį sulietuvinti gali tik stebuklas (A.Dambrausko žodžiai). Vilnius, anot M .Romerio, buvo artimesnis liberaliajai lietuvių inte­ ligentijai, kuri labiau orientavosi į etnopolitinį; pilietinį bendrum ą su lenkakalbiais vilniečiais, turėjo daugiau galimybių susikalbėti su jais. Kaip rodo tyrinėjimai, tik prieš pat Didįjį karą katalikiškosios srovės lyderiai palinko ties V ilnium i kaip sostine ir svarbiausiu tautos gyvenimo centru. Tačiau net pritariant Vilniaus idėjai, katalikų veikėjų akiratyje Kaunas išliko svarbiausia katalikiškosios kultūros tvirtove, svarbiu tautinio darbo centru. A .D am brausko manymu, tik suaktyvinus kultūrinę veiklą Kaune, bus galima plėsti lietuvybės arealą Vilniaus link. Kaunas, esantis etnografinių žemių centre ir veikiamas lietuviškai nusiteikusios Žemaičių vyskupijos kurijos, net rusų val­ džios sąlygomis buvo įsivaizduojamas tinkamiausia vieta tokiam kultūriniam placdarmui, (plačiau žr.: D.Staliūnas. Kauno vizija X X amžiaus pradžioje // Darbai ir dienos. 1997.T.4.(13). P. 59-63)). Kauno idėjos sociokultūrinės ir politinės atsiradimo aplinkybės sąlygojo ir vėlesnius aukštojo mokslo kelius Lietuvoje. Nors nėra tikrų duomenų, tačiau labiausiai tikėtina, kad 1916 m. (t.y. ne tik prieš prarandant Vilnių, bet dar ir prieš atkuriant valstybingumą) katalikiškos srovės planuose iškelta Lietuvių katalikų universiteto (LKU) idė­ ja taip pat buvo siejama su K aunu. Amerikoje tam buvo pradėta pinigų rinkliava. 1920 m. LKU idėja buvo diskutuota katalikų kongrese. S.Šalkaus­ kis buvo svarbiausias pranešėjas. Tačiau Lietuvos universitete atidarius Teolo­ gų os-fiosofijos fakultetą, sumanymo trum pam buvo atsisakyta. T uom et 50 tūkstančių dolerių, surinktų JAV lietuvių, buvo patikėta globoti Lietuvos katalikų mokslo akademijai. Žinoma yra ta aplinkybė, kad šis fakultetas buvo nelyginant universitetas universitete. Jo programos neretai dubliavo Humanitarinio fakulteto ir kt. pro­ gramas. Tai iš dalies patenkino katalikiškąją šviesuomenę. Tačiau 1931 m ., kai A.Smetonos vyriausybė ryžosi apkarpyti Teologijos-filosofijos fakultetą, LKU idėja atgimė. Įvyko net dalis atidarymo ceremonijos - iškilmingos pamaldos. T au ti­ ninkų valdžia sutriko. Imta stabdyti akciją. Švietimo ministerijai ir V D U vado­ vybei atsisakius numatytų Teologijos-filosofijos fakulteto veiklos suvaržymų, LKU iniciatoriams pabūgus finansinių sunkumų, kuriuos neišvengiamai būtų užtraukusi nevalstybinio universiteto veikla, pradėtą darbą antrąsyk sustab­ dė. {Lietuvių enciklopedija. T. 16. P.24-1259Tai leidžia motyvuotai teigti, kad 1922 m. Kaune atdarytas Lietuvos universitetas tik iš dalies buvo tremties sąlygotas. Nors vilniečių intelektualų atsparos organizacija —Lietuvos mokslo draugija, J.Basanavičiaus vadovauja­ ma, liko veikti Vilniuje, bet, žinoma, absoliuti dauguma intelektualiųjų pajėgų buvo priversta kartu su vyriausybe persikelti į Kauną. Tam tikras naujai susi­

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

47

kūrusio Lietuvos universiteto dvilypumas atspindėjo ne tik idėjinį susiskaldy­ mą, bet prieš tai besiformavusios dvicentrės krašto kultūros sandarą. Yra visai logiška prielaida, kad jeigu lenkai nebūtų okupavę Vilniaus, o Lietuvos vy­ riausybei būtų pavykę realizuoti 1918 m. gruodžio 5 d. Vilniaus universiteto atkūrimo aktą, nieko nebūtų nustebinęs valstybinio ar Lietuvos katalikų uni­ versiteto atsiradimas Kaune. Negana to, labai formaliai žiūrint, vienintelė gyva ir nenutrūkstanti gija, kuri siejo 1832 m. uždarytą Vilniaus universitetą su 1922-aisiais metais, buvo Romos katalikų Peterburgo dvasinė akademija. Vil­ niaus akademija buvo perkelta į Peterburgą. Joje dirbo daugelis katalikiškojo sparno lietuvių tautinio judėjimo aktyvistų, įskaitant ir Kauno /¿/eyojįkvėpėją A.Dambrauską-Jakštą. Po bolševikinės Rusijos revoliucijos Peterburgo akade­ mijos veikla iš dalies buvo pratęsta Lietuvos universiteto teologų. 1939 m. Kaune likusi Teologijos-filosofijos fakulteto profesūra, anot Z.Ivinskio, vienaip ar kitaip būtų buvusi pajėgi tokią poliarizaciją sugrąžin­ ti. Z.Ivinskio prisiminimai rodo, kad katalikiškoji inteligentija į tai įdėjo nemaža vilčių. V D U H um anitarinių mokslų ir Teisės fakultetų, kuriuose dominavo tautininkiškai ir liberaliai nusiteikę profesoriai, iškėlimas į Vil­ nių galėjo gaivinti tokias viltis. Juk niekam nebuvo paslaptis nemaža trintis V D U viduje tarp liberaliojo hum anitarų sparno ir katalikiškosios Teologijosfilosofijos fakulteto profesūros. Deja, neretai čia išdėstytos aplinkybės visiškai užmirštamos leidiniuo­ se, bandančiuose įrodyti, kad nuo pat 1832 m. Vilniaus imperatoriškojo universiteto uždarymo Lietuvos visuomenė neturėjusi kito pasirinkimo, kaip tik atgaivinti kažką, ką rusų valdžia likvidavo. T artum nuo seniausios praeities buvo lemta tam tikra , nuo geopolitinių aplinkybių ir visuomenės kitim ų nepriklausoma Universiteto raida. Akylesnis istoriko žvilgsnis rodo ką kitą. XIX a. pabaigoje stiprėjančio lietuvių tautinio judėjimo veikėjams atkūrimo formulė nebuvo itin svarbi. Štai Juozas Tumas penktajame 1897 m. Tėvynės sargo numeryje savo stiliumi rašė: Ale je i duotų mums išsirinkti: ar universitetą su maskolinimu, ar maskolinimą be universiteto, tai nesvyruodami išsirinktume pirmąjį. Daug jis blėdės padarytų, ale bentjau švelniaus, nekaip šiurkščiomis popų, puspopių ir žanda­ rų rankomis...(cit.iš D.Staliūnas. Aukštosios mokyklos sukūrimo...) N uo XX a. pradžios Lietuvos teisė turėti savo universitetą įgijo savotišką reikalavimo pobūdį. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime tai formuluojam a kaip programa. Kita vertus, Lietuvoje brendo ne tik lietuviškasis judėjimas, bet ir lenkų bei baltarusių, taip pat reiškusių pretenzijas į bendrą paveldą ir atkūri­ mo teises. Savaip orientavosi Lietuvos žydų bendruomenė. Tai savo ruožtu turėjo įtakos skirtingų universiteto koncepcijų atsiradimui. Kiekvienas na­ cionalizmas buvusiose LDK žemėse savo kultūriniams siekiams tenkinti bu­ vo suinteresuotas tokia švietimo sistemos piramide, kurią vainikuotų universi­ tetas.

| 48

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

1905 m. revoliucijos metu dažnai reiškiasi restitucijos nuotaikos, t.y. pa­ sisakoma už Vilniaus universiteto atkūrimą. A not D.Staliūno, bendrame XX amžiaus pradžios socialiniame ir politiniame kontekste nurodymas, kad uni­ versitetą reikia atkurti, o ne įkurti, rodo, kad teisė turėti aukštąją mokyklą išplaukia iš to fakto, jog tokią įtaigą visuomenė jau yra turėjusi, t.y. deklaruoja­ ma lyg ir istorinė teisė turėti universitetą Vilniuje. Tačiau tai automatiškai nereiškė, kad bet kokios aukštosios mokyklos kūrimas būtinai turėjo būti su­ prastas kaip tiesioginė Vilniaus universiteto tradicijos tąsa. Rusų valdžios sluoks­ niuose retkarčiais buvo diskutuotas tik vienoks - rusiško universiteto - projek­ tas. Plačiuose intelektualiuosiuose krašto visuomenės sluoksniuose atsirasdavo ir lietuviško, ir lenkiško universiteto idėjų. 1906 m. pradžioje įsteigta Liuoso universiteto Vilniuje draugija deklaravo daugiakalbio visuomenės lėšomis išlai­ komo universiteto projektą. Sumanytojai įsivaizdavo dėstymą lietuvių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis. Ne visiems projektams buvo prasminga ieškoti sąsajų su senąja Vilniaus akademine tradicija. Dar vienas skausmingas Tradicijos dalybų etapas susijęs su Stepono Batoro universiteto veikla Vilniuje. Drįsčiau teigti, kad būtent šiam universitetui idėjiš­ kai iškilo mažiausiai sunkumų susieti save su imperatoriškuoju Vilniaus universi­ tetu ir pasiskelbti tiesioginiu senosios Academia et universitas palikimo paveldė­ toju. Etnokultūrinė orientacija, dėstomoji lenkų kalba, patogi galimybė paslėpti tendencingumą, interpretuojant senojo universiteto kaip lenkų civilizacijos židi­ nio istoriją-visa tai buvo akivaizdu. Buvo pasistengta tuo pasinaudoti Lenkijos politinės doktrinos labui ir tolesnei Vilniaus krašto polonizacijai. Tačiau, šiaip ar taip, šis universitetas buvo artimas senajai Tradicijai. Tai, ko užteko lenkiškajai Lietuvos visuomenei ir Lenkijos valstybės švietimo sistemai, toli gražu nebuvo gana Lietuvai. Ne viskas, kas viešpatavo senajame imperatoriškajame Vilniaus universitete, galėjo tenkinti naujam gyvenimui pakilusią lietuvių visuomenę. Kitaip tariant, daugiau buvo reikalinga simbolinė tęstinumo gija, bet ne tiesiogi­ nės senojo universiteto formos. Tai itin išryškėjo 1939 m., kai atgavus senąją sostinę, buvo pradėta diskusija dėl Stepono Batoro universiteto likimo. N et di­ dysis mūsų demokratas prof. M.Romeris, žmogus, kurį būtų galima pavadinti gente Polonus, natione Lithuanus, nematė jokios galimybės palikti lenkišką uni­ versitetą Lietuvoje. Savo straipsnyje Universiteto problema ir Stepono Batoro universitetas (Židinys. 1939. Nr.12. P.673-679.) jis teigė: Esamosiose Lietuvos valstybinės teritorijos sienose, netjeigu jos būtiį. išplėstos į likusias etnografines Lietuvos rytų sritis, lenkų tautinis arba kalbinis elementas sudaro tokį reliatyviškai nežymų demografinį kiekį, kad jam steigti ir laikyti atskirą lenkišką valstybinį universitetą būtų galima ir teisinga gal tik tada, kai Lietuvoje būtų buvę bent dešimt valstybinių lietuviškų universitetų.(P.6 7 8 679). Tradicionalistas M .Romeris savo straipsnyje greičiausiai sąmoningai nė žodeliu neužsiminė apie dalykus, susijusius su tradicijos paveldu, teisė­

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

49

mis juo disponuoti, atkūrimo-įkūrimo dilema. M ąstydamas griežtai teisi­ nėmis ir pilietinėmis kategorijomis jis vertino dabartį, žvelgdamas ne atgal, o į priekį. Jį dom ino, kokia universitetų sandara turi būti, o ne tai, iš kur ji atsirado. Po karo bene daugiausia apie teisę į universitetinį paveldą kalbėjo grupė buvusių iškilių Stepono Batoro universiteto profesorių, susispietusių prie aka­ deminio žurnalo AlmaMater Vilensis, leisto Didžiojoje Britanijoje. Svarbiausia šios grupės mintis buvo ta, kad Lietuvos vyriausybė savo 1939 m. gruodžio 13 d. Universiteto įstatymu ir Stepono Batoro universiteto likvidavimu galu­ tinai pakirto istorinę Vilniaus universiteto tradiciją. Dabar, nesigilindami į ka­ zuistiką, galime tik pasakyti, kad tokia versija egzistuoja. Ji darsyk įrodo, kaip skirtingai gali susitikti dabarties akademinės intencijos su didžia praeities T ra­ dicija. Tokiuose susitikimuose nelabai svarbus tampa mokslinės tiesos klausi­ mas - pasitenkinama vienos tiesos iliuzija. Tokiais atvejais labai retai ginčijama­ si viešai. Bet apie juos primena iškilmių mįslės ir iškilmių nutylėjimai. Kad lenkiškoji AlmaMater Vilensis tradicijos paveldimumo versijayra įtaigi, iki šiol rodo kad ir toks pavyzdys. Vilniaus universitetas suteikė Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui doctor honoris causa fžr.Vilniaus universiteto istori­ ja. P.337.) Bet, anot rašytojo liudijimo, jis nesutiko šio garbingo vardo priimti. Tuo pat metu jis mielai priėmė tokį pat V D U pagarbos ženklą, mielai dalyvau­ damas ir neatsisakydamas ateity dalyvauti visokiose iškilmėse. Tai atsitiko toli gražu ne todėl, kad būtų laikęs pirmojo pasiūlymą mažiau garbingu, bet dėl specifinio santykio su praeities tradicija, su lenkų emigrantų AlmaM ater Vi­ lensis sąlygota opinija. Tardamas šių eilučių autoriui, kad tai ne tas Vilniaus universitetas, kurį prieš karą buvo lemta baigti, Česlovas Milošas leido suprasti, kad garbės daktaro vardo priėmimas iš Vilniaus universiteto dar labiau kompli­ kuotų jo santykius su lenkiškuoju tėvynainių sparnu.

Tradicijos tąsa: universiteto idėjos akistatoje Universiteto Tradicija negali būti suprasta kaip daiktas, kurį galima pasida­ lyti kaip paveldėjimo teisę. Tai nėra tik pastatai, architektūriniai ansam­ bliai, bibliotekos ir memorialinės lentos. Universiteto daiktai - tai labai daug, bet ne viskas. Svarbiausia yra tai, kuo gyveno universitetinė bendruo­ menė: praktikos, patirtys ir mentalinis klimatas, kuriame buvo ugdoma ir pati ugdėsi Lietuvos inteligentija. Ar dabartiniu metu ne per daug atsainiai žiūrima būtent į šį nedaiktišką praeities atspindį, net ir kildinant vieną ar kitą instituciją iš prieškario Universiteto, iš esmės nesigilinama į tas akademinio gyvenimo apraiškas, kuriomis pasižymėjo prieškario V D U. Kitaip tariant, neatsižvel­ giama į tai, kas gali būti dvasinio paveldo objektas. Verta ties tuo trum pam stabtelėti.

|

Į

50

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

V D U pasirinkta sistema buvo tarpinė tarp senos rusiškos ir vakarietiš­ kos. Pradžioje daugiau orientuotasi fpirm ąją, vėliau pamažu artėjant prie vakarietiškojo pavyzdžio. Tai reiškė, kad universiteto studijų tikslas buvo ne paruošimas profesijai, bet tariant S.Šalkauskio pam ėgtu žodžiu - bendras mokslinimas. Todėl programos buvo perkrautos dalykų, o specialybės buvo mažiau paisoma. Vėliau, ypač nacių okupacijos metais, programos pradėtos kiek siaurinti, daugiau dėmesio skiriant specialybės dalykams. Privalomųjų bendrųjų disciplinų gausu buvo visuose fakultetuose, išskyrus nebent Teolo­ gijos-filosofijos fakultetą, kurio curriculum buvo artimesnė vokiškų universi­ tetų reikalavimams. Pavyzdžiui, H um anitarinių mokslų fakultete, be kokių dešimties bendrųjų dalykų, studentas dar turėjo išklausyti ir išlaikyti egzami­ nus iš vienos pagrindinės ir dviejų šalutinių dalykų grupių. V D U diplom ui gauti dar reikėjo atlikti pratybų užduotis, išlaikyti daugiau egzaminų negu kad tuo metu reikalavo vokiečių universitetai. Be to, reikėjo parašyti diplomi­ nį darbą. Šie reikalavimai maždaug atitiko Lenkijos, Estijos, Latvijos univer­ sitetų reikalavimus magistro laipsniui gauti. Iš doktorantų V D U reikalauta mažiau negu priešrevoliucinės Rusijos ar tarpukario Prancūzijos universite­ tuose, bet kiek daugiau negu Vokietijoje. Laikantis autonomiško federatyvumo principo, V D U fakultetų reikala­ vimai taip pat nebuvo vienodi. Daugelyje jų, pereinant į aukštesnį semestrą, studentas, be koliokviumų, seminarų, proseminarų ir kitokių praktikos darbų, turėjo išlaikyti nustatytą egzaminų m inimumą. Teisių fakultete šis m inim u­ mas buvo palyginti nedidelis, o Humanitariniame jo visai nebuvo. Ši aplinky­ bė, palyginti nesudėtingos pratybos, fakulteto teikiama laisvė rinkti ir kombi­ nuoti dalykų grupes leido mažiau pasiturintiems ir stipendijų negaunantiems studentams lankyti universitetą ir dirbti įvairiose įstaigose arba net neturėti Kaune nuolatinės gyvenamosios vietos. Matyt, dėl to šiuose fakultetuose buvo nemažai išėjusių visą studijų programą, bet neparašiusių diplom inių darbų ir negavusių V D U diplomų.Tačiau studijavusių ir pasirengusių savarankiškam darbui buvo labai daug, ir tai leido jaunai valstybei ir bręstančiai visuomenei patenkinti intelekto poreikius. V D U akademinė atmosfera buvo solidi, iš dalies net nekonformistinė Smetonos valdžios sąlygomis. Paskutiniaisiais nepriklausomos valstybės gyva­ vimo metais universitetas buvo darni, save suvokianti bendrija. Paskutinis dar laisvo V D U rektorius, didelis visuomenės ugdymo teoretikas S.Šalkauskis, savo 1939 m. inauguraciniame pranešime Universiteto koncepcija (paskelbta Židi­ nyje, N r.8-9.) išdėstė tai, ką šiandien būtinai reikėtų apmąstyti, orientuojantis į V D U tradicijos tęstinumą. Universiteto studijų principai, sakė rektorius, turėdamas omenyje naujai įmatrikuliuotus studentus, nereikalauja iš nieko aklai prisiimti skelbiamą tiesą, t.y. be kritiško svarstymo ir patikinėjimo. Todėl ateinantiems šiandieną į uni­ versitetą naujokams mano pažiūros ir įsitikinimai tėra vien medžiaga susido­ mėjimui ir problema sprendimui.

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

51

K a s y r a U n i v e r s i t e t o e s m ė ? S.Šalkauskis pirmiausiai pažymi: Universiteto visuotinumas. Universitetas pastatomas priešais specialiąsias aukš­ tąsias mokyklas. Anot jo, tinkamai baigęs universitetą žmogus negali būti viena­ šališkas, siauras, užsisklendęs keistų idėjų rate, nes universitetas žmogaus sieloje atskleidžia universalinių perspektyvų, objektyvinę tiesos dvasią ir didžiadvasiškos teisybėspajautimą. Universitetas yra mokslinės tiesos organizacija, kuriame pro­ fesoriai ir studentai sudaro vieną akademinę bendruomenę, siekiančią mokslmės tiesos. Jie remiasi mokslinėmis asmenybėmis, kurioms tiesos ir teisybės objektyviniai principai yra esminis vidaus reikalas. Todėl tokių asmenybiųformavimas ir paruošimas mokslo uždaviniams yra universiteto gyvybinis klausimas (P. 146— 147). Universitetas yra pašauktas būti mokslinės kūrybos ir mokslinio lavi­ nimo vieta. Įsitraukdami į mokslinės minties gyvenimą, eidami mokslinio mąstymo pratybas, kritiškai ir savarankiškai studijuodam i, studentai pa­ laipsniui pasiekia tą išsilavinimo pakopą, kuri yra aukščiausias intelektinės kultūros laipsnis. Mokslinis išsilavinimas, - kalbėjo rektorius, - yra nepra­ randama tikro inteligento savybė, atitinkanti dvasinę paties universiteto struk­ tūrą. Būtent šitas išsilavinimas tam tikra prasme yra universalus, arba visuoti­ nis, nesjis savo metodingumu, kritiškumu ir sistemingumu galioja visam inte­ lektualiniam gyvenimui. Jis, kaip ir pats universitetas, sugeba nustatyti pažini­ me tvarką, pažinčių hierarchiją, vienybę, sintezę (P. 149). Itin daug dėmesio 1939-ųjų inauguracinėje kalboje buvo skirta uni­ versiteto bendruomenei. S.Šalkauskis taip suformulavo jos esmę: Galima drąsiai pasakyti, kad universitetas, kuris nesudaro gyvos dvasinės akademinio darbo bendruomenės, kur sueitų krūvon bendrų interesų įkvėpti dėstytojai ir klausytojai, nesugeba visai tinkamai atlikti savo esminių uždavi­ nių. .. Todėl asmeninis dėstytojų kontaktas ne tik yra pageidaujamas, bet ir p ri­ valomas bent tam tikrame laipsnyje, norint, kad universitetinis darbas būtų tikrai sėkmingas. Svarbiausia, anot rektoriaus, kad universitetas būtų ne aklas drausmės, bet kompetetingo vadovavimo, ne šaltos subordinacijos, bet abipusės pagarbos bendruomenė (P. 151). Bendruomenė, lyg maža respublika, susiorganizavu­ si federaciniais pagrindais, kurių elementams Universiteto statutas garan­ tuoja vidinę autonomiją. Mokslo tiesos organizacijoje pati mokslo prigimtis suponuojama autonomiškumo pagrindu. Mokslas yra autonomiškas ta pras­ me, kad jis nepriklauso jokiems išviršiniams veiksniams, kurie galėtų jam pri­ mesti ką nors kaip mokslinę tiesą. Mokslas —net humanitarinis - pats formuoja savo tyrimo dėsnius ir pats apsprendžia pagal savo objektą, pagal tikrovę, pagal tiesą. Tačiau atskiri mokslai nėra visai izoliuoti vieni nuo kitų, - mąstė S.Šal­ kauskis. —Mokslas, kuris nesidairytų į artimas giminingiį. mokslų sritis ir nepa-

52

ISTORIOGRAFINĖS PROBLEMOS

laikytų sujomis jokių kontaktų ir net tam tikro bendravimo, atsidurtų pavojuje užsisklęsti siaurumoje, subergždėti ir sustingti. Todėl vienosplačios mokslinės sri­ ties katedros jungiamos į vieną fakultetą, ofakultetai —į universitetą. Aiškindamas, sakytume, amžinąsias ir visiems žinomas tiesas, S.Šal­ kauskis vertė įsiklausyti į tuos dalykus, kurie įvairiais būdais gali būti pam i­ nami. Universiteto autonomijos esmė priklauso ne tik ir ne tiek nuo to, kiek jis yra autonomiškas nuo valstybės (kuri moka arba nem oka pinigus), bet greičiau nuo to, ar jis leidžia skleistis savo federalinių padalinių autono­ mijai. Universitetas S.Šalkauskiui visų pirm a buvo autonomingų fakultetų federacija, fakultetas - autonomingų katedrų federacija. Jis akcentavo, kad autonomingas ir federacinis universiteto pobūdis kyla iš paties mokslo prigim­ ties ir suponuoja akademinę mokslininko laisvę, kuri, be kita ko, reikalauja taip p a t administracinės universiteto ir jo fakultetų savivaldos. (153) Aktualus nūdienai ir prisimintinas anuom etinio rektoriaus universite­ to ir politikos santykių aiškinimas. Universiteto autonom ija visiškai nesu­ derinama su jo pajungimu politikai. Jis buvo gana konservatyvus teigda­ mas, kad politika ir jos aistros tegali vien sudrumsti objektyvinę mokslinio tyrimo eigą (...) nelaimė, kad studentai panaudoja universitetą politinei akci­ jai. (...) Studentams, kaipo suaugusiems ir mąstantiems žmonėms, negali būti draudžiama domėtis ir studijuoti politiką ir net joje dalyvauti, nors šiaip poli­ tinė akcija nepatariama tuo jų gyvenimo laikotarpiu... (P. 153). Rektorius atvirai aiškino, kad tik tokiu būdu galima apsaugoti universitetą nuo bet kokio politinio režimo kišimosi. Tai, kad šitokia pozicija buvo sėkminga ir kad per visą autoritarinio Smetonos režimo laiką V D U išsaugojo savo auto­ nomiją ir nekonformistinę laikyseną, buvo didžiulis kultūrinis ir visuome­ ninis laimėjimas, padėjęs susiformuoti naujai prieškario intelektualų kartai. Todėl visai suprantamas buvo S.Šalkauskio griežtumas teigiant, kad jokiu atveju akademiniam jaunimui negali būti leista verstis politika pačiame uni­ versitete ir naudoti jo patalpas ar kitas kokias priemones politinei akcijai ir propagandai. Toks universiteto panaudojimas politikai yra akademinei uni­ versiteto autonomijai lygiai pavojingas, kaip ir universiteto pajungimas vie­ nam kuriam politiniam režimui. Užbaigdamas savo inauguraciją, rektorius S.Šalkauskis iškilmingai pa­ sakė žodžius, kuriuos adresavo naujokams. Bet dabartyje jie gali kaip prie­ sakas skambėti tiems, kurie siekia prisiliesti didžiosios Universiteto tradi­ cijos. ...išdėstyta universiteto koncepcija gali būti suimta į šitokią apy brėžą: uni­ versitetas yra visuotina, autonominga ir federacinė mokslo bei mokslinimo įstai­ ga, suorganizuota akademinės bendruomenės pagrindais. Štai įstaiga, kurią re­ komenduoju naujai ateinančiam į ją (P. 153).

S

Aukštosios mokyklos sukūrimo i j (atkūrimo) sumanymai Lietuvoje l| XX a. pradžioje

Aukštojo mokslo siekimas XIX amžiuje ir XX a. pradžioje buvo sąlygotas tiek individualios, tiek kolektyvinės motyvacijos. Trum pai apsistokime ties pirmą­ ja. Nekyla abejonių, kad kartu su visuomenės modernizacija kilo tiek išsilavini­ mo poreikis, tiek ir prestižas. Išsilavinimas pats savaime jau buvo pripažįstamas vertybe. Be to, žemutiniams socialiniams sluoksniams, Lietuvos atveju —vals­ tiečių vaikams, aukštojo mokslo diplomas beveik visada garantuodavo geresnes ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas. Aukštesnis išsilavinimas garantuo­ davo ir aukštesnį laiptelį rangų lentelėje. Pagal Rusijos imperijoje galiojusius įstatymus, mokslų daktaras stodamas į valstybinę tarnybą gaudavo aštuntos klasės rangą, magistras —devintos ir pan. Tačiau ne tik žemutiniai socialiniai sluoksniai siekį gauti aukštojo mokslo diplomą galėjo motyvuoti noru užimti geresnę padėtį visuomenėje. Panaši motyvacija stūmė ir tradicinį Lietuvos elitą į aukštąsias mokyklas. T ik šiuo atveju buvo stengiamasi išlaikyti tai, kas keičian­ tis visuomeniniams santykiams slydo is po kojų —vadovaujančią padėtį visuo­ menėje. Radikaliai tradicinio elito dominavimas istorinėje Lietuvoje (Lietuvos ir Baltarusijos etnografinėse ribose) buvo palaužtas po 1863 m. sukilimo mal­ šinimo. Jis buvo išstumtas iš viešojo gyvenimo, vadinasi, prarado turėtą, kad ir nedidelę, politinę autonomiją, Valdžia taip pat ėmėsi priem onių, nukreiptų prieš bajorijos ekonominį dominavimą krašte. Todėl tradiciniam elitui ateities perspektyvos tapo gana miglotos. Reikėjo ieškoti naujų svertų, kurie palaikytų senąją padėtį. Vadovaujančios padėties išsaugojimą naujomis sąlygomis lyg ir turėjo užtikrinti tam tikra kvalifikacija, kurią galėjo įsigyti aukštojo mokslo įstaigose. Vadinasi, kintančios sociokultūrinės aplinkybės XIX a. II-joje pusė­ je - X X a. pradžioje sukūrė tokias sąlygas, kuriomis skirtingiems sluoksniams priklausantys individai pripažino išsilavinimą, o ypač aukštąjį, vertybe, ir jo gavimą laikė svarbiu veiksniu siekiant įsitvirtinti visuomenėje. A ntra vertus, XIX a. pabaigoje —XX a. pradžioje buvusiose LD K žemėse, kurios tuo m etu apėmė šešias vadinamojo Siaurės vakarų krašto gubernijas (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo), formuojasi modernios tautos, tarp jų ir lietuvių, ir joms sprendžiant kultūrinio pobūdžio problemas iškyla savų

| 54

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

inteligentų poreikis. Be to, moderni tauta gali jaustis pilnavertė tik tada, kai ji turi visą savą švietimo piramidę - nuo pradinių mokyklų iki universiteto. Vadinasi, aukštojo mokslo siekimas galėjo būti, o ir buvo siejamas su kolekty­ vo —tautos —poreikiais. Vargu ar galima paneigti ir tokį teiginį, kuris dažnai sutinkamas įvairiose aukštosios mokyklos įsteigimo (atkūrimo) reikalavusiose peticijose, kad aukšto­ sios mokyklos buvimas krašte, tuo pačiu ir kvalifikuotų specialistų gausėjimas, prisidėtų prie ekonominio pakilimo. Lietuviai, kaip ir kai kurios kitos V idurio ir Rytų Europos modernios tautos, susidūrė su elito problema. Lietuvos bajorijos lenkėjimo procesas lėmė, kad maždaug ties XIX ir XX amžių riba didesnė jos pusė tapo sudėtine lenkų etnoso dalimi. Ir m ūsų atveju ne tiek svarbu, kiek bajoriškos kilmės asmenų būta lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų gretose. Svarbiausia, kad bu­ vo atsiribota nuo bajorijos ir jos tradicinių vertybių, o moderni lietuvių tauta projektuota, orientuojantis tik į valstietiškos subkultūros vertybes. T ie­ sa, tas atsiribojimas nebuvo tobulas. Galima prisiminti kad ir Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) 1904 m. išleistą brošiūrą „Lietuvių balsas jauna­ jai magnatų, bajorų ir šlėktos generacijai Lietuvoje” (Glos Litwinow do mlodej generacji magnatow, obywateli i szlachty na Lytvvie), kurioje mainais už tai, kad bajorija prisijungs prie lietuvių tautinio sąjūdžio, buvo žadama palikti tradiciniam elitui visas jo turimas luomines privilegijas. Elito vietą turėjo užimti iš valstiečių kilusi inteligentija. Tačiau XIX a. pabaigoje Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai aukštojo mokslo galėjo siekti tik už krašto ribų - dažniausiai Peter­ burge, Maskvoje, D orpate (vėliau-Jurjeve, dabar—Tartu). Todėl supranta­ ma, kad aukštosios mokyklos įkūrimas krašte tapo vienu aktualiausių klausimų.

Carinės valdžios pozicija Aukštosios mokyklos įkūrimas Lietuvoje ir Baltarusijoje pirmiausia priklausė nuo Rusijos valdžios politikos. Aukštojo mokslo politikoje X3Xa. antroje pusėje pastebimos tam tikros modernėjančios visuomenės poreikių sukeltos tendenci­ jos. Visų pirma tai aukštųjų mokyklų skaičiaus didėjimas. Iš kitos pusės, valdžia stengėsi sumažinti universitetų autonomiją, o D orpato universitetą bei Rygos politechnikumą - rusifikuoti. Aukštųjų mokyklų gausėjimas galėjo įžiebti viltį, kad ir Vilniuje ar kitame krašto mieste bus įkurta Alma Mater. Tokio žingsnio tikslingumas svarstytas net oficialiojoje rusiškoje spaudoje. Šias diskusijas sekė ir nelegalioji lietuviška spauda. Bene plačiausiai lietuviškoje spaudoje šį klausimą svarstė 1897m. „Tėvynės sarge” Juozas Tumas. Trum pai apžvelgęs diskusiją rusų spaudoje, jis pareiškia savo nuomonę: Ale je i duotų mums išsirinkti: ar universitetą su maskolinimu, ar maskolinimą be universiteto, tai nesvyruodami iš karto išsirinktume pirmąjį. Daug jis blėdės padarytų, ale bentjau švelniaus,

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

55 |

nekaip šiurkščiomispopų, puspopių ir žandarų rankomis. Antra, mūsųjaunimas lengviauspasiektų mokslą ir vietas čia gautų. Už vis-gi svarbiausia, kad Vilnius pasidarytų vieta susidūrimo didelių būrių lietuviškojaunimo, o kame susibaudimas, ten visoki užsimanymai, ten dvasios gyvybė. Lietuvystės dalykai nepasiliktų užpakalyje, apšviesti lietuviai ir maskoliškojejūroje paskendę tvirtintų lietuvystę...' Rusijos politikai „Siaurės vakarų krašte” XXa. pradžioje liberalėjant, aukš­ tosios mokyklos steigimo iniciatyvą galėjo iškelti ir visuomenė. 1900m. inicia­ tyvos steigti aukštąją mokyklą ėmėsi Vilniaus Žemės ūkio draugija (VŽŪD), prieš tai greičiausiai gavusi vietinės valdžios sutikimą tokiam žingsniui2. 1900m. rugsėjo 2d. (visos datos pateikiamos senuoju stiliumi) Vilniaus Žemės ūkio draugijos susirinkime jos vicepirmininkas I.Gecevičius (I.Gecievvicz) kreipda­ masis į susirinkusiuosius pasiūlė galimą caro atvykimą į Vilnių pažymėti aukš­ tosios mokyklos įkūrimu. Su tokiu projektu į valdžios institucijas galėjo kreiptis tik tam tikros valdžios institucijos. Kadangi visose devyniose vakarinėse Rusijos gubernijose nebuvo įsteigtos zemstvos (vietiniai savivaldos organai), tai tokią teisę „Siaurės vakarų krašte” iš esmės turėjo tik miesto savivaldos organai (dū­ mos ar miestų valdybos) ar tam tikros dvarininkų organizacijos (aišku, neskai­ tant pačių valstybinės valdžios institucijų). V Ž Ū D statute kaip tik ir buvo punktas, sakantis, kad draugija užsiims teorinių ir praktinių žinių, reikalingų žemės ūkyje, skleidimu. Ir kaip viena iš tokio darbo priemonių buvo nurodyta žemės ūkio mokyklų steigimas. Daugiau nei metus vyko VŽŪD sukurtos komisijos darbas, konsultuota­ si su Vilniaus miesto valdžia, kitomis žemės ūkio draugijomis, kol galų gale 1901 m. gruodžio 15-16 d. įvykęs draugijos narių susirinkimas nusprendė paduoti valdžiai prašymą dėl aukštosios žemės ūkio mokyklos steigimo Vilniu­ je. Dar vykstant komisijos posėdžiams išryškėjo ne tik vietinių rusų priešinima­ sis tokios institucijos steigimui Vilniuje, bet ir opozicija pačios draugijos viduje. Kai kurie draugijos nariai, visų pirma Hipolitas Korwin-Milewskis, abejojo, ar iš tiesų didelės finansinės išlaidos, kurias turėjo savanoriškai prisiimti krašto visuomenė, atneš laukiamą naudą. Lenkiška spauda, pirmiausia Peterburge ėjęs „Kraj”, pritarė V Ž Ū D akcijoms ir nuolat pranešdavo savo skaitytojams apie projektų svarstymo eigą, kai tuo tarpu lietuviška nelegalioji spauda labai santūriai reagavo į siuos projektus, o kai kurie laikraščiai apie tuos svarstymus net neužsimindavo (pavyzdžiui, „Tėvynės sargas”). Gana skeptiškai reagavo ir „V arpas Bet kokius šnekesius valdžia gali lengvai nutildyti pastačius savo „ve­ to", ir visos svajonės turėtų pulti. Jeigu gi valdžia sutiks ant atidengimo, tai įsikūnijimas šio sumanymo būtų didžiu nuopelnu mūsų didponijos, kuri iki šiol apie savo kraštą mažai ką tesidarbavoč . Šios Vileišio bei J.Tum o m intys, kurias pristatėme anksčiau, matyt, leistų teigti, kad nagrinėjant universiteto (ar aukš­ tosios mokyklos apskritai) idėją, lietuvių tautiniame sąjūdyje nėra esminių po­ slinkių irXX a. pradžioje (t.y. iki 1905 m. revoliucijos). TiekXIX a. pabaigoje,

| 56

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

tiek pirmaisiais XX šimtmečio metais lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai svarsto tik rusiškos, t.y. su rusų dėstomąja kalba aukštosios mokyklos Vilniuje privalu­ mus ir trūkumus, tikėdamiesi ir tam tikrų nuolaidų lietuviams. Tačiau tautinio universiteto idėjos iki 1905 m. dar nėra. Šio projekto likimas praktiškai buvo nulemtas 1903 m. pradžioje. T ų m etų sausio 26 d. Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas-Mirskis krei­ pėsi į vidaus reikalų ministrą V.Plevę, prašydamas V Z U D atstovams vykti į Peterburgą, kad šie atitinkamose žinybose gautų leidimą pradėti rinkti lėšas būsimai aukštajai mokyklai. Tam e kreipimesi generalgubernatorius palan­ kiai atsiliepė dėl paties projekto ir pritarė tokiam lėšų rinkimui. Jau vasario 17 d. buvo gautas vidaus reikalų ministro atsakymas. Jame V.Plevė rašė, kad esant dabartinėms sąlygoms aukštosios mokyklos įsteigimas Vilniuje vargu ar įmanomas, nes privačiomis lėšomis tokios institucijos išlaikyti neįmanoma, o vyriausybė, įsipareigodama išlaikyti dar vieną aukštąją mokyklą imperijos vaka­ riniame pakraštyje, pasielgtų neplaningai. Ir dar pridūrė, kad jis būtų linkęs leisti atvykti į Peterburgą deputacijai nuo Šiaurės vakarų krašto žemvaldžių tik tuo atveju, jei šie sumažintų savo pageidavimus iki vidurinės agronomijos m o­ kyklos. Tiesa, 1904 m. Liaudies švietimo ministerijos Mokslo komitetas svarstė universiteto steigimo klausimą viename iš „Šiaurės vakarų krašto” gubernijos miestų. Nors ministerija turinti tik dviejų miestų prašymus (Minsko ir Vitebs­ ko), tačiau svarstomos ir kitų dviejų-V ilniaus ir Mogiliovo galimybės, nes iš Vilniaus švietimo apygardos globėjo ataskaitų žinota, kad ir šie miestai rūpinasi aukštosios mokyklos įkūrimu. Liaudies švietimo ministerijos Mokslo komitetas nutarė, kad tikslinga steigti ne universitetą viename iš „Šiaurės vakarų krašto” miestų, bet atidaryti kiekviename iš miestų, prašiusių leidimo atidaryti univer­ sitetą (Vitebske ir Minske), taip pat Mogiliove, atskirus fakultetus. Visa tai liudytų, kad tiek vietinė, tiek centrinė Rusijos valdžia bei imperijos šalininkai neturėjo vieningo požiūrio šiuo klausimu. Dalis rusų valdininkų manė, kad Rusija nepajėgi atsispirti „lenkiškajai” įtakai Vilniuje, todėl čia negalima steigti jokios aukštosios mokyklos. Bet būta ir tokių, kurie siūlė steigti tokią instituciją, tik skyrėsi jų taktika. Vieni (laikraščiuose „Novoje vremia”, „Russkije vedomosti” pasirodžiusių straipsnių autoriai) tiesiog pasisakė už rusiškos aukštosios mo­ kyklos steigimą. Antrieji, kaip, pavyzdžiui, E.Volteris, siūlė steigiant tokią ins­ tituciją atsižvelgti į lietuvių ir gudų poreikius. E.Volteris savo mintis išdėstė laikraštyje „S.Peterburgskije vedomosti” (jis ėjo kaip oficialus Liaudies švietimo ministerijos laikraštis). 1901 m. straipsnyje „Kam ir koks reikalingas universite­ tas Vilniuje” jis teigė, kad „Vilniaus universitetas savo bendru pobūdžiu turi atsižvelgti į Lietuvos ir Baltarusijos gyventojų gerovę ir dvasinius poreikius.” Straipsnyje nurodyta, kad tokiame universitete turi būti dėstoma ir lietuvių kalba, ir tai turėtų būti ne vien akademinių studijų dalykas. Ši kalba, anot autoriaus, labai reikalinga ir praktiniame gyvenime. Antilenkiška E. Volterio nuostata straipsnyje net neslepiama. XX a. Vilniaus universitete turi reikštis

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

57 |

savarankiškos vietinės liaudies pradas, ne atvykėlio „koroniažo”, bet vietinio buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojo4. Sis E.Volterio straips­ nis susilaukė plataus atgarsio lietuviškoje spaudoje. Su straipsnio mintimis savo skaitytojus supažindino „Varpas” ir „Vienybė lietuvnįkų”. M ūsų manymu, šis E. Volterio straipsnis buvo tiesioginis atsakas į V ZU D iniciatyvą. Apie Vilniaus dvarininkų sumanymą jis galėjo sužinoti tiek iš lietuvių tautinio sąjūdžio veikė­ jų, su kurių ne vienu palaikė ryšius, arba tiesiog iš spaudos. Nors tokio teiginio negalėtume pagrįsti konkrečiais duomenimis, tačiau E.Volterio antilenkiška veikla, kaip ir šis straipsnis, turėtų paremti tokią hipotezę. Naujas etapas prasideda 1905 m., kai liberalėjantis režimas leido išryškėti etnopolitinėms tendencijoms buvusiose LDK žemėse. Kiekvienas nacionaliz­ mas siekia kultūrinių ribų kongruencijos. O kultūrinių ribų pastovumui palai­ kyti reikalinga ir visa švietimo piramidė, kurią turi vainikuoti universitetas. Todėl ir kiekvienas nacionalizmas buvusiose LDK žemėse, net jei jis orientuo­ jasi į pilietines ir politines vertybes, buvo suinteresuotas sukūrimu tokio uni­ versiteto, kuris tiktų jo puoselėjamų vertybių ugdymui. Todėl įvairių univer­ siteto konceptų atsiradimą galima geriau suvokti tik atsižvelgiant į etnopolitines tendencijas Lietuvoje. Revoliucijos metu dažniausiai pasisakoma už Vilniaus universiteto atkūrimą. Tokia formuluotė bendrame XX a. pradžios kontekste išskirtina keliais požiūriais. Pirmiausia pasisakoma už universiteto, pritaikyto visuomenės, o ne carinės valdžios poreikiams, reikalingumą. Antra vertus, nu­ rodymas, kad universitetą reikia atkurti, o ne įkurti, rodo, kad teisė turėti aukš­ tąją mokyklą pirmiausia išplaukia iš to fakto, kad tokią įstaigą visuomenė jau yra turėjusi, t.y. deklaruojama lyg ir istorinė teisė turėti universitetą Vilniuje. XX a. pradžioje lietuvių politinės organizacijos , tokios kaip Lietuvių de­ mokratų partija (LDP) bei Lietuvos socialdemokratų (LSDP), puoselėjo Lietu­ vos autonomijos etnografinėmis sienomis idėją. Nors ir vienai, ir kitai partijai kaip taktinis (laikinas) sprendimas buvo priimtina ir autonomijos idėja istori­ nėse LDK žemėse. Dar aiškiau autonomijos idėją etnografinėse (istoriniu po­ žiūriu) lietuvių žemėse kėlė Didžiojo Vilniaus seimo metu besikurianti T auti­ nė lietuvių dem okratų partija (TLDP), siekusi tapti visas lietuvių politines jėgas vienijančiu centru. Tarp Lietuvos lenkų endekiškoji kryptis 1905 m. revoliucijos laiko­ tarpiu dar nebuvo įgijusi aiškesnių institucinių rėmų, nors jau galime įvar­ dinti atskirus lenkų visuomenės veikėjus, išreiškusius lenkų tautinių dem ok­ ratų idėjas, tačiau tuo metu jie dar veikė kitose organizacijose. Endekai traktavo istorines LDK žemes kaip Lenkijos provinciją, todėl lenkiškumo stiprinimas šiame krašte buvo pagrindinis jų veiklos uždavinys. Baltarusiai 1905 m. revoliucijos metu dar nelaikytini savarankiška politi­ ne jėga. O žydai savo pagrindiniu tikslu laikė lygių su kitom imperijos tautom teisių išgavimą, ir autonomijos siekis tiek istorinėse LDK žemėse, tiek Lietuvos etnografinių sienų ribose jiems buvo taktinės konsteliacijos reikalas.

| 58

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

'

Greta siekių kurti politines organizacijas, vienijančias tik vienos ar kitos tautos atstovus, būta bandymų sujungi! visus istorinių LDK žemių gyvento­ jus. Demokratiniu tokio bandymo variantu laikytini vadinamojo autonomistų būrelio pasitarimai 1904—1905 m. Šiuose pasitarimuose lenkų, lietuvių, gudų ir žydų demokratinės orientacijos veikėjai bandė rasti sprendimus, patenkinan­ čius visų tautų atstovus. Tačiau šiuose pasitarimuose nebuvo rastas tinkamas sprendimas, nes, skirtingai nuo kitų pasitarimų dalyvių, lietuviai sutiko tik su autonomijos reikalavimu etnografinei Lietuvai, bet ne istorinėms jos žemėms. Pagrindinė pilietinės istorinių LDK žemių integracijos šalininke laikyta demo­ kratinė krajovcų srovė, kuri, tiesa, 1905 m. revoliucijos laikotarpiu dar tik pradėjo kristalizuotis. Vienas pagrindinių lyderių - Tadas Vrublevskis (T.Wroblewski) - rinkimuose į I-ą Rusijos D ūm ą Vilniaus mieste kaip tik ir kėlė istori­ nėse LDK žemėse gyvenančių tautų pilietinės integracijos idėją. T uo tarpu Vilniaus vyskupas Eduardas Ropas (Edward von der Ropp), kurdamas Lietu­ vos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją (Stronnictwo konstytucyjno katolickie na Litwę i Bialorus), bandė suvienyti istorinių LDK žemių gyvento­ jus po katalikybės vėliava.

Universiteto atkūrimo koncepcijos Minėtas etnopolitines tendencijas maždaug atitiko 1905-1907 metais sufor­ muluotos šios Vilniaus universiteto atkūrimo (sukūrimo) koncepcijos: lietuviš­ kas universitetas, lenkiškas universitetas, Lietuvos universitetas, universitetas Lietuvoje. Pirmiausia trumpai aptarsime argumentus, kuriais lietuviai grindė uni­ versiteto reikalingumą Vilniuje. 1905 m. revoliucijos metu vėl, kaip ir XIX a. pabaigoje - X X a. pradžioje, tvirtinama, kad aukštosios mokyklos įsteigimo Vilniuje dėka čia susitelktų nemažos lietuviško jaunimo pajėgos, ir tai pagau­ sintų lietuviškos inteligentijos gretas, nes tie, kurie mokslus išeina svetur, daž­ nai užmiršta Lietuvos reikalus5. Tačiau dabar jau atsiranda ir naujų akcentų. Universiteto atkūrimas suvokiamas, sakytume, ir kaip reprezentacinis veiks­ mas. A ptariant Liuoso universiteto klausimą „Vilniaus žiniose” rašoma, kad tokio universiteto įsteigimas Vilniuje „iš politiško atžvilgio parodys visiems, kad Lietuvos gyventojai yra seniai politiškai subrendę.”6Taip pat akcentuoja­ ma ekonominė tokios institucijos nauda: „Iš ekonomiško atžvilgio toks univer­ sitetas turi irgi svarbumą ne menkesnės vertės”7. Vilniaus universiteto atkūri­ mo (sukūrimo) reikalavimas tapo sudėtine daugelio lietuvių peticijų dalimi. Esmingiausias lūžis šios problemos sampratoje, įvykęs revoliucijos metu, yra tautinio (lietuviško) universiteto idėjos suformulavimas. Teigta, kad lietu­ vių tauta jau nubudo, todėl jai, kaip ir kitoms tautoms, reikia savo tautiško universiteto8.

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

59 |

1905 m. tautinės revoliucijos kulminacija buvo Lietuvių suvažiavimas Vilniuje (istoriografinis terminas - Didysis Vilniaus Seimas), vykęs 1905 m. lapkričio 22-23 d. Dar prieš Seimą, 1905 m. lapkričio pradžioje, jo iniciatoriai paruošė memorandumą M inistrų Tarybos pirmininkui S.Vittei, kuriame taip pat minimas reikalavimas įsteigti Vilniaus universitetą: „Lietuviai reikalauja neapmokamo, visuotino ir priverstino jų prigimta kalba mokymo; įsteigimo ganėtino skaitliaus pradedamųjų, vidutinių ir aukštesniųjų mokyklų (Vilniaus universiteto) angštai sujungtų, idant galima būtų iš pradedam ųjų į augštesnius laipsniškai įstoti, o lygiai ir tiesos liuosai kiekvienam tokias mokyklas steig­ ti”9. Didžiajame Vilniaus Seime Lietuvos mokyklų problemos svarstytos ket­ virtajame posėdyje. Tai buvo vieni iš nedaugelio klausimų, kurie Seime nesu­ kėlė didesnių nesutarimų. Nors universiteto ar kitos aukštosios mokyklos klau­ simas atskirai Seime, atrodo, nenagrinėtas. Iš tiesų, pirmiausia reikėjo rūpintis žemesniosios grandies lietuviškų m o­ kyklų steigimu. Jau pačioje 1905 m. pradžioje „Vilniaus žinios” pranešė, jog lietuviai ruošiasi kreiptis į valdžią, kad ši leistų Vilniuje bent vieną lietuvišką mokyklą10. N uo pradinių lietuviškų mokyklų Vilniuje ragino pradėti ir Z.Žemaitis11. Jis siūlė, kad lietuviško universiteto klausimą galutinai išspręstų A nt­ rasis Lietuvių suvažiavimas, kuris turėtų susirinkti 1906 m. pavasarį12. T uo tarpu Lietuvos lenkai taip atvirai nedeklaravo tautinio lenkiško uni­ versiteto reikalavimo. Lenkų švietimu besirūpinančios draugijos „Oswiata” įsta­ tuose buvo punktas, teigiantis, kad draugija užsiims įvairių tipų vidurinių bei aukštųjų mokyklų steigimu, išlaikymu ir rėm im u13. Iš kitos pusės, aišku, kad lenkai Vilniuje turėjo kone didžiausias intelektualines pajėgas. Tačiau tautinio universiteto idėjos jie 1905-1907 m. nekėlė. Tokią situaciją būtų galima paaiš­ kinti keliais faktoriais. Visų pirma jie gerai suvokė, kad tokio universiteto steigi­ mo valdžia neleis, o steigti rusišką universitetą vargu ar būtų tikslinga, kai aukštąjį išsilavinimą galima įgyti Austrijos-Vengrijos imperijoje esančiuose len­ kiškuose universitetuose (Krokuvoje, Lvove). Antra vertus, Lietuvos universi­ tetas jiems gal netgi parankesnis nei lenkiškas, nes sukūrus lenkišką universite­ tą, nereikėtų ilgai laukti - tokių pat tautinių universitetų sau pareikalautų ir kitos istorinių LDK žemių tautos. Juk bendrame universitete lenkai, turėdami intelektualinių pajėgų persvarą, galėtų išlaikyti ir plėsti savo įtaką lietuviams, gudams. 1905 m. lapkričio pabaigoje Peterburge, vadovaujant profesoriui J.Boduenui de Kurtene (J.Baudoin de Courtenay), įvyko lietuvių ir lenkų inte­ ligentų susirinkimas. Tam e susirinkime, be prof. J.Bodueno de Kurtene, kiek žinoma, dar dalyvavo Peterburgo universiteto profesoriai Jonas Ptašickis (J.Ptaszycki), iš dvasinės akademijos - profesoriai Kazimieras Jaunius, Aleksan­ dras Dambrauskas (Jakštas), Jonas Maciulevičius (Maironis) bei kunigaikštie­ nės Elenos instituto chirurgijos profesorius Juozas Ziemnackis (J.Ziemnacki). Čia išvardinti asmenys ir pasirašė draugijos „Oswiata” steigimo deklaraciją14.

I 60

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

Dar žinoma, kad tame pasitarime dalyvavo A.Medekša bei inžinierius Jačevskis (Jaczewski). Labai įtikėtina, kad šis susirinkimas buvo susijęs su politiniais pro­ cesais, vykusiais pačioje Lietuvoje. Kaip tik tuo pat -metu Vilniuje vyskupas Ropas kūrė LBKKP. Šios partijos programą pasirašė ir vėliau steigiamajame partijos suvažiavime dalyvavo lietuvių krikščionis demokratas V.Mironas. Sia­ me Peterburgo susirinkime dalyvavę visi lietuviai be išimties buvo Peterburgo dvasinės Akademijos profesoriai, o ADambrauskas ir J.Maciulevičius (Mairo­ nis) netgi „Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo” programos autoriai. Taigi galima būtų daryti prielaidą, kad ne tik buvo kuriama politinė organiza­ cija, siekusi sujungti visus istorinių LDK žemių piliečius, bet ir rūpintasi atitin­ kamos aukštojo mokslo institucijos steigimu. Beje, pradiniame LBKKP kūri­ mosi etape nesunkiai įžvelgiamas siekis, pasikeitus politinei konjunktūrai, pa­ imti į savo rankas vietinę valdžią. Iš A.Medekšos straipsnio Peterburge leidžia­ mame laikraštyje „Kraj” 1906 m. pradžioje aiškėja, kad tame pasitarime inži­ nierius Jačevskis aptarė esamus laisvųjų universitetų tipus, taip pat buvo iškel­ tas klausimas, ar lietuviai galėsią surinkti reikiamas mokslines pajėgas paskaitų suformavimui. A.Dambrauskas atsakęs teigiamai. Svarstytas ir lėšų klausimas. Šoje vietoje inžinierius Jačevskis pareiškė, kad kultūringa tauta nepagailėsianti lėšų tokiam reikalui. Tikėtina, kad toji deklaracija, priimta 1905 m. pabaigoje Peterburge, ir buvo paskelbta Vilniaus laikraščiuose, nes nėra jokių žinių, kad ji būtų buvusi koreguojama. Reikia manyti, kad tuo atveju, jei deklaracija būtų pakitusi, profesorius J.Boduenas de Kurtene būtų vienaip ar kitaip sureagavęs savo straipsnyje „Universitetas Vilniuje”, išspausdintame 1906 m. sausio 6 d. laikraštyje „Kraj”, kuriame jis paaiškino kai kurias deklaracijos atsiradimo aplin­ kybes. Deklaracija buvo parašyta lietuvių ir lenkų kalbomis. Ją išspausdino Vilniuje ėję laikraščiai „Vilniaus žinios” ir „Kurjer Litewski”15. Deklaracija pra­ sidėjo šiais žodžiais : Mes apačioje pasirašiusieji imame ant savęs iniciatyvą sutverti „Liuoso universiteto Vilniuje draugiją” su mokslo išguldymu lietuvių, rusų ir kitų tautų kalbomis, kad duoti galėjimą išguldinėti mokslą visokių tautų mokytiems”. Toliau nurodomi praktiniai žingsniai, kuriuos reikia atlikti: sutverti draugiją su rezidencija Vilniuje, sušaukti „visuotiną narių susirinki­ mą”, kuris turi paruošti draugijos įstatus ir išrinkti valdybą. Toliau dėstoma lyg ir priesaika: „Apačioje pasirašiusieji apsiimame visomis spėkomis ir visokiais keliais ginti reikalą įsteigimo Vilniuje liuoso universiteto ir neišsiskirstyti, kol tas užmanymas neįvyks”. Prie deklaracijos buvo pridėtas atsišaukimas. Jame pir­ miausia nurodoma, kad Lietuva „turi nuo seniai tiesas” įsteigti Vilniuje univer­ sitetą. Labai svarbus šio atsišaukimo svarbiausio adresato įvardijimas: „Liuoso universiteto įsteigimo Vilniaus draugijos”iniciatoriaijaučia savo pareigą kreiptisįvisusm ūsų g y v e n t o j u s , n e s k i r i a n t t a u t o s i r t i k ė j i m o (išskirta autoriaus - D.S.). Taigi tas universitetas turėtų orientuotis į visus istorinės Lietuvos gyventojų poreikius. Tačiau kitoje atsišaukimo vietoje, kurioje kvie­

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

61 |

čiama kurti rėmimo grupes, apeliuojama tik į lenkus ir į lietuvius. Tokiu būdu aiškėja, kad pirmiausia orientuojamasi į lietuvių ir lenkų poreikius. Juk ir dekla­ raciją pasirašė tik šių dviejų tautų atstovai. Tiek Peterburge, tiek ir Vilniuje buvo galima pasiūlyti pasirašyti po šia deklaracija ir rusams, ir žydams, ir gu­ dams. Nėra abejonės, kad atskiri šių tautų atstovai būtų pasirašę. Taip pat atsišaukime kreipiamasi ne tik į visus gyventojus, bet dar atskirai ir į laikraščių redakcijas, kad visi morališkai paremtų „iniciatorių spėkas”, paskleistų plačiau žinias apie šią akciją ir tvertų kuopas. Beje, atsišaukime plačiau nepagrindžiamas universiteto reikalingumas Vilniuje. N urodom a tik viena priežastis - tai, kad jaunuomenė šiuo metu priversta ieškoti mokslo tolimuose kraštuose. Vilniuje po šia deklaracija dar pasirašė žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis, inžinierius ir lietuvių spaudos leidėjas Petras Vileišis, spaustuvės bendrasavininkas Feliksas Zavadskis (F.Zawadski), jau minėtas A.Medekša, Mykolas Burchardtas (M.Burchardt) bei Jonas Svanskis (J.Szwanski). N ėra aišku, ar jie pasirašė po kokio pasitarimo, ar kiekvienam buvo pasiūlyta pasira­ šyti atskirai. Koks tai turėjo būti universitetas? Jau pats pavadinimas rodo, kad no­ rėta jį matyti ne kaip valdišką instituciją, o šią nuostatą dar patvirtina ir raginimas rinkti lėšas. Nors pats savaime raginimas rinkti lėšas dar nereikš­ tų, jog tai turėjo būti visuomenės išlaikoma ar kontroliuojam a institucija. Pavyzdžiui, kai aukštosios mokyklos klausimas iškilo pirmaisiais XX a. me­ tais, buvo planuojama atiduoti valdžios nuožiūrai visuomenės surinktas lė­ šas aukštajai mokyklai steigti. M atyt, kad „Liuoso universiteto” raida turėjo priklausyti nuo konkrečių politinių, finansinių ar kitų aplinkybių. Be to, netgi pasirašiusieji skirtingai įsivaizdavo universiteto raidą. Čia dar galima pastebėti, kad profesorius J.Boduenas de Kurtene manė, jog universiteto steigimo draugija turinti pavirsti švietimo draugija plačiausia prasme ir už­ siimti švietimo skleidimu visame krašte. O greta „Liuoso universiteto” turi būti įkurtas Liaudies universitetas, kuris keliautų po šalį ir jame būtų mokoma visomis krašto kalbomis, net gudiškai, jei tik bus tokio gyventojo noro ir tam pasiruošusių dėstytojų. Iš pradžių visuomenė, ypač lietuviai, gana gyvai ir palankiai reagavo į šį sumanymą. Pirmiausia patys pasitarimo Peterburge dalyviai tikslino savo pozi­ ciją, aprašė idėjos atsiradimo aplinkybes, pateikinėjo samprotavimus apie uni­ versiteto atkūrimo realias galimybes. Inžinierius Jačevskis pareiškė, kad jis daly­ vavęs pasitarimuose Peterburge, tačiau nepasirašęs, nes jis nepritaria tam me­ chanizmui, kurio dėka A.Medekša projektuoja universitetą Vilniuje. Be to, pirmiausia reikia panaikinti lietuvių ir lenkų vaidus, po to kalbėti apie aukštąją mokyklą13. Požiūris iš tiesų keistas, nes kaip tik toks kelias, atrodo, galėjo bent jau sumažinti tuos nesutarimus. Plačiau savo nuostatas išdėstė ir J.Boduenas de Kurtene jau minėtame straipsnyje laikraštyje „Kraj”. Profesorius aiškiai suvokė, kad normalus univer-

| 62

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

sicetas galės gyvuoti tik tuo atveju, jei transformuosis pati imperija. Jo nuom o­ ne, valstybė „turi būti netautinė (pozariarodowosciowy) ir sudaryti tik ekono­ minę bei visuminę politinę jungtį tarp atskirų tautybių”. Toliau jis nurodo, kad reikia „kartą visiems laikams numesti pražūtingą nacionalistinio valstybin­ gumo svajonę ir atsisakyti siaurai egoistinio šūkio: „Rusija rusams”, „Lenkija lenkams”, „Lietuva lietuviams” ir 1.1. Rusija visiems tiems, kurie joje gyvena, Lenkija visiems tiems, kurie joje gyvena, Lietuva visiems tiems, kurie joje gyve­ na ir 1.1.” Tokia pilietinės konsolidacijos nuostata gana artim a krajovacams demokratams. J.Boduenas de Kurtene, galima sakyti, formuluoja ir lenkų priedermes: „Bet kokiu atveju kultūrinio ir tautinio darbo lauke lenkams už­ tenka susikoncentruoti ties tikrąja Lenkija ir ties tikrai lenkiška gyventojų dali­ mi (ludnosci istotnie polskiej), panašiai kaip rusus turi patenkinti grynai rusiš­ kos gyventojų dalies švietimas ir kultūrinis pakėlimas. Bet kokie mėginimai nutautinim o linkme tėra jėgų eikvojimas ir tuo pat metu demoralizuojanti bei apmulkinanti priemonė. Lenkija turi kartą visiems laikams atsisakyti poloniza­ cijos ir minties atlikinėti „vyresniojo brolio” vaidmenį Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kitose buvusiose Respublikos dalyse. Pakanka reikalauti bendrapilietinių teisių ir nutautinim o polinkių bent iš kieno pusės sustabdymo”. Dės­ tomosiomis kalbomis, profesoriaus nuomone, turėtų būti lenkų, lietuvių, rusų (gudams) kalbos. Kaip sektiną pavyzdį jis nurodė Suomiją ir Šveicariją. Tačiau kol kas toks universitetas esąs tik svajonė. Kas kita laisvasis univer­ sitetas, į kurį stojimas būtų „laisvas ir atviras”. Aptaręs esamus tokių universite­ tų tipus, profesorius nurodė tokio universiteto tikslus, tarp kurių ir „politinių veikėjų ir sąmoningų krašto piliečių ruošimas bei tobulinimas”. O dėstomąja kalba tokiame universitete galėtų būti „visos pasaulio kalbos”. Kai dėl lietuvių, tai J.Boduenas de Kurtene gana optimistiškai nusiteikęs. Jo nuomone, šią kalbą moka žymiai daugiau žmonių, galinčių dėstyti, nei „atrodo iš pirmo žvilgsnio”. Tačiau baigdamas straipsnį autorius pastebi, kad ir tokio universiteto įkūrimas yra vien svajonės.16 Lietuviška spauda palankiai sutiko šį sumanymą. Sausio 8 d. „Vilniaus žiniose” pasirodžiusiame straipsnyje iš principo pritarta, kad universitetas turi patenktinti visų Lietuvos gyventojų poreikius. Todėl universiteto „įsteigime privalo dalyvauti visi luomai, visos Lietuvoje gyvenančios tautos”. Ir toliau: „Komisijos dalyku bus teip sutvarkyti viską, kad nė viena tauta nepasijustų užgauta ir kad visos būtų pakakintos”. T ik toks universitetas, autoriaus nuo­ mone, galėtų atsilaikyti prieš valdžios spaudimą17. Kitas „Vilniaus žinių” auto­ rius kvietė susirūpinti lėšų busimajam universitetui rinkimu: „Skubėkime: pa­ siliksime užpakalyje; man rodos jeigu nuo lietuvių bus surinkta mažai aukų (mažiau už rusus, lenkus, žydus) nors kokie 10-15 tūkstančių, tai mums dar ilgai prieis laukti pakol bus įkurtas nors „šioks - toks” Lietuviškas skyrius”. Tačiau iš straipsnio aiškėja, kad autoriui toks variantas tėra laikina priemonė. O pagrindinis tikslas - „Liuosas Lietuviškas Universitetas”18

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

63

T uo tarpu Z.Žemaitis atvirai abejoja tokio universiteto gyvybingumu. Dėstymas trimis ar keturiomis kalbomis gali sukelti konfliktus. Todėl jis siūlo kelerius metus palaukti, steigti pradines mokyklas, o vėliau „mes išga­ lėsime įsteigti sau atskirą, grynai lietuvišką universitetą”19. Bet toks universiteto tipas jau svarstytas šiame straipsnyje. Panašiai ir lenkai, netgi iniciatoriai, aptardami „Liuoso universiteto” ateitį greitai išsiduodavo, kad jiems pirmiausia rūpi tautinis lenkų universititetas: „Lenkai žinoma nepraleistų progos surinkti išbarstytas savo jėgas ir sukomplek­ tuotų jais aukštąją mokyklą Vilniuje” 20. Vienintelis žinomas bandymas kurti tokio universiteto rėmimo grupę buvęs Raseiniuose. 1905 m. gruodžio 28 d. įvykusiame susirinkime dalyva­ vo „Visos vietinių gyventojų luom os”. Sueigoje buvo surašyta tokia pat de­ klaracija, tik dar pridurta, kad šalia dėstomųjų lenkų ir lietuvių kalbų būtų dar ir „gudiška (baltarusiška) kalba”. Nuspręsta, kad metinis draugijos na­ rių mokestis būsiąs trys rubliai. Tačiau draugijos sukūrimas atidėtas iki va­ sario mėnesio21. Daugiau informacijos apie šios iniciatyvos likimą Rasei­ niuose nėra. Taigi vos pradėjus svarstyti „Liuoso universiteto” įkūrimo galimybes, paaiškėjo skirtingas netgi pačių iniciatorių požiūris į tokio universiteto kon­ cepciją. Kita vertus, nors ir nėra konkrečių tiek vietinės, tiek centrinės val­ džios reakcijos į šį sumanymą išraiškų, tačiau jos poziciją nesunkiai galima nuspėti. Bijota įsteigti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos katedrą su dėsto­ mąja lietuvių kalba Varšuvos universitete. Pasak laikraščio „Dziennki W ilenski”, Liaudies švietimo ministerija atmetė tokį prašymą, nes baiminosi, kad to paties gali paprašyti ir baltarusiai. Nes tada vienoje vietoje susikon­ centruotų lenkų, lietuvių ir gudų intelektualinis gyvenimas, o tai priešta­ rautų valstybės interesams22. Šią žinią pakartojo ir „Vilniaus žinios”21. Taigi rusų valdžia visaip stengėsi trukdyti istorinėse LDK žemėse gyvenančių tautų kultūrinę, o pirmiausia jų elitų integraciją. Revoliucijos apogėjaus metu, 1905 m. pabaigoje, dominavo tautinių ar Lietuvos universiteto idėjos, o tiek pirmojoje 1905 m. pusėje, tiek 1906 1907 m. dažniau svarstoma universiteto su dėstomąja rusų kalba įkūrimo galimybė. Sį kartą iniciatyvos jau ėmėsi Vilniaus miesto valdžia. 1906 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto Dūmos posėdyje valdyba pateikė pasiūlymą įsteigti Aukš­ tuosius m oterų kursus. Siame pateikime valdyba pažymėjo, kad aukštosios mokyklos klausimą, pritariant vietinei valdžiai, ne kartą kėlė visuomenė. Val­ dybos nuomone, galima tikėtis vyriausybės finansinės paramos, dalį lėšų skirtų miestas ir dar prisidėtų mokestis už mokslą. Vilniaus miesto prezidentas M.Venslavskis (M.Węslawski) pritarė šiai idėjai. Tačiau miesto tarybos narys J.Januševskis (J.Januszewski) pasiūlė pirmiausia susirūpinti universiteto įsteigimu. Jį palaikė ir keli kiti tarybos nariai. Kita tarybos narių dalis, tame tarpe ir M. Ven-

| 64

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

slavskis, pasisakė prieš universiteto steigimą. Buvo nurodyta, kad universitetas kainuotų žymiai daugiau nei kitokio'tipo aukštoji mokykla, be to, valdžia neleisianti steigti universiteto. Galų gale nuspręsta įsteigti dvi komisijas: Aukš­ tųjų moterų kursų bei kitą dėl universiteto įsteigimo. Taip pat nuspręsta pasi­ kviesti į šių komisijų darbą kuo daugiau visuomenės atstovų, galinčių prisidėti prie šio klausimo sprendimo. Šių dviejų komisijų nariai išrinkti jau kitame miesto Dūmos posėdyje, įvykusiame gruodžio 20 d.24 Tačiau tada viskas tuo ir baigėsi. Ši iniciatyva prisiminta tik beveik po metų, kai 1907 m. gruodžio 5 d. keli Dūm os nariai kreipėsi į Vilniaus miesto prezidentą Venslavskį su pra­ šymu sušaukti specialų Dūm os posėdį, kuriame būtų svarstomas politech­ nikos klausimas. Gruodžio 20 d. D ūm a nusprendė patikėti šio klausimo svarstymą prieš metus išrinktos komisijos nariams. 1908 m. sausio 9 d. komisija nutarė pasitelkti į pagalbą ir kitas krašto institucijas bei pavienius asmenis. Institucijų, kuriomis turėjo būti atstovaujama, ir asmenų sąrašas aiškiai liudijo, kad komisijos darbe buvo numatytas lenkų dominavimas. Komisijai pradėjus dirbti, greitai pasirodė tam tikri požymiai, liudiję, kad jau nesiorientuojama vien į politechniką, o galvojama ir apie kitokio tipo aukštąją mokyklą. Vilniaus miesto prezidentas M.Venslavskis kovo viduryje išvyko į Pe­ terburgą susitikti su M inistrų tarybos pirm ininku P.Stolypinu bei kitais aukštais pareigūnais dėl aukštosios mokyklos steigimo Vilniuje. Kovo 15 d. jį priėmė M inistrų Tarybos pirmininkas P.Stolypinas. M.Venslavskis no­ rėjo išsiaiškinti, kokios yra miesto dūmos sudarytos komisijos kom petenci­ jos ribos. P.Stolypino atsakymas turėjęs lemiamos reikšmės tolimesniems komisijos sprendimams. M inistrų tarybos pirmininkas nurodė, kad valdžia neprieštaraujanti jokiam aukštosios mokyklos tipui. Pirmiausia komisija turinti pateikti per generalgubernatorių į Peterburgą savo samprotavimus dėl aukšto­ sios mokyklos tipo, tada valdžia duosianti nurodymus, kokios pagalbos jai reikia iš krašto (šešių vadinamojo Šiaurės vakarų krašto gubernijų)25. Taip pat M.Venslavskis Peterburge susitiko su liaudies švietimo ministru A.Svarcu, ku­ ris vengė aiškiai išsakyti savo poziciją. Valdžiai leidus, 1908 m. balandžio 21 d. įvyko komisijos, kurią išrinko Vilniaus miesto dūmą, įvairių „Siaurės vakarų krašto” institucijų delegatų atstovų ir specialiai kviestų asmenų susirinkimas. Apklausus dalyvavusius susirinkime paaiškėjo, kad populiariausias yra mišraus tipo universitetas. Susirinkime išrinkta pakomisė, kuri turėjo toliau svarstyti šį klausimą. Svarstant šį projektą, taip pat, kaip ankstesniais metais, išryškėjo ne tik valdžios ir visuomenės skirtingi požiūriai į aukštosios mokyklos steigimo Vil­ niuje poreikį ir tikslus, bet ir pačios visuomenės nesutarimai tarp Lietuvos lenkų. 1907 m. pabaigoje —1908 m. I-joje pusėje būta ir universiteto steigi­ mo Vilniuje adeptų. Tačiau toną davė visai kitokio pobūdžio pasiūlymai. D au­

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

65

giausiai prieš universitetą agitavo „Goniec Wilenski” atstovas V.Studnickis. Jis teigė, kad esamomis sąlygomis universitetas Vilniuje būtų ne ką geresnis nei buvęs Varšuvos universitetas, todėl dabar geriau steigti Žemės ūkio ir pramo­ nės akademiją. Iš tiesų kam lenkams reikalingas dar vienas rusifikacinius tikslus turintis universitetas, kai jie ir taip boikotavo Varšuvos universitetą, o aukštąjį išsilavinimą lenkų kalba galėjo gauti tiek Krokuvoje, tiek Lvove. Tuo tarpu lietuviai rėmė universiteto steigimo sumanymą. Svarstant Vil­ niaus miesto dūmos 1907 m. pabaigoje iškeltą aukštosios mokyklos idėją, skirtingas lietuvių politines sroves atstovaujantys laikraščiai („Vilniaus žinios”, „Lietuvos ūkininkas”, „Viltis”) vienu balsu pasisakė už universiteto, o ne ko­ kios kitos aukštosios mokyklos steigimą 2C\ Tiesa, „Viltis” pripažino, kad pra­ džioje gerai būtų ir politechnika, tačiau greta nurodoma, kad lietuviai inžinie­ riai mažiausiai reikalingi. Nors, „Vilties” nuomone, pasikeitus valstybės ekono­ minei politikai reikės specialistų su aukštuoju išsilavinimu ir žemės ūkio srityje. Dabar gi reikalingiausi yra teisininkai, mokytojai, gydytojai. „Vilniaus žinios” mini ir tokios aukštosios mokyklos vaidmenį lietuvių tautiniam judėjimui: „Vilniuj susirinktų didelis būrys mūsų jaunuomenės, kuri būdam a savo gim­ toj šaly turėtų didelę įtekmę ant mūsų sodžiaus, sukeltų ten gyvesnį kultūros ir politikos judėjimą. Ir pačiame Vilniuj lietuvių įtekmė pasidarytų tuomet daug stipresnė, nes atsirastų jame daug jaunų norinčių dirbti spėkų” 27. Čia iš esmės pakartojamos Tum o mintys, išsakytos dar 1897 m. „Tėvynės sarge”. Ypač „Viltis” akcentavo istorijos-filologijos fakulteto reikalingumą, aiš­ ku, su Lietuvos istorijos (dėstomos taip pat vietinėmis kalbomis) ir lietuvių bei gudų kalbų dėstymu, ir kritikavo pakomisę, kuri šio fakulteto steigimą nukėlė tolimesniam laikui. Tokią pakomisės poziciją „Viltis” aiškino politinėmis sprendusiųjų nuostatomis. Laikraštyje teigta, kad lenkams „negeistina „tarnų” tau­ tos savitoji civilizacija. Civilizuota tauta nebūtų tarnaitė, bet būtų pati ponia, kurią reikėtų ir dabartiniams ponams pripažinti, jai pradėti tarnauti, o ne ant jos viešpatauti.”28 Tautiniai žydų interesai svarstant šį klausimą iškyla rečiausiai. Tačiau žydų potencialas (tiek finansinis, tiek politinis ir kultūrinis) Vilniuje buvo ypač svarus. Ir, žinoma, jie nebuvo vien pasyvūs stebėtojai. Žydai gana aiš­ kiai davė suprasti, kad parems tik universiteto idėją, o jiems ypač buvo rei­ kalingas medicinos fakultetas29. Čia neaptarinėsime, kodėl žydams reikėjo bū­ tent universiteto. Akcentuosime tik tai, kodėl žydams buvo naudingas univer­ sitetas būtent Vilniuje ir kodėl jie stengėsi stipriai nesiangažuoti svarstant šį klausimą. Kaip žinia, Rusijos valdžia siekė sumažinti žydų skaičių aukštosiose mokyklose. Tokios politikos išdava buvo ir 1908 m. rugpjūčio 19 d. M inistrų Tarybos nutarimas, kurį caras patvirtino rugsėjo 16 d. Šiuo nutarim u buvo nustatytos procentinės žydų priėmimo į aukštąsias Rusijos mokyklas normos: 3 procentai nuo visų studentų sostinėse, 3 - kitose imperijos dalyse ir 10 sėslumo zonoje. Todėl žydai ir buvo suinteresuoti dar vieno universiteto steigi­

| 66

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

mu jų sėslumo zonoje, t.y. Vilniuje. Dėl tokios Rusijos politikos žydai stengėsi atvirai per daug neremti universiteto steigimo Vilniuje idėjos. Į komisijos darbą buvo pakviestas ir baltarusių laikraščio „Nasza niwa” redaktorius A.Vlasovas. Tiek balandžio 21d. susirinkime30, tiek vėliau savo referate pakomisės posėdyje gegužės 26 d. jis pasisakė už universiteto steigimą, ypač akcentuodamas istorijos —filologijos fakulteto svarbą. Universiteto, kaip tinkamiausio aukštosios mokyklos tipo, parinkimą A. Vlasovas grindė panašiai, kaip ir kiti Lietuvos visuomenės veikėjai. Tačiau svarbu pažymėti, kad vienin­ teliu tinkamu miestu universitetui „Nasza niwa” redaktorius laikė Vilnių, kaip administracinį, ekonominį ir kultūrinį Krašto (Lietuvos ir Baltarusijos) cen­ trą31. Gegužės 26 d. pakomisės posėdyje A.Vlasovas laikraščio „Nasza niwa” vardu pateikė referatą, kuriame pagrindė istorijos - filologijos fakulteto steigi­ mo būtinybę.32 Vietiniai rusai iš esmės stengėsi sužlugdyti šią iniciatyvą, nes bijojo, kad aukštoji mokykla gali pakliūti į lenkų rankas. Nors nėra tikslių duom e­ nų apie komisijos darbo nutraukim o aplinkybes, tačiau tikėtina, kad tai įvyko pačių iniciatorių iniciatyva po to, kai paaiškėjo neigiama aukščiausios Rusijos valdžios nuostata šio sumanymo atžvilgiu. Be to, nebuvo ir reikia­ m ų finansinių bei intelektualinių resursų dar vieno universiteto steigimui imperijoje. Ir vėlesniais metais retsykiais spaudoje pasirodydavo įvairūs gandai apie universiteto steigimą Vilniuje. Paminėtinas, pavyzdžiui, L.Noreikos straipsnis „Vilniaus universitetas” 1922 metais „Viltyje”, kuriame rašoma, kad „Mokslų Akademija, norėdama geriau apsaugoti nuo pavojų esančius Vilniaus mokslo turtus, statys Vilniuje Viešajam knygynui ir Centraliniam archyvui visai nau­ jus, gerai tam reikalui pritaikintus namus. Pinigų būsią, ir darbas prasidėsiąs neilgai trukus.”33 O likusius tuščius pastatus žadama panaudoti būsimam uni­ versitetui. Tačiau nėra jokių žinių apie kokius nors konkrečius žingsnius dėl šio sumanymo įgyvendinimo. Po 1908 m. aukštosios mokyklos steigimo Vilniuje iniciatyva lieka Vilniaus miesto valdžios rankose. 1911 m. antroje pusėje miesto švietimo komisija, ne kartą svarsčiusi šį klausimą, pasiūlė Romanovų valdymo 300-ąsias metines pažymėti Vilniaus universiteto įkūrimu. Tokį sprendimą miesto D ū ­ ma priėmė 1912 metų pradžioje, tačiau ir ši iniciatyva nedavė vaisių. Miesto Dūmos sudarytoji Vilniaus universiteto įkūrimo klausimams svarstyti komisija planavo į Carskoje selo nusiųsti deputaciją, kurioje turėjo būti atstovaujama visoms Lietuvos tautoms. Tačiau valdžia nedavė tokiam žingsniui būtino leidimo. Galima pastebėti, kad po 1908 m., kai aukštosios mokyklos steigimas buvo tapęs vienu aktualiausių Vilniaus ir Lietuvos visuomeninio gyvenimo klausimų, ši problem a mažiau dom ina visuomenę. Valdiško universiteto ar kitokios aukštosios mokyklos galima nauda būtų didžia dalimi abejotina, be to,

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

67

vis aiškiau suvokiama, kad valdžia vargu ar išdrįs tai padaryti, o jei išdrįstų vargu ar pajėgtų įsteigti tokią įstaigą Vilniuje. Tačiau kaip tik tuo m etu suaktyvėjo rusų nacionalistai. Iš pradžių įvai­ rios jų organizacijos, vėliau ir deputatai Valstybės dūmoje kėlė sumanymą steigti universitetą „Siaurės vakarų krašte”. 0 1 9 1 3m. pabaigoje vėl, kaip ir po 1863m. sukilimo numalšinimo, pradėtas svarstyti projektas įkurti Vilniuje Stačiatikių dvasinę akademiją. Nepavykus įsteigti universiteto ar kitos aukštosios mokyklos, ieškota kitų būdų organizuoti mokslo ir švietimo darbą. Dalį universiteto funkcijų atliko dvi 1907m. įkurtos draugijos - Lietuvių mokslo draugija (LMD) ir Mokslo bičiulių draugija Vilniuje ((MBD) Towarzystwo przyjacol nauk w W ilnie). LM D kasmetiniuose suvažiavimuose būdavo skaitomi moksliniai pra­ nešimai, buvo leidžiamas mokslinis žurnalas „Lietuvių tauta”, renkama m u­ ziejinė ir archyvinė medžiaga bei biblioteka, rūpinamasi istorinių pam inklų apsauga. Draugijai greta lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų priklausė ir kitų šalių mokslininkai, kurių tyrinėjimus Lietuvos istorijos ar lietuvių kal­ bos srityje draugijos vadovybė laikė reikšmingais. Čia paminėti Rusijos moks­ lų akademijos nariai Aleksejus Sachmatovas, Filipas Fortunatovas, Janas Boduenas de Courtenay, Leipcigo universiteto profesorius Augustas Leskynas ir kiti. Taip pat draugija rūpinosi lietuviškų vadovėlių mokykloms lei­ dimu. M BD įkūrė ir jai vadovavo lenkų kultūrai atstovaujantys Lietuvos bei Lenkijos visuomenės veikėjai. M BD veikla buvo labai panaši į tą, kurią vykdė LMD. Ji taip pat rinko knygas, archyvinius bei muziejinius eksponatus, leido mokslinį leidinį „Mokslo bičiulių draugijos Vilniuje metraštis” (Rocznik Towarzystwa przyjaciol nauk w W ilnie), rūpinosi Trakų bei Gedim ino pilių liekanų apsauga. Draugijos valdybos posėdžių metu buvo skaitomi moksliniai pranešimai.

Sociokultūrinės ir politinės universiteto susikūrimo Kaune prielaidos XXa. pradžioje 1855 m. spalio mėnesį Vilniaus ir Kauno gubernijų bajorai kreipėsi su at­ skiromis peticijomis dėl aukštųjų mokyklų steigimo. Vilniuje buvo prašo­ ma atkurti universitetą. T uo tarpu 1855m. spalio 6d. ir Kauno gubernijos bajorų susirinkimas prašė įsteigti aukštąją mokyklą, nes nors šioje gubernijoje ir nedaug gyventojų - tik apie 1 mln., tačiau tarp jų dvarininkų, turinčių 100 ir daugiau sielų, yra 350 šeimų, o smulkesnių dvarų - 4000 šeimų ir be dvarų 30000. Be dvasinės seminarijos, dar yra 5 apskrities mokyklos ir 2 gimnazijos. O 700 varstų atstumu nėra jokios aukštosios mokyklos. Tokia situacija ypač nepalanki smulkiesiems ir bežemiams bajorams, todėl ir prašoma įsteigti „vieną

J

| 68

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

'

aukštąją mokyklą Kauno gubernijoje”. Be to, buvo nutarta prašyti įvesti lenkų kalbą kaip dėstomąją į vietines mokyklas. Toks prašymas argumentuotas tuo, kad per du dešimtmečius po lenkų kalbos pašalinimo-rusų kalba jau išmokta ir dėl jos ateities nereikia baimintis, o lenkų kalba bajorams yra tiek gimtoji, kiek šeimos kalba, ji turi turtingą literatūrą34. Galima spėti, kad tuo gubernijos miestu turėjo būti jos centras, t.y. Kaunas. Tačiau tuo m etu valdžia neišdrįso steigti aukštosios mokyklos nei Kauno gubernijoje, nei kuriame kitame Lietu­ vos mieste. Šio sumanymo įgyvendinimas būtų stipriai suaktyvinęs Kauno kaip vieno iš kultūrinių Lietuvos centrų vaidmenį. Nors reikia taip pat paste­ bėti, kad iniciatoriams pirmiausia rūpėjo lenkų arba lenkakalbės kultūros plėtra. Pasikeitus geokultūrinei situacijai krašte, XX a. pradžioje lietuviškos spau­ dos puslapiuose užvirė karšta diskusija, kuris iš miestų - Vilnius ar Kaunas būsiąs lietuvių centru. Aiškinantis šios alternatyvos esmę, reikia atskleisti idėji­ nes ir sociokultūrines sąlygas, lėmusias šios alternatyvos atsiradimą. Tyrimas parodė, kad Kauno idėją subrandino ir propagavo Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) bei kiti artimi jam klerikalinės orientacijos veikėjai. Idėja Kau­ ną paskelbti būsimu lietuvybės centru pirmiausiai sietina su pačia lietuvybės samprata šios politinės orientacijos koncepcijoje. Jakštas, kaip ir kiti dešinieji, pagrindiniais tautiškumo kriterijais laiko etnografinius ir etnolingvistinius kri­ terijus, todėl ir lietuvybės pagrindą jam sudarė liaudis. D ar 1902 m. jis sufor­ mulavo aiškius lietuvybės principus: tuom etinė Lietuva - etnografinė, t.y. ji apima Kauno guberniją, taip pat atitinka Suvalkų, Vilniaus, Gardino ir Kuršo gubernijos dalis. Nors ir etnografinį kriterijų jis susiaurina iki etnolingvistinio: „Šiandien Lietuva yra ten, kur girdima lietuvių kalba lietuvių liaudies lūpose. Po to tikrais lietuviais laikome tik tuos, kurie vartoja lietuvių kalbą; kas gi jos nem oka ir nenori žinoti, nors ir gimęs Lietuvoje iš tėvų lietuvių, negalime pripažinti jo priklausančiu lietuvių tautybeiį.. J ”3’ . Iš šios citatos aiškiai maty­ ti, kad būtent liaudis36 be išsilavinusio, padėtį visuomenėje turinčio sluoksnio (grupės, luomo ir pan), dar negali būti pripažinta lygiaverte kitoms tauta. Jakštas, atstovaudamas iš prigimties konservatyvųjį sluoksnį, tokio elito taip pat ieško tarp konservatyviųjų visuomenės sluoksnių. Jo siekis, kurį atvirai išdėsto 1902 m. savo brošiūroje „Lietuvių balsas jaunajai magnatų, bajorų ir šlėktos generacijai Lietuvoje” (Glos Litwinow do mlodej generacji magnatovv, obywateli i szlachty na Litwie),- patraukti bajoriją lietuvių tautos pusėn. Mainais už tai buvo žadama palikti tradiciniam elitui jo luomines privilegijas37. Taikliai šią lietuvių klerikalų intenciją yra charakterizavęs Mykolas Romeris: Pagalprigim­ tį klerikalų sąjungininkai kovoje su visuomenės radikalizmu ir j į lydinčia laisvamanybeyra aukštesnės klasės bei luomai, kaip antai: buržuazija, bajorai, aristok­ ratija, turtingųjų valstiečių klasė, žodžiu tie, kurie visuomenėje vadovaujasi sta­ tiškaisiais, konservatyviaisiais, tęstinumo samprata paremtais pradais. Ypač ba­ jorai ir aristoktratija, visada puoselėjantys tradicijas ir visuomenės hierarchijos

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

69 |

veiksnius, dėl savo natūralaus istorinio vaidmens ir savanaudiškumo besiprieši­ nantys bet kokioms apraiškomsperversmo, kuriuo siekiama liaudies mases, plebsą, išplėšti iš paklusnumo formų ir padaryti „visuomenę", savarankiškai galinčią pasirinkti savo likimą. Taigi lietuvių kleras, kovodamas su demokratija, žvalgosi tų sąjungminkų, kuriuos kleras turi kitose tautose; jis to nori, bet negali turėti. Jam to reikia gal labiau negu kitų tautų klerikalams, nes lietuvių tautoje dau­ giausia valstietiškoje, liaudininkiškos —demokratinės srovės atsiranda lengviau, negu tenai, kur šlėktos vaidmuo didesnis tautos kultūrai, kaip pavyzdžiui len­ kuose, tačiau to negali turėti būtent dėl to, kad krašto šlėkta ir aristokratija yra lenkiška. Jie [klerikalai] trokštų bajoriškojo vaidmensjaunoje tautinėje lietuvių kultūroje, betjo negali turėti. Susitaikyti su šlėktos lenkiškumu ir suja suvienyti jie negali, nes taip būtų prarastas kontaktas su liaudimi, kartu būtų prarasta it įtaka jai?8. Taigi Romeris ne tik nurodo ištakas, skatinusias klerikalus ieškoti atramos bajorijoje, bet ir to suartėjimo žlugimo priežastį - Lietuvos bajorijos dauguma tampa sudėtine lenkų etnoso dalimi (to proceso baigiamoji stadija kaip tik ir prasideda ties XIX a. pabaigos - XX a. pradžios riba). Todėl Jakštui liko tik orientuotis į katalikų dvasininkiją, ypač į jos vyresnybę. Prielankiausia lietuvių tautinėms aspiracijoms XX a. pradžioje buvo Seinų, o dar labiau Kau­ no vyskupijos dvasinė vyresnybė. Be to, Kaunas turėjo ir dar vieną privalumą. Juk tai buvo miestas, esantis etnografinių lietuvių žemių centre. Todėl ne tik Jakštas, bet ir dalis kitų lietuvių visuomenės veikėjų manė kaip tik Kauną esant lietuviškos veiklos centru. Dar prieš 1905m. revoliuciją advokatas Samajauskas laiške Jakštui rašė: Šeštajai viešpatystei reikia rengti sostapilę, kuria gali būti tik Kaunas, kaip gyvos Lietuvos širdis, savo keliais - arterijomis ūmai atsimušantis į visuspakraščms. Vilnius su ištautėjusiomis apygardomis ir istoriškomis tradicijo­ mis paneša ant netekusio žemių didžponio, atsidūrusio užrubežyjgiriančiosi tik herbais?9 1907m. „Senelio Lietuvio” slapyvardžiu pasirašęs autorius taip pat vienu Kauno privalumu, lyginant su Vilniumi, laikė tautinę miesto ir jo apy­ linkių sudėtį40. Tuo tarpu dėl Vilniaus Jakšto nuom onė kategoriška: Sulietu­ vinti Vilnių tegali tik stebuklas. A šį tą stebuklą netikiu. Duok Dieve, kad žymi lietuvių kolonija Vilniuje susidarytų.41 Panašiai „Senelio Lietuvio”straipsnį komentavo ir „Nedėldienio skaity­ m o” redakcija: Talpindami šį p. Šen. Lietuvio straipsnį mes visai nesam priešin­ gi tam idant Vilnius taptų Lietuvos centru. Anaiptol karštai to trokštame. Bet matydami jos dabartinį sulenkinimą, labai abejojame, ar vilniečių saujalei p a ­ siseks kada nors bent kiek Vilnių atlenkinti, kad jis faktiškai galėtų vadintis Lietuvos miestu.. ,42 Šios dvi priežastys - etninė gyventojų sudėtis ir vyskupijos valdžios nuo­ statos - ir nulėmė tai, kad būtent Kaune susibūrė didžiausios lietuvių klerikalų pakraipos pajėgos. Jakštas ir kiti klerikalinės pakraipos veikėjai ne tik svajojo Kauną padaryti tautinio lietuvių darbo centru, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių įgyvendinti šią idėją.

70

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

Prieš pat I-ąjį Pasaulinį karą jei Jakštas visiškai ir neatsisakė Kauno idėjos, tai bent jau viešai jos nepropagavo. Tokį pokytį galime paaiškinti analizuodami ginčą tarp „kauniečių” ir „vilniečių”, kuriame paskutiniuosiusatstovavo taip pat konser­ vatyvios lietuvių pakraipos veikėjai su Antanu Smetona priešakyje. Nesigilindami į visus Smetonos koncepcijos niuansus, atkreipsime dėmesį tik į tai, kaip jis 1910 m. „Viltyje” reziumavo Vilniaus privalumus. Iš viso Smetona išskyrė tris istorinės Lie­ tuvos sostinės pranašumus prieš Kauną: Vilnius gali pritraukti ir pritraukia daugiau lietuvių inteligentijos; tai didžiausias, turtingiausias ir kultūringiausias krašto mies­ tas; be to, tik čia valdžia gali kada nors įkurti universitetą43. Manytume, kad pasku­ tinysis argumentas laikytinas sudėtine antrojo dalimi. Kai dėl inteligentijos, tai čia dviejų lietuvių visuomenės veikėjų nesutarimas logiškas, nes kaip jau minėta, Jakš­ tui tautos elitą visų pirma reprezentuoja Bažnyčios hierarchai. Tačiau daug ką paaiškina ir antrasis punktas. Jakštas taip pat manė, kad Vilnius yra krašto (Lietu­ vos) sudėtinė dalis. Abu lietuvių visuomenės veikėjai siekia Vilniaus sulietuvinimo ir tiki tuo, net ir Jakštas vėlesniais metais: Lenkinimo procesas įgudintas eissavaimi sulig inercijos dėsnio dar kokį 10-20 metų. Lietuviaiper tų visų laikų vis dar negalės parodyti žymių savo tautiško sustiprėjimo rezultatų f...] Ilgainiui sulauksime lygsva­ ros, opaskui nukrypimo minėtojoprocesopriešingonpusėn. Taigi, mums, lietuviams, nėra reikalo karščiuotis ir norėtipergalės t u o j a u , š i a n d i e n a . Greitas darbas visada nekoks. Mokėkim laukti. Atsiminkim, kad šiame pasaulyje nėra kas būt amžina. Neamžinai gyvens ir dabartiniai lenkai prelatai Vilniujė (išskirta autoriaus - D.S)44 Labai iškalbinga Jakšto užuomi­ na —mokėkim laukti. Si citata taip pat leidžia suprasti, kur glūdi Smetonos ir Jakšto takoskyra. Reikalas tas, kad Smetona orientuojasi ne tik į šviečiamąją kultūrinę veiklą, bet ir į politines aktualijas.. Jo minimalus siekis - etnografinės Lietuvos (istoriniu požiūriu) autonomija su Seimu Vilniuje. Smetona siekia ir tikisi politinių permainų. Jei lietuviai snaus, gali pramiegoti palankų momentą autonomijai išgauti arba autonom ija bus gauta tokiose ribose, kad lietuviai atsidurs tautinės mažumos padėtyje. Todėl taip svarbu turėti tvirtas pozicijas istorinėje LDK sostinėje, nes busimosios autonomijos sostinė bet kuriuo atveju būsiąs tik Vilnius. T uo tarpu Jakšto veiklos credo - pozityvus kultūrinis dar­ bas. Toks nusistatymas paremtas įsitikinimu, kad artimiausioje ateityje politinė situacija nesikeis. Dar prieš 1905 m. revoliuciją jis pareiškė, kad šiuo m etu politinis Lietuvos atgaivinimas laikytinas pasaka45. Lietuvių krikščionių de­ mokratų susivienijimo programoje, kurios vienas rengėjų buvo ir Jakštas, taip pat randame tokią nuostatą: Aiškiai pasakome, kad nuo R o s i j os s k i r t i e s n e k e t i n a m e (išskirta autorių-D .S .). Tai nereiškė Jakšto priešiškos nuosta­ tos didesnio ar mažesnio Lietuvos savarankiškumo atžvilgiu, o labiau netikėji­ mą tokio įvykių posūkio realumu.Jakšto manymu, dabartiniame pasaulyje iš­ ryškėjo integracijos proceso stiprėjimas, ką liudija Italijos ir Vokietijos susivieni­ jimai. Netolimoje ateityje reikia laukti pangermaniško, panro maniškoj o ir panslaviškojo (kuriame atsidurs ir Lietuva) valstybinių darinių susikūrimo, kuris

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

71

vėliau dėl panmongoliškos valstybės pavojaus susijungs į „Suvienytos Europos Valstijas”. Viena tų valstijų bus sudaryta iš lietuviškųjų bei latviškųjų etnogra­ finių teritorijų. Tokia prognozė liudija ne tik tai, kad lietuvių konservatoriai buvo paveikti rusiškosios, t.y. etnografinės tautos sampratos, bet ir tai, kad kai kurie jų, kaip Jakštas, buvo perėmę ir visą geopolitinę panslavizmo doktriną. Taip įsivaizduojant būsimą pasaulio surėdymą nelieka nieko kito, kaip tik deklaruoti lojalumą esamai valdžiai. Ką Jakštas nuolat ir daro46. Be to, buvimas Rusijos etnopolitinio organizmo sudėtyje, kaip galima spėti iš ką tik pateiktos citatos, yra lietuviams kažkuria prasme ir naudingas. Konservatyviojo lietuvių sparno veikėjai gerai žinojo valdžioje esant politikų, linkusių pasinaudoti lietu­ viais kovoje su lenkų įtaka „Siaurės vakarų krašte”. Jie ne tik žinojo šią tenden­ ciją egzistuojant, bet ir stengėsi ja pasinaudoti. Nesvetima ši mintis buvo ir Jakštui: „Taip pat nematom jokios neteisybės, jei svietiškoji valdžia panorėtų tramdyti lenkų sugestijas lietuvių tarpe”47. Jei artimiausiu metu politinė konsteliacija nesikeis, o kovoje su lenkais dar galima remtis ir rusų valdžia, tai, Jakšto mintis sekant, išeitų, kad lietuviai turi orientuotis į kultūrinio pobūdžio veiklą ir plėsti lietuvybės arealą. O tokios veiklos centras gali būti tik Kaunas, kaip miestas, esantis etnografinių lietuvių žemių centre ir turintis prielankiausią lietuvybei dvasininkiją. Vėliau ateis eilė ir Vilniaus sulietuvinimui. Jakštas ir jo bendraminčai Kauno pranašumus prieš Vilnių propagavo 1907-1910 m. Taigi ir mūsų pateiktos Jakšto mintys bū­ dingos kaip tik šiam laikotarpiui. O kaipgi vėliau? Manytume, kad jei jis visiškai ir neatsisakė „Kauno idėjos” prieš I-ąjį Pa­ saulinį karą, tai bent jau stipriai ją koregavo Vilniaus naudai. Juk tarptautinė situacijaXX a. antrojo dešimtmečio pradžioje aiškiai rodė, kad artėja tarptauti­ nis konfliktas. Tokioje situacijoje galima tikėtis ir Lietuvos statuso pasikeitimo. V adinasi, Jakšto strategija, pagal kurią iš pradžių stiprinama lietuvybė, o po to plečiamas jos arealas, turėjo būti koreguojama. Tai, mūsų supratimu, liudija šios aplinkybės: 1) po 1910 m. „Kauno idėja” viešai nesvarstoma; 2)Jakšto teiginys, kad lenkinimo procesas eis dar 10-20 metų, o po to įvyks persilauži­ mas, leistų spėti, kad jis koregavo savo nuostatą ir dėl Vilniaus sulietuvinimo. Sis optimizmas greičiausiai sietinas su stiprėjančiu tautiniu lietuvių sąmonin­ gumu; 3) „Viltis” pateko į kunigų rankas ir tapo klerikalinės pakraipos laikraš­ čiu, o tai, nepaisant kai kurių Kauno vyskupijos kanauninkų opozicijos, anot Biržiškos, „reiškė, jog pati kauninė vadovybė vis labiau apsiprasdavo su Vil­ niaus reikšme kaip lietuvių tautos darbo centru [.. .]”48. Aptarus „Kauno idėjos” sociokultūrines ir idėjines atsiradimo aplinkybes, reikia pasakyti, kad tai svarbu ne tiek XX a. pradžioje vykusių diskusijų apie aukštosios mokyklos atkūrimą (sukūrimą) kontekste, tiek dėl to, kad po I-ojo Pasaulinio karo būtent Kaune susikūrė lietuviškas universitetas. Ši „Kauno idėjos” atsiradimo genezė leidžia geriau suprasti Kauno universiteto, veikusio tarpukariu, specifiką.

72

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

-

Nuorodos 1 V.(Tumas J.).Vilniuje žada sugrąžinti universitetą // Tėvynės sargas. 1897. Nr.5. P .10-11. 2 Plačiau apie šį projektą ir jo likimą žr. Staliūnas D. Aukštosios mokyklos steigimo Vilniuje projektas ir jo likimas (1900-1904) // Lituanistica. 1995. Nr.2. P .18-39. ’ Petraitis. (Vileišis J.) Korespondencijos. Vilnius. // Varpas. 1901. Nr.9. P .100. 4 Vilnianin [E. Volter]. Komu i kakoi nužen v Vilne universitet. S. - Peterburgskije vedomosti. No. 144. 1901. 8 Karuža V. Universiteto Vilniuje reikia // Vilniaus žinios. 1905. Nr.85; Pranas (?) Mokslas ir apšvietimas —tai žmonių gerovė // Ten pat. Nr.247. 6 K.P.(?) Vilniaus universitetas // Ten pat. 1906. Nr.8. Ten pat. 8 B.V.(?) Rūpinkimės įsteigti universitetą Vilniuje. // Ten pat. 1905. Nr.157. 9 Lietuvių memorandumas Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S.J.Vitei (1905 m. lapkritis). Parengė E.Motieka // Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. T.3. Lietuvos valstybės idėja (XIX a. - XXa. pradžia) V., 1991. P.349. 10 Atbalsiai. // Vilniaus žinios. 1905. Nr.7. 11 Žemaitis Z. Prie Vilniaus universiteto // Ten pat. Nr.45. 12 Žemaitis Z. Dar prie Vilniaus universiteto // Ten pat. Nr.45. 11 Ustawa Polskiego Tovvarzystwa „Oswiata” w Wilne. Wilno. 1906 // Lietuvos valstybės istorijos archyvas. F.378. Ap.4. B. 158. L.52a. 14 Baudom de Courtenay J. Uniwersytet w Wilnie. Kraj. N r.l. 1906. S.5. 15 O uniwersytecie w Wilnie // Kurjer Litewski. 1906. Nr.10. 16 Baudoin de Courtenay J. Uniwersytet w Wilnie. Kraj. N r.l. 1906. S.3-6. 1 K.P. Vilniaus universitetas // Vilniaus žinios. 1906. Nr.8. 18 M.U. Rinkime aukas Lietuvos reikalams // Ten pat. Nr. 19. 19 Žemaitis Zigm. Prie Vilniaus universiteto // Ten pat. Nr.23. 20 Medeksza A.W. sprawie uniwersytetu... 21 Iš Lietuvos. Raseiniai. Draugija Liuoso universiteto Vilniuje // Vilniaus žinios. 1906. N r.2. 22 Wiadomosci biezące. O katedrą języka litewskiego // Vilniaus žinios. 1906. Nr.200. 25 Atbalsiai Vilniuje. Apie lietuvių kalbą universitetuose // Vilniaus žinios. 1906. Nr.200. 24 Žurnaly Vilenskoi gorodskoi dumy za vtoroe polugodije 1906 goda. Vilna, 1909. S.261-263, 299-300. Feliks? Za rady miejskiej // Ten pat. Nr.95. Atbalsiai Vilniu­ je // Vilniaus žinios. 1906. Nr.283. 25 Slizien W.U. Prezydenta m. Wilna mecenasa Wzslawskiego // Goniec Wilenski. 1908. N r.4l. Kas girdėti Vilniuje. Vilniaus miesto galva Venslavskis // Vilniaus žinios. 1908. N r.69. 2f’ (vedamasis). Universitetas Vilniuj // Vilniaus žinios. 1907. Nr.223; (vedamasis). Universitetas ar Politechnika Vilniuje? // Lietuvos ūkininkas. 1908. N r.l8. P.209210; (vedamasis). Universitetas ir politechnika Vilniuje // Viltis. 1907. Nr.31. 2 Ten pat. 28 Argi nereikalingas istorijos ir filologijos skyrius Vilniaus universitete? (vedamasis) // Viltis. 1908. Nr.50. 29 K atkrytiju v Vilne vysšej školy (rusų k.) // Severno Zapadny golos. 1908. Nr.729. K voprosu o vysšem učebnom zavedenii v Vilne // Vilenski vestnik. 1908. Nr. 1465. Iü Ab uniwersiteci u Wilni. // Nasza niwa. 1908. Nr.4. !l Projekt plana dokladnoj zapiski o neobchodimosti otkrytija v gor. Vilne Universitetą s agronomičeskim otdelenijem. Lietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyrius (toliau MABRS). F.21. B.2200. L.l-2.

AUKŠTOSIOS MOKYKLOS SUKŪRIMO SUMANYMAI

73 j

,2 Redaktor „Našei nivy”. O neobchodimosti otkrytija istoriko filologičeskogo fakulteta pri predpologaemom Vilenskom universitete. (Iškarpa iš laikraščio „Vilenski kurjer”. 1908. Nr.105) // Ten pat. L.1-2. Ab Vilenskim Universiteci // Nasza niwa. 1908. Nr.12. ” Noreika L. Vilniaus universitetas // Viltis. 1911. Nr.61. Kauno gubernijos bajorų vadovo 1855 m. lapkričio 15 d. rašto patvirtintas nuorašas Kauno gubernatoriui // Kauno istorijos archyvas. F.50. Ap.l. B. 11421. Kopija yra tautinės bibliotekos Varšuvoje rankraščių skyriuje. IV 8721.L. 125-126. Janulaitis A.Lietuvos bajorai ir jų seimeliai. XIX a. (1795-1863). Kaunas, 1936. P.590-591. i5 Dambrauskas A. „Iš Kauno kronikos”. Mūsų senovė. T .l. Kn.2. 1921. if> [Dambrauskas A.] Glos Litwinow do mlodej generacji magnatovv, obyvvateli i schlachty na Litvvie. [Tilžė, 1902.] 3 “Litvva vvobec wojny (Poufny memorial Michala Romera z sierpnia 1915)”, Zeshyty historyzcne. Z. 17. 1970. S.101-102. 38 Cituojama pagal: Gudaitis L. Platėjantys akiračiai. Lietuvių literatūrinė spauda 1904 1917 metais. V., 1977. P .16-17. M Senelys Lietuvys [?]. „Kur dabartinės Lietuvos centras: Kaune ar Vilniuj?” Nedėldienio skaitymas. Nr. 48. 1907. P .19-20. 40 Dambrauskas A. „Iš Kauno kronikos”. Mūsų senovė. T .l. Kn.2. 1921. P.55. Redakcijos prierašas po straipsniu: Senelys Lietuvys [?]. „Kur dabartinės Lietuvos centras: Kaune ar Vilniuj?”. Nedėldienio skaitymas. Nr.48. 1907. P.19-20. 42 Smetona A. „Kur Lietuvos centras?”. Viltis. Nr.139. 1910. 41 Jakštas A. „Lenkų ir rusų spauda apie Lietuvą”. Draugija. Nr.55-56. 1911. P.309. 1,4 [Dambrauskas A.] Glos Litwinow do mlodej generacji magnatovv, obyvvateli i schlachty na Litvvie. [Tilžė, 1902.] S.4. 44 įdėm. „Faktai ir principai”. Draugija. Nr.65. 1911. P.59 ir kitur. 44 įdėm. „Lenkų ir rusų spauda apie Lietuvą”. Draugija. Nr. 65. 1912. P. 53. 1 Biržiška M. Lietuvių tautos kelias į naują gyvenimą. T.2: Atbundanti tauta - darbai, žygiai ir veikėjai. Los Angeles, 1953. P. 173.

| Universiteto organizavimo pradžia: Aukštieji (vakariniai) kursai

Iniciatyva ir iniciatoriai V ytauto Didžiojo universiteto pirmtakas - Aukštieji kursai - ženklino spe­ cifinį universiteto raidos etapą, kurį galima apibūdinti kaip universiteto or­ ganizavimo pradžią. Kursų atsiradimą sąlygojo atkurtos Lietuvos valstybės istorinės, politinės, ekonominės aplinkybės, taip pat - visuomenės intelek­ tualinis ir dvasinis potencialas. T urėti Lietuvoje aukštąją mokyklą tuo m etu buvo subrendusios ob­ jektyvios sąlygos. Po Lietuvos valstybės atkūrimo, daugeliui caro valdinin­ kų pasitraukus iš šalies, Lietuvoje ėmė jaustis kvalifikuotų specialistų trūku­ mas. Ypač trūko žm onių, kurie sugebėtų tvarkyti sudėtingus administraci­ nius reikalus, rūpintis žm onių sveikata, socialiniais reikalais, valstybės fi­ nansais, teisėtvarka, švietimu, transportu, prekyba, keliais, žemės ūkiu. Krašto mokykloms reikėjo kvalifikuotų mokytojų, kurie būtų pajėgūs ugdyti ne­ priklausomai valstybei būtiną tautinę sąmonę. A ntra vertus, Lietuva nesto­ kojo jaunuomenės, turėjusios vidurinį išsilavinimą bei dėl karo negalėjusios tęsti studijų svetur, kuri pageidavo tęsti mokslus savo gimtinėje. N uo 1919 m. Kaune ėmė telktis po įvairiausius kraštus, ir ypač Rusiją, išsklaidyta lietuvių inteligentija, kuri pirmoji pajuto ką tik m inėtą intelek­ tualinių pajėgų ugdymo būtinybę.Jos praktinio įgyvendinimo iniciatoriu­ mi tapo matematikas Zigmas Žemaitis. Z.Žemaitis Odesos universitete buvo baigęs aukštąsias matematikos studijas. Vėliau mokytojavo Vilniuje, Voroneže, Švenčionyse, svarstė su ben­ draminčiais Vilniaus universiteto atkūrimo galimybę sovietų okupacijos me­ tais (1918—1919 m.). V ilnių okupavus lenkams, persikėlė gyventi į Kauną, kur pradėjo dirbti Kauno komercijos mokyklos direktoriumi. 1919 m. rugsėjo mėn. pradžioje Z.Žemaitis subūrė organizacinį būre­ lį aukštajai mokyklai steigti, į kurį, be paties Z.Žemaičio, įėjo zoologas T a­ das Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis bei gamtininkas Liudas Vailionis.

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

75 |

T ą patį mėnesį organizatoriai įteikė Lietuvos vyriausybei savo paruoštą memorandumą aukštosios mokyklos Lietuvoje nedelstino steigimo reikalu. M e­ m orandum e iškėlė būtinum ą steigti Lietuvoje aukštąją mokyklą, motyvuoda­ mi tai įvairių sričių specialistų būtinybe nepriklausomai valstybei funkcionuoti bei jos jaunuomenės aukštojo mokslo poreikiu. N ėra abejonės, jog sudėtingomis politinėmis aplinkybėmis rim ta kliū­ tis aukštajai mokyklai Lietuvoje kurtis buvo finansinė problema. D ar XIX a. puoselėta Lietuvos inteligentijos svajonė atkurti Vilniaus universitetą buvo palaidota, užgrobus Vilnių lenkų legionieriams. Lietuvos aukštosios m o­ kyklos atkūrim ą reikėjo organizuoti kitoje vietoje, o tai jau savaime buvo susiję su nemažais materialiniais sunkumais. A ntra vertus, net ir be to, vykstant kovoms su Lenkija, Sovietų Rusija ir berm ontininkų gaujomis, finansinė problem a pirmaisiais Lietuvos vals­ tybės gyvavimo metais buvo ypatingai aštri, vyriausybei nepakako lėšų net apm okėti adm inistraciniam aparatui - ką jau kalbėti apie kitką. Todėl Lie­ tuvos vyriausybė laikėsi nuomonės, kad pirmaisiais nepriklausomybės me­ tais universiteto kūrimas yra šaliai per brangus dalykas, o pradžioje reikalin­ gus kraštui specialistus galima būtų paruošti Vakarų Europos universite­ tuose. Tai leistų savos aukštosios mokyklos organizavimo reikalą kuriam laikui atidėti. O ponuojant šiai nuom onei, m em orandum e buvo akcentuotas Lietu­ vos intelektualinių pajėgų nutekėjimo į kitus kraštus pavojus, ribotas spe­ cialistų kiekis, kurį būtų įm anom a paruošti su valstybės stipendijomis už­ sienyje bei neabejotina skriauda plačiajai Lietuvos visuomenei, kurios di­ džioji dalis pasiliktų be aukštojo mokslo. Priešingai, savos aukštosios m o­ kyklos reali steigimo galimybė, m em orandum o autorių nuom one, kilo iš pačios visuomenės entuziazmo. D ar vienas svarbus m em orandum e paliestas klausimas buvo reikalin­ gų Lietuvos specialistų profilis. Politikas ir humanitaras, tuom etinis Lietu­ vos valstybės prezidentas Antanas Smetona pagrindiniu aukštosios mokyk­ los, jeigu būtų įkurta, uždaviniu matė valstybės ideologijai svarbiausių h u ­ m anitarinių mokslų plėtrą: universitetas pirmiausiai turėjo ugdyti tautos dvasią - lietuvių kalbą, istoriją bei kultūrą, kurios galėjo būti plėtojamos tik gimtajame krašte. Neneigiant to, m em orandum e buvo akcentuota, jog ša­ lia dvasinių valstybės reikalų negali būti užmiršti ir jos praktiniai poreikiai, kurie pirmiausia lemia valstybės ekonom inę pažangą. Todėl, šalia hum ani­ tarinių ir socialinių mokslų, medicinos fakultetų, būsimoje Lietuvos aukš­ tojoje mokykloje turėtų taip pat funkcionuoti ne mažiau svarbūs gamtos ir tiksliųjų mokslų, technikos, agronomijos fakultetai. M intis, kad normalioje valstybėje sparčiai intensyvėjant pramonės bei žemės ūkio raidai turėjo smarkiai išaugti ir gamtos bei tiksliųjų mokslų bei techninės inteligentijos poreikis, nebuvo vien matematiko Z.Žemaičio ar gam-

| 76

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

tininkų T.Ivanausko, L.Vailionio iliuzija. Kad tokios visuomenės tendencijos jau egzistavo, gerai parodė netrukus pd'm em orandum o įteikimo, 1919 m. spalio 6-7 d., oficioze „Lietuva” paskelbtas kreipimasis į Lietuvos žmones dėl aukštosios mokyklos steigimo. Per kelias dienas iš gyventojų buvo gauta apie 600 pareiškimų, iš kurių apie 75% pageidavo studijuoti matematikos, techni­ kos ir medicinos mokslus. Memorandumas suvaidino svarbų vaidmenį kaip oficiali Lietuvos inteli­ gentijos troškimų ir nusistatymų deklaracija. Visa tai turėjo susilaukti tam tikrų vyriausybės sprendimų dėl aukštosios mokyklos steigimo. 1919 m. spalio 3 d. Švietimo ministras Juozas Tūbelis sudarė penkių žmonių —Z.Žemaičio, J.Vabalo-Gudaičio, mediko Petro Raudonikio, filologo Eduardo Volterio ir mate­ matiko Prano Mašioto —komisiją kursų reikalui aptarti. Šį vyriausybės žingsnį savo 1919 m. spalio 5 d.laiške žmonai taip komentavo Z.Žemaitis: „Ministe­ rija, žinoma, labai svyravo, bet aš pats apsiėmiau organizuoti, ir ji tuom et sutiko”. Jau iš komentaro matyti, kad didžiausia kursų organizacinio darbo našta teko tam pačiam Z.Žemaičiui. T am e pat laiške žmonai jis rašė: „Sumaniau organizuoti čia Kaune laikinį Universitetą, vadindamas jį Laikinaisiais Univer­ siteto Kursais... Jaučiu geroką energijos pakilimą, lakstau, kalbu, agituoju daug, nes reikalas yra labai svarbus. Jei pasiseks, galėsiu drąsiai pasakyti, kad tai yra daugiausia mano darbo vaisius.” Kursų įstatų projektą, dar prieš sudarant Švietimo ministerijai komisi­ ją, jau buvo parengęs Z.Žemaitis ir apsvarstę jo organizacinio būrelio na­ riai, jie buvo pradėję ieškoti ir žm onių, kurie tiktų būti busim ųjų kursų lektoriais. 1919 m. spalio 8 d. Švietimo ministerijos sudarytoji komisija sukvietė tokių galimų kursų lektorių — įvairių mokslo šakų specialistų — pasitarimą. Pasitar imas išrinko komisiją galutiniam Universiteto kursų (taip iš pradžių vadinosi Aukštieji kursai) įstatų variantui parengti, kursų skyri­ mams, m okymo planams aptarti ir lektoriams patvirtinti. Į ją įėjo Z .Z em ai­ tis, E.Volteris, A.Janulaitis, J.Vabalas-Gudaitis ir gydytojas Jurgis Alekna. Per kitus panašius mokslinės ir techninės inteligentijos pasitarimus, įvy­ kusius tarp 1919 m. spalio 8 d.ir lapkričio 3 d., buvo apsvarstytas ir priimtas Aukštųjų kursų įstatų projektas. Pagal juos kursuose buvo nutarta įsteigti 6 skyrius —H um anitarinių mokslų (istorija, filosofija, filologija, pedagogika), Visuomenės mokslų (teisė, ekonomika), Matematikos-fizikos, Gamtos (su agronomijos sekcija), Medicinos (su veterinarijos sekcija) ir Technikos. Labiau išsiskyrė įvairių specialistų požiūriai į busim ųjų kursų tikslą. Vieni laikėsi nuomonės, kad tai turėtų būti bendrojo lavinimo įstaiga, kurią baigdami klausytojai neįgytų kokios nors konkrečios profesijos. Kiti - kad Aukštieji kursai, priešingai, privalėtų iš karto rengti profesionalus. M atyda­ mi kursuose būsimo universiteto užuomazgą, pastarąją m intį palaikė pa­ grindiniai jų iniciatoriai-Z .Ž em aitis, T.Ivanauskas, L.Vailionis, taigi, toks

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

77

kursų pobūdis ir buvo pasirinktas. Nepaisant skirtingų nuom onių dėl kursų tikslo, visi vieningai sutarė, kad kursuose mokslai turėtų būti dėstomi rimtai, pagal universitetų nuostatus ir lygį. Kursų skyrių mokymo planams nustatyti, mokymo programoms pa­ ruošti ir kandidatams į lektorius num atyti pasitarimuose buvo sudaryti at­ skirų kursų skyrių organizaciniai branduoliai. H um anitarinį skyrių buvo pavesta organizuoti J. Vabalui-Gudaičiui, E.Volterui ir filosofui Juozui Ere­ tui, Visuomenės mokslų skyrių —teisininkams AJanulaičiui, Vladui Mačiui, Oskarui Biuchleriui, Matematikos-fizikos skyrių —tiksliųjų mokslų atstovams: Bernardui Kodelčiui, Z.Zemaičiui, Konstantinui Šakeniui, Gamtos skyrių gamtininkams: T.Ivanauskui, L.Vailioniui, Povilui M atulioniui, Medicinos skyrių —gydytojams: M atui Nasvyčiui, Jonui Staugaičiui ir JAleknai, Techni­ kos skyrių —inžinieriams: Kazimierui Vasiliauskui, Jonui M ašiotui ir Jonui Šimoliūnui.

Kursų organizavimas Organizatoriai, apsvarstę pavienių skyrių organizavimo klausimus, 1919 m. lapkričio 8 d.įteikė Švietimo ministrui patvirtinti Aukštųjų kursų, kaip vals­ tybinės mokyklos, veikiančios prie Švietimo ministerijos, įstatų projektą, sky­ rių mokymo planus, lektorių sąrašą bei kursų sąmatą. Taip buvo siekiama gauti kursams materialinę valdžios paramą ir valstybinės aukštosios mokyklos teises. Švietimo ministras J.Tūbelis, deja, su tokiu brangiai kainuojančiu Aukš­ tųjų kursų projektu nesutiko ir jų įstatų nepatvirtino. Čia galėjo turėti įta­ kos ir vyriausybėje egzistavęs požiūris dėl hum anitarinio kursų profilio. Aukštosios mokyklos kūrimo darbą jos entuziastams toliau teko plėtoti vien savo bei visuomenės jėgomis. Čia vėl aktyviai reiškėsi Z.Žemaitis ir jo bendraminčių —J.Vabalo-Gudaičio, T.Ivanausko, AJanulaičio, L. Vailionio — būrelis. Siekdami suteikti aukštosios mokyklos kūrimui teisinį pagrindą ir ge­ riau suorganizuoti šiam tikslui visuomenės paramą, inteligentai įkūrė Kaune Aukštųjų mokslų draugiją (pirmininkas - J.Staugaitis, padėjėjas - Z.Žemaitis, sekretorius ir iždininkas - L.Vailionis), kurios įstatai buvo patvirtinti 1919 m. gruodžio 6 d. Pagal įstatus, draugija turėjo steigti ir remti įvairias aukštųjų mokslų įstaigas, organizuoti aukštųjų mokslų paskaitas, leisti mokslo knygas ir laikraščius, šelpti aukštuosius mokslus einančią studentiją, tačiau praktiškai vienintelė ir svarbiausia jos užduotis buvo įkurti ir išlaikyti Aukštuosius kursus. Draugija netrukus kreipėsi į visuomenę, kviesdama visus, kas pritars Aukštųjų kursų steigimo sumanymui, jungtis į draugiją arba šiaip remti kursus aukomis. „Visų aukotojų vaidai aukso raidėmis bus įrašyti į mūsų kultūros istorijos la­ pus”,—skelbė draugijos taryba.

| 78

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

Aukštųjų mokslų draugija 1919 m.gruodžio 23 d. raštu pranešė Švieti­ mo ministrui, kad dėl lėšų stygiaus valdžiai atsisakius paremti kursų steigimą, ji šiuo reikalu toliau rūpinsis pati, ir paprašė patvirtinti jų įstatus, mokymo pla­ nus ir leisti pradėti darbą. Kaip visuom eninė organizacija, nesaistoma jokių įpareigojimų, draugija galėjo organizuoti Aukštuosius kursus taip, kaip pati manė esant reikalinga, taigi, ir kurti juose, šalia humanitarinio profilio, gamtos ir tiksliųjų mokslų, medicinos ir technikos padalinius. Visuomenei spaudžiant, švietimo ministras 1919 m.gruodžio 27 d. patvirtino A ukštųjų kursų įstatus. Pagal juos kursai buvo kvalifikuoti kaip A ukštųjų mokslų draugijos įsteigta m okymo ir mokslo įstaiga, kurią turėjo prižiūrėti Švietimo ministerija. Aukštuosiuose kursuose turėjo veikti 6 sky­ riai: H um anitarinių mokslų (jiems vėliau vadovavo E.Volteris), Teisių (AJanulaitis), Gamtos (T.Ivanauskas), Fizikos-m atem atikos (Z.Zemaitis), M edi­ cinos (M.Nasvytis, vėliau —Petras Avižonis) ir Technikos (J.Šimoliūnas). Prie Aukštųjų kursų buvo num atom a steigti pagalbines mokymo įstai­ gas - kabinetus, laboratorijas, bibliotekas, klinikas, muziejus ir kt., taip pat leisti kursų mokslo darbus. Kursų klausytojais galėjo būti tikrieji (baigę vi­ durinį mokslą) ir laisvieji klausytojai. Baigusiems kursus klausytojams turė­ jo būti išduodami atitinkam i pažymėjimai. Aukštuosius kursus tvarkė ir valdė A ukštųjų kursų Taryba, kurią su­ darė visi kursų lektoriai, pagalbinių mokslo įstaigų ir trijų Aukštųjų mokslo draugijų atstovai, po vieną atstovą nuo kiekvieno skyriaus klausytojų.Taryba privalėjo kom plektuoti kursų personalą, spręsti jų struktūros, atskirų padalinių įstatų, sąmatų ir kt. problemas, rinkti kursų vadovą, jo padėjėją ir tarybos sekretorių, skirti Mažąją tarybą einamiesiems reikalams spręsti. Į pastarąją turėjo įeiti kursų vadovas, jo padėjėjas, Tarybos sekretorius ir sky­ rių vadovai. Atskirų skyrių mokslo ir administravimo reikalus tvarkė skyrių tary­ bos, kurias sudarė visi skyriaus lektoriai, pagalbinių skyriaus įstaigų atstovai ir, sprendžiant mokymo reikalus, klausytojų atstovas. Kursai turėjo būti išlaikomi Aukštųjų mokslų draugijos lėšomis, pini­ gais, gautais iš klausytojų mokesčio už mokslą, valdžios pašalpomis, atskirų asmenų ar įstaigų aukomis, įplaukomis iš paskaitų, spaudinių pardavimo ir pan. Iš pradžių nedidelis valstybės indėlis į kursų išlaikymą su laiku gerokai išaugo: pirmaisiais, 1920 m., jos param a apsiribojo 150 000 auksinų, t.y. 10,3% visų išlaidų pašalpa, o antraisiais, 1921 m., tarp kursų išlaidų valsty­ bės subsidijos jau sudarė 64,3% , arba 1 009 100 auksinų. Patvirtinus įstatus, A ukštųjų mokyklų draugija kreipėsi į švietimo mi­ nistrą, prašydama skirti lėšų kursų darbo pradžiai organizuoti: 30 000 auksinų mokslo literatūrai pirkti ir 50 000 auksinų kabinetams įrengti. 1920 m. sausio 17 d. Švietimo ministerija paskyrė pirmąją pašalpą Aukštųjų kursų reikalams 25 000 auksinų.

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

79

Pradžiai 25 235 auksinus kursų vadovybei paaukojo Amerikos lietuviai, 10 000 auksinų —švedų draugija, 20 000 auksinų —kooperatyvų bendrovė, 30 000 auksinų Panevėžio ir Sakių apskričių savivaldybės ir kt. 120 000 markių (istoriko Česlovo Mančinsko duomenimis —30 000 auksinų) paskola buvo gauta iš banko. Už ją Vokietijoje nupirkta kursams reikalingos literatūros ir būtiniausių mokymo priemonių. Be lėšų, aukštosios mokyklos darbui dar reikėjo daug kitų materialinių dalykų. Z.Zemaitis 1920 m. pradžioje susirūpinęs ieškojo baldų aukštajai m o­ kyklai: .Aukštieji kursai, labai stigdami baldų ir lėšų stokos dėlei nepajėgdami jų įsigyti, šiuomi kreipiasi į plentų, vandens kelių ir uostų valdybą, prašydami perleisti Aukštųjų kursų reikalams, jei rastų galimu dovanai arba už m inim a­ lią kainą, esamus valdybos sandėliuose aplūžusius baldus”. N etrukus jis tuo pačiu adresu vėl rašė: „Turimomis žiniomis, plentų, vandens kelių ir uostų valdybos sandėliuose yra nemaža stalų ir kitokių rakandų, vokiečių paliktų. T uo tarpu Aukštieji kursai yra labai reikalingi stalų, taburečių, spintų, praus­ tuvų, kibirų ir kitų smulkių daiktų zoologijos ir botanikos kabinetams taisyti ir neturi galimybės greitu laiku įsigyti tų daiktų. Todėl šiuomi turime garbės prašyti valdybos neatsisakyti paskolinti Aukštiesiems kursams 5-8 stalus, 2530 taburečių, 2-3 praustuvus”. Taip buvo pasiruošta mokymo pradžiai. Aukštųjų kursų iškilmingas atidarymas įvyko 1920 sausio 27 d. 18 vai. Švietimo ministerijos salėje (dabar M aironio gimnazija). Atidaryme dalyvavo nemažai ministrų, dvasininkijos, partijų, inteligentijos, plačiosios visuomenės, tautinių mažumų, draugijų atstovų, nuoširdžiai sveikinusių šį vos įsiplieskusį mokslo židinį ir jo įkūrėjus. Pirm uoju nepriklausomos Lietuvos mokslo židinio —Aukštųjų kursų — vadovu tapo kursų įkvėpėjas ir svarbiausias organizatorius Zigmas Žemaitis, vėliau—J.Vabalas-Gudaitis. Šiems dviems žmonėms pirmiesiems buvo lemta susidurti su didžiausiais aukštosios mokyklos organizavimo sunkumais. Ypač kom plikuota buvo A ukštųjų kursų materialinės bazės problema. „M an per visą gyvenimą nė vienam institute neteko tokio sunkaus darbo matyti. M an neteko net vidurinės mokyklos matyti, kur taip sunkiai reikė­ tų vesti darbas” - apie padėtį Kursuose 1921 m. Steigiamojo seimo posėdyje kalbėjo Rusijos, Šveicarijos, Latvijos mokslo ir mokymo įstaigose anksčiau dirbęs Vincas Čepinskis.

Aukštųjų kursų veikla Pirmąjį pusm etį kursai savo patalpų visai neturėjo. Juos gelbėjo tai, kad mokslas Aukštuosiuose kursuose vykdavo tik vėlai vakarais, nes dėstytojai ir daugum a klausytojų turėjo tarnybas. Tai davė galimybę panaudoti kitų Kau­ no įstaigų patalpas.

| 80

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRAŪŽIA

Aukštųjų kursų paskaitęs iš pradžių buvo skaitomos v ien ,A ušros” gim­ nazijos salėje. Vėliau H um anitarinių mokslų ir Teisių skyriui paskaitas skaityti buvo leista Švietimo ministerijos patalpose, technikams bei matematikams — naudotis Plentų ir vandens kelių valdybos, Pašto ir telegrafo valdybos, Aukštų­ jų karininkų kursų ir Karininkų klubo patalpomis. Ypač sunki buvo tokių eksperimentinių mokslų kaip fizika ir chemija padėtis.,Aušros” gimnazijos fizikos kabinetas toli gražu neatitiko aukštojo mokslo reikalavimų. Chemikai paskaitų demonstracijoms skolindavosi indus ir chemi­ kalus iš chemijos —farmacijos laboratorijos. Padėtis pagerėjo antraisiais kursų veiklos metais, kada Aukštiesiems kursams buvo perleisti Kauno komercijos mokyklos rūmai Mickevičiaus ir Donelaičio g. kampe (vėliau universiteto I-ieji rūmai). Juose įsikūrė A ukštųjų kursų vadovybė, raštinės, fizikos ir chemijos katedros ir laboratorijos, fiziologijos katedra ir laboratorija, odontologijos sky­ riaus protezų technikos laboratorija ir nemažai Humanitarinio skyriaus kated­ rų. Šių patalpų minėtoms įstaigoms tuo tarpu pakako. Geriausia buvo gam tininkų padėtis, - jie iš pat pradžių telkėsi Gamtos tyrimo stotyje. Stotį 1919 m. buvo įsikūrusi Žemės ūkio ministerija, vėliau ją perdavusi Švietimo ministerijai. Stotis, kurią suorganizavo T.Ivanauskas, ateityje turėjo atitekti būsimajam universitetui kaip zoologijos kabinetas. Kursams pradėjus veikti, ji jau turėjo penkis kambarius, nemažai preparatų ir kolekcijų. T.Ivanauskas ir L.Vailionis vaikščiodavo po laukus, braidyda­ vo po balas, rinkdam i dėstymui reikalingą medžiagą, kibirais atsinešę van­ dens iš N em uno, patys preparuodavo. N e visai tuščioje vietoje kūrėsi ir Aukštųjų kursų Medicinos kursų sky­ rius. D ar 1919 m. spalio 6 d. Kauno medicinos draugija, matydam a didelę gydytojų stoką Lietuvoje, įsteigė Kaune gydytojų kursus. Kursų steigimo ini­ ciatorius buvo Sveikatos departamento Medicinos skyriaus vedėjas gydytojas Jonas Staugaitis. Kursų tikslas - suteikti galimybę baigti medicinos mokslus vyresniųjų (trečiųjų ir ketvirtųjų) kursų studentams, kuriems karas buvo sukliudęs įgyti gydytojo diplomą. Draugijos sudaryta komisija parengė gydytojų kursų programą ir sąmatą. N um atyta m inėtų kursų studentams leisti prakti­ kuotis ligoninėse, po to laikyti baigiamuosius egzaminus. Įsteigus Aukštuosiuos kursus, gydytojų kursai į juos įsiliejo. Taigi, vyres­ niųjų kursų studentams medikams paskaitos buvo pradėtos skaityti anksčiau nei įsisteigė Aukštieji kursai. Jie turėjo ir dvigubą vadovybę - Kauno medicinos draugiją ir Aukštųjų kursų vadovus. Medicinos draugija kvietė ir pirmuosius lektorius, nes ji geriau nusimanė, kurie dėstytojai tiko šiam darbui. Be to, studentams medikams būta ir šiokių tokių privilegijų: Krašto apsaugos minis­ terijos sanitarijos skyrius vyresniųjų kursų studentų studijoms buvo paskyręs 15 stipendijų. Pradėjus veikti Aukštiesiems kursams, Medicinos skyrius savų patalpų neturėjo. Anatomijos dėstytojai preparatus demonstravimui paskaitų metu buvo

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

81

priversti ruošti savo privačiuose butuose. Į anatomijos paskaitas nešamos lavo­ nų dalys piktindavo .Aušros” gimnazijos personalą ir mokinius. Padėtis page­ rėjo 1921 m. sausio mėn., kada iš Teisingumo ministerijos buvo gautas 9 kambarių namas Mickevičiaus gatvėje. Prie šio apleisto namo, kuriame kažkada veikė mokykla, buvo didokas žemės sklypas. Jame vėliau, jau universiteto lai­ kais, buvo pastatyti erdvūs Medicinos fakulteto rūmai, kuriuose dabar dirba Kauno medicinos universitetas. Aukštiesiems kursams namas buvo suremon­ tuotas. Jame įsikūrė anatomikumas, auditorija, prozektoriumas, medicinos bib­ lioteka ir raštinė bei lektorių kambarys. Nors darbo sąlygos Aukštuosiuose kursuose buvo labai sunkios, moks­ linis personalas telkėsi gana sėkmingai. Kadangi Kursų lektorių atlyginimas buvo tik simbolinis, svarbiausia šio entuziazmo priežastimi tenka laikyti tikrai nuoširdų atskirų inteligentų susirūpinimą savo krašto jaunim o ateiti­ mi. T arp A ukštųjų kursų lektorių pavardžių galima rasti nemažai vėliau į Lietuvos kultūrą ir mokslą tvirtai įėjusių, tautai daug nusipelniusių asme­ nybių. H um anitaram s čia atstovavo Mykolas Biržiška, Pranas Dovydaitis, Vladas Dubas, Juozas Eretas, Stasys Šalkauskis, Jonas Vabalas - Gudaitis, Augustinas Voldemaras, Eduardas Volteris, teisininkams ir ekonomistams — Vaclovas Biržiška, Oskaras Biuchleris, Stasys Digrys, Augustinas Janulaitis, Petras Leonas, Vladas Mačys, Kazys Šalkauskis, Antanas Tumėnas, medikams - Pet­ ras Avižonis, Jurgis Alekna, Juozas Bagdonas, Juozas Blažys, Aleksandras Hagendornas, Jurgis Karuža, Vladas Lašas, Pranas Mažylis, Matas Nasvytis, K.Parčevskis, Petras Raudonikis, Jurgis Žilinskas, Juozas Žiemgulys, Vaclovas Viršila, fizikams ir chemikams —Filypas Butkevičius, Vincas Čepinskis, Petras Juoda­ kis, Mykolas-Stasys Kaveckis, Antanas Purenąs, matematikams - Liudas Daukša, Julijonas Gravrogkas, Bernardas Kodatis, Zigmas Žemaitis, gam tininkam sTadas Ivanauskas, Konstantinas Regelis, Liudas Vailionis, technikams—Jurgis Čiurlys, Stasys Dirmantas, Platonas Jankauskas, Pranas Jodelė, Jonas Šimoliūnas, Kazimieras Vasiliauskas. Visi šie žmonės savo specialybes buvo įgiję užsie­ nio aukštojo mokslo įstaigose, ne vienas jų turėjo nemažą mokslinio, praktinio, pedagoginio darbo patirtį, taigi, ir jų paskaitos turėjo būti pakankamai aukšto lygio. Aukštųjų kursų dalykai buvo num atyti dėstyti pagal Aukštųjų m okyk­ lų nuostatus, kuriuos Z.Žemaitis parengė vadovaudamasis Vilniaus univer­ siteto statutu, ir pagal dalykų programas, patvirtintas Aukštųjų mokslų drau­ gijos. Kaip matyti iš 1920 m. Aukštųjų kursų mokymo planų, teisių ir h u ­ manitarinių mokslų skyriuje mokslas turėjo trukti 3 metus (6 semestrus). Keturios humanitarinių mokslų skyriaus sekcijos-filosofijos, filologijos, istori­ jos, pedagogikos - apėmė po 6 - 8 profilines disciplinas, Teisių skyriaus moky­ mo planai turėjo 19 disciplinų. Fizikos-matematikos skyriuje mokslo trukmė buvo num atyta 3,5 m etų (7 semestrai), per juos turėta dėstyti 15 dalykų. Technikos ir Gamtos skyriuose turėjo būti mokomasi keturis metus (8

I 82

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

semestrus), išeinant atitinkamai 22 ir 16 mokslo dalykų. Medicinos skyriaus mokslams skirti 5 metai (10 semestrų),'apėmę 36 mokslo dalykus. Mokymas tačiau ne visada vyko sėkmingai. Pirmiausia dėl nepakankamai apgalvotų mokymo programų bei silpnos materialinės bazės. Antai kai kurių dalykų apimtys buvo pernelyg didelės arba priešingai - per daug mažos, keliolika reikalingų disciplinų tada apskritai nedėstyta. Trūkstant lėšų nebuvo įmanoma Kursuose įrengti pakankamai kabinetų ir laboratorijų, organizuoti praktinių už­ siėmimų. Labai stokota mokomosios ir metodinės literatūros, o ir turima buvo tik užsienio —daugiausia rusų ir vokiečių—kalba. Vis dėlto Kursuose per du metus įsisteigė kai kurios pagalbinės įstaigos. Buvo sukomplektuota biblioteka, turėjusi 1500 spaudinių. V.Čepinskio rū­ pesčiu įkurtas fizikos kabinetas, fizikos praktikos darbų laboratorija; F.Butkevičiaus pastangomis —chemijos kabineto ir analizinės chemijos laboratorija, pra­ dėtos organizuoti statybinių medžiagų technologijos, mechanikos laboratori­ jos, geodezijos kabinetas, geologijos ir mineralogijos kabinetas, įrengta braižyk­ la ir piešimo salė. Kursuose susirūpinta ir lietuviškos terminijos, lietuviškų vadovėlių rei­ kalais. 1921 m. iš spaudos išėjo Z.Žemaičio „Geometrijos ir trigonom etri­ jos term inų rinkinėlis”, kurį jis buvo pradėjęs rengti dar mokytojaudamas Voronežo lietuvių gimnazijoje. Z.Žemaitis taip pat pradėjo rašyti „Diferen­ cialinės skaičiuotės kursą”, L.Vailionis - rengti botanikos žodyną (išleistą 1938 m.), T.Ivanauskas - rašyti „Lietuvos paukščius”. A ukštųjų kursų klausytojų kontingento apie 75 % sudarė valstybinių įstaigų tarnautojai, dažnai mokytojai, privalėję mokėti už mokslą po 600 auksinų į metus. 1920 m. kursuose buvo iš viso 522 klausytojai (244 tikrieji, 278 —laisvieji), iš jų —168 moterys. Daugiausia klausytojų studija­ vo mediciną - 159, po to - hum anitarinius mokslus - 111, teisę - 88, techniką - 78, gamtą - 66 ir fiziką-matematiką - 20. 1921/1922 mokslo metams į Kursus užsirašė 510 klausytojų, tarp kurių naujai stojančių - 250. 1921 m. klausytojų sumažėjo iki 412 (328 - tikrieji, 84 - laisvieji). A ukštų­ jų kursų Mažosios tarybos 1921 m. balandžio 19 d. posėdyje, svarsčiusiame padėtį Kursuose, pagrindinė klausytojų skaičiaus sumažėjimo priežastis, jų atstovo nuom one, buvusi ta, kad studentai neturėję tikslių žinių, ar Kursai rudenį taps universitetu ir ar turės teisių, ar pereinant į kitus universitetus bus užskaityti Kursuose išeitieji dalykai. Iš posėdžio protokolo taip pat m a­ tyti, kad daugelis klausytojų buvo nusivylę studijomis dėl neaiškių ir nepil­ nų mokymo programų, neįstengdavo laiku sumokėti mokesčio už mokslą. Be to, paskaitų lankom um ui atsiliepė ir tai, kad tarp klausytojų buvo nem a­ žai kariškių. 1921/1922 mokslo metams į Kursus užsirašė jau daugiau - 510 klausy­ tojų, tarp kurių naujai stojančių buvo 250. Matyt, visuomenę jau buvo pasie­ kę žinios apie greitą Lietuvos universiteto atidarymą.

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

83

T autiniu atžvilgiu tarp A ukštųjų kursų studentų ryškiai išsiskyrė dvi grupės - lietuviai ir žydai. 1920 m. Kursuose studijavo 362 lietuviai ir 132 žydų tautybės asmenys. 1921 m. žydų Kursuose buvo daugum a - 211 žm o­ nių, tuo tarpu lietuvių —192. Daugiausia žydų studijavo mediciną. Be m i­ nėtų tautybių, Kursuose mokėsi po keletą (1-6) rusų, lenkų, gudų, vokie­ čių, latvių tautų atstovų. Klausytojai kursuose buvo susiorganizavę į medikų, krikščionių ir so­ cialistų kuopas. Suprantam a, jog pusiau visuomenės lėšomis veikę Aukštieji kursai ne­ galėjo ilgai tenkinti augančių šalies ir visuomenės poreikių. Tačiau jų reikš­ mė aukštosios mokyklos Lietuvoje įkūrimui neįkainojama. Galima netgi klausti - jei ne Aukštieji kursai, ar b ūtų Lietuva 1922 m. turėjusi savo uni­ versitetą, ir netgi ar būtų jį apskritai turėjusi bent jau pirmąjį nepriklausomy­ bės dešimtmetį? O ir pats universitetas ar būtų savo profiliu iš karto tapęs tokia pilnaverte aukštąja mokykla, kokia jis įstengė tapti A ukštųjų kursų dėka? Nepaisant trum po savo veiklos laikotarpio (Aukštieji kursai veikė dvejus metus, išskyrus 1920 m. rudens semestrą, kada daugelis klausytojų ir dėstytojų buvo išėję į frontą kovoti su Želigovskio kariuomene), Aukštieji kursai, tegul ir labai sunkiomis sąlygomis, nuveikė didžiulį organizacinį darbą. Pirmiausia jie energingai judino universiteto įkūrimo reikalą, paruošė ir 1920 m. Švietimo ministerijai įteikė statuto projektą. Antra, tvirtai nulėmė būsimo universiteto struktūrą, sudarydami prielaidas ne tiktai humanitarinio profilio, bet ir gamtos bei tiksliųjų, medicinos ir technikos mokslų raidai. 1922 m. vasario 16 d. atidaryto universiteto statutas faktiškai apėmė visus fakultetus, kurių skyriai veikė Kursuose. Kursuose buvo sutelktos mokslinės pajėgos, atstovavusios beveik visas svarbiausias būsimo universiteto mokslo kryptis, bei parengtas universiteto klausytojų kontingentas dviems pirmiesiems jo kursams. Kursų veiklos pa­ baigoje dirbo 48 dėstytojai, iš kurių per 40 vėliau sudarė Lietuvos universi­ teto mokslinio personalo branduolį. Iš 478 klausytojų, kurie mokėsi K ur­ suose juos uždarant, apie 350 įsiliejo į universiteto klausytojų gretas. Aukštieji kursai universitetui paruošė patalpas, pradžiai sukūrė, kad ir kuklias, pagalbines įstaigas —kabinetus, laboratorijas, biblioteką. Jų darbo dėka įkurto universiteto vadovybei neteko patirti nė dalies tų didžiulių sun­ kum ų, kuriuos iš pradžių pakėlė patys Kursai ir jų vadovai. A ntra vertus, iš visuomenės iniciatyvos kilusi A ukštųjų kursų veikla su laiku vis labiau priklausė nuo Lietuvos vyriausybės - ir ne tik finansiš­ kai. Kursų visuomeninis statusas be vyrausybės įsikišimo neleido užtikrinti jų klausytojams studijų bei aukštojo mokslo baigimo teisinių garantijų, todėl jaunuomenėje jų populiarumas mažėjo. Dėl sunkių vidaus ir išorės aplinkybių ir iš jų išplaukusių kai kurių siaurų vidinių nuostatų, nors ir nevengdama,

84

UNIVERSITETO ORGANIZAVIMO PRADŽIA

tačiau nepajėgdama viena išspręsti aukštojo mokslo problemos, Lietuvos vy­ riausybė vėliau ir moraliai, ir finansiškai rėmė šią mokslinę instituciją, tuo su­ teikdama jai realų būsimo universiteto garantą.

Literatūra 1. Banionis J. Matematikos mokslo raida Lietuvoje 1920-1940 m. V .,1994. P.20-23. 2. Fizikos istorija Lietuvoje. V., 1988. D .l. P.55-57. 3. Gylienė L. Chemija Lietuvos universitete 1920-1940 m. // Chemija, botanika, matematika Lietuvos universitete, 1920-1940. V., 1988. P.8-9. 4. Lašas VI. Aukštosios medicinos mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune // Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V.,1967. P.40-48. 5. Lietuvos archyvai. V., 1992. T.4. 6. Lietuvos universitetas 1922. 11.16.-1927.11.16. Pirmųjų penkerių metų apyskai­ ta. K., 1927. P.33-36. 7. Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chicago, 1972. P .145-152. 8. Maksimaitis M. Teisės ir ekonomikos mokslai Vytauto Didžiojo universitete // Vytau­ to Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos 70-metis. V., 1993. P .185-187. 9. Mačinskas C. Aukštasis mokslas Lietuvoje. 1918-1940. 10. Vailionytė-Narkevičienė D. Aukštieji kursai - VDU lopšys // Vytauto Didžiojo uni­ versiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos 70-metis. V .,1993. P .11-20. 11. Vilniaus universiteto istorija, 1803-1940. V., 1977. P.225-227. 12. Žemaitis Z. V. 1979. 13. Žemaitis Z. Kauno aukštosios mokyklos kūrimosi ir darbo sąlygos // Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. V .,1967. P.7-17.

Vytauto Didžiojo universiteto struktūra 1922 — 1950 metais: genezė, raidos metmenys

i i

1920—1921 m. įsisiūbavusi Aukštųjų kursų veikla Lietuvos visuomenėje uni­ versiteto reikalą taip stipriai suaktualino, kad jo atidarymo klausimą Lietuvos vyriausybei reikėjo spręsti nedelsiant.

Universiteto įkūrimas Kursų vadovybė jau 1920 m. rudenį įteikė Švietimo ministerijai universite­ to statuto projektą, kuris perdirbtas 1921 m. gegužės 3 d. buvo siunčiamas peržiūrėti M inistrų kabinetui. 1921 m. rugpjūčio 30 d. statuto projektas pateiktas susipažinti Steigiamojo seimo švietimo komisijai. Steigiamasis sei­ mas projektą pradėjo svarstyti 1921 m. gruodžio 7 d. ir baigė 1922 m. kovo 24 d. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vilkintas Lietuvos universiteto statuto priėmimas, buvo to meto Lietuvos partijų nesutarimai dėl busimojo uni­ versiteto profilio. Steigiamajame seime universiteto profilio klausimu išsi­ skyrė dvi pozicijos, kurių vienai atstovavo tuom etinio seimo daugum a — krikščionių dem okratų blokas, o kitai —socialistai liaudininkai, socialde­ mokratai ir valstiečių sąjunga. Pastarąsias jėgas aktyviai palaikė Lietuvos visuomeninės ir mokslo organizacijos. Daugiausia ginčų buvo dėl skirtingų šių dviejų konfrontuojančių pusių požiūrio į gamtos mokslų ir hum anitari­ nių disciplinų reikšmę Lietuvos valstybės gyvenimui, taigi ir dėl būsimos universiteto struktūros. Nesutarimai dėl universiteto struktūros Steigiamajame seime buvo jau ir vyriausybėje, ir visuomenėje įsiliepsnojusių diskusijų tąsa. Šio pobūdžio diskusi­ jos platesnį mastą įgavo, kada 1921 m. gegužės mėn. Ministrų kabinetas pavedė Švietimo ministerijai apsvarstyti universiteto įkūrimo materialines galimybes. Uni­ versiteto steigimui organizuoti 1921 m. rugpjūčio mėn. Švietimo ministerijoje buvo sudaryta speciali komisija. Komisijos pirmininku tapo tuometinis šviedmo ministras Kazys Bizauskas, nariais buvo pakviesti profesoriai humanitarai Kaži-

86

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

mieras Būga, Augustinas Voldemaras, Vincas Krėvė-Mickevičius, Aukštųjų kur­ sų vadovas psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis, teologas Pranciškus Būčys, vete­ rinarijos gydytojas Leonas Gogelis, chemikas ir farmacininkas Jonas Šimkus bei technikas Pranas Jodelė. Savo pirmajame 1921 m. mgpjūčio 4 d. posėdyje komi­ sija apsvarstė mokslines pajėgas, kurios galėtų sudaryti busimojo universiteto atskirų fakultetų personalą bei jų organizacinius branduolius, taip pat jiems rei­ kalingą materialinę bazę, ir pasirėmusi savo išvadomis, nutarė rudenį a tid ary ti universitetą su, komisijos požiūriu, „praktikos gyvenimui kuo greičiausiai reika­ lingais” ir realiausiai galinčiais susiorganizuoti Teologijos, Humanitarinių-Teisiu ir Medicinos fakultetais. Komisijos sprendimą galima būtų suprasti prisiminus, kad posėdyje ne­ dalyvavo chemikų ir technikų atstovai J.Šimkus ir P.Jodelė, kurie tikrai būtų bandę jį koreguoti gamtos ir tiksliųjų mokslų naudai. Komisija pažymėjo, kad universiteto Fizikos-matematikos fakultetui organizuoti tuo tarpu nemato nė vieno tinkamo specialisto, nors Aukštuosiuose kursuose jau sėkmingai dirbo matematikai Zigmas Žemaitis, Julijonas Gravrogkas, Bernardas Kodatis, Liu­ das Daukša, fizikai ir chemikai Vincas Čepinskis, Filypas Butkevičius, Petras Juodakis, Antanas Purenąs, Mykolas-Stasys Kaveckis. Iš galimo Gamtos fakul­ teto personalo komisija įvardijo vienintelį profesorių veterinarą L.Gogelį, net neužsimindama apie tokius žinomus Aukštųjų kursų organizatorius ir lekto­ rius gamtininkus kaip Tadas Ivanauskas, Liudas Vailionis, Konstantinas Rege­ lis. Tarp galimo Technikos fakulteto personalo matė tik profesorius Praną Jodelę ir Petrą Juodakį, visai pamiršdama Kazimierą Vasiliauską, Joną Šimoliūną, Platoną Jankauską, Stasį Dirmantą, Jurgį Čiurlį ir kt. Taigi, komisija paliko be dėmesio pagrindinius Aukštųjų kursų organizatorius ir lektorius, kai rodosi turėjo pirmiausia prisiminti žmones, kuriems jau žymiai anksčiau nei pačios komisijos daugumai ėmė rūpėti Lietuvos aukštosios mokyklos steigimo reikalai. Pasirėmusi ką tik minėtomis savo išvadomis, komisija nutarė, kad be Tech­ nikos fakulteto, kurio organizavimas yra labai brangus, kol kas būtų galima apsieiti, nes „Lietuva—ne pramonės, bet žemės ūkio šalis”, taip pat būtų galima apsieiti ir be Matematikos fakulteto, o Gamtos fakultetą prijungti prie Medici­ nos fakulteto; toks Medicinos-gamtos fakultetas ateityje, po dviejų metų, galė­ tų skilti į du atskirus Medicinos ir Gamtos fakultetus. Rugpjūčio 10 d. tokią komisijos išvadą parėmė M inistrų kabinetas. Vyriausybės nusiteikimas palaikyti komisijos pasiūlytą universiteto struktūrą darosi geriau suprantamas prisiminus, kad krikščionys dem okra­ tai jau organizuojant Aukštuosius kursus labiau linko į hum anitarinio, o ne „realinio” profilio aukštosios mokyklos modelį - tiek dėl to, jog ją būtų buvę pigiau organizuoti, tiek dėl atskirų valdžios vyrų krikščioniškų ir h u ­ m anitarinių prioritetų. Jie laikėsi nuomonės, kad pirmiausia svarbiau būtų ugdyti visuomenės dvasią, nei pradėti tenkinti jos praktinius poreikius, ir kad tam geriausiai tiktų katalikiškas universitetas.

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

87 |

Pirmenybę universitete gamtos, technikos ir tiksliesiems mokslams teikė krikščionių dem okratų oponentai, tarp kurių dominavo gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovai, baigę Rusijos aukštąsias mokyklas. T am tikra prasme pa­ veikti neigiamo rusų požiūrio į klasicizmą, kuris dar nuo XIX a. pastarie­ siems asociavosi su katalikybe ir lenkybe, priešiškomis stačiatikybei ir rusiš­ kumui, šie žmonės buvo žymiai liberališkesnės ar netgi laisvamaniškos orienta­ cijos ir, priešingai savo idealistiniams oponentams, linkę labiau vertinti prakti­ nius gyvenimo poreikius. D em okratinė valstybė tuo ir yra gera, kad jos vyriausybės sprendim us gali kvestionuoti ir koreguoti visuomenė. Todėl dėmesio stoka besikurian­ čios valstybės ekonomikos raidai, atsispindėjusi Lietuvos vyriausybės n u ­ matytoje universiteto struktūroje, iš pačios Lietuvos visuomenės pusės ne­ trukus susilaukė rim tų oponentų. Universiteto statuto projektui jau atsidū­ rus Steigiamojo seimo Švietimo komisijoje, 1921 rugsėjo 16 d. Lietuvos technikų draugija savo posėdyje priėmė rezoliuciją dėl Technikos fakulteto. Pažymėjusi tokio fakulteto svarbą valstybės atstatymui, draugija konstata­ vo, kad Lietuvoje Technikos fakultetui steigti visiškai pakanka mokslinių pajėgų, o Aukštuosiuose kursuose jau yra padėti jo materialinės bazės pa­ grindai ir sutelktas klausytojų kontingentas. D ar griežčiau dėl universiteto struktūros pasisakė kitą dieną, rugsėjo 17 d., įvykęs Visuotinis Kauno studentų ir abiturientų susirinkimas, para­ ginęs vyriausybę nedelsiant steigti Lietuvoje universitetą. Susirinkimas vy­ riausybei prim inė, kad universiteto struktūra yra jau suform uota A ukštuo­ siuose kursuose. Ignoruodam a kursų darbą ir atidarydama tik tris universi­ teto fakultetus, vyriausybė tuo pačiu ardo Aukštuosiuose kursuose įsisiūba­ vusių Gamtos, Fizikos-matematikos ir Technikos skyrių veiklą, nesiskaito su kvalifikuotais kursų lektoriais ir klausytojais, nubraukdam a didelį jų dviejų m etų darbą. Susirinkimas pareikalavo Steigiamojo seimo ir vyriausybės, taip pat Aukštųjų kursų Tarybos, Lietuvos universitetą atidaryti su visais kur­ suose veikusiais skyriais, jį steigti valstybinį, autonom inį ir nekonfesinį, o iniciatyvą suform uoti universiteto profesūros branduolį atiduoti į Aukštųjų kursų Tarybos, kaip labiausiai kvalifikuotos šiuo klausimu institucijos, rankas. Jaunuom enės poziciją palaikė visuomenės ir mokslo organizacijų at­ stovų susirinkimas, įvykęs 1921 m. spalio 5 d. Savo rezoliucijoje Steigiamo­ jo seimo prezidiumui ir ministrui pirm ininkui jis ragino universitete įsteigti Teisių, Humanitarinį, Matematikos-gamtos, Agronomijos, Technikos ir M e­ dicinos fakultetus, kurie „kaip tik paruoštų kraštui reikalingiausių žm onių”. Spalio 10 d. dėl Matematikos-gamtos ir Technikos fakultetų į Švietimo ministeriją raštu kreipėsi ir Aukštųjų kursų vadovybė. Prie rašto, kurį pasirašė J. Vabalas-Gudaitis, J.Šimoliūnas, Z.Zemaitis, T.Ivanauskas ir K.Vasiliauskas, buvo pridėti kursų vadovybės sudaryti šių fakultetų pirmųjų keturių semestrų

| 88

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

mokymo planai, atskirų dalykų dėstytojų, reikalingų pagalbinių įstaigų ir jų adresų sąrašai. ■ Dėl M atematikos-gamtos fakulteto steigimo valdžia nutarė nesiprie­ šinti, o sprendimas dėl Technikos fakulteto nebuvo galutinai aiškus iki pat universiteto atidarymo dienos. Universiteto atidarymo išvakarėse 1922 m. vasario 14 d. įvykusiame II-ajame visuomenės ir mokslo organizacijų atsto­ vų susirinkime, aptarusiame steigiamojo universiteto fakultetus ir jų perso­ nalo branduolius, švietimo ministras Petras Juodakis informavo, kad Lietu­ vos universitete bus atidaryti Teologijos, Sociologijos (teisių ir hum anitari­ niai), Medicinos ir M atematikos-gamtos skyriai, o Technikos skyrius būsi­ ąs įsteigtas vėliau. Kitą dieną, vasario 1 5 d ., Aukštųjų kursų Technikos skyrius ir Lietu­ vos Technikų draugija dar kartą raštu kreipėsi į švietimo ministrą, reika­ laudami vasario 16 d. drauge su kitais atidaryti universitete ir Technikos fakultetą. Sį kartą į technikų reikalavimus buvo atsižvelgta. Neatslūgstant nesutarimams Steigiamajame seime dėl busimojo uni­ versiteto statuto ir užsitęsus jo priėm imui, 1922 m. sausio mėn. atsistatydi­ no koalicinis Kazio Griniaus vadovaujamas M inistrų kabinetas, ir krikščio­ nių dem okratų iš naujo sudarytoje Ernesto Galvanausko vyriausybėje švie­ tim o ministru tapo liaudininkams artimas nepartinis Petras Juodakis. Įver­ tinęs visuomenėje kilusią įtam pą ir neatidėliotiną būtinybę steigti universi­ tetą, siekdamas nuram inti aistras, naujasis M inistrų kabinetas 1922 m. va­ sario 16 d. nutarė atidaryti Lietuvos universitetą Kaune, kuris laikinai, iki Steigiamasis seimas priims statutą, vadovausis Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. priim tu Vilniaus universiteto statutu. 1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas su Teologijos, Socialinių (Sociologijos) mokslų (su teisių skyriumi), M edi­ cinos, Gamtos-m atematikos ir Technikos fakultetais. Šia įsim intina proga Tarptautinio aukštųjų mokslų ir meno instituto Ženevoje vardu jo vyriau­ siasis kuratorius M. de D ūksta rasė: (...) lietuvių tetutei nusipelnė ir turi visišką teisę būti pirmosiose gretose tarp didžiųjų civilizuotų nacijų, ir negali­ ma abejoti, kad laisvas jos rytdienos intelektualinis vystymasis bus toks pats didis, kaip ir jos istorija. Lietuvos universiteto statutą Steigiamasis seimas vienbalsiai patvirtino 1922 m. kovo 24 d., juo universitetas pradėjo vadovautis nuo rugsėjo mėn. Statutas suteikė universitetui labai didelę autonomiją. Visos universiteto ir jo fakultetų valdymo institucijos galėjo veikti laisvai ir visiškai savarankiš­ kai. Nors pagal statutą universitetas buvo Lietuvos valstybės autonom inė įstaiga Švietimo ministerijos žinioje, tačiau ši priklausomybė buvo tik for­ mali (vien nuo biudžeto). Teisę steigti naujus skyrius ir katedras turėjo fakultetai, jų panaikinti universiteto vadpvybė negalėjo. Taip padaryti galima buvo tik pakeitus statutą

V DU STRUKTŪRA 1922 - 3950 METAIS

89

ir patvirtinus jį seime. Fakultetai gavo teisę tvarkytis autonomiškai, komplek­ tuojant personalą, mokant, steigiant padalinius, sprendžiant studentų klausi­ mus, teikiant mokslo laipsnius ar pedagoginius mokslo vardus. Fakulteto reguliaminą priimti ir keisti galėjo tik fakulteto taryba. Universiteto taryba turėjo teisę keisti fakulteto tarybos nutarimus tiktai ūkio ir administracijos klausimais. Pagal statutą Lietuvos universitete buvo įsteigti 6 fakultetai: H um anita­ rinių mokslų, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos, Teisių ir Teologi­ jos-filosofijos. 1925 m. pradėjo veikti dar vienas - Evangelikų teologijos fakul­ tetas. H um anitarinių mokslų fakultetą sudarė 16 katedrų (vietoj statute nu­ matytų 18): 1) filosofijos; 2) bendrosios ir eksperimentinės psichologijos; 3) pedagogikos ir jos istorijos; 4) lyginamojo mokslo; 5) lietuvių ir giminingų tautų kalbų mokslo; 6) semitų kalbų mokslo ir literatūros; 7) germanų kal­ bų mokslo ir literatūros; 8) rom anų kalbų mokslo ir literatūros; 9) slavų kalbų mokslo ir literatūros; 10) graikų kalbos mokslo ir literatūros; 1 l)lotynų kalbos mokslo ir literatūros; 12) lietuvių ir giminingų tautų literatū­ ros; 13) Lietuvos istorijos; 14) visuotinės istorijos; 15) meno teorijos ir isto­ rijos; 16) archeologijos. Universiteto statutas H um anitarinių mokslų fakultete skyrių nenu­ matė, tačiau fakulteto taryba 1922 m. birželio 17 d. fakultete įsteigė keturis skyrius: kalbotyros, literatūros, istorijos ir filosofijos. 1924 m. birželio 11d. šie skyriai buvo sujungti į tris - pedagogikos-filosofijos, filologijos ir istorijos, bei įvesti bendrieji visiems skyriams privalomi dalykai. M atematikos-gamtos fakultete buvo matematikos-fizikos, fizikos-chemijos, biologijos ir agronomijos-miškininkystės skyriai su 12 katedrų (vie­ toje statuto num atytų 22 katedrų): 1)matematikos; 2)fizikos; 3)fizinės che­ mijos ir elektrochemijos; 4)astronomijos; 5)geofizikos; 6)geologijos ir m i­ neralogijos; 7)neorganinės ir analizinės chemijos; 8)organinės chemijos; 9)botanikos; 10)zoologijos ir lyginamosios anatomijos; 1 l)antropologijos ir geografijos (nuo 1926 m.); 12)girininkystės (miškininkystės). 1924 m. įsteigus Dotnuvoje Žemės ūkio akademiją, agronomijos-miš­ kininkystės skyrius buvo panaikintas, 1926 m. rudenį - 1927 m. vėl laiki­ nai atnaujintas. N uo 1926 m. vietoje skyrių fakultete buvo įvesti ciklai: matematikosfizikos, fizikos-chemijos, botanikos, zoologijos, agronomijos-miškininkys­ tės (veikė iki 1928 m. pradžios). Medicinos fakultetą sudarė medicinos skyrius su 17, vietoje num atytų 20, katedrų: l)anatomijos; 2)histologijos; 3)fiziologijos ir fiziologinės che­ mijos; 4)farmakologijos; 5)bendrosios patologijos ir patologinės anatom i­ jos; 6)akušerijos ir ginekologijos su klinika; 7)įvado į vidaus mediciną; 8)terapeutinė su klinika;9)įvado į chirurgiją ir operacinės chirurgijos; 10)chirurginė su klinika; 1 l)oftalmologijos su klinika; 12)odos ir Veneros ligų su klinika;

| 90

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

13)vaikų ligų su klinika; l4)nervų ir psichikos ligų su klinika; 15)higienos su bakteriologija ir sanitarine policija; 16) teismo ir socialinės medicinos; 17)ausų, nosies ir gerklės ligų su klinika. Veterinarijos skyriuje buvo įsteigtos 6 katedros: l)gyvulių anatomijos; 2)gyvulių pataloginės anatomijos su mėsos pažinimu; 3)operacinės chirur­ gijos, chirurginės patologijos ir specialiosios chirurgijos; 4)veterinarinės diag­ nostikos, specialiosios patologijos ir terapijos su klinika; 5)veterinarijos bak­ teriologijos ir epizootologijos su klinika; 6)zoptechnikos, zoohigienos ir eks­ terjero. Skyrius buvo atidarytas 1922 m. rudenį ir uždarytas 1928 m. pabaigo­ je. Farmacijos skyriuje buvo įsteigta farmacijos ir farmakognozijos katedra. O don­ tologijos skyriuje buvo įsteigta stomatologijos ir dentiatrijos katedra su polikli­ nika. Technikos fakultetą sudarė statybos, mechanikos, cheminės technolo­ gijos ir elektrotechnikos skyriai (pastarieji du įsikūrė vėliau) su 15 (statutas num atė 17) katedrų: l)mechanikos; 2)elektrotechnikos; 3)statybos ir staty­ binių medžiagų technologijos; 4)architektūros; 5)geodezijos; 6)statybinės mechanikos; 7) hidromechanikos; 8)kelių; 9)tiltų; 10)variklių; ll)m ech anizmų ir dirbam ųjų mašinų; 12)mechaninės technologijos; 13)elektromechanikos; l4)organinės chemijos; 15)neorganinės technologijos. Teisių fakultetas pradžioje nebuvo įkurtas, o turėjo išaugti iš buvusio Socialinių mokslų fakulteto teisių skyriaus. Tačiau jau balandžio 1 d., pra­ šydami įsteigti atskirą Teisių fakultetą, šio skyriaus studentai kreipėsi į uni­ versiteto rektorių, o pastarasis balandžio 4 d. - į švietimo ministrą. Be to, rektorius Lietuvos teisininkų draugijos paprašė rekomenduoti asmenis, ku­ rie galėtų sudaryti busimojo fakulteto branduolį. Teisių fakulteto mokomojo personalo branduolį Steigiamojo seimo pirmininkas, einąs respublikos prezidento pareigas, Aleksandras Stulgins­ kis patvirtino 1922 m. birželio 20 d. Faktiškai fakultetas iki rudens dar buvo organizuojamas, veikti pradėjo 1922 m. rugsėjo 16 d. Pagal 1922 m. universiteto statutą Teisių fakultete veikė 15 katedrų: 1)teisės enciklopedijos; 2)rom ėnų teisės istorijos ir dogmos; 3)Lietuvos tei­ sės istorijos; 4)politinės ekonomijos; 5)teisės filosofijos istorijos; 6)valstybės teisės; 7)statistikos; 8)finansų teorijos; 9)civilinės teisės; 10)civilinio proce­ so; 11) baudžiamosios teisės; 12) baudžiamoj o proceso; 13) administracinės teisės; l4)prekybos teisės ; 15)tarptautinės teisės. Universiteto statutas fakultete skyrių nebuvo numatęs. Tačiau fakul­ teto tarybos nutarim u nuo 1924 m. rudens semestro Teisių fakultete, greta veikusio teisių skyriaus, buvo pradėtas organizuoti ekonominis skyrius, nors naujų katedrų ir nebuvo sukurta. 1925 m. universitete buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas. Mintis įsteigti universitete tokį fakultetą kilo 1924 m. vasarą, kada rugpjūčio 20 d. Lietuvių evangelikų draugija „Sandora”, atstovavusi apie 240 tūkst. abiejų

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

91

srovių evangelikų reformatų ir liuteronų, įteikė prašymą Lietuvos vyriausybei įsteigti universitete fakultetą arba seminariją evangelikų dvasininkams rengti. Draugija savo prašymą motyvavo tuo, kad dabartiniai evangelikų kunigai, būdami beveik be išimties vokiečių kilmės, dažnai nepakankamai moka lietu­ viškai ir negali sakyti pamokslų. Lietuvių teologų nesą apskritai. Pagal 1925 m. kovo 31d. Seimo priimtą ir balandžio 20 d. Respublikos prezidento A.Stulginskio patvirtintą universiteto statuto pakeitimą universite­ te buvo įsteigtas Evangelikų teologijos fakultetas su 5 katedromis: l)Senojo Testamento, 2)Naujojo Testamento 3)Bažnyčios ir religijų istorijos, 4)sistematinės teologijos, 5)praktinės teologijos. Fakultetas, kurio pirmuoju dekanu ta­ po Vokietijoje aukštuosius teologijos mokslus baigęs Lietuvos Evangelikų re­ formatų bažnyčios superintendentas Povilas Jakubėnas, pradėjo veikti 1925 m. spalio 1 d. Tačiau, išleidęs 23 pastorius, kurių nė vieno Klaipėdos autonom i­ nio krašto Evangelikų bažnyčios hierarchai, spaudžiami Vokietijos, neįsileido, 1936 m. pavasarį fakultetas buvo suspenduotas dėl mažo studentų skaičiaus ir didelių finansinių išlaidų, nors formaliai universiteto statute figūravo ir 1937 m. Pats didžiausias iš 1922 m. įsteigtų fakultetų Lietuvos universitete buvo Teologijos-filosofijos fakultetas. Fakultetą sudarė teologijos, filosofijos, teisių ir istorijos skyriai, iš kurių vėliau veikė tik du - teologijos ir filosofijos. Teologijos-filosofijos fakultetas nuo 1927 m. tapo tarptautinės teisės ob­ jektu, nes 1927 m. rugsėjo 27 d. buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos ir Šven­ tojo Sosto konkordatą. Turėjęs valstybines teises, fakultetas dabar įsigijo ir pontifikatines, o Lietuvos vyriausybė, pasirašydama konkordatą, įsipareigojo jas respektuoti. 1928 m. birželio 15 d. popiežius pasirašė dekretą dėl kanoniš­ kojo Teologijos-filosofijos fakulteto įsteigimo ir patvirtino jo atskirą statutą, taigi fakultetas įgijo juridinę nepriklausomybę nuo Lietuvos valdžios instituci­ jų ir gavo teisę teikti mokslo laipsnius. Pagal 1922 m. universiteto statutą Teologijos -filosofijos fakultete buvo 22 katedros. Teologijos skyriuje veikė: 1) fundamentinės teologijos; 2) dog­ matinės teologijos; 3) moralinės teologijos; 4) pastoracinės teologijos; 5) kanonų teisės šaltinių; 6) Benedikto kodekso; 7) patrologijos; 8) Šventojo rašto Senojo Įstatymo; 9) Šventojo Rašto Naujojo Įstatymo; 10) krikščioni­ jos archeologijos ir meno istorijos; 11) krikščionijos pradžios istorijos; 12) viduramžių Bažnyčios istorijos; 13) naujųjų laikų Bažnyčios istorijos; 14) tikybų istorijos Lietuvoje; 15) religijų istorijos katedros. Filosofijos skyriuje buvo: l)filosofijos įžangos ir istorijos; 2)filosofijos sis­ temos; 3)teorinės ir eksperimentinės psichologijos; 4)pedagogikos ir jos istori­ jos; 5)sociologijos; 6)visuotinės istorijos ir istorijos filosofijos; 7)visuotinės lite­ ratūros katedros. Pagal 1929 m. fakulteto tarybos reguliaminą filosofijos skyrius turėjo 14 specialybių, suskirstytų į vadinamąsias šakas. Šios šakos buvo: 1) filosofijos sistema; 2) filosofijos istorija; 3) gamtos filosofija; 4) pedagogika-psichologija;

92

V DU STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

5) sociologija; 6 )religijų istorija; 7) visuotinė istorija (pastaroji šaka turėjo ketu­ rias sekcijas - senovės, vidurinių am žių/naujųjų amžių, Lietuvos istorijos); 8) lietuvių kalba ir literatūra; 9) vokiečių kalba ir literatūra; 10) graikų kalba ir literatūra; 11) lotynų kalba ir literatūra; 12) prancūzų kalba ir literatūra; 13) geografija; 14) menas. Skyrius, be įvairių specialistų, ruošė kelių profesijų kata­ likiškosios pasaulėžiūros mokytojus vidurinėms mokykloms.

