Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. Kn.1-2 [1-2] 5415003495

Citation preview

VIKTORAS ALEKNA

Salomėjos

NĖRIES g y v e n i m o ir k ū r y b o s metraštis P I R MA K N Y G A

1

$ VILNIUS 1995

UDK 888.2:929 Nėris Al-67

ISBN 5-415-00349-5

© Viktoras Alekna, 1995

V i e t o j

į v a d o

Gyvenimo ir kūrybos metraštis lietuvių raštijoje — naujovė. Kitų tautų raštijos tyrinėtojai jau yra sudarę ne vieną tokį metraštį. Kaip ir kodėl pasirinkau Salomėją Nėrį? Dar 1933 m., pradėdamas studijuoti Lietuvos Vytauto Di­ džiojo universitete, per vieną paskaitą išgirdau profesorių Vin­ cą Krėvę-Mickevičių sakant, kad Šekspyras savo kūryboje pa­ vartojęs 8000, o G ėtė— 14 000 žodžių. Tada man ir parūpo: o kiek žodžių pavartojo, pavyzdžiui, ^Baranauskas ar Maironis? 1947 m. būdamas Vorkutos lageryje, 'gavau S. Nėries „Poe­ zijos" dvitomį. 1948 m. pavasarį ir vasarą trumpiau sugaišdavau darbe, be to, ir pats darbas nebuvo labai alinantis. Tada ir ėmiau skaičiuoti SN eilėraščių žodžius. Jau buvau sudaręs pirmųjų keturių rinkinių žodžių abėcėlinį sąrašą, bet 1948 m. lapkričio mėn. vėl buvau įgrūstas į patį pragaro dugną. Lai­ mei, pavyko išsaugoti tą pradėtą sąrašą, o jį tęsti nebuvo nei vilties, nei minties... Kai 1957 m. grįžau į Lietuvą, pamačiau naują SN „Raštų" tritomį ir pavartęs jį supratau, kad jei vėl ryžčiausi atgaivinti senąjį sumanymą, viską reikėtų pradėti iš naujo. 1962 m. įstojau į Vilniaus V. Kapsuko universitetą studi­ juoti lietuvių kalbos bei literatūros ir Juozo Pikčilingio paska­ tintas nuo 1963 m. pradžios ėmiau iš naujo į lapelius rašyti kiekvieną SN eilėraščių žodelį iš „Raštų" tritomio. Pagaliau 1978 m. parašiau SN eiliuotos kūrybos žodyną. Suskaičiavau, kad poetė pavartojo 7246 žodžius, kurie tekste pasikartojo 67 090 kartų, arba vienas žodis — apytikriai 9,25 karto. 5

Baigęs šį darbą, ketinau rašyti SN gyvenimo apybraižą, apy­ saką ar net romaną. Jau rengdamas žodyną, buvau šiek tiek susipažinęs ir su poetės gyvenimu, o dabar ėmiau ieškoti dar daugiau duomenų. Įsibroviau į SN rankraštyną, pradėjau lan­ kyti jos pažįstamus, gimines, draugus, mokinius ir po truputį kaupti poetės paveikslo bruožus. Tuo pačiu metu dar parašiau SN kūrybos dažnumų žodyną, kuris buvo išspausdintas 1980-aisiais. Be to, „Vagos" leidyk­ lai pasiūlius, sudariau naują SN Raštų tritomį ir 1983 m. įtei­ kiau rankraštį. Raštai buvo išleisti 1984 m. Maniau tuojau tęsti gyvenimo duomenų paieškas. Bet kaip tik tada, 1983-ųjų vasarą, prof. Vladas Žukas patarė geriau rašyti metraštį. Pasiūlė susipažinti su panašiais metraščiais ki­ tomis kalbomis. Sulaukęs ir leidyklos tuometinės Literatūrinio palikimo re­ dakcijos žmonių pritarimo, kibau į darbą. Pirmiausia susipaži­ nau su M. Gorkio, o paskui su M. Lermontovo, F. Šilerio, A. Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos metraščiais. Tik F. Ši­ lerio metraštis buvo sudarytas vieno asmens, o rusų rašytojų metraščiai — kelių ar keliolikos asmenų. Ypač įspūdingas Ado­ mo Mickevičiaus 8 tomų metraštis: kiekvienas jų parengtas vis kitos tyrinėtojų grupės. Pamatęs, kad vartytuosius metraš­ čius buvo rengę specialiai tam darbui atsidėję žmonės ir ne po vieną, turėjau nuleisti rankas. Bet nenuleidau. Ėmiau kruopščiai rinkti viską, kas buvo susiję su SN gy­ venimu bei kūryba. Peržiūrėjau visą 1919—1945 m. periodinę ir neperiodinę spaudą lietuvių kalba, leistą ne tik Lietuvoje, bet ir okupuotame Vilniuje, Latvijoje, Rusijoje, JAV, Pietų Amerikoje ir kitur. Latvių laikraščius peržiūrėti man padėjo A. Sukovskis. (Už tai jam esu nuoširdžiai dėkingas.) O per estų, baltarusių, rusų, lenkų, čekų, vokiečių, anglų, prancūzų, net italų, esperanto spaudos vandenynus yriausi pats, vis ieš­ kodamas kokios nors kruopelės. Nuolat lankiausi Respubliki­ n ės— dabar M. Mažvydo, Knygų rūmų, Mokslų Akademijos, Vilniaus universiteto, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bei kitose bibliotekose ir rankraštynuose, archyvuose — visur, kur tik galėjau tikėtis ką nors rasti apie SN gyvenimą ar kū­ rybą. Ir štai 1988 m. rudenį metraščio rankraštį įteikiau „Vagos" leidyklai. Quod scribsi — scribsi... Bet nedrįstu tvirtinti, kad viskas jau surinkta ir surašyta. Matęs, kaip atrodo kitų tautų rašyto­

jų metraščiai, ir žinodamas, kas juos rašė, turiu nuolankiai at­ siprašyti būsimą skaitytoją, kad atlaidžiai vertintų mano, kai­ mo užkampio gyventojo, mėgėjiškas pastangas prisidėti prie lietuvių raštijos. Žinau, kad ne viską surinkau. Daugelį spragų būčiau galėjęs užkaišyti, jei būčiau galėjęs nuvykti į Maskvos archyvus, Lenkiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, net tolimąją Argentiną. .. Taip pat ir Lietuvoje ne kartą pavėla­ vau ,,aplankyti ne vieną senelį ir išgirsti nors vieną, bet gy­ vą žodelį"... Tai kuo šis metraštis skiriasi nuo kitų kurio nors rašytojo gyvenimo bei kūrybos tyrinėjimų? Šio metraščio skaitytojas ar net vartyto jas pats pastebės, kad čia viskas išdėstyta nuoseklia kalendorine seka. Metraš­ tyje surinkti tikrai buvę įvykiai, atsitikimai, be jokios išmo­ nės. Ir nedaryta jokios .jų atrankos. Atvirkščiai, stengtasi kuo daugiau tų įvykių įvykėlių sudėti. Skaitytojas pats galės susi­ daryti nuomonę ir apie poetės gyvenimą, ir apie kūrybos rai­ dą, ir apie tai, kaip amžininkas vertino poetę, jos kūrybą. Metraštis baigiamas poetės mirtimi ir laidotuvėmis. Taigi dar kartą dėkoju visiems bibliotekų, archyvų, muzie­ jų darbuotojams, kuriuos dešimt metų varginau savo pageida­ vimais,- ir jie dažniausiai man būdavo paslaugūs. Taip pat dė­ koju visiems SN giminėms, bičiuliams, bendradarbiams, mo­ kiniams, kurie anais visokių slogučių laikais neatsisakė atvi­ riau atsakyti į mano klausimus. Tokių žmonių buvo labai daug, todėl teatleidie jie man, jei nepaminiu jų vardų ir pa­ vardžių. Dėkoju profesoriui Vladui Žukui, paskatinusiam mane im­ tis šio darbo, ir profesoriui Vitui Areškai, parašiusiam pirmą šio darbo recenziją, kuri ir paskatino „Vagos" leidyklos vado­ vus imtis šio metraščio leidimo. Ir iš anksto dėkoju visiems šios knygos skaitytojams ar tik vartytojams, tikėdamasis, kad jie, radę spragų ar klaidų, jas nurodys leidyklai ir man. VIKTORAS ALEKNA

I D A L I S

PAVASARIO SVAIGULYS 1 8 7 61

19 2 8 (06 30 )

SALOMĖJOS

BAČINSKAITĖS-BUClENĖS-NĖRIES

g y v e n i m o ir k ū r y b o s METRAŠTIS

1876

Vilkaviškio aps., Alvito parapijoje, Kiršų vienkiemyje gy­ veno ūkininkas Mykolas Bačinskas. Jis turėjo 33 margus že­ mės, buvo vedęs ir apytikriai tais metais gimė jų pirmasis sū­ nus, kurį pakrikštijo Simonu. Tai poetės tėvas. 1877

Vilkaviškio aps. ir parapijoje, Sardokų k. gyveno Kazimie­ ras ir Kotryna Žemaičiai, turtingi ūkininkai, turėję 80 margų žemės. Po vedybų keturiolika metų jie neturėjo vaikų, o tais metais balandžio 14 d. susilaukė pirmo sūnaus, kurį pakrikštijo Jurgiu ir pažadėjo leisti į kunigus. Tai -vyriausias poetės dėdė. 1879

Žemaičiams gimė antras sūnus Juozas — poetės dėdė (mi­ rė 1965). 188 1

Žemaičiams gimė duktė Marija — poetės teta. 1883

Žemaičiams gimė duktė Uršulė — poetės motina.

10

1 8 7 5— 1 8 8 3

Bačinskams gimė Jonas, Motiejus, Marija ir Kazimieras — poetės dėdės ir teta. 1885

Žemaičiams gimė duktė Ona (Blažaitienė) — poetės teta. 1887

Žemaičiams gimė duktė Kotryna — poetės teta. 1890

Žemaičiams gimė sūnus Vincentas — poetės dėdė (mirė 1966 05 27). 1884—1891

Bačinskams gimė sūnus Vincentas — poetės dėdė. 1892

Žemaičiams gimė sūnus Pijus — poetės dėdė. 1893

Bačinskams gimė duktė Magdelena — poetės teta. 1902

Pavasarį mirė Bačinskienė — Simono motina. Rudenį Simonas vedė Uršulę Žemaitytę. Vasarą Simono brolis Jonas išvažiavo į Angliją. 1903

Uršulė ir Simonas Bačinskai susilaukė pirmo kūdikio — Kot­ rynos. Simono brolis Motiejus išvyko į Angliją. 19 0 4

Metų ryna.

fT -

' : •

p r a d ž i o j e , žiemą, mirė Bačinskų duktė Kot

ii

L a p k r i č i o 17 d. Uršulė Bačinskienė pagimdė dukrelę. L a p k r i č i o 18 d. — palaimintosios mergelės Salomėjos diena, todėl, krikštydami savo dukrelę Alvito bažnyčioje, Bačinskai davė jai Salomėjos vardą. L a p k r i č i o 19 d. Juozas Žemaitis nuėjo žentu į Šilavo­ tą — Liudvinavo parap. 1905

G r u o d ž i o 8 d. Juozo Žemaičio šeimoje gimė pirmas kū­ dikis— Magdalena, poetės pusseserė (vėliau Šlekienė). G r u o d ž i o 15 d. Uršulė ir Simonas Bačinskai susilaukė sū­ naus Viktoro — poetės brolio (mirė 1995 01 31 JAV). 1906— 1907

Simono sesuo Marija Bačinskaitė, Bukausko pakviesta, išva­ žiavo į JAV. 1907

B a l a n d ž i o 30 d. dėdės Juozo Žemaičio šeimoje gimė antra duktė Konstancija. 19 07

Gimė Bačinskų duktė Ona. Simono brolis Kazimieras Bačinskas vedė ir išvažiavo į Angliją. 1909

S p a l i o 14 d. Bačinskai susilaukė antro sūnaus, kurį pa­ krikštijo Bronislovu (mirė 1989 12 13 Kanadoje). Netrukus, Motiejaus ir Kazimiero pakviesti, į Angliją išva­ žiavo Vincas Bačinskas ir Magdelena Bačinskaitė. Kiršuose li­ ko Simonas su žmona Uršule, tėvu Mykolu ir keturiais vaikais: Salomėja, Viktoru, Bronislovu ir Ona.

