Vilnius : Bonus animus, [2010] [2] 9789955754213

Citation preview

REMIGIJUS

M ISIŪNAS

LIETUVA

F'eš LTSR D. 2 1945-1952

MONOGRAFIJA

N /

bonus a n im u s VILNIUS

UDK 070(=882:73) Mi309

Recenzentai: prof. AUŠRA NAVICKIENĖ prof. ELENA MACEVIČIŪTĖ

Knygos išleidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros m inisterija

ISBN 978-9955-754-21-3 © Remigijus Misiūnas, 2010 © Viršelis Kristijono Tarabildos © BONUS ANIMUS

S k iriu savo tė v u i V Y T A U T U I M IS IŪ N U I , g im u sia m V ytauto D id žio jo m etais. U ž viską , įsk a ita n t ir ta i ,

seniai seniai,

m#;*, septynm ečiai uoliam „Tiesos" ir p a n a šių laikraščių ska ityto ju i, p a sa kiy jo g ne viskas ,

rėdoma, yra tiesa.

Turinys

PRATARTIS

9

f VADAS ARBA ŠIS TAS APIE RIEŠUTO TVIRTYBĘ

12

1

15

dalis

• LAUKIANT KARO...

2 D A L i s • LAUŽIANT GELEŽINĘ UŽDANGĄ: KOVA UŽ / PRIEŠ INFORMACIJĄ 3

93

į s • GALIJOTAS PRIEŠ DOVYDĄ

155

4

233

D A L

D A Li

s • MILŽINŲ PAPĖDĖJE

PABAIGOS ŽODIS

298

SUMMARY

307

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

317

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

371

Pratartis

PAGALIAU GALIMA IŠTARTI „pagaliau“: tai knyga, kurią planavau parašyti prieš gerą dešimtmetį kaip savotišką monografijos „Barakų kultūros knyga: lietuvių D P knygų leidyba Vakarų Europoje 19451952 m.“ tęsinį, plačiau atskleidžianti minėto laikotarpio išeivijos ir LTSR informacinę priešpriešą. Vis dėlto Lietuvoje ir JAV surinkta medžiaga paskatino pradėti nuo XIX a. Taip atsirado monografija „In­ formacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pab.-1922 m.“, kurioje buvo siekiama atskleisti išeivių informacijos kaip kuriančio ir griaunančio įrankio panaudojimą (tiek atskiroms in­ formacinėms operacijoms, tiek masinėms kampanijoms). Monografi­ joje daug dėmesio skirta ir išeivijos informacinei paramai Lietuvos sie­ kiui atgauti ir įtvirtinti nepriklausomybę - patirčiai, kurios vėl prireikė po poros dešimtmečių, kai 1940 m. TSRS okupavo Lietuvą. Kaip ja buvo pasinaudota, analizuojama knygoje „Lietuva prieš LTSR“ (2007). Monografijoje nagrinėjama, kaip išeivija ir Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) naudojo informaciją kaip ginklą 19401945 m. Logišku jos tęsiniu tapo ši knyga, kurioje siekiama atskleisti informacijos sklaidą išeivių bendruomenėje palaikant Lietuvos siekį atgauti nepriklausomybę ir sykiu pristatant ją kaip neteisėtai anek­ suotą, bet juridiškai tebeegzistuojančią valstybę tiek pasaulio valstybių vadovams, tiek plačiajai visuomenei bei kaip informacija panaudota sprendžiant lietuvių D P likimą 1945-1952 m. Taipogi vėl skirtas dėmesys informacinės erdvės pokyčiams pokario metais, kovojančių pusių pastangoms išnaudoti informaciją siekiant tikslų pradedant atskiromis operacijomis (prieš asmenį ar oponentų organizacijas) ir pereinant prie įvairaus masto kampanijų. Abiem atve­

10

•

L ie tu v a p rie š LTSR

jais siekiai buvo vienodi: neutralizuoti priešininko informacijos sklai­ dos žalą, formuoti savo teigiamą įvaizdį, palankią visuomeninę nuo­ monę bei daryti įtaką įvairių šalių (pirmiausia - JAV) vyriausybėms sprendžiant su Lietuva susijusius klausimus. Be to, siekta parodyti, kaip kito naudojami informaciniai mitai (t. y., faktai ir argumentacija, kuriais remti siekiai). Taipogi mėginta pažvelgti į slaptus informacijos panaudojimo aspektus (žvalgybą), kiek tai leido tokią veiklą lydintis slaptumas. Si knyga, kaip ir ankstesnės, rengta remiantis JAV ginkluotų pa­ jėgų viršininkų štabo „Vieningoje kovos valdymo ir ryšių doktrinoje“ pateiktu informacinių karų apibrėžimu. Jame teigiama, jog tai visuma priemonių, naudojamų siekiant informacinio pranašumo prieš prieši­ ninką, darant įtaką jo informacinėms sistemoms, procesams, kompiu­ teriniams tinklams, visuomenei ir gyventojų bei kariškių individualiai sąmonei ir pasąmonei, kartu apsaugant savo informacinę erdvę, nes jis apima abi informacinės kovos rūšis - informacinę-techninę ir informacinę-psichologinę. Knygoje daugiau dėmesio skirta informaciniams-psichologiniams karams, juoba kad tuo metu jau suprasta jo reikšmė ir jo galimybės iš­ naudotos planingai siekiant skleisti savo ideologiją. Remtasi įvairių ša­ lių mokslininkų požiūriu į informacinius karus kaip į sintetinį reiškinį, prasidėjusius nuo kone bibliniais laikais sutinkamų dezinformacinių ir žvalgybinių operacijų, siekiant pakišti priešininkui klaidingą infor­ maciją, o patiems - surinkti kuo patikimiausią apie jo veiksmus, vėliau apėmusius propagandą ir kontrpropagandą, psichologinius karus, kai informacija naudota siekiant sunaikinti priešininko valią kovoti, ryšių su visuomene ir 1.1. Kitaip tariant, į veiksmus, kurie buvo pastebimi istorinių epochų metu masių, tautų, valstybių, socialinių grupių santy­ kiuose siekiant įtakos ir viršenybės. Tokio objekto ir tikslo pasirinkimą lėmė istorijos bėgsmas. Subren­ dusi ir 5-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje - viduryje nuovargio po­ žymius rodžiusi išeivių bendruomenė dešimtmečio pabaigoje sulaukė pastiprinimo imigravus kelioms dešimtims tūkstančių buvusių DR Jų dėka kai kuriose šalyse, kur iki tol lietuvių skaičius buvo labai mažas (Australijoje, Venesueloje, Kolumbijoje), atsirado lietuvių bendruo­

P ra ta rtis

•

menės, kurios pergyveno nemažus pokyčius, sykiu teikdamos paramą Lietuvos bylai. Pokyčiai išeivijoje, „geležinės sienos“, atskyrusios Rytų Europą (įskaitant ir Lietuvą) nuo likusio pasaulio, stiprėjimas, informacinė priešprieša išeivių bendruomenėje, kurią vis kurstė ir LTSR, ir Lie­ tuvos bylos garsinimas tarptautiniu mastu lėmė knygos struktūrą. Ją sudaro keturios dalys: • pirmoji apima politinių - visuomeninių pokyčių LTSR ir išeivi­ joje 1945-1952 m. analizę; informacinės erdvės, ypač išeiviškos, permainų, nulemtų D P ir informacinėje priešpriešoje dalyvavu­ sių struktūrų apžvalgą; •

antroji skirta informacijos, ypač apie padėtį LTSR, gavimo pro­ blemai, kuri nuolat sunkėjo sovietinėms represinėms struktū­ roms vis aršiau kovojant su nepageidautos informacijos nutekė­ jimu už TSRS ribų;

•

trečioje nagrinėjama sovietinės pusės prieš lietuvius D P nu­ kreiptas informacinis spaudimas, vykdytas tiesiai prieš juos ir pasitelkus prokomunistinius išeivius JAV bei kitose šalyse, tai­ pogi informacinė priešprieša išeivių bendruomenėje;

•

ketvirtoji skirta išeivijos bandymams tarptautiniu mastu kelti Lietuvos bylą ir D P likimo klausimą, pastangoms neutralizuoti TSRS siekius sprendžiant D P klausimą sau naudinga linkme.

Knyga vėl, kaip ir ankstesnės, rašyta galvojant apie kuo platesnį skaitytojų ratą - mokslininkus, studentus, žiniasklaidos darbuotojus, visus, kas domisi Lietuvos, išeivijos ir informacinių karų istorija. Gal dėl tokio užmojo vieniems knygoje bus per daug faktų, kiti gal pasiges atidesnio dėmesio vieniems ar kitiems epizodams, bet kiekvienas ty­ rimas turi protingas ribas. Belieka pasikartoti: knyga - veikiau gairių nužymėjimas, kuriomis galės pasinaudoti dar ne vienas tyrinėtojas ir padarys geriau už šių eilučių autorių.

11

Įvadas arba šis tas apie riešuto tvirtybę

RENGIANT ANKSTESNES KNYGAS vis teko kartoti, jog kiekvienas tyrimas - lyg bandymas pirštais sutraiškyti riešutą. Sėkmė priklau­ so nuo daugybės dalykų, sakysim, ar daug kas prieš tave mėgino jį per­ kąsti, ar gali pasinaudoti kitų parūpintu plaktuku ir 1.1., bet, kaip žinia, kuo sunkiau, tuo įdomiau. Ankstesnės knygos padėjo pažvelgti į senosios lietuvių išeivijos bendruomenę - tikrą nepriklausomą Lietuvą su stipriomis visuomeninėmis-politinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir religinėmis struk­ tūromis, kurios toliau gyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės metais, ir ją praradus. Taipogi medžiaga, sukaupta rengiant monografiją apie lietuvių D P leidybą, padėjo nauju aspektu pažvelgti į trumpalaikę lie­ tuvių D P bendruomenę su jos rekordiniu greičiu sukurtomis gyvybin­ gomis visuomeninėmis-politinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir religinėmis struktūromis. Si bendruomenė, palyginti su senąja išeivija, susilaukė nepalyginamai didesnio dėmesio, pasirodė daugybė tyrimų, skirtų jos atsiradimui, raidai, atskiroms jos šakoms, pavyzdžiui, dailei, muzikai ir 1.1. Deja, šioje knygoje keltų uždavinių sprendimui jie ne­ daug galėjo pasitarnauti, tad tenka išskirti porą knygų. Viena - Liūto Mockūno pasakojimas apie tragišką Jono Deksnio likimą „Pavargęs herojus“, paremtas lietuviškais ir užsienio archyviniais šaltiniais. Kita jauno istoriko Ramojaus Kraujelio monografija apie Lietuvos diplo­ matinės tarnybos veiklą pokario metais. Bandant rekonstruoti senosios išeivijos pasaulį, vėl teko remtis Sta­ sio Michelsono 1961 m. išleistu solidžios apimties veikalu „Lietuvių išeivija Amerikoje (1868—1961)“, kurį lydi autoriaus socialistinių pažiūrų antspaudas ir yra daugiau vertingas dėl gausios faktografijos. Svaresnė nepriklausomoje Lietuvoje subrendusio istoriko

Įv a d a s a rb a šis ta s a p ie r ie š u to t v ir t y b ę

Antano Kučo redaguota „Amerikos lietuvių istorija“ (1971 m.), kuri buvo sumanyta kaip „Amerikos lietuvių katalikų istorija“. Tad vėl teko daugiausia remtis to meto periodine spauda bei įvairiais archyviniais šaltiniais. Pradžią jiems davė Lituanistinių studijų ir tyrimo centro Pasaulio lietuvių archyve (LTSC PLA , Čikaga) sau­ gomi Amerikos Lietuvių tarybos (ALT), Kazio Pakšto, Lietuvos konsulato Čikagoje ir kiti archyvai. Ten sukaupta medžiaga buvo papildyta LKP CK medžiaga, kuri saugoma Lietuvos Ypatinga­ jame archyve, taip pat Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone archyvo medžiaga, perduota Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Gaila, kad autoriui liko nepasiekiamas VLIK archyvas, taip pat ir Lietuvių informacinio centro archyvas. Belieka tikėtis, kad pastarajame sau­ gomą informaciją kompensuoja medžiaga, saugoma ALT archyve, ir ilgamečio centro vadovo Kosto Jurgėlos archyvinė medžiaga, saugo­ ma PLA. Remiantis visa šia medžiaga statytas šios knygos rūmas ir rengtos pabaigos išvados, kurios jokiu būdu nepretenduoja į galutinį, neginči­ jamą žodį. Visa tai - lyg medžiaga pamąstymui, žvelgiant ne tiek atgal, kiek į priekį. Tai, kaip ir artimų žmonių, pirmiausia - žmonos Violetos ir dukrų Dalios bei Aušros Marijos, susitaikiusių su savaitgalių, kuriuos pasi­ glemžė šios knygos rengimas, praradimu, parama bei supratimas pa­ dėjo gliaudant šį riešutą ir rašant šią knygą, kurią atiduodu skaitytojų teismui.

1

i s • LAUKIANT KARO... d a

L

L eiskim e b en t kiek savo spaudai susilpnėtu p a m a tysim e , ka ip g re it susilpnės ir m ūsų tiek ku ltū rin ėj tie k p o litin ė veikla , ved a n ti ta u tą į laisvės atsteigim ą. N ep riletskim ep rie to! P riešing a i - stiprėkim ey nes to reikalauja šia n d ien in ė tragiškoji tautos p a d ėtis [1043].

T A IK A - L A IK M E T IS T A R P D V IE JŲ K A R Ų , išnaudojamas geres­

niam pasiruošimui naujam. Šis ciniškas pasakymas tinka ir laikmečiui po 1945-ųjų gegužės 8-osios. Nors karo išvargintos tautos tikėjosi ra­ mybės, viršūnės Rytose ir Vakaruose jau įžvelgė naujus pavojus, nors, aišku, jų požiūriai skyrėsi. Kai anglai, prancūzai ir kiti Europoje ne­ rimavo, stebėdami, kaip sovietinio Rytų fronto sustojimo linija virsta geležine uždanga, amerikiečiai dar puoselėjo iliuzijas, kad viskas bus gerai, o kylančias problemas efektyviai spręs buvusių sąjungininkų už­ sienio reikalų ministrų konferencijos ir JT O 1. Tačiau po 1948 m. komunistinio perversmo Čekoslovakijoje,TSRS užblokavus Berlyną ir iškilus grėsmei, jog rinkimus Italijoje laimės ko­ munistai, amerikiečiai susirūpino. Kraupiai skambėjo generolų paskai­ čiavimai, kad sovietų armijos pasiektų Lamanšą per kelias savaites ir jų aviacija gali bombarduoti JAV. Baimė - geras variklis. Amerikiečiai subruzdo: skyrė pinigų vadi­ namajam Maršalo planui, numačiusiam paremti V. Europos ekonomi­ ką ir sustiprinti jos antisovietinius sluoksnius, 1949 m. iniciavo NATO steigimą ir stiprino savo karines pajėgas, juoba kad 1949 m. prarado ra­ minanti kozirį - TSRS išbandė savo atominę bombą, be to, tais metais atsirado dar vienas grėsmingas priešas - Kinijoje pilietinį karą laimėjo komunistai. Veikiai atsirado proga išmėginti pasirengimą - 6-ojo deš. pradžioje amerikiečiai įsipainiojo į karą Korėjoje, kur už šiaurės korė­ jiečių kilo grėsmingi juos rėmusių kinų ir sovietų šešėliai. 1 Amerikiečių nusiteikimą iliustruoja 16 estų, kurie nedideliu laiveliu per 129 die­ nas atplaukė iš Švedijos į Niujorką, bet imigracijos tarnyba atsisakė juos įsileisti, nežiūrinti į tai, kad jie prašė politinio prieglobsčio, istorija [1277]. Spaudai žadėta leisti pasikalbėti su estais, jei nerašys apie jų nusiskundimus prieš rusus [1410].

L a u k ia n t k aro ...

Įvardiję priešą, vakariečiai susigriebė stokoją informacijos apie TSRS; jei anglų žvalgyba SIS bei prancūzų žvalgybininkai šiek tiek rūpinosi ja nuo karo pabaigos, tai amerikiečiai ypač dėl to kentė. JAV žvalgyba užsiėmė kelios atskiros institucijos ir nepasižymėjo efek­ tyvumu. Teko skubiai imtis priemonių: 1947 m. rugsėjo 18 d. Kon­ greso priimtu Nacionalinio saugumo aktu formaliai įsteigta CŽV, o 1949 m. - įslaptinta. Taip buvo sudarytos sąlygos jos slaptoms opera­ cijoms, kurios vykdytos orientuojantis į iš kariškių gautą jų pageidau­ jamos informacijos sąrašą. Praktiški amerikiečiai nepraleido pro akis galimybės traukyti kaš­ tonus iš ugnies svetimomis rankomis - be kitų dalykų, jie planavo karo atveju silpninti sovietų veržimąsi remdami partizaninį judėjimą Vakarų Ukrainoje ir Lenkijoje, o Baltijos kraštams skyrė pagalbinį vaidmenį. Kaip patyrė į CŽV parašiutininkų mokyklą Vokietijoje prikalbinti lietuviai, amerikiečiai įsivaizdavo, kad Lietuvos partizanai, remiami lengvosios artilerijos, kontroliavo nemažas teritorijas, apie tai 1949-1950 m. rašė didieji JAV dienraščiai [1441, p. 417-418]. Tiesa, siekis pasinaudoti rezistencija už geležinės uždangos nebuvo paslaptis, JAV spauda 1948 m. pagarsino generolo Williamo Donovano ir sena­ toriaus Henrio C. Lodgeo siūlymus JAV užmegzti ryšius su R. Eu­ ropos šalių rezistencija ir paremti ją [103], o D P suburti į Svetimšalių legioną. Puolę stiprinti karinę galią amerikiečiai perėmė ir sovietų taktiką ėmėsi plataus masto psichologinio karo, įvardydami jį kaip efektyvią kovos priemonę. 5-ojo deš. pabaigoje prabilo radijo stotis „Amerikos balsas“, transliavusi laidas nacionalinėmis sovietų užgrobtų ar jų įta­ koje buvusių šalių kalbomis (jos išlaikymas kainavo apie 30 mln. dole­ rių), JAV Gynybos departamente ir prie Krašto saugumo tarybos įkur­ ti propagandos skyriai, veiklos koordinavimui 1951 m. vasarą įsteigta „Psichologinės strategijos komisija“, tarp jos vadovų buvo ir moksli­ ninkai (Vašingtono universiteto prezidentas Raymondas B. Alienas) ir žvalgybininkai (CŽV vadovas generolas Walteris Bedellis Smithas). 1952 m. Vašingtone respublikonų iniciatyva surengta pirmoji psicho­ loginiam karui skirta konferencija, kur skaityti pranešimai apie jo prie­ monių panaudojimą atremiant sovietų agresiją [136].

18

•

1 d a lis

Tokiu vėlyvu JAV suaktyvėjimu aiškintos sovietų pergalės kitąsyk neprarandant nė vieno kareivio, kaip liudijo Korėjos karas [1335]. Pa­ rengiant visuomenę tokiam įvykių posūkiui, JAV spaudoje pasipylė straipsniai apie būtinybę kovai su sovietine ekspansija perimti jų pro­ pagandinės veiklos patirtį, prasiveržti už geležinės uždangos su spaudi­ niais, knygomis, pamfletais, radijo siųstuvais. Tiesa, pagrindinį ginklą „Amerikos balsą“ - varžė atsargumas nepulti TSRS vyriausybės [1138], bet spėta, kad turėjo apie 150 mln. klausytojų visame pasaulyje, įskai­ tant ir R. Europą, kur laidos trukdytos, o sovietinio bloko diplomatai protestuodavo prieš transliaciją JT O [1391]. Sykiu amerikiečiai, susirūpinę prosovietinėmis nuotaikomis šalyje, metėsi į kovą su jomis, pasitelkę įstatymus, teismus (šie skelbė nuos­ prendžius komunistams dėl raginimo nuversti konstitucinę santvarką ir išsiųsdavo iš šalies kitagimius) bei žiniasklaidą. Antikomunistinė propaganda JAV 6-ojo deš. pradžioje įgavo iki tol neregėtą mastą, jai naudota periodinė spauda, radijas, televizija, kinas ir net reklama2.

2 Pavyzdžiui, laikraščiuose skelbtoje Niujorko elektros kompanijos „Con edisons“ reklamoje rašyta: u ž geležinės uždangos yra gana sunku dasigauti - ir nie­ kas tikrai nežino, kodėl tie rusai elgiasi. B et mes visi p u ikia i žinom e, kad jų sudaryta pasaulinė padėtis iškėlė gyvenim o lėšasJungtinėse Valstijose iki padangių. Con edisons gyvenim o lėšos nėra jo kia išim tis. M es turim e brangiau m okėti už visus daiktus, kurių mums reikia, kad galėtum e suteikti ju m s patikim ą p atarnavi­ mą {P avyzdžiui, varies yra 119% aukščiau 1940 m. kainos, švinas 226% aukščiau ir gum a 275% aukščiau). M es turim e m okėti aukštesnius taksus. Ir mes turim e m okėti didesnes algas. A r ta d stebėtina, kad elektros kainos tu ri tru p u tį p a k ilti? T a i būtų pirm asis N . Y. M ieste elektros kainų pakėlim as Con Edison istorijoj! Ik i šiol mes tik m ažino­ me kainas {Stambūs kainos num ušim ai buvo 1945 ir 1946. Paskui 1949 sausy Public Service Commission įsakė laikinai dar num ušti kainas 10%). T ik ta i mažo pakėlim o tereikia. M es jaučiam e - ir, manome, jū s sutiksite - kad Nevoyorkiečiai geriau pasirinktų m okėti kelis centus daugiau per savaitę, negu rizi­ kuoti patikim ais elektriniais aptarnavim ais, kuriais jie visuom et džiaugėsi. E lektra visur dar būtų geriausiasjū sų bargenas!

Šį reklaminį tekstą įsidėjusi „Laisvė“ kitą dieną puolė plautis mundurą: gir­ di, teiginiai, jog kainų kėlimo priežastis TSRS ginklavimasis - pasityčiojimas iš žmonių, nes TSRS ir jos satelitai kovojo už taiką, tad visokie plepėjim ai >

L a u k ia n t k aro ...

Ir visus šiuos neramius pokario metus dvi Lietuvos ne savo valia vis labiau tolo viena nuo kitos. Išeiviška Lietuva šį kelią nuėjo gerokai ūgtelėjusi - ją papildė keliasdešimt tūkstančių į Vakarus nuo antros sovietinės okupacijos 1944 m. pasitraukusių lietuvių, tie, kuriems pa­ sisekė sulaukti karo pabaigos JAV, D. Britanijos ar Prancūzijos okupa­ cinėse zonose. Iš pradžių lietuviai sudarė menką dalį tarp 7 mln. karo iš namų išblokštų nelaimėlių, oficialiai pavadintų „Displaced persons“ (toliau DP), kuriais rūpinos 1943 m. JAV įsteigta UNRRA3. Tiesa, veikiai daugelis DP grįžo į namus ir vakariečių zonoje liko apie 1,5 mln., ku­ rie nė už ką nesutiko keliauti į TSRS užgrobtas ar kontroliuojamas R. Europos šalis, nežiūrint visų UNRRA, o nuo 1947 m. ją pakeitu­ sios IRO4 pareigūnų spaudimo repatrijuoti. Nepadėjo nei vadinamasis skryningas, t. y., DP tikrinimas, ieškant nors menkiausiu kolaboravi­ mu susitepusių asmenų (tokius šalindavo iš DP stovyklų ir atimdavo UNRRA paramą), įvairios psichologinio spaudimo priemonės (pa­ vyzdžiui, dažnai gąsdinta neaiškia ateitimi, kuri laukė DP nutraukus paramą ir jokiai šaliai jų neįsileidus), nei vokiečių nepakantumas DP, kaltintiems visomis įmanomis nuodėmėmis, nei TSRS pastangos su­ grąžinti juos namo. D P iš TSRS dalimi tapusių kraštų sovietinei vadovybei virto erzi­ nančia rakštimi, o jos atsikratyti labai kliudė tai, jog baltams su išeivių JAV pagalba pavyko pasiekti, kad juos vakariečiai, skirtingai nei rusus, baltarusius ar kitus sovietinių respublikų gyventojus, atsisakė pripa­ žinti TSRS piliečiais ir jėga perduoti nesutinkančius grįžti. Sovietinės diplomatijos mėginimai spręsti šią problemą tiek buvusių sąjungininkų užsienio reikalų ministrų susitikimuose, tiek JTO liko nevaisingi. (pas mus), būk anapus uždangos gyveną žm onis verčia žm ones amerikines korpora­ cijas kelti produktam s kainas, yra melas, daugiau niekosi [1331]. Melas melu, bet,

matyt, „Laisvei“ pinigai už reklamą kartais buvo svarbesni nei įsitikinimai. 3 United Nations Relief and Rehabilitation administration - Jungtinių tautų paramos ir atstatymo komisija. 4

International refugee’s organization - Tarptautinė pabėgėlių organizacija.

20

•

1 d a lis

Išsikovoję šį trapų saugumą5, lietuviai stūmė dienas daugybėje DP stovyklų, išsimėčiusių Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, kaip dangiškos manos laukdami karo tarp bu­ vusių sąjungininkų, nes tikėjo, kad šis atvers kelią į tėvynę. Sykiu DP stovyklose iš paskutiniųjų stengtasi sukurti ir išlaikyti mažąją Lietuvą už tikrosios ribų su visomis įmanomomis struktūromis. Jų viršuje atsidūrė VLIK, siekęs vykdyti aukščiausiosios politinės valdžios funkcijas ir atstovauti lietuviams DP tarptautinėje plotmėje. Komitetą atkūrė iš kalėjimų išlaisvinti jo nariai, o juos savo iniciatyva surinko JAV III armijos karinės žvalgybos vyr. leitenantas Antanas Vai­ vada. Pirmąjį pokarinį VLIK sudarė krikščionys demokratai (Mykolas Krupavičius), socialdemokratai (Steponas Kairys), liaudininkai (Liu­ dvikas Šmulkštys), tautininkai (Balys Gaidžiūnas), Darbo federacija (Juozas Katilius), Ūkininkų sąjunga (Petras Karvelis), Lietuvių frontas (Juozas Brazaitis), veikiai pašalinti nacionalistai (Klemensas Brunius), Lietuvos laisvės kovotojai (Mečys Valiukėnas), Vienybės sąjūdis (Juo­ zas Pažemeckas) ir Ūkininkų partija (Vaclovas Sidzikauskas). Iš pradžių komitetas veikė JAV zonoje, vėliau, prancūzų žvalgybininko ir jų okupa­ cinės zonos kultūros politikos vadovo, buvusio VDU profesoriaus gene­ rolo Raymondo Schmittleino kvietimu persikėlė į Pfiilingeną (konfliktą su TSRS prognozavę prancūzai rinko visus įmanomus sąjungininkus) [1441, p. 106-114]. Nuo 1946 m. VLIK turėjo atstovus JAV - iš pradžių juo buvo Pranas Padalskis [823], vėliau - V. Sidzikauskas [191]. Didžiausia visuomenine D P organizacija tapo Vokietijoje veikusi Lietuvių Tremtinių Bendruomenė (LTB), sudaryta iš apygardų, jun­ gusių regiono stovyklų bendruomenes, kurioms vadovavo D P rinkti stovyklų komitetai (šie daug kur realiai valdė jas). Prasidėjus D P emi­ gracijai, LTB pakeitė kita organizacija - Pasaulio lietuvių bendruome­ nė (PLB). Kitose šalyse veikė panašios institucijos: Italijoje - Lietuvių centrinis komitetas, Švedijoje - Lietuvių draugija, Šveicarijoje - Lie­ tuvių bendruomenė ir 1.1., Mažosios Lietuvos lietuvius vienijo Mažo­ sios Lietuvos taryba (MLT).

5 Sovietai nesiliovė mėginę pasiekti savo, pavyzdžiui, 1948 m. pareikalavo, kad Danija išduotų 1000 baltų - Jcaro nusikaltėlių“ [1352].

L a u k ia n t k a ro ...

•

Stovyklose steigtos ar atnaujino veiklą daug visuomeninių organi­ zacijų, sukurta švietimo sistema, apėmusi nuo vaikų darželių iki bendro su latviais ir estais Baltijos universiteto, koncertavo įvairūs meno ko­ lektyvai, vyko dailininkų parodos. Deja, metai keitė metus, sutinkami su palinkėjimais sutikti naujus Lietuvoje, bet, nors pasaulis vis labiau balansavo ant karo ribos, viltis grįžti vis blėso, ir D P ėmė ieškoti naujų namų, nes Vokietija mažai viliojo. Pirmos šalys, į kurias patraukė DP, buvo darbo jėgos ieškojusi Belgija ir D. Britanija (čia veikiai įkurta Lietuvių sąjunga), vėliau atsivėrė Kanada ir Australija, Pietų Amerikos šalys, bet dauguma žvalgėsi į JAV ir sulaukė savo valandos 1948 m., kai birželio 25 d. prezidentas Haris Trumenas pasirašė DP imigracijos įstatymą. Nuo tos akimirkos DP emigracija tapo masine ir per porą metų stovyklos ištuštėjo. Vokietijoje teliko tie, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasisekė emigruoti.

Amerikos lietuviai taiką sutiko su ta pačia, seniai nusistovėjusia organizacine struktūra. Toliau veikė tradicinės organizacijos - Susivie­ nijimas Lietuvių Amerikoje (SLA), Amerikos lietuvių Rymo katalikų susivienijimas (ALRKS) ir prokomunistinis Lietuvių darbininkų susi­ vienijimas (LDS). Jeigu pirmosios dvi per keletą pirmųjų pokario metų šiek tiek sustiprėjo (sakysim, ALRKSA 1949 m. turėjo 9762 narius, o 1950 m. jų skaičius šoktelėjo iki 10 146, SLA narių skaičius svyravo apie 12 000 [1236]), tai trečiosios narių skaičius ėmė mažėti. Anot amžininkų, nesantaikos akmeniu tarp išeivių liko požiūris į Lietuvos nepriklausomybę. Iš ją remiančių didžiausią grupę sudarė dešinieji arba katalikai. Vidurio srovė ir karo pabaigą pasitiko skilusi į sandariečius (šių skiriamąja ypatybe įvardytas siekis, kad Lietuva valdytųsi demokratiniu būdu) ir tautininkus, nedidelę bet labai ambicingą grupuotę, pasisakančią už tautininkų valdomą Lietuvą, šių savistovė veikla vadinta daugiau žalinga nei naudinga. Negalėjo pasigirti šali­ ninkų gausa ir socialistai, iš vardo ir idėjos internacionalistai, bet savo tautos ir šalies žmones niekuomet nestatę žemiau už kitus ir pasisakę už tai, kad jei kitos tautos turėjo teisę į nepriklausomybę, tai ir lietuviai

22

•

1 d a lis

nebuvo išimtis [1096]. Nežiūrint jų pasaulėžiūros skirtumų, šias sroves galima įvardyti kaip patriotines, bet pirmais pokario metais nemažai žalos nešė priešprieša tarp Amerikos lietuvių tarybos (ALT)6 ir Lietu­ vai vaduoti sąjungos (LVS) bei pastarosios sukurtos Amerikos Lietu­ vių misijos (ALM). Nors kažkuris Lietuvos diplomatas ir vylėsi, kad LVS imsis to, ko nespėdavo ALT, aišku, vengdama dubliavimo [946], bet apsiga­ vo - priešprieša pakenkė 1945 m. rudenį surengtam Amerikos lietu­ vių kongresui, turėjusiam pademonstruoti lietuvių vienybę. Nežiūrint ALT pastangų, ATM nedalyvavo, bet vis tik lapkritį ALM ir ALT atstovų susitikime ALM pasiūlyta stoti į ALT ketvirtu nariu [29]. Raginimą palaikė ir diplomatai, ir nemaža visuomenės dalis7. Vis tik prireikė kone trijų derybų metų, kol tai įvyko [762], ir 1949 m. Ame­ rikos lietuvių kongrese dalyvavo jau visos patriotinės srovės bei į JAV imigravę buvę DR Tikėtasi, kad jie papildys senąsias organizacijas, bet „dipukais“ praminti ateiviai daugiausia laikės atokiai ir kūrė savo or­ ganizacijas - pavyzdžiui, pirmieji Čikagoje pasirodę buvę DP 1947 m. įkūrė vietos Lietuvių tremtinių draugiją [936], o vėliau ėmė steigti PLB JAV bendruomenę. Ir po karo tęsta aukų rinkimo Lietuvos bylai tradicija, prisidėjo aukų D P rinkimai, kuriuos rengė BALE Deja, rezultatai nedžiugino, vis rečiau pavykdavo pasiekti užsibrėžtas sumas. Vieno tokio ALT 100 000 dol. rinkimo vajaus metu 1949 m. JAV apsilankęs M. Krupa­ vičius teigė, kad pakenkė šalį ištikusi depresija, bet pagrindine priežas­ timi įvardijo sąmoningos lietuvių dalies senėjimą ir išmirimą, tai buvo didžiausias skirtumas lyginant su I pasaulinio karo ir pokario metais [1077]. 6 Beje, taryba kaip reta buvo pastovi: jos vadovų trejetas - „Naujienų“ redakto­ rius Pijus Grigaitis, Leonardas Šimutis ir Mykolas Vaidyla - liko nepakitęs, tik 1948 m. prisijungė Antanas A. Olis. 7

Diplomatai sulaukdavo išeivių prašymų įsikišti: D abarties aš prašau pono Ž a -

deikio bukyte Jus toki geri: subendrinkite tais d v i L ietu vių Organizacijas į vieną ben­ dra darba kad dyrptu išvien: L ietu va i Vaduoti sąjunga ir Taryba Chicago. Dabartės tyk tarpe savias baisiausei nesutinka per laikraščius vieni kytus baisiausei šmeižė. Tai yra labai negeras dalykas. O kom unistai labai džiagisi iš tokio nesusipratimo [63].

L a u k ia n t k a ro ...

•

Priešingoje pusėje išliko komunistai ir jiems simpatizavę, anot am­ žininko, keisčiausia lietuvių grupė JAV, siekusi, kad visas pasaulis gy­ ventų tokiame pat skurde ir kalėjime kaip kad gyvena sovietų piliečiai. Bet patys pašėlusiai myli buržuazinį gyvenimą. Važinėja nuosavais žibančiais automobiliais. Gyvena nuosavuose namuose, išpuoštuose visokiais buržu­ aziniais papuošalais ir įrengimais [1097]. Amžininkų žodžiais, jų įtako­ je buvo apie 10-15 proc. išeivių [980], sovietinių pareigūnų teigimu, prokomunistams vadovavęs Demokratinių Amerikos lietuvių centras (DALC) 1947 m. jungė apie 70 000 jų organizacijų narių ir palaikė ryšį su 200 000 lietuvių per savo klubus, laikraščius ir įvairias orga­ nizacijas - LDS (7000 narių), Amerikos lietuvių literatūros draugiją (ALLD - 13 000), lietuvių kalbos mokyklas, klubus (apie 140) [286], bet po tais metais vykusio DALC suvažiavimo gan greitai iš spaudos puslapių išnyko paminėjimai apie jį, kaip ir apie lietuvių komunistų veiklą JAV KP sudėtyje8. Teliko institucijos, kurios nenorėjo vadintis komunistinėmis ir garsinosi esančios „pažangios“ - ALLD, laikraščių „Laisvės“ ir „Vilnies“ leidimo akcinės bendrovės, tačiau siekė išsaugoti monolitiškumą ir tikėjimą LTSR9. Tiesa, to tikėjimo jau nebedemonstravo materialiai - paskutinis aukų rinkimas LTSR (kaip tikslą įvar­ dijant įrangos vėžio tyrimo institutui įsigijimą) vyko 1945-1946 m., vėlesnės akcijos buvo skirtos lėšoms kaupti veikiai JAV. Jos kryptys buvo įvardytos dar 1946 m. DALC suvažiavime - rem­ ti JAV darbininkų streikus, kovoti prieš reakcionierių veiksmus pravesti antidarbininkiškus įstatymus, užkirsti kelią lietuviškiemsfašistams įsiga­ lėti įvairiuose savišalpos draugijose ir klubuose, neleisti melžti jų lėšas propagandai, raginti savo organizacijas siųsti VD rezoliucijas ir laiš­ kus, kad nebemokėtų algų Žadeikiui ir konsulams, atšauktų jų pripaži­ nimą [1046]. Apskritai, stiprėjant antikomunistinėms nuotaikoms JAV,

8 Ko gero, vienas paskutinių pranešimų buvo apie Bruklino lietuvių komunis­ tų klubo nusiteikimą dalyvauti JAV KP akcijoje pritraukti 20 000 naujų narių [1033]. 9 Sį pokytį iliustruoja ir kai kurių ritualų atsisakymas, pavyzdžiui, 1948 m. LDS seime neskaityti iki tol tradicija tapę LTSR vadovų sveikinimai, nesiųsti sveikinimai jiems ir J. Stalinui [1044].

24

•

1 d a lis

prokomunistai deklaravo kovą su jomis kaip demokratinių principų gynimą, o aštrėjant tarptautinei situacijai - paramą neva TSRS „kovai už taiką“, kaip skelbė DALC suvažiavimo 1947 m. obalsis - ne tik tai­ ką laimėti, bet ir demokratines žmonių teises apginti, tam organizuojant kolonijose bendro demokratinio veikimo komitetus ir balsuotojų klubus [1336].

Neapleistas ir vidaus frontas. 6-ojo deš. pradžioje akcentuota, kad mūsų kultūrinės pramogos, mūsų masiniai mitingai-prakalbos privalo būti rengiamos visur, tikjos privalo būti rengiamos apdairiau. Suprantant, kad lietuviški hitlerininkai-smogikai, kur tik jie galės, veiks išvien su kitatau­ čių smogikais, teigta, jog privalu ieškoti talkos, kur tik galime, pas kitatau­ čius progresyvius žmones. „Hitlerininkams“ sulaukus „pastiprinimo“ iš buvusių DP, vis koreguota pozicija jų atžvilgiu, kol galop apsispręsta laikytis nuostatos, jog didelė jų dalis buvo karo nublokšti į Vokietiją ir atsidūrė JAV neturėję progos grįžti, tad mūsų nusistatymas link di­ pukų privalo būti ir yra dvejopas: su dorais žmonėmis mes palaikome, kiek galime, žmoniškus ryšius, ir manome, jog jie ilgainiui, gyvenimo karštuvų pakanti, bus geri žmonės, priklausys pažangios organizacijoms, skaitys pažangiąją spaudą ir bandys palaikyti draugiškus ryšius su Lietuva, jos žmo­ nėmis, kuriančiais naują gyvenimą. Tačiau kiti, tarnavę naciams, įvardyti nesutaikstomais priešais [1119]. Žinia, kita pusė ramiai į tai nežiūrėjo, ne kartą skambėjo įvairūs atkirčio siūlymai ir imtasi realių veiksmų, pavyzdžiui, 1946 m. platinti plakatas su Dešimts prisakymų lietuviams: 1. Negerbk Stalino ir jo pa­ sekėjų. 2. Jeigu negali pagelbėti Lietuvai atsikratyti komunistų jungo, tai jos nežemink. 3. Remk nuskriaustą Lietuvą irjos vaikus pagal savo išgalę. 4. Gerbk Lietuva taip, kaip savo motiną, nes jeigu ne ji, tai tu nė saulės nebūtum matęs. 5. Neik į komunistų parengimus irjų tikėtų nepirk, nes su tavo centais bus žudomi mūsų broliai Lietuvoj. 6. Šalinkis nuo komunistų kaip nuo barškančios gyvatės, nes jie pražudys tavo teises ir tavo laisvę. 7. Būk teisingas, o vogt palik bolševikams. 8. Bolševikų raštų bei jų lai­ kraščių neskaityk, nes jie bjauriausiai meluoja. 9. Nebūk Judošius ir Lie­ tuvos neparduok maskoliams dėl savo ypatiško pelno, kaip daro komunis­ tai. 10. Mylėk Lietuvą visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu, visomis savo jėgomis, mylėk ją taip, kaip pats save [1101]. Kitais metais

L a u k ia n t k a ro ...

•

25

„Draugas“ pastebėjo, kad prokomunistai stengės sustiprinti savo veiklą reaguodami į oponentų veiksmus [1394]. 1949 m., kai Niujorko teismas pripažino KP kalta sąmokslu nu­ versti JAV santvarką, „Draugas“ klausė, ar tikrai JAV buvo tiek lietuvių komunistų šalininkų, kad jiems reikėjo trijų laikraščių, juoba menant šių nuostolingumą. Kartu teigta, kad tik dėl neišmanymo lietuviai juos prenumeruodavo, pirkdavo juose reklamą, lankydavo komunistų rengi­ nius ir kad Bažnyčiai ir valstybei visu griežtumu pasmerkus bolševizmą, bolševikų rėmėjas negali būti nei geru katalikuy nei geru Amerikos piliečiu, tuo labiau TSRS okupavus Lietuvą ir naikinant jos gyventojus, joks lietuvis negalėjo pateisinti tokių veiksmų, kaip darė prokomunistinė spauda [1124]. 6-ojo deš. pradžioje pagarsinta Broktono lietuvių tarybos rezoliuci­ ja, rengta reaguojant į Kongreso priimtą komunistams suregistruoti spe­ cialų įstatymą. Pabrėžus, jog geras lietuvis ir ištikimasJA V gyventojas ne­ priklausė ir nerėmė komunistinių organizacijų, jų spaudos, radijų laidų, besislapstančių įvairiais nekaltais vardais, kviesta boikotuoti priklausiu­ sius ar rėmusius, prenumeravusius prokomunistinę spaudą, pirkusius reklamą joje ir radijo laidose ar savo leidiniuose bei laidose reklama­ vusius komunistų renginius, o suklaidintieji kviesti nutraukti ryšius su komunistais [1028]. Dar siūlyta prie ALT įkurti „Centralinį vykdomąjį kovos su komunizmu komitetą“, kolonijose - prieškomunistinės vei­ klos sekcijas, skleisti jį tarp prokomunistinių išeivių represuotų lietuvių sąrašą, siuntinėti prokomunistinės spaudos rėmėjams jos melų sąrašus, JAV valdžios institucijoms - prašymą su surinktais parašais išsiųsti iš šalies komunistinių organizacijų vadovus ir pridėti jų sąrašą, prokomu­ nistinėje žiniasklaidoje besireklamavusiems verslininkams išaiškinti, kokią žalą jie darė Lietuvai, priversti ją paneigti melus prieš žymius lietuvių veikėjus [1416]. 1951 m. „Draugas“ pabrėžė, kad lietuviai turėjo nutraukti ryšius su komunistais ne tik iš patriotizmo, bet ir iš pagarbos JAV demokratijai, kurią komunistai bando suardyti. Akcentuota ir kata­ likybė, primenant popiežiaus Pijaus XII dekretą, kad ekskomunikuojami yra prie komunistų priklausą irjuos paremtą [1280]. Panašios aistros virė ir Argentinoje, Urugvajuje bei Brazilijoje, gilindamos takoskyrą tarp lietuvių bendruomenių. Argentinoje patrio-

26

•

1 d a lis

tines jėgas - maždaug apie 4000 lietuvių - vienijo Lietuvai laisvinti centras, veikė ir kitos organizacijos, Urugvajuje patriotinės organizaci­ jos vienijo apie 1000 žmonių, šiose šalyse ir Brazilijoje antisovietiškai nusiteikusių lietuvių skaičius ėmė augti atvykstant DP ir dėl jų laiškų giminėms bei retų laiškų iš Lietuvos [971]. Vertinant skaičiais, prokomunistinės organizacijos nedaug nusilei­ do patriotinėms, bet jų veiklai turėjo įtaką P. Amerikos šalių santykiai su TSRS. Pavyzdžiui, po karo Argentinai atkūrus juos ir legalizavus KP, iškart suaktyvėjo vietos prokomunistinės organizacijos, ypač Ar­ gentinos lietuvių sąjunga „Laisvoji Lietuva“, pradėjus darbą TSRS am­ basadai Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, vietos lietuvių prokomu­ nistinės organizacijos įsigijo patalpas [1139]. Bet santykių su TSRS at­ šalimas kaip mat atsiliepdavo jų likimui: 1947 m. Brazilijai nutraukus santykius su TSRS ir uždraudus KP, Lietuvos diplomatų teigimu, kai kurie senieji lietuviai komunistai, kurie tikėjosi gauti pagalbos iš Rusijos atstovybės, apmokėtos kelionės į Lietuvą, dekoracijų ir 1.1, dabar yra labai nusiminę ir sako nori bandyti įeiti į santykius su mumis [72]. Keli lietuviai buvo suimti ir dėl to kaltinti ir „fašistų“ nusmukusį kromelį sustiprinę DP. Atseit jie, suklastoję įrodymus, įdavė šiuos Brazilijos saugumui, įvardyti ir kaltieji - profesionalus judošius Gerulaitis, buvęs smetoninės Lietuvos konsulatas [Aleksandras] Polišaitis ir klerikalfašistų „veikėjasu kunigas [Pijus] Ragažinskas, senas aferistas kunigas Janultonis [1122]. P. Amerikos šalių lietuviai prokomunistai stengėsi derinti veiks­ mus, žymiausia to išraiška tapo 1946 m. rugsėjo 24—27 d. Montevi­ dėjuje vykęs P. Amerikos lietuvių kongresas. Jame nutarta surinkti LTSR 50 000 pesetų, už juos nupirkti įvairių daiktų ir pasiųsti, lydint atstovams, įsteigti P. Amerikos lietuvių bendradarbiavimo centrą, leisti bendrą savaitraštį Urugvajuje, užmegzti ryšius su LTSR ir JAV lietuvių rašytojais ir spaudos leidiniais [46]. Dar jie intensyviai siekė TSRS pi­ lietybės, pavyzdžiui, 1947 m. tokių prašymų pateikta apie 4000 [263]. Pagaliau Vilniui įtikinus Maskvą pasinaudoti tokiu siekiu, P. Ameri­ koje vesta atitinkama propaganda.

L a u k ia n t k a ro ...

•

Jei LTSR rėmusiai išeivių bendruomenei buvo būdingas monoli­ tinis vieningumas, tai patriotinėje pusėje nesibaigė įvairios rietenos, iš kurių bene skaudžiausios siejosi su pastangomis sukurti emigracinę vyriausybę ar tapti ją pavaduojančiu centru. Daugiausia tuo rūpinosi VLIK, 1945 m. domėjęsis galimybe atkurti 1941 m. Laikinąją vyriau­ sybę. Diplomatams išsiaiškinus, kad jokia šalis neleis jai veikti savo teritorijoje, idėjos atsisakyta. Rudenį VLIK nepavyko sušaukti Lietuvos laisvinamųjų veiksnių konferencijos pasitarti dėl vyriausybės, bet tai ne­ sutrukdė komitetui informuoti įvairių šalių pareigūnus, kad vadovauja lietuviškai akcijai [968]. Vyriausybės mintį taipogi audė LDT, Stasys Lozoraitis rengė jos sudarymo principus [896], bet, matyt, labiausiai VLIK suerzino tai, kad, pasiremdamas Kybartų aktais, jis raštuose už­ sienio valstybių vadovams ėmė tituluotis einančiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas, ministras pirmininkas [968]. Tai paakino 1946 m. liepos mėn. Berne surengti VLIK ir pasiunti­ nių konferenciją [966], kur sutarta nedelsiant kurti Vykdomąją tarybą (VT), vykdančią Vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konsti­ tucijos dvasiąy o VLIK būtų atlikęs seimo funkcijas [968]. Tačiau VT komplikuotas likimas buvo užprogramuotas dar konferencijoje, kai, nepriėmus nė vieno iš trijų siūlytų kūrimo projektų, teko tenkintis kompromisiniu. VT galva pakviestas Ernestas Galvanauskas veikiai išvyko (jį pakeitė V. Sidzikauskas), o S. Lozoraitis atsisakė vadovauti užsienio politikai politinėje viršūnėje, kuri nebūtų pavadinta vyriausybe. Be to, jis, VLIK patvirtinus nutarimus, paliko dėl jų apsispręsti diplo­ matams, o šie netryško susižavėjimu, ypač kad VLIK siekė remtis ne 1938 m., o 1922 m. konstitucija [896]. Savo ruožtu VLIK šokiravo S. Lozoraičio žinia apie Juozo Urbšio telegramą, kuria jis buvo skirtas Lietuvos diplomatijos šefu ir kad pa­ silieka teisę tvarkyti atstovybių reikalus. Komiteto atsakas buvo nuspė­ jamas - nepripažino nei telegramos, nei Kybartų aktų [966]. Matyt, tai sukliudė žengti toliau, gal prisidėjo ir žinia, kad latviai, užklausę VD dėl Baltijos šalių vyriausybių tremtyje pripažinimo, išgirdo, kad joms nėra vietos JAV, o paskui - jog ir Kanadoje bei D. Britanijoje [822].

27

28

•

1 d a lis

Aštrėjant prieštaravimams, 1947 m. rugpjūčio 5 d. Paryžiuje prasi­ dėjo antroji „Lietuvos tautos reikalams vadovaujančių veiksnių“ kon­ ferencija, kur dalyvavo VLIK, VT ir LDT atstovai, bet po ilgų šnekų nieko konkretaus nesutarta, užbaigta pripažinimu, jog reikėjo derinti veiksmus, įskaitant ir su ALT [896].Tad nenuostabu, kad plyšys didėjo, ir tai pasijuto atsiradus dar vienam veiksniui - Lietuvos rezistentams atstovavusioms struktūroms. Šių atsiradimas susijęs su tais sąjungininkų išlaisvintais VLIK pri­ klausiusios Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariais, kurie atsisakė jungtis į pokario VLIK, teigdami, kad komiteto vieta - Lie­ tuvoje. Vienas jų - J. Deksnys - 1945 m. nusigavo į Lietuvą ir sutarė su pogrindininkais, kad čia turi būti kovos centras. Grįžęs į Vakarus, jis nesulaukė VLIK pritarimo, su juo susitiko tik keli komiteto nariai, bet ir tiems nepatiko J. Deksnio ir jo bendražygių propaguotas krašto primato ir pasyvios, jėgas tausojančios rezistencinės kovos principai [1441, p. 135]. 1946 m. pavasarį grupė LLKS narių sutarė mėginti dar kartą susi­ siekti su rezistencija Lietuvoje (siuntė į ją J. Deksnį ir Vytautą Stane­ vičių) ir centralizuoti kovą, pripažįstant krašto pirmenybę, bei sudaryti slaptą, neformalų kovos sambūrį „Brolija“ (tam pritarė Algirdas Julius Greimas, Algirdas Vokietaitis, Vladas Žilinskas, Stasys Žymantas ir kiti) [1441, p. 141-142]. Lietuvoje pasiuntiniai sutarė su rezistentais dėl juos vienijusios Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) ir politinės vadovybės- Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) steigimo bei kad VLAK užsienyje atstovaus delegatūra iš VLIK ir „Brolijos“ narių. Buvo numatyta ir BDPS delegatūra užsienyje (BDPS UD) [1441, p. 162-166]. Bet VLIK nariai atsisakė priimti įgalio­ jimus ir „Brolijos“ Stokholme įsteigto Informacinio centro veiklą išva­ dino kenksminga; susitarti sukliudė ir ideologiniai skirtumai („Brolijos“ žmonės laikėsi liberalių pažiūrų). Netekę ir ALT paramos, planuotos VLAK delegatūros nariai suartėjo su S. Lozoraičiu, nes šis pritarė krašto primato principui, jėgų taupymo taktikai ir, skirtingai nei VLIK nariai, buvo skeptiškas dėl greito karo galimybės [1441, p. 211-220]. 1947 m. rudenį J. Deksnys ėmėsi organizuoti BDPS UD. Planuota, kad ją sudarys du sektoriai: Dinaminis (padalytas į organizacinį, ryšių,

L a u k ia n t k a ro ...

•

kontržvalgybos ir finansų sektorius [147]) ir Idėjinis-politinis (su ketu­ riais biurais - užsienio, vidaus politikos, organizacinis ir informacinis) [148]. Delegatūros padaliniai steigti įvairiose šalyse: Vokietijoje, JAV, Italijoje (įgaliotiniu tapo Stasys Lozoraitis, jr. [149]), D. Britanijoje, Švedijoje, Airijoje, Argentinoje, Brazilijoje [151]. Tokia BDPS UD plėtra ėmė kelti rimtą pavojų VLIK ir šis lengviau atsikvėpė persiviliojęs iš Lietuvos atvykusį Juozą Lukšą. Nors jį apstul­ bino partinės rietenos tarp DP, jam, kaip katalikų sparno atstovui, buvo artimesni VLIK priklausę katalikai nei UD liberalai. J. Lukšas stojo į VLIK pusę per komiteto ir VT atstovų susitikimą su juo ir J. Deksniu 1948 m. liepos 7-9 d. Baden Badene, kur iškart įtampą sukėlė sve­ čių noro, kad dalyvautų S. Lozoraitis, nepaisymas, vėliau - aistros dėl VLAK bei BDPS UD įgaliojimų. Ugnį pakurstė svečių pareiškimas, kad VLIK veikimas Lietuvoje iki teisėtų valdžios organų suformavimo sukeltų kai kurių sluoksnių nepasitenkinimą ir kad juos turi formuoti BDPS. Galop buvo sutarta dėl vadovybės schemos - Lietuvoje kovai turėjo vadovauti rezistenciją suvienijęs organas, užsienyje - VLIK ir VT. VLIK sudarius egzilinę vyriausybę, ją būtų pripažinusi rezisten­ cijos vadovybė, o ryšius tarp Lietuvos ir institucijų užsienyje turėjo palaikyti krašto atstovas užsieniui. Iš J. Deksnio išgautas pažadas, kad nutrauks BDPS UD veiklą [965], ir jis tai padarė rugsėjo 2 d. Nors J. Deksnys privačiai ir ragino bendražygius atsargiai plėsti organizaci­ nę veiklą, UD sustabdė veiklą 1949 m. lapkričio 11 d., bet 1950 m. lie­ pos 28 d. jos buvę nariai įkūrė Lietuvos rezistencijos tarnybą užsienyje [1441, p. 211-220] (vėliau - Lietuvos Rezistencijos sąjūdis, LRS), kurios veiklos centru tapo Londonas. Baden Badene V. Sidzikauskas minėjo, jog pasiekus tarptautinį aneksijos nepripažinimą svarbiausias uždavinys buvo egzilinės vy­ riausybės pripažinimas [965],0, bet tai skambėjo keistai jau vien dėl to,10 10 Beje, 1948 m. Eslinegene vykusioje baltų politinių centrų konferencijoje es­ tai pranešė nutarę atkurti buvusio prezidento Augusto Rei vyriausybę, sudarytą 1944 m. prieš antrąją sovietinę okupaciją. Latviai irgi sudarė egzkutyvą , vado­ vautą vyskupo Jozepo Rancano, tam pritarė buvusių Latvijos seimų atstovų su­ važiavimas [115]. Viltis gaivino ir įtampos tarp Vakarų bei TSRS fone skambėję raginimai sudaryti Baltijos šalių emigracines vyriausybes [1361].

29

30

•

1 d a lis

kad niekaip nesisekė sutarti net tarpusavyje, nepasitenkinimą LDT veiksmais reiškė ir ALT. Mėginta nesutarimus šalinti 1949 m. gegužės 17-18 d. Vašingtone susitikus M. Krupavičiui, V Sidzikauskui, Povilui Zadeikiui, Jonui Budriui, Petrui Daužvardžiui, L. Simučiui, R Grigai­ čiui ir M. Vaidylai, bet nesėkmingai, ir po poros metų ALT vadovai pergyveno, kad LDT konspiravo už visuomenės nugaros, norėdami savo tikslams panaudotipasikeitusią Lietuvos naudai atmosferą Vašingtone. Jei­ gu A L T ir VLIK nesiims žingsnių tam užkirsti kelius, tai mūsų visuomenė bus visiškai pastumta į šalį [794]. VLIK pasitikėjimą įkvėpė ir 1948 m. užmegzti ryšiai su prancūzų, o vėliau - ir amerikiečių žvalgyba. 1949 m. sausį M. Krupavičius ir V. Si­ dzikauskas Vašingtone susitiko su Baltųjų rūmų ir VD pareigūnais ir sulaukė politinės paramos bei pagalbos operacijoms Lietuvoje pažado. 1950 m. vasarą CŽV ir VLIK sutarė dėl ryšių su pogrindžiu ir tam tikrų užduočių Lietuvoje. Tiesa, bendravimas prasidėjo 1949 m., kai VLIK apsiėmė rasti žmonių veiklai Lietuvoje, o amerikiečiai užtikrino finansinę paramą - 40 000 dol. metams, pusė jų ėjo politinei informa­ cijai ir propagandai, kita - finansuoti VLIK (iš viso iki 1956 m. VLIK gavo apie 250 000 dol.) [1441, p. 419]. Regis, LD T tai didelio įspūdžio nepadarė. Per 1950 m. birželio 8 d. J. Brazaičio, M. Krupavičiaus ir V. Sidzikausko susitikimą su S. Lozo­ raičiu tesutarta kartą per mėnesį keistis žiniomis apie darbus ar planus, pranešinėti rengtų diplomatinių dokumentų tekstus, periodiškai susi­ tikinėti ir tartis, ypač svarbių renginių išvakarėse ir, kur reikės, akcen­ tuoti lietuvių vieningumą [966]. Bet sutarimas liko popieriuje, S. Lozoraitį ėmė remti LRS, suta­ rusi su diplomatu, kad rezistencijos užsienyje reikalai turi būti suvesti į vieną griežtai apibrėžtą konstitucinių Lietuvos valstybės organų sank­ cionuotą ir prižiūrim ą vagą, o S. Lozoraitis, suderinęs su diplomatais, suteiks LRS nariams pripažinimą kaip dirbantiems Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atstatymo ir Lietuvių Tautos laisvinimo labuty tuo pačiu kalbamajai grupei jos darbe, suteikdamas valstybinio darbo svorį. Kartu S. Lozoraitis turėjo imtis moralinės ir valstybinės atsakomybės kontro­ liuodamas akciją irjos dalyvių sudėtį [38] (tokie santykiai užtraukė LRS

L a u k ia n t k a ro ...

•

pravardę „Lozoraičiui remti sąjunga“ [95]1112)* LRS autoritetą suteikė ry­ šiai su rezistencija Lietuvoje, kur 1949 m. vėl išvykoj. Deksnys (deja, šį suėmė M GB ir kontroliavo jo ryšius su LRS) bei britų žvalgyba, dėl to LRS nemažai dėmesio skyrė konspiracijai, susirašinėjant vartoti slapy­ vardžiai, sudarytas kriptonimų, slapyvardžių ir pravardžiavimų sąrašas [53], sakysim, S. Žymantas vadintas Nora, D. Britanija - Nora, Lietu­ va - Irena, S. Lozoraitis - Kairelis ir 1. 1. [132]12Nenuostabu - bendra­ darbiaudama su SIS, LRS buvo užsibrėžusi siųsti į Lietuvą žvalgybinei veiklai į D. Britaniją emigravusius DP bei kurti giliai užkonspiruotas grupes galimo karo atvejui. LRS domėjosi ir amerikiečių žvalgyba, ne­ sėkmingai mėginusi sutaikyti ją su VLIK [1441, p. 460-462]. VLIK ieškojo kontrpriemonių. 1951 m. M. Krupavičiaus prašymu VLIK Teisių komisija išaiškino, kad J. Urbšio telegrama - niekinė, o diplomatijos šefo pareigybę galėjo įvesti seimas ar prezidentas. Tam pritarė ir dauguma VLIK narių. „Taikdariu“ mėgino būti britų žvalgy­ ba, kurios atstovas prisidėjo prie P. Karvelio ir Jono Norkaičio susiti­ kimo su S. Lozoraičiu Nicoje, iš kur VLIK delegatai išsivežė tolimes­ nių derybų, nuspręstų surengti Reutlingene, sąlygas: nekeisti Lietuvos konstitucijos atkūrus nepriklausomybę; LDT veikia savarankiškai, santykiai su kitų šalių vyriausybėmis - jos kompetencija, VLIK - ne seimas, o VT - ne vyriausybė; ryšių su Lietuvos rezistencija, kuriuos palaikė VLIK ir LRS, suvienodinimui steigiamas specialus biuras, ku­ riam priklauso S. Lozoraitis, VLIK atstovas ir ryšininkai su sritimis X, 11 Šis ryšys pagimdė „Lietuvos politinės ir diplomatinės misijos“ projektą. Pagal jį, LPD M turėjo būti S. Lozoraičio vadovautas Lietuvos valstybinis organas, kaip krašto vyriausybės pasiųstoji užsienin delegacija ar misija su neribotais įgaliojimais g in ti tautos ir valstybės interesus tarptautiniam e forum e , sudaroma pagal Lietuvos kons­ tituciją naudojantis Kybartų aktais bei jungusi visus politinius veiksnius. LPD M nariais buvo numatyti VLIK pirmininkas, Krašto rezistencijos delegatas (ir jo pastovus pavaduotojas), antinacistinės rezistencijos VLIK pirmininkas, 1941 m. sukilimo Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, bažnyčios atstovas, ALT atstovas ir Lietuvos pasiuntinys tame krašte, kur misija rinktųsi sesijoms. Nutari­ mai turėjo būti privalomi ir prilyginti valstybinio pobūdžio aktams [67].

12 Tiesa, laikui einant suabejota, ar slaptumo klausimas nebuvo per toli nuėjęs [144].

31

32

•

1 d a lis

Y ir Z; kasmet šaukiama rezistencijos atstovų, VLIK, PLB, LRK dele­ gatų, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, LDT atstovų ir asme­ nų, dėl kurių dalyvavimo sutars VLIK ir S. Lozoraitis, konferencija. Nors dokumentas sukėlė daugumos VLIK narių pasipiktinimą, vis tik komitetas delegavo atstovus į susitikimą su S. Lozoraičiu, iš kur šie grįžo su susitarimu, kad diplomatijos ir VLIK politinė komisija ben­ drai svarstys politinės ir diplomatinės veiklos klausimus, ryšių su Lie­ tuva derinimui sudarys atskirą specialų organą ir 1.1. Bet didžiausias aistras VLIK sukėlė sutarime pavartotas „diplomatijos šefo“ terminas, o mėginimas spręsti šią problemą iššaukė VLIK skilimą - iš komiteto išstojo LF ir LVS (jų atstovai J. Brazaitis ir Leonas Prapuolenis buvo apkaltini, kad šie ėmė pinigus iš JAV ir buvo jų agentai13) [960], Kova kiek atslūgo kilus grėsmei netekti amerikiečių paramos [14]. Neigiamai į V. Lozoraičio šefystę žiūrėjo dalis ALT vadovų. P. Gri­ gaitis teigė, kad dėl to kildavo problemų bendradarbiaujant su VLIK, nes tekdavo atremti prokomunistinių sluoksnių priekaištus, kad nori grąžinti Lietuvai »smetoninį režimą . Štai dėl ko mūsų veikėjams yra be galo svarbus nuolatos pabrėžti, kad mes kovojam už nepriklausomą, d e m o k r a t i n ę Lietuvą. O p. Lozoraičio elgesiai ir vieši pareiškimai tam visai prieštarauja, gi iš jo pareiškimų visuomenei atrodė, kad siekė Jautos vadoa įpėdinio vietos. Atvykęs į JAV S. Lozoraitis nepadarė nė vieno draugiško žingsnio su Taryba susiprasti, be to, jo ir LRS rėmėjai mėgino supjudyti kooperuojančias Taryboje grupes [...]. Atrodo, kad eina­ ma prie to, kad anapus ir šiapus Atlanto susidaryti antra paralelinė VLIK politinė vadovybė su p. Lozoraičiu priekyje. Tai reikštų viso mūsųjudėjimo suskaldymą, opaskui —jo subyrėjimą į smulkias skeveldras [43]. Žodžiu, laikmečio pabaigoje vietoj siekto sukurti vieningo vado­ vaujančio centro, išeiviai liko su keliais, vienas į kitą šnairuojančiais. Tai kėlė nemenką sumaištį ir stebino retus pabėgėlius iš Lietuvos. 1951 m. iš jos ištrūkę žvejai Juozas Grišmanauskas, Edmundas Paulauskas ir Lionginas Kublickas laiške VLIK teigė, kad nuo to, ką pamatė Vaka­ ruose, pasijuto lyg kuolu per galvą gavę, ypač menant Lietuvą, kur buvo

13 J. Brazaitis ruošė C Ž V raportus apie lietuvių politines grupes, įvykius, atski­ rus asmenis ir 1.1, ir už tai gaudavo adygį [1441, p. 421].

L a u k ia n t k a ro ...

•

tik vienas klausimas: tu lietuvis ar išgama. Ir taip jie jautėsi po pirmųjų susitikimų [972]. Viena JAV lietuvė 1951 m. pabaigoje rašė: Kai skaitau Amerikos lietuvių laikraščius dėl VLIK ir Lozoraičio ginčo, man koktu da­ rosi. Atrodo, vyrai neturėtų kito darbo, tai prasimanė destrukciją. Ginčijasi ant negyvo kūnoy nepasidalindami palaikais [97]. Visai tragikomiška vyriausybės istoriją vertė Juozo Gabrio neva įkurtos Lietuvių tautos tarybos, pretendavusios kalbėti visų lietuvių vardu, veikla. Jis išsiuntinėjo memorandumą valstybių vadovams apie savo įgaliojimus, o lietuvių diplomatams - nurodymus paklusti LTT, antraip bus pašalinti, bet tik P. Amerikoje jam pavyko rasti, kas palaikė jo pretenzijas Kaziui Graužimui [45].

Po karo veikiai išsisklaidžius iliuzijoms patekti Lietuvai į oficia­ lias tarptautines struktūras, užsienio lietuviai nukreipė pastangas tapti pusiau oficialių ar visuomeninių tarptautinių institucijų nariais. Ypač taikytasi į svarbias, tokias, kaip „Nacionalinis Laisvosios Europos ko­ mitetas“ („National committee for a free Europe“, NLEK), 1952 m. pervadintą „Laisvosios Europos komitetu“ (LĖK). Jis buvo įsteigtas 1949 m. Niujorke siekiant sulaikyti TSRS ekspansiją ideologinėmis ir informacinėmis priemonėmis. Jo kūrimą rėmė JAV valdžia ir žymūs politikai (tarp jų buvo Dwightas Eisenhoweris, Alienas W. Dūles bei kiti). Pirmuoju NLEK pirmininku tapo buvęs JAV ambasadorius Ja­ ponijoje Joseph C. Grew, vicepirmininku - buvęs diplomatas ir pro­ fesorius DeW itt C. Poole. Tarp tikslų minėta pagalba emigravusiems R. Europos lyderiams pasiruošti demokratijos atkūrimui Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Jugoslavijoje (t. y. šalyse, kurioms Jaltos konferencijoje žadėtas demokratinis valdymas) [23]. Komitetas turėjo ir informaciją kaupusį padalinį - „Tyrimų ir spaudos tarnybą“ („Research and publication service“). Iš pradžių komitetas buvo atsiribojęs nuo Baltijos šalių, tai liudijo ir jo lapukas su žemėlapiu, kur jos buvo sulietos su USSRU. Lietuvos ir14 14 M atyt, atsiliepė ir tai, kad De W itt C. Poole iki 1921 m. VD vadovavo Ru­ sijos skyriui ir trukdė Lietuvos pripažinimui [858],

33

34

•

1 dalis

Latvijos pasiuntiniai JAV pasiekė, kad būtų išleistas kitas žemėlapis su Baltijos šalimis, ir gavo pažadą, kad komitetas bendradarbiaus su baltais, ypač radio transliacijų srityje ir darant pagrindines studijas apie Lietuvą [197]. Planuotos jų laidos per „Laisvosios Europos“ radiją, Ta­ lino, Rygos, Vilniaus ir kitų sovietinių radijo stočių propagandos mo­ nitoringas, sovietinių Baltijos respublikų spaudos analizė [85]. LDT atrinkus kandidatus į LĖK lietuvių grupę, tarp politikų kilo baimė, kad ji taps egziline vyriausybe su niekuo nesuderinta [33]. Po ginčų dėl įvai­ rių grupių atstovavimo 1951 m. birželį LĖK patvirtino „Patariamąją lietuvių grupę“ (nuo 1952 m. - „Lietuvos laisvės komitetas“, LLK). Pirmininku tapo V. Sidzikauskas, sekretorium - Antanas Trimakas. Tyrimų ir spaudos tarnyboje ėmė dirbti Vincas Rastenis [914]. Panašus - Laisvosios Europos komitetas -1952 m. rugsėjo 5 d. įkur­ tas ir Brazilijoje. Jį sudarė devynių R. Europos šalių egzilai (lietuviams atstovavo Frikas Mejeris), į garbės vadovybę įtraukti žymūs brazilų poli­ tikai. Komiteto narių parengtus straipsnius reguliariai skelbė šeši Brazi­ lijos dienraščiai (JDiaro de noite“, „Estatto de Sao Paulo“ ir kiti) [76]. Europoje dėta nemažai pastangų patekti į 1948 m. įsteigtą „Eu­ ropos sąjūdį“ („European Movement“), prie kurio nuo 1949 m. veikė „Rytų ir Centrinės Europos komisija“. Deja, kurį laiką kliudė baltų tarpusavio nesusipratimai. Vis tik 6-ojo deš. pradžioje pastangas vai­ nikavo sėkmė - Lietuvių Europos sąjūdžio laikinasis komitetas buvo priimtas ir, automatiškai, į komisiją, kur atstovu tapo Stasys Bačkis [1074]. Sąjungos rėmuose veikė baltų biuras15. Nepamirštas ir dalyvavimas įvairiose specializuotose organizacijo­ se, ypač Rytų Europos išeivių, pavyzdžiui, K. Grinius priklausė „Tarp­ tautinės valstiečių sąjungos“ („International peasant union“) CK [54]. JAV 1951 m. Baltijos šalių pasiuntiniai ir Čekoslovakijos, Lenkijos, Jugoslavijos, Rumunijos ir Vengrijos egzilų atstovai įkūrė „Centrinės ir Rytų Europos konferenciją“. Niujorke veikusioje „Pasaulinei žmogaus

15 Sykį, reaguodamas į baltųjų rusų spaudos raginimą baltams kartu kovoti su bolševizmu ir vėliau gyventi bendroje Rusijos valstybėje, nutarė atsikirsti užsie­ nio spaudoje, kad nebūtų suklaidintos Rusijos likimu susidomėjusios JAV politi­ nės sferos, ir atsiriboti nuo baltojo imperializmo [105].

L a u k ia n t k a ro ...

•

teisių asociacijai“ („World Bill of Rights Association“), kuriai, be baltų, priklausė suomiai, lenkai, slovakai, vengrai, serbai, rusinai, graikai ir armėnai, lietuviams atstovavo Jonas Balkūnas [907]. Buvo ir daugiau panašių organizacijų, pavyzdžiui, „Vidurio ir Rytų Europos kilmės amerikiečių federacija“. Kurtos ir bendros baltų organizacijos, kaip „Kanados baltų federa­ cija“ (jos pirmuoju pirmininku tapo Vytautas Gylys) [176], steigti lie­ tuviški kitataučių organizacijų padaliniai, kaip JAV respublikonų ir de­ mokratų partijų, prokomunistiniai lietuvių veikėjai dalyvavo 1948 m. įsteigtos JAV Progresyvios partijos veikloje.

Europoje 1945 m. gegužę nutilus šūviams ir ėmus leistis geležinei uždangai, už jos kurį laiką dar gyvavo dvi Lietuvos - LTSR ir keletą metų kovą dėl nepriklausomybės tęsusi Lietuva. 1944 m. antroje pusė­ je Lietuvoje prasidėjusios partizaninės kovos 1945 m. pavasarį pasiekė apogėjų, vien ko vertas buvo Kalniškių mūšis Alytaus apskrityje, birželį plačiai nuaidėjo mūšis Varčios miške, kur partizanų patirti nuostoliai parodė, kad reikia pereiti prie naujos taktikos ir išsaugoti jėgas artėjan­ čiam, kaip tikėta, TSRS karui su Vakarų sąjungininkais. Tiesa, Lietuvos laisvės armijai nepavykus apjungti visos rezistenci­ jos, 1945 m. vasarą ėmė kurtis partizanų apygardos - Dzūkijoje atsira­ do „A“ apygarda, 1946-aisiais tapusi Dainavos, Tauro ir kitos (iš viso 1946 m. veikė septynios). Sykiu vis mėginta sukurti vieningą centrą. 1945 m. tokiu bandė tapti Lietuvos išlaisvinimo centras, bet veikiai buvo sunaikintas. Toks likimas ištiko ir 1946 m. pradžioje kapitono Jono Noreikos įsteigtą Lietuvos tautinę tarybą16. Šiuo rezistencijos siekiu pasinaudojo MGB, per savo agentą Juozą Markulį sukūrusi Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ), ku­ ris užmezgė ryšius su kai kuriomis apygardomis. Taipogi J. Markuliui pavyko prisigretinti prie J. Deksnio ir įtikinti jį, kad iki VLAK sukū­ rimo jo funkcijas gali vykdyti BDPS, o kariniams veiksmas vadovauti 16 Ji planavo užgrobti lėktuvą ir pasiųsti į Vakarus Kazį Jakubėną su atsišaukimu į pasaulio tautas apie Lietuvoje vykdytą genocidą [1441, p. 54].

35

36

•

1 dalis

VGPŠ.Tik 1946 m. pabaigoje išsiaiškinta, kad J. Markulis - šnipas. Jo veikla atnešė didelę žalą partizaninei kovai, dėl jo turėtos informacijos ir nesibaigiančių sovietų karinių operacijų 1947 m. vasarą nepavyko sukviesti visos Lietuvos partizanų vadų susitikimo. Tiesa, Tauro apy­ gardos vadui Antanui Baltūsiui pavyko pasiųsti į Vakarus J. Lukšą ir Jurgį Krikščiūną, jis mėgino ir atgaivinti BDPS, kiek pakeitęs jo pa­ vadinimą - pradžioj į Bendrą demokratinį Lietuvos sąjūdį, vėliau Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumą, prie kurio steigtas Informacinis centras kaupti, analizuoti ir skleisti žinias apie tarptautinę padėtį [1437, p. 66]. 1947 m. pabaigoje į Vakarus pasiųsti du įgaliotiniai - J. Lukša ir Kazimieras Pyplys. Iki 1948 m. pavasario žuvo ar buvo suimti BDPS Prezidiumo ir Tauro apygardos vadai. Rezistencijos centralizacijos ėmėsi Kęstučio apygardos vadas kapitonas Jonas Žemaitis, liepos 10 d. paskelbęs apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos įkūrimą. Tačiau visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą pavyko sušaukti tik 1949 m. va­ sario 2-22 d. Jame patvirtintas organizacijos pavadinimas - Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) ir sukurta centralizuota visos Lietuvos partizanų junginių struktūra. Suprantant ginkluotos kovos beprasmiš­ kumą, pirmenybė skirta pasirengimui ilgai okupacijai ir neginkluotam pasipriešinimui. Deja, iki 1952 m. sovietinėms struktūroms pavyko pa­ laužti pasipriešinimą ir sunaikinti rezistencijos struktūrą. Iki to meto, pradedant antrosios sovietinės okupacijos pradžia, LTSR jau buvo nemenkai įsišaknijusi. Pasibaigus karui, ne kartą keistas administracinis šalies suskirstymas, didintas administracinių darbuoto­ jų, saugumiečių ir stribų skaičius siekiant kontroliuoti gyventojus, ypač 5-jo deš. pabaigoje prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai. Per trumpą laiką visose gyvenimo srityse išplėsta LKP (b) įtaka, ši, kaip ir M i­ nistrų taryba, buvo užtvindyta iš Maskvos atsiųstų kadrų, nepasitikint vietiniais. 1944—1947 m. veikė VKP (b) CK biuras Lietuvai, kuriam iš pradžių vadovavo Michailas Suslovas, vėliau - V. Ščerbakovas. Ypač rūpintasi represinių struktūrų stiprinimu. 1943 m. TSRS NKVD padalijus į NKVD ir NKGB (nuo 1946 m. - MGB), reorgani­ zuotos ir į TSRS gilumą iš Lietuvos pasitraukusios NKVD struktūros. 1944 m., sovietams antrąsyk užėmus Lietuvą, į ją atkeliavo ir abi struk­

L a u k ia n t k a ro ...

•

tūros, veikiai apėmusios visą Lietuvą, bet išeivija atsidūrė daugiausia M GB akiratyje. Iki 1945 m. liepos MGB vadovavo Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, jį pakeitė generolas Dmitrijus Jefremovas, vadova­ vęs M GB iki 1949 m., kai jo vietą užėmė generolas Piotras Kapralovas, o jį 1952 m. pakeitė generolas Piotras Kondakovas. 1945 m. gegužę pradėtas formuoti MGB 1-asis (žvalgybos) sky­ rius, jo pagrindinis objektas ir buvo išeivija - sektos jų organizacijos, nuo 1951 m. užvestos atskirų emigrantų centrų agentūrinės bylos, dar skyrius sekė užsienio žvalgybų veiksmus, ieškojo jų ryšių su išeiviais ir Lietuva. 1945-1947 m. veikė skyriaus 1-ojo poskyrio pagrindu suda­ ryta papulkininkio Aleksandro Slavino vadovauta LTSR M GB Ber­ lyno operatyvinė grupė, sekusi, suiminėjusi ir siuntusi į LTSR išeivius, mėgino prasiskverbti į jų organizacijas. Taipogi užsienio žvalgyba ir jos ryšiais su pogrindžiu Lietuvoje domėjosi MGB 2-asis (kontržvalgy­ bos) skyrius, jis sekė ir repatriantus iš Vakarų okupacinių zonų, asme­ nis, besilankiusius Vakarų šalių ambasadose Maskvoje. 1946 m. valstybinių nusikaltėlių paieškai įsteigtas 4-asis MGB sky­ rius, ieškojęs ir užsienio žvalgų. Korespondenciją su užsieniu kontro­ liavo MGB V skyrius, turėjęs 10 korespondencijos tikrinimo punktų įvairiose Lietuvos vietovėse [1444, p. 36-40].

Taika leido TSRS vėl skirti didesnį dėmesį po pasaulį išsibarsčiusiems išeiviams iš įvairių jos regionų. Nors dėl sovietinės armijos prasiskverbimo į R. Europą jai pasisekė susigrąžinti nemažai baltosios emigracijos kolonijų Jugoslavijoje, Čekoslovakijoje ir kitose šalyse gy­ ventojų, vis tik liko nemažai „taikinių“, su kuriais užteko rūpesčių ir VKP (b), ir Užsienio reikalų ministerijai, ir Visasąjunginei Kultūrinių ryšių draugijai (VOKS), kurios pirmaeilis uždavinys buvo darbas su prosovietiškai nusiteikusiais išeiviais, o sąjunginės respublikos galėjo palaikyti ryšius su savo prosovietiniais emigrantais tik per ją [482]. Tiesa, kaip jau minėta, šalia senosios emigracijos atsirado ir DP, tapę rakštimi Maskvai. Iš pradžių tikėtasi lengvai ją ištraukti, ypač 1945 m. pajudėjus į TSRS (įskaitant Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR)

37

38

•

1 dalis

repatriantų ešelonams. Bet artėjant 1946 m. repatriacijos statistika ėmė prastėti ir Maskva, suvedusi galus (paaiškėjo, kad į TSRS buvo grą­ žinti 119 756 Baltijos šalių gyventojai, o Vakaruose liko daugiau kaip 180 00017). Rado ir kaltąjį - prie TSRS Ministrų tarybos veikusią Re­ patriacijos reikalų įgaliotinio valdybą, ir pasiteisinimą - girdi, šie DP atsidūrė iš anksto suorganizuoto didelio antisovietinio aparato rankoje, tarp jų nesugebėta išvystyti plataus propagandinio darbo, o Baltijos res­ publikų CK ir M T nusišalino nuo darbo, nepasipriešinta antisovietinei ir nacionalistinei propagandai, JAV ir D. Britanijos reakcinių sluoksnių palaikomų baltų komitetų ir centrų spaudimui, dėl kurio D P atsisaki­ nėjo grįžti, teikė kadrus įvairioms antitarybinėms organizacijoms ir pu­ siau karinėmsformuotėms. VKP CK paskelbusi, kad D P sugrįžimo ak­ tyvinimas - ne tik Įgaliotinio valdybos, bet Baltijos respublikų KP CK ir M T politinis uždavinys, priėmė nutarimą ^Apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos piliečių repatriacijos iš Vokietijos, Austrijos, Danijos, Švedi­ jos ir kitų šalių pagreitinimą“, kur numatyta faktiškai baigus buvusių karo belaisvių ir rusų pabėgėlių repatriaciją didžiausią dėmesį skirti DP stovykloms [745]. DP problemą svarstydavo ir TSRS Ministrų ta­ ryba. Pavyzdžiui, 1947 m. rugsėjo 11 d. nutarime numatyta pasiųsti keturiems mėnesiams į sąjungininkų okupacines zonas delegaciją iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų darbui su DP, planuotos ir kitos priemonės [315], bet daugiausia baksnojimo su­ silaukė Repatriacijos įgaliotinio valdyba. Si buvo įkurta 1944 m. spalio 23 d. ir veikė iki 1953 m. kovo 1 d. Savo prigimtimi valdyba buvo karinė institucija. Neveltui įgaliotiniu buvo paskirtas prieškario karinės žvalgybos viršininkas ir kelių frontų vadas generolas Fiodoras Golikovas, jo pavaduotoju - buvęs armijos vadas generolas Konstantinas Golubevas, o kadrai formuoti iš kari­ ninkų. Sovietinėse Vokietijos ir Austrijos okupacinėse zonose veikėjos atstovybės, o į sąjungininkų okupacines zonas agituoti grįžti siųstos karininkų grupės. Be to, keliose respublikose buvo įkurti panašūs sky­

17 1946 m. viduryje, dėl to, kad dauguma repatriantų iš Vokietijos jau buvo grį­ žę ir atvykdavo tik pavieniai asmenys, siūlyta panaikinti priėmimo - aprūpinimo punktus [426].

L a u k ia n t k a ro ...

•

riai, kurių veiklą nuolat kontroliavo valdyba ir siuntė jiems nurodymus kartais tiesiai, o kartais - per respublikinius KP CK ir MT. Kai kada to griebtasi skubant vykdyti VKP CK ir TSRS M T nutarimus, kaip 1947 m. rudenį, kai, remdamasis M T rugsėjo 11d. nutarimu, genero­ las K. Golubevas pamokslavo Mečislovui Gedvilui, kokių priemonių turi imtis Vilnius [306]. Kitąsyk pats F. Golikovas, informavęs Antaną Sniečkų, kad Maskvoje vyko repatriacijos skyrių vadovų pasitarimas, kur kalbėta apie sąjungininkų karinės valdžios ir D P komitetų bei spaudos kliūtis repatriacijai, nurodė, jog būtina CK ir M T apsvars­ tyti kontrpropagandos klausimą [304]. Kartais nurodymai perdavinėti per skyrių vadovus, pavyzdžiui, gen. Jurkinas iš Įgaliotinio valdybos 1947 m. rugsėjį rašė Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Lietuvos, La­ tvijos ir Estijos skyrių vadovams, kad iškeltų savo vyriausybėms 19391940 m. užgrobtų teritorijų gyventojų pilietybės klausimą (tarp jų - ir klaipėdiečių) [339]. Įgaliotinio valdyba nuolat rengė skyrių patikrinimus, sakysim, 1948 m. labai kliuvo latviams už prastą darbą. Patikrinimų medžiaga būdavo persiunčiama kitiems skyriams susipažinti [251]. Tiesa, akty­ vumas metams bėgant slopo ir galop 1952 m. nurodymai iš Maskvos tapo retenybe, pavyzdžiui, vasarį pranešta, kad valdybos posėdyje nuro­ dyta rengti propagandinę medžiagą spaudai apie repatriantų gyvenimą ir Lietuvos skyriaus prašyta padėti [706]. Valdyba dirbo remdamasi darbo planais. Pirmųjų trijų 1949 m. mėnesių plane pagrindiniu uždaviniu įvardytas ryškaus persilaužimo repatriacijoje pasiekimas pagerinus visų repatriacijos organų darbą, už­ sitikrinant repatriantų skaičiaus augimą kas ketvirtį ir visišką repatria­ cijos užbaigimą. Nurodžius konkrečias veiklos gaires, planuota stiprin­ ti skyrius respublikose, reikalaujant jų darbe esminio persitvarkymo ir jėgų sutelkimo pagrindiniam uždaviniui —repatriacijai irjų įkurdinimui, spausti juos išnaudoti galimybės darant įtaką tautiečiams. Dar Valdyba įsipareigojo paruošti VKP CK ataskaitinį pranešimą apie repatriaciją, parengti praktines priemones jos stiprinimui ir pateikti tvirtinti CK, vyriausybiniame lygyje organizuoti TSRS piliečių iš baltųjų emigrantų ir DP grąžinimą iš Rumunijos, Kinijos, Prancūzijos ir Belgijos [346]. Taipogi Maskvoje reguliariai šaukti respublikinių skyrių pasitarimai.

40

•

1 dalis

Antai, 1949 m. pradžioje tokiame pasitarime šnekėta apie sąjunginin­ kų okupacinės valdžios, DP komitetų ir kitų kliūtis repatriacijai ir kaip su tuo kovoti [304]. Stebėdama D P situaciją, Įgaliotinio valdyba vis planuodavo tiksli­ nes akcijas. Pavyzdžiui, 1949 m. baigėsi Belgijoje ir D. Britanijoje dir­ busių DP darbo sutartys ir valdyba ragino tai išnaudoti, viliojant D P grįžti, neva D P srautas iš tų šalių augo (per penkis mėnesius iš Belgijos grįžo 83, Prancūzijos - 26, D. Britanijos -1 8 ). Skyriai įpareigoti suda­ ryti grįžusių iš D. Britanijos, Belgijos, Prancūzijos, Danijos, Olandijos, JAV, Kanados, Argentinos, Švedijos, Libano asmenų apskaitą, kad bet kuriuo metu iš jų būtų galima gauti reikalingą propagandinę medžiagą. Lietuvos skyrius gavo konkrečius nurodymus, kaip išnaudoti iš Belgijos ir D. Britanijos grįžusius repatriantus [451]. Po to padaugėjo iš Mas­ kvos į Vilnių siųstos medžiagos apie D P Belgijoje, o čia buvo skubiai išaiškinti repatriantai iš Belgijos, patikrintos jų materialinės - buitinės sąlygos, aiškintasi lietuvių adresai Belgijoje ir jų giminaičiai Lietuvo­ je, padidintas individualiais adresais į Belgiją siųstos literatūros kiekis, organizuotas medžiagos Belgijos lietuviams rinkimas spaudai ir radi­ jui. Maskvos prašyta išsiaiškinti, ar būtų galima organizuoti literatūros platinimą (pardavimą) lietuvių gyvenamose vietose, žadant ją atsiųsti [658]. Maskva skubėjo fiksuoti pirmuosius „laimėjimus“, atseit amba­ sada Belgijoje pranešė, kad sausio 17 d. repatriantų straipsnis „Tiesoje“ pasiekė tikslą ir išjudino lietuvių grįžimą, girdi, perskaitę A. Čepaitis ir K. Bielskis pareiškė tvirtai nutarę grįžti, tad raginta toliau išnaudoti propagandai grįžusius iš Belgijos [449]. Valdyba bandė užsikabinti ir už IRO skelbimo apie veiklos baigtį, girdi, taip D P versti emigruoti, tad iš Baltijos respublikų skyrių rei­ kalauta 1949 m. pabaigoje parengti studentus raginusį grįžti lapelį, sustiprinti, padaryti kovingesniais ir prieinamesnius visus agitacijos ir propagandos būdus, aprūpinti karininkų grupes zonose specialiais kino filmais apie repatriantus, užtikrinti DP skirtos periodikos leidybą ir jos siuntimą individualiais adresais, išleisti ne mažiau kaip tris iliustruotus lapelius 10-15 tūkst. egzempliorių tiražu, po papildomą fotožurnalą apie repatriantus, susirašinėjimui su jais naudoti iliustruotus vokus su kvietimu grįžti ir 1.1. [354]

L a u k ia n t k a ro ...

•

įsibėgėjant D P emigracijai įgaliotinio valdyba naudodamasi sovie­ tiniais štampais ragino atkreipti dėmesį į jaunimą ir inteligentiją, nes D P mokyklos užsidarinėjo ir juos pirmiausia vežė į kapitalistines šalis fiziniam darbui, tad, girdi, tarp jų didėjo nepasitenkinimas imperialis­ tais ir buržuaziniais nacionalistais. Vilniui nurodyta rengti straipsnius apie inteligentiją ir jaunimą LTSR, repatriantų inteligentų ir jaunuo­ lių pasisakymus su jų nuotraukomis, skelbti faktinę medžiagą iš zonų [453].

Kalbant apie LTSR, panašu, kad pirmaisiais pokario mėnesiais te­ galvota apie sugrįžusiuosius - 1945 m. birželio 8 d. LKP CK nutarime „Apie politinį darbą tarp repatrijavusių tarybinių piliečių“ buvo numa­ tyta patikrinimo - filtravimo punktuose rengti politines informacijas ir paskaitas, laikraščių redakcijos įpareigotos skelbti repatriantų pasako­ jimus apie kančias vokiečių nelaisvėje, katorginį darbą, vokiškųjų budelių žiaurumus, taip pat nušviesti repatriantų darbo žygdarbius. CK agitacijos-propagandos skyriui nurodyta pasiųsti į patikrinimo - filtraci­ jos punktus Kybartuose ir Tauragėje agitacines grupes, Kinofikacijos reikalų komitetui - organizuoti kino seansus juose, o Ryšių liaudies komisariatui - radijo transliacijas, Ministrų taryba įpareigota spręsti repatriantų materialinių - buitinių sąlygų gerinimo klausimus. M etų pabaigoje susirūpinta ir DP. Justas Paleckis sėdo rašyti Mas­ kvai. Pirmiausia - Užsienio reikalų ministro pavaduotojui Vladimirui Dekanozovui. Pasiuntęs dviejų D P laiškus su skundais, kad trūksta informacijos apie Lietuvą, kad stovyklas lankiusiais rusų karininkais niekas netiki, o padėtį gali pakeisti tik asmenų, kuriais D P pasitiki, išvyka į Lietuvą, J. Paleckis nurodė, kad tarp D P buvo nemažai karo nusikaltėlių ir reikėjo reikalauti jų išdavimo [461]. Praėjus savaitei jis pasiuntė raštą Viačeslavui Molotovui, girdi, dalis DP užsiėmė antisovietine propaganda ir stengės emigruoti į JAV, o tai sustiprintų vietos reakcinius elementus, tad LKP CK ir Ministrų taryba siūlė: paskelbti kreipimąsi į DP, raginantį grįžti ir garantuojantį sau­ gumą, inteligentijos atstovų laišką, pareikalauti sąjungininkų išduoti karo nusikaltėlius (pirmiausia - Petrą Kubiliūną, Povilą Plechavičių ir Mykolą Biržišką), gauti leidimą LTSR vyriausybės atstovams aplanky­ ti stovyklas ir sutarti, kad juose platintų LTSR spaudą, pasiųsti į Repą-

41

42

•

1 dalis

triacijos įgaliotinio valdybą kelis karininkus iš 16 lietuviškos divizijos ir įtraukti į repatriacijos komisiją LTSR atstovą, iki trijų kartų per savaitę padidinti Vilniaus radijo „Tėvynės balso“ laidas bei įpareigoti sovietų kontroliuotą Berlyno radijo stotį sistemingai perduoti informaciją apie LTSR, o Sovinformbiurą - informaciją apie LTSR teikti Vokietijos laikraščiams ir įkurti lietuviams siuntimo - filtravimo punktus [492]. 1946 m. Maskvai susirūpinus Baltijos respublikų DP, Vilnius sukru­ to tik birželį, ir CK bei M T priėmė nutarimą dėl propagandinio darbo tarp LTSR piliečių, esančių netarybinėse okupacinėse zonose V Vokietijoje ir Austrijojey o taip pat kitose šalyse. Trafaretiškai, kaip buvo priimta to­ kiuose dokumentuose, iš pradžių pasidžiaugus nuveiktais rezultatais (kartą per savaitę rengta DP skirta radijo laida, išleistomis brošiūromis) pripažinta, kad to maža, ir nutarta darbo repatriacijos srityje skatinimui steigti respublikinę komisiją darbui tarp D P - LTSR piliečių, vado­ vaujamą užsienio reikalų ministro Povilo Rotomskio. Komisija turėjo organizuoti viešus visuomenės veikėjų raginimus grįžti, jų laiškus, de­ maskuojančius antitarybinius šmeižtus (tam naudodama ir buržuazinės Lietuvos veikėjus) yrepatriantų laiškus apie vargą DP stovyklose ir gerą gyvenimą LTSR, giminių ir pažįstamų laiškus DP, sistemingai rinkti medžiagą, paneigiančią JA V ir Vokietijoje leidžiamų lietuvių laikraščių prasimanymus, demaskuojančią karo nusikaltėlius [745]18. Rasta darbo ir kitiems - Kazio Preikšo vadovautam CK Agitacijos ir propagandos skyriui, URM, ELTAI, radijo komitetui, kinematografijos ministerijai, meno reikalų valdybai, VRM, o M T pirmininko pavaduotojui asme­ niškai pavesta stebėti repatriantų įkurdinimą [399]. Bet šio pliaukštelėjimo botagu nepakako (tai liudijo ir repatriantų skaičiai: per pirmą 1947 m. pusmetį grįžo - 771 asmuo, antrąjį - 929, kai 1946 m. - 4894, daugiausia iš Rytų Vokietijos ir Lenkijos [699]) ir gan greitai - po pusmečio, 1948 m. sausio 7 d. LKP CK svarstė darbą su DP. Ir vėl surašė užduočių sąrašą, šįkart M T pavesta repatriantų 18 Matyt, šis darinys planuotas atsižvelgiant į VKP CK nurodymą Lietuvos ir kitų KP CK aparatuose sukurti specialias grupes, vadovaujamas CK agitacijos ir propagandos sekretorių, kurios būtų užtikrinusios propagandinį darbą tarp DP, tam naudojant radiją, pasisakymus spaudoje, susirašinėjimą su stovyklomis ir 1.1.

L a u k ia n t k a ro ...

•

43

įkurdinimo kontrolė, nauji darbai numatyti ir ankstesniame nutarime minėtoms institucijoms [386]. Vėl prie D P reikalų CK grįžo biuro posėdyje 1949 m. gegužės 13 d., priėmęs nutarimą „Dėl darbo LTSR piliečius grąžinant iš užsie­ nio sustiprinimo ir repatriantų darbinio-ūkinio įkūrimo pagerinimo“. Jame tradiciškai konstatavus negeroves, vėl numatytos užduotys įvai­ rioms institucijoms [387]. Ir tai buvo paskutinis panašus dokumentas. Vėliau kartkartėmis buvo pakalbama apie darbą su D P ir išeivija, rengti siūlymai, bet konkretūs nutarimai nepriimti. Taipogi D P buvo ir M GB akiratyje, o grįžtant prie priimtų nutari­ mų, gali atrodyti, kad išskirtinę vietą rūpinantis D P turėjo respublikinė komisija darbui tarp D P - LTSR piliečių, bet, regis, toliau deklaracijų ją steigti ir jai numatytų darbų nenueita (ji jau neminima 1949 m. CK nutarime), tad centrinę, organizuojančią, derinančią ir vykdančią vietą užėmė LTSR repatriacijos skyrius prie Ministrų tarybos. Jis buvo įkurtas kaip reevakuacijos skyrius prie Ministrų tarybos 1945 m. vasario 10 d., vykdant tų pačių metų sausio 6 d. TSRS M T sprendimą. Pirmais metais jame dirbo aštuoni žmonės [561], regis, viršininku kurį laiką buvo J. Mikalauskas, vėliau - A. Liskovas. Tuo metu pagrindinis skyriaus uždavinys buvo repatriantų įkurdinimas, iki 1946 m. pradžios tokių buvo 28 189 [484]. Žinia, nepamirštas ir „politinis darbas“ (nors, pavyzdžiui, 1945 m. biudžete tam nebuvo nu­ matyta nė kapeika [560]). Reevakuacijos punktuose turėjo būti įkurtas raudonasis kampelis, dirbti agitatoriai, skaitoma spauda, bet 1946 sausį A. Liskovas pripažino, kad ši veikla buvo apleista [418].Tačiau prireikus atsiskaityti Maskvai, jau teigta, jog punktai turėjo agitatorius, kurie su punkto viršininku vadovavo politiniam-masiniam darbui: grupiniam laikraščių skaitymui, filmų peržiūroms ir 1.1. [484] 1947 m. pabaigoje pagrindiniu uždaviniu tapus DP, skyriaus pava­ dinimas pakeistas į Repatriacijos reikalų skyrių prie M T [669] (toliau RS).Tam pritarė ir Maskva, nurodžiusi, kad skyrių reikėjo sulyginti su kitais M T padaliniais [307]. Bet buvo viena problema - skyrius suma­ žėjo iki dviejų žmonių ir M. Gedvilas rašė Valstybinės kadrų komisijos prie TSRS M T pirmininkui Levui Mechliui, kad tiek neužtenka, ir siūlė padidinti dar keturiais etatais.

44

•

1 d a lis

Tuo metu skyriaus vadovu tapo iš MGB pašalintas A. Slavinas, jo padėjėju paskirtas E. Kazlauskas [620] (kai kuriuose dokumentuose Efremas Kozlovskis). Iš kitų darbuotojų žinomas Albinas Petronis (jį pakeitė Nachima Mileikienė), Jonas Auglys, Aldona Daunorienė ir kiti - vieni ateidavo, kiti išeidavo, kai ką pašalindavo ryšium su areštu, kaip 1948 m. vairuotoją VI. Mikaliūną [348]. Anot A. Slavino, RS politinio darbo tarp D P ėmės tik 1947 m. bir­ želį LKP CK ir M T priėmus atitinkamą nutarimą, o iki tol rūpinosi tik repatriantais [592]. Bet ir vėliau kartais RS ieškojo dingusių re­ patriantų daiktų ar darbo jiems. Neretai vietinė valdžia teisindavosi neturinti kur jų apgyvendinti ir įdarbinti ar kad repatriantai neimdavo to, kas jiems siūlyta, sakysim, Tomas Strimas norėjo dirbti įstaigoje, bet tokios vietos jam, kaip mažaraščiui, negalėjo duoti, o ką siūlė neėmė ir kažkam sakė norįs dirbti malūne ar pieninės vedėju, nes čia galėjo pasipelnyti [722]. 1950 m. A. Slavinas reikalavo, kad Kauno VK pirmininkas Juozas Maniušis parūpintų darbą buvusiam DP Zeno­ nui Antanaičiui [662], Vilkijoje sumanius iš buto išmesti repatriantės Onos Vasiliauskienės trijų asmenų šeimą, kad jame apgyvendintų vie­ tos KP komiteto sekretorių, A. Slavinas stojo piestu, nes jos grįžimas naudotas propagandai [694]. 1947 m. jis reikalavo sveikatos apsaugos ministro Bronislavo Penkovskio pasiaiškinti, kodėl vagone rastas kojų nevaldęs repatriantas Leonas Matulaitis buvo nugabentas į ligoninę, bet, padarius kojos nuotrauką, išmestas nepranešus repatriacijos punk­ tui [675]. Problemas kėlė ir trėmimai. Sakysim, 1946 m. iš Danijos repatri­ javo M. Ramanausko, o po metų jo kvietimo paklausiusi iš Vokietijos grįžusi žmona su vaikais buvo ištremti nežiūrint to, kad jų grįžimas plačiai naudotas propagandai tarp D P [687], 1949 m. ištremta buvusi D P Danutė Paruškevičiūtė [600] ir dar kai kurie kiti. Reikia pripažinti, tokių atvejų nebuvo daug ir tai aiškinta grįžusių jų panaudojimu propa­ gandai, o tokie nutikimai tik kenkė. Būta ir kitokių problemų, pavyzdžiui, repatrianto vyro kvietimu grįžusi E. Zevčikova su dviem vaikais rado jį kalėjime už cemento va­ gystę... [329] Ne visada repatriantams buvo ir kur grįžti, sakysim, iš Klaipėdos 1948 m. prašyta siųsti juos kitur, nes neturėjo kur dėti, o

L a u k ia n t k aro ...

ir grąžinti butų ar namų negalėjo, nes juos užėmė atvykėliai iš TSRS. Skandalą sukėlė Kauno miesto milicijos viršininko įsakymas rinkimi­ nėms apygardoms neleisti dalyvauti rinkimuose į TSRS AT buvusiems DP, repatrijavusiems 1941 m. į Vokietiją, nors daugelis jų turėjo sovie­ tinius pasus [674]. Regis, nemenką galvos skausmą sukėlė 1948 m. grįžusi žinomo Klaipėdos krašto veikėjo Erdmono Simonaičio dukra Birutė Simo­ naitytė. Ja, kaip repatriantę, adeido iš darbo apskrities Vykdomajame komitete (užkliuvo ir tai, kad jos tėvas 1930-1939 m. buvo Klaipėdos apskrities viršininkas). A. Slavinas užprotestavo, girdi, taip pakenkta repatriacijos darbui, nes ji naudota propagandai [673], bet Vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Olekas buvo įsitikinęs, jog B. Simonai­ tytė, turint omeny jos biografiją, buvo adeista teisingai. A. Slavinas ne­ siruošė nusileisti, jo galva, B. Simonaitytę buvo galima perkelti į kitas pareigas, o ne adeisti [489], o užklausęs MGB, ar neprieštaraus dėl jos grąžinimo į darbą [679], sulaukė teigiamo atsako [749]. J. Oleką išbarė ir K. Preikšas, kad nesuprato repatriantų įkurdinimo politinės reikšmės [535], ir B. Simonaitytė buvo grąžinta į ankstesnes pareigas [584], bet ji vis vien nerimo - skundės, kad jos namuose per lubas bėgo vanduo (ir tai padėjo - lieptąją perkelti į geresnes patalpas, o jos vietoje apgyven­ dinti kitą šeimą) [585]. Visa tai rodo RS siekį žūtbūt palaikyti laimingo DP sugrįžimo ir įsikūrimo nugalinčio socializmo šalyje įvaizdį, kurį į Brandenburgo persiuntimo stovyklą Vokietijoje atsinešdavo DP. Anot liudininko, jau joje jie imdavo laukti rojaus vaisių ir vis būdavo nepatenkinti ką nors gavę, nejautė dėkingumo TSRS valdžiai, vis prasiverždavo išlepimas ir pretenzija [517]. Naujas smūgis jų iliuzijoms laukdavo kelyje ir stovy­ kloje Gardine, kur repatriantai patekdavo prieš paleidžiant į namus. Stovyklos klube nebuvo lietuviškų laikraščių, senais „Tiesos“ nume­ riais dengti stalai, sykį repatriantai skundėsi, kad Gardine iš jų atėmė Brandenburge duotą lietuvišką literatūrą. Barakuose buvo šalta, o dar, anot sovietinės propagandos, DP stovyklose badavę repatriantai kaip vienas tvirtino tokio blogo maisto kaip Gardine niekur neregėję, kaip ir nakvynės sąlygų. Vis kartodavosi repatriantų sulaikymas darbams, į stovyklą laisvai patekdavo spekuliantai, naudojęsi tuo, kad repatriantai

46

•

1 d a lis

neturėdavo sovietinių pinigų, ir plėšę 100 proc. daugiau nei jų prekės kainavo parduotuvėse [720]. Atmetus darbo su DP rūpesčius, RS gyveno tam metui įprastą so­ vietinės institucijos gyvenimą. Turėjo slaptų dokumentų laikymo tvar­ ką [349], rašinėjo įvairius prašymus M T ūkio skyriui - atsiųsti šaltkal­ vį pakeisti spyną [695], duoti anglių [666], parūpindavo darbuotojams leidimus į spec, polikliniką [667], kovojo už švarą - 1948 m. pakeista valytoja Grigaitytė, nes dirbo nepatenkinamai [696], dviejų kambarių grindų valymui prašyta 2 kg tepalo, šepečio jo įtrynimui, dviejų skudu­ rų baldų valymui [697]. Teko rūpintis ir išsiųstų į Vokietiją darbuotojų šeimomis, sakysim, Maskvos įsakymu Antano Venclovos šeimai iki jo grįžimo kas mėnesį mokėti 5000 rub. [614], karininkų Adomaičio ir Čepo žmonoms išduoti pinigai malkoms pirkti [665]. Žodžiu, darbas virė, tik juo toliau, tuo labiau vežimas riedėjo tuš­ čiai. Jei iki 1947 m. repatriantus skaičiuodavo tūkstančiais, tai vėliau, ypač prasidėjus D P emigracijai į JAV, vis rečiau per mėnesį sulaukdavo šimto, o ir tarp jų nemažą dalį sudarydavo „sugramdyti“ sovietinėse okupacinėse zonose, Lenkijoje ar kitose sovietinės armijos užimtose R. Europos šalyse. Riedėjo, kol galop sustojo - Maskvai panaikinus Įgaliotinio instituciją, LTSR RS 1953 m. pradžioje skyrius buvo užda­ rytas, o darbuotojai adeisti. Jaučiant skyriaus dienų pabaigą aktyvėjo LTSR URM. Tiesa, nors ir ji buvo įpareigota rūpintis DP klausimu, organizuoti atitinkamą propagandą dar 1947 m. LKP CK ir M T nutarimu [399], matyt, labai nesiplėšė šiame žaidime pagrindiniam vaidmeniui tekus RS. Užteko rūpesčių ir su prokomunistais, juoba kad sovietiniai diplomatai vis perdavinėjo jų nusiskundimus. Pavyzdžiui, 1946 m. TSRS ambasa­ dos Argentinoje diplomato I. Buderino „Vienybės“ redaktorius pra­ šė informacijos apie TSRS ir LTSR, pagalbos siunčiant laikraštį po šalį, nes atseit valdžia trukdė [726], iš Urugvajaus pranešinėta, kad dėl K. Graužinio ir kitų reakcionierių veiklos iš 3000 lietuvių kaip sovie­ tiniai piliečiai užsiregistravo tik 117, o laikraštis „Darbas“ neįstengė atsilaikyti prieš oponentų spaudą [705]. Nesibaigė ir spaudos bei infor­ macijos reikalavimai, sakysim, 1947 m. gavus Argentinos prokomunis­ tinių organizacijų vadovų prašymus padėti gauti informacijos spaudai

L a u k ia n t k a ro ...

•

[383], URM su VOKS derino, kokią literatūrą siųsti (pirmiausia - apie tarybinės nacionalinės politikos trium fą , tarybinės santvarkos pranašumus, kovą priešfašizm ą , liaudies ūkio atstatymą) [368].

Ko gero, sukrusti privertė 1948 m. prasidėjęs D P įsiliejimas į se­ nąsias lietuvių kolonijas, nes prokomunistai, ypač JAV, susidūrę su jais, puolė ieškoti didesnės Vilniaus paramos. Neveltui 1949 m. URM vei­ klos ataskaitoje teigta, kad pagrindinė ministerijos užduotis - darbas su emigrantais, jų veiklos analizė ir pagalba progresyvioms organizaci­ jom s kovoje prieš reakcines organizacijas [284], o tų ir kitų metų planuo­ se būdavo numatomi įvairūs pagalbos prokomunistams būdai, tik toli gražu ne visus juos leido realizuoti finansinės galimybės, tad URM daug laiko skirdavo išeivių spaudos analizei. Beje, prireikus sukauptą medžiagą teikė LTSR spaudai, sakysim, pradėjus kontrpropagandinį darbą reaguojant į „Amerikos balso“ laidas lietuvių kalba [285].Taipogi URM prašydavo TSRS URM parūpinti išeivių knygų kontrpropagandai, pavyzdžiui, 1952 m. pateiktame sąraše buvo nurodytos K. Jurgėlos, Liudo Dovydėno, K. Pakšto ir kitų autorių knygos [581]. Prisimenant P. Rotomskio veiklą Niujorke TSRS GK karo metais, vis mėginta rasti žmogų, kuris būtų pratęsęs jo misiją. 1946 m. Maskvai siūlyta siųsti Lauryną Kapočių, bet neatsirado vietų, tad iš Vilniaus prašyta padėti V. Dekanozovą, girdi, jis geriau nei kas kitas žinojo, kaip mums svarbu atstatyti tiesioginį ryšį su mūsų gausia emigracija JA V [566].

Vėliau belsta į V. Molotovo duris, akcentuojant, kad 1947 m., iš Vokie­ tijos permetus kelis buvusius žymius Lietuvos buržuazinių partijų narius antitarybinė veikla tarp emigrantų sustiprėjo ir prokomunistai ne sykį

prašė atstovo ryšiams palaikyti [570]. Atkaklumas padėjo - L. Kapočius iškeliavo į Niujorką, bet grįžo la­ bai greitai - po metų, tad ryšininko problema vėl pūliavo keletą metų.

Pokario metais abiejose pusėse įvyko nemažos permainos informa­ cinėje erdvėje. Savąją turėjo ir kovojanti Lietuva. Čia leidybai pradžią davė LLA, leidusi „Karines ir politines žinias“, po to - „Karžygį“ ir „Laisvės karžygį“. Nuo 1945 m. kone kiekviena partizanų apygarda ir

47

48

•

1 d a lis

rinktinė leido savo laikraštį. Apytikriais duomenimis, iš viso pasiro­ dė 54 periodiniai ir 18 neperiodinių leidinių. Jų tiražai priklausė nuo dauginimo priemonių. Pavyzdžiui, mašinraštiniai leisti iki 50 egz., dauginti rotatoriumi ar šapirografuoti - 100-500 egz., o spausdinti ti­ pografiniu būdu - iki 5000 egz. Ilgiausiai išsilaikė Kęstučio apygardos leistas „Laisvės varpas“ (nuo 1946 iki 1953 m. pasirodė 173 numeriai). Partizanai išleido nemažai atsišaukimų ir keliolika knygų. Periodiniuose leidiniuose daugiausia dėmesio skirta politinei situ­ acijai, užsienio naujienoms, apie kurias būdavo patiriama iš užsienio radijo laidų, pranešimams apie įvykius Lietuvoje, represijas ir kovas, skelbta ir grožinė literatūra [1437, p. 96-98]. Išeivijoje permainos informacinėje erdvėje pirmiausia buvo susiju­ sios su D P bendruomene. Jos periodikos užuomazgos atsirado dar karo metais. Legaliai, vokiečių cenzūruojami, išleisti keli laikraščių „Atei­ tis“, „Lietuviai“, žurnalo „Karys“ numeriai, slaptai leisti keli laikraštė­ liai, tarp jų - „Aidai“. Vokietijai pralaimėjus karą, lietuviai sąjungininkų okupacinėse zo­ nose aštriai juto informacijos stygių. Bene vienintelis šaltinis daug kur buvo radijas. Vienas ar keli lietuviai nuolat klausydavosi jo ir keletą kartų per dieną informuodavo kitus apie svarbesnius tarptautinius įvy­ kius. Didesnėse susitelkimo vietose žinias surašydavo ranka ar mašinė­ le ir iškabindavo susipažinimui. Palaipsniui tokios informacijos rengi­ mą perimdavo stovyklose organizuotos informacinės tarnybos, kurios žinias rinko ir iš kariškių platintos spaudos. Veikiai išryškėjo du pagrindiniai stovyklinės informacijos sklaidos kanalai: sieniniai laikraščiai ir informaciniai biuleteniai. Sieniniai lai­ kraščiai buvo skirti vienos stovyklos gyventojams ir juose, be politinių įvykių, atspindėta stovyklos kronika, šiek tiek vietos teko literatūrai ir humorui. Jie nunyko atsiradus spausdintiems laikraščiams. Informaci­ niai biuleteniai dažniausiai spausdinti rotatoriais (nors buvo ir spaus­ dintų mašinėle, ir rašytų ranka) kasdien didesnėse stovyklose ir pla­ tinti prenumeratos būdu arba pardavinėti. Paprastai jie būdavo dviejų puslapių, šeštadieniais ar ypatinga proga - didesni, išliko atsiradus ir spausdintiems laikraščiams, nes šie negalėjo patenkinti operatyvios in­ formacijos poreikių. Beje, šalia šių kanalų kurį laiką egzistavo ir dar

L a u k ia n t k a ro ...

•

49

vienas - žodiniai laikraščiai, kai žurnalistai DP skaitydavo naujausių žinių biuletenius, užsienio spaudos ištraukas ir 1.1. Žinia, šie leidiniai turėjo pereinamojo laikotarpio leidiniams būdin­ gų trūkumų, buvo prastos kokybės ir menko turinio, paprastai aktualaus vienos stovyklos gyventojams. Nenuostabu, kad dar 1945 m. ėmė rastis savaitinių ir dvisavaitinių, visai DP bendruomenei skirtų spaustuvėse spausdintų periodinių leidinių. Tiesa, jų leidybą ribojo sąjungininkų kontrolė19, tarp zonų leista keistis spauda20, įvežti spaudą iš D P gimtųjų šalių, jei jų turinys nepažeisdavo minėtų draudimų [892]21. 1945 m. pasirodė astuoni tokie laikraščiai, iš kurių vienas („Tėviš­ kės garsas“ Sveinfurte) ėjo iki 1948 m., du - „Žiburiai“ (Augsburge), „Mūsų kelias“ (Dilingene) - 1949 m., o „Aidai“ buvo perkelti į JAV. Iš viso tais metais užfiksuoti 66 periodiniai leidiniai, didžioji dalis - Vo­ kietijoje (52), likusieji - Norvegijoje (5), Austrijoje, Švedijoje (po 3), Italijoje, Danijoje (1), iš jų trys buvo spausdinti spaustuvėse, kiti - dau­ ginti įvairiomis priemonėmis. Iš 1946 m. pasirodžiusių laikraščių minėtinas Detmolde (britų zona) pradėtas leisti Jono Kardelio redaguotas savaitraštis „Lietuvių žodis“, taip pat „Mintis“ (išleidus primą numerį vasario 16 d. kaip dvi­

19 Spaudos leidybos tvarką jie pirmąsyk sunormino 1946 m. rudenį, antrą kar­ tą - 1948 m. vasarį, bet pagrindiniai dalykai išliko tie patys: leidėjai turėdavo gauti leidimą iš D P spaudą kontroliavusių karinių struktūrų, pateikę informaciją apie leidinio pavadinimą, leidėjo ir spaustuvininko adresą, kalbą, periodiškumą (ne dažniau kaip tris kartus per savaitę), tiražą (ne daugiau kaip egzempliorius penkiems asmenims), puslapių skaičius (ne daugiau 12 per savaitę), platinimo būdą. Informacija apie leidimą turėjo būti paskelbta matomoje vietoje. Leidi­ niuose drausta skelbti ardomojo pobūdžio informaciją ar propagandą, sąjungi­ ninkų vienybei kenksmingą informaciją, skatinusią priešiškumą tarp D P ir oku­ pacinės valdžios, kėlusią riaušes, pavojų kariniam saugumui. 20 Tiesa, šis draudimas kai kada buvo atšaukiamas, sakysim, 1946 m. rudenį JAV zonoje uždrausta platinti iš sovietinės zonos įvežtą vokišką spaudą, nes į šią neįleista JAV zonoje spausdinta vokiečių kalba [997]. 21 Tiesa, kai kada „ardomąja“ spauda tapdavo JAV lietuvių laikraščiai, sakysim, uždraudus vienoje stovykloje platinti „Naujienas“, jų redaktorius R Grigaitis pa­ siuntė skundą JAV valstybės sekretoriui [1395].

50

•

1 d a lis

savaitinį, vasario 19 - lapkričio 27 d. leistas kaip dienraštis, vėliau - tris kartus per savaitę22) ir „Tremtinių žinios“ (redaktorius Henrikas Blazas). Pastarosios turėjo tapti LTB organu, bet veikiai sustojo netekęs licencijos; vis tik jį amžininkai vadino stipriausiu laikraščiu. Leisti ir įvairūs žurnalai: vaikams („Saulutė“), jaunimui („Šviesa“), kultūriniailiteratūriniai („Aidai“, „Žingsniai“, „Gintaras“) ir kiti. Laikraščiai buvo artimi įvairioms politinėms grupuotėms, bet tai nesimatė taip ryškiai, kaip JAV išeivių spaudoje, be to, visi jie sutarė dėl vieno - Lietuvos nepriklausomybės. Savotiška išimtis buvo neilgai leistas laikraštis „Tikrovė“, nustebinęs turiniu, kur apie ateities Lietuvą rašyta, kad joje nebus pramonininkų, valstiečiai negalės turėti daugiau kaip 30 ha, redakcija teigė atstovavusi neturtingiausiam luomui - dar­ bininkijai, nieko nerašė apie sovietinę okupaciją, o apie nacistinę tvir­ tino, jog lietuviai daugiausia kentėjo nuo tautiečių. Nenuostabu, kad laikraštis kitų buvo pasmerktas [1281]. Didžioji leidinių dalis pasirodė JAV zonoje, kur glaudėsi daugiau­ sia lietuvių DP ir kur sąlygos leidybai buvo palankiausios. To negali pasakyti ir apie britų zoną (čia ilgiausiai išsilaikė vienas laikraštis ir ne­ reguliariai leisti pora žurnalų), ir apie prancūzų, kur okupacinė valdžia draudė DP spausdinti laikraščius spaustuvėse. Kaip minėta, 1946 m. sąjungininkams sunorminus leidybos tvarką, toli gražu ne visi laikraščiai gavo naujus leidimus. Tačiau, palyginti su praeitais metais, periodinių leidinių skaičius šoktelėjo iki 119, iš jų 92 leisti Vokietijoje, 27 - kitose šalyse: Austrijoje (8), Italijoje (4), Dani­ joje, Švedijoje (po 3), Prancūzijoje 2, Belgijoje 1; 43 laikraščiai buvo spaustuviniai. 1947-ieji D P periodikai buvo rekordiniai - leidinių skaičius pasie­ kė 134, iš jų 122 ėjo Vokietijoje, likusieji - Austrijoje (4), Švedijoje (3), Belgijoje, Danijoje, Anglijoje, Italijoje ir Šveicarijoje (po 1), tiesa, reikia pastebėti, kad sumažėjo spaustuvėse spausdintų periodinių lei­ dinių (iki 26). 1948 m. periodikos leidyba sulaukė antrojo smūgio, kai V. Vo­ kietijoje buvo pravesta valiutos reforma. Ypač nukentėjo spaustuvėse 22 Kurį laiką nuo 1946 m. birželio 16 d. kaip dienraštis buvo leisti „Žiburiai“.

L a u k ia n t k a ro ...

•

spausdinti laikraščiai - iš jų liko „Mūsų kelias“, „Žiburiai“, „Mintis“ ir „Lietuvių žodis“. Paskutinį smūgį sudavė metų pabaigoje prasidėjusi masinė lietuvių emigracija, galutinai įsiūbavusi nesibaigiantį kritimą: periodinių leidinių sumažėjo iki 93; iš jų 85 leisti Vokietijoje, likusie­ ji - Austrijoje (2), Anglijoje, Belgijoje, Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje (po 1). Galop 6-ojo deš. pradžioje Vokietijoje teliko vienas DP įsteig­ tas laikraštis („Tremtis“ Memingene). Kiekvienas leidinys turėjo savo ilgesnio ar trumpesnio išlikimo istoriją. Ilgiausiai tvėrė laikraščiai, leisti privačių leidėjų, jie ryškiai lenkė įvairių institucijų leistus spaudinius. Periodikos turinys dažnai priklausė nuo cenzūros, kuriai įtakos turėjo Vakarų - Rytų santykiai, pavyzdžiui, vienu metu apie TSRS drausta dėti bet kokią neigiamą informaciją, o santykiams pakitus nuo 1947 m. apie TSRS leista rašyti laisviau. 1945-1946 m. laikraščiuose buvo dažnai skelbiamos asmenų paieškos, tokie skelbimai redakcijoms padėjo taisyti finansinę būklę. Leidinių kokybė priklausė ir nuo žurnalistų. Amžininkų teigimu, D P spaudoje reiškėsi apie 200 bendradarbių, bet nuolatiniu darbu pa­ sižymėjo tik apie 10. Iš jų minėtini Jeronimas Cicėnas (paskelbė apie 250 straipsnių), Julijonas Būtėnas ir Gediminas Galvanauskas. Teigia­ ma, kad vis tik nemažai žurnalistų negrįžo prie savo ankstesnės veiklos. Tai laikoma didžiausia D P spaudos silpnybe, be to, laikraščiai kaltinti per daug dėmesio skirdavę išorei ir per mažai - turinio tobulinimui, pateikdavo nepilną DP gyvenimo vaizdą, girdi, lietuviai tik šoka ir dai­ nuoja stovyklose, nepakankamai vaizdavo gyvenimą Lietuvoje, pasaulio įvykius ir 1.1. [970] Prasidėjus emigracijai, iš V. Vokietijos į įvairias pasaulio šalis iške­ liavo ir periodinių leidinių leidėjai, planuodami atkurti leistuosius ar steigti naujus. Jų dėka pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai pasirodė Venesueloje, Kolumbijoje, Australijoje („Australijos lietuvis“, „Mūsų pastogė“, „Užuovėja“). Kitur D P steigė naujus laikraščius šalia leistųjų arba perimdavo ar įsiliedavo į jų leidybą. Sakysim, D. Britanijoje šalia seniai leisto „Išeivių draugo“ atsirado „Britanijos lietuvis“ (veikiai virtęs „Europos lietuviu“), Kanadoje, kur iki DP pasirodymo ėjo prokomu­ nistinis „Liaudies balsas“ ir sunkiai vertėsi patriotinė „Nepriklausoma Lietuva“, DP perėmė ir sustiprino pastarąjį bei įkūrė naujus: „Tėviškės

52

•

1 d a lis

žiburius“, perkėlė iš Europos žurnalus „Laisvoji Lietuva“ ir „Skautų aidas“. Brazilijoje, kur po kelerių metų draudimo 1945 m. vėl leista spau­ da tautinių mažumų kalbomis, seniesiems išeiviams buvo nelengva ją atgaivinti, nes spaustuves jie buvo likvidavę [89]. Tik 1948 m. pasiro­ dė pirmasis laikraštis - „Žinios“, vėliau atvykę DP ėmė leisti dvisa­ vaitinį žurnalą „Mūsų Lietuva“, kuris nuo 1950 m. turėjo humoristinį priedą „Yla“, poetas Klemensas Jūra leido ir redagavo satyrinį leidinį „Garnys“. Argentinoje didžiausiu ir įtakingiausiu laikraščiu išliko Konstanti­ no Norkaus leistas ir Prano Ožinsko redaguotas „Argentinos lietuvių balsas“ (1948 m. jo formatas padidėjo dvigubai, imtas spausdinti ant geresnio popieriaus [994]), nereguliariai ėjo laikraštis „Žinios“, 1948 m. atsirado ir trečias - marijonų leistas „Laikas“ (iš pradžių - mėnraštis, nuo 1950 m. ėjo kas dvi savaitės ir padidintas, nes surinko bendra­ darbių tinklą P. Amerikoje ir kituose žemynuose; anot redakcijos, nė vienas lietuvių laikraštis P. Amerikos per trumpą laiką nesulauki tiek skai­ tytojų irjų paramos kaip »Laikas“ [1010]). Prokomunistinei spaudai iš pradžių atstovavo dvisavaitinis lai­ kraštis „Vienybė“, bet sustojo 1949 m. Argentinos valdžiai likvidavus prosovietinę „Slavų sąjungą“, kurios spaustuvėje spausdintas laikraštis. Vėliau vietoj jo pasirodė laikraštis „Tėvynė“ [1011], kur didžiąją me­ džiagos dalį sudarė straipsniai apie LTSR, teisinantis tuo, kad valdžia draudė rašyti apie vietos įvykius [1179]. Urugvajuje 1945 m. vasarą vietos lietuvių kultūros draugija pradėjo leisti mėnesinį J. Jasausko redaguotą latkraštį-zumalą „Laisvoji Lie­ tuvą“ [1219], o prokomunistinės organizacijos - tris kartus per mėnesį skelbtą laikraštį „Darbas“. JAV pasiekę buvę D P ėmė kurti savo leidinius. Bene pirmas lai­ mę išmėgino Anatolijus Kairys, trumpą laiką leidęs kultūros žurnalą „Naujoji aušra“, 1948 m. pasirodė žurnalas „Kalifornijos lietuvis“ (vė­ liau - „Lietuvių dienos“), 1950 m. - savaitinis laikraštis „Lietuvių ke­ lias“ [1272] ir kiti. Tačiau tai daugiausia buvo arba specializuoti leidiniai (miškininkų „Girios aidas“, „Teisininkų žinios“), arba politinių organi­ zacijų žurnalai (liaudininkų „Varpas“, socialdemokratų „Darbas“).

L a u k ia n t k a ro ...

•

Būta svajonių ir mėginimų kurti laikraščius (anot senų jų išeivių, buvę DP tai teisino senųjų laikraščių atsilikimu kalbos ir kitais atžvilgiais; jie nesiginčijo, tik įspėjo, kad kiekvienas sulikviduotas laikraštis yra m ažini­ mas visuomenės pasitikėjimo bendrai mūsų spauda. Kai vienas laikraštis ne­ ištesi savo obligacijų ir „nuneša prenumeratas, u žvilti skaitytojai su nepasi­ tikėjimu žiūri ir į kitus laikraščius [1274]), bet taip ir neatsirado toks, kuris

būtų įsitvirtinęs ir patekęs į jau nusistovėjusią keturių dienraščių (kata­ likiško „Draugo“, socialistų „Naujienų“ ir prokomunistinių „Laisvės“ bei „Vilnies“) ir kelių savaitraščių sistemą (būta planų paversti dienraščiu „Darbininką“23, bet baigėsi tuo, kad 6-ojo deš. pradžioje 1952 m. jo lei­ dimą perėmė pranciškonai, sujungė su dviem kitais katalikiškais laikraš­ čiais - „Amerika“ ir „Lietuvių žinios“ [1043] - ir iš Bostono perkėlė į Niujorką, o Bostone atsirado katalikiškas savaitraštis „Rytas“ [1177]). „Darbininkas“ nebuvo vienintelis laikraštis, perėjęs iš rankų į rankas, pavyzdžiui, 1952 m. savaitraščio „Dirva“ leidybą perėmė naujai įsteigta „Vilties“ bendrovė [1062]. Keitėsi redaktoriai, pavyzdžiui, 1946 m. po penkerių darbo metų „Lietuvių žinias“ paliko susirgęs Stasys Gabaliauskas [1215], 1948 m. pavasarį, po septynių mėnesių pertraukos at­ naujinus laikraščio „Amerika“ leidybą, jos redaktoriumi tapo buvęs D P poetas Leonardas Žitkevičius [1418]. Keitėsi ir patys laikraščiai. Anot Antano Montvydo, maždaug ke­ tvirto dešimtmečio viduryje, jis, paklaustas dėl „Naujienų“ spausdinimo mažesniu šriftu, kad tilptų daugiau medžiagos, buvo prieš, motyvuo­ damas skaitytojų senėjimu, bet prasidėjus DP imigracijai situacija pa­ kito [1264], dalis „Naujienų“ ir kitų laikraščių puslapių imta spausdinti mažesniu šriftu. Kai kurie laikraščiai didėjo, sakysim, 1949 m. rudenį „Draugas“ ėmė leisti šeštadieninį priedą (tądien numerį sudarydavo 12-14 psl.) [1387]. Šią permainą inspiravo ir tai, kad dėl gausios re­ klamos tekstui likdavo nedaug vietos [1334], atsirado moterų, sporto skyrius. Vis kliūta už varčios sprendžiant, ar reikalingi laikraščiuose angliš­ ki puslapiai JAV užaugusiems lietuviams. Tokius puslapius trumpiau

23 Tiesa, „Laisvė“ pasišaipė, kad lietuviai katalikai nemėgo klerikalinės spaudos, net ir kunigai skaitė ir „Laisvę“, ir „Vilnį“ [1169].

54

•

1 d a lis

ar ilgiau turėjo „Draugas“, „Naujienos“, atkūrė ir „Laisvė“. Tiesa, kai kurie pastarojo laikraščio skaitytojai žiūrėjo skeptiškai, girdi, jaunimas neskaitys, reikėjo kuo daugiau korespondentų kolonijose norint pa­ daryti jį didelį ir įvairų, kaip prieš karą [1027], siūlė taikyti karo vete­ ranams, kuriems lietuviški reikalai mažai rūpėjo [1151]. Tačiau veikiai angliškas puslapis „Laisvėje“ vėl buvo panaikintas ir 1950 m. siūlyta atkurti [1063]. Nesiliovė mėginimai kurti periodinius leidinius anglų kalba, nuo 1946 m. nedidelį laikraštį „Hops“ („Viltis“) leido Vytautas F. Bieliajus [1109], 1947 m. marijonai ėmė leisti kultūrinį žurnalą „The Marian“, apie savaitraštį galvojo prokomunistinės organizacijos, bet nesiryžo [1269]. Keitėsi redakcijų sudėtis: jei anksčiau keli tarnautojai dirba ilgas valandas u i menkutį atlyginimą,, nesuspėja [875\yvėliau į jas ėmė įsilieti buvę D P žurnalistai, regis, vienas kitas D P užklysdavo ir į prokomu­ nistinę spauda, bet sulaukdavo itin įdėmaus žvilgsnio. Anot TSRS ge­ neralinio konsulo Niujorke J. Lomakino, dėl raštingų žmonių trūkumo „Laisvė“ priėmė iš Austrijos imigravusį Joną Ignatavičių, Lietuvoje su MGB pagalba aiškintasi, kas per vienas [462]. Šie žurnalistai, skirtingai nuo daugumos senųjų darbuotojų, buvo geriau pasiruošę profesiškai, o žurnalistiką studijavę JAV lietuviai, su retomis išimtimis, kaip „Drau­ go“ vedėjas kun. Antanas J. Miciūnas, dirbo amerikiečių spaudoje (pa­ vyzdžiui, Stasys Pieža ar Pulitzerio premijos laureatas Otto Tolišius). Vis tik trūko žurnalistų ir buvo įprasta, kad žurnalistas, dirbęs viename laikraštyje, dar bendradarbiaudavo ir kituose, nors kitąsyk tai sukeldavo konfliktus, kaip nutiko „Vienybėje“ dirbusiai Salomėjai Narkeliūnaitei. Po laikraščio savininkų Tysliavų surengto Čiurlionio ansamblio koncertų Niujorke ji „Drauge“ pakritikavo dainininką Ipo­ litą Nauragį, o šį ir visą koncertą „Vienybėje“ išgyrė kompozitorius Vy­ tautas Bacevičius. S. Narkeliūnaitė pasiskubino atsiprašyti už kritiką, bet V. Bacevičius „Drauge“ puolė ją ir kitus, rengdavusius reportažus iš koncertų, trumpai ir griežtai: traukitės lauk iš svetimo dirvos. Jūs čia mums nereikalingi, nes apie muziką gali ir turi rašyti vien tik m uzikai, o apie tapybos parodas - dailininkai, o ne kas kitas. Tačiau atsirado „Drau­ ge“ užstojusių S. Narkeliūnaitę, tada Valerija Tysliavienė ėmė pulti S. Narkeliūnaitę „Naujienose“, ši tame pat laikraštyje irgi atsikirto,

L a u k ia n t k a ro ...

užbaigdama, kad neprasminga, miela pone bosiene, ginčytis svetimuose laikraščiuose. A š neketinu daugiau rašinėti savo nuomonę, net ir tada, je i man grasinam afizine jėga. Viskas baigėsi S. Narkeliūnaitės atleidimu iš

„Vienybės“ [1270]. Laikraščiai ir toliau skelbė informaciją apie pasaulio ir šalių, kur jie buvo leidžiami, naujienas, bet didžiąją dalį sudarė medžiaga apie lietuvių bendruomenės gyvenimą. Pastarąją teikė laikraščių puoselėtas savanoriškų korespondentų kolonijose tinklas, gelbėjęs neišgalint turė­ ti viską aprėpiančių etatinių korespondentų [1006]. Redakcijos turėda­ vo korespondentus ir kitose šalyse. Šiuo požiūriu išsiskyrė „Draugas“, galėjęs pasigirti korespondentais Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Kanadoje, Argentinoje, Brazilijoje, Venesueloje, Kuboje, Kolumbijoje [1066]. Kiti negalėjo su juo lygintis, bet turėjo bendradarbius bent jau tose šalyse, kur būdavo didesnės lie­ tuvių kolonijos. Net ir „Vilnis“ turėjo korespondentą Paryžiuje, kelda­ ma pavydą „Laisvei“ [1063]. Žinia, didžiumą bendradarbių tarp senų jų išeivių sudarė mažaraš­ čiai, tad laikraščiai neužmiršdavo rūpintis jų rašinių kokybės gerinimu, tam didžiąja dalimi buvo skirti kai kurių laikraščių „Kalbos kertelės“ ir „Kalbos dalykai“, skelbti ir atskiri straipsniai rašybos klausimais, pa­ vyzdžiui, apie svetimų miestų pavadinimų rašybą [1091]. Kalbos klau­ simais diskutavo ir prokomunistinė spauda, jos pačios prisipažinimu, eilę metų kalbą „prastinus?, išmesdama visą eilę skyrybos ženklų. „Lais­ vėje“ retkarčiais pasirodydavo kalbos kampelis, kėlęs uždavinį ryškinti spaudos opiausias klaidas [1141]. Vis pasirodydavo patarimai, kaip rašyti. Pavyzdžiui, „Naujienos“ ragino autorius nesivaržyti dėl formos, nelietuvinti institucijų, nes redakcija pataisys [1004]. „Draugo“ rinkėjų vardu paskelbtame kreipimesi į korespondentus prašyta rašyti rašomąja ma­ šinėle, jei ranka - kuo aiškiau, stambiomis raidėmis, paliekant dvigu­ bus tarpus tarp eilučių ir tik vienoje lapo pusėje, naudojant nesiliejantį popierių, ir atsiųsti laiku, kad mums nereikėtų mesti kitus darbus ir skubos keliu šokti prie to, kas galėtų būti atliekama visiškai normaliai [1340].

Ypač bendradarbių ugdymu rūpinosi prokomunistinė spauda, ir toliau priklausiusi nuo jų aktyvumo. Pavyzdžiui, siekiant pagerinti jų rašinių kokybę, „Laisvė“ siūlė saugoti kopijas ir lyginti su laikraštyje pa­

56

•

1 d a lis

sirodžiusiu variantu, kad pamatytų klaidas ir ateityje nedarytų, rašyti retai, kad redaktoriai galėtų įrašyti pataisymus, o neišmaniusiems sky­ rybos rekomenduota išvis nedėti jos ženklų [1102]. Taipogi rekomen­ duota daug skaityti ir mokytis iš kitų autorių, pirmiausia rašyti pieštuku, o paskui perrašyti plunksna, nes taip atsimesdavo nereikalingi žodžiai [1325], ir tik rašalu, o ne „amžinomis" naujomis plunksnomis, nes daž­ nai tokis raštas sunku įskaityti, kruopščiai nurodyti pavardes, geriausia spausdintomis raidėmis, o jei naudojo citatas iš vietos angliškos spau­ dos - atsiųsti atitinkamas iškarpas, nurodant laikraščio pavadinimą ir išleidimo datą. „Laisvė“ nurodinėjo ir į kokias tematikas kreipti dėmesį, pavyzdžiui, 1948 m. prašė informacijos apie įvykius kolonijose, darbo santykius, politinius įvykius, ypač susijusius su tų metų rinkimais [1201]. Beje, „Laisvė“ gyrėsi vienintelė neiškraipanti korespondentų rašinių [1325], nors šie ne visada su tuo sutikdavo, pavyzdžiui, teigta, kad trum­ pino korespondencijas iš mažų kolonijų, o iš didelių dėjo ilgas [1063]. Siekdamos atitikti skaitytojų poreikius redakcijos ieškodavo būdų juos išsiaiškinti. „Draugas“ įsidėjo anketą, kur klausė skaitytojus, kurį laikraščio puslapį pirmiausia skaitė, kokiomis temomis labiausiai do­ mėjosi, kokie straipsniai patiko - ilgi ar trumpi, kokius autorius kviesti bendradarbiauti, apie ką daugiau rašyti ir apie ką - mažiau, kas labiau­ siai patinka ir kas - ne, ar kasdien spausdinti ištrauką iš romano ir 1.1. [1252], bet sukritikuotas, jog patapo vien D P laikraščiu, nesiruošė dėl to teisintis [1387]. Prokomunistiniai laikraščiai išgirsdavo savo skaitytojų nuomonę per jų leidėjų - akcinių bendrovių akcininkų kasmetinius su­ važiavimus. „Laisvei“ kliūdavo, kad skelbė per daug žinių iš LTSR, bet per mažai pam atinių politinių straipsnių apie L ietuvą , per daug rašė apie kolūkius ir per mažai apie JAV gyvenimą, darbininkų judėjimą [1063]. Laikraščių, ypač dienraščių, gyvastis nemenkai priklausė ir nuo to meto sąlygų JAV ir kitose šalyse. Leidėjams tekdavo įveikinėti inflia­ cijos pasekmes, kai kildavo spaudos darbų, medžiagų ir kitų su spauda susijusių prekių, pašto paslaugų kainos24, kartais trūko popieriaus (dėl

24 Kitąsyk kildavo problemų dėl popieriaus gavimo, pavyzdžiui, „Laisvė“, užsa­ kiusi 1946 m. sausį, gavo tik spalį [984], 1947 m., įsisukant infliacijai, sklido gan­ das, kad popieriaus gamintojai kelis mėnesius nepriims užsakymų, ir mažiems ►

L a u k ia n t k a ro ...