Universiteto struktūros reformos Esminės universiteto reformos klausimas iškilo 1926 m. Naujoji valdžia , pakeitusi krikščionis demokratus, daugiausia priekaištų turėjo jų globoja­ mam Teologijos-filosofijos fakultetui. Laikraščiuose prasidėjo fakulteto puoli­ mai dėl jo katalikiškumo, dėl paralelinių katedrų ir veltui eikvojamų biudžeto pinigų. Fakultetas, pasinaudojęs statuto suteikta neribota autonomija, iš tikrų­ jų tuo metu jau buvo įkūręs nemažai statute nenumatytų katedrų, kurios veikė kituose fakultetuose. Todėl Seimo daugumos imta bijoti, kad pasaulietiniam universitete nepradėtų funkcionuoti atskiras katalikiškas universitetas, savo ran­ kose sukoncentravęs visus mokslo dalykus, kurie mažiau ar daugiau priklausė nuo tuometinei valdžiai svetimos pasaulėžiūros. Tačiau naujasis seimas dirbo vos pusmetį ir reformos įvykdyti nesuspėjo. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo vėl buvo prabilta apie būtinybę reformuoti universitetą. Spaudoje pasirodė perversmininkų ir jų iškeltos valdžios straipsnių, kritikuojančių universiteto statutą, kuris leidęs uni­ versitetui per didelį savarankiškumą, suteikdamas jam neribotą autonomiją. Keltas reikalas mažinti atskirų fakulteto padalinių ir įstaigų skaičių, tai yra sumažinti lėšas universitetui išlaikyti. Matematikos-gamtos fakultetą, m oty­ vuojant didelėmis išlaidomis, siūlyta netgi visai uždaryti. 1928 m. pradžioje Ministrų kabinetas pasiūlė universiteto senatui iki gegužės 1 d. pačiam paruosti fakultetų ir jų padalinių pertvarkymo projektą. Tarybos dauguma, apsvarsčiusi šį pasiūlymą ir konstatavusi, kad valdžia nori reformuoti universitetą politiniais sumetimais, nutarė atsisakyti nuo reformų iniciatyvos. Kadangi universiteto senatas vėliau atsisakė ir pakartotinio siūly­ mo, Ministrų kabinetas pats paruošė naujo universiteto statuto projektą ir 1928 m. lapkričio mėn. pateikė jį apsvarstyti universiteto senatui. Teologijos-filosofijos fakultetas tautininkų valdymo pradžioje buvo pa­ liktas ramybėje ir, netgi tuometinei Lietuvos vyriausybei sutikus, 1927 m. }rašytas į konkordatą su Vatikanu. Padėtis is esmes pasikeitė, įvykus skili­ mui tarp tautininkų ir krikščionių demokratų. 1928 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos vyriausybė, vadovaujama prof. Augustino Voldemaro, motyvuodama taupy­ mu, įteikė Vatikanui projektą reformuoti Teologijos-filosofijos fakultetą, su­ mažinti jo katedrų skaičių per pusę bei uždaryti filosofijos skyrių. Vatikanas

I

V D U STRUKTŪRA 1922 - 1950 METAIS

93

tam griežtai pasipriešino pažymėdamas, kad fakultetas atstovaująs tik Lietuvos katalikų teisių m inimumą, nes jie turėtų teisę į daug didesnį katedrų skaičių: fakulteto paskaitos ir seminarai gausiai lankomi, tai aiškiai įrodo, kad jis paten­ kina studentus ir yra remiamas katalikiškų šeimų. Diskusijos dėl statuto projekto tarp vyriausybės ir senato užsitęsė virš dviejų metų. Universiteto taryba, 1928 m. gruodžio 2 d. apsvarsčiusi nau­ jojo statuto projektą, jį smarkiai sukritikavo ir pavedė specialiai sudarytai komisijai, vadovaujamai rektoriaus profesoriaus P.Jodelės, parašyti argu­ m entuotą kritiką. Komisija parengė m em orandum ą dėl universiteto refor­ mos projekto, kuriame ypač pasisakė prieš universiteto autonomijos siaurinim ą ir įteikė jį Lietuvos Respublikos prezidentui A ntanui Smetonai ir vy­ riausybės vadovui prof.A.Voldemarui. Universiteto profesūros pozicija pa­ skatino Švietimo ministerijos vadovybę statuto projektą iš M inistrų kabine­ to atsiimti. N etrukus Švietimo ministerija parengė antrą universiteto statuto pro­ jektą, kurį 1929 m. rugpjūčio 27 d. patvirtino M inistrų kabinetas ir pateikė susipažinti universitetui. Tačiau priimti šį statuto projektą sutrukdė V ati­ kanas, kuris griežtai pasipriešino bet kokiai Teologijos-filosofijos fakulteto, nuo 1928 m. turėjusio katalikiško fakulteto statusą, reformai. Nors Lietu­ vos vyriausybė 1929 m. rugpjūčio 30 d. notoje Vatikanui pareiškė, jog šis aktas nesumažina jos teisių Teologijos-filosofijos fakulteto atžvilgiu ir jo reformos nesančios nukreiptos prieš konkordatą, tačiau Vatikanas nesutiko su tokiu konkordato interpretavimu ir fakulteto reformą įvardijo kaip konkordato laužymą. Vykstant antrojo universiteto statuto svarstymams, nors ir be pakan­ kamo juridinio pagrindo, Lietuvos universiteto struktūroje vis dėlto įvyko šiokių tokių pokyčių: 1928 m. lapkričio 1 d. Medicinos fakultete buvo užda­ rytas veterinarijos skyrius. Šio skyriaus darbą jau anksčiau labai kritiškai vertino veterinarijos gydytojų sąjunga. Savo 1928 m. kovo 16—17 d. suvažiavime sąjunga išrinko komisiją, kuri turėjo apsvarstyti būdus veterinarijos skyriui perorganizuoti ir jo darbui patobulinti. Pasiūlymus komisija balandžio 13 d. įteikė ministrui pirmininkui, švietimo ministrui, žemės ūkio ministrui ir uni­ versiteto rektoriui. M inistrų kabinetas, susipažinęs su medžiaga, nutarė veteri­ narijos skyrių uždaryti, o veterinarijos specialistus ruošti užsienio įstaigose už veterinarijos departamento stipendijas. Lietuvos universiteto taryba 1930 m. gegužės 30 d. posėdyje atmetė ir trečią vyriausybės pasiūlytą statuto projektą, jį priešiškai sutiko ir Vatikanas. Todėl Užsienio reikalų ministerijai reikalaujant buvo įvykdyta tik bendroji Lietuvos universiteto reforma, o Teologijos-filosofijos fakulteto pertvarkymas atidėtas vėlesniam laikui. Naujasis universiteto statutas buvo patvirtintas 1930 m. birželio 7 d., kartu Lietuvos universitetui Kaune suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.

| 94

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

Statutas skaudžiai palietė universiteto autonom iją administravimo bei mokslinio personalo komplektavimo srityse, labai susiaurino universiteto tary­ bos bei fakulteto tarybų teises telkiant personalą, tvirtinant sąmatas, steigiant padalinius ir kt., siuos svarbiausius universiteto gyvenimo klausimus perduo­ damas spręsti senatui. Priešingai anksčiau buvusiki universiteto savivaldai, uni­ versiteto rektorių ir prorektorių, taip pat profesorius ir docentus, senatui pasiū­ lius dabar jau tvirtino ar atleisdavo Lietuvos respublikos prezidentas, privatdo­ centus - švietimo ministras, ir tik jaunesnįjį ir pagalbinį mokslo personalą rektorius. Pagal naująjį statutą buvo gerokai sumažintas atskirų fakultetų kated­ rų skaičius. H um anitarinių mokslų fakulteto vietoje buvusių 16 katedrų naujasis statutas leido steigti tik dvylika. Trijuose fakulteto skyriuose - filo­ sofijos, filologijos ir istorijos - buvo patvirtintos: 1) filosofijos sistemos; 2) filosofijos istorijos; 3) pedagogikos; 4) lyginamosios kalbotyros; 5) lietuvių kalbos ir literatūros; 6) klasikines filologijos; 7) slavų kalbų ir literatūrų; 8) germanų kalbų ir literatūrų; 9) romanų kalbų ir literatūrų; 10) Lietuvos istori­ jos; 11) visuotinės istorijos; 12) semitologijos katedros. Be to, fakultete galėjo būti lietuvių, lotynų, graikų, hebrajų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų ir italų kalbų lektūros. Teisių fakultete teisių ir ekonomikos skyriuose iš 15 liko 13 katedrų: 1) teisės enciklopedijos ir teisės filosofijos; 2) rom ėnų teisės istorijos ir siste­ mos, 3) Lietuvos teisės istorijos; 4) civilinės teisės ir civilinio proceso; 5) baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso; 6) valstybės teisės; 7) adm i­ nistracinės teisės; 8) tarptautinės teisės; 9) politinės ekonomijos ir statisti­ kos; 10) finansų mokslo; 11) prekybinės teisės; 12) privataus ūkio mokslo; 13) ekonominės politikos. Matematikos-gamtos fakultetą sudarė matematikos, fizikos-chemijos ir biologijos skyriai su 12 katedrų: l)geometrijos; 2)matematinės analizės; 3)astronom ijos, 4)fizikos; 5)neorganinės ir analizinės chemijos; 6)geofizikos ir meteorologijos; 7)organinės chemijos; 8)minerologijos ir geologijos; 9)fizinės chemijos ir elektrochemijos; 10)botanikos; 1 l)zoologijos; 12)geografijos. Medicinos fakultete buvo patvirtinti medicinos, odontologijos ir farma­ cijos skyriai su 17 katedrų (vietoje 1922 m. buvusių 25, o vėliau, po veterina­ rijos skyriaus uždarymo, 19): 1) anatomijos, 2) histologijos ir embriologijos; 3) fiziologijos; 4) farmakologijos; 5) bendrosios patologijos ir patologinės anato­ mijos; 6) akušerijos ir ginekologijos (su klinika); 7) vidaus medicinos (su klini­ ka); 8) chirurgijos (su klinika); 9) oftalmologijos (su klinika); 10) odos ir Vene­ ros (su klinika); 11) vaikų ligų (su klinika); 12) nervų ir psichikos ligų (su klinika); 13) higienos ir bakteriologijos; 14) teismo ir socialinės medicinos; 15) ausų, nosies ir gerklės ligų (su klinika); 16) farmacijos ir farmakognozijos; 17) stomatologijos ir dentiatrijos (su klinika). Technikos fakultetą sudarė statybos ir technologijos skyriai su (vietoje buvusių 15) 11 katedrų: 1) mechanikos; 2) elektrotechnikos; 3) statybos;

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

95 |

4) architektūros; 5) statybinės statikos; 6) hidrotechnikos; 7) geodezijos ir kelių; 8) tiltų; 9) taikomosios mechanikos; 10) mechaninės technologijos; 11) cheminės technologijos. Evangelikų teologijos fakultetui buvo paliktos tos pačios katedros.Kaip jau minėta, dėl konkordato su V atikanu 1930 m. nebuvo pakeista Teologi­ jos-filosofijos fakulteto struktūra. Šio fakulteto struktūros pakeitimai, ku­ riais siekta suderinti struktūrą su universiteto statutu, nepaisant Vatikano, tautininkų vyriausybės iš pradžių buvo bandyta daryti 1931 m. rugpjūčio 14 d. atskiru statuto keitimo įstatymu. Statuto keitimo įstatymu dar kartą buvo užsimota Teologijos-filosofi­ jos fakulteto filosofijos skyrių panaikinti motyvuojant, kad jo katedros tu ­ rėjo atitikmenis kituose fakultetuose, ypač H um anitarinių mokslų fakulte­ te. Tačiau 1931 m. apsiribota tik šio skyriaus susiaurinimu. Toks sprendi­ mas buvo priimtas po to, kai, priešindamiesi įstatymui, Lietuvos vyskupai 1931 m. spalio 9 d. nutarė atnaujinti sumanymą steigti atskirą katalikų universitetą. Teologijos fakulteto reforma praktiškai įsigaliojo nuo 1932 m. pava­ sario semestro. M otyvuojant finansų stoka, fakultetas buvo gerokai susiau­ rintas, bet ateityje vyriausybė pažadėjo, esant reikalui, fakultete padėtį pa­ gerinti. Iš 22 katedrų fakultete buvo palikta septyniolika. Filosofijos sky­ riuje vietoje buvusių 7 veikė 5 katedros: 1) filosofijos įžangos ir istorijos; 2) filosofijos sistemos; 3) pedagogikos ir jos istorijos, 4) visuotinės istorijos; 5) visuotinės literatūros. Teologijos skyriuje 12 (vietoje 15) katedrų: 1) funda­ mentinės teologijos; 2) dogminės teologijos; 3) moralinės teologijos; 4) pastoracinės teologijos; 5) kanonų teisės šaltinių; 6) Benedikto kodekso; 7) patrologijos; 8) Šventojo Rašto Senojo Įstatymo; 9) Šventojo Rašto N aujo­ jo Įstatymo; 10) krikščionijos archeologijos ir meno istorijos; 11) Bažnyčios istorijos; 12) religijos istorijos. Filosofijos skyriuje buvo leista veikti 13 specializacijos šakų: 1) filoso­ fijos sistemos; 2) filosofijos istorijos; 3) gamtos filosofijos; 4) pedagogikospsichologijos; 5) sociologijos; 6) religijų istorijos; 7) visuotinės ir Lietuvos istorijos (su senovės istorijos, vidurinių amžių istorijos, naujųjų amžių isto­ rijos ir Lietuvos istorijos sekcijomis); 8) geografijos; 9) lietuvių kalbos ir literatūros; 10) graikų kalbos ir literatūros; 11) lotynų kalbos ir literatūros; 12) vokiečių kalbos ir literatūros; 13) prancūzų kalbos ir literatūros. Teologijos-filosofijos fakultetas vyriausybės antrąkart buvo bandytas refor­ muoti 1937 m. T uo metu vyriausybei paaiškėjo , kad fakultetas dar neturi universiteto senato patvirtinto reguliamino. Jai pareikalavus, netrukus fakul­ tetas reguliaminą pateikė senatui, kuris jį apsvarstė 1937 m. balandžio-gegužės mėn., tačiau atmetė kaip prieštaraujantį universiteto statutui, o fakulteto filosofi­ jos skyrių, prisisteigusį nenumatytų katedrų, pripažino neteisėtu. Švietimo mi­ nistras Juozas Tonkūnas su tokiu senato sprendimu visiškai sutiko.

| 96

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

Pasinaudojusi kaip pretekstu universiteto vadovybės nesutarimais su Teologijos-filosogijos fakultetu dėl reguliafnino, Švietimo ministerija parengė naują Vytauto Didžiojo universiteto statuto projektą. Statutas buvo atiduotas ket­ virtajam Seimui svarstyti 1937 m. rugsėjo 30 d., priimtas lapkričio 4 d.ir įsigaliojo nuo lapkričio 17 d. Įstatymas įteisino vos ne visišką universiteto autonomijos likvidavimą n didelę šios aukštosios mokyklos priklausomybę nuo švietimo ministro. Ministras įgavo teisę tvirtinti ar skirti fakultetų dekanus, tvirtinti jaunesnįjį mokslo personalą, respublikos prezidentui pateikti tvirtinti ar skirti univer­ siteto rektorių. Buvo labai susiaurintas universiteto ir fakultetų tarybų ir senato bei išplėstos dekanų ir rektoriaus teisės. Taigi dekanais ir rektoriumi patvirtinus patikimus žmones, švietimo ministras, o per jį ir valdančioji partija, galėjo kištis į visas universiteto gyvenimo ir veiklos sritis. Matematikos-gamtos, Technikos, Medicinos, Teisių, H um anitarinių mokslų, Evangelikų teologijos fakultetų struktūros naujasis statutas nepa­ lietė, tik pastarasis universitete praktiškai jau neveikė. M inėtųjų fakultetų struktūra išliko nepakitusi iki lemtingųjų 1940 metų. Tam tikra prasme nukentėjo Teologijos-filosofijos fakulteto filosofi­ jos skyrius. T autininkų vyriausybė jau Seimui pateiktame 1937 m. statuto projekte buvo pažymėjusi, kad Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos sky­ rius teoriškai neegzistuoja nuo 1931 m. rugpjūčio 14 d. reformos ir ateityje jis nebus atkuriamas. Dar prieš tai, 1937 m. sausio 28 d., Švietimo ministerija išleido „Vidurinių mokyklų mokytojų cenzo taisykles”, kurios nepripažino Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus absolventams vidurinės m o­ kyklos mokytojo teisių. Filosofijos skyriaus stojo ginti Lietuvos Katalikų bažnyčia. Dėl daro­ mų kliūčių fakultetui ir dėl naujų suvaržymų grėsmės Lietuvos vyskupai kreipėsi į respublikos prezidentą ir ministrą pirmininką. Galų gale filosofi­ jos skyriaus reikalas atsidūrė Seime. 1937 rugsėjo 30 d. Seimas pripažino filosofijos skyrių teisėtu ir jo mokslus naudingais, tai patvirtindamas vienu skyriui pridėtu etatu. 1937 m. spalio 6 d. popiežiaus atstovas įteikė Lietu­ vos atstovybei Vatikane specialų memorandumą, kuriame dar kartą akcen­ tavo, kad padėtis Teologijos-filosofijos fakultete yra konkordatinė ir Lietu­ vos vyriausybė pati viena negali jos keisti. Spalio 22 d. Vatikano nuncijus Lietuvoje, apsilankęs užsienio reikalų ministerijoje, pažymėjo, kad nuo to, kaip bus išspręstas filosofijos skyriaus Teologijos fakultete klausimas, pagerės ar pablogės Šventoj Sosto ir Lietuvos valstybės santykiai. Sutikusi tokį spaudimą, vyriausybė buvo priversta nusileisti ir legali­ zuoti 1937 m. statute Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyrių. Tačiau pasistengė sumažinti neparankią skyriaus absolventų per švietimą daromą įtaką visuomenei. Kad skyrius negalėtų plėstis, pasinaudojęs dideliais įgaliojimais, kuriuos švietimo ministrui sutiekė naujasis statutas, švietimo ministras J.T on­

V D U STRUKTŪRA 1922 - 1950 METAIS

97

kūnas 1937 m. lapkričio 24 d. atsiuntė Vytauto Didžiojo universiteto rekto­ riui raštą, kuriuo uždraudė filosofijos skyriuje rengti visų specialybių specialis­ tus, išskyrus filosofijos ir pedagogikos. Rašte buvo pažymėta , kad Švietimo ministerija Teologijos-filosofijos fakulteto absolventams nesuteikė teisės būti vidurinių mokyklų istorijos ir kalbų bei literatūros mokytojais —nepaisant to, ar jie į fakultetą buvo priimti, paskelbus naująjį universiteto statutą, ar prieš tai. Po to Katalikų Bažnyčios pastangos panaikinti šį raštą nedavė rezultatų. Netrukus Lietuvos valstybės gyvenimą sukrėtė lemtingi istoriniai įvykiai, lėmę visišką nepriklausomybės praradimą. Šie įvykiai tiesiogiai palietė ir Vytau­ to Didžiojo universitetą. M inim u laikotarpiu iš esmės pasikeitė jo struktūra.

Sovietinis universiteto likvidavimas Lietuvai pagal 1939 spalio 10 d. sutartį su SSRS atgavus Vilnių, Lietuvos vyriausybė ir visuomenė susirūpino Vilniaus (buvusio Stepono Batoro) uni­ versiteto atkūrimu. Universiteto senatui ir Švietimo ministerijai apsvarsčius abiejų universitetų - Vytauto Didžiojo ir Vilniaus - reformų klausimą, pro­ fesoriai Augustinas Janulaitis ir Mykolas Romeris bei švietimo viceminist­ ras Kazimieras Masiliūnas parengė universitetų įstatymą, kurį Seimas pri­ ėmė 1939 m.gruodžio 13 d.Įstatymas numatė, kad Vilniaus universitetas turi būti atidarytas 1939 m. gruodžio 13 d. ir laikinai tvarkomas pagal Vytauto Didžiojo universiteto statutą. Įstatymu buvo numatyta ir Vilniaus universiteto pertvarkymo procedūra: į Vilniaus universitetą turėjo būti perkelti kai kurie Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai, o Vilniaus universiteto laikinuoju valdytoju rektoriaus teisėmis paskirtas vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto profesorių (juo tapo fizikas profesorius Ignas Končius). Vilniaus universitetas pradėjo dirbti 1940 m. sausio pradžioje. Į jį persi­ kėlė Vytauto Didžiojo universiteto H um anitarinių mokslų, teisių, o nuo 1940 m. rudens ir Matematikos-gamtos fakultetai. Vykstant su Vilniaus universiteto atgavimu susijusiai Vytauto D idžio­ jo universiteto reformai, tuo pat metu, 1940 m. birželio mėn., Lietuvą okupa­ vo Sovietų Sąjunga. Taigi, Vytauto Didžiojo universitetas, kaip ir visa šalis, 1940 m. neišvengė okupantų reformų,paremtų sovietinės santvarkos ir kom u­ nistinės ideologijos principais. Pirmasis sovietinės Vytauto Didžiojo universiteto reformos aktas buvo 1940 liepos 16 d. Teologijos-filosofijos fakulteto uždarymas. Liepos 25 d. buvo pakeista universiteto vadovybė, o liepos 29 d. paskelbtas Vytauto D i­ džiojo universiteto statuto pakeitimas, pagal kurį universitete sovietų palikti 3 fakultetai - Statybos, Technologijos (reorganizuoti iš Technikos fakulteto) ir M edicinos, o Matematikos-gamtos fakultetas perkeltas į Vilniaus univer­ sitetą.

98

V D U STRUKTŪRA 1 9 2 2 - 1950 METAIS

Šis ir vėlesnieji sovietų.administracijos padaryti pakeitimai iš esmės panai­ kino Vytauto Didžiojo universiteto kutonomiją. Personalo skyrimo ir atlei­ dimo procedūroje lemiamą balsą gavo švietimo ministras ir ministras pirm i­ ninkas. Rugpjūčio 21d. Lietuvos sovietinės vyriausybės įsakymu Vytauto D i­ džiojo universitetas buvo pavadintas Kauno universitetu. Prie Technologi­ jos fakulteto įsteigta marksizmo-leninizmo katedra. 1941 m. birželio 22 d prasidėjus SSRS —Vokietijos karui, Lietuvos pat­ riotai pradėjo ginkluotą sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. buvo suform uota Laikinoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus. Vyriausybė nedelsiant atkūrė Vytauto Didžiojo uni­ versitetą jo senuoju pavadinimu su Teologijos, Filosofijos, Technologijos, Sta­ tybos ir Medicinos fakultetais. T uo pat m etu raudonuosius okupantus Lietuvoje pakeitė vokiečiai. Vokiečių karinė ir civilinė valdžia suspendavo Laikinosios Lietuvos vyriau­ sybės veiklą, tačiau į universiteto reikalus nedaug kišosi. Vytauto Didžiojo universiteto struktūra išliko beveik nepakitusi iki pat 1943 m. kovo mėn., kada okupantų įsakymu buvo uždarytos visos aukštosios mokyklos. Vytauto Didžiojo universitetas savo veiklą atnaujino 1944 m. rugpjū­ čio mėn., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Sovietinė Lietuvos vyriau­ sybė universitetą atkūrė su keturiais - Statybos, Technologijos, Medicinos ir Istorijos-filosofijos fakultetais. N uo 1946 m. Vytauto Didžiojo universi­ tetas vėl buvo pavadintas Kauno universitetu. Pokario Kauno universitete didesni jo struktūros pokyčiai įvyko 19461947 m. 1946 liepos 22 d.iš Statybos fakulteto Architektūros skyriaus buvo organizuotas atskiras Architektūros fakultetas. 1947 m. vasarą buvo įkurtas Statybinių medžiagų fakultetas, tačiau praktiškai jis veikti nepradėjo. Labai išaugus studentų skaičiui Technologijos fakultete, 1947 m. gruodžio 9d. Technologijos ir Statybinių medžiagų fakultetai skilo į tris savarankiškus fakultetus: Cheminės technologijos, Elektrotechnikos ir Mechanikos. Tais pat metais į Vilniaus universitetą buvo perkeltas Istorijos-filosofijos fakultetas, pa­ vadintas Istorijos fakultetu. 1930 m. Kauno universitetas sovietų buvo uždarytas, o jo fakultetai perorganizuoti į Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutus.

Tarp klerikalizmo ir liberalizmo: ideologinės alternatyvos universiteto koncepcijoje

Supriešinta visuomenė V D U įkūrimas atrodytų sutapo su visapusišku dem okratinio gyvenimo iš­ siskleidimu Lietuvoje. Tais pačiais 1922 metais baigė darbą Steigiamasis seimas, įtvirtinęs institucines demokratijos formas. Bet net ir 1922-1926 me­ tais, iki valstybinio perversmo, Lietuva pažino demokratiją labiau kaip popu­ liarų politinį šūkį, o ne kaip politinę tvarką. Garsus prancūzų politologas KAronas yra pastebėjęs, kad konstitucinis pliuralistinis režimas gali gyvuoti tik tada, kai skirtingų visuomenės grupių piliečiai kelia savo reikalavimus, bet tuo pat m etu išsaugo sugebėjimą eiti į kompromisą. Pernelyg prisirišus prie savo idėjų, kyla grėsmė prarasti kompromiso jausmą. Kai įsiliepsnoja aistros, žmonės pra­ randa pagarbą įstatymams ir konstitucijai. Demokratijai visada gresia pavojus dėl pernelyg didelio vienų ar kitų grupuočių prisirišimo prie savo idėjų1. Kom­ promiso jausmo praradimu, tiksliau net jo nesusiformavimu, pasižymėjo visa tarpukario Lietuvos politinė raida. Radikalaus politinio supriešinimo šaknys matyti jau XIX a. pabaigoje. Klerikalai tuo m etu pretenduoja į ideologinį pa­ saulėžiūros monopolį, reikalauja, kad mokslas, švietimas ir apskritai visas lietu­ vių nacionalinis gyvenimas „eitų ranka į ranką su tikėjimu”2. Suprantama, jog tam negalėjo pritarti liberalioji lietuvių inteligentija. V.Kudirka labai taikliai ironizavo: „O kaip mes mylime savo brolius, turinčius kito­ kias pažiūras (nors šie su tomis pažiūromis gali padaryti tiek pat, o kartais daug daugiau gero nekaip mes patys)! Tokius netikėlius sykiu su jų darbais ant šio svieto atiduodame į rankas žandarų, o posmert tiesiog į nagus velnių. Su tokiais kitaip negali.”3 Jau kuriantis pirmiesiems lietuvių valdžios organams Lietuvo­ je - Lietuvos Tarybai - joje buvo nerimaujama dėl šio supriešinimo, pasireiš­ kiančio tuo, kad kunigai vadina visus kairiuosius „bolševikais”, o kairieji visus nekasiuosius —„klerikalais.”4 Kokia didžiulė buvo takoskyra, iškalbingai bylo­ ja tai, kad pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos konstitucija buvo 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamajame seime priim ta vien tik krikščionių dem okratų balsais5. Nelabai rūpintasi, kad priimant pagrindinį šalies įstatymą kompromi-

100

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

sas yra tiesiog būtinas, nes kitaip nuvertinamas konstitucijos reikšmingumas. Pasak J.Švobos, „pirmeivių” ir „atžagaieivių” sena nesantaika kaip koks vėžys persimetė j lietuviškąsias partijas, graužė jas ir nepriklausomos Lietuvos valsty­ bės darbą dirbant.”6 Seimų laikotarpiu reiškėsi katalikiškų ir laicistinių organizacijų konfliktas. Jis buvo aiškiai ideologinis. Pasak krikdemų veikėjo J.Purickio, „kovojama bu­ vo ne dėl skirtum ų užsienių, vidaus arba ūkio politikos problem ų, bet dėl pasaulėžiūrų, dėl tikybos dalykų ir viso ko, kas mažiau ar daugiau jungėsi.”7Pa­ našiai tuo pat m etu rašė ir K.Pakštas: „Bažnyčios, mokyklos ir kitos pasaulėžiū­ rai artimos įstaigos labiau mus suskaldo nei m uitų klausimas ar socialinės apsau­ gos įstatymai. Vaizdžiau tariant: Lietuvoje piliečiams nelyginamai sunkiau su­ sitarti dėl rožančiaus, kaip dėl bulvių ar rauginto pieno.”8 Taip pat ir 1926 m etų rinkim ų kampanija, į kurią taip audringai savo atsiminimuose reagavo S.Raštikis9, tebuvo natūralus ir įprastas XIX a. pabaigoje iškilusio susipriešini­ mo pasireiškimas. Bet tikrai įžvalgiai situaciją 1926 m. komentavo S.Šalkauskis, konstatavęs, kad per rinkimų ruošiamąjį tarpą partyviniai katalikų ir nekatalikų organai, įsivėlę nuo ilgesnio laiko į partijų kovą, pasireiškė ir dideliu subjek­ tyvumu, ir nedovanotinu aklumu, ir sąmoningu neatsargumu klaidingų žinių platinime, ir demagoginių priemonių vartojimu, ir sąmoningu kompromitavi­ mu atskirų rivalizuojančių asmenų, ir nepadoriai miesčionišku atsiskaitymu su asmeniniais savo priešais, ir kitokiomis panašiomis žemos kultūros apraiškomis. Taigi pasak S.Šalkauskio, tenka laukti teisėtosios demokratinės tvarkos įsigalėji­ mo pas mus ne nuo to, kokia partija arba partijų santalka apsistosprie valstybės vairo, bet nuo to, kaip eis visų partijų kultūrėjimas.10 A utoritarinio režimo metais susipriešinimas neišnyko, tik pasikeitė. Klerikalai mobilizavo savo šali­ ninkus prieš tautininkų režimą. 1931 metų atsišaukime Katalikų akcijos komi­ tetas teigė, jog katalikai ne tik gali, bet ir privalo (...) nevykdyti tų įstatymų, kurie varžo katalikų laisvę.'1 Anot vieno iš klerikalinės politikos ideologų J.Go­ bio, niekas neprivers Katalikų Bažnyčios laikyti teise ir teisybe tai, kas daroma valstybės vardu, ir tuo nereikia piktintis, (...) nes istorija duoda pakankamai faktų, kurie rodo, kad vyriausybė valstybės vardu gali didžiausių nesąmonių, didžiausių žiaurumų ir neteisybių pridaryti.'2 Tačiau ir senasis priešinimas neišnyko. Valstiečiai liaudininkai su krikščionimis demokratais vienijosi vien tiktai konjuktūriniais sumetimais. 1931 m. jų laikraštis „Varpas” rašė, kad jeigu Lietuvoje būtų demokratija, tai būtų maža prasmės kalbėti apie koali­ ciją tarp liaudininkų ir krikščionių demokratų, kadangi ideologijos atžvilgiu tai yra nesutaikomos grupės.'3 Ideologinis priešinimas buvo susijęs ne vien su politiniais reikalais, jis buvo visuotinis, nes kova vyko tarp „tikėlių” ir „netikėlių”. M.UrbšienėMašiotaitė paskoja: kai po Seimo rinkimų krikščionių demokratų partijai laimė­ jus daugumą Švietimo ministru buvo paskirtas L. Bistras, mano tėvo padėtis mi­ nisterijoje pasidarė gana kebli. M at Bistras buvo ortodoksiškai nusiteikęs ir neri­

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

101

mavo, jog jo pašonėje dirba kad ir prityręs specialistas ir tikras patriotas, bet kitokių, pirmeiviškų, pažiūrų žmogus. Priekabių ieškojo visokių ir visur. Kartą teatre, tėvams esant valdžios ložėje, pakilo iš savo vietos parteryje kan.J. TumasVaižgantas ir pareiškė, jog didelė esanti tautai gėda, kad Antanas Smetona yra vyriausybės suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Sulig tais žodžiais buvę ložėje minist­ rai krikščionys demokratai pakilo išeiti iš teatro. Tadas Bistras tarsi ponas tarną atsigrįžęs išbarė tėvą ir paliepėjam irgi palikti teatrą. Tėvas nepakluso ir už tai buvo atleistas iš Švietimo ministerijos. Krikščionių demokratų šulas kun. Krupa­ vičius, petingas, tvirtas, juodbruvas barzdyla, važinėdavęs demagoginiais tikslais po mitingus, nusimetęs kunigiškus drabužius, puldavo tėvą, prikaišiodamasjam bedievybę ir pirmeiviškumą, o išėjus iš spaudos naujai mano tėvo „Ašakaičio abėcėlės ”laidai, jis Seime, iškėlęs rankoje tą knygą ir purtydamas ją viršum savo galvos, paskelbė įrodysiąs tėvą esant ne tik bedievį, bet dar ir nedorėlį, tvirki­ nantį jaunuomenę. Atskleidęs abėcėlės puslapį, kuriame buvo nupiešta bitė su išspausdintu iš abiejų pusių skiemeniu „bi”, jis perskaitė tuos du skiemenis vienu žodžiu ir patetiškai sušuko: Štai kokius žodžius Mašiotas bruka vaikams į sąmonę! bei pareikalavo j į pašalinti iš Švietimo ministerijoje užimamųp areigų ,14 Nors dar reikėtų papildom ų tyrinėjimų, bet jau iš pateiktų duom enų įtikinamas atrodo L.Mockūno spėjimas, jog tai, kad klerikalų, siekusių dom inuoti šalyje, santykiai su kitomis partijomis Seime buvo aštrūs, galbūt buvo viena iš priežas­ čių, 1926-aisiais lėmusių parlamentinės demokratijos žlugimą Lietuvoje.15 Logiška, kad tas supriešinimas negalėjo nepaliesti ir universiteto. Kaip parodijavo A. Vienuolis, je i pažvelgsime į to meto Lietuvos visuomenę ir švie­ suomenę, tai vėl pamatysim daug to, kas mus ir po šimto metų stebina: taip antai, sumanius įkurti pirm ąjį Lietuvoj universitetą, tučtuojau susipešė tarp savęs partijos ir atskirų pažiūrų žmonės. Vieni norėjo tokio universiteto, kiti kitokio. Tie siūlo savo profesorius, o tie —savo, ir pagaliau universitetas, nežiū­ rint į didžiausią reikalą, liko atidėtas įkurti kitiems metams.16 Lietuvių istoriografijoje pasirodė darbų, kuriuose už gryną pinigą pri­ imamas propagandinis tautininkų teiginys apie „vidurio kelią”, ir tokiu bū­ du susiejami tautininkai ir liberalizmas.17 Visai neatsižvlegiama į čia nuro­ dytą supriešinimą, į tai, kad autoritarizmo metais tautininkai prievarta die­ gė savąjį ideologinį ir vertybinį modelį. Netgi tautininkų kalbos apie „vidu­ rio kelią” iki 1926 metų, jų piktinimasis partiniu susiskaldymu buvo sieja­ mas su šūkiu, kad tautininkai kitokie, kad jie geriausiai atstovauja tikruo­ sius tautos interesus. O tai tos pačios, tik gudriau užmaskuotos pretenzijos į išimtinę tiesą, jos monopolį. Organizacinis amorfiškumas taip pat nebuvo siejamas su kitų partijų pripažinimu iš principo, nes visas tas partijas buvo pripažįstama esant teisias tik iš dalies. Liberalais, tvyrant radikaliojo partiškumo atmosferai, galėjo būti tik pavieniai asmenys, kurie, priklausydami kokiai nors partijai ar nepriklausydami jokiai, mėgino švelninti priešinimą, ieškoti konsen­ suso tarp partijų. Toks tikrai buvo J.Tumas-Vaižgantas, tautininkų partijai

102

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

priklausęs kunigas, sakęs: .viso mano gyvenimo tendencija —tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų. (.. . j T°.orijoje griežtumai geri, praktikoje tik aržumas.18 Liberalu, matyt, laikytinas ir doc.K.Pakštas, dėstęs V D U geografiją bei aktyviai dalyvavęs ateitininkų veikloje. Jo idealas buvo tas, kad savitarpė netolerancija galėtų pasiekti to priprasto Vakaruose laipsnio, kad katalikškų organizacijų konferencijas sveikintų laisvamaniškos ir atbulai, laisvamanių or­ ganizacijų konferencijas sveikintų katalikiškos. Į vienos pasaulėžiūros organiza­ cijos balius ar pasižmonėjimo susirinkimus būtų kviečiami ir priešingos ideologijos atstovai. Gal ateitų laikas, kad lietuvis prieš lietuvį visiškai atsisakytų kovoti ir visą savo narsumą ir energiją nukreiptų tik prieš Lietuvos priešus.19 Atkreipda­ mas dėmesį į individualią iniciatyvą, t.y. tipišką liberalizmo vertybę, K.Pakštas kėlė labai įdomias kultūrinės autonomijos ir kultūrinio federalizmo idėjas: ga­ lingą iniciatyvą ugdyti gali tiktai laisvosios institucijos, o ne valstybinės biuro­ kratijos priemonės su savo įkyria, viską naikinančia policijos bei žandarmerijos priežiūra. Didžią iniciatyvą sukuria laisva mokykla, laisva spauda, laisva visuo­ menė ir laisva draugija. Keliose eilutėse neįmanoma panagrinėti visų tų priemo­ nių, kurios galėtų didinti lietuvių tautos iniciatyvą. Čia teks sustoti kiek prie vienos svarbiausiospriemonės: kultūrinės autonomijos. Plačiau suprasta, j i apim­ tų visą kultūrinį krašto gyvenimą: mokslą, švietimą, religiją, o dalinai net spau­ dą ir dalį organizacijos. Svarbiausias jos uždavinys būtų sukūrimas laisvosios mokyklos, kuri auklėtų savarankišką ir laisvą pilietį, ugdytų jo iniciatyvą ir atsparumą kovoje dėl būvio. Kultūrinė autonomija yra geriausia priemonėpaliuosuoti mokyklą nuo politinės įtakos, prievartos bei partyvinio ir valstybinio biurokratizmo sujo netikslingumu. Kultūrinė autonomija būtų ne tik laisvės ir iniciatyvos ugdytoja, bet, kas dar svarbiau, j i būtų visų respublikos piliečių tai­ kintoja, tolerancijos nešėja, vienybės vykdytoja. Susidarytų greičiausia kokios penkios bendruomenės, pasaulėžiūromispagrįstos: katalikų, sentikių-pravoslavų, protestantų, izraelitų ir laisvamanių. Užuot viena kitą išnaudojus ir skriaudus, tos bendruomenės ramiai ir gražiai bendradarbiautų kultūrinio federalizmo pa­ grindais.20 Vartodamas naujus ir skambius terminus, K.Pakštas iš tikrųjų siūlė gana paprastą ir seniai žinomą dalyką: taikiai koegzistuoti ir bendradarbiauti skirtingoms ideologinėms grupuotėms. Tai daryti kvietėjau V.Kudirka: Argi gali vieni ant kitų šnairuoti, vieni kitiems išmetinėti ir per prievartą siūlyti savuosius pamatus? Negali, jeigu nori būti teisingas (...) K ad norite tikėti — tikėkite! Crescite et multiplicamini! tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite tikėti - netikėkite! žinokitės! tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!2' Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyj buvo siūlyta ir kitų būdų partiniam priešinimui slopinti. Kun.F.Kemėšis ragino tautininkus ir krikščionis demokratus steigti bendrą dešinįjį bloką. Jis aiškino, kad krikdemai turėtų atsisakyti skelbimosi vienintele katalikiška partija, nes ir tautininkai yra tokie pat geri katalikai.22 Susivienijus tautininkams ir krikščio­ nims demokratams, visuomenės stabilumas ir konsolidacija padidėtų. Tačiau

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

103

toks projektas negali būti vadinamas liberaliu, nes politinės tiesos monopolis taip būtų tik išplėstas, perleidžiant jį dešiniajam blokui, o kairįjį paliekant užribyje. Nors K.Pakštas savo teiginių netaikė tiesiogiai politikai, bet iš jo pa­ teiktos kultūros analizės nesunku padaryti ir politines išvadas. Tam tikrų tar­ pusavio pasitarimų tais klausimais būta. Pats K.Pakštas nurodė, kad kaip jau yra nutarta katalikų centro ir valstiečių liaudininkų įgaliotinių susirinkime, turės būti suorganizuota mišri arbitražo komisija, kuri rūpinsis ne tik kultūrinės autonomijos galutinų projektų paruošti, bet kartu stengsis įkvėpti taikingumo ūpų abejose kovojančiose srovėse —jų spaudoj, jų organizacijose, konferencijose.23 Tačiau daugiau ko nors žymesnio nuveikti, atrodo, nepavyko. Partinis prieši­ nimas tarpukario Lietuvoje iš tikrųjų atrodė panašus į pasaką be galo.

Religija, valstybė ir mokslas Ir šeiminėje, ir prezidentinėje Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo vals­ tybės. Privalomojo tikybos mokymo įvedimas reiškė daugumos protegavi­ mą, ignoruojant mažumų teises. Tokia santvarka gali būti įvardinta tik kaip populistinė demokratija, ir neveltui Z.Toliušis krikdem ų valdomos Lietu­ vos politinį režimą apibūdino kaip klerikalinę oligarchiją.24 Krikščionių de­ mokratų partijos programoje buvo suformuluotas siekimas „sutvarkyti visą Lietuvos gyvenimą Kristaus mokslo dėsniais”25, ir tai buvo mėginta įgyven­ dinti. Klerikalinį 1922 m etų konstitucijos pobūdį sustiprino baudžiamasis kodeksas, kuris num atė įkalinimą iki 3 metų už religijos išjuokimą, iki 3 mėnesių - už tai, kad nepakviestas kunigas mirštančiajam ir pan.26 Dvasi­ ninkų rankose buvo paliktos svarbios valstybės funkcijos: jie išduodavo m et­ rikus, teikė demografinius duomenis, sudarinėjo šaukiamųjų į kariuomenę sąrašus ir kt.27 Dvasininkija skleidė ir atitinkam ą propagandą. M.Reinys teigdamas, kad normalūs bažnyčios ir valstybės santykiai yra tik tada, kai bažnyčia neatskirta nuo valstybės, agitavo už klerikalinę ir teokratinę vals­ tybės santvarką. Jis tvirtino, kad bažnyčiai pavedus svarbias valstybės parei­ gas, jos atliekamos daug sąžiningiau, apskritai sustiprėja visuomenės doro­ vė, palengvėja doros organizavimas, švietimo sistemos aprūpinimas kad­ rais.28 J.Staugaitis skelbė iš nežinia kur paimtą faktą, kad mažėjant bažny­ čių skaičiui, daugėja kalėjimų; teigė, kad pasaulietinė valdžia negali valdyti žmonių sąžinės, todėl vienintelė jos talkininkė galinti būti bažnyčia. Be to, jis pridūrė, kad atskirti bažnyčią nuo valstybės būtų „nedemokratinga”29, taip atiduodamas duoklę aprioriškai, voluntaristiškai ir populistiškai suprastai de­ mokratijai. J.Staugaitis pažymėjo, kad netikintys mokslininkai savaime nėra blogi, bet jie yra paklydėliai, kuriems geriau būtų ir reikėtų atsiversti.30 Iš esmės, „netikintys mokslininkai” taip buvo homologizuoti su „polonizuotais lietuviais”, kurie, radikaliųjų nacionalistų manymu, taip pat privalėjo atsiversti.

| 104

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

Labai griežtai dvasininkija pasisakė prieš civilinės metrikacijos projektus. Katalikiškų organizacijų susirinkimuose nuolat buvo priiminėjamos rezoliuci­ jos, pasisakančios prieš civilinės metrikacijos įvedimą. 1937 m. į bažnytines pamaldas buvo įvesta speciali malda už šeimos apsisaugojimą nuo bedievystės ir prieš civilinę metrikaciją. 1939 m. organizuojamos pamaldos už šeimos kata­ likiškumą, prieš civilinę metrikaciją ir leidimą skirtis.31 Bažnyčia skelbė turinti išimtinę teisę ne tik į aktyvius katalikus, o ir į visus pakrikštytuosius, nė neužsi­ mindama apie jų apsisprendimą. Antai K.Olšauskas rašė, kad civilinės metrika­ cijos projekto sumanytojai klaidingai mano, kad pasaulietinė valdžia turinti tokią p a t teisę į pakrikštytųjų moterystės ryšį, kaip Bažnyčia. Iš tikriįjų Bažnyčia pakrikštytiesiems negali leistijokių civilinių jungtuvių (...) Kas tik yra pakrikš­ tytas, tas turi laikytis Bažnyčios moterystės įstatymų, nes kiekvienas krikštijama­ sis (ir ne Katalikų bažnyčioje) amžinai tampa Bažnyčios nariu, ir dėl to būtinai turi klausytijos įstatymų.32 Ne tik kleras, bet ir tautininkų valdžia rūpinosi V D U kontrole. Reži­ mas siekė apriboti universiteto autonomiją, o patį universitetą siekė privers­ ti šokti pagal savo muziką. Štai kartą pats A.Smetona paprašė „Lietuvos aido” redaktorių V.Gustainį „užkirsti” universitetui, ypač H um anitarinių mokslų fakultetui. V.Gustainis parašė piktą straipsnį, ypač pliekė H um ani­ tarinių mokslų fakultetą, kurio dekanas buvo V.Krėvė-Mickevičius. V.Gustainiui vėl apsilankius pas A.Smetoną, šis piktdžiugiškai pasakė, jog po smūgio laikraštyje V.Krėvė tuoj pat atbėgęs pas jį, prezidentą.. .33 Tautininkų spau­ doje ne kartą buvo piktinamasi, kad universiteto darbai neatitinka valstybės užsakymų ir valstybės ideologijos. Pažangiausieji V D U akademinės bendruomenės nariai prieštaravo pre­ tenzijoms į valstybinį tiesos monopolį, totalistiniam religijos, valstybės ir mokslo sulydymui. Pirmiausia buvo priešinamasi teoriniais argumentais, diskutuojant. Gana korektiškos ir principinės polemikos pavyzdys būtų A.Jakšto ir V.Čepinskio diskusija „Židinio” puslapiuose apie religijos ir moks­ lo santykį. Ją pradėjo A.Jakštas, sukritikuodamas V.Čepinskio paskaitą stu­ dentams varpininkams apie religiją ir mokslą. A.Jakštas teigė, kad negalima tiesiogiai lyginti religijos su mokslu, nes tai yra visiškai skirtingų plotm ių dalykai. Jis pagrįstai nurodė, kad evoliucijos teorija negali pretenduoti į vienintelį ir teisingą pasaulio kilmės paaiškinimą.34 V.Čepinskis atsikirto, kad negalima griežtai perskirti tikybos ir mokslo sričių, kad aiškinantis es­ mines pasaulio tikrovės problemas negalima nesąlygiškai pasikliauti vien tik formaliąja logika, kad kai kurios katalikybės dogmos nėra universaliai pripažin­ tos tiesos.35Užbaigdamas diskusiją A.Jakštas vis dėlto pasirodė kategoriškesnis, nuklydo į grynai teologinius išvedžiojimus ir dar kartą kritikavo V.Čepinskio samprotavimų būdą. Vienpusiškai pasisakydamas iš teologijos perspektyvos jis tvirtino, kad tarp dogmos ir tiesos nėra jokio esminio skirtumo, nes dogma yra religinė tiesa. Čia A.Jakštas pats neišlaikė iš pradžių paties siūlytos laikytis prie­

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

105

laidos, kad mokslas ir religija skirtingų plotmių dalykai, vadinasi, mokslinė tiesa ir religinė tiesa negali būti tapačios, nes jos ir nesulyginamos. Baigė garbingasis prelatas, jau visai nukrypdamas į asmeniškumą, pareiškimu, jog V. Čepinskis dar nėra visiškai praradęs išganymo galimybės.36 Čepinskis ne tik diskutavo su ideologiniais priešininkais. D ar Steigiamajame seime jis ryžtingai kovojo už bažnyčios atskyrimą nuo valstybės pabrėždamas, kad nors negalima kategoriš­ kai teigti, jog šiomis dienomis bažnyčios vaidmuo yra antikultūrinis, bet jos nusistatymas santuokos klausimu, netolerantiškas požiūris j politikos ir mokslo įsitikinimus yra kaip tik toks. V.Čepinskis skelbėsi kovojąs prieš tikybą kaip aukštosios mokyklos gyvenimą reglamentuojančią ideologiją.37Civilizuotais pa­ grindais sureguliuoti valstybės santykius su bažnyčia siūlė ir M.Romeris. Jis reiškė susirūpinimą, kad Lietuvai, kaip mažai, jaunai valstybei, dar neturin­ čiai valstybingumo tradicijų ir silpnai tarptautinės politikos srityje, konkor­ datas gali reikšti valstybės subordinavimą bažnyčiai. Sutartis su Vatikanu, užuot sutvarkiusi bažnyčios ir valstybės santykius bei jas sutaikiusi, „virto kažkokia katalikų dvasiškuos karo tvirtove kovai su valstybės valdžia, kaž­ kokiais karo apkasais, iš kurių puolama valstybė ir kuriuose pasislepiama nuo jos valdžios veikimo”.38 M.Romeris bažnyčios statusą vertino vado­ vaudamasis asmens laisvės, sąžinės ir tikėjimo laisvės principais. Buvo įsiti­ kinęs, kad priklausymą bažnyčiai ar kitai tikybos organizacijai lemia laisvas asmens apsisprendimas. Jis griežtai pasisakė prieš mažumos diskriminavi­ mą religiniu pagrindu, nurodė valstybės pareigą užtikrinti vienodas galimy­ bes daugumai ir mažumai.39 V D U žmonės darė ir kolektyvinių žygių. 1939 m. vyriausybei buvo paruoštas memorandumas, kuriame buvo reikalaujama nepažeidinėti ele­ mentariausių piliečių teisių, nepadaryti Lietuvos nekultūringiausia valsty­ be Europoje ir įvesti civilinę metrikaciją, kad visi gyventojai galėtų įteisinti, mokyti ir auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Sį m em orandum ą pasirašė didelė dalis V D U dėstytojų.40 Nevengta su klerikalų autoritetais pasiginčyti ir dėl kultūros vertini­ mų. 1925 metais M.Biržiška paskelbė straipsnį, neigiamai įvertinusį A.Jakšto literatūros kritikos darbus. Pasak jo, šis savo parapinėmis kritikomis kenkia literatūrai, nuvertindamas jo pasaulėžiūrai nepriimtinus rašytojus. Vėliau M.Biržiškai pritarė ir B.Sruoga pastebėjęs, kad tariamai objektyvus A.Jakš­ to grožio kriterijus - amžinasis logosas - pagrįstas metafora. B.Sruoga nurodė, kad A.Jakšto kritikos metodas - švaistytis užgauliais sprendimais. A.Jakštas niekino M.K.Čiurlionį, J.Baltrušaitį ir pasaulinio garso rašytojus H.Ibseną, J.Žu­ kovskį, K.Hamsuną, bet kėlė į padanges skaitytojų skonį iškreipiančias Biržio, Krislelio, Margalio, Žalvarnio ir kitų eiles, protegavo menkus religinio turinio vertimus.41 Nedidelės įtakos tuo metu turėjo minėti mokslininkų pasisakymai, tačiau jie apgynė asmens laisvę bent jau mokslo ir meno kūryboje.

I 106

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

Katalikiškojo universiteto alternatyva Klerikalų veikėjai jau nuo 1914 m etų pradėjo keiti katalikiškojo universi­ teto įkūrimo idėją. Čikagoje Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija įsteigė fondą Lietuvos katalikų universitetui įkurti. Fondui buvo renkamos lėšos42. Universiteto klausimas iškilo ir Lietuvos valstybės taryboje. Nors buvo svarstoma galimybė atkurti Vilniaus universitetą, tačiau pam inėti ir siūlymai steigti universitetus Kaune bei Šiauliuose. Kairiųjų atstovai pasi­ priešino išskirtiniam teologijos fakulteto statusui ir nurodė, kad šis fakulte­ tas turėtų būti lygiateisis su kitais fakultetais. P.Klimas pastebėjo, kad jeigu teologijos fakultetas steigiamas visai autonominėmis teisėmis su popiežiaus sankcija, tai „nėra jokių garantijų, kad tai bus laisvas fakultetas”.43 Susidū­ rus valstybės ir klero interesamas, kompromisinis sprendimas turėjo būti išskirtinį statusą turintis teologijos fakultetas, tačiau dalis kairiųjų politikų ir tam pritarti nebuvo linkę. Todėl, kai krikščionys demokratai gavo dau­ gumą Seime, vėl griebtasi grynai katalikiško universiteto idėjos. Pasaulietiš­ ko universiteto šalininkai savo ruožtu sugebėjo nuo 1920 m etų atidaryri privatų universitetą-A ukštuosius kursus. Katalikiškojo universiteto steigė­ jai nepajėgė surasti savų kadrų Gamtos ir Technikos fakultetams. Be to, jie negalėjo ignoruoti visuomenės nuomonės. 1921 metų rugsėjo 17 d. Kauno studentų ir abiturientų susirinkimas prėmė rezoliuciją, kuria protestavo prieš Aukštųjų kursų pradėto darbo nepaisymą ir reikalavo steigti universitetą su visais fakultetais, veikiančiais Aukštuosiuose kursuose. Lietuvos mokytojų profsąjungos susirinkimas taip pat priėmė panašią rezoliuciją.44 Taigi kol kas vėl grįžta prie kompromiso, neatsisakant minties sukatalikinti valstybi­ nį universitetą. Krikščionys demokratai, turėdami Seime daugumą, stengė­ si sudaryti teologijos fakultetui kuo geresnes sąlygas. Iš pradžių jie netgi norėjo atiduoti į Bažnyčios globą du fakultetus - teologijos ir filosofijos,45 tačiau buvo įkurtas vienas Teologijos -filosofijos fakultetas. Fakulteto filo­ sofijos skyriaus pedagoginį mokslo personalą tvirtino Lietuvos katalikų baž­ nyčios vyskupai. Kiekvienas šio skyriaus dėstytojas privalėjo gauti arkivys­ kupo leidimą, vadinamąją „missionem canonicam” ir savo darbe griežtai laikytis katalikiškosios ideologijos.46Labai griežtai prieš tai pasisakė prof. V.Če­ pinskis: aš galiu būt geras katalikas ir suprast, kodėljums reikalingas vyskupo sutikimas (...) Aš galiu suprasti vyskupo sutikimą kaip palaiminimą. Bet žinote ką, je i palaiminimas numatomas įstatymu ir, kaip sakant, oficialų charakterį turi, tai jau man jis nustoja grynos vertės, ( ...) tas man panašu į „soizvolenije Sankt Peterburgsokogo gradonačialnika ,47 Remdamasis fakultetams suteikta autonomija, Teologijos-filosofijos fa­ kultetas ėmėsi telkti visų mokslo šakų katalikiškos pasaulėžiūros mokslinin­ kus, kurti universiteto statute jam nenum atytas katedras, kurios jau veikė kituose fakultetuose. Filosofijos skyrius rengė net 14 specialybių specialis-

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

107

tus: filosofus, psichologus, sociologus, istorikus, kalbininkus ir kt. Fakultete buvo įsteigta ir Geografijos katedra, įvesti žurnalistikos, gamtos mokslų įva­ do, astronomijos, higienos ir kiti kursai.48Aišku, kad tokio katalikų elgesio motyvas buvo siekimas išlaikyti savo įtaką visose gyvenimo srityse ir nepasiti­ kėjimas kitos pasulėžiūros specialistais Tokią nuostatą juto ir studentai. Jie lygino Teologijos-filosofijos ir H um anitarinių mokslų fakultetus: tuodufakul­ tetai buvo visai lygiagretūs. Ir lyg tyčiomis arti vienas kito apgyvendinti. Tiktai „teologai” vienu aukštu arčiau dangaus, kaip buvo juokiamasi. Abiejuose ėjo tie patys mokslai, tik vienus —neribotoje laisvėje, o kitus — religijos dogmų rėmuose įrikiuoti. Ir viename dėstoma literatūra, ir kitame, taip p a t filosofija, pedagogika, kalbos. Lyg dvi priešpriešinės komandos futbolo žaidime.49T eolo­ gijos fakulteto veiklą aktyviai rėmė Vatikanas, kuriam padedant 1928 metais buvo pakeistas fakulteto statusas - numatytas jo eksteritorialurnas, t.y. juridinė nepriklausomybė nuo Lietuvos valdžios institucijų.50 Teologijos fakultetas virto diplom atinių derybų objektu. Stiprindami autoritarinį režimą tautininkų politikai siekė įvesti ir didesnę universiteto kontrolę. Jau nuo 1928 metų rengiami universiteto reformos planai. 1930 metais buvo paskelbtas naujas universiteto statutas, labai apribo­ jantis jo autonomiją. Po metų buvo reformuotas ir Teologijos-filosofijos fakul­ tetas. Jame paliktas tik vienas Teologijos skyrius, o buvusio Filosofijos skyriaus profesoriai (J.Eretas, A.Maliauskis, K.Pakštas, M.Račkauskas, M.Reinys) ir do­ centai (J.Balčikonis, A.Gylys, J.Grinius ir A.Salys) atleisti iš darbo.51 Kaip tik tada vėl atgijo atskiro katalikiškojo universiteto steigimo planai. Lietuvos kata­ likų universitetui įkurti 1930 metų gruodžio mėnesį buvo sudarytas specialus komitetas, į kurį įėjo arkivyskupas J.Skvireckas, vyskupas M.Reinys ir vyskupas J.Kukta. Buvo nustatyta, kiek vyskupijos ir parapijos turi surinkti lėšų univer­ siteto reikalams. Telšių vyskupas nurodė Kretingai surinkti 6 tūkstančius, Pa­ langai - 4 tūkstančius, Salantams - 4 tūkstančius litų, mažesnėms parapijoms mažiau - 1,3 iki 2 tūkstančių litų.52 Spaudoje užsimezgė diskusijos dėl katalikų universiteto. Iš pradžių jo iniciatoriai ir rėmėjai nematė būtinybės rimčiau įro­ dyti jo reikalingumą. Katalikų spaudoje nebuvo drovimasi savo pretenzijas grįsti ciniškomis tautologijomis. Buvo tvirtinama, kad mokykla turi būti tik katalikiška ir valstybės monopolis švietimo reikaluose nepateisinamas, nes teisę ir pareigą auklėti jaunuomenę bažnyčiai davė Kristus, kuris pasakė savo moki­ niams, kad jie eitų ir mokytų tautas.53 Savotiškai, nors ir pagal suprantam ą logiką, buvo mėginama katalikiškąjį universitetą atidaryti. 1932 m. rugpjūčio 6 d. arkivyskupas J.Skvireckas švietimo ministrą informavo, kad, „Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupas ir vyskupai (...) š.m. rugpjūčio 5 d. aktu įkūrė Kaune aukštąją mokyklą - katalikų universitetą”. Tačiau numatytos ant­ rojo Lietuvoje universiteto atidarymo iškilmės neįvyko, nes Lietuvos vyriausy­ bė negalėjo taikstytis su tokiu įžūliu jos ignoravimu.54 Neleidus katalikiško universiteto atidaryti, kai kurie jo darbai buvo tęsiami neoficialiai.

| 108

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

Katalikų universiteto vadovu lakytas M.Reinys kiekvienais metais atsi­ skaitydavo už teisiškai neegzistuojančias institucijos veiklą. Universiteto vardu kasmet buvo organizuojami du paskaitų ciklai, po 56 paskaitas, įvairiais katali­ kų bažnyčios ideologijos, socialiniais ir moraliniais klausimais. 4-5 studentams buvo skiriamos stipendijos studijuoti užsienio katalikiškuose universitetuose. Universiteto vardu buvo leidžiamas žurnalas „Kosmos”, „Saulės” draugijos namuose kaupiama biblioteka.55 Ir katalikiškoje spaudoje pasirodė rimtesnių, geriau argumentuotų pasisakymų už katalikų universitetą. Visai pagrįstai buvo tvirtinama, kad katalikiškoji visuomenė turi teises nebūti verčiama būsimus savo vadus leisti studijuoti kitokios pasaulėžiūrinės krypties aukštąsias mokyklas. Už­ tat katalikiškoji visuomenė steigia savo universitetą, kuriame uolus katalikybės gynimas ir josios gilinimas būtų remiamas objektyvios tiesos ieškojimu.56B uvo tvirtinama, jog katalikų universitetas bus tikrai lietuviška įstaiga ir intensyviai dirbs Lietuvai, žinoma, ne tik konkuruodamas, kiek papildydamas V.D. univer­ siteto veikimą. Jis, be abejo, nėšį užsienius Lietuvos garsą, įgydamas tarptautinės reikšmės, nesjis paskutinė katalikų mokslo įstaiga į Europos šiaurę ir rytus.57N urodęs, jog šiandien aršiausiai yra puolamas liberalistiškas universitetas, o ne katalikų aukštoji mokykla58, J .Eretas kritikavo mokslinę laisvę ir reikalavo laiky­ tis vienos pirminės tiesos orientyro: kas nors kiekyra susipažinęs su naujųjų laikų kultūros istorija, supras, kad tąja „mokymo laisve”} universitetus įsiveržė rene­ sanso pagimdytas individualizmas.Juo philosophia individualis užsitikrino vis naujų atstovų bei skelbėjų. Žinoma, profesorius galėjo dėstyti ir philosophia perenius,jeijis buvo įsitikinęsjos tikrumu, bet šaliajos tokia p a t teise galėjo pasireikš­ ti ir visos kitosfilosofijos ir „tiesos". Taigi, palikta kiekvienam paskiram indivi­ dui spręsti, kas yra tiesa ir kaip ją skelbti. O tai yra ne kas kita, kaip jos sąvokos sureliatyvinimas. Ir asmeniška nuomonė, ir gerai suformuluotafrazė, ir pripuola­ mai pasitaikantis skambus žodis - visa tai dar daugiau galėjo būti laikoma už tiesfi^Dč1pirminės tiesos reikalingumo apskritai nesiginčijo ir tautininkai. Tik tą pirminę tiesą jie norėjo matyti aprengtą tautiniais drabužiais, tad ir nesutiko, kad reikia steigti katalikų universitetą. Visgi klerikalų veikėjai neatsisakė daryti įtaką VDU: nelegaliai Teologijos fakultete veikė ir filosofijos skyrius. Jis vėl buvo legalizuotas 1937 metais, kai režimas manė galįs padaryti kom prom i­ są, tuo pat metu dar labiau apribodamas universiteto autonomiją. Savaime katalikiškasis universitetas nėra blogai, b e t , žinant to meto situaciją, su juo sietą aukštojo mokslo alternatyvą galima traktuoti labiau kaip politinės ko­ vos įrankį. Jeigu V D U buvo nors menkos sąlygos liberalioms pažiūroms tarpti, tai įtakingiausios to meto politinės srovės darė viską, siekdamos jas užgniaužti.

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

109

Nuorodos 1 Арон P. Демократия и тоталитаризм. Москва, 1993. C . 144.

2 Vidmantas E. Katalikų bažnyčia ir nacionalinis klausimas Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje —XX a. pradžioje. V .,1987. P.71. 1 Kudirka V. Raštai. T.2. V.,1990. P.443. 4 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917-1918. Sudarė A.Eidintas ir R.Lopata. V .,1991. I J.Purickis. Seimų laikai // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918-1928. K .,1990. P .113-114. Švoba J.Šeiminė ir prezidentinė Lietuva. V.,1990. P.102. 7 Purickis J. Op.cit. P. 130. * Pakštas K. Kultūrinės autonomijos problema // Židinys. 1926. Nr.6-7. P.451. 9 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Los Angeles, 1956. T. 1. P.301. 111Šalkauskis S. Momento reikalai ir principo reikalavimai // Židinys. 1926. Nr.6-7. P.440. II Truska L.Antanas Smetona ir jo laikai. V.,1996. P.242. 12 Gobis J. Katalikiškoji akcija ir gyvenimas. Panevėžys. 1932. P.39. 13 Eidintas E. Grinius Kazys. V.,1993. P.106. 14 Urbšienė-Mašiotaitė M. Prisiminimai. V.,1996. P .185-186. 15 Mockūnas L. Pavargęs herojus. Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje. V .,1997. P .279. 16 Vienuolis A. Lietuvos tautos nepriklausomybės šimto metų sukaktuvės Vilniuje. // Vienuolis A. Raštai. K.,1928. T.4. P .175. 17 Lukoševičius V. Liberalizmo raida Lietuvoje XIX a. pab. — 1940 m. V.,1995. P.333 ir kt. 18 Merkelis A. Juozas Tumas —Vaižgantas. V.,1989. P.316. 19 Pakštas K. Kultūrinės santaikos galimumai // Židinys. 1927. Nr.12. P.584. 2Uįdėm. Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį // Židinys. 1928. Nr. 5-6. P.345-346. 21 Kudirka V. Op.cit. P.546. 22 Lukoševičius V. Op.cit. P.299. 21 Pakštas K. Kultūrinės santaikos galimumai. P.584. 24 Toliušis Z. Demokratija ir jos priešai arba Demokrato katekizmas. Kaunas, 1926. P.38. 25 Gaigalaitė A. Klerikalizmas Lietuvoje 1918-1940. V .,1970. P.85. 26 Ibid. P.88. 27 Ibid. P.87. 28 Reinys M. Valstybė ir bažnyčia // Tiesos kelias. 1925. Nr. 1. P.10. 29 Staugaitis M. Bažnyčia ir visuomenė. Kaunas, 1920. P.30-31. 10 įdėm. Tikyba ir mokslas. Kaunas, 1928. P.4. 31 Gaigalaitė A. Op.cit. P.229. 32 Olšauskas Kazimieras. Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys. V., 1997. P.237. 33 Eidintas A. Antanas Smetona. V.,1990. P.149. 34 Jakštas A. Religija ir mokslas: keletas pastabų dėl prof. V.Čepinskio tuo vardu parašytos brošiūrėlės // Židinys. 1928. N r .ll. P.312. 35 Čepinskis V. Religija ir mokslas. Keletas pastabų dėl Jakšto straipsnio „Religija ir moks­ las”, tilpusio „Židinio” 11 nr. 311-321 psl. // Židinys. 1929. N r.l. P.40-54. 36 Jakštas A. „Didžioji realybė” ir Dievas. Atsakymas prof. V.Čepinskiui. // Židinys. 1929. N r.l. P .55-66. 37 Mačionis Z. J.Čepinskis. Profesorius Vincas Čepinskis. V .,1992. P.59. 38 Maksimaitis M. Mykolo Romerio gyvenimas ir veikla // Romeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V.,1995. P.2. 39 Ibid.

Į 110

TARP KLERIKALIZMO IR LIBERALIZMO

40 Gaigalaitė A. Op.cit. P.275. 41 Gudaitis L. Permainų vėjai. Lietuvių literatūrinė spauda 1923-1927 metais. V.,1986. P .110-112. 42Jogėla V. Teologijos-filosofijos fakulteto įkūrimo svarstymas // Vytauto Didžiojo Uni­ versiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70-metis. Kaunas, 1933. P. 136. 41 Lietuvos valstybės tarybos protokolai. Sudarė A.Eidintas ir R.Lopata. V., 1991. P.416. 44 Mačinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V .,1996. P.37. 45 Jogėla V. Op.cit. P .138. 46 Mančinskas Č. Op.cit. P. 194. 47 Mačionis Z. Čepinskis J. Op.cit. P .106. 48 Mačinskas Č. Op.cit. P. 72. 49 Orintaitė P. Ką laumės lėmė. Chicago, 1965. P.33. 50 Mančinskas Č. Op.cit. P.78. 51 Ibid.P.82. 52 Gaigalaitė A. Op.cit. P.215. 53 Rytas. 1930. Nr.3. 54 Mančinskas Č. Op.cit. P.83. 55 Gaigalaitė A. Op.cit. P.216. 56Baras K. Katalikų veikimas ir busimasis Lietuvos katalikų universitetas // Rytas. 1932 m. kovo 8 d. 57 Lietuvos katalikų universitetas. Šiek tiek žinių apie jo organizavimą // Rytas. 1932 m. kovo 24 d. Eretas J. Katalikai ir mokslas // Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai K .,1935. T .l. P.266. 55 Ibid. P. 94.

V D U profesoriai ir studentai intelektualinio ir kultūrinio Kauno gyvenimo centre

V D U Kauno kasdienybėje Negali būti abejonių, kad Kauno gyvenimas, pradėjus veikti universitetui, nejučia ir palaipsniui pasikeitė iš pagrindų. Visi universitetiniai miestai turi savotišką kultūrinį mikroklimatą. Jis susiformavo Kaune. Vidinis aukšto­ sios mokyklos darbo ritmas ir miesto visuomenei skirti universiteto rengi­ niai tapo norm aliu arba kasdienišku reiškiniu. Kauniečiai dalyvavo tuose renginiuose ar sekė universiteto įvykius per spaudą, reagavo į juos ir buvo jų veikiami. Universiteto žmonės suformavo mieste savitas intelektualinio gy­ venimo nišas, kurios traukė ir žavėjo pašaliečius. Tokiom is nišomis mieste, t.y. erdvėje už universiteto ribų, darėsi kavinės bei kitos užeigos, kuriose buvo įprasta susitikinėti. A.Gustaitis prisimena: vieną tokią įkalintą popietę Laisvės alėjoje apsnigti susitikome —Binkis, Kubertavičius, Sruoga ir atsitikti­ nai aš'. Jau Trys Didieji buvo aitriai susiginčiję pasikartojančiu „kartų klausi­ mu ”, ir tarsi piktosios dvasios pastumti, kažkaip iš lėto prisiyrėme prie „Božegraikos” bufeto. Binkio žodžiu —tiktai stačiom, „kad būtų kiek aiškiau. .." O čia p a t—visų kalba net per garsi, teatro tema aiškiai visai patalpai, ir vis, kaip ir spaudoj —čia už, čia prieš, čia už, čia prieš.1 „Božegraika” buvo restoranas Laisvės alėjoje, kieme. Laikė jį Vaižganto giminaitis, buvęs vargonininkas Dievo muzikantas.2 Garsi universitetinių žm onių ir pokalbių vieta buvo Konrado kavinė. H.Korsakienė atsimena, kokį pietetą jaunystėje jai kėlė ši įstaiga: dar niekada nebuvau lankiusis garsiojoje Konrado kavinėje, tačiau nemažai priklausiusi iš savo pažįstamų, prašmatnesnių korporančių, žinojau, kad tai ne miesčioniška „Monika ” ar „Aldona ”, kur renkamasi vien pasišokti ir paflirtuoti. Ir ne „senių klubas” „Metropolio ” restorane. Konrado kavinė tai intelektualų, rinktinių menininkų ir artistų susitikimo vieta? Miesto už­ eigos teikė galimybę taip pat ir neformaliam studentų bendravimui su savo profesoriais. Jose galėjo vykti štai tokie susitikimai: pavakare išėjau į Laisvės alėją pasivaikščioti. Užsukau į „Valgį”išgerti grietinėlės. Atėjo profesorius Vik­ toras Biržiška (markizas Viktorijanus de Biržiška) ir atsisėdo prie mano stale­

| 112

V DU PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

lio. Neužteko laiko mudum šnekėtis, norspavalgiusiu ilgai dar sėdėjova. Palydė­ jau j į iki namų, ir Mickevičiaus gatvėje-vaikščiojova ten ir atgal. Tiek daug buvo ko šnekėtis. Bet šnekėjo beveik tik jis vienas, aš daugiau klausiausi. Atrodė jis man bekompromisinis idealistas. To idealizmo išdavoje kai kuriosjo išvados ga­ vosi sukarikatūrintos, sušaržuotos. Atsisveikindamas pakvietė užsukti pasj į kuo­ met nors. Dabarjaučiu pareigą geriau mokytisjo skaitomą tikimybių teoriją.4 Apskritai studentai buvo mieste labiau pastebimi už savo profesorius. Jie švęsdavo valstybines ir studentiškas šventes, rengė kitas akcijas. Vasario 15-tąją dieną, universiteto {kūrimo sukaktuvių išvakares, jau pradedant 1927 metais, studentai stengdavosi kiek laisviau ir linksmiau praleisti.5Buvo gegužinių ir išgertuvių, kartais ir labai nemalonių incidentų. Studentus traukė šokiai ir sportas, išvykos į gamtą. Paklausykime buvusios studentės O.Girčytės: o kiek išvykų laukdavo atėjus pavasariui! Labiausiai mėgstamos buvo gražiosios Jiesios pakrantės, statūs miškingi krantai, žalios aikštelės. Kai kada garlaiviu nuplauk­ davome į Kulautuvą ar į kurią kitą vietovę.6 Buvo rengiamos ekskursijos j užsienio kraštus. Antai prof. E.Volteris 1924 m. surengė ekskursiją į Rygą. Studentai apžiūrėjo miestą, lankėsi muziejuje ir teatre, svečiavosi pas atskirus asmenis.7Studentija mėgo ir kultūrinius renginius, kuriuose ji galėjo atskleisti savo intelektualinius, oratorinius, literatūrinius gabumus. Ne kas kitas, o V D U studentai pirmieji išgarsino lietuvių literatūros avangardistus - keturvėjininkus, 1927 gruodžio 10 d. surengę jų literatūrinį teismą. Teismą surengusi V D U Studentų H um anitarų draugija palaikė girtinas „Keturių vėjų” pastan­ gas kurti gyvą grožinę literatūrą, nesuvaržytą tradicijų ir dogmų, palaikė kovą su šablonais, temperamentingumą ir gaivinantį poveikį tikrovei. Keturvėjininkams buvo paskirta išmintinga bausmė—jie nuteisti „iki gyvos galvos sunkiems literatūros darbams”, dėl jauno amžiaus leidžiant nuteistiesiems po 20 metų apeliuoti į tokį pat kitos kartos teismą.8Miesčionišką Kauno snaudulį blašky­ davo ir studentų protesto žygiai. Ganėtinai garsi buvo studentų kova dėl geres­ nių patalpų studijoms. Pasak B.Railos, studentai humanitaraipradėjo maištau­ ti prieš Švietimo Ministeriją, taigi ir prieš valdžią, kad jų fakulteto patalpos nebepakenčiamos. Studentų perdaug, auditorijos per mažos ir pačių auditorijų treciuosiuose rūmuose per maža: tik vienas aukštas humanitarams. Kitas teolo­ gams. Teologai, kaip paskirtis liepė, šią Dievo bausmę kantriai kentė ir tylėjo, bet mes, humanitarai, pasiryžom juokais sukelti maištą ir demonstracijas-„atei­ ties žiedui ”valdžia turi suteikti erdvesnes ir padorias patalpas. Truputį murmėjom ir dėl kai kurių, mūsų nuomone, nekompetetingų ir neįdomių profesorių, bet viešai dar neišdrįsome reikalauti, kad jie būtų pakeisti. Bet dėl patalpų visų nuomonė buvo vieninga, be partinių skirtumų. Mūsų kolega H.Blazas sutiko leisti ir redaguoti pirmą grynai studentišką laikraštį, kuris virto mūsų kovos oficiozu pirmiausiai išreikalauti naujus rūmus fakultetui. Pats ten irgi rašiau ugningų straipsnių, o dalykui daugiau sudramatinti organizavomparodomuo­ sius spektaklius, kaip per paskaitas susirenka begalybė studentų ir vienas kitas,

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

113

baisiai suspaustas, demonstratyviai nualpsta ir įtikinamai suvaidina kritusį ko­ voje už mokslo siekimą. Iš ankstopasišaukdavomfotografą, kad scenos būtų užfik­ suotos istorijai ir, žinoma, patektų į laikraščiusd Tam tikrais atvejais kai kurios studentų organizacijos rengė ir politinio pobūdžio demonstracijas. Viena iš tokių sukūrė reikiamą atmosferą 1926 m etų gruodžio 17-osios perversmui. Tai apie panašius renginius V .T rum pa rašė: man tose demonstracijose kai kas nepatiko, ypač kai vienas labai patriotiškai nusiteikęs studentas viešai auditori­ joje spjovė gražiai lenkaitei studentei į veidą.10 Taigi, matyt, neatsitiktinai pažangiausi universiteto profesoriai, tokie kaip S.Salkauskis ar M.Romeris, ragi­ no studentus nesikišti į aktyviąją politiką, o jai ruoštis teoriškai. Studentiško gyvenimo liudininkai buvo po visą miestą išmėtyti pastatai. Pirmiausia tai tos erdvės, kur mokytasi- Donelaičio, Mickevičiaus, Gedimino, Kalnų, Vilniaus gatvės bei Linksmakalnis, be to - vietos, kur studentai gyveno ir maitinosi. Pasak A. Dambrausko, studentų valgykla buvo po Žemės ūkio rū­ mais Parodos gatvės apačioj ir Donelaičio gatvės pradžioj. Ji —daugelio išgany­ mas. Turėjai 50 centų —galėjai pirktis pietų talonėlį, su juo gaudavai antrą duotį ir ką užsigardžiuoti. O centų neturėjai —galėjai sočiai pavalgyti mėsiško ir pieniško viralo su duona, kurios, juodos ir baltos, stovėjo stirtos ant stalo. Pavalgęs galėjai ramiai sau išeiti. Niekas talonėlio iš tavęs nereikalavo —jo reikėjo norint gauti mėsos ar kito, antros duoties. Taip buvo sutvarkyta, niekas tuo nesistebėjo ir niekam nebuvo skriaudos. Neretai guodėsi bepinigiai kolegos privalgę ” net sopamai.“ Bendrabučių visiems studentams V D U neturėjo, tik ateitininkų ir neolituanų korporacijos suteikdavo juos savo nariams. Buvęs ateitininkas P.Stravinskas teikia žinių apie pirmąjį šios korporacijos narių bendrabutį, jo topogra­ finę padėtį ir įvaizdį mieste: gyvenau Kaune, Aleksote, ant aukšto kalno, nuo kurios visas Kaunas matėsi kaip ant delno. Gyvenomeprof. A.Maliausko naujai pastatytoje ir mums, studentams ateitininkams, veltui gyventi leistoje viloje. Mūsų buvo apie 50, daugiausia irgi pirmakursių. Būta ir labai rimtų studiozų, gerai baigusių mokslus, išėjusių į žymius mokslo vyrus ir katalikų veikėjus, kaip, pvz., istorikasprof.dr.Ad.Sapoka, irgi istorikas, anksti miręs P.Šležas, geografas A.Bendoravičius-Bendorius, dipl. inž. prof.dr.J.Kuodis, med.dr.Iz.Kaunas ir kiti. Gal dėl to, kad mes, būdami jauni ir mėgstą savo viloje, net ir jos išorėje, nuo to aukšto kalno patriukšmauti, o kiti, net visam Kaunui girdint, padainuoti, mūsų vila buvo pavadinta „Aleksoto žvėrinčium ”... “ Vėliau pastatytas ateitininkų bendrabutis irgi turėjo specifinį įvaizdį: tas bendrabutis buvo tuomet smarkiai išgarsėjęs: gausus gražių studenčių, o ir lengvai pasiekiamas, prie p a t Laisvės Alėjos. N et ir į dainą buvo /posmuota: Oi lylia lylia, oi lylia lylia, Einu per Laisvę —į Daukanto gatvę.. . 13 Studentai gana lengvai susirasdavo savo interesus ir skonį atitinkančius Kauno sociumo židinius. N e visada tai pavykdavo profesoriams ar jų šeimų nariams. Pasak H.Korsakienės, Marija Cepinskienė skundėsi, kad Kauno visuo­ menėjeja i sunkoka prigyti... Dažnos šovinistinės nuotaikos ir pasitaikąs intere­

114

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

sų siaurumasj ai svetimas ir sunkiai suprantamas14 Prof. V.Čepinskio gyvenimo draugei galėjo būti tikrai nelengva, su aukštais poreikiais atsidūrus tokioje ap­ linkoje. M.Urbšienė-Mašiotaitė tai pavaizdavo taipl sutinku, būdavo, kandžiąją Cepinskienę, kuri dirbo vertėja vienoje iš ministerijų, j i sustabdo mane ir, kaip įprasta kurčiams, visu baku šaukia: "Ak, turėjau juoko, skanausjuoko. Jūsų tas direktorius liepia man išversti raštą skirtą Austrijai. Atnešu. Ogijis: „Kokia kalba čia išversta?" Sakau: „ Vokiečių, kokia gi daugiau ". O jis: „Juk tai įAustri­ ją ... "Aš: "Tai ką, galjūs norėjot, kad austriškai rašyčiau, cha, cha, cha, austriš­ kai, austriškai... Ir jūs norite valdyti šalį su tokiais pareigūnais? Tegul dievasjus myli. ..15 T ad profesoriai siekė lavinti ne tik savo studentus, bet ir platesnę visuomenę. V D U buvo skaitomos specialios viešosios paskaitos. Be to, klausy­ tojai iš gatvės visada galėdavo užeiti į studentų auditorijas. Juos galėjo traukti, pavyzdžiui, J.Tumo-Vaižganto paskaitos, ir pačių studentų mėgiamos: jo au­ ditorijos buvo juokingai pilnos: sausai apsėsti suolai, katedros papėdė, net kampe stovėjusios kopėčios buvo nusėstos iki palubės, takuose stati stovėjo ir kita tiek prie pravirų durų koridoriuj. Bet Tumui buvo dar negana:jis, išėjęs išprofesoriumo, smarkiai plodamas šaukė studentus. —taip sušilę, sumurę studentaij o klausydavo­ sipora valandų bepertraukos.'6 Miestiečiams labai buvo svarbu ir V D U biblio­ teka su vis gausėjančiais fondais ir didėjančiu skaitytojų ratu. Beje, jau 1927 m. jos skaityklose skaitė daugiau kaip 30 000 žm onių.17Intra muros studentai ir profesoriai sudarė solidarią akademinę bendruomenę. Akademinė bendruo­ menė palaipsniui augo. Pedagoginio personalo skaičius V D U padidėjo nuo 102 1922 m. iki 220 1932 m., t.y. apie 2 kartus.18D ar sparčiau augo klausy­ tojų skaičius. 1922 m. mokėsi apie 500, o 1932 m. - apie 5 000 žmonių, t.y. padidėjo 10 kartų.19 Po to jų pradėjo mažėti, bet ne be atitinkamos valdžios politikos poveikio. Baigusių mokslus būdavo aiškiai mažiau. Tarkim, ketvirto­ jo dešimtmečio pabaigoje baigdavo tik apie 10 proc. visų, kurie mokėsi.20 Bendruomeniškumo jausmo svarbą pabrėždavo ne vienas rektorius, bet išraiš­ kingiausiai - M.Romeris. Jis teigė, kad universitetas būtų visai neproduktyvus, jeigu bent viena iš dviejų pagrindinių jo bendruomenės pusių būtų pasyvi. Juk universitete tarp profesūros ir studentijos yra tik darbo pasidalijimas, grin­ džiamas kvalifikacijomis, bet nėra interesų konflikto, kuris būdingas gamybi­ nei veiklai, rinkai. Pasak M.Romerio, visi universiteto nariai yra vieno organi­ zuoto kolektyvinio darbo, vienos vyriausios idėjos ir socialinio tikslo bendrinin­ kai, solidarūs draugai!1 Suprantama, toks teiginys buvo daugiau idealas, nes realybėje interesai susisikirsdavo. Tai išryškėjo, kilus reikalui atnaujinti moksli­ nį ir pedagoginį universiteto personalą. Senesnioji karta labai nenoriai priimda­ vo į savo draugę jaunus perspektyvius mokslininkus. A not V .Trum pos, kar­ tais būdavo sunku naujam mokslo aspirantui prasimušti pro tą nepakeičiamumo ir nepamainomumo mitą ir įeiti į beveik uždara betampančią Lietuvos mokslo šventyklą. Gabumas ir darbštumas kartais čia daugiau kenkdavo negu padėda­ vo.22 Apie tai, kad jaunosios kartos atstovams nelengva tapti docentais, o ypač

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

115

profesoriais, byloja ir Vl.Kuzmos biografija. 1925-1926 m. stažavęs užsienyje, 1932-aisiais apgynęs daktaro disertaciją, susipažinęs su daugelio Europos kli­ nikų veikla, 19 m etų dirbęs chirurgijos srityje, jis tik 1939 m. buvo pristatytas ekstraordinarinio profesoriaus vardui gauti.23 Vis dėlto daugeliui to meto žmo­ nių atrodė, P.Orintaitės žodžiais tariant, kad mūsų Alma Mater, vos iš naujagi­ mio lukšto išsinėrusi, buvo gaji ir veržli, padaigų sparneliais greitai platyn kero­ ja n ti ir aukštyn besistiebianti. Greta daugybės didžiųjų trūkumų džiaugtasi iš­ skirtinai retu laimikiu: čia nebuvo tradicinių šablonų, nuobodulio kvapo, nei įsisenėjusios tvarkos apinasrių, nei ilgos praeities neperžengiamų nuodėmių, o visa —naujai skaidru ir gyva, erdvu ir laku, savitai kūrybiška.24

Visuomenės ir kultūros kritikos baruose V D U buvo beveik visų žymesnių ano m eto Lietuvos intelektualų prieglobs­ tis. O visuomenės adiepio siekianti intelektualinė veikla visada susijusi su siekiais sukurti tobulesnį gyvenimą, tad ir su esamų trūkum ų bei blogybių kritika. Intelektualinė kritika siekia reform uoti mąstymą ir papročius, ji re­ miasi tikėjimu, kad žm onių elgesys gali labiau atitikti moralės normas, arba kad jie gali geriau save pažinti ir jų institucijos gali būti teisingiau sutvarky­ tos. Kritikavimo motyvai, kaip ir kritikavimo objektai, gali būti labai įvairūs, bet visuomenės kritika pačia bendriausia prasme yra tiesos ir teisingumo sieki­ mo forma.25 Lietuvių visuomenė XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje buvo labai konservatyvi ir dažnai bet kokią kritiką vertino neigiamai. Kaimiškai valstietiš­ kas mentalitetas buvo monistinis ir monologinis, priešiškas bet kokiai įvairovei ir pliuralizmui. Vienu pirm ųjų žymių lietuvių visuomenės kritikų laikytinas V.Kudirka. Jis ir teoriškai suformulavo kritikos sampratą: kritika yra tai vien­ pusis apsvarstymas svetimų nuomonių sine ira etstudio, surinkimas visų argu­ mentų pro etcontra, o ant galo išvedimas nuomonės paties kritiko, paremtos taip p a t ant argumentų. Kritika be argumentų, susidedanti tik iš grynų žodžių papei­ kimo ar pagyrimo, neturi jokios vertės; net ir kritika jų galima vadinti tik dėl mandagumo, pagal gi teisybęyra tai paprastas išplūdimas.26 Taikliai V.Kudirka apibūdino ir savojo meto kritiką: Skaitantpolemikas lietuviškuose laikraščiuose, nesunku užtėmyti, kad ne visi mano tautiečiai žino, jogeipolemika turi taipgi savo doriškas tiesas, kurias sulaužius pavirstąjį į nepadorų ginčų arba įpragaiš­ tingų paskalų (...) Juk ir kaimo boba, norėdama parodyti, kad nejos višta iškasė kaiminkos rasodų, išdėsto priešininkei visų gyvenimų, ir, jeigu da nepasitiki ant pertikrinančio tikrumo savo išvadžiojimų, sudrūtinajuos, parodžius priešininkei labiausiai slepiamų kūno vietų.27 V D U sudarė prielaidas atsirasti ir gyvuoti visai lietuvių kritikų bendrijai. Užsimezgė lietuviškoji visuomenės kritikos tradicija. Žymesniu savo kritine laiky­ sena V.Kudirkos pasekėju tapo prof.S.Šalkauskis. Jis dar 1922 metais detaliai

116

VDU PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

aptarė visuomenės kritikos Lietuvoje sąlygas, tikslus ir ypatybes. Pasak S.Šalkaus­ kio, visuomenės kritika reikalinga, nes palaikyti subrendusi dvasios laisvėgyveni­ mo įvykių bei įspūdžių akivaizdoje ir atsispirti temdančiai įpratimo įtakai, štai pirmoji prievolė to, kas turar nor tinkamai orijentuotis gyvenimo bėgyje, j į valdyti ar tik apiej į spręsti.28 S.Šalkauskis nurodė, kad riekritinis požiūris supaprastina ir susiaurina netgi pačią elementariausią politinę perspektyvą: reakcininkas, dairy­ damasis iš dešinės į kairę kvalifikuoja kraštutine kairės gaire visų tarputinių gran­ džių linkmę, ir todėl visa, kas nepataiko į jo nuomonę, jam atsiduoda bolševizmu; iš antros pusės bolševikas, dairydamasis iš kairės į dešinę ir taip p a t klaidingai spręsdamas perspektyvą, temato vien „buožių” eilę. Abiem atvejais visuomenės apraiškų kvalifikacija išeina per daug nesudėtinga.29 Kritika reikalinga ir norint savarankiškai ir apgalvotai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, nes čia negalima kliau­ tis tradicija: norint išbristi iš šių laikų klampynės neišpuola nei eiti senaispramin­ tais takais, kurie kaip tik yra į ją nuvedę, nei aklai rinktis griežtai atbulo priešin­ gumo pakraipos. Čia tertium datur laisva, sąmoninga, realiomis šio meto galimybė­ mis matuojama pažanga pilnutinio idealo link.30 S.Šalkauskis V D U skaitė kursą „Visuomeninis auklėjimas”, kuriame irgi narpliojo kritinių nuostatų ir kritinio galvojimo problemas. Jau anksčiau jis buvo pabrėžęs, kad labai svarbūs yra patys kritikos būdai: netinkamai vedama kritika gali užmuštijaunoje visuomenėjepa­ sitikėjimą savomisjėgomis, parblokšti kuriamąjįjos užsimojimą, paveržtijos inicia­ tyvą, ir paskandinti ją bergždžiame bei pragaištingame sustingime.3’ Paskaitose S.Šalkauskis teigė, kad būtina argumentuotai svarstyti įvairias viena kitai priešta­ raujančias nuomones. T ik toks svarstymas galės padėd nustatyti tiesą ir bet ku­ riuo atveju užtikrins kultūringą laikyseną: kiekviena moksliškos dvasios vieta turi būti visai neišvengiamoje nuomonių bei interesų kovoje; tai betgi tik tada tegali įvykti, jei šita objektyvumo, teisingumo ir gręžtai daiktiško sprendimo dvasia bus drausmingai praktikuojama kasdienėje mūsų kalboje apie tai, kas prieštarauja mūsų tradicijoms, pažiūroms ir simpatijoms. Toksai auklėjimas objektyvumui yra neabejotinai svarbiausias pagrindas taupiai sukultūrinti vidaus politikoje. Tik esant tokiam objektyvumui visuomenėje tėra teisingai vertinami žmonių pasireiš­ kimai ir kiekvienam visuomenės nariui yra užleidžiamą laisvai reikštis savo gali­ mybių ribose.32 Visuomenės kritika Lietuvoje galėjo truputį laisviau reikštis iki 1926 m. perversmo, o vėliau jos galimybės darėsi labai ribotos. D ar kažkiek galėjo būti toleruojama kritika sudėtingesniais teoriniais, bet ne konkrečiais prakti­ niais klausimais. Visuomenės kritikas, šalia S.Šalkauskio, buvo prof.Mykolas Romeris. Bene labiausiai jis buvo linkęs kritikuoti vis labiau tarpukario Lietu­ voje įsigalėjusią nacionalistinę ideologiją bei nacionalistinius prietarus. Paskaitų pagrindu parašytame fundamentaliame veikale „Valstybė” M.Romeris plačiai svarstė nacionalizmo prigimtį ir padarė išvadą, kad nacionalizmas, kaip ir socia­ lizmas, serga observacijos (stebėjimo) trūkumais irtam tikrų socialinių veiksnių reikšmės ir vaidmens perdėjimu. Jisai nepastebi kitų be nacionalinio (tautos)

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

117

socialinių junginių veikimo, arba pastebėjęs neįvertina jų, arba pagaliau priker­ gia juos prie nacionalinio junginio tarnų suite’os arba palydovų.33 Tačiau net ir tokios ganėtinai sunkiai įkandamos kritikos buvo baiminamasi. „Lietuvos ži­ nioms” nebuvo leista spausdinta M.Romerio veikalo „Valstybė” ištraukų, nes jose teigiamai vertinama pliuralistinė visuomenė.34 Garsėjo savo kritiškumu ir prof. Vincas Čepinskis. Jau po perversmo jis reziumavo, kad parlamentinio gyvenimo priešai ar jie klerikalai, ar fašistai, aplamai nenori žiūrėti į pačios istorijos duotų organizacijų, atmeta jų ir stengiasi pakeisti tokiomisformomis, kuriosjau pačios istorijosyra pasmerktos ir panaikin­ tos (taip daro klerikalai ir fašistai), arba nori primesti visuomenės gyvenimui tokiasformas, kurios nekyla išgyvenimo evoliucijos, ir kurios tėra nesubrendusių galvų padarinys (taip elgiasi bolševikai) 35 Šias mintis V. Čepinskis dėstė darbe „Demokradja ir diktatūra”, kurį išleisti maždaug metus buvo trukdoma. N on­ konformistinę drąsą V.Čepinskis išlaikė ir autoritarinio režimo metais. 1934 m. gegužės 22 d. Kauno politinio klubo organizuotoje diskusijoje jis aštriai kriti­ kavo vyriausybės poziciją Vilniaus klausimu. Jo nuomone, Vilniaus grąžinimo Lietuvai problem a ilgą laiką buvo politinės sėkmės arkliukas, demoralizavo visuomenę, sudarė psichopatologinę padėtį. Kai veikia nacionalistinės aistros, rezultatai nebus dideli. (...) Ultranacionalizmas žmones labai bukina, todėl nuo tų laukinių neapykantos aistrų reikia nusivalyti. ” V.Čepinskis siūlė vesti su lenkais derybas, išspręsti su Lenkija siejančius ekonominius ir susisiekimo klausimus, o paskui derėtis dėl Vilniaus atgavimo.3S Kritikų gretose reiškėsi ir prof. Petras Leonas, taip pat nevengęs tikslaus ir griežto žodžio tiek paskaitose, tiek viešai. Pasisakydamas už žodžio laisvę, jis aiškino, kad tiktai išminčių susidūrimo aiškėja tiesa, o minčių susidūrimas yra galimas tiktai ten, kur yra laisvė tas mintis reikšti. Žodžio ir spaudos laisvė yra tųjų žmogaus teisių tarpe, kurios sudaro pilietinę asmens laisvę.37 1937 metais P.Leonas, kritikuodamas universiteto autonomijos naikinimą dėstė, kad uni­ versitetai ir jų autonomijos negali būti diktatūros režimo dalis. Diktatoriai nori būti arba mano esą neklystantys žmonės. Universitetai dažnai paskelbia kitas nuomones, todėl diktatoriai įvairiomis priemonėmis stengiasi užkirsti joms ke­ lią.38 Kitaip negu Vokietijos universitetuose, kurie palaikė diktatorišką režimą, V D U buvo gajos opozicinės nuotaikos. Kuo nedviprasmiškesnė opozicijos išraiška buvo S.Šalkauskio laiškas prezidentui Antanui Smetonai 1935 m. Re­ žimas laiške ne tik kritikuojamas kaip savanaudiškas, bet ir nurodomi destruk­ tyvūs jo padariniai: liūdniausia galyra tai, kad dabartinė politinė sistema ir net daugelis išleistų įstatymų stumia mūsų visuomenę į beprincipiškumo, oportuniz­ mo ir servilizmo vagų. Jei pritarimas režimui daugybei inteligentiškųjų ir darbi­ ninkų tampa gyvenimo sųlyga, tai išviršinis prisitaikymas su visomis savo mora­ linėmis pasekmėmis savaime pasidaro visuomeninės buities apraiška, ypač mūsų visuomenėje, kuri neturi ilgesnių laisvų visuomeninių tradicijų. Tuo tarpu ko gero galima laukti iš visuomenės, kur viešpatauja serviliškai nusistačiusio žmo­

| 118

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

gaus tipas? Valstybės gyvenime negalima rimtai pasikliauti vergų psichologija, nes dvasios vergas šiandien gali būti šalininku, o rytoj —spardančiu savo stabą maistininku; jis negali būti visuomenės santvarkos tvirtumo ir pastovumo garan­ tas.39 S.Šalkauskis pastebėjo, kad visuomenės kritikos paprastai užgniaužti nie­ kada nepavyks: vyriausybė gali suvaržyti viešojo žodžio laisvę, bet jin a i yra bejėgė kovoti su neviešuoju žodžiu, kuris, eidamas tiesiog iš burnos į burną, tampa daug pavojingesnis kaip tik tada, kai viešasis žodis yra nustelbtas. Todėl yra išmintinga griežtai kovoti su viešojo žodžio piktnaudojimais, bet nesikėsinti iš esmės prieš jo laisvę.40 Laisviau už visuomenės kritiką galėjo reikštis kultūros kritika, į kurią ir autoritarizmo metais buvo žiūrima pro pirštus. Kaip tik tokios kritikos ir bu­ vo daugiausia XX a. 4-jame dešimtmetyje. Buvo kritikuojama taurinės kultūros koncepcija, propagavusi uždarumą ir etnokultūrinį izoliacionizmą, moralinio pro­ vincializmo ir savigyros ugdymą. Doc. Balys Sruoga kritikavo suprastintąsavossvetimos kultūros opoziciją, mintis atsisakyti bendradarbiavimo su Rusija ir Len­ kija ir nesąlygiško orientavimosi į Vakarų kultūrą šalininkus: dar įtikinamiau kalba mūsų kultūriniaipuritonai, kuriems ko ko, betjau gerų norų tikrai netrūksta. O kam gi mums iš viso esanti reikalinga svetimiįjų įtaka, kokiais gi protingais sumetimais ją galėtume pateisinti? Reikia mums jos visomis išgalėmis kratytis, reikia pastoti kelią svetimos kultūros brovimuisi į Lietuvą. Reikia baigti kalbą su visais svetimtaučiais, dirbančiais Lietuvoje ir skiepijančiais mums svetimos kultūros diegus. Nes jie tiktai valgą mūsų gardžią duonelę, išstumtą lietuvius iš kūrybinių pozicijų. O prie mūsų kultūros kūrimojie negalįprisidėti, nesjų dvasia esantijiems svetima, nesjie lietuvių dvasios niekuomet nesuprasiu. Lietuvišką kultūrą tegalį sukurti tiktai patys lietuviai, ir jiems tai lengviau būsią padaryti, jei jokie svetim­ šaliai savo darbu jiems netrukdysią. Koks gi lietuviškos kultūros entuziastas šitokiais samprotavimais nepasidžiaugs? Samprotavimas iš tikrųjų gražus ir geras; nelaimė tiktai, kad jis šiek tiek bačkinis. Nes tai yra iš esmės šaukimas į kultūrinį izoliavimąsi.41 B.Sruoga daugiau ironizavo negu kritikavo, o prof. Vosylius Sezemanas su akademiniu rim tum u triuškino siūlymus vystyti Lietuvos kultūrą išimtinai savų praeities tradicijų pagrindu: iš kokio šaltinio bus tada maitinamos tautos dvasinėsjėgos, iš kurj i pasisems tos vidinės energijos, kurios reikalauja kultūrinės kūrybos procesas? Iš savo praeities istorinių tradicijų, iš liaudies buities ir gyveni­ mo būdų? Tatai reikštų pasiduoti romantizmo pagundai ir dar blogiau: tai p a ­ smerktų tautišką kultūrą užkliūti bergždžiame ir smulkmeniškame provincializ­ me, kuris neišvengiamai siaurina intelektualinį akiratį, silpnina dvasinį bud­ rumą ir leidžia tenkintis, net didžiuotis, menkiausiais rezultatais.42 Kita vertus, savo estetikos paskaitose V.Sezemanas atmetė to meto buržuazinio elito apolo­ getų insinuacijas, kad tik elitas yra ir gali būti kultūringas: dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad demokratinė kultūra esanti apskritai negalima; kultūra, sako, pačia savo esme esanti aristokratiška ir visada buvusi ir būsianti išrinktosios

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

119

mažumos savybė. Toks tvirtinimas yra, be abejo, neteisingas;jis teisingas vien ta prasme, kad individualios kuriamosiosjėgos esti sutelktos visada tik nedaugelyje žmonių. Bet tai visiškai nereiškia, kad liaudies masės apskritai neįstengia su­ vokti kultūros ir aktyviai dalyvauti jos plėtotėje. 43 Idealios, garbingos senovės įvaizdį lietuvių literatūroje ir visuomenės sąmo­ nėje demitologizavo Vincas Mykolaitis-Putinas, konstatavęs, jog ta mūsų tautos praeitis, kuri literatūroj vadinama „garbinga senove”, yra padariusi mūsų kultūrai didelių skriaudų ir bemaž ko nepražudžiusių visos tautos. 44 KMykolaitis-Putinas gal net įžvalgiau ir nuosekliau už kai kuriuos istorikus siūlė laikytis istoriškumo principo, gilinantis į praeities įvykius ir reiškinius. Jis skatino savikritiškiau vertinti pagonybės ir krikščionybės susidūrimą Lietuvoje bei jo nulemtus lietuvių santy­ kius su lenkais ir vokiečiais. Netiesiogiai V.Mykolaičio-Putino kūriniai buvo kai kurių V. Krėvės kūrinių kritika. Pasak V.Mykolaičio , šiandien mespiktinamės nedoru lenkų ir kryžiuočiu apaštalavimu, betpamirštame, kad tuo metu kitokio apaštalavimo beveik negalėjo būti. Principas „Lygus su lygiu ” tėra tik teoretinė diplomatų politikųformulė ir neturijokios reikšmės gyvenime, kai sueina dvi nely­ gios kultūros. Naujesnioji, aukštesnioji visuomet absorbuos atgyvenusią, žymesnią­ ją.45 V D U profesorius vertė abejoti ir piktadarių kryžiuočių mitu: mūsųpatrioti­ nėj literatūroj, originalinėj ir verstinėj, dažnai naudojamos kovų su kryžiuočiais temos, ir ordino riteriai, žinoma, rodomi nedori, žiaurūs, klastingi ir visokių nedo­ rybių kupini. Iš tiesų, vakarų kaimynas, Teutonų ordinas, daugiausia yra iščiulpęs lietuvių kraujo ir gyvybės energijos. Būtų visai bergždžia ir beprasmiška girti Ordi­ nopolitiką, jo grobuoniškus kėslus irpačių kryžiuočių dorybes. Bet turėtume suprasti, dėl ko taip buvo. Vakarų Europos krikščionišktįjų tautų riteriaijau vien dėl Vakarų žmonėm privalomo aktyvumo, o dar daugiau dėl didelio, kartaisfanatiško užside­ gimo krikščioniškosios kultūros idealais, tegu ir klaidingai suprastais, laikė šventa savo pareiga kovoti prieš lietuvius—pagonis.46 Visi šie kritiniai pasisakymai, svarūs ir reikšmingi, yra tik nežymi dalis įvairių kultūrinių ir parakultūrinių svarstymų tarpukario Lietuvos spaudo­ je. Jų vietą suvoksime, jei atkreipsime dėmesį, kad į tokius giliaminčius sampro­ tavimus apie „tautos m intingum ą”: „kuo originališkiausių ir pačios tautos su­ kurtų m inčių daugumas yra tautos mintingumas.”47 Prieš nemoksliškumą ir vulgarizacijas svarstybose apie kultūrą, nekompromisiškai atskleisdamas tuo­ metinį lietuvių visuomenės tamsumą, pasisakė S.Šalkauskis: su truizmais turime reikalo, kai mums skelbiama, kad mums reikia visų pirm a lietuviško kelio, kad svetimi elementai—antraeilis dalykas ir 1.1. Visi šie teigimai iš esmėsyra teisingi, bet pasitenkinti jais tautinės kultūros koncepcijoje reiškia neturėti tikro šitos problemos sprendimo, nesjie nieko neišsprendžia kaipo neturį konkretesnio turi­ nio. (...) Minėtieji truizmai po savo patriotine priedanga faktiškai dažnai slepia idėjinį bergždumą (...) Truizmai turi pas mus tiek pasisekimo, [nes] (...) čia kaltas yra tasai siauras akiratis, kurį prancūzai vadina „varpinės dvasia”. Čia kaltas yra minties nepajėgumas, kartais net tingumas, o svarbiausia čia ta

| 120

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

kaimo nuotaika, kuri lydi daugelį iš mūsų žmonių net tada, kaijie turi norų ir netpareigą pakilti prie visuotinai reikšmingos ir nieku neapribotos tikrų inteli­ gentų nuotaikos. 48 Iš esmės visa bent kiek žymesnė visuomenės ir kultūros kritika tarpu­ kario metais plaukė iš V D U dirbusių žmonių. Jos poveikis visuomenei ne­ buvo ir negalėjo būti labai jau sukrečiantis, bet be V D U ne tik Kaune, o ir visoje Lietuvoje tuo m etu nebūtų buvę nė vieno židinio, kuris skelbtų laisvą nepriklausomą mąstymą ir tiesą, kad ir kokia ji būtų.

Rūpinimasis miesto prestižu Iš visų Lietuvos kampelių j Kauną suplaukdavusiems studentams jis buvo svajonių miestas. Iš čia ir dėmesys to miesto išvaizdai. Tarp studentų jis ryškiai blykstelėjo kaip kovos prieš „konkę” epopėja. Pasak B.Railos, „konkės ” trafiko, nors šiaip pigaus ir gana patogaus, studentai pirm ieji griežtai nu­ sistatė nepakęsti savo miesto ir beveik šalies prestižo vardu. Reikalavom arba tikro tramvajaus, arba autobuso. Kelis kartus Laisvės alėjoje ar Senamiestyje „konkė” buvo studentų užpulta, apversta ant šono, o arkleliai iškinkyti. Gau­ davos labai patetiški vaizdai: praeiviai juokdavos, net policininkai šaipydavos, keleiviai išsigąsdavo, iškinkytas arkliukas beviltiškai žvalgydavos, susisiekimas suirdavo... Tačiau šis karas buvo greit laimėtas, nes su tauriais studentų moty­ vais nebeišdrįso nesutikti ir Kauno miesto valdyba. Netrukus Kaune ir prie­ miesčiuose buvo įvestas modernių autobusų susisiekimas, anksčiau negu kituose ne mažiau civilizuotuose kaimyniniuose kraštuose.49 M .Urbšienė-M ašiotaitė savo atsiminimuose rašė: teko man matyti paskutinį arklinio tramvajuko rei­ są, kuriame dalyvavo buvęs finansų ministras Jonas Vileišis. Papuoštas tram­ vajukas išvyko iš Įgulos bažnyčios į Rotušę negrįžtamai. Jo vietoje ėmė kursuoti raudonai geltoni autobusai90 Profesoriai Kaune ieškojo unikalių ir subtilios akies reikalaujančių dalykų. Savo atradimais jie pirmiausia, žinoma, dalydavosi su šeimos nariais ir draugais. V .Sezemano žmona Vilma vėliau rašė: Kauno apylinkių gamtos grožį, Kauno gotikos žavesį ir net M. Čiurlionio paveikslų paslaptingumą aš, kaunietė, iš tiknfių pajutau tik bendraudama su vyru, į daug ką išmokau žiūrėti jo akimis.51 V.Sezemanas iš tikrųjų buvo vienas tų, kurie labai nerimavo dėl miesto aplin­ kos. Tai rodo jo specialiai tuo klausimu rašytas straipsnis „Praeities kultūros ir grožio apsauga”. Čia V.Sezemanas išreiškia didelį susirūpinimą istorine Kauno architektūra. Jis rasė: dėl nuolatinių Kauno Vytauto bažnyčiosperdirbinėjimų ir dekoravimų, rodos nelabai kas sielojasi, ir jie atliekami ne architektų istorikų, o įvairių mėgėjų inžinierių. Architektūrinės senų pastatų problemos turi būti spren­ džiamos nepaviršutiniškai, aklu mirusiųformų mėgdžiojimu, o gilinantis į jas ir tiktai asmenų, apsišarvavusių reikalingomis istorinėmis žiniomis ir pažįstančių

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

121

praeities epochas. Sis uždavinys reikalauja gerai pažinti visus tuos būdinguosius bruožų ir formų elementus, kurie vadinami „stiliumi”ir kurie apimami „epochos dvasios”sąvoka. Architektas —istorikas yra tikras savo srities mokslininkas. Rei­ kalingas meninis jausmas ir išlavintas skonis, reikalingas tam tikras estetinės ir bendros kultūros lygis —kas svarbiausia —didelis atsidėjimas ir rūpestingumas atkuriant. O je i to nėra, tai geriau laikytis visoje Europoje priimto principo: „Salin rankas nuo senovės !”Paskubomis ir bet kaip tokie uždaviniai nespren­ džiami. Tą p atį reikia pasakyti ir apie Kauno Jurgio gotiškąją Vytauto laikų bažnyčią, pastatytą XVa. pradžioje. Jos išorė smarkiai nukentėjo nuo „remontų ” ir „taisymų”, jau visai nekalbant apie aplinkos žalojimą. Provincijoje daugelyje Vytauto laikotarpio bažnyčių ir koplyčių išlaužyti skliautai, nukalti rafinuoti architektūriniai pagražinimai ir pan. Tą patį keletą kartų norėta daryti ir Kauno Vytauto bažnyčioje, nes kažkokiems „dekoratoriams” ir „menininkams” kliudė senovės architektūros liekanos.52 Ypatingą V.Sezemano požiūrį į Kauną, kaip į pavyzdį visiems provincijos miestams, atskleidžia tokia jo pastaba: Archi­ tektūros paminklams itin svarbi bei esminga jų aplinka. Deja, į tai mažai kreipiama dėmesio net tokiame mieste, kaip Kaunas —apie provinciją ką ir bekalbėti. Pavyzdys —nuolatinis Rotušės aikštės gadinimas (bažnytinis „muzie­ ju s”, vyskupo rūmai).53 Kitas žymesnis Kauno puoselėtojas buvo doc Juozas Tumas. Jis turėjo įvai­ rių sumanymų, bet nespėjo įgyvendinti. Neįkūnyta liko Vaižganto mintis pasta­ tyti paminklą M.Valančiui Kauno Rotušės aikštėje.54 Gal ir nepaisydamas V.Se­ zemano reikalavimų, J.Tumas labai rūpinosi Vytauto bažnyčia. Jis stengės kiek galėdamas ją atnaujinti ir išpuošti. Juo labiau, kad ši bažnyčia stovi labai gražioje vietoje, Nemuno pakrantėje. Vaižgantas planavo paversti Vytauto bažnyčia Tau­ tos Panteonu.55 Prie Humanitarinių mokslų fakultetų J.Turnas įsteigė Kultūros muziejų, kur buvo kaupiami Lietuvos istorijos ir literatūros paminklai: autogra­ fai, rankraščiai, laiškai, fotografijos. Šiandieninio Kauno neįsivaizduojame be Zoologijos muziejaus ir Zoolo­ gijos sodo. O tai juk taip pat V D U profesoriavusio gamtininko Tado Ivanaus­ ko iniciatyvos vaisius. Zoologijos muziejus veikė jau nuo pat universiteto atida­ rymo. Jo reikšmę pripažino ir valdžia. T.Ivanauskas rašė taip: iš pradžių jis išsiteko senoje patalpoje Vilniaus gatvėje, bet ten buvo labai ankšta, ir muziejus buvo perkeltas į didelį namą Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe (...). Ten apsilankė prezidentas Antanas Smetona, o vėliau už muziejaus kūrimą apdova­ nojo mane Gedimino ordinu.56 Žinoma, miesto svečiams ir netgi patiems mies­ tiečiams už muziejų buvo svarbesnis Zoologijos sodas - tikras laisvalaikio leidi­ mo ir netarpiško gamtos pažinimo centras, ypač vaikams. Pats T.Ivanauskas pasakoja: sumanymas įsteigti Kaune Zoologijos sodąjau labai seniai užgimė ma­ no galvos. Buvo tai anais laikais, kai per išvykas į Kauną pradėjau geriau pažin­ ti vaizdingas miesto apylinkes. Buvau susižavėjęs Girstupio slėniu, Marvelės upelio pakraščiais, Panemunės mišku, Vytauto ąžuolynu. Prisiminiau, kad ir

122

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

Adomas Mickevičius buvo susižavėjęs šiomis Kauno grožybėmis, ir ėmiau svajoti, kad šios gražios vietos būtų mūsų visuomenei ir naudingos. O ju k mažai trūko, kad šios gražios vietos būtų subjaurotos. Ten tuomet'ganė gyvulius, kirsdavo me­ džius, laužydavo žydinčių ievų šakas. Zoologijos sodu suinteresuotų žmonių stei­ giamasis susirinkimas įvyko 1 9 3 7 metais ir buVo nutarta įkurti akcinę bendro­ vę, kurios narių susirinkimas įvyko tų pačių metų birželio mėnesį. (...) Praslin­ kus organizacinio darbo laikui, 1938 metais liepos 1 dieną Zoologijos sodas buvo oficialiai atidarytas. Tuo metu sode buvo 40 žvėrių bei paukščių, išjų trys brie­ džiai, vienas elnias, penkios lapės, vienas šernas, keletas plėšriųjų paukščių, ger­ vė, gandras ir šiek tiek kitų gyvūnų.57 Žodžiu, pirmieji sodo įnamiai iš esmės buvo į narvus uždaryta Lietuvos miškų fauna. Taip pat ir Botanikos sodą Fredoje įsteigė V D U profesorius K.Regelis. Botanikos sodas irgi buvo reikšmingas visuomenei. Kaip liudija jo steigėjas, ne tiktai studentams Botanikos sodas buvo reikalingas: jis tapo populiarus visame krašte. Nebuvo ekskursijos išprovincijos, kuri nebūtų aplankiusi Botanikos sodo ir sodo šiltnamių. Sekmadieniais žmonių minios ateidavo į Botanikos sodą pasi­ vaikščioti, pasižiūrėti. Ypač kada žydėdavo Victoria Regia, kaktusas —nakties karalienė, žmonės ateidavo vėlai vakare pamatyti šiuos retus augalusjų žydėjimo metu. Mano sekretorius, kuris turėjo gerus santykius su spauda, tuojau pranešdavo korespondentams, kad šiandien vakare pradės žydėti Victoria regia arba nakties karalienė. Netrukus įgijome iš Rygos porą gulbių, atidarėme kavinę tvenkinio saloje, lankytojų skaičius vis didėjo.58 Ideologinės - pasaulėžiūrinės kovos sąlygomis kartais iš universiteto pasigirsdavo balsų, kurie gynė mažumų interesus. 1936 m. profesoriai V.Če­ pinskis, P.Gudavičius ir daktaras J.Kairiūkštis viešai paragino įsteigti Kau­ ne laisvamanių kapines, motyvuodami tuo, kad jos būsiančios kultūringu­ mo ženklas: Kauno inteligentija turi parodyti, kad Kaunas buvo tikrai pažan­ gus kultūros centras ir negali atsilikti nuo kitų kultūringų didmiesčių ir net nuo daugelio Lietuvos miestelių, kurie savojėgomisjau įtaisė laisvąsias kapines. (...) Turėti nuosavas kapines laisvamanius verčia ir savigarbosjausmas. Gerbti miru­ siojo laisvamanio įsitikinimus yra mūsų šventoji pareiga59 Kauno įvaizdį užsienyje formavo įvairios V D U veikusios ryšių su už­ sienio šalimis draugijos. Per jas į Kauną atvykdavę svetimšaliai kultūrinin­ kai galėjo vėliau grįžę į tėvynę skleisti patirtus įspūdžius, supažindinti su Lietuvos ir Kauno gyvenimu. Kaip rūpinimąsi universiteto, Kauno ir Lietuvos prestižu galima trak­ tuoti ir dar vieną dalyką, susijusį su mokslininko pašaukimu - tai mokslinės dvasios reprezentavimas visuomenėje, mokslininko veiklos propagavimas ir reklamavimas. N e visi universiteto darbuotojai tą sugeba, ne iš visų to gali­ ma reikalauti, bet V D U turėjo žm onių, kurie tai mėgo ir darė. Vienas gar­ siausių šiuo atžvilgiu buvo prof.V.Čepinskis. Daugeliu savo kalbų ir rašinių V. Čepinskis pasirodė esąs aistringas mokslininkas ir mokslo apologetas. Jis tei­

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

123

gė, kad mokslo srityje protas pasižymi palyginti didesne laisve ir didesniu bešališ­ kumu negu kitose gyvenimo srityse. Vis dėlto ta emocija, kuri verčia žmogų domė­ tis naujais dalykais nepriklausomai nuo to, ar šitie dalykai naudingi, ar kenks­ mingi, kuri verčia žmogų ieškoti nuotykių ir išveda j į iš gyvenimo rutinos —ne egoistinė emocija, bet benaudė ir bešališka. Tai smalsumo emocija, nesvetima ir aukštesniems gyvūnams. Šita emocija yra viena iš svarbiausių žmogaus dvasinės ir medžiaginės pažangos priežasčių.60 Todėl, argumentavo V. Čepinskis, nega­ lima mokslo versti adikinėti tik tokius tyrimus, kurie pelningi valstybei, o reikia suteikti mokslininkams laisvę, užsiimti tuo, kas jiems įdomu, nes jeigu moksli­ ninkai ieškos tiesos ir kur nors suras tos tiesos trupinėlį, tai bus ir visuomenei naudos.61

Nuorodos 1 I 3 4 3

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. V .,1996 .P.301. Ibid. P.242. Korsakienė H. Veidai ir likimai. V., 1982. P.247. Pakalniškis A. Studento dienoraštis. Chicago, 1978. P .173. Slapšinkas J. V.D.Universiteto studentų gyvenimas. Organizacinės veiklos bruožai 1922-1932. K .,1933. P.20. 6 Maksimaitienė-Girčytė O. Atsiminimai. V. 1996. P.58. 7 Ibid. P.60. 8 Gudaitis L. Permainų vėjai. Lietuvių literatūrinė spauda 1923-1927 metais. V.,1986. P .184. 5 Raila B. Studentiški neramumai // Lietuvos universitetas 1803-1922. Chicago, 1972. P.765. 10 Trumpa V. Keletas nuotrupų iš Vytauto Didžiojo universiteto praeities // Politika. 1922. Nr.3. P .14. II Dambrauskas A. Viskas praeina. Mokslo dienų, lagerio ir tremties metų atsiminimų nuo­ trupos. V., 1991. P.32. 12 Stravinskas P. Atsiminimai ir pasaulėžvalga. Chicago, 1982. P.30. 13 Orintaitė P. Ką laumės lėmė. Chicago, 1965. P.39-40. 14 Korsakienė H. Op.cit. P.200. 13 Urbšienė-Mašiotaitė M. Prisiminimai. V .,1996. P .180-181. 16 Aistis J. Milfordo gatvės elegijos. V., 1991. P.268. 17 Biržiška V. Lietuvos aukštosios mokyklos // Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimt­ metis 1918-1928. K.,1990. P.339. 18 Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V .,1996. P.62. 19 Čepėnas P. Op. cit. P.271-272. 20 Ibid. 21 Romeris M. Jauniesiems // Studentų dienos. 1937. Nr.8. 22 Trum pa V. Jonas Puzinas — mokslininkas ir visuomeninkas // Aidai. 1965. Nr.9. P.408. 23 Gilienė R. Vytauto Didžiojo Universiteto dviejų dešimtmečių veiklos apžvalga // Vytauto Didžiojo Universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslų Akademijos septyniasdešimtmetis. K .,1993. P.26. 24 Balys Sruoga mūsų atsiminimuose. P. 180.

124

V D U PROFESORIAI IR STUDENTAI KAUNO GYVENIMO CENTRE

28 Walzer M. Kritikų draugija» V., 1992. P.28,30. 26 Kudirka V. Raštai. V., 1990. T.2. P.788v27 Ibid. P.655. 28 Šalkauskis S. Pirmutinės prielaidos visuomeninei kritikai Lietuvoje // Romuva. 1922. Nr.2. P.91. 29 Ibid. P.94. ,ū Ibid. 11 Ibid. P.98. 32 Šalkauskis S. Visuomenės auklėjimas. K., 1927. P. 105. ” Romeris M. Valstybė. V. 1995. T.2.P.250. 39 Truska L. Antanas Semtona ir jo laikai. V.,1996. P.255. 15 Čepinskis V. Demokratija ir diktatūra. Šiauliai, 1927. P.44. w Mačionis Z. Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis. V., 1992. P.92. 37 Leonas P. Žodžio ar tiesos laisvė // Kultūra.1934. Nr.4. P.197. ,s Žiugžda R. Universiteto 1930 ir 1937 m. statutai // Vilniaus universiteto istorija 18031940. V .,1977. P.238. w Prof.St.Šalkauskio laiškas prezidentui Antanui Smetonai. Aidai. 1982. Nr.l. P. 17. 4U Ibid. 41 Sruoga B. Mūsų kultūrinės orientacijos reikalu // Vairas. 1933. Nr.7-8. P.308. 42 Sezemanas V. Tautinės kultūros klausimu // Akademikas. 1934. Nr. 14. P.343. 43 Sezemanas V. Estetika. V.,1970. P.355. 44 Mykolaitis-Putinas V. „Garbinga senovė” literatūroj ir praeities skriaudos tikrovėj // Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika. V., 1989. P.284. 45 Ibid. P.277. 46 bid. P.277-278. 47 Soblys V. Tautos dvasingumas ir mintingumas // Akademikas. 1934. N r.l. P. 14. 48 Šalkauskis S. Dar tautinės mūsų kultūros klausimu. // XX amžius. 1938. Nr.158. 49 Raila B. Op.cit. 50 Urbšienė-Mašiotaitė M. Op.cit.P.179. 51 Anilionytė L., Lozuraitis A. Išminties ramybė gyvenimo sumaištyje // Sezemanas V. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra. V. 1997. P.4. 42 Sezemanas V. Praeities kultūros ir grožio apsauga // Naujoji Romuva. 1938. Nr.22-24. P.512. 83 Ibid. 84 Dambrauskas A. Op.cit. 88 Merkelis A. Juozas Tumas-Vaižgantas. V. 1989 .P.300. 86 Ivanauskas T. Aš apsisprendžiu. V. 1994. P.208. 87 Ibid. P.279. 88 Regelis K. Atsiminimai apie Lietuvos universitetą // Lietuvos universitetas 15791803-1922. Chicago, 1972. P.728. 89 Laisvoji m intis.1936. N r.l. (39).P.7. ilU Mačionis Z., Čepinskis J. Op.cit. P.380. fil Ibid. P.279.

Humanitarinių mokslų fakultetas

Organizavimas N uo 1922 m etų rudens semestro pradėjo veikti H um anitarinių mokslų fakultetas. Jame dirbo 4 skyriai: kalbotyros, literatūros, istorijos ir filosofi­ jos. 1930 m. V D U statutas patvirtino 12 fakulteto katedrų: filosofijos siste­ mos, filosofijos istorijos, pedagogikos, lyginamosios kalbotyros, lietuvių kal­ bos ir literatūros, klasikinės filologijos, slavų kalbų ir literatūrų, germanų kalbų ir literatūrų, rom anų kalbų ir literatūrų, Lietuvos istorijos, visuotinės istorijos, semitologijos. Fakulteto dekanais buvo M.Biržiška ir V.Krėvė-Mic­ kevičius. 1934 m. fakultete įsteigta etnikos katedra, kuri apėmė tautosakos, tautotyros ir archeologijos m okslus.1

Istorijos studijos V D U Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbusių istorikų, pirm ųjų profesionalių šalies praeities tyrinėtojų, veikla V ytauto Didžiojo universitete buvo inten­ syvi ir gana įvairi. Atsižvelgiant į jų amžių, mokslinius interesus ir šios veik­ los rezultatus, galima kalbėti apie kelias istorikų kartas arba grupes. Pirmajai, senosios kartos Lietuvos istorikų grupei, priskirtini dar iki Nepriklausomybės paskelbimo tiesiogiai su Lietuva susiję (čia gyvenę ir Lie­ tuvos istorijos temomis rašę) asmenys. Jie universitetinį išsilavinimą įgijo carinėje Rusijoje arba Vokietijoje. Tai —Leipcigo, Charkovo, Maskvos uni­ versitetuose studijavęs profesoriaus mokslinį laipsnį įgijęs Eduardas Volte­ ris, Peterburgo universiteto auklėtinis profesorius Augustinas Voldemaras, Maskvos universiteto istorijos-filologijos fakultetą baigę Ignas Jonynas ir M arija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, Peterburgo universitete, vėliau ten pat istorijos ir filologijos institute studijavęs Jonas Yčas, Vokietijoje, Fribūre, disertaciją apgynęs kun. Jonas Totoraitis, Peterburgo Dvasinėje akademi-

126

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

joje filosofijos mokslų kandidato laipsnį įgijęs kun. A.Alekna, M iunchene istoriją studijavęs Pranas Penkauskas", Berno (Šveicarija) ir Maskvos univer­ sitetų studentas teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis (diplomuotas Maskvoje). Atsikūrus Lietuvos valstybei, šie žmonės turėjo padaryti pradžią profesionaliajam istorijos mokslui. Jie ir sudafė V D U istorijos katedrų bran­ duolius: H um anitarinių mokslų fakultete nuo pat universiteto atidarymo dienos (1922.01.01) dirbo E.Volteris, J.Yčas, kiek vėliau —nuo 1924-jų pavasario - ten pradėjo dėstyti ir IJonynas. A Janulaitis, Teisių fakulteto dekanas, istorijos disciplinas dėstė ir studentam s teisininkams. Klerikalinių pažiūrų atstovai A.Alekna, J.Totoraitis, Pr.Dovydaitis ir Pr.Penkauskas pradėjo darbą Teologijos-Filosofijos fakulteto filosofijos sky­ riuje, kur sudarė istorijos sekciją. Šios istorikų kartos svarbiausia užduotis buvo, panaudojant užsienyje įgytą mokslinį bagažą, žengti pirmuosius žingsnius, t.y. paruošti originalius universiteto auditorijai skirtus Lietuvos ir visuotinės istorijos kursus, taip pat - pirmuosius vadovėlius. T ai buvo darom a greta organizacinės veiklos, susijusios su Lietuvos universiteto darbo pradžia - administravimo, susira­ šinėjimo su vyriausybe lėšų, patalpų, inventoriaus klausimais ir tt. Vienas svarbiausių tikslų buvo parengti naują istorikų kartą. Antrajai istorikų grupei priskirtini kviestieji universiteto dėstytojai, kurie iki savo darbo Kaune pradžios nebuvo tiesiogiai susiję su Lietuva. Jie buvo tokio paties amžiaus, kaip ir senoji Lietuvos istorikų karta. T ai rusų tauty­ bės emigrantai Povilas Gronskis, Levas (Leonas) Karsavinas ir Ivanas Lappo, baigę aukštąjį mokslą Rusijoje ir po 1917 m etų nutraukę ryšius su so­ vietais. I.Lappo buvo plačiai žinomas Lietuvos teisinės santvarkos tyrinėto­ jas, o dviejų pirm ųjų m okslininkų pakvietimo priežastimi buvo tinkam ų visuotinės istorijos specialistų stoka. Jie taip pat nemažai prisidėjo ugdyda­ mi jaunuosius kadrus, savo žiniomis plėsdami Lietuvos studentų akiratį. Pagrindinė kviestųjų m okslininkų problem a buvo lietuvių kalba. Iš m inė­ tųjų rusų istorikų kalbos barjerą įveikė tik L.Karsavinas. P.Gronskis dėl šios priežasties po trijų darbo m etų (1924-1927) turėjo sugrįžti Paryžiun, o I.Lappo rusiškai skaitomos paskaitos buvo negausiai lankomos. T iek L.Karsavino, tiek I.Lappo kelias į Lietuvos universitetą nebuvo lengvas: 3-me XXa. dešimtmetyje šalyje baimintasi „rusiškų įtakų”, be to, ir konkurenci­ jos, nes augo jaunųjų specialistų karta. Laikas parodė, kad visos šios abejo­ nės buvo nepagrįstos: I.Lappo ir L.Karsavinas palaipsniui integravosi į Kauno akademinę visuomenę, paruošė fundamentalius mokslinius darbus. T inka­ miausiu kandidatu į Lietuvos istorijos katedros vyriausiojo personalo vietą keletą m etų laikytas akademikas M.Liubavskis, tačiau jis taip ir neatvyko: skirtingai nei minėtieji rusų istorikai,jisne emigravo, bet prisitaikė prie nau­ jos sovietinės valdžios, kuri labai nepalankiai žvelgė į bet kokias senųjų pro­ fesorių išvykas anapus geležinės uždangos.

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

127

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, apie 1930—1933 metus, V D U isto­ rikų gyvenime, galima sakyti, prasidėjo naujas etapas, nes katedrų persona­ las pasipildė naujais specialistais - Lietuvos universiteto auklėtiniais. Jauni­ mas mrėjo pakeisti iš gyvenimo pasitraukusius A.Alekną (1930), J.Yčą (1931), savo mokslo darbais ir pedagogine veikla pakelti Lietuvos istorijos mokslą į aukštesnį lygmenį. Šiai, trečiajai, istorikų grupei priskirtini Teologijos-Filo­ sofijos fakulteto istorijos skyrių baigę Zenonas Ivinskis, Jonas Matusas, Pau­ lius Šležas, Bronius D undulis, H um anitarinių mokslų fakulteto auklėtiniai Adolfas Šapoka, Juozas Jakštas, V anda Daugirdaitė-Sruogienė, K onstanti­ nas Avižonis, Jonas Puzinas, Antanas Vasiliauskas,Vincas T rum pa ir kt. Naujos kartos istorikai, anot V.Trumpos, gerokai skyrėsi nuo vyres­ niųjų kolegų savo pedagoginėje veikloje —laisviau bendravo su auditorija, jų paskaitų m etu jautėsi daugiau dinamizmo, pratybas stengėsi organizuoti va­ karietišku pavyzdžiu, mažinant atstumą tarp studento ir dėstytojo. Kai apie 1930-sius metus atėjo į Lietuvos universitetą naujas Lietuvos mokslo derlius—su Pranu Skardžiumi, Antanu Saliu, Juozu Jakštu, Adolfu Šapoka, Vincu Maciū­ nu ir kt. —miniu Ha tik humanitarinių mokslų fakultetą —atmosfera fakultete gerokai pasikeitė? Šiuos bruožus jie įgijo ir perimdami savo mokytojų (tame tarpe užsieniečių - vokiečių, lenkų, prancūzų, švedų ir k t ) patirtį, ir savaran­ kiškai dirbdami mokslinį darbą Vakarų Europos bibliotekose ir archyvuose. Pagrindinė universiteto istorijos dėstytojų nuostata buvo kursus vesti daugiausiai pilnos programos tvarka, išeinant beveik visą atitinkamo periodo medžiagą, neapsistojant, kaip universitetuose dažniausiai priprasta, ant atski­ rų klausimų nagrinėjimo; motyvas tam: studentams sunku ruoštis egzaminams iš vadovėlių, ypač šiems neganėtinai žinant naująsias kalbas ir vėl, antraip vertus, iš aukštesnės mokyklos mažai jiems atsinešant faktinių žinių iš istori­ jos? Taigi nuo pat pradžių, ypač Lietuvos istorijos paskaitose, užsibrėžta kurti sintetinį ir chronologiškai vientisą vaizdą. Si tendencija pastebima ir vėlesniuose jaunosios kartos istorikų darbuose; ji ypač ryški jau po II-jo Pasaulinio karo rašytoje Z.Ivinskio „Lietuvos istorijoje”. Jos autorius, kaip ir kiti tarpukario Lietuvos istorikai, savo apžvalginio pobūdžio paskaitose ir monografijose statė didingą praeities „rūmą” (aišku, XXa. 3 dešimtmečio pradžioje tam reikalingų „plytų”- objektyvaus analitinio darbo rezultatų buvo kur kas mažiau, nei Z.Ivinskio „Lietuvos istorijos” rašymo m etu).4

V D U dėstyti istorijos kursai (1 9 2 2 —1 939) H um anitarinių mokslų fakulteto Tarybos 1922 m etų birželio 16 dienos posėdyje buvo patvirtinta istorijos specialybės studijų programa (su nedide­ liais pakitimais ji galiojo iki 1939 m etų rudens). Ją sudarė privalomieji ir rekomenduojamieji dalykai. Privalomųjų grupę sudarė: Lietuvos istorija, lenkų istorija,rusų istorija, visuotinė istorija (senoji, viduramžių, naujųjų laikų), aisčių senovė, lietuvių teisė, lietuvių kalba, lietuvių literatūra, litera­

| 128

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

tūros įvadas, Lietuvos geografija, logika,psichologijos istorija, ekonomika, graikų kalba (su autoriais), lotynų'kalba (su autoriais), diplomatika, pale­ ografija, istoriografija, chronologija ir pedagogikos istorija. Be privalomų­ jų, studentai turėjo pasirinkti kelis rekomenduojamus kursus. Šią grupę su­ darė istoriosofija, archeologija, istorijos metodologija, kalbotyros įvadas, fi­ losofijos istorija, graikų, lotynų, lenkų, rusų literatūra, meno istorija, socio­ logija, tikybų istorija, etnografija, rusų ir lenkų kalbos. Viso busimiesiems istorikams siūlyta 20 privalomų ir 15 rekomenduojam ų disciplinų. Istori­ jos studijos buvo privalomos ir kitų specialybių studentams:filo!ogijos sky­ riuje Lietuvos istorija ir pedagogikos istorija buvo privalomos, o rekom en­ duojamos — istoriosofija ir tikybų istorija, kalbotyros skyriuje privaloma aisčių senovė, literatūros skyriuje - Lietuvos istorija, taip pat - menų, teat­ ro, pedagogikos istorija.5 Si studijų programa atitiko tuom etinių Europos universitetinių pro­ gramų reikalavimus: šalia plataus Lietuvos istorijos kurso, daug valandų skirta visuotinei istorijai, suvoktas pagalbinių istorijos mokslų vaidmuo, n u ­ matyta nemažai teorinių kursų. Tačiau dėl specialistų ir lėšų stokos visi mokymo planuose num atyti kursai niekada nebuvo skaitomi vienu metu; netrūko tik kalbų dėstytojų. Ypač tai pasakytina apie 3 dešimtmečio istori­ jos studijas. Neretai susidarydavo padėtis, kuom et studentai istorikai, už­ versti kalbų studijomis, negalėjo atsidėti pačiai istorijai. D ėl šių priežasčių ne­ daug jaunuolių ryžosi pasirinkti sunkiąją mokslo šaką,6 Teologijos-Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus istorijos sekcijoje buvo nustatytos keturios specializacijos šakos: Lietuvos istorijos, senųjų lai­ kų istorijos, viduramžių istorijos ir naujųjų laikų istorijos. Studentas turėjo rinktis vieną istorijos mokslų šaką kaip pagrindinę ir dvi - šalutines (viena šalutinė šaka turėjo priklausyti kitai mokslo sričiai nei pagrindinė, pvz., literatūrai, pedagogikai,psichologijai). Šalutinės šakos studijos buvo leng­ vesnės dėl to,kad čia buvo neprivalomas antras specialusis dalykas, be to, čia reikalauta 1 vai. savaitinių pratybų, o pagrindinėje - 2 vai. pratybų.’ Busimieji Teologijos-filosofijos f-to Lietuvos istorijos specialistai privalėjo išlaikyti Lietuvos istoriją, Lietuvos istorijos bibliografiją, Lietuvos istorinę geografiją, Lietuvos archeologiją, vidurinių amžių vokiečių kalbą, rusų kal­ bą, lenkų kalbą; būsimieji senųjų laikų specialistai - pagrindinį vidurinių amžių istorijos kursą, graikų ir lotynų istoriografiją; medievistai - pagrindi­ nį vidurinių amžių istorijos kursą, lotynų istoriografiją, viduramžių vokie­ čių kalbą; naujųjų amžių istorikai - pagrindinį naujųjų amžių kursą ir so­ ciologiją. Be to, visų Šakų istorikai privalėjo studijuoti bendrosios grupės dalykus: logiką, psichologiją, filosofijos įvadą, filosofijos istorijos įvadą, is­ torijos metodologiją, kultūros filosofiją, pagalbinius istorijos mokslus, istorijos mokymo metodiką (būsimiems mokytojams). Teologijos-filosofi­ jos fakulteto studentai istorikai galėjo klausyti jiems privalomus kursus ir

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

129

laikyti egzaminus H um anitarinių mokslų fakultete, ir atvirkščiai - studen­ tai hum anitarai turėjo teisę studijuoti programinius dalykus Teologijos-fi­ losofijos fakulteto filosofijos skyriuje.8 Visų tarpukario istorikų bendras tikslas buvo sukurti originalią, laisvą nuo kaimynų neigiamų įtakų šalies istorijos koncepciją - daugelis naujųjų laikų vokiečių, lenkų, rusų istorikų tendencingai nušvietė atskirus praeities faktus, siekdami Lietuvos istoriją pavaizduoti savo valstybių istorijų sudėti­ ne dalimi. Tačiau minėtoji koncepcija negalėjo atsirasti tuojau pat, trečiojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje: turėjo praeiti kelių m etų šaltinių ir ar­ chyvinės medžiagos kaupimo ir objektyvaus vertinimo laikotarpis, kad susi­ darytų pirm inė mokslinė bazė - tolimesnių istorinių tyrimų pamatas. T uo pat m etu visuomenėje pribrendo gilesnių istorinių žinių poreikis, kurio A.Aleknos Lietuvos istorijos vadovėlis9, kaip ir kiti apyvartoje buvę XX a. pradžioje rašyti veikalai, jau netenkino. Šiomis aplinkybėmis pirmieji pro­ fesionalūs istorikai galėjo prabilti į visuomenę, visų pirma į akademinį jau­ nimą, būtent per paskaitų kursus. Jos buvo skaitomos ne tik universitete ar gimnazijose Kaune, bet ir provincijoje. Tais laikais A.Janulaičio, I.Jonyno ar kitų istorikų viešos paskaitos buvo gan įprastas reiškinys. Jos nereikalavo tiek daug laiko ir medžiagos, nes nepretendavo į didelę istorinę epochą, o buvo skiriamos kuriai nors siaurai, nors ir įdomiai temai (Saulės mūšiui,lie­ tuvių ir lenkų istoriniam konfliktui, Vytauto ar Kęstučio vaidmeniui ir kt.), ir auditorijai svarbiausia buvo išgirsti specialisto pateikiamą faktų įvertini­ mą. Iš dalies šią viešųjų paskaitų funkciją - savosios praeities tinkamą n u ­ švietimą ir populiarinim ą - atliko ir pirmieji universitete dėstyti kursai.

Bendrieji Lietuvos istorijos kursai Kaip jau minėta, nuo pat Lietuvos Universiteto darbo pradžios iki 1940 m etų šalies istorija buvo dėstoma dviejuose fakultetuose - H um anitarinių mokslų ir Teologijos-Filosofijos. Pirmasis hum anitarinio fakulteto Lietu­ vos istorijos ir istoriografijos dėstytojas buvo ordinarinis profesorius Jonas Yčas. Paskaitose pagrindinį dėmesį skyrė politinei Lietuvos istorijai iki XVa. Jis turėjo didelę pedagoginio darbo patirtį, dėstė gyvai ir vaizdžiai, tuo tar­ pu apibendrinimus ar išvadas darė tik pasirėmęs šaltiniais - metraščiais, kronikomis; objektyvesnės svetimųjų autorių darbų analizės reikalavo bū­ tent šis ankstyvasis šalies istorijos periodas. Todėl jis neskubėdavo daryti galutinių išvadų, auditoriją supažindindavo su šaltiniais ir jų tolimesnės ana­ lizės perspektyvomis.10 J.Yčo dėstytos Latvijos, Prūsų žemės, viduramžių istorijos papildė pagrindinį Lietuvos istorijos kursą.11 Kitas H um anitarinių mokslų fakulteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas ¡.Jonynas (šiai katedrai vadovavo nuo 1932, J.Yčui mirus), kaip ir J.Yčas, šaltiniams skyrė ypatingą dėmesį. V .M erkio nuom one, iš daugelio I.Jonyno skaitytų kursų (Latvijos, Prūsijos, Prancūzijos, Rusijos istorijos

130

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

ir kt.) originaliausios buvo lietuvių tautos istorijos paskaitos.12Jausdamas kursui būtinų šaltinių ir literatūioV trukum ą, ¡.Jonynas užmezgė plačius ryšius su užsieniu, pirm iausia - su savo buvusiu m okytoju akadem iku M .Liubavskiu, gyvenusiu Maskvoje ir ėjusiu pagrindinio Sovietų Rusijos archyvo direktoriaus pareigas, taigi turėjusiu savo dispozisijoje ir gerai pažinojusiu Lietuvai svarbius dokum entus, tarp jų - Lietuvos M etriką. M .Liubavskis davė nemažai patarim ų form uojant universiteto biblioteką, atsiųsdavo Lietuvos istorikams retų leidinių, nurodydavo naujų kontaktų galimybes. Istorinės literatūros reikalu I.Jonynas susirašinėjo ir su U krai­ nos akademikais M .S.Gruševskiu.V.I.Lipskiu, su prof. I.Svencickiu Lvo­ ve, per pasiuntinį istoriką P.Klim ą palaikė ryšius su Prancūzija, per S.Lo­ zoraitį - su Vokietija ir 1 .1. Šių pastangų dėka Lietuvos universiteto bib­ lioteka pasipildė eile vertingų dokum entų rinkinių —keliais M etrikos to ­ mais, LD K Ponų tarybds veiklos ir kitais dokum entais, monografijomis, enciklopediniais leidiniais.13 V D U susidarė didžiausia Lietuvoje istorinės literatūros biblioteka. A uganti šaltinių bazė leido I.Jonynui išplėsti ir Lie­ tuvos istorijos kursą. Kas semestrą jis papildydavo paskaitų turinį, neretai perrašydamas jas iš naujo. A not buvusių I.Jonyno studentų, m onotoniš­ kas ir sausas jo dėstymo būdas jaunim ui neatrodė patrauklus, Tačiau rim­ tesni studentai, tvarkingai lankę paskaitas ir vedę užrašus, ne kartą ruošda­ miesi egzaminams, stačiai nustebdavo, apžvelgę visumą —kaip j i buvo logiš­ kai sukonstruota, kokia įdomi ir plati medžiaga pateikta .u Kaip pabrėžė I.Jonyno veiklą vertinę M.Biržiška, V.Biržiška,A.JanuIaitis ir L.Karsavi­ nas, Jonynui teko ant savo vieno pečių pakelti be galo didelis,sunkus ir atsakomingas darbas visą Lietuvos istorijos kursą rekonstruoti ir pagrindiniai reviduoti.'5 Būtent didelis dėmesys savo dėstom am dalykui, o ne grafofobija, apie kurią rašo V .D augirdaitė-Sruogienė16, ilgesnį laiką neleido I.Jo­ nynui aktyviai reikštis to m eto akademinėje spaudoje, be to, 1922-1929 metais jis ėjo atsakingas departam ento direktoriaus pareigas Užsienio rei­ kalų ministerijoje. 3-jo dešimtmečio istorikai dėjo daug pastangų konstruodam i bendrą­ jį Lietuvos istorijos kursą, vėliau atsirado galimybė pasiremti jau atliktu darbu ir ruošti specialius, tematiškai siauresnius kursus, leidžiančius geriau pa­ žvelgti į atskiras problemas. 1932 metais busimasis „Lietuvos istorijos” va­ dovėlio redaktorius A.Šapoka, studijavęs Prahoje ir Stokholme, išrenkamas vyr. asistentu prie H um anitarinio fakulteto Lietuvos istorijos katedros ir nuo 1933 m etų pavasario pradeda pedagoginį darbą V D U . Visi jo dėstyti specialūs kursai (išskyrus lenkų istoriją) buvo skirti Lietuvos praeičiai visa­ pusiškai nušviesti. Jie savo turiniu artimi A.Šapokos mokslinių darbų tema­ tikai: Ketverių m etų seimas, LDK visuomeniniai santykiai XVI-XVIIa., Lietuva rinktųjų valdovų laikais, Lietuvos švietimo istorija, XVII-XVIII am­ žių Lietuvos istorija, Lietuvos istorinė geografija.17

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

131

1936m. H um anitariniam e fakultete privatdocento teisėmis pradėjo dirbti kitas jaunas istorikas Jonas Matusas. Pirminiais šaltiniais paremtuose Lietuvos pajūrio, Prūsų žemės, Klaipėdos krašto istorijos kursuose atskleidė Mažosios Lietuvos praeitį, paskaitose apie viduramžių Lietuvos praeitį dau­ giausia dėmesio skyrė medžiaginei kultūrai.18 Teologijos-Filosofijos fakultetas savo darbo pradžioje turėjo du Lie­ tuvos istorijos specialistus - A.Alekną ir J.Totoraitį. A A lekna dėstė Lietu­ vos istoriją ir Bažnyčios istoriją, šioms temoms skirti ir jo žymiausi veikalai; J.Totoraitis po A.Aleknos mirties 1930 m. perėmė Lietuvos istorijos kursą. A not P.Šležo, buvusio Teologijos-Filosofijos fakulteto studento, A.Aleknos paskaitos visų pirm a pasižymėjo objektyvumu, gal kiek per dideliu dėmesiu Lietuvos bažnyčios istorijai. Jo paskaitų ir egzaminų m etu būdavo paliečia­ mi plačios apimties klausimai,pav., Lietuvos švietimas, Žemaičių krašto pro­ blema, santykiai su kaimynais, Lietuvos krikštas ir kt. A.Alekna kritiškai vertino istorinių asmenų —Vytauto, Jogailos ir kitų —vaidmenį istorijoje, aptardamas su auditorija ir jų privalumus, ir trūkumus. Profesorius pasisa­ kė už Lietuvos istorijos mokslo reviziją, nes daug kur įžvelgė objektyvumo stoką. Šalia m inėtųjų kursų, jis dar dėstė Lietuvos istorijos geografiją ir Lie­ tuvos istorijos bibliografiją. Pastarasis kursas teikė studentams informaciją apie šaltinius, jų publikavimą ir jų informacijos vertę.19 N uo 1933 m etų rudens Z.Ivinskis, užėmęs Teologijos-Filosofijos f-to visuotinės istorijos katedrą privatdocento titulu (nuo 1935m. jis pa­ skirtas docentu, 1940 metais tam pa ekstraordinariniu profesoriumi), pra­ dėjo skaityti paskaitas iš Lietuvos istorijos, Lietuvos geografijos ir šaltinių , po kiek laiko - N aujųjų amžių, Lenkijos istorijos, istorijos metodo, vidu­ ramžių vokiečių kalbos kursus. Iš Berlyno jis parsivežė nemažą literatūros ir šaltinių kartoteką, kurią nuolat papildydavo. Ja rėmėsi ir savo paskaitose. D aug vietos paskaitose skyrė kritinei Lietuvos istorijos šaltinių apžvalgai metraščiams, kronikoms, dokum entų rinkiniams. Taip pat nemažai me­ džiagos turėjo Lietuvos istorinės geografijos kursui - duomenys apie Lietu­ vos sienų raidą, vietovardžius, pilis. Aptarė Lietuvos santykius su Vakarų Europa XIV-XVa., XVIa. prekybą, vėlesnėse 1940-42m . Lietuvos ūkio istorijos paskaitose apžvelgė socialinę ir ekonom inę šalies raidą.20

Lietuvos teisės istorijos kursai Teisės fakultete Lietuvos istoriją dėstė ordinarinis profesorius A.Janulaitis. Jo kursus21 galima padalinti į dvi dalis. Vienai priklausė kursai iš nau­ jųjų laikų Lietuvos istorijos, tai X V II-X V III ir XIX amžių šalies istorija, 1831 m etų sukilimas ir kt. Šių paskaitų klausėsi studentai hum anitarai. A ntra kursų grupė - iš teisės istorijos: visų pirm a pagrindinis Lietuvos teisės istorijos kursas, taip pat - valstybės istorija. Lietuvos teisės istorijos kursas buvo privalomas būsimiems teisininkams ir ekonom istams. Kursą

| 132

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

sudarė 4 dalys: 1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, 2. Žem aičių ir Aukš­ taičių po rusais, 3. U žnemunės, 4.vPrūsų teisės istorijos. LD K teisės isto­ rija chronologiškai buvo suskirstyta į 3 etapus:-1) kunigaikščių valdymas iki Kazimiero Jogailaičio, 2) ponų gadynė nuo Kazimiero Jogailaičio iki bajorų savivaldos pradžios 1567m.; 3) bajorų valdymas iki valstybės pa­ dalinim ų. Kitos kurso dalys skirtos Lietuvos teritorijas adm inistravusių Lenkijos, Prūsijos, Rusijos Imperijos teisei. Originaliam e Prūsų teisės is­ torijos kurse buvo aptariamas Klaipėdos krašto statusas įvairiais laikotar­ piais. Šios Lietuvos teisės istorijos paskaitos, taip pat J.Yčo, I.Jonyno ir kitų dėstytojų kursai universitete buvo dauginami litografiniu būdu ir stu­ dentų naudojam i vietoj vadovėlių. Kitas Lietuvos teisės istorijos žinovas I.Lappo nuo 1933 m etų H um a­ nitarinių mokslų fakultete dėstė nemažai LDK valstybinės santvarkos ana­ lizei skirtų kursų. Viena jų dalis („Vytauto Didžiojo gadynė”, „Senosios LDK kunigaikščiai ir didikai”, „Senosios Lietuvos valdymosi sistema”, „LDK ponų šeimyna”) apie Lietuvos valstybės raidą iki jos sąjungos su Lenkija, kita - pačią Liublino uniją ir jos istorinę reikšmę („Lietuvos valstybės san­ tvarka po Liublino unijos”, „Liublino unijos realizavimas X V I- XVII a.”), Lietuvos Statutui, seimams ir jų dokumentam s taip pat skirti paskaitų cik­ lai. D ar viena kursų grupė skirta Lietuvos tarptautinei padėčiai ir jos kaimy­ nų - Čekijos, Naugardo, Maskvos valstybių istorijai. Skaityti ir apibendri­ namojo pobūdžio kursai apie senųjų LDK dokum entų saugojimą ir leidi­ mą, LDK istoriografijos problemas, istorijos dėstymo metodiką. D augum a šių kursų turėjo daug bendro su I.Lappo tuo pat metu atliekamais funda­ mentaliaisiais trečiojo Lietuvos Statuto tyrimais. Kaip jau minėta, nem o­ kant lietuvių kalbos, (I.Lappo skaitė paskaitas rusiškai) ir neturint iškalbos šio profesoriaus (kaip, beje, ir I.Jonyno, E.Volterio) paskaitos nebuvo labai populiarios tarp studentų, tačiau savo moksliniu lygiu jos nė kiek nenusilei­ do kitų dėstytojų kursams.22

Visuotinės istorijos kursai Visuotinės istorijos specialistų stoka 3-jame XXa. dešimtmetyje H um anita­ rinių mokslų fakultete buvo viena opiausių problemų. Ją sprendžiant fakul­ teto Tarybai teko kviesti užsieniečius ir laikinai susitaikyti su visuotinės is­ torijos disciplinų dėstymu ne lietuvių kalba. Naujai piriimamiems dėstyto­ jams buvo nustatytas trijų m etų terminas, kuriam pasibaigus, šie privalėjo arba pradėti vartoti valstybinę kalbą, arba pasitraukti iš universiteto. Kalbos barjero neįveikė pirmasis N aujųjų amžių istorijos dėstytojas B.Geiga, taip pat - iš Paryžiaus atvykęs prof. P.Gronskis, tapęs visuotinės istorijos katedros vedėju. Beveik visi jo kursai irgi buvo skirti N aujųjų laikų epochai (bendroji ir Europos N aujųjų laikų istorijos, Siaurės Amerikos is­

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

133

torija, Prancūzijos revoliucija, XIX amžiaus istorija, anglų tautos istorija, valstybės teorija). Savo paskaitose daugiausia dėmesio skyrė politinei E uro­ pos istorijai. A not J.Jakšto, P.Gronskis sugebėjo įdomiai, patraukliai, laisvai pasakoti gražia rusų kalba. Ypač vaizdžiai, visašališkai budindavo vadovau­ jančius asmenis, politikus.23 Senovės istorijos kursus kurį laiką dėstė prof. A.Voldemaras (senovės Graikijos ir Romos istoriją) ir M arija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (Rytų istoriją). A.Voldemaras am žininkų apibūdinam as kaip iškalbingas, savo dalyką gerai išmanantis dėstytojas, kuris tačiau nelaikė savo pareiga išdės­ tyti visos apimties Antikos istorijos kurso ir dalyvauti egzaminuojant stu­ dentus. Žymaus orientalisto, Maskvos universiteto profesoriaus B.Turajevo auklėtinė M . Rudzinskaitė-Arcimavičienė, pirmoji profesionali Lietuvos egip­ tologe (nuo 1922 - H um anitarinio fakulteto visuotinės istorijos katedros docentė), savo paskaitose apėmė veik visą Senųjų Rytų pasaulį. Jos kursų temos - bendroji Senovės Rytų istorija, senovės kinai, H etų kultūra, Semi­ tų istorija, senovės Egipto mokslas, Hieroglifų tekstai, Graikų istorija. Ji ne kartą lankėsi Egipte ir parsivežė nemažai senienų, kurias kaip vaizduojamą­ ją medžiagą naudojo paskaitų metu, dalyvavo Tarptautiniuose orientalistų kongresuose, 1923m. organizavo studentų ekskursiją į Berlyno Egipto muziejų. N esant vidurinių amžių istorijos specialisto, kelis pirmus metus ją dės­ tė J.Yčas, kol 1928 metais iš Paryžiaus atvyko žymus medievistas prof. L.Kar­ savinas, po P.Gronskio tapęs visuotinės istorijos katedros vedėju. Jis vienin­ telis iš pakviestų užsieniečių istorikų labai greitai - maždaug per metus išmoko lieuvių kalbą. Ilgą laiką dirbęs Vakarų Europos, daugiausia Italijos ir Prancūzijos archyvuose, L.Karsavinas tiek savo mokslo darbuose, tiek paskaitose rėmėsi gausia literatūra ir pirminiais šaltiniais. Dėstytų kursų skaičiumi jam prilygo nebent I.Jonynas ir archeologas J.Puzinas. C hrono­ logiškai jie apėmė milžinišką laiko tarpą - pradedant antika ir baigiant XX amžiaus aktualijomis. Pagrindiniai jo kursai buvo Viduramžių istorija (per­ ėmė iš J.Yčo 1931-jų pavasarį), N aujųjų laikų istorija, atskirai - XIX-XXa. istorija. Salia jų buvo daugybė atskiras šalis ar istorines epochas, taip pat teorines istorijos problemas nagrinėjančių paskaitų.25 Antikinis pasaulis atsiskleisdavo Senovės Graikijos, Romos ir Romos Imperijos istorijos paskaitose. Dėstyti Europos istorijos ir dvasinės vidu­ ramžių kultūros kursai, Viduramžių ir N aujųjų laikų istorinės problemos aptartos Anglų, Prancūzų tautų, JAV istorijos, taip pat - Renesanso ir Re­ formacijos, XVII-XIX amžių visuotinės istorijos kursuose. L.Karsavinas laikė būtinu reikalu supažindinti studentus - būsimus mokslininkus ir dėstyto­ jus - su analitinio istorikų darbo metodais, manė, kad specialistas turi lais­ vai operuoti kultūros, civilizacijos, visuomenės, valstybės sąvokomis. Tam

| 134

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

jis skyrė istorijos mokslo teorijos ir metodologijos, valstybės teorijų, visuo­ menės ir valstybės mokslo, istoriosdfijos paskaitas. Daugelis buvusių L.Karsavino klausytojų, tarp jų - Algirdas Julius Grei­ mas, Bronius Raila, Petras Vysvidas, Vincas T rum pa ir kiti vertina bendra­ vimo su profesoriumi laiką kaip reikšmingą savo gyvenimo atkarpą. N uo 1933 m etų visuotinės istorijos katedroje vyriausiojo asistento teisėmis pradėjo dirbti J.Jakštas. Jis papildė L.Karsavino dėstytus kursus keliais vokiečių istorijos paskaitų ciklais ( Vokiečių tautos istorija, Vokiečių ekspansija į rytus, Kryžiaus karai); be to, kai kada perimdavo iš L.Karsavino Viduramžių ir Renesanso, Romos istorijos, bendrojo vidujamžių, istorijos metodikos kursus.26 Teologijos-Filosofijos fakultete taip pat buvo dėstoma visuotinė isto­ rija, tačiau į ją dažniausiai žvelgta pro katalikų bažnyčios pasaulinės istorijos prizmę (jame veikė Visuotinės istorijos, Bažnyčios istorijos ir Religijų istori­ jos katedros). Kadangi patyrę Teologijos-filosofijos f-to dėstytojai kun. J.T o­ toraitis, kun. Pr.Penkauskas, Pr.Dovydaitis pakankamai gerai sugebėjo dės­ tyti tiek Lietuvos, tiek visuotinę istoriją (į pastarąją žvelgta pro krikščionių bažnyčios istorjos prizmę), todėl, skirtingai nei H um anitarinių mokslų fa­ kultete, jie nesikvietė istorijos specialistų iš svetur. Prof. Pr.Dovydaitis dėstė senovės istoriją ir religijų istoriją kaip pa­ grindinius kursus. Kituose jo kursuose aptariama pasaulinės filosofinės m in­ ties raida (graikų filosofijos istorija, senovės filosofijos istorija, viduramžių filosofija, evoliucijos idėja istorijoje), taip pat dėstė antikinę istoriją ir peda­ gogikos istoriją. Pr.Dovydaičio senovės istorijos paskaitos nebuvo gausiai lankomos, nes Teologijos-Filosofijos fakulteto istorikai savo specialybe daž­ niausiai rinkdavosi ne visuotinę, bet Lietuvos istoriją. Pats sistemingo kurso, universitetinių paskaitų skaitymas nebuvo su jo prigimtimi sutapęs. Čia gal.be kitko, buvo ir ta priežastis, kad Dovydaitis skaitė tokius specialius kursus, į kuriuos susirinkdavo labai maža klausytojų. Senovės istorijai reikėjo mokėti graikų kalbą, kurios universitete studentas nebenorėjo mokytis. Todėl kartais Dovydaitis šiam dalykui turėdavo vieną ar du studentus?1 Viduramžius dėstė doc. Pr.Penkauskas, po A.Aleknos mirties 1930m. perėmė Bažnyčios istorijos kursą. Jo epizodiniai kursai - dogm ų istorija, istorijos dėstymo m etodika28. Ekstraordinarinis profesorius kun. J.T otoraitis pirmaisiais savo darbo universitete metais (1923) dėstė N aujųjų amžių Bažnyčios istoriją, po m etų pertraukos perėjo prie kitų kursų - N aujųjų amžių istorijos, vėliau —vokiečių istorijos. Taigi kaip dėstytojas J.T o to ­ raitis pagrindinį dėmesį kreipė į N aujųjų amžių, Vokiečių tautos istorijas, taip pat - į paleografiją, istorijos metodologiją, o spaudoje reiškėsi kaip Lietuvos istorikas (kaip m inėta, pora m etų skaitė ir Lietuvos istorijos pa­ skaitas).29

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

135 |

M eno istorijos kursai Pradedant 1924 metais H um anitarinių mokslų fakultete meno istoriją dės­ tė muziejininkas,dailininkas ir menotyrininkas Paulius Galaunė,studijavęs Peterburgo ir Paryžiaus dailės akademijose (nuo 1930 jis - Lietuvos istori­ jos katedros docentas). Keli kursai (su pratybomis) buvo skirti Lietuvos me­ nui (Lietuvos meno istorija, lietuvių liaudies menas ), kiti —Lietuvos kai­ myninių šalių menui (lenkų meno istorija, XIXa. lenkų menas, XIXa. rusų menas), dėstyti ir bendrieji senovės meno istorijos, visuotinės meno istori­ jos kursai. Semestro pradžioje išdėstęs teorinę dalį, lektorius pereidavo prie vaizduojamosios medžiagos: supažindindavo auditoriją su meno kūriniais, organizuodavo išvykas į muziejus ir parodas. Muziejaus aplinkoje dėstytojo daromos pastabos apie konkrečius dailininkus ir jų kūrinius darė studen­ tams gilų įspūdį.30 Kitas universitete dirbęs menotyrininkas - Jurgis Baltrušaitis, poeto ir diplom ato J.Baltrušaičio sūnus. Jis 1926 Sorbonoje baigė viduramžių ir ar­ cheologijos studijas ir ten pat 1931m. įgijo daktaro laipsnį, dalyvavo m eni­ ninkų ekspedicijose į Persiją, M ezopotamiją, Gruziją, Armėniją. 1933 me­ tais H um anitarinio fakulteto Tarybos jis buvo išrinktas meno istorijos pri­ vatdocentu ir nuo tol skaitė visuotinio meno istorijos, viduramžių meno, Vakarų meno, XVIa. prancūzų meno paskaitas. Daugiausia vietos paskai­ tose skyrė Renesanso menui ir skulptūrai. Savo paskaitų pagrindu 193439m. jis paruošė 2-jų tom ų „Visuotinę meno istoriją” (K.1934-T.I, 1939T .II. 2 leidimas - K. 1992).

Pagalbiniai istorijos mokslai Kaip minėta, pagalbinių istorijos mokslų studijos buvo numatytos jau 1922 m etų mokymo planuose, tačiau tinkami šios srities specialistai atsirado tik 4 dešimtmetyje. Iki tol šios disciplinos atskirai nedėstytos, o studentai susi­ pažindavo su šaltinių tyrimo metodika per istorijos pratybas. Diplomatikos, paleografijos, sfragistikos, heraldikos, chronologijos rai­ da ir dėstymas susiję su V D U auklėtinio A.Vasiliausko vardu (1935m. Vie­ nos universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją „Vytauto diplom atika „). 1937m. H um anitarinių mokslų f-to Taryba patvirtino jį nuolatiniu etati­ niu asistentu prie Lietuvos istorijos katedros. Pagrindinis jo kursas buvo „Diplomatikos ir paleografijos pagrindai”. Jis paruošė taip pat sfragistikos, heraldikos, chronologijos, lotynų ir vokiečių paleografijos, istorijos teorijos ir metodologijos, istorijos mokslo įvado paskaitų kursus, tačiau nepakan­ kant šioms disciplinoms skiriamo laiko ne visuomet galėjo dėstyti kiekvieną atskirai. Diplomatikos kurse buvo nustatom i šio ir kitų pagalbinių istorijos mokslų uždaviniai, aptariama jų raida, kalbama apie popiežių, valdovų, pri­ vačią diplomatiką, senuosius dokum entus - laiškus, aktus ir jų falsifika­

I 136

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

tus.Anot V.Čepaitės, būtent vakarietiško mokslo veikiamas A.Vasiliauskas užsibrėžė ū'ks\dt jungti Vakarų Europos diplomatikų su Lietuvos lotyniškųja ir vokiškųja diplomatika, nes įžvelgė jose daug bendrų bruožų.31 Sfragistikos ir heraldikos paskaitose rėmėsi daugiausia vokiečių darbais. A.Vasiliausko nuo­ mone, paleografijos ir kitų pagalbinių istorijos disciplinų puoselėjimas Lie­ tuvoje yra būtinas ne vien dėl grynai mokslinių, bet ir politinių priežasčių: XXa. pirmoje pusėje šie mokslai intensyviai vystėsi kaimyninėse šalyse, ir kilo pavojus, kad senieji LDK dokum entai bus kaimynų tendencingai įver­ tinti. Rygos,Vilniaus, Krokuvos, Varšuvos, Karaliaučiaus ir Vienos archy­ vuose jis nukopijavo virš 1000 Vytauto laikų dokum entų, jais naudojosi savo paskaitų ir pratybų metu. Senųjų slaviškų dokum entų žinovas Konstantinas Jablonskis, aukš­ tuosius mokslus ėjęs Maskvos ir Vytauto Didžiojo universitetų teisių fakul­ tetuose (diplomą gavo Kaune 1933m.), nuo 1935m. I.Jonyno kvietimu neetatinio lektoriaus teisėmis dėstė Lietuvos rusiškąją paleografiją, diplo­ matiką, taip pat kursą apie Lietuvos ūkį XV-XVIa. A not V.Merkio, jo dės­ tyti kursai buvo visiškai originalūs, nes paremti iki tol netyrinėtais šalti­ niais.32 Slaviškosios diplomatikos paskaitos supažindino studentus su seną­ ja rusų kalba rašytais LDK teisės aktais ir kitais dokumentais, buvo nustato­ ma slavų kalbos vieta kitų LDK vartotų kalbų sistemoje. Kitoje diplom ati­ kos kurso dalyje aptarta LDK aktų struktūra, atsiradimo istorija ir jų kalbos ypatumai. Paskaitose apie XV-XVIa. Lietuvos ūkininkus K.Jablonskis pa­ sireiškė kaip vienas pirm ųjų valstiečių istorijos tyrinėtojų. Kursas buvo pa­ remtas paties K.Jablonskio tyrimais ir ukrainiečių, lenkų, rusų darbais iš ūkio istorijos. Šiose paskaitose pirm ąkart lietuvių istoriografijoje operuoja­ ma socialinės istorijos sąvokomis - feodalizmas, baudžiavinė santvarka, vi­ suomenės klodasn kt., dėmesio centre - valstiečių priklausomybės nuo ku­ nigaikščių ir bajorų formos ir jų raida. Epizodinį X III-X V I a. gudų diplo­ matikos kursą vieną semestrą (1937m.) dėstė E.Volteris.Teologijos-Filoso­ fijos fakultete studentams-istorikams paleografiją dėstė J.T o to raitis.33

Archeologijos studijos 1926 įsteigtai archeologijos katedrai iki 1930 m etų vadovavo ord. prof. E.Volteris. Šalia pagrindinio bendrosios archeologijos kurso dėstė nemažai epizodinių, jų dauguma buvo skirta baltų proistorei —aisčių baltų archeolo­ gija, lietuvių kilmės tautų archeologija, Lietuvos priešistorė, Lietuvos ir kitų žemių pilkapių kultūra, Baltijos tautų medžiaginė kultūra, Lietuvos istori­ jos šaltiniai, Eurazijos praeitis ir Lietuvos kultūros pradžia. Dėstyta ir rusų archeologija. Prie teorinių kursų priskirtini archeologinių kasinėjimų tech­ nika, numizmatika.M inėtini taip pat Lietuvos etnografijos, Rytprūsių kraš­ totyros, latvių kalbos ir literatūros, latvių tautosakos, senovės bulgarų kal­ bos kursai.