,,

1 9 12

B i r ž e l i o m ė n . Alvito bažnyčioje „...P irm oji šventa Eucharistija... Kaip ji veikė į mano jaunutę sielelę, į mažutę 7 metų mergaitę. Žinau — nieko gyvenime taip meilaus ir kil­ naus nesutiksiu. Vargu begims sieloj toksai švelnus, grynas

r

jausmas... ir niekad netekės taip tyros ašaros... ir niekad širdis nebus taip skaisti. . (MBR 57 43). R u g s ė j o mė n . pradėjo lankyti Alvito pradžios mokyk­ lą. Pirmasis mokytojas — K. Sabas. „Knyga, kaip tik su ja susipažinau, liko mano niūraus gy. venimo vienintelis draugas. Gavus pradžioj metų knygą „Rodnoj mir“, bematant ją skersai išilgai žinojau. Pergyvendavau pati apysakų turinį ir dideliu malonumu atpasakodavau, jei tik kas klausydavo". (III 426) i 9 12—1914 Į mokyklą eidavo pėsčia paširvinčiais arba keliu. Kai būda­ vo labai blogas oras arba žiemą labai šalta, ją pavėžėdavo arkliais. Kartais po pamokų negrįždavo namo, o apsinakvoda­ vo pas pažįstamą senutę Barborytę. „Alvito mokykla buvo ant Širvintos kranto, nedideliame mažais langais name. Klasėje tilpo visi keturi skyriai. Aš lan­ kiau trečiąjį skyrių. Suole už manęs sėdėjo trys antro skyriaus mergaitės, viena jų buvo S. Bačinskaitė. < \ . .> Namie ir žmonėse ji buvo vadinama suvalkietiškai Seliomija. .. (MBR 57 72—73) 1913 m. perėjo į trečią skyrių. Jau laisvai skaitė ir kalbėjo rusiškai. Mokslo metų gale mok. K. Sabas davė knygą. 1914 m. liko baigti IV skyrių. Skaitė aiškiai, neskubėdama. Rašydavo gana dailiai, jos sąsiuviniai ir vadovėliai visada buvo tvarkin­ gi" (V. Tamsonis. Mokinukė Seliomija // Pergalės vėliava (Ma­ žeikių r.) — 1974, lapkr. 16). 19 14

P a v a s a r į tėvas pasamdė piemenį trylikametį Vincą Merkšaitį. Jis ganė galvijus ir kiaules, o Salomėja — žąsis. Jie la­ bai susidraugavo. B i r ž e l i o 28 d. Sarajeve atentato metu žuvo Austrijos princas ■— sosto įpėdinis Francas Ferdinandas. L i e p o s 28 d. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. L i e p o s 31 d. Rusija paskelbė visuotinę mobilizaciją. R u g p j ū č i o l d . Vokietija paskelbė karą Rusijai. Rusija pradėjo traukti kariuomenę į vakarus, greitai peržengė Vokie­ tijos sieną ir nužygiavo į Prūsiją.

13

R u g p j ū č i o 17—r u g s ė j o 15 d. kautynėse Rytų Prūsi­ joje rusų kariuomenė pralaimėjo ir iš Vokietijos buvo išstumta. R u g s ė j o 17 d. vokiečių kariuomenė įsiveržė į Užnemu­ nę. Rusų kariuomenė traukdamasi varėsi ir civilius gyvento­ jus su manta ir gyvuliais. Bačinskų šeima pora vežimų išvažia­ vo į Sardokus, o iš ten — į Šilavotą pas Juozą Žemaitį. Rugsėjo a n t r o j e p u s ė j e—spalio pradžioje per smarkias kautynes tarp vokiečių ir rusų kariuomenių Užnemu­ nėje sudegė Bačinskų gyvenamasis namas ir kai kurie kiti tro­ besiai Kiršuose bei Žemaičių trobesiai Sardokuose. Pusseserė Konstancija Žemaitytė pasakojo: „Prisimenu, kaip mes žaisdavome vestuves. Salome buvo jaunoji ir rengiasi va­ žiuoti į šliūbą. Bet nėra veliumo. Ji pastebėjo pro praplyšusį antklodės pamušalą, kad apačioje yra kitas pamušalas — marli­ nis. Išplėšė tą pamušalą ir pasidarė veliumą. Susėdam Į lovą ir važiuojam visi į bažnyčią. Mama pečiuje prikepdavo obuo­ lių, tai mes jais vaišinamės". (LK 4 28) „Iš pat mažens ji buvo svajinga, nemėgo draugystės, dažnai pabėgdavo į šalį ir norėdavo būti viena. Ji buvo labai jautri, į viską greit reaguodavo, greit įsižeisdavo, o supykusi ilgai neatsileisdavo, netgi slėpdavosi ir verkdavo. < . . .j> buvo už­ sispyrusi, visur turėdavo būti jos viršus, visi jai turėdavo nusi­ leisti",— prisimena Magdelena Žemaitytė (LK4 24). S p a l i o p r a d ž i o j e , vokiečius išstūmus iš Lietuvos, tė­ vas, o netrukus ir motina nuvažiavo į Kiršus ir pasiliko rū­ pintis sudegusių trobesių atstatymu, gyvulių priežiūra. Vaikai dar kurį laiką buvo palikti pas Žemaičius. Tėvas dažnai atva­ žiuodavo, ir vaikų būrys jį pasitikdavo bene Salomėjos sugal­ vota dainele: Oi, tu Simai, Simai, Tavo vaikų trys vežim ai... Sveiks, pasveiks, bus ketvirtas. .. (K. Žemaitytė, ten pat) Vėlai r u d e n į Bačinskai vaikus parsivežė į Kiršus, kur jau buvo sutvarkytas šioks toks būstas gyventi. „Ligi 8—9 metų aš dar turėjau tėvą ir motiną. Paskui — naš­ laitė klajūnė pradėjau tą baisų beviltį kelią. Ir tėvas, ir motina, ir visi žmonės man liko tolimi, svetimi. Įpuoliau į tą juodą pe­ simizmo duobę. < . . .> Tai buvo 4—5 baisūs metai. Paskui apvaizdos ranka manęs pasigailėjo. 14

Ak, tuomet aš tokių kančių iškentėjau, kokių tamsiausias pesimistas nežinojo. Ir tokių filosofijų pergalvojau, kokių joks dekadentas negalvojo. Tai juodžiausias mano gyvenimo knygos lapas, kurį išdegi­ nu, išplėšiu ir metu pragaro bedugnėn". (Dienoraštis, 1925 03 21. — III 213—214) 19 15 V a s a r i o 11 d. vokiečių kariuomenė vėl peržengė Rusi­ jos—Vokietijos sieną ir įžygiavo į Suvalkiją, greitai veržda­ masi Kauno link. Kiršai atsidūrė vokiečių okupacijoje. Bačinskai niekur iš Kiršų nepasitraukė. ,, . . . karo audra visa pervertė, pervertė ir mano gyvenimą. Piktas likimas skaudžiai, lyg pamotė mane užgavo. Visi tie perversmai, karas < \ . •!>, baimė, mūšio laukas, granatų ūže­ siai, gaisrai, numirėliai, sužeistųjų dejavimai veikė mano nesubrendusį protą ir nervus. Paskui okupacija, kratos ir kt." (CuTiiculum vitae, 1924 10 16. — III 426) „Atsimeni? .. Tą pavasarį (1915 m.) žemė virškino lavonus. Paplenčių grio­ viuose gaižiai dvokė geltona išputusi žmogiena. Rudens kovų karštyje dar šilti kruvini lavonai, draugų sauja žemių pasku­ bom užberti, pavasario liūčių ir podirvy tirpstančio ledo iškel­ ti, kūpsojo paviršiuje. < \ . .> Apsižergęs šuo parvilko būdon kareivio batą, pro atirusio pado plyšį matėm purviną kojos pėdą". (Dienoraštis, 1944 01 04). — UI 343). 1 9 1 5 —1 9 1 7

Salomėja gyveno pas tėvus, dirbo įvairius namų apyvokos darbus, vasarą prižiūrėjo gyvulius, triūsė laukuose. Laisvu lai­ ku mėgdavo su jaunesniąja sesute dainuoti. Mėgstamiausia jų daina: „Ne sesutė rūtas laistė..." Dainuodavo ir su mama bei samdine Uršule Rupeikaite. Kartais ir viena padainuodavo dai­ ną. kurios kitos nemokėdavo. O paklausta, iš kur išmokusi, at­ sakydavo: — Aš pati sugalvojau. Vieną tokią dainą, Salės „sugalvotą", Uršulė prisiminė: Bepig tau, saulute, Leistis ir tekėti I t ramiai iš dangaus l žemą žiūrėti.

15

1917

Pasklidus žiniai, kad Marijampolėje bus atidaryta g-ja, S. Bačinskas pasamdė Kvietinskaitę iš Virbalio, kuri rengė Salomėją į g-ją. Kvietinskaitė mokė ir kitus Bačinskų vaikus. Metų pabaigoje dėdė Kazimieras Bačinskas iš Anglijos per Archangelską grįžo į Lietuvą. Jis parvežė žinią, kad 1917 m. vasario 25 d. nuverstas Rusijos caras, o spalio 25 d. Petrogra­ de įvyko revoliucija. G r u o d ž i o p a b a i g o j e Salomėją tėvas nuvežė į Mari­ jampolę. Čia ji laikė stojamuosius egzaminus į atidaromą Ma­ rijampolės mergaičių progimnaziją. Egzaminus išlaikė ir buvo priimta į II kl. 19 18

S a u s i o 7 d. prasidėjo m. m, Marijampolės berniukų ir mergaičių g-jose. Berniukų g-joje buvo penkios klasės, mer­ gaičių— tik I, II ir III. Mokinių abiejose g-jose buvo per 300. Pamokos vyko buvusios carinės gimnazijos patalpose. Mergai­ čių progimnazijai vadovavo Matulaitytė. Salomėja sėdėjo vie­ name suole su Maryte Sventickaite, kuri vėliau rašė: ,,Mergaitė buvo labai nuoširdi, tyli, kukli, klasės draugių mylima, pamokų metu atidi, drausminga. Draugysčių neieško­ jo, stengėsi būti viena. Ji dažnai mane subardavo už neramų elgesį per pamokas. Darbe pasižymėjo stropumu ir sąžiningu­ mu. Skirtą darbą atlikdavo kaip reikiant. Dažnai mūsų direk­ torė Matulaitytė patardavo sekti mažosios Saliutės pavyzdžiu". (LK 4 35) L i e p o s 22 d. Juozo Žemaičio šeimoje gimė sūnus Do­ mas — poetės pusbrolis. L i e p o s 31 d. baigėsi m. m. ir Salomėja parvažiavo į Kir­ šus atostogų. R u g s ė j o 1 d. prasidėjo nauji m. m. Mokinių labai pagau­ sėjo, nes grįžo daug iš Voronežo ir kitų Rusijos miestų. Abi gimnazijas sujungė; veikė visos astuonios klasės. Tik berniu­ kų ir mergaičių klasės buvo atskiros. Pamokos vyko buvusio­ je prieškarinėje g-joje. Pirmame aukšte mokėsi berniukai, ant­ rame— mergaitės. ■ II kl. iki lapkričio 23 d. mokėsi Magdelena Žemaitytė — Sa­ lomėjos pusseserė. III kl. mokėsi Stasys Balsys, Stasys Kudirka, Saliamonas Viz16

girda — busimieji bendraklasiai Vilkaviškio g-joje, Angelė Asevičaitė— busimoji studijų draugė. VIII kl. mokėsi Bronislava Liūdžiūtė, Jadvyga Laurinavičiūtė ir Elena Vilčinskaitė — busimosios poetės draugės universi­ tete ir vėliau. Salomėja vėl atsidūrė II kl. su M. Sventickaite. ,,Praėjus porai savaičių, Saliute sako: — Žinai ką, mes nesėdėkime antrojoje klasėje su mažiukais, mokykimės privačiai. Po žiemos atostogų laikysime egzaminus į trečiąją klasę. Mudvi taip ir padarėme. Dar prisikalbinome trečią mergai­ tę. Mus ruošė mokytoja Olimpija Vaitavičiūtė" (LK 4 35). L a p k r i č i o 15 d. pradėjo darbą Vilkaviškio „Žiburio“ g-ja. Buvo tik dvi klasės. I-oje — 31 mokinys, II-oje — 13. Tarp antrokų ir Salomėjos brolis Viktoras. G-jos dir.—■Stepas Vaitkevičius, tikybą ir lietuvių k. dėstė kun. dr. Antanas Dai­ lidė, gamtą — gyd. Juozas Kudirka, prancūzų k.— Marija Rakutytė, piešimą — Marcelinas Vitkauskas (CVA f. 39, ap. 2, b. 1872, 1. 93—94). L a p k r i č i o 17 d. „Visa grupė nuėjome į pamokas. Mo­ kytoją radome atsikėlusią, nors paprastai ji mus mokydavo lovoje sėdėdama. Kambarys buvo sutvarkytas, ant stalo lėkš­ tėje padėta saldainių ir sausainių. Pavaišino arbatėle. Toks pri­ ėmimas mus nustebino. Mokytoja priėjo prie Salomėjos, pa­ bučiavo ją ir sako: — Saliute, linkiu amžinai gyventi mūsų tarpe. Tai buvo Salomėjos gimimo diena. Tą dieną mokytoja ati­ davė mūsų rašomuosius. Mes buvome parašiusios temą „Ru­ duo“. Salomėja savo rašinėlį užbaigė eilėraščiu (LK 4 35—36). 19 19 „Sausio mėn. pradžioje laikėme egzaminus į trečią klasę. Po egzaminų ji išvažiavo į Vilkaviškį mokytis, aš likau Ma­ rijampolėje" (LK 4 36). M. Sventickaite egzaminus išlaikė ir buvo priimta Į III klasę, o Salomėja egzaminų neišlaikė ir grį­ žo namo. Mokėsi pati. V a s a r i o mė n . „Žiburio" d-jos Vilkaviškio sk. prašo Švietimo m-ją leisti ateinančiais m. m. Vilkaviškyje atidaryti visas gimnazijos klases. Ministerija ištirti padėties atsiunčia sa­ vo atstovą, kuris rašo tokią ataskaitą: „Gimnazija kaip ir mažai reikalinga. Abejose klasėse moki­ 2. V. A lekna