•

to 1947 m. „Garsas“ spausdintas keturių puslapių [1400]), sutrukdy­ davo ir streikai25. Visa tai galop paversdavo nieku leidėjų pastangas nebranginti laikraščių. Pavyzdžiui, 1946 m. vasarą „Draugo“ kaina pir­ kėjams šoktelėjo nuo trijų iki keturių centų, prenumeratoriams liko ta pati [1307], 1947 m. prenumeratos kainą padidino „Laisvė“ (JAV - iki 7 dol., Kanadoje ir P. Amerikoje - 8 dol., kitur - 9 dol.) [1058]. 6-ojo deš. pradžioje prasidėjus Korėjos karui vėl ėmė stigti popieriaus. Vienu metu „Vilnis“ neišėjo keturias dienas iš eilės, pabrango spaudos darbai ir tai privertė kai kuriuos leidėjus vėl kelti kainą, pavyzdžiui, „Naujie­ nos“ prenumeratos kaina Čikagoje padidėjo iki 10 dol., kituose mies­ tuose - iki 9 dol., atskiras numeris pabrango iki penkių centų [1194]. Žinia, prenumeratos ir pardavimo lėšų neužteko padengti leidybi­ nes išlaidas, tad redakcijos rengė savo naudai piknikus, spaudos vakarus ir kitus renginius, kurių pelnas eidavo laikraščio reikmėms, prenume­ ratorių ir aukų rinkimų vajus (pavyzdžiui, katalikiška spauda tam skyrė pirmą naujų metų mėnesį), jų metu ieškota naujų prenumeratorių, o senieji raginti atnaujinti [1299]. Labai gelbėdavo reklaminiai skelbimai, kurių gavimui redakcijos skyrė nemažai dėmesio. Tiesa, pastaraisiais negalėjo pasigirti prokomunistinė spauda ir jos leidėjams tekdavo įtempti jėgas, kad išsilaikytų, nes išlaidos vis augo: jei 1946 m. „Laisvės“ leidybai reikėjo 65 000 dol. [1034], tai 1948 m. beveik 100 000 [1184]. Leidėjai iš pradžių stengdavosi pusę, o vėliau trečdalį šios sumos surinkti vajų, paprastai rengtų spalio - gruodžio mėnesiais, metu (iš naujai rastų ir senų prenumeratorių, renginių pelno ir aukų bei už parduotas bendrovės akcijas), o kitus stengtasi susiran­ kioti per metus iš prenumeratų, skelbimų, renginių pelno ir aukų [1185]. Beje, vajaus terminai vis ilginti nesurenkant planuotų sumų [1034], bet tai negelbėjo, o didėjant išlaidoms ilgėjo ir vajai, sakysim, 1947 m. valaikraščiams, kokiais buvo išeiviški, kilo grėsmė pritrūkti jo [1349], 1951 m., „Vilnis“ negavo prieš kelis mėnesius užsakyto popieriaus, tad turėjo skolintis ir tai didino išlaidas [1173]. 25 Tiesa, panorėjus jų metu galėta išleisti laikraštį, bet, pavyzdžiui, „Laisvė“ 1946 m. rudenį nepasirodė aštuonias dienas, kol vyko vairuotojų streikas, teig­ dama, kad nenorėjo būti streiklaužiais ir imti popierių, kurį vežiojo nestreikavę vairuotojai, arba pirkti kitoje valstijoje, kur streikas nevyko [1196].

58

•

1 d a lis

jus pradėtas vasarą [1184]. Deja, 1948 m. vasarą dėl infliacijos ištirpo leidėjų sutaupyti 20 000 dol. ir jie turėjo lauktis paramos aukomispkad išsikasti per vasaros mėnesius [1198]. Ieškota ir naujų būdų pritraukti lė­ šas, pavyzdžiui, įkurtas „Laisvės popierio fondas“, kuris rinko aukas, skaitytojai raginti rasti bent vieną naują prenumeruotoją nors trims mėnesiams, kolonijos kviestos surengti nors po renginį ir jo pelną skirti laikraščiui [1197]. 6-ojo deš. pradžioje „Laisvės“ leidėjai vajų metu jau kėlė menkes­ nius uždavinius - surinkti 10 000 dol., ragino daugiau skaityti ir pre­ numeruoti daugiau nei vieną dienraštį26, kolonijose kurti prokomunis­ tinei spaudai pajamas užtikrinančių rėmėjų kuopeles [1378]. Panašiai problemas sprendė ir „Vilnis“, turėjusi savo sustiprinimo fo n d ą ,jo nau­ dai rengti renginiai [1422]. Be infliacijos, spaudė ir kitos problemos, ypač skaitytojų senėjimas ir jų mirtys (tiesa, 1949 m. drąsintasi, kad atsirado keliolika skaitytojų „dipukų“ ir jų daugės, mat dauguma iš jų yra geri žmonės, tik pasidavę blogų elementų įtakai, bet fašistinių melų burbulas neišvengiamai trūks ir skaitlingesniems būriams naujųjų imigrantų atsidarys akys. Jie pamatys šviesą ir atsistos laisviečių eilėse [1199]), tad teko pereiti prie laikraščio

leidybos penkis kartus per savaitę, teisinantis, kad negalėjo samdytis papildomų darbuotojų savaitgaliais, o perkėlus redakciją ir spaustu­ vę į naujas patalpas, kurį laiką laikraštis ėjo keturių puslapių, kol nuo 1950 m. vasario vėl padidintas iki šešių [1119].Tačiau kitais metais lai­ kraštis tris kartus per savaitę leistas keturių, o du - šešių puslapių, anot redakcijos, turint mažai skelbimų, tiek puslapių užteko [1268]. Periodiniai leidimai platinti visais įmanomais būdais. Kadangi daž­ nas turėjo skaitytojų įvairiose pasaulio šalyse, svarbi liko prenumerata. Ji priklausė nuo prenumeruotojų gyvenamos vietos. Mažiausiai prenu­ merata kainuodavo mieste, kur leistas leidinys, o tolstant nuo jo augo ir kaina, pavyzdžiui, „Draugo“ prenumerata Čikagoje 1948 m. kainavo 8 dol., (pusmečiui - 4,50 dol.), kitur JAV ir Kanadoje - 7 (4), užsieny­ je - 10 (5). Ko gero, „Draugas“ tarp išeivių laikraščių plito plačiausiai -

26 Ir to neretai neperskaitydavo, girdi, neturėdavo laiko dėl darbo, bet redakcija teigė, jog taip galėjo teisintis, kai darbo diena trūkdavo 12 vai. [1172].

L a u k ia n t k a ro ...

•

59

pavyzdžiui, 1948 m. turėjo skaitytojus 28 JAV valstijose, Brazilijoje, Kanadoje, Venesueloje, Urugvajuje, Argentinoje, Čilėje, Kolumbijoje, D. Britanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Danijoje, Portugalijoje, Australijoje, Afrikoje (Maroke ir kitose pran­ cūzų kolonijose, kur Svetimšalių legione tarnavo lietuviai) ir Azijoje (vėlgi tie patys legionieriai ir kunigai misionieriai). Redakcijos žinio­ mis, TSRS laikraštį prenumeravo „Politikos ir ekonomikos institutas“ ir Sovinformbiuras, o LTSR - Mokslų akademija [1067], jo siuntimą DP finansavo laikraščio įsteigtas „Spaudos fondas“ [1235]. Dienraščiais prekiauta stotyse, kioskuose ir prie lietuviškų bažnyčių. 6-ojo deš. pradžią JAV lietuvių laikraščiai pasitiko ženkliai paki­ tę, labiausiai tai pasakytina apie „Draugą“, kurį ir oponentai pripažino įtakingiausiu, tad, matyt, ne veltui laikraštis po karo Amerikos katali­ kų spaudos sąjungos parodoje gavo pirmąją vietą, o 1951 m. Niujor­ ko Linguaphone institutas, rinkęs geriausius JAV laikraščius ne anglų kalba, pirmąsyk rinko geriausią lietuvišką ir juo pripažino „Draugą“ už geriausią lietuvių kalbospanaudojimą, ui, gerą laikraščio technišką sutvar­ kymą bei spaudą, kas daro laikraštį lengvai skaitomą [1065].

D P periodikos atsiradimą lydėjo ir profesinių sambūrių atsiradimas. Iš Lietuvos pasitraukę Lietuvių žurnalistų sąjungos nariai 1946 m. ge­ gužę Hanau sušaukė pirmąjį 100 dalyvių sulaukusį lietuvių žurnalistų suvažiavimą, jo metu perskaityti keli referatai, į atkurtą sąjungą priimta keliasdešimt naujų narių, sudaryta valdyba su pirmininku Jonu Pajauju priešakyje (į ją pateko Aleksandras Merkelis, Jonas Vaidelys, Simas Urbonas, H. Blazas, Vytautas A. Braziulis, J. Cicėnas ir J. Kardelis), su­ darytas ir garbės teismas, vyko lietuviškos spaudos paroda, kurią lankė ir stovyklos gyventojai. 1947 m. rugpjūčio 30-31 d. įvyko antrasis suvažiavimas, kur skaityti keli pranešimai apie DP spaudos problemas, būtinybę įsteigti sąjungos vadovybės globotą informacijų centrą DP spaudai, leisti propagandi­ nius leidinius įvairiomis kalbomis, dalytasi patirtimi, pavyzdžiui, kaip patekti į kitataučių spaudą. Į naują sąjungos valdybą išrinkti A. Mer­ kelis (jau iki tol ėjęs į JAV išvykusio pirmininko pareigas), J. Būtėnas, J. Cicėnas, H. Blazas, Povilas Gaučys, Domas Penikas, J. Kardelis, Vy­ tautas Trumpa ir S. Urbonas. Planuotas trečias suvažiavimas 1948 m.

60

•

1 d a lis

nebeįvyko, o 1949 m. sausį valdyba nutarė perkelti savo veiklą į JAV [970], tačiau veiklą sąjunga atnaujino tik 1953 m. Lietuvių žurnalistai ieškojo kelių į įvairias tarptautines R. Europos žurnalistų organizacijas, pavyzdžiui, į licenzijuotą D P spaudos sąjungą, įsteigtą 1947 m., reaguojant į naują, DP žurnalistų netenkinusią lai­ kraščių licencijavimo tvarką [1039]. Lietuviai dalyvavo sąjungos orga­ nizuotame įvairių tautų DP žurnalistų susitikime su JAV pareigūnais, kur šie skundėsi ypač baltų D P spauda, kad vis primindavo istorija tapusius 1940-1941 m. įvykius ir kėlė problemas JAV, kurios ieškojo sugyvenimo su sovietais. Susitikimo metu lenkai siūlė paversti sąjungą savotiška atsvara prokomunistinei ir prosovietinei žurnalistų sąjungai, maždaug tuo pat metu surengusiai kongresą Prahoje [902]. 1948 m. Paryžiuje įsteigus devynių tautų atstovus jungusią „Cen­ trinės ir Rytų Europos žurnalistų sąjungą“ („Union dės Journalistes Libres de 1’Europe centrale et Orentale“), lietuviai buvo vieninteliai Baltijos šalių atstovai, o Vytautas Gedgaudas tapo trečiuoju sąjungos vicepirmininku. Lietuviai buvo pakviesti į sąjungos tais metais šauktą bolševikų pavergtų tautų kongresą [899]. Vėliau, regis, ši sąjunga 6-ojo deš. pradžioje tapo „Laisvųjų žurnalistų federacija“ ir joje lietuviams atstovavo J. Lanskoronskis bei Fabijonas Neveravičius, teikę jai infor­ maciją apie lietuvių veiklą [48]. Galimybių bendradarbiauti R. Europos žurnalistai ieškojo ir JAV; 6-ojo deš. pradžioje lietuviai kviesti prisijungti prie „Tarptautinės Centrinės ir Rytų Europos, Baltijos ir Balkanų šalių laisvųjų žurnalis­ tų federacijos“ („International federation of free journalists of Central and Eastern Europe and Baltic and Balkan countries“) [48]. Knygų leidyba. Kaip ir periodikos, taip ir lietuvių išeivių knygų leidybos centras buvo V. Europa ir ypač - V. Vokietija, kur pirmosios knygos pasirodė iškart po karo. Kaip ir periodikos, taip ir knygų leidė­ jai turėdavo gauti okupacinės valdžios leidimą knygos išleidimui ir jį nurodyti knygoje. Nors būta minčių centralizuoti leidybą (manyta, kad ją kontroliuoti galėtų LTB ar jos Švietimo valdyba, prie kurios veikė mokomosios li­ teratūros leidybą reguliavusi Knygų leidybos komisija, 1948 m. įkurtas Kultūros fondas), bet leidybos plėtra buvo pernelyg veržli, kad būtų

L a u k ia n t k a ro ...

•

galima ją sukontroliuoti, į ją metėsi daugybė leidėjų - privačios, ko­ operatinės, visuomeninių institucijų ir kitos leidyklos, periodinių lei­ dinių redakcijos, įvairios visuomeninės institucijos, švietimo įstaigos, asmenys ir kiti. Žinia, daugiausia - 20 proc. - visų D P knygų išleido sąlygiškai negausi privačių leidyklų grupė (iš viso - 15), iš jų minėtinos „Patria“, brolių Sulaičių leidykla, „Venta“, „Aufbau“, „Gabija“ ir kitos. Šių ir kitų leidėjų pastangomis jau per antrąjį 1945 m. pusmetį iš­ leistos 107 knygos, o 1946 m. - 333. Tiesa, 1947 m. leidybos apimtys kiek krito - pasirodė 286 knygos. Matyt, atsiliepė spaudos leidimų su­ varžymas JAV zonoje, rinkos užpildymas, gal kaltas buvo ir vis labiau sekinęs stovyklinis gyvenimas ir atsainumas, jog gan palankios leidy­ bos sąlygos, ypač kone visiškas vokiškos valiutos nuvertėjimas išliks ilgai. Tais metais leidėjai galėjo džiaugtis, jog prozos ir neretai poezijos knygų tiražai siekė 3000-5000 egz. Deja, po 1948 m. valiutos reformos dėl pablogėjusios materia­ linės padėties knygų prekyba smuko, o dar atsivėrė kelias į JAV, tad pasirodė tik 216 knygų. Vėlesniais metais leidyba vis menko: 1949 m. išleista 80 knygų, o 1950-1952 m. - tarp 30-50, sumažėjo (iki kelių šimtų egz.) ir tiražai. Iš viso 1945-1952 m. Vakarų Europoje pasirodė daugiau nei 1000 lietuviškų knygų. Jų sklaidai buvo sukurta neblogai veikusi platinimo sistema, kurią irgi sugriovė valiutos reforma ir emi­ gracija. Prasiautus emigracijai, Vokietijoje liko trys leidyklos: „Venta“, „Tremtis“ ir PLB Vokietijos krašto leidykla. Dalis emigravusių vienaip ar kitaip su leidyba susijusių asmenų ėmėsi leidybos naujose vietose. Australijoje Juozas Glušauskas įsteigė leidyklą „Australijos lietuvis“, Kanadoje 1948 m. buvę D P įkūrė akcinę spaudos bendrovę „Viltis“, kuri jau tais metais įsigijo spaudos įrangą ir perėmė laikraščio „Nepri­ klausoma Lietuva“ leidybą [900]. 1949 m. kaip laikraščio leidinys pasi­ rodė pirmoji lietuviška knyga Kanadoje - J. Neverdausko eilių rinkinys „Užrūstinti dievai“ [1319]. DP prisidėjo ir prie aktyvėjusios knygų lei­ dybos Argentinoje ir Brazilijoje. Daugiausia buvusių leidėjų pasuko į JAV, siedami su jomis ir leidy­ binius planus ir atgaivindami iki jų pasirodymo kone apmirusią išeivių leidybą, kurios pasiekimai buvo visai sumenkę. Pavyzdžiui, 1947 m. iš­

61

62

•

1 d a lis

leistos vos kelios knygos [1400], o apie jas šnekėta, jog tai buvo siauru­ čiai veikaliukai, savo grupes arpartijos gaminiai, bejokio platesnio atgarsio lietuvių dvasiniam ir kultūriniam lobynui [1407]. 1949 m. veiklą JAV at­

naujino iš Vokietijos perkelta „Gabija“, pasivadinusi Lietuvių spaudos centru Amerikoje [1115], atkeliavo leidyklos „Patria“ savininkas Jonas Lenktaitis, broliai Sulaičiai, Bostone leidyklą „Lietuvių enciklopedija“ įsteigė patyręs spaustuvininkas Juozas Kapočius ir kiti. Atsigaunant leidybai, ir JAV skambėjo siūlymai kurti vieną didelę knygoms leisti bendrovę [1098]. Siūlyta, kad ja būtų ant realių pamatų atsistojęs Kultūros fondas, knygų prenumerata, spausdinti jas atkarpo­ mis laikraščiuose, nes tai būtų leidę atpiginti spaudą [993], bet vėlgi va­ romąja jėga tapo privati iniciatyva ir kai kurios institucijos, per knygų leidybą siekusios savo tikslų. Prie pastarųjų minėtinos ir sukurtos senųjų išeivių, sakysim, DP į savo veiklą mėgino įtraukti TM D [943], su ALRKF finansine parama leidybinę veiklą planavo Lietuvių kultūros institutas [1183], bet labiau­ siai pavyko Lietuvių katalikų spaudos draugijai. Kun. K. Matulaičio pastangomis LKSD 1949 m. nutarė gelbėti iš mirties lietuvišką knygą, sudaryti galingą ir pajėgų Lietuviškos Knygos Skyrių lietuviškoms kny­ gos leisti ir p la tin ti, todėl „Draugo“ spaustuvei nupirkta įranga knygų

spausdinimui [1404]. Skyrius (vėliau pervadintas Lietuviškos knygos klubu) gegužės - liepos mėn. surengė vajų, kurio metu tikėtasi pri­ traukti 3000 rėmėjų [1186]27, deja, tokių terasta 300 [1155] ir tiek buvo mažoka platesniu mastu leisti knygas [1225]. Nors leidėjų vis daugėjo ir knygų skaičius augo, jos plito sunkiai ir tai atsiliepė jų tiražams. 6-ojo deš. pradžioje vidutinis grožinės literatū­ ros knygos tiražas siekė 800-1000 egz., kitų 400-500 egz., senieji išei­ viai sudarė tik 5-10 proc. pirkėjų [1267], bet ir buvę DP pirko vis ma­ žiau (pavyzdžiui, per metus neišpirktas 700 egz. Balio Sruogos knygos tiražas [1426]). Nenuostabu, kad per spaudą buvę DP raginti kuriantis

27 Buvo sugalvota ir jų hierarchija: paprasto nario mokestis buvo 5 dol., „am­ žinų“ dešimčiai metų - 50, garbės rėmėjai aukodavo 100, o globėjai - 500, visi turėjo kiekvienais metais gauti naujų knygų už 7,50 dol., be to, naujas knygas jie galėjo įsigyti pigiau nei kiti [1226].

L a u k ia n t k a ro ...

•

nepamiršti tokio svarbaus baldo kaip knygų spinta, o skaičiuojant šei­ mos biudžetą rasti pinigų ir spaudos įsigijimui, nes tai vienintelis veiks­ mas, tam tikra prasme prilygstąs brolio partizano veiksmams [1248]. Tačiau platinimo sąlygos JAV buvo visai kitos nei Vokietijoje, kur lietuviai gyveno kompaktiškiau mažesnėje teritorijoje. Senoji sistema, kai apie knygos būdavo informuojama spaudoje ir pageidaujantys jas persisiųsdavo, negelbėjo - skelbimą perskaitydavo geriausiu atveju keli šimtai žmonių ir mažai kas vargindavosi paštu parsisiųsti knygą jos prieš tai nepačiupinėjęs. Padėčiai pakeisti siūlytos įvairios išeitys: knygomis prekiauti lietuviškose parduotuvėse, buvusių D P organizaci­ joms Amerikoje - skirti platintojus, kaip Vokietijoje [1015], kolonijose įrengti mažą vitrinėlę su knygomis ar kioskus, geriausia - prie bažny­ čių, kad platinimo imtųsi katalikiškos organizacijos. Jos, sutarusios su kunigu, būtų užsakinėjusios knygas jo adresu (kaip patikimo asmens), po vieną jų egzempliorių eksponavusios vitrinoje bažnyčios prieangyje su atitinkamu įrašu, pavyzdžiui, Knygnešių dvasia tebūna gyva mumyse, apačioje nurodant kaip jas įsigyti, o sekmadienį prekiauti (prieangyje, parapijos raštinėje ar kitoje artimoje patalpoje) [1026]. 1950 m. tokie kioskai jau veikė Klivlande, Baltimorėje, Niu Britene, Rytų Čikagoje, Los Andžele ir kitur, laikraščiai raginti nemokamai skelbti jų adresus ir darbo laiką [1248]. Deja, po kelių skurdo metų buvę D P skubėjo atsigriebti, tvirtai įsikurti, susitvarkyti buitį ir nors, anot amžininko, gražiai pakalbėda­ vo apie kultūrinius dalykus, padejuodavo dėl mirštančios lietuvybės, bet prireikus ją paremti, ūmai tapdavo ir neveiklūs, ir ypač šykštūs. Ypač šykštūs daromės lietuviškosios knygos parama ir, apskritai, savosios spaudos reikalams [1042]. O, regis, reikėjo tiek nedaug - jei 10 000 lietuvių būtų

išleidę knygoms vidutinį darbo dienos uždarbį, per metus būtų susida­ rę 70 000 dol., o jei būtų aktyviau pirkę ir senieji išeiviai, nebūtų reikėję kurti Literatūros fondo, kuris rinko aukas paremti rašytojus [996].Tada leidėjai būtų turėję ir galimybę mokėti autoriams honorarus. Šie buvo įprastas dalykas DP knygų leidyboje iki 1948 m. valiutos reformos Vokietijoje, o po jos beveik išnyko. Noras pasipelnyti sutau­ pant honorarą skatino kai kuriuos leidėjus piratauti. Pavyzdžiui, Vo­ kietijoje išleista keliolika knygų, kurių autoriai liko Lietuvoje ar buvo

64

•

1 d a lis

mirę, nederinant jų skelbimo su autorių giminėmis. JAV pasitaikydavo pasinaudojimo intelektualine senosios išeivijos autorių nuosavybe, ne­ menkas pasipiktinimo bangeles sukėlė Kornelijaus Ciukovskio knygos „Daktaras Aiskauda“, kuri laikyta Hju Loftingo knygų apie daktarą Dolitlį plagiatu, išleidimas [1092]. Atskira sala liko prokomunistinė leidyba, vis aštriau jutusi skaity­ tojų mažėjimą, nes retėjo senoji karta. Teisintasi ir radijo bei televizi­ jos konkurencija [1157]. Didžiausias leidėjas tradiciškai buvo ALLD, kasmet mažų mažiausiai išleisdavusi vieną knygą savo nariams. Tačiau ją vis labiau kamavo įsisenėjusia bėda virtęs mokesčių mokėjimo vėla­ vimas, pavyzdžiui, 1945 m. pusė jos kuopų neatsiskaitė laiku ir drau­ gijos vadovams teliko džiaugtis, kad metus baigė be skolų, bet naujus sutiko tuščiu iždu [1021]. Tai vertė skirti didelį dėmesį vajų rengimui. Sakysim, 1946-ųjų metų vajaus tikslas buvo rasti bent 500 naujų narių [983], 1947-ųjų, vykusio nuo vasario iki gegužės, šūkis skambėjo taip: kiekvienas narys turi gauti mažiausiai vieną naują [1362]. Mokesčiams surinkti ilgintas jų mokėjimo terminas, pavyzdžiui, 1946 m. perkeltas iš liepos 1 d. į spalio 1 d. [982] Tačiau vajai nešė vis mažiau naudos. Antai, 1950-ųjų, draugijos 35-mečio, naujų narių gavimo vajaus siekis buvo rasti 1000 jų, bet pa­ vyko tik 250, tad nors ALLD turėjo apie 6000-6500 narių, teko didinti nario mokestį iki 2 dol. (pakėlimui turėjo įtakos ir tai, kad mažai kas at­ siliepė į raginimą kuopoms nuo kiekvieno nario mokėti po dolerį Knygų ir apšvietos fondui, iš kurio finansuota knygų leidyba). Mėginta išjudinti ir knygų, kurių draugija turėjo apie 6000 egz., prekybą. CK sprendi­ mu jos buvo nupigintos, o sąrašai skelbti „Laisvėje“, apie išpardavimą skleisti reklaminiai lapeliai [1229]. Porą pokarinių metų draugija JAV gimusiems nariams siūlė amerikiečių ir rusų autorių knygas anglų kal­ ba, kurias dideliais kiekiais su nuolaida pirkdavo iš leidėjų [1002]. Leidyba neatsiejama nuo spaustuvių. Bet 1945-1952-ųjų DP lei­ dyba išskirtina tuo, kad DP jų neturėjo. Išimtį sudaro dalis leidinių, dauginti rankinėmis dauginimo priemonėmis. Visi kiti leidiniai spaus­ dinti šalių, kur gyveno DP, spaustuvėse. Pirmoji buvusių D P spaustuvė atsirado D. Britanijoje 1952 m. - tai buvo Lietuvių sąjungos nuosavy­ be tapusi spaustuvė „Nida“.

L a u k ia n t k a ro ...

•

DP sklindant po pasaulį, stiprėjo senosios išeivių spaustuvės ir steigėsi naujos. Pavyzdžiui, Brazilijoje vėl pradėjo veikti A. Bumblio spaustuvė „Baltica“, naujos spaustuvės atsirado Argentinoje, Australi­ joje, Kanadoje ir, žinia, JAV (čia iš eks-DP steigtų spaustuvių veikiai viena geriausių tapo J. Kapočiaus „Lietuvių enciklopedijos“ spaustuvė). Stiprėjo ir kai kurios senosios spaustuvės, pirmiausia - „Draugo“. 5-ojo deš. pabaigoje ji išplėsta, nupirkta nauja įranga laikraščių ir knygų spausdinimui, spausdinti lietuviški žurnalai, atlikinėti įvairūs komer­ ciniai užsakymai, įsigytas žemės sklypas naujo „Draugo“ centro, įskai­ tant ir spaustuvę, statybai [1334]. Tobulėjo ir „Naujienų“, „Keleivio“ (1951 m. įsigijusi naują spaudos mašiną ir galėjusi imtis papildomų užsakymų [1190]), kitos spaustuvės. D P imigracija padėjo išspręsti skaudžią specialistų problemąmat daugelis senųjų išeivių jau traukėsi dėl amžiaus, o naujų ateidavo mažai [1167], negrįžo daug išėjusiųjų į armiją [984] (ką reiškė patyrę darbuotojai, rodo „Amerikos lietuvio“ atvejis, kai 1948 m. laikraštis nepasirodė dėl spaustuvės darbuotojo ligos [1276]) . Tiesa, tai nelietė prokomunistinių spaustuvių. Nemenkus gamybinius pajėgumus turė­ jusi „Laisvės“ spaustuvė kritikuota, kad neišnaudojo pajėgumų, netu­ rėjo užsakymų ieškančių agentų, žodžių, neišnaudotos visos galimybės uždirbti laikraščio leidimui, įskaitant ir spaustuvės perkėlimą į naujas patalpas 1950 m., reikalingų lėšų [1195]. D P laikmetis išsiskyrė ir savo bibliotekomis, ištiso jų tinklo sukū­ rimu. Pirmiausia minėtinos švietimo įstaigų bibliotekos. Vien britų okupacinėje zonoje, gavus BALF atsiųstas knygas, sukurta ir perduo­ ta vietos lietuvių gimnazijoms 17 bibliotekėlių, jos vėliau būdavo pa­ pildomos naujomis knygomis. JAV zonoje bibliotekų tinklas kurtas remiantis iš Lietuvos išgabentos Kybartų gimnazijos biblioteka. Iš jos knygų sudarytais keliais rinkiniais tam tikra tvarka keitėsi zonos lietuvių gimnazijos. Apie 20 bibliotekų veikė stovyklose. Prasidėjus emigracijai, jų knygos buvo suvežamos į centrinę LTB biblioteką, kai kurios išgabentos į JAV ir kitas šalis, kur patekdavo į jau seniau įkurtas bibliotekėles. Emigruodami iš V. Europos didelių asmeninių bibliote­ kų pagrindu tapusius knygų rinkinius išsivežė ir kai kurie D P - Kazys Pemkus, Bronius Kviklys ir kiti.

65

66

•

1 dalis

DP knygos patekdavo ir į kitataučių bibliotekas, pirmiausia - moks­ lo ir mokymo institucijų, leidėjai knygas siuntė įvairių šalių naciona­ linėms bibliotekoms. 6 deš. pradžioje susirūpinta ir lietuviškų knygų patekimu į JAV viešąsias bibliotekas, kurios jau iš anksčiau turėjo vie­ nokius ar kitokius lietuviškų knygų rinkinius, formuotus atsižvelgiant į skaitytojų - lietuvių poreikius. Pavyzdžiui, Klivlando biblioteka turėjo apie 2500 knygų [1254], o Detroito - tik 400, ir tai aiškinta menku vietos lietuvių domėjimusi jomis [1253]. 1945-1952 m. pažymėtini ir archyvų plėtra, tiesiogiai susijusia su D P leidybine veikla. Jau 1945 m. Memingene bibliografas Aleksandras Ružancovas įkūrė Lietuvių bibliografinę tarnybą, kuri siekė sukaup­ ti išeivišką spaudą, bet vėliau dalį rinkinio perdavė saugoti 1946 m. diplomato Alberto Geručio Berne įsteigtam Lietuvių bibliografiniam archyvui, kurio atsiradimui pritarė ir VLIK. LBA, be spaudos, kaupė rankraščius, meno kūrinius, privačių asmenų archyvus. Taipogi trum­ pai veikė Baltijos universiteto įkurtas Baltų bibliografinis institutas. Mėginta kurti ir kitus archyvus, pavyzdžiui, archyvą turėjo Lietuvių latvių vienybės spaudos biuras. Nemažai su D P susijusios archyvinės medžiagos sukaupė 1948 m. prie Kultūros fondo sudaryta Istorinės medžiagos rinkimo komisija. Perkeltas į JAV jos rinkinys tapo čia įkur­ to Pasaulio lietuvių archyvo pagrindu. JAV toliau spaudinius ir įvairią archyvinę medžiaga kaupė kun. Pran­ ciškaus M. Juro įkurtas ir Lietuvių kultūros institutui perduotas Ame­ rikos lietuvių centralinis knygynas ir archyvas (ALKA). ALRKF Bos­ tone turėjo Centralinį knygyną ir archyvą. Spaudą, plakatus ir kitą is­ torinę medžiagą rinko federacijos Čikagos apskrities sudaryta komisija [1230], gal jų veikla iš dalies atsiliepė į „Draugo“ raginimą saugoti laiš­ kus ir kitus dokumentus, kurie ateityje būtų tapę svarbiais istoriniais šaltiniais, perduoti juos archyvams [1202] ir, mirštant senosios išeivijos veikėjams, rinkti bent jų biografinius duomenis bei nuveiktųjų darbų aprašymą [1146]. Savo archyvinę medžiagą kaupė ir prokomunistinės organizacijos, tam LLD įsteigė Centralinį archyvą ir surinktą medžiagą vėliau perda­ vė saugojimui LTSR [1053].

L a u k ia n t k a ro ...

•

DP mėgino išnaudoti ir radiją, bet, nežiūrint visų pastangų, jiems tepavyko surengti keletą koncertų regioninėse V. Vokietijos radijo sto­ tyse. Sis informacinės sklaidos kanalas liko senųjų išeivių veiklos sfera. Aktyviausiai radiją išnaudojo JAV lietuviai. Kaip ir anksčiau, netu­ rėdami savų radijo stočių, jie nuomodavo laiką laidoms iš amerikiečių ir išsilaikydavo iš reklamų bei aukų. Transliuota keliolika tokių laidų, daugiausia - Čikagoje: baldų ir aukso dirbinių parduotuvės savininko Juozo Budrikio (sekmadienį 21:30 per radijo stotį W CFL ir ketvirta­ dienį 19 vai. per Cicero W H FC radijo stotį [1322]; kad ir sunkiai, se­ kmadieninė laida girdėta ir Monrealyje), Povilo Saltimiero (transliuota penkis kartus per savaitę [1419]), Antano Vanagaičio („Margutis“), So­ fijos Bartkus ir kitos. Laidos transliuotos ir Bostone (Stepono Minkaus), Pitsberge (Povilo Dargio), Filadelfijoje (Antanaičio su žmona), Detroite („Detroito radio klubas“ rengė laidą „Lietuvių balso radijas“ [1339]) ir kitos, vėliausiai, 1952 m., Jono Uždavinio, Broniaus Gedi­ mino ir Jurgio Rudelio iniciatyva pradėta transliuoti lietuviška laida iš Santa Monikos stoties KDWL [1257]. Prokomunistinės organizacijos radijo laidas turėjo Detroite (rengė „Radijo klubas“), Čikagoje, Brukli­ ne [1255] (rengė Lietuvių laisvės radijo komitetas, vedė Rojus Mizara) [1150] ir kitur. Urugvajaus lietuviai laidas privačiose radijo stotyse transliuoda­ vo 2-3 kartus per mėnesį, jos laikytos svarbiu elementu išlaikant lie­ tuvybę, ypač tarp jaunimo, kuris neskaitė lietuviškos spaudos [1402]. 30 min. savaitinę laidą turėjo ir prokomunistinės Urugvajaus organi­ zacijos [1107]. 6-ojo deš. pradžioje dvi laidas turėjo Argentinos lietu­ viai [1117]. Šios laidos buvo skirtos išeivių kolonijų poreikiams, gi iš girdėtų Lietuvoje, nežiūrint visų pastangų turėti jų kuo daugiau, minėtinos Va­ tikano radijo lietuviškos laidos, kurios buvo atnaujintos 1946 m. birže­ lio 8 d. [1223], ir 1951 m. pradėtos transliuoti „Amerikos balso“ laidos. D P turėjo nemažai planų, susijusių su kinu, bet pavyko realizuoti bene porą ir perduoti juos į JAV. Tiesa, filmo sukūrimui reikdavo pa­ teikti karinei valdžiai scenarijų leidimui gauti (kartą, filmuojant trumpametražį filmą, akcentuota, kad bus ne politinis, o vaizduos grynai lietuvišką charakterį sodžiuje [1019]).

68

•

1 dalis

JAV po karo veiklą tęsė keli kino operatoriai, rodę savo ir kitų sukur­ tus filmus. Antai, broliai Motūzos rodydavo savo spalvotus, įgarsintus filmus „Lithuania“ (su NBC radi jo komentatoriaus Wm. B. Comptono paaiškinimais), „Tėvynėj brangioj“, „Kodėl mes bėgom“ (apie 1941 m. terorą Lietuvoje), „Be tėvynės - ištrėmime“ (apie DP Vokietijoje), „Tag Day“ (apie BALF rinkliavą Niujorke), „Ten, kur Nemunas banguoja“ [1191]. Šiuos filmus rodė ir V. Beleckas; neretai filmai tapdavo rengi­ nių dalimi, pavyzdžiui, rodyti per renginius, kur rinktos aukos BALF (beje, dalyvavę galėjo išgirsti plokšteles su J. Paleckio, M. Gedvilo, Pra­ no Pakarklio kalbų įrašais. Anot amžininkų, savotiškai įdomu buvo [...] išgirsti melagingą kalbą Lietuvos duobkasių komisarų [1208]). Prokomunistų pusėje dirbo operatorius Jurgis Klimas, demonstra­ vęs apie tuziną filmų, tarp kurių buvo ir amerikietiški (Jaunasis mis­ teris Linkolnas“, filmas apie NBC simfoninio orkestro koncertą), ir sovietiniai (Leningrado miuzikholo koncertas, sovietinių sportininkų paradas, kur dalyvavo ir LTSR atstovai [1076]), ir jo paties susukti (apie 1946 m. Čikagoje vykusį Lietuvių meno ir kultūros festivalį [1382], „Paparčio žiedas“, kur filmavosi netoli šimto lietuvių solistų ir meno kolektyvų, operą „Birutė“ [1068]). Kai kuriuos filmus rodė ir kitatau­ čių organizacijoms, rengė turus po kolonijas, kartais seansus jungdavo su prakalbomis. Pavyzdžiui, rodant Antano Bimbos iš LTSR atvežtą filmą, pertraukos metu kalbėdavo R. Mizara [1133]. Dažnai renginiai būdavo nemokami, kartais bilietas kainuodavo 75 c. Beje, 1952 m. minint J. Klimo darbo 20-metį, surengtas trijų dienų jo rodytų filmų festivalis [1323]. JAV ėmus plisti televizijai, ji patraukė ir išeivių dėmesį, ir džiaugtasi bet kokiu lietuvių patekimu į jos laidas. Pavyzdžiui, 1951 m. gruodžio 17 d. Čikagos „Channel“ Bealak Kamey šou metu rodyti lietuvių kalė­ diniai papročiai, apie kuriuos pasakojo J. Daužvardienė [1232]. Kad ir silpstanti, bet prakalbų tradicija vis dar laikėsi, jų turus ren­ gė tiek patriotinės organizacijos (ypatingą dėmesį skirdamos Lietuvos okupacijas patyrusių asmenų kelionėms), tiek prokomunistinės (dide­ lis turas surengtas A. Bimbai po jo grįžimo iš LTSR, vien 1946 m. ge­ gužę jis aplankė trylika kolonijų Naujosios Anglijos valstijose [1396]). Salia prakalbų rūpintasi parodomis, spektakliais, koncertais, kurie vėlgi

L a u k ia n t k a ro ...

•

neretai jungti su prakalbomis. Tokių jungtinių renginių pavyzdžiu gali būti prokomunistų rengtas lietuviškos knygos 400-jų metinių minėji­ mas, kai kone 15 kolonijų surengta lietuviškų knygų paroda [1313], taip pat jų (įskaitant ir LTSR išleistas knygas) parodos vyko ir kelių didžių­ jų miestų viešosiose bibliotekose, kolonijose R. Mizara skaitė paskaitas apie pirmąją knygą, o kur negalėjo nuvykti - siuntė jos tekstą vietos aktyvistams perskaityti [1228].Tiesa, apie 5-ojo deš. pabaigą prokomu­ nistiniai renginiai susidūrė su nauja kliūtimi - atgimusiu piketavimu, kurio aktyviai ėmėsi į JAV atvykę buvę DR

Kova informacinėje erdvėje. Taika vėl atnaujino srovių dėmesį in­ formacinei veiklai. Jos stiprinimu susirūpino apie 500 narių turėjusi Lietuvių socialistų sąjunga, 1946 m. rugsėjo 1-2 d. suvažiavime išreiš­ kusi viltį, kad kai Lietuvių darbininkų draugija vėl imsis aktyviai leisti knygas, į veiklą įsijungs pasitraukę nariai. Tuo metu socialistai turėjo sutuoktinių Michelsonų padovanotą laikraštį „Keleivis“ su pastatu, ku­ riame buvo įsikūrusi redakcija, administracija ir spaustuvė. Priimtoje rezoliucijoje spaudos klausimu LSS kuopos ir nariai raginti skleisti „Keleivį“ ir „Naujienas“, leisti socialistinę literatūrą tiek politiniais, tiek kultūriniais klausimais, organizuoti jos platinimą per kuopas ir drau­ gijas, mobilizuojant platintojų tinklą, bendradarbiauti spaudoje gyvin­ dami jos turinį [1233]. Tačiau 1948 m. suvažiavime pripažinta, kad ne viskas pavyko, įskai­ tant ir leidybą (teišleista pora brošiūrų) bei naujų narių pritraukimą. Pastarosios problemos sprendimui socialdemokratai DP Europoje siūlė bendrai leisti teorinį ir mokslinį žurnalą „Darbas“, skelbti brošiū­ ras socialdemokratijos klausimais [999]. Šiems tikslams realizuoti ben­ draminčių JAV finansiškai remti socialdemokratai D P įsteigė leidyklą „Talka“, kuri per metus išleido keturias knygas. 1951 m., aktyvindama veiklą, LDD ėmė rotatoriumi spausdinti pranešimus nariams [1190]. Nemažą dėmesį informacinei veiklai skyrė katalikai. Dar 1946 m. teigta, jog nevalia pamiršti, kad katalikų organizacijos ir jų laikraščiai lyg viena šeima. Tarp jų ryšiai turi būti kuo glaudžiausiy nenutraukiami.

69

70

•

1 dalis

Ypač tai svarbu šiais laikais, kuomet tiek daug turime bendrų reikalų, rū­ pesčių ir darbų. Spaudos pareiga yra remti organizacijas, o organizacijos iš savo pusės turi laikyti svarbia pareiga remti spaudą. M aty ranka ranką mazgoja. Nuo to glaudaus bendradarbiavimo labai daug pareina ir mūsų organizacijų ir spaudos išsilaikymas iry aplamaiy mūsų tautinė ir religinė ateitis [1214]. 1948 m. pradžioje keturių mėnesių vajų veiklos suaktyvi­ nimui paskelbusi ALRKF ragino rengti suvažiavimus ar konferencijas kolonijose bei per radiją, spaudą, pamokslus aiškinti katalikiškosios vei­ klos idealus ir tikslus, atgaivinti apmirusius skyrius, pasiekti, kad kie­ kvienoje šeimoje būtų skaitomas lietuviškas katalikiškas laikraštis, ir įtraukti į veiklą naujus narius [1425]. Katalikiška Lietuvių darbininkų sąjunga 6 deš. pradžioje kėlė už­ davinį aktyvinti veiklą ir vienu pagrindinių uždavinių matė savo orga­ no - laikraščio „Darbininkas“ išlaikymą bei patobulinimą. Tam raginta skelbti daugiau straipsnių socialiniais klausimas, nagrinėti Leono XIII, Pijaus XI enciklikas ir kitus šios srities raštus, rodyti mūsų tautai atnešusios ideologijos pragaištingumą. Taipogi, menant to meto katalikų socialinių sąjūdžių populiarumą, siūlyta ir JAV paieškoti stipresnių po­ lėkių ir laiko dvasiai atitinkančių šūkių, kurie galėtų ne tik sustiprinti ak­ tyvųjį narį, bet ir pritraukti atšalusį ar abejojantį. Šita prasme darbininkų sąjūdis įgytų ryškesnę vietą kitų organizacijų tarpe ir pats „Darbininkas* žymiai pakeistų savo veidą [1295]. Spaudai kelti uždaviniai vartoti kiek galint grynesnę, švaresnę ir tai­ syklingesnę lietuvių kalbą; sustiprinti ar įvesti lietuvių literatūros skyrių ar bent daugiau dėmesio kreipti į lietuvių literatūros kūrinių spausdinimą; daugiau vietos skirti straipsniams lietuvių kultūros klausimais ir informa­ cijai apie viso pasaulio lietuvių gyvenimą; stengtis sustiprinti laikraščių techninę pusę, į darbą įtraukiant naujas jėgas tame darbe turinčius paty­ rimo [1234]. Kitoje pusėje 1946 m. JAV lietuvių komunistų konferencijoje nutar­ ta išnaudoti vietos lietuvių telkimui 400 m. lietuviškos knygos jubiliejų, praplėsti spaudą, o kadangi ALT talkino III pasaulinio karo kurstyto­ jams, tai dėjo ant mūsų pareigą daugiau rūpintis kova prieš šiuo žmonių nuodytojus. Tam raginta rudenį kaip niekad energingai skleisti pažangius laikraščius tarp fašistų užnuodytų žmonių, kad matytų, kas vyksta Lietu­

L a u k ia n t k a ro ...

•

voje. Net nusileista iki raginimo vilioti visus, kas sutiko su komunistais nors vienu klausimu. Akcentuota ir planinga veikla įvairiose lietuvių organizacijose, kad galėtų daugiau reikiamų pasekmių duoti [1227], Naujų jėgų savo veiklai stengės įkvėpti ir ALLD, kurios apie 150 kuopų per metus surengdavo apie 1000 renginių. Veikiai po karo drau­ gijos vadovai pareiškė, kad fašistai D P iš V. Europos siuntė naujojfor­ moj nacių propagandą, o Amerikoje klerikalai, socialistai ir smetonininkai ją platina, tad ALLD privalėjo nukautuoti juos ir dirbti apvienijimui lietuvių demokratijos pagrindais, nariai raginti stebėti JAV kongreso bei senato veiklą ir rašyti savo atstovams svarstant reakcingus bilius [1188], aktyviai dalyvauti JAV prezidento rinkimuose [1189]. Silpstant veiklai 6-ojo deš. pradžioje, vis mėginta įkvėpti stiprybės nariams, pabrėžiant, kad jei ne draugija, tai ar būtų tūkstančiai Ame­ rikos lietuvių pasiekę šį kultūrinį laipsnį, kurį jie dabar yra pasiekę ? Kas jiems būtų suteikęs taip labai reikalingas knygas? Kas gi būtų išauklėjęs tūkstančius veikėjų, kurie dabar darbuojasi įvairiose Amerikos lietuvių organizacijose, kaip nacionalinėse, taip lokalinėse? Kartu bauginančiame fone brėžti nauji uždaviniai, girdi, kai pasaulinė taika yra taip didelia­ me pavojuje, kada dešimčių milijonų žmonių gyvastis pastatyta į pavojų, kada civilizacijai ir kultūrai gresia pabaiga, tai manome, kad reikia viso­ misjėgomis stiprinti LLD, o labiausiai - dienraščius Laisvę ir Vilnį [981]. Pastarieji, konkrečiai, „Laisvė“, akcentavo, kad kovojo už pasaulinę tai­ ką, karo Korėjoje baigmę, atkakliai pasisakė prieš vis didėjančią reakciją mūsų krašte už pripažinimą negrams lygių teisių, imigrantų teisių gynimą [1432]. Informacinius veiksmus mėgino derinti P. Amerikos prokomu­ nistinės organizacijos, pavyzdžiui, Pietų Amerikos kongrese 1946 m. nutarta leisti bendrą Argentinos, Brazilijos ir Urugvajaus lietuvių sa­ vaitraštį, tiksliau, juo paversti Urugvajaus „Darbą“ bei išlaikyti Argen­ tinos „Vienybę“, kolonijose rasti jiems rašančius žmones (taip pat - ir JAV lietuvių prokomunistinei bei LTSR spaudai) ir įsigyti spaustuves Urugvajuje ir Argentinoje [1318]. Ir toliau laikytasi tradicijos organizacijoms turėti laikraščius - or­ ganus (juos leisdavo pačios, kaip ALDD - žurnalą „Šviesa“, arba pa­ sirinkdavo kurį nors iš jau leistų). Tiesa, be gerosios pusės - nariai

71

72

•

1 dalis

žinodavo, kur ieškoti informacijos apie organizacijos veiklą, o laikraš­ čiai - garantuotus skaitytojus, buvo ir blogoji - kituose laikraščiuose pasirodydavo mažai informacijos apie ją ir galėdavo susidaryti įspūdis, kad ji neveikli [1214]. Nors ir DP leidiniuose regima vienokia ar kitokia politinių jėgų įtaka28, bet jie buvo lyg vienadieniai drugeliai ir, ko gero, ne vienam jos leidėjui sukėlė nuostabą susidūrimas su jau įsisenėjusiu senosios išei­ vijos informacinės erdvės, ypač JAV, išsidalijimu, kur jie galėjo tikėtis atsiriekti dalelę kur nors jos pakraštyje. Bet mėginimų būta, ypač nuta­ rus, kad kitos išeities nėra, kaip nutiko LRS. Jos nariai atlaikė VLIK ir spaudos puolimą dar veikdami BDPS ir leisdami jos spaudą. Kai ku­ rie smūgiai buvo labai skaudūs. Pavyzdžiui, žurnale „Mažasis židinys“ paskelbus straipsnį „Egoistinės kombinacijos“, kuriame VLAK buvo prilygintas J. Gabrio veiklai, ALT nutraukė finansinę paramą VLAK, už kurią tas ketino įsigyti radijo ryšių, įrangos, filmavimo ir fotografijos priemonių [1441, p. 219]. Anot BDPS UD, prieš ją 1948 m. varyta tiesą ir elementariusfaktus iškreipianti akcija [4]. Visuotino puolimo centre LRS atsidūrė nuo pat veiklos pradžios (ir vėl ji išvadinta gabriliada [1078]), tad privalėjo ieškoti atsako būdų. Ži­ nia, jėgos buvo nelygios - anot vieno LRS nario, tarp puolusių sąjungų „Draugo“ įtaka buvo milžiniška ir ją neutralizuoti galėjo tik liberalus dienraštis, bet toks buvo ne LRS jėgoms [143]. Po ilgų svarstymų buvo apsistota ties žurnalo leidimu, teisinantis ir tuo, kad toli gražu ne visi leidiniai dėjo LRS informaciją [82]. Puolimui aršėjant, LRS svarstė atsaką spaudoje, akcentuodama, kad nevalia skęsti baloje, bet būtina ją valyti, kelti dalykus aikštėn irfaktais, ramiaiy nesikoliodami, džentelmeniškai, bet kietaiy išvesti visuomenę iš to užsiliūliavimOy kurisjoje įsivyravęs nuo senoydar Nepriklausomoje Lietuvojeyturime reaguoti į puolimusyį pastangas mus išjuokti [...]. Savaime aišku, 28 Kad ją stebėjo senieji išeiviai, liudija, pavyzdžiui, „Naujienų“ dėmesys 1948 m. Europoje pasirodžiusiam LKDP vardu leistam žurnalui „Tėvynės sar­ gas“, vadinusiam save ankstesnių „Tėvynės sargų“ tęsėju - atsiminta, kad 1900 m. „Tėvynės sargas“ rašė, jog politinę Lietuvos nepriklausomybę skaitome už tuščią svajonę, kritikuotos naujojo „Tėvynės sargo“ nuostatos, pavyzdžiui, šūkis „Lietu­ va Kristui“ [1393].

L a u k ia n t k a ro ...

•

reikia siekti ir konstruktyvumo, duoti ir kitais klausimais straipsnių ir pa­ čiojepolemikoje būti pozityviais ir konstruktyviais [13]. Teigta, kad nevalia svaidytis epitetais, neparemtais argumentais ar įrodymais, o rašyti reikė­ jo taip, kad būtų galėję parodyti ir svetimiems, kad esame kitokie, vertin­ gesni, kultūringesni, teisingesni ir rimtesni už mūsų oponentus [14]. Taipogi kaip atsaką LRS išleido Bronio Railos brošiūrą apie jos veiklą [15]. Nesibaigė patriotinės spaudos nesantaika tiek ginant savo politines nuostatas (pavyzdžiui, „Naujienos“, 1948 m. komentuodamos atnau­ jintą „Amerikos lietuvio“ leidybą po trumpos pertraukos, pastebėjo, kad jos metu laikraštis neatvėso ir iš jo puslapių neišnyko drabstomasis npolitiniais sukčiaisu ir kitais nešvarumais adresu tų žmoniif, kurie jam nepaeina į kelią1 [1276]), tiek siekiant kitų tikslų (sakysim, teigta, kad V. Rastenio redaguota „Dirva“ puolė žurnalą „Nemunas“, nes spaudos bendrovė „Viltis“ planavo leisti panašų žurnalą [1298]29). LVS rėmusi „Vienybė“ kaltino ALT palaikiusių laikraščių redaktorius tarybos lėšų pasisavinimu [1317]. 1948 m. pabaigoje Kanados lietuvių Centro tarybai pakeitus „Ne­ priklausomos Lietuvos“ redaktorių ir juo paskyrus J. Kardelį, katalikiška spauda tai traktavo kaip Tarybos demokratiniams principams priešin­ gų socialdemokratų intrigas [1263]. Anot katalikiškos pusės, prie nau­ jojo redaktoriaus laikraštis ėmė prarasti bendradarbius ir tapo saujelės žmonių interesus ginančiu organu [1182], kai kiti manė atvirkščiai (tiesa, net puolantys pripažindavo J. Kardelio profesionalumą [995]). Vėliau laikraštis atsidūrė dviejų Kanados lietuvių organizacijų - Kanados lie­ tuvių sąjungos ir Kanados lietuvių centro tarybos - kovos epicentre ir, anot oponentų, užėmęs tik pastarosios pusę, įsivėlė į aštrią propagandą prieš KLS, tokiu žingsniu pastatydamas viską ant kortos, nors ir skelbės būsiąs visų srovių laikraščiu [1148]. Vienu iš kovos rezultatu tapo naujo laikraščio - „Tėviškės žiburiai“ - atsiradimas. Argentinoje nesiliovė priešprieša tarp Lietuvos atstovo K. Grau­ žinio ir „Argentinos lietuvių balso“. Anot diplomato, laikraštis rėmėsi biznio sumetimais ir, kad padidintų tiražą, nesidrovėjo šmeižti atsisa-29

29 Beje, „Dirva“ pravardžiuota „Lietuvos Aido aiduku“, mat V. Rastenis Lietu­ voje redagavo „Lietuvos aidą“.

74

•

1 dalis

kiusius paremti [971]. Situaciją įkaitino laikraščio „Laikas“, kurį, „Ar­ gentinos lietuvių balso“ leidėjo K. Norkaus teigimu, K. Graužimui ar­ timas Kazys Čibiras leido už VLIK lėšas ir darė nuostolius jo laikraš­ čiui, perspausdindamas skelbimus ir nemokamai platindamas. Be to, K. Norkus tvirtino, jog „Laiką“ spausdino lenkų spaustuvė, spausdinusi ir prokomunistinę „Tėvynę“, o ši gaudavo popierių per „Laiką“ [975]. įvardijant, kad veikiant į liaudį reikalinga turėti du kovos būdus: 1. liaudies sentimentalumu 2. argumentaciją - tikrovės vaizdavimą liau­ diespergyvenimams, socialistams kildavo problemų dėl vienybės su An­ tano Smetonos ir Augustino Voldemaro šalininkais [1211], vis nesiliovė apsikeitimai smūgiais, panaudojant iš konteksto išplėšus vienus ar kitus spaudoje nuskambėjusius teiginius. Pavyzdžiui, „Dirva“ puolė „Nau­ jienas“, kaip drįso skelbti vieno autoriaus straipsnį, kur atseit teigta, kad Lietuvai bus geriausia, jei ją valdys socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, „Naujienoms“ teliko protestuoti prieš straipsnio autoriaus minčių iškraipymą [1278]. Katalikiška spauda skundės, kad ją puola ne tik prokomunistinė, girdi, tą pavydo ir neapykantos darbą keršto ryžtingumu dirbo visi klai­ datikiai ir eretikai, kurie ir komunizmą smerkė, ir tikėjimą šmeižė, taip pasirodydami komunistų bendrais. Teigta, kad ir negalėdama atsakyti į visus išpuolius, katalikiška spauda vis vien išlaikė pozicijas [1372]. Ais­ tras įkaitino JAV pasiekusių buvusių Lietuvos politikų publikacijos apie nepriklausomybės metus, trigrašį įkišo ir išeivijos visuomenininkai, ir veikiai kai kurių laikraščių pozicija tapo panaši į pasakymą „kas ne su mumis, tai prieš mus“. Pasigirdo raginimai neiškraipyti faktų, o jei jau taip nutiko - reaguoti prisilaikant etikos [1261], teigta, kad žurnalis­ tai galėjo būti įvairių įsitikinimų, bet juos ginant nederėjo menkinti kito nuomonės [1207], juoba kad, anot Viktoro Biržiškos, spaudoje vis daugėjo plėšikų, kurie, pasislėpę už slapyvardžių ar inicialų, prireikus klastodavo faktus, išgalvodavo nebūtas priešininkų nuodėmes, vartojo spaudoje neleistiną grubios polemikos toną [1371]. Tokie dalykai džiugino prokomunistinę spaudą, 6-ojo deš. pra­ džioje ji pasiskubino įsidėti „Darbininko“ atsidusimą, kad iš „Dirvos“, „Vienybės“, „Naujienų“, „Keleivio“ vis daugiau sulaukdavo dūrių ka­ talikams, girdi, pultas popiežius, niekintas Mindaugo krikštas ir 1.1.,

L a u k ia n t k a ro ...

•

ir kad katalikai tai turėtų gerai įsidėmėti ir padaryti tinkamas išvadas, pastebėdama, kad lauks tų „išvadų“, ir šaipydamasi, ko dar, juk jau Naujienos“ pasidarė beveik tik kunigų Draugo" kopija, bet klerikalams dar neužtenka [1321]. Tačiau pirmaisiais pokario metais diplomatai pergyveno, kad ne visada būdavo atsikertama į prokomunistinės spaudos išpuolius, kad redaktoriai buvo nusistatę komunistus ignoruoti. Ta jų linija, manu ma­ nymu, ne visai praktiška - j i neduoda suformuluotų argumentų lietuviškų laikraščių skaitytojams ir patriotiniams kovotojams už lietuvių teises ir laisvę [31]. Vis tik, laikui bėgant, situacija keitėsi, ir nesantaika pereida­ vo ir į atvirus grasinimus. Antai, į „Naujienas“ rašiusi Barbora Gurskienė ir, anot jos, palietusi raudonųjų vėžių kermošių, sulaukė laiško, kur žadėtąją apipilti smala,jei savo valgomosios neuždarys [1094]. Prasidėjus JAV komunistinės spaudos persekiojimui, įskaitant ir kitakalbę (amerikiečių duomenimis, tuo metu JAV ėjo apie 140 ko­ munistinių laikraščių, tarp jų - ir tautinių mažumų kalbomis [1291]), ir valdžiai 1949 m. paskelbus komunistinių organizacijų bei leidinių sąrašą, į jį pateko dvi lietuviškos organizacijos bei laikraščiai „Lais­ vė“ ir „Vilnis“ (regis, per klaidą - ir „Vienybė“, bet pateikti laikraščio duomenys nesutapo su „Vienybės“), bet tabu jie puolė gintis komunis­ tinių laikraščių vardo, vadindami save pažangiais [1432]. „Vilnis“ net padavė į teismą tūlą A. K. Valuką, kuris viešai išvadino ją komunistine [1412]30.

Nors ir atsižegnojus komunistų vardo, įsitikinimai kitąsyk ginti iš paskutiniųjų. Pavyzdžiui, „Laisvei“ 1951 m. pabaigoje pasveikinus skaitytojus su Kalėdomis, buvo kaip mat sureaguota, kam, juk, girdi, buvo liūdna matant religinį padūkimą ir žinant, kiek daug žmonių yra panuodyti tais krikščioniškais religiniais nuodais [1256], ir daugiau tokių „nuklydimų“ nebepasitaikė. 30 Tai nebuvo vienintelis toks nutikimas. Pavyzdžiui, po 1948 m. vasarą Detroite surengto prokomunistinių organizacijų spaudos pikniko „Naujienose“ ir „Dirvoje“ pasirodė jo aprašymai, kur aštriai kritikuoti organizatoriai dr. Palevidus ir advo­ katė Stefanija Masytė. Šie nusisamdę advokatą ir ketino paduoti abu laikraščius į teismą, bet po advokato laiško „Naujienų“ redakcijai ši paneigė dalį savo teiginių [1275].

75

76

•

1 d a lis

Aiškinantis santykius savi girti, o svetim i- niekinti, kaip kad „Laisvė“ atsiliepė apie Argentinos lietuvių laikraščius: „Vienybė“ va­ dinta didžiausiu ir geriausiu laikraščiu lietuvių kalba visame P. Amerikos žemyne, o apie „Argentinos lietuvių balsą“ teigta, kad nesiskyrė nuo fašistinio šlamšto. Jo skaitytojų ir bendradarbių skaičius ant tiek sumažėjęs, jog laikraštėlis vos pajėgia išsilaikyti dėka užlaikomai smuklei, kuri šiek tiek pasipelno iš rengiamų kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bulvarinių vvakaruškų \ Dar redaktoriai kaltinti varę neblogą biznelį su „išvietintų“ gabenimu Argentinon. Apie Brazilijos spaudą rašyta, kad lietuviškieji fašizmo pasturlakai leidžia du laikraščius: „Žinios - (pridengtas šlykščia demagogijos skraiste) ir JMūsų Lietuva* - Polišaičio, Ragažinsko ir Ko var­ du. Brazilijos lietuvių kolonijos didžioji dalis atmeta tuos du smetoninius puvėsiais dvokiančius leidinius [1122]. Kaunantis taikyta į skaudžias vietas, dažnai - finansus, ir patrioti­ nės spaudos raginimas neduoti pažangiajai reklamos būdavo veiksnus, ne veltui „Vilnis“ skundėsi, kad bekauliai verslininkai atsidūrė nacių įta­ koje ir neduodavo reklamos [1103]. Prokomunistai ir kvietė verslininkus boikotuoti oponentų informacijos priemones, sakysim, Argentinoje 1947 m. verslininkai raginti nepirkti reklamos smetonininkų radijo lai­ doje [1305]. Kovos frontu, prokomunistų akimis, tapo ir spaudos rėmimo va­ jai, ypač 6-ojo deš. pradžioje. Pradedant vieną, skirtą 10 000 dol. su­ rinkimui per tris mėnesius, „Laisvė“ rašė: Dabar; siautėjant reakcijai, kai lietuviškieji kryžiokai mojasi mūsų spaudą pasmaugti^ tai kiekvieno pažangaus, ištikimo savo klasei darbininko pareiga atmušti tuos priešo pasimojimus nepalaužiamu solidarumu ir nuoširdžiafinansine parama! [1195] Pranešimai apie vajaus eigą priminė žinias iš fronto: kas kelios dienos laikraštyje dėta trumpa informacija, kiek lėšų surinkta ir kiek trūksta iki 10 000 dol., o šiaip ne taip surinkus, kad ir neįtilpus į ter­ miną, džiūgauta, kad fašistiniams priešams nepatiks. Jie siekėsi „Laisvę* sunaikinti triukšmu ir boikotais. Gavo per nosį [1175]. Suprantant, kad buvę D P suteikdavo nemažai jėgos spaudai, 1951 m. „Laisvė“ gyrėsi, kad buvo dipukų, kurie [...] jau bendradarbiavo mūsų laikraščiui; žinoma jie rašė po slapyvardžiu [1268], o „Vilnis“ - kad jai rašė pirmiaus buvę mūsų priešų spaudos bendradarbiai [1423]. Beje, būta atvejų, kai oponen­

L a u k ia n t k a ro ...

•

tai kaltinti vagystėmis, pavyzdžiui, teigta, kad diplomatas A. Polišaitis vogdavo „Laisvę“ ir „Vilnį“ iš San Paulo pašto ir prekiavo jais kioskuo­ se brangiau nei kitais laikraščiais...[1314] Kaip minėta, įvairėjo renginių tradicija, kuriai visos pusės skirdavo nemenką dėmesį. Vien ko buvo vertas septynias dienas vykęs prokomunistų Meno-kultūros suvažiavimas 1946 m., kurio metu rodyti spekta­ kliai, skaitytos paskaitos (oponentai protestavo prieš lietuvių rašytojų Žemaitės, Antano Vienuolio ir kitų portretų pakabinimą šalia Salomė­ jos Nėries ir Petro Cvirkos, šaipėsi, kad, gavus įsakymą iš Vilniaus, daly­ viai atsistodavo užgrojus Lietuvos himną, nors neseniai nesikeldavo, kad neparodytų pagarbos „buržuaziniam“ himnui, ir iš visiems priseginėtų raudonų kaspinų [1330]). Buvusiems DP rengiant JAV įvairius renginius, prokomunistai ragino savus nenusileisti ir kovoti dėl lankytojų [1063], ypač stengtasi išnaudoti spektaklius, vaizduojančius gyvenimą LTSR. Vienas toks - „Ant Nemuno kranto“ apie sovietinius partizanus - ro­ dytas minėto suvažiavimo metu. 1947 m. pastatytas kitas - „Pergalė“, anot prokomunistų, pritaikius vietos sąlygoms, tik turėta problemų su vaidyba, net kankinimų ir žudynių scenų metu publikoje pasigirsda­ vo juokas, o patriotinė spauda rašė, kad spektaklyje šlovinti partizanai faktiškai užsiiminėjo taikių žmonių žudymu [1301]. Ypatingo dėmesio sulaukė R. Mizaros pjesė „Nesusipratimas“ apie D P JAV, pastatyta JAV ir Argentinoje, o piktos patriotinės spaudos reakcijos - Juozo Baltušio „Gieda gaideliai“, ir ne tiek, kad joje norėta parodyti, jog nepriklausomos Lietuvos niekada nebebus, nesjau pragydo gaideliai ir prasidėjo „laimingas“ sovietinis gyvenimas, o kad jos statytojus įsileido Čikagos lietuvių audi­ torijos, kur vykdavo patriotinių organizacijų renginiai, savininkai. Ne vienas žiūrovas skundėsi, jog turėjo žiūrėti sovietinę pjesę: Biznis? Bet lietuviškai įstaigai daryti biznį su Lietuvos niekintojais nedera. Neprekiau­ kime lietuviška garbe už kruviną Stalino grašį [1345].

Karo pabaiga iškėlė naujus uždavinius išeivių informacinei veiklai, įskaitant ir DP, skubėjusius juos įvardyti, pirmiausia - Lietuvos bylos garsinimą, pavyzdžiui, 1946 m. rudenį G. Galvanauskas, spaudoje ly­

77

78

•

1 d a lis

gindamas to meto Lietuvos propagandos pasiekimus su situacija po I pasaulinio karo, teigė, jog nesugebėta jos tinkamai pateikti tarptau­ tinei visuomenei [1079]. Kitąsyk, analizuodamas kitakalbius leidinius apie Lietuvą, G. Galvanauskas tvirtino, kad dalis jų tik pritaikyta pro­ pagandai ir is tolo atsargiai liečia praeitį visai užgniaužus polėkius į ateitį. Jo žodžiais, daugelį išleido atskiri asmenys, periodikoje informacija pa­ teikinėta neorganizuotai, kai kur, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir D. Brita­ nijoje, jos išvis nebuvo. Kitataučių spaudos reti straipsniai apie Lietuvą buvo neaktualūs ir lydimi beviltiškos lyrinės priegaidėsy tarčiau^ beviltiš­ kumo. Visa tai reikalinga,, bet su saiku. Blogiausia, kad mūsiškis klausimas bet kurioje apimtyje yra per retai ir pripuolamai keliamas. Jis pastebėjo, jog išvis neišnaudotos kitataučių radijo stotys, meniniai kolektyvai ar „solistai“ bandė įtikinti kitataučius, kad mes nemokios muzikiniame pa­ saulyje. Apibendrindamas G. Galvanauskas teigė, kad per pastaruosius metus mes susmulkėjome. Būdami pakelėje pamirštame organizuotis. Pagrindinis mūsų ginklas - propaganda iki šio meto pripuolamai ir nemokšiškai pa­ naudojamas. Čia nematyti jokios organizacijosy darboy sistemos. Tremtinių šviesuolių batalionai į darbą neįsijungiay o propaganda D P buvo kone vienintelis ginklas, tad reikėjo juo mokamai ir tinkamai pasinaudoti. Propagandai jis priskyrė knygas, periodiką, radiją, kiną, žodį irplačiausią meninį karą. Visos šios priemonės turi būti mokamai ir suderintai panau­ dotos. Nei viena neturi būti pasišovus kiton sąskaitony nei viena neprivalo būti pamiršta ir tam reikėjo visas panaudojančios propagandos įstaigos, kuri derintų kitų institucijų atskirose vietovėse veiklą. Jis kėlė uždavinį ir palenkti savo naudai demokratinių valstybių viešąją nuomonę [1079]. Akcentuota ir kitakalbių knygų svarba, girdi, kur pasiuntinys nebeužsukay kur konsulas jau išvykęs, ten knygos eina ambasadoriaus pareigas [...]. Mokslinė knyga būna šaltinis, iš kurio žinojimo semiasi diplomatai, prie žaliojo stalo vesdami naujas valstybių sienas. Deja, tuo metu įvairių šalių enciklopedijų leidėjai galėjo remtis daugiausia kitataučių knygo­ mis apie Lietuvą, iš kurių nemažai pasirodė dar XIX a. ir išeivijoje buvo nuveikta mažai, tad reikėjo skubiai taisyti situaciją [1105]. P. Zadeikis apie knygų leidybą teigė, kad reikėjo rengti clearing ir paruoštiems „icriticsforum Tasfunkcijas galėtų pasiimti inteligentų grupė ar čia Ame-

L a u k ia n t k a ro ...

rikojey ar kur Europoje (prie Lietuviškojo archyvo) [183]. Kazys Grinius pabrėžė, kad būtinai reikėjo tobulinti informacinę veiklą, koordinuoti ją su kitų R. Europos šalių, ypač Latvijos ir Estijos išeiviais, o pagrindi­ nis uždavinys turėjo būti pasaulio opinijos informavimas apie Lietuvos bylą, kad ji pagaliau nuskambėtų pasauliniuoseforumuose [1384]. 1947 m., prasidėjus DP emigracijai, be kitų dalykų, akcentuota, kad tremtis buvopolitinis veiksmas [...] esamepašaukti budėti Tėvynės sargyboje. Mūsų pareiga matyti tai, ko Tėvynėje negali matytiyskelbti taiykas Tėvynėje uidraustay atseit - ginti visų lietuvių ir anapusy ir šiapus atsidūrusių patį didįjį reikalą - Lietuvos valstybės suverenumą irjos teritorinį integralumą [...] mūsų gairėmis tebūnie žinomas Amerikos kovų u i laisvę šūkis: Plauk­ sim ar skęsimygyvensim ar mirsimyliksiu gyvas ar krisiu - aš visuomet u i ne­ priklausomybę [1036]. 1948 m. S. Bačkis teigė, kad informacija lietuviams turėjo būti tik su komentarais, kiekviename krašte pagal vietos sąlygas. Anot jo, žinias apie Lietuvą spaudai reikėjo teikti tik tokias, kurios būtų vieno mūsų informacijos centro košiamos ir pateikiamos bei komentuojamos. Sakyčiaikad eventualios žinios apie mūsų kraštą eitų ir per mūsų diploma­ tinių likučių kontrolęyo ne būtų rašoma kaip ant seilės užeina... [102] Planus rengė ir institucijos. 1946 m. VLIK ruoštas informacinės veiklos planas buvo orientuotas į taikos konferenciją ir numatė me­ morandumą, turėjusį atspindėti TSRS pretenzijas į Lietuvą, tuometinę jos padėtį tarptautinės teisės požiūriu, patirtus nuostolius okupacijų ir karo metais ir 1.1. Planuoti ir priedai prie memorandumo, skirti Lie­ tuvos istorijai, jos pasiekimams nepriklausomybės metais ir kitų istori­ nių laikmečių apžvalgos. Palankios visuomenės nuomonės formavimui manyta kurti informacinį biurą informuoti kitataučių spaudą ir leisti brošiūras bei biuletenius apie Lietuvos istoriją, okupacijas ir to meto klausimais [976]. Apie informacinę veiklą diskutuota ir VLIK bei pasiuntinių pasi­ tarime 1946 m., kur konstatuota, kad vienintelis to meto ginklas buvo informacija bei propaganda. Ypač informacija svetimomis kalbomis [...]. Be tinkamos propagandos ir informacijos Lietuvos atkūrimo darbai negalės įeiti į tinkamą keliąyraginant, kad jos imtųsi visi galintys. Planuota kaip propagandinės veiklos centrą steigti Centrinį informacijos biurą neto­ li politinio centro (matyt, omenyje turėtas VLIK) bei atskirus vienetus

80

•

1 d a lis

įvairiose šalyse, sujungiant jau veikusius biurus ir, kur reikėjo, steigiant naujus bei veikti vadovaujantis propagandinės veiklos ir organizacijos planu, ypač daugiau leidžiant leidinių kitomis kalbomis ir įtraukiant į šią veiklą kitataučius. Toks planas egzistavo. Jį sudarė dvi dalys - „Informacija ir propa­ ganda užsieniui“ ir „Informacija ir propaganda lietuviams“. Pirmoje buvo įrašytos knygos ir brošiūros (pirmųjų numatyta išleisti penkios, bet nė viena netesėta, antrųjų - 1 1 , realiai pasirodė dvi). Buvo numa­ tytas ir straipsnių kitataučių spaudai sąrašas bei užsibrėžtas tikslas ap­ rūpinti lituanistine medžiaga Prancūzijos, Anglijos, Švedijos, Italijos ir Šveicarijos leidinius. Galvota apie transliacijas iš Štutgarto, Frankfurto ir Miuncheno radijo stočių, išnaudoti ir JAV lietuvių radijo valandėles, transliuojant koncertus ir paskaitas, brolių Motuzų ir Juškevičiaus filmo demonstra­ vimą įvairiose šalyse, lietuvių meno kolektyvų koncertų filmavimą ir demonstravimą, D P meno ansamblių, operos ir baleto solistų gastroles Europos šalyse. Planuota rengti lituanistikos parodą Paryžiuje konfe­ rencijos metu, žymesnių sportininkų rungtynes, šachmatininkų turny­ rus, žymių mokslininkų, visuomenininkų, politikų paskaitas kitomis kalbomis, organizuoti lietuviškų atvirukų leidybą. Informacija ir propaganda lietuviams planuota atskirai DP ir se­ niesiems išeiviams. Pirmiesiems turėjo būti skirta ELTA informacija, leisti laikraščiai ir stovyklų biuleteniai, skelbę diplomatų ir VLIK in­ formaciją, JAV lietuvių ir kitataučių spaudos žinias, Vilniaus ir kitų radijo stočių pranešimus, pabėgėlių iš Lietuvos suteiktą informaciją, LTB VK, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, profesinių organizacijų infor­ maciją, tarptautinės politikos apžvalgas ir 1.1. Šią informaciją ketinta skleisti ir tarp senųjų išeivių, taip pat - ir DP spaudos apžvalgas. Planuota, kad Informacijos biurą sudarys užsienio propagandos skyrius (koordinavęs LAIC, Informacijos biurų Paryžiuje, Anglijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Lietuvos atstovybių, baltų draugijų veiklą), lie­ tuvių propagandos skyrius (atsakingas už LTB VK Informacijos sky­ riaus, LTB apygardų ir apylinkių komitetų, profesinių organizacijų, sporto organizacijų, viešąją ir stovyklų spaudą, paskaitininkų veiklą) ir meno propagandos skyrius (kuravęs LTB Švietimo skyriaus, meno

L a u k ia n t k a ro ...

•

81

ansamblių ir chorų, radijo valandėlių, kino, teatrų ir solistų, dailininkų ir parodų organizatorių veiklą). Aptariant planą, V. Lozoraitis išskyrė keturias esmines informa­ cinės veiklos kryptis: smulkus aprašymas kokiu būdu sovietai Lietuvą ir Baltijos valstybes užpuolė, sovietinių rinkimų nedemokratiškumas - rinki­ mų klasta, kaip sovietai elgiasi užimtuose kraštuose, propaguoti ką Lietuva per 20 nepriklausomo gyvenimo metų pasieki. Dar jis ragino išnaudoti vakariečių susidomėjimą žemės reforma ir socialiniu teisingumu, pri­ statant Lietuvos pasiekimus šiose srityse, bei akcentavo iškarpų iš ki­ tataučių spaudos rinkimą ir paskirstymą. Anot jo, lietuvių patirtis buvo ta didžioji laboratorija, kuri preciziškiaustaiparodys kas laukia Europą,jei sovietų ekspansijai nebus uždarytos durys, ir kad grožinė literatūra galėjo būti efektyvesnė nei spauda. S. Bačkis pabrėžė, jog nepakanka turėti raciją, bet reikia tą raciją sim­ patiškai ir pateikti. Antras svarbus dalykas būtų, kad savus rūpesčius įvilktume į europinį, pasaulinį mąstą, išryškindami šių dviejų pasaulių prie­ šingumus. Mums reikia pasirodyti įdomiais, nes iš viso mus, kaip turinčius abiejų okupacijų patyrimą, vertina. Edvardas Turauskas įtikino vietoj atgrasančio „propaganda* vartoti informacijos terminą, A. Trimakas teigė, jog propagandą reikėjo gilinti, išnaudojant ir rašytojus, kad šie gyvu stilium, bet ne propagandiniu tonu, duotų veikalą ir svetimom kalbom. Tas pats galioja ir mokslininkams, į svetimą spaudą reiktų eiti partijoms per partijas, dvasiškiams per dvasiškius. Kalbėta apie sovietinės spaudos se­ kimą, praktiniu metodu griauti ją propaganda, ar nebūtų galima prieiti prie pasaulinės opinijos kalvių ir pateiktijiems gerus rusų kalbos specialis­ tus. Kaušą šalto vandens šliūkštelėjo pulk J. Lanskoronskis, pastebėjęs, kad daugelis planų lieka popieriuje, o J. Brazaitis pastebėjo, jog buvo nuveikta nedaug, jei kas ką ir padarė, tai - privatūs asmenys, o intelek­ tualai nenoriai atsiliepdavo į kvietimus prisidėti ir ragino verčiau ten­ kintis kukliais, bet realiais planais, kurie duotų nuolatinius smūgius [967]. Pasitarimo dalyviai nutarė veikti apdairiai ir santūriai, vengti in­ formacijos darbų infliacijos, išeiti iš bendresnių pasaulio interesų, bet juos paremti savais faktais iš okupacijų laikotarpių, atskleidžiant, kas laukia tautas irjų kraštus patekusius sovietams, telkti informacijosjėgas ir taupyti lėšas bei priemones, derinti informacijos darbą su kitų pavergtų tautų šio

82

•

1 d a lis

pobūdžio darbais, sistemingai reaguoti į mažesniųjų tautų teisių pažeidi­ mus, sekti Lietuvos priešų propagandą, bendradarbiauti rimtoje kitataučių spaudoje ir veikti per palankias Lietuvai svetimųjų organizacijas, organi­ zuoti kursus informacijos darbininkams parengti ir bendrajai darbo lin­ kmei išsiaiškinti [969]. Kaip pastebėjo J. Lanskoronskis, ir iš šio plano daug kas liko po­ pieriuje, bet prie diskusijų apie informacinę veiklą vis buvo grįžtama. 1952 m. jos koordinaciją svarstė VLIK, ALT, Lietuvos laisvės komite­ tas ir PLB Vokietijos krašto valdyba. Dalyvaujant pirmosioms trims institucijoms Niujorke balandžio 5 d. sutarta dėl bendro informacinės veiklos plano ir įkurtas Lietuvių informacijos koordinacinis centras iš VLIK, ALT ir LLK atstovų. Centras turėjo ieškoti būdų, kaip Lietu­ vos reikalą daugiau išnešti į tarptautinę spaudą ir svetimųjų organizacijas, bendradarbiauti su kitų R. Europos kraštų informaciniais centrais ir spręsti, kokie leidiniai pirmiausia leistini, tartis su jų autoriais, ieškoti lėšų leidybai [1360]. Buvo nutarta JAV informaciją rengti anglų kalba ir leisti mimeografuotą savaitinį žinių biuletenį, o Europoje - prancūzų ir vokiečių, veiklą galvota koncentruoti JAV ir įkurti nuolatinį infor­ macinį biurą (tiesa, VFR PLB valdybos pirmininkas Pranas Zunde siūlė steigti du: JAV ir Europoje, šis būtų rinkęs atitinkamą medžiagą, pavyzdžiui, žinias iš Lietuvos [1220]). Kalbėta ir apie renginius. ALT siūlyta pasirūpinti, kad bent di­ džiuosiuose JAV miestuose jie būtų buvę derinami su kitomis organi­ zacijomis ir įtraukiami kitų tautų atstovai, bet ALT žiūrėjo skeptiškai, teisindamasi, kad būtų sunku dėl kalbinių ir aukų padalijimo proble­ mų. Dar ALT siūlė išnaudoti tai, kad 1952 m. JAV buvo rinkimų metai [137]. Rugsėjo 3 d. įvyko Lietuvių informacijos koordinacinio centro posėdis [111], bet kol kas daugiau apie jo veiklą nežinoma. Savus planus turėjo ir išeivių informacinės institucijos. Veteranu tarp jų galime vadinti LAIC, kuris, ir pasibaigus karui JAV, turėjo paisyti informacinę kitų šalių institucijų veiklą šalyje nusakiusio vadi­ namojo svetimų valstybių agentų registravimo akto31. Centras nuolat 31 Už jo laikymąsi atsakingas JAV generalinis prokuroras Biddle 1945 m. teigė, kad daugiausia karo metais propagandai JAV išleido D. Britanija, po jos sekė Lenkijos vyriausybė Londone, apie TSRS duomenų neturėta, nes ji savo ►

L a u k ia n t k a ro ...

balansavo ant išlikimo ribos, o stokojant lėšų nebuvo taip paprasta ir plėsti veiklą, ir išlaikyti darbuotojus. Pirmaisiais pokario metais situaci­ ją apsunkino K. Jurgėlos ir K. Griniaus nesutarimai, ir ALT VK nutarė, jog ji atsakys už bendrąją politikos kryptj K. Grinius - veiklą, susijusią su Lietuvos problematika ir tarptautine politika, o K. Jurgėla - ameri­ koniškos politikos sritį ir biznio vedimą. Marijos Kižytės pareigos buvo aiškios - LAIC sekretorius [766]32. Kurį laiką K. Jurgėla ir K. Grinius sugebėjo dirbti daugiau mažiau sklandžiai, pirmojo galva, jie vienas kitą papildė: vienas išėjo štabinę „mokyklą*\ kitas juridinė; vienas moka juridiškai analizuoti ir išsireikštu kitas irgi žiūri analitiškai, skrupulingaiy ir kurjautrumaspasireškia - jau­ trumą apmaldyti; abudu moka kalbų ir orientuojasi politikos išsirutuliavime; vienas įgudo „misijųudarbe ir reportaže, kitas turėjo daug patyrimo kontaktuose su diplomatais ir kariškiais. Tačiau ALT trūkstant lėšų vis pynė planus sumažinti etatus ir verstis savanoriais, bet K. Jurgėla buvo prieš, girdi, ant savanorių kupros nuolat turėtų sėdėti nesavanoris nuo tiesioginio darbo atitraukiamas. Jis pasisakė už personalo plėtrą [824], juoba kad K. Grinius palaipsniui traukėsi iš LAIC veiklos. Vis mė­ ginti įvairūs kandidatai, bet sulaukta gandų, jog ALT kai kas reikalavo uždaryti centrą. Vis tik išsisukta su lėšų apkarpymu ir kai kurių funk­ cijų, nesusijusių su tiesiogine veikla, atsisakymu. ALT reikalavo, kad LAIC rūpintųsi tik ryšiais su Vašingtonu, JAV spaudos ir visuomenės informavimu, biuletenio leidimu, propaganda už A L T ir jos sumany­ mus [778]. Dar grėsmė LAIC gyvasčiai buvo iškilusi 1948 m., kai ALT, BALF, ALRKS ir SLA buvo sutarę steigti Amerikos lietuvių imigra­ cijos komitetą, bet idėja žlugo pasitraukus BALF [909]. Nemažai laiko ir energijos K. Jurgėlai atimdavo lėšų kaulijimas iš ALT. Si kas mėnesį siųsdavo centro reikmėms apie 2000 dol., sykiu reikalaudama detalios ataskaitos apie jų panaudojimą ir dažnai ragin-

propagandą skleidė tokiomis priemonėmis, kurioms akto taikymas negaliojo; kaip viena tokių „Chicago Daily News“ nurodė į JAV uostus laivais gabenamus didelius literatūros nacionalinėms mažumos, įskaitant lietuvius, krovinius [1329]. 32 Nesutarimai kėlė nerimą ir dėl konfrontacijos su ALM , girdi, ši blofuos „raš­ tiškais užgyrimaisu.

84

•

1 d a lis

dama taupyti. Tačiau nuolat augo prekių ir paslaugų kainos, skaudi vie­ ta buvo ir algos. Sakysim, 1947 m. pabaigoje K. Jurgėla prašė pakelti 100 dol., nes pragyvenimas pabrango, jo žmona pagimdė, o M. Kižytės motina sirgo [847]. Matyt, nesulaukęs teigiamo atsako, vėl prašė ir 1950, ir 1951 m., bet kai galop ALT nusileido, pakėlimas nebuvo toks, kokio tikėjosi. Pavyzdžiui, K. Jurgėla svajojo gauti 440 dol., o sulaukė 340 dol., kai, anot jo, piemenys gaudavo daugiau, o jis jau tu­ rėjo 700 dol. skolų už sūnaus mokslą koledže [867]. Matyt, ir tuo rei­ kėjo džiaugtis, nes, anot V. Sidzikausko, ALT, 1950 m. antroje pusėje peržiūrėjęs savo finansinius reikalus, aptiko disproporciją tarp išlaidų Niujorke ir praktines naudos Lietuvos reikalu ir nutarė perpus sumažinti lėšas LAIC, o biuletenio leidimą sustabdyti, jei centras neturės labai vertingos medžiagos [978]. Visą tą laiką vis būdavo grįžtama prie naujo darbuotojo priėmi­ mo, vis laikinai ką nors priimdavo (Magdaleną Avietėnaitę, V. Sidzi­ kauską), bet klausimas taip ir liko neišspręstas iki 1951 m. rugpjūčio 20 d., kai K. Jurgėla paliko LAIC ir perėjo į ^Amerikos balsą“, jį LAIC direktoriaus poste pakeitė M. Kižytė [869]33. Galima sakyti, kad pokario metais svarbiausias centro uždavinys buvo informacinė veikla, pagrindinis dėmesys skirtas žinių kaupimui ir teikimui spaudai, įvairioms institucijoms ir asmenims bei nedidelės ap­ imties (brošiūrų, biuletenių) leidinių opiaisiais klausimais leidybai [793]. Informacinių centrų funkcijas ir toliau atlikdavo LDT, o aktyviau­ siai - JAV. 6-ojo deš. pradžioje P. Daužvardis teigė, kad buvo būtina 33 Ir palikdamas centrą K. Jurgėla pergyveno dėl M . Kižytės algos, ypač m atydam as, kad jungtinės pastangos prikūrė įvairių „egzilinių veiksnių“ ir (bent kai kas) nežino u ž ką algas g a u n ą o k iti valdžion atėję pam iršta ir ryšius, ir draugiškumą, tai labiau nei kada pajutome savo skurdumą. U žtenka pasižiūrėti į apsirengimą. M arijona tu ri karšinamą m otiną , o man sūnus padare papildomų rūpesčių (na, ir patsai per 2 metus vakarais lankiau universitetą ir turėjau u ž viską mokėti be jo k ių stipendijų). D abar ja u 9valdžiau ir egzilat* vienur kitu r prašne­ ka ir apie »A L T -L A 1 C a tg y ven im ą . Tas nėra malonu girdėti. K ita vertus, anot Markso ar Lenino, atlyginimas priklauso kiekvienam pagal jo gabumus ar k va li­ fikacijas. Well, ir valdžioje ir egzilkoj esama visokių - ir patys gabiausi čia ateina šaltinių ar žin ių semtis [868].

L a u k ia n t k a ro ...

stiprinti LD T informacinę veiklą ir ją sisteminti, skelbtinas nau jienas koncentruoti viename centre, iš kur pagal poreikį perduoti žurnalis­ tams, radijo programoms ir 1.1. Jo žodžiais, visuomenei stigo žinių apie LDT darbą, tad neretai atsiliepta neigiamai [35]. Pasiuntinybė Vašing­ tone siekė kas mėnesį pasiųsti po 400 dol. mūsų kolegoms Europoje, kurie galėtų spaudos uždavinius vykdyti [171]. Pasiuntinybė pokario metais tęsė biuletenio „Lithuanian situation“ leidybą, jo rengimu rūpinosi Juozas Kajeckas ir Hypatija Ycaitė. Jiems buvo nustatyta tvarka, kaip peržiūrėti spaudą renkant informaciją, kaip žymėti naudingą, kaip apie svarbias naujienas pranešti P. Zadeikiui ir I . 1. [187] 1949 m. vasarą H. Ycaitei išėjus iš darbo, ją pakeisti kviesta jos sesuo Evelyna Ycaitė [186]. P. Žadeikis prašydavo kongresmenų at­ siųsti padaugintus įvairius jų pareiškimus apie Lietuvą iš „Congression Record“, įsigydavo platinimui įvairių leidėjų knygas apie Lietuvą anglų kalba, patarinėdavo tokių knygų autoriams. Niujorko Generalinis konsulatas (GK) tęsė karo metu pradėtą „Spaudos apžvalgos“ rengimą, kur rinko Lietuvos požiūriu svarbes­ nę informaciją apie demokratų, respublikonų, socialistų, na, ir komunistų nuotaikas [188]. Tiesa, kai 1945 m. „Dirva“ kaip informacijos apie ko­ munistų veiklą šaltinį nurodė GK, P. Žadeikis, įvertinęs tai kaip pagal­ bą tiems patiems komunistams, liepė nebenurodyti GK ir pavadinti „Lietuviškojo pasaulio naujienos (Vietos spaudos apžvalga. Niujor­ kas)“ [154]. Metų pabaigoje apžvalga tapo savaitine [156], medžiaga skirstyta pagal politines sroves, atskirai pateikiant komunistų spaudos apžvalgą, be „Laisvės“ ir „Vilnies“, įtraukiant ir „Daily worker“ [160], ir siųsta redakcijoms bei diplomatams [162]. Tačiau 1946 m. pavasarį, GK turint begalę kitų darbų ir nutarus, kad Lietuvos pareigūnai Europoje ir taip neblogai informuojami vieti­ nis spaudos, kurie turi savo korespondentus JA V [21], P. Žadeikis pavedė J. Kajeckui nuo gegužės 1 d. pasiuntinybėje rengti mėnesines apžvalgas (tik išimtiniu atveju leisti dažniau) ir ne vėliau kaip septynios dienos po mėnesio pabaigos pateikti 10 egzempliorių [188]. Tiesa, lyg ir mėginta apžvalgą pavesti Čikagos konsulatui, pavadinant ją „Spaudos pasta­ bos iš Čikagos“, ypatingą dėmesį skiriant prokomunistinei spaudai bet kokia kalba [170], bet šis nesutiko dėl darbų gausos, nebent jeigu būtų

86

•

1 dalis

reikėję Čikagos spaudos apžvalgos [31], tad GK buvo palikta komu­ nistinės spaudos ir veiklos apžvalga [163]. 1947 m. sutarta, kad GK seks komunistinę spaudą ir persiųs įdomesnius „Laisvės“ numerius su informacija apie Lietuvą, bet 1948 m. P. Zadeikis pyko, kad negauna, ir prašė atnaujinti prokomunistinės spaudos apžvalgas, nes jomis domė­ josi lietuviai Europoje [165].Taipogi GK siuntė pasiuntinybei įdomes­ nes iškarpas iš Niujorko spaudos [166]. S. Bačkis Prancūzijoje rūpinosi leidinių „Revue parlamentaire“, „Questions Lithuaniennes Documentation Fascicules“ ir „Bulletin Lithuanen, service d’Information et de Documentation“ leidyba [106], kaip leidėją nurodant LAIC, rinko informaciją iš LTSR spaudos. Ambasados Argentinoje rūpesčiu pasirodė kelios K. Čibiro (Casimier Verax) knygos („Europa ar Čingis Chanas“ ir kitas). Brazilijoje dirbęs F. Mejeris 1951 m. 1500 egz. tiražu išleido leidinius portugalų kalba „O Baltico“ ir „Lituana Ilustrada“ [70]. San Paulo Lietuvos kon­ sulatas leido periodinį leidinį „Pranešimai“. Veikiai po atsikūrimo informacine veikla užsiėmė ir VLIK, jau 1946 m. turėjęs informacinės veiklos planą ir Informacijos komisiją, vėliau tapusią Informacine tarnyba, leido „Eltos informaciją“ D P ir „Eltos biuletenį“ užsienio lietuviams. 1946 m. pradėjo leisti biulete­ nį anglų kalba, planavo skelbti didesnių informacinių knygų (bet pati išleido tik tris ir tenkinosi informacinės literatūros leidyba įvairiose leidyklose) bei rengti straipsnius užsienio spaudai [967]. 1947 m. VLIK planuose buvo numatyta, kad Vykdomajai Tarybai priklausys Informacinės tarnybos vadovas, o jo tarnyba turės politinį patarėją - redaktorių, vidaus informacijos redaktorių, „Dienos žinių“ redaktorių, užsienio informacijos redaktorių, brošiūrų ir atskirų leidi­ nių redaktorius. Taipogi buvo numatyta ir raštinė su vedėju, mašininkė, administratorius ir ekspeditorius-archyvas [973]. Žinia, laikui bėgant ir VLIK koreguodavo savo planus. Pavyzdžiui, pirmojo 1952-ųjų metų pusmečio VLIK užsieninės veiklos plane atsi­ žvelgiant į tai, kad karo greitai nebus, numatyta populiarinti kovą prieš genocidą, aktyvinti santykius su tarptautinėmis organizacijomis ir kitų šalių emigrantais, plėsti propagandą kitataučių spaudoje ir radijuje [980]. Taipogi VLIK numatė išleisti eilę reprezentacinių leidinių apie

L a u k ia n t k a ro ...

•

lietuvių kultūrą, meną, istoriją anglų, prancūzų, vokiečių, italų kalbo­ mis, Oskaro Milašiaus pasakų ir dainų leidimą, skleisti žinias apie Lie­ tuvą minėtomis kalbomis [1071].Turėta planų klausytis Vilniaus ir kitų stočių bei rengti medžiagą „Amerikos balsui“ [974]. Deja, Informacinei tarnybai atsiliepė rietenos VLIK. Po kelių metų vadovavimo Informacinei tarnybai, VLIK turėjo palikti J. Brazaitis. Jį pakeitęs Tomas Šidiškis neišmanė informacinės veiklos specifikos ir, amžininkų teigimu, tebuvo įrankis tautininkams siekiant perimti In­ formacinę tarnybą ir tai neigiamai atsiliepė tarnybos darbui [977]. Informacines funkcijas vykdė ir VLIK Apsaugos skyrius, tiesa, susijusias su žvalgyba, palaikė ryšius su CŽV ir deklaravo gaunantis informaciją iš Lietuvos rezistentų, nors teturėjo keturis J. Lukšos ar rezistentų laiškus J. Lukšai [1441, p. 423], o į Lietuvą permestas J. Lukša nelabai ką spėjo perduoti iki žūties. Informacinė veikla buvo neatsiejama LLK veiklos dalis. 1952 m. pradžioje apsvarstyta jos programa, numatyti žinių rinkimo būdai ir jų pateikimas JAV visuomenei bei lietuviams [107]. Jos nariai LĖK reikmėms rengė įvairias studijas apie Lietuvą, pavyzdžiui, žemės ūkio būklę, santykius su Lenkija, ūkio nacionalizaciją, darbininkų ir kultū­ ros būklę, parūpindavo informaciją, reikalingą bendriems leidiniams ar memorandumams, teiktiems JT O [1360], bendradarbiavo su UNES­ CO sudarytos Mokslo ir kultūros istorijos redakcija, rengdami litua­ nistinę medžiagą, ir įtraukė lietuvių mokslininkus į UNESCO supla­ nuoto leidinio „Cultural and scientific History of Mankind“ („Kultū­ rinė ir mokslinė žmonijos istorija“) rengimą. 1952 m. planuota išleisti Lietuvos žemėlapį, K. Pakšto veikalą „Lietuvos istorinė geografija“ ir kitus leidinius [108], kartu su latviais ir estais rengtas leidinys apie genocidą Baltijos šalyse [124]. Nuo 1952 m. pradėtas leisti žurnalas „Lietuva“ [110]. LLK rekomendavus, LĖK Tyrimų ir informacijos skyriuje, kuris rinko informaciją apie situaciją R. Europoje, įsteigta lietuvių sekcija ir jos vadovu paskirtas V. Rastenis, su A. Trimaku dalyvavęs minėto­ je 1952 m. Vašingtone surengtoje konferencijoje psichologinio karo klausimais [107]. Šis skyrius nuo 1952 m. gegužės leido LLK žinių biuletenį lietuvių kalba spaudai ir organizacijoms [108].

87

88

•

1 dalis

LĖK Vidurio Europos studijų centras („Mid-European studies center“) nuo 1951 m. rengė enciklopedinio pobūdžio leidinį „Lithu­ ania“, kurio redaktoriumi buvo paskirtas Stasys Yla [131]. Centre veikė Baltijos skyrius su biblioteka - skaitykla [135]. Be to, LLK siekė su­ kurti Baltijos šalių tyrimo grupę, jam pavyko paskirti ekspertus, kurie tyrinėjo įvairius klausimus, pavyzdžiui, teisinių klausimų ekspertu ta­ pęs Domas Krivickas įdarbintas Kongreso bibliotekoje [107]. Tikėtasi ekspertu bibliografijos klausimais paskirti jau bibliotekos Slavistikos skyriuje dirbusį Vaclovą Biržišką, bet sukliudė tai, kad profesorius ne­ mokėjo angliškai [109]. Iš pasiūlytų kitų kandidatų tik Juozas Pajaujis įveikė anglų kalbos egzaminą [121]. 1952 m. LLK sienų komisija sumanė išleisti dviejų tomų veikalą apie Lietuvos vakarus (R. Prūsiją ir Klaipėdos kraštą) ir rytus (etno­ grafinę Lietuvą). Komisijos pirmininkas Kipras Bielinis ketino įtraukti į šį sumanymą daugiau kaip dvi dešimtis žymių mokslininkų (M. ir V. Biržiškas, Mariją Gimbutienę, Zenoną Ivinskį, Juozą Jakštą, Antaną Salį, Alfonsą Šapoką, Vydūną ir kitus) [17]. Daug dėmesio informacinei veiklai skyrė BDPS UD ir vėliau ją pakeitusi LRS. Jos pradžia susijusi su J. Deksnio ir jo bendražygių Stokholme įsteigtu, anot jų, slaptu Informaciniu centru (IC), turėju­ siu teikti informaciją apie Lietuvą pasauliui ir Lietuvai - apie įvykius už jos ribų bei išeivių veiklą. Naudojantis J. Deksnio iš Lietuvos at­ gabenta medžiaga, užmegzti santykiai su V. Europos ir JAV spauda, 1946-1947 m. parengti keli biuleteniai ir pasiųsti LDT, DP ir išeivių organizacijoms V. Europoje, JAV ir spaudai. Deja, ne visi gavėjai buvo dėkingi. Pavyzdžiui, P. Zadeikis teigė informaciją apie Lietuvą gauda­ vęs ir iš kitur, o siuntimas į ją turėjo būti būti žinioje centralinio Vykd. organo [204]. S. Bačkis buvo tikras, kad jo rengtos padėties Lietuvoje apžvalgos remiantis pokalbiu su 1946 m. vasarą ją palikusiu asmeniu buvo tikslesnės nei IC [6]. Tuo pat metu į Lietuvą IC pasiuntė penkis siutimus su informacija apie politinę padėtį Europoje, spaudos apžval­ gomis, iškarpomis iš jos ir kita medžiaga (regis, dauguma jų pateko į MGB rankas). Suformavus BDPS UD, numatyta, kad jos Informacinį biurą suda­ rys propagandos ir vidaus propagandos sekcijos (į pastarąjį turėjo įeiti

L a u k ia n t k a ro ...

•

Krašto informavimo ir užsienio informacijos poskyriai) ir leis periodi­ nį direktyvinį biuletenį BDPS UB nariams ir užsienio BDPS biuletenį informuoti užsienio lietuvius [148]. Matyt, jais tapo biuletenis „Behind the Iron Curtain. Lithuanian BDPS News Bulletin - Foreign Service“ („Už geležinės uždangos. BDPS UD biuletenis“) ir „Bendrojo demo­ kratinio pasipriešinimo sąjūdžio Užsienio delegatūros biuletenis“ (šio 1948 m. pasirodė šeši numeriai, daugumą redagavo B. Raila, kitus J. Deksnys). Viešai jie neplatinti. Trūkstant informacijos, J. Deksnys, žinodamas, kad dalį iš Lietuvos gaunamos medžiagos pakišdavo MGB, vis tik naudojo ją, ypač jei atitikdavo UD nuostatą taupyti rezistencijos jėgas ir propaguoti pasyvios kovos taktiką [1441, p. 262-263]. BDPS dė­ mesį spaudai liudija tai, kad turėjo įvairiose šalyse spaudos atstovus ir spaudos talkininkų sąrašą [150]. BDPS UD pakeitusi LRS 6-ojo deš. pradžioje aktyviai siuntinė­ jo išeivių organizacijoms ir spaudai iš Lietuvos gautą informaciją bei bendradarbiavo su britų žvalgyba. Ji buvo įpainiota į S. Lozoraičio kovą su VLIK, kur abi pusės kone prekiavo ryšio su Lietuva kanalais. S. Lozoraitis teigė, kad jis bendradarbiauja su žmonėmis, palaikančiais su kraštu ryšius, ir kad VLIK neturi teisės perdavinėti rezistencijai nu­ rodymus. Abiem pusėms sutarus dėl biuro, palaikiusio ryšius su re­ zistencija, sudarymo, LRS nesutiko perduoti savo ryšių kanalus, jeigu jai būtų buvę palikti tik techniniai dalykai [139]. Ir nors buvo sutarta dėl ryšių su Lietuva koordinatoriaus (juo sutiko būti generolas Stasys Raštikis [193]), tiek VLIK, tiek LRS niekam neatidavė savo kontaktų ir toliau liko MGB žaisliukais. Įvairias informacines funkcijas atlikinėjo ir smulkesnės išeivių or­ ganizacijos, būta planų kurti ir daugiau informacinių struktūrų. Ko gero, ambicingiausia idėja būtų galima pavadinti iš pirmo žvilgsnio nekaltos institucijos - Lietuvos laisvės kovos dalyvių sąjungos Rezis­ tencinio jaunimo sąjungos - planą. Jame buvo teigiama, kad tremtyje atsidūrusio jaunimo uždavinys buvo suaktyvinti antrąjį Tėvynės išlais­ vinimofrontą, kurie krašto kovotojų dvasia, bet skirtingomis priemonėmis, vykdytų ir skatintų vakarų pasaulyje kontrrevoliucinį pasipriešinimą. O r­ ganizacija turėjo vienyti tiek prieš komunistus, tiek prieš nacius kovo­ jusius jaunuolius, kurie bet kur galėjo pastebėti, kur veržiasi bolševizmo

89

90

•

1 dalis

nuodai. Čia ir yra mūsų kaip lietuvių ir kovotojų pasireiškimo sritis. Savo patirtim i ir skaudžiais išgyvenimais visur ir visiems privalome liudytiy ką neša civilizuotam pasauliui raudonasis tvanas. Tarp plane įvardytų organizacijos veiklos sričių pirmoji buvo pro­ paganda, konkrečiai, atskleisti tikruosius bolševikų kėslus, kurių pasėkoje buvo sužlugdytas ir mūsų krašto kultūrinis, ekonominis ir politinis nepri­ klausomo meto gyvenimas; išryškinti bolševikų-komunistų diktatūros tero­ ristinius asmenis ir tautų sunaikinimo metodus. Visa tai ryškinti turimais dokumentais, NKVD kalėjimuose ir stovyklose kalėjusių asmenų paliudiji­ mais irfotonuotraukomis; turimą ir išgaunamą iš krašto rezistencinei kovai pavaizduoti medžiagą iškelti svetimoje spaudoje ir asmeniniuose santy­ kiuose su svetimų kraštų žmonėmis. Tam RJS turėjo organizuoti propa­ gandinių leidinių leidybą, įtraukti į šią veiklą lietuvių žurnalistus, kurie pagal pateiktą medžiagą būtų rengę straipsnius, bei vertėjus. Antra veiklos kryptis turėjo būti lietuvių komunistinio judėjimo se­ kimas, tam tarp DP planuota kurti slaptus skyrius ir informuoti skyrius šalyse, į kurias būtų emigravę sekti asmenys. Į šią veiklą siūlyta įtraukti buvusius Lietuvos saugumo ir kriminalinės policijos darbuotojus. Trečia veiklos kryptim įvardyta „bendroji informacija“ - t. y. sveti­ mos spaudos sekimas ir joje pasirodžiusios bet kokios informacijos apie Lietuvą ir lietuvius rinkimas. Iškarpos būtų buvusios siųstos skyriaus centrui, šis - reagavęs į neigiamas, o sekimo skyriui pavedęs išsiaiškinti jų priežastis, pavyzdžiui, ar neįsikišo prokomunistiški lietuviai. Planuota, kad valdybą sudarys penki asmenys, propagandos skyrius turėjo veikti viešai ir rūpintis informacija lietuvių kalba Vokietijoje, už jos ribų - kitomis kalbomis, ir užsienio spaudos informavimu, o se­ kimo skyrius būtų plėtęs veiklą tik tam tikrose šalyse ar vietovėse per patikimus narius. Sąjūdis veiklą turėjo derinti su Lietuvos Išlaisvinimo Vyriausiųjų veiksnių veikimu ir vykdyti jų nurodymus [897].

Iš pirmo žvilgsnio pokario metais išeivių bendruomenės raida ne­ siskyrė nuo ankstesnių laikmečių. Savo kilme specifiška - politinė lietuvių DP bendruomenė per trumpą laiką pergyveno būdingą išeivių

L a u k ia n t k a ro ...

•

bendruomenėms įvairiose šalyse kūrimosi etapą, o vėliau jos nariai įsi­ liejo į įvairių šalių lietuvių bendruomenes ar jas sukūrė, prisidėdami prie naujų institucijų kūrimo bei senųjų stiprėjimo ar suirimo. Šias permainas lydėjo ir pokyčiai informacinėje erdvėje. Bet buvo viena išimtis - šiuokart kaip niekad susidurta su patikimos informaci­ jos iš Lietuvos stygiumi.

91

2

s • LAUŽIANT GELEŽINĘ UŽDANGĄ: KOVA UŽ/PRIEŠ INFORMACIJĄ D A LI

1949 m. rugsėjo 7 d. U lenkų saugumiečių gautaspranelimasy jog keli nežinomi asmenys su kautynėmis prasiveržė per Lenkijos sieną su Kaliningrado sritimi, pakėlė ant kojų Lenkijoje veikusią LTSR MGB grupę, o sykiu - ir Lenkijos saugumo dalinius. Prasidėjo medžioklė, nes nei akimirkai nesuabejota, kad tai - aplinkinių kelių į Vakarus ieškoję Lietuvos partizanai. Rugsėjo 10 d. buvo sučiuptas pirmasis - darprie sienos sužaistas Algis FreigataSy rugsėjo 25-ąją - Vladas Freigatas ir Adolfas Jankauskasyo darpo trijų dienų —ir paskutinisyJuozas Mačys. Tai buvo žemaičių partizanaiypasiųsti užmegzti ryšius ir gauti radijo aparatūrąjų palaikymuiy su savimijie nešėsi dvi kuprines su įvairiomis iškarpomis iš lietuviškų laikraščių bei rezistencine literatūra [509]. Šios įnirtingos gaudynės - tai atspindys to meto situacijosy kai TSRS represinės struktūros siekėperkirsti visus įmanomus komunikacijos kanalus ar bentjau akylaijuos kontroliuoti, pirmiausia —susirašinėjimą su užsienio šalimisy susisiekimą radijo bangomis ar užsienio radijo laidų klausymąsi, o svarbiausiūy - nekontroliuojamą išvykimą už TSRS ribų. Jos dėjo milžiniškos pastangas, kad nepageidaujama informacija neištrūktų už geležinės uždangos nuo pat tos akimirkoSy kai visa Lietuvos teritorija tapojų kontroliuojama.

TIESA, NEREIKIA GALVOTI, kad komunikacijos kanalus kon­ troliavo vien tik TSRS. Tą patį galiama pasakyti ir apie Vakarų są­ jungininkus, kurie, pasibaigus karui, dar kurį laiką kontroliavo laiškus. 1945 m. birželį buvo panaikinta pašto cenzūra tarp D. Britanijos ir JAV, tikėtasi, kad su kitomis šalimis bus panaikinta pasibaigus karui su Japonija [1297]. D P susirašinėjimą vakarų kariškiai cenzūravo dar porą metų. Laiškus leista rašyti penkiomis kalbomis, tarp kurių lietuvių ne­ buvo. Patys laiškai turėjo būti siaurai privatinio reikalo [1287]. Vis tik DP sugebėdavo persiųsti ir rašytus lietuviškai arba kai kur kariškiai į tai žiūrėdavo pro pirštus, ypač jeigu būdavo, kas galėdavo juos cenzū­ ruoti [820]. Leidus rašyti lietuviškai, susidurta su kita problema - kurį laiką rei­ kalauta korespondencijai naudoti specialius atvirukus, tekstas neturėjo viršyti 25 žodžių, tad siuntėjams tekdavo griebtis kūrybiškumo, kurio

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

pavyzdys galėtų būti Algirdo Gustaičio laiškas: Baltiečiusbiausiaipuola Europos amerikspauda. Siemtiada atiduotisovietams. Raštaiirkt. gina­ mės. Irjūs užtarkitmus. Kaltinadidžiu melu - naciškumu. Sveikatagenda. Trūkstavaistų, vitaminų,, riebalų, aprangos, lietspaudos, korespondencijos. Gelbėkit LietuvąI34 Tačiau nelikus problemų dėl cenzūros, tebebuvo kita - išsiuntus laišką iš Vokietijos į JAV oro paštu, autorius atsako galėjo sulaukti po 6-18 mėnesių [1304]. Pasitaikydavo laiškų dingimo atvejų stovyklų paštuose, kartais JAV karo policija atlikdavo kratą ir rasdavo nemažai neįteiktų laiškų, dėl kurių pašto viršininkas atseit prisipažindavo, kad dirbo rusų naudai [1156]. Žinia, sąjungininkų kontrolė neprilygo tai, kurią vykdė MGB. Laiš­ kus kontroliuoti imta dar vykstant mūšiams Lietuvoje. Pavyzdžiui, nuo 1944 m. liepos 15 iki gruodžio 31 d. M BG „apdirbo“ (jos terminas) 1 605 318 laiškų, iš jų 957 613 - civilių asmenų. Iš jų buvo konfiskuoti 3366, o persiųsti iš dalies išėmus faktus (užtepus tam tikras vietas) 56 112 [250]. Dėmesys laiškams nemažėjo ir vėlesniais metais, sakysim, 1945 m. sausio mėn. peržiūrėti 436 355 civilių asmenų laiškai [473]. Lietuvos gyventojai, puikiai žinoję, kad jų laiškai cenzūruojami, mėgino griebtis įvairių būdų pranešti žinias, dažniausiai - Ezopo kal­ bos. Pavyzdžiui, viename rašyta: Vincuko nėrayjis sumanė pasiieškoti lai­ mės ir išvyko. Galgerai gyvena, todėl nuo 1945 mums nieko nerašo, galpati suprasi, koksjo gyvenimas [224], kitame - jog nebėra pas mus trečio brolio ant balto žirgo, kuris išjojo prieš šešis metus ir kažkur prapuolė. Kartu su juo išvyko mūsų mylima sesuo Laisvė, apie kurią taip pat nieko nežinom. Abu juos žinojo visi lietuviai, todėl sklinda įvairūs gandai. Sako, kad jie kažkur prapuolė, kiti - kad kažkur Anglijoje ar Amerikoje, bet mes tikim dievu, kad jie gyvi ir laukia grįžtant, kiekvienų naujų metų laukėm su viltim , kadjie grąžins [711], trečiame - kai motina išteka antrą kartą, tai vaikams nėra gyvenimo. Patėvis labai piktas. Visi giminaičiai nori skyry­

34 Pilnas tekstas buvo toks: Baltiečius labiausiai puola Europos amerikiečių spau­ da. Šiemet žada atiduoti sovietams, Raštais ir kitkuo ginamės. Ir jū s užtarkit mus. Kaltina didžiu melu - naciškumu. Sveikata genda. Trūksta vaistų, vitaminų, rieba­ lų, aprangos, lietuviškos spaudos, korespondencijos. Gelbėkit Lietuvą! [161].

96

•

2 d a lis

bų, dar viename - jog gyveno gerai, tik viena bėda: labai daug prisiveisė dvikojų tarakonų su raudonais pilvais [714]. 1946 m. M GB ataskaitoje teigta, kad išaugo srautas laiškų JAV lietuviams su prašymu JAV pa­ galbos, pavyzdžiui, kodėl duoda valią bolševikų žvėrims, gal nežinot, kad laukai ir miestai užversti lavonais. Dieną naktį laukiam išlaisvinimo [712]. Kitąsyk M GB įtarimus sukeldavo, regis, nekalti laiškai, kaip kau­ niečio Napoleono Liaudansko, kuris JAV gyvenusio brolio prašydavo natų (be bažnytinių, norėjo ir su linksmom melodijom), o laiškuose buvo daug skaičių, tad, kaip spėjo MGB, buvo šifruoti [549]. Kitąsyk laiškai tapdavo pretekstu suimti siuntėjus. Taip nutiko Jus­ tui Naudžiūnui, kuris giminėms JAV, be kitų dalykų, rašė, kad tegul amerikiečiai negaili Kremliui atominių bombųy tegul jis baigia kankinti liaudį [240]. 1946 m. į Lietuvą grįžusia Gintaliene M GB susidomėjo gavusi informaciją, kad susirašinėjo su Vokietijoje likusiu vyru, be to, kai kuriuos laiškus gaudavo nelegaliais kanalais ir šifruotus [552]. Laiškų kontrole užsiiminėjo specialus MGB B skyrius. Jis rengė ir šių laiškų apžvalgas (tiek siųstų iš Lietuvos, tiek į Lietuvą), kurias perduodavo ir LKP CK. Sakysim, vienoje 1945 m. ataskaitoje teigta, kad dauguma rašiusiųjų į JAV reiškė nepasitenkinimą sovietų valdžia, laukė santvarkos pasikeitimo, gyrė kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir prašė išeivių pagalbos [715]. Regis, skyriaus darbo apimtys nemažėjo. Pavyzdžiui, nuo 1951 m. liepos 1 d. iki 1952 m. balandžio 1 d. B skyrius „apdirbo“ 280 531 tarp­ tautinius laiškus, o 29 207 konfiskavo [498]. Kitoje pažymoje nurodyta, kad užfiksuoti 137 714 rašantys į užsienį, iš jų į JAV - 23 345, Prancū­ ziją - 1118, Vokietiją - 29 531, Kanadą - 3268, Angliją - 3427, Aus­ traliją - 202 ir t.t. Be to, į archyvą buvo atiduota 79 141 asmens, nuo 1948 m. liovusio susirašinėti su užsieniečiais, apskaitos kortelė [494]. Laiškų kontrolieriai neišvengdavo ir laikmečio realijų, pavyzdžiui, apie 1948 m. TSRS kilus antisemitinei bangai skyrius parengė su už­ sieniu susirašinėjusių žydų tautybės asmenų sąrašą [760]. TSRS MGB 1952 m. išsiuntinėjus padaliniams respublikose nurodymą stiprinti kovą su JAV ir kitų žvalgybų veikla prieš TSRS iš Suomijos teritorijos, LTSR nutarta labiau kontroliuoti pašto ryšius su Suomija, Švedija ir Norvegija, sudaryti korespondentų sąrašą, tikrinti laiškus slaptaraščio

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

požiūriu (laiškus pramanytais adresais, be atgalinio adreso ir t. t.) ir ypatingą dėmesį skirti laiškams su įvairiais bandymais ezopo kalba perduoti informaciją apie gyvenimo sąlygas ir 1.1. [388] MGB stengėsi kontroliuoti susirašinėjimą su užsieniu ir pakreipti jį naudinga linkme. Pavyzdžiui, 1947 m. užverbuotam buvusiam DP Anuprui Rimkevičiui pavesta rašyti stovykloje likusiems pažįstamiems apie tikrąją padėty kad paneigti ten skleidžiamus gandus, kad visi repa­ triantai siunčiami į Sibirą [544]. Tais pačiais metais Kauno MGB ėmė verbuoti ryšių su užsieniu turėjusius kauniečius, kad rašytų apie gerė­ jantį gyvenimą ir pan., tikintis ir demaskuoti antisovietinį melą, ir nu­ statyti TSRS lojalius DP bei panaudoti juos MGB užsienio agentūrai legalizuoti [488]. Vis tik MGB nesugaudydavo visų nepageidautinų laiškų, kai kurie prasmukdavo į Vakarus ir patekdavo į lietuvišką spaudą. Pavyzdžiui, viename tokiame laiške dėdei teigta, kad šis - paskutinis, nes turiu iš­ važiuoti į Rusiją. M ano broliukas išvažiavo į Rusiją 1941 m. ir mes apie j į daugiau nieko nežinome. Ūkis nebe mūsų, tėveliai labai skurdžioje pa­ dėtyje, kitame - kad visi laukia, kada miškai sužaliuos, tada gyvenimas pasikeis (tai šifruota kaip kad kovotojai slapstėsi miškuose ir žiemą)

[1203]. Tokius laiškus skelbė ir DP, ir senųjų išeivių spauda arba per­ spausdindavo juos vieni iš kitų. Užsienyje puikiai žinojo apie cenzūrą, juoba kad karo metu laiškai ateidavo su cenzūros tikrinimo žymėmis [1121] ir buvo vienodi, lyg būtų komisaro padaryta kopija, be žinių apie siuntėjo gyvenimo smulkmenas, jų ar Lietuvos ūkį, be prašymų pinigų ar ko nors kito [1203]. Cenzūra vertė rodyti išradingumą ir rašiusiuosius į LTSR. Pavyzdžiui, vienas DP, perduodamas linkėjimus brakonieriams ir medžiotojams Lietuvoje, klausė, ar daug žvė rių ... miškuose, kurie spjaudosi ugnimi ir krauju. 1949 jų ten buvo daug, jū s ten pasiruoškit, tada ir aš atvažiuosiu (aišku, MGB susirūpinusi ėmė aiškintis siuntėją ir gavėją) [389]. Mėginta susiraši­ nėti per tarpininkus, pavyzdžiui, M GB cenzoriai, peržiūrėję Helgos Svare laišką Onai Pempienei, kur siuntėja peikė gautos „Tiesos“ turinį ir rašė, kad gyvena gerai ir turi spaudos laisvę, susirūpinta, kodėl rašė pusbroliui Antanui [725]. Matyt, menant cenzūrą grįžtančių DP prašy­ ta, rašant apie padėtį Lietuvoje, naudotis įvairiomis gudrybėmis, girdi,

98

•

2 d a lis

jei badas - rašyti, kad maisto daug, naudoti įvairių spalvų rašalą [225]. Tačiau noras gauti žinių buvo nenumaldomas, tad DP prašydavo grįžtančiųjų į Lietuvą rašyti, bet kiekvienas buvusio DP laiškas į Vakarus sukeldavo MGB įtarimą, kad siuntėjas - šnipas.

Abiem pusėms spauda liko svarbiu informacijos šaltiniu. Išeivi­ jos pusėje ne viena institucija ją kaupė ir analizavo. Pavyzdžiui, GK Niujorke rinko LTSR spaudą, Maskvoje leistą „Pravdą“, „Izvestijas“, rusų D P leidinius „Posev“, „Casovoj“, JAV ir P. Amerikoje leistus pro­ komunistinius lietuvių laikraščius. Jos parengtose spaudos apžvalgose medžiaga grupuota tam tikromis temomis - „Kompartija“, „Valdžios darbai“, „Ūkis“, „Kultūrinis gyvenimas“. Taip jau susiklostė, kad LTSR pagrindine išeivijos spaudos kaupėja ir informacijos joje lesinėtoja tapo URM. Jai per Maskvą užsa­ kinėti įvairių krypčių JAV lietuvių laikraščiai: „Draugas“, „Garsas“, „Tėvynė“, „Darbininkas“, „Naujienos“, „Keleivis“, „Vienybė“, „Dirva“, „Sandara“, „Laisvė“, „Vilnis“, „Tiesa“, „Liaudies balsas“ [380]. Jei kai kurių negaudavo, kaip nutiko 1952 m., kai iš ministerijos paraiškos Maskvoje išbraukė „Naujienas“, „Draugą“ ir „Britanijos lietuvį“, pul­ ta prašyti pagalbos paties ministro Andrejaus Višinskio [298]. Mas­ kvos prašyta parūpinti ir D P spaudą, pavyzdžiui, 1946 m. - Švedijos ir Norvegijos lietuvių bei estų D P periodinius leidinius ir knygas [382] bei žurnalą „Baltic review“ [381]. Kai kada D P spauda buvo gaunama iš Repatriacijos įgaliotinio valdybos padalinių Vokietijoje [437]. Tiesa, pasitaikydavo, kad sukaupta literatūra paklysdavo. Pavyzdžiui, 1947 m. Latvijos TSR URM atsiuntė į Vilnių iš Maskvos gautus laikraščius „Vilnį“, „Laisvę“, „Draugą“, „Naujienas“, „Darbininką“ ir „Keleivį“ bei prašė persiųsti latviškus, jei užklys [747]. Pasitaikydavo nerūpestingo siuntimo atvejų, kai slaptuose paketuose spauda taip sušlapdavo, kad būdavo nebeįskaitoma, periodika vėluodavo 10-12 mėnesių, kai kurių numerių išvis negaudavo [571]. Sukauptos informacijos pagrindu URM periodiškai rengė apžval­ gas. Tiesa, iš pradžių, nors paties F. Golikovo prašyta reguliariai siųsti

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

visų D P leidinių po egzempliorių [567], informacijos apie DP ieškota aplinkiniais keliais. Pavyzdžiui, 1946 m. rengiant informaciją apie an­ glų zonos lietuvius, ji imta iš JAV lietuvių spaudos, girdi, zonoje susi­ rinko reakcingiausi rašytojai, artistai, žurnalistai, anglai jiems mokėjo dosniai ir sudarė sąlygas propagandai, lietuvių politikai sutarė su len­ kais dėl vienos valstybės sudarymo ir 1. 1. [572] Vėliau D P spaudos apžvalgos rengtos remiantis jų spauda (dau­ giausia „Žiburiais“, „Mūsų keliu“, „Mūsų viltimi“, „Mintimi“), išskiriant įvairias temas. Pavyzdžiui, tema Pastangos reabilituoti vokiečių šnipus ir jų talkininkus tyrinėta remiantis K. Apaščios apysaka „Kai deimantai laša“, girdi, jos uždavinys - sumažinti priešiškumą iš karo belaisvių stovyklų paleistiems asmenims, o Juozo Švaisto straipsnis „Atkeršysiu dar tau“ pateiktas kaip pavyzdys apie DP siūlymą toleruoti vokiečių šnipus: girdi, Steponas Darius, pagavęs Lietuvoje šnipinėjusį savo I pa­ saulinio karo metų draugą lenką, paleido jį, neperdavęs karo valdžiai. Tema N eviltis ir nusiminimas iliustruota O. A. Audronės eilėraščiu, neva liudijusiu spaudos nebetikėjimąpam atyti buržuazinę L ietuvą , kad išeiviai Bauginasi revoliucinių sąjūdžių , įrodinėta V. Prasčiūnaitės eilė­ raščiu „Vėjai iš Rytų“, kur buržuazinei Europai pranašaujamas galas ir 1.1. [573]. Mėginta išsiaiškinti DP organizacines struktūras, girdi, LTB apylinkė panaši į valsčių, apėmusi stovyklą ar tam tikrą teritoriją, jai vadovavo visuotinis susirinkimas, rinkęs apylinkės komitetą, kontrolės komisiją ir apylinkės teismą ir 1.1. Prie apžvelgtų laikraščių nurodyta jų kryptis, pavyzdžiui, „Vilnis“ - „paž.“ , „Draugas“ - „kat.“ , „Vienybė“ „taut.“ [574]. Ministerija reguliariai rengė ir JAV lietuvių spaudos biuletenius, kuriuose medžiagą skirstė įvairiomis temomis. Pavyzdžiui, 1946 m. biuletenyje N r. 17 buvo tokios temos: „Susiorganizavo pabėgėlių žur­ nalistų sąjunga“, „Sudaryta lietuvių artistų atstovybė“, „Pabėgėliai liau­ dininkai leidžia „Varpą“ ir kitos, ir kažkas nemenkai pasidarbavo pieš­ tuku, pabraukdamas ne vieną žinią [379]. Vėliau, V. Europoje beveik išnykus D P spaudai, biuleteniai apėmė visą užsienio lietuvių spaudą ir ruošti beveik kas mėnesį, pavyzdžiui, 1952 m. parengta ir perduota LKP CK, Ministrų tarybai ir AT prezidiumui 11 laidų [410]. Į biulete­ nius traukta ir medžiaga iš TASS biuletenio.

100

•

2 d a lis

Sukauptos medžiagos pagrindu buvo užvesta kartoteka, kur rinktos žinios apie DP persikėlimą į kitas šalis, išeivių organizacijų ir atskirų asmenų veiklą. Rengta informacija apie prokomunistines organizacijas, VLIK, ALT ir kitas senųjų išeivių bei DP organizacijas, jų vadovus, Lietuvos diplomatus [407]. Kalbant apie atskirus išeivijos veikėjus, jau nuo 1946 m. ypatingas dėmesys skirtas P. Plechavičiui, P. Kubiliūnui, Kaziui Škirpai, M. Krupavičiui, K. Griniui ir kitiems [408]. Iš šios medžiagos buvo suformuotos trys dosjė: „Užsienio lietuvių ekonominė, politinė, kultūrinė veikla“, „Buvusių diplomatų veikla“ ir „Reakcinė užsienio spauda apie LTSR“. Ministerija vedė ir daugybę bylų: „Reakciniai užsienio lietuviai“ (lietuvių gyvenimo įvairiose ša­ lyse apžvalgos), „Asmenys“ (dalis jų buvo skirstyti pagal jų gyventas šalis, kitiems užvestos atskiros bylos - Jonui Černiui, M. Biržiškai, P. Kubiliūnui ir kitiems), „Organizacijos“ (aštuonios bylos), „Spauda“ (septynios), VLIK, ALT, „Diplomatai“, „Pažangieji lietuviai“, „Pažan­ gioji spauda apie LTSR“, „DP skirti leidiniai“, „Buvę Lietuvos politi­ kai“, „Užsienio valstybių politika LTSR atžvilgiu“, „Užsienio valstybių spauda apie LTSR“, „Reakcinė lietuvių spauda apie LTSR“, „Apžval­ gos ir charakteristikos“, „Istorinė medžiaga“ (susijusi su lietuvių ko­ lonijų gyvenimu); iš viso turėjo 105 bylas. Ruoštos išeivijos veikėjų charakteristikos, pažymos apie emigrantų veiklą ir jų kolonijas [410], sudarinėjami išleistų knygų sąrašai (kopijas siųsdavo Mokslų akade­ mijai, TSKP istorijos institutui, Knygų rūmams ir LKP CK agitacijos-propagandos skyriui), taip pat D P inteligentų sąrašai, nurodant jų profesijas ir mokslinius laipsnius [409]. Informaciją apie D P ir jų spaudą Vilniuje gaudavo ir RS iš įgalio­ tinio padalinių Vokietijoje. Tiesa, RS vis pergyveno, kad nereguliariai, vėluojant, ir prašydavo nurodyti karininkams zonose rinkti ne daugiau kaip tris kiekvieno laikraščio egzempliorius ir siųsti juos paketuose, pažymėtuose raide ^A“ [632]. Bet tai menkai gelbėjo. Pavyzdžiui, pulk. Petras Petronis savo raporte teigė, kad valdyba ir jos atstovai Berly­ ne nesuprato informacijos apie D P kaupimo svarbos. Spauda rinkta pripuolamai ir ją Berlyne kaupęs pulk. Pisarenka laikydavo seife, kol surinkdavo daugiau, ir tik tada siųsdavo į Maskvą, tad LTSR ji pasiek­ davo pasenusi maždaug pusmečiu [517]. Vis tik kai kada iš Berlyno

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

informacija apie DP atkeliaudavo, antai gautoje 1949 m. vasarą buvo pateikta D P statistika, stovyklų charakteristikos ir 1.1.35 Informaciją kaupė ir į zonas siųsti RS pareigūnai. DP spaudą rinko A. Venclova [750], pagal ją parengęs 16 puslapių apžvalgą kontrpropa­ gandinio darbo organizavimui apie lietuvius inteligentus. Jos pirmoje dalyje „Rašytojai ir mokslininkai“ buvo įtraukti 68 asmenys, pateikiant jų biografinius duomenis, kūrybos apibūdinimą, nurodant, kur gyvena. Sąraše 11-uoju numeriu buvo V. Biržiška - žymiausias lietuvių biblio­ grafas. Su vokiečiais nebendradarbiavo [ ...] Būtų gerai sugrąžinti į tėvynę,

taipogi, A. Venclovos galva, būtų buvę labai gerai grąžinti Praną Skar­ džių, o labai pageidautina - Vydūną. Be to, remdamasis knyga „Trem­ ties metai“ jis sudarė 14 dailininkų sąrašą (prie Vytauto K. Jonyno nurodyta, kad jo iliustruoti „Metai“ 1946 m. buvo išleisti Maskvoje), „Mūsų kalendoriaus 1947 m.“ duomenimis - apžvalgos dalį „Lietuvių mokyklos ir studentai“, „Tėviškės garso“ - „Lietuviai britų zonoje“, pri­ dėjo ir šešių D P laikraščių sąrašą, nurodęs leidimo vietas, leidybinius duomenis, redaktorius, kryptis, sakysim, „Mūsų kelias“ ir „Žiburiai“ klerikalinis, „Laisvoji Lietuva“ - voldemarininkų [435]. Išeivių spaudą analizavusi MGB rūpinosi, kad ji nepatektų į ne­ pageidautinas rankas, nes, be URM, ją prenumeravo kai kurios LTSR institucijos. Pasitaikydavo, kad laikraščius išimdavo pašto skyrių dar­ buotojai. Pavyzdžiui, vienam MGB agentui pažįstamas pasiūlė paskai­ tyti „Keleivį“, todėl MGB netruko išsiaiškinti, kad tas jį gavo iš draugo, dirbusio Kauno geležinkelio pašto skyriuje. Surengus operaciją [554], buvo suimta visa grupė - pašto darbuotojai Antanas Macijauskas (šis buvo MGB informatorius, bet nepranešė, jo bute rasti du laikraščiai), Juozas Ambrazas (traukinio Klaipėda-Siauliai pašto vagono viršinin­ kas), Juozas Svagždys (J. Ambrazo padėjėjas) ir Ignas Girdelis. Atseit jie rinkdavosi J. Švagždžio bute, kur ateidavo dar pora kaimynų, ir ko­ lektyviai skaitydavo laikraštį.

35 Dokumente buvo ir konkrečios informacijos, sakysim, „Tėviškės garsas“ populiarus tarp JAV pareigūnų dėl antisovietinės linijos, Ravensburgo lietuvių komitetas neva uždraudė Prancūzijos zonos lietuviams rašyti į LTSR, o iš jos gautus laiškus turėjo cenzūruoti komitetas [322].

101

102

•

2 d a lis

1946 m. išaiškinta dar viena grupė asmenų, MBG pavadinta „Paš­ tininkais“ (jie dirbo Vilniaus pašto rūšiavimo skyriuje),- Aldonas Braziūnas, Jonas Luokis, Vaclovas Rauluševičius ir Jonas Potėjūnas. Jie skaitė URM siųstus laikraščius („Darbininką“, „Naujienas“ ir kt.) ir, anot MGB, stebėjosi, iš kur JAV žinota apie trėmimus, spėjo, kad LTSR buvo atstovai, kurie slaptai stebi padėtį, ir darė išvadą, jog grei­ tai bus karas, lietuvių liaudis ir partizanai pakils pries bolševikus. MGB agentas siūlė „Paštininkams“, regis, „Laisvę“, bet šie paskaitę pareiškė, kad, girdi, bolševikų laikraštis, jam e nėra tiesos. MGB kėlė nerimą, kad spauda skaityta sistemingai, o A. Braziūnas, turėjęs ryšių su partiza­ nais, sykį važiuodamas pavogė laikraštį ir MGB ėmėsi priemonių jį susigrąžinti [404]. KGB siekė užkirsti kelią ir D P spaudos patekimui ir akylai sekė pranešimus, pavyzdžiui, jos dėmesį patraukė pranešimas apie buvusį Tarptautinio banko direktorių Vincą Rumelaitį, kuris neva palaikė ry­ šius su britų zona ir iš jos gautus laikraščius duodavo paskaityti artimai pažįstamiems [552].

Kontroliuoti išeivišką spaudą MGB buvo nelengva, bet įmanoma, tačiau užsienio radijo stotys ją vertė paplušėti. Pirmaisiais pokario metais lietuviai stengėsi klausytis BBC, kitų radijo stočių laidų anglų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis. Jų informacija sklido tarp žmonių ir buvo komentuojama. Antai, MGB agentai pranešė, kad dainininkas Romanas Marijošius per operos „Karmen“ repeticiją šnekėdamas apie Londono konferencijos žlugimą teigė, jog vienas iš klausimų, dėl kurių nesutarta, buvo baltų repatriacija, nes amerikiečiai ir britai nesutiko su V. Molotovo reikalavimu grąžinti prievarta. R. Marijošius gyrė tokią jų poziciją, girdi, nieko gero prie bolševikų nėra ir nebus, ir dėl to neverta g rįžti [556]. Užsienio radijo stočių klausymasis dažnai minėtas MBG atas­ kaitose apie antitarybines dalies inteligentijos nuotaikas ir kitose. Štai 1948 m. teigta, kad, naudodamiesi radijo pranešimais, banditai siste­ mingai skleidę gandus apie artėjantį karą [717], 1950 m. užfiksuota, jog

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

ekonomistas Velička tvirtinęs, kad teisybę sako amerikiečiai per radiją, kad daugelis lietuvių išvežti į Sibirą , valstiečius prievarta varo į kolūkius, nėrajokios demokratijos [503], o vienos Biržų apylinkės mokyklos direk­ torius ir dar LTSR AT deputatas Vasilis reguliariai klausės „Amerikos balso“ ir tikėjo, kad karas neišvengiamas, o laimės technika ir auksasy t. y. Amerika [504]. Radijo stočių informaciją savo spaudoje skelbė pogrindininkai. Lai­ kraščio „Už tėvų žemę“ 1946 m. kovo 10 d. numerio skyrius „Užsie­ nio politinės žinios“ parengtas pagal BBC pranešimus. MGB teigimu, „Tauro“ apygardoje tarptautinės situacijos apžvalgos sistemingai reng­ tos remiantis užsienio radijo pranešimais, daugintos ir su kita medžiaga siųstos būriams [533]. Poetas Antanas Miškinis, be kitų dalykų, MGB kaltintas tarptautinės padėties apžvalgų pogrindžio spaudai rengimu, o medžiagą jam teikė dainininkas Antanas Kučinskas, klausęsis laidų lenkų ir vokiečių kalbomis [478] (jie priklausė BDPS ir turėjo pagal anglų, prancūzų, amerikiečių, švedų bei turkų radijo laidas rengti sa­ vaitines apžvalgas, o prireikus - ir ekstra [1355, p. 83]). Kitąsyk užsienio stočių klausymasis tapdavo pagrindiniu MGB kaltinimu. 1952 m. li­ kviduotos Veliuonos mokykloje organizacijos „Lietuvos laisvės varpas“ nariams, be agitacijos, inkriminuotas kolektyvinis „Amerikos balso“ klausymasis [508]. Kokios svarbios rezistencijai buvo užsienio radijo laidos, iliustruoja ir MGB operacijų metu paimtų radijo imtuvų kiekis, kasmet siekęs apie 100 vienetų. Partizanų dokumentuose galima rasti nemažai radi­ jo klausymosi paminėjimų, sakysim, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė, kaip klausėsi Ankaros radijo transliacijų, tik girdi­ mumas buvo prastas, kitąsyk, kad tik gautų radijo imtuvą, leidosi į žai­ dimą su anglų žvalgu apsimetusiu M GB agentu [1242, p. 12]. MGB daug dėmesio skyrė užsienio radijo stočių slopinimui, saky­ sim, 1949 m. L. Baliukevičius dienoraštyje užrašė, kad visos BBC ir „Amerikos balso“ laidos rusų kalba buvo labai trukdytos [1242, p. 69]. Slopinimas ypač sustiprėjo „Amerikos balsui“ pradėjus transliacijas lie­ tuvių kalba. 1951 m. LTSR ryšių ministerija turėjo 14 mažo galingu­ mo siųstuvų (bendras galingumas 6,2 kv.) ir vieną 50 kv. siųstuvą. Jie užgožė 14 bangų. Tačiau už slopinimų ribų liko laidos rusų, lenkų ir

103

104

•

2 d a lis

kitomis kalbomis, transliuotos 89 trumpomis bangomis ir vakarais bei naktį vidutinėmis bangomis [471]. Uždraustas vaisius labai masino - 1952 m. pradžioje MGB užfik­ savo, kad Kaune sovietiniai kariškiai klausėsi „Amerikos balso“ naudo­ damiesi požeminiais kabeliais einančiomis telefono linijomis. Pasirodo, šalia jų dalinio buvo Ryšių ministerijos „objektas 603“, skirtas „Ameri­ kos balso“ laidų slopinimui, ir kabeliu į objektą būdavo perduodamos laidos, tuo pačiu kabeliu ėjo ir kariškių telefonų linijos ir nusitrynus izoliacijai jie galėjo klausytis laidų [361]. Išeivijoje klausyta ir Vilniaus bei Kauno radijo stočių transliacijų, regis, tuo užsiiminėjo VLIK ir medžiagą siųsdavo LD T36. Sykį, gavus žinią, kad partizanai Lietuvoje turi trumpųjų bangų radijo siųstuvą ir naktimis transliuoja laidas, mėginta klausytis [158]. Remdamiesi ra­ dijo laidomis ir sovietine spauda diplomatai rengė apibendrinančias apžvalgas, pavyzdžiui, „Lietuva nuo rusų atėjimo 1944 m. iki 1946 m. sausio 22 d.“ Ją sudarė tokios dalys: „Švietimas“, „Bažnyčia“, „Spauda“, „Teatrai“, „Kinas“, „Lietuvos kaimas, miestas“, „Maitinimas“, „Pramo­ nė, prekyba“, „Gyventojai“, „Partizanai“, „Saugumas“, „Raudonoji ar­ mija, lietuvių daliniai“ ir „A. Bimba Lietuvoje“ [64]. 1947 m. parengtas 14 lapų sovietinių pareigūnų sąrašas, apėmęs daugiau kaip 600 pavar­ džių [68]. Be to, atskirai stebėta ir JAV lietuvių prokomunistinė spauda, vien 1948 m. Niujorko GK parengė apie 20 jos apžvalgų, kur įtraukda­ vo ir „Daily Worker“ medžiagą. Tiesa, taupant lėšas užsakytu „Laisvės“ egzemplioriumi naudojosi ir GK, ir pasiuntinybė [164]. Beje, po karo atsirado ir tokia, matyt, sovietam netikėta komunika­ cijos priemonė kaip balionai. 6-ojo deš. pradžioje Berlyne vyko paroda apie JAV paramą V. Europos šalims ir jos lankytojai galėjo paleisti į rytų pusę balionus su prie jų pritvirtinta informacija apie Maršalo pla­ no pasiekimus. Kai kurie jų pasiekė ir Lietuvą, ir kitas R. Europos ša­

36 Vienoje tokioje S. Lozoraitis prie informacijos, kad 1950 m. sausį Vilniuje Volfas Messingeris darys bandymus mintims atspėti, pieštuku pažymėjo: Įdomu , kas drįso nueiti} Kitąsyk prie žinios apie prof. Juozą Matulį - kad 1940/41 m. buvo atkaklus, patikim as lietuvis , visa širdimi neapkentęs bolševikų okupacijos, vadi­ nęs okupaciją muravjovščina , kurios Lietuva dar nežinojo [56].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

lis [1408]. Tai prisidėjo prie to, kad balionus propagandinės literatūros siuntimui ėmė naudoti CŽV ir antisovietinės organizacijos, o MGB Lietuvoje vaikėsi juos.

