Vytautas Tomkus. Aš vis dar Tadas Blinda… 9786094100369

Citation preview

UDK 792.071 (474.5):929Tomkus Pa395

Teksto autorė Remigija Paulikaitė

Redaktorė Daina Žemaitytė Kalbos redaktorė Asta Demšienė Dizaineris Tadas Šaučiulis

ISBN 978-609-410-036-9

Remigija Paulikaitė, 2010 UAB „Žurnalų leidybos grupė“, 2010

REMIGIJA PAULIKAITĖ

VYTAUTAS TOMKUS

Aš vis dar Tadas Blinda...

©

Skiriu anūkei Elenai

Vietoj pratarmės Su metais vis dažniau prisim enu m irusius tėvus, draugus, dažnai sapnuoju vaikystę. Senatvė... O gal per ilgai miegu ? Tačiau kai miegas neima, vis tiek pradeda į galvą visokių minčių lįsti... Daug kas seniai mane kalbino: „Rašyk knygą. “ Jei pats to būčiau ėmęsis, būtų buvę tas pat, kas testamentą palikti. Baisu! Dar nesiruošiu mirti! Kai tuo užsiima kitas, gali į procesą žiūrėti lengvai ar įsivaizduoti, kad tai yra ilgas ilgas - užsitęsęs - interviu. Sutikęs j į duoti ir pradėjęs knaisiotis po praeitį įsitikinau, kad kuo giliau į mišką, tuo tankiau medžių: kuo daugiau pasakoju, tuo daugiau atsimenu... Tačiau visko gi neišklosi! Tai, ką atskleidžiau, galbūt tądien pasirodė smagesni, įdomesni mano gyvenimo epizodai. Rytoj gal viskas būtų atrodę kitaip. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nuotykis, bet artistui sutei­ kiama progų visko patirti ir išgyventi daugiau. Dabar, kai žiūriu iš ša­ lies, galvoju: nepilkas mano gyvenimėlis, nepilkas... Grąžinkite laiką atgal - su malonumu viską pakartosiu ir dar labiau paspalvinsiu! Dirbant patirta tiek nuotykių, smagių akimirkų, tiek pasaulio pamatyta, įdomių asmenybių sutikta! Liūdna, kad daugybės paži­ notų žmonių nebėra tarp mūsų. Prie daugelio mano prisiminimuose minimų pavardžių reikėtų rašyti: iyAmžiną atilsį. “ Tačiau kai porini, atrodo, vakar nutikusius įvykius, įsivaizduoji, kad ir tie žmonės yra kažkur šalia - tik dabar jų nesutinki...

4

VYTAUTAS TOMKUS

Kai kam iš savo pasakojimų galbūt pasirodysiu lengvabūdis. Tačiau kapeikos yra dvi pusės: viena - smagioji, kurioje „telpa“ nuo­ tykiai, pokštai, malonūs prisim inim ai. /fito - arimo, juodo darbo, nervų, kuriuos įdedi į vaidmenį. Tik apie tai nėra ką kalbėti: padarei, rezultatas yra - ir gerai. 2Ves svarbiausia - to/, pamato žiūrovai. Per ilgą mano karjerą teatre ir kine sudėtingų momentų netrūko. Tikrai sunkių - ir cZėZ finansų, ir dėl vaidmenų, nervų, užimtumo. Kartais eini sukandęs dantis, bet filmavimo aikštelėje ar scenoje sle­ pi - apsimeti laimingas. Nenori, kad kančias kas nors matytų. Tai - mūsų profesijos paslaptis. Tačiau jeigu tektų rinktis iš naujo, vėl norėčiau būti aktorius. Tai - velniškai nenuobodi profesija! Vytautas Tomkus

I. Vaikystė Radviliškyje prie gelžkelio bėgių

Graži mama, nešpėtnas tėvas Tų 1940-ųjų liepos 29-ųjų apie

Radviliškį labai suko ratus gandrai... Paaugęs sužinojau, kad naujagimius galima rasti ir kopūstuose, bet buvau įsitikinęs, jog mane, Vytautą Romualdą, tikrai atnešė gandrai. Vėliau, po šešerių metų, Dievulio meldžiau, kad šie paukščiai atneštų sesutę. Taip ir atsitiko. Tačiau tuomet sužinojau, kad tai - ne gandrų darbas... Radviliškyje gyvenome netoli gimdymo namų. Kai gimė sesuo, vyresnė chebra mane ten nusivesdavo: liepdavo eiti pasiklausyti, už­ silipus ant palangės pažiūrėti, kokie ten „gandrai“ gyvena. Pamatyta tiesa labai nuvylė. Ir nors mama dar gulėjo ligoninėje su „gandro“ atnešta sesute Nijole, man nebebuvo smagu jas lankyti, nes jau žinojau visą teisybę.

Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Tėvas Kazimieras Tomkus - nepriklausomos Lietuvos kariuomenės virštarnybinis, dirbo Radviliškio geležinkelio depo įrankinės vedėju. Buvo kalvis ir, žinoma, aludaris. Tame krašte visi moka daryti alų! Taip pat labai gerai grojo akordeonu, armonika. Pasakojo, kad vienas iš vyresnių brolių nusipirko kaime armoniką, bet jam niekaip nesisekė išmokti groti. Memo tėvas, palikęs bandą ar metęs kitus dar­ bus, grįždavo namo, atsirakindavo skrynią, pasiimdavo instrumentą ir vienas bandydavo jį perprasti. Kartą nelauktai grįžo brolis ir pamatė, kad jaunėlis puikiai griežia armonika! Nieko nelaukęs ją ir atidavė. Pokario metais, kadangi gyvenome prie pat gelžkelio, tėvas išeidavo į balkoną ir grodavo. Vasara, jaunystė, karas baigėsi, rusų kareiviai pro Radviliškį grįžta į Rusiją. Prieina ruskelis, sako: - Slušaj, u menia sem pianinov.

8

VYTAUTAS TOMKUS

Kam jam tie septyni pianinai su žvakidėmis, veidrodžiais? Siūlo keisti į tėvo garmoškę: keliaujant užims mažiau vietos. Tėvas sutiko. Pianinas mūsų namuose stovėjo ilgai. Gal ir aš būčiau išmokęs rimčiau juo skambinti, bet buvo pokario metai - trūko muzikos mo­ kytojų, nebuvo kam užsiimti. Tėvas iš klausos kelis akordus parodė, ir viskas. Kažkiek prasilaužiau ir pats: pianistu netapau, bet studi­ juodamas konservatorijoje pagrodavau truputį.

Motina Ona Petraitytė

kilusi nuo Baisogalos. Šeimoje buvo jauniausia iš keturių vaikų: turi brolius Kazį, Antaną ir Joną. Jų motina anksti mirė, todėl jaunystėje tarnavo Baisogalos dvare pas poną Komarą. Tie rūmai stovi iki šiol. Dvare mūsų mama virė valgyti, tapo gera kulinare. Vėliau, iki vestuvių su Kazimieru Tomkumi, dirbo netoli Radviliškio, Linkaičiuose, buvusiame ginklų fabrike. Motina buvo graži moteris. Ir tėvas nešpėtnas, zdarovas. Jo ranka - kaip dvi mano. Ir susuko vienas kitam smegenis... 1939 metais ištekėjusi, mama nebedirbo. Reikėjo prižiūrėti mus, du vaikus, tėvui paruošti valgį - jis visada grįždavo pietauti. Mama netingėdavo, bėgdavo į turgų apsipirkti, prinešdavo visokių gardėsių, skaniai gamindavo... Tėvas, kaip ir jo tėvas, buvo velnių priėdęs. Tačiau aš jį patei­ sinu. Jaunystėje buvo labai smarkus vyras. Girdėdavau, kad kartais su mama pykdavosi dėl panų. Tačiau jie nesiskyrė, nė karto purvais nesidrabstė. 1989-ųjų rugsėjį Radviliškyje šventėme tėvų auksines vestuves. Sesuo Nijolė surengė: pasamdė žirgais kinkytas karietas, važiavome per miestą į zagsą, į bažnyčią. Familija visa susirinko. Tėvui lazdą kaip vyskupui padarė. Muzika tik trenkia, visas Radviliškis žiūri. O praėjus keturiems mėnesiams mama pasimirė. Taip ir neat­ sigavo po insulto. Tėvas liko vienas dideliame name. Įpratęs buvo, kad jam kas pietus paruoštų, drabužius išplautų. Atsirado tokia labai

Aš vis dar Tadas Blinda...

kultūringa moteris Stasė. Tėvas ją vedė. Kai ir Stasė pasimirė, susi­ rado buvusią šeimos draugę, kuri taip pat našlavo. Jie buvo kartu, kol neliko tėvo.

Senelis Petras Tomkus

vertas atskiro dėmesio. Tėvo tėvas buvo labai įdomi asmenybė. Turėjo truputį žemės, bet nebuvo turtuolis. Vėliau man tapo šiek tiek panašus į Blindą. Kurdamas tą vaidmenį įsivaizdavau pašėlusį savo senelį, kuris sau yra leidęs net arkliu į bažnyčią įjoti! Senelis niekada neturėjo palto, vaikščiojo su miliniu švarku. Buvo mėgėjas išgerti, o dantyse visada smilko riesta pypkė. Deganti ar užgesusi, ji styrojo iš burnos - net dantys toje vietoje buvo nudilę. Kai atvažiuodavau jo aplankyti į Gudesių kaimą, pasodindavo mane ant slenksčio ir liepdavo smulkiai smulkiai pjaustyti namie augintą tabaką, vėliau į tą savo liulką kimšdavo ir rūkydavo. Neretai senelis iš Gudesių penkiolika kilometrų atkulniuodavo į Radviliškį. Kai būdavo mieste, visada pas mus užsukdavo. - Martel, duok arielkos, sušalau, - prašydavo vos peržengęs slenkstį. Išgeria gramą ir traukia į turgų. Ten niekada nieko nei pirk­ davo, nei parduodavo: eidavo pasižmonėti, su jaunystės draugais, kaimynais, pažįstamais pasišnekėti. Grįždamas vėl užsukdavo pas mus: - Na, martel, duok arielkos ir agurko. Aš, visai mažas pacaniukas, sėdėdamas ant puoduko matyda­ vau, kaip tie rauginti agurkai teka jam per švarko kišenes. Tikrai labai čiudnas buvo... Ir senelis, ir tėvas, ir visi jo broliai buvę tvirti vyrai. Ypač impo­ zantiškai atrodė senelis: žili garbanoti plaukai, užsiraitę ant kepkės. Nuo lūpos liulka kabėjo, visą laiką gramą įmetęs...

10

VYTAUTAS TOMKUS

Kaip ir visi chuliganėli, traukė moteris. Tačiau su žmonomis jam nesisekė: tai mirdavo, tai jas išvydavo, tai pačios pabėgdavo. Šešias sutuoktines pergyveno! Su kiekviena spėjo susilaukti keturių penkių vaikų! Augdamas dėdžių ir tetų turėjau labai daug. Tačiau visa vyriškoji giminė jau išmirė. Liko pora tetų. Senelis mirė 94 metų. Nesirgo jokiomis ligomis: ėjo per kiemą, kirto infarktas, ir viskas. Paskutinę - šeštą - žmoną paliko su aštuonerių metų dukra. Net nežinau - gal ta dar gyva? Mūsų giminėje nėra seilėjimosi - didelio bendravimo. Visų senelio žmonų nei mačiau, nei pažinojau.

Mūsų namuose švenčių netrūko. Mama Ona -

švęsdavome jos vardines, tėvas Kazimieras - minėdavome ir Kazimierines. Kai per garsiuosius Škaplierinės atlaidus į Radviliškį suvažiuodavo giminės, po mišių, žinoma, susirinkdavo pas mus. Motina paruošdavo pietus, svečiams susėdus prie stalo, senelis mano tėvui aiškindavo: čia - tavo brolis, o čia - sesuo. Jie vieni kitų nepažinojo, nes buvo skirtingų motinų, labai anksti išėję iš namų. Vos paaugusius, juos iš sykio į žmones išleisdavo: tai ganyti, tai mokytis amato. Ne kartą buvau liudininkas tokių pažintinių senelio ir tėvo pokalbių. Vienas iš mano dėdžių, tėvo brolių, tarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Tėvas pasakojo, kad tuo metu, kai aplink Radviliškį vyko mūšiai su bermontininkais, senelio namuose netrūko šovinių ir ginklų... Vieną naktį jo sūnūs išgėrę sumanė pašaudyti. Pradėjo pleškinti į tvarto duris. Atlėkė bermontininkų arkbų kinkiniai - paklausė, kur kelias veda: pamanė, kad prasidėjo puolimas, ir ėmė trauktis. Seneliui buvo strioko - sūnums liepė ginklus nuskandinti, kad nelaimės namams neprišauktų. Kai pokario metais prasidėjo vežimai į Sibirą, nukentėjo dau­ guma tėčio brolių ir seserų. Beveik visa jo šeima buvo ištremta... Išvežė ir tą, kurį vadino buože, ir tą, kuris buvo biedniokas - dirbo kalviu. Kadangi mes gyvenome prie gelžkelio, kartais tėvui

Aš vis dar Tadas Blinda...

pavykdavo su artimaisiais atsisveikinti. Jis buvo pridžiovinęs duonos suchorių, tarp skudurų paslėpęs kirvį be koto, mažą pjūkliuką kažkur įkišęs: jei ir mus išveš, kad turėtų būtiniausių įrankių išgyventi. Tačiau mūsų šeimos nejudino: tėvas buvo geras specialistas ir reikalingas visoms valdžioms. Kai traukėsi rusai, siūlė važiuoti kartu. Kai vokiečiai bėgo, depo viršininkas kalbino imti vieną vagoną - kad su šeima galėtų vykti į Vokietiją. Tačiau jis griežtai laikėsi nuomonės, kad Lietuvoje yra gimęs, čia jo giminės, čia turi ir likti. Kadangi Radviliškyje buvo traukinių mazgas, ten ir karo, ir pokario metais darbo tėvas turėjo į valias. Paaugęs mėgau užsukti pas jį į garvežių depą. Patiko metalo darbai. Pirmosios mano pačiūžos būdavo su plastynkomis. Pas tėvą darbe išmokau tas plastynkas, pačiūžų raktus pats padaryti. Paskui įsitaisiau geras pačiūžas - kažkas iš užsienio parvežė, tėvai brangiai sumokėjo. Geriausia jomis prasilėkti būdavo ant užšalu­ sių pelkių. Aplink Radviliškį jų - gyvas velnias. Jei žiema sausa, mažai sniego, dugną matydavai: žuvyčių, varlyčių. Nueini ant tų pelkių, paltuką išskleidi kaip bures ir tave taip neša, kad spėk laikytis... Kartais su draugais užsimaudavome pačiūžas, pasiimdavome iš storoko drato pačių padarytus kablius ir išeidavome į apledėjusią gatvę. Sunkvežimis važiuoja, kapt tuo kabliu už borto ir jau leki. Gerai, jei slysti ledu, bet kai pataikai pačiūžų ašmenimis į akmenį, skrendi tiesiai ant nosies. Ojojoi, kaip nemalonu...

12

VYTAUTAS TOMKUS

Jei skriaudžia, duok atgal! Tėvas, nors buvo šiurkštus

(juk kalvis!), bet geraširdis žmogus. O mama švelni, nes našlaitė, ponui tarnavusi. Negalėjo būti kitokia, negalėjo... Aš augau geras, švelnus, sentimentalus berniukas. Kai su chebra šaudydavome ragatkėmis j žvirblius ir užmušdavome, dar nieko, bet jei sužeisdavome ir matydavau, kaip jie spurda, blaškosi - taip gaila būdavo! Iš pradžių nuo drąsesnių vaikėzų gaudavau į kailį. Tačiau jei atbėgdavau kruvinu liūliu tėvams skųstis, išgirsdavau: - Ko lindai? Nelįsk! O jei skriaudžia, duok atgal! Ir viskas. Toks auklėjimas buvo. Pamažu pradėjau ugdytis agresiją. Kartą tėvo šautuvu sužeidžiau didelę kaip višta varną. Nešda­ mas po pažastimi, galvojau, kur dėti, o ji dideliu snapu kirto man į skruostą. Toks siutas suėmė, kad drėbiau į žemę ir pribaigiau. Taip pradėjau augintis pyktį - kad galėčiau į liūlį duoti už save stipres­ niems.

Karo nelabai prisimenu.

Žinau, kad kai bombarduoda­ vo Šiaulius, bombų nukrisdavo ir ant Radviliškio. Mūsų šeima dėl to pasitraukė septynis kilometrus už miesto - į Vilkduobės kaimą, kur gyveno geri pažįstami. Ten per karą praleidome daug laiko. J Vilkduobę važiuodavome arkliais kinkytu vežimu. Mane apdėdavo paduškomis - kad atsitiktinės kulkos ar skeveldros nesužeistų. Būdavo, tik užskrenda lėktuvai - į bulvių kapčių lendame. Nors kiek jis ten saugojo: būtų pataikiusi bombikė, būtume nesurinkę kauliukų... Iš karo įstrigęs toks momentas. Radviliškyje krito bombos. Vie­

Aš vis dar Tadas Blinda...

na netoli mūsų namo sprogo, kita - gretimoje gatvėje. Visi nulėkėme į rimtesnę slėptuvę. Pro to akopo duris žiūrime: prožektoriai lėktuvus tik gaudo, zentikos tik muša. O tuo metu mamos brolis Kaziukas pas mus darė alų. Tai kad puta nesukristų, ne bėgo slėptis į bunkerį, o sėdėjo ir košė. Karas ėjo link pabaigos. Mes, penkerių m etųpacaniukai, sėdė­ dami ant namo pamatų stebėdavome gatvės gyvenimą, visokių eibių prisigalvodavome. Kęstučio gatve eina kareiviai. - Guten Morgen, - jiems sakome. Vokiečiai paglosto mums galvas ir duoda po šokoladkę. Taip ir uždarbiaujame. O vieną kartą šaukiu: - Guten Morgen. - Ach, ty, ryžyj fašist, - išgirstu, bet jau vėlu sprukti. Pasirodo, rusų kareiviai. Vietoj šokoladkės jie mums davė po grūšę. Galėčiau sakyti, kad esu nuo karo nukentėjęs ir aš! Iš neturėjimo ką veikti su chebryte sugalvojome daryti patran­ kas. Kadangi mano tėvas dirbo prie gelžkelio, galėjau lengvai gauti visokių vamzdžių. Iš ginklų fabriko, kuriame anksčiau darbavosi mama, prasmukę pro tvorą, su draugais nukniaukdavome parako. Vamzdyje prapjauni skylutę, laikraščių prigrūdi, gerą kaip bulyžnikas akmenį įkiši. Vieną vamzdžio galą užplaki - ir patranka paruošta. Miesto sode stovėjo paprastas viešas tualetas - tiesiog būda. Vamzdį padėdavome tarp akmenų, nutaikydavome į duris, pabarstydavome parako ir jį uždegę maudavome šalin, nes kartais ir pats vamzdis sprogdavo. Kartą tik uždegėme, žiūrime, žmogelis baltu drobiniu kostiu­ mu ir ryžių šiaudelių skrybėle į tualetą šmurkšt. O mūsų patranka jau dega, nieko nebepadarysi! Kaip dėjo akmuo į duris, tos subyrėjo į šipulius. Iš už krūmų žiūrime: vyriškis nusmukusiomis kelnėmis iš būdelės lauk sprunka. Išsigandome tada ir mes. Gamindami tuos samapalus - šaudykles, kiek bendraamžių

14

VYTAUTAS TOMKUS

akių, rankų neteko! Tuo metu, kai kas nors atsitinka, susijaudini, į šikutkę sumeti visus ginklus, bet praeina kiek laiko ir vėl nagai niežti... Mūsų namų skladuke tėvas buvo įsirengęs įrankinę. Su draugais iš jo podėlių pasiimdavome raktų, metalo pjūklą ir nupjaustydavome, nusukinėdavome visas varines paliktų remontuoti garvežių detales. Tada nešdavome parduoti žydui. Variniai vamzdeliai jam labai tiko: kaimiečiai tokius pirko samagonui varyti. Kitame mūsų namo gale gyveno mašinistas. Kartą, nežinodami jo garvežio, vamzdelius susirinkome ir žydui pardavėme. Motina įtarė, kad tai mūsų šaikos darbas, ir prispaudė mane. Nuvijo pas žydą tų geležėlių atpirkti, bet jau buvo per vėlu... Ko tik mes viską priimančiam žydui nebandydavome parduoti! Žvyrduobėse aptikdavome aviacinių bombų, didelių, po kokius pen­ kiasdešimt kilogramų sveriančių. Manėme, dabar tai uždirbsime. Kartą įsikrovėme bombikių į ratukus ir per visą miestą jam nutem­ pėme. Kai žydelis pamatė, ką atvilkome, davė pinigų, kad tik vežtume tą krovinį kuo toliau. Negi vėl vešime į žvyrduobę? Esame visokių sprogmenų ir į miesto tualetą suleidę, ir kam nors į sodą įmetę... Gyvenome netoli rusų kapinių, jos buvo mažai naudojamos, todėl visi vaikystės žaidimai vyko ten. Žaisdami indėnus iš žilvičių pasidarydavome ietytes ir vienas į kitą mėtydavome. Galėjome be akių likti! Vakare žiūrime, porelė binz binz binz į tų kapinių pusę. Aišku, ko... Mes palei akmeninę tvorą pasekę akmenukų prisirinkome ir reikiamu momentu ėmėme į ją mėtyti. Visų vaikystės zbitkų neprisiminsi... Tačiau pirmųjų meilių nepamiršau!

Labai greitai įsimylėdavau nuo mažens.

Penkerių ar šešerių važiuodavau vasaroti į Šašėnus pas tetą - motinos brolio

Aš vis dar Tadas Blinda...

15

Kazio žmoną. Ten ateidavo kaimynka, už mane gerokai vyresnė, kokių dvylikos metų, graži, ilgais plaukais. Mane, ryžulką miesčioniuką, pasisodindavo ant kelių ir čiūčiuodavo. Toks siutas suimdavo, kad kažkaip ne taip su manimi elgiasi. Nežinojau, nesupratau, ko iš jos noriu, bet būti mažu vaiku ant tų kelių nenorėjau. Teta gyveno prie miško. Vilkai avis iš kiemo su visu lenciūgu nunešdavo. Netoli tų namų buvo bombos išrausta duobė. Palijus ji prisipildydavo vandens. Po tos panelės apsilankymų nebijodavau nė vilkų, nieko - bėgdavau prie duobės ir verkdavau. O Radviliškyje per gegužines pamaldas buvau netoli gyvenančią panelę įsižiūrėjęs! Kadangi bažnyčioje stovėdavo moterų pusėje, aš irgi ten pereidavau ir stebeilydavausi ne į altorių, o į ją. Deja, didžiam nusivylimui, į mane ji visai nekreipė dėmesio. Kai kaimynystėje atsikėlė nauji žmonės su dukra - labai gra­ žia, aišku, visi bachūrai, taip pat ir aš, ją įsižiūrėjome. Vieną naktį nuėjome į svetimą sodą, iškasėme visą agrastų krūmą su uogomis ir pasodinome į klombą prie jos namo. Taip rodėme dėmesį... Mokykloje sugalvodavome mergaitėms pasirodyti dar mandriau. Gražuolis nebuvau, bet šokti man sekėsi, todėl klasėje simpati­ jų netrūko. Per šokius lėkdavome, kas pirmesnis pagriebs tą merginą, su kuria geriausiai sekdavosi lėtas valsas ar kitas mėgstamas šokis. O per pamokas už manęs su draugu sėdėdavo dažniausiai mūsų šokdi­ namos panelės. Kai mokytoja jas pakviesdavo atsakinėti prie lentos, pagaudavome musę, užlašindavome rašalo ir paleisdavome ant savo simpatijų sąsiuvinių. Daug visokių šposų krėsdavome... Labai daug...

16

VYTAUTAS TOMKUS

Svogūnėlis irpetruška kartą kėlė vakarušką... Galima sakyti, kad mano, kaip aktoriaus, karjera prasidėjo Radviliškio vaikų darželyje. Per naujametį spektaklį vaidi­ nau zuikį, kuriam ant uodegos užkrinta lapas, o jis mano, kad dangus griūva. Daugelis vaikų tokius vaidmenis išbandę... Pradinę mokyklą ėmiau lankyti anksti - šešerių. Mokytoja Valatkienė buvo griežta, bet labai gera. Mėgo teatrą ir vis į savo vai­ dinimus kviesdavo. Nežinau, kodėl mane išsirinko... Su ja parengėme numerį, kuris buvo įtrauktas į didžiulę mokinių programą, ir kartais važiuodavome į kitas mokyklas. Net gimtajame mano vaikų darželyje, buvusiame kitoje gatvės pusėje, vaidinome. Kai ateidavo eilė pasirodyti mums, sėdėdavau ant stalo užsimo­ vęs ant rankų batus, o mokytoja pasislėpdavo man už nugaros - iškiš­ davo tik rankas, lyg jos būtų mano. Gestikuliuodavo, mane ir už nosies patampydavo - atrodydavo, kad nykštukas sėdi ir deklamuoja: Svogūnėlis ir petruška Kartą kėlė vakarušką... Tas numeris buvo linksmas, komedinis, todėl vaikams labai patiko. O sėkmė ir man pakeldavo ūpą. Mokytoja Valatkienė mane įkvėpė, davė teatro pagrindus.

Su teatru buvo susiję ir vaikiški žaidimai kieme. Tik juose neišvengiamai dominuodavo karo tema. Ar filmą pamatydavome, ar knygą apie karą perskaitydavome - būtinai turėdavome ką nors pa­ našaus daryti ir patys. Jei tu teigiamas herojus - rusas, turi gražiai numirti. Jei fašistas - blynkt kojomis į viršų: privalai kaip nors juo­ kingai nugriūti. Nežinojau, kas yra režisūra, bet visuomet vadovavau tiems gatvės kareiviams. Į vaidinimus būdavo priimama tik sava chebra. Kęstučio gatvėje

Aš vis dar Tadas Blinda...

gyveno trejais metais už mane jaunesnė Aldona Janušauskaitė, kuri vėliau tapo aktore. Tačiau į kiemo spektaklius jos neimdavome manėme, kad per maža. Aišku, ir mano sesuo mums atrodė visiška mažvaikė - juk gimusi 1946-aisiais! Ji man apskritai trukdė: noriu eiti futbolo kamuolio paspardy­ ti, bet Nijolę reikia daboti. Tėvas padarė ratukus sesei vežioti. Kiek kartų ją esu išmetęs! Tada visko buvo, o suaugę iki šiol labai gerai sutariame... Ji mačiusi visus mano spektaklius. Dėl manęs būdavo pasiruošusi lėkti nors ir iki Tolimųjų Rytų! Ir vaikystėje Nijolę kartais vesdavausi pažiūrėti tų mūsų kiemo spektaklių. Koks teatras be žiūrovų?! Sukviesdavome gatvės babūnes, iš jų surinkdavome po penkiasdešimt kapeikų, apsirengdavome, kas ką turi, ir vaidindavome. Uždirbdavome tiek pinigų, kad užtekdavo ledams, o kartais ir bilietams į kiną likdavo. Paprastai būdavo dviejų dalių programa: pirmoje - vaidinimas kokiame nors sandėliuke, paskui - sporto varžybos. Bokso pirštinių neturėjome, tai atsinešdavome žiemines kepures, apsivyniodavome kumščius, viela ringą aptverdavome ir boksuodavomės. Už vienmečius buvau truputį aukštesnis, gal ir tvirtesnis, todėl dažniausiai nugalėdavau. Kartą po sėkmingų varžybų ateina draugo motina pas maniškę, skundžia, kad mėlynomis, atitrankytomis au­ simis jos vaikas namo grįžo. Už tokius žaidimus ir aš nuo mamos per ausį gavau. Į senajame Radviliškio kultūrnamyje rodomus profesionalų spektaklius mes, bachūrai, pinigų bilietams neturėjome. Į kitus miestus, žinoma, irgi nevažiuodavome. O į Radviliškį su spektakliais užsukdavo Šiaulių, Panevėžio teatrų trupės. Iš mokyklos atsinešdavome kopėčias ir, pasilipę iki antro kultū­ ros namų aukšto, vaidinimus žiūrėdavome pro balkono langus. Kiek kartų neišlaikiusios svorio kopėčios sulūždavo arba vienas kitą nuo jų nustumdavome!..

18

VYTAUTAS TOMKUS

Negalėčiau tiksliai pasakyti, koks buvo pirmasis mano matytas spektaklis, tik žinau, kad kažkokia pasaka: akyse stovi vaizdas, kaip virvėmis traukiami pacukai bėga per sceną. Pirmieji įspūdžiai buvo didžiuliai. Patyrėme vadinamąjį teatro stebuklą. Nepamenu, kad į mūsų miestą kada nors būtų atvažiavęs cirkas. Tačiau man pakakdavo paties krečiamų fokusų. Tarkim, paimdavau kapeiką, prie jos niekam nematant vašku priklijuodavau ilgą plauką ir demonstruodavau žiūrovams, kad ją turiu. Tada įmesdavau į stiklinę su vandeniu. Uždengdavau nosinaite. Abrakadabra - nosinaitę pakeliu, o monetos stiklinėje nebėra. Kur dingo? Nuo stiklinės imdamas nosinę, atsargiai pagriebdavau ir plauką kartu su pakibusia moneta. Ji likdavo saujoje sugniaužtoje nosinėje, kurios žiūrovams neberodydavau. Tokių štai cirkų pats prisigalvodavau!

Augdamas buvau ryžavotas ir strazdanotas.

Mo­ kykloje nedrįsau eiti į dramos būrelį: maniau, kas norės su manimi susidėti... Tačiau penktoje klasėje man vėl pasisekė su mokytojais. Mūsų auklėtojas buvo Jančius, o geografiją dėstė Petronis. Tikri vaidybos ir turizmo entuziastai. Pradėjau dalyvauti keliautojų ir geografų veiklo­ je. O kur turistai, ten ir laužai, eilėraščiai, dainos. Tada ir gebėjimų vaidinti prireikia... Ne kartą mūsų mokyklos turistų būrelis Lietuvos turiadose užėmė pirmą vietą. 1953-iaisiais už tai mus aprengė tautiniais dra­ bužiais ir išsiuntė į Maskvą žiūrėti tautų spartakiados. Jei jau atvykome į Maskvą, nutarėme pamatyti mauzoliejuje gu­ lintį Leniną. Mokytojas iš vakaro užėmė eilę. Ryte apsirėdę tautiniais drabužiais visi ketinome eiti į Raudonąją aikštę, bet apsižiūrėjome, kad trūksta trijų panelių. Atbėgo viena verkdama. Pasirodo, jos užsi­ manė į tualetą, o ten reikėjo mokėti. Kadangi pinigų neturėjo, negalėjo

Aš vis dar Tadas Blinda...

išeiti. Mokytojas jas išgelbėjo, ir Leniną pamatėme visi. Taigi aš, nors ir augau provincijoje, galėjau pasigirti, kad esu daug matęs! Kol buvau vaikas, mokslai neblogai sekėsi. Kai pradėjau bręsti, ėmiau tingėti. Tiesa, matematikos niekada nesupratau, bet nestoko­ jau fantazijos. Jei uždavinio nepavyksta išspręsti, pažiūriu vadovėlio gale atsakymą ir pagal jį sugalvoju formulę. Ateinu į mokyklą, ben­ draklasiai klausia, ar paruošiau namų darbus. Duodu jiems nusirašyti savaip išspręstą uždavinį, o paskui paaiškėja, kad prifantazavau... Visada patiko literatūros pamokos ir šitas dalykas man gerai sekėsi. Mėgau skaityti. Iš draugų vienai nakčiai parsinešdavau kokios nors, mūsų akimis, geltonosios literatūros tomelį - „Kaukolę žalsva­ me čemodane“ ar „Vinetu“. Dažniausiai - be viršelio, be pradžios ir galo... Reikėdavo skubiai perskaityti, o tėvai neleisdavo naktį žibinti elektros. Užsiklodavau galvą antklode, po ja įsijungdavau lempą ir mikliai, praleisdamas gamtos aprašymus, pervarydavau. Kiek kaldrų taip pradeginta! Mano rašinėlius rusų kalbos mokytoja Eglė Krivickienė skaity­ davo garsiai kaip pavyzdį. Kurį laiką ji buvo ir mūsų auklėtoja. Slidi­ nėjimo sporto meistrė, sportiška, tamsi, akys kaip kaštonai... Labai fainal Visi bachūrai ją mylėjo. Auklėtoja rengdavo klasės išvykas į gamtą. Tačiau mes ne gamta grožėdavomės, o negalėdavome atplėšti akių nuo savo mokytojos...