17

nių maža. Antra klasė beveik tušti, nors ir jon buvo matomai mokiniai be atodairos ir parinkimo priimami. Bendras Įspūdis nekoks. Net ir mokytojų personalas su direktorium it musmi­ rių priėdę, per daug flegmatiškai savo darbą varo. Nors mato­ mai jie sąžiniškai dirba, bet ūpo, atatinkamo aukštesnei mo­ kyklai, neįstengia dar sudaryti: per maža įdiegiama mokiniams spudrumo ir rodumo. Darbas atliekamas kaip ir mechaniškai. Čia neturėtų būti pilnos gimnazijos: užteks ir progimnazijos. Aplankiau 26 vasario". (Parašas neįskaitomas (gal Martynas Yčas? — V. A.) (CVA i. 391, ap. 2, b. 1871, p. 19) B a l a n d ž i o 18 d. vilkaviškiečiai antrąkart prašo Švieti­ mo m-ją leisti atidaryti Vilkaviškyje III, IV ir net V kl. Pasi­ rašo dir. S. Vaitkevičius ir „Žiburio" d-jos sk. pirmininkas kun. V. Vaičiulis (ten pat, 1. 21). G e g u ž ė s 4 d. į vilkaviškiečių prašymą Švietimo m-ja at­ sako neigiamai. (Ten pat, 1. 22) G e g u ž ė s 13 d. vilkaviškiečiai pakartotinai prašo leisti nuo naujų m. m. pradžios atidaryti III, IV ir V kl. G e g u ž ė s 15 d. ant vilkaviškiečių prašymo užrašyta to­ kia rezoliucija: „Palaukti atvažiuojant Balčikonio ir išklausyti jo nuomonės dėl leidimo IV ir V kl. 15/V—19 J. Tūbelis" (Ten pat, ap. 1. 23) G e g u ž ė s v i d u r y j e Vilkaviškio „Žiburio" g-ją inspek­ tavo Juozas Balčikonis. Keturių puslapių inspektavimo aktą baigė tokia išvada: „Gavau matyti kai kurias pamokas. Mokiniai moka kursą vidutiniškai, kiek silpniau pastatyta lotynų kalba antroj kla­ sėj. Trūkumas galima pateisinti tuo, kad mokiniai iš pradžių buvo silpni, mokslas prasidėjo vėlokai. Ypatingų reikalų valdininkas J. Balčikonis (parašas) 1919 m. gegužės mėnuo" (Ten pat, 1. 31.) G e g u ž ė s 28 d. Švietimo m-ja rašo atsakymą: „Švietimo ministerija leidžia atidaryti IV ir V klases ta sąlyga, jeigu atsiras užtektinas mokinių skaičius katrai tų dvie­ jų klasių ir jeigu priimamųjų mokinių mokslo žinios bus tin­ kamai patikrintos" (J. Tūbelis, Stonkus. Ten pat, 1. 26). B i r ž e l i o 14 d. „Žiburio" g-joje baigėsi pirmieji m. m. R u g p j ū č i o 15 d. į „Žiburio" g-ją paskirta mokytoja Domicėlė Ičkauskaitė. R u gPJ ū č i o 22 d. įvyko „Žiburio" g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame, be kita ko, į IV kl. priimti: Antanina Aleksaitytė, Uršulė Jasulaitytė, Alfonsas Kulvinskas, Stasys Mišel­ is

kas, Elena Povilaitytė, Kazė Kudirkaitė, Marcelė Unguraitytė, Vincas Laurinaitis, Pijus Glaveckas su perspėjimu, „kad pasitaisytų savo elgimąsi", Stasys Kudirka (su paliudijimu), Juozas Damijonaitis (su paliudijimu), Antanas Damijonaitis, Jonas Bepirštis, Juozas Šlekys. R u g p j ū č i o 25 d. Vilkaviškio „Žiburio" g-joje prasidėjo mokslo metai. I kl. buvo 32 mokiniai, II — 60, III — 32, IV — 14. Viktoras Bačinskas — trečiokas. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e Salomėja laikė stojamuosius egzaminus į Marijampolės g-jos IV kl. Iš visų dalykų gavo patenkinamus pažymius, tik iš algebros nepatenkinamą. Lo­ tynų k. nelaikė. Gavusi trijų kl. pažymėjimą su algebros dve­ jetu, grįžo namo, o rugsėjo pradžioje tėvai kreipėsi į Vilkaviš­ kio „Žiburio" g-jos dir., kad Salomėja būtų priimta į IV kl. R u g s ė j o 15 d. Salomėja pradėjo mokytis Vilkaviškio „Žiburio" g-jos IV kl. Atsisėdo pirmame suole su Kaze Kudirkaite. Apsigyveno tetų Kotrynos ir Marijonos Žemaityčių na­ me Vokiečių g., kur jau gyveno brolis Viktoras. Šeštadieniais abu pėsti eidavo namo į Kiršus, o sekmadienį pavakariais grįž­ davo arba juos atveždavo arkliais. Vaikams ruošė valgį, tvar­ kė kambarį, kūreno teta Marijona. Čia Salomėja gyveno iki 1922-ųjų pavasario — m. m. pabaigos. R u g s ė j o 28 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis, kurio me­ tu patvirtinta nuo rugsėjo 15 d. (prot. Nr. 3) priimti į IV kl. Bačinskaitę Salomėją „su paliudymu, dalaikant kvotimus iš al­ gebros ne vėliau Kalėdų, iš lotynų kalbos ne vėliau šių mokslo metų pabaigos" (CVA f. 391, ap. 2, b. 1872, p. 94 ap.). R u g s ė j o mė n . Kadangi S. Bačinskaitė į IV kl. buvo pri­ imta su sąlyga ir po II ketvirčio turėjo laikyti algebros egza­ miną, tėvai pasamdė Saliamoną Šmerauską (būsimą Salį Šemerį) padėti jai mokytis. „S. Bačinskaitei silpnai sekėsi matematika. Aš buvau jos re­ petitorius iš algebros: sprendėme uždavinius, aiškinomės tai­ sykles. Salomėja buvo kukli, rami mergaitė, mažo ūgio; jokio ypa­ tingo įspūdžio nedaranti, mažai kalbanti, o daugiau tylinti ir mąstanti". (S. Semerys. Aš ją pažinojau // Tarybinė Klaipėda, 1974, lapkr. 17) S p a l i o 15 d. išvyko iš Vilkaviškio mokyt. M. Vitkaus­ kas. S p a l i o 16 d. piešimą IV kl. pradėjo dėstyti D. Ičkauskaitė. 19

S p a l i o 19 d. įvyko g-jos at-kų kuopos steigiamasis su­ sirinkimas. Įsirašė ir Salomėja. Buvo nutarta leisti kuopos laik­ raštėlį „Ateities žiedai". Į redakcinę kom-ją buvo išrinkti Sa­ lomėja Bačinskaitė, Stasys Kudirka, o kitąmet — ir Feliksas Svelnys. „1919 m. susiorganizavo ateitininkai. Kapelionas liepė stoti. Ir aš įstojau. Čia susipažinau su Salomėja Bačinskaitė. Ji mo­ kėsi ketvirtoje klasėje, o aš trečioje. Eidavome pasivaikščioti. Ji gyveno prie kelio Kybartų link. Ji labai gero būdo. Man padėdavo mokytis lietuvių kalbą. Man į albumėlį įrašė eilėraš­ tuką „Pavasarį". Draugavo su daktaro Kudirkos dukteria Ka­ zyte. Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neida­ vo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, — pasako­ jo Janina Viltrakaitė-Rušinskienė. (Iš pokalbio Šėtoje, 1981 01 29) S p a l i o 28 d. mokykloje baigėsi pirmas bertainis — ket­ virtis. Klasės draugė Marcelė Unguraitytė-Stamburevičienė prisi­ mena, kad Salomėja „buvo labai gabi kalboms. Gerai piešė, mokėsi vokiečių, prancūzų, lotynų ir rusų kalbų. Lietuvių kal­ bos rašomuosius darbus visuomet parašydavo penketui. < . . .> Matematika jai nesisekė, nemėgo abstrakčių mokslų. Salo­ mėjai matematikos mokytis daugiausia padėdavo S. Balsys, su kuriuo ji draugavo. Jau ketvirtoje klasėje * visi mokiniai apie jų draugystę žinojo, tačiau niekas iš to nesijuokė. Salomėja jau tada skaitė rimtas knygas. Ji sakydavo, kad gaila laiko tuštiems romanams skaityti. Skaitydavo vakarėliuo­ se savo eilėraščius ir prozos dalykėlius" (LK 4 37—38). G r u o d ž i o 19 d. Baigėsi II ketvirtis. Salomėja dar laikė papildomą algebros egzaminą. Matematikos mokyt. S. Vaitke­ vičius jos žinias įvertino patenkinamai, ir jai buvo leista to­ liau mokytis g-joje. G r u o d ž i o 21 d. — paskutinė prieš Kalėdų atostogas. Su broliu Viktoru išvažiavo į Kiršus. Atostogaudama kiekvieną sekmadienį ir šventadienį drauge su tėvais ir broliais eidavo į Alvito bažnyčią. Po pamaldų aplankydavo dėdę Kazimierą Bačinską, kitus pažįstamus. Lankydavosi ir pas kaimynus, ypač pas tėvo pusbrolį dėdę Jeronimą Bačinską. * Čia autorė klysta. S. Balsys į Vilkaviškio g-ją atvyko tik 1920 m. m., tad jie mokėsi kartu nuo V kl. (V. A.)

20

19 20

S a u s i o 6 d. Drauge su broliu Viktoru atvažiavo iš Kir­ šų į Vilkaviškį. S a u s i o 7 d. prasidėjo mokslas g-j oje po Kalėdų atostogų. IV kl. (apie metus) dar susirašinėjusi su Marijampolės drau­ ge Marija Sventickaite. Pasak jos: „Laiškuose įsiterpdavo eiliuoti posmai. Paskutinį kartą ji man atsiuntė atvirlaiškį. Vienoje pusėje buvo atvaizduota žiū­ rinti į veidrodį jauna mergina. Laiškas buvo rašytas eilėmis. Aš pažodžiui nebeprisimenu, tik žinau, kad turinys skambėjo maždaug taip: mes visados turime žiūrėti į savo gyvenimo veidrodį, kad jokios gyvenimo dulkės nesuterštų jaunų sielų". (LK 4 36) Salomėja buvo tarp nepažangiųjų: gavo algebros pataisą, be to, nelaikė lotynų k. Mokslo metams baigiantis, nusifotografavo su at-kų kuopa ir su grupe bendraklasių. Nuotr. Lit. muz. Kaune (LMK). R u g p j ū č i o 16 d. laikė algebros pataisą raštu. R u g p j ū č i o 18 d. Laikė algebros pataisą žodžiu. Egzami­ nų kom-jos pirmininkas — S. Vaitkevičius, nariai — D. Ičkauskaitė ir gyd. J. Kudirka. R u g p j ū č i o 21 d. įvyko Vilkaviškio „Žiburio" g-jos mo­ kyt. tarybos posėdis, kurio protokole įrašyta: „Bačinskaitė Saliomija, turėjusi du kvotimus iš algebros ir lotynų kalbos, algebros kvotimą išlaikė, lotynų gi kalbos kvo­ timo nelaikė, tad jai leista lankytis penktoje klasėje su sąly­ ga išlaikyti lotynų kalbos kvotimą gale I m/okslo/ metų bertainio". (CVA ap. 391 2 1872 63) Į V kl. priimti: Feliksas Švelnys, Stasys Balsys, Vaclovas Endziulaitis, Antanas Jonaitis, Juozas Kizlaitis, Vincas Podolskis, M. Martinaitytė, Bonifacas Stankevičius (CVA, ten pat, 64 p. p.). R u g p j ū č i o 25 d. prasidėjo m. m. Vilkaviškio „Žiburio" g-joje. V kl. mokėsi Salomėja, III — brolis Viktoras, II — sesuo Ona ir brolis Bronius. Visi gyveno pas tetą Žemaitytę Vokie­ čių g. Į V kl., be anksčiau minėtų, buvo priimti dar Vladas Skorulis, Jonas Unguraitis ir Saliamonas Vizgirda. V kl. auklėtojas kun. A. Astrauskas dėstė ir lietuvių k. Ki­ tų dalykų dėstytojai: A. Dailidė — tikyba (2 pam.), A. Ast­ rauskas— lotynų k. (4 pam.), M. Rakutytė — vokiečių ir pran21