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

137

Apie archeologijos mokslą V D U rašę autoriai34 konstatuoja gana pras­ tą padėtį 3-jame dešimtmetyje: senyvo amžiaus profesoriaus vadovaujama archeologijos katedra nevykdė platesnio masto tyrinėjimų, neaugo ir jau­ nieji kadrai. Pastaraisiais susirūpinta tik į dešimtmečio pabaigą. 1930 jau­ nas archeologijos specialybės V D U absolventas, Kauno miesto muziejaus bendradarbis J.Puzinas Švietimo ministerijos remiamas nuvyko gilinti stu­ dijas į Heidelbergo universitetą, ten 1934 apgynė disertaciją tema „Priešis­ torės tyrimai ir tautinė savimonė Lietuvoje”, o nuo 1933 naujai įsteigtoje Etnikos katedroje lektoriaus teisėmis pradėjo pedagoginę veiklą (1939 pa­ tvirtintas docentu). Pagrindinis Lietuvos proistorės kursas 1934—1939 me­ tais buvo dėstomas ne tik universiteto patalpose, bet ir Kauno miesto m u­ ziejuje (čia vyko teorinės paskaitos ir pratybos). Kiti priešistorinei šalies epo­ chai skirti kursai (viso apie 20) buvo J.Puzino dėstomi v ie n ą - d u semestrus ir vėliau nekartojami. Lietuvos archeologų darbo rezultatai apžvelgti pa­ skaitose apie XV—XXa. ekspedicijas, naujausių archeologinių tyrimų duo­ menis, Pabaltijo archeologijos bruožus. Kursuose „Vilniaus krašto proistorė”, „Vikingai pabaltijyje”, „Aisčių kultūros bruožai”, „Senovės lietuvių pi­ lys”, „Medžiaginė Lietuvos proistorės kultūra” pateikta įvairiapusė šalies žilos praeities analizė. Kalbėta apie visos Europos proistorinę epochą („Eu­ ropos prosenovės įvadas”,’’Europos proistorės metmenys”, „Indoeuropie­ čių protėvynė”). Teoriniai archeologinio darbo pagrindai dėstyti archeolo­ gijos įvado, proistorės tyrimo m etodų, bendrosios archeologijos, tipologinių-chronologinių pratim ų kursuose.35 Skaitytos ir kelios viešos paskaitos iš Lietuvos proistorės Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje. Kaip archeologijos dės­ tytojas, J.Puzinas etnikos katedrą laikė netinkam a savo darbui ir atkakliai siekė proistorės katedros įsteigimo (archeologijos katedra buvo uždaryta E.Volteriui 1934 m. išėjus į pensiją). J.Puzino 1937.12.27. rašte Švietimo M inisterijai pabrėžiama, kad etnikos katedra yra skiriama visai kitam reika­ lui, todėl išjos lėšų negali būti rengiamas Lietuvos proistorės seminaras ir įsigy­ jam a reikalingų mokslo priemonių. Bet kuris rimtesnis darbas su studentais be minimalios bibliotekos ir kt. yra visai neįmanomas,36 Archeologijos katedra buvo išskirta iš etnikos tik 1940.09.20.; vis dėlto jau 1937 metais archeolo­ gijos studijos tapo privalomos visiems studentams istorikams, išaugo jau­ nieji J.Puzino kolegos - busimieji žymūs Lirtuvos archeologai Pr.Kulikaus­ kas, R.Jablonskytė,R.Volkaitė-Kulikauskienė, M AIseikaitė-G im butienė ir kt. A.Tautavičiaus nuomone, 1938-1939m . Lieuvos archeologijos moks­ las pasiekė 1925metų kaimyninių šalių šio mokslo lygį.37

Istorijos seminarai G reta paskaitų visą 1922-1939 m laikotarpį veikė ir istorijos seminarai. L.Karsavino teigimu, V D U dėstytojai seminaru visuomet vadino 1) pratybų rūšį, 2) katedrų arba katedrų gupės biblioteką(...) skirdavo jam 1) patalpas, 2)

| 138

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

lėšas knygoms ir inventoriui pirkti, 3) vedėją —profesoriui kuris turėjo tvarkyti bei saugoti susidariusį tuo būdu seminaro turtą, papildinėti biblioteką ir p ri­ žiūrėti, kad visi, kas naudojasi biblioteka, pildytų nustatytas taisykles, 4) vedė­ jo pasiūlymu —bibliotekininką.38 V D U istorijos dėstytojai iš karto suvokė būtinum ą ne vien supažin­ dinti studentus su chronologine įvykių seka per paskaitas, bet ir ugdyti ana­ litinius jų gabumus, einant pirm inių šaltinių pažinimo link {„adfontešj. Tam ir buvo skirti seminarai (pratybos). I.Jonynui ir L.Karsavinui priklauso pagrindinis V D U istorijos semi­ naro institucijos sukūrimo ir palaikymo nuopelnas. Esminis dalykas orga­ nizuojant seminaro instituciją buvo jo autonomijos nuo centrinės universi­ teto valdžios principas (tai reiškė seminaro vadovo teisę laisvai disponuoti seminaro patalpa ir joje esančia biblioteka, taip pat inventoriumi). I.Jonyno ir jo bendradarbių pastangų dėka jau buvo išaugusi istorinė biblioteka, brendo nauja istorikų karta; laikas buvo susirūpinti ir seminaro reika­ lu. 1926m. seminarų tvarka buvo raštiškai reglamentuota, pradėjus veikti H um anitarinių mokslų fakulteto seminarų regulam inui.39 H U M A N I T A R I N I Ų M O K S L Ų F A K U L T E T O S E M I N A R Ų R E G U L A M IN A S 1. S em in a r o k n yg y n a s yra u n iv ersiteto n u o sa v y b ė, b et randasi tiesiogin ėj fak u lteto žin io j. 2. S em in a ro k n y g y n o pareiga - a p rū p in ti fa k u lteto m o k slin į p ersonalą (kaip p rofe­ so r iu s,ta ip ir stu d en tu s) reikalinga p a sk a ito m s, sem in arų darbam s ir egza m in a m s m o k s lin e literatūra. 3 . S em in a r o k n y g y n ą v ed a vedėjas, išrinktas f-to tarybos balsų d a u g u m o s iš f-to p ro feso rių tarpo. (,..)V ed ėja s (...) turi teisę u žm eg zti ryšius su kitais k n ygyn ais (...) 4 . V edėjas turi teisę kviesti sau k n y g in in k ą p a gelb in in k ą (...) F -to profesoriai bei stu ­ dentai n esan t vedėjui kreipiasi tiesio g prie k n y g in in k o , reikalaudam i tų bei kitų k n y­ gų. (...) K aip paprastai visur universitetai stengiasi apsieiti tarnautojais iš savo stu d en ­ tų tarpo, tai ir k n y g in in k u i d u o d a m a privilegija stu d en tu i (...) 5. B ib lio tek a i bu tą išrūp in a iš u n iv ersiteto (patalpų) f-to taryba (...) 6 . B ib lio te k o s vid u jin ės tvarkos sto v is ir in v en to r iu s esti v ed ėjo k o m p eten cijo j ir pastarasis atsako už tai f-to tarybai. 7. F -to tarybai pritarus vedėjas savistoviai išrašinėja k n y g y n u i knygas b ei sp a u d i­ n iu s, kaip v ieto s, taip ir u žsie n io , n u sta čiu s tarybai iš f-to lėšų m e tin ę su m ą, kurios n eviršytų u ž p ir k in ė jim a i.f..) 1 0 .V ed ėjas n u ro d o k n y g in in k u i darbą ir k o n tro liu o ja jį, darbo v alan d os n u sta to ­ m o s kaip p a to g ia u p rofesoriu i ir stu d en ta m s. K aunas, 1 9 2 6

Istorijos seminaras, palyginti su kitais universiteto seminarais, adm i­ nistracijos buvo labiausiai globojamas; jam iš metinės sąmatos skiriama dau­ giausia lėšų. Pavyzdžiui, 1938 m. istorijos seminarui skirta 3300 lt, tuo tarpu lituanistikos - 2600, slavistikos - 1600, filosofijos ir klasikinės filolo­

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

139

gijos - po 1200, anglistikos - 1000, romanistikos ir germanistikos - po 800, teatro seminarui - 600, semitologijos - 300.40 H um anitarinių mokslų fakulteto istorijos seminaro dokum entų ko­ lekciją sudarė XVI - XIXa. teismų aktai, pirkimo-dovanojimo sutartys, m o­ kesčių sąrašai, iždų knygų revizijos, bažnyčių inventorių sąrašai ir tt —do­ kum entai rašyti lotynų, vokiečių, lenkų, rusų, sen. baltarusių, žydų kalbo­ mis (tuo m etu iš viso —478 vnt.).41 Pirmieji Lietuvos ir visuotinės istorijos seminarai H um anitarinių moks­ lų fakultete buvo vedami E.Volterio, J.Yčo, I.Jonyno, M.RudzinskaitėsArcimavičienės, P.Gronskio, Teisių fakultete - A Janulaičio, TeologijosFilosofijos fakultete - AAleknos, P.Penkausko, J.Totoraičio. Juose aptarta daug įvairių Lietuvos kultūros ir istorijos temų. 1923—2 6 metais E. Volterio seminaruose studentai nagrinėjo lietuvių tautosaką ir mitologiją. J. Yčo pratybose gilintasi į krikščionybės santykius su pagonybe Europos šiaurėje ir atskirai —Lietuvoje, skaitytos S. Grunau ir Livo­ nijos kronikos, Igno Danilavičiaus „Diplomų lobynas” („Skarbiec diplomatow ”), studentų rašyti kolektyviniai referatai („Pagonių sutartis su krikščio­ nių bažnyčia”, „Mindaugo užrašinėjimas teritorijų vokiečų ordinui”, „ Trai­ denio viešpatavimas ” ir kt.), čia p a t skaityti moksliniai straipsniai. J. Yčo seminaruose dalyvavo iki 50 studentų.42 Prof. J.Yčas per seminarus visada nurodydavo savo klausytojams taisyklę - kiekvieną sprendim ą reikia pa­ grįsti šaltiniais. Jis nereikalaudavo ilgų pranešim ų ar referatų, o tenkinda­ vosi trum pais, jeigu jie tik būdavo sąžiningai paruošti. Jis neleisdavo daž­ nai jauniem s studentam s istorikams rodyti iškalbos ir „m oksliškum o”, jei tik jaunuoliai imdavo pinti niekuo nepagrįstus vaizdus. Tokius „oratorius „ profesorius sulaikydavo, padėkodavo gražiai už pranešimą, liepdamas baigti. T okia savo taktika pratino mus būti tikslius ir sąžiningus mokslo d a rb e /3 I.Jonyno Lietuvos istorijos seminaruose daug dėmesio kreipta į Liub­ lino unijos epochą, XVI a. žemės reformas. Jis stengėsi į diskusijas įtraukti kuo daugiau studentų, laiškuose A.Sapokai ne kartą skundėsi pratybų daly­ vių pasyvumu.44 I.Jonynas leisdavo savo seminarų dalyviams naudotis as­ menine biblioteka, ruošti pranešimus ir referatus tiesiog savo darbo kabine­ te. Amžininkai pažymi nemenkus I.Jonyno analitinius gabumus, kurie pa­ sireiškė ir jo vedamų seminarų metu. ...Suderinimas konstruktyvinių sugebė­ jim ų su analitiniais istorikų tarpe nedažnas reiškinys... Visi logiškai galimi su kalbamąja tema susiję klausimai bus iškelta ir, kiek mokslui žinoma medžiaga leidžia, atsakyta.,—sakė I.Jonynui skirtoje jubiliejinėje kalboje A.Sapoka.45 Pastarasis 1933-1939 metais nuolat vedė Lietuvos istorijos proseminarą, laikytą pirmąja savarankiško studentų darbo pakopa: čia vyko susipažini­ mas su analitinio darbo pagrindais, pirminiais ir antriniais šaltiniais bei pro­ blematika; tuo būdu paruošti studentai pereidavo prie gilesnės šaltinių ana-

| 140

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

ližės I Jonyno seminaruose. Toks studentų darbo organizavimo metodas tuom et jau seniai buvo taikomas pašaulio universitetuose. Nors V D U Statutas num atė pratybas skirstyti j seminarus ir proseminarus, tačiau, kaip matyti iš įvairių m etų istorijos studijų tvarkaraščių bei H um anitarinių mokslų tarybos posėdžių protokolų, daugum a dėstytojų griežtai šių pratybų rūšių neišskyrė. Prof. A.Janulaitis vedė teisės istorijos seminarus. Studentams jis siūlė įvairias referatų temas apie Lietuvos teisinės santvarkos raidą.Vienos jų skirtos ikivytautinei ir Vytauto epochai (Tikroji Lietuva ir sritys Vytauto laikais, Lietuvos prekyba su prūsais ir kt.), kitos - Liublino unijos laikų ir poliublijinei Lietuvai (Lietuvos-Lenkijos santykiai XVIa., Atšaukimas Lietuvos teis­ muose X V I-X VIIIa., Lietuvos žydų seimai X V II-X V IIIa.), trečios XIX amžiui - Napoleonmečiui ir Rusijos imperijos laikams (Napoleono Teisy­ no atsiradimas, bajorų seimelis 1817m. ir baudžiavų klausimas, Lietuvos įstatymų rinkimas ir kodifikacija XIXa., Bajorų teisės XIXa., Bajorai ir vals­ tiečiai Lietuvoje XIXa. ir kt.). Studentams siūlė remtis jo paties Lietuvos teisės istorijos studijomis (Napoleono teisynas, Imperijos Rūm ų Teismas, Danilavičius, Lietuvos bajorai ir budžiavos panaikinimo sumanymai, Už­ nem unė po prūsais, žydai Lietuvoje), taip pat M.Liubavskio, I.Lappo, Z.Ivinskio darbais.46 Lietuvos istorijos pratybos vyko ir Teologijos-Filosofijos fakultete. P.Šležas gana išsamiai aprašė A.Aleknos vadovautus seminarus.47 Semestro pradžioje dalis studentų gaudavo temas savo būsimiems referatams, kiti (koreferentai) privalėjo iš anksto susipažinti su savo kolegų rašinių turiniu ir pratybų m etu padaryti pastabas. Profesorius likus dienai iki seminaro irgi perskaitydavo šiuos darbus. Seminaras prasidėdavo referento pranešimu, po to būdavo išdėstomos koreferentų pastabos; savo nuom onę pareikšdavo ir kiti seminaro dalyviai; baigiamąjį žodį tardavo pats profesorius. Jis pa­ reikšdavo savo nuom onę apie atliktą darbą, suteikdavo informaciją apie naujausią literatūrą. Panašiai seminarus tvarkė ir kiti V D U dėstytojai. N etrukus po A.Aleknos mirties Lietuvos istorijos kursą, taigi ir semi­ narą perėmė Z.Ivinskis, tačiau jam kaip istorijos seminaro vedėjui teko su­ sidurti su daugybe išsprendžiamų problemų. 1931 metais įvykusi V D U Sta­ tuto reforma žymiai apribojo Teologijos-Filosofijos fakultetą: vietoje 22 iki tol veikusių katedrų paliko 17, sumažėjo asignavimai filosofijos skyriui. A n­ tra, mirus A.Aleknai, jo turtinga asmeninė biblioteka, kuria plačiai naudo­ josi seminaro dalyviai, perėjo kunigų seminarijos žinion, ir Z.Ivinskio dis­ pozicijoje beliko vos 40 darbui būtinų šaltinių tomų. Kurį laiką seminarija skolino Z.Ivinskiui literatūrą, bet 1936 m etų pavasarį atsisakė suteikti ir šią paslaugą, o pasiūlymas naudotis knygomis jos patalpose nei studentams, nei pačiam Z.Ivinskiui nebuvo priimtinas. Šiomis aplinkybėmis Z.Ivinskis laikė istorijos seminaro klausimą beviltiškoje būklėje. Akivaizdoje gausaus, di­

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

141

delio ir nuolat turtinamo Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos seminaro, kuris retą Lietuvos istorikui reikalingą studijoms knygą nebeturi, mūsų f-to studentui jo istorijos studijų racija pas mus nyksta. Jie yra priversti arba pereiti į Humanitarinį fakultetą, arba ten nuolat istorijos seminare lankytis.4* Todėl Z.Ivinskis pasiūlė Teologijos-Filosofijos fakultete sem inarą uždaryti ir 1936.5.12d. pasitraukė iš jo vadovo pareigų, nors ir toliau tęsė istorijos paskaitų kursus. P.Galaunės Lietuvos meno istorijos pratybos vyko Kauno miesto m u­ ziejuje. Studentams siūlydavo nemažai temų, daugiausia iš XXa. pradžios lietuvių dailininkų kūrybos. (Gamta Čiurlionio tapyboje ir tautosakoje, Pet­ ras Rimša ir jo kūryba, A.Žmuidzinavičiaus kūryba, Impresionizmas, Petro Kalpoko kūryba, Lietuvių menininkai ir visuomenė Lietuvių dailės draugi­ jos veiklos m etu ir kt.) Jis nemėgo kištis j studentų seminarines diskusijas, bet užsiėmimo pabaigoje pareikšdavo savo nuom onę.49 J.Puzino Lietuvos archeologijos pratybose studentai sprendė gana įvai­ rias užduotis. Viena šių užduočių buvo apžvalginio pobūdžio referato ruoši­ mas (Prekyba gintaru priešistorinėje Europoje, vikingai ir jų įtaka Lietuvai, Klaipėdos krašto proistorė, Kuršių problema latvių ir vokiečių mokslo švie­ soje ir kt.). K ita - naujųjų proistorinių darbų recenzavimas (pav., V .Trum pa palygino tarpusavy du vokiečių mokslo darbus - C.Engelio „Apie Klai­ pėdos kultūrą” (Die K ultur dės Memellandes,1931) ir „Iš Rytprūsių seno­ vės” (Aus Ostpreussischer V orzeit,1935). Tipologinių ir chronologinių pratim ų m etu studentai susipažindavo su V .D . muziejaus eksponatais. 1936.11.17 d. nagrinėtos geležies amžiaus radinių formos, studentams bu­ vo pavesta išrinkti šio laikotarpio radinių tipus ir surašyti jų radimo vietas. Tokiose pratybose dalyvaudavo 6 -1 0 studentų. Be to, buvo organizuojama nemažai išvykų su studentais, kurių m etu rinkti nauji eksponatai. 1939m. Lietuvai atgavus Vilnių pratybų dalyviai aplankė Vilniaus pilių griuvėsius, susipažino su pagrindiniais Aukštutinės ir Žemutinės pilių bruožais.; kitos ekskursijos - į Trakų ir M edininkų pilis. 1934m. uždarytą Archeologijos katedrą kompensuodavo būtent šie seminarai.50 Praktiškai visi visuotinės istorijos dėstytojai greta savo kursų vadova­ vo ir seminarams (P.Gronskis, J.TotoraitisJ.Y čas ir kt). Daugiausia čia n u ­ veikė ilgametis H um anitarinio fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedė­ jas L.Karsavinas ir egiptologe M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė.. Seminarams L.Karsavinas teikė didelės reikšmės, kaip dėstytojų ir studentų dialogo for­ mai. N uo 1931 jis nuolat vadovavo pagrindiniam visuotinės istorijos semi­ narui ir keliems kitiems (naujųjų amžių, Europos, senovės Romos, Graiki­ jos istorijos seminarai). Gerai pažinojęs Peterburgo, Berlyno, Paryžiaus aukš­ tųjų mokyklų darbą, jis stengėsi panašiai sutvarkyti ir V D U istorikų akade­ minį gyvenimą. .Būtina sėkmingo darbo sąlyga L.Karsavinas laikė tinkamą seminarų dalyvių psichologinį nusiteikimą. Seminaras vienija visus gyvu ben­

| 142

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

dru darbu ir sudaro galimybę nieko nevaržomo bendravimo tiek profesoriams, tiek studentams, čia galima duoti studentams konkrečių bei smulkių patarimų visais juos dominančiais klausimais —kaip skaityti tą ar kitą šaltinį, tą ar kitą knygą, kokias knygas ir kaip skaityti, kaip orientuotis klausimo literatūroje, naudotis informaciniais veikalais, šaltinių leidiniais ir t t.—ir laisvai pasikeisti mintimis su kolegomis.5I A not L.Karsavino, istorikui negana vien nuodug­ niai ištirti šaltinius; jis privalo remdamasis šiais šaltiniais ir savo intuicija pažinti jo tiriamo laikmečio dvasinę atmosferą ir tuo būdu tarsi iš vidaus pažvelgti į tyrimo objektą (istorinį įvykį ar kultūros fenomeną). T o jis mokė ir savo istorijos pratybose. M.Rudzinskaitės-Arcimavičienės vedamuse egiptologijos seminaruo­ se vaizduojamosios medžiagos (papirusų, m um ijų, buities daiktų) pagalba stengtasi betarpiškai perteikti auditorijai senovės pasaulio vertybes. Jau 1922 metais seminare pradėtas nagrinėti hieroglifų raštas. Bet, trūkstant tam tik­ rų žodynų , netgi vokiškų ir prancūziškų, teko dirbti šitokiu, labai nepatogiu būdu: patys klausytojai, mano vadovaujami, turėjo darytis ieroglifų —lietuvių kalbos žodynėlius ir jais naudotis ieroglifų tekstams skaityti. (...)T odėl 1932 m. M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė išleido pirmąjį (ir iki šiol vienintelį) lietu­ višką hieroglifų žodyną, palengvinusį studentų darbą.52 1940m. sovietų valdžia pradėjo Lietuvos aukštojo mokslo reorgani­ zavimą; tai palietė ir istorijos studijų programas: reikalauta dėstom ų kur­ sų turinį derinti su sovietinės ideologjos standartais - remtis marksizmo klasikais, visuomenės raidos pagrindu laikyti klasių kovos principą, padi­ dinti socialinės ir ekonom inės istorijos kursų apim tį, sukurti neigiamą Lietuvos Katalikų bažnyčios įvaizdį ir tt. Šiuos reikalavimus buvo priversi vykdyti I.Jonynas, J.M atusas,Z.Ivinskis, kiti dėstytojai. L.Karsavinas ėmė dėstyti senovės Graikijos kursą kaip mažiausiai ideologizuotą ir atsisakė N aujųjų laikų istorijos kaip labiausiai „pažeidžiamos”. A pmirė ir moksli­ nė veikla.53 Ketvirtojo dešimtmečio pačioje pabaigoje-penktojo pradžioje, H um a­ nitarinių mokslų fakultetui persikėlus Vilniun, istoriją pradėjo dėstyti dar keli jauni specialistai. N uo 1940m. pavasario dr.Konstantinas Avižonis dėstė XVIIa. Lietuvos istoriją, Lietuvos Statutą, bendrą šalies istorijos kursą, vyr. asist. Pranas Čepėnas —XVI—XVII amžių Europos istoriją vyr.asist. Bro­ nius D undulis - Europos naujųjų amžių istoriją (XIX-XXa.), j.asist. Regi­ na Volkaitė-Kulikauskienė vedė Lietuvos proistorės seminarą, vyr.asist. dr. M .Vorobjovas- menotyros istoriją, Vincas T rum pa - XIXa. istoriją, ir kai kuriuos kitus kursus, tačiau, deja, neilgai - jau 1943.03.17d. Vytauto D i­ džiojo universiteto darbas vokiečių buvo nutrauktas, o nemažas jaunųjų istorikų būrys (J.Jakštas, A.Sapoka, Z.Ivinskis, J.Puzinas, V .Trum pa, A.Vasiliauskas, A.Kučinskas, V.Daugirdaitė-Sruogienė, M.Krasauskaitė, J. Deveikytė-Navakienė ir kt) pasitraukė į Vakarus.

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

143

Z. Ivinskio apskaičiavimu, per visą 1922-1939 m etų laikotarpį, pri­ dėjus dar tris vokiečių okupacijos metus, V D U baigė apie 200 istorijos spe­ cialistų. Tačiau tik nedaugelis galėjo ateityje atsidėti moksliniam darbui, nes dalis „nutrupėdavo” - grįždavo į provinciją, kur nebuvo sąlygų moksli­ niam darbui,o didžioji daugum a tapo gimnazijų mokytojais. Atsidėti istori­ jos mokslui galėjo tik universitete dirbę asmenys. A not Z.Ivinskio, to prie­ žastis - pačioje tuometinės Lietuvos mokslinio darbo organizacijoje: Lietu­ vai buvo visai nežinoma „privataus mokslininko” („Privatgelehrte”) sąvoka, nes niekas negalėjo ryžtis, pasilikęs netoli lituanistika gausios Kauno un-to bib­ liotekos, privačiai užsiimti mokslinėmis studijomis.^ Per vėlai (1939m.) įkur­ tas ir Lituanistikos institutas, kurio istorijos skyriaus personalą vėlgi sudarė universiteto istorikai, turintys nemažą pedagoginį krūvį. Istorijos d iscip lin ų dėstym as V y ta u to D id ž io jo universitete 1 9 2 2 - 1 9 3 9 m etais55

Kauno VDU istorikai

Gyvenimo datos

Darbas VDU

Dėstyti pagrindiniai kursai

A .A lek n a

1 8 7 2 -1 9 3 0

1 9 2 2 -1 9 2 7

L ietu vos,B ažn yčios istorija

M A r c im a v ičien ė

1 8 8 5 -1 9 4 1

1 9 2 2 -1 9 3 9

S en ovės R ytų istorija

J. Baltrušaitis

1 9 0 3 -1 9 8 8

1 9 3 3 -1 9 3 9

V isu o tin ė m e n o istorija

P. D o v y d a itis

1 8 8 6 -1 9 4 2

1 9 2 2 -1 9 3 9

S en ovės religijų istorija

P. G alaunė

1 8 9 0 -1 9 8 8

1 9 2 4 -1 9 3 9

L ietuvos v isu otin ė m e n o istorija

P .G ronsk is

1 8 8 3 -1 9 3 7

1 9 2 3 -1 9 2 7

N a u jų jų am žių istorija

J.Yčas

1 8 8 0 -1 9 3 1

1 9 2 2 -1 9 3 0

L ietu vos, Latvijos istorija

Z .Ivin sk is

1 9 0 8 -1 9 7 1

1 9 3 3 -1 9 3 9

L ietu vos istorija

A J a n u la itis,

1 8 7 8 -1 9 5 0

1 9 2 2 -1 9 3 9

L ietu vos teisės istorija X IX a.

J.Jakštas

1 9 0 0 -1 9 8 9

1 9 3 3 -1 9 3 9

V isu o tin ė istorija

I.Jonynas

1 8 8 4 -1 9 5 4

1 9 2 4 -1 9 3 9

L ietuvos istorija

K.Jablonskis

1 8 9 2 -1 9 6 1

1 9 3 5 -1 9 3 9

L ietuvos rusiškoji paleografija,

P .K lim as

1 8 9 1 -1 9 6 4

1 9 2 2 -1 9 2 3

L ietuvos istorija

L.Karsavinas

1 8 8 2 -1 9 5 2

1 9 2 8 -1 9 3 9

V isu o tin ė istorija

I.L appo

1 8 6 9 -1 9 4 4

1 9 3 3 -1 9 3 9

L iu b lin o unijai skirti kursai

J.M atusas

1 8 9 9 -1 9 6 2

1 9 3 7 -1 9 3 8

P rūsų žem ės istorija

P.Penkauskas

1 8 8 9 -1 9 5 0

1 9 2 2 -1 9 3 9

B ažnyčios, V id u ra m ž ių istorija

J.P uzinas

1 9 0 5 -1 9 7 8

1 9 3 5 -1 9 3 9

L ietu vos, E u rop os proistorė

L ietuvos istorija

L ietuvos valstiečių istorija

A .Š ap ok a

1 9 0 6 -1 9 6 1

1 9 3 3 -1 9 3 9

L ietu vos istorija

J .T otoraitis

1 8 7 2 -1 9 4 1

1 9 2 3 -1 9 3 7

N a u jų jų am žių istorija,

A .V asiliauskas

1 9 0 2 -1 9 7 4

1 9 3 6 -1 9 3 9

Pagalbiniai istorijos m okslai

A . V old em aras

1 8 8 3 -1 9 4 2

1 9 2 2 -1 9 2 6

K lasikinės senovės istorija

E .V o lteris

1 8 5 6 -1 9 4 1

1 9 2 2 -1 9 3 7

B end roji archeologija

Istorijos m etod as

| 144

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

Kiti humanitariniai mokslai Šalia istorijos, V D U įsitvirtino filologijos, filosofijos ir literatūros istorijos mokslai. Pastaruoju užsiėmę žmonės pirmiausia rūpinosi medžiagos kaupi­ m u ir jos tvarkymu, tad buvo labai artim i gryniesiems istorikams, ypač dau­ giau besidomintiems kultūra. Bene daugiausiai literatūros istorijos srityje pasidarbavo Juozas Tumas-Vaižgantas ir Vincas M aciūnas. A bu jie tyrė XIX a. lietuvių literatūrą, tik pirmasis —XIX a. II pusės, o antrasis —X IX a. I pusės. J.Tumas-Vaižgantas išleido ne vieną savo V D U skaitytą kursą apie spaudos draudim o laikotarpio literatūrą ir jos kūrėjus, o V.M aciūnas pa­ rengė stam bų darbą „Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradžioje.”. Lietuvių lite­ ratūros istorijos kursą V D U skaitė ir V. Mykolaitis - Putinas. Jis teigė: stengiausi surinkti visus žinotinus mūsų naujosios literatūros faktus. Aiškinau ir vertinau juos, kaip man atrodo, ,gana atsargiai.56Taigi, V. Mykolaitis- Pu­ tinas jautėsi pakankamai padaręs apsiribodamas empiriniais pozityvizmo rėmais, kai kur juos nežymiai išplėsdamas savais kritiškais komentarais. Visuotinės literatūros dėstytojai nepadarė didelių atradimų, bet jie gy­ vino akademinį - meninį V D U gyvenimą. Pasak liudininkų, tarkim, V.Du­ bas buvo retas profesorius, sugebėjęs sudominti studentus savo dėstomuoju daly­ ku ir j į pamėgti. Kas Vakarų Europoje buvo paprasčiausia kasdienybė, anuo­ metinėje Lietuvoje buvo neįprasta —jo pamėgimas, atpasakojant nagrinėjamų autorių veikalų turinį, gilintis personažų erotinius išgyvenimus. Anų laikų mūsų studentams tai buvo nauja, neįprasta, o kartais net ir šokiravo}7 V D U buvo skaitomi ir žydų literatūros kursai. N uo 1926 metų Nachmanas Sapira pra­ dėjo skaityti naująją hebrajų literatūrą, Lietuvos žydų rašytojus, biblinę heb­ rajų poeziją, vedė hebrajų literatūros seminarą. N .Sapira išnagrinėjo ir lie­ tuviams mažai žinomą ar beveik nepažįstamą Lietuvoje gimusių ir rašiusių žydų kūrybą, jų santykius su Lietuva. Jis parašė ir išleido tokius veikalus: „A.Mapu, jo gyvenimas ir kūryba” (1928 ), „Lietuva L.Naiduso kūryboje” (1931), „Vilnius naujoje žydų poezijoje” (1933 ), „Naujosios žydų literatū­ ros metmenys” (1938 ).58 Lietuvių kalbos mokslas taip pat gana intensyviai vystėsi. Kazimieras Būga plėtojo lingvistinę palentologiją, tyrinėjo toponim us ir hidronim us, etimologiją. Petras Jonikas tyrinėjo bendrinės lietuvių kalbos formavimąsi, o Antanas Salys nagrinėjo lietuvių kalbos tarmes. Pranas Skardžius paskel­ bė keletą svarbių darbų iš žodžių darybos ir kirčiavimo. M atyt didžiausias kalbininkų nuveiktas darbas - tai praktinis lietuvių bendrinės kalbos ugdy­ mas ir norm inim as.59 Pirmasis filosofas profesionalas ir pirmasis ėmęsis pačių pagrindinių filosofijos disciplinų buvo Pranas Kuraitis.60 Stambiausias jo veikalas - tai dvitomė „Ontologija.” Čia P.Kuraitis pateikė sistemingą šios pagrindinės filosofijos disciplinos kursą. Būdamas griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

145

vertino visą naujųjų amžių filosofiją tartum kokį klaidžiojimą ( ) Tačiau prin­ cipiškai Kuraitis nuoširdžiai vis pabrėžė esminį filosofijos laisvumą — nepri­ klausomumą nuo bet kokių autoritetų. Didelę įtaką universitete turėjęs Sta­ sys Šalkauskis inspiravo kultūros filosofijos disciplinos formavimąsi Lietu­ voje. Tačiau jo kategorinį aparatą buvo gana problematiška pritaikyti, nag­ rinėjant realias kultūros problemas.61 Kaip pažymėjo V.Kavolis, teoriniai S.Šalkauskio darbai buvo daugiau pedagoginiai pritaikymai, negu autentiš­ ka filosofinė kūryba.62 S.Šalkauskio mokiniu save laikęs A.Maceina mėgino rutulioti pedagogines filosofines idėjas, 1934 m. parašė daktaro disertaciją „Tautinis auklėjimas.” Šitas jo darbas atitiko to meto tautininkų ideologiją, skelbė kai kurias su demokratinėmis pažiūromis nesuderinamas idėjas. Sky­ riuje „Rasinio grynumo saugojimas” svarstoma, kad valstybei verta uždrausti skirtingų etninių tipų žm onių vedybas. Kituose A.Maceinos darbuose ne­ trūksta reveransų abejotiniems judėjimams: reikia tik pasidžiaugti, kad nau­ jieji sąjūdžiai, kaip komunizmas ir nacionalizmas, vėl įkvepia jaunim ui di­ desnio idealizmo, negu jo sugeba duoti suburžuazėjęs pasaulis. A.M aceina bu­ vo pakankamai padrikas filosofas, kuriam nesvetimas profetizmas. Dažnai jis nesivargino nuosekliai pagrįsti savo idėjas.63 Pasak V.Kavolio, A.Maceina visą gyvenimą konservatyviai galvojo tik vienos tradicijos rėmuose, ją laikydamas vienintele teisinga (Europa turi būti katalikiška. A r b a - ji žus.) ir ne itin norėdamas grumtis su skirtingomis, ypač anglosaksų, galvojimo tra­ dicijomis. Jo labai radikaliai, bet su empiriškai apčiuopiama tikrove nuolat prasilenkiant, išskiriamos priešybės kartu ir skatina kritiškai galvoti, ir m o­ bilizuoja žmones apokaliptinei kovai tarp katalikybės (į kurią A.Maceina faktiškai redukuoja krikščionybę) ir satanizmo (kurį jis, nematydamas es­ minio skirtumo tarp Prometėjo ir Šėtono m itologinių paradigmų, laiko tik nuoseklesniu prometėjizmu; kaip vėliau skelbs bolševikus esant tik nuosek­ lesniais liberalais).64 Iš visų V D U filosofų reiktų išskirti Vosylių Sezemaną, moderniausio filosofavimo būdo - fenomenologijos - pradininką Lietuvoje. Jis specialiai aptarė savo filosofinę orientaciją. Aktualiausia filosofine srove savo gyvena­ m uoju laikotarpiu V.Sezemanas laikė filosofinę antropologiją, visų pirma M.Šelerio, M.Heidegerio ir K.Jasperso filosofiją, arba tai, kas šiandien va­ dinam a egzistencine fenomenologija ir egzistencializmu.65 Veikale „Laikas, kultūra ir kūnas” ( 1935 ) jis nagrinėjo sąmonę, neatsiejamai nuo žmogiš­ kojo kūno, aptardamas kultūrą teigė, kad neteisingąją tapatinti vien tik su kūryba ar vien tik su kultūrine materija, reiktų analizuoti kultūrą atsižvel­ giant tiek į jos objektyvų, tiek į subjektyvų aspektą: kultūrai rutuliojantis ne tik subjektyvinis jos momentas orientuojasi į objektyvinį, bet net p a ti ją ku­ rianti dvasia šiek tiek sudaiktėja ir pavirsta tam tikra objektyvine būtimi,66 V.Sezemanas buvo susirūpinęs dėl kultūros produkto dominavimo, sveti­ m um o ir net priešiškumo žmogui. Tad jis visokeriopai pabrėžė kultūros

| 146

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

„išdaiktinimo”, jos pasisavinimo svarbą. Apskritai, V D U filosofai pasižy­ mėjo gana aukštu akademiškumu ir žengė pirmuosius žingsnius link origi­ nalių įžvalgų.

Nuorodos 1 P.Čepėnas (red.) Lietuvos universitetas. 1579 - 1803 —1922. Chicago, 1972. P. 388 — 391. 1 V.Trumpa. Jonas Puzinas - mokslininkas ir visuomenininkas. Aidai. 1965. Nr. 9. P. 408. 1 Istorijos skyriaus pasitarimo. įvykusio Kaune 1923.V.12d. rezultatai - LIA F. 942. AP. 1. B. 6. L. 12 4 Z.Ivinskis. Lietuvos istorija (iki Vytauto Didžiojo mirties). Roma. 1978. P.3 4 Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdis Nr. 6. VUB RS F. 96-15. L. 10. 6 V.Daugirdaitė-Sruogienė. Dėmesio Lietuvos praeičiai. Sėja. 1974. Nr.1-2. P.5 7 J.Grinius. Teologijos-Filosofijos fakultetas. In: Lietuvos universitetas 1579-1803 1922. Chicago. 1972. P.353 8 Teologijos-Filosofijos fakulteto tarybos 1923.06.07d. posėdžio protokolas. LCVA F.631. AP. 13. B. 155. L.422. ‘J A.Alekna. Lietuvos istorija.K.. 1919.Ankstesnės laidos 1911.1918m. 10 J.Jakštas. Prof. J.Yčui mirus.Vairas. 1932. Nr.2 P.258. " J.Yčas. Lietuvos istorijos paskaitos. LIA F.942. AP.l. B.11. J.Yčas. Latvių istorija.1926. Prūsų žemės istorija. 1925. Vokiečių tautos istorija. 1927. MAB RS F.256-694.696.698. 12 V.Merkys. Istorikas Ignas Jonynas, in: I.Jonynas. Istorijos baruose. V.,1984. P.17.; I.Jonynas. Lietuvių tautos istorija. Lietuvos istorija (paskaitos). MAB F.105. B.161-197.1.Jonynas.Rusijos istorija (paskaitos). MAB F.105 B. 260-305. I.Jonynas. Latvijos istorija (paskaitos) - MAB RS F.105. B. 306.1. Jonynas. Lenkijos istorija (pask.). MAB RS F.105 B.307-319. I.Jonynas.Prancūzijos istorija (pask). MAB F.105 B.320-321 M D.Labanauskienė. Profesoriaus Igno Jonyno vaidmuo komplektuojant ir superkant istori­ nę literatūrą Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto bibliotekai 1926-1933m.. Knygotyra. 1994. Nr.21(28). P.113. 14 V.Daugirdaitė-Sruogienė. Profesorius Ignas Jonynas (1884—1954). Aidai.1975. Nr.3. P.130. 15 M.Biržiškos. V.Biržiškos. A.Janulaičio. L.Karsavino raštas Humanitarinių mokslų fakul­ teto tarybai. LCVA F.631. AP.13. B.42 L. 46. 16 V.Daugirdaitė-Sruogienė. Profesorius Ignas Jonynas. Ten pat. P.130 17 Z.Ivinskis.Adolfo Šapokos darbai Lietuvos istorijos srityje. Aidai. 1961. Nr.6. P. 233-238. A.Šapoka.Lietuvos istorija nuo 1587 iki 1717m.; 4-metis seimas (paskaitos). MAB RS F.233. L.110.114. 18 A.Matijošienė.Oazė dykumoje. Amžininkai apie istoriką, kunigą Joną Matusą. Dienovi­ dis. 1994. Nr.44. P.7; V.Merkys.Jonas Matusas - XIX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėto­ jas. Mūsų praeitis. 1997. Nr. 5. P.104-108. 19 P.Šležas. Prof.kan.Antanas Alekna. Athenaeum. 1931. P.69-70. A.Alekna.Lietuvos istori­ ja (paskaitos)—LNB RS F.4-51; A.Alekna. Bažnyčios istorija (paskaitos). MAB RS.F.93540. 20 S.Sužiedėlis. Z.Ivinskis istorijos moksle. Aidai. 1972. Nr.4. P.122.; Z.Ivinskis.Lietuvos istorija. Lietuvos istorinė geografija. Lietuvos prekybiniai santykiai su užsieniu. Lietuvos ūkio istorija. Rytų Europos istorija.Rusijos istorija (paskaitos). LNB RS F.29-163.215. 299.323.464.465.547.650. 21 A.Janulaitis. Lietuvos istorija. I-VI dalys (paskaitos). VUB RS F.96-212.F .1-1294. F. 1171.F. 1-1293. A.Janulaitis. Lietuvos teisės istorija (paskaitos). VUB RS F.96 -215.948

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

147

22 V.Trumpa. I.Lappol869-1939. Lietuvos praeitis. 1940. T.I. Sąs.I. P.351-352. A.Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo (1869-1944). Lietuvos Istorijos Metraštis-1993. V.1994. P.81-91. P.Lasinskas. I.Lappo —VDU profesorius. Lituanistica. 1998. Nr.3. P.3-15 23 J.Jakštas. Mano istorijos mokslo kelias. V., 1992. P. 16 24 R.Neimantas. Rytai ir Lietuva. V .,1988. P.29-35; M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Įvadas į Rytų senovės istoriją (paskaitos). MAB RS F.256-702; Senovės Rytų istorija (pa­ skaitos) - LNB PR-1249;Senasis Egiptas (paskaitos). LNB F. 130-1630 25 P.Lasinskas. L.Karsavino veikla VDU. Darbai ir Dienos. Nr.2 (11). K., 1996. P.31-36. 26 J.Jakštas. M a n o isto rijo s m o k slo kelias. P.25-29. 27 Z.Ivinskis.Apaštalautojas ir mokslininkas. Caritas. 1992 Nr.3 P.25. Žr. taip pat:A.Vasiliauskienė.Pranas Dovydaitis. LKMAMetraštis. T.8. V , 1994 P.287-31 l;V.Voveris.Pranas Dovydaitis - pedagogas.LKM/4 M e tr a š tis . T.8. V., 1994 P.396-404; P.Dovydaitis. Senovės istorija (paskaitos) - MAB RS F.9-3539. Pedagogikos istorija (paskaitos). KVB C 3485. 28 Pr.Penkauskas. Viduramžių istorija (paskaitos) - LNB RS F.29-32.33; Istorijos dėstymo metodika (paskaitos). LNB PR-1154. 29 J.Totoraitis. Istorijos dėstymo metodika (paskaitos) - LNB RS F. 134-5; Lietuvos istorija LNB RS F.134-1; Naujųjų amžių istorija. LNB RS F.29-27.29. 30 Z.Žemaitytė. Paulius Galaunė.V, 1988. P.172-173. 31 V.Čepaitė. Istorikas Antanas Vasiliauskas (Vasys) (1902-1974). Mūsų praeitis. 1992 Nr.2 P.60; A.Vasiliauskas.Diplomatika. Paleografija. Sfragistika. Heraldika. Chronologija, (pa­ skaitos). MAB RS F.205 B. 170-186. 32 V.Merkys.Konstantinas Jablonskis. V.,1991. P.62-65. 33 J.Totoraitis. Paleografija (paskaitos). LNB RS F.47-2529. 34 R.Volkaitė-Kulikauskienė.. Mykolas Michelbertas. Jonas Puzinas - profesionaliosios Lie­ tuvos archeologijos pradininkas. Mokslas ir Lietuva. 1992. Nr.2-3. P.126, 130. 33 J.Puzino dėstyti kursai. LNB RS F.52-82 L. 10 36 J.Puzino 1937.12.27d. raštas Švietimo ministerijai. LNB RS F.52-82 L.9. 37 A.Tautavičius. Lietuvos proistorės mokslo pradininkas.Kultūros barai. 1990. Nr.10. P.61. 38 L.Karsavino pareiškimas Vilniaus un-to Humanitarinių mokslų f-to išrinktajai 1941.10.04 komisijai. VUB RS F. 138-3 39 Humanitarinių mokslų f-to seminaro knygyno regulaminas. MAB F.267-2599 L.37-38. 40 Humanitarinių mokslų f-to tarybos posėdžių protokolas Nr.206. VUB RS F.96-116. P.7980. 41 Lietuvos Universiteto Humanitarinių mokslų f-to istorijos seminaro ir kitų dokumentų laikinas sąrašas. VUB RS F.214. 42 Lietuvos istorijos katedros darbo ataskaita. LIA F.942. AP.l. B.6. L.35. 43 J.Jakštas. Prof.J.Yčui mirus. P.258. 44 I.Jonyno 1932.03.11 ir 06.03 dienų laiškai A.Šapokai. MAB RS F. 233-9. L.7.11. 43 A.Sapokos kalba, pasakyta I.Jonyno jubiliejaus minėjime. MAB RS F.233-149. L. 1-2. 46 A.Janulaičio seminarinių darbų temos. MAB RS F.267-2593. L. 14-19. 47 P.Sležas. Prof.kan. Antanas Alekna. Athenaeum. 1931. T.2. P.71. 48 Ponui Teologijos-filosofijos f-to Dekanui.Z.Ivinskio. Teologijos-filosofijos fakulteto isto­ rijos seminaro vedėjo, pareiškimas. MAB RS F.29-968. L.l. 49 Z.Žemaitytė. Paulius Galaunė.V.,1988 P.173. 30 J.Puzino 1934-42m. archeologijos pratybos. LNB F.52-79. L.2-30. 31 L.Karsavino pareiškimas... L.4. 32 M.Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Egipto ieroglifai. K., 1932. P.56. 33 A.Ragauskas. Lietuvos istorios mokslo sovietizacija 1940-1941 metais. L ie tu v o s Isto rijo s M e tr a š tis —1 9 9 4 . V., 1995. P.98-99. 34 Mokslai, iš kurių... tavo sūnūs te stiprybę semia. Zenonas Ivinskis į klausimus apie istori­ jos mokslus Nepriklausomoje Lietuvoje. Į laisvę. 1958. Nr.16-17. P.l 1 33 Čia minimos tik pagrindinės VDU istorikų dėstytos disciplinos. Be to. lentelė sudaryta

j 148

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

remiantis 1926-1939 metų VDU tvarkaraščiais, kuriuose nepažymėti visi faktiškai dėsty­ ti epizodiniai kursai. % V.Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. Kauna?, 1936. T .l. P.IV. ,7 P.Čepėnas. Op. cit. P. 437. 58 Ibid. P. 442. v’ Ibid. P. 430 - 432. “ Girnius J. Pranas Kuraitis // Kuraitis P. Filosofijos raštų rinktinė. Chicago, 1990. P. 349. 61 Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje. V., 1983. P. 59. 62 Kavolis V. žmogus istorijoje. V., 1994. P. 161. 61 Butkus P. Lietuvių filosofijos stereotipai, S ia u rė s A tė n a i. 1997 m, vasario 8d. 64 Kavolis V. Op cit. P. 163. 65 Sverdiolas A. Op. cit. P. 81. 66 Sezemanas V. Laikas, kultūra ir kūnas. K., 1935. P. 10.

T eologijos-filosofijos mokslai

1922-1940 m. Teologijos-filosofijos fakulteto darbo vaisiai turėjo didžiulę įtaką Lietuvos Katalikų Bažnyčiai beveik per visą XX a. Nes Kauno tarpdiacezinėje kunigų seminarijoje, sovietiniais dešimtmečiais izoliuotoje nuo Va­ karų Europos universitetų, dirbo šiame fakultete išugdyta mokslininkų kar­ ta, o prieškario teologų bei filosofų darbai tapo prieinamiausią m okom ąja literatūra. 3-jo dešim tm ečio pradžioje k u ria n t L ietuvos u n iv ersitetą nestigo aukščiausius m okslinius laipsnius turinčių dvasininkų. N em ažai lietuvių naudojosi vienintelės Rusijos im perijoje katalikų aukštosios mokyklos Peterburgo dvasinės akadem ijos —stipendijom is arba, vengdam i valdžios persekiojim o, slapta svetim om is pavardėm is baigė studijas Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos katalikiškuose universitetuose. T arp jų buvo įvai­ riausių specialybių atstovų: teologų, filosofų, sociologų, istorikų, filolo­ gų. G rįžę į tėvynę, jie būdavo pakviečiam i geriausiu atveju į P eterburgo dvasinę akadem iją, o Lietuvoje dėstė Seinų ir K auno kunigų sem inarijo­ se, kuriose nebuvo tolim esnius m okslinius tyrinėjim us skatinančios aka­ dem inės dvasios. N em ažai jaunų, su moksliniais laipsniais grįžusių k u n i­ gų atsidurdavo nuošalių parapijų vikariatuose ar klebonijose ir galėjo tik svajoti apie savo darbų tęsimą. Toks mokslinis potencialas ne kartą skatino lietuvius dvasininkus kalbėti apie Akademijos perkėlimo iš Peterburgo į Vilnių būtinybę, apie katalikiškojo universiteto kūrimą, apie katalikų m okslininkų telkimąsi į mokslo draugiją, įeinančią į tarptautinę tokių draugijų sąjungą ir 1.1. Teologijos-filosofijos fakul­ teto įsteigimas Kauno universitete leido realiai įgyvendinti ilgai puoselėtus planus. Tai buvo dvilypis fakultetas, kuriame išsilavinimą galėjo gauti ir dvasiš­ kiai, ir pasauliečiai. Jis atitiko Bažnyčios vadovų ir krikščionių demokratų poli­ tikų siekį ugdyti įvairių sričių specialistus aplinkoje, palankioje ne tik žinių, bet ir pasaulėžiūros stiprinimui.

| 150

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

Fakulteto struktūra: katedros ir specialybės Svarstant Universiteto statutą, Krikščionių dem okratų bloko daugum a Sei­ me, kaip minėta, susidūrė su stipria pasaulietinės inteligentijos ir kairiųjų partijų opozicija. Pastaroji atkakliai priešinosi katalikų įtakai kituose fakul­ tetuose, tad kaip kompromisas buvo priim ta nutartis išplėsti Teologijos fa­ kultetą ir jo filosofijos skyriuje rengti hum anitarus. Taip fakultete atsirado katedros, rengusios tų pačių dalykų specialistus, kaip ir H um anitarinių moks­ lų fakultete. Kasdieniniame universiteto darbe šis paralelizmas nekėlė jokių kolizijų, nes studentai rinkdavosi fakultetą pagal savo pasaulėžiūrą, o norim ų paskaitų kursus galėjo išklausyti ir kitame fakultete. Tačiau tokia universiteto struktūra darė jį priklausomą nuo politinių perm ainų Seime ir vyriausybėje, 1926-1940 m. jis nuolat buvo reikalavusių reformų politikų akiratyje. Nežinia, kaip būtų susiklostęs Teologijos-filosofijos fakulteto likimas, jei ne stiprus užnugaris Vatikane. Nes fakultetas buvo kuriamas ir gyvavo vado­ vaujantis kanono teise ir katalikų universitetų tradicijomis. Todėl jam vadova­ vo ne vien taryba bei dekanas, bet ir fakulteto kancleris—vietos vyskupas (iki Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo 1926 m. juo buvo Žemaičių vysku­ pas Pranciškus Karevičius, vėliau Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, beje, gerai žinojęs fakulteto problemas, nes buvo jo profesorius). Fakulteto reguliaminą, mokslo planus ir kitus dokum entus tvirtino Lietuvos vyskupų konferencija ar jos sudaryta komisija, prieš tai gavusi Šventojo Sosto delegato Lietuvoje, Vatikano universitetų bei seminarijų kongregacijos prita­ rimą. Teologijos-filosofijos fakulteto prestižąir tarptautinį juridinį statusą 1927 m. dar labiau sustiprino jo teisių respektavimas konkordate ir 1928 m. birželio 15 d. popiežiaus Pijaus XI patvirtintas kanoniškojo įkūrimo aktas. 1922 m. kovo 24 d. Steigiamojo Seimo priim tam e universiteto statute Teologijos-filosofijos fakultetas buvo projektuojamas iš teologijos, filosofijos, kanonų teisės ir istorijos skyrių su 22 katedromis. Tačiau faktiškai susiformavo du skyriai —teologijos ir filosofijos, katedrų skaičius nebuvo pastovus —jį nuolat koregavo gyvenimo realybė ir valdžios reformos. Abu fakulteto skyriai —teologijos ir filosofijos—tvarkėsi gana autonomiš­ kai, nes turėjo labai skirtingą studentų kontingentą. Teologiją studijavo vien vyrai, kunigai arba klierikai, jau išklausę 4 kursus dvasinėse seminarijose. Stu­ dentai dvasininkai privalėjo gyventi bendrabutyje (konvikte) ir savo laiką pla­ nuoti pagal griežtą dienotvarkę. T uo tarpu fakulteto filosofijos skyriuje studi­ juodavo apie 20-50 proc. merginų, studentai daugiausiai įgydavo viduriniųjų mokyklų mokytojo kvalifikaciją. Fakulteto vadovybėje vyravo teologijos skyriaus profesoriai, nes remian­ tis kanonų reikalavimais, dekanais buvo renkami tik dvasininkai, šio luomo asmenys dažniau atlikdavo ir sekretorių pareigas.

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

151 |

Teologijos skyriuje studijos buvo suskirstytos į bendrąjį ir specialųjį kur­ sus (vadinamuosius „ruožus”). Bendrąjį kursą per 6 (nuo 1924 m. - per 8) semestrus išklausę ir egzaminus išlaikę, gaudavo aukštųjų teologijos studijų baigimo diplomą. Specialiajam kursui pasilikdavo siekiantys teologijos ir baž­ nytinių teisių mokslinio laipsnio: dar du semestrus lavinęsi teologijos, kanonų ir istorijos sekcijose, galėjo ginti licenciato tezes, o keturis semestrus —rašyti ir ginti daktaro disertaciją. Kiekvienas teologijos skyriaus bendrojo kurso studentas privalėjo iš­ klausyti 21 dalyko paskaitas, o nusprendę siekti mokslo laipsnio —pasirink­ ti dar 13 dalykų pagal specialybę. Jie buvo dėstomi šiose katedrose: 1. Fundam entinės teologijos (katedros kūrėjas ir vedėjas buvo kuni­ gas, vėliau rytų apeigų vyskupas prof. Pranciškus Būčys M IC , be bendrojo kurso skaitęs ir apologetikos istoriją. 1928 m. jam išėjus iš universiteto, katedros vedėju tapo kanauninkas doc. Pranas Venckus, dėstęs fundam en­ tinę teologiją, specialiosios apologetikos ir dogminės teologijos klausimus). 2. Dogminės teologijos (kūrėjas ir vadovas 1922-1940 buvo kanau­ ninkas prof. Blažiejus Česnys). 3. M oralinės teologijos (kūrėjas ir vedėjas iki mirties 1932 m. buvo prelatas p ro f Jonas Mačiulis-Maironis, vėliau katedrai vadovavo kun. vyr. asis­ tentas Stasys Gruodis SJ, lotyniškai skaitęs moralinės teologijos disciplinas. Kun. doc. Juozapas Meškauskas dėstė asketinę teologiją, liturgiką, orientalinę teolo­ giją, pastoracinę mediciną, krikščioniškąją archeologiją ir krikščioniškąjį meną). 4. Pastoracinės teologijos (kūrėjas ir vadovas iki 1926 m. buvo kanaunin­ kas p ro f Kazimieras Paltarokas, jam tapus Panevėžio vyskupu —kun. doc. Ignas Česaitis, o šiam netekus Vatikano venia legendi—pasitraukė iš marijonų kongregacijos, —1935 m. vedėju išrinktas kun. vyr. asistentas Stasys Yla). 5. Patrologijos (kūrėjas ir ilgametis vadovas buvo kun. doc. Morkus M orkelis, skaitęs patrologijos, krikščioniškosios archeologijos, religijos dėstymo me­ todikos, bažnytinės iškalbos kursus. 1939 m. vedėju išrinktas kun. priv. doc. Aleksandras Lėvanas). 6. Sv. Rašto Senojo Įstatymo (katedrą organizavo ir iki pat 1940 m. jai vadovavo prelatas prof Aleksandras Grigaitis, skaitęs Sv. Rašto bendrąjį įvadą, Senojo Testamento įvadą, Senojo Testamento egzegezę ir hebrajų kalbą). 7.Sv. Rašto Naujojo Įstatymo (katedrą organizavo ir iki 1938 m. mdens vadovavo p ro f J.Skvireckas, jį pakeitė kun., vėliau vyskupas doc. Vincentas Podolskis, skaitęs Naujojo Testamento egzegezę, įvadą į Naująjį Testamentą, biblinę archeologiją. Prof Melchioras Račkauskas šioje katedroje dėstė biblinę graikų kalbą). 8. Kanonų teisės šaltinių (katedros kūrėjas ir vedėjas 1922-1940 m. bu­ vo kun. doc., vėliau prof Petras Malakauskis, dėstęs bažnytinių teisių šaltinius, bažnytines teises, viešąsias bažnytines teises, konkordatines teises, bendrąją moks­ linio darbo metodiką ir analizavęs Kanonų teisės kodekso knygas).

j 152

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

9. Benedikto kodekso (katedrą įkūrė ir iki 1940 m. vadovavo prelatas prof. Kazimieras Šaulys, kartu su P.Malakauskiu komentavę Benedikto bažny­ tinės teisės kodekso knygas. K. Šaulys taip pat dėstė kanonų procesualinę ir asmeninę teisę, P.Malakauskis —moterystės teisę). 10. Krikščioniškosios archeologijos ir-meno istorijos (vadovavo kun. doc. Teodoras Brazys, katedroje dėstyta vien bažnytinė muzika ir muzikos istorija; po T.Brazio mirties 1930 m. katedroje dirbo lektoriai Aleksandras Kačanauskas, nuo 1934 m. kun. Balys Chomskis, 1936 m. kun. Vladas Budreckas, 1937 m. kun. Antanas Adomaitis, 1939-1940 m. A.Virbickas). 11. Krikščionybės pradžios istorijos (vedėju buvo kviečiamas prelatas prof. Aleksandras Dambrauskas, tačiau kurso dėstyti nepradėjo, todėl ka­ tedra nebuvo sukomplektuota; kurso dalį joje 1922 ir 1924 m. dėstė ka­ nauninkas prof. Antanas Alekna). 1931 m. reform uojant Teologijos-filo­ sofijos fakultetą ši katedra panaikinta. 12. Viduram žių Bažnyčios istorijos (vadovavo prelatas doc. Pranciš­ kus Penkauskas). 1931 m. ši katedra taip pat uždaryta. 13. N aujųjų laikų Bažnyčios istorijos (katedrą kūrė ir vadovavo kun. prof. Jonas Totoraitis M IC ). 1931 m. uždaryta. 14. Tikybų istorijos (vadovavo prof. A.Alekna). 1931 m. uždaryta. 15. Religijų istorijos (katedros kūrėjas ir vedėjas 1922-1940 m. buvo prof. Pranas Dovydaitis, skaitęs lyginamosios religijų istorijos kursą). Istorijos katedrų dėstytojai savo kursus skaitė ir fakulteto filosofijos sky­ riuje. 1931 m. vyriausybei taupum o dingstimi sumažinus Teologijos-filosofi­ jos fakulteto katedrų skaičių, iš bažnytinės istorijos katedrų liko N aujųjų amžių istorijos (vadovavo prof. J.Totoraitis M IC, skaitęs kursą apie Reformaciją, pa­ leografiją, vokiečių tautos istoriją), Bažnyčios istorijos (vadovavo doc. P.Penkauskas, skaitęs Bažnyčios istoriją, dogmų istoriją ir misiologiją) ir Religijų isto­ rijos. Fakulteto filosofijos struktūra gerokai skyrėsi nuo teologijos, nes čia buvo galima studijuoti net 14 hum anitarinių specialybių. Studentai, kaip ir daugum a skyriaus dėstytojų, buvo pasauliečiai, kai tuo tarpu teologijos sky­ riuje katedrą turėjo vienintelis nekunigas (P.Dovydaitis). M okym o progra­ m a buvo išeinama per 8 semestrus. Čia pat buvo teikiami licenciato ir dak­ taro laipsniai. Pagal 1929 m. Fakulteto tarybos priim tą reguliaminą filoso­ fijos skyriuje buvo šios mokslo šakos: 1) filosofijos sistema; 2) filosofijos istorija; 3) gamtos filosofija; 4) pedagogika - psichologija; 5) sociologija; 6) religijų istorija; 7) visuotinė istorija (senovės, viduriniųjų amžių, naujųjų amžių ir Lietuvos istorija); 8) geografija; 9) menas; 10) lietuvių kalba ir literatū­ ra; 11) graikų kalba ir literatūra; 12) lotynų kalba ir literatūra; 13) vokiečių kalba ir literatūra; 14) prancūzų kalba ir literatūra. Iš šių šakų filosofijos skyriaus studentai privalėjo pasirinkti vieną pagrin­ dinę (specialybę) ir dar dvi šalutines, papildančias išsilavinimą. Be to, visiems

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

153 |

privalomi dalykai buvo bendroji mokslinio darbo metodika, viena užsienio kalba ir pratybos —bent dviejų dalykų iš siekiamosios specialybės ir vieno dalyko iš šalutinių šakų. Kadangi filosofijos skyrius rengė mokytojus, beveik visų specialybių studentams buvo skaitomos psichologijos ir filosofijos įvado paskaitos. Studentus fakulteto filosofijos skyriuje rengė 7 katedros: 1. Filosofijos įžangos ir istorijos (vadovavo prelatas prof. Pranas K u­ raitis, skaitęs naujųjų laikų filosofijos istorijos, ontologijos, sociologijos pa­ skaitas; senovės ir viduriniųjų amžių filosofijos istoriją dėstė prof. P.Dovy­ daitis). 2. Filosofijos sistemos (vadovavo doc. Leonas Bistras, dėstęs gamtos ir teisės filosofiją, politinę ekonomiją, valstybės teoriją ir teodicėją. Dr. P.K u­ raitis šioje katedroje dėstė ontologiją ir gnoseologiją, dr. Stasys Šalkauskis — logiką ir kultūros filosofiją, kun. dr. Antanas Maliauskis - etiką ir teodicėją. Panaikinus Teorinės ir eksperimentinės psichologijos katedrą, savo kursus kaip privatdocentas čia toliau skaitė prof. Mečislovas Reinys). 3. Teorinės ir eksperimentinės psichologijos (katedros kūrėjas ir vado­ vas buvo prelatas, vėliau vyskupas prof. M.Reinys, skaitęs teorinės psicho­ logijos kursą; eksperimentinę psichologiją dėstė gydytojas doc. Antanas G y­ lys, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras, sukūręs studentų pratyboms laboratoriją). Ši katedra 1931 m. panaikinta. 4. Pedagogikos ir jos istorijos (vadovavo prof. S.Šalkauskis, skaitęs pe­ dagogikos, logikos, kultūros filosofijos ir bendrojo mokslinio darbo m eto­ dikos paskaitas; dr. M.Reinys iki 1936 m. rudens dėstė pedagoginę psicho­ logiją, pedologiją, dr. P.Dovydaitis —pedagogikos istoriją, doc. A.Gylys — eksperimentinę pedagogiką. 1934 į katedrą vyr. asistentu buvo pakviestas dr. Jonas Penkauskas, dėstęs eksperimentinę psichologiją, eksperimentinę pedagogiką ir pedologiją. N uo 1933 m. katedroje pradėjo dirbti doc. A nta­ nas M aceina ir neetatinis asistentas Ignas Malinauskas. Pirmasis perėmė iš katedros vedėjo kultūros filosofijos ir bendrosios mokslinio darbo m etodi­ kos paskaitas, taip pat parengė kursą apie naujausias pedagogikos sroves, o antrasis, dirbęs Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorium i, „Lietuvos mokyklos” redaktoriumi, dėstė praktinę priešmokyklinę ir mokyklinę pe­ dagogiką. Padidėjus katedros personalui, 1935 m. katedroje buvo įkurtas Pedagogikos institutas, siekęs ugdyti pedagogikos bei psichologijos m oks­ lus ir paruošti klausytojus praktiniam pedagoginiam darbui). 5. Sociologijos (vadovavo prof. A.Maliauskis). 1931 m. reform uojant Teologijos-filosofijos fakultetą ši katedra buvo uždaryta, tačiau istorikams bū­ tini kursai buvo perkelti į Visuotinės istorijos katedrą. 6. Visuotinės istorijos ir istorijos filosofijos (vadovavo doc. Kazys Pakštas, doc. Zenonas Ivinskis. Daugelį istorijos disciplinų šioje katedroje dėstė teologi­ jos skyriaus dėstytojai: prof. A A lekna —Lietuvos istoriją ir Lietuvos istorinę

| 154

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

geografiją, prof. J.Totoraitis M IC —naujųjų amžių istoriją ir istorijos metodą, prof. P.Dovydaitis —senovės visuotinę istoriją, Romos istoriją, įvadą į istoriją, evoliucijos idėją istorijoje, doc.P.Penkauskas —visuotinę viduriniųjų amžių istoriją, istorijos dėstymo metodiką, diplomatiką, viduriniųjų amžių ir naujųjų laikų chronologiją. Doc. Z.Ivinskis dėstė Lietuvos istoriją, Lietuvos istoriogra­ fiją, Lietuvos istorijos šaltinius, Lietuvos istorinę geografiją ir viduram žių vokiečių kalbą. Vyr. asistentas dr. P.Dielininkaitis nuo 1933 m. šioje katedroje dėstė politinę ekonomiją ir sociologiją). Visuotinės literatūros (katedros kūrėjas ir vadovas iki 1931 m. buvo prof Juozas Eretas, vėliau jį pakeitė privatdocentas Jonas Grinius. Prof. J.Eretas dėstė vokiečių literatūros ir kalbos istoriją, vokiečių kalbos stilistiką ir frazeolo­ giją, taip pat prancūzų literatūros istoriją, austrų ir šveicarų literatūrą, žurnalis­ tikos istoriją, literatūros analizės metodus, užsienio kalbų ir literatūrų dėstymo metodiką. Katedroje 1923-1924 m. prof.J.Mačiulis- Maironis skaitė paskaitas apie Kristijono Donelaičio kūrybą ir XIX a. pirmosios pusės Lietuvos poeziją, kun. doc. Vincas Mykolaitis-Putinas iki 1929 m. dėstė lietuvių literatūrą, este­ tiką ir jos istoriją, lietuvių tautosaką, lietuvių literatūros dėstymo metodiką. Doc.Antanas Salys dėstė lietuvių kalbą ir bendrąją filologiją, doc. Juozas Balči­ konis 1927-1931 m. —lietuvių kalbą. Dr. J.G rinius nuo 1929 m. dėstė este­ tiką, prancūzų literatūros ir kalbos istoriją, prancūzų kalbos metodiką. Vyr.asistentas Juozas Ambrazevičius dėstė lietuvių literatūrą ir tautosaką, lietuvių kal­ bos ir literatūros metodiką, literatūros istoriją. Katedroje buvo mokoma klasiki­ nių kalbų: 1922 m. spalio —1923 m. rugsėjo mėn. lotynų literatūros paskaitas skaitė privatdocentas Alfredas Sennas. Prof. M.Račkauskas, nuolat gyvenęs Mažeikiuose, kur vadovavo gimnazijai, nuo 1924 m. dėstė lotynų bei graikų kalbas ir literatūras; neetatinis jaun. asistentas Juozas Starkus dėstė bendrąjį lotynų kalbos kursą. Prie katedros veikė germanistikos, romanistikos, klasikinių literatūrų seminarai, buvo įrengta fonetikos laboratorija. Kurį laiką Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriuje buvo galima įgyti geografijos aukštojo mokslo baigimo diplom ą ir studijuoti žurnalistiką: 1925-1931 m. p ro f K.Pakštas Visuotinės istorijos katedroje dėstė geografijos disciplinas, kurių klausė ir kitų universiteto fakultetų studentai. Epizodinius žurnalistikos kursus skaitė J.Eretas ir neetatinis vyr.asistentas Juozas Keliuotis. Abiejų Teologijos-filosofijos fakulteto skyrių studentai nuo 1922 m. nau­ dojosi metodologinio seminaro biblioteka. Jos knygų kolekciją suaukojo dau­ giausia privatūs asmenys (pirmuosius tomus dovanoto J.Strimas ir vysk. J.Skvireckas, kan. istorikas Juozas Stakauskas, Šiluvos klebonas kun. Martynas Jurgai­ tis ir kt.). Kaip minėta, Teologijos-filosofijos fakulteto struktūra nebuvo stabili, tačiau jos pokyčiai buvo daug mažesni negu to siekė nuo 1926 m. pavasario valdžiusių partijų vadovai. Didžiausias pavojus nuolat grėsė fakulteto filo­ sofijos skyriui. 1928 m. pradėjusi projektuoti Lietuvos universiteto refor­ mą, Švietimo ministerija apskirtai norėjo jį panaikinti (vietoje 22 fakulteto

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

15 5

katedrų palikdam a tik 10, nepatenkinančių net teologijos skyriaus porei­ kių, ir skirdama iš viso 15 dėstytojų personalą). Dėl Lietuvos Bažnyčios ir Vatikano protestų 1930 m. reforma, kurios m etu buvo sumažintas katedrų skaičius visame universitete, Teologijos-filosofijos fakulteto nepalietė. T a­ čiau vėlesniais metais susiklosčiusią padėtį Švietimo ministerija traktavo taip, lyg filosofijos skyrius būtų gyvavęs neteisėtai, istoriografijoje net galima ap­ tikti teiginių, kad 1931-1937 m. šis skyrius veikė nelegaliai. 1931 m. rugpjūčio 14 d. pakeistame Universiteto statute Teologijosfilosofijos fakultetui buvo palikta 14 katedrų, gerokai sumažintas profeso­ rių bei docentų etatų skaičius. Tačiau fakulteto vadovybė sugebėjo atremti vyriausybės spaudimą, perkeldama adeistuosius dėstytojus į kitas katedras privatdocentais ir sudarydama privatų jų adyginim ų fondą (iš kitų dėstyto­ jų aukų ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos pašalpų). N ežiūrint senato perspėjimų apie galimą filosofijos skyriaus uždarymą, stojančiųjų į jį skai­ čius ne tik nemažėjo, bet net išaugo. Nepajėgdamas kitaip sutram dyti nepaklusnaus fakulteto, švietimo m i­ nistras Juozas T onkūnas 1937 m. rudenį oficialiu raštu įspėjo universiteto senatą ir fakulteto tarybą, kad filosofijos skyrius turi teisę rengti tik filosofi­ jos bei pedagogikos sričių specialistus ir kad ministerija nepripažins Teologijosfilosofijos fakulteto absolventams istorijos ir kalbų bei literatūros vidurinių mokyklų mokytojų cenzo. Fakultetui tai buvo skaudus smūgis, pradėjo mažėti studentų skaičius. Nors užėmęs švietimo ministro pareigas doc. L.Bistras 1939 m. gegužės 4 d. šį savo pirm tako raštą atšaukė, juridinė padėtis nepasikeitė. 1940 m. pavasarį paskelbtos „Vidurinių mokyklų įstatymui vykdyti taisyklės” („Vyriausybės žinios”, 1940, eil. 5361) jaunesniųjų vidurinių m okyklų kal­ bos ir literatūros, istorijos, visuomenės mokslo ir filosofijos pradmenų mokyto­ jų cenzą pripažino tik Vytauto Didžiojo universiteto H um anitarinių mokslų fakultetą baigusiems asmenims.

Fakulteto dėstytojai ir mokslo tyrimai T arp Teologijos-filosofijos fakulteto profesorių buvo daug Lietuvos Katali­ kų Bažnyčios, mokslo, visuomenės bei politikos veikėjų. G albūt dėl didžiu­ lio užim tum o kuriant fakultetą ir vėliau jį ginant nuo tautininkų valdžios pasikėsinimų, dėl pareigų Kauno dvasinėje seminarijoje, įvairiuose bažnyti­ niuose postuose, redakcijose ir pan., tik vienas kitas dėstytojas be išlygų atsida­ vė moksliniam darbui. Daugelis fakulteto dėstytojų aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos po­ litiniame gyvenime: P.Dovydaitis 1919 m. trum pai vadovavo vyriausybei, L.Bistras 1927-1940 m. buvo LKDP C K pirmininkas, su prel.M .Reiniu bu­ vo ministrais. Drauge su P.Kuraičiu, S.Šalkauskiu, P.Dielininkaičiu, Z.Ivins­

156

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

kiu, J.G rinium i ir kt. jie sudarė stiprų krikščionių dem okratų intelektualinį branduolį, rašė į partijos periodiką, priklausė įvairioms katalikų organizacijoms. Nuolatinė įtampa dėl fakulteto egzistencijos, komplikuoti krikščionių demok­ ratų santykiai su tautininkais, kova dėl įtakos visuomenei, ypač mokyklose, valstybės valdyme, o vėliau pasaulinio karo paskatinti įvykiai įtraukė katalikus intelektualus į politinio gyvenimo verpetą. Kai kuriems fakulteto dėstytojams teko net kalėti. T ad aplinkybės nebuvo itin palankios akademinei rimčiai. D augum a 1922-1940 m. pasirodžiusiųTeologijos-filosofijos fakulteto leidinių buvo vadovėliai studentams, populiarieji darbai. Savo paskaitas atski­ romis knygomis išleido kun. P.Būčys M IC (apologetiką ir teologijos enciklope­ dijos kursą), prel. P.Kuraitis (gnoseologiją ir du ontologijos tomus), kun. P.Malakauskis (net 10 knygų iš bažnytinių teisių srities), kun. P.Venckus (3 funda­ mentinės teologijos paskaitų tomus), prel. A.Grigaitis (2 dalių studiją apie Senojo Testamento problemas), prel. M.Reinys (psichologijos vadovėlį), kun. J.Totoraitis M IC (naujųjų laikų istoriją), kun. A.Alekna (Bažnyčios istoriją), kun. A.Maliauskas (etiką), S.Salkauskis (įvadą į pedagogiką, kultūros filosofijos metmenis), A M aceina (kultūros filosofijos įvadą ir pedagogikos istoriją), J.Eretas (vokiečių literatūros istoriją). T ai buvo pirmoji literatūra lietuvių kalba iš teologijos, bažnytinių teisių sričių. Disertacijas ir kitas originalias studijas išspausdino kun.A.Alekna (Že­ maičių vyskupas M otiejus Valančius.K., 1923), J.Grinius (O.V.Milašius poetas. K., 1930; Putino lyrika.K., 1932; Grožis ir menas. K., 1938), kun. S.Gruodis SJ (Negimusios gyvybės panaikinimas.K.,1935), Z.Ivinskis (Lietu­ vos prekyba su Prūsais.K., 1934), kun. J.Totoraitis M IC (Sūduvos Suvalkijos istorija.K., 1938) irkt. Fakulteto darbuotojai labai skyrėsi savo produktyvum u ir interesais. Pavyzdžiui, doc. L. Bistras beveik du dešimtmečius neparašė nei vieno straips­ nio, o prof. P.Dovydaitis dar iki universiteto atidarymo savo iniciatyva pradėjo leisti ir readaguoti keletą filosofijos, gamtos mokslų žurnalų, kurių nemažą dalį užpildydavo savo darbais (Juozo Girniaus apskaičiavimais P.Dovydaitis užpil­ dė 21 proc. „Kosmos”, 23 proc. „Logos” ir net 61 proc. „Soter” turinio). Savo mokslinius darbus Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai spaus­ dino ir fakulteto skyrių leistuose moksliniuose žurnaluose. Pirm uoju oficialiu teologijos skyriaus leidiniu 1923 m. pradžioje tapo „Draugija”, kurios redak­ torium i fakulteto taryba išrinko garbės profesorių prel. A.Dambrauską. T a­ čiau tų m etų pabaigoje kilus nesutarimams (redaktorius ignoravo fakulteto tarybos raštą, kuriam e prašyta nespausdinti politinėm s aktualijoms skirto kun. J.Bikino straipsnio), fakulteto taryba atsisakė laikyti nuo N r.9/10 „Drau­ giją” oficialiu organu. 1924 m. fakulteto teologijos skyrius išleido religijų istorijos žurnalą „Soter” (redagavo P.Dovydaitis, o po 1930 m. reformos paskyrus jį teologijos problemoms, redaktoriumi išrinktas kun. P.Malakauskis).

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

157

Į

Filosofijos skyriaus leidiniu 1923 m. tapo žurnalas „Logos”, kurį nuo 1921 m. leido ir redagavo P.Dovydaitis. 1930 m. šio skyriaus istorikai ir filolo­ gai išleido kitą žurnalą, „Athenaeum”, kurį redagavo J.Eretas. Šie žurnalai buvo naudojami ir kaip mokomoji literatūra. Kita svarbi fakulteto darbo sritis buvo jaunosios teologų ir h um anita­ rų mokslininkų kartos ugdymas. Išlydėjus pirmuosius absolventus, 1926 m. pavasarį Vatikanas leido Teologijos-filosofijos fakultetui teikti teologijos ir bažnytinių teisių, filosofijos skyriui —filosofijos, literatūros, pedagogikos, so­ ciologijos, istorijos ir geografijos laipsnius. Siekiąs licenciato laipsnio amsuo turėjo įteikti ne mažesnį kaip 3 spaudos lankų darbą, kurį būtų galima paskelb­ ti mokslo periodiniame leidinyje, ir išlaikyti pasirinktosios srities egzaminą. Darbą vertindavo fakulteto tarybos paskirta 3 asmenų komisija. Jei laipsnis dėl kurios nors priežasties nebūdavo suteikiamas, jo siekiantis asmuo turėjo gali­ mybę per 4 mėn. darbą pataisyti ar parašyti naują ir dar kartą įteikti fakultetui. Daktaro laipsnio siekiantis asmuo fakulteto dekanui įteikdavo keletą do­ kumentų: pareiškimą, savo gyvenimo aprašymą, įgyto mokslo diplomą ir tvar­ kingai bei aiškiai parašytą disertaciją (jos apimtis turėjo būti apie 100 pusla­ pių). Su ja susipažindavo fakulteto tarybos paskirta komisija ir per 2 mėnesius nuspręsdavo, ar darbas atitinka reikalavimus (ar yra originalus, ar dėstoma kritiškai ir sistemingai, ar moksliškai panaudoti šaltiniai, ar pateiktos naujos mokslo išvados, ar bent jau naujai sugrupuoti, nušviesti, patikrinti ir sustiprinti seni mokslo laimėjimai). Be to, busimasis daktaras privalėjo išlaikyti trijų discip­ linų egzaminą. Disertacija buvo ginama viešai, su ja galėdavo susipažinti kiek­ vienas fakulteto dėstytojas. Kaip ir licenciato darbą, daktaro disertaciją nesėk­ mės atveju taip pat buvo leidžiama pataisyti ir ginti antrą kartą, po 6 mėnesių buvo galima perlaikyti ir egzaminą. Daugiausia Teologijos-filosofijos fakultete buvo suteikta teologijos ir bažnytinių teisių licenciato laipsnių, kurių siekdavo absolventai dvasinin­ kai. Teologijos daktaro disertacijas fakultete apgynė Bronislovas Vapitrs (1927 m.), kun. Kazimieras Audenis (1928 m., netrukus išvykęs į Braziliją ir atsisakęs kunigystės), kun. St.Gruodis SJ (1934 m.), kun. Aleksandras Lėvanas ir kun.Vytautas Mankeliūnas (1938 m.), kun. Jonas Gutauskas (1940 m.); filosofijos—A M aceina (1934 m.), P.Dovydaitis (1935 m., jam laipsnis suteik­ tas už mokslo darbus), Pranas Mantvydas (1938 m.); literatūros mokslų dak­ taro laipsnį fakultete apgynė Jonas Grinius (1929), istorijos - kun. Jonas Matusas (1931), Antanas Kučinskas-Kučas (1938). 4-ajame dešimtmetyje katedrų personalą pradėjo papildyti pačiame fa­ kultete ir ypač filosofijos skyriuje išugdyti dėstytojai. Daugeliui jų buvo suda­ rytos sąlygos tęsti studijas ir rengti mokslo darbus užsienio universitetuose. Su vyriausybės skirtomis stipendijomis teologijos studijas M iunsteryje 19261927 m. tęsė kun. S.Gruodis SJ, literatūros Grenoblyje 1926-1929 m. J.G ri­ nius, istorijos M iunchene ir Berlyne 1929-1933 m. —Z.Ivinskis. I.Malinaus­

158

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

kas 1932-1933 m. studijavo H am burgo universitete, A.M aceina 19321935 m .—Liuveno, Friburgo ir Briuselio universitetuose. J.Pankauskas 1934 m. apgynė psichologijos daktaratą Leipcigo universitete, P.Dielininkaičiui dakta­ ro laipsnis buvo suteiktas Paryžiaus universitete. Kai kurie Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai (Z.Ivinskis, kun. P.Kuraitis, kun. S.Yla, K.Pakštas) gana dažnai lankydavosi užsienio šalių biblioteko­ se, archyvuose, mokslinėse konferencijose, socialinėse savaitėse ir pan. D až­ niausiai jie važiuodavo savo lėšomis vasaros ar Kalėdų atostogų metu. Be tiesioginių pareigų fakultete, dėstytojai skaitė nemažai paskaitų visuo­ menei Kaune ir kituose miestuose, buvo kviečiami prelegentais į Lietuvos kata­ likų m okslininkų ir mokslo mėgėjų, Katalikų mokslo akademijos, Lietuvos katalikių moterų sąjungos, Katalikų veikimo centro, Lietuvos katalikų univer­ sitetui remti ir daugelio kitų draugijų susirinkimus, kalbėjo net Kauno sunkių­ jų darbų kalėjimo kaliniams. Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai rūpinosi dvasiniu akademi­ nio jaunim o ugdymu. Jų pastangomis nuo 1923 m. universiteto studentai (taip pat ir kitų Kauno mokyklų moksleiviai) naudojosi Žem aičių vyskupi­ jos kurijos paskirta D om inikonų bažnyčia. Fakulteto vadovybė išrūpino iš universiteto biudžeto apm okamus jos rektoriaus, chorvedžio ir zakristijono etatus. Šioje bažnyčioje fakulteto dėstytojai rengdavo akademines rekolek­ cijas, iškilmingus jubiliejinių datų minėjimus. Bažnyčios rektoriumi buvo kan. prof. B.Česnys, vargoninku ir choro vadovu nuo 1926 m. dirbo žinomas chorvedys Konradas Kaveckas, tuom et dar Kauno konservatorijos studentas. 1940 m. liepos 25 d. paskelbtu prosovietinės liaudies vyriausybės įsaky­ mu Teologijos-filosofijos fakultetas buvo atgaline data uždarytas nuo liepos 16 d. Žinodama, kad įsakymas apie uždarymą yra ruošiamas, į paskutinį posėdį lie­ pos 19 d. susirinkusi fakulteto taryba skubotai pripažino paskutiniuosius filo­ sofijos skyriaus baigimo diplomus vienuolėms A ntanei Kučinskaitei, dabar vadovaujančiai Lietuvių katalikų mokslo akademijos sekretoriatui, ir Danutei Mušinskaitei. Fakulteto studentėms buvo patariama tęsti studijas Vilniaus uni­ versiteto Hum anitarinių mokslų fakultete. Nors neilgai veikęs, Teologijos-filosofijos fakultetas paliko pėdsaką Lietu­ vos Bažnyčios ir mokslo istorijoje. Daugiau kaip 500 jį baigusių inteligentų savo darbais praturtino tradiciškai liaudišką, elementarią lietuvių katalikiškąją kultūrą, padėjo pamatus tolimesnėms daugelio sričių studijoms.

Šaltiniai ir literatūra 1. Teologijos-filosofijos fakulteto tarybos 1922-1940 m. posėdžių protokolai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F.631., ap.13, b .155; ap.12, b.548. 2. Teologijos-filosofijos fakulteto katedrų darbo apyskaitos 1924-1940 m. Ten pat. B .137.

TEOLOGIJOS-FILOSOFIJOS MOKSLAI

159

3. Teologijos-filosofijos fakulteto dekano susirašinėjimas su Švietimo ministerija. Kauno arkivyskupijos kurija ir kt. 1922-1940 m. Ten pat. P .108, 157, 933. 4. Lietuvos universitetas. Pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. K.,1927. 5. Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų apyskaita. K., 1933. 6. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos skyriaus reguliaminas. K., 1926. 7. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto reguliaminas. K., 1937. 8. Teologijos-filosofijos fakulteto leidinių katalogas. K., 1939. 9. Grinius J. Teologijos-filosofijos fakultetas // Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chicago. 1972. P.349-366. 10. Yla S. Teologijos skyrius ir fakultetas. Ten pat. P.367-377. 11. Jogėla V. Teologijos-filosofijos fakulteto įkūrimo svarstymas // Vytauto Didžiojo Uni­ versiteto ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos 70-metis. K., 1993. P .133-140. 1 2 . Kajackas A. VDU Teologijos-filosofijos fakultetas. Ten pat. P.141-146. 13. Mančinskas C. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V., 1996. 14. Masionis. VDU Teologijos-filosofijos fakultetas. K., 1934.

Filosofija Vytauto Didžiojo universitete

Profesionalios filosofijos brendimas N esant centro, apie kurį teiktųsi iniciatyvos bei kūryba, universiteto su filo­ sofijos studijomis, filosofinis gyvenimas Lietuvoje XX a. pradžioje negalėjo būti intensyvus. Filosofinių idėjų reikalingumas buvo akivaizdus: tuom eti­ nė mūsų šviesuomenė, aptardama aktualius visuomenės sklaidos procesus, kūrė ir skelbė įvairius projektus, nurodančius tautai naujus kelius, o šie projektai reikalavo filosofinio pagrindimo. Į poreikį atsiliepė ano meto lie­ tuviškoji spauda, ėmusi skelbti filosofinius straipsnius. Sėkmingiausiai čia darbavosi A.Dambrausko-Jakšto redaguojamoji „Draugija”. N ors skleisti filosofiją tada buvo sunkus darbas, nes reikėjo kurti įrankius —lietuviškus filosofijos term inus ir kitas semantines priemones, tačiau mūsų šviesuome­ nė šį sunkum ą įveikė parodydama, kad m ūsų kalba puikiausiai tinka sudė­ tingoms filosofinėms konstrukcijoms reikšti. Dambrausko-Jakšto pareng­ tame logikos vadovėlyje [4] dalis pasiūlytų term inų pavykę, tebevartojami šiandien. R.Bytautas gali būti laikomas vienu iš m ūsų kalbos filosofijos pra­ dininkų. T ad 1922 m. įkuriant Lietuvos universitetą jau buvo šviesuomenės, pajėgusios filosofijoje dirbti ne tik publicistiniu lygiu, bet ir profesionaliai. Ypač profesionaliai dirbti buvo pasirengę baigusieji filosofijos studijas Va­ karų Europos universitetuose ir ten igiję filosofijos daktaro laipsnį. D au­ giausia jie baigė studijas ir parengė bei apgynė doktoratą dviejuose katalikų mokslo centruose —Aukštajame filosofijos institute prie Liuveno universi­ teto ir šveicariškajame Fribūro universitete: Leonas Bistras —filosofijos daktaras, disertacija „Gėrio pateisinimas, arba V.Solovjovo moralės filosofija”, Fribūras, 1921; Pranas Kuraitis —fi­ losofijos daktaras, disertacija „W .W undto pažinimo teorija”, Liuvenas, 1911 ; Vincas Mykolaitis —filosofijos daktaras, disertacija „Vladimiro Solovjovo estetika”, Fribūras, 1922; Antanas Maliauskis —studijavo filosofiją ir socia­ linius mokslus Liuvene, įgijo filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją „Koo-

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

161 |

peracija Prancūzijos žemės ūkyje”, o 1912 m. Fribūre —politinių mokslų daktaro laipsnį už disertaciją „Pietryčių žemės ūkio sindikatų susivieniji­ mas”; Mečislovas Reinys —filosofijos daktaras, disertacija „V.Solovjovo m o­ ralės pagrindų teorija”, Liuvenas, 1912; Stasys Šalkauskis - filosofijos dak­ taras, disertacija „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje”, Fribūras, 1920; Izidorius Tamošaitis —filosofijos daktaras, disertacija apie V. Solov­ jovo kriteriologiją, Fribūras, 1920. Taigi jau buvo stiprus branduolys asmenų, kurie busimajame Lietu­ vos universitete galėjo profesionaliai darbuotis filosofijoje ir jai gretimuose moksluose. Fribūre ir Liuvene rengdami disertacijas, tautiečiai ypač buvo orientuoti tyrinėti Solovjovo palikimą. Puikiai mokėję rusiškai, jie galėjo gerai supažindinti Vakarų universitetų mokslo žmones su paveldu šio žy­ maus slavų filosofo, kurio idėjomis tuo m etu buvo itin domimasi. Jau Aukštuosiuose kursuose Kaune, H um anitarinių mokslų skyriuje, filosofijos įvado ir logikos paskaitas skaitė S.Šalkauskis, taip pat darbavosi P.Dovydaitis, filosofijos kursą pradėjęs paskaita „Lietuvių filosofijos vieta kitų tautų filosofijoje, jos uždaviniai ir keliai”.

Filosofijos studijos V D U Šios studijos buvo sutelktos dviejuose universiteto fakultetuose —Teologi­ jos-filosofijos ir H um anitarinių mokslų. N ors dvilypis filosofijos studijų pobūdis, paralelinių katedrų buvimas visą laiką buvo diskutuojamas, tačiau jis išliko ir vertintinas teigiamai kaip teorinės įvairovės Lietuvos filosofijoje išraiška. Pagrindiniu filosofijos studijų centru tapo Teologijos-filosofijos fa­ kultetas. Jo Filosofijos skyrius klausytojų skaičiumi buvo gerokai gausesnis už H um anitarinių mokslų fakulteto Filosofijos skyrių. Norėdam as gauti Filosofijos skyriaus baigimo diplomą, studentas turėjo pasirinkti vieną pa­ grindinę šaką (pagrindinę specialybę) ir dvi šalutines. Filosofijos skyriuje buvo galima įgyti šias specialybes: filosofijos, filologijos (klasikinės kalbos, lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbos ir literatūros), visuotinės istorijos, Lie­ tuvos istorijos, psichologijos ir pedagogikos, sociologijos, kurį laiką dar ge­ ografijos. Visiems Filosofijos skyriaus studentam s privalomi tebuvo 4 daly­ kai: filosofijos įvadas, logika, psichologija, mokslinio darbo metodika. Filosofijos šakų buvo trys: 1) filosofijos sistema (filosofijos įvadas, lo­ gika ir mokslo metodologija, gnoseologija, ontologija, gamtos filosofija, te­ odicėja, etika su teisės filosofija, estetika, kultūros filosofija, psichologija); 2) filosofijos istorija (senovės, viduramžių, naujųjų amžių filosofija, gnose­ ologija); 3) gamtos filosofija (gamtos mokslų įvadas, gamtos filosofija, psi­ chologija, ontologija). D ar buvo sociologijos šaka (sociologija, etika su tei­

j 162

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

sės filosofija). Platus specialybių ir specializacijų spektras visiškai supranta­ mas turint omenyje, kad baigusieji filosofijos skyrių daugiausia tapdavo gim­ nazijų mokytojais, taigi jie galėdavo dėstyti kelis'dalykus. Siekiantiems įgyti gimnazijos mokytojo teises buvo privalomos pedagogikos ir psichologijos dalykų disciplinos; skyriuje veikė pedagogikos ir jos istorijos, teorinės ir eksperimentinės psichologijos katedros. Filosofijos katedrų buvo dvi. Filo­ sofijos įžangos ir filosofijos istorijos katedras visą laiką užėmė P.Kuraitis, dėstęs gnoseologiją, ontologiją, naujųjų amžių filosofijos istoriją, visuotinę filosofijos istoriją, epizodiškai skaitęs teodicėjos ir vidurinių amžių filosofi­ jos kursus, o Teologijos skyriuje epizodiškai katalikiškosios socialinės akci­ jos doktriną, taip pat specialius teologijos kursus. 1929-1937 m. jis buvo Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas. Leido ir redagavo katalikišką žur­ nalą „Tiesos kelias”, bendradarbiavo „Logose”, „Židinyje”, „Lietuvos m o­ kykloje”, „XX amžiuje” ir kitoje spaudoje, reiškėsi Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje, buvo ateitininkų vyr. dvasinis vadas. D arbuotis uni­ versitete pradėjęs docentu ir laikantis universitetų tradicijų 1922 04 08 perskaitęs inauguracinę paskaitą „Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svar­ besnieji jos orientacijos punktai” („Logos”, 1921-1922. N r. 3-4), dar tų pačių m etų rudenį buvo pakeltas ekstraord in arin iu profesorium i, o 1935 m. - ordinariniu profesoriumi. Kaip ilgametisfakulteto dekanasjis buvo įtakus visiemsfakulteto studentams. Visijautė, kaip su nepalaužiama kantrybe jis gynė fakultetą nuo valdžios užmačių. Spręsdamas studentų stipendijų ir kitus reikalus, Kuraitis pasižymėjo bešališkumu ir teisingumu. Visi galėjo į j į kreiptis nesivaržydami, nesjam būdingas buvo tiesus paprastumas, o ne oficia­ lus formalumas [2: 319]. Filosofijos sistemos katedrą užėmė L.Bistras, Ženevos ir T artu univer­ sitetuose studijavęs mediciną, tačiau pasukęs į filosofiją. Jis dėstė gamtos filosofiją, teisės filosofiją, politinę ekonomiją, valstybės teoriją, teodicėją, aktyviai reiškėsi krikščionių dem okratų partijos veikloje, 1926 m. Seimo narys nuo šios partijos. Bistras nebuvo kūrybiškas - išspausdino savąją dak­ taro disertaciją (vokiškai) ir kelis straipsnius. Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje senovės ir viduramžių filosofijos paskaitas skaitė Teologijos skyriaus religijų istorijos katedros ve­ dėjas P.Dovydaitis. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras, Mask­ vos universitete baigęs teisės mokslus, teisės mokslų nemėgo ir dar studijuo­ damas ėmė darbuotis filosofijos srityje. Be m inėtų kursų, Dovydaitis dar dėstė religijų istoriją klierikams, o istorijos specialybės studentams - seno­ vės istoriją ir istorijos filosofiją, bet daugiausia klausytojų turėjo pedagogi­ kos istorijos kurse. Į Lietuvos universitetą pakviestas docento pareigoms, jau 1922 m. bir­ želio mėn. Dovydaitis buvo pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi, 1928 m. ordinariniu profesoriumi. 1935 m. fakultetas už mokslo darbų visumą

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

163 |

P.Dovydaičiui suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Dėstė savitu, „dovydaitišku” stiliumi: paskaitų teksto neturėdamas, išsidėstęs knygas (daugiausia vokiškas), žurnalus, straipsnius, ištraukas, versdamas tiesiai gražia kalba, pridėdamas sa­ vo komentarus ir vertinimus. Dalyką išmanė, paskaitos buvo turiningos. Sa­ voms paskaitoms parengti trūko laiko, nes varė didžiulį, vienam žmogui vos pakeliamą leidybinį ir redakcinį darbą. Įsteigė ir redagavo žurnalus: filosofijos žurnalą „Logos”, gamtos mokslų žurnalą „Kosmos”; „Soter” buvo tikras reli­ gijų istorijos katedros žurnalas. D ar buvo įsteigęs ir redagavo „Lietuvos mo­ kyklą”, ,A teitį”, „Naująją vaidilutę”. N e tik rašė šiems žurnalams straipsnius, vertė iš kitų kalbų, straipsnius užsakydavo kitiems, bet ir buvo kitokių akcijų iniciatorius: vienas ateitininkų organizacijos steigėjų, iki 1927 m. jos pirm i­ ninkas, paskui garbės pirmininkas; katalikų mokytojų organizatorius ir kt. Parašė per 100 stambesnių mokslinių straipsnių, gausybę smulkesnių. Vien 1924-1930 metais jo publikuoti straipsniai būtų sudarę 7 knygas po 340 puslapių. „Tūkstančiai puslapių - nė vieno stambaus veikalo” [3: 646] - tai vis dėl jo, kaip redaktoriaus, užimtumo. Dovydaičio leistų žurnalų reikšmė tuometiniame Lietuvos gyvenime neįkainojama. Jo redaguotų žurnalų ben­ dradarbiai - pagrindinė tuometinės inteligentijos dalis, o „Kosmoso” bendra­ darbiai - visi Lietuvos gamtininkai. Dovydaitis buvo mokslininkas enciklopedistas, tikras Lietuvos mokslintojas. Iš teisės mokslų į filosofiją pasuko ir S. Šalkauskis. Į Fribūrą studijuoti filosofijos išvyko jau su kraičiu: „Draugijoje” buvo paskelbęs ištisą studiją „Bažnyčia bei kultūra”. Į Lietuvos universitetą 1922 m. pakviestas docentu, po kelių mėnesių Šalkauskis buvo pakeltas ekstraordinariniu, o 1928 m. ordinariniu profesoriumi. Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje jis užėmė Pedagogikos ir jos istorijos katedrą. Be pedagogikos ir jos istori­ jos, dar dėstė filosofijos įvado, logikos, kultūros filosofijos, estetikos, ben­ drosios mokslinio darbo metodikos ir įvairius specialius kursus: dorinim o mokslo, visuomeninio auklėjimo pagrindų, kultūros filosofijos specialiųjų problem ų, terminologijos teorijos ir kitus. Po truputį dėstomų kursų skai­ čių mažino juos atiduodamas dėstyti kitiems. N et kultūros filosofijos kursą (o kultūros filosofijoje reiškėsi originaliai) atidavė skaityti A.Maceinai. Buvo itin pamėgęs pedagogikos ir jos istorijos, mokslinio darbo m eto­ dikos disciplinas. Paskaitoms rengėsi labai kruopščiai, turėjo jų tekstą. Kar­ tu dirbo didelį visuomeninį darbą: ateitininkų ideologas ir vyr. vadas (orga­ nizacijos siekiams skirtus straipsnius sudėjęs į knygą „Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme”, Kaunas, 1933), vienas Lietuvių ka­ talikų mokslo akademijos steigėjų, S. Šalkauskis kurį laiką redagavo „Ro­ muvą” ir „Židinį”. Įpolitiką nėjo, tačiau 1935 m. įteiktame laiške preziden­ tui A.Smetonai ragino partinį autoritetinį režimą pakeisti dem okratiniu. Šalkauskis - produktyviausiai pasireiškęs veikalais, sukūręs lietuviškajai fi­ losofijai reikšmingas koncepcijas.

164

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

1935 m. fakulteto Filosofijos skyriuje pradėjo darbuotis Antanas M a­ ceina. Jis, čia baigęs filosofijos ir pedagogikos studijas ir jas gilinęs Liuveno, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose, 1934 m. apgynė disertaciją „Tautinis aulėjimas” ir tapo daktaru, o 1936 m. buvo habilituotas už darbą „Ugdomasis veikimas”. Fakulteto Filosofijos skyriuje A.Maceina dėstė ben­ drąją mokslinio darbo metodiką, kultūros filosofiją, pedagogikos istoriją. Tai kūrybiškas autorius: dirbdamas Lietuvos universitete, paskelbė 5 veika­ lus, išspausdino nemaža straipsnių „Naujojoje Romuvoje”, „Logose”, „Tie­ sos kelyje”, „Naujojoje vaidilutėje” ir kitur, dalyvavo ateitininkų, krikščio­ nių dem okratų akcijose. Filosofijos skyriaus filosofijos seminarui vadovavo P.Kuraitis. Jis rūpi­ nosi seminaro biblioteka, naujienoms sužinoti buvo prenum eruojam i pen­ ki ar šeši filosofijos žurnalai vokiečių ir prancūzų kalbomis. Daugiausia T e­ ologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus absolventų būta 1929 m. net 31. Šiaip jau jų būdavo kasmet keliolika arba ir mažiau - 9, 8, 7, 5, o 1938 m. teišleisti 2 absolventai. Visai mažai absolventų parengė H um ani­ tarinių mokslų fakulteto filosofijos skyrius: kasmet 4, 3, 2, 1 ir nė vieno - iš viso tik 16. Tačiau skyriuje dirbusių profesorių paskaitas gausiai lankė fa­ kulteto kitų specialybių studentai, kuriems filosofijos dalykai buvo privalo­ mi arba pasirenkami. Fakulteto Filosofijos skyriuje iš pradžių buvo viena Filosofijos katedra, į kurią 1923 m. buvo pakviestas Vosylius Sezemanas. Gimęs Vyborge (tėvai - Suomijos švedas ir Peterburgo vokietė), jis Peter­ burgo universitete jgijo filosofijos ir klasikinių kalbų išsilavinimą. Kaip tei­ kiąs vilčių, buvo pasiųstas tobulintis į M arburgo ir Berlyno universitetus. Grįžęs tapo Peterburgo universiteto privatdocentu, o bolševikmečiu, susi­ klosčius aplinkybėms, liko už Peterburgo ribų. Su džiaugsmu priėmė Lietuvos universiteto kvietimą, greitai pramoko lietuviškai - tiek, kad kalbėjo be akcento ir rašė be klaidų, net talkininkavo Šalkauskiui rengiant lietuviškąją filosofijos terminiją. Kelerius metus paskai­ tas skaitęs vokiškai, paskui jas skaitė lietuviškai. 1929 m. išleido universitete skaitytas logikos paskaitas pavadinimu „Logika”. Sezemanas dėstė pagrindi­ nius filosofijos kursus: logiką, filosofijos įvadą, gnoseologiją, kosmologiją, es­ tetiką, antikinę, viduramžių ir naujųjų amžių filosofiją, vedė šių disciplinų seminarus ir proseminarus, skaitė specialius kursus - rusų filosofijos, Hėgelio filosofijos, anglų estetikos, organiškos gamtos filosofijos, laisvės problemos, kentėjimo problemos ir dar kitus. Kai 1928 m. Sezemanas buvo renkamas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, rekomendacijas atsiuntė ži­ nomi Europos filosofai N.Loskis, S.Frankas ir N.Hartmannas, Sezemano drau­ gas dar iš Peterburgo šv. Kotrynos vokiečių gimnazijos laikų. Fakulteto filo­ sofijos skyriaus leidinyje „Eranus”, vokiečių filosofijos žurnaluose Sezemanas paskelbė stambių darbų pažinimo teorijos problematika. Įsteigus Filosofijos skyriuje dvi filosofijos katedras, Sezemanas užėmė Filosofijos istorijos, o I.Tamošaitis, anksčiau dirbęs Bendrosios ir eksperi­

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

165

mentinės psichologijos katedroje, užėmė Filosofijos sistemos katedrą. N uo 1923 m. Hum anitarinių mokslų fakultete Tamošaitis (nuo 1924 m. profeso­ rius) dėstė filosofijos įvadą, logiką, ontologiją, etiką, religijos filosofiją, ben­ drąją psichologiją, skaitė Makso Schelerio socialinės filosofijos ir etikos, T o ­ mo Akviniečio sociologijos speckursus. Redagavo „Eranus”, tautininkų teori­ nį žurnalą „Vairas”, spausdinosi „Logose”, „Židinyje” ir kitoje periodikoje. Filosofijos skyriuje dar darbavosi docentas Johanas Strauchas (gimęs Trakuose ir baigęs Peterburgo universitetą, kuriame studijavo filosofiją, is­ toriją, gamtos mokslus) ir kartu ėjo Kauno vokiečių gimnazijos direktoriaus pareigas. Strauchas dėstė logiką, psichologiją, filosofijos istoriją. Į vokiečių kalbą išvertė Loskio, Solovjovo, Petražyckio veikalų. Parengė filosofijos is­ torijos vadovėlj, bet Kaune išleisti sukliudė karas. Po karo jį parengė išleisti vokiečių kalba Vokietijoje. 1923-1926 m. H um anitarinių mokslų fakultete filosofijos dalykus dėstė A.Smetona — etiką, skaitė epizodinius Platono, poetikos, lietuvių kalbos stilistikos kursus, išvertė kelis Platono dialogus, paskelbė straipsnių etikos ir istorijos klausimais. Filosofines disciplinas dėstė ir ilgametis sociologijos katedros vedėjas A.Maliauskis: sociologiją, etiką, teodicėją ir dar kitus dalykus. Rašė politi­ nio, socialinio gyvenimo klausimais, tyrė etikos problemas. Išleido šios sri­ ties veikalų: „Demokratija” (Kaunas, 1924), „Etika” (Kaunas, 1935), „Te­ odicėja” (Kaunas, 1931). Filosofijos darbus publikavo ir kitų sričių universiteto profesoriai bei docentai: V.Silkarskis (paskelbė straipsnių ir Lenkijos filosofiniuose žurna­ luose). J.Eretas straipsniuose tyrė vokiečių mistiką, veikale „Katalikai ir moks­ las” (Kaunas, 1935) - tikėjimo ir mokslinio pažinimo santykį. Ėmęsis filosofinių ieškojimų, L.Karsavinas kūrė istoriosofiją, tyrė me­ tafizikos problemas, pasižymėjo kaip kultūros istorikas ir kultūros filosofas. Stipriai užsiangažavęs stačiatikybei, nuo filosofijos lengvai pereidavo į teo­ sofiją. Tai pažymėjo ir Karsavino veikalą „О личности” (Kaunas, 1929) recenzavęs K.Ambrozaitis [1]. Teorines estetikos ir meninės kūrybos problemas tyrė žurnalistiką dės­ tęs J.Keliuotis. Savo mokslų filosofines problemas nagrinėjo universiteto gam tininkai - fizikai, astronomai, biologai, daugiausia spausdinęsi „Kos­ mose”, „Kultūroje”. Konferencijos ir simpoziumai tada ne itin buvo madingi. N ors filoso­ finis gyvenimas Kaune buvo intensyvus (tai rodo kūrybinis palikimas), ta­ čiau siauresnis. Filosofijos profesoriai išvykdavo į užsienyje organizuotus filosofijos kongresus, žymiųjų filosofų sukakčių minėjimus, skaitydavo ir pranešimus. Antai Kuraitis 1924 m. dalyvavo Karaliaučiuje įvykusiame Kan­ to gimimo 200 metų sukakties minėjime ir Lietuvos universiteto vardu tarė sveikinimo žodį. 1925 ir 1936 m. jis dalyvavo tarptautiniuose tomistinės filosofijos kongresuose Romoje, 1937 m. - Prancūzijoje surengtoje katali­

| 166

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

kų socialinėje savaitėje. Sezemanas kartu su Kuraičiu dalyvavo II tarptauti­ niame Hėgelio kongrese Berlyne. Tačiau Lietuvos universiteto filosofai ne­ rengė konferencijų probleminėmis temomis, Kaune nevyko filosofijos sim­ poziumai, kuriuose būtų dalyvavę užsieniečiai. Teologijos-filosofijos fakultetas teikė'du filosofijos mokslinius laips­ nius: filosofijos licenciato ir filosofijos daktaro. Licenciato laipsnį galėjo įgyti ir universiteto absolventas, parengęs aukštesnio, licenciato lygio darbą. T a­ čiau daugelis absolventų pajėgdavo ir diplominius darbus parengti aukštu lygiu. Išsiskiria A.Maceinos 1932 m. įteiktas diplominis darbas „Religijos reikšmė kultūrai” (104 mašinraščio puslapių apimties), o J.Girniaus 1936 m. parengtas diplominis darbas „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrin­ dai” (mašinraščio 181 puslapis) yra tiesiog šiuolaikinė filosofijos daktaro disertacija, taip įžvalgiai analizuojamas Heideggerio filosofavimas ir tiksliai lietuviškai perteikiamos sudėtingos egzistencinės filosofijos konstrukcijos. Visa tai rodo bent du dalykus: deramą filosofijos studijų lygį Lietuvos uni­ versitete ir gabų jaunimą, pajėgiantį jau diplominiais darbais užsirekomen­ duoti kaip vilčių teikiantys tyrinėtojai. Filosofijos daktaro disertacijų universitete ginta visai negausiai. Laiky­ tasi geros nuostatos - gabų jaunim ą rengti disertacijų siųsti į Vakarų E uro­ pos mokslo centrus. 1938 m. Teologijos-filosofijos fakultete doktoratą ap­ gynė P.Mantvydas. Baigęs Filosofijos skyrių, jis 4 metus tobulinosi Pary­ žiuje, M iunchene, Kelne ir Liuvene, parengė disertaciją „Osvaldo Kūlpės kritiškasis realizmas” (264 p., mašinraštis) [5: b.13]. Aukšto filosofinio ly­ gio disertacijas parengdavo ir Teologijos skyriuje. Antai V.M .M ankeliūnas, Kaune baigęs teologijos studijas, tobulinęsis Grigaliaus universitete Rom o­ je ir Liuvene, 1938 m. Kaune apgynė teologijos daktaro disertaciją „K ultū­ ros ir religijos santykis” (338 p., mašinraštis) [5: b.12]. Joje pateikiama plati kultūros filosofijos panorama, aptariamos naujausios kultūros filosofijos teo­ rijos - M. de U nam uno, J.M aritaino ir kitos. Vėliau Mankeliūnas sėkmin­ gai darbavosi psichologijoje. N uo 1952 m. buvo Javerianos universiteto Bogotoje profesorius. 1976 m. už mokslinius psichologijos tyrinėjimus ap­ dovanotas Kolumbijos nacionaline premija.

Katalikiškosios filosofijos objektas ir metodas Teologijos-filosofijos fakultete puoselėtoji katalikiškoji filosofija turėjo tą pačią perspektyvą, kaip ir Vakarų pasaulio mokslo centruose. Katalikiško­ joje filosofijoje vyravo neotomizmas. Vieni jo atstovai (tyrinėtojų neretai įvardijami konservatoriais) teigė: tomizmą galima ir reikia plėtoti, gerinti, tačiau Tomas Akvinietis iš esmės išreiškė visa, ko reikia katalikiškajai filoso­ fijai. Tokių konservatorių neoscholastikoje buvo mažuma, o Lietuvos uni­

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

167

versitete jiems ryškiausiai atstovavo P.Kuraitis. Antroji tuometinės katali­ kiškosios filosofijos nuostata nemanė, kad ties atgaivintąja T om o Akvinie­ čio doktrina reikia sustoti. Katalikiškoji filosofija esanti atvira pažangai, plėt­ rai, tomizmą dera turtinti, semiantis idėjų iš naujausios filosofijos krypčių: kas iš tuometinės filosofijos koncepcijų tinka katalikiškajai filosofijai, tuo reikia pasinaudoti ir tai perimti. Si orientacija vyravo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijuodami užsienyje, busimieji fakulteto filosofijos profesoriai klau­ sėsi žymiausių neotomistinės filosofijos atstovų paskaitų arba buvo gerai susipažinę su jų kūryba: kardinolo D.J.M arciero, Liuveno aukštojo filosofi­ jos instituto įkūrėjo, klausėsi kitų žymių neotomistų, dirbusių Liuvene sociologo S.Deploige, gnoseologo L.Noel, gamtos mokslų filosofinių pro­ blemų tyrinėtojo D.Nys, filosofijos istoriko M. de W u lf ir dar kitų. Šal­ kauskis labai vertino Fribūro universiteto profesorių M .M unnycką (Mare de M unnyck), belgų dominikoną, kurio paskaitų klausėsi, taip pat J.M aritainą. T uo m etu dar jaunas, šis prancūzų filosofas jau buvo pagarsėjęs vei­ kalais „Trys reformatoriai”, „Descarteso sapnas”, ypač veikalu „Integralinis hum anizm as”. Žinom o filosofijos istoriko A.Stocklio veikalas P.Kuraičio rūpesčiu buvo išverstas lietuviškai - „Filosofijos istorijos bruožai” (Kaunas, 1926). Veikalas ir šiandien gali būti lektūra studentams, nes yra nuodug­ nus ir metodiškas. Liuveno aukštojo filosofijos instituto programa pabrėžė: neoscholasti­ ka privalo kontaktuoti su tuometinės filosofijos kryptimis ir su specialiai­ siais mokslais, semtis iš šių šaltinių ir šitaip turtėti. Dėl rėmimosi specialiai­ siais mokslais programa siūlė skirti du dalykus: faktus ir faktų interpretaci­ ją. Katalikiškoji filosofija privalanti atsižvelgti į mokslo faktus, tačiau ji pa­ jėgi sukurti savą tų faktų interpretaciją. Katalikiškosios filosofijos orientaci­ ja nusakyta šitaip: „Tokia didžiausio pasitikėjimo užsitarnaujanti filosofinė sistema yra aristoteliškoji tomiškoji filosofija. Aristotelis suėmė į visuotinąją sintezę graikų filosofiją. Šv. Tomas Akvinietis, atsirėmęs į Aristotelio filoso­ fiją, suėmė į visuotinąją sintezę tai, kas buvo padaryta senovėje ir viduriniais amžiais. M ūsų laikais neoscholastinė filosofija, besiremdama arisroteliškaja tomiškąja sistema, eina toliau ir stengiasi suvesti į naują visuotinąją sintezę tai, kas buvo padaryta senovėje ir viduriniais amžiais, su tuo, kas yra atsie­ kiama naujaisiais laikais. Šitokia filosofija iš tikro yra trunkanti per amžius filosofija, philosophia perennis. Ji apima plačiausiu ratu visas pasaulėžiūros problemas ir išsprendžia jas ne vienašališkai, bet vienijančiais sintetiniais atžvilgiais” [10: 107]. Filosofijos ir specialiųjų mokslų santykį Šalkauskis apibrėžia šitaip: a) specialiesiems mokslams nevalia kištis į filosofiją; b) filosofijai nevalia kištis į specialiuosius mokslus; c) filosofijai privalu susipažinti su specialiųjų mokslų pasiekimais, jais remtis ir juos interpretuoti savo priemonėmis;

| 168

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

d) filosofija turi teisę įspėti specialiuosius mokslus dėl galimų suklydi­ mų, o specialūs mokslai privalo į perspėjimą atsižvelgti, savo išvadas patik­ rindam i [10: 90]. Šalkauskiui čia rūpėjo filosofijos raidos imanencija: filosofija turinti savo principus ir sąvokas ir šitaip plėtojasi.. Tad sutinkant su b) ir c) punk­ tais, vis dėlto kvestinuotinu tam pa a) punktas. Specialūs mokslai gali at­ skleisti, kad turimoji filosofinė koncepcija pasenusi, neatitinka naujausių specialiųjų mokslų pasiekimų: antai kvantų fizika ir reliatyvumo teorija fi­ losofines erdvės, laiko, judėjimo sąvokas papildė nauju turiniu, genetika tai padarė su tikslingumo, įgim tumo sąvokomis. Šiuolaikinė logika išplėtė pa­ žinimo procedūrų sampratą, daugiareikšmių logikų sukūrimas atskleidė, kad logikos dėsniai ne aprioriniai, kad logika plastiška, galima ją keisti, kad kai kurių logikos dėsnių galima atsisakyti. Kitaip šiandien formuluojamas ir d) punktas - yra kartus to filosofijos perspėjančio vaidmens patyrimas (kai filosofija paverčiama savotišku cenzoriumi), pradedant viduramžiais ir bai­ giant sovietmečiu, kai marksistinė scholastika persekiojo pažangias moksli­ nes idėjas ir jų reiškėjus. Šiandien d) punktas formuluojamas kitaip: specia­ liesiems mokslams būdingos filosofinės problemos, ypač išryškėjančios ti­ riant mokslų pagrindus, specialūs mokslai neturi priem onių joms spręsti, todėl priemones ima iš filosofijos. Teologijos-filosofijos fakulteto profeso­ riai kiek nevienodai atskleisdavo filosofijos struktūrą, ją sudarančias discip­ linas ir jų koreliaciją. N eotom istinę filosofiją sudarančių disciplinų sistema dar nebuvo nusistovėjusi. Brandžiausiai šią sistemą nurodė bei pagrindė Šalkauskis [10: 101-104]. Joje reikšmingas kultūros filosofijos išskyrimas. T uo m etu kultūros filosofija tik formavosi. Maceina net nurodo, kad Lietu­ vos universitetas pirmasis įvedė kultūros filosofiją į universitetines progra­ mas kaip atskirą kursą. Vakarų universitetuose kultūros filosofiją aiškino istorijos filosofijos kurse. D erėtų patikrinti, ar tikrai Lietuvos universitetui šiuo požiūriu tenka prioritetas. N et jei vieni pirm ųjų įvedėme, vis tiek šiuo požiūriu esame avangardistai, Šalkauskio ir kitų pastangomis lietuviškąją XX amžiaus filosofiją padarydami Vakarų filosofijos sudėtine dalimi. Neotomizmas nebuvo vienintelė katalikiškosios filosofijos sistema. Ypač katalikiškąją filosofiją praturtino besiformuojanti filosofinė antropologija, pirmiausia Schelerio kūryba. Fenomenologiniu metodu jis kūrė vertybių teoriją, kultūrinę antropologiją. Schelerio pažiūras Lietuvoje entuziastingai propagavo LTamošaitis [11, 12, 13], pamatinėmis nuostatomis nebuvęs nuoseklus tomistas ir siekęs tomizmą m oderninti, jis labiausiai mūsų visuo­ menę supažindino su filosofine antropologija ir aksiologija. Tamošaičio pa­ skatintas, filosofinę antropologiją ėmė tirti K.Dausa, tobulinęsis Vienoje ir Berlyne. H um anitarinių mokslų fakultetą Kaune jis baigė diplom iniu dar­ bu „Makso Schelerio filosofinės antropologijos bruožai” [14]. Dirbdamas fakultete vyr. asistentu, Dausa dėstė filosofijos ir pedagogikos disciplinas, paskelbė straipsnių, pristatydamas filosofinės antropologijos problematiką.

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

169 |

N epaisant disertacijų apie Solovjovą gausumo, Lietuvos universitete solovjovininkų neatsirado. Šalkauskis, dar studijų metais Maskvos univer­ sitete dalyvavęs Solovjovo draugijos veikloje ir pirmąjį publikuotą darbą „Bažnyčia bei kultūra” parengęs šio slavų filosofo įtakoje (nors su kai kurio­ mis išlygomis), jau iki studijų Fribūre savajį autoritetą ėmė vertinti kritiš­ kai, nuo Solovjovo filosofinio profetizmo ėjo prie tomistinio intelektualiz­ mo. Lietuvoje Solovjovui liko ištikimas Dambrauskas-Jakštas, slavų filoso­ fą vertinęs labiau negu T om ą Akvinietį, o tai rodo Jakšto dvasinę nepri­ klausomybę. V.Sezemanas, plačios filosofinės kultūros žmogus, dirbo kelių tuom e­ tinės filosofijos krypčių veikiamas: M arburgo neokantinės mokyklos, feno­ menologijos, realizmo, netapdamas kurios nors vienos krypties pažiūrų adep­ tu. Nors ir naudojosi fenomenologiniu metodu, tačiau atskleidė ir jo sil­ pnąsias vietas ir manė, kad fenomenologinis metodas nesąs universalus ir turįs būti papildytas kitų krypčių priemonėmis.

Koncepcijos ir idėjos

XX a. pradžioje Europoje ir Amerikoje logika modernėjo, pergalingai žengė modernioji logika, pakeitusi tradicinę aristotelinę. Katalikiškojoje filosofi­ joje dėl naujosios, simbolinės, arba matematinės, logikos vertės buvo disku­ tuojama. Avangardistais tapo lenkų neotomistai, Lvovo-Varšuvos mokyk­ los pasiekimų veikiami atsisakę psichologizmu papildytos ir gnoseologizuotos tradicinės logikos, ėmusios prarasti tikrąją loginę problematiką. Deja, kaimynai Kaune veikė kitaip. Apie moderniąją logiką buvo girdėję ir užsi­ mindavo, tačiau niekas neskelbė to, ką skelbė lenkų neotomistai: būtina senąją aristotelinę logiką pakeisti moderniąja logika. Negana to, filosofai Kaune net manė, kad naujoji logika neperspektyvi, esą ji iš protavimo teori­ jos virstanti protavimo technika. Neigiamas moderniosios logikos vertini­ mas kilo dėl per menko susipažinimo su jos teorijomis. Teoretikai Kaune, dėstydami logiką ir rašę logikos klausimais - Dambrauskas-Jakštas, Dovy­ daitis, Šalkauskis, Tamošaitis, Bistras, Štrauchas, - laikėsi konservatyvio­ sios kai kurių Vakarų neotom istų nuostatos dėl naujosios logikos vertės, sekė Liuveno mokyklos atstovais (Mercier ir jam artimais). Geriau su moderniąja logika buvo susipažinęs Sezemanas. Jo knyga „Logika” yra aukštesnio lygio negu Jakšto logikos vadovėlis. M atyt, Seze­ manas taikėsi prie kauniečių filosofijos profesorių nuostatos. Reikšmingą moderniosios logikos problemą - paradoksus - tyrė filosofiniu gnoseologi­ niu požiūriu [6]. Paskelbė kitų plačios apimties darbų, kuriuose nagrinėjo gnoseologiniu požiūriu filosofines logikos problemas.1

| 170

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

N ors Kauno profesūra logikoje orientavosi nenaujoviškai, bet buvo studentų, savarankiškai susipažirntsių su moderniąja logika. Teologijos-fi­ losofijos fakulteto Filosofijos skyriaus absolventas K.Raičinskis 1933 m. pa­ rašė diplom inį darbą licenciato laipsniui įgyti „Matematinis logikos m eto­ das” [15]. Tai pirmasis Lietuvoje toks darbas, kuriame sistemingiau nusa­ komas matematinės logikos objektas, šaltiniai, metodas ir tikslai. M oder­ niosios logikos problemas aptarė universiteto matematikai. Naujoji logika buvo metodas tirti matematikos pagrindų problemas, šalinti aibių teorijos paradoksus. Universiteto matematikai aptarė tris matematikos pagrindimo kryptis - logicizmą, formalizmą, intuicionizmą, jų vartojamas logines prie­ mones.

Gnoseologija Vargu ar buvo filosofų, kurie, tyrinėdami įvairias problemas, nebūtų jų ap­ tarę ir gnoseologiškai. Straipsnių gnoseologijos klausimais paskelbė Dovy­ daitis, Tamošaitis, Reinys, Sezemanas, gnoseologijos statusą neotomistinės filosofijos struktūroje aptarė Šalkauskis, tačiau gnoseologijos veikalų tepasi­ rodė vienas - Kuraičio „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai” (Kaunas, 1930). Formali gnoseologijos vieta neotomistinės filosofijos sistemoje nebu­ vo tiksliai apibrėžta. Nei Aristotelis, nei Tomas Akvinietis nepaliko specia­ liai gnoseologijai skirto veikalo. Gnoseologija kaip disciplina susiformavo naujaisiais amžiais, kai Locke’as, Kantas ir kiti paskelbė, kad ne būties, bet pažinimo tyrimas esanti pagrindinė filosofijos problema. Po naujųjų amžių autorių įnašo į gnoseologiją senoji Tom o Akviniečio pozicija pažinimo klau­ simais jau nieko negalėjo patenkinti. Buvo sukurta iš esmės nauja gnoseolo­ ginė problematika, sumodernėjusi, integravusi daugelį realią reikšmę tu rin ­ čių problem ų, apie kurias nekalbėjo šv. Tomas, bet kalbėjo Kantas, XIXXX a. žymiausi filosofai. Susiformavo ši gnoseologijos problematika: gnose­ ologijos kaip mokslo pagrindimas, jos istorinė sklaida, svarbiausios srovės bei kryptys, tiesos problema, pažinimo ribų problema. Šalkauskio požiūriu, visos kryptys (racionalizmas, empirizmas, realizmas, transcendentalizmas, fenomenalizmas ir 1.1.) vienpusiškos, turinčios defektų, Neotom istinė gno­ seologija turinti perimti iš gnoseologijos krypčių tai, ką jos nuveikė pozity­ vaus, ir atmesti netikslumus [10: 116-120]. N eotom istinė gnoseologija grindžiama objektyvistine, realistine pa­ žiūra: nepriklausomai nuo subjekto už jo egzistuoja tikrovė. Viena tikrovės dalis materiali, kita - dvasinė. Bet tikrovė reali, ji objektyviai pažini. Pažįs­ tama tokia, kokia tikrovė yra iš tikrųjų. N eotom istinė gnoseologija, ypač nusiteikusi prieš subjektyvizmą, skelbia pažintinį optimizmą. Tačiau išryš­ kėja silpnoji jos vieta: atsinaujinimo ir ištikimybės tradicijai santykyje nu­ galėjo ištikimybė tradicijai. N eotom istinė gnoseologija liko atitrūkusi nuo

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

171 j

tuom etinių logikos ir psichologijos pasiekimų, o juk modernioji logika ir psichologijos kryptys —hormizmas, biheiviorizmas, geštaltpsichologija, psi­ choanalizė - praturtino gnoseologiją. N eotom istinė gnoseologija Lietuvos universitete liko archaiška, jos žymiausias teoretikas P.Kuraitis tebesilaikė nuostatos, kad gnoseologija sukuria savo aiškinamąsias priemones nepri­ klausomai nuo pažinimo lygio kituose moksluose, o paskui tas priemones taiko specialiųjų mokslų rezultatams filosofiškai interpretuoti; kad tiesa yra nekintama, nepriklausanti nuo erdvės ir laiko, nuo pažįstančiojo subjekto. Kuraitis taikliai įžvelgdavo silpnąsias naujųjų amžių gnoseologijos krypčių vietas, tačiau jam sunkiai sekėsi pasinaudoti tuo, kas tose kryptyse buvo pozityvu. Tai pastebėjo ir Kuraičio veikalą recenzavęs Sezemanas [8]. N e­ paisant vienpusiškos orientacijos, „Pagrindiniai gnoseologijos klausimai” buvo pirmasis lietuviškai parašytas gnoseologijos veikalas, pasižymintis nuo­ dugnum u, aiškia kalba ir derama terminija. N aujausių gnoseologijos krypčių turinį gnoseologijos lektoriai aptar­ davo paskaitose ir straipsniuose. Pirmiausia tai darė Sezemanas. Jis pagrįstai nurodė lemiamą metodo vaidmenį, t. y. kiek gnoseologinės kryptys atsi­ žvelgia į naujausius specialiųjų mokslų pasiekimus. Antai silpnoji fenome­ nologinio metodo vieta yra esmės samprata. Modernusis mokslas rodo, kad nėra pastovių esmių, kad konstantų pastovumas tik reliatyvus, naujoji fizi­ ka operuoja dydžiais, kurie determinuojami tik tam tikroje sistemoje ir tiki­ mybiškai. Gamtos mokslai rodo, kad požiūris, jog pasaulio sąranga pastovi ir grindžiama absoliučių konstantų sistema, netikslus. Sezemanas pabrėžia ir kuriantįjį subjekto pažinimo aktyvumą: subjektas ne tik atvaizduoja, bet ir kuria, vartodamas prietaisus, matuodamas, sukuria pažintinius modelius ir į juos deda tikrovę. Išvada ta, kad idealizmas klysta protą supriešindamas su gamta, protą laikydamas visai kitonišku nei gamta. Proto kuriamos ide­ alios schemos tada tikros, kai jos išreiškia pagrindines pasaulio tendencijas ir struktūrines ypatybes, proto kuriami modeliai pavaldūs visuotiniam de­ term inizm ui [8, 9].

Ontologija N eotom izm e ši disciplina svarbiausia visoje sistemoje. Vienintelis teoriza­ vęs ontologijos problemas buvo Kuraitis. Jis paskelbė stambų veikalą „O n­ tologija” (Kaunas, 1931. T.I; 1933. T. II. Veikalas nebaigtas). Kiti autoriai ontologinę problem atiką paliesdavo prabėgomis. Senąją ontologiją (metafiziką) kaip mokslą apie būtį apskritai kvestio­ navo prancūzų švietėjai, Kantas, pozityvizmas. Kantas savo ikikritinį laiko­ tarpį, kai dirbo Wolffo metafizikos veikiamas, vadino dogm atiniu snaudu­ liu. Katalikiškoji filosofija atgaivino senąją ontologijos tradiciją. O ntologija esanti metafizikos disciplina (bendroji metafizika). Metafiziką dar sudaro kosmologija, psichologija, teodicėja. Nors psichologija nuo W . W undto

| 172

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

veiklos laikų buvo atsiskyrusi nuo filosofijos ir tapusi savarankišku mokslu, kai kurie filosofai apgailestavo dėl'šio atsiskyrimo ir liko ištikimi vadinama­ jai filosofinei psichologijai, mėginusiai išlaikyti-psichologiją filosofijos įta­ koje. Teologijos-filosofijos fakultete filosofinės psichologijos nuostatai at­ stovavo M.Reinys, 1922-1931 m. fakulteto teorinės ir eksperimentinės psi­ chologijos katedros vedėjas, nuo 1932 m. perėjęs į Filosofijos sistemos ka­ tedrą. Reinys dėstė psichologijos įvadą, bendrąją, lyginamąją, pedagoginę psichologiją, religijos psichologiją, paskelbė straipsnių psichologijos ir filo­ sofijos klausimais. O ntologiją Kuraitis apibrėžė kaip mokslą apie pirmuosius būties pra­ dus. Ji esanti būties pradm enų mokslas. Dėl daugelio tuometinės filosofijos krypčių neigiamo požiūrio į tradicinę ontologiją opiausia problem a buvo ontologijos pagrindimas: kaip galima tokia ontologija tvirtinant, kad me­ džiagą ontologija imanti iš kiekvieno patyrimo (mokslinio ir nemokslinio)? Nepriklausydama nuo kitų mokslų, ji esanti kitų mokslų filosofinės m eto­ dologijos esminė dalis. Kaip ontologija, savuoju filosofinės abstrakcijos me­ todu suteorinanti įprastinio (nemokslinio) patyrimo medžiagą ir nepriklau­ santi nuo mokslų pažangos, gali išaiškinti specialiųjų mokslų pagrindus, objektyvią jų pam atinių sąvokų ir dėsnių reikšmę, tai tiesiog galvosūkis. Tokią ontologiją mokslo žmonės laiko įtartina ir tuoj pat klausia: kokia vertė ontologinių sąvokų ir principų, sukurtų neatsižvelgiant į naujausius mokslų pasiekimus ir siūlomų mokslams pasinaudoti? Vadovaudamasi Aris­ toteliu, senoji ontologija kvietė į tikrovę žvelgti pro tikslingumą: kiekvienas objektas siekiąs tikslo, atitinkančio jo prigimtį. N aujųjų amžių mokslas vie­ toj tikslingumo kvietė į tikrovę žvelgti pro determinizmą, ir ši nuostata įsi­ tvirtino. XX a. skelbti, kad materija pasyvi, o aktyvumą jai suteikia forma, buvo anachronizmas. M oderniau nusiteikę katalikiškosios filosofijos atsto­ vai vadavosi iš formos, tikslingumo, tobulum o ir kitų senųjų konstruktų. Nustatydamas filosofijos kompetenciją, Kuraitis tyrė realias filosofijos specifikos problemas: metodologinę ir socialinę filosofijos funkciją, profe­ sionalios filosofijos ir sveiko proto santykį, filosofijos tautiškum ą ir kitas.

Gamtos filosofija Visą laiką tebediskutuojama, ar apskritai galima tokia natūrfilosofija, kuri, nors atsižvelgia į gamtos mokslų bendrąsias sąvokas bei principus, gamtą kaip visumą aiškina ontologijos principais. Daugelis gam tininkų neigė to­ kios gamtos filosofijos galimybę. Panašiai darė ir filosofijos kryptys: dauge­ lyje šiuolaikinės filosofijos krypčių gamtos filosofija nefigūruoja kaip jų su­ dėtinė dalis. Laikoma, kad kurti gamtos filosofiją - nedėkingas, neperspek­ tyvus darbas, natūrfilosofija jau atgyvena. Galima ne gamtos kaip visumos filosofija, o tik jos atskirų sričių, pagal mokslus - fizikos filosofija, biologi­ jos filosofija ir pan. Veikalai tokiais pavadinimais mūsų laikais kuriami.

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

173 |

Lietuvoje silpnesnę gamtos filosofijos plėtotę lėmė dvi priežastys. Pir­ miausia filosofams trūko gilesnio gamtamokslinio išsilavinimo. Gamtos fi­ losofiją dėstęs Bistras tam tikrą gamtamokslinį pasirengimą turėjo, tačiau iš šios srities nieko nespausdino. Gamtos filosofijos speckursą skaitęs Sezemanas (vienerius metus buvo studijavęs mediciną) orientavosi į jam artimesnę sritį —filosofines biologijos problemas. Gamtos mokslų turinį visai savaran­ kiškai įsisavino P.Dovydaitis. Kita priežastis ta, kad gamtamoksliniai tyri­ mai universitete tik prasidėjo. Gamtos mokslų filosofinių problem ų aiškinimu labiausiai pasižymėjo P.Dovydaitis. Žurnale „Kosmos” skelbė pasaulines gamtos mokslų naujie­ nas, organizavo diskusijas apie evoliucijos teorijos, kvantų fizikos interpre­ taciją, reliatyvumo teorijos, kosmologijos problemas. Rengė specialius n u ­ merius žymiausiems pasaulio mokslininkams pagerbti, pats spausdino straips­ nius gamtos istorijos, gamtos mokslų pasiekimų filosofinės interpretacijos problematika. Interpretavo katalikiškosios filosofijos požiūriu: laikė, kad gamtos mokslų pasiekimus galima taip interpretuoti, jog gamtos raidoje aptinkam a ir idealių veiksnių įtaka [5]. Dovydaičiui imponavo XIX a. pa­ baigoje ir XX a. pradžioje susikūręs neovitalizmas, plačiausiai išdėstytas vo­ kiečių biologo H.Driescho veikale „Organinio pasaulio filosofija”. Gyvy­ bės, jos funkcionavimo ir raidos procesams aiškinti, be materialių veiksnių, Drieschas įvesdavo ir nematerialias energijas bei dominantes. P.Dovydaitis populiarino šias pažiūras. Prieš Driescho teoriją pasisakė Sezemanas, nurodydamas, kad nors ji ir sugriauna mechanistinę gyvybės koncepciją, tačiau nepriim tini jos pripa­ žįstami antgamtiniai veiksniai (entelechija), nebent toji entelechija būtų eksplikuojama kaip fizinės energijos forma. Tačiau visos pastangos tokią ener­ giją atrasti fiziniais metodais buvo bevaisės. A ntgam tinių veiksnių prielaida gamtos moksluose nepriimtina, ji panaikintų priežastingumo principo ga­ liojimą gyvojoje gamtoje [29]. Su m oderniųjų pažintinių procedūrų gamtos moksluose filosofine in­ terpretacija visuomenę supažindino Universiteto gamtininkai, pirmiausia fizikai ir astronomai: A.Puodžiukynas, P.Brazdžiūnas, P.Jucaitis, A.Zvironas, P.Slavėnas, A.Juška ir kiti. Parengę disertacijas užsienio universitetuo­ se, jie knygose ir straipsniuose (ypač „Kosmose”), aptardami fizikos, astro­ nomijos, matematikos filosofines problemas, formavo m odernųjį mokslinį pasaulėvaizdį, referavo apie naujausius mokslų sukurtus pažintinius m ode­ lius ir jų filosofinę interpretaciją. „Neopozityvistynės dvasios indeteminizmą propagavo vienas ryškiausių fizikinio neopozityvizmo atstovų Lietuvo­ je, Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros privatdocentas, nuo 1939 m. docentas A.Žvironas” [28: 68].

| 174

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

Kultūros filosofija• Šia tematika daugiausia rašė ir reikšmingų darbų sukūrė S.Šalkauskis ir A.Maceina.2 Abu buvo gerai apsiskaitę, žinojo tuom etinius kultūros filosofijos tyrimus, jais ne tik rėmėsi, bet ir sugebėjo polemizuoti ir žengti toliau įveikė konservatyvią kultūros paskirties sampratą, kurioje žmoniškumas pri­ skiriamas ne kultūros, bet sakralinei sferai, o kultūra lieka antraeile veikla. T uo m etu Europoje buvo aptariamos Vakarų kultūros krizės teorijos: Spenglerio - kultūra pražysta, gyvena, miršta, civilizacija esanti paskutinis kultūros raidos periodas, Vakarai eina į žlugimą, į žmogaus kūrybinių galių išsekimą; Berdiajevo - kultūra esanti nepasisekimas pažįstant tiesą, kuriant g ro žį, f o rm u o ja n t d o ro v in iu s ir te isin iu s sa n ty k iu s, k ū ry b išk a i užvaldant gamtą. Kurdamas žmogus tikėjosi savo kūriniais laimėsiąs tikru­ mą, tačiau laimėjęs tik simbolius. Išeitis iš žmogaus situacijos tragizmo, anot Berdiajevo - „religinė transfigūracija”, t.y. atsigręžimas į Dievą. Vertindamas Spenglerio teoriją, Šalkauskis taikliai nurodė pagrindinę jos klaidą - kultūros traktavimą pagal analogiją su organizmu: esą kaip or­ ganizmą tvarkanti jame įdvasinta gyvybė, taip kultūroje glūdinti jos siela. Išvada ta, jog „šita pakraipa eidamas, Spengleris toli gražu nepakankamai skaitėsi su tuo faktu, kad kultūra yra žmogiškasis padaras ir yra surišta su visuom eniniu gyvenimu ir kad nėra reikalo, norint išaiškinti kultūros feno­ meną, griebtis kultūrinės sielos pagalbos” [33: 400]. Šalkauskis taip pat taikliai vertina kultūros ir civilizacijos santykį, nu­ rodydamas jų tarpusavio priklausomybę. Civilizacija žlunga ne todėl, kad ji esanti kultūros senatvė ir jos pabaiga, bet žlunga dėl to, kad suyra civilizaci­ jos pagrindas - kultūrinės nuostatos, nusiteikimai, motyvai. Civilizacijos žlugimas dar nereiškiąs kultūros žlugimo: jei išliko kultūriniai nusiteikimai, tai visuomenė visuomet turinti galimybę atkurti civilizaciją. Čia Šalkauskis problemą vertina tiksliai, panašiai teigia ir vienas žymiausių šiuolaikinių mokslo metodologų K.Popperis: įsivaizduokime, kad įvyksta globalinė ka­ tastrofa, sunaikinta ekonom inė sistema, pram oninė ir socialinė organizaci­ ja; tačiau jei išliko techninės ir mokslinės žinios, atkurti materialinę kultūrą ir socialinę organizaciją įmanoma. Šalkauskis nurodo, kad civilizacijos grįžtamai paveikia kultūrą: ji gali inspiruoti tiek teigiamus visuomenės reiškinius, tiek neigiamus —išlepimą, vartotojiškumą, iškrypimą. Civilizacija tiek paveikianti pačius jos kūrėjus, kad susidaro pavojinga situacija, kai vieni gėrybes sukuria, tačiau jomis ne­ gali naudotis, nes jas užvaldo kiti. Šio proceso, kuris žinomas kaip socialinis susvetimėjimas, Šalkauskio metodologinės nuostatos taip įvardyti dar ne­ leido. Šį procesą jis tiria kaip moralinės, kultūrinės degradacijos problemą ir siūlo jį įveikti ugdom ųjų priem onių sistema: ugdyti ne vartotojiškai kul­ tūrinės pozicijos visuomenę. Ryšium su tuo Šalkauskis, taip pat Maceina, tiria prometėjizmą nurodydami, kad išeitis iš prometėjiškojo tragizmo, su­

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

175

kelto per didelio pasitikėjimo kultūros galybe - iš kultūros srities žengti į religijos sritį. Religija paraginanti kultūrą žengti reikiamos pažangos keliu, kultūra religijoje atrandanti užbaigtumą. Abu mūsų žymieji kultūros teore­ tikai sako: religija neabsorbuojanti kultūros, tik nurodanti kultūrai kryptį. Tačiau patį kultūros filosofijos pagrindimą krikščioniškaisiais postulatais teigiant, jog „krikščioniškoji antropologija yra vienintelė, kuri sugeba išaiš­ kinti žmogaus problem ą...” [24: 184], derėtų suprasti kaip jaunojo M acei­ nos entuziazmą, turint mintyje, kad žmogaus problemas aiškinant pavojin­ ga teigti, jog yra vienintelė tiesa ir vienintelis jų išaiškinimas. Žmogaus pro­ blemos aiškinamos pliuralistiškai ir nė viena filosofijos kryptis negali pre­ tenduoti į absoliutumą, kiekviena kryptis negali tikėtis atradusi visas žmo­ gaus būties problemas ir jas išsprendusi, o gali nuveikti tiek, kiek leidžia jos postulatai. Lemiamą vaidmenį kultūros procese teikdamas kūrybai ir kūrybišku­ mą laikydamas esmine žmogaus žyme, Maceina siekia įprasm inti kūrybą kaip gamtos sužmoginimą. Tačiau tai jis rašė tuo metu, kai Vakarų pasauly­ je tik im ta susidurti su ekologinėmis problemomis, o Lietuvoje jų apskritai nebuvo. M aceinos teiginiai, kad kūryba esanti gam tos užvaldym as, jos palenkimas savo dvasiai, kad žmogaus dvasios atėjimas į pasaulį gamtai reiškia tą patį, ką Dievo atėjimas žmogui - šie teiginiai negalioja mūsų eko­ loginės krizės laikais. Šiandien turime laikytis senovės stoikų nuostatos: tai­ kytis prie gamtos, o ne ją lenkti savo dvasiai. Viena originaliausių lietuvių kultūros filosofijos analizių buvo Macei­ nos trijų dvasių - buržuazinės (pasitenkinimas esamybe, nekūrybiškumas, paviršutiniška rimtis, hedonizmas ir utilitarizmas), prometėjiškos (polinkis savęs teigimu sukilti prieš Kūrėją) ir krikščioniškosios tyrimas [25]. Šių dvasių raidos perspektyvą apibūdino taip: buržuazinė dvasia kaip išorinis žmogaus ryšys su tikrove liks visada, tačiau bus nustum ta į istorijos pakraštį, viešojo gyvenimo ji netvarkysianti, jį tvarkysiąs prometėjizmas, ateitis prometėjizmo rankose. Krikščionybė, atsikračiusi savo buržuazinių formų, grumsis su prometėjizmu ne viešajame gyvenime, bet jo gelmėse. T ad krikščionybės likimas paradoksalus - ateitis jai nežada viešojo gyvenimo tvarkytojos vaid­ mens, bet užtat ji laimėsianti žmogaus dvasiniame pasaulyje. Šalkauskio sukurtoji lietuvių kultūros kaip Rytų-Vakarų kultūrų sin­ tezės koncepcija (ją išdėstė veikale „Dviejų pasaulių riboje”, prie jos vis grįž­ davo ir gilindavo) susilaukė ir pritarėjų (pritarė A. Dambrauskas-Jakštas), ir kritikos. Kritika nurodė, kad tokia sintezė šalinanti lietuviškosios kultūros savitumą, kad negalima būti bet kieno priedu, net tą „bet ką” apibūdinus tokia plačia sąvoka, kaip Vakarai arba Rytai [16]. Maceina Šalkauskio kon­ cepciją įvertino taip: pati sintezės idėja tikra, tačiau koncepcijoje siūloma slaviškojo ir germaniškojo pradų sintezė nepriimtina, netiksli. Lietuviai tik atviri įtakoms, einančioms iš slaviškojo ir germaniškojo pradų. Ši įtaka tėra

| 176

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE '

akstinas sužadinti tai, kas jau glūdi lietuviškoje individualybėje nuo pir­ mykščių laikų. Sitai reikia sintėtift-ti, o ne iš kitur paimti [26]. Šalkauskio ir Maceinos teorizavimai kultūros filosofijos srityje yra aukš­ to, europinio lygio. Maceina juos įvardijo kultūriniu teizmu: dieviškoji kū­ ryba nesanti užbaigta, ją užbaigia žmogus.

E tika Universiteto filosofai paskelbė nemaža straipsnių etikos klausimais, taip pat lietė dorovės teorijos problemas etikai neskirtuose veikaluose. N agrinėta tiek etikos istorinės, tiek teorinės problemos. Be to, gėrio problem a buvo aptariama ontologijoje. Joje Kuraitis tyrė gėrį kaip transcendentinę būties ypatybę, aiškino blogio buvimo priežastis, ontinio gėrio ir ontinio blogio aiškinimą taikė ir moralės sričiai. Tačiau etikai skirtų stambesnių veikalų buvo sukurta tik keli: etiką dėstęs Bistras išspausdino savo daktarinę diser­ taciją [17], o Maliauskis paskelbė veikalą, kurį galima laikyti mokomąja knyga [27]. Joje apžvelgė etikos idėjų istorinę raidą, o teorines problemas aiškino neotomizmo principais. Jais eksplikavo moralės pobūdį, dorum ą ir nedorumą, moralinį tikslą, elgesio normas, sąžinę ir kitus dorovės reiški­ nius. Teigė žmogaus prigimtį esant nekintama, o ją eksplikuojantys princi­ pai pagrindžia elgesio normas. Katalikiškoji etika yra deontologinė, panašiai kaip Kanto dorovės teori­ ja. Tačiau ir deontologinės etikos teorijos susiduria su keblumais: jei jose do­ rovės normas galima pagrįsti remiantis principais, tai iškyla sunkum ų pagrin­ džiant pačius principus. „Nė viena moralinė teorija nėra visuotinai priimta. Ir katalikai nesutaria dėl konkrečių veiksmų dorovinio vertinimo bei teorinio Bažnyčios mokymo pagrindimo” [23: 482]. Kalbamuoju laikotarpiu tik for­ mavosi metaetika, logikos ir semantikos priemonėmis tyrusi pagrindimą eti­ koje. Todėl ir Lietuvos universitete dar neturėta konceptualinių priemonių elgesio principų naujoviško pagrindimo problemoms atrasti ir spręsti. Reikšmingą - tolerancijos - problem ą aptarė universiteto Medicinos fakulteto Nervų ir psichinių ligų katedros vedėjas J.Blažys. Jau jo knygos [18] pavadinimas rodo tikslią orientaciją - tolerancijos nelaikyti tik doro­ vės principu, problemos neetizuoti, ją traktuoti plačiau. Nors pagrindinė darbo dalis skirta tolerancijos idėjos istorinei sklaidai ir menka teorinė da­ lis, tačiau, parašyta pasaulietiškai, knyga buvo pirmas platesnis kreipimasis į mūsų skaitytoją reikšminga tema.

Estetika Greta atskirų estetikos disciplinų estetiką dėsčiusieji išskirdavo bendrąją, filosofinę estetiką, kuri „laiko savo uždaviniu ištirti bendriausius grožio bei meno pagrindus” [30: 450]. Estetikos problemas tirdamas neotomistinės filosofijos principais, Šalkauskis objektyviu grožio veiksniu laikė tvarką (dau­

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

177

gio bei įvairių elementų suderinimas pagal tam tikrą vienybės pradą) ir nu­ rodė tradicinius tomistinės estetikos keliamus reikalavimus tvarkai, kad ji būtų estetinė: pilnatvę - nėra sudedamųjų dalių nepritekliaus ar pertek­ liaus:, deramą proporciją - grakštų dalių susiderinimą; skaidrumą - sude­ dam ųjų dalių niuansų ar net kontrastų suvedimą į harmoningą visumą. Tas vienybės pradas, sutvarkantis bei organizuojantis daugį į tikslingą ir harm o­ ningą estetinę visumą, esanti forma. Taip pagrindžiamas teiginys, kad grožis patinka dėl savo formos, o ne dėl materijos. Šalkauskio estetinę koncepciją galima laikyti intelektualistine - jai rūpi skaidra kaip protu įžvelgiamas, pažintinis grožio požymis. Kita vertus, ir estetinę koncepciją Šalkauskis siekė praturtinti naujausių estetikos krypčių idėjomis. Taip darė ir ilgiausiai estetiką Teologijos-filosofijos fakultete dėstęs J.Grinius, parašęs sistemingą katalikų estetikos veikalą „Grožis ir menas. Estetikos pagrindai” (K., 1938), pareng­ tą skaitytų estetikos paskaitų pagrindu. Veikale aptariamos pagrindinės tuo­ metinės estetikos problemos: grožio objektyvumo ir subjektyvumo, meno kūrinio, meninės kūrybos ir meninės tiesos, kūrėjo asmenybės ir dar kitos, analizuojami estetikos teorijų principai, beje, net psichoanalitinės teorijos. Profesionaliai estetikos kursą H um anitarinių mokslų fakultete skaitė ir estetikos problemas tyrė Sezemanas. Gerai susipažinęs su estetikos moks­ lo istorine sklaida ir naujausių krypčių idėjomis, galėjo jas kritiškai vertinti ir aukštu lygiu teorizuoti. Jau po mirties išleistas veikalas „Estetika” (V, 1970) yra originali daugelio metų tyrinėjimų išraiška ir svarbiausia kada nors Lietuvoje pasirodžiusi estetikos studija, išaugusi iš Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose skaitytų estetikos kursų.

Socialinė filosofija D ar 1909 m. Kaune ėmė veikti savitas socialinių problem ų tyrimo cen­ tras - „Lietuviški socialiniai kursai”, suorganizuoti Petrapilio Dvasinės aka­ demijos profesorių iniciatyva, ypač J.M atulaičio, Akademijoje pradėjusio dėstyti sociologiją. Šiame centre paskaitas dar skaitė A.Dambrauskas-Jakštas, P.Būčys, J.Staugaitis, J.Mačiulis-Maironis. Socialinė problem atika bu­ vo itin aktuali išsikovojusiai nepriklausomybę valstybei, pradėjusiai kurti naujus visuomeninius santykius. Socialinės filosofijos problem atika nebuvo griežtai apibrėžta, ją teoriš­ kai aptarė pirmiausia filosofai ir sociologai kultūros filosofijos, istorijos filo­ sofijos, sociologijos veikaluose, straipsniuose. Katalikų socialinės doktrinos pagrindu šią problematiką tyrė A.Maliauskis veikale „Dem okratija”, K.Paltarokas veikale „Socialinis klausimas” (K., 1921), K. Šaulys („Sociologija”, K., 1919; II leid. 1920 m. - tai pirmasis sociologijos vadovėlis lietuvių kalba), taip pat jaunesniosios kartos sociologai ir socialinių problem ų tyri­ nėtojai, pirmiausia P.Dielininkaitis, Teologijos-filosofijos fakultete dėstęs socialinės filosofijos ir pedagogikos kursus, paskelbęs plačių straipsnių kor­

| 178

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

poracinės santvarkos tema [19]. Katalikiškoji socialinė filosofija visuome­ nės gyvenimo aiškinamųjų principų ieškojo ne tik visuomenės struktūroje ir jos raidoje, bet ir žmogaus, kaip Dievo kūrinio, prigimtyje, dėl to sociali­ nės problemos neretai būdavo paverčiamos moralinėmis problemomis su joms būdingu pagrindiniu sprendim u -'m o ra lin iu žmogaus tobulėjimu. Kita vertus, katalikiškoji socialinė mintis, analizuodama realius socialinius santykius, pagrįstai siūlė problemas spręsti neatitrūkstant nuo moralumo požiūrio, socialinius santykius reguliuoti pagal krikščioniškuosius moralės principus, neprievartiniu būdu, reformomis. Jaunesnioji katalikiškosios orientacijos karta Lietuvos valstybinės santvarkos gerinimą įžvelgė organi­ nės visuomenės ir valstybės projekte, kurį vadinamojoje Romuviečių dekla­ racijoje pasirašė 16 žinomų mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų.3 D e­ klaracijoje siekta liberalizuoti Lietuvos valstybinį gyvenimą „neišsiskiriant iš Europos tautų šeimos” ir realizuojant tautinės valstybės idėją, socialinį ir ekonom inį gyvenimą organizuojant „pagal gyventojų praktikuojamą verslą korporatyvine dvasia”. A utoriteto, laisvės ir solidarumo, teisingumo ir mei­ lės principais organizuotoje valstybėje, bendradarbiaujant luomams, „susi­ darytų sąlygos geresniems socialiniams santykiams tapti, teisingiau gėry­ bėms pasiskirstyti ir kultūrinei pažangai skatinti”. Nors šiuolaikinės dem ok­ ratijos teorijos panašias korporacinės visuomenės ir valstybės kocnepcijas vertina kritiškai kaip nepakankamai išreiškiančias politinę visuomenės or­ ganizaciją, Romuviečių deklaracija buvo reikšmingas Lietuvos politinio gy­ venimo dokumentas, išreiškęs gilų susirūpinimą jaunoje Lietuvos valstybė­ je susidariusiu autoritetiniu režimu ir siūliusiu kitokią perspektyvą. Socialinę problem ą tyręs, jaunasis Maceina ją formulavo kaip sociali­ nio teisingumo problem ą ir išreiškė to paties pavadinimo veikale („Socijali­ nis teisingumas”, K., 1938). Jam socialinis teisingumas - ne tik ekonom i­ nės turtinės nelygybės, bet ir moralinė problema, socialinį klausimą suda­ ranti ne tik kova dėl ekonom inių gyvenimo sąlygų gerinimo, bet ir kova dėl žmogaus vertės pripažinimo. Pabrėžęs, kad socialinį teisingumą galima įgy­ vendinti tik evoliuciniu būdu, reformomis, Maceina pirmiausia siūlo refor­ m uoti žmogaus dvasią pakeičiant požiūrį į turtą bei nuosavybę, šį požiūrį grindžiant krikščioniškojo socialinio gyvenimo principais. Maceinos pro­ jektas rodo gilų susirūpinimą neturtingųjų masių padėtimi. Kita vertus, orien­ tacija į pirmykštį Bažnyčios Tėvų skelbtą neturto idealą rodo, kad jaunasis Maceina per daug pasitikėjo filosofiniais modeliais ir per mažai buvo paži­ nęs realią visuomenės sklaidos kryptį.

Egzistencinė filosofija Jos pradininku Lietuvoje reikia laikyti Juozą G irnių. Globojamas Kuraičio ir išėjęs tomistinę mokyklą, tom istu netapo, jo žvilgsnis krypo į naująsias XX a. filosofines sroves, į egzistencinę filosofiją, kurią išstudijavo savaran­ kiškai ir paskelbė Lietuvoje pirmuosius šios srities darbus [26]. Studijas gi­

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

179

lino Liuveno, Freiburgo universitetuose, Paryžiaus Collège de France, Freiburge klausėsi M.Heideggerio, tenykščio universiteto profesoriaus. 1941 m. atkūrus universitete Filosofijos fakultetą, Girnius Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas fakulteto vyr. asistentu. Be įprastinių filosofijos kursų, dar dėstė psichologiją ir bendrąją mokslinio darbo metodiką, buvo suorganiza­ vęs seminarą studijuoti autoriams, kurių kūryba priklauso ir literatūrai, ir filosofijai. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėl buvo susitikęs su Heideggeriu, dar ir su kitu egzistencializmo klasiku K.Jaspersu, daug su jais diskutavo. Jau pirmieji Girniaus darbai rodo, kad egzistencinės filosofijos proble­ matiką jis tiksliai suvokė ir gerai įvaldė jos sąvokas. Jau diplom iniam e darbe Girnius ne tik išdėsto Heideggerio pažiūras, bet ir geba jas kritiškai vertinti: Heideggeris išdaiktinęs ontologiją, jo projektuojama metafizika nesanti me­ tafizika tikrąją žodžio prasme, o atvirybės mirčiai koncepcijoje fiziologinius kūno procesus netiksliai tapatina su visa žmogaus gyvastimi, rūpesčio kate­ gorija atitrūkusi nuo istorinės konkretybės ir kt. Heideggerio išsakytiems antropocentrinio pobūdžio priešingumams įveikti reikia krikščioniškojo eg­ zistencializmo. Paskelbtuose straipsniuose Girnius vėl rodo, kad egzistencialinis humanizmas nesugebėjęs deramai pagrįsti žmogaus būties vertės, Monrealio universitete Kanadoje 1951 m. įgijęs filosofijos doktoratą už di­ sertaciją „La métaphysique existencielle de Karl Jaspers”, ją paskelbė lietu­ viškai [22]. Tai iki šiol vienintelė lietuviškai parengta studija, tirianti pa­ grindines K. Jasperso idėjas: tiesą, tikėjimą, laisvę, moralumą, būties šifrus. Knyga parankinė ir šiandien kiekvienam, kas ryžtasi imtis panašių tyrimų. Tokią ją daro preciziška analizė, dėmesio verti kritiniai argumentai. Jasper­ so metafiziką vertindamas krikščioniškajam egzistencializmui artimu po­ žiūriu, Girnius nesutinka, kad mėginimas metafiziką grįsti morale gali būti vaisingas. Tačiau jis sutinka, kad filosofija tikrosios būties paieškų prasme nėra vien tik grynojo proto problema, bet gyvo kokretaus žmogaus drama, kad tiesa reikalauja būti gyvenama ir kad nėra filosofijos, kuri būtų ener­ gingiau gynusi laisvę, negu tai daro egzistencializmas. „Žmogus be D ievo” (Chicago, 1964) yra Girniaus daugelio m etų apmąstymų rezultatas —neti­ kinčio žmogaus filosofinė ir psichologinė analizė. Veikalas pasižymi girniškais bruožais: nuodugnum u, atvirumu bei nuoširdum u, minties skaidru­ mu. Žmogiškosios būties prasmė - šis veikale tiriamas pamatinis klausimas sprendžiamas taip, kad šią prasmę atskleidžia individualus tikėjimas dieviš­ kosiomis vertybėmis. T ad atrandamos objektyvios vertybės, kai į pasaulį žvelgiama teistiniu žvilgsniu, kuriuo žmogus randamas prasmingoje būties visumoje, o jo didybę sudarąs pašaukimas amžinajam gyvenimui. Šitaip eg­ zistencinis teizmas teigia nepabaigiamybę, moralinius idealus kaip objekty­ vias vertybes. Juozas Girnius - lietuvių filosofijos klasikas. Lietuviškoje dirvoje pra­ dėjęs egzistencinės filosofijos tyrimus, dirbo europiniu lygiu. Jo kūriniai tautos ir tautinės ištikimybės tema - tai mūsų išeivijos būties ir jos likimo įprasminimas.

| 180

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

Tokios pačios vertės yra ir kito mūsų filosofijos klasiko - Antano M a­ ceinos kūryba šioje srityje. Jo egzistencinis mąstymas taip pat prasidėjo dar darbuojantis Vytauto Didžiojo universitete, nors ne taip ryškiai. U žtat jį sukūrė išeivijoje - „Jobo dramoje”, viename reikšmingiausių lietuviškosios filosofijos veikalų - „Filosofijos kilmė ir prasmė” (Roma, 1978). M aceina sukūrė lietuviškojo katalikiškojo egzistencializmo veikalus paveiktas tų V a­ karų pasaulio katalikiškųjų modernistų, kurie siekė ne tik praturtinti kata­ likybę egzistencinės filosofijos idėjomis, bet ir pačią krikščionybę interpre­ tuoti kaip esmiškai egzistencinę pasaulėžiūrą. Šie teoretikai teigė: krikščio­ nybės tiesos esančios veikiau kvietimas tikinčiuosius suvokti savo tragišką situaciją pasaulyje ir gyventi autentiškai - ne pastovia ramia būsena, bet nerimu, rūpesčiu, savęs projektavimu. Maceinos egzistencinio mąstymo vertę sudaro ne tiek išvadų teisingumas, kiek ieškojimai - problenrų atradimas ir toks jų pateikimas, kuris skatina tolesniems apmąstymams. Jo kūryba, iš­ reikšta skaidria kalba, yra pavyzdinė tiksliai reiškiant lietuviškąja term inija sudėtingas egzistencinės filosofijos konstrukcijas.

Lietuviškosios filosofinės terminijos kūrimas Term inologinio darbo reikalingumas filosofijoje jau buvo tapęs būtinum u dar prieš susikuriant aukštosioms filosofijos studijoms Kaune. Universitete į šį būtinum ą atsiliepė Šalkauskis. Jam, bendrosios mokslinio darbo m eto­ dikos lektoriui, terminologinis darbas tapo itin artimas. 1925 m. Šalkaus­ kis paskelbė pirmą lietuviškąją terminologijos teoriją [31]. Ja remdamasis kūrė ir norm ino bendrąją filosofijos terminiją, ją paskelbė 1937 m. [32]. Lietuvių kalbos draugijos Terminologijos sekcija (pirmininkas doc. P. Skar­ džius, sekretorius A.Vaičiulaitis, nariai J.Balčikonis, pulk. J.M .Laurinaitis, doc. A.Salys ir prof. S.Šalkauskis) susirinko į 35 posėdžius ir, aptarusi gau­ tus prelato A.Dambrausko-Jakšto, psichologo dr. J.Pankausko, vyskupo M .Reinio, prof. V.Sezemano, prof. J.Vabalo-Gudaičio ir dailininko A.Varno atsiliepimus, aprobavo papildytą ir pataisytą Šalkauskio sudarytą filoso­ fijos term inų žodyną, apimantį apie 1600 term inų. Juos sukirčiavo Skar­ džius, atitikmenis vokiečių ir rusų kalbomis patikrino Sezemanas, o pran­ cūzų kalba - prancūzų kalbos lektorius universitete RSchm ittleinas. Žody­ no „Paaiškinimuose ir pavyzdžiuose” parodomi term inų vartojimo savitu­ mai: sinonimija filosofinėje terminijoje, tarptautinių term inų vartojimas, term inų funkcionavimas kontekste. Tai vienintelis iki šiol tokio pobūdžio lietuviškas filosofijos term inų žodynas. Jį pristato ir žinomiausia pasaulyje filosofijos enciklopedija „The Encyclopedia of Philosophy” straipsnyje „Phi­ losophical Dictionaries and Encyclopedias”. Pristatoma taip: „Lietuva. Lie­ tuviškasis indėlis į filosofijos žodynų istoriją yra Stasio Šalkauskio 97 pusią-

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

181

pių straipsnis, pavadintas „Bendroji filosofijos term inija”; jis sudaro pilną periodinio filosofijos žurnalo „Logos”, Kaunas, 1937 leidimą. Straipsnis apima apie 1500 lietuviškų term inų, vartojamų filosofiniuose aptarimuose, su jų atitikm enim is prancūzų, vokiečių ir rusų kalbomis. Sąrašas papildytas įvairių lietuviškų filosofijos term inų sinonim ų aptarimu. 1938 m. tame pa­ čiame periodiniame leidinyje Šalkauskis pateikė sąrašą daugiau negu tūks­ tančio penkių šim tų vokiškų filosofijos term inų su jų lietuviškais atitikm e­ nimis” [33]. Pirmasis lietuviškasis filosofijos term inų žodynas nebuvo aiškinama­ sis - jame nėra sąvokų, kurias terminai žymi, apibrėžimų. Aiškinamąjį žo­ dyną sukurti jauna mūsų filosofija nesijautė esanti pajėgi. Tačiau prie žody­ no pridėti term inų paaiškinimai ir pavyzdžiai (iš viso jų 300) kompensavo tikslių apibrėžimų nebuvimą. Juose nurodomos semantinės šeimos, išski­ riamas pagrindinis terminas ir nustatom i kalbiškai taisyklingi galimi kiti dariniai, apibūdinam a jų prasmė ir ji rodom a pavyzdžiais. Šalkauskio iniciatyva terminologijos srityje buvo išreikšta profesiona­ liai, sukurtas filosofijos term inų žodynas išlaikė laiko patikrinimą. Žodyne išdėstytas term inų norminim as buvo priimtas, pripažįstamas ir šiandien, tik maža dalis siūlytų term inų neprigijo ir nevartojami. Žodyno autorius laikėsi tikslaus požiūrio: lietuviški terminai ne visur gali pakeisti tarptauti­ nius, nes neišreiškia tos semantinės prasmės, kurią deklaruoja tarptautiniai terminai. Šalkauskio studijai būdingas ir toks privalumas - blaivus požiūris į term inologinį darbą. Jokia kalba negalinti būti nei visiškai logiška, nei visiškai gryna. Kalboje visuomet esti nelogiškumo ir barbarizmų. Jei jie įsi­ galėję ir negali būti pašalinti nelaužant jsigalėjusių kalbos taisyklių, tai ten­ ka juos toleruoti, palaikyti status quo vardan kalbos pastovumo. Šalkauskio tyrimai lietuviškoje filosofijos terminijoje yra unikalūs, nieko panašaus iki šiol nesame sukūrę.

Įpėdinystė Kuria prasme esame Vytauto Didžiojo universitete sukurtojo filosofinio pa­ veldo įpėdiniai? Žymiausi filosofijoje dirbę mokslo vyrai sukūrė tai, ko anks­ čiau lietuviškojo pasaulio minties sferoje nebuvo. Savo originalumu jie pra­ turtino lietuviškąjį pasaulį, praplėtė jo ribas. Per laiką, praėjusį nuo Vytauto Didžiojo universiteto netekties (pusė šimtmečio) situacija filosofijoje labai pakito. Susikūrė naujos kryptys, iškilo naujos problemos. Tačiau daugelio idėjų, skelbtų iš universiteto katedrų ir išleistų raštų, laiko tėkmė nesunaikino, jos praturtina mūsų filosofinį gyve­ nimą. Praturtina ir tuos, kurie laikosi kitų, o ne tuom etinių krypčių inter­ pretacijų. Juk ir jie pripažįsta, kad svarbiausia moksle - problemos atradi-

| 182

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

mas. Filosofai ano meto universitete ir šiandien visiems vienodai artimi, kaip atradę realią reikšmę turinčias problemas arba jau atrastas problemas įvedę į lietuviškąjį gyvenimą.

Nuorodos 1 Lietuvos universitete filosofine tematika rašiusių asmenų kūryba išsamiai nurodyta „Lietu­ vos filosofinės minties istorijos šaltiniuose”. T. II. Vilnius, 1991. 2 Šalkauskis skaitytų paskaitų pagrindu 1926 m. išleido veikalą „Kultūros filosofijos metmens”, paskaitas tobulino ir paliko mašinraštį „Specialiosios kultūros filosofijos proble­ mos”. A. Maceina taip pat skaitytų paskaitų pagrindu 1936 m. išleido veikalą „Kultūros filosofijos įvadas”, paskelbė studiją „Pirminės kultūros pagrindai” („Logos” 1933; 1934 Nr. 2; 1935 Nr. 1, 2; 1937 Nr. 1), išspausdino kitą studiją „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra („Židinys”, 1939 Nr. 4, 5-6, 7, 10, 11, 12). Abu išspausdino stambių straipsnių kultūros filosofijos tema. 3 Į organiškosios valstybės kūrybą. Naujoji Romuva. Nr. 8. 1936. Dėl organiškosios valstybės kūrybos, ibid. Nr.9. 1936. Deklaraciją pasirašiusieji J.Ambrazevičius, P.Dielininkaitis, J.Grinius, J.Grušas, Z.Ivinskis, J.Keliuotis, A.Maceina, I.Malinauskas, P.Mantvydas, K.Pakštas, C.Pakuckas, J.Pankauskas, A.Salys, I.Skrupskelis, A.Vaičiulaitis, B.Vitkus susiję su Vytauto Didžiojo universitetu - jame studijavę, o dauguma - ir Universiteto docentai ar profesoriai. Šalkauskis, nors nedalyvavęs kuriant deklaraciją, paskui išspausdino pritarimą jai.

Literatura 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15. 16. 17. 18.

Ambrazaitis K. Sub specie aeternitatis aut durationis? Dėlei prof. Karsavino veikalo „0 личности”. Logos. N r.l. 1930. Girnius J. Pranas Kuraitis. Pranas Kuraitis. F ib s o fijo s ra štų r in k tin ė . Chicago, Ateitis, 1990. Girnius J. P r a n a s D o v y d a itis . Chicago, Ateitis, 1975. Jakštas A. L o g ik a . Sekdamas Mercieru ir Čelpanovu sustatė A. Jakštas. Kaunas, 1919. L ie tu v o s valstyb ės c e n trin is arch yva s. F. 631. Ap. 18, B. 12, 13. Sezemanas V. Zum Problem der logischen Paradoxen. E ra nu s. Т .З . 1935. Sezemanas V. Dr. P. Kuraitis. Pagrindiniai gnoseologijos klausimai. N a u j o ji R o m u v a . Nr.22. 1931 į. Sezemanas V. Mūsų laikų gnoseologijai naujai besiformuojant. E ranu s. T. 3 . 1935. Sezemanas V. Gnoseologija. R a sta i. Vilnius, Mintis, 1987. Šalkauskis S. Propedeutiniai filosofijos mokslo klausimai. R a sta i. T. 1. V iln iu s, Mintis, 1990. Tamošaitis I. Vertybių filosofija. V airas. Nr. 5. 1933. Tamošaitis I. Žmogus-asmuo. V a ira s.N r. 15-16. 1938. Tamošaitis I. Makso Schelerio etika. E ra nu s. T. 4 . 1 9 3 8 . Tamošaitis I. Makso Schelerio filosofinės antropologijos bruožai. E ra n u s. T. 3 . 1 9 3 5 . V iln ia u s u n iv e r s ite to b ib lio te k a . R a n k ra šč ių skyrius. F. 1-D 1139. Aleksa J. L ie tu v iš k ų g y v e n im o k e lių b eiešk a n t. Kaunas, 1933. Bistras L. D i e re c h tfe rtig u n g d e s G u íe n o d e r d ie M o ra lp h ilo s o p h ie W . S o lo w jo fi. Kaunas, 1922. Blažys J. T o le ra n c ija k a ip k u ltū r o s p r in c ip a s . Kaunas, Spaudos fondas, 1936.