20

VYTAUTAS TOMKUS

Ta pačia rubaškyte - į bažnyčią ir į pionierių sueigą Buvau garbėtroška. Visada labai norėjau vadovauti. Ka­ dangi buvau aktyvus, mane išrinko mokyklos pionierių draugovės pirmininku. Kai mūsų mokyklos pionierių organizacija gavo trimitą, negalė­ jau leisti, kad jį pūstų kas nors kitas. Žygiuojančiam kolonos priekyje man reikėjo ir tą triūbą turėti. Jei būtų būgnas atsiradęs, matyt, būčiau norėjęs ir juo būgnyti! Toks jau buvau... Vėliau mokykloje tapau kamsamolistu, o po daugybės metų teatre, susiklosčius aplinkybėms, - ir komunistu, bet toks aršus kaip pionierius nebuvau. Negaliu vilktis gale visą gyvenimą. Nuo mažų dienų norisi būti vežimo priekyje. Ir tėvas mane vis ragino: - Vaiks, gyvenk dorai... Daryk gerai... Vaiks, kad nebūtų gėda dėl tavęs... Taip stengiausi ir gyventi. Nors buvau aktyvus pionierius, prieš Kalėdas ir Velykas tėvai mane varydavo į bažnyčią išpažinties. Kadangi turėjau tik vieną rubaškytę, tą pačią vilkėdavau ir per laidotuves, ir per šventes. Prieš bažnyčią motina nuardydavo pionieriškas juosteles, išsegdavo mano „ordinus“ - DOSAAF, PDG ženklelius. O kai grįždavome, kol valgydavau, vėl prisiūdavo, ir bėgdavau į mokyklą. Kaip vadas eis į mokyklą trumpomis kelnytėmis? Kaulijau kaulijau, kol motina nupirko medžiagos ir pasiuvo ilgas. Vasara, karšta, bet aš vis tiek mūvėdavau ilgas kelnes. Toks sau atrodžiau solidesnis. Madingiausi drabužiai pokario metais buvo šimtasiūlė arba geležinkelininko šinelis. Tėvui zirziau: - Noriu šinelio, noriu.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Sendaikčių turguje jis rado žalią vokišką milinę, persiuvo pa­ ged mano ūgį, perdažė juodai ir įsiuvo geležinkelininko guzikus. Ją vilkėdamas vaikščiojau išdidus kaip generolas! Tuo laiku trūko visko, taip pat ir apavo. Kai tėvas sunešioda­ vo darbinius branavykus, nuardydavo sudilusį puspadį, iš padangos išpjaudavo naują ir vinukėmis prikaldavo. Kad nesimatytų, iš ko padarytas, aš užtepdavau juodu vaksu. Taip, gal tėvai mane ir lepino... Kartais paisydavo mano užgaidų, o patys lopydavosi senus batus... Tačiau dirbti taip pat versdavo. Kai vyko mūsų namo statybos, buvau vienuolikos. Pusę šuli­ nio vienas iškasiau. Tiesa, tėvas mane skatino už kiekvieną išraustą metrą duodamas bent kiek rublių... Kai nuvažiuojame per Vėlines į Radviliškio kapines lankyti tėvų kapo, sukame Maironio gatve pažiū­ rėti, kaip mūsų namas atrodo. Kiekvieną plytą, akmenį pažįstu. Tik graudulys suima... Dabar ten gyvena svetimi. 1951 metais tėvas statybų ėmėsi įkalbėtas brolių, nes kai į mūsų nuomojamą butą Putvinskio gatvėje suvažiuodavo daug giminių, ne­ būdavo nei kur svečiams susėsti, nei kur kieme jų arklių pririšti. Broliai tėvui liepė imtis nuosavo būsto statybų ir žadėjo pa­ dėti, bet buvo išvežti į Sibirą, todėl likome be paramos, be pinigų... Vargdami statėme, pusbadžiu gyvenome. Mama virdavo zacirką arba bulvienę, bulvienę arba zacirką. Ji net mėlyna nuo liesumo būdavo. Po šiai dienai negaliu žiūrėti į pienišką sriubą...

Kad vien zacirka šeimai nereikėtų misti, kartais su tėvu nueidavome į mišką ir kokią stirnelę meniu paįvairinti nudob­ davome. Tačiau tų gyvūnėlių man būdavo gaila... O kiek tėvas zuikių prišaudydavo! Pamenu, kartą grįžta vėlai vakare, varvantis nuo šlapdribos. Motina priekaištauja, kad visą dieną medžioklėje praleido ir nieko neparnešė. Jis sako: eik į kiemą ir pažiūrėk! Pasirodo, buvo pasiskolinęs iš kaimiečio rogutes, o ant jų gulėjo devyni zuikiai!

22

VYTAUTAS TOMKUS

Kartą medžioklėje tėvas žiūri - laukinis šuva bėga. Bulbt jam į kaktą ir, kad negulėtų ant tako, įvelka į krūmus. Grįžta namo, su kažkuo iš medžiotojų pradeda kalbėtis. Tie pasakoja tokį didelį vilką matę, bet nepataikę. Tada tėvas su rogutėmis dar sykį nueina į mišką: pasirodo, ne šunį, o tą vilką ir nudėjęs. Medžiotojo pažymėjimo niekada neturėjau - mano paauglystėje jo gal ir nereikėjo. Tačiau medžioti mėgau. Tėvas man nupirko šau­ tuvą. Tais laikais buvo galima medžioti bet kada, bet kur. Ten, kur Radviliškyje priešais bažnyčią dabar yra mokykla, stadio­ nas, tuomet buvo pelkės. Atsikeldavome su tamsa ir, kol motina paruoš­ davo pusryčius prieš mokyklą, su tėvu eidavome medžioti ančių. Jis man išpjaudavo ilgą kartį, kad žingsniuodamas per liū­ liuojančią pelkę turėčiau į ką atsiremti, ir traukdavome. Buvau dar pacanas. Tėvas nušaudavo kokias keturias antis, aš - vieną, o kartais ir nė vienos. Grįžti namo, kiaušinienė ant stalo garuoja. Pavalgai ir - į mokyklą. Kartais tėvas tiesiai iš medžioklės eidavo į darbą. Tada man prie juostos pritvirtindavo apkabą su šoviniais, užkryžiuodavo antrą šautuvą. Dar laimikį įduodavo, ir aš išdidus žygiuodavau namo. Kai vykdavo bendros medžioklės, mane kviesdavo varovu. Eidavau per mišką, daužydavau lazda medžius ir baidydavau žvėris. Įvairios patirties turiu... O paskui prasidėjo visokie medžioklės suvaržymai. Nors tu ­ rėjau ir kaimynų, ir draugų medžioklių, man tas užsiėmimas tapo per sudėtingas. Esu paslėpęs lygiavamzdį medžioklinį šautuvą. Jį padovanojo bachūras iš Utenos autoserviso - prieš keletą metų per gimtadienį atvažiavo į Suminus pasveikinti. Tačiau nė sykio nesu iš jo iššovęs. Geriau jau ant gatavo: vienas medžioti mėgstantis bičiulis verslininkas mums tai stirnienos ar briedienos pasiūlo, tai dešrų iš laukinių žvėrių mėsos... Kartais kaime po medžiu pakabinu skardinę ir taikau iš pneu­

Aš vis dar Tadas Blinda...

matinio: kažkokioje Arūno Valinsko laidoje seniai, kai LNK televi­ zija dar buvo Lapėse, gavau dovanų. Papasakojau, kad tėvas buvo medžiotojas, pasigyriau, jog nesitaikydamas pleškindavau į varnas ir šešias septynias vienu šūviu nukirsdavau, ir buvau apdovanotas oriniu šautuvu!

Ištatuiruoti ar nufotografuoti ? Nuo mažumės mano chebrantai

buvo ir lietuviukai, ir rusiukai. Paprastai jie tarpusavyje mušdavosi. Aš konfliktų išvengiau ir draugavau su abiem pusėmis, nes anksti išmokau tatuiruoti. Kai augau, Radviliškis buvo banditų ir chuliganų miestas. O aš gražiai piešiau. - A tatuirovki? - vis sulaukdavau kietų bičų klausimų. Neatlaikęs spaudimo primityviai pabandžiau jas piešti. Sudėda­ vau dvi adatas, apsukdavau siūlu, merkdavau į tušą ir badydavau odą, kol prasimušdavo kraujas. Toks piešinys amžių amžius išlikdavo... Paklausa buvo didžiulė. Susirinkdavome pas mane ir norin­ čius tatuiruodavau. Net pinigų neimdavau, nes man būdavo įdomu. Įmantrių piešinių nedarydavau. Sudėtingiausias - ant dilbio ištatui­ ruotas durklas, o jį apsivijusi gyvatė. Tai buvo ilgas, ne vienos dienos, darbas. Dažniausiai vaikinai norėdavo inkaro: jūros nematę, visi svajojo būti mariakais. Dar buvo paklausūs ant peties paišomi taikos balandėliai. Vi­ sokių velnių prisigalvodavome... Vieni tatuiruotieji be galo džiaugdavosi, kiti grįždavo pas mane verkdami: - Motina liepė, kad tatuiruotę panaikintum. Tačiau aš padėti negalėjau... Kaimynų bachūrai rūgšties pylė, kad piešinį iš odos išėstų. Kiti eidavo į polikliniką, kad specialia adata išdegintų. Bičiulį Algį iš namų motina išvijo - liepė grįžti be tatuiruotės, tai jis nuo rankos ją nukramtė. Siaubas... Kartais chebra geisdavo tatuiruotės, bet bijodavo skausmo.

Aš vis dar Tadas Blinda...

25

Norėdamas pademonstruoti, kad čia nieko baisaus, ant savo rankos rodydavau, kaip daroma. Buvau nusipiešęs inkariuką. Mokyklos laikais pirkdamas ledus pardavėjai kapeikas stengdavausi duoti taip, kad matytų tatuiruotą ranką. Vėliau, kai į konservatoriją įstojau, gėda pasidarė. Slėpdavau rankovėje, kad tik to inkaro niekas nepastebėtų. Vilniuje vaikščiojau į polikliniką, kad panaikintų. Tačiau žymė vis tiek liko. Mokyklos laikais prisigalvodavau visokios „užklasinės“ veiklos...

Anksti susidomėjau fotografija. Iš kitoje gatvės pusėje gyvenančio kaimyno Žukausko nusipirkau primityvų vokišką foto­ aparatą, susidedantį iš trijų dalių, paprastą kaip dabartinės muilinės. Kaimynas pamokė fotografuoti. Bet tas aparatas buvo labai papras­ tas: plačiajuostis, tik trys diafragmos ir trys išlaikymai. Toks mano pradžiamokslis. Paskui Radviliškyje nusipirkau „Moskva-2“ - su dumplėmis. Tačiau norėjau dar geresnio - „Zorkij“ arba FED. Vieną vasarą po septintos klasės, visiškoje pacanystėje, įsidar­ binau šalia miesto buvusioje MTS - mašinų ir traktorių stotyje - pa­ dieniu darbininku: kasiau anglis, durpes. Turėjau planą: už uždirbtus pinigus seną fotoaparatą pakeisti į modernesnį. Deja, Radviliškyje tokių daiktų nebuvo. Kažkas pasakė, kad naujoviškos technikos reikia ieškoti Kaliningrado srityje - Sovetske. Užsidirbau rublių, motina man juos įsiuvo į trusikus, įdėjo į kišenę bryziuką lašinių, agurkų. Kaimynas, kuris lydėdavo traukinius, pamokė: kai sąstatas pajudės, šok ant stabdžių platformos. Nuo ten niekas nevarys. Taip prekiniais traukiniais zuikiu išvažiavau iš Radviliškio į Sovetską ieškoti modernaus fotoaparato. Sėkmingai jį nusipirkau, pernakvojau kažkokioje landynėje ir tokiu pat būdu grįžau namo.

26

VYTAUTAS TOMKUS

Kai išlipau Radviliškyje, juodas puspaltis buvo baltutėlis: pasi­ rodo, važiavau vagone, kuriame anksčiau gabentos kalkės. „Zorkij“ man buvo didžiausia laimė. Kiek juo uždirbdavau! Mane samdydavo fotografuoti ir vestuvių, ir laidotuvių. Ypač patik­ davo, kai į kadrą patekdavo pulkas žmonių - tada padarydavau daug nuotraukų ir iš kiekvieno joje esančio paimdavau po rublį! Netgi fotografuodavau kaimynus pasams: turėjau pasidaręs ap­ švietimą, kambaryje ant sienos ištempdavau paklodę ir pleškindavau visus norinčius. Atitveręs pusę koridoriaus, užtamsinęs langus, įsukau raudoną lempą - įrengiau laboratoriją. Jaučiausi tikras fotografas! Kadangi turėjau patirties daryti nuotraukas, baigdamas gim­ naziją geografų būrelyje subūriau dar vieną - fotografų. Neblogai gyvenau! Dabar guli mano „Zorkij“ sekcijoje, rūsyje mėtosi ryškinimo bakeliai, didintuvas, kiti prietaisai - niekam jų nebereikia, nes niekas šiandien taip nebefotografuoja ir nuotraukų nedaro. Visi turi skait­ meninius fotoaparatus. Tačiau su jais juk nieko daryti nereikia: tik spausti mygtuką. Net telefonu šiais laikais fotografuoti galima! Tai man neįdomu. Anuomet, jei nori, kad tolimas planas būtų, - siaurini diafragmą, didini išlaikymą... Būdavo ką veikti!

Mokinys domėjausi tikrai daug kuo. Tačiau nei foto­ grafu, nei tatuiruotoju neturėjau minčių tapti. Tai buvo tik pramogos. Paskutiniais metais mokykloje galvojau apie dvi specialybes: Kauno politechnikos institute ką nors susijusio su techniniais dalykais stu­ dijuoti - sekti tėvo pėdomis. Arba rinktis žurnalistiką, nes mokytojai sakė, kad turiu lengvą ranką: kartais, konkuruodamas su mokyklos direktoriumi, rašydavau į rajoninį laikraštį. Mokslo metų pabaigoje vyko mūsų, geografų ir turistų būrelio narių, atsisveikinimo koncertas: atlikome įvairių šalių šokius, dainas, o mes su bendraklasiu buvome konferansjė - kalbomis turėjome su­ jungti atskirus pasirodymus į visumą.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Pamaniau, kad tokiam reikalui labai tiktų Žako Paganelio įvaiz­ dis. Paėmiau ilgus atlenkiamus medžioklinius tėvo batus ir aliejiniais grindų dažais nuspalvinau raudonai. Pamatęs mano racionalizaciją tėvas tokį dongą pakėlė... Pastangos atsipirko. Koncertas buvo labai sėkmingas. Moky­ tojai ėmė mane liaupsinti: - Nemanėm, kad tu toks artistas!.. - Taip gerai vaidini!.. - Gal, Tomkau, į konservatoriją stosi?.. Tai girdėdamas tyliai pats sau vienas pagalvojau: „O kodėl gi ne?“

Aktorystės mano planuose nebuvo, nežinojau,

kad apskritai yra tokia konservatorija! Tačiau, išgirdęs mokytojų užuo­ minas, nuėjau į biblioteką ir susiradau laikraštį, kur buvo stojimo į Vilniaus valstybinę konservatoriją sąlygos. Perskaičiau, kad reikia būti pasiruošus deklamuoti eilėraštį, skaityti prozos ištrauką ir pasakėčią. O karšta vasara buvo! Atsisėdau skladuke į kampą ir kaliau ilgą Antano Venclovos eilėraštį „Tėviškė“: Mano tėviškė - mėlyno Nemuno vingis, Gintariniai krantai ir sena Palanga. Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs, Smėly plakas pavargusi marių banga. Ir taip toliau... Visus aštuonis posmelius! Taip pat išzubrinau Ivano Krylovo pasakėčią „Katinas ir virėjas“ ir ištrauką iš tuo metu man be galo patikusio Michailo Šolochovo roma­ no „Pakelta velėna“. Pasirinkau Ščiukario monologą, kur jis pasakoja, kaip vaikystėje nardydavo ir nukąsdavo vienam žvejui kabliukus. Kol kartą tas žvejys jį už lūpos pagavo... Ta ištrauka mane labai žavėjo! Ir išvažiavau į Vilnių ieškoti konservatorijos.

28

VYTAUTAS TOMKUS

Supykusi spirdavau jam auliniu į blauzdą Sesuo Nijolė Gelčienė: „Mūsų šeimoje nebuvo surūgusių veidų: mama visada šypso­ josi. Kaimynai ją vadino auksine Onute, nes buvo labai gera, visiems padėjo. Tėvukas - santūresnis, labai mėgo muziką. Turėjo gražų rau­ doną itališką akordeoną. Iš šunų odos darydavo barabanus. Jis gal tik smuiku nemokėjo griežti... Visais kitais instrum entais išmoko groti pats. Kai statėmės namą, labai trūko pinigų. Dėl to kartais savaitgaliais tėtis eidavo muzikuoti į vestuves. Kelis sykius ir aš jam talkinau - mušiau būgną. Kitą dieną didelė tvirta jo ranka būdavo sutinusi nuo akordeono tampymo. Iš kišenės mamai ištraukdavo uždarbį - krūvą sulamdytų rublių... Kai akordeoną pardavė, nusipirko vokišką ir rusišką armoniką. Dabar viena guli pas mane, kita - pas Vytą. Mums tai - prisiminimas apie tėtę, nes niekas jomis nemoka griežti... Tarp manęs ir brolio - šešerių metų skirtumas. Mažos jis manęs niekur nenorėdavo vestis. Tačiau aš vis tiek jam iš paskos vilkdavausi. O Vytas visaip bandydavo manęs atsikratyti. Labai norėdavau dalyvauti brolio rengiamuose vaidinimuose, bet jis nekviesdavo, o aš buvau labai nedrąsi, neprašydavau. Tačiau kai jam reikėdavo pagalbos, sugebėdavo mane įdarbinti. Tuo laikotarpiu buvo labai susižavėjęs fotografija ir man liepdavo išryškintas nuotraukas džiovinti specialiu prietaisu. O paskui jas banguotai apkarpyti. Augdami mudu, kaip, matyt, daugelis brolių ir seserų, nuolat ginčydavomės. Vytui už skriaudas niekaip negalėdavau atkeršyti, nes jis buvo aukštas, be to, berniukas. Tais laikais avėdavau sunkius,

Aš vis dar Tadas Blinda...

29

grubius, visai nemergaitiškus batus. Supykusi spirdavau tuo batu į blauzdikaulį. Kaip jam skaudėdavo! Tai buvo vienintelė bausmė, kurią pavykdavo sugalvoti. Vytautas nuo mažens buvo meniškos natūros. Gražiai piešė, o aš dailei visai netikusi. Kai buvau ketvirtokė ar penktokė, brolis pasakė: - Tau reikia pradėti lankyti kokios nors sporto šakos treniruo­ tes. Esi aukšta - gali rinktis krepšinį. Tuo metu Radviliškyje kaip tik buvo atidaryta krepšinio mo­ kykla. Buvau pirmoje ją bengusiųjų laidoje. Mano sporto mokyklos baigimo diplomo numeris - penktas. Vyto dėka pradėjau treniruotis, krepšinį žaidžiau ir vėliau, studijuodama. Nuo krepšinio kamuolio plaštaka pasidarė nemaža. Kadangi namuose stovėjo pianinas, buvo pasamdytas mokytojas, kad mane išmokytų skambinti. Jis gyrė, kad ilgi pirštai, sakė, jog galiu būti pia­ nistė. Po aštuonių klasių tėvukas nuvežė į Šiaulių muzikos mokyklą. Tačiau tais metais manęs nepriėmė: sakė, kad per jauna, reikia baigti vidurinę. Vėliau man muzika nebebuvo tokia svarbi. Grįžęs iš studijų, prie pianino prisėsdavo Vytautas...“

30

VYTAUTAS TOMKUS

A š ir m ano „Z o r k ij“. S tu d ijų m e tų a uto po rtre ta s te a tro g rim o kam baryje. Tas fotoaparatas m an, fo to g ra fu o ti m ėgstančiam p a c a n iu k u i, buvo svajonė. Po septintos klasės u žsid irba u p in ig ų ir z u ik iu vienas tra u k in iu nuvažiavau į Sovetską jo p irk ti. Paskui fotografuodam as kiek užsidirbdavau! M ane sam dydavo įa m ž in ti ir vestuvių, ir la id o tu v ių . Ypač patikdavo, ka i į kadrą patekdavo pulkas ž m o n ių tada padarydavau daug n u o tra u k ų ir iš kiekvie no paim davau p o ru b lį!

M a m a O na P e traitytė jaunystėje priklausė Šaulių sąjungai. Tėvas K azim ieras Tom kus - n ep riklausom os Lietuvos kariuom enės v irš ta rn y b in is

M o tin a buvo graži m o te ris. Ir tėvas nešpėtnas, zdarovas. Taip ir susuko vienas k ita m sm egenis. 1939 m etais susituokę, jie sulaukė a u k s in ių vestu vių

A š, jaunasis akord e o nin in ka s, tėvo už p ečių p rila ik o m a s , kad su su n k iu in s tru m e n tu n en u griūčiau. G erai g rie ž ti ta ip ir neišm okau, o tėvas buvo m u zika lus, ka rta is eidavo n e t į vestuves g ro ti. Jam m iru s , su seserim i parsivežėm e iš R ad viliškio po a rm on iką. N iekada jos iš spintos ta ip ir neištraukiau, g u li ka ip re lik v ija

Tėvas buvo aludaris. K ai skladuke alus rūgdavo, neleisdavo garsiai k a lb ė ti, g re ita i v a ik š č io ti - saugodavo, kad n esu kristų puta. K a rta is jam d arb u o tis padėdavo ir m am a. Na, o paskui b ū tin a i reikėdavo ragauti. Jei įpylu s į s tik lin a itę laiko si p u tų va in ikėlis, vadinasi, alus pavyko

U ž vienm ečius buvau tru p u tį aukštesnis, gal ir tvirte sn is, to d ė l dažniausiai nugalėdavau kiem e vykstančiose bokso varžybose. Bokso p irš tin ių neturėjom e, ta i atsinešdavom e žiem ines kepures, apsivyniodavom e kum ščius, viela ringą aptverdavom e ir boksuodavom ės

Šešeriais m etais jaunesnė sesuo N ijo lė m an, paaugliui, atrodė visiška m ažvaikė! K aip būdavo p ik ta , kai tekdavo ją d a b o ti

1953-ieji. M ū sų m o k y k lo s tu ris tų b ūrelis Lie tu vo s turiadose ne k a rtą užėm ė p irm ą vietą. U ž ta i m us aprengė ta u tin ia is drabužiais ir išsiuntė į M askvą ž iū rė ti ta u tų spartakiados

1958-ieji. Su b e n d ra kursiu F erdinandu Jakšiu nuvažiavęs į M askvą n us ip irk a u languotos m edžiagos. L ie tu v o je to k ia buvo deficitas! M a rš k in iu s č iū d n a apykakle, prisegam om is ra nko vė m is sum odeliavau pats

Su Ferdinandu Jakšiu (k a irė je ) ir V a ld u L e n c e v ič iu m i b uvom e ir b en d ra m oksliai, ir k a m b a rio k a i, ir draugai. G yvenom e neprabangiai, bet ka rtais sau leisdavom e valgyklose p ap ie ta uti

A rtė ja n č io p o lite ko n o m iko s egzam ino siaubas. B endrabutyje rengdam iesi egzam inam s ko tik neprisigalvodavom e! S tu d ijų m etais gyvenau p u ik ia i. N o rs ir į pasim atym us lakstydavau, ir į šokius, p a d id in tą s tip e n d iją gaudavau

Tėvų nam o gotikose. S tudijuodam as į R ad viliškį grįždavau tik per šventes, atostogas

O fic ia li kurso n uo tra u ka , d aryta fotoateljė. M u s į ko nse rva to riją su rin k o ir p irm u s d u kursus vadovas buvo Vladas L im antas, padėjėja - Stefanija N ose vičiū tė (sėdi ka irėje ). Baigę m okslus paskui L im a n tą b ūre lis la im in g ų jų , ta rp k u rių buvau ir aš, išvažiavom e d ir b ti į Šiaulius

Ruošdamasis ko nse rva to rijo s b a ig im o šventei pasisiuvau juo d ą ko stium ą . O p rie jo k a ip g i be varlytės'. Toks, jausdam asis tik ra s artistas, g rįžau ir tėvam s p a s iro d y ti

K ai pradėjom e d raugauti, L ilija M u le v ič iū tė (dešinėje) atvažiuodavo pas m ane j R adviliškį. Ji labai p a tiko m ano sesytei. L ilė visiem s patiko... K a rtą va ikštin ė jo m e R ad viliškio „b ro d v ė ju m i“, triauškėm e bombonkes. „A rtis ta i, o to k iu s p igius led inu k u s valgo“, - m estelėjo p ro šalį einančios paauglės

1961-ieji. K o nse rva to rijo s d ip lo m ų gavim o dieną buvo ir linksm a, ir liū d na . D ėl to, kad baigėsi studijos

Sykį ar d u p e r savaitę būdavo k a rin is parengim as, ka rtais reikėdavo v y k ti į pratybas. K o n s e rv a to riją baigiau būdam as vyresnysis leitenantas. Sakydavau: jeig u nesiseks aktorystė, eisiu d ir b ti į m ilic iją ir d iž u ru o s iu p rie te a tro . T ik išeina koks n e p rie te liu s įka lę s - į va ra n o ką ir daboklėn

T uo m e tu ko nse rva to rijo je ne aš vienas - daugelis v a ik in ų p uika vo si vešliom is še veliūrom is, nes to kios buvo m adingos. Kai pradėjau d ir b ti teatre, p la u ka i pam ažu ėmė tru m p ė ti. O dabar su jais visai vargo n e tu riu

L ilija m an k rito į a kį p e r stojam uosius egzam inus ko nse rva to rijo je. Tačiau dvejus m etus ji į m ane n ežiūrėjo! V isgi aš laim ėjau: b aig ia n tis stu d ijo m s su L ile jau buvom e pora

"% ^0

a š u z u u v to i

r tC iiu c

vjji n(zšy k£$/ofui... "

Su L ile ko nservatorijoje vaidinam e etiudą pagal K o nsta ntin o Sim onovo „R usų žm ones“. A š - labai ją įsim ylėjęs m ajoras. Per egzam iną abu sėdėjome ant m e d in io stelažo. N orėjau p rie m ylim osios arčiau p ris is lin k ti ir staiga pajutau, kad į užpakalį sm inga pašinas

Tada b uvo m adingas p ip i audinys. M a n iš jo pasiuvo ko stium ą kelnes ir švarką

m asuotes teatre m us pradėjo im ti d ar studentus. V a id in a n t Stefanijos Josevičiūtės sta tyto je ko m e d ijo je „P atrakėlė“ re ikė jo sm a rkia i g rim u o tis . A š, iekada to nepatyręs, sėdžiu ant kėdės ir jau čiu, kad p eru ką p rie galvos odos ega. K e nčiu ir galvoju: gal ta ip re ikia . T ik vėliau neištvėręs skausm o išdrįsau aklausti, ar šita ip tu r i būti...

f L

į / 7 /

i

f

I v

? U

Wp M

p P 3 ___^ į l į

-■'— T # '

/

1961-ieji. Su Ferdinandu Jakšiu naujam ečio karnavalo tv a rk y to ja i Sanča Pansa ir D o n K ichotas. A š - aukščiausias kurse, jis - žem iausias. D ažnai k ū ry b iš k a i išnaudodavom e ūgio s k irtu m ą

K o n se rva to rijo je vienos a u d ito rijo s d u ry s vėrėsi į balkoną. Išeidavom e ten pasikalbėti, p a rū k y ti, į L e n in o aikštę pasižvalgyti. Č ia aš su bendrakurse Eugenija Pleškyte. N em e rg in a u jos - tu o m e tu draugavo su A lg im a n tu Bražinsku. Jis ją m o to c ik lu vežiojo

S tudentai d u sykius per savaitę - b ū tin a i, o k a rta is ir tris , traukdavom e į šokius. Negalėjau įs iva izd u o ti, kad teatre darbas bus vakarais ir dėl to tu rė siu jų atsisakyti! Č ia šo kdin u kažkokią m anekenę. U ž m ū sų Vaclovas D aunoras, tada - d ar tik būsim as operos solistas

M a ty t, nėra nė vien o m ano vaidm ens, k u rio neb ū tų m ačiusi sesuo N ijo lė . Ji m ano k ū rybą seka nuo p irm ų jų sp ektaklių

A tsid ūrę s sostinėje pradėjau s tilia g ė ti: n u s ip irk a u lie tp a ltį, ėm iau nešioti vestuvines tėvo kelnes iš ju o d o krepo. Tada avalynės gam ykloje d irb u s io dėdės paprašiau p a s iū ti batus - su sagtelėm is, dvigubais o d in ia is padais, nes to k ie buvo m a d in g i

'"■''VS tu d e ntiški laiškai nam iškiam s

Susikrovę m antą į k a rto n in iu s lagam inus, su V aldu L e n c e v ič iu m i važiuojam e atostogų. Jis v ilk i brangų gerą paltą. Pavasarį, kad jo nere ikėtų vežtis nam o, nunešė u ž s ta ty ti į lom bardą. G autus p in igu s praūžėm e. R udenį nueina p a lto a ts iim ti - nebėra, parduotas. Tie, k u rie pavasarį k a rtu su V aldu lin k s m in o m ė s , susim etėm e ir n u p irk o m e k itą , tik jau pigesnį

K itą dieną po ko nse rva to rijo s b aig im o b a lia u s s u sirin kom e p rie dėstytojos M a rijo s R asteikaitės nam o švęsti to lia u . Ji gyveno šalia O peros ir baleto te a tro - sugriuvom e parkelyje n u s ifo to g ra fu o ti

W

tjk f

1959-ieji. D arb o ir p o ilsio sto vykloje Telšiuose. T u rėjom e sta tyti kažkokias kiaulides, b e t m a n la m ū ra i, ne p ly to s tą vasarą buvo galvoje

M

»

.- " M II

II. Pipi kostiumu - užkariauti Vilniaus

Aš vis dar Tadas Blinda...

33

Keturiasdešimtųjų blokas 1957 metais a n t bangos buvo stilia g ų stilius: siau­ ros kaip dūdos kelnės, baltos kojinaitės, storapadžiai batai... Ir pipi audinys tada tapo labai madingas. Iš jo mokyklos išleistuvėms man pasiuvo kostiumą. Toks, vilkintis radviliškietišku savo pipi kostiumu, ant galvos styrančia kupeta neklusnių plaukų, atvažiavau į Vilnių, į konservato­ riją. Buvau nusiteikęs, kad tikrai būsiu aktorius. Naiviai maniau, kad sostinėje visi man grius po kojomis. Žalias, nieko nematęs buvau... O čia - stojančiųjų krūvos. Vilniečiai man pasirodė besivaikan­ tys madų: kelnytės trumpos, siauros, švarkiukai šviesūs. Maniau, štai čia tai tikri, gatavi artistai - nereikia nė mokslų. Ką aš čia veikiu? Tačiau jei jau atvažiavau, reikia bandyti...

K artą išeinu iš bendrabučio kambario. O tuo metu atsidaro kitos durys ir priešais pasirodo balta pūsta suknele vilkinti liaunutė mergina. Tik vėliau sužinojau, kad ji - taip pat į aktorinį stojanti Lilija Mulevičiūtė. Be galo graži buvo. Iš karto man krito į akį! Sakiau, ta tai jau tikrai bus mano... Apsidžiaugiau pamatęs, kad pateko į tą patį kursą. Nors tais metais į aktorinį stojančiųjų buvo daug - 156, priėmė tik keturiolika studentų. Reikėjo pereiti tris atrankos turus. Kai iš­ vydau, kad sėdžiu tarp sėkmingai juos įveikusių, išsigandau: maniau, dabar tai prisidirbau... Tie keturiolika, tapusių mano bendrakursiais, buvo Jonas Jurašas, Lilija Mulevičiūtė, Valdas Lencevičius, Inga Chadaravičiūtė, Eugenija Pleškytė, Regina Paliukaitytė, Lilija Žadeikytė, Danguolė Lozoraitytė, Alvyda Cepaitytė, Romualdas Gudas, Lionginas Aleksandravičius, kuris paskui tapo Umbrazevičiumi, F e r d in a n d a s Jakšys, Pijus Narvydas, Romualdas Jarašauskas, Rimantas Kalvelis.