cūzų k. (po 3 pam.), D. Ičkauskaitė — rusų k. ir istorija (po 2 pam.), geografija ir piešimas (po 1 pam.), dir. S. Vaitkevi­ čius— algebra ir fizika (po 2 pam.), geometrija (3 pam.), gimnastika (1 pam.) (CVA f. 391, ap. 2, b. 1872, p. 47, 49, 60). I kl. mokėsi 29 mok., II — 56, III — 69, IV — 41 ir V — 31—23 vyrai ir 8 merg. (Ten pat, 1. 49) R u g p j ū č i o 26 d. prasidėjo pamokos visose kl. R u g s ė j o l d. pradeda darbą nauji mokytojai: kun. A. Ast­ rauskas, S. Šakelė-Puišys ir A. Šaltenytė. R u g s ė j o 19 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta (prot. Nr. 3) iš III kl. išbraukti Viktorą Bačinską ■ — kaip nelankantį m-los. Patvirtintas naujas pamokų pasiskirstymas: V kl. istoriją ir lotynų k. dėsto S. Šakelė-Puišys, geografiją—-A. Šaltenytė (CVA i. 391, ap. 2, b. 1872, 1. 66). Nuo m. m. pradžios IV kl. pradėjo mokytis Marija Tama­ šauskaitė. Jos tėvai gyveno Alvite. Šeštadieniais po pamokų Salomėja dažnai su Marija eidavo pėsčios namo. Eidavo dar Salomėjos brolis Bronius ir alvitiškis Tarasevičius. Eidavo grei­ tai, Salomėja vis pirma. Kalbėdavosi mažai. Dėl nekalbumo mergaitės Salomėją vadindavusios „Pasipūtėle". M. Tamašaus­ kaitė Vilkaviškyje mokėsi visus m. m. ir vis taip šeštadieniais jos kartu keliaudavo. Kitais metais ji su tėvais išvažiavo į Kau­ ną ir draugystė su Salomėja nutrūko (M. Tamašauskaitės atsi­ minimai, užrašyti aut.). R u g s ė j o 29 d. įvyko g-jos gegužinė Vazgojų miške. Mo­ kiniai per miestą ėjo išsirikiavę, prieky — dūdų orkestras. Yra išlikusios dvi nuotraukos. Vienoje — mokinių eisena per mies­ tą, kitoje — visi gegužinės dalyviai kalnelio šlaite. Pačiame viršuje — Salomėja. Nuotraukos, gautos iš M. Tamašauskaitės, saugomos LMK. S p a l i o 7 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Nutarta nuo mokesčio už mokslą (200 auksinų) I pusmetį atleisti V kl. mok. S. Bačinskaitę ir S. Matulevičių. G r u o d ž i o 4 d. Salomėja į trečiokės Birutės Bulvičiūtės albumėlį įrašo šį posmą: Be ašarų, vargo, kančios Laimužės nerasi saldžios. . ,bi V Be skausmo širdužės jaunos Tu meilės nerasi tikros.

22

Tai ankstyviausias SN ranka parašytas žinomas posmas. Al­ bumėlis su įrašu saugomas SN PMM. G r u o d ž i o 20 d. baigiasi antras bertainis — ketvirtis. G r u o d ž i o 22 d. išvažiuoja į Kiršus Kalėdų atostogų. 1921

S a u s i o 9 d. Drauge su broliu Broniumi ir seseria Ona iš Kiršų atvažiavo į Vilkaviškį. S a u s i o 10 d. prasidėjo pamokos po Kalėdų atostogų. S a u s i o 10 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Aptartas pa­ siskirstymas pareigomis III ir IV bertainį. V kl. dėsto: dir. S. Vaitkevičius — algebrą (2 pam.), geometriją (3 pam.), fiziką (2 pam.), gimnastiką (1 pam.); kun. A. Astrauskas — tikybą (2 pam.), lietuvių k. (4 pam.); M. Rakutytė — vokiečių k. (3 pam.), prancūzų k. (3 pam.); D. Ičkauskaitė — piešimą (1 pam.), rusų k. (2 pam.); A. Šaltenytė — geografiją (1 pam.); inspektorius S. Šakelė-Puišys — lotynų k. (4 pam.), istoriją (2 pam.). (CVA i. 391, ap. 2, b. 1873, ap. 145) V a s a r i o 11 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 10). Svarstyta, ką atleisti nuo mokesčio už mokslą už II pusmetį. Atleidžiami nuo mokesčio: III kl. Viktoras Bačinskas — 100 auksinų, V kl. Saliomija Bačinskaitė— 100 auksinų. V a s a r i o 16 d. įvyko iškilmingas Nepriklausomybės pa­ skelbimo minėjimas. Mokiniai 9 vai. rinkosi į g-ją. Susirikiavę ėjo į bažnyčią, priekyje nešdami žalios spalvos plakatą su užrašu „Laisvė, Mokslas ir Dora tegrąžiną Lietuvą". Pamal­ dos — 10 vai. Paskui grįžo į gimnaziją, klausėsi paskaitos (CV A i. 391, ap. 2, b. 1873, 1. 147—148). K o v o 16 d. baigtas trečias bertainis. K o v o 17 d. pamokos sutrumpintos. Popiet prasidėjo moki­ nių rekolekcijos. K o v o 19 d. ryto pamaldomis bažnyčioje baigiasi rekolek­ cijos. 10 vai. mokiniai susirenka į klases, auklėtojai atiduoda dienynus. Visi parvažiavo į Kiršus Velykų atostogų. K o v o 27 d. — pirmoji Velykų diena. Salomėja drauge su artimaisiais sutiko Velykas Alvito bažnyčioje, kaip ir kasmet. B a l a n d ž i o 4 d. data įrašyta lapelyje po eilėr. „Nusipin­ siu vainikėlį" tekstu. Kitoje lapelio pusėje eilėr. „Sutikau tavo žvilgesį". Tai ankstyviausi žinomi SN eilėr. (I 185, 186) B a l a n d ž i o 10 d. g-jos at-kų viešas vakaras. Vaidinta „Vargšas Tadas" ir Paparonio „Vakarinė daina". Vaidinimų re­ 23

žisierė mokyt. Šaltinaitė (Šaltenytė) suvaidino ir vaidelytę Banguolę („Tėvynės saigas“, 1921, Nr. 19, p. 206). B a l a n d ž i o 23 d. J. Žemaičio šeimai gimė dvynukai Jur­ gis ir Vladas (S. pusbroliai). Jurgis mirė mažas. G e g u ž ė s 8 d. keturi vaikinai ir keturios merginos: Vin­ cas Abraitis, Stasys Balsys, Antanas Damijonaitis ir Antanas Vasiliauskas (vėliau žinomas istorikas Vasiliūnas) bei Salomė­ ja Bačinskaitė, Marija Bilevičiūtė, Elena Povilaitytė ir Marija Tamašauskaitė po mokinių pamaldų išėjo pasivaikščioti. Nuėjo iki Paežerių (3 km nuo Vilkaviškio į vakarus), irstėsi ežere, vaikščiojo po mišką, fotografavosi. Viena nuotrauka valtyje: Vasiliauskas, Bilevičiūtė, Abraitis, Bačinskaitė, Povilaitytė ir Tamašauskaitė. Kita nuotrauka miške: stovi iš kairės Vasiliaus­ kas, Abraitis, Povilaitytė, Tamašauskaitė ir Damijonaitis, sėdi ant žemės Bačinskaitė ir Bilevičiūtė. Nuotraukose nėra S. Bal­ sio; jis, matyt, fotografavo. Iš tų keturių porų vėliau sukūrė šeimą M. Bilevičiūtė ir A. Vasiliauskas. Abi nuotraukos, gau­ tos iš M. Tamašauskaitės, yra LMK. B i r ž e l i o 5 d. įvyko Vilkaviškio „Žiburio" g-jos at-kų kuopos šventė, prasidėjusi 9 vai. pamaldomis bažnyčioje. Mi­ šias laikė prel. Dabrila, pamokslą sakė kun. V. Vaičiulis. 17.30 vai. „Žiburio" d-jos salėje įvyko iškilmingas posėdis. Paskaitą skaitė iš Kauno atvykęs Domas Jasaitis. Suvaidinta du vaizdeliai: „Marijos kelias" ir „Tėvynės rytas". Choras pa­ dainavo šešias tautos dainas (,,Tėvynės sargas", 1921, Nr. 25, p. 259). Visose šventės dalyse buvo ir Salomėja. Yra ir nuotrauka, kurioje ji šviesia suknele sėdi trečia iš kairės (saugoma LMK). „Jokio vadovaujančio vaidmens idėjinėje ateitininkų veik­ loje ji neturėjo, apsiribojo darbu redakcinėse komisijose, savo kūrinių skaitymu susirinkimuose. Skaitydavo beletristinius, ly­ rinio pobūdžio vaizdelius ir eilėraščius" (J. Ičkauskaitė H LK 4 94). B i r ž e l i o 6 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Svarstyta mokinių kėlimas į aukštesnes klases ir kt. Nutarta, kad II kl. mok. Onai Bačinskaitei — aritmetikos pataisa; II kl. mok. Bro­ niui Bačinskui — lietuvių ir vokiečių k. pataisos ir privalomi darbai iš aritmetikos; III kl. mok. Viktoras Bačinskas keliamas į IV kl. Į VI kl. keliami: Jonas Antanavičius, Jonas Bepirštis, Stasys Balsys, Antanas Damijonaitis, Juozas Damijonaitis, Vac­ lovas Endziulaitis, Pijus Glaveckas, Uršulė Jasulaitytė, Antanas Jasaitis, Kazė Kudirkaitė, Stasys Kudirka, Juozas Kizlaitis (su

pagyrimu), Vincas Laurinaitis, Stasys Matulevičius (su pagyri­ mu), Elena Povilaitytė, Petras Strimaitis, Juozas Starkauskas, Bonifacas Stankevičius, Feliksas Švelnys, Juozas Šlekys, Mar­ cele Unguraitytė, Jonas Unguraitis, Antanas Vasiliauskas, Sa­ liamonas Vizgirda. Saliomijai Bačinskaitei — iš algebros pataisa ir lotynų k. eg­ zaminas. Taip pat pataisos: Antaninai Jasaitytei, Alfonsui Kulvinskui, Stasiui Miščikui, Vladui Skoručiui, Marijai Tumosaitei. Vakacijos prasideda birželio 8 d. Mokslo metų pradžia — rugpjūčio 25 d. (CVA f. 391, ap. 2, b. 1873, 1. 152—154) B i r ž e l i o 7 d. Paskutinė m. m. diena. Bačinskų gimnazis­ tai nesidžiaugė rezultatais. Tik vienas Viktoras linksmas tą die­ ną išvyko į Kiršus. B i r ž e l i o 12 d. nusifotografavo aštuonios klasės mergai­ tės. I eilėje iš kairės: Elena Povilaitytė, Salomėja Bačinskaitė, Uršulė Jasulaitytė, Kazė Kudirkaitė, II eilėje: M. Tumosaitė, Antanina Jasaitytė, Marcelė Unguraitytė ir Magdelena Mar­ tinaitytė (nuotr. — LMK). B i r ž e l i o vidurys. Salomėja į Kiršus išvyko po birželio 12 d. B i r ž e l i o mėnesį (o gal ir anksčiau) parašė eilėr. „Jaunys­ tės margos plaštakėlės", kuriame yra ir toks posmas: Ar užmiršiti tave nors kartą? Niekados, gal niekados. .. Tavo akių žvilgesį šaltą Aš atsiminsiu visados. .. Nei gražūs žodžiai, skaistus veidas, Akučių šypsena... Viso pasaulio laimė, turtai Ii neatstos tave. .. Eilėr. švariai perrašė į lapelį, kurį vėliau įdėjo į dienoraščio sąsiuvinį (MBR 4 985). B i r ž e l i o 28 d. storame 92 lapų sąsiuvinyje kietais virše­ liais didelėmis raidėmis užrašė J A U N Y S T E S S A P N A I , žemiau dvieilius: Laikas bėga be kojelių, Mintys laksto be sparnelių... ’ Iš gražių svajonių rūmo vainiko Šiandieną liūdni griuvėsiai bepaliko...

ir datą: 1921. Aplink visus žodžius nupiešė gėlyčių, ornamen­ tų. Pirmas įrašas —■ 1921 06 28, paskutinis — 1925 05 12 (abu rašalu). Tarp dienoraščio įrašų yra ir keletas eilėr. Sąsiuvinis saugomas MBR SN fonde 57. B i r ž e l i o 28 d. dienoraščio įrašas — šeši sąsiuvinio psl.: „Mintys, svajos — klajūnės! kam kankinate m ane!., kam vaidinatės sapnuose... Dieną naktį man neleidžiat pailsėti... Drauguži!.. Brangus, mylimas drauguži! jei turiu tiesos ta­ ve taip vadinti...