Spauda ar radijo laidos negalėjo atstoti informacijos, kurią galė­ davo suteikti gyvi liudininkai. MGB tą puikiai suprato ir, nusileidus geležinei sienai, darė viską, kad iš Lietuvos niekas neištrūktų. Tiesa, ne visada viskas buvo jo valioje, teko taikytis, kad kai kurie asmenys lega­ liai išvykdavo iš LTSR ir į ją grįždavo, pavyzdžiui, vienas kitas spor­ tininkas. Tokios kelionės buvo kontroliuojamos, bet ne viskas MGB pavykdavo, tad, pavyzdžiui, rūpestį sukėlė žinia, kad lietuviai - TSRS krepšinio rinktinės nariai Europos pirmenybių metu Prahoje susiti­ ko su emigracinio centro dalyviais iš Prancūzijos ir perdavė informaciją apie pogrindį [515]. Nenuostabu, kad kitą kartą tarp krepšininkų buvo M GB agentas [300]. Akylai stebėtas į varžybas Švedijoje išvykęs Al­ girdas Šocikas, girdi, emigrantai, jam būnant ringe, dainavo Lietuvos himną ir šaukė, kad greitai susitiks laisvoje tėvynėje. Agentas pranešė, kad, nežiūrint dviejų saugojusių agentų, A. Šocikui pavyko susitikti su lietuviais [514]. Su kai kurių asmenų išvykimu tekdavo susitaikyti. Keliolika JAV piliečių išvyko legaliai, M GB daug problemų sukėlė ir 1946 m. išleistas įsakymas siųsti namo Gynybos ministerijos darbo batalionuose buvu­ sius užsienio pilietybę turėjusius repatriantus, nes turėjo išaiškinti nusi­ teikusius antisovietiškai [266]. 5-ojo deš. pabaigoje prasidėjus vokiečių (daugiausia atklydusių iš R. Prūsijos) repatriacijai iš LTSR į Vokietiją, susirūpinta, kad šiuo kanalu pasinaudos šnipai ir priešiški elementai. Siekiant tam užkirsti kelią, pulta tarp vokiečių verbuoti agentus. Taip du Kauno M GB skyriaus užverbuoti agentai padėjo išaiškinti dešimt asmenų, neturėjusių teisės išvažiuoti [245] (šia repatriacija pasinaudojo ir kai kurie vokiečių kilmės lietuviai [1099]). Taipogi į Vokietiją 6-ojo deš. pradžioje pradėti siųsti buvę karo belaisviai, tarp jų - ir kalinti LTSR. Šiais atvykėliais labai domėjosi išeivių organizacijos, rinkusios bent menkiausią jų turėtą informaciją apie Lietuvą ar lietuvius (apie

105

106

•

2 d a lis

šiuos - iš Sibire ar kitose kalinimo vietose atsidūrusių vokiečių ar kitų tautų belaisvių, pavyzdžiui, 1947 m. atvykęs kažkoks belgas pasakojo apie susitikimus su J. Urbšiu ir kitais kalėjusiais lietuviais [5]). Infor­ macijos atveždavo ir legaliai į užsienį ištrūkę žydai37. Kažkiek informacijos apie padėlį LTSR užsienyje būdavo gaunama iš geležinkeliečių, aptarnavusių per ją važiavusius Lenkijos traukinius. MGB stebėdavo į Klaipėdą atplaukusių retų užsienio šalių laivų jūrei­ vius, sakysim, 1951 m. sekta, su kuo susitiko vokiečių laivo „Forvet“ iš Rostoko jūreiviai [230]. Apskritai,TSRS stengėsi iki minimumo suma­ žinti laikiną užsienio asmenų patekimą įjos teritoriją ir tai taipogi lietė LTSR. Kitąsyk tokių asmenų kontrolė, net pačių patikimiausių, parei­ kalaudavo MGB įtempti jėgas, kaip kad 1945 m. pabaigoje atvykusio A. Bimbos. Atidžiai stebėti jo susitikimai su Kipru Petrausku, P. Cvir­ ka ir kitais, užfiksuotas Sofijos Čiurlionienės prašymas perduoti Petro Klimo žmonai žinią apie jo areštą. Sektas ir A. Bimbos apsilankymas Kauno universitete, tiesa, ne visai sėkmingai, nes nepavyko nustatyti profesoriaus, įteikusio A. Bimbai antitarybinio turinio laišką, pavardės. Dar daugiau „nesusipratėlių“ pasitaikė per A. Bimbos susitikimus su kauniečiais (vienas surengtas su mokslo ir meno darbuotojais, ki­ tas - su visuomene teatre, trečias - su moterimis Muzikinės komedijos teatre, o ketvirtas - su studentais). Jie išnaudojo galimybę perduoti jam šmeižikiškus laiškus, pagalbos prašymus ir antisovietinius tekstus, tarp kurių buvo ir ranka rašytas dviejų lapų atsišaukimas „Pasauli, išgirsk mus“ apie terorą Lietuvoje. Tarp A. Bimbai paduotų lapelių su klau­ simais buvo daug tokių, kaip A r žino JAV, kad mūsų taikius gyventojus, yfa č kaime, lanko baudžiamosios ekspedicijos iš 5000 ir daugiau rusų, nau­ 37 Pavyzdžiui, iš Lietuvos 1940 m. išvežtas buvęs žydų laikraščio redaktorius Rubinšteinas papasakojo apie I. Skrupskelio mirtį [1143]. Regis, žydai buvo svar­ biausias informacijos šaltinis, kuriuo naudojosi su LAIC bendradarbiavęs Petras Rupeika-Petkevičius. Užaugęs Vilniuje, išvežtas į Sibirą jis karo metu stojo į ge­ nerolo Vladislovo Anderso armiją ir kažkaip liko Artimuosiuose Rytuose, kol apie 1950 m. persikėlė į Londoną. Informaciją, surinktą iš buvusių Lietuvos žydų ar iš jų gautų laiškų iš artimųjų Lietuvoje bei paimtą iš sovietinės spaudos ir radijo laidų, be LAIC, jis teikė ir „Draugui“ bei siūlė užsienio spaudos agentūroms. Anot amžininkų, jis veikė gan gudriai, kažkokių didelių neteisybių nepranešinėjo [114].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

dojami ne tik automatai ir kulkosvaidžiai, bet ir minosvaidžius, degina, žwdo gyventojus, laiko miesteliuose lavonų krūvas savaitę ir daugiau. A r tino, kad Lietuvoje nėra šeimosy kur bent vienas žmogus nebūtų Sibire ar kalėjime be kaltės? ir 1.1. Be to, publika elgėsi „netinkamai“, ypač MGB užkliuvo susitikimas su moterimis, kur absoliuti dauguma demonstravo antisovietinį nusi­ teikimą, kažkurios replika Mums nereikia Amerikos, mums reikia laisvės sukėlė audringus aplodismentus, o pabaigoje organizuotas branduolys užtraukė himną, kurį pasigavo didžioji dalis susirinkusiųjų [754]. Himną vietoj A. Bimbos pageidautos dainos „Ten, kur karklai siū­ bavo“ sudainavo ir studentai. Matyt, privengdamas aštrialiežuvių stu­ dentų A. Bimba atsakė tik į septynis klausimus, bet sulaukė dygių re­ plikų. Pavyzdžiui, į klausimą, kokią nori matyti Lietuvą, atsakęs, jog be ponų ir blakių, išgirdo šūksnius, jog ir vienų, ir kitų yra Lietuvoje. Tiesa, MGB stebėtojai užfiksavo ne vieną A. Bimbos nuodėmę, girdi, susiti­ kimo metu tik sykį pavartojo išsireiškimą socialistinė Lietuva, teigė, kad lietuviai visur išsiskiria kaip kultūringesni, darbštesni, nieko nekalbėjo apie Tarybinę armiją, TSRS ir draugą Staliną [497]. Viešbutį Vilniuje ir rajoną, kur A. Bimba vaikščiodavo, visas 35 jo viešnagės dienas stebėjo trys telefono ryšiu aprūpinti MGB postai, kruopščiai suplanavę, kaip veikti svečiui išėjus iš viešbučio ir einant į LKP CK (anksčiau šie postai naudoti sekant LLA narius) [247]. Bet jei ir tokį svečią prižiūrėti reikėjo daugybės akių, tai, matyt, MGB darbuotojus šiurpas krėtė pagalvojus, kas būtų, jeigu būtų buvę įsileisti visi gimines aplankyti pageidavę išeiviai, ne tik nusiteikę prokomunistiškai... Nors, kaip minėta, į LTSR trumpam patekdavo nedaug užsienie­ čių, M GB turėjo rūpintis vietos gyventojų kontaktais su užsieniečiais kituose TSRS regionuose, pirmiausia - Maskvoje. Pro agentų akis nepraslydo Galinos Dauguvietytės šokis Maskvos restorane su JAV karo atašė, bet didžiausią rūpestį kėlė reemigrantai, besiveržę į užsienio šalių, ypač JAV, ambasadas Maskvoje, kad atgautų jų pilietybę ir vėl išvyktų. Šie asmenys traktuoti ir kaip dominę JAV žvalgybą (girdi, ši iš­ naudojo norėjusius atgauti pilietybę [510]), ir kaip antisovietinės JAV leistos literatūros platintojai. Pavyzdžiui, MGB, gavusi informaciją, jog 1947 m. apsilankęs ambasadoje kaunietis Antanas Milukas gavo nusi­

107

108

•

2 d a lis

rašyti brošiūrą su JAV lietuvių deklaracija ir senatoriaus Davido Greicho kalba, puolė tikrinti, ar jo neužverbavo JAV žvalgyba ir ar neplatino deklaracijos [543]. A. Miluką suėmus, išsiaiškinta, kad 1946-1948 m. susirašinėjo su giminėmis JAV [237], išgautas prisipažinimas, kad vice­ konsulas Kendrikas pareiškė, jog atgaus JAV pasą pateikęs žinių apie pogrindį Lietuvoje, gyventojų nuotaikas, karinę pramonę. A. Milukas, girdi, teigė sutikęs vedinas antisovietinio nusiteikimo, bet raštiško suti­ kimo nedavęs, nes manė, kad jo parašas gerbti JAV konstituciją ir buvo sutikimas bendradarbiauti, informaciją apie karines gamyklas rinko analizuodamas spaudą [576], o vienos kelionės metu į ambasadą nuvežė BDPS laišką JAV valdžiai, bet buvo šaltai sutiktas [1355]. Anot MGB, kitas vicekonsulas - Kapleris - reikalavo informacijos iš Emilijos Lukšaitės, bet ši nerinko, sužinojusi, kad neturi galimybių išvažiuoti į JAV. Tačiau tai nepadėjo - E. Lukšaitė kaltinta, kad gavo iš diplomato žurnalų (nepadėjo pasiteisinimas, jog kalbos tobulinimui) [464], o jos motina, - kad pasakojo apie prievartinę kolektyvizaciją, gyrė A. Smetonos laikus ir patvirtino, jog žmonės palaikė banditus [465]. MGB užkliuvo ir E. Lukšaitės pusbrolis Stasys Puplauskas, neva gavęs uždavinį rinkti šmeižikišką šnipinėjimo informaciją ir perdavęs persiųsti į JAV laiškus (viename rašė apie kolektyvizaciją, kitame - tūlam Jasins­ kiu apie jo sesers suėmimą) [538]. 1948 m. suimtas JAV gimęs Antanas Glamba, išsirūpinęs, kad jį pripažintų piliečiu, bet iš jo dokumentai buvo atimti Vilniuje, o amba­ sadai pranešta, kad jis - TSRS pilietis. Jam prikištas pokalbis su amba­ sados darbuotoju Stesseliu, girdi, perdavė šmeižikišką informaciją apie ekonominę ir politinę padėtj Lietuvoje , vykdė pavedimus, susijusius su nusikalstamais ryšiais su amerikiečiais [301]. Nors A. Glamba gynės am­ basadoje tepasakojęs, kad kaip JAV pilietis nedalyvavo rinkimuose ir buvo kelis kartus sulaikytas kaip asmuo be dokumentų bei turintis ry­ šių su banditaisybctjį kaltino informacijos apie 1948 m. trėmimus per­ davimu, antisovietinės literatūros skaitymu ambasadoje ir gabenimu į LTSR (šis teisinos niekam nedavęs, nes niekas iš aplinkinių nemokėjo angliškai, o kai kuriuos žurnalus sudraskė vaikai) [302]. Tardytojai de­ monstravo tam metui įprastą fantaziją: atseit Stesselis už šnipinėjimą žadėjo permesti A. Glambą lėktuvu į JAV, o svarbiausias įrodymas buvo

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

109

jo susitikimai su žmonėmis, kurie rūpinosi gauti pilietybę ir nuveždavo ambasadai vieni kitų laiškus [303]. 1949 m. nemenko MGB dėmesio sulaukė Emilija Trepanaitienė. Gimusi Londone 1899 m., ji 1920-1921 m. dirbo Lietuvos pasiunti­ nybėje, 1923 m. su tėvais grįžo į Lietuvą, iki 1928 m. dirbo JAV amba­ sadoje, kol ištekėjusi išvyko į JAV, čia 1928-1929 m. dirbo laikraštyje „Garsas“. Išsiskyrusi 1932 m. grįžo į Lietuvą ir gyveno Klaipėdoje. 1946 m. M GB užfiksavo jos laišką „Garso“ redaktoriui Matui Zujui [356], jos apsilankymus D. Britanijos ir JAV ambasadose ieškant gali­ mybių išvykti pas brolį į Kanadą [357]. Iš jos išgautas prisipažinimas, kad neprašyta siuntė vicekonsului Sinkleriui informaciją apie padėtį LTSR, iškarpas iš jos spaudos, karikatūras (antiamerikietiškas ir antiangliškas), manydama, kad tokia kritika iššauks atitinkamą reakciją, o šis jai - antisovietinę periodiką. Buvo suimta ir jos laiškų vežimu į JAV ambasadą apkaltinta Ona Kurminskaitė, pas ją rado irgi į am­ basadą važinėjusio Vinco Bukotos laišką ir žurnalą „Amerika“ rusų kalba [358]. Tokių M GB užfiksuotų „važinėtojų“ į JAV ambasadą buvo ne vie­ nas ir ne du. M GB rūpestį kėlė ir asmenys, išnaudodavę JAV amba­ sadą kaip ryšio kanalą su giminėmis JAV - čia gaudavo jų siuntinius ir perduodavo laiškus, kaip kažkokia Elžbieta Kurienė [233]. Nepalikti ramybėje ir JAV piliečiai, kurie nesuskubo išvažiuoti, kaip, pavyzdžiui, M. Narbut-Klimienė, likusi su vyru, atseit tikėdamasi greito santvar­ kos pasikeitimo atėjus amerikiečiams [244]. Darbui su šiais „važinėtojais“ MGB sukūrė specialią agentūrą, į ją stengėsi įtraukti asmenis, turėjusius ryšių tiek su jais, tiek su JAV gyven­ tojais. Taip, pavyzdžiui, buvo agituojamas kažkoks „Varpas“, kuris prieš karą dirbo amerikiečio įmonėje, o žmona turėjo giminių JAV ir palaikė ryšius per pusseserę Rygoje [587]. Be to, ne vieną agentą planuota siųs­ ti į JAV ambasadą, kad išsiaiškintų, kokios informacijos reikalauja jos darbuotojai ar ko išties į ją važinėja vienas ar kitas asmuo. Pavyzdžiui, 1949 m. ketinta siųsti du „važinėtojus“ sekusį agentą „Petrą“ (Kauno universiteto docentą, kuris prieškario Lietuvoje sukosi vyriausybiniuose sluoksniuose) su iš jų gautais rekomendaciniais laiškais (turėjo apsimes­ ti, kad aiškinasi JAV mirusio tėvo palikimo likimą) [242].

110

•

2 d a lis

MGB nenuleido akių ir nuo besilankiusių Prancūzijos ambasadoje, visų pirma - Leono Aleksandravičiaus, kuris 1947 m. grįžo iš Prancūzi­ jos su žmona prancūze. Regis, sutuoktiniai greit suprato suklydę ir ėmė rūpintis bent jau žmonos grįžimu. Ji, kaip prancūzė, gaudavo materia­ linę ambasados paramą ir MGB iškart įtarė juos ryšiais su žvalgyba bei ketinimu bėgti, tad sutuoktinių sekimui buvo skirti keturi agentai [242]. Veikiai prisidėjo dar du įtariamieji - J. Martišius („Ryšininkas“), irgi repatriantas iš Prancūzijos, ir čekas Kari Bukovien (šis, girdi, apgaulės būdu atvyko į TSRS, kad išgabentų šeimą, palaikė ryšius su S. Bačkiu ir J. Deksniu, iš kurių gaudavo materialinę paramą, nelegaliai siuntė ban­ ditus iš pasienio zonos Gardine į Lenkiją). Visi buvo suimti išsiaiškinus, jog planuoja bėgti nelegaliai, jei kitaip neištrūks [238]“ Tokia ryšių su užsieniečiais kontrolė buvo susijusi ir su MGB siekiu perkirsti dvasininkijos ryšius su Vatikanu. Anot vieno MGB užverbuoto kunigo, Lietuvos bažnyčios ryšiai su Sv. Sostu nutrūko 1944 m., bet šis spėjo, kad ten žinota apie įvykius Lietuvoje, nes pra­ nešdavo Vatikano radijas [214]. Nenuostabu, kad M GB vis ieškojo ryšių. Šiuo atveju minėtina kunigo Prano Račiūno, kurį MGB įtarė esant pogrindinės ateitininkų grupės dvasiniu vadovu, byla 1949 m. Jis kaltintas žinių perdavimu į Vatikaną per Maskvoje lenkų bažnyčioje kunigavusį Antonijų Laberžė [364]. P. Račiūnas gynėsi apie Laberžė sužinojęs iš JAV ambasadą aplankiusios tūlos Garvienės, atvežusios jo kvietimą atvykti [540], P. Račiūnas praleido pas Laberžė dešimt dienų, informavo apie religijos persekiojimą, bet teigė supratęs, jog šis nebu­ vo Vatikano atstovas TSRS [539]3839. Vėliau šį pakeitė kunigas Tomas ir 38 Beje, L. Aleksandravičius su iš Prancūzijos grįžusiais Jonu Burda, Dominyku Sakalausku ir Juozu Požėra laikyti ir Lietuvių komiteto šnipais. Kaip įrodymas figūravo jų susitikimas su S. Bačkiu ir tai, kad grįžę rinkdavosi kurio nors bute klausytis „Amerikos balso“, reiškė išdavikiškas nuotaikas ir susirašinėjo su gyve­ nančiais Prancūzijoje [512]. 39 Taip nieko neįrodęs R Račiūnas atkalėjo 15 metų, bet ir po to jo nepaliko ramybėje - 1975 m. „Kauno tiesoje“ pasirodė straipsnis, kur teigta, kad 1945 m., paraginus Vatikano sekretoriui, vysk. Pranas R Bučys pavedė P Račiūnui rink­ ti žvalgybinę informaciją apie sovietų armiją ir perdavinėti Vatikano agentui A. Leberžė [989].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

KGB planavo perimti neva per jį ėjusius Lietuvos katalikų ryšius su Vatikanu [364]. Kone išvis išnykus legalaus išvykimo galimybėms, nesiliovė nele­ galaus ištrūkimo mėginimai. Būta planų ištrūkti oru, bet realiausi liko vanduo ir sausuma. Pasiryžusieji bėgti vandeniu taikėsi per Baltijos jūrą pasiekti Švediją, juoba jau turėta patirties - karo metais, ypač 1944 m. vasarą, kai žvejai gabendavo bėglius iš Lietuvos. M GB nuo pat antro­ sios okupacijos pradžios ėmė organizuoti agentūrą ir verbuoti į ją pa­ jūrio gyventojus bei žvejus, stiprino sienos apsaugą, kad ne tik užkirstų kelią nelegaliems pabėgimams iš Lietuvos, bet ir apsunkintų patekimą į ją. Taipogi M GB didelį dėmesį skyrė Klaipėdos uosto kontrolei. Vis tik bandymų bėgti jūra būta ne vieno. 1947 m. Kauno MGB gavo žinių apie tokių ketinimų turėjusį Gediminą Kauną [550], 1948 m. į Švediją dairėsi Algirdas Paulauskas (nusidėjęs ir tuo, kad giminėms JAV „slaptaraščiu“ rašė apie nuotaikas Lietuvoje) [576] bei Kazys Bagdonas (šis banditas palaikė ryšius su iš JAV zonos grįžusiu ir nelegaliai gyvenusiu kažkokiu buvusiu DP bei kažkokia kauniete, kuri neva jau buvo persiuntusi tris asmenis į Švediją; nenuostabu, kad jį sekti pasiųsti du agentai, „išsiaiškinę“, kad jis žinojo du amerikiečių žvalgus [587]). „Derlingi“ bėglių į Švediją buvo 1949-ieji. Tais metais užvesta byla keturiems Švediją ketinusiems pasiekti pogrindžio dalyviams, tarp jų buvo du buvę Tytuvėnų vienuoliai, ketinę per lietuvius Švedijoje susi­ siekti su Vatikanu [362]. MGB nuomone, per Švediją pas Prancūzijoje gyvenusį Juozą Savickį rengės bėgti jo brolis Mykolas [587], dėl ketini­ mo bėgti į Švediją suimtas Vlado Požėlos giminaitis Viktoras Požėla ir Br. Kunartas (juos įdavė Viktoro mylimoji M GB agentė), Vincas Makniavičius bei keturi jo draugai, planavę bėgti motorine valtimi, iš Švedijos, amerikiečiams padedant, išvykti pas gimines į JAV bei teikti šmeižikišką informaciją [243]. MGB skanus kąsnelis atrodė „Britu“ pa­ vadintas buvęs britų pasiuntinybės kurjeris Pranas Petkus, girdi, turėjo ryšių su persiuntėjais į Švediją. Jį šnipinėjęs agentas išsiaiškino, kad siųsta per į Klaipėdą reguliariai plaukiojusį suomių laivą. Nors MGB įsitikino, kad P. Petkus neturėjo ryšių su britų žvalgyba, jį planuota panaudoti gauti informacijai iš Lietuvių komiteto [239].

111

112

•

2 d a lis

Beje, kaip persiuntimo taškas Klaipėdos uostas M GB užkliuvo ne kartą. Sakysim, Pasvalio M GB sektos neva anglų šnipės Onos Siaučiulienės byloje minėta, kad planavo bėgti į Švediją su klaipėdietės Stasės Majauskaitės pagalba. Si atseit palaikė ryšius su žvejų laivais plaukiojusiais lietuviais ir žydais, kurie imdavo 3000 rub. už žmogaus pergabenimą [723]. Vis tik, nežiūrint visų pastangų, 1951 m. pabėgo trys žvejai I. Grišmantauskas, L. Kublickas ir E. Paulauskas, 1952 m. jų pavyzdžiu pasekė Andrius Tukleris [1294]. Kalbant apie kelius sausuma, tai pirmiausia žvilgsniai krypo į LTSR ir Lenkijos sieną. Pirmais pokario metais šią sieną saugojusių pasieniečių ataskaitose užfiksuota nemažai vokiečių kareivių mėgini­ mų kirsti sieną, pavyzdžiui, 1946 m. vien per 15 sausio dienų buvo su­ laikyti 26 kareiviai [417]. J Vakarus veržės ir lietuviai. Po kiekvieno sė­ kmingo tokio atvejo sienos apsauga būdavo tobulinama ir stiprinama, ir sėkmingų atvejų skaičius vis mažėjo. MGB su savo agentūra stengėsi užgniaužti bet kokį pabėgimo mėginimą, tačiau planų ir mėginimų būta daugybė. Pavyzdžiui, 1946 m. MGB, gavusi agento pranešimą, puolė aiškintis, ar tikrai Kauno universitete dirbęs Vaclovas Jačiauskas iškeliavo į britų zoną (ir jau ne pirmą kartą kursavo pirmyn atgal kaž­ kokio „Lietuvių komiteto“ pavedimu) [554]. 1947 m. susirūpinta agen­ to informacija apie nelegaliai iš britų zonos per Lenkiją grįžusį buvusį Lietuvos ambasados Londone tarnautoją Vytautą Dundulį, kurs, girdi, turėjo apsilankyti Kaune, Vilniuje, Rygoje ir grįžti į Vakarus [547].Tais pačiais metais suimtas mėginęs bėgti įtariamas anglų agentas Henri­ kas Zubavičius [548]. Panašus likimas laukė ir Andriaus Radzvinsko (ko gero, MGB labiau sudomino agento pranešimas, jog šis buvo iš pažįstamo girdėjęs, kad iš JAV zonos atvyko du žmonės rinkti infor­ maciją JAV planuotai leisti knygai „Apie šiandieninę padėtį Lietu­ voje“) [548]. Aiškėjant, kad sienos su Lenkija neįmanoma kirsti nepastebėtam, žvilgsniai nukrypo į Kaliningrado-Lenkijos sieną (tiesa, nemenkas išmėginimas būdavo tuščių buvusios R. Prūsijos žemių įveikimas), o 6-ojo deš. pradžioje - ir į Suomiją, pavyzdžiui, 1952 m. liepos 31 d. prie Vyborgo buvo suimtas sieną mėginęs pereiti Modestas Vilkas [513].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

MGB nelegalaus sienos kirtimo atvejus siedavo ir su užsienio žvalgy­ bų veikla prieš TSRS. Sovietinei sistemai apskirtai buvo būdinga nuola­ tinė šnipų paieška, bet pokario metai buvo vienas iš aršiausių jų medžio­ klės metų, o Lietuva, kaip ir Latvija su Estija bei kitos 1939-1945 m. sovietų užgrobtos teritorijos, - viena „perspektyviausių“ plotų. Nors, kaip minėta, pirmaisiais pokario metais užsienio žvalgyba gan menkai domė­ josi TSRS, MGB jų agentų medžioklę pradėjo nuo pirmųjų antrosios okupacijos dienų ir baigė tik TSRS išnykus, juoba kad jau pirmi pasirodę iš Vakarų zonų grįžę repatriantai buvo sutikti kaip potencialūs šnipai. Beje, repatriantais kaip nepatikimais asmenimis, be MGB, „rūpino­ si“ ir MVD. Ir LTSR nebuvo išimtis - visoje TSRS MVD prižiūrėjo, kad nepatikimi repatriantai nepatektų į Maskvą, Leningradą, Kijevą ir kitus „režiminius“ miestus [732], medžiojo tarp jų šnipus, teroristus, di­ versantus, baudėjus, policininkus, vlasovininkus ir legionierius, tėvynės išdavikus, gaujų ir antisovietinio pogrindžio dalyvius, kitą antisovietinį elementą [466]. LTSR M VD turėjo užtikrinti šaukiamojo amžiaus repatriantų siuntimą į darbą vietos pramonėje [733], vėliau - TSRS VRM kombinatą Nr. 7 Narvoje [736]. LTSR paliekamus repatriantus tikrindavo M VD filtracijos komisija [400]. Bet ne viskas ėjosi, kaip buvo numatyta. 1946 m. pavasarį M VD ministras teigė, kad repatriantų patikrinimas vyko blogai, todėl įsa­ kė juos skubiai registruoti, užvesti bylas visiems, neatvykusiems į gy­ venamąją vietą, M VD skyriuos skirti darbuotoją darbui su jais, per dvi savaites peržiūrėti agentūrinę operatyvinę medžiagą, organizuoti operatyvinę apskaitą, imtis agentūrinio operatyvinio tinklo kūrimo ir suiminėti priešiškus elementus, kol neperėjo į nelegalią padėtį. Bet tai, regis, negelbėjo - M VD tyrimas skelbė, kad 1946 m. darbo su repa­ triantais būklė buvo prasta, teturėti penki agentai ir 178 informatoriai, repatriantai neįvertinti kaip pogrindžio bazė, iš viso buvo suimti 99 re­ patriantai. Buvo nutarta iki lapkričio 15 d. baigti jų patikrinimą [218], vėliau terminas nukeltas iki 1947 m. vasario 1 d. [734], o tų metų sausį, remiantis TSRS M VD-M GB 1946 m. gruodžio 9 d. įsakymu, agen­ tūrinio darbo ir kita medžiaga apie repatriantus bei agentūra turėjo

113

114

•

2 d a lis

būti perduota MGB, bet M VD toliau turėjo užsiimti jų filtracija su MGB ir „dirbti“ su repatriantais - banditais [735]. Bet ir toliau, MVD pripažinimu, darbas tarp repatriantų nevyko ir LTSR M VD minis­ tras įsakė imtis jo, vėl pakartojęs nurodymą skirti skyriuose darbui su repatriantais po vieną darbuotoją ir baigti filtravimą 1947 m. rugsėjo 1 d. [401] (bet skiriant darbuotojus pasitaikydavo kuriozų - Utenoje paskirtas tarnybinių šunų vedlys Golovin [744]). J M VD akiratį repatriantai patekdavo užsiregistravę miestų MVD ar pasų skyriuose, taipogi įdavus agentams. Jei repatriantas nepasiro­ dydavo, o iš filtravimo stovyklų būdavo gaunamas pranešimas apie jų pasiuntimą, būdavo skelbiama jų vietinė ar net sąjunginė paieška [505]. Darbą su repatriantais apsunkindavo tai, kad pasų išdavimas jiems dažnai užsitęsdavo iki dviejų mėnesių, kai kurie gaudavo už kyšį (nes be paso negalėjo įsidarbinti ir pastoviai gyventi). Fdtravimo komisi­ jos, užuot išsireikalavusios filtravimo bylas, tardydavo iš naujo ir tai keldavo įtampą. Pavyzdžiui, iš britų zonos grįžęs Juozas Prūsas teigė, jog jį gąsdino, kad LTSR bus blogai, ir nemelavo. Kai kurie grįžusieji negaudavo darbo kaip repatriantai [392]. Daugiausia vargo su repatriantais turėjo Kauno MVD, kur iki 1946 m. vasaros buvo patikrinta 414, iš jų vienuolika suimta, beje, tarp repatriantų dirbusį agentų tinklą sudarė ir vienuolika asmenų [546]40. Ypač stebėtas Kazys Meržinskas, buvęs Hanau stovyklos komendan­ tas, iš jo buvo gauta nemažai informacijos apie DP gyvenimą41, bet vis vien jam užvesta byla kaip užsienio žvalgybos agentui. Bet laikas bėgo, o Kauno MVD vis netenkino agentūrinis tinklas. 1946 m. rudenį darbui suaktyvinti paskirtas MGB leitenantas Kravčenka, vadovavimo patogu­ mui agentai sujungti į rezidentūrą bei parinktas konspiracinis butas dar­ bui su jais [505]. Šie verbuoti remiantis kompromituojančia informacija, 40 Vieno jų pranešimu rudenį suimtas Jonas Budrys, kuris, pasinaudojęs fikty­ viais dokumentais, įsidarbino Kauno M V D kadrų skyriuje ir organizavo teroris­ tinę grupę fiziniam , atsakingų darbuotojų naikinim ui [557]. 41 Girdi, atvykęs P. Plechavičius pervedė visus, tarnavusius jo rinktinėje, į britų zoną, atsirinko reikalingus asmenis kitose stovyklose, jose skleista propaganda, jog britai ir amerikiečiai su lietuvių pagalba išvaduos Lietuvą, pasakojo apie D P spaudą - laikraščius „Lietuviai“, „Tėvų žemė“ ir kitus [505].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

sakysim, vienas - kad buvo JAV armijos nelaisvėje, bet tinklas augo lė­ tai, 1946 m. teturėta 16 agentų [559]. Šiuo požiūriu Kauno MVD lenkė Alytaus kolegos, turėję 19 agentų, tiesa, šie dažnai į susitikimus ateidavo tuščiomis rankomis arba su nevertinga informacija, o vienas net išėjo į gaują. Tad nenuostabu, kad buvo rasti tik du šnipai, o vieną jų - Juozą Ališauską - suėmus teko paleisti dėl įkalčių stokos (bet ir toliau stebėtas, nes agentas nugirdo jį giriantis, kad apie mane žino Amerika [466]).

Matyt, M VD repatriantų „atsikratymas“ buvo nemenkas palengvė­ jimas, o M GB reiškė didesnius rūpesčius. Tam, kad sukeltų jos įtarimą, kad buvęs D P - užsienio žvalgybų agentas, užtekdavo, pavyzdžiui, at­ sivežti vertingesnių daiktų, kaip nutiko Irenai Šakūnaitei (paklausta, iš kur toks gėris, atsakė, kad reikia dirbti taip , kaip aš dirbu, tada ir jū s viską turėsite, o dar reiškė antisovietines nuotaikas ir „neatitiko“ jos laisvanoriško grįžimo, tad, matyt, JAV šnipė [551]), ar net nepatvirtin­ tos informacijos apie mokslus žvalgybos mokyklose. Antai, 1949 m. iš Belgijos grįžęs Antanas Rakauskas patraukė dėmesį dėl to, kad atseit amerikiečiams įsakius mokėsi britų šnipų mokykloje [244]. Voldemaras Tamonis, be to, kad buvo užverbuotas britų ir gavo uždavinį rinkti ka­ rinę informaciją, MGB akimis, nusikalto dar ir tuo, kad 1948 m. įstojo į Lietuvių-Latvių Vienybę, kurios uždavinys buvo kovoti už vieningą buržuazinę Lietuvos - Latvijos valstybę [235]. MGB nepatikėjo Maksi­ mo Grybausko žodžiais, kad jį verbavo anglų žvalgyba, bet jis atsisakė. Svariau atrodė tai, kad neva buvo DP stovyklos komendantas, vertė lietuvius rašyti kreipimąsi į JAV vadovus negrąžinti jų į TSRS, kariavo su vokiečių armija Rytų fronte [550]42. 42 „Besikapstant“ M. Grybauskas virto nemenku grobiu - girdi, užverbuotas SIS, perduotas į sovietinę zoną, dirbo vertėju ir vairuotoju Gotos miesto M GB operatyvinėje grupėje, naudojosi jos vado pasitikėjimu, žinojo apie agentūrinįoperatyvinį ir sekimo darbą, dalyvavo perimant agentūrą ir tardymuose. Vėliau gavo įsakymą iš JAV žvalgybos repatrijuoti į LTSR, iš SIS - užmegzti ryšius su britų rezidentu Juozu Jonu Jurgučiu [553], girdi, šio tėvui pasakojo slaptai gaunąs laikraščius iš vieno inžinieriaus, galop buvo M G B užverbuotas ir turėjo išsiaiš­ kinti J. J. Jurgučio ryšius [542].

115

116

•

2 d a lis

Kitąsyk įtarimą kėlė buvusio D P buvusi gyvenamoji vieta. Pavyzdžiui, H. Milenkevičius užkliuvo dėl to, kad gyveno Serbūro mieste Prancū­ zijoje, kur, MGB žiniomis, amerikiečiai aktyviai verbavo agentūrą [541], o kai kada - ir nuodėmių gausa. Pavyzdžiui, 1948 m. iš Vienos grįžusi Aldona Pralgauskienė turėjo visą puokštę: vyras - buvęs Abvero agentas, liko su jos tėvu prancūzų zonoje, 1945 m. ją tardė SIS, susirašinėjo su pažįstamais zonose, šnekėdamasi su MGB agente pareiškė, kad viena geriausių žvalgybų - anglų, o amerikiečių visai kitas dalykas, jie tik gerai moka, kol žmonės jiems reikalingi, o po to jį pameta [239]. Kaip minėta, M GB ėmė aktyviai domėtis buvusiais D P vos jie pasirodė, ypač Kaune, kur vien 1945 m. rugpjūtį vienos operacijos metu sulaikė 58 [507]. Čia per dešimt pirmųjų lapkričio dienų atvyko 72 repatriantai, o dar turėjo filtruoti 1333. J agentūrinį „apdirbimą“ buvo paimti 54 (kaip „gestapo agentai“, „okupantų talkininkai“, „tė­ vynės išdavikai“). Ypač išskirtas Kazimieras Jurša - komunistas nuo 1940 m., dirbęs LTSR Aukščiausiojo teismo nariu, per karą patekęs į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, grįžęs „įtartinomis aplinkybėmis“ iš JAV zonos, kur pragyveno penkis mėnesius, tad įtarta, kad amerikie­ čių šnipas. Užkliuvo ir kažkokia Tamašiūnienė, buvusi NKVD darbuo­ tojo žmona, suimta Vilniuje 1943 m. ir išlaisvinta amerikiečių [756]. Tarp suimtų trijų „gestapo agentų“ buvo ir Mykolas Šaulys, kuris iki 1940 m. dirbo Italijos ambasadoje, buvo užverbuotas TSRS žvalgybos ir išvyko į Italiją, čia jį suėmė gestapas, bet vėliau paleido „įtartinomis aplinkybėmis“, o gyvendamas JAV zonoje palaikė ryšius su vieno dali­ nio vadovybe [756]. 1946 m. gruodžio 12 d. M GB 2 skyriuje buvo sudaryta grupė sis­ temingam darbui su repatriantais. Perėmusi 1079 bylas, išskyrė 98 bu­ vusius DP, neva susijusius su žvalgybomis, tarp jų 41 neva dirbusį JAV, 18 - britų, penkias - prancūzų ir 34 - vokiečių. Iš jų buvo suimtas vienas, tiek pat užverbuota [487]. Be to, metų pabaigoje MGB sekė 41 JAV pilietį, 14 anksčiau gyvenusių JAV, 14 lankiusių JAV ambasadą Maskvoje, 508 grįžusius iš JAV zonos, 52 susirašinėjusius su privačiais piliečiais ir įvairiomis JAV institucijomis, 6 buvusius JAV ambasados Lietuvoje darbuotojus, 25 asmenis, turėjusius ryšių su JAV ambasados atstovais Kaune [486].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

Medžioklė vyko visoje Lietuvoje. Sakysim, 1946 m. Kaišiadorių MGB nustatė vieną buvusį JAV firmos darbuotoją, 26 repatriantus iš Vakarų zonų ir „dirbo“ su keturiais iš jų. Biržuose „prižiūrėti“ 234 re­ patriantai, tarp jų - vienas šnipas, bet kai dėl tokio menkumo sulaukė ministro grūmojimų, šnipų padaugėjo iki 12. Metai bėgo, o medžioklei vis nesimatė pabaigos. Pavyzdžiui, Kaune 1948 m. pabaigoje kaip anglų šnipai sekti 30 repatriantų, kaip JAV 24, Europos šalių - 18 ir penki - kaip Skandinavijos [590]. 1949 m. Kretingoje M GB „ganė“ aštuonis JAV, tris - Skandinavijos šalių ir dar tris - kitų šalių šnipus, 223 registruotus buvusius DP, du JAV amba­ sados lankytojus, 93 buvusius JAV gyventojus, 64 susirašinėjusius su JAV, 16 - su zonomis, daugiau kaip dešimt asmenų, kuriuos įtari­ nėjo žmonių pervežimu į Švediją karo metu [391]. 1950 m. pradžio­ je LTSR sekti 877 buvę DP, iš jų 223 įtarti ryšiais su JAV žvalgyba, 165 - D. Britanijos, 27 - Prancūzijos, 42 - kitų šalių ir 256 - buvusios Vokietijos, sausio-vasario mėnesiais suimti septyni [233]. Ir skaičiai vis augo. Gegužę-birželį sekti 982 repatriantai [235]. Vien Kauno srityje nuo 1950 m. birželio iki 1953 m. gegužės „prižiūrėta“ apie 2000 buvu­ sių DP, suimta 180 ir užverbuota 250 [508]. 6 deš. pradžioje buvusiems D P būdavo užvedamos kortelės, dėl jų apdirbimo atitinkamai pagal tvarką, numatytą TSRS M GB direktyvoje ir LTSR MGB nurodyme^.43

43 Rasti net „agentai“, kuriuos neva užverbavo JAV žvalgyboje dirbę giminaičiai, sakysim, teigta, kad dėdė - JAV žvalgybos karininkas užverbavo Mariją Ditm anaitę [243]. Beje, tarp tokių „agentų“ pasitaikė asmenų, nusprendusių repatrijuoti, kai pateko į kalėjimą už įvairius nusikaltimus, pavyzdžiui, Jonas Rokauskas, kurį amerikiečiai 1946 m. su kitais suimtaisiais perdavė TSRS [542], Jonas Griškevi­ čius ir Juozas Čechavičius atseit buvo užverbuoti kalėjime, kur sėdėjo už vagystę [510]. Nemaža byla „sukurpta“ iš JAV zonos 1947 m. grįžusiai Elenai Kozlouskaitei, filtracijos metu prasitarusiai, jog ją, kaip ir kitus DP, apklausinėjo JAV kari­ ninkai. Kadangi gyveno Kaselio-Matenbergo stovykloje, kur, M G B duomeni­ mis, amerikiečiai masiškai verbavo norėjusius grįžti repatriantus, ji slapta suimta. Tardytojams ji pasirodė kietokas riešutėlis, bet po ilgo tardymo vis tik išpešė pri­ sipažinimą, kad ją užverbavo ir pavedė užmegzti ryšius su banditais, rinkti karinę informaciją ir vesti antisovietinę agitaciją. E. Kozlouskaitė paminėjo kelis užver­ buotus DP, tarp jų - ir M G B agentą (šis buvo prisipažinęs, kad prieš grįžimą ►

117

118

•

2 d a lis

Beje, įtariami JAV šnipai įkliūdavo ne tik Lietuvoje - 1946 m. sovie­ tiniai kariškiai Vokietijoje suėmė Joną Klimašauską [267], o 1948 m. Romaną Motuzą [702]. Repatriantai atidžiau stebėti vykdant iš Maskvos atkeliavusias di­ rektyvas. 1948 m. rudenį MGB aiškinosi situaciją su repatriantais iš Austrijos, Čekoslovakijos ir Jugoslavijos, vykdydami direktyvą Nr. 80 „Dėl teroristų ir diversantų, JAV permetamų į TSRS“. 1951 m., ga­ vus dvi direktyvas dėl nežinomų švedų agentų, kuriems iš Stokhol­ mo transliuotos vienpusės radijo transliacijos, agentūra mesta aiškinti lietuvių emigrantų Švedijoje gimines, kurie galėjo slėpti šnipus, su­ stiprinta laiškų cenzūra, įtariant, kad jais siunčiami atsakymai, gaudė kažkokį trumpabangininką VPRA. Ypač stebėtas Artūras Norbertas iš Klaipėdos, susirašinėjęs su šeima Hamburge, palaikęs ryšius su asme­ nimis, įtartais priklausymu vokiečių nacionalistų pogrindžiui, bandęs bėgti per Kaliningradą, girdi, turėjo radijo siųstuvą. Kaune tyrinėtas Antanas Glušauskas, kurio brolis Jurgis pabėgo į Švediją 1944 m. (bu­ vęs liaudies komisaras) ir palaikė ryšius per tarpininkus [249] (Jurgis Glušauskas tuo metu jau gyveno Australijoje). Taipogi MGB uoliai gaudė neva DP lietuvių komitetų siųstus „agentus“. Pavyzdžiui, 1946 m. sektas kaunietis Albinas Baranauskas, „gavęs“ kažkokio komiteto uždavinį vesti antisovietinę propagandą, 3000 rublių literatūros spausdinimui ir JAV vėliavos pagaminimui, ku­ rią turėjo iškabinti Stalino prospekte... [713] Kaip kažkokių komitetų agentai 1948 m. suimti Pranas Šeža ir buvęs karininkas Vladas Keliuotis, kuris atseit gavo pinigų iš JAV ambasados Maskvoje [231]. Matyt, stambia žuvimi M GB 1948 m. pasirodė Mečislovas M a­ tulevičius, tarnavęs vokiečių armijoje ir patekęs į amerikiečių nelaisvę, paskui Fuldos lietuvių komiteto vadovo, buvusio saugumo agentūrinio skyriaus viršininko Burbos, siųstas 1946 m. nelegaliai atgabeno Lietuvos jį klausinėjo lietuvių komiteto nariai, bet neigė SIS apklausą). Nusprendę, kad E. Kozlouskaitės neverta verbuoti dėl asmeninių savybių , saugumiečiai paleido ją ir pasiuntė sekti jos įvardytą agentą. Sis išpešė iš merginos patvirtinimą, kad ji - agentė [587]. Prasidėjo ilgas žaidimas, pasiekęs tokį lygį, kad kažkoks M GB agentas, įgijęs merginos pasitikėjimą ir apsimetęs, jog susiruošė į Vokietiją, keti­ no reikalauti informacijos už laiško nugabenimą jos pažįstamiems [242].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

pogrindininkams 250 sovietinių pasų blankų, o 1947 m. atseit gavo uždavinį organizuoti vieno komiteto nario žmonos iš Kauno išgabeni­ mą ir nuvežti antisovietinę literatūrą, 1948 m. Lietuvoje ieškojo kelių grįžti pas Burbą su informacija [237]. Viliojančiai atrodė ir Liudas Kuprevičius, grįžęs iš Ansbacho stovy­ klos su beveik poros dešimčių DP prašymu susisiekti su jų giminėmis Kaune. MGB, užverbavusi L. Kuprevičių, pavedė jam organizuoti susi­ rašinėjimą su Ansbacho lietuvių komitetu [552]. Neva kažkokio komi­ teto agentui Stanislovui Dudėnui pakištas MGB agentas „Petrovas“, apsimetęs, jog susiruošė į Vakarus, ir prašė rekomendacijų [244]. Beje, komitetai ne kartą naudoti kaip masalas MGB agentams siekiant pri­ sigretinti prie buvusių DP, pavyzdžiui, repatriantui E. Seliankai agen­ tas aiškino ieškantis, kaip pasiųsti žmogų ar paketą kažkokiam JAV zonoje veikusiam komitetui, ir šis žadėjo padėti [233]. Panašiai buvo ir su „britų agentais“. Iš britų zonos grįžusia Vanda Geniūte susidomėta dėl to, kad jos brolis per karą su trim lietuviais buvo įstojęs į britų armiją, vienas iš jų - Liudas Ožekauskas - aplankė ją Lietuvoje ir pasakojo, kad su broliu pusmetį mokės anglų žvalgybos ir diversantų mokykloje, kad brolis kariavo slaptame britų dalinyje ir turėjo atvykti į Lietuvą [548]. Aleksandras Leškevičius užkliuvo dėl to, kad 1944 m. D. Britanijoje baigė specializuotą karinę mokyklą, anot Mažeikiuose suimto jo bendramokslio kažkokio Noreikio, iš pradžių juos ruošė kovai prieš vokiečius, o 1944 m. pabaigoje pasakė, kad siųs į tėvynę darbui prieš TSRS [233]. Būta ir keistų „agentų“, kaip Edvardas Kačka. Anot M GB agento, jis pasakojo nenorėjęs grįžti, bet privertė britų karininkas, liepęs, jei bijojo demaskavimo, elgtis, kad taip nenu­ tiktų, ir leido grįžti, jei bus blogai. Kitam agentui neva sakęs, jog grįžo su Prancūzijoje gyvenusių kap. Kiaulėno ir Barkščio uždaviniu, buvo apmokytas aštuonių žmonių grupėje skleisti gandus, kad gyvenimas D. Britanijoje ir JAV geresnis, kad po pusmečio bus karas, o jam prasi­ dėjus - skleisti pralaimėjimo nuotaikas ir kad neva juos visus aštuonis išmetė iš lėktuvo prie Lenkijos sienos, per kurią pervedė tuo pat lėktu­ vu atskraidinti vadovai... [402] Ir šie „šnipai“ provokuoti užmegzti ryšius su užsieniu, kaip nutiko iš britų zonos grįžusiam Oskarui Grovui. Regis, MGB nepatikėjo jo pa­

119

120

•

2 d a lis

sakojimu, jog 1947 m. britai suėmė jį už sovietinės literatūros skleidi­ mą, bet veikiai paleido, pasižadėjus daugiau to nedaryti, tuo labiau kad MGB agentas pasakojo apie jo antisovietinį nusiteikimą. Pasinaudojus O. Grovo ryšiais su Kauno MVD, kuriam jis teikė informaciją apie spekuliantus, kaip pogrindininkas pasiųstas MGB agentas pareikalau­ ti, kad šis „kaltės išpirkimui“ suorganizuotų ryšį su užsieniu [588]. Kai kurių suimtų repatriantų parodymuose „šmėžavo“ ir amerikie­ čių žvalgų rengimo mokyklos. Sakysim, iš Artūro Zemlerio išmuštas prisipažinimas, kad jį 1946 m. tris kartus tardė JAV kapitonas Džo­ nas, pasiūlė bendradarbiauti ir pasiuntė į mokyklą Lemano mieste, čia buvo 80 vokiečių armijoje tarnavusių baltų, kuriems dėstė amerikiečiai. Po pusantrų metų baigus mokslą visus pasiuntė namo kaip repatrian­ tus. A. Zemleriui Džonas liepė Kaune susisiekti su anksčiau mokslus baigusiu rezidentu Antanu Širvintų, bet jis uždavinio neįvykdė [178]. Lesiota ir informacija apie Lietuvoje gyvenusius tokių „moksleivių“ gi­ mines, sakysim, 1948 m. MGB informatorius Budrevičius susirašinėjo su sūnumi, kuris mokėsi JAV žvalgybos mokykloje ir ją baigęs kaip repatriantas turėjo būti permestas į Lietuvą [703]. MGB manė užtikusi daugybę neva bendradarbiavusių su britų ir amerikiečių žvalgybomis ir su įvairiomis lietuvių struktūromis - VLIK, stovyklų lietuvių komitetais. Kai kada informacija grįsta spėjimais ar gandais buvo lakoniška ir dėta į šalį, o kitąsyk sukeldavo respublikinio masto paiešką. Taip nutiko 1946 m. vasarą, kai M GB paskelbė kaž­ kokio komiteto emisaro, veikusio anglų ir kitų žvalgybų nurodymu, gaudynes. Tinklas buvo užmestas ant visos Lietuvos ir „laimikis“ irgi buvo margas. Sulaikytas kažkoks „Barsukas“, vykęs į prie Prienų veiku­ sią gaują, pas jį rastas į Prancūziją adresuotas neva sutartine kalba para­ šytas laiškas kažkokiam E. Grabliauskui. Agentas „Neris“ pranešė, jog Kauno kurijos kancleris kun. Melešta pasakojęs apie iš zonų atvykusius partizanų vadus. Panašią informaciją pateikė ir agentas „Alksnis“, ku­ riam atseit buvęs lietuvių statybos bataliono būrio vado pavaduotojas Stasys Mileris sakė, kad iš britų zonos atvyko septyni aukšto laipsnio karininkai centralizuoti vadovavimą partizanams [579]. Remiantis jo informacija, užverbuotas agentas „Literatas“ iš to paties bataliono pir­ mosios kuopos vado patyrė, jog šis Vysbadene susirišo su komitetu ir

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

jo pirmininko Bieliuko pavedimu kartu su kitais šešiais agentais atvyko į Lietuvą įvykdyti ypatingus pavedimus. Agentas „Tileris“ informavo, jog jo draugas Antanas Paškauskas pasakojo apie JAV zonoje veikusį „Lietuvos išlaisvinimo komitetą“, kurio įsakymu partizanai judėjo iš Lietuvos į Lenkiją ir atgal [579]. Kitas agentas - „Planeta“ - prane­ šė, kad jo pažįstamas A. Krapitas sutiko Kaune du brolius, permestus lėktuvu iš Anglijos su dar dviem agentais organizuoti pogrindį, ir kitų agentų sutikimą. Jie pasirodydavo mieste sovietinių kariškių rūbais, tu­ rėjo komandiruotės dokumentus iš Maskvos ir net lankė restoranus. Agentas „Molis“ informavo apie Antaną Kuprį, pasakojusį, kad S. Raš­ tikis JAV pavedimu Stokholme įsteigė vyriausybę, apie kurią jam sakė iš Švedijos atvykęs autoritetingas žmogus tarnybiniais reikalais, rodė brolio iš JAV laišką, kad baigė Vašingtone karo jūrų mokyklą, atseit gavo paštu, bet be antspaudų. Šios informacijos patikrinimui buvo numatytos įvairios priemo­ nės, tarp jų - ir kai kurių asmenų areštai ir verbavimai, kad nustatytų atvykėlius ir kontroliuotų ryšių kanalus su užsieniu [579]. Tiesa, tokie mėginimai ne visada baigdavos sėkmingai. Verbuotas Vytautas Cimbolaitis (girdi, turėjo ryšius su gauja , palaikiusia radijo ryšį su užsieniu) netiko dėl asmeninių ypatybių [547] (vėliau paaiškėjo, kad apie gaują tebuvo iš kitų girdėję [549]). MGB dokumentuose figūruoja D P struktūros, veikusios Švedijoje bei britų ir amerikiečių okupacinėse zonose Vokietijoje. Švedijoje žval­ gybos lizdu įvardytas „Lietuvių komitetas“, kurio nariais buvo Lietuvos pasiuntinybės Stokholme sekretorius V. Žilinskas, prof. Petras Kaz­ lauskas ir kun. Juozas Tadarauskas. Anot MGB, komitetas palaikė ry­ šius su JAV ir britų žvalgybomis - girdi, MGB užverbuotam buvusiam DP iš Švedijos sakęs V. Žilinskas. 1947 m. šis agentas pranešė apie dar penkis į Lietuvą atvykusius komiteto žvalgus [549]. Kitas agentas išsiaiškino du atseit nelegaliu žinių persiuntimu užsiiminėjusius repa­ triantus, iš vieno sužinojo, kad Lietuvoje informaciją rinkę šeši lietuviai iš zonų grįžo atgal [552]. MGB ne kartą kurpė planus perimti ryšių su Švedija kanalus ir kažkodėl ne sykį taikėsi į kun. J. Tadarauską. Sakysim, sykį mėginta išnaudoti iš Švedijos grįžusį Algirdą Vilimą, kuris neva turėjo uždą-

121

122

•

2 d a lis

vinį susisiekti su vienu Kretingos valsčiaus kunigu. Suimtas jis buvo užverbuotas ir naudotas ieškant asmenų, palaikiusių ryšius su Švedija [576]. Tiesa, skaitant ne vieno tokio kun. J. Tadarausko „agento“ bylą susidaro įspūdis, kad kunigui rūpėjo kaip nors išgabenti iš Lietuvos jo seserį Rutkauskienę [548]. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie 1948 m. MGB išaiškintą dar vieną jo „agentą“ - Juozą Geniką [588] (suimtas jis irgi buvo užverbuotas, bet prasitarė žmonai, tad nenaudotas [589]). Jei tikėti MGB informacija, britų zonoje egzistavo grėsminga ge­ nerolo P. Plechavičiaus vadovauta Lietuvos tautinio pasipriešinimo są­ junga, bent jau taip atrodo iš repatrianto Juozo Baniulio parodymų44. Jos centras buvo prie Hamburgo, o Liubeko ir Oldenburgo D P stovy­ klose veikė filialai. Aukščiausiąją vadovybę sudarė viršininkas (Seimo pirmininkas) ir trys pavaduotojai, kurių vienas kuravo aktyvios organi­ zacijos grupes (atseit tai buvo žvalgybos organas) ir pasyvios (atsakin­ gas už propagandą ir agitaciją). Žemiau egzistavo vadinamieji mažieji centrai, vadovavę stovyklų grupėms (apylinkėms). Apatinė grandis buvo stovyklų skyriai, kurių struktūra remta kariniais principais. Aps­ kritai, stovykla traktuota kaip kuopa po 100-250 karių, po to ėjo būriai (30-50) ir skyriai (3-10). Anot MGB, į organizaciją buvo įtraukti be­ veik visi gyventojai, rezervą sudarė „Lietuvos skautų“ jaunimo grupės. Nariai turėjo pažymėjimus su nuotraukomis, išduotus „Lietuvių naci­ 44 Jį 1946 m. spalio 10 Hailigenhailo mieste (Kaliningrado srityje) be doku­ mentų sulaikė pasieniečiai. Iš pradžių apsimetinėjo kurčnebyliu, vėliau pasiva­ dino latviu Ogints Jazejum, atseit 1943 m. buvo iš Šiaulių išvežtas į Vokietiją, grįžo iš britų zonos, bijojo atsakomybės, todėl nutarė nelegaliai prasibrauti į Prancūziją. Susipainiojęs parodymuose gruodį prisipažino, kad jis - J. Baniulis, 1943 m. išvežtas į Vokietiją, britų zonoje užverbuotas į LTPS žvalgybą, vėliau Oldenburgo grupės viršininkas Pūrelis (buvęs karo atašė Paryžiuje) užverbavo į sąjungos viduje užkonservuotą aktyvią grupę. D u mėnesius mokėsi aštuonių žmonių grupelėje organizacinio ir propagandinio darbo. 1945 m. rugsėjį gavo iš Pūrelio uždavinį grįžti į Lietuvą, susisiekti su pogrindžiu ir skleisti gandus apie užsienyje veikiančią nacionalistinę organizaciją. Suėmimo atveju mokėsi apsi­ mesti kurčnebyliu, kaipo toks repatriantas nusigavo iki Gardino, čia suimtas ir su kitais repatriantais išgabentas į lagerį prie Maskvos. Bandė bėgti, bet pavyko tik kai jį pervedė į statybos batalioną. Lietuvoje susitiko su šeima, bet nusprendė nevykdyti uždavinio, o grįžti į Oldenburgą [416].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

123

onalistinės sąjungos“, mokėjo 10 RM mėnesinį mokestį. Kiek iš viso narių - nežinota, bet vien tik „Unterbek“ stovykloje buvo iki 500 narių ir 80-90 kandidatų. Organizacijos tikslas buvo kova prieš TSRS, siekis sukurti naują santvarką su krikščion iška - nacionalistine partija priekyje, kurios nariai priklausė sąjungai. Anot J. Baniulio, vadovai turėjo kažkokius ryšius su britais, aktyvios grupės užsiėmimuose girdėjo, kad Oldenburgo centras prireikus siuntė emisarus į Lietuvą [352]45. Britų zonoje MGB įžiūrėjo ir VLIK pėdsakus. Matyt, pirmiausia dėmesį patraukė pulk. Andrius Butkūnas, atseit su VLIK atstovu JAV zonoje kapitonu J. Žemaičiu verbavęs D P ir siuntęs juos į Lietuvą. Tarp jų agentų minėtas Edmundas Bieliauskas, kuriam, girdi, grėsė areštas už spekuliaciją ir tiedu išgelbėjo, mainais pasiūlę repatrijuoti ir prane­ šinėti apie padėtį Lietuvoje. Siam buvo pakištas A. Butkūną pažinojęs MGB agentas, planuojant užmegzti ryšius su karininkais [549]. J. Žemaitis figūravo ir Juozo Rakausko byloje - atseit jį, amerikiečių nuteistą šešeriems metams už spekuliaciją, kalėjime užverbavo J. Že­ maitis ir su trim kitais pasiuntė perduoti partizanams, kad jaunimas Vokietijoje ruošės ateiti į pagalbą [544], ir Justo Dambrausko, 1947 m. grįžusio iš britų zonos. MGB išmušė iš jo prisipažinimą, kad J. Že­ maitis kalbino stoti į Noimiunsteryje anglams padedant kurtą slaptą lietuvių komiteto diversantų-žvalgų mokyklą ir jis sutiko po pokalbio, kur dar dalyvavo gen. Tadas Daukantas ir nepažįstamas anglų žvalgy­ bos karininkas. Atseit T. Daukantas ir vadovavo mokyklai, joje dėstytas sprogdinimas, geografija-topografija, rikiuotė, šaudymas, ją kartais ins­ pektuodavo žvalgybos karininkai [587]. Žinant, kokiais metodais MGB išgaudavo tokius prisipažinimus, galima spėti, kad buvo kalbama apie britų D P stovyklų policininkų mokyklas, kur mokslas, M GB akimis, prilygo nusikaltimui. Tuo buvo kaltas mokyklą Kylyje baigęs ir į LTSR 1947 m. grįžęs Alfonsas Žibinskas, nes, be kitų dalykų, joje dėstytas ir spec, parengimas - agen-

45 Matyt, su šia organizacija buvo siejamas Antanas Pilėnas, kurį suėmė, kai nu­ sprendė išeiti pas partizanus po nesėkmingo organizacijos steigimo. Lageryje sakė M GB agentui, kad atvyko Lietuvių komiteto nurodimu iš britų zonos [549].

124

•

2 d a lis

tūrinis darbas (beje, politinį darbą dėstęs kažkoks Kairys teigė, kad lietuviai turėjo daug agentų MGB) [758]. Tiesa, jis turėjo dar vieną nuodėmę - grįžus į Spakenbergo stovyklą jį užverbavo komiteto pir­ mininkas, jau minėtas pulk. A. Butkūnas, ir pasiuntė į Lietuvą [759]. 1948-1949 m. ėmus grįžti DP iš Belgijos, kaip pagrindiniai čia šnipų tinklo vadovai iškilo S. Bačkis ir kun. Julius Danauskas. Apie pirmąjį MGB teigė, kad per jį ir V. Sidzikauską prancūzų žvalgyba nuo 1948 m. vasaros palaikė ryšius su VLIK ir jis vadovavo grupei agentų, VLIK per­ duotų mokytis žvalgybos mokykloje Paryžiuje. J. Danauską MGB siejo su Belgijos lietuvių draugija, kuri, girdi, turėjo ryšius su JAV žvalgyba, užsiiminėjo DP „apdorojimu“ antisovietine dvasia ir agentų verbavimu. Jis neva dirbo ranka rankon su JAV žvalgybos majoru, 1928 m. iš Lietu­ vos emigravusiu Juozu Sarkausku, kandidatus tikrino siųsdami platinti antisovietinę literatūrą tarp D P ir vykdyti kitus uždavinius, o užverbuo­ tiesiems kėlė uždavinius užmegzti ryšius su partizanais, skverbtis į sovie­ tinius - partinius, saugumo organus, rinkti ekonomines ir karines žinias, tarp pogrindininkų vesti ideologinį darbą, rengti juos karui. MGB „sumedžiojo“ ne vieną ir ne du S. Bačkio ir J. Danausko „agen­ tus“ Į223]46. Vienas tokių buvo Vladas Deleckis. Atseit, jam sumanius grįžti Kaselio lietuvių komiteto sekretorius Petrauskas patarė keliauti per Belgiją, bet pareikalavo užmegzti ryšius su partizanais. V. Deleckiui sutikus, jam nurodyta susisiekti su S. Bačkiu ir šis pamokė, kaip grįžti ir ką veikti Lietuvoje, anot V. Deleckio, taip užverbuoti dar keli D P [578]. S. Bačkio pavardė figūravo ir Stasio Bardausko byloje. Tarnavęs prancūzų armijoje, sužeistas liko Paryžiuje ir S. Bačkis jam daug pa­ dėjo kaip invalidui, bet šis vis vien buvo nepatenkintas savo materialia padėtimi ir prisipažino S. Bačkiui, kad nori į Lietuvą. Sis leido, bet tik su sąlyga, kad atliks jo užduotį, informavo, jog ima jį dirbti anglų žval­ gybai, ir nurodė kontaktus Lietuvoje [355]. Riebus kąsnelis M GB buvo baisogalietis Eduardas Dambrauskas. Jau vien ko verta jo biografija - atseit 1940 m. teistas už chuliganiz­

46 Beje, J. Danauską ir S. Bačkį M G B minėjo kaip Lietuvos diplomatų ryšių su kitų šalių žvalgybomis pavyzdį, girdi, jie dirbo aktyviausiai rinkdami joms kadrus [2 2 3 ].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

mą, 1941 m. birželį tapo sukilėliu, mokėsi policijos mokykloje Kaune, kariavo vokiečių armijoje, po sužeidimo pateko į 253 lietuvių policijos batalioną Vilniuje, apdovanotas šturmo ženklu ir dviem antros kla­ sės geležiniais kryžiais. 1944 m. pavasarį įstojo į pogrindinę „Lietuvos nacionalistinę partiją“ ir negrįžo į batalioną, vokiečių sulaikytas per gaudynes statė įtvirtinimus, vėliau, paimtas į zenitinę artileriją, kariavo Vakarų fronte, 1945 m. kovą papuolė į amerikiečių nelaisvę [276]. J Lietuvą jis pateko 1950 m. liepą, kai gegužės pradžioje jį suėmė VDR policija perėjus sieną su JAV zona. Iš pradžių ilgi tardymai lyg ir davė puikių vaisių: E. Dambrauskas prisipažino Belgijoje priklau­ sęs kun. J. Danausko vadovautam „Lietuvių nacionaliniam komitetui“, kur vieno susirinkimo metu 1950 m. kone tuzinas narių nutarė įsigyti ginklų ir vykti į Lietuvą, susisiekti su pogrindžiu ir organizuoti ginklų tiekimą jam. Tam dalis savanorių iškeliavo į Bamberge buvusį kažkokį lietuvių batalioną, kaip kuopos vadas Antanas Siliūnas sakė, kad komi­ tetui reikėjo atnaujinti ryšius su Lietuva. Kad galėtų keliauti, E. Dam­ brauskas neva savo noru balandį buvo atleistas iš bataliono, iš sutikto žemiečio Vlado Germanavičiaus sužinojo, kad Panevėžio ir Vilniaus rajonuose buvo išmestos dvi parašiutininkų grupės, bet ryšio su jomis neturėta, gavo slaptažodį užmegzti kontaktui su keturiais ryšininkais Baisogalos apylinkėse, kur turėjo susirinkti visi savanoriai [269]. Tolimesniuose tardymuose saugumiečiai vis tikslino detales, pavyz­ džiui, kad batalionas buvo kovinis vienetas kovai prieš TSRS, suda­ rytas iš dviejų kuopų: rikiuotės ir darbo, naudotas sandėlių apsaugai ir iš karių rinkti kadrai žvalgybos-parašiutininkų mokyklai Miunche­ ne, bet E. Dambrauskas nesutikęs [270]. Tačiau per septynių valandų tardymą išklojo, kad buvęs joje, o vėliau kartu su kitais vienuolika iš A. Siliūno ir JAV žvalgybos atstovo gavo uždavinį išžvalgyti karinius objektus Lietuvos ir Latvijos pajūryje, bet įkliuvo, kai pasienyje vienas išėjo į žvalgybą [271] (beje, tardymo protokolas teužėmė du lapus...). Vėlesniuose tardymuose išmušinėti parodymai apie mokyklą (tarp dės­ tytojų paminėtas ir JAV gimęs leitenantas Janulevičius) [272], bendra­ mokslius iš savo ir Štutgarto lietuvių bataliono [273], A. Siliūną, kuris neva prie Alytaus vadovavo gaujai „Geležinis vilkas“ ir ją sunaikinus 1947 ar 1948 m. pradžioje pabėgo į Vakarus [274], apie Lietuvių ko-

125

126

•

2 d a lis

miteto vyriausiojo komiteto įsakymą platinti DP stovyklose antisovietinius laikraščius „Žiburiai“, „Mūsų kelias“, „Lietuviai“. Galop, baigian­ tis vienam 14 valandų tardymui, pareiškė melavęs ir viską išsigalvojęs apie JAV žvalgybos uždavinius, mokslą žvalgybos mokykloje, tarnybą batalione ir 1 1 [275]. Bet saugumiečiai pasirūpino grąžinti E. Dam­ brauską į „tiesos kelią“ ir tolesnių tardymų protokoluose vėl užfiksuoti „parodymai“ apie 1949 m. rudenį amerikiečių į Lietuvą permestas dvi žvalgų grupes [277]. Regis, saugumiečiai jautė, jog byla bliūkšta, nes ėmė ieškoti prieškarinių E. Dambrausko ryšių su vokiečių žvalgyba, jis net verstas prisipažinti, kad vadovavo sovietinių partizanų ieškojusiai vokiečių spec, komandai [278]. Kun. J. Danauskas minėtas dar dviejų buvusių DP bylose. Ypač domėtasi Aleksu Urbonu, filtracijos punkte teigusiu, kad Belgijoje sovietinio konsulato darbuotojo pavedimu rinko informaciją apie DP [577]. Pasiųsti jį sekti MGB agentai teigė, jog A. Urbonas dvejus me­ tus tarnavo britų armijoje ir mokėsi spec, kursuose, turėjo ryšius su pogrindžiu, D. Britanijos ambasada ir Vakarais bei rengėsi bėgti [587]. Suėmus A. Urboną išmuštas „prisipažinimas“, kad jį užverbavo J. Da­ nauskas ir pasiuntė į Lietuvą, įsakęs girti gyvenimą užsienyje, užsiimti antisovietine agitacija, reguliariai klausytis užsienio radijo laidų ir apie jas pasakoti pažįstamiems [743]. Kitas J. Danausko „globotinis“ buvo klaipėdietis Jonas Klimas, „pri­ sipažinęs“, kad jį užverbavo amerikiečiai, šantažuodami tarnyba SS, ir pasiuntė į Klaipėdą rinkti žvalgybinę informaciją bei perduoti ją, karui prasidėjus, Klaipėdą pulsiantiems amerikiečių desantininkams [375], kad su juo ryšį palaikęs J. Danauskas pamokė vaizduoti norintį grįžti sovietinį pilietį, o kad būtų įtikinamiau, po grįžimo atsiuntė laišką, kur jį ir kitus repatriantus iš Belgijos D P išvadino išdavikais [376]. Kaip siuntęs DP į Lietuvą MGB dokumentuose minėtas generolas Edvardas Adamkevičius, girdi, jis išrašydavo užsienio pasus buvusiems studentams - lietuviams, vykdavusiems į Lenkiją, ir per lenkų banditus susisiekdavusiems su lietuvių banditaisy kuriems perduodavo pinigus ir antisovietinę literatūrą [532], ir Detmoldo komiteto pirmininkas advokatas Šimkus, pasiuntęs į Kauną rinkti karinę informacija Kostą Sivochą [236]. 6-ojo deš. pradžioje kaip naują grėsmę MGB įvardi­

..

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

jo 1951 m. veiklą VFR atnaujinusį Lietuvių aktyvistų frontą, girdi, jį palaikė ir savo tikslams naudojo JAV ir britų žvalgybos. Taipogi kaip ypatingo šių žvalgybų dėmesio objektas įvardyta ir Mažosios Lietuvos taryba bei šio krašto lietuviai Vakaruose [223]. Tarp MGB agentų pa­ teiktos informacijos buvo ir pranešimas apie Kauno universiteto pro­ fesoriaus Antano Puodžiukyno ir dar trijų asmenų kelionę 1947 m. į britų zoną, iš kur grįžo su lietuvių emisarų zonose uždaviniu [215]. Įdomu, kad ne vienas per didelį vargą į Lietuvą atviliotas buvęs DP čia tapo užsienio šnipu. Taip nutiko ir dainininko K. Petrausko žmonai Elenai Zalinkevičiūtei. Įkalčiais tapo faktai, kad ją neva prieš grįžtant dukart tardė amerikiečių žvalgyba, Vakaruose liko sūnus, dukra, motina ir sesuo, su kuriais susirašinėjo, taip pat su pažįstamais, kad JAV zonoje praleistą laiką minėjo geruoju, o dar - siaubinga - susitiko su daugeliu būsimos lietuvių nacionalistinės vyriausybės narių ir atvyko į Lietuvą su žvalgybinio pobūdžio uždaviniu , savo saugumą garantuodama vyru. Bet

ir šis, pasirodo, bendravo su asmenimis, kurie įtarinėti ryšiais su užsie­ nio žvalgybomis [240] (veikiai ir K. Petrauskui buvo užvesta byla kaip JAV agentui, o vienas iš įrodymų buvo tai, kad žmona grįžo kaip šnipė [235]). Įtarimus ėmė kelti ir B. Simonaitytė, po grįžimo užverbuota, bet neteikusi operatyviskai vertingos informacijos, o kiti agentai prane­ šinėjo apie jos antisovietines nuotaikas, jos dažnas keliones po šalį, tad spėliota, ar tik negrįžo su VLIK ar MLT uždaviniu užmegzti ryšius su pogrindžiu ar užsiimti žvalgyba [373]. Nuodėmių sąrašas surašytas ir G. Dauguvietytei, remiantis ją apstatytų agentų pranešimais, girdi, dirbo karo belaisvių stovykloje, prancūzų civilinės administracijos įs­ taigoje, gavo leidimą vykti į Paryžių, kur ištekėjo už prancūzo gydytojo, palaikė artimus santykius su milijonieriumi fabrikantu Koti, bendravo su išeivių vadovais, iš M. Krupavičiaus gavo 5000 RM, grįžusi į LTSR nepraėjo filtracijos, susirašinėjo su pažįstamais zonose ir Prancūzijoje, laiškai - draugiško ir patriotinio charakterio, lankydavo 1944 m. pabė­ gusių iš Lietuvos asmenų giminaičius, 1949 m. kovą su grupe studentų lankėsi Maskvoje ir restorane sutiko JAV karo atašė Filipą Lamcicą (net valandą ir penkiolika minučių bendravo su juo ir šoko!) [232]. Pra­ ėjus ketveriems metams po A. Bimbos apsilankymų, 1949 m. Biržų KGB skyrius pranešė, kad jis, anot Papilio valsčiuje gyvenusiojo brolio,

127

128

•

2 d a lis

siekė išsiaiškinti, ko reikėjo lietuviams, ir padėti, tad budrūs šiaurės Lietuvos čekistai neatmetė galimybės, kad buvo atvykęs šnipinėjimo tikslais... Visi šie paminėti (ir dar daugiau - likusių MGB bylose) asmenys vargu ar turėjo kokius nors ryšius su užsienio žvalgybomis ar grįždavo, vykdydami išeivių organizacijų pavedimus, o jeigu ir taip, iki šiol tai niekur ir niekada nebuvo patvirtinta.

Kaip minėta, sovietinėje Lietuvoje informacija apie D P ir užsie­ nio lietuvius domėjosi ir kaupė ne viena institucija: TSRS ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, MGB, RS, pateikdavusios jos analizę LKP CK. TSRS URM gaudavo iš savo diplomatų su užsienio lietuviais susijusią informaciją arba jų spaudą ir persiųsdavo ją į Vilnių, be to, iš Maskvos buvo gauta ataskaita apie VLIK, TASS duomenys apie P. Amerikos šalių požiūrį į Baltijos šalis [738]. LTSR URM iš esmės kaupė informaciją pasiremdama išeivių spauda, kuria, kaip informa­ cijos šaltiniu, naudojosi ir RS. Tačiau sykiu skyrius dar stengėsi rinkti informaciją ir iš repatriantų priėmimo punktuose LTSR. Jų viršinin­ kams siųsti klausimai su nurodymais, kad reikėjo išklausti DP stovy­ klos adresą ir pavadinimą, komendanto, komiteto narių ir kitų asmenų, kurie priešinosi repatriacijai, pavardes, taip pat D P giminių Lietuvoje pavardes, kas padėtų paskatinti repatriaciją ir t. t. [627] Egzistavo ir apytikrė klausimų, naudotinų pokalbiuose su repatriantais, schema, su nurodymu, kad pokalbis turi būti vedamas draugiško pokalbioforma*1.47 47 Ji atrodė taip: 1. Vardas, pavardė, amžius, tautybė, profesija, išvykimo priežas­ tis (išvežė, išvarė...); 2. Iš kur atvyko. Kur gyveno. Stovyklos pavadinimas, tiks­ li vieta (adresas). 3. Stovyklos gyventojų tautinė ir kiekybinė sudėtis. Gyvenimo sąlygos. 4. Materialinės-buitinės sąlygos. D P egzistencijos lėšų šaltinis. Kokiuose darbuose panaudojami DP. Jų teisinė padėtis ir ateities perspektyvos (konkrečiais faktais). 5. Grįžti trukdančios priežastys. 6. Viskas, ką repatriantas žino apie admi­ nistracijos darbuotojus ir asmenis, vedančius antirepatriacinę propagandą. 7. Ko­ kios stovykloje veikia antitarybinės organizacijos. Jų veiklos charakteristika. ►

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

Informacijos RS šaltiniais buvo sovietinės LTSR regionų institu­ cijos, iš kurių rinkti duomenys apie DP, jų gimines ir pažįstamus. Sa­ kysim, gavus Henriko Tomašausko paklausimą apie jo draugų Petro Laskynos ir Juozo Bitaičio gyvenamas vietas, iš Biržų apylinkės VK pirmininko reikalauta kuo skubiau jas išaiškinti, nes greitas atsakymas užsienyje gyvenančiam lietuviui turi didelę reikšmę tolimesniam repatria­ cijos darbui [237]. Po Lietuvą ieškota informacijos ir iš Vokietijos gavus įgaliotinio valdybos karininkų sudarytus zonose gyvenusių D P sąrašus, pavyzdžiui, viename, atsiųstame 1949 m. balandį, buvo 224 JAV zonos D P pavardės, prie kai kurių pažymėta, jog nori grįžti [344]. Informaci­ jos ieškota ir archyvuose, sakysim, M VD archyvo prašyta propagandi­ niams tikslams visų, kokias tik turėjo, žinių kone apie pusšimtį Lietu­ vos politikų, visuomenės veikėjų ir karininkų, tarp jų buvo J. Brazaitis, Pranas Ancevičius, Juozas Audėnas, M. Biržiška ir kiti [686]. Uždaviniai ir tikslai. Viskas, ką žino apie jų vadovus. 8. Antirepatriacinio darbo formos ir metodai: kur ir kokie leidžiami antirepatriaciniai laikraščiai, žurnalai, brošiūros, lapeliai, iliustracijos, kas redaguoja ir kokiomis lėšomis leidžia, kiekis, leidžiamas arba gaunamas stovyklose, literatūros platinimo formos su pavyz­ džiais ir faktais, charakterizuojančiais jų turinį. 9. Kaip gauna sovietinę literatūrą. Ar klauso sovietinio radijo. Kas ir kaip konkrečiai trukdo klausyti. 10. Kokį antirepatriacinį darbą veda IRO, karinė valdžia. J kokias šalis ir kokiems darbams verbuoja DP. Kiek stovykloje užverbuota ir per kokius punktus išvežta. Verbuo­ tojų ir verbavimo komisijų darbo formų bei metodų charakteristika. 11. Ką žino apie išvežtuosius, jų beteisės, vergoviškos padėties pavyzdžiai ir faktai. 12. Kaip ir kokiu būdu D P patenka į darbą vokiečių ir austrų ūkyje, šių asmenų materialinėbuitinė ir teisinė padėtis. 13. Ar buvo verbavimo į kokius apsaugos ar karinius dalinius atvejai. Kas, kada, kur ir į kokias. 14. Ar stovykloje yra klubas, moky­ kla, skaitykla, kinas, ar vyksta susirinkimai, pamaldos, koks šio darbo turinys ir politinė kryptis. 15. Medicininis aptarnavimas, sanitarinės - buitinės sąlygos, profilaktinės priemonės, medikamentai sanitariniuose punktuose, medicininis personalas, labiausiai paplitusios ligos, jų priežastys ir gydymo metodai. 16. Kaip organizuojamas vaikų auklėjimas, ar turi privilegijų palyginus su suaugusiais maitinime, medicininiame aptarnavime ir materialiniame-buitiniame aprūpi­ nime. 17. Ar yra pagalbinis ūkis, kam priklauso, ką gamina, kaip skaitomas ar panaudojamas pelnas. 18. Pavardės norinčių, bet bijančių grįžti. 19. Repatriantui žinomi karo nusikaltėliai. 20. Viskas, ką repatriantas dar norėtų pasakyti. 21. Kur šiuo metu dirba [226].

129

130

•

2 d a lis

Kai kada informacija nukrisdavo lyg iš dangaus, kaip nutiko 1949 m., kai vokiečių paštas per klaidą atsiuntė į LTSR Lietuvos Rau­ donojo kryžiaus įgaliotinio pranešimą draugijos pirmininkui Domui Jasaičiui, nes ant voko nebuvo nurodytas Roitlingenas, kur pastarasis gyveno [621]. Iš repatriantų gauta informacija, ypač jeigu pasitaikydavo aktualios, RS dalindavosi su MGB ir kolegomis Berlyne. Pavyzdžiui, apklausus keturis repatriantus patirta, kad sovietinių laikraščių Belgijoje buvo ga­ lima gauti tik ambasadoje, o „Volgos“ laidos transliuotos tuo metu, kai DP būdavo pakeliui iš darbo [676]. MGB nuolat domėjosi užsienio lietuviais. Vos pasibaigus karui, į Berlyną pasiųsta papulkininkio A. Slavino vadovauta speciali operaty­ vinė MGB I skyriaus grupė. Atvykusi gegužės 21 d., jau birželio 1 d. suėmė buvusį žemės ūkio ministrą Joną Aleksą, kitą dieną, pagal jo pa­ rodymus -Jo n ą Urboną, rado Lietuvių sąjungos archyvą [691], birželio 11d. pagavo Antaną Valiukėną, iš kurio išmušė informaciją apie VLIK ryšius su Švedija karo metais [246]. Vėliau puolė ieškoti P. Kubiliūno, T. Daukanto, S. Raštikio ir kitų [691], vėlgi ketindama juos suimti, jeigu ras sovietų zonoje, arba pagrobti, jeigu užtiks vakariečių, kaip nutiko P. Kubiliūnui. Sykiu grupė kaupė visą įmanomą informaciją apie DP, kurią siun­ tė ir MGB, ir LKP CK. Pavyzdžiui, viename pranešime A. Sniečkui teigta, kad zonose buvo apie 200 000 asmenų, 25 miestuose veikė lie­ tuvių komitetai, vadovauti žinomų buržuazinių veikėjų, pavyzdžiui, Hamburge - buvusio finansų viceministro Dantos, Augsburge - gen. Vlado Nagio-Nagevičiaus, Liubeke - Fausto Kiršos ir 1.1., o visai vei­ klai vadovavo Viurcburge įsikūręs VLIK. Paminėta ir tai, kad 1945 m. rugsėjį lietuvių atstovus priėmė gen. D. Eizenhaueris ir Aleksandras Montgomeris. Su pažyma pasiųsta ir 12 DP laikraščių [698]. Taipogi tarp kitų pranešimų buvo ataskaita apie 1945 m. lapkričio 25 d. Liu­ beke vykusius rinkimus į komitetą [332], informuota, kad karo metu išleistas keturių tomų „Lietuvos archyvas - bolševizmo metai“ verstas į anglų kalbą ir turėjęs būti išleistas JAV, bet buvęs redaktorius J. Senkus atseit susikompromitavo ryšiais su gestapu, nauju redaktoriumi turėjo būti buvęs „Lietuvos aido“ korespondentas Jonas Leonas [333], susipa­

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

žinimui vis siųsta spauda ir kad A. Sniečkus į ją nežiūrėjo pro pirštus, liudija įrašas ant vieno tokio laiško, kuriame pranešama apie septynių žurnalų pasiuntimą, kad jie tuo tarpu liko pas Sniečkų [334]. MGB sudarinėjo ir neva norėjusių grįžti DP sąrašus. Viename, at­ siųstame 1947 m. pradžioje, buvo 27 pavardės. Tarp jų - ir tinkamų „panaudojimui“, kaip dar 1940 m. užverbuotas Leonas Gaižutis, su kuriuo susitiko kažkoks agentas „7“. Grupei būdavo pranešama apie atseit norėjusius grįžti DP, kaip poetas Antanas Rūkas, aktorius Juozas Palubinskas ir kiti [414]. Tačiau pirmųjų pokario metų LTSR MGB veikla Vokietijoje lieka gan paslaptinga. Nors DP spaudoje pasirodė ne viena publikacija apie ardomąją ir žvalgybinę M GB veiklą DP bendruomenėje, kokių nors ją patvirtinančių dokumentų nepavyko rasti, jei neminėti negausių duomenų apie spec, grupę, kurios veikla nutrūko apie 1947 m.48 Beje, ir juose pasitaiko užuominų apie jos prastą darbą, abejingumą tinka­ miems verbuoti DP ar paslaugas siūliusiems seniems agentams, kaip, pavyzdžiui, 1940 m. užverbuotas poetas Juozas Mikuckis [414]. Nesu­ laukęs saugumiečio dėmesio, jis net prašė J. Paleckio leidimo grįžti ir tai, matyt, „pagelbėjo“, nes vėliau buvo įtrauktas į M GB veiksmus. Matyt, lietuviai DP vis patekdavo į iš Maskvos kontroliuotos agen­ tūros veiklos lauką, nes, pavyzdžiui, 1948 m. į Vilnių iš Maskvos at­ siųstas „Lithuanian bulletin“ su 1941 m. trėmimų dokumentais [728], o 1949 m. - S. Lozoraičio interviu su „Minties“ korespondentu ir DP spaudos apžvalgos [729]. Regis, kasdienėje RS vadovo veikloje jausdamas informacijos apie išeivius stoką, A. Slavinas 6-ajame deš. siūlė, kad MGB, teikdama ją LKP CK ir aiškindamasi ryšius su pogrindžiu Lietuvoje, pasiųstų agentus į Londoną, Stokholmą ir Berlyną darbui tarp DP, ieškotų ryšių LTSR, vedusių į užsienį, arba pati juos kurtų, pakartotinai ištardytų asmenis, teistus už ryšius su VLIK, stebėtų buvusius socialdemokratų ir liaudi­

48 Aišku, jeigu neminėsime sovietmečiu išleistos propagandinio pobūdžio kny­ gos apie M G B veiklą „Išdavystės keliu“, kurią paskaičius gali susidaryti įspūdis, kad saugumiečiai kontroliavo kone kiekvieną D P stovyklą ir jose turėjo savo agentus.

131

132

•

2 d a lis

ninku partijų narius, ypač tapusius komunistais ar dirbusius sovietinėse struktūrose, atidžiau ieškotų su naciais bendradarbiavusių asmenų, ku­ riais gal domėjosi JAV žvalgyba, sužinojusi apie juos iš DP [591].

Regis, iš MGB išmestas A. Slavinas daug ko nežinojo (kaip ir to, kad pats tapo įtariamu užsienio žvalgybų agentu). Kai jis rašė savo pa­ mąstymus, MGB jau vykdė plačias operacijas prieš išeivius ir Vakarų valstybių žvalgybas. Tiesa, iš pastarųjų galimybe pasinaudoti resistentų teikiama informacija iš pradžių taikėsi tik britų ir švedų žvalgybos [1438, p. 118-119]. Amerikiečiai laikėsi gan rezervuotai, ir pirmaisiais pokario metais jų žvalgybiniai interesai nesiekė Baltijos šalių, nors su „lietuvišku“ MGB veiklos aspektu jiems tekdavo susidurti - ne vienas MGB agentas buvo permestas į JAV su lietuvių D P dokumentais. Minėtų MGB operacijų „kaltininku“ tapo J. Deksnys. 1945 m. vasarą jis su K. Bruniumi nutarė savo jėgomis nusigauti iš V. Vokietijos į Lie­ tuvą (iš pokalbio su A. Vaivada jis pakartotinai įsitikino tuo, ką anksčiau žinojo iš atsitiktinai sutiktų JAV žvalgybos darbuotojų - pulkininko lei­ tenanto Smitho ir majorės Shimkus: amerikiečiams tai neįdomu). Apsi­ metę lenkais repatriantais, jie pateko į Lenkiją, paskui pusiau legaliai - į Lietuvą. Lapkričio 1 d. jie nusigavo į Kauną, kur praleido beveik mėnesį ir užmezgė ryšius su pogrindžiu. Pogrindžio nurodymu J. Deksnys susi­ ruošė atgal, bet jau lydimas Jurgio Valiulio (vėliau pasivadinusio Karoliu Drunga), nes K. Brunius liko su šeima. Prieš iškeliaudami jie susitiko su Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu ir sutarė dėl Lietuvos partizanų vyriausios vadovybės sudarymo, kad Lietuvos išlaisvinimui vadovaus iš svarbesnių politinių grupių ar jų atstovų sudaryta „Lietuvos Išlaisvinimo taryba“, taip pat, kad J. Deksniui sutarus su anglais ar amerikiečiais dėl pagalbos, J. Vitkus nurodys desantui tinkamas vietas. Gruodžio 1 d., lydimi J. Vit­ kaus partizanų, J. Deksnys su K. Drunga perėjo Lenkijos sieną. Tiesa, įveikti kitą - Lenkijos-Vokietijos - sieną pasirodė daug sunkiau ir tik J. Deksnio įžūlumas jiems padėjo gauti JAV karinės misijos Lenkijoje šefo pulk. Walterio A. Pashley raštišką leidimą grįžti į JAV zoną per Čekoslovakiją [1441, p. 117-134].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

Nepavykus susitarti su VLIK, J. Deksnį sudomino galimybė pa­ sinaudoti britų pagalba, nes šių dar 1945 m. pradžioje atkurta prieš TSRS nukreipta EX SIS sekcija ieškojo galinčių pagelbėti (tiesa, iki 1947 m. jai vadovavo sovietų šnipas Kimas Philby). Rudenį Alexanderiui McKibbinui įsakyta koordinuoti operacijas Baltijos šalyse. Jis, dar 1943-1944 m. palaikęs ryšius su A. Vokietaičiu bei V. Žilinsku, susisiekė su buvusiu Vilniaus universiteto docentu S. Žymantu (Ža­ kevičiumi), kuris 1946 m. sausio pradžioje suorganizavo brito susitiki­ mą su J. Deksniu ir K. Drunga. Matyt, A. McKibbinui nereikėjo labai stengtis įtikinėjant juos, kad tik anglai domėjosi Baltijos šalimis. Tiesa, 1946 m. nutarus, kad J. Deksnys vėl turi keliauti į Lietuvą (šiuokart - su V. Stanevičiumi), nuspręsta anglams labai nesižeminti ir neleisti paversti pogrindį jų žvalgybos įrankiu, juolab kad britai, perda­ vę, kokia informacija juos domina, pareiškė, kad jų pagalba priklausys nuo to, kaip seksis ją rinkti, ir dar davė šifrą, kuris buvo nieko vertas jiems pašykštėjus radijo įrangos [1441, p. 137-143]. Matyt, tuo metu MGB ėmė pasiekti tam tikra informacija apie šiuos ryšius. Antai 1946 m. KGB ministro D. Jefremovo rašte teigta, kad anglų žvalgybai nusprendus verbuoti baltus DP, rezidentas Vo­ kietijoje užverbavo S. Žakevičių, palaikiusį ryšius su lietuvių komitetu Tiubingene. Sis kėlė uždavinį paruošti permetimui agentus į Lietuvą, čia organizuoti konspiracinius butus, pašto dėžutes ir rinkti informa­ ciją. Anot MGB, anglai, nutarę pasinaudoti šiais agentais, perspėjo S. Žymantą, kad niekas nežinotų apie jų susidomėjimą. Kovą Stokholme pasirodęs anglų užverbuotas estų kapitonas A. Hansenas pranešė anglų rezidentui Stokholme, jog komitetas Tiubingene rengėsi permesti du agentus ir pasiūlė savo paslaugas jų parengimui, bet anglai neketino susirišti su LK ir patarė A. Hansenui organizuoti atitinkamą centrą Stokholme ir pradėti dirbti prieš Baltijos šalis. Remiantis visu tuo, ministras įsakė MGB visoje Lietuvoje ieškoti komitetų emisarų bei pranešti, ką žino apie S. Žymantą ir A. Hanseną [331]49.

49 M G B padaliniai sukruto visoje Lietuvoje. Iš Joniškio raportuota, kad žino, jog S. Žymantas - buvęs Vilniaus universiteto docentas, ieško tarp repatriantų turėjusių ryšių su komitetais [337]. Tas pat pranešta iš Tauragės, Kaišiadorių, ►

133

134

•

2 d a lis

Tuo tarpu J. Deksnys, sutaręs su likusiais Vakaruose bendražygiais palaikyti ryšius per Stokholmą, su V. Stanevičiumi pasiekė Lenkiją, iš Gdynės apylinkėse gyvenusių lietuvių sukūrė ryšių tinklą, kuris palai­ kė kontaktus su Stokholmu per Gdynėje gyvenusį švedų pastorių Ore Audrelį ir nutiesė jį iki Punsko apylinkių, kur kelių Lenkijoje buvusių lietuvių partizanų padedami gegužės 21 d. perėjo sieną bei susitiko su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga [1441, p. 146-150]. Lygiai po mėnesio V. Stanevičius patraukė atgal į Vakarus kartu su savo žmona ir nešinas VLAK deklaraciją, BDPS įsteigimo aktą, VLAK ir BDPS įgaliojimus sudaryti užsienio delegatūras, J. Deksnio laiškus ir kitus dokumentus, birželio 25 d. perėjęs Lenkijos sieną, rugpjūčio 17 d. pasiekė Stokholmą [1441, p. 169]. Tuo tarpu Lietuvoje likęs J. Deksnys įsitraukė į partizanų centralizacijos procesus ir pateko į MGB ir jos agento J. Markulio akiratį. Pastarieji buvo numatę panau­ doti J. Deksnį ir perimti rezistencijos ryšių su Vakarais kanalus. Tam jie manė išnaudoti BDPS komiteto nutarimą siųsti jį į užsienį kaip nuolatinį pogrindžio atstovą, juoba kad J. Markulis, atviliojęs J. Deksnį į Vilnių, ilgų pokalbių metu ištraukė nemažai naudingos informaci­ jos50, o kelionėje per Lenkiją J. Deksnį iki Gdynės lydėjo MGB vyr. leitenantas Lavrentijus Maksimovas („Antanas“). Išvykęs kaip lenkas

Mažeikių, Raseinių, o iš Kėdainių - kad ieškojo Šėtoje pasirodžiusio repatrianto, kuris tėvams pasipasakojo, jog anglai jį su kitais lietuviais pasiuntė į spec, mo­ kyklą Anglijoje, o po to prievarta lėktuvu permetė į Lietuvą ir prieš savo valią iš baimės turėjo eiti į mišką [371]. Iš Alytaus raportavo, kad rado buvusį šaulį panašia pavarde - Zinkevičių, tarp agentų pranešimų buvo liudijusių apie po­ grindžio ryšius su anglais [221], iš Zarasų - jog viename partizanų būryje buvo norėjęs legalizuotis, bet persigalvojo, kai į būrį atėjo du anglų permesti latviai [757]. Pagėgių M G B sekė Rūkų valsčiuje repatriantų grupę, palaikiusią ryšius su anglų zona, iš kur gaudavo laikraščius anglų ir vokiečių kalbomis, susirašinėjo su giminėmis, laukė karo ir jam ruošėsi [490], o Rokiškio - išsiaiškino visus repa­ triantus iš britų zonos [563]. 50 Apie padėtį D P stovyklose, jų organizacijų veiklą, kad, girdi, jaunieji, nusi­ vylę partijų rietenomis, nutarė perkelti veiklą į Lietuvą, juolab kad anglai būtų žiūrėję įjuos kaip į rimtą jėgą, girdi, jau siūlė pinigus, bet atsisakė, paėmė tik karo atvejui skirtą slaptą šriftą [402],

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

135

repatriantas rugpjūčio 27 d. po gero mėnesio, spalio 2 d., J. Deksnys pasiekė Švediją [1441, p. 171-194]. Čia juo susidomėjo švedų žvalgyba. Nors J. Deksnys atsisakė rašy­ ti jai pranešimą apie padėtį Lietuvoje, bet vis tik teko susitikti su Už­ sienio žvalgybos poskyrio viršininko pavaduotoju komodoru-kapitonu Ore Liljenbergu, nes veikdami be jos žinios lietuviai būtų sulaukę švedų policijos nemalonės. Švedai irgi atsisakė padėti užmegzti radijo ryšį su Lietuva, bet žadėjo padėti palaikyti ryšius su Lenkija [1441, p. 171-194]. Anksčiau grįžęs V. Stanevičius perdavė anglams nesąmoningos in­ formacijos kupiną pranešimą apie padėtį Lietuvoje ir užsitraukė jų ne­ malonę, bet, regis, J. Deksnio žinios juos tenkino. Dar jis perspėjo SIS nesiųsti savo agentų, apsimetusių baltais repatriantais, į TSRS, nes tai buvo nevykęs sumanymas turint omeny repatriantų tikrinimo sistemą, ir nesutiko su britų siūlymu sukurti atskirą nuo pogrindžio žvalgybos tinklą [1441, p. 200-203]. Po J. Deksnio grįžimo IB pasiuntė į Lietuvą penkis siuntinius su politinės situacijos pasaulyje vertinimu, spaudos apžvalga, iškarpomis iš straipsnių apie Lietuvą iš pasaulio ir lietuviškos spaudos, laiškais, H. Trumeno ir senatoriaus Artūro Vanderblato pareiškimais ALT de­ legacijai, H.Trumeno ir ALT delegacijos nuotrauka Baltųjų rūmų sode ir kita informacija [531], bet ji keliavo per „Antaną“. Išsekus J. Deks­ nio atneštai informacijai ir tik sykį sulaukus iš „Antano“ J- Markulio siuntos [1441, p. 229], 1947 m. pavasarį jis išsiruošė į Gdynę, gavęs ži­ nią, kad atvyks J. Markulis ar jo siųstas žmogus, bet susitiko J. Lukšą ir J. Krikščiūną, pasiųstus į užsienį metų pradžioje vykusio partizanų vadų pasitarimo nutarimu. Tai nutiko J. Lukšai demaskavus J. Markulį. Naujasis Tauro apy­ gardos vadas A. Baltūsis vis tik nutarė išlaikyti užsienį žinotą BDPS vardą, įtraukęs į jo prezidiumą naujus narius, kurie rengė perdavimui į užsienį dokumentus apie sovietų rinkimus, trėmimus, laišką popiežiui. Stiprėjant sienos apsaugai, anot MGB, „Vytauto“ brigados ketvirtai kuopai buvo pavestas vienintelis uždavinys - rūpintis perėjimu per ją, tam ji Lenkijoje laikė „Garnio skyrių“ [248]. J. Lukša ir J. Krikščiūnas perėję sieną balandžio pabaigoje, iš pra­ džių įrengė naujus ryšio punktus palei Punską. Susitikę J. Deksnį per­

136

•

2 d a lis

davė jam atgabentus sovietinių dokumentų pavyzdžius (už juos ypač dėkojo anglai) ir kitą medžiagą51. Deja, partizanų trokšto radijo ry­ šio J. Deksnys negalėjo duoti, perdavė tik iš britų gautus pinigus ir jų pageidautos informacijos sąrašą bei, patyręs, kad partizanai grįžo prie aktyvios kovos taktikos, siūlė vietoj jos imtis žvalgybinės infor­ macijos rinkimo. Gegužės 24 d. J. Lukša ir J. Krikščiūnas patraukė atgal į Lietuvą, o J. Deksnys su jų informacija - į Stokholmą (beje, tuo metu Gdynėje, pas pagrindinį J. Deksnio ryšininką Motiejų Pečeliūną pasirodė L. Maksimovas, bet šeimininkas pareiškė, kad pasitraukė iš rezistencijos, ir neužsiminė apie trijulės susitikimą. 51 Regis, tarp jos buvo BDPS memorandumas, apžvalga „Religinė padėtis Lietu­ voje (parengė Tauro apygarda, toliau - TA), „Nežinomo lietuvio laiškas persikėlė­ liams“ (TA); karinio pobūdžio informacija (TA), aukščiausios Lietuvos pogrindžio vadovybės schema (TA), leidiniai „Laisvės varpas“ (Nr. 122-125), „Laisvės rytas“ Nr. 3, 5 (Dainavos apygarda, toliau - DA), „Laisvės varpas“ Nr. 3(5) (DA), „Už tėvų žemę“ Nr. 15 (DA); „Mylėk tėvynę“ (DA), „Laisvės žvalgas “ Nr. 8 (TA), so­ vietinės spaudos iškarpos (surinko BDPS ir DA), partizanų dainos (TA); Dzūkijos partizanų dainos (DA); šešios karikatūros (TA ir DA), Spalio revoliucijos metinių šūkiai (TA), 1946 m. rinkimų į TSRS Tautybių Tarybą biuletenis (DA), Lietuvos partizanų statutas (LK), informacija apie sovietinį terorą (TA), raportas apie rin­ kimus (DA), suimtų, ištremtų, sudegintų ūkių sąrašai iš Alytus, Alovės, Seirijų, Gudelių, Merkinės ir kitų Dzūkijos vietų (DA), suimtų, išvežtų, nužudytų ūki­ ninkų ir sudegintų ūkių sąrašai („Žalgirio“, „Geležinio vilko“ veikimo rajonuose), statistiniai duomenys - Lietuvos miškų naikinimas „Žalgirio“ būrio rajone, infor­ macija apie švietimą (DP), medicinos apsaugą (DA), rašinys „Viena diena Lietuvos kaime“ (DA), „Ištremtųjų pasakojimas“ (DA), pasakojimas „Oi dalia dalužė“ (DA), 17 laiškų iš Sibiro (DA), rašinys „Bolševikai rengia dirvą būsimam karui“ (TA), informacija „Naikintojai, liaudies gynėjai ir M V D dalys“ (TA), pyliavos valstybei (TA); apžvalga „Bolševikų parengti provokatoriai ir jų veikla“ (Baltijos apygarda, toliau - BA), Baltijos apygardos informaciniai duomenys (BA), informacija apie J. Markulį (BA), „Iš Visvydo kalbos apygardų vadų suvažiavime 1947 m. sausio 18 d. “ (BA), įsakymas Nr. 18 ir 32 (BA), Tauro apygardos įsakymas Nr. 25 (TA), „Vaizdai, iliustruojantys TSRS galimybes“ (dvi nuotraukos; TA), „Bolševikų aktyvo sąrašai“ (TA), komjaunimo susirinkimo protokolas (DA), duomenys apie partiza­ ninį judėjimą (DA), Informacinis apygardų sienų žemėlapis (TA), liudijimas apie mokomosios kuopos 15 laidos baigimą (TA), nuotraukos iš partizanų gyvenimo, partizano lavonas (DA, BA ir TA) [516].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

Grįžę į Lietuvą J. Lukša ir J. Krikščiūnas ėmė reikalauti, kad parti­ zanai plėstų žvalgybinę veiklą, ir nors A. Baltūsis reikalavo tęsti akty­ vius veiksmus, žvalgybos instrukcija išsiuntinėta apygardų štabų žval­ gybos viršininkams [1441, p. 229]. MGB tokia žinia sukėlė nerimą, tuo labiau kad, anot turėtos informacijos, J. Deksnys teigė, kad jei nebus karo, į Lietuva atvyks anglų žvalgybininkai ir sukurs žvalgybos tinklą visoje Lietuvoje [248]. Be to, ėmė plaukti žinios apie suaktyvėjusią žval­ gybinę partizanų veiklą. Iš pas žuvusį „Vytauto“ brigados vadą „Oželį“ rastų dokumentų patirta, kad brigados rajone buvo sudaryta 15 žval­ gybinių rajonų, kuriems vadovavo žvalgybos rajono vadas, apylinkių štabo žvalgybos skyriai kūrė žvalgybos įgaliotinių tinklą, brigados žval­ gybos viršininkas turėjo verbuoti agentus M VD ir kitose sovietinėse struktūrose. Rūpestį kėlė ir galop perimtas J. Deksnio perduotas ir po partizanų apskritis išsiuntinėtas anglų klausimynas [335]52. Be to, tarp 52 Jame buvo klausimai apie pasienio kontrolę pajūryje, pavyzdžiui, jūros ir pa­ krantės iš jūros apsaugos priemonės, M G B kontrolė žvejų uostuose ir punktuo­ se, žvejų laivų kontrolės detalės, jų aprūpinimo degalinėse kontrolė, komandų ir vietinių gyventojų gąsdinimo metodai, pasienio gyventojų kontrolė, dokumentų, reikalautų iš gyventojų, sąrašas su originaliais pavadinimais, karinių ir milicijos patrulių detalės, uostų kontrolė, judėjimo keliai ir geležinkelių lengvatų deta­ lės, M V D kontrolė nedidelėse stotyse, radarų stotys, kaip kontroliuoti vietiniai komunistai, politinė opozicija okupacijai, galimybės klausytis užsienio radijo, jo efektyvumas, kiek ištremta, už ką, lageriai, detalės apie fizinius ir pašto ryšius su tremtiniais, duomenys apie į Lietuvą atvykusius rusus, gyventojų surašymą, kokie pokyčiai po okupacijos. Iš ekonominės informacijos pageidauta žinių apie žemės ūkį, kolektyvizacijos pasekmes, 1947 m. žemės ūkio gamybos rezultatus, prekybą, gyvenimo sąlygas, transportą, laivų statybą, pramonę ir 1.1., iš karinės tikslios sovietinės armijos štabo Kaune vietos, ar buvo štabas Klaipėdoje ir 1.1. Nemenkas dėmesys teko biologinei informacijai, domėtasi biologinėmis bazė­ mis, jų organizacija, visais mikrobiologų institutais, jų patalpomis, darbuotojais, higienos, bakteriologijos, epidemiologijos, parazitologijos institutais, virusais, mikrobiologija, augimo hormonais, epideminėmis stotimis, jų planais, vadovais, tyrimais, lauko bandymais ir jų vietomis, gamyba ir atsargomis, cheminiu karu. Be to, M G B teigė, jog partizanų prašyta pranešti apie jų būklę ir bendrą padė­ tį Lietuvoje, sovietinių lėktuvų tipus ir kiekį Kaliningrado, Rygos, Vilniaus ir Kauno oro uostuose, radarus pajūryje, kariuomenės ir transporto judėjimą, ryšių punktus, parinkti žmones stebėti judėjimą Leningrado, Minsko, Vitebsko, ►

137

138

•

2 d a lis

partizanų vadų platintas BDPS užsienio delegatūros biuletenis N r. 1, 1947 m. rugpjūčio 27-30 d. S. Lozoraičio, J. Deksnio ir A. Vokietaičio pokalbio tekstas [227], J. Lukšos ir J. Krikščiūno laiškas S. Lozoraičiui ir ALT, J. Deksnio raporto Nr. 1 kopija apie padėtį užsienyje [761]. Buvo sutarta, kad J. Deksnys atvyks į Lietuvą 1947 m. rugsėjį ir ta proga BDPS paruošė prancūzų kalba memorandumą JT O ir Keturių ministrų konferencijai, J. Stankūno lotyniškai parašytą „Kreipimąsi į Pijų X II“, po kuriuo slapta rinkti parašai. Nesulaukus nuspręsta lap­ kritį siųsti su dokumentais į Vakarus J. Lukšą ir K. Pyplį [248]. Tai su­ žinojusi MGB ketino permesti du tris darbuotojus į Suvalkus perimti „Tauro“ ryšio kanalus su užsienio žvalgyba bei išeivių centrais ir per juos įtraukti savo žmones į „Tauro“ štabą ir užsienio komitetus. Lenki­ joje dirbusiam MGB pulk. Dovydovui nurodyta padėti operatyviniams darbuotojams vykdyti šį uždavinį Suvalkuose [335]. Anot pastarojo, aplink Suvalkus veikusi organizacija „KOS“ palaikė ryšius su Lietu­ vos partizanais per vietos lietuvius, kurie padėdavo pereiti sieną [716]. Patyrus apie J. Lukšos planus, pasieniečiams liepta sustiprinti apsaugą, bet pasienio kariuomenės 94 būrio vadas pranešė, kad gruodžio 21 d. penki žmonės su mūšiu prasiveržė į Lenkiją, apie tai informuoti lenkai. Po penkių dienų pas nukautą „Kęstučio“ brigados vadą P. Kučinską rastas „Žvejo“ laiškas su žinia, kad keliai per „Vytauto“ brigadą užda­ ryti, tad prašyta paieškoti naujų per R. Prūsiją ir „Žvejo“ įsakymas, kad J. Lukša ir K. Pyplys išvyko su grupe žvalgybos reikalais [282]. J. Lukša ir K. Pyplys nusigavo iki Gdynės, iš kur J. Deksnys per­ gabeno juos į Švediją. Jei lietuviams jų žinios buvo svarbios, tai švedų žvalgyba nusivylė menka žygūnų karine informacija. Po kurio laiko švedai mėgino gauti iš amerikiečių lėktuvą jų permetimui atgal, po to pergabenti jūra, bet nesėkmingai [1441, p. 271-273]. Nuvykęs į Vokietiją, J. Lukša per S. Bačkį užmezgė ryšius su prancūzų žvalgyba, nesirū­ pindamas, kad tai nepatiko švedams. 1948 m. rugpjūtį jis iškeliavo į Didžiųjų Lukų, Oršos rajonuose, patikrinti ir pranešti sąlygas, būtinas žvalgų permetimui jūra ir sausuma, informuoti apie karines jūrų bazes Kaliningrade, Pilau, Klaipėdoje, Liepojoje, Rygoje ir Estijoje, nurodyti būriams saugoti jėgas karui, skubiai informuoti apie deportacijas iš Baltijos šalių, jei galės - užmegzti ryšius su Latvijos pogrindžiu ir informuoti apie tai amerikiečius, per raciją infor­ muoti apie tinkamas nusileidimo aikšteles parašiutininkams [223].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

139

Paryžių apmokymui. Prancūzai žadėjo permesti J. Lukšą lėktuvu į Lie­ tuvą, bet anglams tai nepatiko, jie pažadėjo J. Deksniui sutrukdyti šią kelionę [1441, p. 300], matyt, dėl to jis užsibuvo Vakaruose. 1948 m. vasarį MGB pasiuntė spec, grupę į Lenkiją perimti ryšio kanalus, pagauti J. Lukšą, infiltruoti agentus į išeivių organizacijas ir I . 1. [393]. Ji veikė iki 1949 m., daugiausia - Belostoko, Suvalkų, Puns­ ko bei Gdynės apylinkėse, verbavo vietos lietuvius, iš lenkų perėmė medžiagą apie į Lenkiją prasiskverbusius lietuvių rezistentus, jų su­ laikytus lietuvius, pavyzdžiui, asmenį, pasivadinusį repatriantu Jaku (į jo kamerą pasodinti agentai teigė, kad ėjo iš Lietuvos, turėjo ryšių su amerikiečių žvalgyba, bet iš jo parodymų panašu, kad Jakas paprasčiau­ siai nelegaliai gyveno Lenkijoje, o didžiausias įkaltis buvo giminaičių iš JAV laiškai) [393]. Be to, lenkai irgi buvo įtraukti į lietuvių rezistentų gaudynes (jų saugumas užvedė bylą „Respublika“) [721]. Po kelių mėnesių intensyvių paieškų, kurias kontroliavo pats MGB ministras Vasilijus Abakumovas, išsiaiškinti ir suimti J. Deksnio sukur­ tos ir M. Pečeliūno vadovautos grupės nariai (daugelis jų perverbuoti), perimta J. Krikščiūno į Vakarus siųsta literatūra ir informacija [509], išsiaiškinta, kad jis tuo metu buvo Lenkijoje dar su trim kovotojais ir gydės sužeidimą, o su juo, naudodamiesi J. Lukšos rekomendacija, mėgino susisiekti Prancūzijos ambasados Varšuvoje darbuotojai [534]. Rugsėjį lenkai perėmė laišką su informacija apie padėtį Lietuvoje, adresuotą Nijolei Bražėnaitei Paryžiuje [470]. Galop, metų pabaigo­ je, išsiaiškinusi, kad palei sieną su Lietuva rezistencijai talkino šimtas su viršum asmenų, MGB organizavo lenkų saugumiečių operaciją, jos metu nukauti du partizanai (tarp jų - J. Krikščiūnas), suimta dešimt asmenų, į Lietuvą išsiųsti 39 nelegaliai Lenkijoje gyvenę lietuviai, o į Lenkijos gilumą perkelta 19 šeimų (80 žmonių) [495]. MGB mėgi­ no žaisti su J. Deksniu, pasitelkusi perverbuotus rezistentus Lenkijoje, bet šis, susiruošęs į Lietuvą, ieškojo kitų kelių53, stengdamasis aplenkti J. Lukšą ir VLIK, pradėjusius bendradarbiauti su CŽV. 53 O M GB Lietuvoje jau pergyveno, kad J. Deksnio vadovautas IC rinko ka­ drus amerikiečių žvalgybai, kad J. Lukša permestas amerikiečių lėktuvu 1948 m. rugsėjį, o K. Pyplys - lapkritį, tad Lietuvos M GB skyriams buvo nurodyta ieško­ ti jų, J. Deksnio ir A. Vokietaičio giminių bei ryšių, ypač tarp repatriantų [360].

140

•

2 d a lis

Ši ryšius su VLIK užmezgė 1948 m. pabaigoje per savo darbuotoją A. Vaivadą (jį pasamdė ryšiams su DP, kaip ir kitus lenkiškai, ukrainietiškai ir lietuviškai kalbėjusius amerikiečius). Roitlingene CŽV TSRS skyriaus Europoje viršininkas George Belicas susitiko su M. Krupavi­ čiumi ir VLIK Apsaugos (karinio) skyriaus vadu pulk. Antanu Šova. Nors amerikiečiui ir sukėlė abejonių lietuvių šnekos apie ryšius su partizanais, bet informacija apie rezistenciją Lietuvoje vertė jį mėginti dirbti su VLIK, daugiausia - su A. Šova. Šis parūpino kelis savanorius permetimui į Lietuvą, o amerikiečiai pasiuntė juos į agentų-parašiutininkų mokyklą Kaufboirene netoli Miuncheno, dar, be VLIK žinios, jis padėjo CŽV komplektuoti vokiečių-lietuvių grupę, kuri turėjo būti permesta už geležinės uždangos tyliai, be ryšių su pogrindžiu, išsilai­ kyti porą metų ir grįžti; jam buvo pavesta apklausinėti ir iš Lietuvos atvykusius vokiečius repatriantus [1441,p.419-420]54. J. Deksnys, taręsis su latviais ir estais dėl permetimo su švedais mainais į karinę informaciją, ypač apie pasirengimas karui su Švedija, susitiko ir su amerikiečiais, iš kurių gavo radijo stotį bei kitą įrangą. Tiesa, CŽV atskirų užduočių jam nedavė, bet teigė, kad ateityje norėtų dirbti tiesiai, apeinant švedus. Įrangos gauta ir iš SIS, dar britai pagei­ davo, kad J. Deksnys pamėgintų užverbuoti generolą Vincą Vitkauską 54 Po poros metų M G B teigė, kad VLIK prancūzų žvalgybai perduota lietuvių grupė iki antrosios 1950 m. pusės Paryžiuje mokėsi radijo, parašiutizmo, žval­ gybos taktikos, prisiderinimo prie aplinkos, žvalgybos organizavimo ir metodų, studijavo atskiras sovietinės armijos ginklų rūšis, sprogdinimų teoriją, praktiš­ kai - šaudymą, granatų mėtymą, sprogdinimus, slaptaraštį, fotografiją, mikrofil­ mų gamybą, jų maskavimą atvirukuose. C Ž V tekusi grupė irgi mokėsi tų pačių dalykų bei susipažino su trim šriftais: knygine sistema; dviguba, pagal iš anks­ to nustatytą knygą, pagal sutartą raktą, nurodant knygos puslapį ir eilutę bei iš atminties - pagal mintinai išmoktus sakinius, kur sakiniai nurodomi pagal nustatytą taktą. Be to, daug dėmesio skirta praktiniams užsiėmimams miške, kur mokyta topografijos, orientacijos su kompasu pagal žemėlapį, susitikimų organizavimo, palapinių statybos iš šakų ir praktinio gyvenimo miške, pėdsakų maskavimo, paukščių balsų pamėgdžiojimo ir orientavimosi nusileidus parašiu­ tu. Mokyklos personalą sudarė apie 30 žmonių, tarp kurių būta ir lietuvių, kaip A. Vaivada, atseit dirbęs Vašingtone prie žvalgybos centro su lietu vių reikalais ir vedęs P. Grigaičio dukrą, J. Kupstas, kažkokie Viktor, Karlas ir Džonas [223].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

ir kitus žymius karius bei inteligentus. Taipogi jis apsirūpino V. Lozo­ raičio „Pro memoria“ partizanams ir kitais dokumentais55. Po trumpo švedų žvalgybos apmokymo ir kelių nesėkmingų mėginimų J. Deksnys ir K. Pyplys su Lietuvos latviu Valteriu Briedžiu, dviem estais ir vienu latviu 1949 m. gegužės 1 d. buvo išlaipinti prie Palangos. Veikiai K. Pyplys atsiskyrė nuo kitų ir pasiekė „Tauro“ apygardą, o likusieji gegužės 7 d. buvo suimti partizanais apsimetusių M GB agentų (ma­ tyt, informaciją apie grupės atvykimą perdavė jau trejetą metų MGB dirbęs latvis) [1441, p. 327-343]. Po kurio laiko Vakarus pasiekė K. Pyplio laiškas, kad J. Deksnys dingo, bet patikimos informacijos apie jo suėmimą nebuvo, ir MGB, perverbavusi J. Deksnį ir V. Briedį, nuo 1949 m. birželio kelis me­ tus naudojo juos radijo žaidimams kodiniu pavadinimu „Banga-l“ ir „Banga-2“ su jo bendražygiais Švedijoje ir Anglijoje bei SIS ir CŽV. J žaidimą buvo įtrauktas po tikrojo BDPS sutriuškinimo 1948 m. pra­ džioje sudarytas fiktyvus BDPS, jo pirmininku paskirtas agentas „Vy­ tautas“ (buvęs aukštas tautininkas Vytautas Augustinaitis, ištremtas iš Lietuvos 1941 m. ir grąžintas po užverbavimo 1945 m.), pavaduotoju agentas „Mindaugas“ (buvęs Lietuvos armijos pulkininkas leitenantas), prezidiumo nariais - „Liūtas“ (dar 1940 m. užverbuotas katalikų dva­ sininkas) ir „Liepsna“ (buvęs leitenantas). Kad apsidraudus nuo ne­ tikėtumų, M GB naudojo juos „tamsoje“, t. y. nė vienas nežinojo, kad jie - agentai, ir dėl įtikinamumo net rengti BDPS posėdžiai. Žaidime M GB naudojo ir dar kelias fiktyvias pogrindininkų grupes, pavyzdžiui, Vyriausiąją kovojančios Lietuvos tautos vadovybę, taip turėdama ga­ limybę manevruoti, atsisakyti nebenaudingų organizacijų, pavyzdžiui, 1953 m. pradžioje pasiųsta telegrama, kad BDPS sutriuškinta [1441, p. 456-466].

55 Vėliau M G B tarp iš jo paimtų dokumentų užfiksavo kelis S. Lozoraičio ir LRS vadovų laiškus, VLIK laišką P. Žadeikiui, kelis L D T ir VLIK dokumentus, iškarpą iš kažkokio laikraščio su em igrantų poeto Petro Vaičiūno eilėraščiu, švedų laikraščio straipsnio apie Lietuvą iškarpą su vertimu į lietuvių kalbą, iškarpą iš prancūzų laikraščio apie lietuvių katalikų laišką popiežiui bei iškarpas iš D P ir JAV lietuvių laikraščių, kelis „Lithuanian bulletin“ numerius [350].

142

•

2 d a lis

Išnaudodama žaidimus M GB pasiuntė į Vakarus kelis savo agentus. Pirmiausia 1949 m. rudenį V. Abakumovas patvirtino agento „Gintau­ tas“ (buvusio karininko Juozo Vizbaro), kaip BDPS atstovo, siuntimo planą. Jam nurodyta, ką pasakoti apie padėtį Lietuvoje ir partizanus, ypač šmeižti J. Žemaitį, kuris, girdi, po J. Baltūsio žūties pasisavino „vyriausiojo vado“ titulą ir stūmė partizanus į taikių gyventojų plėši­ mus bei žudynes, taip keldamas jų neapykantą [485] (beje, MGB, ne visai pasitikėdama „Gintautu“, rengėsi siųsti ir kitą agentą - „Litovčenką“ [469]). „Gintautas“ paliko Lietuvą 1950 m. liepos 21 d., VFR ir Londo­ ne susitiko su LRS nariais ir S. Lozoraičiu, anglų žvalgybos atstovais. Grįžti turėjo su dviem lietuviais, radistais Juraičių“ ir „Rasa“, ir dviem latviais bei dviem estais, bet iš amerikiečių gavus žinią, kad J. Deksnys dirbo M GB kontroliuotas, iškeliavo tik lietuviai, gavę dar ir užduotį patikrinti, ar tikrai56. Gruodį jie pasiekė Kauną, kur radistai buvo ap­ gyvendinti ir dirbo MGB prižiūrimi, perduodami jos parengtus pra­ nešimus [363]. MGB iš Juraičio“ ir „Rasos“ paėmė kelis S. Lozoraičio, P. Plechavičiaus ir kitų laiškus, pulk. K. Griniaus memorandumą „Pa­ dėtis pagal 1950.11.3 d. duomenis“, „Rezistencinės užsienio tarnybos įsteigimo aktą“, iškarpas iš išeivių spaudos [268]. Tiesa, dar iki „Gintauto“ kelionės 1950 m. pavasarį M GB prie Pa­ langos nukovė anglų siųstą Justą Doškų („Neris“), gruodį atvyko Algis Lechmanas ir Povilas Janickis [1441, p. 444] (beje, patyrus apie, matyt, pirmos grupės atvykimą kaip radistas naudotas V. Briedis perdavė „pa­ vojaus“ signalą, bet dėl blogo girdimumo švedai jo nesuprato [467]). Kurį laiką MGB išnaudojo abu savo radijo žaidime jiems neįtariant, vėliau buvo suimti. 56 Ko gero, tai nebuvo pirma tokia žinia - Švedijoje Jonui Pajaujui pavyko gauti ‘pirmąsias dvylika J. Deksnio telegramų ir jas perskaitęs J. Lukša įtarė, kad tele­ gramas sufabrikavo M GB. Amerikiečių žvalgyba aiškinosi su britais, ar J. Deks­ nys nedemaskuotas, ir britai mūru stojo už jį. 1950 m. pavasarį į Gdynę su neva BDPS dokumentais buvo atvykęs M G B agentas „Arūnas“, tarp jo į Švediją per­ duotų dokumentų buvo raportas „Pogrindžio padėtis mūsų okupuotame krašte“, kuris irgi pasiekė CŽV, o per A. Šovą - J. Lukšą ir šis pareiškė, jog tai irgi M GB klastotė, bet anglai vėl nepatikėjo [1441, p. 424-426].

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

Porą mėnesių anksčiau - spalio 3 d. - amerikiečiai lėktuvu permetė į Lietuvą J. Lukšą, lydimą Klemenso Širvio („Sakalas“) ir Benedikto Trum­ pio („Rytis“). Jie, be kitų dalykų, gabeno CŽV nurodymus pogrindžiui, ypač - taupyti jėgas, kaip ragino ir S. Lozoraitis, kai VLIK pasisakė už aktyvią kovą. CŽV valia jie turėjo vežtis ir atitinkamą S. Lozoraičio laiš­ ką, bet, spėjama, nepaėmė M. Krupavičiaus nurodymu, užtat atsigabeno VLIK atsišaukimą „Laisvė ateina iš Vakarų“, kur, be kitų dalykų, teigta, kad Lietuvos byla atgijo ir pagyvėjo ir prie to daug prisidėjo pogrindžio kova [1441, p. 429-433]. MGB apie jų atvykimą sužinojo pavėluotai ir susirūpino grėsme žaidimams su užsienio žvalgybomis. Be to, J. Lukšai įtikinus užsienio žvalgybas J. Deksnio išdavyste, LRS būtų buvusi su­ kompromituotas ir VLIK būtų monopolizavęs ryšius su žvalgybomis. MGB planavo kompromituoti Vakaruose J. Lukšos veiksmus: parodyti jį kaip pogrindžio apjungimo griovėją ir represijų bangos prieš pogrindį sukėlėją (girdi, dėl jos kilo grėsmė netekti radijo ryšio su užsieniu), sykiu taip stiprinant S. Žymanto autoritetą prieš anglus [481]. Per kelis 1951 m. mėnesius per J. Deksnį perduotos kelios J. Luk­ šą ir VLIK kompromitavusios telegramos ir pradėtas naujas žaidimas „Miškas“, legenduojant J. Deksnio ryšius su pogrindžio grupe Kauno apylinkėse, duodant suprasti SIS, kad šis tikrai veikė pogrindyje, ir bri­ tai patikėjo [467]. Sykiu mestos didžiulės pastangos pagauti J. Lukšą, kurį Antanas Ramanauskas buvo paskyręs LLKS žvalgybos viršininku, o sritims išsiuntinėta žvalgybinių žinių instrukcija. Tiesa, per radiją perduota informacija sukėlė CŽV įtarimą, nes nebuvo lauktų žinių, pavyzdžiui, apie mobilizaciją Lietuvoje, nors, CŽV įsitikinimu, ji vyko [1441, p. 449-450].

J. Lukšos pasirodymas labai suerzino MGB viršūnes Maskvo­ je. Pats ministras įsakė kuo greičiau likviduoti „Tauro“ ir „Dainavos“ apskritis, išaiškinti J. Lukšos buvimo vietą, jo ryšius su gaujų vadais, pasitelkti pagalbon Kaliningrado srities MGB ir sustiprinti sienos ap­ saugą, sykiu griežtinant laiškų į užsienį kontrolę [496]. Bet ir po kelių mėnesių Maskva vis niršo, kad užsienio žvalgybos aktyvėjo, o LTSR MGB dirbo atmestinai, kaip pavyzdys nurodytas faktas, kai permestus agentus slėpė MGB informatoriai [730]. Keliavo ir konkretūs nuro­ dymai. Pavyzdžiui, rudenį buvo pranešta apie CŽV planus permesti

143

144

•

2 d a lis

į TSRS dvidešimties žmonių grupę, tarp kurių turėjo būti tuzinas iš Baltijos šalių, Lietuvos MGB nurodyta užtikrinti į LTSR atvykusių agentų sulaikymą [731]. MGB pavyko priartėti prie J. Lukšos 1951 m. gegužę užtikus ame­ rikiečių permestus Joną Kukauską ir V. Būtėną. Pastarasis žuvo MGB apsupus jų slaptavietę, o J. Kukauskas paimtas gyvas, perverbuotas ir, naudojantis juo, pradėtas radijo žaidimas su CŽV (byla „Nemunas“). MGB planavo su jo pagalba atvilioti į Lietuvą naujus agentus, bet šis sugebėjo į telegramas prakišti įspėjimą, kad dirba kontroliuojamas, ir tai sulaikė CŽV nuo tolesnio lietuvių agentų siuntimo. Tą patį J. Ku­ kauskas mėgino padaryti rašydamas provokacinius laiškus J. Lukšai, bet tas nesureagavo ir žuvo, atėjęs į susitikimą [1441, p. 456]. Lapkričio 29 d. J. Kukauskas pabėgo, bet po poros dienų klaidžioji­ mo vėl buvo pagautas, nespėjęs niekam pranešti apie savo areštą. Nors MGB ir įtarė, kad jis telegramoje perspėjo CŽV, vis tik, po trijų mė­ nesių tardymo, vėl atnaujino žaidimą ir, išanalizavusi CŽV telegramas, manė, kad ši pasitiki J. Kukausku. Žaidimas tęstas iki 1952 m. pabai­ gos, po to nutrauktas Maskvos nurodymu, nors kurį laiką ryšiai dar palaikyti laiškais. M GB nuomone, žaidimas nebuvo iki galo išnaudo­ tas - nesudarytos sąlygos agentūros permetimui, neišnaudotos galimy­ bės amerikiečių planams atskleisti ir pakišti jiems dezinformaciją bei kartu kiršinti VLIK ir LRS. Matyt, dėl to 1953 m. pradžioje MGB dar ketino atnaujinti žaidimą, be kitų tikslų, siekiant išvesti į užsienį savo agentą, o iš ten atvilioti nacionalistinių centrų vadovų grupę [501]. Grįžtant prie MGB žaidimų su J. Deksniu, tai 1952 m. balandžio 20 d. prie Ventspilio anglų išlaipintoje trijulėje buvo Anicetas Peršlotas („Maikas“), M GB prižiūrint atgabentas į Kauną ir kurį laiką, iki arešto, naudotas „tamsoje“. Tarp iš jo paimtų dokumentų buvo kelių išeivijos veikėjų laiškai Lietuvos pogrindžiui, 1951 m. birželio 25 d. S. Lozorai­ čio pasitarimo su VLIK ataskaita, du paketai su 113 iškarpų iš užsienio lietuvių laikraščių, tarp kurių dominavo straipsniai apie S. Lozoraičio veiklą („Brazilija pripažino diplomatijos šefo paskyrimą“, „Lozoraitis priimtas į tarptautinio kultūros komiteto prezidiumą“, „Ministras Lo­ zoraitis Bonoje“ ir kiti) ir VLIK (VLIK kreipimasis „Broliai ir seserys lietuviai“, „Kas įvyko VLIK“, „VLIK ir diplomatų santykiai“, „VLIK

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

sugeba spręsti tik neigiamai“ ir kiti), keli straipsniai iš „Times“, „Ob­ server“ ir kitų britų leidinių [351]. Tais pačiais 1952 m. MGB pasiuntė į Londoną savo agentą „Edmun­ dą“ (buvusį Lietuvos armijos pulkininką leitenantą Liudą Šimonėlį), ku­ ris rudenį grįžo su radistu Zigmu Kudirka, dirbusiu „tamsoje“ iki suė­ mimo 1956 m. 1953 m. rudenį su estu Heino Karkmanu ir latviu Janiu Klimkanu atsiųstas Anicetas Dukaitis („Albinas“) [1441, p. 491-493] (beje, kad jų nepasigestų pažįstami Anglijoje, „Britanijos lietuvyje“ paskelbta informacija, kad įsidarbino norvegų prekybiniame laivyne). 1953 m. pradžioje Maskvos nurodymu žaidimai buvo nutraukti. MGB teigimu, iš dalies tikslai buvo pasiekti - likviduoti septyni de­ santai, suimta 10 agentų, penki nukauti pasipriešinus, paimta daugiau kaip 500 000 rublių, 15 trumpabangių stočių, keturi radijo švyturiai lėktuvams ir laivams desantui išmesti, slaptaraščio priemonės, šifrai ir kodai, instrukcijos, kaip rinkti informaciją, speciali fotoaparatūra, do­ kumentų gamybos priemonės, antitarybiniai lapeliai, daug laiškų po­ grindžiui [468], gauta informacijos apie pokyčius VLIK, S. Lozoraičio kelionę į JAV, išprovokavo jo ir diplomatų pasisakymus prieš VLIK ir katalikų pogrindį, siekiant suskaldyti užsienio lietuvius į dvi besivar­ žančias stovyklas, palaikomas skirtingų - amerikiečių ir anglų - žval­ gybų, perverbuoti agentai naudoti operacijose prieš pogrindį. Vis tik po kelių mėnesių persigalvota ir nutarta žaidimus atnaujinti, siekiant maksimaliai išnaudoti galimybes permesti į užsienį agentūrą ir iškvies­ ti iš ten išeivių organizacijų lyderius bei pakišti užsienio žvalgyboms karinio pobūdžio dezinformaciją [467].

Šalia šių operacijų I MGB skyrius vykdė ir kitas, siekdamas įdiegti agentūrą užsienio lietuvių centruose (VLIK, LRS, LDT, dvasininkų VFR ir Vatikane57, MLT, evangelikų-liuteronų VFR, DP Švedijoje, 57 1952 m. M G B sekė pogrindinę grupę „Nacionalinė katalikų taryba“, kuri neva palaikė ryšį su Katalikų centru Romoje ir ketino pakišti M G B agentą kaip turėjusį galimybę su partizanų pagalba išvykti į užsienį, gauti iš vyskupo K. Palta­ roko rekomendacinius laiškus jų ryšiams užsienyje ir permesti į užsienį pakišant Vatikanui bei užsienio žvalgyboms [502].

145

146

•

2 d a lis

JAV, D. Britanijoje, tarp memelenderių) ir pakišti ją užsienio šalių žvalgyboms, bet iš 31 įvairiais metais užverbuoto agento užsienyje su 21 neturėjo ryšių. Nenuostabu, kad MGB pergyveno, jog išeivių buvo gausu, o agentų mažai, apie 90 proc. „taikinių“ nebuvo kam sekti, pras­ tai dirbta pakišant agentūrą Vakarų žvalgyboms. 6-ojo deš. pradžioje galvota suaktyvinti veiklą Vakarų Berlyne, pasiųsti tris vokiškai ir lietu­ viškai mokėjusius darbuotojus, aktyvinti veiklą lietuvių kolonijose JAV, D. Britanijoje, Švedijoje, tik trūko lietuviškai mokėjusių darbuotojų, prastai sekėsi organizuoti skaldytojišką ir kitus spec. dark, tarp emigran­ tų , kaip reikalavo TSRS MGB [397]. Tiesa, žinių apie agentų veiklą nėra labai gausu, sakysim, agentas „7“ sukosi apie kunigą Johaną Kippą, aiškindamasis jo ryšius Lietuvoje [500]. 1951 m. kaip repatriantas į Vakarų Vokietiją pasiųstas vokiečių kilmės agentas „A. Candrusas“ užmegzti ryšiams su lietuvių komitetais [704], kitas vokiečių kilmės agentas - „Barin“ - prisistatė anglų žvalgybai Berlyne ir papasakojo apie savo uždavinį, o šie liepė toliau palaikyti ryšius su MGB. Si, paty­ rusi tai, skubiai užverbavo Lietuvoje likusią „Barino“ žmoną ir ketino žaisti su anglais [499]. Bet klausimas, ar tai visi Vakaruose veikę iš Lietuvos kilę sovietiniai agentai, lieka atviras, pavyzdžiui, Kanadoje po karo kaip sovietų šnipė suimta buvusi Lietuvos pilietė Hermaną Rabinovičiūtė [1086], švedų spauda skelbė, kad sovietų naudai šnipinėjo švedas su žmona lietuve [1354], išeivių spaudoje ne kartą ir ne du rašyta, kad TSRS rengti ir siųs­ ti į Vakarus lietuviai - šnipai, bet be konkrečių pavardžių. Pavyzdžiui, 6-ojo deš. pradžioje teigta, kad sovietai siuntė į Vakarus apsimetėlius partizanų vadus su užduotimi patekti į vakariečių spaudą ir skleisti de­ zinformaciją, jog Lietuvoje teliko saujelė partizanų - banditų, tarp ku­ rių nemenką dalį sudarė naciai ir vokiečiai, ir kad jų kova kenksminga Lietuvos interesams. DP žurnalistams pamėginus rasti vieną tokį vadą, su kuriuo pokalbį skelbė vokiečių laikraštis, redakcija atsakė, kad vadas nenori turėti reikalų su lietuviais ir jau išvyko į JAV [1048]. Paslaptinga lieka ir J. Mikuckio istorija. 1940 m. užverbuotas A. Gudaičio-Guzevičiaus ir TSRS - Vokietijai apsikeitus kaliniais iš­ vykęs į pastarąją, jis čia praleido karą, o jam pasibaigus ieškojo ryšių su šeimininkais, kad galėtų num atyti tolesnės veiklos gaires [476]. Susikū­

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

ręs atitinkamą įvaizdį - tapo komiteto nariu, UNRRA paskirtas baltų, ukrainiečių ir gudų stovyklų policijos vadu, imdavęs kovą su degtinės varymu lietuvių stovyklose [1031] - jis talkino sovietiniams saugumie­ čiams, be kitų dalykų, ir nesėkmingai bandant pagrobti generolą P. Plechavičių. Po trejų metų darbo jis mėgino grįžti ir, atrodo, buvo gavęs leidimą [612], bet galop atsidūrė JAV ir toliau šnipinėjo. Kaip ten bebūtų, turimų agentų MGB neužteko, nuolat dairytasi naujų. 1952 m. pavasario duomenimis, I MGB skyrius ketino verbuoti 27 išeivius bei vedė šešias bylas. Tarp jų buvo ir prieš VLIK nukreip­ ta byla „Džiazas“, kur veikė agentė „Vaiva“, planuota specialiai darbui su J. Brazaičiu siųsti agentą „Granitą“, apsirūpinusį jo brolio laiškurekomendacija, atnaujinti ryšį su agentu „Labor“. Nebuvo pamirštas ir S. Lozoraitis - jam skirta byla „Banketas“, kur planuota pakišti jam agentą gavus iš jo sesers Lietuvoje rekomendacinį laišką, be to, su S. Lozoraičio žmona susirašinėjo Berlyne gyvenusi MGB agentė „Stirna“ („Lan“), regis, turėta planų verbuoti rašytoją J. Savickį. Minėti agentai naudoti ir kitų DP sekimui (pavyzdžiui, „Stirna“ sekė M. Braką, Albiną Puskepalaitį ir kitus), o Vilniuje I skyrius buvo užvedęs daugybę bylų užsienio lietuviams [369]. Jų sąraše galima rasti visus kiek žymesnius pabėgėlius - kariškius, mokslininkus, rašytojus, dailininkus ir 1.1. Pirmosios užvestos dar 1945 m. ir kasmet jų skaičius augo (tiesa, neišvengta ir nesusipratimų - 1950 m. užvesta byla Voldemarui Carneckui, kuris buvo sušaudytas dar 1942 m.). Sykiu „medžioti“, verbuoti, rengtasi verbuoti ar naudoti „tamsoje“ ne vieno DP giminės ir artimieji Lietuvoje. Pavyzdžiui, prieš Švedijos lietuvių komiteto narį Stasį Vainorą ketinta panaudoti motiną ir keturis jo brolius, prieš Juozą Lingį - jo seserį. Apskritai, skyrius planavo ver­ buoti ir panaudoti užsienyje apie dvidešimt žmonių, tarp jų - S. Kairio, J. Brazaičio giminaičius [395], o užsienyje buvo nužiūrėję verbavimui kone šimtą išeivių [415]. Be to, nors 6-ojo deš. pradžioje „šnipų“ srautas kiek išseko, MGB turėjo beveik 100 įtariamų užsienio žvalgybų agentų sąrašą. Tarp jų buvo iš pirmo žvilgsnio nuostabą keliančių asmenų, pa­ vyzdžiui, dainininkė A. Staškevičiūtė (neva anglų šnipė, nes prieš karą pažinojo D. Britanijos pasiuntinį Lietuvoje Prestoną, o sesers vyras gyve­ no Londone), istorikas Ignas Jonynas („anglų šnipas“, nes buvo gyvenęs

147

148

•

2 d a lis

Anglijoje), P. Rotomskis („anglų šnipas“, nes 1946 m. iš Paryžiaus atvežė „baltų jų emigrantų“ laiškus asmenims Vilniuje, kurie įtarinėti kaip anglų šnipai), šachmatininkas Vladas Mikėnas, A. Slavinas („anglų šnipas“, nes iki 1940 m. Londone susitikinėdavo su anglų šnipu, pašalintas iš MGB už susitikinėjimus su įtartinais asmenimis Berlyne, buvo suimtas Lie­ tuvos saugumo, bet tėvas - stambus namvaldys, palaikęs artimus ryšius su britų ambasada Lietuvoje, išrūpino, kad paleistų, ir išsiuntė į Angliją [398]), L. Kapočius (irgi JAV „šnipas“, mat dirbdamas TSRS GK Niu­ jorke rengė konspiracinius susitikimus su JAV lietuviais, nors ir neturėjo žvalgybinio uždavinio, gaudavo iš jų kažkokią informaciją ir duodavo nurodymas, o dar turėjo dėdę - kardinolą, Vatikano atstovą V Europoje [701], matyt, tai ir prisidėjo, kad jis neužsibuvo Niujorke, be to, vienoje byloje L. Kapočius minėtas kaip grupės, rinkusios informaciją apie so­ vietines represijas, narys [234]); MGB dėmesį buvo patraukęs ir užsienio reikalų ministras Ignas Gaška, auginęs du į Vakarus pasitraukusio gimi­ naičio sūnus [504]. A. Sniečkui perduotame asmenų, susirašinėjusių su užsieniečiais, sąraše buvo P. Rotomskis, J. Paleckis, Jonas Šimkus, Miškų pramonės ministras A. Matulionis ir kiti [707].