34

VYTAUTAS TOMKUS

Aš, Lencevičius, Žadeikytė ir Paliukaitytė - keturiese - buvo­ me gimę keturiasdešimtais metais. Jauniausi kurse, įstoję tiesiai po gimnazijos. Mus vadino keturiasdešimtųjų bloku. Buvome šešta konservatorijos dramos aktorių laida. Geras kursas, nedaug nubyrėjo. Jurašas, vyriausias iš mūsų, į aktorystę įstojo jau porą metų atpylęs Žemės ūkio akademijoje, o netrukus ir mus paliko - išvažiavo į Maskvą režisūros mokytis... Kalvelį išmetė, nes užtaisė panai vaiką, o talentingas vaikinas buvo, gražiai šoko, dainavo... Tuo metu būti išspirtam iš aukštosios mokyklos buvo nesunku. Tarkim, vieną vaikiną iš kito kurso išmetė dėl... amoralaus elgesio. Buvo toks kaunietis, gražuolis, gerai grojo, balsą turėjo - nors į ekraną dėk. Apkaltino jį, kad nemokėdamas užsienio kalbos perka importinius žurnalus dėl užsienio artisčių nuotraukų ir akimis jas nurenginėja. Kažkokios dėstytojos pasiskundė, kad atėjusios į audi­ toriją taip pat jaučia nurengiantį to studento žvilgsnį. Tiek užteko, kad iš konservatorijos būtų pašalintas...

Po stojamųjų egzaminų grįžau į Radviliškį... Nors net nebuvau pradėjęs studijuoti, visi jau žinojo, kad būsiu artistas. Kadangi esu laisvas iki rugsėjo, aišku, nieko nelaukęs traukiu į šokius. Aptvertoje šokių aikštelėje, žiūriu, stovi graži graži nepažįs­ tama panelė. Panašu, kad mano metų... Draugų klausinėju, kas tokia. Šie sako, kad ji - Zita Butkutė. Žinojau, kad tokia mokykloje buvo - lengvaatletė, krepšinin­ kė... Ir man sukilo noras su ja susipažinti. Pradėjau šokdinti, paly­ dėjau namo ir įsižiūrėjau. Zita buvo nesusvietnai graži, visada dailiai apsirengusi. Mokėsi vakarinėje mokykloje ir dirbo univermage - turėjo iš ko drabužėlių nusipirkti. Mūsų draugystė tęsėsi ir kai išvažiavau į Vilnių. Grįždavau pas ją į Radviliškį, ji mane į mokslus išlydėdavo, siuntinius siųsdavo.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Kadangi dirbo batų skyriuje, įtaisydavo proščiai molodost. Gauni pranešimą, eini į paštą atsiimti siuntinio. Dėžę pakratai - kliuksi. Atidarai, ogi į tuos „pensininkus“ dar ir konjako bonka įkišta. Zita atvažiuodavo manęs aplankyti į Vilnių. Pasiimdavau kokį studijų draugą, į „Neringą“ ar „Palangą“ nueidavome pasėdėti. Taip tęsėme tęsėme, kol pajutau, kad su Zita man nelabai iš­ eina. Kas buvo tarp mūsų blogai? Aš buvau pilnas idėjų: kai baigsiu studijas, būsiu artistas, tą, aną darysiu... - Būsiu parašiutistė, - išgirsdavau paklausęs, apie ką svajoja. Man tai atrodė nesolidu. Galvojau, jei su ja nėra apie ką rimtai pasikalbėti, kokia gali būti bendra ateitis?.. Tačiau ją mylėjau, tai nebuvo vėjavaikiškas susižavėjimas. Aš apskritai viską ir greitai įsimyliu, man net senus batus sunku išmesti. Žmogaus irgi negaliu cingt ir išbraukti iš savo gyvenimo. Su Zita išsiskyriau, kai antrame kurse man „nusileido“ dabar­ tinė žmona: negalėjau dviejų už nosies vedžioti... Pagadinau aš Zitai gyvenimą... Ji ant manęs labai pyko. Sakė, vis tiek kada nors nužudys. Po konservatorijos į Šiaulius paskyrimą gavau, ir ji atsikėlė, aš iš ten pabėgau į Kauną, ir Zita paskui. Aš vėl į sostinę - ir ji čia gyvena. Kadangi tai moteriai šiek tiek pamaišiau gyvenime, po šiai dienai ji netekėjusi. Laikas viską išlygina. Su mano žmona ilgai buvo priešės, o pastaruoju metu susidraugavo. Pasikalba telefonu. Zita turėjo batų parduotuvę. Kai buvo sunkus metas, padėdavo gauti avalynės tai man, tai Lilei. Buvo išvažiavusi dirbti į Ameriką, o dabar vėl gyvena Vilniuje, mus į savo gimtadienius kviečia.

36

VYTAUTAS TOMKUS

Iš laiškų namiškiams: Sveiki, gyvi! Sistra, mama, tėte, dėdey teta, Antaniukas ir naujas gyventojas. Šiandien sužinojau, Aad leidžia laikyti specialybės egzamino antrą turą. Vakar; / y. trečiadienį, 6ai;o /-as taras (egzaminas) ir iš 30 berniukų atrinko 25, kurių tarpe esu ira s. Valgau, kaip ir seniau - vien arbatą ir mėsą. Todėljau pasiilgau mamos barščių.

Likit sveiki! Bučiuoju! Vilnius 1957.VH.il (ketvirtadienis) *** La6a diena! Pirmiausia sveikinu ju s visus: mamą, tėtę, Nijolę, Antaniuką, Rymantuką, tetą, dėdę, ir linkiu visiems sveikatos bei kloties gyvenime. Aš, kaip jau rašiau, gyvenu bendrabutyje. Vakar (pirma­ dienį) buvo pas mus mokslo metų atidarymas, visiems davė studentų pažymėjimus. Sužinojome paskaitų tvarkaraštį. Kai kada teks keltis net 7 vai., nes nuo 8 vai. bus paskaitos, o kai kada be pietų pertraukos teks net 12 vai. per dieną tūnoti auditorijoje, todėl virti ar kepti pakol kas nemėginame, o perkame kefirą. Cukraus nėra visame Vilniuje, todėl perkame saldainius. Tiesa, ja u 2 kartus valgiau valgykloje sriubos. Taip, kad pinigai eina kaip vanduo iš krano.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Kokia čia specialybė! Bus sarmata žmogui pasakyti Sesuo Nijolė Gelčienė: „Mūsų giminėje aktorių būta ir daugiau: mamos pusbrolis Vladas Auga buvo Šiaulių dramos teatro aktorius ir direktorius. Jo žmona Vanda Venckutė - aktorė. Tačiau su jais tėvai nebendravo: juk jie - mokyti žmonės, o mes - paprasti radviliškiečiai. Tėvas labai norėjo, kad Vytas būtų inžinierius. Kai šis pasakė nusprendęs eiti į artistus, praplyšo: - Kokia čia specialybė! Artistas - nerimta. Bus sarmata žmogui pasakyti. Inžinierius, daktaras - štai tikros profesijos. Tačiau Vytas neapsigalvojo. Ryžos, šlakuotas, išstypęs bernas mėlynomis akimis išvažiavo stoti į Vilniaus konservatoriją. Mama manė, kad jis tikrai egzaminų neišlaikys. O grįžo įstojęs. Paskui kaimynai kalbėjo, jog tikriausiai Tomkus lašinių paltį kyšio vaikui įdėjo, kad Vytukas buvo į artistus priimtas... Mama lieka mama - ji greičiau prie tokio pasirinkimo prisitaikė. O tėvukas gal tik tuomet atlyžo, kai pamatė Vytą vaidinantį. Kai važiuodavo į gastroles pro Radviliškį, visada su dideliu bū­ riu žmonių pas tėvus užsukdavo. Telefono neturėjome, nebuvo kaip namiškių įspėti, kad lauktų svečių. Jiems užgriuvus, mama pasku­ bomis kiaušinienės prikepdavo, lašinukų papjaustydavo - vaišindavo tuo, ko turėdavo... Aktoriai salione kas prie stalo, kas ant žemės susėsdavo, kuris nors pasilipęs ant kėdės pradėdavo eilėraščius deklamuoti. Tokius brolio draugų spektaklius matydama galvodavau, kas bus: mama tai mama - nutylės, bet kaip tėvas reaguos? Būdavo keista, kad tete Vyto bendradarbiams nieko nesakydavo... Kai brolis pradėjo studijuoti, buvau mokinė, maždaug vienuo­ likos metų. K artą jis man parvežė moksleivišką kepuraitę: rudą,

38

VYTAUTAS TOMKUS

aksominę, geltonai apkraštuotą, su snapeliu. Kaip išdidžiai eidavau per Radviliškį su ta kepuraite į mokyklą! Juk vienintelė miestelyje tokią turėjau. Net per pamokas nenusiimdavau. - Iš kur gavai, - neatstodavo bendraklasiai. - Brolis iš Vilniaus parvežė, - užrietusi nosį atsakydavau. Paskui laiške įdėjęs į sulenkiamą atviruką atsiuntė kaproninį kaspiną. Vieną sykį baltą, kitą - rožinį. Kaproniniai kaspinai! Tuo metu tai buvo aukščiausia klasė! Nuo vaikystės Vytas manimi rūpinosi, o aš galėjau juo di­ džiuotis. Mamai visada padėdavau pakuoti broliui studentui ruošiamus siuntinius. Ji iškepdavo „Napoleoną“, kokio nors naminio maisto įdėdavo. Ir pinigų, kiek gedėdavo. Iš Vilniaus ėjo Vyto laiškai - kad atplyšo batų padai, kad norėtų balto ploščiaus... Mamos prašydavau įdėti daugiau rublių. - Tik kad tėvas nežinotų, - sąmokslininkiškai su ja susitarda­ vome. Grįždamas namo brolis dažnai parsiveždavo bendramokslių nuotraukų. Buvo septynios merginos ir septyni vaikinai - visų pavar­ des atmintinėj žinojau. Jo mokslo draugus smulkiai išnagrinėdavau. Žiūriu, kitoje vienos nuotraukos pusėje užrašyta: „Žmona mana.“ Ten buvo Lilija Mulevičiūtė. Merginą apžiūrėjau ypač kruopščied, sveirsčiau, ką teis užrašas galėtų reikšti. Vėliau, kai jie pradėjo draugauti ir Vytas atsivežė Liliją pristaty­ ti tėvams, ji mem peisirodė grožio įsikūnijimas: liekna, pačios megztais drabužiais. Lilė buvo tokia puiki miestietė! Didžiuodavausi, kai su ja išeidavome pasivaikščioti po Radviliškį. Tėvams atrodė nesuprantama, kedp gedima leisti sūnui su pane­ le miegoti. Kartą jiems peiklojo emt šieno, bet mem liepė tedp pat eiti ten gulti! Brolis bučiavosi su mergina, o aš turėjau miegoti šedia! Lilė man labai patiko. Tačiau kai Kaune dirbdamas Vytas

Aš vis dar Tadas Blinda...

pasakė, kad ženysis, ir tėvo paprašė padaryti bačką alaus, nuotaika pasikeitė. Kol važiavome iš Radviliškio į Kauną, dar laikiausi. O per vestuves man buvo taip gaila brolio! Atrodė, kad jo netekau. Nuėjau į kambarėlį ir žliumbiau krokodilo ašaromis...“

Patiko ir merginos, ir šokiai Didžiausi artistai buvome pirmame kurse. Važiuoda­ mi troleibusu kalbėdavomės ne tarpusavyje, o su „auditorija“ - kitais keleiviais. - Šiandien scenoje dariau etiudą, - pastatytu balsu sakai drau­ gui ir ištempęs ausis gaudai, ar buvai išgirstas. O buvome dar visai šūdžiai - pirmo kurso pirmos savaitės... Dėstytojai kalė į galvas, kad per ketverius metus mūsų artistais nepadarys, turės praeiti dešimt-penkiolika, kol gyvenimas atsijos, kam lemta tapti aktoriais. Klausydavomės ir galvodavome, kad jie niekus kalba... Iš tiesų taip ir atsitiko: kas yra kas, parodė laikas. Po studijų atėjau į teatrą ir pajutau, kad nieko nežinau, nieko nemoku. Teatro, gyvenimo studijos prasidėjo nuo pradžių. Ėmęs dirbti atsitokėjau, nutūpiau ant žemės, stebėjau vyresnius kolegas ir mokiausi iš jų. Mus į konservatoriją surinko ir pirmus du kursus vadovas buvo Vladas Limantas, padėjėja - Stefanija Nosevičiūtė. Kai jo neliko, val­ džia ilgai ilgai nerado, kuo pakeisti. Bandė mums pripaišyti Vladimirą Ilinkovskį - tokį mažiuką komiką iš Rusų dramos teatro. Ateidavo jis į paskaitas: „Vstat!“, „Sėst!“, „Vstat!“ Komanduodavo kaip kareivis ir rusiškai kaldavo, kad pusę mūsų reikėtų iš konservatorijos išmesti. Pradėjome boikotuoti tokius mokymo metodus, ir mums davė Aureliją Ragauskaitę. Jai talkino specialybės pedagogės S. Nosevičiūtė, Marija Rasteikaitė. Jų vadovaujami sėkmingai baigėme konservatoriją. Studijuojant visi aktoriai mums buvo dievai. Eidavome į Rusų dramos teatrą. Ir į senąjį Akademinį. Kartais nubėgdavome į operą, kuri buvo J. Basanavičiaus gatvėje. Galėjome laisvai naujausius spektaklius pažiūrėti, nes konservatorijos studentams pirkti bilietų nereikėjo.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Į masuotes mus pradėjo imti dar studentus. Vienai komedijai reikėjo smarkiai grimuotis. Niekada to nepatyręs, sėdžiu kėdėje ir jaučiu, kad peruką jau prie galvos odos sega. Kenčiu ir galvoju: gal taip reikia. Tik vėliau neištvėręs skausmo išdrįsau paklausti, ar taip turi būti...

Mokslų pradžioje aukso vertės būdavo studentiška ke­ puraitė. Konservatorijos buvo labai graži: juodo aksomo, su išsiuvinėta geltona lyra, apvesta geltona ir raudona juostele. Tačiau pirmiausia reikėjo užsisakyti, kad pasiūtų, tada nusipirkti. Kol savos neturėjome, vyresnio kurso studentams statydavome butelį, kad savaitgaliui tą grožybę paskolintų. Kepurę užsidedi ir kaip generolas Radviliškyje išlipi iš traukinio. Namo kiekvieną savaitgalį tikrai nevažiuodavau - greitai adaptavausi ir gerai jaučiausi Vilniuje. Tėvai į traukinį įdėdavo cepelinų arba kugelio, dešrikės kokios. Nueidavau pas mašinistą, tas man siuntinį perduodavo. Ir bendrabutyje jau gali kelti puotą! Konservatorijos bendrabutis buvo priešais dabartinę preziden­ tūrą J. Tallat-Kelpšos g. 4. Gerai - centre. Tačiau šalia - Aukščiausioji Taryba, kuri buvo smarkiai saugoma. Dėl to ir mūsų bendrabutį jau vidurnaktį užrakindavo. Grįžęs iš šokių vėliau - nors lauke miegok! Tuo metu žiemą kambarius šildydavome kūrendami pečius. Gyvenome antram e aukšte. Kartą visi išvažiavome palikę pravirą langą. Grįžtame po švenčių - kambarys pilnas malkų. Kažkas mėtė pro atvirą langą pliauskas norėdamas pažadinti mus, kad įleistume. Tačiau nieko nebuvo. O į kambarį sumestos malkos mus nudžiugino: kurį laiką jų nereikėjo tempti iš kiemo. Pirmame kurse kambaryje gyvenome šešiese, paskui sąlygos pagerėjo - likome keturi, ir pagaliau - du. Bendrabutyje tik rai nebuvo liūdna. Ju k gyveno muzikali konservatorijos chebra: Algimantas Bražinskas, Vaclovas Daunoras, Jonas Girijotas, Feliksas Bajoras, Teisutis Makačinas, Aloyzas Kon-

42

VYTAUTAS TOMKUS

čius - daug vėliau išgarsėjusių žmonių. Tik kas nors išgeria, žiūrėk, Bražinskas vidury nakties prie pianino sėda, ir per visą bendrabutį skamba melodijos. Bethoveno kūrinių neatlikdavau, bet kurso himnus, užstalės dainas sugrodavau ir aš. Be to, bent kiek groti, dainuoti mums buvo privalu. Tie dalykai dėstomi. Labai graži buvo dainavimo dėstytoja Jadvyga Petraškevičiūtė. Tokia Karmen! Priėjusi ranką už diržo užkiša - patikrina, kaip mūsų diafragma veikia. Nejauku nuo tokio patinkančios dėstytojos artumo pasidarydavo, dainos neberūpėdavo... Paskui to mus mokė Salomėja Vaidžiūnaitė. Ant manęs ji akį tu­ rėjo, tai lengvai sukausi. O Veronika Fakėjevaitė merginų muzikiniais reikalais labai rimtai užsiėmė. Net tikrino, ar žiemą su kepurėmis vaikščioja, ar šiltus flanelinius apatinius vilki - rūpinosi, kad neper­ šaltų. Ir kartojo, kad dainininkės negali šalti. Jai pavyko merginas perlaužti ir išmokyti dainuoti.

Mūsų kursas vadintas vienu įdomiausių ir ryškiausių. Visi keturiolika buvome labai skirtingi, todėl galėjome visokio žanro etiudus, spektaklius statyti. Bernai - plačiomis gerklytėmis. Tuo neįtikome kitiems kur­ sams... Be to, mūsų buvo labai gražios panos. Dėl to konfliktavome su konservatorijos valdžia. Metais vyresnės Irenos Vaišytės kurso mer­ ginos būdavo kuklios, su kalnieriukais - kaip gimnazistės, o mūsų dekoltuotos, nagučiai raudonai nulakuoti. Ypač tas skirtumas būdavo matyti, kai susirinkdavome į šokius: mūsiškės nuo anų kaip diena ir naktis skirdavosi. Tarp mūsų ir Vaišytės kurso visą laiką buvo jaučia­ ma trintis. Paskui, baigę studijas, daug ką su kolegomis išsiaiškinome. Sakė, kad jie buvo verčiami kukliai rengtis, santūriai elgtis. Du sykius per savaitę - būtinai, o kartais ir tris, traukdavome į šokius. Man patikdavo ir merginos, ir šokiai! Konservatorijoje rengti

Aš vis dar Tadas Blinda...

diskotekų neleisdavo: sakydavo, kad gali įlūžti senos, prastos grindų perdangos. Kadangi tuo lenku buvo madingi rokenrolai - energingi šokiai, iš tikrųjų visko galėjo nutikti. Todėl traukdavome į Dailės institutą arba į Jakšto gatvėje sovietmečiu buvusią Liaudies ūkio tarybą. Tada neįsivaizdavau, kad po daugiau kaip trisdešimties metų ten bus „Vaidilos ainių“ teatras, kurį ir aš kursiu... Į Liaudies ūkio tarybą eidavome todėl, kad joje rinkdavosi arba medikės ir seselės, arba prekybininkai. Žinojome, kad merginą palydėjęs namo gausi arba meilės, arba pavalgyti. Per šokius grodavo mūsų studijų bičiulio Stasio Domarko, tada - dar tik būsimo dirigento, vadovaujamas ansambliukas. Kad nereikėtų pirkti bilietų, į instrumentų dėklus prikraudavome pigaus vyno ir patekdavome kaip muzikantai - už dyką. Trečia vieta, kur užsukdavome pasilinksminti, buvo Karininkų rūmai, dabartinė - prezidentūra. Ten rinkdavosi labai gražios kari­ ninkų panos. Taip - šokant - bėgo studentiška jaunystė. Negalėjau įsivaiz­ duoti, kad teatre darbas bus vakarais ir dėl to turėsiu atsisakyti šokių! Paskui pamačiau, kad galima gyventi ir be jų. Laisvą vakarą bendrabutyje eidavau į raudonąjį kampelį. Ten stovėjo televizorius, stalai. Pasidomėdavau konservatorijos, bendra­ bučio naujienomis ir piešdavau karikatūras, komiksus - niekieno neraginamas leisdavau sienlaikraščius. Piešti man visuomet labai patiko. Studentavimo laikų paskaitų konspektai - primargintomis paraštėmis. Ir vėliau, dirbdamas teatre, tai sienlaikraštį išleisdavau, tai pasiėmęs piešimo sąsiuvinį portretus ar karikatūras piešdavau. Teatruose profsąjungos susirinkimai ilgi. Ką veikti? Tai ir paišai...

44

VYTAUTAS TOMKUS

Iš laiškų namiškiams: Sveiki, mieli namiškiai! Šiandien - labai laiminga diena - mokėjo stipendijas. Ir aš gavau 220 rublių. Jau išmieravo galvas ir ant dienų turėsime kepures. Treningų nebėra ant mano ūgio . Todėl, mama, noriu pirkti arba baltą neperlijamą rubaškę už 101 rublį, arba labai gerų baltų ploščių po 170 rublių. Iš mūsų kambario 2 draugai nusipirko. Porą dienų atgal mano draugas iš Vilniaus nunešė vakare pas batsiuvį batus, o ant ryto einant į paskaitas atnešė sutaisytus. Pakalė kožemitinius padus už 20 rublių, be to, sulakavo kulnus, kur buvo susitrinę. Dabar aš esu kaip koks „s tilin g a n e s padai stori ir yra nudažyti rudai, todėl atrodo kaip odiniai. Dabar mes perkame tokias, kaip konservų dėžutes su kondensuo­ tu pienu. Tos košės įdedi 3 šaukštelius į puslitrinį kruzą, užpili karštu vandeniu ir gaunasi saldus pienas, kaip tik arbata. Todėl nusiperku bulkos, to pieno ir pusryčius su vakariene pavalgau.

Aš dabar rašau jum s laišką ir laukiu, kada pareis mano labai geras draugas. Jis nuėjo pirkti man ir sau vynuogių. Pas mus vynuo­ gės kainuoja 6 rubliai kilogramas. Todėl šiandien turim pinigų, tai nutarėme paragauti.

Likite sveiki! Bučiuoju ju s visus! Laukiu atsakymo! Patarkite, ką pirkti! Jūsų Vytas Vilnius 1957.IX.16

Aš vis dar Tadas Blinda...

Ji dvejus metus į mane nežiūrėjo Kaip reum atikas pagal kojas jaučia, koks bus oras, taip ir aš jausdavau, ar nusižiūrėta pana gali būti mano. Jei išsikeli tikslą, kad norėtum, jog ji būtų tavo, tai to tikslo ir sieki. Tačiau prie Lilės, dabartinės žmonos, kombinavau ilgai. Ji dvejus metus į mane nežiūrėjo... Ilgai tampė už ūso... Visą gyvenimą buvau zavadyla. Žinoma, ir studijų metais. Kadangi Lilija man buvo šalta ir ilgai nepasidavė merginama, chebrą suorganiza­ vau, kad kaskart, vos tik ji įeina į auditoriją, visi išsirikiavę dainuotų: - Mu-lė var-lė-ė-ė... Lilės pavardė - Mulevičiūtė gi... Kai man dėl nelaimingos meilės užeidavo marmekliundija, pa­ siimdavau fotoaparatą ir naktį eidavau į Jaunimo sodą. Nuo J. TallatKelpšos gatvės jis visai netoli! Fotoaparatą pritaisydavau prie medžio ir nustatęs ilgą išlaikymą dalydavau „menines“ gamtos nuotraukas... Vieną vasarą mus išvežė į darbo stovyklą. Nuvykome į Žemaitiją, prie Telšių, kažkokiame kolūkyje kiaulidės statyti... Dirbome drauge su Pedagoginio instituto ir dar kažkurios aukštosios mokyklos studentais. Iškvietėme Telšių miesto krepšinio komandą sužaisti draugiškų rungtynių. Mūsų chebrutė - pachmielna, nesitreniravusi. Vietiniai pradėjo žemaitišką humorą demonstruoti. Lencevičiui, tuo metu barzda apžėlusiam, iš tribūnų replikuoti: - Barzdel, pakrutiek, pakrutiek... Smagūs laikai buvo... Nuvažiavau į šokius Telšiuose ir susipažinau su vietos panele. Pradėjau romaniuką regzti. Jos tėvai sodą turėjo. Sėdime po obelimi ant suolo, visaip kalbinu, meilinuos, o ji man vis neatsiduoda. Lyg tyčia katės iš visų pusių tik kniaukia - joms morčius. Griebdavau

46

VYTAUTAS TOMKUS

obuolį ir mesdavau į tamsą, kad išsilakstytų: baisiai nervuodavo, kai net katės mylisi, o manęs pana neprisileidžia. Paryčiais iš jos grįždavau pas bendrakursius. Kai reikėdavo į statybas eiti, iš lovos nepakildavau. Už tai gavau griežtą papeikimą su įrašymu į asmens bylą - pagal komjaunimo liniją man kliuvo per sprandą... Koks tos fermos likimas, nežinau. Nelabai dalyvavau ją statant: gal tik vieną kitą plytą esu į sienas įmūrijęs. Man lamūrai, ne plytos tą vasarą buvo galvoje. Prie daržinės, kurioje gyvenome, nebuvo tualeto. Turiu nuotrauką, kaip iš lentų tuliką kalu, - tik prie šito statinio esu prisidėjęs. Žemaitiškos meilės romanas truko visą vasarą. Ta panelė lankydavo mane Radviliškyje. Neturėdavau jos kur dėti: pas tėvus juk neapnakvindinsi. Tai veždavausi kur nors už miesto. Taip mums nieko ir neišėjo...

Studijuodamas gyvenau puikiai.

Nors ir į pasimaty­ mus lakstydavau, ir į šokius, bet padidintą stipendiją gaudavau. Man sekėsi! Prieš politekonomikos egzaminą visi išsigandę, iš bendrabučio neišeina, mokosi. O aš traukiu į pasimatymą. Kažkas iš studentų pasakojo, kad jei ta dėstytoja iš egzamino išmeta, atėjus antrą kartą duoda tuos pačius klausimus ir vieną papildomą. Tie, kurie zubrino, į pasimatymus nevaikščiojo, gavo trajakus. Aš į egzaminą nuėjau neskaitęs. Gandai pasitvirtino: mane išvarė. O antrą kartą jau buvau iškalęs atsakymus į tuos du klausimus ir gavau ketvertą! Dėl kažkokios reformos per ketverius metus baigėme penkerių kursą. Todėl būdavome labai užimti: nuo ryto aštuonių iki vakaro dešimtos iš vienos paskaitos bėgiodavome į kitą... Kadangi kurse - tik keturiolika žmonių, visų dalykų - šokio judesio, fechtavimo, kitų paskaitos vykdavo visiems kartu.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Dantis praėdėme per scenos kalbos mokymus. Perjuos nuolat prakaituodavome prie greitakalbių. Pabandykite greitai ir raiškiai išberti tokią abrakadabrą: „Putputerleckių Burbiškėse būta. Burbiškėse ir pati Putputerleckienė gimė.“ Arba: „Bliūds plūdur vidur prūdo. Pluta plūdur vidur bliūdo!..“

Kartą ar du per savaitę būdavo karinis parengimas. Motieka - advokato Kazimiero Motiekos tėvas - buvo Karinės katedros vedėjas. Mes buvome muzykalnyj zvod - muzikinė kuopa. Kartais reikėdavo vykti į pratybas. Paskutinę vasarą į tuos zborus Klaipėdoje mus, muzikinę kuopą, vežė sykiu su Kūno kultūros instituto ir Vilniaus universiteto studentais. Buvome trys kuopos. Mūsų vadas buvo leitenantas Kalinkinas. Lietuviškai nė žodžio ne­ mokėjo. Kai liepdavo žygiuojant dainuoti, užtraukdavome: - Kliuku kliuku kliuku, gersim po stikliuką. Jam tas „kliuku kliuku“ taip patiko! K artą veda jis mūsų kuopą pietauti, stovi prie kampo trys aukšto rango karininkai. Kalinkinas mums tik: - Daite etų „kliuku kliuku“. Liepė, tai ir užtraukėme. O ten - Motieka, Vilniaus universiteto Karinės katedros vedėjas Lunia ir dar vienas, atvažiavę patikrinti, kaip pratybos vyksta. Visi trys lietuviai! Staiga kažkuris: - Vstat. Smirno! Što za „kliuku kliuku“? Tąsyk pavaikė mus kaip reikiant... Aišku, labiausiai nukentėjo Kalinkinas. Konservatoriją baigiau būdamas vyresnysis leitenantas. Saky­ davau, jeigu nesiseks aktorystė, eisiu dirbti j miliciją ir dižuruosiu prie teatro. Tik išeina koks neprietelius įkalęs - į varanoką ir daboklėn...

48

VYTAUTAS TOMKUS

Iš laiškų namiškiams: Didžiai Gerbiamoji Sese! Sveikinu Tave su žymia data Tavo gyvenime, su 14-tu pavasa­ riu, ir linkiu daug daug laimės Tavo gyvenime, o visų svarbiausia - išlaikyti gerai egzaminus. O kad mano linkėjimas išsipildytų, rei­ kia „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. (Tikriausiai žinai, kas pasakė tuos žodžius ?) Dar visai neseniai man tekdavo Tave saugoti, migdyti, o da­ bar - Tau jau 14 metų, net keista, kad taip greit bėga laikas. Žinok, Nijole (nors tu dar vaikas), kad gyvenimas prabėgs kaip viena diena, ir kai būsi suaugusi, Tu gailėsiesi vaikystės, gailėsiesi, kad kada nors nesimokei ar neklausei Tėvelių. Taigi dar kartą primenu - būk gera, mokykis, skaityk, ruoškis ateičiai, ruoškis gyvenimui. Juk liaudies patarlė sako: „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. “ Čia labai teisingi žodžiai. Aš pats dabar labai daug ko gailiuos, bet esu bejėgis, nieko nebesugrąžinsi, kas jau praėjo. Nepamiršk šito, mano miela sese! Mieli Tėveliai, aš ja u rašau antrą laišką, bet jokio atsakymo negaunu. Šiaip nieko naujo. Kelnių nenusipirkau, nes nėra pigios me­ džiagos. Tuos 150 rublių dar turiu, bet užtat jau nebėra kitų, taigi prisieis paimti juos. Maisto irgi nebeturiu. Tiesa, yra dar spirgų beveik pilnas slojikas ir tų žalių lašinių, bet dabar kiaušinius pabaigiau, tai nėra su kuo juos valgyti. Labai gerai buvo tie kiaušiniai; būdavo, sugaunu laisvo laiko, tuoj čiumpu keptuvę, porą kiaušinių, lašinių ir bėgu į virtuvę. Tai štai, kokie reikalai, batų oda suskilinėjo per lankstymąsi - ilgai jau nelaikys, nors padai dar nekiauri... Batų reikia, kelnių

Aš vis dar Tadas Blinda...

reikia, ploščiaus taip pat. 1960.111.29 Vilnius Vytas

Mieli namiškiai!

Jus dėl manęs negalvokite, man nieko blogo neatsitiko ir manęs neišmetė iš Konservatorijos, kaip kad sapnavo mama ir teta, tik jau kelintą kartą praplyšta juodų kelnių užpakalis. Ir aš nežinau, ar jas dar nešioti, ar pradėti nešioti kostiumines kelnes... Nešiočiau treningines kelnes, bet jos dar plonesnės už Nijolės treningus ir labai šalta. Šį mėnesį labai retai kada taisydavau namie valgyti, todėl la­ bai greit išėjo pinigai ir jau dabar nebeturiu nei rublio, lašinių dar turiu tokį gabalą kaip tas vokas, su kuriuo atsiunčiau ju m s laišką; taukų dar yra mažiau kaip pusė slojiko - mat aš juos naudojau vietoje sviesto .

Dabar miegu labai gerai, nes kiti atsivežė kaldras ir man ati­ davė savo adealus, todėl aš miegu po 4 adealais. Dar paprašysiu! Jei galite, nunerkite vilnones kojines ir jas nudažykite kaip nors, kad tik nebūtų baltos ir geriau būtų jos ilgesnės.