Ar atmeni, kaip karštą žvilgsnį tu smeigei į m ane... < • • •> Nesuliepsnojo mano širdelė nuo tavo ugninio žvilgesio... Ir ilgai dar svaidei į mane tas ugnines akių vilyčias... ne­ jučiomis įsmigo jos į širdį... ir sužeidė ją amžinai... Pirmą kartą... Šilta man buvo ir gera, liūdna ir ilgu... Įsikūrė ug­ nelė. ..

Po tam kasdien tave sutikdavau!.. Kasdien ilgėdavaus, ta­ vęs nematydama...

Ištiesei man ranką, tarei: „Sudiev, drauguže! Gal skirs liki­ mas mudviem susitikti nors kada..." Išnyko tavo paveikslas iš akių...

Iš ko nupint vainikas svajoms ant kapo... Užmiršk, užmiršk visa!.. Tegul pražūva visa kaip sapnas... Atminimus vėjas tegul išnešioja. . (III 166—168) B i r ž e l i o 30 d. Ketvirtadienis. Dienoraštyje rašo: „Kada tik atsimenu praeities laimės dieneles, pirmųjų sva­ jų vainiku papuoštas valandas, širdį man skausmas drasko, ašaros ėda akis... < • . •> Sudiev, svajonėlės... negrįšite daugiau..." (III 168) L i e p o s 1 d. Penktadienis. Dienoraštyje rašo: „Lietus smulkučiais lašiukais šlaksto žemę... Varpas gaudžia tyliai, liūdnai... < [ ../> Atsimenu... dar aš buvau maža...

26

Lydėjo karstą į kapus... Visi labai verkė... Ir aš verkiau, kol ašarų netekau... Atsimenu dar vieną liūdną, liūdną atsiskyrimo dieną... ku­ rios atminimą tik šaltas kapas užslopys... Sudiev man ištarė paskutinį kartą mylimas draugas. Man rodos, jog dar vieną atsiskyrimą varpas pranašaus... dar vieną šermenų raudą vėjas dejuos... Tai mane tuomet lydės j kapus. Ar pasiliks kam nors atminty toji atsiskyrimo diena, ar žus drauge su mano karstu šaltajam kape? .." (III 169) L i e p o s 3 d . Sekmadienis. Dienoraštyje rašo: „ . . . nerandu sau draugo, kuriam galėčiau savo jausmus iš­ reikšti. .. Nereiškiu niekam savo jausmų, tarytum bijau, kad kas nepavogtų, nepasisavintų... nors nėra ko. .. Iš mažens esu melancholikė... Niekad ir maža būdama nereikšdavau savo jausmų, svajonių kitiems. . . < . . . > Po dienos nesmagumų, kurie dažnai atsitinka šeimyniniam gyvenime, buvau tartum apsvaigusi... Atvažiavo vienas iš draugų, sveiku protu pamąsčius, geriausias iš visų, bet mano sielai jis labai tolimas, svetimas... Bet išėjau, kaip vi­ suomet, pasinaudojusi proga pasimokyt dviračiu važinėti... Važinėjant aš labai pailsau, taip, kad turėjau visai persto­ ti. .. Staiga nežinau, kas pasidarė, pati nejutau, kaip pasakiau: „Gali sau sveikas eiti namo; ko čia atvažiavai?!" Draugas dar norėjo palydėti, bet aš nenorėjau nei matyti jo. „Rasiu ir vie­ na",— atsakiau ir nuėjau namo nė rankos nepadavusi..." (III 170) L i e p o s 4 d. Pirmadienis. Dienoraštyje rašo: „Nutilo audra... praslinko juodas skausmo debesys...

Nežūsiu, kol širdy liepsnos ant aukuro ugnelė, atminimais kurstoma... Kartais, užėjus audrai, ji gęsta, gęsta... Bet jauno vaidilos paveikslas ją vėl atgaivina... Ir vėl jaučiu energi­ ją. .. dirbti... dirbti... dirbti... ir jėgos vėl sugrįžta.. (III 170) L i e p o s 10 d. Sekmadienis. Dienoraštyje rašo: „Einu plačiu dulkėtu gyvenimo keliu... Mamytė mane lydi iš namų... Aplinkui taip gražu: žaliuoja platūs gimtinės kai­ melio laukai, banguoja bebaigiu jau nokti rugiai... Plaukia padange pilki debesėliai... Taip gražu, taip linksma aplinkui... Mano sieloj tamsu, nyku... Gaila, gaila kažko, liūdna, ilgu ... n

< \ . .> gaila tų brangių jaunystės dienelių, kurios kasdien nyksta, žūva... plaukia kaip šaltos upelio bangelės.. (III 171) R u g p j ū č i o 9 d. Antradienis. Dienoraštyje rašo: „Kas sukėlė tas naujas mintis, kas paskatino mane prie dar­ bo, kas išvaikė tas tamsias bevilties miglas? .. Žodžiai prakil­ nūs, šventi žodžiai iš Kristaus pasekėjo lūpų. Kiekvienas žmo­ gus, sekdamas Kristų, gali pasilikti šventu... uolus mokinys pralenkia savo mokytoją arba prilygsta Kristui..." (MBR 57 9) R u g p j ū č i o 20 d. išvažiuoja į Vilkaviškį. R u g p j ū č i o 21 d. laiko algebros pataisos egzaminą raštu. R u g p j ū č i o 22 d. laiko lotynų k. egzaminą. R u g p j ū č i o 23 d. laiko algebros egzaminą žodžiu. Mokyt, tarybos posėdyje (prot. Nr. 2), be kita ko, nutarta priimti į III kl. išlaikiusią aritmetikos pataisą Bačinskaitę Oną; išlai­ kiusį lietuvių ir vokiečių k. pataisas Bačinską Bronių (CVA f. 391, ap. 2, b. 1874, L 229). Priimti į VI kl. buvę V kl. mokiniai, tarp jų ir „Bačinskaitė Saliomija, išlaikiusi algebros ir lotynų k. pataisas" (ten pat, 1. 231). R u g p j ū č i o 26 d. (8 vai.) prasidėjo pamokos. Pradėjo dirbti nauji mokytojai: Emilija Rakutytė, anksčiau dirbusi m-los raštvede, Julija Liutkevičiūtė, Antanas Dailidė, P. Vaitkevi­ čienė. Į VI kl. pirmą m. m. dieną atėjo 22 berniukai ir 7 mergaitės. R u g s ė j o 10 d. data parašyta po eilėr. „Nusipinsiu vaini­ kėlį" tekstu, įrašytu į sąsiuvinį. Šis tekstas šiek tiek skiriasi nuo įrašytojo atskirame lapelyje ir datuoto 1921 04 04. Sąsiu­ vinio turinyje prie eilėr. įrašyta kita data: 1921 11 09. Matyt, klaidinga. R u g s ė j o 15 d. datuotas eilėr. „Slenka dienos...": II Griūva meilės puikūs rūmai, luošius pakeičia kiti. .. Meilė amžina? . . Tai dūmai! Niekis man jausmai toki! . . . ■ . 1i

. . :

III Gaudžia varpas... Širdį varsto Aimanavimai, verksmai. .. Tai ne mano lydi karstą... Bėga dienos man linksmai!.. (MBR 4 66 7) 28

R u g s ė j o 18 d. Vilkaviškio „Žiburio" g-jos aukštesniųjų kl. mokiniai surengė savybės vakarėlį. Parodė scenos vaizdelį „Abejotina ypata" ir kelis gyvuosius paveikslus. Po to šokiai („Tėvynės sargas", 1921, Nr. 40, p. 393). R u g s ė j o 24 d. mokyt. A. Dailidė buvo mobilizuotas į ka­ riuomenę. Tuo pačiu metu paimti į kariuomenę ir šeši VI kl. mokiniai. R u g s ė j o mė n . buvo išleistas „Ateities žiedų" laikr., ei­ nančio nuo 1919 m. pabaigos, 1921—1922 m. m. pirmas nume­ ris. Kad jis buvo išleistas, matyti iš žinomo 1922 m. vasario mėn. Nr. 5, kuriame po str. „Poezijos kūrinių skaity­ mas" parašyta: „Tąsa iš 1921—IX, 1 nr." Matyt, kad laikraš­ tėlis buvo bent 1921—1922 m. m. leidžiamas reguliariai kas mėnesį, pirmu numeriu žymint išleistą rugsėjo mėn. Straipsnis pasirašytas slapyvardžiu „Kažkas". (Ar tik jo autorė nebus S. Bačinskaitė?) R u g s ė j o—s p a l i o mė n . parašė poemėlę „Tyli karžy­ gė" ir pasiuntė į „Tėvynės sargą". Šis savaitraštis, matyt, bu­ vo populiarus tarp Vilkaviškio g-jos moksleivių ir gyvento­ jų, nes jame 1921—1924 m. gausu korespondencijų iš g-jos, miesto ir apskrities kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo. Ko­ respondencijos pasirašytos slapyvardžiais, už jų slepiasi ir moksleiviai, galbūt ir S. Bačinskaitė. R u g s ė j o , o gal s p a l i o mė n . pradėjo eilėr. sąsiuvinį (MBR 66). Sąsiuvinis 38 lapų, jame eilėr., parašyti 1921— 1925 m. Sąsiuvinio gale — turinys. Rašyta rašalu. Taisymų la­ bai mažai. Pirmas eilėr. „Keršto giesmė", neturintis datos, bet greičiausiai parašytas spalio mėnesį (o gal ir anksčiau). S p a l i o 7 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 5). Svarstyta mokinių nuo mokesčio už mokslą atleidimas. Pagal prašymus atleisti: IV kl. Viktoras Bačinskas (100 auks.), VI kl. Saliomija Bačinskaitė (100 auks.), Stasys Matule­ vičius (100 auks.), Marcelė Unguraitytė (100 auks.) (CVA i. 391, ap. 2, b. 1874, 1. 237). S p a l i o 19 d. įvyko Vilkaviškio inteligentijos ir mokslei­ vių susirinkimas protestuoti dėl barbariško okupantų lenkų elgesio: uždarė lietuvių gimnaziją, prieglaudą, lietuvių preky­ bos ir pramonės banką. Kalbėjo S. Puišys-Šakelė, VI kl. mok. S. Matulevičius, dir. S. Vaitkevičius. Nutarta sudaryti komisi­ ją aukoms Vilniaus krašto lietuviams rinkti („Tėvynės sargas", 1921, Nr. 46, p. 460). Tą dieną, atrodo, parašė eilėr. „Keršto giesmė" (I 190—191). 29

S p a l i o mė n . parašytas eilėr. „Aušta rytas" (I 191—192). Gal jį parašė to susirinkimo kalbų paveikta? S p a l i o 29 d. pamokos sutrumpintos. Po jų mokiniai palei­ džiami penkių dienų atostogų Visų Šventųjų proga. S p a l i o 30 d. „Tėvynės sargo" Nr. 44 (p. 432—433) išsp. poemėlės „Tyli karžygė" I d. (Skiriu P. M.); parašas — S. B. L a p k r i č i o 9 d. parašytas eilėr. „Ar tu buvai svajonių viešpatijoj?" I d. pateikti septyni klausimai, o antra dalis — išvada: Tad ii neklausk, jei pamatysi Per skruostus ašaras tu riedančias,— Ko aš ilgiuos... Nenuraminsi,— Siela to grožio žemėj nesuras!.. (I 188) L a p k r i č i o 9 d. data įrašyta prie eilėr. „Nusipinsiu vai­ nikėlį“ antraštės sąsiuvinio turinyje (66 38). Matyt, čia su­ klysta. L a p k r i č i o 13 d. parašytas eilėr. „Ar žaidžia plaštakės" (189). L a p k r i č i o 15 d. „Tėvynės sargo" Nr. 46 (p. 455—456) išsp. poemėlės „Tyli karžygė" tęsinys. Parašas — S. B. L a p k r i č i o mėn. išleistame laikr. „Ateities žiedai" Nr. 3 (p. 3) spausd. eilėr. „Ar žaidžia plaštakės", o p. 7 — eilėr. „Ar tu buvai svajonių viešpatijoj?" Šie tekstai šiek tiek skiriasi nuo sąsiuvinio tekstų. Laikr. abu eilėr. datuoti, pasirašyti Liūdytės slapyvardžiu. L a p k r i č i o 29 d. „Tėvynės sargo" Nr. 48, p. 482 išspaus­ dinta poemėlės „Tyli karžygė" pabaiga. L a p k r i č i o 30 d. parašytas eilėr. „Užmigo žemė ir gam­ ta". L a p k r i č i o mė n. ar g r u o d ž i o p r a d ž i o j e parašė eilėr. „Angelų giesmė" ir pasiuntė į „Tėvynės sargą". G r u o d ž i o 12 d. datuotas eilėr. „Žengiu per gyvatą užbur­ tu taku". G r u o d ž i o 20 d. parašo eilėr. „Nesišauki mirties", kurio paskutinis posmas toks: Jei tarp žmonių minios Tu svetimas jauties, Tat laimė niekados -1 Tau rankos neišties...