FILOSOFIJA VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE

183

19. Dielininkaitis P. Korporacinė santvarka. L ie tu v ių k a ta lik ų m o kslo a k a d e m ijo s s u v a ž i a v i­ m o d a r b a i. T. 2. Kaunas, 1937. Pastarųjų laikų bandymai socialinį klausimą sušvelninti. Ž id in y s . Nr. 2. 1938. 20. Dovydaitis P. Šių dienų gamtos mokslų problemos katalikiškosios programos šviesoje. Ž id in y s . Nr. 2. 1925. Šių laikų biologų pažiūros į gyvybės reiškinius (bibliografinės apžvalgos bruožai). Logos. 1933; 1934 Nr. 2; 1935 Nr. 1, 2; 1937, Nr. 1; Mendelio užmiršimas, prisikėlimas ir triumfas. K osm os. N r . 4 — 6. 1 9 3 5 21. Girnius J. Pastabos apie egzistencializmą. L ie tu v ių k a ta lik ų m o kslo a k a d e m ijo s s u v a ž i a v i­ m o d a r b a i. T. 2. K a u n a s, 1937; Įvadas į Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrin­ dų svarstymą. Logos. Nr. 1. 1936.; Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindų kri­ tiškas svarstymas. Logos. Nr. 2. 1936; Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai. Ž id in y s . Nr. 5-6. 1939. 22. Girnius J. L a is v ė i r b ū tis. K a r i J asperso e g ziste n c in ė m e ta jiz ik a . „Aidų” leidinys, 1953. 23. Girnius K. „Veritatis splendor” ir dorovės teorijos. N a u ja s is ž id in y s . N r . 6. 1 9 9 5 24. Maceina A. Kultūros filosofijos įvadas. R a sta i. T. 1. Vilnius, Mintis, 1991. 25. Maceina A. B u r ž u a z ijo s ž lu g im a s . Kaunas, 1940. 26. Maceina A. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. Ž id in y s . Nr. 4, 5-6, 7, 10, 11, 12. 1939. 27. Maliauskis A. E tik a . Pirmoji knyga. Bendroji dalis. Kaunas, 1935. 28. Masiulis K. M o d e r n io jo m o k slin io p a s a u lė v a iz d ž io fo r m a v im a s is L ie tu v o je . Vilnius, 1992. 29. Sezemanas V. O rg a n išk o s g a m to s f ilo so fija . M a šin ra štis. V iln ia u s u n iv e r s ite to b ib lio te k a . R a n k ra š č itį sk yriu s F. 122-74. 30. Šalkauskis S. Grožis filosofijos šviesoje. R a šta i. T. 1. Vilnius, Mintis, 1990. 31. Šalkauskis S. Terminologijos teorija ir lietuviškoji filosofijos tenninija. Logos. Nr. 1. 1925. 32. Šalkauskis S. Bendroji filosofijos terminija. Logos. Nr. 2. Į937. 33. Šalkauskis S. Kultūros filosofija. R a šta i. T. 1. V ilniu s, Mintis, 1990. 34. T h e E n c y c lo p e d ia o f P h ilo so p h y. Voi. 6. N e w York-London, Macmillan Publisching Co., 1967.

Matematikos ir gamtos mokslai'

Fizikos ir matematikos mokslai Lietuvos universitete buvo sutelkti M atem ati­ kos ir gamtos mokslų fakultete.Fakultetui buvo iškelti uždaviniai organizuoti mokymo ir mokslo tyrimo darbą fizikos, matematikos, astronomijos, geofizi­ kos, chemijos, gamtos mokslų srityse, dėstyti kitų fakultetų—Medicinos, Tech­ nikos —studentams matematikos ir gamtos mokslų kursus, parengti Lietuvos mokykloms matematikos, fizikos, chemijos, gamtos mokslų mokytojus ir kito­ kius kraštui reikalingus specialistus. 1922 m. vasario 16 d. buvo sudarytas organizacinis M atem atikos ir gamtos mokslų fakulteto branduolys, kuriam priklausė profesoriai: m ate­ matikas Zigmas Žemaitis (fakulteto dekanas), fizikas chemikas Vincas Če­ pinskis, chemikai Antanas Purenąs, Pilypas Butkevičius ir zoologas Tadas Ivanauskas. Branduolio uždavinys buvo perim ti Aukštųjų kursų turtą, su­ telkti mokomąjį personalą, išspręsti materialines mokslų problemas, suda­ ryti pirmuosius studijų planus ir parengti fakulteto reguliaminą. M atem ati­ kos ir fizikos mokslais buvo pavesta rūpintis Z.Zemaičiui ir V.Čepinskiui. Fizikos ir matematikos profilio mokslams Lietuvos universitete plėtoti M atem atikos ir gamtos mokslų fakultete buvo įsteigtos fizikos, m atem ati­ kos, astronomijos, geofizikos ir meteorologijos katedros. Pagal 1922 m. Lie­ tuvos universiteto statutą jų mokslo personalas —kaip ir visame universite­ te - buvo suskirstytas į vyresnįjį ir jaunesnįjį. Pirmąjį sudarė ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai, docentai ir privatdocentai, antrąjį - lekto­ riai, asistentai ir laborantai. Profesoriai privalėjo turėti mokslo laipsnį, kurį būdavo galima gauti išlaikius egzaminus ir viešai apgynus disertaciją (nuo 1930 m. užtekdavo turėti svarių mokslo darbų). Fakultetas taip pat galėjo suteikti garbės daktaro laipsnį asmenims, pasižymėjusiems mokslo ir kultū­ ros veikloje. Privatdocentai buvo neetatiniai darbuotojai. Jaunesnysis moks­ linis personalas turėjo būti baigęs aukštąjį mokslą (išimtis buvo laborantai). Katedrose dirbo ir pagalbinis mokslo įstaigų personalas - demonstratoriai, technikai ir pan. 1922 m. M atematikos ir gamtos mokslų fakultete buvo organizuoti 3 skyriai: matematikos ir fizikos, fizikos ir chemijos, biologijos, iš kurių pir-

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

185

masis ruošė fizikos ir matematikos specialistus. N uo 1926 m. M atematikos ir gamtos mokslų fakultete vietoj skyrių sudaryti 5 ciklai. Vienas iš jų buvo mate­ matikos ir fizikos ciklas. Po 1930 m. universiteto reformos fakultete veikė matematikos, fizikos ir chemijos, biologijos skyriai, du pastarieji dar skirstomi į ciklus. Fizikos ir chemijos skyriuje buvo fizikos ir chemijos ciklai. Kiekvieno skyriaus ir ciklo studentams numatytas tam tikras privalomųjų ir rekomenduo­ jam ųjų kursų paskaitų ir pratybų skaičius. Be to, studentai, norėję ateityje dirbti pedagoginį darbą, dar privalėjo išklausyti pedagoginių dalykų H um ani­ tarinių mokslų arba Teologijos ir filosofijos fakultetuose. Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto veikla davė pradžią ne tik siau­ ram pedagoginiam aukštosios mokyklos darbui, kuriuo buvo ruošiami tikslių­ jų ir gamtos mokslų specialistai. 1922-1940 m. fakultete padėti fizikos, mate­ matikos, astronomijos, geofizikos mokslų raidos Lietuvoje p a g rin dai —susiklos­ tė pedagoginės tradicijos, išėjo pirmieji lietuviškieji vadovėliai studentams, pra­ dėtas mokslo tiriamasis darbas, sukurta mokymo ir mokslo darbo bazė. Tikslių­ jų ir gamtos mokslų žinios peržengė universiteto ribas, pasiekė plačiąją visuo­ menę, užsimezgė ryšiai su užsienio mokslo centrais. Daugelis išugdytųjų fakul­ tete mokslo darbuotojų vėliau tęsė veiklą emigracijoje.

Fizikos mokslai Fizikos mokslų centru Lietuvos universitete 1922—1940 m. buvo M atem ati­ kos ir gamtos mokslų fakulteto fizikos katedra. Fizikos katedra Lietuvos universitete įkurta 1922 m. Pirm uoju jos ve­ dėju tapo Vincas Čepinskis. N uo 1926 m. iki 1931 m. katedrai vadovavo Kęstutis Šliūpas, vėliau, iki pat 1940 m. —Ignas Končius. Pagrindinis katedros mokslinio personalo branduolys, kaip ir kituose universiteto padaliniuose, per visą 1922-1940 m. laikotarpį buvo komplek­ tuojamas dvejopai. Dalis atėjo dirbti jau anksčiau baigę užsienio aukštąsias mokyklas, kita dalis laikui bėgant susidarė iš gabesniųjų katedros studentų, kurie, baigę Lietuvos universitetą, būdavo siunčiami stažuotis į garsesnius už­ sienio mokslo centrus, kur dažnai paruošdavo ir eksperimentinę daktaro diser­ tacijos dalį. Pirmasis katedros kūrėjas, atėjęs į ją iš A ukštųjų kursų, Vincas Čepins­ kis savo mokslo kvalifikacijas jau buvo įgijęs carinėje Rusijoje ir Vakarų Europoje. 1890-1894 m. studijavo Peterburgo universiteto M atem atikos ir gamtos mokslų fakultete, 1894-1896 m. dirbo Rusijos M atų ir saikų rū­ muose garsiojo profesoriaus Dimitrijaus Mendelejevo laborantu ir asistentu. 1896 m. V.Čepinskis tobulinosi Ciūriche, Šveicarijos Aukštojoje technikos mokykloje, kur klausė fiziko Vėberio (H.W.Weber) elektrotechnikos, elektro­ dinamikos ir elektromagnetizmo paskaitų, žinomo elektrotechniko Lorenco

186

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

(R.Lorentz) kurso iš fizikinės chemijos ir elektrochemijos, garsiojo Lungės (G.Lunge) —iš cheminės technologijos, nuo 1897 m. dalyvavo Lorenco labo­ ratoriniuose tyrimuose. 1922 m. įkūrus universitetą Kaune, V.Čepinskis iš karto buvo išrink­ tas jo ordinariniu profesoriumi. Jis tapo vienu iš M atem atikos ir gamtos mokslų fakulteto organizatorių, kuriems teko pakelti nemaža materialinio ir politinio pobūdžio sunkum ų, užgriuvusių jauną fakultetą. Organizato­ riaus talentas ypač išryškėjo, išrinkus profesorių universiteto prorektorium i (1922-1923 m. ir 1928-1929 m . ) ir rektorium i (1923-1924 m. ir 1929— 1933 m.), o 1926 m. —Lietuvos švietimo ministru. 1922—1926 m. mokslininkas vadovavo fizikos katedrai (vėliau ėmėsi organizuoti fizikinės chemijos katedrą). Pačiais sunkiausiais katedrai metais — jos kūrimosi pradžioje—V.Čepinskis rūpinosi patalpomis, mokslo priemonė­ mis, lėšomis, komplektavo mokslo personalą, organizavo fizikos mokymą. Profesorius pirmasis aukštosios mokyklos istorijoje ėmė lietuviškai dėstyti eksperimentinės ir teorinės fizikos kursą, taip pat buvo pirmasis fizikos labora­ torinių darbų organizatorius ir vadovas. Jo paskaitos buvo tokios populiarios, kad į jas susirinkdavo klausytojų ne tik iš Matematikos ir gamtos mokslų fakul­ teto, bet ir iš Humanitarinių mokslų, Teisių fakultetų. Puikus lektorius, gyvojo žodžio meistras, paskaitose jis žadino susidomėjimą mokslu, kėlė ne tik specia­ lybės, bet ir kur kas platesnes visuomenines bei filosofines mokslų problemas. Savo pedagoginėje veikloje orientavosi į mokslo naujoves —kvantų teoriją, kosminių spindulių tyrimus. Studentams pateikdavo ne sausas žinias, bet tam tikros pasaulėžiūros fizikos m okym ą—pasakjo mokinio, 1931 m. „Kultūroje” pasisakiusio Antano Žvirono —„čepinskišką” fiziką. Vadovaudamas katedrai V.Čepinskis skatino mokslo darbą, palaikė ini­ ciatyvą, kūrybinę mintį, vertino kiekvieną naują eksperimentų rezultatą, nors pats ir neužsiėmė moksliniais fizikos tyrinėjimais. Kaip mokslininkas, profeso­ rius reiškėsi tik chemijoje ir fizikinėje chemijoje, tačiau jo reikšmė krašto moks­ lui daug didesnė. V.Čepinskio iniciatyva fakulteto jaunieji mokslininkai fizi­ kai Povilas Brazdžiūnas, Antanas Žvironas, chemikas Juozas Matulis, astrono­ mas Paulius Slavėnas išsiųsti į užsienį, Kazimieras Baršauskas ir Adolfas Jucys paskatinti imtis mokslinių tyrinėjimų. Profesorius tarsi brandino savyje įvairių mokslo tyrimų užuomazgas, kurias vėliau išvystė jo mokiniai. „Mes visi gyve­ name ir dirbame ne tiek sau, kiek ateičiai”, —mėgo sakyti V. Čepinskis, kalbė­ damas apie jaunimą. Kartu su V.Čepinskiu katedroje pradėjo dirbti Filadelfijos centrinę aukštąją mokyklą ir Pensilvanijos koledžą baigęs docentas Kęstutis Šliūpas—žinomo vi­ suomenės veikėjo Jono Šliūpo sūnus. Čia jis skaitė teorinę fiziką, termodinamiką, teorinę optiką ir fizikos istoriją, vadovavo fizikos laboratoriniams darbams. 1926 m. prie K.Šliūpo prisijungė Peterburgo universiteto auklėtinis do­ centas, vėliau profesorius, Ignas Končius, šalia pedagoginio darbo daug rūpės-

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

187

čio įdėjęs į katedros laboratorijų įrengimo reikalus. I.Končius katedroje dėstė eksperimentinę fiziką, vadovavo visiems fizikos laboratoriniams darbams, vedė fizikos seminarą. Mokslo interesais labiau linko į humanitarinę pusę —domėjosi kraštotyra, etnografija, lietuviška fizikos terminija, nemažai dėmesio skyrė moks­ leivių parengimui gimnazijose gerinti. 1930—1940 m. I.Končius buvo Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto sekretorius, devynerius metus redagavo „Matematikos-gamtos fakulteto darbus”, žurnalą „Gamta”. 1939-1940 m. pradžioje buvo skirtinis Vilniaus universiteto valdytojas. 1941 m. sovietų represuotas. Vokiečių okupacijos metais grįžo dirbti į Vytauto Didžiojo universitetą. 1944 m .pasitraukė į užsienį. 1928 m. į fizikos katedros personalą įsiliejo Vienos universiteto absol­ ventas, ten įgijęs daktaro laipsnį, Antanas Puodžiukynas. A.Puodžiukynas katedroje dėstė teorinę optiką, mechaniką, statistinę mechaniką. N uo 1940 m. A.Puodžiukynas dirbo docentu, nuo 1942 m. - profeso­ riumi Vilniaus universitete, o nuo 1945 m. —vėl Vytauto Didžiojo universite­ te, vėliau —Kauno politechnikos institute. M inėtųjų „senjorų” branduolys Lietuvos universitete paruošė fizikos katedrai keturis perspektyvius jaunus darbuotojus. Pirmasis jų buvo Povi­ las Brazdžiūnas, nuo 1922 m ., dar studijuodam as Lietuvos universitete, dirbęs katedroje laborantu. 1925 m. tapęs pirm uoju Lietuvos universiteto fizikos specialybės absolventu, tais pat metais P.Brazdžiūnas buvo kom an­ diruotas į Ciūricho universitetą, kur klausė Mejero (E.Meyer) ir Sriodingerio (E.Schrodinger) paskaitų bei M ajerio vadovaujamas tyrinėjo gyvsidab­ rio rezonansinės spektro linijos Starko (A.Stark) efektą. 1930 m. už šį tyri­ nėjim ą C iūricho universitete jam buvo suteiktas daktaro laipsnis, vėliau pripažintas Vytauto Didžiojo universitete. Dirbdamas katedroje, skaitė eks­ p erim entinę fiziką, term odinam iką, teorinę optiką, elektrodinam iką, paklaidų skaičiavimą, kvantų teoriją. N uo 1940 m. dėstė Vilniaus univer­ sitete. 1926 m., dar studijuodamas Lietuvos universitete, kurį baigė 1928 m., į katedrą jaunesniuoju laborantu atėjo dirbti Antanas Žvironas. 1931-1933 m. jis taip pat tobulinosi Ciūricho universitete pas jau minėtąjį profesorių Majerį, už gyvsidabrio rezonansinės spektro linijos Zėm ano (P.Zeeman) efekto tyri­ mus ten 1933 m. gavo daktaro laipsnį. Katedroje dėstė eksperimentinę fiziką, mechaniką, fizikos istoriją. N uo 1940 m. dirbo Vilniaus universitete, kol 1945 m. buvo represuotas. N uo 1929 m. fizikos katedroje pradėjo dirbti Kazimieras Baršauskas. 1930 m. baigęs Lietuvos universitetą, 1936 m. tobulinosi Šarlotenburgo (Berlyne) Aukštosios technikos mokyklos Fizikos institute pas profesorių Geigerį (H.Geiger), ten adiko nemaža kosminių spindulių matavimų. Šie matavi­ mai sudarė V.Baršausko daktaro disertacijos pagrindą, kurią 1938 m. jis sėk­ mingai apgynė Vytauto Didžiojo universitete. Vytauto Didžiojo universitete

188

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

V.Baršauskas dirbo ir sovietinėje Lietuvoje, o jį uždarius, tapo Kauno politech­ nikos instituto rektoriumi. '• 1933 m. į fizikos katedrą atėjo 1931 m. Lietuvos universitetą baigęs Adolfas Jucys —vienintelis nepriklausomos Lietuvos fizikas teoretikas. Savo pirmuosius mokslo tyrinėjimus pradėjęs dar katedroje, A.Jucys 1938 m. savo lėšomis išvyko į Angliją, į M ančesterio universitetą, kur susipažino su vienu iš H artrio ir Foko m etodo kūrėjų profesoriumi H artriu (D .R.H artree), naujausiomis atom o fizikos idėjomis bei kvantų skaičiavimo m eto­ dais. 1939—1940 m. stažavo Kembridžo universitete pas profesorių Faulerį (R.Fowler). Iš teorinės fizikos srities parengė daktaro disertaciją, kurią vė­ liau, 1941 m., apgynėjau dirbdamas Vilniaus universitete. P.Brazdžiūnas, K.Baršauskas, AJucys, APuodžiukynas vėliau tapo svar­ biausiais fizikos mokslo organizatoriais sovietinėje Lietuvoje. T rum p ai katedroje dirbo vyr. asistentai Mykolas Stasys Kaveckis (1922 m.) ir Kazys Sleževičus (1923 m.). N ors po mėnesio M.S.Kaveckis perėjo į Mineralogijos ir geologijos katedrą, tačiau visą laiką fizikos katedroje dėstė kristalografijos kursą. T en pat, kaip ir M.S.Kaveckis, netrukus pradėjęs dirbti V.Sleževičius Fizikos katedrai ir toliau talkindavo, skaitydamas eksperi­ mentinės fizikos kursą ir vesdamas laboratorinius darbus. 1925— 1928 m. katedroje mokslinę veiklą tęsė asistentas Vladas Jakovickas, čia jis vedė laboratorinių darbų koliokviumus. Savo vietas universitete jau buvo suradę jaunesniojo mokslo ir pagalbinio personalo nariai Konstantinas Šakenis (1925 m.), Domas Jurkus (1924—1928 m.), M orta Petraitytė (1939— 1940 m.), Kostas Dambrauskas (1923—1924 m.), Aleksas Glodenis (1924— 1940 m.). Pastarasis daug prisidėjo prie originaliosios mokymo ir mokslo tyri­ nėjimų aparatūros konstravimo. 19261927 m. jaunu laborantu katedroje taip pat dirbo Pranas Leskauskis. Įkūrus universitetą, fizikos katedra gavo patalpas universiteto I-uose rū­ muose AM ickevičiaus ir K.Donelaičio gatvių kampe (dabar Technikos uni­ versiteto I-ieji rūmai). Jai buvo paskirta iš pradžių 3, o vėliau 4 kambariai, iš viso 190 m 2 ploto. Didesnysis jų buvo auditorija (70m 2), o kiti —jau 1922 m. rudenį suorganizuota laboratorija (50m2) ir fizikos kabinetas, užėmęs 2 kam ­ barius po 35m 2 (kartu biblioteka ir darbo priem onių sandėlys). Beje, auditorija trūkstant patalpų buvo naudojam a ir kaip fizikos la­ boratorija. D ar daugiau —ten susispaudė ir fizikinės chemijos, geofizikos, mineralogijos laboratorija. Todėl fakulteto tarybai dažnai tekdavo būti tei­ sėju katedrų vedėjų ginčuose net dėl to paties kambario kampų. Tokiose ankštose patalpose reikėjo kasmet vien fizikos mokyti 600—700 Matematikos ir gamtos mokslų, Medicinos ir technikos fakultetų klausytojų. Plečiantis universitetui, patalpų ėmė labai trūkti daugeliui fakultetų. „Uni­ versitetas yra panašus į perpildytą silkių statinę”, —rašė „Lietuvos žinios” 1928 m.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

189

spalio 25 d. Universiteto vadovybė dar 1923 m. nutarė pradėti Fizikos ir chemijos instituto statybą. 1924 m. tam reikalui buvo išrinktas Statybos komi­ tetas (pirmininkas V.Čepinskis) ir pasirinktas suomių architekto Y.Vaskineno, laimėjusio I vietą tarptautiniam e 35 dalyvių konkurse, rūm ų projektas, kurį prie vietovės pritaikė arch. Mykolas Songaila. Kitais metais Kauno priemiestyje Vėsulavoje buvo gauta 16 ha žemės, ir 1925 m. birželio 4 d. iškilmingai padėtas busimojo instituto kertinis akmuo. Dėl lėšų stygiaus užsitęsus statybos darbams, fizikos ir chemijos įstai­ gos į Fizikos ir chemijos instituto rūm us persikėlė tik 1931 m. vasarą. N au ­ juosiuose rūmuose jos turėjo pasitenkinti dviem trečdaliais anksčiau num a­ tyto ploto (vietoj planuotų 31 - tik 11 kambarių). Per tą laiką, kol vyko instituto statyba, Technikos fakulteto padėtis tapo katastrofiška, todėl vyriau­ sybė nutarė apie trečdalį statomųjų rūm ų patalpų skirti jam. Eksperimentinės fizikos paskaitos buvo skaitomos gerai įrengtoje fizi­ kos auditorijoje. Praktikos darbams katedra gavo 2 naujas laboratorijas. Vienoje iš jų buvo atliekamos pirmakursių fizikos pratybos. Kita laboratori­ ja paskirta II-ojo kurso studentams. Diplominiam s darbams gautas specialus diplomantų kambarys. Vienas kambarys paskirtas bibliotekai, o nedidelis kam­ barėlis rūsyje —mechanikos dirbtuvei, kurioje buvo atliekami metalo darbai. Be m in ė tų jų , taip pat įrengtas demonstracinis kabinetas, o kiti 4 kambariai paskirti katedros vedėjui ir atskiriems personalo nariams. Fizikos ir chemijos instituto rūmai —graži universiteto dovana fizikos, chemijos ir technikos mokslams. Fizikos katedros patalpų problem a buvo daugmaž išspręsta. T ik gaila, kad šis puikus pastatas neilgai tarnavo moks­ lui: 1944 m. traukdamiesi jį sugriovė hideriniai okupantai. Fizikos katedros materialinės bazės telkimas buvo gana sudėtingas. U ni­ versitetas kūrėsi iš naujo, galima sakyti tuščioje vietoje. Viską pradėti iš pra­ džių reikėjo ir laiko, ir išradingumo, ypač organizuojant eksperimentinius mokslus. 1922 m. M atem atikos ir gamtos mokslų fakultetas fizikos reikalams skyrė 146719 Lt darbo pradžiai organizuoti, vėliau lėšų dydį apribojo sunki ekonom inė Lietuvos padėtis. Fizikos materialinės bazės kūrim ą stabdė ir tai, jog 1926—1929 m. bandyta siaurinti ar net visai uždaryti M atem atikos ir gamtos mokslų fakultetą. Prisimindamas tuos metus, fakulteto dekanas Zigmas Žemaitis rašė: Man teko kovoti ne tiktai dėl fakulteto etatų, bet ir jo egzistencijos, nes tautininkams ir klerikalams labai nepatiko mūsų fakultetas, subūręs pažangius žmones, ir todėl beveik kas metai buvo keliamas klausimas apie fakulteto likvidavimų neva dėljo brangumo. Pradinį fizikos mokslo inventorių sudarė Aukštųjų kursų fizikos aparatai iš viso 82 prietaisai - bei kitokie daiktai. 1924 m. katedra jau turėjo 308 labora­ torinius ir paskaitų demonstravimo aparatus, 1927 m. - 630. Blogiau buvo su moksliniam darbui reikalinga aparatūra, ypač pirmajame universiteto veiklos de­

190

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

šimtmetyje. Trūko lėšų ir vadovėliams leisti. „Nors vadovėlių problema labai opi, išspausdinti pavyksta tik kai kuriuos darbus, ir tai tik litografijos būdu arba opalografu, nes skiriamų fakulteto spausdiniams lėšų vos užtenka „Matemati­ kos - gamtos fakulteto darbams” ir dar 1-2 smulkesniam veikalėliui. Didesnio veikalo, ypač su paveikslais ar brėžiniais, Matematikos-gamtos mokslų fakulte­ to lėšomis nebuvo galima išspausdinti, gi privatūs leidėjai tai daryti neapsiima, nes brangių specialių vadovėlių leidimas jiems paprastai neapsimoka”, - rašo­ ma katedros 1927 m. ataskaitoje. Dėl šios priežasties daugelio katedroje pa­ rengtųjų veikalų išspausdinti nepavyko. Fizikos katedros materialinė padėtis pagerėjo jai keliantis j Fizikos ir chemijos instituto rūmus, kada fizikos reikalams buvo skirta neeilinė sąma­ ta ir buvo galima įsigyti sudėtingesnio mokymo ir mokslo darbo invento­ riaus. Pirmąjį fizikos katedros klausytojų kontingentą sudarė buvę Aukštųjų kursų fizikos ir matematikos skyriaus klausytojai. Į M atematikos ir gamtos mokslų fakulteto matematikos ir fizikos (nuo 1932 m. fizikos ir chemijos) skyrių priim am ų klausytojų skaičius, 1922-1932 m. svyravęs tarp 19 ir 68, paskutiniaisiais metais išaugo iki 103. Oficialiai patvirtintuose fizikos specialybės klausytojų mokymo pla­ nuose 1922-1940 m. įrašyti privalomieji ir rekomenduojamieji fizikos, geofi­ zikos, chemijos, astronomijos, matematikos dalykai. 1922 m. patvirtinti fizikos specialybės mokymo planai su 22 dalykais, vėliau šis skaičius padidėjo, ypač 1931 m. specializacijos dėlei suskaldžius į fizikos, geofizikos (1932 m. panai­ kinta) ir fizikinės chemijos grupes. Fizikos ir chemijos skyriaus fizikos cikle fizikos grupėje privalomieji dalykai buvo: eksperimentinė fizika I, eksperimentinė fizika II, eksperimen­ tinės fizikos laboratoriniai darbai, geofizika, neorganinė chemija I, term o­ dinamika, mechanika, teorinė optika, elektrodinamika, statistinė mechani­ ka, kvantų teorija, fizikos istorija, paklaidų skaičiavimas, analizinė geomet­ rija, diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, diferencialinės lygtys, tiki­ mybių skaičiavimas, astronomijos įvadas, seminaras, diplominis darbas. Rekomenduojamieji dalykai: specialioji fizika, fizikos metodika, fizi­ kinė chemija, atmosferos dinamika, analizinė mechanika, apibrėžtinių in­ tegralų teorija, funkcijų teorija, variacinis skaičiavimas, potencialų teorija. Be aukščiau išvardintųjų dalykų, dar buvo dėstoma teorinė fizika, re­ liatyvumo teorija. Pagrindinis fizikos specialybės studentų kursas buvo eksperimentinė fizika I ir II, ir kaip šio kurso priedas - fizikos laboratoriniai darbai. Labo­ ratorinių darbų tvarkymu ir tobulinimu nuolat rūpinosi visas katedros perso­ nalas, ypač K.Sliūpas, P.Brazdžiūnas, AŽvironas, VI .Jakovickas. K.Šliūpas netgi pats kūrė mechanikos laboratorinius darbus. 1926 m. žurnale „Kosmos” jis aprašė 3 originalius pasiūlymus, kaip išinduktyvinti indukcijos ritę, kaip labo­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

191

ratorijoje pavaizduoti Žemės magnetizmą, rezonansą ir virpesių sudėtį, o 1927 m. „Technikoje” paskelbė visiškai naują dinaminį būdą Jungo (T.Young) m odu­ liui nustatyti, kuris ir šiandien užima garbingą vietą Vilniaus universiteto fizi­ kų laboratorijoje ir vadovėliuose. Fizikos studijos baigdavosi diplom iniu darbu - pirm uoju studento sa­ varankiškų mokslinių tyrinėjimų bandymu. Pirmasis Lietuvos universiteto fizikos absolventas pasirodė 1925 m., o nuo 1927 m. beveik kasmet fiziką baigdavo 2 -9 žmonės. Per visą 1922— 1940 m. laikotarpį buvo paruošti ir išleisti 56 diplom uoti fizikai. A pibendrinant fizikų paruošimą Lietuvos universitete reikėtų sutikti, jog fizikų rengimas Lietuvoje, ypač antrajame universiteto veiklos dešimt­ metyje, nedaug atsiliko nuo jų rengimo Vakarų Europoje. Taip leidžia spręsti 1922-1940 m. katedroje išleisti vadovėliai ir paskaitų konspektai, rodantys liestų klausimų aktualum ą bei Vakarų Europoje priim tųjų interpretaciją, o ir parašyti jie buvo remiantis Vakarų Europos autorių darbais. Svarbiu fizikos katedros personalo uždaviniu, kurį, siekiant norm ali­ zuoti mokymo procesą skubiai reikėjo išspręsti, buvo lietuviškųjų fizikos vadovėlių parengimo reikalas. Kaip nuoširdžiai šioje srityje personalas kibo į darbą matyti iš to, kad 1923-1926 m. buvo išleistos 1346 puslapių apim ­ ties Vinco Čepinskio „Fizikos paskaitos” - pirmasis lietuviškas fizikos vado­ vėlis aukštajai mokyklai ir apskritai vienintelis universitete. Jis toks origina­ lus, kad yra vertas būti aptartas atskirai. Vadovėlis „Fizikos paskaitos” turėjo 7 skyrius - „Mechaniką”, „Skysčius ir dujas”, „Šilumą”, „Bangų mokslą”, „Garsą”, „Šviesą”, „Magnetizmą ir elek­ trą” - ir buvo parašytas remiantis Vėberio (H.W.Weber) paskaitomis, kurio­ mis V.Čepinskis ypatingai susidomėjo dar būdamas Ciūriche, taip pat - Macho (E.Mach), Flaustono (RA .H ouston), Vudo (R.W .W ood), Prestono (S.T.Preston), Poitingo (J.H.Poyting), D .Tom psono (J.J.Tompson), Maksvelo (J.A.Maxwell), S.Tompsono (S.Tompson), Flemingo Q.A.Fleming), Ka­ jaus (G.W.C.Kaye), Stiuarto (A.W.Stewart) veikalais. Kaip pats rašė „Fizikos paskaitų” 7 skyriaus prakalboje, savo fizikos kursą autorius nuoširdžiai skyrė Lietuvos jaunimui - tvirtai tikėdamas, kad to jaunimo tarpe atsiras gabių fizikų, kurie sugebės prisidėti prie šios iškilmingos mokslo disciplinos tolesnio augimo mūsų krašto naudai ir garbei. Rašydamas knygą universiteto studentams, siekė ją padaryti prieinamą ir platesnei audito­ rijai, ypač gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviams, kadangi tinkamų lietuviš­ kųjų mokyklinių fizikos vadovėlių tada dar nebuvo. Tačiau šio nusistatymo pavyko laikytis tik pirmuosiuose knygos skyriuose. Iš kitų fizikos vadovėlių „Fizikos paskaitos” išsiskyrė savita medžiagos pateikimo metodika, paremta tuo, kad žinios dėstomos žinomomis sąvokomis ir dydžiais, naudojamas minimalus matematinių įrodymų aparatas. Jos pasižy­ mėjo skvarbą į analizuojamųjų problemų esmę, eksperimentinių detalių gausa,

I 192

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

fizikos istorijos akcentais, atspindėjo akivaizdų ryšį su autoriaus moksliniais interesais chemijos, fizikinės chemijos ir technikos srityse. V.Čepinskio „Fizikos paskaitos” parašytos'remiantis to meto klasikinės mechanikos įvaizdžiais. Jose atsispindėjo įtempta, neapibrėžta padėtis, susida­ riusi mokslo pasaulyje pirmajame XX a. ketvirtyje, sukelta XIX a. pabaigos XX a. pradžos fizikos atradimų. 1918-1925 m. fizikos istorijoje kaip tik buvo laikotarpis, kuriuo baigėsi senoji klasikinės fizikos ir prasidėjo naujoji kvantų fizikos era. Daugeliui mokslininkų dar reikėjo laiko įsitikinti, kad klasikinė fizika jau bevaisė ir neverta ieškoti klasikinių sąvokų ir naujų idėjų kompromi­ so. Todėl V.Čepinskio vadovėlyje šviesos, šilumos, elektromagnetizmo reiški­ niai ir netgi A.Einšteino reliatyvumo teorija dar nebuvo bandom i aiškinti, remiantis eterio prielaida, autorius dar neįstengė užčiuopti nei reliatyvumo teorijos, nei Planko kvantų hipotezės turinio. Nepaisant to, „Fizikos paskai­ tose” vis dėlto buvo sąžiningai ir nuodugniai aptarti svarbiausieji įvairių fizikos mokslo sričių to meto pasiekimai ir „amžinosios” fizikos problemos tegul kartais ir su skepsiu ar konservatyvia nuostata, tačiau nuoširdžiai į jas įsijautus. Be V.Čepinskio „Fizikos paskaitų”, fizikos katedroje buvo išleisti kai ku­ rių katedros dėstytojų skaitytųjų kursų konspektai. 1928-1929 m. ir 1935 m. pasirodė Igno Končiaus fizikos paskaitų konspektai, išleisti 4 sąsiuviniais, prie jų priskirtinas ir 1930-1931 m. leidinys apie fizikos svarstykles (1 sąsiuvinis). 1939 m. išėjo I.Končiaus eksperimentinės fizikos paskaitų konspektai (I dalis), iš esmės gerokai papildytų pirmųjų konspektų pakartojimas. 1932 m. išspausdinti K.Sliūpo, o 1936 m. P.Brazdžiūno term odinam i­ kos paskaitų konspektai. 1934 m. taip pat pasirodė P.Brazdžiūno parengta knygelė „Klaidų skaičiavimas”, skirta praktinėms studentų reikmėms atliekant įvairių paklaidų skaičiavimus. M inėtoji mokomoji literatūra, palyginti su V.Čepinskio „Fizikos pa­ skaitomis”, demonstravo tam tikrą fizikos pažiūrų evoliuciją Lietuvoje, ypač eterio hipotezės atžvilgiu. Iš pradžių pasireiškusi tendencija paskaitose vien nupasakoti fizikos reiškinius, su laiku vis labiau konvergavo į didesnį aukš­ tosios matematikos interpretacinių galimybių panaudojimą. Teigiamas vi­ sų m inėtųjų leidinių bruožas buvo dėmesys naujausioms - atomo ir bran­ duolio, kvantų fizikos, reliatyvumo - problemos, taip pat dar tik kuriamai lietuviškajai fizikos terminijai. Atskirai pam inėtini fizikos laboratorinių darbų vadovėliai. 1932 m. pasirodė A ntano Žvirono parengtas pirmasis aukštosios mokyklos reikala­ vimus atitinkantis šio pobūdžio leidinys, talpinęs 18 darbų aprašymus. Lygiai po 10 m etų — 1938 m. —buvo parengtas P.Brazdžiūno redaguotas fizikos laboratorinių darbų rinkinys, prie kurio sudarymo prisidėjo nemaža katedros darbuotojų. Vadovėlyje sudėti visi būdingesni darbai (iš viso 87), tarp jų jau

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

193

minėtieji A.Žvirono paskalbtieji. Šis vadovėlis tapo pagrindu vėliau, jau sovie­ tiniais metais, Lietuvoje išleistiesiems fizikos laboratorinių darbų vadovėliams. Fizikos katedroje mokomosios literatūros studentams buvo parengta ir daugiau, tačiau trūkstant lėšų skaitytojo ji nepasiekė. Tai V.Čepinskio „Įvadas į fiziką”, I.Končiaus „Fizikos papildomas kursas”, K.Šliūpo „Šis tas iš mechani­ kos”, „Spinduliavimas”, „Momento ir impulso bei darbo ir energijos principų pritaikinimas”, „Inercijos momentai” ir kt. Be mokomosios literatūros studentams, katedros personalas iki 1940 m. išleido ir platesnio pobūdžio populiariųjų leidinių.Čia ypač pasižymėjo pro­ fesorius Ignas Končius, parašęs fizikos laboratorinių darbų vadovėlį m o­ kykloms „50 fizikos praktikos darbų” (1928), „Meteorologiją” (1924), išver­ tęs R.Lommelio „Darbo ir gamybos fiziką” (1929), V.Šenicheno „Gyvybės fiziką” (1924), N.A.Borodino „Gamtos mokslus ir jų taikymą gyvenimui” (1925), V.Michelsono „Trumpą mokslinių orui spėti žinių rinkinį” (1928) ir kt. Katedros darbuotojai gausiai spausdinosi periodinėje to meto spaudoje „Kosmos”, „Gamtoje”, „Švietimo Darbe” ir kt., savo straipsniais nemažai prisi­ dėjo Lietuvos visuomenėje populiarindami fizikos žinias, formuodami moksli­ nį fizikos pasaulėvaizdį. Iki 1927 m. Lietuvoje buvo propaguojamas eklektinio pobūdžio mokslo pasaulio vaizdas, jungęs naujojo ir klasikinio mokslo idėjas. Šį pasaulėvaizdį skelbė senosios kartos mokslo darbuotojai-V incas Čepinskis, Ignas Končius, astronomas Bernardas Kodatis. 1927-1931 m. Lietuvoje pradėjo sklisti dabartinio mokslo pasaulė­ vaizdžio idėjos, kurias į Lietuvą atnešė jaunieji universiteto mokslininkai, tobulinęsi užsienio mokslo centruose. Pradedant trečiuoju XX a. dešimt­ mečiu Lietuvą laisvai ir greitai pasiekdavo svarbiausieji pasaulio mokslo at­ radimai, teorijos bei įvairios jų interpretacijos, kurioms neliko abejingi ir Lietuvos mokslininkai. Naujasis fizikos pasaulėvaizdis Lietuvoje turėjo savo specifinių bruožų. Jo realistinės krypties išpažintojų ratui atstovavo astro­ nomai Paulius Slavėnas, Antanas Juška, vėlesnysis Vincas Čepinskis. Neopozityvistinei krypčiai („Vienos ratelio” idėjos) - Antanas Žvironas, ob­ jektyviajai idealistinei („Dievo - m atem atiko” idėjos ) - Antanas Puodžiukynas, iš dalies - prelatas Aleksandras Jakštas - Dambrauskas. Lietuvoje plačiau buvo pasklidę determinizmo idėjos (P.Slavėnas, ast­ ronomas Česlovas Masaitis, A.Puodžiukynas), nei indeterminizmo (A.Žvironas). Mikrokosmoso problema universiteto mokslininkų buvo sprendžia­ ma kartu su mikroobjekto ontologinės esmės problema. Čia realizmo dva­ siai atstovavo jau minėtasis A.Juška, objektyvųjį idealizmą propagavo A.Puo­ džiukynas, eklektiškai aiškinto neopozityvizmo idėjas skelbė P.Slavėnas. Daugumas Lietuvos mokslininkų nebuvo linkę absoliutizuoti fizikos me­ todologijos ir neigti filosofinių fizikos principų euristinės reikšmės. Priešingos pažiūros laikėsi tik A.Žvironas ir medikas Jonas Kairiūkštis, kadangi pirmasis

194

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

linko į n'eopozityvizmą, p antrasis į - pozityvizmą. Šiaip ar taip, to meto Lietu­ vos mokslinei inteligentijai netrūko minčių ir idėjų, kurių gausa pasižymi kiek­ viena pilnavertė, natūraliai besivystančios valstybės visuomenė. Šalia pedagoginio, vadovėlių leidimo ir fizikos mokslo populiarinimo dar­ bo, katedros darbuotojai privalėjo organizuoti universitete fizikos mokslo tyri­ mus. Jau 1924 m. universiteto reguliamino projekte buvo numatyta, jog kiek­ vienas profesorius ir docentas turėjo per 5 metus parengti spaudai 1 vadovėlį arba mokslo darbą. Fakultetas leido savo mokslo žurnalą „Matematikos - gam­ tos fakulteto darbai” (1923-1939 m. 13 tomų), kuriame būdavo spausdina­ mi jo darbuotojų straipsniai. Iki 1928 m., be Kęstučio Šliūpo, daugiau techninio pobūdžio darbų, kuriems atlikti nereikėjo ypatingesnių laboratorinių sąlygų, fizikos katedro­ je nebuvo. Tai nėra nei atsitiktinumas, nei aplaidumas. Svarbiausias kated­ ros uždavinys per pirmąjį jos veiklos dešimtmetį - organizuoti normalų mokymo darbą, ir tam teko skirti visas jėgas ir laiką. Trūko mokslo pajėgų, jas dar reikėjo išsiugdyti, o ypač trūko specialiosios materialinės bazės eks­ perim entiniams mokslo tyrinėjimams. Pastaroji atsirado tik 1931 m. pasta­ čius Fizikos ir chemijos instituto rūmus. Fizikos katedroje organizuoti mokslinį darbą tapo aktualu, kai iš stažuo­ čių užsienio mokslo įstaigose grįžo pirmieji jaunesniojo mokslinio personalo nariai. Reikėjo kuo greičiau jiems sudaryti sąlygas tęsti pradėtus mokslinius tyrinėjimus. Katedroje jų dėka jau galėjo formuotis pirmosios mokslo darbo kryptys, o tuo tarpu tinkamos aparatūros ir medžiagų katedra beveik neturėjo. 1934 m. pradžioje fakulteto vadovybė kreipėsi į vyriausybę m em oran­ dum u, kuriame smulkiai išdėstė fizikos ir chemijos mokslinio darbo orga­ nizavimo fakultete būtinum ą ir prašė skirti lėšų reikalingai aparatūrai bei medžiagoms įsigyti. Prie mem orandum o buvo pridėtas ir fizikos mokslo darbui reikalingų aparatų, kurių bendra kaina siekė 29 593 Lt, sąrašas. Be to, buvo prašoma fakultetui skirti 1500 Lt moksliniam darbui ir reikalingai literatūrai pirkti ir žurnalams prenumeruoti. Nors vyriausybė ir žadėjo, tačiau lėšų neskyrė. Nedavė rezultatų ir pa­ kartotinis 1937 m. prašymas įtraukti į sąmatą mokslo tyrinėjimams reika­ lingas sumas. Ekonomiškai ir išradingai ūkininkaujant katedroje buvo sukurta, nors ir nedidelė, mokslo tyrinėjimų bazė: pagrindinę aparatūrą pasigamino ir surankiojo patys darbuotojai (ypač daug pasidarbavo demonstratorius tech­ nikas Adolfas Glodenis), atskirus elementus supirko iš mokymo reikalams skir­ tų sąmatinių lėšų. Apskritai II-jame dešimtmetyje mokslo tiriamasis darbas fizikos katedroje labai pagyvėjo. Iki 1940 m. jis tapo sistemingas, išryškėjo pagrindinės mokslo tyrinėjimų temos. 1922-1940 m. čia buvo vykdomi, pirma, fizikinio ir tech­ ninio pobūdžio tyrinėjimai (Kęstutis Šliūpas), antra, sprendžiamos eksperi-

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

195

mentinės fizikos problemos (Povilas Brazdžiūnas, Antanas Puodžiukynas, An­ tanas Žvironas, Kazimieras Baršauskas) ir, trečia, plėtojama teorinė fizika (Adol­ fas Jucys). Gausiausiai atstovaujama eksperimentinė fizika. Tai ir suprantama padėtį lėmė pati universiteto fizikų rengimo sistema, iš dalies - čia vyravęs tradicinis požiūris į fiziką kaip į „eksperimentinį” mokslą: naujosios teorinės fizikos klausimai (konkrečiai - bangų mechanika) fizikos katedroje net nebuvo pradėta dėstyti, juo labiau nebuvo kalbama apie teorinės fizikos specialistų rengimą. Todėl ypač vertintina katedroje atsiradusi teorinė fizika, kuri vėliau tapo vienu perspektyviausių sovietmečio Lietuvos fizikų mokslo darbo barų. Pirmasis lietuvių fizikų mokslo tyrinėjimų rezultatas yra 1924-1925 m. Kęstučio Šliūpo sukurta naujoji plonasiūlių kvarco spyruoklių gamybos tech­ nologija. Ji turėjo nemažą reikšmę technikai. Kvarco spyruoklės buvo labai reikalingos tikslioms spyruoklinėms svarstyklėms gaminti bei ventilių ir vož­ tuvų veikimui reguliuoti. Jos turėjo būti labai tamprios, patvarios, jų plėti­ mosi šilumos koeficientas turėjo būti labai mažas. Tačiau tuo m etu tokių spyruoklių gamybos technologijos dar nebuvo. M intį apie plonasiūles kvarco spyruokles mokslininkui davė Boiso (C.V.Boys), kuris 1887 m. pagamino kvarco siūlą, darbai. K.Šliūpas su­ konstravo aparatą, kuriuo pagamino 4 sūkių plonasiūlę tamprią kvarco spy­ ruoklę. Ją 0,03 g svoris galėjo ištempti iki 1 cm (vėliau patobulinęs techno­ logiją, jis pagamino ilgesnių ir plonesnių spyruoklių). Trum pas šių spyruoklių aprašymas, 1925 m. nusiųstas anglų žurnalui „N ature” (1927 m. lietuviškai paskelbtas „Technikoje”), iš karto susilaukė specialistų dėmesio - K.Šliūpo straipsnis buvo išspausdintas su palankiu Boiso komentaru. Pastarasis kartu pažymėjo, jog anksčiau pats buvo bandęs paga­ m inti tokias spyruokles kitokiu metodu, tačiau geresnių rezultatų negavęs. Kiek vėliau tame pačiame žurnale K.Šliūpo ir Boiso pranešimus aptarė anglai Grevil Smitas (H.Greville Smitt) ir Dreinas (H.D.Drane). Grevil Smitas rašė, jog jis jau 1924 m. buvo išradęs kvarco spyruoklių gamybos metodą, tapatų Boiso, tačiau nebuvo aprašęs gamybos būdo, o tik paminėjęs apie išradimą 1924 m. Amerikos chemikų draugijos žurnale. Dreinas pasiūlė dar vieną šių spyruoklių gamybos technologiją. Abu anglų būdai daug paprastesni negu K.Šliūpo. Čia pirmiausia gami­ namas kvarco siūlas, o iš jo vėliau daroma spyruoklė. K.Šliūpo metodas sudė­ tingesnis: siūlas ir spyruoklė gaminami vienu metu. Nors K.Šliūpo metodas buvo sudėtingesnis, jis turėjo ir privalumų. Dėl nenutrūkstančio gamybos proceso spyruoklės turėjo būti tampresnės ir patva­ resnės, nes čia kvarco molekulės išsidėsto iš karto ir galutinai, o anglų m etodu pagamintą siūlą toliau kaitinant ir iš jo lenkiant spyruoklę, dėl jos deformacijos turėjo keistis molekulių tankis įvairiose siūlo dalyse. Žinomas pokario Lietuvos ultragarso specialistas profesorius Vytautas Il­ gūnas yra užsiminęs, kad K.Šliūpas Lietuvos universiteto fizikos katedroje bu­

196

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

vo pradėjęs ir kai kuriuos ultragarso tyrimus skysčiuose. Atvykdamas iš JAV, jis atsivežė pjezoelektrinio kvarco plokštelių i r , katedrai įsigijus galingą didelio šaldytuvo formos ultragarso generatorių, žadindamas alyvoje kvarco plokštelę, gavo ultragarsinį „fontaną”. 1926-1928 m. Povilas Brazdžiūnas, stažuodamas Ciūricho universitete, atliko kai kuriuos gyvsidabrio rezonanso 2 5 3 7 A bangos ilgio spektro linijos Starko efekto tyrimus, kuriuos 1930 m. aprašė žurnale „Annalen der Physik”. Atrastas 1913 m. Starko efektas, kuris teigia, kad spektro linijos elek­ triniame lauke skaidosi, kėlė daugelio fizikų susidomėjimą. Remdamiesi Boro teorija, šį efektą vandeniliui 1916 m. pirmieji teoriškai apskaičiavo Svarcšildas (K.Schvvarzchild) ir Epšteinas (P.S.Epstein). Dėl eksperimentų sudė­ tingum o spektroskopiniai Starko efekto tyrimai 1926 m. buvo atlikti ir su heliu. Kiti elementai dar buvo netirti, ir kaip tik šia kryptimi buvo dirbama Ciūricho universitete. Gyvsidabrio rezonanso spektro linijos Starko efekto tyrinėjimai tuo m etu buvo tik pradėti. Labai mažą gyvsidabrio spektro linijos bangos ilgio pokytį elektriniame lauke pirm ą kartą 1926 m. netiesiogiai nustatė Hanlis (W .Hanle) ir eksperimentu įrodė Seinas (M.Schein), naudodamas didelio jautrum o Malinovskio (A.Malinowski) ir Seino metodą. Siekdamas išaiškinti kai kuriuos gyvsidabrio rezonanso spektro linijos Starko efekto savitumus, Brazdžiūnas m inėtuoju m etodu nagrinėjo abso­ liutų linijos dedam ųjų suskilimo dydį elektriniame ir kombinuotuose mag­ netiniame ir elektriniame laukuose. K om binuotųjų laukų ypatybė buvo ta, kad juose kartu pasireiškė Zėmano ir Starko efektai, dėl ko turėjo kisti suskilusios gyvsidabrio linijos absorbcija. Teoriškai šio pokyčio dydį buvo apskaičiavęs Seinas. P.Braz­ džiūno eksperimentų duomenys pateikė visiškai kitokią absorbcijos poky­ čio priklausomybę negu buvo laukta iš teorinių samprotavimų. Ji rodė, jog Starko efektas magnetiniuose laukuose, stipresniuose už 200 G, išnyksta. Tačiau paaiškinti šio reiškinio P.Brazdžiūnui nepavyko. Starko efekto išny­ kimo nepaaiškino nei mokslininko atlikti absorbcijos linijos sudėties kiti­ mo tyrimai, nei rezonanso spektro linijos spinduliavimo poliarizavimas, nei dedam ųjų poliarizacijos laipsnio matavimai, kuriais buvo siekta ištirti lini­ jos hipersmulkiosios struktūros įtaką. N uo 1931 m. P.Brazdžiūnas toliau domėjosi gyvsidabrio rezonanso 2337 A bangos ilgio linija: Vytauto Didžiojo universitete tyrė jos atspindį nuo gyvsidabrio garų ir kitų dujų bei šio atspindžio priklausomybę nuo temperatū­ ros ir magnetinio lauko. 1934 m. šiems tyrimams pagrindinė aparatūra jau buvo sumontuota. P.Brazdžiūnas taip pat tyrinėjo metalų elektros laidumo kitimą stipriuose elektriniuose laukuose. 1934 m. paties sumontuota aparatūra tyrinėtojas atliko nemaža bandymų su įvairiomis medžiagomis. Šie eksperimentai tapo puslaidi­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

197

ninkių elektros laidumo tyrimų, vykdytų Lietuvoje sovietiniais metais, užuo­ mazga. Deja, iki 1940 m. jie nebuvo išplėsti. Antanas Puodžiukynas mokslinės veiklos sritimi pasirinko paladžio elek­ tros varžos tyrimą. Tyrinėjim ų rezultatai buvo apibendrinti publikacijose, paskelbtose 1928 m. žurnale „Zeitschrift fur Physik” ir 1936 m. „M atemati­ kos - gamtos fakulteto darbuose”. Metalo varžos priklausomybę nuo okliuduotųjų dujų tyrinėjo dauge­ lis fizikų, tačiau vieningos išvados nebuvo, nes okliuduotosios dujos labai įvairiai keisdavo metalų varžą. Visiškai neaiškus tada atrodė pats varžos ki­ timo mechanizmas. Pasak eksperimentatorių, be kitų veiksnių, jis priklausė nuo paladžio struktūros, M inėtąja problema A.Puodžiukynas susidomėjo dar 1923-1927 m. Vienos universiteto Fizikos institute, tyrinėdamas chemiškai gryno pala­ džio elektros laidumą dideliame vakuume ir įvairiose dujose. Tyrimams Vieno­ je buvo sumontuota vakuuminė aparatūra, kuria paladžio viela buvo sotinama vandeniliu, kaitinant ją vandenilio dujose. Paskui, laikant arba kaitinant tokią vielą dideliame vakuume, dujos iš metalo būdavo pašalinamos ir pagal Fišerio (F.Fischer) formulę skaičiuojamas išlaisvintojo vandenilio tūris. Paladžio vielos aktyvumas dujų okliuzijai buvo didinamas A.Puodžiukyno atrastu jos bombardavimo gyvsidabrio jonais metodu. A.Puodžiukyno at­ likti Vienoje matavimai leido iš dalies paaiškinti, kodėl tyrinėtojai gauna įvai­ rius duomenis. Paaiškėjo, jog gaminant vielą, ji okliuduoja tam tikrą kiekį van­ denilio iš atmosferos, o tai reikia prisiminti darant eksperimentą. A.Puodžiuky­ no gautieji rezultatai buvo paskelbti 1928 m. žurnale „Zeitschrift fur Physik”. Lietuvos universitete šiuos turinėjimus A.Puodžiukynas pratęsė 1928— 1936 m. ir apie jų rezultatus paskelbė 1936 m. „Matematikos - gamtos fakulteto darbuose”. Tyrinėtojas siekė nustatyti paladžio vielos struktūros kitim o įtaką paladžio varžai okliuzijos metu, kaitindamas vielą vakuume ir azoto dujose. Bandymai parodė, kad struktūros kitimas turi nemažesnės įtakos pala­ džio varžai negu dujų okliuzija: varža gali didėti arba mažėti. Remiantis gautaisiais duomenimis, tyrinėtojas padarė išvadą, kad Fišerio formulė, tai­ koma okliuduotųjų ir išlaisvintųjų dujų kiekiui apskaičiuoti iš varžos poky­ čio, nėra tiksli ir galioja tik tada, kai struktūra pakinta nedaug. Tyrinėjimai kėlė mintį, kad paladžio varžos pokytis gali priklausyti nuo 4 veiksnių: okliuduotų­ jų dujų, dimensijų kitimo, struktūros kitimo ir galimo kristalų perskirstymo. Drauge su diplom antu A ntanu Pikūnu A.Puodžiukynas tyrė, kaip nuo vielos struktūros priklauso matavimų rezultatai. Tyrimai patvirtino mintį, kad paladžio vielos varža priklauso ne tik nuo okliuduotųjų dujų ir struktūros kitimo, bet ir nuo nevienodos vielos struktūros bandymų pradžioje. A.Puodžiukyno vadovaujamas diplomantas Henrikas Jonaitis parašė di­ plominį darbą „Elektrinės paladžio varžos kitimas nuo okliuduoto vandeni­

198

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

lio”,—darbas pateikė kai Įjūrių naujų duomenų minėtoje problemoje. H .Jonaitis mėgino pakartoti Fišerio duomenis, iki tol laikytus pavyzdiniais, tyrinėjant paladžio varžos kitimą nuo vandenilio okliuzijos.H Jonaitis nustatė kad, leidžiant per galvaninį elementą elektros sro­ vę, elektrodų sistemos Pt—Pt ir P d -P t poliarizuojasi, ir atsirandanti poliari­ zacijos srovė gali keisti potencialų skirtum ą tarp elektrodų ir kartu matavi­ mų duomenis. Taigi Fišerio duomenys, kuriuose į poliarizacijos srovę ne­ buvo atsižvelgta, pasirodė netikslūs. 1931-1936 m. Antanas Žvironas tyrė gyvsidabrio rezonanso 2537 A bangos ilgio linijos hipersmulkiosios struktūros Zėm ano efektą. 1912 m. Vudo (R. W . W ood) atrasta gyvsidabrio spektro rezonanso 2537 A bangos ilgio linija iš karto susilaukė fizikų dėmesio. Tirdam i šios linijos Zėm ano efektą, nusakantį jos suskilimą magnetiniame lauke, Vudas, Mrozovskis, Maknairas (W.A.Mac Nair), Murakava (Murakawa) ir kiti pa­ stebėjo, kad linija sudaryta iš 5 hipersmulkiosios struktūros dedamųjų. T uo m etu jau buvo sukurta Zėmano efekto kvantų teorija, kuri išaiš­ kino gyvsidabrio rezonanso linijos skilimą. Buvo iškelta mintis, kad hipersmulkioji struktūra priklauso nuo atomo elektroninio apvalkalo ir bran­ duolio magnetinės sąveikos bei izotopų efekto. 1931 m. Siuleris (FTSchu­ ler) ir Keistonas (J.E.Keyston) sudarė teorinę gyvsidabrio rezonanso linijos hipersmulkios struktūros schemą. Tačiau problem a dar nebuvo išspręsta: teorinius rezultatus reikėjo patikrinti eksperimentais. Savo darbuose A.Žvironas ir bandė spręsti šį sunkų uždavinį. Didžioji jo tyrimų dalis buvo atlik­ ta 1931-1933 m. Ciūricho universiteto Fizikos institute ir rezultatai 1933— 1934 m. paskelbti 3 publikacijose garsiajame žurnale „Helvetica Physioca acta” (1934 m. straipsniai išversti į lietuvių kalbą „M atematikos-gamtos fakulteto darbuose”). Tyrimams buvo naudotas naujas jungtinis metodas, sudarytas iš M rozovskio filtravimo metodo, įgalinusio išskirti kai kurias dedamąsias iš visos hipersmulkiosios struktūros, taip pat iš Malinovskio ir Seino rezonanso krei­ vių metodo, leidusio pasiekti daug didesnę už anksčiau naudotus skiriamąją gebą. Iš pradžių linijos dedamąsias Žvironas tyrė silpnuose ir vidutiniuose mag­ netiniuose laukuose, siekdamas nustatyti vieningą dedamųjų suskilimo sche­ mą ir patikrinti eksperimentų duomenis ir teorinius skaičiavimus. Tirdamas p dedamąsias A.Žvironas išmatavo gyvsidabrio rezonanso linijos 25,4 hipersmul­ kios struktūros p dedamosios intensyvumą ir jo priklausomybę nuo magneti­ nio lauko stiprumo ir sudarė šią priklausomybę vaizduojančias intensyvumo kreives. Iš šių kreivių smailių padėties buvo daromos išvados apie hipersmul­ kiosios struktūros Zėmano efektą. Pasinaudojęs ir kitų eksperimentatorių rezultatais, jis nuosekliai p a a išk in o sudarytąją kreivę ir patvirtino paties num atytą hipersmulkiosios struktūros

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

199

pagrindo buvimą. Pastarąjį lemia bandym ų m etu išsklaidytoji šviesa, kurios dažnumai yra hipersmulkiosios struktūros dažnių intervale ir kuri susijusi su tam tikra vidine gyvsidabrio garų absorbcija, o ne su kokiu nors šalutiniu, eksperimento sąlygų sukeltu veiksniu. A.Zvironas gavo pirmuosius pakankamai tikslius ir išsamius eksperi­ mentų duomenis, kurie įgalino patikrinti ankstesniuosius Mrozovskio ir Maknairo eksperimentų, teorinius Ingliso (D.RJnglis) šios linijos anomalinių Zėmano dedamųjų skilimo skaičiavimus, atliktus pagal Siulerio ir Keistono minė­ tosios gyvsidabrio linijos hipersmulkiosios struktūros schemą. Rezultatai suta­ po. Remdamasis A.Zvirono duomenimis, Inglisas iš karto pataisė Siulerio ir Keistono schemą ir teoriškai apskaičiavo visą intensyvumo kreivę. Naudodamasis Ingliso skaičiavimais, atsižvelgdamas į izotopinį efektą, A.Zvironas sudarė visos p dedamųjų hipersmulkiosios struktūros skilimo sche­ mą, kuri išsamiau paaiškino anksčiau gautąją kreivę. 1931-1933 m. Ciūriche A.Zvironas taip pat išplėtė minėtuosius tyri­ mus į linijos s dedamąsias ir nefiltruotą s šviesą. Vytauto Didžiojo universiteto fizikos katedroje sumontavęs tobulesnę aparatūrą, 1934-1936 m. A.Zvironas toliau tęsė Ciūriche pradėtus matavi­ mus stipriuose magnetiniuose laukuose. Deja, darbą reikėjo nutraukti, nes 1936 m. pradžioje tyrinėtojas apsinuodijo gyvsidabrio garais. Eksperim en­ tų rezultatai buvo paskelbti 1936 m. ir 1938 m. žurnale „N ature” ir „M ate­ matikos-gamtos fakulteto darbuose”. Kosminių spindulių tyrinėjimų, kurių iniciatoriumi Lietuvoje buvo Ka­ zimieras Baršauskas, pradžia laikytini 1933-1940 metai. 1912 m. atrasti kosminiai spinduliai iš karto susilaukė didelio pasau­ lio mokslininkų dėmesio. Juos sudarančios dalelės turėjo daugelį įdomių savybių: labai didelę energiją, nepaprastą skvarbumą ir sugebėjimą jonizuo­ ti dujas. Šiais spinduliais ypač susidomėta, atradus vadinamuosius antrinius kosminius spindulius, kuriuos sukuria kosminiai spinduliai, praeidami at­ mosferą ir ypač - tankias medžiagas. Pastebėta, kad šie spinduliai gali būti sudaryti iš vienos dalelės, keleto ar net viso jų pluošto. Buvo sukurta nem a­ ža kosminių spindulių prigimties ir savybių hipotezių. Kai kas net visiškai abejojo jų egzistavimu, ypač todėl, kad pirminiai ir antriniai kosminiai spindu­ liai vienodai veikia skaitiklius, ir tai buvo labai sujaukę kosminių spindulių krypties ir energijos tyrimo eksperimentų duomenis. Beveik neišaiškinta buvo švino įtaka sutapčių prieaugiui, antrinių kosminių spindulių energijos paskirs­ tymas spindulių pluoštuose ir kita. K.Baršausko darbai nemaža dalimi prisidė­ jo prie šios painiavos išnarpliojimo. Vincas Čepinskis dar 1923-1923 rn. savo paskaitose gyvai dėstė anuo­ metinę kosminių spindulių problemą, daug dėmesio skyrė Geitelio (A.Geitel) ir Elsterio (J.Elster) darbams, pabrėžė jų perspektyvumą. Tikriausiai J.Elsteris ir paskatino savo buvusį studentą K.Baršauską jais susidomėti. 1933-1936 m.

200

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

j aunasis-tyrinėtojas pats pasigamino aparatūrą kosminiams spinduliams tirti, kurios principą 1936 m. paskelbė-„'Gamtoje”. Tyrinėjimams buvo naudojami Geigerio (H.Geiger) ir Miulerio (H.Muller-Breslau) skaitikliai, kurių universi­ teto fizikos katedroje K.Baršauskas pagamino 7, o 1933 m. - dar vieną skaitiklį ultravioletinių spindulių intensyvumui matuoti, kuriuo galvojo ištirti ozono koncentraciją Kauno ore. Tačiau pastarasis skaitiklis buvo nepakankamai jaut­ rus. Šį tyrimą K.Baršauskui pavyko atlikti gerokai vėliau - 1948-1951 m. Skaitikliais K.Baršauskas nustatė, kad Fizikos ir chemijos institute į 1 cm2 per minutę patenka maždaug 1 spindulys. Įžymus kosminių spindulių tyrinė­ tojas Geigeris 1928 m. Kylio institute buvo gavęs dvigubai mažesnį efektą. Po 3 mėnesių nuo straipsnio paskelbimo fizikų suvažiavime Šveicarijoje 1936 m. birželio mėn. Geigeris, susumavęs įvairių tyrimų duomenis, paskelbė išvadą, kuri patvirtino K.Baršausko rezultatą. Taip buvo įvertintas jaunojo lietuvių fiziko laimėjimas. Platesnius tyrimus K.Baršauskas atliko 1936-1937 m. Sarlotenburgo Aukštojoje technikos mokykloje (Berlyne), o jų duomenis paskelbė 1937 m. „Gamtoje”, „Zeitschift fur Physik” ir 1938 m. - „M atematikos-gamtos fakulteto darbuose”. K.Baršauskas matavo pluoštus kosminių spindulių, sklindančius iš Aukštosios technikos mokyklos betoninių Fizikos instituto lubų. 1937 m. vasario mėn. jam pavyko nustatyti iki tol nežinomą reiškinį: kosminiai spinduliai, praeidami lubas, jose sukuria didelius antrinių joni­ zuojančių dalelių pluoštus. Nelauktas K.Baršausko rezultatas - kaip vėliau jis pats rašė - sujaudino visą institutą. Tuoj po tyrinėjimų Geigeris paskelbė jų duomenis kosminių spindulių koliokviume, pranešdamas, kad lietuvis K.Baršauskas iš Kauno gaunąs labai įdomius rezultatus. Jo darbas patiksli­ no kosminių spindulių tyrimo metodiką. Sarlotenburge K.Baršauskas taip pat ištyrė iš Fizikos instituto lubų sklindančių spindulių prigimtį ir nustatė, kad daugelis spindulių yra antri­ niai kosminiai spinduliai, sudaryti iš protonų ir elektronų. Be to, tyrė švino įtaką antriniams kosminiams spinduliams ir padarė keletą išvadų apie Rosio (B.Rossi) kreivių smailę. Pastaruosius tyrimus plačiau aprašė savo 1946 m. knygelėje „Kosminiai spinduliai”. D ar viena matavimų Sarlotenburge sritis buvo antrinių kosminių spin­ dulių pasiskirstymo kampo tyrimai. K.Baršauskas surado, kad spindulių pluoš­ tai, sklindantys iš betoninių lubų, pasiskirsto tam tikru kampu, kurio viduje yra kietieji spinduliai, o išorėje —minkštieji. Vidiniai spinduliai dar sukelia minkštesnius spindulius, o išorinius absorbuoja ploni medžiagų sluoksniai. Grįžęs į Lietuvą, K.Baršauskas tęsė pradėtąjį darbą. 1938 m. rudenį ma­ tuodamas kosminius spindulius atmosferoje, jis patikrino jau anksčiau Kolhorsterio (V.Kolhorster), Regenerio (E.Regener), Heso (V.F.Hess) ir kitų auto­ rių gautus duomenis ir apie tai paskelbė 1940 m. „Gamtoje”. Tyrimus paska­ tino tuo metu Vytauto Didžiojo universitete jiems susidariusios palankios sąly­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

201

gos. Fizikos katedroje iš kosminių spindulių srities diplominį darbą ruošė avia­ cijos kapitonas Juozas Andriušis, kurio dėka pavyko gauti tyrimams reikalingą lėktuvą Lituanica II. Giedriomis rugsėjo-lapkričio dienomis buvo pakilta į 600 m , 1000 m, 3000 m ir 5000 m aukštį. K.Baršauskas puikiai suprato, kad nedideliame aukštyje nepavyko gauti kokių nors naujų rezultatų - užsienyje panašūs tyrimai buvo atliekami maždaug 30 km aukštyje. Per bandymus geriausiu atveju buvo galima patikrinti tiktai pagamintosios aparatūros veikimą. Guodė tik tai, kad matavimai tiksliai sutapo su užsienio m okslininkų rezultatais. 1939 m. vasarą K.Baršauskas, I.Končiaus padedamas, visos Lietuvos teritorijoje matavo radioaktyviojo spinduliavimo dydį žemės paviršiuje. Tuo tikslu buvo suorganizuotos 4 kelionės automobiliu, per kurias nuvažiuota 2347 km ir atlikta 260 matavimų. Deja, naudotieji gama skaitikliai tiko tik gama arba kosminiams spinduliams registruoti. Lietuvos dirvoje gama spin­ dulių kiekis yra visai nedidelis, todėl per ekspediciją reikšmingesnių rezul­ tatų negauta. 1940 m. K.Baršauskas taip pat pratęsė 1937 m. pradėtus kosminių spindulių pluoštų pasiskirstymo kampo tyrimus, nustatė juos švinui ir du­ raliuminiui. Teoriniai atomo dydžių skaičiavimai davė pradžią Lietuvoje teorinės fizikos raidai. Juos fizikos katedroje pradėjo Adolfas Jucys —pirmasis ir vie­ nintelis Vytauto Didžiojo universiteto fizikas teoretikas. Po 1923-1926 m. darbų, davusių pradžią kvantų mechanikai, labai greitai buvo parengtas jos matematinis aparatas, įgalinęs kur kas giliau su­ vokti atomo fizikos reiškinius. 1930 m. kvantų atomo teorija peržengė ant­ rąjį savo raidos etapą, kuriame Sleterio (J.Slater), Vignerio (E.Wigner), D .H artrio, V.Foko ir kitų mokslininkų dėka buvo padėti atomo su keliais elektronais teorijos pagrindai. Jų pasiūlytus metodus reikėjo tobulinti ir plėsti, juos praktiškai pritaikyti daugiaelektroniniams atomams. Vienu perspektyviausių tokio taikymo būdų buvo nustatymas atskirų elementų atomo elektrono bangų funkcijų, kas leistų apskaičiuoti kai kuriuos atomo parametrus sprendžiant intergrodiferencialines Idartrio, Idartrio ir Foko lygtis. Šių lygčių sprendimas sudėtingas: H artrio lygtys buvo išspręstos dides­ niam elementų atomų skaičiui, o H artrio ir Foko lygtys 1934-1938 m. - tik nedaugeliui. Pirmasis A.Jucio darbas iš teorinės fizikos buvo skirtas elektrono išlaisvini­ mo darbui. Nors jame netaikomi kvantų mechanikos metodai, tačiau bando­ ma plėsti dar diplom iniame darbe iškeltą m intį apie elektrono išlaisvinimo darbo ryšį su metalų konstantomis bei sandara. Tyrimai, 1936 m. paskelbti „M atematikos-gamtos fakulteto darbuose”, parodė, kad norint toliau spręsti atomo problemas, būtina tvarkyti kvantų mechanikos metodus ir nustatyti metaluose elektronų bangų funkcijas. Eidamas šiuo keliu A.Jucys 1938 m.

202

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

paruošė darbą, tiesiogiai li.ečiantį Hartrio lygčių sprendimą kalio atomo valen­ tiniam elektronui laisvame ir metalo'būvyje. Po 1933 m. Vignerio ir Seitzo (F.Seitz) darbų elektroninė metalų teorija tapo žymiai konkretesnė. 1933-1934 m. jie pasiūlė m etodą apytikriai nusta­ tyti konkrečių metalų elektroninę sandarą.-Šiuo būdu, m odifikuotu Fukso (K.Fuchs), A.Jucys 1936-1938 m. tyrė metališkąjį kalį. H artrio ir Foko lygtis kalio atomui nuosekliųjų artėjimų metodu buvo suintegruota iki trečiojo artė­ jimo, ir kalio jonui taikytas Hartrio laikas. Tyrinėjimai paskelbti 1938 m. „Ma­ tematikos-gamtos fakulteto darbuose”. 1939-1940 m., stažuodamas Kembridžo universitete, A.Jucys parengė svarbią teorinio anglies (C) atomo ir jos jonų tyrimo medžiagą, kurioje kartu su bangų funkcijų ir energijos skaičiavimais anglies atomui buvo taip pat smulkiai išdėstyti radialinių bangų funkcijų skaičiavimo būdai. Šio darbo temą dar 1938 m. Juciui pasiūlė „Matematikos-gamtos fakulteto darbuose” pats Hartris. Mokslininkas paties patobulintu nuosekliųjų artėjimų metodu išsprendė C ++ jono ketvirtojo artėjimo H artrio lygtis, C ++jono aštuntojo ir C 4+ jono antrojo artėjimo H artrio ir Foko lygtis, taip pat C atomo H artrio ir Foko lygtis. Minėtasis A.Jucio darbas tapo žinomo H artrio veikalo „Atominių struktūrų skaičiavimai” pirmtaku, o nuo 1945 m. - Jucio m okinių Vilniaus fizikų teoretikų parankiniu vadovu. Darbo rezultatai 1939 m. buvo pa­ skelbti žurnale „Proceedings o f the Royal Society of L ondon”, o 1941 m. išleisti Kaune atskiru leidinuku lietuvių kalba. Apžvelgus visą 1922 -1 9 4 0 m. fizikos mokslo tiriamąjį darbą univer­ sitete, galime daryti išvadą, jog to meto Lietuvos fizikos mokslą smarkiai veikė nauji pasaulinės fizikos, ypač kosminių spindulių ir kvantų fizikos, laimėjimai. Iškeltomis problemomis lietuvių fizikai labai domėjosi, jų pa­ grindu rašė mokslinius darbus. Be darbų, paskatinti stažuotės užsienio mokslo centruose, kai kurie jauni mokslininkai (K.Baršauskas, A.Jucys) savarankiš­ kai žengė pirmuosius žingsnius, savo iniciatyva pradėjo vienų sudėtingiausių ir perspektyviausių fizikos sričių mokslo tyrimus. Fizikos mokslo tyrimus universitete išplėtojo jaunieji, jau Lietuvoje moks­ lus baigę fizikai. Parafrazuojant universiteto rektoriaus Vinco Čepinskio žodžius, 1930 m. vasario 16 d. pasakytus iškilmingame universiteto tarybos posėdyje nepriklausomybės šventės ir Lietuvos universiteto aštuonerių metų sukakties proga, senoji mokslininkų karta, kuri prisidėjo prie universiteto įkūrimo ir jo sustiprinimo, neišsiskyrė dideliais naujais mokslo žygiais. Bet ta senoji karta galėjo būti patenkinta ir didžiuotis tuo, kad tarp Lietuvos jaunimo neabejoti­ nai atsirado asmenų, kurie sugebėjo kūrybiškai pasireikšti mokslo srityje. Pakankamai akivaizdu, kad katedroje vykdytųjų tyrinėjimų temas ir moks­ linį lygį lėmė problematika ir lygis darbų tų užsienio mokslo įstaigų, kuriose mokėsi ar stažavo katedros mokslo darbuotojai. Ciūricho, Mančesterio, Kemb­ ridžo universitetai, Šarlotenburgo Aukštoji technikos mokykla tuo metu buvo

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

203

žinomi visame pasaulyje fizikos mokslo centrai. Lietuvių fizikų darbams vado­ vavo garsūs Vakarų Europos mokslininkai. Todėl ir jų tyrimų lygis kai kada buvo net aukštesnis negu kai kurių užsienio mokslininkų darbų. Būdami gerai pasirengę, lietuvių fizikai stengėsi teoriškai apibendrinti tyrimų rezultatus, bandė numatyti tolimesnę tyrimų kryptį. Apie minėtųjų tyrimų lygį galima spręsti ir iš to, jog jų rezultatai buvo paskelbti garsiuosiuose mokslo žurnaluose „Zeitschrift fur Physik”, „Annalen der Physik”, „Helvetica Physica acta”, „Proceedings of the Royal Society of London”, „Nature”, juos teigiamai vertino ir savo darbuose naudojo ne vienas užsienio fizikas. Žinoma, Lietuvos fizikų darbų negalima prilyginti pagrindiniams fizikos atradimams. To meto Lietuvos fizi­ kos mokslas tokiems dalykams buvo dar per jaunas. Lietuvos fizikų mokslo veiklą iki 1940 metų galima apibūdinti kaip mokslo tyrimų pradžią- dar nebuvo susiformavę kokios nors stambesnės kryptys ir mokyklos, nebuvo tyrinėjimų tradicijų ir didesnių laimėjimų. Sunkiomis sąly­ gomis, pavienių fizikų iniciatyva per trum pą laiką stebuklas ir negalėjo įvykti. Be fizikus dominusių problemų, jiems teko rinktis tai, kas tada buvo prieina­ miausią. Nemaža jėgų ir laiko atimdavo jiems reikalingos aparatūros gaminimas bei tobulinimas. Ir vis dėlto M atematikos ir gamtos mokslų fakulteto fizikos katedros darbuotojai, nuoširdžiai rūpinęsi savo specialybės ateitimi gimtajame krašte, Lietuvoje pradėjo fizikos mokslo tyrimus, ruošė gerą dirvą tolimesnei jų plėtotei. ***

1922-1940 m. baigėsi svarbiausiasis fizikos mokslo raidos Vytauto Didžiojo universitete etapas. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, fizikos katedra kartu su Matematikos ir gamtos mokslų fakultetu 1940 m. vasarą persikėlė į Vilniaus universitetą, čia perėjo dirbti ir didžioji dalis jos mokslo personalo. Kaune likusiame ir iki 1950 m. veikusiame Vytauto Didžiojo universitete 1940— 1941 m. buvo įsteigtas Technologijos fakultetas, kuriame prie cheminės tech­ nologijos skyriaus 1940 m. rugpjūčio 15 d. įkurta nauja fizikos katedra. Si katedra iš tikrųjų buvo V D U veikusios fizikos katedros dalis, jai Kaune buvo palikta visa per 20 metų fizikų įsigyta laboratorijų ir demonstracijų įranga. Iš pradžių techniškieji fakultetai buvo įsikūrę Fizikos ir chemijos institute. Tačiau 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, rūmus užėmė kariuomenė. Fizi­ kos laboratorijos buvo perkeltos į buvusią KAM Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratoriją, o paskaitos skaitytos Medicinos fakultete. Tyrim ų laboratorijoje įsikūrė pagrindiniai Technologijos fakulteto padaliniai. Pirmosios sovietų okupacijos metais okupantai skubėjo universitetą sovietizuoti - keitė jo struktūrą, statutą, administraciją, mokslo ir pedagoginį personalą ir kt. Švietimo komisaras nepatvirtino fizikos katedros vedėju Tech­ nologijos fakulteto tarybos pasiūlyto profesoriaus Igno Končiaus. Todėl kated­ rai nuo 1940 m. rudens ėmė vadovauti Kazimieras Baršauskas, kuriam 1940-

204

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

1941 m. čia buvo suteiktas docento bei profesoriaus vardai. Vokiečiams oku­ pavus Lietruvą, K.Baršauskas iš vedėjų buvo atleistas, o jo vietą kaip katedros vadovas užėmė profesorius Ignas Končius. 1922-1940 m. technikai studentai fizikos, matematikos, astronomijos, chemijos disciplinų mokėsi Matematikos ir gamtos mokslų fakultetui priklau­ siusiose katedrose kartu su šio ir kitų fakultetų studentais. Čia buvo dėstomas bendrasis kursas, tinkantis įvairių specialybių studentams. Technologijos fakulteto fizikos katedra toliau pratęsė Vytauto D idžio­ jo universiteto 1940-1941 m. (nuo 1946 jis vadinosi Kauno valstybinis universitetas) fizikos tradicijas, tačiau labiau specifine, technikos poreikius tenkinusia kryptimi. Katedros tikslas buvo supažindinti busimuosius inži­ nierius su fizikos mokslo žiniomis, tačiau tik tiek, kiek tai buvo jiems reika­ linga pagal busimosios jų veiklos specifiką, t.y. dėstyti specializuotą, jų stu­ dijoms pritaikytą fizikos discipliną. 1940-1941 m. fakulteto cheminės technologijos skyriaus I-II kursų studentams buvo skaitoma fizika I ir II, specialioji fizika (III ir IV).Elektro­ technikos ir mechanikos skyriaus I kurso studentams K.Baršauskas skaitė naujosios fizikos kursą. 1943 m. okupantams uždarius visas Lietuvos aukštąsias mokyklas ir nutraukus studentų priėmimą į pirmąjį kursą, K.Baršauskas kartu su keliais universiteto bendradarbiais prie tada veikusios vakarinės mokyklos - Suaugu­ siųjų instituto - įsteigė aukštesnįjį technikos skyrių. Jame faktiškai buvo dėsto­ mos inžinerinių fakultetų pirmo kurso disciplinos, taigi ir fizikos kursas. Kaip 1984 m. „Moksle ir technikoje” rašė šio laikotarpio technikos mokslo raidą specialiai tyrinėjęs profesorius Marijonas Martynaitis, aukštesnysis technikos skyrius buvo didelis šios įstaigos organizatoriaus K.Baršausko nuopelnas: buvo sudarytos sąlygos jaunuoliams ir toliau siekti aukštojo technikos mokslo, taip parengta dalis antrakursių pokaryje atkurtiems inžinerijos fakultetams. Pokario metais, Ignui Končiui 1944 m. pasitraukus į užsienį, Vytauto Didžiojo universiteto fizikos katedrai iki pat jo uždarymo 1950 m. vėl va­ dovavo K.Baršauskas. 1945 m. jis kartu ėjo universiteto prorektoriaus mokslo reikalams pareigas. 1946 m. gavęs fizikos ir matematikos mokslo daktaro (da­ bartine terminologija - habilituoto daktaro) laipsnį, 1946 m. tapo Technolo­ gijos, o greitai - 1947 m. pabaigoje - Elektrotechnikos fakulteto dekanu. 1950 m., panaikinus Kauno universitetą, buvo paskirtas Kauno politechnikos instituto rektoriumi. Įdomu pažymėti, kad tokio stambaus technikos mokslo centro vadovu buvo parinktas fizikas, o ne technikas, taigi K.Baršauskas tikrai turėjo pasižymėti neeiliniais administraciniais sugebėjimais. Be materialinių sunkum ų, kurie buvo bent jau laikini, personalui, taip pat ir studentams, pokario metais teko derintis dar ir prie naujos sovietinės tvarkos universitete ir gyvenime, o tai nebuvo lengva nei paprasta. N e vieną mažiau atsargų galėjo ištikti I.Končiaus, A.Zvirono likimas. Katedros darbuo­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

205

tojus saugojo tai, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje garsėjęs kaip laisvamanis, K.Baršauskas buvo laikomas lojaliu sovietinei valdžiai, 1949 m. priimtas kan­ didatu į TSKP narius, 1950 m. tapo partijos tikruoju nariu. Okupantai, talkinami vietinių VKP(b) ir komjaunimo organizacijų, tuo metu intensyviai vykdė universiteto sovietizaciją. Į universitetą buvo infiltruo­ jami sovietams lojalūs kadrai, atleidžiami iš darbo nepatinkantys profesoriai, dėstytojai, darbuotojai, šalinami studentai. Valdžiai ideologijos požiūriu nepa­ tikusius darbuotojus rėmė ir globojo Kazimieras Baršauskas, išrūpindamas jiems vietas fizikos katedroje (taip į ją atėjo sovietams nepatikęs A.Puodžiukynas). Katedros darbuotojai neblogai turėjo išmokti sovietmečiu paplitusių „savigy­ nos” būdų —tinkamai surašyti priem onių planą ar posėdžio protokolą, per svarstymus negailėti liaupsių komunistų partijai, „visų tautų vadui”, didžiajai rusų tautai, sovietiniam mokslui. Visi suprato, kad tai buvo protokolui skirtas absurdo spektaklis, - rašė A.Tamašauskas. Šiaip fizikos katedros darbas tekėjo įprasta mokslo ir mokymo įstaigai vaga. Katedros personalui teko nelengva dalis atlaikyti sovietų bei vokiečių okupacijų, karo metų ir pokario sunkumus. Karo metais ypač nukentėjo fizikos katedros materialinė bazė, nes 1944 m. vokiečiai susprogdino Fizikos instituto, kuriame bazavosi technikos profilio fakultetai, rūmus. Fizikos laboratorijos tuo­ met įsikūrė pirmuosiuose universiteto rūmuose. K.Baršauskui skirtoje monog­ rafijoje (1969) aprašyta, kaip jis su A.Puodžiukynu, kitais katedros darbuoto­ jais patys gaminosi provizijos stalus, tvarkė suardytą demonstracijų inventorių, kad laiku galėtų prasidėti paskaitos šaltose auditorijose. Nors universiteto veikla 1943 m. vokiečių buvo sustabdyta, tačiau dėsty­ tojai iš darbo neatleisti, o įsakyta jiems dirbti mokslo darbą. Sąlygos tokiam darbui buvo ypač sunkios, tačiau fizikos katedroje jis šiaip taip vyko. J.Šimkū­ nas įrengė rentgeno laboratoriją, sumontavo aparatūrą, tyrė diuraliuminio gar­ delės konstantos priklausomybę nuo geležies kiekio lydinyje. Fizikos katedros veiklą po 1940 m. nagrinėjęs Albinas Tamašauskas nurodė, kad J. Strazdas tuo metu dirbo ultragarso srityje, A.Kriukelis tyrė kosminius spindulius, K.Motiekaitis x spinduliais nustatinėjo padengiamųjų sluoksnių storį. Šiam mokslinin­ kui už daugiau kaip trejų m etų mokslinį darbą Tyrim ų laboratorijos optikos skyriuje Kauno universitetas jau 1941 m. buvo suteikęs mokslų kandidato laipsnį. Pokario metus fizikos katedra pasitiko su dideliais nuostoliais: atsitrauk­ dami vokiečiai susprogdino Fizikos ir chemijos institutą, bijodami sovietų rep­ resijų į užsienį pasitraukė profesorius I.Končius, K.Motiekaitis, J.Strazdas. 1948 m. Kauno universitete buvo įkurta aspirantūra. Pirm uoju ir iki 1950 m. vieninteliu fizikos katedros aspirantu tapo universiteto absolventas, inžinierius elektrikas Petras Tamutis, kurio darbui apie ozono kiekio matavimą fotoskaitikliais apsiėmė vadovauti Kazimieras Baršauskas. P.Tamutis vėliau ta­ po Kauno politechnikos instituto docentu.

206

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

1947 m. fizikos katedra persikėlė į I-uosius universiteto rūmus. 1950 m. likviduojant Kauno universitetą jėje'jau buvo I-oji ir II-oji fizikos laboratorijos, optikos laboratorija, mokslinė rentgenografijos laboratorija, mokslinė kosminių spindulių laboratorija, aspirantų laboratorijos, demonstracijos kabinetas. Sunormalėjus mokymo procesui, fizikos^katedroje atsirado galimybė moks­ lo tyrimams. Juos paskatino 1946 m. pasirodžiusi K.Baršausko monografija „Kosminiai spinduliai”, apibendrinusi jau anksčiau, 1933-1940 m., moksli­ ninko atliktus tyrinėjimus. 1948-1951 m. K.Baršauskas kartu su aspirantu Petru Tam učiu atnaujino 1935 m. pradėtus ozono koncentracijos Kauno ore matavimo bandymus, panaudojęs tobulesnį ultravioletiniams spinduliams jaut­ rų skaitiklį, drauge su Antanu Puodžiukynu ir Jonu Matusevičiumi tyrė antri­ nių kosminių spindulių būrių pasiskirstymo kampo priklausomybę nuo ele­ m ento eilės numerio. M inėtųjų tyrim ų rezultatai buvo paskelbti 1955 m. „Kauno politechnikos instituto darbuose”. Energingas katedros vedėjas rūpinosi katedros mokslo darbą pakreipti eksperimentinės, taikomosios fizikos linkme. Todėl, be kosminių spindulių tyrimų, K.Baršausko iniciatyva Vytauto Didžiojo universitete buvo pradėti darbai tada naujoje ir perspektyvioje ultragarso srityje. Pasaulyje ultragarsu buvo susidomėta XX a. pradžioje, jo tyrimo darbai ypač suintensyvėjo sukūrus pjezoelektrinius ultragarso šaltinius. Pasirodė, jog ultragarsą buvo galima perduoti medžiagos savybėms tirti ir netgi joms keisti. Pagal Vytautą Ilgūną, V D U fizikos katedroje dar 1926-1931 m. ultragarso tyrimais buvo susidomėjęs Kęstutis Šliūpas, alyvoje gavęs ultragarsinį „fonta­ ną” kvarco plokštelėje. Pirmaisiais sovietų ir vokiečių okupacijos metais ultragarso tyrimus, K.Baršauskui vadovaujant, vykdė fizikos katedros vyr. asistentas Jurgis Strazdas, vė­ liau jam pasitraukus į užsienį -jaun.asist. Stasys Vičas. Pastarasis iš šios srities 1947 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dab. terminologi­ ja - gamtos mokslų daktaro) disertaciją tema „Ultragarsas, jo gavimas, įrody­ mas ir intensyvumo matavimas”. Teoriškai buvo įrodyta, kad kvarco plokštelės virpėjimo amplitudė nepriklauso nuo plokštelės storio. Matavimais buvo nu­ statyta bangų intensyvumo priklausomybė nuo įtampos ir dažnio kvarco spin­ duliuose. Eksperimentais gauta monochromatinės natrio šviesos dispersija ul­ tragarso bangose. Pasinaudojant šviesos dispersija ultragarso bangose parafino alyvoje, buvo išmatuotas ultragarso greitis. Universitete fizikos katedroje penktajame dešimtmetyje pradėti ultragar­ so tyrimo darbai vėliau tapo svarbia 1950 m. Kauno universiteto techniškųjų fakultetų bazėje įkurto Kauno politechnikos instituto mokslo tyrimų krypti­ mi, kurią pratęsė Enrikas Jaronis, Vytautas Ilgūnas ir kiti. Be m inėtųjų 1940—1950 m. fizikos katedros vykdytų mokslo tyrimų, dalis jų buvo atlikta kietojo kūno fizikos srityje. T ai buvo dar Vienoje ir Vytau­ to Didžiojo universiteto fizikos katedroje ketvirtajame dešimtmetyje Antano Puodžiukyno vykdytų darbų tąsa. Karo metais Kazys Motiekaitis tyrė Rentge­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

207

no spindulių difrakcijos panaudojimą padengiamųjų sluoksnių storiui nusta­ tyti. Kiti to meto darbai buvo skiriami strategininei medžiagai - diuraliuminiui tirti. Laborantas Juozapas Šinkūnas fizikos katedroje įrengė rentgenografijos laboratoriją, sumontavo aparatūrą ir atliko diuraliuminio gardelės konstantos priklausomybės nuo geležies kiekio lydinyje matavimus. Už šį darbą Techno­ logijos fakulteto taryba 1945 m. J.Šinkūnui pripažino fizikos ir matematikos mokslų kandidato laipsnį. Deja, švietimo komisaras tarybos sprendimo nepa­ tvirtino laukdamas, kol Lietuvos aukštosios mokyklos formaliai taps pavaldžios SSRS Aukštojo mokslo ministerijai ir įsigalios bendros sovietinės mokslo laips­ nių taisyklės. Todėl J.Šinkūnas vėliau buvo priverstas laikyti kandidatinio mi­ nim um o egzaminus ir 1947 m. dar kartą ginti minėtąją disertaciją. Šiaip ar taip, J.Šinkūno disertacija „Diuraliuminio gardelės konstantos pareinamybė nuo geležies kiekio lydinyje” buvo pirmoji po 1940 m. fizikos katedroje apginta disertacija. Darbas buvo atliktas taikant Debajaus-Šererio metodą. Kietojo kūno fizikos darbai po 1950 m. buvo pratęsti Kauno poli­ technikos instituto fizikos katedroje.

Matematikos mokslai Matematikos mokslai Lietuvos universitete nuo 1922 m. buvo plėtojami ma­ tematinės analizės ir geometrijos katedrose. Pirmajai 1922-1923 m. vadovavo Zigmas Žemaitis, nuo 1923 m. -O ta s Teodoras Folkas (Volk), nuo 1930 m. Viktoras Biržiška. Geometrijos katedros vedėju pradžioje buvo paskirtas Julijo­ nas Gravrogkas, nuo 1930 m. jai vadovavo Z.Žemaitis. Praktiškai, trūkstant patalpų ir lėšų, šios katedros iki 1930 m. veikė kaip viena matematikos katedra, nuo 1930 m. - kaip dvi, drauge sudarydamos matematikos skyrių. O rganizuojant Lietuvos universitete matematikos mokslą, pagrindinis nuopelnas priklauso svarbiausiajam Aukštųjų kursų steigėjui, Lietuvos ir vė­ liau Vilniaus universitetų profesoriui Zigmui Žemaičiui. Šalia darbo matema­ tinės analizės katedroje, Žemaitis iki pat 1940 m. buvo ir M atematikos gamtos mokslų fakulteto dekanas. Didžioji dalis fakulteto ir katedros organiza­ vimo sunkum ų nuolat gulė ant jo pečių. Fakultetas tada ruošė matematikus, fizikus, chemikus, gamtininkus, o iki 1924 m. (kai buvo įsteigta Dotnuvos žemės ūkio akademija) net ir agronomus. Tokio plataus profilio fakulteto deka­ nui reikėjo rūpintis bibliotekų, kabinetų, laboratorijų komplektavimu, kovoti dėl naujų patalpų. Pirmiausia jo, kaip dekano, iniciatyva ir rūpesčiu buvo įkurtas botanikos sodas, zoologijos muziejus, astronomijos observatorija, pasta­ tyti Fizikos ir chemijos instituto rūmai. Po 1926 m. Žemaičiui teko atlaikyti dar ir fakultetą užgriuvusius specifi­ nius politinio pobūdžio sunkumus, kai bandytąjį sumažinti ar net visai užda­ ryti, remiantis taupumo sumetimais. Tik Z.Žemaičio diplomatijos ir energijos dėka tai neįvyko.

208

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Matematikos katedroje, ypač iš pradžių trūkstant mokslinio personalo, profesoriui šalia dekanavimo teko skaityti daugelį matematikos disciplinų: įva­ dą į analizę, aukštąją algebrą, analizinę geometriją, diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, diferencialinę geometriją, Furje (J.Fourier) eilutes, apibrėžtinų in­ tegralų teoriją, baiginių skirtumų teoriją, matematikos metodiką ir matemati­ kos istoriją. Profesorius daug dėmesio skyrė savo paskaitų metodikai. Dėstė labai aiškiai, žemesniuose kursuose pradėdavo populiariai, nuosekliai ir palaips­ niui eidavo prie sunkesniųjų dalykų, gerai jausdamas tik ką atėjusio iš vidu­ rinės mokyklos studento sunkumus. Tai buvo ypač svarbu, nes studentai beveik neturėjo lietuviškų vadovėlių, o Z.Zemaičio paskaitų žemesniuo­ siuose kursuose kartu su matematikais, fizikais klausėsi ir kitų specialybių studentai-technikai. Kartu su technikais susidarydavo didelis klausytojų skai­ čius, ir egzaminuoti per metus tekdavo iki 500 studentų. Be pedagoginio darbo, profesorius rengė mokomąją literatūrą studentams, rūpinosi matematikos dėstymu vidurinėse mokyklose. Būdamas karštas matema­ tikos dėstymo reformatorius, Felikso Kleino (Klein) šalininkas, dėjo daug pastan­ gų iš esmės pakeisti Lietuvos mokyklų matematikos programas. T uo tikslu 1926 m. „Švietimo Darbe” paskelbė išsamų straipsnį bei fakulteto iniciatyva 1928 m. organizavo pirmąją matematikos ir fizikos mokytojų konferenciją, ku­ rioje buvo pasmerktas scholastinis mokyklinės matematikos turinys ir pasenę jos dėstymo metodai. Konferencija išrinko komisiją, į kurią įėjo ne tik matematikai, bet ir fizikai, nes jie tuo pačiu metu svarstė fizikos dėstymą. Z.Zemaičiui pirmi­ ninkaujant komisija per metus parengė programų projektus, kurie buvo apsvarstyti 1929 m. antrojoje mokytojų konferencijoje. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje naujosios programos buvo patvirtintos ir pagal jas parašyti nauji vadovėliai. Zigmas Žemaitis buvo ir matematikos istorijos mokslo tyrimų Lietuvos universitete pradininkas. Šioje srityje žymiausiu jo darbu reikėtų laikyti 1930 m. „Matematikos ir gamtos fakulteto darbuose” paskelbtą stambų, gausia istorine medžiaga paremtą ir gerai argumentuotą tyrinėjimą apie matematikos istoriog­ rafijos klasiką Moricą Kantorą (M.Cantor), kapitalinio 4 tom ų veikalo - „Ma­ tematikos istorijos paskaitų”- autorių. 1922-1930 m. geometrijos katedroje dirbo buvęs Aukštųjų kursų lekto­ rius, Peterburgo Technologijos institutą baigęs docentas Julijonas Gravrogkas (1930 m. Gravrogkas perėjo dirbti į Technikos fakultetą). J.Gravrogko nuo­ pelnu Lietuvoje buvo sukurti analizės geometrijos dėstymo pagrindai, kated­ roje jis dėstė ir braižomąją geometriją. 1922 m. prie fakulteto matem atikų prisijungė dar vienas Peterburgo technologijos universiteto auklėtinis inžinierius, Krašto apsaugos ministerijoje dirbęs docentas, vėliau profesorius, Viktoras Biržiška. Biržiška katedroje dėstė funkcijų teorijos elementus, elipsines funkcijas, integralinį skaičiavimą, baigti­ nių skirtumų teoriją, diferencialinę geometriją.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

209

Išvykus Folkui, V.Biržiška neskaitė diferencialinės geometrijos ir baigtinių skirtumų teorijos, o pradėjo skaityti kompleksinio kintamojo funkcijų teoriją ir analizinę mechaniką, o vėliau, vietoj variacinio skaičiavimo —visai naują skaičių teorijos kursą. Teisių fakulteto ir ekonomikos studentams V.Biržiška taip pat skaitė matematinius statistikos pagrindus ir politinę aritmetiką. Kaip prisimena buvęs jo mokinys, Vilniaus universiteto profesorius matematikas Vytautas Paulauskas, V.Biržiška, kaip lektorius, buvo greitos orientacijos ir turėjo fenomenalią atmintį. Skaitė mažai nukrypdamas nuo šaltinio ir taip greitai, kaip tik suspėdavo. Taip skaitydamas galėdavo duoti daug ir labai kondensuotos medžiagos, bet sekti tokią paskaitą būdavo ne­ lengva. Demokratiškas santykiuose su studentais, būdavo labai reiklus per egzaminus. 1944 m. Viktoras Biržiška pasitraukė į Vakarus. 1922 m. matematikos katedroje pradėjo dirbti Maskvoje matem atiką studijavęs asistentas Petras Šernas. Pastarasis jau 1923 m. buvo kom andi­ ruotas į Berlyno universitetą pas profesorių Sūrą (I.Schur) stažuotis skaičių teorijos srityje. Grįžęs katedroje skaitė aukštosios matematikos elementus, dife­ rencialinį ir integralinį skaičiavimą, diferencialines lygtis ir analizinę geometriją nematematinių specialybių klausytojams, o matematikos skyriuje - sferinę tri­ gonometriją ir aukštąją algebrą. 1928 m. perėjo dirbti į Aukštesniąją technikos mokyklą. 1923 m. į matematinės analizės katedrą konkurso keliu dirbti atėjo iš M iuncheno universiteto atvykęs privatdocentas, minėto universiteto auklė­ tinis, tada jau žinomas mokslininkas Otas Folkas, tapęs vienu iškiliausiu fakulteto matematikų. T uo metu jis buvo vienintelis fakulteto matematikas, turėjęs mokslinį laipsnį - inžinerijos daktaro ir filosofijos daktaro, nors abu laipsniai jam buvo suteikti už matematikos darbus. Folkas suvaidino didžiulį bene svarbiausią-vaidm enį Lietuvos universiteto matematikos raidoje. Profesorius katedroje skaitė aukštąją algebrą, algebrinių skaičių teoriją, diferencialinių lygčių teoriją, funkcijų teorijos, analizinės mechanikos kursus, Furje eilutes, kompleksinio kintamojo funkcijų teoriją ir elipsines funkcijas. Dėstė iš pradžių vokiškai, vėliau iš savo vokiškai parašyto ir kitų išversto teks­ to —lietuviškai. Ypač svarbu pažymėti, kad tik Folko iniciatyva Lietuvos universitete buvo pradėti matematikos mokslo tyrimai ir gauti pirmieji jų rezultatai, už­ megzti moksliniai ryšiai su Vokietijos, Švedijos, kitų kraštų mokslininkais, įsteigtas matematikos seminaras ir biblioteka, parašytas pirmasis lietuviškas matemati­ kos vadovėlis. Jo rūpesčiu jauni mokslininkai Paulius Slavėnas, Petras Katilius, Otonas Edmundas Stanaitis buvo pasiųsti stažuotis į užsienio universitetus. Pakviestas profesoriauti į Viurcburgo universitetą, 1930 m. Folkas iš Kauno išvyko, tačiau jo darbus pratęsė buvę mokiniai.

| 210

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Pirmasis Lietuvos universitete parengtas matematikos katedros jaunes­ niojo mokslinio personalo narys buvo Petras Katilius. 1927-1928 m., gavęs H um bolto (A.Humbolt) fondo stipendiją, tęsė studijas Heidelbergo universi­ tete. Folko rekomenduotas, dirbo pačiam Folkui artimoje diferencialinės geo­ metrijos srityje - profesoriui Libmanui (H.Liebman) vadovaujant parengė darbą apie kreivių tinklus ir erdvės dalinimą eilėmis, užkurį 1929 m. ten jam buvo suteikiamas gamtos mokslų daktaro laipsnis. Lietuvos universitete nuo jaun. asistento iškopęs iki docento, Katilius nuo 1928 m. katedroje skaitė analizinę geometriją, diferencialinių lygčių teoriją, projektyvinę geometriją, neeuklidinę geometriją, algebrinių skaičių teoriją, apibrėžtinius integralus, variacinį skaičia­ vimą. A not Vytauto Paulausko, paskaitose pabrėždavo pagrindinę idėją, dėstė labai glaustai, be nereikalingų žodžių. Savo mokslinę veiklą sovietmečiu kaip profesorius pratęsė Vilniaus universitete. Antrasis Lietuvos universiteto auklėtinis - Otonas Edmundas Stanaitis geometrijos katedroje pradėjo dirbti 1929 m. dar studijuodamas. Baigęs uni­ versitetą ir tais pačiais metais gavęs H um bolto fundacijos stipendiją, 1930— 1931 m. tobulinosi Viurcburgo universitete, 1932 m. už darbą apie nelygių ašių elipsoido potencialą su specialiomis kraštinės reikšmėmis, kuriam vadova­ vo tada jau Viurcburge profesoriavęs Folkas, gavo filosofijos daktaro laipsnį. N uo 1932 m. dirbdamas Lietuvos universitete vyr.asistentu, o po habilitaci­ jos - privatdocentu, O.E.Stanaitis dėstė diferencialinio ir integralinio skaičiavi­ mo kursus Technikos fakulteto studentams, aukštosios matematikos elemen­ tus chemikams, o matematikams —integralinės lygties ir potencialų teoriją.Tęsė pradėtus mokslinius tyrinėjimus. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš ten - į JAV, kur dėstė Nortfildo (Minesota) St.Olafo koledže. 1931 m. į geometrijos katedrą jaunesniuoju asistentu atėjo dirbti Lietu­ vos universitete matematiką baigęs Ruvinas Lakovskis. Čia vadovavo analizės geometrijos, apibrėžtinių integralų teorijos, tikimybių teorijos, skaičių teorijos, analizinės mechanikos, diferencialinių lygčių teorijos ir variacinio skaičiavimo pratyboms, vėliau skaitė aukštosios algebros kursą. 1941 m. buvo nužudytas hitlerininkų. Vytauto Didžiojo universiteto matematikos katedroje iki 1940 m. buvo parengtas dar vienas mokslo darbuotojas, į matematinės analizės katedros veiklą įsijungęs 1940 m., jai kartu su fakultetu jau persikėlus į Vilniaus universi­ tetą. Tai 1936 m. universitete matematiką baigęs Gerardas Žilinskas, kuris 19371939 m. buvo pasiųstas stažuotis į Mančesterio universitetą. Dirbdamas pas profesorių Mordelą (LJ.Mordell) skaičių teorijos srityje, čia gavo filosofijos dakta­ ro laipsnį. Sovietmečiu dirbo Vilniaus universitete docentu. Kaip sudėtinė matematikos katedros dalis, nuo 1925 m. joje veikė mate­ matikos seminaras su biblioteka. Matematikos seminaras buvo O to Folko iš Vokietijos universitetų į Lietuvą atvežta naujovė. Iki 1930 m. jam, taip pat ir bibliotekai, vadovavo pats Folkas, nuo 1930 m. - Viktoras Biržiška. Seminare būdavo skaitomi referatai apie matematikos mokslo naujoves, taip pat - atskirų

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

211

Lietuvos universiteto matematikos mokslo darbų temomis. Vykdavo matema­ tikos mokslo diskusijos, daktarų darbų habilitacija, studentų matematikų kolok­ viumai ir jų diplominių darbų gynimas. N uo 1934 m. matematikos seminaras buvo privalomas ir vyresniųjų kursų studentams: per seminaro referatus stu­ dentai būdavo supažindinami su svarbiausiais matematikos mokslo pasiekimais. Matematikos katedra 1922 m. įsikūrė I-uosiuose universiteto rūmuose, kur iš pradžių turėjo 1 kambarį. 1924 m. universitetui gavus Karo mokyklos rūmus (K.Donelaičio ir G edim ino g. kampas), matematikai juose turėjo 4 kambarius. Matematikos dalykų paskaitos būdavo skaitomos bendrosiose uni­ versiteto auditorijose. Nuosavą auditoriją katedra įsigijo tik 1925 m., universi­ tetui atidavus buv. Valstybinės spaustuvės pastatą. 1931 m. fizikams ir chemi­ kams išsikėlus į Fizikos ir chemijos institutą, matematikai liko senuosiuose rū­ muose, kur jiems jau buvo paskirtas didesnis plotas. Matematikos katedrų inventorius nereikalavo tiek lėšų, kaip eksperi­ m entinių mokslų inventorius. Katedrų darbui reikalingoms mokslo priemo­ nėms pirkti pakakdavo sąmatinių lėšų - kokių nors ypatingų investicijų nerei­ kėjo. 1929 m. buvo įsigyta geometrinių paviršių modelių kolekcija, 1934 m. geometrijos katedra jau turėjo 44 tokius modelius. Didesnioji lėšų dalis būda­ vo išleidžiama bibliotekai (maždaug 3000Lt per metus). Nemažą jos dalį suda­ rė Folko iniciatyva, Vokietijoje siaučiant infliacijai, už 2000 dolerių įsigyti labai vertingi M iuncheno universiteto profesoriaus Aurelijaus Foso (A. Voss) moks­ linių knygų rinkiniai, kuriuos sudarė apie 2000 tom ų ir per 4000 brošiūrų ir atspaudų. Joje buvo labai senų žurnalų komplektų, matematikos klasikos raštų ir kt. Dėl Foso bibliotekos išvežimo Folkas Vokietijoje, infliacijai susilpnėjus, susilaukė net priekaištų, tuo tarpu Kaune, matematikos seminaro skaitykloje, garbingai kabėjo profesoriaus A.Foso portretas su autografu. O. Folko dėka matematikų bibliotekai taip pat buvo pigiai nupirktos kai kurių švedų mokslininko Leflero (M.G.Mittag-Leffler) bei 1925 m. mirusio garsaus vokiečių matematiko, iš Karaliaučiaus kilusio Neimano (C.G.Neuman) bibliotekų knygos. 1934 m. didelį knygų rinkinį bibliotekai padovanojo Auš­ ros berniukų gimnazijos mokytojas Jonas Mašiotas. Svarbiausius tuo m etu pasaulyje leistus matematikos leidinius biblioteka įsigydavo per knygų mainus su daugeliu pasaulio valstybių. 1940 m. bibliotekos turto vertė siekė 100000 Lt. 1922-1940 m. matematikos (iki 1930 m. - matematikos ir fizikos) sky­ riaus studentams buvo skaitomos įvairios jau minėtos matematikos disciplinos, be to, fizikos, chemijos, astronomijos dalykai. 1922 m. mokymo planai iš viso apėm ė 20 privalom ųjų ir rekom enduojam ųjų kursų, 1927 m. - 29, 1934 m .- 3 5 . Matematikos skyriuje privalomieji dalykai buvo: analizinė geometrija, di­ ferencialinis ir integralinis skaičiavimas, astronomijos įvadas, eksperimentinė fizika I, aukštoji algebra, apibrėžtinių integralų teorija, diferencialinės lygtys,

212

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

analizinė mechanika, funkcijų teorija, diferencialinė geometrija, variacinis skai­ čiavimas, elipsinių funkcijų teorija) skaičių teorija, integralinės lygtys arba neeuklidinė geometrija, tikimybių skaičiavimas, sferinė astronomija, dangaus me­ chanika, seminaras, diplominis darbas. Rekomenduojamieji dalykai: aibių tebrija, projektyvinė geometrija, neeuklidinė geometrija, integralinės lygtys, Furje eilutės, potencialų teorija, matematikos istorija, topologija, braižomoji geometrija, baigtinių skirtumų skaičiavimas, eksperimentinė fizika II, matematikos metodika, astronom i­ jos istorija, skaičiavimo metodologija. Stingant mokslo personalo, tik diferencialinis skaičiavimas, integralinis skaičiavimas ir analizinė geometrija buvo skaitomi kasmet; kitos matematikos disciplinos dėstytos dviems studentų kursams drauge. Matematikos ir fizikos (nuo 1930 m. - Matematikos) skyriuje kasmet mokėsi nuo 22 iki 68 studentų. Iki 1940 m. matematiką baigė 104 absolventai, t.y. maždaug 6 žmonės kasmet. Iš jų pirmuoju 1925 m. tapo vėliau žinomas Lietuvos astronomas profesorius Paulius Slavėnas. Matematiką universitete taip pat baigė žinomi Lietuvos matematikai: Petras Katilius, Antanas Misiūnas, Ruvinas Lakovskis, Vytautas Paulauskas, Vytautas Ilgūnas, Gerardas Žilinskas, taip pat emigracijoje gyvenę Česlovas Masaitis, Otonas Staponaitis ir kt. Be mokymui reikalingos materialinės bazės kūrimo ir pedagoginio darbo rūpesčių, matematikos katedrų personalui svarbiu uždaviniu tapo lietuviškųjų matematikos kursų vadovėlių studentams parengimas. Iki 1940 m. Lietuvos universitete buvo parengti ir išleisti pagrindinių aukštosios matematikos kur­ sų, skaitytų remiantis užsienio autorių veikalais, vadovėliai ir konspektai, rodę palyginti aukštą matematikos dėstymo universitete lygį. Pirmas katedroje paruoštas lietuviškasis matematikos vadovėlis stu­ dentams buvo 1926 m. litografiniu būdu atspausdinta Petro Šerno „Sferinė trigonometrija”. Studentai savo iniciatyva taip pat parengė ir išleido Viktoro Biržiškos paskaitas. 1927-1928 m. pasirodė stambus 492 puslapių hektogra­ fuotas Viktoro Biržiškos „Integralinio skaičiavimo pagrindų” vadovėlis (D.I,II), apėmęs pagrindinę 1926/27 m.m. skaityto matematinės analizės kurso dalį diferencialinį ir integralinį skaičiavimą. 1927 m. litografiniu būdu buvo iš­ spausdintas ir kitas Biržiškos 1926 m. paskaitų komplektas - „Įvadas analizėn”, o 1930 m. - pagal profesoriaus 1928/29 m.m. paskaitas parengti litog­ rafuoti „Matematiškosios tikimybių teorijos pagrindai” (586 p.).Pastarasis va­ dovėlis buvo parašytas, remiantis užsienio autorių-A .M arkovo (vyresniojo), Bernšteino (S.Bernstein), Kronekerio (L.Kronecker), Puankare (H.Poincare), Bertrano (J.Bertran), Rankės, (K.S.Ranke) bei kt. veikalais ir turėjo 7 skyrius, kuriuose buvo nagrinėjamos įvairių įvykių tikimybės, matematinė viltis, atsi­ tiktinio dydžio vidurkis, ribos, iracionalieji skaičiai, tolydieji skaičiai, klasikinės ir geometrinės tikimybių sąryšis, hipotezių ir būsimų įvykių tikimybės, lošimų teorija, mažiausiųjų kvadratų metodas ir kt.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

213

D ar gyvendamas Kaune, V.Biržiška buvo pradėjęs rašyti knygą „Sveikų­ jų, racionaliųjų, kompleksinių, hiperkompleksinių ir algebrinių skaičių moks­ las”, kuri vėliau buvo išleista emigracijoje. Studentai rotatoriumi atsispaudė ir Kyperto (L.Kiepert), Šeferso (G.Sheffers), Liubeko (V.Lubek) ir kt. darbais paremtas Z.Žemaičio 1928, 1932 ir 1935 m. paskaitas „Diferencialinis - integralinis skaičiavimas” (1935, 1939). Pirmasis tipografijos būdu išleistas matematikos vadovėlis aukštajai m o­ kyklai lietuvių kalba buvo O to Folko 1929 m. pasirodę 517 puslapių „Papras­ tųjų ir dalinių diferencialinių lygčių teorijos paskaitos”. Didesnioji knygos dalis skirta paprastosioms diferencialinėms lygtims ir jų sistemoms, integravimo me­ todams, sprendinių egzistencijai. Antrojoje knygos dalyje buvo nagrinėjamos pirmosios eilės diferencialinės lygtys dalinėmis išvestinėmis, jų sprendinių rū­ šys ir kai kurios antros eilės lygtys. Autoriaus vokiškai parašytos knygos tekstą vertė jo mokiniai, matematikos terminus nustatyti padėjo universiteto garbės daktaras prelatas Aleksandras Dambrauskas - Jakštas. Studentai opalografu atspaude, patys užrašę, profesoriaus aukštosios al­ gebros paskaitas .Aukštoji algebra” (1925) ir pagal autoriaus rankraštį- 19281929 metų analizės mechanikos paskaitas .Analitinė mechanika” (1929). 1928 m. taip pat buvo išleista O.Folko „Funkcijų teorija”. Studentų vadovėliais katedroje rūpinosi ir Petras Katilius. Per gana trum ­ pą laiką jis paruošė analizinės geometrijos paskaitas, kurias 1932 m. opalografu išleido Studentų m atem atikų ir fizikų draugija. Šio leidinio pagrindu vėliau paruošė išsamų vadovėlį .Analizės geometrija”, kurį tipografiniu būdu fakulte­ tas išleido 1940 m. Knyga skirta Matematikos ir gamtos mokslų ir Technikos fakulteto studentams. Kadangi abiejų fakultetų poreikiai ir programos skyrėsi (vieniems buvo svarbesnis pats geometrijos turinys, kitiems - žinios, kurias galima būtų taikyti praktiškai), abiejų fakulteto reikalavimus derinti buvo nelengva. Visa knygos medžiaga buvo taip sutvarkyta, kad ją skaitant būtų galima praleisti ištisus technikams mažiau reikalingus skyrius, tuo nekliudant suprasti tolimesnio teksto. P.Katiliaus knyga pasirodė tada, kai Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas jau kėlėsi į Vilnių, todėl vadovėliu daugiau buvo naudojamasi Vil­ niaus universitete (iš dalies - Kaune likusiame Technologijos fakultete). Lietuvos universiteto matematikai plačiai reiškėsi populiarioje to meto spaudoje, skleisdami visuomenėje matematikos mokslo žinias, jos istoriją, supa­ žindindami to meto skaitytojus su didžiausiais šio mokslo vyrais, jų gyvenimu ir darbais. Čia buvo ypač populiarus žurnalas „Kosmos”, taip pat - „Židinys”, „Švietimo Darbas”, „Logos”, „Naujoji Romuva”, „Gamta”, dienraštis „ Lietu­ va” ir kt. Lietuvos universiteto mokslininkams taip pat buvo nesvetimos dis­ kusijos apie filosofinius matematikos mokslo pagrindus. Jose dominavo Hilberto (D.Hilbert) finitizmas, kurį propagavo Otas Folkas, Petras Katilius, ast­

214

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

ronomas Česlovas Masaitis. Šiuo požiūriu buvo traktuojama ir begalybė, suvo­ kimo esmė, jos vieta matematikoje bei charakterizuojamas matematikos mokslo objektas. Geometrijos pagrindai publikacijose buvo nagrinėjami trejopai: dogma­ tiškai ir aprioriškai absoliutinama Euklido geometrija (Aleksandras Dambraus­ kas-Jakštas), empiriškai aiškinamas geometrijos objektas (astronomas Paulius Slavėnas) ir keliama geometrijos pagrindimo metateorinių sampratavimų pa­ galba būtinybė (Petras Katilius, Č.Masaitis). Trejopai Lietuvoje žiūrėta ir į fizikos ir matematikos mokslų santykį. Empirizmui atstovavęs P.Slavėnas ban­ dė įrodyti empirišką matematikos prigimtį. Fizikas Antanas Puodžiukynas, O.Folkas ir A.Dambrauskas-Jakštas ontologizavo matematikos objektą objek­ tyviojo idealizmo dvasioje. Vincas Čepinskis ir Č.Masaitis pabrėždavo geneti­ nį, vidinį matematikos objektų ryšį su empirine realybe, kėlė tezę apie abiejų mokslų metodologinį ir euristinį paritetą. Šalia vadovėlių ruošimo bei mokslo žinių populiarinimo, matematikos katedrų mokslo darbuotojams Lietuvos universitete teko garbė pradėti pir­ muosius matematikos mokslo tyrimus. Skirtingai nuo eksperimentatorių—fizi­ kų ir chemikų - matematikai į mokslinį darbą įsitraukė nuo pirmųjų gyvavimo metų, nes matematikos moksliniams tyrimams nereikėjo specialios mokslinės bazės - laboratorinės įrangos. Impulsą katedros matematikų moksliniam darbui suteikė talentingas ma­ tematikas Otas Folkas, 1923 m. iš Vokietijos atvežęs į Lietuvą matematikos mokslo darbo tradicijas, suorganizavęs tokiam darbui reikalingą matematikos biblioteką ir seminarą, suformavęs pagrindines matematikos mokslinių tyrimų kryptis ir išugdęs jaunųjų matematikų pamainą - Petrą Katilių ir O toną Sta­ naitį, kurie katedroje toliau plėtojo jo pradėtąjį darbą. 1922—1940 m. Lietuvos universitete susiformavo dvi pagrindinės m a­ tematikos tyrimų kryptys - specialiųjų funkcijų ir kreivių tinklų tyrimai. Buvo pradėti trečiosios krypties - skaičių teorijos tyrimai. Specialiau funkcijų tyrimus, pradėtus dar Miunchene, Lietuvos univer­ sitete pratęsė Otas Folkas. 1923 m. „M atem atikos-gam tos fakulteto darbuo­ se” jis paskelbė tris straipsnius, apibendrinusius M iunchene atliktų mokslo darbų tyrimų rezultatus. Savo darbus, atliktus Kaune, Folkas daugiausia publikavo įvairiuose Vo­ kietijos matematikos žurnaluose. Funkcijų teorijos mokslo tyrimus pratęsė Folko mokinys Otonas Stanai­ tis. 1930-1931 m. stažuodamas pas Folką Viurcburge, O.Stanaitis paruošė daktaro disertaciją apie nelygiųjų ašių elipsoido su specialiomis kraštinėmis reikšmėmis potencialą, kurios rezultatus 1932 m. ten pat paskelbė atskiru leidiniu. Darbe O.Stanaitis taikė triašio elipsoido potencialo skaičiavimui elipsoidi­ nes harmonines (Lame) funkcijas, kai duotos tam tikros kraštinės sąlygos. Pa­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

21 5

grindinę vietą užėmė integralinių lygčių Lamé funkcijomis išvedimas ir jų sprendimas. Toliau gilindamasis į funkcijų teorijos Lamé funkcijas Lietuvos universi­ tete, 1937 m. ir 1939 m. Stanaitis paskelbė du straipsnius „M atematikos gamtos fakulteto darbuose”. Pirmasis buvo parengtas habilitacijos paskaitos pagrindu ir vadinosi „Iš Lamé funkcijų teorijos”, antrasis lietė Lamé ir giminin­ gųjų funkcijų integralines lygtis. Apibendrindamas anglų matematiko Vitekerio (E.T.Wittaker) gautus rezultatus, Stanaitis išvedė darnią integralinių lygčių sistemą, kurią tenkina Jakobio (K.G.Jacobi) elipsinėmis funkcijomis išreikštos Lamé funkcijos. Vitekerio gautų integralinių lygčių branduoliai buvo Ležandro (A.Legendre) polinomai nuo dviejų Jakobio elipsinių funkcijų sandaugos. Stanaitis pakeitė Ležandro polinomus bendresnėmis prijungtinėmis Ležandro funkcijomis. Pavartojęs vietoj Jakobio elipsinių funkcijų Vejerštraso pe-funkciją drauge su lygtimis, kurias tenkina Lamé funkcijos, neturinčios polinomo pavidalo, Stanaitis savo straipsniuose gautomis lygtimis apėmė visas literatūroje tuo m etu žinomas Lamé funkcijų integralines lygtis. Savo vieningu m etodu mokslininkas išvedė ir giminingų Lamé funkcijoms Matje elipsinio cilindro harmoninių funkcijų integralines lygtis. Specialiųjų funkcijų tyrimus nepriklausomoje Lietuvoje, Folko vado­ vautas, taip pat vykdė ir buvęs matematikos ciklo studentas Jokūbas Gliksonas. Jis 1931 m. parengė ir 1933 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją .Apie skleidimo Lamé funkcijomis problemą”. Folko tyri­ mus Lamé funkcijų ir integralinių lygčių sprendimo srityje Vilniaus universite­ te pratęsė Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, matematikas profesorius Vytautas Paulauskas. D ar viena Lietuvos universiteto matem atikų mokslinių tyrim ų kryp­ tis, taip pat susijusi su O to Folko vardu, yra diferencialinės geometrijos kreivių tinklų teorija, mokslo pasaulyje pradėta plėtoti tik XX amžiuje. 1923 m. drauge su M iuncheno universiteto mokslininku J.Kapferu (J.Kapfer) Folkas paskelbė straipsnį „Apie izogonalinių izometrinių kreivių poras” „Matematikos - gamtos fakulteto darbuose”. Darbe, pasirėmus A.Foso tyrimais, buvo apibrėžtos diferencialinės lygtys, kurios leido nustatyti izogonalinę erdvinę kreivę duotajai, atsižvelgta į ortogonaliai izometrines krei­ ves bei pagrindinių diferencialinių lygčių geometrinį vaizdavimą. Foso darbas apie kreivų tinklų ryšį su Laplaso (P.Laplace) diferencialinių lygčių dalinėmis išvestinėmis Folko buvo papildytas 1924 m. Bavarijos Mokslų akademijos leidinyje „Bayerische Akademie der Wissenschaften” išspausdintame straipsnyje. 1923 m. Folkas paskelbė tris straipsnius apie rombinius tinklus Heidel­ bergo („Heidelberger Akademie der Wissenschaften”) ir Bavarijos Mokslų aka­ demijų leidiniuose. Pirmasis buvo skirtas rombinių kreivių tinklų, sudarytų iš geodezinių linijų, nagrinėjimui paviršiuose, ypač - pastovaus kreivio pavir­ šiuose. Jame, pratęsęs Foso bei Lagalio (M.Lagally) tyrimus, pasiūlė metodą

216

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

geodeziniams rombiniams tinklams nustatyti Liuvillio (J.Liouville) paviršiuje, kuris įėjo į diferencialinės geometrijos kreivių tinklų teoriją kaip Folko metodas. Antrajame straipsnyje buvo liečiami rombiniai tinklai iš tiesių, pateiktas naujas Foso teoremos šia tema įrodymas. Trečioje publikacijoje buvo įrodyta, jog tiesiniai rombiniai tinklai plokštumoje yra vifeninteliai galimi. Minėtuose užsienio žurnaluose buvo paskelbti ir vėlesnieji Folko kreivių tinklų tyrimai. 1926 m. jo pradėti trikampių tinklų iš geodezinių linijų pasto­ vaus kreivio paviršiuose tyrimai, paskelbti 1927 m., išplėtojo Grafo (FI.Graf) ir Zauerio (R.Sauer) teiginius apie plokštumoje egzistuojančias trigubas tiesines sistemas, sudarančias trikampius tinklus. Kitame tų pačių m etų straipsnyje įrodė teoremą apie greta geodezinių rom binių trikampių tinklų sukimosi pa­ viršiuose egzistuojančius kitus trikampius tinklus, kuriuos sudaro trys kongruentinių geodezinių linijų sistemos. 1929 m. Folkas, vystydamas 1906 m. A.Foso gvildentą rombinio pavir­ šiaus dalijimą dvejomis geodezinio pastovaus kreivio kreivių šeimomis, išskyrė šioje problemoje vieną specialų tinklų, sudarytų iš apskritimų, atvejį. Profeso­ riaus pasiūlytas būdas palengvino rombinių apskritiminių tinklų konstravimą. Tais pačiais( 1929) metais pasirodė trečiasis Folko straipsnis, nagrinėjęs paviršius su trikampiais tinklais, sudarytais iš geodezinių linijų. Autorius susiste­ mino iki tol buvusių kitų mokslininkų tyrimų medžiagą ir išnagrinėjo specialiuo­ sius atvejus, kai integruojamumo sąlygos nėra tapačios. Sis darbas 1931 m. buvo pakartotinai publikuotas Bolonėje, tarptautinio matematikų kongreso darbuose. 1929-1930 m. „Matematikos-gamtos fakulteto darbuose”buvo paskelb­ ta plati Folko studija, kur buvo ieškoma visų paviršių, kuriuose egzistuoja izogonalūs rombiniai tinklai. Mokslininkas, vadovaudamasis Foso paviršių te­ orijos tyrinėjimais nustatė, jog tokie paviršiai yra sudaryti iš pastovaus geodezi­ nio kreivio linijų (plokštumoje - iš apskritimų). Atskirai buvo išnagrinėti išklotinių, pastovaus kreivio ir sukimosi paviršių atvejai. Folkas nustatė paviršius, ant kurių dvi pastovaus geodezinio kreivio kreivių šeimos sudaro rombinį tinklą su visur pastoviu kampu - vadinamąjį izogonalinį rombinį tinklą. Folko pradėtus kreivių tinklų teorijos darbus pratęsė Folko moki­ nys Petras Katilius, 1930 m. „Matematikos-gamtosfakulteto darbuose”paskel­ bęs straipsnį „Apie kreivių tinklus ir erdvės dalinimą celėmis”, kuriame buvo išdėstyti Heidelberge 1929 m. jo apgintos daktaro disertacijos rezultatai. D ar 1906 m. Fosas įrodė, jog vieninteliai paviršiai, kuriuose geodezinės linijos gali sudaryti rombinį tinklą, yra Liuvilio paviršiai. Atsakydamas į Libmano , vadovavusio P.Katiliaus moksliniams tyrimams, 1927 m. suform uluotą klausimą, P.Katilius savo disertacijoje parodė, kad vieninteliai Liuvilio pavir­ šiai, kuriuose geodezinių rombinių tinklų diagonalės sudaro kreivumo linijos, yra, be plokštumos ir bendrųjų cilindrinių bei kūginių paviršių, sukimosi ir antrojo laipsnio (antrosios eilės) paviršiai. Toliau disertacijoje buvo nagrinėjami tam tikri kreivių tinklai erdvėje, Libmano pavadinti romboedriniais, ir kiek bendresni - mažiau sąlygą tenki­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

217

nantieji, jo pavadinti pusiau romboedriniais. P.Katilius įrodė, kad kiekvieną pusiau romboedrinį tiesinį tinklą sudaro'dviejų plokštumų šeimų ir vienos panašiai padidintų ar pastūm ėtų hiperbolinių paraboloidų ar vienašakių hiperboloidų šeimos susikirtimo tiesės. Buvo išvesta analizinė būtina ir pakanka­ ma sąlyga, kad trys apibrėžtosios diferencialinėmis lygtimis kreivių šeimos su­ darytų trikampį tinklą. Nagrinėtinas ir atvejis, kai toji sąlyga nepatenkinta. Apibendrinant erdvėje, rastos analiziškai išreiškiamos sąlygos, kad būtų galima lygčių integraliniais paviršiais dalyti erdvę kreivasienių oktaedrų pavidalo ce­ lėmis. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje į matematikos tyrinėtojų gretas, pradėjęs formuoti trečiąją mokslinių tyrimų kryptį - tyrimus iš skaičių teorijos (kvadratinės ir tiesinės formos) - įsijungė universiteto matematikos absolventas Gerardas Ži­ linskas. 1937-1939 m. stažuodamas Mančesterio Viktorijos universitete pas profesorių Mordelą, parengė porą straipsnių iš skaičių teorijos, už kuriuos 1939 m. ten gavo filosofijos daktaro laipsnį. Straipsniai buvo spausdinti „Journal of the London Math.Soc.” (1938) bei Varšuvos,A ctą Mathematica” (1949). Pirmąjį darbą - „N kintamųjų neapibrėžtinių kvadratinių formų su determ inantu - 1 klasių skaičius” - G.Žilinskas parašė, pasirėmęs H erm ito (Ch.Herm ite) apibrėžtinių kvadratinių formų klasių tyrimais. Jame, išskyręs lyginio kintamųjų ir nelyginio kintamųjų skaičiaus atvejus, elementariu mate­ matinės indukcijos būdu nustatė neapibrėžtinių kvadratinių formų klasių skai­ čius, apie kuriuos iki tol buvo žinoma, kad jie yra baigtiniai. Kitas G.Žilinsko darbas - „Keturių tiesinių formų sandauga” - pratęsė dviejų ir trijų tiesinių formų sandaugos tyrimus. Autorius, daugiausia remda­ masis Devenporto (H.Davenport) darbais, išnagrinėjo keturių tiesinių formų sandaugos minimumą ir pusantro karto patikslino jo ribas. Be minėtųjų trijų pagrindinių mokslinių tyrimų krypčių, Lietuvos uni­ versiteto matematikai taip pat vykdė tyrimus taikomosios matematikos srityje. 1927 m. Viktoras Biržiška „M ūsų žinyne” paskelbė straipsnį apie tikimybių teorijos taikymą artilerijoje, kuriame pateikė šaudymo ir įsišaudymo optimalų matematinį sprendimą. Pasirėmęs rusų, vokiečių, anglų, prancūzų mokslinin­ kų veikalais, pritaikęs mažiausiųjų kvadratų dėsnį, išvedė matematines šaudy­ mo tikslumo mato, taikiklio aukščio pataisos tikimybių formules. 1939 m. V.Biržiška žurnale „Kosmos” paskelbė apibendrintųjų išvesti­ nių skaičiavimus naudojant Dinio (U.Dini) teoremą. Analizinės mechanikos, kaip taikomosios matematikos sudėtinės dalies, klausimais domėjosi Julijonas Gravrokas. 1929 m. „Technikoje” aprašė lygia­ grečiųjų jėgų atstojamosios suradimo būdą taikant V arinjono (P.Varinjon) teoremą bei lygiagretainio dėsnį. 1933 m. ten pat paskelbtame straipsnyje tyrė taško judėjimą, kai esti tam tikros švytavimo sąlygos. Peržvelgę Lietuvos universiteto matematikų mokslo darbą galime teigti, jog pagrindinės jo kryptys buvo inspiruotos užsienio (Vokietijos ir Anglijos) mokslo centrų, ir ypač—Miuncheno universiteto profesoriaus Oto Folko. Nėra

218

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

abejonės, jog Lietuvos matematikų atlikti darbai atitiko standartinį Vakarų Eu­ ropos lygį. Kad šių darbų idėjos ir sprendimo keliai nesiskyrė nuo Europoje tuo metu egzistavusios mokslinių tyrinėjimų sampratos byloja faktas, jog tyrimų rezultatai buvo paskelbti žinomuose užsienio moksliniuose žurnaluose. Savarankiškesni, tačiau negausūs buvo Viktoro Biržiškos ir Julijono Gravrogko atlikti taikomosios matematikos bei Aleksandro Dambrausko-Jakšto trigo­ nometrijos ir geometrijos pagrindų tyrimai. Nepaisant didesnio ar mažesnio at­ skirų tyrinėjimų įnašo į Europos mokslą, visi jie padėjo tvirtą pagrindą Lie-tuvoje tolimesniajam mokslo darbui matematikos srityje sovietų okupacijos metais. Lietuvai atgavus Vilnių ir Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto ka­ tedroms 1940 m. vasarą persikėlus į Vilniaus universitetą, dar viena matemati­ kos katedra buvo įkurta Kaune likusiame iš Vytauto Didžiojo universiteto, Technikos fakulteto reorganizuotame Technologijos fakultete. Katedra veikė prie elektrotechnikos skyriaus ir telkė reikalingas matematikos žinias šio sky­ riaus studentams technikams. Taigi, šios matematikos katedros darbo profilis, priešingai 1922-1940 m. veikusioms matematikos katedroms, buvo orien­ tuotas į taikomosios matematikos pusę. Pirmosios Technologijos fakulteto matematikos katedros darbuotojas buvo katedros vedėjas (1 940-194lm .), buvęs M atem atikos ir gamtos mokslų fa­ kulteto astronomijos katedros docentas, tada jau profesorius, astronomas Pau­ lius Slavėnas. 1941 m. vasarą nacių iš universiteto buvo atleistas. Katedroje taip pat trum pai dirbo universitete fiziką baigęs (1927 m.) Romos universiteto matematikos daktaras, buvęs Krašto apsaugos ministerijos ginklavimosi valdybos viršininkas, pulkininkas adjunktas Pranas Leskauskis, deja, greitai (1941 m.) tapęs sovietų represijų auka (1942 m. nužudytas). 1941-1944 m. matematikos katedroje docentu buvo Getingeno uni­ versitetą baigęs ir ten 1929 m. daktaro laipsnį gavęs astronomas Antanas Juška. Nors iki tol Vytauto Didžiojo universitete ir nedirbęs (iki 1940 m. darbavosi Švietimo ministerijoje bei kitose švietimo ir kultūros įstaigose), A.Juška buvo gerai žinomas Lietuvos visuomenei kaip astronomijos ir matematikos žinių populiarintojas spaudoje, mokymo priemonių”Astonomijos vadovėlis” (1928), „Matematinės analizės pagrindai” (1934), „Fizika” (1940,1.) autorius. Po karo Juška pasiliko Lietuvoje, dirbo Vilniaus miškų technikume ir Vilniaus pedago­ giniame institute. 1940-1944 m. matematikos katedroje iš pradžių dėstytoju asistentu, vėliau adjunktu dirbo Jonas Valukonis. 1936 m. Vytauto Didžiojo universite­ te baigęs matematiką, 1935—1940 m. darbavosi Krašto apsaugos ministerijos ginklavimosi valdybos balistikos skyriaus tyrimų laboratorijose Kaune, 19381939 m. studijavo mechaniką Prancūzijoje, Bensancon universitete. 1944 m. pasitraukė į užsienį. 1941 m. pavasarį katedroje pradėjo dirbti vyr.asistentu 1934 m. Vytau­ to Didžiojo universiteto matematikos absolventas mokytojas Jonas Matulionis, vėliau (1949 m.) - Kauno politechnikos instituto docentas. N uo 1944 m.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

219

J. Matulionis vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto matematikos katedrai iki pat universiteto uždarymo. Buvo vienas artimiausių fiziko Kazimiero Baršaus­ ko, vėliau Kauno politechnikos instituto rektoriaus, bendraminčių, kėlusių atskiros aukštosios technikos mokyklos steigimo reikalą ir aktyviai jam padėju­ sių pirmaisiais Kauno politechnikos instituto kūrimosi metais. Kauno univer­ sitete J.Matulionis 1947-1950 m. talkino Elektrotechnikos fakulteto dekanui K. Baršauskui kaip prodekanas. Dirbdamas Kauno universitete, J.M atulionis parašė universalų, dau­ gelio specialybių studentams skirtą dviejų tom ų vadovėlį „Aukštoji matemati­ ka” (1950), kuris vėliau susilaukė kelių leidimų. Iš J.M atulionio vadovėlio vėliau mokėsi kelios dešimtys inžinierių laidų, jis buvo labai populiarus ir tarp dėstytojų, ir tarp studentų. Už šį vadovėlį J.M atulioniui buvo suteikta Res­ publikinė premija. Be m inėtųjų žmonių, 1940-1944 m. katedroje vyr.asistentais dirbo matematikas Leonas Kačinskas bei Kostas Rindzevičius. Svarbiausiosios 1940-1941 m. katedros personalo skaitytos m atem ati­ kos disciplinos elektrodinamikos skyriaus studentams buvo diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, analizinė geometrija, aukštoji matematika, vektorinė analizė, vektorinė skaičiuotė. Šios disciplinos buvo dėstomos I,II kurso studen­ tams. Cheminės technologijos ir mechanikos skyriaus I,II kurso studentams buvo skaitomas diferencialinis ir integralinis skaičiavimas, analizinė geometrija, diferencialinės lygtys, pirmiesiems - dar ir tikimybių teorija. Vėliau buvo įvesta naujų disciplinų. Šalia matematikos katedros, Technologijos fakultete 1940 m. rugpjūčio 15 d. buvo įkurta prie mechanikos skyriaus veikusi grafikos darbų ir braižomo­ sios geometrijos katedra, kurioje dirbo inžinieriai: adjunktas Mikolajus Baub­ lys, vyr. asitentai Juozas B arzda- Bradauskas ir Jeronimas Jodikaitis bei jaun. asistentas Teodoras Sadauskas. Katedros darbuotojai cheminės technologijos, mechanikos ir elektrotechnikos skyrių I kurso studentams dėstė braižomąją geometriją, technikinę braižybą. Katedrai 1940-1944 m. vadovavo M.Baublys, vėliau 1944 m. jam pasitraukus į užsienį, J.Jodikaitis, 1949 -1 9 5 0 m. - T.Sadauskas. Pastarieji po kiek laiko dirbo docentais Kauno politechnikos institute.

Astronomijos mokslai Astronomijos mokslo pradmenys Lietuvos universitete yra susiję su astrono­ mijos katedra. Katedros, kuri buvo įkurta 1922 m. pabaigoje, uždavinys buvo duoti universiteto studentams astronomijos žinių, ruošti jaunus astronomus ir kosmografijos mokytojus, taip pat - įsteigti Lietuvoje astronomijos observato­ riją. Katedros vedėju nuo 1922 m. spalio 7 d. iki 1940 m. buvo Bernardas Kodatis.

| 220

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

B.Kodatis aukštąjį mokslą baigė Berlyno universitete, kur 1906 -1 9 1 0 m. studijavo astronomiją ir matematiką, o vėliau gavo daktaro laipsnį. 1919 — 1922 m. B.Kodatis buvo Lietuvos švietimo ministerijos generalinis inspekto­ rius ir knygų leidimo komisijos narys. 1922 m. Lietuvos universitete, pradžio­ je kaip lektorius, o nuo 1923 m. kaip docentas, pradėjo dėstyti astronomiją ir matematiką, vėliau buvo pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. N uo pat astronomijos katedros darbo pradžios B.Kodatis tapo šios kated­ ros siela - pagrindiniu jos materialinės bazės, pedagoginio bei mokslo darbo organizatoriumi. Studentams skaitė įvadą į astronomiją ir sferinę trigonometri­ ją, sferinę astronomiją, teorinę astronomiją, dangaus mechaniką. Tiems, kurių specialybė buvo ne matematika, dėstė aukštosios matematikos elementus. Kita dalis astronomijos katedros personalo susirinko iš Lietuvos universi­ tetą baigusio jaunimo. 1924 m. katedroje astronominės observatorijos labo­ rantu pradėjo dirbti vėliau žinomas Lietuvos astronomas ir akademikas Paulius Slavėnas, tada dar Lietuvos universiteto matematikos skyriaus studentas. 1923 m. baigęs universitetą ir katedros rūpesčiu gavęs Rokfelerio (Rockfeller) funda­ cijos stipendiją, P.Slavėnas 1923—1927 m. stažavo Jeilio (Yale) universiteto observatorijoje (JAV), kur 1928 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį iš teorinės astronomijos srities. 1928—1940 m. P.Slavėnas katedroje dirbo vyr. asistentu, nuo 1930 m. —privatdocentu, nuo 1931 m. —astronom u observatoriumi. Dėstė bendrąjį astronomijos kursą, steliarinę astronomiją, vedė studentų praty­ bas. Be to, fizikos katedroje skaitė reliatyvumo teorijos kursą ir aukštąją algebrą. Salia pedagoginio darbo P.Slavėnas taip pat labai produktyviai reiškėsi mokslo populiarizacijoje ir bendrojo kultūrinio pobūdžio spaudoje. Periodiko­ je daug rašė naujosios fizikos ir matematikos filosofinės interpretacijos klausi­ mais, atstovavo realistinio fizikos mokslo pasaulėvaizdžio pripažintojų ratui, skelbė determinizmo idėjas, buvo vienas iš eklektiškojo neopozityvizmo ša­ lininkų aiškinant mikrokosmoso problemą, empiriškai nagrinėjo geometrijos objektą. P.Slavėnui išvykus stažuotis į JAV, katedros laboranto vietą užėmė Vincas Mockus, čia dirbęs iki 1931 m. V.Mockus nemažai pasidarbavo ku­ riant astronomijos observatoriją, tuo tikslu buvo nuvykęs į Potsdamo observa­ toriją Berlyne. Jam pasitraukus, katedros laborantu nuo 1932 m. iki 1937 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto matematikos absolventas (1931 m.) Vac­ lovas Kaveckis. Vėliau, sovietiniai metais, V.Kaveckis ilgą laiką dirbo Vilniaus padagoginiame institute, ten gavo ir mokslo laipsnį. 1937-1944 m. astronomijos katedroje Kaune, vėliau Vilniuje, laboran­ tu, vėliau asistentu, dirbo universiteto matematikos absolventas Česlovas Masaitis, pokario emigracijoje žinomas JAV matematikas. Pirmąjį lietuvišką astronomijos vadovėlį studentams katedroje parengė B.Kodaitis - 1926 m. išspausdino 2 dalis „Astronomijos paskaitų”. 1932 m. buvo spaudai paruošęs 2 tom ų „Sferinės astronomijos kursą” bei „Teorinės

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

221

astronomijos kursą”. Be vadovėlių, B.Kodaitis 1939 m. dar išleido knygelę „Lietuvos astronominė observatorija”. Vadovėliais taip pat rūpinosi Paulius Slavėnas. 1936 m. parašė knygelę „Dangaus spinduoliai”, 1938 m. išleido „Astronomiją” (I dalį). N uo pat katedros įkūrimo Bernardas Kodaitis galvojo apie mokslo tyrimus astronomijos srityje. Įsigydamas būtinus studentų mokymui astro­ nominius prietaisus stengėsi, kad jie tiktų ir moksliniams stebėjimams. Jau 1924 m. katedroje buvo nupirktas Ceiso (Zeiss) firmos refraktorius su 110 mm objektyvu, pasažinis instrumentas, vėliau įsigytas labai geras žvaigdžių laiko chronometras. Svarbus astronomijos katedros personalo uždavinys buvo astronomijos observatorijos įsteigimas. Nors iš pradžių lėšų nebuvo, tačiau ieš­ kota tinkamos jai vietos netoli Kauno. Laikiną katedros astronominių stebėjimų punktą iš pradžių įrengė I-ųjų universiteto rūm ų kieme - 1926 m. ten pastatytas pasažinis namelis su atida­ rom u stogu, kuriame buvo patalpinti didelis pasažinis ir universalinis instru­ mentai. Matematikos seminaro kambaryje prisiglaudėjau minėtasis refrakto­ rius. Tokiai laikinai observatorijai taip pat priklausė bibliotekėlė, 1927 m. turėjusi apie 350 tom ų knygų. Katedroje iš pradžių buvo num atyta vykdyti astrometrinius bei teori­ nės astronomijos tyrimus. Todėl pirmieji mokslo darbai čia buvo Marso ir Saturno tyrimai refraktoriumi, taip pat - pasažinio instrum ento tyrimai. Teorinės astronomijos srityje darbavosi P.Slavėnas. Šiuos tyrimus pradėjo Jeilio universitete, vėliau pratęsė Kaune, 1927-1931 m. paskelbė 6 straips­ nius Amerikos ir Vokietijos astronominiuose žurnaluose „Transction ofYale Observatory” (1927), „Publication ofthe American Astronom Society” (1928), „Proceedings of the National Academy of Sciences” (Washington), „Astrono­ mische Nachrichten”(1929,1930) bei 1930-1931 m. -„M atematikos-gamtos fakulteto darbuose”. Pirmasis P.Slavėno darbas buvo skirtas dangaus mechanikai. Jame buvo nagrinėjamas plokščias trijų dangaus kūnų judėjimas, kai vienas kūnas yra žymiai toliau už kitus du. Rezultatai vėliau pailiustruoti kitų astronom ų gau­ tais trilypių žvaigždžių stebėjimo duomenimis. Dalis darbų buvo skirta trily­ pių žvaigždžių statistikai ir kintamų žvaigždžių fotometrijai —fotometriškajam Urano planetos tyrimui. 1924 m. Helsinkyje mokslininkų konferencijoje pasiūlius ištirti Žemės geoidą aplink Baltijos jūrą, buvo pasirašyta 10 valstybių konvencija ir sudaryta Pabaltijo geodezinė komisija. 1928 m. Lietuvoje buvo sudaryta tarptautinė Pabaltijo trianguliacijos sutartis. Lietuvoje pagal ją turėjo būti atlikti astrono­ miniai, gravimetriniai ir magnetiniai trianguliacijos darbai, kuriais rūpintis bu­ vo pavesta Krašto apsaugos ministerijos vyriausiojo štabo karo topografijos skyriui, vadovaujamam inžinieriaus pulkininko Antano Krikščiūno. Kartu su karo topografijos skyriumi trianguliacijos darbus vykdė Lietuvos universiteto

222

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

astronomijos ir geofizikos ir meteorologijos katedrų darbuotojai: B.Kodaitis, P.Slavėnas, C.Masaitis, Kazys Sleževičius, Ignas Saldukas, taip pat fizikas Povi­ las Brazdžiūnas ir kt. Pagal Pabaltijo trianguliacijos sutartį 1929 m. turėjo būti sujungti vi­ sų Baltijos valstybių astronominiai centrai,>ir šis uždavinys pirmiausiai teko astronomijos katedros personalui. Pagal sutarties planą Lietuvoje reikėjo automatiškai nustatyti daugelio taškų geografines koordinates. T uo tikslu bendromis karo topografijos skyriaus ir Lietuvos universiteto lėšomis Links­ madvaryje, kažkada rusų pastatytos tvirtovės I-jame forte, 1928 m. buvo pra­ dėti statyti trianguliacijos darbams reikalingi pirmieji astronomijos observatori­ jos pastatai, skini pasažiniam instrumentui bei refraktoriui, o požemiuose įruošta gravimetrinė stacionarinė stotis. Karo topografijos skyriaus ir universiteto lėšomis buvo įsigyta vertin­ gos aparatūros —du labai geri švytuokliniai žvaigždžių laikrodžiai, astrono­ miniams geodeziniams darbams vykdyti - plunksninis chronografas, aparatas mikrometriniams sraigtams tirti, lygių egzaminatorius, 120 mm firmos „Kari Ceiss” astrofotografinis tripletas, Opolcerio (Oppolzer) aparatas chronometro juostoms matuoti. Laborantas Vincas Mockus pats pagamino radijo aparatą laiko signalams priimti ir užrašyti. 1929-1930 m. astronomijos katedros darbuotojai (P.Slavėnas) daly­ vavo trianguliacijos darbuose Tauragės ir Kretingos apskrityse, Kuršių neri­ joje. 1932-1936 m. buvo atlikta nemažai geodezinės trianguliacijos matavi­ mų įvairiose Lietuvos vietose. Antai 1933 m. B.Kodatis atliko I eilės geodezi­ nės trianguliacijos matavimus devyniuose Laplaso (P.Llaplace) taškuose. 1930 m. katedra rado ilgį „Kaunas, pagrindinis stulpas - Potsdam, pietų meridianinis stulpas - Greenwich, transitierkle”. Už darbą- Kauno ir Potsda­ mo geografinių ilgių skirtumo nustatymą - B.Kodačiui Berlyno universitetas suteikė daktaro laipsnį. Šį darbą vokiečių kalba, pavadintą „Die Bestimmung dės Langenunterschiedes der landeszentralen Kaunas - Potsdam ”, 1936 m. išleido Tarptautinė astronomijos ir geodezijos komisija. 1935 m. B.Kodatis, rūpinęsis toliau plėsti mokslo tyrimus, nupirko 120 mm skersmens ir 50 m židinio nuotolio fotografinį objektyvą, kuris, vietoje rekonstravus kamerą, buvo prim ontuotas prie turim o refraktoriaus. Instru­ mentas labai tiko rinkti žvaigždžių statistikos medžiagą. 1937 m. katedroje buvo stebėtas Saulės užtemimas. 1938 m. pradėti sistemingi pasirinktų dan­ gaus plotų stebėjimai fotografine kamera. Buvo siekiama surinkti daugiau me­ džiagos žvaigždžių pasiskirstymui erdvėje tyrinėti ir kai kurių jų grupių statis­ tiniam paralaksui nustatyti. Šiuos tyrimus vėliau Vilniuje sovietiniais metais pratęsė Lietuvos astronomai. Kadangi pradėtiems matavimams toliau tęsti reikėjo geresnių stebėjimo priemonių, buvo nutarta įsigyti vertingą teleskopą. Trūkstant lėšų, tokį teles­ kopą manyta pirkti dalimis, o įvairias teleskopo montavimui reikalingas detales

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

223

pasigaminti vietoje. Tačiau darbą 1940 m. pavasarį nutraukė sovietų okupaci­ ja, kurios metu buvo sunaikinti visi astronomijos observatorijos prietaisai. Astronomijos katedrai kartu su Matematikos ir gamtos mokslų fakultetu persikėlus į Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto astronomų pradėtas darbas buvo pratęstas Vilniaus observatorijoje. Vytauto Didžiojo universiteto astronomams 1940 m. vasarą persikė­ lus į Vilnių, nežymūs astronomijos dėstymo pėdsakai pasiliko 1940-1941 m. Statybos fakultete, reorganizuotame iš Technikos fakulteto. Šio fakulteto geo­ dezijos skyriuje buvo įsteigta geodezijos ir astronomijos katedra (veikė iki 1949 m. rugsėjo 1 d.), kurioje docentas inžinierius Medardas Ratautas (katedros vedėjas) dėstė I ir II eilės trianguliacijas, docentas astronomas Antanas Juška geodezinę astronomiją I ir II, vyr. asistentas, vėliau docentas, inžinierius pulki­ ninkas Antanas Krikščiūnas 1941-1942 m. (iki mirties) - kartografiją, žemė­ lapių gamybą.

Geofizikos ir meteorologijos mokslai Geofizika ir meteorologija Lietuvos universitete rūpinosi geofizikos ir me­ teorologijos katedra. Katedra buvo įsteigta 1923 m. ir privalėjo suteikti stu­ dentams teorinių geofizikos žinių bei supažindinti su geofiziniais tyrimais, taip pat tirti Lietuvos žemės paviršiaus ir oro reiškinius. Pirm uoju katedros vedėju ir organizatoriumi buvo žinomas fizikos ir fizikinės chemijos mokslų Lietuvos universitete pradininkas profesorius Vincas Čepinskis. Be katedros organizacijos problemų sprendimo, jis pradėjo skaityti Žemės magnetizmo ir atmosferos elektros kursus. 1923 m. V.Čepinskiui tapus universiteto rektoriumi, jo vietą užėmė Ka­ zys Sleževičius, išbuvęs šiose pareigose visą likusį Lietuvos nepriklausomybės laiką. Odesos universiteto auklėtinis K.Sleževičius į geofizikos ir meteorologijos katedrą docentu atėjo dirbti 1923 m. pabaigoje (prieš tai buvo vyr. asistentu fizikos katedroje), 1930 m. pakeltas ekstraordinariniu profesoriumi. Katedroje skaitė geofiziką, taip pat fizikos katedroje ne fizikos specialybės studentams dėstė fiziką ir vedė fizikos laboratorinius darbus. Susikūrus Lietuvos Respublikai, Lietuvoje buvo pradėtas organizuoti me­ teorologinių stočių tinklas, kuriam vadovavo Meteorologijos biuras. Pagrindinė tokia stotis buvo Kaune. Biurui vadovavo Maskvos universitete matematiką baigęs Steponas Raimundas Olšauskas. Biuras palaikė glaudų kontaktą su uni­ versiteto fizikos ir geofizikos ir meteorologijos katedromis, šių katedrų atstovai Vincas Čepinskis ir Kazys Sleževičius drauge su S.ROlšausku įėjo į Meteorologi­ jos komisiją, kontroliavusią Lietuvos Stočių tinklo veiklą. 1924 m. S.ROlšauskas, vadovaudamas biurui, kartu pradėjo dirbti asistentu Geofizikos ir meteoro­

| 224

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

logijos katedroje ir juo išbuvo iki 1936 m. Tuo metu biuras buvo perorganizuo­ tas į Klimatologijos institutą, ir S.R.O!šauskas tapo jo direktoriumi. Po S.R.01šausko katedroje asistentu 1936-1940 m. dirbo Ignas Saldukas, vėliau JAV geofizikas. 1940 m. geofizikos ir meteorologijos katedra drauge su visu M atematikos-gamtos mokslų fakultetu buvo perkelta į Vilnių. Prie katedros veikė geofizikos kabinetas, kurio vadovu visą laiką buvo Kazys Sleževičius, jam padėdavo asistentas. Iš pradžių kabinetas turėjo vieną kambarį I—iuose rūmuose, kuriame kartu vykdavo ir fizikos laboratoriniai dar­ bai. Kabineto turtą sudarė demonstracijoms ir oro reiškiniams stebėti skirti aparatai. Universiteto I-ų jų rūmų kieme buvo pastatyta psichonometrinė bū­ delė, dalis instrum entų laikyta Kauno meteorologijos stotyje, kur studentai atlikdavo kai kuriuos praktikos darbus. Pastačius Fizikos ir chemijos institutą, kabinetas rūmuose gavo 3 kamba­ rius, taip pat - specialiai stebėjimams pritaikytą aikštelę ant šių rūm ų stogo. Kabinete buvo sukaupti pagrindiniai meteorologiniams ir geofiziniams stebė­ jimams reikalingi aparatai, kurių vertė 1932 m. sudarė 43 000 Lt, o skaičius siekė 326 vienetus. Kabinete taip pat buvo biblioteka (1932 m. - 317 knygų, 12000Lt vertės). Be pedagoginio darbo, geofizikos ir meteorologijos katedros personalas skyrė dėmesio ir mokslo tyrimams. Viena katedros mokslinio darbo sričių Lietuvos klimato tyrimai - buvo susijusi su jau minėto Meteorologijos biuro ir jo vadovo S.R.01šausko veikla. Katedroje buvo renkama ir sisteminama medžia­ ga Lietuvos klimatui tirti, dalyvauta organizuojant ir plečiant Lietuvoje meteo­ rologijos stočių tinklą, palaikomi ryšiai su kitų valstybių šio pobūdžio įstaigomis. 1926 m. žurnale „Kosmos” K.Sleževičius paskelbė klimato tyrimų duomenis straipsnyje „ Lietuvos oras 1924 ir 1925 metais”. Ypač daug klimatologijos srityje darbavosi S.R.Olšauskas, meteorologijos ir klimatologijos bei specialiai Lietuvos klimato klausimais vien žurnale „Kos­ mos” parašęs 15 straipsnių. Paminėtini jo darbai apie šilumos pasikartojimą m etų laikotarpiais Kaune (1928), saulėtumą ir debesuotum ą Kaune 19241934 m. (1936), kritulių svyravimo koeficientą Lietuvoje (1936) ir kt. Sovietiniais metais S.R.01šauskas dirbo Kauno geofizikos observatorijoje. Hitlerinės okupacijos metais slėpė ir saugojo Lietuvos hidrometeorologinių stočių stebėjimo duomenų archyvą. D ar viena katedros mokslinių tyrimų sritis 1930-1932 m. buvo gravi­ metriniai darbai ties trianguliacijos punktais, kurie įėjo į Pabaltijo valstybių geodezinės komisijos nustatytą tinklą. Darbus organizavo Krašto apsaugos mi­ nisterijos Vyriausiojo štabo karo topografijos skyrius, o jiems katedroje vadova­ vo Kazys Sleževičius. Savo tyrimų rezultatus mokslininkas paskelbė trimis straips­ niais „Matematikos - gamtos fakulteto darbuose”. 1931-1932 m. pasirodė K.Sleževičiaus straipsnis „4-rių svyruoklių Sterneck’o aparatas ir jo konstantų nustatymas”, kuriame autorius ištyrė Berlyno

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

225

firmos aparato, kuriuo buvo galima nustatyti žemės traukos jėgos pagreitį, reikalingą žinoti vykdant trianguliacijos darbus, veikimą ir konstantas. 1934 m. straipsnyje „Graviametriniai darbai Lietuvoje su Sterneck’o aparatu ties trianguliacijos signalais, įeinančiais į Pabaltijos Geodezinės Komisijos nustatytą tinklą” aprašė graviametrinių matavimų, 1930 m. atliktų Švėkšnoje, Endrieja­ ve, Pervalkoje ir Kaune, rezultatus. 1936 m. pasirodė Sleževičiaus straipsnis „Graviametriniai darbai 1934 m. ir svorio jėgos greitėjimas Lietuvoje”, kuria­ me buvo aprašyti toliau tęsti graviametriniai darbai kitose Lietuvos vietose ir apibūdinti jų rezultatai. Straipsnyje taip pat buvo skaičiuotas svorio jėgos pa­ greitis visose matuotose vietovėse, pateiktos duomenų lentelės ir sudaryti svo­ rio jėgos pagreičio anomalijų žemėlapiai. Geofizikos ir meteorologijos katedroje taip pat buvo atlikti trianguliaciniai magnetiniai matavimai Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante. 1927 m. Pabaltijo geodezinės komisijos konferencijoje buvo iškeltas rei­ kalas padaryti Pabaltijo valstybių trianguliacinę magnetinę nuotrauką. Sleževi­ čius šiuo tikslu kreipėsi į Lietuvos Susisiekimo ministeriją, kuri suteikė matavi­ mams reikalingų kreditų ir nusamdė tinkamą laivą. Laivas matavimams turėjo būti medinis burinis, nes jame neturėjo būti jokių įsimagnetinančių medžiagų, kurios galėtų paveikti matavimo rezulta­ tus. Toks laivas „Cecilie”, priklausęs estų kapitonui A.Gernetui, ir buvo nu­ samdytas. Laivas buvo aprūpintas specialiais magnetiniais matavimams reikalin­ gais aparatais. 1923-1930 m. šiuo laivu buvo išmatuotos Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos ir dalies Vokietijos Baltijos jūros pakrantės, o 1930 m. birželio liepos mėnesiais buvo matuota Lietuvos pakrantė, kuri buvo baigiamasis Baltijos jūros magnetinės nuotraukos sudarymo darbų etapas. Rezultatai turėjo nušviesti magnetinę Baltijos jūros būklę bei jūrininkystei svarbią Baltijos jūros deklinaciją, kuri čia buvo labai netaisyklinga. Matavimo darbams katedroje buvo pasitelkiamas fizikos katedros asisten­ tas Povilas Brazdžiūnas, 1929 m. tuo tikslu tobulinęsis Potsdamo magnetinėje observatorijoje. Matavimų rezultatai buvo paskelbti „Matematikos-gamtos fa­ kulteto darbuose”, P.Brazdžiūno 1931-1932 m. straipsnyje „M agnetiniai Baltijos jūros Lietuvos pakraščio 1930 metų matavimai”. Straipsnis nušvietė magnetinius matavimus Lietuvoje 5-iose sausumos ir 44-iose jūros matavimų stotyse bei pateikė lenteles su stočių aprašymu ir matavimų rezultatais. Taip pat - tris žemėlapius su vienodos deklinacijos bei magnetinės žemės jėgos dedam ųjų kryptimis. 1936-1938 m. geofizikos ir meteorologijos katedroje pirm ą kartą Lietuvoje buvo atlikta magnetinė nuotrauka. Apie minėtą geomagnetinę nuotrauką K. Sleževičius ir I.Saldukas paskelbė straipsnį jau Vil­ niaus universitete, „Matematikos-gamos fakulteto darbuose”. Pasirėmęs mag­ netine nuotrauka, K.Sleževičius sudarė Žemės magnetizmo žemėlapius ir 1936 m. pirmasis aptiko didžiausią Pabaltijyje Tum asonių (Rokiško raj.) Subatės (Latvija) magnetinę anomaliją. K. Sleževičius ją išmatavo kartu su

I 226

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Rygos universiteto profesoriumi K Jungu. Pagal gravimetrinius ir magnetinius duomenis geologas, technikos daktaras Stasys Blinstrubas vėliau, sovietiniais metais, priėjo išvadą, kad šią anomaliją sukelia geležingos uolienos kristaliniame guolyje. Be m inėtųjų darbų, geofizikos ir meteorologijos katedroje buvo dir­ bama ir kitose srityse. Katedra organizavo 1929 m. vasario 9 d. nukritusio prie Andrioniškio (Anykščių raj.) meteorito ieškojimą ir tyrimą, įtraukdama į darbą astronomą docentą Bernardą Kodatį, apskaičiavusį orbitą, ir minerologą profe­ sorių Mykolą Kaveckį, ištyrusį rastus meteorito gabalus. Meteoritas buvo apra­ šytas 1930 m. „Matematikos - gamtos fakulteto darbuose” paskelbtame ben­ drame B.Kodačio, K. Sleževičiaus ir M.Kavecko straipsnyje.