50

VYTAUTAS TOMKUS

Frantas su skrybėle Bendrakursis Ferdinandas Jakšys: „Mus, pirmakursius, Vladas Limantas surikiavo pagal ūgį. Pirmas - 191 centimetro kaip stulpas stovi Tomkus, o paskutinis -1 7 0 centimetrų Jakšys. Pasižiūrėjau, kad aš mažiausias, galvą nunarinau, nusiminiau. O Limantas sako: - Nenuleisk galvos. Yra pavyzdžių, kad ir mažiukai teatre gerai darbavosi. Padrąsino truputėlį... Taip prasidėjo mūsų studijos. Iš pradžių Tomkus savo ūgio sarmatijosi. Vis vaikščiojo susi­ kūprinęs kaip klaustukas, kol Aliodija Ruzgaitė ištiesino, įkalbino nebijoti. O aš vis stiebdavausi, norėdavau būti aukštesnis. Vytautas turėjo ilgą paltą, visuomet atrodė inteligentiškai - su skrybėle, pasišlipsavęs. Gal tik Girijotas ir Kaniava dar skrybėles konservatorijoje tada nešiojo... Tarkim, aš nežinau, po kiek metų, jau dirbdamas teatre, pirmą kartą pasirišau galstuką. O šitie frantai jau studijų metais vaikščiojo su šlipsais, bet nė vienas nemokėjo jų užsirišti - ateidavo pas mane. Aš rišdavau mazgus, o jie frantindavosi. Visus ketverius metus su Vytu gyvenome viename kambaryje. Jis buvo geras virėjas. Puikiai kepė blynus. Pats tešlą maišė, blynus ore vartė, pats save ir fotografavo. Tikrai gyvas ir visapusiškas žmogus! Su Vytu jaučiau dvasinį ryšį. Jis papirkdavo paprastum u ir organiškumu. Be to, buvo be galo darbštus, visuomet pilnas idėjų. Mudu dažnai kartu dirbdavome prie etiudų. Kiti ko nors daryti gal nedrįsdavo, o mes visko imdavomės lengvai ir drąsiai. Aš buvau lyriškesnis, traukė etnografiniai siužetai. Mane dėstytojai dažniausiai už tai ir mušė. Kalė, kad reikia daugiau veiks-

Aš vis dar Tadas Blinda...

51

mo. Tokie etiudai geriausiai pavykdavo su Vytautu. Tai partizanus vaidindavome, tai kokį anekdotą sugalvodavome - kad tik to judesio būtų. Išnaudojome ir ūgio skirtumą. Ne kartą vedėme įvairius va­ karus. Tarkim, per vienus Naujuosius buvome Sanča Pansa ir Don Kichotas. Tuo metu konservatorija labai draugavo su Dailės institutu. Naujųjų metų vakarėliai vykdavo ir pas mus, ir pas juos, dalyvaudavo abiejų mokyklų studentai. O mes ir tiems, ir tiems rodydavome savo parengtas programas. Etiudus kurti su Vytautu buvo smagu ir lengva, nes jis - kūry­ bingas, žingeidus. Taip pat muzikalus. Nesvarbu, kad šalia studijavo tikri muzikantai Bražinskas, Makačinas, - ir orkestrus suburdavome. Visur dalyvaudavome... Man groti sekėsi sunkiai. Dėstė mums kompozitorius Balys Dvarionas. Kol vieną klavišą paspaudi, paskui drebančiomis ranko­ mis - kitą... ateina Dvarionas: - Na, vargamistra, pagrok „Vanagėlis tupi tupi“... O Vytas improvizuodavo, grodavo džiazą - jis muzikalus iš prigimties ir gražiai tai išnaudodavo. Kai mėnesiui buvome paimti į kariuomenės mokymus, ten taip pat orkestrėlius surinkome, net puodai ir lėkštės tarnavo kaip instrumentai. Aš ir Valdas Lencevičius buvome beklausiai. Kad nors kiek klau­ są palavintume, jau pirmame kurse mudviem teko pradėti mokytis dainuoti. O visam kursui tas dalykas atsirado tik antrame. Jadvyga Petraškevičiūtė mokė mus rusiškų romansų. Šokome su ja valsą ir dainavome. Lyriškai pradėjome... Antrame kurse mus perėmusi Fakėjevaitė buvo gerokai griež­ tesnė. Kai liepė ruoštis dainuoti duetu, su Vytu išsirinkome: Nu, što skazat, moj staryj drug, My v etom sami vinovaty, Što mnogo ėst nevest vokrug,

52

VYTAUTAS TOMKUS

A my s toboju ne ženaty. Sukūrėme etiudą: suoliukas parke, ant jo sėdime mes, du senberniai, vienas su lazdele, kitas su skėčiu, ir jausmingai dainuo­ jame. Mūsų chebra - studijokai, leipsta iš juoko. Ragauskaitė su Fakėjevaite irgi po stalu lenda. Ir mes neišsilaikome... Atėjo egzaminas. Reikia duetu dainuoti - nieko neišeina, pradedame prunkšti. Išvijo dėstytojai mus už durų. Liepė grįžti, kai susikaupsime. Visi padainavo, tuomet dar sykį atėjome ir tą komišką etiudą sėkmingai atlikome. Atšilus orams Jaunimo sode būdavo vasaros kinas, o šalia šokių paviljonas. Ten susirinkdavo mums nelabai patinkanti miesto liaudis, bet Tomkus vis tiek organizuodavo išėjimus. Pašėlęs šokėjas buvo... Naktį grįžę vamzdžiais ropšdavomės į savo kambarį antrame bendrabučio aukšte. Studijų metais dalyvavome Romualdo Juknevičiaus pastatytoje Balio Sruogos dramoje „Apyaušrio dalia“. Tas režisierius gebėjo kurti didžiules masines scenas! Joms nepakakdavo teatro aktorių, tai im­ davo ir daug studentų. Mes, studijokai, taip pat vaidindavome. Vaidinau su kursiokais Tomkumi ir Pleškyte. Aš buvau senis, Eugenija - mano žmona, o Vytautas - mūsų sūnus: vėl buvo išnau­ dotas mūsų ūgio skirtumas. Vyksta susišaudymas, mes malamės toje masėje ir, atsimenu, kad šaukiame: - Apčiupinėk mane iš visų pusių, ar aš dar gyvas...“

Aš vis dar Tadas Blinda...

53

v

III. Vienam sezonui - į Šiaulius

Aš vis dar Tadas Blinda...

Atėjau būti tik geru artistu Pirmosios gastrolės su Šiaulių dramos teatru. Prie kažko­ kių kultūros namų su senu artistu už malkų stirtos geriame prastą vyną. Kalbamės, filosofuojame, jis manęs vis ko nors klausinėja... - Į teatrą atėjau būti tik geru artistu, - rėžiu. Toks tada buvo mano nusiteikimas... Galvojau: ne tam konser­ vatorijoje mokiausi, kad visą gyvenimą trinčiausi scenos gilumoje. Iš naivumo, iš jaunumo pasakiau. Tada nežinojau, kad taip pareiškiau nieko nepasiekusiam kolegai. Nors vaikščiojo visuomet išdidus, pasirišęs varlytę - tiesiog Artistas Artistovičius, jis nieko rim ta nevaidino... Nemanau, kad tada, pačioje karjeros pradžioje, mano garsiai pasakyta frazė tiksliai išsipildė, bet į tą pusę, į tą... Jei aktorystė būtų nesisekusi, tikrai būčiau pasitraukęs. Šiauliuose turėjo atsidurti visa šeštoji konservatorijos dramos aktorių laida. Taip buvo pažadėjęs mūsų kursą surinkęs Vladas Limantas, tenykščiame teatre dirbęs vyriausiuoju režisieriumi. Tačiau visam kursui etatų negavo. Patekome Ferdinandas Jakšys, Regina Paliukaitytė, Romas Gudas, Valdas Lencevičius ir aš. Teatras tuo metu išgyveno nuosmukį, mes važiavome jo kelti. Jautėm ės laimingiausi iš kurso, nes iškart gavome darbą. Kitiems buvo įteikti laisvieji diplomai - vietos teko ieškotis patiems. Mulevičiūtė, Pleškytė, Chadaravičiūtė įsitaisė Kauno teatre, kiti dar kažkur. Nežinau, ką teatro senbuviai apie mus, jaunimėlį, šnekėdavo už kampo. Gal kokių apkalbų ir būdavo, bet mes nekreipdavome dėmesio. Jautėmės į teatrą priimti draugiškai, greitai gavome vaidmenų. Atvažiavę į Šiaulius jautėme.Limanto palaikymą. Ir mes jį ger­ bėme. Labai gerbėme. Jis mūsų gimdytojas! Kaip režisierius, Vladas

56

VYTAUTAS TOMKUS

- didelis krapštukas. Kai dirbdavome prie kokio vaidmens, etiudo ar epizodo, jis lėtai kalbėdamas ilgai kamantinėdavo: o kodėl taip pasa­ kei, o ką apie tai galvoji... Viską labai smulkiai išnarpliodavome. Jo pastatyta Veros Panovos pjesė „Baltąsias naktis palydint“ pirmasis memo spektaklis tikroje scenoje. Visas jaunimas jame buvome įdarbintas. Aš vaidinau Germaną. Už tą darbą mane ant šakių kėlė, kad įdomiai atlikau. Vieną kitą vaidmenį sėkmingai sukuri - ir jau aureolė atsi­ randa. Rengdamasis vaidmeniui visada tikėjau, kad pavyks. Tačiau nenoriu pasakyti, kad dėl to gyventi sekėsi lengviau. Nuovargio visą laiką buvo daug. Limanto statomoje Vladimiro Majakovskio „Pirtyje“ vaidinau Autorių. Su režisieriumi nutarėme: kad būčiau kuo panašesnis į Majakovskį, reikia portretinio grimo. Man, jaunam aktoriui, tai buvo didžiulis džiaugsmas. Dėl to vaidmens trumpai nusikirpau plaukus. Prieš spektaklį į teatrą ateida­ vau labai anksti ir, pasidėjęs Majakovskio nuotrauką, kelias valandas pats grimuodavausi. Per spektaklį mano vieta būdavo ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje - visaip „vadovaudavau“ vaidinimui, žarstydavau skambias frazes apie teatrą. Smagus buvo vaidmuo, o šio spektaklio net nuotraukų neišliko... Jis mane su Jakšiu įmetė į F. Diumanua ir A. Denerio „Don Sezarą de Bazaną“. Dailida ten atliko pagrindinį vaidmenį, o mudu buvome kalėjimo prižiūrėtojai. Pirmos gastrolės. Man su Ferdinandu, nešiniems alebardomis, išeiti į sceną reikėjo gal tik ketvirtame veiksme - vaidmenys buvo visai epizodiniai. Tačiau vis tiek labai stengdavomės kuo įtaigiau nusigri­ muoti, visokių randų ant veidų prisipaišydavome. Seni aktoriai žiūri: - Berniukai, juk scenoje pasirodysite tik kelias sekundes, niekas jūsų randų nematys. Kam tiek stengtis? Nekvailiokite. Praeis dar kiek laiko - išvis be grimo eisite.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Nekreipdavome dėmesio į jų kalbas, vis tiek kruopščiai grimuodavomės... Po kelerių metų Kaune vaidinau Henriko Vancevičiaus pagal Viljamą Šekspyrą pastatytoje dramoje „Antonijus ir Kleopatra“. Kęstutis Genys buvo Antonijus, aš - Cezaris. Vaidinome romiečius. Kadangi tekdavo segėti panašius į jų sijonukus, grimu nutepdavome kojas, kad iš po stilizuotų drabužių atrodytų įdegusios. Spektaklis ilgas - atsibosta laukti galo. Žinai, kad jam pasibai­ gus prie dušų susidarys eilės norinčių nuo kūno nusiplauti dažus. Spektaklis įpusėja, vienas į dušą užsuka, kitas... Galiausiai dauguma scenoje vaikščiodavome baltomis kojo­ mis... Patyrę aktoriai buvo teisūs: praėjo dar kiek laiko, ir grimas pasidarė nebe toks svarbus. Nemažą krūvį pjesėje neša Germanas (akt. V. Tomkus). Šiame vaidmenyje aktoriui labai lengva pavirsti rezonieriumi ir tuo smar­ kiai sumenkinti pjesės idėjinę liniją. Tačiau, laimei, to neatsitinka. Aktorius visu kuo - ir savo povyza, ir gestu, ir kitomis smulkiomis detalėmis labai vykusiai ir labai įtikinam ai atskleidžia tarybinio jaunuolio gilų dvasinį turinį, jo socialistinį humaniškumą, niekur nepaversdamas šio personažo „idėjų maišeliu“. Spektaklis „Baltąsias naktis palydint“yra vertingas režisūros, apipavidalintojų ir aktorių laimėjimas. Tai reikia pabrėžti, turint galvoje plačias ir nūdienai aktualias veikalo problemas. J. Adomaitis. Baltąsias naktis palydint, Raudonoji vėliava, 1962

58

VYTAUTAS TOMKUS

Išsigandau, kad galiu nueiti klystkeliais... V

Šiauliuose gyvenome linksmai. Visi viengungiai, įsikū­ rėme bendrabutyje. Alaus daryklos „Gubernija“ laboratorijoje dirbo buvusi mano bendraklasė Alina Andrušaitytė. Kai tik atsirasdavo laisvo Ištiko, pasiskambindavome ir ten eidavome. Ji mums prineš­ davo alaus, limonado ekstrakto. Kaip reikiant pasilinksmindavome: į gamyklą eidavome išvaksuotais batukais ir žiūrėdavome, kad į balą neįliptume, o grįždavome jas taškydami. Vakare, po spektaklio, jei turėdavome pinigų, stengdavomės nueiti į vienintelį miesto restoraną „Baltija“. Pinigų nėra - vis tiek traukiame! Tik tada alkoholio užsisakydavome mažiau, o padavėjos paprašydavome grafinuose atnešti vandens, kad visiems atrodytų, jog mes daug geriame. Tuo metu Šiauliuose, matyt, kaip ir kituose miestuose, būdavo neišvengiamas naujo, iš kitur atvykusio, jaunimo „priregistravimas“ vietiniai norėdavo jį paauklėti kumščiais. Kartą išeiname iš restorano - gatvėje plikšala, o šiauliečiai jau kimba, neleidžia praeiti. Vienas iš mūsų kuriam nors duoda į liūlį, tas griūva, o mūsiškis paslydęs - ant viršaus. Abu svirduliuodami atsikelia ir vėl iš naujo pliekiasi. „Baltija“ - pačiame miesto centre. Net autobusai sankryžoje sustojo, nes dėl muštynių negalėjo pravažiuoti. Taip mes buvome „priregistruoti“. Nueidavome į šokius, o ten - ir vėl vietinių grupės būriuodavosi. Koks nors konfliktas, susistumdymas visada įvykdavo. Muštynės šo­ kiuose privalomos! Vos tik jos įsiplieksdavo, nusiimdavau akuliorius, kad nesudaužyčiau, ir kas eidavo prie manęs artyn, tam trenkdavau. Po visko susirenka saviškiai prie teatro, draugas klausia, kodėl jam vožiau. Taigi kad be akinių savų nuo priešų neatskiriu! Atkentėjau tik metus. Pirmas iš Šiaulių pabėgau. Išsigandau tų

Aš vis dar Tadas Blinda...

59

„registracijų“. Pamačiau, kad galiu prasigerti ir nueiti klystkeliais. Prašiau teatro vadovo mane išleisti, bet jis pasakė, jog niekuo negali padėti - reikia kreiptis į Kultūros ministeriją. Nuvažiavau į Vilnių pas kultūros ministrą Juozą Banaitį, bu­ vusį Kazimieros Kymantaitės vyrą, prašyti, kad leistų pereiti į Kauno dramos teatrą. - Ne, draugas. Reikia atidirbti trejus metus pagal paskyrimą. Toks įstatymas, - išgirdau kategorišką atsakymą. Sukau ir šiaip, ir taip, bet jis nesileido į kalbas. Man jau išeinant iš kabineto puse lūpų užsiminė: - Na, nebent ženytumeisi... To man užteko. Šokau į taksi ir nulėkiau į Kauną pirštis Lilei. Tuo metu toks pasivažinėjimas kainavo 2 rublius 60 kapeikų - galėjau sau leisti. Nuvažiavau į Kauną, bendrabutyje suradau dabartinę savo žmoną. Žiūriu, sėdi ir mezga. - Pasą turi? - uždusęs klausiu. - Greitai į zagsą bėgam! Nulėkėme į metrikacijos skyrių, padavėme pareiškimus tuoktis. Paėmiau pažymą ir išsiunčiau ministrui. Vėl sėdau į taksi ir vakare buvau Šiaulių teatre.

60

VYTAUTAS TOMKUS

Iš laiško namiškiams: Lab dien! Nutvėręs laiko, rašau Jum s gromatą. Kaip sveiki, kaip gyvi ir kaip gyvuojat? Tas, žinoma, mane domina. Na, aš gyvenu po senovei. Gyvas, sveikas ir dar neženotas, bet... arba grįžus man, arba rudenį, arba N Metams, tai tikrai būsiu jau žuvęs! Žodžiu, vestuvės. Na, apie tai pakalbėsime dar grįžę. Kas pas mane daugiau ? Gi - nieko. Pinigai lekia kaip kulkos. Dar gerai buvo, kol buvo Lilė. Tai nupirkdavo ko nors pigiau, suras­ davo, pataisydavo, apiplaudavo, o dabar viską reikia pačiam. Maistas brangus valgyklose, o po turgus vaikščioti nėra kada. Žodžiu, ne kas.

Bučiuoju visus Vytas 1962.VII.20 Ryga

Vualio vualio! Aktorius Ferdinandas Jakšys: „Po studijų galbūt galėjome įsidarbinti ir kitur, bet penkiese atvažiavome į Šiaulius. Manėme, kad kartu galėsime daugiau pada­ ryti, vienas kitą palaikyti morališkai. Limantas mus pažinojo, matė kūrybines galimybes, todėl teatre greitai gavome įdomių vaidmenų. Pradžia buvo gera. Majakovskio „Pirtyje“ Vytautas vaidino Autorių - Limanto sugalvotą personažą, kurio originalioje pjesėje nebuvo! Sukurti biogra­ finį personažą neturint nei jo apibūdinimo, nei teksto nėra paprasta... Ir ūgiu, ir charakteriu Vytas Majakovskio vaidmeniui labai tiko. Limantas buvo įdomus režisierius, nors jį cenzoriai smarkiai mušė. Nušviesdavo sceną geltona, žalia, raudona spalvomis - iš sykio būdavo įžvelgiama prasmių, apie kurias kartais niekas, rinkdamasis būtent tą derinį, net negalvojo. Tomkus, Lencevičius, Gudas ir aš gyvenome statybininkų ben­ drabutyje. Grįžti žiemą po spektaklio - šalta... Todėl vakarus leisda­ vome restorane „Baltija“. Ten ir šilčiau, ir muzikos gali pasiklausyti, kavos išgeri. Ir konjakas tais laikais pigus... Mūsų atlyginimai buvo baisūs: gaudavome šešiasdešimt rublių! Situacijai apibūdinti labai tiko anekdotas: „Kam atlape segi aukštojo mokslo ženklelį?“ - „Kad elgetos atskirtų ir išmaldos neprašytų...“ Tačiau ne buitis ar pinigai tada rūpėjo. Buvome jauni, su polė­ kiu, norintys dirbti. Tai buvo patys smagiausi metai. Gaila, kad Vytas greitai Šiaulius paliko... Nors išvažiavo į Kauną ir Vilniuje dirbome skirtinguose teatruose, bet gal nėra jo sukurto spektaklio, kurio nebūčiau matęs. Įdomu būdavo žiūrėti kolegų darbus. Jis gražiai reiškėsi ir kine. Ne viename filme esame vaidinę

62

VYTAUTAS TOMKUS

kartu... Vytautui iš tiesų labai sekėsi. Jis - talentingas artistas. Kol dirbome skirtinguose miestuose, susitikdavome per gastro­ les, festivalius. Grįžę į savo jaunystės miestą Vilnių, įsikūrėme kaimy­ nystėje pastatytuose Kultūros ministerijos daugiabučiuose. Aš vieno namo pirmame aukšte, jis - kito dešimtame. Kai gyvenome šalia, bent telefonu pasikalbėdavome kone kiekvieną vakarą. Pakeliu ragelį ir girdžiu griausmingą, dar studijų laikais sugalvotą neva užsienietišką pasisveikinimą: „Vualio vualio!“ Ir jau žinau, kas skambina... Vytą su Lile myliu ir gerbiu. Jų vestuvėse buvau piršlys! Gyven­ dami kaimynystėje vieni kitiems pagelbėdavome buities reikaluose. Kai Tomkai pasistatė Suminuose pirtelę, ten taip pat ne sykį viešėjau: atvykdavau ir per jų gimtadienius, ir pažuvauti. Vytas mane išmokė gaudyti ungurius, meškerioti. Dabar susitinkame Nacionaliniame dramos teatre - abu vaidi­ name Juliaus Dautarto „Paskendusioje vasaroje“. Scenoje susirenka­ me visi seniai: Karvelis, Tomkus, Mainelytė, Adomaitis, Meškauskas, Overaitė, Podolskaitė... Mūsų karta labai artima. Kad ir dirbę skir­ tinguose teatruose, susiėję bendraujame kaip broliai. Man vaidinti šiame spektaklyje labai malonu: atėjęs į teatrą, jaučiu darbuotojų pagarbą. Spektaklis rodomas beveik dešimt metų, o visi iš užkulisių susirenka jo pažiūrėti. Vadinasi, vis dar įdomus net teatro žmonėms.“

Aš vis dar Tadas Blinda...

IV Vesti Lilijos ir siekti karjeros - į Kauną

Aš vis dar Tadas Blinda...

65

v

Žingsniai naktį kine Jaunystėje dažnai nukentėdavau nuo savo tiesmukumo. Jei matydavau, kad kas nors blogai, taip ir sakydavau. Teatre dėl to priešų neturėjau, bet artimų draugų - taip pat. Daug kas man pavydėjo pradinės sėkmės: kas nors vaidmens negauna, nes jis ati­ tenka man. Kitas negirdi pagyrų, o aš sulaukiu... Konkurencija? Ji yra visada. Tik įpranti ir nebekreipi dėmesio. Kai kas gyvenime ir teatre klestėjo, nes pataikavo režisūrai, direkcijai ar dar kam nors, o aš labai dažnai dėl to, kad tiesiai rėždavau savo poziciją, degdavau. Ir dabar, kai pasakau savo nuomonę žmonai, dukrai ar anūkei, kartais užsitraukiu jų rūstybę. Dėl savo mados tiesiai kalbėti nukentėjau ir vos iš Šiaulių at­ važiavęs dirbti į Kauną... Tuo metu Kauno dramos teatro vadovė buvo tokia Veronika Matulevskaja, kažkada dėsčiusi GITIS - Valstybiniame teatro insti­ tute Maskvoje. Atėjau pas ją tartis dėl darbo. - Iš kur jūs, jaunuoli? Kodėl siekiate mūsų teatre vaidinti? pradėjo rusiškai kamantinėti. - Zenytis noriu, - nieko neslėpdamas išpyškinau. Iš sykio pajutau neigiamą jos reakciją. Išeinu iš kabineto. Koridoriuje manęs jau laukia režisierius Henrikas Vancevičius. Klausia, ką sutariau. - Reikėjo sakyti, kad be mūsų teatro negali gyventi, jį myli, kad jis yra tai, ko sieki, ir taip toliau, - iškvailino mane, kad pasakiau visai ne tą, ką direktorė norėjo išgirsti. Tąkart į teatrą nepatekau. Pradėjau filmuotis kine. Raimondas Vabalas pasiūlė vaidinti filme „Žingsniai naktį“, kai dar dirbau Šiauliuose: vieną dieną pasirodė teatre su Juozu Miltiniu,

66

VYTAUTAS TOMKUS

apsidairė, o kitą jo asistentė pakvietė mane susitikti su režisieriumi. Vabalas „Žingsniuose...“ man skyrė vaidmenį!

Apie kiną neturėjau jokio supratimo. Televizijos, kino specifikos konservatorijoje mums neatskleidė. Šis darbas iš tikrųjų buvo mano žingsniai naktį kine. Pastato dekoracijas. Aš, kaip pas mus Radviliškyje sako, J a u ­ nas, bo durnas“, vaidindamas nejuntu, kiek aprėpia operatoriaus Jono Griciaus kamera, ir vis išeinu iš kadro. Kartu vaidinantys Juo­ zas Miltinis, Algimantas Masiulis žiūri, ką tas kvailelis daro. Paskui pamačiau, kad persistengiu. Filmo veiksmas vyksta 1943 metais Kaune, kur šeimininkauja vokiečių armija. Aš, kamsamalistas pogrindininkas Povilas, su kitais pasipriešinimo kovos dalyviais įkalinamas koncentracijos stovykloje. Povilas gręžia duris ir padeda rengti pabėgimą. Deja, nesėkmingai. - Kaip bitės naikina tranus, taip vokiečiai naikina komjaunuo­ lius, - ištaria stovyklos komendantas Bublicas - aktorius Steponas Kosmauskas - ir mane nušauna. Iš pradžių nusivyliau: atranka vaidmeniui buvo labai didelė, laimėjau, mane patvirtino, o pirmą dieną, vos atvažiavau filmuotis į Kauno IX fortą, pastatė prie sienos ir nušovė! Svarsčiau, kam reikėjo tiek bandymų, nervų, kad filme pasirodyčiau tik akimirką ir iškart dingčiau? Paaiškėjo, kad kine tave gali nušauti, paskui prikelti - gali vaidinti ir nuo pradžios, ir iš galo. Ir man taip buvo. Paskui Vabalas „atgaivino“, ir prasidėjo pa­ sakojimas nuo pradžios iki to nufilmuoto epizodo, kai mano herojų nušauna... Teatre - viskas kitaip: pradedi nuo pirmo veiksmo ir nuosekliai vaidini visą pjesę. Scenoje iki mirties priaugi, įsisuki su pagreičiu. Kine nėra kada įšilti. Režisierius pasako: - Šiandien vaidinsime mirtį. Ir turi būti tai scenai pasirengęs...

Aš vis dar Tadas Blinda...

Filmuodamasis „Žingsniuose naktį“ supratau kino specifiką. Po šio filmo pasipylė pasiūlymai. Tai - Vabalo nuopelnas. Šis režisierius man kaip gimdytojais, kaip motina. Vėliau filmavimo aikštelėje buvome susitikę dar keletą kartų: 1970 metais pasirodžiusiame jo filme „Birželis, vasaros pra­ džia“, 1975-aisiais - televizijos filme „Smokas ir Mažylis“ ir 1990-ųjų kino dramoje „Miškais ateina ruduo“. Vabalas gerbė mane, kaip aktorių, ir dėl to kvietė vaidinti. Ma­ tyt, tiko tipažas. Su juo būdavo įdomu dirbti. Raima toks... šiek tiek fanabernas. Bet normaliai. Jis reiklus, bet neįkyrus, savo tikslų siekė nepiktybiškomis priemonėmis. Konfliktų per filmacijas nebūdavo. Jei trumpai ir lietuviškai, Vabalas - geras žmogus.

Kol vaidinau pirm ajam e

savo gyvenimo filme, liauno teatrui vadovavusi Matulevskaja grįžo dirbti į Maskvą. Teatro di­ rektoriumi tapo Romas Tumpa. Tuomet ten vietos bei vaidmenų atsirado ir man. Prasidėjo Kauno etapas, kuris truko nuo 1962-ųjų iki 1970-ųjų - aštuonerius metus. Netrukus Vancevičius mane paskyrė Rolando Butkevičiaus dub­ leriu Artūro Milerio pjesėje „Visi mano sūnūs“. Kartu repetavome, kūrėme jauno Vietname kovojusio lakūno Kriso portretą. Rolandais žiūri, kaip interpretuoju, aš - kaip jis. Butkevičius buvo mažas, todėl vaidindamas stengdavausi kūprintis, o kai dirbdavo jis - tempdavosi, tiesdavosi, kad atrodytų aukštesnis. Iki šiol prisimenu, kaip Vancevi­ čius mus sustabdė ir pasakė: - Butkevičiau, tu nevaidink Tomkaus ūgio, o tu, Tomkau, ne­ sistenk būti Butkevičius. Tai man, jaunam aktoriui, buvo pamoka, kad kiekvienas akto­ rius yra unikalus ir jo kuriamas vaidmuo - įdomus, išskirtinis... Dažnai žiūrovai klausia, kaip išmokstame tiek teksto? Kad būtų paprasčiau, pradėjus dirbti prie naujo spektaklio teatre būna užstalinis periodas. Ne baliavojimo, o tekstų nagrinėjimo. Sėdi ir gi-

68

VYTAUTAS TOMKUS

liniesi, aiškiniesi, kodėl taip turi sakyti, o kodėl scenos partneris taip atsakys. Turi susikurti savo herojaus biografiją, įsivaizduoti, kokiu laikotarpiu vyksta veiksmas. Tuo aktoriaus specialybė ir įdomi, kad priverčia daug kuo do­ mėtis: juk vaidmenys - labai skirtingi ir į kiekvieną reikia įsigilinti, sužinoti kuo daugiau. Kai viską išnarplioji, atsiranda personažo charakterio rėmas. Tada tekstas ateina savaime. Herojaus portretą juo lyg moliu užglaistai. Kai teatro vaidmenį gerai išzubrini, vidurnaktį pažadintas gali išberti! Kine - kitaip. Gauni kelis scenarijaus puslapius, įsimeni, o nusifilmavęs popierius - į šiukšlių dėžę, tekstą - lauk iš galvos. Tai skirtingi dalykai: kine reikia išmokti staigiai ir vienam kartui, o tea­ tre - visam likusiam gyvenimui.

Kieno rankose degtukas užges, tas turės sakyti teisybę Kauno dramos teatro aktorė Gražina Balandytė: „Tais metais į Kauno dramos teatrą atėjo trys gracijos: Lilija Mulevičiūtė, Eugenija Pleškytė, Inga Chadaravičiūtė. Fantastiškos mer­ ginos! O truputį vėliau prisidėjęs jų bendramokslis Vytautas Tomkus buvo nepaprastai ryškus charakteriu, lietuvišku stotu: šviesaus veido, mėlynų akių ir labai teigiamas. Man jis visada atrodė labai padorus. Tai buvo nepaprastai gražus laikas. Susirinkę kokie aštuoni kolegos Tomkų namuose gurkšnodavome po lašelį butelį „Tokaj“ vyno ir siųsdavome ratu degantį degtuką. Kieno rankose užgesdavo, tas turėdavo nemeluodamas, neišsisukinė­ damas atsakyti į kitų klausimus. Ir iš tikrųjų mes sakydavome teisybę! Visas paslaptis išklodavome. Kai degtukas užgeso Vytui, kažkas jo paklausė: - Ar tu ištikimas Lilei? Žinoma, ji taip pat buvo toje kompanijoje... Vytautas išraudo. Buvo matyti, kad jam nesmagu prisipažinti, jog yra ištikimas. Juk tai prilygo pasirodyti visišku liurbiu... Jis ir sako: - Ištikimas. Bet žinokite: aš pagalvoju... Iki šiol tai atsimenu... Tokie nuoširdūs buvome! Lyg dar vaikai, romantikai... Tai labai šviesus laikotarpis. Džiugu, kad mano gyvenime yra toks kolega, su kuriuo ir visi darbai scenoje teikė didžiulį malonumą. Vytas ne egoistas. Scenoje negalvoja vien apie save. Gyvena ir tiki tuo, ką daro, girdi ir jaučia partnerį. Nuostabu. Kai sugebi kolegą matyti, su juo tęsti dialogą, gimsta teatro stebuklas. Kuo daugiau duosi partneriui, tuo daugiau iš jo gaūsi. Tai - abipusis laimėjimas.

70

VYTAUTAS TOMKUS

Gyvenime žmogus gali būti, koks tik nori, bet vargas, kai ne­ randi bendros kalbos darbe. Kančia, kai pasitaiko labai sudėtingas kolega. Scena - nesibaigiantis savimeilės išbandymas. Kartais ji būna vartai į rojų, o kartais ir pragaru tampa. Juk be aktoriaus scena tuščia. Jei artistas nesugebės visų įtikinti, kad tai - tikrai rojus, vadinasi, į sceną jam vised nereikėjo eiti. O Vytas sugeba. Jis labai organiškas. Dievo paženklintas. Jis kaip didelis vaikas - viskuo tiki. Kartais būna ir kaprizin­ gas, ambicingas. Tačiau kai į tai nekreipi dėmesio, savo užgaidas pamiršta. Su Vytautu buvome vyriausybinėje ir kultūros darbuotojų de­ legacijoje, kuri vyko į Lietuvos kultūros dekadą Rusijoje. Maskvoje gyvenome viešbutyje „Rossija“. Vieną dieną mums reikėjo eiti prie nežinomo kareivio kapo. Nusileidžiu į viešbučio ves­ tibiulį, Vytas manęs pasikvepinęs laukia. Matome, kad visgi pavėlavome: vyriausybinė delegacija - Šepe­ tys, Diržinskaitė, kiti - jau išėję. Nežinome, kur tas kapas... Pamatome milicininką. Teiraujuosi: - Izvenite požaluista, gde mogila neznakomovo soldata? Milicininkas taip juokėsi, kad ne nežinomo, o nepažįstamo kareivio kapo ieškome... Tąsyk pavyko jį rasti. Paskui mus suskirstė grupėmis ir išsklaidė po visą Rusiją. Aš ir Vytas buvome paskirti važiuoti į susitikimus su žmonėmis Voronežo srityje. Jį vis saugojau, kad nepadaugintų: mus nuolat vaišino, buvo daug pagundų... Vytas turi tą vieną nuodėmę. Jei būsi visapusiškai teigiamas, matyt, išprotėsi... Ten turėjome nepaprastai jaudinamą susitikimą. Kolūkio salė didžiulė, minia žmonių. Prieš kūrybos vakarą prieina vyriškis. Juodu kostiumu, baltais marškiniais. Nesenas, bet visai be dantų. Ir taip jaudinasi. Akys pilnos ašarų. Kalbėti negali.