Išeivių pusėje nesutarimai atsiliepė ir informacijos apie Lietuvą kaupimui. 6-ojo deš. pradžioje jie išskyrė kelis „žymiausius kaupikus“ VLIK, LRS, „Amerikos balsą“ ir LĖK, o informacija buvo gaunama iš Lietuvos (nors ir įtarinėta, kad jos tiekimą kontroliavo MGB), imta iš LTSR ir kitų šalių spaudos, iš žmonių, daugiausia vokiečių, atvykusių iš LTSR, stengtasi sutvarkyti nuolatinį LTSR radijo stočių klausymąsi. Tiesa, pergyventa, kad net ir turint tiek mažai šaltinių, kai kada infor­ macija iš lietuvių ateidavo per tarpininkus. Omenyje turėtas minėtas P. Rupeika-Petkevičius,jis jau karo metu teikė informaciją LA IC,bet vėliau kurį laiką parduodavo žinias vienai spaudos agentūrai, o paskui vėl pradėjo bendradarbiauti su lietuviais, tapdamas „Draugo“ kores­ pondentu [1154]. Kita bėda buvo rinkėjų nenoras tarpusavyje derinti veiksmus ir ne­ retai vieni vargdavo stengdamiesi gauti informaciją, kurią jau turėjo kiti. Dėl to atsirasdavo klaidų ją vertinant. Vieni, neturėdami patikini­

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

•

mo, jog informacija teisinga, atmesdavo ją, kiti tokį patvirtinimą turėjo. Tačiau susiderinti buvo ne taip paprasta ir dėl to, kad, palaikant ryšius laiškais, buvo dalykų, kuriuos buvo pavojinga patikėti paštui [112]. Katastrofiškai trūkstant informacijos neretai išeivių spaudai teko naudoti žinias net ne iš antrų, o iš trečių rankų. Pavyzdžiui, DP laikraš­ tis „Mintis“ specialioje rubrikoje dėjo informaciją, sulesiotą iš LTSR laikraščių (neretai - kokia nors viena tema, pavyzdžiui, apie komjauni­ mo organizacijas mokyklose [1158]), o kitais atvejais, rubrikoje „Ame­ rikos lietuvių spaudos skiltyse“ - paimtą iš JAV lietuvių spaudos, net „Laisvės“ ir „Vilnies“. Kalbant apie LTSR spaudą, informacija imta iš „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“, „Tarybų Lietuvos“ ir kitų leidinių, pa­ prastai žinios skelbtos su komentarais, pateikiant citatas ir ypač akcen­ tuojant nelietuviškas vadovų pavardes. Labiausiai trokšta informacijos iš Lietuvos rezistencijos, bet ir su turima neretai nemokėta elgtis, nes ši neretai buvo slapta, o gavėjai, kad pasipuikuotų prieš vakariečius, nepaisydavo konspiracijos. Saky­ sim, po pirmos kelionės į Lietuvą J. Deksnys pateikė VLIK pranešimą „Ginkluoto pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje“, prašydamas jo nevie­ šinti, bet veikiai JAV lietuvių spauda persispausdino kone visą tekstą [1441, p. 134]. Tačiau jei tik būdavo galimybė, spauda stengėsi išspausti iš J. Deksnio ar J. Lukšos viską, ką galėdavo. Taip „Mūsų kelias“ pa­ skelbė pokalbį su J. Lukša ir dar kelis straipsnius, parengtus jo turėtos informacijos pagrindu, pavyzdžiui, apie majoro Sokolovo rengtų pro­ vokatorių veiklą [1030]. M enant į Vakarus sėkmingai prasiveržusių partizanų skaičių, ne­ nuostabu, koks dėmesys skirtas iš LTSR ištrukusiems JAV piliečiams lietuviams ir repatrijuotiems vokiečiams, ypač buvusiems R. Prūsijos gyventojams, kurie ieškojo išsigelbėjimo nuo mirties iš bado Lietuvo­ je, ir namo sugrąžintiems belaisviams, trumpiau ar ilgiau buvusiems Lietuvoje. Pavyzdžiui, tarp 1951 m. pavasarį į VFR atvykusių vokie­ čių buvo septyniolikmetis vaikinas, keturis metus praleidęs Lietuvoje [1392]. „Drauge“ pasirodė keli pagal jo pasakojimą parengti straipsniai apie Lietuvą - gyvenimą kolūkyje, bažnyčios padėtį ir, aišku, partiza­ nus. Pastarasis beveik tiksliai atspindėjo realią situaciją - partizanų gaudynes, jų išpuolius, kolūkių pirmininkų tramdymą ir t. t. [1302],

149

150

•

2 d a lis

trumpai tariant, labai skyrėsi nuo to meto skelbtos informacijos apie plataus masto kovą. Apskritai, informacijos apie kovas pateikimui buvo būdinga no­ ras pateikti ne tai, kas žinota, o tai, kaip norėta, kad būtų. Matyt, tuo paaiškintina 1946 m. išeivių spaudoje skelbta informacija apie slaptą partizanų radiją (atseit turėjo trumpųjų bangų siųstuvą ir kartais rengė pusvalandines laidas, kurios dėl atmosferinių trukdžių sunkiai girdė­ jos) ir jos pranešimų perpasakojimą [1140]. Pavyzdžiui, buvo paskelbta, kad 1946 m. rugpjūčio 12 d. partizanai sunaikino kažkokį 700 karių „Con“ dalinį netoli Aukštadvario, rugpjūčio 14 d. Klovainių-Pakruojo vieškelyje - milicijos dalinį ir paėmė tris sunkvežimius, 28 motociklus ir lengvąją mašiną su radijo siųstuvu, rugpjūčio 18 d. tarp Drujos ir Molodečno kartu su lenkais ir baltarusiais sunaikino apie 11 pulkų „Con“ dalinių, dėl nesuderintų veiksmų patirdami nedidelių nuostolių, per mūšius Augustavo miškuose paėmė ginklų, šaudmenų, 26 kariškas virtuves, daug sunkvežimių, tris benzino cisternas, Klaipėdoje buvo pa­ degtas uosto elevatorius ir susprogdinti du dokai ir 1.1.[1240] Aišku, pasigirdus kaltinimui, jog tai sovietų provokacija, ne visa išeivių spauda pasidavė pagundai įsidėti tokią širdį glosčiusią informaciją ir po metų sulaukė kompensacijos, sovietinei spaudai pradėjus skelbti J. Paleckio pareiškimą, jog šias žinias sufalsifikavo DP, taip pralenkdami gebelsišką melą (beje, jos platintos tarp DP lapelių pavidalu, nenurodant jokių duomenų apie skleidėjus) [990]. Po trejų metų istorija pasikartojo - Vakarų spauda ir VFR radijo stotys ėmė skelbti neva iš sovietinių šaltinių gautą informaciją apie numalšintą sukilimą Lietuvoje ir kad sovietinė kariuomenė persekiojo sukilėlių likučius, tarp kurių buvo daug lenkų, ukrainiečių, vokiečių. Jau vien iš to išeivijoje atpažinta, jog tai dezinformacija, nes jau tiksliai žinota, kad tarp partizanų vokiečių karių buvo labai mažai, o lenkų ir ukrainiečių išvis nepasitaikė. Tai leido spėti, kad sovietai informaciją skleidė, norėdami pateisinti represijas, nukreiptas prieš besipriešinu­ sius kolektyvizacijai, įskaitant masinius tų metų trėmimus [1050]. Tačiau savo fantastiškumu ji nesiskyrė nuo kitų, klaidžiojusių po to meto vakariečių spaudą. Pavyzdžiui, 1950 m. švedų spauda skelbė, kad Belovežo girioje lenkų armija kovės su lietuvių, latvių ir estų partiza­

L a u ž ia n t g e le ž in ę u ž d a n g ą : k o v a u ž / p rie š in fo r m a c iją

nais [1354], 1951 m. prancūzų „La Press“ rašė, jog partizanai buvo už­ ėmę Šakius, palikdami miestą išsivežė sunkvežimius maisto ir ginklus, turėjo ir tankų [1200]. Regis, čia nemaža ir VLIK kaltė, nes J. Lukšai pradėjus bendradarbiauti su juo, komitetas stengėsi kuo plačiau skleis­ ti istorijas apie rezistencijos Lietuvoje jėgą, ypač vakariečių spaudoje. Pavyzdžiui, generolas S. Raštikis interviu „Los Angeles Mirror“ teigė, kad Lietuvoje kovojo 45 000 partizanų, palaikę ryšius su ukrainiečiais [1084], V. Sidzikauskas JAV tvirtino, jog rezistentai dar turi ryšius ir su lenkais, latviais bei estais, kongresmenas Danielis J. Floodas kalbėjo, jog 1950 m. pavasarį didelės Lietuvių partizanų jėgos, ginkluotos ir lengvą­ ja artilerija bei sunkiaisiais kulkosvaidžiais, kartu su latvių partizanais ir rusų dezertyrais pradės puolimą prieš sovietus [1441, p. 423]. Šiuo atveju P. Rupeikos-Petkevičiaus „Drauge“ skelbtos beletrizuotos istorijos apie kolektyvizaciją Lietuvoje, kaip MGB verbuodavo šnipus [1351] ir amži­ ninkų vadintos atsargiu melu, vis tik buvo artimesnės tiesai. Turint tokią klaidingą informaciją Vakaruose priiminėti ir klaidingi sprendimai, bet, iš kitos pusės, net ir menkos tiesos kruopelės žinant situaciją inspiruo­ davo teisingas išvadas. Pavyzdžiui, dar 1945 m. pabaigoje, gavęs VLIK dokumentus apie įvykius Lietuvoje, P. Zadeikis teigė, kad jei kova išties buvo tokia kruvina, gal vertėjo pereiti prie pasyvaus pasipriešinimo, nes garbinga kova už laisvę neturi virsti į desperatišką žudynę. Niekas tuo tar­ pu ateiti į pagalbą lietuviams negali ir neketina [152].

Nors sovietinė pusė turėjo daug palankesnes sąlygas rinkti infor­ maciją apie išeivius, bet neretai jos suvestinėse į pirmą planą iškildavo politiškai „teisingi“ vertinimai ir prie jų būdavo pritempiami faktai. Pa­ vyzdžiui, TSRS ambasados Londone pažymoje apie Baltijos šalių išeivių veiklą teigta, kad DBLS skyriai stebėjo lietuvių nuotaikas ir kontroliavo susirašinėjimą su giminėmis Lietuvoje, brukdavo antisovietinę literatūrą, ambasadoriaus Broniaus K. Balučio įsakymu kolonijose rengti savivei­ klos vakarai, kurių metu skaityti antisovietiniai pranešimai, „Britanijos lietuvyje“ spausdinti antisovietiniai straipsniai anglų kalba ir jis siuntinė­ tas britų politikams; prie antisovietinių organizacijų priskirtos „Lietuvių blaivininkų draugija“, Lietuvių sporto draugija Londone [511]. Kitąsyk LTSR pareigūnų pažymoje teigta, kad prie ALT veikė du propagandiniai centrai: LAI C ir LKI, pirmasis fabrikuoja antitarybines

152

•

2 d a lis

šmeižikiškas „žiniasu reakcinei lietuvių ir amerikiečių spaudai ir organi­ zuoja laidas lietuvių kalba, antrasis leidžia propagandines knygas lietuvių ir anglų kalba. Maža to, ALT plėtė veiklą kitose šalyse, siuntė į jas or­ ganizatorius, leido reakcinius laikraščius ir kūrė reakcines organizacijas, vartojo propagandai gyvą žodį ne tik per bažnyčias ir mokyklas, bet, dau­ giausia, per klubus, susirinkimus, mitingus, radiją irt. t. , naudodami tam kunigus ir vienuolius, gydytojus, advokatus, žurnalistus, spec, sukurtą aktyvą. Teigta, kad ALT užsakymu sukurta daugiau nei 10 antisovie-

tinių spalvotų garsinių filmų finansuojant BALF, kurį rėmė ir pusiau valstybinės organizacijos. R Zadeikio leisti ir įvairioms institucijoms siuntinėti biuleteniai anglų kalba duodavo toną 35 lietuvių laikraščiams, minėta, kad Dubline leistą pažangių lietuvių laikraštį uždarė anglų re­ akcija ir kad Madagaskare suskaičiuota apie 1000 lietuvių svetimšalių legione [286]. Senojoje išeivijoje išliko ilgametė tradicija stebėti oponentų veiklą, vaikščioti vieniems į kitų renginius, rinkti informaciją ir ja naudotis. Žinia, tai kėlė įtampą. Sakysim, 1945 m. vasarą Čikagoje surengus paskaitą apie DP, į ją atėjo „Vilnies“ redaktorius ir sukėlė nemenką triukšmą, bet pirmininkavęs paragino nusiraminti ir nekreipti dėme­ sio [1128], kitąsyk patriotiškai nusiteikusius lietuvius siutino, kad tokie svečiai sėdėdavo grojant Lietuvos himną [1338]. Savo ruožtu, prokomunistai svaidėsi kaltinimais oponentams, sakysim, A. Polišaitis kaltintas, kad perdavė Brazilijos saugumui 4000 lietuvių, pasirašiusių peticiją pa­ naikinti jo, kaip Lietuvos diplomato, statusą, o K. Graužinis - panašios peticijos su parašais pagrobimu iš Urugvajaus URM archyvo [1122].

Kaip matome, vienai pusei informacijos iš Lietuvos tragiškai trūko, kita buvo užversta tekstais ir žiniomis iš LTSR. Ir viena, ir kita turėjo verstis su tuo, ką turėjo, orientuodamasi ir į savo tikslus išeivių ben­ druomenėje, ir už jos ribų, ir šios informacijos kiekis bei jos kokybė neretai atsiliepdavo ir veiksmų efektyvumui.

3

GALIJOTAS PRIEŠ DOVYDĄ d a l i s

-

S K U B Ė D A M A IŠ S P R Ę S T I D P P R O B L E M Ą , Maskva nukreipė prieš

juos visus tuo metu įmanomus informacijos sklaidos kanalus: spaus­ dintus leidinius, laiškus, radiją, kiną ir savo atstovų propagandinius ap­ silankymus DP stovyklose. Apie jų panaudojimą kalbėta 1946 m. VKP (b) CK nutarime „Apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos piliečių repatriaci­ jos iš Vokietijos, Austrijos, Danijos, Švedijos ir kitų šalių pagreitinimo“ ir kituose. Turėjo idėjų ir TSRS URM. Jos kolegijos narė Emilija Teumin perdavė A. Sniečkui ministerijos siūlymus siųsti į D P stovyklas autoritetingus draugus iš Baltijos respublikų, kurie būtų aiškinę, kas vyko gimtinėje, respublikų AT prezidiumams siūlyta paskelbti grįžti raginančius kreipimusis, reikalauti išduoti karo nusikaltėlius, organi­ zuoti nuolatines radijo transliacijas, leisti specialius leidinius [737]. Pastariesiems iš pradžių buvo skirtas ypatingas dėmesys. Nors jau karo metais ir iškart po jo LTSR buvo sukurta sovietinė periodikos ir knygų leidybos sistema (su respublikiniais laikraščiais „Tiesa“, „Kom­ jaunimo tiesa“, „Tarybų Lietuva“ ir kitais, 1945 m. pradėjo darbą vals­ tybinės grožinės ir politinės literatūros leidyklos), veikiai paaiškėjo, kad jų leidiniai netiko platinimui tarp DP. Minėtame VKP (b) CK nuta­ rime buvo nurodyta, kad sovietinių Baltijos šalių KP CK propagandai D P stovyklose per dvi savaites turėjo išleisti atskirus lapelius ir plakatus, raginusius grįžti, ryžtingai paneigiant priešišką propagandą apie represijas ir garantuojant aprūpinimą darbu bei gyvenamuoju plotu darbininkus bei tarnautojus bei pagalbą apsirūpinant ūkyje valstiečiams. Dar buvo paves­

ta Baltijos respublikų DP per mėnesį organizuoti specialius savaitinius laikraščius, kurie demaskuotų priešo propagandą ir agituotų už sugrįžimą, lietuvių „Tiesos“, latvių „Cinos“ ir estų „Rahvahjal“ redakcijų bazėse [745]. Regis, Maskvoje 1947 m. parengtas kažkokio nutarimo projektas, skirtas specialios literatūros leidybai, šnekėta apie specialų laikraštį lietu­ vių, latvių ir estų kalbomis ir būtinybę didinti į Vokietiją siųstos spaudos, įskaitant iliustruotų žurnalų apie Baltijos šalių atstatymą, kiekį [536]. Bet nors A. Sniečkus rūpestingai skaitė tokius nutarimus, Vilniuje vis pergyventa dėl nepakankamo dėmesio leidybai. Apie tai kalbėta 1947 m. birželio LKP CK ir LTSR M T nutarime dėl propagandinio darbo tarp DP, be jau paminėtų išleistų brošiūrų, leidybos suaktyvini­ mui numatyta išleisti naujas, „Tiesa“ įpareigota leisti specialius leidi­

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

nius DP, o „Elta“ - du fotolaikraščius apie LTSR ir repatriantus (po 5000 egz.) [399]. Tuo metu jau formavosi DP skirtų leidinių struktūra, kurią sudarė knygos (dažniau brošiūros), smulkūs spaudiniai (lape­ liai), iliustruoti žurnalo formato leidiniai ir laikraštis „Tėvynės balsas“. 1947 m. ketinta išleisti devynis leidinius, bet tesėti penki: pasirodė la­ peliai „Lietuvos TSR vyriausybės kreipimasis“ (300 000 egz.), „LTSR AT prezidiumo pirmininko atsakymai į perkeltųjų asmenų klausimus“, brošiūra apie repatriantų aprūpinimą darbu ir būstu, J. Paleckio bro­ šiūra „Kelias į Lietuvą atviras“ (tiesa, pastaroji jau 1948 m. pradžioje; visi, regis, 5000 egz. tiražu) [308] bei „Apie pabėgėlius ir perkeltuosius asmenis. A. Višinskio ir A.Gromykos kalbos JT O “ (10 200,1947)5®. 1948 m. apetitas išaugo - RS jau planavo trylika leidinių [649], o dar Maskva reikalavo išleisti lapelius su repatriantų giminų laiškais ir ragi­ nimais grįžti 100 000 egz. tiražu [314], rudenį atsiuntė tekstą apie re­ patriantų teises ir nurodė išleisti jį kaip kreipimąsi ar lapelį 10 000 egz. tiražu [342]. Bet metų pabaigoje rezultatai buvo kuklesni: išleisti lapeliai - dau­ giau kaip 100 inteligentų kreipimasis į repatriantus (50 000 egz. ti­ ražu), 46 repatriantų laiškas D P (20 000 egz.), LTSR justicijos mi­ nistro atsakymai į D P dominančius klausimus, repatrianto Zigmo Antanaičio pareiškimas „Kodėl aš pabėgau iš Anglijos“ (50 000 egz.), „Mano žodis tautiečiams“ (repatrianto Kibranco laiškas; 20 000 egz.), brošiūra „Klaipėdos krašto lietuviai - TSRS piliečiai“ (20 000 egz.), knyga „Lietuvos mokslininkų žodis“, iliustruota knyga „Tėvynėje“ su 23 repatriantų laiškais (abi - po 10 000 egz.) ir leidinys „Po gimtuoju dangumi“ (15 000 egz.) [592]5859. 1949 m. pasižymėjo gausiais nurodymais iš Maskvos. Metų pra­ džioje agitacijos-propagandos tikslais aprūpinant karininkų grupes 58 Planuose liko brošiūros „Repatrijuotų tarybinių piliečių teisės“, sudaryta iš „Izvestijose“ ir „Pravdoje“ 1945 m. pabaigoje skelbtų straipsnių „Repatrijuotų ta­ rybinių piliečių teisės“ ir „Repatrijuoti tarybiniai piliečiai įdarbinti“ (15 000 egz.) [422], brošiūra „Tiesa apie mūsų gyvenimą“ [434]. 59 Regis, neišleista iliustruota brošiūra apie repatriantų įkurdinimą, brošiūra „Komitetininkai“, „Lietuvos inteligentų atsišaukimas“, iš žurnalo „Kalba Vilnius“ paimtas straipsnis apie Vilniaus radijo kvietimu grįžusį repatriantą [649].

157

158

•

3 d a lis

Vokietijoje ir Austrijoje, liepta išleisti po šešias brošiūras, šešis ilius­ truotus fotožurnalus, šešis - aštuonis lapelius DP lietuvių, latvių, estų, baltarusių, ukrainiečių ir moldavų kalbomis bei pasiųsti literatūros (58 000 egz. leidinių minėtomis kalbomis) [346]. Be to, F. Golikovas nurodė A. Sniečkui išleisti po brošiūrą kovą ir gegužę, taip pat šešis lapelius su raginimais grįžti ir kolektyviniais laiškais DP bei lapelius apie antisovietinę reakcinių organizacijų veiklą [304]. Savo ruožtu LKP CK biuras gegužės 13 d. nutarė įpareigoti leidyklų ir poligrafijos rei­ kalų komitetą su RS išleisti dvi brošiūras ir vieną fotožurnalą apie re­ patriantų įkurdinimą, penkis lapelius su kreipimaisis ir kolektyviniais repatriantų laiškais bei pašto atviruką [387]. Maskva nerimo ir toliau - ragino pasinaudoti tuo, kad greitai turė­ jo baigtis Belgijoje ir D. Britanijoje dirbusių DP darbo sutartys. Buvo liepta parengti du iš D. Britanijos ir Belgijos grįžusių repatriantų laiškus ir išspausdinti 2000-3000 egz. tiražu, spaudai paruoštoje brošiūroje ir fotožumale įdėti iš D. Britanijos ir Belgijos grįžusiųjų nuotraukas, iš­ leisti brošiūrą apie jų gyvenimą LTSR [451]. Baigiantis metams, valdyba ketino ryšium su kalbomis apie IRO darbo pabaigą (neva taip DP versti emigruoti) parengti lapelius lietuvių, latvių ir estų studentams, susiraši­ nėjimui naudoti nuotraukomis iliustruotus vokus su kvietimu grįžti (jų išleisti po 3000 kiekvienoje respublikoje) [354]. Atseit gavusi daug DP paklausimų apie repatriaciją, Maskva jų pagrindu parengė lapelį „Ta­ rybiniams piliečiams“ ir prašė papildyti Baltijos respublikų ir Ukrainos vyriausybių nutarimais iš ankstesnių atsišaukimų ir nutarimų bei išleisti savo kalbomis ne mažiau kaip 10 000 egz., o parašas pageidautinas tos respublikos, kokia kalba išleistas lapelis [343]. Pats RS planavo skelbti kny­ gą „Lietuva šiandien“ (20 000 egz.) ir masiniu tiražu penkis lapelius su 1949 m. grįžusių repatriantų kreipimusi [592]. Dar rasta žinių, kad leista brošiūra „Tėviškės padangėje“ [692], bet iš šio gausaus debesies lietaus buvo maža - pasirodė tik „Atviras Vinco Oškinio laiškas tautiečiams, gyvenantiems Vakarų Vokietijoje, Svabiš-Gmiund lageryje“ [619]. 1950 m. pradžioje Maskva atsiminė „Atvirą laišką lietuviams DP Belgijoje“ ir nurodė išleisti 5000 egz. tiražu, pridėjus dvi tris nuotrau­ kas [459], po pusmečio - du atsišaukimus (po 5000 egz.) ir paruošti vaizdinei agitacijai 30-40 nuotraukų seriją apie repatriantų gyvenimą

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

[305], o metams baigiantis, reikalavo mažiausiai penkių dainų Maskvo­ je rengtam keliakalbiui dainų rinkiniui „Mylimai tėvynei“ [433]60. Kiek žinoma, rudenį Vilniuje pasirodė iliustruotas leidinys J ie grįžo į tėvy­ nę“ (14 500 egz.) ir brošiūra „Atviras laiškas“ (5000 egz.) [661]. Du tais metais parengti „M. Poškienės atviras laiškas lietuviams, gyvenantiems Anglijoje ir Kanadoje“ ir „B. Mikailiūkščio atviras laiškas Belgijoje gy­ venantiems lietuviams“ (abu po 5000 egz.) išleisti 1951 m. Be to, metų pabaigoje skyrius planavo brošiūrą „Kas jie“, kur reng­ tasi „demaskuoti“ S. Raštikį („Generolas išdavikas“), V. Sidzikauską („Spekuliantas ir vagis „Amerikos balso“ tarnyboje“), P. Plechavičių („Budelis“) ir kitus žymius D P 1. Bet leidyba užsitęsė ir 1952 m. pa­ vasarį prašyta papildomų lėšų, kiek pakito ir turinys: jei anksčiau buvo įtraukta 15 „aukų“, tai galutiniame variante atsirado 1962. Tačiau LTSR finansų ministerija atsisakė skirti lėšas [686], nepadėjo ir Maskva, nes, girdi, jos plane nebuvo nei brošiūros, nei jai skirtų pinigų [461]. Pa­ skutinis RS spaudinys išleistas 1952 m .-patriotinis rinkinys „Tėvynė mylima“ (7000 egz.) [700]. Sykiu leisti žurnalinio formato iliustruoti leidiniai, neretai apjungti vienu pavadinimu, pavyzdžiui, „Lietuva šiandien“. Vienas toks pasiro­ dė 1947 m. 5000 egz. tiražu (skirtas lietuviškos knygos 400 m. jubi­ liejui), o 1948 m. - du po 4000 egz. [283]; dar vienas išleistas 1949 m. (3500 egz.). Populiarus buvo ir pavadinimas „Tėvynėje“. 15 000 egz. tiražu išleistas 1948 m. variantas vadintas meniniu iliustruotu žurnalu 60 Beje, Vilnius ketino Maskvoje išleisti L. Vilko pjesę „Per visas kliūtis“ pla­ tinimui tarp DP, bet sulaukė neigiamo atsako ir pažado, kad jei išleis, paims platinimui užsienyje 100 egz. [458]. 61 Dar turėjo būti straipsniai „Daunoras - išdavikas ir gestapininkas“; „Hitleri­ ninkas Obolėnas „Britanijos lietuvių“ redaktoriaus vaidmeny“; „B. Raila - šnipas ir provokatorius“; „Nenubaustas žudikas“ (V. Žakevičius); „Vagis Gylys pasiuntinio vaidmenyje“; „Vincas Rastenis fašistas ir kyšininkas“; „M. Biržiška - hiderinių oku­ pantų pakalikas“; „Kybartų prezidentas“ (V. Lozoraitis); „Liaudies priešas“ (M. Kru­ pavičius); „Šnipas ir išdavikas Budrys-Polovinskas“; „Vyskupas, kryžių iškeitęs į svastiką“; „Išsigimėlis K. Škirpa“, „Kruvina marionetė Ambrazevičius“ [626]. 62 Papildomai atsirado įžanginis straipsnis „Buržuaziniai nacionalistai lietuvių tautos priešai“; „Raulas arba endekiškas Don Kichotas“ (S.Kairys), „Provokatorius Ancevičius“; „Chameleonas Kardelis“, „Hiderininkas Pyragius Australijoje“ [671].

159

160

•

3 d a lis

ir buvo skirtas grįžusiems klaipėdiečiams [592], 1949 m. leidinys skir­ tas Kaunui (20 700 egz.), dar po vieną išleista 1950-1952 m.; 1947 ir 1948 m. pasirodė fotolaikraštis J ie grįžo į Tėvynę“ (2000 egz.). Šie leidiniai buvo nepigus malonumas - jų sąmatos svyruodavo nuo 20 000 iki beveik 40 000 rublių. Nenuostabu, nes, pavyzdžiui, 75 proc. 1948 m. išleisto dviejų spaudos lankų žurnalo „Tėvynėje“ sudarė iliustracijos, viršeliai buvo spalvoti, o puslapiai - spausti giliaspaude. Leidžiant 10 000 egz. vieno egzemplioriaus savikaina siekė 3,50 rb.; juolab kad ne taip paprasta buvo gauti kokybiško popieriaus [653]. Jų turinį galima įsivaizduoti iš leidinio Jie grįžo į Tėvynę“ plano: pirmame viršelyje turėjo būti fotoetiudas „Vilnius iš Gedimino kalno repatrianto akimis“, antrame - meniškai apiformintas eilėraštis, po jo du puslapius užėmė fotoapybraiža „Repatriantai įsijungė į Tarybų Lietuvos statybos ir atkūrimo darbus“, po jos dar du puslapius - fotoapybraiža „Viena repatrianto diena“ (asmeninis gyvenimas, visuomeninė veikla ir pramogos), fotoetiudas apie repatriantą slidininką, dviejų puslapių fo­ toapybraiža apie repatriantų jaunimą, trijų puslapių fotoapybraiža apie repatriantą valstietį, du fotoetiudai ir dviejų puslapių fotoapybraiža apie repatriantų vaikus, dviejų trijų puslapių fotoapybraiža apie repatriantų (poeto, dailininko, kompozitoriaus) kūrybinį darbą. Trečiame viršelyje planuotas fotomontažas, skirtas knygoms lietuvių kalba ir knygynui, ke­ tvirtame - atstatytas Operos teatras [347]. Toks turinys atspindėjo Mas­ kvos nurodymus skleisti tiesą apie TSRS gyvenimą iratstatymąydemaskuo­ ti repatriacijai trukdančiuspriešusyrepatriantų gyvenimąyjų apdovanojimus Socialistinio darbo didvyrio vardtiškėlim ą į deputatus [346]. Ko gero, daugiausia dėmesio teko DP skirtam laikraščiui. Pavadin­ tas „Tėvynės balsu“ (TB) ir sumanytas 1946 m., jis, iš pradžių reda­ guotas J. Šimkaus (vėliau - Donato Rodos), pasirodė tik 1947 m. rug­ pjūtį. Planuota iki metų pabaigos išleisti 12 numerių už 96 000 rublių [580], bet netesėta - pasirodė tik devyni, tad iki A. Slavino idėjos leis­ ti kas savaitę63 ir Maskvos reikalavimo gerinti turinį išpildymo [308] buvo toli. Be to, leidimo pradžia pažymėtina ir sunkiai įsivaizduojama 63 Bei prašyti VKP CK įpareigoti Repatriacijos įgaliotinį prie TSRS MT, Sovinformbiuro ir „Meždunarodnaja knyga“ parengti specialias priemones propa­ gandos literatūros skleidimui V. Vokietijoje [699].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

to meto leidiniui aplinkybe - pradėtas net negavus CK leidimo (pasi­ tenkinta tik Glavlito palaiminimu) 10 000 egz. tiražu ir kaip vienkar­ tinis [609]. 1948 m. sausio 8 d. LKP CK biuro posėdyje nutarta leisti „TB“ kas savaitę 10 000 egz. tiražu, keturių lapų, 32x46 cm dydžio, skelbiant repatriantų pasisakymus, medžiagą apie jų įkurdinimą, Lietuvos atsta­ tymą, giminių ieškančių jų sąrašus, kreipimusis į DP, neigti DP spaudos šmeižtą [386]. Skaičiuota, kad per metus leidybai reikės 414 000 rublių [740]64. Tačiau kažkodėl persigalvota ir pradėta leisti specialūs „Tiesos“ numeriai su įdėtiniu, D P skirtu lapu [651]. Gal lėmė Maskvos nuomonė, jog tokio leidinio leidybą kaip ir Latvijoje, reikėjo perduoti vietinės kompartijos organui, o RS turėjo aprūpinti leidėją medžiaga [444]. Bet toks pokytis, išleidus tryliktą „TB“ numerį ir jau atseit gavus iš D P 500 prašymų siųsti, nesužavėjo A. Slavino. Jo galva, kas galėjo užtikrinti, kad tą pačią dieną išleistas ir LTSR skirtas „Tiesos“ variantas nepateks į D P rankas ir jie nepanaudos jo propagandai, be to, negalėjo į pakai­ tinį puslapį sudėti plačios D P pritaikytos informacijos apie gyvenimą LTSR, tad siūlė atnaujinti „TB“ bei buvo parengęs ir veiklos planą, kvietė prisidėti Juozą Žiugždą, Joną Bulavą, J. Šimkų, A. Venclovą, J. Baltušį ir kitus [592]. Tačiau, matyt, Maskva laikėsi savo ir kontroliavo „Tiesos“ keičiamų puslapių turinį, reikalavo atkreipti dėmesį kaip demaskuojami karo nusi­ kaltėliai, komitetčikai ir kiti reakcingi elementai, trukdantys repatriacijai, kaip laikraštis kovojo už repatriaciją, demaskavo vakariečių praktikuoja­ mą D P išvežimą j kitas šalis, rašė apie repatriantų buitį, spausdino jų rašinius, laiškus DP, raginimus grįžti, reikalavo gerinti rubriką „Kas ko ieško“, nes karininkai zonose skleidė jį visom įmanomom priemonėm [436]. 1949 m. pradžioje pats F. Golikovas mokė A. Sniečkų, kaip pa­ gerinti puslapį, daugiau vaizduoti repatriantų gyvenimą, taip pat dau­ giau demaskuojančių straipsnių [304]. Laikraštyje skelbti ir kaip lapeliai

64 Skaičiuotos tokios išlaidos: honorarai ir atlyginimai - vienas numeris 4400, iš viso - 228 000 rublių, spauda - numeris 2200, iš viso 114 000 rublių, popie­ riaus reikėjo 10 t, kurio viena kainavo 2500 rublių, iš viso - 25 000, platinimas 20 000 rublių, administracinės-ūkinės išlaidos - 26 000 rublių.

161

162

•

3 d a lis

išleisti tekstai, pavyzdžiui, „Repatriantų kreipimasis“ [614]. Tiesa, nors kai kurie DP ir siuntė pastabas dėl turinio, bet vargu ar į visas atsi­ žvelgta, ypač į perspėjimą nebauginti su stovyklos komitetais, jie ne tik nedraudžia važiuoti namo, bet dar skatina ir net duoda pašalpas. Savo tokiais straipsniais daug atbaidote nuo namų, nes mes esame žmonės, kurie irgi mokame galvoti bei žinome gyvenimo sąlygas namie [338]. Ko gero, toks leidybos būdas padėjo sumažinti išlaidas, pavyzdžiui, 1948 m. „TB“ kainavo 270 300 rublių [562], manyta, kad 1949 m., leidžiant 5000 egz. tiražu, reikės mažiau - 224 000 rublių [741]. Bet gegužės 13 d. posėdyje LKP CK biuras, matyt, atsižvelgęs į A. Slavi­ no būgštavimus, nutarė įpareigoti „Tiesos“ redakciją vietoje keičiamų puslapių tris kartus per mėnesį vėl leisti specialius, D P skirtus „TB“ numerius 5000 egz. tiražu [386] (bent jau A. Slavino argumentus A. Sniečkus kartojo laiške M. Suslovui [709]). Maskva sutiko, bet ir toliau stebėjo, kaip sekėsi. Metų pabaigoje pakartojo, jog buvo privalu užtikrinti tokių laikraščių leidybą respublikose dėl sklidusių kalbų apie IRO darbo pabaigą [354].Taipogi ragino atkreipti dėmesį į inteligentiją ir jaunimą DP stovyklose, nes, girdi, jų būklė buvo sunki - uždarius dėl masinės emigracijos daugumą mokyklų, jie buvo išmesti į gatvę, juos į kapitalistines šalis pirmiausia veža fiziniam darbui, tad tarp šių sluoksnių stiprėja nepasitenkinimas imperialistais ir buržuaziniais nacionalistais. Nurodyta „TB“ skelbti straipsnius apie inteligentiją ir jaunimą LTSR, skiltis apie jų vaidmenį socializmo statyboje ir kultūroje, taip pat apiejau­ nimo gyvenimą ir darbą, arba repatriantų pasisakymus su nuotraukomis bei medžiagą apie jų padėtį užsienyje, o apie „Tėvynės balso“ numerius informuoti atstovus užsienyje [453]. 1950-ųjų vasarą vėlgi pats F. Golikovas pamokslavo A. Sniečkui, kad norint pagerinti „darbą“ tarp D P laikraštis turėjo plačiau ir ryš­ kiau vaizduoti TSRS ir LTSR ir repatriantus [305]. Jo pavaldinys, valdy­ bos politinio švietimo skyriaus viršininkas pulk. Logunovas teigė, jog kokybei atsiliepdavo tai, kad „TB“ pasiekdavo stovyklas praėjus kone mėnesiui po išleidimo, anot jo, DP daugiausia skaitė apybraižas, pa­ sakojimus, LTSR gyvenimo vaizdus ir pasakojimus apie repatriantų gyvenimą [457]. Kitąsyk pulkininkas atsiuntė pastabas dėl nevykusių

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

163

kai kurių laikraščio rubrikos „Kas jie“ straipsnių LKP CK propagandos ir agitacinio skyriaus vedėjui Aleksejui Kuznecovui (o kopiją - A. Slavinui) [431]. Teigta, kad mažai pateikta įtikinamų faktų apie S. Žake­ vičių, girdi, kas iš to, kad buvo „Harvardo studentas“, „lietuvių liaudies budelis“, bet neparodytas tikrasis jo veidas. Pulkininkas tvirtino, jog straipsnių autoriai nerūpestingai elgėsi su spausdintu žodžiu, vartojo prieštaringas formuluotes, užmiršdavo, ką rašė anksčiau, nurodė, kad straipsnyje apie V. Sidzikauską pateikta mažai demaskuojančių faktų, o ir tie patys buvo neįtikinami, stebėjosi, kodėl autorius tokius jausmus kaip sąžinė, ištikimybė tautai, Tėvynei vadino prietarais [493]. 1950 m., sparčiai nykstant DP stovykloms,„TB“ tiražas sumažintas iki 3000 egz. [700], o 1951 m. Maskva nurodė LKP CK spręsti laikraš­ čio periodiškumo klausimą, sumažinant nuo trijų iki dviejų laidų per mėnesį, o tiražą - nuo 3000 iki 2000 egz. Be to, atsiųsti trijų mėnesių planuotos skelbti medžiagos ir repatriantų, apie kuriuos rašys, sąrašus, organizuoti medžiagos vertimą į rusų kalbą ir parengti ataskaitą apie laikraščio siuntimą individualiais adresais 1950 m. su šio darbo teigia­ mais rezultatais ir atsiliepimais apie „Tėvynės balsą“, taip su D P adresais, kuriais siunčia. Suderinti su KGB ir nurodyti, kokius turi apie juos duo­ menis [460]. Ataskaitą parengti pavesta A. Slavinui ir šis permetė nurodymą Kauno RS viršininkui Franskevičiui skubiai pasikalbėti su 1950 m. grįžusiais D P bei išsiaiškinti, ar jie, jų pažįstami gaudavo laikraštį, kaip jį geriau platinti, kokie straipsniai turėjo didžiausią įtaką, kaip „reak­ cionieriai“ neigė atskirus straipsnius, ar DP represuodavo už skaity­ mą, kokį poveikį laikraštis turėjo grįžimui [630]. Bet kauniečiui pavyko sukrapštyti tik informaciją apie „TB“ skaitymą Sveinfiirte, girdi, DP kartais gaudavo laikraštį per komitetą ir iš gyvenusių už stovyklos ribų (girdi, tai - geriausias kelias), už skaitymą nepersekiojo, bet būdavo, kad vadindavo komunistais, mesdavo iš stovyklos ir 1.1., tūlas Bronius Spakauskas teigė nutaręs grįžti paveiktas laikraščio; o labiausiai DP domino straipsniai apie repatriantus [328]. Dar papildomai paklausinėtas iš Kanados grįžęs Jonas Gvildys tei­ gė, jog domėtasi kronika, ypač jei rašyta apie gimtąjį D P miestą ir buvo randamos pažįstamų asmenų pavardės. Jis nurodė, kad laikraštis nepa­

164

•

3 d a lis

kankamai vertino tą skeptukumą, kurį turėjo daug metų užsieny gyvenę DP, kai kada rasė apie DP nesuprantamus įvykius, neatsižvelgiant į tai, kad tie nepažinojo sovietinių realijų; siūlė atkreipti dėmesį į tokius da­ lykus, kaip TSRS tautų draugystė, LTSR gauta pagalba (nes DP propa­ guoja neapykantą kitoms TSRS tautoms), LTSR valdymas, demokratija, kritika ir savikritika, pokyčiai ekonomikoje ir kultūroje,^ charakterio ir esmės paaiškinimas DP suprantamaforma, o ne vien išvardijantį repa­ triantų gyvenimas, pasakojimai apie LTSR [524]. Jei ir buvo padarytos kokios išvados iš šios informacijos, vargu ar paveikė „TB“ kokybę iki D P eros pabaigos. Iš viso 1947 m. išleisti devyni laikraščio numeriai, 1948 m. - 13 ir keturi „Tiesos“ numeriai su pakaitiniais lapais DP, 1 9 4 9 - 13 „Tiesos“ ir 15 „TB“ numerių, 1950 m. - 36,1951 m. - 26, o 1952 m. - 25 numeriai. Anot J. Slavino, grįžus prie „TB“ varianto, jį leido RS su „Tiesos“ redakcija [700]. Dar Maskvos paliepimu RS rengė vaizdinę medžiagą, pavyzdžiui, 1950 m. paruošta 30-50 repatriantų nuotraukų fotovitrinoms ir foto­ montažams DP stovyklose, kitąsyk liepta atrinkti medžiagą, kurią būtų buvę galima panaudoti vaizdinei agitacijai (plakatus, lozungus, por­ tretus ir 1.1.) ir jų sąrašą suderinti su CK [456], parūpinti kuo daugiau repatriantų nuotraukų šeimose, su draugais ar darbe, girdi, jos turėdavo didelę įtaką ir padėdavo paneigti šmeižtus [312]. Grįžtant prie leidybos, reikia pastebėti, kad RS buvo ją organizuo­ janti institucija. Jos užsakymu knygas ir brošiūras leido Politinės li­ teratūros leidykla, „Tiesos“ spaustuvė, iliustruotus leidinius - ELTA. Neretai dėl Politinės literatūros leidyklos perkrovimo darbu leidiniai vėluodavo pasirodyti, nors jie buvo palyginti nedidelės apimties. Saky­ sim, 2,5 lankų brošiūrą „Tiesa apie mūsų gyvenimą“ nurodyta išleisti 1947 m. pradžioje, bet „Tiesos“ spaustuvė abejojo, ar spės iki birželio 1 d. [423]. Pasitaikydavo, kad pavedus išleisti leidinį, jam neskirdavo finansa­ vimo. Pavyzdžiui, ELTA 1947 m. prašė M T skirti 17 500 rublių dviem fotožurnalams išleisti, numatytiems LTSR M T birželio 9 d. nutarimu [480]. Neretai A. Slavinui rūpestį kėlė leidybos darbų kainos ir jis, rem­ damasis tuo, kad leidiniai platinti nemokamai, prašydavo Knygų tresto iki 10 proc. sumažinti persiuntimo ir kitas išlaidas [594]. Kitąsyk šie-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

kį mažinti kainą ribojo geresnės poligrafinės kokybės noras (sakysim, keturių lankų apimties brošiūrą 10 000 egz. tiražu būtų buvę galima išleisti už 32 000 rublių, bet tada būtų buvusi prastesnės kokybės nei norėta [647]). Vilnius su Maskva dažnai nesutarė, kas turėjo mokėti už leidinius. Vilnius norėjo, kad Įgaliotinio valdyba, ši - LTSR biudžetas, sakysim, Maskva pageidavo, kad už brošiūros „Tarybinių mokslininkų žodis“ padidinimą mokėtų LTSR [318]. Kai 1948 m. A. Slavinas prašė RS 427 000 rublių (iš jų 184 000 turėjo tekti „TB“, 175 0 0 0 - fotolaikraščiui „Lietuva šiandien“ ir 68 000 - repatriantų nuotraukų darymui ir siuntimui), Finansų minis­ terija pareiškė, kad pinigus turėjo skirti iš TSRS biudžeto, ir A. Slavinas šaukėsi M T pirmininko Vlado Niunkos pagalbos [670]. Tačiau Finan­ sų ministerijai vis spyriojantis, jis pamažino savo apetitą ir propagandai paprašė 100 000 rublių, bet ir tai prašė Maskvos palaikymo [610]. Ko gero, labiausiai finansiškai Maskva prisidėdavo prie „TB“ lei­ dybos, pavyzdžiui, 1947 m. dengė pusę jo 10 000 egz. tiražo išleidimo kaštų [610]. Tiesa, kartais - rūstaudama, kaip 1948 m. pabaigoje, girdi, kodėl viena „Tiesos“ laida kainavo 3460 rublių, kai latvių „Ciną“ - 460 [445], vis pageidauta, kad išlaidos mažėtų, o kokybė gerėtų [460]. Iš kitų leidybos trikdžių minėtina gaišatis, kai RS tekdavo ilgai laukti Glavlito leidimų, o šis, savo ruožtu, laukdavo nurodymų iš Mas­ kvos, kaip buvo 1948 m. leidžiant lapelį „Lietuvos inteligentų atsišau­ kimas“ [614]. Laiką atimdavo ir medžiagos derinimas su MGB, pavyz­ džiui, 1949 m. A. Slavinas pasiuntė MGB trijų lapų repatriantų sąrašą, apie kuriuos turėjo būti rašoma brošiūroje „Tėvynėje“, ir prašė skubiai atsakyti, ar neprieštarauja [678]. Leidiniai vėluodavo ir dėl rūpesčio poligrafine kultūra (RS akimis, platinti užsienyje, jie neturėjo nusileisti vietiniams leidiniams). Pavyz­ džiui, brošiūros „Tarybinių mokslininkų žodis“ išleidimas 1948 m. ge­ gužės pabaigoje aiškintas tuo, kad dėl dėmesio meniniam apiforminimui ir daug iliustracijų giliaspaude prailgo gamyba [651]. Kokybės siekta ir perleidžiant kai kuriuos leidinius, kaip J. Paleckio brošiūrą geresniame popieriuje ir geriau techniškai apiformintos [647].

165

166

•

3 d a lis

Būta ir kitų problemų. Politinės literatūros leidykla skundėsi, kad RS leidiniams popierius gabentas iš Vilniaus į Kauną, atvežus pusę kiekio ji pristigo benzino, tad, remdamasi sutartimi su RS, prašė pa­ rūpinti toną benzino ir 40 kg tepalo, bet A. Slavinas liepė rašyti Plano komisijai [742]. Ir tai nebuvo vienkartinis nutikimas, nes popieriaus reikėdavo daug - RS leidinių tiražai svyruodavo nuo tūkstančio iki kelių šimtų tūkstančių (sakysim, 1947 m. 300 000 egz. tiražu ketinta išspausdinti „Lietuvos TSR vyriausybės pareiškimą“ [690]). Tačiau RS leidiniai nebuvo vieninteliai, kuriais buvo užversti DP. Apie 1947 m. Maskva ėmė komplektuoti siuntimui į D P stovyklas iš­ tisas bibliotekėles. Regis, pirmą sykį LTSR tuo užsiėmė Knygų pre­ kybos trestas ir jo valdytojas pavasarį pasiūlė devynias: J. Paleckio „Ką davė tarybų valdžia Lietuvos darbo žmonėms“ (2000 egz.); „LTSR penkmečio įstatymą“ (500 egz.); „Dėl pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų“ (9700 egz.); „Repatriantų teisės“ (15 000 egz.); Jono Marcinkevičiaus „Gyvenimas dega“, Valerijos Valsiūnienės „Daina apie M. Melnikaitę“, S. Nėries „Poezija“, P. Cvirkos „Žemė maitintoja“ ir Kosto Korsako „Paukščiai grįžta“ (šių - po 20 egz.) [377]. Rudenį Maskva atsirinko siuntimui penkiolika knygų, kurios vargu ar galėjo sužavėti DP - N. Ivanovo „Tarybinė valstybė - naujo tipo valstybė“, F. Oleiščiuko „Demokratinių šalių kova už galutinį fašizmo sutriuškinimą“, N.Jagolino „Socialistinės kultūros sužydėjimas TSRS“, I. Zilinskio „Liaudies materialinio ir kultūrinio lygio kilimas naujame penkmetyje“, L. Karasevos „Mūsų tėvynės šaunios dukros“, generolo E. Silovskio „Vokiečių kariuomenės sutriuškinimas prie Maskvos“, „Pagrindiniai naujojo penkmečio uždaviniai“, „Lietuvių ir rusų tautų draugystė“, „29 Spalio revoliucijos metinės“, „Ką davė tarybų valdžia dirbantiesiems“, „TSRS tautų draugystė Tėvynės kare“, „Lietuvių liau­ dies kova prieš vokiškuosius grobikus“, „Lietuvių liaudis naujame ke­ lyje“, „Anglijos ir JAV ekonominis frontas“ ir „Mūsų šalis“. Dar liepta parinkti knygų Spalio perversmo 30-mečio proga, bet LTSR tokių neturėta [641]. Metų pabaigoje siunčiamų į okupacines zonas knygų sąrašą sudarė RV. Į jį pateko apie trisdešimties autorių knygos, tarp jų buvo ir lie-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

tuvių klasikų, ir tuometinių rašytojų, ir rusų klasikų bei sovietinių ra­ šytojų kūriniai, taipogi V. Lenino veikalai bei kita politinė literatūra65, bet LTSR Glavlitas atsisakė duoti leidimą be nurodymo iš Maskvos [602]. Įsikišusi Įgaliotinio valdyba spūstelėjo ir A. Sniečkaus vardu at­ ėjo nurodymas sukomplektuoti iš masinės-politinės ir grožinės literatūros 100 bibliotekėlių po 80 knygų ir brošiūrų kiekvienoje siuntimui į zonas [308]. 1947 m. pabaigoje RV liepė Valstybiniam knygų prekybos trestui sukomplektuoti 100 bibliotekėlių po 50 knygų ir pasiųsti jas RS bei į Vokietiją ir Austriją [693]. Gal šis ilgai kapstės, nes 1948 m. pradžioje LKP CK nurodė A. Slavinui paruošti bibliotekėles [386], gal nebuvo tiek knygų, nes tik pavasarį pagaliau išsiųsta 17 pavadinimų knygos įvairiais kiekiais (nuo 100 iki 1000 egz.) už 15 000 rublių [616]. Bet vos tai padarė, gegužės pabaigoje į Vilnių atkeliavo naujas, 14 reikalaujamų knygų sąrašas, tarp kurių dominavo politinė literatūra (Michalinos Meškauskienės „Tarybų Lietuvos moterys“, A. Petro­ vo „Tarybų Lietuvos darbas vykdant Stalino penkmetį“, V. Niunkos „Vietinės darbininkų deputatų tarybos“, Jono Zinkaus J ie tapo savo žemės šeimininkais“, Romo Šarmaičio „LKP kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, J naujus Lietuvos pramonės pasiekimus“, „Lie­ tuvos žemės ūkio pakilimas“, M. Gedvilo „30 m. Spalio revoliucijai“, J. Paleckio „Tarybų Lietuvos kelias“; iš grožinės literatūros tebuvo Vla­ do Mozūriūno, Jono Dovydaičio, K. Korsako, Augustino Griciaus ir

65 Konkrečiai, buvo atrinktos lietuvių klasikų Aišbės, Žemaitės, Jono Biliū­ no, Lazdynų Pelėdos, Dionizo Poškos, Maironio, Prano Mašioto, Motiejaus Valančiaus, Gabrielė Petkevičaitės-Bitės, Juliaus Janonio, Simono Daukanto, Jono Gurausko knygos, iš to metų lietuvių - A. Griciaus, Juliaus Būtėno, Alek­ so Churgino; Balio Sruogos, Teofilio Tilvyčio, S. Nėries, J. Dovydaičio, Boriso Dauguviečio, Valerijos Valsiūnienės, Jonas Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželai­ čio, Vytauto Sirijos Giros, Prano Vaičiūno veikalai, pasaulinės literatūros klasi­ kos kūriniai (Eschilo „Prometėjas“, „Hiavata“), rusų klasikų ir rusų sovietinių rašytojų Aleksandro Fadejevo, Maksimo Gorkio, Vladimiro Majakovskio, Bo­ riso Polevojaus, Aleksandro Serafimovičius, Iljos Erenburgo, Aleksandro Puš­ kino, Nikolajaus Ostrovskio, Ivano Turgenevo knygos, dvi V. Lenino knygos bei knygos „LTSR penkmečio planas“, „LTSR M A sesija“, „Apie LTSR“, „LTSR Konstitucija“; kiekiai svyravo nuo 50 iki 200 egz.

167

168

•

3 d a lis

A. Venclovos knygos [258]. Metų pabaigoje Maskvos nurodymu sufor­ muota 30 bibliotekėlių po 60-70 knygų66. Užtat 1949 m. LKP CK nurodė sukomplektuoti net 100 bibliote­ kėlių po 60-70 knygų [387], bet ar tai buvo padaryta - sunku pasaky­ ti. Težinoma, kad kai 1950 m. pradžioje bibliotekas atsiminusi Maskva vėl liepė atrinkti 30-40 knygų (įskaitant iki spalinio periodo klasikus, taip pat tarybinę ir vaikų literatūrą) [455], RS, padirbėjusi, sudarė didžiau­ sią per visą laiką sąrašą, į kurį įtraukė virš penkiasdešimties knygų67. 66 Šiuokart vėl dominavo dalykinė literatūra: T.Tilvyčio „Vilnius-S talinabadas“, J. Paukštelio „Kelionė po Užkaukazę“, A. Merkelytės „Kelionė į Maskvą“, „Kova prieš hiderinę okupaciją“; K. Korsako „Lietuviškai knygai 400 m.“, V. Mykolai­ čio-Putino „Pirmoji lietuviška knyga“, Kalvaičio „Reakcinės katalikų dvasinin­ kijos kova prieš Lietuvą“, „Istorijos klastotojai“, V. Molotovo „Didžiojo Spalio revoliucijos 31 metinės“, F. Oleščiuko „Demokratijos kova dėl galutinio fašizmo sutriuškinimo“, J. Dovydaičio „Gausaus derliaus meistras J. Griškevičius“, A. Ra­ guočio „Šlovingas 30-tis“, A. Ivaškevičiaus „Išplėstinė tarybinė prekyba Tarybų Lietuvoje“, M. Gregorausko „Buržuazinės Lietuvos kapitalistinis darbo žmonių išnaudojimas“, „Valstiečių laikraščio kalendorius“, „Skaitykite tarybines knygas“, A. Švitros Jaunim as eina“, „Lietuvos energetikos augimas“, „K. Požėla“. Iš lietu­ vių literatūros kūrinių atrinktos P. Cvirkos, I. Simonaitytės, J. Kapnio, V. Reimerio, J. Avyžiaus, V. Montvilos, S. Nėries knygos, iš klasikų kūrinių - tik Žemaitės, Zigmo Gėlės, J. Biliūno knygos, dar buvo almanachas Jaunieji“, LTSR herbas ir kažkoks fotolaikraštis [582]. 67 Tarp politinės literatūros buvo A. Sniečkaus knygos „Didysis lietuvių tautos draugas“ ir „Stiprinti spaudos ryšį su masėm“, J. Paleckio „Po Stalino konstitu­ cijos saule“, M. Kaunaitės „Tarybų Lietuvos moterys - aktyvios socializmo sta­ tybos dalyvės“; J. Mickevičiaus „Buržuaziniai nacionalistai - pikčiausi lietuvių liaudies priešai“; J. Dovydaičio „Socialistinio darbo didvyrio žodis“ ir „Socialis­ tinio darbo bruožai“, M. Šumausko „Pokarinio penkmečio vykdymo pasiekimai LTSR“, J. Matulio „Mokslas kovoje su prietarais ir religija“, M. Gedvilo „Tary­ bų Lietuvos žydėjimo kelyje“, Budrio „Tarybų Lietuvos ūkio atstatymas ir vys­ tymas“, Rutėno „Lietuvių buržuazinių nacionalistų išdavikiškas kelias“, R. Šar­ maičio „Darbininkų kova už tarybų valdžią 1918-1919“, J. Bulavo „Liaudies atstovavimo falsifikacija buržuazinėje Lietuvoje“. Tarp grožinės - lietuvių (Žemai­ tės, M. Katkaus, A Regračio), to metų sovietinių lietuvių (J. Avyžiaus, M. Slucldo, P. Cvirkos, V. Valsiūnienės, T. Tilvyčio, A. Gudaičio-Guzevičiaus, K. Kor­ sako, B. Dauguviečio) ir rusų (A. Kazakevičiaus, M. Gorkio, A. Babajevskio, ►

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

Nepamiršti ir karininkai - jiems pasiųsta krūva kone vien politinės li­ teratūros knygų68. Laikui einant apetitas mažėjo - 1950 m. Maskva nurodė parink­ ti 10 bibliotekų po 40-50 knygų ir pasiųsti mūsų atstovams jų darbui su D P [305], o paskutinė žinoma siunta iškeliavo 1952 m. - ją suda­ rė vos dvi knygos (G. Malenkovo „Ataskaitinis pranešimas apie VKP CK darbą XIX suvažiavime“ ir M. Saburovo „Pranešimas apie TSRS vystymo plano 1951-1955 m. direktyvas XIX suvažiavime“), užtat jų pasiųsta 2500 egz. Anot A. Slavino, sąrašai derinti su LKP CK pro­ pagandos ir Jgaliotinio valdybos politinio švietimo skyriais. Iš viso pa­ siųsta apie 200 pavadinimų knygų maždaug už 100 000 rublių. Dar TSRS ambasadoms siųsti LTSR 10-mečio albumai, laikraščiai „Tiesa“ ir „Sovietskaja Litva“ [700]. Si visa - tiek RS rūpesčiu išleista, tiek parinkta - spauda pasiek­ davo DP per TSRS ambasadas, paštu, siunčiant tiek iš Maskvos, tiek iš Vilniaus, per DP stovyklas lankiusius karininkus. Paprastai per am­ basadas spauda platinta tose šalyse, kur nedirbo valdybos karininkai, sakysim, Švedijoje (anot vieno sovietinio diplomato, pradėjus siuntinė­ jimą užsipuolė švedų spauda, be kitų dalykų, skelbdama melą apie pa­ dėti Baltijos šalyse [586]). Susirūpinus DP Belgijoje, RV išsiaiškino, jog

N. Ostrovskio) knygos ir tik viena verstinė (nors buvo leista iki 20 proc.) - H. Fasto, trys almanacho Jaunieji“ numeriai. Tarp knygų vaikams buvo L. Giros „Trys berželiai“, K Binkio „Dirbk ir baik“ bei „Žvejys“, E. Mieželaičio „Kiškio dovanos“, V. Reimerio „Geras rytas“; „Du gaideliai“, Vaižganto „Tėvas skina obuolį“, S. Nėries „Močiutės pasaka“, „Neringa ir Naglis“; S. Michalkovo „Čyru-vyru“ [385]. 68 J. Kumpio „Miestų socialistinė statyba ir architektūra Tarybų Lietuvoje“, A. Beržo „Naujasis gyvenimas“, Tereščenkos „Kolūkio „Pergalė“ darbas ir žmo­ nės“, A. Knyvos „Švietimas Tarybų Lietuvoje“, Alfonso Bieliausko „Stiprios ran­ kos“, A. Markevičiaus „Metalistai“, A. Beriozovo „Eiliniai žmonės“, V. Radaičio „Atviri keliai“, L. Steponio „Cecho draugai“, V. Šileikio „M. Melnikaitės gimti­ nėje“, V. Penkausko „Sveikatos apsauga Tarybų Lietuvoje“, I. Petkaus „Liaudies mokytojas“, „Tarybų Lietuvos dešimtmetis“, M. Šumausko „Tarybų Lietuvos pramonės pasiekimai“, K Liaudies „Tarybų Lietuvos žemės ūkis kyla“, J. Stil „Taikos gynybai“, „Tarybų Lietuvos albumas“, „Tarybų Lietuvos poezija“ ir „Ta­ rybų Lietuvos proza“ [378].

169

170

•

3 d a lis

čia lietuviškų laikraščių DP galėjo gauti tik TSRS ambasadoje [676], ir teiravosi, ką ši galėtų padaryti organizuodama lietuviškos literatū­ ros platinimą jų koncentracijos vietose [660]. Kiek žinoma, 1948 m. lietuviška spauda siųsta TSRS ambasadoms Prancūzijoje, D. Britani­ joje, Šveicarijoje, Belgijoje, Švedijoje, Kanadoje, Danijoje, Argentinoje [442]. Vėliau šį sąrašą papildė Australija, kai čia ėmė keliauti DP (am­ basadai siųsta 50 egz. „TBU, bet šie ne visada patekdavo skaitytojams, girdi, tie bijojo kreiptis [623]). Jgaliotinio valdyba kažkiek pati siuntė literatūrą atskiriems DP, nes kartais prašė Vilniaus lietuvių adresų „TB“ siuntimui [340]. Be to, ji rūpinosi spaudos siuntimu per „Sojuzpečiat“, regis, per ją keliavo lai­ kraštis „Literatūra ir menas“. Sunku pasakyti, kokiais principais atrin­ kinėti numeriai ir jų kiekiai (daugiausia 300 egz., bet būdavo ir po 1500 [688]). Ko gero, atrinkti leidiniai, kur rašyta apie repatriantus, pavyzdžiui, 1950 m. Maskva už 4000 rublių pirko 1500 egz. 1949 m. „Švyturio“ 23 numerio, nes jame buvo G. Vencevičiaus straipsnis „Su­ grįžimas“ (apie repatriantus Viktorą Stanką ir J. Gečą), V. Mozūriūno „Vieno žmogaus pasakojimas“ (apie A. Gudaitį), A. Griciaus „Du su­ sitikimai“ (apie medicinos būklę Lietuvoje iki 1940 m. ir po jų) bei kiti straipsniai [454]. „Tiesa“ su pakaitiniais lapais siųsta į šalis, kur nurodydavo Mas­ kva, bet ji reikalaudavo ir papildomų kiekių, nurodydama siųsti įvai­ riose šalyse dirbusiems diplomatams. Tiesa, kitąsyk kildavo problemų, kai spaudos užsimanydavo dar prieš karą emigravę lietuviai, sakysim, A. Slavinas, gavęs tokio lietuvio laišką iš Prancūzijoje, klausė Maskvos, kas siųs - Vilnius ar Maskva [607]. Žinia, pagrindinis spaudos siuntėjas lietuviams D P buvo RS. Re­ gis, iš pradžių, kai dar neturėta daug specialiai DP skirtos literatūros, prenumeruoti LTSR leisti laikraščiai ir siųsti į Potsdamą [424], kur ba­ zavosi Repatriacijos įgaliotinio struktūros R. Vokietijoje, o iš čia juos į Vakarų zonas veždavo karininkai. Vėliau šiuo adresu keliaudavo ir specialiai D P leista spauda, iškart į jos leidybos išlaidas įtraukiant pa­ kavimo kaštus [422]. Bėgant laikui, patogumo dėlei spaudą imta siųsti tiesiai karininkams zonose. Pavyzdžiui, žinoma, kad 1948 m. pabaigoje ji siųsta aštuoniais

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

lauko pašto adresais į Vokietiją, Austriją ir Gardiną [442]. Sakysim, Zalc­ burge dirbęs kapitonas L. rašė A. Slavinui, kad 1949 m. antroje sausio pusėje gavo apie 50 egz. „Tėvynėje“ ir „Mokslininkų žodis“, atseit susi­ domėjimas didelis, ir prašė siųsti tiesiai jam nors po vieną egzempliorių, nes kol gaudavo, praeidavo 10-15 ir daugiau dienų [359]. Ir vis tik literatūros siuntimas ir jos platinimas per karininkus kėlė nemenkų problemų. Pavyzdžiui, A. Venclova Vokietijoje stebėjosi, ko­ dėl negaudavo iš LTSR spaudos, kai latvių ir estų tiek, kad nebuvo kur dėti. Rašytojas turėjo ir konkrečių pageidavimų - sakysim, lietuviškos spaudos nebuvo Brandenburgo ir Dėbelno stovyklose (kai estų ir la­ tvių - per akis), tad prašė siųsti „Tiesą“, „Pergalę“, Jaunim o gretas“ [750]. Matyt, reaguojant į tai 1948 m. pradžioje A. Slavinas prašė už­ sakyti po šešis egz. „Tiesos“, „Literatūros ir meno“, Jaunim o gretų“ ir „Pergalės“ įgaliotinio struktūroms Vokietijoje ir Austrijoje, be to, pageidauta, kad lietuviškai mokėję karininkai gautų laikraščius iš Lie­ tuvos [603]. Bet platinimą 1948 m. A. Slavinas vertino kaip tragišką, girdi, ta ip su n k ia i išleista lite ra tū ra g u li sandėliuose arba p a k a is m ū sų k a rin in k ų a ti­ d u o ta k o m ite tin in k a m s b ū n a su n a ik in a m a . R e ik ia sp rę stijo s p la tin im o p e r J A e zd u n a ro d n a ja kn yg a “ ir vo kiečių la ik ra šč ių -ž u m a lų su siv ie n ijim u s ,

Mėgindama jį pagerinti RV siuntinėjo spaudą tiesiai DP, naudodamasi iš Vokietijos atsiųstu 500 adresų sąrašu, bet, girdi, repatriantų duomenimis, dauge­ lio spauda nepasiekdavo [592]. Tai paakino RS kurti savo siuntinėjimo sistemą, į kurią įtraukdavo DP, kurie, anot A. Slavino, prašė literatūros, bet ir tam reikėjo Glavlito leidimo [598]. Galop jis buvo gautas [323], nes Maskva parėmė sumanymą 1949 m. dėl kalbų apie IRO darbo pabaigą, nutarusi užtikrinti nenutrūkstamą specialios literatūros DP siuntimą individualiais adresais tiesiai iš respublikų [354]. Matyt, at­ sižvelgta ir į repatriantų pastabas. Sakysim, V. Stankus teigė, kad ge­ riausia siųsti DP pažįstamų vokiečių adresais ir DP, gyvenusiems už stovyklų ribų [525] (anot jo, spauda skaityta su susidomėjimu, nežiūrint rep resijų , ir reikėjo grįžusiųjų sąrašų bei straipsnių apie juos [526]). Platinimui RS sudarė D P kartoteką, siuntė leidinius per „Sojuzpečiat“ (bet tik skirtus DP, nes kitiems neturėjo lėšų). Sulaukus DP k a d D P g a lė tų j ą p ir k ti vo kiečių kioskuos ir kn yg yn u o se.

172

•

3 d a lis

laiškų, RS atsakydavo „Tiesoje“ ar radijo laidose. Kontrolės sumetimais praktikuotas siuntimas registruotais siuntiniais, daugiausia - tarptau­ tiniu paštu. Anot A. Slavino, 1949 m. iš registruotų laiškų apie 80 grįžo su pastaba, kad adresatai išvyko į JAV ar kitur, arba atsisakė priimti [593]. Regis, LTSR RS šiuo aspektu išsiskyrė iš kitų RS, nes 1949 m. Latvijos RS viršininkas Alksnis prašė A. Slavino pasidalyti literatūros siuntimo patirtimi [222]. Laikui bėgant, adresų sąrašas kito, regis, 1950 m. pradžioje jį su­ darė 40 lapų [369], 1952 m. Maskvai pasiųstas 72 lapų DP, kuriems siųsta literatūra, sąrašas, nurodant, kad jame trūko 150 adresų [622]. RS sulaukdavo D P literatūros prašymų, pavyzdžiui, kažkoks Feliksas Vengriavičius iš Liubeko, dėkodamas už tris „TB“ numerius, prašė knygų, mat pas mus ypatingai gerų leidinių nėra. Spausdinama viskas, kad tik pakliūna ir tai nedideliais tiražais. Be to, labai sunku gauti (jis žadėjo atsiskaityti knygomis, nes kitaip negalėjo) [752]. Be to, RS buvo perduodami D P įvairiems asmenims siųsti literatūros prašymai, pa­ vyzdžiui, P. Pakarkliui šiam nežinomo Antano Norduviečio iš Freibergo prašymas atsiųsti jo knygas „Teutonų ordino valstybinės sąrangos apybraiža“ ir „Popiežiai lietuvių liaudies priešai“ [638]. Bet Valdybos politinio švietimo skyriaus viršininkas pulk. Logunovas manė, kad ne­ derėjo siųsti nežinomiems asmenims, tuo labiau kad nežinia kam jiems jų reikėjo, be to, visos knygos turėjo gauti cenzūros leidimą [450].Tiesa, toli gražu ne visi D P džiaugės gauta literatūra, sakysim, Alfonsui Ko­ pūstui į D. Britaniją siųstas „TB“ grįžo su antisovietiniu užrašu (RS perdavė laišką MGB) [370]. Ko gero, bene aktualiausia buvo minėto „TB“ platinimo problema. Keblumų kėlė laikraščio išleidimo data, nes jį siųsdavo vokuose į Vo­ kietiją. RS sumanė nurodyti kuo vėlesnę datą, bet reikėjo žinoti, per kiek laiko siunta nukeliaus [631]. Vokietijoje dirbę karininkai nurodė, kad iš Vilniaus gaudavo per 7-10 dienų, ir siūlė dėti aštuoniomis die­ nomis vėlesnę datą [518]. Prasidėjus masinei DP emigracijai, RS 1949 m. siūlė „TB“ pardavi­ nėti ir per „Meždunarodnaja knyga“ D. Britanijoje, Belgijoje, Švedijo­ je, Prancūzijoje, JAV, Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje ir Argentinoje [739]. Šiuos kraštus pasiekę D P vėl patekdavo į RS adresų sąrašą, šaky-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

sim, D P Australijoje 1952 m. individualiais adresais siųsti 32 laikraščio egzemplioriai [623]. Beje, informacijos sklaidai išnaudoti ir vokai, kuriuos siųstas lai­ kraštis. Pavyzdžiui, 1948 m. pabaigoje pratęsus Klaipėdos krašto gy­ ventojų kaip TSRS piliečių registracijos terminą iki 1949 m. sausio 1 d. A. Slavinas siūlė siųsti D P LTSR justicijos ministro pareiškimą su specialiu antspaudu „Dėmesio. Klaipėdiečių registracijos terminas pratęstas iki 1949.1.1“ [657]. Daug dėmesio, siekiant, anot Maskvos, įveikti la b a i stip rią zo n o ­ se a n tiso v ie tin ę p ro p a g a n d ą , teko į LTSR grįžusių D P la iškų pasitiku­ siems stovyklose organizavimui ir siuntimui. Regis, jais imta rūpintis 1946 m., remiantis iš Maskvos gautais D P sąrašais. Spalį atkeliavo britų zonos DP sąrašai (su nurodytomis D P gimimo vietomis, specia­ lybėmis, gyvenamąja vieta Vokietijoje) su raginimu rašyti jiems laiškus (tik, regis, Maskvoje nelabai skyrė lietuvius nuo latvių, nes sąraše buvo tokios pavardės kaip Gedvig Mauritze, Marta Fedelis) [310]. Maždaug tuo metu RS pasiuntė Kauno ir Vilniaus miestų, Lazdijų, Klaipėdos, Biržų ir kitų apskričių LKP komitetams iš šių vietų kilusių DP sąrašus su prašymu išsiaiškinti jų gimines ir gauti pastarų jų laiš­ kus su raginimais grįžti [425]. Bet komitetai nelabai stengėsi. Sakysim, Kauno miesto LKP sekretorius Minkevičius grąžino sąrašą nieko ne­ nuveikęs [477], terasta duomenų, kad 1946 m. į Maskvą persiuntimui į zonas išsiųsti mažiausiai trys MGB cenzūruoti laiškai [419]. Tačiau jau 1947 m. pavasarį Maskvai raportuota, kad vykdyta laiš­ kų rinkimo kampanija, ir mėginta dalytis atsakomybe su ja. Prašant išsamesnių duomenų apie D P [427], užsiminta, kad dėl jų stokos buvo sunku dirbti. 1947 m. CK ir M T birželio nutarime dėl propagandinio darbo tarp D P nurodyta taikyti „išsluoksniavimo“ politiką siekiant su­ sigrąžinti eilinius ir kai kuriuos sta m b iu s inteligentijos atstovus, pasta­ riesiems nurodyta organizuoti asmeninius kvietimus grįžti, ypač anks­ čiau su siko m p ro m ita vu siem s , bet Vokietijoje neužsiėmusiems antisovietine veikla [399]. Nors ši veikla lyg ir buvo pavesta komisijai darbui tarp DP, bet visą naštą ir toliau nešė RS. Raginimas padėjo - laiškų daugėjo. Per antrąjį 1947 m. pusmetį pa­ tikrinimui į MGB, o vėliau į Maskvą iškeliavo apie 100 (keturi grąžinti

173

174

•

3 d a lis

iš jos, nes netiko persiuntimui, nes MGB juos kiaurai perdūrė [624]). Maskva pageidaudavo kuo daugiau laiškų, ypač repatriantų nuotraukų istorinių paminklų fone, aukštųjų mokyklų paskaitose ar gamyklose, vengiant kokių nors juodų dėm ių [252]. RS Lietuvoje stengės gauti iš repatrianto laišką jam atvykus į Vilnių, o antrą - jam įsikūrus. J užsienį laiškai siųsti antspauduoti Vilniuje, bet A. Slavinas nesuprato, kaip karininkas, įteikęs jį DP, paaiškins, kodėl pašto siųstas laiškas pateko jam. Anot A. Slavino, būtų buvę geriau, kad siuntėjas tai būtų nurodęs laiške, arba siųsti vokiečių paštu, pasinaudo­ jus Jgaliotinio valdybos struktūrų Vokietijoje galimybėmis [595]. Labai gaišino būtinybė versti laiškus į rusų kalbą, cenzūros reika­ lavimai neretai prapuldydavo sunkiai gautus laiškus. Antai, į LTSR grąžintas finansų ministro Aleksandro Drobnio laiškas prof. Vladui Jakoveckui, nes buvo su registracijos ženklais, įsiuvimo žymėmis ir kitais patikrinimo ženklais [253]. Bet varžtai liko užveržti - griežtai reikalauta, kad laiškai DP eitų per Maskvą, neužklijuoti ir su antspau­ duotais pašto ženklais [748]. Vykdant CK ir M T nutarimą ypatingas dėmesys skirtas laiškams asmenims, kurių sugrįžimo labai pageidauta. Sakysim, raginant grįžti Vilniaus universiteto profesorius, suorganizuotas per radiją MA pirmi­ ninko J. Matulio, profesorių Stepono Jankausko ir Vytauto Girdzijaus­ ko kreipimasis į kolegas DP, pasiųstas V. Mykolaičio-Putino laiškas P. Skardžiui su prašymu, kad perduotų vyr. Įeit. Čepas (ir jei profeso­ rius sutiks, kad pasirūpintų grįžimu ne per lagerį) [596]. Taipogi išgauti rašytojos L. Janušytės laiškai rašytojui F. Neveravičiui [625], A. Gri­ ciaus - aktoriams Henrikui Kačinskui, V. Matijošiui ir kitiems [611], aktorių Olgos Dauguvietienės, Mečio Chadaravičiaus, Juozo Sipario ir Stepo Juknos - kolegoms aktoriams [748]. Kai kurie laiškai skelbti ir spaudoje, kaip tūlo M. Ramanausko žmonai (šį prašyta perduoti per karininką, kuris padėtų grįžti) [609]. Tiesa, perdavimai ne visada padė­ davo, sakysim, perdavus O. Dauguvietienės laišką E. Petrauskienei, ši pareiškė nevažiuosianti, kol neatvažiuos vyras ar neatsiųs laiško [748]. Bet laiškų vis buvo maža ir dėl to pergyveno ir RS atstovai Vokie­ tijoje. Sakysim, A. Venclova teigė, kad labai reikėjo 1941 m. represijas išgyvenusių asmenų laiškų [750]. P. Petronis tvirtino, kad Brandenbur-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

go stovykloje buvo organizuotas laiškų rašymas likusiems zonose, bet grįžę į Lietuvą repatriantai neberašydavo ir DP stovyklose sklido šne­ kos, kad buvę D P iš Brandenburgo keliavo į Sibirą ir ten jau ne laiškai galvoje. Pulkininkas atkreipė dėmesį, kad LTSR bijota rašyti į užsienį (mat būdavo, kad už tai organai p u r tė ), dar nurodė, kad kai kurie repa­ triantai prisipažindavo turį likusiųjų prašymus parašyti iš LTSR [517]. Dėl laiškų nerimavo ir Maskva. Kažkokio nutarimo projekte tarp priemonių stiprinti propagandą buvo nurodyta, kad būtina padidinti giminių laiškų siuntimą į stovyklas per tarptautinį paštą ir Įgaliotinio valdybą [537]. 1948 m. pradžioje Maskva nurodė respublikiniuose ir apskričių laikraščiuose paskelbti, kad žmonės galėjo per RS rašyti DP, o laiškus reikalauta ir toliau suregistravus siųsti tikrinti MGB (tai buvo suderinta su TSRS MGB ir respublikinės ministerijos gavo atitinka­ mus nurodymus), o po patikrinimo - į Berlyną ar Austriją, o iš DP gautus laiškus po patikrinimo MGB perduoti respublikiniam paštui įteikimui. RS viršininkai privalėjo dukart per mėnesį pranešti Maskvai apie laiškų judėjimą pagal nustatytą tam tikrą formą kontroliuojant D P skaičių69. Laiškus į D. Britaniją, Prancūziją ir kitas šalis po patikri­ nimo MGB reikalauta siųsti į Maskvą [311]. LKP CK biuras įpareigojo „Darbo tarp DP - LTSR piliečių“ komisiją o rg a n izu o ti in te lig e n tijo s la išku s D P [ ...] ; a sm en in iu s g im in ių ir d ra ug ų la išku s D P m o kslin in ka m s , g yd yto ja m s, a rtista m s ir k itie m s m e n in in k a m s , k u rių g r įž im a s y ra p a g e i­

kompartijos miestų ir apylinkių komitetus - aktyviau rinkti iš repatriantų laiškus, o RS - organizuoti jų siuntimą [386]. RS 1948 m. kiek patobulino laiškų rinkimo schemą, įtraukęs į ją ir Gardiną, kur siuntė darbuotojus pasitikti iš Vokietijos atvykusius ešelo­ nus su repatriantais. Jie registruodavo ir atvykusius, ir stovyklose likusius jų pažįstamus. Anot A. Slavino, Gardine su rep a tria n ta is b ū davo a tlie ­ kam as ta m tikra s darbas, k a d rašytų la išku s , o šiems atvykus į Vilnių, iš jų vėl reikalauta pakartotinų laiškų ir tai pasiteisindavo. Taipogi jis gyrės neblogais laiškų rinkimo iš valsčių rezultatais, kur apsigyvendavo repa­ d a u tin a s,

69 1948 m. pavasarį šioje formoje išimtos dvi grafos - pasiųsta į cenzūrą ir grįžo iš jos, reikalauta siunčiant į Maskvą lydraštyje nurodyti, kad laiškai patikrinti [372].

175

176

•

3 d a lis

triantai, bet sykiu apsidraudė, nurodydamas, kad kitąsyk tekdavo vargti ir žiūrėti, kad laiškai būtų teisingi. Anot jo, nepasiteisino laiškais siųsti buvusiems DP raginimai parašyti laiškus (atsakydavo 10-20 proc.), o aplankytieji asmeniškai aiškindavo nenorį siųsti per RS, nes taip laiškai eidavo ilgiau, o ir likę zonose prašė siųsti paštu. Jei tikėsime A. Slavinu, vietiniai partiniai komitetai buvo prasti talkininkai - nežiūrint nuola­ tinių raginimų, per juos 1948 m. gauti tik penki laiškai70, kai iš viso per metus (iki 1948 m. lapkričio) surinkta 1100 laiškų. Siekdamas padidinti šį skaičių ateityje A. Slavinas siūlė tęsti Gardi­ no „praktiką“, gauti iš rašiusiųjų 1948 m. dar po vieną du laiškus. Tam ketino siųsti darbuotojus pas repatriantus, išleisti atvirukus su Lietuvos vaizdais ir juos nemokamai dalyti repatriantams, kad naudotų rašyda­ mi laiškus. Dar siūlė parengti D P kartoteką, remiantis jų laiškais „Tie­ sai“, ieškoti jų giminių ir draugų, iš pastarųjų gauti laiškus, sistemingai siųsti minėtiems D P literatūrą bei įmonių ir įstaigų, kur anksčiau dirbo DP, vadovų asmeninius kvietimus grįžti [592]. Kad su laiškais nelabai sekėsi ne tik Lietuvoje, liudija Įgaliotinio valdybos raštas, jog Lietuvoje buvo gauti 1222, Latvijoje - 1414, Es­ tijoje - 1013, Ukrainoje - 1014, Baltarusijoje - 125, o Rusijoje - 29 laiškai. Tarp jų pasitaikė laiškų suplėšytuose ir suklijuotuose vokuose, su nuplėštais pašto ženklais ir be respublikinio pašto antspaudų, LTSR RS priekaištauta, kad dauguma laiškų užsigulėdavo skyriuje ir pasiek­ davo adresatus per du tris mėnesius. Kad to būtų išvengta, reikalauta 1949 m. vasarį skyriuose pravesti specialius pasitarimus apie 1948 m. darbo su laiškais rezultatus ir numatyti veiklos priemones; užmegzti ryšius su 1946-1948 m. grįžusiais repatriantais ir labiausiai patikrin­ tą jų dalį naudoti masiniam laiškų siuntimui DP, laikraščiuose keletą kartų paskelbti, jog karininkai priima D P laiškus, nurodyti jų adresus, skelbti, kad RS ieškojo per karą išvarytų asmenų ir priėmė laiškus DP, skyrių vadovams nurodyta asmeniškai kalbėtis su repatriantais dėl laiš­ kų, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos skyriams nurodyta vasarį išleisti meninius pašto atvirukus su žinomiausiais ir mėgstamiausiais vaizdais bei trumpais raginimais DP grįžti [314]. 70 Nepasižymėjo ir skyriaus atstovai, sakysim Franckevičius Kaune 1948 m. sausio-vasario mėnesiais surinko tik 10 laiškų [628].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

Be to, metų pradžioje F. Golikovas rašė A. Sniečkui, kad reikėjo CK apsvarstyti masinį laiškų organizavimą [304], bet prisiruošta tik gegužę, įvardijant, kad dirbta blogai, o partiniai komitetai vietose nusi­ šalino nuo šio darbo. Pavyzdžiui, Kauno ir Šiaulių miestų, Ukmergės ir Kretingos apylinkių komitetai neparūpino nė vieno laiško, tad nutarta birželį agitacijos-propagandos skyriuje išklausyti Kauno ir Klaipėdos miestų bei Vilkaviškio apskrities agitacijos-propagandos skyrių atas­ kaitas apie darbą su laiškais [387]. Tačiau Maskva vis nerimo, reika­ laudama rimto dėmesio pakartotinam laiškų rinkimui, kad jie būtų su pašto ženklais ir antspaudais ir po cenzūros būtų siunčiami į Maskvą slaptu paštu su pridėtu aprašu rusų kalba [451]. Beje, dėl pašto ženklų ir antspaudų buvo problemų. Pavyzdžiui, iš repatrianto B. Savičiaus buvo gautas laiškas Anglijoje gyvenusiam B. Makažiui, bet šis parašė B. Savičiui abejojąs, kad jis - LTSR, nes laiš­ kas buvo su vokišku ženklu ir vieno Vokietijos miesto pašto antspaudu. Anot B. Savičiaus, jis pats gavo kelis laiškus, kur klausta, kodėl jo laiškai su vokiškais ženklais. Ieškodamas išeities RS siūlė laiškus į Vokietiją adresuoti nurodant Įgaliotinio valdybos atstovybės būstinės adresą ir D P pavardę, siųsti juos su ženklu ir antspaudu, išlaikant siuntimo tvar­ ką, o į kitas šalis adresuoti pasiuntinybei - „piliečiui J. J.a, o užmezgus susirašinėjimą - siųsti tarptautiniu paštu [617]. Beje, po mėnesio Mas­ kva pasiūlė Vilniui klijuoti pašto ženklus ir dėti antspaudus (kitose res­ publikose tokia tvarka buvo įvesta anksčiau) ir A. Slavinas prašė Mas­ kvos įsakyti dėti antspaudus ant į MGB pasiųstų laiškų [683]. Kai kas iš planuotų dalykų buvo įgyvendinta. Sakysim, susirašinė­ jimui su DP naudoti iliustruoti vokai su kvietimu grįžti (1949 m. pa­ baigoje tokių respublikose išleista po 3000 [354], beje, atvirukų su Lie­ tuvos vaizdais vis prašė karininkai Vokietijoje [359]), tačiau faktas, kad iš LTSR 1948 m. pasiuntus į DP stovyklas virš 1000 laiškų negauta nė vieno atsakymo, iškalbingas. A. Slavino teigimu, tai apsunkindavo pakartotinų laiškų gavimą, be to, problemą sudarė ir tai, kad negaudavo informacijos apie laiškų poveikį [637]. O ir renkant laiškus vis atsirasdavo kokių nors keblumų. Sakysim, grįžę vyrai atsisakydavo rašyti pasilikusioms žmonoms, nes nebeketino gyventi su jomis, bet RS vis vien spausdavo, kaip buvo kažkokioj. Sim-

177

178

•

3 d a lis

kaus atveju, girdi, DP grįžimas - valstybinės reikšmės reikalas, ir jis privalo atsakyti į laiškus, ir būtina gauti iš J. Šimkaus laišką jo žmonai Onai, o ar gyvens, ar ne - tai jų privatus reikalas [663]. Kandidatų į laiškų autorius paieškai tarnavo ir RS, „TB“ ar radijo komiteto gauti laiškai, ir nesvarbu, ar juose prašyta rasti gimines, ar ne, jų ieškota. Tačiau kai kurie „rastieji“ tvirtino nežiną tokio DP, o jeigu negalėdavo išsisukti, teigdavo nenorį apie jį nieko žinoti, nes seniai mirtinai susipyko (sakysim, kai RS kreipėsi į JAV zonoje gyvenusio Antano Stankaus pažįstamus Kaune, šie pareiškė, kad tai - Viktoras Stankevičius, vokiečių okupacijos metais užėmęs atsakingą postą ir dirbęs geto apsaugoje, tad atsisakė rašyti jam [680]71). Išgauti laiškai turėjo atitikti sovietinio patriotiškumo sampratą, vaizduoti gyvenimą LTSR to meto sovietinės spaudos stiliumi, girdi, kad čia kone rojus, nepalyginti su skurdu Vakaruose. Jeigu vienas iš su­ tuoktinių nenorėdavo grįžti, kaip nutiko kažkokiam V. Lazauskui, tai sesuo, ragindama grįžti, rašė, kad jei žmona nenorinti, tai ji nusiteikusi prieš mūsų valdžią, tai nevežk tokių nereikia, ojei nenorės atiduoti sū­ naus, tai pasakyk, kas tadajuo rūpinsis. Tai duos, o tu grįžęs galėsi sukurti naują šeimą ir būsi laimingas [281]. Tiesa, ne visi autoriai buvo tokie „susipratę“. Pasitaikydavo laiškų, kuriuos RS grąžindavo sunaikinimui kaip žalingus repatriacijai, ir būdavo įsakoma daugiau dėmesio skirti jų turiniui [664]. Reikalauta laiškams parinkti gerą popierių ir tinkamus vokus [642], žiūrėti, kad nepasitaikytų su sutartiniais ženklais: parašytų įvairiu rašalu, skirtingu braižu, su tam tikrais pažymėjimais [684]. Nelengvai sekėsi ir su laiškų įteikimu asmenims, kurių grįžimas buvo pageidautinas propagandiniais tikslais. Pavyzdžiui, vienas toks taikinys buvo prof. J. Jakštas. Išsiaiškinus, kad gyveno Austrijoje, JAV zonoje, iš Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Bučo reikalauta rašto, patvirtinančio, kad J. Jakštas grįžęs gaus darbą, ir asmeninio pobūdžio laiškų iš bendradarbių (prof. I. Jonyno ir kitų) įteikimui per repatri­

71 Beje, grįžęs ir tapęs aktyviu RS bendradarbiu V. Stankevičius papuolė į M G B akiratį, kuri išsiaiškino, kad šis 1941 m. kalėjo Kauno kalėjime už antisovietinę veiklą ir buvo vokiečių išlaisvintas, įstojo į jų policiją ir dėl to pateko į paieškomų sąrašą, aiškintasi jo ryšiai su JAV žvalgyba [241].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

acijos misiją [599]. Bet J. Jakštas „atvėso“ A. Venclovai parašius, kad nerado jo Ukmergėje gyvenusio brolio [359]. Kitąsyk kildavo problemų mėginant įteikti tokius laiškus, pavyz­ džiui, kaip A. Drobnio - profesoriui V. Jakoveckui (adresą žinoję britai pranešė, kad jis nesutinka jo nurodyti ir susitikti su sovietiniais kari­ ninkais) [254]. Kai maj. Moskalenko įteikė pianistui Stasiui Gailevičiui Operos teatro direktoriaus Juozo Grybausko laišką, šis atsisakė ir rašy­ ti atsakymą, ir grįžti, dar du adresatai - H. Kačinskas ir J. Palubinskas gyveno JAV zonoje, kur tuo metu nebuvo sovietų misijos, o kviesti atvykti pasiimti - nepasirodė, tad teko siųsti vokiečių paštu. Tačiau laiškas J. Palubinskui grįžo su nuoroda „išvykęs į JAV“, iš H. Kačinsko nieko nesulaukta [521]. Iš panašių žymių asmenų medžioklės atvejų ži­ noma, kad buvo gautas O. Vasiliauskienės laiškas Marijai Biržiškienei [682], Kauno teatro meno redaktoriaus Alfonso Radzevičiaus - akto­ riui Ipolitui Tvirbutui [681], A. Venclovos - geografui Antanui Bendoriui (jau emigravusiam į JAV) [658]. Vilniaus universiteto profesoriaus P. Slavėno pareiškimu rasti jo su buvusia žmona išvykę vaikai, bet šie atsisakė grįžti [639]. Įdomu, kad ir šioje situacijoje buvo lygesnių tarp lygių - dėmesio sulaukdavo ne bet koks Lietuvą palikęs asmuo. M at repatriacija nelietė išvykusių 1940-1941 m., jais „užsiimdavo“ TSRS ambasados atitinka­ mose šalyse ir Įgaliotinio valdyba reikalavo nesiųsti jiems laiškų [299]. „Nesirūpinta“ ir Vokietijos pilietybę turėjusiais asmenimis, sakysim, atsakymų į savo laiškus į LTSR negaudavo Martynas Paura ir RV juo nesirūpino, nors kažkada gyveno Klaipėdoje, bet turėjo Vokietijos pi­ lietybę [345]. Beje, kitąsyk panašūs asmenys kratydavosi dėmesio, kaip pastorius Karlas Geidekas, kuris, gavęs laišką, karininkui pareiškė nie­ kur nesirengiąs važiuoti, nes jis - vokietis, turėjo pilietybę ir Lietuvoje negyveno nuo 1918 m. [384] Vis ieškota pretekstų pasiekti DP. Naudotasi jų prašymais atsiųsti knygų; vietoj šių jie sulaukdavo raginimų grįžti arba knygos perdavi­ mas irgi tapdavo pretekstu karininkams lankyti labiau dominančius asmenis. Bet kai kurie DP apsisaugodavo nurodę išgalvotas pavardes, kaip kažkoks Varduvietis iš Freiburgo, arba vengė susitikimų, sakysim, kai maj. Leipa norėjo perduoti P. Pakarklio knygas P. Skardžiui, šio

179

180

•

3 d a lis

žmona pareiškė, kad mokslininkas serga, nors žinota, kad jis sveikas [521].

Nežiūrint visų pastangų, padėtis su laiškais vis kėlė rūpestį, nes, anot Maskvos, jie buvo p a g rin d in is ta r y b in ių p ilie č ių repa tria cijo s p a g r­ e itin im o g in k la s [444]. 1949 m. pradžioje valdyba reikalavo skirti ypa­ tingą dėmesį laiškams ir p a s ie k ti j ų m a sin į siu n tim ą . Anot valdybos, už tai buvo atsakingi RS ir laiškai turėjo būti pagrindinis jų uždavinys, RS privalėjo užvesti adresatų ir laiškų veiksmingumo kartoteką, užmegzti kontaktus su ta m tik ra is o rganais d ė l la išk ų siu n tim o ir j ų tu rin io , ta m n a u d o ja n t ir ta r p ta u tin į p a stą [346]. Bet ir tai menkai padėjo, sakysim, 1949 m. balandį į zonas buvo perduoti 573 laiškai (iš jų 56 iš Lietuvos), iš zonų į TSRS -1 1 6 , dalis laiškų, ypač iš Baltijos šalių, ateidavo paštu, neužteko repatriantų laiškų [359]. Siekdama kontroliuoti padėtį, Mas­ kva nurodė ir LTSR, kaip kitose respublikose, pavyzdžiui, Ukrainoje, rengti objektyvias gautų laiškų apžvalgas ir jas siųsti kas trys mėnesiai slaptu paštu, stengiantis, kad būtų objektyvios, pateikiant tiek teigia­ mus, tiek neigiamus atsiliepimus, su pilnais DP vardais ir pavardėmis, išvadomis ir pasiūlymais [452]. Žinoma mažiausiai pora tokių ataskaitų. Viena apėmė 1949 m., kai buvo gauti 149 laiškai (iš VFR - 71, D. Britanijos - 36 (žymiai dau­ giau nei 1948 m.), Austrijos - 7, JAV - 6, Prancūzijos - 5, Olandijos 2, Kanados - 2, N. Zelandijos, Šveicarijos, Brazilijos, Argentinos ir PAR —po 1), kur daug kas prašė spaudos. K. Meškauskas rašė per pen­ kis metus negavęs jokios spaudos iš Lietuvos, Jurgis Kazuščinas davė 11 draugų adresus, skųstasi, kad nerašė repatrijavę giminaičiai [413]. Pirmojo 1950 m. pusmečio ataskaitoje nurodyta, kad Radijo komite­ tas ir „Tėvynės balsas“ gavo 53 laiškus (VFR - 28, D. Britanijos - 10, Austrijos - 6, Belgijos - 4, Prancūzijos - 3, Olandijos ir Kanados - po 1), rašiusieji daugiausia prašė literatūros, klausė giminių adresų, matyt, glostė širdį Petro Šarūno laiškas iš Kanados, kuris rašė tikįs „Tėvynės balsu“, nes la ikra ščia i netiesos nerašo... [228] Nors vis stengtasi aktyvinti laiškų medžioklę LTSR, sakysim, 1950 m. suorganizavus repatriacijos ir persiuntimo skyrių prie Vilniaus srities Vykdomojo Komiteto, vienas pagrindinių jo uždavinių buvo as­ menų, turėjusių giminių DP, paieška ir laiškų gavimas iš jų [643], bet,

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

regis, tais metais ji aprimo. Anot A. Slavino, nuo 1948 m. sausio iki 1950 m. sausio gauta 2515 laiškų, po to jie buvo organizuojami tik Repatriacijos valdybos nurodymu. Per tą laiką per pokalbius su repa­ triantais išaiškinti 1800 lietuvių DP adresai [700]. Regis, radijas kaip priemonė, galinti daryti įtaką DP, atsimintas 1945-jų pabaigoje, nes 1946 m. sausio 3 d. VKP (b) CK nutarimo „Apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos piliečių repatriacijos iš Vokietijos, Austrijos, Danijos, Švedijos ir kitų kraštų“ projekte buvo numatytas TSRS radijo komiteto įpareigojimas organizuoti per Maskvos (lietu­ vių, latvių ir estų kalbomis), Leningrado (estų), Rygos, Vilniaus ir Tali­ no radijo stotis specialias kasdienines laidas „Tėvynės balsas“, perduoti repatriantų kalbas ir giminių laiškus, taipogi nurodyta laidas transliuo­ ti ir per TSRS kariuomenės kontroliuotas radijo stotis Vokietijoje ir Austrijoje [745]. Bet, matyt, projektai liko projektais, nes gruodį LTSR raportavo Maskvai neturinti specialių laidų DP, nes negavo atitinkamo TSRS radijo komiteto nurodymo [420], o TSRS URM kolegijos narė E.Teumin72 laiške A. Sniečkui nurodė, jog reikia organizuoti sistemingas ra­ dijo laidas D P [737]. Gal toks baksnojimas paveikė, ir apytikriai 1947 m. pradžioje Vil­ niaus radijo stotis kiekvieną pirmadienį, 9 vai. ryto 560 m banga ėmė transliuoti valandos trukmės laidą „Ką veikia grįžę iš Vokietijos“, kur pateikdavo savaitinę apžvalgą, repatriantų pasisakymus ir muziką [427] (nuo pavasario laikas pakeistas į 22-23 vai. [428]). Birželio CK ir M T nutarime dėl propagandinio darbo tarp DP numatyta, kad radijo lai­ dos turėjo būti rengiamos tris kartus per savaitę, o geriausios - įrašinė­ jamos transliacijai zonose [399]73. Regis, žadėta prie trijų laidų 32,25 m banga pereiti rudenį, bet su sąlyga, jei gerai girdėsis Vokietijoje [647].

72 Emilija Teumin (1905-1952) dar dirbo ir Sovinformbiuro,Tarptautinio sky­ riaus redaktore, kuravo Baltijos šalis. Apkaltina tėvynės išdavyste, nuteista mirti „Žydų antifašistinio komiteto byloje“. 73 Beje, nutarime buvo ir pavedimas per du mėnesius parengti plokšteles su naujausiomis lietuviškomis sovietinėmis dainomis naudojimui D P stovyklose, bet jos tiko ir radijui.

182

•

3 d a lis

Bet girdimumas buvo prastas (tą patvirtino ir Vokietijoje buvęs P. Pe­ tronis [517]), tad siūlyta laidas pertvarkyti į trumpąsias bangas, kad būtų galima retransliuoti per Berlyne veikusią DP skirtą radijo stotį „Volga“ (Maskva siūlė retransliuoti pirmadieniais, antradieniais, ke­ tvirtadieniais ir penktadieniais nuo 17 vai. iki 17.30 vai. Maskvos laiku ir sekmadienį 11-12 vai.) [438]. Vis tik viltys dėtos į Vilniaus radijo stoties laidas. 1947 m. veiklos raporte LKP CK A. Slavinas nurodė, kad reikėjo įpareigoti Radijo ir radiofikacijos komitetą organizuoti Vilniaus radijo laidų užsieniui retransliavimą [699]. Matyt, viltis įsikū­ nijo 1948 m. ir laidos perdavinėtos du kartus per savaitę, bet kai TSRS pasiuntinys Švedijoje pasiūlė organizuoti specialias kasdienes laidas DP Švedijoje, jam atsakyta, kad nėra galimybių padidinti jų skaičių iki trijų dėl techninių kliūčių ir stoties perkrovimo [575]. Vis daugiau dėmesio skirta „Volgos“ radijo stočiai. 1947 m. Mas­ kvoje numatyta, organizavus Baltijos šalyse nuolatines radijo laidas DP ir padidinus laidų apie repatriantus kiekį, charakteringiausias įrašyti ir siųsti į Vokietiją retransliacijai į zonas [537]. Laidos lietuvių ir kitomis kalbomis pradėtos 1947 m. liepos 1 d. leidus TSRS armijos vyriausiajai politinei valdybai ir TSRS URM; iš pradžių kas savaitę buvo perduo­ damos trys laidos [448]. Be to, lietuviškos laidos DP transliuotos ir iš sovietų kontroliuotos Vienos radijo stoties antradieniais ir penktadie­ niais 19,30-20,00 vai. vietos laiku (taipogi čia transliuotos laidos la­ tvių, estų ir ukrainiečių kalbomis). Vilniaus prašyta dukart per mėnesį siųsti įrašytas laidas dviem egzemplioriais į Vieną ir Berlyną [317]. Laidos siųstos įrašius į plokšteles. Žinoma, kad 1947 m. pasiųstas LTSR vyriausybės pareiškimas D P su himnu [644], liaudies dainų ir šokių įrašai [718], repatriantų ir žymių asmenų kreipimaisi (pavyzdžiui, A. Gudaičio į D P dailininkus, į konkrečius asmenis ir su pasakoji­ mu apie kultūrinį gyvenimą LTSR [320] ar K. Kavecko - į muzikus), giminių tarp DP ieškojusių sąrašai [677]. Taipogi LTSR Maskvos ar Berlyno (pavyzdžiui, TSRS kariuomenės grupes repatriacijos skyriaus politinės dalies viršininko pavaduotojo pulk. Pisarenkos) nurodymu buvo iš rusų kalbos versta medžiaga, atsiųsta transliavimui per radi­ ją (paprastai - straipsniai iš laikraščių „Trud“, „Krasnaja zviezda“ ir kitų) [519].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

Tačiau pati pradžia nebuvo sėkminga. Nors, anot P. Petronio, DP klausėsi „Volgos“, bet stotis turėjo daug trūkumų - nebuvo nustatytas laidų laikas, neaišku, kada kokia kalba bus transliuojama, laidos turinio požiūriu buvo primityvios, sudarytos daugiausia iš Brandenburgo sto­ vykloje buvusių repatriantų laiškų ir atsišaukimų, kuriuose tik raginta sekti jų pavyzdžiu, neliesti DP jaudinę klausimai. Skelbimai lietuvių kalba apie transliacijos pradžią buvo įrašyti į juostelę su didelėmis gramatinėmis klaidomis, apskritai, pačiose laidose buvo daroma labai daug kalbos klaidų [517]. Gal tai šiek tiek prisidėjo prie sprendimo perkelti didžiąją laidų rengimo naštos dalį į respublikas. 1948 m. pra­ džioje LKP CK posėdžio nutarimuose buvo numatyta įpareigoti M i­ ros Bordonaitės vadovautą Radijo komitetą kartą per savaitę įrašinėti specialią laidą DP transliacijai į zonas [386] ir šis vykdė, orientuoda­ masis į 30 min. laidos trukmę, o RS siuntėjas, žiūrėdamas, kad „Volga“ turėtų „atsargų“ 3-4 savaitėms [633]. Matyt, atsižvelgdama į P. Petro­ nio pastabas, Maskva atsiuntė Vilniui nurodymą paskelbti spaudoje, kad nuo 1948 m. balandžio 18 d. „Volgos“ laidos bus transliuojamos sekmadieniais 18-19 vai., antradieniais, trečiadieniais ir ketvirtadie­ niais - 22-22,30 vai. Maskvos laiku 415,5 ir 39,42 m bangomis, bet lietuvių kalba - ketvirtadienį 21-21,30 vai. Berlyno laiku ir kartą per mėnesį sekmadieniais 17,30-18 vai. [254] Veikiai Vilniui nurodyta kas mėnesį įrašyti penkias 25 min. laidas ir kiekvieną siųsti nedelsiant, kad kas penkios šešios dienos Vokieti­ joje būtų gaunama viena laida. Liepta daryti vieną įrašo egzempliorių ir pridėti vieną egzempliorių lietuviško teksto ir du - vertimo. Atsa­ kingas asmuo turėjo tekstą sutikrinti su juosta ir vizuoti, o vertimus dar ir vertėjas. Pageidauta, kad laidos būtų pradedamos ir baigiamos himnu (dar prašyta į Berlyną atsiųsti dvi plokšteles su himnu), pačius įrašus siųsti kietai įpakavus. Laidas privalėjo antspauduoti respubliki­ nė cenzūra, dar turėjo būti pridėtas lydraštis su tiksliai suformuluotu laidos pavadinimu bei sąskaita (juostos kaina, gamybos kaštai ir or­ ganizacinės išlaidos) [440] (tiesa, laidas apmokėdavo Vilnius iš LTSR biudžeto). Regis, su cenzūra būta nemažų problemų. Glavlitas nesutiko ants­ pauduoti „Volgos“ laidų neišklausęs [651], tad valdyba nurodė leisti

183

184

•

3 d a lis

cenzoriui susipažinti su laidomis, gauti jo atsiliepimo kopiją ir pridėti prie siųsto teksto, kartu pastebėjo, jog tekstuose buvo būtinos CK se­ kretoriaus ar skyriaus vedėjo vizos [259]. Tačiau Glavlitas, remdamasis savo vadovybės Maskvoje įsakymu, atsisakė duoti kokias nors išvadas, girdi, galėjo tik jai leidus [654]. Nuo rugpjūčio pabaigos laidų lietuvių kalba skaičius padidėjo iki aštuonių per mėnesį [655] (transliuotos pirmadienį ir ketvirtadie­ nį 21-21,30 vai.), o trukmė svyravo nuo 25 iki 29 min. [520] Tačiau radijas nutraukdavo transliaciją pasibaigus 25-tai minutei, ir cenzūra trukdė. Sakysim, rugsėjo 9 d. buvo nutrauktas Kauno VK pirmininko J. Maniusio pasisakymas ir paleistas himnas, praleisti straipsniai „Apie liepos 14 grįžimą į tėvynę“ ir „Faktai be komentarų“, nors skelbiant lai­ dos anonsą, jie buvo nurodyti, iš dviejų plokštelių su lietuviška muzika transliuota tik pusantros, ir tai, anot A. Slavino, galėjo turėti neigiamų pasekmių tarp D P [634]. Tačiau Berlynas rado kuo pasiteisinti. Pasirodė, laidos trukmė buvo 38 min., o leisti galėjo tik 30 min., tad straipsniai ir buvo iškirpti, o dalį an­ tros plokštelės išjungė Maskva. Be to, laidos Berlyne dar buvo derinamos su sovietinės karo administracijos Vokietijoje politinio patarėjo aparatu ir karine cenzūra, ir pasitaikydavo, kad jiems įsakius tekdavo iškirpti kai kuriuos sakinius. Vilniui priekaištauta, kad siųstos nekokybiškos juostos, dažnai nutrukdavusios laidos metu [341]. Nenuostabu - panaudotų laidų įrašai buvo grąžinami į Vilnių, kad ant jų įrašytų naujas [724]. Dar Vilnius 1948 m. piktinosi, kad iš laidų buvo iškerpami žodžiai „iš Vilniaus“, siūlė jų pradžioje nurodyti transliacijų laiką ir bangas, laidas siųsti keturis kartus per mėnesį, o tekstą - Maskvai [635]. Ru­ denį ši nurodė kartu su įrašais (užantspauduotais) siųsti ir vieną teksto lietuvių ir rusų kalbomis egzempliorių, pageidavo, kad kas mėnesį būtų įrašomi 5-10 min. trukmės dviejų repatriantų iš Austrijos pasisakymai panaudojimui šioje šalyje ir kuo daugiau laiškų - paieškų, o skyrius „Kas ko ieško“ būtų kiekvienoje laidoje [443]. Vienai laidai reikėdavo apie 2000 metrų juostos, ji kainuodavo daugiau nei 2500 rublių [429]. Reikia pastebėti, kad RS skyriaus pastangos buvo įvertintos1948 m. viduryje sulaukta pagyrimo, kad pagerėjo „Volgai“ siųstų laidų kokybė [259]. Kad „lygį“ pavyko išlaikyti, rodo ir rudenį iš Maskvos į

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

respublikas siųsta laidų apžvalga, kur, giriant visus už pagerėjusią koky­ bę, ypač išskirta LTSR, sakysim, pagirtos septynios birželio laidos, kad jose demaskuoti DP stovyklų komitetai, minėtos konkrečios pavardės, faktai, naudoti repatriantų pasisakymai. Kaip prastesnės įvardytos ukrainiečių laidos, ir Maskva ragino pla­ nuojant laidas atkreipti dėmesį į DP komitetų demaskavimą, parodyti jų narius kaip nusikaltėlius, parsidavėlius, melagius, generolus, bijan­ čius likti be armijos, kad laidos būtų įtikinamos, paprastos, teisingos, su tiksliais faktais, pavyzdžiais, nurodant stovyklas ir zonas. Nurody­ ta kurti šalių, į kurias D P verbuoti dirbti, blogą įvaizdį, parodyti DP ekonominę baudžiavą, jų politinį beteisiškumą, ligos ir traumų atvejus. Jvairiu veikėjų ir repatriantų pasisakymai turėjo nušviesti sovietinių respublikų gyvenimą, liepta sykį per mėnesį pateikti 10-15 min. tarp­ tautinės politikos apžvalgą ir atskirų problemų aptarimą, dėti trumpus giminių ir repatriantų laiškus, raginimus grįžti. Mėginta tvarkyti ir organizacinius reikalus - nurodyta laidas siųsti ne iškart, o kiekvieno mėnesio 5,10,15,20 ir 25 dienomis, vesti laidų apskaitą ir numeraciją, su CK ir cenzūros atžyma, kad leista transliuoti, siųsti vieną juostos egzempliorių su pridėtais tekstais gimtąja ir rusų (2 egz.) kalbomis, įpakavus į fanerinę dėžę ar kitą patikimą tarą trau­ kiniu, o ne lėktuvu, siekti, kad mažėtų laidų kaina, o finansinę ataskaitą pateikti su smulkiu išlaidų išvardijimu. Planuotų įrašinėti buvusių DP kandidatūros turėjo būti derinamos su MGB, o laidos planuojamos dviem mėnesiams į priekį, derinant su CK bei pateikiant kopiją valdy­ bos politiniam skyriui, be to, visos priemonės turėjo būti derinamos su respublikų CK propagandos ir agitacijos skyriais bei URM [446]. Vilniuje tos tvarkos ir laikytasi. 1948 m. A. Slavinas teigė, kad laidos įrašinėtos pagal CK patvirtintą RS ir radijo komiteto pareng­ tą planą, jos pradėtos buvusiu Kauno radijo stoties signalu - dainos „Lietuviais esame mes gimę“ melodija, jos fone pranešėjas, paskelbęs „Klausykitės tėvynės balso iš Vilniaus“, pranešdavo laidos turinį, po to eidavo muzikinė pertrauka ar trumpas koncertas, kur transliuoti geriausi lietuvių kompozitorių kūriniai, žymių dainininkų, ansamblių ir muzikantų atliekamos liaudies dainos ir baigiama pranešimu Jū s klausėtės tėvynės balso iš Vilniaus“ bei LTSR himnu.

185

186

•

3 d a lis

Kiekvienoje laidoje siekta transliuoti bent vieno žym a u s va d o vo kalbą apie LTSR kasdienybes bei repatrianto pasisakymą, kad parodytų tarp DP skleistą m elą , parengtą kaip laišką likusiems giminėms ar pažįsta­ miems. Anot A. Slavino, sėkm in g a i transliuoti kontrstraipsniai, pamfle­ tai, feljetonai, kur, remiantisfa k ta is d em a sku o ti karo n u sika ltėlia iy rep a tria ­ cija i k liu d žiu si ko m itetų ve ik la , kiekvienoje laidoje perduoti ir repatrian­ tų ar artimųjų laiškai DP (iš viso 57 laidose pasisakė 62 repatriantai ir perduoti 169 laiškai). Pasisakė ir 18 žinomų inteligentų, siekta, kad jie kreiptųsi į konkrečius DP (akademikai Vladas Lašas ir Pranas Mažylis, gydytojas Liubomiras Laucevičius, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša, K. Petrauskas, J. Šimkus, A. Venclova, V. Sirijos-Gira, buvę DP E. Zalinkevičiūtė-Petrauskienė, V. Oškinis ir kiti). Taipogi transliuota 16 korespondencijų apie įvairiose LTSR vietovėse gyvenusius repatrian­ tus, perduotas lietuvių inteligentų laiškas britams su raginimu perduoti Heinrichą Ložę. Anot A. Slavino, „Volgos“ laidų efektyvumą galėjo padidinti Ber­ lyne dirbę lietuvių redaktoriai ir diktoriai ir laidų transliavimas iškart gavus jas, o ne praėjus mėnesiui ar net dviem, tad 1949 m. žadėjo siųs­ ti pagal griežtai numatytą grafiką [592]. Bet Maskva rado ką prikišti, pirmiausia, gramatinių klaidų gausą laidų vertimuose ir netikslumus, kitąsyk abejota dėl lietuviško teksto teisingumo, priekaištauta, kad ver­ timai trumpinti (tai kėlė teisėta s p o litin ė s ko n tro lės organų p re te n zija s). Kartota, kad laidose perduotų prašymų D P kreiptis dėl jų artimųjų adresų LTSR tekstai lietuvių ir rusų kalbomis turėjo būti derinami su CK propagandos-agitacijos skyriumi ir patvirtinti radijo komitete, vertimo teisingumą turėjo tvirtinti vedėjas, o klausančiųjų giminių pa­ vardės perduodamos organam s [447]. Dar po poros savaičių iš Maskvos iškeliavo visų respublikų laidų, transliuotų per „Volgos“ radiją, įvertinimas. Toks dėmesys joms, kaip ir jų dažnumas (nuo rugsėjo pereita nuo trijų savaitinių laidų prie kasdienių), aiškintas jų p a sisekim u ir kad kitų informacijos priemonių panaudai trukdė amerikiečių ir britų karinė valdžia, tuo tarpu radijas pasiekdavo visur, tad reikalauta, kad laidos būtų operatyvios, lanksčios, labiau prieinamos v isų ka teg o rijų DP. Maskva pripažino, kad iš esmės respublikų laidos atitiko reikala­ vimus, bet jų tematikoje ir organizavime matė daug trūkumų. Šaky-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

sim, iš 60 estų 1948 m. transliuotų laidų dvi išbrokuotos, nurodyta, kad kokybė menkėjo, buvo daugiau kultūrinio-pramoginio pobūdžio, per daug vietos skirta menui, nesiejant jo su repatriacija, tad raginta atsi­ minti, kad tai ne laidos užsieniui, o specifinės, repatriacijos skatinimo laidos, kur reikėjo pateikti kuo daugiau informacijos apie liaudies ūkį, repatriantų gyvenimą. Estams prikišta, kad laidos nepasižymėjo įvai­ rove ir vertimas į rusų kalbą buvo prastas. Ko gero, labiausiai kliuvo ukrainiečiams, kurie per mėnesį pareng­ davo keturias laidas. Didžiausia blogybe įvardyta tikslingumo stoka, neapibrėžta tematika ir turinys, kalba pavadinta trafaretiška, ypač laiš­ kų, maža to, šių stilius, o kartais ir turinys buvo it dvyniai. Labai girti latviai, atseit jų 64 laidų kokybė labai pagerėjo ir iš kitų išsiskyrė klau­ simų gilumu bei tikslingumu. 70 LTSR laidų turinio ir formos požiūriu vertintos teigiamai, girdi, pasižymėjo keltų klausimų gilumu ir tikslingumu. Ypač girta nusikal­ tėlius demaskuojanti medžiaga, informacija apie stovyklų komitetus, pažymėta, kad apie šiuos kalbėjo patys repatriantai, tarp jų tris kartus V. Oškinis, gerai žinojęs stovyklų gyvenimą. Pažymėti ir laiškai, atseit buvo konkretūs (su adresais, pavyzdžiais, viso buvo 170 su kreipimaisis į 574 DP, girdi, dėka Ramanauskienės kvietimų grįžo Zubovų ir Pe­ trauskų šeimos). Girta, kad laidose sistemingai rodytas LTSR gyveni­ mas, su ekskursais į tarpukarį, taip iškeliant puikią LTSR kasdienybę (kaip pavyzdys minėta medžiaga apie formalias Lietuvos konstituci­ jos laisves ir TSRS konstitucijos demokratiją), kaip teigiamas aspektas pažymėtas partinių ir kitų veikėjų pasisakymai laidose, nurodyta, kad medžiaga pateikta reportažų, feljetonų, apybraižų, pasisakymų ir kito­ mis formomis. Bet ir šioje medaus statinėje rastas deguto šaukštas - kaip trūkumas įvardytas nepakankamas paieškų skyrius, reikalauta kuo greičiau ma­ žinti savikainą (nuo 2000 rublių, kai, sakysim, estų buvo tik 500), geriau apiforminti laidas, tam jas derinant su propagandos skyriumi. Dar ak­ centuota, kad gerinant laidas pradėti nuo turinio, girdi, jis turėjo tapti koviniu, įtikinančiu, raginančiu DP grįžti. Tam nurodyta vasario-kovo laidų plane plačiau rodyti repatriantų gyvenimą, sunkų DP gyvenimą šalyse, į kurias išvyko užsiverbavę darbams, ypač tam naudojant repą-

187

188

•

3 d a lis

triantų laiškus, demaskuoti D P stovyklų komitetų vadovus, atspindėti TSRS respublikų gyvenimą, transliuoti kuo daugiau laiškų-kreipimųsi parodant liaudies gyvenimą tėvynėje, organizuoti kolektyvinius moterų pasisakymus su kreipimaisi į moteris DR Pabrėžta, kad organizuojant laidas privalėjo dalyvauti RS darbuotojai, įtraukiamas tarybinis aktyvas, ministrai, jų pavaduotojai, meno ir kultūros veikėjai, siekti, kad pasi­ sakytų visi repatriantai, būtų perduodama daugiau laiškų, paieškojimų. Be to, nurodyta ypatingą dėmesį skirti valstybinių paslapčių saugo­ jimui, vertimo į rusų kalbą kokybei. Laidos turėjo būti planuojamos trims mėnesiams, tvirtinamos CK propagandos-agitacijos skyriuose ir tik po to siunčiamos į Maskvą [448]. Tiesa, kitąsyk planavimas atrodydavo beprasmis, nes pasitaikydavo, kad „Volga“ kartodavo kai kurias laidas, tuomet Vilnius piktinosi, nes nuolat turėjo siųsti naujas [636], juolab kad vis sulaukdavo paraginimų, jog jų trūksta [522]. Matyt, nekėlė ūpo ir iš repatriantų gauta informadja, jog laidos transliuotos tuo metu, kai dirbantys D P būdavo kelyje iš darbo [676]. Būta emodjų, bet RS turėjo dirbti toliau, ir į laidų rengimą buvo įtraukiami jo atstovai vietose arba siunčiami darbuotojai su radijo ko­ miteto brigadomis įrašinėti repatriantų pasisakymus Kaune ir Klaipė­ doje [629]. Taipogi iš Maskvos vis sulaukdavo nurodymų dėl atskirų laidų. Pavyzdžiui, įrašyti Justicijos ministro pasisakymą repatriacijos reikalais, gydytojų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų laiškus DP transliavimui iš Berlyno ir Vienos [315], specialiai Klaipėdos krašto gyventojams nurodyta išversti į vokiečių kalbą įstatymą apie pilietybę ir skelbti per radiją (taip pat dėti jį į vokiečių laikraščius) [656]. Rengtos laidos ir vokiečių kalba (1949 m., regis, penkios [411]). Bet jų atpiginti niekaip nesisekė, atvirkščiai, LTSR radijo komitetas reikalavo padidin­ ti vienos laidos kainą nuo 1200 iki 1400 rublių, teisindamasis būtinybe pritraukti prie jų rengimo daugiau autorių bei aktorių ir taip pagerinti jų kokybę [430]. Rengtos ir laidos transliavimui Austrijoje, bet trumpesnės: 5-10 min.; jų metu perdavinėtos žinios iš LTSR, giminių ieškojimai, laiškai ir svei­ kinimai [523]. Matyt, ir šios laidos, ir „Volgos“ radijo stoties darbas nu­ trauktas 1950 m. Jas pakeitė laidos užsienio lietuviams iš Vilniaus radijo

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

stoties [700]. 1950 m. pradžioje jos transliuotos kartą per savaitę 559,7 ir 32,25 m diapazonu [659], vėliau - pirmadieniais, antradieniais ir šeš­ tadieniais - 1 vaL nakties 451,1 m [660]. Matyt, šioms laidoms Maskvos nurodymu RS ne rečiau kaip tris kartus per mėnesį nuo 1951 m. turėjo pateikti medžiagą apie repatriantus [645]. Šių laidų ištakų reikia ieškoti 1949 m. pavasarį LKP CK biuro įpa­ reigojime Radijo komitetui kas mėnesį per Vilniaus radiją transliuoti specialią vienos valandos laidą apie repatriantus [387]. Tiesa, girdimu­ mas ne visose šalyse buvo patenkinamas, tad, sakysim, Maskva reika­ lavo pasirūpinti geresniu girdimumu D. Britanijoje [260]. Rūpestį šio­ mis laidomis liudija ir tai, kad veikiai laidos imtos transliuoti kasdien 15,30-16 vai. Vokietijos laiku ir pavadinta „Laida lietuviams, esantiems už tėvynės ribų“, pradedant daina „Leiskit į tėvynę“ [1289]. 1946 m. Maskvos iniciatyva susirūpinta ir lietuviško kino panaudo­ jimu, tai pastebėjo ir Maskva. Jau tų metų VKP CK nutarime TSRS Kinematografijos ministerijai nurodyta per šešias savaites paruošti lie­ tuvių, latvių ir estų kalbomis trumpametražinį filmą apie repatriantų sutikimą ir įkurdinimą [745], Po metų vėl reikalauta išnaudoti galimybę D P stovyklose rodyti filmus ir siųsti juos iš Baltijos šalių, ypač kroni­ kas, pasirūpinant, kad jose būtų užfiksuotas repatriantų grįžimas ir gy­ venimas [537]. Zonose dirbę lietuviai karininkai, pavyzdžiui, P. Petro­ nis, teigė, kad nei Berlyne, nei zonose lietuviškų filmų nebuvo ir kinas kaip priemonė nenaudotas tarp lietuvių DP [517]. RS kaltę vertė TSRS „Kinoizdatui“, neįsakiusiam LTSR kino studijai paruošti specialią kino kroniką [428]. 1947 m. birželio LKP CK ir M T nutarime D P Kine­ matografijos komitetui nurodyta per mėnesį parengti trumpametraži­ nį filmą apie repatriantus [399]. Matyt, tai netesėta, ir metų pabaigoje valdyba reikalavo išleisti specialų žurnalą apie buvusių D P gyvenimą ir atsiųsti penkias kopijas [315], o A. Slavinas rekomendavo jai užsakyti porą kino kronikos numerių bei kino apybraižą apie P. Cvirką [648]. 1948 m. pradžioje LKP CK biuras pavedė Kinematografijos komi­ tetui per mėnesį išleisti kino žurnalą apie repatriantų įkurdinimą [386]. Regis, toks terminas pasirodė nerealus. Tik pavasarį buvo atrinkti as­ menys, kuriuos ketinta parodyti - vienos Vilniaus ligoninės direktorių gydytoją L. Laucevičių (jis laukė grįžtant žmonos ir vaikų), juridinės

189

190

•

3 d a lis

konsultacijos vedėją V. Žerolį (laukė dukros), Žemės ūkio akademi­ jos prorektorių Borisą (laukė žmonos), o iš repatriantų - aktorę Nelę Dauguvietienę-Vosyliūtę, valstietį Vyšniauską iš Kaišiadorių apylinkės, Kauno darbininką Grobą, Marijampolės gimnazijos direktoriaus pa­ vaduotojo Papečkio šeimą [604]. Pasirinkimas buvo suderintas su Mas­ kva ir ši, atsiuntusi telegramą su nurodymais, kokie turi būti parinkti repatriantai pagal socialines kategorijas, liepą įsakė Vilniui pagreitinti kino žurnalo gamybą [441]. Tačiau 300 m žurnalas pasirodė tik metų pabaigoje ir buvo pavadintas J ie grįžo į Tėvynę“ [592]. Be to, buvusių DP gyvenimo vaizdai buvo užfiksuoti trijuose kino žurnaluose „Tary­ bų Lietuva“, šie ir kiti „Tarybų Lietuvos“ numeriai išsiųsti rodymui DP stovyklose kartu su meniniu filmu „Marytė Melnikaitė“ [700]. 1949 m. pradžioje Maskva atsiuntė įsakymą atrinkti meninį arba pilnametražinį kino filmą lietuvių kalba ir padaryti dešimt jo kopijų, taip pat - vieną kino kroniką, į kurią įmontuoti kadrus apie repatrian­ tus ir, suderinus su CK, pasiųsti dešimt kopijų rodymui užsienyje per „Glavkinprokat“74, o vasario ir kovo mėnesiais imtis žurnalų leidybos. Konkrečiai, nurodyta iki balandžio 1 d. sukurti kino apybraižos apie bu­ vusius DP LTSR scenarijų, parengti lietuvių kalba kino kadrą, rodantį iš JAV zonos grįžusio repatrianto laišką su raginimu grįžti, parodyti autorių darbe, namuose, moksle ir kitur ir atsiųsti dešimt kopijų demonstravimui DP stovykloje prieš kino seansus bei išleisti lietuvių kalba trumpo metražo (100-150 m) agitacinį plakatą su tekstu apie repatriantų lengvatas ir kitus dalykus. Filmų išlaidas turėjo apmokėti valdyba [668]. Bet Vilnius vėl nelabai skubinosi. Tik gegužę LKP CK biuras nu­ rodė Kinematografijos komitetui per mėnesį paruošti dešimt kopijų specialaus žurnalo apie repatriantus, kas mėnesį atrinkti vieną kino kronikos žurnalą ir šešias jo kopijas siųsti į Vokietiją, išleisti trumpametražinį kino plakatą su tekstu apie repatriaciją ir repatriantų teises bei lengvatas LTSR [387]. Regis, pirmi rezultatai pasirodė liepą, kai RS gavo 320 m kino žurnalą „Tarybų Lietuva“ Nr. 22 [217]. Rugpjūtį pasirašyta sutartis su

74 Vyriausioji kino demonstravimo valdyba (rusiškai „Glavnoje upravlenije po prokatu kinofilmov“, sutrumpintai „Glavkinprokat“).

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

LTSR dokumentinių filmų studija dėl žurnalo „Tarybų Lietuva“, skirto demonstruoti užsienyje, pagaminimo. Jame planuota įamžinti Vilnių ir jo statybas, skaitant TSRS M T nutarimo dėl miesto atstatymo tekstą. Žurnale turėjo būti parodyta, kaip statybas savo piešiniuose vaizda­ vo dailininkas Jonas Kuzminskas, skulptorius Petras Vaivada, baigiąs generolo Ivano Černiachovskio skulptūrą, režisierius B. Dauguvietis, kuriam statyti spektaklį padėjo repatriantės žmona bei dukra, atvyks­ tantys išbadėję repatriantai, seniai nematę prekių pilnų parduotuvių ir didelių turgų, buvusi D P Teklė Raškevičienė, gavusi pirmą materialinę paramą, žurnalistas V. Oškinis, mitinge lietuvių vardu duodąs žodį są­ žiningai dirbti draugiškoje tarybinių tautų šeimoje, jo, žurnalisto, susiti­ kimus su repatriantais, atsitiktinį susitikimą su repatriacijos draugu stachanoviečiu. Dar planuota parodyti TSRS deputatu tapusį šaltkalvį Sergejų Tarnauką, šventę dainininko K. Petrausko šeimoje grįžus žmo­ nai ir dviem dukroms, kurios vėl mokysis lietuviškai, kaip į kaimus vesta elektra, leistos knygos, kaip dalgį keitė kombainai ir 1.1. [719] Iš vėlesnių su kinu susijusių planų žinoma, kad 1951 m. Maskva, užsakydama tris kronikos „Tarybų Lietuva“ lietuvių kalba kopijas, nu­ rodė, kad Estijoje kartu su spalvotu filmu „Tarybų Estija“ buvo sukurta juosta su kompozitoriaus Gustavo Ernesakso pasakojimu apie filmo kūrimą, ir manė, kad kažką panašaus reikėjo ir LTSR [324]. 1952 m. Įgaliotinio valdyba sudarė sutartį su TSRS Kinematogra­ fijos ministerija, pagal kurią LTSR kino kronikos studija turėjo savo produkcijos sąskaita kas ketvirtį parengti vieną kino žurnalą rodymui užsienyje, o valdyba užsisakydavo keletą egzempliorių, RS buvo įparei­ gotas teikti studijai pagalbą parenkant siužetus šiems žurnalams [325], bet ar tokie sukurti - nežinia. Filmai daugiausia demonstruoti DP stovyklose ir tuo rūpinosi Jgaliotinio valdybos karininkai75. Tačiau stengiantis pasiekti ir už sto­ vyklos ribų gyvenusius D P filmai rodyti iš austrų ir vokiečių išnuo­

75 Nors pasitaikydavo ir išimčių, sakysim, Glazge apsigyvenęs buvęs D P Š. Bukelis, demonstravęs lietuviams filmus anglų ir rusų kalbomis, norėjo gauti 16 mm filmų lietuvių kalba, kurių pageidavo žiūrovai, prašė rusų konsulo, šis žadėjo, bet per šešis mėnesius nieko nesulaukė [265].

191

192

•

3 d a lis

motuose kino teatruose. Anot karininkų, į seansus susirinkdavo 300400 DP, siūlyta didesniam efektui prieš seansus transliuoti trumpus, 10-15 min. kino kadrus DP gimtąja kalba su tekstiniais ir garsiniais kvietimais grįžti, atsakymus į D P dominusius klausimus, transliuoti repatriantų laiškus, jų pasisakymus apie priėmimą LTSR. Be to, res­ publikiniams RS nurodyta rengti spaudai būsimų filmų afišas, palikus vietos filmo pavadinimui, demonstravimo laikui ir kino teatro pava­ dinimui (tai turėjo įrašyti karininkai Vokietijoje), klijavimui iš anksto vokiečių ir austrų miestuose, visa tai derinant su CK [399]. Karininkai, lankydamiesi DP stovyklose, naudojo iš LTRS atsiųstas plokšteles su naujomis lietuviškomis sovietinėmis dainomis [399], jiems siųstos pranešimų tezės - ką davė tarybų valdžia Lietuvos darbo žmonėmSy partijos ir vyriausybės rūpestis repatriantais ir kaip lietuvių liaudis vykdo stalininį liaudies ūkio atstatymo ir vystymo planą yfotoparodų apie penkmečio planą komplektai [386]. Tokia propagandinė, į DP nukreipta karininkų veikla buvo numa­ tyta 1946 m. VKP (b) CK nutarime, įsakius sukoncentruoti užsienyje buvusį Įgaliotinio aparatą aplink D P stovyklas, konkrečiai į tas, kurio­ se gyveno lietuviai, latviai ir estai, pakeičiant rusų tautybės karinin­ kus partiniais propagandistais ir organizatoriais karininkais lietuviais, latviais ir estais. Tam Lietuvos, Latvijos ir Estijos KP turėjo skubiai atrinkti patikrintus komunistus - karininkus (arba buvusius karininkus, politinius darbuotojus). A. Sniečkui nurodyta rasti penkis darbui britų zonoje ir šešis amerikiečių. TSRS karinės administracijos Vokietijoje vyriausias viršininkas buvo įpareigotas ryžtingai protestuoti pries anglųamerikiečių okupacinės valdžios bandymus nutraukti ar apsunkinti repa­ triacijos karininkų darbą, prim enantjų duotą pažadą padėti D P grįžim ui (platinant mūsų spaudą, karininkų įsileidimas į stovyklas ir 1.1.) [745]. Nors A. Sniečkus manė, kad reiktų daugiau karininkų, bet iš pra­ džių buvo atrinkti tik keturi iš 16 divizijos: pulkininkas Antanas Sūr­ iais, papulkininkis Aleksandras Jamontas, kapitonas Vytautas Repšys ir M T dirbęs demobilizuotas majoras Vytautas Girdžius (jam siūlyta grąžinti laipsnį komandiruotės metu [710]); tiesa, nežinia ar jie buvo pasiųsti, 1947 m. P. Petronis minėjo tik du Vokietijoje dirbusius ka-

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

193

rininkus lietuvius: vyr. leitenantą Adomaitį ir kapitoną Aleknavičių [517], 1948 m. dirbo kapitonas Čepas. 1947 m. Maskvai prabilus apie delegacijos, sudarytos iš Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų, Vilniuje ieškota kan­ didatų. Iš pradžių numatyti A. Venclova, Vladas Kviklys ir generolas V. Vitkauskas, prie jų priskiriant 2-3 sekretorius [569]. V Vitkauskui dėl asmeninių priežasčių atsisakius vykti, siūlytas Švietimo ministras, M A vicepirmininkas J. Žiugžda [606], bet šio dėl užimtumo neišleido LKP CK, tad turėjo važiuoti likę du [568]. Metams baigiantis, remian­ tis TSRS M T rugsėjo 11d. nutarimu turėjo išvykti delegacija keturių mėnesių darbui stovyklose [306], bet težinoma, kad tikrai tais metais į Vokietiją išsiųsti P. Petronis ir A. Venclova. Po kurio laiko atšaukus P. Petronį, A. Venclova užsibuvo ir nors darbavosi gan aktyviai, kelionė jam paliko nekokį įspūdį, girdi, išjos (ir panašių važiavim ų) mažai naudos, ypač, likus vienam kaip vilkui (kai iš kitų respublikų buvo atsiųsta daug žmonių). Be to, artėjant pavasariui, negavo žadėtų rūbų, o su jo kostiumu jau buvo nebepatogu važinėti po stovyklas, jo galva, užmojis grąžinti lietuvius D P buvo porą metų pavėluotas ir jis nebetikėjo, kad dauguma grįš [751]. 1949 m. pradžioje Maskva planavo visais būdais siekti sovietinių karininkų akreditacijos Vakarų zonose ir atšaukti juos tik atvykus pa­ mainai bei kruopščiau juos atrinkinėti, taipogi numatyti leidiniai, ku­ riais ketinta juos aprūpinti [346]. Iš Vilniaus reikalauta atsiųsti darbui užsienyje tris tarp lietuvių žinomus atsakingus darbuotojus [304], bet, regis, nesulaukta. Be to, kad karininkai turėjo važinėti po DP stovyklas, į jų pareigas įėjo ir dar daug kitų užduočių. Tarp jų buvo medžiagos radijo laidoms rengimas (kreipiant ypatingą dėmesį informacijai apie komitetus, karo nusikaltėlius, jų globėjus vakariečius, D P verbavimą darbams, repa­ triantų pasisakymų įrašymui), agitacinio-propagandinio darbo spau­ doje organizavimas (kreipimųsi rengimas, giminių, ieškančių DP, są­ rašų skelbimas, medžiagos apie liaudies ūkio pokyčius, kadparalyžuoti komitetų propagandą, parinkimas ir 1.1.) ir laiškų rinkimas [216]. Tačiau toks vargas buvo neblogai apmokamas. 1949 m. pabaigoje Maskva, prašydama Vilniaus keturių darbuotojų darbui su DP, nuro­

194

•

3 d a lis

dė, kad jie bus įtraukti į valdybos etatus, gaus 1500 rublių ekipiruotės įsigijimui ir algos dydžio pakeliamuosius (iš jų 50 proc. - rubliais, o kitus - valiuta). Algos Vokietijoje gaudavo 1600 rublių, iš jų 1280 rubliais, 640 rublių - vokiškom markėm. Dirbę Austrijoje, Anglijoje, Švedijoje -1 5 0 0 rublių valiuta ir 200 rublių bei priedą už pragyvenimo brangumą [ 327]. Beje, Anglijoje ir Švedijoje lietuvių nebūta, nors jau 1946 m., kai VKP CK nutarime TSRS URM buvo pavesta pasiųsti du estus ir latvį į Stokholmą dirbti laikinais konsultantais estų ir latvių repatriacijos reikalų skyriuje ir vieną latvį tokiam pat darbui Briuselyje, A. Sniečkus pageidavo, kad būtų pasiųsta ir iš LTSR [ 745].

Menant LTSR dėmesį DP, prokomunistiniai JAV lietuviai, ypač pri­ siminus nesenus karo metus, galėjo jautis nuskriausti. Tai galima jausti iš A. Bimbos laiško. Jis 1947 m. džiaugėsi, jog LKP siųsta medžiaga nau­ dinga, ypač korespondencijos iš įvairių LTSR vietų apie pokyčius jose bei buvusių D P ir evakuotų į TSRS karo metu įspūdžiai76, bet skundėsi jau du mėnesius negavęs „Tiesos“, o „Tarybų Lietuvos“ - net du metus ir TSRS GK Niujorke negalėjo atsakyti, kodėl. Prašė siųsti Vilniaus dien­ raščius lenkų ir žydų kalbomis, provincijos laikraščius, kad iš jų pasirinktų medžiagos, matfašistai gaudavo Lietuvos spaudą (spėjo, per Vokietiją) ir persispausdindavo savikritikos korespondencijas ir šaukdavo, ve, žiūrėkite, kas dedasi Lietuvoje prie bolševikų, o A. Bimba negalėjo jų atmušti. Perio­ dika P. Amerikoje - „Vienybė“ ir „Darbas“ (kurie dar ėjo, bet A. Bimba abejojo ar ilgai, ypač dėl „Vienybės“, nes šią reakcija Argentinoje gali labai greitai sunaikinti) naudojo straipsnius apie LTSR iš „Laisvės“ ir „Vil­ nies“, bet A. Bimba siūlė siųsti straipsnius tiesiai jiems. A. Bimba turėjo nemenkų nusiskundimų dėl knygų. LTSR jam pa­ žadėjo siųsti kiekvienos išleistos knygos bent po porą egzempliorių. Jis pageidavo, kad siųstų paštu bent dalį, tada būtų turėję ką parodyti 76 Tačiau sistemingai pranešinėti, kur ką spausdino, neapsiėmė, neturėjo tam žmogaus, girdi, tuo LTSR galėjo užsiimti R Rotomskis, kuris gaudavo visus lai­ kraščius. Be to, komunistai savo spaudą siuntė per konsulatą, tik LTSR adresatai negaudavo, kaip prof. J. Matulis ir J. Krikščiūnas.