30

G r u o d ž i o 20—22 d. buvo išleistas „Ateities žiedų" ket­ virtas tų mokslo metų numeris. Jame yra trys S. Bačinskaitės eilėr.: „Užmigo žemė ir gamta" (p. 5), „Žengiu per gyvatą už­ burtu taku" (p. 10) ir „Nesišauki mirties" (p. 7). Pirmieji du pasirašyti Liūdytės slapyvardžiu, o paskutinis — Jūratės. G r u o d ž i o 22 d. po sutrumpintų pamokų mokiniai paleis­ ti Kalėdų atostogų. Visi Bačinskų vaikai išvyksta į Kiršus. G r u o d ž i o 24 d. „Tėvynės sargo" Nr. 51 (p. 515—516) išsp. eilėr. „Angelų giesmė". Parašas —- S. B. G r u o d ž i o 29—31 d. Kaune vyko Lietuvos at-kų konfe­ rencija. Vilkaviškio g-jos at-kams šioje konferencijoje atsto­ vavo ir Salomėja. Antrą dieną dalyvavo literatūros ir meno sekcijoje ir buvo pakviesta į darbo prezidiumą, kuriam vado­ vavo rokiškėnas Juozas Keliuotis. Čia juodu ir susipažino. 1922

S a u s i o 9 d. visi Bačinskų vaikai iš Kiršų išvyko į Vilka­ viškį. S a u s i o 10 d. 8.30 vai. prasidėjo mokslas po Kalėdų atos­ togų. V a s a r i o 2 d. parašė eilėr. „Ant blizgančio sniego sustin­ go šešėliai..." Jo IV, paskutinis, posmas: Ir vėl į gyvenimą mane vilioja Ir svajos klajūnės, ir šviesūs sapnai. Veltui dar po praeitį mintys lakioja... Nebgrįš, kas jau dingo. .. Prislėgė kapai. .. (I 192) V a s a r i o 5 d. parašė eilėr. „Kova... kova... Ar nieka­ dos. .." V Salin!.. Salin, mintis juoda! Ne šalto kapo paguoda Jausmingą nuramins krūtinę... (I 193) V a s a r i o 9 d. parašė eilėr. „Jūrės dukrelė" (I 193—194). 1921—1922 m. m. susidraugavo su žemesnės (IV kl.) mergai­ te Marija Muleckaite — kelio sargo dukteria iš Sardokų k. Su ja kartais eidavo į Sardokus, kur aplankydavo ir savo sene­ lius Žemaičius. V a s a r i o 14 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 12).

Svarstyta mokinių atleidimas nuo mokesčio ir kt. Atleidžian IV kl. Viktoras Bačinskas (100 auks.)f VI kl. Saliomija Bačir kaitė (100 auks.) (CVA f. 391, ap. 2, b. 1874, 1. 150). V a s a r i o 16 d. įvyko Nepriklausomybės dienos minėjime Dalyvavo visa g-ja (ten pat, 1. 151). V a s a r i o mė n . a n t r ą p u s ę buvo išleistas „Ateiti žiedų" Nr. 5. Jame yra trys SN eilėr.: „Ant blizgančio sni go sustingo šešėliai", „Kova... kova... ar niekados" ir „Jūr dukrelė", visi pasirašyti Liūdytės slapyvardžiu. Čia taip p str. „Poezijos kūrinių skaitymas — kultūrinimosi įnagys", pas rašyto slapyvardžiu Kažkas, tąsa. Visas šio numerio tekstas šapirografo rašalu perrašytas S lomėjos ranka. Tikriausiai jos pieštas ir viršelio puslapis, k rio dešiniajame kampe apačioje autografas „S. Bačinskait pieštuku (egz. su autografu saugomas MMB). V a s a r i o 25 d. gimnazijos mokiniai paleisti Užgavėn atostogų. K o v o 15 d. baigtas trečias bertainis — ketvirtis. K o v o 26 d. rašo dienoraštyje: „Pavasaris... Visas pasaulis gieda jaunybės himną. Tik mano sieloj klaiki, nyki glūduma... girios sužaliuos, lankos sužydės, paukšteliai laisv himną vėl giedos, tik mano gyvenimo pavasarėlis nesugri nuvytusios gėlės nesužydės. . (III 172—173) B a l a n d ž i o 2 d. gimnaziją sukrėtė baisi žinia: karerv kėsinosi nušauti III kl. mok. Aleksandrą Valiukaitytę. B a l a n d ž i o p r a d ž i o j e Salomėją sukrėtė ir kitas įv kis: jos jaunesnysis brolis Bronius buvo sučiuptas vagiliauji iš kišenių. B a l a n d ž i o 6 d. prasidėjo Velykų atostogos. Įvyko m kyt. tarybos posėdis, kuriame nutarta, jog „III kl. Bronius B činskas už vagystę iš kišenių, kadangi dar jaunas vaika gimnazijoj paliekamas su perspėjimu tėvams, kad jei dar ka tą tas pasikartos, bus pašalintas iš gimnazijos"; už bausmę p liekamas po pamokų šešioms valandoms (CVA i. 391, ap. b. 1874, 1. 151). B a l a n d ž i o 9 d. Verbų sekmadienis. Dienoraštyje raš „Kokia aš menkutė. Visai nežymus, nepastebimas šutvė] mas. Tiek turiu reikšmės visoj plačioj žmonijoj, milžiniška pasauly, kaip mažytė dulkelė prieš didžiulį kalną... kaip va: dens lašelis jūroje... 32

Taip darydavau pirmiau, bet dabar, ačiū g/erbiamam/ pa­ mokslininkui ir rekolekcijų apmąstymo laikui, priversta esu galvoti kitaip... Taip, esu menkutė dulkelė, lašelis jūroj, bet visa žmonija kalnas tik iš tokių dulkelių ir susideda, o vandens lašelis ir kietąją uolą skaldo... Dabar tik suprantu, jog esu pasauly ne tam, kad išnykčiau be žymės, be jokios reikšmės... Ne. Dabar suprantu, jog žmo­ nijos gerovė arba nupuolimas nuo manęs priklauso... Taip, nuo manęs... Šalin visos blogybės iš mano širdies!.. Kristus — mano lai­ mė, mano idealas, tai ir seksiu jį". (III 173—174 arba MMB 57 11) B a l a n d ž i o 10—23 d. — Velykų atostogos. Dar prieš jas lietuvių kalbos mokyt. A. Astrauskas paskyrė šeštokams namų rašinį „Kaip aš praleidau Velykų atostogas", kurį reikėjo įteik­ ti tuojau po atostogų. SN per atostogas parašė šį darbą eilė­ mis. B a l a n d ž i o 24 d. prasidėjo pamokos po atostogų. B a l a n d ž i o pabaigoje mokytojas A. Astrauskas grąžino atostogų rašinius. „Kaip poetę, pirmasis pastebėjo Salomėją Vilkaviškio gim­ nazijoj lietuvių kalbos mokytojas Astrauskas. Dar mokantis ketvirtoj (klaida: šeštoj — V. A.), jis kartą, atnešęs į klasę namų darbus, pareiškė: — Kudirka bus filosofas, o Bačinskaitė poetė”. (R. Pocius. Lakštingalos pavasaris // Nemunas, 1969, Nr. 11, p. 54) 1923 m. sausio 18 d. dienoraštyje ji pati apie tai rašo: „Atmenu... suvirpėjo širdis lyg užgauta styga, kuomet pir­ mas „abejotinas“ mano rašto darbas „Velykos" taip pasisekė. Tuomet pirmą kartą „viešai" visoj klasėj man šį vardą prili­ pino. Aš užkaitau, bet mažai kreipiau į tai domės". (III 178) B a l a n d ž i o 28 d. Buvo suimti VI kl. mokiniai Pijus Gla­ veckas, Vincas Laurinaitis, Juozas Šlekys, penktokas Stasys Miščikas ir pasodinti į daboklę. G e g u ž ė s l d . buvo valstybinė šventė. Pamokų tą dieną nebuvo. Salomėja susirado raudonų gėlių puokštę, nuėjo prie daboklės ir nuo kalvelės mojavo gėlėmis už grotų stovintiems klasės draugams. (E. Adomaitytė-Kiaunienė // LK 4 39) G e g u ž ė s 5 d. parašyti du eilėr. Pirmasis — „Pavasaris" — baigiamas tokiu posmu: 3. V. Alekna

Težydi mums gėlėsf Teskamba dainužė!.. Sieloje pavasaris,— Šviečia saulužė!.. (1 195) Antrasis — „Sveikas, pavasari" — baigiamas: Darbais puošk pasaulį, dorybėms žydėk. .. Šiandieną pavasaris tavo puikus!.. Tad siek idealo... mylėk ir budėk!.. Į ateitį šviesią praveski takus!.. (I 195) G e g u ž ė s 5 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 15), kuriame buvo nutarta Vincą Laurinaitį, Juozą Šlekį ir Stasį Miščiką palikti gimnazijoje, o Pijų Glavecką išbraukti iš mo­ kinių skaičiaus (CVA f. 391, ap. 2, b. 1874, 1. 152). G e g u ž ė s 10 d. parašo eilėr. „Teka, teka saulužėlė" (1196). B i r ž e l i o l d . įvyko mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 16), kuriame nutarta priimti P. Glavecką į VI kl. (CVA f. 391, ap. 2, b. 1874, 1. 153) B i r ž e l i o p i r m ą p u s ę kelis kartus fotografuojasi. 1) VI klasė su dir. S. Vaitkevičium, insp. S. Šakele-Puišiu, klasės vadovu kun. A. Astrausku (14 vyrų ir 7 merginos). Nuotr. I pusėje yra data 1922.X.13 ir užrašas „VI klasė", bet tai klaida: gal VI. 13? 2) VI klasės mergaitės. I eilėje iš kairės sėdi: Marcelė Unguraitytė, Antanina Jasaitytė ir Tumosaitė, už jų stovi: Elena Povilaitytė, Uršulė Jasulaitytė, Salomėja Bačinskaitė ir Kazė Kudirkaitė. 3) Ateitininkų kuopos nuotrauka. 4) Su M. Unguraityte. B i r ž e l i o 13 d. baigiamas ketvirtas bertainis — ketvirtis. Mokyt, tarybos posėdyje (prot. Nr. 18) aptarti IV ketvirčio ir visų m. m. elgesio ir pažangumo rezultatai. P. Glavecko elgesio pažymys ketvertas. Į III kl. keliamas Bronius Bačinskas (159 1. p. p.), į IV kl.— Ona Bačinskaitė su pataisomis (prancūzų k., aritmetika, algeb­ ra ir privalomi vasaros darbai iš vokiečių k.— 158 1. p. p.), į V kl. keliamas Bačinskas Viktoras su privalomais algebros vasaros darbais (160 1. p. p.), į VII kl. keliama Saliomija Ba­ činskaitė su privalomais geometrijos vasaros darbais (160 1. a. p.). 34

B i r ž e l i o 14 d. paskutinė m. m. diena. Visi išvažinėja namo. B i r ž e l i o 18 d. Salomėja iš Kiršų vėl atvyksta į Vilka­ viškį. B i r ž e l i o 19 d. Anksti rytą su dar 70 gimnazijos mokinių ir mokytojais išvažiuoja j Kauną traukiniu. Aplanko žymes­ nes miesto vietas. Vakare traukiniu išvažiuoja į Klaipėdą. Va­ žiuojant per Latviją, garvežys buvo nuėjęs nuo bėgių. B i r ž e l i o 20 d. ekskursantai apžiūrėjo Klaipėdos miestą, uostą. Vienoje terasoje jie nusifotografavo (nuotr. išsaugojo J. Unguraitis). Fotografuotasi keliskart, bet kitos nuotraukos nežinomos. Vakare mergaitės buvo paskirstytos nakvoti pas Klaipėdos lietuvininkus. Kur nakvojo Salomėja, nežinoma. B i r ž e l i o 21 d. ekskursantai traukiniu grįžo į Kretingą ir iš ten pėsti nukeliavo į Palangą. Pasimaudė, pasikalbėjo su žvejais, paplaukiojo jūroje garlaiviuku. Nakvojo klebonijos daržinėje. B i r ž e l i o 22 d. Rytą prie bažnyčios nusifotografavo (nuotr. turi J. Unguraitis), dar kiek pavaikščiojo po Palangą ir vėl pėsti grįžo į Kretingą. B i r ž e l i o 23 d. pavakariais traukiniu parvažiavo į Vilka­ viškį. Salomėjai viskas buvo įdomu, bet didžiausią įspūdį padarė jūra. Po trylikos metų dienoraštyje ji rašė: „Būdama 15 * metų gimnazistė, aš pirmą kartą išvydau Pa­ langos jūrą. < . . .> Ir štai penktosios klasės gimnazistė* aš pirmą kartą išvy­ dau jūrą. Buvo saulėta pabaigos birželio diena. Mes artinomės prie kopų. Iš anapus buvo girdėti duslus, ritmingas ūžimas, tar­ si miegančio milžino kvėpavimas. Mūsų ekskursijos būryje nutilo juokas ir kalbos — visi laukė slėpinio atsidengiant. Ir staiga — išvydom jūrą... Nebeatmenu, ar aš atsiklaupiau bal­ tame girgždančiame smėlyje, kaip anuomet Kolumbas, išvydęs žemę, bet tikrai norėjau pulti prieš tą ramią blizgančią die­ vybę ir pasigėrėjimo ašaras pajutau akyse. Dabar supratau, kodėl kilnieji pagonys graikai taip dievino jūrą. Pūškinom, krykštėm plieninėse, dar neįšilusiose Baltijos ban­ gose; bridom pakraščiais, rinkom gintarus. Visų dėmesio cent­ ras buvo jūra. Visi išsiblaškė, krykštaudami po begalinį pajū* Abiem atvejais suklydo: tada ji buvo ne penkiolikos metų, bet jau įpu­ sėjusi aštuonioliktus; ir buvo ne penktokė, o jau šešias klases baigusi (V. A.).