Aš vis dar Tadas Blinda...

Pagaliau prabilo lietuviškai. Pasakė, kad yra politinis kalinys, neturintis teisės grįžti į Lietuvą. Pasikalbėjome, padovanojome jam lietuviškų atvirukų. Papasakojome, kad po susitikimo važiuosime toliau, o rytoj tuo pačiu keliu grįšime. Jis pažadėjo laukti. Kitą dieną, kai važiavome per tą kaimą, jis iš tiesų stovėjo pake­ lėje taip pat kaip vakar pasipuošęs. Kadangi sėdėjome vyriausybinėje mašinoje su Centro komiteto atstovais, jie vairuotojui liepė nestoti. Tik pro automobilio langą susimojavome. Buvo taip graudu, taip pikta... Voroneže mus priėmė aukščiausiu lygiu. O į susitikimus susi­ rinkę žmonės net tada nesigaudė, kur ta Lietuva! Klausdavo, kokie pas mus pinigai. Mes jiems buvome užsieniečiai. Partijos sekretorė, jauna graži moteris, prie Vyto tiek priki­ bo... Jis nenori jos įžeisti, bet nežino ir kaip atsikratyti. Prie manęs prisigretinęs prašo: - Nežinau, ką daryti... Ar leisi jai pasakyti, kad tu - mano mei­ lužė? Gal tada manęs nekankins... - Gali, - leidau. Dešimt dienų teko su Vytu važiuoti. Jis buvo kaip brolis, ma­ nęs klausė. Grįžome į Maskvą. Kino sąjungoje buvo didžiulė šventė. Pamačiau, kad Vytautas jau šiek tiek dangų padažęs. Paprašiau padaryti pusės valandos pertrauką. Pažadėjau, kad prieisiu pasakyti, kada vėl galės čierką išlenkti. Su kažkuo užsikalbėjau. Stebiu Vytautą: jis negeria, šnekasi su Aleksejumi Batalovu, viskas puiku. Po kurio laiko prieina: - Kiek praėjo laiko? Kada galėsiu toliau linksmintis? Tokie buvo mūsų santykiai. Jis kaip vaikas: pasakai „ne“, ir klauso. Tiesa, kai žmogus sensta, klauso mažiau. Dabar jis - didelis,

VYTAUTAS TOMKUS

fiziškai susidėvėjęs vaikas. Ir baisiai mandrasl Mūsų susitikimas Kaune buvo neilgas, bet gražus. Vytauto karjerą pagreitino Kauno dramos teatre Vancevičiaus pastatytas spektaklis „Pelės ir žmonės“ pagal Džoną Ernestą Steinbeką. Jie su Regimantu Adomaičiu fantastiškai vaidino! Visi įvertino. Paskui Zalakevičius juos paėmė į filmą „Niekas nenorėjo m irti“. Ir atsivėrė visi vartai į rojų. Berniukai ten ir išskrido... Po daugelio metų - 1992-aisiais - su Vytautu susitikome Au­ gustino Griciaus režisuotame puikiame televizijos spektaklyje pagal Juozą Erlicką „Meilės apyvoka“. Vytautas sukūręs nepaprastai daug gerų vaidmenų, ne vienas festivaliuose įvertintas prizais. Tačiau Lietuvoje jis yra Tadas Blinda! Iš vienos pusės, labai gerai, bet tai lyg ir susiaurina kūrybinę biogra­ fiją. Niekas nesidomi, ką Vytautas dar yra suvaidinęs. 2010 metais prieš Teatro dieną vėl turėjau progą ilgiau paben­ drauti su Vytautu, Vaiva Mainelyte, Regimantu Adomaičiu - kartu dalyvavome keliuose susitikimuose su žiūrovais. Labai buvo įdomu prisiminti anuos laikus! Važiuodami iš Panevėžio į Šiaulius, kirtome Radviliškį. Vytas norėjo aplankyti tėvų kapą. Su Vaiva prie bažnyčios nupirkome šven­ tintų kadagių. Vytas pridėjo scenoje gautų gėlių. Sukomponavome puokštę. Iš kapinių grįžo susijaudinęs. Jis labai mylėjo mamą ir tėvą. Jam duotas meilės pojūtis. Ne visi tai turi... Artimi žmonės. Giminės. Toks yra mano ryšys su Vytautu ir Lilija. Mūsų santykiai tikri. Kraujo grupė ta pati. Galime metus nebendrauti, bet paskambinusi galiu pasiguosti, kaip man blogai. Labai džiaugiuosi, kad jie turi tokią ypatingą dukrą. Dovilė yra Dievo apdovanota išskirtiniu talentu. Laimingi tėvai, kurie gali džiaugtis vaikais. Atžalos, o ne vaidmenys, yra didžiausia laimė.“

Aš vis dar Tadas Blinda...

Tomkienė pagimdė dukrą! Į teatrą atėjau 1962 m etą

sezono pradžioje, o 1963-iųjų išvakarėse - gruodžio 31-osios vakarą - susituokiau su Lilija Mulevi­ čiūte. Reikėjo sėstis prie stalo švęsti Naujų, o mes važiavome į zagsą. Net nusifotografuoti ateljė nespėjome... Vestuvėse dalyvavo visas kursas, keletas giminių. Lilės mama Petrašiūnuose dirbo bendrabučio vedėja. Ten buvo baliavoti tinkama salė, vietos miegoti - kiek nori. Bendrabutyje ir šventėme. Mano tėvai iš Radviliškio atvežė statinaitę alaus, keptą žąsį. Prieš zagsą tėvas svečius vis ragino savo daryto alaus ragauti - „pačiupinėti“, kaip jis sakydavo. Kai kas greitai „prisičiupinėjo“, į santuokų rūmus važiavo jau linksmi... O po devynių mėnesių -1963 metų spalio 13 dieną - gimė duktė Dovilė Lina. Tada buvo madingas blatas. Pinigų gali turėti - nėra ką pirkti: be blato nei mėsytės, bei bovelninių kojinaičių neina gauti... Kadangi įsigyti gražesnių drabužių buvo sudėtinga, Lilė viską mezgė: paltus, skrybėlaites, kostiumėlius. Kojinių ar megztinių net neminiu! Gal tik batų nėra numezgusi... Tačiau tuo metu ir siūlai buvo deficitas. Tai ji pirkdavo vilnones antklodes, ardydavo ir iš siūlų megzdavosi drabužius! Deficitas buvo ir vaikams skirti daiktai. Norint nupirkti kūdi­ kiui vežimėlį, reikėjo turėti pažįstamų prekybininkų... Prisimenu, buvau repeticijoje. Kaimynai pranešė, kad žmoną išvežė gimdyti. Kas dešimt minučių skambinau į ligoninę - gal jau yra kokių žinių. Baigėme repetuoti, nuvažiavau į parduotuvę ir po blatu gavau mėlyną vežimėlį: namuose radau būsimam kūdikiui pripirktų visokių mėlynų kelnyčių - pamaniau, ir vežimėlio tada tokios spalvos reikia... Chebra mane į parduotuves lydi, vis po gramą sugeriame - šei­

74

VYTAUTAS TOMKUS

mos pagausėjimą laistome... Tačiau visi išsiskirstė, o iš ligoninės jokių žinių. Vėlyvą vakarą skambinu - dar nieko, prieš pat vidurnaktį vėl imu telefono ragelį. - Jums gimė duktė, - girdžiu kitame laido gale. - Mergaitė?! Ged sumaišėte, patikrinkite dar kartą! Patikrina. Aiškiai parašyta: „Tomkienė pagimdė dukrą.“ Kaimynai juokėsi girdėdami, kaip apie mergaitės gimimą pranešusios sesutės klausiau, gal dar galėtų ką nors pakeisti - juk viskas mėlyna supirkta! Dukrai išrinkome du vardus - Dovilė Lina. Taip tuo metu buvo priimta. Dovilės vardas man patiko. Paskui paaiškėjo, kad Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės - irgi Dovilė, Vaivos Mainelytės - taip pat. Sutapimas, kad tuo metu Dovilės aktorių šeimose pasipylė...

Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl turiu tik vieną dukrą. Jaunystėje žmona nemažai vaidino. Vis sakė, kad neskubėtume su vaikais, - norėjo padirbėti. Man taip pat karjera sėkmingai klostėsi: spektakliai, gastrolės, filmavimai... Paskui žiūrime, kad gandrai virš mūsų namų nebeskraido. N eturėjau laiko ir vienturtės dukros auginti - dažniausiai manęs namuose nebūdavo. Kadangi Kaune gyvenome netoli Ąžuolyno, žiemą kartais tai su slidutėmis, tai su rogutėmis išeidavau jos į parką pavėžinti. Mažai turėjau laiko vaikui... Įsikūrę buvome tuometėje Aguonų gatvėje, netoli Kauko laip­ tų, - ten, kur nuo soboro į kalną kyla dešimt aikštelių po vienuolika pakopų. Baigusi studijas ir atvažiavusi dirbti į Dramos teatrą, žmona buvo gavusi nedidelį kambarį bendrame bute, kai susituokėme - leido pakeisti erdvesniu. Salia, mažesniame, gyveno Inga Chadaravičiūtė. Šiai išvažiavus į Vilnių, prisijungėme ir tą. Taigi turėjome net du kambarius! Iš pradžių viename išsitekome ne tik mes, bet ir Lilės mama

Aš vis dar Tadas Blinda...

75

Jadvyga Mulevičienė. Ji miegodavo sulankstomoje lovoje. Eini naktį į tualetą - per uošvienę peržergi. Ankštokai gyvenome... Lilės mama nuo karo buvo našlė, todėl su mumis gyveno iki mirties. Mes persikėlėme į Vilnių, ir ji kartu. Užaugino Dovilę - dukra niekada nelankė vaikų darželio. Labai buvome užsiėmę - jos pagalba mums tikrai pravertė.

Jie buvo netradiciniai tėvai Dukra menininkė Dovilė Tomkutė: „Mano vaikystė prabėgo nuostabioje vietoje Kaune, Žaliakalny­ je. Kai vėliau skaitydavau savo mėgstamą knygą - Pamelos Trevers „Merę Popins“, įsivaizduodavau veiksmą vykstant mūsų jaukioje Černyševskio (dabar - Aguonų) gatvelėje. Dviaukščiai mediniai ir mūriniai namukai, dailūs žali kiemeliai su sodais, karuselės, sūpynės ir didelis apžvalgos ratas Mažajame ąžuolyne, kitoje pusėje - senas apleistas parko baseinas, Kauko laiptai, vedantys į miesto centrą. Paėjėjus toliau - senas funikulierius ir J. Jablonskio vidurinė mokyk­ la, kurioje pradėjau lankyti pirmą klasę. Iš toli matoma Prisikėlimo bažnyčia, tais laikais buvusi Radijo gamykla... Po Kaune praleistų metų tėvai į Vilnių lėkė ant tokių plačių sparnų! Apsigyventi dvylikaaukščio namo dešimtame aukšte jiems atrodė kokybiškas gyvenimo šuolis. O aš Kauno labai gailėjau. Kai atsigręžiu atgal, tas senas namas, sodas, maža gatvelė man yra didelė vertybė! Sapnuose, jeigu einu namo, visuomet į tą vietą. Gyvenimas tokioje turtingoje ir įdomioje aplinkoje buvo tikras fantazijos ir įkvėpimo šaltinis. Su tėvais už rankos dažnai leisdavo­ mės į miesto centrą ir eidavome į teatrą pro soborą, Laisvės alėjoje užsukdavome į kavines „Pasaka“ ar „Tulpė“. Po spektaklio vėlai vakare - vėl taip pat atgal... Tėtis - aukštas, gražus, šviesiais marškiniais, visada linksmas, šmaikštus, daugelis jį pažįsta, sveikinasi, sustoję kalbina... Mama - nepaprastai graži: liekna, trumpu sijonuku, madingais pačios megztais drabužiais. Aš irgi visada dėvėdavau jos megztus ar močiutės siūtus. Tėvais be galo didžiavausi! Nors jų dažnai nebūdavo namie, jaučiau, kad mane labai myli. Džiaugiausi, kad yra svarbūs, užimti,

Aš vis dar Tadas Blinda...

77

ir nereikalavau kiekvieną minutę būti su manimi. Kai apie tą laiką kalbuosi su mama ir tėčiu, jaučiu, kad jie tokių sentimentų tam gyvenimo tarpsniui neturi. Sako, buvo sunkus metas, daug dirbo, sprendė įvairias darbo, buities ir asmenines problemas. - Tu - maža, mums - sunku, pinigų nėra, - tokį Kauno laiko­ tarpį prisimena... Klausausi ir galvoju: „Ne, čia ne apie tą patį mama kalba.“ Kaune iš tiesų gyvenome labai kukliai. Name buvo keturi butai, mūsiškiame, be mūsų, dar gyveno pensininkų, buvusių trem tinių Palskių pora. Aš juos vadinau močiute ir seneliu, o tikrą savo močiutę - labai meiliai Babune. Netikrieji seneliai mane labai mylėjo, į jų kam­ barį galėdavau bet kada užeiti. Mes gražiai ir šiltai bendraudavome, kaimynei močiutei net šukuodavau plaukus... Nors artimiausias mano žmogus ir pagrindinė augintoja buvo mūsų Babunė. Su ja praleisda­ vau daugiausia laiko, ji man skaitydavo knygeles, atsakydavo į visus klausimus, netgi vežiodavo filmuotis į Estiją. Kai pas tėvus užsukdavo svečių, ekspromtu būdavo surengia­ mas šaunus priėmimas. Didžiajame kambaryje stovėjo tada madinga sekcija, sofa, žemas trikampis staliukas - visi apie 1970 metus itin populiarūs baldai. Mama greit ištraukdavo vienintelį „išeiginį“ kavos servizą, originalią žvakidę. Man atrodė, kad labai gražiai ir šiuolaikiškai gyvename, o kambarių mažumas ir vietos stoka nebuvo pastebimi. Pas mus dažnai užsukdavo tėvų kolegos, draugai, kaimy­ nai, ką jau kalbėti apie artimus gimines, kurių apsilankymas būdavo tikra šventė. Kaune iki šiol gyvena abi mamos seserys - vyriausioji Venta ir vidurinioji Brigita - su šeimomis. Tetos Ventos vyras, Robertas Puzinas, tuo metu buvo Šančių gaisrinės viršininkas. Jų butas - pačioje gaisrinėje. Šalia - Nemunas, aplinkui - didžiulė teritorija su sodu, treniruočių bokšteliais, bėgimo takais. Kadangi ten buvo daug erdvės, vykdavo didesni šeimos baliai ir susiėjimai. Vasarą visos šeimos motociklais suvažiuodavo prie Nemuno

78

VYTAUTAS TOMKUS

ar Kauno marių, ten dėdė Robertas turėjo motorinę valtį. Stovyk­ laudavome po keletą dienų. Suaugusieji pramogaudavo čiuoždami vandens slidėmis, plaukiodavo pripučiamomis kameromis. Ir man su vyresnėmis pusseserėmis Rita ir Raimonda pramogų netrūkda­ vo. Paskui draugėms didžiuodamasi pasakodavau, kad tėtis plukdė mane ten, kur kojomis nesiekiau dugno. Jis visada man leisdavo pajusti šiokios tokios rizikos ir adrenalino, o tai buvo ypatinga ir ilgam įsimindavo. Tėvai su giminėmis draugavo labai šiltai ir artimai. Tos vaikys­ tės akimirkos man primena I. Bergmano filmo „Fani ir Aleksandras“ pirmąją dalį apie geruosius laikus. Atrodo, kad tada buvo apsčiai saulės, šviesos, juoko. Jaučiausi saugi su tėčiu ir dėdėmis, kurie viską pasaulyje gali - ir techniką valdyti, ir žodį šmaikštų pasakyti, ir laužą sukurti, ir palapinę pastatyti... Tetos buvo itin artistiškos ir dainingos. Šeimos šventės tapdavo tikrais koncertais! Gal dėl to ir man visada norėdavosi parodyti, ką sugebu. Viešėdama pas dėdę gaisrinėje aš, kokių ketverių penkerių metų, nueidavau pas besiilsinčius ir laukiančius iškvietimo gaisri­ ninkus, pranešdavau, kad bus koncertas, ir, užsilipusi ant kėdės, trenkdavau naujausią savo repertuarą. Nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos... Atmintinai mokėjau ilgiausius eilėraščius ir ištraukas iš įvairių spektaklių. Mano „arkliukas“ buvo Maironio poema „Jūratė ir Kastytis“, visų jos žodžių dar nesupratau, todėl vietas apie meilę išpyškindavau itin greitai... Kai jau gyvenome Vilniuje ir tėvas iš Toljačio parsivarė pirmą baltą žiguliuką, važiavome pas tetą Ventą pasirodyti. Gaisrininkai padegė dūminę šaškę ir pakišo po mašina. Tėvas per langą jau rodys, kuo atvažiavo, ogi mašina skendi dūmuose, gaisrininkai neva ją gesina. Buvo daug emocijų ir gardaus juoko. Kaip sakydavo mama, mūsų šeima buvo didelė ir smagi „ciganerija“. Jei kas nors gaudavo kambarį atostogoms prie jūros, dažnai sugužėdavo visa kompanija. Tada neatrodė sunku gyventi be patogumų ar miegoti ant grindų

Aš vis dar Tadas Blinda...

79

pasitiesus pripučiamą čiužinį. Tėvas visada labai mėgo bendrauti. Nusimanė ir galėjo disku­ tuoti ne tik apie teatrą, bet ir apie kitas gyvenimo sritis. Jam pavyk­ davo rasti bendrą kalbą ir su menininkais, ir su paprastais kaimo žmonėmis. Kartais pabūdavo ir burtininku ar stebukladariu, mokėjo keletą fokusų. Mane buvo įtikinęs, kad gali paversti žvirbliu. Šventai tuo tikėjau! Iki šiol jis turi puikų humoro jausmą. Tėčio universalu­ mas, man atrodo, yra labai teigiamas būdo bruožas. Jei ką nors iš jo paveldėjau, esu labai laiminga. Kadangi aktoriai dažnai važiuodavo į gastroles, mane reikėdavo kam nors palikti. Mamos mama mane augino nuo gimimo. Maža la­ biausiai mėgau ne pasakas, o močiutės prisiminimus apie jos vaikystę. Vakare susirangydavau lovoje ir prašydavau: „Babune, papasakok, kaip tu buvai maža.“ Graudžios ir liūdnos istorijos, kaip ji augo našlaitė, kaip pateko į vaikų namus, kur ją skriaudė, man iškildavo lyg tragiško siužeto filmai. Atsimenu jas iki šiol. Ypač gaila buvo klausytis apie močiutės ir mamos išgyventus sunkumus po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, vis baiminausi, kad ir man taip gali nutikti. Vėliau, augindama savo Eleną, perpasakodavau ir jai tų istorijų nuotrupas. Darželio niekada nelankiau. Visai mažutė dėl to labai džiau­ giausi, o paskui pradėjau liūdėti, nes per televizijos laideles vaikams rodydavo, kaip mergaitės su kaproniniais kaspinais plaukuose dai­ nuoja ir šoka. Jausdavausi tarsi šiek tiek likusi už borto. Tačiau buvau vaikas, kuris mokėjo žaisti vienas. Močiutė namuose siūdavo. Mane tai skatino iš skudurėlių siūti lėlėms drabužėlius. Nuo vaikystės patinka kurti namus. Maža turėjau lėlių baldelius. Niekada nepavargdavau su jais žaisti, vis kitaip dėlioti. Taip pat galėdavau valandų valandas vartyti iliustruotas knygas ar piešti. Labai tvarkingas ir išpuoselėtas buvo mano lėlių pasaulis. Vi­ sos su vardais, aprengtos. Išsaugojau jas iki šiol. Kadangi tėvai daug važinėdavo, lauktuvių dažniausiai parveždavo lėlių.

80

VYTAUTAS TOMKUS

1962-ųjų g ru o d ž io 3 1-o ji. Su L ilija n u v a ž iu o ti į zagstf d a r spėjom e, bet n u s ifo to g ra fu o ti ateljė - nebe. Iš to, ką pripaveikslavom e patys, tik ta viena n u o tra u ka ir lik o , nes buvo apšviesta fo to ju osta

M e niško s sielos ir L ilijo s seserys V enta su B rig ita (ka irė je )

L ilė R adviliškyje, A rim a ič ių ežere, skina lelijas. N e že n oti dar buvom e...

1963-ieji. L a u k ia n tis D ovilės

K ai gyvenom e Kaune, daug bendravom e su ta ip pat ten įs ik ū ru s io m is Lilės seserų šeim om is. V entos vyras Robertas tu rė jo m o to rin ę v a ltį ir vandens slides. Bandžiau a n t jų K auno m ariose ir aš a tsisto ti, b e t valties m o to ras pasirodė per silpnas - m anęs neiškėlė iš vandens

Šiauliuose V la d o L im a n to pastatyta Veros Panovos pjesė „Baltąsias n aktis p a ly d in t“ - pirm a sis m ano spektaklis tik ro je scenoje. V a id ina u G erm aną. M a n e a n t šakių kėlė, kad įd o m ia i atlikau. Šiame spektaklyje ir Valdas Lencevičius (a pkabinęs m erg in ą ), ir k iti b en d ra m oksliai gavo darbo

N a m ų kiem e Kaune - žm ona su d ar visai m aža D ovile, uošvienė Jadvyga M u le v ič ie n ė . N e t m ano „P annonia“ į kadrą tilp o !

N e tu rė ja u kada v ie n tu rtė s d ukros a u g in ti - visą laiką atėm ė teatras, gastrolės, kinas. K adangi Kaune gyvenom e n e to li Ą ž u o ly n o , žiem ą k a rta is su D o v ile nueidavom e sniege p as iv o lio ti, ro gu tė m is ar slidėm is pasivė žin ti

M ažą d u krą supom e m ėlynam e vežim ėlyje. Tokios spalvos p irk a u specialiai: tikė jo m ė s, kad gim s sūnus

p o b la tu

M a n o piešta D o vilė Lin a

D u kters m audynės skardinėje vonelėje: tik ro s vo nio s tada netu rė jo m e

Į p irm ą klasę d u k rą lydė jom e abu su žm ona. Tada K aune jau b uvom e ž in o m i a k to ria i

Su G ražina Balandyte buvom e delegacijoje, k u ri vyko j Lietuvos k u ltū ro s dekadą Rusijoje. Viskas prasidėjo nuo oficialaus gėlių padėjim o p rie n ežinom o kareivio kapo M askvoje, o paskui m u d u dešim t die n ų susitikinėjom e su žiūrovais Voroneže. Kiekvienam e kaim e žm onės laukdavo su puokštėm is. K u r jas dėti? N usižiūrėdavom e k o k į p am in klą ir palikdavom e p rie jo

Stasio M o tie jū n o režisuotoje Jurijaus Olešos pasakoje „Trys d ru č k ia i“ buvau Prosperas. H erojus! B arzdotas! Su randais! Supančiotas gran d in ė m is, tin k a m o m is g arve žiui te m p ti

K auno dram os teatre Leo n a rdo Z elčiaus pastatytam e R aim u nd o Sam ulevičiaus spektaklyje „Paklydęs ta rp žva ig žd žių “ susitikau su L ilija . Ji v a id in o palaidą m o te rį, tu rė jo rū k y ti, b e t kadangi niekada to nedarė, su nkia i sekėsi

Hfei Su Ferdinandu Jakšiu ir d u kra film avom ės kažkokiam e Iljo s R udo-G ercovskio darbe. Kas išėjo - nem ačiau

K ažkokiam e film e - rite ris

1966-ieji. H en rikas V ancevičius statė D žon o E rnesto Steinbeko pjesę „Pelės ir žm onės“. M es su R egim antu A d o m a ič iu - per A m e rik ą keliaujantys padieniai d a rb in in k a i, G ražina B alandytė - gražuolė fe rm e rio d ukra , k u rią m ano ku ria m a s fiz iš k a i stiprus, bet psichikos negalią tu rin tis herojus n o ri paglostyti, tik ... per sm a rkia i suspaudžia

1971-ieji. Televizijos film as „P askutinis „A lb a tro s o “ reisas“, k u r va id ina u ta ry b in į žvalgą, buvo ku ria m a s V o k ie tijo s ka rin iuo se aerodrom uose. V ykd am i film u o tis į užsienį, pasiim davom e cigarečių p a rd u o ti ar ta rp knygos puslapių įdėdavom e ru b lių . Ten bandydavom e ju o s iškeisti į vietos valiutą, kad tu rė tu m e už ką p ris ip irk ti d e fic itų

„D a kta ro A b sto eksperim entas“ buvo film uo jam a s Sevastopolyje. Su la tv iu U ld ž iu P ū cičiu v a id in o m e narus. N a rd y ti m an p atiko . K artais laisva la ikiu n e t u žsiim davau povandenine žūkle! O d irbdam as šiame film e k a rtą iškrėčiau šposą: panėriau ir pasislėpiau po d eko ra cijo m is. V isi laukia laukia, kada gi išlįsiu, pradeda p a n ik u o ti. K ai pagaliau pasirodžiau, išrašė m an ve ln ių

G astrolėse su sp ekta kliu „M a žvyda s“. Laisvą valandėlę aš ir kolega A u d ris C hadaravičius ilsim ės, kalbam ės, rū k o m e

Su G ražina Balandyte „D vid e šim ta m e pavasaryje“. Ji - šiltas žm ogus ir labai gera partnerė

1962-ieji. Š iaulius nusprendžiau ke isti į K auną ir važiavau pas k u ltū ro s m in is trą į sostinę p ra šyti le id im o . Išgirdęs, kad ta i b ū tų įm an o m a tik tu o atveju, je i ženyčiausi, išsyk šokau į ta ksi ir nulėkiau į K auną p irš tis L ile i. Pradėjom e p la n u o ti vestuves, b e t K auno dram os te a tro durys m an atsivėrė ne iš k a rto

Eugenija Pleškytė ik i šiol yra viena geriausių L ilijo s drau g ių . Ir ja u n i visi try s nem ažai la ik o praleisdavom e k a rtu

Su P etru S te p o na vičiu m i film e „Ž in g s n ia i n a k tį“. K ai R aim ondas Vabalas pakvietė jam e v a id in ti, apie kin ą n eturėjau jo k io su pra tim o . Šis darbas iš tik rų jų buvo žing sn ia i n a k tį kine

1964-ieji. M ane, partiza n ą A p uo ką , V y ta u to Žalakevičiaus film e „N iekas nen o rė jo m ir ti“ n o ri n u d ė ti D onatas - R egim antas A d o m a itis . Tačiau užsikerta šautuvas

Prieš m ane su klu p o Vytautas Ž alakevičius. A rtis ta m s jis buvo negailestingas. A k to ria u s „šalta n o s im i“ n eįsijautusio į v a id m e n į - į film a v im o aikštelę neleisdavo. K iekvieną m izansceną tu rė jo m e p a re n g ti taip, kad su kaupu b ū tų įg y v e n d in ti režisieriaus lūkesčiai

1969-ieji. Su D anute Juronyte ir Stasiu Paska - R aim o nd o Vabalo film e „B irželis, vasaros pradžia“. Film avom ės K riūkuose. Vabalas „prancūzas“, gim ęs P aryžiuje, be to, k ito „p ra n c ū z o “, M iltin io , m okin ys - visus „u žkrė tė “ sausu vyn u. Išgėrėm e ne tik K riū k ų , b e t tik ria u s ia i ir ra jo n o p a rd u o tu v ių atsargas...