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

oponentams, tik vis bėda su jūsų paštu ir niekaip nesuprato, kodėl taip trukdosi (regis, paštu buvo gavęs tik kelias prof. Jono Krikščiūno siųstas knygas). Be to, nesulaukė žadėto knygos apie D P rankraščio, o DP vis plūsta ir varo propagandąy tad turi būti ja u kelios brošiūros apie juos išleistos, o kol kas tegalėjo išleisti vieną kitą lapelį. Apskritai, A. Bimbos nuotaika buvo ne kokia ir jis pasijuokė iš E.Teumin raginimo rašyti, ko reikia, nes, girdi, su jų norais m atai tesiskaitoma [261]. Gavęs tokį laišką Informbiuro viršininko pavaduotojas G. Bespalo­ vas pasiuntė kopiją A. Sniečkui, be kitų dalykų, ragindamas kuo grei­ čiau pasiųsti knygas A. Bimbai, imtis priemonių padidinti siunčiamos medžiagos kiekį, pasirūpinti LTSR spaudos siuntimu ir paskirti žmo­ gų parašyti brošiūrą apie lietuvius DP [255]. Praėjus vos porai savai­ čių G. Bespalovas pakartotinai prašė siųsti spaudą „Laisvei“, „Vilniai“, „Liaudies balsui“ ir „Darbui“, nes jos stoka stato lietuvių progresyvias organizacijas į labai nepatogią padėtį, bei pasiaiškinti, kaip reaguota į A. Bimbos laišką [256]. Bet LKP nesiskubino, tad po trijų savaičių G. Bespalovas vėl pareikalavo kuo greičiau sutvarkyti spaudos siuntimą [257] (mat JAV buvo gauta apie 30 straipsnių iš LTSR, bet spaudos iš LTSR nematė jau kelis mėnesius, o, anot R. Mizaros, priešai savaip cituoja iš Vokietijos gautą Lietuvos spaudą [479]). Išeiviai skundėsi ir TSRS diplomatams JAV, kaip Dominykas Solomskas - pasiuntinybės darbuotojui Sorokinui, girdi, JAV apie mili­ jonas lietuvių, turi du dienraščius, vieną savaitraštį ir kas trys mėne­ siai leistą žurnalą, o medžiagos neturėjo, ką gaudavo iš LKP - viską sunaudodavo, nors niujorkiečiams ir tekdavo dalytis su čikagiečiais, o šie skundėsi, kad gaudavo per mažai. Dar A. Solomskas pergyveno, kad negaudavo LTSR spaudos, o fašistai - ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų. TSRS pasiuntinybė JAV reikalavo iš Informbiuro viršininko B. Ponomariovo 1. Kuo daugiau vietinės medžiagos iš Lietuvos vietovių; 2. Labai svarbi Tėvynės išdavikus demaskuojanti medžiaga; 3. Kuo dau­ giau medžiagos apie TSR S gyvenim ą aplamai ir „naujosios demokratijos šaliųu; 4. straipsniai apie tarptautinius klausimus [727]77. 77 Anot diplomato, lietuvių prokomunistinė spauda buvo viena iš labiausiai sti­ prių nacionalinių grupių spaudų JAV, daugiausia plinta tarp lietuvių - sunkiosios pramonės darbininkų.

195

196

•

3 d a lis

Ir tokių pageidavimų - nurodymų iš ambasadų būta ne vieno. Pa­ vyzdžiui, 1948 m. Vilniui pranešta, kad reakcionieriai nuolat demons­ truoja filmus „Ten, kur teka Nemunas“, „Bolševikinis teroras Lietu­ voje“ ir kitus, po kurių parodymo kalbėdavo ALT pranešėjai, iš kurių populiarumu išsiskyrė buvęs D P Bronius Budginas, Elena Deveikienė ir kiti, bei pageidauta filmų „Marytė Melnikaitė“, „Tarybų Lietuva“, kino kronikos su lietuviškais subtitrais 16 mm juostose (mat 36 mm juostos filmus rodyti klubuose draudė JAV įstatymai) [463]. 1949 m. atkeliavo „Lietuvių balso“ Kanadoje prašymas reguliariai siųsti litera­ tūrą ir nuotraukas [474]. Kai kada literatūra ambasadoms siųsta Maskvos valia, sakysim, 1948 m. Sovinformbiuro viršininko pavaduotojas S. Popovas K. Preik­ šui perdavė TSRS Generalinio konsulo Niujorke J. Lomakino pageida­ vimą atsiųsti 500 egz. LTSR konstitucijos lietuvių kalba [528]. Kartais knygos siųstos su recenzijomis, sakysim, knygas „Tėvynėje“ ir „Moks­ lininkų žodis“ lydėjo Karolio Vairo-Račkausko recenzijos (vienoje mi­ nėta, kad repatriantas kalbėjo apie puikų maitinimą kelyje) [640]. Beje, per Sovinformbiurą keliavo LTSR rašytojų sąjungos siųsta literatūra. Oponentams puolant, kad prokomunistinių organizacijų vadovai gaudavo nemokamą propagandinę literatūrą, 1948 m. nutarta siųsti po 10-15 egz. atrinktų knygų pardavimui per Niujorko knygy­ ną „Five Continental books“ pasinaudojant „Mieždunarodnaja knyga“ kanalais [564] (tiesa, tik knygas, įtrauktas į atvirą „Sojuzpečiaf katalogą [583]). Pietų Amerikoje iš „Mieždunarodnaja knyga“ gautą literatūrą platino vietinės firmos - „Distribindora Rio platense“ (Argentinoje, bet 1948 m. ji uždaryta) ir „Pueblos Unidos“ (Urugvajuje) [473]. RV užsivertus rūpesčiais su DP, matyt, Maskvos nurodymu, į darbą su užsienio lietuviais įsijungė VOKS. 1948 m. pabaigoje VOKS, nurody­ dama, kad jos uždavinys padėti lietuvių progresyviai emigracijai,,populia­ rinti LTSR pasiekimus ir kad tam reikia sistemingai siųsti į užsienį dideliais kiekiais lietuviškas knygas, straipsnius, parodas, foto albumus, filmus, kino kronikas, o draugijai jų gauti sunku, nes LTSR neturėjo skyriaus, prašė LKP CK atsiųsti straipsnių su nuotraukomis „LTSR liaudies ūkio atsta­ tymo ir vystymo 5 m. plano vystymas“, „Liaudies švietimas LTSR“, fotoalbumą „Kultūros sužydėjimas LTSR“, fotoapybraižą „Vilniaus univer­

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

197

sitetas“, LTSR ūkinį ir kultūrinį gyvenimą atspindinčių knygų rinkinius, liaudies muzikos, natų, šokių natų rinkinius, lietuvių kalbos vadovėlius 1-4 klasėms (po 20 egz.). Draugija apmokėdavo siuntimo išlaidas gavusi (bet jeigu tikdavo persiuntimui) [279]. 1949 m. LTSR susirūpinus ryšių su išeivių komunistinėmis orga­ nizacijomis stiprinimu tarpininke buvusi VOKS manė, kad medžiagą reikėjo rinkti LTSR su vietos Glavlito sutikimu ir pridėtu vertimu į rusų kalbą bei informuojant, kaip LTSR spauda atsiliepė apie atrinktas knygas, ir nurodė, kad gali apmokėti siuntimą tik į JAV [482], VOKS prašinėjant LTSR URM literatūros siuntimui, RS nusprendė išnau­ doti šį kanalą savo leidinių siuntimui [617], Maskva tam pritarė, nepamiršusi nurodyti, kad galima siųsti tik Glavlito leistus leidinius [323] (žinoma, kad pasiųsta 600 egz. brošiūrų „Mokslininkų žodis“ ir „Tė­ vynėje“ LTSR rašytojų sąjungos vardu ir 800 egz. grožinės literatūros knygų) [365]. 1949 m. astuoni prokomunistiniai išeivių laikraščiai prašė nemoka­ mai siųsti LTSR periodiką, bet URM trūkstant lėšų siuntė tik JAV lai­ kraščiams, bet pavasarį ir ši karvutė žadėjo užtrūkti, nes „Tiesos“, „Li­ teratūros ir meno“, „Lietuvos pionieriaus“, „Pergalės“, Jaunim o gretų“, „Tarybinės mokyklos“ ir „Švyturio“ redakcijos atsisakė nemokamai duoti bent po kelis egzempliorius ir I. Gaška prašė V. Niunkos pagalbos [287].Tiesa, prokomunistinių organizacijų norai buvo didesni - teisin­ damiesi sunkia ekonomine padėtimi jie pageidavo nemokamai gauti po vieną egzempliorių „Tiesos“, visų respublikinių žurnalų, straipsnių ir smulkios informacijos, brošiūrų, grožinės literatūros, lietuvių kalbos, istorijos vadovėlių, filmų, natų, nuotraukų, gatavų matricų, plokštelių, fotoalbumų (matyt, tokia buvo jų reakciją į VOKS laiškus dėl kultū­ rinių ryšių užmezgimo, su kuriais siųsti ir LTSR išleistų knygų, kino filmų, laikraščių ir žurnalų sąrašai su siūlymu užsisakyti). URM tiek neišgalėjo, tad dar 1949 m. balandį VOKS pirmininkas A. Denisovas kalbėjo su I. Gaška apie VOKS skyriaus įkūrimą LTSR ir jo finansa­ vimą iš TSRS biudžeto. Po poros mėnesių URM dėl to kreipėsi į LKP CK propagandos ir agitacijos skyrių, bet klausimas neišrištas atseit dėl kadrų stokos. URM teko suktis pačiai. 1948 m. vasarą ji buvo parengu­ si pagalbos pažangiems lietuviams Amerikoje planą ir prašė A. Sniečkaus

198

•

3 d a lis

finansuoti penkių egzempliorių „Tiesos“, „Pergalės“, „Literatūros ir meno“, Jaunim o gretų“ ir „Švyturio“ prenumeratą išeivių redakcijoms bei pagalbos tikslams nemokamai joms kas mėnesį siųsti matricas su medžiaga apie LTSR, taip pat pasiųsti filmą apie M. Melnikaitę, kino žurnalą „P. Cvirka“, kino apybraižą „Lietuvos jaunimas“ ir specialų fil­ mą apie buvusius DR Toks dosnumas būtų kainavęs 54 000 rublių [295], bet, regis, tiek negauta. Žinoma, kad URM 1949 m. per VOKS į JAV, Kanadą ir Angliją išsiuntė tris dideles literatūros siuntas, organi­ zavo reguliarų RS leistos literatūros siuntimą komunistinėms organi­ zacijoms ir veikėjams [284]. Be to, metų pabaigoje ministras I. Gaška parašė TSRS užsienio reikalų ministrui A. Višinskiui dėl VOKS iš komunistinių lietuvių or­ ganizacijų JAV, kurios, girdi, vienijo 250 000 asmenų, ir pateikė gautus prašymus siųsti įvairią medžiagą (žinutes, spaudą, natas, nuotraukas, kino filmus ir kronikas), kad galėtų užsiimti propaganda tarp 600 000 lietuvių (įskaitant 23 000 buvusius DP). Anot I. Gaškos, LTSR netu­ rint VOKS analogo, ryšiai buvo epizodiški, ir kitąsyk neišmanant spe­ cifinių abiejų Amerikų valstybių sąlygų nepasiekdavo tikslų. Jis teigė, kad labiausiai informacinės medžiagos reikėjo JAV ir Kanadoje, kur, girdi, reakcionieriai su ALT prieky varė plačią kampaniją prieš TSRS ir LTSR, o LAIC ir pasiuntinybės anglų kalba leisti biuleteniai davė toną 35 reakciniams laikraščiams ir žurnalams, turėjo specialų fondą bei 1947-1949 m. antisovietinei propagandai išleido 2,5 mln. dolerių. Bet po tokio gąsdinančio vaizdo I. Gaška teigė, kad, jo galva, me­ džiagos VOKS rengimas nepriklausė LTSR URM kompetencijai, ir prašė A. Višinskio išaiškinimo, ar URM turi to imtis, ar LTSR reikėjo kurti specialų organą kultūriniams ryšiams su pažangiais užsienio lie­ tuviais [284]; kad Lietuvoje reikia VOKS skyriaus, sutiko ir LKP, apie tai V. Niunka rašė M. Suslovui [483]. Nežinia, ką atsakė A. Višinskis, ir, apskritai, ar atsakė, bet LTSR VOKS analogo taip ir neatsirado, 1950 m. literatūra toliau siųsta per VOKS, įskaitant ir išleistą RS. Be to, A. Slavinas, akcentuodamas, kad pažangūs lietuviai veda propagandą tarp D P už grįžim ą , siūlė F. Golikovui padidinti siųstos per „Mieždunarodnaja knyga“ literatūros kiekį, ypač „TB“ (jis generolui pasiuntė šešių puslapių prokomunistų pareng­

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

tą raginimą grįžti, kurį šie siuntė DP, prašiusiems padėti emigruoti į JAV) [601]. Žinoma, kad VOKS kelis kartus siuntė į įvairias Ameri­ kos šalis kelis šimtus DP skirtų leidinių [292]. Savo ruožtu URM ir 1950 m., po pakartotinų prokomunistinių organizacijų prašymų jai ir RS siųsti bent po kelis egzempliorius periodinių leidinių, nusprendė, jog užteks ir vieno, ir prašė LKP CK rasti iki metų pabaigos 8000 rb. „Švyturio“, „Pergalės“, Jaunim o gretų“ ir „Literatūros ir meno“ pre­ numeratai, fotonuotraukų matricų laikraščiams ir literatūros pirkimui (persiuntimo išlaidas dengė VOKS) [296]. Be to, I. Gaškos teigimu, JAV prokomunistinė spauda naudojo „TB“ žinutes ir straipsnius, nuo­ traukas, Kanados pažangių lietuvių centro vienkartinis leidinys „Tarybų Lietuva paveiksluos* iš žurnalo „Tėvynėje1paėmė ištisus iliustracijų pus­ lapius. Kai kada ima ir reakcionieriai be komentarų,, bet daugiausia tau ką gali iškraipyti ir savaip pakomentuoti [292]. 1952 m. TSRS URM, anot I. Gaškos, skyrė daugiau dėmesio pro­ komunistinių išeivių paramai, o VOKS sutiko skirti 20 000 rb. me­ džiagos iš LTSR URM pirkimui ir siuntimui. Nuosekliam darbui vis kliudė Glavlitas, tekdavo ilgai susirašinėti, kol gaudavo jo leidimą, to­ dėl VOKS siūlė gauti leidimą iš VKP CK, kad literatūrą galėtų vizuoti LTSR Glavlitas (kaip buvo Armėnijoje) [290], bet, regis, ar nemėginta, ar nepavyko, nes, 1952 m. duomenimis, nuo 1950 m. prokomunisti­ nės organizacijos JAV gaudavo tik „Tiesą“, tad buvo parengtas 19511952 m. išleistų ir siųstinų knygų sąrašas už 5000 rublių [406]. Informaciją prokomunistinei spaudai siuntė ir Sovinformbiuras, bet, žiūrint iš Vilniaus, dirbo blogai. 1949 m. rudenį URM, sužinojusi iš Sovinformbiuro atstovo Lietuvoje Fedorovičiaus, kad biuras siuntė tik treč­ dalį to straipsnių kiekio, kurį siuntė 1948 m., o smulkios informacinės medžiagos siuntimą visai nutraukė, susirūpino, jog reikia siuntimą at­ naujinti [366]. Buvo kreiptasi į M. Suslovą ir prašyta paveikti biurą [483], o į A. Sniečkų, kad nurodytų Poligrafijos pramonės, leidyklų ir knygų prekybos valdybai prie M T reguliariai skirti ir siųsti į Sovinformbiurą po vieną egzempliorių visų išleistų knygų lietuvių kalba, kurios iš ten biuro lėšomis būtų persiunčiamos didžiausiam JAV lietuvių organizacijų cen­ trui Niujorke (mat latviai ir estai gaudavo po vieną egzempliorių) [365]. Tiesa, Sovinformbiuro viršininkas P. Pozgejevas nesutiko su priekaištais

199

200

•

3 d a lis

ir teigė, kad 1949 m. užsienio lietuviams buvo nusiųsti 385 straipsniai ir korespondencijos, kuriuos spausdino „Laisvė“ (40), „Vilnis“ (96), „Liau­ dies balsas“, „Darbas“ (41) ir „Tėvynė“. J šią veiklą buvo įtraukta ir LTSR rašytojų sąjunga. 1950 m. Sovinformbiuras reikalavo, kad LKP CK medžiagos rengimo pagerinimui pavestų sąjungai apsvarstyti rašytojų bendradarbiavimą su biuru, URM skirtų nuolatinį referentą išeivių spaudos apžvalgai, su kurio pagalba būtų planavę kontrpropagandinių straipsnių tematiką, derinant ją su LKP CK. Taipogi biuras pateikė ir konkrečias straipsnių bei apybraižų tematikas, kuriomis pageidavo LTSR rašytojų ir publicistų medžiagos [529J78. Bet kol šioje Adanto pusėje daugiau užsiėmė susirašinėjimu ir atsi­ rašinėjimu, iš kitos vis keliavo nusiskundimai. Pavyzdžiui, 1952 m. pa­ vasarį Sovinformbiuro viršininkas P. Pozgejevas persiuntė A. Sniečkui savo atstovo pokalbio su R. Mizara ataskaitą. Sis, girdi, teigė, kad veikla silpnėjo dėl reakcionierių stiprėjimo, ypač panaudojant DP, jie turėjo daug lėšų ir JAV vadovaujančių sluoksnių paramą, tad, anot Maskvos pareigūno, reikėjo mūsų paramos. R. Mizara patvirtino, jog prokomu­ 78 Viena tokia tema buvo LTSR dešimtmetis (planuoti straipsniai „Lietuvos liaudies pergalės kelias“, „Lietuvos liaudies šventė“, „Respublikos jaunystė“, „Tei­ singame kelyje (socialistinių pertvarkymų sėkmė Lietuvos kaime)“ ir „Lietuvos liaudies socialistinės kultūros sužydėjimas“, kita - kova už taiką („Tautos kovoje už taiką“ planuoti rašytojų, TSRS delegacijos taikos renginiuose užsienyje narių A. Venclovos ir kitų straipsniai, „Tarybinė liaudis - kovotoja už taiką“, „Reak­ cinės spaudos šmeižtų demaskavimas“ - kontratsakymai remiantis konkrečiais LTSR pavyzdžiais), trečia - sovietinis gyvenimas (apybraižos apie LTSR miestus, kultūrinį gyvenimą fabrikuose ir kaimuose), ketvirta - sovietinių žmonių darbas („Laisvas, kūrybinis darbas“, „Nuo eilinio darbininko iki inžinierinio-techninio darbuotojo lygio“ - naujas sovietinio darbininko tipas, „Žmonės, nežinantys ne­ darbo baimės“, apybraižų serija apie gamybos novatorius), penkta pavadinta nau­ j i sovietinių žm onių bruožai (apybraiža apie įvairių profesijų žmones, ribų tarp fizinio ir protinio darbo naikinimą su konkrečiais pavyzdžiais, „Kolūkinio kaimo inteligentija“, „Vieno fabriko žmonės“) ir paskutinė - Lietuvos kaimo gyvenimas („Naujas tarybinis valstietis“ - socialistinio darbo didvyris, žemės ūkio pirmūnai, „Moteris - kolūkio pirmininkas“, „Naujas kolūkinis kaimas“, „Kaimo ligoninė“ ir „Naujos profesijos kolūkiniame kaime“).

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

201

nistinė spauda naudojo Sovinformbiuro medžiagą, bet prašė trumpes­ nės (mat ilgų straipsnių perspausdinimas kėlė problemas) ir daugiau, taipogi daugiau medžiagos apie LTSR gyvenimą, su konkrečiomis pa­ vardėmis, reguliariai siųsti knygas, ypač lietuviškų dainų ir pjesių, nes turėjo labai mažai ir tos buvo pasenusios, periodiką, organizuoti laiškų JAV lietuviams siuntimą [530]. Lietuvių meno lygos sekretorius ir at­ sakingas „Vilnies“ redaktorius L. Jonikas piktinos, kad antrus metus negavo „Literatūros ir meno“ ir „Pergalės“, tik „Tiesą“, ir prašė praeitų metų komplekto žadėdamas apmokėti, bet - Kas tai, ne tik nuo saviškių negauna laiškų, bet ir dėl spausdinto žodžio tenka ant kelių klauptis. Į ką tai panašu???? [336]

1947 m. Brazilijos lietuviai per sovietinius diplomatus prašė siųsti spaudą iš LTSR [330]. 1951 m. iš Urugvajaus prašyta daugiau literatū­ ros, informacijos ir kitos medžiagos apie LTSR, nes gaudavo tik „Tie­ są“ (ir tai nereguliariai) ir „TB“ [319], tačiau ir po poros metų daugiau mažiau reguliariai gaudavo tik „TB“, o nereguliariai per TSRS amba­ sadą - „Tiesą“ ir kažkodėl daug Latvijos ir Estijos spaudos, nors latvių ir estų Pietų Amerikoje beveik nebuvo [753]. Sovinformbiuro siųsta medžiaga, anot urugvajiečių, mažai lietė LTSR, svarbi informacija vė­ luodavo, pavyzdžiui, apie S. Nėries, L. Giros mirtį Urugvajuje sužinota praėjus porai mėnesių, tad vis prašė medžiagos apie gyvenimą LTSR, nuotraukų, matricų, nutikus neeiliniam įvykiui - pranešti telegrafu, prašyta ir filmų, kuriuos galėjo perduoti ir Brazilijos lietuviams. Knygų per pokario metus Urugvajuje gauta kelios siuntos, daugiausia - vers­ tinių, kai labiau reikėjo lietuviškų, ir kiek daugiau sulaukė 1950-ųjų siuntoje [746]79. Nors Škotijoje prokomunistinės organizacijos regulia­

79 Siuntoje buvo poros dešimties LTSR rašytojų (A. Guzevičiaus, A. Baužos, L. Giros, A. Venclovos, V. Mozūriūno, T. Tilvyčio, J. Dovydaičio, J. Avyžiaus, V. Sirijos Giros, Jovaro, M. Sluckio, V. Valsiūnienės, Antano Jonyno, Jono Mace­ vičiaus, P. Cvirkos, Ievos Simonaitytės, Vlado Grybo, V. Reimerio, A. Griciaus, V. Montvilos) knygos, antologijos Jaunieji“, „Kovingoji jaunystė“, apie tuziną knygų vaikams (E. Mieželaičio, V. Valsiūnienės, K. Binkio, S. Nėries, J. Janonio, J. Biliūno, P. Cvirkos), iš klasikos - Aišbės, Šatrijos Raganos knygos. Nemenką dalį sudarė politinė literatūra: J. Matulio „Mokslas kovoje su prietarais ir religi­ ja“, „Kolektyvinis kaimas“, J. Dovydaičio „Socialistinio darbo didvyrio žodis“, ►

202

•

3 d a lis

riai gaudavo literatūrą, bet niekaip negalėjo išprašyti iš TSRS ambasa­ dos filmų „Marytė Melnikaitė“, „Tarybų Lietuva“ [374]. Regis, ir Maskvoje nebuvo patenkinti Vilniumi. 1952 m. balandį grūmota A. Slavinui, kad praėjus porai mėnesių po pasitarimo valdy­ boje kaip organizuoti išeivių prokomunistinei spaudai medžiagą apie repatriantus, bet iš Sovinformbiuro nieko nesulaukė [325] ir 1952 m. pabaigoje ieškodami išeičių bei teisindamiesi DPpropagandos sustiprė­ jim u, I. Gaška ir A. Slavinas siūlė steigti komisiją, kuri vadovautų ir organizuotų propagandinį darbą tarp užsienio lietuvių. Ji turėjo rink­ ti medžiagą apie LTSR pasiekimus, repatriantų gyvenimą, išdavikišką buržuazinių nacionalistų veiklą ir liūdną D P padėtį JA V ir kitose šalyse. Anot sumanytojų komisija turėjo rengti teminius planus, vadovauti „TB“, užsienio lietuviams skirtoms radijo laidoms, neperiodinių RS leidinių ir specialių kino rinkinių užsieniui leidimui. J komisiją jie siūlė įtraukti V. Niunką (pirmininkas), J. Paleckį, K. Preikšą, A. Filimonovą, L. Kapočių ir juos abu [297]. 1953 pradžioje, paaiškėjus, kad repatriacija besirūpinusios instituci­ jos naikinamos, A. Slavinas siūlė V. Niunkai propagandinio darbo tarp užsienio lietuvių tęsimui prie „Tiesos“ leidyklos sudaryti etatinę šešių žmonių „TB“ redakciją ir iš biudžeto dotuoti laikraščio leidimą, skirti 10 000 rb. išleisti du iliustruotus žurnalus „Tėvynėje“, dar išleisti bro­ šiūrą apie lietuvių buržuazinių nacionalistų lyderius, įpareigoti URM siųsti „Tėvynės balsą“ ir kitus leidinius RS turėtais adresais, o proko­ munistinėms institucijoms - periodiką, grožinę bei politinę literatūrą ir padidinti per Sovinformbiuro siųstos medžiagos kiekį [672]. Panašiai A. Sniečkui rašė ir I. Gaška, siūlęs, be „Tėvynės balso“, periodiškai leisti J. Gregorausko „Buržuazinės Lietuvos kooperacija - darbo žmonių išnaudoji­ mo įrankis“, A. Sniečkaus „Didysis lietuvių tautos draugas“, „Tarybų Lietuvos kolektyvininkių valstiečių-moterų suvažiavimas“, J. Žiugždos „Reakcinė lietuvių dvasininkija - amžinas lietuvių tautos priešas“, J. Dovydaičio „Gausaus derliaus meistras“, „Daugiatautės tarybinės valstybės tautų draugystė“. Taipogi įdėtos ir knygos „Saviveiklos teatras“, J. Lingio „Lietuvių liaudies šokiai“, „Tarybinės dai­ nos chorui“, K. Korsako „Literatūra ir menas“, A. Venclovos „Knyga apie Cvir­ ką“, „Lietuviškos knygos 400 m. kelias“, V. Mykolaičio-Putino „Pirmoji lietuviš­ ka knyga“, žurnalas „Švyturys“ [289].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

iliustruotą žurnalą ar brošiūras, tęsti užsieniui skirtas radijo laidas, or­ ganizuoti kino žurnalų emigrantams gamybą, siųsti prokomunistinėms organizacijoms spaudą, išlaidas dengiant iš vietinio biudžeto, kelti Sovinformbiuro klausimą dėl medžiagos prokomunistinei spaudai didi­ nimo ir siūlyti TSRS URM siųsti į JAV ir D. Britaniją darbuotojus iš Vilniaus darbui tarp buvusių DP [294].

Gal DP būtų buvę kiek lengviau, žinant, kiek rūpesčio jie kėlė TSRS ir kiek pastangų reikalaudavo prieš juos nukreipta Galijoto informaci­ nė veikla, bet tuomet jiems teko iš paskutiniųjų spirtis bent jau neutra­ lizuojant ją. Ko gero, vienas sunkiausių išmėginimų buvo susidūrimas su sovietiniais karininkais stovyklose. Lietuviams tai buvo nauja pa­ žintis su jais; palyginti su matytais 1940-1941 m. atrodė pasikeitę dėl nematytų antpečių, iš pradžių - labai pasipūtę, o paskui - nustebę, kad baltiečiai nušvilpdavo juos. D P įkalbinėti grįžti ir būriais, ir pavieniui, neretai grasinta prievartine repatriacija [1373]. Karininkai vaikščiodavo ir po butus, kuriuose gyvendavo DP, bet mažai ką pešdavo, nes DP vis primindavo sovietines represijas (vienoje stovykloje moteris paprie­ kaištavo pulkininkui, kad atvažiavo netikusią dieną - birželio 14 d., kai stovykloje Baltijos šalių vėliavos buvo pusiau nuleistos, o kariškiui pastebėjus, kad D. Britanijos vėliava iškelta, moteris atrėžė, kad jūs dar jų nevezėte [1343]. Kad jų ne pyragai laukė, pripažino ir RV karininkai. Vieno jų, lan­ kiusio stovyklas britų zonoje, ataskaitoje teigta, kad kai britams lei­ dus išdalijo baltams spaudą, lietuviai demonstratyviai atsisakė paimti, pareiškę, kad ją reikia siųsti atgal į Maskvą [475]. Plačiai nuskambėjo nutikimas Blombergo stovykloje 1946 m. rudenį, kur be leidimo at­ vykę trys RV karininkai sutikti nedraugiškai, išvažiuojant į jų auto­ mobilį paleisti ne tik akmenys ir pagaliai, bet ir granata, buvo sužeisti trys žmonės [1243]. JAV karo policija turėjo įsikišti vienoje Miuncheno stovykloje, gelbėdama kapitoną Verniką, kai DP, draskydama atvežtos literatūros pundus, rado nuotraukas, kuriose atpažino save, ir įsiutę ap­ vertė bei padegė kapitono mašiną [1367].

203

204

•

3 d a lis

Situacija nepasikeitė ir rusų karininkus pakeitus lietuviais. Žinia, jie sulaukė didesnio susidomėjimo (sakysim, spaudoje skelbtos net trys kapitono Repšio nuotraukos, klausiant, kas jį pažįsta [1286]), bet ir ne tokio, kokio, matyt, tikėtasi, pavyzdžiui, vienoje stovykloje iš 3000 lie­ tuvių pažiūrėti leitenanto Čepo (anot D P spaudos, buvusio Lietuvos armijos puskarininkio) atėjo tik 100, bet ir jų užteko, kad svečias pa­ sijaustų kaip ant keptuvės. Paklaustas, kieno armijoje tarnauja, atsakė, kad Lietuvos, o uniforma - ne svetima, bet bendra, negalėjo atsakyti, kas nutiko išvežtiems į Sibirą, girdi, tai politinis dalykas, o apie juos šnekėti nenori. Paklaustas, ar nuvežtų į Lietuvą DP spaudos, atsakė, kad galėtų, tik amerikiečiai draudžia, bet Čepą lydėję amerikiečiai, DP angliškai paklausti, tik numojo - nors vežimais vežkit, o kai karininkui išvertė atsakymą, šis jau nebegalėjo... [1142] Bet sovietai be reikalo priekaištavo sąjungininkams ir DP globo­ jusioms institucijoms dėl repatriacijos trukdymo ar paramos nenorėju­ siems grįžti. Pavyzdžiui, jau 1945 m. F. Golikovas viešai skundėsi dėl nedraugiškų grupių trukdžių ir antirepatriacinės propagandos [1369], 1947 m. pergyventa, kad britai teisinosi nieko negalį padaryti su antisovietine propaganda, nes ji ėjo iš lūpų į lūpas ir, girdi, niekuo dėti, jei DP neėmė sovietinės literatūros bei nenorėjo klausyti sovietinės pro­ pagandos, jie apskritai siūlė nutraukti tuščią sovietinių misijų veiklą. Sovietus nervino ne tik baltų, bet ir kitų tautų prieš juos nukreipti leidiniai, pavyzdžiui, žurnalas „Nabat“, leidyklos „Posiev“ leidiniai, buvo nepatenkinti britų nustatyta tvarka, leidusią stovyklas lankyti tik vienam sovietų karininkui, lydimam anglų karininkų ir 5-10 žmonių būriui apsaugos, bei bendrauti su DP tik individualiai [321]. Kitąsyk nepasididžiuota falsifikuoti įrodymus. Anot DP spaudos, po apsilan­ kymo Eichšteto-Rebdorfo stovykloje RV karininkai padarė neva prieš juos nukreipto LTB apylinkės komiteto atsišaukimo fotokopiją, tik ne­ vykusiai suklastojo parašus [1380]. Tačiau iš kitos pusės, sakysim, prasidėjus emigraciniams procesams IRO darbuotojai ragino DP grįžti, ypač ligonius ir vyresnio amžiaus asmenis, kurių įsileidimo į įvairias šalis perspektyvos buvo miglotos [1142], kaip skatinančią priemonę D P traktavo ir patikrinimus stovyklo­ se (skryningus), nes iš jų išmesti žmonės likdavo be pragyvenimo lėšų

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

[1406]. 1947 m. amerikiečiai JAV zonos vadovo gen. Lucius D. Clay lū­ pomis žadėjo repatrijuojančius asmenis aprūpinti maistu 60-iai dienų, sykiu užsimindami, kad pašalpa nesitęs amžinai [1083]. Tų pačių metų rudenį JAV zonos IRO medicinos reikalų vadovas L. Findlay pasirašė raštą dėl repatriacijos, t. y., kaip paveikti ligonius grįžti namo, girdi, ten jais bus geriau rūpinamasi, sykiu nurodydamas ligoninėse ir sanatorijo­ se žymiai išplėsti repatriaciją skatinusios literatūros platinimą ir imtis priemonių pacientus reguliariai aprūpinti tėvynėje leista spauda [1054]. Tiesa, bėgant laikui ir buvusiems sąjungininkams vis įtariau žvelgiant vieniems į kitus, maždaug nuo 1948 m. pabaigos - 1949 m. pradžios sovietiniams karininkams ėmė užsidaryti keliai į D P stovyklas (pavyz­ džiui, 1948 m. generolas L. D. Clay įsakė išvykti TSRS misijai iš JAV zonos, motyvuodamas D P atsisakymu grįžti [1398], nebeimta ir litera­ tūra [353], o 1951 m. amerikiečiai, leidę sovietų atstovams lankyti DP, tarp jų - ir baltus, atšaukė leidimą šiems užprotestavus [1368]). DP puikiai suprato, kodėl jų grįžimo siekė TSRS: reikėjo, kad tarp­ tautiniuose renginiuose neturėtų gyvų, laisvai kalbančių oponentų, su­ grąžinus nors dalį, būtų galėję teigti, jog liko tik fašistai, kelia lermą ir šmeižta „nekaltą1 sovietų vyriausybę, apgaudami naivius amerikonus ir visus tuos, kurie be kritikos tiki sovietų propaganda. Be sovietinių kari­ ninkų vizitų, jie jautė ir provokatorių veiklą. Šie įteikinėdavo globos organizacijoms „karo nusikaltėlių“ sąrašus, taip sudarydami sąlygas šalinti dalį D P iš stovyklų, dažnai tokie provokatoriai stengės perimti komitetų vadovybę, kad turėtų sąlygas vesti repatriacinę propagandą [1035]. Per karininkus į stovyklas iš pradžių plūdo ir didžioji dalis propa­ gandinės literatūros iš LTSR, vėliau jos patekimą reguliavo Kontrolinės tarybos 1947 m. nutarimas keistis spauda ir filmais (tiesa, karinė valdžia buvo pasilikusi teisę neleisti platinti leidinių, nukreiptų prieš bet kurią okupacinių pajėgų politiką) [1081]. Atsisakymą priimti leidinius okupa­ cinės struktūros traktavo kaip priešišką repatriacijai veiksmą (beje, kitą­ syk leidiniai spausdinti vakariečių zonose, nesirūpinant gauti leidimą) [1097]. Tiesa, kai kada DP leidinius naudojo ne pagal tiesioginę paskirų, pavyzdžiui, Baltijos universitete, kur IRO buvo skyrusi stalą sovietinei spaudai, studentai paimdavo kai kuriuos, bet - pakeliui į tualetą [1025].

205

206

•

3 d a lis

Vakariečių karinė valdžia kitąsyk vertė DP laikraščius skelbti so­ vietinę repatriacinę propagandą. Pavyzdžiui, britų spaudos kontrolės tarnybos pavedimu „Lietuvių žodis“ 1947 m. įdėjo pulkininko Briuchanovo raginimą TSRS piliečiams grįžti namo, užtikrinant, kad jie nebus represuojami, buvo nurodyti RV karininkų britų zonoje adresai (redakcija tame pat puslapyje įdėjo straipsnį „Įsikūrimo galimybės An­ glijoje ir kitur“...) [1370]80. Ko gero, iš bruktų leidinių daugiausia dėmesio sulaukė „Tėvynės balsas“, iškart įvertinus ir jo pavojingumą (anot S. Bačkio, juo nemaža „žuvų busprigaudyta\ jis pirmiausia omenyje turėjo legionierius Indo­ kinijoje, kurių vienas, grįžęs į LTSR, pateko į laikraščio puslapius [9]), tiesa, kartu gailėtasi, kad „TB“ pakeitė „Tiesą“, nes šioje tarp eilučių rasdavo informacijos apie padėtį Lietuvoje [1428]81. Beje, pastebėta, kad skambiu pavadinimu priminęs D P leistą „Tėviškės garsą“ laikraš­ tis buvo be įprasto sovietinei spaudai šūkio „Visų šalių proletarai, vie­ nykitės“, užtat su pavaizduota Gedimino pilimi, žodžiu, vietoj rusiškos palaidinės tautinis rūbas [1149]. Šaipytasi, kad, anot „Tėvynės balso“, pasaulyje buvo tik du blogi dalykai - lietuvių komitetai ir D P spau­ da, kad kalėjimą į LTSR iškeitęs koks nusikaltęs buvęs D P laikraščio puslapiuose tapdavo komiteto kankiniu. Pasitaikydavo ir mirusių sielų, pavyzdžiui, sykį „Tėvynės balsas“ įsidėjo Adomo Gulbino iš Bairoito stovyklos laišką, mirusio 1946 m., kai apie laikraštį dar niekas neįtarė [1114]. Vis skambėjo raginimai neskubėti ieškoti giminių per „Tėvynės balsą“, girdi, kas išties ieško - redakcija ar MGB, ar taip nepalengvė80 Dar šis pulkininkas siūlė sistemingai skelbti D P spaudoje giminių ieškančių­ jų sąrašus, jų pavardes minėti radijo laidose [439], bet, matyt, D P spaudai pavyko nuo to atsiginti. 81 Juk iš „Tiesos *pamokslų mums kaip ant delno sužinodavome visą tiesą, kas dabar darosi bolševikų pavergtoje mūsų tėvynėje. Kadangi tas laikraštis yra „nam inis “ ir skirtas tik už spygliuotų vielų ir enkavedistų sargybinių sūnų uždarytiems bolševizmo baudžiauninkams uiti ir gąsdinti, todėljis visai nesivaržo saukti ir rėkti apie tai, kad iš tikrųjų darosi pavergtame mūsų krašte: kad čia pilna buržuazinių nacionalistų, buožių, sabotažninkų, liaudies priešų, kad laukai neapsėjami, derlius nenuimamas, rusai prageria visus valdžios ir kooperatyvų pinigus, žemės ūkio stotyse traktoriai neremontuoti, arkliai pastipę ir visose pusėse „stalininius planus* šuo neša galutinai ant uodegos... Tai buvo tragiškos būklės organas [1005].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

ja saugumiečių darbas, primenant, kad 1941 m. trėmimų instrukcijoje buvo nurodyta išvežti ir turėjusius giminių užsienyje bei jiems rašiu­ sius [992]. Ne vienas, paminėtas LTSR spaudoje, skubėjo atsiliepti išeiviškoje. Pavyzdžiui, „Tiesoje“ repatriantei O. Kiupelienei išgyrus tūlą Skripkų, kad, būdamas stovyklos komendantas, ragino ją grįžti į LTSR \i paskelbti tiesą, šis, jau emigravęs į JAV, atsiliepė, kad kaip pareigūnas negalėjo tokiomis temomis šnekėtis su DP [1292]. D P spaudoje pasiro­ dydavo ir LTSR išleistų knygų recenzijos, kaip, pavyzdžiui, K. Korsako knygos „Paukščiai grįžta“, tiesa, recenzentui teko stachanovietiskas eg­ zempliorius - vieno lanko trūko, o kito buvo du [991]. Sovietai, remdamiesi repatriantų žodžiais, teigė, kad komendantai tūkstančiais naikino jų spaudą, nors ir prisipažindavo, kad, pavyzdžiui, „Tėvynės balso“ paketai be naudos gulėdavo pas karininkus, regis, jie nepasinaudojo buvusių D P siūlymu prekiauti literatūra vokiečių spau­ dos kioskuose [613]. 6-ojo deš. pradžioje išeiviai jautė suaktyvėjusį spaudos iš LTSR siuntimą, sakysim, Anglijos baltų organizacijos bei atskiri žmonės ėmė gauti daug sovietinės literatūros, nors savo adresų niekam nebuvo davę [405]. Deja, D P mėginimai perduoti savo spaudą į tėvynę buvo bergž­ di. M. Biržiška teigė, kad prašydavo RV karininkų pasiųsti knygas į Lietuvą, bet kad ir kiek prašė adresatų patvirtinti, jog gavo - nė karto nesulaukė. Kad spauda nukeliaudavo, suprasdavo ir iš jos koliojimo, ko gero, labiausiai „pasisekė“ knygai „Tremties metai“, apie kurią „Tiesa“ rašė dukart [1025]. Kaip minėta, karininkai atlikdavo ir laiškanešių funkcijas - prista­ tydavo D P specialiai jiems parūpintus laiskusyį kuriuos, kaip ir skelbtus sovietinėje spaudoje ar per radiją, dažniausiai galėjo atsakyti savo spau­ doje. Iš jos ir žinome, kad, sakysim, aktoriai J. Palubinskas, H. Kačins­ kas, Antanas Škėma gavo kolegų B. Dauguviečio, S. Juknos, J. Sipario, Monikos Mironaitės, M. Chadaravičiaus, Kazio Inčiūros ir kitų laiš­ kus, ir pastebėjo, kad visi buvo rašyti vieną dieną, vienos spalvos rašalu, buvo vienos spalvos vokuose ir adresai buvo užrašyti rašomąja mašinėle [1247]. DP spauda minėjo ir LTSR likusių žmonų laiškus vyrams su raginimais grįžti, jei ne, tai mes niekuomet nepasimatysime, as be tavęs negyvensiu ir nusižudysiu [1311].

207

208

•

3 d a lis

Iš atsakymų D P spaudoje galima paminėti Vilniaus ir Kauno uni­ versitetų profesorių atsakymą į Vilniaus universiteto rektoriaus S. Jan­ kausko atvirą laišką jiems (laišką išspausdinusi „Vilnis“ ragino skaity­ tojus iškirpti jį ir siųsti giminaičiams DP). Atsakymą kolegų vardu pa­ rašęs M. Biržiška klausė, kodėl kvietimas buvo adresuotas tik keliolikai, kai Vakaruose buvo keliasdešimt profesorių, kodėl tarp Vilniaus uni­ versitete dirbusių profesorių neminėti Domas Cesevičius, Augustinas Janulaitis, Levas Karsavinas ir kiti, ar veikė įvairių ideologijų studentų organizacijos [1328]. Tas pats M. Biržiška D P spaudoje mėgino disku­ tuoti ir su apie jo gimtuosius Viekšnius rašiusiu „Tėvynės balsu“, klaus­ damas, kodėl nepaminėta mokykla ir biblioteka-skaitykla, ar laikytasi į JAV emigravusių viekšniškių reikalavimo, kad bibliotekoje būtų visų srovių leidiniai, ar išliko jo dovanotos knygos ir 1 1 [1024] S. Žakevičius irgi tik D P spaudoje tegalėjo atsakyti profesorių I. Jonyno, Vladimiro Sezemano ir S. Jankausko vardu jam mestus kaltinimus dėl kolaboravi­ mo su naciais Vilniuje karo pradžioje [1429]. Žinia, tokios publikacijos tegalėjo priminti DP bendruomenei sovietinę veidmainystę ir tėvynėje laukiančią grėsmę, kurią kitąsyk ištrindavo iš atminties laikas ir neuž­ tikrinta stovyklų kasdienybė.

..

Sovietinis informacijos puolimas prieš DP pasiekdavo juos ir per prokomunistiškai nusiteikusią senąją išeiviją, ypač JAV. Nuo pat karo pabaigos prokomunistinė spauda pristatinėjo DP kaip nacių talkinin­ kus, pabėgusius nuo pelnytos bausmės [1434], ilgą laiką ignoravo DP laiškus, tad oponentai nepraleisdavo progos garsinti D P giminių paieš­ kų skelbimus, kur minėtos Vinco Andrulio, A. Bimbos, Jono Gasiūno ir kitų komunistų pavardės, įsidėdavo kai kurių „Vilnies“ skaitytojų per­ duotus iš DP gautus laiškus [1356].Tiesa, prieš D P pavertimą fašistais tautinė spauda turėjo nemenką kontrargumentą - tada fašistais buvo ir Vokietijoje su vaikais atsidūrusi A. Sniečkaus motina82, J. Šimkaus 82 Marija Sniečkuvienė mirė 1948 m. sausio 27 d.; 1947 m. ją aplankė ame­ rikiečių žurnalistas, klausinėjo, kodėl negrįžta, ar nenori pamatyti sūnaus, ir ji atsakė, jog neturi sūnaus ir nenori matyti išprievartautos tėvynės, nes to vargo ir skurdo kaltininkas esąs ir jos buvęs sūnus [1381].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

motina, A. Venclovos brolis, Vinco Kapsuko-Mickevičiaus brolis su šeima, L. Prūseikos sesuo Konstancija Gavėnienė su šeima [1161] (šis neatsiliepdavo į jos laiškus, nors moteris su paralyžiuotu vyru, dukra ir anūku gyveno labai sunkiai [1125]). Aišku, tai prokomunistinės spau­ dos nesustabdė, ji nuolat kaltino D P kolaboravimu su naciais ir kitomis nuodėmėmis, pavyzdžiui, tremtinių laiškų iš Sibiro į JAV falsifikavimu [1111], perspausdindavo ne tik LTSR spaudos, bet ir „Pravdos“ straips­ nius apie vakariečių globotas antisovietines DP organizacijas, kur mi­ nėta Centralinė lietuvių emigrantų taryba, o tarp jos narių - K. Bielinis, P. Plechavičius, P. Kubiliūnas [1421] (jau po šio pagrobimo). Patriotinei spaudai gausiai nušviečiant DP patirtus sunkumus, pro­ komunistinė, pradėjusi teigti, kad kolaborantai tarp D P sudarė mažumą, o didžioji dalis paliko namus suklaidinti ir jiems trukdyta grįžti, vis kar­ tojo, kad jie galėjo drąsiai vykti namo arba tyčiojos iš oponentų infor­ macijos. Sykį „Naujienos“ sureagavo į „Laisvės“ pastabą, kad dejavo dėl pranešimo apie 40 iš Viurcburgo stovyklos pašalintų lietuvių, girdi, tai tebuvo paprastas korespondento pranešimas, be dejavimų ar redakcijos pastabų, užbaigdamos pastebėjimu, kad kai žmogus pakvaišta, tai jisai pirmiausia netenka sugebėjimo atskirti savofantaziją nuofaktų [1022]. Prokomunistinė spauda vis skelbė informaciją apie į LTSR grįžu­ sius DP, patriotinė vis pakomentuodavo tokius panešimus, sakysim, „Laisvei“ pagarsinus apie tris sugrįžėlius iš Sveinfiirto, atremta, kad jie buvo bausti amerikiečių už įvairius nusikaltimus. Apie kitus du sugrį­ žusius - Voldemarą Jaroševičių ir Antaną Slabšį - teigta, kad pirmasis buvo nuteistas už muštynes ir policininko sužalojimą, o antrasis sėdėjo už vagystes Prancūzijos kalėjime, į LTSR grįžo iš Belgijos, kur D P aiš­ kindavo, kad negalėjo grįžti, nes buvo nacių šnipas ir dalyvavo šaudant žydus [1049]. „Naujienos“ šaipėsi iš „Laisvės“ džiaugsmo dėl N. Vosiliūtės-Dauguvietienės grįžimo. Girdi, Rusijos imperijoje žmonos neretai sekė pas­ kui ištremtus vyrus, bet tai nereiškė, kad Sibiras buvo gera vieta gyventi [1377], o DP į jos sugrįžimą žiūrėjo ramiai, girdi, vyras ją kvietė pus­ trečių metų ir ryžos tik įsitikinus, kad vyras apsaugos ją, bei supratusi, kad dėl amžiaus negali tikėtis gero gyvenimo emigracijoje [1406]. Neliko nepastebėtas ir B. Simonaitytės grįžimas, bet ji, pasirodžius sovietinėje

209

210

•

3 d a lis

propagandoje, įvardyta MGB šnipe (tokį įtarimą sukėlė jos lankymasis vokiečių komunistų partijos būstinėje) ir šaipytasi iš jos vaikštinėjimo stovykloje prisisegus kelis lietuviškus ženkliukus, priminta, kad iš darbo Lietuvos RK buvo adeista pagauta vagiliaujant [1324]. Tiesa, grįžimus lydėjo ir tragedijos, sakysim, E. Zalinkevičiūtei-Petrauskienei atsiliepus į vyro kvietimą, grįžti atsisakė sūnus ir duktė, jos tėvai ir sesuo [1247]. Ko gero, garsiausiu sugrįžėliu tapo buvęs liaudininkų generalinis sekretorius ir buvęs „Lietuvos ūkininko“ redaktorius V. Oškinis, kuris, girdi, naktį paliko stovyklą ir veikiai ėmė pulti DP sovietinėje spaudoje [1350]. Spėliota, kad patraukė tėvynėn nesulaukęs žadėto kvietimo į JAV, gal prisidėjo ir tai, kad jo dukra su vyru buvo ištremti į Sibirą [1159]. Anot „Draugo“,jo buvę politiniai bendražygiai, kad lengviau nurytų kar­ čią piliulę, apkaltino dėl jo grįžimo krikdemus „Naujienų“ puslapiuose. Jos teigė, kad dėl sunkių sąlygų V. Oškiniui sutriko nervai ir neadaikė komiteto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, mat gyveno nesusituokęs. „Draugo“ teigimu, V. Oškinis pats buvo komiteto pirmininkas ir išrūpi­ no sau atskirą kambarį, kur gyveno su sugulove. Ir niekas prie jo nebūtų lindęs, jei būtų sutvarkęs bent civilinę metrikaciją. Susimetus gyventi neleisdavo ne tik komitetai, bet ir IRO, tad V. Oškinis ir tapo visuoti­ nės pajuokos objektu [1290]. Kiekvienas V. Oškinio pasirodymas LTSR spaudoje stebėtas ir komentuotas, pavyzdžiui, šaipytasi, kad iš Vokietijos išvažiavo būdamas plikiu, o veikiai pasirodė jo nuotrauka, neva daryta jo naujoje darbo vietoje „Literatūra ir menas“ redakcijoje, kur atrodė atjau­ nėjęs 15-20 metų ir su vešliais plaukais [1320]. D P pradėjus prašyti JAV lietuvių iškvietimo garantijų83, JAV imti platinti lapeliai, gąsdinę, kad D P sudarys konkurenciją JAV darbinin­ kams, ypač prasidedant krizei, o LTSR trūko darbo rankų, juoba kad LTSR valdžia kvietė grįžti (tam iliustruoti naudoti teiginiai iš J. Palec­ kio tekstų). Taipogi skelbta, kad D P apgaudinėti dėl gyvenimo JAV, pavyzdžiui, kad per savaitę uždirbs 60 dol. ir panašiai. Lapelio apačioje buvo raginimas, kad jei kuris pabėgėlis pasju s atsikreiptų su prašymu p ri­ tra u ktijį į Ameriką, tai pasiųskitejam šį lapelį [280]. Čikagoje „Bendrasis

83 Vadinamųjų „afidevitų“ (angliškai „affidavid“) - dokumento, kuriuo JAV pi­ lietis paliudydavo, kad suteiks kviečiamam asmeniui butą ir suras darbą.

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

Chicagos lietuvių pažangiųjų organizacijų komitetas“ platino prieš DP ir BALF nukreiptus lapelius ir patriotinė spauda ragino gaunančius klausti dalinančiojo pavardės ir kas liepė platinti [1251]. Mėginta kiršinti JAV lietuvius su giminaičiais DP. Antai D P spau­ doje 1947 m. pasirodė pranešimai apie jų nusivylimą DP. Žurnalistui K. Obolėnui pavyko gauti tris atseit DP laiškus į JAV. Viename neį­ skaitomai pasirašiusi neva mokytoja rašė seserį rėmusiai JAV lietuvei (nors turėjo didelę šeimą), kad ta nevertino pagalbos, gavusi siunti­ nį paniekinančiai šnekėdavo, kad sesuo vėl man kokių skurlių atsiunčia, atseit ką ta paprasta boba gali atsiųsti. Kitame, pasirašytame „Profe­ sorius“, teigta, kad JAV lietuvio giminaitis gavęs siuntinius ruošdavo išgertuves, keldavo muštynes, patekdavo į kalėjimą. Trečiame, su keliais išgalvotais parašais, pasakota apie JAV lietuvio brolį, kuris domėjosi ne mokslu, o kortom (iš tikrųjų pirmame laiške minėta moteris buvo su kūdikiu gyvenusi mokytoja ir be sesers pagalbos nebūtų išgyvenusi, antruoju atveju buvo kalbėta apie studentą, kurio niekas nematė girto, o trečiu - doktorantūros studijoms besiruošusį ekonomistą) [1144]. Kai kurie DP sulaukdavo neva giminaičių laiškų iš JAV, kaltinusių, kad pardavė svetimiems jų parūpintus iškvietimus. Prasidėjus DP emigracijai, prokomunistinės organizacijos agitavo prieš jų įleidimą, pavyzdžiui, „Liaudies balso“ redakciniame straipsnyje skelbta, kad, girdi, darbininkai protestavo prieš lietuvių fašistų pateki­ mą į Kanadą (žinia, DP oponentų spaudoje atsikirsdavo, kad jų šeimo­ se žudikų nebuvo) [1126]. Prokomunistinę spaudą labai erzino iškilių lietuvių atvykimas, ne veltui „Draugas“ savo humoristinėje skiltyje „Prof. Kampininko šnekos“ įsidėjo tokį kažkokio Žaibo eilėraštuką: Atvažiuoja Grinius, Grinius atvažiuoja! Ai, kiek baimės kyla Halstryčio krašte. Vabalai, prūsokai šen ir ten maršuoja. Neišfigeriuoja nei savo rašte. Kam jis reikalingas, ko jis čia važiuoja? Jis Stalino priešas, kas čia jį įleis? Mums galvose gieda, ausyse dūduoja, Mūsų šviesos saulę Staliną apšmeiž.

211

212

•

3 d a lis

Atskleis daug teisybės, ką jis pergyveno, Ir ką jis pakėlė ant savo pečių. Nuo ko jis sumenko, pražilo, paseno. Kiek baimėj praleido netikrų nakčių. Mūsų geradaris, matyt, nesuspėjo. Senukas ištrūko iš jojo nagų, Jau tiktai prie sienos statyt bereikėjo Ir jo nebūt likę nė pėdų šaltų. Gelbėk mus, Staline, nebeiškentėsim, Privirs čia mums senis tos košės pilnai. Mes prie tavo kulnies visuomet tupėsim, Mes tavo per amžius tikri avinai [ 1090] . Patys D P ne visada būdavo sužavėti išeivių spaudos dėmesiu jiems. Jų nuomone, viena pusė vaizdavo juos kaip „fašistus“, kita - kaip oku­ pacijų nepaveiktus ir stovyklinio gyvenimo nesugadintus amžinus ko­ votojus bei idealistus, kokiais didžioji dalis, anot jų pačių, nebuvo, girdi, jie nei nusikaltėliai, nei didvyriai, o tik suvargę žmonės, kurie trokšta teisės ramiai ir pastoviai dirbti bet kur laisvame pasaulyje [1231]. Tai liudijo ir į JAV lietuvių spaudą perkeliavę santykių aiškinimaisi, lydimi šmeižtų, kuriais galėjo pasinaudoti ir oponentai, kaip buvo „Vienybei“ paskelbus „Laišką iš Švedijos“ apie D P šelpimą ir kur vienas D P buvo išvadintas karo nusikaltėliu [1333]. D P plūstelėjus už Atlanto, spaudoje atsispindėjo ir problema tapę jų santykiai su patriotiškai nusiteikusiais „grinoriais“ pravardžiuotais senaisiais išeiviais, nors buvę D P ir raginti su jais elgtis taktiškai, pa­ dėkoti už paslaugas, neniekinti jų, nevengti darbo, nebūti išdidiems, negerti be saiko, nesididžiuoti tikrais ar tariamais mokslais [1292]. Reaguodami į D P pareiškimus apie jų geresnį išsilavinimą, kai ku­ rie „grinoriai“ tvirtino, kad ir jie nepėsti, bet ne visi prarasdavo sveiką nuovoką, sakysim, sutikta, kad tik apie 10 proc. „grinorių“ vidutiškai mokėjo angliškai [1358]. Buvę D P „grinoriams“ prikišdavo pamirštą tėvynę, netaisyklingą kalbą, nenorą grįžti, bet apie juos pačius teigta, kad į JAV atsinešė daugiau ambicijų ir partinių rietenų, o prakutę pra­ rasdavo norą aukoti kovai už Lietuvos nepriklausomybę [1337]. Prieita

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

iki to, kad viešai nuskambėjo istorija, kai Indian Harboro kunigas, išva­ dinęs buvusius DP naciais ir banditais, išvarė vestuvininkus iš parapijos salės, nes iš vestuvių išvytas prisigėręs špitolninkas pasiskundė kunigui [1399]. Panašios problemos kildavo ir kitose šalyse, sakysim, ir Brazili­ joje pergyventa, kad D P žiūrėjo į senuosius išeivius iš aukšto, nepritapo prie jų [1013], iš šalies į šalį keliavo tie patys priekaištai DP, pavyzdžiui, kad prisivežė brangenybių [1364]. Nepažindami senų jų išeivių bendruomenės subtilumų D P įsivelda­ vo į nemalonias istorijas. Pavyzdžiui, Jurgis Savaitis paskelbė „Drauge“ kelis straipsnius, kritikavusius socialistų atkurtą ir studentus D P rė­ musią „Žiburėlio“ draugiją. Jis, be kitų dalykų, teigė, kad draugija buvo reikalinga Čikagos gydytojų Sabanų giminaičiams D P remti. Tačiau kai Sabanai pareikalavo pateikti įrodymus, J. Savaitis neatsiliepė [1383]. Seniesiems išeiviams tokie išpuoliai sukėlė nelinksmas mintis: socia­ listinę, liberalinę ir pažangią visuomenės dalį sulyginti su žmogžudiška Stalino „Biezbožntkų" gauja gali tik vvienos partijos ir vieno vado valsty­ bėje“auklėtas fanatiškas apakėlis [ ...] Bet Amerikoje nei vienas rimtesnis katalikas tokių dalykų nedrįsta skelbti, nesjis žino, kad toliau ja u nėra kur eiti [1093]. Teigta, kad „Žiburėlio“ atkūrimą paskatino su pašalpų DP

dalijimu susijusios problemos, pavyzdžiui, atvejis, kai BALF atėmė pa­ ramą iš studento jam susituokus su este protestantų bažnyčioje, bet pašalpą skirstęs kunigas atsiliepė, kad studentas jos neteko nepateikęs būtinų pažangumo moksle įrodymų ir atgavo, pateikęs juos [1016]. D P masiškai patraukus į JAV, prasidėjo „kova už sielas“, ypač senie­ siems išeiviams gyvai susidūrus su naujaisiais. Šiems susitikimai su prokomunistiškai nusiteikusiais tautiečiais sukeldavo šoką, o ir Lietuvos ne­ priklausomybę palaikiusiems kitąsyk buvo nelengva išaiškinti sovietinių represijų mastą. Spaudoje ėmė rodytis pranešimai apie tokias diskusijas, girdi, po jų kai kurie senieji išeiviai atsisakydavo „Laisvės“ ir „Vilnies“ prenumeratos [1364], teigta, kad daug Kanados senųjų lietuvių pagydė asmeniniai pokalbiai su buvusiais DP [1292]. Bet jei taip, tai tokie buvę D P pasižymėjo neeiliniais oratoriniais sugebėjimais, bent jau taip galima spręsti iš vieno buvusio D P mėginimo pabendrauti su dviem bimbininkėmiy. girdi, jos gyveno prie ruskio prieš aną karą, kai į Sibirą nevežė; jei 1941 m. vežė, tai nuo karo pavojaus, gerai padarė, Sibire nėra blogai,

213

214

•

3 d a lis

žmonės irgi gyvena, patys į jį važiuoja, o jei kas mirė, tai ju k ir iš rūpesčių. Nepadėdavo ir aiškinimas, kad mirė, kai pėsti ėjo 500 mylių per Sibirą, nesąmonė, Sibire irgi važinėja traukiniai, o veža, kad prieš valdžią šneka, pamėgink ir JAV prieš ją pašnekėti; jei rusai žudo, tai dėl to, kad prieš juos kovoja, o dipukas blogai apie rusus šnekėjo, nes pats buvo suklaidin­ tas, Rusijoj dabar žmonės bagotai gyvena [1165]. Pirmosios D P vilionės prokomunistų pusėje pasirodė, ko gero, „Liaudies balse“, kuris 1948 m. juos užuot vadinęs fašistais ėmė va­ dinti „vargo paukšteliais“, paskelbė neva DP laišką apie kančias karo metais be užuominos apie sovietinę okupaciją [1413], kitąsyk rašė, kad laikraštį užsiprenumeravo daug į Kanadą atvykusių DP, bet šie atkirto skaitą, kad orientuotųsi užimtos kovos bare [1312] (tiesa, jei tikėti „Lais­ ve“, buvo buvusių DP, kurie skaitė ją lyg pogrindininkai, slėpdamiesi nuo namiškių, nes joje rasdavo žinių apie Lietuvą [1303]). R. Mizarai „paaiškinus“ atvykusiems rašytojams, kad jie privalo žmoniškai sugy­ venti su pažangiąja lietuvių visuomene, nes tik tada jų kūryba bus šilčiau įvertinta, oponentai įvertino tai kaip menininkų vilionę [1095]. Aktualia tema tapo DP ir jiems iškvietimus parūpinusių prokomunistiškai nusiteikusių giminaičių santykiai. Aišku, senieji išeiviai liejo kartėlį prokomunistinėje spaudoje, girdi, šelpė giminaičius Lietuvoje ir Vokietijoje, gi kai atvažiavo, paaiškėjo, kad jie fašistai ir nesiliovė pasa­ koję apie sovietinį terorą [1344], o giminaičiai atsakinėjo oponentų lai­ kraščiuose. Pavyzdžiui, vienai tetai pasiskundus „Laisvėje“ gyvuliškais brolvaikiais, kuriuos išmokslino ir apmokėjo kelionę į JAV, giminaitė atkirto, kad mokslą jai davė tėvų prakaitas ir nepriklausoma Lietuva, o tetos pagalba pasireiškė retkarčiais atsiųstais senais rūbais bei vienu kitu doleriu per metus, santykiai JAV subjuro, kai atsisakė rašyti į „Vil­ nį“ ir lankytis prokomunistiniuose renginiuose, maža to, prisidėjo prie piketavusiųjų prieš juos. Suminėjusi Lietuvoje nužudytus ir ištremtus tetos giminaičius, dukterėčia pažadėjo užsidirbusi nupirkti tetai bilie­ tą į Lietuvą kaip kompensaciją už kelionei į JAV duotus pinigus, kad pamatytų, kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas joje [1284]. Dar prokomu­ nistinė pusė ėmė skelbti gaudavusi laiškus iš LTSR, kur raginta neti­ kėti DP -fa šistų - pasakojimais, bet oponentams vis nepavykdavo jų pamatyti, „gavusieji“ atsakydavo, kad kažkur užkišo ar kažkam davė

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

[1080]. Pasitelktas ir menas - kaip neįkainojamas ideologinis veikalas sutikta R. Mizaros pjesė „Nesusipratimas“ apie du į JAV patekusius DP: vieną - buvusį žydšaudį, besislepiantį po svetima pavarde, ir kitą prievarta išvežtą vokiečių, kuris ilgėjos tėvynės. Gerai įvertinti jos pa­ statymai JAV ir Urugvajuje, mat atsijoja dipukuose dorus elementus nuo sugadinto ir nustato mūsų santykius suja is [1082]. „Blogųjų“ buvusių DP „demaskavimui“ imta naudoti ir neva „gerų“ buvusių DP straipsniai. Ko gero, pirmą paskelbė „Liaudies balsas“, kur autorius tvirtai kirto: visi D P - esesininkai. Toks pareiškimas neliko nepastebėtas, klausta, kodėl toks „susipratęs“ D P pasirinko ne LTSR, o Kanadą (ir atsaky­ mas savaime piršosi - arba beprotis, arba Maskva taip įsakė), be to, priminta, kad laivų gydytojai apžiūrėdavo DP pažastis ieškodami SS tatuiruočių [1397]. J spaudos puslapius kaip mat atkeliavo buvusių D P atnaujinta pro­ komunistinių renginių boikotų tradicijos atgarsiai. 1949 m. rudenį buvo boikotuotas LLD metinis susirinkimas, kur turėjo kalbėti A. Bimba, bet jis nepasirodė [1018], 1950 m. sausį - ALDLD susirinkimas Los Andžele, kur buvo kviesti tik nariai (apie 60, o piketuotojų buvo apie 200) [1132], kovą - V. Andrulio prakalbos Detroite (šis aiškino, kad DP geri žmonės, tik nepažinojo tikrojo komunizmo, o piketuoti juos atvarė senieji išeiviai) [1047] ir renginys Klivlande, kur dalyvavo A. Bimba ir kur senieji išeiviai apmėtė kiaušiniais prokomunistus. A. Bimbai užsipuolus piketuotojus su šūksniais, ko atvažiavot, važiuokit pas Hiderį, vienas karo veteranas smogė jam į veidą, o A. Bimba atsakydamas iš­ sitraukė lenktinį peiliuką ir kažkas iškvietė policiją; prasiveržę į salę, kur turėjo vykti renginys, piketuotojai surengė mitingą ir priėmė prieš prokomunistus nukreiptą rezoliuciją [1023]. Balandį piketuotas „Gin­ taro radijo valandėlės“ koncertas, jo metu hitleriniai vilkai staugė ga­ tvėje [1170] ir 1.1. Prokomunistinė spauda puolė kaltinti oponentus, kad melavo apie jų renginius naudodamiesi Hitlerio evangelija: juo didesnis melas, tuo daugiau patikės [1100], bet ir pati pasižymėjo išmanumu, apkaltinusi ALT, susidedantį iš klerikalų, f asistuojančių tautininkų ir grigaitinių mensevimų , įkūrus savo „gestapą“ kurstymui vaidų tarp lietuvių , pir­ miausia - piketavimui, siunčiant govėdas nepraustaburnių kolioti ir er­

215

216

•

3 d a lis

zin ti žmones, besirenkančius į pramogas. O į „gestapą“ rinko buvusius smetoninius valdininkus ir nacių treniruotus skerdikus [1020]. Aišku, tokie „kadrai“ turėjo ir atitinkamai darbuotis, kaip aršiausi budeliški smogikai, bet kokios gėdos, padorumo, žmoniškumo netekę elementai. Taip

prokomunistų spauda 1950 m. vasarą apibūdino „Lietuvių balso“ pi­ kniko piketuotojus, atsiliepusius į „Nepriklausomos Lietuvos“ ragini­ mus, girdi, visus keikė, fotografavo (kad laimėjus Kanadoje hitleriniam rėžim ui sunaikintų nufotografuotuosius), užkabinėjo, mindė kojas, mėtė laukinius obuolius, nors minioje buvo moterų ir vaikų. Tačiau jie labiausiai, vadovaujami J. Kardelio, veržėsi pralieti kraują, todėl sumu­ šė karo veteraną Stasį Vilimą - pasigavę j į budeliukai sumušė, peiliais pjaustė (nes galvoje net septyni susiuvimai gydytojų padaryta), lazdomis mušė, kojomis spardė ir ant galo* kaip pasiutę šunys, d a ra n t rankų pirštus dantim is sukandžiojo, pavalkus mėsų išplėšė [1262]. Prokomunistai ragino steigti fondą apsiginimui nnuo hitlerinių smo­ gikų , įtraukti į kovą kitataučius, ypač profsąjungų narius. Būta ir realių

žingsnių - Klivlande paskleistos proklamacijos apie D P anglų kalba, raginta fotografuoti piketuojančius D P ir siųsti nuotraukas į LTSR ir JAV vyriausybei, girdi, kad žinotų, kokie atvyko J ) P krim inalistą r“, o oponentai pagrasė, jei dėl nuotraukų nukentės D P giminės LTSR, trauks siuntėjus atsakomybėn prieš Amerikos valdžią, kaip šnipus ir kaip tiesioginius žmogžudžius [1417].

Buvusius D P mėginta visaip paveikti, gąsdinta nemalonumais iš JAV valdžios pusės. Tam pasitarnavo incidentas Niujorke, kur, de­ monstruojant sovietinį filmą „Stalingrado mūšis“, buvęs DP rusas su­ mušė keturis žiūrovus ir JAV spauda rašė, jog valdžia reikalaus iš DP kvietusių asmenų atsakyti už jų veiksmus [1134], tad piketavę buvę DP galėjo pakenkti giminaičiams. Skleistas gandas, kad buvę D P piketuo­ davo bijodami, jog jei to nedarys, juos įtrauks į juodąjį sąrašą ir depor­ tuos į Europą [1303]. Naudotas ir kitas būdas - neva patys DP ragino mesti piketavus ir tikslų siekti diskutuojant bei buvo teigiama, kad piketuodavo nacių kolaborantai [1420]. Skelbtas ir neva susirinkusių nemažo būrelio dipukų pas gerus žmones Čikagos pareiškimas, kad didžiuma buvusių DP ne­ pritarė piketavimui, kuriuo užsiimdavo asmenys, matyti koncentracijos

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

stovykloje ir kurie tą patį darbą bjaurų dirbo tenai. Jie norinčius grįžti Lietuvon visaip išniekindavo ir apkuldavo, o Lietuvoje, vokiečių okupa­ cijos metu, tie ponai buvo visi gestapo čyfai [1037]. Ko gero, įžūliausia falsifikacija tapo neva rašytojo buvusio D P laiš­ kas „Laisvei“, kuriam stengtasi suteikti beletristinį stilių: Balandžio mėnuo yra gamtoje kovos laikotarpis tarp žiemos snaudulio ir gamtos at­ budimo - jaunystės, gyvybės laimėjimo pradžios - pavasario. Kiek desėtkų tūkstančių metų žmonija gyvena, tiek desėtkų tūkstančių gamtos kovų vyksta tarp žiemos ir ... gamtos laimėjimo pavasario. Bet!.. Amerikos lietuvių gyvenime šis pavasaris buvo navatniausias iš visų metų laikotarpių, kol siekia Amerikos lietuvių atsiradimo istorija. Ir tai jis patyrė, kai Didysis už darbo žmonijos išlaisvinimą kovotojas, di­ dysis rašytojas ir kaip ir Dr. Jonas Šliūpas iš Lietuvos žemelės kilęs didysis Darbo Tribūnas Dr. Jonas J. Kaškiaučiuf* užprenumeravo jam „Laisvę“. Iš šios ir patyrė, kad šiais metais lietuvių Amerikoje istorijoje Klyvelande buvo lietuviais lietuvių mėtomi žaliais kiaušiniais, Amerikos gatvėse lietuviškos moterys buvo apspjaudomos, koliojamos, stumdomos, senieji Amerikos lietuviai buvo kryžiokų kumščiais daužomi, lietuvių pobūviuose lietuvės moterys ir mergaitės su lėkštėmis rankose buvo apstumdomos. O šis bjauriausias baltasis teroras prasidėjo atvykus DP, ir pirmiausia - Klivlande, kur susisukę smetonlaižiai geriausią ngūštąu ir kur, neva buvusio Lietuvos Banko valdytojo Juozo Paknio žodžiais, J. Smetona, pirkęs namą, kad gerai gyventų, nepasitenkino iš Lietuvos pavogtais pinigais, bet dar beismente varė karo metu nmunšeinęu, kad galėtų Jautiškas m intis1, skleisti. Jis sudegė katilui sprogus, varydamas 9munšeinęu: tai man dipukui pasakoja Čikagos lietuviai net krikdemai ir cici/ikai. Tarp vietos pike­ tuotojų „rašytojas“ įvardijo ir saugumo agentą Leonavičių, kuris Sme­ tonos laikais nešiodamas „neolithuanų“smetoninių studentų žalią kepurę gėrė 38 laipsnių degtinę Senamiesčio žulikų talkukėj (Kaune) „Piliečių1 restorane. Dar apie piketuotojus teigta, kad jie - buvę jaunalietuviai, tautininkai, gerai gyvenę Vokietijoje, kur pradėjo „vaizbą [...] atsivežę84

84 Beje, tais metais 65-ajį jubiliejų iškilmingai minėjęs J. Kaškevičius buvo trečiąsyk nuteistas už nelegalų abortą [ 1064 ] ir oponentai šaipėsi, kad „Laisvė“ tik puse lūpų užsiminė apie tai, neprimindama ankstesnių teistumų [ 1160 ] .

217

218

•

3 d a lis

iš Kauno, Panevėžio, Rokiškio, Vilniaus ir kitur į getus suvarytų žydų pagrobtų turtų [1061]. Bet piketų vis daugėjo ir, anot „Naujienų“, „Laisvė“ griebės melo, jog piketuotojus vaikė policija, taip savuosius ragindama lankyti rengi­ nius, o buvusius DP - atbaidyti nuo piketavimo, bet faktiškai policiją paprastai kvietė buvę DP [1080]. Daugėjo ir aukų, sukeldavusių naujus aistrų pliūpsnius, sakysim, kai 1951 m. „Naujienos“ parašė apie tauto­ sakos rinkėjo Juozo Būgos sumušimą Bostone, „Laisvė“ kirto, ko tylėjo, kai mušė prokomunistus [1053], o Omahoje po sumušimo į ligoninę patekus keturiems buvusiems DP, „Laisvė“ teigė, kad mušės tarpusavy­ je, sykiu klausdama, kas pradėjo muštynes kolonijose, ir iškart nuteisdama: kas vėją sėja, tas audrą pjauna [1006]. „Laisvė“ progai pasitaikius pasidžiaugdavo buvusių D P sunkumais ir pamoralizuodavo. Pavyzdžiui, dukart užkabino Viktorą Biržišką sykį, kai jį apiplėšė Čikagoje, girdi, būtų nutikę LTSR, oponentai būtų prirašę špaltų špaltas, ir nepamiršo pridėti, kad nukentėjęs turėjo žinoti, jog gangsterizmasy plėšikavimas —kapitalizmo virusas [1007], o kitą, kai M. Biržiška papasakojo „Vienybei“, kad jo brolis kažkokiame klube valė moterų tualetus, atseit būtų nebėgęs, būtų LTSR viskuo aprūpin­ tas [1172]. Bet, žinia, sėkme nesižavėjo, sakysim, grupei buvusių DP už 50 000 dol. pirkus alaus daryklą, „Laisvė“ bent pasiguodė, kad įsimaknoję į alaus biznį šie dipukai veikiausiai pamirš apie „greitą grįžimą išlaisvinton Lietuvon1 [1059], o kai Kęstutis Valiūnas ir Juozas Kazickas atidarė savo kompanijos „Neris“ biurą Wall Street e, paaiškino, kur to­ kio „stebuklo“ priežastis - atsivežė grašio iš anapus okeano [...] turtelio, pasigrobto tenaiyLietuvėlėje [1060].

Nerimo aistros abiem pusėms aiškinantis, kas labiau myli Lietuvą. Prokomunistams, vis agitavusiems, kad D P pasuktų į tėvynę, siūlyta patiems parodyti pavyzdį, girdi, pasiūlyk bet kuriam iš tų Rusijos dikta­ toriško rojaus garbintojuy net ir apmokėk kelionės išlaidas, tai nė vienas iš jų nevažiuos [1357]. Raginimai nenutilo ir po A. Bimbos kelionės, juolab kad kalba ėjo apie grįžimą visam laikui. Čikagos Bridžporto

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

rajono lietuviai juokais net pasiūlė sukurti fondą komunistų grįžim ui finansuoti [1032], reaguodami į A. Bimbos keliones po kolonijas, pa­ sakojant apie patirtį LTSR. Tiesa, oponentai komentavo ir šiuos jo važinėjimus, ir kelionę į LTSR, atseit grįžo santūresnis ir atsargesnis, į akis krito atsargumas vaizduojant atskiras gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, teigė, kad LTSR buvo žodžio laisvė ir galėjai kalbėti prieš TSRS, esą Dotnuvoje vienas profesorius pasivedėjo jį į šalį ir pareiškė netikįs, jog tokia santvarka gali ilgai atsilaikyti (tik A. Bimba pareiškė, kad dėl suprantamų priežasčių neminėjo jo pavardės). Oponentams buvo iš­ kalbingesni jo atsivežti filmai - rusiški, su lietuviškais užrašais, juose į akis krisdavo didelis apsirengimo skirtumas tarp paprastų žmonių, juose nebuvo Vilniaus ir Kauno vaizdų. Beje, šios A. Bimbos kelionės sutapo su buvusio DP J. Savaičio atvykimu, kuris ALT kvietimu kelia­ vo per kolonijas, neretai - lankytas A. Bimbos, pavyzdžiui, Baltimorėje paklausyti A. Bimbos susirinko apie 100, J. Savaičio kitą dieną - apie 400 žmonių [1129]. Veikiai po šių kelionių pasirodė A. Bimbos knyga apie LTSR ir patriotinė spauda nepamiršo jos pakedenti („Naujienos“ tą padarė dviejuose numeriuose), teigta, kad prieš jo vizitą į LTSR grą­ žintas 1941 m. ištremtas A. Bimbos brolis, o laikraštukas „DP paukš­ telis“ sugalvojo naują keiksmažodį: „Neieškok man čia bimbų [1147]. Si A. Bimbos kelionė prokomunistams veikiai ėmė panašėti į pralai­ mėjimą, nes neturėjo kuo atremti priekaištų, kodėl niekam daugiau tokia laimė nenusišypsojo, kaip, sakysim, J. Klimui, ketinusiam 1947 m. gaben­ ti filmą „Kuprotas oželis“ į LTSR ir siūliusiam nusifilmuoti prokomunistų chorams rodymui LTSR [1075]. Argentinos prokomunistai į klausimą, kada galės pasiųsti atstovą į LTSR, iš TSRS diplomato sulaukė išsisuki­ nėjančio atsako, jog keblu dėl pokario sunkumų [726]. Juozas Prunskis, matyt, norėdamas išsiaiškinti, kaip reaguos, 1949 m. paprašęs TSRS am­ basados vizos, gavo oficialų atsaką, kad kelionės galimos tik per Inturistą, bet šis nutraukė veiklą karo metais ir dar nebuvo jos atnaujinęs [1366], žo­ džiu, turėjo laukti, tad galėjo traukti per danų prokomunistus - 1948 m. mirė vienas iš jų lyderių Frenkas Akelaitis-Abekas ir, be kitų darbų, spauda minėjo jo vadovavimą Amerikos lietuvių darbininkų delegacijai 1935 m. Pasaulio lietuvių kongrese, kur ji smetonizmui sukrėtė nervus, tai kodėl po karo į LTSR negalėjo nuvykti nauja delegacija? [1365]

219

220

•

3 d a lis

Ši tema įsisiūbavo apie 1950 m., kai JAV pilietybės neturėjusiems komunistų lyderiams grėsė deportacija dėl kaip priešvalstybinės trak­ tuotos jų veiklos. Šis pavojus palietė ir V. Andrulį bei L. Prūseiką. Jie abu buvo suimti, o paskui paleisti už užstatą ir turėjo stoti prieš teis­ mą. Jų istorija patraukė abiejų pusių spaudos dėmesį. Sakysim, viena V. Andrulio areštą aiškino jo naryste organizacijai, kursčiusiai nuversti valdžią ir to imtis raginusių rastų rašymą ir platinimą (beje, „Chicago Times-Sun“ žurnalistui teiraujantis „Vilnies“ redaktoriaus apie V. An­ drulio suėmimą, redaktorius pareikalavo nurodyti, jog jo laikraštis - ne komunistinis) [1280]. Prokomunistai suruošė abiejų gynimo kampa­ niją. Čikagoje veikė V. Andrulio gynimo komitetas, panašius raginta steigti kolonijose, taip pat ir nacionalinį komitetą. Už jų nugarų sto­ vėjo JAV įsteigti „Civilinių teisių kongresas“, „Nacionalinis komitetas sveturgimiams ginti“ ir „Spaudos laisvės komitetas prieš deportaciją“. Pastarasis rūpinos ir suomių, graikų, ukrainiečių bei kitų tautybių žur­ nalistais, kuriems grėsė deportacija [1405]. Žinia, oponentai nepamiršo reaguoti. Pavyzdžiui, piketavo vieną V. Andrulio gynimo mitingą, o vėliau patekę į salę, kur jis vyko, su­ gebėjo išrinkti mitingo pirmininku buvusį D P B. Budginą ir nubal­ savo už V. Andrulio deportaciją remiančią rezoliuciją, o renginį baigė giedodami Lietuvos himną bei „Avė Marija“ [1162]. Spaudoje skelbti straipsniai, kur vis „stebėtasi“ V. Andrulio ir L. Prūseikos nenoru ke­ liauti į „rojų“, kad, suimti imigracijos tarnybos, nepagailėjo 5000 dol. užstatui [1192] ir leidosi į ilgą bylinėjimąsi (nors tuo pat metu kai kurių R. Europos kraštų išeiviai, prokomunistų liudijimu, sutikdavo išvykti iškilus deportacijos grėsmei). Didelis dėmesys teko teismui, kur kaip daiktiniai įrodymai figūravo „Vilnies“ numeriai, „Vilnies“ kalendoriai su užrašais, raginusiais skaityti ir platinti komunistinę spaudą, knygos „Valstybė ir revoliucija“ ir „Komunistų manifestas“ (kaltintojas teigė, kad V Andrulis buvo jas leidusios leidyklos steigėjas ir bendradarbis) [1000]. Patriotinė spauda nepamiršo paminėti, kad JAV teisti komunis­ tai teismo metu laisvi, jų niekas nekankino ir nevertė prisipažinti kaip TSRS [1056]. TSRS pranašumą prokomunistai stengėsi demonstruoti bet kokia proga. Tam panaudota ir L. Prūseikos bei L. Joniko sumušimo istorija

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

1951 m. Įtarta, kad taip JAV rasistinės organizacijos „White Circle“ nariai keršijo, kad L. Joniką buvo apgyvendinęs pas save Taikos gyni­ mo kongreso delegatą afroamerikietį, ir „Laisvė“ ėmė išvedžioti, jog JAV spauda vaizdavo siaubingą gyvenimą už geležinės uždangos, bet ar girdėjote, kad anapus uždangos" kas nors panašaus įvyktų ? »Anapus uždangos“ kiekvienas žmogus, nežiūrintjo rasės ir tautos, nežiūrintjo kil­ mės yra iš tikrųjų lygūs, nesjis lygiai traktuojamas,jis turi pilniausią laisvę gyventi ten, kur nori, ir dirbti, kur nori. 0 pas mus, štai, puolami žmonės ir įstaigos dėl to, kad jos stoja už lygybę visiems žmonėms. Įdomu, ar šitą žinią mūsų Am erikos balsas“ transliuos per radiją į „anapus uždangos" esančius žmones1". „Užvažiuota“ ir „Naujienoms“, kad šlykščiai aprašė šią

istoriją [1164]. Tiesa, pirmos garsios „muštynės“ įvyko iškart po karo, kai iš Ame­ rikos lietuvių kongreso buvo išprašyta „Vilnies“ korespondentė Skeberdytė ir raudonieji plunksnabraižos ilgai nesiliovė marginę savo, atsi­ prašant, laikraščių puslapius šlykščiausiais prasimanymais, girdi, Skeberdytę spardė, bet ji rado jėgų pranešti viešbučio administracijai ir 1.1. Patriotinė spauda atsikirto, jog jei taip būtų buvę, administracija būtų iškvietus policiją, melas ir tai, kad mušti Skeberdytę kurstė R Grigaitis, P. Daužvardis ir kiti [1072]. Viena ryškiausių oponentų takoskyrų buvo požiūris į įvykius Lie­ tuvoje ir jų traktavimas. Kad prokomunistų lyderiai tikėjo sovietinių represijų teisingumu, liudija amžininkų, kuriems pavyko šnektelti su jais, patirtis. Tokią turėjo A. Shimkus. Paprašytas V. Andrulį pavežioti po Denverio apylinkes, paklausė jo apie represijas, nes jo brolis buvo nužudytas, o giminaitis ištremtas į Sibirą. Atsakymas šokiravo - repre­ suotieji buvo verti savo likimo (beje, V. Andrulis „Vilnyje“ rašydamas apie savo kelionę, neužsiminė apie pokalbį su A. Shimkumi) [1424]. Represijų reikalingumu tikėjo ir tie prokomunistai, kurių giminaičius jos buvo palietusios. Apie tokius atvejus patriotinė spauda kitąsyk ra­ šydavo neturėdama tikslių faktų, be to, nereikia pamiršti, kad LTSR buvo pasirūpinta prokomunistų vadovų giminaičių saugumu. Pavyz­ džiui, 1946 m. MVD ministro J. Bartašiūno prašyta palikti LTSR už nacionalistinę veiklą nuteistą Stasį Jankauską [565], nes jo brolis buvo Kanados lietuvių komunistų veikėjas. Kai į kalėjimą už vagystę pateko

221

222

•

3 d a lis

A. Bimbos brolio sūnus Vladas, I. Gaška prašė J. Paleckio, kad Aukš­ čiausiasis teismas priimtų lengvesnį sprendimą, kuris neduotų progosJA V ir aplamai reakcinių lietuvių spaudai nuosprendį panaudoti antitarybi­ nei propagandai, kuri atneštų žalos ir progresyvių lietuvių judėjimui JA V (bet jei nuo bausmės negalėjo išsukti, prašė amnestuoti) [291]. Vėliau A. Sniečkui buvo perduotas JAV veikėjų sąrašas, kurių giminaičius rei­ kėjo apsaugoti [293]85, URM parengė panašų sąrašą M T ir MGB [409]. Be to, prokomunistinė spauda stengėsi išnaudoti kiekvieną galimybę menkinti represijų pasekmes, skubėjo skelbti informaciją apie kai ku­ rių žymių 1941 m. tremtinių sugrąžinimą į LTSR, sakysim, „Drau­ gui“ paminėjus, kad tarp tokių buvo Leonas Bistras, Jonas Vailokaitis, D. Cesevičius ir kiti, „Laisvė“ pasiskubino įgelti, kad, girdi, „Draugas“ tvirtindavo, jog ištremtuosius bolševikai išsikepa ir sudoroja [1168]. Kaip minėta anksčiau, vienas informacijos apie padėtį Lietuvoje šaltinis buvo laiškai iš jos, ir išeivių (tiek JAV, tiek DP) spauda skelbė juos, kai turėdavo galimybę. Tiesa, dažniausiai tai buvo asmeninę siun­ tėjo patirtį atspindėję laiškai arba komentuotos ezopo kalba parašytos laiškų dalys, iš kurių darytos išvados apie padėtį Lietuvoje. Prokomu­ nistinė spauda irgi skelbė laiškus iš LTSR, žinia, atspindėjusius jų po­ žiūrį ir neretai aiškiai parūpintus Vilniuje. Toks buvo Jono Vileišio du­ kros Birutės Tursienės laiškas motinai, pasiųstas „Laisvės“ redakcijai, aiškinant, kad nežinojo motinos adreso. Dukra neva rašė, jog su vyru Karoliu buvo ištremta 1941 m., tremtyje nematė bado, šalčio ir karo bai­ sybių ir 1947 m. grįžo į Lietuvą, kur vyras dirbo kartu su Aleksandru Stulginskiu (tuo metu skelbta, kad jis mirė lageryje), Konstantinu Sakeniu, Stasiu Šilingiu ir kitais buvusiais tremtiniais [1204]86. Nežiūrint viso dėmesio tokių laiškų parengimui, kitąsyk prasmuk­ davo viena kita frazė, sukeldavusi nepasitenkinimą Vilniuje. Pavyz­ džiui, „Laisvė“ paskelbė vieno iš pažangiečių veikėjo J. Kaškevičiaus dukterėčios Elenos Samulionienės laišką, kur ši, be pagyrų naujajai

85 Jame buvo Antanas ir Juozas Bimbos J . Kaškevičius, R. Mizara, Lilija Kava­ liauskaitė, Petrikienė-Jankauskaitė, Julija Sasna-Gučienė ir J. Gučas [293]. 86 Iš tikrųjų B. Tursienė grįžo su vaikais nelegaliai, buvo suimta, vaikai pateko į vaikų namus, o jos vyras iš lagerio grįžo tik 1956 m. [ 1130].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

valdžiai, rašė ir apie artėjančius rinkimus į LTSR AT, dėl kurių ji, kaip ir kiti mokytojai, turėjo daug rūpesčių, o kur dar šeima. Baigdama api­ bendrino: vienu žodžiu, darbo begalės, o naudos kol kas labai mažai. Na, bet gal ateitis bus geresnė. Jei mes nesulauksime, tai nors mūsų vaikai ga­ lės laisvai kvėpuoti. Todėl, anot dainos, „dirbkim, krutėkim dėl Lietuvos“ [1205] ir pastaruosius sakinius kažkas Vilniuje pabraukė raudonai... Beje, patriotinė spauda nepraleisdavo progos palukštenti ir tokius laiš­ kus. Pavyzdžiui, „Naujienos“ komentavo „Laisvėje“ skelbtą laišką, kur buvo paminėta, kad siuntėjas per dieną uždirbdavo aštuonis rublius, o lašinių kilogramas kainavo 500 rublių [1180]. Tiesa, laiškų prokomunistinėje spaudoje buvo nedaug, ir ji aiškino, kad laiškai, kuriuose buvo rašoma apie pasitenkinimą naująja valdžia, nepasiekdavo adresato JAV, užtat ateidavo tie, kur koks buožė ar bu­ vęs ponulis blogai atsiliepia apie Tarybų valdžią, ir retoriškai klausė, kur cenzūruoti laiškai. Išvada buvo „aiški“: smetonininkai,jų buvusieji diplo­ matai, visokįfašizmo atmatos [...] daro viską, kad su mūsų gimtine nebūtų sudaryti diplomatiniai ryšiai [...] reikia su jais kovoti, tai ir paštas gerai veiks [1106].Tai, kad ne visi laiškų siuntėjai LTSR netryško džiaugsmu, nors ir nebuvę tiek turtingi, kad nukentėtų nuo naujos valdžios, kuri rūpinos darbo žmonių ir mažažemių gerbūviu, aiškino pasidavimu antisovietinei propagandai, nes stokojo išsilavinimo ar buvo prisirišę prie bažnyčios [1087]. 6-ojo deš. pradžioje patriotinės spaudos dėmesį patraukė laiškų iš LTSR su prašymais atsiųsti streptomicino lavina. Įtarimą ir nuostabą kėlė prie kai kurių laiškų pridėtas amerikiečių firmos lapelis anglų kal­ ba apie vaistus. Be to, prašyta didelių kiekių ir neretai laiškus gavusios senutės (beje, iš giminaičių, iš kurių nieko negirdėjo porą dešimtme­ čių) neturėdavo už ką nupirkti [1017]. Užtvindę savo spaudą pranešimais iš LTSR, jos pareigūnų straips­ niais (kitąsyk M. Gedvilo kalba savo dydžiu viename puslapyje var­ žydavosi su naujos IBM elektrinės rašomosios mašinėlės reklama), prokomunistai neužmiršdavo vietos ir specialiai jiems parūpintai me­ džiagai, pavyzdžiui, mūsų korespondento Juozo Bulotos pokalbiui su kun. Kazimieru Kuloku apie religinę laisvę, kuria naudojosi LTSR piliečiai [1069]. Patriotinei spaudai registruojant LTSR spaudoje rastas šalį už­

223

224

•

3 d a lis

plūdusių rusų pareigūnų pavardes, „Laisvė“ paskubėjo įgelti pasklidus žiniai apie įkurtą „Lietuvių bibliografinę tarnybą“, kuriai vadovavo A. Ružancovas; girdi, jei sovietinio pareigūno LTSR pavardė buvo ru­ siška, tai vadintas kacapu, o A. Ružancovas - patriotu [1166]. Kitąsyk į kaltinimus tarnavus rusams, „Laisvė“ atkirto, kad buvę hitlerininkai DP mokė amerikiečius rusų kalbos, stodavo į rusų teatrines grupes, žodžiu, tarnavo baltagvardiečiams [1176]. 6-ąjį deš. patriotinei spaudai pagrindiniu informacijos šaltiniu apie padėtį LTSR tapus jos spaudai, kur labiausiai akį traukė kritiniai straipsniai, prokomunistai apkaltino oponentus - kryžiokus - propa­ gandos pobūdžio kaita, girdi, naudodami tokią informaciją norėjo pa­ rodyti, kad darbininkai ir valstiečiai nemokėjo tvarkytis be ponų [1176]. Dar patriotinė spauda skelbė straipsnių serijas „Liaudies komisarai“ („Naujienos“), pokalbius su į Vakarus pasitraukusiais sovietinių vei­ kėjų giminaičiais ar gandus apie jų gyvenimą, pavyzdžiui, J. Paleckio motinos prisipažinimą, kad pagimdė sūnų nuo Telšių pramonininko Goldbergo ir dėl šios jos nuodėmės kenčia visa Lietuva [1306] ar kad buvo gobši moteris, kalėjusi už samagono varymą, atrodė labai dievo­ baiminga bei pamaldi, bet iš tikro tik apsimetinėjo dėl biznio, padė­ jo kunigams pešti tikinčiuosius [1430]. Atsiradus progai prokomunistai smogdavo atgal, sakysim, „Vienybei“ paskelbus, kad L. Gira - mergos vaikas, „Laisvė“ atrėžė, jog buvęs „Vienybės“ redaktorius ir Amerikos lietuvių tautininkų partijos kūrėjas J. O. Sirvydas - benkartas, sūnus Barboros Širvydaitės [1244]. Prokomunistai atsilygindavo prieškario Lietuvos veikėjų juodini­ mu, net ir eiliuotomis humoristinėmis gadzinkomis [1332]. Patriotinė irgi panašiai atsikirsdavo, pavyzdžiui, „Draugo“ satyrinėje skiltyje „Prof. Kampininko šnekose“ įgelta žymiam prokomunistų veikėjui Andriui Graičiūnui: So/om Leikum, doktor Graichunas. Skaičiau tavo parašytąjį, taip sakant, tyšku-tešku-tebelešku Kaip jie nusigyveno“. Pagailo man ta­ vęs, kad tau senatvėje teliko tik „guzinėjimas užrištomis akimis po erdves anot tavo paties žodžių... Be to, pastebiu, kad „Vilnies“ radzibatoriai savo doktoro nešėnavoja, tavo raštus į paskutinį puslapį nustumia. O ar prisimeni tuos laikus, kada kun. Kaupui rankovėn bučiavai ir JDraugui“ agentauti praleisi? A r atsimeni, kai važinėdamas po lietuvių

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

kolonijas Amerikoje, savo prakalbose sušukdavai: „skaitykite Draugu, opla­ tinkite L ietuvu... A r atsimeni? Tai buvo čėsai... Taigi vėl padaryk tyšku-tešku-tebelešku. Dar pamakaluok maskolbernių dumblą. Gal iš sukrapštyto purvo nulipdytum „beigeliukų" ar „gaidu­ kų ? Pasinovyk [1327]87. Vienas šios kovos epizodas buvo susikirtimas Detroite 1948 m., kur knygos apie sovietines represijas „Mirties kolona“ autorius A. To­ lis, sukritikavęs advokatės S. Masytės pasisakymus apie Lietuvą, pasiū­ lė jai padiskutuoti publikos akivaizdoje. Šiai sutikus, numatytas laikas, vieta ir sąlygos, bet A. Tolis pavedė diskusijas organizuoti Detroito lietuvių organizacijų centrui, o iš kitos pusės pagarsinta, jog tai darys ALLD kuopa [1029]. Galop, atėjus numatytam laikui, S. Masytė ne­ pasirodė kur jos laukta, bet renginys įvyko dalyvaujant vienai pusei ir iš S. Masytės nemažai šaipytasi. Jos pusė atsigriebė po poros metų, kai A. Tolis (tikroji pavardė - Anatolijus Chmieliauskas) pateko į kalėjimą Švedijoje kaip tulikas ir patriotinė spauda rašė apie jį kaip avantiūristą [1171]. Kitąsyk, „Draugui“ paskelbus partizano iš Lietuvos laišką, kur buvo tokios eilutės: Pasveikinimui tiesiame rankas. Jos kruvinos, kaip ir mes patys. Nebijokite susiteršti. Tai mūsų pačių kraujas..., „Laisvei“ tai tapo neginčytinu įrodymu, jog „partizanai" - banditai. Jei dar reikėjo įrodymo, kad šie „fašistiniai išsigimėliai“ žudikai-gavo [1187]. Patriotinė spauda rinko ir skelbė iš kitataučių spaudos įrodymus apie prokomunistų ryšius su TSRS. Skelbta, kad Brazilijos saugumas įrodė, jog laikraštį „Darbas“ finansavo Maskva, iš TSRS ėjo pinigai paremti Brazilijos lietuvius komunistus [1250], atsidarius TSRS am­ basadai Urugvajuje, prokomunistai įsigijo 30 min. laidą komercinėje radijo stotyje [1403], šaipytasi, kai „perimdavo“ kapitalizmo grimasas pavyzdžiui, iš „Liaudies balso“ rengto laikraščio „miss“ rinkimų, girdi, kuri daugiau paaukodavo, ta tapdavo „mis“ [1135].

87 Tiesa, A. Graičiūnas, kuris, garbindamas LTSR ir kitąsyk didžiuodamasis, kad jos statyboje dalyvauja ir jo sūnus, žinojo jo tragišką likimą ir tikėjosi padėti jam, bet sulaukė ir kito smūgio - šiuokart iš Vilniaus, jo sūnus buvo suimtas po apsilankymo JAV ambasadoje ir mirė lageryje, o LTSR veikėjai nutarė, jog ne­ verta minėti jo 80-mečio, nes neįstengė suprasti, kodėl taip nutiko [367].

225

226

•

3 d a lis

Prokomunistai vis tapdavo trečiąja puse patriotinėms srovėms aiš­ kinantis tarpusavio santykius, ypač tai pasakytina apie ALT ir LVS nesutarimus. Sakysim, V. Tysliavienė kaltino ALT rėmusių laikraščių redaktorius ALT lėšų pasisavinimu [1317], viename renginyje A. Olis pareiškė gavęs laišką su grasinimu nušauti ir sukėlė triukšmą, atsisakęs jį parodyti [1346]. Savo ruožtu ALM sulaukė kaltinimo, kad, bandę iš Lietuvos nelaimės pasidaryti sau politinio kapitalo ir pasivažinėjo iškau­ lytais iš publikos pinigais, 1945 m. rudenį ėmė virti košę SLA, slaptai tarės, kaip perimti jame valdžią ir prieiti prie jo lėšų [1431]. Ieškant susitaikymo siūlyta kurti komisiją, kuri būtų ištyrusi, kur tie šmeižtai ir kolionės, tik vargu ar LVS patiko „Naujienų“ pastaba, jog dešinieji tau­ tininkai pabėgo iš ALT atvykus A. Smetonai, tikėdamiesi su jo pagalba perimti visuomenės vadovybę, bet to negalėjo nutikti, nes didelė daugu­ ma Amerikos lietuvių yra demokratinio nusistatymo. Tautininkai galėjo tiktai visuomenę suskaldyti, patarnaudami komunistams, kurie jau seniai šia kryptimi darbuojasi [1009]. „Naujienos“ pastebėjo, kad 1946 m. pabaigoje LAIC puolė ir pro­ komunistai, ir „Vienybė“ [1110]. Atseit Juozas Tysliava tvirtino, kad LAIC išeikvojo 50 000 dol., ir spėliota, ką dar prasimanys - kad P. Gri­ gaitis sukurstė Suvalkijos ūkininkų streiką, lenkdamas R. Mizarą: jisai nori būti melagis ir šmeižikas Number One, tik abejota, ar R. Mizara pa­ siduos [1260]. 1948 m. plykstelėjo aistros dėl Čikagos lietuvių biznierių organizacijos renginio, kur dalyvavo ir A. Olis, ir L. Prūseika. Pirmasis puolė teisintis, kad ne jis kaltas, jog verslininkų organizacijoje buvo bolševikuojančių, kaip ir kitose organizacijose, bet tai, girdi, nebuvo priežastis jas atiduoti jiems ir, būdamas respublikonas, kirto atgal, kad tai demokratai, kuriuos rinkimuose rėmė dauguma ALT rėmėjų, įsilei­ do komunistus į VD ir prokomunistai visada agituodavo už demokratų kandidatus [988]. Užkliuvo ir LSV dėmesys DP, girdi, kai kurie pastarųjų laikraščiai taip rašė apie sąjunga, jog atrodė, kad be jų niekas nieko nenuveikė Lietuvos labui. LVS paskyrė iš pirmo žvilgsnio įspūdingą 5000 RM premiją vienam D P ansambliui, bet iš tikro tai prilygo 50 pakelių ciga­ rečių, t. y. po pakelį kiekvienam ansamblio nariui, be to, pastebėta, kad jie rėmė savo idėjinius šalininkus [1259].

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

Spaudoje atsispindėjo nesibaigianti srovių kova dėl įtakos išeivių bendruomenėje, periodiškai plykstelėdavo aistros dėl valdžios SLA ar­ tėjant jo seimams, kautasi ir dėl atskirų organizacijų, ypač jas stengiantis perimti prokomunistams, akcentuojant, kad jie tarp išeivių liko vienin­ teliais tikraisiais demokratais, anot amžininkų, jie ėjo per visus klubus, tik vienur buvo labai atkaklūs, negailėdavo jėgų perimti vadovybę, kitur tik retkarčiais triukšmaudavo, sakysim, trukdydami priimti sprendimą siųsti telegramą JAV politikams dėl paramos DP imigracijos įstatymui ar dalyvavimo Vasario 16 d. minėjime [1273]. Įnirtinga kova vyko dėl Čikagos lietuviškų Tautinių kapinių savininkų organizacijos vadovybės kontrolės. Prokomunistai skleidė gandus apie vadovybės išvogtą pelną, platinti atsišaukimai, kad direktoriai - fašistai, skleidė fašistinę propa­ gandą rengiantis savininkų susirinkimui, kur turėjo būti renkama nauja vadovybė [1245]. Reikia pripažinti, kad, nežiūrint J. Gabrio aktyvumo, jo mistinio komiteto veikla išeiviškoje spaudoje buvo gan menkai atspindėta, ne­ bent jei jis mėgindavo prasiskverbti į tarptautinę areną. Matyt, kaž­ kiek įtakos turėjo ir LAIC slaptas paraginimas laikraščių redaktoriams prieš J. Gabrį naudoti visiškos tylos ginklą [104].

Maskvai nukreipus prieš D P ir išeivius visą radijo galybę, šie ilgai neturėjo ko priešpriešinti, tegalėjo spaudoje nagrinėti laidas iš Rytų [1249] ir ieškoti, kas suteiktų galimybę prabilti iš Vakarų. 1949 m. mė­ ginta klibinti BBC duris (kartu su latviais ir estais) - nesėkmingai [92], 1952 m. atmestas Prancūzijos radijo lenkų laidų redaktoriaus S. Swięcickio siūlymas du tris kartus per savaitę jose skirti keturias minutes laidoms lietuvių kalba [99], 1950 m. gautos kelios minutės „Radio na­ tional de Espana“ Vasario 16 proga iš laidos rusų kalba [7]. Ilgą laiką vienintelė stotis, transliavusia laidas lietuvių kalba, buvo Vatikano radijas (sekmadieniais 15 vai., bangos: 19,87; 31,10; 39; an­ tradieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais 20 vai., bangos 41,22; 50,26; 201). Sekmadieniais jais perdavinėtos tos dienos evangelijos ribose m in­ čių bei svarbiausi įvykiai Romoje, pirmadieniais - oficialūs Vatikano do-

227

228

•

3 d a lis

kumentai, jų vertimai ar santraukos, trečiadieniais - žinios iš lietuvių katalikų gyvenimo, šeštadieniais - žinios iš katalikų pasaulio. Tiesa, šio plano laikytasi ne visada, ypač trūkstant medžiagos papildydavo žinio­ mis iš katalikų pasaulio, gautomis iš Vatikano radijo stoties agentūros „Irvat“ [16]. Nuo 1946 m. transliacija rūpinos lietuvių Sv. Kazimiero kolegija [81]. 1952 m. gegužės 15 d. pradėtos nuolatinės transliacijos lietuvių kalba per „Radio Roma“ [118] (nors kitais duomenimis - nuo gegužės 4 d. ir „Radio Italiana“ [62]). Nemažos viltys sietos su „Amerikos balsu“ ir „Laisvosios Europos“ radiju. Pastaroji stotis domėjosi informacija apie Lietuvą, „Pavergtųjų kraštų laisvų jų žurnalistų federacija“, sutarusi teikti jai informaciją apie padėtį R. Europoje, siūlė lietuviams prisidėti informacija [10]. 1951 m. LLK rinko kandidatus dirbti stoties lietuviškame skyriuje, svarstė transliacijos planą ir kitus klausimus bei tikėjosi pradėti transliacijas rugsėjo viduryje [123]. Deja, nesulaukus, viltasi skyrių baigti formuoti spalio pradžioje ir pradėti transliacijas lapkričio pradžioje, o P. Zadeikis patarinėjo, kaip atrinkinėti kandidatus (ne kokių nors sluoksnių atstovus, o atsižvelgiant į jų kvalifikaciją) [198]88. Deja, lapkritį buvo paskirti baltų skyrių vadovai, bet formavimas neužbaigtas ir transliaci­ jos nepradėtos aiškinant techninėmis ir formaliomis priežastimis, ir vis tikėtasi, kad per porą savaičių jos išsispręs [125]. Bet tai vėlgi buvo tuščios viltys, tuo labiau kad po baltų diplomatų įsikišimo VD atsakė, jog nutarta taupant lėšas nepradėti laidų baltų kalbomis, girdi, užteko „Amerikos balso“ laidų [199]. Diplomatai mė­ gino apeliuoti į valstybės sekretorių, lankėsi VD, bet šio valdininkas nepasisakėy kas galėjo tikrai paveikti į šitokį VD sprendimą: jis pakartojo, kad dėl Baltų atstumo ir žinių iš ten neskaitlingumo reikalas dvigubini radijo transliavimą į Baltijos kraštus nėra aktualija [181]. Nepadėjo ir di­ plomatų parūpintas baltų grupių vadovų susitikimas su LĖK vadovais [210]. Teigta, kad prie tokio VD sprendimo prisidėjo ir amerikiečių įžiūrėti baltų tarpusavio nesutarimai, girdi, negalėjo duoti tokio įrankio

88 Beje, V. Sidzikauskas sprendė problemą, ar pirmininkauti LLK, ar tapti RFE vedėju, P. Zadeikis siūlė jam laikinai pabūti vedėju.

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

kaip RFE89 susidariusioms klikoms [118], o diplomatai įžvelgė ir VLIK kovos su S. Lozoraičiu pasekmes [90], tad didžiausias dėmesys teko lietuviškoms „Amerikos balso“ laidoms. Jomis dar 1948 m. susirūpino diplomatai. Regis, R Zadeikis rugsė­ jo 9 d. kalbėjosi su „Amerikos balso“ vadovu ir išsinešė viltį, kad viskas išsispręs iki spalio 1 d., kai visas darbas bus perimtas į valdiškas rankas [209]. Vėliau viltys nukeltos į 1950 m., patyrus, kad VD neprieštara­ vo laidoms baltų kalbomis, bet nusivilta nesulaukus lietuviškų laidų minint Vasario 16 d., atseit dėl lėšų stokos. Menkai guodė ta proga teksto apie Lietuvą transliacija daugybe kalbų [185]90. O ir vėliau pa­ sitaikydavo gluminančių nutikimų. Kai kurie VD pareigūnai abejojo laidų tikslingumu, girdi, Baltijos šalių gyventojams užteko laidų rusų ir vokiečių kalbomis, ir diplomatai turėjo aiškinti, jog tai būtų buvęs įžeidimas [185]. Vis tik laidos artėjo, kadangi darbas „Amerikos balse“ traktuotas kaip tarnyba VD, šis rinko darbuotojus, paprastai - JAV piliečius, nors ir darė išimtį pranešėjams, bet šie turėjo gerai mokėti angliškai, kitąsyk paisyta diplomatų siūlymų [24]. 1951 m. rudenį lietuvių skyrius baig­ tas komplektuoti, vedėju tapo K.Jurgėla, redaktoriais Juozas Laučka ir K. Grinius, vertėjais-pranešėjais Povilas Labanauskas, Antanas Vaičiu­ laitis, Vytautas Dambrava ir Valerija Grigaitytė. Kalbininkas Antanas Dambrauskas (Dambriūnas) ir Barbora Darlis (Drangelienė) dirbo pusę etato, skyrius turėjo ir sekretorę, ja tapo Skuodenytė. Techninė­ je „Amerikos balso“ tarnyboje dirbo Joe Boley-Bulevičius ir Jokūbas Stukas, kartais skyriui talkino Jonas Valaitis ir Alfonsas Petruitis. Pla­ nuota, kad Miunchene, kur buvo siunčiamos transliacijai JAV įrašytos laidos, bus atskiras lietuvių skyrius, kurio vedėju turėjo tapti K. Gri­ nius [212]. Ir pradėjus transliacijas VD vis konsultavosi su diplomatais dėl lai­ dų, sakysim, 1951 m. balandį VD pareigūnas V. Johnson klausinėjo

89 Radio Free Europe - Laisvosios Europos radijas. 90 Vasario 16-20 d. perduotas 13 kalbų: rusų - penkis kartus, čekų, vengrų, len­ kų - po tris, serbų, rumunų, ukrainiečių, prancūzų, portugalų, ispanų - po du, vokiškai, kiniškai, bulgariškai - kartą.

229

230

•

3 d a lis

J. Kajecko apie reakciją į jas Lietuvoje, kam reikėjo ypač taikyti trans­ liacijas: ūkininkams, darbininkams, katalikams, ar pakito jų galvose­ na, ar derėjo pabrėžti tikybinius aspektus, klausinėjo apie gyventojų skaičių, deportacijų mastus, ar satyros elementai transliacijose atitiktų lietuvio psichologiją ir t. t., teigė, kad vienam VD darbuotojui buvo pavesta ieškoti LTSR spaudoje laidų paminėjimo. J. Rajeckas patarė orientuotis į ūkininkus, žadėjo labiau įsiskaityti į pasiuntinybei teiktus laidų tekstus, kad praneštų, jei rastų ką taisytino [96]. Klausytojų nuomone, bent į vakarus nuo geležinės uždangos, do­ mėjosi ir išeiviai. Anglijoje gyvenęs J. Stonys teigė, kad techniniai duomenys leido spėti, kad girdimumas Lietuvoje turėjo būti geras. Iš diktorių vertino tik girdėtą R Labanauską, girdi, balsas tiko, tik tekstų vertimai buvo kiek archajiški ir pranešėjui kildavo problemų su ilgais sakiniais, be to, siūlė, kur figūravo antras asmuo ar citatos, įvesti ir an­ trą pranešėją, pageidautina moterį. Laidų svečių kalbą vertino prastai, išskyrus V. Sidzikauską. Analizuodamas programas ir priminęs taisyklę, kad laidos turėjo būti patrauklios visų sluoksnių klausytojams, tvirtino, kad lietuviškos šiuo požiūriu buvo silpniausios iš visų „Amerikos balso“ laidų, girdi, klausytojas teturėjo vieną malonumą - girdėjo iš JAV kalbant lietu­ viškai, nes viskas, ką girdėjo, buvo anemiška, be plano ir okupantui nepavojinga, lyg laidų rengėjai būtų nežinoję, kas ta okupuota Lietu­ va, ir, girdi, atsirasdavo pasakų ciklas JLietuva I-jo D. Karo išvakarėse‘ ir t. t. [128] Panašiai manė ir kažkoks J. Petraitis: gaunasi įspūdis, jog transliacijos vyksta savoj šeimoj ir gerų lietuvių tarpey kurie yra patenkinti ir laimingi dabartiniu gyvenim u . A r tokia paskirtis transliacijų?Juk ro­ dos skirta už geležinės uždangos pavergtai tautai ?Jei taipy tai transliacija, mano manymu^ turi būti visiškai skirtinga nuo tosy kuri skirta šeimai ir draugų rateliui. [ ...] Joje reikėtų paliesti visus mūsų luomus [ ...] nemažes­ nės reikšmės turi ir geras pranešėjas-interpretatorius [ ...] Pati transliacija turi būti mišrių balsų vykdoma [88].

Nežinomas asmuo gyrė tekstus, iš kurių dvelkė viltis , paguodimas, padrąsinimas nors ir bendro pobūdžio —labai pagirtinos. Tai patvirtina ir pabėgėliai iš Lietuvos į Švediją , kurie konkrečiai paminėjo kun. Gurinsko

G a lijo ta s p rie š D o v y d ą

•

kalbą tuo aspektu [87], bet LRS žmonių nuomone, 1952 m. pradžioje „Amerikos balsas“ buvo virtęs „Sv. Rožančiaus“propaganda [14]. Programų gerinimui J. Stonys siūlė parengti trumpus kreipimusis į jaunimą, studentus, inteligentus, rašytojus ir kitus švelniai perspėjant, nepersitemptų vejami okupanto, kad neliptų bolševikinių kopėčių viršūnėn, pranešinėti apie VLIK, išeivių veiklą. Anot jo, turėjo dominuoti tokia nuotaiką, kuri padėtų lietuviui išsilaikyti savame krašte. Labai esu prieši­ ninkas žinių perdavimui. Kuriems galams Korėjosfrontas, [...] Amerikos miestuko darbininkų nutarimas kovoti su komunizmu ir t. t. [...] Reikė­ tų dažniau religinių valandėlių. Tik jau, žinoma, neleisti prie mikrofonų kapelionų ir šiaip komendorių [...] Visam ilgam metui reikia išmest visus paskaitų ciklus [...] žymesnius pranešimus, paskaitas, klausytojus domi­ nančią medžiagą reikia kartoti kelis kartus, nes vieni klausė naktį, kiti dieną, treti - ryte [128]. Taikyti trumpus įsimintinus šūkius pradedant laidą (pavyzdžiui, Tautieti, tu kovodamas dėl Tėvynės laisvės savo krauju įrašai sau amžiną atminimą tautos širdyje) ir baigiant ( Visi į šventąjį žygį dėl tėvynės laisvės ir kitus) siūlė ir J. Petraitis [88]. Laidų pagerinimui siūlyta, kad rengėjai naudotųsi LTSR spauda, vestų bolševikinių vadų ir atėjūnų kartoteką, pradedant ministrais ir bai­ giant traktorininkais ir atžymėtom melžėjom ir reaguotų į įvykius LTSR, nes laidų klausymasis buvo susijęs su pavojumi ir už tai turėjo būti at­ lyginama gera preke [128]. Raginta perspėti klausytojus LTSR nepalikti radijo imtuvų su nustatyta „Amerikos balso“ banga, atsargiai pasakoti išgirstas žinias ir neperdavinėti siūlymų klausytojams nemokamai at­ siųsti iliustruotą knygelę apie laidų transliacijų laiką... [87] Tačiau kad ir ką manė Vakaruose, LTSR „Amerikos balso“ laidos sukėlė nemenką galvos skausmą. A. Sniečkus VII LKP suvažiavime 1952 m. pabrėžė, kad išeiviai, vadovaujami kapitalistinių žvalgybų, savo ardytojiškoje veikloje plačiai naudoja radiją šmeižto skleidimui [708], prasi­ dėjo plati agitacija prieš laidas [1237], užsitęsusi kelis dešimtmečius.

231

4d

s -MILŽINŲ PAPĖDĖJE a

Li

Greta materialinių interesų tik viešoji nuomonė turi svorio. Tik j i dar gali būti priešpastatyta eventualiai oportunistineipolitikai ar> jei materialiniai interesai veda prie konflikto —jįpagreitinti [938].

IŠ S IS K L A ID Ž IU S P A S K U T IN IŲ S P R O G IM Ų D Ū M A M S ir sovie­

tiniam Rytų frontui tapus linija, atskyrusią Rytų ir Vakarų Europas, paaiškėjo nemaloni tiesa - Lietuva, iki tol viena iš trijų TSRS okupuo­ tų kraštų, virto viena iš kelių sovietų kontrolėje atsidūrusių valstybių ir turėjo varžytis dėl Vakarų valstybių vadovų ir visuomenės dėmesio bei užuojautos su tokiomis šalimis kaip Lenkija, Čekoslovakija ir kitos. Rungtynes sunkino formalus R. Europos valstybių nepriklausomybių išlikimas ir Vakarų diplomatijai tai buvo parankiau nei „ginčytinas“ Baltijos šalių okupacijos/savanoriško stojimo į TSRS faktas, juoba tiek Teherane, tiek Jaltoje su tuo tylomis susitaikyta. Tai prisidėjo prie to, kad pirmaisiais pokario metais Vakarų šalys neparodė didesnio susidomėjimo Baltijos šalių klausimu. TSRS nau­ dojosi situacija, stengėsi sustiprinti pozicijas okupuotuose kraštuose bei siekė aneksijos pripažinimo. Vakarų valstybės tepageidavo infor­ macijos ir stebėjo padėtį Vidurio ir Rytų Europoje. Oficialaus požiūrio nepareiškė nei JAV VD, nei D. Britanijos vyriausybė, nors ir gavo daug protestų iš išeivių organizacijų dėl TSRS veiksmų. Aukščiausio lygio pokario pasaulio sutvarkymo svarstymuose Baltijos šalys nesulaukė dė­ mesio, pavyzdžiui, 1945 m. Potsdamo konferencijoje jos minėtos tik epizodiškai. Sakysim, perduodant TSRS dalį R. Prūsijos ir brėžiant vakarinę TSRS sieną jos iniciatyva vis minėta LTSR, bet galutiniame protokole nurodyta Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir R. Prūsijos sie­ nų sankirta, nes vakariečiai siekė išvengti LTSR paminėjimo ir iš to išplaukiančių teisinių įsipareigojimų [1438, p. 112-114]. Si ir kitos sąjungininkų diplomatų konferencijos kurį laiką kėlė di­ desnes ar mažesnes lietuvių (pirmiausia - JAV) į didžiųjų valstybių va­ dovus nukreiptas akcijas, siekiant jų užtarimo Lietuvos bylai ir pagalbos DP Vakarų Europoje. Išnaudodami jau pramintus kelius į Vašingtoną,

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

JAV lietuviai stengės susitikti su JAV prezidentu, valstybės sekretoriu­ mi ar bent jau VD pareigūnais bei senatoriais ir kongresmenais. Šios pastangos (neretai nesėkmingos) regimos jau nuo karo pa­ baigos - po Potsdamo konferencijos ALT nepavyko sutarti, kad jos delegaciją priimtų valstybės sekretorius James F. Bymesas [804], S. Lo­ zoraitis nesulaukė atsako į savo raštus JAV, D. Britanijos ir Prancūzijos vadovams, pasiųstus prieš Potsdamo konferencijos sprendimu įsteigtos Užsienio reikalų ministrų tarybos posėdį Londone 1945 m. rudenį, kur prašė Baltijos šalims taikyti Atlanto chartijos principus, priimti į JTO , ieškoti būdų atstatyti jų nepriklausomybę [1438, p. 117]. Kiek labiau pasisekė ALM pirmininkams A. Oliui ir Aleksandrui Komskiui. Jie su kelių Kongreso narių pagalba susitiko su Valstybės sekre­ toriaus pareigas ėjusiu Dean Achesonu, bet šio atsakas į klausimą, ar Londono konferencijoje bus kalbama apie Lietuvą, buvo trumpas - ne, tepaguodė, kad konferencijų bus daugiau ir juose gal iškils ir Lietuvos problema [926]. Bet ALM bandė nepasiduoti. Praėjus Londono ir artėjant Mas­ kvos užsienio reikalų ministrų konferencijai, ji lapkričio 16-17 d. su­ rengė antrąją ALM misiją Vašingtone (į ją ypač kvietė karo veteranai, juk ne tam buvo liejamas lietuviškas kraujas, kad dabar Lietuviškoji žem i būtų raudoniju mindžiojama ), kurią įvardijo kaip tolesnį ėjimą į ame­ rikiečių tarpą dėl ugdymo Lietuvai reikalingo „good w ill “ [3], ir „Statles“ viešbutyje surengė susitikimą su Senato bei Kongreso nariais, kur da­ lyvavo 400 svečių, kalbėjo Edvardas J. Kelly, Adolfas Sabbath, R Zadeikis [1012]91. 91 Toks A LM žygis vėl sukiršino išeivius: ALT teigė, kad A LM išsiruošė į mi­ siją, kad užbėgtų už akių Amerikos lietuvių kongresui, nes būtų užtekę šio siųstos delegacijos [986]. Neįtikinamu pavadintas A LM pareiškimas, kad gavo oficialią VD informaciją, jog reikėjo skubios akcijos dėl Lietuvos: Im s VD ir sakys kokiems nors iš kito miesto atvykusiems lankytojams: „ Vyrai, skubinkite organizuoti ekskursiją į Vašingtoną, jeigu norite išgelbėti Lietuvos nepriklausomybę, nes padėtis labai kritiškai M es bejū sų pagalbosja u nieko nebegalime padaryti! Anot „Naujienų“, pablogėjus po

Londono konferencijos didžiųjų valstybių santykiams, nebuvo galimybės greitam Lietuvos klausimo iškėlimui ir ALM akcija paliko bejokios prasm ės [1282], pabrėž­ ta, kad ALM melavo, jog savo misijai gavo P. Zadeikio pritarimą [1145].

235

236

•

4 d a lis

ALT irgi ėjo įprastu keliu - siuntė savo žmones į Vašingtoną, šiuo atveju lapkričio 12 d. į sostinę atvykęs K. Jurgėla su NCW C darbuo­ tojo kun. Ed. Conway pagalba perdavė katalikų spaudai informaci­ ją apie Lietuvos vyskupų Vokietijoje atsišaukimą, per šio pažįstamas senatorių sekretores katalikes užmezgė ryšius su senatoriaus Artūro Vanderbergo raštine, nedaug trūko, kad būtų susitikęs ir su senatoriu­ mi. Dar lankės UNNRA, kalbėjosi su jos darbuotojais apie D P būklę, susitiko su VD Rytų Europos skyriaus vadovu Elbridge Durbowu ir tarėsi dėl pasimatymo su valstybės sekretoriumi ar jo atstovu, susitiko su dar pora politikų ir grįžo įsitikinęs tokių kelionių naudingumu, tik manė, jog reikėjo keliauti dviese (vienas būtų tvarkęs reikalus telefonu, kitas - bendravęs su pareigūnais) [799]. Tačiau Maskvoje Baltijos šalių vardas nuskambėjo ne šių pastangų dėka ir ne tame kontekste, kaip norėta, o ministrams susiginčijus dėl valstybių - taikos konferencijos dalyvių. D. Britanijos užsienio reikalų ministro Ernesto Bevino nepasitenkinimą sukėlė V. Molotovo pasiū­ lymas išbraukti Indiją kaip nesavarankišką valstybę. Britui papriešta­ ravus, kad Indija buvo Tautos Sąjungos narė, priklausė JT O ir jos ka­ reiviai dalyvavo kare, V. Molotovas pasiūlė įtraukti Baltijos šalis, kurios irgi dalyvavo kare ir buvo Tautos Sąjungos narės. JAV buvo prieš; taip E. Beviną asmeniškai informavo J. Bymesas. Tai rodė, kad TSRS ėmė naudoti Baltijos šalis kaip derybų instrumentą, įtakodama vakariečius [1438, p. 120]. Tad baigiantis 1945 m. išeiviai, siuntę ne vieną ir ne dvi įvairių organizacijų susirinkimų ir mitingų rezoliucijas JAV instituci­ joms, galėjo džiaugtis tik viešu prokuroro Roberto H. Jacksono, spalio 19 d. pasirašiusio Niurnbergo tarptautiniam kariniam tribunolui teiktą kaltinamąjį aktą, pareiškimu, kad JAV nepripažino TSRS pretenzijų į Baltijos šalis [768]. 1946-ieji prasidėjo grėsmingai: AP paskelbė, kad JAV ir D. Brita­ nija palaidos Baltijos šalių bylą kartu su Franko diktatūra, ir K. Jurgėla ragino padvigubinti tempą ir veiklą išplėsti [808]. Jis siūlė ALT išnaudo­ ti rinkimus į TSRS AT, įskaitant ir Baltijos šalyse, ir išgauti iš JAV ir D. Britanijos panašų pareiškimą, kokį jos paskelbė dėl rinkimų TSRS kontroliuotose Rumunijoje ir Bulgarijoje, girdi, rinkimai reiškė nekontro­ liuojamą šeimininkavimą svetimose valstybėse ir jų pasisavinimą, sudaryti

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

planą, parengti memorandumą, kreiptis į VD, Kongreso ir Senato užsie­ nio reikalų komisijas, paskelbti „Congress Record“ savo memorandumą, prasyti spaudimo iš senatorių ir kongresmenų, kad VD pasisakytų. Anot jo, sėkmės atveju būtų buvęs naujas ginklas, jei ne - būtų buvę aišku, kad JAV politika pasikeitė, pavyzdžiui, po Maskvos konferencijos [806]92. Bet R Grigaitis manė, kad toks reikalavimas buvo pernelyg didelis, nes Rumunijos ir Bulgarijos analogija netiko - JAV ir D. Britanija pro­ testavo dėl rinkimų nedemokratiškumo, o Lietuvos atveju būtų reiškę versti JAV pradėti atvirą kovą, bet tam laikas buvo netinkamas, o pa­ stangos būtų buvusios tuščios. ALT nusprendė, jog užteks pareiškimo, konstatuojančio faktus ir protestų prieš TSRS neteisėtus veiksmus, juolab kad JAV požiūris į Lietuvą paaiškėjo VD paneigus AP žinią ir pareiškus, kad Baltijos šalių juridinis stovis liko koks buvęs. ALT norėjo įteikti pareiškimą H. Trumenui arba valstybės sekretoriui, o jei nepavyks gauti audiencijos, kad kas perduotų atsakingam VD darbuo­ tojui, taipogi Senato ir Kongreso nariams, nors šansai buvo menki dėl pasirengimo Londono konferencijai [806]. Panašiai ir nutiko. Paaiškėjo, kad J. Bymesas išvažiuodamas žadėjo grįžęs priimti, bet apie audienciją pas prezidentą nesvajota, kol neprasiblaivys tarptautinis politikos padangė, nors ir manyta, kad reiktų zon­ duoti galimybes [771]. Nepavyko ir planas, kad koks Senato užsienio reikalų komisijos narys parašys J. Bymesą pavadavusiam D. Achersonui ir bus galima paskelbti gautą atsakymą [810], bet ALT memoran­ dumas buvo parengtas, o Baltijos šalių diplomatai įteikė VD notas dėl rinkimų į TSRS AT93 ir, matyt, kaip ir manė K. Jurgėla, viskas praėjo 92 Aistras įkaitino ir W instono Churchilio kalba Niujorke kovo 16 d., kur teigė, kad TSRS už dalyvavimą kare, be kitų dalykų, atgavo Baltijos šalis, anot LAIC, tai reiškė, kad jos W. Churchiliui tebebuvo prekė, ir teliko viltis, kad JAV tam nepritarė. Ta proga W. Churchiliui protesto telegramas pasiuntė ALT, abu susi­ vienijimai, Sandara, LSS ir kitos organizacijos, daugelis nuorašus siuntė D. Bri­ tanijos pasiuntinybei JAV, latviai bei estai [886]. 93 P. Žadeikis siūlė, kad protestuojant prieš rinkimus ALT skyriai rengtų mitin­ gus, rašytų lietuvių ir amerikiečių spaudai, siųstų ALT pareiškimą savo kongres­ menams ir senatoriams, ragino mėginti paveikti VD per lietuviams palankius politikus [169].

237

238

•

4 d a lis

tyliai - VD jas priėmė, bet formalaus atsakymo nedavė, pareiškęs, kad priėmė domėn [811].

ALT prašė D. Achersono susitikimo kovo 10 d. [780], vėliau mėgi­ no dar kelis kartus, paskutinį sykį bandė tartis dėl susitikimo birželio 11-12 d. [817], nes konferencija prasidėjo liepos 29 d. ir tęsėsi iki spalio 15 d. Jos pagrindinis tikslas buvo taikos sutartys su Italija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Vokietija. Oficialiai Baltijos šalys neminėtos, bet konferencijos metu VD Europos reikalų tarybos direktoriaus pava­ duotojas Johnas Hickersonas neoficialiame memorandume informavo JAV delegaciją, jog ilgainiui JAV turės pripažinti dejure Baltijos valsty­ bių inkorporavimą mainais į svarbesnių klausimų suderinimą. Švedijos „Svenska Dagbledet“ ir Prancūzijos „Le Monde“ paskelbė straipsnius, kad inkorporavimas greitai bus pripažintas [1438, p. 122]. Nežinia, ar apie viską žinojo išeiviai, bet apie TSRS delegacijos sudėtyje atsira­ dusius sovietinių Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus, įskaitant ir LTSR P. Rotomskį, - tikrai. Anot vakariečių, taip sovietai ketino įpra­ tinti tarptautinę diplomatiją prie jų egzistavimo ir padidinti sau palan­ kių balsų skaičių, atsveriant buvusių britų kolonijų įtraukimą [1300]. Pasipylė protestai, galop vakariečiai pareiškė, kad šie galėjo dalyvauti kaip TSRS, bet ne kaip Baltijos šalių atstovai [1438, p. 124] ir tuo Balti­ jos šalių problema buvo išsemta. O tuo tarpu išeiviai, nepasiekę dviejų pirmų jų JAV pareigūnų, ten­ kinosi bent žvirbliu saujoje - susitikimu su senatoriumi A. Vanderbergu, kuris, anot idėją iškėlusio K. Jurgėlos, vienintelis iš įtakingų užsie­ nio komiteto narių suprato Baltijos šalių problemą ir buvo įtakojamas savo rinkėjų - išeivių iš šių šalių. Sykiu K. Jurgėla siūlė informuoti apie susitikimą Niujorko ir Vašingtono spaudą,pakviestjuos užkąst ir išklau­ syt pranešimo apie pasimatymą [318]. ALT pavedimu LAIC parengė maždaug 10 puslapių tekstą apie Lietuvos bylą, kurį senatorius būtų galėjęs perskaityti plaukdamas per vandenyną, nes J. Byrnesas jį skubiai kvietė į Paryžių. Tačiau ALT at­ metė jį, girdi, dokumente kelta visa Vakarų - Rytų santykių problema ir TSRS pulta kaip agresorė, su kuria neįmanoma sugyventi, o senatorius buvo tikras, kad įtikinus J. Staliną, jog JAV daugiau nebenuolaidžiaus, šis bus sukalbamesnis ir jį galės paveikti morališkai, su JT O pagalba,

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

tuo labiau kad A. Vanderbergas didžiavosi, kad jo pastangomis buvo suformuluotas JT O 14 straipsnis, anot jo, raktas sprendžiant ateities problemas (įskaitant ir Lietuvos). Turėdami tai omenyje ALT vadovai, kad nesugadintų santykių per pirmą susitikimą, parengė kitą raštą, ku­ riame apeliavo į moral sense [776]. Kaip ir spėta, senatorius išnaudojo susitikimą savo rinkiminei kam­ panijai, tad svečiai išklausė jo kalbą apie požiūrį į užsienio politiką ir bet koks mėginimas prieštarauti būtų buvęs tuščias, o ir P. Grigaitis, bene vienintelis iš delegatų diskutavęs su šeimininku, nebuvo toks žmogus, kad rizikuotų. A. Vanderbergas pavadino Lietuvos problemą smulkia, kurią bus galima spręsti JTO , kai JAV bus pasirengusios, grei­ čiausiai 1948 m., išrinkus prezidentą respublikoną. ALT vadovai spėjo, kad panašiai galvojo ir kiti aukšti pareigūnai ir tokia buvo oficiali JAV pozicija, tad savo tolesnės veiklos strategiją ir taktiką manė planuoti atsižvelgiant į ją [777]. Grįžtant prie susitikimo, svečiai, be memorandumo, įteikė ir Er­ nesto J. Harrisono knygą „Lithuania fight for freedom“, tik paaiškėjo, kad A. Vanderbergas vargu ar ją perskaitys, nes į Europą keliavo lėk­ tuvu, ir dar suprato, kad senatorių, kaip ir daugelį JAV politikų, turės ilgai šviesti, kol supras, kas yra bolševizmas [776]. Didžiausia sėkme laikytas senatoriaus pažadas pasikalbėti su lietuvių delegacijos nariais Paryžiuje, nors ir sakė, kad bus labai užimtas - prižiūrės J. Bymesą, kad nesudarytų kokio susitarimo su V. Molotovu. Senatorių pažinojęs kun. J. Lipkus patarė, kad VLIK žmonės suruoštų jam geras vaišes su gėrimais ir užkandžiais, girdi, tada tikrai būtų neatmetęs kvietimo ir kalbėjęs tai, ką tik jie būtų panorėję [777]*\ Kiek vėliau K. Jurgėla su keliais išeivių veikėjais lankėsi VD, aiškinosi dėl spaudoje pasirodžiusių nurodymų siunčiant laiškus adresuoti juos į LTSR (lietuviai akcentavo, kad taip MGB gaudavo JAV lietuvių adresus, o siųsti doleriai tapdavo beverčiais), DP problemų, o lietuviams užsimi-94 94 Beje, K. Jurgėla susirašinėjo su A. Vanderbergu dėl liudijimo IRO įstatymo svarstymuose, kur nenorėjo įvelti ALT, jei nepasisektų, tikėdamasis, kad tai būtų proga iškelti Lietuvos bylą, bet ALT tai atrodė kaip liudijimas prieš IRO, už kurią JAV, tad, negalėdama drausti liudyti, leido daryti savo vardu arba siūlyti pataisas prie IR O konstitucijos [780].

239

240

•

4 d a lis

nūs, kad nutarė rinkti pinigus Lietuvos pogrindžio delegatūrai užsienyje, jiems pažadėta išsiaiškinti, ar tai neprieštarauja JAV įstatymams [842]. Sykiu ALT vis ieškojo kelių pas H. Trumaną ir rengė jam skirtus memorandumus (tiesa, porą projektų atmetė, ypač dėl to, kad H. Trumanas pernelyg dažnai minėtas kaip Franklino Roosevelto darbų tęsė­ jas ir vietoj sprendimų vis skųstasi). K. Jurgėlai pavyko VD susitikti su prezidento atstovu Davidu Hilesu, iš jo patyrė, jog susitikimas įmano­ mas, tik reikėjo pateikti nedidelės delegacijos sąrašą [822]. LAI C, parengusi memorandumą, ketino siųsti jį pažinčių prezidento aplinkoje turėjusiam advokatui Jonui Grigaliui, kad per savo pažįstamą H. Trumano sekretoriui Matthew Connely perduotų prezidentui ir su­ tartų dėl 8-10 žmonių ALT delegacijos priėmimo išklausyti jo komen­ tarus. Taipogi planuota prašyti veikėjus kolonijose paraginti valstijų se­ natorius ir įtakingus kongresmenus paremti ALT (tikėtasi, kad pasiseks parėmus šešiems septyniems senatoriams) bei platinti memorandumą tarp Kongreso ir Senato užsienio reikalų komitetų narių, o vėliau - ir plačiau. Tačiau ALT atmetė LAIC variantą, girdi, jame iškeltus klau­ simus sprendė įvairios valstybinės institucijos, ir prezidentui būtų tekę šaukti jų vadovų susirinkimą, kad gautų paaiškinimus, tad toks memo­ randumas tiko VD. Prezidentui reikėjo rašto, klaususio, ar JAV imsis ini­ ciatyvos atkurti Lietuvos nepriklausomybę, pabrėžiant būtinybę veikti kuo greičiau, kol lietuvių tauta dar neišnaikinta [778]95. ALT pastangos apsivainikavo sėkme 1946 m. spalio 29 d., kai 12.20 H. Trumanas, lydimas sekretoriaus Matthew Connely, priėmė lietuvių delegaciją (L. Simutį, Williamsą (Vincą) F. Laukaitį, P. Grigaitį, M. Vaidylą, Joną T. Zurį, Aleksandrą Komskį, Williamsą T. Kvetką, J. Griga­ lių, S. Michelsoną, M. Kizytę ir K. Jurgėlą). Svečius pristatė L. Šimutis, 95 Gindamas savo memorandumo variantą, K Jurgėla teigė, kad tuo metu JAV spaudos tonas TSRS atžvilgiu buvo mums giminingas, tik vengė minėti Baltijos šalis, kad ir galva į sieną daužytum, vis vien nieko neišeina. Taigi, tenka laukti tin­ kamo momento. Viskas kita tėra tik žaislas [879], nors kitąsyk pasivaidendavo vilties kibirkštėlė, sakysim, prof. Jedrzejewskis priminė K. Jurgėlai „New York Times“ žinią, kad V. Molotovas neįtraukė Baltijos kraštų į sąrašą teritorijų, kur stovėjo TSRS armija, ir ragino lietuvius sukrus ti,paspauskite, kad raportų iš ten reikalautų^ jei politika yra tokia kaip Trumenasjums teigia [828].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

P. Grigaitis apibūdino vizito tikslą, o prabilus apie ypatingą dėmesį mažų valstybių likimui, H. Trumanas, pertraukęs jį, pastebėjo, jog taip pat tuo susirūpinęs. Prezidentas, atsiminęs vizito metu Europoje matytus DP, įskaitant lietuvius, teigė, kad rūpinos DP imigracijos įstatymu, prašys Kongreso papildyti jį; jo žodžiais, tarptautinė situacija keitėsi ir jis buvo įsitikinęs, kad JAV galės užstoti lietuvius, nors tuo metu ką nors teigiama buvo sunku padaryti. H. Trumanas pats pakvietė nusifotografuoti sode. Grįžtant į Bal­ tuosius rūmus J. Zuris priminė, jog pagrindinis lietuvių rūpestis - JAV politika Baltijos šalių atžvilgiu, ir H. Trumanas pareiškė, kad ji nepasi­ keitė ir nesikeis. Spaudai leido pasakyti, kad kalbėta DP klausimu ir kad išklausius ALT appealfo r Lithuania and the Baltic states> the President is sympathetic to the cause (ALT rašte spaudai reikalavo netaisyti H.Trumano citatų). Audiencija tęsės 20 min., buvo įteiktas ALT memorandumas [888]. Trumpai tariant, H. Trumanas išreiškė JAV simpatiją Baltijos ša­ lims, bet nenorėjo komplikuoti santykių su Maskva [1438, p. 125]96. Kitąsyk susitikti su H. Trumanu ALT delegacijai pavyko 1948 m., pasinaudojant JAV prezidento rinkimų kampanija. Vasarą ALT rengė veiklos planą ir pareiškimų kandidatams tekstus, kur reikalauta jų pa­ sisakyti Lietuvos bylos klausimais [762]. Audienciją pas H. Trumaną parūpino demokratų partijos VK ir rugsėjo 16 d. prezidentas priėmė L. Šimutį, P. Grigaitį, M. Vaidylą, J. Grigalių ir P. Dargį. Kita ALT delegacija (sudaryta iš lietuvių respublikonų) susitiko su respublikonų partijos kandidatų gubernatoriumi Thomu F. Dewey [100]97. 96 Vizitas vėl tapo pretekstu srovėms pasiaiškinti kas yra kas. Pavyzdžiui, „Vie­ nybė“ teigė, kad audiencija gauta A. Komskio pastangom, bet „Naujienos“ atkir­ to, kad ALT vadovų vizito pas Čikagos merą Edwardą J. Kelly metu šis paskam­ bino į Baltuosius rūmus ir sutarė dėl susitikimo [1073]. „Laisvei“ „išaiškinus“,jog vizitas - niekinis, viso labo H. Trumano priešrinkiminis į Kongresą ir Senatą triukas, atkirsta, kad nors rinkimai ir palengvino patekimą į Baltuosius rūmus, svarbiausia buvo tai, kad H. Trumanas sutiko susitikti iš anksto žinodamas dele­ gacijos siekį ir jam pritarė [1051]. 97 Susitikimą lydėjo nesusipratimas su spauda - P. Grigaitis teigė, kad delega­ cija nelaukė iš prezidento jokio pareiškimo, nes ALT laiškas buvo įteiktas vizito metu, o AP pranešė, jog P. Grigaitis sakė atvirkščiai.