Botanika Tarp Aukštųjų kursų organizatorių buvo ir botanikas Liudas Valionis (18861939), baigęs Krokuvos universiteto Gamtos mokslų skyrių ir kurį laiką ten dirbęs mokslinį darbą augalų fiziologijos srityje. Jam ir teko organizuoti botanikos studijas Aukštųjų kursų Gamtos skyriuje. Pirmoji patalpa —vienas kambarys Gamtos tyrimo stotyje, pirmosios mokslo priemonės - paties atsineštos knygos ir kolekcijos. L.Valionis sudarė ir pirmąją botanikos dėstymo programą - planą 4 semestrams, pagal kurį dėstė augalų anatomiją ir morfologiją, vadovavo kukliems praktikos darbams, kurių metu buvo tiriamos augalų dalys, indų sistema, atliekama mikroskopinė žirnio grūdo analizė. Botanikos kartu mokėsi busimieji zoologai, agronomai, miški­ ninkai ir Medicinos skyriaus klausytojai. Savo ruožtu kituose skyriuose botani­ kai klausė fizikos, neorganinės ir organinės chemijos, žmogaus anatomijos ir kitų reikalingų kursų. Antraisiais darbo metais, kai Biologijos skyriui iš Švietimo ministeri­ jos išskirtų lėšų teko 60 000 auksinų, o dar 25 000 auksinų padovanojo Amerikos lietuviai, L.Vailionis nupirko 32 prietaisus augalų fiziologijos labora­ toriniams darbams, 100 augalų piešinių ir gyvų augalų. Tačiau suorganizuoti laboratorinių darbų iš augalų fiziologijos negalėjo dėl patalpų stokos. Pirktieji prietaisai gulėjo koridoriuje supakuoti dėžėse, laukdami geresnių laikų. Dėl sunkių sąlygų pradėjo mažėti ir klausytojų skaičius. Jie tiesiog netilp­ davo į „auditoriją”, kurioje buvo skaitomos paskaitos, nebuvo visiškai tikri, ar kursai taps universitetu. Visą dviejų m etų Aukštųjų kursų programą baigė tik 16 biologų, nors buvo užsirašę į Gamtos skyrių 66 žmonės. Tarp baigusiųjų Abromas Kisinas ir A.Minkevičius, pirmieji gavę Lietuvos universiteto botani­ kos ciklo diplomus (1927 m. ir 1928 m.). Pagal priimtąjį universiteto statutą botanikos studijas organizavo Botani­ kos katedra. Jai vadovauti pakviestas ir kovo 9 d. ordinariniu profesoriumi

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

227

priimtas Konstantinas Regelis. Jis buvo Šveicarijos pilietis, tačiau gimęs Peter­ burge, baigęs Peterburgo universitete Gamtos skyrių, o prieš atvykdamas į Lietuvą dėstė botaniką T artu universitete. Turėjo filosofijos daktaro laipsnį, įgytą 1921 m. Viurcbergo universitete, ir nemaža skelbtų darbų iš floristikos. Lietuvos universitete jis suorganizavo ir vadovavo botanikos katedrai, botani­ kos kabinetui, botanikos sodui ir muziejui. L.Vailionis, kuriam suteiktas do­ cento vardas, tapo Augalų anatomijos ir fiziologijos katedros vedėju ir dirbo šį darbą iki mirties. 1939 m., jam mirus, kabinetą perėmė jo mokinys, Lietuvos universiteto auklėtinis Jonas Dagys. Jaunesniojo mokslo personalo katedroje buvo nedaug. Iš pradžių, 1922 m., tik vienas, 1940 m. - aštuoni nariai. Botanikos sodui 1924 m. buvo skirti 8 etatai, nuo 1932 m. - 10 (2 iš jų —mokslo personalo). 1923—1926 m. botanikos sodo vyresniuoju sodinin­ ku buvo P.Martynaitis, 1925—1935 m. iš Peterburgo pakviestas Karlas Meisneris, nuo 1936 m., jam išvykus - Jurgis Kuprevičius, botaniką iš pradžių studijavęs Lietuvos , vėliau - Vienos universitete. Šitas nedidelis būrelis žm onių ir nuveikė didžiulius darbus, dėdami pamatus Lietuvos botanikos mokslui. Prisimindamas pirmuosius darbo metus K.Rėgelis rašė: Sunku buvo pra­ džioje su knygomis, sunku su patalpomis. Botanikos kabineto pradžia - 1 stalas Ivanausko Zoologijos institute, o visa biblioteka —vokiško Strasburgerio vadovėlo vertimas į rusų kalbų. Tačiau sumaniai tvarkantis, be reikalo nešvaistant gautųjų lėšų, darbo sąlygos vis gerėjo. 1924 m. Botanikos kabinetas persikėlė į Botanikos sodui skirtas patalpas Aukštojoje Fredoje. Trys kambariai skirti herbarams, trys gamtos muziejui, po vieną kambarį laboratorijai ir bibliotekai. Augalų fiziologijos kabinetas iš Gamtos tyrimo stoties 1929 m. persikėlė į Didžiuosius universiteto rūmus Gedim ino ir Donelaičio g-vių kampe, ku­ riuose buvo laboratorija, vedėjo kambarys ir dirbtine dienos šviesa apšviesta laboratorija moksliniams tyrimams. Inventoriui, aparatūrai ir knygoms pirkti valstybės biudžetas iš pra­ džių kasmet skyrė vis daugiau lėšų: botanikos kabinetui - nuo 11 000 iki 18 000 Lt, Augalų fiziologijos - nuo 9000 iki 10 000 Lt, Botanikos sodui nuo 38 000 iki 56 000 Lt (o pirmaisiais metais - 100 000 Lt). Vėliau, kai buvo jau įsikurta, įvairių reikmių finansavimas sumažėjo nuo 3 iki 6 kartų. Botanikos kabinetui nupirkta įvairių mikroskopų, įrankių augalų siste­ matikos darbams, mikrotomas, termostatas, sterilizatorius, distiliacijos aparatas. Bibliotekoje sukaupta daugiau kaip 3000 knygų, mokslo žurnalų. Įsigyta ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų herbarų. 1935 m. šio kabineto inventoriaus, įrengimų ir literatūros vertė jau siekė 210 380 Lt. Per keletą m etų Augalų fiziologijos laboratorija taip pat buvo aprū­ pinta visais prietaisais, reikalingais laboratoriniams darbams. Iš svarbesnių­ jų galima paminėti epidiaskopą, Baraneckio aparatą, Pfeferio klinostatą, apara­

| 228

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

tus augalų ašarojimui, osmosiniam spaudimui, deguonies išsiskyrimui, oro ju­ dėjimui mediena, sėklų šilumos kitimui stebėti, dygstančių sėklų kvėpavimui įrodyti, vandens garavimui tirti, augalų kvėpavimui ir furgonui matuoti. Be to, pirktos analitinės svarstyklės, mikroskopai, įvairūs paveikslai ir lentelės, lite­ ratūra. Kai ką dovanojo kitos mokslo įstaigos, paprastesnės mokslo priemonės buvo pačių pasigamintos. Tačiau mokslininkai nusiskųsdavo, kad trūksta apa­ ratūros mokslo tyrinėjimams. Viena iš katedros įstaigų, kaip jau minėjome, buvo Botanikos muziejus, kuriame darbuotojai sukaupė virš 2 000 eksponatų, išdėstytų augalų sistema­ tikos, augalų geografijos, paleobotanikos, karpologijos, vaistinių augalų, kultū­ rinių augalų dendrologijos ir mišriųjų eksponatų skyriuose. Labai svarbi botanikos mokymo bazė buvo botanikos sodas, pradėtas kurti 1923 m. Aukštojoje Fredoje 76,7 ha žemės plote. 1924 m. pradėta jį užsodinti. Sodą išplanavo iš Vokietijos pakviestas sodų architektas K.Rautas. K.Regeliui sekėsi kurti so d ą -jis sugebėjo išreikalauti reikalingas lėšas, palaikė labai plačius ryšius su kitų kraštų botanikos sodais, kurie atsiuntė daug augalų dovanodami ar mainais. Vien 1931 m. —net 5867 sėklų paketai. 1936 m. sode augo jau 7200 augalų rūšių, kurios buvo suskirstytos į 12 skyrių. Regelio rūpesčiu pagal Vokietijos firmos projektą buvo pastatyti šiltnamiai. Jie turėjo 4 skyrius su įvairia pastovia temperatūra, viename iš jų įrengtas baseinas vandeniniams tropikų augalams, vėliau pastatyta vėsioji patalpa, o 1937 m. ir palmių oranžerija. Botanikos sodo uždaviniai universitete buvo tokie: pirma, duoti botani­ kos paskaitoms ir praktikos darbams (biologams, farmacininkams) gyvų auga­ lijos pavyzdžių, antra, sudaryti sąlygas dirbti mokslo tiriamąjį darbą, ypač susi­ jusį su taikomąja botanika, naujų kultūrų aklimatizvimu Lietuvoje ir, trečia, suteikti visuomenei ir mokiniams galimybę susipažinti su įdomiais augalais, žadinti susidomėjimą botanika. Pasak K.Rėgelio, mačiusio daugelio Europos šalių botanikos sodus, Lietuvos botanikos sodas greitai įgijo gerą vardą greta Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos sodų. Botanikos studijas pasirinkdavo gana daug jaunuolių. 1922 m. į M a­ tematikos ir gamtos mokslų fakultetą priimta 141 klausytojas, iš jų į Biologijos skyrių - 105. Vėliau, iki 1932 m., į Biologijos skyrių kasmet buvo priimama nuo 45 iki 78 klausytojų. Daugiau priimti nebuvo galima dėl patalpų stokos. 1932 m . , kai patalpų problema buvo išspręsta, buvo priimtas 161 klausytojas, bet vėliau jų skaičius vėl sumažėjo, nes Lietuvoje atsirado daugiau aukštųjų mokyklų. Kiek studentų pasirinkdavo botanikos ciklą, galima spręsti iš atliktų diplom inių darbų skaičiaus. Jų buvo 44. Botanikos ciklo mokymo planuose nusistovėjo daug dalykų, kuriais siek­ ta duoti kuo platesnį gamtos mokslų išsilavinimą. Tai fizika, neorganinė ir organinė chemija, kristalografija, minerologija ir geologijos įvadas, geografija, meteorologija, zoologija ir lyginamoji anatomija.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

229

Tobulinant mokymo procesą augalijos studijavimo disciplinų daugėjo ir 1934 m. jų jau buvo 8: augalų anatomija ir morfologija, augalų sistematika, augalų fiziologija, augalų geografija, augalų sociologija (fitocenologija, fitosociologija), žieduočių augalų sistematika ir botanikos seminaras. Botanikos ciklo studentams buvo privalomas ir diplominis darbas. Be šių kursų, 1934 m. sudarytuose planuose dar buvo 14 rekom enduo­ jamųjų dalykų, kuriuos galima suskirstyti į 2 grupes: genetikos, biochemijos, mikrobiologijos kursus galėjo rinktis tie studentai, kurie galvojo apie mokslinį darbą ir siekė geriau susipažinti su botanikos mokslu, o bendrosios pedagogi­ kos, pedagogikos istorijos, psichologijos, logikos kursai buvo labai naudingi norintiems tapti mokytojais. Juos studentai galėdavo klausyti H um anitarinių mokslų arba Teologijos filosofijos fakultetuose. Botanikos studijos truko 4 metus. K.Rėgelis dėstė augalų sistematiką (bendrąjį ir specialųjį kursą, ap­ im antį varpinius augalus), fitopatologiją, augalų geografiją, botanikos isto­ riją, fitosociologiją (tuo m etu tai buvo dar gana nauja disciplina) ir vadova­ vo botanikos seminarui. Iš pradžų dvejus su puse m etų skaitė rusiškai, po to - lietuviškai. Nors programas sudarinėti dėstytojams nebuvo privaloma, tačiau K.Rėgelis buvo parengęs 5 pagrindinių savo skaitomų kursų programas. Jo buvę studentai prisimena, kad K.Rėgelio skaitomos paskaitos ir vedami seminarai buvo labai aukšto lygio. Jis akcentavo savo krašto augalijos pažinimo ir gamtos apsaugos svarbą, labai vertino evoliucijos ir genetikos mokslų laimė­ jimus. Per seminarus vesdavosi studentus į botanikos sodą ir čia supažindinda­ vo su svetimų kraštų augalais, o Lietuvos augalija buvo studijuojama vasaros išvykose į gamtą. Per augalų sistematikos praktikos darbus buvo nagrinėjami žemesniųjų ir aukštesniųjų augalų anatominiai ir morfologiniai požymiai. Ga­ limybė naudotis gyvais augalais, atsineštais iš botanikos sodo, ypač gyvino užsiėmimus. Fitopatologijos praktikos darbų objektas - žemesniųjų augalų atstovai, sukeliantys įvairias ligas. Studentai aprašydavo praktikos darbus, pieš­ davo per mikroskopą stebimą objektą. Jau išvykęs iš Lietuvos, K.Rėgelis prisimindamas savo darbą Universitete taip rašė: Aš mokiau studentus galvoti, savarankiškai moksliškai dirbti... Tam tikslui tarnavo Botanikos sodas, botanikos kolekcija, biblioteka... Savarankiškas galvojimas - tai universitetinis darbas europiniu lygiu. Stengiausi įkvėpti idea­ lizmo, nes profesorius be idealizmo nei pats gali būti geras mokslininkas, nei išugdyti gerą mokslininką. Vėliau, 1939 m., kai A.Minkevičius įgijo reikiamą kvalifikaciją, fitopato­ logijų kursas buvo pavestas jam. L.Vailionis skaitė augalų anatomijos ir augalų fiziologijos kursus. Jis mėgo pabrėžti, kad augalų fiziologijos studijoms labai svarbu yra ir morfologinis kursas. Pirmosiose paskaitose supažindinęs su šios disciplinos tikslais, pakalbėjęs apie augalijos įvairovę, atkreipęs dėmesį į skirtu­ mus tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų augalų, pereidavo prie mažiausiosios au­

230

MATEMATIKOS I,R GAMTOS MOKSLAI

galo dalelės - ląstelės - aiškinimo. Studentams patardavo studijuoti V.Johanseno, E.Strasburgero, J.Baroni, G.Smeilio veikalus. J.Dagys, kuris po L.Vailionio mirties skaitė šį kursą, parengė bendrąjį augalų anatomijos ir fiziologijos vado­ vėlį, kuris buvo išleistas tik po karo, 1947 m. Augalų fiziologijos dėstymas atitiko to meto Vakarų Europos lygį. Augalo gyvybės procesai aiškinti kartu su medžiagų ir energijos apykaita. Teigiamai vertintas fizikos ir chemijos vaidmuo aiškinant augalų fiziologijos procesus.Atsargiai pristatomos naujausios hipotezės, pabrėžiama, kad ilgainiui jos gali pasi­ keisti. Praktikos darbų lygis metams bėgant labai skyrėsi. Pirmajame dešimtme­ tyje, kol botanikos katedros stokojo patalpų ir mokslo priemonių, I-jame se­ mestre pasitenkinama nesudėtingais augalų anatomijos praktikos darbais, ku­ rie buvo bendri visai grupei (apie 25 studentams). II-jame semestre studentai turėdavo ištirti duotąjį objektą. Prof. J.Dagys prisimena, kad augalų fiziologijos praktikos darbai iš pradžių buvo duodami individualiai ir į tvarkaraštį nebuvo traukiami. Studentai dirbdavo pagal profesoriaus nurodytą literatūrą, naudo­ damiesi vokiškais praktikos darbų vadovėliais. Pirmajame dešimtmetyje pasi­ tenkinama makrochemiškais darbais. Antrajame dešimtmetyje jau priartėta prie Vakarų Europos universitetų praktikos darbų lygio. Pavyzdžiui, 1933-1934 m. pavasario ir rudens semest­ ruose buvo atlikti net 28 augalų fiziologijos darbai. N agrinėta fotosintezės problema, organinių medžiagų sintezė lapuose, transpiruojančių lapų čiulpia­ moji jėga, anglies dvideginio asimiliacija, kurios metu susidaro krakmolas, van­ dens ir mineralinių druskų pasisavinimas iš aplinkos (naudojantis Pfeferio osm ometru), bulvės parenchimos čiulpiamoji jėga, šaknų sistemos veiklos pri­ klausomybė nuo temperatūros, sėklų brinkimas, mineralinių druskų kiekis augalinėje medžiagoje, mineralinių druskų poveikis mielėms, sacharozės inver­ sija, chlorofilo fizinės ir cheminės savybės, hemiceliuliozė, krakmolo hidrolizė, augalų kvėpavimas, alkoholio rūgimas, nitrifikacija, šaknies augimas, matuoja­ mos ląstelės asmosinis spaudimas, augalo augimas, buvo apskaičiojama šaknų osmosinė jėga, augalo sunaudotas deguonis, kvėpavimo koeficientas. Daug patirties studentai įgydavo darydami diplominius darbus, kurių daugum a-savarankiški augalijos tyrimai. Botanikos katedroje pirmasis diplo­ minis darbas - A.Kisino „Kopų augmenija Palangos pakrantėje”, apgintas 1927 m. Iki 1940 m. apginta 44 diplominiai darbai. Daugausia tirti Lietuvos pievų, pelkių, durpynų, miškų, laukų augalija, kultūriniai augalai ir piktžolės, aprašomos fitocenologinės augalų bendruomenės. Iš žemesniųjų augalų darbų mažiau - tirta parazitiniai grybai, kerpės, samanos, dumbliai. Visų šių darbų vadovas K.Rėgelis. Yra keli darbai iš teorinės augalų sistematikos. Iš augalų fiziologijos, vadovaujant L.Vailioniui, apginti tik 2 diplom iniai darbai. Kai kurių diplominių darbų medžiaga panaudota po karo, leidžiant kapitalinį vei­ kalą „Lietuvos flora”.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

231

Antrajame universiteto darbo dešimtmetyje studijos palengvėjo dar ir dėl to, kad buvo išleisti lietuviški kai kurių botanikos disciplinų vadovėliai. Nors K.Rėgeliui rašyti lietuviškai nebuvo lengva, bet jau 1925 m. išleido „Vadovėlį augalams rinkti ir kolekcijoms iš botanikos daryti”. Vėliau parašė,Augalų siste­ matikos vadovėlį”, kurio I-oji dalis išėjo 1935 m., o II-oji - 1941 m. Jį rengda­ mas K.Rėgelis rėmėsi pačiais naujausiais žymiausių vokiečių botanikų veikalais, išleistais 1923-1934 m. Labai nudžiugino studentus ir visuomenę 1934 m. pasirodęs J.Dagio, J.Kuprevičiaus ir A.Minkevičiaus „Vadovas Lietuvos auga­ lams pažinti”. Nes iki to paties laiko mokyklose teko naudotis Vidurio arba Rytų Europos augalų vadovais vokiečių kalba. Bežiedžiams augalams skirta K.Grybausko knyga „Gniužuliniai ir archegoniniai augalai” (1937). Norintiems įsisavinti teorinius augalų genetikos pagrindus į pagalbą at­ ėjo E.Gimbutienė, kurį laiką dirbusi Aukštesniojoje sodininkystės ir daržinin­ kystės mokykloje. 1936 m. šviesą išvydo „Spaudos fondo” išleistas E.Gim butienės „Augalų genetikos vadovėlis”, kuriame labai gražiai ir aiškiai išdėstomi G.Mendelio paveldimumo dėsniai, pakartotinai atrastieji dalykai: 1900 m. de Fryso mutacijos teorija (1901), V.Johanseno grynųjų linijų dėsnis (1903), Nilsson-Ehle lygiagrečių faktorių ir T.M organo chromosomų teorijos (1910), genetikos dėsnių praktinis panaudojimas augalų selekcijoje. Pateikiami išsamūs literatūros sąrašai, liudijantys, kad jai buvo prieinami genetikos klasikų darbai, naujausios monografijos ir periodinė spauda. Nenustačius lietuviškos botanikos terminijos ir nomenklatūros, rašyti bo­ tanikos veikalus lietuvių kalba buvo labai sunku. Čia labai dideli L. Vailionio nuopelnai - 1927 m. jis sudarė Botanikos žodyno komisiją, kuriai pirmininka­ vo, o po devynerių metų kruopštaus darbo savo lėšomis išleido I-ąjį „Lietuviško botanikos žodyno” tomą. Mokslo tyrimaibuvo visų katedros mokslo darbuotojų siekiamas tikslas. Tem ų tyrimams netrūko. Tada, K.Rėgelio žodžiais tariant, Lietuva botanikos požiūriu buvo tam tikra terra incognita lyginant ne tik su Europos kraštais, bet ir su Latvija, Estija. Reikėjo kuo greičiau užpildyti šią neleistiną spragą - ištirti Lietuvos augaliją floristiškai, sudaryti išsamų Lietuvos floros herbarą, jį susiste­ m inti ir aprašyti ir kaip galima greičiau išleisti „Lietuvos florą”. Tokiems dar­ bams sąlygos buvo palankios, nes nereikėjo sudėtingos aparatūros, o entuziaz­ mo dirbti atsikūrusios Lietuvos labui netrūko nei K.Rėgeliui, nei jo mokiniams ir kolegoms. 1922 m. „Švietimo darbe” K.Rėgelis paskelbia plačią num atom ų floristinių tyrimų programą. Visų pirma K.Rėgelis organizuoja herbaro rinki­ mą, įtraukdamas į tą darbą ir studentus. 1939 m. V D U Botanikos katedros herbare jau buvo daugiau kaip 8000 aukštesnės floros herbarinių lapų. N uo 1931 m. V D U leidžiamuose Botanikos sodo rastuose buvo spausdi­ nami K.Rėgelio „Fontes Florae lituanae” (Lietuvos floros šaltiniai). Juose pa­ teikta išsami Lietuvos botanikos bibliografija, naujų augalų sąrašai, aprašomi Lietuvos herbarai. N uo 1935 m. pradėtas leisti Flora Exsiccata Lituana

232

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

(Lietuvos floros herbarą), kuriame apie aukštesniuosius augalus rašė K.Rėgelis, o apie žemesniuosius A-Minkevičius." Kauno ir Ukmergės apylinkių florą apra­ šė J.Kuprevičius, Palangos kopų augaliją- A.Kisiūas, Lietuvos grybų ir dum ­ blių florą—A.Minkevičius, C.Melamedaitė ir kt. Salia floristinių vis labiau ryškėjo ir gečbotaniniai tyrimai. Geobotaniniuose darbuose buvo skelbiami ir floros sąrašai (pav., J.Dagio darbuose tirtos Apaščios pievos, A.Kisino darbe - augalų asociacijos ir jų kompleksai Lietuvos pajūryje, 1936). Miškų tipologiją ir jų florą, kartu sudarydami ir augalų sąra­ šus, tyrinėjo diplomantai: V.Zvironaitė - Vyžuonos mišką, A.Sliupaitė - Pa­ nemunės mišką, J.Valickis - Žemaitijos miškus, O.Kaikarytė - Pabalių mišką, P.Skom skaitė- Kačerginės mišką. K.Rėgelis aprašė Dusios, Metelių, Obelijos apylinkių augaliją, apibūdino miškų bendrijas, tyrinėjo Lietuvos pievas N e­ muno, Nėries ir Dubysos slėniuose ne tik floristiškai, bet ir geobotaniškai ir net fenologiškai. Lietuvos teritoriją mėgino suskirstyti į augalų geografines sritis. Floristinių darbų geografinė kryptis ypač išryškėjo universiteto auklėtinio P.Snarskio darbuose. 1929 m. baigęs botanikos studijas, jis mokytojavo Klai­ pėdos ir Palangos gimnazijose. 1931 —1938 m. tirdamas rasakiles išvaikščiojo visą Lietuvą, nustatė jų išplitimo ribas smulkiuose rajonuose ir rinko medžiagą augalų arealų žemėlapiams.

Zoologija Zoologija į Aukštuosius kursus ir universitetą atėjo su energija trykštančiu T adų Ivanausku, nuo pat vaikystės aistringai mylėjusiu gamtą. 1903-1905 m. jis studijavo Peterburgo universiteto Gamtos skyriuje, 1905-1908 m. Sorbonos universitete. Vasaros atostogų metu semdavosi patirties Prancūzijos biologijos tyrimų stotyse, dalyvavo ekskursijose į įvairius kraštus. 1909 m. grįžo į Peterbur­ gą ir po metų, gavęs universiteto diplomą, įkūrė privačią laboratoriją, kurioje gamino puikius lyginamosios anatomijos preparatus, 1913 m. Tarptautinėje parodoje pelniusius aukso medalį. Be to, prieš sugrįžus Lietuvon dalyvavo dvie­ jose ekspedicijose į Arkties vandenyną. T.Ivanausko fonde, saugomame Lietuvos Mokslų Akademijos bibliote­ koje, išliko dar Prancūzijoje užrašytos jo gyvenimo nedarnios mintys: Gerai čia Prancūzijoje apsipratau... ir rodos nesunku būtų įsijungti į šių artimą, prielankią visuomenę. Bet ne. Aš to nepadarysiu. Ten toli rytuose yra mano kraštas, ne toks spalvingas, ne toks turtingas. Aš noriu j am perleisti tas gėrybes, kurias čia įgijau Prancūzijoje. Aš noriu, kad mano kraštas irgi būtų toks gražus, žmonės geresni, kad jie mylėtų viens kitą kaip čia Vakarų krašte, kadpakiltų mūsų kultūra, kad būtų laisva mūsų Lietuva. Ten aš noriu grįžti.... Aišku, kad tokius polėkius turėjęs žmogus negalėjo likti abejingas susikūrusios nepriklausomos Lietuvos

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

233

likimui. Troškimą dirbti jos labui realizavo 1919 m., pasinerdamas į Aukštųjų kursų organizavimą, o jiems įsikūrus ėmė rūpintis, kad zoologija būtų dėstoma universiteto lygiu. „Aš kaip zoologas buvau privilegijuotoje padėtyje, - rašo jis prisiminimų knygoje „Aš apsisprendžiu”, - nes nuo 1919 m. buvau Gamtos tyrimų stoties vedėju ir turėjau 4 kambarių patalpą (Vilniaus g-vė 2)”. Si stotis buvo įsteigta padedant tuom etiniam žemės ūkio ministrui, miškininkui Povilui M atulio­ niui, ir jos statute buvo numatyta, kad įkūrus universitetą, jam bus perduotas stoties inventorius. Praėjus veikti Aukštiesiems kursams, įsikūrė zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedra, kurios vedėju buvo paskirtas ord.prof.T.Iva­ nauskas (katedrai priklausė 3 kambariai - auditorija, zoologijos muziejus ir kabinetas). Vėliau, įkūrus universitetą, Gamtos tyrimų stotyje prisiglaudė ir Lyginamosios anatomijos kabinetas. Iš pradžių didžiausias katedros turtas buvo Zoologijos muziejaus eks­ ponatai - 1927 m. jau turėta 1233 paukščių iškamšos ir kaileliai, 40 žin­ duolių iškamšų, 120 skeletų ir jų dalių. Nemažai buvo dovanotų kolekci­ jų - tarp jų T.Ivanausko tėvo kolekcija, eksponatai gauti mainais iš užsie­ nio gamtos stočių, su kuriomis buvo palaikomi glaudūs ryšiai, ir kiti, surinkti T.Ivanausko bei katedros darbuotojų. 1931 m. muziejaus kolekciją labai pa­ pildė eksponatai, rasti ekspedicijos Brazilijoje metu. Ekspediciją finansavo laik­ raštis „Mūsų rytojus”, organizavo T.Ivanauskas. Zoologijos kabineto turtą sudarė mikroskopai (1927 m. turėta 21, iš jų 2 binokuliariniai), mikrotomas, įvairūs paveikslai, knygos, mikroskopiniai ir makroskopiniai preparatai spirite. Inventoriui, mokslo priemonėms, knygoms, che­ minėms medžiagoms įsigyti šiam kabinetui kasmet buvo skiriama nuo 4 000 iki 5000 Lt, todėl kabinetas darėsi vis turtingesnis. Lyginamosios anatomijos kabinetą pradėjo organizuoti ord.prof. Karlas Vagneris, atvykęs dirbti į Universitetą 1923 m. Tačiau dirbo neilgai - nepa­ tenkino darbo sąlygos, ir jis 1925 m. išvyko iš Lietuvos. Dar kurį laiką kabine­ tas buvo be pastovaus šeimininko (laikinai jo vedėju buvo T.Ivanauskas), kol pagaliau 1928 m. į Lietuvą grįžo Pranciškus Sivickis, ir ne tik su Čikagos universitete įgytu daktaro laipsniu, bet ir šešerių metų profesoriaus ir mokslo darbo patirtim i, sukaupta dirbant Manilos universitete (Filipinai). Jis buvo išrinktas ordinariniu profesoriumi ir Lyginamosios anatomijos katedros vedėju. Grįžimo į Lietuvą motyvas, panašiai kaip ir T.Ivanausko, idealizmas —jis paliko gerai įrengtas laboratorijas ir puikų personalą, gerą algą ir gyvenimo sąlygas, nes norėjo dirbti gimtinėje. D ar dirbdamas Maniloje, kiek galėdamas rėmė Lietuvos universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedrąaukojo pinigus literatūrai pirkti, dovanojo tropinių jūrų gyvūnijos kolekciją. Nors dėl sunkios jaunos valstybės ekonomikos būklės Lyginamosios anatomi­ jos kabineto, kaip ir kitų mokslo įstaigų, finansavimas buvo gana kuklus (pa­ vyzdžiui, 1936 m. jam buvo skirta 4 518 Lt), ilgainiui apsirūpinta reikalin­

234

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

giausia aparatūra ir įrankiais ne tik mokymo, bet ir mokslo darbui. P.Šivickio mokiniai prisimena, kad jis labai taupė kabinetui skirtas lėšas, pirko tik tai, kas būtinai reikalinga. 1929 m. zoologijos mokslo įstaigos persikėlė į Universiteto Didžiuosius Rūmus (Gedimino 40). Čia, pirmajame aukšte, buvo zoologijos muziejus, jo laboratorijos, entomologijos kabinetas, zoologijos laboratorija, diplomantų kam­ barys, T.Ivanausko kabinetas, trečiajame aukšte - zoologijos katedros asistentų kambarys ir lyginamosios anatomijos laboratorija, o ketvirtajame aukšte, stu­ dentų pramintame „Bokšteliu” - P.Šivickio kabinetas ir jo diplom antų kam­ bariai. Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje pagalbinio personalo dir­ bo nedaug. T.Ivanauskui talkino talentingas preparatorius F .Jomantas, kuris buvo dirbęs Peterburge T.Ivanausko įsteigtoje laboratorijoje, Steponas Jan­ kauskas, pradėjęs dirbti laborantu 1923 m. ir lygiagrečiai studijavęs zoologiją, entomologas, Alfonsas Palionis ir Leonas Čereška, kuris labai susidomėjo zoolo­ gija ir dėl jos metė agronomijos studijas. Į jį T.Ivanauskas dėjo ypatingai didelių vilčių - dar studentą išsiuntė pasitobulinti į Roskofo gamtos tyrimų stotį Pran­ cūzijoje, vėliau, 1931 m., jau baigusį zoologijos studijas, į hidrobiologijos kur­ sus Luncė (Austrija), o 1934 m. dviems metams į Graco universitetą (Austrija) rengti daktaro disertacijos. Nelaimei, 1934 m. L.Čereškapo sunkios ligos mirė. Tais pačiais metais zoologijos studijas baigė laborantu dirbęs St.Jankauskas. Jis buvo pakeltas asistentu, o 1937 m. išsiųstas tobulintis dvejiems metams į Brno universitetą. Ten 1938 m. gavo daktaro laipsnį ir grįžęs dirbo vyr.asistentu, tyrė kladocerų fauną, skaitė rekomenduojamąjį kursą „Bendrieji gėlųjų vande­ nų bruožai”. Lyginamosios anatomijos kabinete dirbo 2 laborantai - T.Kisielytė ir S.Variakojis. 1935 m. išėjusio S.Variakojo vietą užėmė J.M aniukas. T.K i­ sielytė ir J.Maniukas studijavo zoologiją ir gavo diplomus, buvo pakelti asisten­ tais. T.Kisielytė 3 mėn. tobulinosi Vengrijos gamtos tyrimų stotyje. Abu siekė P.Šivickio pavyzdžiu-visu gyvenimu įsitraukė į mokslo darbą. Lietuvos universitetas materialine baze ir personalu ne tik kad negalėjo lygintis su Vakarų Europos universitetais, bet jo padėtis buvo blogesnė ir už Latvijos universitetą. 1939 m. Latvijos universiteto zoologijos įstaigose dirbo 3 profesoriai, 4 docentai ir 6 asistentai, Lietuvoje tik 2 profesoriai, nė vieno docento ir 2 asistentai. Studijuojantiems zoologiją reikėjo išklausyti daug tų pačių disciplinų kaip ir studijuojantiems botaniką. 1927 m. sudarytuose mokymo planuose tokio­ mis disciplinomis buvo: eksperimentinė fizika, neorganinė, organinė ir analiti­ nė chemija, minerologija ir kristalografija, geografija, geologija su paleontologi­ ja, geofizika su meteorologija, histologija (nuo 1934 m. neprivaloma), žm o­ gaus anatomija (nuo 1934 m.neprivaloma), pagrindiniai botanikos dalykai (augalų anatomija ir morfologija, augalų sistematika, augalų fiziologija) ir pa­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

235

grindiniai zoologijos dalykai (bendroji ir sistematinė zoologija, lyginamoji ana­ tomija) - iš viso 15 dalykų. Be šių bendrų dalykų, zoologijos ciklo studentams buvo privaloma emb­ riologija, gyvulių fiziologija (nuo 1934 m. neprivaloma), entomologija ir zoogeografija. Iš svarbesnių rekomenduojamųjų kursų, išlikusių ir po 1934 m. reformos, paminėtini genetika ir specialusis zoologijos kursas. 1934 m. įrašyta ir bioche­ mija. Įdomu tai, kad nuo 1934 m. mokymo planų rekomenduojamųjų dalykų sąraše randame net 6 geografijos disciplinas. Matyt, tie studentai, kurie ruošėsi tapti mokytojais, norėjo gauti kuo platesnį gamtos mokslų išsilavinimą, kad baigę galėtų dėstyti daugiau dalykų. Jiems buvo sudarytos sąlygos išklausyti pedagogi­ kos, psichologijos ir logikos kursus. Mokytojų tada dar labai trūko ir galbūt tuo galima paaiškinti zoologijos, botanikos, matematikos ciklų populiarumą. Latvijos universiteto zoologų rengimo mokymo planuose buvo beveik tie patys privalomieji dalykai. Skirtumas tik tas, kad juose kaip privalomieji dar nurodyti biochemija ir daugiau geografijos kursų. Daugiau ir specialiųjų kur­ sų - ne tik mamologija, ornitologija, hidrologija, kurie ir Lietuvos universitete buvo skaitomi kaip specialūs kursai, bet ir evoliucijos teorija, fenogenetika, vystymosi mechanika, ląstelės fiziologija (iš jų du pasirinkti dalykai buvo priva­ lomieji). Deja, nenurodoma, kokie dėstytojai juos dėstė. Galėjo būti ir taip, kad jie figūravo tik mokslo planuose. Panašių atveju buvo ir Lietuvos universitete. Pavyzdžiui, genetika, 1922-1927 m. mokymo planuose figūravusi kaip pri­ valomasis dalykas, o vėliau kaip rekomenduojamasis, iš tikrųjų buvo dėstoma kaip atskira disciplina, o tvarkaraščiuose nurodyta tik 1934—1933 metais. Fiziką, minerologiją ir kristalografiją, geologiją, įvairius geografijos kursus, chemijos ir botanikos kursus skaitė ir praktikos darbams vadovavo atitinkamų Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto katedrų dėstytojai, o histologiją, žmo­ gaus anatomiją, gyvulių fiziologiją, nam inių gyvulių anatomiją - Medicinos fakulteto dėstytojai: E.Landau, K.Vagneris, J.Žilinskas, V.Lašas, Z.Mockus. Zoologiją (o vėliau ir specialiuosius ornitologijos, entomologijos, mamologijos kursus) skaitė, praktikos darbams ir seminarui vadovavo T.Ivanauskas. Be to, jis skaitė zoologijos kursą Alytaus Aukštojoje miškų mokykloje (1928— 1937), Alytaus vidurinėje miškų mokykloje (1938-1939). T.Ivanausko mokiniai prisimena, kad jo zoologijos kurso paskaitos būda­ vo labai įdomios. Profesorius dėstė gyvai, naudojo vaizdo medžiagą iš muzie­ jaus rinkinių. Zoologijos paskaitose kalbėdavo apie gyvybės atsiradimą žemėje, organizmų evoliuciją, paveldimumą ir kintamumą, aplinkos poveikį organiz­ mui. Jis nesutiko su nuomone, kad Darvino teorija yra pasenusi. Nušviesdavo ir taikomosios zoologijos klausimus - propagavo kailinių žvėrelių auginimą zoofermose, atnešdavo parodyti net užsienio žurnalų, kuriuose buvo rašoma, kaip tai praktiškai daryti.

236

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Studentai labai mėgo jo organizuojamas ekskursijas, kurių metu mokyda­ vosi stebėti gamtą, rinkti faunos medžiagą. Kartais ekskursijos buvo rengiamos kaip ekspedicijos, kaip studentų mokomoji praktika (pav., į Metelių ir Obelijos ežerų grupę). Studentai galėjo naudotis 1925 m. išėjusiu J.Elisono „Zoologijos va­ dovėliu”. L.Cereška rengė spaudai zoologijos praktikos darbų vadovėlį, tačiau išleisti nesuspėjo. 1931 m. pasirodė T.Ivanausko parengtas „Vadovėlis Lietu­ vos paukščiams apibūdinti”. Tai pirmoji lietuviška knyga, skirta atskirai fau­ nos grupei. Joje paukščiai apibūdinti pagal Reichovo sistemą. Specialistai ypač vertina T.Ivanausko sukurtą lietuvišką ornitologinę terminiją - laiko ją tiesiog tobula. Lyginamąją anatomiją dėstė ir praktikos darbams iki 1925 m. vadovavo K.Vagneris, 1925-1928 m.-A.Vaškevičiaitė, o nuo 1928 m .-P.Šivickis. Be to, jis skaitė embriologiją ir kurį laiką genetiką. Buvę studentai prisimena, kad jis mokėjo perteikti žinias vaizdžiai, įdomiai, iliustruodamas gausiais pavyz­ džiais. Jis nebuvo iš tų, kurie m etų metais skaito tuos pačius konspektus, o kiekvieną savo paskaitą kūrė. Ir studentus mokė galvoti, gilintis į problemą, ją spręsti. P.Šivickis buvo parengęs konspektų medžiagą, kuria studentai naudo­ josi atlikdami praktikos darbus. Jų metu buvo disektuojamos žuvys (selachijos), amfibijos (varlės) ir žinduoliai (katės), tiriama viščiuko embriogenezė, su­ sipažįstama su histologine medžiaga. P.Sivickio konspekto, kuris saugomas Moks­ lų Akademijos bibliotekoje, stilių vaizdžiai pailiustruoja ši citata: „Paimk Rana temporaria ir atsargiai perpjovęs išilgai kairiosios pusės linea alba, surask visus organus, kuriuos radai katėje. Kokie visceraliniai organai palyginamai geriau išaugę varlėje negu katėje?... Kokių organų katėje yra, o varlėje nėra?...Varlę pasilaikyk dėmesniems darbams”. Kad jo paskaitos atitiko to meto mokslo lygį, rodo išplėstiniai embriologi­ jos ir genetikos kursų planai - prospektai, išlikę jo asmeniniame archyve. P.Si­ vickio paskaitų kursai nebuvo išleisti, išskyrus „Elementarinės zoologijos kur­ so”, skaityto medikams, santrauką, paskelbtą 1931 žurnale „Kosmos”. Iš jos matyti, kad kursą profesorius pradėdavo nuo gyvosios medžiagos, protoplaz­ mos, toliau kalbėdavo apie ląstelę ir jos sandarą, svarbias gyvulių grupes (einant šį skyrių studentams buvo patariama apsilankyti Gamtos muziejuje ir ten susi­ pažinti su įvairių grupių atstovais). Po to dėstoma reprodukcija, embriogenezė, audiniai, organų sistemos, gyvulių kūno formos reguliavimas, paveldimumas, organinė evoliucija, sistematika. Kad pasitelkiama buvo labai nauja medžiaga, rodo ir rekomenduojamoji literatūra - tai vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis 1921-1931 m. išleistos knygos, taip pat KAleksos „Paveldėjimas gyvulinin­ kystėje”. Studentai medikai atlikdavo genetikos praktikos darbus su drozofilomis, tikrindami kaip paveldimos mutacijos I-joje, II-joje ir III-joje kartose. Nors Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Zoologijos ciklo studen­ tams genetika skaityta labai trum pai (tvarkaraščiuose ji nurodyta tik 1933-

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

237

1934 m.m.), tačiau šios problemos buvo nagrinėjamos seminarų metu. Aki­ vaizdus to liudijimas - 1936 m. žurnale „Gamtos draugas” atspausdintas Rachmilio Aso pranešimas „Mendelis ir mendelizmas”, skaitytas 1935.06.14. lygi­ namosios anatomijos seminare. P.Sivickiui vadovaujant buvo atlikta 18 diplominių darbų - daugiausia iš gyvūnų organų morfologijos (pav., J.Maniukas tyrė pelės musmusculusurogenitalinę sistemą, T.Kisielytė- pelės galvos smegenis), kiti iš sistematikos (M. Valius tyrė Obelijos ežero ir jo aplinkinių moliuskų fauną, J.Krikštopaitytė - kūdros zooplanktoną). P.Sivickiui, gerai susipažinusiam su JAV ir Filipinų universitetais, Lietuvos universiteto mokymo sistema atrodė taisytina ir tais klausimais jis pole­ mizavo „Naujojoje Romuvoje”. Jo nuomone, neprivalomas paskaitų lankymas ir kėlimas į kitą kursą neišlaikius visų egzaminų duoda daugiau žalos negu naudos, nes studentai tuo piktnaudžiauja. Jis reikalavo iš studentų, kad mokytųsi regulia­ riai ir keletą kartų per semestrą rengdavo kolokviumus. P.Sivickis kritikavo Lietuvos universitetą ir dėl per menkų mokslo tyri­ mų. Tais klausimais polemizavo viešoje spaudoje ir sukėlė nemažą rezonansą. Jis rašė, kad Universitetas yra institucija, kuri privalo vadovauti krašto intelek­ tualiniam gyvenimui, kiekvienas ten dirbąs turi siekti pažangos savo srityje, sekti pasaulio procesą, dalyvauti kuriant pažangą. Tačiau jo kritika tiko toli gražu ne visiems. Daugumos universiteto profesorių ir docentų veikloje buvo ryškus ne tik siekimas vadovauti intelektualiam gyvenimui, ypač jų pasirinkto­ sios mokslo šakos, bet apskritai pastangos įvairiais įmanomais būdais prisidėti prie krašto ekonomikos, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų sričių pažangos. O galvoti apie pasaulio lygio mokslinius tyrimus, išrasti ką nors naujo buvo dar anksti. Visos mokslo šakos buvo gerokai atsilikusios, ir tai lėmė objek­ tyvios priežastys - ilgai neturėta ir valstybės, ir universiteto, todėl reikėjo daryti, kas kitur jau seniai buvo padaryta. Ir tai buvo daroma negailint nei laiko, nei

jėgųT.Ivanausko interesai buvo labai įvairus, bet daugiausia nuveikta ornito­ logijoje, kuri kaip ir kitos mokslo sritys buvo labai apleista. Laiką iki universiteto įkūrimo T.Ivanauskas tiksliai apibūdino kaipo pilniausią nedarbą mūsų gamtos pažinimo srityje. Aktyviai rinkti ornitologijos mokslo medžiagą jis pradėjo 1920-1921 m. T uo laikotarpiu surengė 10 ekspedicijų į Simno, Žuvinto, Žaltyčio, Dusetų, Metelių, Obelijos ežerus, Palangą, Veisiejus, Seredžių, Papilę. 1920-1921 m. Gamtos tyrimų stoties ataskaitoje pažymėta, kad jos fon­ duose yra 128 paukščių rūšių iškamšos ir 63 kailiukai. Ten pat paskelbtas ir pirmasis T.Ivanausko sudarytas Lietuvos paukščių sąrašas, kuriame išvardinta 261 paukščių rūšis. Į informacinės medžiagos rinkimą T.Ivanauskas įtraukė ir visuomenę. Jo išmokyti gamtos stebėtojai nemažai pasitarnavo Lietuvos orni­ tologijai. T.Ivanausko fonde saugoma daugybė laiškų ir raštelių, atsiųstų kartu su siuntinukais, kuriuose įvairaus amžiaus žmonės rašo siunčią rastus negyvus įdomius paukščius, informuoja apie paukščių fenologinius stebėjimus, mig-

238

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

mojančius paukščius. Jam rašė ir eksponatus siuntė girininkai ir eiguliai, moky­ tojai ir mokiniai, paprasti valstiečiai. ». Ypatingą dėmesį T.Ivanauskas skyrė paukščių.migracijos tyrimams. 1928 m. buvo išleista knygelė „Paukščių migracijos”, kurioje remiamasi kitų šalių litera­ tūros duomenimis, kadangi Lietuvoje tokių duomenų dar nebuvo gauta. T a­ čiau pateikiama ir savų vertingų fenomenolognių pastebėjimų. O 1929 m. Ven­ tės Rage T.Ivanauskas įkūrė pirmąją Lietuvos paukščių žiedavimo ir stebėjimo stotį (dvejais metais anksčiau negu Lenkijoje). Po dviejų metų V D U darbuose jis jau galėjo paskelbti straipsnį apie žiedavimo rezultatus ir keturis žemėlapius, kuriuose pažymėtos įvairių Lietuvos paukščių radimo vietos. T.Ivanauskas keitėsi informacija su daugelio Europos ir Afrikos kraštų ornitologijos įstaigomis. Per pirmąjį dešimtmetį sužieduota 53 450 paukščių, iš užsienio gauti 663 pranešimai apie Lietuvoje žieduotus paukščius. Šie duo­ menys leido išsiaiškinti kai kurių Lietuvos paukščių migracijos trasas ir jų žiemos buveines. Minėtasis 1921 m. paskelbtas Lietuvos paukščių sąrašas buvo toliau pildomas ir tobulinamas. Medžiagą apie paukščius profesorius skelbė atskiro­ mis knygelėmis (apie gandrą, ūsuotąją zylę), matematikos ir gamtos mokslų fakulteto darbuose, žurnale „Medžiotojas”, kartais žurnaluose „Gamta” arba „Mūsų girios”. Porą nedidelių straipsnių paskelbė Vokietijoje leidžiamame žur­ nale „Ornitologische M onatsberichte”. Sukaupta gausi medžiaga buvo api­ bendrinta monografijoje „ Lietuvos paukščiai”, kurios I-asis tomas išėjo 1938 m. N uo 1939 m. žurnale „Medžiotojas” jis pradeda skelbti medžiagą apie kitas paukščių grupes, kuri buvo panaudota po karo leistuosiuose dviejuose „Lietuvos paukščių” tomuose. T.Ivanauskas domėjosi ne tik paukščiais, bet ir visa Lietuvos fauna, pirmiausia stengdamasis sudaryti jos sąrašus. 1920-1921 m. Gamtos tyrimų stoties apyskaitoje pateiktas Lietuvos žinduolių, varliagyvių bei roplių sąrašas, sudarytas remiantis Lietuvoje surinkta medžiaga. Tuo jis ir yra labai vertingas, nors nepilnas (į jį įtrauktos ne visos šikšnosparnių ir pelinių graužikų rūšys). Autorius nurodė, kurios rūšys nyksta, kur jos dar randamos. Jo didžiausias rūpestis buvo nykstantys gyvūnai - bebrai, stumbrai, briedžiai, Europos audi­ nės. Daugelyje straipsnių apie žinduolius aprašoma atskirų rūšių biologija, gyvenimo būdas, išplitimas. 1934 m. buvo išleistas T.Ivanausko darbas „ Lietuvos jūros pakraščio, neįskaitant Kuršmarių, žuvų sąrašas”. Jame 38 žuvų rūšys, charakterizuotos biologiniu ir verslo požiūriu (šiuo m etu Baltijos pajūryje yra rastos 46 žuvų rūšys). Jaunieji T.Ivanausko kolegos taip pat įsijungė į mokslinį darbą: A.Palilionis tyrė Lietuvos drugius, S .Jankauskas - kladocerų fauną, L.Cereška paskelbė Lietuvos hidrokaridų sąrašą su kai kurių rūšių ekologiniais duomenimis, Aldo­ na Vaškevičiūtė domėjosi mirmekologija.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

239

Labai dideli T.Ivanausko nuopelnai gamtos apsaugai. Pirmas straipsnis šia tema pasirodė 1920 m. „Trimite”. Jame siūloma parengti įstatymus, kurie skaudžiai baustų gamtos žalotojus, raginama steigti draugijas, klubus, kurie rūpintųsi gamtos išsaugojimu, organizuoti paukščių dienas, medelių sodinimo šventes. Profesorius niekada nesiribojo vien gerų idėjų populiarinim u, bet dirbo, kad tos idėjos būtų įgyvendintos. 1920 m. jis suorganizavo M edžiotojų klubą, o po m etų Lietuvos Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugiją. 1927 m. pradėjo leisti žurnalą „Medžiotojas” ( pats ir redagavo), kur paskelbta daug straipsnių iš gamtos apsaugos. 1935 m. Rūpinosi, kad b ūtų pakeistas pasenęs medžioklės įstatymas. Jį priėmus, Lietuvos fauna pradėjo pastebimai atsigauti. 1927 m. žurnale „Švietimo darbas” buvo paskelbtas nykstančių) ų gyvūnų sąrašas ir nurodytos jų nykimo priežastys. 1930 m. T.Ivanausko pastangomis organizuotas Tarptautinio komiteto paukščiams globoti Lietuvos skyrius. T.Ivanauskas pirmasis pradėjo rūpintis gamtos rezervatų steigimu Lietu­ voje, parinko tinkamiausias vietas rezervatams - Rūdininkų girią, Čepkelių raistą, Kazlų Rūdos miškus, Šepetos pelkę, Marvelės slėnį, jo numylėtą Žuvin­ to ežerą . Iš jo siūlomų vietų rezervato režimą pirmiausia pavyko įvesti Žuvinto ežere (1937 m.). 1938 m. Lietuvos G am tininkų draugijoje T.Ivanausko ir K.Rėgelio sum anym u buvo įsteigta Gamtos apsaugos sekcija. Po žemės reformos pra­ sidėjus sausinimo darbams, Lietuvos kraštovaizdis sparčiai keitėsi, nyko van­ dens ir pelkių paukščiai, augmenija. Vienas didžiausių sekcijos darbų buvo gamtos apsaugos įstatymo projekto parengimas (1939), kuris buvo įteiktas vyriausybei. P. Šivickis pirmasis iš Lietuvos zoologų įsisavino ir taikė eksperimentinius tyrimo metodus. Iki 1936 m. daugiausia dėmesio jis skyrė morfogenezės pro­ blemai, su kuria pirm ą kartą susidūrė 1920 m., pradėjęs dirbti žymaus JAV fiziologo ir embriologo K.Čaildo (C.M.Childe) laboratorijoje. Morfogenezės dėsningumams tirti buvo naudojamas regeneracijos reiškinys, o pagrindinis eksperimentinis gyvūnas —plokščiosios kirmėlės (planarijos). 1923 m. už dar­ bus šioje srityje jis gavo daktaro laipsnį. V D U universitete P.Šivickis aiškino rūšinius planarijų fiziologinio aktyvumo gradientus bei jų ryšį su generacija. 1930 m. jis eksperimentavo Vengrijos Biologijos tyrimo institute Tikanyje, o 1936 m. - Plimuto (Anglija) biologijos stotyje. Į regeneracijos tyrimus profesorius įtraukė absolventę APrielgauskienę, kuri 1939 m. apgynė daktaro disertaciją „Planaria luguberis regeneracijos his­ tologinis tyrinėjimas”. Regeneracijos klausimais P.Šivickis rašė žurnaluose „Nature”, „Archivio zoologico Italiano”, Vengrijos biologijos tyrimo instituto Darbuose ir kt., darė pranešimus tarptautinėse konferencijose Italijoje (1932 m.), Portugalijoje (1935 m.)

240

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Kita P.Šivickio tyrimų sritis - hidrobiologija. Dar dirbdamas Filipinų uni­ versitete jis susidomėjo gėlųjų ir jūros-vandenų faunos sistematika ir biologija. Įvertindamas tokių tyrimų būklę Lietuvoje, P.Sivickis žurnale „Gamtos draugas” apgailestaudamas rašė, „kad čia vandenys ir jų potencialinė praktikos reikšmė gyvenime tebėra dar terra incognita tikrąja to žodžio prasme”. Jis pats užsibrėžia ir kviečia į talką kitus daugiau dėmesio kreipti gėlųjų vandenų ūkiui, kaip pavyz­ dį nurodydamas vokiečius, lenkus, suomius ir artimiausius kaimynus latvius, kurie šioje srityje jau buvo daugiau nuveikę už lietuvius. Pirmasis hidrobiologinis darbas „Kūdros planktono tyrinėjimai” adiktas su diplomante J.Krikštopaityte. Didesnio masto hidrobiologiniai tyrimai vyk­ dyti ežeruose. 1933 m. P.Sivickis suorganizavo ir pats finansavo pirmąją Lietu­ voje hidrobiologinę ekspediciją iš 7 žmonių, kuri visą mėnesį tyrė M olėtų apylinkių ežerus. Ten, Grabuosto ežero saloje, jis buvo nusipirkęs nedidelį ūkį, kur ir buvo prisiglaudę ekspedicijos dalyviai. Ekspedicijos m etu surastos ir apibūdintos 187 rūšys įvairių hidrobiontų. 1937 m. ekspedicijos į Luodžio ežerą, esantį Zarasų rajone, m etu surasta ir apibūdinta 184 rūšys gyvūnų. P.Šivickiui rūpėjo ir apleisti jūros faunos tyrimai. Šiuo požiūriu Lietuva taip pat buvo atsilikusi ne tik nuo pažangių Europos kraštų, bet ir nuo Latvi­ jos, Estijos, kurios jau turėjo nuolat veikiančias jūrų biologijos tyrimų stotis. Viename iš straipsnių neužmiršta priminti, kad moksliniai tyrimai atneša dide­ lę praktinę naudą. Ir pats imasi konkrečių darbų padėčiai pagerinti - 1934 m. suorganizuoja I-ąją ekspediciją Baltijos jūros gyvūnijai tirti, kurioje dalyvavo 4 universiteto absolventai ir 12 vyresniųjų kursų studentų. Ekspedicijos m etu surinkta ir apibendrinta apie 200 jūros gyvūnų rūšių. 1933 m. jis su mokiniais vėl išvyko dirbti į Šventąją. Su hidrobiologija siejasi ir trečioji P.Šivickio tyrimų sritis - malakologija, nors jis tyrė ne tik vandens, bet ir sausumos moliuskus. Šia sritimi jis taip pat susidomėjo Filipinuose, kur studijavo moliuskų gentį teredidus. Grįžęs į Lietu­ vą, pradėjo tirti Lietuvos moliuskus, jų biologiją, paplitimą, biocenozes. M o­ liuskus rinko visų ekspedicijų metu, o 1937 m. suorganizavo specialią ekspedi­ ciją, kurios tikslas buvo ištirti introdukuotų moliuskų paplitimą Lietuvoje, jų ekologiją ir biocenozes, išaiškinti reliktinę drėgnųjų vietų moliuskų fauną. Šioje ekspedicijoje dalyvavo žymūs malakologai H.Šležas (H.Schlesh) iš Kopenha­ gos ir K.Krauspas (C.Krausp) iš Tartu. Po šios ekspedicijos P.Šivickio rinkinyje jau buvo 123 rūšys ir porūšiai Lietuvos moliuskų. Šią medžiagą jis panaudojo vėliau rengdamas monografiją „ Lietuvos mo­ liuskai” (1960). P.Šivickis visada pabrėždavo, kad mokslo populiarinimas yra viena iš uni­ versiteto funkcijų, kad mokslas turi būti įdomus, ir to siekti turi geri specialistai. Iki 1940 m. jis pats paskelbė apie 160 mokslo populiarinimo straipsnių, dau­ giausia žurnale „Kosmos” ir jo priede „Gamtos draugas”. Rašė apie garsiuosius mokslininkus, įvairių kraštų ir Lietuvos gamtą, įdomius gamtos reiškinius,

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

241

svarbiausius mokslo pasaulio įvykius, ekspedicijas, mokslininkų suvažiavimus, gamtos mokslų dėstymą užsienio kraštuose, dalinosi įspūdžiais iš Lietuvoje organizuotų ekspedicijų, ekskursijų į užsienį, diskutavo terminijos klausimais. P.Sivickis buvo vienas iš aktyviausių genetikos populiarintojų. Dar profe­ soriaudamas Maniloje, 1927 m. žurnale „Kosmos” paskelbė straipsnį „Sūnus ar duktė”, kuriame pateikė naujausiąją tuo metu žinomą informaciją apie chro­ mosominį lyties nulėmimą. 1930 m. tame pat žurnale rašė dvynių kilmės klausimu, pirm ą kartą Lietuvos spaudoje išdėstydamas 1927 m. atrastą Symenso (H.Siemens) taisyklę. „Sargyboje” ir „Naujojoje Romuvoje” buvo iš­ spausdinti jo straipsniai apie artimų giminystės ryšių genetinį pavojų, Mendelio dėsnius, jų praktinį taikymą žuvininkystėje, gyvulininkystėje. Jis nepasida­ vė tuo metu plitusioms neolamarkistinėms idėjoms (lysenkizmui) ir tvirtai lai­ kėsi nuomonės, kad organizmo formavimuisi daugiausia įtakos turi jo prigim­ tis, kuri priklausomai nuo aplinkos gali kiek kisti. 1933 m. „Naujojoje Rom u­ voje” paskelbė diskusinį straipsnį „Ar galima pagerinti žmoniją”, kuriame išdės­ tė eugenikų mintis, pats laikydamasis nuomonės, kad kol kas mokslininkai šioje srityje dar per mažai žino, kad galėtų taikyti eugeniką praktikoje. P.Sivickis skaitė paskaitas biologijos klausimais ir per radiją, kurias vėliau (1940 m.) paskelbė atskiru gražiai iliustruotu leidiniu „Gyvoji gamta ir mes”. D ar daugiau mokslo populiarinimo straipsnių paskelbė T.Ivanauskas. Bibliografinėje rodyklėje, apimančioje 1920-1940 m., jų yra apie 400. Labai platus ir leidinių, kuriuose buvo spausdinami T.Ivanausko straipsniai, spek­ tras - tai ne tik P.Šivickio ir kt. pamėgti žurnalai „Kosmos”, „Gamtos draugas”. „Gamta”, bet ir žurnalai „Švietimo darbas”, „Trimitas”, „Pavasaris”, „Kultūra”, „Medžiotojas”, „Ūkininko patarėjas”, .Ateitis”, „Žemės ūkis”, „Žvaigždutė”, „Sodyba”, „Mūsų girios”, „Naujas žodis”, taip pat laikraščiai „Mūsų rytojus”, „Lietuvos aidas”, „Lietuvos žinios”, „Jaunasis ūkininkas”, „Vienybė”, „Rytas”, „Iliustruotoji Lietuva”, „Darbo Lietuva” ir kt. Svarbiausios temos - pasaulio, ypač Lietuvos fauna, jos apsauga, praktiški patarimai (kaip auginti kailinius žvėrelius, skiepyti medelius, kovoti su kenkėjais ir kt.) Jo pagrindinis tikslas buvo gamtos pažinimo ir saugojimo jausmą įskiepyti kuo daugiau žmonių. Kad kuo plačiau paskleistų gamtosaugos idėjas, T.Ivanauskas išleido kny­ gelę „Mūsų paukščiai ir mokykla” (1923), kurioje patariama, kaip organizuoti paukščių dienas, parodėles, ekskursijas, kaip globoti paukščius žiemą, įrengti dirbtines lizdavietes. T.Ivanausko straipsniai ir knygos parašyti be galo patrauklia kalba, kas liudija apie didelį beletristo talentą. Jo monografija „Lietuvos paukščiai” priski­ riama prie gamtinės lektūros šedevrų, prilygstančiųjų žymiųjų natūralistų Al­ fredo Edm undo Bremo ir Eugenijaus Spangenbergo kūriniams. Savo idėjas, mokslo ir kultūros šviesą jis skleidė ne tik spausdintu žodžiu, bet ir gyvu bendravimu. Jis organizuodavo įspūdingas medelių sodinimo šven­ tes ir paukščių dienas, ekskursijas į gamtą. Jo namai Obelynėje, kur buvo augi-

242

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

narnos juodsidabrės lapės, retos vaismedžių, gėlių ir dekoratyvinių augalų rū­ šys, visada buvo atviri studentams, mokiniams ir mokytojams, visi galėjo ne tik pasigrožėti, bet ir daug ko pasimokyti. Šių susitikimų su profesoriumi šviesa niekada neišblėso dalyvavusiųjų atmintyje. T.Ivanauską pažino visa Lietuva — nuo pradinuko iki pagyvenusio valstiečio, kuris visada galėjo kreiptis j profeso­ rių patarimo. 1940 m. Zoologijos katedrai išsikėlus į Vilniaus universitetą, Kaunas nustojo buvęs zoologijos tyrimų centru.

Geologija ir minerologija Tarp 22-jų katedrų, kurias 1922 m. kovo 24 d. Steigiamojo Seimo priimtasis statutas numatė steigti Matematikos ir gamtos mokslų fakultete, buvo Geolo­ gijos ir minerologijos katedra. Tačiau ją organizuoti sekėsi sunkiau negu kitas. Pranas Jodelė, kuris petrografijos ir geologijos kursą pradėjo skaityti dar Aukštuosiuose kursuose, buvo paskirtas Technikos fakulteto Statybos ir staty­ binių medžiagų technologijos katedros vedėju, nes pagal savo pasiruošimą jis labiausiai tiko šioms pareigoms. Kito kandidato nebuvo. Reikalavimai užimti katedros vedėjo vietą buvo gana dideli. T am rei­ kėjo turėti tos mokslo šakos aukštosios mokyklos diplomą ir daktaro laipsnį arba būti dirbusiam aukštojoje mokykloje, arba turėti mokslo tiriamojo darbo patir­ ties. M.Kaveckis, kuris savo likimą susiejo su universitetu jau 1921 m., pradė­ jęs dirbti Aukštųjų kursų jaunesniuoju asistentu, tokios patirties neturėjo, be to, ir jo specialybė, įgyta studijuojant Charkovo universiteto Fizikos ir chemijos skyriuje, vėliau Kijevo politechnikos institute, buvo ne geologija, o chemija ir minerologija. Iš pradžių buvo rasta tokia išeitis: Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentams (chemijos, zoologijos, botanikos ciklų) privalomasis geologijos kursas buvo išeinamas Technikos fakultete, kuriame jį skaitė P.Jodelė, o M.Kaveckiui pavesta laikinai rūpintis geologijos ir minerologijos, matematikos ir gamtos moks­ lų fakulteto organizacijos klausimais. 1923 m. rudenį, jį išrinkus Geologijos ir minerologijos katedros docentu, leista skaityti minerologijos kursą. Katedros eks­ traordinariniu profesoriumi nutarta skubiai, neskelbiant konkurso, kviesti Ge­ rardą Smit-Sibingą. Jis turėjo Ciūricho universitete įgyta daktaro laipsnį ir tuo metu dirbo Delfto (Olandija) Aukštojoje technikos mokykloje docentu. G.SmitSibinga pasiūlymą priėmė. Kai jis atvyko (1923 m. rugsėjo mėnesį), vyr. asisten­ tu buvo priimtas M.Tomašauskas, kuris buvo baigęs Peterburgo Kalnakasybos institutą, o laborantu chemijos ciklo studentas J.Ošmianas. Su šiais pagalbinin­ kais G.Smit-Sibinga pradėjo organizuoti Geologijos kabinetą, o M.Kaveckis, talkinant jaun.asistentui, Jakaterinoslavlo Aukštosios kalnų mokyklos auklėtiniui Zigmantui Novickiui, kūrė Minerologijos kabinetą.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

243

Tačiau netruko praeiti vos dveji metai, ir katedrai vėl iškilo personalo problema. 1925 m. G.Smit-Sibinga išvyko iš Lietuvos , o vietoj jo katedros vedėju paskirtas docentas M.Tomašauskas 1926 m. ekspedicijos m etu persi­ šaldė, susirgo ir mirė. Tada vadovauti katedrai laikinai pavedama doc.M.Kaveckiui. Jis stengėsi pakelti savo kvalifikaciją - lankė užsienio mokslo centrus, dalyvavo geologijos ekspedicijose rinkdamas medžiagą daktaro disertacijai, ku­ rią 1931 m. apgynė Prahos Karlo universitete. Tačiau jo mokslo darbai buvo taikomojo pobūdžio - jis žvalgė, kur Lietuvoje slypi mineralinės žaliavos, kokioms statybinėms medžiagoms gaminti jos tinka, o pasiruošimo iš funda­ mentinės geologijos jam trūko. Turėjo praeiti dar dešimt metų, kol buvo pa­ ruoštas aukštos kvalifikacijos geologas, galintis dėstyti geologijos kursus ir vyk­ dyti fundamentinius geologijos tyrinėjimus. Tai buvo Juozas Dalinkevičius. Geologiją jis studijavo Peterburgo Kalnakasybos institute (1912-1919 m.), ten išėjo visas disciplinas, išskyrus visuomenines, kurios buvo įvestos paskuti­ niaisiais studijų metais. Dėl to negavo diplomo, bet vis tiek buvo paliktas institute asistentu. 1924 m. jis apsilankė tėvynėje, ir pokalbis su kaimynu nulėmė jo tolimesnį gyvenimo kelią. Kaimynas, pasidžiaugęs jo sėkminga moks­ line karjera, švelniai papriekaištavo, kad jis liko dirbti svetimame krašte, kai Lietuvai taip trūksta mokytų žmonių. Ir jaunuolis nusprendė grįžti. Kad gautų aukštojo mokslo diplom ą Lietuvos Technikos fakultete, pradėjo studijuoti chemijos technologiją (jam kaip geologui naudingiausią sritį), nes geologijos ciklo, kurio diplomą jis būtų gavęs žymiai greičiau, Lietuvos universitete dar nebuvo. Studijuodamas dirbo vyr. laborantu, aktyviai įsijungė į geologijos tyrimus, dalyvavo universiteto organizuojamose ekspedicijose, dažnai joms ir vadovaudavo. 1930 m. J.Dalinkevičius ne tik gavo Lietuvos universiteto che­ miko ir technologo diplomą, bet jau buvo surinkęs gausią geologijos medžiagą. 1931 m. jis buvo pakeltas vyr. asistentu, o 1932 m. komandiruotas 3 semest­ rams į Graco universitetą Austrijoje, kur apdorojo gausią medžiagą, surinktą iš Šventosios ir Neries upės slėnių devono, kreidos ir neogeno uolienų sistemų, parašė ir apgynė daktaro disertaciją. Šios stažuotės metu parašė ir didžiąją habi­ litacinio darbo dalį ,Apie Lietuvos kreidos selachijas ir Lietuvos kreidą”, kurį gynėjau Vytauto Didžiojo universitete 1935 m. 1936 m. J.Dalinkevičiui buvo suteiktas docento vardas, ir Geologijos ir minerologijos katedra tarsi suskilo į dvi katedras, nors jos oficialiai buvo vadina­ mos ne katedromis, o kabinetais: minerologijos ir kristalografijos kabinetui va­ dovavo M.Kaveckis, o Geologijos ir paleontologijos kabinetui - J.D alinke­ vičius. Universitetas sudarė sąlygas kvalifikacijai kelti ir dar vienam personalo nariui - Česlovui Pakuckui. Į Geologijos ir minerologijos katedrą jis atėjo 1930 m. turėdamas Vienos universiteto daktaro laipsnį. M etus laiko dirbo jaun. asistentu, po to vyr.asistentu. 1933 m. buvo kom andiruotas 3 mėn. į Stokholmą pas prof. D.Grezą. Grįžęs apgynė habilitacijos darbą ir 1934 m. gavo privatdocento vardą.

244

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

1926-1935 m. kai kuriuos dalykus privatdocento teisėmis dėstė M ika­ lojus Kvasinas-Samarinas, kuris büvô baigęs Peterburgo universiteto M atema­ tikos ir gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir minerologijos skyrių. Pagalbinio personalo katedroje buvo nedaug. Minerologijos kabinete pradėjo dirbti M.Martinaitis, kuris buvo baigęs zoologijos ciklą, bet diplominiame darbe nagrinėjo minerologijos klausimus. Bėjo, Minerologijos kabinete laborantu dirbo che­ mijos ciklo studentas J.Ošmianas ir ilgus metus St.Jučas. Geologijos kabinete laborantu kurį laiką dirbo J.Dalinkevičius, 1936 m. techniku priimtas geologijos studentas J.Rugienius, nuo 1938 m. preparato­ riumi pradėjo dirbti geologijos studentas J. Vaitiekūnas. Pirmosios Geologijos ir minerologijos katedros patalpos - 2 kambarė­ liai Gamtos tyrim ų stotyje. Už skirtas lėšas 1923 metais pradedama pirkti literatūrą, kolekcijas. Katedrai perleidžiamas Aukštųjų kursų Geografijos kabi­ neto turtas. 1925 m. katedra įsigijo pirmuosius gręžimo įrankius. 1926 m. surinktai geologijos medžiagai laikyti paskirti dar 2 kambariai Gamtos tyrimų stotyje. 1928 m. įsigyti nauji gręžimo įrankiai. D arbo sąlygos pastebimai pagerėjo 1929 m., gavus naujas patalpas Universiteto Didžiuosiuose rūmuose ir didesnius kreditus įsikurti. M inero­ logijos ir kristalografijos kabinetui teko keturi, o Geologijos ir paleontologijos kabinetui trys kambariai. Minerologijos ir kristalografijos kabineto įrengimą sudarė kristalografinės kolekcijos, instrumentai optinėms analizėms, bibliote­ k a - bendra jo turto vertė 1933 m. buvo 60 260 Lt. Geologijos ir paleontologijos kabineto turimus įrengimus sudarė geo­ loginių ir geodezinių tyrimų instrumentai, gręžimo instrumentų rinkinys (15, 10 ir 7,5 cm diametro, iš kurių galima sudaryti 2 atskirus gręžimo komplektus gilesniems tyrinėjimams), 2 komplektai plonų grąžtų, skirtų zonduoti. 1928 m. įsigyta paleontologijos kolekcija už 3 800 Lt. 1925—1932 m. vien gręžimo įrankiams išleista 38 760 Lt. Be to, kabinetas apsirūpino geologijos ir stratigra­ fijos žemėlapiais, reikalinga literatūra, kurios daug gauta keičiantis su užsienio mokslo įstaigomis. Bendra Geologijos ir paleontologijos kabineto turto vertė 1933 m. jau buvo 109 820 Lt. Prie katedros veikė gražiai sutvarkytas Minerologijos ir geologijos muzie­ jus. Minerologijos ir kristalografijos skyriuje buvo eksponuojama apie 2000 mineralų, meteoritų, brangakmenių, mineralinių žaliavų eksponatų, o Geolo­ gijos ir paleontologijos skyriuje buvo galima susipažinti su žemės istorija, Lie­ tuvos geologija ir jos mineraliniais turtais. 1938 m. gauta dovana iš Amerikos lietuvio Aleksandro Račkaus - 1477 paleontologijos liekanų ir Siaurės Ameri­ kos uolienų eksponatų, kurių vertė 7 412 Lt. Geologijos kabinetas buvo vienas iš nedaugelio kabinetų, kuris gaudavo šiek tiek lėšų mokslo tyrinėjimams. Pavyzdžiui, 1936 m. tuo tikslu buvo skirta 2356 Lt, minerologiniam kabinetui - 730 Lt. Tačiau geologai nusiskųsdavo, kad jiems labai trūksta lėšų. Nes jie buvo užsibrėžę surinkti geologinę medžiagą

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

245

ir iš gręžinių, kuriuos darė įvairios įstaigos ir privatūs asmenys (ypač bendrovės „Pieno centras”, „Ragutis” ir kt.). Gręžėjams buvo paruošta instrukcija, kaip sutvarkyti paim tą uolienos pavyzdį, ir mokama po 0,5 lito už vieną gręžimo metrą. Taip užsimezgė bendradarbiavimas tarp mokslininkų ir visuomenės. Ruošti geologijos specialistus planuota iš karto po universiteto įkūrimo. 1922 m. kovo 21d. M.Kaveckiui pavesta sudaryti geologijos ciklo, kuris turė­ jo būti Chemijos ir geologijos skyriuje, mokslo planą. 1922 m. gegužės mėnesį toks planas buvo svarstytas Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto posėdy­ je. Plane buvo 14 privalomų dalykų: aukštosios matematikos elementai, me­ chanika, teorinė ir eksperimentinė fizika, neorganinė, analitinė ir organinė che­ mija, geofizika, geografija, augalų anatomija ir morfologija, augalų sistematika, zoologija, lyginamoji anatomija ir kristalografija su minerologija ir geologija su paleontologija. Tačiau jame visai nebuvo specialiųjų geologijos kursų (nes ne­ buvo kam dėstyti), ir, aišku, pagal tokį planą geri geologijos specialistai negalėjo būti paruošti. Todėl šios idėjos įgyvendinimas buvo atidėtas ateičiai, o kol kas Geologijos ir minerologijos katedros uždavinys buvo aprūpinti geologijos ir paleontologijos, minerologijos ir kristalografijos bei kristalooptikos kursais kitų Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto ciklų (chemijos, zoologijos ir botani­ kos), Medicinos fakulteto Farmacijos skyriaus ir Teologijos ir filosofijos fakulte­ to Geografijos skyriaus studentus. Minerologijos ir kristalografijos kursą 1922-23 m. dėstė P.Jodelė, vėliau iki pat išsikėlimo į Vilnių - M.Kaveckis. 1930 m. buvo išleistas jo paskaitų konspektas „Minerologija” (bendroji dalis- mineralų fizika). M.Kaveckio va­ dovaujami studentai atlikdavo trijų rūšių darbus - tirdavo kristalų struktūrą, fizines ir optines savybes, kristalografines projekcijas, atlikdavo mineralų anali­ zę. Iš praktikos darbų vadovėlių 1933 m. išleistas Z.Novickio „Mineralams apibūdinti vadovėlis”. D ar iki prasidedant veikti Geologijos ciklui, praktikos darbus katedros laboratorijose kasmet atlikdavo šešios grupės po 2 5 -3 0 stu­ dentus. Geologijos kursą nespecialistams 1922-23 m. skaitė P.Jodelė, 19231924 m. G.Smit-Sibinga, 1925 m. M.Tomašauskas, nuo 1926-1936 m. M.Kaveckis. Paleontologiją skaitė ir pratybas vedė iš pradžių M.KvašninasSamarinas, vėliau nuo 1927 m. pratyboms vadovavo J.Dalinkevičius, o kursą (nuo 1930 m.) skaitė C.Pakuckas. Kristalooptiką 1926-1931 m. dėstė asis­ tentas Z.Novickis (o praktikos darbams nuo 1929 m. vadovavo J.Dalinkevi­ čius). Studentams buvo organizuojamos ekskursijos apžiūrėti kreidos sluoks­ nių (Jiesios upės pakrantėje), aliuvinių ir diliuvinių darinių (M arvos-Veršvų rajone), pagrindinių kreidos atodangų (Jurbarko-Skirsnemunės rajone), klasi­ kinių Lietuvos jūrainių sluoksnių profilių (prie Ventos upės) ir kt. Nors geologijos ciklo nebuvo, keletas studentų diplom ų darbus padarė vadovaujant M.Kaveckiui. Tarp jų buvo chemikai H.Konkulevičiūtė-M ilaknienė (diplomo darbas „Lietuvos mineraliniai šaltiniai iš Veprių ir jų analiziai”) ir P.Minutka („Geležies sulfidai, hidroksidai ir karbonatai”), zoologas M .Martinaitis („Lietuvoje randamų mineralų apžvalga”).

246

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

1935 m., kai J.Dalinkevičius apgynė habilitacijos darbą, Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Taryba nutarė organizuoti geologijos ir geografijos ciklus. Parengtuosiuose mokslo planuose figūravo 19 dalykų, bendrųjų geolo­ gijos ir geografijos ciklams, ir 9 dalykai privalomieji pasirinkusiems geologijos specialybę. Toliau išvardiname šiuos dalykus,'skliausteliuose nurodydami, kas juos dėstė. Dalykai, bendrieji su geografais: 1)eksperimentinė fizika (¡.Kon­ čius); 2) neorganinė chemija (P.Juodakis); 3)analitinė chemija (P.Juodakis); 4)organinė chemija (A.Purėnas); 5)kristalografija (M.Kaveckis); 6)minerologija (M.Kaveckis); 7)geologijos įvadas (J.Dalinkevičius); 8)fizinė geografija (K.Pakštas); 9)meteorologija (KSleževičius); 10)zoologija (T.Ivanauskas); 11) auga­ lų morfologija (L.Vailionis); 12) augalų sistematika (KRėgelis); 13) petrogra­ fijai (J.Dalinkevičius); 14) fizinė geologija (J.Dalinkevičius); 15)stratigrafinė istorinė geologija (J.Dalinkevičius); 16) paleontologija (C.Pakuckas); 17) Lie­ tuvos ir kaimyninių kraštų geologija (J.Dalinkevičius); 18) Lietuvos geografija (KPakštas); 19) kartografija ir topografija (T.Daukantas). T ik geologams pri­ valomieji kursai buvo: 1) kiekybinis analizis (KDaukšas); 2) kristalografija II (M.Kaveckis); 3)minerologija II (M.Kaveckis); 4) regioninė geologija (C.Pakuckas); 5) padermių ir silikatų analizė (M.Kaveckis); 6) petrografija II (J.Da­ linkevičius); 7) ekonominė geologija (J.Dalinkevičius); 8) seminaras (J.Dalin­ kevičius); 9) diplomo darbas. Mokymo programoje dar buvo rekomenduojamieji dalykai - neorganinė cheminė technologija, aukštosios matematikos elementai, minerologijos ir geo­ logijos istorija ir metodika ir kt. Tarp pirmųjų Geologijos ciklo studentų daugiausia buvo tų, kurie iki tol studijavo biologiją arba geografiją (Teologijos ir filosofijos fakultete, nes Matema­ tikos ir gamtos mokslų fakultete Geografijos ciklo nebuvo), bet vasaromis daly­ vaudami J.Dalinkevičiaus rengiamose geologinėse ekspedicijose susižavėjo geolo­ gija ir pasirinko ją kaip pagrindinę specialybę. Tai B.Tijūnaitytė, J.Rimšaitė, S.Bucevičiūtė, J.Šernas, A.Stonis, J.Dobrovolskis, J.Rugienius. Šios ekspedicijos jiems buvo kuo puikiausia praktika. Jie sudarinėdavo atodangų geologinius pro­ filius, rinko uolienų ir faunos pavyzdžius, žymėjo visa tai žemėlapyje. Kai kada J.Dalinkevičius duodavo savarankiškas užduotis. B.Tijūnaitytė žvalgė Smilgos ir Dotnuvėlės upių slėnius, kartu su J.Rugieniumi tyrė Nevėžio slėnį nuo Kėdainių iki žiočių, rinko ichtiofauną ir kitas fosilijas Armonos upės atodangose.Studentai buvo raginami rinkti ne tik uolienų pavyzdžius, bet ir kurti geologijos terminus. Pirmasis geologo diplomas Vytauto Didžiojo universitete buvo išduotas tik 1942 m. J.Dobrovolskiui. Jo diplom o darbo tem a „Kauno ir Pamerkio apylinkių kreida ir biozojai”. G albūt todėl, kad Geologijos ir minerologijos katedros darbuotojai iki 1936 m. buvo mažiau užimti pedagoginiu darbu, jie galėjo daugiau laiko skirti mokslo darbui ir nuveikė šioje srityje iš tiesų nemažai. Geologiniu požiūriu Lietuva buvo daug blogiau ištirta negu kaimyniniai Pabaltijo kraštai. Vokiečių ir rusų vietinių mokslininkų XDC-XX a. pr. atlikti

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

247

tyrimai nebuvo sistemingi, neapėmė viso krašto, ir turim oji informacija jau buvo pasenusi. T ad Geologijos ir minerologijos katedros darbuotojų laukė didžiulis darbas. Iš pradžių užsibrėžtas paprasčiausias ir esamomis sąlygomis lengviausiai įgyvendinamas uždavinys —pakartoti senus maršrutus ir kvalifi­ kuotai atlikti naujus, apimti visą kraštą, kas Vakarų Europos valstybėse buvo jau seniai padaryta. Čia norėtųsi paaiškinti, kad maršrutų tyrimas, vadinamas rekognoskavimu, tai paprasčiausias ėjimas natūraliais gamtos keliais, upių tako­ skyromis, pagal upes ieškant natūralių atodangų, leidžiančių pažinti geologinę struktūrą ir turimas padermes. Tai pigiausias metodas, nes nedaromi g rę ž in iai. Tokio pobūdžio ir buvo pirmoji Lietuvos universiteto Geologijos ir minerologijos katedros suorganizuota ekspedicija, atlikta 1924 m. Jai vadova­ vo tuometinis katedros vedėjas G.Smit-Sibinga. Gavus iš valstybės lėšų, buvo nupirkti 4 arkliai, du vežimai, susikrautas tyrimams reikalingas inventorius ir išvykta iš Kauno Dubysos slėniu —pasiekta Ventos upė, apsistota Papilėje, tirtas Dubilinės upės slėnis. Ekspedicijos tikslas buvo: 1) patikrinti kitų tyrinėtojų paskelbtus duo­ menis, ištirti svarbiausias atodangas, surinkti petrografijos ir paleontologijos medžiagą; 2) ieškoti ir laboratoriškai tirti kreidos, klinčių, dolom itų, smėlio, molio žaliavų telkinius, tinkamus pramonei. Kasmet vasaros m etu 3—4 žmonės arkliais nuvažiuodavo iki 1500 km. Pagalbiniai darbininkai jodavo j žvalgybą, žymėdavo ir tirdavo pastebėtas ato­ dangas. Per 8 metus buvo rekognoskuota visa Lietuvos teritorija. 1925 m etų ekspedicijai vadovavo M.Tomašauskas, vėlesniosioms M.Kaveckis arba buvo dirbama dviem grupėmis - vienai vadovaudavo M.Kaveckis, kitai - J.Dalinkevičius. Ataskaitas apie geologinių ekspedicijų darbus skelbė M.Kaveckis. N uo 1925 m., katedrai įsigijus pirmąjį grąžtą, greta rekognoskavimo bu­ vo pradėti gręžimo darbai. Geologijos požiūriu įdomioms vietoms tirti buvo organizuojamos atskiros ekspedicijos, vienoje vietoje dirbam a kelias vasaras, gręžiami seklesni ir gilesni gręžiniai. Pavyzdžiui, 1928 m. tiriant kreidos siste­ m ą Skirsnemunės -Jurbarko rajone adikta kelioliolika gilesnių ir 450 seklesnių gręžinių, ištirtas 11 ha plotas, padaryta geologinė nuotrauka. Panašiu būdu buvo ištirta Kauno rajono kreida, cechšteino klintis Akmenėje, devono gipsas Biržų ir Pasvalio rajonuose, fosforitai Jiesios slėnyje, terčiariniai ir devoniniai dariniai Šventosios upės slėnyje. Čia, Užupio kaime, 1930 m. gręžta iki 56,6 m, o 1931 m. iki 76,1 m. gylio. Giliausias iki tol Lietuvos teritorijoje padarytas gręžinys siekė 300 m, tuo tarpu kai Vakaruose jau buvo gręžiama iki 2 km gylio. 1931 m. M.Kaveckis apibendrino 1924—1931 m. ekspedicijų medžia­ gą, surinktųjų pjūvių aprašymus ir paskelbė darbą „Lietuvos geologijos pagrin­ dai ir remiantis gręžinių daviniais senesnių padarų geologinio žemėlapio suda­ rymas” (1931), už kurį gavo daktaro laipsnį. N ežiūrint atskirų trūkum ų ir netikslumų žemėlapyje, kurie vėliau buvo taisomi paties autoriaus ir J.Dalinke-

248

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

vičiaus, šis darbas, prie kurio prisidėjo visas katedros kolektyvas, buvo gana svarbus žingsnis j priekį, tarsi užbaigęspirmąjį pramoninių žvalgomųjų tyrimų etapą. D ar 1926 m. J.Dalinkevičius apgailestavo, kad Lietuvos geologai, pasi­ nėrę į pram oninio pobūdžio darbus, aplenkė parengiamąjį stratigrafijos dar­ bą —gelmių sluoksnių inventorizaciją. Imtis šio darbo vertė praktiniai porei­ kiai. Sparčiai kylant krašto žemės ūkiui, buvo statom a daug naujų šulinių, o tam reikėjo tikslių hidrogeologijos duomenų, kuriems gauti buvo būtinos stra­ tigrafijos. Būtent ši problema labiausiai ir domino J.Dalinkevičių. N uo pirmųjų savo ekspedicijų J.Dalinkevičius kiekvienoje atodangoje ar sluoksnyje ieškojo faunos liekanų ir iš visų geologijos sistemų, o ypač iš devono, surinko daugybę paleonto­ logijos ir litologijos pavyzdžių, kurie sudarė jo stratigrafijos tyrimų pagrindą. Medžiagas rinkti dažnai išvykdavo vienas—dviračiu arba traukiniu. Ekspedicijų įspūdžiais nepamiršdavo pasidalinti su visuomene. Štai 1929 m. žurnale „Kosmos” (Nr.7—8) džiaugiasi, kad „gana tankus pašto įstaigų tinklas duodavo gali­ m um o lengvai pasilaisvinti nuo sparčiai augančio pavyzdžių bagažo”. 19321939 m. jis paskelbė darbų apie priekvartero geologinių sistemų, nuo devono iki paleogeno, stratigrafiją, jų biochronologinio susiskirstymo pagrindus, pirmą kar­ tą Lietuvoje ištyrė terciaro (paleogeno ir neogeno) stratigrafinę padėtį ir papliti­ mą (tam skirta jo daktaro disertacija, parašyta 1933 m.), nustatė juros ir kreidos sistemų aukštus ir poaukščius, aprašė permo karbonatus ir sulfatus bei perm otriaso marguosius mergelius. Ypač vertinamas 1939 m. paskelbtas darbas „Devo­ no stratigrafija ir apatinio karbono transgresijos žymės”. Jame pateikiama detali devono sistemos stratigrafijos schema, kuri be didesnių pakitimų išliko iki šių dienų. Greta stratigrafijos tyrimų J.Dalinkevičius ryškino Lietuvos tektoniką ir paleogeografiją. Tam naudojosi ne tik savo tektonikos ir paleogeografijos tyri­ mais, bet išnagrinėjo ankstyvuosius lietuvių, rusų, vokiečių geologų darbus. J.Dalinkevičius nustatė devono sluoksnių polinkį vakarų ir pietvakarių krypti­ mi —taigi, galutinai išskyrė Baltijos muldą, pirmasis pagrindėjos tektonijos kilmę. 1932 m. skelbtajame straipsnyje „ Lietuvos devonas ir jo ryšiai su Latvijos devonu”, kuris buvo išspausdintas „Matematikos ir gamtos fakulteto darbuo­ se”, jis pateikė visos Pabaltijo teritorijos tektonijos vaizdą, aprašė paleogeografi­ jos raidą. 1933 m. J.Dalinkevičius sudarė Rytų Pabaltijo apžvalginį geologijos žemėlapį. Savo žiniomis ir samprotavimais J.Dalinkevičius nuolat dalinosi su visuomene. Daugiausia jis rašė intelektualiajai visuomenės daliai —į „Kosmos”, „Gamtą”, „Techniką ir ūkį”, „Mūsų žinyną”. J.Dalinkevičius domėjosi ir jauniausia geologijos sistema - kvarteru (rašė pleistoceno stratigrafijos, reljefo kilmės klausimais). Bėjo, šioje srityje dir­ bo Česlovas Pakuckas, paskelbęs straipsnių iš šios srities „Matematikos ir gam­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

249

tos fakulteto darbuose”, populiariau išdėstė „Vaire”, „Naujojoje Rom uvoje”, „Židinyje”, „Kosmos” ir kituose leidiniuose. 1932 m. gavus pasiūlymą prisi­ dėti prie Europos kvartero žemėlapio sudarymo, M.Kaveckis ėmėsi tirti visą Žemaitiją, J.Dalinkevičius - Aukštaitiją, C.Pakuckas - Suvalkiją ir Baltijos aukš­ tumas. 1933 m. jų duomenys buvo panaudoti sudarant Europos kvartero nuogulų žemėlapį. Visų geologijos ekspedicijų m etu buvo registruojamos naudingosios iškasenos. Aptikus buvo daromi detalesni tyrimai, kartais net cheminės anali­ zės. Šioje srityje daugiausia darbavosi M.Kaveckis. Be to, jis užsiėmė minerali­ nių šaltinių tyrimu, analizavo meteoritus. M.Kaveckis siekė, kad Lietuvos mineraliniai turtai b ūtų intensyviau eksploatuojami, griovė nuo seno įsišaknijusią nuom onę, kad Lietuva net ir kalkėms neturinti žaliavos („Tautos ūkis”, 1937 m.). 1938 m. Latvija jau turėjo du cemento fabrikus, o Lietuva nė vieno. Jo straipsnių randam e ne tik „Tautos ūkyje”, bet ir laikraštyje „M ūsų rytojus” ir jo priede „Ūkis ir na­ mai”, „Lietuvos aide”, žurnale „Naujoji Romuva”. M.Kaveckis pasiūlė naudo­ ti Akmenės cechšteino klintis ir triaso molius pordandcemento gamybai, nuro­ dė, kad Anykščių kvarco smėliai tinka stiklo gamybai, ragino eksploatuoti Bir­ ž ų —Pasvalio gipsus, Skirsnemunės kreidos mergelius, Lietuvos molius. J.Dalinkevičius taip pat propagavo vietines žaliavas. Kad galima būtų pradėti eksploatuoti, vien propagavimo, kuris buvo paremtas tik preliminari­ niais tyrimais, nepakako. Buvo būtini detalesni tyrimai, reikėjo juos įvertinti technologiškai, apskaičiuoti prognozuojamus žaliavų kiekius, padaryti svarbes­ niųjų masyvų geodezijos nuotraukas, žemėlapius, planus. Atsižvelgusi į moks­ lininkų raginimus, 1936 m. vyriausybė įkūrė Lietuvos Energijos Komitetą, kuriame buvo Žemės turtams tirti sekcija. Jos pirm ininku buvo P.Jodelė, na­ riais A. Damušis ir J.Dalinkevičius, taigi buvo sujungtos V D U geologų ir che­ m ikų technologų jėgos. Jie dirbo be atlyginimų, o už gautus kreditus buvo samdomi technikai, perkami įrankiai, adiekamos analizės. 1936-1940 m. bu­ vo ištirti aukščiau m inėti perspektyviausi m ineralinių žaliavų klodai, o ypač Akmenės cechšteino klinčių masyvas. Konkrečiais duomenimis įrodyta, kad čia glūdi didžiuliai puikios kokybės klinčių klodai ir galima drąsiai statyti cemento fabriką. N ors 1940 m. kai kurios šalys jau buvo apimtos karo, įvyko Lietuvos ir Latvijos geologų suvažiavimas. Įvertinta, kas padaryta ir ką reikia skubiausiai daryti (Gamta. 1940m. N r.3 -4 ). Abiems šalims pirmaeilis uždavinys buvo geologijos nuotraukos, nes Lietuva ir Latvija buvo vienintelės Europoje šalys, dar jų neturėję. Šį darbą vykdyti turėjo valstybės geologijos institutas, kurio projektas jau buvo įteiktas Vyriausybei. Nepriklausomoje Lietuvoje projekto įgyvendinti jau nebespėta. Geologijos ir mineralogijos katedrai kartu su Matematikos ir gamtos mokslų fakultetu persikėlus į Vilnių, vyresniojo personalo narių likimai susiklostė taip:

250

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Č.Pakuckas vadovavo 1940 m. spalio 16 d. įkurtai Lietuvos valstybinei geologijos tarnybai (1941 m. perkeltai į Vilnių), o 1942—1944 m. dar buvo Vilniaus universiteto Geologijos katedros vedėju. 1944 m. jis pasitraukė į Va­ karus, vėliau gyveno Lenkijoje. M.Kaveckis 1940—1960 m. dirbo V U M ine­ ralogijos ir petrografijos katedroje. J.Dalinkevičius vis nenutraukė ryšių su Vy­ tauto Didžiojo universitetu. Čia jam buvo suteiktas profesoriaus vardas ir pa­ vesta vadovauti naujai įkurtai Inžinierinės geologijos katedrai. Tačiau kadrų labai trūko, todėl jam teko važinėti ir į Vilniaus universitetą skaityti paskaitų, vadovauti geologijos kabinetui, o 1941—1942 m. ir geologijos katedrai. Be to, 1941 m. įkūrus Lietuvos MA, jis buvo (iki 1944 m.) Geologijos ir geografijos instituto direktorius.

Chemija Tarp Aukštųjų kursų organizatorių chemikų dar nematome, tačiau, juos įkū­ rus, jau pirmieji Aukštųjų kursų MažosiosTarybos posėdžių protokolai buvo pasirašomi Tarybos sekretoriaus Filipo Butkevičiaus. Greitai į kursus atėjo dirbti ir daugiau chem ikų —Vincas Čepinskis, Antanas Purenąs, Petras Juodakis. Nors atskiro chemijos skyriaus nebuvo, tačiau chemija buvo dėstoma Matema­ tikos ir fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos skyriuose. N eturint chemijos laboratorijos pilnavertis chemijos dėstymas buvo neįmanomas, bet, visuome­ nei padedant, darbas vyko. Chemijos dėstytojai pasiskolindavo indų ir chemi­ kalų iš Chemijos ir farmacijos laboratorijos ir nešdavosi juos į kursus pade­ m onstruoti arba bandymams atlikti. Kai kuriuos F.Butkevičius nupirko už skolintus pinigus ir laikė savo bute, iš kur atsinešdavo į paskaitas. 1920 m. Aukštųjų kursų apyskaitoje jau minimas chemijos kabinetas, kuriame buvo demonstruojami bandymai. Matyt, rastas koks kambarėlis laikinai prisiglausti. Bet fizikos ir chemijos praktikos darbų dar nebuvo —tai aiškiai konstatuota Mažosios tarybos posėdyje, įvykusiame 1921 m. balandžio 19 d. ( Lietuvos archyvai. N r.4. P.27). Padėtis pagerėjo po to, kai Aukštiesiems kursams skirtuose rūmuose K.Donelaičio ir A.Mickevičiaus gatvių kampe chemikams atiteko rūsyje esantys 6 kambariai ir valstybė skyrė kreditų analizinės chemijos laboratorijos ir chemijos kabineto įrengimui. Be to, gautas analizinės chemijos laboratorijos vedėjo eta­ tas, kurį užėmęs F.Butkevičiaus su entuziazmu ėmėsi darbo. Buvo įtaisytos traukos spintos, vandentiekis, aparatūra vandeniui distiliuoti. F.Butkevičius pats važiavo į Karaliaučių mokslo priemonių pirkti. Jo pastangų dėka, atidarius universitetą, jau 1922 m. kovo mėnesį analizinės chemijos laboratorijoje buvo galima pradėti studentų praktikos darbus, kurie privalomi studijuojantiems ne tik chemiją, bet ir botaniką, zoologiją, mediciną, farmaciją ir kitus dalykus.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

251

Matematikos ir gamtos mokslųfakulteto chemijos katedros ir jų personalas. Įkūrus universitetą, M atematikos ir gamtos mokslų fakultete buvo įsteigtas Fizikos ir chemijos skyrius, kuriame suorganizuotos 3 chemijos katedros. Neor­ ganinės ir analizinės chemijos katedra pradėjo veikti jau 1922 m. (vedėjas ekstraordinarinis prof. F.Butkevičius, nuo 1934 m. —ordinarinis prof. P.Juodakis), Organinės chemijos - 1923 m. (vedėjas —ordinarinis prof. A.Purėnas), fizinės chemijos - 1925 m. (vedėjas - ordinarinis prof. V.Čepinskis, nuo 1936 m. - d o c . Juozas Matulis). Jų personalas mokė visus Matematikos ir gamtos mokslų, Medicinos ir Technikos fakultetų studentus, kuriems buvo dėstoma neorganinė ir analitinė chemija, organinė arba fizinė chemija. Iki 1929 m. paskaitas skaitė ir praktikos darbams vadovavo tik vyresniojo mokslo personalo nariai, nes patyrusio ir kvalifikuoto jaunesniojo personalo nebuvo. Pirmieji Lietuvos universiteto chemijos katedrų profesoriai (P.Juodakis, F.Butkevičius, A.Purėnas, V.Čepinskis) buvo baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, kurį laiką ten dirbę ir 1913-1920 m. sugrįžę į Lietuvą. Visi darbą pradėjo jau Aukštuosiuose kursuose. Jie neturėjo mokslo laipsnių, bet turėjo didesnę ar mažesnę pedagoginio darbo aukštojoje mokykloje patirtį, o V.Čepinskis kurį laiką buvo dirbęs mokslo tiriamąjį darbą. Parenkant mokslo perso­ nalą vadovautasi nutarimu, kad vyresnysis personalas turi per penkerius metus gauti mokslo laipsnį arba pasižymėti darbais, kurie pateisintų padarytas išimtis. Ir jie tikrai jas pateisino. Pradėję darbą po ilgos, vos ne šim tmetį trukusios pertraukos, kurios metu Lietuvoje nebuvo net elementariausios chemijos labo­ ratorijos, o chemijos mokslas pasaulyje žengė tikrą triumfo žygį, chemijos ka­ tedrų mokslo darbuotojai padėjo pagrindus chemijos plėtotei ir paliko neišdil­ domą pėdsaką Lietuvos mokslo istorijoje. Jiems reikėjo daryti viską - steigti laboratorijas, skaityti paskaitas, vadovauti laboratoriniams darbams, rašyti va­ dovėlius, kurti lietuvišką terminiją, eiti įvairias administracines pareigas, skleisti chemijos mokslo naujienas po visą Lietuvą. M oksliniam darbui visai neliko laiko. Taigi, mokslo tiriamasis darbas iš pradžių buvo neįmanomas ne tik dėl lėšų ir patalpų stokos, bet ir dėl to, kad visas jėgas reikėjo atiduoti mokymo organizavimui, tuo labiau, kad ir jaunesniojo mokslo personalo dirbo mažai tik 5 -6 žmonės visose 3-jose katedrose. Patys neturėję sąlygų įgyti daktarų laipsnius, katedrų vedėjai labai rūpi­ nosi išugdyti jaunus kvalifikuotus specialistus. 1929 m. V. Čepinskis „Kultūroje” rašė, kad paskaitas turi skaityti plačių pažiūrų, turtingos vaizduotės žmonės, turintys tyrinėtojo gabumų, atsidavę savo profesijai. Pabrėžė, kad pedagogas būtinai turi užsiimti mokslo tyrimais, o aukš­ tosios mokyklos uždavinys—sudaryti tam sąlygas. T uo tikslu kiekvienoje katedroje gabiam asistentui buvo išrūpinama stipendija studijoms užsienyje. Taupum o sumetimais, kol asistentai buvo už­ sienyje, profesoriai patys adikdavo jų darbą.

252

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

1931-1933 m. Leipcige tobulinosi Lietuvos universiteto auklėtinis J.M a­ tulis. Grįžęs jis apgynė daktaro disertaciją (1934), habilitavosi (1936) ir tais pačiais metais, V.Čepinskiui išėjus į pensiją, buvo išrinktas docentu ir fizinės katedros vedėju. Liono universiteto auklėtinis Alfonsas Zubrys 1931-1933 m. tobulinosi Ciūricho universitete, grįžęs apgyriė daktaro disertaciją ir buvo iš­ rinktas docentu. Kazys Daukšas daktaro disertaciją paruošė ir apgynė Lietuvos universitete (1936); 1937- 1939 m. tobulinosi Graco universitete; 1939 m. habilitavosi ir buvo išrinktas privatdocentu. Kai kurie personalo nariai (privatdocentas N.Sapiro, vyr.asistentas J.Janickis ir V.Cipseris) atėjo dirbti baigę užsienio universitetus ir ten gavę dak­ tarų laipsnius. 1934 m. Jonas Janickis habilitavosi ir buvo patvirtintas pri­ vatdocentu. Privatdocentams buvo pavedama skaityti speckursus. Materialinė bazė. Pirmajame dešimtmetyje chemijos laboratorijos buvo įrengtos pirmuosiuose ir antruosiuose universiteto rūmuose. Katedrų vedėjai dažnai nusiskųsdavo, kad darbo sąlygos gana sunkios - trūksta vietos, o ir turėtos patalpos buvo netinkamos laboratorijoms. Šią padėtį vaizdžiai apibū­ dino dekanas Z.Zemaitis, 1927 m. liepos 2 1 d . „Lietuvoje” rašęs: Kaip sun­ kios yra to darbo sąlygos lengvai supras kiekvienas, kas atsimins 0,63 m? grindų ploto, formaliai tenkančio kiekvienam studentui. Pridūrus tai, kad kambariai drėgni ir šalti, turi tik 2,5 mr aukščio ir nėra atskirų patalpų darbams su nuodin­ gomis sieros vandenilio dujomis, gausime maždaug teisingų vaizdą, kaip aprū­ pinta viena svarbiausiųjų padedamųjų mokymo įstaigų geriausiuose mūsų rū­ muose. Chemikų vargai baigėsi 1931 m., kada buvo įsikelta į naujuosius moder­ nius Fizikos-chemijos instituto rūmus. Juose trims chemijos katedroms teko 1622,3 m 2, ploto patalpos. Neorganinės ir analizinės chemijos katedra gavo 2 erdvias, aukštomis lubomis laboratorijas studentams (268 ir 94 m 2), kamba­ rius asistentams, diplomantams, svarstyklėms, aparatūros ir reagentų sandėlius (iš viso net 16 kambarių). Organinės chemijos katedrai paskirti 7, fizinės che­ mijos katedrai - 11 erdvių kambarių. Laboratorijos buvo aprūpintos vanden­ tiekiu, kanalizacija, elektra, dujomis, vakuuminės aparatūros tinklu, gera patal­ pų ventiliacija. Pirmaisiais šešeriais metais, kol visko trūko, laboratorijoms įrengti buvo skiriama daugiau lėšų, maždaug po 20 000 litų kiekvienai. Vėliau skiriamos beveik perpus ir dar mažesnės lėšos - nuo 8 000 iki 10 000 Lt, kartais nuo 5 000 iki 6 000 Lt vienai katedrai. Didžioji dalis skiriamų lėšų būdavo sunau­ dojama įsigyti priem onių studentų praktikos darbams. Ypač gerai stengtasi įrengti laboratorijas naujuosiuose rūmuose, imant pavyzdžiu Vakarų Europos aukštųjų mokyklų panašias įstaigas. Aparatūra, kainuodavusi daugiau 100 Lt, užsakinėta geresnėse užsienio firmose, nors tam reikėjo gauti specialų Valstybės kontrolės komiteto leidimą. Reagentai mokslo tyrimams ir analizėms buvo per­

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

253

kami iš pagarsėjusių „Kahlbaum” ir „M erk” firmų, kitiems reikalams iš kitų firmų. Nupirkti paskutiniųjų 25—30 metų svarbiausiųjų mokslo žurnalų kom­ plektai, užprenumeruota daugiau kaip 10 pavadinimų chemijos žurnalų. V.Cepinskio žodžiais tariant, antrajame universiteto gyvavimo dešimt­ metyje fizinės chemijos laboratorija jau buvo aprūpinta prietaisais, kad studen­ tų praktikos ir diplominiai darbai galėjo būti atlikti Vakarų Europos universi­ tetų lygiu. Tas pats pasakytina ir apie kitas laboratorijas. Tačiau aparatūros mokslo tyrimams dar labai trūko, ir katedrų vedėjai tuo dažnai nusiskųsdavo. Pavyzdžiui, spektrografas kainavo 10 000 Lt, ir iš eilinės sąmatos tokių prietai­ sų sunku buvo nusipirkti. 1934 m. chemikai kartu su fizikais parengė memo­ randumą senatui, prašydami pasirūpinti lėšomis aparatūrai įsigyti. Senatas savo ruožtu parengė memorandumą Respublikos vyriausybei, siūlydamas sudaryti prie universiteto nuolatinį fondą mokslo tyrimams. Tuo metu didieji organiza­ ciniai darbai jau buvo atlikti, personalas buvo pasipildęs jaunais energingais mokslininkais, kurie turėjo daugiau laiko ir galėjo dirbti mokslo darbą. Atsiliep­ dama į mokslininkų iniciatyvą, Švietimo ministerija paprašė sudaryti konkre­ čius penkmečio ir dešimtmečio planus, kuriuose būtų numatytas įstaigų su­ tvarkymas, busimieji darbai ir tam reikalingos lėšos. Tokie planai buvo sudaryti ir žengtas pirmasis žingsnis juos įgyvendinant, ką liudija 1939 m. padidėjęs chemijos katedrų finansavimas. Dabar turėjo prasidėti antrasis eksperimenti­ nio mokslo raidos universitete etapas - mokslo tyrimų organizavimo ir plėto­ jimo. Mokomasis darbas. Chemikai buvo rengiami Matematikos ir gamtos moks­ lų fakulteto Fizikos ir chemijos skyriaus Chemijos cikle. Tiek pirmieji 1922 m. sudarytieji mokymo planai, tiek vėliau, 1927 m. ir 1 9 3 2 - 1934 m., pakore­ guotieji rodo, kad Lietuvos universitetas orientavosi į plataus profilio chemi­ kų, turinčių stiprius fundamentaliųjų disciplinų pagrindus ir galinčių dirbti pedagoginį ir mokslo tiriamąjį darbą, rengimą. Didelis plataus profilio specia­ listų šalininkas buvo V.Čepinskis. Kai spaudoje plačiai buvo diskutuojamas universiteto reformos klausimas, V.Čepinskis „Kultūroje” (1929 m. Nr.9) ra­ šė, kad svarbiausias aukštosios mokyklos uždavinys yra „sugebėjimas abstrak­ čiai galvoti, suteikus studentams tam tikrą bendrų idėjų atsargą”. Jo nuomone, per didelis privalomųjų dalykų ir egzaminų skaičius verčia studentus tenkintis tik paskaitų užrašais. Šia prasme chemijos ciklo mokymo planai buvo neblogai sudaryti. Jie nebuvo perkrauti nereikalingomis disciplinomis, juose buvo numatyti visi pa­ grindiniai chemikams reikalingi dalykai: eksperimentinė ir teorinė fizika, aukš­ toji matematika, neorganinė, analitinė ir organinė ir fizinė chemija, cheminė technologija (nuo 1932 m. išskirta į atskirus neorganinės ir organinės chemijos technologijos kursus), minerologija ir kristalografija. Iš inžinerinių dalykų dės­ tyta mechanika (iki 1927 m.) ir taikomoji geologija (nuo 1927 m. neprivalo­ masis kursas). N uo 1927 m. studentai jau galėjo klausyti biochemijos kurso,

254

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

kuris 1932 metais tapo privalomuoju, taip pat chemijos istorijos ir matemati­ kos kurso. 1922 m. planuose atskirais kursais nurodytos termodinamika, atomų ir mo­ lekulių struktūra. Pastaroji, deja, kaip atskiras kursas taip ir nebuvo pradėta skaityti. Tačiau fizinei chemijai, vienai iš naujausių chemijos šakų, buvo skiriamas didelis dėmesys. Įdomu tai, kad 1932 m. Fizikos ciklo mokymo planuose buvo išskirta Fizinės chemijos grupė. Šios grupės dalykų studentai turėjo gauti gerą fizikos, aukštosios matematikos ir chemijos pasiruošimą, kad galėtų sėkmingai dirbti fizinės chemijos ir netgi kvantų chemijos mokslo darbą. Privalomaisiais dalykais šiai grupei buvo analizinė ir bangų mechanika, teorinė optika, taip pat rekomenduojamieji buvo statistinė mechanika ir kvantų teorija. Šios grupės iniciatorius tikriausiai buvo V .Čepinskis- ir fizikos, ir chemijos žinovas. 1938 m. „Židinyje” (N r.l) jis rašė: „Svarbūs išradimai visuomet pasitaikydavo ant skirtingų specialybių ribos... Šiai sintezei padaryti reikalingi plataus profilio mokslininkai, sugebantys asimiliuoti įvairių specialybių medžiagą”. Fizinės chemijos grupės įkūrimas liudija, kad bandy­ ta žvelgti toli į ateitį, į pačias naujausias mokslo sritis. Tačiau 1937 m. ši grupė buvo panaikinta aiškinant tuo, kad ji neatitinka gyvenimo reikalavimų. Tuo metu mažai chemikų ruošėsi tapti mokslininkais. O tie, kurie norėjo, specialius fizikos ar matematikos kursus galėjo klausyti fizikos ir matematikos cikluose, taigi sąlygos savarankiškai tobulintis buvo geros. Chemijos studijos truko 4 metus. Egzaminai buvo laikomi be sesijų, susitarus su profesoriumi, prieš tai gavus to dalyko laboratorijos darbų užskaitą. Studijos dažnai užsitęsdavo, nes buvo leidžiama atidėlioti egzaminus. Perei­ nant į aukštesniuosius kursus nereikalauta išlaikyti visus privalomųjų dalykų egzaminus, o tik jų m inim um ą (2-3 egzaminus). Netgi diplominį darbą buvo galima pradėti neišlaikius visų egzaminų. Tačiau laboratorijos darbų įskaitos turėjo būti surinktos visos. Fiziką, matematiką, mineralogiją ir kristalografiją, chemijos technologijos kursus dėstė šių mokslų katedrų, esančių Matematikos ir gamtos mokslų fakul­ tete, ir Technikos fakulteto darbuotojai. Neorganinę ir analitinę chemiją iki 1934 m. dėstė F.Butkevičius, o nuo 1934 m. —P.Juodaitis. Programų sudarinėti nereikėjo, tačiau archyvuose pavyko aptikti keletą chemijos kursų programų, leidžiančių susidaryti konkretesnį vaizdą apie chemijos dėstymą universitete. Pavyzdžiui, 1922 m. turbūt F.Butkevičiaus parengta neorganinės chemijos programa rodo, kad šio dalyko dėstymas visai atitiko to meto mokslo lygį. Programa, kaip ir šiuolaikiniai bendrosios ir neorgani­ nės chemijos kursai, pradedama atomine ir molekuline teorija, po to dėstomos cheminių elementų ir junginių fizinės ir cheminės savybės, jų paplitimas gamto­ je, gavimo būdai, Mendelejevo periodinė elementų sistema. Programoje atsi­ spindi XX a. pradžioje įvykęs perversmas, susijęs su fizinės chemijos teorijos ir metodų taikymu neorganinės chemijos objektui - įvesti tokie skyriai, kaip kine­ tinė tirpalų teorija, reakcijų greičiai ir pusiausvyra, elektrolitų disociacijos teorija. Atskiru klausimu pažymėta N.Boro struktūros teorija, paskelbta 1913 m. ir

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

255

atvėrusi naujus kelius valentingumo bei cheminių procesų mechanizmo aiškini­ mui. Taigi galime drąsiai sakyti, kad Lietuvos universiteto profesorius, jau 192223 m. pradėjęs skaityti neorganinės chemijos kursą, paremtą Boro atomų struk­ tūros teorija, neatsiliko nuo pasaulio mokslininkų, pertvarkančių chemijos dėsty­ mą naujais pagrindais. Programa baigiama A.Vernerio koordinacine kompleksi­ nių junginių teorija. N uo 1935 m. buvo įvestas atskiras „kompleksinių junginių pagrindų” kursas, kurį skaitė V.Cipseris. 1936 m. Studentų chemikų draugija šį paskaitų kursą atspausdino šapirografu. Apie dėstymo lygį kalba ir vadovėliai, kuriais naudotasi. N uo 1930 m. bendrosios ir neorganinės chemijos studentai mokėsi iš vadovėlio, kuris tais laikais laikytas vienu geriausiu ir buvo labai populiarus Vokietijos universi­ tetuose. Tai Kolumbijos universiteto profesoriaus knyga „Bendrosios ir ne­ organinės chemijos pagrindai”, į lietuvių kalbą išversta Lietuvos universi­ teto auklėtinių chemikų J.Acuko ir M.Veinerio. Dėstydamas kokybinę analizę F.Butkevičius rėmėsi per paskutinįjį de­ šim tmetį išleistais vadovėliais, ypatingai vertino Biotgerio „Kokybinę anali­ zę”. Tai buvo visai naujo tipo vadovėlis ( jo pirmasis leidimas pasirodė XX a. pradžioje), kuriame pirmą kartą, remiantis naujais fizinės chemijos atradimais, plačiai paliesta teorinė analizės pusė, neapsiribojama, kaip anksčiau buvo įpras­ ta, analizės eigos aprašymu. V.Ostvaldas, recenzavęs šią knygą, buvo pasakęs, kad nepraeis nei dešimt metų, ir ši knyga užkariaus daugumą Vokietijos uni­ versitetų. Taip ir atsitiko. Ir džiugu, kad ja naudotasi ir Lietuvos universitete. 1930 m. F.Butkevičius išleido savąjį „Elementarinį kokybinį analizį” (467 p.). Nors pratarmėje nurodo, kad rėmėsi V.Biotgeriu, tačiau iš esmės tai origina­ lus vadovėlis. Teorinė dalis žymiai trumpesnė, anijonų klasifikacija panaši į G.Roze siūlomą sistemą, įvesta naujų katijonų atpažinimo reakcijų. Amžininkai teigia, kad F.Butkevičius pats patikrino kiekvieną reakciją. Po m etų dar išėjo jo „Retųjų elementų kokybinis analizis”, o 1932 m. „Įvadas į analizinę chemiją”. A.Purėnas, dėstęs organinę chemiją, tuo m etu dar vadovavosi neįprasta funkcine sistema, kuri nenubrėžia griežtos ribos tarp alifatinės ir aromatinės eilės junginių. Su organiniais junginiais studentai buvo supažindinami tokia tvarka: angliavandeniliai (sotieji, nesotieji, aromatiniai), metalų organiniai jun­ giniai, alkoholiai, aldehidai ir ketonai, karboninės rūgštys, aminai, haterocikliniai junginiai. A.Purėno naudota organinių junginių klasifikacija labai patogi tuo, kad junginiai tarsi susiejami į vieningą, organinės medžiagos evoliucijai artimą visumą, pradedant angliavandeniliais ir baigiant baltymais, nuosekliai einama nuo paprastesnių prie sudėtingesnių junginių, panašių savybių jungi­ niai atsiduria vieni greta kitų, ir studentams lengviau įsisavinti žinias. T ai ypač svarbu šiandien, kai organinė chemija vis labiau suartėja su biochemija ir biolo­ gija. Dėstymas pagal šią sistemą prigijo Lietuvoje-ją taikė A.Purėno mokiniai RBaltrušis, J.Degutis, L.Jasinskas. Pagal šią sistemą parašytas ir žymaus organiko G.Fiodorovo vadovėlis, išleistas 1965 m. Berlyne.

256

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

A.Purėnas išvertė į lietuvių kalbą A.Homlemano organinės chemijos va­ dovėlį, kuris buvo išleistas 1925 m. ir fiaudotas studentų ne tik gilinant teori­ nes žinias, bet ir praktikos darbams. Biochemijos kursą 1932-1935 m. skaitė N.Sapiro, o nuo 1936 m. A.Purėnas. Archyvuose išlikusioje N.Sapiro parengtoje programoje nurodyti visi svarbiausieji skyriai, ir šiandien esantys biochemijos pagrindų vadovėliuo­ se. Fizinę chemiją ir atskirą termodinamikos kursą dėstė V.Čepinskis - vienas iš labiausiai mėgstamų universiteto lektorių. M inint jo 60-ties m etų sukaktį, A.Zvironas „Kultūroje” (1931 m. Nr. 5.) rašė, kad „niekas kitas taip nesudo­ mino tik ką įžengusių į aukštąją mokyklą jaunuolių, niekas kitas taip nepatrau­ kė jų prie mokslo, taip vaizdžiai ir gražiai neparodė mokslo vertybių, kaip prof. V.Čepinskis”. Jo paskaitų ateidavo paklausyti ir tie, kuriems jo kursai nebuvo privalomi, nežiūrint to, kad fizika ir fizinė chemija, kurias jis skaitė, yra sunkiai įsisavinam dalykai. Apie V.Čepinskio dėstomo dalyko fizinės chemijos kurso lygį galima spręsti iš jo parašyto šios disciplinos vadovėlio. Beje, vadovėlių rengimą V.Če­ pinskis laikė labai svarbiu profesūros baru. 1930 m. vasario 16 d. viešajame susirinkime (kalba paskelbta knygoje „Lietuvos universitetas 1929-1930 m.) jis ragino kurti lietuviškuosius arba versti gerus kitų autorių vadovėlius, pa­ brėždamas, kad aukšto lygio vadovėlių parengimas dažnai geriau parengia dir­ vą naujų dalykų išradimams negu trafaretiniai tyrinėjimai. Jo parašytoji ir 19281933 m. šviesą išvydusi „Fizinė chemija” - puikus tokio vadovėlio pavyzdys. Fizinė chemija yra palyginti jaunas mokslas - pirmieji šios srities vadovėliai buvo parašyti garsiųjų fizikų ir chemikų V.Osvaldo ir V.Nernsto 1885-1893 metais. V.Čepinskis buvo susipažinęs ne tik su šiais veikalais, bet ir pačiais naujausiais: V.Lujo (Luvis), J.Volkerio (Walker), S.H.Teiloro, A.V.Stiuarto (Ste­ wart), R.A.Lefeldo (Lehfeldt), A .D žA lm ando (Almand) ir kitų autorių dar­ bais, išleistais 1923-1931 m. V.Čepinskio vadovėlyje, kaip ir kitų to meto autorių, vyravo termodinaminis metodas, kurį V. Čepinskis vertino absoliučiai patikimą, kartu apgailestaudamas, kad jis neatskleidžiąs proceso mechanizmo vaizdo. Jis džiaugėsi, kad fizinės chemijos reiškiniams aiškinti jau buvo vartoja­ mas statistinis ir kvantų metodai (kuriuos vartojo ir V.Čepinskis). V.Čepinskiui buvo svetimas dar ir dabar dažnai pasitaikantis dėstymo būdas, kuriuo mokslo rezultatai ir dėsniai pateikiami kaip išbaigti ir nekintantys. Atvirkščiai, savo knygoje jis svarsto, diskutuoja, reiškia nuom onę apie galimą tolimesnę vienos ar kitos problemos raidą, tarsi ragindamos skaitytoją imtis jų sprendimo. Iš knygos spinduliuoja meilė pamėgtajai sričiai, meilė, kurią perėmėjo mokiniai ir kolegos - J.M atulis, J.Janickis, Vytautas Kaikaris, vėliau toliau plėtoję šią chemijos šaką, beje, Lietuvoje labai populiarią. Daug laiko studentai chemikai praleisdavo laboratorijose, atlikdami priva­ lomuosius praktikos darbus. Iš pradžių kai kurie darbai buvo atliekami grupėmis, bet vėliau, gavus naujas patalpas, kiekvienas chemijos ciklo studentas gaudavo

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

257

atskirą spintelę su reikalingų prietaisų ir reagentų komplektu ir galėdavo dirbti, kada panorėjęs.Laboratorijos būdavo atidarytos kasdien nuo 8 iki 18 vai. , o organinės chemija laboratorija iki 12 vai. Yra pripažinta, kad leidžiant studen­ tams dirbti laboratorijoje neribotą laiką, pasiekiama geresnių rezultatų. Tik fizi­ nės chemijos laboratorijos darbai, kuriems reikėjo sudėtingesnės aparatūros ir kurie neilgai trukdavo, buvo atliekami grupėmis. Iš neorganinės sintezės studentai turėjo 17 privalomųjų darbų, kokybinės analizės darbai buvo suskirstyti į 6 grupes: svorio analizės (10 darbų), tūrio analizės - 27 darbai, kolorimetrijos - 1 darbas, dujų analizės - 4 darbai, elek­ trolizės - 4 darbai, potenciometrinio titravimo - 1 darbas, I kontrolinis užda­ vinys. Iš organinės chemijos studentams buvo privalomi 31 sintezės ir 5 kieky­ binės analizės darbai. Buvo mokoma įvesti į organinius junginius įvairias funk­ cines grupes (hidroksilo, nitro, nitrozo, amino, sulfo ir kt.), vienas grupes pa­ keisti kitomis, įsisavinti dažniausiai vartojamus sintezės būdus - Fridelio-Kraftso, Grinjaro, Fitingo reakcijas, diazotinimo procesą, maloninės rūgšties ir acetilo acto rūgšties esterių taikymą sintezėje, nustatyti C, H , N , S ir halogenų kiekį organiniuose junginiuose. Fizinės chemijos laboratoriniai darbai apėmė šias temas: 1. Molekulinės masės nustatymo metodai. 2. Molekulinis elektrolitų laidumas. 3. Molekulinis šviesos lūžimas, molekulinė dispersija ir absorbcija. 4. Spektrometriniai darbai. 3. Fotocheminės reakcijos. 6. Cheminės pusiausvyros nustatymo metodai. 7. Reakcijos greičio nustatymo metodai. 8. Poliarimetrija. 9. Hidrolizės konstan­ tos nustatymas. 10. Koloidų tyrimas. N uo 1932 m. dar buvo atliekami ir elektrochemijos praktikos darbai, apėmę visus svarbiausius šios šakos klausimus. Iki 1927 m. chemijos technologijos praktikos darbai chemikams mokymo planuose nebuvo numatyti. N uo 1927 m. įvestas 4 vai. privalomųjų praktikos darbų, o nuo 1932 m. - 4 vai. praktikos darbų iš neorganinės technologijos ir 6 vai. iš organinės technologijos. Pirmajame universiteto gyvavimo dešimtmetyje darbą laboratorijose sunki­ no praktikos darbų vadovėlių stoka. N uo 1930 m. padėtis pradėjo gerėti. Didelę iniciatyvą parodė studentų didžioji chemikų draugija, šapirografu atspausdinusi F.Butkevičiaus „Neorganinės chemijos praktikos darbų konspektą” (19291930 m.), K.Daukšos „Kiekybinės analizės praktikumą” (1936), J.Matulio „Fi­ zinės chemijos praktikos darbus” (1936). Be to, kaip minėjome, jau buvo išėję F.Butkevičiaus kokybinės analizės vadovėliai. Chemija Lietuvos universitete nebuvo labai populiari mokslo šaka - iki 1940 metų diplomus gavo 31 chemikas. Kadangi organizuojant mokymą universitete jau nuo pirmųjų metų vado­ vautasi Vakarų universitetų patyrimu, labai greitai pasiekta akivaizdžių rezultatų - praėjo vos 10 metų, ir V.Čepinskis su džiaugsmu konstatavo, kad rengiant

258

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

specialistus jau pasiektas Vakarų Europos lygis. Bet su tuo sutikti galime tik iš dalies, nes negalime nepaisyti to, kad dalyko dėstymui turi reikšmės ne tik paskai­ tos ar laboratorijos darbų lygis, ne tik studentui keliami reikalavimai, bet ir ta ypatinga mokslo atmosfera, kurią aukštojoje mokykloje sukuria tik joje vykdomi mokslo darbai. Šia prasme Lietuvai sunku buvo lygintis net su Latvijos ir Estijos universitetais, paveldėjusiais senas akademines tradicijas, patalpas, dalį personalo, jau pasižymėjusio ne tik pedagogine veikla, bet ir aukšto lygio mokslo tyrinėji­ mais. Tai suprasdami, pirmieji chemijos katedrų profesoriai visaip skatino mokslinius tyrimus, ypač dideles viltis dėdami į jaunąją kartą. Chemijos tyrimai. Iš visų senosios kartos chemikų didžiausių mokslų ty­ rimų patirtį turėjo V.Cepinskis, kuris 1899-1902 buvo dirbęs Ciūriche, prof. V.Lorenco laboratorijoje, kur tyrė laisvosios energijos pokyčius išlydytų druskų elektrolituose ir patikrino Gibso - Helmholco lygtį, apibendrinančią I-ąjį ir Il-ąjį termodinamikos dėsnius. Šio V.Čepinskio darbo rezultatai buvo paskelbti žur­ nale „Zeitschrift fuer anorganische Chemie” ir ilgą laiką cituoti tarptautinio lygio monografijose ir vadovėliuose. Antrasis jo darbas, skirtas elektrovaros jėgos deguonies-vandenilio grandinėje - galvaniniame elemente H 2/S 0 4/ 0 2matavimams, taip pat ilgą laiką cituotas mokslo literatūroje. Dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete, dėl amžiaus ir darbo krūvio pats Čepinskis negalėjo eksperimentuoti, tačiau stengdavosi, kad jo diploman­ tai atrastų kažką naujo. Jam rūpėjo pratęsti Ciūriche vykdytus entropijos kiti­ mų tyrimus, tyrimų objektu pasirenkant ne išlydytas, bet ištirpintas druskas. Čia jam talkino vyr.laborantas S.Slavinskas, diplomantas A.Gaidys ir O .D augaravičiūtė. Jų gautus rezultatus V.Čepinskis panaudojo rašydamas vienintelį Vytauto Didžiojo Universitete dirbant užbaigtą mokslo straipsnį „Joninių re­ akcijų entropinių atmainų paprastumas”, paskelbtą „Matematikos-Gamtos fa­ kulteto darbuose” 1934 m. Įdom u tai, kad jo iškeltos hipotezės vėliau, išradus naujus tikslesnius tyrimo metodus, buvo patvirtintos. Tai liudija didelį V.Če­ pinskio tyrinėtojo talentą. Gaila, kad nė vienas jaunosios kartos katedros dėstytojas šiais tyrimais nesusidomėjo, ir jie nutrūko. Fizinės chemijos katedros darbuotojo J.Matulio tyrimų kryptį nulėmė jo stažuotė Leipcigo universitete pas žymų fotochemijos specialistą F.Veigertą, kurio pagrindinė tyrimų sritis buvo fotodichronizmo reiškinys. J.Matulis tyrė fotodichronizmą organinių dažų kolodijaus ir želatinos sistemose ir padarė kai kurias korektyvas Veigerto fotodichronizmo teorijoje. Grižęs į Lietuvą, šia tema apgynė daktaro laipsnį ir tęsė tyrinėjimus šioje srityje jau savarankiškai, 1936 m. apgynė habilitacijos darbą. Be to, J.Matulis su asistentu V.Kaikariu tyrė Menšutkino reakcijos kine­ tiką kai kuriuose tirpikliuose, o su J.Zirnausku - fotocheminę jodo ir oksolato reakciją ir mangano vaidmenį joje.

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

259

J.Janickis daktaro laipsnį buvo gavęs 1931 m. Drezdeno aukštojoje techni­ kos mokykloje už darbą „Apie selenitinės rūgšties N a ir K druskas”, adiktą vado­ vaujant prof.F.Forsteriui. Be to, porą straipsnių metalų pasyvacijos klausimais buvo paskelbęs su E.Miuleriu. Atvykęs dirbti į Lietuvos universitetą, toliau jau savarankiškai tyrė selenitinės rūgšties druskas, apgynė habilitacijos darbą (1934). Vėliau atsidėjo politioninių rūgščių tyrimams, prisidėjo prie šių rūgščių susidary­ mo mechanizmo išaiškinimo. Straipsnius daugiausia skelbė žurnale „Zeitschrift fuer anorganische allgemeine Chemie”. Organinės chemijos katedros vedėjas J.Purėnas iki 1940 m. mokslo darbų nepaskelbė. „Matematikos - gamtos fakulteto darbuose” buvo išspausdintas tik jo diplomanto K.Klodiščevo straipsnis „Gliukozės persigrupavimas veikiant ba­ zėms”. Katedros asistentui A.Zubriui teko laimė dirbti pas garsų organiką P.Karerį (Ciūricho universitete), kuris vadovavo fundamentaliems karotinoidų tyrinėji­ mams. A.Zubrys tyrė ksantofilą, zeaksantiną, violaksantiną, kairu su P.Karteriu ir bendradarbiais žurnale „Helvetica Chimica acta” paskelbė tris straipsnius, kurie ilgą laiką buvo cituojami monografijose apie karotinoidus. Sie tyrimai sudarė jo daktaro disertacijos, apgintos 1935 m., pagrindą. Vėliau A.Zubrys netęsė šių tyrimų, o susidomėjo insulino tyrimais ir gamyba. 1926-1935 m. Organinės chemijos katedroje dirbęs N .Šapiro daktaro laipsnį buvo gavęs 1924 m. Berlyno universitete už darbą „Benzilo rūgšties persigrupavimo tyrimas”. Šia tema jis domėjosi ir dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete. Be to, užsienio spaudoje paskelbė straipsnį apie hidrazino h id­ rochlorido sąveiką su aromatiniais ketonais. Domėjosi biochemijos problemo­ mis, palaikė ryšius su žymiu fiziologu E.Aderhaldenu, kurio redaguojamame žurnale „Fermentforschung” paskelbė straipsnį apie kai kurių horm onų įtaką vidaus organų sekrecijai. N eorganinės ir analizinės chemijos katedros vedėjas F.Butkevičius 1919 m., gyvendamas Peterburge, L.Ciugajevo laboratorijoje tyrė osmio kom­ pleksinius junginius. Jis pirmasis susintetino cezio osmiamatą, ir jo pavardė m inima specialiojoje literatūroje apie osmio kompleksinius junginius. Todėl nenuostabu, kad ir savo mokinius jis paskatino tirti retųjų metalų kompleksi­ nius junginius. K.Daukšas tyrė šarminių metalų osmiatus, osmeatus ir asmatus, katedros vyr.asistentė B.Buivydaitė - rutenio, V.Cipseris - galio komplek­ sinius junginius. 1936 m. už osmatų tyrimus K.Daukšui buvo suteiktas dak­ taro laipsnius. Vėliau, tobulindamasis Grąžo aukštojoje technikos mokykloje pas prof.Jančą, K.Daukšas ieškojo niobio ir tantalo atskyrimo metodo ir šiuos rezultatus apibendrino habilitacijos darbe (1939 m.). Apskritai Vytauto Didžiojo universiteto chemikų mokslo darbai, ku­ rių tematiką lėmė patirtis, įgyta užsienio mokslo centruose, atitiko to meto mokslo lygį ir įnešė savo, nors ir nedidelį, indėlį į fundam entaliųjų chemijos problemų sprendimą.

260

MATEMATIKOS IR GAMTOS MOKSLAI

Svarbus buvo ir chemijos populiarinimas. A.Purėnas, F.Butkevičius, J.Jatulis, J.Janickis, KDaukšas, N.Sapiro daug straipsnių paskelbė žurnaluose „Gam­ ta”, „Kosmos”, „Kultūra”, „Farmacijos žinios”, „Lietuviškojoje enciklopedijoje”. Be to, jie skaitė paskaitas, kalbėjo per radiją, visi, išskyrus N.Sapiro, aktyviai dirbo Gamtininkų draugijos darbe. A.Purėnas nemažai prisidėjo prie chemijos dėsty­ mo mokyklose gerinimo, naujų programų ruošimo. 1940 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos M inistrų Taryba priėmė nu­ tarim ą perkelti Matematikos ir gamtos mokslų fakultetą į Vilnių. Tai buvo atlikta vasarą, kai Lietuva jau buvo okupuota. T a vasara ir kiti keleri metai iš esmės pakeitė daugelio Lietuvos mokslininkų likimus. J.Matulis, K.Daukšas ir A.Zubrys kartu su Matematikos ir gamtos mokslų fakultetu persikėlė į Vilnių. A.Zubrys 1944 m. pasitraukė j Vakarus, o J.Matulis ir K.Daukšas toliau dirbo ne tik Vilniaus universitete, bet ir Mokslų akademijoje. V.Čepinskis 1940 m. mirė. N.Sapiro žuvo koncentracijos stovykloje vokiečių okupacijos metais. 1940-1941 m. ir 1945-1951 m. A.Purėnas buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi ir kartu profesoriavo Technologijos fakulteto Organi­ nės chemijos katedroje, buvo jos vedėju. J.Janickis taip pat neišsikėlė į Vilnių, o liko dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Jis tapo Technologijos fakultete įkurtos Fizinės katedros vedėju.

Technikos mokslai

Bendras vaizdas Technikos specialistų ruošimas ir mokslo tyrimai technikos srityje 1 9 2 2 1940 m. buvo sutelkti Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Šio fakulte­ to tikslą ir uždavinius lėmė krašto pramonės, ūkio padėtis ir poreikiai. Susikū­ rusiai jaunai valstybei reikėjo žm onių, gebančių vystyti įvairias jos pramonės bei ūkio šakas, elektrifikacijos, transporto, jūrininkystės ir kitų sričių specialistų, be kurių neįmanomas jokios valstybės gyvenimas. 1922 m. vasario 25 d. Lietuvos universitete buvo sudarytas Technikos fakulteto m okymo personalo branduolys, į kurį įėjo buvę A ukštųjų kursų profesoriai Platonas Jankauskas, Pranas Jodelė, Jonas Šimkus, inžinieriai Jonas Simoliūnas ir Kazimieras Vasiliauskas. Šio branduolio uždavinys buvo nustatyti fakulteto struktūrą, perim ti A ukštųjų kursų technikos skyriaus turtą, sutelkti m okymo personalą, suda­ ryti pirm ųjų m etų studijų planus ir išspręsti aktualiausias materialinės bazės problemas. Technikos fakultetas oficialiai pradėjo veikti 1922 m. kovo mėn. 1922 m. balandžio 12 d. Seimui priėmus Lietuvos universiteto statu­ tą, fakultetui ėmė vadovauti taryba, kuriai priklausė fakulteto profesoriai, docentai ir Matematikos-gamtos mokslų fakulteto personalo nariai, dėstę stu­ dentams technikams savo fakulteto disciplinas. Taryba sprendė visų fakulteto institucijų personalo, mokymo ir mokslo problemas. Technikos fakulteto pirm uoju dekanu tapo Pranas Jodelė. 1933 m. ir 1936-1940 metais fakulteto dekanu buvo Kazimieras Vasiliauskas, 1 9 3 4 1937 m. —Silvestras Grinkevičius. Pirmieji Technikos fakulteto mokslo personalo nariai buvo dėstytojai, per­ ėję iš Aukštųjų kursų T echnikos skyriaus: Jurgis Čiurlys, Stasys Dirmantas, Pla­ tonas Jankauskas, Pranas Jodelė, Mykolas Songaila, Jonas Šimkus, Jonas Šimoliūnas, Kazimieras Vasiliauskas, Valerijonas Verbickis. Vėliau dėstytojų gretas papil­ dė į Lietuvą sugrįžę įvairių užsienio aukštųj ų mokyklų darbuotojai: Povilas Če­ chavičius, Steponas Kolupaila, Vytautas Mošinskis, Vasaris Gorodeckis.

262

TECHNIKOS MOKSLAI

Kadangi Technikos fakulteto mokymo personalą iš esmės sudarė užsieny­ je -Peterburge, Maskvoje, Charkove, Rygoje, Jekaterinoslavlyje, Berlyne, Berne, Vienoje ir kitur aukštąjį mokslą įgiję inžinieriai, kurie jau turėjo tam tikrą šio darbo patirtį Rusijos ir Lietuvos mokslo, gamybos ir valdymo institucijose ir kurių nemaža dalis, šalia darbo universitete, dirbo įvairiose, savo specializacijai artimose Lietuvos įstaigose, Technikos fakulteto veikla nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijusi su bendra Lietuvos valstybės pramonės ir ūkio raida, o tai leido ruošti tokio profilio specialistus, kokių reikalavo valstybė. Technikos fakulteto vyresniojo ir jaunesniojo mokslo personalo, bai­ gusio aukštąjį mokslą, narių skaičius ilgainiui išaugo nuo 7 (1922 m. pava­ sarį) iki 52 (1940 m. sausio 1 d.). N ors universiteto statutas reikalavo, kad vyresniojo mokslo personalo nariai turėtų mokslo daktaro laipsnį, ilgą laiką šį reikalavimą tenkino tik profesorius P.Jankauskas. N uo 1924 m. Technikos fakultetas leido savo mokslo darbų žurnalą „Technika”, kurį redagavo Pranas Jodelė ( N r.l—3), vėliau Steponas Kolu­ paila (N r.4-5),V ytautas Mošinskis (N r.6-10). Be originalių darbų, jame buvo paskelbta nemažai apžvalginių ir kompiliacinių straipsnių. Fakulteto m okslininkai taip pat spausdinosi Lietuvos inžinierių draugijos žurnale „Technika ir Ūkis”. Pirmajame Lietuvos universiteto statute Technikos fakultete buvo pa­ tvirtinti statybos, mechanikos, elektrotechnikos, cheminės technologijos sky­ riai su 17 katedrų: mechanikos, elektrotechnikos, statybos ir statybinių me­ džiagų technologijos, architektūros, geodezijos, statybinės mechanikos, hidro­ technikos, kelių, tiltų, variklių, mechanizmų ir dirbam ųjų mašinų, mechani­ nės technologijos, elektromechanikos, telefonijos, telegrafijos, neorganinės che­ minės technologijos, taikomosios fizikinės chemijos. Iš 17 patvirtintų katedrų 7 buvo statybos, 4 - mechanikos, 3 - elektro­ technikos ir 3 chemijos profilio. Iki 1927 m. 15 katedrų buvo suorganizuotos (neveikė tiktai - 2 telefonijos, telegrafijos ir radiotechnikos bei taikomosios fizinės chemijos). Po 1930 m. universiteto reformos Technikos fakultete buvo palikti tik du skyriai - statybos ir technologijos, kuriems talkino 11 katedrų: me­ chanikos, elektrotechnikos, statybos, architektūros ir kelių, statybinės statikos, hidrotechnikos, tiltų, taikomosios mechaninės, mechanikos technologijos, che­ minės technologijos. N ors liko tik du skyriai, fakulteto taryba, norėdama išsaugoti ruošiamų inžinierių specializacijas, technologijos skyriuje įvedė tris specialybes: mechani­ kos, elektrotechnikos ir cheminės technologijos. Ir vėliau fakulteto personalas ne kartą siūlė tobulinti fakulteto struktūrą, steigti naujus skyrius, kurie labiau specializuotų busimuosius inžinierius. Siūlyta padidinti skyrių skaičių ir turėti statybos, architektūros, mechaninės technologijos, cheminės technologijos, elek­ trotechnikos, geodezijos skyrius, statybos skyriuje įkurti hidrologijos ir meliora­

TECHNIKOS MOKSLAI

263

cijos, elektrotechnikos skyriuje —telekomunikacijos, mechaninės technologijos skyriuje —susisiekimo ir pramonės poskyrius. Apie būtinybę turėti architektū­ ros skyrių 1936 m. „V.D. Universiteto žiniose” profesorius Vytautas Mošinskis rašė, kad kraštas jau atliko svarbiausiąjį darbą—restauruoti sugriautuosius per karą pastatus ir dabar jau reikia ne tik statybininkų, bet ir architektų, kurie galėtų tenkinti ne tik stiprumo ir racionalumo, bet ir meno bei estetikos reika­ lavimus. Technikos fakulteto studijų eiga buvo artima Vokietijos aukštųjų techni­ kos mokyklų studijoms - derinys griežtai studijas reglamentuojančių kursų ir visiškos studijų laisvės sistemų. Minėtąją fakulteto studijų sistemą greičiausiai parinko į fakulteto organizacinį branduolį įėję profesoriai Kazimieras Vasiliaus­ kas ir Jonas Simoliūnas, patys buvę Rygos politechnikos instituto, kuriam e tokia sistema veikė, auklėtiniai. Sistemos esmę sudarė tai, jog studentai pagal mokymo planą turėjo ir privalomuosius, ir rekomenduojamuosius kursus. Technikos mokslų skyrių ir specialybių skaičius universitete kasmet didė­ jo. Studijų laikas nuo 4 išaugo iki 5 metų (1932 m.). Iš mokymo planų matyti, jog siekta, kad busimieji inžinieriai žinotų gerai matematiką, fiziką ir bendrąsias inžinerijos disciplinas. Dalį dalykų (matematiką, fiziką, braižomąją geometriją, neorganinę chemiją ir kt.) studentai klausė M atem atikos ir gamtos mokslų fakultete kartu su kitų specialybių studentais. Kalbas dėstė H um anitarinių mokslų fakulteto personalas. Daugelis privalomųjų technikos dalykų buvo pradėta dėstyti jau 1922 m. Pirmieji Technikos fakulteto mokymo planai, kurių buvo laikomasi 1 9 2 2 1927 m., turėjo 31 dalyką (tarp jų ir pratybos). Teorijos paskaitų studentai turėjo klausyti 24 valandas per savaitę, pratybų atlikti -1 3 -1 5 valandų per savaitę. Pratybos buvo svarbi studijų dalis, jų buvo kelios rūšys: akademinė praktika (fakulteto įstaigose), gamybos praktika (įmonėse ar statybose), kokio nors objekto projektavimas, diplomo darbas. Planai buvo nuolat tobulinami ir konkretinami. 1926-1927 m., pasi­ keitus Technikos fakulteto vadovybei, juose įvesta nemažai naujų disciplinų, projektų ir kitų pakeitimų. Didžiausių pokyčių būta aukštesniuosiuose semest­ ruose. 1932—1933 m. mokymo planai buvo įvesti po 1930 m. Vytauto D i­ džiojo universiteto reformos. Dėstomųjų dalykų skaičiumi jie mažai kuo skyrė­ si, tačiau dalykų pobūdis rodytų, kad tada buvo sustiprintos praktinės discip­ linos —į mokymo planus įvesti smulkūs ar m etų projektai, privalomieji darbai dirbtuvėse. Tai reiškė, kad Technikos fakultetas, baigęs savo profilio paieškų laikotarpį, pasuko inžinierių praktikų ruošimo keliu. Vystantis Lietuvos pramonei ir ūkiui, Technikos fakultetui reikėjo derin­ tis prie kintančių gyvenimo reikalavimų, kuriuos be fakulteto reorganizacijos patenkinti darėsi vis sudėtingiau. Fakulteto mokymo planai vis dar buvo per daug platūs ir universalūs, reikėjo siaurinti inžinerijos specialybes ir gilinti bū-

I 264

TECHNIKOS MOKSLAI

sim ųjų inžinierių paruošimą pasirinktosios siauros specialybės srityje. T odei 1936 m. rudenį fakulteto taryba paskyrė komisiją naujam m okymo plano projektui sudaryti. Komisija išnagrinėjo kai kurių Vakarų Europos technikos profilio aukš­ tųjų mokyklų mokymo programas, apibendrino įvairių Lietuvos įstaigų ir specialistų pageidavimus ir 1938 m. sudarė naujų mokymo planų projektą. Jam e inžinierių studijų trukm ė buvo sutrum pinta iki 4,5 metu, įvesta dau­ giau specialiųjų kursų, vasaros praktika ir kt. Šie planai įsigaliojo 1 9 4 0 1941 m. po Technikos fakulteto reorganizacijos. Pradėjus veikti universitetui, Technikos fakultete studijavo 50 studentų ir 4 laisvieji klausytojai. Paskutiniaisiais fakulteto veikimo metais jų skai­ čius viršijo 700 žmonių. Didžiausią populiarum ą turėjo statybos specialy­ bė, nes jos absolventai galėjo dirbti ne tik įvairiose įmonėse bei organizaci­ jose, bet ir verstis privačia praktika. Fakultetą 1922-1940 m. baigė 300 diplom uotų inžinierių. Iš jų 1 9 0 statybos, 110 - technologijos skyrių. Technikos fakulteto 1922—1940 metų veikla turėjo didelę reikšmę šalies ūkiui ir pramonei ne tik tuo, jog padėjo pagrindus technikos specialistų rengi­ m ui Lietuvoje, davė pirm ųjų taip reikalingu inžinierių, paruošė pirmuosius lietuviškus technikos vadovėlius studentams. Fakulteto personalas ir auklėti­ niai taip pat pradėjo pirmuosius įvairių gamtos turtų, statybai ir pramonei, cementui gaminti reikalingų žaliavų tyrimo darbus. Lietuvoje technikos personalo dėka buvo pradėta betono ir gelžbeto­ nio tiltų ir pastatų statyba, suplanuotos pirmosios hidro ir šilumos elektri­ nės, patobulinti uostai, pradėtas pramonės racionalizavimas, išvystyta teks­ tilės pramonė, cemento gamyba, medienos ir žemės ūkio produktų žaliavų apdorojimas ir perdirbimas —pradėta Lietuvos industrializacija. Šioje srityje daugiausia pasireiškė Kazimieras Vasiliauskas (statybos statika), Steponas Kolupaila (hidrologija), Pranas Jodelė (mineralinės žaliavos ir jų panaudojimas statybos medžiagoms), Juozas Indriūnas (pluošto medžiagos), Vladas Jakovskis (elektrotechnika), Juozas Gabrys ir Jonas Kuodis (betonas ir gelžbetonis), Adolfas Damušis (cemento technologija).

Pagrindinių fakulteto padalinių veikla M echanikos katedros pirm uoju vedėju buvo profesorius Platonas Jankaus­ kas, vyr. asistentu Mečislovas Spiridavičius. 1931 m. jaun. laborantu čia pat pradėjo dirbti Lietuvos universitetą baigęs Vytautas Maciūnas. P.Jankauskas katedroje dėstė teorinę mechaniką, kurią interpretavo remdamasis aukštąja matematika, hidrauliką (iki 1924 m.), taikomąją mecha­ niką (mašinų elementus —iki 1924 m., mechanizmų kinematiką, kliūčių teori­

TECHNIKOS MOKSLAI

265

ją, hidraulinius variklius). Katedroje darbavosi iki 1934 m., kol išėjo į pensiją. Kurį laiką jis savo iniciatyva (be atlyginimo) dėstė fakultatyvų kursą —svyravi­ mai mechanikoje. N uo 1924 m. iš Jankausko hidrauliką perėmė dėstyti Steponas Kolu­ paila, mašinų elementus—Jurgis Čiurlys. P.Jankauskui išėjus į pensiją, atskiras mechanikos kurso dalis dėstė M.Spiridavičius, Statybinės mechanikos katedros vedėjas Kazimieras Vasiliauskas ir 1934 m. katedros vedėju tapęs Julijonas Gravrogkas. Katedrai pagrindą padėjo Platono Jankausko veikla. Platonas Jankauskas paruošė pirmuosius Lietuvoje opalografiiotus ar hektografuotus mechanikos vadovėlius aukštajai mokyklai. 1923—1924 m. pasirodė rusų kalba jo parašyta „Hidromechanika” (D. 1,2) ir „Teorinės mechanikos kursas” (Dl—4), o 1926 m. lietuviškai buvo išleisti „Kinematika ir dinamikos pagrindai”, „Pritaikomoji m echanika”, D .l, „Kliūčių teorija”. 1928—1934 m. P.Jankauskas išleido „Teoretinės mechanikos kursą” (Statika. M echanizmų kinematika. Taško di­ namika. Taško sistemos ir kūno dinamika). Platono Jankausko rūpesčiu prie katedros buvo įkurtas taikomosios m e­ chanikos kabinetas, kuriam jis pats sukonstravo du prietaisus: triratį, arba su­ paprastintą (be krumpliaračių) skriejikų diferencialą ir svyruojančią platformą, sujungtą su astatine švytuokle ir seismografu pastarojo savybėms tirti jo pagrin­ do svyravimo metu. Įsteigė ir bibliotekėlę. Kabineto turtą 1927 m. sudarė apie 70 maždaug 5 000 Lt vertės mašinų detalių ir modelių. Iš pradžių kabinetas buvo prisiglaudęs I-uosiuose universiteto rūmuose, vėliau persikėlė į Fizikos ir chemijos institutą. Statybinės mechanikos (po 1930 m. —Statybinės statikos) katedrai vado­ vavo profesorius Kazimieras Vasiliauskas. Joje nuo 1924 m. taip pat dirbo privatdocentu, Valstybės kontrolės sferos darbuotojas Jonas Mašiotas. K.Vasiliauskas, 1927-1935 m. buvęs dar ir Technikos fakulteto de­ kanu, katedroje dėstė medžiagų atsparumą ir statybinę statiką, iš šių abiejų kursų studentai turėjo privalomuosius ir praktikos darbus. J.Mašiotas dėstė buhalteriją ir techninę atskaitomybę, o Teisių fakultete - dar ir komercinę aritmetiką ir raštvedybą. Vadovaudamas katedrai Kazimieras Vasiliauskas parengė ir išleido pir­ muosius lietuviškus statybinės mechanikos vadovėlius, kuriuose kartu forma­ vosi ir lietuviškoji technikos terminiją: .Apskritimo būdas statybos statikoje” (1929), „Elementarinis medžiagų atsparumo kursas” (1935), „Medžiagų at­ sparumas” (1941). Pažymėtina, kad mokslininkas pirmasis Lietuvoje pradėjo tyrinėti me­ džiagų atsparumą ir statybinę mechaniką. Daugiausia nagrinėjo lenkiamąsias sijas, jų plokščiuosius įtempimus ir deformacijas, taikė statiškai neišsprendžia­ moms sijoms ir rėmams Maksvelo (J.C.Maxwell) metodus ir Klapeirono (B.P.E.Clapeyron) lygtis. Savo tyrimų rezultatus paskelbė knygose ir straips­ niuose „Bendrieji influentiniai dydžiai” (1925), „Dviejų šarnyrų vienaluomiai

266

TECHNIKOS MOKSLAI

rėmai” (1928), „Strypinės vienkart statiškai neišsprendžiamos fermos analitinė skaičiuotė” (1929), „Vienaluomių sijos įlinkių kreivės įrašytinis daugiakampis” (1931) ir kt. Fakulteto žurnale „Technika” spausdino nemažai mokslo straips­ nių iš statybinės statikos ir medžiagų atsparumo srities. Tarp jų išsiskyrė 1924 m. „Technikoje” pasiūlytas apskritimo metodas statybinėje statikoje, kurio nau­ dojimas davė efektyvų būdą spręsti tokias statybinės mechanikos problemas, kaip lenkimo momentu diagramų, deformacijos kreivių ir kt. nustatymas. Už mokslo darbus Technikos fakulteto taryba 1939 m. suteikė K.Vasiliauskui inžinerijos daktaro laipsnį. Sovietiniais metais Kazimieras Vasiliauskas toliau profesoriavo Kauno politechnikos institute, buvo Lietuvos Mokslų akademi­ jos narys korespondentas, įtakojo mokslo tyrimus automatinio valdymo srityje (autom atiniu valdymu buvo pradėjęs domėtis dar prieš Lietuvos universiteto įkūrimą, dirbdamas Briansko garvežių gamykloje). Prie katedros nuo 1923 m. K. Vasiliausko rūpesčiu Aukštųjų kursų M e­ chanikos kabineto bazėje buvo įkurta medžiagų atsparumo mechanikos labo­ ratorija, kurioje studentai atlikdavo medžiagų atsparumo kurso eksperimento darbus. Laboratorijai vadovavo pats K.Vasiliauskas, laborantu, vėliau asistentu ir docentu, dirbo Lietuvos universiteto Technikos fakultete studijavęs Juozas Indriūnas, kuris su laiku tapo jaunu perspektyviu katedros mokslininku. 19301931 m. J.Indriūnas specializavosi Štutgarto ir Drezdeno aukštosiose techni­ kos mokyklose, Vytauto Didžiojo universitete parengė ir išleido vadovėlį „Me­ chaniniai medžiagų bandymai” (1930). J.Indriūnas tapo pirm uoju inžinerijos daktaru, apgynusiu disertaciją Technikos fakulteto taryboje (1936). Disertacijoje „Vilnų plaukeliai lanks­ tomi pavargsta” pluošto medžiagų tyrimui jis pritaikė medžiagų atsparumo metodus. Tai pačiai problemai buvo skirtas ir jo habilitacijos darbas „Vilnų tam prum o modulis” (1939). Sovietinėje Lietuvoje J.Indriūnas buvo žinomas inžinierius technologas, Lietuvos Mokslų akademijos akademikas. Be J.Indriūno, laborantu ir precizinių darbų mechaniku laboratorijoje dirbo V.Vilutis, vėliau - dar ir technikas Sabaliauskas. Medžiagų atsparumo mechanikos laboratorija iš pradžių buvo įsikū­ rusi Il-uose universiteto rūmuose, kur turėjo 3 kambarius. 1927 m. labora­ torijos įsigytų ir pasigamintų prietaisų vertė siekė 80 000 Lt. 1931 m., pa­ stačius Fizikos ir chemijos institutą, laboratorija persikėlė ten. T uo m etu joje jau buvo nemažai vertingų prietaisų ir aparatų, kurie buvo naudojami ne tik universiteto ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų laboratorijos darbams, bet ir medžiagų bandymams pagal įvairius valdžios ir visuomenės įstaigų užsakymus. Joje taip pat buvo atliekami mokslo tyrimai medžiagų at­ sparumui ir plastiškumui nustatyti. Laboratorija nedaug atsiliko nuo panašių Vakarų Europos laboratorijų. Prie laboratorijos veikė mechanikos dirbtuvės, kurių svarbiausias uždavi­ nys buvo gaminti bandinių pavyzdžius, be to - mokymo priemones, taip pat

TECHNIKOS MOKSLAI

267

jas taisyti. Įdom u paminėti, kad čia fizikui Kęstučiui Šliūpui pagal jo projektą buvo pagaminti prietaisai tam prum o m oduliui dinam iniu būdu nustatyti, pagal J.Indriūno projektą - preciziškos staklelės plaušo medžiagoms varginti. 1931 m. buvo pradėta organizuoti dar viena katedros įstaiga - Statybinės statikos kabinetas (vedėjas Kazimieras Vasiliauskas, vyr. asistentas J.Indrūnas), iki tol buvęs medžiagų atsparumo mechanikos laboratorijos dalimi. Statybos ir statybos medžiagų technologijos (nuo 1930 m —statybos) katedrai vadovavo profesorius Pranas Jodelė. Pirmieji katedros asistentai - Adolfas Glodenis ir Steponas Olendzkis, vėliau prie jų dar prisijungė laborantas Stasys Sčesnulevičius. Pastarasis, 1939 m. baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Tech­ nikos fakultetą, technikos srityje universitete dirbo iki pat 1930 m., 1949 m. tapo Kauno universiteto docentu ir Architektūros fakulteto dekanu. Vėliau dėstė Kauno politechnikos institute. Inžinierius daktaras Pranas Jodelė, aukštąjį mokslą įgijęs Charkovo Vete­ rinarijos, Maskvos Bakteriologijos ir Kijevo Politechnikos institutuose, o pasta­ rajame dar ir dirbęs, buvo vienas iš Aukštųjų kursų organizatorių ir lektorių. N uo 1922 m. vadovavęs universiteto Statybos ir statybos medžiagų technolo­ gijos katedrai, kartu (1922-1927 m.) buvo Technikos fakulteto dekanas (o 1927-1940 m. - universiteto prorektorius ir rektorius). Katedroje dėstė staty­ bos medžiagų technologiją, petrografiją su mineralogija ir taikomąja geologija, neorganinės chemijos technologiją. Jo mokiniai prisimena, kad paskaitas skaitė laisvai, gyvai ir vaizdžiai, be konspektų. Į paskaitas atsinešdavo įvairių uolienų pavyzdžių, skatindavo studentus domėtis mokslo tyrimais. Dar Kijeve 1903 m. išleidęs knygą (rusų kalba) „Trumpas vadovas staty­ bos medžiagoms tirti”, P.Jodelė ir Lietuvos universitete ruošė mokomąją litera­ tūrą studentams. 1922 m. išleido knygelę „Geologiniai tyrinėjimai technikos žvilgsniu su Lietuvos geologijos daviniais ir šulinių gręžiniais”, 1923 m. „Statybos medžiagų technologija”, 1927 m .- „Cemento kietėjimo teorija”, paskelbė nemažai straipsnių „Technikoje”, kurią 1924 m. pats organizavo ir vėliau redagavo. Studentų praktikos darbai būdavo atliekami prie katedros veikusioje Statybos medžiagų technologijos laboratorijoje su petrografijos kabinetu, kuriems vadovavo P.Jodelė, o vyr. asistentu dirbo A.Glodenis, vėliau S.Sčes­ nulevičius. Šios įstaigos, įsteigtos dar Aukštuosiuose kursuose, užėmė 3 kam ­ barius Il-uose universiteto rūmuose, (I-uose nuo 1924 m.), vėliau - Fizikos ir chemijos instituto rūmuose. Statybos medžiagų technologijos laboratorijoje (galutinai sutvarkyta 19261927 m.) buvo sutelktos mašinos medžiagoms tirti: 50 tonų M artenso presas akmenų ir kitų medžiagų pavyzdžiams tirti, aparatas cemento skiedinių pavyz­ džių atsparumą bandyti traukimu, poliarizacijos mikroskopas, visi įrengimai chemijos techninėms analizėms, mašinos ir prietaisai cemento skiedinių ir kitų medžiagų pavyzdžiams gaminti, mufelinė krosnis molio dirbiniams, cementui,

268

TECHNIKOS MOKSLAI

kalkėms ir kitoms statybos medžiagoms degti, pirometrai aukštai temperatūrai matuoti, piroskopai ir kt. Petrografijos kabineto vitrinose ir staluose buvo sau­ gomos mineralų ir statybos medžiagų kolekcijos. Laboratorijos įrengimų vertė 1927 m. siekė 36000 Lt, 1931 m. - 50 000 Lt. Statybos medžiagų technologijos laboratorijoje studentai buvo supažin­ dinami su metodais ir normomis cementui, kalkėms, gipsui ir kitoms medžia­ goms bandyti, petrografinės praktikos m etu - su būdais mineralams ir uolų rūšims atpažinti. Praktikos darbus vedė profesorius P.Jodelė, padedamas asis­ tentų. Be mokomųjų darbų, laboratorijoje buvo atliekamos ekspertizės ir staty­ bos medžiagų bandymai pagal valstybės įstaigų užsakymus. Iš katedros personalo mokslo tyrimų pam inėtini P.Jodelės darbai ti­ riant rišamąsias ir kitas statybos medžiagas, pradėti dar prieš I-ąjį pasaulio karą, 1906-1907 m., Kijevo Politechnikos institute. Ten mokslininkas nag­ rinėjo cemento tešlos kietėjimo procesus koloido atžvilgiu, nemažai prisidė­ jo prie koloidinės cemento kietėjimo teorijos pagrindimo. Salia to, tyrė sta­ tybos keramiką. Iš m inėtųjų sričių 1903-1912 m. paskelbė virš 10 mokslo straipsnių. Statybos keramikos ir konkrečiai - kanalizacijos vamzdžių tyrimo ir kokybės gerinimo darbus P.Jodelė pratęsė Lietuvos universitete. 1929 m. tyrė plytas ir jų normas, 1930 m. - betono atsparumą gniuždančiai jėgai, 1931 m. - Lietuvos plytinių čerpių bandymo metodus ir priėmimo normas. Vėliau bandė drenažo ir kanalizacijos vamzdžių tvirtumą. Per penkerius metus Statybos medžiagų technologijos laboratorijoje buvo atlikti 343 sta­ tybos medžiagų bandymai. Svarbiausiu P.Jodelės darbo baru tapo Lietuvos žaliavų, tinkam ų sta­ tybos medžiagų pramonei, tyrimai. Problema susidomėjęs dar Kijeve, Lie­ tuvoje buvo m inėtų darbų pradininkas. P.Jodelės vardas glaudžiai susietas su Lietuvos cemento pramone. Jis aptiko cemento gamybai tinkamus krei­ dos mergelio klodus tarp Valkininkų ir Varėnos. 1912-1913 m. ties Valki­ ninkais įrengęs cemento fabriką, Jodelė jau 1913 m. buvo pradėjęs gaminti cementą. N uo 1927 m. Statybos medžiagų technologijos laboratorijoje pradėta tirti, ar Lietuvos naudingosios iškasenos tinkamos cemento, kalkių, plytų, gipso ir kitų statybos medžiagų gamybai. Salia darbo Statybos ir statybos medžiagų technologijos katedroje, nuo 1927 m. P.Jodelė taip pat vadovavo neorganinės chemijos technologijos katedrai ir prie jos veikusiai laboratorijai. Kartu su abiejų katedrų darbuotojais bei universiteto geologais P.Jodelė ėmė tirti Jiesios upės, Skirsnemunės ir N em uno krantų kreidos mergelį ir ruošė planus dideliam moderniam cemento fabrikui. Cemento fabriko statybos pa­ ruošiamieji darbai ypač suintensyvėjo 1936 m. įkūrus Lietuvos Energijos ko­ mitetą, kuriame P.Jodelė pradėjo vadovauti komisijai Žemės turtams tirti. Pir­ masis komisijos uždavinys buvo kalkių padermių, tinkančių cementui gamin­

TECHNIKOS MOKSLAI

269

ti, inventorizacija. 1936 m.buvo tiriami M arvos-Pyplių rajono, 1937 m. Skirsnemunės-Jurbarko rajono, 1938 m. - M enčių-K arpėnų ir Vegerių apy­ linkių klinčių klodai. Taip pat išžvalgyti ir kiti žemės turtai - Biržų-Pasvalio gipsai Kirdonių ir Pabiržės apylinkėse, Šventosios slėnio kvarco smėliai, Kuktiš­ kių, Šarkiškių ir Matuizų kreidos mergelio telkiniai, įvairių Lietuvos vietų mo­ lynai. 1938-1940 m., prasidėjus Skirsnemunės cemento fabriko statybai, P.Jodelė aktyviai dalyvavo konsultantų komisijoje. Savo tyrimų rezultatus moksli­ ninkas paskelbė 1925-1940 m. „Technikoje”, „Technikoje ir Ūkyje”, „Ener­ gijos komiteto darbuose”, taip pat jau minėtose savo knygose. P.Jodelė taip pat buvo veiklus įvairių universiteto statybų vykdytojas, tarp kurių didžiausia -V D U klinikos. Už nuopelnus jas statant Medicinos fakultetas P.Jodelei 1940 m. suteikė garbės daktaro laipsnį. Statybos kursą statybos ir statybinių medžiagų technologijos katedros studentams dėstė Kelių katedros docentas Jonas Šimoliūnas. Kurse buvo pri­ valomi ir praktikos užsiėmimai, kurių metu būdavo braižomos pastatų dalys. Be to, statybos skyriaus studentai turėdavo dirbti kokioje nors statyboje. Prak­ tikos darbus iš pradžių vedė J. Šimoliūnas, asistento St.Olendzkio padedamas, o nuo 1931 m. - vyr. asistentas, Maskvos universitetą baigęs Leonidas G im ­ butas. Architektūros katedrosv^Aavu. buvo profesorius M.Songaila. Šis Peterbur­ go dailės akademijos auklėtinis Lietuvos architektus globojo per visą nepriklau­ somybės laikotarpį. Savo svarbiausiuose statiniuose - universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmuose ir Lietuvos Banko rūmuose - pasireiškė kaip klasi­ cizmo tradicijų tęsėjas. Katedroje dėstė architektūrą: formas, tipus ir normas, šildymą ir vėdinimą, vadovavo architektūros projektams. Architektūros kursas turėjo praktikos darbus - orderių braižymą, pastatų dalių ir šildymo bei vėdi­ nimo sistemų projektavimą. M.Songailai vadovaujant būdavo atliekami statybos skyriaus studentų m etų ir diplomo architektūros projektai, ruoštos ekskursijos į statybas, kur buvo galima susipažinti su visomis architektūros detalėmis. Kartu su M .Songaila katedroje pradėjo dirbti vyr. asistentas Valerijo­ nas Verbickis, aukštuosius mokslus baigęs Peterburge, 1920-1922 dirbęs Aukštuosiuose kursuose. Vadovavo architektūros praktikos darbams lektoriaus teisėmis, piešimui, architektūros formų pratyboms, šildymo ir vėdinimo prak­ tikai, o nuo 1930 m. dar dėstė šildymo ir vėdinimo kursą. V.Verbickis katedroje vienintelis parašė vadovėlį „Centrinio šildymo sistemos” (1931), kurį išleido litografuotu būdu. Užsiėmė šildymo ir vėdi­ nim o mokslo tyrimais -1 9 3 0 m. „Technikoje” paskelbė straipsnį apie vėdi­ namųjų kanalų pjūvių skaičiavimą, 1933 m. - apie traukos spintų patobulini­ mą. 1931-1933 m. vadovavo Fizikos ir chemijos instituto rūm ų statybai, 1939-1940 m. - Kauno pilies konservavimo darbams. Vėliau, sovietmečiu, dirbo Kauno politechnikos institute docentu.

270

TECHNIKOS MOKSLAI

1926 m. piešimo darbams vadovavo garo mašinų katedros docentas Va­ saris Gorodeckis. • 1927—1929 m. katedroje jaunesniuoju asistentu dirbo Vytautas Land­ sbergis-Žemkalnis. Baigęs Romoje aukštuosius architektūros mokslus, V.Landsbergis katedroje vedė piešimo užsiėmimus, 1928 m. paskelbė darbą „Liaudies nam ų uždaviniai ir jų projektavimas”. Darbas universitete buvo nedidelis V.Landsbergio gyvenimo epizo­ das, davęs postūmį intensyviai jo, kaip žinomo architekto, veiklai, kurios pir­ muoju rezultatu buvo 1930 m. Kaune suprojektuota ir pastatyta Akių ir ausų klinika. 1933 m. V.Landsbergio taip pat suprojektuoti Kauno apskrities savi­ valdybės rūmai, 1932 m. - Kūno kultūros rūmai, 1934 m. Pieno centro rūmai, 1932-1938 m. Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi valdybos tyrimų laboratorija, 1938 m. - Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, taip pat daugelis pastatų kitose Lietuvos vietose. 1939-1943 m. Landsbergis tapo Vilniaus miesto vyriausiuoju inžinieriumi ir architektu, sovietmečiu daug pasi­ darbavo saugodamas Vilniaus senamiestį. 1931 m. Architektūros katedroje jaunesniuoju asistentu pradėjo dirb­ ti 1927 m. Technikos fakultetą baigęs, taigi jau vietoje paruoštas, Kazys Krikščiukaitis, 1928-1929 m.tobulinęsis universiteto darbui Paryžiuje su Švietimo ministerijos stipendija. K.Krikščiukaitis ateityje pasirodė perspektyvus jaunas architektas. Jau 1934 m. už studiją „Geriausias saulės spindulių išnaudojimas miestų statybo­ je” („Savivaldybė”) buvo pakeltas vyresniuoju asistentu, nuo 1936 m. kated­ roje dėstė trobesių tipologiją ir urbanizmo pagrindus. 1940 m. - docentas, 1941-1944 m. - Statybos fakulteto Tipologijos katedros vedėjas. Be pedago­ go darbo, suprojektavo ir pastatė daugelį to meto Lietuvos pastatų - Vytauto Didžiojo muziejų, Kauno ir Raseinių kalėjimus, Šiaulių apygardos teismo rū­ mus. 1937 m. padarė Technikos fakulteto dirbtuvių ir mechanikos laborato­ rijų Aleksote projektą, prižiūrėjo statybą. Sovietmečiu parengė Statybos fakul­ teto rūmų eskizinį projektą. 1944 m. K.Krikščiukaitis pasitraukė į Vokietiją, nuo 1949 m.gyveno JAV. 1929 m. prie Architektūros katedros buvo įkurtas Architektūros kabi­ netas (vedėjas M.Songaila, jaun. asistentas - K.Krikščiukaitis), vėliau turė­ jęs vieną kambarį Fizikos ir chemijos instituto rūmuose. Kabinete buvo sutelktos paveikslų ir brėžinių kolekcijos, albumai, specialios knygos, diapozityvai. Katedrai taip pat priklausė Piešimo salė, kurios vedėju buvo V.Verbickas. Salė nuo 1922 m. telkėsi universiteto I-uose rūmuose, nuo 1927 m. Valstybės spaustuvės, nuo 1931 m. - Fizikos ir chemijos instituto rūmuose. Studentai buvo mokomi piešti ne tik pieštuku, bet ir dažais. Salės įrangą sudarė specialūs baldai, ornam entų pavyzdžiai ir virš 100 piešimo modelių iš

TECHNIKOS MOKSLAI

271

gipso, molio ir medžio. Be to, čia buvo keliolika grafikos ir meno knygų, projek­ cijos aparatas, braižymo įrankiai. 1927 m. salės įrengimų vertė siekė 3000 Lt, 1931 m . - p e r 8000 Lt. Geodezijos ir kelių katedra susiformavo 1930 m. iš prieš tai atskirai veikusių Geodezijos ir Kelių katedrų. Geodezijos katedrai nuo 1922 m. vado­ vavo buvęs Aukštųjų kursų lektorius, Maskvoje aukštąjį mokslą įgijęs docentas, nuo 1930 m. e.o.prof. Stasys Dirmantas. Katedroje dėstė geodezijos kursą (horizontaliąją ir vertikaliąją nuotrauką) ir vedė kameralinius —braižymo ir skaičiavimo - praktikos darbus, o vasarą - lauko matavimus. Statybos skyriuje buvo dėstomas papildomas geodezijos kursas - aukštesnio tikslumo matavi­ mai, geodezijos darbai ir t.t. Generolas S.Dirmantas, be darbo universitete, daug nuveikė ruošda­ mas Lietuvos krašto apsaugos specialistus: vadovavo Aukštiesiems karo techni­ kos kursams, Karo mokslo valdybai, Karo technikos skyriui, Aukštųjų karinin­ kų kursams, 1933-1938 m. buvo krašto apsaugos ministras (tuo m etu iš universiteto pasitraukė). 1940 m. tapo universiteto Statybos fakulteto Topometrijos katedros vedėju, 1942-1944 m. - buvo Statybos fakulteto dekanas. 1944 m. emigravo į Vokietiją, vėliau į Čikagą. Kelių katedrai 1922 m. pradėjo vadovauti taip pat Aukštuosiuose kur­ suose dėstęs Rygos Politechnikos instituto absolventas e.o.profesorius Jonas Simoliūnas. Katedroje skaitė sauskelių (gruntkelių, plentų) ir gatvių kursą. Kursui buvo privalomi praktikos darbai, kuriuose studentai darydavo kelių projektus ir jų skaičiavimus. 1944 m. J.Simoliūnas pasitraukė į Vakarus. 1924 m. katedroje dirbti pradėjo Kijevo Politechnikos institutą baigęs docentas Juozas Jankevičius - žymiausias geležinkelių specialistas to meto Lie­ tuvoje. Dėstė geležinkelių kurso I-ąją dalį statybos skyriaus studentams ir vedė geležinkelio projektų praktikos darbus. Be darbo universitete, J.Jankevičius užėmė įvairias pareigas Susisiekimo ministerijoje, 1926-1927 m. buvo susisiekimo ministras. 1924 m. išleido „Kainoraščius statybos darbams”, 1932 m. - „Lietuvos geležinkelių savikai­ ną”, paskelbė nemažai kitų darbų geležinkelių klausimais. 1941 m. sovietų buvo išvežtas į Vorkutą. 1926 m. į katedrą atėjo Susisiekimo ministerijos darbuotojas, Peter­ burge aukštuosius mokslus įgijęs privatdocentas Feliksas Dobkevičius, ku­ ris statybos ir mechanikos skyrių studentams pradėjo dėstyti geležinkelio kurso Il-ąją dalį - apie jų mechaninius įrengimus ir komercinę eksploataci­ ją. Buvo padaręs ir užpatentavęs nemažai technikos išradimų. Įkūrus Geo­ dezijos ir kelių katedrą, jos personalą sudarė prof. S.Dirmantas, docentas J.Jan­ kevičius, docentas S.Simoliūnas, prie pastarųjų dar 1931 m. prisijungė Mask­ voje aukštąjį mokslą baigęs vyr. asistentas Leonidas Gimbutas (deja, po metu miręs), 1932 m. —Prahos Politechnikos institute geodeziją baigęs jaun. asisten­ tas, vėliau adjunktas Jonas Deksnys.