Vasara a n t N e m u n o k ra n to nusid rie ku sia m e K riū k ų m iestelyje buvo be galo lin k s m a ir g raži

A š vyras, aš galiūnas, m an po k o jo m m ergos griūva... A n t m ano ra n k ų - L oz o ra ity tė ir M u le v ič iū tė . D anguolė buvo Lilės draugė ir m ano b ič iu lio V aldo Lencevičiaus pora. V is i k e tu ri dažnai tra u kda vo m e į gam tą

K a rikatūras, ko m iksu s p atiko p aišyti ir s tu d iju o ja n t, ir d irb a n t teatre

Š eim yninės atostogos p rie B a ltijo s jū ro s . K artais nuvažiuodavom e į Palangą a r Šventąją - te a tra lą p o ils io nam us „Ž a ld o kyn ė “. T ik laisvo la ik o vasarą beveik neturėdavau: pasibaigus te a tro sezonui, prasidėdavo darbas kine

1968-ieji. Estų film e „G la d ia to riu s “ v a id in o ir p e n k e rių m e tų m ano d u kra D ovilė. Ji - m ano herojaus Jono T ic h u duktė. Ž m o n a - la tv ių aktorė V ija A rtm a n ė . N orė d am a p ris ija u k in ti „d u k rą “, V ija atveždavo la tviškų saldainių, dova n o jo lėlę. D o v ile i j i ta ip p atiko, kad ka rtą m anęs paprašė ją vesti

M a n o p artne rė V ija A rtm a n ė , su k u ria film avausi „G la d ia to riu je “, buvo g rožio ir ta le n to karalienė. T u rė jo D ie vo dovaną žiū ro v ą im ti į rankas ir va ld yti. T ie k ekrane, tie k te a tro scenoje

Scenoje arba prieš k in o kam erą įk ū n iji ka skart k ito k į personažą: esi ta i daktaras ar in ž in ie riu s , ta i m e ilu ž is ar banditas. A tlikda m a s va id m e n į tu r i galim ybę n ug y v e n ti k o k io nors žm ogaus gyvenim ą, įg y ti naujos p a tirtie s. K ie k v ie n ą k a rt gauni galim ybę susipažinti, atrasti, iš m o k ti, nes te n ka s u v o k ti k u ria m o vaidm ens specifiką, psich o lo g inę prasm ę. Tai įd o m u , nem o n o to niška

Geriausios būdavo vokiškos lėlės, nes minkštos, akys vartosi, plaukai gerai šukuojami. Labai vertinau lėlę, kurią man po filmavimosi „Gladiatoriuje“ prieš Kalėdas padovanojo Vija Artmanė. Pavadinau jos dukters Kristinos vardu. Skrisdama lėktuvu lėlę įkišau tarp sė­ dynių, o grįžusi namo pastebėjau, kad ji be vieno batelio ir kojinytės. Buvo labai gaila... Į te a trą tėvai mane pradėjo vestis labai mažą. Prisim enu „Miegančiąją gražuolę“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko mama. Realiame gyvenime tamsiaplaukė, ji man atrodė žavinga su šviesių ilgų plaukų peruku, išpurentomis garbanomis! O ant jų - maža maža auksinė karūnėlė. Suknelė rausva, su kvalbonais. Man mama karalai­ tė atrodė be galo graži! Kaip nusivyliau, kai miegančiosios gražuolės karūną pamačiau iš arti. Paprasta bronza nudažyta blėkutė. Vaikystėje mane kažkodėl kirpdavo trumpai. Prisimenu save, stovinčią grimo kambaryje ir bandančią prie trum pų plaukų kaip nors pritvirtinti tą karūnėlę... Be galo nuliūdau, kad pasipuošti ja nepavyko. Tėvų spektaklius mokėjau atmintinai. Kartais juos žiūrėdavau, kartais laiką leisdavau grimo kambaryje, piešdavau ant mamos grimo stalelio arba nueidavau pasižiūrėti į rekvizito, perukų cechą. Teatro darbuotojai mane mėgo ir dažnai kalbino, ten niekada nebūdavo liūdna. Važiuodami į gastroles, aktoriai imdavo ir savo vaikus. Man tos išvykos ilgam įsiminė. Pažinojau visus Kauno, Vilniaus ir kitų Lietuvos dramos teatrų aktorius. Tėvas ankstyvoje jaunystėje kartais vairuodavo sunkvežimį - į gastroles veždavo spektaklių dekoracijas. Labai smagu būdavo su mama įsitaisyti šalia jo kabinoje. Ir niekur nebūdavo taip gardu valgyti kaip per gastroles mažų miestelių val­ gyklose! Su tėvų kolegomis linksma būdavo pabendrauti ir vasarą Šventojoje, Teatro draugijos stovykloje „Žaldokynė“, kur susirinkdavo marga aktorių kompanija. Kai tėtis nusipirko motociklą „Pannonia“, pasisodindavo mane

Aš vis dar Tadas Blinda...

priekyje ir leisdavo pavairuoti. Įsivaizduojate jausmą, kai perleki kaip žaibas savo gatvele?! Norėdavosi, kad kuo daugiau kaimynų pamatytų. O vėliau vasaromis kaime tėtis mokė vairuoti mūsų pirmąjį žiguliuką. Man taip patiko! Vairavimas iki šiol - vienas iš gyvenimo malonumų. Mamos išmokyti jam nepavyko - ji buvo visai ne „techniška“. O vėliau tėtis man atidavė ir pirmąjį rimtą savo fotoaparatą „Zorkij“, pamokė fotografuoti, daryti nuotraukas. M. K. Čiurlionio meno mokykloje nuo penktos klasės fotografuodavau per vasaros praktikas, vėliau abu darydavome nuotraukas. Apskritai iš tėčio išmokau daug gerų dalykų, o svarbiausia - pasitikėti savo jėgomis, atvirai bendrauti, būti užsispyrusi ir ryžtinga. Mamos vaikystė prabėgo Kaune, Petrašiūnuose, prie Nemu­ no. Kartais ji mane pavedžiodavo po savo mėgstamas vietas. O tėvo gimtajame Radviliškyje dažnai praleisdavau vasaras. Gerai sutariau su kaimynų vaikais. Sugebėjau juos suburti ir žaisti teatrą. Prisigal­ vodavome siužetų, pasidalydavome vaidmenimis, net dekoracijas patys kurdavome! Močiutė leisdavo pasirausti ant aukšto ir pasi­ rinkti senų drabužių. Netgi buvo atidavusi savo vestuvinį veliumą. Ji man nieko negailėjo. Su tais spektaklais gastroliuodavome po kiemus. Kaimynai mielai mus priimdavo. Radviliškis man - mielais prisiminimais apaugusi vieta... Senelis turėjo ypatingą automobilį antikvarinį vokišką opelį, kurį vėliau pakeitė į pobedą. Dažnai visi kartu važiuodavome prie Arimaičių ežero, grybauti ar pas gimines į kaimą. Dideliame senelių name visada būdavo ką veikti. Mėgdavau užlipti ant aukšto, vartyti tėčio ir tetos Nijolės mokyklinius sąsiuvi­ nius, knygas ar apžiūrinėti senus rakandus. Močiutės podėliai labai kvepėjo ir buvo pilni skanėstų - medaus, rūkytų kumpių, uogienių, naminio vyšnių vyno. Radviliškyje matydavau, kokios yra mano draugių mamos. Su skarelėmis, padoraus ilgio gėlėtomis suknelėmis, paprastais megztu­ kais. Dažniausiai apkūnios, pilnomis krūtinėmis... Manydavau, kad tokios mamos - tikros. Saviškei kažkada net esu griežtai pasakiusi:

82

VYTAUTAS TOMKUS

- Vaikščioji su trum pu sijonu, išsidažiusi. Tu visai netikra mama. Priekaištaudavau gal pajutusi per mažai dėmesio. Tačiau iš tiesų patiko, kad ji graži, ypatinga, madinga. Ir augdama tyliai išjos ėmiau pavyzdį. Dabar labai džiaugiuosi, kai kas nors sako, kad aš panaši į mamą. Tada maniau, kad esu tobulas vaikas. O tėvai nepaliaudami kartojo, kokia užsispyrusi, šiokia, anokia. Mama, kai supykdavo, dažnai pasakydavo: „Och tu, Tomkų vaikas! Tikri tėvo genai!“ Tėtis, kai kas nors būdavo ne taip, griežtai dėbtelėdavo ir pra­ dėdavo pirštu barbenti į stalą. Man to užtekdavo. Nors gaudavau ir į kailį. Namuose matomoje vietoje kabėjo plonytis diržiukas. „Moky­ tojas“ - tėvai jį vadindavo. Teko jo „paragauti“. Ne tik iš tėčio, bet ir iš močiutės, mamos. Gal ir buvo už ką... Kartą, kai jau buvau paauglė, tėtis pasakė, kad mane galėjo įtaisyti filmuotis ne viename filme, bet kadangi buvau „tokia blo­ ga“, to nepadarė. Tada taip širdį skaudėjo, taip graudžiai verkiau... Nes be galo norėjau vaidinti! Aktorystė buvo mano svajonė. Tačiau niekada neteko pasirodyti teatro scenoje. Vienintelis išlikęs mano vaidmuo kine yra „Tallinfilm“ juostoje „Gladiatorius“. Į filmavimus Taline ir Saremo saloje mane vežiojo močiutė. Tėvas būdavo šalia, bet dažniausiai užsiėmęs. Iš Lietuvos paprastai skrisdavome lėktuvu. Ten mus pasitikdavo, nuveždavo į viešbutį. Talinas buvo tapęs labai artimu miestu. Per filmavimus vyraudavo savita atmosfera. Vija Artmanė viešbutyje pasirodydavo su elegantišku chalatu ir auksinėmis kur­ paitėmis. Man, penkerių metų vaikui, didžiulį įspūdį darė, kaip ji rengiasi, elgiasi. Gražių, žavių moterų ten netrūko. Jos mane šiek tiek palepindavo. Kartą traukiniu namo vykome kartu su Artmane. Man buvo labai gaila, kai Rygoje ji išlipo.

Aš vis dar Tadas Blinda...

- Negalėtume jos vežtis namo? - pasiūliau tėčiui. Man atrodė, kad būtų taip gera kartu turėti tikrąją mamą ir tą, iš filmo. Po kelerių metų teko filmuotis lietuviškame filme „Tadas Blin­ da“. Buvau viena iš tų vaikų, verkiančių prie supleškėjusio namo. Mus senoviškai aprengė, veidus ištepė suodžiais. Filmuoja: pirmas dublis, antras, trečias, tekstas graudus, man ašaros liejasi, viskas sekasi puikiai. Taip įsijaučiau, įsikukčiojau, kad paskui visiems teko mane raminti ir guosti. Koks buvo liūdesys, kai vėliau paaiškėjo, kad juosta brokuota ir tą sceną reikėjo filmuoti iš naujo. Tuo metu buvau kažkur išvažiavusi - pakartotiniame filmavime nebedalyvavau. Dabar, kai žiūriu „Tadą Blindą“ ir artėja ta scena, pagalvoju: „Ach, tarp tų vaikų galėjau būti ir aš...“ Deja. Net savo nuotraukų iš „Tado Blindos“ filmavimo laiko­ tarpio neturiu... Mano tėvai buvo netradiciniai. Ne iš tų, kurie kasdien daug bendrauja su vaiku. Rugsėjo pirmąją į pirmą klasę mane, vilkinčią močiutės siūta uniforma, tikrai vedė abu, bet į pirmąją naujametę eglutę mokykloje kažkodėl nėjo. Mama buvo neseniai grįžusi iš Egipto. Iš rytietiško blizgančio popieriaus padarė karūną su snaigėmis, bet į karnavalą žingsniavau viena. Jis vyko anksti ryte. Grįžusi tėvus ra­ dau dar miegančius. Nesupratau, kodėl kitus vaikus mamos ir tėčiai puošė, rengė, o maniškiai liko namuose... Pirmas mano pažymys pirmoje klasėje buvo trejetas iš anglų kalbos. Baisiausiai persigandau, parėjusi namo sukau galvą, ką da­ ryti. Išsitraukiau rašalui skirtą trintuką ir prastą pažymį užsidariusi vonioje ištryniau. Netrukus dar gavau raudoną tašką iš drausmės! Iš pažymių knygelės bandžiau jį iškrapštyti žirklutėmis... Šių žygdarbių užteko, kad būčiau įrašyta į blogųjų gretas, o tėvai iškviesti į mokyklą. Daug apeliuota į mano sąžinę. Šeimai tai buvo sukrėtimas. Tačiau tas kartas - vienintelis, kai tėvams teko

84

VYTAUTAS TOMKUS

dėl manęs raudonuoti. Kai persikėlėme į Vilnių, naujoje mokykloje tapau penketukininke, šią tradiciją tęsiau ir M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Tėvas sakydavo, kad turiu prisiminti, kieno duktė esu. Visada stengdavausi, kad tėvai manimi didžiuotųsi, o savo problemas spręsdavau tyliai. Prieš draugus puikavausi, kad tėvai manęs niekada per daug nekontroliavo. Priešingai - pasitikėjo, todėl nebuvo reikalo nutrūkti ar ko nors slėpti. Leisdavo į namus pasikviesti draugų. Vienuoliktoje klasėje po diplominių darbų gynimo pas mus svečiavosi... visa klasė. Vėliau prisijungė ir dėstytojai. Aišku, tėtis tuoj perėmė dėmesį - pra­ dėjo pasakoti savo filmaeijų nuotykius, visus vaišinti. Jei atvirai - nuo potencialių kavalierių jis mane saugojo. Kartais net gana griežtai... Mėgo sakyti: savo spiningo, žmonos ir mašinos niekam neduodu. Aš taip pat buvau priskaičiuota: jei kur išvažiuodavau su nakvyne - visaip „atkalbėdavo“ mamai. Man net ir dabar atrodo, kad tęsiu iš tėvų perimtą estafetę viską turiu atlikti kuo geriau, būti „pastebima“ įvairiose gyvenimo srityse. Nors aktore taip ir netapau, artistiški ir stiprūs tėvų genai stipriai prasimuša.“

Į zoologijos sodą ar prie Mickevičiaus akmens ? 1967 metais vėl susitikau

su buvusiu bendramoksliu Jonu Jurašu - jis pradėjo dirbti Kauno dramos teatre. Kartu atvy­ kusi režisierė ir pirmoji Jono žmona Lidija Kutuzova statė Mereko Domanskio socialinę dramą „Atėjo naujas“. Jai buvo nelengva, tad padėjo Jurašas. Tame spektaklyje aš - naujas gamyklos darbuotojas. Vaidmuo lipdėsi sunkiai. Tačiau užteko Jurašui pasakyti, kad gamyk­ la - maurais aptraukta bala, o aš - akmuo, kuris nukritęs sukelia ratilus, ir viskas pajudėjo. Spektaklis buvo modernus, antitarybinis. Jautėme, kad greitai uždarys, todėl skubėjome parodyti kuo daugiau kartų. Per vakarą būdavo po du spektaklius. Iš teatro vieni žiūrovai išeidavo, kiti rink­ davosi - Laisvės alėjoje beveik mitingai vykdavo. - Vytai, gerk kavos, konjako - daryk, ką nori, kad tik atlaikytum du pasirodymus, - prašydavo teatro direktorius. Po pirmo spektaklio konjako most ir - vėl einu į sceną... Praneša, kad žiūrėti pjesės atėjo kas nors iš partkomo. Liepia nesakyti kurios nors frazės. Pažadu, kad praleisiu, o paskui vis tiek išpyškinu. Atbėga direktorius, už galvos griebiasi, kodėl visą tekstą sakiau. Teisinuosi, kad pamiršau jo prašymą. Iš tiesų nieko nepamiršdavau! Tik man atrodė, kad tas frazes išmesti - nuodėmė. Kad tai - kūrinio esmė. Netrukus mūsų nuogąstavimai pasitvirtino: spektaklis buvo uždraustas. Su Jurašu dar susitikau jo statomame Michailo Bulgakovo „Moljere“. Dirbti buvo įdomu. Jonas toks kietas, reiklus... Talentingas bernas, ir nieko neprikiši. Tik netrukus iš teatro buvo atleistas dėl politinių motyvų ir emigravo iš Lietuvos.

86

VYTAUTAS TOMKUS

Po spektaklio namo netraukia - norisi išsikrauti. Iš pra­ džių išgerdavome teatre, o paskui vaikščiodavome per butus. Kaune buvo užėjusi tokia mada... Pas kitus svečiuotis būdavo smagu, bet ne taip malonu, kai įkaušę kolegos užsukdavo pas mus. Su Lile ką tik susituokę, o kokią penktą ryto beldžiasi išgėrusi chebra. Aš į megztinį šmukšt ir Kauko laiptais žemyn į Laisvės alėją. Žinodavau punktų, kur pabeldus galima nusipirkti komplektuką: bonką ir bryziuką lašinių su duona. Gedimino gatvėje, prieškario laikais buvusiame viešnamyje, buvo teatro darbuotojų bendrabutis. Ten gyveno daug artistų ir iš Muzikinio, ir iš Dramos teatrų. Kartą baliavojome baliavojome - pritrūko gėrimų. Išsiuntėme Stasį Radzevičių į Laisvės alėją atnešti papildymo. Kai išėjo, tai išėjo... Galiausiai parsirado ne tik su buteliu, bet ir su milicininku. Tačiau mums nekilo jokių klausimų. Uniformuotą svečią irgi priėmėme prie stalo. Dar pasėdėjome ir išsiskirstėme. Ryte atsikeliame: milicininko kelnės, pistoletas yra, o paties - nė padujų. Pasirodo, naktį iš kambario išėjo ieškoti tualeto, grįžęs pasibeldė ne į tas duris. Pateko pas nepažįstamus, tie iškvietė mili­ cininkus ir jį susėmė. Teko eiti į milicijos skyrių prie soboro klausti, ar naktį ko nors iš Gedimino gatvės neatvežė. - Taip, yra vienas uždarytas areštinėje. Gyvatė, net pistoletą ir kelnes pametė! Atsargiai pasakėme, kad daiktai niekur nedingo. Drabužius, ginklą grąžinome savo sugėrovui ir smukome lauk. Tik tuomet Radzevičiaus pradėjome klausinėti, kodėl tą mi­ licininką vakar atsitempė. Paaiškėjo, kad pareigūną sutiko Laisvės alėjoje ir pradėjo gėdinti: - Kaip tu atrodai? Koks tavo šinelis. Prie Smetonos policininkai tai bent gerai atrodė!.. Išgėręs milicininką tol tarkavo, kol tas tėškė ant žemės kepurę, tada pradėjo mindyti ir verkšlenti, kad prie Smetonos buvo tikrai geriau.

Aš vis dar Tadas Blinda...

„Perauklėtą“ milicininką Radzevičius ir atsivedė pas mus. Kokių tik fokusų neprikrėsdavome!.. Kaune gyvenome labai draugiškai. Daugiausia bičiuliavausi su vyresniais scenos partneriais. Tarkim, su mano herojų tėvą ne sykį vaidinusiu Algimantu Voščiku. Tai buvo didelis artistas. Labai jį gerbiu. Mes, jaunieji, Algimantą vadinome „tata“. Matome, gastrolėse grįžta iš turgaus su sietkute produktų. Mūsų tata ateina... Algimantas buvo didelės kultūros ir vidinės tolerancijos akto­ rius. Niekada nieko neįžeis. Kiekvieną paguos, atjaus, paklaus, kaip sekasi. Iš jo išmokau įsigilinti į savo vaidmenį, atriboti nuo asmeninio gyvenimo. Dabar tata galėčiau būti ir aš... K artais mudu užeidavome pas Juozą Grušą, m at pagal jo „Herkų Mantą“ Vancevičiaus pastatytoje dramoje Algimantas atliko pagrindinį vaidmenį. Išgėręs jis drąsiai užsukdavo pas dramaturgą liepdavo mums statyti butelį. Grušui labai patiko bendrauti su artistais. Jis buvo įsimylėjęs Gražiną Balandytę. Vis vesdavosi į „Tulpę“. Su Gražina traukdavome ir mes - visiems nuskildavo! „Metropolis“ ir „Tulpė“ būdavo pagrindinės vietos, kur leis­ davome vakarus. Paskui netoli teatro atidarė alaus restoraną „Rambynas“. Neprastas buvo: prie alaus galėjai gauti vėžių, ungurių. Dabar tai delikatesai, o tais laikais, kaip ir alus, kapeikas kainavo... Po repeticijos norisi alaus - ir trauki ten. Buvo toks „Kauno tiesos“ žurnalistas Bronius Juršė. Pasigauna mane teatre, ir kėbliname abu į „Rambyną“. Valandą atstovime eilėje, tada po kokį dešimt bokalų - most, pasikalbame apie šį bei tą... Iš ankstaus ryto sulaukiu jo skambučio: - Ar šįryt laikraštį jau matei? - Ne, nespėjau.

88

VYTAUTAS TOMKUS

- Tai paskaityk, - juokiasi. Pasirodo, dar vakar, prieš mūsų susitikimą, parašęs straipsnį iš to, apie ką anksčiau esame kalbėjęsi, šį tą pats pridėjęs - kad gautų honorarą ir galėtų susimokėti už alų. Ryte repeticija su Vancevičiumi. Mes, kaip ir jis, lyg šunys norime pagirioms gramo. Vos pradedame repetuoti pirmą sceną, Van­ cevičius ima šaukti, kad susirinkome nepasiruošę, ir baksnoja, kam galima eiti namo, o kam reikia likti padirbėti. Aišku, palieka tuos, su kuriais vakar pats baliavojo. Eidamas pro šalį šnibžteli: - Susitinkame prie teatro fasado. Ir vėl traukiame pramintais takais... Smagu būdavo. Visi jauni, pagiringi. Tada į tuos dalykus žiū­ rėjome kitaip. Per vieną užgėrimą Vancevičių, mane, Aleksandrą Ribaitį, Kęstutį Genį paliotas nunešė į Mickevičiaus slėnį. Snapso turėjome, o užkandos - jokios. Buvo pavasaris. Užsidegi degtuką ir pasišvies­ damas nuo šlaitų prisiskini saujelę žibučių. - Jau turiu zakūskos, - tamsoje nieko nematantiems bendrams praneši. Šie kliu kliu kliu - įpila, o tu degtinę žibutėmis užkandi. Dažnai ant Mickevičiaus akmens sėdėdavome, gurkšnodavome, bendraudavome...

Tačiau niekada draugams nelindau į dūšią. Iš Voščiko to išmokau. Jei patys nori, tegul pasakojasi, bet niekada neklau­ sinėju. Manau, reikia gerbti kito individualumą, savą pasaulį. Apie save per daug kloti kitiems jaunystėje irgi nebuvau linkęs. Dabar gal liežuvis pradėjo labiau mataruotis. Su metais į praeitį pra­ dedi žiūrėti kitaip: gali pasijuokti iš jaunystės kvailysčių. Tarkim, kai norėdavome pabėgti nuo žmonų, nusipirkdavome vaikiškus bilietus ir eidavome į zoologijos sodą. Pats būdamas gyvu­ liukas, atsipalaiduoji tarp panašių. Kioskai veikia - gali gauti šimtą

Aš vis dar Tadas Blinda...

gramų. Spakaina - nė viena žmona nesugalvos savų gyvulių ieškoti zoologijos sode... Po spektaklių dažnai namo grįždavau gerokai vėliau, nei tikė­ davosi Lilė. - Ko negali paskambinti, jei užtrunki, kad nesinervuočiau, priekaištaudavo. - Gerai, paskambinsiu, - kaskart priremtas prie sienos paža­ dėdavau. O kai nutaręs būti geras taip ir pasielgdavau, kitame laido gale dažniausiai išgirsdavau: - Kaip gerai, kad paskambinai. Tavo sesuo atvažiavo. Greitai mauk namo! Palieku chebrą, parlekiu - jokios sesers nėra! Taip ji mane bandydavo pažaboti... Kai kalbėdavomės telefonu, visada jusdavo, ar aš išgėręs ir net - kiek. Paskambinu iš kokio filmavimo, dėstau naujienas, kaip sekasi dirbti, kada planuoju grįžti. O Lilija nutraukia: - Kiek čierkų padarei? Tik susigūžiu, kur čia koks alkotesteris pastatytas, nes tiksliai pasakydavo, kiek gramų esu išlenkęs. Per tiek metų pažįsta kaip nuluptą! Jeigu bent keletą kartų aktorių Vytautą Tomkų matėte scenoje, be abejo, pastebėjote: gerai žinodamas kuriamo herojaus charakterio niuansus, jis niekada jo nepadaro nuobodžiu. Judesiai, pozos, into­ nacijos - viskas išieškota, sujungta į vientisą harmoniją, sugebančią perduoti sudėtingiausius pergyvenimus. Ryžtingai siekdamas tikslo, aktorius tampa labai konkrečiu, matomu ir aiškiu. Todėl, žiūrint A. Domanskio pjesę „Atėjo naujas “, iš karto krinta į akis V. Tomkaus sugebėjimas greitai „užsidegti“, išlaikyti sceninę iniciatyvą, neper­ tempti. Gamyklos direktoriaus pavaduotojas Kukulą - tai vientisas, aistringas, įsitikinęs savo teisumu. V. Tomkaus Kukulą visą

90

VYTAUTAS TOMKUS

intriguojantį publicistinį spektaklį daro gyvą ir įdomų. Įsim enantys, suprantam i V. Tomkaus kuriam i vaidmenys D. Urnevičiūtės dramoje „Tėvuko žaislai(( (Kristas), M. Bulgakovo „Moljere“ (Vienaakis) ir daugelyje kitų teatro pastatymų. Kai kalbėjomės, aktorius prisiminė ir V Panovos pjesę „Baltą­ sias naktis palydint..." - Germano paveikslas - vienas mėgstamiausių mano vaidmenų, jis, sakyčiau, kažkuo primena mane patį... Po spektaklio draugų tarpe dar ilgam aš likau Germanu... A. Paragytė. Scenoje - Vytautas Tomkus.

Kad alaus skonis man būt ir būt už lūpas! Kiekvienas teatro sezonas prasidėdavo

gastrolėmis po Lietuvą. Tas išvykas vadindavome „Pažinkime gimtąjį kraštą“. Su spektakliais maišydavome kaimus, kolchozus, vyrai ir moterys gyven­ davome vienoje patalpoje, blusynuose, neplautuose kultūros namuose, miegodavome ant raskladuškių. Bet koks smagumas būdavo! Dieną nusiperki dešrelių ar pamarinuoji mėsos, vakare, po spektaklio, su kolegomis prie vandens laužą susikuri, šašlykėlių išsikepi. Kartais dalyvauti traukdavo vien vyrai. Grįžtame, tyliai, šviesos nedegdami, moterų nežadindami, bandome atsigulti, ir staiga pasi­ girsta netramdomi kurio nors bendražygio keiksmažodžiai. Paaiškėdavo, kad vėl įsižeidusios, jog nebuvo pakviestos prisi­ jungti, moterys ką nors iškrėtė... Gražina Balandytė ne kartą kolegoms už bausmę užsiūdavo pižamos kelnių kalaškę ir prikišdavo dilgėlių. Štukorka ji. Šiltas žmogus ir labai gera partnerė. Prisimenu, kai atėjau į teatrą, sporto halėje prie mikrofonų mudu vaidinome „Dvidešimtą pavasarį“. Scenoje šviesa gęsta, ir aš ją pabučiuoju, nors pagal scenarijų reikėjo link to tik eiti. Juntu, į ausį ji man delnu - pokšt! Bendravome visi, durniavome. Smagių dalykų nutikdavo. O paskui atėjo mada per gastroles gyventi rajonų centrų vieš­ bučiuose ir su spektakliais po aplinkinius kaimus šaudyti. Dabar grįžęs kiekvienas į savo olą lenda - tokio nuoširdaus bendravimo kaip anksčiau neliko...

Kol buvo gyvi mano tėvai,

važiuodami į gastroles pro Radviliškį, būtinai užsukdavome, tėvo alaus paragaudavome. Bačkutė ar dvi atsargų visada būdavo.

92

VYTAUTAS TOMKUS

K artą tradiciškai visus pas tėvus pakviečiau. Motina gulėjo ligoninėje, tai tėvas prikepė kiaušinienės su kumpiu. - Vaiks, lipk į skiepą, atnešk alaus, - kaip visuomet, kai jį ap­ lankydavau, mane nusiuntė. Visi ragauja alaus, kalbasi, juokauja, o vairuotojas, suvalkietis Stankus, vis išsitraukia veidrodėlį, atidžiai pažiūri, ar dar negirtas, ir gurkšnoja toliau. Kompanija išsirengia autobusu važiuoti į tuomet prie gelžkelio buvusį viešbutį „Ramybė“ nakvoti, eina Stankus aplink tą PAZ’ą ir neranda durų įlipti... Gero naminio alaus tokia savybė: geri geri ir nieko nejunti, tik pralinksmėji, daina ateina, bet kai reikia atsistoti - kojos linksta lyg iš tešlos būtų. Nežinau, iš kur tėvas išmoko alų daryti. Nors gyveno mieste, turėjo specialias statines ir raugė tikrą, miežinį, salyklinį. Vestuvėms ar laidotuvėms jo užsisakyti žmonės atvažiuodavo ir iš aplinkinių kaimų. Tėvą triūsiantį aplink tas bačkeles prisimenu nuo vaikystės. Kadangi gyvenome pagrindinėje Radviliškio gatvėje, alų dar šiltą košti ir pilstyti jis nešdavosi į kiemą - kad kaimynai matytų. Bulbulbul įpila man, bulbulbul - stiklinę sau, kaimyną kokį pasikviečia. Visi ragauja, giria. Ir išsiskirsto po tos „degustacijos“ su daina. Kartais darbuotis prie alaus tėvui padėdavo ir mama. Miežius daigindavo, džiovindavo. Tėvas buvo pasidaręs malyklą - sudžiūvusius miežius reikėdavo sumalti. Kiek galėdavau, aš irgi pamačydavau. Kai skladuke alus rūgdavo, griežtai neleisdavo garsiai kalbėti, greitai vaikščioti - saugodavo, kad nesukristų puta. Pokario metais pas mus ant buto gyveno toks majoras Pracukas - chacholas - su žmona ir vaiku. Alų kartais reikėdavo atgaivinti: įpilti šiek tiek cukraus, pastatyti prie pečiaus - kad pradėtų putoti. Tik tada nebūdavo galima bačkos aklinai uždaryti - gėrimas turėdavo truputį oro gauti. Vieną naktį girdime: tik budinkšt. Pagalvojame, kad

Aš vis dar Tadas Blinda...

93

vėl karas prasidėjo... Pasirodo, kažkas statinaitės kraniuką užsuko. Kadangi stovėjo šiltai, alus pradėjo veikti ir sienelės neatlaikė: išmušė dugną, bačka šoko iki lubų, kranu jas prakirto, o krisdama numušė pečiaus gubtūrą. Tačiau alaus niekur nebuvo nė lašo, tik sienos drėg­ nos ir tvyrojo malonus apynių kvapas. Kai gerdavo alų, tėvas nesakydavo „į sveikatą“. Visada tardavo: - Nu, vaiks, pačiupinėkim! - Ach, - išgėręs atsidusdavo, - kad alaus skonis man būt ir būt už lūpas.

Alų pamėgau nuo mažens. Gerokai vėliau perskaičiau, kad tai - suaugusio žmogaus pienas: juk alų daro iš miežių, o karvė pieną gamina iš žolių! Taip nebuvo, kad alus būtų labai trukdęs dirbti. Tik truputį koją kyštelėdavo. Kadangi jaunystėje buvau labai užimtas teatre, kine, neturėjau kadapijokystėms gaišti laiko. Stengdavausi gurkšnoti, kaip rusai sako, bez otryva ot proizvodstva. Kartais pavykdavo, kartais ne. Tačiau tokių bajerių, kaip jaunesni kolegos sau leisdavo, man nepasitaikė: žiūrovai jau renkasi į spektaklį, o jie tebesėdi bufete ir neketina lipti į sceną. Vaidindavau ir sirgdamas, ir turėdamas temperatūros. Net teatro valdžia ne visada suprasdavo. Kartą su Kauno teatru paryčiais grįžome iš gastrolių. Nemie­ goję, o reikia vaidinti Kęstučio Genio režisuotoje Čingizo Aitmatovo pjesėje „Mano tuopelė raudona skarele“. Spektaklis dieninis. Aišku, aš pavargęs, vaidinau ne taip, kaip visada. - Tu specialiai, protestuodamas blogai dirbi, - niršo Genys. Koks gali būti „tyčia“, „blogai“? Tokių nuostatų niekada ne­ turėjau. Kiek pavykdavo, tiek ir traukdavau. Atbulomis rankomis dirbti nemokėjau.

94

VYTAUTAS TOMKUS

Vaidink taip, kaip Žalakevičiaus filme Kauno dramos teatre išgyvenau

sėkmingą kūrybinį laiką. Vaidinau daugelyje Vancevičiaus pastatymų: Kazio Inčiūros „Žemaitėje“, Raimundo Samulevičiaus „Studentiškoje novelėje“, Kazio Sajos „Saulėje ir stulpe“, Jono Avyžiaus „Kaime kryžkelėje“, Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtame pavasaryje“, Juozo Grušo „Herkuje Mante“, Viljamo Šekspyro „Antonijuje ir Kleopatroje“... Leonardo Zelčiaus režisuotoje Raimundo Samulevičiaus pjesėje „Pa­ klydęs tarp žvaigždžių“, Stasio Motiejūno statytoje Kazio Borutos pjesėje „Baltaragio malūnas“... Teatre darbo netrūko. Už scenoje sukurtus vaidmenis esu gavęs daug prizų, diplomų. Tačiau niekada neįsivaizdinau, savo kūrybos, darbo nesureikš­ minau. Kai kas iš kolegų į aktorystę žiūri labai pakylėtai. Aš - labai paprastai. Kaip į darbą. Žinoma, kuriant dar ir jausmas turi būti. Negalima į vaidmenį žiūrėti siaurai. Tačiau apskritai dirbi dirbi, o vaidmuo arba pavyksta, arba ne. Dažniausiai pavykdavo. 1966 metais Vancevičius statė Džono Ernesto Steinbeko pjesę „Pelės ir žmonės“. Aš ir Regimantas Adomaitis ten - per Ameriką keliaujantys padieniai darbininkai. Regio herojus Džordžas - pro­ tingoji mūsų dueto pusė, mano Lenis - fiziškai stiprus, bet trenktas jo draugas. Šiam labai trūksta švelnumo. Draugai nakvoja prerijose, pagauna pelyčių, Leniui jos tokios fainos, bet džiaugdamasis mirtinai suspaudžia... Jiedviem dirbant fermoje, kalė atsiveda šuniukų. Lenis juos susineša į lovą, žaidžia ir vėl negyvai užglosto. Pagaliau jis nori paliesti ilgus šviesius fermerio dukters - aktorės Gražinos Balandytės - plaukus. Juk taip ilgisi švelnumo! O ji išsigandusi pradeda rėkti. Lenis bando maldyti, griebia į glėbį ir... per smarkiai suspaudžia. Nutariama Leniui surengti linčą. Draugams tenka bėgti. Kad

Aš vis dar Tadas Blinda...

bičiulis išvengtų minios bausmės, Džordžas jį nušauna. Ir taip sunai­ kina viltį, gerąją savo pusę... Gavęs Lenio vaidmenį pažiūrėjau, kad mano herojus - kvailys, ir repetuodamas tiesiog voliojau durnių. - Gal pradėsi dirbti, - vieną, kitą sykį užsiminė Vancevičius. Galvojau, nejaugi per mažai kvailioju? Įsiprašiau į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kad leistų stebėti psichikos ligonius. Pamačiau juos, ir mano kuriamas vaidmuo pasi­ keitė. Tačiau režisierius vis tiek buvo nepatenkintas. Prisėdau pjesės skaityti iš naujo. Tada atradau, kad aš - didelis, fiziškai stiprus vaikas. Pradėjau stebėti ne psichikos ligonius, o vai­ kus. Mano paties dukra buvo maža! Atkreipiau dėmesį, kad mažylių pojūčiai atsiranda per skonio receptorius: ką paima - dedasi į burną. Jie žiūri į gyvenimą atviromis akimis. Ir aš ėmiau scenoje vaizduoti ne kvailį, o nustebusį vaiką, nesuprantantį, kodėl tie mieli šuniukai negyvi, kodėl ta graži mergina nebejuda... Į premjerą pakviečiau ir Žiegždrių daktarus. - Tau, Tomkau, vieta pas mus. Palatoje lova tikrai atsirastų, - įvertino. Lenio vaidmeniu įtikinau juos...