241

242

•

4 d a lis

Trečias susitikimas įvyko 1952 m. vasario 15 d. [34]. Jo metu H.Trumanui įteiktas gintarinis laivelis, neva gautas iš Lietuvos partizanų kaip padėka už vienerių metų „Amerikos balso“ lietuviškų laidų transliacijas (balandį H. Trumanui kalbant per televiziją matės ant stalo stovėjęs laivelis [1003]98).Tais metais vėl vyko prezidentiniai rinkimai ir R. Eu­ ropos išeivių organizacijos kvietė ALT prisidėti prie išgavimo iš abiejų kandidatų pareiškimą del salių už geležinės uždangos išlaisvinimo [177]. Rinkimus laimėjo respublikonas D. Eizenhoweris ir pirmas jo susitiki­ mas su lietuvių atstovu įvyko vos paaiškėjus jo pergalei - rinkiminiame štabe kaip lietuvių atstovas dirbo Albinas S. Trečiokas ir D. Eizen­ howeris pasirinko jį nusifotografuoti spaudai kaip tautinių mažumų atstovą bei sakė tesėsiąs pažadus išvaduoti R. Europos šalis, įskaitant ir Lietuvą [1108]. Tokius susitikimus lengvino ir tai, kad išeiviai jungėsi į tradicines JAV partijas, jose sudarydami savo darinius. Pavyzdžiui, 1946 m. spalio 11d. LVS veikėjai (A. Olis, V. Laukaitis ir kiti) respublikonų partijos štabe įkūrė lietuvių skyrių [1347], jo pastangomis respublikonų rinki­ mų programoje atsirado reikalavimai atkurti Lietuvos nepriklausomy­ bę, išvesti iš jos TSRS armiją, sudaryti sąlygas saugiam D P grįžimui namo ir išsirinkti valdžią laisvuosiuose rinkimuose [1375]. Lietuviai kaip demokratai ir respublikonai kandidatuodavo į įvairius postus, net kongresą, kai kam ir pasisekdavo, kaip A. Oliui, kuris 1946 m. buvo išrinktas Cook County sanitary trustee [918]. Neatsiliko ir prokomunistai, kuriems 1948 m. pasitaikė, regis, pui­ kus šansas - tais metais kaip trečias kandidatas į prezidentus balotiravosi žymus politikas Henry Wallace, tikėjęs taikiu sambūviu su TSRS ir įkūręs progresistų partiją. Prokomunistai įkūrė jį rėmusį 14 asmenų komitetą, o šešiose kolonijose - balsuotojų klubus [1342], raginta, kur tik įmanoma, šaukti mitingus, žadant prireikus atsiųsti lietuvį orato­ rių, per spaudą mokyta, kaip platinti lietuvių kalba išleistą rinkiminę H. Wallaceo brošiūrą [1374], gavo iš jo asmeninį kreipimąsi į lietuvius.

98 Beje, 1950 m. V. Laukaitis, P. Dargis ir M . J. Vinikas susitiko su H. Trumanu kaip konferencijos, kurioje buvo aptariami JAV pilietybės reikalai, dalyviai [1051].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Pralaimėjęs H. Wallace pasitraukė iš politikos, o prasidėjus karui Ko­ rėjoje palaikė H.Trumano politiką ir sulaukė prokomunistų paniekos: tursinusijis prieš Trumeną [...] Net gaila žmogaus [1137], bet partija liko ir per 1952 m. rinkimus vėl iškėlė savo kandidatus, o prokomunistai vėl metėsi steigti balsuotojų komitetus ir platinti literatūrą [1174]. Kalbant apie susitikimus su aukščiausiaisiais vadovais, reikia pami­ nėti, kad Urugvajaus patriotinių organizacijų atstovams pavyko 1946 m. susitikti su šalies prezidentu ir gauti pažadą remti Lietuvos klausimą, jei kas jį iškels [824], o prokomunistai 1947 m. pasimatė su prezidentu Juanu Jose Ameraga, kuriam įteikė 1500 asmenų pasirašytą peticiją su reikalavimu užmegzti ryšius su LTSR (teigta, kad jos dėka K. Grauži­ nis nebuvo pakviestas į naujo prezidento inauguraciją) [1107]. 1950 m. birželio 15 d. VLIK delegaciją priėmė popiežius, vėliau ji susitiko su aukštais Vatikano hierarchais [1316]. Būta planų susitikti su Brazilijos [75] ir Kolumbijos [196] prezidentais, 1947 m. Kanados patriotinių lie­ tuvių organizacijų delegacija susitiko su šalies užsienio reikalų minis­ tru [80]. Ryšių su JAV politikais ieškota nuolat. 1946 m. vasarą K. Jurgėla susitiko su VD Baltijos skyriaus referentu Charlesu Burke Ellbricku, perdavė jam kelis DP parengtus dokumentus, tarp jų Lietuvos lietu­ vių konferencijos rezoliucijas, padiskutavo apie R. Prūsijos klausimo sprendimą, kurį priimant buvo privalu paisyti Lietuvos interesų, pa­ kalbėjo apie D P problemas ir pasitaikydavusius incidentus su JAV karinėmis struktūromis. Ch. Ellbrik patarė nuolat stengtis įtakoti kongresą, bet pripažino neįsivaizduojąs, kada tarptautinėje arenoje bus paliestas Lietuvos vardas ir, jei taip nutiks, tikrai ne JAV iniciatyva. Dar K. Jurgėla Kongrese matėsi su Tomu D ’AleksandnijJohnu Lesinski ir D. Floodu, pastarajam įteikė ALT memorandumą, kurį šis žadėjo įdėti į „Congress Record“ bei pamėginti pasakyti kalbą Paryžiaus konferen­ cijos proga, tik perspėjo, kad K. Jurgėla pavėlavo su tokiu noru, mat leidimo kalbėti reikėjo prašyti prieš savaitę. Savo ruožtu K. Jurgėla, at­ siliepdamas į D. Floodo sekretoriaus Josepho Gillespeo prašymą, kad lietuviai paremtų kongresmeną per naujus rinkimus, žadėjo pasikalbėti su jo apygardos lietuvių lyderiu V. Kvetkų bei kitais, ir kad „Garsas“ įdės D. Floodo nuotrauką. Išsiaiškinęs, kad Kongreso užsienio reika­

243

244

•

4 d a lis

lų komitetui priklausė kongresmenas Thomas Gordonas iš Čikagos, K. Jurgėla ragino R Grigaitį atnaujinti pažintį su juo ir paspausti, kad dažniau kalbėtų Lietuvos klausimu, siūlė ieškoti ryšių su H. Trumano delegatu į JTO posėdį DP klausimu paskirtu Jonu Ch. Ryteriu iš Niu Briteno, kuriam buvo svarbūs lietuvių balsai [821]. P. Zadeikis ragino dažniau išnaudoti senatorių Davidą I. Walshą - pilnas geros valios, tik reikalingas paraginimo, nes senas, aptingęs. Jis dažnai užeina pasikalbėti ir pagurkšnoti tai pas adv. Miller, tai kun. Petraitį, tai Marianapolin ir kitur pas lietuvius [184].

Artėjant 1947 m. užsienio reikalų ministrų susitikimui Maskvoje V. Lozoraitis siūlė prašyti išeivius kreiptis į JAV vyriausybę dėl Lietu­ vos, surengti akciją, panašią į milijono parašų surinkimą po I pasaulinio karo, ir įteikti juos. Anot jo, jei JAV ir D. Britanijos pozicija priklausė nuo jų interesų, tai sekantis pagal svarbumą veiksnysjoms yra viešoji nuo­ monė, paprasčiausiai sakant - žmonių šauksmas [939]. Konferencijos pro­ ga ALT mėgino susitikti su valstybės sekretoriumi ir ieškojo ryšių su Čikagos senatoriais Charlesu W. Brooksu ir Scotu W. Lucasu bei ki­ tais, kad tarpininkautų [834]. Platų konferencijai skirtų lietuvių, latvių ir estų veiksmų planą buvo parengę DP, jų tikslais įvardijant nepriklau­ somybės atgavimą, okupacijos nepripažinimą ir ateityje, pagarsinimą reikalavimo, kad trijų tautų atstovai dalyvautų svarstant jų šalis liečian­ čius klausimus, ir sąjungininkų paiešką. Planuota organizuoti įvairiose šalyse Centrinius lietuvių, latvių ir estų komitetus, šie kolonijose būtų organizavę vietos komitetus, ypač JAV, D. Britanijoje, P. Amerikoje, Kanadoje ir Vakarų Europos šalyse. Bendras centrinis komitetas pri­ reikus turėjo sudaryti informacijos ir propagandos sekcijas. Kampanija turėjo prasidėti Vokietijoje ir Austrijoje, kur DP būtų or­ ganizavę lietuvių, latvių ir estų kultūros dienas vasario 15,16 arba kovo 4 d. ir tęsę orientuojantis į Maskvos konferenciją ir net iki nepriklau­ somybės atgavimo. Tomis dienomis turėjo būti rengiami susirinkimai, į juos raginta kviesti ir vietinius gyventojus, o po jų siųsti telegramas su priimtomis rezoliucijomis JAV prezidentui, valstybės sekretoriui, kon­ greso ir senato užsienio reikalų komisijų pirmininkams, D. Britanijos ministrui pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui, Prancūzijos prezi­ dentui, ministrui pirmininkui bei užsienio reikalų ministrui ir Kinijos

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

užsienio reikalų ministrui. Spaudai rezoliucijos turėjo būti pateiktos taip, kad būtų išspausdintos po vasario 15-16 d., vykstant Maskvos konferencijos parengiamiesiems darbams. Po susirinkimų siūlyta or­ ganizuoti žinomų amerikiečių, anglų ir prancūzų (deputatų, buvusių ministrų, rašytojų, dvasiškių ir kitų) delegacijas pas valstybių galvas, prašyti pasirašyti telegramas savo valstybių vadovams, jiems telegramas turėjo pasiųsti žinomi baltų asmenys ir įvairios organizacijos, siūly­ ta parengti trumpą Bendros centrinės baltų organizacijos pasirašytą memorandumą-atsišaukimą į pasaulio sąžinę, skelbti jį spaudoje ir pla­ tinti kaip atsišaukimą. Telegramų nuorašai turėjo būti perduodami ne sovietinių šalių ambasadoms arba konsulatams, su prašymu nuorašus persiųsti savo vyriausybėms. Sekmadienį prieš Maskvos konferencijos atidarymą siūlyta rengti pamaldas ir kviesti pasakyti pamokslus žymius kitataučių dvasininkus ir visur, kur bus įmanoma, rengti lietuvių arba baltų dieną, o pirmą konferencijos dieną - surengti visose lietuvių ko­ lonijose bado streiką, informuojant apie jį spaudą [895]; tiesa, regis iš šio didelio plano tebuvo organizuotas bado streikas99. Bet pastangų tuštumas išgauti nors kiek garsiau ištartą palanku­ mą vis tik vargino. Pavyzdžiui, po to, kai LAIC pavyko pasiekti, kad po susitikimo su senatoriumi Ch. Brooksu šis įdėjo „Congressional Record“ ALT laišką dėl Baltijos šalių nepriklausomybės atstatymo, K. Jurgėlai vis buvo neramu, ar tas nenoras kelti Lietuvos klausimą nerodo susitarimo jo niekad neliesti, tik oficialiai nepripažinti prijun­ gimo. Anot jo, Turkija niekad nepripažino Žečpospolitos panaikinimo, kasmet sultono priėmimuose Stambule ceremonmeisteris šaukdavo „Lechistano ambasadorių“ ir paaiškindavo, kodėl tas neatvyko [836]. P. Grigaitis teigė, kad JAV politiką Lietuvos atžvilgiu buvo nelengva 99 Bet kam reikėjo, tas pastebėjo. Generolo K. Golubevo raporte TSRS užsienio reikalų ministro pavaduotojui S. Lozovskiui teigta, kad faktiškai jokio badavimo nebuvo (girdi, maistas nedalytas, bet visi turėjo ką valgyti, net kotletus čirškino), siuntė ir mitinguose priimtus antisovietinius pareiškimus (kai kuriuos stovyklose karininkai nuplėšė nuo sienų) ir kitus dokumentus [ 309 ] . Lietuviams tai buvo proga pasiaiškinti, kas yra kas: kažkokioje stovykloje išleistas lapelis, kuriame buvo įvardyti keli bado streike nedalyvavę D P ir jie raginti palikti stovyklą, o kiti lietuviai - juos boikotuoti, nes niekšams nėra vietos mūsų tarpe [ 264 ] .

245

246

•

4 d a lis

iššifruoti. Šios tetroško sustabdyti TSRS ekspansiją ir jei J. Stalinas būtų įtikinęs Vašingtoną, kad pasitenkins tuo, ką turėjo, tai faktinis status quo būtų buvęs priimtas kaip susitaikymo pagrindas, tik abejojo, ar Maskva pasitenkins tuo, ką turėjo, ar įsivels į konfliktą, kuris padės išspręsti neaiškius klausimus, įskaitant ir Lietuvos [781]. Būta mėginimų prastumti Lietuvai palankias rezoliucijas Senate ir Kongrese, ALM iniciatyva tokią 1945 m. lapkričio 1 ir 6 d. pateikė E. A. Kelly (demokratas iš Čikagos) Kongresui, o senatorius Raymondas E. Wilis (respublikonas iš Indianos) - Senatui. Kad paskatintų jų priėmimą ALM lapkričio 16 d. rinkosi Vašingtone į iškilmingą posėdį, į kurį buvo pakviestas visas JAV Kongresas, o lietuvių prašyta paremti aukomis [910].Tiesa, R Zadeikio nuomone, abi rezoliucijos buvo ne be priekaištų ir turinio, ir formos požiūriu [207]. Beje, dėl jų tekstų buvo daug neaiškumų, nes spaudai būdavo pateikiami vieni variantai, kai kiti dar buvo taisomi ir, pavyzdžiui, R Grigaitis, matęs jas per susitikimą su ALM žmonėmis, spėjo, kad jei E. Kelly ir R. Willis nesusitarė įteikti vienodas rezoliucijas, vargu ar norėjo jų priėmimo, matyt, tik bandė atsikratyti A. Olio ir A. Komskio, kurie prašė daryti ką nors, kad jų skubi akcija būtų pateisinta. Abu politikai nepriklausė užsienio reikalų komitetams, neturėjo šių komitetų ir VD pažado remti, kaip ir paža­ do, kad rezoliucijas aptars bent užsienio reikalų komitetai [41]. ALM pastangomis rezoliucijos pasirodė spaudoje, misijos vadovai teigė, kad „Chicago Tribūne“ ir W. Hearsto laikraščiai turėjo apie jas paskelbti vedamuosius [30]. Dėl rezoliucijų triukšmavo ir lietuviška spauda - jei „Dirva“ ir „Vienybė“ jas aukštino, tai „Naujienos“ kritikavo, kartoda­ mos, kad jos bus nieko vertos, jei joms nepritars užsienio reikalų ko­ mitetai [1348]. Regis, 1946 m. pavasarį ALM pagaliau pripažino, kad tekstai taisytini [208], ir mėginta tobulinti, bet reikalas taip ir baigėsi niekuo. Kitais metais vėlgi mėginta prastumti Kongrese rezoliuciją, įparei­ gojančią H.Trumaną paskelbti liepos 28 d. Lietuvos dejure pripažini­ mo diena, ir tądien planuota rengti demonstracijas lietuvių kolonijose, o pelną skirti DP ir kovai uz Lietuvos laisvę. Projekto iniciatorius buvo ALM pirmininkas A. Olis, jo draugai senatorius Ch. Brooksas ir kon­ gresmenas Richardas B. Vailas užsiiminėjo projekto lobizmu, projektui

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

pritarė Senato Užsienio reikalų komisijos pirmininkas A. Vanderbergas, bet gegužės 27-28 d. Vašingtone apsilankę A. Simutis, P. Grigaitis ir M. Vaidyla iš valstybės sekretoriaus Georgeo Marchallo asistento išgirdo, kad laikas Lietuvos klausimui netinkamas [921], tad ir šiuokart grįžta tuščiomis. Aktyviai apeliuota į JAV politikus ginant DP. Jaltoje sąjungininkai pasirašė sutartis, įpareigojančias vienus kitiems grąžinti į jų teritorijas patekusius piliečius, bet baltų statusas liko neapibrėžtas ir remiantis Baltijos šalių inkorporavimo nepripažinimu jie netraktuoti kaip TSRS piliečiai [1438, p. 99-100]. Po karo Vyriausios sąjungininkų kariuomenės vadovybės direktyvoje konstatuota, kad JAV ir D. Britanija formaliai nepripažįsta teritorinių pasikeitimų karo metais, todėl Baltijos šalių gyventojai neturėjo būti grąžinami į jų gimtines prieš jų valią [1438, p. 116], bet nesusipratimų pasitaikydavo. Jau minėtame 1945 m. rug­ sėjo 20 d. ALM susitikime su Valstybės sekretoriaus pareigas ėjusiu D. Achensonu užsiminta ir apie DP problemas, pokalbyje dalyvavęs VD R. Europos skyriaus viršininkas E. Durbow pareiškė gaudavęs ne­ mažai nusiskundimų dėl elgesio su DP, kad VD daug kartų šnekėjos su Karo departamentu bei karine vadovybe ir aiškiai nurodė D P iš Baltijos šalių ir rytinės Lenkijos neišduoti TSRS, jei šie nesutiko grįžti, o kongresmenas E. Kelly pareiškė norą palaikyti ryšius su sekretoriumi šiuo klausimu [926]. Tokį aktyvumą skatino ir vadinamasis „Švedijos incidentas“, kai bandant sustabdyti Švedijos vyriausybės nutarimą perduoti 167 baltus TSRS išnaudotos visos „tyliosios diplomatijos“ galimybės. Estams, la­ tviams ir lietuviams nepavykus nieko pasiekti, viešos akcijos ėmėsi švedų politikai, bažnyčios hierarchai, parlamentarai, siekdami paveikti vyriau­ sybę. Viešosios opinijos spaudimas privertė karalių kreiptis į J. Staliną, o vyriausybė kiek galėdama vilkino baltiečių išdavimą ir apie Kalėdas manyta, kad jie bus išgelbėti. Deja, po britų ir amerikiečių nuolaidų Maskvoje spaudimas švedams vėl sustiprėjo. Tačiau kilęs triukšmas iš­ gelbėjo kitus, net ir įtarinėtus žydų žudynėmis, nes sovietų reikalavi­ mai išduoti asmenis keliaudavo į teismą. Igno Šeiniaus nuomone, 167 baltus buvo galima išgelbėti, jei Baltijos šalių diplomatai būtų parodę nors kiek diplomatinio budrumo [905] (težinoma, kad 1945 m. lapkritį

247

248

•

4 d a lis

P. Žadeikis dėl švedų sprendimo perduoti baltus TSRS rasė VD, senato­ riui D. I. Walshui, į šį reikalą buvo įtrauktas D. Floodas [205]). Išdavus baltų grupę, švedų spaudos agentūra Niujorke rašė, jog jų vyresnysis Atvars teigė, jog niekas nesipriešino, aukštesnio laipsnio karininkai gavo atskiras kajutes, sovietai visus apdalijo cigaretėmis ir saldainiais... Veikiai LAIC gavo žinių iš M. Brako Danijoje, kad čia vyko buvusių karių registracija ir TSRS pasiuntinys užprotestavo prieš atseit britų vykdytą baltų karių pervežimą į Vokietiją. Britų karininkas lankė stovyklas, klausinėdamas, kas nori grįžti, bet DP baiminosi dėl savo likimų, ypač danų policininkams pasakius, kad „Švedijos biznis “ pasikartos ir kai kuriems latviams patarė „m auti per sieną“. Jiems dusyk patarti nereikėjo [811]. 1945 m. rudenį kaupiantis nusiskundimams dėl blogo elgesio su DP, LAIC prašė Jurgio Saulio patikrinti faktus [798], matyt, jų pagrindu centras pateikė paaiškinimus senatoriui A. Vanderbergui ir S. Briedžio vardu paskelbė laišką apie DP būklę „New York Times“ [769]. Gruo­ dį LAIC gavo iš VLIK slaptą UNRRA įsakymą Nr. 199, nurodantį UNRRA pareigūnams padėti TSRS kariškiams agituoti DP grįžti namo [1088] ir informavo apie jį 450 laikraščių bei įtakingų asmenų, nes traktavo įsakymą kaip Ivano Serovo instrukcijų papildymą. Infor­ maciją apie įsakymą išspausdino „New York Daily News“, žymus JAV socialistas Normanas Thomasas dėl jo rašė H.Trumanui, J. Byrnesui ir JAV atstovui JT O Warennui Austinui [831]. JAV katalikų šalpos orga­ nizacijas jungusi NCW C pareikalavo 10 įsakymo egzempliorių, ukrai­ niečių kanadiečių kongresas pareiškė protestus Vašingtone ir Otavoje [832]. Dėl įsako LAIC rašė senatoriui A. Vanderbergui ir Eleonorai Roosevelt, bet iš jų gauti atsakymai labai skyrėsi vienas nuo kito [809]. 1945 m. rudenį prasidėjo sisteminga šmeižto akcija prieš baltus DP, sukelta korespondentų pranešimų iš Frankfurto prie Maino, neva pa­ siremiant informuotais šaltiniais ar vietos pareigūnų tvirtinim u ir spau­ dos agentūrų pranešimais iš Vašingtono. Konkrečiai, „New York Post“ ir „New York Times“ korespondentas Drew Middletonas, be kitų dalykų, rašė apie „fašistinę organizaciją „Saulis“, kurią vokiečiai sukūrė Baltijos kraštams užkariauti, ir apie baltų policiją, stovyklose organizuotą gesta­ po pamatu. Veikiai po to JAV kariškiai ėmė lankyti stovyklas, ieškoda-

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

249

mi esesininkų, buvo išmetimo iš stovyklos atvejų [213]. Reaguodamas į straipsnius R Zadeikis siuntė protesto laiškus laikraščių redaktoriams (beje, kaip straipsnių šaltinį matė ir JAV armijoje Bavarijoje tarnavusio „Laisvės“ bendradarbio Jono Ormano straipsnius anglų kalba apie DP, kurie buvo skelbti ir „Laisvėje“) [201]. Tiesa, diplomatai manė, kad rea­ guoti turėjo kas nors iš tų, kurie 1945 m. lankė DP stovyklas, pavyzdžiui, kun. J. Balkūno pažįstamas NCW C atstovas kun. Swanstromas [159]. 1946 m. vasarį LAIC pasiuntė raštą J. Bymesui dėl šmeižto kam­ panijos [812] (ir sulaukė atsako, kaip spėjo, po to, kai VD pasitarė su ka­ riškiais, nes gavo raštą ir iš Karo departamento [814]). Kitas dalykas, kai 1946 m. sausio 2 d. AP remdamasi diplomatiniais sluoksniais pranešė, kad JAV ir D. Britanija pripažins inkorporaciją. Sausio 3 d. šią žinią įsidėjo Vokietijoje leistas amerikiečių kariškių laikraštis „The Star and Stripes“, pakartodamas ir teiginius, jog baltai DP - naciai, ir stovyklas saugos ginkluota sargyba. Kitą dieną visa tai iš Vašingtono pranešė agentūra DANA, teikusi informaciją Vokietijos laikraščiams. Reaguo­ dama ALT pasiuntė K. Jurgėlą į Vašingtoną, sausio 24-26 d. jis lankėsi VD ir Karo departamente, įteikė memorandumą. Kovo 1 d. VD prane­ šė, kad politika nesikeičia, bet nieko neatsakė dėl šaulių [57]. Kovą teigta, kad prieš D P naudota įvairi propaganda per radiją, spaudą, šaukti mitingai, kur D P įkalbinėti grįžti, bet Vašingtone pa­ reigūnai neigė tokias viliones. Kaip Maskvos spąstai buvo įvardytas kai kurių žymių 1941 m. tremtinių sugrąžinimas iš Sibiro ir tai, kad jų pavardės lyg netyčiomisy diena iš dienos minimos Maskvos imperializmo lietuviškuose ekspozitūruose USA kaip „Laisve1ir „Vilnis1, [58]. Kaltinimais DP svaidėsi vokiečių ir austrų pareigūnai, sakysim, austrų užsienio reikalų ministras Karlas Gruberis pavadino DP kenkė­ jais, kurių nebuvo galima įpilietinti dėl antidemokratinio nusistatymo ar kad kenkė santykiams su kaimynais [1014], Bavarijos ūkio ministras Rudolfas Zomas tvirtino, jog D P buvo atsakingi už juodąją rinką (ma­ tyt, labai guodė JAV kariuomenės Vokietijoje vado generolo L. D. Clay pareiškimas, kad tokie kaltinimai beprasmiški) [1376], „Kasseller Zeitung“ paskelbė Bavarijos valstybės komisaro pabėgėlių reikalams žo­ džius, kad baltų DP - užsimaskavę fašistai, atsakingi už daugumą nusikaltimų Bavarijoje, kelia didžiausią pavojų Europos taikai [1389].

250

•

4 d a lis

Fuldos „Fuldauer Rundschau“ parašius, kad lietuvis apiplėšė ūkininką ir išprievartavo jo dukrą, DP puolė aiškintis su ūkininku, bet tas nesu­ prato, ko iš jo norima [1427]. Pylėsi kaltinimai, kad DP - kriminaliniai nusikaltėliai, tinginiai, bet lietuviai atrėmė, kad vokiečiai niekad DP neduodavo rimto darbo, siųsdavo valyti griuvėsius, per mėnesį mokė­ davo apie 100 RM, iš kurių išskaičiuodavo apie 20 proc. mokesčių (t. y. lietuviai vėl mokėjo kontribuciją tiems, per kuriuos prarado namus) [1288]. Kai chirurgas Vaclovas Paprockas operavo ligonį perdurta šir­ dimi, apie tai rašė spauda, bet pavardę nutylėjo, o vėliau atleido kaip svetimtautį [1221]. Kitąsyk į šį chorą įsijungdavo ir kitų tautų atstovai. Sakysim, 1947 m. sausio 10 d. „Gazieta Polska“ politinis redaktorius Tomazsas Pietka rašė, kad Baltijos universitete studijavo studentai iš SS dalinių [1213]. DP problemos sprendimą aštrino tai, kad, kaip parodė JAV Rau­ donojo Kryžiaus tyrimas, daugelis siekė emigruoti į JAV, bet amerikie­ čiai nenorėjo kompaktiško tautiškai nusiteikusių žmonių persikėlimo, tarp kurių didelę dalį sudarė inteligentai. Prieš DP emigraciją pasisakė JAV karo veteranų ir kitos organizacijos ir P. Zadeikis siūlė gauti prof­ sąjungų vadovų pareiškimą, kad JAV - imigrantų šalis [821]. 1947 m. pradžioje ALT pritarė LAIC siūlymui parengti atsišaukimą į kongresą, reikalaujantį ištirti UNRRA veiklą DP atžvilgiu, tik baiminosi, kad DP reikalai nenustelbtų pagrindinio- Lietuvos nepriklausomybės [779]. Balandį ALT rengėsi pasiųsti VD ir Karo departamentui protes­ tą, kad D P JAV zonoje spausti grįžti [782]. 1947 m. Kongrese sudarius DP reikalų komisiją, LAIC lobizmo klausimus derino su lenkais, jugoslavais, estais ir kitų šalių išeiviais, sykiu telkdami ir finansus [839], organizuotas spaudimas Kongreso ir Senato nariams per įvairių kolonijų lietuvius [851], pasitelkta „Rytų ir Centrinės Europos kilmės amerikiečių federacija“ („Federation of American Citizens of Eastern and Central European Descent“) [783]. Vėl neišvengta vidinių varžytuvių, sakysim, visus dalyvavimo daugy­ bės JAV gyvenusių tautų sudarytame „Piliečių komitetas paremti D P“ („Citizens committee on Displaced Persons“) nuopelnus sau mėgino prisiskirti ALM [840]. P. Grigaitis, pasiuntęs lietuvių spaudai prane­ šimą apie DP įstatymą ir ALT dalyvavimą minėtame komitete, teigė,

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

251

kad per daug girtis, lenktyniaujant su p. Žiūriu , nenorėjome [783], tačiau K. Jurgėla nerimo, siuntė R Grigaičiui spaudos iškarpas apie Kongre­ so lobistus ir komitetą, kad lietuviai pamatytų, kiek kainuoja įstatymų prastūmimas. Anot jo, iškarpos kaip ant delno rodė mūsų vedamos kovos pigumą: nykštukai su savo centais ir doleriais vedame m ilžinišką kovą prieš milžiniškas pajėgas - kai kitiems brangiau kainuoja vieno įstatymo (dar nepravesto) pušinimas. Kiek jiem s kainuos tolimesnės pastangos? Jis siūlė

pagarsinti tai lietuvių spaudoje [841]. 1947 m. ALT parengė ne vieną raštą dėl DP įstatymo [783], o prasi­ dėjus D P stovyklų likvidavimui ir lietuvius keliant į prastesnes sąlygas, Vašingtone ieškota užtarimo [784]. Švedijai nuo tų metų gegužės 1 d. pradėjus dėti baltų dokumentuose antspaudą, kad jie TSRS piliečiai, baimintasi, kad Maskva bet kada pareikalaus juos išduoti. Švedijoje veikusi Baltų humanitarinė asociacija prašė, kad JAV siųstų protestus ir laiškus tiek Švedijos ambasadai, tiek Švedijos institucijoms, ir LAIC planavo veiksmus su latviais ir estais [837]. 1948 m. pradžioje ALT ir BALF iniciatyva Vašingtone lankėsi baltų delegacija ir susitiko su se­ nato daugumos lyderiu senatoriumi Robertu Taftų, kongreso spikeriu Josephu Martinu ir kitais politikais, o ALT delegacija - su valstybės sekretoriaus padėjėju politiniams reikalams Normanu Armonu ir spe­ cialiu H. Trumano padėjėju imigracijos reikalams Ugo Carusi. Lietu­ viai raginti rašyti savo senatoriams ir kongresmenams bei reikalauti, kad vietoje numatytų 100 000 baltų įleistų 400 000 [1433]. Priėmus D P įstatymą, siųstos padėkos balsavusiems senatoriams [852], 1949 m. kontaktuota su amerikiečių politikais mėginant išplėsti D P įstatymo galiojimą Švedijos, Šveicarijos ir kitų šalių DP [857], bet nepavyko100. Gindami D P išeiviai neapsiribojo JAV institucijomis. 1946 m. ru­ denį rezoliucijos dėl DP įkurdinimo siųstos UNRRAI, įvairių šalių 100 Prokomunistai dažnai prikaišiojo oponentams keliones į Vašingtoną kaip tuščią pinigų švaistymą ir šie sykį atkirto, kad A. Bimbos kelionė į LTSR, anot „Laisvės“, kainavo 1430 dol., o kokia išjos nauda JAV ir Lietuvos darbininkams? [1180]. Užtat prokomunistai pasismagino, kartodami JAV ir lenkų emigrantų spaudos kaltinimus lietuvius paremdavusiam kongresmenui Alvinui O ’Konskiui ryšiais su nacistinėmis propagandos agentūromis, girdi, šios siųsdavo jam nacistinę literatūrą platinimui tarp lenkų [1118].

252

•

4 d a lis

ambasadoms; būta ir atsakymų, sakysim, kai LAIC rugsėjo 28 d. pa­ siuntė raštą prancūzų ambasadoriui Bonnetai dėl lietuvių belaisvių pa­ leidimo, šis, persiuntęs jį savo valdžiai, paprašė detalesnės informacijos, tad LAIC puolė jos ieškoti per VLIK, S. Bačkį ir R Grigaitį [807]. Taipogi LAIC ir R Zadeikis persiuntinėdavo JAV institucijoms DP rezoliucijas, pavyzdžiui, VLIK dėl D P problemos ir dėl žmogaus teisių, krikščionių demokratų, socialdemokratų partijų, moterų ir teisininkų atsišaukimus [809] ir kitus. Prasidėjus emigracijai, šmeižtai keliavo paskui DP, tam tikros žydų organizacijos skundė IRO centrui Ženevoje D P kaip karo nusikaltė­ lius [1380]. 1948 m. komunistų kontroliuota Australijos angliakasių profsąjunga atsisakė priimti DP, atseit tai buvo Maskvos diriguojamos komunistų kampanijos prieš DP kulminacija [1265]. 1950 m. nuo vie­ no Rio de Zaneiro laikraščio straipsnio apie latvio H. Cukurs dalyva­ vimą žydų naikinime prasidėjo propaganda prieš DP. Vėliau to paties laikraščio redakciniame straipsnyje pultos jau visos Baltijos šalys kaip fašistinės ir teigta, kad jose A. Hideris rado daug rėmėjų; Lietuvos atstovas H. Mejeris pasiuntė laikraščio redaktoriui protestą [74]. Į JAV valdžios institucijas buvo kreipiamasi įvairiais klausimais, pavyzdžiui, 1945 m. spalį ALT pasiuntė telegramą JAV sekretoriui J. Byrnesui dėl A. Bimbos kelionės į LTSR bei manė, kad reikėtų pa­ siųsti iškarpą iš „Vilnies“ su vertimu ir laišku VD, nes jei Bimba va­ žiuoja po svetimu vardu arba slėpdamas kelionės tikslą nuo valdžios, tai jam bus karšta [767], ketinta kelti klausimą dėl TSRS imtų mokesčių už siuntas iš JAV, pradedant kampaniją ir keliant triukšmą VD, kongre­ se ir visuomenėje. Tam ALT prašė LAIC parengti jos planą, renkant faktus iš JAV „Pagalbos Rusijai fondo“ („Russian Relief Fund“), TSRS konsulato ir pasiuntinybės, kad parodytų visuomenei, jog sovietų val­ džia elgiasi nežmoniškai, neleisdama amerikiečiams šelpti savo giminesy gyvenančius rusų kontroliuojamose teritorijosey ir daro iš labdaros bjaurų reketą [774]. P. Zadeikis stengėsi kiekviena proga pateikti JAV aukš-

čiausiems pareigūnams informaciją apie padėtį Lietuvoje, pavyzdžiui, 1945 m. rudenį pasiuntė dviejų iš Lietuvos ištrūkusių asmenų pasako­ jimus [178], 1947 m. pavasarį - J. Deksnio ataskaitą apie rezistenciją

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Lietuvoje [180], o W. Churchiliui - jo 1946 m. kovo 15 d. kalbos Čika­ goje komentarus [168].

Vienas iš klausimų, dėl kurio vis apeliuota į JAV institucijas ir sykiu tarptautines organizacijas - pirmiausia JTO, buvo sovietų represijos Lietuvoje. Apskritai, su JTO sietos nemažos viltys keliant ar bent jau kiek įmanoma primenant tarptautinei diplomatijai Lietuvos bylą. Nors pa­ sibaigus JT O įsteigusiai San Francisko konferencijai dar mėginta ieš­ koti kelių Lietuvai patekti į ją (pavyzdžiui, prof. Malbone W. Grahamas siūlė Baltijos šalių atstovams paruošti vieną ar bent tris notas JTO apie jų šalių narystę Tautų sąjungoje, taipogi notas Tarptautinio teismo ir mažumų reikalu [915]), bet įsitikinus, jog nieko nebus, teliko ieškoti būdų vienaip ar kitaip iškelti joje Lietuvos bylą ar atskirus jos aspektus. Tiesa, dėl įvairių priežasčių vis nebūdavo tinkamos progos arba šios pastangos galėjo atnešti ir neigiamas pasekmes, tad, anot S. Lozoraičio, teliko kelti balsą, atkreipti dėmesį ir teikti žinių [940]. Apibendrinant galima teigti, kad tuo metu lietuvių pastangos buvo nukreiptos į JT O veiklos stebėjimą ir dokumentų jai rengimą, jų sklaidą bei kontaktus su JT O pareigūnais. Konkrečiai, stengtasi gauti žurnalistų akreditacijas (sakysim, K. Jurgėla akredituotas kaip „Naujienų“, o M. Kižytė - „Draugo“ korespon­ dentė [772], turėjo savo atstovą ir prokomunistinė spauda) ir išnaudoti galimybes kontaktuoti su kitais akredituotais žurnalistais platinant in­ formaciją apie Lietuvą. 1946 m. pavasarį K. Jurgėlą susitiko su „New York Times“ žurnalistu Russle Porteriu, radijo komentatoriumi Rossu bei kitais ir manė, jog verta sukinėtis, sudaryt pažinčių ir ja s panaudoti, be to, iš žurnalistų gaudavo informacijos apie politikus [816]. 1947 m. planuota akredituoti P. Padalskį, bet atsisakyta, mat JT O pripažindavo parinktų organizacijų stebėtojus ir korespondentus, ir vargu ar JTO sekretoriaus padėjėjas Arkadijus Sobolevas būtų pripažinęs VLIK kaip akredituotą organizaciją [839]. Taipogi į sesijas siųsti diplomatai ir or­ ganizacijų atstovai kaip stebėtojai, pavyzdžiui, 1946 m. rudenį JT O se­

253

254

•

4 d a lis

siją P. Žadeikio pavedimu stebėjo J. Kajeckas, pasėdžiuose lankydavosi K.Jurgėla,J. Končius, A. Simutis. Kalbant apie specialių dokumentų JTO rengimą ir jų sklaidą, mi­ nėtinas 1946 m. P. Žadeikio susitikimas su JTO sekretoriumi T Lie. Siam buvo įteiktas memorandumas dėl IRO (apie tai rašė „New York Times“ [829]) bei VLIK memorandumas (kitais duomenimis, VLIK laiškas buvo įteiktas JTO sekretoriate ir jo padaryta 2 0 0 kopijų [189]). Diplomatai delegacijoms dalijo T. Chase knygą „Story of Lithuania“, du „Lithuanian situation“ numerius ir VLIK memorandumą [825], ALM pasiuntė JT O memorandumą „American friends of Lithuania“ [153], o LAIC, reaguodama į tai, kad speciali komisija rengė IRO kons­ tituciją, išleido specialų „Lithuanian bulletin“ numerį 6000 egz. tiražu (jis pasiųstas ir T. Lie) [825]. Dėl IRO konstitucijos lietuviai veiksmus derino su kitomis tautinėmis grupėmis [826] (tiesa, jei tikėti P. Žadei­ kių, latviai ir estai nerodė noro bendradarbiauti, nes ketino veikti ne per JTO administraciją, o per delegacijas) [173]. 1948 m. rudenį Paryžiuje vykusių JT O posėdžių metu tarp delega­ cijų ir žurnalistų platinti įvairūs leidiniai LAIC vardu pridedant kor­ telę „With the compliment“, nes dėl tenykščių sąlygų reikėjo būti dis­ kretiškiems ir atsargiems [891]. 1950 m. lapkričio 25 d. V. Sidzikauskas, J. Budrys ir M. Kižytė aplankė spaudos atstovus JTO, dalijo pranešimą spaudai, P. Žadeikio JT O įteiktas notas ir memorandumą. Šį jų žingsnį pastebėjo JAV spauda [77]. JTO įvairūs dokumentai pateikinėti ir kartu su latviais bei estais, pavyzdžiui, 1947 m. lapkričio 24 d. Baltijos šalių pasiuntiniai įteikė brazilų diplomatui Oswaldo Araha kaip JT O generalinės asamblėjos prezidentui bendrą pareiškimą dėl padėties jų šalyse [195]. 1949 m. J. Kajeckas su latvių ir estų diplomatais įteikė VLIK rengtą memo­ randumą su estų ir latvių diplomatų lydraščiu JTO generalinio sekre­ toriaus asistentui G. Cordier. Memorandumą paminėjo „New York Times“ ir „New York Tribūne“, J. Kajeckas įteikė kopiją „Chicago tri­ būne“ biurui ir agentūroms, kurias iš anksto buvo informavęs LAIC. Diplomatai žiūrėjo į tai, vieno jų žodžiais, kaip „greičiau nusikratyti . Ž i­ noma, tiek prasmės ir buvoybet G. Cordier žadėjo padauginti ir išdalyti delegacijoms [859].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Nežiūrint visų pastangų, Lietuvos vardas viešai skambėjo retai (ir kitąsyk - iš sovietų pareigūnų lūpų101), tad džiaugsmingai sutikta 1946 m. JT O vienbalsiai priimta rezoliucija, paskelbusi tautžudystę tarptautiniu nusikaltimu .Ji labai patogus pretekstas kelti Lietuvos bylą, atkreipiant ir spaudos dėmesį. P. Zadeikis 1947 m. įteikė T. Lie me­ morandumą apie genocidą Lietuvoje su prašymu imtis žygių remian­ tis JT O chartija, JTO genocido komisijos pirmininkui amerikiečiui Johnui Maktosui - „Lithuanian bulletin“ su medžiaga apie genocidą Lietuvoje, vėliau jam ir komisijos nariams parūpino minėtą memoran­ dumą [86]. 1947 m. lapkričio 22 d. „New York Times“ vedamasis buvo skirtas šiam memorandumui. Tikėta, kad JT O mažų mažiausia turėjo ištirti pateiktus kaltinimus, net jei TSRS ir būtų atsisakiusi leisti vieto­ je atlikti tyrimą, nes buvo precedentai - Ispanijai ir Graikijai atsisakius įsileisti JT O atstovus, tyrimas vyko remiantis turėtais duomenimis. Genocido temos panaudojimui ypatingas dėmesys skirtas 5-ojo deš. pabaigoje, po to, kai 1948 m. JT O priėmė genocido konvenciją. 1949 m. R Grigaitis teigė, kad ALT veikla rėmės bendrais Lietuvos nepriklausomybės reikalavimais bei deklaratyviais pareiškimais ir atei­ čiai siūlė parengti darbo planą bei vykdyti jį įtem piant visas savo jėgas. Kaip vieną aktualiausių dalykų jis įvardijo siekį priversti VD ir JTO pasmerkti Baltijos šalių tautų naikinimą, tam mobilizuojant visas mūsų kolonijaSy raginant jas sušaukti protesto mitingus ir priim ti šiuo reikalų atitinkamas rezoliucijas [787]. Savo ruožtu K. Jurgėla manė, jog mitingai

101 1946 m. socialinių, kultūrinių ir globos reikalų taryboje svarstant IRO projektą A. Višinskis puolė baltus, ypač lietuvius, teliko džiaugtis, kad Vakarų spauda tai nutylėjo, bet ne sovietinė. Buvęs Vilniaus apygardos teismo prokuroras J. Talalas pasiuntė VLIK Jzvestijas“ su A. Višinskio kalba, kur minėti lietuvių komiteto va­ dovai P. Plechavičius, P. Kubiliūnas, Seligenstadto lietuvių komiteto pirmininkas Kazys Svilas (girdi, vokiečių metais - policijos departamento viršininkas) ir kiti, ir ragino kreiptis į JAV ar kitų šalių spaudą dėl K Svilo - mat buvęs Lietuvos polici­ jos departamento direktorius majoras K Svilas buvo suimtas 1940 m. liepos 12 d. ir išgabentas į TSRS [893]. Po metų, atremiant TSRS priekaištus dėl D P traktavi­ mo, JAV atstovas teigė, jog JAV nepripažino Baltijos šalių aneksijos ir nelaikė D P sovietų piliečiais; iš kitospusėsyapie 34 Sov. „repatriacijos ryšio karininkai veikia USA zonojepropagandai vesti, betprievarta negali būt naudojama [846].

255

256

•

4 d a lis

galėjo pasisekti, jei mūsų žmonės įsisąmonins, kad tikrai vykdomas naiki­ nimo planas. Jis siūlė memorandumą plačiai visuomenei, surinkti visus duomenis, suklasifikuoti, pasikviesti lietuvių laikraščių redaktorius ir prašyti skelbti dalimis, rašyti redakcinius straipsnius kas savaitę, kad žmonės įsisąmonintų ir reaguotų. Žinia, lyginant nacistinį genocidą su sovietiniu, dėl pastarojo ne­ turėta tokių akivaizdžių įrodymų, ir K. Jurgėla konsultavosi su JTO darbuotojais, kaip pateikti medžiagą, tačiau grėsmę kėlė tuo metu Vo­ kietijos likimo sprendimas, baimintasi, kad Lietuva galėjo būti paau­ kota siekiant jo. Kad būtų efektyviau, lietuviai derino savo veiksmus su kitų R. Europos šalių atstovais, bet tai nebuvo taip paprasta dėl jų gyvenimo apysiaurtu nacionalizmu, trumpalaikiai tikslai nustelbdavo ilgalaikius [857]. Vis tik stengtasi nenuleisti rankų: gegužę K. Jurgėla parengė ALT laiško valstybės sekretoriui D. Achesonui apie genocidą Lietuvoje projektą ir patarė R Grigaičiui, jei nesitikima gauti audiencijos, siųsti nelaukiant ir informuoti spaudą [859]. Savo ruožtu R Grigaitis prašė K. Jurgėlos parengti turėtų žinių apie represijas Lietuvoje santrauką ir kelis protestų tekstus, kuriuos peržiūrėjęs VK būtų siuntęs ALT skyriams, ragindamas įteikti VD ir savo kongresmenams [789]. Liepą P. Grigaitis vėl priminė reikalą, tuo labiau kad JAV spauda buvo pradė­ jusi dažniau rašyti apie deportacijas Baltijos šalyse, nors ir nežinota, ar tai vertinti kaipo naują posūkį šio krašto užsienio politikoje, ar tai tėra tik atsitiktinum as, bet reikėjo pasinaudoti. Iš VD ketinta reikalauti viešai pasmerkti Baltijos šalių gyventojų naikinimą, kaip D. Achesonas buvo pasmerkęs lagerius TSRS, religinius persekiojimus Čekoslovakijoje, ir pavesti JAV atstovui JT O iškelti skundą prieš TSRS dėl genocido oku­ puotame krašte, o jei reiks - pateikti medžiagos skundui. K. Jurgėlos vėl prašyta kelių rašto variantų, nes tebeplanuota raginti ALT skyrius rašyti VD ir kongresmenams [790]. Rudenį rastas rimtas sąjungininkas - Jeilio universiteto profeso­ rius Raphaelis Lemkinas, genocido sumanytojas, kuris kvietė lietuvius padėti formuoti visuomenės opiniją (jis kiek mokėjo lietuviškai, nes po Lenkijos okupacijos 1939 m. kelis mėnesius gyveno Lietuvoje). K. Jur­ gėla su juo parengė veiksmų planą: pirmiausia - „New York Times“

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

257

paskelbti lietuvių kunigų laišką (jie kartu ruošė projektą ir K. Jurgėla išsiuntė jį aštuoniems kunigams, o laikraštis pažadėjo įdėti R. Lemkino prašymu). Vėliau ketino pasiųsti eilės asmenų ir įstaigų laiškus įvairiems laikraščiams: „Chicago Tribune“, „Cleveland Plain Dealer“, „Baltimore sun“, „Boston globe“, „Washington post“, „New York H e­ rald Tribune“, „St. Louis Dispatch“, „Philadelphia Inquirer“ ir kitiems. Genocido klausimo svarstymams JT O buvo svarbi JAV politikų pa­ rama, ir R. Lemkinas prašė lietuvius spausti senato daugumos lyderį S. W. Lucasą, girdi, silpnas ir be iniciatyvos (beje, R. Lemkinas teigė, jog Rumunijos pasiuntinys Vespasianas V. Pella užsiiminėjo lobizmu, kad genocido klausimas nebūtų iškeltas) [862]. Spalio pradžioje K. Jurgėla skubino kun. Juozą K. Miliauską, Joną Ambotą, Kazimierą Urbanavičių, J. A. Lipkų, S. Dobiną ir J. Balkūną dėl laiško „New York Times“, nes redakcija klausinėjo, o R. Lemkinsas skambino ir ragino paskubėti (mat JT O posėdžiuose britų delegacijos narė Barbara Castle apkaltino TSRS praktikuojant genocidą Lietu­ voje ir tai girdėjo korespondentai). Anot K. Jurgėlos, kol vyko JT O posėdžiai ir JAV buvo A. Višinskis, buvo labai svarbu gauti kunigų parašus [876]. 1949 m. 21 šaliai ratifikavus genocido konvenciją, lietuviams at­ sirado proga per JAV delegaciją ir VLIK tiesiai kelti represijų klau­ simą [856], bet pirmiau reikėjo, kad konvencijai pritartų JAV Senatas. 1950-1951 m. lietuviai prisidėjo prie pastangų pasiekti teigiamą rezul­ tatą, rašė konvencijos ratifikavimui besirūpinusiam senatoriui Brienui McMahonui [863], liudijo klausimuose, dalijo senatoriams ir spaudos atstovams medžiagą apie represijas Lietuvoje [864]. Beje, liudijimai derinti su Ukrainiečių kongreso komiteto vadovu profesoriumi Lewu E. Dobrianskiu [40 ] (ukrainiečiai siekė nuolatinių ryšių su lietuviais, latviais ir estais, bet ALT nutarė, jog užteks bendros antikomunisti­ nės veiklos, nes Baltijos šalių ir Ukrainos statusas buvo skirtingi [796]). 1951 m. LAIC, pasinaudodamas 60 skirtingų tekstų, paruošė apie 2700 laiškų, kurie buvo išdalyti ALT skyriams, kitoms organizacijoms bei pavieniams asmenims visose JAV persiuntimui senatoriams ir kon­ gresmenams. Amžininkų liudijimu, kai kurie senatoriai sulaukė nema­ žai laiškų, raginusių paremti konvencijos ratifikaciją [1085].

258

•

4 d a lis

Skubėta išnaudoti genocido konvenciją ir JTO dar ir todėl, kad ji tuo metu svarstė ir agresijos sąvoką. 1950 m. rudens sesijai lietuviai, latviai ir estai rengė bendrą skundą, diplomatai prašinėjo buvusių DP liudijimų apie sovietų terorą (L. Dovydėno, A. Mirono, J. Černiaus, S. Raštikio, Pijaus Sarpnickio, Kazio Navasaičio). Spalio 4 d. R Zadeikis pasiuntė T. Lie notą dėl sovietų okupacijos ir represijų. Teigta, kad tokiam dokumentui sąlygos darėsi palankesnės dėl karo Korėjoje, atskiri JT O nariai ėmė suprasti, kad norint perprasti sovietų agresy­ vumą, reikėjo atminti Baltijos šalių likimą. Anot P. Zadeikio, reikėjo stengtis, kad NATO nariai minėtų Baltijos šalis, kaip buvo svarstant TSRS pasiūlymą dėl naujo karo grėsmės pašalinimo, kai amerikiečių, britų ir olandų atstovai TSRS veidmainystės demaskavimui naudojosi Lietuvos argumentu, bet nedėjo vilčių, kad jos byla bus išspręsta greitai [ 190] (beje, vasarą su VD šnekėtasi dėl Lietuvos klausimo kėlimo sesi­ jos metu, matyt, tai prisidėjo prie sprendimo pasitenkinti kontaktais su delegacijomis, tuo užsiėmė J. Rajeckas). JTO asamblėjos pirmininkui Nasrollahui Entezamui buvo įteiktas VLIK memorandumas su prašymu sudaryti komisiją sovietų nusikal­ timams tirti. Pagal JT O statutą tai buvo galima padaryti tik formaliai pareikalavus šaliai narei, bet N. Entezamas suprato, kad lietuviai sie­ kė tik priminti, kad Jūsų krašto žaizda tebėr neužgijusi [94]. 1951 m. gruodžio 20 d. JT O generalinio sekretoriaus vardu jo padėjėjas čilie­ čių diplomatas Benjaminas Cohenas priėmė memorandumus dėl de­ portacijų norėjusius įteikti lietuvių (S. Bačkis), vengrų, latvių, lenkų ir rumunų atstovus. B. Cohenas, kurio protėviai buvo kilę iš Vilniaus, žadėjo perduoti memorandumus, bet teigė, kad kelti klausimą galėjo tik JT O narys ar organizacija, o taip įteikti raštai turėjo būti įtraukti į JTO nariams skirtą dokumentaciją. S. Bačkis sakė, jog ieškota, kas tai padarytų, ir tikėtasi, kad memorandumai turės įtakos visuomenės nuo­ monei, į kurią sovietai kartais atsižvelgdavo, mėginta išklausti, ar iškelti klausimo negalėjo generalinis sekretorius, bet B. Cohenas atsakė, kad šis galėjo kelti tik saugumo, taikos išlaikymą liečiančius klausimus, ir S. Bačkis replikavo, kad gal 100 mln. europiečių toks likimas [941]. Deja, įtraukti represijų R. Europoje svarstymą į JT O dienotvarkę ne­ pavyko.

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

259

1952 m. JTO svarstant agresijos apibrėžimą (beje, TSRS siūly­ mu) R Zadeikis įteikė memorandumą ,Agresija ir neagresija šviesoje patyrimų, Lietuvos Respublikos patirtų dėka sovietų pasižadėjimų ir veiksmų“ [937], V. Sidzikauskas ir D. Krivickas dalyvavo rengiant LĖK įteiktą memorandumą apie sovietų agresiją [98]. 1952 m. JT O komisi­ joje, tyrinėjusioje priverčiamojo darbo klausimą R. Europoje (Ad Hoc Committee on Forced Labour), parodymus davė V. Sidzikauskas, liu­ dijo Mykolas Devenis, dar keliolikos lietuvių liudijimai pateikti raštu, įteiktas atitinkamas memorandumas [127]. 1951 m. JTO svarstant nusi­ kaltimų kodeksą, ALT JAV spaudoje pagarsino, kad jeigu būtų priimtas vienas iš svarstytų variantų, kur minėtas kitose šalyse maištus kurstančių sąjūdžių toleravimas, ^Amerikos balsas“ būtų praradęs galimybę trans­ liuoti už geležinės uždangos (apie tai ALT pasiuntė memorandumą ir JAV generalinių štabų pirmininkui gen. Omarui Bradley) [987]. Genocido, agresijos klausimų svarstymas sudarė sąlygas nuskam­ bėti Lietuvos vardui. Bet ir sovietinė pusė išnaudojo jį gan netikėtomis aplinkybėmis - 1951 m. pavasarį JT O svarstė tautų apsisprendimo už­ tikrinimo klausimą, ir TSRS delegacijai buvo parūpinta medžiaga iš LTSR apie tragišką nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir LTSR ūkio atstatymą, meno, švietimo ir kultūros pasiekimus (beje, argumentuo­ jant, kad šie duomenys turėjo būti paviešinti sesijoje, Vilniui buvo nu­ rodyta įtraukti tik žinias, skelbtas atviroje spaudoje) [316].

Pokario metais stengtasi išnaudoti ir paskutines prieškarinės Lie­ tuvos narystės įvairiose organizacijose galimybes, nors jos vis menko. Nežiūrint visų pastangų, Lietuva ir kitos Baltijos šalys liko už Tautų Sąjungos likvidavimo proceso borto. Galima teigti, kad šios pastangos neretai siejosi su bandymu užkirsti TSRS kelią perimti atstovavimą Lietuvai. Pavyzdžiui, Lietuvos diplomatai 1947 m. rašė eilės šalių at­ stovybėms Vašingtone, kad jų vyriausybės protestuotų prieš TSRS ats­ tovavimą Baltijos šalims tais metais vykusiame Pašto kongrese (Con­ gress of the Universal Postal Union) [174], bet, regis, pagelbėjo VD įsikišimas. 1952 m. surengus Pašto kongresą Briuselyje, VD informavo diplomatus, jog po 1947 m. kreipimosi niekas nepasikeitė, o JAV de­

260

•

4 d a lis

legacijai buvo duota instrukcija neprileisti prie tokio dalyko, kurio pagei­ dautų Sovietų delegacija [211]. Taipogi stengtasi patekti į įvairius tarptautinius renginius. 1947 m. vasarą Brazilijos lietuvių delegacija dalyvavo Pan-Amerikos konferen­ cijoje, dalijo su latviais ir estais suderintą memorandumą apie padėtį Baltijos šalyse anglų, portugalų ir ispanų kalbomis, susitiko su konfe­ rencijos koordinatoriumi Brazilijos diplomatu Mendesu Gonzalvesu, kuris pristatė delegaciją konferencijos prezidentui Brazilijos užsienio reikalų ministrui Rauliui Femandesui, žurnalistams, apie ją informavo spauda ir Asa-Press. Dar delegacijos nariai buvo susitikę su konfe­ rencijoje dalyvavusiais devynių šalių užsienio reikalų ministrais [71]. Tais pačiais metais D P atstovai oficialiai dalyvavo pasaulinės katalikų intelektualų asociacijos Pax Romana kongrese [843]. Kitąsyk, negalint dalyvauti, tenkintasi bent memorandumų siunti­ mu tarptautinėms ar giminingoms nacionalinėms organizacijoms ar jų renginiams. Dažnai tokių dokumentų persiuntėjais tapdavo diploma­ tai. 1945 m. P. Zadeikis persiuntė VLIK laišką apie situaciją Lietuvoje VD [179], UNRRA administracijai - Regensburgo D P lietuvių laišką [206] ir daug kitų; tiesa, kitąsyk būdavo pataisomas blogas laiškų anglų kalbos stilius, kaip lietuvių vyskupų tremtyje laiško pasaulio vyskupams [192] arba apskritai išverčiami, kaip nutiko su krikščionių demokratų partijos atsišaukimu į krikščionišką pasaulį [189]. Tiesa, tarp tokių dokumentų pasitaikydavo ir įtartinų. Pavyzdžiui, V. Gylys 1946 m. rašė J. Budriui gavęs iš JAV Lietuvos socialistų par­ tijos CK raštą su prašymu įteikti Švedijos URM ir vietos socialistų partijos CK, bet, anot V. Gylio, švedų valdanti socialdemokratų partija gana skeptiškai žiūrėjo į iš nežinomų asmenų gautus raštus, tad patarė siuntėjams atsiųsti švedams daugiau informacijos apie save [933], Pa­ našiai manė ir J. Budrys, gavęs kelis „Lietuvos socialistų partijos CK“ iš Hanau rezoliucijas su prašymu įteikti H. Trumanui, J. Byrnesui ir T Lie. Girdi, noras gražus, bet galėjo atnešti daugiau naudos, jei vei­ kiama partizaniškai be žinios vadovaujančio tautos kovai už laisvę centro, ne visiems diplomatai tokius raštus galėjo siųsti savo vokuose, o siun­ čiant JAV paštu būtų praradę vertę, juolab kad apie socialistų partiją niekas nieko JAV nežinojo [913].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Beldėsi į JAV ir kitų šalių institucijų duris ir prokomunistai. 1945 m. laišką su reikalavimu pripažinti Lietuvą kaip TSRS dalį VD pasiuntė Kazys Pilėnas [1206], 1947 m., iškilus JAV KP uždraudimo grėsmei, lie­ tuviai raginti rašyti protesto laiškus H. Trumanui, Kongreso darbo ko­ miteto pirmininkui Fredui Hartley, savo valstijų kongresmenams, aukoti KP propagandinei kampanijai [1131], 1949 m., gavus Senato Užsienio reikalų komisijos sutikimą, į jos klausymus dėl NATO ALDLD pasiun­ tė savo atstovę Oną Stelmokaitę (Ann Stelmann-Eiche), kuri komisijos posėdyje 7000 narių vardu perskaitė prieš NATO nukreiptą kreipimąsi [1310]. Pietų Amerikos lietuvių kongrese priimtos rezoliucijos, kurio­ se taikos konferencijos Paryžiuje dalyviai raginti pripažinti LTSR kaip laisvą ir nepriklausomą valstybę, sustabdyti Lietuvos diplomatų veiklą, o P Amerikos šalių vyriausybės - neįsileisti nacių DP [1318]. Tarptautines organizacijas atakavo ir J. Gabrys. 1949 m. Šveicarijos žurnalas „Defence de l’Europe“ įdėjo jo direktorijos memorandumą JT O sesijai Paryžiuje, kurio lydraštyje buvo nurodyta, kad Prancūzijoje sukurta Lietuvių Direktorija iš įžymių lietuvių demokratų, dalyvaujant į Vakarus prasiveržusiems rezistentams, siekusi atkurti demokratinę, o ne „fašistinę“ Lietuvą, kaip ketino kitos lietuvių grupės. Skelbta, kad memorandumas buvo labai gerai parašytas ir bus įtrauktas į balandžio mėnesio sesijos darbo programą, bet tokia jo veikla traktuota kaip ins­ piruota MGB, remiantis šveicarų laikraščio „Die Tat“ straipsniu apie provokacinę LTSR MGB veiklą, girdi, siuntė agentus kenkti D P vei­ klai prisidengiant ir patriotizmo kauke. Šveicarų laikraštis su šia akci­ ja siejo ir J. Gabrio leistus periodinius leidinius „Tautos sargyboje“ ir prancūzišką „Messenger Baltic“. Kaip įrodymas buvo pateiktas faktas, kad direktorijos deklaraciją išspausdino Montevidėjuje prokomunistų spauda ir ją siuntinėjo Petras Cimielis, persimetęs dirbti komunistinės spaudos darbo [1380].

Ieškant kelių kad ir su menkiausia informacija patekti į kitataučių spaudą, stengtasi maksimaliai išnaudoti įvairius renginius, pirmiausia didelius išeivių sambūrius ir Lietuvai svarbių datų paminėjimą.

261

262

•

4 d a lis

Pirmuoju atveju būtų kalbama apie Amerikos lietuvių kongresus, konkrečiai 1945 ir 1949 m. surengtus Visuotinius lietuvių kongresus. Pirmuoju atveju buvo iš anksto rūpinamasi gauti prezidento, guber­ natoriaus, mero, senatorių ir kongresmenų sveikinimus, planuota, kiek reikės žmonių informacijos sklaidai ir tokios technikos, kad būtų ga­ lima Jerti1spaudai;gautas sveikinimas ar svarbi kalba - multiplikuoti ir tučtuojau J e r tf spaudai. Galvota ir apie viešųjų ryšių specialistų pagal­ bą, šiuo atveju, anot K. Jurgėlos, America's No. 1 Public relations man Edwardas Bernaysas rekomendavo Howardą Mayerą [799]. Prisivilio­ jus keletą amerikiečių politikų, tarp jų ir Ilinojaus gubernatorių102, atėjo ir amerikiečių žurnalistai103. 1949 m. Visuotiniame lietuvių kongrese buvo perskaitytas H .Trumano sveikinimas, Niujorko mero Williamo O ’Dewey vardu kalbėjo jo pavaduotojas Johnas J. Bennetas, senatorius Herbertas O ’Connor, dalyvių delegaciją priėmė Niujorko valstijos gubernatorius Thomas E. Dewey, politikų kalbos transliuotos per vieną iš Niujorko radijo sto­ čių, dalyvavo Niujorko laikraščių žurnalistai [1285]. Iš kitų panašių renginių minėtinas ALRKF 1946 m. spalį surengtas Amerikos lietuvių katalikų kongresas, kuriuo domėjosi Niujorko spauda, dalyvavo „The New York Times“ korespondentas [1359]. Iš prokomunis­ tinių - Pietų Amerikos lietuvių kongresas 1946 m., kuriam sveikinimus atsiuntė J. Paleckis, R. Mizara, JAV prokomunistinės organizacijos, o sveikinimo kalbą sakė Urugvajaus viceprezidentas Alberto Guani (anot K. Graužinio, ieškodamas populiarumo vaikščiojo po įvairius renginius), TSRS konsulas ir P. Amerikos šalių KP atstovai [46]. Iš Lietuvai svarbių datų ir toliau didžiausio dėmesio sulaukdavo Vasario 16 minėjimas. Paprastai tą dieną ALT ir LAIC stengėsi gau­ 102 Sveikinimus atsiuntė Kongreso demokratų lyderis Johnas W. McCormackas, kongresmenai Martinas Gorskis, D. J. Floodas ir T. Gordonas, senatorius A. Vanderbergas ir kiti politikai [ 985]. 103 Kaip neretai būdavo, deguto šaukštą krestelėjo srovių nesutarimai. Pašalinus iš salės pažangiečių korespondentę, ji pripasakojo vieno Čikagos dienraščio, simpa­ tizuojančio komunistamsy žurnalistui apie muštyneSy kraują ir t. t.\ būta nesusipra­ timų ir su LVS atstovais. Pavyzdžiui, vienas jų vadovų neprašytas per banketą mėgino patekti prie vieno stalo su Ilinojaus gubernatoriumi ir 1.1. [ 1390]

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

ti valstijų gubernatorių ir miestų merų sveikinimus ar kad jie Vasario 16-ąją savo valstijoje ar mieste paskelbtų Lietuvos diena, parūpindavo reikalingą medžiagą kongresmenams ar senatoriams jų kalboms Kon­ grese, Senate ar lietuvių minėjimuose104 (jų rezoliucijų projektus rengė LAIC), vis mėginta patekti į radijo, o vėliau ir televizijos laidas, Lie­ tuvos pasiuntinybėje kitų šalių atstovams ir žurnalistams rengti priė­ mimai (informacija apie juos siųsta Vašingtono spaudai), be to, Vasario 16-oji, kaip ir kitos datos, diplomatams neretai būdavo pretekstas pri­ minti Lietuvos bylą šalių, kuriose jie reziduodavo, vadovams. Ypatingas dėmesys skirtas 1948 m. Vasario 16-jai, kaip jubiliejinei, žymėjusiai 30-ąjį nepriklausomybės jubiliejų. Ta proga 1947 m. VLIK paruošė specialų planą (vadinamąsias „bendrąsias gaires“), nurodęs vi­ sose šalyse, kur buvo lietuvių kolonijos, sudaryti minėjimo komitetą, o vietose - vietos ir garbės komitetus (šios - iš žymių lietuvių, latvių ir estų atstovų, žinomų Lietuvos draugų ir kitataučių organizacijų va­ dovų). Šalies komitetas savo rekomendacijas turėjo siųsti Lietuvos pa­ siuntinybėms ir konsulatams. Kaip renginių tikslas įvardytas pasaulio dėmesio atkreipimas, nepriklausomybės Baltijos šalims reikalavimas. Siūlyta Vasario 16 d. pavadinti lietuvių diena ar savaite, jos metu rengti susirinkimus, mitingus, manifestacijas, priimtas rezoliucijas siųsti JTO, valstybių vadovams, pasistengti, kad kuo daugiau informacijos patektų į kitataučių spaudą; ruošti tautodailės, meno, filatelijos, rezistencinės spaudos, knygų parodas su būtinu nepriklausomos Lietuvos ūkio, švie­ timo ir kitų sričių skyriais. Buvo numatytos ir paskaitos bei pranešimai, koncertai, muzikos valandėlės per radiją, kur buvo įmanoma - viešas vainikų padėjimas ant Nežinomo kareivio kapo [137]. Deja, planas labiau realizuotas DP gyventose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje vasario 15 d. surengtos pamaldos Šv. Eriko katedroje Stokholme, vakare - po­ sėdis dalyvaujant švedų visuomenės atstovams [130], JAV ir kitose se­ nosios išeivijos kolonijose viskas vyko pagal jau įprastą scenarijų. Vasario 16-osios proga proklamacijas ir Lietuvių dieną skelbė vals­ tijų, kur daugiausia gyveno lietuviai, gubernatoriai - Ilinojaus, Ma-

104 Beje, neretai šias kalbas rašė K Jurgėla, sakysim, 1950 m. teigė parašęs H er­ berto H. Lehmano, Francio J. Myerso ir kitų politikų kalbas [882].

263

264

•

4 d a lis

sačusetso, Pensilvanijos, Merilando, Ohajo, Konektikuto, Niujorko ir Naujojo Džersio, iš miestų - dažniausiai Baltimorės meras Thomasas D ’Allesandro, pareiškimus yra paskelbę Los Andželo, Gario, Mičigan Sičio ir kitų miestų merai. Kongrese ar Senate Vasario 16-osios proga kalbas sakiusių poli­ tikų skaičius svyruodavo nuo kelių iki keliolikos ir net keliasdešimt (teigta, kad 1948 m. daugiau nei 40 jų vienaip ar kitaip pareiškė užuo­ jautą Lietuvai [101]), tarp jų dažnai buvo kongresmenai E. A. Kelly, D. J. Floodas, senatoriai H. C. Lodge jr., A. Sabathas ir kiti (ypač išeiviai džiaugėsi 1950-ų jų kalbėtojais Senate: atsimenant, kad [Scott W] Lucas yra didžiumos vadas, Myers - didžiumos „botagas“, Tafi mažumospolicy va­ das [...] ir Lehman - labai įtakingas, tai senate veiki M g namesu [865]. Nors kainuodavo nemažai pastangų, vis pavykdavo prisivilioti amerikiečių politikus kalbėti lietuvių minėjimuose. Pavyzdžiui, 1946 ir 1947 m. mitinge Baltimore kalbėjo senatorius H. R. O ’Conor [134], 1950 m. susirinkime Niujorke - senatorius Edwardas Martinas, kon­ gresmenai Johnas Davis Lodge ir Ray J. Maddenas, o minėjime Bos­ tone - kongresmenas Johnas F. Kennedy [18]. Šie politikų pasisakymai ir renginiuose priimtos bei politikams siųstos rezoliucijos buvo svar­ bios tuo, kad neretai jų tekstai patekdavo į „Congressional records“, o iš ten jas persispausdindavo „Lithuanian bulletin“105. Tiesa, sunkiai prisiviliojus, kitąsyk iškildavo politikų ir publikos „pasidalijimo“ pro­ blema, paprastai kai minėjimus atskirai rengė ALT ir LSV, šiuo atveju

105 Prokomunistai stebėjo tokius minėjimus ir nepraleisdavo progos pasišaipyti. Pavyzdžiui, „Laisvė“ tyčiojosi, kad 1952 m. Vasario 16 d. minėjime Detroite sa­ kytai senatoriaus Blairo Moody kalbai „Detroit News“ skyrė 23 eilutes 2 colių p la ­ tum o skiltyje, aukų surinkta kiek daugiau nei 2000 dol., atseit labai mažai iš tokios skaitlingos publikos, atėjusiems segtos neva lietuviškos vėliavėlės, kad matytų, kas neaukojo, plojimas buvo lyg ir prievolė, perskaityta gubernatoriaus G. Menneno Williamso deklaracija buvo išgalvota, nes skelbta, kai salėje nebebuvo senato­ riaus ir „Detroit News“ korespondento; negailėta pašaipų koncerto dalyviams: dainelės Valencijos Stepulionis išėjo skystai, nebuvo drąsumo ir tvirtum o balse [ ...] Gi negalima p riskirti prie meno keturių ypatų deklamacijos, kurios išpildė „meno kolek­ tyvas, vadovaujam as artisto Pusdešrio [...]. Vyrų choras (16 vyrų) dainavo švelniai, bet labai bažnytiškai [1239].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

ALT pranašumą suteikdavo kunigų parama, kaip 1947 m. nutiko Niu­ jorke [833]. Žinia, labiausiai vertinti renginių atgarsiai spaudoje, dažniausiai juos minėjo vietos spauda, bet paprastai pasisekdavo patekti į kelis ar keliolika didžiųjų dienraščių. 1948 m. vedamąjį Vasario 16-osios pro­ ga skyrė „New York Times“ [101], 1949 m. straipsnius apie Lietuvą paskelbė „Chicago Sun-Times“, „Chicago Daily Tribune“, „Chicago Herald-America“ ir kiti laikraščiai. Prasimušti į radijo stotis sekėsi sunkiau. 1950 m. Lietuvos diplomatams atsisakė suteikti eterį WBBN Columbia broadcasting system [78], bet pavyko patekti į Niujorko W JZ radijo stotį [60]. 1952 m. per Ruth Crane „Modem Woman tele­ vision program“ transliuota speciali, Lietuvai skirta laida [26]. Kiek geriau sekėsi tartis su radijo stotimis kitose šalyse. Brazili­ joje 1947 m. vasarį lietuviškos muzikos pusvalandžiai transliuoti per dvi stotis - „Bandeirante“ ir „Ex celsior“ [89], 1952 m. - trys, datą pa­ minėjo keli laikraščiai [79]. Dar geriau 1948 m. sekėsi Vokietijoje, čia lietuviškos muzikos koncertus transliavo kelios didžiųjų miestų radijo stotys [142]. Vasario 16-oji plačiai minėta Urugvajuje. 1948 m. Lie­ tuvos pasiuntinybė išrūpino iš valdžios leidimą vietos lietuviams su Urugvajaus vėliava iškelti ir Lietuvos, vyko pamaldos bažnyčioje, iškil­ mingas posėdis, pasiuntinys su lietuviais padėjo vainiką prie Urugva­ jaus nepriklausomybės tėvo generolo Jose Gervasio Artigo paminklo [59]. Ir vėlesniais metais 15-40 min. laidas transliuodavo dvi - keturios Montevidėjaus radijo stotys, žymūs vietos laikraščiai skelbė proginius redakcinius straipsnius („EI Dua“, „EI Diario Espanol“ ir kiti) [142]. Tiesa, sykį minėjimą sugadino J. Gabrys - jo atstovas nešiojo po re­ dakcijas „Gintauto, Kovojančios Lietuvos prezidento, ir Daugeruto, užsienio reikalų ministro“ vardu pasirašytas šapirografuotas deklaraci­ jas, jas išspausdino „EI Diario“, du Buenos Airių laikraščiai atpasakojo turinį ir dėl tokios dezorientacijos Urugvajaus ir Argentinos spauda nebenorėjo talpinti Lietuvos pasiuntinybės medžiagos [47]. Mėginta ieškota ir papildomų minėjimų aspektų. 1951 m. R Daužvardis bandė išrūpinti, kad ant Čikagos „Tribune Power“ pastato būtų iškabinta ir Lietuvos vėliava, bet pastato vadybininkė atsisakė, teigdama, kad ant pastato kabėjo istorinės vėliavos, ir jie laikėsi nuostatos nekabinti modernių tautų vėliavų [25].

265

266

•

4 d a lis

Iš kitų reikšmingų datų retkarčiais atsiminta prieškario Lietuvo­ je didele švente buvusi rugsėjo 9 d. 1945 m. Buenos Airėse ta proga surengta Lietuvos Diena, jos metu priimtos ir pasiųstos telegramos H. Trumanui, Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus prezidentams ir kitų valstybių vadovams, apie minėjimą pranešė trys radijo stotys, rašė keli laikraščiai [1116]. Šalia įprastų datų atsirado ir naujos, pirmiausia - 1940 ir 1941 m. įvykių minėjimai. 1950 m. ALT Bostono skyrius surengė dešimtųjų okupacijos metų minėjimą, priimta rezoliucija pasiųsta H. Trumanui, kongresmenams, senatoriams, Valstybės sekretoriui, Masačūsetso gu­ bernatoriui, Bostono merui, dvylikos šalių pasiuntiniams Vašingtone ir Bostono laikraščiams [55]. Tais pačiais metais Rio de Zaneiro lietuviai surengė birželio trėmimų paminėjimą ir pasiuntė į devynis dienraš­ čius bendrą baltų pareiškimą dėl genocido, o rezoliuciją - Brazilijos prezidentui Enriko Gasparui Dutrai, H. Trumanui, JTO , Raudonajam Kryžiui [73]. Kanadoje minint birželio įvykius lietuviai surengė bendrą demonstraciją su ukrainiečiais Toronte, kur dalyvavo apie 15 000 žmo­ nių, ją aprašė Kanados spauda [1055]. 1951 m. minint birželio įvykius Niujorke suruoštas lietuvių, latvių ir estų mitingas Carnegie Hall, kuriame kalbėjo pora Kongreso narių [870], kitais metais bendras minėjimas surengtas kitoje didelėje Niu­ jorko salėje [116]. Tais pačiais 1951 m. lietuvių, latvių ir estų sudarytos „Baltijos tarybos“ iniciatyva Baltijos šalių okupacijos minėjimas vyko Londone, apie jį rašė „Daily Telegraph“, „The Times“ ir kiti laikraščiai, pranešė BBC, informavo „The Press Association“ [1293]. Skambėjo siūlymai gauti iš popiežiaus „Lietuvių dieną“ [11], bet nepavyko, kaip ir JAV iš prezidento H. Trumano 1950 m. išsirūpinti „Lietuvių dieną“, nors siūlymą rėmė Ilinojaus kongreso nariai [1112]. Minėjo savo šventes ir kita pusė. Pavyzdžiui, Urugvajuje, švenčiant 12-ąsias LTSR metines, vietos lietuvių delegacija dalyvavo minėjime TSRS pasiuntinybėje, surengė minėjimą dideliais J. Stalino ir J. Palec­ kio portretais papuoštoje salėje, garbės svečiai buvo TSRS ambasado­ rius N. B. Aleksejevas,TSRS konsulas A. V. Prichodko, Slavų sąjungos ir kitų prokomunistinių mažumų organizacijų atstovai, VOKS atstovas Urugvajuje I. Mišinas, TASS korespondentas M. Artiušenkovas, su­ groti Urugvajaus ir TSRS himnai [1123].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Lietuvos vardo garsinimui remtasi ir kultūra. 1947 m. P. Daužvardis viešai ragino lietuvius su savo kultūra veržtis į kitakalbį pasaulį, nes tai būtų padėję rasti Lietuvai draugų, anot jo, mažas Simutienės, Miežienės ir Daužvardienės ansamblis ir „Ateities“ šokių grupė tokių rado daugiau nei didžiosios mūsų kalbos ar kas nors kitas [949]. VLIK informa­ cinės veiklos planuose buvo ir lietuvių muzikų koncertai, ir sportininkų varžybos, ir parodos. Kalbant apie koncertus, aktyviausi buvo DP muzikiniai kolekty­ vai ir atskiri atlikėjai, koncertavę Vokietijoje ne tik lietuviams, bet ir sąjungininkų kariškiams bei vokiečiams (tiesa, šių spauda, anot am­ žininkų, apie D P koncertus ar parodas retai rašė objektyviai [1341]). 1947 ir 1948 m. Lietuvos operos solistai A. Dambrauskaitė, A. Kal­ vaitytė, S. Barauskas, I. Nauragis ir pianistas bei kompozitorius Vladas Jakubėnas gastroliavo D. Britanijoje. Jei apie pirmąsias gastroles rašė septyni britų laikraščiai, tai 1948 m. - jau daugiau, pradedant Londo­ no „The Times“ ir baigiant miestų, kur vyko koncertai, spauda [1414]. Čiurlionio ansamblis 1950 m. pradžioje surengė koncertų turą JAV, koncertavo ir Niujorko Carnegie Hall [1038]. D P dailininkų dėka pokario metais netrūko dailės parodų. Iš jų didžiausia buvo Lietuvių D P dailės paroda, iš pradžių eksponuota Vo­ kietijoje, o vėliau perkelta į JAV. Jos idėją 1947 m. pasiūlė P. Daužvardis [61]. Rengiant parodą išleistas ir jos katalogas, kurį drąsiai galima vadinti to meto lietuvių dailės albumu. Tiesa, perkeliant parodą į JAV, susidurta su nemažai sunkumų, juolab kad atsisakė padėti ALT [42]. Tada jos organizavimo ėmėsi A. Olis [83], jam pavyko gauti patalpas Niujorko muziejuje „Hali of Science“ Times square [84] ir paroda vei­ kė nuo 1949 m. spalio 20 iki lapkričio 20 d., apie ją rašė „New York Times“ ir „New York Sun“ [2]. 1950 m. paroda dvi savaites eksponuota Čikagoje, „Historical society“ muziejuje, savaitgaliais rodytas filmas apie D P gyvenimą Vokietijoje [1415]. Parodos rengtos ir dailininkų mekoje Paryžiuje. Iki 1949 m. įvy­ ko personalinės Petro Kiaulėno, Adomo Galdiko, Vytauto Kasiulio ir V. K. Jonyno parodos [1041], 1949 m. - kolektyvinė P. Kiaulėno, Vikto­

267

268

•

4 d a lis

ro Petravičiaus, Pauliaus Augiaus, Telesforo Valiaus, Vlado RataiskioRato, V. K. Jonyno paroda [1386]. Taipogi dailininkai stengės patekti į šalių, kur kūrėsi, dailės paro­ das. Pavyzdžiui, nuo 1949 m. lietuvių dailininkai dalyvaudavo Kana­ dos dailės parodoje, tais metais lietuvių skyrių rengė Anastazija Tamo­ šaitienė ir dominavo tautodailė [1409]. Jos kūriniai dominavo ir lietu­ vių skyriuje 26-oje Tarptautinėje moterų parodoje Niujorke 1949 m. [1238] (šioje parodoje lietuvės dalyvavo 1946 ir 1947 m.). P. Kiaulėnas rengė Lietuvių skyrių 1950 m. Vatikane vykusioje tarptautinėje reli­ ginio meno parodoje [32], 1951 m. į Ajovos valstybinio universiteto rengtą tarptautinę litografijos parodą kviesti lietuviai [203]. Vyko ir ne viena spaudos paroda. Po to, kai Vokietijoje 1947 m. B. Kviklys suruošė lietuvių spaudos parodą, atspindėjusią jos kelią nuo pirmosios knygos iki pokario, P. Daužvardis pasiūlė perkelti ją į JAV ir sujungti su planuota rengti JAV lietuvių spaudos paroda, skirta pirmo­ sios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejui [944]; paroda buvo atidaryta Čikagoje lapkričio 23 d. 1948 m. vyko dvi parodos JAV didmiesčių viešosiose bibliotekose. Viena surengta Čikagos bibliotekoje, joje de­ monstruota daugiau kaip šimtas D P išleistų knygų iš Stasio Pilkos rin­ kinio ir vadinta vertingesne nei muziejinio pobūdžio tautinių rūbų ar rankdarbių paroda, nes knygos liudijo tautos pažangą [1388]. Kita veikė Niujorko bibliotekoje. Joje prokomunistai demonstravo dalį iš LTSR gautų knygų (po parodos jos perduotos bibliotekai) [1271]. 1950 m. Paryžiuje organizacija „France Univers“ surengė knygų mugę, kur da­ lyvavo 24 valstybės, o lietuviai turėjo savo stendą [1222]. Iš kitų tarptautinio masto parodų minėtina 1948 m. D. Britanijoje vykusi paroda „United Europe“, kur lietuviai, latviai ir estai turėjo ben­ drą skyrių. Iš pradžių paroda, kurią atidarė W. Churchillis, veikė Lon­ done, vėliau vežiota po kitus miestus, ją aplankė daug žmonių, kuriems išdalyta nemažai literatūros apie Baltijos šalis [91]. 1949 m. Manheteno firmų languose demonstruoti įvairių tautų D P eksponatai, tarp jų ir lietuviški rankdarbiai [1246]. 1951 m., regis, vien Jono Rimašausko pastangomis Klivlande surengta genocido paroda [140]. Eksponatai iš LTSR demonstruoti sovietinėse parodose JAV. So­ viet Lithuania būda buvo 1945 m. rudenį vykusioje TSRS parodoje, ir

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

diplomatai rūpinosi, kad koks žymesnis išeivis pasirašytų J. Budrio pa­ rengtą laišką „New York Times“, kas ta LTSR [157]. 1948 m. lietuviai ir estai su antisovietiniais šūkiais piketavo vėl Niujorke suruoštą parodą „30 metų TSRS“, dalijo atsišaukimus lankytojams ir TSRS ambasa­ dorius, atvykęs į parodą su žymiais amerikiečiais, prasmuko vidun pro užpakalines duris [1046]. Lietuvos vardą garsinti padėjo ir sportas, D P sportininkai lietuviai dalyvavo įvairiose DP varžybose, bet labiausiai garsėjo krepšininkai. Net mėginta patekti į 1946 m. Europos čempionatą Ženevoje, suda­ rytas ir organizacinis komitetas, bandyta gauti FIBA leidimą, veikta ir per Šveicarijos URM, bet nieko nepešta. Tačiau pasirengimo metu buvo sukaupta lėšų ir sutarta dėl parodomųjų rungtynių įvairiose V. Europos šalyse [1153]. Iš šių turų žinoma 1947 m. kelionė į Prancū­ ziją, kur lietuvių komanda sužaidė 16 rungtynių su geriausiomis pran­ cūzų komandomis, iš kurių laimėjo 15 [1001]. Kitais metais lietuviai dalyvavo turnyre Monte Karlo, kur dar žaidė prancūzų, italų ir šveicarų komandos, įveikė visus priešininkus ir laimėjo Monaco auksinę taurę. Lietuvių komandos dažnai žaidė su amerikiečių karių komandomis, Liubeke du kartus įveikė geriausią latvių komandą 12 000 žiūrovų akivaizdoje, viena iš lietuvių komandų - „Šarūnas“ - 1947 m. laimėjo Bavarijos krepšinio čempionatą. Vienas žymiausių sporto žurnalistų G. Berchous didžiausiame V. Europos sporto dienraštyje „LEquioe Lans“ rašė, kad geriausią to meto krepšinio komandą turėjo lietuviai ir jai negalėjo prilygti Europos čempionatą laimėjusi TSRS rinktinė, kurioje žaidė keturi lietuviai [1218]. Žinia, bet koks kluptelėjimas buvo priimamas skausmingai, kaip nutiko 1952 m. Mančesterio „Kovos“ krepšininkams pralaimėjus kelias rungtynes Prancūzijoje [1411], Savo ruožtu prokomunistų spauda kaip didelį LTSR pasiekimą įvardijo LTSR krepšininkų žaidimą TSRS rinktinėje [1241].

Išeiviai stengėsi išnaudoti įvairias dalyvavimo ir bendravimo su tarptautinėmis ar kitataučių organizacijomis. „Europos judėjimo“ lie­ tuvių tarybos nariai V. Sidzikauskas, J. Brazaitis, Steponas Garbačiaus­ kas ir S. Bačkis kaip kviestiniai svečiai dalyvavo Europinės kultūros

269

270

•

4 d a lis

konferencijoje 1949 m. pabaigoje, platino lituanistinę literatūrą. Jai pasibaigus, aplankė nemažai šveicarų redakcijų ir spaudos agentūrų, su kai kuriais vokiškais leidiniais sutarė dėl medžiagos pateikimo [93]. Minėtasis V. Sidzikauskas kaip LLK grupės vadovas 1952 m. sausio 20-24 d. dalyvavo Vidurio ir Rytų Europos kongrese Londone, kur pasakė kalbą Lietuvos delegacijos vardu, gegužės 5-6 d. - Sarlotsvilyje (JAV) vykusioje konferencijoje R. Europos klausimu [108], su R Ža­ deikių kartu su dešimties R. Europos valstybių išeiviais pasirašė bendrą savo šalių laisvės nuo komunizmo deklaraciją istorinėje salėje, kur buvo pasirašyta Amerikos nepriklausomybės deklaracija [122]. Dalyvauta ir LĖK programoje „American contact“, skirtoje amerikiečių visuomenės supažindinimui su TSRS ekspansijos būdais rengiant išeivių iš R. Eu­ ropos kraštų paskaitas, iš lietuvių jas skaitė V. Sidzikauskas ir A. Tri­ makas [1360]. Įvairiuose renginiuose dalyvaudavo diplomatai. Pavyzdžiui, 1945 m. Liepos 4-osios proga P. Daužvardis aplankė Vajomingo universitetą, kurio „Institute of Affairs“ pasakė dvi kalbas apie Lietuvą ir dalyva­ vo seminare [925], 1946 m. rudenį jis apie Lietuvą kalbėjo „Amerikos tarptautinės teisės draugijos“ („American society of international law“) posėdyje Čikagoje [954]. Dalyvauta ir įvairių tautų renginiuose. Kun. J. Balkūnas kalbėjo Amerikos lenkų kongreso skyriaus surengtame Niujorko City Center teatre 1945 m. gegužės 20 d. mitinge už Europos tautų laisvę (tarp kitų kalbėtojų buvo senatorius R. A. Taftas) [998]. K. Jurgėla kalbėjo 1948 m. balandį amerikiečių organizacijos „Common Cause“ surengtame „Fre­ edom rally“ mitinge Niujorke, kur dalyvavo 14 tautų atstovai, rengi­ nį transliavo „Amerikos balsas“ [846]. Būta ir daugiau tokių renginių, įskaitant ir vykusius V. Europoje. 1947 m. spalio 28 d. Paryžiuje, netoli Triumfo arkos vykusiame prispaustųjų tautų mitinge (lietuvių vardu kal­ bėjo George Matore), kurį neva stengėsi užgniaužti 10 000 prancūzų komunistų minia [1258]. Lietuvių būta ir tarp Miunchene 1949 m. prieš sovietinį terorą protestavusių 10 000 DP, atstovavusių keliolikos tautų DP, per susidūrimą su karine policija buvo sužeisti šeši žmonės [1326]. Išeiviai JAV ir toliau tradiciškai stengėsi dalyvauti amerikiečių ren­ giniuose, susijusiuose su įprastinėmis šventėmis ar amerikietiškomis

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

271

tradicijomis. Kasmetiniame kalėdiniame Čikagos „Industry and scien­ ce“ instituto renginyje lietuviai dalyvavo su kalėdine eglute, papuošta tradiciniais tautodailės gaminiais, surengtas lietuviškos muzikos kon­ certas [1224]. 1950 m. atidarant Milvokyje sporto areną didelė grupė lietuvių tautiniais rūbais dalyvavo ta proga vykusioje „Tautų dienoje“ [1193]. Dalyvauta ir JAV ištikimybės dienos minėjimuose, j juos įsi­ jungė ir DP, pavyzdžiui, 1950 m. parade Čikagoje jie sudarė daugumą tarp lietuvių, nešė plakatus su šūkiais „Dėkojame JAV - DP lietuviai“, vienas vyras ėjo sudraskytais rūbais, pro kuriuos matėsi nuogas kūnas, ir nešė plakatą „Tik ką pabėgau iš raudonojo rojaus“ [1385]. 1948 m. senatoriui H. Lodgesui pagarsinus idėją steigti Amerikos svetimšalių legioną iš komunizmo priešų, pasigirdo raginimai imtis priemonių sukurti mažiausiai bent jau pulką, pasitelkus visas įtakos politikams priemones, ypač kad 1948 m. JAV buvo prezidento rinkimo metai [1104], bet nesulaukta atsako. 6-ojo deš. pradžioje karui Korėjoje įkaitinus situaciją ir JAV vėl nuskambėjus raginimams panaudoti kovai su komunistais Europos gyventojus be tėvynės, sudarant po JAV vėliava savanorių korpusą, lietuvių karininkų sąjunga išeivijoje „Ramovė“ tam pritarė ir siūlė sudaryti Čikagoje komisiją, kur, be jos atstovų, būtų įėję diplomatai, VLIK ir ALT atstovai [911], bet diplomatai nepritarė [959] ir viskas vėl nutilo net neišėjus į viešumą. Tačiau vienų ar kitų neviešų mėginimų pasinaudoti kariškiais iš R. Europos būta Europoje. 1950 m. D. Britanijoje, oficialiai „nežinant“ valdžiai, prisidengiant „Lenkų isto­ rijos instituto“ („Polish historical institution“) vardu kurtas R. Europos valstybių karinis štabas. Į kariškių susitikimus kviestas LRS priklausęs pulk. Vladas Strimas-Strimavičius [129], su štabu, matyt, suderinus su diplomatais, ryšius lietuvių vardu palaikė pulk. J. Lanskoronskis [12]. Kaip minėta, JAV spaudą domino lietuvių rengti prokomunistinių renginių piketai, nemažai jų minėti įvairiuose laikraščiuose, iliustruo­ jant nuotraukomis. Garsiai nuskambėjo piketas Omahoje, sutinkant traukinį, kuriuo vyko A. Gromykos vadovauta TSRS delegacija. Su­ sirinkusių kelių dešimčių lietuvių ir žurnalistų FTB neįleido nei į pe­ roną, nei į stotį, nei į aikštę prie jos, tad teko rinktis gatvėje ties tiltu, po kuriuo važiavo traukinys. Siam sustojus stotyje, darbuotojai beldė į delegacijos vagono duris, bet niekas neatidarė [1136]. Taipogi lietuviai

272

•

4 d a lis

dalyvaudavo ir bendruose išeivių iš R. Europos piketuose. Pavyzdžiui, 1952 m. piketuota prie laivo „Quenn Elisabeth“, kuriuo į JT O konfe­ renciją atvyko A. Višinskio vadovauta TSRS delegacija [120]. JAV spaudą pavykdavo sudominti ir žymiais į JAV atvykusiais gy­ venti lietuviais DP. Bene pirmas buvo Vincas Krėvė, apie kurį, kaip žymų rašytoją ir politiką, bendravusį su aukščiausiaisiais TSRS vado­ vais, rašė W. Hearsto laikraščiai [948]. Stengtasi išgarsinti K. Griniaus atvykimą, tam buvo sukurtas specialus komitetas. Kai buvęs preziden­ tas 1947 m. pradžioje atvyko į Niujorką, apie tai informuota spauda ir į uostą atvyko keli žurnalistai, tiesa, jie pyktelėjo, kai atvykėlis išsigandęs užsidarė. Vėliau spaudos konferencijoje, be lietuvių žurnalistų, dalyva­ vo ir keli kitataučiai, kur buvo pranešta ir apie K. Griniaus planus vykti į Vašingtoną, ten padėti vainiką ant Lietuvoje žuvusio JAV leitenanto S. Harriso kapo, aplankyti Abraomo Linkolno, kurio idealais žavėjosi K. Grinius, tėviškę. Visa tai prisidėjo prie to, kad apie K. Griniaus atvy­ kimą rašė „New York Times“, „New York Herald Tribune“, „New York Post“ ir kiti laikraščiai [833]. Vėlesniais metais jo pavardė vis šmėkštel­ davo Čikagos, kur jis apsigyveno, spaudoje, minėta ir jo mirtis. Išnaudotos ir įvairios žymių lietuvių kelionės. Pavyzdžiui, BALF vadovas J. Končius po 1946 m. kelionės po D P stovyklas spaudos kon­ ferencijoje (į kurią atėjo ir pora kitataučių žurnalistų) pasakojo apie DP gyvenimą ir jų šalpą, susitikimą Paryžiuje su valstybės sekretoriu­ mi J. Bymesu, kuriam įteikė memorandumą dėl DP (tiesa, nežinia, ar užsiminė apie susitikimą su buvusiu E Roosevelto ir J. Bymeso vertėju, dalyvavusiųjų susitikimuose su J. Stalinu, ir kad šis neoficialiai sakė tai, ką mes visi gerai suprantame: diplomatinėmis priemonėmis niekas Juozo neprivers pasitraukti iš pajūrio) [824]. Savo keliones susitikimams su užsienio žurnalistais stengėsi išnau­ doti ir VLIK vadovai. Jo delegacija 1947 m. kovą lankėsi Anglijoje ir Prancūzijoje, bendrauta su spaudos atstovais ir šie, nors daugumoje ir abejingi, neatsisakė padėti [835]. Nemenka programa buvo surengta V. Sidzikauskui ir M. Krupavičiui keliaujant po JAV 1949 m. Jau kitą dieną po atvykimo į Niujorką, sausio 28 d., suruošta spaudos konferen­ cija; sausio 29 d. P. Zadeikis pasiuntinybėje surengė priėmimą. Sausio 30 d. svečiai dalyvavo Baltimorės lietuvių mitinge ir bankete, kur daly­

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

vavo ir kalbėjo meras DAlessandrio, jr. Vasario 1 d. - vėl spaudos kon­ ferencija, tik šiuokart Lietuvos pasiuntinybėje, kur atvyko apie dešimt Vašingtone akredituotų įvairių agentūrų ir laikraščių atstovų. Vasario 2 d. kartu su P. Žadeikių svečiai VD susitiko su Europos skyriaus vedėju Hickersonu, kuriam paliko valstybės sekretoriui D. Achesonui atvežtą memorandumą, po to - su R. Europos skyriaus vedėju Fredericku Reynhardtu [126]. JTO pirmininkui dr. Evatui perduotas memorandumas lietuvių, latvių ir estų. Lankant lietuvių kolonijas, svečiai susitiko ir su miestų merais, kai kur - su valstijų gubernatoriais, ta proga specialios ceremonijos (pvz., iškilmingas miesto raktų įteikimas ir pan.), kalbėjo lie­ tuviškose radijo laidose Klivlande, Bostone ir Čikagoje, pastarajame mieste pasakė dvi kalbas amerikiečių renginiuose ir 1.1. [1379]106. Tačiau ir šis įspūdingas sąrašas nublanksta su tuo Lietuvos vardo minėjimu, kokio buvo ūmai sulaukta 1947 m. Barbarai Paul SearsPaulėkaitei ištekėjus už W inthropo Rockfellerio. Rašydama apie nuo­ taką amerikiečių žiniasklaida paminėdavo jos lietuvišką kilmę, kad Pa­ saulinėje parodoje Niujorke buvo išrinkta Lietuvos dienos mis [1315]. Tiesa, daugumai lietuviškų laikraščių tuo džiaugiantis, katalikiška liko santūri, nes tai buvo antroji prieš tai išsiskyrusios B. Paulėkaitės santuoka ir tą akcentavęs „Draugas“ pabrėžė, jog JAV gimęs lietuvių jaunimas turėjo skintis kelią ne sensacijomis, o talentu ir veikla [1308]. Matyt, „Draugo“ nuomone, B. Paulėkaitė griovė tas kelių dešimtme­ čių pastangas kuriant amerikiečių visuomenės akyse teigiamą lietuvio įvaizdį. Su panašiomis problemomis buvo susidūrę ir DP V. Europoje, 106 Šio vizito ir V. Sidzikausko bei M. Krupavičiaus susitikimo su L D T ir ALT atstovais nepraleido pro akis ir prokomunistinė lietuvių spauda, paskelbusi fel­ jetoną „Liūdnos žinios iš Vašingtono“, kur, girdi, autoriui teko sužinoti, kad po išviršiniu poniškų ciciulių blizgesiu slepiasi daugiagalvis palaužto savo galybe p a siti­ kėjimo siaubas ir tamsus šešėlis neužtikrintos ateities. Anot jo, kol susitikime svarstė tautinius reikalus, neišeinančius iš tautinių ribų maštabo, ta i delegatai, p ilna burna tariant, jau tėsi gaidžiais savame mėšlyne, bet pradėjus kelionę valdiškais Vašing­ tono koridoriais dalyviai iš garsiai giedančių gaidžių pasikeitė nežym iai judančiais šešėliais. Drąsą ir neryžtingum ą pakeitė vergiškas nuolankumas ir slegianti neviltė. Čia ta i ja u m aldaujančiai girdis: nSusim ylėkit, pasigailėki? ... Į juos žiūrėjo kaip į neprašytus svečius, o vadavim o reikalai nustum ti į nesvarbių kategoriją [1309].

273

274

•

4 d a lis

pavyzdžiui, kritikuotos DP moterys, kurios lankydavosi išsipuošusios JAV kareivių renginiuose, kai amerikietės ateidavo paprastai apsiren­ gusios, girdi, skundžiamės, o prieš globėjus vaidiname bajorus kaip seno­ vėje [1283].

Pastangas visais įmanomais būdais atkreipti įvairių tautų žiniasklaidos dėmesį akino tai, kad ji, ypač po karo, nelabai domėjosi Baltijos šalimis, nes turėjo pakankamai aktualių temų, o žmonės dar puose­ lėjo gerus jausmus buvusiai antihitlerinės koalicijos partnerei TSRS [1438]. Užtat sovietams užsienio žiniasklaida labai rūpėjo ir dorojantis su D P rakštimi. 1946 m. VKP CK nutarime Sovinformbiuras įpareigotas organizuoti ir platinti Vokietijos, Austrijos, Danijos, Švedijos, Belgijos, JAV ir D. Britanijos spaudoje ir per kontroliuotas radijo stotis užsie­ nyje transliuoti straipsnius apie repatriantus, nacionalistus demaskuo­ jančią medžiagą, tokius kaip VLIKasy Vieningas baltų komitetas, latvių komitetas, Pabaltijo nacionalinis centras ir kt. [745] Tų pačių metų ru­ denį Sovinformbiuro viršininko pavaduotojas B. Ponomariovas rašė A. Sniečkui, kad reaguojant į lietuvių D P propagandą Europoje ir JAV reikėjo organizuoti žymių lietuvių veikėjų laiškus anglosaksų spaudai apie „šmeižikišką“ jų veiklą, ypač akcentuojant vakariečių globą ir ben­ dradarbiavimą su nacių kolaborantais, ypač P. Plechavičiumi ir P. Ku­ biliūnu [527]. Turėjo idėjų ir URM. E. Teumin prašė P. Rotomskio medžiagos apie lietuvius V. Vokietijoje, nurodė organizuoti atvirus visuomenės veikėjų laiškus anglų, JAV, švedų spaudai su protestais prieš antisovietinę propagandą, asmeninių laiškų siuntimą draugams užsienyje, pa­ skelbti straipsnius apie baltų pabėgėlius ir jų globėjus D. Britanijoje ir JAV „Pravdoje“, „Izvestijose“, „Komsomolskaja pravda“, žurnale „No­ voje vremia“, įpareigoti URM, Repatriacijos reikalų komitetą, MGB ir kitus teikti Sovinformbiurui sistemingą operatyvinę informaciją apie reakcinius baltų veikėjus, jų spaudą, ryšium su nepripažinimo politika įpareigoti VKP (b) CK biurus Pabaltijo respublikose sistemingai kon­ troliuoti šių respublikų CK ir URM darbą, nukreiptą į anglosaksiškas

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

ir kitas šalis [737]. Vis reikalauta medžiagos apie repatriantus užsienio spaudai, pavyzdžiui, 1950 m. vasarą - DP vergiško darbo pavaizdavi­ mui nuotraukų ir tekstų apie repatriantus - vaikus našlaičius (iš vaikų namų), apie daugiavaikes repatriantų šeimas, du repatriantus - invali­ dus, du inteligentus, du senyvo amžiaus repatriantus senelių namuose ar pas gimines [433]. Vakarų spaudos dėmesį Baltijos šalims, ypač britų, neblogai ilius­ travo 1948 m. išleista žinomo britų kairiųjų publicisto ir leidėjo Vikto­ ro Gollanczo išleista Alexo Heysto knyga „There shall be no victory“, kur, be kitų dalykų, smerktas žymios britų spaudos dalies pataikavimas sovietams, ypač tos, kuri stengėsi juodinti R. Europos tautas. Auto­ rius rašė, jog apšaukti Suomiją ar Baltijos valstybesfašistinėmis yra tiesiog niekšinga... [1089] Žinia, po kelių dešimtmečių kartais galima teigti, jog išeiviai visaip mėgino aktualizuoti Baltijos šalių klausimą ir su­ gebėjo iššaukti Vakarų spaudoje kelias, anot B. K. Balučio, prorusams karštas publikacijas [1438], bet toks paminėjimas neatskleidžia, kiek tai kainuodavo vargo. Matyt, geriausiai tai atspindi P. Daužvardžio susikurta taktika. Anot jo, lietuviams reikėjo operuoti juridiniais bei moraliniais motyvais ne tik ministerijosey bet ir spaudoje. Spauda teikia visuomenes opiniją , o visuomenės opinija veikia vadus ir ministerijas. Diplomato teigimu, jis JAV spaudai siuntė daug laiškų, vieni buvo paskelbti, kiti - ne, be to, laiškai kai kuriuos žurnalistus pakreipė lietuvių pusėn ar sugėdino oku­ pantų pataikūnus, priversdamijuos rašyti atsargiau ir bešališkiau. Žurna­ listams, anot P. Daužvaidzio,parašiusiems gerai, jis siuntė padėką107, ne­ teisingai - laišką su komentarais, kurių neretas buvo išspausdinamas. Spauda citavo ir jo kalbas, kaip 1947 m. rugsėjo 30 d. kalbą Amerikos legiono nariams [924]. Nemažai pastangų reikalavo susitikimai su žurnalistais. Ypač tuo rūpindavosi K. Jurgėla, neretai tai derindamas su apsilankymais Se­ nate ar Kongrese, kur stengėsi pasimatyti su juose dirbusiais žurnalis­ tais. Antai 1945 m. rudenį jis Senate susitiko su W. Hearsto atstovu

107 Anot jo, šiuo požiūriu lietuviai buvo apsileidę ir mūsų geradariai nežino , ką mes apie jų paslaugas manome arba jaučiam [ 916 ] .

275

276

•

4 d a lis

Davidu Sentneriu, sutarė dėl medžiagos apie Lietuvą teikimo, paliko medžiagos apie Lietuvą santrauką Vašingtone veikusiems Čikagos, Niujorko ir kitų didmiesčių dienraščių biurams [799]. 1946 m. liepą jis lankėsi „New York Times“, tarėsi dėl ALT memorandumo panaudo­ jimo, kalbėjosi su „New Leader“ korespondentu Williu Allenu, kuris nors kalbėdavo labai draugiškai, niekaip neparašydavo žadėto straipsnio apie lietuvius [821]. Pasitaikydavo, kad lietuviams teko reaguoti į jų pačių išprovokuotus JAV spaudos straipsnius. „Lithuanian bulletin“ paskelbus informaciją apie terorą Lietuvoje, „Chicago tribūne“ atstovybės Niujorke darbuo­ toja paprašė LAIC papildomos medžiagos ir, pasiremdama ja, paskel­ bė straipsnį [819]. P. Grigaitis, pasiuntęs K. Jurgėlai straipsnio iškarpą, ragino parengti remiantis juo sti pr ų raštą apie terorą Lietuvoje, pa­ vadinus gal „Murder o f nation*, reikalaujant, kad JAV ir D. Britanija imtųsi priemonių sustabdyti terorą, nes karą laimėjusių šalių moralinė pareiga ginti nekaltus žmones. Raštą siūlyta per lietuvius kolonijo­ se įteikinėti kongresmenams, siųsti JAV prezidentui, valstybės sekre­ toriui, kongresmenams ir senatoriams, kopijas su lydraščiu - britų ir prancūzų vyriausybėms [775]. Kitąsyk JAV laikraščiai įsidėdavo K. Jurgėlos ar LAIC parengtus straipsnius, nevengta ir mokėti žurnalistams. Pavyzdžiui, 1947 m. bir­ želį LAIC rengė straipsnius, skirtus JAV „Pabėgėlių gynimo komite­ tui“ („Refugee Defence Committee“) ir „America“ redakcijos nariui Dushnyckui [842], kažkokiam Martinui, sutarusiam su W. Hearstu paleisti straipsnių seriją „Kodėl jie negali grįžti“, kuriuose naudota ir informacija apie lietuvius DP, LAIC pasiuntė jam 500 dol. čekį, verta kaina, nes R e f Defense Ctteee dažnai dabar linksniuojama [842]. Sykiu LAIC periodiškai siuntė didžiajai JAV spaudai informaciją apie Lietuvą ar DP, ir ši ją panaudodavo. Taip 1947 m. vasario 1 d. „The Saturday Evening Post“ redakciniame straipsnyje apie DP mi­ nėta LAIC informacija apie UNRRA veiksmus [833], 1949 m. liepą „New York Herald Tribūne“ įsidėjo Peterio Kihos straipsnį apie reli­ ginį persekiojimą, kur naudota LAIC medžiaga [860] (tiesa, ir čia pa­ triotinės jėgos neišvengė trinties, sakysim, 1946 m. „Vienybei“ puolant LAC veiklą, K. Jurgėla atsikirto, kad jei politikai ar JAV spauda minėjo

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Lietuvą, tai naudojosi ne „Vienybės“ informacija ir dėjo ne jos, o LAIC laiškus [832]). Remiantis iš Lietuvos pergabenta informacija, spaudos dėmesį pa­ vyko patraukti J. Deksniui ir jo vadovautam Informaciniam centrui Švedijoje. Buvo užmegzti ryšiai su švedų liberalų „Dagens Nyheter“, konservatorių „Svenska Dagenbladet“, „Time and Life“ atstovybe Skandinavijoje, „Chicago Daily Tribūne“, Šveicarijos telegramų agen­ tūra ir prancūzų „Agence European du Presse“, „Plain Talk“ žurnaliste Jeanne Perkins, kuri išspausdino ilgą reportažą apie jo žygį į Lietuvą [1441, p. 253]. Anot J. Deksnio, 1947 m. IC prisidėjo prie „New York Times‘ redakcinio straipsnio jip ie sunkią padėtj Baltijos šalyse“ sausio mėn. paskelbimo, taip pat dešimties straipsnių „Chicago Daily Tribūne“, kelių straipsnių „Chicago HaroldAmerican“, straipsnių anglų savaitraštyje Econom ist (ištraukas transliavo BBC gruodį, kartojo Švedijos, Šveicari­ jos, Amerikos, Prancūzijos, Vatikano laikraščiai) apie represijas Lietuvo­ je. Straipsnius apie rezistentų kovas pavyko paskelbti britų „Daily M a i f , „Dagenenigeter“, straipsnių ciklą šveicarų „Tribune-Degeneve“, Jiaseler Nakrichten“ ir kituose, prancūzų J^enua i Kimbaf , „Observatore Roma­ no“, žurnale „Times“. Šių straipsnių pasėkoje nemažai mažesnių laikraščių rašė apie padėtį Lietuvoje. J. Deksnio žodžiais, niekada apie Lietuvą ne­ buvo tiek daug rašyta ir taip plačiai kaip šiuo metu. Bet informacijai išse­ kus ir negaunant naujos, Vakaruose ėmė sklisti iškraipyta informacija apie rezistenciją, pradėti skelbti neva „partizanų radijo pranešimai“, su savo spauda ir pareiškimu, kad turi partizanų įgaliojimus, ėmė reikštis J. Gabrys. Anot J. Deksnio, taip buvo siekiama pakirsti pasitikėjimą jo atgabentomis žiniomis [531]. J. Deksnio atgabento partizanų laikraščio nuotrauka ir LTSR M VD ministro J. Bartašiūno įsakymo kopija buvo paskelbti ir „Chica­ go Daily Tribūne“ [1057], tačiau nežinia kieno pastangomis „Chicago Herald-American“ pasirodė Kosto Žilinsko, ištrukusio iš TSRS kaip JAV piliečio, bučiuojančio JAV vėliavą nuotrauka, o šalia - 1940 m. įsakymas iškraustyti jį iš malūno, kurį įsigijo nepriklausomybės metais už JAV uždirbtus pinigus [1163]. P. Amerikos spaudoje kaip ir karo, taip ir pokario metais paskelb­ ta nemažai K. Čibiro straipsnių, tarp jų buvo Montevidėjo laikraščiai

277

278

•

4 d a lis

„EI Duia“ ir „EI Bien Pueblo“, Buenos Airių „EI Pueblo“ [65]. Tiesa, vienu metu problemų sukėlė J. Gabrio ir jo tarybos įgaliotiniu tapusio R Sacikausko veikla, pastarojo Urugvajaus spaudai siųsti tarybos raštai. Teigiama, kad po K. Graužinio spaudai pasiųstų paaiškinimų J. Gabrio memorandumus spausdino tik vienas laikraštis [1070]. Bet, regis, žala jau buvo padaryta, mat, jei tikėti P. Sacikausko rėmėjais, Urugvajaus demokratinis lietuvių komitetas vietos spaudoje buvo paskelbęs apie 200 įvairiausių raštų, o K. Čibiras visaip trukdė šiai veiklai, net įtiki­ nėjo Urugvajaus žurnalistus neskelbti komiteto tekstų, girdi, negalėjo susitaikyti, kad čia Lietuvos laisvinimo darbas ir pastatytas propagandi­ niu požiūriu daug aukščiau nei kitose šalyse [1210]. Prasidėjęs santykių aiškinimas perkeliavo į JAV lietuvių spaudą, o apie Urugvajaus spaudą teigta, kad joje įtaka buvo prarasta [1212]. Lietuva minėta ir Brazilijos spaudoje, sakysim, lietuviai pasistengė, kad laikraštis „Legionaro“ įdėtų Lietuvos vyskupų atsišaukimą į pasaulio vyskupus [89]. Jei JAV prokomunistinės jėgos labai nesiveržė į JAV spaudą, tai R Amerikoje mėgino tą daryti. Pavyzdžiui, siuntė informaciją apie savo 1946 m. konferenciją ir patriotinių organizacijų protestus paskel­ bė Argentinos ir Urugvajaus laikraščiai [46]. Lietuvos diplomatai stengėsi bendrauti su spauda ir kitose šaly­ se. V. Gylys perdavė „Chicago Tribūne“ korespondentui Stokholme iš Lietuvos gautą informaciją (tiesa, prašė skelbiant nenurodyti, iš kur gauta, kad nepakenktų „tiekėjamsu ir neerzintų švedų, draudusių skelbti nedraugiškas SSSR žinias) [934]. Neeiliniu faktu tapo informacijos apie Lietuvą panaudojimas 1948 m. Italijos rinkimų metu. Prieškomunistinė spauda skelbė VLIK memorandumą, JTO , V. Krėvės ir kitų sovietinės okupacijos liudinin­ kų parodymus bei kitą medžiagą. Milijoniniu tiražu išleisti plakatai su Rainių, Pravieniškių nuotraukomis. Komunistams pareiškus, kad tai vokiečių teroro aukos, leidėjai pasiūlė 10 000 dol. tam, kas tą įrodys [1217]. Laikraščiui „Unitą“ pagarsinus TASS korespondento pasikal­ bėjimą su Vilniaus arkivyskupu „Edmundu Basin“, italų „Commitato Civino“ spaudos biuras iškart paskelbė komunikatą, kad iš lietuvių emigrantų gavo informaciją, jog toks nežinomas vyskupas Romualdas Jalbžykovskis repatrijavo, o vyskupas Mečislovas Reinys suimtas, kaip

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

ir daug kunigų, ir apie kitus vyskupus, išskyrus K. Paltaroką, nieko ne­ žinota [1127]. Vis ieškota bent menkiausio preteksto apeliuoti į kitataučių spaudą. Pavyzdžiui, P. Daužvardis, perskaitęs „Chicago Herald-American“ re­ daktoriaus Georgeso C. Dewitto redakcinį straipsnį apie Lenkiją, ragi­ no parašyti ir apie Lietuvą bei siuntė reikalingą medžiagą [28]. 1947 m. rugsėjo pabaigoje K. Jurgėla dalyvavo A. Višinskio konferencijoje, pa­ teikė tris klausimus raštu, bet nesulaukė atsakymo, girdi, dėl laiko sto­ kos, tad apie tai parašė „New York Times“ [845]. JAV spaudai paskelbus AP autoriaus Grahamo Hoveyso straipsnį, kad Baltijos šalių okupacija bus pripažinta 1946 m., P. Žadeikis persiuntė spaudai straipsnio ins­ piruotos K. Griniaus, J. Skvirecko, M. Krupavičiaus ir E. Galvanausko telegramos H.Trumanui tekstą [182]. Tiesa, ne visada sekėsi ir turėjusiems patirtį. Pavyzdžiui, V. Sidzi­ kauskas 1952 m. išsiaiškino, kodėl „New York Times“ neskelbė P. Zadeikio laiško apie A. Sniečkaus vapaliojimus Sovietų Komunistų par­ tijos kongrese Maskvoje. Girdi, buvo per ilgas, su per daug asmeniškų momentų, būtent, apie A. Sniečkų, jo motiną, brolį, katalikybę ir 1.1., bet būtų dėję sutrumpintą iki dviejų puslapių, išleidus čia aukščiau su­ minėtus momentus ir apsiribojus pabrėžimu, kad Sniečkus yra tik paprastas Sovietų Rusijos agentas, neturįs jokios teisės kalbėti lietuvių tautos vardu ir 1.1. [120] Menant sunkumus patraukti žiniasklaidos dėmesį, stengtasi iš­ naudoti visus, bent kiek su informacijos sklaida susijusius asmenis. 1945 m. Clark universiteto prof. W. Elmeriui Eblawui išspausdinus straipsnį, kur minėjo Lietuvą, P. Daužvardis informavo jį apie Ame­ rikos lietuvių kongresą Čikagoje ir prašė LAIC aprūpinti profesorių informacija, nes buvo stiprifigūra irygali būti, vienur kitur Lietuvos by­ lai bus tinkama parama [765]. 1946 m. LAIC siuntė informaciją apie Lietuvą politologui Epsteinui [815], pateikė lietuviškus šaltinius apie sovietinius lagerius jais besidomėjusiai „Russian state party“ biuletenių leidėjai, JAV KP veikėjo Viktoro Bergerio seseriai Ruth Fisher [830], Niujorko universiteto profesoriui Feliksui Grossui rekomendavo dėl straipsnio knygai apie ūkininkų judėjimus Europoje „Paesant Europe“ kreiptis į K. Grinių [826]. Pasiuntinybė 1946 m. pasiuntė informaci­

279

280

•

4 d a lis

ją apie Lietuvos vėliavas „National geographical society“ [51], penkių lietuvių poetų eilėraščių vaikams vertimus „Rutgers university press“ leistai knygai „Pasaulio vaikų mylimi eilėraščiai“ („Poems that children love around the world“) [175]. Siųsta informacija ir studentams, kurie domėjosi Lietuva. LAIC parūpino medžiagą studentui Berle, rašiusiam magistro darbą apie Baltijos šalių užsienio politiką po 1917 m. [807]. Zbignevui Brzezinskiui iš Monrealio McGill universiteto, rengusiam darbą apie lietuvių nacionalizmą, literatūros sąrašą pasiuntė pasiuntinybė [52]. Kaip lietuviai naudojosi latvių ir estų informacija trūkstant savos, taip ir šie - lietuviška, kitąsyk - iš antrų rankų, pavyzdžiui, H. Voldemareso knygoje „The Baltic states - The First victims of communist brutality“ naudotas „New York Times“ redakcinis straipsnis, parengtas remiantis LAIC medžiaga apie partizanų kovas [855]108. Kaip minėta, vienas efektyviausių būdų „įsikabinti“ į užsienio spaudos skvernus buvo reagavimas į netikslumus minint Lietuvą109 ar jai priešiškus straipsnius. Dažniausiai tai darydavo diplomatai. Saky­ sim, „Chicago Daily News“ 1946 m. įdėjus sovietinio istoriko Euge­ nijaus Tarle straipsnį, kur skleistas sovietinis požiūris į Baltijos šalis, P. Daužvardis rašė redaktoriui, kad Lietuva buvo trečioji Hiderio auka, neteko Klaipėdos ir 1.1. [917]. 1948 m. P. Zadeikis prašė J. Budrio re­ aguoti į ekonominių faktų iškraipymą, pavyzdžiui, į „Herald Tribū­ ne“ informaciją, jog Baltijos šalyse buvo atstatyta daugiau kaip šim­ tas miestų, kai neoficialiai žinota, kad kas buvo sugriauta, tebegulėjo griuvėsiuose [166]. Kai kada reaguodavo spaudos užkabinti asmenys. K. Škirpa pasiuntė apie jį kaip apie nacių kolaborantą rašiusiam „Chi­ cago Daily News“ paneigimą (girdi, su gestapu nebendradarbiavo, su­ kilimas 1941 m. įvyko prieš Lietuvos okupantus, o ne demokratiškųjų sąjungininkų užfrontėje ir 1.1.), ir laikraštis jį paskelbė [1279]. 108 Tiesa, lietuviams užkliuvo teiginys, kad Latvija - didžiausia Baltijos šalis, ir nuotrauka, kurioje buvo įamžintas traktorius, tempęs patranką su prie jos pririšta karve, ir užrašas, kad tai laisvės kovotojai L atvijos miškuose, o pėdsakai tokie, kad ir aklas saugumietis rastų.

109 Kai kurios klaidos neblogai demonstruodavo JAV žiniasklaidos išprusimą, pavyzdžiui, 1952 m. „Times herald“ viename straipsnyje Lietuvą (o ir Latviją) minėjo kaip „satelitines“ TSRS valstybes [202].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

281

Tiesa, kitąsyk nepulta taisyti klaidų kaip akis išdegus. Pavyzdžiui, Sirakuzo „Herald-Journal“ paminėjus, kad vietos šventės mis išrinkta Mary Suzynska buvo kilusi iš Lenkijos miesto Vilniaus [27], J. Budrys neskubėjo protestuoti, jog šis - Lietuvos sostinė, girdi, JAV neginčijo Vilniaus grąžinimo Lietuvai, bet ir nepripažino oficialiai, tad diploma­ tų įsikišimas būtų davęs pretekstą lenkams reaguoti [19]. Diplomatai ieškojo ir paramos šioje veikloje, jiems paraginus, to ėmėsi LLK, išeiviai siuntė jam atitinkamas iškarpas [110]. V. Sidzi­ kauskas parašė laišką „New York Times“ redaktoriui dėl straipsnyje apie sovietų agresiją buvusių netikslumų apie Baltijos šalis [110]. Ži­ nia, pasitaikydavo ir spaudos atsiprašymų, pavyzdžiui, 1948 m. žurnalo „Time“ darbuotoja Margaret McConnel pripažino P. Daužvardžiui, kad suklydo žymėdami gegužės 10 d. žemėlapyje Baltijos šalis kaip TSRS dalį, ir atsiprašinėjo [946]. Nesimatė pabaigos vargams su enciklopedinių leidinių leidėjais. Tokių, kaip „The book of knowledge Americana“ leidėjai, kurie prašė informacijos apie Lietuvą diplomatų ir ja naudojosi [133], buvo viene­ tai, tad 1948 m. K. Jurgėla rašė „Encyclopedia Americana“ redaktoriui dėl „Annual 1948“ straipsnio apie Lietuvą, kad 1940 m. įvykiai buvo pateikti per sovietinę prizmę, o faktai apie prieškario švietimo būklę paimti iš sovietinės spaudos ir 1.1. [935]110. P. Daužvardis sutiko rengti straipsnį apie Lietuvą 1949 m. „American annual“, o 1948 m. straipsnį, anot leidėjų, rašė daugiau pas juos nebedirbęs asmuo [37]. 1949 m. P. Daužvardis pykosi su „The MacMillan Company“ dėl „The Statesmans year book“. Leidyklos atstovas teigė, kad diplomatas be reikalo kaltino juos prosovietiškumu. Girdi, jie tik rėmėsi faktu, kad 1940 m. Lietuva balsavo už prisijungimą prie TSRS, o kokios nors in­ terpretacijos ir komentarai - ne jų reikalas [952]. P. Daužvardis pasiun­ tė atsakymą knygos redaktoriui dr. S. H. Steibergui, kur aiškino savo kaip teisininko nuomonę apie 1940 m. įvykius [922]. Leidėjai pažadėjo 1949 m. laidoje 1940-ųjų įvykius apibūdinti keliais sakiniais, kurie ne­

110 Spėliota, kad straipsnį rengė L. Kapočius [184], bet K. Jurgėla abejojo, nes medžiaga atsispindėjo TSRS ambasados biuletenyje [49]; beje, šį biuletenį rekla­ muodavo „Laisvė“, ragindama skaitytojus įsigyti ir platinti tarp amerikiečių.

282

•

4 d a lis

paliks abejonių kokiais metodais Lietuva tapo TSRS dalimi111. Vis tik, regis, pažadėjo - „patiešijo“: apie „Statesmans year book 1949“ herezijas rašė „Draugas“ ir R Grigaitis norėjo, kad LAIC reaguotų [789]. 1951 m. P. Daužvardis pasiuntė R Zadeikiui „The statesmans year-book 1950“ straipsnių apie Baltijos šalis nuorašus, kur jos vėl buvo įvardytos TSRS dalimi, ir siūlė vėl spausti leidėjus, kad įdėtų tikslesnes Baltijos valsty­ bių straipsnių įžangas ir išimtų jas iš straipsnio apie TSRS [928]. Šiuo atveju išskirtinis „World book encyclopedia“ atvejis - leidėjai atsiuntė pasiuntinybei peržiūrėti straipsnį apie Lietuvą [942]. 1951 m. P. Zadeikis VD šnekėjosi dėl „National Geographical so­ ciety“ planuoto leisti šiaurinės Europos žemėlapio, bet departamen­ to darbuotojai išsiaiškino, kad Baltijos šalys turėjo būti pažymėtos su prierašu, jog JAV nepripažino jų inkorporacijos, bei nurodė, jog VD neturėjo teisės kištis į privačių įmonių verslą [172]. Neduota ramybės ir kitų šalių leidėjams. Pavyzdžiui, J. LazdauskuiToliušiui papriekaištavus leidyklai „Editorial Šopeną Argentina“ dėl klaidų apie Lietuvą „Iliustruotoje kastižanų kalbos enciklopedijoje“, ši paprašė jo straipsnio apie Lietuvą naujai enciklopedijos laidai [1209]. Neišvengta nesusipratimų ir su kaimynais. Pavyzdžiui, protestuo­ ta, kai Latvijos ambasada Vašingtone „Latvian information bulletin“ 1945 m. gruodžio numeryje įdėjo Baltijos šalių žemėlapį, kur Lietuva vaizduota be Vilniaus [113], bet šių nesusipratimų neišvengta ir vėliau [877], piktintasi dėl „Baltic review“ išleistų atvirukų, kur Lietuva vaiz­ duota be Klaipėdos ir Vilniaus [957]. Nors vis pergyventa, kad per mažai domėtasi Lietuva, nemėginta pasinaudoti reklaminio ploto pirkimu spaudoje ar ryšiais su visuome­ ne. Pavyzdžiui, 1947 m. rudenį ALT siūlyta nusipirkti plotą „New York Herald Tribūne“ šalia straipsnio apie R. Europos problemas [846], bet ši nesusidomėjo. 1950 m. „Chicago Sun-Times“ dirbęs Edwardas Užumeckas (E. Uzumack) išpeikė P. Daužvardžiui lietuvių propagandą ir 111 Sykiu jie skundėsi dėl Vyčių, girdi, kelias savaites bombardavo juos laiškais, kaltindami sovietine propaganda ir kad toks organizuotaspresingas priminė nacių bei sovietų metodus, kuriais atseit reikšta visuomenės nuomonė ir tai buvo blo­ giausias būdas mėginti daryti įtaką anglų ir amerikiečių leidėjams bei redakto­ riams [953].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

siūlė pasinaudoti ryšių su visuomene agentūros paslaugomis, konkrečiai, „Allied Public Relations Associates“, kuri turėjo atstovybes 65 JAV mies­ tuose bei kitų šalių sostinėse. P. Daužvardis sutiko, bet teigė, kad nėra lėšų. E. Užumeckas siūlė sujungti pasiuntinybės ir LAIC biuletenius ir pakreipti praktiškesniu v agon, teigdamas, kad P. Grigaitis sutiko su tokiu siūlymu. Po kelių dienų P. Daužvardį aplankę trys agentūros darbuotojai teigė galį padėti, nes turėjo gerus ryšius su spauda ir valdžios instituci­ jomis, net siūlė pamėginti atšaldyti užšaldytus kreditus [930]. Agentūros viceprezidentas Gordonas R. Elwelis, siūlydamas susitikti su P. Žadei­ kių ir aptarti Lietuvos bylos kampaniją, teigė, kad viena svarbiausių jos dalių būtų visų medijų JAV panaudojimas nušviečiant Lietuvos kovą, jos situaciją ir ateities planus, formuojant palankią visuomenės nuomonę, kuri galėjo turėti įtakos vyriausybei [931]. P. Daužvardis manė, jog tokios kampanijos turėtų imtis visų Baltijos šalių atstovai [927], bet P. Zadeikis atmetė idėją [956] ir tuo viskas baigėsi. Dar diplomatus į viešų jų ryšių akciją, išnaudojant generolą J. Černių, bandė įtraukti Eduardas von Rotkirchas. Sis neva Minesotoje veikusio „Centrinės Europos instituto“ vardu išrūpino generolui ir jo šeimai vizą kelionei į JAV [912], bet J. Daužvardis, J. Černiaus prašymu pamėginęs gauti informacijos apie institutą, nieko nepešė, tad patarė generolui pasi­ naudoti viza ir su ALT tartis dėl prakalbų maršruto [920]. Bet E. von Rotkirchas nepaliko ramybėje J. Černiaus, kuris atsivežė į JAV kelis amerikietį dominusius straipsnius apie Lietuvos okupaciją vokiečių ir rusų kalbomis [955]. Išgirdęs jo siūlymą parduoti juos kokiai nors žinių agentūrai už 1000 dol., J. Černius pasikvietė į pokalbį su E. von Rotkirchu Niujorko GK darbuotoją A. Simutį. Siam amerikie­ tis paliko malonų įspūdį, ypač dėl to, kad tvirtinimas, jog TSRS nau­ dojosi JAV neturėjimu aiškios politikos Vokietijos atžvilgiu, nesiskyrė nuo diplomatų nuomonės. Jis kalbėjo ir apie artėjantį karą su TSRS, kad tai - pretekstas mažoms okupuotoms tautoms priminti apie save. Amerikietis teigė vienam žurnalistui sakęs, jog į JAV atvyko buvęs Lie­ tuvos generolas, o tas pareiškė, kad tai dar vienas sovietų generolas ir vis kartojo, kad Lietuva - sovietinė respublika, taigi tai buvo dar vienas paliudijimas, jei Amerikoje apie tave ilgai nieko negirdėjo, tai kaip mat ir pamiršo bei kad reikėjo nuolat priminti, jog prieš TSRS kovojo ne tik

283

284

•

4 d a lis

pabėgėliai, bet ir tėvynainiai okupuotose tėvynėse. Atseit JAV visuo­ menė jau manė, jog TSRS tautos pritarė savo valdžiai. Anot E. von Rotkircho, priminimui apie pavergtas tautas reikėjo išnaudoti žymius jų atstovus, tokius kaip J. Černius, kuriam jis buvo parengęs artimąjį ir tolimąjį planus, rodė A. Simučiui „International news service“ telegramą, kad jei po susipažinimo straipsniai pasiro­ dys tinkami, sumokės 1000 dol. (vėliau J. Černius sakė A. Simučiui, jog tai neįtikėtina, nes kai buvo ministru pirmininku, už straipsnius apie Lietuvą tekdavo primokėti), siūlė Vašingtone suruošti priėmimą J. Černiaus garbei, kur žadėjo pakviesti kelis žymius savo pažįstamus kariškius ir politikus. Galop, apibendrindamas trijų valandų pokalbį, A. Simutis apie E. von Rotkirchą teigė: kam ir kokiems dievams jis be­ tarnautų, visgi p. R. darė apsukraus inteligento įspūdį. Kasjis toks ir kojis siekia? P. R. turi prieš akis kokias tai nepaaiškėjusias kombinacijas, į kurias įtraukti gerą vardą turinčius žmones irtą išnaudoti savo tikslamsfinansine ir politine prasme [950]. O R Daužvardis, vis mėginęs išaiškinti, kas per paukštis tas ame­ rikietis, galiausiai prisikasė, kad šis, žinotas keliomis pavardėmis (gra­ fas Heinrich von Gelbe, baronas von Tanthenas, baronas X), atseit vadovavo antisovietiniam pogrindžiui kai kuriose Lenkijos dalyse ir sovietinėje Vokietijos zonoje bei garsėjo kaip turėjęs geriausią žval­ gybos tinklą sovietų teritorijose, nežiūrint visų JAV žvalgybai skirtų lėšų [919]. Žodžiu, kone antrasis baronas Miunhauzenas, su tokiu buvo pavojinga prasidėti. Taip ir lieka neaišku, kieno dėka J. Černius pateko į filmą, kuriame buvo įamžinti į JAV atvykę buvę įvairių šalių lyderiai (rodyta generolo kasdienė kelionė į darbą fabrike, kur per savaitę už­ dirbdavo 20 dol.). Be to, laikraštis „The American weekly“ išspausdino apie J. Černių didelį straipsnį „20 dolerių per savaitę ir laisvė“ („20 USD in a week and freedom“). Propagandiniais tikslais J. Černių panaudojo BALE Pavyzdžiui, 1950 m. jam atvykus į Čikagą kaip BALF atstovui, P. Daužvardis su­ rengė generolo susitikimą su vietos žurnalistais [929], po to pasirodė straipsniai „Chicago Sun-Times“, Chicago Tribune“, „Southwest NewsHerald“, „Chicago Daily News“ ir „Southtown Economist“ [932].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Kitataučių žiniasklaidos per mažą dėmesį vis mėginta kompensuoti sava literatūros kitomis kalbomis leidyba. Tai pasakytina ir apie DP, ir apie senąją išeiviją, ir LDT. Pirmosios D P kitakalbės knygos pasirodė iš karto po karo, jų pasi­ rodymą lėmė siekis priminti kitataučiams Lietuvos okupaciją ir noras neatsilikti nuo tokios kitų tautų DP veiklos, ypač latvių ir estų. Vie­ šos diskusijos apie šių knygų būtinybę prisidėjo prie leidybos augimo, kuris viršūnę pasiekė 1948 m., kai pasirodė 35 knygos. Iš viso D P iš­ leido apie 150 knygų ne lietuvių kalba, daugiausia - vokiškai (45) ir angliškai (50), pasirodė leidinių prancūzų (14) ir kitomis kalbomis bei keliomis kalbomis (35). Jų repertuaro didelę dalį sudarė propagandinio pobūdžio leidiniai, pirmiausia - apie Lietuvą ir lietuvių DP likimą, bet daugelis jų buvo kalbos ir stiliaus požiūriais netobulos. Paminėti vertos nedaug knygų, pavyzdžiui, Adomo Varno, V. K. Jonyno, V. Petravičiaus ir kitų dailininkų darbų reprodukcijomis puošta knyga „Living in free­ dom“ („Gyvenimas laisvėje“), B. Kviklio „Genocide“ („Genocidas“). Propagandos tikslams naudota ir nemažai kitų įvairaus pobūdžio knygų, ypač meno leidinių. Iš jų sumanymo mastu išsiskiria leidyklos „Aufbau“ savininko T. Vizgirdos idėja išleisti tris dešimtis Lietuvos istorijai, menui ir literatūrai skirtų gausiai iliustruotų knygų daugiau­ sia - anglų kalba. Tiesa, 1948-1949 m. leidėjui tepavyko išleisti vos kelias: A. Šapokos „Lithuania throught the ages“ („Lietuva amžių bė­ gyje“, „Vilnius, the capital of Lithuania“ („Vilnius, Lietuvos sostinė“), „Lithuania art in exile“ („Lietuvių menas tremtyje“) ir kitas, bet jos sulaukdavo priekaištų, kad buvo orientuotos į išprususį skaitytoją ir nelabai tiko propagandai. Vis skambėjo raginimai kitakalbių knygų leidybai sukurti vieną centrą, kuris būtų telkęs specialistus, bet ši veikla liko daugiau VLIK Informacinės tarnybos ir leidėjų reikalu, ir nemažai spaudai parengtų ar rengtų įdomių leidinių, galėję tapti neeiliniais D P leidybos faktais, taip ir neišvydo dienos šviesos112. 112 Zr. plačiau: Misiūnas, Remigijus. Barakų kultūros knygos: lietuvių D P leidy­ ba 1945-1952 m. Vilnius, 2003, p. 291-299.