272

TECHNIKOS MOKSLAI

S.Dirmantas čia toliau dėstė geodezijos kursą, tačiau platesnį: geodeziją I ir dar statybos skyriaus studentams geodeziją II, be to, vadovavo studentų praktikos ir vasaros darbams. J Jankevičius dėstė geležinkelių I-ąjį kursą, o nuo 1932 m., F.Dobkevi­ čiui pasitraukus, taip pat geležinkelių II-ąjį kursą. J.Simoliūnas tęsė anksčiau Kelių katedroje pradėtą skaityti sauskelių ir gatvių kursą ir vedė jo praktikos darbus. J.Deksnys katedroje dėstė žemės matavimų istoriją, optinių matavimo instrum entų teoriją ir kt. Drauge dirbdamas Kauno savivaldybėje, vadova­ vo ir pats vykdė Kauno ir jo priemiesčių precizinę niveliaciją ir trianguliaci­ ją, šiais klausimais nemažai rašė to meto periodinėje spaudoje. Geodezijos ir kelių katedros personalo buvo paruošti pirmieji šios sri­ ties vadovėliai studentams. Pažymėtini S.Dirmanto „Topografija” (1923), „Nivelyrų konstrukcijos” (1932), „Tacheometrijos principai ir instrum entai” (1932), „Pagrindinės paklaidų teorijos žinios ir jų taikymas matavimo rezulta­ tų derinim ui” (1932), „Topometrijos kursas” (1940-1943). 1936-1943 m. J.Simoliūnas išleido „Statybą” D. 1—4, 1929 m. L.Gimbutas —„Žemės ūkio statybą”, 1927 m. - „Aktingo žemės slėgimo hipotezę”. Paminėtini J.Simoliūno darbai, skirti visuomenei: „Šventosios uostas” (1933), „Klaipėdos uostas” (1939), „Danijos plentai ir jų palyginimas su Lietuvos plentais” (1935), taip pat straipsniai „Technikoje” ir periodiniuose leidiniuose. Prie katedros veikė 1922 m. įkurtas geodezijos kabinetas, o nuo 1931 m. ir kelių kabinetas. Geodezijos kabineto vedėju buvo Stasys D irmantas. Kabinetas, pra­ dėtas rengti dar Aukštuosiuose kursuose, turėjo patalpas iš pradžių I-uose, vėliau - II-uose universiteto rūmuose, dar vėliau - Fizikos ir chemijos ins­ titute. Jo įrangą sudarė geodezijos instrumentai —teodolitai, nivelyrai, tacheometrai ir kitokie prietaisai, skaičiavimo reikmenys ir lentelės, modeliai, paveiks­ lai, žemėlapiai, kurie buvo naudojami praktikos ir vasaros darbams, paskaitose. 1927 m. visos įrangos vertė siekė 25 000 Lt. Kelių kabinetas (vadovas Juozas Jankevičius) buvo įsikūręs Fizikos ir chemijos institute. Jame buvo sutelktos mokymo priemonės —eksponatai, tipiški brėžiniai, žemėlapiai, geležinkelio įtaisymai, medžiagų pavyzdžiai bei modeliai. Hidrotechnikos katedra įkurta 1923 m. gale. Jai vadovavo ( 1923— 1933 m.) prof. Povilas Čechavičius, Peterburgo aukštosios mokyklos ab­ solventas, inžinierius hidrotechnikas. Kartu su juo katedroje pradėjo dirbti privatdocentu, docentu, o nuo 1926 m .-l.e.profesorium i Steponas Kolupai­ la, aukštuosius mokslus baigęs Rusijoje, Maskvoje. 1924 m. į katedrą atėjo Peterburge aukštąjį mokslą įgijęs privatdocentas Steponas Kairys. Profesorius P.Čechavičius katedroje dėstė statybos skyriui hidrotechni­ nių įrengimų ir vandens kelių kursą (1923-1924 m. - dar vandentiekių ir

TECHNIKOS MOKSLAI

273

kanalizacijos kursą), kurio pratybas vesti jam padėjo jaun. asistentas V.Merkys. 1925 m. P.Čechavičius išleido vadovėlį „Bendrosios žinios apie vandentie­ kius”, 1931 —„H idrom echaniką”, 1923 m. knygą „Le ports de Lituanie”. Kaip žinovas dalyvavo Susisiekimo ministerijos inžinierių tarybos darbe. Žymus Lietuvos inžinierius ir hidrologas Steponas Kolupaila vėliau buvo Statybos fakulteto dekanas ir Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Baigęs Maskvos geodezijos institutą, S.Kolupaila 1923 m. jau turėjo nemažą hidro­ technikos darbo patirtį. Be darbo universitete, 1923-1930 m. buvo Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinio biuro vedėjas, 1935-1940 m. - Lietu­ vos Energijos komiteto vandens jėgų skyriaus vedėjas. Įvairių gausių Lietuvos mokslo ir visuomenės draugijų narys. S.Kolupaila dažnai atstovavo Lietuvai įvairiuose užsienio renginiuose. Buvo „Technikos” (1925-1828 m.), kitų moks­ lo ir mokslo populiarinim o leidinių redaktorius, dalyvavo skautų sąjūdyje, dėstė lietuvių gimnazijoje, kitose įstaigose. Kaip mokslininkas ir visuomeninin­ kas pasižymėjo ir emigravęs į JAV. Lietuvos universiteto hidrotechnikos katedroje profesorius S.Kolupaila dėstė hidrologiją su hidrometrija ir melioracija statybos skyriaus studentams ir hidrauliką - visų skyrių studentams. Be kursų, vykdavo praktikos darbai, o pavasarį atliekama hidrometrinė lauko praktika. Šiuose užsiėmimuose S.Kolu­ pailai talkino 1931 m. katedroje pradėjęs dirbti jaun. laborantas Rostislovas Baublys, Lietuvos universiteto Technikos fakulteto absolventas. S.Kolupaila katedroje atliko didžiulį darbą hidrologijos ir hidrometrijos mokslo ir mokymo srityje. Jis padėjo pagrindus Lietuvos upių hidrologiniams tyrimams, paskelbė daugiausia darbų upių hidrometrijos klausimais. Moksli­ ninkas pasiūlė formulę maksimaliems upių debitams apskaičiuoti ir sukūrė metodą žiemos debitams skaičiuoti (JAV vad. Lithuanian method), kuris susi­ laukė plataus hidrologų pritarimo. A.Otto firmoje Kemptene dalyvavo išran­ dant hidrometrinio malūnėlio kom ponentinį sparną, skaitė pranešimus tarp­ tautinėse hidrologų konferencijose. S.Kolupaila labai produktyviai reiškėsi Lietuvos mokslo ir mokslo po­ puliarinimo spaudoje, parašė ir išleido pirmuosius lietuviškus hidrologijos ir hidrometrijos vadovėlius studentams ir nemažai darbų iš savo srities. Iš jų pažymėtini: „Lietuvos hidrografija” D.I: „Lietuvos upių baseinai” (1924), „Hidrom etrija” (1939-1940. T. 1-2), „Dėl debito kreivųjų” (1924), „Viena hidrometrijos problema (Vidutinis vertikalėje greitis)” (1925), „Kauno nive­ liacijų reperiai” (1925), „Hidrometriniai darbai Lietuvoje” (vokiečių k.,1927), „Hidrometriniai darbai Jungtinėse Amerikos valstijose” (1938), „Nauji hidro­ metrijos problemai spręsti keliai” (1929), „Lietuvos ežerai” (1932), „Mūsų vandens keliai” (1933, 1938), „Nevėžis” (1936), „N em unas” (1940), „Žie­ mos debito skaičiavimas” (1928), „Lietuvos hidrometriniai tyrinėjimai per pen­ kerius metus (1923—1927)” (1928), „Hidrometrinis metraštis 1925—1927” (1929), „Hidrometrinis metraštis II. Nemuno matavimai Smalininkuose 1811-

274

TECHNIKOS MOKSLAI

1930 metais” (1930), „Hidrologija ir jos turinys” (1931), „Lietuvos upių monografijos” (1931), „Lietuvos ir kairtiynų žemėlapiai” (1931), „Logaritmi­ nė liniuotė” (1932) ir kt. N uo 1924 m. katedroje pradėjo dirbti Peterburge inžinieriaus moks­ lus baigęs Steponas Kairys. N uo 1925 m. skaitė paskaitas apie vandentie­ kius ir kanalizaciją ir vedė praktikos darbus - nedidelių miestų ar kvartalų tinklo projektavimą, 1939 m. išleido vadovėlį „Miestų kanalizacija”. Svarbus katedros darbuotojų uždavinys —steigti hidraulikos laborato­ riją. 1925 m. prie katedros buvo įkurtas hidrotechnikos kabinetas (vedėjas S.Kolupaila). Jo kambaryje Il-uose universiteto rūmuose buvo laikoma hidrometrijos instrumentų ir įrangos kolekcija. 1927 m. kabinetas turėjo 200 hidro­ technikos knygų ir žurnalų rinkinį, o viso kabineto inventoriaus vertė siekė 20 000 Lt. 1931 m. kabinetas persikėlė į Fizikos ir chemijos institutą. T uo m etu jo inventorių sudarė įvairūs hidrometrijos instrumentai, aparatai, vandens matuoklių kolekcija, darbų pavyzdžiai, plakatai ir modeliai, hidrometrijos medžiagos, istorijos dokum entų rinkinys, knygos, žurnalai, žemėlapiai ir pan. Be mokymo darbo su studentais, kabinete buvo tvarkoma ir skaičiuo­ jam a senų hidrometrijos matavimu medžiaga. Kabinete S.Kolupailai nuo 1931 m. talkininkavo laborantas R.Baublys, vėliau dar ir technikė M .Cibulskaitė. 1926 m. bendromis Susisiekimo ministerijos hidrometrijos biuro ir hidrotechnikos kabineto pastangomis Aukštojoje Fredoje buvo įrengta hidro­ metrijos laboratorija instrumentams taruoti (vedėjai: S.Kolupaila ir hidrometri­ jos biuro vedėjas L.Mižutavičius). Botanikos sodo kūdroje buvo pastatyta 50 m (vėliau 80 m) ilgio estakada su bėgiais ir įtaisytas rankomis stumiamas vago­ nėlis, nuo kurio turėjo būti nuleidžiami į vandenį tikrinamieji instrumentai. Registruojama būdavo chronografu. 1931 m. buvo atliktas Pabaltijo valstybių taravimo laboratorijų paly­ ginimas: A .O tto firmos hidrometrijos malūnėliai buvo patikrinti Berlyne, M iunchene, Kemptene, Kaune, Stokholme, Helsinkyje, vėl Kaune, Kemptene ir Berne. H idrotechnikos kabinete buvo apskaičiuota visų taravimų medžiaga. Tiltų katedra įkurta 1923 m. Jos vadovu buvo Peterburgo Technologijos institutą baigęs inžinierius docentas, vėliau ord. profesorius, Technikos fakulteto dekanas (1933-1938 m.) Silvestras Grinkevičius. N uo 1923 m. privatdocentu dirbo ten pat studijavęs inžinierius Pranas Markūnas. 1928 m. prie jų prisijungė jaun. asistentas, nuo 1930 m. -vyr. asistentas Juozas Gabrys, baigęs Kijevo karo inžinerijos mokyklą, vėliau - Lietuvos universiteto Technikos fakultetą. S.Grinkevičius, prieš dirbdamas Lietuvos universitete, jau turėjo nemažą darbo patirtį susisiekimo, ypač geležinkelių, srityje. Katedroje dėstė geležinių ir m edinių tiltų ir geležinių konstrukcijų kursus, vadovavo šių kursų praktikos

TECHNIKOS MOKSLAI

275

darbams ir diplominiams tiltų projektams. Kartu vadovavo Kauno „M aisto” fabriko (1923-1924), A m alių-Telšių geležinkelio tiltų (1925) statybos dar­ bams. Išspausdino vadovėlius studentams „Mediniai tiltai” (1929), „Pasta­ tams skaičiuoti daviniai” (1932), „Geležinės konstrukcijos” (1933). 1940 m. išėjo į pensiją. P.M arkūnas T iltų katedroje skaitė paskaitas apie tiltus ir gelžbetonį: betonines ir gelžbetonines konstrukcijas, jų skaičiavimus ir statybą, vadova­ vo metiniams ir diplominiams gelžbetoninių tiltų projektams. Be to, yra pastatęs Lietuvoje nemažai gelžbetoninių tiltų, m ūrinę Andrioniškio baž­ nyčią. J.Gabrys, vėliau katedroje išaugęs iki docento, 1938 m. Rygos univer­ sitete gavo inžinieriaus daktaro laipsnį. Katedroje vadovavo tiltų ir geleži­ nių konstrukcijų m etinių projektų skaičiavimams, sudarinėjo tiltų kabineto albumus ir pavyzdinius skaičiavimus, ruošė spaudai katedros technikos litera­ tūrą. Vėliau statybos skyriaus studentams dėstė sauskelių ir gatvių kursą. Parašė trijų dalių vadovėlį iš sauskelių kurso: „Plentai ir grįsti keliai” (1930), „Vieške­ liai” (1930) ir „Gelžbetoniniai ir betoniniai tiltai” (1931), taip pat vadovėlius „Žemės darbų skaičiavimas” (1933), „Betoninės ir gelžbetoninės trijų šarnyrų arkos” (1937), „Moderniosios kelių konstrukcijos” (1938), išleido habilitacinį darbą „Deformacijų įtaka masyvinių tiltų arkų įtempimams” (1938), paskelbė nemažai straipsnių periodiniuose leidiniuose. Prie katedros veikė tiltų kabinetas (vedėjas - S.Grinkevičius), kurio įren­ gimus sudarė tiltų strypų įrengimų ir virpėjimų matavimo prietaisai, Lietuvos tiltų brėžinių albumai, nuotraukos ir pavyzdiniai skaičiavimai. Variklių katedra (1922-1930) nuo 1926 m.vadinosi Garo mašinų ir garo katilų katedra. Jos pirm uoju vadovu (iki mirties 1926 m.) buvo M ask­ voje inžinerijos mokslus baigęs docentas Vladas Aglinskas. N uo 1926 m. rudens katedrai vadovavo Charkovo Technologijos institutą baigęs inžinie­ rius Vasaris Gorodeckis, čia docentavęs jau nuo 1923 m. 1927 m. katedro­ je pradėjo dirbti Peterburgo Technologijos instituto auklėtinis inžinierius privatdocentas Tadas Šulcas. V.Aglinskas katedroje skaitė paskaitas apie garo katilus ir garo mašinas mechanikos skyriaus studentams ir vedė praktikos darbus. N uo 1926 m. garo mašinų kursą dėstė V.Gorodeckis, garo katilų kursą - T.Šulcas. V.Gorodeckis dar dėstė termodinamiką ir vidaus degimo variklius, garo turbinas, keliamąsias ir ūkio mašinas ir vedė jų projektavimo darbus. 1926 m. vadovavo ir mechanikos skyriaus piešimo studijoms. 1935 m. išspausdino vadovėlį studentams „Techninė term odinam ika”, 1930 m. - „Apie vietinio kuro naudojimą”. Mechanizmų ir dirbamųjų mašinų katedrai (1922-1930) nuo 1922 m. vadovavo Peterburge inžinieriaus specialybę įgijęs vyr. asistentas, nuo 1925 m. docentas, vėliau e.o. profesorius, Jurgis Čiurlys.

276

TECHNIKOS MOKSLAI

Katedroje J.Čiurlys dėstėmašinų elementus ir technikos braižybą. 1922 m. pabaigoje buvo paskirtas fakulteto braižybos vedėju. Braižykloje dirbdavo pir­ m ųjų semestrų studentai, kurie mokėsi technikos braižybos, taip pat ir vyres­ niųjų kursų studentai. Si įstaiga turėjo atskirą kambarį I-uose universiteto rū­ muose, vėliau - du. Jos inventoriaus, kurį sudarė modeliai ir braižymo pavyz­ džiai, vertė 1927 m. siekė 3 000 Lt. J.Čiurlys, šalia darbo universitete, iki pat 1942 m. ėjo svarbias parei­ gas geležinkelių tarnybose. 1944 m. pasitraukė į užsienį, kur toliau produk­ tyviai reiškėsi technikos moksluose, dalyvavo organizuojant Pabaltijo uni­ versitetą H am burge - Pinneberge. Kitus katedros kursus dėstė Variklių katedros docentas V.Gorodeckis ir Mechanikos katedros vedėjas Platonas Jankauskas. 1930 m. priėmus naują Vytauto Didžiojo universiteto statutą, Varik­ lių ir M echanizmų ir dirbam ųjų mašinų katedros buvo panaikintos ir vieto­ je jų įkurta Pritaikomosios mechanikos katedra, į kurią perėjo dirbti visas minėtų katedrų personalas. Naujosios katedros vadovu tapo Vasaris Gorodeckis. Katedroje Jurgis Čiurlys toliau dėstė mašinų elementus ir vedė šio kurso pratybas, taip pat - keliamųjų mašinų kursą ir jų projektavimą. Garo katilų kursą ir projektavimo darbus dėstė Tadas Šulcas, garo mašinų kursą ir pro­ jektavimą, technikos termodinamiką, vidaus degimo variklius ir žemės ūkio mašinas -V.G orodeckis. Hidraulinius variklius ir jų projektavimą katedro­ je dėstė Mechanikos katedros vedėjas Platonas Jankauskas. T.Šulcas katedroje skaitė laivų statybos kursą ir kartu su Maskvoje paruoštu inžinieriumi docentu Jonu Mašiotu vedė technikos braižybą. J.M a­ šiotas, drauge intensyviai darbavęsis Lietuvos Valstybės kontrolės sistemoje, fakultete nuo 1924 m. dar dėstė buhalteriją ir technikos atskaitomybę. Aviacijos pagrindų kursą 1932 m. katedroje pradėjo skaityti Paryžiuje aviacijos mokyklą baigęs inžinierius, vyr. asistentas, nuo 1940 m. Statybos fakulteto docentas, Antanas Gustaitis - žinomas Lietuvos aviatorius, generolas, karo aviacijos viršininkas ir pirmųjų lietuviškų lėktuvų ANBO konstruktorius, 1941 m. sovietų valdžios išvežtas į Rusiją ir nužudytas. 1931 m. į katedrą iš Hidrotechnikos katedros atėjo docentas Steponas Kairys, skaitęs čia vandentie­ kio ir kanalizacijos kursą, ir privatdocentas Feliksas Dobkevičius, skaitęs garve­ žių ir vagonų kursą. Katedros darbuotojų dėka buvo sukurtos sąlygos Lietuvoje spręsti trans­ porto problemas. Be to, katedros personalas paruošė ir išleido nemažai šios tematikos veikalų ir vadovėlių studentams. Iš jų pam inėtini:V.Gorodeckio „Techninė term odinamika” (1935), T.Šulco „Laivų statyba” (1935), St.Kai­ rio „M iestų kanalizacija” (1939), J.Čiurlio „Mašinų detalės” (1924-1925, 1931 m.), „Keliamosios mašinos” (1932), „Mašinų teorija” (1940. D .1-2), „Technikmio darbo organizavimo Vokietijoje naujienos” (1933), M.Baublio „Technikinė braižyba” (1934).

TECHNIKOS MOKSLAI

277

Prie Pritaikomosios mechanikos katedros veikė pritaikomosios mechani­ kos kabinetas (vadovas T.Šulcas). Kabinetas perimtas iš Mechanikos katedros, kurį ten buvo įkūręs jos vedėjas Platonas Jankauskas. 1931 m. kabinetas turėjo apie 100 mašinų detalių, garo katilų armatūros dalių, šių prietaisų brėžinių ir projektų, knygų katilams projektuoti, brėžinių ir kt. Turto vertė siekė 5000 Lt. D ar viena katedros įstaiga - 1930 m. įkurta variklių laboratorija (vedėjas V.Gorodeckis, vyr. laborantas Jurgis Jankauskas). Laboratorijos pradmenys padėti 1924 metais, kada teorinės m echani­ kos kabinete buvo renkamos mašinų dalys, modeliai, brėžiniai, instrum en­ tai, metalo darbų pavyzdžiai. Šie darbai buvo išstatyti vitrinose I-uose uni­ versiteto rūm ų koridoriuose. Studentai praktikos darbus su varikliais atlik­ davo privačiose įmonėse. Laboratorija įsikūrė universiteto Didžiuosiuose rūmuose. G reta Fizi­ kos ir chemijos instituto stovėjusiame mediniame barake buvo laikomos garo mašinos. Laboratorija turėjo labai įvairią garo mašinų kolekciją, kurią sudarė mašinos, dovanotos Susisiekimo, Finansų ir Krašto apsaugos m inis­ terijų ar supirktos iš įvairių fabrikų. Kolekcija buvo skirtinga savo mašinų tipais, mechanizmais, jų reguliavimo ar darbo procesais. Be pratybų, laboratorijos vedėjas V.Gorodeckis dalyvaudavo įvairių mašinų bandymuose ir ekspertizėse (Salako malūne, Žemės ūkio akademi­ jos elektros stotyje Kavarske, „M aisto” fabrike Klaipėdoje ir kt.). Prie katedros veikė 4 braižyklos, kuriose studentai atlikdavo visus moks­ lui ir diplomui reikalingus braižymo darbus. Iš pradžių jos priklausė mechani­ zm ų ir dirbam ųjų mašinų katedrai. N uo 1922 m. braižyklų vedėju paskirtas J.Čiurlys, dėstęs technikinę braižybą, vėliau šį dalyką perėmė dėstyti T.Sulcas ir J.Mašiotas. Braižyklos iš pradžių buvo I-uose universiteto rūmuose, kur turė­ jo vieną, o nuo 1925 m. - tris kambarius. N uo 1927 m. viena braižykla perkelta į Didžiuosius universiteto rūmus, o vėliau, 1931 m., braižyklos įsikū­ rė Fizikos ir chemijos institute. 1927 m. braižyklų inventoriaus vertė siekė 3000 Lt, 1931 m .-ja u 5000 Lt. Mechaninės technologijos katedra įkurta 1924 m. Jos vadovu tapo Peter­ burgo Technologijos institutą baigęs inžinierius l.e.o.profesorius Vytautas Mošinskis. Kartu į katedrą atėjo dirbti ten pat aukštąjį mokslą baigęs inžinierius privatdocentas, vėliau docentas, Antanas Gravrogkas. 1931 m. prie jų prisi­ jungė Jakaterinoslavlyje aukštuosius inžinerijos mokslus įgijęs vyr.asistentas Zig­ mantas Novickis, nuo 1924 m. dirbęs Lietuvos universiteto Mineralogijos katedroje. V.Mošinskis katedroje dėstė metalų technologiją mechanikos skyriaus studentams, statybos skyriuje mašinžinystę, o V kurso studentam s - dirb­ tuvių ir fabrikų kursą. Pasižymėjo kaip puikus lektorius ir savo dalykų žinovas. V.Mošinskis 1930-1940 m. redagavo fakulteto žurnalą „Technika”, „Technika ir Ūkis”. Išspausdino vadovėlius studentams: „Metalų technologi­

278

TECHNIKOS MOKSLAI

ja” (1930), „Metalų technologija (Liejininkystėspagrindai)” (1933), mašinžinystės pradmenis „Kaip mašinos veiki'a'ir kaip jos tvarkomos” (1934. T. 1), „Metalai ir kitos technikoje vartojamos medžiagos” (1935) ir „Metalų tekini­ mas” (1939). Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, Kauno miesto burmistras (1932— 1933), visuomenės veikėjas Antanas Gravrogkas katedroje iki 1924 m. dėstė metalų technologiją, vėliau studentams mechanikams - medžio technolo­ giją ir malūnus. D aug spausdinosi periodikoje, išleido vadovėlius studen­ tams „Metalų technologija” (1924-1926. T. 1-3), taip pat knygelę „Lietuvos pram onė” (1925). Z.Novickis katedroje turėjo padėti vesti pratybas, tvarkyti kolekcijas ir mechaninės technologijos kabineto mokymo priemones. Bendradarbiavo „Tech­ nikoje”, išspausdino nemažai straipsnių metalų apdirbimo klausimais. Mechaninės technologijos kabinetas (vedėjas-V .M ošinskis, vyr. asis­ tentas - Z.Novickis) - pagalbinė katedros įstaiga - įsteigtas 1929 m. ir turėjo du kambarius Fizikos ir chemijos instituto rūmuose. Viename buvo atliekami mikrometalografijos darbai ir metalų tyrimai, laikomos gaminių ir medžiagų pavyzdžių kolekcijos. Antrajame buvo mašinos studentų praktikos darbams. Kabinetas turėjo įsigijęs vertingų prietaisų - mikroskopų metalams tirti, maši­ nėlių metalams pjaustyti ir šlifuoti, tikslių matavimo įrankių, chemijos aparatū­ rą paprastai metalų analizei, įvairių rūšių padėvėtų staklių ir kt. Elektrotechnikos katedra įkurta 1922 m. Jos vedėju buvo Peterburge inži­ nieriaus specialybę įgijęs docentas, vėliau profesorius, Jeronimas Šliogeris. 1923 m. katedroje dirbti pradėjo Peterburge mokslus baigęs docentas Artūras Henrikas Langė. 1925 m. į katedrą atėjo Vienoje aukštąjį inžinerinį mokslą baigęs privat­ docentas, vėliau docentas, Aleksandras Putrimas. N uo 1926 m. katedroje jaun. laborantu (vėliau asistentu, docentu) dirbo Lietuvos universiteto Technikos fakultete studijavęs (baigė 1928 m.) Leonas Kaulakis. N uo 1935 m. jaun. laborantu dirbo Technikos fakulteto absolventas Jonas Stanaitis, vėliau, soviet­ mečiu, žinomas inžinierius elektrotechnikas ir radiotechnikas, Kauno politech­ nikos ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto docentas, knygų radiotechnikos klausimais ir technikos terminų žodynų autorius ir bendraautoris. Svarbiausias katedros darbuotojų uždavinys buvo duoti technikos fakul­ teto skyrių studentams būtinų elektrotechnikos srities žinių. Statybos skyriaus studentams skaitomas elektrotechnikos pagrindų kursas lietė bendras ir pritai­ kytas statyboje šio dalyko žinias. Technologijos skyriaus studentams buvo pri­ valoma elektrotechnika I, kuri apėmė elektros dėsnių, elektros mašinų, aparatų, jų veikimo principų pagrindus. Kiti katedros kursai buvo privalomi tik elektrotechnikos skyriaus studen­ tams. Elektrotechnika II lietė elektrotechnikos teorijos problemas, elektrometrija - elektros matavimų teoriją, metodus ir aparatus. Taikomosios elektrotech­

TECHNIKOS MOKSLAI

279

nikos kursai - elektros mašinų, elektros traukos, elektros gamyklų ir elektros tinklų - nagrinėjo elektros mašinų, aparatų, įm onių veikimą, skaičiavimą ir projektavimą. J.Šliogeris katedroje dėstė elektrotechnikos pagrindus, elektrotechni­ ką 1 ir II, o nuo 1926 m. iki 1932 m. ir elektrometriją. N uo 1932 m. dar vedė pratybas. Buvo žinomas elektros apšvietimo specialistas, dirbo Lietuvos elek­ tros apšvietimo įstaigose, 1926 m. įsteigė Lietuvos rajono elektros stočių akcinę bendrovę. Technikos fakultete J.Šliogeris įkūrė elektrotechnikos laboratoriją, kuriai vadovavo iki pat savo mirties (1936 m.). Išspausdino vadovėlių studentams: „Elektrotechnikos paskaitos” (1925), „Perkūnsargiai” (1925), „Elektrotechni­ ka II. Kintamoji srovė” (1931), straipsnį „Elektros medžiagų atsparumas” („Technika”, 1927). A.Langė iki 1932 m., t.y. iki savo mirties, katedroje dėstė elektros gamyk­ lų ir elektros traukos kursą ir vedė elektros tinklo projektavimo darbus. Kartu su J.Šliogeriu buvo vienas iš Lietuvos rajonų elektros stočių akcinės bendrovės steigėjų. A.Putrimas nuo 1925 m. dėstė elektromechaniką, elektros mašinas ir vedė praktikos darbus. Postūm į katedros mokslo darbui elektrotechnikos srityje davė po A.H.Langės mirties į katedrą lektoriumi atėjęs dirbti Aukštosios technikos mokyklos Berlyne absolventas, tuo m etu Kauno aukštesniosios technikos mokyklos mokytojas Vladas Jakovickis. N uo 1932 m. katedroje dėstė elek­ tros trauką, vėliau ir teorinę elektrotechniką. 1939 m. universitete apgynė inžinieriaus daktaro disertaciją .Atbulų užsidegimų Manc’o lygintuvo kamero­ je atsiradimo klausimu”, 1940 m. tapo docentu. Už habilitacijos darbą „Trifazinės srovės indukcijos m otorų apskritimo diagramų palyginimo klausimu” 1941 m. jam buvo pripažintas profeso­ riaus vardas. 1940 m VI. Jakovickis kurį laiką buvo Technologijos fakulteto dekanas, 1940-1941 m. - Kauno universiteto prorektorius. 1944 m. pasi­ traukė į užsienį. Šalia mokslo tyrimų, V.Jakovickis parašė vadovėlius studentams „Nuola­ tinės srovės elektros mašinų apskaičiavimas” (1931), „Kintamosios srovės”, „Elektrotechnikos pagrindai”, paskelbė straipsnių „Technikoje” ir kt. A.H.Langei mirus, 1932 m. dėstyti elektrometriją, skaityti paskaitas apie elektros gamyklas ir elektros tinklus, taip pat vesti šių kursų pratybas ir projektus buvo pavesta tada jau vyr. asistentui L.Kaulakiui. T uo metu L.Kaulakis turėjo išspausdinęs vadovėlį studentams „Šviesotechnikos pradm enys” (1931). Sovietiniais metais L.Kaulakis tapo žinomu inžinieriumi elektriku, Kauno politechnikos instituto profesoriumi, daktaru (šiuolaikine terminologi­ j a - habilituotu daktaru), nemažai prisidėjo prie Lietuvos elektrifikacijos pro­ blemų sprendimo.

280

TECHNIKOS MOKSLAI

Kurį laiką katedroje dirbo Lietuvos kariuomenės pulkininkai inžinieriai Alfonsas Jurskis ir Aleksandras Bobianskiš'. Radijo specialistas A.Jurskis, inžine­ rinius mokslus išėjęs Peterburgo ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose, nuo 1927 m. buvo katedros lektorius, vėliau docentas, o nuo 1940 m. —Technologijos fakulteto prodekanas bei Radiotechnikos katedros vedėjas. 1927 m. parašė radiotechnikos vadovėlį studentams, išleido savo paskaitų konspektus. A.Bobianskis, Maskvoje baigęs karo mokyklą, buvo išleidęs knygelių: „Telefonotelegrafo linijų statymas” (1924), „Elektros telegrafas” (1924) ir kt. Prie Elektrotechnikos katedros nuo 1923 m. veikė elektrotechnikos labo­ ratorija. Jos pirmasis vedėjas - J.Šliogeris, o laborantas - L.Kaulakis. Laborato­ rijos inventorių sudarė įvairūs elektros prietaisai, kurių vertė 1927 m. siekė 31 000 Lt, taip pat knygos (2 000 Lt vertės) ir ūkio inventorius (3 000 Lt). T uo metu laboratorija užėmė keturis kambarius Il-uose universiteto rūmuose. Pastačius Fizikos ir chemijos institutą, laboratorija išsiplėtė iki šešių kam­ barių. Be J.Šliogerio ir L.Kaulakio, joje dirbo Jonas Stanaitis bei elektromecha­ nikas T.Balsys. J.Stanaitis, 1933 m. baigęs Technikos fakultetą, universitete išdirbo iki pat 1950 m., t.y. iki jo reorganizavimo. Vėliau tapo Kauno politech­ nikos, Vilniaus inžinerinio statybos instituto docentu, žinomu inžinieriumi elektrotechnikų. Formerių, dinamomašinų, akumuliatorių, skirstomųjų lentų, įvairių tipų elektros mašinų, elektros matavimo prietaisų ir kitos laboratorijos įrangos vertė 1932 m. siekė 160 700 Lt, iš jų mašinoms, aparatams ir instrumentams teko 149 800 Lt, ūkio inventoriui - 5400 Lt, knygoms -5 5 0 0 Lt. Prie laboratori­ jos buvo dirbtuvė medžio ir metalo darbams, turėjusi varstotą ir precizines stakles. Be studentų laboratorijos darbų, elektrotechnikos laboratorijoje įvairioms Lietuvos įstaigoms, tarp jų Matų, Svarstyklių ir Saikų rūmams, buvo atliekami elektros medžiagų ir aparatų bandymai ir tikrinimas. 1925 metų pabaigoje Technikos fakultete bandyta įkurti atskirą Elektro­ mechanikos katedrą, kuriai laikinai vadovauti pavesta docentui Jeronimui Šlio­ geriui. Katedroje privatdocentas Aleksandras Putrimas nuo 1926 m. dėstė elektromechaniką ir vedė dinamomašinos ir alternatoriaus projektavimą. Po naujojo 1930 m. universiteto statuto šios katedros neliko. Cheminės technologijos katedra, veikusi prie technologijos skyriaus, įkurta 1930 m., sujungus dvi iki tol buvusias katedras - nuo 1922 m. buvusią Organinės technologijos ir 1927-1930 metais veikusią Neorganinės techno­ logijos. Iš pradžių Organinės technologijos, vėliau ir Cheminės technologijos katedrai vadovavo chemikas profesorius Jonas Šimkus. 1900 m. baigęs Mask­ vos universitetą ir 1903 m. bei 1906 m. ten gavęs chemijos ir farmacijos magistro laipsnius, J.Šimkus kurį laiką docentavo Kazanės universitete. Grįžęs į Lietuvą, 1918-1922 m. buvo Lietuvos prekybos ir pramonės bei krašto apsaugos ministras, o įkūrus Lietuvos universitetą, pirmasis jo rektorius 1922-

TECHNIKOS MOKSLAI

281

1923 m. Šalia universitetinio darbo, J.Šimkus plačiai reiškėsi įvairiose Lietuvos visuomeninėse organizacijose bei ūkio draugijose, buvo vienas lietuvių versli­ ninkų sąjūdžio pirmininkas. Daug rašė cheminės technologijos, darbo organi­ zavimo ir įmonių valdymo klausimais, psichotechnikos problemomis „Lietu­ vos Ūkyje”, „Technikoje ir Ūkyje”, „Lietuvoje” ir kt., skaitė darbo organizavi­ mo ir technologijos paskaitas visuomenei. 1923 m. išleido studentams skirtą „Cheminę technologiją I: Kurą ir vandenį”, 1928 m. išspausdino knygeles „Chemijos karas” bei „Priešdujinė apsauga”, 1931 m. - „F.Tayloro, F.Gilbretho ir H .Fordo kolektyvinio darbo ir pramonės įmonių organizacijos valdymo būdai”. Prof. J.Šimkus nuo pat 1922 m. katedrose dėstė bendrąjį organinės tech­ nologijos kursą technikos fakulteto cheminės technologijos specialybės stu­ dentams, matematikos ir gamtos mokslų fakulteto fizikos ir chemijos ciklo ir medicinos fakulteto farmacijos skyriaus studentams. Periodiškai skaitė ir spe­ cialiuosius organinės technologijos —odų, cukraus, spirito bei alaus, dažų ga­ mybos - kursus. Be m inėtųjų kursų, studentams technikams dar dėstė van­ dens ir kuro technologiją, visuomeninio ūkio pagrindus ir įmonių organizaciją, o nuo 1926 m. Teisių fakulteto ekonominio skyriaus studentams - privataus ūkio mokslą. Kartu su prof. J.Šim kumi studentai dalyvaudavo ekskursijose Lietuvoje ir užsienyje, apžiūrėdavo pramonės įmones. Neorganinės technologijos kursą Cheminės technologijos, prieš tai N e­ organinės technologijos, katedroje dėstė pastarajai iki 1930 m. laikinai va­ dovavęs Statybos ir statybinių medžiagų technologijos katedros vedėjas prof. Pranas Jodelė. Kursas apėmė kalkių, cemento, gipso, stiklo, sieros rūgšties ir kitų mineralinių rūgščių, sodos, druskų gamybą. N uo 1924 m. iš pradžių Organinės, po to Cheminės technologijos katedroje jaun. laborantu dirbo Jurgis Vidmantas, 1937 m. iškilęs iki vyr.asistento. Sovietmečiu J. Vidmantas tapo žymiu mokslininku, durpių specialistu. 1947 m. apgynęs chemijos kandidato disertaciją, 1948-1950 m. buvo uni­ versiteto Statybinių medžiagų, vėliau Cheminės technologijos fakultetų deka­ nu, o universitetą reorganizavus - Kauno politechnikos instituto profesoriumi. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete J. Vidmantas buvo akty­ vus studentų korporacijos N eo-Lituanica, Geležinio Vilko veikėjas, Stu­ dentų atstovybės, Technikos draugijos pirmininkas. Redagavo Energijos kom iteto darbus, „Techniką ir Ū kį”. D ar studijuodamas parodė sugebėji­ mų mokslo darbui, kaip mokslo straipsnį paskelbė savo diplom inį darbą „Radviliškio pelkės durpių tyrimas. D urpių briketų fabrikas”. J.Vidmanto durpių tyrimo darbai tapo pagrindine Cheminės technolo­ gijos katedros mokslo tyrimu sritimi. Matydamas, kad durpės yra pigus kietojo kuro pakaitalas, Vidmantas jau 1932 m. spaudoje skatino organizuoti Lietu­ vos durpių tyrimus SSRS pavyzdžiu, priim ti durpynų apsaugos įstatymą. 1936 m. Vidmantui tapus Lietuvos Energijos komiteto šilumos komisijos pir­

282

TECHNIKOS MOKSLAI

mininku, jo iniciatyva buvo pradėtas technologinis Lietuvos durpynų tyrimas. 1937-1939 m. tirti Didžiojo tyrulio, Ramatos, Ežerėlio, Radviliškio, Pajūrio durpynai, apžvalgyti Kajackaraisčio, Žiemkelio, Raudonosios plynios durpy­ nai. Nustatinėtas jų pelningumas, šilumos vertė, drėgmė, sudurpėjimas, siera, anglis, vandenilis, deguonis, azotas ir kt. medžiagos, vidutinė durpių atsarga, nusausinti bei nenusausinti plotai, paruošta medžiaga Lietuvos durpynų že­ mėlapiui. Savo durpių tyrimų rezultatus J.Vidmantas paskelbė 1937-1940 m. Energijos komiteto darbuose, 1936 m. išleido knygelę „Durpės”. J.Vidmanto darbai 1944 m. paskatino universitete įsteigti Durpininkystės katedrą (Tech­ nologijos fak.), kuriai ėmė vadovauti pats J.Vidmantas. Durpių tyrimus moks­ lininkas pratęsė sovietiniais metais. D ar Kauno universitete išleido knygelę „Saulės lobis” (1949), buvo vienas „Trumpo lietuviškai rusiško techninio žo­ dyno” (1949) autorių. Be minėtų žmonių, Cheminės technologijos katedroje jaun. laborantais dirbo J.Gromadzkis (nuo 1935 m.), 1940 m. Technikos fakulteto absolventas St.Ivanauskas, o nuo 1937 m. - Kazys Barkauskas ir Algirdas Nasvytis, abu vėliau dėstę Technologijos fakultete. A.Nasvytis, vėliau JAV gana žinomas technikos specialistas medžiagų atsparumo ir vibracijos srityje, 1937 m. baigė Technikos fakultetą ir 1938-1939 m. stažavosi Berlyno aukštojoje technikos mokykloje. 1937-1940 m. buvo katedros jaun.asistentas, vėliau vyr.asistentas bei lektorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Prie Cheminės technologijos katedros veikė organinės technologijos ir neorganinės technologijos laboratorijos. Pirmoji buvo įkurta 1923 m. šalia Organinės technologijos katedros (vedėjas Jonas Šimkus, laborantas Jurgis Vid­ mantas, vėliau - St.Ivanauskas). Laboratorija iš pradžių buvo įsikūrusi I-uose universiteto rūmuose, kur užėmė 3 kambarius, vėliau turėjo 150 m2 ploto Fizikos ir chemijos instituto rūmuose. Joje sutelktos studentų mokymo prie­ monės - kalorimetrai, aparatai skysto kuro ir tepalų užsidegimo temperatūrai tirti, gazholderis, viskozimetrai, pirometrai, centrifūgos, aukštų temperatūrų krosnis, autoklavai aukštiems slėgiams gauti, refraktometras, poliarimetras, mik­ roskopas, analitinės svarstyklės ir kt., kurių bendra vertė 1927 m. siekė 35 000 Lt. 1932 m. - 85 000 L t . 1934 m. laboratorija dar labiau praturtėjo, nes, panaikinus Valstybinę technikos ir chemijos laboratoriją, buvo perduota nemažai jos įrengimų. Laboratorijoje nuo 1924 m. organinės chemijos, vandens ir kuro tech­ nologijos praktikos darbus kasmet dirbo apie 100 Technikos, Matematikosgamtos mokslų ir Medicinos fakulteto studentų. Studentai atlikinėdavo pieno, sviesto, vaško, klijų, dervų, kaučiuko, miltų, duonos, mielių, vyno, eterinių aliejų analizę, gamindavo ir analizuodavo riebalus, muilą, gerbines medžiagas, krakmolą, spiritą, rafinuodavo ir analizuodavo aromatinius junginius, gamin­ davo ir tirdavo organinius dažus ir kt. Taip pat būdavo atliekami studentų diplominiai darbai ir projektai: chromo ir silicio hidratu odų rauginimo būdai,

TECHNIKOS MOKSLAI

283

šilko gamyba Lietuvos sąlygomis, Lietuvos spirito fuzelių sudėtis, sūdomosios druskos elektrolizė, vietos bulvių cheminė sudėtis, tiriamos Lietuvos durpės bei salyklų enzimai. Laboratorija taip pat vykdydavo tyrimus pagal įvairių Lietuvos įstaigų ir įm onių užsakymus. Buvo daromi bandymai pritaikyti spiritą autom obi­ lių varikliams, karo aviacijos užsakymu tiriamas benzinas ir tepalai, geležin­ kelių valdybai tiriamos durpės, anglys, kreozoto aliejus pabėgiams impreg­ nuoti, asfaltas ir kt. medžiagos, atliekamos įvairios analizės apygardos teis­ mui, daroma viso perkamo kuro analizė universiteto ūkio tarnybai. Neorganinės technologijos laboratorija pradėta organizuoti 1928— 1929 m. Jai vadovavo prof. P.Jodelė, vyr. asistentu nuo 1933 m. buvo, prieš tai (nuo 1923 m.) Statybos ir statybinių medžiagų technologijos katedroje dirbęs, Rygos politechnikos instituto auklėtinis Adolfas Glodenis. Laboratorija įsikūrė Fizikos ir chemijos II instituto rūmuose, kur turėjo 2 kambarius, juose vietos dirbti užtekdavo 8 studentams. Laboratorijoje buvo atliekami neorgani­ nės technologijos praktikos darbai - silikatų analizė, neorganinės technologijos produktų kontrolė, lydinių analizė ir kt., todėl ji buvo aprūpinta reikalingais cheminėms analizėms aparatais, indais ir reaktyvais. Profesorius Pranas Jodelė laboratorijoje adikdavo mokslines sieros rūgšties, superfosfato, neorganinių da­ žų, kalcio karbido ir kt. analizes. Spartėjant technikos pažangai Vakarų Europoje, spartėjo ir Lietuvos ūkio raida. Kraštui reikėjo vis įvairesnio profilio technikos specialistų su siauresne ir griežtesne specializacija. Tuo tarpu mažai diferencijuotas, stokojantis personalo ir materialinės bazės Technikos fakultetas to neįstengė atlikti. Nors Technikos fakulteto mokymo planai buvo kelis kartus keičiami, jie vis dėlto liko labai universalūs, mažai specializuoti. Fakulteto būkle buvo nepaten­ kinta ir Lietuvos inžinierių draugija. Buvo reiškiama nuomonė, kad fakultetas nutolęs nuo krašto techniškojo gyvenimo. Jo vyresnysis mokslo personalas pradė­ jęs krypti į teorinę pusę, o jaunesniojo mokslo personalo nariai, specialiai rengti dėstyti, neturėję praktinio patyrimo. Fakultete įsivyravęs enciklopedizmas, tie patys profesoriai dėstę labai skirtingas disciplinas. Lietuvos inžinierių draugija, apibendrinusi savo samprotavimus ir pasiū­ lymus, 1937 m. įteikė vyriausybei memorandumą Lietuvos aukštosios mokyk­ los reikalu, kuriame siūlė steigti atskirą aukštąją technikos mokyklą. Si mokykla turėjo ne tik rengti inžinierius, bet ir būti viso krašto techniškojo gyvenimo ir techninės spaudos leidimo centru, gamtos turtu, energijos resursų tyrim ų ir įvairių techniškųjų tyrimų baze. Draugijos iniciatyvą parėmė ir Technikos fakulteto dėstytojai. Tačiau universiteto senatas pasisakė prieš atskiros aukštosios mokyklos steigimą motyvuodamas tuo, kad visus trūkumus galima pašalinti pačiame universitete, gavus daugiau lėšų. Atsirado ir kompromisinių siūlymų - suorganizuoti uni­ versitete kelis techniškuosius fakultetus.

| 284

TECHNIKOS MOKSLAI

1936 m. Technikos fakultete sudarytoji komisija pagal Vakaru Europos pavyzdį parengė naują Technikos fakūltčto mokymo planų projektą, kuriuo žymiai padidino inžinierių specializaciją. 1940 m. pavasarį naujasis Lietuvos švietimo ministras Kazimieras Jokantas pritarė technikos fakulteto padalijimui. Reorganizaciją ypač paspartino Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimosi val­ dybai priklausiusios tyrimų laboratorijos perdavimas Vytauto Didžiojo uni­ versitetui. Si vertinga įstaiga tapo steigiamo Technologijos fakulteto baze.

Sovietmečio pertvarkymai 1940 m. liepos 26 d. Technikos fakultetas buvo pertvarkytas į du fakultetus Statybos ir Technologijos. Reorganizacija sumažino universalumą ir sustiprino busimųjų inžinierių specializaciją. Vietoje iki reformos egzistavusių 4 inžineri­ jos specialybių techniškuose fakultetuose buvo įvestos 9 specialybės, mokymo planuose pavadintos skyriais, poskyriais ir šakomis. Num atyta, kad studijos truks ketverius su puse metų. Naujai atkurtuose fakultetuose gerokai pagausėjo katedrų, jų persona­ lo ir studentų. Dėstytojų gretas papildė dalis Matematikos ir gamtos moks­ lų fakulteto, perkelto į Vilnių, profesorių ir docentų, kai kurių panaikintųjų Lietuvos kariuomenės padalinių darbuotojų, tarp kurių buvo ir mokslo dakta­ rų, ir gamybininkų. 1940 m. sausio 1 d. Technikos fakultete dirb 52 vyresnio­ jo ir jaunesniojo mokslo personalo nariai, 3 privatdocentai ir 6 pagalbinio personalo darbuotojai, o 1941 m. sausio 1 d. Statybos fakultetui priklausė 44 mokslo ir 11 pagalbiniai, Technologijos fakultete - 81 mokslo ir 35 pagalbi­ niai darbuotojai. Po 1940-1941 m. Technikos fakulteto reformos naujuosiuose Staty­ bos ir Technologijos fakultetuose labai išaugo studentų skaičius. 1939 m. Technikos fakultete rudens semestre studijavo 693 studentai ir 17 laisvųjų klausytojų, o po m etų studentų techniškuosiuose fakultetuose padaugėjo iki 1251 (laisvųjų klausytojų liko 14). Statybos fakultete studijavo 539 studentai ir 5 laisvieji klausytojai, Technologijos fakultete - 712 studentų ir 9 laisvieji klausytojai. Į techniškųjų fakultetų pirmąjį kursą buvo priimti 846 studentai (1939 m .-3 9 9 studentai). Technikos fakulteto reforma sutapo su pirmosios sovietų okupacijos metais, tačiau iš esmės ji buvo tąsa nepriklausomos Lietuvos technikos mokslo natūralios raidos. Sovietams 1940 m. birželyje okupavus Lietuvą, 1940 m. pradžioje sudarytieji fakultetų mokymo planai buvo pertvarkyti pagal Mask­ vos nurodymus, įvesta rusų kalba, marksizmo dalykai, sutrumpintas technikos studijų laikas. Tačiau didesnės pertvarkos padaryti nesuspėta, o po metų sovie­ tus pakeitę naciai mokymo planuose nieko nekeitė, tik įvedė vokiečių kalbą, tad pagal 1940 m. sudarytuosius mokymo planus dirbta iki 1944 metų.

TECHNIKOS MOKSLAI

285

Vokiečių okupacija sumažino technikos fakultetų patalpas. Technologi­ jos fakulteto katedros ir laboratorijos nuo 1941 m. rudens negalėjo dirbti Aleksote, Fizikos ir chemijos instituto rūmuose, kurie buvo užimti karo aero­ dromo personalo. Todėl kai kurios fakulteto paskaitos nebuvo skaitomos, kitos vyko Amatų mokyklos patalpose, Žemės ūkio valdybos rūmuose. Statybos fakultetas iš pradžių dirbo be ypatingų suvaržymų. Antraisiais vokiečių okupacijos metais okupantai užėmė dalį pirmųjų ir antrųjų universi­ teto rūmų, kuriuose glaudėsi fakulteto katedros, todėl daugelis Statybos fakul­ teto katedrų turėjo persikelti į Medicinos fakulteto rūmus. Universiteto studentai ir jaunesnysis personalas nuolat jautė grėsmę atsidurti reicho tarnyboje ar SS legionuose. Pradėti persekioti žydų tautybės ar naciams neįtikę dėstytojai. Kiti, kad būtų atleisti nuo darbų Vokietijoje, priva­ lėjo dirbti mokslo darbą, kurio svarbą įvertindavo okupantų administracija. Visi mokslo darbai buvo suskirstyti į keturias grupes: A - svarbūs kraštui, B svarbūs atstatymui, C - svarbūs pagrindiniam tyrimui, D - neskubūs. Staty­ bos fakultete A grupei buvo priskirtos šios temos: „Ekonomiškoji greitoji staty­ ba pagal vietą ir sąlygas”, „Statybinės priemonės epidemijoms vengti”, „Būsti­ niai Iaiknamiai (gyvenamieji barakai) nuolatinių būstų trūkum ui pašalinti”, „Geležies taupymas masyvinėje statyboje”, „Lietuvos gręžinių geologinis ir hid­ rologinis apdirbimas”, „Esamos topometrinės medžiagos panaudojimas stam­ baus mastelio žemėlapiams”, „Nuotakio balansas N emuno baseine”. .Aktualūs hidrografiniai darbai kariuomenės reikalams”, „Rusijos upių nuotakis” ir kt. Iš B grupės darbų paminėtini: „Lietuvos miestų ir miestelių išplanavimo darbai”, „Metalinių susprogdintų tiltų Lietuvoje ištyrimas ir atstatymui duom enų rin­ kimas”, „Kauno geležinkelio stoties praplėtimo tyrimas”, „Neries baseino nuo­ takis”, „Nusausinimo kanalų deformacija ir jų priežastys”, „N em uno kilpos vandens jėgos panaudojimas” ir kt. C grupei priskirti darbai: „Ūkininko sody­ bos padėtis Lietuvoje po karo”, „Lietuvos miestų planavimo pagrindai”, „Clapeyrono lygčių konfigūracijos narių taikymas statybinėje statikoje”, „Susisieki­ mo su periferijomis ir tranzito pro Kauną pagerinimui Kauno miesto tiltų per N em uną projektavimo sąlygų sprendimas ir tiltų eskizinis projektavimas” ir kt. Neskubiais buvo pripažinti darbai: „Renesansas ir barokas Lietuvoje”, „Pokari­ nės statybos konstrukcijų problemos”, „Naujų kelių konstrukcijų tyrimas ir esamų pagerinimas”, „Lietuvos vidaus vandens kelių tinklo įjungimas į Euro­ pos tinklą” ir kt. Technologijos fakultete buvo tiriama: būdai iš terpentino pagaminti džiūstantį aliejų, medžiagų atsparumo uždavinių sprendimas grafi­ niu būdu, mažaanglinių plienu kietumo pasiskirstymo ir kiti klausimai. O kupantų valdžia stengėsi paspartinti mokslo darbus, o universiteto per­ sonalas teisinosi, kad dėl karo sunkumų gali juos dirbti tik lėtu tempu. Studentų skaičius vokiečių okupacijos metais techniškuosiuose fakulte­ tuose sumažėjo 1941-1942 m., palyginti su 1940 m., maždaug 37%. Antai Statybos fakultete 1941 m. rudens semestre įregistruoti 279 studentai, 19 lais­

286

TECHNIKOS MOKSLAI

vųjų klausytojų ir 21 hospitantas, Technologijos fakultete - 422 studentai, 20 laisvųjų klausytojų ir 43 hospitantaii.v‘ 1943 m. kovo 17 d. Vytauto Didžiojo universitetą vokiečiai uždarė. Profesoriaus fiziko Kazimiero Baršausko ir dėstytojos Jadvygos Dobrovolskaitės rūpesčiu prie tuo m etu veikusios vakarinės mokyklos —Suaugusiųjų instituto —buvo suorganizuotas aukštesnysis technikos skyrius ir medicinos kursai, kuriuose nelegaliai buvo išeinama universiteto pirmųjų kursų programa. Technikos skyriaus mokymo planus tuom et sudarė profesoriai, inžinie­ riai ir kiti technikoje nusimaniusieji asmenys: Kazimieras Baršauskas, Jurgis Čiurlys, Stasys Dirmantas, Alfonsas Jurskis, Vytautas Mačiūnas, Vytautas Mošinskis, Antanas Purenąs ir Jonas Simoliūnas. Pagal planus skyriuje turėjo būti trys poskyriai: mechanikos, elektrotechnikos ir statybos. Kauno Suaugusiųjų instituto aukštesnysis technikos skyrius veikė tik vienerius metus - iki sovietų grįžimo, tačiau paruošė dalį antrakursių pokario metais atgaivintiems techniškiems fakultetams. Per pirmąsias dvi okupacijas - sovietų ir vokiečių - smarkiai nukentėjo Technologijos ir Statybos fakultetų mokslo personalas. Technologijos fakulte­ to kariškiai docentai Antanas Gustaitis ir Pranas Leskauskis tapo sovietų teroro aukomis, Adolfas Damušis ir Juozas Vėbra atsidūrė koncentracijos stovyklose. Į Sibirą buvo ištremtas Statybos fakulteto docentas Juozas Jankevičius. Ypač daug technikos mokslo personalo 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. Iš Technologijos fakulteto į Vakarus emigravo 33 žmo­ nės. Iš viso fakultetas neteko 45% savo mokslo personalo. Tačiau ir likę mokslininkai nesijautė saugūs. SSSR aukštoji atestacijos komisija daugeliui nepripažino mokslo laipsnių, įgytų užsienio universitetuo­ se, o mokslo vardai būdavo pripažįstami tiems, kurie išklausydavo marksizmo ir leninizmo kursus ir išlaikydavo egzaminus. Šiaip pokariniame Vytauto Didžiojo universitete, 1946 m. pavadintame Kauno universitetu, techniškieji fakultetai turėjo geresnę padėtį nei kiti Vytau­ to Didžiojo universiteto fakultetai jau vien dėl tos priežasties, kad buvo taiko­ mojo pobūdžio, ir sovietų valdžia buvo linkusi juos plėsti žymiai labiau nei teorijos profilio ir ypač Lietuvos nacionalinei savimonei svarbius fakultetus. Pokario m etų techniškųjų fakultetų veiklą detaliau yra tyrinėjęs Marijonas Martynaitis. Statybosfakultete iš pradžių veikė trys skyriai (specialybės): architektūros, geodezijos ir statybos skyrius su statybos, hidrotechnikos ir melioracijos šako­ mis (specializacijomis). Po karo hidrotechnikos ir melioracijos šaka perorgani­ zuota į skyrių, vėliau įkurti du nauji - kelių, vandentiekio ir kanalizacijos skyriai. Pirmaisiais mokslo metais fakultete buvo suform uota 15 katedrų statybos statikos, statybos, kelių, tiltų ir geležinių konstrukcijų, hidrotechnikos, geodezijos ir astronomijos, architektūros ir meno istorijos, sukurtos naujos ar­ chitektūros enciklopedijos, architektūros kompozicijos ir piešimo metrologijos

TECHNIKOS MOKSLAI

287

ir hidraulikos, inžinerinės geologijos, miestų sanitarijos, melioracijos, topometrijos, žemėtvarkos katedros. Dalis katedrų skilo, pasikeitė ir kai kurių katedrų pavadinimai. Po architektūros skyriaus atsiskyrimo fakultete liko devynios ka­ tedros: architektūrinių konstrukcijų, geodezijos, grafinių darbų, hidrotechni­ kos, inžinerinės geologijos, kelių, miestų sanitarijos, statybos konstrukcijų, sta­ tybos mechanikos. Iš naujų katedrų vedėjų mokslo ir pedagogine veikla išsisky­ rė prof. Juozas Dalinkevičius, dr.Juozas Gabrys, Steponas Kairys, dr.Jonas Kuo­ dis, Medardas Ratautas. Po karo Lietuvoje liko tik trys katedrų vedėjai: profe­ soriai J.Dalinkevičius ir Kazimieras Vasiliauskas bei docentas M.Ratautas. Ki­ toms katedroms pradėjo vadovauti nauji žmonės: Antanas Bistrickas, Ričardas Pesys, Anatolis Rozenbliumas, Stasys Vabalavičius ir kt., iš Vilniaus universite­ to atėjo prof. Mykolas Kaveckis. Fakultetas pradėjo veikti turėdamas 41 dėsty­ toją, o paskutiniaisiais universiteto veiklos metais jų buvo 55. Tada katedrose, be seniau nagrinėtų mokslo problemų, buvo tiriamos pastatų konstrukcijų, statybos ekonomikos, inžinerinės geologijos, topometrijos, gyvenviečių išpla­ navimo, tiltų statybos ir atstatymo, melioracijos ir kitos sritys. Po karo buvo toliau tęsiama dauguma to paties pobūdžio tyrimų. Stengtasi mokslo darbus padaryti labiau kompleksinius. Išryškėjo tokios pagrindinės mokslo proble­ mos, kaip vietinių žaliavų tyrimas ir panaudojimas, liaudies monumentaliosios architektūros tyrimas, geriamojo vandens tiekimo klausimai ir kt. Gerėjančio mokslo darbo rezultatas buvo mokslo kvalifikacijų kilimas. Pokario metais mokslų kandidato disertacijas apsigynė 6 fakulteto dėstytojai. Pradėjo megztis katedrų ryšiai su gamyba, imtos rengti mokslo konferencijos. Tačiau dėl sun­ kių karo ir pokario sąlygų sulėtėjo monografijų ir vadovėlių leidimas. Įvedus naujuosius studijų planus, juose atsirado daug tik tam tikrai spe­ cialybei būdingų disciplinų. Atskirų skyrių studijų planai pradėjo skirtis jau nuo pirmojo ar antrojo kurso. Geodezijos skyriuje kita buvo net ir studijų trukm ė (4 metai). Po karo pereinant prie sovietų aukštojo mokslo sistemos, studijos pailgintos iki penkerių metų. Fakultete studijavo nuo 175 (1948 m. pavasarį) iki 544 (1950 m. rudenį) studentų. Fakultetas parengė 297 inžinie­ rius, iš jų 213 statybininkų (71,7%), 17 architektų (5,7%), 37 hidrotechni­ kos specialistus (12,4%), 19 geodezininkų (6,4 %) ir 11 kelininkų (3,7%). Technologijosfakultetebnvo suorganizuoti: mechanikos skyrius su mecha­ nikos technologijos ir transporto poskyriais, elektrotechnikos skyrius su energe­ tikos ir telekomunikacijos poskyriais ir chemijos skyrius. Pirmaisiais mokslo metais fakultete veikė 18 katedrų: braižomosios geometrijos ir grafikos darbų, elektros jėgainių ir tinklų, elektros mašinų, elektrotechnikos, mašinžinystės, mechanikos, mechanikos technologijos, neorganinės technologijos, organinės technologijos, radiotechnikos, šilumos variklių, telefonuos, telegrafijos ir signa­ lizacijos, transporto mašinų, fizikos, fizinės chemijos, neorganinės chemijos, organinės chemijos, matematikos. Pastarųjų penkių katedrų įsteigimą reikia vertinti ypač teigiamai, nes atsirado galimybė priartinti tų disciplinų dėstymą

288

TECHNIKOS MOKSLAI

prie inžinerijos mokslų specifikos (anksčiau studentams technikams jų discip­ linas skaitė Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dėstytojai, paskaitos vyk­ davo kartu su to fakulteto studentais). Kitais mokslo metais vietoj mechanikos technologijos katedros buvo įsteigtos medžio technologijos, metalų technolo­ gijos ir tekstilės technologijos katedros, naujai įkurtos durpininkystės bei che­ mijos pramonės procesų ir aparatų katedros, pakeisti trijų elektrotechnikos skyriaus katedrų pavadinimai. Po karo buvo panaikinta laidinių ryšių (buvusi telefonuos, telegrafijos ir signalizacijos) katedra, šiek teik pasikeitė kelių katedrų pavadinimai. Iš pradžių fakulteto personalas daugiausia pastangų skyrė moky­ mo procesui pertvarkyti pagal naujuosius studijų planus, laboratorijoms bei kabinetams organizuoti ir plėsti. Vėliau buvo tiriamos kai kurios metalų tech­ nologijos, medžiagų atsparumo, kosminių spindulių, politionatų, pluoštinių medžiagų, durpininkystės, elektrochemijos, vietinių mineralinių ir organinių medžiagų, rišamųjų medžiagų technologijos ir kitos problemos. Fakulteto la­ boratorijos tęsė Technikos fakulteto pradėtą pagalbą įmonėms, atlikdamos įvai­ rių medžiagų fizinių ir mechaninių savybių tyrimus, jų sudėties analizes. Fakulteto atskirų skyrių studijų planai gerokai skyrėsi jau nuo pirmojo kurso. Buvo vos keletas disciplinų (matematika, fizika ir kt.), kurias visų skyrių studentai klausė kartu. Labiau sutapo tik mechanikos ir elektrotechnikos sky­ riai, o chemikai chemijos disciplinas studijavo kartu su Medicinos fakulteto farmacijos skyriaus studentais. Fakultete studijavo nuo 371 (1945 m.) iki 772 (1947 m.) studentų. Technologijos fakultetą baigė 186 inžinieriai, iš jų 106 mechanikai, 41 elektrikas ir 39 chemijos technologai. Kadangi architektūros skyriaus studijų planai labai skyrėsi nuo kitų Staty­ bos fakulteto skyriaus planų, kai tik susidarė reikalingas studentų skaičius, jis 1946 m. liepos 22 d. buvo perorganizuotas į Architektūros fakultetą. Fakultetas buvo nedidelis ir labai kompaktiškas, nes jame liko tik viena - architektūros specialybė. Fakultetas savo veiklą pradėjo su 3 katedromis ir 16 dėstytojų, o baigė turėdamas 5 katedras ir 26 dėstytojus. Paskutiniaisiais veiklos metais jį sudarė architektūrinio projektavimo, architektūros įvado, miestų planavimo ir architek­ tūros istorijos, tapybos ir skulptūros, statybos technikos katedros. Jų personalui priklausė daugiausia jauni, nedidelį mokslo ir pedagoginio darbo patyrimą turin­ tys asmenys. Pagrindinė mokslo problema buvo liaudies monumentaliosios ar­ chitektūros tyrimas. Tam tikslui kiekvieną vasarą buvo organizuojamos ekspedi­ cijos, kuriose dalyvaudavo ne tik dėstytojai, bet ir studentai. Dėstytojai daug laiko skyrė kūrybos darbui: projektavo gyvenamuosius namus, ligonines ir kitus visuomenės pastatus. Fakultetas rengė ne architektus menininkus, bet architektus inžinierius, todėl studijų planuose šalia architektūros disciplinų daug vietos buvo skiriama bendrajam moksliniam, techniniam ir statybiniam paruošimui. Daugeliui ar­ chitektūros disciplinų būdinga humanitarinė dvasia, todėl fakultetas tam tikra prasme suvaidino teigiamą vaidmenį universitete, kuriame buvo likę tik tech­

TECHNIKOS MOKSLAI

289

niškieji ir mediciniškieji fakultetai. Daugelis architektams dėstomų dalykų, ypač architektūros istorija, meno istorija, labai susiję su ideologija, todėl šių discipli­ nų dėstytojai dažnai būdavo kritikuojamai už apolitiškumą, objektyvizmą, formalizmą, kosmopolitiškumą, keliaklupsčiavimą prieš Vakarus ir t.t. Fakulte­ te studijavo nuo 147 (1947 m. pavasarį) iki 213 (1948 m. rudenį) studentų. Jis parengė 46 architektus. Kadangi pokario metais pradėta smarkiau plėtoti statybos medžiagų pramonė, 1947 m. vasarą įsteigtas Statybos medžiagų fakultetas. Buvo pa­ skirtas jo dekanas, tačiau fakultete nebuvo nei dėstytojų, nei studentų. Jam faktiškai net nepradėjus veikti, abu technologiškieji fakultetai 1947 m. gruo­ džio 9 d. buvo perorganizuoti. Vietoj Technologijos ir Statybos medžiagų fakultetų įkurti Chemijos technologijos, Elektrotechnikos ir Mechanikos fa­ kultetai, t.y. Technologijos fakulteto skyriai faktiškai buvo pertvarkyti į tų pačių pavadinimų fakultetus. Pagrindinės šio reorganizavimo priežastys buvo skirtingi skyrių mokymo planai, sunkus fakulteto valdymas, nes skyriai buvo išsidėstę atskiruose rūmuose, tarp kurių buvo nemažas atstumas, didėjo stu­ dentų skaičius. Vytauto Didžiojo universiteto septyniasdešimtmečiui skirtame leidinyje (1992) neteisingai teigiama, kad į šiuos fakultetus buvo perorgani­ zuoti Technologijos ir Statybos fakultetai. Iš tikrųjų Statybos fakultetas uni­ versitete veikė ir toliau. Iš Technologijos fakulteto į Chemijos technologijos fakultetą perėjo visos chemijos profilio katedros: chemijos pramonės procesų ir aparatų, fi­ zinės chemijos, neorganinės chemijos, neorganinės technologijos, organinės chemijos, organinės technologijos. T ik įsikūrus fakultetui, jo absolventams buvo išduodami dviejų specialybių (neorganinių medžiagų technologijos ir organinių medžiagų technologijos) diplomai, o žemesniuose kursuose jau bu­ vo dėstomos dar dvi specialybės: maisto produktų ir silikatų technologijos. Siame fakultete, kaip ir visuose fakultetuose, studijos truko 3 metus, tačiau vėliau buvo pridėti dar vieneri metai. Pirmuosiuose trijuose kursuose buvo dėstomos bendros visoms specialybėms disciplinos, specializacija prasidėdavo nuo ketvirtojo kurso. Fakultete buvo nuo 21 iki 26 dėstytojų, kurių dauguma įsigilino į mokslo darbą. Daugiausia tirtos tokios kompleksinės mokslo proble­ mos: vietinių žaliavų (mineralinių, gyvulinių ir augalinių) panaudojimas ir nepatvarių cheminių junginių skilimo kinetika. Suintensyvėjus mokslo dar­ bui, pradėjo kilti dėstytojų mokslo kvalifikacijos. 1949 m. Jonas Janickis apgy­ nė po karo pirmą daktaro disertaciją techniškuosiuose fakultetuose, buvo ap­ gintos ir 3 kandidato disertacijos. Studentų skaičius padidėjo nuo 254 iki 452. Fakultetas parengė 50 inžinierių, iš jų 26 maisto produktų technologijos, 4 neorganinės technologi­ jos, 12 organinės technologijos ir 8 silikatinės technologijos specialistus. Elektrotechnikosfakultete buvo 6 katedros: bendrosios elektrotechnikos (vedėjas Jurgis Zdanys), elektros mašinų (ved.Jurgis Kaunas), elektros ryšių

290

TECHNIKOS MOKSLAI

(ved.Jonas Stanaitis), elektros stočių ir tinklų (ved.doc. Jonas Matulionis). Jose dirbo nuo 25 iki 29 dėstytojų. Katedros nemažai dėmesio skyrė Lietuvos elektrofikacijos problem ų moksliniam nagrinėjimui. Intensyviai kosminius spindulius ir kitas taiko­ mosios fizikos sritis tyrinėjo fizikos katedros dėstytojai, kurių du (Juozapas Šinkūnas ir Stasys Vičas) apsigynė kandidato disertacijas. Pažymėtina tos katedros parama vidurinėms mokykloms - prof. Kazimieras Baršauskas iš­ leido knygą „Fizika klausimais ir atsakymais” (1947) ir dvi vadovėlio „Fizi­ ka” (1947) dalis. Fakultete buvo pramonės elektrinių įrenginių, elektros stočių ir tinklų, radiotechnikos specialybės. Jose studijavo 249-321 studentas. Fa­ kultetą baigė 34 inžinieriai. Mechanikos fakultetą sudarė braižomosios geometrijos, durpininkystės, mašinžinystės, medžio technologijos, metalų technologijos, šiluminių variklių, tekstilės technologijos, teorinės mechanikos, transporto mašinų katedros. Jose dirbo 2 7 -3 4 dėstytojai, iš jų 2 profesoriai (Juozas Indriūnas ir Vytautas Mošinskis), 7 mokslų kandidatai ar docentai (Jurgis Vidmantas, Andrius Novodvorskis, Leopoldas Kumpikas, Ksaveras Bieliūnas, Leonas Gastila, Algirdas Matukonis, Nikolajus Milenskis). Pagrindinės fakultete nagrinėtos mokslo pro­ blemos - gamybos racionalizavimas ir Lietuvos liaudies ūkio ekonomika. In­ tensyviausiai buvo tiriami kai kurie moksliniai metalų technologijos ir tekstilės technologijos klausimai. Šių sričių specialistai išleido po kelis vadovėlius savo studentams. Fakultete buvo daugiausia specialybių: automobilių, durpynų eksploatacijos, mašinų gamybos technologijos, pluoštinių medžiagų technolo­ gijos, pramonės įrengimų, šiluminės energetikos. Pastarosios studijų planai la­ biausiai skyrėsi nuo kitų specialybių planų. Fakultete studijavo 285-400 stu­ dentų, parengti 49 inžinieriai.

Literatūra 1. 2. 3. 4. 5.

6. 7. 8. 9.

Jucys A. Rinktiniai raštai (rusų k.). V. 1978. Akademikas Povilas Brazdžiūnas. V. 1992. AntanasPurėnas. K. 1971. Antanas Žvironas. V. 1999. Ažubalis A. Universiteto auklėtiniai ir matematikos mokymo metodikos raida Lietuvo­ je // Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70-metis. K. 1993. P. 217-222. Banionis J. Matematikos mokslo raida Lietuvoje 1920-1940 m. V. 1994. Biržys S. Pirmieji mechanikos profesoriai Kauno universitete // Mokslas ir technika. 1978. Nr. 10. P. 56-57. Dundulytė (Šenavičienė) I. Kauno universiteto 1922-1940 m. fizikos specialybės klausytojai ir absolventai. LMA darbai. A serija. T. 3(64). 1978. P. 83-94. Dundulytė (Šenavičienė) I. K.Baršauskas - kosminių spindulių tyrinėtojas. LMA darbai. A serija. T. 2(51). 1975. P. 121-130.

TECHNIKOS MOKSLAI

291

lO.Dundulytė (Šenavičienė) I. Lietuviškoji fizikos terminija iki 1940 m. LMA darbai. A serija. T. 2(71). 1980. P. 41-52. 1 1. Dundulytė (Šenavičienė) I. Mokslinio tyrimo darbas Kauno universiteto Fizikos ka­ tedroje 1922-1940 m. LMA darbai. A serija. T. 4(53). 1975. P. 113-128. 12. Fizikos istorija Lietuvoje. I d. V. 1988. 13. Gylienė L. Chemija Lietuvos universitete 1920-1940 m. // Chemija, botanika, matematika Lietuvos universitete, 1920-1940. V. 1988. P. 7-79 14. Kauno politechnikos instituto dvidešimtmetis. K. 1970. 1 5. Kazimieras Baršauskas. V. 1969. 16. Kriščiūnas K. Rytdiena prasideda šiandiena // Lietuvos mokslas. 1996. T. 4. Kn. 9. P. 3-8. 17. Lietuvių enciklopedija. So. Boston. 1953-1966. T. 1-35. 1 8 .Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V. 1976-1984. T. 1-12. 1 9 . Lietuvos archyvai. V. 1992. T. 4. 2 0 . Lietuvos universitetas. Pirmųjų penkerių veikimo metų (1922.11.16-1927.11.16) apyskaita. K. 1927. 21. Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chicago. 1972. 2 2 . Lietuvos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno universitetas, 1922— 1992. K. 1992. 2 3 . Mačionis Z. Iš chemijos mokslo istorijos Lietuvoje. K. 1991. P. 28-54. 2 4 . Mačionis Z., Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis. V. 1992. 25. Makariūnienė E. Brazdžiūnas P. K. 1990. 26. Mančinskas Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais. V. 1996. 27. Martynaitis M. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas. V. 1979. 28. Martynaitis M. Pedagogas, mokslininkas, organizatorius. Profesorių K.Baršauską pri­ siminus // Mokslas ir technika. 1984. Nr. 5. P. 28-29. 29. Martynaitis M. Vytauto Didžiojo universiteto techniškieji fakultetai // Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70-metis. K. 1993. P. 209216. 30. Masiulis K. Moderniojo mokslinio pasaulėvaizdžio formavimasis Lietuvoje. Fizikos ir matematikos filosofinės problemos 1920-1940 m. V. 1992. 31. Matematikos - gamtos fakulteto darbai. K. 1923-1939. T. 1-13. 32. Matulis J., Petrauskas V. Mokslas Tarybų Lietuvoje. V. 1970. 3 3 . Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V. 1966-1971. T. 1-3. 34. Nuo aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto 1920-1977. K. 1996. 35. Paulauskas V. Matematika Lietuvos universitete 1920-1940 m. // Chemija, botani­ ka, matematika Lietuvos universitete, 1920-1940. V. 1988. P. 130-149. 36. Pavyzdys jam buvo Mendelejevas... Atsiminimai apie profesorių Vincą Čepinskį // Švyturys. 1977 m. rugpjūčio mėn. P. 10-11. 37. Profesorius Pranas Jodelė. V. 1996. 38. Rumšas P. Z. Žemaitis - lietuvių liaudies švietėjas // 1984. Nr. 11. P. 5-6. 3 9 . Šenavičienė I. Fizikos raida Lietuvoje, 1920-1940. V. 1982. 40. Šenavičienė L, Šenavičius A. Aukštieji kursai: organizaciniai darbai ir sunkumai // Istorija. T. 44. 2000. P. 39-44. 41. Tamakauskas G. Akademikas K. Baršauskas Gižų apylinkės gyventojų atsiminimuose // Tarybinis studentas. 1983 m. vasario 25 d. (Nr. 6). 4 2 . Tarybų Lietuvos enciklopedija. V. 1985-1988. T 1-4. 4 3 . Technika. K. 1924-1940. Nr. 1-11. 4 4 . Tupčiauskas A. Paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto gyvavimo dešimtmetis (1940— 1950), Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70metis. K. 1993. P. 53-64.

292

TECHNIKOS MOKSLAI

45. Tupčiauskas A. Vytauto Didžiojo universiteto profesūros pasitraukimas į Vakarų Europą 1944 metų vasarą. Ten pat. P. 65.-74. 4 6 . Ušpalis K., Šenavičienė I., Kuzmickytė L. Fizikos mokslo raida Lietuvoje pokario metais (1944-1945). V. 1993. 47. Vaškelis B. Atgimęs Vytauto Didžiojo universitetas // Lietuvos mokslas. 1996. T. 4. Kn. 8. P. 3-10. 48. Vilniaus universiteto istorija. V. 1977-1979. T. 1-2. 49. Vilniaus universiteto istorija, 1579-1994. V. 1994. 50. Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.161932.IX.1) apyskaita. K. 1933. 5 1. Zigmas Žemaitis. V. 1979. 52. Žostautaitė P. VDU ir Vilniaus universiteto atkūrimas 1939—1940 metais // Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70-metis. K. 1993. P. 4 1.52. 5 3 . Žvironas A. Vilniaus kalėjimuose ir Pečioroje. V. 1992.

Medicinos mokslai

Medicinos studijų organizavimas Aukštuosiuose kursuose Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, greta daugybės kitų darbų, rei­ kėjo rūpintis ir sveikatos reikalais. Ir organizaciniam darbui, ir darbui gydymo įstaigose reikėjo atsidavusių, iniciatyvių, mokytų medicinos specialistų, kurių tuo m etu buvo labai mažai. D augum a jų buvo kitataučiai, iš kurių nemaža dalis blogai kalbėjo lietuviškai, o rašyti net nemokėjo. Gydytojų Juozo Žem gu­ lio ir Motiejaus Nasvyčio iniciatyva 1919 m. gegužės 2 d. buvo įkurta Kauno medicinos draugija. Si draugija pirm oji pradėjo rūpintis medicinos studijų organizavimu Kaune. Čia būtina prim inti, kad nuo 1918 m. veikė Kauno miesto gydytojų sąjunga, kurios daugum a narių buvo žydų tautybės, o posėdžiai vykdavo rusų kalba. Si sąjunga gynė tik profesinius gydytojų reikalus. Lietuviams gydytojams rūpėjo sutvarkyti atsikūrusios valstybės sveikatos apsaugos sri­ tis, taip pat steigti naujas gydymo ir sanitarijos įstaigas, skleisti higienos ir ligų profilaktikos žinias, kelti gydytojų kvalifikaciją, prisidėti leidžiant rei­ kalingus įstatymus seime. Visos šalies medikai buvo kviečiami susiburti į vietos gydytojų draugijas ir įsijungti į valstybės medicinos pagalbos tvar­ kymą. Pirmiausia susirūpinta, kaip padėti tiems, kurie dalį studijų buvo išėję Rusijoje ir, grįžę į Lietuvą, norėjo jas tęsti. Tai buvo be galo svarbu, nes gydytojų labai trūko, o mokytis Vakarų Europoje ne visi išgalėjo. Todėl Kauno medicinos draugija nutarė organizuoti Gydytojų kursus, o draugijos nariai, žymesnieji specialistai, sutiko mokyti studentus ligoninėse. Pirmieji užsiėmimai įvyko 1919 m. spalio 15 d. Bet tuo metu, kai medikai ieškojo kelių kaip organizuoti medicinos studi­ jas, kitų mokslų atstovai išrūpino, kad 1920 m. sausio 5 d. b ūtų patvirtinti Aukštųjų kursų įstatai, kurie numatė ir Medicinos skyrų su Veterinarijos sekci­ ja. Toks kelias visiškai patenkino ir Kauno medicinos draugiją.

| 294

M EDICINOS MOKSLAI

Apie to meto nuotaikas studentas medikas Matulevičius rašė: „ Yra labai didelių ir net neišvengiamų trūkumų: nėrh'lėšų, lektoriai neapmokami ir nėr dar vilties, kad jiems pamokėtų, trūksta įtaisų mokslui, medžiagos ligoms demonstruo­ ti, dviems dalykams nėra lektorių, trūksta vadovėlių, ypačprieinamomis kalbo­ mis. Tačiau, kai visų darbui prisidėjusių matyti toks didelis pasiryžimas ir tvirtai tikima padarytuoju pradu, esamejau tikrai arti tikslo1”. Iš pradžių Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus vedėju buvo M.Nasvytis, vėliau, nuo 1921 m. balandžio - Petras Avižonis. N ors Aukštųjų kursų įstatuose buvo įrašyta, kad steigiamas „Medici­ nos skyrius su Veterinarijos sekcija”, tačiau Veterinarijos skyriaus suorgani­ zuoti nepavyko. T uo tarpu odontologijos ir farmacijos grupės Aukštuosiuose kursuose jau buvo, nes šių specialybių studentams pirmuosiuose kursuose dėstomi panašūs dalykai, kaip ir medicinos skyriaus studentams, t.y. che­ mija, fizika, biologijos mokslai (jų buvo m okom a Fizikos ir matematikos, Gamtos mokslų skyriuose), o iš medicinos dalykų - tik anatom ija ir fiziolo­ gija. Pastarųjų dalykų dėstymui kreiptas ypatingas dėmesys. 1920 m. pava­ sarį į Berlyną buvo skubiai išsiųstas Vladas Lašas, kad susipažintų su fiziolo­ gijos dėstymu, praktikos darbų metodais. Anatomijos dėstyti pakviestas Jurgis Žilinskas taip pat komandiruotas į užsienį. Tiems studentams, kurie į Aukštuosius kursus atėjo baigti jau pradėtų ar įpusėtų studijų, reikėjo suorganizuoti klinikos dalykų, kurie išeinami vy­ resniuosiuose kursuose, mokymą. Studentai klinikos dalykų buvo m okomi Kauno ligoninėse. J.Ž em gu­ lio žodžiais tariant, „čia jie galėjo pasipraktikuoti kiek gal retai kuriame medicinos fakultete užsieniuose”2. Šią jo nuom onę patvirtindavo ir iš už­ sienio grįžę studentai. Antai, St.Kalvaitytė, 2 semestrus su Švietimo minis­ terijos stipendija studijavusi Vokietijoje, pranešė, kad ten praktinių žinių įgyti net „sunkiau negu pas rusus”. “Čia, - rašo ji, - klinikas lankyti reiškia klausyti klinikos paskaitų ir gal kokį kartą per semestrą paskaitos laike pastypsoti šalia profesoriaus ir atsakyti į keletą jo klausimų, kas reiškia bendrai su profesoriumi ligonį ištirti. Praktikuoti klinikoje reiškia ateiti kokį kartą per semestrą į ligonių vizitaciją”3. Lietuvoje šiuo požiūriu padėtis buvo ge­ resnė, nes dėl mažo studentų skaičiaus gydytojai galėjo duoti studentams dau­ giau pasipraktikuoti. Galimybė mokytis ligoninėse tuo m etu buvo labai svarbi, nes savų laboratorijų, įrangos ir aparatūros dar neturėta. Vyriausybės skiriamos sub­ sidijos dar buvo nereguliarios ir gana kuklios. N ors kursus rėmė Amerikos lietuviai, kai kurios Lietuvos įstaigos ir privatūs asmenys, bet kuriantis lėšų reikėjo žymiai daugiau. Ypač sunku buvo surasti patalpas mokyti fiziologijos ir anatomijos. Šių dalykų paskaitos iš pradžių buvo skaitomos gimnazijų klasėse, o de­ monstruoti reikalingus įvairius preparatus lektoriams tekdavo paruošti ir atneš-

MEDICINOS MOKSLAI

295

ti iš kitur (kartais net iš namų). Kai iškilo problema, kaip atlikti anatomijos praktikos darbus neturint patalpų prozektoriumui, Vyriausybė 1921 m. pra­ džioje paskyrė mūrinį vieno aukšto namą A.Mickevičaus gatvėje, kuriame anks­ čiau dirbo pradžios mokykla. Tai ir buvo pirmoji Medicinos skyriaus patalpačia įrengtas ne tik prozektoriumas, bet ir auditorija, lektorių kambarys, nedide­ lė biblioteka, raštinė. Siek tiek vėliau, kai Aukštiesiems kursams buvo atiduoti buvę ko­ mercijos mokyklos rūmai, juose viena salė ir kambarys paskirti fiziologijos katedros įstaigoms ir vienas kambarys - protezų technikos laboratorijai. Tai buvo geros ir gana patogios patalpos, kurių užteko normaliam moky­ mui, nes studentų buvo dar mažai. 1920 m. paskelbus kursų įkūrimą. į M edi­ cinos skyrių buvo užsirašę 93 tikrieji klausytojai ir 64 laisvieji (iš viso 179). Tarp jų buvo 77 lietuviai, 78 žydai ir keletas kitų tautybių jaunuolių4. Tačiau ne visi užsirašę studentai rimtai mokėsi. Norėdamas tiksliai informuoti visuo­ menę apie padėtį Medicinos skyriuje, Žemgulys atliko užsirašiusių į antrą se­ mestrą studijuoti medicinos apklausą. Tokių buvo 107. Iš jų sumokėjusių už mokslą - 67, aktyvių, t.y. lankančių paskaitas, 6 0 -7 0 5. A ntra vertus, mokymas Aukštuosiuose kursuose nebuvo pilnavertis ir dėl lektorių užimtumo. D augum a paskaitas skaitė po pietų, nes darbas kur­ suose nebuvo pagrindinis. D irbdam i gydytojais ir dėstydami, kai kurie pri­ sidėjo dar ir prie visą šalį liečiančių medicinos reikalų tvarkymo. P.Avižonis, VI.Lašas, J.Bagdonas, V.Tumėnienė, J.Karuža dažnai dalyvaudavo Stei­ giamojo Seimo Sveikatos pakomisės posėdžiuose, kur buvo svarstyta sanita­ rinės priežiūros organizavimas, taisyklės praktikos teisei gydytojams, kovos su užkrečiamosiomis ligomis priemonės, prostitucijos reglamentacija, būdai gy­ ventojų prieauglio didinimui ir kt. klausimai6. Visiems buvo aišku, kad Aukštieji kursai —tiktai laikina išeitis iš susidariu­ sios padėties, kad tolimesnis valstybės vystymasis dėl didžiulio įvairių sričių specialistų stygiaus nėra įmanomas. Apie tai, kokioje apgailėtinoje padėtyje buvo Lietuva medicinos specialistų atžvilgiu, PAvižonis šiek tiek vėliau rašė: „Visoje Lietuvoje yra lygiai tiek pat gydytojų, kiek Rygos mieste” (tuo metu jų būta 300)7. Toliau tame pačiame straipsnyje jis pateikė kitą palyginimą: Lietu­ voje vienam gydytojui teko 6500, Latvijoje - 2 425, Vokietijoje - 1667 gyventojai. D antų gydytojai dirbo tik didesniuosiuose Lietuvos miestuose, dauguma jų menkos kvalifikacijos. Nors vaistinių buvo nemažai, o farmacinin­ kų apie 600, dauguma jų buvo nebaigę farmacijos mokslų. Žmonėms grįžtant iš Rusijos, plito epidemijos, nes nebuvo gerai organizuotos sanitarinės priežiū­ ros. Žmonės masiškai sirgo tuberkulioze ir trachoma, kurias PAvižonis pavadi­ no Lietuvos rykštėmis”. Ypač trūko gydytojų specialistų. Okulistų visoje Lietu­ voje buvo tik 12. Reikėjo specialistų ir organizacijos, ir mokymo darbui dirbti, nes, Lietu­ vai tapus nepriklausoma valstybe, steigėsi vis naujos medicinos įstaigos: plėtėsi

| 296

MEDICINOS MOKSLAI

sveikatos departamentas, kūrėsi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, Aku­ šerių mokykla, Gailestingųjų seserų kursai ir kitos įstaigos. Jau 1920 m. rudenį Aukštųjų kursų dėstytojai buvo parengę Universi­ teto statuto projektą, kuriame numatytas Medicinos fakultetas. Norėdam i, kad statute būtų numatytas ir Odontologijos skyrius, 1921 m. gegužės 1 2 14 d. dantų gydytojai priėmė rezoliuciją dėl dantų gydytojų ir dantų tech­ nikų mokymo sutvarkymo8. Kadangi Aukštuosiuose kursuose taip ir nebu­ vo pradėtas veterinarijos gydytojų ruošimas, susirūpinęs departamentas tar­ nybos posėdyje, įvykusiame 1921 m. gruodžio 10 d., nutarė prašyti vyriau­ sybės, kad įsteigtų veterinarijos fakultetą9. N ors per dvejus Aukštųjų kursų darbo metus pilnaverčio mokymo nebuvo pasiekta, tačiau įdėtas darbas nenuėjo veltui. Buvo padėti pagrindai įkurti Medicinos fakultetą universitete - išrūpintos pirmosios patalpos, su­ burtas dėstytojų kolektyvas, iš kurių nemaža dalis tęsė darbą universitete, parengta I-ąjį ir Il-ąjį kursus išėjusių ir keletas studijas baigiančių studentų, kurie galėjo greičiau gauti diplomus ir papildyti negausias gydytojų gretas.

Medicinos fakulteto įsteigimas ir bendra jo veiklos Nepriklausomoje Lietuvoje apžvalga Struktūra ir uždaviniai 1922 m. balandžio 24 d. Seimo priimtajame ir Respublikos prezidento pa­ tvirtintajame Lietuvos universiteto statute Medicinos fakultete num atyta suorganizuoti 4 skyrius: Medicinos (20 katedrų), Veterinarijos (6 kated­ ras), Farmacijos (1 katedra) ir Odontologijos (1 katedra). Vadovauti fakulteto kūrimui buvo sudarytas ir 1922 vasario 25 d. Švie­ timo ministerijos patvirtintas branduolys, į kurį įėjo P.Avižonis, A.Jurgeliūnas, L.Gogelis, P.Raudonikis ir VI.Lašas. Vėliau branduolys dirbo kaip M e­ dicinos fakulteto Taryba, į kurią buvo įtraukta daugiau narių. Pirmuoju deka­ nu buvo J.Bagdonas (1923—1924), o nuo 1924 m. iki 1940 m. -VI.Lašas. Kuriamajame fakultete turėjo būti suorganizuotos aukštojo mokslo stu­ dijos minėtuose skyriuose, nuolat rūpinamasi ne tik mokymo darbo tobulini­ mu, bet vykdomi ir mokslo tyrimai, populiarinamos mokslo žinios. Visų pirma nutarta toliau tęsti Aukštuosiuose Kursuose pradėtą mokslą medicinos skyriaus Il-ajame ir IV-ajame semestruose, Odontologijos skyriaus Il-ajame semestre ir Farmacijos skyriaus II-jame ir IV-jame semestruose. Ru­ dens semestre jau numatyta priimti naujus studentus į visus skyrius, tarp jų ir į Veterinarijos. Apie tai paskelbta dienraštyje „Lietuva” (1922 m. liepos 9 d.). Sprendžiamuoju organu visuose mokslo ir mokymo dalykuose buvo fakulteto taryba.

M EDICINOS MOKSLAI

297

Ypač daug darbo taryba turėjo pirmaisiais ir antraisiais metais po fakulteto įsteigimo. Ji posėdžiaudavo kiekvieną savaitę - svarstė fakulteto įstaigų organi­ zacijos ir administracijos klausimus, kaip jas sutalpinti ir įrengti, aprūpinti lėšo­ mis, rinko mokslo personalą, nustatė jo pareigas ir teises, svarstė studentų reika­ lus, mokslams eiti taisykles, mokymo planus, egzaminų programas ir 1.1. Medicinos fakulteto taryba ir mokslo personalas rūpinosi ne tik specialis­ tų rengimu Universitete. N uo pat pirm ųjų darbo dienų ji prisiėmė atsako­ mybę už visų Lietuvoje dirbančių gydytojų kvalifikaciją. Ji svarstė medicinos vyresniojo personalo praktikos teisių įstatymo projektą, dalyvavo valstybės gy­ dytojų egzaminavimo komisijos darbe. Jiems rūpėjo, kaip greičiau pakelti vals­ tybės sveikatos apsaugos lygį. Šio tikslo siekė dalindamiesi savo profesiniu patyrim u su visos Lietu­ vos gydytojais (perspaudą, paskaitas, gydytojų draugijų, kurių kūrėjais bu­ vo jie patys, posėdžius, prie universiteto organizuojamus gydytojų tobulini­ mosi kursus), skleisdami visuomenėje higienos ir ligų profilaktikos žinias, rūpindamiesi, kad būtų įsteigtos atitinkamos naujos įstaigos, inicijuodami svei­ katos ir socialinę apsaugą užtikrinančių įstatymų leidimą ir pan.

Personalas Nors dalis dėstytojų buvo pakviesta jau į Aukštuosius kursus, bet dabar jų reikėjo daug daugiau. D ar prieš įkuriant universitetą, visuomenės ir mokslo organizacijų atstovų susirinkime, kuriame buvo svarstomi kandidatai į m o­ kymo personalo branduolius, P.Avižonis kalbėjo: Atlyginimas yra nustatytas toks menkas, kad iš kitų kraštų vargu ar gausime geras jėgas —mūsų darbo ir gyvenimo sąlygos reikalauja pasišventimo, kurio iš svetimtaučių mes negausime, o ir mūsų žmonės kažin ar ilgą laiką sugebės dirbti tose aplinkybėsd ° . Beje, kviesti lektorius, kai tik galima, specialistus lietuvius, o ne svetimšalius, stengtasi nuo pirm ųjų Aukštųjų kursų darbo metų. Šią nuostatą Kauno Medicinos draugi­ jos pirmininkas J.Žemgulys motyvavo tuo, kad: 1) svetimšaliams reikėtų dau­ giau mokėti; 2) studentai nepakankamai moka užsienio kalbas, kad galėtų gerai suprasti skaitomus kursus; 3) reikia išugdyti lietuviškus medicinos kadrus, su­ kurti lietuvišką medicinos ir apskrities aukštąją mokyklą11. P.Avižonio prognozės dėl dėstytojų užsieniečių pasitvirtino. Iš jų ilges­ niam laikui liko dirbti tik Histologijos katedros prof. E.Landau, atvykęs iš Berno universiteto. K iti-J.D zirnė, H.Boitas, A.Verkgartneris Lietuvoje užsi­ buvo labai neilgai. Tačiau, malonu pastebėti, kad P.Avižonio abejonės dėl lietuviškosios profesūros ištvermingumo nepasiteisino. Dauguma jų katedrų vedėjais dirbo tiek, kiek leido sveikata, atidavė visas savo žinias ir jėgas, kad aukštasis medicinos mokslas ir medicinos pagalba Lietuvoje suklestėtų. Mokymo personalo atžvilgiu Medicinos fakultetas buvo pats didžiausias. 1926 m., kai personalas buvo jau visiškai sukomplektuotas, medicinos fakulte­ te dirbo 104 žmonės. Dauguma vyr. mokslo personalo narių buvo baigę T ar­

Į 298

MEDICINOS MOKSLAI

tu, Maskvos arba Peterburgo universitetų Medicinos fakultetus ir iki atvyks­ tant į Lietuvą dirbę Rusijoje. NedaugiŠ-jų prieš tai buvo dirbę aukštosiose mokyklose - profesoriais P.Raudonikis ir L.Gogelis, docentais - A.Jurgeliūnas, P. Radzvickas. Dauguma prieš ateinant dirbti į Aukštuosius kursus arba uni­ versitetą vertėsi praktika. Nors pagal universiteto statutą vadovauti katedroms turėjo ordinatoriniai profesoriai (šis vardas buvo suteikiamas tik turintiems mokslo laipsnį ir mokslo darbų), kai kurių katedrų vedėjais buvo paskirti e.o. profesoriai ir net docentai, ypač Veterinarijos skyriuje. D ocento vardas kartais buvo su­ teikiamas ir neturintiem s mokslo laipsnio, už turimus mokslo darbus. N uo 1930 m. docento (arba privatdocento) vardui gauti buvo būtina ne tik moks­ lo laipsnis, bet ir habilitacijos darbas arba fakulteto pripažinti atitinkamai mokslo darbai. N uo 1933 m. pradėtas leisti periodinis mokslo žurnalas „VDU Medicinos fakulteto darbai” (redaktorius P.Avižonis), kad moksli­ ninkai galėtų greičiau paskelbti savo mokslo darbus. Rūpesčiui dėl jaunųjų personalo narių paruošimo, matyt būta rimto pa­ grindo, nes rektorius M .Romeris 1934 m. „Naujojoje Romuvoje” rašė, kad senoji profesūra nepakankamai rūpinasi naujų kadrų rengimu. Kai po 12 dar­ bo metų Eberas Landau grįžo į Šveicariją, histologijos dėstyti vėl teko kviesti svetimšalę - V.Dančekovą, nes įpėdinis šiai katedrai užimti nebuvo paruoštas. M.Romeris apgailestavo, kad vis dar nėra kam pakeisti solidaus amžiaus sulau­ kusių vidaus ligų katedrų vedėjų Kazimiero Buinevičiaus ir J.Bagdono, Higie­ nos ir bakteriologijos vedėjo A.Jurgeliūno, mažai jaunų specialistų išugdyta Akušerijos ir ginekologijos katedroje. Šį straipsnį M.Romeris baigė žodžiais: „Mes dažnai kalbame apie lietuviškos kultūros ugdymą. Bet kas gi ją kurs? Ar svetimšaliai?” Ir ragina kurti „lietuvišką jaunų žmonių elitą”12. Bet, nežiūrint sunkumų, personalo kvalifikacija gerėjo, nes ne tik jaunosios kartos mokslinin­ kai rengiantys disertacijas, bet ir katedrų vedėjai (pvz., V.Tumėnienė, P.Avižonis, J.Blažys ir kt.) dažnai vykdavo į užsienį pasitobulinti (dažniausiai 2 -3 mėnesiams), ten susipažindavo su naujais diagnostikos ir gydymo metodais, kuriuos grįžę taikė Lietuvoje. N uo 1933 m. labai žymus ginančių daktaro disertacijas skaičiaus didėjimas.

M aterialinė bazė Įkūrus universitetą, Medicinos fakultetas iš pradžių turėjo tik tai, ką pavyko susikurti darbo Aukštuosiuose kursuose metais. Aišku, kad padidėjus stu­ dentų skaičiui ir organizuojant pilnavertį jų mokymą, pirmiausia reikėjo išspręsti patalpų problemą. Tai padaryta 1922 m. rudenį, skyrus universitetui buvusius karo mokyklos rūmus (vėliau vadintus antraisiais universiteto rū­ mais). Čia Medicinos fakultetas gavo 25 kambarius, į kuriuos įsikėlė dekanatas ir visos teorijos katedros. O 1923 m. šalia senojo anatomikumo buvo pastatyta

M EDICINOS MOKSLAI

299

buvo pastatyta dviejų aukštų pastatas. Medicinos fakulteto teorijos katedrų darbo sąlygos ypač gerėjo, kada 1932 m. buvo baigti statyti naujieji keturių aukštų Medicinos fakulteto rūmai. Klinikos katedros įsikūrė Raudonojo Kryžiaus, Karo ir Kauno miesto valstybės ligoninėse, Vaikų ligų katedra su klinika - Sveikatos departam en­ to vaikų ligoninėje. Tai buvo labai nepatogu - studentams reikėdavo bėgio­ ti iš vieno miesto galo į kitą, kai kurių ligoninių (Kauno m. ligoninės, vaikų ligoninės) patalpos buvo pasenę, neatitiko modernioms ligoninėms kelia­ m ų reikalavimų. Todėl pradėta rūpintis atskirti, tik universitetui skirtų kli­ nikų statyba. Pirmiausia (1929 m.) pastatytos Akių ir ausų, nosies ir gerklės klinikos, o 1939 m. baigtos statyti ir Didžiosios universiteto klinikos. Tai buvo brangiausiai kainavę (13,5 mil. litų) ir didžiausi iš visų N epriklauso­ moje Lietuvoje universitetui statytų rūm ų. Juos suprojektavo prancūzų ar­ chitektai U.Cassan ir E.Euchanoff, prieš tai projektavę daugiau ligoninių, tarp jų ir geriausią Paryžiaus ligoninę. Klinikos buvo labai modernios, su 663 lovomis (vienai lovai skirta 8 m 2 grindų ploto), daug kam barių mokslo personalui, studentams, specializuotis atvykstantiems gydytojams13. N et už­ sieniečiai atvažiavę stebėdavosi tokiomis geromis universiteto klinikomis. Labai vargo Veterinarijos skyriaus įstaigos, kurios turėjo nuom otis patalpas įvairiose vietose. Odontologijos skyriaus įstaigos taip pat nuom ojo atskiras patalpas Laisvės alėjoje. Patalpoms įrengti ir aprūpinti aparatūra, prietaisais ir kitomis mokymo priemonėmis reikėjo lėšų, o lėšų problema buvo opi per visus darbo metus, ypač pirmaisiais metais po universiteto įkūrimo. Profesūra suprato tuos sun­ kumus, su kuriais susidūrė jauna valstybė. 1923 m. P .Avižonis rašė: „Esant nuolatiniam pavojui nuo kaimynų, užgrobusių Vilnių (...), valstybė negali duoti MF reikalams nei tiek trobesių, kiek jų būtų reikalinga, idant gelėtų sutilpti visi norintieji studijuoti mediciną (...) nei tiek lėšų, kiek jų būtų reika­ linga tinkamai institutams ir laboratorijoms aprūpinti mokslo priemonėmis ir knygomis. Jei kas paklaustų, ko gi ypačiai fakultetui trūksta, galima atsakyti vienu žodžiu „lėšų”14. Jis kviečia visuomenę aukoti medicinos mokslo labui. Tačiau, kad ir kaip buvo sunku, valstybė Medicinos fakultetui, kaip ir visam universitetui, reguliariai skyrė lėšas. 1923 m. fakulteto išlaidos buvo 632 000 Lt, 1924 m. - 1 071 149 Lt, vėliau kasmet vidutiniškai apie 1 200 000 Lt. Mokslo priemonių įsigijimu rūpinosi patys katedrų vedėjai. Užsakymai aparatūrai ir reagentams dažniausiai buvo daromi Vokietijos, rečiau - Austrijos ir Prancūzijos firmose. Paprastesnės priemonės pirktos Kaune. Didelę dalį vaiz­ do medžiagos (anatomijos makroskopinius ir mikroskopinius preparatus, pieši­ nius, paprastesniuosius prietaisus) pagamindavo savi darbuotojai. 1922-1924 m. Lietuvos universitete apyskaitoje rašoma, kad nupirkti 2 epidiaskopai, kainavę apie 16 000 Lt, rentgeno aparatūra giliajai terapijai už

300

MEDICINOS MOKSLAI

17 000 Lt, kuri sum ontuota Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, 76 mikro­ skopai15. Ilgainiui visos katedros vis geriàu apsirūpino mokymo priemonėmis ir aparatūra, sukomplektavo savo bibliotekas, reguliariai gaudavo ir geriausius užsienyje leidžiamus savo srities periodinius žurnalus. Klinikos katedros turėjo teisę ir naudojosi-ligoninių inventoriumi, in­ strumentais ir aparatūra. Tačiau ir iš Universiteto lėšų buvo perkama nau­ jesnė aparatūra, instrum entų ir įrangos.

Klausytojai ir absolventai Medicinos fakultete, kaip ir kituose, mokėsi ne tik studentai, bet ir laisvieji klausytojai, tačiau fakultete jie sudarė nedidelę dalį. Ypač jų skaičius sum a­ žėjo nuo 1930 m., nes pagal 1930 m. statutą laisvieji klausytojai galėjo būti priimami tik tuo atveju, jei likdavo laisvų vietų studentų priėm imui pasi­ baigus. O kadangi medicina studijuoti buvo daugiau norinčių negu fakul­ tetas galėjo priimti, laisvieji klausytojai daugiau nebūdavo priimami. 1922 m. rudens semestre laisvųjų klausytojų buvo 53 (studentų 378). 1929 m. rudens semestre jų buvo tik 9 (studentų 740), o 1936 m. tik 1 (studentų 724). Klausytojų skaičiumi Medicinos fakultetas buvo vienas iš didžiausių. 1922 ir 1923 m. (rudens semestrų duomenimis) fakultete mokėsi daugiau­ sia klausytojų (apie 36-20% visų universiteto klausytojų). N uo 1924 m. į pirmąją vietą išsiveržė ir toliau pirmavo Teisių fakultetas. Medicinos mokėsi labai daug žydų tautybės klausytojų. 1926 m. jų buvo net 45,7% . Vėliau lietuvių dalis šiek tiek padidėjo - 1935 m. rudens semestre jie sudarė jau 64,7% visų klausytojų, žydai - 30%. Kitų tautybių jaunuolių mokėsi labai mažai16. Lietuvos universiteto taryba 1923 m. kovo 18 d. nutarė reikalauti iš stojančiųjų j universitetą mokėti lietuvių kalbą - būti išlaikiusiems jos egza­ m iną mokykloje arba universiteto kalbos egzaminų komisijoje17: Kadangi tik atidarius Universitetą norinčiųjų studijuoti mediciną bu­ vo labai daug, teko apriboti priėmimą. Į Medicinos skyrių nutarta priim ti 100, j Odontologijos skyrių - 50 klausytojų. Ir vėliau norinčių stoti į M edi­ cinos fakultetą būdavo 2 -3 kartus daugiau negu buvo vietų, todėl priėm i­ mas vykdavo konkurso tvarka. Atranka buvo darom a tokiu būdu. Pirm iau­ sia būdavo atmetami asmenys, kurie netiko pagal sveikatos būklę. Likę svei­ ki kandidatai turėdavo laikyti lietuvių kalbos (žodžiu ir raštu), lietuvių lite­ ratūros ir Lietuvių istorijos (žodžiu) egzaminus. Tada pagal šių egzaminų, o taip pat atestato pažymius, buvo atrenkami kandidatai18. Fakultete veikė daug studentų organizacijų. Vienos buvo susikūrę susi­ kūrę profesijos pagrindu - tai S tudentų m edikų draugija, Farm acininkų draugija ir studentų veterinarų draugija, ir rūpinosi studentų profesijos ir ekonomijos reikalais. Universitete veikė studentų medikų korporacija „Fra-

M EDICINOS MOKSLAI

301

ternitas Lithuanica”, studentų ateitininkų medikų korporacija „Gaja”, stu­ denčių m edikių ir odontologių korporacija „Patria”, studentų medikų kor­ poracija „Ąžuolas”. Ilgamečio Medicinos fakulteto dekano VI.Lašo duomenimis, 1926 me­ tais fakultetą baigė pirmieji 10 klausytojų (visi - Medicinos skyrių), o per visą nepriklausomybės laikotarpį fakultetą baigė 670 medikų, 381 odontologų, 158 farmacininkai ir 16 veterinarijos gydytojų (duomenys iki 1940 m. liepos 21 d., kai Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį19). 1922 m. Lietuvoje vienas gydytojas teko 5 000 gyventojų, 1940 m. - jau 20100 gyventojų (Latvijoje - 1378, Estijoje - 1183 gyventojams). Taigi per 20 m etų padėtis labai pagerėjo. Gausėjant gydytojų, atsirado galimybė teikti medicinos pagalbą ne tik miestuose, bet ir kaimuose. 1938 m. buvo priimtas įstatymas dėl sveikatos punktų steigimo apylinkėse: žurnale „Medicina” dažnai buvo skelbiama, kokie sveikatos punktai ieško gydytojo.

Medicinos fakulteto pertvarkymas, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Pirmąjį didelį okupacinės valdžios smūgį V D U patyrė 1940 m. liepos 16 d., kada buvo uždarytas Teologijos ir filosofijos fakultetas. O 1940 m. rugpjūčo 24 d. vėl daromi pakeitimai statute - universitetas pavadinamas Kauno uni­ versitetu, jame paliekami tik Medicinos, Statybos ir technologijos fakultetai20. 1940 m. rugpjūčio 29 d. LSSR Švietimo ir Liaudies komisariato (toliau - ŠLK) pavaduotojas J.Žiugžda pasikvietė V D U ir Vilniaus universiteto vadovus ir pa­ vedė jiems kuo skubiau „vidujinį aukštojo mokslo židinių gyvenimą sutvarkyti taip, kad, prasidėjus mokslo metams, jie visiškai atitiktų naujosios Lietuvos TSR, kitus SSR darbo reikalavimus” . Jis pranešė, kad visiems klausytojams turi būti įvestas privalomasis marksizmo ir leninizmo kursas, kad „jaunuomenė išsiugdytų tvirtą pasaulėžiūrą”, perspėjo, kad „nei personalo, nei dėstomųjų dalykų prie­ globstyje netusi sau rasti vietos jokia reakcijos užuomazga, joks reakcijos židinys”, kad reikia kuo skubiausiai likviduoti studentų korporacijas, nes būtent jos ypač pasižymi reakciniu veikimu”21. Medicinos fakulteto dekanu buvo paskirtas J.Sopauskas. 1940 m. rugsėjo 11d. studentai išvydo rektoriaus A.Purėno pasirašytą „skelbimą 20” apie V D U studentų organizacijų uždarymą22. Faktiškai smūgis tautiškoms studentų organizacijoms buvo kirstas birželio mėnesį, kai buvo suimti arba ištremti jų lyderiai ir aktyviausieji nariai. Labiausiai nukentėjo stu­ dentų ateitininkų korporacija „Gaja”. Gera žinia, pasiekusi studentus tų m etų rudenį, buvo ta, kad mokslas universitete bus nemokamas23. (Iki okupacijos nuo mokesčio už mokslą buvo

302

M EDICINOS MOKSLAI

atleidžiama apie 20 % studentų), ir kad didinamas stipendijų skaičius. Tačiau „nedarbo elemento” vaikams, kuriais buvo laikomi tie, kurie gyvena ne iš savo darbo pajamų, kurių turtas nacionalizuotas, kurie naudojasi samdomuoju dar­ bu, už mokslą reikėjo mokėti 400 rb. per metus24 Tas mokestis dar nebūtų buvęs labai didelė bėda, jeigu ne kitos priemonės^ kurių ėmėsi sovietų valdžia, kad užkirstų kelią į aukštąjį mokslą „ne darbo elemento” vaikams. Tokia taktika buvo labai gerai apgalvota—okupacinė valdžia tikėjosi, kad inteligentai, išug­ dyti iš darbininkų, vargingųjų valstiečių ir kumečių tarpo, taps ištikimais jų talkininkais. Kadangi iš šių sluoksnių nedaug jaunuolių buvo baigę gimnazi­ jas, buvo įsteigti darbininkų ir valstiečių parengiamieji kursai, kuriuose greitai būdavo išeinama gimnazijos programa. 1941 m. pavasarį Kauno universitete tokiuose kursuose mokėsi 180 žm onių25. Kad į universitetą nepatektų nepa­ geidaujamieji jaunuoliai, rektoriui įsakyta sudaryti komisiją, kuri darytų at­ ranką pagal socialinę kilmę26. Universiteto statute padaryti pakeitimai leido Lietuvos SSR LKT visiškai kontroliuoti personalo skyrimą. Dabar vyr.mokslo personalą pasirinkdavo Lie­ tuvos SSR Švietimo liaudies komisaras, o tvirtindavo LKT, o jaunesnįjį perso­ nalą skirdavo ir atleisdavo Švietimo liaudies komisaras. 1940-1941 m. pakeitimų tarp Medicinos fakulteto profesūros, stoko­ jant aukštos kvalifikacijos specialistų, nedaryta, bet imtasi įvairiausių priemo­ nių ją perauklėti: buvo organizuojamos politinio švietimo paskaitos, marksiz­ mo ir leninizmo kursai ir pan. Tačiau vyresniųjų asistentų vietoms užimti Švietimo liaudies komisariatas pradėjo ieškoti ir kviesti naujus žmones. 1940 m. gruodžio mėnesį buvo priimtas Lietuvos SSR LKT nutari­ mas dėl aukštųjų mokyklų mokslo personalo kategorijų sulyginimo su SSSR aukštųjų mokyklų kategorijomis ir preliminariai nurodyta, kaip tai reikia daryti27. Pavyzdžiui, docentai su daktaro laipsniu tapo docentais su kandi­ dato laipsniu, vyr.asistentai be daktaro laipsnio - vyr. dėstytojais. O pava­ sarį į universitetą atėjo Visasąjunginio komisariato aukštojo mokslo reikalams (toliau VKAMR) nurodymai ne tik pervesti mokslo laipsnius į sovietų klasifi­ kaciją, bet ir pateikti kandidatus į mokslo laipsnius peratestavimui Aukščiausiai atestacinei komisijai prie SSRS LKT AKAMR28. Dėl prasidėjusio karo šios procedūros nusikėlė į pokario metus. Kadangi perorganizuojant darbą SSSR aukštųjų mokyklų pavyzdžiu į mokslo planus buvo įvesta naujų dalykų, organizuoti jų dėstymui num atyta įsteigti šias bendras visiems 3 fakultetams katedras: 1) marksizmo ir leni­ nizmo; 2) politinės ekonomijos; 3) fizkultūros; 4) karinio parengimo; 3) svetimųjų kalbų29. Medicinos fakultete, be anksčiau veikusių katedrų, atsirado dvi nau­ jos - Biologijos katedra, kurios vedėju paskirtas A.Garmus, ir Chemijos katedra (vedėjas - Mečys Kareiva), kurias buvo būtina steigti dėl to, kad M atem atikos ir gamtos mokslų fakultetas buvo iškeltas į Vilnių30.

M EDICINOS MOKSLAI

303

Pirmųjų dviejų metų studentai buvo pervesti į kursų sistemą. Kitais me­ tais į tokią sistemą numatyta pervesti ir visus kitus studentus. Įvestos žiemos ir pavasario egzaminų sesijos su nustatytais privalomaisiais egzaminais. Buvo nutrauktas ne tik intelektualinis bendradarbiavimas, bet ir preky­ ba su Vakarų kraštais. Sovietų Sąjungos Užsienio prekybos liaudies komisariato įsakymu liepta nutraukti visas sutartis ir susirašinėjimus dėl sandėrių sudarymo ir realizavimo, nurodyta, kad pirkti užsienyje bus galima tik ypatingais atvejais, gavus aukštesniųjų instancijų leidimą ir įrodžius, kad analogiškos prekės nega­ minamos Sovietų Sąjungoje31. 1941 m. pradžioje pradedamas rengti ir svarstyti naujasis Kauno uni­ versiteto statuto projektas. Balandžio mėnesį jis svarstomas, dalyvaujant VKAMR atstovui Novik32. Bet patvirtinti statuto nespėta. Nors 1941 m. birželio 14 d. vykdytosios deportacijos Medicinos fa­ kulteto personalo dar beveik nepalietė, tačiau vėliau rasti num atytųjų as­ m enų sąrašai parodė, kad ruoštasi išvežti daug profesorių, asistentų ir kitų personalo narių. Apie didžiulį kai kuriems personalo nariams grėsusį pavo­ jų liudijo kraupi Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų J.Žemgulio, Stasio Matulaičio ir A ntano G udonio žūtis. Prieš pat pasitraukdami rusų kariškiai suėmė juos operuojančius ligonį ir žiauriai nužudė čia pat, ligoninės kieme. D u iš nužudytųjų, J.Žemgulys ir A.Gudonis, buvo tiesiogiai susiję su universitetu: J.Žemgulys —buvo vienas aktyviausiųjų, universiteto kūrėjų, o A.Gudonis absolventas, aktyvus „Gajos” korporacijos narys.

Medicinos fakultetas vokiečių okupacijos metais 1941 m. birželio 23 d. sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė Medicinos fakulteto dekanu paskyrė Juozą Meškauską. 1941 m. žurnalo „Lietuviškoji medicina” (kuris sovietų okupacijos me­ tais ėjo pavadinimu „LTSR medicina”) 7-jame numeryje buvo pranešta, kad Medicinos fakultete tęsiami mokslai visuose semestruose ir priimami prašymai į pirmąjį semestrą. Tiesa, vokiečių okupacinė valdžia draudė pri­ imti naujus studentus, bet rastas būdas juos priimti oficialiai neregistruo­ jant. Nors, palyginti su 1941 m. pavasario semestru, studentų skaičius su­ mažėjo, tačiau buvo dar gana didelis - 1941 m. rudenį mokėsi 630,1942 m. 789 studentai (1941 m. pavasario semestre jų buvo 91733. Personalo skaičius taip pat sumažėjo - nuo 103 iki 98 narių34. Padėtis pasunkėjo dar ir dėl to, kad dalis dėstytojų persikėlė dirbti į Vilniaus universitetą, kurį atkūrus pradėta organizuoti medicinos studijas iš pradžių Matematikos ir gamtos mokslų fakul­ tete, o nuo 1942 m. rudens oficialiai įsteigiant Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą su 13 katedrų.

| 304

M EDICINOS MOKSLAI

Labai suprastėjo materialinės darbo sąlygos, nes naujosios klinikos buvo paimtos vokiečių kariuomenės, o fakulteto klinikos katedros vėl išsibarstė po įvairias Kauno ligonines. Apie universitete vykstantį darbą reguliariai rašome „Lietuviškosios me­ dicinos” kronikose —skelbiama, kokie studentai gavo kandidato laipsnius arba gydytojo diplomus, kas išlaikė doktorantūros egzaminus (T.Siurkus, M.Vaitėnas ir kt.), kas apgynė daktaro diosertacijas (J.Elvikis, 1942), kokie pasikeitimai vyko personalo sudėtyje. Vokiečių okupacijos metais iš esmės dirbta pagal planus, sudarytus nepriklausomybės laikotarpiu. T ik dabar zoologijos ir botanikos kursai su­ jungti į vieną biologijos kursą, įvestas karo lauko chirurgijos kursas35. 1942 m. patvirtintas V D U reguliaminas rodo, kad Medicinos fakul­ tete veikia tos pačios katedros. Svetimąsias kalbas dėstė Filosofijos fakulteto dėstytojai, o fiziką, fizinę chemiją - Technologijos fakulteto dėstytojai36. Universiteto santykiai su vokiečių okupacine valdžia ypač paaštrėjo 1942 m. vasarą, kai buvo pradėta reikalauti, kad 1921-1924 m. gimę abi­ turientai, norintys studijuoti, prieš tai atliktų darbo tarnybos prievolę. Po to jie automatiškai būtų patekę į vokiečių kariuomenę ir nusiųsti į frontą. Senato nariai tam pasipriešino ir pasiekė, kad abiturientai pristatę pažymą, kad jie dirba krašto ūkiui reikalingose įmonėse, būtų atleidžiami nuo prie­ volės. Taigi, 1942 /43 m.m. būtų praėję beveik normaliai, jeigu ne negan­ dos, užklupę 1943 m. kovo mėnesį. Pasipiktinę, kad nė vienas studentas neužsiregistravo SS naujokų komisijose, vokiečiai įsakė policijai užimti uni­ versiteto patalpas. Universiteto vadovybė kreipėsi į O stlando aukštųjų m o­ kyklų referentą prof.Stegmaną, pranešdama, policijai užėmus patalpas, nors formalaus uždarymo nebuvo, mokslo darbai sustojo, nes profesoriai ir asis­ tentai neleidžiami į laboratorijas ir bibliotekas. M okymo reikalų padėtis taip pat neaiški. Jie prašo leisti tęsti darbą37. J.Meškauskas rašo, kad 1943 m. rudenį vėl susirinko studentai ir darbas tęsėsi toliau (ir netgi buvo pri­ imami nauji studentai). N uo 1943 m. rudens „Lietuviškoje medicinoje” vėl informuojama apie studentus, gavusius gydytojo diplomus, apgynusius dak­ taro disertacijas (B.Minelga, M.Vaitėnas), padariusius habilitacijos darbus (V.-P.Tumasonis), išlaikiusius doktorantūros egzaminus (KAmbrozaitis), įtei­ kusius daktaro disertacijas gynimui (A.Gulbinas), apie personalo sudėties pasi­ keitimus. Universiteto etatai nebuvo panaikinti, ir personalas toliau gaudavo algas. Išlikę 1944 m. sausio-kovo mėn. algų lapai rodo, kad tuo metu buvo mokami atlyginimai 83 etatiniams Medicinos fakulteto mokslo personalo nariams, 7 etatiniams pagalbiniams darbuotojams ir 3 neetatiniams mokslo personalo na­ riams38 . Vėlesnė dokumentacija apie V D U personalą žuvo karo metais. Kaip įrodymą apie tuo m etu Medicinos fakultete vykusį mokymą J.Meškauskas pateikia studentės D.Bilevičiūtės 1944 m. pavasario semestro studijų knygelės

M EDICINOS MOKSLAI

305

faksimilę su profesorių parašais, patvirtinančiais įskaitų gavimą, ir dekano J.Meškausko parašu. Taigi, nors ir sunkėjančiomis sąlygomis, darbas vyko iki pat vokiečių pasitraukimo. VI. Lašo duomenimis, 1941 m. pavasario semestre fa­ kultetą baigė 91 studentas, 1942 m. - 126, 1943 - 170 ir 1944 - 112 studentų.

Pertvarkymų pagal sovietų aukštųjų mokyklų modelį tąsa 1944-1950 m. Karui pasibaigus, Lietuva buvo gražinta į prieškarinį statusą - ji vėl tapo Sovietų Sąjungos dalimi, tad ir universitete, kuris tuo laikotarpiu vadintas Kauno valstybiniu Vytauto Didžiojo universitetu, toliau buvo tęsiami 1940/ 41 m.m. pradėtieji pertvarkymai pagal sovietų aukštųjų mokyklų modelį. Šiam darbui ir toliau vadovavo VKAMR prie Sovietų Sąjungos LKT. 1946 m. vasarą V D U buvo oficialiai perduotas Sovietų Sąjungos Aukštųjų mokyklų ministerijos žinion, o ideologiniai nurodymai eidavo iš pat vir­ šaus —buvo vadovaujamasi Sovietų Sąjungos kom unistų partijos ir analo­ giškais SSR kom unistų partijos nutarimais. Klinikos liko pavaldžios Lietu­ vos SSR Sveikatos apsaugos ministerijai. Medicinos fakulteto dekanu pa­ skirtas J.Šopauskas, tačiau labai neilgam. 1944—1946 m. dekanu vėl buvo VI. Lašas. 1946-1947 m. - B.Abraitis, nuo 1947 m. - iki fakulteto peror­ ganizavimo į Kauno Medicinos institutą - Z.Januškevičius. Jau 1946 m. aukštesniosiose institucijose pradėta kalbėti apie fakulte­ to perorganizavimą į atskirą Medicinos institutą, nors personalas to neno­ rėjo. „Ligi šiol fakultete nėra nė vieno nario, kuris norėtų, kad Medicinos fakultetas būtų išskirtas į M edicinos institutą, —kalbėjo J.Kupčinskas 1946 m. birželio mėnesį universiteto mokslo tarybos posėdyje39. N ežiūrint to, po ketverių m etų Sovietų Sąjungos Aukštojo mokslo ministerijos įsakymu tai buvo padaryta. 1944 m. rugpjūčio 12 d. per pirmąjį rektorato posėdį rektorius A.Purėnas paprašė fakultetų dekanų sudaryti 2 personalo sąrašus: - Švietimo liaudies komisariato patvirtintą iki 1941 06 22, papildžius jį atleistaisiais vokiečių okupacijos metais, ir a n trą - asmenų, paskirtųjų dirbti vokiečių oku­ pacijos metais40. Juos reikėjo pristatyti Švietimo liaudies komisariatui. Kadangi karui baigianti daugelis fakulteto personalo narių pasitraukė į Vakarus, šie sąrašai buvo gerokai praretėję, tarp pasitraukusiųjų buvo daug aukštos kvalifi­ kacijos mokslo darbuotojų, iki pat pasitraukimo dirbusių Medicinos fakultete (V.Kanauka, V.Tumėnienė, P.Stančius, K.Oželis, J.Meškauskas, V.Avižonis ir kt.). Jų vietos buvo laisvos. Kai kuriose klinikos katedrose neliko nė vieno vyresniojo mokslo personalo nario.

306

M EDICINOS MOKSLAI

Neatsižvelgiant į didelį personalo stygių, pradėta priiminėti žymiai dau­ giau studentų (1939 m. mokėsi 607, 6 T945 m. - jau 1122 studentai). Ir nors etatų skaičius padidėjo, dažnai nebuvo kam tas vietas užimti. Išeities ieškota kviečiant geresniuosius gydytojus praktikus iš įvairių Lietuvos miestų. Bet ir čia susidurta su sunkumais. Štai 1945/47 m.m. ataskaitoje Vidaus ligų propedeutikos katedros vedėjas P.Gudas-Gudavičius skundžiasi, kad „geresni gydytojai persikelti negali arba dėl medžiaginių sunkumų, arba dėl per didelės kontro­ lės”41 . D u jo parinktieji tinkami kandidatai nepraėjo tokios kontrolės. LKP nurodymu kadrai buvo parenkami žiūrint ne tik dalyko, bet ir politikos. 1949 m. įvykęs LKP suvažiavimas specialiai svarstė padėtį medicinos įstaigose, nes jose vis dar pasitaikydavo „svetimų tarybinei santvarkai žm onių”42. Netgi geriems gydytojams, atėjusiems į universitetą, trūko patyrimo dirbti pedagogo ir moks­ lo darbą, ir tai negalėjo neatsiliepti mokymo kokybei. Tie dėstytojai, kurie dirbo universitete anksčiau ir jau buvo įsigiję mokslo laipsnius ir vardus, buvo peratestuoti pagal Sovietų Sąjungoje priimtą mokslo laipsnių ir vardų sistemą. 1940/41 m.m. tai buvo padaryta tik iš dalies, o dabar kiekvienas kandidatas privalėjo būti apsvarstytas Medicinos fakulteto taryboje, po to universiteto mokslo taryboje, kurios sprendim ą turėjo patvirtinti AVKAMR AAK (Aukščiausioji Atestacinė Komisija) prie Sovietų Sąjungos LKT. Šis darbas pradėtas 1945 m., po to, kai į Vilnių atvykę profesoriai Butiagin ir Komarov (abu jie atstovavo VKAM R prie SSSR LKT) davė žodinį leidimą sudaryti universitetų mokslo tarybas ir pradėti darbą pagal „bendrus nuostatus, taikomus visiems sovietų universitetams”43. Pirmasis V D U mokslo tarybos posėdis įvyko 1945 m. vasario 7 d. Ją sudarė 26 nariai, tarp jų trys nariai, tiesiogiai atsakingi už ideologinį darbą: universiteto prorektorius mokymo ir auklėjimo reikalams Ivan Ariskin, mark­ sizmo ir leninizmo katedros vedėjas Nazarkin (Vėliau Airpetian) ir Univer­ siteto partijos sekretorius V.Kuzminckis. Taryba bandė suteikti mokslų kan­ didato laipsnius arba bent docentų vardus tiems, kurie nebuvo apgynę di­ sertacijos, bet turėjo paskelbę mokslo darbų, tačiau AAK jų nepatvirtino ir daktarų laipsnių, apgintų vokiečių okupacijos metais. Kadangi 1944-1950 m. daktaro disertacijų nebuvo apginta, o kandidato disertacijų apginta vos keletas, dėstytojų su mokslo laipsniais ir vardais šiuo laikotarpiu buvo labai mažai. 1949/50 m.m. Medicinos fakultete dirbo 7 mokslų daktarai (jie turėjo profesoriaus vardus), 14 kandidatų (jie turėjo docento vardus), 18 vyr.dėstytojų ir 38 asistentai. Nors iš kiekvieno dėstytojo buvo reikalaujama planuoti ir vykdyti mokslo darbą tam tikra tema, iš m etų gale pateikiamų ataskaitų galima spręsti, kad reikšmingesnių darbų 1944-1950 m. nebuvo atlikta. Ataskaitose minimi ne­ baigti, niekur neskelbti darbai. Mažai aktualių temų. Dėstytojai skundėsi nesutvarkytomis patalpomis (išdaužyti langai, nebuvo elektros, šildymo ir pan.), vaistų, aparatūros ir literatūros stoka. Jau minėjome, kad 1940/41 m. buvo

M EDICINOS MOKSLAI

307

nutrauktos sutartys su Vakarų Europos šalimis dėl medžiagų, aparatūros ir literatūros pirkimo. Tačiau net sovietų aparatūros ir literatūros sunku buvo gauti. A ntra priežastis buvo ta, kad dėl kadrų stokos dėstytojai buvo labai ap­ krauti mokymo darbu, dažnai, be universiteto, dar dirbo vienoje ar dviejose kitose darbovietėse. Trūko kvalifikuotų vadovų su mokslo laipsniais ir vardai. Atsiliepė ir tai, kad dėstytojai jau neturėjo galimybės išvykti tobulintis į Vakarų Europos mokslo centrus, o j Sovietų Sąjungos mokslo centrus 1944—1950 m. važinėta nedažnai, nes dėstytojai buvo labai užimti, dar nebuvo užmegzti kontaktai. Jaunųjų specialistų rengimą stabdė ir tai, kad nebuvo aspirantūros (iki 1948 m .). dalis dėstytojų, ypač tie, kurie užėmė aukštesniuosius administ­ racijos postus, buvo įtraukti į visuomenės politinę veiklą, o „politiškai šviestis” privalėjo visi be išimties. Tokios švietimosi formos buvo įvairios - marksizmo ir leninizmo universitetas, paskaitos ir pan. Dėstytojams buvo nurodinėjama, ne tik kokių politinių pažiūrų reikia laikytis, bet ir kuriomis teorijomis vado­ vautis, o kurias atmesti. 1948 m. SSSR Aukštojo mokslo ministerijos primesto­ je LTSR MA visuotinio susirinkimo sesijoje žymūs Lietuvos mokslininkai T.Ivanauskas, J.Krikščiūnas, J.Kupčinskas ir kiti turėjo pasakyti kalbas ir pasmerkti savo kolegas arba patys save (J.Kupčinskas), kad rėmėsi genetikos mokslu. Prof. B.Abraitis buvo kritikuojamas už tai, kad „paskaitas iki šiol dėsto mendelizmo dvasia”, prof. L.Gutmanas už 1947 m. išleistą vadovėlį „Nervų ligos”, kuriame rašė apie paveldimumą. A.Kublickas ir A.Vaškevičiūtė už mokslo tyrimus ge­ netikos srityje. Maskvos atstovas V.J.Svetlovas baigiamojoje kalboje pasakė, kad Lietuvos mokslininkai paveldimumo teoriją ir savo kolegas kritikavo tik formaliai. Jo tonas buvo piktas ir įsakmus, kai jis šūkavo: „Mes negalime leisti morganizmo šalininkams auklėti studentų! mes negalime nė vienos dienos mokyti jaunim ą pagal vadovėlius, kurie skelbia idealistines reakcines teorijas biologijoje”44. Dėstytojai buvo puolami ir už tai, kad apskritai naudojosi Vakarų ša­ lių mokslo literatūra, mokslo ir technikos duomenimis, nepabrėžia „sovie­ tinio mokslo pirmenybės”. Apie tai asmenys, atsakingi už ideologijos darbą dažnai kalbėdavo universiteto mokslo tarybos posėdžiuose. Štai 1947 m. rugsėjo mėnesį Ivan Ariskin piktinosi, kad „atskiri dėstytojai ir studentai net atvirai gyrė buržuazinį mokslą ir ištisai kritikavo tarybinį”45. Praėjo vos keli posėdžiai, ir jis vėl puola dėstytojus už „apolitiškumą, lankstymąsi Va­ karų mokslui, iš medikų konkrečiai paminėdamas J.Karužą ir VI. Kairiūkštį, kurie vėliau buvo atleisti46. Be jų, už „apolitiškumą, beidėjiškumą, formalizmą ir buržuazinį objektyvumą, keliaklupsčiavimą buržuaziniam mokslui” dažnai kliūdavo L.Gutmanui, J.Karužai, A. Gabriui, V.Juškiui, J.Lašienei, J.Gasiūnui. Kai 1948 m. išėjo Kauno universiteto Medicinos fakulteto darbų pirmasis numeris, jame paskelbtųjų straipsnių autoriai buvo išbarti už tai, kad šaltiniuo­ se nurodė Vakarų šalių autorių darbus, o mažai nurodė arba nenurodė sovietų

308

M EDICINOS MOKSLAI

autorių. Vėliau rašiusieji straipsnius „pasitaisė” ir Vakarų autorių darbų 2 jame numeryje jau beveik nebecitavo47)' Su nemažesniais sunkumais susidūrė dėstytojai mokymo darbe. Ties sun­ kumai taip pat buvo susiję ne tik su nepriklausomybės metais sukurtos mate­ rialinės bazės suniokojimu, bet ir su nauja politine Lietuvos padėtimi, dėl kurios iš esmės pasikeitė ne tik personalo, bet ir studentijos sudėtis. Daug gabių ir darbščių jaunuolių negalėjo studijuoti dėl vadinamosios netinkamos sociali­ nės padėties”, prie kurių buvo priskiriami visi, kuriuos sovietinė valdžia laikė sau nepalankiais. Jie neturėjo teisės net konkuruoti su „tinkamais pagal socia­ linę kilmę”, nes nebuvo prileidžiami prie stojamųjų egzaminų. Tokiai atrankai atlikti buvo sudarytos mandatų komisijos. Stojantieji privalėjo turėti charakte­ ristikas iš gyvenamosios vietos partijos organizacijų ir pažyma apie tėvų socia­ linę kilmę. 1946 m. Lietuvos SSR KP biuras, vis dar nepatenkintas socialine studentų sudėtimi, svarstė priėmimo į aukštąsias mokyklas klausimą ir rezoliu­ cijoje įpareigojo mandatų komisijas dar atidžiau atrinkinėti kandidatus, o vie­ tos valdžios organams įsakyta kreipti didesnį dėmesį išduodant charakteristi­ kas48 . 1948/49 m.m. V D U darbo ataskaitoje jau rašoma, kad iš 650 į pirm ą kursą priim tų studentų 9 1 ,6 % buvo kilę iš darbininkų ir pačių vargingiau­ siųjų valstiečių. Tarp jų, šalia tikrai gabių ir darbščių jaunuolių, buvo nemažai negabių ir nedarbščių, kurie pasinaudojo jiems suteiktomis privilegijomis sie­ kiant aukštojo mokslo ir norėjo jį gaut pačiu lengviausiu keliu. Dabar universi­ tete įsiskolinimais dėstytojai rūpinosi daugiau negu patys studentai. Po kiek­ vienos sesijos (1946/47 m.m. galutinai pereita prie kursų sesijų sistemos) buvo suskaičiuojami įsiskolinimai ir fakulteto bei universiteto mokslo tarybų posė­ džiuose svarstoma, kaip jų išvengti. Dėstytojai buvo įpareigoti pasirūpinti įsi­ skolinimų likvidavimu, pagerinti studentų lankymąsi paskaitose(!), organi­ zuoti studentams konsultacijas, nepateikti per daug medžiagos, per egzaminus neduoti sudėtingų klausimų. Buvo tikrinamas darbas tų dėstytojų iš kurių dėstomųjų dalykų studentai blogai išlaikydavo egzaminus. Viena iš priežasčių, lėmusių žemą mokymo lygį 1944-1950 m. - blo­ gos materialinės sąlygos. Patalpos buvo suniokotos ir iš pradžių teko dirbti nešildomose auditorijose ir laboratorijose. Į universiteto klinikas leista su­ grįžti tik 1946 m., bet ir jos buvo nusiaubtos. Rūmuose, kurie 1931 m. buvo pastatyti septynioms Medicinos fakulteto katedroms, dabar turėjo su­ tilpti 11 katedrų. Kadangi studentų skaičius labai padidėjo, kartais jie netilp­ davo į auditorijas. Ypač sudėtinga buvo tinkamai organizuoti laboratorijos darbų atlikimą. Dėl patalpų stokos ir didelio studentų skaičiaus dažniausiai darbai buvo atliekami grupėmis, ir studentai galėjo tik pamatyti, kaip tas ar kitas darbas atliekamas, o ne patys jį atlikti. Trūko aparatūros, laboratorijos indų, medžiagų, vaizdo priemonių. Dėl didelio studentų skaičiaus pablogėjo ir klinikos dalykų mokymas. Vieni vadovėliai paseno, kitais uždrausta naudotis ideologijų sumetimais, o dar kitų buvo likę tik po keletą egzempliorių. Todėl

M EDICINOS MOKSLAI

309

studentai mokėsi tik iš užrašų. Negabius ir tingius studentus tokios studijos visai patenkino, tačiau dėstytojai ir gabūs jaunuoliai buvo susirūpinę. Viename iš 1947 m. įvykusių universiteto mokslo tarybos posėdžių dėstytojas L.Misevičius kalbėjo apie tai, kad studentai nežino tokių elementarių dalykų, kaip kraujo apytakos sistema, neskiria Rentgeno ir ultravioletinių spindulių. T uo tarpu asmenims, atsakingiems už ideologijos darbą, atrodė, kad geram specia­ listų rengimui svarbesnis yra politinis auklėjimo darbas. Universiteto mokslo taryba privalėjo dažnai svarstyti, kaip pakelti marksizmo ir leninizmo dėstymo lygį. posėdžiuose partorgas Ariskin, marksizmo ir leninizmo dėstytojai skųsda­ vosi, kad studentai šio dalyko mokosi tik formaliai, iš reikalo, kad kol kas kon­ krečiais rezultatais pasigirti negalima. 1947 m. viename iš universiteto mokslo tarybos partorgas kalbėjo: O ko gi mes pasiekėme! Ketvirto kurso stomatologė Lašaitė nežino, kasyra komjaunimas. Farmacijos skyriaus ketvirtas kursas vakar (gruodžio 2 5 d.) neatvyko į paskaitas. Padėtis yra aliarmuojanti!49. O dėl to, kad iš universiteto išeina daug blogai paruoštų specialistų, jie aliarmo nekėlė. Skubėjo tik girtis, kiek daug specialistų paruošė, m anipu­ liuodami skaičiais, lygindami juos su „buržuazijos valdymo m etų” statisti­ ka. Tie skaičiai iš tiesų buvo nemaži. VI.Lašo duomenimis, 1945-1950 Medicinos fakultetą baigė 1104 žmonės50. Tačiau specialistų pasiruošimą skaičiais sunku įvertinti - tai įvertino laikas ir žmonės, kuriuos tie specialistai gydė.

Mokymo ir mokslo darbas medicinos fakulteto skyriuose ir jų katedrose (1922-1950) M edicinos skyrius Mokymo planai ir studijų tvarka Prieš sudarant Medicinos skyriaus mokymo planus buvo susipažinta su ki­ tų Europos kraštų gydytojų rengimo sistemomis. A.Jurgeliūnas, susipažinęs su Prancūzijos gydytojų rengimo sistema, pagal kurią studentai jau nuo pirmojo kurso stažuoja klinikose, manė, kad ji Lietuvai tiktų, nes neturint gerų laboratorijų, instrum entų, muziejų, Lietuvos universitetas rengti m edi­ kus gali tik klinikose51. T uo tarpu rusų ir vokiečių mokymo sistemose labai didelis dėmesys buvo skiriamas teoriniam gydytojų paruošimui. Kadangi daugum a Lietu­ vos universiteto vyr. personalo narių buvo baigę Rusijos aukštąsias mokyk­ las, ši sistema jiems buvo artimesnė, ir jie ėmė ją kaip pagrindą. T uo m etu Vokietijos universitetuose medicinos studijoms jau buvo skiriama 12 semest­ rų, o Lietuvoje numatyta apsiriboti dešimčia semestrų, nes kraštui labai trūko bendro profilio gydytojų, kuriems parengti, anot Žemgulio, užtenka 5-erių

310

M EDICINOS MOKSLAI

m etų52. O gydytojams specialistams rengti numatyta įvesti Lietuvos ligoninėse gydytojų internų etatus. Dėstomųjų dalykų atžvilgiu Lietuvos (VDU) universiteto Medicinos sky­ riaus mokymo planai mažais skyrėsi nuo kitų Vakarų Europos šalių medikų rengimo planų. Lietuvos (VDU) universitete, kaip ir Vakarų Europos šalių universitetuose, pirmajame ir antrajame semestruose buvo m okom a gamtos mokslų - fizikos, neorganinės, organinės ir analitinės chemijos, botanikos ir zoologijos su lyginamąja anatomija53. Kadangi prieš mokantis gydyti žmogų reikia gerai pažinti jo kūną, jo funkcijas, jau nuo pirm o semestro buvo pradedama dėstyti anatomija, o nuo trečiojo - histologija su embriologija, fiziologinė chemija ir koloidų chemija. Visi šie per pirmuosius 4 semestrus išeinami kursai fakulteto regulamine vadinami įvedamosios grupės dalykai. Penktajame semestre, pradėjus skaityti vieną iš svarbiausių medicinos kursų - bendrąją patologiją, įvykdavo pirmasis studentų supažindinimas su liga, jos vyksmu, daroma žala ir audinių reakcija stengiantis nugalėti ligą. Logiška, kad šiame semestre pradedamas dėstyti ir bakteriologijos kursas. Po to nuosekliai pereinama prie pažeistų audinių makro ir mikro tyrimų, penktajame ir šeštajame semestruose išeinant patologinės anatomijos, pataloginės histologijos ir sekcijų kursus. Be to, šiuose semestruose buvo dėsto­ ma farmakologija su receptūra, įvadiniai svarbiausių medicinos šakų kursai bendroji ir operacinė chirurgija, topografinė anatomija, bendroji terapija, įva­ das į vidaus mediciną, įvadas į akušeriją ir ginekologiją. Pagaliau, septintajame semestre buvo pereinama prie klinikos moky­ mo, suteikiant studentams galimybę tirti sergantį žmogų ir, prižiūrint dės­ tytojui, mokytis jį gydyti: Vėliau į mokslo planus dar buvo įvesti kai kurie specialūs privalomieji (rentgenologija, karo lauko chirurgija) ir neprivalomieji (urologija, gastro­ enterologija, neurologija) kursai. Iš viso iki 1940 m. mokymo planuose buvo 3 8 -4 0 dalykų. Pagal tuos pačius planus dirbta ir vokiečių okupacijos metais: vietoj zoologijos ir botanikos pradėtas dėstyti bendrasis biologijos kursas ir įvesta karo lauko chirurgija54. Medicinos fakulteto regulamine buvo nurodyta, kokių dalykų kursus studentas turi išeiti ir kokius egzaminus laikyti po pirmojo ir antrojo kurso, kad būtų perkelti į kitą. Studentai, išlaikę visus privalomuosius egzaminus, atlikę praktikos dar­ bus ir gavę visų penkių kursų įskaitą, gaudavo medicinos kandidato liudi­ jimą. Medicinos fakulteto diplomui gauti be studijų m etu išlaikytų egzaminų ne vėliau kaip per trejus metus reikėjo išlaikyti valstybės egzaminus iš 16 daly­ kų (7 iš teorinės medicinos ir 9 iš klinikos dalykų). Leidimas užsiimti gydytojo praktika buvo duodamas tik atlikus vienerių metų klinikos stažą55.

M EDICINOS MOKSLAI

311

N uo 1936 m. medikų spaudoje vis dažniau keliamas klausimas, kad medicinos mokymą reikėtų reformuoti. T uo klausimu 1936 m. „Medicinoje” rašęs K.Buinevičius ir VI. Kairiūkštis (1937 m.) laikė absurdu tai, kad studen­ tai tiek daug laiko sugaišta fizikos, chemijos, botanikos ir zoologijos studijoms, kad iš anatomijos ir fiziologijos daromas kultas, o klinikos mokslams skiriama per mažai dėmesio. K.Buinevičiaus nuomone, Lietuvos gydytojų ruošimo sistema per daug buvo panaši j rusiškąją, kurią pats baigęs praktikos žinių turėjo semtis vė­ liau dirbdamas pas gydytojus. Jis siūlė pereiti prie prancūziškosios gydytojų rengimo sistemos ir klinikos dalykų mokymą pradėti jau nuo pirm ųjų me­ tų, o gamtos mokslams skirti mažiau laiko. Iš dalies taip buvo linkę manyti ir kitų kraštų mokslininkai, Vakarų Europos universitetuose imta vis mažiau laiko dirbti su ligoniais gydytojo priežiūroje56. K.Buinevičius pripažino, kad nors Lietuvoje mokymo planai sudaryti senoviškai ir klinikos dalykų pradedama mokyti per vėlai, tačiau gydytojai paruošiami ne taip jau blogai. Jis rašė: Su dideliu pasitenkinimu galiu konsta­ tuoti, kad pas mus, nepaisant moderniškų klinikų stokos, dėl palyginti mažo studentų skaičiaus, dėl didelio ligonių skaičiaus klinikose, dėl didelio personalo atsidėjimo, studentai dirbdami visą laiką prie ligonių lovų (o ne iš tolo žiūrė­ dami) ir laboratorijose, studijų metu įgauna pakankamai ir moksliškų, ir prak­ tiškų žinių, ir gydytojai išeina į gyvenimą, galima sakyti, neblogiau paruošti negu kur nors užsienyje’7. Panašios išvados priėjo ir V.Kanauka, 1937 m. lankęsis geriausiose Vakarų Europos medicinos mokslo ir mokymo centruose. Jis įvertino chi­ rurgų ruošimą. Palyginus visa, kas teko matyti užsieny, - rašė V.Kanauka - su tuo, ką turime namie, turiu pasakyti, kad praktiškoj chirurgijoj mes nesame atsilikę. Taip p a t nesame atsilikę studentus mokydami... Gal tik kai kurios specialios chirurgijos šakos pas mus tuo tarpu dar nėra pasiekusios tokios aukš­ tumos kaip Europoj58. Jis apgailestaudamas pažymėjo, kad palyginti net su blogiausiomis užsienio klinikomis, universiteto chirurgai dirba daug prim i­ tyvesnėmis sąlygomis (turėta galvoje Kauno m. ligoninė, nes universiteto klinikos dar nebuvo pastatytos). Jo nuomone, tobulintis užsienyje naudinga, bet vykti reikia jau gerai pasiruošus, neilgam laikui į įvairias šalis, nes „kas namie nėra chirurgas, tai ir užsienis jo chirurgu nepadarys”59. Gydytojų specialistų rengimo reikalas Lietuvoje labiau pradėtas kelti 1936 m., o iki tol taisyklių ar norm ų, reglamentuojančių specialybės įgijimą, nebuvo60. Sis reikalas sutvar­ kytas 1936 m. priėmus „Medicinos gydytojų praktikos įstatymą, kuriame pa­ teiktos taisyklės gydytojo specialisto vardui įgyti. Tada buvo nustatytos 9 spe­ cialybės (chirurgija ir ortopedija, vidaus ligos, ginekologija ir akušerija, nervų ir psichikos ligos, akių ligos, gerklės ir nosies, ausų ligos, vaikų ligos, odos ir Veneros ligos, šlapimo organų ligos) kurioms įsigyti buvo reikalaujama 3 -4 metų praktikos. 1939 m. šis sąrašas papildytas dar 5 specialybėmis. Speciali-

| 312

M EDICINOS MOKSLAI

zuotis buvo V D U klinikose, didesniosios Lietuvos ligoninėse arba atitinkamo­ se užsienio klinikose ir ligoninėse. '' Antrojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos medikų rengimo sistema tapo iš dalies panaši į to laiko JAV ir kai kurių kitų šalių sistemą, pagal kurią po pagrin­ dinių studijų ėjo privalomoji vienerių metų internatūra (atitinkanti V D U pri­ valomąją vienerių metų praktiką) ir trejų m etų rezidentūra (atitinkanti Lietu­ voje privalomųjų 3 -jų met. pasirinktosios specialybės praktiką. Aišku, ši prak­ tika ne visiškai prilygo JAV privalomajai rezidentūrai, kurią jau tada, sudarė ne tik praktika, bet ir platesnės bent vieno iš fundamentaliųjų medicinos mokslų studijos. Tačiau specialistų rengimas jau buvo daug kuo panašus. Lietuvą inkorporavus j Sovietų Sąjungos sudėtį, Medicinos fakultete pereita prie sovietų medicinos specialistų rengimo modelio. Šia proga norė­ tųsi prim inti, kad kai nepriklausomoje Lietuvoje kiekvienais metais buvo vis labiau priartėjama prie vakarietiškojo aukštojo medicinos mokslo orga­ nizacijos modelio, Sovietų Sąjungoje, vadovaujamoje kom unistų partijos centro komiteto, buvo daromi įvairūs eksperimentai, kurie visai nepasiteisino. 1930 m. nusižiūrėjus į technikos universitetus staiga imtasi artinti mediciną prie gamybos ir visuose kursuose įvesta 3 -4 mėnesių gamybos praktika, kurios m etu studentai dirbdavo ligoninėse (jaunesniojo medicinos personalo arba sanitarų etatai). 1931/32 m .m .tokia praktika užėmė beveik 50% viso moky­ mo laiko. 1934 m. susigriebta, kad gydytojų ruošimo lygis dar labiau smuko ir vėl padidintas teorijų ir klinikos disciplinų valandų skaičius, įvesti valstybės egzaminai. Iki 1936 m. dar buvo taikomas vadinamasis brigadų laboratorijos mokymas. 1936 m. šių eksperimentų atsisakyta pagal penkerių metų mokymo planą, kuriame jau buvo nustatytas normalesnis santykis tarp teorijos ir prakti­ kos61 . Šio plano buvo laikomasi ir VDU, kai Lietuva tapo SSSR dalimi. Pagrin­ dinis skirtumas, palyginti su ankstesniais V D U universiteto mokymo planais, buvo tas, kad sovietų planuose daug valandų buvo skiriama visuomenės dis­ ciplinoms, dėl ko nukentėdavo kitų dalykų mokymas. Pavyzdžiui, marksizmo ir leninizmo pagrindų kursui buvo skiriama 220 vai., tuo tarpu farmakologijos kursui - tik 82 valandos (nepriklausomybės metais - 150 vai.). Dėstytojas VI.Kairiūkštis 1946/47 m.m. ataskaitoje skundžiasi, kad per tokį trum pą laiką neįmanoma perteikti visos būtinos medžiagos ir tenka skaityti paskaitas darbų sąskaita62. O juk be marksizmo ir leninizmo pagrindų dar buvo skaitomas dialektinio ir istorinio materializmo pagrindų, politinės ekonomijos ir filosofi­ jos istorijos kursai. Lietuvos studentams reikėjo mokytis ir rusų kalbos. Aišku, kad mokantis tiek daug pašalinių dalykų, gerai išeiti medicinos disciplinas per penkerius metus buvo neįmanoma. Todėl nuo 1945/46 m.m. Sovietų Sąjun­ goje, tuo pačiu ir Lietuvoje, imta eiti prie šešerių metų mokymo. Perėjus prie sovietų modelio, buvo sugriauta Lietuvoje pagal Vakarų mo­ delį jau beveik sukurta gydytojų specialistų rengimo sistema (vienerių m etų internatūra ir trejų ar ketverių metų rezidentūra).

M EDICINOS MOKSLAI

313

Tuom etinėje Sovietų Sąjungoje pirmoji specializacija - po diplom o internatūra - nebuvo praktikuojama. Ji pradėta įvesti tik 1968 m., o visos aukštosios medicinos mokyklos internatūrą įvedė tik 1973 m. 1948 m. bandyta 6-tąjame kurse pradėti specializaciją (tokių specialy­ bių kaip terapija, chirurgija, akušerija ir ginekologija) subordinatūroje. Bet greitai šio ketinimo atsisakyta, motyvuojant tuo, kad Sovietų Sąjungai la­ biausiai reikia plataus profilio gydytojų63. Lietuva negalėjo pasirinkti ne tik medicinos mokymo modelio, savo nuožiūra sudarinėti mokymo planų,bet ir dėstomų dalykų, programos būda­ vo atsiunčiamos iš Maskvos.

Anatom ijos katedra Galima sakyti, kad ši katedra buvo įkurta jau Aukštuosiuose kursuose. Jos organi­ zatorius buvo Jurgis Žilinskas. Jis buvo baigęs Dorpato (Tartu) universitetą, ten gavęs daktaro laipsnį ir kurį laiką dirbęs pas žymų anatomą Augustą Rauberį. Iš pradžių Anatomijos katedra buvo įsikūrusi jau minėtame namelyje anatomikume ir 1923 m. pastatytame dviejų aukštų pastate. Pirmajame buvo muziejus, preparavimo salė ir auditorija, antrajame - lavonų, medikamentų ir reagentų sandėliai, laboratorijos, raštinė, biblioteka. 1931 m. pradėjus statyti Medicinos fakulteto rūmus, mažasis namelis buvo nugriautas. Pastatytuose rūmuose skirtos patogios patalpos ir Anatomijos katedrai. J.Žilinskas skaitė sistematinę anatomiją ir asistentų padedamas vedė praktikos darbus fakulteto medicinos, odontologijos skyrių studentams. M a­ tematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentams ir farmacininkams skaitė anatomijos kursą, be to, iki 1930 m. dėstė topografinę anatomiją medici­ nos skyriaus vyresniųjų kursų studentams. T ik atlikę praktikos darbus stu­ dentai gaudavo įskaitą ir galėdavo laikyti egzaminus. J.Žilinskas išleido „Nekrologijos paskaitas” (1925), „Osteologijos ir syndesmologijos vadovėlį” (1931) ir kursą „Splanchologija” (1934). J.Žilinsko mokslo darbai skirti lietuvių antropologijai, daugiausia kraniologijai. Jo daktaro disertacijoje, apgintoje 1927 m., ir vėlesniuosiuose darbuose pateiktieji duomenys gauti tiriant lietuvių kaukoles pradedant akmens amžiu­ mi ir baigiant jo gyvenamuoju laikotarpiu. Darbe jis taikė matematinės statisti­ kos metodus. Specialistai ypač vertina jo kartu su A.Jurgučiu parašytą veikalą „Crania lithuanica” (1939), paremtą gausia faktine medžiaga (579 kaukolės). Kraniologijos tyrimų rezultatai apibendrinti darbe „Lietuvių protėviai”, kuria­ me apžvelgiamos prieštaringos nuomonės lietuvių etnogenezės klausimu ir, remiantis originaliais tyrimais ir kitų autorių nuomonėmis, pateikiama savaran­ kiškos, nepriklausomos nuo germanų (šiaurės rasės) lietuvių kilmės teorija64. Merologijos sričiai priskirtini J.Žilinsko ir N.Girdvainio atlikti dubens griaučių matavimai, R.Masalskio - inkstų geldelių formos variacijos tyrimai, J.Žilinsko - dantų išsidėstymo tyrimai.

| 314

MEDICINOS MOKSLAI

D ar vieną darbų grupę sudaro paties J.Žilinsko ir kartu su R.Masalskiu 1935-1939 m. atliktieji darbai, kuriučs'e ištirtos grupinės ir tipinės Lietuvių gyventojų kraujo savybės. 1939 m. kartu su J.Dobrovolskaite ir A.Jurgučiu J.Žilinskas pradėjo somatologijos darbus, o su J.Jaržemskiu ir K.Nekvedavičiumi užsibrėžė iš­ tirti Lietuvos gyventojus pagal plačią antropom etrinių ir somatoskopinių požymių skalę, tačiau šis darbas liko nebaigtas. J.Žilinskas vadovavo katedrai iki 1940 metų, po to išvyko dirbti j Vil­ niaus universitetą. N uo 1940 m. V D U Medicinos fakulteto Anatomijos katedrai vadovavo ir anatomiją dėstė R.Masalskis, 1938 m. tobulinęsis C iu­ richo ir Lozanos universitetuose. 1944 m. R.Masalskiui emigravus į Vaka­ rus, katedros vedėju tapo A Jurgutis. Jis dėstė anatomiją medikams ir sto­ matologams, o vyr. dėstytoja J.Dobrovolskaite - farmacininkams. A.Jurgutis domėjosi vaikų fizinio vystymosi ir lytinio brendim o klau­ simais, galvos smegenų pontocerabralinės srities variacijomis. Jonas N ai­ nys, naudodamas rentgenoanatom inę metodiką, tyrė turkiabalnio variaci­ jas ir vystymąsi ir 1950 m. apgynė kand. disertaciją. 1950 m. - A.Jurgutis buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.

Histologijos ir embriologijos katedra Pirmąją histologijos paskaitą Aukštuosiuose kursuose skaitė J.Žilinskas, to ­ dėl laikoma, kad jis pradėjo ir šios katedros organizacijos darbą. Tačiau įkūrus universitetą, nuo 1923 m. rudens fakulteto Tarybai pavyko rasti žmogų, galintį užimti Histologijos ir embriologijos katedros vedėjo postą. Tai buvo E.Landau, iki tol dirbęs Berno universitete e.o. profesoriumi. Prieš atvykstant į Kauną jo mokslinių darbų sąraše buvo net 58 publikacijos vo­ kiečių, prancūzų kalbomis. Mokėjo jis ir rusų kalbą, nes buvo baigęs D or­ pato universitetą. Iki 1923 m. Histologijos ir embriologijos katedra turėjo 1 kambarėlį, o vėliau, iki pastatant Medicinos fakulteto rūmus, didesnę patalpą II-iuose U ni­ versiteto rūmuose. 1922-1927 m. Lietuvos Universiteto veiklos apyskaitoje rašome, kad Histologijos laboratorija jau turi 30 mikroskopų, 4 mikrotomus, 1 termos­ tatą, turtingą mikroskopijos preraratų kolekciją, pradėtą kurti embriologi­ jos muziejų, laboratoriją gyviems audiniams auginti. Vėliau laboratorija dar labiau praturtėjo mokslo priemonėmis ir literatūra. E.Landau skaitomas histologijos kursas apėmė citologiją, bendrąją ir specialiąją histologiją ir embriologiją. Jo paskaitos buvo informatyvios, bet kar­ tu ir linksmos, perpintos įvairiomis istorijomis, atsiminimais. Todėl studentai jas labai mėgo (iki 1927 m. jis dėstė rusų kalba, po to - lietuviškai). Didelį dėmesį skyrė praktikos darbams. 1930 m. išėjo E.Landau parengtas lietuviškas „Histologijos technikos vadovėlis”. Be to, būdamas Lietuvoje jis parašė ir pa­

M EDICINOS MOKSLAI

315

skelbė (daugiausia vokiškuose mokslo žurnaluose) 15 mokslo straipsnių. Jis tyrė požievinių branduolių ir žievės struktūrą, tobulino neurohistologinę me­ todiką, tyrė retikulo-endotelinių ląstelių aptikimą prie skydinės liaukos (parat­ hyroidea) esančiuose kraujo induose ir jo vadintų „sinarmatinėmis” ląstelių aptikimą mažosiose smegenėlėse. Mokslo darbo rezultatus referavo tarptauti­ nėse konferencijose Berlyne (1926), Rygoje (1930), Berne (1931). 1932 m. E.Landau išvykus, katedros vedėju laikinai vėl buvo J .Žilinskas. 1934 m. iš Kolumbijos universiteto atvyko prof.Vera Dančiakova. Kaune ji tęsė Kolumbijoje pradėtus lytinių ląstelių vystymosi ir lytinės determinacijos tyrimus. Ji vadovavo katedrai 3 metus. Per tą laiką skubėta paruošti katedros vedėjo pareigoms V D U auklėtinį Blažiejų Abraitį. 1936-1937 m. jis buvo išsiųstas tobulintis į Prahos universitetą, grįžęs, dar būdamas vyr.asistentu, jau dėstė histologiją ir embriologiją. 1938 m. apgynė daktaro disertaciją. 1939 m. „Medicinoje” jis paskelbė eilę straipsnių apie žmogaus odos struktūrą. 1939 m. BAbraitis tapo Histologijos ir embriologijos katedros vedėju. Jis buvo šios katedros vedėju ir vokiečių okupacijos metais, ir po jos.

Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedra Šios katedros įkūrėjas ir ilgametis vedėjas VI.Lašas buvo baigęs D orpato universitetą. Iki Aukštųjų kursų dirbo Rokiškio ligoninėje. 1920 m. jam pasiūlyta dėstyti fiziolologiją, prieš tai išsiunčiant tobulintis į Berlyną pas žymų fiziologijos specialistą M .Rubnerį. Čia jis susipažino su fiziologijos dėstymu, praktikos darbų metodika, gyventojų mitybos tyrimais. Lankėsi jis ir E.Atzlerio vadovaujamame Darbo fiziologijos institute. 1921 m. grįžęs V.Lašas pradėjo dėstyti fiziologiją Aukštųjų kursų studentams antrakursiams. Pradžia buvo sunki - pirmosios patalpos buvo 2 kambariai I-iuose univer­ siteto rūmuose, trūko įrengimų, tad apsiribota fiziologijos praktikos darbų demonstracija. Įkūrus universitetą, katedrai skirtos didesnės patalpos Il-iuose Rūmuose (vėliau net 9 kambariai). Apie 1935 m. Fiziologijos laboratorija jau buvo visai neblogai aprūpinta aparatūra. Turėta net gana brangių ir modernių aparatų, tokių kaip Benedikto aparatas energijos apykaitai tirti, elektrokardiografas, elektrokimografas. Fizinės fiziologijos laboratorijoje studentai mokėsi tirti gyvąjį organizmą fiziniu požiūriu, chemijos fiziologijos laboratorijoje tirdami kraują, uriną, skran­ džio sultis susipažindavo su paprastesniaisiais biochemijos kokybės ir kiekybės analizės darbais. Vivisekkciniame skyriuje buvo daromos įvairios operacijos gyvuliams. 1931 m. įsikėlus į naujus rūmus, studentams buvo skiriamos sava­ rankiškos užduotys, o sudėtingesnieji laboratoriniai darbai demonstruoti visai studentų grupei arba net kursui, pavyzdžiui, būdavo atgaivinama šiltakraujo gyvūno širdis, Benedikto aparatu nustatoma energijos apykaita, užrašomi šil­ takraujo gyvūno motorikos refleksai, rodomi elektrokardiografijos, elektrofiziologijos bandymai65. Studentų darbą lengvino VI.Lašo parengti „Fiziologijos

316

MEDICINOS MOKSLAI

chemijos anafizams vadovėlis” (1939) ir kartu su Šopausku „Fiziologijos prak­ tikos darbai” (1931). VI.Lašo mokslo darbus galima suskirstyti j dvi grupes. Pirmajai grupei priskirtini darbai, nagrinėjantys mitybos problemą, kuria jis susidomėjo dar dirbdamas M .Rubnerio laboratorijoje. Pagal jo*paruoštus nurodymus, pra­ dedant asistentams, buvo surinkta gausi medžiaga apie Lietuvos gyventojų mitybą, o 1933-1939 m. šia tema V D U Medicinos fakulteto darbuose ir kituose leidiniuose pasirodė nemažai publikacijų (kai kurios su bendraau­ toriais asistentais Alfonsu G abrėnu ir Juozu Kupriu. Antroji VI.Lašo spręstoji problema - alergologija, konkrečiau anafi­ laksija. Šiais klausimais jis susidomėjo 1924 m. lankydamasis šios srities pradininko M .Artiuso laboratorijoje. VI.Lašas buvo tarp pirm ųjų tyrinėto­ jų, kurie registruodami kraujospūdžio ir kvėpavimo pakitimus, palygino įvairių antigenų sensibilizuojantį poveikį ir įvairių gyvuliukų anafilaksinį šoką. 1926 m. išėjo VI.Lašo monografija „Anafilaksija” („Eksperimentiš­ kieji tyrinėjimai”), už kurią jam buvo suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis. Nors Lietuvos politinė padėtis iš esmės keitėsi, VI.Lašas vadovavo ka­ tedrai iki Medicinos fakulteto perorganizavimo į KMI, ir vėliau iki pat m ir­ ties (1963 m.). Tačiau 1940-1950 m. laikotarpiu darbo sąlygos pablogėjo. 1947 m. VI.Lašas rašė, kad aparatūra paseno, trūksta vadovėlių, gyvuliai stimpa, nes nėra pašarų. Jį liūdino ir nepažangūs studentai, kurie jau beveik baigdami visą fakulteto kursą dar nebūdavo išlaikę fiziologijos egzaminų,nors jiems buvo teikiamos konsultacijos. Dalį fiziologijos paskaitų jis pavedė skaityti vyr.dėstytojui Juozui Kupriui, o pataloginės fiziologijos kursą - Alf.Vileišiui. Nors, be V D U , jis dar dirbo ir kitur, tačiau 1945-1950 m. sugebėjo paskelbti palyginti nemažai publikacijų —1945 m. išeina VI.Lašo ir A.Gabrėno monografija „Mitybos mokslo pagrindai”, „Vitaminai”, „Raumenų ir nervų sistemos fiziologija” (1947), du straipsniai apie anafilaksinę reakciją (su A.Vi­ leišiu ir J.Kupriu) ir vienas —šokų ir kolapsų patogenezės klausimu (su A.Kupriu). 1947 m. A.Vileišis apgynė kand. disertaciją, 1950 m. gavo docento vardą, o perorganizavus Medicinos fakultetą tapo naujai įkurtos Patologinės fiziologi­ jos katedros vedėju.

Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos katedra Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos darbai iš pradžių, iki 1923 m., buvo atliekami Karo ir Kauno miesto ligoninėse ir Anatomijos katedroje. 1923 m. katedra jau įsikūrė aštuoniuose jai išskirtuose kambariuose Il-iuose universiteto rūmuose - čia buvo patologinės histologijos laboratorija, muziejus ir laboratorija makroskopijos preparatams rengti. Vėliau ji gavo patalpas nau­ juosiuose fakulteto rūmuose, o dar vėliau - naujųjų klinikų komplekse.

M EDICINOS MOKSLAI

317

Pirmaisiais metais bendrąją patologiją dėstė L.Gogelis, o K.Oželis - pato­ loginę anatomiją. 1923 m. sausio mėnesį katedros vedėju tapo Emilis Vinterelis, iki tol dirbęs l.o. profesoriumi Samaros universitete. E.Vinteleris dėstė bendrąją patologiją, patologinę anatomiją, patolo­ ginę histologiją ir sekcijų kursą. Praktikos darbų m etu studentai laboratori­ joje studijuodavo mikroskopijos preparatus iš bendrosios patologijos, patys skrosdavo lavonus ir aprašinėdavo sekcijų m etu gautus makroskopijos ir pačių pagamintus patologijos mikroskopijos preparatus. Be mokymo darbo, Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos la­ boratorija atlikdavo chirurgijos medžiagos, gaunamos iš universiteto klinikų ir iš kitų Lietuvos ligoninių, tyrimus, taip sunkesniais atvejais padėdama gydyto­ jams nustatyti diagnozę (patologijos laboratorijų tuo metu ligoninės dar netu­ rėjo). E.Vinteleris domėjosi įvairiais patologijos procesais (ypač augliais sme­ genyse, skrandyje, žarnyne). 1933 m. jo iniciatyva buvo įsteigta Draugija ko­ vai su vėžio liga ir E.Vinteleris iki pat 1941 m. buvo jos pirmininku. Draugija rinko medžiagą apie vėžio paplitimą Lietuvoje, rūpinosi, kad prie ligoninių būtų steigiami skyriai sergantiesiems vėžiu, rengė kursus gydytojams, kuriuo­ se buvo mokoma, kaip laiku diagnozuoti ir gydyti šią ligą. Buvo užmegzti ryšiai su panašiomis draugijomis užsienyje. E.Vinteleris išdirbo iki 1940 m. (1941-aisiais jis su šeima repatriavo į Vokietiją). Tada jo pareigas perėmė Janina Mackevičiūtė-Lašienė, katedros vyr.asistente dirbusi nuo 1922 m. Ji bu­ vo viena iš nedaugelio personalo narių, medicinos studijas baigusi Vakarų Euro­ poje (Vokietijoje). Jos mokslo interesų sfera buvo endokrininės liaukos, ryšys tarp jų ir TBC. Šiomis temomis ji buvo išspausdinusi eilę straipsnių. 1941 m. J.Lašienė buvo atleista ir į jos vietą paskirtas docentas Antanas Starkus. 1931-1933 m. jis dirbo šios katedros asistentu, atliko daug eksperi­ m entų su gyvuliukais, tikrindamas tuo m etu Europoje paplitusią nuomonę, kad pomidorai sukelia vėžį. Jo gauti duomenys šios nuomonės nepatvirtino. 1933 m. A.Starkus tobulinosi Ženevos universiteto Patologijos institute pas pro f. Askanazy, po to dirbo Ginklavimosi valdybos tyrim ų laboratorijoje, o 1940 m. apgynė daktaro disertaciją karcenomos ir prekarcenomos klausimu. 1943 m. jis buvo suimtas gestapo ir išvežtas į Vokietiją, iš kur karui baigiantis išvyko į Švediją, o po to į JAV. 1944 m. katedros vedėja vėl buvo paskirta J.Lašienė. D irbti buvo sun­ ku, nes dėl priem onių stokos studentai buvo dalinami į mažas grupeles ir dėl to padaugėjo darbo personalui. Tačiau programa buvo vykdoma, be vedėjo, katedroje dar dirbo 3 asistentai, vienas vyr.laborantas ir 6 pagalbinio personalo nariai. T uo laikotarpiu J.Lašienė „Medicinos fakulteto darbuose” rašė leukemi­ jos esmės klausimu, o asistentas Vytautas Ilgevičius paskelbė straipsnį, kuriame analizavo skrandžio karcenomos klaidingų 1923-1946 m. priežastis. Berlyno

318

M EDICINOS MOKSLAI

universitete gautas daktaro laipsnis J.Lašienei nebuvo įskaitytas net kaip kandi­ dato laipsnis. Todėl 1949 m. ji apgynė k'and.disertaciją, kurioje apibendrino savo surnktuosius duomenis apie endokrininių liaukų dydį ir svorį.