Dirbdamas scenoje ar prieš kino kamerą

kaskart įkūniji kitokį personažą: esi tai daktaras, tai inžinierius, tai meilužis ar banditas. Su kiekvienu vaidmeniu turi galimybę nugyventi kokio nors žmogaus gyvenimą, įgyti naujos patirties. Kiekvieną sykį gauni galimybę susipažinti, atrasti, išmokti, nes tenka suprasti kuriamo vaidmens specifiką, psichologinę prasmę. Tai įdomu, nemonotoniška. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti prie konvejerio - ping pong, ping pong spausti detales. Neįsivaizduoju... Taip, baigdamas mokyklą svarsčiau, gal būti inžinieriumi. Tačiau tai - taip pat kūrybinis darbas. Tarkim, mano tėvas lankė mokyklą keturias žiemas. Mokėjo tik rašyti ir skaičiuoti, bet turėjo

96

VYTAUTAS TOMKUS

galvą ir fantazijos. Kiek jis gavęs medalių už racionalizacinius pa­ siūlymus! Kai užsiimdavo inžinieryste, žiūrėdavau per petį ir nieko nesuprasdavau. Prieš pensiją tėvas metė darbą garvežių depe ir perėjo į Rad­ viliškio žemės ūkio padargų gamyklą. Žiūrėjo, kaip vienas kalvis skylę gręžia, kitas kažką lanksto. Stebėjo stebėjo juos, o grįžęs namo pradėjo paišyti. Padarė štampą, kad nereikėtų tos pačios detalės vienam gręžti, kitam lankstyti. Per pirmas dvi savaites, kol jį tobulino, neuždirbo nieko, o paskui - tris keturis kartus daugiau negu seni kalviai! Ir tie pradėjo pavydėti. Tėvas štampą po darbo užrakindavo spintelėje. Vieną rytą atėjęs jo neberado. Sukandęs dantis pasidarė kitą. Vėl pavogė. Tada į sieną įkalė vinį ir pakabino štampą: imkite, spauskite detales ir jūs! Nuo to laiko vagystės baigėsi. Visokių racionalizacijų būdavo ir anksčiau, kai dirbo depe. Kadangi buvo bemokslis, savo brėžinius tėvas atiduodavo kitam in­ žinieriui. Tas padarydavo rim tą projektą, pasiimdavo gerus pinigus ir gaudavo autoriaus teises. O tėvui tai medaliuką Geležinkelininkų dienos proga pamesdavo, tai premijytę. Geros galvos neužtenka, reikia ir mokslo... Kai neturi išsi­ lavinimo, tie, kas jo ragavę daugiau, apgaudinėja. Tas pat visur, ir aktoriaus darbe. Sėkmingi vaidmenys suteikia pasitikėjimo, o aktoriams jo nie­ kada nebūna per daug. Tarkim, aš visada bijau žengti į sceną. Net eidamas vaidinti šu malonumu, prieš tai instinktyviai persižegnoju kad viskas būtų gerai. Ir... patikrinu, ar klynas užsegtas. Tada susiimu ir neriu į sceną kaip į šaltą vandenį! Prieš spektaklį jokių specialių apeigų neatlikdavau. Tačiau per daugelį metų atsirado visokių įpročių. Kai vaidinau Genio „Mano tuopelėje raudona skarele“, vos tik persirengdavau scenos drabužiais, visada prispausdavo reikalas eiti į tualetą. Net eksperimentuodavau:

Aš vis dar Tadas Blinda...

specialiai ten užsukdavau prieš persirengdamas. Bet tik apsmilk­ davau savo herojaus kostiumą, vėl traukdavau į tualetą! Sąlyginis refleksas... Scenoje visus norus, negalias, rūpesčius pamiršti. Vaidmuo teka kaip pavasarinis upelis gatvėmis. Po spektaklio, įtampai atslūgus, pradeda tai vienur mausti, tai kitur...

Džiaugsmo teikiantys darbai

teatre pynėsi su pir­ maisiais vaidmenimis kine. Mane dviejose juostose iš eilės pakvietė filmuotis režisierius Vytautas Zalakevičius. „Vienos dienos kronikos“ kūrybiniai darbai vyko Urale, aplink Sverdlovską. Aš, dar niekam nežinomas aktorius, atlikau epizodinį vaidmenį. Drauge su manimi - Antanas Šurna ir lietuvių kilmės A. Gajevas. Vaidinome pagrindinius personažus jaunystėje - jaunus komjaunuolius. Atvažiuoja tie komjaunuoliai pas ūkininką revizuoti grūdų. Kaimiečiai juos užpuola su šakėmis. Antaną Šurną, vieną iš komjaunuolių, užkasa į žemę ir žeria ant jo grūdus: - Še tau, ėsk. Tada paleidžia vištas lesti. Mane pririša prie malkoms pjauti skirtų ožių ir pjūklu zulina koją... Tada įgijau keistos patirties... Mano filmavimasis baigėsi - atšventėme. Kitą rytą nuvežė į oro uostą skristi namo. Jaunystėje po pagėrimo taip valgyti norėdavau, kad gyvą šunį galėdavau suėsti! O oro uoste lyg tyčia blyksi užrašas: „Neliotnaja pogoda.“ Nežinau, gal kiti laikai buvo, bet dažnai pasitaikydavo skry­ džiams netinkamų orų. Lėktuvas nekyla, sėdi oro uoste ant laiptų ar palangės laukdamas kito reiso. Nei kojų ištiesi, nei pavalgysi... Jei skrisdavau iš Rusijos, lėktuvo dažniausiai tekdavo laukti pusba­

98

VYTAUTAS TOMKUS

džiu. Galėjai gauti nebent liuliakebabo arba sudžiūvusios viščiuko šlaunelės. Tų laiptų ir palangių dažnai, labai dažnai, kelionėse pasitai­ kydavo... Tąsyk skrydis buvo atidėtas, negana to, kišenėse švilpavo vėjai! Matau, žmonės bufetuke valgo, o aš aplinkui trinuosi alkanas kaip žvėris. Girdžiu, kalbasi lietuviškai. - Jau kelias valandas laukiu lėktuvo. Taip noriu valgyti, - pri­ ėjęs paprašiau, gal paskolintų rublį... Tie žmonės nežinojo, kad aš artistas, - juk buvau pradedantis aktorius. Vyras su šlipsu davė rublį ir užrašė adresą, kur Vilniuje turė­ čiau grąžinti. Rublio vertė tada buvo kitokia nei dabar. Nuėjau į bufetuką, pasiėmiau sasyskų. Alaus turbūt jau neišėjo. Grįžau į Lietuvą tą rublį pravalgęs. Po kurio laiko atvažiavome su teatru į Vilnių gastroliuoti. Prisiminiau skolą. Lapelyje nurodytu adresu nuėjau į kažkokią su žemės ūkiu susijusią organizaciją. Ji buvo priešais Petro Cvirkos paminklą, kitoje gatvės pusėje, prie kampo. Pas tą veikėją norinčių patekti žmonių - eilė. - Kokiu klausimu, - teiraujasi sekretorė. - Asmenišku, - sakau. Palaukiau, užėjau į kabinetą. - Atsimenate, iš jūsų Sverdlovske rublį skolinausi, - priminiau savo geradariui. - Ačiū, kad nepamiršote, - oficialiai atsakė. Mane tik šaltas prakaitas išpylė: ačiū Dievui, kad jam tą rublį grąžinau, o tai būtų grabe prikėlęs. Štai kokių dalykų gyvenime būna...

Aš vis dar Tadas Blinda...

99

Po poros metų Žalakevičius mane pakvietė į filmą „Nie­ kas nenorėjo m irti“. Jame kūriau partizano Apuoko vaidmenį. Žalakevičius artistams buvo negailestingas. Aktoriaus „šalta nosimi“ - neįsijautusio į vaidmenį - į aikštelę neleisdavo. Kiekvieną mizansceną turėjome parengti taip, kad su kaupu būtų įgyvendinti režisieriaus lūkesčiai. Tarkim, man viename epizode reikėjo bėgti per mišką. Filmuodamasis turėjau lėkti vieną kartą, antrą, trečią - kol Žalakevičius liko patenkintas... Atrodė, suklupsiu ir nebepasikelsiu... Jaučiau begalinį fizinį nuovargį... Pagal režisieriaus ir dailininko koncepciją turėjo būti apsi­ niaukusios, debesuotos dienos, o ta vasara Dzūkijoje, kur vyko filmo kūrimo darbai, buvo kaip niekada saulėta, karšta. Būdavo, repetuoji repetuoji, paskui guli po krūmu ir lauki scenai filmuoti palankaus laiko. Kažkas žiūri pro žiūronus į tolį: - Artėja debesis! Pasiruošti! Tačiau jei tas debesėlis užslinko, bet scena nesurepetuota, tai jis ir praplauks, o filmavimas nevyks, kol visi bus nepasiruošę taip, kad vaidindami įtikintų Žalakevičių. Labai vargome... Jis buvo pedantas. Reiklus režisierius. Tačiau tai davė rezulta­ tų. Jei iš mūsų, grabų, padarė artistus, kurie nuėjo per visą Sąjungą, matyt, turėjo jėgos. Žalakevičius - metras. Už centimetrą aukščiau. Aš jį gerbiu. Estas Bruno Oja visą grupę užkrėtė manija žaisti kauliukais. Susiburdavome vakare prie stalo su specialiu apšvietimu - kaip kazi­ no. Žalakevičius irgi mėgo žaisti, buvo užsizarazinęs kaip reikiant! Ir dieną turėdami laisvo laiko - laukdami to debesėlio - fil­ mavimo aikštelėje pradėdavome kauliukus mesti. Tačiau tada Žala neprisidėdavo - sėdėdavo paskendęs kūrybinėse kančiose. Labiausiai įsiminė prieš filmavimą vykę Apuoko vaidmens ban­ dymai. Filme yra tokia scena: Adomaitis į mane šauna, bet šautuvas užsikerta. Pabėgu ir miške aptinku kaimietį - aktorių Laimoną Norei­

100

VYTAUTAS TOMKUS

ką, - varantį samagoną. Nežinau, kad jis - mūsiškis, miškinių vadas Aitvaras. Įsiutęs ir laimingas, kad likau gyvas, prašau samanės. Jis dar muistosi, aš jam į liūlį - bumbt. Tokią sceną išvydo žiūrovai... O per bandymus turėjau su tuo naminės krūzu sėdėti prie stalo ir graužti jį - Žalakevičius rodė, kaip reikšti emocijas. Pagalvojau: gal man kvankt, bet dariau, kaip liepė. Tik paskui suvokiau, jog tokią keistą užduotį davė norėdamas patikrinti, kaip ją suprantu, įgyven­ dinu, ir pažiūrėti, ar pateisinu lūkesčius. Kartais būdavo žiauru Žalakevičių justi savo kailiu, bet supra­ tau reikalavimus - jis norėjo mane pažinti kaip aktorių. Tai - sudėtinga, kaprizinga asmenybė. Įgeidžių turėjo daug. Tačiau, matyt, mums, aktoriams, reikėjo gero piemens. Kai piemuo tvirtas, tai ir gyvuliai geri. Jei žioplys - palaida bala.

Eidamas į teatrą beveik kiekvieną

rytą ant Kauko laiptų sutikdavau tą patį vyriškį. Mes net pradėjome sveikintis. „Niekas nenorėjo m irti“ pasirodė kino teatruose... Vieną rytą ant Kauko laiptų vėl pamatau tą žmogų. - Labas rytas, - kaip ir anksčiau, sakau jam. - Su banditais nenoriu turėti nieko bendra, - suburbėjo nusi­ sukdamas. Skaudu, kai žmonės sutapatina aktorių ir jo kuriamą persona­ žą... Tokį reiškinį patyriau ne sykį. Žalakevičius visiems, kas vaidino jo filmuose, buvo „žalia kor­ telė“ į Sovietų Sąjungos ir kitų šalių kino studijas. Po juostos „Niekas nenorėjo m irti“ važiuodavau kino bandy­ mams kur nors į Rusiją, bet dažnai ten nuvykęs iš režisierių išgirs­ davau: - Taip vaidinkite kaip filme „Niekas nenorėjo m irti“. Manęs tokio, kokį matė Žalakevičiaus darbuose, norėjo ir reži­ sierius Antonas Timonišinas, todėl pasiūlė vaidmenį „Daktaro Absto eksperimente“.

As vis dar Tadas Blinda...

101

Po tokių žodžių jausdavausi kaip mazgote gavęs per veidą: vadi­ nasi, jokių naujų užduočių, daryk, kaip tada darei. Tačiau juk taip ne­ būna! Kaskart kurdamas naują vaidmenį galvoji, ieškai, vaidini kitaip... Juk ir Stanislavskis sakė: „Sukūrei vaidmenį - padėk į lentyną.“ Į teatrą atėjo jaunas aktorius. Teatrinė mokykla suteikė jam teisę būti aktoriumi. Teisę tapti aktoriumi. Kiek laiko praeis, kol atsivers paslaptingasis Sezamas - durys į brandumą. Teatre karčiai juokaujama, jog kūryboje sunkūs tik pirmieji dešimt metų. Prisimenu spektaklį „Visi mano sūnūsD ram os teatre. Vaidino Konservatorijos teatrinio fakulteto auklėtinis Vytautas Tomkus. Aukš­ tas, geros sceninės išraiškos aktorius negalėjo nesudominti žiūrovų. Laukei kažko daugiau. Spektaklis „Pelės ir žmonės“. Lenis - Vytautas Tomkus. Prieš akis gimsta didelis kūrybinis darbas - aktoriaus brandumo liudi­ ninkas. Lenis - pirmas V. Tomkaus charakterinis vaidmuo. Matyt, jis buvo reikalingas - padėjo atskleisti tikriausiai ir pačiam aktoriui nežinomas savo paties kūrybinio mechanizmo paslaptis. V Bartuška. Kūrybinis portretas. Vytautas Tomkus Tomkaus Lenis nepaprastai naivus, „neapsaugotaslengvai lyg kūdikis pažeidžiamas. Tai tarsi stichiškas gėris, kurį mažiausias gyvenimo dvelktelėjimas gali sulaužyti kaip trapią gėlę. Sis galingas milžinas - Tomkaus herojus - vienu mostelėjimu galėtų sutriuškinti stipriausio priešininko kaulus, sudaužyti į šipulius visą baraką. Ta­ čiau jis stovi susigūžęs to barako kampe, išsigandęs gyvenimo, kurį įsivaizduoja kaip nesibaigiančią šiurpių ir nesuprantamų pavojų virtinę. Žmogiškumas nesutraukiama draugystės grandine surakina Džordžą su Leniu ir teikia jiem s vilties. Markas Petuchauskas. Šūvis į savo viltį, Literatūra ir menas, 1966

102

VYTAUTAS TOMKUS

Tėti, vesk Viją 1968 metais Talino kino studija

pagal Adolfo Chinto romaną „Vėtrų pagairėje“ kūrė filmą „Gladiatorius“. Režisierius Veljo Kiasperas pasiūlė pagrindinį Jono Tichu vaidmenį. Mano herojaus žmoną vaidino legendinė latvių aktorė Vija Artmanė, o mūsų dukrą - mano penkerių metų Dovilė. Filmo veiksmas rutuliojasi 1916-1918 metais. Europoje vyksta Pirmasis pasaulinis karas. Rusijoje - revoliucija ir pilietinis karas... Vokietijoje iš belaisvių stovyklos pabėga estų žvejys Jonas Tichu. Su likimo draugu jis veržiasi į laisvę, valtimi plaukia per jū rą namo. Tas epizodas, kai per kopas tempiame valtį, irkluojame jūra, buvo filmuojamas Nidoje. Jonas gimtinę pasiekia, bet čia lauktos laimės neranda - žmona susidėjusi su geriausiu jo draugu. Grįžusiam ji man nuplauna nugarą ir, nors nebemyli, sugulame į lovą. Jonas moters nematęs daug metų, jos geidžia. Vija Artmanė rodoma stambiu planu - aš turiu ją glamonėti, o ji verkia, nes vyro nemyli, bet iš pareigos atsiduoda. Vyksta filmavimas. Man reikia glostyti jai krūtis. Graibau graibau - nieko nerandu. Vėl iš naujo sutrikęs bandau... Taip kelis dublius atlikome. Režisierius juokdamasis pakvietė pažiūrėti, kaip tai atrodo nufilmuota. Ašarotas Artmanės veidas - stambiu planu, o mano kyšo tik pakaušis. Ir staiga plaukai stoja piestu, nes nerandu mažų Vijos krūtų. Pasirodo, kine vaidina ne tik veidas, akys, bet ir pakaušis... Namų, Estijos epizodai buvo filmuojami Saremos saloje. Revo­ liucijos scenoms reikėjo daug žmonių. Niekas neina: estai visais laikais buvo patriotai... Kažkas pasakė protingą mintį „aktorių“ paieškoti alubaryje. Idėja pasiteisino: ten pririnko tokių tipų, kurių ir grimuoti nereikėjo:

Aš vis dar Tadas Blinda...

103

apžėlę, su fanarais. Už pašmėžavimą masuotėje jie gaudavo po kelis rublius ir kitą dieną filmavimo aikštelėje nebepasirodydavo. Vėl at­ sliūkindavo po dviejų trijų dienų: - Gal dar pavaidinti reikia?..

Mano vaidmuo „Gladiatoriuje“ -

sudėtingas, pilnas peripetijų. Aš ir bėglys, ir revoliucionierius, ir beprotis, kurį norima uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Kartais filmuojantis reikėdavo dviejų dienų barzdelės. Mano herojaus sūnus buvo berniukas estas. Atvežė jį į Saremą. Vaikas nemoka rusiškai, aš - estiškai. Tačiau susipažinti reikia. - Tere tere, - jam sakau. - Tere, vana siga, - užlindęs už kėdės išbeldė pro sukąstus dantis. Nieko blogo neįtariau. Bendraudamas su kūrybine grupe tarp kitko užsiminiau, kad su „sūnumi“ susipažinau. - Ir ką jis tau sakė, - susidomėjo visi, nes žinojo, kad vaikas kalba tik estiškai. - Tere, vana siga, - pakartojau jo žodžius. - Ar žinai, ką tai reiškia? - estai pradėjo iš juoko raitytis. Labas, senas kiaule! Pasirodo, to berniuko tėvai išsiskyrę. Jis gyvena su mama, o tėvas - apsileidęs girtuoklis. Kadangi dėl filmavimo buvau apšepęs, toks jam pasirodžiau ir aš. Mano dukra taip pat ne visada skirdavo, kada esu tikras, o kada vaidinu. Ji labai verkė, kai tėvelį bandė uždaryti į psichiatrijos ligoninę. Kadangi filmuodamasis būdavau labai užsiėmęs, į Estiją Dovilę atlydėdavo močiutė - Lilės mama. Norėdama prisijaukinti „dukrą“, Vija Artmanė jai atveždavo latviškų saldainių ar kokių nors smul­ kmenų. Kartą aš su dukra ir Artmanė po filmavimo iš Talino važiuoja-

104

VYTAUTAS TOMKUS

me traukiniu namo. Vija išlipa Rygoje, mes keliaujame toliau. Žiūriu, mano duktė liūdna liūdna. Klausiu, kas nutiko? - Gaila Vijos, - sako. - Vesk tu ją. - O kur dėsime mamą? Ką ji darys? - sutrikau dėl tokio dukters prašymo. - Ji miegos sulankstomoje lovelėje, o tu - su Vija. Artmanė buvo labai įtaigi, patraukli moteris. Prie jos visi lipo, ne tik vaikai... Vija buvo grožio ir aktoriaus talento karalienė. Latvijos teatre ir kine atliko visus pagrindinius vaidmenis. Žaviuosi jos galimybėmis. Artmanė turėjo Dievo dovaną žiūrovą imti į rankas ir valdyti. Tiek ekrane, tiek teatro scenoje. Per kažkurį savo jubiliejų ji buvo apreng­ ta karaliene ir vežama karieta per visą Rygą. Tam visiškai pritariu. Vija - iš tiesų karalienė. Ne pati taip jautėsi - kolegos ir žiūrovai ją taip įvertino.

Kitą vasarą leidau panemunės miestelyje Kriūkuo­ se: mano krikštatėvis kine Raimondas Vabalas pakvietė filmuotis juostoje „Birželis, vasaros pradžia“. Ten aš - lentpjūvei vadovaujantis inžinierius Stasys Jurgaitis. Vaidinau be grimo, vilkėdamas kasdie­ nius drabužius ir kaskart vis labiau įsijausdavau į savo herojaus rūpesčius. Provincijos miestelis, kuriame rutuliojasi veiksmas, įsikūręs Nemuno pakrantėje - kaip ir Kriūkai. Beveik visi jo gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tačiau atvykęs ministe­ rijos atstovas čia norėtų matyti milžinišką kombinatą. Mano herojus Jurgaitis miestelį, kuriame gyvena nuo gimimo, trokšta apsaugoti nuo perversmų. Aišku, yra ir meilės linija: Stasys fiti miti su bendradarbe, kurią vaidino Danutė Juronytė. Tuo metu į miestelį su teatru atva­ žiuoja sena jo meilė Laima - aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Dar ir ji įneša sumaišties. Mano herojui tas birželis - labai sudėtingas... Beje, filme Jurgaičio sekretorę vaidino Lilija.

Aš vis dar Tadas Blinda...

105

Kartą baliavojome, o ji išvažiavo namo į Kauną. Ryte prabundu, Lilės lovoje šviesiaplaukė galva matyti. Pradėjau atmintį kratyti, su kuo vakar linksminausi, nejaugi kokią paną į žmonos lovą pagul­ džiau... Paskui žiūriu, kad ant kėdės numesti vyriški drabužiai. Len­ gviau atsikvėpiau prisiminęs, kad Chadarą - Audrį Chadaravičių - į kambarį miegoti parsivedžiau. Ta vasara Kriūkuose buvo išties labai karšta ir be galo smagi. Vabalas - „prancūzas“, gimęs Paryžiuje, be to, kito „prancūzo“, Mil­ tinio, mokinys - visus „užkrėtė“ sausu vynu. Išgėrėme ne tik Kriūkų, bet tikriausiai ir rajono parduotuvių atsargas... Raima prancūziškų frazių net į savo kalbą įterpdavo. Pareikš­ davo, kad „čia reikia užsikamufliuoti“... Kodėl nepasakyti lietuviškai: nerodyti, pasislėpti? Daug visokių perliukų pažerdavo... Delikačiai, prancūziškai net priekaištus išsakydavo. Kriūkuose gyvenome pas vietos žmones. Iš Radviliškio buvau atsiboginęs bačkutę alaus - maniau, pasilaikysiu gimtadieniui... Ta­ čiau nuo pat ryto tai vienas kolega, tai kitas apie langus su stiklinai­ tėmis pradėdavo brazdintis, kad įliečiau... Taip statinaitė iki mano gimtadienio ir ištuštėjo...

Filmavimai vyko lentpjūvėje.

Ten medienos netrūko. Kartais, kai būdavau laisvas, pažaisdavau: pasiėmęs kokį lentgalį, kaltuką drožinėdavau. Išeidavo tai špyga, tai koks veidas. Paskui dro­ žinius chebrai už butelį deficitu tapusio sauso vyno prakaldavau. Drožyba priešokiais užsiėmiau ne vienus metus. Anksčiau garaže prie namų turėjau dirbtuves įsirengęs. Man patinka dirbti su medžiu. Vis dar turiu mintį kokią skulptūrą pastatyti Šuminuose. Jei gaučiau tam tinkamą liepos kaladę, ką nors drožčiau. Tik neprisi­ ruošiu: tai laiko trūksta, tai medžio neturiu, tai įkvėpimo. Juk mene įkvėpimas būtinas. Prievarta nekursi! Kūrybiškai žiūrėti į gyvenimą, aplinką išmokė tėvas. Gebu apsieiti ne tik su medžiu, bet ir su metalu. Jei reikia, galiu išlenkti,

106

VYTAUTAS TOMKUS

pragręžti, sujungti, padaryti... Metalas man patinka net labiau negu medis, nes sunkiau įveikiamas. Reikia būti tvirto charakterio, kad jį nugalėtum. Kiek grąžtų esu sulaužęs! Bandai, klysti, sulaužai - iš naujo darai. Su metalu - kaip su moterimi. Kuo labiau nesiduoda, tuo labiau norisi ją turėti. Moters siluetas eina per visą mano gyvenimą... Jono vaidmeniui buvo ne vienas kandidatas, bet režisierius Veljo Kiasperas, per trumpą laiką statęs du filmus - „Mergina juodais rūbais“ ir „Vienos pašto ženklas“- iškart pasirinko jį. Kai V. Tomkus susipažino su scenarijum, V. Kiasperas pasakė: „Aš pasitikiu jum is. Būkite mintimis su savo herojumi. “ Bronius Juršė. Mintimis su savo herojumi, Kauno tiesa, 1968 Inžinierius Stasys nėra toks vientisas, gilus ir tikroviškas (ak­ torius V. Tomkus). Jam suteikta daug patrauklių bruožų. Stasys ener­ gingas, gerai žinąs, ko siekia ir už ką kovoja. Jis praleido jau ne vieną Naujokaičio tipo inspektuotoją, kurių įsakymai skyrėsi kaip dangus ir žemė. Stasys atiduoda jėgas ir širdį viso miestelio, gimto krašto labui, brangina jo praeitį, jo dvasinius ir materialinius turtus. Skirmantas Valiulis. Apmąstymų laikai, Komjaunimo tiesa, 1970 Štai lentpjūvės direktorius Stasys (aktorius V. Tomkus) visą laiką nerimauja. Tai ne tik kasdieniai gamybos rūpesčiai, kai netu­ rima industrinio užmojo, o žmonės nori dirbti su perspektyva ir ieško skalsesnės duonos. Stasys visą laiką užsiima būtent tos perspektyvos ieškojimu. Jo konfliktas su tresto atstovu Naujokaičiu, sprendžiančiu problemą technicistiniu požiūriu, kažkuo artimas S. Gerasimovo filmo „Prie ežero“ herojaus Cernycho konfliktui. Tačiau Stasys žmo­

Aš vis dar Tadas Blinda...

107

giškai žymiai mažiau patrauklus už Černychą. Tai lemia jo jausminis bejėgiškumas ir net šaltumas, kurio personažui anaiptol nepagailėjo ir aktorius V. Tomkus, šiaip ja u įdomus savo autoironija. Man regis, kad ir personažo, ir aktoriaus kuriamame charakteryje svarbiausia ne tai. „Baisiausia, kad niekas nepasikeis “ - sako Stasys gastrolieriškai žiūrinčiam į savo pareigas ir gyvenimo reiškinius radijo reporteriui. Ir Stasys visomis jėgomis nori išjudinti nusistovėjusią sanklodą. Eustacijus Aukštikalnis. Tylūs sprogimai, Literatūra ir menas, 1970

Galvok apie gyvenimą, o ne apie tą dieną Pradėjęs dirbti turėjau svajonę

įsigyti transporto priemonę. Išsiaiškinau, kad motociklas kainuoja penkis šimtus penkiasdešimt rublių! Tiek neturėjau, bet tai neužgesino noro būti ratuotam. Po kelis rublius pasiskolinau iš draugų ir sudariau sąrašą, kam kiek turėsiu grąžinti. Tačiau pinigų vis tiek trūko. Po kažkokio filma­ vimo buvau nusipirkęs trijų procentų obligacijų - dvi po du šimtus ir vieną šimto rublių, bet senų, vertės. Į teatrą eidavau pro soborą. Salia jo buvo taupomoji kasa. Nu­ sprendžiau parduoti obligacijas. Paduodu jaunai kasininkei, o ji man greitai atskaičiuoja penkis šimtus rublių. Visą motociklą! - Mergaite, ką jūs darote? Pažiūrėkite į obligacijų leidimo me­ tus: penki šimtai rublių - anais pinigais, - negalėjau nepasakyti, kad duoda dešimt kartų daugiau! Kasininkė iš dėkingumo per langelį pradėjo man ranką bu­ čiuoti...

Motociklą visgi nusipirkau.

„Pannonią“. Vadindavau jį „Olga“, turėdamas omenyje svajonių mašiną volgą. Maniau, kad iš aktoriaus algos šis automobilis nepasiekiamas... Tačiau man pakako ir „Pannonios“, vis paglostydavau baką. Kartais į teatro kiemą atveždavo parduoti rūkytų kiaulių kaulų. Beveik nesmulkintų - po pusę kiaulės. Įsimesdavau poros rūkytų puskiaulių griaučius į motociklo liulką ir traukdavau per miestą namo. Siaubingas laikas buvo. Badmetis. Kartą sezono pabaigoje vyksta teatro profsąjungos susirinki­ mas. Atrodo, kalbos niekada nesibaigs. Sėdžiu šalia teatro dailininkės Janinos Malinauskaitės, paišau karikatūras, atsivertęs kalendoriuką

Aš vis dar Tadas Blinda...

109

rodau į liepos dvidešimt devintą dieną ir tyliai sakau: - Mano gimtadienis. Ji man lapelyje parašė: „Galvok apie gyvenimą, o ne apie tą dieną.“ Parašė, tai parašė. Iš karto pamiršau. Gimtadieniui su žmona grįžau į Radviliškį. Susiruošėme mo­ tociklu važiuoti į Šiaulius apsipirkti. Liepos dvidešimt devintoji, saulė šviečia, nuotaika pakili, lekia­ me dulkėtu keliu. Netikėtai priešais važiuojantis sunkvežimis pradeda stabdyti, kad pasuktų į kairę. O aš spaudžiu apie šimtą kilometrų per valandą greičiu, nes ruošiuosi jį lenkti. Trenkėmės į staiga nosį užkišusio sunkvežimio ratą, perlėkėme per priekį ir nusileidome smėlio krūvoje pakelėje. Išlenda iš sunkvežimio mužikėlis, atsiprašinėja: - Pone, nepykite, nemačiau jūsų per dulkių kamuolius. Motociklas aplamdytas, pedalai sulinkę, bet man su Lile nieko neatsitiko. Jokio skausmo nejutome. Sėdome ant motociklo, užvažiavome į gamyklą, kad ištiesintų pedalus, ir nukūrėme toliau. Prieš Šiaulius sustojome prie tvenkinio apsiprausti. Tik tuomet pajutau, kad perši nubrozdintus kelius. Mieste apsipirkome, grįžome namo - tėvams nieko net nesa­ kėme...

Į kitę nemažą avariją esu patekęs

per filmavimą. 1967 metais lietuvišką filmą „Posūkis“ kūrė rusų režisierius Borisas Jermolajevas. Siužetas maždaug toks: Lietuvos moksleiviai autobusu grįžta iš ekskursijos po Rusiją. Netoli Minsko pradeda sproginėti bom­ bos - prasideda karas. O mokiniai važiuoja į kitą pusę nei minios karo pabėgėlių... Aš ten - autobuso vairuotojas. Dėl filmavimo padarė jį sunkvežimio traukiamą, be stabdžių, prisodino pilną vaikų, artistų. Prie manęs pastatė instruktorių žiūrėti, kad štanga, kuria mes pritvirtinti, neužsiskersuotų. Filmavimai vyko prie Varėnos. Tam instruktoriui buvo

110

VYTAUTAS TOMKUS

taip įdomu, kaip viskas vyksta, kad net nematė, ar gerai važiuojame. Vienas, antras dublis - išėjo. Režisierius moja, kad sunkvežimio vai­ ruotojas tą mano „vairuojamą“ autobusą trauktų greičiau, operatorius Jonas Tomaševičius, kurį vadinome Janeku, atsistojęs tarp atvirų durų filmuoja mane stambiu planu. Staiga pamatau, kad tas vamzdis skersuoja ir mus neša į griovį. Paskui vamzdis nutrūksta... Autobusas kelis kartus vertėsi į atvirų durų pusę. Kurį laiką įsivyravo tyla. Paskui pasigirdo pavojingiausioje vietoje - tarpduryje - buvusio Janeko balsas: - Ar visi gyvi? Tada nuaidėjo netramdomas idiotiškas juokas. Kiti kūrybinės grupės nariai, matę, kaip mes verčiamės, nieko nelaukdami iš Varėnos iškvietė tris greitosios pagalbos automobilius. Tie su sirenomis atlėkė, o mes už pilvų susiėmę kvatojome. Tai buvo didžiausia mano patirta avarija, bet niekas nenuken­ tėjo. Po tokių sukrėtimų supranti, kokiam atsargiam reikia būti kelyje. Gyveni, klysti ir mokaisi... Tačiau azartas pokštauti nedingo.

Kai pradėjau dažniau filmuotis kine, už uždarbį dar ir „lopšį“ prie „Pannonios“ nusipirkau! Ir smagiai, su fokusais kelerius metus važinėjau. Filmuotis į Kriūkus „Birželyje...“ iš Kauno atlėkdavau savo „Olga“, nors kino studija artistams vežioti samdydavo du taksi. Į miestelį vedė ilgas neasfaltuotas kelias. Chebra matydavo, kad motociklu lakstau. Suderėjome gal iš dėžės sauso vyno, kad per visą kaimą pervažiuosiu pakėlęs priekabą - dviem ratais. Su gausiais liudininkais nuvykome už miestelio. Aš motociklo priekabą tik turkšt, pakeliu ir per visą kaimą ant dviejų ratų lekiu, paskui - dvi volgos, taksi su žiūrovais. Neasfaltuotas kelias dulka, kaimiečiai žiūri, koks durnius taip kvailioja...