285

286

•

4 d a lis

Senosios išeivijos kitakalbių knygų didžiausiu leidėju išliko LAIC. Tiesa, K. Jurgėlos polėkius vis tramdė ALT. Anot jos pareiškimo 1945 m., tarp pagrindinių centro uždavinių buvo nedidelės apimties leidinių opiaisiais klausimais leidyba, didesnių galėjo imtis tik VK per­ žiūrėjus rankraštį ir pritarus leidybai [766]. Bet K. Jurgėla, parengęs spaudai knygą „History of Lithuanian nation“, nerimo ir 1946 m. pa­ siūlė „Knygų leidybos programą“, akcentuodamas, kad artėjant taikos konferencijai reikėjo duoti bent medžiagos visokeriopam Lietuvos bylos supratimui, t. y. išleisti dokumentuotą lietuviškos orientacijos istoriją ir Lietuvos rekordas 1918-1940-1946 metais [800] (omenyje turėta knyga „Lithuania 1918-1946“113). Deja, atsakas buvo crushing disappointment: VK nutarė, kad tiek pinigų dėti į tuos leidinius dabar, kada Lietuvos klausimas yra netikroje padėtyjey būtų rizikinga. Pinigų plaukimas į mūsų iždą labai sumažėtų, jeigu būtų palaidota Lietuvos nepriklausomybė. Aukotų tiktai idealistai. Antra vertus mes manome, kad Inf. Centro vyriausias uždavinys yra rea­ guoti į bėgamuosius įvykius, o ne užsiimti dideliais akademinio pobūdžio darbais [872]. Nepadėjo ir K. Jurgėlos skaičiavimas, kokios knygos buvo išleistos Švedijoje, Argentinoje ir kitur, o JAV „milijonas“ lietuvių netu­ rime nei istorijos ir atsisakome išleisti gatavai turimą veikalą - apžvalgą, nes bijomės -pritruks lėšų. Šių, K. Jurgėlos galva, turėjo atsirasti, gatavas produktas gelbės surinkti lėšų [...] Pasaulis matytų už ką kova eina. Grynai informacinių brošiūrėlių nepakanka. Kur yra veiklas, kuris pavaizduotų tą kraštąy apie kurį ginčas eina? Ryšiai, sferos - reikalingi. Greta to be galo reikalinga KNYGA, visapusiška informacija. Mėgino pasitelkti ir srovių nesutarimus, girdi, kas bus, jei knygą užsakiusi Niujorko Lietuvių ta­ ryba kreipsis LVS ar ALM, kai knyga jau suredaguota, jis neabejojo, kad misionieriai mielai apsiimtų išleistytik duokjiems. Bet kur tada mūsų veiklos prestižas? [810] 113 Išleisti knygą pasiūlė Niujorko lietuvių taryba, o rengimas perduotas LAIC, kuris knygai surinko kone 30 autorių straipsnius. Šie buvo suskirstyti į tris dalis: Lietuvos istorija (į ją pateko Jono Puzino, švedų profesoriaus Birgerio Niemano, K. Pakšto ir kitų straipsniai), Lietuvos kultūra (V. Jakubėno, Pulgio Andriušio, B. Sruogos ir kt.) ir Valstybė ir ekonomika (Martyno Kavolio, Kazio Sruogos ir kt.) [872].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

ALT dar sykį apklausus savo narius ir šiems vėl pasisakius prieš, K. Jurgėla vis dar spurdėjo, girdi, ALT savo nariams piršo neigiamą nuomonę apie knygų leidybos programą, kai mūsų knygų leidimo pro­ grama ateičiai yra zero, nebent jei tuojau leistume istoriją ir kiek vėliau 1918-1946 [816]. Vis tik ALT buvo nepajudinama: pirmiausia reikė­ jo rūpintis propaganda, kuriai stora knyga netiko [773]. Bet K. Jurgėla nesutiko, jo galva, tuo metu kova buvo įmanoma tik leidiniais, žodžiu, savo pozicijos bazavimu ir aiškinimu pasauliui, kuris laikosi aibės „miskoncepcįjųu Lietuvos atžvilgiu. Anot jo, juo daugiau leidinių - juo geriau, juo dažniau lietuvių ir Lietuvos vardas linksniuojamas žurnaluose, kny­ gynuose, kitur. Juo daugiau leidinių -ju o daugiau pamato piniginei para­ mai iš visuomenės pusės, kuriai parodoma gyvas veiklos pavyzdys, kuriai duodama progos leidinius skleisti [817]. Negelbėjo ir kitų išeivių pritari­ mas jo nuostatai, pavyzdžiui, kun. Juozo A. Karaliaus [885]. Toks nusistatymas ir lėmė, kad pokario metais LAIC teišleido vos kelis nedidelius leidinius, konkrečiai, 1945 m. rugsėjį išėjo „Lithuania in a Twin Teutonic Clutch“, kur buvo sudėti K. Jurgėlos, kun. Kazio Gečio ir Simo Sužiedėlio straipsniai [873] („Vienybė“ išpeikė leidi­ nį kaip pinigų švaistymą [805]), 1946 m. pasirūpino ALT rezoliucijų per kong Flood išspausdinimu 10 000 egz. tiražu kartu su vokais [811]. 1948 m. padedant kongresmenui J. F. Kennedy m 10 000 egz. tiražu išspausdintas 40 psl. kongresmenų pasisakymų apie Lietuvą ištraukų iš „Congressional Record“ rinkinys [854]. 1951 m. LAIC nusprendė perleisti papildytą savo populiariausią knygą - E. H. Harrisono „Li­ thuania fight for freedom“ („Lietuvos kova už laisvę“) [797], tais pačiais metais centras užsakė 2000 atspaudų amerikiečio Tuleja straipsnio „Lithuania Calvary“, skelbto žurnale „The Sign“ atspaudų (autorius naudojo senstelėjusią LAIC medžiagą) [50]; 1952 m. 15 000 egz. ti­ ražu išleista knyga apie trijų žvejų pabėgimą į Vakarus, tartasi dėl jos skelbimo R Amerikoje ir spausdinimo dalimis laikraščiuose anglų bei lietuvių kalbomis [1113]. Šie leidiniai - maža dalis turėtų planų, pavyzdžiui, 1947 m. planuo­ ta skubiai išleisti tris brošiūras apie nacių ir sovietų okupacijas ir Lie­ tuvos bylą teisiniu požiūriu [838], 1948 m. galvota apie turėtų NKVD dokumentų išleidimą atskiru leidiniu [851]. Dėl ALT taupumo LAIC

287

288

•

4 d a lis

nesiėmė leisti I. Šeiniaus 1946 m. siūlytos knygos „Raudonasis tvanas“ anglų kalba, ypač dėl kalbos sunkumo - vertimas brangiai kainuotų [879]. Teisinantis vis tuo pačiu motyvu, kad A L T vyriausias uždavinys yra ne leisti knygas, bet vesti aktualią kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo atmestas kun. Bogušio siūlymas išleisti knygą „The Lithuanian family in USA“ („Lietuvių šeima JAV“) [773]. Matyt, dėl to atsisakyta ir prof. V. Stankos rankraščio „The Big and Small statės“ („Didelės ir mažos tautos“) [878]114. ALT nekeičiant savo pozicijos dėl knygų, jų išleidimas tapo pačių autorių galvos skausmu, ir pirmiausia - K. Jurgėlos. Savo „History of Lithuania“, apėmusią Lietuvos istoriją iki II pasaulinio karo, 1945 m. rudenį jis mėgino įsiūlyti kelių universitetų leidykloms [805], nepavy­ kus gavo Marianapolio kolegijos vadovo kun. dr. Justino Vaškio lei­ dimą pasinaudoti kolegijos ženklu. Ieškodamas, kas paremtų šios ir minėtos knygos „Lietuva 1918-1946 m.“ išleidimą, K. Jurgėla kreipėsi į kun. J. A. Karalių ir verslininką J. Bačiūną, be kitų dalykų, vėl ak­ centuodamas, kad neturime pagrindinės knygos apie L ietuvą , kai pasauly dominuoja anglosaksai anglų kalba beveik visur suprantama [872]. Deja, ir vienas, ir kitas atsisakė, teisindamiesi jau turėtais įsipareigojimais pa­ remti kitus autorius, bet nepagailėjo patarimų. Sakysim, J. A. Karalius siūlė nevargti ieškant mecenatų tarp lietuvių, o orientuotis į leidybą iš­ im tinai ant biznio pagrindo - girdi, reikėtų rasti asmenis, kuriems reiktų pasakyti - veikalas yra toks - turinys toks - spausdinam tiek - atsieis tiek parsiduos už tiek - pardavus pelno bus tiek, pelnas skirstomas taip [884]. Panašiai mąstė ir J. Bačiūnas, girdi, K. Jurgėlos planuotas 5000 egz. tiražas buvo niekingas, jei knyga buvo to verta, reikėjo atiduoti leidy­ klai, bet jeigu ji nebūtų ėmusi, išleisti savo kaštais, tai užmokėtijiem s už spaudos darbą ir uždėti jų vardą kaipo leidykla, tai tuomet knygų rinkoje ta knyga turės markę, o platinimą perleisti tiems, kas juo užsiimdavo

profesionaliai [764]. Taip klostantis reikalams K. Jurgėla ryžosi leisti bent jau savo knygą, pasirūpinęs, kad įžangą jai parašytų Kolumbijos profesorius Clarence A.

114 Tiesa, po metų V. Stanka dėl politinių pokyčių persigalvojo leisti knygą, at­ seit galėjo padaryti ne tą įspūdį, kaip reikia [951].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

M armingas. Marijonams atsiėmus sutikimą pasinaudoti Marianapolio kolegijos vardu (jie baiminosi netikslumų skyriuje apie Lietuvos krikštą) [903], K. Jurgėla sutarė su Lietuvių kultūros instituto vedėju kun. Pran­ ciškumi Juru, kad knyga pasirodys kaip LKI leidinys, o kad patirtų skai­ tytojų nuomonę ir paskatintų juos prenumeruoti knygą115, išspausdino į lietuvių kalbą išverstą ištrauką laikraštyje „Amerika“ [814]. Matyt, K. Jurgėlai pavyko susitarti, kad Niujorko lietuvių taryba skirtų 1000 dol. jo knygos leidybai, 700 dol. mainais į tam tikrą knygų kiekį davė P. Žadeikis, po 100 dol. - kunigai P. Juras ir J. A. Karalius [844], 50 egz. įsipareigojo nupirkti Latvijos pasiuntinys Alfredas Bilmanis [880], bet labiausiai pagelbėjo ALT, davusi 2500 dol. už pažadą perduoti jai 1250 egz. [785]. Knyga pasirodė pačioje 1947 m. pabaigo­ je, su 1948 m. data [846]; vis tik sukauptų pinigų neužteko ir pavasarį K. Jurgėla dar buvo skolingas spaustuvei 1150 dol. [850], kuriuos iš lėto grąžino pardavinėdamas knygą. Panašius kryžiaus kelius nuėjo ir Tomas Chase, leisdamas savo „Lietuvos istoriją“. Knyga buvo parašyta Kunigų vienybės užsakymu, bet ši vėliau atsisakė leisti ir autoriui teko suktis savo lėšomis [908], kažkiek parėmė J. A. Karalius [885].T. Chase pavyko rasti leidyklą, kuri davė savo vardą ir prisiėmė platinimo vargus. Savo knygų leidyba rūpinosi ir Kazys Pakštas. 1946 m. jis viso labo 100 egz. tiražu išleido knygą „The problem of Lithuanian Minor“ („Mažosios Lietuvos problema“) [879], sutaręs, kad leidėju bus nuro­ dytas LKI. 1947 m. 5000 egz. tiražu išleista jo knyga „The Modem

115 K. Jurgėla pasirinko prenumeratą remdamasis ukrainiečių patirtimi. Šie ra­ gindavo tautiečius pirkti ukrainiečių istorikų knygas anglų kalba savo Kongreso, Senato nariams, merams, bibliotekoms, mokykloms ir pan. Anot K. Jurgėlos, žmonės siuntė knygas, o leidykla išsiųsdama knygas nurodydavo, kas ją dovanoja. Taipogi K. Jurgėla galvojo likus 3-4 savaitėms iki išleidimo išsiųsti informaciją apie knygą bibliotekoms, kolegijoms ir universitetams bei spaudai, sudaryti sąra­ šą periodinių leidinių, kurių būtų prašoma parecenzuoti [800]; tiesa, P. Grigaitis, kad ir sutikdamas, jog geriausia leisti pasitelkus prenumeratą, manė, jog ir šis keliasjau yra sugadintas. Girdėjome, kad daugelis Noremo »Timeless Lithuania*pre­ numeratorių yra labai nusivylę [771].

289

290

•

4 d a lis

Lithuania“ („Šiuolaikinė Lietuva“), 1948 m. dar viena - „Lithuania and World war II“ („Lietuva ir II pasaulinis karas“). 1952 m. pavasarį K. Pakštas rengė spaudai knygą „Historical geography of Lithuania“ („Istorinė Lietuvos geografija“) [961], o dar tais metais pagal jo me­ džiagą pulk. Juozas Andrius braižė didelį Lietuvos žemėlapį. K. Pakš­ tas buvo žemėlapio sponsorius ir ta rsi p o litin is redaktorius ir tikėjosi lėšų gauti iš LĖK [964]. Dar iš reikšmingesnių leidinių minėtina J. Prunskio disertacija apie Lietuvos konkordatą. Tuo tarpu iš diplomatų kaip realų leidybos rėmėją galima įvardyti tik K. Graužinį, padėjusį K. Čibirui išleisti P. Amerikoje knygas „Litu­ anika centre Fuego Cruzado“ („Lietuva kryžminėje ugnyje“), „Europa o Gengis Khan?“, „Detras de la Nortina de Hierro“ („Anapus geležinės uždangos“), „EI Pais de las Cruses“, „Komunizmas - Antikristo religi­ ja“, „Diez anos de Martirio“ [1401]. Kiti, ypač P. Zadeikis, vis atsisakydavo paremti vienokius ar kito­ kius leidybinius sumanymus (pavyzdžiui, F. Mejerio planuotą leisti lietuvių-portugalų kalbos žodynėlį [194], Jono Matuso knygą „Lietuvių civilizacijos istorija“ lietuvių ir anglų kalbomis [958] ir kitas) arba siū­ lydavo idėjas, kurios Ūkdavo nerealizuotas, kaip P. Daužvardžio ragi­ nimas išleisti knygą „Lithuania and Latin America“, girdi,p o ta kepure b ū tų g a lim a išdėstyti L ie tu v o s bylą ir d u o ti am erikiečia m s sig n a lą , k u ris p a a n k s tin tų ju o s saugoti nuo tokios būklės, ko kio n y r a įblokšta L ie tu v a

[923]. 6-ojo deš. pradžioje manyta išleisti buvusių LTSR AT deputatų pareiškimus (V. Krėvės, L. Dovydėno ir kitų), tik prieš tai nepamirš­ tant atitinkamos propagandinės akcijos, nes, anot L. Dovydėno, būtų buvęs tęsim as sm ulkios n a m in ė s propagandos, k u r i la b a i n a rsi lietuviškuose leidiniuose ir d a i n a i p o k e tu rlin k o m is sla p yva rd ėm is [36]. Nors vieni vis dejuodavo, kad trūksta kitakalbių knygų, kiti manė, jog jų buvo per daug. Pavyzdžiui, J. Budrys apie „Aufbau“ knygas teigė, jog nėra kalbos, k a d le id in ia i g e riy b et vieto je suglaustos v ien o s - kitos k n y ­ gos, p e r d a u g tų le id in ių . L y g ia i k a ip k a d a.a. D r. B ilm a n is rašė d a u g k n y ­ gų, k ita is p a v a d in im a is ir d a u g kas b u v o ka rto ja m a . I r g a u n a si L ie tu v o s vien p u siška reprezentacija. N esisteb ėtin a , k a d nunešus p a d o v a n o ti knygas M e tro p o lita n M u z ie ju i, v a d o v y b ė ten paklausė: J ū s ų m a žo je tautoje ta ip

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

d a u g m e n in in k ų ir k ito k ių a rtistų . O kas jie m s d u o n ą u žd irb d a v o ? J u k v is i m e n in in k a i - teatras, p o e ta i ir rašytojai - išla iko m i tos pačios tautos d a rb i­ n in k ų ir a r to jų u. T a d m a n atrodo , k a d p a siu n tin y b ė n e tu rė tų im tis p il n u ­ m oje tuos le id in iu s apm okėti. K a r tą d a v u s 4 5 0 dol. g a l g a lim a b ū tų d a r tiek

[22]. Taipogi šie leidiniai kitąsyk kėlė ideologines įtampas išeivių bendruomenėje. Socialistų „Nau jienoms“ užkliuvo kai kurie K. Pakšto knygos „Lithuania and World War IT teiginiai apie prieškario Lietuvos gyvenimą [1216], „Naujienos“ nesutiko ir su kai ku­ rių Lietuvos istorijos faktų, pavyzdžiui, 1926 m. perversmo interpreta­ cija Šveicarijoje išleistoje J. Brazaičio knygoje „Vienų vieni“ [1040]. Savo ruožtu prokomunistinės organizacijos skleidė TSRS išleistas knygas anglų kalba, pavyzdžiui, „16 sovietinių respublikų“ [1120] ir kitas. Be knygų, išeivijoje leisti ir periodiniai bei tęstiniai leidiniai anglų kalba. Tiesa, D P lietuviai tokios veiklos imdavosi su kitų tautų DP. Pavyzdžiui, kartu su latviais ir estais Švedijoje 1946-1949 m. apytikriai 3500 egz. tiražu leistas žurnalas „Baltic review“, kurio pagrindiniai fi­ nansiniai rėmėjai buvo estai, jo prenumerata JAV rūpinos LAIC, be to, pirkdavo po 100 kiekvieno numerio egzempliorių [773]. Kažkiek finansiškai rėmė ir VLIK, nors ir turėjo pretenzijų dėl estų straipsniuo­ se buvusių netikslumų apie Lietuvą [802]. Šalia žurnalo 1948 m. leista knygų serija „East and West“ (tais metais pasirodė keturios) [853] bei savaitinis biuletenis „Newsletter from behind the iron curtain“. Kai kada „Baltic review“ numeriai būdavo proginiai, sakysim, 1946-ųjų 3-4 numeris buvo skirtas JT O ir taikos konferencijai [69]. JAV zonos D P laikraštininkų sąjunga 1947 m. pradėjo 4000 egz. ti­ ražu leisti savo leidinį „Im Ausland“, turėjusį informuoti vokiškai skai­ čiusią visuomenę apie DP, n e p ra e in a n t ty lo m is ir p ro vokiečių laikraščius , darom us n e u žta rn a u tu s tr e m tin ia m s p rie k a ištu s , ir ugdyti tarptautinį DP solidarumą. Planuota dalį straipsnių spausdinti ir anglų kalba. Lai­ kraštį redagavo redakcinis kolektyvas, kur kiekvienai tautai atstovavo vienas asmuo (lietuviams - Aleksas Laikūnas) [894]. Vėliau, lietuviams susirūpinus laikraščio silpnumu, ieškota naujo, jiems atstovaujančio re­ daktoriaus, galvota, kad galėjo būti iškart trys - H. Blazas, Vytautas

p r id ė ti , b et ne d a u g ia u

291

292

•

4 d a lis

Bieliauskas ir A. Laikūnas [898]. 1948 m. pradžioje Geislingene estai ėmė du kartus per mėnesį leisti žurnalą „Our Life“ anglų, vokiečių ir estų kalbomis, kurio tikslas buvo DP siekių propaganda ir kvietė ben­ dradarbiauti lietuvius [884]116. JAV 1945 m. ALT atmetus LAIC siūlymą leisti specialiai ameri­ kiečiams skirtą biuletenį [766], „Lithuanian bulletin“ ir toliau liko pa­ grindinis LAIC leidinys bei rūpestis. 1946 m. galvota apie pavadinimo bei formato keitimą LAIC formaliai perėmus jo leidimą, svarstyta, kas bus vyr. redaktorius - K. Jurgėla ar K. Grinius [813], bet visą laiką pa­ grindinė rengimo našta gulė ant K. Jurgėlos. Vis kito apimtis, kito ir kainos - sakysim, 1946 m. brango spaustuvininkų profsąjungai pakė­ lus darbų kainas [836]. ALT nuolat nerimo ir dėl turinio. 1947 m. kai kurie VK nariai pa­ geidavo, kad d u o tų g yvesn ės m edžiagos [781], v e n g tų k a rto jim o tos m e­ džiagos, k u rią v a rto ju Ž a d e ik is savo leidiniuose. Vien tik d o k u m e n ta i ir re­ zoliucijos darbo B iu le te n į „sausą“ ir n eįd o m ų v id u tin ia m sk a ity to ju i [782].

K. Jurgėla sutiko, kad reikėtų gyvinti turinį, nors leidinys ir nebuvo skirtas „vidutiniam skaitytojui“, jo skaitytojai buvo in teresuoti žm o n ės, v a lsty b in in k a i, ra sy to ja i-v isu o m e n in in k a i [839] (anot jo, nors na ca lstva ir barės, kad p e r d a u g „kultūros* d ed a m a , bet neketino atsisakyti lituanis­ tikos bibliografijos skelbimo, nes juos vertino bibliotekos ir kai kurie skaitytojai [801]). 1946 m. išleisti penki biuletenio numeriai, o 1947 m. - septyni ir 1948 m. - šeši sudvejinti. Beje, VK nariai manė, jog nebūtina biuletenį leisti kaip žurnalą, tik kai bus p a te isin a n čio s to k į le id im ą m ed žia g o s , ir dėti tik pakankamai svarbią bei kitų neskelbtą (girdi, bendrą in fo rm a ­ cinę medžiagą skelbė „Lithuanian situation“) [786]. K. Jurgėla tvirtino, kad, remiantis tradicija, reikėjo laikytis m ėnesinėsfikcijos, k u r i d a ž n ia u ­ sia i v irsta 2 m ėn. n u m eriu , nes p a to g ia u s iu n tin ė ti rečiau - ir p ig ia u , ir

Tačiau situacija prastėjo. 1949 m. išleistas liepos - gruodžio mėnesius apėmęs numeris [863]. Pirmasis 1950-ųjų numeris apėmė keturis mėnesius [795], nors vasarą K. Jurgėla, susirūpi­ m a ž ia u laiko u ž im a [848].

116 Kai po DP spaudos licencijavimo „Our Life“ uždrausta leisti angliškai, K. Jurgėla dėl to kreipėsi į VD [803].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

nęs karo grėsme, siūlė leisti reguliariai kas du mėnesius [866]. Bet ALT vadovai žvelgė skeptiškai, maža to, pareikalavo prieš leidžiant gauti VK sutikimą ir pateikti straipsnių pavadinimus su trumpu turiniu [792]. Be to, kone kiekvienas turėjo pastabų: M. Vaidyla jaudinosi, kad skelb­ tos senos žinios, R Grigaitis - per daug rašyta apie religinius dalykus, S. Pieža pasigedo dienraštinio žumalizmo. Bet K. Jurgėla buvo įsiti­ kinęs, kad būtina skelbti rimtas apžvalgas, dokumentus ir 1.1., juolab kad leidinio medžiaga naudojosi JAV, Prancūzijos ir kitų šalių spauda, enciklopedijų leidėjai [881 ]. Ir jei turinį K. Jurgėlai pavyko išlaikyti (juoba, anot jo, LAIC lei­ dinio negalėjo pakeisti „egzilintat1 arba diplomatiniai), tai periodišku­ mo - ne: 1951 m. pasirodė keturi numeriai ir tiražas krito iki 4000 egz. [868] (1946-1947 m. jis svyravo tarp 5500- 6500 egz. [845], 1949 m. buvo šoktelėjęs iki 7000 [861]), 1952 m. išleisti du numeriai. Kaip minėta, biuletenyje skelbtos padėties Lietuvoje ir jos nepri­ klausomybės bylos apžvalgos, iš Lietuvos gauta informacija ir doku­ mentai, straipsnių ir knygų apie Lietuvą bibliografija. Buvo ir teminių numerių, pavyzdžiui, du buvo skirti DP. Pasiuntinybės leistas biuletenis pasižymėjo didesniu stabilumu tiek metinių numerių skaičiumi (apytikriai dešimt), tiek apimtimi ir tiražu (tiesa, 1945 m. vasarą P. Zadeikis buvo nurodęs pradedant ketvirtą tomą mažinti puslapių skaičių ir grįžti prie 1000 egz. tiražo [154], bet J. Budrys prieštaravo, girdi, adresų sąrašas augo, ir užsakė 1100 egz., teigdamas, kad tiražo sumažinimas 100 egz. nebūtų paveikęs kainos kaip puslapių mažinimas, sakysim, leidžiant 8-12 psl. būtų buvę galima sutaupyti per­ pus [20]). 6-ojo deš. pradžioje tiražas padidintas iki 1500 egz. [167] Dar skambėjo viena kita idėja leisti leidinius anglų kalba, sakysim, 1947 m. atvykęs į JAV Anatolijus Kairys sumanė leisti žurnalą „Lithu­ ania“, nors K. Pakštas siūlė verčiau leisti „Lithuanian Quaterly“, t. y. didelį ketvirtinį žurnalą [962], bet vėliau A. Kairys atsisakė sumanymo [963]. Prancūzijoje už iš ALT gautus 2000 dol. S. Bačkis LAIC vardu iki 1946 m. birželio išleido dešimt numerių biuletenio prancūzų kalba „Fascicules“, rengė dar šešis ir tikėjosi iki liepos vidurio turėti mažiau­ siai 16 numerių. LAIC vardas leido juos lengviau platinti tarp įtakingų asmenų [906]. Be to, jis prisidėjo prie Jeano Mauclereo ir Henrio de

293

294

•

4 d a lis

Chambono knygų apie Lietuvą išleidimo. Vokietijoje VLIK 19451946 m. išleido kelis biuletenio „ELTA“ numerius vokiečių kalba ir pasiuntė vietos spaudai, radijo stotims ir politikams [1436]. Leidyba tebuvo pusė vargo, ne ką menkesnis rūpestis buvo plati­ nimas, nors tiražai nebuvo dideli ir galėjo atrodyti, jog net komerci­ niu požiūriu neturėjo kilti didelių problemų. Šiuo požiūriu minėtinas T. Vizgirda, planavęs savo kone 4000 egz. tiražu leistas knygas išpla­ tinti V. Europoje ir net po valiutos reformos Vokietijoje sugebėjęs jų parduoti už 31 000 DM. Tiesa, tokių pajamų neužteko užplanuotų knygų išleidimui ir T. Vizgirda stengėsi jų platinimą perkelti į JAV [145]. Iš pradžių ketinęs pardavinėti po 2,5-3 dol., vėliau, įsitikinęs, kad nepavyks, būtų atidavęs už bet kokią kainą, kad tik knygos neprapultų ir galėtų bent porą knygų išleisti Vokietijoje iki emigracijos [890]. T. Vizgirda net buvo parengęs grandiozinį planą, kaip perkelti lei­ dybą į JAV. Jis turėjo aštuonias spaudai paruoštas knygas. Jas ketino leisti už lėšas, gautas pardavus 2000 anksčiau išleistų. Kartu jis ketino ieškoti papildomo finansavimo. T. Vizgirda tam siūlė kurti bendrovę, kuri būtų perėmusi knygų leidybą tol, kol ši būtų davusi pelną. Taip nutikus, T. Vizgirda siūlė bendrovę paversti Lietuvos valstybine leidy­ kla JAV. Plano įgyvendinimui reikėjo, kad 10-20 asmenų ar organiza­ cijų duotų po 200-250 dol. pradiniam kapitalui, o T. Vizgirdos įnašas būtų buvusios parengtos knygos, be to, per pusmetį būtų buvę galima parengti dar šešis septynis tomus. Platinimui jis siūlė pasitelkti JAV lietuvių organizacijas, kiekvienoje parapijoje, mokykloje, klube įrengti knygų vitrinėles, o prie jų pastatyti užsakymų dėžutes, iš kurių atsakingas žmogus būtų surinkęs sumestus užsakymus. Tebūtų kainavęs tautinio stiliaus vitrinų parengimas pagal architekto Jono Muloko projektą. Dar buvo numatyta akcija koloni­ jose, įtikinėjant organizacijas ar turtingesnes šeimas tapti lietuviškos knygos garbės globėju ir pirkti jas vietos bibliotekoms, propagandi­ nių renginių metu įteikti merui ar bibliotekai nemokamą knygą. Anot T. Vizgirdos, taip surinkus 200-300 žmonių, radus 300-500 knygos mylėtojų ir 300-500 pripuolamų skaitytojų, būtų užtikrintas knygai bei bendrovės veiklai reikalingas tiražas, taipogi vylėsi, kad jį padės padi­ dintai spaudai rengtų knygų universalus pobūdis [145].

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

Nuo žodžių T. Vizgirda mėgino pereiti prie veiksmų - pradėjo plačią akciją „Ieškome tūkstančio tremties knygnešių“. Deja, planams žlugus, 1951 m. T. Vizgirda dar mėgino gelbėti kelis tūkstančius Vo­ kietijoje likusių neįrištų knygų, ieškodamas, kas jas perimtų bent už savikainą [146], bet jo rezultatas liudijo tuometinę anglakalbės ne tik lietuviškos, bet ir kitokios emigracinės knygos rinką. Tai patvirtina ir ukrainiečių patirtis - 50 000 narių turėjusiam ukrainiečių susivieniji­ mui Jeilio universiteto vardu išleidus aštuonias knygas 2000-3000 egz. tiražu, ukrainiečių kilmės amerikiečiai išpirko apie 200, amerikiečiai apie 100-200 egz. LAIC 1945 m. pradžioje išleistos viduramžių Bur­ gundijos didiko Ghilleberto de Lannoy knygos apie kelionę į Lietuvą iki 1949 m. buvo nupirkti 243 egz., o K. Jurgėlos „History of Lithu­ ania“ - apie 300. Anot K. Jurgėlos, de Lannoy knygą pirko apie tuzinas šeimos palikuonių, o daugiausia - lietuviai, bet tik inteligentai, tarp jų keli kunigai (iš 300), „History of Lithuania“ - universitetų bibliote­ kos, valstybinės institucijos, profesūra, kelios lenkų institucijos [904]. Iš kitų knygų geriausiai sekėsi platinti E. Harrisono „Lithuania fight for Freedom“. Kiek optimistiškesnis buvo K. Pakštas. Jis teigė, kad jo 300G5000 egz. tiražu leistos knygos po poros metų tapdavo retenybe, 3 0 0 0 y r a re ika lin g i tik p irm o sio m s spragom s u žk im š t. T okia didybė A m eriko s. J u k m ū sų »L ith u a n ia n B u lle tin * spau sd in a ir tu o j išsiu n tin ė ja 8 0 0 0 . [ . . . ] M a n rodos, k a d 3 0 0 0 p ra ry s tu o ja u tik bibliotekos ir aukštosios mokykloSy

[961]. Tačiau geriau platinimo situaciją atspindėjo K. Jurgėlos teiginys, kad knygų anglų kalba, suprantamų JAV gimusiems lietuviams, buvo galima parduoti apie 250 egz., o kitus platino nemokamai k u r bolše­

je ig u mes norėsim e tas įstaigas jo m is a p r ū p in ti

v ik a m s ska u d žia u sia . [ . . . ] M ū s ų v e d a m a k o v a nėra le n g v a —ne ta ip j a u le n g v a įstaigas p a sie k tiy k a i m ū sų skaičius to li g r a ž u nėra „ m ilijonas“, ne v is u r tu r im e ž m o n ių , p a jė g ia n č ių p a d o ria i reikalą p a v a iz d u o ti. K o v a re­ m ia si d a rb in in kijo s doleriais, su n k ia i u žd irb ta is, m ie la i L ie tu v o s reika lu i

[875]. Suktasi įvairiai. Pavyzdžiui, LAIC leidiniais prekiauta renginiuose, ALT sritinėse konferencijose [788], K. Jurgėla pasiuntė savo istoriją J. Lingio nurodytiems žymiems švedų veikėjams, Švedijos, Norvegijos, duodam ais (n e viso „m ilijono“)

295

296

•

4 d a lis

Danijos, Suomijos, Olandijos užsienio reikalų ministerijoms, universi­ tetų ir sostinių bibliotekoms [874], „New York Times“ recenzijų redak­ toriui [883]. „Amerikos kanoninės teisės draugija“ („Canon Law society of America“) užsakė 300 egz. J. Prunskio disertacijos ir išdalijo ją savo nariams, dar apie 400 egz. nusiųsti į Amerikos katalikų universitetą Vašingtone ir paskleista tarp studentų bei išsiųsta katalikų universite­ tams JAV [1]. Tiek ALT, tiek diplomatai pirko anglų ir kitomis kalbo­ mis išleistas knygas ir naudojo jas propagandai. Pavyzdžiui, 1950 m. ALT užsisakė 200 egz. knygos „Genocide“ ir pasiuntė ją senatoriams, kai kuriems kongresmenams ir spaudos atstovams [794]. Britų zonos lietuviai 1947 m. prašė diplomatų JAV literatūros m ū sų reik a lu i g i n t i ir a iš k in ti p r ie įv a ir ių au kštesn ių sa vo srities p a re ig ū n ų [889]. D. Britanijoje, regis, estų įsteigta „Western publication information center“ 1948 m. siūlė lietuviams surengti vieningą informacinę kampaniją D. Britani­ joje, kad kuo plačiau paskleistų jau išleistas knygas anglų kalba apie savo šalis (šis centras jau kelis metus platino knygas apie Baltijos šalis, daugiausia - Estiją) [763]. Biuleteniai platinti jau įprastais keliais. „Lithuanian Bulletin“ siun­ tinėtas įvairioms institucijoms ir bibliotekoms, jį įteikdavo ir per as­ meninius susitikimus su svarbiais asmenimis. Pavyzdžiui, vieną iš DP skirtų numerių K. Jurgėla įteikė D P problematika labai besidomėjusiai F. D. Roosevelto našlei, JTO dirbusiems įvairių šalių atstovams, paštu pasiųstas visoms JT O sesijoje, kur svarstytas IRO steigimas, dalyva­ vusioms delegacijoms, išdalytas JT O dirbusiems žurnalistams [827]. Be to, pora ar kelis šimtus biuletenio egzempliorių įsigydavo Lietuvos pasiuntinybė. Panašiais adresais keliavo ir „Lithuanian situation“, pavyzdžiui, 6 deš. pradžioje adresų, kuriais jis siųstas, sąrašas atrodė taip: Lietu­ vos institucijos užsienyje - 71 egz., ambasados ir pasiuntinybės Va­ šingtone - 66, JAV senatoriai - 27, kongreso nariai - 59, redakcijos ir žurnalistai - 12, lietuvių spauda - 14, laikraščių ir žinių agentūros Va­ šingtone - 16, įstaigos ir jų darbuotojai - 26, bibliotekos —35, asmenys Vašingtone ir apylinkėse - 39, asmenys kitose šalyse - 37 [66]. Tiek knygos, tiek biuleteniai skleisti ir didelių renginių metu. Pa­ vyzdžiui, 1946 m. Paryžiaus konferencijos metu platinta penkiolika

M ilž in ų p a p ė d ė je

•

S. Bačkio leisto „Fascicules“ numerių, J. Mauclereo brošiūra, H. de Chambono knyga „LaTragedie dės Nations Baltiques“, straipsniai „La Lithuanie, sės sonfrances, sės droits“, „Les Etats baltes, ont droit de vivre“, „Le pacte germano - sovietique“ ir kiti. Leidiniai įteikti daugiau kaip dešimties delegacijų pirmininkams, daugiau kaip trisdešimčiai Paryžiuje rezidavusių įvairių šalių pasiuntinių, kone šimtui politikų, publicistų, žurnalistų, rašytojų, profesorių, LAIC vardu pasiųsti Bel­ gijos, Švedijos, Šveicarijos spaudai, o H. de Chambonas savo vardu pasiuntė savo knygą trims dešimtims žymių Prancūzijos politikų ir tiek pat redakcijų Prancūzijoje bei Šveicarijoje [8]. įvairi literatūra tarp delegacijų skleista ir 1951 m. JT O konferencijoje, Genocido konvenci­ jos trijų metų proga išleistas ankstesnių memorandumų genocido Lie­ tuvoje klausimu rinkinys „Appeal to the UN on Genocide“, Baltijos šalims skirtas žurnalo „Cahiers critiques du Communisme“ numeris, leidyklos „Monde Nouveau“ išleista knyga „La tragedie dės Etats Bal­ dės“ [1266]. Kaip minėta, dėta nemažai pastangų, kad lietuviška spauda įvai­ riomis kalbomis patektų į įvairias bibliotekas, bet ir jos tapdavo srovių kovos objektais. Pavyzdžiui, 1948 m. Peter S. Končius rašė J. Daužvardžiui ir patriotinei spaudai, kad viešojoje Čikagos bibliotekoje iš lie­ tuviškų laikraščių tebuvo „Vilnis“ ir „Laisvė“, ir ragino pasirūpinti, kad būtų ir kiti [945].

Galima išvardyti daugybę priežasčių, kodėl patriotiškai nusiteiku­ siems išeiviams nepavyko vieni ar kiti sumanymai, kuriais siekta gar­ sinti Lietuvos bylą. Tai būtų ir informacijos iš Lietuvos stygius, lėšų stoka ir 1.1., ir panašiai, bet, ko gero, pirmiausia reikia sutikti su S. Lo­ zoraičiu, teigusiu, jog rezistencija Lietuvoje ir kitose Rytų Europos ša­ lyse Vakarams terūpėjo kaip veiksnys, kėlęs tam tikrų sunkumų sovietų administracijai, ir kaip propagandos tema [333].

297

Pabaigos žodis

ANTROJO PASAULINIO KARO PABAIGA atvertė naują trumpą, bet ryškų puslapį lietuvių išeivijos istorijoje - išeivišką D P laikmetį. Keliasdešimt tūkstančių lietuvių DP tapo trečiąja politine išeivijos iš Lietuvos banga. Žinia, ji buvo daug didesnė nei kilo po Rusijos numal­ šintų 1830-1831 ir 1863 m. sukilimų. Lietuviai sudarė nedidelę dalį DP, atsisakiusių grįžti į TSRS užgrobtas ar kontroliuotas Rytų Euro­ pos šalis. Jie buvo išsibarstę po daugybę stovyklų Vakarų Europoje ir globojami Vakarų sąjungininkų bei tarptautinių organizacijų, traktavo save kaip politinius tremtinius, kurie jeigu ne rytoj, tai poryt grįš į lais­ vą tėvynę. Tas laukimas sykiu buvo ir pasirengimas sugrįžimui, buvo sukurta stovyklinė Lietuva su savomis politinėmis, visuomeninėmis, švietimo ir kultūrinėmis struktūromis, tikintis jas perkelti į tėvynę bei paversti pagrindu atstatant nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Deja, viltims blėstant ir atsiradus sąlygoms palikti atkarusią Vo­ kietiją, byranti D P Lietuva mėgino išsilaikyti kraštuose, į kurias emi­ gruodavo buvę DP, pirmiausia - JAV, neskubėdama susilieti su senąja išeivija. Buvusių D P susidūrimas su senąja išeivija buvo visiškai skirtingų pasaulių susidūrimas, dažnai lydimas nesusikalbėjimų. Didelei daliai buvusių DP, brendusių daugiausia vienos partijos valdytoje ne­ priklausomoje Lietuvoje, buvo sunkiai suprantama demokratinės JAV paveikta senosios išeivijos gyvensena. Be to, dviejų okupacijų skaudu­ liai lėmė nemenką politinės veiklos ekstremizmą, ypač susidūrus su prokomunistiškai nusiteikusia senosios išeivijos dalimi. Ryškiausiai tai liudijo prokomunistinių renginių piketavimai. Beje, buvę DP lengviau rado bendrą kalbą su Lietuvos diplomatais, į kuriuos senoji išeivija ir jos lyderiai neretai žvelgė rezervuotai ir ne visada skubėdavo sutikti su jų pozicija įvairiais Lietuvos nepriklausomybės bylos klausimais. Tiesa,

P a b a ig o s žo d is

•

kaip ir anksčiau, ir senoji, ir nau joji išeivija išlaikė priešišką nusistatymą prokomunistiškai nusiteikusios išeivijos daliai. Si vis stengėsi nekritiš­ kai remti visus pokyčius LTSR, nors, žvelgiant iš kelių dešimtmečių perspektyvos, jų veiksmuose jaučiama tam tikra į spąstus papuolusiojo neviltis, nenoras pripažinti suklydus ir kitąsyk represijų pateisinimas laimingos ateities siekiu. Tai liudija prokomunistinių išeivių veiksmai informacinėje erdvėje, kur jų dalis 1945-1952 m. patyrė mažiausiai permainų, užtat labiausiai kentėjo dėl auditorijos senėjimo, nors ir toliau, kaip ir 1940-1945 m., buvo aprūpinami informacine medžiaga iš LTSR, naudota ir spaus­ dintose, ir žodinėse informacijos sklaidos formose. 1945-1952 m. tęsėsi ankstesniais dešimtmečiais prasidėjęs žodinės informacijos sklaidos sąstingis (prakalbos rengtos rečiau ir menkesnės apimties, į renginius ateidavo vis mažiau žmonių). Tiesa, vis tik galima teigti, kad patriotinė pusė buvo aktyvesnė, ypač dėka naujų kalbėtojų iš buvusių DP įsiliejimo ir specialių jiems rengtų maršrutų (jų metu taiky­ ta rengti renginius vietovėse, kur kalbėdavo prokomunistiniai veikėjai, ypač A. Bimba). Išliko gaji kino tradicija, tačiau prokomunistinė pusė kliovėsi sovietiniais arba savo operatorių filmais, o oponentai, šalia senų, prieškarinių filmų, - dar ir pora juostų, filmuotų DP stovyklose. Dė­ mesį traukė ir 5-ojo deš. pabaigoje atsiradusi televizija, bet dėl objekty­ vių priežasčių ji dar liko už išeiviškos informacinės erdvės ribų, išskyrus atskirus, proginius vienų ar kitų išeivių patekimus į įvairaus pobūdžio laidas. Kiek padidėjo senosios išeivijos radijo valandėlių skaičius. DP su radiju sieti planai liko popieriuje ir po emigracijos jie prisidėjo prie jau veikusių senųjų išeivių radijo valandėlių veiklos. 6-ojo deš. pradžioje galų gale pavyko pasiekti, kad bent jau „Amerikos balso“ stotyje atsirastų laidos lietuvių kalba, nes Vatikano radijo laidos pasižymėjo tam tikru specifiškumu ir netenkino informacinės priešpriešos su LTSR poreikių. Mėginta išlaikyti vaizdinės informacijos tradiciją, dalyvaujant amerikie­ čių renginiuose, sykiu pastebimas planingos pastangos išnaudoti meno ir sporto galimybes Lietuvos vardui paminėti rengiant daugiausia DP meno kolektyvų koncertus, meno ir kitas parodas. Spausdintos informacijos sklaida išeivijoje pergyveno audringus pro­ cesus, pirmiausia - dėka DP, kurie sukūrė trumpalaikes, bet efektyvias

299

300

•

P a b a ig o s ž o d is

periodinės spaudos ir knygų leidybos bei platinimo sistemas. Vėliau jie savo patirtį perkėlė į kitas šalis, įsiliedami į jau egzistavusias leidybines struktūras arba kurdami naujas, taip sudarydami prielaidas spausdintos informacijos sklaidos atsigavimui ir tolesniam jos gyvavimui. Iš dalies tas pasakytina ir apie nemenką istoriją turėjusias informacijos valdymo ir sklaidos struktūras, tokias kaip Lietuvių katalikų spaudos draugiją ir kitas. Išliko ir tęsė veiklą po 1940 m. įkurtos specialios informacinės struktūros - LAIC, kaip informaciniai centrai dirbo diplomatinės at­ stovybės. DP siekė kurti savo struktūras arba daryti įtaką senosioms, bet vėl galima teigti, kad nė viena iš jų savo aktyvumu, išradingumu ir ryšiais su kitataučių žiniasklaida toli gražu neprilygo J. Gabrio Lietuvių infor­ maciniam biurui Šveicarijoje ir 2-3 deš. Vašingtone veikusiam Lietuvių informaciniam biurui. Gal tai suprantant, mėginta patekti į tarptautinių ar kitataučių institucijų informacines struktūras, tokias kaip „Amerikos balsas“ ar „Laisvosios Europos komitetas“. Informacinės erdvės gyvastis neatsiejama nuo informacijos gavimo. Tarptautinės informacijos gavimas bei informacijų iš lietuvių kolonijų kaupimas nekėlė didesnių, netikėtų problemų - dešimtmečius kurta ir gludinta sistema veikė daugmaž sklandžiai: tarptautinė informacija būdavo gaunama iš žinių agentūrų, kitataučių spaudos ir radijo. Infor­ maciją iš kolonijų teikė neetatiniai korespondentai vietose, taip pat re­ dakcijos keisdavosi tarpusavyje turėta informacija ar paimdavo ją iš ko­ legų leidinių. Užtat informacija iš Lietuvos, lyginant su 1940-1945 m., tapo dar sudėtingesne problema, TSRS represinėms struktūroms nau­ dojant visas įmanomas priemones, kad nepageidauta informacija ne­ išeitų už šalies ribų. Užsienyje vėlgi neretai teko kliautis retų atvykėlių (įskaitant ir rezistentų) atgabentomis žiniomis, tarp jų - ir pakištomis sovietinio saugumo. Apskritai, šis laikmetis pasižymėjo sovietinio saugumo dėmesiu išeivijai. Karui pasibaigus, ji tapo iš vienu svarbiausių jo domėjimosi objektų, ypač dėl ryšių su JAV, D. Britanijos ir kitų šalių žvalgybomis. Pastarosioms išeiviai, pirmiausia - D P lietuviai, kaip ir kitų Rytų Eu­ ropos kraštų DP, buvo patogūs pagalbininkai sprendžiant prieš TSRS nukreiptus žvalgybinius uždavinius. Jie rizikuodavo savo gyvybėmis ne tiek iš materialinių, kiek iš idėjinių paskatų. Išeiviams teko nemažai

P a b a ig o s ž o d is

•

vinguriuoti siekiant nenuslysti už ribos, už kurios tampama vien pa­ klusniais svetimos valios vykdytojais ir priklausomais nuo jos. Ypač tai pasakytina apie pastangas išlaikyti Lietuvos rezistencijos savarankiš­ kumą, juoba kad ir bet kokie kontaktai sovietinei propagandai tapo rezistencijos visiško tarnavimo užsienio žvalgyboms įrodymu. Deja, šie ryšiai ne ką prisidėjo sprendžiant patikimos informacijos gavimo iš Lietuvos problemą ir, tenkinantis negausiu kiekiu, gautu iš rezistencijos, vieno ar kito įvairiais būdais iš Lietuvos ištrukusio as­ mens, sovietinės spaudos ir kitų šaltinių informacija, neretai būdavo nueinama lengvesniu keliu - kaip informaciją pateikiant turėtų žinių pagrindu sukurtus pamąstymus, kaip galėtų būti (ar norėta, kad būtų). Iš kitos pusės, nors prokomunistinės struktūros gaudavo nemažai informacijos iš LTSR, ji buvo daugiau propagandinio pobūdžio, juo labiau kad net iš vienintelio jų atstovo - A. Bimbos - apsilankymo LTSR panaudojimo informacinei veiklai jautėsi, kad ir jis pateikdavo dozuotą informaciją ir tai kenkė prokomunistų informacinės veiklos efektyvumui. Informacinius veiksmus toliau inspiruodavo įvairūs tikslai, pavyz­ džiui, siekis daryti įtaką sprendimus priimantiems asmenims (tęs­ ta LDT ir išeivių atstovų, pirmiausia - ALT susitikimų su aukštais JAV pareigūnais, memorandumų jiems siuntimo ir įteikimo tradici­ ja), bandymai neutralizuoti oponentų informacinę veiklą, įskaitant ir tendencijos ar melagingos informacijos teikimą valdžios institucijoms išnaudojant palankią politinę padėtį. Tačiau pačiu svarbiausiu buvo TSRS informacinio spaudimo, nukreipto į pačius išeivius ir į tarptau­ tinę opiniją, atlaikymas. Be to, nereikia užmiršti, kad tuo metu Rytai ir Vakarai įžengė į informacinių karų etapą, kurios dalyviais tapo lietuviai abiejose pusėse. DP tapsmas tarptautine problema ir TSRS traktavimas jų kaip kone karinio priešo, kurį reikia žūtbūt kuo greičiau sunaikinti, lėmė reto intensyvumo prieš D P nukreiptą informacinį spaudimą, išnaudo­ jant visas įmanomas to meto priemones. Neveltui Repatriacijos įga­ liotinio valdyba iki paskutinės savo veiklos dienos liko militarizuota institucija, kurios daugybei generolų, pulkininkų ir kitų karininkų va­ dovavo tuo metu dar generolas, o netolimoje ateityje - TSRS maršalas

301

302

•

P a b a ig o s ž o d is

F. Golikovas. Lietuviai, kaip ir kitų tautų DP, faktiškai atsidūrė besi­ ginančiųjų padėtyje, tegalėdami vienaip ar kitaip mėginti neutralizuoti sovietinės pusės pastangas. Jie neturėjo beveik jokių atkirčio galimybių, nors jų buvimas užsienyje ir vengimas grįžti kėlė nemažų ideologinių ir propagandinių problemų ir TSRS, ir LTSR valdžios struktūroms, siekiančioms kontroliuoti visuomenės nuotaikas. Menant nedidelį grį­ žusių iš Vakarų zonų buvusių DP skaičių, galima teigti, kad sovietinė pusė pralaimėjo. Išeiviai, atsakydami į sovietų į tarptautinę opiniją nukreiptus veiks­ mus, ir pokario metais naudojosi po 1940 m. Lietuvos sovietinės oku­ pacijos atkurta schema: JAV ir kitų šalių valdžios institucijoms siųsti protesto laiškai ir pareiškimai dėl sovietinių represijų Lietuvoje, reika­ lavimai nepripažinti okupacijos ir paremti jos teisę atgauti nepriklau­ somybę. To paties reikalauta ir Kongreso bei Senato nariams skirtose peticijose, laiškuose ir protestuose kitataučių spaudai, reaguota į jos informacijos apie Lietuvą klaidas, rengti protesto mitingai ir kiti ren­ giniai, į juos stengtasi pasikviesti amerikiečių politikus, tikintis, kad tai atkreips ir vietos žiniasklaidos dėmesį. Deja, ir pokario metais šie veiksmai paprastai buvo epizodiški, neretai likę planuose. Ir vėl, skir­ tingai nuo XX a. 2-3 deš., nebuvo sukurtas ryškesnis ilgalaikės in­ formacinės kampanijos modelis. Galbūt kaltas nesugebėjimas sukurti vieną, ryškią struktūrą, į kurią būtų galėję orientuotis kiti. DP ir senieji išeiviai turėjo savo struktūras ir sunkiai žengė toliau šnekų apie vieny­ bę šiuose veiksmuose. Nebuvo ir tokių ryškių akcijų, kokiomis buvo V. Vilsono ir popiežiaus paskelbtos Lietuvių dienos I pasaulinio karo metu. Belieka apgailestauti, kad Vatikanas nesureagavo į taip sunkiai okupuotoje Lietuvoje parengtą ir į užsienį išgabentą tikinčiųjų laišką popiežiui su surinktais parašais. Kaip ir karo, taip ir pokario metais informacinės priešpriešos da­ lyviai turėjo aiškius tikslus. Tiesa, kiek pakitusius: viena pusė ir toliau gynė Lietuvos teisę į nepriklausomybę bei pasisakė prieš DP laikymą sovietiniais piliečiais ir rūpinosi jų likimu. Kita pusė, kiek apleidusi Lietuvos savanoriško virsmo LTSR mito sklaidą, labiau rūpinosi mitais apie D P kaip apie karo nusikaltėlius ir Lietuvos rezistentus - išdavikus. Abi pusės orientavosi į ryšių su kitų šalių vadovaujančiais sluoksniais

P a b a ig o s ž o d is

•

paiešką ir jų informavimą siekiant palankių sprendimų. Jos abi šias pa­ stangas jungė su kitų dviejų Baltijos šalių - Latvijos ir Estijos - likimo bendrumu, kartu stengdamos veikti plačiųjų sluoksnių nuomonę. Jei tam viena pusė ir toliau steigė specialias informacines institucijas bei plėtojo jų veiklą (į šią veiklą įsitraukė ir DP), tai kita, prokomunistinė, formaliai beveik nieko nekurdama, veikė suderintai, tiesa, šiuokart be­ veik neturėdama vadovaujančio atstovo iš LTSR. Informaciniai centrai (ir seniau įkurti, ir nauji) mėgino naudo­ ti prieš dešimtmečius išbandytą modelį - leido ir platino literatūrą, siuntė savo medžiagą išeivių ir JAV spaudai, skatino išeivius rašyti jai, teikė informaciją apie Lietuvą ir išeivių veiklą. Be to, išeiviai veikė kaip lobistai, rengė politikams siųstų rezoliucijų pavyzdžius ir ieškojo ryšių tarp aukštų politikų, bet vėlgi beveik neturėdami ryškesnės paramos iš kitataučių (sakysim, vien ko vertas atsisakymas transliuoti laidas Balti­ jos šalių kalbomis per „Laisvosios Europos“ radijo stotį). Kaip ir karo metais, taip ir jam pasibaigus vėl, ypač dėl skeptiško P. Zadeikio nusis­ tatymo, nesiryžta bent kiek ženklesnei Lietuvos bylos propagandinei akcijai išnaudojant ryšių su visuomene galimybes. Nežiūrint, regis, tu­ rėtos JAV politikų paramos, nepavyko pasiekti, kad Baltijos šalių klau­ simas būtų nors kartą tapęs JAV kongreso ar senato svarstymo objektu. Tiesa, pastangos galop davė savo vaisius - 1953 m. JAV Kongrese vei­ klą pradėjo Ch. Kersteno komisija, bet jos atsiradimas daugiau sietinas su to meto politine situacija nei su išeivijos veiksmais, juo labiau kad senosios išeivijos galimybės vis labiau silpo dėl jos senėjimo, o buvę DP, atvykę į naujas jiems šalis, dar neturėjo tokių ryšių su JAV politikais kaip senieji išeiviai. Informacinei veiklai atsiliepė ir srovių nesutarimai (tiesa, nemenka dalimi eliminuoti LVS įsijungus į ALT), trintis tarp senųjų išeivių bei buvusių DP, ir ypač į laikmečio pabaigą įsisiūbavę nesutarimai tarp S. Lozoraičio su LDT ir VLIK bei ALT, ypač dėl pri­ oritetų Lietuvos bylos viešinime. Atsiliepė ir Vakarų šalių, vis vengusių kelti Baltijos šalių klausimą tarptautiniuose forumuose, politika, ir tai, kad Baltijos šalys, 1940-1945 m. buvusios vienintelės TSRS agresijos aukomis, karui pasibaigus tapo vienomis iš kelių. Be to, kitos TSRS agresijos aukos buvo daug didesnės šalys ir sulaukdavo didesnio Vaka­ rų diplomatijos dėmesio.

303

304

•

P a b a ig o s ž o d is

Informacinių kovų pobūdį ir intensyvumą visada lemia priešas, kurio informacijos poveikį siekiama neutralizuoti, ar tikslai. Šiuokart, nežiūrint išeivių bendruomenės susiskaldymo, ir jos viduje, ir už jos ribų, galima sakyti, buvo tik vienas pagrindinis priešas - TSRS ir jos sąjungininkai prokomunistiniai išeiviai. Abi pusės, besigrumdamos tarpusavyje, kaip galutinį tikslą matė Vakarų šalių vyriausybes ir jų pla­ čiuosius gyventojų sluoksnius. Kaip minėta, viena iš jų siekė paramos Lietuvos siekiams atgauti nepriklausomybę ir apginti D P nuo sovietų pretenzijų. Kita pusė į pirmą planą kėlė D P klausimo sprendimą pa­ lankia TSRS dvasia, o tik po to - ir Lietuvos pripažinimą integralia TSRS dalimi. Tai darė įtaką ir informacinės mitologijos kūrimui bei jos naudoji­ mui kognityvinėms schemoms. Patriotinė pusė iš paskutiniųjų, kaip ir karo metais, siekė išlaikyti Lietuvos Respublikos kaip laikinai faktiškai suverenumo netekusios, bet juridiškai tebeegzistuojančios valstybės su tam tikromis valstybinėmis institucijomis užsienyje įvaizdį, kartu kūrė DP kaip žmonių, besigelbėjusių nuo antros sovietinės okupacijos ir jos nešamų represijų grėsmės ir liekančių nepriklausomos Lietuvos pilie­ čiais įvaizdį. Prokomunistinė pusė ėmėsi sparčiai socializmą stačiusios LTSR, kuriam pritarė absoliuti gyventojų dauguma, įvaizdžio sklaidos. Kartu buvo kurtas ir DP įvaizdis - iš pradžių kaip asmenų, bėgusių nuo pelnytos bausmės, vėliau jis iš dalies modifikuotas, bandant pa­ teikti didžiąją dalį D P kaip suklaidintus asmenis, kuriems visaip truk­ dyta grįžti į tėvynę. Tradiciškai šių įvaizdžių kūrimui ir palaikymui išnaudota istorija. Tiesa, šiuokart, skirtingai nuo ankstesnio periodo, daugiau dėmesio teko nepriklausomos Lietuvos istorijai, galima sakyti, dėmesys jai pra­ lenkė net 1940 m. įvykių Lietuvoje traktuotę. Taipogi toliau kurti mitai apie pasipriešinimą vokiečių okupacijai. Viena pusė tam gavo papil­ domos informacijos iš ją pergyvenusių DP, kita kartojo jau sukurtus karo metais apie partizanų mūšius, masines žudynes. Pokario metais atsirado nauji mitai apie rezistencines kovas, kurias, anot vienos pusės, palaikė didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Kita pusė kūrė mitus, jog absoliuti LTSR gyventojų dauguma smerkė saujelę ginkluotų išdavikų šalies viduje ir imperialistams parsidavusius pabėgėlius Vakaruose.

P a b a ig o s ž o d is

•

305

Tiesa, taktikos pasirinkimą lėmė politinė situacija. Sakysim, pro­ komunistinė pusė nebeteko galimybės naudotis „kojos tarpduryje“ taktika, nes TSRS virstant JAV ir laisvojo pasaulio priešu Nr. 1, JAV išnyko masinės paramos TSRS ir LTSR akcijos. Prokomunistinė pusė, visais būdais kratydamasi tapatinimo su komunistais, stengėsi įtrauk­ ti išeivius į TSRS palankių JAV organizacijų veiklą, ypač į 1948 m. H. Wallaso rinkiminę kampaniją, taip pat į institucijas, atsiradusias reaguojant į JAV augusį antikomunistinį nusiteikimą, traktuojant jas kaip paskutinius tikrosios demokratijos gynėjus. Oponentams buvo lengviau. Jų antisovietiniai ir antikomunistiniai veiksmai sutapo su senu siekiu kurti išeivio - šimtaprocentinio ameri­ kiečio, demokratijos gynėjo ir remiančio JAV valdžios veiksmus, įvaiz­ dį. Kartu buvo lengviau panaudoti aukos mitą, akcentuojant Lietuvos išgyventas sovietines represijas ir rezistencijos aukas, patirtas kovoje su bendru nauju priešu, ir reikalaujant už jas deramo atlygio - deramo dėmesio Lietuvos laisvės bylai. Kadangi 1945-1952 m. informacinė priešprieša buvo ankstesnių metų kovos tęsinys, joje vėl matome jau per praeitą etapą patirtį su­ kaupusius dalyvius - L. Simutį, K. Pakštą, K. Jurgėlą bei kitus vienoje pusėje, ir A. Bimbą, R. Mizarą, P. Rotomskį - kitoje. Kartu atsirado ir nauji: išeiviškoje - S. Lozoraitis, V. Sidzikauskas, S. Kairys ir kiti DP, LTSR - A. Slavinas, I. Gaška ir kiti. Kaip ir anksčiau, kova bendruomenės viduje buvo ir puolamojo, ir ginamojo pobūdžio. Už jos ribų Lietuvos nepriklausomybę rėmusiai pusei vėl teko vytis įvykius ir ginti Lietuvos interesus, kai galimybės dažnai teleido vienaip ar kitaip atsiliepti į priešo veiksmus, vėl nepavy­ ko inicijuoti reikšmingų, kitataučių žiniasklaidos dėmesį patraukusių akcijų. 1953 m. pradžioje DP globos organizacijų panaikinimas reiškė ir DP eros pabaigą. Buvę DP įsiliejo į įvairių šalių lietuvių bendruome­ nes, pradėdami naują jų istorijos, o sykiu - ir informacinės priešprie­ šos su LTSR etapą. Žvelgiant į kovojusių pusių siekius galima teigti, kad abi galėjo pasidžiaugti sėkme tik iš dalies. Ko gero, labiau pasisekė Lietuvos bylos gynėjams - nors ne kartą atrodė, kad okupacijos pripa­ žinimas sovietinei pusei buvo jau ranka pasiekiamas, vis tik pavyko jo

306

•

P a b a ig o s ž o d is

išvengti, kaip ir TSRS pretenzijų pripažinti Baltijos šalių D P jos pilie­ čiais. Sovietinė pusė galėjo džiaugtis „užšaldžiusi“ Baltijos šalių klau­ simą tarptautiniuose forumuose, bet kito didelio siekio rezultatai buvo apgailėtini - grįžusių DP skaičius toli gražu netenkino sovietinių vir­ šūnių, o jų politinis ir informacinis aktyvumas įvairiose pasaulio šalyse nepaliovė erzinti, tad D P laikmetis - tai tik įžanga į kelių dešimtmečių kovą, kur, silpnėjant TSRS pastangoms susigrąžinti buvusius DP, vis daugiau dėmesio buvo skiriama išeivijos skaldymui ir, išmirštant pro­ komunistinei senajai išeivijai, pastangoms pervilioti į savo pusę bent dalį buvusių DP ar jų vaikų. Kelių dešimtmečių - iki pat 1990-jų kovo 11. Bet tai jau kita istorija.

Summary

THE END OF THE SECOND WORLD WAR in Europe had marked a new period of the fight of Lithuanian emigration and Lithuanian Diplomatic Service (LDT) with the USSR and the Soviet Lithuania in 1945-1952. Lithuanian displaced persons (DP) who took part in it had lent to it a special character. The author attempts to provide an overview of how displaced persons and the LDT used information as a weapon during this period in supporting Lithuania's aim to restore its independence. Information was used by the LDT to represent Lithuania to the leaders of the states in the world and to the wide public as an illegally annexed, but still a juridical existing state. They also prevented the USSR to solve the issues of the displaced persons in the way useful for it. At the same time the changes in the information space are analysed in relation to how successfully the emigration and the LDT used information for the aims of separate operations (against a person or opponent organizations) and in the campaigns of different size. They used it to neutralize the harm done by information disseminated by an enemy, to develop their own positive image and favourable public opinion as well as to influence governmental decisions useful for Lithuania in different countries (first of all on the USA). The change of information myths over the period are also explored as well as the facts and arguments supporting the aims of work with information. In addition to the public information dissemination, the author also has made an attempt to get a glimpse into the secret dissemination of information (i.e. intelligence) as much as data allowed him to do this. Specific patterns of change in 1945-1952 defined the structure of the investigation that is „fragmented“ into several parts in relation to the conditions of historical context and the usage of information defined by them. The book consists of four parts: • The first one analyses political and public changes happening in 1945-1952 in Lithuania and emigration, reviews the state of the

308

•

S u m m a ry

information space, especially, in relation to the displaced persons and structures involved in information contradictions of the competing parties; • The second part looks at the problems of information acquisition, especially about the situation in Lithuania, which became more and more closed as repressive Soviet structures fought against undesirable information leaks outside the USSR; • The third one investigates the information pressure directed from the Soviet side against Lithuanian displaced persons that was exercised directly against them or with the help of the procommunist emigration in the USA and other countries and by exploiting the information contradictions in exile communities; • The fourth part examines the attempts of Lithuanian immigration to revive the case of the Lithuanian state and the fate of the displaced persons on the international level and to neutralize the attempts of the USSR to influence these issues in the direction useful to it. Unfortunately the work on the book was problematic as despite attention attracted to the events of the examined period in Lithuania and discussions of different aspects related to Lithuanian displaced persons, there is a serious lack of research on the aspects of interest to the author. Therefore, the main source in preparation of the book was archival material and the periodical press of the period. It was mentioned that tenths of thousands of Lithuanian displaced persons rendered a very special colour to this period. This can be considered as the biggest political emigration in the history of Lithuania. People living in camps in different West European states expected to come back to their free homeland and prepared for that for several years. They have created the „camp“ Lithuania with political, public, educational and cultural structures in hope to move all of them to the homeland. They expected those to serve as a foundation in recreation of life in independent Lithuania. However, the hopes were disappearing. The possibilities to leave Germany came about. The crumbling Lithuania of displaced persons tried to hang on in the countries, to which displaced persons migrated, first of all in the USA. Therefore the DPs did not try to get united with earlier emigration. The encounter of the DPs with the old emigration was the encounter of entirely different worlds often leading to misunderstandings.

S u m m ary

•

A large number of DPs who grew up in Lithuania led by one party could not understand the life style of the old emigration influenced by the democratic rule in the USA. In addition, the pain of two occupations defined political extremism of the DPs when they met with the part of the old emigration of the pro-communist orientation. It was especially clearly expressed in the picketing of the pro-communist events. The previous DPs could find common language with the diplomats of Lithuania. The leaders of the old emigration did not trust them entirely and did not hurry to support their position on different issues of Lithuanian independence. However, both the new and the old emigration were hostile to the pro-communist part of emigration, which tried to support uncritically all changes in Soviet Lithuania, though looking from the perspective of several decades one can feel that they acted as if being trapped and hopeless, refusing to admit the mistakes and trying to justify repressions by the prospect of happy future. This can be proved by the actions of the pro-communist emigrants in the information space. The part belonging to them has been least changed during 1945-1952, but suffered most from the aging audience, though it was supplied further (as before in 1940-1945) with information material from Soviet Lithuania. They used this information in printed and oral information dissemination channels. One can state that in 1945-1952, oral information dissemination was in decline, which has started during previous decades. The speeches and lectures were rare and smaller, the events attracted less and less people. To some extent the patriotic side was more active because of the new speakers emerging from among the DPs. They organized special routes for them and organized events in different localities where the pro-communist activists (especially, A. Bimba) gave speeches. The tradition of cinema was still strong, but the pro-communist side relied on the Soviet films or reels shot by their own operators. Their opponents used old pre-war films and several roles from the DP camps. The attention was attracted by television that appeared at the end of the 40s, but due to the objective factors it stayed beyond the limits of the exile information space, except some occasional participation of emigrants in different broadcastings. The old emigration increased the number of hours on radio. DPs’ plans related to radio did not come to fruition and after they emigrated they joined the existing radio broadcasts run by old emigration. At the beginning of the 1950s they managed to achieve that „Voice of America“ started broadcasting in Lithuanian, because the Vatican radio was quite specific and did not

309

310

•

S u m m a ry

meet the need of countering the information from Soviet Lithuania. The attempts were made to keep up the visual information tradition and to participate in American events. Constant planning can be traced in using art and sports to keep the name of Lithuania in discourse by organizing concerts of mainly DP art groups, art and other types of exhibitions. Dissemination of printed information in exile went through stormy processes because the DPs created short-lived but very effective systems of book publishing and periodical press as well as those of dissemination of the printed production. Later they have used their experience in other countries by participating in existing publishing structures or creating new ones. They had created premises to revive the printed information dissemination and to ensure its further survival. Partly this is true also of the information management and dissemination structures that have rich history. Among these the Lithuanian Catholic Press Society and others can be mentioned. Earlier created special information structures such as LAIC and information centres of diplomatic services survived and continued their work after 1940s. The DPs made an effort to establish their own structures or influence the old ones, but it is possible to state that none of them could be compared with J. Gabrys’ Lithuanian Information Bureau (Switzerland) and Lithuanian Information Bureau (Washington) that functioned during the period of 1910s and 1920s. They lacked their inventiveness, energy and contacts with non-Lithuanian media. It seemed that this was understood and the DPs tried to get accepted by international or other non-Lithuanian institutional information bodies, such as „Voice of America“ or „National Committee Free Europe“. The vitality of the information space is directly linked to information acquisition. The acquisition of international information and messages from Lithuanian colonies did not pose serious or unexpected difficulties. The system that was created and developed over decades worked without problems. International information was received from the news agencies, general periodical press and radio. Information from the colonies was provided by local freelance correspondents. The editing offices also exchanged information or used it with the permission from colleagues. However, getting information from Lithuania became a huge problem in comparison with 1940-1945. The repressive Soviet structures used all possible means to stop the spread of the undesirable information over the country borders. Those living abroad again had to rely on the news

S u m m ary

•

brought by scarce visitors (including the resistance members), some of which were planted by Soviet security. In general this period was characterized by close attention of the Soviet security to exile activities. After the war, this activity became one of the intensely observed phenomena, especially, because of the contacts of the emigrants with the intelligence agencies of the USA, the Great Britain and other countries. For the latter, the emigrants and displaced persons from Lithuania as well as from other East European countries were useful helpers in intelligence tasks directed against the USSR. They used to risk their lives not for material rewards, but because of idealistic goals. The emigration had to manoeuvre and negotiate its way to stay more or less independent without turning completely into obedient executors of alien will. This effort was especially visible in the maintenance of independent Lithuanian resistance, especially, with regard to the Soviet propaganda that treated any contacts with foreign intelligence as the evidence of subservient position of the resistance. Unfortunately, these contacts did not help to solve the problem of getting reliable information from Lithuania. The emigration had to do with the little received from the resistance structures, one or another person who managed to get away from Lithuania, Soviet press, and other sources. Sometimes, an easier way was used and pure speculation on what could have happened (or should have) was presented as information. On the other hand, though pro-communist organizations received much material from the Soviet Lithuania, most of it was propaganda. The audience could feel that the only representative visiting Lithuania A. Bimba provided restricted information and this has damaged the effectiveness of the pro­ communist information activity. Further information actions used to be inspired by different goals, e.g. the aim to influence decision makers as the tradition of the meetings with the high US officials by the representatives of the emigration and Lithuanian Diplomatic Service was continued as well as the tradition of sending memoranda on various occasions. Another goal was to neutralize information activity of the opponents including presentation of biased or false information to the governmental institutions during the periods of favourable political atmosphere. However, the most important task was to counteract information pressure from the USSR directed towards the emigrants themselves and towards the international public opinion. It is also worth remembering that during this period the West and the East

311

312

•

S u m m ary

entered the stage of information wars and Lithuanians were participating in it on both sides. The USSR treated the displaced persons as an international problem and regarded them as a sort of a military enemy that should be annihilated as soon as possible. This task defined the intensity of the information pressure directed against the DPs using all possible means of the time. The Office of the Repatriation Commissioner until its last day worked as a militarized institution and its many generals, colonels and other army officers were led by a general and the future Marshal of the USSR F. Golikov. Lithuanian and other DPs were pushed into the defensive positions trying in one or another way to undo and neutralize the efforts of the Soviet side. They entirely lacked possibilities to retaliate, though their stay abroad and avoidance to come back caused serious ideological and propaganda problems to the USSR and the Soviet Lithuania structures seeking to control the feelings of the broad public. As only a small part of the previous DPs returned from the Western zones, it is possible to argue that the Soviet side had lost this battle. The emigration used the system that was revived after the Soviet occupation of Lithuania in 1940. Their response to the Soviet actions directed towards international opinion formation was to send the protest letters, the documents opposing Soviet repressions in Lithuania, demands not to acknowledge the occupation and to support the right of the Republic of Lithuania for independence. They demanded for the same actions in the petitions to the members of the Congress and the Senate, in the letters and protests published in non-Lithuanian press, requirements to correct the mistakes in information about Lithuania and so on. American politicians were invited to the protest meetings and other events hoping that this will attract the attention of the local media. However, during the post-war years, these actions were usually episodic and mainly planned on paper. In contrast to the 1910s-1920s, the model of a long-term information campaign was not created. The lack of the skills to create one clear structure appealing to the others was evident. The DPs and the old emigration had separate structures and managed only to talk about the unity in the actions without tangible results. There were no highlights, such as Lithuanian Days announced by W. Wilson and the Pope during the First World War. Vatican also did not react to the letter of Lithuanian Catholics that was created and signed by thousands of people in occupied Lithuania and carried abroad through grave dangers.

S u m m ary

•

During the war and the post-war period the participants in the information controversy had clear goals. They were slightly modified though: one side defended the right of Lithuania to independence and opposed the idea to treat the DPs as Soviet citizens and took care of their fate. The other side, avoided direct support to the myth of voluntary transfer of Lithuania into a Soviet Republic and was more engaged in spreading the myths of the DPs as military criminals and of the Lithuanian resistance as traitors. Both sides looked for leading groups abroad and directed their information towards them seeking decisions in favour of their ideas. Both tuned their efforts in with other two Baltic States, Latvia and Estonia, emphasized the similarities of their fates and tried to influence the opinion of wide public. One side proceeded with establishment of special information institutions and development of their activities together with the DPs. The other pro-communist side formally had not established anything, but acted conceitedly and, in this case, without any leading representative from the Soviet Lithuania. Information centres (the old and the new ones) used the model tried for decades: published and disseminated literature, sent their material to emigration and the USA press, stimulated the emigrants to write to the press, provided information about Lithuania and activities in exile. The emigrants also acted as lobbyists: prepared drafts of resolutions sent to the politicians, sought contacts with high rank politicians, etc. However, they lacked support from other emigrants, as the example of the rejected idea to broadcast over the Radio Free Europe in Baltic languages showed. The possibilities of public relations were not used to promote Lithuanian case through a more significant propaganda action because of the lack of determination and scepticism expressed by P. Žadeikis. Though there was support from the USA politicians, the issue of the Baltic States was never included into the debates of the US Congress or Senate. Finally, these efforts produced some result. Ch. Kerstens commission was established in the US Congress in 1953, but it was more related to the political situation of the moment that to the actions of emigrants, especially, as the possibilities of the old emigration were vanishing in relation to its aging, and the new DPs just arriving to the new countries had not yet established the equivalent links to the USA politicians. Information activity was also damaged by conflicts among different streams though they were basically eliminated when the LLL (League for Lithuanian Liberation) joined the American Lithuanian Council. The friction between the old emigration

313

314

•

S u m m a ry

and the DPs about the priorities in the Lithuanian case were damaging, especially, the conflicts between S. Lozoraitis and the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania, the American Lithuanian Council and the Lithuanian Diplomatic Service. The policy of the Western countries that avoided raising the issue of the Baltic States in the international forums was not encouraging either. Besides, the Baltic States that had been the only victims of the Soviet aggression during 1940-1945, were in a wide company after the end of the war. Most of the other victims were larger and received more attention from the Western diplomacy. The intensity and the character of information struggle were mainly defined by the enemy and its goals or information impact that should be neutralised. In this case, despite the fragmentation of exile community inside and outside, there was only one common enemy - the USSR and its allies the pro-communist emigrants. Both sides fighting each other saw their final goal in the governments of the Western countries and their wide public. One of them sought support for the Lithuanian aims to regain the independence and to defend the DPs from the Soviet overtake. The priority of the other side was solving the issue of the DPs favourably for the USSR and only then - the acknowledgement of Lithuania as an integral part of the USSR. These goals influenced the creation of information mythology and the usage of cognitive schemes. The patriotic side did everything to maintain the image of the Republic of Lithuania that had temporarily and factually lost the sovereignty, but legally still existed and maintained the official state institutions abroad. This activity continued the trend of the war period. It also created the image of the displaced persons as people who escaped the second Soviet occupation and its repressions. They remained the citizens of the Republic of Lithuania. The pro-communist side was engaged in spreading the image of the Soviet Lithuania that was rapidly building socialism supported by the majority of its inhabitants. In addition it activated the image of the displaced persons who ran away from the deserved punishment. Later it was modified and represented the DPs as mainly mislead people who faced major obstacles to return home. Traditionally history was used to create and sustain these images. However, in this case it was used differently. More attention was paid to the history of independent Lithuania. This attention exceeded even the treatment of the 1940 events in Lithuania. The myths of resistance to German occupation were also maintained. One side received additional

S u m m ary

•

information from the DPs who lived through the period, the other one exploited ready made myths about the partisans'fights and mass massacre. During the post-war years new myths of resistance fights supported by the majority of Lithuanian population were created. The other side spread myths that the absolute majority of the Soviet Lithuanian population condemned a few armed traitors inside the country and the refugees in the West who sold themselves to imperialists. The choice of tactics was defined by the political situation. When the pro-communist side lost the possibility to use the tactics of „keeping the foot indoors“ because the USSR turned into the enemy no.l of the USA and the free world they stopped organizing mass actions in support of the USSR and the Soviet Lithuania. This party tried to get away from being identified with communists and worked on involvement of the emigrants in the activities of the USA organizations friendly towards the USSR, e.g., engaging actively in the elections campaign of H. Wallace in 1948 or supporting the institutions established in the course of reaction to the anti-communist campaign in the USA and treating them as the last defenders of the true democracy. The situation of the opponents was better. Their anti-Soviet and anti­ communist actions were in line with the old aim - to create an image of an emigrant who is hundred percent American, fights for democracy and supports the actions of the USA government. It was also easier to use the myth of martyrdom and emphasize the Soviet repressions in Lithuania, the losses in the resistance fights with the new common enemy, to demand a proper reward, i.e. attention to the case of freedom for Lithuania. As the information controversy in 1945-1952 was a continuation of the earlier fights the same participants who acquired experience during the preceding stage were taking part in it: L. Simutis, K. Pakštas, K. Jurgėla and others, on one side, and A. Bimba, R. Mizara, P. Rotomskis, on the other. There were also new names: S. Lozoraitis, V. Sidzikauskas, S. Kairys and others, on the emigration side and A. Slavinas, I. Gaška, etc., on the other one. As previously, the fight inside the community was both of an offensive and of a defensive character. The side supporting the independence of Lithuania living abroad had to run after the events and defend the interests of Lithuania when the possibilities to respond to the enemies'actions were limited. It did not manage to initiate significant actions or events that could have attracted the attention of foreign press.

315

316

•

S u m m ary

The abolition of the DP protection organizations at the beginning of 1953 also signified the end of the era of the displaced persons. Previous DPs had entered different Lithuanian communities in different countries and started a new chapter in the history and the information controversy with the Soviet Lithuania. Looking back at the goals of the struggling sides, one can say that both could boast only of partial success. Most probably the defenders of the Lithuanian case were more successful, though it seemed quite often that the acknowledgement of the status favourable to the Soviet side was within the reach. However, it had never materialized as well as the demands to treat the DPs from the Baltic States as the citizens of the USSR. The Soviet side could be glad to have neutralized the Baltic issue in international forums; however the results of the high aims were poor. The number of the DPs who returned did not satisfy the Soviet government. The political and information activity of the DPs in different countries of the world continued to irritate it. The stage of the DP activities was only an introduction to the decades of fight when the USSR weakened its efforts to claim back the DPs and paid more attention to the attempts to fragment the emigration communities. It also tried to entice at least a part of the previous DPs or their children on its side to replace the old pro-communist emigration that was dying out. This lasted for several decades up till 11th of March, 1990. But this is another story.

Literatūra ir šaltiniai

ARCHYVINIAI

ŠALTINIAI

Lietuvos valstybinis centrinis archyvas 1. ALKRF spaudos biuras. Nr. 1-19.1945. Apr. 668. F. 1. B. 555 L. 35. 2. Amerikos spauda apie lietuvių meno parodą New York. Apr. 656. B. 2. F. 833. L. 44. 3. Antra Amerikos Lietuvių Misijos į Washingtoną reikalauti Kongreso narių akcijos Lietuvos klausimu. Atsišaukimas. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 75. 4 . BDPS užsienio delegatūros biuletenis Nr. 6.1948, rugsėjo 25. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 64-65. 5. Bačkis, S. Laiškas S. Lozoraičiui. 1947, birželio 9. Apr. 668. F. 1. B. 38. L. 96. 6. Bačkis, S. Laiškas J. Šauliui. 1946, spalio 17. Apr. 668. F. 1. B. 38. L. 65. 7. Bačkis, S. Laiškas J. Pabedinskui. 1950, vasario 10. Apr. 668. F. 1. B. 38. P. 126. 8. Bačkis, S. Pro memoria apie tai, kam kokia informacinė medžiaga buvo įteikta Paryžiaus konferencijos metu. 1946, spalio 19. Apr. 668. F. 1. B. 18 L. 15-16. 9. Bačkis, S. Pro memoria. 1948, kovo 9. Apr. 668. F. 1. B. 29. P. 52. 10. Bačkis, S. Pro memoria. 1950, gegužės 12. Apr. 668. F. 1. B. 332. L. 1. 11. Balutis, B. K. Laiškas M. Krupavičiui. 1946, lapkričio 6. Apr. 668. F. 1. B. 17. L. 85. 12. Bendraraštis Nr. 3.1952, vasario 10. Apr. 660. F. 1. B. 4. L. 9-11. 13. Bendraraštis Nr. 4.1952, kovo 1. Apr. 660. F. 1. B. 4. L. 24. 14 . Bendraraštis Nr. 5.1952, kovo 25. Apr. 660. F. 1. B. 4. L. 27-32. 15. Bendraraštis Nr. 11.1952, spalio 31. Apr. 660. F. 1. B. 4. L. 71. 16. Bičiūnas, J. Laiškas S. Lozoraičiui. 1950, kovo 25. Apr. 668. F. 1. B. 328. P. 3. 17. Bielinis, K. Laiškas bendradarbiams. 1952, liepos 21. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 103-112. 18 . Boston committee for Lithuanian independence. Apr. 656. F.2. B. 786 p.43. 19 . Budrys, J. Laiškas P. Dailydei. 1951, rugsėjo 5. Apr. 656. F. 2. B. 689. L. 71. 20. Budrys, J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, liepos 19. Apr. 656. F. 2. B. 907. L. 10. 21. Budrys, J. Laiškas P. Žadeikiui. 1946, balandžio 17. Apr. 656. F. 2. B. 926. L. 87.

318

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

22. Budrys, J. Laiškas R Žadeikiui. 1949, kovo 3. Apr. 656. F. 2. B. 929. L. 68. 23. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1949, birželio 22. Apr. 656. F. 2. B. 689. L. 42. 24 . Budrys, J. Laiškas P. Žadeikiui. 1950, vasario 24. Apr. 656. F. 2. B. 319. L. 479. 25. Capran, Keith B. Laiškas P. Daužvardžiui. 1951, vasario 13. Apr. 656. F. 2. B. 789. L. 73. 26. Crane, Ruth. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, vasario 4. Apr. 656. F. 2. B. 790. L. 42. 27. Dailidė, P. Laiškas J. Budriui. 1951, rugpjūčio 29. Apr. 656. F. 2. B. 689. L. 74. 28. Daužvardis, P. Laiškas George C. Dewitt, 1949, rugsėjo 17. Apr. 656. F. 2. B. 79. L. 18. 29. Daužvardis, P. Laiškas R Žadeikiui. 1945, lapkričio 9. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 30.

30. Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, lapkričio 10. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 29. 31 .

32. 33. 34 .

35. 36. 37. 38.

39. 40 . 41 . 42 . 43 . 44 .

Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1946, gegužės 9. Apr. 656. F. 2. B. 926. L. 105. Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1949, rugsėjo 29. Apr. 656. F. 2. B. 863. L. 3. Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1951, vasario 26. Apr. 656. F. 2. B. 689. L. 396. Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, vasario 6. Apr. 656. F. 2. B. 790. L. 36. Daužvardis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, gegužės 27. Apr. 656. F. 2. B. 323. L. 107. Dovydėnas, L. Laiškas P. Žadeikiui. 1950, rugsėjo 12. Apr. 656. F. 2. B.930. L . 183. Dudley, Lavinia. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, rugsėjo 3. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 137. E. Lietuvos respublikos prezidento p. Lietuvos diplomatinių misijų šefo min. St. Lozoraičio pasitarimas su Lietuvos rezistencijos užsienyje atstovais, įvy­ kęs 1950 m. sausio 7 d. Londone. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 134-136. Gaška, I. Laiškas Denisovui. 1951, sausio 31. Apr. R-1019. F. 4. B. 49. L. 3-10. Genocide in Europe. The Washington post. 1950. February 13. Apr. 656. F .2 .B .1 0 8 .L .4 2 . Grigaitis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1945. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 32-33. Grigaitis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1949, kovo 11. Apr. 656. F. 2. B. 833. L. 17. Grigaitis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1951, gruodžio 6. Apr. 656. F. 2. B. 322. L. 133-136. Graužinis K. Lietuviškų bolševikų kongresas Montevideo 1946 m. rugpjūčio 24-25.1946, rugsėjo 10. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 198-199.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

45 .

46. 47 .

48. 49 .

50. 51. 52. 53 . 54 .

55. 56. 57. 58. 59. 60. 61 .

62. 63. 64 .

65. 66.

67. 68. 69.

•

Graužinis, K. Nauja Norkaus - Gabrio intryga. 1946, sausio 26. Apr. 656. R 2. B. 126. L. 178. Graužinis, K. Lietuviškų bolševikų kongresas Montevideo. 1946 m. rugpjū­ čio 24-25.1946, rugsėjo 10. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 198-199. Graužinis, K. Pro memoria. Apr. 656. F. 2. B. 789. L. 103-104. Jurgėla, K. Laiškas A. Merkeliui. 1950, balandžio 22. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 209. Jurgėla, K. Laiškas P. Žadeikiui. 1948, rugsėjo 13. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 138. Jurgėla, K. Laiškas P. Žadeikiui. 1951, liepos 26. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 256. Rajeckas, J. Laiškas Elizebth W. King, 1946, gegužės 27. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 54. Rajeckas, J. Laiškas Zbignew Brzezinski. 1949, kovo 31. Apr. 656. F. 2. B. 317. L. 432. Kai kurių LRS interiniame susirašinėjime vartojamų kriptonimų, slapyvar­ džių ir pravardžiavimų sąrašas. Apr. 660. F. 1. B. 5. L. 9. Karvelis, P. Įgaliojimas. 1948, liepos 3. Apr. 656. F. 2. B. 745. L. 1. Kas-Kasmauskas, John. Laiškas P. Žadeikiui. 1950, liepos 6. Apr. 656. F. 2. B. 678. L. 117. Kauno ir Vilniaus radijo stočių laidų apžvalga. 1950 m. sausio 14. Apr. 668. F. l.B . 555. L. 216. LAIC. Žinių santrauka. 1946, kovo 6. ALT akcija D P ginti. Apr. 656. F. 2. B. 909. L. 38-44. LAIC. Žinių santrauka Nr. 72.1946, kovo 8 d. Apr. 656. F. 2. B. 909. L. 41. LAIC. Žinių santrauka. 1948, vasario 27. Apr. 656. F 2. B. 786. L. 23. LAIC. Žinių santrauka. 1950, vasario 7. Apr. 656. B. 2. F 788. L. 26. LTB Vyriausiojo komiteto pirmininkas. Laiškas ALT. 1948, vasario 13. Apr. 656. F. 2. B. 833. L. 1. Lanskoronskis, J. Laiškas S. Lozoraičiui. 1952, balandžio 2. Apr. 668. F. 1. B. 327. L. 21. Lapinskas, J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, spalio 3. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 6. Lietuva nuo rusų atėjimo 1944 m. iki 1946 m. sausio 22 d. Apr. 668. F. 1. F. 555. L. 3-11. Lietuvos būtis Argentinos ir Urugvajaus spaudoje. Apr. 656. F. 2. B. 787. L. 78. Lietuvos pasiuntinybės Washingtone biuletenio CU R R EN T N EW S O N T H E LIT H U A N IN A SITUATION adresatų 1952.2.25. pataisytas sąra­ šas susideda. Apr. 656. F. 2. B. 932. L. 71. Lietuvos politinė ir diplomatinė misija. Projektas. Apr. 660. F. B. 1. L. 219221. Lietuvos TSR administracija. Apr. 668. F. 1. B. 555. L. 101-115. Lingys, J. Laiškas P. Žadeikiui. 1946, birželio 29. Apr. 656. F. 2. B. 926. L . 142.

319

320

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

70. Mejeris, F. Laiškas J. Budriui. 1952, lapkričio 14. Apr. 656. F. 2. B. 932. L. 293-294. 71 . Mejeris, F. Laiškas K. Graužimui. 1947, rugpjūčio 29. Apr. 656. F. 2. B. 130. L. 41-42. 72. Mejeris, F. Laiškas K. Graužimui. 1947, lapkričio 4. Apr. 656. F. 2. B. 130. L .50-53. 73. Mejeris, F. Laiškas K. Graužimui. 1950, birželio 19. Apr. 656. F. 2. B. 130. L. 87. 74 . Mejeris, F. Laiškas K. Graužimui. 1950, liepos 19. Apr. 656. F. 2. B. 130. L. 100-101. 75. Mejeris, F. Laiškas P. Žadeikiui. 1947, vasario 22. Apr. 656. F. 2. B. 130. L. 14. 76. Mejeris, F. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, spalio 17. Apr. 656. F. 2. B. 130. L. 116. 77. Memo. Lietuvos laisvės komiteto veikla lapkričio mėn. Apr. 656. F. 2. B. 691. P. 185-188. 78. Morey, Al. Laiškas P. Daužvardžiui, 1950, sausio 17. Apr. 656. F. 2. B. 788. L. 11. 79. Nepriklausomybės šventė Rio de Janeire. Apr. 656. F. 2. B. 790. L. 112.

80. Navickas, Antanas. Laiškas VLIKui. 1947. Apr. 668. F. 1. B. 38. L. 98. 81. Neatidėliotinu tvarkytinu reikalu. Apr. 668. F. 1. B. 328. L. 7-8. 82. Neveravičius, F. Laiškas S. Žymantui. 1951, gegužės 18. Apr. 660. F. 1. B. 5. L. 12. 83. Olis, A. Laiškas P. Žadeikiui. 1949, liepos 20. Apr. 656. F. 2. B. 833. L. 24. 84 . Olis, A. Laiškas P. Žadeikiui. 1949, rugpjūčio 28. Apr. 656. F. 2. B. 79. L. 15. 85. Outline of proposals by Lithuanian, Latvian, Estonian and Baltic American leaders. New York, October 25,1950. Apr. 656. F. 2. B. 689. L. 131. 86. Padalskis, P. Laiškas P. Žadeikiui. 1947, balandžio 13. Apr. 656. F. 2. B. 108. L. 35 87. Pastebėjimai prie VOA tansliacijų už laikotarpį balandžio 8 iki gegužės 15 d. imtinai. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 256-258. 88. Petraitis, J. Laiškas gerb. redaktoriui. 1951, rupgjūčio 8. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 260. 89. Polišaitis, A. Laiškas K. Graužimui. 1947. Apr. 656. F. 2. B. 785. L. 208-209.

90. Pro memo Nr. 67.1948, rugsėjo 27. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 37. 91. Pro memo Nr. 35.1948, lapkričio 26. Apr. 668. F. 1. B. 17. L. 140. 92. Pro memo. 1949, vasario 25. Apr. 668. F. 1. B. 17. L. 147. 93. Pro memo Nr. 5.1949, gruodžio 28. Apr. 656. F. 2. B. 746. L. 14-18. 94 . Pro memo. 1950, lapkričio 23. Apr. 656. F. 2. B. 320. L. 122. 95. Pro memo 1951, balandžio 27. Apr. 668. F. 1. B. 18. L. 3. 96. Pro memo. 1951, balandžio 10. Apr. 656. F. 2. B. 321. L. 373-375. 97 . Pro memo. 1951, lapkričio 28. Apr. 668. F. 1. B. 18. L. 14 98. Pro memo. 1952, lapkričio 24. Apr. 656. F. 2. B. 324. L. 181. 99. Pro memo. 1952, gruodžio 1. Apr. 668. F. 1. B. 18. L. 26.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

100. Pro memo apie ALT delegacijos atsilankymą Baltuosiuose Rūmuose 1948 m. rugsėjo 16.1948, spalio 11. Apr. 668. F. 1. B. 105. L. 168-169. 101. Pro memo. 16 vasario (1948) Vašingtone. Apr. 656. F. 2. B. 786. L. 155-157. 102. Pro memoria. 1948, kovo 9. Apr. 668. F. 1. B. 29. L. 52. 103. Pro memoria. 1948, balandžio 6. Apr. 668. F. 1. B. 29. L . 53. 104. Pro memoria. 1948, gruodžio 4. Apr. 668. F. 1. B. 29. L. 67. 105. Pro memoria. 1950, vasario 8. Apr. 656. F. 2. B. 746. L. 25. 106. Pro memoria. 1951, balandžio 2. Apr. 668. F. 1. B. 30. L. 10. 107. Pro memoria. LPG veikla 1950 m. sausio ir vasario m. m. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 17-20. 108. Pro memoria. PLG veikla 1952 m. gegužės mėn. Apr. 656. F. 2. B. 691. L .53-56. 109. Pro memoria. PLG veikla 1952 m. birželio mėn. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 90-92. 110. Pro memoria. PLG veikla 1952 m. liepos mėn. 656. F.2. B.691. P. 120122 111. Pro memoria. PLG veikla 1952 m. rugsėjo mėn. A pr.656. F .2. B.691. L. 152. 112. Rastenis, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, birželio 9. Apr. 656. F. 2. B. 323. L .51-53. 113. Rudminas, J. Atviras laiškas latvių atstovybei. 1946, sausio 26. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 868. 114. Seka žinios perduotos per Libaną. Apr. 668. F. 1. B. 555. L. 161-163. 115. Sidzikauskas, V. Laiškas Lietuvos diplomatams. 1948, vasario 22. Apr. 656. F. 2. B. 726. L. 26. 116. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikui. 1952, gegužės 29. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 51. 117. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, vasario 9. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 12. 118. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikui. 1952, gegužės 12. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 46. 119. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, rugpjūčio 14. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 130. 120. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, spalio 15. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 168. 121. Sidzikauskas, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1952, spalio 28. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 172. 122. Sidzikauskas, V. Pro memo. 1951, vasario 12. Apr. 656. B. 2. F. 689. L. 154. 123. Sidzikauskas, V. Pro memoria Nr. 19. 1951, rugpjūčio 2. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 132. 124. Sidzikauskas, V. Pro memoria Nr. 30. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 214-216. 125. Sidzikauskas, V. Pro memo Nr. 32. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 247. 126. Sidzikauskas, V. VLIK ir V T pirmininkų misija JAV. Pro Memoria Nr. I. 1949, vasario 19. Apr. 656. F. 2. B. 683. L. 2-3.

.

321

322

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

127. Stašinskas, V. Laiškas R Žadeikiui. 1952, birželio 25. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 129. 128. Stonys, J. Žodelis dėl Voice of America lietuviškos programos. 1951, gegu­ žės 20. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 237-239. 129. Strimas-Strimavičius, VI. Pro memoria. 1950, birželio 24. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 210-211. 130. Šešioliktoji Vasario Švedijoje. LAIC. Žinių santrauka. 1948, vasario 27. Apr. 656. B. 2. F. 786. L. 2. 131. Šimaitis, V. Laiškas P. Žadeikiui. 1951, gegužės 15. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 33. 132. Tarvydas. Laiškas Butautui. Apr. 660. F. 1. B. 5. L. 8. 133. Thomas, Bob. Laiškas P. Žadeikiui. 1946, rugpjūčio 12. Apr. 656. F. 2. B. 324. L. 24. 134. Trečiokas, A. S. Laiškas P. Žadeikiui. 1947, vasario 16. Apr. 656. F. 2. B. 785. L. 33. 135. Trimakas, A. Laiškas P. Žadeikiui. 1951, lapkričio 6. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 227. 136. Trimakas, A. Pro memoria. Psichologinio karo konferencija Washingtone. 1952, vasario 25. Apr. 656. F. 2. B. 746. L. 100-103. 137. VLIK atsišaukimas Lietuvos nepriklausomybės 30 metų sukakties. Eltos biuletenis. 1947, gruodžio 24. Apr. 656. F. 2. B. 786. L. 1-3. 138. VLIK atstovų, ALT VK ir Patariamosios Lietuvių grupės 1952 balandžio 5 Niujorko pasitarimo protokolas. Apr. 656. F. 2. B. 683. L. 46-53. 139. VLIK delegacijos ir Lietuvos diplomatijos šefo St. Lozoraičio pasitarimų I posėdžio, įvykusio 1951 m. rugsėjo 2 d. Reutlingene protokolas. Apr. 656. F. 2. B. 322. L. 360-371. 140. Vaitiekūnas, V. Pro memoria 1951, birželio 25. Apr. 656. F. 2. B. 690. L. 114-115. 141. Vasario 16 minėjimai. Apr. 656. F. 2. B. 787. L. 140. 142. Vasario 16 Urugvajuje. Apr. 656. F. 2. B. 790. L. 94. 143. Vėbra, J. J bendraraštį Nr. 4 (ir Nr. 3). 1952, kovo 12. Apr. 660. F. 1. B. 9. L. 62. 144. Vėbra, J. J bendraraštį Nr. 7.1952, liepos 15. Apr. 660. F. 1. B. 9. L. 295. 145. Vizgirda,T. Laiškas ALT. 1949, balandžio 25. Apr. 656. F. 2. B. 929. L. 98100 146. Vizgirda, T. Laiškas J. Baltrušaičiui. 1951, rugpjūčio 4. Apr. 656. F. 2. B. 931. L. 181. 147. Užsienio BDPS. Įsakymas Nr. 2. 1947, gruodžio 7. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 2. 148. Užsienio BDPS. Įsakymas Nr. 3. 1947, gruodžio 7. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 3. 149. Užsienio BDPS. Įsakymas Nr. 5. 1947, gruodžio 12. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 7. 150. Užsienio BDPS. Įsakymas Nr. 8. 1948, sausio 20. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 10.

.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

151. Užsienio BDPS. įsakymas N r. 19.1948, balandžio 22. Apr. 660. F. 1. B. 1. L. 34. 152. Žadeikis, P. Laiškas S. Bačkiui. 1945, gruodžio 31. Apr. 656. F. 2. B. 310. L. 21. 153. Žadeikis, P. Laiškas S. Bačkiui. 1946, lapkričio 11. Apr. 656. F. 2. B. 312. L .300. 154. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1945, liepos 7. Apr. 656. F. 2. B. 907. L. 2. 155. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1945, liepos 30. Apr. 656. F. 2. B. 310. L .982. 156. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1945, spalio 11. Apr. 656. F. 2. B. 925. L. 149. 157. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1945, lapkričio 14. Apr. 656. F. 2. B. 310. L. 256. 158. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1946, sausio 9. A pr.656. F .2. B .311. L. 956. 159. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1946, sausio 19. A pr.656. F .2. B .311. L. 898. 160. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1946, vasario 4. A pr.656. F .2. B .311. L . 791. 161. Žadeikis, P.Laiškas J. Budriui. 1946, vasario 22. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 656. 162. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1946, kovo 4. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 586. 163. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1946, balandžio 26. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 196. 164. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1947, vasario 3. Apr. 656. F. 2. B. 313. L. 1004. 165. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1948, kovo 6. Apr. 656. F. 2. B. 315. L. 674. 166. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1948, balandžio 13.Apr. 656. F. 2. B. 315. L. 375. 167. Žadeikis, P. Laiškas J. Budriui. 1952, kovo 8. Apr. 656. F. 2. B. 932. L. 83. 168. Žadeikis, P.Laiškas V. Čerčiliui. 1946, kovo 16. A p r.656. F .2. B .311. L. 479. 169. Žadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1946, sausio 9. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 955. 170. Žadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1946, gegužės 2. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 168. 171. Žadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1948, kovo 12. Apr. 656. F. 2. B. 315. L. 607. 172. Žadeikis, P.Laiškas P.Daužvardžiui. 1951, lapkričio 6. A pr.656. F .2. B. 322. L. 392. 173. Žadeikis, P. Laiškas diplomatams. 1946, lapkričio 12. Apr. 656. F. 2. B. 312. L. 291. 174. Žadeikis, P. Laiškas Don Antonio Espinosa de Los Monteros. 1947, gegužės 12. Apr. 656. F. 2. B. 744. L. 5.

323

324

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

175. Žadeikis, P. Laiškas Earl Schench Miers. 1946, birželio 13. Apr. 656. F. 2. B. 312. L. 1055. 176. Žadeikis, P. Laiškas V. Gyliui. 1949, birželio 29. Apr. 656. F. 2. B. 317. L. 9. 177. Žadeikis, P. Laiškas P. Grigaičiui. 1952, birželio 25. Apr. 656. F. 2. B. 323. L. 4-5. 178. Žadeikis, P. Laiškas JAV valstybės sekretoriui. 1945, spalio 30. Apr. 656. F. 2. B. 310. L. 387. 179. Žadeikis, P. Laiškas JAV Valstybės sekretoriui. 1945, gruodžio 31. Apr. 656. F. 2. B. 310. L. 2. 180. Žadeikis, P. Laiškas JAV valstybės sekretoriui. 1947, gegužės 6. Apr. 656. F. 2. B. 108. L. 7. 181. Žadeikis, P. Laiškas JAV Valstybės sekretoriui. 1951, gruodžio 31. Apr. 656. F. 2. B. 322. L. 4-7. 182. Žadeikis, P. Laiškas James F. Bymers. 1946, vasario 5. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 784. 183. Žadeikis, P. Laiškas V. Juodeikai. 1946, spalio 14. Apr. 656. F. 2. B. 312. L. 504. 184. Žadeikis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, rugsėjo 4. Apr. 656. F. 2. B. 680. L . 135. 185. Žadeikis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1951, balandžio 26. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 246. 186. Žadeikis, P. Laiškas Evelynai Ycaitei. 1949, birželio 8. Apr. 656. F. 2. B. 317. L. 99. 187. Žadeikis, P. Laiškas J. Kajeckui, H . ^Ycaitei. 1946, sausio 2. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 974. 188. Žadeikis, P. Laiškas J. Kajeckui. 1946, balandžio 22. Apr. 656. F. 2. B. 311. L .232. 189. Žadeikis, P. Laiškas J. Kajeckui. 1946, lapkričio 20. Apr. 656. F. 2. B. 312. L. 242. 190. Žadeikis, P. Laiškas J. Kajeckui. 1950, lapkričio 7. Apr. 656. F. 2. B. 320. L. 217-221. 191. Žadeikis, P. Laiškas M . Krupavičiui. 1950, gruodžio 11. Apr. 656. F. 1. B. 320. L. 87. 192. Žadeikis, P. Laiškas J. Laučkai. 1945, spalio 10. Apr. 656. F. 2. B. 310. L. 579. 193. Žadeikis, P. Laiškas S. Lozoraičiui. 1952, rugsėjo 13. Apr. 656. F. 2. B. 324. L. 578-579. 194. Žadeikis, P. Laiškas F. Mejeriui. 1947, liepos 25. Apr. 656. F. 2. B. 313. L. 16. 195. Žadeikis, P. Laiškas F. Mejeriui. 1948, kovo 18. Apr. 656. F. 2. B. 315. L .565. 19 6 . Žadeikis, P. Laiškas N. Saldukui. 1950, vasario 6. Apr. 656. F. 2. B. 319. L. 699.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

197. Žadeikis, P. Laiškas V. Sidzikauskui. 1950, gruodžio 12. Apr. 656. F. 2. B. 320. L. 82. 198. Žadeikis, P. Laiškas V. Sidzikauskui. 1951, lapkričio 23. Apr. 656. F. 2. B. 322. L. 263. 199. Žadeikis, P. Laiškas V. Sidzikauskui. 1951, gruodžio 13. Apr. 656. F. 2. B. 322. L. 110-111. 200. Žadeikis, P. Laiškas V. Sidzikauskui. 1952, gegužės 14. Apr. 656. F. 2. B. 691. L. 47. 201. Žadeikis, P. Laiškas J. Šauliui. 1945, lapkričio 15. Apr. 656. F. 2. B. 310. į . 242. 202. Žadeikis, P. Laiškas „Times-Herald“ redaktoriui. 1952, gruodžio 30. Apr. 656. F. 2. B. 324. L. 14. 203. Žadeikis, P. Laiškas A. Varnui. 1951, balandžio 28. Apr. 656. F. 2. B. 321. L. 299. 204. Žadeikis, P. Laiškas Alg. Vokietaičiui, 1946, spalio 28. Apr. 656. F. 2. B. 312. L. 430. 205. Žadeikis, P. Laiškas David I. Walsh. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 54. 206. Žadeikis, P. Laiškas UNRRA administracijai. 1946, balandžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 241. 207. Žadeikis, P. Laiškas P. J. Žiūriui. 1946, vasario 4. Apr. 656. F. 2. B. 311. L. 811-812. 208. Žadeikis, P. Laiškas P. J. Žiūriui. 1946, balandžio 9. Apr. 656. F. 2. B. 688. L. 95. 209. Žadeikis, P. Pro memo. 1950, balandžio 24. Apr. 656. F. 2. B. 319. L. 241244. 210. Žadeikis, P. Po memo. 1952, sausio 25. Apr. 656. F. 2. B. 323. L. 797. 211. Žadeikis, P. Pro memo. 1952, liepos 19. Apr. 656. F. 2. B. 744. L. 41. 212. Žinios Nr. II. 1951, rugsėjo 25. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 266. 213. Žinių santrauka. 1946, kovo 6. ALT akcija D P ginti. Apr. 656. F. 2. B. 909. L .38-44.

Lietuvos valstybinis ypatingasis archyvas 214. Agentūrinis pranešimas. 1948. Apr. K -l. F. 3. B. 57. L. 324. 215. Agentūrinis pranešimas. 1948, balandžio 17. Apr. K -l. F. 3. B. 193. L. 306. 216. Agitacinio-propagandinio darbo grąžinant tarybinius piliečius ir juos įkur­ dinant priemonių, kurias reikia pravesti Lietuvos, Latvijos ir Estijos įgalio­ tų karininkų komandiruotės metu, sąrašas. Apr. 754. F. 4. B. 1533. L. 15. 217. Aktas. 1949, liepos 30. Apr. R-754. F. 4. B. 1536. L. 61. 218. Aktas apie kovos su banditizmu būklės patikrinimą. 1946, rugsėjo 3. Apr. K -l. F. 3. B. 129. L. 96. 219. Alytaus M G B skyriaus ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1946 m. rugpjūtį. 1946, rugsėjo 4. Apr. K -l. F. 6. B. 171. L. 8. 220. Alytaus M G B skyriaus ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1946 m. rugsėjį. Apr. K -l. F. 6. B. 171. L. 15-17.

325

326

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

221. Alytaus M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 13-14. 222. Alksnis. Laiškas A. Slavinui. 1949, liepos 22. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 104. 223. Amerikiečių, anglų ir kitų užsienio žvalgybų buržuazinių nacionalistinių formuočių panaudojimas griaunamajame darbe prieš TSRS. Apr. K -l. F. 3. B. 214. L. 51-96. 224. Andriušis, J. Laiškas Aldonai Radnevičiūtei. Apr. K -l. F. 2. B. 4. L. 56. 225. Apie M G B Kauno skyriaus agentūrinio darbo rezultatus 1947 m. liepos mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 62. L. 46. 226. Apytikrė klausimų, naudojamų pokalbiuose su repatriantais, schema. Apr. R-754. F. 13. B. 325. L. 46-47. 227. Apskrities vadas Rimantas. Laiškas Dainavos apygardos vadui. 1948, gegu­ žės 12. Apr. K -l. F. 3. B. 194. L. 215. 228. Apžvalga laiškų, gautų Radijo komitete ir „Tėvynės balso“ redakcijoje per 1950 m. I pusmetį iš užsienio lietuvių. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 65. 229. Ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį darbą LTSR Ryšių, Autotransporto ministerijos ir Kelių valdybos objektuose 1946 m. rugpjūčio mėn. Apr. K -l. F. 3. B. 181. L. 455-457. 230. Ataskaita apie agentūrines-operatyvines priemones ryšium su Klaipėdos prekybos uostą atplaukusiu vokiečių garlaiviu „Forvet“. Apr. K -l. F. 10. B. 160. L. 28. 231. Ataskaita apie LTSR M G B darbą. 1948, balandis. 1948, balandžio 5. Apr. K -l. F. 10. B. 54. L. 250-251. 232. Ataskaita apie LTSR M G B 2 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą 1949 m. kovo mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 12. L. 100. 233. Ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį LTSR M GB 2 skyriaus darbą 1950 m. sausio-vasario mėn. 1950, kovo 21. Apr. K -l. F. 2. B. 16. L. 18-38. 234. Ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1950 m. kovo-balandžio mėn. 1950, gegužės 27. Apr. K -l. F. 2. B. 16. L. 89. 235. Ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1950 m. gegužės-birželio mėn. 1950, liepos 20-22. Apr. K -l. F. 2. B. 16. L. 125. 236. Ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1950 m. birželio-rugpjūčio mėn. 1950. Apr. K -l. F. 2. B. 16. L. 158. 237. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-operatyvinio darbo rezultatus 1948 kovo mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 54. L. 46-59. 238. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. sausio mėnesį. 1949, vasario 1. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 8-10. 239. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. vasario mėnesį. 1949, kovo 5. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 2-36.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

240. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. kovo mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 45-52. 241. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. balandžio mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 69-70. 242. Ataskaita apie LTSR M GB Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-opera­ tyvinį darbą 1949 m. gegužės mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 77-86. 243. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. birželio mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 89-102. 244. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. liepos mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 107-117. 245. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos 2-jo skyriaus agentūrinį-ope­ ratyvinį darbą 1949 m. lapkričio-gruodžio mėnesį. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 214-216. 246. Ataskaita apie LTSR NKVD agentūrinį-operatyvinį darbą 1945 m. birže­ lį. Apr. K -l. F. 3. B. 161. L. 251-253. 247. Ataskaita apie LTSR NKVD 6 skyriaus darbo rezultatus. Apr. K -l. F. 10. B. 37. L. 199. 248. Ataskaita apie lietuvių nacionalistinio pogrindžio banditų apygardą „Tau­ ras“. Būklė 1947 m. spalio 1 dienai. Apr. K -l. F. 3. B. 193. L. 5-8. 249. Ataskaita apie nežinomų švedų žvalgybos agentų paiešką. 1952, vasario 9. Apr. K -l. F. 10. B. 140. L. 302-309. 250. Ataskaita apie Vilniaus ir Kauno „BC“ punktų skyriaus „B“ darbą 1944 m. rugpjūčio 15-gruodžio 31. Apr. K -l. F. 10. B. 19. L. 36-37. 251. Bancepev. Laiškas Loginovui. 1948. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 22-27. 252. Basilov. Laiškas A. Slavinui. 1947, rugsėjo 7. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 87. 253. Basilov. Laiškas A. Slavinui. 1947, lapkričio 22. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 62. 254. Basilov. Laiškas A. Slavinui. 1948, vasario 21. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 80. 255. Bespalov, G. Laiškas A. Sniečkui. 1947, rugsėjo 23. Apr. 1771. F. 10. B. 304. L. 49. 256. Bespalov, G. Laiškas Sniečkui. 1947, spalio 4. Apr. 1771. F. 10. B. 304. L. 54. 257. Bespalov, G. Laiškas A. Sniečkui, M. Gedvilui. 1947, spalio 31. Apr. 1771. F. 10. B. 304. L. 57. 258. Bezdenyžnych. Laiškas A. Slavinui. 1948, gegužės 22. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 150. 259. Bezdenyžnych. Laiškas A. Slavinui. 1948, birželio. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 156. 260. Bezdenežnych. Laiškas A. Slavinui. 1950, lapkričio 28. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L. 174. 261. Bimba A. Laiškas Ė.Teumin. 1947, rugpjūčio 18. Apyr. 1771. F. 10. B. 304. L. 50-53.

327

328

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

262. Biržų M G B skyriaus ataskaita apie agentūrinio-operatyvinio darbo KPO linija 1949 birželio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 5. L. 115. 263. Brazilijos kairiųjų prašymas LTSR AT prezidiumui. 1947. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 154. 264. Broliai lietuviai. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 80. 265. Bukelis, Š. Laiškas „Tėvynės balsui“. 1951, sausio 10. Apr. R-754. F. 13. B. 324. L. 47. 266. Burglin. Laiškas LTSR M GB. 1946, gegužė. Apr. K -l. F. 3. B. 129. L. 5. 267. Centrinės kariuomenės grupės M G B kontržvalgybos valdybos viršininkas gen. Įeit. N. Korolkovas. Laiškas LTSR M G B ministrui. 1946, spalio 30. Apr. K -l. F. 14. B. 83. L. 1. 268. Daiktų, paimtų iš anglų šnipų Juraitis“ ir „Rasa“, sąrašas. 1952, liepos 10. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 6-7. 269. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugpjūčio 23-24. 2 13.30 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 68-72. 270. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugpjūčio 28. 11.1517 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 82. 271. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 11-12. 20.205.20 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 87-88. 272. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 12-13. 20.302.35 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 90-99. 273. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 13.10.40-17 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 94-98. 274. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 14. 10.3017.10 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 99-105. 275. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 25.10-24.00 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 112-115. 276. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 27.12.30-24 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 146-150. 277. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1950, rugsėjo 29-30. 20.00-4 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 85-86. 278. Dambrausko Eduardo tardymo protokolas. 1951, sausio 18.11.30-17 vai. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 250-252. 279. Denisov, A. Laiškas K. Preikšui. 1948, lapkričio 12. Apr. 1771. F. 11. B. 272. L. 22-23. 280. Dėl ko negrįžti Lietuvon? 1947. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 86. 281. Didžiokienė, B. Laiškas V. Lazauskui. 1949, kovo 18. Apr. R-754. F. 4. B. 1961. L. 72. 282. [Dokumentas be pavadinimo]. Apr. K -l. F. 3. B. 71. L. 100-101. 283. Elta. Laiškas A. Slavinui. 1948. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 57. 284. Gaška, I. LTSR URM 1949 m. darbo ataskaita. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 110-112. 285. Gaška, I. Laiškas E. Bogomolovui. 1952, gegužės 30. Apr. R-1019. F. 4. B. 57. L. 73.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

286. Gaška, I. Laiškas A. Denisovui. 1951, sausio 31. Apr. R-1019. F. 4. B. 49. L. 4-8. 287. Gaška, I. Laiškas V. Niunkai. 1949, balandžio 20. Apr. 1771.F. 52. B. 56. L. 48. 288. Gaška, I. Laiškas V. Niunkai. 1950, vasario 4. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 1-2. 289. Gaška, I. Laiškas V. Niunkai. 1950, gegužės 25. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 115. 290. Gaška, I. Laiškas V. Niunkai. 1951, sausio 24. Apr. 1771. F. 108. B. 14. L. 15-16. 291. Gaška, I. Laiškas J. Paleckiui. 1949, vasario 2. Apr. 1019. F. 4. B. 35. L. 12. 292. Gaška, I. Laiškas A. Slavinui. 1950, rugsėjo 13. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L .68-72. 293. Gaška, I. Laiškas A. Sniečkui. 1949, liepos 28. Apr. 1019. F. 4. B. 35. L. 58. 294. Gaška, I. Laiškas A. Sniečkui. 1953, balandžio 15. Apr. 1771. F. 133. B. 47. L. 46-47. 295. Gaška, I. Laiškas A. Sniečkui, M. Gedvilui. 1949, liepos 26. Apr. 1771.F. 52. B. 56. L. 11-12. 296. Gaška, I. Laiškas A. Sniečkui, V. Niunkai. 1950, gegužės 25. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 113-114. 297. Gaška, I, Slavinas, A. Laiškas A. Sniečkui. 1952, sausio 12. Apr. 1771. F. 133. B. 15. L. 277-278. 298. Gaška, I. Laiškas TSRS U RM ministrui A. Višinskiui. 1952, vasario 3. Apr. 1019. F. 4. B. 55. L. 5. 299. Gavrilov. Laiškas A. Slavinui. 1949, kovo 9. Apr. R-754. F. 4. B. 1961. L. 58 300. Gavrilov. Laiškas TSRS M G B ministro pavaduotojui. 1952, liepos 1. Apr. 1. F. 3. B. 425. L. 183. 301. Glambos Antano apklausos protokolas. 1948, lapkritis. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 12-18. 302. Glambos Antano apklausos protokolas. 1948, lapkritis. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 36-44. 303. Glambos Antano apklausos protokolas. 1948, gruodžio 16. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 48-50. 304. Golikov, F. Laiškas A. Sniečkui. 1949, sausio 7. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L . 119-120. 305. Golikov, F. Laiškas A. Sniečkui. 1950, liepos 1. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L .220-221. 306. Golubev, K. Laiškas M. Gedvilui. 1947, lapkričio 30. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 74. 307. Golubev, K. Laiškas M . Gedvilui. 1947, gruodžio 9. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 100. 308. Golubev, K. Laiškas A. Sniečkui. 1947, gruodžio 4. Apr. 1771. F. 10. B. 303. L. 19-20.

329

330

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

309. Golubev, K. Laiškas S. Lozovskiui. Apr. R-1019. F. 4. B. 15. L. 25-27. 310. Golubev, K. Laiškas V. Niunkai. 1946, spalio 3. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 4. 311. Golubev, K. Laiškas V. Niunkai. 1948, sausio 21. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 103-104. 312. Golubev, K. Laiškas R Rotomskiui. 1947, rugpjūčio 6. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 7. 313. Golubev, K. Laiškas A. Slavinui. 1949. Apr. R-754. F 13. B. 156. L. 134. 314. Golubev, K. Laiškas A. Slavinui. 1949, sausio 27. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L . 129-130. 315. Golubev, K. Laiškas A. Sniečkui. 1947, gruodžio 4. Apr. 1771. F. 10. B. 303. L. 19-20. 316. Golunskis, S. Laiškas I. Gaškai. 1951, kovo 22. Apr. 1019. F. 4. B. 49. L. 19. 317. Golovanov. Laiškas A. Slavinui. 1947, rugsėjo 9. Apr. R-754. F. 4. B. 1189. L. 82. 318. Golovanov. Laiškas A. Slavinui. 1948, vasario 5. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 60. 319. Grupė Urugvajaus lietuvių. Laiškas J. Paleckiui. 1951, gruodžio 2. Apr. 1771. F. 133. B. 15. L. 300. 320. Gudaitis, A. Kalbos per radiją tekstas. Apr. R-754. F. 4. B. 1189. L. 108-

111.

321. Gudkov. Raportas apie repatriacijos eigą iš britų zonos 1947 rugpjūtį. Apr. R-1019. F. 4. B. 18. L. 9-13. 322. Filatov. Laiškas K Preikšui. 1949, birželio 26. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 60-67. 323. Filatov. Laiškas A. Slavinui. 1949, rugpjūčio 3. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 27. 324. Filatov. Laiškas A. Slavinui. 1951, rugsėjo 17. Apr. R-754. F. 13. B. 325. 325. Fdatov. Laiškas A. Slavinui. 1952, balandžio 17. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 15. 326. Filatov. Laiškas A. Slavinui. 1952, balandžio 23. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 83. 327. Fdatov. Laiškas A. Sniečkui. 1949, rugsėjo 22. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L .222. 328. Franckevičius. Ataskaita apie pokalbius su repatriantais. 1951, sausio 27. Apr. R-754. F. 13. B. 324. L. 109. 329. Franckevičius. Laiškas A. Slavinui. 1948, balandis. Apr. R-754. F. 4. B. 1556. L. 4. 330. Jakubovskis, V. Laiškas P. Rotomskiui. 1947, rugsėjo 10. Apr. 1019. F. 4. B. 16. L. 61. 331. Jefimov. Įsakymas. 1946, liepos 4. Apr. K -l. F. 3. B. 213. L. 1-2. 332. Jefimov. Laiškas A. Sniečkui. 1946, sausio 28. Apr. 1771. F. 9. B. 262.L. 1. 333. Jefimov. Laiškas A. Sniečkui. 1946, sausio 30. Apr. 1771. F. 9. B. 262. L. 2.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

334. Jefimov. Laiškas A. Sniečkui. 1946, balandžio 9. Apr. 1771. F. 9. B. 262. L. 7. 335. Jefimov. Spec, pranešimas apie lietuvių nacionalistinių gaujų žvalgybinę veiklą. Apr. K -l. F. 3. B. 193. L. 76-81. 336. Jonikas, L. Laiškas LTSR rašytojų sąjungai. 1952, vasario 8. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 28. 337. Joniškio M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 5. 338. Juodveris, Juozas. Laiškas „Tėvynės balsui“. 1948, birželio 1. Apr. R-754. F. 4. B. 1558. L. 85. 339. Jurkin. Laiškas Ukrainos, Baltarusijos, Moldavijos, Latvijos, Lietuvos ir Esti­ jos TSR RS vadovams. 1947, rugsėjo 25. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 104. 340. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1947. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 10. 341. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1948, rugsėjo 28. Apt. R-754. F. 4. B. 1538. L. 36. 342. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1948, spalio 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1538. L. 38. 343. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1949. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 144. 344. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1949, balandžio 6. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 56. 345. Jurkin. Laiškas A. Slavinui. 1949, gegužės 5. Apr. R-754. F. 4. B. 1961. L. 136. 346. Įgaliotinio valdybos darbo planas 1949m. 1-3 mėn. Išrašas. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 150-152. 347. Iliustruoto vieno leidinio planas. Apr. R-754. F. 4. B 1563. L. 21. 348. Įsakymas Nr. 20.1948, balandžio 17. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 32. 349. Įsakymas Nr. 22.1949, balandžio 23. Apr. R-754. F. 4. B. 396. L. 50. 350. Iš J. Deksnio paimtų daiktų aprašas. 1952, kovo 28. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 21. 351. Iš „Maiko“ paimtų daiktų sąrašas. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 103-111. 352. Išrašas iš Juozo Baniulio tardymo protokolo. 1946, gruodžio 17. Apr. K -l. F. 3. B. 225. L. 127-134. 353. Išrašas iš Repatriacijos skyriaus viršininko Vokietijoje pranešimo apie tary­ binių asmenų repatriacijos eigą 1949 m. balandžio mėnesį. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 238. 354. Ištrauka iš Įgaliotinio valdybos darbo 1949IV ketvirčio (10-12 mėn.) pla­ no. Apr. R-754. F. 13. B. 213. L. 29-30. 355. Kaltinamojo Stasio Bardausko tardymo protokolas. 1949, balandžio 19. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 77-86. 356. Kaltinamosios Emilijos Trepenaitienės apklausos protokolas. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 57-61. 357. Kaltinamosios Emilijos Trepenaitienės apklausos protokolas. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 137. 358. Kaltinamosios Onos Kurminskaitės apklausos protokolas. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 257-260.

331

332

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

359. Kapitonas L. Laiškas A. Slavinui. 1949, sausio 31. Apr. R 754. F. 4. B 1558. L. 203-204. 360. Kapralov. Įsakymas LTSR M G B skyrių viršininkams. 1949, vasario 2. A p r.K -l.F .3 . B. 306. L. 51. 361. Kapralov. Laiškas A. Sniečkui. 1952, vasario 18. Apr. 1. F. 3. B. 424. L. 58 362. Kapralov. Pažyma apie bylą „Skitniki“. 1949, lakričio 18/19. Apr. K -1. F. 10. B. 74. L. 38. 363. Kapralov. Pranešimas apie agento „Gintautas“ parengimą pakišti naciona­ listiniams emigrantų centrui ir amerikiečių žvalgybai. 1950, gruodžio 24. A p r.K -l.F .3 . B. 286. L. 139. 364. Kapralov. Spec, pranešimas Abakumovui apie agentūrinę bylą „Zakat“. 1949, rugsėjo 5. Apr. K -l. F. 1. B. 16. L. 40-43. 365. Kapočius, L. Laiškas A. Sniečkui. 1949, gruodžio 13. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 58. 366. Kapočius, L. Laiškas V. Niunkai. 1949, lapkričio 14. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 90. 367. Kapočius, L. Laiškai V. Niunkai. 1950, lapkričio 21. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 166-167. 368. Karaganovas, A. Laiškas Knyvai. 1947, liepos 29. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 68. 369. Kazlauskas. Laiškas Logunovui. 1950,vasario 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 32. 370. Kazlauskas. Laiškas Slobodskych. 1950, spalio 16. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L. 144. 371. Kėdainių M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 12. 372. Kiseliovas. Laiškas A. Slavinui. 1948, kovo 27. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 144. 373. Klaipėdos srities M G B viršininkas pulk. Senin. Laiškas Martavičiui. Ry­ šium su 1952 m. vasario 2 d. ir kovo 15 d. raštais dėl darbo su šnipais. Apr. K -l. F. 2. B. 27. L. 297. 374. Klastaitis, J. Laiškas „Tiesai“. 1952, vasario 24. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 89. 375. Klimo Jono tardymo protokolas. 1952, liepos 25. Apr. K -l. F. 10. B. 51. L. 93-100. 376. Klimo Jono tardymo protokolas. 1952, liepos 26. Apr. K -l. F. 10. B. 51. L. 86-92. 377. Knygų prekybos tresto valdytojas. Laiškas Repatriacijos skyrius. 1947, ba­ landžio 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1889. L. 15. 378. Knygų sąrašas tarybinėms karininkų misijoms. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 234. 379. Knyva. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. 1946, spalio 6. Apr. 1771. F. 8. B. 176. L. 57. 380. Knyva. Laiškas TSRS URM . 1946, rugsėjo 4. Apr. 754. F. 4. B. 30. L. 30.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

381. Knyva. Laiškas TSRS U RM 5 Europos skyriui. 1946, rugsėjo 4. Apr. 754. F. 4. B. 30. L. 33. 382. Knyva. Laiškas TSRS U RM 5 Europos skyriaus viršininkui Vetrovui. 1946, spalio 29. Apr. 1019. F. 4. B. 10. L. 42. 383. Knyva. Laiškas VOKS pirmininkui. 1947, liepos 17. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 57. 384. Kokolov. Laiškas A. Slavinui. 1948, kovo 15. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 140. 385. LKP CK agitacijos-propagandos skyriaus parinktų knygų misijų bibliote­ koms sąrašas. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 85-87. 386. LKP CK biuro posėdžio nutarimas apie LTSR piliečių repatriaciją. 1948, sausio 7. Apr. 1771. F 11. B. 28. L. 2-6. 387. LKP CK biuro posėdžio protokolas Nr. 17. 1949, gegužės 13. Apr. 1771. F. 51. B. 343. L. 5-7. 388. LTSR M G B JB“ skyriaus I poskyrio viršininkas Stepanich. Operatyvių priemonių planas vykdant 1952 m. liepos 18 d. SSSR M GB orientuotę „Apie amerikiečių ir kitų žvalgybų veiklos suaktyvinimą iš Suomijos teri­ torijos“. Apr. K -l. F. 10. B. 508. L. 220-221. 389. LTSR M G B „B“ skyriaus viršininko pavaduotojas maj. Michailovas. Laiš­ kas Martavičiui. 1948,gruodžio 7. Apr. K -l. F. 2. B. 4. L. 205. 390. LTSR M G B Kaišiadorių skyraus viršininkas papulk. Krasinov. Raportas. 1946, spalio 20. Apr. K -l. F. 2. B. 4. L. 8-10. 391. LTRS M G B Kretingos skyriaus darbas 1949 m. Apr. K -l. F. 2. B.17. L. 17-21. 392. LTSR M G B ministro pavaduotojas pulkininkas Litkens. Spec, pranešimas Bartašiūnui apie biurokratinį požiūrį į repatriantus, atvykusius iš Vokieti­ jos okupacinių zonų, ir jų panaudojimo nacionalistinio pogrindžio faktus. 1947. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 454-456. 393. LTSR M G B 2-4 U PR skyriaus viršininkas papulkininkis Vasiljevas. Orientacinis priemonių planas. 1948, balandžio 7. Apr. K -l. F. 3. B. 282. L. 44-45. 394. LTSR M G B 2-4 U PR skyriaus viršininkas papulkininkis Vasiljevas. Pra­ nešimas Kapralovui. 1948, vasario 16. Apr. K -l. F. 3. B. 282. L. 1-2. 395. LTSR M G B 1 skyriaus agentūros sąrašas 1952 m. balandžio 15 dienai. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 77-79. 396. LTSR M G B 1 skyriaus bylų priėmimo-perdavimo žiniaraštis 1952 m. ba­ landžio 15 dienai. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 52-60. 397. LTSR M G B 1 skyriaus viršininkas Filimonovas. Pažyma apie LTSR M G B 1 skyriaus agentūrinį-operatyvinį darbą. 1952, balandžio 15 d. būklė. Apr. K -l. F. 10. B. 146. L. 8-22. 398. LTSR M G B 5 skyriaus viršininkas Špilevoj. Pažyma apie Aleksandrą Sla­ viną. Apr. K -l. F. 3. B. 424. L. 189. 399. LTSR M T ir LKP CK nutarimas. Apie propagandinį darbą tarp LTSR piliečių, esančių netarybinėse okupacinėse zonose V. Vokietijoje ir Austri­ joje, o taip pat kitose šalyse. 1947 m. birželio 9. Apr. 17541. F. 1. B. 17. L. 14-17.

333

334

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

400. LTSR M V D ir M G B ministro įsakymas. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 129. L. 16. 401. LTSR M VD ministro įsakymas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp re­ patriantų. 1947, liepos 25. Apr. K -l. F. 3. B. 219. L. 142-143. 402. LTSR NKVD ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį darbą 1946 m. spalio mėn. Apr. K -l. F. 3. B. 184. L. 151-152. 403. LTSR NKVD geležinkelių Vyriausios valdybos ataskaita apie agentūrinįoperatyvinį darbą 1946 m. sausio mėn. Apr. K -l. F. 3. B. 181. L. 179-180. 404. LTSR NKVD geležinkelių Vyriausios valdybos ataskaita apie agentūrinįoperatyvinį darbą 1946 m. rugpjūčio mėn. Apr. K -l. F. 3. B. 181. L.442443. 405. LTSR URM . Amerikos lietuvių spaudos biuletenis Nr. 1 (37). 1951, kovo 10. Apr. 1771. F. 108. B. 15. 406. LTSR URM. Laiškas Denisovui. 1952, balandžio 4. Apr. 1019. F. 4. B. 57. L. 67. 407. LTSR URM politinio darbo planas 1949. Apr. 1019. F. 4. B. 30. L. 1-2. 408. LTSR U RM politinio skyriaus darbas 1946 m. gegužės-birželio mėn. Apr. 1019. F. 4. B. 30. L. 6-8. 409. LTSR URM politinio skyriaus darbo planas 1949 m. liepos-rugsėjo mėn. Apr. 1019. F. 4. B. 30. L. 9-11. 410. LTSR URM politinio skyriaus darbo 1952 m. ataskaita. Apr. 119. F. 4. B. 58. L. 54. 411. Laidų planai. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 37. 412. Laidų „Volgai“ planas. 1948, rugpjūčio 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1661. L. 107-111. 413. Laiškų, gautų Radijo komitete ir „Tėvynės balso“ redakcijoje per 1949 m. iš užsienio lietuvių, apžvalga. 1950, vasario 24. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 69. 414. Lietuvių emigrantų, gyvenančių sąjungininkų okupuotoje Vokietijos zo­ noje ir norinčių grįžti, sąrašas. Pasirašė LSSR M BG I skyriaus viršininkas papulk. Vaupšasovas. 1947, sausio 10. Apr. 1771. F. 10. B. 306. L. 1-4. 415. Lietuvių emigrantų, LTSR M G B 1 skyriaus paruoštų verbavimui, sąrašas. 1952, balandžio 15. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 89-90. 416. Lietuvos apygardos M G B pasienio kariuomenės valdyba. Spec, pranešimas apie užsienio nacionalistinės organizacijos „Lietuvos nacionalinio pasiprie­ šinimo grupė“ emisaro demaskavimą TSRS M G B ministro pavaduotojui generolui pulkininkui Apoligovui. Apr. K -l. F. 3. B. 225.L. 124—128. 417. Lietuvos apygardos NKVD pasienio kariuomenės valdybos 5 skyraus kon­ tržvalgybinės būklės suvestinė 1946 m. sausio mėn. 20 dienai. Apr. K -l. B. 3. F. 1116. L. 39. 418. Liskovas, A. Laiškas Chodosaitei. 1946, sausio 16. R-754-4-844. L. 6. 419. Liskovas, A. Laiškas Filatovui. 1946. Apr. R-754. F. 4. B. 1187. L. 1. 420. Liskovas, A. Laiškas K. Golubevui. 1946, gruodžio 24. Apr. R-754. F. 13. B. 76. L. 163.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

421. Liskovas, A. Laiškas J. Komodaitei. 1947, vasario 17. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 15 422. Liskovas, A. Laiškas J. Komodaitei. 1947, kovo 1. Apr. R-754. F. 4. B 1888. L. 19. 423. Liskovas, A. Laiškas Logunovui. 1947, gegužės 21. Apr. R-754. F. 4. B. 1889. L. 25. 424. Liskovas, A. Laiškas Lagunovui. 1947, rugsėjo 5. Apr. R-754. F. 4. B. 817. L. 26. 425. Liskovas, A. Laiškas Lazdijų, Klaipėdos, Raseinių, Alytaus, Telšių, Taura­ gės, Zarasų, Panevėžio, Biržų ir kitų apskričių sekretoriams. Apr. R-754. F. 13. B. 76. L. 108. 426. Liskovas, A. Laiškas V. Niunkai. 1946, birželio 7. Apr. R-754. F. 4. B. 844. L. 62. 427. Liskovas, A. Laiškas Repatriacijos valdybos Berlyne viršininkui. 1947, ba­ landžio 30. Apr. R-754. F. 13. B. 106. L. 4. 428. Liskovas, A. Laiškas Repatriacijos valdybai Berlyne. 1947, gegužės 6. Apr. R-754. F. 13. B. 106. L. 29. 429. Liubeckis, M . Laiškas A. Slavinui. 1948, gruodžio 1. Apr. R-754. F. 13. B. 106. L. 180. 430. Liubeckis, M. Laiškas A. Slavinui. 1949, rugsėjo 19. Apr. R-754. F. 4. B. 1536. L.63. 431. Logunov. Laiškas A. Kuznecovui. Apr. 1771.F. 133. B. 15. L. 295. 432. Logunov. Laiškas Lietuvos, Latvijos, Estijos RS viršininkams. 1950, rug­ pjūčio 21. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L. 62. 433. Logunov. Laiškas Lietuvos, Latvijos, Estijos RS. 1951, gruodžio 18. Apr. R-754. F. 13. B. 325. L. 99. 434. Logunov. Laiškas K. Preikšui. 1947, liepos 4. Apr. 1771. F. 10. B. 552. L. 53. 435. Logunov. Laiškas K. Preikšui. 1948, balandžio 3. Apr. 1771. F. 11. B. 273. L. 5. 436. Logunov. Laiškas K. Preikšui. 1948, lapkričio 15. Apr. 1771.F. ll.B . 273. L. 45-46. 437. Logunov. Laiškas P. Rotomskiui. 1947, liepos 4. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 1. 438. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1947. Apr. R-754. F. 4. B. 1889. L. 48. 439. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1947, spalis. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 64. 440. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, balandžio 22. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 140 441. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, liepa. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 131. 442. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, spalio 12. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 186-187. 443. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, lapkričio 11. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 31.

335

336

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

444. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, lapkričio 17. Apr. R-754. F. 13. B. 156. 445. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, lapkričio 27. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 131. 446. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, lapkričio 28. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 20-21. 447. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1948, gruodžio 24. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 142. 448. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, sausio 15. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 121-127. 449. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, kovo 7. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 2. 450. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, gegužės 28. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 31. 451. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, birželio 18. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 67-68. 452. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, rugsėjo 28. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 218. 453. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1949, gruodžio 20. Apr. R-754. F. 13. B. 213. L. 127. 454. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1950, sausio 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 20. 455. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1950, vasario 25. Apr. R-754. F. 4. B. 270. L. 70. 456. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1950, vasario 27. Apr. R-754. F. 13. B. 270. L. 73. 457. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1950, gegužės 31. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 110. 458. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1950, rugsėjo 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 248. 459. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1951, sausio 10. Apr. R-754. F. 13. B. 324. L. 12. 460. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1951, sausio 13. Apr. R-754. F. 13. B. 324. L. 105. 461. Logunov. Laiškas A. Slavinui. 1952, gegužės 13. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L . 115. 462. Lomakin, J. Laiškas R Rotomskiui. 1947, rugsėjo 5. Apr. 1019. F. 4. B. 13. L. 12. 463. Lomakin, J. Laiškas P. Rotomskiui. 1948, vasario 5. Apr. 1019. F. 4. B. 26. L. 17. 464. Lukšaitės Emilijos Birutės tardymo protokolas. 1952, rugsėjo 29. Apr. K -l. F. 10. B. 51. L. 169-170. 465. Lukšaitės Emilijos Birutės tardymo protokolas. 1952, spalio 1. Apr. K -l. F. 10. B. 51. L. 171-173.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

466. M G B Alytaus skyriaus ataskaita apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1946 m. rugsėjį. Apr. K -l. F. 6. B. 171. L. 15-17. 467. Malcev. Pažyma apie bylą „Volna“. 1953,gegužės 20. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 63-77. 468. Malcev. Pažyma apie LTSR M V D specialaus skyriaus veiklą. 1953, gegu­ žės 23. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 50-51. 469. Malcev. Pranešimas. 1950, balandžio 4. Apr. K -l. F. 3. B. 285. L. 121-124. 470. Malcev. Raportas Počkaj. 1949, rugsėjo 26. Apr. K -l. F. 3. B. 284. L. 3 034. 471. Martavičius. Laiškas M . Gedvilui. 1951, balandžio 7. Apr. K -l. F. 10. B. 81. L. 277-228. 472. Mėnesinė „B“ skyriaus darbo ataskaita. 1945 m. sausio mėn. Apr. K -l. F. 10. B. 19. L. 170. 473. Mickevičius. Laiškas I. Gaškai. 1949, kovo 17. Apr. 1019. F. 4. B. 35. L. 14. 474. Mickevičius. Laiškas I. Gaškai. 1949, liepos 12. Apr. 1019. F. 4. B. 35. L. 90. 475. Mikrikovas. Ataskaita apie apsilankymą „Veneno“ stovykloje. 1947, rug­ pjūčio 19. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 24. 476. Mikuckis, Juozas. Laiškas J. Paleckiui. 1946, gegužės 24. Apr. 17541. F. 1. B. 4. L. 65. 477. Minkiavičius. Laiškas A. Liskovui. 1946, lapkričio 5. Apr. R-754. F. 4. B. 1187. L. 4. 478. Miškinio Antano apklausos protokolas. 1948, vasario 17. Apr. K -l. F. 3. B. 196. L. 15. 479. Mizara, R. Laiškas K. Daugirdui. 1947, lapkričio 1. Apr. 1019. F. 4. B. 25. L. 85. 480. Murachtanov. Laiškas V. Niunkai. 1947, birželio 24. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 32. 481. Mūsų veiksmų planas šalyje ir užsienyje ryšium su Skrajūno atvykimu. 1951, sausio 16. Apr. K -l. F. 3. B. 286. L. 243. 482. Navickas, K. Laiškas A. Sniečkui. 1949. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 5-6. 483. Niunka, V. Laiškas M . Suslovui. 1949. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 1-2. 484. Niunka, V., Liskovas, A. Ataskaita apie repatriantų priėmimą ir įkurdinimą per visą repatriacijos organų darbo laiką. 1946, sausio 2. Apr. R-754. F. 13. B. 75. L. 2. 485. Nurodymai „Gintarui“. Apr. K -l. F. 3. B. 285. L. 20-28. 486. Odincovas. Raportas apie agentūrinio-operatyvinio darbo amerikiečių li­ nija būklę. 1946, gruodžio 25. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 24-25. 487. Odincovas. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1946 m. spalio-lapkričio mėnesiais. 1946, gruodžio 30. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 17-19. 488. Odincovas. Raportas apie LTSR M G B Kauno skyriaus 2 skyriaus agen­ tūrinio-operatyvinio darbo būklę 1946 m. gruodžio mėn. 1947, sausio 15. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 71-79.

337

338

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

489. Olekas, J. Laiškas A. Slavinui. 1949, sausio 13. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 40. 490. Pagėgių M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 5. 491. Paleckis J. Laiškas V. Dekanozovui. 1945, gruodžio 13. p. 8. Apr. 1751. F. 1. B. 17. L. 14. 492. Paleckis J. Laiškas V. Molotovui. 1945, gruodžio 20. Apr. 1754. F. 1. B. 17. L. 17-18. 493. Pastabos apie „Tėvynės balso“ medžiagą. 1952, birželio 2. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 153-154. 494. Pašto ryšio su užsieniu apskaitos žiniaraštis Nr. 2 Apr. K -l. F. 10. B. 146. L . 173. 495. Pažyma. Apr. K -l. F. 3. B. 284. L. 284. 496. Pažyma. 1951, vasario 8. Apr. K -l. F. 3. B. 352. L. 143. 497. Pažyma apie A. Bimbos pranešimą. Apr. K -l. F. 14. B. 32. L. 147. 498. Pažyma apie „B“ skyriaus darbą. Apr. K -l. F. 10. B. 146. L. 168. 499. Pažyma apie agentą „Barin“. Apr. K -l. F. 10. B. 222. L. 216. 500. Pažyma apie agentūrinę bylą Jėzuitai“. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 2 07212 501. Pažyma apie bylą „Neman“. 1953, gegužės 20. Apr. K -l. F. 3. B. 427. L. 7587. 502. Pažyma apie agentūrinę bylą „Uniaty“. 1952, balandžio 15. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 276-278. 503. Pažyma apie dalies antitarybinės inteligentijos nuotaikas. 1950, kovas. Apr. K -l. F. 3. B. 350. L. 11. 504. Pažyma apie I. Gašką. 1952, rugsėjo 10. Apr. K -l. F. 3. B. 424. L. 204. 505. Pažyma apie Kauno M G B agentūrinio-operatyvinio darbo tarp repatrian­ tų situaciją 1946 m. spalio 1 dienai. Apr. K -l. F. 14. B. 45. L. 85-88. 506. Pažyma apie dalies antitarybinės inteligentijos nuotaikas. 1950, lapkričio 28. Apr. K -l. F. 3. B. 350. L. 51. 507. Pažyma apie Kaune 1945 m. rugpjūčio 8 įvykdytą operaciją. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 174. 508. Pažyma apie Kauno srities M G B valdybos operatyvinę veiklą 1950 m. bir­ želio 1-1953 m. gegužės 15. Apr. 1. F. 3. B. 188. L. 76-81. 509. Pažyma apie LTSR M G B operatyvinės grupės agentūrinį-operatyvinį dar­ bą Lenkijoje 1949 m. birželio-lapkričio mėnesiais. Apr. K -l. F. 3. B. 284. L. 335-347. 510. Pažyma apie LTSR M G B 1 skyriaus darbo rezultatus ir būklę 1952 m. sausio 1-1953 m. gegužės 14. Apr. K -l. F. 2. B. 33. L. 5. 511. Pažyma apie Lietuvos, Latvijos, Estijos buržuazinių nacionalistinių organi­ zacijų veiklą Anglijoje. 1949 m. Apr. 1019. F. 4. B. 35. L. 116-117. 512. Pažyma apie bylą „Barometr“. 1952, balandžio 16. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 191-193. 513. Pažyma apie sienos pažeidėją Modestą Vilką. Apr. K -l. F. 10. B. 173. L. 145-146.