Vidaus ligų katedros Terapijos dalykų iš pradžių buvo mokoma Įvado į vidaus mediciną katedroje (vedėjas J.Bagdonas) ir Terapijos katedroje su klinika (vedėjas Kazimieras Buinevičius). Šios katedros su klinika iki pastatant Universiteto klinikas buvo įsikūru­ sios Kauno miesto ligoninėje, kuri užėmė buvusio vienuolyno patalpas. Terapi­ jos skyrius turėjo 75 lovas. Ligoninėje buvo rentgeno kabinetas, laboratorija, aparatūra elektrokardiogramoms, gastroskopijai. 1930 m. abi katedros sujungtos į vieną, kuriai vadovavo K.Buinevičius. Iki atvyko į Lietuvą, jis dirbo Jakaterinoslavo universiteto profesoriu­ mi. Lietuvos universitete jis išdirbo iki pensijos (1939). Visą tą laiką vedė terapeutinę fakultetinę ir hospitalinę kliniką. Greitai išmoko lietuvių kalbą. Jis stengėsi suteikti studentams kuo daugiau praktikos žinių. Studentai me­ dikai lankydavo kliniką 2—3 kartus per savaitę —kuruodavo ligonius, daly­ vaudavo ambulatorijos priėmimuose, rašė ligų istorijas, laboratorijose darė klinikos tyrimus. K.Buinevičius parengė daug mokomosios literatūros: 1927-1928 m. išėjo „Klinikos lekcijos”, 1928 m. - „Klinikos uždaviniai”, 1928-1930 „Vidaus ligų klinikos vadovėlis” D .1-4.), 1938 m. - „Klinikos stebėjimai”. „Klinikos lekcijas” išleido dar ir rusų bei vokiečių kalbomis. Užsienio spau­ doje jis rašė nefritų klasifikacijos, nefrozės, uremijos klausimais. Tačiau pirmąsias terapijos žinias studentai gaudavo ne iš K.Buinevičiaus, bet iš J.Bagdono. Grįžęs į Lietuvą, jis buvo paskirtas Sveikatos departamento direktoriumi, o vėliau, įsikūrus Aukštiesiems kursams, pakviestas juose dėstyti. Kad geriau pasiruoštų dėstymui, 1922 m. buvo komandiruotas į Vokietiją. J.Bagdonas dėstė įvadą į vidaus mediciną, bendrąją terapiją ir vadovavo vidaus ligų poliklinikai (5-tojo kurso medikams). Pastarojo kurso tikslas buvo išmokyti studentus teikti medicinos pagalbą ambulatorijos ligoniams, o sun­ kiau susirgusiems - namuose. J.Bagdono kontroliuojami studentai grupėmis priiminėdavo ligonius ambulatorijoje arba kartu su asistentais lankė namuose, analizuodavo ligos simptomus, nustatydavo diagnozę, prognozę, gydymą66. 1926 m. išėjo J.Bagdono parengtas „Įvadas į vidaus mediciną”. ¡.Fiziniai tyrimo metodai”. J.Bagdonas buvo žinomas ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip visuomeni­ ninkas. Jis įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą, jai vadovavo ir redagavo leidinį „Blaivioji Lietuva”. Šiame ir kituose leidiniuose paskelbė daug straipsnių apie kovą su girtavimu. 1935 m. J.Bagdonas išėjo į pensiją, o į jo vietą buvo pakviestas Pranas Gudavičius. Jis buvo baigęs Berlyno universitetą. Iki tol labai sėkmingai vertėsi

M EDICINOS MOKSLAI

319

praktika Kaune. Kai jį pakvietė dirbti, kai kas priekaištavo, kad jis neturi moks­ lo darbų, bet jo kandidatūrą labai palaikė P .Avižonis, o ypač M.Romeris, kurį Pr.Gudavičius gana sėkmingai gydė nuo širdies ligos. Jis buvo geras diagnostas, psichologas, turėjo daug medicinos žinių, kurias sugebėjo perduoti studen­ tams67 . 1939 m. K.Buinevičiui išėjus į pensiją, Pr.Gudavičius laikinai dėstė visus vidaus ligų kursus, bet labai neilgai, nes tuo metu jau buvo paruošti du Lietu­ vos universiteto auklėtiniai-J.K upčinskas ir J.Meskauskas, kurie pagal savo kvalifikaciją galėjo dirbti katedrų vedėjais. J.Kupčinskas 1934-1935 m. tobulinosi Paryžiuje, o 1937 m. apgynė daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjama reumato etiologija ir patogenezė. Jo mokslo darbų sąraše - straipsniai apie virškinimo ir kepenų ligas, pneu­ moniją, bet daugiausia apie širdies funkciją, ligas ir gydymą. J.Meškauskas daktaro disertaciją apgynė taip pat 1937 m. Jos tem a skrandžio ir dvylikapirštės žaizdos, opų ankstyvoji diagnozė ir gydymas. 1938-1939 m. jis tobulinosi Vienos ir Berlyno klinikose, susipažino su naujais virškinamojo trakto endoskopijos tyrimo metodais. Be skrandžio ir virškinamojo trakto ligų, jį dom ino diabetas, epideminis hepatitas ir kitos ligos. 1939 m. naujuoju katedros vedėju tapo paskirtas J.Kupčinskas. Dėl aktyvios visuomeninės veiklos sovietų okupacijos metais 1941 m., rusams pasitraukus, jis buvo iš universiteto pašalintas. 1941 m. dėl amžiaus atleis­ tas ir Pr.Gudavičius. Pasunkėjusios darbo sąlygos vokiečių okupacijos metais vertė susiaurinti Medicinos fakulteto veiklą ir vėl tenkintis viena vidaus ligų katedra su klinika, kurios vedėju paskirtas J.Meškauskas. Jis vedė vidaus ligų fakultetinę ir hospitalinę kliniką. Įvadą į vidaus mediciną tuo metu skaitė ka­ tedros vyr.asstentas V D U auklėtinis Alfonsas Ceičys. 1942 m. jis apgynė daktaro disertaciją ir buvo paskirtas Vilniaus uni­ versiteto vidaus ligų katedros vedėju. Tada vidaus medicinos įvadą pavesta skaityti vyr.asistentui Jonui Elviliui, 1942 m. taip pat apgynusiam daktaro disertaciją, bendrosios terapijos kursą skaitė adjunktas VI.Kairiūkštis. 1944 m. vėl keičiasi politinė padėtis, ir vėl vyksta dideli pasikeitimai personalo sudėtyje. Į vakarus pasitraukia J.Meškauskas ir J.Elvikis. Vidaus ligų katedros vedėju vėl paskiriamas J.Kupčinskas, o įsteigtai Vidaus ligų propedeutikos katedrai pradeda vadovauti Pranas G udas-Gudavičius. Vidaus reikalų katedroje be J.Kupčinsko, kuris dėstė tuberkuliozės kursą ir hospitalinę terapiją, dar dirbo doc. Z.Januškevičius (dėstė fakultetinę terapiją ir infekcines ligas su epidemiologija), vyr.dėstytoja Stefanija Gruodytė ir 3 asistentai-A lfredas Žiugžda, P.Erelis ir Aželytė. Vėliau 1947 m. atėjo Jurgis Danys. A.Žiugžda prisimena, kad jaunieji katedros bendradarbiai veržte veržėsi dirbti mokslinį darbą, atlikti ką nors originalaus, reikšmingo. Bet jų polėkius

320

M EDICINOS MOKSLAI

ribojo aparatūros, vaistų ir literatūros stoka. J.Kupčinskas ramindavo juos ir patardavo nagrinėti tokias problemas, kurios nereikalauja nei aparatūros, nei naujų vaistų (pvz., profilaktiką, Lietuvos kurortų gydomuosius faktorius)68. Pats J.Kupčinskas tais metais sukūrė trumpabangės diatermijos metodą bronchų limfmazgių tuberkuliozei nustatyti, kuris A.Ziugždos nuom one bu­ vęs visai neblogas. Antrasis to laikotarpio darbas skirtas kardiospazmo gydymui ilgalaikiu stemplės ir skrandžio zondavimu. Bronchinę astmą jis bandė gydyti oro įpūtimais į krūtinės plėvės ertmę, bet iš to niekas neišėjo. Tada ėmėsi ieškoti būdų tulžies pūslės ir jos latakų diskinezei gydyti ir čia jam talkino P.Erelis. J.Kupčinsko paskatinta S.Gruodytė ėmė tirti alkoholio poveikį organizmui ir iš tos medžiagos apgynė kand. disertaciją. 1948 m. Z.Januškevičius kandidato laipsnį gavo už darbą apie karo aplinkybių įtaką kraujospūdžiui. Tada pradėjo tirti opaligės etiologiją, patogenezę ir gydymą. A.Ziugžda taip pat greitai (1948) apgynė kand. disertaciją apie chronišką septinį endokarditą. Įdom u tai, kad rinkdamasis temą daktaro disertacijai, A.Ziugžda paklausė J.Kupčinsko patari­ mų ir nusprendė rašyti apie gydymą Birštono kurorte ir jo tolimesnį vystymą, nes čia buvo galima išsiversti be aparatūros ir naujų vaistų. Vidaus ligų propedeutikos katedros vedėjas Pr.Gudas-Gudavičius 1945/ 46 m.m. darbo ataskaitoje rašo, kad dirba labai sunkiomis sąlygomis, talkinda­ mas vienam asistentui gydytojui Rudaičiui. Nei mokslo darbui, nei komandi­ ruotėms į Maskvą ar Leningradą nebuvę laiko. Labai trūko įrangos, diagnosti­ nės aparatūros. 1947 m. jis apgynė kandidato disertaciją, kurioje nagrinėjo lyties horm onų poveikį susirgusiam širdies raumeniui. N uo 1948 m. ketino tirti kardiosklerozės etiologinę kliniką ir gydymą.

Farmakologijos katedra 1923 m. pavasarį paskelbus konkursą šiai katedros vedėjo vietai užimti, tinkam ų kandidatų neatsirado, todėl laikinai vedėju paskirtas P.Raudoni­ kis. Katedra materialiniu požiūriu stiprėjo labai pamažu. 1922 m. ji glaudėsi Fiziologijos kabinete, 1923 m. gavo vieną kambarį Il-iuose Universiteto rū­ muose. Praėjus penkeriems metams katedra vis dar neturėjo vedėjo ir buvo ne visai įrengta. Panaši padėtis tęsėsi ir po 5-erių metų, tik dabar medicinos skyriui privalomąjį farmakologijos kursą dėstė jau ne P.Raudonikis, o lektoriaus teisė­ mis vyr.asistentas B.Siaulys. Farmakologijos kurso I-ojoje chemijos dalyje buvo apžvelgiama vaistų cheminė sudėtis, ypatybės ir receptūros pagrindai. Antroje, farmakodinamijos, dalyje studentai buvo supažindinami su vaistų ypatybėmis ir veikimu, dozavi­ mo principais ir vartojimo būdais. Laboratorijoje studentai buvo supažindina­ mi su vaistų išvaizda, taktiškumu ir toksikologijos pagrindais. 1939-1941 m. Farmakologijos katedros vedėju buvo Jonas Kairiūkštis. 1941 m. jis buvo atleistas, o į jo vietą paskirtas Vladas Kairiūkštis. Nors iki tol jis vertėsi praktika, bet kartu aktyviai bendradarbiavo Lietuvos ir Vokietijos

M EDICINOS MOKSLAI

321

medicinos žurnaluose. Rašė apie plaučių tuberkuliozę ir jos gydymą, dujų embolijos profilaktiką ir kitais klausimais. Farmakologijos katedros vedėju Vl.Kairiūkštis dirbo visą vokiečių okupa­ cijos laikotarpį, taip pat pasitraukus ir vėl atstačius sovietų valdžią. Per tuos metus katedros materialinė bazė sunyko - likviduotas gyvulynas ir laboratorija, kadrai sumažėjo iki vieno katedros vedėjo. 1947 m. ve­ dėjas džiaugėsi, kad pavyko atkurti pavyzdžių kabinetą. Tačiau dėl patalpų ir personalo stokos praktikos darbus net 6 studentų grupės turėjo atlikti vienu m etu69. Vl.Kairiūkštis buvo nuolat kritikuojamas, kad per didelį dėmesį skiria vokiškiems vaistams, per mažai propaguoja sovietų vaistus, nepertvarko ka­ tedros naujosios santvarkos pagrindais, o 1948 m. buvo iš universiteto at­ leistas, o į jo vietą paskirtas Tumas.

Akušerijos ir ginekologijos katedra su klinika Akušerijos ir ginekologijos katedros su klinika pradėtos organizuoti 1922 m. rudenį, kada jos vedėju buvo išrinktas Pr.Mažylis. Jis buvo baigęs Krokuvos universiteto Medicinos fakultetą ir ten gavęs daktaro laipsnį. Į Kauną Pr.Mažy­ lis atvyko iš Panevėžio, kur dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje. 1920 m. Kauno medicinos draugija pakvietė jį į Kauną organizuoti akušerių kursų. Atvykęs jis dėstė ne tik Akušerių ir Gailestingųjų seserų kursuose, bet ir Aukš­ tuosiuose kursuose. Tuo metu, iškėlus karo sanitarijos skyrių, atsilaisvino Rau­ donojo kryžiaus ligoninė, ir Pr.Mažyliui, kuris jau buvo išrinktas katedros ve­ dėju ir paskirtas ligoninės direktoriumi, pavesta rūpintis jos pertvarkymu. Se­ najam pastatui buvo pristatytas trečias aukštas, kuriame įrengtas 60 vietų gim­ dymo skyrius. Antrajame aukšte įsikūrė Ginekologijos skyrius. N uo 1930 m. klinika užėmė jau visą pastatą. Kieme virš ūkio pastato buvo pristatyti antrasis ir trečiasis aukštai, skirti tarnautojų bendrabučiui, o 1929 m. pastatytos atski­ ros patalpos auditorijai, ambulatorijai ir puikiai įrengtam operacijų blokui. Pr.Mažylis skaitė įvadą į akušeriją, akušerijos ir ginekologijos kliniką. Jis buvo nustatęs būtinų žinių m inim um ą ir jo reikalavo. Kreipė didelį dėmesį praktiniam gydytojų ir akušerių paruošimui. Studentai turėdavo grupėmis budėti gimdymo skyriuje ir gydytojui prižiūrint atlikti paprastesniuosius veiks­ mus, priim ant gimdymus70. Kolegos ir pacientai vadino Pr.Mažylį „akušerijos fanatiku”. Jis buvo pui­ kus chirurgas, stengėsi įdiegti Lietuvoje naujus gydymo metodus. 1926 m. pradėjo daryti tiesiogines kraujo transfuzijas nukraujavusioms moterims, 1927 m. nupirkus 97 mg radžio, pradėjo gydymą radžiu. Kadangi ligoninė jau 1921 m. buvo įsigijusi rentgeno aparatą giliajai terapijai, ji tapo gydymo spinduliais centru, į kurį vykdavo ligoniai su piktybiniais augliais iš visos Lietu­ vos. 1932 m. rentgeno kabineto vedėjas asistentas Juozas Ciplijauskas pradėjo skaityti kursą „Radiumo ir rentgeno pritaikymas ginekologijoje”. Šiais klausi­

322

M EDICINOS MOKSLAI

mais jis paskelbė keletą straipsnių „M edicinoje”. Pr.Mažylis buvo vienas iš Kovos su vėžio liga draugijos steigėjų ir'aktyvus jos narys. Kai kas priekaištaudavo, kad Akušerijos ir ginekologijos klinikoje mažai buvo dirbama mokslo darbų iš šios srities niekas neparengė daktaro disertacijos. Iš tiesų, j praktiškąją ginekologiją ir akušeriją pasinėrusiam Pr.Mažyliui visai nelikdavo laiko mokslo darbui. Bet jis daug nuveikė mažindamas gimdy­ mo komplikacijų skaičių, kovodamas su ginekologiniais susirgimais ir jų pasek­ mėmis. Diagnostika ir gydymas Raudonojo kryžiaus ligoninėje buvo gana aukšto lygio. Pr.Mažylį labai liūdino ir tas faktas, kad Lietuvoje dar tiek daug moterų gimdė padedamos močiučių. Ragino moteris kreiptis ne į „bobutes”, o į jo iniciatyva prie Akušerių kursų įsteigtą gimdymo polikliniką, iš kur veltui pas gimdyves buvo siunčiamos mokytos pribuvėjos. Bet kaimuose dar dauguma moterų gimdė padedamos „bobutės”. Vokiečių okupacijos metais Pr.Mažylis buvo atleistas, ir katedrai su klinika vadovauti ėmė J.Ciplijauskas. 1943 m. jam staiga mirus, šį darbą dirbo vyr.asistentas J.Mikužis. 1944 m. Pr.Mažylis grįžo į savo pareigas ir ėjo jas iki mirties (1966). Jam talkino vyr.dėstytojas Jonas Neniškis ir trys asistentai, kurie, trūkstant gydyto­ jų, dirbo skyrių vedėjais, ordinatoriais, arba turėjo pareigų kitose įstaigose. Pvz., asistentas Enrikas Tamauskas buvo ginekologijos klinikos vedėjas. Tais metais Pr.Mažylis taip vaizdavo padėtį katedroje: Dėlperkrovimo niekas nesitobulino. D ėl pagalbinio personalo stokos (etatai neužimti) negalime įsteigti laboratori­ jos. .. Nieko iš užsakytos medžiagos negaunam... Klinikos ir poliklinikos aprūpini­ mas aparatūra nepakankamas... Vaistai normuoti, todėl negalime tirti naujų terapijos priemonių, o tai trukdo ir mokomąjį darbą. Tualetai nesutvarkyti. Nešvaru. Sugadinta ventiliacija!'. Tačiau ir tokiomis sąlygomis reikėjo dirbti, siekti kiek įmanoma jas page­ rinti, kadangi kiekvienais metais didėjo onkologinių susirgimų skaičius. Pr.Ma­ žylis vis daugiau dėmesio ėmė skirti nevaisingumo problemai ir onkologijai. E.Tarnauskas nuo 1949 m. tyrė gimdos kaklelio vėžio ankstyvosios diagnozės priemones.

Nuorodos 1 2 3 4 5

Matulevičius. Ad almam matrem // Medicina. 1920. Nr. 1.P.25. Žemgulys J.Kodėl nekvietėme lektorių iš kitur? // Medicina. 1920. Nr.2. P.48. Kalvaitytė P. Laiškai iš Berlyno II Medicina. 1920. N r.l. P. 25. Lietuvos archyvai. Vilnius, 1992. T A . P. 32. Iš steigiamojo Seimo sveikatos subkomisijos // Medicina. 1920. Nr.2. P.54, 56; Nr.3. P. 77-88; Nr.4. P. 113-119; Nr.6. P. 177-180. 6 Avižonis P. Lietuvos universiteto Medicinos fakultetas, uždaviniai ir išgalės // Medicina, 1923. Nr.5. P. 245. 7 Dantų gydytojų suvažiavimo (1921 m. gegužės 12-14 d.) rezoliucijos II Medicina.

MEDICINOS MOKSLAI

323

1921. Nr.6. P. 184-185. 8 Burakauskas A. Danilevičius E. Trunpa Lietuvos veterinarijos istorija (nuo 1918 m. iki 1940 m.) 1972. P. 25. 9 Lietuvos archyvai. T.4. P. 78-79. 10 Riomeris M. Leiskime ir lietuviams dirbti Medicinos fakultete // Naujoji Romuva. 1934. Nr. 172(16) P. 353. " Lašas VI. Aukštosios medicinos mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune. 1967. P. 7 9 -1 1 4 . 12 Avižonis P. Ten pat. P. 257. 13 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita. 1922-1924. P. 196. 14 Čepėnas. Pr. Ten pat. P. 264. 15 Kronika. Medicinos aukštasis mokslas // Medicina. 1923. Nr.3-4. P. 183. 16 Kronika. Aukštasis medicinos mokslas // Medicina. 1938. Nr.6. P. 543. 17 Lašas VI. Ten pat. P. 71-73. 18 Meškauskas I. Ten pat. P. 257-258. 19 Zinutė apie J.Žiugždos susitikimą su Kauno ir Vilniaus universitetų vadovais, 1940.08.29. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA). F.631. Ap.23. B.3. L. 151 (411). 20 Rektoriaus A.Pureno skelbimas, 1940.09.11. Ten pat. L. 131(433). 21 LTSR vyriausybės nutarimų ir potvarkių rinkinys. 1940. Nr. 1. P. 6. 22 Rektoriaus A.Pureno skelbimas Nr. 20. 1941.03.18. LCVA. F. 631. Ap. 25. B.23. L.8. 23 Bendžius A.Bendrojo lavinimo aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-70 m., 1973. 24 LTSR švietimo liaudies komisaro J.Žiugždos raštas rektoriui A.Purėnui, 1940.09.07.

LVCA. F. 631. Ap. 23. B. 3. L. 136(426). 25 Lietuvos TSR LKT nutarimas dėl aukštųjų mokyklų mokslo personalo kategorijų suly­ ginimo su SSSR aukštųjų mokyklų personalo kategorijomis, 1940.12.21. Ten pat. L.96-97. 26 SSRS Visasąjunginio komisariato aukštojo mokslo reikalams raštas Lietuvos SSR švietimo liaudies komisariato pavaduotojui, 1941.05.08. Ten pat. B. 2. L. 84. 27 Kauno universiteto statuto projektas, 1941.01.15. Ten pat. B. 93. L. 112. 28 Kauno universiteto Medicinos fakulteto struktūra 1940/1941 m.m. Ten pat. B.87. L. 1-7. 29 Lietuvos LKT Finansų skyriaus raštas Kauno universitetui. 1941.04.03. Ten pat. B.2. L.60. 30 Kauno universiteto Senato posėdžio protokolas, 1941.04.17. Ten pat. B.2. L.64. 31 Lašas VI. Ten pat. P. 73. 32 Kauno skyriaus švietimo valdybos raštas rektoriui Gravrokui apie patvirtintus MF etatus. 1942.05.20. 33 1942/1943 m.m. Medicinos fakulteto mokymo planai LVCA. F. 631. Ap. 27. B. 42. L. 8-15. 34 VDU reguliaminas patvirtintas 1942. 06.11. Ten pat. L. 786. 35 VDU prorektoriaus raštas Ostlando aukštųjų mokyklų referentui prof.dr. Stegmannui, 1943 m. kovo mėnesio. Ten pat. L. 426. 36 1944 m. sausio - kovo mėn. MF darbuotojų algų lapai. Ten pat. B. 104. L.5 - 34. 37 VDU mokslinės tarybos posėdžio protokolas 1946.06.07. LCVA. F.R. 631. Ap. 1. B. 97. L. 73. 38 Rektorato posėdžio protokolas. 1944.09.09. Ten pat. B. 2. L. 6. 39 1946/1947 m.m. MF Vidaus ligų propedeutikos katedros ataskaita. Ten pat. B. 69. L. 72. 40 Kriaučeliūnas. Lietuvos KP vadovavimas medicinos kadrų ruošimui ir ideologiniampolitiniam auklėjimui 1944-1951 metais. LKP istorijos klausimai. T. 133. 1937. P. 8 3 -9 6 . 41 VDU rektorato protokolas, 1945.12.05. LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 2. L. 27.

324

M EDICINOS MOKSLAI

42 Lietuvos SSR MA visuotinio susirinkimo drauge su SSRS Aukštojo mokslo ministerija sesijos, skirtos biologijos moklsų padėčiai sLietuvoje apsvarstyti, medžiaga // Lietuvos TSR mokslų Akademijos žinynas. 1949. T. IV-V. P. 227. 43 VDU mokslinės tarybos posėdžio protokolas. 1947.07.19. LCVA. FR. 631. Ap. 1. B. 9. L. 165. 44 VDU mokslinės tarybos posėdžio protokolas. 1947'. 12.26. Ten pat. L. 180. 45 VDU 1948/1949 m.m. ataskaita. Ten pat. B. 156. L. 13,52. 46 Bendžius A.Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-1970 m. 1973. P. 197. 47 VDU mokslinės tarybos posėdžio protokolas, 1947.12.26. LCVI. F.R.631. Ap.L. B.9. L. 197,189. 48 Lašas VI. Ten pat. P. 73. 49 Jurgeliūnas A. // Medicina. 1922. Nr.2. P. 92. 50 Žemgulys J. Pirmojo visuotino Lietuvos gydytojų suvažiavimo (1921.09.29.) medžiaga // Medicina. 1921. Nr.10. P. 321. 51 Final report of the commision on medical education. New York, 1932. 52 Medicinos fakulteto medicinos skyriaus 1942/43 m.m. mokymo planas. LCVI. F.631. Ap.27. B.43. L.87. 53 Meškauskas I. Ten pat. P. 344. 54 Allen R.B.Medical education and the changing order. New York, 1946. P.73. 55 Buinevičius K.Medicinos studijų klausimu // Medicina. 1936. Nr. 9. P. 700. 56 Kanauka V.Mano komandiruotė užsienin // VDU žiniose.1937. Nr. 9-10. P. 280. 57 Oželis K. Mediko-sanitarinių įstatymų klausimu // Medicina, 1936. Nr. 1. P. 26. 58 Čikin S.J., Isakov J.F., Ceknev B.M. Zdravochranenije i podgotovka vračebnych kadrov v SSRS. M. 1980. 59 Farmakologijos katedros 1946/47 m.m. ataskaita // LCVI. F.R.631. Ap. B.69. L.33. 60 Bolšaja medicinskaja enciklopedija. T. 14. P. 446-447. 61 Povilonis S.Česnys G.Lietuvos antropologijos istorijos bruožai // Medicina. 1970. T. 12. P. 5-26. 62 Akademikas Vladas Lašas.V. 1980. 63 Lietuvos universitetas. 1922-1927. K. 1927. P. 261. 64 Tercijonas V. Prof.med.dr., Pranas Gudas-Gudavičius. Čikaga. 1959. 65 Profesorius Juozas Kupčinskas. V. 1983. 66 Farmakologijos katedros 1943/47 m.m. ataskaita. LVCA. F.R. 631. A p.l. B.69. L.32-36. 67 Kuzminskis V., Vaitkevičius V., Žukauskas I. Pr.Mažylis. V. 1970. 68 Akušerijos ir ginekologijos katedros 1946/47 m.m. darbo ataskaita //LCVA.F.R.631. A p .l.B .69.L.7. 69 Šiurkus T. Vladas Kuzma. V. 1967. 70 Šimkus T. Pirmieji lietuviai chirurgijos profesoriai Kauno universitete 71 Bendrosios chirurgijos katedros 1946/47 m.m. ataskaita. LCVA. F.R.631. A p.l. B.69. L. 22-23.

! Teisių mokslai

Vos tik ėmus ryškėti Lietuvos valstybės atkūrim o perspektyvai, veikliausieji visuomenės atstovai susirūpino specialistais, reikalingais busimajam jos ad­ ministraciniam aparatui bei teismams. Jau 1918 m. balandžio 1 1 d . vokie­ čių okupuotam e Vilniuje įvyko lietuvių teisininkų posėdis, kuriame dalyva­ vę advokatai A.Janulaitis, J. Kymantas, V.Stašinskas ir J. Vileišis įsipareigojo tal­ kinti tuometinei Lietuvos tarybai, šalia kitų darbų rinkdami žinias apie Lietu­ voje esančius teisininkus.1O jų būta tiek nedaug, kad pirmasis Lietuvos teisin­ gum o ministras P.Leonas savo žinioje iš pradžių turėjo tik apie 20 lietuvių teisininkų. Maždaug kita tiek Lietuvoje gyvenusių kitų tautybių šios specialy­ bės atstovų dažniausia nemokėjo lietuviškai kalbėti, juo labiau - rašyti.2Todėl teisingumo žinybai teko tenkintis jaunais, neturinčiais specialaus išsilavinimo, neprityrusiais, bet energingais ir patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis. Netgi 1922 m. pradžioje, kai dauguma karo metais pasitraukusių į Rusiją inteligentų jau buvo sugrįžę į gimtąjį kraštą, tarp teismo darbuotojų tik 31 % turėjo aukš­ tąjį teisinį išsilavinimą, dar 12% darbuotojų buvo teisės mokslus ėję, bet dėl įvairių priežasčių jų nebaigę.3 Didelės viltys, kad ši problem a bus išspręsta, buvo dedamos į 1918 m. pabaigoje pradėtą atkurti Vilniaus universitetą, tačiau sostinės netektis šių vilčių išsipildymą nukėlė ateičiai. Labai trūkstant specialistų darbui teismuose, jų komplektavimo pro­ blemą pam ėginta spręsti į šį darbą įtraukiant pačius teismus. T uo tikslu Valstybės taryba 1919 m. gruodžio 1 1 d . priėmė Teismo kandidatu įstaty­ mą4, pagal kurį taikos teisėjams, teismo tardytojams ir kitiems teismo parei­ gūnams rengti apygardų teismuose buvo įsteigta teismo kandidatų institucija: turintys vidurinįjį išsilavinimą, o išimties keliu - ir „mažesnio mokslo žmonės”, gerai mokantys lietuviškai kalbėti ir rašyti ir sulaukę bent 20 metų, atlikę 1-2 metus trunkančią praktiką bei teoriškai susipažinę su pagrindinėmis teisės dis­ ciplinomis, galėjo būti skiriami į laisvus teisingumo įstaigų etatus savarankiš­ kam darbui. Suprantama, taip parengti darbuotojai tik iš didelės bėdos galėjo laikinai atstoti tikrus specialistus.

326

TEISIŲ MOKSLAI

Rimtą teisinės visuomenės susirūpinimą teisininkų rengimo perspektyvo­ mis Lietuvoje parodė 1919 m. spalio 2 6 d . AJanulaičio iniciatyva Kauno apy­ gardos teismo patalpose įvykęs teisininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 20 žm onių ir kuris, pirmininkaujant P.Leonui, nutarė steigti aukštesniuosius juridinius kursus Kaune. Studijų programą parengti ir lektorius numatyti susi­ rinkimas pavedė komisijai, kurią sudarė O.Biuchleris, AJanulaitis ir V.Mačys.6 Netrukus tokie kursai įsisteigė, bet ne kaip savarankiškas vienetas, o kaip visuomenės iniciatyva Kaune organizuotų Aukštųjų kursų Teisių skyrius. Pirmasis šio skyriaus, kuriam vadovavo AJanulaitis, tarybos posėdis įvyko 1920 m. vasario 6 d., o vasario 17 d. jo klausytojai jau susirinko į pirmąją paskaitą, kurią skaitė P.Leonas. Savo patalpų skyrius neturėjo, užsiėmimai vyko valstybės gimnazijos, pašto, vėliau net Steigiamojo seimo komisijų kambaryje.6 M okymo procesas kursuose buvo organizuotas aukštosios mokyklos pa­ vyzdžiu. Pirmojo semestro klausytojams numatytas mokslo planas nei moky­ mo dalykais, nei savaitinių joms skirtų valandų skaičiumi nenusileido aukšto­ sios mokyklos programai: joje 6 valandos buvo skirtos romėnų teisei (lektorius O.Biuchleris), po 4 - Lietuvos teisės istorijai (AJanulaitis) ir ūkio istorijai (S.Digrys), po 2 - teisės enciklopedijai (P.Leonas), valstybės teisei (AVoldemaras) ir Lietuvos Statutų teisei (ATumėnas). V.Mačys dar turėjo skaityti civilinio pro­ ceso kursą, bet jo nepradėjo. Rudenį į programą papildomai įjungta civilinė teisė, nuo 1921 m. pavasario —tarptautinė teisė ir finansų teisė, nuo tų pat m etų rudens —dar ir politinė ekonomija. Lektorių gretas per tą laiką papildė Vacl.Biržiškair K.Salkauskis.7 A t id a r iu s 1 9 2 2 m. vasario 1 6 d. Lietuvos universitetą, sutinkamai su pradžioje laikinai priim tu naudotis 1 9 1 8 m etų Vilniaus universiteto statutu8, jame, greta kitų fakultetų, ėmė funkcionuoti Socialinių mokslų fakultetas, ku­ rio vadinamasis branduolys buvo sudarytas iš profesorių K.Būgos, J.Jablonskio, AJanulaičio, J.Yčo, V. Krėvės-Mickevičiaus, AVoldemaro ir E.Volterio9. Pažymėtina, kad svarstant šį statutą jau Valstybės taryboje (1918 m. lapkričio 29 —gruodžio 5 d.), Socialinių mokslų fakulteto, kurį pradžioje norė­ ta vadinti Sociologijos fakultetu, pavadinimas, jame studijuoti siūlomų mokslo disciplinų sąrašas ir ypač numatomos katedros buvo sukėlę nemaža nuom onių skirtumų: nuo pasiūlymo šio fakulteto vietoje steigti du fakultetus10iki mėgi­ nim o įrodyti, jog nereikalinga nei viena katedra, „be kurios galima apsieiti”, prie tokių nepageidaujamų priskiriant, pavyzdžiui, teisės enciklopedijos ir tei­ sės filosofijos istorijos katedras, nes studentai, pasak tarybos nario A. Voldema­ ro, turį užsiiminėti „ne teoriniais dalykais, bet konkrečiais faktais”11. N ors Statutas leido fakultetams skyrius sudaryti savo nuožiūra, tačiau apie Socialinių mokslų fakultetą buvo pasakyta, kad jame bus „bent” du sky­ riai —teisės, istorijos ir filologijos mokslų, t.y. šiame fakultete turėjo būti studi­ juojami taip pat ir humanitariniai mokslai. Tai buvo aiškiai matyti ir iš aukščiau nurodyto fakulteto branduolio, kuriame dominavo humanitarai, sudėties, ir iš fakulteto vidaus struktūros: iš dvidešimt šešių Statute num atytų Socialinių

TEISIŲ MOKSLAI

327

mokslų fakulteto katedrų tik pusė turėjo socialinių —teisės ir ekonom ikos — mokslų profilį. Tai bendrosios teisės istorijos, romėnų, civilinės, baudžiamo­ sios, valstybės, administracinės, procesinės teisės, Lietuvos teisės istorijos, poli­ tinės ekonomijos, statistikos, prekybos, finansų teisės bei tautų (tarptautinės) teisės katedros. Tiesa, realiai tų m etų pavasarį jos dar nebuvo įsteigtos, o stu­ dentams teisininkams Lietuvos teisės istorijos ir valstybės teisės paskaitas skaitė vieninteliai branduoliui priklausę teisininkai, du Augustinai: Janulaitis ir fa­ kulteto dekanu paskirtas Voldemaras. T uo pat metu, Aukštiesiems kursams oficialiai nutraukus savo veiklą, Teisių skyriuje paskaitos dar kurį laiką vyko. Kadangi didelė jo klausytojų dalis buvo įstojusi į universiteto Socialinių mokslų fakultetą (beje, dažniausiai lais­ vaisiais klausytojais, nes dekanas A.Voldemaras vengė studijoms priimti valsty­ bės tarnautojus) ir čia sudarė studentų daugumą, todėl paskaitas ir vienoje, ir kitoje vietoje praktiškai klausė beveik tie patys žmonės12. T uo tarpu Steigiamajame seime dar tęsėsi karšti debatai dėl naujai Kaune įsteigtojo universiteto statuto. Siame universitete Socialinių mokslų fakultetą jau buvo num atom a išskaidyti į savarankiškus Teisių ir H u m an i­ tarinių mokslų fakultetus. Nemažai ginčų kėlė busimoji Teisių fakulteto struktūra. Statutą svarstant antruoju skaitymu, Steigiamojo seimo Švietimo ko­ misijos referentas K.Jokantas netikėtai pranešė, jog jo projektas buvo n u ­ matęs Teisių fakultete sudaryti devynias katedras: rom ėnų teisės istorijos ir sistemos, Lietuvos teisės istorijos, valstybės teisės, pilietinės (civilinės) tei­ sės, baudžiamosios teisės, ūkio ir finansų mokslo, teisės enciklopedijos, tei­ sės filosofijos istorijos bei tarptautinės teisės. Tačiau, pasak referento, atsi­ žvelgdama į gautą Aukštųjų kursų teisininkų ekspertų nuom onę, nors jai iš esmės ir nepritardama, komisija dabar siūlanti statute fiksuoti šešias Teisių fakulteto katedras, atsisakyti pirmajame projekte buvusių teisės enciklopedijos, teisės filosofijos istorijos ir tarptautinės teisės katedrų. Taip pat, išreiškiant jau pačios komisijos nuomonę, pasiūlyta Teisių fakulteto sudėtyje steigti Teisių, Ekonomijos ir Politikos (pastarasis—specialistams diplomatinei tarnybai reng­ ti) skyrius. Tačiau čia pat buvo pripažįstama, kad projekte siūlomos katedros iš esmės tenkintų tik Teisių skyriaus poreikius13. Pasiūlymas mažinti katedrų skaičių, teikiamas kartu su sum anym u fa­ kultete įkurti papildomus skyrius, sukėlė natūralų daugumos Steigiamojo sei­ mo narių nusistebėjimą. Todėl po tam tikrų ginčų buvo priimtas visai ne komisijos, o seimo atstovo V.Smulkščio pateiktas siūlymas - skyrių fakultete laikinai iš viso nenumatyti, o katedrų steigti dešimt: be komisijos pasiūlytųjų, išsaugoti pirmajame projekte numatytą teisės enciklopedijos katedrą, o ūkio ir finansų mokslo katedros vietoje kurti dvi savarankiškas —ekonomikos bei fi­ nansų teisės, taip pat papildomai numatyti civilinio proceso bei baudžiamojo proceso katedras14.

328

TEISIŲ MOKSLAI

Per tolesnį svarstymą, greta antrojo skaitymo metu priimtų dešimties ka­ tedrų, M inistrų kabinetas pasiūlė dar steigti tarptautinės teisės katedrą, o Stei­ giamojo seimo Bendrosios teisės komisijos siūlymu Teisių fakulteto katedrų sąrašas pasipildė dar keturiomis15. Tokiu būdu 1922 m. kovo 24 d. priimtaja­ me Universiteto statute16 jų jau buvo num atyta penkiolika: rom ėnų teisės istorijos ir dogmos, Lietuvos teisės istorijos, valstybės teisės, civilinės teisės, civi­ linio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, politinės ekonomi­ jos, finansų teorijos, teisės enciklopedijos, teisės filosofijos istorijos, tarptautinės teisės, statistikos, administracinės teisės bei prekybos teisės. Universiteto statutą priėmus ir paaiškėjus, kad jame funkcionuos T eisiu fakultetas, Aukštųjų kursų Teisių skyriaus darbas pagaliau nutrūko, nors nau­ jasis fakultetas nedelsiant imtis veiklos nebuvo pasirengęs, - jo paprasčiausiai dar nebuvo. Kuriamu Teisių fakultetu nuoširdžiai rūpinosi Lietuvos teisinė visuomenė. 1922 m. balandžio 13 d. įvykęs Lietuvos teisininkų draugijos susirinkimas į fakulteto branduolį pasiūlė labiausiai žinomus ir, kaip atrodė, labiausiai vertus to meto teisininkus, pirmiausia buvusius Aukštųjų kursų lektorius - Vyriausiojo Tribunolo narį A.Janulaitį, valstybės gynėjo padėjėją O.Biuchlerį ir advokatus: P.Leoną, KŠalkauskį bei A Tum ėną. Taip pat buvo pasiūlyti Vyriausiojo Tribunolo narys M.Romeris ir advokatas S.Bieliackinas17. Švietimo ministro teikimu Res­ publikos Prezidentas 1922 m. birželio 20 d. aktu į fakulteto branduolį paskyrė visus pasiūlytuosius: AJanulaitį ir P.Leoną profesoriais, likusiuosius—docentais18. Tačiau AJanulaičiui ir M.Romeriui paskyrimo atsisakius, o S.Bieliackinui iki lapkričio vidurio užtrukus užsienyje, fakulteto branduolys pastebimai sumažėjo. 1922 m. rugpjūčio 16 d., dalyvaujant universiteto rektoriui prof.J.Šim­ kui, įvyko pirmasis Teisių fakulteto tarybos - „sprendžiamojo organo visuose mokslo ir mokymo dalykuose”, turėjusio susidėti iš fakulteto profesorių ir do­ centų (Universiteto statuto 22-23 str.), o šiuo atveju susidėjusio vos iš keturių branduolio narių -posėdis. Dėl mažo dalyvių skaičiaus dekano rinkimai buvo atidėti ir priimtas tik nutarimas pedagoginiam darbui fakultete pakartotinai kviesti A Janulaitį ir M.Romerį, taip pat naujus žm ones-V acį. Biržišką ir J.Papečkį19. Pirmiesiems dar abejojant, du pastarieji kvietimą priėmė ir kitame po­ sėdyje jau šešiese slaptu balsavimu dekanu išrinko P.Leoną20. Beje, personalui dar kiek pasipildžius, P.Leonui reikalaujant, 1923 m. sausio 2 1 d . įvyko nauji dekano rinkimai, kurių m etu jis vėl buvo išrinktas šioms pareigoms21 ir po to kasmet perrenkamas iki 1933 m. Po to paeiliui šias pareigas ėjo prof. Vacį.Bir­ žiška (1933-1933) ir prof.A.Janulaitis (1935-1939). Iš pradžių P.Leonas sutiko užimti teisės enciklopedijos katedrą ir dalį civilinės teisės katedros (netrukus vietoje pastarosios jam teko teisės filoso­ fijos istorijos katedra), A.Tumėnas —dalį valstybės teisės ir, kol išsispręs A.Janu­ laičio klausimas, Lietuvos teisės istorijos, O.Biuchleris-prekybos teisės, Vacl.Biržišk a- administracinės teisės katedras. T uo pat m etu K.Šalkauskiui buvo nu­ matyta civilinės teisės, M .Romeriui - valstybinės teisės, J.Papečkiui - baudžia­

TEISIŲ MOKSLAI

329

mosios teisės katedros22. Tiesa, pastarasis dalyvavęs vos keliuose pirmuosiuose fakulteto tarybos posėdžiuose dėl tarnybinių reikalų Krašto apsaugos ministe­ rijos sistemoje, net nepradėjęs skaityti jam numatyto baudžiamosios teisės kur­ so, iš fakulteto pasitraukė. Po to taryba patenkino buvusio Budapešto universiteto privatdocento vengro E.Baloghos bei savo kilme kiek susijusių su Lietuva rusų A.Moravskio ir N.Pokrovskio prašymus, priėmėjuos į fakultetą (atitinkamai į romėnų teisės istorijos ir dogmos, politinės ekonomijos bei finansų teorijos katedras) ir tarpi­ ninkavo, kad universiteto senatas leistų dvejus metus pirmajam (priimtam profesoriumi) paskaitas skaityti vokiečių, o likusiems dviems (priimtiems do­ centais) —rusų kalba23. Keleto svetimtaučių mokslininkų, nem okančių lietuvių kalbos, pri­ ėmimas šiuo pradiniu laikotarpiu dar neleidžia daryti išvados, kad Teisių fakulteto taryba būtu ignoravusi principą, išsakytą Steigiamajame seime svars­ tant Universiteto statutą—universitetas tapsiąs lietuvių tautos kultūros židiniu tik r e m d a m a sis savo krašto pajėgomis ir kad neapdairus svetimšalių darbuotojų kvietimas tam galįs kelti grėsmę24. 0 atskirų išimčių iš šios taisyklės Teisių fakul­ tetas (kaip ir kai kurie kiti universiteto fakultetai) nepajėgė išvengti ir vėliau. Laikinai rusų kalba skaityti tarptautinės teisės kursą 1924 m. buvo pakviestas, tiesa, daliai profesūros priešinantis25, prof. AJaščenka. 1922 m. rugsėjo 3 d. į darbą fakultete įsijungė M.Romeris, o AJanulaitis (Lietuvos teisės istorijos katedra) sutiko dirbti tik pagal sutartį26 ir profesoriaus etatą užėmė žymiai vėliau —1925 metais. Buvusi A ukštųjų kursų veikla žymiai palengvino ne tik pirmosios fa­ kulteto profesūros, bet ir studentų kontingento komplektavimą: iš Teisių skyriaus kursų į V-ąjį semestrą fakultete buvo priimta 13, į IlI-ąjį - beveik 30 studentų ir laisvųjų klausytojų. Aukštųjų kursų klausytojams universitete bu­ vo užskaityti ir jų kursuose išeiti semestrai, tarp jų ir nutrauktasis 1922 m. pavasario semestras, ir visi išklausytieji dalykai. Į Teisių fakultetą taip pat buvo priimti studentai, įstoję į Socialinių moks­ lų fakultetą 1922 m. pavasarį. Tačiau jų padėtis buvo blogesnė, nes liko už­ skaityti tik įmokėtieji už mokslą pinigai, o jie paliko I-ojo semestro studentais28. Beje, studentais tapo visi, turintys reikalingą mokslo cenzą ir pareiškę tokį norą klausytojai, tarp jų ir valstybės tarnautojai, Socialinių mokslų fakultete buvę tik laisvaisiais klausytojais. Pagaliau Teisių fakulteto studentais tapo ir tiesiogiai į jį įstoję žmonės. Pastarųjų tarpe būta ir tokių, kurie studijas jau buvę pradėję kituose univer­ sitetuose. Šiems taip pat buvo įskaitomi dalykai ir egzaminai, atitikę Lietu­ vos universiteto Teisių fakulteto programą. T okiu būdu Teisių fakultetas sugebėjo savo veiklą pradėti turėdamas, kartu su laisvaisiais klausytojais, 244 studentus. Natūralu, kad daugiausia j ų 175 —buvo priimta į I-ąjį semestrą. Be šių, į IlI-ąjį semestrą priimta 42, į V-ąjį 27 studentai29.

330

TEISIŲ MOKSLAI

Būtiniausius pasirengimus darbui Teisių fakultetas atliko gana operaty­ viai, ir taryba nutarė užsiėmimus pradėti 1922 m. rugsėjo 18 d., kiekvienam lektoriui savarankiškai paskelbiant savo paskaitų pradžią30. Lietuvos universiteto Teisių fakultetas ėmė veikti.

Fakulteto struktūra ir mokslo personalas N etrukus, 1923 m. pradžioje, Užsienio reikalų ministerija, grįždama kartu su Universiteto statutu prie jau svarstyto projekto, kryptingam diplom ati­ nio profilio specialistų rengimui pasiūlė prie Teisų fakulteto steigti politi­ nių mokslų sekciją. Tačiau fakulteto taryba, nutarusi su šio projekto įgy­ vendinim u kol kas palūkėti31, brandino kitus, esamoje situacijoje perspek­ tyvesnius planus, kuriuos netrukus ir ėmė realizuoti. Nesitenkindam a vien teisininkų rengimu, fakulteto taryba 1923 m. birželio 12 d. nutarė steigti Universiteto statuto nenum atytą Ekonom inį skyrių, apie kurį buvo užsiminta jau Valstybės taryboje, svarstant Vilniaus universiteto statutą32, ir kurio reikalingumas niekam nekėlė abejonių. Kar­ tu buvo sudaryta komisija (E.Balogha, Vacl.Biržiška, P.Šalčius) detalesniam projektui parengti33. Ekonom inio skyriaus studijų programą taryba apro­ bavo tų pat m etų gruodžio 16 d.34, o veikti jis pradėjo nuo 1924 m. rudens semestro. Įstatymiškai pakitusi fakulteto struktūra buvo reglamentuota tik 1930 m. priim tam e Vytauto Didžiojo universiteto statute35, kuris Teisių fakultete sankcionavo Teisių ir Ekonomijos (taip nuo to laiko buvo pava­ dintas Ekonominis) skyrius. Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje fakultete buvo svarstomas pro­ jektas Ekonom iniam e skyriuje išskirti ekonom istų ir kom ersantų speciali­ zacijas36. Kiek vėliau prof. M .Romeris siūlė prie fakulteto steigti A dm inist­ racijos skyrių specialistams darbui valstybės aparate rengti, net buvo parengęs šiame skyriuje dėstytinų dalykų programą (lietuvių tautos politinės ir socialinės istorijos bruožai; nepriklausomos Lietuvos užsienio politika; Lietuvos vidaus politika; tarptautinių santykių istorijaXIX-XX a.; šiaurės - rytų Europa; admi­ nistracijos mokslo pagrindai; Lietuvos valstybės administracija; administracijos technika ir racionalizacija; anglų, prancūzų ir vokiečių administracijos sistema; vietos savivalda; demokratija ir totalinė valstybė; sovietologija); nors fakulteto taryba šiam siūlymui ir nepritarė, bet buvo nutarta išnagrinėti galimybes ir tikslingumą steigti siūlomą specializaciją, kurią studentai teisininkai galėtų pa­ sirinkti nuo V-ojo semestro37. Vidinės fakulteto struktūros pasikeitimas, pasireiškęs persitvarkymu į du skyrius, ilgokai nedarė įtakos katedrų skaičiui ar jų profiliui. T ik 1927 m. fakultetas pasiūlė katedrų reformą: nekeičiant bendro jų skaičiaus, siūlyta teisės enciklopedijos katedrą sujungti su teisės filosofijos katedra, civilinės teisės - su

TEISIŲ MOKSLAI

331

prekybos teisės katedra, baudžiamosios teisės su baudžiamojo proceso katedra, taip pat naujai įsteigti Klaipėdos krašto teisės (ji turėjo rūpintis Klaipėdos krašte galiojusios baudžiamosios ir procesinės materialinės ir procesinės teisės dėsty­ m u38), privataus ūkio mokslo bei ekonominės politikos katedras39. Lygiai po metų šį projektą taryba kiek pakeitė, sutikdama jungti į vieną tik teisės enciklo­ pedijos ir teisės filosofijos katedras ir pasilikdama prie likusių pasiūlymu, t.y. pageidaudama turėti iš viso 17 katedrų40. A tnaujintą fakulteto katedrų sąrašą paskelbė tik minėtasis Vytauto D i­ džiojo universiteto statutas. Į fakulteto pasiūlymus jame buvo menkai atsi­ žvelgta. Fakultete paliktos tik trylika katedrų: net aštuonios buvusios kated­ ros sujungtos į keturias (teisės enciklopedijos ir teisės filosofijos istorijos, civilinės teisės ir civilinio proceso, baudžiamosios teisės ir baudžiamojo pro­ ceso, politinės ekonomikos ir statistikos) ir įkurtos tik dvi fakulteto prašytos naujos, abi ekonominio profilio - privataus ūkio mokslo bei ekonominės poli­ tikos. Be to, patikslinus pavadinimus, vietoje atitinkamų senųjų, atsirado ro­ mėnų teisės istorijos ir sistemos bei finansų mokslo katedros. Fakulteto taryba 1924 m. atsisakė paremti Krašto apsaugos m inisteri­ jos siūlymą steigti karo baudžiamosios teisės katedrą, šį savo nusistatymą motyvuodama tuo, kad kariniai teisininkai privalo išeiti bendrą juridinį mokslą, kuris duos jiems galimybes orientuotis ir karo baudžiamoj teisėj ir procese41. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje fakultete vėl buvo svarstomas pro­ jektas peržiūrėti katedrų sąrašą, jas stambinti, prie kiekvienos prijungti di­ desnį gim iningų disciplinų skaičių. Šitaip buvo m anom a sudaryti profesū­ rai galimybes, liekant savose katedrose, dažniau kaitalioti skaitomus kursus ir šitaip išvengti per daug siauro jų specializavimosi. Pagal šį projektą fakul­ tete turėjo likti septynios katedros: Lietuvos teisės istorijos, valstybės ir tarp­ tautinės teisės, baudžiamosios teisės ir teisės teorijos, privatinės teisės, teorinės ekonomikos, taikomosios ekonomikos bei įmonių ekonomikos42. Šis, kaip ir kai kurie kiti pasiūlymai, siekę tobulinti Teisių fakulteto organizacijos struktūrą, liko nerealizuoti, galimas daiktas, tiesiog pritrūko laiko. Bet akivaizdu, kad fakulteto mokslo personalas nesitenkino pasiektu, buvo iniciatyvus ir nuolat ieškojo naujovių. Jau 1922 m. rudenį pradėta rūpintis fakulteto bibliotekos sudarymu. Vedėjų taryba išrinko doc. Vacį.Biržišką, bet netrukus, jam ėmus vadovauti universiteto bibliotekai, fakultete jo pareigas perėmė prof.E.Balogha. Lėšų knygoms įsigyti neturėta, todėl pagalbos kreiptasi į visuomenę. 1924 m. bibliotekos knygų fondą jau sudarė 2220 tom ų43. Tęsdama mokslo personalo komplektavimą fakulteto taryba, vadovauda­ masi Universiteto statuto 24 str. suteikta teise, nusistato - pretendentus kvies­ tis individualiai, o konkurso tvarka naudotis tik išimtinais atvejais44. Atkakliai ieškant, jau 1922 m. rudens semestre mokslo personalo narių skaičius pasiekė

332

TEISIŲ MOKSLAI

12 žm onių, 1923 m. jis išaugo iki 1845, kitais šaltiniais - iki 1946. Fakulteto taryba tada planavo dar smarkiai plėstis,'todėl jos 1923 m. sausio 26 d. apro­ buotame fakulteto etatų projekte buvo numatyti 37 mokslo personalo nariai — 17 profesorių, 19 docentų ir 1 lektorius47. Rūpinantis personalo kvalifikacija, jau 1923 m. vasarą septyniems dar­ buotojams buvo sudarytos sąlygos (nors ne visi jomis pasinaudojo) išvykti tobulintis į užsienį - Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją, Suomiją48. Persitvarkius į du skyrius, iš pradžių į jau veikusias katedras pakviesti tik 4 nauji dėstytojai. Be dėstytojų, skaičiusių bendruosius kursus ekono­ mistams ir teisininkams, kai kurie Teisių skyriaus dėstytojai apsiėmė skaity­ ti specialiuosius kursus ekonomistams. Fakulteto dėstytojams įvairiais me­ tais talkino iki šešių dėstytojų iš kitų universiteto fakultetų49. Seimo 1924 m. lapkričio 4 d. priimtas Universiteto etatų įstatymas Teisių fakultetui nustatė 33 vyresniojo (profesorių ir docentų) ir 1 jaunes­ niojo mokslo personalo etatų vienetus50. Tačiau jų sukom plektuoti fakulte­ tui nepavyko: 1924 m. buvo užimtas tik 21 vyresniojo mokslo personalo etatas, 1925 m .- 2 6 , 1926 m . - 2 9 5'. Beje, vėlesniame šaltinyje52šiuo reikalu pateikiami dar mažesni skaičiai. Vytauto Didžiojo universiteto 1930 m. etatų įstatymas53 fakulteto eta­ tus sumažino, palikdamas tik 19 vyresniojo ir 6 jaunesniojo mokslo perso­ nalo etatus. Vyresniojo personalo etatus fakulteto taryba paskirstė jau įgijusiems patirtį profesoriams P.Leonui, A.Janulaičiui, M .Romeriui, V.Mačiui, A.Kriščiukaičiui, V.Biržiškai, A.Jaščenkai, Vl.Jurgučiui, S.Bieliackinui, do­ centams A.Moravskiui, V.Jungferiui, P.Šalčiui, K.Šalkauskiui, V.Stankevičiui, A .Tum ėnui, J.Aleksai, A.Rimkai, taip pat jaunesniosios kartos atsto­ vams A.Tamošaičiui ir T.Petkevičiui54. Teisių fakultetui, daugiausia jo Eko­ nominiam skyriui, šiuo metu talkino prof. J.Šimkus ir doc. J.Mašiotas (Techni­ kos fakultetas), prof. P.Juodakis (Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas), prof. K.Pakštas (Teologijos ir filosofijos fakultetas), taip pat doc.K.Oželis (Me­ dicinos fakultetas). Teisių fakulteto profesoriai Vacl.Biržiška ir AJanulaitis savo ruožtu atski­ rus kursus dėstė H um anitarinių mokslų fakultete. Tolimesnis mokslo personalo etatų Teisių fakultete keitimas buvo susijęs su fakulteto rūpesčiu įsteigti Klaipėdos krašto teisės katedrą, kuri, pagal projekto auto­ rių sumanymą, turėjo sustiprinti šiame krašte galiojusios civilinės ir baudžiamosios materialinės bei procesinės teisės dėstymą, ypač aktualų rengiant kvalifikuotus tei­ sininkus (darbui) šioje autonominėje Lietuvos teritorijos dalyje55. Literatūroje vė­ liau atsirado teiginys, kad 1931 m. tokia katedra buvusi įsteigta ir jai papildomai skirti du vyresniojo mokslo personalo etatai56. Tačiau turimi duomenys šio teiginio nepatvirtina, netgi priešingai - kai kurie faktai verčia tuo rimtai suabejoti: dėl naujos katedros įsteigimo nebuvo pakeitimų universiteto statute, apie tai nekalbama etatų numatyme ir jo pakeitimuose, taip pat fakulteto tarybos protokoluose, nepavyko

TEISIŲ MOKSLAI

333

tuo reikalu aptikti kokių nors pėdsakų kituose archyviniuose dokumentuose. Ne­ abejotina yra tiktai tai, kad nuo 1931 m. sausio 1 d. Teisių fakulteto etatai tikrai pasipildė dviem vyresniojo mokslo personalo etatais, bet jie buvo skirti jau esamoms civilinės teisės ir civilinio proceso bei baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedroms57. Numatyta juos panaudoti Klaipėdos krašto teisės - civilinės ir bau­ džiamosios - dėstymui išplėsti. Beje, šįkart surasti dėstytojus tiesiog nesisekė: tai pretendentų netenkino fakulteto siūlomos sąlygos, tai taryba likdavo nepatenkinta pretendentais. Re­ zultatų nedavė net paskelbtas konkursas. Sunkiai, tik 1933 m., Klaipėdos krašto civilinės teisės kursui skaityti pavyko pasikviesti 73 metų vokiečių teisi­ ninką prof. P.Sokolovskį59, kuris, deja, suspėjęs skaityti vos tris semestrus, mirė. Buvo mėginama šiam reikalui pasitelkti jau fakultete dirbančius dėstytojus K.Zalkauską, V.Stankevičių, S.Bieliackiną. Tik 1936 m. Klaipėdos krašte ga­ liojusią vokiečių civilinę teisę (SGB) ir civilinį procesą (ZTO ) sutiko vokiškai skaityti prof. A.Saengeris, prieš tai dvidešimt m etų profesoriavęs Frankfurto prie M aino universitete, o baudžiamąją teisę (Str.GB) ir Klaipėdos krašto ad­ ministracinę teisę, taip pat vokiškai -prof. A.Baumgartenas, anksčiau dirbęs keliuose Šveicarijos ir Vokietijos universitetuose; abu naujieji profesoriai buvo palikę Vokietiją, atėjus į valdžią naciams60. N aujų nenumatytų sunkumų dėl mokslo personalo Teisių fakultete atsi­ rado ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai staiga - per trejetą metų - jis neteko pusės (devynių iš devyniolikos) vyr. mokslo personalo narių: profesoriai P.Le­ onas ir V.Mačys bei doc. A.Moravskis neteko teisės užimti etatus dėl amžiaus; 1935 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus 1933 m. Teismų santvarkos įstatymo nuosta­ tai, uždraudusiai advokato veiklą derinti su dėstytojo darbu, pirmąją pasirinko ir iš fakulteto pasitraukė advokatai prof. S.Bieliackinas bei docentai V.Stankevičius ir A.Tumėnas (čia reikia paminėti advokatus prof. A Janulaitį, docentus K.Šalkauskį, T.Petkevičių bei A.Tamošaitį, kurie pirmenybę atidavė akademi­ niam darbui ir todėl buvo atleisti iš advokatūros61); mirė profesoriai A.Kriščiukaitis (1933), AJaščenkair, kaip minėta, P.Sokolovskis (abu 1934). Vykstant kartų kaitai, į senosios profesūros vietas atėjo jauni žmonės, išsilavinimą gavę jau Vytauto Didžiojo universiteto T eisiu fakultete. Jaunes­ niajam mokslo personalui teko plačiai įsijungti į jam nebūdingą darbą - paskai­ tų kursų skaitymą: D.Budriui - socialekonominės statistikos, Vyt.Jurgučiui baudžiamosios teisės, P.Padalskiui - Lietuvos visuomenės ūkio istorijos, A.Penkaičiui - teisės filosofijos istorijos, S.Žakevičiui - administracinės teisės, K.Žalkauskui- baudžiamojo proceso ir t.t.62 Susiklosčiusią nenormalią padėtį Teisių fakultete apibūdina, pavyzdžiui, tai, kad baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedroje, kurioje normaliai turėjo dirbti 3 vyr. ir 2 jaun. mokslo per­ sonalo nariai, liko 2 vyr.asistentai; jiems vieniems teko skaityti keletą privalo­ m ųjų dalykų, todėl nebuvo kitos išeities kaip dėstyti kai kuriuos tik kas antri metai dviejų semestrų studentams63.

334

TEISIŲ MOKSLAI

N uo 1931 m. padarytuose trijuose Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto etatų pakeitimuose vyresniojo mokslo personalas nesikeitė, buvo di­ dinamas tik jaunesniojo mokslo personalo narių skaičius, sudaromos sąlygos patiems išsiauginti naujus kadrus. Paskutinysis-1 9 3 7 m. lapkričio 17 d. įstatymo pakeitimas fakultetui nustatė 21 vyresniojo ir 12 jaunesniojo mokslo personalo etatus. Be to, įveikti iškilusią krizę turėjo padėti paties fakulteto įsivestas neetatinių asistentų institutas” . Teisių fakulteto taryba, nepaisydama nuolat juntam os tinkam ų dar­ buotojų stokos, visada sugebėjo likti jiems labai reikli ir principinga. Nors mokslo personalo rinkimas buvo susijęs su dideliais sunkumais, nors ir trū­ ko pasirengusių žmonių, bet tai dar nereiškė, kad darbuotojai į fakultetą būdavo imami be atodairos: taryba sunkiu kūrimosi laikotarpiu atsisakė (dėl reikalingų kvalifikacijų stokos) V.Fridšteino ir A.Vilimavičiaus paslau­ gų65. Vėliau, darbui jau įėjus į normalias vėžes, už nepakankamai rim tą požiūrį į akademines pareigas, už netaktišką elgesį su studentais taryba įvai­ riais metais svarstė ir nutarė atleisti iš darbo doc.O.Biuchlerį ir prof. E.Baloghą, pasiūlė atsistatydinti privatdocentui G.Feterauskui66. Tačiau apskritai Teisių fakultete savo išsilavinimo, kompetencijos, for­ malių kvalifikacijų, indėlio į mokslą bei visuomenės veiklą, moralės savybių požiūriu darbavosi Lietuvos teisininkų ir ekonomistų elitas. Tai patvirtina faktas, kad daugelis fakulteto profesorių bei docentų, be akademinio darbo, dar ėjo atsakingas pareigas svarbiausiose valstybės institucijose - dirbo minist­ rais, ministerijų ir žinybų vadovaujančiais pareigūnais, sėkmingai atstovavo Lietuvos valstybei tarptautiniuose forumuose. Turėdamas tik praktinio darbo įgūdžius ir stokodamas specialaus moksli­ nio ir pedagoginio pasirengimo, atėjęs Teisių fakultetan personalas į akademi­ nes pareigas žiūrėjo nepaprastai sąžiningai ir rimtai. Daugelis jo narių ne tik nuoširdžiai, nesiskaitydami su laiku užsiėmė sau nauja pedagogine veikla, bet labai trūkstant knygų ir vadovėlių, stebėtinai greitai parengė ir pateikė spaudai savo skaitomus kursus: P.Leonas - teisės enciklopedijos, V.Mačys —civilinio proceso, A.Moravskis - Lietuvos finansų, A .R im ka- statistikos, V.Stankevičius —baudžiamosios teisės, N .Pokrovskis —finansų teisės, P.Šalčius - visuo­ m eninio ūkio teorijų67 ir kt., taip pat nemažą kiekį verstinės literatūros68. Jų daugumą išleido Teisių fakultetas „Teisės mokslų bibliotekos” (iš viso pasirodė 26 knygos) ir „Ekonominių mokslų bibliotekos” (14 knygų) serijose, tuo siek­ damas bent iš dalies užpildyti didelį literatūros lietuvių kalba stygių. Daugumą knygų išvertė patys dėstytojai. K.Gare „Teisės enciklopediją ir metodologiją” (1924), prof. P.Leonui prižiūrint ir redaguojant, vertė du studentai - P.Juknevičius ir J.M ontvila69. 1923 m. balandžio 22 d. fakulteto taryba nutarė leisti periodinį Teisių fakulteto leidinį - „Teisių fakulteto Raštus”. Jo redaktoriumi išrinktas prof. A.Kriščiukaitis70. Pavadinimas buvo priderintas prie kituose universiteto fa-

TEISIŲ MOKSLAI

335

kukėtuose leidžiamų panašaus pobūdžio tęstinių mokslo leidinių pavadinimų ir tapo „Teisių fakulteto Darbais”. Jie pradėjo eiti 1924 m. ir iki 1939 m etų išėjo 10 tomų; daugum a jų susidėjo iš keleto knygų (iš viso - 42 knygos). Pirmojo tom o pirmąją knygą, kaip buvo numatyta, pradėjo redaguoti prof. A.Kriščiukaitis71, bet darbo nebaigė; šio tomo redaktoriumi buvo doc. A.Rimka, visų likusiųjų - prof. AJanulaitis. „Darbuose” buvo skelbiami originalūs mokslininkų veikalai - monogra­ fijos ir straipsniai. Rengiant darbui jaunąsias mokslo pajėgas, Teisių fakultete buvo su­ daromos galimybės čia paliktiems dirbti perspektyviems specialistams to­ bulintis užsienio mokslo centruose. Vien 1923—1937 m. fakultetas į įvairių kraštų universitetus pasiuntė 13 jaunesniojo mokslo personalo narių72. Fakulteto mokslo personalas aktyviai rūpinosi mokslo laipsnių įgiji­ mu. Jau pirmajame, priimtame 1923 m., fakulteto regulamine (34 str.) buvo suformuluoti reikalavimai daktaro laipsniui gauti: turįs universiteto baigimo diplomą pretendentas privalėjo išlaikyti fakulteto nustatytus egzaminus, para­ šyti fakulteto reikalavimus atitinkančią disertaciją ir ją viešai apginti73. Ketu­ riems vyresniosios kartos profesoriams - A.Janulaičiui ir M.Romeriui 1932 m. gegužės 22 d., VI.Jurgučiui ir P.Šalčiui 1939 m. kovo 10 d. - Teisių fakulteto taryba daktaro mokslo laipsnius pripažino už ypač didelį jų indelį į mokslą14. Toje pačioje taryboje dar šeši fakulteto darbuotojai (teisininkai A.Tamošaitis, D.Krivickas ir V.Cepas bei ekonomistai D.Budrys, J.Bučas ir P.Padalis-Padalškis) daktaro laipsnius įgijo apgynę disertacijas.

Studijos ir studentija Aptardama studijų fakultete organizaciją, viename pirm ųjų posėdžių Teisių fakulteto taryba nustatė, jog jos, „atsižiūrint ypatingai sunkių ir lektorių, ir studentų darbo sąlygų”, tęsis 8 semestrus75. Lygiai taip pat fakulteto taryba nusistatė steigdama Ekonominį skyrių: ekonomistams, kaip ir teisininkams, mokymo procesas buvo išskaidytas į 8 semestrus76. Šios nuostatos pasirodė esančios pakankamai stabilios, nes nusistatytoji studijų trukmė nepakito ir ta­ da, kai fakulteto darbas tapo normalus. 1922 m. rugsėjo 9 d. Teisių fakulteto tarybos nutarim u buvo priim ­ tas, o lapkričo 26 d. nežymiai patikslintas studijų planas. Jį rengiant buvo vadovaujamasi carinės Rusijos universitetų analogiško profilio skyrių pla­ nais77, nes tokia tvarka buvo artimiausia jo personalui, ypač pirmiesiems darbuotojams, kurių du trečdaliai (su dekanu P.Leonu) aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję Rusijos aukštosiose mokyklose. Šie planai, žinoma, buvo kiek pako­ reguoti, pritaikyti Lietuvos sąlygoms ir poreikiams.

336

TEISIŲ MOKSLAI

Privalomaisiais dalykais.fakulteto studentams buvo: teisės enciklopedija (2 savaitinės valandos I-II semestrų studentams), romėnų teisės istorija ir dog­ ma (4 vai. I-IV sem.) ir jos seminaras (II-IV sem.), Lietuvos teisės istorija (4 vai. I-II sem.), politinė ekonomija (4 vai. I-II sem.), užsienio valstybių valstybinė teisė (pagrindai, 4 vai. I-II sem.), Lietuvos valstybinė teisė (2 vai. III-IV sem.), civilinė teisė (6 vai. III-IV sem.) ir jos seminaras (2 vai. VI sem.), administracinė teisė (4 vai. V-VI sem.), prekybinė (su vekseline) teisė (4 vai. V-VI sem.) ir jos seminaras (1 vai. V-VI sem.), teisės filosofijos istorija (4 vai. VII-VIII sem.), civilinis procesas (2 vai. VII-VIII sem.) ir jo seminaras (2 vai. VIII sem.), bau­ džiamasis procesas (2 vai. V II-VIII sem.) ir jo seminaras (2 vai. V III sem.), tarptautinė teisė (4 vai. VII-VIII sem.), teismo medicina (4 vai. VII-VIII sem.). Teisių fakulteto studentams dar reikėjo išklausyti lietuviu kalbos, taip pat pa­ sirinktinai vokiečių, prancūzų ar anglų kalbos kursą ir išlaikyti egzaminus. Jiems taip pat buvo patariama studijuoti istoriją, psichologiją ir logiką78. Pirmaisiais metais, stokojant dėstytojų, taryba sankcionavo tam tikrą nu­ krypimą nuo nustatytojo fakulteto mokslo plano (nebuvo skaitoma statistika, semestru pavėluotas baudžiamosios teisės kursas ir kt., o atsiradęs laisvas laikas panaudotas papildomoms romėnų bei Lietuvos valstybinės teisės paskaitoms). Teisių fakultete dėstomos mokslo disciplinos, taip pat Universiteto statu­ te numatytas fakulteto katedrų sąrašas akivaizdžiai rodė, kad greta teisinių žinių, perteikiamų studentams, nuo pat pradžios buvo num atom a didelį dė­ mesį skirti jų ekonominiam išprusimui. Mokslo planas ekonomistams, priimtas 1923 m. gruodžio 16d., nusta­ tė tokius dalykus ir jų apimtį: teisės enciklopedija (2 savaitinės valandos I-II semestrų studentams), romėnų teisės istorija (5 vai. I-II sem.), Lietuvos teisės istorija (4 vai. I-II sem.), valstybinė teisė (4 vai. I-II sem.), politinė ekonomija (4 vai. I-II sem.), Lietuvos visuomenės ūkis su sem inaru (3 vai. I-II sem.), civilinė ir komercinė teisė (4 vai. III-IV sem.), ekonominės politikos pagrin­ dai (3 vai. III-IV sem.), visuomenės ūkio istorija (2 vai. III-IV sem.), bendroji statistika su seminaru (3 vai. III-IV sem.), komercinė aritmetika (2 vai. III-IV sem.), finansų teisė (6 vai. III-IV sem. ir 2 vai. V-VI sem.), knygvedyba ir balansų mokslas (1 vai III-V sem. ir 2 vai. VI sem.), politinė aritmetika (1 vai. III-V sem. ir 2 vai. VI sem.), adm inistracinė teisė - su savivaldybių ūkio politika ir socialine apsauga - (4 vai. V-VI sem.), ūkio geografija (2 vai. V-VI sem.), ekonom inių teorijų istorija (2 vai. V sem. ir 3 vai. VI sem.), privatinio ūkio mokslas (2 vai. V-VI sem.), kooperacija su seminaru (2 vai. V-VI sem. ir 1 vai. VII-VIII sem.), žemės ūkio ekonomika (2 vai. V-VIII sem.), tarptauti­ nė ir konsulinė teisė (4 vai. VII-VIII sem.), pinigų, bankų, kredito ir finansų mokslas (2 vai. V II-V III sem.), draudim as (4 vai. V II-V III sem.), kreditų įstaigų ūkis (2 vai. V II-VIII sem.), prekių mokslas (4 vai. V II-V III sem.). Studentai taip pat turėjo studijuoti vieną Vakarų kalbą ir kitą svetimą kalbą pagal pasirinkimą.

TEISIŲ MOKSLAI

337

Steigiant Ekonominį skyrių fakulteto taryba specialiai buvo nustačiusi, kad dėstomieji dalykai abiejų skyrių studentams pirmuosiuose dviejuose se­ mestruose visiškai sutaps79siekiant, „kad būtų galima studentams sąmoningiau pasirinkti specialybę”80. Todėl visi Teisių fakulteto I-ojo ir II-ojo semestrų studentai bendrai klausė teisės enciklopedijos, romėnų teisės istorijos, valstybi­ nės teisės, politinės ekonomijos, Lietuvos teisės istorijos kursų. Pastarajam dėstomajam dalykui buvo skirtas ypatingas dėmesys, nors buvo atsisakyta atskiro Lietuvos Statutų teisės kurso, kadaise skaityto Aukš­ tuosiuose kursuose. Lietuvos teisės istorijos kursas buvo skaitomas ištisus metus ir susidėjo iš keturių dalių - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, žemai­ čių ir aukštaičių Rusijos sudėtyje, Užnemunės, taip pat Prūsijos teisės istorijos. N etrukus nusistovėjo tvarka, kad pirmosioms trims dalims buvo bendrai ski­ riamos 4 savaitinės valandos ir atskirai Prūsijos teisei - 2 savaitinės valandos81. Kursą skaitė žymus teisės istorikas prof.A.Janulaitis. Pavienius kursus abiejų specialybių studentai bendrai klausė dar ir aukš­ tesniuosiuose semestruose. Tačiau šiuo atveju reikalavimai studentams buvo skirtingi: pavyzdžiui, taryboje buvo nustatyta, kad Ekonominio skyriaus stu­ dentai, išklausę romėnų teisės kursą, egzaminuojami „kaip ekonomistai”82, o išlaikiusieji civilinę ar romėnų teisę Ekonominiame skyriuje ir sumanę pereiti į Teisių skyrių, šiuos egzaminus privalėjo perlaikyti83. Minimieji mokslo planai buvo gana stabilūs ir mokymo disciplinų parin­ kimu, ir jų išdėstymu semestrais, ir jų apimtimi. Tačiau pavieniai jų papildy­ mai ir pakeitimai taip pat nebuvo reti. Antai gyvai atsiliepdamas į gyvenimo realijas Teisių fakultetas, Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, „siekiant pilnai supažindinti studentus su vokiečių privatine teise”, 1924 m. nutarė įvesti iš pradžių bent keturių savaitinių valan­ dų Klaipėdos krašto teisės kursą, susidedantį iš civilinės bei pramonės ir preky­ bos teisės, pavedė jį skaityti O.Biuchleriui, o jo skaitytą rom ėnų teisės kursą perdavė E.Baloghai84. Be šio ir kitų mokslo dalykų, num atytų pirmuosiuose mokslo planuose, juos tobulinant ilgainiui teisininkams dar įvesti Klaipėdos statuto, kriminalisti­ kos, hipotekos teisės, paveldėjimo teisės, ekonomikos mokslo enciklopedijos, Lietuvos mokesčių istorijos, atskirais mokslo metais - tarptautinės privatinės teisės kursai; ekonomistams vėliau dar teko klausyti ekonomikos teorijos, bu­ halterijos, sociologijos, finansinės matematikos, ekonominės politikos sistemos ir principų, muitų politikos, konjunktūros politikos, transporto politikos, pre­ kybos politikos ir kai kurių kitų dalykų85. Atskiri dalykai buvo studijuojami pagal studentų pasirinkimą. Tokie, be kai kurių kitų, buvo Klaipėdos krašto civilinės ir baudžiamosios teisės kursai: jų privalėjo klausyti tik studentai klaipė­ diečiai, o kiti studentai galėjo rinktis. Teisių skyriaus studentams 1930 m. universiteto statuto 7 str. jau ne rekomendavo kaip anksčiau, o įpareigojo juos Humanitarinių mokslų fakultete

338

TEISIŲ MOKSLAI

studijuoti psichologiją, logiką ir rusų bei vokiečių kalbas (jomis buvo parašyta daug Lietuvoje galiojusių teisės šaltiničį“) , o Ekonominio skyriaus studentai turėjo savo nuožiūra pasirinkti dvi iš rusų, vokiečių ir anglų kalbų. Ilgainiui ėmė ryškėti vis didėjantis studentų - teisininkų ir ekonomistų studijų skirtumas. Pradedant 1932/33 mokslo'metais užsiėmimai Teisių ir Ekonom inio skyriaus studentams buvo atskirti jau nuo I-ojo semestro, bet pereinant į III-ąjįį semestrą jiems leista, laikantis fakulteto Reguliamino nusta­ tytu išlygų, pasirinkti specialybę. Nepaisant to, teisininkai visą laiką gaudavo nemaža ekonomikos žinių, o ekonomistai - teisės. Netgi buvo manoma, kad dėl to nukenčia ekonomistų specialybė, nes, pavyzdžiui, 1936 m. jie, neskai­ tant 5 taikomojo pobūdžio dalykų (buhalterijos, prekių mokslo ir pan.), greta 14 ekonom inių turėjo išklausyti net 7 teisinius dalykus87. L a n k y ti vienu metu abiejų - Teisių ir Ekonominio - skyrių užsiėmimus studentams kurį laiką nebuvo leidžiama, bet vėliau tokio draudimo atsisakyta, tik žiūrėta, kad nesutaptų užsiėmimų valandos ir dėl to paskaitų klausymas neliktų formalus88. D iplom ui gauti Teisių fakulteto studentai turėjo išklausyti visą atitin­ kamo skyriaus kursą, gauti visų dėstomų dalykų, pratybų, proseminarų ir seminarų įskaitas, išlaikyti egzaminus ir parašyti diplomo darbą. Beje, di­ plom ui gauti reikalingas studento rašto darbas, kuris netgi tada, kai dar nebuvo atskiro Ekonom inio skyriaus, pagal 1922 m. įsigaliojusio Teisių fakulteto Reguliamino 32 str. galėjo būti atliekamas pasirinktinai iš teisės ar ekonomikos mokslu sričių89. Fakulteto taryba studentų diplomų darbams buvo suformulavusi tokius pagrindinius reikalavimus: 1) darbui, profesoriui patarus, pasirenkama aiškiai apibrėžta tema, kiek galima iš Lietuvos gyvenimo; 2) darbe studentas privalo „aiškiai įrodyti sugebėjimą tinkamai naudoti atitinkamą mokslo literatūrą ir susipažinimą su mokslo darbo metodika”; 3) darbas negali būti mažesnis 20ties mašinėle rašytų puslapių, jis gali būti trumpinamas tik profesoriui, kurio žinioje darbas rašomas, sutikus. Vertinimui turėjo būti pristatomi du mašinėle perrašyto darbo egzemplioriai90. Diplomo darbas viešai nebuvo ginamas: jį pažymiu vertindavo dėstyto­ jas, kurio priežiūroje darbas būdavo rašomas, taip pat fakulteto dekano paskir­ tas kitas dėstytojas. N esutinkant abiejų vertintojų nuomonėms, dekanas skir­ davo šiam reikalui dar trečią vertintoją91. Vertindamas specialistų rengimą Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete, vienas žymiausių jo pedagogų prof. M.Romeris, pats baigęs Peter­ burgo Imperatoriškąją teisės mokyklą, po to tęsęs studijas Krokuvos Jogailos universitete, Paryžiaus Laisvojoje politinių mokslų mokykloje ir Sorbonos uni­ versitete; asmeniškai susipažinęs su įvairių šalių aukštosiose mokyklose taikoma darbo su studentais metodika bei galėdamas ją lyginti manė, kad Lietuvoje tas darbas esąs „gan vykęs”92.

TEISIŲ MOKSLAI

339

A pibūdinant Teisių fakulteto studentų kontingentą pažymėtina, kad didelė jo dalis studijuodama jau dirbo teisinį ir kitą darbą valstybės ar privačio­ se įstaigose. D ar daugiau - stokojant kvalifikuotų specialistų, tarp studentų buvo nemaža žmonių, valstybės aparate ėjusių aukštas pareigas. Studijuodami universitete pastarieji stengėsi įgyti reikalaujamą diplomuoto teisininko kvalifi­ kaciją. Dėl šios priežasties, taip pat todėl, kad pagrindinį ar antraeilį užsiėmi­ mą už universiteto sienų turėjo ir profesūros dauguma, užsiėmimų tvarka­ raštis fakultete buvo sudaromas taip, kad jie dažniausiai vyko popiečio va­ landomis93. Aišku, fakulteto taryba suprato, kad dirbdami kitą darbą ir universitetą lankydami vakarais, studentai mokslui skiria tik savo jėgų likučius94. T ai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių didelė studentų dalis labai užtęsdavo studijų trukmę. Stengdamasi bent kiek paveikti studentus, taryba pirmiausia nustatė reikalavimų minimumą, būtiną studentams pereiti į aukštesnį semestrą95. Tuo pačiu tikslu buvo įvesta taisyklė, pagal kurią studentai, baigę klausyti visą kursą, bet po to per tris metus neišlaikę reikalingų egzaminų, norėdami gauti diplomą privalėjo anksčiau nei prieš tris metus išlaikytus egzaminus laikyti iš naujo%. Tai, jog Teisių fakultetas buvo populiariausias Vytauto Didžiojo univer­ sitete, buvo aiškinama tuo, kad jo studentai galėjo studijuoti teisės ir ekonomi­ kos mokslus ir turėti tarnybą, turėjo didesnių perspektyvų, baigę teisę ir ekono­ miką, savo žinias pritaikyti praktikoje97. 1922 m. rudens semestre Teisių fakul­ tete studijavę 244 studentai sudarė 20.9% visų to meto universiteto studentų, 1923 m. teisės mokslus studijavo 368, arba 5.7% universiteto studentų. Šiuos pirmuosius dvejus metus Teisių fakultetą studentų skaičiumi lenkė tik M edi­ cinos fakultetas. Po to ilgus metus šiuo požiūriu teisininkai konkurentų netu­ rėjo. Kasmet fakulteto studentų skaičius augo iki 1932 m., pasiekęs 1609 žmones, kas sudarė net 35.3 % visų universiteto studentų. N uo 1933 m. visame universitete, taip pat ir Teisių fakultete, pastebimas studentų skaičiaus mažėjimas. Šis procesas mažiausia palietė Technikos ir Medicinos fakultetus, todėl 1939 m., kai Teisių fakultete buvo 635, arba 20.8% visų universiteto studentų, jis vienintelį kartą pagal studentų skaičių atsidūrė trečiojoje vietoje. Įsteigus Teisių fakultete Ekonominį skyrių, 1924 m. rudenį pirmą kartą fakulteto III-ojo semestro studentai pasidalino į dvi dalis: teisės mokslus ryžosi studijuoti 108 studentai ir laisvieji klausytojai, tuo tarpu ekonomistais panoro tapti 30 žmonių, arba tik 21.7 % visų, baigusių II-ąjį semestrą studentų”. Tai ir suprantama, nes 1923 m. į Teisių fakultetą stojusieji psichologiškai iš anksto buvo nusiteikę tapti teisininkais. Vėliau šis skirtumas ėmė mažėti, o nuo 1932 m. fakultete jau pastoviai daugiau būta ekonomistų: pavyzdžiui, 1932 m. studijavo (neskaitant laisvųjų klausytojų) 704 teisininkai ir 770 ekonomistų, 1933 m. - 652 ir 679, 1934 m. - 510 ir 621, 1935 m. - 412 ir 571,

I 340

TEISIŲ MOKSLAI

1936 m. - 346 ir 511. O tai-reiškė, kad didėjantis ekonom istų lyginamasis svoris tarp visų Teisių fakulteto studentų 1932 m sudarė 52.2% , o 1936 m. pasiekė net 59.6%. Pateiktieji skaičiai taip pat rodo, kad studentų skaičiaus mažėjimo ten­ dencija Teisių ir Ekonominio skyrių studentiją palietė nevienodai: per 5 metus fakultete iš viso studentų skaičiui pasiekus 41.9% , Teisių skyriuje jų sumažėjo 50.8%, o Ekonominiame - tik 33.6%. Dėl pastarojo reiškinio buvo manoma, kad Teisių skyriaus studentų skaičių paveikti galėjęs 1933 m. Teis­ m ų santvarkos įstatymas, gerokai padidinęs reikalavimus teisingumo darbuo­ tojams ir pasunkinęs sąlygas įsidarbinti teisme arba įstoti į advokatūrą1°°. Stengiantis ugdyti studentų savarankiško mokslo darbo įgūdžius, taip pat atrinkti mokslui tinkamus žmones busimajam darbui Teisių fakultete, fakulteto dekanas P.Leonas 1931 m. iš savo santaupų skyrė 1000 litų įsteig­ ti dviems premijoms po 500 litų už tų mokslo m etų geriausius studentų mokslo darbus iš civilinės ar baudžiamosios teisės ir iš ekonomikos mokslų sričių101. N uo minėtųjų metų iš vyresniojo mokslo personalo įmokomis 1931— 1933 m. papildyto fondo studentams kasmet buvo skiriamos dvi ar daugiau stambių prof. P.Leono vardo premijų už geriausius jų mokslo darbus, parašy­ tus specialiai kasmet skelbiamomis konkursų temomis102. Brandžiausius kon­ kursų ir diplom ų studentų darbus imta skelbti tęstiniame leidinyje „Teisės ir ekonomikos studijos”, kurio lygį rodo tai, kad redaktoriumi buvo toks mokslo autoritetas, kaip prof. A.Janulaitis. Iš viso 1936-1938 m. buvo išleisti 2 leidi­ nio tomai, susidėję iš 7 knygų. Pasak prof. M.Romerio, Teisių fakulteto „studijuojančio akademinio jau­ nim o intelektualinis pajėgumas”, bendrai paėmus, esąs „visiškai patenkina­ mas”, todėl su juo dirbdama fakulteto profesūra galinti „daug pasiekti”103. Pirmieji dvidešimt septyneri Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakul­ teto diplomai buvo įteikti 1924 m. (tada universitetas dar vadinosi Lietuvos universitetu)104. O 1924-1939 m. šio universiteto Teisių fakulteto diplomus gavo 1174 žmonės, tarpe jų 959 (81.7%) teisininkai ir 215 (18.3%) ekono­ mistai. Šį skirtumą, be kita ko, lėmė tai, kad pirmoji ekonom istų laida buvo išleista trejais metais vėliau nei teisininkų (1927 m.), o ir pirmosios ekonomistų laidos buvo labai negausios. Asmenys, kitų šalių aukštosiose mokyklose išklausę Teisių fakulteto kursą, bet dėl kurių nors priežasčių formaliai mokslų nebaigę, arba baigę, bet norintys įsigyti Lietuvos universiteto diplomą, tai galėjo padaryti Lietu­ vos universiteto Teisių fakultete. Fakulteto taryba, reikliai žiūrėdama į šį dalyką, nustatė privalomąsias mokslo disciplinas, iš kurių diplominius egzami­ nus fakultete turėjo išlaikyti visi pretendentai, taip pat papildomąsias kiekvie­ nam pretendentui asmeniškai106. Jau pirmaisiais Lietuvos universiteto veiklos metais tokių atsirado 11 žm onių107. Tarp pretendentų buvo tarpukario metais žymiomis asmenybėmis tapę P.Klimas, T.Petkevičius, A.Sugintas, B.Masiulis

TEISIŲ MOKSLAI

341

ir keletas kitų, sugebėjusių sėkmingai įveikti nustatytą išbandymą ir pelnyti lietuviško universiteto teisininkų diplomus. Teisių fakulteto veiklos dėka atsirado reali galimybė jau 1933 m.priimta­ jame Teismų santvarkos įstatyme108 įrašyti kategorišką reikalavimą, kad teisė­ jais, teismo tardytojais, teismo antstoliais, prokurorais ir jų padėjėjais, advoka­ tais gali būti skiriami tiktai turintys aukštojo mokslo cenzą Lietuvos piliečiai. Lietuvai atgavus Vilnių, respublikos M inistrų Taryba nutarė nuo 1939 m. gruodžio 13 d. Teisių (kartu ir H um anitarinių mokslų) fakultetą iš Vy­ tauto Didžiojo universiteto perkelti į Vilniaus universitetą. Vedamas patriotinių jausmų, nepaisydamas materialinių sunkum ų ir kitų nepatogum ų, neišvengiamai susijusių su darbo, o kartu ir gyvenamo­ sios vietos perkėlimu į kitą miestą, Teisių fakulteto personalas neprieštarau­ damas priėmė šį pasiūlymą. Specialiu Respublikos Prezidento 1940 m. sau­ sio 18 d”, aktu nuo 1940 m. sausio 1 d. iš Kauno buvo perkelti 13 Teisių fakulteto vyresniojo mokslo personalo narių —profesoriai A.Janulaitis, V.Biržiška, Vl.Jurgutis, A.Rimka, M.Romeris, A.Saengeris (pastarasis į Vilnių neatvyko), V .Stankevičius, P.Šalčius, K.Salkauskis, docentai J.Aleksa, V.Jungferis, T.Petkevičius, A.Tamošaitis. Švietimo ministro parėdymu į Vil­ nių taip pat perkelti 22 jaunesniojo mokslo personalo nariai: privatdocen­ tai J.Bučas, D.Cesevičius, D.Krivickas, vyr.asistentai J.Brožaitis, D.Budrys, V.Bulvičius, V. Čepas, Vyt .Jurgutis, P.Padalskis, A.Penkaitis, K.Račkauskas, S.Zakevičius, jaun.asistentai A.Broel Pliateris, F.Mackus, J.Požemeckas, J.Sme­ tona, S.Tomonis, V.Valiukevičius, neetat. lektoriai J.Acus-Acukas, J.Masiliū­ nas, J.Naujalis, K. Zaikauskas109. Kartu buvo perkelta ir fakulteto studentija. Taip Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetas netrukus tapo tvir­ ta baze 1940 m. rugsėjo mėn. susikurti dviems savarankiškiems - Teisės moks­ lų ir Ekonomikos mokslų —lietuviškojo Vilniaus universiteto fakultetams, ku­ rie gyvuoja ir mūsų dienomis.

Nuorodos 1 Janulaitis A. Lietuvos teismai per 10 metų. // Lietuvos Teismas. 1918-1928. K. 1930. P. 207. 2 Skipitis R. Petras Leonas —Lietuvos teisingumo kūrėjas. // Teisininkų žinios. 1965. N r.27-28. P. 28. 3 Toliušis Z. Lietuvos teismų darbuotojai. // Teisė. 1922. Nr. 2. P. 41. 4 Teismo kandidatų įstatymas. // Laikinosios vyriausybės žinios. 1919. Nr. 18. 5 Vileišis J. Dėl juridinių kursų steigimo. // Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau - MABRS). F.12. Saug. vien. 2448. L. 1-2. 6 Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 mokslo metams. // Teisių fakulteto Darbai. 1 knygos. K. 1924. P. 208-209.

342

TEISIŲ MOKSLAI

7 Lietuvos universiteto veikimo-apyskaita 1922.II.16-1924.VI.15. K. 1925. P. 101 8 Vilniaus universiteto statutas. // Laikinduios vyriausybės žinių papildymas. 1918. N r.l. 9 Lietuvos universitetas 1922.11.16.-1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. K. 1927. P. 38. 10 Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917-1918. V. 1991. P. 415-416, 425-426. 11 Ten p ą & P. 433, 440. 12 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922.11.16.-1924.VI.15. P. 102. 13 Steigiamojo seimo darbai. 1921 .XII. 14. 150. Pos. prot. P. 74. 14 Ten pat. 15 Ten pat. 1922.III.22. 186. Pos. prot. P. 96. 16 Universiteto statutas. II Vyriausybės žinios. 1922. Nr. 86. 17 Lietuvos teisininkų draugijos rašto Universiteto rektoriui nuorašas. // Lietuvos centri­ nis valstybinis archyvas (toliau —LCVA). F. 391. Ap. 4. B. 773, L. 40. 18 1922.VII.5. universiteto rektoriaus įsakymo nuorašas. // LCVA. F.R-856. Ap.2. B.734. L.34. 19 Teisių fakulteto tarybos (toliau —TFT) 1922.VIII.16. posėdžio protokolas. // LCVA. F.631. Ap.l. B.221. L.2. 2 ° T pT i922.VIII.23. Pos.prot. //Ten pat. L.3. 2 1 T p j 1923.1.21. Pos.prot. //Ten pat. L.32. 22 TFT 1922.VIII.29. Pos.prot. // Ten pat. L.4a. 23 TFT 1922.VIII.29. Pos.prot. // Ten pat. L.5-6. 24 Rukša A. Lietuvos universitetų istorija. // Lietuvos universitetas 1579-1803-1922. Chicago. 1972. P. 164-166. 25 Janulaitis A. Apie p.Jaščenkos kandidatūrą į Lietuvos univ. profesorius. // Lietuvos žinios. 1924. Nr.239. 26 TFT 1922.IX.9. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 9. 27 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922.11.16-1924.VI. 15. P. 101. 28 TFT 1922.DC.3. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 8. 29 Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 mokslo metams. P. 230. jo TFT 1922.IX.9. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 9. 31 TFT 1923.IV.22. Pos.prot. // Ten pat. L. 52. 32 Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917-1918. P. 427. 33 TFT 1923.VI.12. Pos.prot. II LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 76. 34 TFT 1923. XII. 16. Pos.prot. // Ten pat. L. 102. 35 Vytauto Didžiojo universiteto statutas. // Vyriausybės žinios. 1930. Nr. 330. 36 Budrys D. Ekonominių studijų reformos reikalu. // VD universiteto žinios. 1936. N r.l. P. 14-15. 37 TFT 1939.X.26 ir XII.7. Pos.prot. II LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 225. L. 313, 319. 38 TFT1928.III.il. Pos.prot. // Ten. pat. B. 224. L. 9. 39 TFT 1927.V. 15. Pos.prot. // Ten pat. B. 223. L. 75-75a. 40 TFT 1928.V.28. Pos.prot. // Ten pat. B. 224. L. 14. 41 TFT 1924.IV.6. Pos.prot. II Ten pat. B. 222. L. 5a. 42 TFT 1938.VI.9. Pos.prot. II Ten pat. B. 225. L. 236-237. 43 Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 mokslo metams, P.215, 220. 44 TFT 1924.XI.23. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 222. L. 41. 45 VD universitetas skaitmenimis // VD universiteto žinios. 1937. Nr. 1-5. P. 17. 46 Lietuvos universitetas 1922.11.16-1927.II. 16. Pirmųjų penkerių metų veikimo apy­ skaita. P. 211. 47 TFT 1923.1.26. pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. P. 34. 48 1923.V.26 ir VI.3. Pos.prot. // Ten pat. L. 59,62 49 Lietuvos universitetas 1922.II.16-1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. P.210.

TEISIŲ MOKSLAI

343

50 Universiteto etatai. // Vyriausybės žinios. 1924. Nr. 176. 51 Lietuvos universitetas 1922.11.16-1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. P. 211. 52 VD universitetas skaitmenimis. P. 17-19. 53 Vytauto Didžiojo universiteto vyresniojo ir jaunesniojo mokslo personalo etatai // Vyriausybės žinios. 1930. Nr. 330. 54 TFT 1930.VI.il. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 224. L. 88. 55 TFT 1928. III.ll Pos.prot. // Ten pat. L. 9. 56 Vytauto Didžiojo universitetas. A ntrųjų penkerių veikimo metų (1927.11.161932.IX.1) apyskaita. K. 1933. P. 220. 57 Vytauto Didžiojo vyresniojo ir jaunesniojo mokslo personalo etatų pakeitimas // Vy­ riausybės žinios. 1930. Nr. 334. 58 TFT 1931.1.18. Pos.prot. // LCVA. F. 631.Ap. 1. B. 224. L. 110. 59 TFT 1933.1.29. Pos.prot. // Ten pat. B. 225. L. 4. 60 TFT 1936. 1.3 ir 11.6. Pos.prot. // Ten pat. L. 134, 138; Naujieji Teisių fakulteto profesoriai // VD universiteto žinios. 1936. Nr. 4. P. 104-106. 61 Teisingumo ministro 1935.IX.23 įsakymas // MABRS. F. 281.Saug.vien. 159. L.4. 62 TFT 1937.XI.25. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1 .B. 225. L. 214. 63 Fakultetų veikimo nuo 1932.11.16 d. iki 1937.11.16 d. apžvalga // VD universiteto žinios. 1937. Nr. 1-5. P. 63. 64 Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto pareiškimas advokato ir profesoriaus tarnybų derinimo uždraudimo reikalu. // MABRS. F. 163. Saug.vien. 846. L. 2. r.5 TFT 1922.IX.9 ir X.29. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. l.B. 221. L. 12, 22. 66 TFT 1926.III.21, 1928. V. 28 ir 1929.IV.14. Pos.prot. // Ten pat. B. 223. L. 19.; B. 224. L. 12a, 42. 67 Leonas P. Teisės enciklopedijos paskaitos. K. 1924; Mačys V. Civilinio proceso paskai­ tos. K. 1924; Moravskis A. Lietuvos finansai: Mokslas apie valstybės išlaidas ryšy su Lietuvos biudžeto formavimusi ir vystymusi. K. 1925 D.l; Moravskis A. Lietuvos finansai: Pinigai, kreditas ir bankai Lietuvoje prieš karą ir dabar. K. 1925. D. Z.Rimka A. Statistikos pagrindai. K. 1925; Stankevičius V. Baudžiamoji teisė. K. 1925. Pokrovskis N. Finansų mokslų pagrindai. K. 1926; Šalčius P. Visuomenės ūkio teorijos. K. 1927. 68 Girard P.F. Romėnų teisė. K. 1931-1933. Gumplowicz 1. Sociologijos pagrindai. K. 1929; Tugan-Baranovskis M. Politiškosios ekonomijos pagrindai. K. 1923; Weber M. Ūkio istorija. K. 1929. 65 Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 metams. P. 215-221. T 7° TFT 1923.IV.22. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 46a. 71 A.Kriščiukaičio autobiografijos juodraštis // MABRS. F. 163. Saug.vien. 857. L. 9 72 Fakultetų veikimo nuo 1932.11.16 d. iki 1937.11.16 d. apžvalga. P. 63. 73 Lietuvos universiteto Teisių fakulteto reguliaminas ir mokslo planas. K. 1923. P. 7. 74 T FT 1932.V 22 ir 1939.III.10. Pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 224. L. 155,157; B. 225. L. 266, 270. 75 TFT 1922.VIII.22. Pos.prot. // Ten pat. B.221. L.4. 76 TFT 1923.VI.12. Pos.prot. // Ten pat. B. 222. L. 76. 77 Lietuvos universitetas 1922.11.16-1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. P. 210. 78 Lietuvos universiteto Teisių fakulteto reguliaminas ir mokslo planas. P.6. TFT 1923.VI.12 pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 222. L. 76. 80 Lietuvos universiteto veikimo apyskaita 1922.II.16-1924.VI.15. P. 109. 81 Plateris. A. Lietuvos teisės istorijos katedra. // Lietuvos universitetas 1579-18031922. P. 566. 82 TFT 1925.III.1. pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 222. L. 49. 83 TFT 1928.X.7. pos.prot. // Ten pat. B. 224. L. 31.

| 344

TEISIŲ MOKSLAI

84 TFT 1924.XI.30. pos.prot. //.Ten pat. B. 222. L. 42. 85 Vytauto Didžiojo universitetas. A ntrųjų penkerių veikimo metų (1927.II.161932.XI.1) apyskaita. P. 225-227; Vytauto Didžiojo universiteto 1938 m. rudens semestro kalendorius. K. 1938. P. 64-66; Vytauto Didžiojo universiteto 1939 m. pavasario semestro kalendorius. K. 1939. P. 65-72. 86 TFT 1932. VI.5. pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. h B. 224. L. 162. 87 Budrys D. Ekonominių studijų reformos reikalu. P. 14. 88 TFT 1928X 7, X.21 ir 1931X11. pos.prot. / LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 224. L. 28, 31, 133. 85 Lietuvos universiteto Teisių fakulteto reguliaminas ir mokslo planas. P.7. 90 TFT 1 9 3 1 .H.I. pos.prot. / LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 224. L.110a-lll. 91 Vytauto Didžiojo universitetas. Teisių fakulteto reguliaminas. K. 1932. P. 9. 92 Romeris M. „Teisės” žurnalo penkiolikos metų sukaktis // Teisė. 1937. Nr. 37. P. 8. 93 TFT 1922.IX.3. pos.prot. / LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 6-7. ‘■ >ą Vytauto Didžiojo universitetas. Teisių fakulteto reguliaminas. P.4-5. 93 Ten pat. P. 9. 96 Tamošaitis A. Teisių fakulteto patalpos // VD universiteto žinios. 1936. Nr. 2. P. 45. 97 Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. V. 1977. P. 241. 98 Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 mokslo metams. P. 230. 99 Fakultetų veikimo nuo 1932.11.16 d. iki 1937.11.16 d. apžvalga. P. 64. i°ot f t 1938.11.10. pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 225. L. 228. 101 TFT 193l.X.25. pos.prot. // Ten pat. B. 224. L. 136 102Didžiojo universiteto tarybos posėdžio protokolo nuorašas. // LCVA. F. 391. Ap. 4. B. 860. L .141. 103 Romeris M. „Teisės” žurnalo penkiolikos metų sukaktis. P. 8 104Lietuvos universitetas 1922.11.16-1927.11.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apy­ skaita. P. 51. 105Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. P. 248. 106TFT 1923.11.4. pos.prot. // LCVA. F. 631. Ap. 1. B. 221. L. 35-36. I0” Teisių fakulteto apyskaita 1922-1924 mokslo metams. P. 216. 108Teismų santvarkos įstatymas // Vyriausybės žinios. 1933. Nr. 419. 109Vilniaus universiteto rektoriaus 1940.11.21 akto nuorašas // Vilniaus universiteto moks­ linės bibliotekos rankraščių skyrius. F. 98. Saug.vien.VU 14. L. 11-13; Švietimo mi­ nistro raštas // LCVA. F. 631. Ap. 3. B. 796. L.2.

Vytauto Didžiojo universitetas Lietuvos švietimo sistemoje

Universitetas —aukščiausia švietimo sistemos pakopa. Jo uždavinys —ruošti aukštos kvalifikacijos specialistus. Tai reiškia —ruošti ir tuos, kurie mokys. Universitetai, anot Prano Čepėno, būdami patys tam tikros kultūrinės aplinkos, ideologinių, politinių, ekonom inių ir socialinių sąlygų išdava, viso­ keriopai veikia visą dvasinį ir medžiaginį gyvenimą. Keičiasi laiko dvasia, kei­ čiasi ir universitetų paskirtis, pobūdis1. Taigi universitetas - platesnio kultū­ rinio konteksto veidrodis, visuomenės gyvenimo barometras, reaguojąs į jos nuostatų kaitą, ne tik pats keičia visuomenę, bet ir jos įtakojamas. Žinia, universitetas Kaune 1922 m. nebuvo įsteigtas vien tik m okyto­ jams ruošti. Mokytojus Lietuvoje ruošė mokytojų seminarijos. Bet tarp kitų jo uždavinių buvo ir šis - m okytojų su aukštuoju išsilavinimu ruošimas. Jie turėjo užpildyti kadrų spragas mokykloje, pakeisti nekvalifikuotus specia­ listus ir sudaryti aukštesniųjų mokyklų pedagogų pagrindą. Taigi universi­ teto absolventai turėjo mokyti tuos, kurie galbūt vėliau patys studijuos univer­ sitete. Jie turėjo keisti ir formuoti Lietuvos mokyklą, o per jaunąją kartą —ir visuomenę. A ptardam i nepriklausomos Lietuvos švietimo būklę, tiksliau - situa­ ciją aukštesniosiose mokyklose, sąlyginai išskiriame keletą tarpsnių. Juos siejame ir su Kauno universiteto raidos etapais. Pirmasis laikotarpis —nuo 1918-ųjų iki 1925-ųjų. T ada im ta kurti ir įstatymiškai reglam entuota lie­ tuviška aukštesnioji mokykla. A ukštųjų kursų pagrindu 1922-aisiais įstei­ giamas universitetas, o 1924-aisiais metais išleidžiama pirm oji jo absolven­ tų laida. Antrasis periodas - 1926-ieji, 1936/1937-ieji metai. Universiteto gyvenime tai buvo statutų keitimo metai, vadinasi, ir diskusijų dėl universi­ teto paskirties, jo autonomijos ir vaidmens visuomenėje. Mokyklose tai metai, kai realizuojamos reformos idėjai ir trūkumams išryškėjus, ruošiamasi naujai, 1936 m. įteisintai įstatymais reformai. Trečiasis laikotarpis - 1 938-ieji -1 9 4 0 ieji. Reform uotų mokyklų ir universiteto metai, sutrikdyti sovietų valdžios įvedimo. T rum pai aptarsime Lietuvos švietimo būklę pirmaisiais nepriklausomy­ bės metais. 1918 m etų lapkričio 11d. buvo sudarytas pirmasis ministrų kabi­

| 346

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

netas ir įsteigta pirmoj i Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija. Pirmuoju jos valdytoju paskirtas Jonas Yčas. Ministerijoje buvo keturi skyriai: pradinių mokyklų, aukštesniųjų, aukštųjų ir dailės bei meno. Vos tik susikūrusios minis­ terijos aukštesniųjų mokyklų skyriaus žinioje buvo 8 gimnazijos ir 11 progim­ nazijų2. 1920 m. sausio 1 d. aukštesniųjų mokyklų, t.y. progimnazijų ir gim­ nazijų buvo 38, o viduriniųjų 163. Beje, Saulius Kaubrys nurodo tuo pat m etu buvus 16 gimnazijų, 36 progimnazijas ir vidurines mokyklas4. Statisti­ nių duom enų neatitikimus, kurie pasitaikys ir vėliau, matyt, galima paaiškinti tuo, kad naudojami skirtingi šaltiniai. Progimnazijos ir gimnazijos iš pradžių buvo priskirtos aukštesniųjų mokyklų kategorijai, o vidurinės sudarė atskirą tipą. Skyrėsi vidurinių m o­ kyklų ir progimnazijų mokymo programos, nors mokslo trukm ė buvo vie­ noda —4, gimnazijose - 7 metai. 1923 m. pabaigoje Švietimo ministerijos Aukštesniojo mokslo departamentas išsiuntinėjo aukštesniųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų direktoriams 1923 m. lapkričio mėnesio 13 d. raštą N r.11196, pasirašytą ministro Leono Bistro ir departam ento direktoriaus Liudviko Volodkos, kuriuo nuo 1924 m. sausio 1d. progimnazijos, gim na­ zijos keturios žemesniosios klasės ir vidurinės mokyklos yra sulyginamos; ir progimnazijos ir vidurinės mokyklos turės eiti vienu vardu” vidurinė m o­ kykla. „Progimnazijos vardas bus laikinai paliktas tiktai toms mokykloms, kurios turės Švietimo Ministerijos leidimą vystytis iki pilnos gimnazijos. Gimnazijos aukštesniosioms klasėms nustatom os trys kryptys: 1) su priva­ lom a lotynu kalba; 2) be lotynų kalbos su sustiprintu matematikos - gam­ tos mokslų dėstymu; 3) su sustiprintu svetimųjų kalbų dėstymu”5.

Pirmieji universiteto absolventai ir mokykla Lietuvoje iki karo ir po jo nebuvo aukštosios mokyklos, ruošiančios aukštos kvalifikacijos specialistus aukštesniosioms mokykloms. Stigo m okytojų net pradžios mokykloms. Pedagogų trūko ir todėl, kad dalis jų įsidarbino besi­ kuriančiose valstybinėse įstaigose, išėjo savanoriais ar susirado kitą užsiėmi­ mą. „Lietuvos mokykla”, Lietuvos katalikų m okytojų sąjungos leidinys, apie m okytojų išsilavinimą pirmaisiais nepriklausomybės metais pateikia tokius duomenis: ligi šių m etų (1919 m. - V.Z.) rugpjūčio mėnesio pra­ džios 38 aukštesniosiose mokyklose mokytojų, turinčių aukštąjį išsilavini­ mą, buvo 28% , aukštesnįjį —64% , nebaigusių aukštesniosios mokyklos — 8% 6. „Švietimo darbe,,, Švietimo ministerijos leidinyje, apžvelgiant 1920 metus nurodom a, kad iš 374 mokytojų, dirbusių aukštesniosiose mokyklo­ se, aukštąjį mokslą baigusių buvo 113 (62,83% ), neišėjusių aukštesniojo mokslo 26 (6,96% )7. Vidurinėse mokyklose 1921 m etų sausio I dieną iš visų 138 jose dirbusių mokytojų su aukštuoju išsilavinimu buvo tik 11 (7%)8.

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

347

Galime daryti prielaidą, kad ir vėlesniaisiais metais tas santykis ne itin keitėsi, gal net mažėjo, mažėjant mokytojų, svetur baigusių aukštąjį mokslą. Kauno universitetas irgi buvo tik pradėjęs savo darbą, todėl padėties iš esmės keisti negalėjo. Pati Švietimo ministerija, atsižvelgdama į realią situaciją, laikėsi nuo­ statos, kad bent direktoriai ir keturių vyresniųjų klasių mokytojai b ūtų išėję aukštąjį mokslą, keturių žemesniųjų klasių mokytojai turėtų bent aukštesnįjį išsilavinimą. Išimtis —tik dainavimo ir gimnastikos mokytojai. Tačiau prisipa­ žįstamą, kad „stingant tinkamo cenzo mokytojų, tekdavo i š i m t i n a i (išskirta m ano —V.Z.) nusileisti tai taisyklei, daugiausia tai lietė lietuvių kalbos ir istorijos mokytojus, kurių yra didesnė stoka, negu matematikos dalykų”9. Pa­ našią situaciją atspindi Žemaičių Naujamiesčio vidurinė mokykla, veikusi 1921— 1928 m. Joje tik direktorius, dirbęs 1921—1922 m., buvo baigęs aukštąjį mokslą —teologiją Fribūro universitete, kiti tos mokyklos direktoriai buvo baigę Veiverių mokytojų seminariją, Peterburgo mokytojų institutą, „Saulės” draugijos kursus. Kiekvienais atskirais mokslo metais mokykloje buvo po vieną mokytoją su aukštuoju išsilavinimu, o 1921 m. iš viso mokytojų dirbo 4, 1922 m. - 6,1 9 2 3 m. - 10,1924 m. - 1 1 ,1 9 2 5 m. - 1 0 ir 1926-1928 m. 9'°. Be abejonės, vienos mokyklos, be to, atokesnės nuo centro, duomenys neatspindi realaus santykio, o tik iliustruoja esamą padėtį. 1925 m. Švietimo ministerijos įstaigų apyskaitoje nurodoma, kad m etų pabaigoje aukštesniosiose mokyklose iš viso jau dirbo 1499 mokytojai, iš jų turinčių aukštąjį išsilavinimą buvo 310 (20,7% ), aukštesnįjį - 936 (62,5% ), nebaigę aukštesniojo mokslo - 209 (16,8%). Komentuojama, kad į tą skaičių įeina daug neetatinių mokytojų, turinčių daugelyje mokyklų vos po kelias pamokas ir einančių pirmaeiles pareigas kitose įstaigose" . Vincas Ruzgas, ana­ lizuodamas pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį mokykloje nurodo, kad tais pačiais 1925-aisiais m okytojų mokslo cenzo atžvilgiu buvo išėjusių aukštąjį mokslą—21,2%, aukštesnįjį—60,9%, neišėjusių aukštesniojo mokslo—17,9%. Ir prideda, kad tie skaičiai mažai pasikeitė ir 1928 m 12. Duom enys nedaug skiriasi, todėl galime manyti, kad jie atspindi realią padėtį. M okytojų su aukš­ tuoju išsilavinimu, dirbančių mokyklose, procentas bent iš dalies parodo uni­ versiteto absolventų interesą pedagoginiam darbui. O kadangi pastebimų po­ kyčių pirmaisiais metais nerandame, tai, matyt, tas suinteresuotumas nebuvo itin didelis. Aukštos kvalifikacijos specialistų trūko visose gyvenimo srityse, ir absolventai turėjo iš ko rinktis. Tiesa, universiteto Teologijos-filosofijos, H u ­ m anitarinių mokslų, M atematikos-gamtos fakulteto absolventai ėjo dirbti į mokyklas, bet ir baigusiųjų pirmaisiais universiteto gyvavimo metais nebuvo daug: štai 1924-aisiais iš viso universitetą baigė ir diplomus gavo 37 asmenys, 1925 m. - 5113. Fakultetus, kurie turėjo teisę ruošti mokytojus, tais metais baigė: Teologijos-filosofijos 1 9 2 4 -7 ,1 9 2 5 - 1 2 (visi teologijos skyrių); H u ­ m anitarinių mokslų fakultete per 1924,1925 m. neišduotas nė vienas diplo­ mas; M atematikos-gamtos fakultetą 1924 m. baigė 3, 1925 - 2 H. Teresė

| 348

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

Bukauskienė, kalbėdama apie lituanistų ruošimą universitete nurodė, kad iki 1928 m. hum anitarinių mokslų fakultetą Baigė tik 10 studentų15. T ad vargu ar kelios dešimtys absolventų galėjo pastebimai keisti situaciją mokykloje. Spaudoje buvo keliama ir mokytojų profesinio ruošimo problema. Jau m ūsų cituotas V.Ruzgas teigia pasigendąs to, „kad m ūsų universitete nėra pedagoginio fakulteto, kuris m ūsų kraštui, m ūsų mokykloms yra labai svar­ bus ir reikalingas. Jeigu universitete yra net du teologijos fakultetai, nors Lietuvai prie mūsų resursų pakaktų vienos kunigų seminarijos, tai juo la­ biau mes turim e teisės reikalauti pedagoginio fakulteto. Baigti universitetą, būti geru specialistu dar nereiškia būti ir geru pedagogu. O universitetas turėtų rūpintis paruošti tinkam ų pedagogų aukštesniosioms m ūsų mokyk­ lom s”16. Tokia nuostata puikiai atspindi dar vieną problemą: varžymąsi tarp pasaulietiškai nusiteikusios mokytojų profsąjungos (jos narys yra ir cituo­ jamas V.Ruzgas) ir katalikų mokytojų sąjungos. N ors ir buvo kritikuojamas, universitetas visgi rūpinosi jame ruošia­ m ų busim ųjų m okytojų kvalifikacija. Universiteto studentai, kurie ėjo pe­ dagoginius dalykus ir rengėsi mokytojauti, laikė Kauno aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose bandomąsias pamokas. Prie tokių pam okų buvo „pri­ leidžiami studentai aukštesniųjų semestrų, išklausę bendrąją pedagogiką ir didaktiką, lankę atskiras mokytojų pamokas ir jas įvertinę raštu, arba m o­ kytojavę anksčiau”17. H um anitarinių mokslų fakulteto vadovybė, susirūpinusi lietuvių kal­ bos m okymo lygiu gimnazijose, atkreipė į tai Švietimo ministro dėmesį. Laiške ministerijai nurodom a, kad iš gimnazijų atėję studentai „ne tik lietu­ vių kalbos nemoka, bet iš viso menkai yra išlavinti (...) Savaime kiltų klau­ simas, ką reikia daryti, kad gimnazijos mokslas pakiltų. Ju k be geros gim ­ nazijos negali būti gero universiteto”. Taigi, suvokiama ir akcentuojam a švietimo pakopų subordinacija. Siūloma sugriežtinti m okytojų cenzą, plėsti klasikines gimnazijas; „Laikydamas mokyklą svarbiausiu faktoriumi tautos gyvenime ir humanitarinius dalykus svarbiausiais mokyklos dalykais, fakulte­ tas mano, kad daugiausia valdžios stipendijų reiktų skirti tiems, kurie studijuo­ ja filologiją, nes tik tokiu būdu mes galim susilaukti gerų mokytojų ir pakelti savo mokyklas”18. Nežinia, kaip oficialiai į Mykolo Biržiškos pasirašytą raštą reagavo adresatas, bet teksto paraštėse yra tokio turinio pastabos: „Tai Švietimo ministerijos kompetencija”, „Kraštui reikia visų rūšių specialistų”, „Ne fakulte­ to dalykas kištis į mokyklų administravimo klausimus” ir kt. Taigi duodam a suprasti, kad fakulteto per daug užsimota. Kaip universiteto vieta visuomenėje, jo uždaviniai suvokiami ir ko­ m entuojami universiteto rektorių? Rektorius Vincas Čepinskis 1923 m. rug­ sėjį imatrikuliacijos kalboje pirmiausia atkreipė dėmesį į universiteto lavi­ namąją ir auklėjamąją funkciją, kuri turi būti perim ta iš mokyklos ir tęsiama universitete. Universitetas, anot rektoriaus, netgi turėtų ruošti vadovėlius m o­

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

349

kykloms ir turi tam reikalui sudaryti savo komisiją. Pabrėžiamas dvejopas šių dienų universiteto uždavinys: „Paruošti reikalingų visuomenei ir valstybei spe­ cialistų darbuotojų, kunigų, gydytojų, mokytojų, teisininkų ir inžinierių ir varyti moksliškus tyrinėjimus”; sudominti visuomenę mokslu, o per tai ugdyti toleranciją - „pilną susipratimą, nepaisant individualinių skirtum ų”19. N ors būsime kiek netikslūs chronologiniu požiūriu, pereidami į 1927 metus, bet problem ų požiūriu tai panašu į pirmuosius universiteto gyvavi­ mo metus. M.Biržiška, rektoriavęs 1926—1927 metais, apžvelgdamas pirmąjį universiteto penkm etį, 1927 m. kovo 20 d. pranešime pirmiausia pabrėžė universiteto vaidmenį mobilizuojant inteligentų pajėgas, universiteto lietuviš­ kumą, bet apgailestavo, kad universitetas dar neturi lietuviško studento tipo. Galime teigti, kad studentijos, specialistų, juo labiau mokytojų, ruošimo pro­ blemą jo kalboje užgožė bendros politinės situacijos ir skaudžiausių jos aspektų komentarai. Per tas problemas matomi ir nurodomi universiteto tikslai, jo vieta visuomenėje: Atskirto nuo savo sostinės krašto gyvenimo sąlygos ir atmosfera mus slegia ir slėgs, apkarpo ir iškraipo visos tautos, tad ir Universiteto, dvasią ir veiki­ mą. Kad padėtis bus ištaisyta - neabejojama, o kol kas reikia taip savo visuome­ nės kultūros ir Universiteto darbą tvarkyti, kad susijungimas įvyktų Sveiku ramaus saugumo būdu. Vilniaus mintis, susirūpinimas visos Lietuvos reikalu turi eiti pagrindu ne tik Lietuvos politinės ir visuomenės tvarkos, bet ir jo Universiteto veikimo. Planingas mokslo darbas, suderintas su tautos siekimais ir jais gaivina­ mas, yra tas kelias, kuriuo turi eiti Universitetas20. Pažvelkime, kaip buvo ruošiama aukštesniojo mokslo įstatymiška regla­ mentacija. Projektai buvo, bet 1922 m. buvo priimtas tik „Pradžios mokyklų įstatymas” ir Universiteto statutas. Taigi tarpinė švietimo sistemos grandis vidurinės ir aukštesniosios mokyklos - vis dar buvo be įstatymo, laiduojančio jų veiklą. O tokio įstatymo, pavadinto „Bendrojo lavinimo Švietimo Ministeri­ jos mokyklose mokslui sutvarkyti įstatymu” projekto svarstymas Steigiamaja­ me Seime prasidėjo dar 1922 m. sausio 31 d. Referentas Kazys Jokantas, supa­ žindindamas su įstatymo pagrindiniais principais ir aukštesniojo švietimo būk­ le Lietuvoje, teigė, kad šiuo įstatymu siekiama atsiriboti nuo rusiškojo mokyk­ los modelio, „kai pradžios mokykla nieku nesurišta su viduriniąja ir aukštes­ niąja mokykla; kur gimnazijos buvo suprantamos tuo būdu, kad visas kursas, paėmus nuo pirmos klasės ligi aštuntos, buvo sutvarkytas taip, kad tai buvo viena ištisybė,,. Toliau teigė, kad šiuo įstatymo projektu stojamasi ant kito pagrindo. „Būtent visą mokslą nuo pradžios mokyklos ligi universiteto sutvar­ kė trimis koncentrais.,,21. Balsų dauguma įstatymo sumanymas pripažįstamas svarstytinu ir pirmuoju skaitymu priimtas. Bet Seimo dienotvarkėje jis atsirado tik 1924 m. kovo mėn. „Aukštesniųjų Švietimo Ministerijos mokyklų įstaty­ mo projekto” pavadinimu. Svarstymas buvo atidėtas ir atnaujintas gegužės 23 d.22, vėl atidėtas ir atnaujintas spalyje23. Spalio 10 d. posėdyje jis ir buvo priimtas antruoju skaitymu. Kad aukštesnioji mokykla buvo suvokta kaip per­

| 350

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

einamasis etapas norintiems studijuoti universitete, rodo 1924 m. diskusijos. Tiek svarstant mokslo trukmę, tiek mokyklų tipus, pabrėžiama, kad iš aukštes­ niosios mokyklos einama j universitetą, kad mokykla turi ruošti mokinius atsižvelgdama į tai, ko reikalauja universiteto programos24.1925 m. vasario 13 d. projektas toliau svarstomas jau „Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstaty­ mo,, pavadinimu25. Prailgusius įstatymo projekto svarstymus taikliai apibūdi­ no žydų frakcijos Seime lyderis Jokūbas Robinzonas, pradėdamas diskusijas: „Gerbiamosios ir gerbiamieji! Kabinetai išeina ir ateina, ministeriai keičiasi, o vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymas vis stovi vietoj”26. Kritikuojama, kad nėra tiksliai apibrėžti auklėjimo ir mokymo idealai, o tuo tarpu vien „grynai politiškai žiūrint turime pasakyti, kad svarbiausia jų yra vidurinė ir aukštesnioji mokykla. Tose mokyklose darosi tautos istorija, tose mokyklose jau šiandien darosi 1940 m. istorija, nes tų mokyklų vaisiai atsilieps tik po 20 metų ir tik po 20 metų pamatysim, kurių klaidų buvom padarę įvesdami tą ar kitą mokyklos kryptį,,27. Tačiau, kaip vėliau pamatysime, dideliu įžvalgumu įstatymas nepa­ sižymėjo. 1925 m. vasario 27 d. posėdyje 6 balsais „prieš”, 26 „už” įstatymas trimis skaitymais priimamas28. Su jo priėmimu turėjo baigtis tik aplinkraščiais reglamentuotas mokyklų gyvenimas. Įstatymu aukštesniosios mokyklos kursui išeiti skiriami 8 metai. Pirmos keturios klasės gali būti steigiamos atskirai. Tokiu atveju jos vadinsis vidurine mokykla. Vidurinėje mokykloje nuo trečios klasės mokslas eina dviem kryptimis: bendra - su lotynų kalba, specialia - su fizika ir kuriuo nors specialiu dalyku. Toks specializavimas aiškintinas išsimokslinusių tarnautojų, amatininkų stoka. Mokyklose dar buvo mokoma buhalterijos, rašt­ vedybos ir kt. Diskusijos dėl esminių švietimo nuostatų aktualizavo, anot S.Kaubrio, ugdymo veiksnių - bažnyčios ir valstybės - prioritetiškumo klausimą29. Dis­ kusijose dėl privalomo tikybos mokymo mokyklose, kuris konstituciškai įtei­ sintas buvojau 1922 m., atsiskleidė visuomenės pasaulėžiūros diferenciacija. Tikybos mokykloje šalininkai turėjo savo pusėje labai iškilių asmenybių. Pami­ nėsime vien Stasį Šalkauskį, baigusį teisę Maskvos universitete, apgynusį filoso­ fijos daktaro laipsnį Fribūre, 1921-1922 m. dirbusį Aukštuosiuose kursuose, iki 1940-ųjų profesoriavusį Teologijos-filosofijos fakultete. Jo nuomone, pa­ grindiniai ugdomieji veiksniai, kurie negali būti išskirti, yra šeima, mokykla ir bažnyčia. Katalikų mokytojų sąjunga, turėjusi savo dispozicijoje leidinį „Lietu­ vos Mokykla”, neabejotinai buvo tikybos mokymo, konfesinių mokyklų stei­ gimo šalininkė. M okytojų profesinė sąjunga savo spaudoje - „Mokykloje ir Gyvenime” - ir konferencijose siūlė atskirti bažnyčią nuo mokyklos, tikybą laikė privačiu kiekvieno piliečio reikalu. Priekaištavo, kad klasikinės gimnazijos neparengiančios mokinių gyvenimui ir taip „atrodančios, lyg kad būtų įsteig­ tos kunigų seminarijoms auklėtiniams ruošti, nors kunigų Lietuvoj yra jau didelis perteklius, nes kunigai jau veržiasi į mokyklas, bankus ir kt.30 „Tikybos problema iš esmės ir skyrė abi mokytojų sąjungas.

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

351

Apskritai nuo trečiojo dešimtmečio antrosios pusės galime pastebėti tokią tendenciją: tikyba valstybės ideologijoje savo pirmąją vietą užleidžia tautybei. Ji ne eliminuojama, bet palaipsniui bandom a riboti bažnyčios vaidmenį m o­ kykloje, kadangi dažnai jos vaidmuo suvokiamas kaip krikščionių demokratų partijos įtaka. Tiesa, 1927 m. vasario 25 d. M inistrų kabineto deklaracijoje naujasis Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras pažymėjo, kad „Maty­ dama didelę valstybei reikšmę doros ir tautinio auklėjimo mokykloje, vyriausy­ bė dės mokyklos pagrindan tikybą ir tautybę, ir reikalaus tikybos dėstymo bei tautinio įsąmoninimo darbo mokyklose”31. Tais pačiais metais su V atikanu pasirašytame konkordate ši nuostata patvirtinta. 1938 m. Konstitucijoje taip pat teigiama, k ad :,Auklėjimo ir švietimo pamatiniai židiniai yra šeima ir m o­ kykla. Valstybė pripažįsta auklėjamos reikšmės ir bažnyčios bei kitoms toly­ gioms tikybinėms organizacijoms”32. Iš esmės prasmė nekinta, bet akcentai jau kiti. Ir tokius pasikeitimus, matyt, sąlygojo politinių jėgų įtakos ir vaidmens kitimas. Su tikybos vietos mokykloje problema jau peržengėme mūsų sąlyginio periodizavimo pirmojo laikotarpio ribą, todėl pažvelkime ir į kitas 1926-1937 laikotarpio ypatybes.

Balanso tarp universiteto ir mokyklų paieškos Mokyklai šis laikotarpis - brandos ir ruošimosi reformai, universitetui augimo, statutų keitimo metas. 1930 m. birželio 7 d. po ilgų svarstymų buvo paskelbtas naujas universiteto statutas. Juo universitetui suteiktas ir Vytauto Didžiojo vardas. Iki 1933 m etų studijuojančių universitete skai­ čius nuolat augo. 1932 metais rudens semestre mokėsi 4553 studentų ir laisvųjų klausytojų33. T uom et imta kalbėti net apie „šviesuomenės perauglio” problemą. Universitetas atsidūrė tarp dviejų ugnių. Iš vienos pusės kriti­ kuojamas dėl nepakankamai gerai paruoštų ir vis dar stokojamų specialistų (ypač mokykloje), o iš kitos - kaltinamas ir bauginamas inteligentų pertekliu­ mi. Švietimo ministras Konstantinas Šakenis 1929-aisiais nurodė, kad „univer­ sitetas reikalingas reformų”, o „reformos esme yra sudaryti mūsų universitetui tokias sąlygas plėtotis, kad jame galėtų kilti mokslingumas ir jis būtų labiau pritaikintas mūsų krašto reikalams ir mūsų finansiniam pajėgum ui”34. Tik, deja, dažnai finansinis pajėgumas neatitinka krašto reikalavimų. Į retorinį klau­ simą, kas kaltas, kad gimnazijos blogai parengia savo auklėtinius, atsakoma: „Žinoma, kad pats universitetas ir kaltas, kad neparengia gerų m okytojų”, siūloma steigti prie universiteto bandomąją ir pavyzdinę mokyklą, kurioje visi busimieji mokytojai būtų supažindinami su pedagogine praktika, gautų meto­ dinių žinių35. Universitetas savo ruožtu kritikavo švietimo sistemą, netinkamai paruošiančią moksleivius36. Rektorius V.Čepinskis paskaitoje, skaitytoje m i­

352

VDU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

nint 12-ąsias nepriklausomybės metines, taip pat kėlė didelio studentų skai­ čiaus problemą. Tiesa, matydamas ir perlenkimo pavojų: „Studentų skaičius Universitete pasiekė jau 4000. Kai kam toksai studentų skaičiaus augimas sukelia didelių abejonių ir rūpesčių. Kai kas klausia, ką gi veiks tas jaunimas, kada jis išeis iš Universiteto, ir neduodamas atsakymo į šitą klausimą, siūlo suvaržyti jaunimo skverbimąsi į Universitetą. (...) Mechaniškos stabdymo prie­ monės čionai ne tik nepadės, bet pablogins padėtį. (...) Šios problemos iš­ sprendimo reikia ieškoti tinkamam krašto švietimo sutvarkyme, padidinime specialių techniškų, žemės ūkio ir kitokios rūšies profesinių mokyklų skaičiaus”37. Panašios nuotaikos yra ir V.Čepinskio kalba, pasakyta m inint universiteto 10 metų jubiliejų. Teigiama, kad tik „rimta mokyklų reforma, sumažintos klasiki­ nės mokyklos, nebeatitinkančios šių dienų gyvenimo reikalavimų (...) savaime sumažins jaunimo veržimąsi į universitetus”, išspręs pertekliaus problemą. T o­ liau pažymima, kad per pirmąjį dešimtmetį universitetą baigė ir gavo diplomus 1057 asmenys ir kad daugum a jų mokytojai, gydytojai dirba valstybinį dar­ bą38 . Kitas rektoriaus kalbos leitmotyvas buvo universiteto visuomeniškumas, vaidmuo keičiant visuomenę. Ir čia pripažįstama, kad kol kas kontaktas su plačiąja visuomene buvo itin silpnas, o jį stiprinti labai svarbu39. D ar stipresnis universiteto, kaip visuomenės reiškinių barometro; universiteto, kaip kuriamo visuomenės, o ne valdžios vaisiaus, akcentavimas juntamas rektoriaus Mykolo Romerio kalbose. Kaip tik jo rektoriavimo metu jau buvo ruošiamas naujasis universiteto statutas, dar labiau apkarpęs aukštosios mokyklos autonomiją. Tarsi pabrėždamas universiteto savarankiškumą, 1937 m. m inint vasario 16ąją Rektorius teigė: Ypatingai turime nusilenkti Lietuvos darbo žmonėms, darbš­ čiai, neturtingai mūsų krašto visuomenei, kuri valstybę išlaiko ir be mecenatų, kurių neturime, jos brangias kultūros ir mokslo įstaigas pakelia. Iš šios visuomenės esame išėję mes ir studentija. Ne skirtis nuo šios visuomenės, ne į mokslinįponišku­ mą mes turime linkti, ne kažkokį aukštojo elito luomą turime iš mūsų inteligentijos ruošti, bet save laikyti ir būti jautriu visuomenės socialinių procesų avangardu. (...) Iš tikrųjų mokslas yra iš esmės socialinis, ir tatai nė kiek jo laisvei nepriešta­ rauja. Jis yra ir turi būti laisvas, nežeminamas ir nekreipiamaspolitinės spekulia­ cijos tikslams. (...) Universitetasyra mokslui, o mokslas—visuomenei. Mokslo ir jo kūrybos laisvė, akademinė autonomija, darbas socialinėje tarnyboje Tėvynei, vi­ suomenei ir žmonijai—tai Universiteto gairės^. Reformos šalininkai, „Lietuvos aide” - „tautiškos minties dienraštyje” - įsijungę į diskusiją su universiteto profesoriumi V.Čepinskiu, kuris universiteto santvarkos klausimu taip pat pa­ sisakė už esamos padėties išlaikymą. Laikraščio straipsniuose priekaištaujama, kad universitetas atitrūkęs nuo visuomenės, teigiama, kad tarp aukštosios mo­ kyklos ir mokyklos siekiamų tikslų negali būti jokio skirtumo, tarytum užmirš­ tama, kad universitetas nėra specializuota, tik mokytojus ruošiant įstaiga. N u ­ rodoma, kad iš aukštosios mokyklos išeina įvairių sričių vadovai. Jie negali būti auklėjami griežtai priešingoje atmosferoje, kaip ta, kuriojepaskuijiems teks dirbti.

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

353

O šiandien reikia pasakyti, kad mūsų universitetas gyvena savu gyvenimu, o visas valstybės gyvenimas eina vėl savu keliu. Universitetas yra, teisingiau sa­ kant, pasiliko respublika respublikoje. Tai yra nenormalus reiškinys ir juo jis bus greičiau pašalintas, juo bus geriau*'. Iš tokio diskusijos tono galima suprasti, kad universitetas esamoje padėtyje yra vos ne priešingas valstybei, visuomenei. Galiausiai, tęsiant diskusiją, pasakoma taip: „ar universitetas turės autonomiją, ar jos neturės - yra antraeilis dalykas; svarbiausia tai, kad jis būtų moksliškai našus, kad jaunimas būtų auklėjamas tik lietuviškos dvasios, kad jo siekimai būtų suderinti su tautos bei valstybės siekimais”42. Tad tarp tautos ir valstybės siekių atsidūręs autonomijos klausimas tampa tiesiog neaktualus arba antraeilis. 1937 m. lapkričio 4 d. Lietuvos seimas priėmė naująjį V D U statutą. Universitetas tapo priklausomas nuo Švietimo ministerijos, atsidūrė „jos žinio­ je”. Statuto 15 straipsnis fiksavo, kad „Universiteto Tarybos išrinktus Rekto­ riaus ir Prorektoriaus kandidatus Švietimo Ministeris pristato Respublikos Pre­ zidentui skirti”; kartu ministrui paliekama teisė išimtiniais atvejais pristatyti prezidentui „savo pasirinktus kandidatus”, švietimo ministras tvirtino deka­ nus43 . Pažvelkime, kokia tuom etinė situacija aiškėjo mokykloje. T ik ką buvo įsigaliojęs 1925 m. įstatymas, o jau 1926 m. išleistoje S.Šalkauskio knygoje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai” iškelta mintis, kad reformos būtinos: „Jų (mokyklų - V.Z.) organizacija iš vienos pusės ir mokymas bei auklėjimas iš kitos pusės reikalauja ne tik patobulinimo, bet ir gilesnių reformų, kurioms turi būti jau nuo šios dienos ruošiami ir eiliniai pedagogai, ir vadovai reformatoriai. Pas mus dar tesirūpiname eiliniais dienos reikalais, bet paprastai visai nesugeba­ me platesniu akiračiu aprėpti būsimų būtinų reformų reikalu (.. .)44. Atrodo, kad įstatymas pavėlavo ar neatliepė į iškilusius uždavinius. Susirūpinta švieti­ mo lygio kokybės kėlimu, spaudoje prasidėjo diskusijos dėl mokyklų tinklo, jų tipų tikslingumo, viduriniosios ir aukštesniosios mokyklų paskirties, pagaliaureformos būtinumo. Dalis viduriniųjų mokyklų buvo jau atlikusios savo funk­ ciją - ruošti tarnautojus, raštininkus, suteikti pradinių verslo žinių. Siūloma kai kurias jų „pakeisti į specialines žemės ūkio ar amatų mokyklas, nes norį pasiekti aukštąjį mokslą gali į universitetą pasirengti gimnazijose”45. Bet neišbalansuo­ tas santykis tarp universiteto ir aukštesniųjų mokyklų programų atidengė ir kitą problemą: gimnazijų, kaip žinia, buvo keli tipai, tačiau teisę stoti į visas aukštąsias mokyklas turėjo tik baigusieji gimnazijas su sustiprintu lotynu kal­ bos mokymu. Moksleivis, neturintis to dalyko pažymio atestate, negalėjo stoti pilnateisiu studentu į daugelį universiteto fakultetų46. Baigusieji gimnazijas su sustiprintu užsienio kalbų mokymu neturėjo teisės be papildomųjų egzaminų studijuoti universitete net užsienio kalbų47. Iš čia kilusi ir šviesuomenės perauglio baimė. Vienas būdų spręsti šią problemą - specialiųjų mokyklų tinklo plėtimas, turėjęs riboti norinčiųjų studijuoti universitete skaičių.

| 354

V DU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

Mokytojų rengimo problemos Diskutuota dėl mokymo metodikos ir auklėjimo krypčių. Idėjų generatoriai ar aktyvūs jų šalininkai vėlgi buvo universiteto dėstytojai ir jų studentai. Atsigręž­ ta ir į mokytojų ruošimo problemą. Jų vis dar stigo. Štai 1929 metais švietimo ministras Konstantinas Šakenis nurodė, kad apie 50% aukštesniųjų mokyklų mokytojų yra necenzuoti, daugiausia studentai, baiginėjantys universitetą48. Darbas mokykloje jiems galėjo būti tik priedas prie pajamų, o ne pagrindas tolimesniam darbui. M okytojų cenzo klausimus reguliavo 1927 m. priimtos „Egzaminų taisyklės mokytojo cenzui įsigyti”. Jose nurodoma, kad egzaminus aukštesniosios ir viduriniosios mokyklos mokytojo vardui įgyti gali laikyti „ 1. Asmenys baigę Lietuvos valstybėje ar užsieniuose, ar ligi 1918 m. vasario 16 dienos Rusijos Valstybėje aukštąją mokyklą; 2. Asmenys baigę Lietuvos valsty­ bėje aukštesniąją mokyklą ar ligi 1918 m. vasario 16 d. tolygią mokyklą Rusijos valstybėje, ar išėję tolygų mokslą ir turį ligi 1926 m. gruodžio mėn. 31 d. ne mažiau kaip 5 m. pedagoginės praktikos Lietuvos vidurinėje ar aukštesniojoje mokykloje”49. Siekiantys aukštesniosios mokyklos mokytojo cenzo laikydavo bendrosios pedagogikos dalyko egzaminus, vesdavo bandomąsias pamokas pa­ gal universiteto programą, o siekią vidurinės mokyklos mokytojo cenzo - pagal mokytojų seminarijų programą. Kaip tuo laikotarpiu kito mokytojų su aukštuoju išsilavinimu skaičius? „Švietimo ministerijos 1929 m. veikimo apyskaitoje nurodoma, kad 1929 m. Švietimo ministerijos žinioje buvo 56 aukštesniosios mokyklos (t.y. gimnazi­ jos). Mokytojų jose 1929 m. sausio 1 d. buvo 967, o metų pabaigoje - 959. Iš jų aukštąjį mokslą išėjusių 336 (34,7%), aukštesnįjį - 580 (60,5%), neišėju­ sių aukštesniojo 43 (4,4% )50. 1934 m. apyskaitoje pateikiami tokie duom e­ nys: iš viso viduriniųjų ir aukštesniųjų mokyklų m okytojų (valdžios, ne val­ džios ir tautinių mažumų išlaikomose mokyklose) buvo 1437. Iš jų su aukš­ tuoju išsilavinimu-5 4 5 (37,9%), be aukštojo - 892 (62,1%)51. Pagal 1932 m. atnaujintas mokytojų cenzo taisykles 1935/1936 mokslo metais lietuviškose viduriniosiose ir aukštesniosiose mokyklose dirbo 959 mokytojai, iš kurių 386 (40,2% - V.Z.) su aukštuoju išsilavinimu, be aukštojo - 57352. Turim e pažy­ mėti, kad skirtingu metų ir skirtingų šaltinių pateiktus duomenis lyginti sun­ koka ir rezultatai gali būti netikslūs, —juose nebūta vieningos sistemos. Vienose ataskaitose nurodyti net mokyklų tipai, o kitose —tik bendri skaičiai. Lietuvos Statistikos Metraštyje šalia mokyklų skaičiaus nurodomas tik mokytojų skaičius. Bet ir iš tokių duomenų galime matyti bendrąsias tendencijas. O 40% mokytojų su aukštuoju išsilavinimu 1935/36 m. yra neblogas rodiklis, leidžiąs teigti, kad, nors ir lėtai, bet mokytojų kvalifikacija kilo. Akademinei bendruo­ menei, be abejonės, taip pat rūpėjo tas klausimas. Universitetas turėjo mokslinį potencialą šiam darbui, bet ne visada susilaukdavo Švietimo ministerijos pri­ tarimo.

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

355

Pedagogų ruošimas universitete vyko dviejuose fakultetuose: Teologijosfilosofijos ir Humanitarinių mokslų. Dar pagal 1922 metų reguliaminą Teolo­ gijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius turėjo keturiolika specialybių, su­ skirstytų į šakas. Viena iš jų buvo pedagogika ir psichologija, kurią pasirinkda­ vo dažnas filosofijos studentas53. Teologijos-filosofijos fakulteto filosofijos sky­ rius ruošė beveik visų specialybių mokytojus. A not Juozo Ereto, beveik visi šio fakulteto studentai buvo atvykę iš provincijos ir dauguma jų siekė mokytojo diplom o54. Salia pagrindinių tame fakultete dėstomų dalykų, jo studentai, atsiųsti į Matematikos-gamtos fakultetą, išklausydavo matematikos, fizikos ir gamtos mokslų kursą, ir tada gaudavo tų dalykų mokytojo teises. N uo univer­ siteto įkūrimo iki 1939 m. pavasario semestro šio fakulteto diplomus gavo 512 studentų55. Pedagogikos ir psichologijos katedrai vadovavo Antanas Gylys. Profesorius Stasys Šalkauskis skaitė Teologijos-filosofijos fakultete bendrąją mokslinio darbo metodiką, kultūros filosofiją, pedagogikos teoriją ir vadovavo pedagogikos pratyboms56. Daugiausia šiame fakultete studijavo katalikai, nors, anot P.Čepėno, nėra tikslios statistikos tuo klausimu. Tačiau minėtas autorius pateikia Zenono Ivinskio nuomonę, kuris teigia, kad 90-95% studentų tame skyriuje buvo ateitininkai. Juos esą čia traukdavo ne tik artima pasaulėžiūra, bet ir ateitininkų organizacijos steigėjų bei idėjinių vadovų žinomi vardai, kaip Mečislovas Reinys, S.Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Leonas Bistras, kurie nuo pat universiteto įsteigimo dirbo šiame skyriuje57. Ateitininkų orga­ nizacijų veikla mokykloje nuo 1930 m. buvo sustabdyta. Universitete nebuvo tokių apribojim ų ir jis telkė atėjusius iš mokyklų ateitininkus. S.Šalkauskio pedagoginius kursus klausydavo ir didelė dalis tų Matematikos-gamtos fakul­ teto studentų, kurie ruošdavosi būti gimnazijų mokytojais ir cenzui įgyti turėjo būti išklausę pedagoginius dalykus58 .Be abejonės, S.Šalkauskis turėjo didelės įtakos savo studentų pasaulėžiūros formavimuisi. Juo labiau, kad ateitininkai universitete turėjo savo pedagoginę draugiją, kurią nuo 1930 m. lapkričio 16 d. pavadino „Humanitas,, vardu. N uo tada į ją daugiausia telkėsi M atema­ tikos-gamtos fakulteto studentai ateitininkai. Draugija jungė apie 80 narių59. Kai kurie šio fakulteto dėstytojai paskaitų skaitymą derino su darbu gim­ nazijose, ir tai rodo ne tik mokytojo specialybės prestižo augimą, bet ir dėstymo lygio augimą mokykloje. Pavyzdžiui, kunigas Jonas Totoraitis 1918-1923 m. dirbo Marijampolės „Žiburio” gimnazijos mokytoju, 1921-1937 m. marijo­ nų gimnazijos direktoriumi ir mokytoju, parašė naujųjų ir viduriniųjų amžių istorijos vadovėlius, plačiai vartotus gimnazijose. Taip pat 1923-1937 m. dirbo Kauno Universitete, dėstė naujųjų amžių Lietuvos istoriją, istorinę me­ todologiją ir paleografiją60. Mažeikių progimnazijos direktorius 1923-1927 m. Merkelis Račkauskas nuo 1926 m. spalio užėmė ir visuotinės literatūros kated­ ros docento pareigas61. H um anitarinių mokslų fakultete buvo ruošiami kalbininkai, literatai, is­ torikai. Būtent pagal šio fakulteto programą mokytojai laikydavo egzaminus

| 356

VDU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

cenzui įgyti. Filosofijos ir pedagogikos skyrius turėjo tris katedras: filosofijos, bendrosios ir eksperimentinės psichologijbs ir pedagogikos62. Pedagogikos ka­ tedros vedėju buvo Jonas Vabalas-Gudaitis, eksperimentinės pedagogikos kryp­ ties šalininkas. Jis taip pat dirbo eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos instituto vedėju. Dėstė pedagogikos dalykus. Pedagogikos ir psichologijos dis­ ciplinos šiame fakultete buvo privalomos visiems studentams. Pedagogikos katedra planavo išplėsti biblioteką, parengti pedagogikos vadovėlį gimnazijų mokytojams, palaikyti su jais glaudesnius ryšius63. Hum anitarinių mokslų fa­ kultetą nuo universiteto įsteigimo iki 1939 m. baigė 246 studentai64, o tai yra dvigubai mažiau nei per tą laiką baigė Teologijos-filosofijos fakultetą, nors studijuojančių pirmajame buvo dvigubai daugiau. 1930 m. H um anitarinių mokslų fakultete buvo įkurta studentų pedago­ gų draugija. Draugijos veiklos istorija rodo dar vieną studentų ruošimosi peda­ goginiam darbui universitete formą. Draugijos įregistravimo data - lapkričio 27-oji. T uo m etu jai priklausė 18 narių, ir tai, palyginti su kitomis studentų organizacijomis, nėra didelis skaičius. Pavyzdžiui, tautininkų Neo-Lituania tu­ rėjo 341 narį, o Žydų ekonominis susivienijimas - 27465. Iš viso 1930-1935 m. jai priklausė apie 80-90 narių. Iš jų 30 mokėsi H um anitarinių mokslų fakultete, 28 Teologijos-filosofijos, 2 Matematikos-gamtos, 23 nenurodė sa­ vojo fakulteto, bet galime spėti, kad priklausė aukščiau išvardintiems66. Be to, draugijos nariais galėjo būti ne tik studentai. 1931 m. draugijos šefu buvo S.Šalkauskis, o vėliau - Izidorius Tamošaitis, dirbęs H um anitarinių mokslų fakultete. 1916 m. jis baigė Peterburgo Dvasinę akademiją, 1920 m. Fribūro universitetą filosofijos daktaro laipsniu, 1927 - 1929 m. buvo H um anitarinių mokslų fakulteto sekretoriumi, 1930 m. Filosofijos skyriaus pasiūlymu išrink­ tas ordinariniu profesoriumi filosofijos istorijos katedrai67. 1.Tamošaitis pri­ klausė tautininkų partijai, buvo jos ideologas. S.Šalkauskis visus draugijos gy­ vavimo metus liko draugijos garbės nariu. Taigi jau šių žm onių vardai rodo draugiją buvus tarpfakultetine organizacija, bandžiusia sintezuoti ir pedagogi­ nes kryptis, ir politines nuostatas. Balansavimą tarp katalikiškumo ir tautišku­ mo rodo ir pačios draugijos pavadinimas bei jau minėtosios jos „šefo” ir garbės nario pavardės. Nors iki pat 1935-ųjų, kada aptinkame paskutines žinias apie draugiją, nėra nusistovėjusio pavadinimo. Kartais ji vadinama V D U Lietuvių Katalikų Studentų Pedagogų Draugija, kartais žodis „katalikų” išnyksta. Kiek plačiau paanalizuosime šios draugijos veiklos tikslus ir kryptis. Pats pavadinimas nurodo jos orientaciją. Šios draugijos įstatuose fiksuojama, kad ji „jungia lietuvių katalikus studentus, besiruošiančius mokytojų profesijai, pe­ dagoginiam darbui, kad baigią universitetą galėtų sėkmingai ugdyti jaunąją kartą tautiško individualumo ir katalikiško universalumo dvasioje”, kad drau­ gijos nariais gali būti abiejų lyčių, įvairių politinių pažiūrų asmenys, tačiau politiniai klausimai susirinkimuose negali būti keliami”68. Tarp draugijos už­ davinių pirmiausia nurodoma, ką privalo „būsimieji lietuviai pedagogai”, o

V DU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

357

paskui - ką „busimieji katalikai pedagogai”. Taigi, pirmieji privalo: 1. Išsiaiškin­ ti: a) realią tautybės, kaipo individualinės lyties, esmę; b) tikro patriotizm o supratimą; c) tautybės ir patriotizm o reikšmę ugdomajam darbui. 2. Ištirti aktualius lietuvių tautos ugdymo uždavinius”. Katalikai pedagogai privalo: „1. Giliai pažinti katalikiškąją pasaulėžiūrą, kaipo universalų gyvenimo turinį; 2. Studijuoti katalikiškos pasaulėžiūros pritaikymus pedagogikos sričiai ir sekti autoritetingų Katalikų Bažnyčios vadų nurodymus šioje srityje; (...). 4. Išsiaiš­ kinti katalikiškosios pasaulėžiūros santykiavimą su politika; 5. Vengti priklau­ somum o nuo bet kurios politinės partijos”69. Draugija organizavo paskaitas, kurias skaitė tiek patys studentai, tiek profesoriai, darė jų aptarimus. Diskutuo­ ta temomis: „Mokyklos darbas ir politika”70; „Mokyklos drausmės”71. Prof.J.Va­ balas-Gudaitis skaitė paskaitą „Kas yra mokytojo profesija ir kaip jai pasiruoš­ ti”72, I.Tamošaitis „(neįskaitom a-V .Z .) gyvenimas ir pedagogikos uždavi­ niai”73 . 1931 m. pavasario semestro pabaigoje buvo užsimota įsteigti abitu­ rientams Zarasuose pedagoginius kursus ir bandomąją (eksperimentinę ir pe­ dagoginę) mokyklą74 bei kraštotyros ir darbų metodikos kursus pradinių kla­ sių mokytojams75. Bet Švietimo ministerija be paaiškinimų atmetė tiek pirmą­ jį76 , tiek antrąjį prašymus77. 1932 m. draugija suorganizavo „Lietuvos mokytojo teismą”, kuriame keltos problemos susilaukė platesnio visuomenės dėmesio, buvo aptartos ir pedagoginėje spaudoje. „Teismui” pirmininkavo M.Biržiška. Iš mokyto­ jams pateiktų priekaištų aiškėja, kokia vieta ir vaidmuo jiems numatomi, ko iš jų tikimasi. Tarp kitų priekaištų mokytojams buvo teigta, „kad per mažai daly­ vauja kultūriniame savo aplinkos darbe ir nevaidina tos kultūrinamosios rolės visuomenėje, kuri yra skirta mokytojui. Nepasižymi pakankamai giedra tole­ rancija ir objektyviu universalizmu, kuris leistų mokytojui būti tikro taikingu­ mo veiksniu nežiūrint į tai, ar jis pritaria pozicijai ar opozicijai, valstybiniame gyvenime”78. Draugijos darbo gairėse 1933-1934 m. mokslo metams num a­ tom a telkti visus lietuvius katalikus studentus, kurie ruošiasi pedagoginiam darbui, nagrinėti pedagoginę literatūrą, o tos „studijos, tinkamai sutvarkytos, būtų vienaip ar kitaip skelbiamos spaudoje ir tuo būdu įnešamas indėlis į negausią mūsų pedagoginę literatūrą”. Iš aktualiųjų pedagoginio gyvenimo klausimų „valdyba pirmojoje vietoje num ato rengiamąją mokyklų reformą ir stengsis tam reikalui surengti viešas diskusijas”79. Taigi matome draugijos na­ rių norą neužsisklęsti vien studijose, bet ir reikštis visuomenėje, ją veikti. T ą rodo ir jų noras bendradarbiauti pedagoginėje spaudoje, siūlymasis recenzuoti naujausiąją literatūrą. Tokius pasiūlymus jie išsiuntinėjo į „Lietuvos M okyk­ los”, „Vairo”, „Tautos Mokyklos”, „Židinio” redakcijas80. Kaip matyti iš pava­ dinim ų, tai buvo daugiau tautininkų pakraipos leidiniai. Kokiai veiklai buvo kreipiami busimieji mokytojai, rodo ir draugijos šefo I.Tamošaičio paskaitos „Tautiškas bei valstybiškas auklėjimas ir mokytojas” mintys. A not pranešėjo, „Tauta - materija, valstybė - forma, jie glaudūs, bet sutapatinti negalima.

358

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

Tautos ir valstybės santykis įvairus. Priklauso nuo to, ar valstybė tautiška, ar valstybės ribose yra kelios tautos, mažumomis vadinamos. Tautinėje valstybėje tautiškas ir valstybiškas auklėjimas sutampa, nes valstybė rūpinasi tautos gero­ ve. (...) kai valstybėje yra keletas tautų, valstybė turi kreipti dėmesį į visas tautas. Žinoma, ypač į pagrindinę. (...) Lietuva nėra perdėm tautiška valstybė (...) Auklėjimas tad turėtų būti valstybiškas, mažiau tautiškas. Valstybiškas auklėjimas yra tam tikra prasme jau tautiškas auklėjimas. Taigi neprieštarauja tautiškam auklėjimui”. O mokytojas turi „įsisąmoninti tautoje valstybės kultą”, nes visuomenė dar nesusipratusi81 .Taigi, nors ir ne itin gausios draugijos veikla buvo gana plati ir atvira, žinoma visuomenei, nors praktiškai daugiau veikta tautininkų ideologijos ribose. 1936 m. duomenų apie jos veiklą neaptinkame. Matyt, ji nustojo egzistavusi. Juo labiau, kad ir Švietimo ministerija, kaip matė­ me, nerodė didelio noro remti draugijos iniciatyvas. Sugrįžkime prie mokyklos reformos pagrindo - rengtojo aukštesniojo mokslo įstatymo. Švietimo ministras Juozas Tonkūnas 1936 m. kovo mė­ nesį pateikė Vyriausybei svarstyti V idurinių mokyklų įstatymo projektą82. M inistrų kabinetui jį apsvarsčius ir pritarus, Respublikos Prezidentas pasi­ rašė naująjį „Vidurinių mokyklų įstatymą”. Pirmiausia pakito mokyklų pa­ vadinimas: aukštesniosios mokyklos pavadintos viduriniosiomis, nors išli­ ko ir progimnazijos (jei 3 pirmosios klasės įsteigtos atskirai), ir gimnazijos pava­ dinim ai. Įvedus 6 m etų pradinį mokslą, mokslo gimnazijoje trukm ė tapo 7 metai. V ienu svarbiausių gimnazijos tikslų pripažintas m okinių parengimas studijoms aukštosiose mokyklose. Sudarinėjant naujuosius mokslo planus, į darbą buvo įtraukti ir universiteto dėstytojai. Tokiu būdu turėjo būti užtikrin­ tas mokymo grandžių perimamumas ir sistema. Tokia bendradarbiavimo nuo­ stata savotiškai nulėmė ir mokyklų tipo klausimą. Pagrindiniu mokyklos tipu laikoma humanitarinės krypties mokykla. Bet numatyta, kad greta šio tipo gali būti steigiamos ir kitokio pobūdžio aukštesniosios mokyklos. Įstatyme fiksuo­ ta, kad „be nustatyto 14 str. vidurinės mokyklos tipo, tose vietose, kur yra daugiau kaip viena vidurinė mokykla, M inistrų Kabinetas gali leisti steigti ir kitokio tipo vidurines mokyklas”83. 1937 m. išleistos „Vidurinių mokyklų m okytojų cenzo taisyklės”. M o­ kytojai pagal išsilavinimą ir darbo stažą suskirstyti į jaunesniuosius mokyto­ jus, mokytojus ir vyresniuosius mokytojus. Pastarosioms dviems kategori­ joms dar buvo keliami stažo reikalavimai, o jaunesnysis mokytojas privalėjo turėti V D U diplom ą84. Tačiau buvo ir „einančiųjų jaunesniojo mokytojo pareigas” kategorija. Jie galėjo būti nebaigę aukštojo mokslo. Kaip trečiajame dešimtmetyje diskusijos dėl tikybos dėstymo mokykloje atskleidė visuomenės poliarizaciją ir partijų interesus, taip ketvirtajame dešimt­ metyje diferenciacijos išraiška mokykloje tapo ateitininkų organizacijos, buvu­ sios krikščionių demokratų partijos globoje, varžymai ir uždarymas. Švietimo ministerija 1930 m. rugpjūčio 30 dienos aplinkraščiu N r.244 nurodė bendro­

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

359

jo lavinimo mokyklose uždaryti visas moksleivių organizacijas, išskyrus skau­ tų85 . Be abejonės, tai palietė ir vieną skaitlingiausių katalikiškos orientacijos organizacijų-ateitininkus. Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis 1930 metais rugsėjo 17 dieną, atsakydamas į Telšių vyskupo Justino Staugaičio laišką dėl ateitininkų uždarymo motyvavo, kad moksleivių kuopų nesutarimai neigia­ mai veikia jaunimą, joms vadovauja pašaliniai asmenys, ir tai turi įtakos moky­ tojų susiskaldymui mokyklose86. Bažnyčia priešinosi tokiai politikai. Lietuvos Vyskupų konferencija pažymėjo, kad uždraudimas yra neteisėtas, nes priešta­ rauja „Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymui”, konkordatui sui Vatika­ nu, ir kad ateitininkų moksleivių organizacija yra ne politinė ir visuomeninė, bet religinio, tautinio ir kultūrinio pobūdžio87. Tačiau pasikeitimų neįvyko. Švietimo taryba neleido mokyklose atnaujinti ateitininkų organizacijos veiklos, moksleiviams rekomenduodama steigti būrelius. Švietimo ministras savo spren­ dimą grindė tuo, kad kuopelės mokyklose vedamos iš šalies ateinančių žmonių ir kad dalis visuomenės yra nepatenkinta jų uždraudimu ir kelia triukšmą, tad jis sakėsi vadovavęsis „ne visuomenės srovėmis, bet valstybiniai tautišku ir pe­ dagoginiu reikalu”88. Taigi, mokyklose liko tik skautai, kurie, anot ministro, vystę m okinių draugiškumą, bendraudami vadovavęsi religiniais dorovės pa­ grindais. Statistika rodo, kad jau 1935 01 01 vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose 25,5% (4601) moksleivių priklausė skautų draugovėms, kai ap­ skritai 46,8% visų tų moksleivių skaičiaus (20462) jungėsi į organizacijas89. Taigi ir mokykla buvo įtraukta į vieningos tautos kūrimą. Taip buvo siekiama vieningo tautinio ir valstybinio auklėjimo, tautinės mokyklos sukūrimo. Anot Prezidento Antano Smetonos, mokykla, kurioje būtų „tautiška siela, tautiška dvasia, turi išugdyti ir išauklėti gerus savo krašto piliečius ir gerus lietuvius, mylinčius savo tėvynę. Šitokį uždavinį gali atlikti tik geri mokytojai. (...) Lietu­ viška mokykla kuria naują Lietuvos gyvenimą. (...) Tautos vienybė jį vaini­ kuoja”90 . Arba: „Jei tauta vieninga, tai ir mokykla turi būti vieninga”. Ir tik valstybė ir savivaldybės turi teisę steigti mokyklas, o ne klebonija. „Katelės (Kunigas Jonas Katelė. - V.Z.) atliko savo kilnų uždavinį ir šiandien juos atstoja mokytojai”91. Taigi į vienybę kartais eita ir suvaržymų keliu. Liko tik aptarti situaciją mokykloje po reformos ir universiteto veiklą nuo statuto pakeitimo iki 1940-ųjų metų. Jau minėjome, kad mokytojų paruošimą universitete buvo siekiam daugiau orientuoti į jų pedagoginio ir metodinio lygio kėlimą. Busimieji mokytojai, studijuojantys Matematikos-gamtos fakul­ tete, lankė psichologijos, pedagogikos ir pedagogikos istorijos paskaitas Teolo­ gijos-filosofijos, Hum anitarinių mokslų fakultetuose ir ten laikydavo egzami­ nus. Be to, studentai privalėjo išklausyti savo dalyko mokymo metodikos kursą ir atlikti pedagoginę praktiką mokykloje. Sustiprintas buvo ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojų rengimas.92 Švietimo ministras, atsakydamas į Teolo­ gijos-filosofijos fakulteto prašymus paskirti jo klausytojams, kurie ruošėsi mo­ kytojo darbui, bandomąją gimnaziją Kaune93, 1940 m. sausio 20 dienos rezo­

I 360

VDU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

liucija sutiko, kad Teologijos-filosofijos fakultetas, susitaręs su gimnazijų direk­ toriais, organizuotų savo klausytojų giupes lankytis gimnazijų pamokose94, bet konkrečios gimnazijos nenurodė. Atrodo, ir inteligentų pertekliaus baimė ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo jau nugalėta. Nors besimokančiųjų universitete skaičius jau neprilygo 1930-1932 m/pakilimui: 1938 m. rudens semestre iš viso studentų ir laisvųjų klausytojų buvo 3041, 1939 - 305395. Suvokta, kad specialistų vis dar stinga, todėl reikia sudaryti sąlygas jiems dirbti. T ik tai jau ne universiteto uždavinys. Mokslo socialinį vaidmenį ir visuomeninę funkciją akcentavo V D U rek­ torius M .Romeris 1938 m. vasario 16 d. proginėje kalboje. N urodom a, kad Šitas morališkai visuomeninis mokslo aspektas, sudarąsjo garbę ir sąžinę, nustato jo solidarumą su socialine aplinkuma, kurioje jisai veikia, iš kurios jis pats yra kilęs, iš kurios savo pajėgasjis semia ir kurios likimas taip p a t jo, šio mokslo, yra paveikiamas96. Teigiama, kad universitetas yra mokslo įstaiga, o ne politikos įrankis, ir kad jis turi būti nepriklausomas nuo politinio konteksto. Beje, pana­ šūs motyvai skambėjo ir prieš metus sakytoje, dar tik ruošiamo reform uoti universiteto, rektoriaus kalboje. Tik ne visada pavykdavo išlaikyti tą nepriklau­ somumo statusą. Universiteto gyvavimo pradžioje ar ruošiant 1925 m. aukš­ tesniųjų mokyklų įstatymą buvo siekiama mokyklų programas lygiuoti į aukš­ tąją mokyklą ar jas derinti su universitetu. O vėliau universitetui siūloma jau savo programas derinti su mokykla. Švietimo ministras, motyvuodamas tuo, kad fakulteto mokslo planai turi atitikti viduriniųjų mokyklų mokslo planus, reikalavo iš Matematikos-gamtos fakulteto juos „prisiųsti m an susipažinti”, nurodoma netgi kokio dalyko mokytojus fakultetas turėtų ruošti: „Taigi aišku, kad vidurinėms mokykloms reikia ne fizikos, chemijos, botanikos, zoologijos ir geologijos specialistų, bet neskaitant matematikos, reikia tik biologijos ir geog­ rafijos specialistų”. Primenama, kad ruošiant naują fakulteto reguliaminą „Fa­ kulteto Tarybai tenka laikyti savo prievole paruošti juos (mokslo planus V.Z.) taip, kad jie galimai geriau atitiktų valstybės reikalams”97. Toks ministro elgesys, matyt, nebuvo nuolatinis, bet iš dalies demonstruoja ministerijos laiky­ seną universiteto atžvilgiu. Tarsi buvo užmirštama, kad universitetas yra moks­ lo įstaiga, o ne tik pedagogus ruošianti institucija. Vyriausybė konstatavo tokią savo poziciją mokykloje: „Svarbiausias švietimo srities uždavinys yra išauklėti tautą sąmoningais, savaimingais žmonėmis ir tėvynę mylinčiais piliečiais. Šiam tikslui pasiekti Vyriausybė stiprins auklėjimą mokyklose. Švietimo vadovybės ir mokytojų santykiai bus grindžiami ne tik administraciniais, bet ypač pedagoginiais principais. Mokytojai visose mokyklose bus traktuojami lygiai: jie bus skiriami ir vertinami atsižvelgiant į jų cenzą, pedagoginį prityrim ą ir pedagoginius sugebėjimus, nežiūrint jų politinių pažiūrų. Bus atrenkami ir globojami geriausi moksleiviai. Vyriausybė rems universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų geresnio susitvarkymo ir mokslinės kūrybos iniciatyvą, ypač skatins specialistų prieauglio paruoši­

V DU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

361

m ą”98. Bet nors ir kalbama, kad visų mokyklų mokytojai bus traktuojami vienodai, valstybinių ir privačiųjų mokyklų statusas taip ir liko nevienodas. Jau minėjome apie 1937 m. paskelbtas naujas mokytojų cenzo taisykles, o dabar konkrečiau aptarsime to laikotarpio mokytojų išsilavinimo lygį. 1937 m. pavasarį, peržiūrėjus valstybinių ir privačių vidurinių mokyklų visų mokytojų (1234) cenzą, vyresniojo mokytojo vardas buvo suteiktas 58, mokytojo - 344 ir jaunesniojo mokytojo - 378 pedagogams. Kiti (474) ėjo jaunesniojo mokytojo pareigas, kadangi neturėjo reikiamo išsilavinimo". Žinant, jog taisyklėse reika­ laujama, kad cenzuoti mokytojai turėtų aukštojo mokslo diplomus (išskyrus mu­ zikos ir dainavimo, piešimo bei darbų), galime apytikriai paskaičiuoti mokytojų su aukštuoju išsilavinimu procentą. Palyginti su praėjusių metų duomenimis, gauname gana įspūdingą skaičių - 62%. Tai geriausias rezultatas, bet ne kiekvie­ nas jaunesnysis mokytojas turėjo aukštąjį išsilavinimą. Todėl tikrasis skaičius gal būtų kiek mažesnis, bet vis tiek jis rodo, kad mokytojų su aukštuoju išsilavinimu nuolat daugėjo. Lietuvos Statistikos Metraštyje pateikiami tokie duomenys: 1938/ 1939 m .m buvo 55 gimnazijos, o jose dirbo 1037 mokytojai100. Progimnazijos neišskirtos į atskirą kategoriją ir, matyt, įtrauktos į bendrąjį skaičių su specialiosio­ mis mokyklomis. Anot S.Kaubrio, tais metais dirbo 56 gimnazijos ir 27 progim­ nazijos101 . Bet išsilavinimo duomenys apie mokytojus nepateikiami. „Tautos mokykla” pateikia tokius skaičius apie viduriniųjų mokyklų mokytojų išsilavini­ mą 1939-ųjų metų rugsėjo pirmą dieną: iš viso mokytojų buvo 1561, iš jų 95 buvo vyresnieji mokytojai, 433 mokytojai, 444 jaunesnieji mokytojai, 589 einą jaunesniųjų mokytojų pareigas102. Dalį mokytojų, kurie neturėjo cenzo, sudarė universiteto studentai ar baigę jį, bet nespėję sutvarkyti cenzo dokumentų. Pa­ skaičiavus procentais, vėl gauname panašius skaičius: cenzuotieji sudaro apie 62%, o mokytojai ir vyresnieji mokytojai-3 3 % . Statistikos Metraštyje pažymi­ ma, kad 1939/1940 m.m. buvo 102 vidurinės mokyklos su 1811 mokytoju ir 69 gimnazijos su 1475 mokytoju103. T.Bukauskienė nurodo tais metais buvus 72 gimnazijas ir 20 progimnazijų104. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje viduri­ niųjų mokyklų skaičius vėl ėmė augti. Augančiai Lietuvai reikėjo naujų įvairių sričių kvalifikuotų specialistų. Apžvelgiant poreforminius metus konstatuota, kad „Kilusi prieš kelis metus inteligentinių pajėgų pertekliaus baimė pasirodė nepagrįsta, ir viena antra bendrojo lavinimo mokykla buvo likviduota be tikro reikalo. Jei kartais kam esti sunkiau gyvenime įsikurti, tai tik tuo atveju, kai mokslas pasirodo nebaigtas ir specialybė neįgyta”105. Pokyčius švietimo sistemoje rodo ir bendrojo lavinimo mokyklose išaugęs lyginant su tautinėmis mažumomis lietuvių moksleivių skaičius. Pagal tautybę mokiniai 1940 01 01 skirstėsi taip: 80,35% lietuvių, 0,29% latvių, 1,54% lenkų, 15,33% žydų106. 1920-1925 m. abiturientų, baigusių lietuviška gimnazijas, priskaičiuota 42%, o tautinių mažu­ mų - 58%. 1920-1934 m. laikotarpyje bendras santykis buvo: 60% lietuvių ir 40% mažumų107. Matome, kad per paskutiniuosius metus baigiančiųjų viduriniąsias mokyklas santykis beveik susilygino su Lietuvoje gyvenančių tautybių

362

V D U LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

santykių. Iš 1938 m. gimnazijas baigusiųjų abiturientų lietuviai sudarė 84,8%, o mažumos - 15,2%108. 1939 m. Lietuvos- Statistikos Metraštyje nurodoma, kad lietuviai sudaro 84,18% visų valstybės piliečių. Tačiau duomenys apie tau­ tybes jame pateikiami pagal 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymą109. Pateiktieji duo­ menys tik atspindi bendras tendencijas. Kilo mokytojų profesinis lygis, situacija mokykloje stabilizavosi. Tai tiesiogiai atspindėjo padėtį visuomenėje. Palaipsniui universitetas ir mokykla sudarė vieningą sistemą, laiduojančią mokymo tęstinumą, rodančią kylantį mokslo vertės visuomenėje suvokimą. Procentinė mokytojų su aukštuoju išsilavinimu išraiška kito ir kilo lėtai, bet pastoviai. Vyresnio amžiaus, dažnai ne Lietuvoje baigusius aukštuosius moks­ lus mokytojus keitė Lietuvos aukštosios mokyklos absolventai, studentai. Ket­ virtajame dešimtmetyje augantis mokyklų ir jose besimokančių moksleivių skai­ čius rodo visuomenės poreikį lavintis, o tai, kad gimnazijas baigusiųjų skaičius atitiko tautybių procentą valstybėje, rodo buvus realių galimybių patenkinti poreikius.

Nuorodos 1 Lietuvos Universitetas 1579-1803-1922/ Chicago. 1972. P. 181. 2 Lietuvių Enciklopedija. Vilnius, 1990. T .15. P. 771. ’ 1920 metų Švietimo Ministerijos darbo apžvalga // Švietimo darbas. 1922. Nr.1-2. P. 120-137. 4 Kaubrys S. Lietuvos vyriausybės švietimo politika 1919-1940. V. 1989. P. 168. s Švietimo ministerijos aukštesniųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų direktoriams. P.l. 6 Aukštesniųjų mokyklų organizacija // Lietuvos mokykla. 1919. Sąs.l. P. 123. 1920 metų Švietimo Ministerijos darbo apžvalga // Švietimo darbas. 1922. Nr.1-2. P. 123. B 1920 metų..., ibid. P.139. ,J 1920 metų..., ibid. P. 123. 10 Jostautas J. Žemaičių Naumiesčio vidurinė mokykla 1921-1991. K. 1991. P. 12. " Švietimo ministerijos įstaigų 1925 m. apyskaita // Švietimo darbas. 1926. Nr. 12. P .1460. 12 Ruzgas V. Švietimo darbas ir mokytojai Lietuvoj 1918-1928. K. 1928. P. 9. IJ Vytauto Didžiojo Universiteto Kaune trumpa 10 m. veiklos apžvalga. P. 18. 14 Vilniaus Universiteto istorija 1803-1940. V. 1977. P. 248-249. 15 Bukauskienė T. Lietuvių literatūros mokymo istorija. Vilnius: Mokslo ir Enciklopedijų leidykla. 1993. P. 31. 16 Ruzgas V. ibid. P. 12. 17 1925 05 08 Švietimo ministerija - Kauno aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų Direkto­ riams. Lietuvos Centrinis Valstybės Arvhyvas (toliau CVA). F.391. Ap.4. B.804. L.66. 18 Humanitarinių mokslų fakulteto laiškas Švietimo ministerijai. LVA. F.391. Ap.4. B.797. L. 65-66. 111 Čepinskis V.Universiteto uždaviniai // Švietimo darbas. 1923. N .8-9. P. 531-544. 20 U-to rektoriaus ord.prof. Mykolo Biržiškos pranešimas, skaitytas iškilmingame Un-to posėdyje 1927.III.20 // Lietuvos Universitetas 192211.16-1927.II.16. Pirmųjų penkerių veikimo metų apyskaita. K. 1927. P. 4-6.