Aš vis dar Tadas Blinda...

111

Tačiau suderėtą vyną laimėjau! Su „Olga“ prikrėsdavau visokių triukų... Griovys, o per jį siauras lieptelis. Toje vietoje priekabą mikliai pakeliu ir dviem ratais pervažiuoju. „Bo jaunas, bo durnas“...

Pieno kombinato dramos būrelio vadovas Teatre algos buvo mažos, o gyventi norėjosi - juk

pati jaunystė! Ir apsirengti, ir išeiti pasilinksminti rūpėjo. Todėl ieško­ davau papildomo uždarbio. Prieš Naujuosius metus tapdavau Seniu Šalčiu. Į kompaniją pasiimdavau akordeonininką, samdydavome taksi ir važiuodavome su dovanomis iš anksto sutartomis vietomis. Po tokių maratonų „sausam“ namo grįžti niekada nepavyk­ davo. Prisimenu, kartą per dieną penkis sykius buvau Senis Šaltis, o vakare dar lipau į teatro sceną vaidinti kažkokiame epizode. Nusikaliau kaip šuva. Po spektaklio - vėlu, parduotuvės nebedirba. Nusipirkti deg­ tinės užsukau į „Metropolį“. Tačiau negi dviese su žmona susėdę gersime? Žiūriu, prie staliuko sėdi dainininkė Džilda Mažeikaitė su vyru fotografu Tadu Žebrausku. - Važiuojam pas mane, - kalbinu. Jie spyriojasi, kad atėjo vakarieniauti, laukia kepsnių. Nupirkau tuos jų karbonadus su visomis lėkštėmis ir nuvažia­ vome pas mane baliavoti. Linksminomės per naktį, tą vargą užmušinėjome. Paskui visi keturi vienoje sofoje skersai sugulę miegojome... Lėkščių su užrašu „Metropolis“ dar ir dabar namuose ras­ čiau. Paskui senelius šalčius mečiau, nes pamačiau, kad iš to jokios naudos: ką uždirbu, tą prabaliavoju. Vėliau, dirbdamas Vilniuje, nebent per pažįstamų namus prisi­ klijavęs barzdą prieš šventes kartais pervažiuodavau. Visur laukdavo paruoštas vaišių stalas. Paskui Senelį pargabendavo namo tokį, kuris net savęs nepažindavo...

Aš vis dar Tadas Blinda...

113

Nutariau ieškoti nuolatinio papildomo darbo sugalvojau kokioje nors įmonėje kurti dramos būrelį. Iš pradžių už­ sukau į degtinės gamyklą. Perėjau per kiemą, visi skersomis akimis vaikščioja. Supratau, kad nebus su kuo vaidyba užsiimti. Įsidarbinau Kauno pieno kombinate - ten ir turėjau dramos būrelį. Įdomus buvo laikotarpis. Ateinu į repeticiją. - Alaus nori? - pirmiausia sulaukiu klausimo. - Žinoma, aš visada noriu! Kuris nors iš mano aktorių sūrio galvą po pažastimi ir - į kitą gatvės pusę: ten buvo alaus darykla. Netrukus grįžta sūrį išmainęs į kanistrą alaus. Kartą prieš teatro gastroles užbėgau į pieno kombinatą susi­ tarti, kada bus kita būrelio repeticija. - Oi, vadove, išvažiuojate? Tai gal reikia sviesto sum ušti­ niams? - Na, duokite... Gegužės mėnuo. Saulė karšta karšta! Įteikia man į popierių suvyniotą kokį kilogramą sviesto. - Kaip jį išsinešti? - klausiu. - Už diržo užsikiškite. Juk jūsų niekas netikrins, - pataria mano „aktoriai“. Taip ir padariau: užsikišau gumulą už kelnių diržo nugaroje. Einu per kombinato kiemą, o priešais - profsąjungos pirmininkė! Reikia iš mandagumo šnektelėti. Stoviu nugara į saulę. Jaučiu, kaip sviestas vis žemyn, žemyn slysta... Su viskuo, ką ji sako, sutinku, kad tik greičiau mane paleistų. Vos išėjau pro vartus į gatvę, sviestas kliurkt į kelnių kalaškę. Užsukau į administracijos pastatą, susisukau jį į laikraščius, įmečiau į motociklo bagažinę ir laimingai parvykau namo. Neduok Dieve, vogti... Pieno kombinate dirbau ne vienus metus, pastačiau kelis

114

VYTAUTAS TOMKUS

spektaklius. Turėjome salytę, per šventes ten juos rodydavome. Va­ žiuodavome į kitų miestų pieno kombinatus. Tarp mėgėjų teatrų neblogai laikėmės. Žmonės, kaip mokėjo, taip stengėsi vaidinti. Prieš spektaklius žmona ateidavo padėti gri­ muoti „aktorių“. Išvažiuodamas iš Kauno tą darbą perleidau Reginos Varnaitės vyrui Vytautui Eidukaičiui. Juodu organizavo saviveiklą mėsos kom­ binate, gaudavo dar ir pieno. Maistu turėjo būti sočiai apsirūpinę! Iš Šiaulių persikėlęs į Kauną niekada nemaniau, kad čia įsikūrė­ me visam gyvenimui. Buvau Teatro meno tarybos narys ir vienintelis teatre nemažai filmavausi. Vaidmenų spektakliuose taip pat netrūko. Jaučiau kolegų pavydą. Kai skirstydavo premijas, direktorius vis užsimindavo, kad iš filmų uždirbu, - man premijų nereikia. Kaune erzino ir kasdienio gyvenimo smulkmenos: nuolatinis „ponas“, „ponička“. Kituose miestuose tada dar nebuvo mados taip į žmones kreiptis! Siutino ir tai, kad nebuvo įmanoma nieko nusipirkti be blato... Kaip tik tuo metu Vancevičius iš Kauno persikėlė į Vilnių. R. Adomaitis paskui jį išėjo. Po kurio laiko - ir aš.

Aš vis dar Tadas Blinda...

115

Gimęs po laiminga žvaigžde Sesuo Nijolė Gelčienė: „Baigusios vidurinę, keturios draugės iš Radviliškio atvažia­ vome į Kauną stoti mokytis. Vytas su Lile buvo išvykę į gastroles, todėl apsigyvenome jų kambaryje. Nežinojau, kur noriu studijuoti. Pykau ant brolio, kad nepatarė, ką rinktis. Juk jis man buvo autori­ tetas! Tada Vytais neturėjo lauko. Buvo amt pakylos. Nesigaiiliu, kad susigundžiau tuo metu Kauno technologijų technikume atsiradusia nauja specialybe - audinių apdadla. Baigusi mokslus, visą gyvenimą dirbau toje pačioje vietoje ir buvau laiminga. Tomkaus pavardė Kaime man padėjo nuo pirmų dienų. Per stoja­ muosius egzaminus dėl to, kad esu TO aktoriaus sesuo ir krepšininkė, į mane palankiau žiūrėjo komisija. Pradėjus mokytis - dėstytojai. Tuo metu Vytas teatre atliko pagrindinius vaidmenis. O mūsų kurso vadovė buvo didelė Dramos teatro gerbėja. Užtekdavo jam paskambinti ir pasakyti, keliese ateiname, ir mums į spektaklius būdavo palikta kvietimų. Keista, neįprasta buvo brolį matyti scenoje. Juk augome pap­ rastoje geležinkelininko šeimoje. Radviliškyje žymių žmonių nebuvo. Todėl kai kas nors klausdavo, ar esu to Tomkaus sesuo, jausdavausi nepatogiai. Drovėdavausi, kai nepažįstamoje draugijoje mane taip pristatydavo. Tačiau iš tiesų broliu be galo didžiavausi. Net kai ištekėjau, mane daug kas ilgai vadino Tomkute, o po „Tado Blindos“ tapau Blindaite. Paskui Vytautą driekėsi ryškus šleifas... Kaune gyvenome netoli vieni kitų. Kai neturėdavau ką valgyti, nubėgdavau papietauti pas Vytą su Lile. Labai mylėjau ką tik gimusią jų Dovilę. Maniau, jei kas atsitiktų jos tėvams, tą mergaitę auginčiau.

116

VYTAUTAS TOMKUS

Dovilytė man buvo viskas! Su broliu Donelaičio gatvėje kartais kaktomuša susidurdavau. - Turi pinigų? Turi ką valgyti? - kad ir skubėdamas visada paklausdavo. Kol rinkdavau žodžius, ką atsakyti, kad su pinigais nekas, iš kišenės ištraukdavo saują kapeikų: -Im k . Ir nuskubėdavo. Tais laikais ir kapeikos buvo pinigas: tarkim, porcija ledų tik šešias kainavo! 1968-ųjų kovo 7-ąją ištekėjau už radviliškiečio Algimanto Gelčio. Mūsų vestuvės Radviliškyje buvo švenčiamos keturias paras. Antrą dieną prisipylę didžiulį ąsotį alaus ėjome būriu per miestelį. Vytas visus, ką sutiko, vaišino ir gyrėsi: - Mano sesuo išteka! Į balių atsivedė buvusį savo mokytoją, dar visokių žmonių. Jis visada buvo labai draugiškas. Gal kiti aktoriai buvo išdidesni, ne su visais bendravo, bet Vytas - ne toks. Jei koks balius ar gimtadienis, kviesdavo visus: nuo režisieriaus iki paties smulkiausio darbuotojo. Žmonių niekada neskirstė į vertingus ir prastus. Lilė guosdavosi: - Negaliu su juo niekur eiti. Užsukame pasėdėti į „Tartu“ kavinę, jau, žiūrėk, kas nors kviečia prie staliuko, jau Vytas draugas su visais... Kur su juo pasirodysi, visur atsiras norinčių pabendrauti. Ne­ žinau kodėl, bet jį žmonės labai myli. Klausdavau, už ką jam dovanų neša, sveikina per gimtadienį. - Už gražias akis, - atrėždavo. Kai išvažiuodavo su teatru į gastroles po provincijos miestelius, viešbutyje Vyto kambario durys neužsiverdavo: eidavo žmonės su juo susitikti, pasisveikinti. Dažnai - ne tuščiomis. Būdavo, kad prisista­ tydavo tolimais giminėmis. Paskui Vytas manęs klausdavo, ar apie tokius ką nors girdėjau...

Aš vis dar Tadas Blinda...

117

Kad ir dabar: nuvažiuojame per Vėlines į kapines Radviliškyje, kas nors atpažįsta, sveikinasi, bendrauja. Aš irgi ten augusi, bet prie manęs niekas neprieina. Kol mūsų vaikai buvo maži, o tėvai - gyvi, stengėmės per didžią­ sias šventes rinktis savo vaikystės namuose. Turime daug nuotraukų, kuriose Vytas glaudžia, bučiuoja mamą. Jei per savo gimtadienį nega­ lėdavo atvažiuoti į Radviliškį, nors ir kur būtų - Bulgarijoje, Rusijoje ar Lietuvos užkampyje, visada jai atsiųsdavo telegramą, iš Lietuvos - atviruką su tekstu: „Ačiū, kad mane pagimdei...“ Vytas turi dvi puses. Stiprus, susiraukęs, griausmingu balsu - į tėvą. Tačiau turi labai švelnių mamos bruožų. Po tėvų m irties ypač artim i pasijutome - juk likome vieni! Mama mums buvo labai svarbi. Netikėjome, kad ją prarasime... Dvidešimt vieną dieną po insulto mama gulėjo ligoninėje. Buvo šventės, jai reikėjo vaistų, o vaistinės nedirbo. Vytas jų ieškojo Vil­ niuje, sugebėjo „atrakinti“. Tačiau niekas nepadėjo. Brolis išskrido į Maskvą filmuotis, o nusileidusį ten jį pasitiko liūdnais veidais: - Vytai, mes jau turime tau bilietą atgal. Mamos mirtį išgyveno labai sunkiai. Mama jam buvo be galo svarbi. Per Onines, Kazimierines, tėvų gimimo, mirties dienas visada susiskambiname, uždegame žvakutes. Kai nuvažiuojame prie kapo, pasikalbame su mirusiais tėvais. Apie Vytą galiu tik gerai pasakoti - juk yra vienas vienintelis geras mano brolis. Jis valdingas, Liūtas, stiprus išore ir vidumi. Įsimylėjusios moterys jam poemas rašė. Toks tas žvaigždžių gyvenimas... O Lilė kantri. Ji man tik pasakydavo: - Žinau, Nijole, kad tu man niekuo negali padėti. Mama kartodavo, kad Vytas gimęs po laiminga žvaigžde. Jam visada sekėsi: ir mokantis, ir studijuojant, ir dirbant. Ji buvo teisi... Žmonės Vytą atsimena iki šiol.“

118

VYTAUTAS TOMKUS

V Visiems laikams - į Vilnių

Aš vis dar Tadas Blinda...

121

Can you change me soviet roubles? 1970 metais į Lietuvos valstybinį akademinį dra­ mos teatrą Vancevičius mane priėmė be kalbų. Iš išsyk „įmetė“ į darbus. Teatras, kinas, televizija - viskas susidėjo į krūvą! Iš pradžių spektaklių televizija neįrašydavo - transliuodavo tiesiogiai. Paskui atsirado videospektakliai. Aktoriams jie tapo dideliu palengvinimu: galėjome įrašyti gabalais. Tokių darbų buvo daugybė, net neskaičia­ vau, nes man atrodė nereikšmingi. Svarbiausia - teatras ir kinas. Sostinėje neturėjau kur gyventi, todėl iš pradžių beveik kasdien kursuodavau traukiniais Kaunas-Vilnius. Kai vėlai vakare repeticija - kur benuvažiuosiu. Drabužinėje pasiimu kailinius, grimo kambaryje ant grindų pasikloju, permiegu ir iš ryto vėl repetuoju. Taip gyvenau keletą mėnesių, kol apsitryniau teatre. Sukau galvą, ką toliau reikės daryti, - juk šeima liko Kaune. Kažkas pasakė: - Tomkau, eik pas kultūros ministrą Lionginą Šepetį prašyti buto. Kaip tik netrukus priduos kultūros darbuotojams skirtą daugiabutį. Dėl kitų prašyti galiu, o dėl savęs - nepatogu. Tačiau kitos išei­ ties nemačiau. Tą naktį nakvojau teatre. Ryte užbėgau į kitoje Lenino prospekto pusėje buvusią knaipę, šimtą penkiasdešimt konjako dėl drąsos most ir važiuoju pas ministrą. Pradedu aiškinti, kad Kaune bendrame bute turime du kam­ barius, žmona dar dirba ten, o aš bandau įsitvirtinti sostinėje, kad visa šeima norėtų čia gyventi. Šepetys su Albertu Laurinčiuku, buvusiu „Tiesos“ redaktoriu­ mi, kažkada po gastrolių su vynais lydėjo mano žmoną namo, matė mūsų gyvenimo sąlygas... Liepė eiti pas sekretorę ir rašyti pareiškimą. Klausiu, ką rašyti? Aiškina, kad prašau gyvenamosios vietos!

122

VYTAUTAS TOMKUS

Gal po savaitės turėjau trijų kambarių butą. Šepečiui už tai esu dėkingas. Netrukus iš Kauno į butą sostinėje, Žirmūnų daugiabučio de­ šimtame aukšte, persikėlė ir žmona su dukra bei uošviene. Ten su Lile gyvename iki šiol. Negaliu sakyti, kad tuo metu buvau bagotas, bet jau nemažai filmavausi - užsidirbau, įsikurti Vilniuje pinigų užteko. Tik, norint gauti reikiamų buities daiktų, blato reikėjo. Man atrodo, teatre traukėme burtus, ir man teko talonas įsigyti eksperimentinius baltarusiškus svetainės baldus. Didysis kambarys jais apstatytas po šiai dienai. Be blato buvo sunku nusipirkti ir deficitinių tais laikais maisto produktų, kad ir konservuotų žirnelių ar majonezo. Mano pusseserė dirbo maisto prekyboje. Padėdavo tų delikatesų per pažintis gauti. Prieš kažkokias šventes, jai tarpininkaujant, nusipirkti geresnių pro­ duktų užsukau į Olandų gatvėje buvusią „Ryto“ parduotuvę. Renkuosi prekes, o pardavėja klausia, ar nenorėčiau „Zolotoje kolco“. - Žiedą turiu, tik kas vakarą jį reikia nusimauti, nes bijau pamesti. Todėl retai mūviu, - aiškinu, kad man dar vieno auksinio papuošalo tikrai nereikia. Pardavėja klausosi, ką čia kalbu: - Tai ne žiedas, o taip pavadinta novaja vodka... - Tada duokite! Kartais už tuos hiatus parduotuvės vedėjai duodavome kvietimą ar bilietą į spektaklį. Teatro populiarumas kišdavo bangomis. Kartais bilietų negau­ davome net patys, maldaudavome administracijos kvietimų. Visokių periodų buvo...

Deficito laikais tikras išsigelbėjimas būdavo užsienio komandiruotės. Vykdami filmuotis į Vokietiją ar kurią kitą šalį, veždavomės parduoti bloką cigarečių BT ar į knygą tarp puslapių įsidėję rublių. Kažkodėl imdavome raudonas dešimties rublių kupiūras. O

Aš vis dar Tadas Blinda...

nuskridę užsienyje bandydavome iškeisti į vietos valiutą, kad turė­ tume už ką prisipirkti deficitų. 1971 metais centrinė televizija kūrė keturių serijų televizijos filmą „Paskutinis „Albatroso“ reisas“. Jame tapau tarybiniu žvalgu, kuris dirba vokiečių lakūnu. Vaidinti gražuolius vokiečių karininkus buvo surinkta daug lietuvių, latvių, estų aktorių... Filmavimai vyko ir Rusijoje, ir Vokietijoje, kariniuose aerodromuose. Vokietijoje pirmą kartą susitikau su Vaiva Mainelyte. Pamačiau viešbutyje ką tik atvažiavusią, dar negavusią dienpinigių. - Valgyt nori? - paklausiau pasikvietęs į kambarį. Vaiva buvo išalkusi. Iš namų buvome prisivežę servelatų visokių. Gulėdami jie taip sudžiūvo, kad be obliaus nebūtum atpjovęs. Tualetuose stovėjo nauji šiukšlių kibiriukai. „Spyruoklėmis“ užvirinę vandens, juos gerai išplovėme ir pradėjome naudoti vietoj puodų. Užverdi vandens, įdedi servelatą ir dar paverdi. Kambarys pakvimpa dešromis. Šios išmirksta, tampa įkandamos. Dar užtepi vokiškų garstyčių - ir užkandis puikiausias! Pavadinome tą patiekalą „Sovietiko artistiko šnicel a la bason“. Juo ir pavaišinau Vaivą. Užeinu pas Audrį Chadaravičių į kambarį. Žiūriu, klūpo ir kažką pjausto. Pasirodo, sudžiūvusią dešrą smulkina ir meta į klozetą. Nes valgyti nebetinkama. - Nešk man, žinau, kaip ją išgelbėti, - mirktelėjau kolegai. Kažin, ką galvodavo viešbučio valytojos, mūsų kambariuose radusios nuo karščio susilanksčiusius kibirėlius. Į Vokietiją veždavomės ne tik lietuviškų dešrų, bet ir paslėptų rublių. Turėjome sistemą: pinigus keisdavome ne tame viešbutyje, kuriame gyvenome, o kituose - kad nelegalios veiklos niekas nesu­ uostų.

124

VYTAUTAS TOMKUS

Prie durų angliškai surepetuoji frazę: „Can you change me soviet roubles?“, ir garsiai pakartoji keityklos darbuotojai. Aišku, išpila prakaitas... Tačiau žiūri, kad kasininkė čeinžinal Išsikeiti kokį šimtą rublių ir esi bagotas. K artą pasigyriau chebrai, kad sėkmingai iškeičiau rublius. Ir tiems stebuklingos frazės: „Can you change me soviet roubles“, prireikė. Į tą pačią keityklą nudrožei Paskui mus pasiekė gandas, kad tame viešbutyje jau svarstoma, kiek tie sovietų aktoriai atsivežė rub­ lių, kiek jų gali keisti... Ką už gautus pinigus pirkdavome? Mamai, tėvui, žmonai, duk­ rai - visiems avalynės! Kartą parskrendu iš Vokietijos į Maskvą su dviem pilnais la­ gaminais visokio dydžio žieminių ir vasarinių batų. Oro uoste mane turi pasitikti „Mosfilm“ kino studijos administratorė. Artėju prie muitinės, dairausi - Tamaros nematau. Prieina muitinės pareigūnas. - Ar jūs Tomkus, - teiraujasi ir liepia sekti paskui. Galvoju, viskas. Kas nors įskundė. Su batų pritrombuotais lagaminais dabar kai sėsiu... O jis: - Skambino Tamara. Negalės jūsų pasitikti. Duodu mašiną važiuokite, kur jums reikia. Įtampa akimirksniu dingo. Net netikrino, ką ir už kiek vežu, iš kur pirkiniams gavau pinigų. Dar iš užsienio gabendavome drabužių. Kadangi aš toks atlapaširdis, vos tik nusipirkdavau ką nors, grįžęs į viešbutį visiems pasirodydavau. Vokietijoje įsigijau modnai pasiūtą geltoną švarkelį. Pas mus tokių nebuvo. Pamatė Chadaravičius:

Aš vis dar Tadas Blinda...

125

- Kur pirkai? Ir man reikia... Netrukus tokį patį iš parduotuvės parsinešė! Paskui radęs kokią striukelę ar megztinį tiesiai į lagaminą kišdavau, kitiems nebedemonstruodavau. Grįžęs į Vilnių ateinu į teatrą apsirengęs nauju drabužiu. - Iš kur gavai? - klausia kelionės bendražygiai. - Vokietijoje pirkau, - neslepiu... Aktoriaus profesija įpareigoja gerai atrodyti. Tačiau kaip tai padaryti? Ubagiškus pinigus už darbą gaudavome, be to, nebuvo kur jų išleisti - juk mūsų parduotuvės buvo tuščios. Todėl jei patekdavome į užsienį, stengdavomės ir patys apsirengti, ir šeimą aprūpinti. Iš Sovietų Sąjungos miestų namiškiams irgi ką nors parveždavau. Namuose ir dabar pilnos lentynos iš įvairių kraštų pargabentų suvenyrų. Praėjusią savaitę teležiūrovai susidomėję sekė naujo keturių serijų telefilmo „Paskutinis „Albatroso“ reisas“peripetijas. Filmo herojų - žvalgą Pavlą, aplinkybių dėka tampantį Pauliu ir gyvybės kaina sunaikinantį serijinei gamybai ruošiamą vokiečių reaktyvinį naikintuvą „Albatrosas“, - kiek leido dramaturginė me­ džiaga, įdomiai suvaidino Vytautas Tomkus. V. Tomkus čia labai organiškas, jis šventai tiki aplinkybėmis ir atskleidžia personažo heroizmą santūriai, be išorinių efektų bei retorikos. Juozas Valainis. Aktoriai „nematomajame fronte“. 1971

126

VYTAUTAS TOMKUS

Tomkus taip įsijautęs vaidina, kad net sprandas paraudonuoja Pradėjęs gyventi Vilniuje dirbau labai daug. Spektak­ liuose vaidmenys gal buvo ne pagrindiniai, bet buvau tikrai užimtas. Vietą teatre rado ir Lilija. Vancevičiaus statomoje Balio Sruogos pjesėje „Kazimieras Sa­ piega“ gavau Oginskio vaidmenį. Mano dukros tame spektaklyje buvo Lilė, Vaiva Mainelytė ir Eglė Gabrėnaitė. Pasirodau scenoje, o jos: - Tėveli, tėveli... Siutas ėmė, kad žmona - metais už mane vyresnė, o tenka būti jos tėvu. Moldavijoje per filmavimą kritau nuo žirgo ir susilaužiau čiurną. Koja sugijo, bet prieš Vancevičių pradėjau, išsisukinėti, kad dar ištinusi - negaliu apsiauti ilgaaulių Oginskio batų. Iš tiesų nepakenčiau to Lilės „tėveli, tėveli“... Su žmona drauge vaidinti negerai. Geriau su svetima. Atėjęs į teatrą turi viską pamiršti. O kaip pamiršti, jei namie Liūtui uodega nutampyta ar ūsai išrauti?.. Kai drauge dirbdavome, mums maišydavosi ne teatras ir namai, o namai ir teatras. Teatre visko būna... Studijuodamas aktorystę svajojau kada nors gauti meilužio vaidmenų. Tačiau kai jų atsirado, ne visuomet buvo smagu: režisie­ riaus parinkta scenos partnerė ne visada kelia tokių simpatijų, kad su ja norėtųsi, nors ir vaidinant, bučiuotis. Meilės scenose maloniausia susitikti su aktore, kuri patinka. Apkabini, užuodi šampūną, kuriuo jos plaukai išplauti, matai akis, jauti, kaip plazda širdis. Režisūros nustatyta, kad jau turi ją paleisti, bet vis dar iš malonumo prispaudęs laikai. Kol išgirsti šnypščiant: - Durniau, paleisk. Paleisk, man jau reikia eiti. Žmonės dažnai nesuprasdavo mūsų darbo specifikos, klausdavo:

Aš vis dar Tadas Blinda...

127

- Kaip gali pakęsti, kad žmona scenoje su kitu glamonėjasi? - Kaip ji ištveria, kad tu meilės scenas vaidini su kita? Tačiau kai įpranti, nekreipi dėmesio - tai darbas, ir viskas... Tik scenos žaidimai. Kas, kad mato žmona. Spektakliuose ir ji meilužių turėdavo. Toks darbas. Kartais burbtelėdavau: - Baikit grabinėtis. Tačiau juokais, tikrai ne iš piktumo.

Teatre vaidinti įsimylėjusį įdomu, nes jauti partnerę. Kine - visai kitaip... 1977 metais filmavausi Rusijoje tada dir­ busio lietuvių režisieriaus Augusto Baltrušaičio filme „Inkasatoriaus krepšys“. Darbas vyko Simferopolyje. Atskrendu. Žinau, kad manęs laukia scena su Natalija Fatejeva. Ji - puiki artistė, nuostabi moteris, man labai patiko. Išeinu iš oro uosto, o Natalija jau eina link lėktuvo. Šaukiu: - Kur tu? Juk mudu turime filmuotis! O ji: - Namo. Su tavimi jau suvaidinau. Pasirodo, kinas - nuolatinis melas. Ten viskas įmanoma. Su ja turėjau žaisti lauko tenisą: kol manęs nebuvo, kažkas iš už kadro jai mėtė kamuoliukus. Atvažiavau, pastatė kitoje kortų pusėje ir pa­ metėjo kamuoliuką... Ir aš, neva bendraudamas su Natalija, turėjau sakyti tekstą apie meilę. Kartais kine meilė būna tik tokia... Teatre taip pat pasitaikė visokių susitikimų ir įvairių vaidmenų. Vieni - atgrasūs, kiti - ir tada glostė širdį, ir dabar smagu prisiminti. Iš maloniųjų darbų - 1972 metais Algirdo Lapėno statyta pjesė „Am­ nestija“. Su Algiu rasdavome bendrą kalbą, vienas kitą suprasdavome iš pusės žodžio. „Amnestijoje“ sukūriau pagrindinį, Soloveičiko, vaidmenį. Ten esu banditas, chuliganas, girtuoklis, kurį kolektyvas imasi perauklėti, o aš visus šokdinu. Spektaklis man buvo smagus, nes galėjau kaip reikiant išsilieti. Už jį kažkokiame festivalyje net prizą gavau...

128

VYTAUTAS TOMKUS

Buvau girdėjęs apie ra z b a in in k ą Tadą B lin d ą, seną pastatym ą te a tro scenoje m atęs, to d ė l kai režisierius Balys Bratkauskas ir o pe ra to rius R im antas Juodvalkis pasiūlė j į v a id in ti, su tikau pabandyti. Tačiau jo k ių b an d ym ų nebuvo. Iš k a rto pradėjom e „b lin d in tis “. Tas va id m u o m an p atiko, išsyk sum ečiau, kad B lin d a panašus į m ano senelį Petrą T o m kų . Pagalvojau: te g u l šis darbas bus skirtas jo garbei

TADAS BUNDA -DALIS

P lakim o scenose m an už ke ln ių d irž o užkišdavo p o ro lo n o ir pliekdavo raudonais dažais išteptu rim b u . Tačiau je i pataikydavo ten, k u r jo nėra, oi, ka ip saldu būdavo!

Pati brangiausia n uo trauka! Tą liepos 29-ąją m an suėjo tris d e š im t dveji! Sum inuose film avo m e a rim o sceną. Baigę g rįž o m e į kaim ą. K olegos basą vedė d ilg ė lių ta k u pas chebrą : m ane p asitiko A lg is M a tu lio n is (p irm o je eilėje kairėje),

jo jik a s R obertas Basys, R im antas Juodvalkis (sėdi kairėje),

re žisierius Balys Bratkauskas, Elena B ind o ka itė. Šventėm e kelias dienas

V e stuvių su M o rte le - Vaiva M a in e ly te - scenos re pe ticija . Po šio ir k itų k a rtu a tlik tų m y lim ų jų v a id m e nų žm onės įtik ė jo , kad mes iš tiesų esame pora

F ilm uodam iesi „Tade B lindoje“ daug laiko praleidom e Pakruojyje, fon Ropo dvare. M ūsų, artistų, v ie tin ia i nemėgo. Po n u o ty k ių su m ilic ija A lgis M a tu lio n is gavo p enkiolika parų ir buvo nuskustas plikai. K ai grįžo film u o tis , tu rė jo p likę p rid e n g ti peruku

M a n o , Tado B lindos, šaika: B ro niu s Talačka (iš kairės), Baly Barauskas, A lg ird a s K u biliu s. Deja, nė vieno jau nebėra...

T re n eris V a le n tin o C hovenkos k o m ed ijo je vaikam s „Ž v irb lis ant ledo"

Su Povilu G a id ž iu M a rijo n o G ie d rio film e „Ž a izdo s žemės m ūsų“

R aim o nd o Vabalo n u o ty k ių film e „Sm okas ir M a ž y lis “ buvau pasiutėlis Č arlis. M a n o veikėjo p la u ka i tu rė jo b ū ti u g n in ia i, g arbanoti. K ad kasdien prieš film a v im ų jų n ere ikėtų ra ity ti, V iln iu je liu k s klasės g ro ž io salone nudažė ir padarė ilg a la ik į ch e m in į sušukavime}

■»»

1973-ieji. Ledai d ar nebuvo išplaukę, ka i su Vaiva M a in e ly te film avom ės šioje vasariškoje m eilės scenoje: Sergejaus Tarasovo te levizijo s film as „Jūros v a rta i“ b uvo sukamas L atvijo s pajūryje. Kad nesušaltum e, ant žemės patiesė č iu ž in į, užbėrė sm ėlio ir paprašė tik n ekvė p u oti, nes iš b u rn ų kils garas

U ž re cid yvisto va id m e n į A lo iz o Brenčo film e „B ū ti n ere ikaling a m “ są junginiam e festivalyje Rygoje gavau p a g rin d in į p rizą . O k a lin ia i pradėjo la ik y ti savu ir iš rin k o garbės ka lin iu !

K ai k u rie „B ū ti nere ikaling a m “ epizodai buvo film u o ja m i tik ro je G ru z ijo je , g u rk š n o ja n t tik rą vyną

O lgerto D unkerso „Vyras pačiame žydėjim e“

D augybę m e tų m ano p o rtre ta s buvo neįsivaizduojam as be sm ilkstančios cigaretės. Prieš kelerius m ečiau r ū k y ti - laukdam as operacijos pas p ro fe so rių K ę stu tį V itk ų ta ip atsirūkia u, kad n etrau kia ik i šiol

Film uodam asis šitoje „R a lio “ scenoje, iš tiesų buvau sugipsuota koja, vis o k io m is žarnelėm is prika u styta s p rie lovos. Pertraukėlė, visi eina rū k y ti, o aš tu riu g ulė ti!

A š tu o n io lik to jo g im ta d ie n io proga D o v ile i dovanojau a štu o nio lika ch riza n te m ų

1981-ieji. M o ld a v ijo je su kolegom is iš V a le n tin o V ino g ra do vo film o „Baltasis šokis“. Vos pradėjęs film u o tis , šokau nuo nevaldom o žirgo ir susilaužiau č iu rn ą . Sugipsavo. M a n ia u , viskas baigta, b e t kitą dieną m ane jau kėlė iš lovos ir vežė į film a v im o aikštelę. Tiesa, jo t i nebeteko: į balną sėsdavo d u b le ria i

t\fa

Lutį i

-Č bn