.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

514. Pažyma apie A. Šociką. Apr. 1. F. 3. B. 425. L. 184-185. 515. Pažyma apie TSRS M G B direktyvos N r. 5625 vykdymo eigą. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 45. 516. Perduodamos medžiagos turinys. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 81-82. 517. Petronis, P. Raportas K. Golubevui. Apr. 1771. F. 11. B. 273. L. 5-14. 518. Pisarenko. Laiškas A. Slavinui. 1947, rugsėjo 20. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 90. 519. Pisarenko. Laiškas A. Slavinui. 1947, spalio 7. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 118. 520. Pisarenko. Laiškas A. Slavinui. 1948, rugpjūčio 26. Apr. R-754. F. 4. B. 1561 L. 24. 521. Pisarenko. Laiškas A. Slavinui. 1949, liepos 15. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 158. 522. Pisarenko.Telegrama A. Slavinui. 1949, sausio 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1963. L. 11. 523. Planas radijo laidų Austrijai. Apr. R-754. F. 4. B. 1533. L. 10. 524. Pokalbio su repatriantu iš Kanados Jonu Gvildžiu užrašas. 1951, lapkritis. Apr. R-754. F 13. B. 325. L. 121. 525. Pokalbio su repatriantu V. Stankumi užrašas. 1949. Apr. 1771. F. 52. B. 56. L. 233. 526. Pokalbio su V. Stankumi užrašas. 1949,gegužės 9. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 152-159. 527. Ponomariovas. Laiškas A. Sniečkui. 1946, spalio 12. Apur. 1771. F. 8. B. 176. L. 82. 528. Popovas, S. Laiškas K. Preikšui. 1948, vasario 26. Apr. 1771. F. 11. B. 224. L. 5. 529. Pozgejev, P. Laiškas A. Sniečkui. 1950, balandžio 17. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 223-226. 530. Pozgejev, P. Laiškas A. Sniečkui. 1952, balandžio 3. Apr. 1771. F. 133. B. 15. L. 281-282. 531. Prapuolenis. Raportas BDPS ir Vyriausiajam partizanų štabui. Nr. 1.1947, gegužė. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 67. 532. Pranešimas. 1946, spalio 1. Apr.K-1. F. 6. B. 176. L. 11 533. Pranešimas. Apr. K -l. F. 3. B. 189. L. 114. 534. Pranešimas apie byla „Priboj“ 1949, rugpjūčio 13. Apr. K -l. F. 3. B. 284. L. 99-100. 535. Preikšas, K. Laiškas J. Olekai. 1949, vasario 4. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 59. 536. Projektas. 1947. Apr. 1771. F. 10. B. 303. L. 4-6. 537. Projektas. Apr. 1771. F. 10. B. 303. L. 14. 538. Puplausko Stasio tardymo protokolas. 1949, rugsėjo 7. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 180-185. 539. Račiūno Antano tardymo protokolas. 1949, liepos 11. Apr.K-1. F. 10. B. 49. L. 164-165.

339

340

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

540. Račiūno Antano tardymo protokolas. 1949, rugsėjo 30. Apr. K -l. F. 10. B. 49. L. 222-236. 541. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. ba­ landžio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 23. 542. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. gegu­ žės mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 125-136. 543. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. bir­ želio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 14. L. 14-15. 544. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. lie­ pos mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 58. 545. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. rug­ sėjo mėn. 1947, spalio 7. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 158-160. 546. Raportas apie darbą tarp repatriantų. Apr. K -l. F. 14. B. 45. L. 7-9. 547. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. sausio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 1-21. 548. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. vasario mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 57-59. 549. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. kovo mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 65-151. 550. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. balandžio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 89-103. 551. Raportas apie agentūrinį-operatyvinį darbą tarp repatriantų 1947 m. lie­ pos mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 70-76. 552. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. rugpjūčio mėn. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 77-89. 553. Raportas apie LTSR M G B 2 skyriaus darbą 1947 m. gruodžio mėn. 1. Apr. K -l. F. 2. B. 3. L. 145. 554. Raportas apie LTSR M G B 1946 birželio 4 d. direktyvos Nr. 2/370318 vykdymą. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 12-14. 555. Raportas apie LTSR M G B 1946 m. birželio 4 d. direktyvos Nr. (3703) vykdymą. 1946, liepos 25. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 2. 556. Raportas apie politines nuotaikas Kaune. 1945, spalio 30. Apr. K -l. F. 14. B. 33. L. 12. 557. Raportas apie situaciją Kaune 1946 m. spalio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 45. L. 93-95. 558. Raportas apie situaciją Kaune 1946 m. lapkričio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 45. L. 108-111. 559. Raportas apie situaciją Kaune 1946 m. gruodžio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 45. L. 130. 560. Reevakuacijos skyriaus išlaidos 1945 metams. Apr. R-754. F. 4. B. 977. L. 3 561. Repatriacijos skyriaus etatų sąrašas. Apr. R-754. F. 4. B. 977. L. 5. 562. Repatriacijos skyriaus išlaidų 1948 m. sąmata. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 61.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

563. Rokiškio M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 21. 564. Rotomskis, R Laiškas K. Bangaičiui. 1948, kovo 31. Apr. 1019. F. 4. B. 25. L. 21. 565. Rotomskis, P. Laiškas J. Bartašiūnui. 1946, birželio 8. Apr. 1019. F. 4. B. 10. L. 21. 566. Rotomskis, P. Laiškas V. Dekanozovui. 1947, vasario 7. Apr. R-1019. F. 4. B. 13. L. 3. 567. Rotomskis, P. Laiškas F. Golikovui. 1947, kovo 26. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 10. 568. Rotomskis, P. Laiškas F. Golikovui. 1947, rugsėjo 14. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 100. 569. Rotomskis, P. Laiškas K. Golubevui. 1947, liepos 1. Apr. 1019. F. 4. B. 18. L. 99. 570. Rotomskis, P. Laiškas V. Molotovui. 1947, gegužės 17. Apr. R-1019. F. 4. B. 13. L. 5. 571. Rotomskis, P. Laiškas Roždestvenskai. 1947, balandžio 5. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 11. 572. Rotomskis, P. Laiškas A. Sniečkui. 1946, liepos 26. Apr. 1771. F. 8. B. 176. L. 29-30. 573. Rotomskis, P. Laiškas A. Sniečkui. 1946, lapkričio 14. Apyr. 1771. F. 8. B. 176. L. 50-61. 574. Rotomskis, P. Laiškas A. Sniečkui. 1947, liepos 10. Apr. 1771. F. 8. B. 176. L. 25. 575. Rotomskis, P. Laiškas TSRS URM . 1948, liepos 26. Apr. 1019. F. 4. B. 22. L. 63. 576. Rudko. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-opera­ tyvinio darbo rezultatus 1948 m. balandžio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 54. L. 78-84. 577. Rudko. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-ope­ ratyvinio darbo rezultatus 1948 m. gegužės mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 54. L. 103. 578. Rudko. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-operaty­ vinio darbo rezultatus 1948 m. birželio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 54. L. 112. 579. Rudko. Raportas apie LTSR M G B 1946 m. birželio 4 d. direktyvos Nr. (3703) vykdymą. 1946, liepos 25. Apr. K -l. F. 14. B. 55. L. 1-5. 580. Sąmata. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 135. 581. Sąrašas literatūros, išleistos lietuvių kalba JAV, kurią užsako LTSR URM kontrpropagandos panaudojimui. Apr. 1019. F. 4. B. 57. L. 51-52. 582. Sąrašas. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 144. 583. Semeckin, A. Laiškas I. Gaškai. 1952, gegužės 31. Apr. R-1019. F. 4. B. 57. L. 64. 584. Simonaitytė, B. Laiškas A. Slavinui. 1949, vasario 9. Apr. R-754. F. 4. B. 1565. L. 8.

341

342

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

585. Simonaitytė, B. Laiškas A. Slavinui. 1948, balandžio 1. Apr. R-754. F. 4. B. 1565. L. 11. 586. Simson, E. Ataskaita. 1949. Apr. R-754. F. 13. B. 213. L. 23-24. 587. Sinycin. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-operaty­ vinio darbo rezultatus 1948 m. rugsėjo mėn. 1948, spalio 5. Apr. K -l. F. 14. B. 79. L. 1-27. 588. Sinycin. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-opera­ tyvinio darbo rezultatus 1948 m. spalio mėn. 1948, lapkričio 4. Apr. K -l. F. 14. B. 79. L. 34-36. 589. Sinycin. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-ope­ ratyvinio darbo rezultatus 1948 m. lapkričio mėn. Apr. K -l. F. 14. B. 79. L. 49-50. 590. Sinycin. Ataskaita apie LTSR M G B Kauno valdybos agentūrinio-opera­ tyvinio darbo rezultatus 1948 m. gruodžio mėn. 1949, sausio 4. Apr. K -l. F. 14. B. 79. L. 70-71. 591. [Slavinas, A.]. Apie buržuazinius nacionalistus. Apr. 16895. F. 2. B. 184. L. 14-16. 592. Slavinas, A. Ataskaita apie 1948 m. politinį darbą tarp repatriantų. 1948, lapkritis. Apr. 1771. F. 11. B. 273. L. 49-69. 593. Slavinas, A. Laiškas Alksniui. 1949, liepos 30. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 5. 594. Slavinas, A. Laiškas Bangaičiui. 1947. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 63. 595. Slavinas, A. Laiškas Basilovui. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 50. 596. Slavinas, A. Laiškas Basilovui. 1947, spalio 31. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 31. 597. Slavinas, A. Laiškas Basilovui. 1947, lapkričio 12. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 52. 598. Slavinas, A. Laiškas Beždenežnych. 1948, gegužės 22. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 131. 599. Slavinas, A. Laiškas Bučui. 1949, sausio 3. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 45. 600. Slavinas, A. Laiškas M. Gedvilui. 1949, balandžio 20. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 68. 601. Slavinas, A. Laiškas F. Golikovui. 1950, balandžio 17. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 213. 602. Slavinas, A. Laiškas Golovanovui. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 37-38. 603. Slavinas, A. Lai kas Golovanovui. 1948, vasario 26. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 51. 604. Slavinas, A. Lai kas Golovanovui. 1948, kovo 5. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 60. 605. Slavinas, A. Lai kas K. Golubevui. 1949, liepos 22. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 141. 606. Slavinas, A. Lai kas K. Golubevui. 1947, liepos 28. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 47.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

607. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1947, rugsėjo 3. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 74. 608. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1947, rugsėjo 18. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 84. 609. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1947, rugsėjo 20. Apr. R-754. F. 4. B. 1889. L. 63. 610. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1947, lapkričio 29. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 96. 611. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1947, gruodžio 20. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 98-99. 612. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1948, vasario 3. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 42. 613. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1948, vasario 24. Apr. R-754. F. 13. B. 153. L. 71. 614. Slavinas, A. Laiškas L. Golubevui. 1948, kovo 3. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 53. 615. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1948, kovo 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 55. 616. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1948, balandžio 21. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 94. 617. Slavinas, A. Laiškas K. Golubevui. 1949, gegužės 24. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 162. 618. Slavinas, A. Laiškas Gražiniui. 1947. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 33. 619. Slavinas, A. Laiškas Grožinės literatūros leidyklai. 1949, gegužės 7. Apr. R-754. F. 4. B. 1536. L. 38. 620. Slavinas, A. Laiškas A. Gudaičiui-Guzevičiui. 1947, gruodžio 28. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 164. 621. Slavinas, A. Laiškas Filatovui. 1949, rugpjūčio 29. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 64. 622. Slavinas, A. Laiškas Filatovui. 1952, vasario 5. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 97. 623. Slavinas, A. Laiškas Filatovui. 1952, gegužės 19. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 113. 624. Slavinas, A. Laiškas Filimonovui. 1947. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 33. 625. Slavinas, A. Laiškas Filimonovui. 1947, rugpjūčio 25. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 69. 626. Slavinas, A. Laiškas Filimonovui. 1951, gruodžio 29. Apr. R-754. F. 13. B. 325. L. 116. 627. Slavinas, A. Laiškas Franckevičiui. 1947. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 8. 628. Slavinas, A. Laiškas Franckevičiui. 1948, vasario 28. Apr. R-754. F. 4. B. 1556. L. 145. 629. Slavinas, A. Laiškas Franckevičiui. 1948, spalio 1. Apr. R-754. F. 4. B. 1556. L. 65. 630. Slavinas, A. Laiškas Franckevičiui. 1951, sausio 27. Apr. R-754. F. 13. B. 324. L. 24.

343

344

•

L ite r a tū r a ir { a lt in ia i

631. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 70. 632. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1947, rugsėjo 3. Apr. R-754. F. 13. B. 107. L. 74. 633. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1948, vasario 16. Apr. R-754-13-153. L. 64. 634. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1948, rugsėjo 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 200. 635. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1948, spalio 23. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 139. 636. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1949, sausio 20. Apr. R-754. F. 4. B. 1963. L. 10. 637. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1949, balandžio 4. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 61. 638. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1949, gegužės 16. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 137. 639. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui. 1949, rugsėjo 23. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 110. 640. Slavinas, A. Laiškas Jurkinui, Starovui. 1948, spalio 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1538. L. 39. 641. Slavinas, A. Laiškas Įgaliotinio valdybai. 1947, rugsėjo 26. Apr. R-754. B. 4. F. 1889. L. 70. 642. Slavinas, A. Laiškas Kardaševidui. 1949, rugsėjo 20. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 101. 643. Slavinas, A. Laiškas Kundnui. 1950, spalio 11. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L. 143. 644. Slavinas, A. Laiškas M. Liubeckiui. 1947, liepos 30. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 61. 645. Slavinas, A. Laiškas M. Liubeckiui. 1951, vasario 10. Apr. R-754. F. 13. F. 324. L. 51. 646. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1947, spalio 3. Apr. R-754. F. 4. B. 1889. L. 63. 647. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1947, spalio 30. Apr. R-754. F. 4. B. 1189. L. 104-105. 648. Slavinas, A. Laiškas Logunovai. 1947, lapkritis. Apr. R-754. F. 4. B. 1189. L . 125. 649. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, gegužės 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 107. 650. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, gegužės 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 114. 651. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, gegužės 14. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 115. 652. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, gegužės 19. Apr. R 754. F. 4. B. 1562. L. 118. 653. Slavinas, A. Laiškas Loginovui. 1948, liepos 2. Apr. R-754-4-1560. L. 1. 654. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, liepos 9. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 178.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

655. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1948, rugpjūčio 24. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 95. 656. Slavinas, A. Laiškas Loginovui. 1948, rugsėjo 9. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 209. 657. Slavinas, A. Laiškas Loginovui. 1948, rugsėjo 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 204. 658. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1949, kovo 12. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 9. 659. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1950, sausio 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 2. 660. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1950, kovo 22. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 50. 661. Slavinas, A. Laiškas Logunovui. 1950, rugsėjo 2. Apr. R-754. F. 4. B. 1973. L. 282. 662. Slavinas, A. Laiškas J. Maniušiui. 1950, balandžio 15. Apr. R-754. F. 13. B. 270. L. 69. 663. Slavinas, A. Laiškas Markauskui. 1949, vasario 15. Apr. R-754. F. 4. B. 1558. L. 262. 664. Slavinas, A. Laiškas Meškauskui. 1949, gegužės 5. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 93. 665. Slavinas, A. Laiškas Mickevičiui. 1948, vasario 7. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 97. 666. Slavinas, A. Laiškas Mickevičiui. 1948, vasario 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 99. 667. Slavinas, A. Laiškas Mickevičiui. 1948, rugpjūčio 6. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 130. 668. Slavinas, A. Laiškas M . Meškauskienei. 1949, sausio 26. Apr. R-754. F. 4. B. 1536. L. 10-11. 669. Slavinas, A. Laiškas V. Niunkai. 1947, spalio 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 128. 670. Slavinas, A. Laiškas V. Niunkai. 1947, spalio 17. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 128. 671. Slavinas, A. Laiškas V. Niunkai. 1952, balandžio 24. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 96-97. 672. Slavinas, A. Laiškas V. Niunkai. 1953, vasario 4. Apr. 1771. F. 133. B. 47. L. 9. 673. Slavinas, A. Laiškas J. Olekui. Apr. R-754. F. 13. B. 156. L. 124. 674. Slavinas, A. Laiškas J. Paleckiui. 1950, balandžio 3. Apr. R-754. F. 13. B. 270. L. 75. 675. Slavinas, A. Laiškas Penkovskiui. 1947, birželio 27. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 40. 676. Slavinas, A. Laiškas V. Pisarevui. 1949, liepos 13. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L . 75-79. 677. Slavinas, A. Laiškas Radijo komiteto pirmininkui. 1947, gruodžio 22. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 165.

345

346

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

678. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, sausis. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 10. 679. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, sausio 17. Apr. R-754. F. 12. B. 209. L. 39. 680. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, vasario 1. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 53. 681. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, gegužės 27. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 179. 682. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, gegužės 30. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 177. 683. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, birželio 25. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 4. 684. Slavinas, A. Laiškas Slobodskych. 1949, lapkričio 30. Apr. R-754. F. 13. B. 213. L. 73. 685. Slavėnas, A. Laiškas Slobodskych. 1950, spalio 2. Apr. R-754. F. 13. B. 271. L. 12. 686. Slavinas, A. Laiškas V. Smorodinovui. 1952, gegužės 3. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 109. 687. Slavinas, A. Laiškas A. Sniečkui. 1948, birželio 2. Apr. 1771. F. 92. B. 22. L. 44. 688. Slavinas, A. Laiškas „Sojuzpečiat“. 1947, lapkričio 4. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 136. 689. Slavinas, A. Laiškas Solovjovui. Apr. R-754. F. 13. B. 210. L. 116-118. 690. Slavinas, A. Laiškas „Tiesos“ leidyklai. 1947, liepos 28. Apr. R-754. B. 4. F. 1888. L. 62. 691. Slavinas, A. Laiškas Tkačenkai. 1946, birželio 15. Apr. K -l. F. 3. B. 168. L. 31-33. 692. Slavinas, A. Laiškas D. Todesui. 1949, balandžio 19. Apr. R-754. F. 4. B. 1536. L. 31. 693. Slavinas, A. Laiškas Valstybinės knygų prekybos trestui. 1947, gruodžio 10. Apr. R-754. F. 4. B. 1888. L. 179. 694. Slavinas, A. Laiškas Vilkijos apskrities LKP (b) komiteto sekretoriui. 1949, vasario 4. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 66. 695. Slavinas, A. Laiškas Zabielai. 1948, birželio 2. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 129. 696. Slavinas, A. Laiškas Zabielai. 1948, rugpjūčio 30. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 136. 697. Slavinas, A. Laiškas Zabielai. 1948, rugsėjo 13. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 136. 698. Slavinas, A. Pažyma apie lietuvių nacionalistų veiklą anglų-amerikiečių okupacinėje Vokietijos zonoje. Apr. 1771. F. 8. B. 175. L. 75-79. 699. Slavinas A. Raportas apie LTSR perkeltuosius asmenis. 1947, gruodžio 30. Apr. 1771. F. 10. B. 303. L. 148-154. 700. Slavinas, A. Repatriacijos skyriaus veiklos 1945.12.10-1953.1.1 ataskaita. Apr. 1771. F. 133. B. 47. L. 14-24.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

701. Slobodskych. LTSR 2 skyriaus bylų formuliaras 1952, balandžio 10 dienai. 1952, balandžio 16. Apr. K -l. F. 1. B. 10-147. L. 111-116. 702. Slobodskych. Laiškas LTSR M G B Marijampolės skyriaus viršininkui Počiulovui. 1948, birželio 4. Apr. K -l. F. 2. B. 4. L. 125-126. 703. Sloboskych. Laiškas Lobkovui. 1948. Apr. K -l. F. 2. B. 4. L. 82. 704. Slobodskych. Pažyma apie agentūrinę byla „Progulka“. Apr. K -l. F. 10. B. 147. L. 213-215. 705. Smirnovas, A. Laiškas I. Gaškai. 1949, kovo 28. Apr. 1019. F 4. B. 31. L. 8-10. 706. Smorodinov. Laiškas K. Preikšui. 1952, vasario 21. Apr. R-754. F. 13. B. 378. L. 113. 707. Sniečkui. Sąrašas asmenų, susirašinėjančių su užsieniu. 1952, rugsėjo 12. Apr. K -l. F 3. B. 424. L. 178-180. 708. Sniečkus, A. Kalba VII LKP suvažiavime 1952, rugsėjo 22. Apr. 1771. F. 31. B. 8. L. 54. 709. Sniečkus, A. Laiškas M. Suslovui. 1949, gegužės 20. Apr. 1771. F. 108. B. 14. L. 3. 710. Sniečkus, A., Paleckis, J. Laiškas F. Golikovui. 1946, vasario 19. Apr. 1771. F. 9. B. 279. L. 35 711. Spec, pranešimas. Apr. K -l. F. 10. B. 25. L. 82-87. 712. Spec, pranešimas. Apr. K -l. F. 10. B. 25. L. 96-99. 713. Spec, pranešimas. 1946, vasario 19. Apr. K -l. F. 6. B. 176. L. 1. 714. Spec, pranešimas. 1946, birželio 25. Apr. K -l. F. 10. B. 25. L. 195-198. 715. Spec, pranešimas apie laiškus, siunčiamus iš LTSR į JAV. Apr. K -l. F. 3. B. 163. L. 286. 716. Spec, pranešimas apie lietuvių banditų formuočių ryšius su nacionalistiniu pogrindžiu Suvalkuose. Apr. K -l. F. 3. B. 193. L. 85-88. 717. Spec, pranešimas apie suaktyvėjusį gandų apie TSRS karą su Anglija ir Amerika skleidimą. 1948, kovo 24. Apr. 1. F. 3. B. 278. L. 124. 718. Starov. Laiškas A. Slavinui. 1947, spalio 21. Apr. R-754. F. 4. B. 1189. L. 139. 719. Sutartis. 1948, rugpjūčio 20. Aor. R-754. F. 4. B. 1536. L. 28-30. 720. Šaltenis, J. Laiškas A. Slavinui. 1948, kovo 1. Apr. R-754. F. 4. B. 1545. L. 160-161. 721. Šarabin. Pažyma apie darbą su lietuvių nacionalistiniu pogrindžiu Lenkijo­ je. 1948, gruodžio 20. Apr. K -l. F. 3. B. 282. L. 25-38 722. Šiaulių apskr. VK pirmininkas. Laiškas A. Slavinui. 1949. Apr. R-754. F. 4. B. 1965. L. 169. 723. Šiaulių srities KGB 2 skyriaus viršininko pulk. Bagnas. Laiškas Slo­ bodskych. 1952. Apr. K -l. F. 2. B. 29. L. 35-38 724. Šišovas. Laiškas A. Slavinui. 1948, balandžio 17. Apr. R-754. F. 4. B. 1562. L. 106. 725. Švarc, H. Laiškas O. Pempienei. 1947, kovo 20. Apr. K -l. F. 2. B. 5. L. 5.

347

348

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

726. TSRS ambasados Argentinoje I sekretoriaus I. Buderino pokalbis su lai­ kraščio „Vienybė“ redaktoriumi Januška. 1946, gruodžio 28. Apr. 1019. F. 4. B. 16. L. 104-105. 727. TSRS ambasada JAV. Laiškas B. Ponomariovui. 1947. Apr. 1771. F. 10. B. 304. L.55-56. 728. TSRS M GB. Laiškas Kapralovui. 1948, sausio 3. Apr. 1. F. 3. B. 277. P. 5 1 -

68. 729. TSRS M G B 2 skyriaus viršininkio pavaduotojas. Laiškas Počkai. 1949, spalis. Apr 1. F. 3. B. 277. L. 161. 730. TSRS M G B ministro pavaduotojas Pitovanov. Laiškas Kapralovui. 1951, liepos 10. Apr. K -l. F. 3. B. 216. L. 12. 731. TSRS M GB. Laiškas Počkai. 1951, lapkričio 3. Apr. K -l. F. 3. B. 352. L . 130-131. 732. TSRS M V D GUBB viršininkas A. Leontjevas. Laiškas Singrinui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 101. 733. TSRS M V D GUBB viršininkas A. Leontjevas. Laiškas Lietuvos, Latvijos ir Estijos M V D ministrams. 1946, liepos 13. Apr. K -l. F. 3. B. 129. L. 13. 734. TSRS M V D telegrama. 1947. sausio 7. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 103. 735. TSRS M V D ministro įsakymas. 1947, sausio 16. Apr. K -l. F. 3. B. 218. L. 106. 736. TSRS VRM ministro įsakymas. 1946, gegužės 12. Apr. K -l. F. 3. B. 129. L. 49. 737. Teumin, E. Laiškas A. Sniečkui. 1946, gruodžio 4. Apr. 1771. F. 8. B. 176. L. 84-86. 738. Teumin, E. Laiškas A. Sniečkui. 1946, gruodžio 18. Apr. 1771. F. 10. B. 301. L. 57. 739. „Tėvynės balso“ platinimas. 1949, rugsėjo 29. Apr. R-754. F. 13. B. 212. L. 45. 740. „Tėvynės balso“ 1948 m. sąmata. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 33. 741. „Tiesos“ keičiamo puslapio leidybos išlaidų sąmata 1949 m. Apr. R-754. F. 4. B. 1560. L. 74. 742. Todesas, D. Laiškas A. Slavinui. 1948, lapkričio 25. Apr. R-754. F. 4. B. 1561. L. 58. 743. Urbano Alekso tardymo protokolas. 1951, lapkričio 20. Apr. K -l. F. 10. B. 51. L. 43-49. 744. Utenos M V D viršininkas leitenantas Chimin. Raportas Bartašiūnui. 1947, gegužės 28. Apr. K -l. F. 6. B. 199. L. 38. 745. VKP (b) CK nutarimo „Apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos piliečių repatri­ acijos iš Vokietijos, Austrijos, Danijos, Švedijos ir kitų šalių pagreitinimą“ projektas. 1946, sausio 3. Apr. 16895. F. 2. B. 381. L. 35-36. 746. Vaivutskas, A. Laiškas LTSR Rašytojų sąjungai. 1949, lapkričio 5. Apr. R-754. F. 4. B. 973. P. 58. 747. Valeckeles, P. Laiškas P. Rotomskiui. 1947, balandžio 16. Apr. 1019. F. 4. B. 17. L. 13.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

748. Vanejev. Laiškas A. Slavinui. 1947, lapkričio 22. Apr. R-754. F. 13. B. 108. L. 67-68. 749. Vaupšasovas, S. Laiškas A. Slavinui. 1949, vasario 4. Apr. R-754. F. 13. B. 209. L. 41. 750. Venclova, A. Laiškas J. Paleckiui. 1948, vasario 6. Apr. 1771. F. 11. B. 273. L. 18-20. 751. Venclova, A. Laiškas J. Paleckiui. 1948, kovo 8. Apr. 17541. F. 1. B. 17. L. 41. 752. Vengriavičius, Feliksas. Laiškas „Tėvynės balsui“. 1948, kovo 10. Apr. R754. F. 4. B. 1559. L. 120. 753. Vivulskis, A. Laiškas A. Sniečkui. 1953, sausio 7. Apr. 1771. F. 133. B. 47. L. 28. 754. Voroncov. Pažyma apie antitarybinius reiškinius ryšium su Amerikos lietu­ vių atstovo A. Bimbos apsilankymu Kaune. Apr. K -l. F. 14. B. 34. L. 135. 755. Voroncov. Raportas apie repatriantų, atvykusius iš Vokietijos į Kauną, pati­ krinimo situaciją. 1945, lapkričio 9. Apr. K -l. F. 14. B. 33. L. 20-22. 756. Voroncov. Raportas apie repatriantų, atvykusius iš Vokietijos į Kauną, pati­ krinimo situaciją. 1945, lapkričio 20. Apr. K -l. F. 14. B. 33. L. 30-32. 757. Zarasų M G B skyrius. Raportas gen. Jefimovui. 1946. Apr. K -l. F. 3. B. 13. L. 15. 758. Žibinsko Alfonso tardymo protokolas. 1951, birželio 20. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 254-263. 759. Žibinsko Alfonso tardymo protokolas. 1951, liepos 17. Apr. K -l. F. 10. B. 50. L. 268-269. 760. Žydų tautybės asmenų susirašinėjimas su užsieniu. Apr. K -l. F. 2. B. 10. L. 367. 761. Žvejys. Laiškas Pietų apskrities, Vytauto 3 apygardos ir Dariaus-Girėno apygardos vadams. 1948, birželio 1. Apr. K -l. F. 3. B. 194. L. 277-279.

Lituanistinių tyrimų ir studijų centras. Pasaulio lietuvių archyvas (Čikaga) A L T fondas 762. ALT sekretoriatas. Ne spaudai. ALT nariams. Pranešimas einamaisiais rei­ kalais. 1948, liepos 29. 763. Arude, Endel. Laiškas nežinomam asmeniui. 1948. 764. Bačiūnas,J. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, sausio 23. 765. Daužvardis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1945, gruodžio 15. 766. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1945, rugsėjo 26. 767. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1945, spalio 8. 768. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1945, spalio 19. 769. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1945, spalio 24 d. 770. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, sausio 5. 771. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, sausio 17.

349

350

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

772. 773. 774. 775. 776. 777. 778. 779. 780. 781. 782. 783. 784. 785. 786. 787. 788. 789. 790. 791. 792. 793. 794. 795. 796. 797. 798. 799. 800. 801. 802. 803. 804. 805. 806. 807. 808. 809. 810. 811. 812. 813. 814. 815.

Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, balandžio 7. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, gegužės 22. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, birželio 7. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, liepos 2. Grigaitis, P. Laiškas K. Griniui. 1946, rugpjūčio 26. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, rugpjūčio 28. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, spalio 5. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, sausio 2. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, kovo 2. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, kovo 25. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, balandžio 24. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, gegužės 8. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, birželio 27. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1947, gruodžio 31. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, balandžio 3. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1949, balandžio 25. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, gegužės 24. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1949, gegužės. 26. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1949, liepos 27. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1950, vasario 24. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1950, rugsėjo 9. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1950, gruodžio 16. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1951, vasario 14. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1951, balandžio 11. Grigaitis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1951, liepos 7. Harrison, E. J. Laiškas K. Jurgėlai. 1951, rugpjūčio 6. Jurgėla, K. Laiškas ALT VK nariams. 1945, spalio 9. Jurgėla, K. Laiškas ALT VK nariams. 1945, lapkričio 15. Jurgėla, K. Laiškas ALT VK nariams L. Simučiui, Grigaičiui ir M. Vaidylai. 1946, sausio 5. Jurgėla, K. Laiškas V. Biržiškai. 1948, rugpjūčio 18. Jurgėla, K. Laiškas J. Brazaičiui. 1947, rugsėjo 18. Jurgėla K. Laiškas Elbrick, C. Burke. 1948, rugpjūčio 12. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1945, liepos 25. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1945, spalio 24. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1945, gruodžio 22. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, sausio 2. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, sausio 6. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, sausio 18. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, vasario 5. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, vasario 13. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, kovo 4. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, kovo 6. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, kovo 9.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

816. 817. 818. 819. 820. 821. 822. 823. 824. 825. 826. 827. 828. 829. 830. 831. 832. 833. 834. 835. 836. 837. 838. 839. 840. 841. 842. 843. 844. 845. 846. 847. 848. 849. 850. 851. 852. 853. 854. 855. 856. 857. 858. 859. 860.

Jurgėla K. Laiškas R Grigaičiui. 1946, balandžio 1. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, gegužės 29. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, birželio 29. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, liepos 5. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, liepos 18. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, liepos 26. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, rugsėjo 25. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, spalio 3. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, spalio 9. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, lapkričio 6. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, lapkričio 7. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, lapkričio 14. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, lapkričio 21. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, gruodžio 6. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, gruodžio 12. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, gruodžio 19. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1946, gruodžio 31. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, vasario 1. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, vasario 24. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, kovo 12. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, kovo 22. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, balandžio 22. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, balandžio 24. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, balandžio 26. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, balandžio 29. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, gegužės 14. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, birželio 27. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, rugpjūčio 6. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, rugsėjo 17. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, spalio 1. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, spalio 16. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1947, gruodžio 5. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, balandžio 7. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, balandžio 12. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, balandžio 19. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, gegužės 3. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, birželio 8. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, liepos 1. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, liepos 9. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1948, lapkričio 11. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, balandžio 27. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, birželio 23. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, gegužės 13. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, liepos 2.

•

351

352

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

861. 862. 863. 864. 865. 866. 867. 868. 869. 870. 871. 872. 873. 874. 875. 876. 877. 878. 879. 880. 881. 882. 883. 884. 885. 886. 887. 888. 889. 890.

Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, rugsėjo 12. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1949, rugsėjo 15. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1950, sausio 4. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1950, vasario 11. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičui. 1950, vasario 20. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1950, liepos 7. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1951, gegužės 21. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1951, rugpjūčio 10. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1951, rugpjūčio 20. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1951, birželio 16. Jurgėla, K. Laiškas P. Grigaičiui. 1951, rugpjūčio 10. Jurgėla, K. Laiškas J. A. Karaliui. 1946, sausio 19. Jurgėla, K. Laiškas P. Kubai. 1946, kovo 6. Jurgėla, K. Laiškas J. Lingiui. 1948, gegužės 3. Jurgėla, K. Laiškas A. Merkeliui, 1947, gegužės 6. Jurgėla, K. Laiškas J. K. Miliauskui, J. Ambotui, K. Urbanavičiui, J. A. Lipkui, S. Dobinui, J. Balkūnui. 1949, spalio 15. Jurgėla, K. Laiškas F. W. Pick. 1948, lapkričio 16. Jurgėla, K. Laiškas Vladui Stankai. 1947, rugsėjo 18. Jurgėla, K. Laiškas I. Šeiniui. 1946, liepos 10. Jurgėla, K. Laiškas L. Šimučiui. 1947, kovo 24. Jurgėla, K. Laiškas L. Šimučiui. 1950, rugsėjo 11. Jurgėla, K. Laiškas L. Šimučiui. 1950, spalio 16. Jurgėla, K. Laiškas O tto Tolischus. 1948, sausio 13. Kalbus, Arvo. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, vasario 3. Karalius, J. A. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, sausio 22. LAIC. Ekstra pranešimas. Čerčilis vis tebesvajoja atsipirkti Pabalau. 1946, kovo 16. Pakštas, K. Laiškas L. Šimučiui. 1947, vasario 20. Pro memoria. 1946, spalio 29. Pronskus, J. Laiškas J. Budriui. 1947, sausio 1. Vizgirda, T. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, rugsėjo 29.

J. Brazaičio fondas 891. 892. 893. 894. 895.

Bačkis, S. Laiškas V. Sidzikauskui, J. Brazaičiui, P. Zadeikiui. 1948. Hearquarters European command A PO 757.1949 m., vasaris. Ištrauka iš J. Talalo laiško VLIK. 1946, gruodžio 27. Laikūnas A. Laiškas VLIK pirmininkui. 1947, birželio 26. Lietuvių, estų ir latvių veiklos programa ryšium su Maskvos konferencija. Slapta. Neskelbtina. 896. Lietuvių tautos reikalams vadovaujančių veiksnių antrosios konferencijos posėdžių protokolai. 897. Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąjunga. Rezistencinio jaunimo sąjūdžio vei­ kimo gairės. Bona, 1949 sausio. 15.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

898. Merkelis A. Laiškas J. Brazaičiui. 1947, lapkričio 8. 899. Merkelis, A. Laiškas J. Brazaičiui. 1948, rugsėjo 7. 900. Spaudos bendrovė „Viltis“. Atsišaukimas į visus KLT skyrius, lietuvių sto­ vyklas ir visus patriotinio nusistatymo tautiečius. Monrealis. 1948, balan­ džio 30. 901. The New York times vedamasis, 1947 lapkričio 22. K. R. Jurgėlos fondas 902. 903. 904. 905.

D P žurnalistų susitikimas su JAV pareigūnais Epsteine 1947 m. birželio 13. Karalius, J. A. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, liepos 17. Jurgėla, K. Laiškas M . Gimbutienei. 1949, rugsėjo 30. Šeinius, I. Laiškas K. Jurgėlai. 1946, gegužės 16.

Ju o z o B. K ončiaus fondas 906. 907. 908. 909.

Bačkis, S. Laiškas L. Šimučiui. 1946, birželio 4. Balkūnas, J. Laiškas J. Končiui. 1945, spalio 10. Gečys, K. Laiškas J. Končiui. 1947, sausio 16. Grigaitis, P. Laiškas J. Končiui. 1948, liepos 28.

L ietuvos k o nsulato Č ikagoje fondas 910. Amerikos Lietuvių misija. Laiškas JAV lietuviams. 911. Amerikos Lietuvių sąjunga „Ramovė“ Centro valdyba. 1950, spalio 28 d. Čikaga. Liečia: tautinių dalinių kūrimą US. 912. Balutis, B. K. Pro memo Nr. 5.1948, kovo 6. 913. Budrys, J. Laiškas VLIK. 1946, spalio 23. 914. Budrys, J. Lietuvos laisvės komitetas (Konfidencialiai). 915. Daužvardis, P. Laiškas B. K. Balučiui. 1945, liepos 13. 916. Daužvardis, P. Laiškas P. Jonikui. 1952, balandžio 18. 917. Daužvardis, P. Laiškas John S. Knight. 1947, sausio 10. 918. Daužvardis, P. Laiškas nežinomam asmeniui. 1946, lapkričio 5. 919. Daužvardis, P. Laiškas G. W. C. Ross. 1948. gegužės 13. 920. Daužvardis, P. Laiškas E. van Rotkirch. 1948, vasario 25. 921. Daužvardis, P. Laiškas J. Šauliui. 1947, birželio 5. 922. Daužvardis, P. Laiškas S. H . Steiberg. 1949, balandžio 21. 923. Daužvardis, P. Laiškas Feliksui Stungevičiui. 1949, balandžio 27. 924. Daužvardis, P. Laiškas Jonui Vasaičiui. 1947, gruodžio 10. 925. Daužvardis, P. Laiškas P. Zadeikiui. 1945, liepos 11. 926. Daužvardis, P. Laiškas P. Zadeikiui. 1945, rugsėjo 25. 927. Daužvardis, P. Laiškas P. Zadeikiui. 1950, spalio 10. 928. Daužvardis, P. Laiškas P. Zadeikiui. 1951, sausio 9. 929. Daužvardis, P. Laiškas P. Zadeikiui. 1950, gegužės 6. 930. Daužvardis, P. Pro memoria. 1950, spalio 5. 931. Elwell, Gordon R. Laiškas P. Daužvardžiui. 1950, spalio 1 d.

353

354

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

932. 933. 934. 935. 936. 937. 938. 939. 940. 941. 942. 943. 944. 945. 946. 947. 948. 949. 950. 951. 952. 953. 954. 955. 956. 957. 958. 959.

Gen. Černius Chicagos spaudoje. Gylys, V. Laiškas J. Budriui. 1946, spalio 15. Gylys, V. Laiškas P. Daužvardžiui. 1945, lapkričio 20. Jurgėla, K. Laiškas „Encyclopedia Americana”. 1948, rugpjūčio 27. Lietuvių tremtinių draugijos Chicagoje biuletenis. 1948, rugpjūčio 22. Lietuvos pasiuntinio kreipimasis į Jungtinių tautų susirinkimą. Lozoraitis, S. Laiškas E. Galvanauskui. 1946, gruodžio 2. Lozoraitis, S. Laiškas E. Galvanauskui. 1946, gruodžio 14. Lozoraitis, S. Laiškas P. Zadeikiui. Roma. 1946, rugsėjo 5. Lozoraitis, S. Pro memoria. 1951, gruodžio 20. Rajeckas, J. Laiškas Paul H . Cassidy. 1952, kovo 13. Kasparaitis, M. Laiškas P. Daužvardžiui, 1947, rugsėjo 14. Kviklys, B. Laiškas P. Daužvardžiui. 1947, liepos 28. Kuncius, Peter S. Laiškas P. Daužvardžiui. McConnel, Margaret. Laiškas P. Daužvardžiui. 1948, gegužės 21. Nežinomo asmens laiškas. Pieža, S. Laiškas P. Daužvadžiui. 1947, gegužės 6. Santrauka Lietuvos konsulo P. Daužvardžio kalbos, pasakytos lietuviškos knygos parodoje 1947 m. lapkričio 23 d. Chicagoje. Simutis, A. Laiškas Edward E von Rothldrch reikalu. 1948, balandžio 27. Stanka, Vladas. Laiškas P. Daužvardžiui. 1948, sausio 8. The Statesmans year book. Laiškas P. Daužvardžiui. 1949, kovo 31. Triben, S. A. Laiškas P. Daužvardžiui. 1949, gegužės 10. Zadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1946, lapkričio 28. Zadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1948, balandžio 9. Zadeikis, P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1950, lapkričio 2. Zadeikis, P. Laiškas K. Jurgėlai. 1948, sausio 7. Zadeikis, P. Laiškas J. Matusui. 1951, liepos 26. Zadeikis, P. Laiškas P. Plechavičiui. 1950, gruodžio 9.

K a z io P a k š t o f o n d a s 960. G ir n iu s, J. L aišk as K. P ak štu i. 1 9 5 4 , sau sio 2 5 . 961. P akštas, K. L aišk as K. B ielin iu i. 1 9 5 2 , b a lan d žio 4. 962. P akštas, K. L aišk as A . K airiui. 1 9 4 7 , b alan d žio 15. 963. P akštas, K. L aišk as A . K airiui. 1 9 4 7 , lie p o s 2 0 . 964. P akštas, K. L aišk as M . K rupavičiui. 1 9 5 2 , g e g u ž ės 9.

L e o n o P r a p u o l e n io f o n d a s 965. A tsa k in g ų V L IK o ir V y k d o m o sio s tarybos vadovau jam am e L ietu v o s iš­ la isv in im o darbe dalyvaujančių a sm en ų su krašto rezisten cijos atstovais p a­ sitarim o, įvyk u sio 1 9 4 8 m . lie p o s 7 - 9 d ie n o m is B a d e n -B a d e n e P rotok olas N r .3 . 966. K azusas, kuris vadin asi „St. L o z o ra itis, s e n .u

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

VLIK ir Lietuvos pasiuntinių užsienyje konferencijos ketvirtojo posėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 23 d. Berne protokolas. 968. VLIK ir Lietuvos pasiuntinių užsienyje konferencijos ketvirtojo posėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 26 d. Berne protokolas. 969. VLIK ir Lietuvos pasiuntinių užsienyje konferencijos šeštojo posėdžio protokolas. 1946, liepos 26.

967.

K iti fondai 970. Alseika, Vytautas. Penki tremties metais. [Rankraštis]

Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyrius 971. 972.

973. 974. 975. 976.

977. 978. 979. 980.

Graužinis, K. Pranešimas apie Argentinos ir Urugvajaus lietuvius. F. 257182. L. 2-5. Grišmanauskas, J., Paulauskas, E., Kublickas, L. Laiškas VLIK. 1951, lap­ kričio 22. F 198-1058. L. 45. Kaminskas, J. VLIK Vykdomosios tarybos etatų projektas. 1947, vasario 4. F 257-182. L. 51. Nežinomo asmens laiškas. 1952, lapkričio 4. F. 198-1055. L. 145. Norkus, K. Laiškas J. Kaminskui. 1950, rugsėjo 28. F. 252-185. L. 75. Priedas Nr. 1.1946. F 252-185. L. 57 Pro memo Nr. 5.1950, lapkričio 23. F. 198-1058. L. 154. Sidzikauskas, V. Laiškas J. Kaminskui. 1950, rugsėjo 13. F 252-183. L. 56. Skipitis, R. Laiškas J. Kaminskui. 1947, balandžio 9. F 257-182. L. 53. VLIK užsieninės veiklos planas 1952.1 pusmetis. F. 198-1055. L. 45.

P U B L IK U O T I Š A L T IN IA I 981. 982. 983. 984. 985. 986.

987. 988. 989.

990. 991.

A LD LD CK sekretoriaus raportas suvažiavimui liepos 1-2,1950. Laisvė , 1950, liepos 11, p. 2. ALLD CK. Svarbūs nutarimai organizacijos ir visuomenės reikalais. Lais­ vėj 1946, liepos 5, p. 2. A LD LD naujų narių vajus prasideda. Laisvėj 1946, sausio 26, p. 5. A LD LD reikalai. Laisve , 1947, sausio 10, p. 2. A L Kongresan suvažiavo 700 delegatų. N aujienos, 1945, lapkričio 30, p. 1. ALT atsakymas „Misijai“. Naujienos, 1945, spalio 9, p. 4 ALT įspėjimas. N aujienos, 1951, rugsėjo 28, p. 4. Adv. Antanas A. Olis atsako. Naujienos, 1948, kovo 19, p. 7. Aleknavičius, Bernardas. Iš Paliuobių tyruose nuaidėjęs balsas. In X X I am žius [interaktyvus]. Žiūrėta 2010.11.3. wwwjoaamžius. Lt. numeriai / 2009/04/ 03/ atmi-01.html]. Aiškėja bolševikų gudravimas. L ietu vių žodis, 1947, gruodžio 4, p. 4. Aldra, R. Knyga iš anapus: kritiko K. Korsako poezija. M in tis , 1947, liepos 31, p. 3.

355

356

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

992. 993. 994.

995. 996. 997. 998. 999.

1000. 1001. 1002. 1003. 1004. 1005. 1006. 1007. 1008. 1009.

1010. 1011. 1012. 1013. 1014. 1015. 1016. 1017. 1018. 1019.

1020. 1021.

Almis, J. Žaidimas kitų gyvybe. M in tis , 1948, liepos 12, p. 3. Alseika, V. Gyvinti kultūrinę veiklą. Draugas. D. 2.1950, liepos 29, p. 1. Alšėnas, Pranas. Axgentinos Lietuvių balsas naujuose rūbuose. Naujienos, 1948, vasario 25, p. 6. Alšėnas, Pranas. Kanados lietuvių spauda. Draugas, 1951, vasario 10, p. 2. Alšėnas, Pranas. Susimąstymas ties knyga. Draugas. D. 2. 1951, kovo 24, p. 2. Amerikiečių zonoj uždrausta platinti komunistinę spaudą. Naujienos, 1946, rugsėjo 17, p. 1. Amerikos lietuvių informacinio centro pranešimai. Naujienos, 1945, gegu­ žės 26, p. 3. Amerikos lietuvių socialdemokratų s-gos dvimetinis suvažiavimas. N au­ jienos y 1948, balandžio 20, p. 5. Andrulio byloje eina kova už įrodomąją medžiagą. Draugas, 1950, rugsėjo 14, p. 1. Andrulis, Artūras. Tremties krepšininkų žygis. Draugas, 1949, sausio 20, p. 4. Anglų knygos jaunuoliams. Laisvėj 1946, rugsėjo 3, p. 2. A nt prezidento stalo lietuviška dovana. Naujienos, 1952, balandžio 11, p .i. Antanas iš Agurkiškės. Žodelis skaitytojams ir redaktoriams. N aujienos, 1950, lapkričio 10, p. 3. Apie didįjį „Tėvynės balso“ humorą. Mūsų kelias, 1948, birželio 6, p. 4. „Apie mus tai neparašė“. Draugas, 1950, gegužės 11, p. 3. Apiplėšė V. Biržišką. Laisvėj 1951, balandžio 17, p. 2. Apmušė Omahos dipukus. Laisvė , 1951, gruodžio 29, p. 2. Ar ilgai taip bus? Naujienos, 1945, lapkričio 12, p. 3. Argentinos „Laiko“ pažanga. Draugasy 1950, sausio 14, p. 3. Argentinos rusai leidžia naują laikraštį lietuvių kalba. Naujienos, 1949, lap­ kričio 21, p. 1. Atom ends need of Lithuanian „Buffes“ Mission official says. The evening star. Washington. November 17,1945. Audronaša, S. Brazilijon atvykę tremtiniai kuria savo organizaciją. N aujienosj 1950, lapkričio 2, p. 2. Austrija kaltina išvietintuosius. M in tis , 1947, vasario 8, p. 4. Babrauskas, B. Gyvybiniu lietuviškos knygos reikalu. Draugas. D. 2.1950, gruodžio 7, p. 1. Bačinskas, Petras. Medicinos studento Domo Vildovo nuotykis Innsbrucke. Draugas, 1947, balandžio 27, p. 5. Bakanas, S. Ką visa tai reiškia? Naujienos, 1950, balandžio 17, p. 2. Baltimorietis. Bimba nepasirodė. N aujienos, 1949, lapkričio 16, p. 3. Bandoma kurti lietuviškoji filmą. M ūsų kelias, 1947, balandžio 10, p. 5. Bepartyvis. Prie ko veda tarybininkų kurstomi užpuldinėjimai. Laisvėy 1950, vasario 15, p. 2. Bimba, A. Pasikalbėjimas su LLD nariais. Laisvė , 1946, balandžio 3, p. 2.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

1022. Bimbos mokinys. Naujienos, 1946, spalio 4, p. 4. 1023. Bimbos „mūšis“ Clevelande. Naujienos, 1950, kovo 27, p. 9. 1024. Biržiška, M . Dėl „Tėvynės balso“ korespondenukės. M ūsų keliasy 1948, gruodžio 11, p. 5. 1025. Biržiška, M. Kaip Vilniaus „Tiesa“ nuo tiesos atgrąso. Naujienos, 1950, vasario 6, p. 4. 1026. Bradūnas, Kazys. Lietuviškos knygos platinimas konkrečiai. Draugas, 1949, gruodžio 3, p. 4. 1027. Brazauskas, Walter. Dėl angliško skyriaus Laisvėj. Laisvė , 1946, balan­ džio 3, p. 2. 1028. Boikotuos biznierius, kurie remia komunistus. Draugas, 1951, balandžio 10, p. 5. 1029. Bolševikams Lietuvos okupantams visuomeninis teismas Detroite. N au­ jienos , 1948, balandžio 15, p. 6. 1030. Bolševikų provokatorių ruošimas ir veikla Lietuvoje. M ūsų kelias, 1948, rugpjūčio 21. 1031. Braunšveigas. M ūsų kelias, 1946, sausio 24, p. 2. 1032. Bridgeportietis. Pagalbos komunistams važiuoti į rojų fondas. N aujienos, 1948, sausio 21, p. 5. 1033. Brooklyno lietuvių komunistų klubas. Negailestinga kova Browderizmui. Laisvė , 1946, kovo 8, p. 2. 1034. Buknys, P. Nauji metodai Laisvės vajuje. Laisvė , 1946, rugsėjo 20, p. 2. 1035. Butautas, J. Sovietų agentų veikla tarp tremtinių. N aujienos, 1945, spalio 13, p. 4. 1036. Cicėnas, J. Ne dėl trupinio aukso. L ietu vių žodis, 1947, gegužės 29, p. 2. 1037. Chicagos dipukų grupės viešas pareiškimas. Laisvė , 1950, balandžio 19, P .-4 -

1038. 1039. 1040. 1041. 1042. 1043. 1044. 1045. 1046. 1047. 1048.

Ciurlioniečiai triumfavo New York. Vienybė, 1950, spalio 6. D P licenzijuotų laikraščių sąjungai besikuriant. N aujienos, 1947, gegu­ žės 10, p. 5. Daug klaidų mažame veikale. Naujienos, 1948, gegužės 10, p. 4. Daunora, Alg. V. K. Jonyno paroda Paryžiuje. Draugas, 1949, liepos 5, p. 7. Daugiau dėmesio lietuviškai knygai. Draugas, 1951, liepos 9, p. 3. „Darbininkas“ išeina šiandien Brooklyne. Draugas, 1951, balandžio 16, p. 1. Delegatas. Iš Lietuvių darbininkų susivienijimo aštunto seimo. Naujienos, 1948, liepos 28, p. 4. Demokratinių Amerikos lietuvių centras. Pagyvinkime savo veiklą. Laisvė , 1946, vasario 18, p. 2. Demonstruoja prieš sovietų parodą. Draugas, 1948, kovo 11, p. 4. Detroite V. Andrulis nesisekė rinkti dolerius. N aujienos, 1950, kovo 8, p. 3. Devynis, S. Apie Lietuvos partizanų kovas. Draugas, 1950, vasario 31, p. 5.

357

358

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1049. 1050. 1051. 1052. 1053. 1054. 1055. 1056. 1057. 1058. 1059. 1060. 1061. 1062. 1063. 1064. 1065. 1066. 1067. 1068. 1069. 1070. 1071. 1072. 1073. 1074. 1075. 1076. 1077. 1078. 1079. 1080. 1081.

Devynis, St. Į Lietuvą grįžusius žmogžudžius okupantai rusai laiko didvy­ riais. Draugas, 1948, kovo 10, p. 3. Devynis, St. Sovietai skelbia apie sukilimą, kad pateisintų lietuvių naikini­ mą. Draugas, 1949, sausio 3, p. 3. Dėl audiencijos pas prez. Trumeną. Naujienos, 1946, lapkričio 5, p. 4. Dėl muštynių South Bostone. Laisvė, 1951, spalio 25, p. 2. Dėl senoviškos literatūros Centraliniam archyvui. Laisvė, 1946, sausio 4, p. 2. Dėmesio vertas aplinkraštis. M in tis, 1947, lapkr. 27, p. 4. Didelė lietuvių ir ukrainiečių demonstracija Toronte. Naujienos, 1950, bir­ želio 22, p. 5. Didelis skirtumas. Draugas, 1948, lapkričio 3, p. 1. Didvyriška lietuvių kova prieš bolševikus. Naujienos, 1946, rugsėjo 16, p .i. Dienraščio Laisvė kaina pakelta. Laisvė, 1947, sausio 14, p. 4. Dipukai - kapitalistai. Laisvė, 1951, gegužės 31, p. 2. Dipukai kapitalistai. Laisvė, 1952, vasario 7, p. 2. Dypukus piketuotojus turime prieš Amerikos lietuvius iššifruoti: rašytojo, dabar dypuko, nuomonės. Laisvė, 1950, gegužės 9, p. 2. Dirva naujose rankose. Laisvė, 1952, rugpjūčio 19, p. 2. Diskusijos Laisvės dalininkų suvažiavime apie šio dienraščio reikalus. Laisvė, 1950, vasario 3, p. 3. Dr. Kaškevičius nuteistas kalėti nuo 12 iki 15 metų. Naujienos, 1950, spa­ lio 30, p. 1. JDraugas“ pripažintas geriausiu lietuvių laikraščiu. Draugas, 1951, sausio 23, p. 1. „Draugo“ prenumerata pigiausia! Draugas, 1948, gruodžio 31, p. 5. „Draugo“ skaitytojų šeima. Draugas, 1948, birželio 1, p. 5. D u vakarai gražaus suėjimo. Laisvė, 1951, vasario 27, p. 4. Einančio Trakų diecezijos dekano pareigas kun. Kazimiero Kulako pareiš­ kimas. Laisvė, 1948, gruodžio 16, p. 3. ELTA. Apie Gabrį ir jo „ambasadorių“. Naujienos, 1949, vasario 15, p. 8. Eltos kronika. Britanijos lietuvis, 1952, gegužės 8, p. 3. Fanatizmo propaganda. N aujienos, 1945, gruodžio 14, p. 4. Fantazija ir faktai. Naujienos, 1946, lapkričio 6, p. 4. Federalistinės idėjos ir lietuvių veikla šioje srityje. Naujienos, 1950, gruo­ džio 29, p. 4. Filmininkas Jurgis Klimas. Laisvė, 1946, kovo 5, p. 5. Filmininkas Geo Klimas. Laisvė, 1948, spalio 22, p. 6. Gaivinti lietuvybę, kur tik galima. VLIK pirmininkas prel. M. Krupavičius apie savo kelionę. M ūsų kelias, 1949, birželio 22, p. 1. Galickas, P. Nauja Gabrijada. Naujienos, 1951, rugsėjo 14, p. 4. Galvanauskas, G. Kur mūsiškė propaganda? M in tis, 1946, rugsėjo 8, p. 2. Gaudešis, P. Melas yra jų stiprybė. Naujienos, 1950, rugpjūčio 5, p. 7. Gausim sovietų zonos spaudą. M in tis, 1947, liepos 24, p. 2.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1082. 1083. 1084. 1085. 1086. 1087. 1088. 1089. 1090. 1091. 1092. 1093. 1094. 1095. 1096. 1097. 1098. 1099.

1100. 1101. 1102. 1103. 1104.

1105. 1106. 1107.

1108. 1109. 1110. 1111. 1112.

•

Geglys, J. „Nesusipratimas“ Urugvajuje. Naujienost 1950, liepos 25, p. 5. Gen. Clay ragina grįžti. M in tis , 1947, balandžio 16, p. 1. Generolas apie Lietuvos partizanus. Draugas, 1949, liepos 7, p. 8. Genocido konvencija ir nauji ALT žygiai jos reikalu. N aujienos, 1951, rug­ sėjo 7, p. 4. Gerutis, A. Maskvos šnipas - Hermaną Rabinavičiūtė. Naujienosy 1946, rugsėjo 18, p. 4. Gilmanas, A. Nauja bjaurybė. Laisvė , 1946, rugsėjo 20, p. 4,6. G inant baltiečius tremtinius Europoj. Draugas, 1947, sausio 4, p. 4. Griežtas ir atviras žodis sovietų pareigūnams. L ietu vių žodis, 1948, vasario 12, p. 1. Grinius atvažiuoja. Draugas, 1946, rugpjūčio 9, p. 3. Gudelis, M. Apie svetimų miestų vardų rašybą. Naujienos. 1945, birželio 2, p. 4. Gudelis, M. Begėdiškas plagiatas vaikų literatūroje. Naujienos, 1951, gruo­ džio 14, p. 3. Gudelis, M. Jurgis Savaitis prižadėjo aprimti. Naujienos, 1947, lapkričio 29, p. 6. Gurskienė, Barbora. Gavau grasinantį komunistų laišką. Naujienos, 1947, liepos 28, p. 2. J. J. Raudonosios sirenos. Draugas, 1950, liepos 25, p. 3. J. K. A. Amerikos lietuvių skirtingos grupės. Naujienos, 1945, gegužės 11, p. 5. J. V. J. Paleckio proklamacija. M in tis, 1947, gegužės 25, p. 4. Jakštas, J. Būkime vieningi. Naujienosy 1951, rugpjūčio 10, p. 4. Johanos, išvykusios iš Lietuvos Vokietijon 1948 sausio 31 d., pareiškimas. N aujienos, 1949, kovo 3, p. 3. Jonikas, L. Kas yra tikraisiais juodašimčiais? Laisvė , 1950, vasario 3, p. 2. Jo-nis, P. Neapykantos skleidėjai. Laisvė , 1946, kovo 1, p. 3. Josehas. Jei būčiau redaktorius. Laisvė , 1946, rugsėjo 7, p. 2. Juozas. Apie „įtakingą“ laikraštį ir jo skaitytojus. Naujienos, 1950, gruo­ džio 6, p. 2. Jurgėla, Petras. Kurkime lietuvių pulkus Amerikoje. Draugas, 1948, gegu­ žės 3, p. 3. Juškaitis, Jonas. Knyga - ambasadorius. Mūsų literatūra svetimomis kalbo­ mis. M ūsų kelias, 1947, spalio 9. | visus. Kas kaltas. Laisvėj 1948, sausio 10, p. 3. Įdomus laiškas. Laisvė , 1947, balandžio 17, p. 2. Ike ištesės savo pažadus lietuviams. Naujienos, 1952, lapkričio 7, p. 1. [Informacija]. Draugasy 1946, balandžio 9, p. 4. Informacijos centro šaka Paryžiuje. Naujienosy 1946, gruodžio 14, p. 4. I. S. Apgavingi laiškai. L aisvė , 1947, sausio 24, p. 3. Illinois įstatymų leidėjai siūlo skelbti Lietuvos dieną. Naujienos, 1950, lie­ pos 14, p. 1.

359

360

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1113.

1114. 1115. 1116. 1117. 1118. 1119.

1120. 1121. 1122. 1123. 1124. 1125. 1126. 1127. 1128. 1129.

1130. 1131.

1132. 1133. 1134. 1135. 1136. 1137.

1138. 1139. 1140. 1141. 1142. 1143. 1144.

Informacijos centro vedėjos pranešimas ALT suvažiavime. N aujienos, 1952, gruodžio 1, p. 2. Ir mirusieji rašo. Draugasy 1948, birželio 8, p. 4. Įsteigtas Lietuvių spaudos centras Amerikoje. Draugas, 1949, spalio 20, p. 2. Istorinė Lietuvos diena Pietų Amerikoje. Naujienos, 1945, spalio 16, p. 4. Iš Argentinos lietuvių gyvenimo. N aujienos, 1951, rugpjūčio 18, p. 8. Iš jų draugų pažinsit juos! Laisvėj 1946, liepos 26, p. 3. Iš Laisvės redakcijos pranešimo akcininkų suvažiavimui. Laisvė , 1950, va­ sario 2, p. 2. Iš lietuvių gyvenimo. Ž iburiai, 1946, birž. 15, p. 8. Iš Lietuvos laiškai ateina cenzūruoti. Naujienos, 1945, spalio 8, p. 4. Iš Pietų Amerikos lietuvių kolonijos. Laisvė , 1948, balandžio 26, p. 3. Iš Pietų Amerikos lietuvių gyvenimo ir veiklos. Laisvė , 1952, rugpjūčio 29, p. 4. Išraukime raudonas piktžoles. Draugas, 1949, lapkričio 7, p. 3. Ištraukos iš L. Prūseikos sesers laiškų. Naujienos, 1948, balandžio 24, p. 4. Išvietintų asmenų klausimu. N aujienos, 1947, rugpjūčio 19, p. 2. Italų spauda apie bažnyčios „laisvę” Lietuvoje. Ž iburiai, 1948, birželio 5, p. 6. K. L. Šnipas. Naujienos, 1945, birželio 9, p. 6. Ką Antanas Bimba matė Lietuvoje. M ūsų kelias, 1946, birželio 13, p. 4. Kačerauskienė, Aldona. Šeimos kančių keliai. Iš X X I am žius. Žiūrėta 2010 rugsėjo 13.wwwjodamzius.lt/archyvai/20020220]. Kada jie sako, uždraus komunistų partiją, tai prieš jus jie mojasi. Laisvė , 1947, balandžio 9, p. 4. Kaip buvo piketuojami Los Angeles raudonieji. N aujienos, 1950, sausio 26, p. 5. Kaip dabar atrodo Lietuva? L aisvė , 1946, gegužės 15, p. 6. Kaip hideriniai chuliganai stato į pavojų visų dipukų reikalus. Laisvė , 1950, gegužės 19, p. 2. Kaip komunistai renka gražuoles. Naujienos, 1945, rugsėjo 26, p. 5. Kaip Omahos lietuviai pasitiko Gromyko. Naujienos, 1951, rugsėjo 6, p. 3. Kaip pasėkmingiau platinti rinkiminę brošiūrą. Laisvė , 1948, liepos 29, p. 5. Kaip patraukti pasaulį Vakarų pusėn. Naujienos. 1949, spalio 20, p. 4. Kaip veikia lietuviai Argentinoje. Laisvėy 1948, liepos 6, p. 3. Kalba slaptoji Lietuvos partizanų stotis. Draugas, 1946, rugpjūčio 20, p. 6. Kalbos diskusijos spaudoje. Laisvėy 1948, sausio 22, p. 3. Kapitonas iš anapus geležinės uždangos. Naujienos, 1948, sausio 26, p. 4. Kardelis J. Žurnalistas dr. Ignas Skrupskelis. L ietu vių žodis, 1947, kovo 13, p. 3. Kas gadina mūsų santykius su JAV lietuviais. Naujienos, 1947, rugsėjo 9, p. 5.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

•

1145. Kas tie Amerikos lietuvių kongreso priešai. N aujienos, 1945, spalio 4, p. 4. 1146. Kas įvertins jų darbus? Draugas, 1950, rugsėjo 12, p. 2. 1147. Kastytis, V. A. Bimbos prikeltoji Lietuva. N aujienos, 1948, sausio 17, p. 4. 1148. Kastytis, V. Einama slidžiu keliu. Draugas, 1949, gegužės 3, p. 4. 1149. Kastytis, V. Iškreiptas Tėvynės balsas. M in tis , 1947, rugsėjo 23, p. 3. 1150. Kaškaitis, J. Girdėjot Lietuvių Laisvės radiją. Laisvė , 1947, rugpjūčio 25, p. 6. 1151. Kazlauskas, V. Dėl angliškojo skyriaus Laisvėje. Laisvėj 1946, rugsėjo 4, p. 2. 1152. Ką veikiame rinkimams laimėti. L a isvi, 1952, rugsėjo 17, p. 2. 1153. Keturakis A. Lietuva ir IV Europos krepšinio pirmenybės. Ž iburiai, 1946, balandžio 15, p. 6. 1154. Kituose kraštuose. Draugas, 1949, balandžio 8, p. 4. 1155. Knygos fronte. Draugas, 1950, sausio 31, p. 3. 1156. Kodėl dingsta laiškai. Draugas, 1948, gegužės 5, p. 5. 1157. Kodėl knygų skaitymas mažėja? Laisvė , 1952, liepos 29, p. 2. 1158. Kodėl Lietuvos mokyklose neauga komjaunimo organizacijos? M in tis , 1947, balandžio 2, p. 4. 1159. Kodėl Vincas Oškinis grįžo į Lietuvą. M ūsų kelias, 1948, liepos 28, p. 6. 1160. Koks nedrąsumas. N aujienos, 1950, lapkričio 1, p. 4. 1161. Komunistų giminės D P stovyklose. Naujienos, 1947, lapkričio 14, p. 8. 1162. Komunistų mitingas pasisakė prieš „Vilnies“ redaktorių. Naujienos, 1949, gruodžio 19, p. 1,4,6. 1163. Kostas Žilinskas. Naujienos, 1946, spalio 4, p. 6. 1164. Kovoti prieš chuliganizmą. Laisvė , 1951, liepos 7, p. 2. 1165. Krakauskas, V. Pasikalbėjimas su bimbininkėmis. Draugas, 1949, rugsėjo 24, p. 6. 1166. Krislai. Laisvėj 1946, rugsėjo 3, p. 1. 1167. Krislai. Laisvė , 1946, gruodžio 12, p. 1. 1168. Krislai. Laisvėj 1947, gegužės 19, p. 1. 1169. Krislai. Laisvėj 1947, spalio 4, p. 1. 1170. Krislai. Laisvėj 1950, balandžio 22. p. 1. 1171. Krislai. Laisvėj 1950, liepos 21, p. 1. 1172. Krislai. Laisvėj 1951, sausio 3, p. 1. 1173. Krislai. Laisvė , 1951, sausio 25, p. 1. 1174. Krislai. Laisvėj 1951, gegužės 18, p. 1. 1175. Krislai. Laisvėj 1951, liepos 18, p. 1. 1176. Krislai. Laisvėj 1951, lapkričio 2, p. 1 1177. Krislai. Laisvė. 1952, sausio 11, p. 1. 1178. Krislai. Laisvė. 1952, gegužės 15, p. 1. 1179. Krislai. Laisvėj 1952, gruodžio 10, p. 1. 1180. Krušas, P. Pastabos. Naujienosy 1945, birželio 7, p. 4. 1181. Krušas, P. Apsileidimas. Naujienosy 1948, gegužės 12, p. 3 1182. Kučinskas, J. Ar pagerėjo „Nepriklausoma Lietuva“. Draugas, 1949, vasa­ rio 21, p. 2.

361

362

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

Kultūros institutas. Draugas, 1951, sausio 6, p. 6. Kviečiame į talką. L a isvi, 1947, rugpjūčio 23, p. 3. 1185. Kviečiame į talką. L a isvi, 1948, rugsėjo 24, p. 5. 1186. Kviečiame talkon. Draugasy 1949, birželio 21, p. 4. 1187. Kruvinom rankoms sveikina savo bičiulius Amerikoje. L a isvi. 1951, rug­ pjūčio 27, p. 2. 1188. LLD CK. Į visus LLD narius. Laisvėj 1946, sausio 5, p. 2. 1189. LLD CK. J visus Lietuvių literatūros draugijos narius. L a isvi. 1948, sau­ sio 7, p. 2. 1190. LD D reikalai. NaujienoSj 1951, gruodžio 5, p. 4. 1191. LTB. Pamatykime Lietuvos garsines filmas. DraugaSj 1951, kovo 16, p. 5. 1192. L. Prūseika suimtas. Naujienosy 1951, spalio 23, p. 6. 1193. Labanauskas, P. Lietuviai ir rusai 32 tautų tarpe Milwaukee arenoje. N a ujienosj 1950, balandžio 29, p. 3. 1194. Laikraščių rūpesčiai. Draugas, 1951, vasario 2, p. 3. 1195. Laisvei reikia tuojau 10 tūkstančių dolerių. L a isviy 1950, birželio 9, p. 1. 1196. Laisvė neišėjo per 8 dienas. L a isv i, 1946, rugsėjo 20, p. 2. 1197. Laisvės administracija. Laisvės popierio fondas. Laisvėj 1948, liepos 15, p. 2. 1198. Laisvės administracija. M ūsų dienraščio vajus. Laisvėj 1948, spalio 8, p. 2. 1199. Laisvės administracija. Sveikiname Laisvės platintojus. Laisvėj 1950, sau­ sio 18, p. 2. 1200. Laisvės kovotojai buvo užėmę Sakius. Naujienosy 1951, spalio 4, p. 1. 1201. Laisvės redakcija. Korespondentams. L a isvi, 1948, gegužės 20, p. 2. 1202. Laiškai - svarbūs istoriniai dokumentai. Draugasy 1949, rugsėjo 24, p. 2. 1203. Laiškai iš Lietuvos. N aujienosy 1945, lapkričio 17, p. 3. 1204. Laiškas iš Lietuvos dukters Vileišytės motinai Vileišienei. Laisvėj 1947, rugpjūčio 9, p. 2. 1205. Laiškas iš Lietuvos. Laisvėj 1948, vasario 19, p. 2 1206. Laiškas VD ir nuo jo gautas atsakymas. Laisvėj 1946, sausio 18, p. 3. 1207. Lanskoronskis, J. Lietuvių žurnalistų sąjungos susiorganizavimo reikalu. NaujienoSj 1952, balandžio 25, p. 9. 1208. Lasivutė. V. Belecko filmos Chicagoje. Naujienosy 1948, sausio 16, p. 2. 1209. Lazdauskas-Toliušis, J. Lietuva universalioje enciklopedijoje. N aujienosy 1952, lapkričio 17, p. 2. 1210. Lazdauskas-Toliušis, J. Urugvajaus lietuvių darbai ir dienos. Naujienosy 1948, gruodžio 5, p. 7. 1211. Lazdauskas-Toliušis, J. Urugvajaus lietuvių naujienos. N aujienosy 1950, rugpjūčio 9, p. 3. 1212. Lazdauskas-Toliušis, J. Urugvajaus lietuvių naujienos. Naujienosy 1950, rugpjūčiolO, p. 3. 1213. Lenkai - bolševikai kurstytojų rolėje. L ietu vių zodisy 1947, vasario 1, p. 4. 1214. Liet. R. K. Susivienijimui 60 metų. Draugasy 1946, gruodžio 9, p. 4. 1215. „Liet. žinių“ redaktorius ir susirgo. Draugas, 1946, sausio 3, p. 4. 1216. Lietuva pasaulio įvykių sūkuryje. Naujienos, 1948, balandžio 27, p. 4. 1183.

1184.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1217. 1218. 1219.

1220. 1221. 1222. 1223. 1224. 1225. 1226. 1227. 1228. 1229. 1230. 1231. 1232. 1233. 1234. 1235. 1236. 1237. 1238. 1239. 1240. 1241. 1242. 1243. 1244. 1245. 1246. 1247. 1248. 1249. 1250.

•

Lietuviai pirmavo Italijos rinkimų propagandoj. M ūsų kelias, 1948, balan­ džio 22, p. 7. Lietuviai sportininkai Europoje nenugalimi. D raugas, 1948, kovo 27, p. 5. Lietuviai Urugvajuje. Draugas, 1945, rugpjūčio 23, p. 4. Lietuviai Vokietijoje. B ritanijos lietuvis , 1952, spalio 30, p. 4. Lietuvis padarė širdies operaciją, austrui reklama. M in tis , 1947, sausio 10, p. 4. Lietuviška knyga tarptautinėje parodoje. Draugas, 1950, gegužės 20, p. 8. Lietuviška transliacija per Vatikano stotį. M in tis , 1946, rugpjūčio 29, p. 2. Lietuviškos eglaitės Chicagos muziejuj. Draugas, 1947, gruodžio 17, p. 6. Lietuviškos knygos reikalu. Draugas, 1950, sausio 25, p. 3. Lietuviškos knygos rėmėjams. Draugas, 1949, spalio 6, p. 7. Lietuvių komunistų konferencijos pasekmės. L a isv i, 1946, rugpjūčio 8, p. 3. Lietuvių literatūros dr-jos suvažiavimas ir knygos keturių šimtų metų su­ kakties minėjimas. L a isvi, 1946, gruodžio 12, p. 3. Lietuvių literatūros draugijos veikimo gairės. L a isv i, 1950, liepos 11, p. 2. Lietuvių muziejus. Draugas, 1946, gegužės 20, p. 4. Lietuvių pabėgėlių pareiškimas. N aujienos, 1946, rugsėjo 5, p. 4. Lietuvių papročiai per televiziją. N aujienos, 1951, gruodžio 13, p. 2. Lietuvių socialistų sąjungos suvažiavimas. N aujienos, 1946, rugsėjo 6, p. 4. Lietuvių spaudos uždaviniai. Draugas, 1949, rugsėjo 23, p. 3. Lietuvių spaudos vertinimas ir branginimas. Draugas, 1949, rugpjūčio 31, p. 4. Lietuvių susivienijimų stovis. Draugasy 1949, balandžio 21, p. 3. Lietuvos enkavedistai turi naujo darbo. Draugas, 1951, balandžio 16, p. 1. Lietuvos moterys tarptautinėje parodoje. Naujienos, 1949, lapkričio 30, p. 5. Lietuvos „Nepriklausomybės“ minėjimas. L a isvi, 1952, kovo 4, p. 3. Lietuvos partizanų radijo žinios. Draugas, 1946, lapkričio 16, p. 1. Lietuvos sportininkai Paryžiuje. L a isvi, 1951, birželio 3, p. 2. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Iš Laisvės kovų archyvas. T. 6. Kaunas, 1993, p. 12-69. Londonas apie Blombergo įvykius. L ietu vių žodis, 1946, spalio 26. p. 2. M . Šlykšti insinuacija. L a isvi, 1946, vasario 21, p. 2. M . G. Kaip rusiški baubliai ruošėsi užvaldyti Tautines kapines. Naujienos, 1950, kovo 29, p. 2. M anheten firmų languose išstatyti tremtinių eksponatai. N aujienos, 1949, liepos 15, p. 8. Mantautas, A. Dramos aktorė E. Zalinkevičiūtė-Petrauskienė išvyko Lie­ tuvon. M in tis , 1948, rugpjūčio 16, p. 4. Mariūnas, Viktoras. Dėmesio savo lietuviškai kultūrai. Draugas, 1950, kovo 25, p. 7. Maskvos radijas prabilo lietuviškai. M in tis , 1947, birželio 28, p. 4. Maskvos ranka dokumentų šviesoje. L ietu vių žodis, 1948, balandžio 22, p. 2.

363

364

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1251. 1252. 1253. 1254. 1255. 1256. 1257. 1258. 1259. 1260. 1261. 1262. 1263. 1264. 1265. 1266. 1267. 1268. 1269.

1270. 1271. 1272. 1273. 1274. 1275. 1276. 1277. 1278. 1279. 1280. 1281. 1282.

Melagių ir šmeižikų darbas. Draugas, 1948, spalio 17, p. 5. Mes laukiame Jūsų patarimo. Draugas, 1949, vasario 26, p. 5. Mickevičius, Br. Lietuviškos knygos ir USA viešieji knygynai. Draugas. D. 2.1950, gruodžio 23, p. 5. Miesto knygyno lietuviškasis skyrius. Draugas, 1948, liepos 11, p. 2. Mikas Detroitietis. Laisvoji sakykla. Laisve , 1947, liepos 31, p. 2,5. Mikas Detroitietis. Sveikinimai su Kalėdomis. Kam jie reikalingi. L a isvi, 1952, sausio 11, p. 2. Milkus, Juozas. Lietuva Kalifornijos radijo bangose. Naujienos, 1952, bir­ želio 3, p. 3. Milžiniškas prispaustųjų tautų mitingas Paryžiuje. M in tis, 1947, lapkričio 8 ,p .l. Misionierių pigi reklama. N aujiena , 1947, liepos 25, p. 4. Mizaros -Tysliavos ašis sukasi. N aujienos, 1946, gruodžio 3, p. 4. Mockevičius, Leonas. Spaudos uždaviniai. Naujienos, 1952, balandžio 18, p. 4. Montral, Canada. Draugasy 1950, rugpjūčio 25, p. 4. Montrealietis. „N. Lietuvos“ redaktoriui pasikeitus. Draugas, 1949, sausio 27, p. 2. Montvidas, A. Lietuvių spaudos ateitis Amerikoje. Naujienos, 1949, rugsė­ jo 10, p. 5. Morkūnas, J. Australijos unijose skandalas dėl pabaltijiečių. M ūsų kelias, 1948, rugsėjo 18, p. 6. Morkus, A. Lietuvos klausimas JT O posėdžiuose. Naujienos, 1951, gruo­ džio 31, p. 1. Mūsų knygos takais. N aujienos, 1952, gruodžio 6, p. 9. Mūsų laikraščio padėtis po 40 metų sukakties atžymėjimo. L a isvi, 1951, sausio 25, p. 1. M ūsų uždaviniai ir pareigos. L a isv i, 1947, balandžio 11, p. 3. N. Koncertas, lėšavęs kritikei darbą. L a isvi, 1950, lapkričio 4, p. 3. Nadyras. Lietuviškos knygos kryžiaus keliai į New Yorko knygyną. L a isvi, 1949, kovo 26, p. 3. Naujas laikraštis. Draugas, 1950, vasario 22, p. 3. Nauji „demokratai“. Naujienos, 1948, sausio 13, p. 3. Naujiems laikraščiams pasirodžius. Draugas, 1950, balandžio 25, p. 3. „Naujienos“ buvo priverstos atšaukti šmeižtus. L a isvi, 1948, rugpjūčio 24, p. 4. Neišėjo „Amerikos lietuvis“. Naujienos, 1948, kovo 19, p. 4. Neįleidžia Estijos pabėgėlių. N aujienos, 1945, gruodžio 20, p. 4. Neleistinas minčių iškraipymas. Naujienos, 1950, rugpjūčio 19, p. 4. Nepagrįsti priekaištai. Naujienos, 1947, rugsėjo 29, p. 4. Nepakeliui su komunistais. Draugas, 1950, gruodžio 12, p. 4. Nesislėpkite, „draugai“, mes jus per gerai pažįstame. Naujienos, 1946, spa­ lio 31, p. 4. Nesusipratimams išsklaidyti. Naujienos, 1945, spalio 9, p. 4.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1283. 1284. 1285. 1286. 1287. 1288. 1289. 1290. 1291. 1292. 1293. 1294. 1295. 1296. 1297. 1298. 1299. 1300. 1301. 1302.

1303. 1304. 1305. 1306. 1307. 1308. 1309. 1310. 1311.

•

Netinkama reprezentacija. M in tis, 1947, vasario 28, p. 4. Nusivylusi tremtinė. Atsakymas „Laisvės“ nusivylusiai tetai. Naujienos, 1950, balandžio 25, p. 6. Nuotaikos Didžiajame lietuvių seime. Draugas, 1949, lapkričio 8, p. 3. [Nuotraukos]. L ietu vių žodis, 1947, balandžio 10, p. 2. Obolėnas, K. Lietuviškas žodis iš Vatikano. M ūsų kelias, 1946, spalio 24, p. 7. Obolėnas, K. Mus puola, o mes tylim. M in tis, 1947, sausio 24, p. 4. Okupuotoje Lietuvoje. M ūsų pastogė, 1953, kov. 6, p. 1. V. Oškinio grįžimas Lietuvon ir jo idėjos draugų rūpesčiai. Draugas, 1948 liepos 27, p. 2. P. B. Raudonieji vėžiai JAV gyvenime. Naujienos, 1950, spalio 9, p. 5. P. Išeivis. Tremtiniai tėvynės fronte. Naujienos, 1948, kovo 31, p. 5. Pabaltijo valstybių okupacijų minėjimas. Draugas, 1951, balandžio 25, p. 7. Pabėgėlis iš Lietuvos A. Tukleris. Naujienos, 1952, lapkričio 12, p. 10. Pagyvins ir organizaciją, ir laikraštį. Draugas, 1950, sausio 19, p. 3. Paliestieji atsiliepia. L ietu vių žodis, 1949, vasario 12, p. 2. Panaikinta pašto cenzūra tarp Britanijos ir Amerikos. Naujienos, 1945, bir­ želio 17, p. 4. Panemunaitis, Petras. Apie Rastenio Dirvą, didvindrekio ponus ir Viltį. Naujienos, 1951, spalio 10, p. 5. Paremkite katalikišką spaudą. Draugas, 1948, sausio 22, p. 4. Paryžiaus konferencijoje. Naujienos, 1946, rugsėjo 4, p. 3. Partizanai, kurių nebuvo. Draugas, 1947, vasario 24, p. 8. Partizanai - miškiniai. Draugas, 1951, liepos 13, p. 8. Pasikalbėjimas su dipuku. Laisvė, 1950, liepos 15, p. 5. Pasiskubinkite atsakyti į tremtinių laiškus. Naujienos, 1948, sausio 17, p. 6. Pašešupietis. Ragina Argentinos verslininkus pagalvoti. Laisvė, 1947, bir­ želio 23, p. 5. Pavaininkis Justas Paleckis. M in tis, 1949, vasario 7, p. 4. Pavieniai „Draugo“ numeriai kainuos 4 c. Draugas, 1946, gegužės 29, p. 1. Paulėkaitė ir Rockfelleris. Draugas, 1947, vasario 17, p. 4. Paulius. Liūdnos žinios iš Washingtono: feljetonas. Laisvė, 1949, liepos 6, p. 2. Pažangūs lietuviai prieš Siaurės Atlanto paktą. Laisvė, 1949, gegužės 12, p. 2. Pelėkis, K. Bolševikai išniekina tremtinių šeimas. M in tis, 1948, liepos 9, p

-3.

Petras Lazdynas. „Liaudies balso“ dviveidiškumas. Naujienos, 1948, liepos 24, p. 3. 1313. Petrikienė, K. Prasideda konkretūs darbai 400 metų lietuviškos knygos su­ kakties minėjimui. Laisvė, 1947, sausio 16, p. 2.

1312.

365

366

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1314. 1315. 1316. 1317. 1318. 1319. 1320. 1321. 1322. 1323. 1324. 1325. 1326. 1327. 1328. 1329. 1330. 1331. 1332. 1333. 1334. 1335. 1336. 1337. 1338. 1339. 1340. 1341. 1342. 1343. 1344.

1345. 1346.

Petroba, J. Brazilijoje „Laisvės“ ir „Vilnies“ skaitytojus apniko vagys. L ais­ vė , 1946, gruodžio 11, p. 2. Pieža su Gugienės pagalba išsiaiškino Pauliukaitės kilmę. Naujienos, 1948, vasario 17, p. 1. Pijus XII priėmė VLIKo delegaciją. Draugasy 1952, kovo 13, p. 1. Piktas begėdis liežuvis. N aujienos, 1945, gegužės 29, p. 4. Pirmame Pietų Amerikos lietuvių kongrese priimtos rezoliucijos. Laisvė , 1946, rugsėjo 20, p. 3. Pirmoji lietuviška knyga Kanadoje. Draugas, 1950, sausio 28, p. 5. Plikiams Lietuvoje atauga plaukai. Draugas, 1950, sausio 11, p. 4. Pranciškonai skundžiasi ir žada nebetylėti. Laisvė , 1952, vasario 5, p. 2. Pranešėjas. Budrik radijo programa. Draugas, 1946, birželio 15, p. 6. Pranešimas organizacijų atidai! Laisvė , 1952, rugpjūčio 29, p. 6. Prašneko M V D agentė Simonaitytė. Draugas, 1950, sausio 21, p. 1. Pregresas. Apie savamokslius rašytojus. Laisvė , 1952, balandžio 9, p. 3. Priešbolševikinė demonstracija Miunchene. M ūsą kelias, 1949, balandžio 14, p. 1. Prof. Kampininko šnekos. Draugas, 1946, liepos 26, p. 3. Profesorių St. Jankausko ir M . Biržiškos pasisakymai. L ietu vių žodis, 1948, sausio 29, p. 4. Propaganda. Naujienos, 1945, birželio 13, p. 4. Propagandos ir dainų kratinys. Draugas, 1946, lapkričio 1, p. 6. Propaganda skelbimuose. Laisvėj 1951, balandžio 25, p. 2. Pronacių gadzinkos. Laisvė , 1946, balandžio 2, p. 3. Protestas prieš šmeižtus „Vienybėje”. N aujienosy 1946, rugpjūčio 28, p. 4. Prunskis, J. „Draugas“ turi naujus planus. Draugas. 1949, rugsėjo 7, p. 4. Psichologinis karas. Naujienos. 1951, gruodžio 13, p. 4. Puikiai pavyko demokr. lietuvių suvažiavimas. Laisvėj 1947, balandžio 1, p .l. R. G. Skaudu, bet tiesa. Naujienosj 1950, spalio 4, p. 3. R. Š. Primaliavojo komunistų lape apie Lietuvos nepriklausomybės apvaikščiojimą. Naujienosy 1946, vasario 25, p. 2. Radio valandėlės vadas. DraugaSj 1946, vasario 21, p. 2. Raidžių rinkėjų prašymas rašytojams. Draugas, 1949, rugpjūčio 9, p. 2. Ramanauskas, Bonifacas. Kaip vokiečiai smaugia tremtinius. Naujienosj 1948, kovo 25, p. 5. Raportas iš Nacionalio lietuvių Wallace for president komiteto veikimo. Laisvėj 1948, spalio 8, p. 2. Raudonasis pulkininkas. Naujienos. 1946, gruodžio 3, p. 4. Raudonbambiais nusivylęs. Naujas, bet kvailas triukas tremtiniams šmeiž­ ti. Naujienosj 1950, birželio 21, p. 7. Raudonieji gaideliai lietuvių auditorijoj. Draugasy 1951, balandžio 4, p. 2. Reporteris. Olio ir Kumskio prakalbos užsibaigė baubimu. N aujienosy 1945, birželio 12, p. 2.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1347.

Respublikonų lietuvių delegacija Washingtone. Naujienos, 1946, spalio 12, P

1348. 1349. 1350. 1351. 1352. 1353. 1354. 1355. 1356. 1357. 1358. 1359. 1360. 1361. 1362. 1363. 1364. 1365. 1366. 1367. 1368. 1369. 1370. 1371.

•

.

i

.

Rezoliucija „diskutuoti Lietuvos nepriklausomybę“. Naujienos, 1945, lap­ kričio 7. Rimtas pavojus gręsi smulkiems laikraščiams. Laisvė, 1947, vasario 26, p. 2. Rimvydas V. Oškinis, bagažas ir 500 lietuvių: arba balsas iš krašto pienu ir medum tekančio. M in tis , 1949, sausio 12, p. 3. Rupeika, Pranas. Kaip Lietuvoje kūrė kolūkius. Draugas, 1950, liepos 3, p. 5. Rusai pareikalavo Daniją išduoti 1000 baltiečių. Naujienos, 1948, balan­ džio l,p . 1. SLA pareigūnai matėsi su prezidentu Trumenu. Naujienos, 1950, gegužės 25, p. 1. Sako, kad Švedijoje lietuvaitė teikusi žinias Kremliui. Naujienos, 1950, ge­ gužės 10, p. 1. Seliokas V. Ar galėjau likti abejingas. Iš Laisvės kovų archyvas. 1994, p. 8390. Senas Petras. Komunistų lapo skaitytojai nepatenkinti. Naujienos, 1946, spalio 3, p. 4. Senas Petras. Lietuvių seimas ir Lietuvos duobkasiai. Naujienos, 1945, ge­ gužės 17, p. 5. Senieji ir naujieji amerikiečiai. Naujienos, 1950, kovo 16, p. 7. Sėkmingas ir įspūdingas Liet. Kat. kongresas. Draugas, 1946, spalio 24, p. 4. Sidzikauskas, V. Laisvosios Europos patariamoji lietuvių grupė. Britanijos lietuvis, 1952, gegužės 22, p. 2. Siūloma sudaryti Baltijos valstybių vyriausybę. Draugas, 1948, balandžio 30, p. 4. Skelbiam LLD vajų. Laisvė, 1947, sausio 14, p. 2. Smeltyniškis, Aleksas. „Audrą“ nešantieji? N aujienos, 1950, lapkričio 22, p. 5. Smeltynskas, Aleksas. Suklaidinti lietuviai pradeda suprasti komunistų melus. Naujienos, 1950, kovo 6, p. 5. Smetoninė Lietuva ir Paleckinė Lietuva. Naujienos, 1948, gegužės 13, p. 4. Sovietai neleidžia aplankyti Lietuvos. Draugas, 1949, balandžio 8, p. 4. Sovietinis politrukas Muenchene. M ūsų kelias, 1948, kovo 5, p. 2. Sovietų atstovai nelankys pabaltijiečių. Trem tis, 1951, lapkričio 21, p. 4 Sovietų generolas Golikov nepatenkintas tremtiniams rodoma globa. Naujienos, 1945, spalio 3, p. 4. Sovietų piliečiams Britų okupacinėj zonoje Vokietijoje. L ietu vių žodis, 1947, balandžio 24, p. 4. Spaudos banditai Lietuvos priešų spaudoje. Laisvė, 1952, balandžio 8, p. 2.

367

368

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1372. 1373. 1374.

1375. 1376. 1377. 1378. 1379. 1380. 1381. 1382. 1383. 1384. 1385. 1386. 1387. 1388. 1389. 1390. 1391. 1392.

Spaudos reikšmė. Draugas, 1950, sausio 10, p. 3. Stalino agentai pas tremtinius. Naujienos. 1947, liepos 3, p. 6. Stokime į rinkiminę kampaniją ir uoliai darbuokimės. L aisvė , 1952 spalio 2, p. 2. Straight-republican. Naujienos, 1946, lapkričio 2, p. 3. Sudraudė D P šmeižikus. Naujienos, 1947, rugpjūčio 12, p. 4. Sugrįžo į sovietinę Lietuvą. N aujienos, 1947, spalio 8, p. 4. Sumanymas mūsų spaudos reikalais. Laisvė , 1952, rugpjūčio 23, p. 2. Sustiprėjo drąsa laisvės kovai. M ūsų kelias, 1949, birželio 22, p. 1. Sustiprinta akcija prieš tremtinius. L ietu vių žodis, 1949, balandžio 2, p. 1 Sūnaus persekiota motina mirė tremty. M ūsų kelias, 1948, kovo 5, p. 2. Svarbus pranešimas. Laisvė , 1947, rugpjūčio 7, p. 5. Šabanai, A. ir J. Daug pykčio ir šnekos - maža naudos. Naujienos, 1947, lapkričio 29, p. 6. Šalna, J. Su viltimi į darbą dėl Lietuvos nepriklausomybės: pasikalbėjimas su dr. K. Grinium. L ietuvių žodis, 1948, vasario 12, p. 2. Šepetys. įspūdingas ištikimybės dienos minėjimo paradas. Naujienos, 1950, balandžio l,p . 2. Šeši lietuvių dailininkai Paryžiuje turi parodą. N aujienos, 1949, rugsėjo 10, p-2Šeštadienio „Draugo” priedas. Draugas. 1949, rugsėjo 24, p. 3. Šileikis, M. Lietuviškų knygų paroda. Naujienos, 1948, balandžio 17, p. 6. Šlykštus dr. Auerbach šmeižtas. M in tis, 1947, liepos 5, p. 4. Tamošius Bekepuris. Kongresiniai kratiniai. N aujienos, 1945, gruodžio 5, p. 4. Tarulis, Albertas. USA radijas, kurio klauso SSSR pavergtieji. Draugas, 1949, kovo 28, p. 4. Tėvinis M . Pasakoja išvykęs iš Kauno geg. 14. Draugas, 1951, liepos 9, p .6.

1393. „Tėvynės sargo“ programa. Naujienos, 1948, sausio 27, p. 4. 1394. Tikrasis lietuvio komunisto veidas. Draugas, 1947, kovo 5, p. 4. 1395. Tyrinėja „Naujienų“ skundą. Naujienos, 1948, sausio 31, p. 4. 1396. Tolimesnis A. Bimbos prakalbų maršrutas. Laisvė, 1946, balandžio 11, p. 2. 1397. Toliušis, K. Išlindo yla iš maišo. Naujienos, 1948, sausio 3, p. 2. 1398. Tremtiniai nenori važiuot namo, tai ir komisija nereikalinga. Naujienos, 1948, rugpjūčio 25, p. 4. 1399. Tremtinys Nenacis. Linksmas balius ir liūdnas skandalas. Naujienos, 1950, lapkričio 6, p. 5. 1400. 1947 metus palydint. Draugas, 1947, gruodžio 31, p. 4. 1401. Uolaus spaudos darbuotojo sukaktis. Draugas, 1950, rugpjūčio 12, p. 3. 1402. Urugvajaus lietuvių radijo laidos. Naujienos, 1947, spalio 1, p. 5. 1403. Urugvajus tramdo komunistus. L ietu vių žodis, 1948, liepos 31. p. 2. 1404. Užgiria lietuviškų knygų leidimą. Draugas, 1949, birželio 3, p. 3. 1405. V. Andrulio suareštavimas. Laisvė, 1949, vasario 15, p. 4.

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

1406. 1407. 1408. 1409. 1410. 1411. 1412. 1413. 1414. 1415. 1416. 1417. 1418. 1419. 1420. 1421. 1422. 1423. 1424. 1425. 1426. 1427. 1428. 1429. 1430. 1431. 1432. 1433. 1434.

•

V. Civ. Emigracija ir emigracinės viltys. Naujienos, 1948, sausio 15, p. 4. Vaičiulaitis, A. Kultūrinis susmukimas. Draugas, 1945, rugsėjo 1, p. 5. Vaikų balionai neša žinias į Lietuvą, Lenkiją, Vengriją. Naujienos, 1950, rugsėjo 2, p. 1. Vaitiekūnas, V Lietuvos meno reprezentantai Kanados tautinėje parodoje. Naujienos, 1949, rugsėjo 20, p. 6. Valdžia uždėjo cenzūrą reporteriui. Naujienos, 1945, gruodžio 20, p. 4. Valaitis, R. Nevykę ambasadoriai. Naujienos, 1952, spalio 25, p. 11. Valukas, A. K. Ar Valukui uždarys burną kapitalistinio teismo pagalba. N aujienos, 1950, kovo 6, p. 2. Vargo paukšteliai ir „Liaudies balso“ varnos. N aujienos, 1948, liepos 30, p. 3. Varkala, R B. Lietuvių menininkų triumfas D. Britanijoje. N aujienos, 1948, lapkričio 5, p. 4. Varnas, A. Lietuvių dailės paroda Amerikoje. Naujienos, 1950, rugsėjo 8, p. 7. Vėjas, J. Ar dar ilgai tylėsime? Naujienos, 1950, birželio 26, p. 5. Vėjas, J. Lietuviškų rusų komunistinė istorija. Naujienos, 1950, gegužės 2, p. 2. Vėl atgijo ^Amerika“. Naujienos, 1948, kovo 3, p. 4. Vienas kitas žodis apie Chicagos lietuviškas radijo programas. Draugas, 1946, rugpjūčio 12, p. 3. Vieno išvietinto lietuvio garbingas balsas. Laisvė , 1950, gegužės 5, p. 3. Viktorovas Y. Antisovietinės organizacijos anglų ir amerikiečių autoritetų globoje. Laisvė , 1946, rugpjūčio 13, p. 3. Vilnies suvažiavimas buvo skaitlingas ir gausus. L aisvė , 1948, gegužės 17, p. 5. Vilniečių suvažiavime. Laisvė , 1952, gegužės 15, p. 2. „Vilnies“ skaitytoja. A. Shimkus pavežiojo Andrulį Colorado valstijoje. N aujienos, 1947, rugsėjo 25, p. 2. Visuotinė mobilizacija. Draugas, 1948, kovo 9, p. 2. Višna, P. Mes ir lietuviška knyga. N aujienos, 1952, rugpjūčio 2, p. 4. Vokiečiai prisidėjo prie bolševikų vedamos akcijos prieš tremtinius. N a ujienosy 1946, kovo 10, p. 4. Zladiejus, J. Apie praplatinimą „bolševikiško tikėjimo“ tarp tremtinių. M in tis , 1948, birželio 9, p. 4. Žakevičius, Stasys. Vilniaus u-to profesoriams Jonynui, Sezemanui ir Jan­ kauskui. M in tis , 1949, sausio 10, p. 3. Žemaitis. Justo Paleckio motina buvo gobši moteris. Naujienos, 1950, kovo 27, p. 4. Žemos rūšies politikavimas. N aujienos, 1945, rugsėjo 24, p. 4. Žengiant į 42-ruosius metus. Laisvėj 1952, sausio 30, p. 2. Žygis Washingtone D P reikalu. Naujienos. 1948, kovo 1, p. 5. Žmonės „bėgo nuo žmonių“. N aujienos, 1945, liepos 18, p. 4.

369

370

•

L ite r a tū r a ir š a ltin ia i

LITERATŪ RA 1435. 1436. 1437. 1438. 1439. 1440. 1441. 1442. 1443. 1444. 1445.

Amerikos Lietuvos istorija. Red. A. Kučas. Bostonas, 1971.639 p. Elta. In L ietu vių enciklopedija. T. V Bostonas, 1955, p. 489—490. Gaškaitė, Nijolė. Pasipriešinimo sąjūdžio istorija 1944-1953 metai. Vil­ nius, 1997.318 p. Kraujelis, Ramojus. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius, 2008. 312 p. Lietuva 1940-1990. Vilnius, 2005. 710 p. Misiūnas, Remigijus. Barakų kultūros knygos: lietuvių D P leidyba 19451952 m. Vilnius, 2003.407 p. Mockūnas, Liūtas. Pavargęs herojus; Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarny­ boje. Vilnius, 1997.567 p. Radijo valandėlės. Iš L ietu vių enciklopedija. T. 14. Boston, 1961, p. 345347. Skirius, Juozas. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis. Vilnius, 2001.821 p. Truska L., Anušauskas A., Petravičiūtė I. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940-1953 metais. Vilnius, 1999.415 p. Wyman, Mark. DPs Europe’s Displaced persons, 1945-1951. [USA], 1998.257 p.

Asmenvardžių rodyklė

Abakumovas, Vasilijus 139,142 Abekas-Akelaitis, Frenkas 219 Achenson, Dean 235,237,238,247, 256,273 Adamkevičius, Eduardas 126 Adomaitis 46,193 Aišbė 167,201 Aleknavičius 193 Aleksa, Jonas P. 130 Aleksandravičius, Leonas 110 Aleksejevas, N. B. 266 Ališauskas, Juozas 115 Alksnis 172 Allen, Raymond B. 17 Allen, W ill 276 Ambotas, Jonas 257 Ambrazas, Juozas 101 Ambrazevičius, J. žr. Brazaitis, J. Ameraga Juanas Jose 243 Ancevičius, Pranas 129,159 Andersas, Vladislovas 106 Andrei, Ore 134 Andrius, Juozas 290 Andriušis, Pulgis 286 Andrulis, Vincas 208,215,220,221 Antanaitis 67 Antanaitis, Zigmas 157 Antanaitis, Zenonas 44 Apaščia, 1C 99 Araha, Oswald 254 Armon, Norman 251 Artigas,Jose Gervasio 265 Artiušenkovas, M . 266

Atvars 248 Audėnas, Juozas 129 Audronė, O. A. 99 Augius, Paulius 268 Auglys, Jonas 44 Augustinaitis, Vytautas 141 Austin, Warenn 248 Avietėnaitė, Magdalena 84 Avižius, Jonas 168,201 Babajevskis, A. 168 Bacevičius, Vytautas 54 Bačiūnas,Juozas 288 Bačkis, Stasys 34 ,7 9 ,8 1 ,8 6 ,8 8 , 110,124,138,206,252,258, 269,293,297 Bagdonas, Kazys 111 Baliukevičius-Dzūkas, Lionginas 103 Balkūnas,Jonas 35,249,257,270 Baltūsis, Antanas 36,135,137 Baltušis, Juozas 77,161 Balutis, Bronius Kazys 151,275 Baniulis, Juozas 122,123 Barauskas, S. 267 Baranauskas, Albinas 118 Bardauskas, Stasys 124 Barin 146 Barkštys 119 Bartašiūnas, Jonas 221,277 Bartkus, Sofija 67 Bauža, A. 201 Beleckas, V. 68

372

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Belie, Georg 140 Bendorius, Antanas 179 Bennet,John J. 262 Berchous, G. 269 Berger, Viktor 279 Beriozovas, A. 169 Berle 280 Bernays, Edward 262 Beržas, A. 169 Bevin, Em est 236 Bespalovas, G. 195 Biddle 82 Bieliajus, Vytautas F. 54 Bieliauskas, Alfonsas 169 Bieliauskas, Edmundas 123 Bieliauskas, Vytautas 292 Bielinis, Kipras 88,209 Bieliukas 121 Bielskis, K. 40 Biliūnas, Jonas 167,168,201 Bilmanis, Alfredas 289,290 Bimba, Antanas 68,104,106,107, 127,194,195,208,215,218,219, 222,251,252,299,301,305,309, 311,315 Bimba, Juozas 222 Bimba, Vladas 222 Binkis, Kazys 169,201 Bistras, Leonas 222 Biržiška, Mykolas 41,88,100,129, 159,207,208,218 Biržiška, Vaclovas 88,101 Biržiška, Viktoras 74,218 Biržiškienė, Marija 179 Bitaitis, Juozas 129 Bistras, Leonas 222 Bymes, James E 235-239,248,249, 252,260,272 Blazas, Henrikas 50,59,291 Bogušis 228

Boley-Bulevičius,Joe 229 Bonnet 252 Bordonaitė, Mira 183 Borisą 190 Bradley, Omar 259 Brakas, Martynas 147,248 Brazaitis, Juozas 20,3 0 ,3 2 ,8 1 ,8 7 , 129,147,159,269,291 Braziulis, Vytautas A. 59 Braziūnas, Aldonas 102 Bražėnaitė, Nijolė 139 Briuchanov 206 Briedis, S. 248 Briedis, Valteris 141,142 Brooks, Charles W. 244-246 Brunius, Klemensas 20,132 Brzezinski, Zbignew 280 Bučas, Jonas 178 Būčys, Pranas Pranciškus 110 Buderin, I. 46 Budginas, Bronius 196,220 Budrevičius 120 Budrikis, Juozas 67 Budrys 168 Budrys, Jonas 30,159,254,260,269, 280,281,290,293 Budrys, Jonas 114 Būga, Juozas 218 Bukelis, Š. 191 Bukota, Vincas 109 Bukovien, Kari 110 Bulavas, Jonas 161,168 Bulota, Juozas 223 Bumblys, A. 65 Burba 118,119 Burda, Jonas 110 Būtėnas,Julijonas 51,59 Būtėnas, Julius 167 Būtėnas, V 144 Butkūnas, Andrius 123,124

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

C an d ru s,A . 146 Carusi,Ugo 251 Castle, Barbara 257 Cesevičius, Domas 208,222 Cicėnas, Jeronimas 51,59 Cimbolaitis, Vytautas 121 Clay, Lucius D. 205,249 Cohen, Benjamin 258 Compton, Wm. B. 68 Connely, M atthew 240 Conway, Ed. 236 Cordier, G. 254 Crane, Ruth 265 Cvirka, Petras 77,106,166,168,189, 198,201,202 Cukurs, H. 252 Čarneckis, Valdemaras 147 Čechavičius, Juozas 117 Čepaitis, A. 40 Čepas 46,174,193,204 Čemiachovskis, Ivanas 191 Černius, Jonas 100,258,283,284 Čibiras, Kazys 74,86,277,278,290 Čimielis, Petras 261 Čiukovskis, Kornelijus 64 Čiurlionienė, Sofija 106 Chadaravičius, Mečys 174,207 Chase, Tomas G. 254,289 Chambon, de Henri 294,297 Chmieliauskas, Anatolijus žr. Tolis, A. Churchill, W inston 237,253,268 Churginas, Aleksas 167

D Alessandro, Thomas

243, 264,273 Dambrauskaitė, A 267 Dambrauskas (Dambrava), Antanas 229

Dambrauskas, Eduardas 124-126 Dambrauskas, Justas 123 Dambrava, Vytautas 229 Danauskas, Julius 124,126 Danta 130 Dargis, Povilas 67,241,242 Darlis (Drangelienė), Barbora 229 Darius, Steponas 99 Dauguvietienė, Olga 174 Dauguvietienė-Vosiliūtė, Nelė 190, 209 Dauguvietis, Borisas 167,168, 191,207 Dauguvietytė, Galina 107,127 Daukantas, Tadas 123,130 Daukantas, Simonas 167 Daunoras, B. 159 Daužvardienė,Juzė 68,267 Daužvardis, Petras 30,84,221,265, 267,268,270,275,279,280-284, 290,297 Daunorienė, Aldona 44 Dekanozovas, Vladimiras 41,47 Deksnys,Jonas 12,2 8 ,2 9 ,3 1 ,3 5 ,8 8 , 89,110,132-144,149,252,277 Deleckis, Vladas 124 Denisov, A. 197 Deveikienė, Elena 196 Devenis, Mykolas 259 Dewey, Thomas E. 241,262 Dewitt, George C. 279 Ditmanaitė, Marija 117 Dobrianski, Lew E. 257 Dobinas, S. 257 Donovanas, Williamas 17 Doškus, Justas 142 Dovydaitis, Jonas 167,168,201,202 Dovydėnas, Liudas 47,258,290 Dovydov 138 Drobnys, Aleksandras 174,179 Drunga, Karolis 132,133

•

373

374

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Drunga, Zigmas 134 Dudėnas, Stanislovas 119 Dukaitis, A. 145 Dulles, Allen W. 33 Dundulis, Vytautas 112 Durbow, Elbridge 236,247 Dushnyck 276 Dutra, Enriko Gaspar 266 Džonas, kapitonas 120 Eblaw, Elmer W. 279 Edmundas - žr. Simonėlis, Liudas Eschilas 167 Eisenhower, Dwight 33,130,242 Ellbrick, Charles Burke 243 Elwel, G ordon R. 283 Entezam, Nasrollah 258 Epstein 279 Erenburgas, Ilja 167 Emesaksas, Gustavas 191 Evat 273 Gabaliauskas, Stasys 53 Gabrys,Juozas 33,72,227,261,265, 277,278,300,310 Gaidžiūnas, Balys 20 Gailevičius, Stasys 179 Gaižutis, Leonas 131 Galdikas, Adomas 267 Galvanauskas, Ernestas 27,279 Galvanauskas, Gediminas 51,77,78 Garbačiauskas, Steponas 269 Garvienė 110 Gasiūnas, Jonas 208 Gaška, Ignas 148,197-199,202, 222,305,315 Gaučys, Povilas 59 Gavėnienė, Konstancija 209 Gečas, J. 170 Gečas, Kazys 287 Gedgaudas, Vytautas 60

Gediminas, Bronius 67 Gedvilas, Mečislovas 39,43,68,167, 168,223 Geidekas, Karlas 179 Gėlė, Zigmas 168 Genikas, Juozas 122 Geniūtė, Vanda 119 Germanavičius, Vladas 125 Gerulaitis 26 Gerutis, Albertas 66 Gillespe, Joseph 243 Gylys, Vytautas Jonas 35,159, 260,278 Gimbutienė, Marija 88 Gintalienė 96 Gintautas - žr. Vizbaras, Juozas Gira, Liudas 169,201,224 Girdelis, Ignas 101 Girdzijauskas, Vytautas 174 Girdžius, Vytautas 192 Glamba, Antanas 108 Glušauskas, Antanas 118 Glušauskas, Juozas 61,118 Goldberg 224 Golikov, Fiodor 38,39,98,158,161, 177,198,204,302 Gollanzc, Viktor 275 Golovin 114 Golubev, Konstantin 38,39,245 Gonzalves, Mendes 260 Gordon, Thomas 244,262 Gorski, M artin 262 Gorkis, Maksimas 167,168 Grabliauskas, E. 120 Graham, Malbone W. 253 Graičiūnas, Andrius L. 224,225 Granitas 147 Graužinis, Kazys 33,46,73, 74,152, 243,262,278,290 Gregorauskas, Marijonas 168,202 Greich, David 108

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Greimas, Algirdas Julius 28 Grew, Joseph C. 33 Grybauskas, Juozas 179 Grybauskas, Maksimas 115 Grybas, Vladas 201 Gricius, Augustinas 167,170,174,

201 Grigaitis, Pijus 22,30,32,49,140, 221,226,237,239,240,241, 244-247,251,252,255,256,276, 282,283,289,293 Grigaitytė 46 Grigaitytė, Valerija 229 Grigalius, Jonas 240,241 Grinius, Kazys 83,142,229,292 Grinius, Kazys (tėvas) 79,100,211, 272,279 Griškevičius, J. 168 Griškevičius, Jonas 117 Grišmanauskas, Juozas 32,112 Grobas 190 Gromyka, Andriejus 157,271 Gross, Feliks 279 Grovas, Oskaras 119,120 Gruber, Kari 249 Guani, Albert 262 Gučas, J. 222 Gudaitis, A. 170,182 Gudaitis-Guzevičius, Aleksandras 37,146,168,201 Gulbinas, Adomas 206 Gurauskas, Jonas 167 Gurinskas 230 Gurskienė, Barbora 75 Gustaitis, Algirdas 95 Gvildys, Jonas 163 H ansenas, A. 133 Harris, S. 272 Harrison, Ernest J. 239,287,295 Hartley, Fred 261

•

Hearst, Williams Randolph 246,272, 275,276 Heyst,Alex 275 H ickeronjohn 238 Hickerson 273 Hiles, David 240 Hitleris, Adolfas 215,252,280 Hovey, Graham 279 Fadejevas, Aleksandras 167 Fastas, H. 169 Fedelis, M arta 173 Fedorovicius 199 Fernandes, Raul 260 Filimonovas, A. 202 Findlay, L. 205 Fisher, Ruth 279 Flood, Daniel J. 151,243,248,262, 264,287 Franckevičius 163,176 Frank 236 Freigatas, Algis 94 Freigatas, Vladas 94 Jackson, Robert H . 236 Jačiauskas, Vaclovas 112 Jagolin, N. 166 Jakas 139 Jakoveckas, Vladas 174,179 Jakštas,Juozas 88,178,179 Jakubėnas, Kazys 35 Jakubėnas, Vladas 267,286 Jalbrzykowski, Romuald 278 Jamontas, Aleksandras 192 Jankauskas, Adolfas 94 Jankauskas, Stasys 208,221 Jankauskas, Steponas 174 Janickis, Povilas 142 Janonis, Julius 167,201 Janulaitis, Augustinas 208 Janulevičius 125

375

376

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Janulionis 26 Janušytė, Liūne 174 Jaroševičius, Voldemaras 209 Jasauskas,J. 52 Jasaitis, Domas 130 Jasinskas 108 Jefremovas, Dmitrijus 37,133 Jerdzejewski 240 Johnson, V. 229 Jonikas, L. 201,220,221 Jonynas, Antanas 201 Jonynas, Ignas 147,178,208 Jonynas, Vytautas K. 101,267,268, 285 Jovaras 201 Jukna, Stepas 174,207 Juraitis 142 Jūra, Klemensas 52 Juras, Pranciškus M . 66,289 Jurgėla, Kostas 13,47,83,84,229, 236-240,243-245,249,251, 253-257,262,263,270,275,276, 279,281,286-289,292,295,296, 305,315 Jurgutis, Juozas Jonas 115 Jurkin 39 Jurša, Kazimieras 116 Juškevičius 80 Ignatavičius, Jonas 54 Inčiūra, Kazys 207 Ivanovas, N. 166 Ivaškevičius, Adolfas 168 Ivinskis, Zenonas 88 Ycaitė, Evelina 85 Ycaitė, Hypatija 85 Yla, Stasys 88 Kačinskas, Henrikas 174,179,207 Kačka, Edvardas 119 Kajeckas,Juozas 85,230,258

Kairys 124 Kairys, Anatolijus 52,293 Kairys, Steponas 20,147,159,305, 315 Kalvaitis 168 Kalvaitytė, A. 267 Kapler 108 Kapnys,J. 168 Kapočius, Juozas 62,65 Kapočius, Laurynas 47,148,202,281 Kapralovas, Piotras 37 Karalius, Juozas A. 287,288,289 Karaseva, L. 166 Kardelis,Jonas 49,59,73,159,216 Karkman, Heino 145 Karlas 140 Kamey, Bealak 68 Karsavinas, Levas 208 Karvelis, Petras 20,31, Kasiulis, Vytautas 267 Kaškevičius (Kaškiaučius), Jonas 217,

222 Katilius, Juozas 20 Katkus, Mykolas 168 Kaunaitė, Marija 168 Kaunas, Gediminas 111 Kaupas, Antanas 224 Kavaliauskaitė, Lilija 222 Kaveckas, Ksaveras 182 Kavolis, Martynas 286 Kazakevičius, A. 168 Kazickas, Juozas 218 Kazlauskas, E. 44 Kazlauskas, Petras 121 Kazuščinas, Jurgis 180 Keliuotis, Vladas 118 Kelly, Edward J. 235,241,246, 247,264 Kendrik 108 Kenedy, John E 264,287 Kersten, Ch. 303,313

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Kiaulėnas 119 Kiaulėnas, Petras 267,268 Kibrancas 157 Kipp, Johan 146 Kirša, Faustas 130 Kish, Peter 276 Kiupelienė, O. 207 Kižytė, Marija 83,84,240,253,254 Klimkan, Janis 145 Klimas, Jonas 126 Klimas, Jurgis (Georg) 68,219 Klimas, Petras 106 Klimašauskas, Jonas 118 Knyva, A. 169 Komskis, Aleksandras G. 235,240, 241,246 Končius, Juozas 254,272 Kondakovas, Piotras 37 Končius, Peter S, 297 Kopūstas, Alfonsas 172 Korsakas, Kostas 166-168,202,207 Koti 127 Kozlouskaitė, Elena 117,118 Kozlovskis, Efremas žr. Kazlauskas, E. Krapitas, A. 121 Kraujelis, Ramojus 12 Kravčenka 114 Krėvė-Mickevičius, Vincas 272,278, 290 Krikščiūnas, Jonas 194,195 Krikščiūnas, Jurgis 36,135-139, Krivickas, Domas 88,259 Krupavičius, Mykolas 20,22,30,31, 100,127,140,143,159,272,279 Kubiliūnas, Petras 41,100,130,209, 255,274 Kublickas, Lionginas 32,112 Kučas, Antanas 12 Kučinskas (Kučingis), Antanas 103 Kučinskas, P. 138

Kudirka, Zigmas 145 Kukauskas, Jonas 144 Kulokas, Kazimieras 223 Kumpis, J. 169 Kunartas, Br. 111 Kuprevičius, Liudas 119 Kuprys, Antanas 121 Kupstas, J. 140 Kurienė, Elžbieta 109 Kurmickaitė, O na 109 Kuzminskas, Jonas 191 Kuznecovas, Aleksejus 163 Kvetkas, Vincas T. 240,243 Kviklys, Bronius 65,268,285 Kviklys, Vladas 193 Labanauskas, Povilas 229,230 Laberzė, Antonijus 110 Laikūnas, Aleksas 291,292 Lamcic, Filip 127 Lannoy, de Ghillebert 295 Lanskoronskis, J. 60,81,82,271 Laskyna, Petras 129 Lašas, Vladas 186 Laucevičius, Liubomiras 186,189 Laučka, Juozas B. 229 Laukaitis, Vincas 240,242 Lazdynų Pelėda 167 Lazauskas, V. 178 Lazdauskas-Toliušis,J. 282 Lehman, Herman H . 263,264 Lechmanas, Algis 142 Leipa 179 Lemkin, Raphael 256,257 Leninas, Vladimiras 84,167 Lenktaitis, Jonas 62 Leonas X III 70 Leonas, Jonas 130 Leonavičius 217 Lesinski,John 243 Leškevičius, Aleksandras 119

•

377

378

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Liaudanskas, Napoleonas 96 Liaudis, Kazimieras 169 Lie,T. 254,255,258,260 Liepsna 141 Liljenberg, Ore 135 Lingys, Juozas 147,295 Lingys, J. 202 Linkolnas, Abraomas 68,272 L ipkusJ. 239,257 Liskovas,A. 43 Litovčenka 142 Liūtas 141 Lofting, Hju 64 Lodge, H enri C. 17,264,271 Lodge, John Davis 264 Logunov 162,172 Lomakin, J. 54,196 Ložė, Heinrich 186 Lozoraitis, Stasys 27-33,81,89,104, 131,138,141-144,147,159,229, 235,244,253,297,303,305,314, 315 Lozoraitis, Stasys, jr. 29 Lozovskis, S. 245 Lucas, Skot W. 244,257,264 Lukša, Juozas 29,36,87,135-139, 142-144,149,151 Lukšaitė, Emilija 108 Luokis, Jonas 102 M acevičius, Jonas 201 Macijauskas, Antanas 101 Madden, Ray J. 264 Majakovskis, Vladimiras 167 Majauskaitė, Stasė 112 Maironis 167 Mayer, Howard 262 Makažis, H. 177 Makniavičius, Vincas 111 Maksimovas, Lavrentijus 134,136 M ak to sjo h n 255

Malenkovas, Grigorijus 169 Maniušis, Juozas 44,184 Manning, Clarence A. 289 Marcinkevičius, Jonas 166,167 Marijošius, Romanas 102 Markevičius, A. 169 Marksas, Karlas 84 Markulis, Juozas 35,36,134-136 Marshall, George 247 M artin 276 M artin, Edward 264 M artin, Joseph 251 Martišius, J. 110 Masytė, Stefanija 75,225 Mašiotas, Pranas 167 Marijošius, V. 174 Matore, George 270 Matulaitis, K. 62 Matulaitis, Leonas 44 Matulevičius, Mečislovas 118 Matulionis, A. 148 Matulis, Juozas 104,168,174, 194,201 Matusas, Jonas 290 Mauclere,Jean 293,297 Mauritze, Gedvig 173 Mažylis, Pranas 186 McConnel, Margaret 281 McCormack, John W. 262 McKibbin, Alexander 133 M cM ahon, Brien 257 Mechlis, Levas 43 Mejeris, Frikas 34,86,252,290 Melešta 120 Melnikaitė, Marytė 166,169,190, 196,198,202 Merkelis, Aleksandras 59 Merkelytė, A. 168 Meržinskas, Kazys 114 Messingeris, Volfas 104 Meškauskas, K. 180

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Meškauskienė, Michalina 167 Michalkovas, Sergejus 169 Michelsonai 69 Michelsonas, Stasys 12,240 Miciūnas, Antanas, J. 54 Mickevičius, J. 168 Mickevičius-Kapsukas, Vincas 209 Middleton, Drew 248 Mieželaitis, Eduardas 167,169,201 Miežienė 267 Mikailiūkštis, B. 159 Mikalauskas, J. 43 Mikaliūnas, VI. 44 Mikėnas, Vladas 148 Mykolaitis-Putinas, Vincas 168, 174,202 Mikuckis, Juozas 131,146 Milašius, Oskaras 87 Mileikienė, Nachima 44 Milenkevičius, H . 116 Milenkevičius, H . 116 Mileris, Stasys 120 Miller, Paul 244 Miliauskas, Juozas K. 257 Milukas, Antanas 107,108 Mindaugas 74 Minkevičius 173 Minkus, Steponas 67 Mironaitė, M onika 207 Mironas, A. 258 Mišinas, I. 266 Miškinis, Antanas 103 Mizara, Rojus 67-69,77,195,200, 214,215,222,226,262,305,315 Myers, Francis J. 263,264 Mockūnas, Liūtas 12 Molotovas, Viačeslavas 41,47,102, 168,236,239,240 Montgomeris, Aleksandras 130 Montvila, Vytautas 168,201 Montvydas, Antanas 53.

Moody, Blair 264 Moskalenko 179 Motuzos 68,80 Motuzas, Romanas 118 Mozūriūnas, Vladas 167,201 Mulokas, Jonas 294 Nagius-Nagevičius Vladas 130 Narbut-Klimienė, Elžbieta 109 Narkeliūnaitė, Salomėja 54,55 Naudžiūnas, Justas 96 Nauragis, Ipolitas 54,267 Navasaitis, Kazys 258 Neveravičius, Fabijonas 60,174 Neverdauskas,J. 61 Nėris, Salomėja 77,166,168, 169, 201 Nieman, Birger 286 Niunka, Vladas 165,167,197, 198,202 Norbertas, Artūras 118 Norduvietis, Antanas 172 Noreika, Jonas 35 Noreikis 119 Norem, Owen J. C. 289 Norkaitis, Jonas 31 Norkus, Konstantinas 52,74 O bolėnas, K. 159,210 O ’Connor, H erbert R. 262,264 O ’Dewey, W illiam 262 Ogints, Jazejum - žr. Baniulis, Juozas O ’Konski, Alvin 251 Olekas, Juozas 45 Oleščiukas, F. 166,168 Olis, Antanas A. 22,226,235,242, 246,267 Orman as, Jonas 249 Ostrovskis, Nikolajus 167,168 Oškinis, Vincas 158,186,187, 191,210

•

379

380

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Ožekauskas, Liudas 119 Ožinskas, Pranas 52 Padalskis, Pranas 20,253 Pajaujis,Jonas 59,142 Pajaujis,Juozas 88 Pakarklis, Pranas 68,172,179 Paknys, Juozas 217 Pakštas, Kazys 13,47,87,286,289, 290,291,293,295,305,315 Paleckis, Justas 41,68,131,148,150, 157,165-168,202,210,222,224, 262,266 Palevičius 75 Paltarokas, Kazimieras 145,279 Palubinskas, Juozas 131,179,207 Papečkys 190 Paprockas, Vaclovas 250 Paruškevičiūtė, Danutė 44 Pashley, Walter A. 132 Paškauskas, Antanas 121 Paukštelis, Juozas 168 Paulauskas, Algirdas 111 Paulauskas, Edmundas 32,112 Paulėkaitė-Sears, Barbara Paul 273 Paura, Martynas 179 Pažemeckas, Juozas 20 Pečeliūnas, Motiejus 136,139 Pella, Vespasian V. 257 Pemkus, Kazys 65 Pempienė, O na 97 Penikas, Domas 59 Penkauskas,V. 169 Penkovskis, Bronislavas 44 Perkins, Jeanne 277 Peršlotas, Anicetas 144 Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė 167 Petkus, I. 169 Petkus, Pranas 111 Petraitis, J. 230,231 Petraitis 244

Petrauskai 187 Petrauskas 124 Petrauskas, Kipras 106,127,186,191 Petravičius, Viktoras 268,285 Petrikienė-Jankauskaitė 222 Petronis, Albinas 44 Petronis, Petras 100,174,182,183, 189,192,193 Petrovas, A. 167 Petruitis, Alfonsas 229 Philby, Kimas 133 Pieža, Stasys 54,293 Pietka, Tomazs 250 Pijus XI 70 Pijus X II 25 Pilėnas, Antanas 123 Pilėnas, Kazys 261 Pilka, Stasys 268 Pyplys, Kazimieras 36,138,139,141 Pyragius, J. 159 Pisarenka 100,182 Plechavičius, Povilas 41,100,114, 122,142,147,159,209,255,274 Polevojus, Borisas 167 Polišaitis, Aleksandras 26,76, 77,152 Ponomariov, B. 195,274 Poole, D eW itt C. 33 Popovas, S. 196 Porter, Russle 253 Poška, Dionizas 167 Poškienė, M. 159 Potėjūnas, Jonas 102 Pozgejev, P. 199,200 Požėla, Karolis 168 Požėla, Viktoras 111 Požėla, Vladas 111 Požėra, Juozas 110 Pralgauskienė, Aldona 116 Prapuolenis, Leonas 32 Prasčiūnaitė, V 99

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Preikšas, Kazys 42,45,196,202 Preston 147 Prichodko, A. V. 266 Prūsas, Juozas 114 Prunskis, Juozas 219,290,296 Prūseika, Leonas 209,220,226 Puplauskas, Stasys 108 Puodžiūkynas, Antanas 127 Pūrelis 122 Pusdešris, J. 264 Puskepalaitis, Albertas 147 Puškinas, Aleksandras 167 Puzinas, Jonas 286 Rabinovičiūtė, Hermaną 146 Račiūnas, Pranas 110 Račkauskas-Vairas, Karolis 196 Radaids, Vytautas 169 Radzevičius, Alfonsas 179 Radzvinskas, Andrius 112 Raguotis, Antanas 168 Ragažinskas, Pijus 26,76 Raila, Bronys 73,89,159 Rakauskas, Antanas 115 Rakauskas, Juozas 123 Ramanauskas, Antanas 143 Ramanauskas, M . 44,174 Ramanauskienė 187 Rancanasjosepas 29 Rasa 142 Rastenis, Vincas 34,73,87,159 Raškevičienė, Teklė 191 Raštikis, Stasys 89,121,130,151, 159,258 Ratas-Rataiskis, Vladas 268 Rauluševičius, Vaclovas 102 Regratis,A. 168 Rei, Augustas 29 Reimeris, Vacys 168,169,201 Reinys, Mečislovas 278 Reynhardt, Frederic 273

Repšys 204 Repšys, Vytautas 192 Rimašauskas, Jonas 268 Rimkevičius, Anupras 97 Ryter, Jon Ch. 244 Rodą, Donatas 160 Rokauskas, Jonas 117 Rockfeller, W inthrop 273 Roosevelt, Eleonora 248 Roosevelt, Franklin D. 240,272,296 Rotldrch, von, Eduard 283,284 Rotomskis, Povilas 42,47,148,194, 238,274,305,315 Rubinšteinas 106 Rudelis, Jurgis 67 Rūkas, Antanas 131 Rumelaitis, Vincas 102 Rupeika-Petkevičius, Petras 106, 148 Rutėnas 168 Rutkauskienė 122 Ružancovas, Aleksandras 66,224 Sabbath, A dolf 235,264 Saburovas,M. 169 Salys, Antanas 88 Sakalauskas, Dominykas 110 Samulionienė, Elena 222 Sasna-Gučienė, Julija 222 Savaitis,Jurgis 213,219 Savickis, Juozas 111,147 Savickis, Mykolas 111 Savičius, B. 177 Schmittleinas, Raymondas 20 Shimkus 132 Shimkus,A. 221 Selianka, E. 119 Senkus,J. 130 Sentner, David 276 Serafimovičius, Aleksandras 167 Serovas, Ivanas 248

•

381

382

•

A s m e n v a rd ž ių r o d y k lė

Sezemanas, Vladimiras 208 Siliūnas, Antanas 125 Sidzikauskas, Vaclovas 20,27,29,30, 34,84,124,151,159,163,230, 254,259,269,270,272,273,281, 305.315 Simonaitis, Erdmonas 45 Simonaitytė, Birutė 45,127,209 Simonaitytė, Ieva 168,201 Simutis, Anicetas 247,254,283,284 Sinkler 109 Siparis, Juozas 174,207 Sirijos Gira, Vytautas 167,186,201 Sivocha, Kostas 126 Skardžius, Pranas 101,174,179 Skeberdytė 221 Skuodenytė 229 Slabšys, Antanas 209 Slavėnas, Paulius 179 Slavinas, Aleksandras 37,44,45, 130-132,148,160-167,169, 170-177,181,182,184-186,189, 198.202.305.315 Shields, Mykolas 168,201 Skripkus 207 Skrupskelis, Ignas 106 Skuodenytė 229 Skvireckas, Juozapas 279 Smetona, Antanas 74,108,217,226 Smith 132 Smith, Walter Bedel 17 Sniečkus, Antanas 39,130,131,148, 156,158,161,162,167,168,177, 181,192,194,195,197,199,200, 202,208,222,231,274,279 Sniečkuvienė, Marija 208 Sobolev, Arkadij 253 Sorokin 195 Sruoga, Balys 62,167,286 Sruoga, Kazys 286

Stalinas, Josifas 23,24, 77,107,168, 210,211,2 3 8 ,2 4 6 ,2 4 7 ,2 6 6 ,2 7 2 Stanevičius, Vytautas 28,133,134, 135,178 Stanka, Vladas 4 d. Stankevičius, Viktoras 178 Stankūnas, J. 138 Stankus, Antanas - žr. Stankevičius, Viktoras Stankus, V iktoras 170,171,288 Staskevičiūtė, A. 147 Steiberg, S. H . 281 Stelmokaitė, Ona 261 Steponis, L. 169 Stepulionis, Valencija 264 Stesselis 108 Stil,J. 169 Stirna 147 Stonys, J. 230,231 Strimas, Tomas 44 Strimas-Strimavičius, Vladas 271 Stukas, Jokūbas 229 Stulginskis, Aleksandras 222 Suslovas, Michailas 36,162,198,199 Suzynska, Mary 281 Sužiedėlis, Simas 287 Svilas, Kazys 255 Swanstrom 249 Swięcicki, S. 227 Šabanai 213 Šacikauskas, P. 278 Šakenis, Konstantinas 222 Sakūnaitė, Irena 115 Saltimieras, Povilas 67 Šapoka, Alfonsas 88,285 Šarkauskas, Juozas 124 Šarmaitis, Romas 167,168 Sarpnickis, Pijus 258 Šarūnas, Petras 180

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Šatrijos Ragana 201 Šaulys,Jurgis 248 Šaulys, Mykolas 116 Ščerbakovas, V. 36 Šeinius, Ignas 247,288 Šeža, Pranas 118 Šiaučiulienė, Ona 112 Šidiškis, Tomas 87 Šileikis, V. 169 Šilingis, Stasys 222 Šilovskis, E. 166 Šimkienė, Ona 178 Šimkus 126 Šimkus,J. 178 Šimkus, Jonas 148,160,161,186 Šimonėlis, Liudas 145 Simutienė 267 Šimutis, Leonardas 22,30,240,241, 305,315 Širvintas, Antanas 120 Širvis, Klemensas 143 Širvydaitė, Barbora 224 Sirvydas, J. O. 224 Škėma, Antanas 207 Škirpa, Kazys 100,159,280 Šliūpas, Jonas 217 Šmulkštys, Liudvikas 20 Šocikas, Algirdas 105 Šolomskas, Dominykas M. 195 Šova, Antanas 140,142 Špakauskas, Bronius 163 Švagždys, Juozas 101 Švaistas, Juozas 99 Svare, Helga 97 Švitra, A. 168 Šulaičiai 61,62 Šumauskas, Motiejus 168,169 Šurkus, Antanas 192 Tadarauskas, Juozas 121,122 Taft, Robert 251,264,270

TalalasJ. 255 Tallat- Kelpša, Juozas 186 Tamašiūnienė 116 Tamonis, Voldemaras 115 Tamošaitienė, Anastazija 268 Tarle, Eugenijus 280 Tarnauka, Sergejus 191 Tereščenka 169 Teumin, Emilija 156,181,195,274 Thomas, Norman 248 Tilvytis, Teofilis 167,168,201 Tysliava, Juozas 226 Tysliavienė, Valerija 54,226 Tysliavos 54 Tolis, A. 225 Tolišius, O tto 54 Tomas 110 Tomašauskas, Henrikas 129 Trečiokas, Albinas S. 242 Trepanaitienė, Emilija 109 Trimakas, Antanas 34,81,87,270 Truman, Harri 21,1 3 5 ,2 3 7 ,2 4 0 244,246,248,251,260-262, 266,279 Trumpa, Vytautas 59,143 Trumpis, Benediktas 143 Tukleris, Andrius 112 Tuleja 287 Turauskas, Edvardas 81 Turgenevas, Ivanas 167 Tursa, Karolis 222 Tursienė, Birutė 222 Tvirbutas, Ipolitas 179 Vaičiulaitis, Antanas 229 Vaičiūnas, Petras 141 Vaičiūnas, Pranas 167 Vaidelys, Jonas 59 Vaidyla, Mykolas 22,30,240,241, 247,293 Vail, Richard B. 246

•

383

384

•

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

Vailokaitis, Jonas 222 Vainoras, Stasys 147 Vaiva 147 Vaivada, Antanas 20,132,140 Vaivada, Petras 191 Vaižgantas-Tumas, Juozas 169 Valaitis, Jonas 229 Valančius, Motiejus 167 Valiukėnas, Antanas 130 Valiukėnas, Mečys 20 Valiulis, Jurgis - žr. Drunga, Karolis Valiūnas, Kęstutis 218 Valius, Telesforas 268 Valsiūnienė, Valerija 166,167, 168,201 Vadukas, A. K. 75 Vanagaitis, Antanas 67 Vanderbeig, A rthur 236,238,239, 247,248,262 Vanderblat, A rthur 135 Varduvietis 179 Varnas, Adomas 285 Vasiliauskienė, O. 179 Vasilauskienė, O na 44 Vasilis 103 Vaškys, Justinas 288 Velička 102 Vencevičius, G. 170 Venclova, Antanas 46,101,161,167, 171,174,179,186,193,200,201, 202,209 Vengriavičius, Feliksas 172 Verax, Casimir - žr. Čibiras, Kazys Vemik 203 Vydūnas 88,101 Vienuolis, Antanas 77 Vileišis, Jonas 222 Vilimas, Algirdas 121 Vilimas, Stasys 216 Vilkas, L. 159 Vilkas, Modestas 112

Viktor 140 Vinikas, Matas J. 242 Višinskis, Andrejus 98,157,198,255, 257,272,279 Vyšniauskas 190 Vitkauskas, Vladas 140,193 Vitkus-Kazimieraitis, Juozas 132 Vizbaras, Juozas 142 Vizgirda, T 285,294,295 Vokietaitis, Algirdas 28,133, 138,139 Voldemaras, Augustinas 74 Voldemare, H. 280 W allace, H enry 242,243,305,315 Walsh, David I. 244,248 Wilis, Raymond 246 Williams, G. M ennen 264 W ilson, Voodro 303,312

Urbanavičius, Kazimieras 257 Urbonas, Aleksas 126 Urbonas, Jonas 130 Urbonas, Simas 59 Urbšys, Juozas 27,31,106 Uždavinys, Jonas 67 Užumeckas, Edvardas 282,283 Zem leris, Artūras 120 Zinkevičius 134 Zinkus, Jonas 167 Zom , Rudolf 249 Zubavičius, Henrikas 112 Zubovai 187 Zujus, Matas 109 Zunde, Pranas I d. Zuris,JonasT. 240,241,251 Žadeikis, Povilas 23 ,3 0 ,7 8 ,8 4 ,8 6 , 88,141,151,152,228,229,235, 237,246,248-250,252,254,255,

A s m e n v a r d ž ių r o d y k lė

258-260,270,272,273,279,280, 282,283,290,292,293,303,313 Žakevičius, Stasys - žr. Žymantas, Stasys Žalinkevičiūtė-Petrauskienė, Elena 127,174,186,210 Žemaitė 77,167,168 Žemaitis, Jonas 36,142 Žemaitis, J. 123 Žerolis, V. 190

Ževčikova, E. 44 Žibinskas, Alfonsas 123 Žilinskas, Kostas 277 Žilinskas, Vladas 28,121,133 Žilinsiąs, I. 166 Žymantas, Stasys 28,31,133,143, 159,163,208 Žitkevičius, Leonardas 53 Žiūris 251 Žiugžda, Juozas 161,193,202

•

385

Misiūnas, Remigijus Mi309

Lietuva prieš LTSR- D. 2: 1943-1952: monografija. - Vilnius: Bo­ nus Animus, 2010. - 388 p. Asmenvardžių rodyklė: p. 371-385. ISBN 978-9955-754-21-3 Monografijoje nagrinėjama po II pasaulinio karo pabaigos besitęsusi išeivijos ir Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) informacinė priešprieša su TSRS ir LTSR. Ypatingas dėmesys skiriamas abiejų pusių informacinėms struktūroms ir jų veiklai, kovai už informacijos iš Lietuvos prieinamumą ir panaudojimą. Re­ miantis faktografine medžiaga, atskleidžiamas TSRS siekis iš Vakarų Europos su­ sigrąžinti lietuvius (DP) 1945-1952 m. naudojant įvairias informacinio poveikio formas bei kova už „Lietuvos bylą“ tarptautinėje arenoje. UDK 070(=882:73)

Remigijus MISIŪNAS

Lietuva prieš LTSR D .2: 1945-1952 Monografija

Kalbos redaktorė Virginija Savickienė Viršelio dailininkas Kristijonas Tarabilda Tiražas 500 egz. Išleido VšĮ „BONUS ANIMUS“, M. K. Čiurlionio g. Vi-30, Vilnius, LT-03104, e-paštas: [email protected] Spaudė UAB „Logotipas“, Utenos g. 41 a, LT-08217 Vilnius

VŠ| „Leidybos ir edukacijos centras BONUS ANIMUS" M. K. Čiurlionio 1/2-30, LT-03104 Vilnius, Lietuva www.bonusanimus.lt

1940 m. po sovietin ės Lietuvos okupacijos prasidėjusi išeivijos ir Lietuvos d ip lom atin ės tarnybos inform acinė priešprieša tęsėsi ir antrajam p asauliniam karui pabaigus. V ilniaus u n iversiteto p rofesoriu s Rem igijus M isiūnas, rem dam asis gau siais Lietuvos ir išeivijos archyviniais šaltin iais, tęsia 2007 m. išleisto je m on ografijoje „Lietuva prieš LTSR“ pradėtą šios p riešp riešos tyrim ą, analizu odam as vieną in ten syviau sią jos laik m ečių - 1945-1952 m etu s. Šalia jau pirm oje dalyje p aliestų ir įprastais tapusių susidūrim ų - išeivijos ir d ip lom atų siek io garsinti Lietuvos bylą tarptautinėje arenoje, o TSRS ir LTSR - toliau kurti LTSR kaip vien os iš TSRS respublikų įvaizdį, kovos už, ar prieš, nepriklausom os Lietuvos palaikym ą išeivių b end ru om enėje, dėm esys skiriam as ir sp ecifin ėm s to laik m ečio aktualijom s kovai už objektyvios inform acijos iš Lietuvos gavim ą vakaruose ir m ilžin išk om s TSRS p astangom s susigrąžinti Vakaruose atsid ū ru siu s lietu viu s (DP), pasitelk ian t visas įm anom as in form acin io spaudim o p riem on es.