VDU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

363

21 Steigiamojo Seimo Stenogramos. 1922 01 31. P.64-65. 22 Seimo Stenogramos. 1924 05 23. P.3-12. 23 Seimo Stenogramos. 1924 10 07. P.???.; 1924 10 10. P.??? 24 Seimo Stenogramos. 1924 05 20. P. 23-24. 25 Seimo Stenogramos. 1925 02 13. P. 23-16. 26 Seimo Stenogramos, ibid. P. 2. 27 Seimo Stenogramos, ibid. P. 3. 28 Seimo Stenogramos. 1925 02 27. P. 2-28. 29 Kaubrys S. ibid. P. 87. 30 Ruzgas V. ibid. P. 9. 31 Seimo Stenogramos. 1927 02 25. P. 9. 32 Lietuvos Konstitucija 1938. Kaunas - Marijampolė, 1938. P. 9-10. 33 Vilniaus Univrsiteto istorija 1803-1940. ibid. P. 241. 34 Konstantino Šakenio pokalbis // Lietuvos aidas. 1929. 10.05. 35 Bružas J. Kiek tinkamai parengiami aukštesnių mokyklų mokytojai // Lietuvos aidas. 1932 01 16 36 VDU Rektoriaus V.Cepinskio 1934 06 19 laiškas Jo Ekselencijai P.Šv.Ministeriui. CVA. F.391. Ap.4. B.858. L.297. 37 Čepinskis V. Ką gi veiks tas jaunimas, išėjęs iš un-to // Lietuvos studentas. 1930 Nr.7. P. 2. 38 VDU antrųjų penkerių metų apyskaita. K. 1933. P. 16 39 VDU antrųjų..., ibid. P. 19. 40 Universiteto Rekt.prof. M.Romerio kalba 1937 02 16 Universiteto Tarybos iškilmingaja­ me posėdyje // VDU Žinios. 1937. N. 1-5. P. 6-7. 41 Universiteto reforma // Lietuvos aidas. 1937 05 03. 42 Pribrendęs u-nto reformos klausimas // Lietuvos aidas. 1937 05 07. 43 Vyruiausybės Žinios. 1937 11 17. 44 Šalkauskis S.Lituvių tautos ugdymo uždaviniai. K. 1926. P. 12. 45 Ruzgas V. ibid.P.8-9. 46 Motuzas R. Lituvos vidurinės mokyklos raidos 1918-1940 metais pedagoginės kryp­ tys. V. 1995. P. 114. 47 Juška A. Aukštesniosios mokyklos santvarkos klausimu // Židinys. 1934. Nr.4. P.375. 48 Pono Švietimo ministerio pasikalbėjimas su žurnalistais // Lietuvos aidas. 1929 10 05. 49 Egzaminų taisyklės mokytojo cenzui įsigyti // Švietimo darbas. 1927. Nr.2. P. 192. 50 Švietimo ministerijos 1929 m. veikimo apyskaita. K. 1931. P. 192. 51 Švietimo ministerijos 1934 metų apyskaita. K. 1936. P. 78-79. 52 Žinios apie vidurines, aukštesniąsias mokyklas, mokytojų seminarijas ir jų mokinius, mokytojus ir klases 1935/1936 mokslo metų pradžioj // Tautos mokykla. 1936.N .10. P.250-251. 53 Čepėnas P. ibid. P. 352. 54 Čepėnas P. ibid. P. 703. 53 Čepėnas P. ibid. P. 205-206. 56 Bukauskienė T.ibid. P. 44. 5 Čepėnas P. ibid. P. 355. 58 Čepėnas P. ibid. P. 707. 59 Lietuvių Enciklopedija. Bostonas. 1956. T .8.P.329. 60 Lietuvių Enciklopedija.ibid. 1964. T. 31. P. 324. 61 Kaubrys S. ibid. P. 136. 62 Čepėnas P. ibid. P. 405. 63 Bukauskienė T. ibid. P. 43-44. 64 Čepėnas P. ibid. P. 206. 65 VDU studentų organizacijų sąrašas. CVA. F.391. Ap.4. B.1518. L. 149-151. 6(1 Studentų pareiškimai apie stojimą į draugijos narius. CVA. F.633. Ap.16. SV.2-3. L .1-94.

| 364

V DU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

67 J.Tamošaičio Curriculum Vitae. CVA. F.391. Ap.4. B.869. L.1Q7,110-111. 68 VDU Lietuvių Katalikų Studentų Pedagogų..Draugijos įstatai.CVA. F.631. Ap.16. B .l. L .1-2. 69 VDU Lietuvių Katalikų Studentų Pedagogų Draugijos įstatai. Ibid. L.3-4. 70 1931 03 01 susirinkimo protokolas. CVA. ibid. L. 10. 71 1931 03 24 susirinkimo protokolas. CVA .ibid. L. 13* 72 1931 04 20 susirinkimo protokolas. CVA. ibid. L. 14. 73 1931 10 12 susirinkimo protokolas. CVA. ibid. L.25. 74 1931 04 24 Valdybos posėdžio protokolas nr.9. CVA. ibid. L. 15. 75 1931. 05 18 VDU SPD Valdybos Prašymas jo Ekselencijai Ponui Šv.Ministeriui. CVA. F.391. Ap.4. B.1496. L.4. 76 1931 05 20 Švietimo Min. - VDU Studentų Pedagogų draugijos Valdybai. CVA. F.631. Ap.16. B .l. L .18. 1931 05 23 Šv.min.raštas VDU SPD Valdybai. CVA. F.391. Ap.4. B. 1496. L.3. 78 Teismo sprendimas Lietuvos mokytojo byloje, 1932 kovo 6 d. CVA. F.631. Ap.16. B .l. L.48. 79 VDU Lietuvių Katalikų Studentų Pedagogų Draugijos 1933/1934 m. darbo gairės. CVA. F.631. Ap.16. B .l. L.116-117. 80 „Lietuvos Mokyklos”, „Vairo”, „Tautos Mokyklos”, „Židinio” Redakcijoms, ibid.L. 127. 81 LKSDP susirinkimo 1934 05 04 protokolas nr.2. ibid. L. 138-139. 82 Motuzas R. ibid. L. 176. 83 Vidurinių mokyklų įstatymas. Vyriausybės žinios. 1936 07 29. 84 Vidurinių mokyklų mokytojų cenzo taisyklės. Vyriausybės Žinios.1937 01 28. 85 Švietimo ministerijos 1930 m. rugpjūčio 30 d. aplinkraštis. „Dėl mokinių organizaci­ jų reikalų” (nr.244) // Švietimo darbas. 1930. Nr.9. P. 392-394. 86 CVA.F.923.Ap.l.B.660.L.l48. (cituojama pagal: S.Kaubrys, ibid. P .103.) 87 Lietuvos Vyskupų konferencijos, įvykusios Kaune 1930 m. rugsėjo mėn. 16 d., komu­ nikatas // Tiesos kelias. 1930. Nr. 10. P. 173. 88 Dėl moksleivių organizacijų reikalų. Pasikalbėjimas su P.Švietimo Ministeriu.// Lietu­ vos aidas. 1930 10 27. 89 Žinios apie vidurines... // Tautos mokykla. 1936. Nr.10. P. 251. 90 Smetona A. Mokytis ir gyventi // Šviesos keliai. 1934. N.9. P. 515. 91 Valstybės Prezidento A.Smetonos kalba, pasakyta š.m. 05.25 d. mokytojų tautininkų dr.J.Basanavičiaus s-gos visuotiniam skyrių atstovų suvažiavime // Tautos mokykla,1933.Nr.l 1.P.194. 92 Motuzas P. ibid.P. 197. 93 Jo Ekselencijai Ponui Švietimo Ministrui - VDU Teologijos-Filosofijos fakultetas. CVA.F.391.Ap.4, B.1585.L.25-26. 94 1940 01 25 Lietuvos Respublikos Šv.Min. - VD u-tui. CVA. F.391. Ap.4. B. 1585. L.23. 95 VUI. ibid. P. 241. 96 VDU Rektoriaus prof.M. Romėno kalba iškilmingajame vasario 16 d. posėdyje // VDU žinios.1938. Nr.1-2. P.3. 97 1939 03 21 LR Švietimo Ministerio raštas Ponui Matematikos-Gamtos fakulteto Deka­ nui. CVA. F.631. A p.l. B.22. L.5. 98 Iš Naujosios vyriausybės deklaracijos // Lietuvos mokykla. 1939. Nr.4. P. 318. 99 Šiemet didelis skaičius vidurinių mokyklų mokytojų pakelta į aukštesnius laipsnius // Tautos mokykla. 1940. Nr.7. P. 195. 100Lietuvos Statistikos Metraštis. K. P. 72. 101 Kaubrys S. ibid. P .168. 102Šiemet didelis skaičius... ibid. P. 195. 103Lietuvos Statistikos Metraštis. V. P. 73. 104 Bukauskienė T. ibid. P. 31.

V DU LIETUVOS ŠVIETIMO SISTEMOJE

365

105Juška A. Lietuviškos mokyklos augimas // Židinys. 1938. Nr. 5-6. P. 682. 106Statistinės žinios apie vidurines mokyklas // Tautos mokykla. 1940. Nr. 6. P. 174. 107Aktualieji mūsų švietimo reikalai. Pasikalbėjimas su švietimo ministru prof. J.Tonkū­ nu // Lietuvos Aidas. 1938 09 28. 108Aktualieji mūsų švietimo reikalai, ibid. I0‘; Lietuvos Statistikos Metraštis 1939. P.15.

Iš Vilniaus baroko į Hamburgo barakus s arba Pabaltijo universitetas Vokietijoje

Šiuos labai taiklius Mykolo Biržiškos žodžius, pavartotus pavadinimo pirmoje dalyje ir ištartus apibūdinant Pabaltijo universiteto H am burge buitį, galima suprasti daug plačiau ir bandyti jais išsakyti bendrus lietuvių ir kitų tautų, išblaškytų iš savo tėvynių, jausmus ir troškimus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, visa Europa, kaip pastebėjo istori­ kas Markas Vymanas, skendėjo griuvėsių dulkėse ir pelenuose (W yman M. D .P.: Europe’s Displaced Persons. London and Toronto: Philadelphia, 1989.P .51). D aug kas iš 1,8 milijono nelaimingųjų, iki 1945 m etų vidurio užtvindžiusių Vakarų Europos valstybes (P.37), jau neturėjo kur grįžti. Vieni prarado savo pastogę, kiti —tėvynę, kur galėtų grįžti ir saugiai gyventi. Tarp jų buvo ir apie 100 000 Baltijos šalių gyventojų (P.34), kurie gelbėjosi nuo jau 1940—1941 metais patirto sovietinio teroro siaubo ir labai pagrįstai bijojo, kad tai pasikartos Raudonajai armijai 1944 metais reokupuojant Baltijos valstybes. Vien iš Lietuvos, U N RRA (United Nations relief and Rehabilitation Administratin—Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo administracija) duomenimis, pasitraukė apie 63 000 gyventojų, iš kurių 57 495 įsikūrė Vokietijoje, tačiau skirtingose okupacinėse zonose; JAV ir Didžiosios Britanijos zonose apylygis skaičius —atitinkamai 30 543 ir 24 555, bei Prancūzijos —20397 (Lietuvių enciklopedija. Bostonas. 1955. P .148). Visų šių žmonių, nežiūrint tautybės, religijos ar kitų faktorių, laukė vienodas likimas D P (displacd persons —perkel­ tieji asmenys) stovyklose. Šios dvi raidės, regis, suniveliavo visų likimus, nors tuo m etu ir tai atrodė pakankamai didelis žingsnis normalaus gyvenimo link. Aišku, kad gyvenimas galėjo atrodyti tik normalesnis po baisių sukrėtimų, kai buvo palikti gimtieji namai ir leistasi į visišką nežinią. Nors ir atsidūrę svetimoje žemėje, šie žmonės ir toliau gyveno kad ir menkomis viltimis, ar sugrįžti į savo kraštą, ar pasirinkti kurią kitą šalį, o gal likti Vokietijoje, kad progai pasitaikius būtų arčiau grįžti namo. T uo metu jų likimas nebuvo aiškus, tikra buvo tik tai, jog įsikurta ilgesniam laikui. Reikėjo darželių, mokyklų. Jau 1945-1946 mokslo metais visose trijose okupacinėse Vokietijos zonose veikė 20 lietuviškų gimna­ zijų su 2442 mokiniais ir 455 mokytojais, 14 progimnazijų su 502 mokiniais

IŠ VILNIAUS BAROKO

\

HAMBURGO BARAKUS

367 |

ir 1423 mokytojais, daug pradinių mokyklų ir vaikų darželių (Lietuvių encik­ lopedija. Bostonas. 1968. T .15, P. 789-791).Galima tik įsivaizduoti, kiek įvairaus lygio mokyklų veikė visose D P stovyklose, nes U N R R A „pirmaeilis rūpestis buvo įkurti ligonines. Antros eilės rūpestis buvo atidaryti mokyklas” (Wyman M. Europes Displaced Persons. P.99), Laikas ėjo, ir vis nauji abiturientai baigė mokyklas. Dalis suspėjusių jas baigti savo tėvynėje ir norinčių toliau mokytis aukštojoje mokykloje susi­ dūrė su labai didelėmis problemomis, nes Vokietijos universitetai buvo per­ pildyti, dalis jų po karo audrų dar neveikė, tad galimybės į juos įstoti buvo minimalios. D ar keblesnėje situacijoje atsidūrė savo kraštų universitetuose studijas pradėję, bet jų nebaigę studentai. N ors daugeliu atveju Vokietijos universitetai ir {skaitydavo kitų šalių universitetuose išklausytus kursus, ta­ čiau dėl aukščiau pam inėtų priežasčių jų galimybės būti priimtiems tęsti mokslo buvo itin menkos. Būtina pam inėti ir tą specifinį bruožą, kad Baltijos valstybių perkeltų­ jų asmenų kontingentas gerokai skyrėsi nuo kitų. Turėdam i karčią 1940— 1941 m etų represijų patirtį, kai buvo trem iama pažangiausioji visuomenės dalis, jie nusprendė pasirinkti savanorišką tremtį į Vakarus, nelaukdami „ne­ mokamo bilieto” į Šiaurę. Profesoriaus Jono Puzino, beje, kurį laiką dirbusios Pabaltijo universiteto rektoriumi, duomenimis, lietuvių vien aukštųjų mokyk­ lų darbuotojų buvo apie 200, studentų —apie 2000. Latvių inteligentų, ypač Didžiosios Britanijos okupacinėje zonoje, buvo dar daugiau. Natūralu, kad šis mokslinis potencialas turėjo būti kiek įmanoma geriau išnaudotas. Žinoma, kad kiekvienos tautos dvasinio ir intelektualinio gyvenimo lyg­ menį paprastai didele dalimi lemia universitetų bei juose studijuojančių stu­ dentų skaičius. Baltijos šalyse nepriklausomybės laikotarpiu šie skaičiai Euro­ pos mastu buvo nemaži ir universitetų veikla darė didelę įtaką šioms tautoms baigiant formuotis kaip etninėms ir etnopolitinėms bendruomenėms. Infor­ macinio biuletenio vedamajame randame skaičius, jog 100 000 gyventojų Latvijoje teko 30,2. Estijoje 28,8 Lietuvoje 15 studentų, kai tuo tarpu Vokie­ tijoje—10,2, Lenkijoje—9,5 (InformationBulletin, 1947September 27. VoI.No 32). A not Stasio Šalkauskio, nesant inteligentijai, suprantamai pastoviai gyvuo­ jančios visuomeninės grupėsprasme, vienas iš tų retų veiksnių, kurie gali palaikyti inteligentiškąsias tradicijas tinkamai aukštumoje, yra universitetas. Jis (...) in­ teligentijosformavimo organas (Židinys. 1939. N r.12. P.672).Nieko nuosta­ baus, kad sukūrę ar atkūrę savo valstybes 1918 metais, Baltijos valstybės pir­ miausia pasirūpino savo universitetų įkūrimu, nes tik taip galėjo būti užtikrin­ tas harmoningas tolimesnis šių tautų vystymasis. Taip pat visiškai suprantama, kad sovietai tai suprasdami, vos tik okupavę Baltijos valstybes, iš karto rūpinosi universitetų profesūrą skubiai keisti savais, patikimais kadrais, mokymo pro­ gramas taikė prie Sovietų Sąjungos universitetų standartų, panaikino kai kurias specializacijas ar net uždarė pačius universitetus. (Tamašauskas A.Vytauto D i­

| 368

IŠ VILNIAUS BAROKO į HAMBURGO BARAKUS

džiojo universiteto likvidavimas 1940-1950 metais // Kultūros barai. 1996. N r.10-12). Nes buvo tikimasi, kad sufortnavus lojalią valdžiai inteligentiją, bus lengviau, pasinaudojant jos autoritetu, orientuoti liaudį sovietams priimti­ na kryptimi.Kitos aukštosios mokyklos, neatitinkančios sovietinių normų, ypač jų pavergtų šalių intelektualų įkurtos, kad ir kurioje pasaulio šalyje būtų, jau iš anksto buvo pasmerktos ir bet koks objektyvus jų vertinimas buvo netoleruo­ tinas. Dirbantys ten profesoriai buvo tiesiog prakeikiami kaip viduramžių ink­ vizicijos laikais, pamirštami (...) jų veikalai. Puikus tokio elgesio pavyzdys Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Kazio Preikšo straips­ nis Tiesos laikraštyje 1946 m etų gegužės 28 d. , pasmerkiantis profesorius Mykolą Biržišką ir Vincą Krėvę-Mickevičių: Nemažesnę žalą atnešė mūsų tėvynei ir tautai savo išdavikiškais darbais parsidavęs vokiškiems fašistams ir prof. Mykolas Biržiška, kuris stovėjo gėdin­ gos Rentelno tarybos priešakyje. Išdaviko keliu nuėjo ir prof. Krėvė-Mickevi­ čius, užmiršdamas savo Margirį, savo Šarūną ir padėdamas vokiškiems grobi­ kams —pikčiausiems ir amžiniems lietuvių priešams šmeižti Tarybų valdžią ir smaugti mūsų liaudį (Draugas. Raginama reabilituoti Biržišką. 1988.09.17) Universitetas Vokietijoje vadovaujamas Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje funkcionierių pasmerktų profesorių.

V D U „atkūrimas” Hamburge Visai natūralu, kad ir atsidūrusio tremtyje, tegul ir savanoriškoje, šių tautų intelektualiniam elitui gimė mintys atnaujinti universitetines studijas. Ir toli gražu ne vien dėl pragmatinių tikslų - aprūpinti darbu dėstytojus, studen­ tams sutrum pinti nykias, be tikslo leidžiamas dienas perkeltųjų asmenų sto­ vyklose. Pabaltijo universiteto lietuvių rektoroaus Vito Manelio žodžiais, pasa­ kytais m inint Vytauto Didžiojo universiteto 25-ąjį jubiliejų 1947 metų vasa­ rio 16d., nepriklausomos demokratinės valstybės ir jos aukštojo mokslo bei tiria­ mųjų institucijų reikšmę mažai tautai, kuri siekia pakelti dvasines, tautines, kultūrines ir materialines savo gyventojų sąlygas į galimai aukštesnį lyg., padary­ dama juos laimingus kaip individus ir iškeldamasjuos kaip reikalingiausius ben­ druomenės narius. Si reikšmė negali būti paneigta jokio objektyvaus ir teisingai mąstančio žmogaus. (Information Bulettin, 1947. February 15. Vol.2. N o.6.) Šiomis idėjomis ir buvo vadovautasi steigiant universitetą 1946 metais, kai dar nebuvo prarastos viltys netrukus grįžti į savo gimtuosius kraštus ir būti nau­ dingiems vėl išlaisvintų respublikų ekonomikos, kultūros, mokslo atkūrimo reikmėms. Tai puikiai įrodo ir žymiai prastesnės gyvenimo sąlygos, ypač H am ­ burgo vadinamojoje Zoo stovykloje, kur 1946 metais gyveno profesūra ir studentai, ir prastesnis maistas negu kitose stovyklose, ir beveik neapmokamas arba prastai apmokamas profesorių darbas. T ik 1947 m. sausio 30 d. Didžio­

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

369 |

sios Britanijos okupacinės zonos Perkeltųjų asmenų valdybos rašte randame sutikimą, atliepiantį į Pabaltijo universiteto rektorato prašymą mokėti profeso­ riams darbo užmokestį (Salaries for University Professorsl947. January 30. V D U Išeivijos institutas. Rankraščių skyrius. P.43-44). Vadinasi, maždaug metus visi dirbo be jokio atlygio. Tiesa, atskiros tautinės bendruomenės pasi­ stengdavo paremti savo tautiečius profesorius; Jonas Puzinas mini, kad jau nuo 1946 m. rugpjūčio mėnesio Lietuvių bendruomenės Centro Komitetas skyrė pašalpas lietuvių mokomajam personalui po 250 RM (Puzinas J. Pabal­ tijo universiteto 30 metų sukaktį m inint // Lietuvių tautos praeitis. 1977.T4, kn. 1.P.33). Tai nebuvo didelės sum os, o žinant daugumos profesorių, atsidū­ rusių toli nuo namų vos su keliais lagaminais būtiniausi daiktų, sunką materia­ linę būklę, tai buvo tikrai didelis atsidavimas. Kaip rodo išlikę dokumentai, visų Baltijos šalių inteligentija, atsidūrusi Vokietijoje, galvojo apie vienokią ar kitokią universitetinių studijų formą. Jau 1945 m etų vasarą lietuviai ir latviai pradėjo brandinti idėjas įkurti tautines aukštąsias mokyklas. T ų pačių 1945-ųjų rudenį jau buvo užmegzti kontaktai tarp šių tautų, taip pat intelektualinio elito. Šį kartą, nežiūrint kartais tarpuka­ riu pasireikšdavusių nesutarimų, visų trijų tautų atstovai sutarė labai nesun­ kiai, visur griežtai laikydamiesi pariteto. Jau 1945 metų spalio 18 dieną Latvi­ jos universiteto profesorius Fr.Gulbis, Tartu universiteto profesorius J.Magiste ir V D U profesorius S.Stankevičius pasirašė bendrą memorandumą karinei val­ džiai, motyvuodami universiteto būtinumą: Per šiuos penkerius metus daug Baltijos tautų universitetų studentų buvo priversti nutraukti savo mokslų, daug kitų netgi negalėjo pradėti mokytis išviso. Šiuo metu jie gyvena D P stovyklose be darbo ir konkretaus gyvenimo tikslo (...). Antra vertus, jei dabartinės sąlygos tęsis, šie studentai rizikuos likti pusiau išsilavi­ nusiais ir nenaudingais atstatomajam darbui, kuris yra taip reikalingas po šio karo (Memorial To theMilitary Government. ISCRS. P. 6-7). Savaime suprantama, kad šis memorandumas apsiribojo ganėtinai abst­ rakčiais tikslais. Žodžius atstatymo darbas galima traktuoti ne tik kaip kon­ krečių apčiuopiamų sugriovimų atstatymą, bet ir kaip aliuziją į Baltijos valsty­ bių nepriklausomybės atstatymą. Tiesioginis šio siekio paminėjimas būtų bu­ vęs ganėtinai kontroversiškas, ypač žinant Sovietų Sąjungos ir jos buvusių karo sąjungininkų nenorą užsiminti apie šią problemą, ar tuo labiau ieškoti kokių nors jos sprendimo būdų. Šitame kontekste kiek stebėtinas atrodo labai greitas Didžiosios Britanijos valdžios, o konkrečiai - Užsienio reikalų ministerijos sutikimas ir pritarimas steigti Pabaltijo universitetą (Baltic University). D ar nuostabiau, kad iš karto šiam universitetui buvo numatyta suteikti buvusios draudimo bendrovės Deutscher /?z«gpatalpas. A not Jono Puzino, daugelis profesorių, atvykusių pasitariman iš aplūžusių medinių barakų, Deutscher Ringpatalposejautėsi lyg namie, kai kas dar net geriau. Juk kambariai dideli, centrini šildymas, valymas —vokiečių,

| 370

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

skalbimas —vokiečių, valgykloje —visas patarnavimas vokiečių (...). Maudykloje yra vandens purkšlė, veikia vyrų ir moterų kirpykla, batų dirbtuvė, siuvykla, stalių dirbtuvė, pastate daryra muzikos salė, koplyčia, sporto salė, pradžios mokyk­ la, vaikų darželis. Duodama net po tris antklodes žmogui, kam reikia —ir drabu­ žių. Tik gyvenk ir norėk! (Plizinas J.Pabaltijo universiteto 30 m etų sukaktį m inint // Lietuvių tautos praeitis. 1977. T .4. Kn. 1. P.23). Nėra tiksliai žinoma, kieno iniciatyva ši visais atžvilgiais labai palanki po­ zicija kito. Gal tai buvo centrinės Didžiosios Britanijos valdžios nurodymai, o gal tik vietinių UNRRA organų sprendimai, tačiau Deutscher Ringpastatas vis dėlto buvo paskirtas karinėms įstaigoms, o universitetui suteiktas buvęs H am ­ burgo miesto istorijos muziejus, smarkiai nukentėjęs karo metu. Kaip matome, Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklų kontrolės komisijos rašte, muziejaus patalpas planuota suteikti bent dvejiems metams, nes tiek laiko užtruktų naujų parodų paruošimas ir muziejaus atidarymas, tačiau ir čia kaip svarus argumen­ tas pabrėžiama muziejaus apsauga nuo irimo ir visai priešingos muziejaus spe­ cifikai veiklos vystymo. Tam pa aišku, kad universiteto įkūrimas buvusiame muziejuje nebuvo tik savatikslis faktas, turėta ir gana pragmatiškų tikslų.

Universiteto veiklos išeivijoje stabilizacija ir suvaržymai Praėjo vos vieneri, o ne dveji, kaip buvo žadėta, metai, ir universitetas vėl buvo priverstas palikti minėtas patalpas ir tuo pačiu patį Hamburgą, ir kraus­ tytis į 20 kilom etrų už H am burgo esantį Pinebergą, kur sąlygos mokslui ir ypač gyvenimui buvo žymiai geresnės, tačiau kraustymasis mokslo metu buvo pakankamai komplikuotas dalykas. Ir šį kartą tai buvo pateikta kaip didelė dovana universitetui: Sutikdama su originalia Universiteto koncepcija ir j į remdama, okupaci­ nė britų armija dovanoja naujas, modernias ir puikiai išdėstytas Lufiwaffe Pinebergo kareivines kaip Hamburgo D P universiteto ateities namus (Hamb u rg D P University Information Bulletin. 1946. November 8. Nr.10). Tačiau ir čia susidurta su problemomis: pasirodė, kad iš Pinebergo barakų, prieš atiduodant juos universitetui, buvo išgabenta daug baldų, tad visai natūraliai nuskamba Informacinio biuletenio leidėjų redakciniame straips­ nyje patektas klausimas: kas mano, kad šiomis aplinkybėmis mes kelsimės į Pinebergą? (Ten pat. 1946. November 25. Nr.13.). Juo labiau, kad universi­ teto persikraustymui buvo skirtos vos trys dienos (1946 m. lapkričio 25-27 d.) ir tik vėliau šis terminas buvo pratęstas iki gruodžio 2 dienos. Taip Pabaltijo universitetas savo istoriografijoje įgavo dvigubą geografinę nuorodą: Hamburgo-Pinebergo.

IŠ VILNIAUS BAROKO J HAMBURGO BARAKUS

371

Per trum pą istorijos atkarpėlę kito ne tik geografinė nuoroda, daug daž­ niau kito pats universiteto pavadinimas, prarasdamas net patį universiteto var­ dą. Aišku, tai vyko ne universiteto vadovybės ar studentų iniciatyva; čia dau­ giausia įtakos turėjo UNRRA niekuo nepagrįsti ir, atrodytų, beprasmiai nuta­ rimai ir įsakymai. Nors, kaip jau minėjome, buvo leista kurtis kaip Pabaltijo universitetui, bet dar nepradėjus savo veiklos, 1945 metų gruodžio 24 dieną gautas naujas pavadinimas —Pabaltijo stovyklinis universitetas. Kurį laiką dar buvo vartojamas ir UNRRA Pabaltijo universitetas. Visi šie pavadinimai padė­ ties iš esmės nekeitė. Skaudžiausias ir reikšmingiausias universitetui buvo jau minėtos D P skyriaus zonos valdybos reikalavimas, išleistas 1947 m etų liepos 21 dieną, reikalaujantis Pabaltijo universitetą vadinti tik Pinebergo studijų centru, uždraudžiant žodžių Pabaltijo ir universitetasvzvzojim^. Be kitų šiuo įsaku paskelbiamų suvaržymų (studentų amžius apribojamas tik iki 25 metų, neleista studijuoti ilgiau nei du semestrus, mokomojo personalo skaičius apri­ bojamas iki 1 profesoriaus 15-kai studentų), pirmieji du aukščiau paminėtieji iš pažiūros neatrodė ką nors iš esmės keičiantys, tačiau iš tikrųjų keitė daug ką. Universiteto pavadinimo išbraukimas reiškė visų pirma labai neapibrėžtą stu­ dentų padėtį, kurie atsidūrė prieš tam tikrą dilemą —tęsti čia mokslą ar ne. Tai reiškė, kad galėjo būti nepripažinti iki tol išduoti universiteto diplomai ir, žinoma, neišduodami nauji. Tai taip pat reiškė, kad nepasitikima profesūros kompetencija, nors čia dirbo daug garsių ir visuotinai pripažintų visų trijų tautų mokslininkų (apie profesorius ir jų dėstomus dalykus bei studentų pro­ blemas dar kalbėsime). Žodžio Pabaltijo eliminavimas turėjo reikšti pagrindi­ nių universiteto tikslų - suteikti išsilavinimą Baltijos šalių jaunimui, suteikti darbą gana gausiai profesūrai - atsisakymą. Be to, universitetą stengėsi reorga­ nizuoti, o tiksliau - sunaikinti ne jį įsteigusi instancija (bent taip atrodo pažiū­ rėjus dokumentus), tai yra Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerija, pritarus Didžiosios Britanijos Bendruomenių rūmams, o žemesnė institucijaUNRRA. T ai galima laikyti ir tam tikros rūšies savivale, nes šie potvarkiai reiškė universiteto sunaikinimą, jį pakeičiant iš esmės kursų lygio įstaiga. T enka konstatuoti ir kitą panašaus pobūdžio istorinį sutapim ą. T uo pačiu m etu buvo naikinam a ir kita aukštoji mokykla, tik kitoje geležinės uždangos pusėje - tuom etinis Kauno universitetas. Abiem atvejais nustaty­ tas tikslas buvo pasiektas, tačiau dėl skirtingų veiksnių - Pineberge dėl objek­ tyvių, ne vien nuo šio tikslo iniciatorių priklausiusių priežasčių, o Kaune dėl beatodairiškos, kryptingos sovietų struktūrų veiklos. Reikia manyti, kad U N R ­ RA neturėjo tikslo - palaužti Baltijos tautų savimonę ir imtis totalinės jų kontrolės. Nors žodžio Pabaltijo panaikinime galima įžiūtėti norą panaikinti lyg ir tam tikrą Baltijos tautų išskirtinumą visoje D P stovyklų sistemoje, norą bandyti jas sutirpdyti tautų katile. A ntra vertus, čia galime įtari ir sovietų struktūrų spaudimą, nes joms Pabaltijo universiteto veikla buvo visiškai ne­ pageidautina.

|

372

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

Įdom u pažymėti, kad atsakydami į šiuos klausimus universiteto prezi­ dentas, rektoriai (jų buvo trys - kiekvienos tautos delegatai) ir dekanai bei studentų atstovai stengėsi neakcentuoti galimo nacionalinių kultūrų praradi­ mo momento, jeigu Baltijos šalių studentai taptų specialiai jų mokymui įkurta­ me universitete tik nedidele dalimi visų besimokančiųjų. Priešingai stengiama­ si parodyti pasitenkinimą galimu kitataučių priėmimu, tuo tarsi pripažįstant pakankamai aukštą mokslo lygį, galintį tenkinti ne tik universiteto įkūrėjus, bet ir kitų tautų studentus. Žinoma, stengiamasi nenusileisti ir oficialiai - vis dėlto primygtinai —prašoma palikti pirmenybę Baltijos šalių studentams. Juo labiau, kad visą laiką egzistavo, ir tai minima atsakyme, eilė - šimtai kandidatų, kurių vardai yra įtraukti į sąrašų, jau per UNRRA įteikta karinei vyriausybei, tikisi būti priim ti studijuoti, ir norintpriimti naujus studentus į Studijų Centrų naujo semestropradžioje, registracija turi prasidėti neatidėliojant (Laiškas UNRRA pa­ reigūnams. ISC R S . P.48). Kitas dalykas, svarbus profesoriams bei studentams - tai jau pakankamai spėjęs pagarsėti viso pasaulio akademinėje bendrijoje Pabaltijo universiteto var­ das. Informacija apie universiteto įsikūrimą buvo perduota daugeliui svarbiau­ sių pasaulio universitetų, jiems buvo siuntinėjami moksliniai universiteto leidi­ niai Contributions ofBaltic University, siekta su jais bendradarbiauti įvairiose srityse. Galima įžvelgti ir tam tikrą šios reklamos politinę potekstę —parodyti, kad dramatiški įvykiai nepalaužia pabaltijiečių, kad jie sugebėjo vėl tęsti moks­ linį darbą, studijas. Gal tai ir buvo svarbiausias tikslas - informuoti apie įvykius Baltijos šalyse,nes kai kas patikėjo ir Maskvos pateikiama įvykių versija. Sis tikslas buvo pasiektas —tai liudija gausybė atsiliepimų, laiškų, dėkojančių už gautus Pabaltijo universiteto leidinius. Ištraukos iš jų buvo pastoviai skelbia­ mos universiteto Informaciniame biuletenyje. Atsiliepta net iš tolimiausios Pie­ tų Afrikos: Rhodes universitetinio koledžo Grahamstaune rektorius rašo: Aš norėčiau pasveikinti jus šio koledžo vardu su šiuo žengtu žingsniu ir pa­ linkėti kiekvienam jūsų sėkmės ateityje. Mes stipriai solidarizuojamės sujūsų pa­ stangomis suteikti Estijos, Latvijos ir Lietuvos jaunimui šansų tęsti išsilavinimų, nutrauktų karo. Aš džiaugiuosi išgirdęs, kad jums pasisekė nugalėtipradinius sun­ kumus ir dėkoju u ž—atsiųstusjūsų mokslinius tyrinėjimus, kuriuos aš susidomėjęs perskaičiau (Information Bulletin 1947. December 2. N r. 15 ISC RS. P.83). Gana dažnai būdavo atsiunčiami tų universitetų leidiniai, supažindinan­ tys su savo mokslininkų pasiekimais. Kartais Pabaltijo universiteto biblioteka gaudavo įvairių knygų siuntas, kurios labai pasitarnavo mokymuisi ir moksli­ niams tyrinėjimams. Štai Informacinio biuletenio 1947 m etų rugsėjo 13 d. numeryje randame informaciją, kad dvi dėžės žemės ūkio ir medicininės litera­ tūros gautos iš Danijos, penkis paketus įvairios mokslinės literatūros atsiuntė JAV Ilinojaus valstijos Šiaurės Vakarų universitetas (Information Bulletin. 1947. September 13. Vol. 2. N o.30). Tokių rėmėjų buvo gana daug. Nemažą bib­ liotekos dalį sudarė spaudiniai, atsivežti iš Vytauto Didžiojo universiteto, šiek

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

373 |

tiek knygų dovanojo pati UNRRA, žinoma, savo indėlį į biblioteką įnešė latviai ir estai. Kaip prisimena J.Puzinas, naudotis biblioteka pagal galimybes leido ir H am burgo universitetas. N ežiūrint tikrai sunkaus finansiniu požiūriu laiko biblioteka ir savo, ir universiteto vadovybės pastangomis kaupė beveik visą Vokietijoje išeinančią mokslinio, kultūrinio pobūdžio periodiką. Visais šiais būdais 1948 m etų pradžioje bibliotekoje jau buvo sukaupta apie 6000 tom ų įvairių mokslo krypčių leidinių (Information Bulletin. 1948. January 24. Vol.3. N o.3). Aišku, pirmenybė buvo teikiama tiems mokslams, kurių buvo m oko­ masi universitete. Pabaltijo universiteto bibliotekoje dėl pačių kontaktų su užsienio universitetais buvo ir tokių knygų, kurių neturėjo nė vienas kitas Vokietijos universitetas (Ten pat. 1947. August 16. Vol 2. N o .27.). Buvo suprasta, kad mokslo procesas neįmanomas be savos bibliotekos, ir tai turėjo ypatingai svarbią reikšmę universitetui persikėlus į Pinebergą. Rimtas požiūris į biblioteką iš dalies atspindi ir požiūrį į mokslą visame universitete. Tai ypač pasakytina apie Pabaltijo universitetą. Jau vien galimybė pratęsti mėgstamą darbą, grįžti prie mokslinių tyrinėjimų buvo labai svarbi daugeliui mokslininkų, kėlėjų entuziazmą. Viltys sugrįžti į gimtuosius kraštus kiekvieną dieną vis mažėjo, galimybė įsidarbinti Vokietijos universitetuose bu­ vo taip pat nedidelė, tad daugelis mokslininkų tik čia matė realiausią savo ateities perspektyvą. Aišku, ne paskutinę vietą užėmė noras išlaikyti studentų tautinę dvasią, jų pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo tauta, nors Pabaltijo uni­ versitetas jau nebuvo ta grynai nacionalinė švietimo įstaiga, kurią prieškaryje taip stengėsi sukurti Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinis ir didelė dalis kultūri­ nio elito. Šios iki šiol buvusios gana uždaros tautiniu atžvilgiu tautos pradėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų, ėmė formuotis nauja žm onių generacija, jau sugebanti be didesnių savimonės lūžių prisitaikyti prie naujų sąlygų, t.y. for­ mavosi žmonės, sugebantys tautiniu ir kitais požiūriais mąstyti daug liberaliau. N aujų idėjų propagavimas ar bent sąlygų joms plisti sudarymas buvo didelis Pabaltijo universiteto nuopelnas liberaliosios minties raidai. Čia reikėtų ieškoti vėliau jau JAV ar kitose šalyse, kur pasklido dauguma išeivių iš Baltijos šalių, pradėjusių kurtis liberaliosios pakraipos organizacijų, kad ir lietuviškųjų Santa­ ros ir Šviesos draugijų užuomazgos. Galiausiai Pabaltijo universitetas studen­ tams buvo vienintelė galimybė tęsti pradėtas, bet nebaigtas studijas ar jas pra­ dėti iš naujo. Niekas nenorėjo tuščiai leisti laiko stovyklose, todėl nors ir jau­ čiant visą likimo tragiškumą, buvo stengiamasi užsiimti kokia nors veikla, gali­ mybė gyventi studentišką gyvenimą stiprino ne vieno tikėjimą geresne atei­ timi. Studentų iniciatyva, pažymint universiteto kaip visų Baltijos valstybių universitetų tęstinumą, visi universitetinio miestelio Pineberge pastatai bu­ vo pavadinti miestų, kuriuose veikė aukštosios mokyklos, pavadinimais. Taip iki tol pastatai, turėję tik nieko nesakančius numerius, tapo T artu, Rygos, Vilniaus, Talino, Jelgavos bei Kauno auditoriniais korpusais. Visi administraci­

374

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS'

niai ir ūkiniai pastatai gavo lotyniškus pavadinimus, atitinkančius jų paskirtį, pvz., sargybos postas - Cerberus, nes norėta nevartoti vokiškų pavadinimų ir tuo pabrėžti universiteto išskirtinumą, išsaugoti tarp tautų paritetą, nevartoti kurios nors vienos tautos toponim ų. Įdom u pastebėti, kad šie pavadinimai buvo priimti visuotiniu balsavimu, balsavus net 839 studentams bei dėstyto­ jams. UNRRA universitetui paskirtas globėjas R.C.Riggle balsavimo rezultatus paskelbė privalomais vartoti visuose dokumentuose (Inform ation Bulletin. 1947. M arch 1. Vok 2. N o.8). Nors tai ir buvo universiteto esmės nekeičiantis nutarimas, tačiau jis tarsi detalizavo universiteto pavadinimą ir susiejo kiekvie­ ną studentą su jo buvusiąja Alma Mater. Universiteto valdymą buvo stengiamasi sukurti tokį, koks geriausiai at­ spindėtų trilypę jo struktūrą. T ik universiteto prezidento kandidatūrai nebu­ vo keliami tautinio pariteto reikalavimai: jį senatas galėjo rinkti savo nuožiūra. Pabaltijo universitetas ko gero buvo vienintelis universitetas pasaulyje, kur vienu metu savo pareigas ėjo net trys rektoriai - kiekvienas jų buvo išrenkamas savo tautos, t.y. lietuvių, latvių ar estų, profesūros susirinkimų. Visi šie rektoriai tvarkė ne vien tik savo tautos studentų reikalus, bet ir administravo kurią nors universiteto gyvenimo sritį - studentų reikalų, ūkio ar administracijos. Pasau­ linėje praktikoje paprastai tai būna prorektorių veiklos sfera, bet šio atveju norėta išvengti bet kokio vienos tautos atstovo iškėlimo prieš kitas. Netgi fakul­ tetų dekanai ir du prodekanai atstovavo kiekvienas savo tautai, o dekanai, baigę savo kadenciją, administravimą perduodavo fakulteto tarybos išrinktam kitos tautos mokslininkui. Ir, atrodo, niekada neiškildavo jokių nesusipratimų, bent jau to nepavyko aptikti oficialiuose dokumentuose, nei tarp profesūros, nei tarp studentų. Būta tik bandymų įžiūrėti skirtumus tarp šių trijų tautų. Leidi­ nio The Students ’World (Studentų Pasaulis) žurnalistas Yngve Frykholm paste­ bi, kad visų studentų negalima pavadinti vienu vardu —pabaltijiečiais, nes visur pastebimi lietuviai, latviai arba estai, ir jis nepastebėjęs žymesnio jų ben­ drum o (DP Students’ Dilemma. Information Bulletin. 1946. December 16. No. 18.). Tačiau faktai rodo, kad bendravimas vis dėlto buvo pakankamai glaudus ir vaisingas. Atskiros kiekvienos tautos grupės ar organizacijos stengėsi padėti išlaikyti tautiškumą, kas, beje, nė kiek neprieštaravo universiteto kon­ cepcijai ir nekenkė tarpusavio bendradarbiavimui. Galima drąsiai teigti, kad mokslo pasaulyje sekėsi sutarti daug geriau negu įvairiais prieš tai ir po to buvusiais tarptautinių santykių klausimais. Kaip tvirtina istorikas ir žurnalistas Anatol Lieven savo knygoje Pabaltijo revoliucija, tarpukario Pabaltijo tautų bendradarbiavimas irgi nukentėjo dėl to, kadpačios respublikos nelabai suprato ir mėgo viena kitų. Estai lietuvius laikė visiškai nepatikimais, o rengti bendras karines pratybas ir koordinuoti karinę strategijų su latviais nustojo jau po pirmo bandymo. (...) 1934 metais trijų valstybių sukurta Baltijos Antantė —atsakas į nacistinės Vokietijos iškilimų —numatė reguliarias diplomatines konsultacijas. Tačiau sutartyje nebuvo nė vieno karinio punkto, ir bendradarbiavimas taip ir

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

375

liko tik popieriuje. (Lieven A. Pabaltijo revoliucija. Vilnius, Baltos lankos, 1996. P. 79). Šiuo atveju bendra nelaimė suvienijo, ką, beje, puikiai patvirtino šių tautų vėlesnioji raida iki pat mūsų dienų. Tada visų dėmesys buvo nukreiptas tik mokslui ir studijoms. Pats universitetas buvo kuriamas išlaikant visą klasikinį jo modelį. Dar steigiamojoje konferencijoje nutarta įsteigti net 8 fakultetus, kuo galėtų pa­ sigirti net normaliomis sąlygomis veikiantis universitetas. Tai buvo Filoso­ fijos, Ekonom inių ir teisės mokslų, M atematikos ir gamtos mokslų, Žemės ūkio, Medicinos, Architektūros ir inžinerijos, Chemijos bei Mechanikos fakultetai. N ustatant fakultetų profilį, aišku, buvo remiamasi Vokietijoje atsidūrusiais Baltijos šalių profesoriais, nedėta vilčių į vokiečių ar kitų tautų mokslininkus, nes tai prieštarautų pačiai universiteto koncepcijai, be to, vietiniai mokslininkai turėjo pakankamai darbo savo universitetuose, kur norinčių studijuoti buvo daug. Pasitaikydavo ir viena kita išimtis. Žymus vokiečių kalbininkas Ernestas Fraenkelis, skaitęs paskaitų ir Vytauto D i­ džiojo universitete, sutiko ir čia dėstyti kai kuriuos lituanistinius dalykus. Jis mokėjo lietuvių kalbą ir net paskaitas pradėdavo lietuviškai ir tik pamatęs nerimaujančius latvių ir estų studentus toliau tęsdavo vokiškai (Puzinas J. Pa­ baltijo universiteto 30 metų sukaktį m inint // Lietuvių tautos praeitis. 1977. T.4. Kn. 1. P.50-51). Dar pačioje pradžioje, vos tik kilus Pabaltijo universiteto, o tiksliau - Akademinių kursų Baltijos šalių perkeltiesiems asmenims steigimo idėjai, jos iniciatorių pasirašytame 1945 m. spalio 18 dienos m em orandum e pažymėta, kad vien Didžiosios Britanijos okupacinėje zonoje atsidūrė net 168 Baltijos valstybių profesoriai ir lektoriai, iš jų daugiausia latvių —70, lietuvių 65, o estų —33. Kartu primenama, kad dar maždaug tiek pat jų gyvena kitose Vokietijos okupacinėse zonose. Profesoriams buvo leista atvykti į universitetą ir iš kitų zonų, kas buvo neleidžiama studentams, nors dar iki universiteto veiklos pradžios iš kitų zonų studentų buvo užsiregistravę virš 500. Aišku, jų būtų buvę ir daugiau, tačiau komplikuotas susisiekimas ir kitos objektyvios aplinky­ bės buvo tokios, kad ir teigiamo atsakymo atveju vargu ar jų būtų buvę daug daugiau. Siek tiek liberalesnė UNRRA politika profesorių atžvilgiu leido pa­ kviesti skaityti paskaitų visus žymiausius šių trijų tautų mokslininkus. Be pro­ fesorių F.Gulbis, E.Oppis, E.D undorfs, V.Manelio, J.Puzino, F.Bintakio, V.Stankos, E.Sturms, buvusių universiteto prezidentais bei rektoriais, prie uni­ versiteto sėkmingos veiklos prisidėjo ir fakultetų dekanai. Jais, kaip jau minėta, griežtai laikantis tautinio pariteto, buvo šie lietuvių mokslininkai: FilosofijosFilologijos fakulteto - archeologas Jonas Puzinas bei literatūros istorikas Vincas Maciūnas; Ekonom inių ir teisės mokslų - Vytautas Čepas ir Vladas StankaStankevičius; Žemės ūkio - Vitas Manelis, Bronius Povilaitis ir J.Vengris; Che­ mijos —inžinierius Steponas Kairys; Mechanikos —inžinierius Jurgis Čiurlys. Pabaltijo universitete taip pat dirbo ir kiti žymūs lietuvių mokslininkai. Pami­ nėtinas žymus tautosakos rinkėjas Jonas Balys, dar prieškario Lietuvoje redaga­

| 376

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

vęs tęstinį Lituanistikos instituto leidinį Tautosakos darbai, kurio nuo 1935 iki 1940 metų suspėjo išeiti 7 tomai. Jo paskaitos ir Baltijos universitete lietuviams studentams buvo bene vienintelis sąlytis su tautosaka,-nes šios mokslo srities spausdintų leidinių buvo labai mažai, o kitų tautų studentams - turbūt pir­ moji pažintis su lietuvių tautosaka. Simbolinė jungtis tiek su Vytauto Didžio­ jo, tiek su Vilniaus universitetais buvo profesorius Mykolas Biržiška, abiejuose universitetuose buvęs rektoriumi ir tiesiai iš Vilniaus universiteto rektoriaus posto pasitraukęs į Vokietiją, kur 1946 metų kovo 7 dieną perskaitė inaugura­ cinę paskaitą atidarant Pabaltijo universitetą, nors jame ir neužėmė jokių admi­ nistracinių postų. Tęstinum ą, o kartu ir ryškią kaitą tiksliai apibrėžia mūsų pasirinkti pavadinimui jo žodžiai Iš Vilniaus baroko į Hamburgo barakus. Gali­ ma spėti, kad jau JAV išėjusios jo knygos Lietuvių tautos kelias į naująjį gyveni­ mą pavadinimą sąlygojo ne tik lietuvių atgimimas XIX amžiuje, bet ir dalies šios tautos, ypač tos, kuri mokėsi Pabaltijo universitete, aspiracijos mokslui ir įvai­ riapusei veiklai, tik jau žymiai sunkesnėmis sąlygomis, toli nuo tėvynės. Jis puikiai mokėdamas vokiečių ir anglų kalbas, kaip pažymima sveikinime jo 65ojo jubiliejaus proga, sugebėdavo sudominti lietuvių literatūros istorija ne tik lietuvius. (Who is Who?on the Baltic University Campus. Information Bulletin. 1947. April 19. Vol. 2. N o .13). Jo ir jo brolių Vaclovo ir Viktoro indėlis į Pabaltijo universiteto veiklą buvo pakankamai ryškus, ir dažnai ne viską reiškė kokios nors aukštos administracinės pareigos universitete, o gal jų iš viso nereikė­ tų traktuoti kaip privilegijos, nes juk administracinis darbas visada, o ypač Pabal­ tijo universitete, buvo tikrai labai įtemptas ir reikalaujantis daug laiko ir didelių pastangų, ir tuo pačiu neleidžiantis laisvai pasireikšti mokslininko talentui. Universitete galėjo atsiskleisti ir atsiskleidė ir kitų profesorių talentas - čia juk visą laiką ar atskirais periodais dirbo daug geriausių visų tautų profesorių. Jau minėtą Filologijos ir filosofijos fakulteto dekaną Vincą M aciūną taip pat galime laikyti ryškia jungtim i tarp V ytauto Didžiojo, Vilniaus universitetų, kuriuose jis ėjo prodekano pareigas, ir Pabaltijo universiteto. T ik šiuo atveju, priešingai negu M.Biržiška, jis reprezentavo jaunąją Lietuvos universitetų pro­ fesionalų kartą. Jo Vytauto Didžiojo universitete 1939 metais apginta diserta­ cija Lituanistinis sąjūdis XIX amžiaus pradžioje, paruošta panaudojant labai sunkiai tuo metu gaunamą medžiagą Lenkijos ir jai priklausiusio Vilniaus ar­ chyvuose, padėjo supažindinti studentus su tuo m etu dar menkai ištyrinėtu XIX amžiumi. Jo paskaitos tikriausiai ne vienam studentui pažadino norą imtis XIX amžiaus problematikos nagrinėjimo, nors tai buvo labai sunki užduotis, nes nebuvo galima prieiti prie šaltinių. Paminėtinas jo straipsnis jau JAV išleis­ toje Lietuvių enciklopedijoje apie Pabaltijo universitetą, gana plačiai, kaip tokio profilio leidinyje, pateikiantis svarbiausius universiteto gyvenimo faktus. Vien straipsnio apimtis rodo V.Maciūno teikiamą svarbą šiam universitetui, akcen­ tuojant jo padėtus pagrindus visų Pabaltijo tautų akademiniam darbui (Lietu­ vių enciklopedija. Boston. I960. T .21. P.292-296.).

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

377 |

Visą universiteto darbo laiką jame dėstė istorikas Pranas Čepėnas, supa­ žindindavęs studentus su Lietuvos istorija. Istoriją taip pat dėstė profesorius Konstantinas Avižonis, kuris pateikdavo Lietuvą kaip didelio Rytų Europos regiono sudedamąją dalį, tuo padėdamas visoms trims tautoms geriau suprasti vienai kitą ir kaimyninėse valstybėse vykstančius procesus. Universitete visą laiką ar kiek trum piau teisę dėstė Vytautas Kostas Čepas, taip pat buvęs Eko­ nom inių ir teisės mokslų fakulteto dekanu, Vladas Stanka-Stankevičius, ėjęs universiteto prezidento pareigas, su tarptautinės teisės norm om is studentus supažindindavo Domas Krivickas. Medicinos mokslus dėstė profesorius Kazi­ mieras Valteris bei lektorius Petras Gruodis, Mechanikos fakulteto studentai susidurdavo su matematiku Leonu Kačinsku ir inžinieriumi Juliumi Gravrogku, nacių okupacijos metais (1941-1944) buvusiu Vytauto Didžiojo univer­ siteto rektoriumi. Pažymėtina, kad dauguma iš čia paminėtų profesorių ir dės­ tytojų buvo Vytauto Didžiojo universiteto auklėtiniai ir/arba dirbę jame. Kiti, nepaminėti, taip pat savo laiku buvę V D U dėstytojai ar auklėtiniai, irgi daug kuo prisidėjo prie sėkmingo Pabaltijo universiteto funkcionavimo. Algirdo Tupčiausko duomenimis, apie 50% buvusių V D U mokslinių darbuotojų 1944 metais pasitraukė į Vakarus (Tupčiauskas A. Vytauto Didžiojo universi­ teto ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos 70-metis. 1993- P.72) ir nemaža jų dalis dirbo būtent Pabaltijo universitete. Vadinasi, Pabaltijo universitetą galima tam tikra prasme laikyti V D U kamieno viena šaka, nors ir gerokai skir­ tingos formos, bet panašaus turinio. Lietuvos mokslininkai čia sudarė maždaug 30% pedagogų personalo, ir tai visiškai atitiko trilypę universiteto sandarą. Tik latviai sudarė apie pusę visų universiteto dėstytojų, bet tai paaiškinama tuo, kad jie gausiausiai gyveno Didžiosios Britanijos okupacinėje zonoje. Kita šaka, išsiskleidusi į Kauno Politechnikos institutą ir Kauno Medicinos institutą, for­ mą išlaikė panašesnę, bet visiškai prarado savo turėtąjį turinį. Panašiai atrodė ir studentų tautinė sudėtis. N uo registracijos pradžios 1945 spalio 1 dieną iki universiteto darbo pradžios 1946 m etų kovo 14 dieną užsiregistravo net 2700 studentų. Iš jų truputį mažiau kaip trečdalis - 749 buvo lietuviai, ir tai atitiko bendrąsias tendencijas. Mokslą Pabaltijo universite­ te pradėjo tik 932 studentai - kaip jau minėta, buvo uždrausta atvažiuoti iš kitų Vokietijos okupacinių zonų, be to, iškilo apgyvendinimo problemų. D au­ giausia studentų mokėsi antrojo semestro pradžioje 1946 metų vasarą - 1294 (latvių - 6 4 1 , lietuvių - 455 ir estų - 198), po to šis skaičius tik mažėjo iki pat universiteto uždarymo 1949-ųjų rudenį. Tautinė sudėtis visą laiką išliko pa­ naši, ir tai buvo tik sąlygų nulemti skaičiai, jokiu būdu neleidžiantys daryti kokių nors išvadų apie vienos ar kitos tautos didesnį ar mažesnį norą studijuoti. Kiek mažesnį lietuvių studentų skaičių daugiausia nulėmė tai, kad daugiausia jų gyveno Pietų Vokietijoje, t.y. JAV okupacinėje zonoje. Galima kalbėti tik apie skirtingą susidomėjimą atskiromis specializacijomis, tačiau ir čia veikia atsi­ tiktinumo faktorius. Lietuviai, kaip ir estai, beveik nesidomėjo Matematikos ir

378

IŠ VILNIAUS BAROKO

\

HAMBURGO BARAKUS

gamtos mokslų fakultetu (čia daugumą sudarė latviai), tuo tarpu Žemės ūkio fakultete lietuviai buvo absoliuti dauguma. {Baltijos universitetas Hamburge. Žiburiai. 1946.06.22.Nr.25). Pastarąjį faktą turbūt galima paaiškinti Lietuvos ūkio istorine raida ir tradiciškai populiaria žemdirbyste, pramonės išsivystymas Latvijoje ir Estijoje atsispindėjo studentų orientacijoje, net ir iš esmės pasikeitus gyvenimo sąlygoms. Gal tuo būtų galima apibūdinti ir didesnį lietuvių kon­ servatyvumą, o gal ir didesnį optimizmą tikintis, kad gyvenimas grįš į savo buvusią vagą. T uo turbūt galima paaiškinti ir lietuvių dominavimą Filologijos ir filosofijos fakultete, kur įgytos, Zenono Ivinskio žodžiais tariant, humanio­ ra srities specialybės turėtų didžiausią paklausą būtent Lietuvoje, o ne kitose šalyse.

Pabaltijo universiteto uždarymas Daugelis lietuvių, kaip ir kitų tautų studentų, mokėsi ir kituose Vokietijos universitetuose. 1947 m etų pradžioje 60 lietuvių studentų mokėsi H am ­ burgo Hanzos, 13 - Diuseldorfo, 78 - Bonos, 33 - M iunsterio, 58 - Giotingeno, 44 —Hanoverio ir kituose universitetuose {Lietuvių studentų, studi­ juojančių Anglų zonos universitetuose, vardinis sąrašas. ISC RS. 1947.01.12). Daugumas savo studijas buvo pradėję Pabaltijo universitete ir tik 1946-ųjų m etų rudenį, U N RRA parūpinus pabaltijiečiams studentams vietų D idžio­ sios Britanijos kontroliuojamos zonos aukštosiose mokyklose, persikėlė tęsti mokslų ten. Tai nebuvo koks nors nepasitikėjimas Pabaltijo universitetu, bet vokiečių universitetuose buvo siūlomos tokios specialybės, kurių nebuvo Pabaltijo universitete. Be to, ne visiems ir vietos užteko. Žinoma, įtakos galėjo turėti ir labai neapibrėžtas, dažnai kintantis universiteto statusas, ketinimai jį uždaryti ir nepripažinti jo išduotų diplomų. Dar 1947 m etų vasarą UNRRA perspėjo nepriim ti naujų studentų, m ažinti jau studijuojančių skaičių. Sis perspėjimas labai ryškiai disonavo, kaip pastebėjo Informacinis biuletenis, su aukštų, atsakingų už perkeltųjų asmenų reikalus asmenų vizitais ir jų m etu pareikštu susižavėjimu puikia universiteto dvasine atmosfera vos prieš pusę metų. N e visi galėjo susitaikyti su dideliu spaudim u universitetui, kuris pa­ sireiškė net ir tokiais grubiais būdais kaip už savas lėšas įsivesto telefono atjungimas. (Information Bulletin. V ol.2.N o.22.1947.July 5.). Visus smar­ kiai sukrėtė 1946 m etų lapkričio 4 dieną įvykęs vadinamasis skryningas (pa­ tikrinimas), ar visi turi teisę į UN RRA globą, nors tai nebuvo išskirtinė, vien universitetui taikyta priemonė. Skryningai vykdavo visose D P stovyklose ir po jų būdavo pašalintų iš stovyklų, būdavo ir bandym ų prievarta grąžinti į Sovietų Sąjungą. D ar viena priem onė, nukreipta prieš studentus ir taip pat sukėlusi daug nerim o - jų amžiaus cenzo nustatymas tik iki 25 m etų. Tai įgyvendinus būtų buvę pašalinta iš universiteto daug studentų, nes karas ir

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

379 |

pokario sumaištis daugeliui neleido laiku baigti mokslų, o vienas universiteto įkūrim o tikslų ir buvo suteikti galimybę baigti mokslą, nutrauktą pasitrau­ kus iš savo šalių. Universiteto vadovybės kom prom isinis prašymas: mes su­ prantame, kad šis paragrafas bus taikomas tik naujiems s t u d e n t a m s ( S t u ­ d e n t a i n e b u s p r i i m a m i ) , betjokiu būdu ne tiems, kuriejau buvopriimti buvo viskas, ką ji tuo m etu galėjo padaryti (Universiteto Senato kreipima­ sis į įvairius U N RRA pareigūnus. ISC RS. 1947.09.02. P.49). Praktiškai neribotą valdžią turėjo U N RRA ir nuo jos įsakymų viskas priklausė. Laimė, šis apribojimas netrukus buvo atšauktas ir universitetui buvo leista palyginti ramiai dirbti. Kuo būtų galima paaiškinti tokius dažnus U N RRA pozicijos svyravimus? M atyt, reikėtų grįžti prie jau aptarto darom o didelio Sovietų Sąungos spaudim o, kuris nenurim o visą D P buvimo laiką Vokietijoje, t.y. tol, kol jie nustojo būti D P, kol tapo teisiškai apsaugoti - gavo kokios nors šalies pilietybę. Yra žinoma, kad UNRRA buvo sovietams palankių žmonių, kurie po eilinio Sovietų Sąjungos paspaudimo stengdavosi apriboti Pabaltijo universiteto veiklą. Galima įtarti buvus spaudimo ir iš Didžiosios Britanijos pusės, nors, universiteto valdžiai kreipiantis į jos vyriausybę užtarim o, jis dažniausiai būdavo gaunamas ir sankcijos prieš universitetą atšaukiamos. Įdo­ mu pažymėti, kad net atsakymai į universiteto raštus iš L ondono dažnai buvo adresuojami Pabaltijo universitetui. G alutinį atsakymą tu rb ū t būtų galima gauti tik susipažinus su Vašingtone esančio U N RRA archyvo doku­ mentais. 1948 metų birželio mėnesį priėmus pabėgėlių įsileidimo į JAV įstatymą, prasidėjo masinė D P migracija į JAV, didelė jų dalis emigravo į Australiją, Kanadą, Didžiąją Britaniją. Tapo aišku, kad universitetas ilgai dirbti negalės dėl profesūros ir studentų trūkumo. Universitetui užsidarant 1949-ųjų rude­ nį, jame buvo likę tik 60 mokslinio personalo narių ir 350 studentų, ir šis skaičius būtų ir toliau mažėjęs, nes iki 1951 metų pabaigos perkeltųjų asmenų problema buvo beveik išspręsta, daugelis emigravo, ir pagrindinės D P stovyk­ los buvo uždarytos. Galiausiai ir UNRRA potvarkiu universitetui buvo leista dirbti tik iki 1949 metų rugsėjo 30 dienos. Tad ši diena ir buvo pasirinkta kaip universiteto uždarymo diena. Jau ir tada tebuvo likę daugiausia tik tie, kurie dar rašė savo diplomų darbus, laikė egzaminus arba dėl kokių nors kitų priežas­ čių buvo neemigravę. Iškilmingo universiteto uždarymo akto m etu buvo ap­ žvelgti praėję treji metai, pasidžiaugta atliktais darbais. Studentų atstovybės pirmininko Zigmanto Dailidkos žodžiai - visos trys tautybės gana darniai ben­ dradarbiavo tiek studijose, tiek kovoje prieš savo krašto pavergėjus, ir nors Strasburgeponai diplomatai, siekdami taikos, tik 1949 metais paskelbė, kad jos ne­ bus, jei tautos vieningai susijungę dėljos nekovos, pas mus tasfaktas yra įvykęsjau 1 9 4 6 metais įkuriant viena-bendrą visoms Pabaltijo tautoms u-tą (Kazlas A. Baltijos universitetas baigė savo dienas.Naujienos. 1949.10.26) prasmingiau­ siai paaiškino visą universiteto veiklos prasmę.

| 380

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

T ad kokie gi Pabaltijo universiteto veiklos rezultatai? Pasitelkime į pagal­ bą statistiką. Universitetą baigė 76 studentai; dalis jų tik pabaigė kitur pradėtas studijas, kiti buvo tik šio universiteto auklėtiniai. Universitetas teikė diplo­ m uoto specialisto ir magistro laipsnius, juos gavo 53 baigusieji, kiti gavo tik mokslo baigimo pažymėjimus. Tarp baigusiųjų būvo 53 latviai, 16 lietuvių ir 7 estai. Iš lietuvių tarpo dviems buvo suteikti daktaro laipsniai: gydytojui Fricui Bintakiui ir teisininkui Adolfui Palaičiui. Nesuspėjusieji baigti universi­ teto be jokių problemų buvo priimti į JAV ar kitų valstybių aukštąsias mokyk­ las, nes, kaip jau minėjome, PU įvertinimai buvo pripažįstami ir kitur. Be šių apčiuopiamiausių rezultatų, Pabaltijo universiteto veikla davė daug, regis, ne taip akivaizdžiai m atomų dalykų. Visi čia studijavę, nepriklausomai nuo to, ar jie baigė, ar ne, smarkiai išplėtė savo akiratį, nes, anot S.Šalkauskio, universitetas žmogaus sieloje atskleidžia universalinių perspektyvų, objektyvinę tiesos dvasią ir didžiadvasiškos teisybės pajutimą. (Židinys. 1939. N r.8-9. P .146). Nors šie žodžiai pasakyti ne Pabaltijo universitetui apibūdinti, bet jie tiko ir šiuo atveju, nes ne vienas, matyt, savo sielai pasisėmė šių dovanų. Šios didžiadvasiškos teisy­ bėspajutimas gelbėjo visiškos nevilties valandomis, kai atrodė, kad visas pasaulis siekia pakenkti universitetui, jį sunaikinti. Šios teisybės pajutimas suteikė vi­ soms trims tautoms pasitikėjimo savomis jėgomis, išmokė išlikti bėdoje. U ni­ versitetas, kad ir neturėjęs galimybės sukurti ir įgyvendinti dildelių ateities planų, vis dėlto, gal ir nejučia, suteikė galimybę ir profesūrai, ir studentijai įgyti tvirtesnį pagrindą po kojomis tolimesniam, kitokiam nei iki tol buvęs, gyve­ nimui. ***

Baigiant norėtųsi retoriškai paklausti: ar tuo viskas ir pasibaigė? Ne. Buvo planai perkelti universitetą į JAV, 1948 metais ten buvo sudarytas specialus Pabaltijo universiteto egzilyje komitetas, suorganizavęs 50 universitetų pre­ zidentų, rektorių ir kitų žymių Amerikos žm onių kreipimąsi dėl kuo sku­ besnio universiteto perkėlimo į JAV. D emokratinis pasaulis negali leisti Pa­ baltijo universitetui egzilyje išnykti. T uri būti surasta lėšų išlaikyti jo gyvy­ bingumui laisvoje Šiaurės Amerikos kontinento žemėje - rašė jie (Information Bulletin. Vol.3. N o .l 1. June 15.1948.). Deja, lėšų taip ir nebuvo surasta, ir šis projektas liko neįgyvendintas. Dėl tų pačių problemų žlugo ir projektas perkel­ ti universitetą į Kanadą, kuo jau buvo susidomėję aukšti pareigūnai. Universi­ tetas liko Vokietijoje, kol buvo uždarytas. Jo darbus Europoje liko tęsti Baltų institutas. Visiems Pabaltijo universiteto profesoriams bei studentams liko malo­ nūs prisiminimai apie Ham burge ir Pineberge praleistas dienas. Jau praėjo 50 metų, o kovo 14-oji, universiteto veiklos pradžia, išliko jų sielose kaip šviesi diena, ir ji nuolat minima. Prasminga, kad minėdami Pabaltijo uni­ versiteto įsikūrimo 45-ąsias metines buvę jo profesoriai ir studentai vėl galėjo

IŠ VILNIAUS BAROKO Į HAMBURGO BARAKUS

381

pasveikinti savo pirmąją aukštąją mokyklą - Alma Mater Kaunensis - atkurtąjį Vytauto Didžiojo universitetą. Sveikinime Rektoriui prof-Algirdui Avižieniui jie rašė: Jaučiame malonią pareigą pasveikinti Kauno Vytauto Didžiojo universite­ to Profesūrą bei studentus ir draugepareikšti mūsų pasididžiavimą ir džiaugsmą dėl universiteto atkūrimo. Nuoširdžiai linkime, kad ir kaip daugeriopai nepalan­ kiose dabartinėse sąlygose Jūsų Alma Mater vėl spindėtų moksline pažanga, vėl kurtų ir kauptų tikrąsias išliekančias amžinąsias vertybes ne tik mūsų Tautos, bet ir visos žmonijos pažangai bei gerovei. Tad vivat nostra civitas, vivat academia, vivant omnesprofesores, omnesque collegae! (Sveikinimas Kauno Vytauto Didžio­ jo Universiteto Rektoriui Prof. Algirdui Avižieniui Pabaltijo universiteto 50ties m etų sukaktį m inint. Chicago. 1996. P.45). Vėl sugrįžta prie savo ištakų, kurių tęsinys ir buvo Pabaltijo universitetas, atlikęs tikrai didelį darbą didinant lietuvių, latvių ir estų indėlį ne tik į šių tautų, bet ir į pasaulio mokslo lobyną.

|

V D U atkūrimo idėjų raida ir plėtra

Vytauto Didžiojo Universiteto atkūrimas nebuvo paprastas ir sklandus pro­ cesas, kadangi, skirtingai nei vėliau sukurti Klaipėdos ar Šiaulių universite­ tai, V D U daugelyje mokslo organizavimo sričių buvo pirmasis Lietuvoje. Universiteto naujumas bei nepriklausomybė nuo susiklosčiusių valstybinių ir mokslo struktūrų turėjo paskatinti ir paskatino aktyvias visuomenės dis­ kusijas apie atkuriamo universiteto modelį. Idėjų raida ir jų plėtotė visuomeninėje sąmonėje bei šio proceso apra­ šymas nėra tapatūs vienos ar kitos idėjos visuomeninio svarstymo istorijai. Iš esmės pagrindinė V D U kaip akademinės institucijos atkūrim o idėja di­ delių vidinių perm ainų nepatyrė, tačiau V D U atkūrim o idėjos išorinės for­ mos kito gana greitai ir intensyviai. Galiausiai net patys V D U atkūrim o iniciatoriai susidūrė su keliolika ar net ir su keliasdešimt atkuriam o univer­ siteto sam pratų ir m odelių.1Nesiekiant aprašyti visas pasiūlytas universite­ to koncepcijas, verta atkreipti dėmesį į dvi V D U atkūrim o idėjų analizės plotmes: pirm a —V D U atkūrim o m etu visuomenėje vykusios polemikos dėl V D U modelių pasirinkimo raidos bruožai; antra —V D U atkūrim o pro­ ceso sukeltų visuomenėje priim tų idėjų ir praktiškosios veiklos lūžių apibū­ dinimas. Kokia sudėtinga buvo visuomeninė polemika, gali iliustruoti ir išoriš­ kai nereikšmingos smulkmenos. Galima pam inėti, kad net pats Vytauto Didžiojo universiteto pavadinimas nebuvo lengvai priimtas viešajam nau­ dojim ui. Dažnai, ypač pirmaisiais V D U atkūrim o idėjos generavimo mė­ nesiais, buvo naudojamas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ar net Kauno universiteto terminas, beje, pastarieji du pavadinimai greitai įgavo tam tik­ rą specifinį atspalvį. Kauno universiteto term iną dažnai naudojo savaran­ kiško V D U atkūrim o oponentai, o oficialiuose L TSR vadovybės praneši­ muose dažniau pasitaikydavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto pavadi­ nimas.2 T uo tarpu Kauno bei liberaliai nusiteikusios Vilniaus spaudos ir universiteto atkūrim o šalininkų retorikoje dažniausiai būdavo akcentuoja­ mas nepriklausomoje Lietuvoje nusistovėjęs V D U pavadinimas.

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

383

V D U idėja buvo plėtojama visoje to meto Lietuvos žiniasklaidoje, ta­ čiau radijo ir televizijos įtaka nebuvo reikšminga —tai sąlygojo tuo m etu menkai išvystyta televizijos ir radijo sistema, kuri negalėjo aprėpti milžiniš­ ko informacijos srauto, pasitenkindama tik visuomenės informavimo ir vi­ suomeninės mobilizacijos funkcijomis. N em enką reikšmę turėjo vieši svars­ tymai, konferencijos ir seminarai, kurie vis dėlto arba buvo įtakojami peri­ odikos, arba joje pakankamai plačiai atsispindėjo. Tokiom is sąlygomis bū­ tent periodika labiausiai įtakojo V D U atkūrim o idėjos visuom eninę plėtrą bei raidą. Idėjų kilmės ir raidos istorijai kiekybiniai empiriniai duomenys neturi didelės reikšmės, tačiau tam tikri dėsningumai įtakos turėjo. Be to, kiekybi­ nius veiksnius galėjo trukdyti riboti 9-tojo dešimtmečio pabaigos žiniasklaidos mastai. Apžvelgus apie šimtą V D U atkūrim ui skirtų periodikos pub­ likacijų, kurių tarpe nemažą dalį sudarė paprasti informaciniai pranešimai, galimas pastebėti tam tikrus geografinius ir politinius dėsningum us.3 N ors publikacijų viena ar kita tem a gausa nėra pagrindinis ir reikš­ mingas rodiklis, žvelgiant į V D U skirtų straipsnių pasirodymo chronologi­ ją galima pastebėti ryškias idėjų pateikimo visuomenei intensyvumo kaitos tendencijas. Pirmieji negausūs, bet reikšmingi straipsniai, kurie visuomenei ir pateikė V D U atkūrim o m intį, pasirodė 1988 m etų trečiame ketvirtyje. 1988 m etų gale jų skaičius padvigubėjo. 1989 m etų pirm am e pusmetyje kilusi publikacijų banga bendrą straipsnių skaičių padaugino šešis kartus. Po intensyvių diskusijų 1989 m etų pradžioje spaudos dėmesys pastoviai mažėjo, ir tik 1990 m etų pradžioje bei akadem inių m etų išvakarėse dėm e­ sys tuo m etu pradėjusiam veikti V D U padidėjo, nežiūrint ypatingai akty­ vaus politinio gyvenimo pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės periodu. 1991 metais publikacijų skaičius nusistovėjo, tam įtakos turėjo jau įsibėgėjęs ir veiklią struktūrą įgavęs V D U darbas, kuris nereikalavo ypatingai aktyvaus naujų idėjų generavimo, bei prasidėjusi nesutaikoma konfrontacija su so­ vietinėmis TSRS centro jėgomis. Šiuo periodu V D U skirtas straipsnis pe­ riodikoje pasirodydavo vidutiniškai kartą per mėnesį. N ors specialiai nebu­ vo nagrinėta, bet po paviršutiniškos apžvalgos galima teigti, kad nusistovė­ jęs publikacijų intensyvumas tokio pat lygio išliko ir vėliau, 1992 metais. G reta to, V D U atkūrimas greitai, beveik nuo pat atkūrim o pradžios, spaudoje įgavo ryškų regioninį pobūdį. Daugiau nei trys penktadaliai su V D U atkūrim u susijusių tekstų pasirodė regiono, ne visos Lietuvos proble­ m om s skirtame „Kauno tiesos” dienraštyje. T uo tarpu didžiausias akademi­ nio jaunim o ir apskritai jaunim o problemomis užsiimantis laikraštis „Kom­ jaunim o tiesa” šiai polemikai vietos beveik neskyrė, beje, kaip ir kiti Lietu­ vos laikraščiai bei žurnalai, išskyrus „Mokslą ir gyvenimą”. Kadangi V D U atkūrimas tiesiogiai siejosi su Lietuvoje vykusiu visuom eniniu-tautiniu atgimimu, nemažai dėmesio V D U skyrė pagrindinis Lie-

| 384

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

tuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraštis „Atgimimas” bei Kaune leisti Sąjū­ džio laikraščiai. T arp valstybinių ir partifrių leidinių, kurių daugum a igno­ ravo V D U klausimą, išimtis buvo tik liberaliai nusiteikęs „Vakarinių nau­ jienų” laikraštis. Galima teigti, kad V D U atkūrim o idėjų plėtotės lauku tapo regioninė ir liberali publicistika, bet ne oficialūs, gausiausią auditoriją intensyviausiai veikiantys Lietuvos centrinės spaudos leidiniai, kurie didžiau­ sią dėmesį skyrė polemikai dėl V D U atkūrimo form ų ir universiteto atkūri­ mo idėjos populiarinimo, o vėliau aktyviai stebėjo nelengvą atkurtojo V D U darbo pradžią. Sunkus uždavinys - aptarti konservatyviausios visuomenės dalies prie­ šiškas bet kokioms permainoms, dažnai su sovietinio režimo palikimu susi­ jusias idėjas ir ypatingai idėjų skaidos intensyvumą. Išankstinių įrodym ų nereikalauja teiginys, kad jei vyksta bet kokios idėjos skleidimas visuome­ nėje naudojant polemines teksto, suvokiant jį plačiąja prasme, pateikimo formas, vadinasi, egzistuoja ir tam tikras priešinimasis šioms idėjoms, net jeigu ir nėra žiniasklaidoje tą vyksmą tiesiogiai atspindinčių tekstų. Priešiš­ kumas V D U atkūrim ui buvo kurstomas iš Maskvos. Aukštosios mokyklos steigimo prerogatyva priklausė TSRS Aukštojo mokslo ministerijai, kuri kategoriškai atsisakė steigti dar vieną aukštąją mokyklą Lietuvoje. TSRS centro poziciją parėmė ir Lietuvos valdininkai. Ryškiausiu konservatoriško priešiškumo V D U atkūrim ui pavyzdžiu gali būti LTSR Liaudies švietimo m inistro H enriko Zabulio pozicija, kuris apskritai nenorėjo net kalbėti apie V D U .4 K uom et 1988 m etų liepos mėnesį Kauno miesto LKP PK organiza­ vo pokalbį prie apskrito stalo dėl Kauno universiteto atkūrim o galimybių, H .Zabulis pareiškė: „Kaip įrodysime Maskvai, jog m um s reikia dar vieno universiteto? Ir ar tikrai m um s jo reikia?”.5 Tokios nuotaikos išliko, nors periodikoje tokių straipsnių, kurie iš principo įrodinėtų V D U būtinybę, beveik nebuvo. Vėliau prie V D U ir kitų aukštųjų mokyklų reform ų kriti­ kos prisidėjo ir V V U vadovybė, kuriai savo reikšmingumo aukštinimas nie­ kada nebuvo svetimas, o naujų universitetų steigimas - „neretai tik provin­ cialios ambicijos”.6 D ar viena nutylėjimo zonoje esanti, savas, beveik vien tik negatyvias arba indiferentiškas idėjas V D U atžvilgiu form uojanti ir gana įtakinga tuo­ metinėje Lietuvoje interesų grupė buvo akadem inių struktūrų konservatiz­ mo šalininkai. Jų požiūrį tiesiogiai atspindinčių tekstų taip pat nėra, nes tokias pažiūras formavo primityvaus materializmo sumetimai, kurių viešai deklaruoti niekas nenorėjo. Nežiūrint to, kad viešai skleisti struktūrinio kon­ servatizmo mintis buvo visuomeniškai nepriimtina, neoficialiuose pokal­ biuose ne kartą ir ne vienam asmeniui teko susidurti su pakankamai gerai suform uotomis mintimis. V D U atkūrimo rėmėjams struktūrinio konser­ vatizmo šalininkų motyvai buvo aiškūs. Buvo spėjama, kad ikikarinio V D U pastatus ir įrangą paveldėjusios aukštosios mokyklos, visų pirma KPI ir KMI,

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

385

bijojo, jog nereikėtų grąžinti užim tų pastatų. Be to, Kauno aukštųjų m o­ kyklų vadovai, ir ne tik jie, V D U atkūrim o aukštųjų mokyklų pagrindu nenorėjo, nes taip galėjo prarasti savo reikšmingumą kaip savarankiškų aukš­ tųjų mokyklų vadovai (su tuo automatiškai išplaukiančiu materialinio ap­ rūpinim o sumažinimu).7Jei V D U būtų atkurtas sujungus kelias aukštąsias mokyklas, galėjo būti bijom a vidinės administracinės ir akademinės kon­ kurencijos tarp V D U dėstytojų ir sujungtų aukštųjų mokyklų personalo,8 kur kartais aukštosios mokyklos specializacijos neatitinkantys akademiniai kadrai buvo žemo mokslinio ir pedagoginio lygio. Vytauto Didžiojo universiteto atkūrim o idėja glaudžiai susijusi su tau­ tinio atgimim o idėjine raida. 1988 m etų pradžioje ir viduryje vyko ryškios kultūrinės permainos, kurioms istorijoje galima naudoti gal kiek patetišką diskusijų prasiveržimo terminą. 1988 metais polemika spaudoje ir besimez­ gančiose politinėse organizacijose suformavo visą kompleksą tarpusavyje su­ sijusių idėjų bei reform ų programų, kurių realizavimas tapo kovos dėl Lie­ tuvos nepriklausomybės ir sovietinės sistemos dem ontavim o tikslu.9 D isku­ sijos ne tik sunaikino spaudos ir žodžio cenzūrą, bet ir sukūrė galimybes į viešumą prasiveržti susikaupusiam reformas skatinančių idėjų srautui. Po neilgo svarstymo V D U atkūrim o idėja buvo pateikta visuomenei. D ar iki viešo kreipimosi, 1988 m etų vasarą, V D U atkūrim o idėja buvo V.Pavilionio kelta Kauno miesto Sąjūdžio tarybos posėdyje.10 Pirmas rimtas, galima sakyti, veiklos programą formuojantis straipsnis pasirodė būtent diskusijų įkarštyje 1988 m etų liepos mėnesio 29 dieną. „Kauno tiesoje” profesorius A.Smailys išspausdino straipsnį .A tkurkim e Vytauto Didžiojo Universite­ tą”. Po šio straipsnio V D U problem a iš lietuviškos spaudos akiračio neišny­ ko, ir V D U skirti straipsniai bei replikos pastoviai pasirodydavo laikraščių ir žurnalų puslapiuose.11 A.Smailio kreipimasis nebuvo pavienio žmogaus nuom onė, bet kolektyvinis nutarimas, suderintas bendram e Kauno vado­ vų, Sąjūdžio ir „Kauno tiesos” atstovų susirinkime. Visuomeninis straips­ nio rezonansas buvo garantuotas, nes V D U atkūrim o idėjos užuomazgos buvo pasireiškusios ir anksčiau, tačiau jos iškildavo nedidelėje Kauno mies­ to LKP M K arba rašytojų sąjungos grupėje. Universiteto atkūrim o idėją jos formavimosi laikotarpiu įtakojo keli veiksniai. Pirmiausia tarp V D U atkūrim ą skatinusių faktorių svarbią vietą užėmė vis stiprėjantys visuomenės sentimentai ikikarinei Lietuvai. Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir tautinis atgimimas visuomenės buvo suvo­ kiamas kaip ikikarinės Lietuvos su visomis jos institucijomis, tačiau be eg­ zistavusio politinio režimo, atstatymas. Diskusijoje dėl V D U atkūrim o ak­ tyviai dalyvavo buvę V D U studentai, kai kurie vis dar užsiimantys akade­ m ine veikla.12 Atkurtojo V D U studijos nebuvo suvokiamos kaip visiška ikikarinio V D U kopija, bet tam tikro studijų tęstinum o idėjos buvo labai gyvos.13

I 386

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

V D U atkūrimas taip pat priklausė tuo m etu vykusių kultūros permai­ nų procesų kompleksui. Švietimo reforma Lietuvoje, o neretai ir reformos simuliacija, vyko vangiai ir praėjus dešimčiai m etų nuo jos pradžios (net šiandien negalima teigti, jog ji pasibaigė, ar spėti, kada bent didesnė dalis reformos programos, kurios siekiamų tikslų ir jų realizavimo term inų nie­ kas konkrečiai neapibrėžė, bus {vykdyta). Devintojo dešimtmečio pabaigo­ je, m atant aukštojo mokslo reformų lėtumą, mintis kurti nesusijusią su so­ vietine praeitimi švietimo instituciją buvo natūrali. Ryškių ir reikšmingų visuom eninių perm ainų ir valstybinio lygio re­ form ų m etu tokia nauja idėja, kaip V D U atkūrim o planai, automatiškai sukėlė visuomenės mentalitete susiklosčiusių kultūrinių idėjų lūžius bei kai kuriuos visuomenei įprastų kultūros sklaidos mechanizm ų ir praktikų kon­ fliktus. kuriuos verta patyrinėti kaip atskirą problem ų grupę. Pagrindinis kritinis idėjų lūžis buvo universiteto ir valstybės santy­ kių problem os sprendim as, kuris skyla į dvi dalis: valstybės bei akadem i­ nės institucijos juridinius santykius ir aukštojo mokslo finansavimo sferą. Sovietinėje Lietuvoje ne tik aukštasis mokslas, bet ir visas mokslas apskritai buvo finansuojamas ir kontroliuojam as valstybės adm inistratorių, tiks­ liau - LKP nom enklatūrinių veikėjų. Apie jokį savarankiškumą negalėjo būti nei kalbos, nes mokslas bei švietimas priklausė ideologijos sferai ir todėl buvo akylai sekamas ne tik LKP C K funkcionierių, bet ir Maskvos partinės-valstybinės vadovybės. M okslo finansinę ir juridinę priklauso­ m ybę nuo valstybės gerai iliustruoja tai, kad net prabėgus dešim tm ečiui nuo A tgim im o pradžios Lietuvoje nėra nevalstybinių vidurinių mokyklų, nors tokių m okyklų darbui sudaryti sąlygas žadėjo dar pirm ojo Sąjūdžio rinkim inė program a.14A ukštojo mokslo priklausom ybė nuo valstybės pa­ sireikšdavo mokslo priklausom ybe nuo partinės ir valstybinės valdininki­ jos. Aukštosios mokyklos tapo paprasčiausiomis valstybinėmis įstaigomis, kartais pavaldžiomis netgi ne L T SR centrinei ministerijai ar LKP CK, bet ir vietinei partinei valdžiai. M okslinės ir pedagoginės kvalifikacijos valstybinėje-partinėje hierarchijoje neturėjo jokios rim tos reikšmės, m oksli­ niai tyrim ai ir studijos tapo nuolatinės valstybinės kontrolės ir vadovavi­ mo objektu. Universitetinis švietimas buvo suvokiamas kaip viena ideo­ loginio apdorojim o form ų, todėl menkiausių kvalifikacijų biurokratas ga­ lėjo tiesiogiai kištis į kiekvieną jį sudom inusią universiteto veiklos sferą. Apie jokį laisvą kūrybinį pedagoginį ar m okslinį darbą mokslo cenzūravi­ m o ir profanavim o sąlygomis negalėjo būti nei kalbos. Jau svarstant V D U atkūrim o klausimą Sąjūdžio K auno taryboje 1989 gegužės 22 d. buvo pabrėžiama, kad V D U vadovybė turi būti form uojam a „pariteto pagrin­ dais” ir b ūtų nuo nieko nepriklausoma. T odėl nenuostabu, jog vos tik deklaravus V D U atkūrim ą buvo paskelbta, kad „universitetas savarankiš­ kai parenka ir tvirtina mokym o bei mokslo kryptis, stu d en tų ruošim o

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

387 |

specialybes, nepaisydamas standartinių, pasenusių sąjunginių mokymo pla­ nų, sudarinėja studentų m okym o planus bei program as”.15 Ir vėliau buvo stengiamasi nuosekliai laikytis universitetinio savarankiškumo. A tkurtojo V D U pirmasis rektorius prof. A.Avižienis ir universiteto vadovybė griež­ tai pasisakė už universiteto autonom ijos būtinybę: „V D U neturi priklau­ syti jokiai ministerijai, jokiai biurokratinei įstaigai”.161989 m etų liepos 4 dienos L TSR Aukščiausiosios Tarybos priim tas „Įstatymas dėl V ytauto Didžiojo universiteto atkūrim o” (pasirašytas LTSR A T pirm ininko V.Astrausko ir A T Prezidium o sekretoriaus L.Sabučio) suteikė V D U „savaran­ kiškos aukštosios mokyklos statusą”, įregistravo V D U statutą ir nutarė „num atyti galimybes” finansuoti V D U veiklą.17V D U su savo vidiniu statu­ tu, niekaip nesuderinam u su egzistuojančia švietimo sistema, buvo pripa­ žintas kaip realiai egzistuojanti, valstybės globoje esanti institucija. Vals­ tybė bent jau išoriškai pripažino V D U teisę savarankiškai spręsti savo vi­ daus struktūrų, akadem inių studijų organizavimo ir finansavimo klausi­ mus. Vėlesnis Lietuvos respublikos valdymo biurokratizm o augimas, aukš­ tojo mokslo finansavimo mažinimas bei alternatyvinių pastovaus finansa­ vim o šaltinių stygius V D U pastatė į bendrą Lietuvos aukštųjų m okyklų eilę, tačiau devintojo dešimtm ečio pabaigoje V D U buvo ryški išimtis ir patrauklus pavyzdys kitom s aukštosioms mokyklom s siekiant akadem i­ nių institucijų autonom ijos. Nepriklausyti nuo valstybinio finansavimo buvo ir yra bet kokios aka­ deminės institucijos svajonė, tačiau praktika greitai parodė, kad vien tik visuomeninis entuziazmas nėra pakankam a jėga rimtos institucijos atkūri­ m ui paskatinti. Tai iliustravo nesėkmingas visuom eninių organizacijų ban­ dymas atkurti bent dalies V D U struktūrų veiklą. Lietuvos Kraštotyros D rau­ gijos iniciatyva V D U Kraštotyros fakulteto išimtinai visuomeniniais pagrin­ dais parem ta veikla, prasidėjusi 1989 vasario 23 dieną, labiau prim inė ne­ akivaizdinių ar visuom eninių paskaitų rengimą nei rim tą akademinį dar­ bą.18 Vis dėlto Kraštotyros fakultetas sugebėjo organizuoti maždaug šimto pirm ųjų studentų paskaitų pradžią ir suplanavo jų mokslinę tiriamąją veik­ lą. Šio fakulteto veikla nesulaukė nei valstybinės, nei visuomenės bei kitų V D U atkūrim o šalininkų paramos.19 N enuostabu, kad nei patalpomis, nei lėšomis neaprūpinta fakulteto veikla greitai nutrūko. Vėliau tokių visuome­ ninio veikimo formų, niekaip nederintų su valstybinėmis institucijomis, V D U atkūrim ui nenaudota. V D U atkūrim o m etu buvo ir pernelyg optimistiškų m inčių apie m o­ kamą mokslą ir dalinai valstybės dotuojam ą „ūkiskaitinę aukštąją mokyk­ lą”, kuri valstybės b ūtų finansuojama už konkrečių specialistų parengimą.20 V D U organizavusios struktūros —Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švie­ tim o centro - finansiniu pagrindu turėjo tapti visuomenės aukos ir sponsorių dotacijos.21 V D U atkūrim o laikotarpiu į finansinius klausimus buvo

| 388

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

žvelgiama gana lengvabūdiškai arba net ir visai dėl jų nediskutuojama. Fi­ nansinės problemos nebuvo išspręstos net ir pradėjus studentų priėm im ą į V D U . Universitetas neturėjo nei pastovių patalpų, nei finansinių išteklių ir todėl turėjo kreiptis j visuomenę, prašydamas privačių aukotojų paramos.22 Finansinė priklausomybė nuo valstybės buvo vienas valstybinės kontrolės svertų, tačiau, laimei, pirm uoju V D U veiklos laikotarpių išeivijos paramos dėka V D U išliko finansiškai nepriklausomas ir galėjo vykdyti nuo LTSR funkcionierių nepriklausomą politiką. Vis dėlto išeivijos ir Lietuvos gyven­ tojų aukos nebuvo pakankamos, kad V D U galėtų normaliai funkcionuoti, ir ilgainiui finansinė priklausomybė nuo valstybės tapo pagrindiniu valsty­ binės švietimo kontrolės svertu. K ultūrinių visuomenės prioritetų idėjinis lūžis palietė tuom etinio Lie­ tuvos mokslo vidinių prieštaravimų sferą. Visuomenės idėjinėje sąmonėje egzistavo supriešinimas hum anitarinių ir tiksliųjų mokslų, kuriems periodi­ koje pritapo „technokratų” apibūdinimas. Dėl ekologinių kataklizmų ir spar­ čiai blogėjančios gyvenimo kokybės, kurios „nenustojamą augimą” ilgus dešimtmečius garantavo sovietinės ideologijos apdoroti techninių mokslų atstovai, visuomenės pasitikėjimas „technokratais” buvo susvyravęs. Be to, didelė dalis su sovietinio režimo konservatyviausias sluoksniais susijusių as­ m enų turėjo techninį išsilavinimą ir patys save identifikavo bei visuomenei save demonstravo kaip tiksliųjų mokslų specialistus.23Technokratiška V D U atkūrim o idėjos kritika buvo nekonstruktyvi ir sukeldavo daugiau pasipik­ tinim o kritikais nei pasipriešinimo V D U atkūrim o planams. Konstrukty­ vių idėjų nebuvo pateikiama, o tik pasitenkinama statistika neparemtais pasvarstymais, ar ne per brangiai kainuos naujas universitetas, ar Kauno reikmėms nebus skirta per daug dėmesio Lietuvos mokslo sąskaita ir ar nebus Lietuvoje per daug hum anitarų.24 D ėl mokslo humanizavimo būtinybės sutarė abi pagrindinės Lietuvos politinės jėgos. 1989 metais, LTSR vadovybės nuom one, V D U turėjo rengti „aukštos hum anitarinės kultūros specialistus prioritetinėm s mokslo ir tech­ nikos sritims”.25 D augum ą visuomenės siekių atspindėjusi Sąjūdžio rinki­ m inė programa, be atvirumo užsienio mokslams, deklaravo būtinybę „hu­ m anizuoti visą aukštąjį mokslą”.26 Prieš technokratišką požiūrį į kultūros ir mokslo raidą nusiteikusių žm onių nuom onė darniai ir greitai pritapo prie Kauno kultūrinio vystymo­ si šalininkų nuomonės. Buvo teigiama, kad „technokratiškasis racionalu­ mas sudarė sąlygas įsivyrauti prakticizmui ir m aterialum ui”, o tai sukėlė „dvasinę degradaciją ir dehumanizaciją”, todėl norint „atgaivinti Kauno dva­ sinę kultūrą” pirmiausia reikėjo „grąžinti miestui humanitarinį aukštąjį moks­ lą”.27 Kadangi kaip stambus hum anitarinių mokslų centras išliko VVU, bu­ vo logiškai argumentuojama, kad V VU negali patenkinti visų norinčių stu­ dijuoti humanitarines mokslo disciplinas poreikių, todėl dalis jaunim o (ypač ne vilniečių) yra priversta rinktis techninį išsilavinimą.28

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

389

Vienas iš kritinių idėjinių lūžių buvo santykio tarp m okslinio-kultūrinio centro ir mokslinės-kultūrinės periferijos nustatymas. Skirtingai nuo Vokietijos bei anglosaksiškų akadem inių tradicijų, kuriose įsitvirtinęs uni­ versitetinių miestelių ir regioninių akadem inių centrų veiklos modelis, Lie­ tuvoje nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo XVI a. visada egzistavo m onocentristinės kultūros koncentravimosi tendencijos, kurios tapatino politinį Lietuvos centrą su kultūriniu bei akadem iniu centru. Lietuvos regionuose rimtos akademinės institucijos nebuvo steigiamos, o jau egzistuojančios gra­ vitavo paskui politinio centro geografinius pasislinkimus. M onocentristinės tendencijos ryškiai paveikė ir pačio V D U likimą, kurio nykimas prasi­ dėjo dar prieš sovietines, vėliau ir nacistines represijas. Atgavus Vilnių, Ste­ pono Batoro universitetas, nežiūrint aktyvių protestų, buvo uždarytas, o į jo bazę perkelti V D U fakultetai.29 Vilniuje sukurtas universitetas faktiškai, o nuo 1940 m etų pradžios juridiškai buvo savarankiška institucija, tačiau jo kūrimas buvo vykdomas naudojant V D U profesūros ir studentijos resur­ sus.311Vos tik Vilniaus universitetas tapo atgautos istorinės Lietuvos sostinės lietuviško lojalumo raiškos centru ir tuo pačiu pasidarė labiau politiškai reikšmingas, V D U reikšmė blėso, nes jo lokalizacija nesutapo su akcentuo­ jam u politiniu Lietuvos centru. 1950 metais uždarius V D U , Kauno akade­ m inė visuomenė suvokė vykusius procesus kaip Kauno miesto ir Kauno regiono hum anitarinės ir tiksliųjų mokslų pusiausvyros pažeidimą. K aunui pritapo antraeilio miesto-dirbtuvės ir siauro profilio techninių specialistų rengimo centro vaidmuo, o vienintelė universitetinio tipo aukštoji mokykla beliko Vilniuje.31 G reta to, kelis dešimtmečius aktyviai vyko Vilniaus parti­ nės ir valstybinės biurokratijos skatinami ir įkvėpiami Kauno kultūrinio potencialo naikinim o procesai, kurie Kauno kultūrinį gyvenimą ir jo reikš­ mę Lietuvai pavertė blyškia ikikarinio Kauno kopija ir atsilikusia provinci­ ja, lyginant su dosniai finansuojamu Vilniaus kultūriniu gyvenimu.32 Nem aža kultūrinė naujovė buvo akademinės bei mokslinės ksenofo­ bijos atsisakymas ir atvirumo pasaulio mokslui deklaravimas, kaip ir užsie­ nio specialistų pakvietimo dirbti Lietuvoje galimybė, kuri, regis, atrodė pa­ traukli to m eto Lietuvos vadovybei ir kitoms akademinėms institucijoms. V D U turėjo tapti savotišku komunikacijos su užsienio mokslininkais cen­ tru. Būtent bendradarbiavimo su užsienio mokslininkais prioritetas ir buvo ypatingai pabrėžtas 1989 balandžio 28 dieną paskelbtame V D U atkūrim o akte.33 Paradoksalu, bet kitos egzistuojančios aukštosios mokyklos to pada­ ryti negalėjo dėl jas varžiusios nusistovėjusios biurokratinės studijų organi­ zavimo ir finansavimo tvarkos (pavyzdžiui, pagal egzistavusius darbo įstaty­ mus asmuo, neturintis TSRS pilietybės, apskritai negalėjo net ir laikinai dirbti jokioje valstybinėje institucijoje), kuri nenum atė vizituojančių m oks­ lininkų darbo aukštosiose mokyklose ir nesuteikdavo galimybės nei finan­ siškai, nei materialiai parem ti atvykusius asmenis. T u o tarpu autonomiškas V D U , nesuvaržytas pokarinius laikus menančių biurokratinių taisyklių, ben-

| 390

VDU ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

dradarbiavimui su užsienio mokslininkais labai gerai tiko. Be to, atvykstan­ tys į naujai besiformuojantį universitetą''UŽsienio mokslininkai tiesiogiai ne­ konkuravo su vietiniais kukliai apmokamais mokslininkais. D eklaruoda­ mas savo autonom iškum ą ir savarankiškumą V D U buvo paskelbęs, kad „savarankiškai palaikys ryšius su užsienio aukštosiomis mokyklomis —keisis studentais, dėstytojais, moksline informacija”.34 V D U , kaip bendradarbia­ vimo su išeivija centras, (o ne kaip regioninio vystymosi, mokslo hum aniza­ vimo ar mokslo ir studijų centras) būtent ir buyo reikalingas LTSR vadovy­ bei, ir būtent tarptautinis V D U atkūrim o aspektas paskatino sovietinius Lietuvos vadovus 1989 m etų viduryje paremti universiteto atkūrimą. Didelis ir svarbus kultūrinis lūžis buvo V D U atkūrim o idėjos įkvėptas bandymas pertvarkyti egzistuojančią mokslinių tyrimų ir studijų tarpusavio santykių atskyrimo sistemą. Sovietinėje Lietuvoje mokslinis tiriamasis dar­ bas ir akademinė veikla buvo atskirti dirbtina Mokslo Akademijos kontro­ liuojamų institutų ir aukštųjų mokyklų izoliacija. Institutų mokslininkai turėjo menkas galimybes dėstyti aukštosiose mokyklose (faktiškai neturėjo jokių galimybių). A tkuriant V D U buvo siekiama, kad V D U taptų pirmąja to meto Lietuvoje aukštąja mokykla, „kurioje fundamentinis mokslas ir m o­ kymo procesas bus neatsiejami dalykai”, ir tai turėjo „padėti sugriauti tuos barjerus” tarp aukštųjų mokyklų ir Mokslo Akademijos žinioje buvusių mokslinių tyrimų institutų.35 Pradiniu savo veiklos laikotarpiu V D U sten­ gėsi kooperuotis su moksliniais tyrim ų institutais tiek mokslininkų rengi­ m o, tiek ir sukauptos mokslinės patirties skleidimo srityse. Jau 1991 —1992 akademiniais metais V D U sugebėjo realizuoti vienuolika bendrų dokto­ rantūrų program ų su įvairiais Lietuvos institutais.36 V D U atkūrimas taip pat turėjo pakeisti aukštųjų mokyklų profesūros ir studentijos santykius. Sovietinėje hierarchinėje sistemoje studento ir dės­ tytojo bendravimas atitiko dėstytojo ir partinio veikėjo santykius. T arpusa­ vio santykiai tarp skirtingų adm inistracinių ir visuom eninių grupių, ypač jei jas jungė hierarchiniai ryšiai, labiau prim inė karinės subordinacijos siste­ mą, atskiestą nem enka neįstatymiškų ir korupcinių santykių doze, o ne tar­ pusavio nauda ir reikalingumu grįstą sąveikos sistemą. Santykiai tarp stu­ dentų ir profesūros V D U įkvėpiamų perm ainų dėka turėjo vystytis hum a­ nizavimo linkme, atsisakant formalizmo, akademinio biurokratizmo ir pri­ mityvios didaktinės pedagogikos.37 Kurį laiką net pats studentų, kaip atski­ ro visuomenės pogrupio, apibrėžtumas buvo aptakus, nes iš pradžių V D U buvo bandom a suform uoti laisvųjų klausytojų studentų grupę.38 Nors iki 1989 m. pradžios nebuvo bendrųjų studijų koncepcijos, jau pirm ųjų svarsty­ m ų apie V D U būtinybę m etu pasigirsdavo pavienių siūlymų suteikti stu­ dentams individualų studijų pasirinkimą, ypatingai bendrųjų studijų metu, individualaus plano galimybes.39 Kadangi atkurtam e V D U didelę įtaką tu ­ rėjo vakarietiškos akademinės tradicijos mokslininkai, be didelių ginčų V D U

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

391 |

pirmoji Lietuvoje perėjo prie dvipakopės bakalaurinių ir magistrinių studi­ jų sistemos. Taip pat sekant vakarietišku pavyzdžiu buvo siūloma įvesti pir­ m ųjų dviejų m etų bendrųjų studijų ir laisvo paskaitų lankymo sistemą.40 Tai ir buvo padaryta 1990 m. pabaigoje. Be V D U atkūrimo sukeltų visuomenės mentalitete įsitvirtinusių idėjų kritinių lūžių ir idėjų apie universiteto reikalingumą skaldos, kuri nebuvo labai intensyvi, vyko žymiai gyvesnė polemika apie universiteto atkūrim o būdus, kurie tik išoriškai atrodė atsieti nuo egzistuojančios politinės ir aka­ deminės konjunktūros. N uo universiteto atkūrim o būdo turėjo priklausyti jo vieta akademinėje visuomenėje, universiteto pobūdis, organizacinė struk­ tūra ir jo santykiai su valstybinėmis institucijomis. Realiai ne universiteto forma, bet jo atkūrim o būdas tapo pagrindine polemikos tema. B ūtent nuo konkrečios V D U struktūrinės raidos priklausė, kokią Lietuvos akademinę tradiciją atstovaus naujoji aukštoji mokykla, todėl V D U atkūrim o būdo reikšmė greitai buvo suvokta visų besivaržančių pusių. Pirmieji konkretų raidos būdą pasiūlė m onocentristinio mokslo vys­ tymosi ir akademinio konservatizmo šalininkai, kurių, šiaip jau prieštarau­ jantys vieni kitiems, interesai V D U atžvilgiu sutapo. Negalėdami sustabdy­ ti V D U atkūrim o idėjos raidos ir realiai vykstančio proceso, jie pasiūlė lė­ čiausią V D U atkūrim o variantą —V D U turėjo būti atkurtas V V U KF bazė­ je. Beje, net ir Vytauto Didžiojo universiteto pavadinim ą kartais buvo ban­ dom a pakeisti nepriklausomos Lietuvos tęstinumo neišlaikančiu Kauno uni­ versiteto pavadinim u.41 1988 m etų rugsėjyje švietimo sistemos funkcionie­ riai Liaudies Švietimo ministerijoje suformavo V V U rektoriaus J.Kubiliaus vadovaujamą respublikinę komisiją, kurios 1989 m etų pradžioje pateiktos išvados, jog V D U turi evoliucionuoti iš V V U Kauno fakulteto, turėjo visiš­ kai patenkinti kelias politines ir akademines jėgas.42 V D U administracinė struktūra turėjo vystytis iš lėto ir įgyti ryškų nehum anitarinį pobūdį: pir­ maisiais metais turėjo būti įkurtas filologijos fakultetas (anglų ir lietuvių kalbų), po m etų — ekonomikos, dar po m etų — menedžerių fakultetas.43 Technokratam s patiko teiginiai apie pakankam ą hum anitarų skaičių Lietu­ voje. Politiniams sovietinio tipo reakcionieriams buvo savas ilgas ir valsty­ binių institucijų kontroliuojamas V D U atkūrimas. A kademinių struktūrų konservatizmo šalininkams žadėta neleisti reform uoti egzistuojančių aka­ dem inių struktūrų, o akademinio m onocentrizmo interesų grupei V D U , kaip nedidelio V V U padalinio, įvaizdis buvo visiškai priimtinas. V D U at­ kūrim ui V V U KF pagrindu buvo skirtas 1988 m etų gale V V U KF sureng­ tas forumas, kuriame pasisakyta ir prieš užsienio mokslininkų dalyvavimą V D U darbe, kadangi visus personalo klausimus galima išspręsti, prijungus Liaudies ūkio specialistų kvalifikacijos kėlimo fakultetą. Be to, buvo teigia­ ma, jog „tiesiog juokinga klausyti, kad m ūsų tauta neturi gabių, energingų žm onių, kad jų reikia ieškoti užsienyje”.44 N atūralu, kad 1988 m etų gruo­ džio mėnesio 27 dieną Švietimo ministerijos kolegijos nutarimas patvirtino

I 392

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRĄ

minėtosios komisijos išvadas, ir suteikė tokiai V D U atkūrim o idėjai valsty­ binės programos bruožų.45 Šios komisijos nuostatas gerai iliustruoja term i­ nai: kai kurių komisijos narių nuom one, V D U turėjo būti atkurtas tik 2000 m .46 T ai reiškė, kad valstybinė parama bus teikiama tik šią program ą atitin­ kantiems veiksmams. V D U atkūrimo idėjos šalininkai ieškojo, bet nerado atramos Kauno valdininkijos tarpe, kuriai Kaunas dėl savo radikalaus tautiškumo apraiškų visada buvo pastovių problemų ir tarnybinių nem alonum ų šaltinis, kurių iš­ vengti buvo galima tik aklai vykdant Vilniaus nurodymus ir naikinant bet kokią vietinę iniciatyvą. Todėl logiška, kad Kauno miesto valstybinė ir parti­ nė biurokratija V D U atkūrimo atžvilgiu parėmė Kauno miestui iš esmės kenks­ mingą Vilniaus biurokratų politiką, nors atsisakymas ją remti tuometinėmis politinėmis sąlygomis faktiškai nebūtų sukėlęs jokių represijų. Kauno Vykdo­ mojo komiteto ir Kauno LKP partijos komiteto reiškiama nuom onė atspin­ dėjo oficialiąją nuostatą V D U atkūrimo klausimu.47 Buvo siūloma nejungti Kaune egzistuojančių aukštųjų mokyklų ir nedeklaruoti V D U atkūrimo, bet plėsti V V U Kauno fakultetą, kuriame turėta pereiti prie dieninių studijų ir kelių fakultetų suformavimo. Išoriškai logiškas pasiūlymas slėpė trūkumus. V V U KF neturėjo rimtos materialinės bazės ir todėl jo perorganizavimas ga­ lėjo tęstis keliolika metų, ypač jei būtų skiriamas nepakankamas finansavi­ mas, be to, tokia reforma ilgam prikaustytų V D U prie sovietiniais laikais susiformavusios ir iš dalies sustabarėjusios V VU struktūros. Prieš oficialiąją nuom onę greitai pasisakė žymių, su Sąjūdžiu susijusių Lietuvos mokslininkų grupė, kuri išreiškė plačiai paplitusią nuom onę: Lie­ tuvai ir K aunui reikia „ne iškamšos” ir „pasitaikiusių specialybių mišinio”, o pilnaverčio universiteto.48 Buvo pereita ir prie praktinės veiklos - 1989 m etų vasario pradžioje grupė Kauno mokslininkų, pritarus Kauno VK val­ dininkams, ėmėsi V D U atkūrimo šalininkų jėgų vienijimo, kurio tiesioginė pasekmė buvo V D U A tkūrim o tarybos gimimas.49Tokiai visuomeninei sa­ varankiškai veiklai ir oficialiosios nuom onės opozicijai pritarė daugelis, to­ dėl vėlesnis V D U atkūrimo procesas faktiškai buvo kova prieš oficialią V D U raidą stabdančią politiką. A ntra V D U atgimimo galimybė buvo panaši į anksčiau minėtąją, ta­ čiau atkūrim o struktūrine baze turėjo tapti ne V V U fakultetas, bet kuri nors Kauno aukštoji mokykla. N ei viena iš aukštųjų mokyklų didelio noro tapti V D U baze nepareiškė. Vis dėlto dalis V D U atkūrim o tarybos narių siūlė, kad universitetą reikia kurti KPI globoje. Toks atkūrim o modelis iš karto galėjo garantuoti aiškų teisinį statusą, kuris du mėnesius po V D U atkūrim o buvo neapibrėžtas. Tačiau neigiama tokio atkūrim o modelio pu­ sė buvo akivaizdus pavojus, kad V D U labai greitai iš hum anitarinio taps techniniu.50 Dėl struktūrinių konservatorių priešinimosi šis projektas, kaip ir jo modifikacijos, nebuvo ir negalėjo būti įgyvendintas.

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

393

Trečias, tarpinis, V D U atkūrim o būdas buvo kelių Kauno aukštųjų mokyklų sujungimas ir perorganizavimas į vieną įvairiapusį Vytauto D i­ džiojo universitetą. Struktūrinio konservatizmo šalininkų priešiško nusista­ tymo prieš V D U atkūrim ą motyvai buvo susieti su Kauno aukštųjų m okyk­ lų savarankiškumo siekiais ir pedagoginio personalo tarpusavio sugyveni­ mo „autonom inių institucijų aneksijos būdu” atkurtam e universitete sun­ kum ų baime.51 Struktūrinio konservatizmo šalininkų pozicijos buvo pa­ kankamai tvirtos, tad jokių rim tų žingsnių atkurti V D U , sujungiant kelias aukštąsias mokyklas, nebuvo padaryta. Tačiau nežiūrint bendro priešiško požiūrio, tam tikras kompromisas galėjo būti pasiektas, jei b ūtų paaukotas V D U struktūrinis vientisumas. Ryškus vidurinio kelio ieškojimas yra M e­ dicinos instituto prorektoriaus pateikta V D U atkūrim o kelių aukštųjų m o­ kyklų bazėje vizija. V D U , bent jau pirm iniu veiklos periodu, turėjo būd „universitetu-susivienijimu”, kuris jungtų Kauno aukštąsias mokyklas bei mokslo tyrim ų institutus. Universiteto konsultacinėje taryboje turėjo būti V D U rektorius, Kauno miesto vadovybės ir Kauno aukštųjų mokyklų at­ stovai. Toks V D U struktūrinis modelis, visų pirma, būtų leidęs efektingiau panaudoti Kauno akademinį ir m aterialinį potencialą bei išsaugojęs jau eg­ zistuojančių aukštųjų mokyklų savarankiškumą.52M intis, kad prisidengiant V D U iškaba reikėtų sukurti Kauno aukštųjų mokyklų federaciją, į kurią būtų įtrauktas net ir V V U KF, buvo populiari ir tarp KPI profesūros.53 Federacinio susivienijimo trūkum ai taip pat buvo svarūs. Kaip ir V D U at­ kūrim o V V U Kauno fakultete atveju, faktinis ir juridinis V D U atkūrimas b ūtų atidėtas neribotam laikui. G reta to, V D U galėjo tapti neaiškių formų susivienijimu, kurio vadovybė būtų tik organizaciniu centru su neapibrėž­ tomis funkcijomis, neturinčiu rimtesnių žemesnio rango struktūrų. Vis dėlto (sprendžiant iš V D U atkūrim ą deklaravusios konferencijos dalyvių nuo­ monės apklausos) vienokio ar kitokio akadem inių ar mokslinių struktūrų inkorporavimas į atkuriamą V D U idėja buvo remiama daugelio V D U at­ kūrim o šalininkų.54 Ketvirtasis universiteto atkūrim o būdas buvo naujos nepriklausomos akademinės institucijos suformavimas, remiantis Lietuvos, visų pirm a Kau­ no visuomenės pastangomis. Kaip priešinimasis oficialiai valstybinei J.K u­ biliaus vadovaujamai V D U atkūrim ui skirtai komisijai, kurios išvados bei siūlomas V D U atkūrimo būdas visuomenei buvo nepriimtinas, Kauno aka­ deminės visuomenės ir vietinės administracijos iniciatyva 1989 vasario 10 dieną buvo sudaryta organizacinė komisija, kuri turėjo tarybą V D U atkūri­ m ui organizuoti ir mokslo kryptims form uoti.55 V D U atkūrimas tapo re­ gioninės kauniečių visuomenės rūpesčio objektu ir universiteto atkūrim o iniciatyva iš oficialios Vilniaus valdininkijos aplinkos perėjo į visuomeninės veiklos sferą. Po trum po organizacinio darbo periodo, 1989 m etų kovo 30 dieną KPI Pirmuose rūmuose įvyko Kauno miesto profesorių ir mokslo

| 394

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

daktarų visuotinis susirinkimas, kuris po slaptų balsavimų išrinko V D U A tkūrim o tarybą, sudarytą iš 30 pagrindinių, 13 kitų ir 15 garbės narių. A tkūrim o taryba turėjo išrinkti 7 narių Prezidiumą ir pirm ininką, kurie turėjo tiesiogiai organizuoti V D U atkūrim ą ir m odeliuoti pagrindines jo veiklos kryptis.56Atkūrimo tarybos veikla buvo lėtoka, be to, ši taryba orienta­ vosi į V D U atkūrimo V VU KF pagrindu modelį, todėl gana greitai jos veiklą dubliuoti pradėjo Pasaulio lietuvių centras, labiau orientuotas į savarankiš­ ką V D U atkūrimą. T arp abiejų grupių buvo pasiektas kompromisinis va­ riantas, numatęs nepriklausomo universiteto su 6 fakultetais atkūrim ą.57 Labai artima, tačiau vis dėlto savarankiška V D U atkūrim o koncepcija rėmėsi ne „regioninio universiteto”, bet „pasaulio lietuvių universiteto” su­ kūrim o koncepcija. Po V D U atkūrimo akto paskelbimo įsivyravo nuostata, kad V D U turi atitikti griežtus užsienio universitetų studijų standartus, jos pedagoginis personalas nemaža dalimi turėjo būti komplektuojamas iš išei­ vijos mokslininkų.58 Vis dėlto V D U , kaip savarankiškos institucijos, atkūrimas suvienijo regioninės ir išeivijos universiteto koncepcijų šalininkus, nepaisant busi­ mojo universiteto pakraipos. D ar vieną menkesnę diskusijų grupę sudarė ir plačiausią dirvą planų ir vizijų kūrim ui suteikė svarstymai, kokios disciplinos turėtų būti dėstomos atkurtam e universitete ir kaip turėtų būti organizuojamas universitetinis mokymas. Mažai svarstyta universiteto organizacinė struktūra —buvo tie­ siog perimtas klasikinis tradicinio universiteto modelis. Prasidėjus V D U veiklai, buvo priim ta trinarė organizacinė struktūra. Įkurti trys fakultetai: Ekonomikos, H um anitarinių ir Tiksliųjų m okslų.59 Šie trys fakultetai at­ spindėjo pagrindinius V D U studijų prioritetus: ne konkuruoti, bet papil­ dyti arba kitoje plotmėje vystyti Lietuvos aukštosiose mokyklose jau egzis­ tuojančias studijas. Be tiesioginio anglosaksiškų aukštųjų mokyklų patirties perėmimo, tam tikru pavyzdžiu V D U buvo Estijos H um anitarinio Institu­ to įkūrimas ir veikla. Bent jau organizuojant studijų sistemą estų pavyzdys kartais iškildavo prieš akis, nors aklai juo ir nebuvo sekama.60 V D U atkuriant buvo svarstomas principinis klausimas: kurti naujas Lietuvoje nerengiamų specialistų studijas ar žinom ų profesijų specialistų rengimo centrą. Beje, pastarasis modelis nebuvo priimtinas ir dėl jo ydin­ gum o didelių ginčų nebuvo.6' Tautinio Atgimimo akivaizdoje natūraliai atsirado baltofiliškų idėjų, raginusių žvelgti į tautos egzistavimo pagrindus ir jais remiantis reform uoti mokslą bei švietimą. N ors baltofiliškos vizijos V D U atkūrim ui didelės įta­ kos neturėjo ir ryškios tekstinės formos neįgavo, tačiau šios idėjos užuomaz­ gų galima aptikti siūlymuose orientuoti V D U studijas ne į vakarietišką moks­ lų struktūrą, bet į „Lietuvos specifiką”.62 Ilgainiui paaiškėjo, kad baltistinio pobūdžio studijos gali būti be didesnių problem ų suderintos su tradicine

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

395

vakarietiško universiteto forma ir universitetinių studijų turiniu, nors so­ vietiniuose universitetuose bet kokios baltistikos studijos, jei tik jos per­ žengdavo lingvistikos ribas, buvo neįmanom os ir suvokiamos vos ne kaip nerimtas mokslas. Daugybė pasiūlymų, kartais gana keistų, sulaukė konkrečių mokslo sferų specialistų rengimo planai. Buvo siūloma organizuoti kokybiškas už­ sienio kalbų studijas, kurios kitose (ypatingai techninio profilio) aukštosio­ se mokyklose gerokai apleistos, kadangi vyravo rusų kalbos, kaip tarptauti­ nio mokslo kalbos, kėlimo tendencijos.63 Siūlyta įsteigti specialias muziejininkystės studijas su atskira mokymosi programa, o muziejininkystės ka­ tedrai patalpas skirti buvusios prezidentūros pastate, kur galėtų veikti „ka­ tedra muziejus”.64 Taip pat siūlyta atgaivinti ir stiprinti lotynų kalbos studi­ jas65 ir panašiai. Buvo ir praktinių organizacinių bei struktūrinių siūlymų, pavyzdžiui, kad V D U bibliotekos, kurios fondai buvo išardyti, o jų didžioji dalis po universiteto uždarymo išvežta į V ilnių ir pasidalinta tarp W U , M A ir M .M ažvydo bibliotekų (kurios iki šiol nei vieno tom o V D U negrą­ žino), atkūrimas būtų vykdomas Kauno viešosios bibliotekos pagrindu.66 Baigiamuoju V D U idėjos plėtotės laikotarpiu lemiamą reikšmę turėjo Lietuvos kultūros fondo klubo „Aukuro” iniciatyva organizuota tarptauti­ nė mokslinė konferencija „Tautinės aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas”. Formaliai konferencija ir V D U A tkūrim o taryba neturėjo nieko bendro, bet kadangi didelė dalis tarybos narių dalyvavo konferenci­ jos veikloje ir konferencijos nutarimai, įtakoti V D U A tkūrim o tarybos na­ rių išdėstytos koncepcijos, buvo artimi tarybos nuostatoms, V D U A tkūri­ mo tarybos ir konferencijos suform uoto Pasaulio lietuvių centro veikla bu­ vo suderinta.67 Idėjinės kovos mūšio lauku tapo konferencijos m etu vykęs jos dalyvių nuom onės penkiais pagrindiniais konceptualiais V D U atkūrimo klausimais tyrimas. D augum a apklaustųjų pritarė greitam nedidelio, valstybės finan­ suojamo V D U atkūrim ui, integruojant jau esančias mokslo tyrim ų ir aka­ demines struktūras.68 Konferencijoje dalyvavo 123 mokslų daktarai ir aka­ demikai,69 todėl ją galima laikyti Lietuvos mokslo elito demonstracija, su kurios nuom one LTSR vadovybė negalėjo nesiskaityti. Mokslinės konfe­ rencijos „Tautinės aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas” m etu buvo priimtas V D U atkūrim o aktas, kuriam e deklaruotas V D U at­ kūrimas ir pirmosios V D U mokslinės institucijos —Pasaulio lietuvių kultū­ ros, mokslo ir kultūros centro įsteigimas.70Vieningai pritarus, įkurtojo „Pa­ saulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras” pagrindinė funkcija buvo V D U atkūrimas ir bendradarbiavimo su išeivijos mokslininkais koor­ dinavimas. Centro vadovybę iš dalies sudarė A tkūrim o tarybos nariai, taigi V D U turėjo tapti tiltu tarp Lietuvos ir išeivijos.71 Beje, Pasaulio lietuvių centras patyrė tam tikrą spaudimą, nes buvo siūlymų universitetą steigti ne

| 396

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

Kaune, bet Vilniuje, tačiau išeivijos nuostatos lėmė, kad centras im tų veikti tampriai su nepriklausoma Lietuva susijusiame Kaune.72 1989 m etų gegužės 30 dieną V D U Atkūrim o tarybos posėdyje balsų daugum a buvo suform uota galutinė ir rimčiausia trum pa V D U koncepcija, kuri skelbė, kad V D U —„nepriklausomas, modernus, hum anitarinio-fundamentalaus pobūdžio, vystymosi pradžioje palyginti mažas universitetas”.73 Si form uluotė tapo V D U veiklos programa ir faktiškai baigė diskusijų ir idėjų raidos periodą. G reta V D U atkūrimo paskelbimo ir V D U koncepcijos galutinio su­ formavimo, kaip svarbų veiksnį reikia pam inėti LKP vadovybės, visų pirm a pirm ojo LKP sekretoriaus A.Brazausko įtaką V D U kūrimui. Konfrontacija su V D U atkūrim ą sabotuojančiais šalininkais galėjo tęstis be galo ir V D U niekada neišaugtų iš laikinos visuomeninės institucijos struktūros. Priešin­ gai nei daugelis žemesnės grandies partinių veikėjų ir valstybinių tarnauto­ jų, A.Brazauskas pritarė oficialiam struktūriškai nepriklausomo V D U at­ kūrim ui ir buvo išrinktas į V D U A tkūrim o taryba kaip garbės narys.74 D ar prieš V D U atkūrim ą balandžio konferencijos m etu A.Brazauskas išreiškė pritarim ą V D U atkūrim ui. Po konferencijos rimčiausia A. Brazausko para­ m a universitetui buvo LKP C K surengtas LTSR ir C K aukščiausiųjų parei­ gūnų susitikimas su grupe Lietuvos m okslininkų, kurioje buvo pagrindiniai V D U atkūrim o idėjos šalininkai. Vieningai pritarta universiteto, kuris tu ­ rėjo rengti hum anitarinio išsilavinimo specialistus ir bendradarbiauti su už­ sienio moksliniais centrais, atkūrimui. Praktiniams universiteto aprūpini­ mo klausimams spręsti sudaryta atskira darbo grupė.75 G ana keista, bet V D U klausimo nebuvo LKP C K biuro dienotvarkėje, dar daugiau —apie naujo universiteto atkūrim ą nėra užsimenama ir susirašinėjime su TSRS centro institucijomis, nors šiaip jau žymiai menkesnio masto įvykiai šių institucijų buvo svarstomi ir sekami.76 Galima tik spėti, kad V D U klausimas aukšto rango partinėse struktūrose tiesiog nebuvo svarstomas, kadangi liberali LKP dalis šio klausimo svarstymui, kuris kom unistų ortodoksų dėka būtų įstri­ gęs nesibaigiančiuose posėdžiuose, paprasčiausiai nepateikė. Pagal tuo me­ tu egzistavusias valdymo tradicijas LKP vadovų susitikimas ir žodinė para­ m a reiškė aukščiausios Lietuvos vadovybės neabejotiną pritarim ą V D U at­ kūrim ui, kurį visos kitos Lietuvos institucijos privalėjo be didelių svarstymų įgyvendinti. Aukščiausios Lietuvos vadovybės pritarimas galėjo būti įtako­ tas tiek jos LKP C K pirmojo sekretoriaus asmeninės pozicijos, tiek ir noro instituciškai įteisinti V D U atkūrimo faktą. Priešingu atveju visuomenės nuo­ monėje, įaudrintoje vis labiau tautiškai ir politiškai bręstančio Sąjūdžio, Lietuvos vadovybės abejingumas V D U būtų automatiškai suvoktas kaip priešiškumas reformų judėjimui. Su aukščiausiosios Lietuvos vadovybės atviros paramos V D U kūrim ui demonstracija reikia sieti tuo m etu akivaizdžiai pagerėjusį V V U rektoriaus

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

397

J.Kubiliaus ir Kauno aukštųjų mokyklų vadovybių požiūrį, kuris tapo neutra­ lus ar net (Kauno aukštųjų mokyklų atveju) teigiamas.77 Pademonstravus LTSR aukščiausiosios vadovybės paramą, teisinis uni­ versiteto pripažinimas buvo gana sklandus. 1989 m etų liepos 4 dieną LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuolikto šaukimo dvyliktosios sesijos antram e posėdyje V D U A tkūrim o tarybos pirmininkas akademikas Jurgis Vilemas perskaitė pranešimą apie V D U atkūrimo įstatymo projektą.78 Įstatymas svars­ tytas trečiuoju klausimu ir buvo priimtas.79 Gal ir neverta minėti, jog V D U atkūrim ą taip pat rėmė ir LKP opo­ nuojantis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. 1988—1989 m. LPS Kauno tary­ ba pastoviai domėjosi V D U atkūrim o klausimais, V D U struktūrine ir kon­ cepcine raida, o iki pirm ųjų V D U senato rinkim ų Sąjūdis turėjo savo atsto­ vus V D U atkūrim u besirūpinančiose institucijose. Buvo net sudaryta atski­ ra grupė V D U klausimams nagrinėti.80 Paskutinis V D U idėjos realizavimo etapas susietas su pirm ojo atkur­ tojo V D U rektoriaus, Kalifornijos Universiteto (JAV) prof. AAvižienio veik­ la. A.Avižienis dalyvavo ankstesnėse diskusijose dėl V D U atkūrim o ir akty­ viai atstovavo lietuvių išeivijos mokslininkus, norinčius atvykti dėstyti į Lie­ tuvą.81 Būtent V D U rektoriui AAvižieniui, kitiems išeivijos mokslininkams bei Kauno akadem inių sluoksnių atstovams, ėmusiems dirbti V D U , teko sunkiausias ir nedėkingiausias uždavinys —įgyvendinti bei vertinti teorines V D U koncepcijas realybėje. Pirmaisiais V D U gyvenimo metais plačiai te­ oriškai išnagrinėtą V D U struktūrą pakoregavo sudėtingos materialinės są­ lygos. Kaip aiškėja iš pokalbių su pirmaisiais V D U dėstytojais ir susipažinus su V D U archyve esančiais dokumentais, didžią įtaką pasirenkant studijų planus ir organizuojant fakultetų bei katedrų sistemą turėjo personalo klau­ simai. Kaune aukštos kvalifikacijos profesūros paprasčiausiai trūko, todėl didelę paramą suteikė išeivijos profesūra bei iš kitų miestų ar kitų Kauno aukštųjų mokyklų (visų pirm a ZU A bei KPI) atvykstantys mokslininkai, tačiau ir jų paramos neužteko, todėl dalis studijų planų buvo sudarom a atsižvelgiant į tai, ar bus reikalingų dėstytojų. N aujų fakultetų atkūrimas ar įkūrimas bei naujų specialybių studentų rengimas neretai buvo sąlygotas sudėtingos finansinės padėties. Be personalo trūkum o, buvo ir paprasčiausių materialinių problem ų. N ežiūrint to, kad iš pradžių V D U turėjo savų lėšų, rim ta problem a tapo materialiniai nepritekliai. Nem inint, kad nepakako literatūros, nebuvo rimtos bibliotekos ir laboratorijų, rim ta problem a buvo ir patalpų trūkumas. N ors dar 1988 m. valstybinė J.Kubiliaus komisija siūlė V D U perduoti ne tik politinio švietimo namus, bet ir kokią nors vidurinę mokyklą, net šv. M ika­ lojaus bažnyčią,82patalpų problema liko neišspręsta. Ėmus universitetui dirbti pilnu pajėgumu, vienų politinio švietimo nam ų bei kai kurių patalpų Lais­ vės alėjoje b ūtų neužtekę, nekalbant apie tai, kad V D U stigo ir bendrabu­

| 398

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

čių studentam s bei dėstytojams. B ūtent gausios problemos ekonominės su­ irutės ir milžiniškos infliacijos fone buvo V D U pirm ųjų m etų veiklos rim ­ tas išbandymas, kurį V D U sėkmingai išlaikė. Laikui bėgant per kelis pirmuosius metus milžiniškų pastangų dėka buvo suform uota pastovi V D U dirbanti profesūra, pereita prie dviejų pa­ kopų (bakalauro ir magistro studijų) aukštojo mokslo, ruošiant savo m oks­ linį personalą pradėtos doktorantūros studijos ir im ta rengti naujų specialy­ bių studentus. Praėjus vos keliems metams po V D U atkūrim o, net ir di­ džiausi V D U atkūrimo skeptikai turėjo pripažinti, kad V D U pasirodė esanti gyvybinga struktūra, galinti konkuruoti su kitomis Lietuvos aukštosiomis mokyklomis. Vytauto Didžiojo Universitetas nuėjo ilgą vystymosi kelią nuo mažo (jo kūrėjų entuziazmo dėka egzistuojančio) universiteto iki rim to ir Lietu­ voje pastebimo regioninio mokslo centro. N e trum pesnį vystymosi kelią įveikė ir V D U atkūrim o idėja, evoliucionavusi nuo gigantomaniškų idealis­ tinių vizijų prie vidutinio, modernaus, autonomiško humanitarinės minties universiteto, kurio idėjos realizacija vyko visą atkurtojo V D U veiklos de­ šimtmetį.

Nuorodos 1 Kauno tiesa 1989.06.20 Nr. 142. 2 Kauno Universiteto ir VDU pavadinimo taikymo tipiškas pavyzdys —J.Vilutis. Pasidairy­ kime po Europą. // Gimtasis kraštas. 1989.02.02-08 Nr.5; iš kitos pusės visi trys univer­ siteto pavadinimai lygiomis teisėmis vienu metu naudoti VDU atkūrimo aktą paskelbu­ sioje konferencijoje ir panaudoti VDU atkūrimo akte: Kauno VDU atkūrimo aktas. // Kauno tiesa. 1989.05.04. Nr.104. P.l. ’ Publikacijų pasiskirstymo ir intensyvumo apskaičiavimai atlikti remiantis 30 didžiausių ir aktyviausiai platinamų 1988-1991 metų Lietuvos laikraščių ir žurnalų (rajoniniai laikraš­ čiai, išskyrus Kauno regiono spaudą, nenagrinėti bet vargu ar jų duomenys pakeistų ben­ drą statistinį foną) statistine analize. 4 A.Karoblis. Kaip buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. // Kauno diena. 1999.03.30. Nr.72. P .l5. 5 Kauno Universitetas. // Gimtasis kraštas. 1989.02.02-08. Nr.5 6 V.Pavilionis. Galimybės dar neatskleistos. // Tiesa. 1991.01.05. P.2. 7 A.Naruševičius. Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas pradeda užsiėmimus. // Kauno aidas. 1989.02.17. Nr.4. P.4. 8 F.Bukauskas. O gal universitetas —susivienijimas? // Kauno tiesa. 1989.03.25. Nr.71. P.3. 9 A.E.Senn. Bundanti Lietuva. V., 1992. P.25-47. 10 A.Karoblis. Kaip buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. // Kauno diena. 1999.03.30. Nr.72. P .l5. " A.Smailys. Atkurkime Vytauto Didžiojo Universitetą. // Kauno tiesa. 1988.07.29 12 V.Misevičius. KPI profesorių klubas: mintys apie universitetą. // Kauno tiesa. 1989. 04.21. Nr.93. P.4.

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

399

13 J.Martinaitis. Kandidatų tikriausiai netrūktu . . . I I Kauno tiesa. 1989.07.13. Nr.161. P.5. 14 Sąjūdžio rinkiminė programa. // Atgimimas. 1990.02.02-09 Nr.5. P.4. 15 Lietuvos TSR įstatymo dėl Vytauto didžiojo Universiteto atkūrimo projektas. VDU atkū­ rimo tarybos pirmininko Jurgio Vilemo pranešimas. // Kauno tiesa. 1989.07.05. Nr.154. P.2. 16 B.Višniauskaitė. Pirmiausiai akademinė laisvė ir autonomija. // Atgimimas. 1990.09.0512. Nr.35. P.l. 17 Įstatymo tekstas iš - Kauno desa. 1989.07.06 Nr.155. 18 Vytauto Didžiojo universiteto Kraštotyros fakultetas į pagalbą kviečia visus. // Kauno tiesa. 1989.03.12. Nr.60. P.4. 19 A.Naruševičius. Vytauto Didžiojo universiteto Kraštotyros fakultetas į pagalbą kviečia visus. // Kauno tiesa. 1989.03.12 Nr.60 P.4. 20 A.Smailys. Atkurti —būtinybė. // Gimtasis kraštas. 1989.02.02-08. Nr.5. P.5. 21 Tikslas —suvienyti pasaulio lietuvius. // Kauno tiesa. 1989.05.04. Nr.104. P.l. 22 „Noriu tapti Vytauto Didžiojo universiteto studentu...” // Kauno tiesa. 1989.07.06. Nr.155. P.5. 23 K.Antanaitis. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas, 1998. P.59-60. 24 Tipiškas tokio požiūrio pavyzdys - R.Bendorius. Ar stinga Lietuvai humanitarų ? // Kom­ jaunimo tiesa. 1989.01.31 Nr.21. 23 Aptartas Vytauto Didžiojo Universiteto atkūrimas. // Kauno tiesa. 1989.05.17 Nr.114. P.l. 26 Sąjūdžio rinkiminė programa. // Atgimimas. 1990.02.02-09. Nr.5. P.5. 27 J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Vakarietiškas universitetas: idėjos realizavimas esamomis są­ lygomis. // Kauno aidas. 1989.04.13. Nr.8. P.3. 28 V.Stašaitienė. Niekas neatstos universiteto. // Kauno tiesa. 1988.09.14. P.4. 29 R.Žepkaitė.Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940. V.1990. P.106-108. 3U Vilniaus universiteto istorija 1803-1940. Vilnius, 1977. P.317-318. 31 J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Omnia principium grave ėst. // VDU ir LKMA 70-metis. K, 1993. P.75. 32 A.Butkus. Kodėl Kaunui būtinas universitetas ? // Kauno tiesa. 1988.08.06. P.4. 33 Kauno Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo aktas. // Kauno tiesa. 1989.05.04 Nr. 104. 34 Lietuvos TSR įstatymo dėl Vytauto didžiojo Universiteto atkūrimo projektas. VDU atkū­ rimo tarybos pirmininko Jurgio Vilemo pranešimas. // Kauno tiesa. 1989.07.05. Nr.154. P.2. 35 Lietuvos TSR įstatymo dėl Vytauto didžiojo Universiteto atkūrimo projektas. VDU atkū­ rimo tarybos pirmininko Jurgio Vilemo pranešimas. // Kauno tiesa. 1989.07.05. Nr.154. P.2. 36 V.Kaminskas. Pirmieji treji atkurto Universiteto metai. // VDU ir LKMA 70-metis. K., 1993. P.94. 37 J.Bajoras. Keiskim ne iškabas, o save. // Kauno tiesa. 1989.04.21. Nr.93. P.4. 38 „Noriu tapti Vytauto Didžiojo universiteto studentu...” // Kauno tiesa. 1989.07.06. Nr.155. P.5. 39 J.Vilutis. Pasidairykime po Europą. // Gimtasis kraštas. 1989.02.02-08. Nr.5. P.5. 40 B.Višniauskaitė. Pirmiausiai akademinė laisvė ir autonomija. // Atgimimas. 1990.09.0512. Nr.35. P.l. 41 Č.Medalinskas. Kauno universitetas: svajonė ir realybė. // Tiesa. 1989.02.02 Nr.28. 42 Ibid; Vytauto Didžiojo universitetas: prasideda studijos. // Kauno tiesa. 1989.06.20. Nr.142. 43 LPS Kauno Tarybos 1989.01.04 posėdžio protokolas N r.l \\ Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.226. 44 N.Čiučiulkienė. Universitetas ir mokykla —neatskiriami. // Kauno tiesa. 1989.03.28. Nr.73. P.3.

| 400

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

45 J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Omnia principium grave ėst. P.77. 46 LPS Kauno Tarybos 1989.01.04 posėdžio protokolas N r.l // Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.226. 47 P.Zakarevičius. Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas prasideda. // Kauno tiesa. 1989.02.17. N r.4l. 48 Kauno universitetas. Koks ? // Komjaunimo tiesa. 1989.01.31. Nr.21. 49 A.Karoblis. Kaip buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. // Kauno diena. 1999.03.30. Nr.72. P.15. 30 Vytauto Didžiojo universitetas: prasideda studijos. // Kauno tiesa. 1989.06.20. N r.l42. 31 J.Bajoras. Keiskim ne iškabas, o save. // Kauno tiesa. 1989.04.21. Nr.93. P.4. 52 F.Bukauskas. O gal universitetas - susivienijimas ? // Kauno tiesa. 1989.03.25. Nr.71. P.3. 53 V.Misevičius. KPI profesorių klubas: mintys apie universitetą. // Kauno tiesa. 1989. 04.21. Nr.93. P.4 54 A.Genys. Trys Vytauto Didžiojo universiteto Kaune atkūrimo dienos. // Atgimimas. 1989.05.12. Nr.19. P.l. 35 Vytauto Didžiojo universitetas: iniciatyvos imasi miesto mokslininkai. // Kauno tiesa. 1989.04.05. Nr.80. P.l. 38 Kauno miesto profesorių ir mokslo daktarų visuotinio susirinkimo rezoliucija. // Kauno tiesa. 1989.04.05. Nr.80. P.l. 3' LPS Kauno tarybos 1989.07.03 protokolas Nr.31 \\ Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.281. 38 „Mus jau pripažino...” // Kauno tiesa. 1989.06.08. Nr.133. P.3. 39 V.Kaminskas. Pirmieji treji atkurto Universiteto metai. // VDU ir LKMA 70-metis. K., 1993. P.89. 60 Statėme, statėme ir pastatėme ? // Kauno aidas. 1989.08.03. N r.l8. P.5. 61 A.Smailys. Atkurti —būtinybė. // Gimtasis kraštas. 1989.02.02-08. Nr.5. P.5. 62 Kauno Universitetas —tik šiuolaikiškas. // Kauno Aidas. 1989.03.30. Nr.7. P.4. 63 J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Vakarietiškas universitetas: idėjos realizavimas esamomis są­ lygomis. // Kauno aidas. 1989.04.13. Nr.8. P.3. 64 S.Gečas. Reikia profesionalių istorikų. // Kauno tiesa. 1989.05.18. N r.l 15. P.4. 63 V.Stašaitienės straipsnis iš: Kauno tiesa. // 1989.07.13. N r.l6 l. P.5. 66 Kauno universitetui reikalinga biblioteka. // Kauno tiesa. 1989.04.04. Nr.79. P.5. 67 J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Omnia principium grave ėst. P.82. 68 A.Genys. Trys Vytauto Didžiojo universiteto Kaune atkūrimo dienos. // Atgimimas. 1989.05.12. Nr.19. P.l. 69 Kauno tiesos informacija iš: Kauno tiesa. 1989.04.28. Nr.99. P.4. 70 Kauno VDU atkūrimo aktas. // Kauno tiesa. 1989.05.04. Nr.104. P.l. 71 Tikslas - suvienyti pasaulio lietuvius. // Kauno tiesa. 1989.05.04. Nr.104. P.l. ' 2 LPS Kauno Tarybos 1989.05.22 posėdžio protokolas Nr.25 \\ Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.273. 73 J.Vilemas, V.Statulevičius, A.Avižienis. Vytauto Didžiojo Universitetas (VDU) pradeda darbą. // Komjaunimo tiesa. 1989.06.21. Nr.120. P.1-2. '4 Vytauto Didžiojo universitetas: iniciatyvos imasi miesto mokslininkai. // Kauno tiesa. 1989.05.05. Nr.80. P.l. 73 Aptartas Vytauto Didžiojo Universiteto atkūrimas. // Kauno tiesa. 1989.05.17 Nr.l 14. P.l. 76 Išvada padaryta remiantis duomenimis esančiais.- Lietuvos ypatingojo archyvo LKP do­ kumentų skyriaus. Fondas. 1771. " J.Ratkevičiūtė-Misevičienė. Omnia principium grave ėst. P.83. 78 Lietuvos TSR įstatymo dėl Vytauto didžiojo Universiteto atkūrimo projektas. VDU atkū­ rimo tarybos pirmininko Jurgio Vilemo pranešimas. // Kauno tiesa. 1989.07.05. N r.l 54. P.2.

V D U ATKŪRIMO IDĖJŲ RAIDA IR PLĖTRA

401

7‘J LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdis. // Kauno tiesa. 1989.07.05. Nr.154. P.l. 80 LPS Kauno Tarybos 1989.10.03 posėdžio protokolas Nr.6(43) // Kauno istorijos metraš­ tis. Kaunas, 2000. T .2. P.320. 81 LPS Kauno Tarybos 1989.08.07 posėdžio protokolas Nr.35 // Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.292. 82 LPS Kauno Tarybos 1989.01.04 posėdžio protokolas N r.l // Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000. T.2. P.226.

Vardynas Acukas I. 255 Adamkus V. 18, 19 Aderhaldenas E. 259 Adomaitis A. 152 Aglinskas V. 275 Akvinietis Tomas 165, 166, 167, 169, 170 Aleksandravičius E. 19, 23, 45 Alekna J. 10, 76, 77, 81 Alekna A. 125, 126, 127, 129, 131, 134, 139, 140, 143, 152, 153, 156 Aleksa K. 236 Almand A, Dž. 256 Ambrazaitis K. 165 Ambrazevičius J. 154 Andriušis I. 201 Apanavičius R. 21, 23 Aristotelis 167, 170, 172 Asas R. 237 Astrauskas V. 387 Ašmantas S. 18 Avižienis A. 7, 15, 19, 381, 387, 397 Avižonis K. 127, 142, 377 Avižonis P. 10, 12, 78, 81 Audenis K. 157 Bagdonas J. 81 Balčikonis J. 107, 154, 180 Balys J. 375 Balsys T. 280 Baltrušaitis J. 12, 18, 105, 135, 143 Baltrušis R. 255 Baraneckis 227 Barkauskas K. 282 Baroni J. 230

Baršauskas K. 186, 187, 188, 195, 199, 201, 202, 203, 204, 205, 206, 219, 286, 290 Barzda-Barzdauskas J. 219 Basanavičius J. 18, 46 Baškauskaitė L. 15 Baublys M. 219 Baublys R. 273, 274, 276 Bendoravičius-Bendorius A. 113 Berdiajevas N. 174 Berstein S. 212 Bertran J. 212 Bieliūnas K. 290 Bikinas J. 156 Binkis K. 111 Bintakis F. 375, 380 Biotgeris V. 255 Biržiška M. 11, 12, 13, 18, 23, 28, 81, 105, 125, 130, 348, 349, 357, 366, 368, 376 Biržiška Vikt. 12, 130, 207, 209, 212, 213, 217, 218 Bistras L. 12, 100, 101, 153, 155, 156, 160, 162, 169, 173, 176, 346, 355 Bistrickas M. 287 Biuchleris O. 77, 81 Bizauskas K. 85 Bytautas R. 160 Blažys J. 81, 176 Blinstrubas S. 226 Bobianskis A. 280 Boduenas de Kurtene J, 59, 60, 61, 62, 67 Boys C. V. 195 Boras N. 254, 255

Borodin N. A. 193 Bourdieu P. 39 Brazauskas A. 18, 390 Brazdžionis B. 17 Brazdžionis P. 225 Brazdžiūnas P. 173, 186, 187, 188, 190, 192, 195, 196 Brazys T. 152 Bremas A. E. 241 Bucevičiūtė S. 246 Budreckas V. 152 Bukauskienė T, 348, 361 Butkevičius F. 81, 82, 86, 251, 250, 254, 255, 257, 260 Butkevičius P. 184 Būčys P. 11, 12, 86, 151, 156, 177 Būga K. 12, 96, 144 Butkus A. 15 Cantor M. 202 Childe C. M. 239 Chomskis B. 152 Cibulskaitė M. 274 Cipseris V. 252, 255, 256, 259, 263 Clapeyron B. P. E. 265 Čechavičius P. 261, 272, 273 Čepaitė V. 136 Čepas V. 375, 377 Čepėnas P. 142, 345, 355, 377 Čepinskienė M. 113 Čepinskis V. 10, 12, 24, 28, 79, 81, 82, 86, 104, 105,

VARDYNAS

403

Gliksonas J. 215 Glodenis A. 188, 194, 267, 283 Gogelis L. 86 Gorodeckis V. 261, 270, 275, 276, 277 Graf H. 216 Gravrogkas J. 13, 81, 86, 217, 218, 265, 277, 278 Greimas A. J. 134 Grezas D. 243 Einšteinas A. 192 Grigaitis A. 151, 156 Elisonas J. 236 Grinius J. 107, 154, 155, Elster J. 199 156, 157, 177, 377 Engelis C. 141 Grinius K. 18, 88 Dagys J. 227, 230, 231, 232 Epstein P. S. 196 Eretas J. 12, 77, 81, 107, Grybauskas K. 231 Dailidka Z. 379 108, 154, 156, 157, 165, Grinkevičius S. 261, 274, Dalinkevičius J. 243, 244, 275 355 245, 246, 247, 248, 249, Gromadzkis J. 282 250, 287 Gronskis P. 126, 132, 133, Dambrauskas-Jakštas A. 18, Fisher F. 197 139, 141, 143 46, 47, 54, 59, 60, 68, Fleming J. A. 191 Gruševskis M. S. 130 70, 71, 104, 105, 113, Fokas V. 188, 201, 202 116, 152, 156, 160, 169, Folkas O. T. 207, 209, 210, Gruodis P. 377 211, 213, 214, 215, 216, Gruodis S. 151, 156, 157 175, 177, 180, 193, 213, Gulbis F. 369, 375 217 214, 218 Gustainis V. 104 Ford H. 281 Dambrauskas K. 188 Gustaitis A. 111, 286 Darnusis A. 18, 249, 286, Forsteris F. 259 Gutauskas J. 157 Fortunatovas F. 67 264 Fosas A. 211, 215, 216 Danilavičius I. 139 Hagendornas A. 81 Fourier J. 208, 209, 210 Darvinas Č. 235 Hamsunas K. 105 Fowler R 188 Daubaras R. 24 H anie W. 196 Fraenkelis E. 375 Daugaravičiūtė O. 258 Hartmanas N. 164 Daugirdaitė-Sruogienė V. Frankas S. 164 Hartree D. R. 188, 201, 202 Fuchs K. 202 127, 130, 142 Hėgelis 164, 166 Daukantas T. 250 Gabrys J. 264, 274, 275, Heidegeris M. 145, 166, 179 Daukša L. 81, 86 Hermite Ch. 217 287 Daukšas K. 252, 257, 259, Hjertenas S. 17 Gaidys A. 258 260 Galaunė P. 12, 135, 141, 143 Homlemanas A. 256 Dausa K. 168 Houston R. A. 191 Gastila L. 290 Debord Guy 39 Humboldt A. 210 Galvanauskas E. 88 Degutis J. 259 Gecevičius J. 54 Deksnys J. 271 Ibsenas H. 105 Geiga B. 132 Deploige S. 167 Ilgūnas V. 195, 206, 212 Geiger H. 187, 200 Descartes R. 167 Indriūnas J. 264, 266, 267, Geitel A. 199 Deveikytė-Navakienė J. 136 290 Dielininkaitis P. 154, 155, Gemetas A. 225 Inglis O. R. 199 Gilbreth F. 281 158, 177 Ivanauskas I. 184 Gylys A. 355 Digrys S. 81 Ivanauskas S. 282 Gimbutas L. 269, 271 Dini U. 217 Ivanauskas T. 9, 12, 74, 76, Dirmantas S. 81, 86, 261, Gimbutienė E. 231 77, 78, 80, 81, 82, 86, Gimbutienė M. 17, 137 271, 272 87, 121, 232, 233, 234, Gintautas J. 43 Dobkevičius F. 271, 276 235, 236, 237, 238, 239, Girčytė D. 112 Dobrovolskaitė J. 286 241, 242, 246 Girnius J. 156, 166, 178, Dobrovolskis J. 246 Ivinskis Z. 42, 47, 127, 131, 179 Donelaitis K. 154, 211 140, 141, 142, 143, 153, Dovydaitis P. 12, 81, 126, Gylys A. 107, 153

106, 113, 114, 117, 122, 123, 184, 185, 186, 189, 191, 192, 193, 199, 202, 214, 223, 251, 254, 252, 253, 254, 256, 257, 258, 260, 348, 351, 352 Čereška L. 234, 236, 238 Česaitis I. 151 Česnys B. 11, 151, 158 Čiugajevas L. 263 Čiurlionis M. K. 105, 141 Čiurlys J. 81, 86, 261, 265, 275, 276, 277, 286, 375

134, 143, 152, 153, 154, 155, 156, 157, 161, 162, 163, 169, 170, 173 Drane H. D. 195 Driesch H. 173 Dubas V. 81, 144 Dūkštą de. M. 88 Dundorfs E. 375 Dundulis B. 127, 142

404

VARDYNAS

154, 155, 156, 157, 158, 355, 378 Yčas J. 125, 126, 127, 129, 132, 133, 139, 141, 143, 346 Yčas M. 18 Yla S. 151, 158 Young T. 191 Jablonskis J. 12, 61 Jablonskis K. 136, 143 Jablonskytė R. 137 Jačevskis 60 Jacobi K. G. 213 Jagelavičius A. 24 Jakovickas V. 188, 190 Jakovskis V. 264 Jakštas J. 127, 133, 134, 142, 143 Jakubėnas P. 11, 91 Janickis J. 252, 260 Jankauskas J. 277 Jankauskas P. 81, 86, 261, 264, 265, 276, 277 Jankauskas S. 234, 238 Jankevičius J. 271, 272, 286 Jakovickis V. 279 Janulaitis A. 9, 12, 43, 74, 77, 78, 81, 97, 126, 129, 130, 131, 139, 140, 143 Januševskis J. 63 Jarašiūnas E. 18 Jaronis E. 206 Jasaitis A. 19 Jasinskas L. 255 Jaspersas K. 145, 179 Jodelė P. 10, 12, 81, 86, 93, 242, 245, 249, 261, 264, 267, 268, 269, 281, 283 Jodikaitis J. 219 Johansenas V. 230, 231 Jokantas K. 284, 349 Jomantas F. 234 Jonaitis K. 197, 198 Jonikas P. 144 Jonynas I. 125, 126, 129, 130, 132, 133, 136, 138, 139, 140, 142 Jucaitis P. 173 Jučas S. 248 Jucys A. 186, 188, 195, 201, 202 Juknys R. 19 Jungas K. 226

Juodakis P. 10, 81, 86, 88, 246, 247, 254. Jurgaitis M. 154 Jurguds V. 12 Jurkus D. 188 Jurskis A. 280, 286 Juška A. 173, 193, 218, 223 Kairiūkštis V. 122 Kačanauskas A. 152 Kačinskas L 219 Kačinskis L. 377 Kaye G. W. C. 191 Kaikaris V. 256, 258 Kaikarytė O. 232 Kairys S. 12, 274, 276, 287, 375 Kairiūkštis J. 193 Kalpokas P. 141 Kaminskas V. 8, 15, 18, 19, 23 Kamuntavičius G. 15 Kanke K. S. 212 Kantas I. 165, 170, 171, 176 Kapfer J. 215 Kareris P. 259 Karevičius P. 150 Karoblis A. 14 Karsavinas L. 12, 126, 130, 133, 134, 137, 138, 141, 142, 143, 165 Karuža J. 81 Katelė J. 359 Katilius P. 209, 210 Kaubrys S. 346, 361 Kaulakis L 278, 279, 280 Kaunas I. 113 Kavolis V. 22, 39, 40, 42, 145 Kaveckas K. 158 Kaveckis M. S. 81, 86, 188, 230, 242, 243, 245, 246, 247, 249, 250, 287 Kaveckis V. 220 Kazįas A. 379 Kazlauskas V. 15 Keyston J. E. 198, 199 Keliuotis J. 154, 165 Kemėšis F. 102 Kiepert L 213 Kisielytė T. 234, 237 Kisinas A. 230, 234, 236 Klein F. 208 Klimas P. 106, 130, 143 Klimas T. 22, 24

Klodiščevas K. 259 Kodatis B. 81, 86, 193, 219, 220, 221, 222, 226 Kodelčius B. 77 Kodilius P. 212, 213, 214, 216 Kolhorster V. 200 Kolupaila S. 12, 13, 261, 262, 264, 265, 272, 273, 274 Končius I. 97, 185, 186, 187, 192, 193, 201, 203, 204, 205, 246 Konkulevičiūtė-Milaknienė H. 245 Korvvin-Milevskis H. 54 Krasauskaitė M. 142 Krausp C. 240 Krėvė-Mickevičius V. 12, 13, 86, 104, 119, 125, 368 Krikščiukaitis K. 270 Krikščiūnas A. 221, 223 Krikštopaitytė J. 237, 240 Kriukelis A. 205 Krivickas D. 377 Kronecker L. 212 Krupavičius 101 Kubertavičius 111 Kubilius J. 14, 394, 397, 398 Kubilius V. 18 Kučinskaitė A. 158 Kučinskas A. 142, 157 Kudirka V. 99, 102, 115 Kukta J. 107 Kulakauskas A. 24 Kulikauskas E. 7 Kulikauskas P. 137 Kumpikas L. 290 Kuodis J. 113, 264, 287 Kupčinskas J. 13 Kuprevičius J. 227, 231, 232 Kuraitis P. 144, 145, 153, 155, 156, 158, 160, 162, 164, 165, 166, 167, 170, 171, 172, 176, 178 Kuzma V. 13, 115 Kulpė O. 166 Kvašinas-Samarinas M. 244, 245 Kviklys B. 22 Lagally M. 215 Lakovskis R. 210, 212 Landau E. 235

VARDYNAS

Landsbergis V. 17, 19 Landsbergis-Žemkalnis V. 270 Langė A. H. 278, 279 Lapė J. 17 Laplace P. 215 Lappo I. 126, 131, 132, 140, 143 Lašas V. 81, 235 Laurinaitis J. M. 180 Laužackas R. 19, 24 Legendre A. 215 Lehfeldt R. A. 256 Leonas P. 11, 12, 18, 81, 117 Leskauskis P. 188, 286 Lėvanas A. 151, 157 Levandauskas V. 22, 23 Lydeka Z. 22, 23 Liebman H. 210, 216 Lievenas A. 41, 374, 375 Lipskis V. J. 130 Liubavskis M. 126, 130, 131, 140 Liuima A. 17 Locke J. 170 Lommel R. 193 Lorencas V. 262 Lorentz R. 186 Loskis N. 164, 165 Lozoraitis S. 17, 18, 130 Lungė G. 186 Luvis V. 256

Marcier D. J. 167, 169 Maritainas J. 166, 167 Markovas A. 212 Markūnas P. 274, 275 Martinaitis M. 204, 244, 245 Martynaitis P. 227 Mane 279 Masaitis Č. 193, 212, 214,

405

Mošinskis V. 261, 262, 263, 277, 278, 286, 290 Motiekaitis K. 205, 206 Mrozowski 198 Munnyck de M. 167 Muller-Breslau H. 199 Murakawa 198 Mušinskaitė D. 158

220, 222

Naidusas L. 144 Masiliūnas K. 43, 97 Mašiotas J. 77, 211, 276, Nasvytis A. 282 Nasvytis M. 72, 75, 77, 78, 277 81 Mašiotas P. 18, 76, 101 Nersutas V. 256 Matje 215 Neuman C. J. 211 Matulaitis J. 177 Nyka-Niliūnas A. 17 Matulionis J. 218, 219 Nilsson-Ehle 231 Matulionis P. 18, 77, 233 Matulis J. 186, 256, 257, Noel L. 167 Noreika L. 66 258, 260 Matusas J. 127, 131, 142, Novickis Z. 242, 245, 277, 278 143, 157 Novodvorskis A. 290 Matusevičius J. 206 Mažylis P. 81 Olendzkis S. 267, 269 Maxwell J. A. 191 Olšauskas K. 103 Maxwell J. C. 265 Olšauskas S. R. 223, 224 Medekša A. 60,61 Oppis E. 375 Meyer E. 187 Orintaitė P. 113 Meisneris K. 227 Ostvaldas V. 255, 256 Mekas J. 17 Ošmianas J. 242, 244 Melamedaitė C. 232 Otto A. 273, 274 Mendelis G. 231, 237 Mendelejevas 254 Pakštas K. 100, 101, 103, Merkys V. 129, 136 107, 153, 154, 158, 246 Maceina A. 145, 153, 156, Meškauskas J. 151 Pakuckas Č. 243, 245, 246, 157, 158, 163, 164, 166, Michelson V. 193 249, 250 174, 175, 176, 178, 180 Mickevičius D. 24 Palaitis A. 380 Mickevičius-Kapsukas V. 9 Mach E. 191 Paleckis J. 13 Mačiulis-Maironis J. 10, 18, Mickūnas L. 101 Palilionis A. 238 Milašius O. V. 18, 156 59, 60, 151, 154, 177 Palionis A. 234 Mačiūnas V. 127, 134, 264, Milenskis N. 290 Paliūnas V. 15 Milošas Č. 17, 49 286, 375, 377 Minkevičius A. 226, 229, Paltarokas K. 151 Mačys V. 77, 81 Pankauskas J. 158, 180 231, 232 Mac Nair W. A. 198 Paulauskas V. 209, 210, 212, Minutka P. 245 Magisce J. 369 215 Malakauskis P. 151, 152, 156 Mironas V. 60 Pavilionis V. 385 Maliauskis A. 107, 113, 153, Misiūnas A. 212 Parčevskis K. 81 156, 160, 165, 176, 177 Mittag-Leffler M. G. 211 Pečkauskaitė M. 18, 153 Miuleris E. 259 Malinauskas I. 153, 157 Mykolaitis-Putinas V. 119, Penkauskas J. 153 Malinowski A. 196, 198 144, 154, 156, 160, 355 Penkauskas P. 126, 134, 139, Mančinskas C. 79 143, 152, 154 Mižutavičius L. 274 Manelis V. 368, 375 Pesys R. 287 Mockus V. 220, 222, 235 Maniukas J. 234, 237 Petraitytė M. 188 Mordell L J. 210 Mankeliūnas V. 157, 166 Petražyckis 165 Morganas T. 231 Mantvydas P. 157, 166 Petrikis S. R. 19 Morkelis M. 151 Mapu A. 144

406

VARDYNAS

Pfeferis 227, 230 Piktinas A. 197 Plankas 192 Platonas 165 Podolskis V. 151 Poincare H. 212 Poyting J. H. 191 Popper K. 174 Povilaitis B. 375 Pranevičius L. 19, 23 Prazauskas A. 22 Preikšas K. 368 Preston S. T. 191 Prielgauskienė A. 239 Ptašickis J. 59 Pūkelis K. 23 Puodžiukynas A. 173, 187, 188, 193, 195, 197, 205, 206, 214 Purenąs A. 12, 13, 81, 86, 184, 250, 255, 256, 260, 286 Purickis J. 100 Putrimas A. 278, 279, 280 Puzinas J. 127, 133, 137, 141, 142, 143, 367, 369, 370, 375 Račkauskas M. 107, 151, 154, 355 Račkus A. 244 Raičinskis K. 170 Raila B. 112, 119, 134 Ratautas M. 223, 287 Raudonikis P. 76, 81 Raulinaitis V. 43 Rautas K. 228 Razma A. 18 Razumas V. 18 Regener E. 200 Regelis K. 81, 86, 122, 227, 228, 229, 230, 231, 232, 240, 246 Reichovas 236 Reinys M. 12, 103, 107, 108, 153, 155, 156, 161, 170, 172, 180, 355 Riggle R. C. 374 Rimka A. 12, 13 Rimša P. 135 Rimšaitė J. 246 Robinzonas J. 350 Romeris M. 12, 28, 43, 46, 48, 68, 69, 97, 105, 113, 116, 352, 360

Ropss E. 58 Rossi B. 200 . Rože G. 255 Rozenbliumas A. 287 Rubšys A. 17 Rudzinskaitė-Arcimavičienė M. 125, 133, 139, 141, 142, 143 Rugienius J. 246, 248 Rukša A. 42 Ruzgas V. 347, 348 Sabaliauskas 266 Sabutis L. 387 Saldukas I. 222, 224, 225 Salys A. 12, 107, 127, 144, 154, 180 Sauer R. 216 Schein M. 196 Schesh H. 240 Schmitdeinas R. 180 Schrodinger E. 187 Schur I. 209 Schwarzwild K 196 Sčesnulevičius S. 267 Seitz F. 202 Sennas A. 154 Sennas A. E. 17 Sezemanas V. 145, 164, 166, 169, 170, 171, 172, 173, 177, 180 Shane 198 Sheffers G. 213 Sheleris M. 165, 168 Siemens H. 241 Sinkiai J. E. 28 Skardžius P. 12, 127, 144, 180 Skomskaitė P. 232 Skučas I. 23 Skvireckas J. 107, 150, 151, 154 Sladkevičius V. 19 Slater J. 201 Slavėnas P. 173, 186, 193, 209, 212, 214, 218, 220, 222 Slavinskas S. 258 Sleževičius K. 188, 222, 223, 224, 225, 226, 246 Smailys A. 14, 385 Smetona A. 11, 12, 18, 46, 52, 70, 75, 93, 101, 104, 117, 163, 165, 359 Smit-Grevill H. 195

Smit-Sibingas G. 242, 243, 245, 251 Snarskis P. 232 Solovjovas V. 160, 161, 165, 169 Songaila M. 189, 261, 269, 270 Spangenbergas E. 241 Spengler 174 Spiridavičius M. 264, 265 Sruoga B. 12, 118 Stakauskas J. 154 Staliūnas D. 45, 46, 47, 48 Stanaitis E. O. 209, 210, 215 Stanaids J. 278, 280, 289 Stanka V. 375, 377 Stankevičius S. 369 Staponaitis O. 212, 214 Stark A. 187, 196 Starkus I. 154 Statulevičius V. 18, 19 Staugaitis J. 18, 77, 103, 177 Stauskas V. 18 Sterneck 225 Stewart A. V. 191, 256 Stöcklis A. 167 Stolypinas P. 64 Stonis A. 246 Stravinskas P. 113 Strazdas J. 205, 206 Studnickis V. 65 Stulginskis A. 10, 91 Sturms E. 375 Svencickis I. 130 Sachmatovas A. 67 Šakenis K. 77, 188 Šalkauskis K. 81, 351, 354 Šalkauskis S. 12, 13, 24, 28, 43, 46, 50, 51, 52, 81, 100, 113,114, 115, 116, 117, 118,119, 145, 153, 156, 161,163, 167, 168, 169, 170,174, 175, 176, 177, 180,181, 350, 353, 355, 356,367, 380 Šapiro N. 144, 252, 256, 259, 260 Šapoka A. 12, 113, 127, 130, 139, 142, 143 Šaulys K. 152, 177 Šeleris M. 145 Šenichen V. 193 Šernas J. 246 Šernas P. 209, 212

VARDYNAS

Šilkarskis V. 165 Šimkus J. 10, 12, 86, 261, 280, 281, 282 Šimkūnas J. 205, 207, 290 Šimoliūnas J. 77, 78, 81, 86, 87, 261, 269, 271, 272, 286 Šivickis P. 233, 234, 236, 237, 239, 240, 241 Šležas P. 113, 127, 131, 140 Šliogeris J. 278, 279, 280 Šliupaitė A. 232 Šliūpas J. 18 Šliūpas K. 185, 186, 190, 192, 193, 194, 165, 206 Šmeilis G. 230 Šramskis J. 61 Štrasburgeras E. 230 Štrauchas J. 165, 169 Štrimas J. 154 Štromas A. 22, 28 Šulcas T. 275, 276, 277 Švarcas A. 64 Švoba J. 100 Taylor F. 281 Tamašauskas A. 44, 205, 367 Tamkevičius S. 18, 19, 23 Tamošaitis I. 12, 161, 164, 168, 169, 170, 356, 357 Tamutis P. 205, 206 Tautavičius A. 137 Teiloras S. H. 256 Telksnys L. 18 Tijūnaitytė B. 246 Tyla A. 18 Toliušis Z. 103 Tomašauskas M. 242, 243, 245, 247 Tompson J. J. 191 Tompson S. 191 Tonkūnas J. 95, 358 Totoraitis J. 125, 126, 131, 134, 136, 139, 141, 143, 152, 154, 156, 355 Totoraitytė-liegienė M. 23 Trumpa V. 113, 114, 127, 134, 141, 142 Tūbelis J. 77, 359 Tumas-Vaižgantas J. 12, 18, 47, 54, 65, 101, 114, 121, 144 Tumėnas A. 81 Tupčiauskas A. 377 Turajevas B. 133

Unamunas de M. 166 Urbšienė-Mašiotaitė M. 100, 114, 119 Vabalas-Gudaitis J. 9, 10, 74, 76, 77, 79, 86, 87, 180, 356, 357 Vabalavičius S. 287 Vagneris K. 233, 235, 236 Vaičiulaitis A. 180 Vaičiūnas V. 19, 24 Vailionis L. 9, 12, 74, 76, 77, 80, 81, 82, 86, 226, 227, 229, 230, 231, 246 Vaitiekūnas J. 248 Valančius M. 45, 156 Valickis J. 232 Valius M. 237 Valukonis J. 218 Vanagas A. 18 Vapitrus B. 157 Variakojis S. 234 Varinjon P. 215 Varnas A. 180 Vasiliauskas A. 127, 135, 136, 142, 143 Vasiliauskas K. 10, 77, 81, 86, 87, 261, 264, 265, 266, 267, 287 Vaskinenas V. 189 Vaškelis B. 18, 19, 22 Vaškevičiaitė A. 236, 238 Vėbra J. 286 Veigertas F. 258 Vėlius N. 18 Venckus B. 151 Venckus P. 156 Venclova A 13 Vengris J. 375 Venslauskas M. 15 Venslavskis M. 63, 64 Verbickis V. 261, 269 Verneris A. 255 Vidmantas J. 281, 282, 290 Vydūnas 18 Vičas S. 206, 290 Vienuolis A. 101 Vike-Freiberg V. 18 Vileišis J. 119 Vileišis P. 18, 54, 61 Vilemas J. 14, 19, 397 Vilutis V. 266 Virbickas A. 152 Viršila V. 81

407

Vittė S. 59 Vysvydas P. 134 Vlasovas A. 66 Voldemaras A. 10, 12, 86, 92, 93, 125, 133, 143, 351 Volkaitė-Kulikauskienė R. 137, 142 Volodka L. 346 Volteris E. 10, 56, 57, 76, 77, 78, 81, 112, 125, 126, 131, 132, 136, 137, 139, 143 Vorobjovas M. 142 Vrublevskis T. 58 ^Talker J. 256 Weber K. W. 185, 191 Wigner E. 201, 202 Wyman M. 366, 367 Wittaker E. T. 215 Wolff 171 Wood R. W. 191, 198 Wulf de M. 167 W undt W. 160, 171 Zabulis H. 385 Zakarevičius P. 15, 18, 19, 23 Zavadskis F. 61 Zeeman P. 187, 198 Ziemnackis J. 59 Zinkevičius Z. 17, 18 Zubrys A. 252, 259, 260 Žemaitis Z. 9, 10, 12, 43, 59, 63, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 81, 82, 86, 87, 184, 189, 207, 209, 213, v 252

Žemaitytė D. M. 18 Žygas K. P. 17 Žiemgulys J. 81 Žilinskas A. 18 Žilinskas G. 210, 212, 217 Žilinskas J. 81, 235 Žirnauskas J. 258 Žmuidzinavičius A. 141 Žostautaitė P. 43 Žukovskis J. 105 Žvironaitė V. 232 Žvironas A. 173, 186, 187, 190, 192, 193, 195, 198, 199, 204, 256

V i3 2 2

V y t a u to D id ž io j o u n iv e r site ta s: m o k s la s ir v is u o m e n ė 1 9 2 2 - 2 0 0 2 .

M o n o g r a fija / A u to r ių k o lek ty v a s. R ed a k cin ė kolegija: E .A lek san d ravičiu s (p ir m in in k a s), et. ai. - K aunas: V D U 1-kla, 2 0 0 2 . - 4 0 8 p. IS B N 9 9 8 6 -5 0 1 -8 9 -X

Ši monografija sumanyta kultūros ir mokslo istorikų prieš dešimtmetį, skatinant JAV lietuvių Akademinio skautų sąjūdžio veikėjams, ypač Edmundui Kulikauskui ir Algirdui Avižieniui. Pagrindinis monografijos turinys yra išdėstytas probleminechronologine tvarka, pradedant pirmaisiais sumanymais turėti Kaune aukštąją mokyklą ir baigiant VDU atkūrimo peripetijomis. Monografijai nestinga probleminio pobū­ džio pastebėjimų, teiginių ir hipotezių. Naujausiai universiteto istorijai kryptis nubrėžia įvadinis VDU rektoriaus Vytauto Kaminsko straipsnis, padedantis suvokti senosios tradicijos tęstinumą, šiuolaikinio universiteto tapatumo klausimus. U D K 3 7 8 .4 ( 4 7 4 .5 ) (0 9 1 )

Vytauto Didžiojo universitetas Mokslas ir visuomenė (1922 - 2002) M o k slin is red a k to riu s S au lius P ivoras R e d a k to riu s R o b erta s K eturakis M a k eta v o Skaidra V a icek au sk ien ė D a ilin in k a s A lg ird a s Jurėnas

2002 02 04. 25,5 sąl. sp. 1. Tiražas 500. Užsakymas Nr. 2.125 Vytauto Didžiojo universiteto leidykla Laisvės ai. 53, 3000 Kaunas. SL 1557. Spausdino AB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, 3000 Kaunas www.spindulys.lt