35

rį. Stasys * atidavė man pilną dėžutę gintarų, o jis mokė­ jo daugiau ir didesnių gabalų surasti negu aš. Atsimenu, jis nutvėrė mane į glėbį ir ėmė nešti. Aš pradėjau spardytis, kad paleistų, nesugriūtų drauge su manim į vandenį. Bet jis brido toliau ir prisipažino paraudęs, kad taip norėtų mane per visą gyvenimą nešti. Tai buvo pirmasis prisipažinimas. Aš ištrū­ kusi paskiau visą kelią jo vengiau". (III 307—308) B i r ž e l i o 24 d. Salomėja sugrįžo į Kiršus. L i e p o s mė n . Dalyvavo klasės draugės Uršulės Jasulaitytės sesers Albinos vestuvėse Sardokų kaime. Jose dalyvavo ir Jasulaityčių pusseserė Marija bei pusbrolis Saliamonas Šmerauskas — Salys Šemerys. Kartkartėmis Uršulė, Salomėja, Ma­ rytė ir Salys užsidarydavo seklyčioje ir čia vieni juokaudavo, dainuodavo studentiškas dainas, net „Gaudeamus..." O vie­ nu momentu Uršulė net pasiūlė švęsti antras vestuves. Jaunie­ j i — Salė ir Salys. Ir vardai vienodi... (S. Semeiys. Aš ją pa­ žinojau // Tarybinė Klaipėda, 1974, lapkr. 17). L i e p o s 26 d. Alvite, kaip ir kasmet, buvo iškilmingi šv. Onos atlaidai. Po pamaldų susirinko daugybė svečių pas Bačinskus Kiršuose. Svečiavosi ir dėdė Jurgis Žemaitis — Ūdri­ jos klebonas. Jis pakvietė Salomėją atostogauti į Ūdriją. Tą pačią dieną ji išvažiavo drauge su dėde ir teta Marija Žemai­ tyte, kuri tuo metu šeimininkavo pas brolį Jurgį. Marija atsi­ mena: „Apie Salomėją mažai ką atsimenu. Ji buvo tyli, užsidariu­ si, nekalbi, bet ir užsispyrusi. Atsimenu, kartą ji atvažiavo į Ūdriją pas dėdę kunigą. Jis norėjo, kad Salomėja ilgiau pa­ būtų. Bet Salomėja spyrėsi namo... Dėdė dar vis ramino, ne­ norėjo išleisti. Tada Salomėja nutarė nevalgyti. Dėdė turėjo ją kaip mažą vaiką valgydinti. Jis su šaukštuku Salomėją mai­ tino (rodos, kiaušinį valgydino)". (LK 4 16) R u g p j ū č i o 2 d. Ūdrijoje parašė eilėr. „Jau leidžias..." (I 197) R u g p j ū č i o p i r m a p u s ė . Iš Ūdrijos grįžta į Kiršus. R u g p j ū č i o 26 d. Įvyko Vilkaviškio „Žiburio" g-jos pe­ dagogų tarybos posėdis (prot. Nr. 2). Jame, be kita ko, nutar­ ta Oną Bačinskaitę palikti III kl. antriems metams (CVA i. 391, ap. 2, b. 1875, L 238). R u g p j ū č i o p a b a i g a . Bačinskai išnuomojo savo vai­ kams butą Vilniaus gatvėje — vieną Vyšniauskų namo galą, * Stasys Balsys — bendraklasis (V. A.).

36

kuriame buvo du kambariai ir virtuvė. Pasamdė šeimininkę. Viename kambaryje gyveno Salomėja, Ona ir Marcelė Mičiulytė, kuri mokėsi privačiai ir rengėsi laikyti egzaminus į g-ją. Kitame — Viktoras, Bronius, broliai Stasys ir Vaclovas Balsiai. Bačinskai priėmė Balsius, kad prižiūrėtų jų vaikus ir padėtų mokytis, ypač Salomėjai — matematiką. Kitame namo gale vėl dviejų kambarių butas ir virtuvė. Jame gyveno rusė Sideravičięnė su vaiku. Ji buvo ištekėjusi už lietuvio Sideravičiaus, buv. Vilkaviškio aps. viršininko. Sideravičius pabėgo į Lenkiją, ir žmona su vaiku, likę be pra­ gyvenimo lėšų, taip pat laikė mokinius. Viename kambaryje gyveno keturi berniukai, o drauge su šeimininke gyveno Emi­ lija Adomaitytė (vėliau Kiaunienė, lituanistė). Ji prisimena: „Mokantis V ir VI klasėse, teko su Salomėja gyventi vie­ name name. Ir šiandien mano vaizduotėje ryškiai iškyla ilga Vilniaus gatvė Vilkavišky ir toliau nuo gatvės, sodely, stovįs geltonas „dviejų galų" namas. Viename šio namo gale gyveno ir Salomėja Nėris. Visą namo pusę buvo užėmusi mokinių „ko­ lonija", kuriai šeimininkavo pasamdyta davatkėlė Onutė". (LK 4 39) R u g s ė j o 1 d. Salomėja mokosi VII kl., Viktoras — V-oje, Bronius ir Ona — III-oje. VII kl. sumažėjo mokinių. Liko tik dvi mergaitės: Uršulė Jasulaitytė ir Salomėja. Jodvi ir susėdo pirmame suole prie durų. Iš vyrų, be kitų, į Marijampolę iš­ sikėlė ir P. Glaveckas. Klasė anksčiau visą laiką mokėsi ant­ rame aukšte, o tais metais perkelta į nedidelę patalpą pirma­ me aukšte koridoriaus gale (į rytų pusę). Naujas lietuvių k. mokytojas ir VII kl. auklėtojas nuo m. m. pradžios buvo dr. kunigas Jonas Starkus. Matematiką, fiziką, chemiją, kaip ir anksčiau, dėstė dir. S. Vaitkevičius, vokiečių ir prancūzų k. — M. Rakutytė, loty­ nų k. ir istoriją — S. Šakelė-Puišys, rusų k. — Šaltenytė, gam­ tos m.— gyd. J. Kudirka. J. Starkus taip pat dėstė tikybą — 2 pam., E. Rakutytė dirbo mokyklos raštvede ir mokė mergai­ tes rankdarbių — 1 pam. (CVA f. 391, ap, 2, b. 1874, L 161) R u g s ė j o mėn. dalyvavo mokinių ekskursijoje į Lietuvos ūkio parodą Kaune ir Karo muziejų. R u g s ė j o 16 d. parašė eilėr. „Gėlėtas geguži". Sąsiuvinyje, kur jis įrašytas (MBR 4 65) po eilėr. yra ši data, o turinyje prie antraštės kita data: 1922 10 16. Greičiausiai tikra pirmoji. R u g s ė j o 20 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Nutarta dėl nelankymo išbraukti iš mokinių sąrašo: Oną Bačinskaitę —

III kl., Bronių Bačinska — III kl. (CVA i. 391, ap. 2, b. 1872, L 6)

S p a l i o 2 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Nutarta: ne­ sant mokytojo, rusų k. išbraukti iš dėstomų dalykų (CVA f, 391, ap. 2, b. 1875, I. 245). S p a l i o 13 d. pažymėta nuotrauka, kurioje VI kl. nusifoto­ grafavusi su mokytojais (tarp jų ir kun. A. Arlauskas), bet data tikriausiai netiksli, nes kun. A. Arlauskas 1922 m. rudenį jau nebedirbo Vilkaviškio g-joje. Ir mokiniai buvo ne šeštokai, o septintokai. Matyt, data nurodyta įrašymo dieną. Nuotr. ori­ ginalas — KLM. Joje yra Salomėja. S p a l i o 16 d.— antroji eilėr. „Gėlėtas geguži" data, įrašy­ ta rankraščių sąsiuvinio turinyje. Pirmoji — 1922 09 16. S p a l i o 25 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Jame dalyvavo „Žiburio" d-jos Centro komiteto pirmininkas kunigas Antanas Šmulkštys — poetas ir kritikas Paparonis. Nutarta rengti Mai­ ronio 60 metų sukakties minėjimą lapkričio pradžioje. Paparo­ nis, kun. J. Starkaus paragintas, perskaitė Salomėjos eilėr. sąsiuvinį ir pripažino, kad ji turi poetės talentą. L a p k r i č i o 1 ir 2 d. -— Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos. Salomėja jas praleido tėviškėje, lankėsi Alvito bažnyčioje. L a p k r i č i o 3 d. dienoraštyje kaip moto įrašė šveicarų pedagogo Foersterio mintį: „Apvaizda tarytum tyčiomis siun­ čia mums likimo patyrimus, kad padarius mūsų valią tobules­ nę, tvirtesnę ir mitresnę“. Toliau rašo: „Šioji gili mintis ir anksčiau mano sieloje glū­ dėjo, bet buvo lyg neaiški, miglota. Štai šiandien, ją pilnai su­ pratusi, ir noriai sutinku su Foersterio įsitikinimais. Dar pridėsiu seną priežodį: „Nėr to pikto, kurs neišeitų į gera". Iš kur kyla, gimsta tie nepasisekimai, kuriais mus likimas apkrauna? Nugi štai, visai aišku — iš santykių su žmonėmis, kurių nuomonės apie tave margos it genio plunks­ nos. Nuo žmonijos priklauso tavo nepasisekimai ir nupuolimai. Žmonija — jūros banga, kuri išmeta tave į krantą, bet, nespė­ jus tau pasikelti, vėl bloškia į gelmes. Žmonija priverčia ta­ ve dirbti, kovoti, budėti nuolatos. Čia Kristaus žodžiai — „My­ lėk savo priešus" visai aiškiai ir tvirtai prigyja. Ačiū žmo­ nėms, kurie mums pinkles stato, ir gyvenimo pasipriešinimams, mes tobulėjame, valioj stiprėjame, kylame aukštyn. Mano menkas gyvenimas itin turtingas tais nepasi­ sekimais. Pereitos svetur praleistos atostogos duoda ištisą vaiz­ dą prislėgto, tamsaus, nejaukaus gyvenimo su netikusiais, išti­ 3«

žusiais, piktais žmonėmis, bet aš jiems atleidžiu visa pikta, nes tokiu savo pasielgimu daug gera man suteikė, išmokė bran­ ginti jaukų, ramų gyvenimą, įgijau draugiškumo. . (III 174— 175) L a p k r i č i o pradžioje g-joje paminėta Maironio 60 metų sukaktis. L a p k r i č i o 21 d. g-joje pradėjo dirbti mokyt. Julija Dalibogaitė. Žemesnėse klasėse dėstė matematiką, VII kl. brai­ žybą. Salomėja greit susipažino artimiau su šia mokytoja. J. Dalibogaitė rašė: . .> Man vienerius metus teko būti S. Nėries braižybos ir paišybos mokytoja. Salomėja nemėgo matematikos ir tvirtindavo, esą galima būtų ir be šio mokslo išsiversti. < . . .> .. .buvo nuotaikos žmogus, labai jautri. Jos akys kartais nuostabiai nušvisdavo, išreikšdamos jos vidines nuotaikas. Mė­ go vienatvę. < \ . .> Mes artimai draugavome. Vienu metu Salomėja labai domė­ josi rankdarbiais, kurių aš nemažai turėjau. Mokiau ją siuvi­ nėti. . (LK 4 49) G r u o d ž i o mė n . pradėjo mokytis skambinti mandolina. G r u o d ž i o 17 d. po mokinių pamaldų įvyko ateitininkų kuopos susirinkimas. Grįždama po susirinkimo, Salomėja su keliomis mergaitėmis užėjo pas kun. J. Starkų į namus. Salo­ mėja čia artimiau pažino kun. J. Starkų ir grįžusi namo jį ap­ rašė savo dienoraštyje. Taip pat aprašė ir dėst. Stasį Vaitke­ vičių, užėjusį pas kun. J. Starkų tuo metu, kai ten buvo Sa­ lomėja. (MBR 57 13—14) G r u o d ž i o 22 d. — paskutinė mokslo diena prieš Kalėdų atostogas. Po pamokų Salomėja išvyksta į Kiršus. 1922 m. dėdė Kazimieras Bašinskas iš Alvito persikėlė į Vil­ kaviškį ir dirbo „Žiedo“ kooperatyve. Jis pasakojo: „Mudu su Salomėja gerai sugyvenome. Ji man atrodė labai protinga, gabi, daug galvodavo, dažnai būdavo susimąsčiusi. Tėvas ja didžiavosi. Salomėja manęs klausinėdavo apie Angli­ ją, kaip mes ten gyvenome, kaip atrodąs Anglijos darbininkų ir ponų gyvenimas. Ji visu kuo išsiskyrė iš kitų mergaičių tarpo. Buvo geros širdies". (LK 4 10) 1923

S a u s i o 10 d. iš Kiršų po atostogų grįžo į Vilkaviškį. S a u s i o 11 d. Prasidėjo pamokos po atostogų. Klasėje trū-

39

ko keleto mokinių: Jono Antanavičiaus ir kt. Jie išvyko sa­ vanoriais Klaipėdos vaduoti. S a u s i o 13 d. Klaipėda prijungta prie Lietuvos. Salomėja rašo dienorašty: < • • •> Skubėk! Skubėki gėles nuskinti! .. Šiandien jos puošia vargingą taką Tavo jaunystės... Ryt rudenėlis Tau verkiant, raudant, blokš jas į kapą. .. Kasdien, Liūdyte, tu jas nuskinki... Nė vienos baltos, nė vienos juodos nepražiopsoki! .." (III 175—176) S a u s i o 15 d. dienoraštyje rašo: „Viena, viena! Kasdien viena liūdnų minčių sūkury, vargo šešėlių apsiausta... O kaip būtų gera, jei kartais sunku, iš­ reikšt savo skausmą kam nors, kas suprastų, atjaustų, pa­ guostų nuvargusią širdį... < . . .> Veltui ne kartą mėginau surasti sau draugą didžiu­ lėj minioj, kuriam savo sielos turtą ir sunkų vargingumą at­ verti galėčiau, kurs mokėtų tatai įvertinti, suprasti. Bet tik skaudžiai apsivyliau... nieks manęs nesuprato... < . . .> Numirėlių draugystėj man jauku... < • • •> Šiandien išvydau pasaulį tokį, koks jis yra be žavėjančios skraistės... Šiandien išvydau bjaurų, tuščią, purviną pasau­ li. .." (III 176—177) S a u s i o 18 d. dienoraštyje rašo: „Argi jau nutils mūza? Juk aš „poetė", nors pati nedrįstu ir bijau sau tąjį vardą prilipinti, bet, anot kitų, „išmintingesnių žmonių", taip išsi­ tariu. < . . .> Šiais metais kun. Šmulkštys (toks žinovas!), peržiūrėjęs „ma­ no veikalus", nepašykštėjo jų lipintojai „poetės" vardą pri­ segti, etc. etc. Bet aš užsimerkus tik snaudžiu, snaudžiu... gaišinu jėgas ir „talentą" ir... Negrįžtančias jaunystės dieneles. .. Minu, draskau sielos gėles. (III 177—178) S a u s i o 19 d. dienoraštyje rašo: „Kaip vakar nusprendžiau išnaudoti kiekvieną progą, tai 40

šiandien tą sumanymą imu vykdinti, tik gal ne visai sąmonin­ gai. Nusistačiau jau nepraleisti jokio susirinkimo, kur šiek tiek galima lavintis, lankyti visas, dabar tik neseniai įvestas peda­ gogikos pamokas. Na, ir svarbiausia, šiandien pradėjau mo­ kytis skambinti ant rojalio, nors prieš Kalėdas buvau pradėjusi mandalina skambinti. (Jau išmokau.)

Visoj mūsų klasėj, ne tiktai, bet ir visoj mūsų gimnazijoj nesuradau nė vienos iš mergaičių, net ir mokytojų (ypač), ku­ ri tikrai nešiotų draugės vardą (mano asmeniui): neišskiriu nė savęs... Viena, tik viena Marytė, nors buvo žemesnės kla­ sės, ne mano, dabar jau visai apleidus mūsų gimnaziją, ji vie­ na paviliojo mano sielą, ji viena turi visas mergaitės katali­ kės dorybes... < . . .> Lig šiam laikui aš tikros draugės neturėjau. . (III 178—179) Marytė — tai Marija Muleckaitė, kelio sargo duktė, gyve­ nusi Sardokų kaime. Ji prisimena: „Buvau ateitininkė, labai pamaldi. Prieš pamokas bėgdavau į bažnyčią, ten matydavau Salomėją, paskendusią ekstazėje. Kartą man reikėjo parašyti rašinėlį „Našlaitė". Paprašiau: „Parašyk, Salemute". Ji parašė. Atrodo, nebuvo tada tas ra­ šinėlis labai aukšto meninio lygio, bet kai mokytojas skaitė klasėje, visos mergaitės verkė". (M. Muleckaitės pasakojimą užrašė N. Slinskienė. Kybartai, 1968.— PMM — Pagalb. fon­ das, 1743.) S a u s i o 20 d. ištekėjo buvusi suolo draugė K. Kudirkaitė. Salomėja dienoraštyje rašė: „Šiandien sudiev pasakė jaunoms dienelėms, skaisčioms mer­ gystės svajužėms, sapnams viena mūsų gimnazijos mokinė, mokslo draugė; pernai dar kartu vienam suole sėdėjom.., Skrajojo laisva it plaštakė užburtame pasauly, poezijos kraš­ t e. .. O šiandien amžinai surišo ją nepertraukiamais ryšiais... ir naujas, pilkas, vienodas gyvenimas, naujos sunkios parei­ gos. .. visa pastovu, nepakeičiama iki karsto... O atsimeni? Žadėjom abidvi siekti grožio, pasišvęsti menui. Tu į dramos, aš į tapybos mokyklą būtume stoję. Kodėl pali­ kai pusiaukelėj? Vargšelė! Paviliojo tave žemės monai... Pa­ mėgai tu vystančias gėles. O man dar kelias atviras ir laisvas!.." (III 179) S a u s i o 26 d. dienoraštyje rašo: «

„Noriu šiandien tarti žodį apie mūsų gimnazijos mokinius — draugus. < • ■■> Turiu pastebėti vieną musų gimnazijos draugų, kurs visus kitus savo aukštu protu, išsilavinimu, mandagumu ir kitomis geromis ypatybėmis viršija... Kiek jį žinau, tai nė karto ne­ pastebėjau ką nors įtartino padaręs, nors kiek nemalonumo su­ teikęs (kas kitiems ne naujiena). < • . .]> Tiesa, ne kartą mėginta jis nužeminti, sumažint jo užsitar­ nauta garbė, bet niekam nepavyko. Nepasižymėjo jis nė scenoj, nė žaidimuos, nė šokiuos, ir, manau, nė viena mūs „šiaudadūšių" (oi, pardon!) panelių ne­ turėjo progos su juo paflirtuoti ir... įsimylėti... Nes jo kilni siela, jo aukštos šviesios mintys „joms" nesuprantamos... Gerbiu aš jį už jojo kilnų būdą, skaisčią sielą, už jo kiek­ vieną filosofo mintį... Myliu aš jį, kaip sesuo brolį m yli... Bet bijau... oi, bijau (kaip ugnies), kad neįsimylėčiau į jį . .. Saugokit mane visi šventieji nuo to! .." (III 180) S a u s i o 28 d. dienoraštyje rašo:

„O palaiminta poetų naktie! Atsiguliau, jau visiems seniai bemiegant, negaliu įmigti... Kažkoks keistas silpnumas apėmė... lyg mirties šmėkla pra­ šliaužė. .. ir vėl turiu keltis... Mėnulis, sužiuręs pro mano lan­ gą, tarytum sako: „Tau ne miegoti šitokia naktis!" (III 181) S a u s i o 29 d. dienoraštyje rašo: „O mintys! Skaisčios, kilnios mintys, gimstat mano galvoje, kylate iš sielos gelmių... bet silpnos mano valios prislėgtos, atstumtos, jūs nykstat, grimztat bedugnėn... Ar iškilsit kada nors, ar gimsit kieno sieloje? Kiek jau palaidojau kilnių minčių, troškimų! Kiek jau žuvo šventų idėjų, pasiryžimų! Kas juos beprikels? .. Nakties šešėlių apsupta, Aš klaidžioju viena. Širdis lyg verkia nuskausta... „Gana žaizdų, gana! .." Svaja, sesutė mylima, Taip kartais nuveda toli, K ad... štai palaimintam krašte Apsivylimą sutinki. (III 181)

42

S a u s i o 30 d. dienoraštyje rašo: „O, nelaimingas mano likime!.. Mintys pinas... galva svaigsta... Gimė sieloj kažkoks keis­ tas jausmas, suvis nelauktas, nepageidaujamas... Bijau jam vardą duoti, tikriau sakant, jo vardą atspėti... Saldus, meilus jausmas, lyg pirmas pavasario dvelkimas, švelnutis, tylus, slė­ piningas lyg žvaigždėta naktis, kartu baugus, rūstus, grasinan­ tis ir šiurkštus lyg rudens vėjas, apvylimu nešinas...

O mintys! < . . . > Nedrumskite mano sielos ramybės!.. Nenaujinkit dar neužgijusių žaizdų... Brangiausias sielos turtas — laisvė!.. Oi, baisu jos netekti... pančiuose vergauti..." (III 182) S a u s i o 31 d. Šia data po vakarykščio dienoraščio įrašo — eilėr. „O, brangiosios mano dienelės!" Viršuje buvo užrašyta „Improvizacija“, bet vėliau mėginta šis žodis ištrinti. Kadangi dažnai rašydavo naktimis, matyt, dienoraštį rašė prieš vidur­ naktį, o eilėr. sukūrė jau po vidurnakčio. V a s a r i o 1 d. tame pačiame dienoraščio sąsiuvinyje — ei­ lėr. „Kas rašyti? . Viršuj taip pat lyg ir antraštė „Improviza­ cija", bet paskui mėginta ištrinti. I posmas: Kas rašyti? .. Drąsios mintys Jau prislėgtos tyliai glūdi... Įkyrus liūdesys skverbias, Vargą, neramumą gim do... (I 198) V a s a r i o 2 d. dienoraštyje rašo: „Šiandien įvyko pirmasis mergaičių „at/eitinin/kių" susirin­ kimas. Atsiskyrėm nuo bernaičių tam, kad, tiek laiko snaudę, tylėję, galėtume veikti. Kiek gražių minčių, užmanymų! Kiek pasižadėjimų, pasiryžimų!

Noriu veikti, veikti! < . . .> Noriu būti uola, į kurią atsimušusios suskiltų jūros bangos. . . “ (5? 21 ap) Susirinkime dalyvavo kun. J. Starkus ir insp. S. Šakelė-Puišys. Salomėja buvo išrinkta į mergaičių kuopelės valdybą. Kuo­ pelėje — 23 narės. V a s a r i o 2 d. datuotinos eilės: „Dangus verkia... Tirpsta sniegas..." (I 201) V a s a r i o 3 d. Į kambario draugės Kudžmaitės poezijos al­ bumėlį įrašė eilėr. „Kam skristi..." II posmo pradžia: '43

Tekyl, teskienda į dausas, Kas ilgis saulės spindulių, Žvaigždynų pasakų tylių... (I 109) V a s a r i o 5 d. Dienoraščių sąsiuvinyje įrašytas eilėr. „Iš­ aušo lyg sustingęs rytas" (I 199—200). Tos pačios dienos data eilėraščių sąsiuvinyje įrašytas eilėr. „Gyvenimas mūs — pasaka..." Po antr. dedikacija: „Į albumą Unguraičiui“. Mėnesio data neaiški: II ar VI. Bet kadangi Unguraitis birželio mėn. g-joje jau nesimokė, tikėtinesnė pirmo­ ji. Eilėr. pabaiga: Tik siela nemirtina. Ji amžinai paliks jauna... (I 200) Tame pačiame puslapyje, tik be datos, ir eilėr. „Burtų pa­ saulis", skirtas kitam bendraklasiui Andriui Koniuchovui. Gal šie eilėraštukai buvo parašyti ir anksčiau, tik tą dieną įrašyti į sąsiuvinį? V a s a r i o 6 d. dienoraščio sąsiuvinyje įrašytas eilėr. „Dan­ gus verkia... Tirpsta sniegas..." (I 201) V a s a r i o 8 d . dienoraštyje rašo: „Dabar... dabar tik pamačiau ir supratau, kodėl nerimsta, kankinasi mano siela... kodėl amžinai ilgis... Šit dabar supratau, kodėl!.. Žengiau dygiuotu gyvenimo vieškeliu, degančia, pilna energijos, šventų troškimų širdimi, šviesia viltimi... Ir nejaučiau šios žemės kančių ir kelio kliū­ čių, nes mano akys, mano širdis, siela žvaigždėsna kilo, dan­ gaus aukštybes pasiekė... Ir ten idealas mane traukė, viliojo nuo žemės tuštybių... Bet štai piktas likimas, tarytum norėdamas parodyti, jog aš žemei sutverta, nes turiu tokį pat nuodėmingą, geidulingą kū­ ną, kaip ir visi miruoliai, nubloškė mane kažkur šunkeliais klajoti... Ir... žemė savo tuštybėmis užstojo man skaisčias idėjas, užgniaužė šventus troškimus... Lyg piktas, slegiantis sapnas mane apsiautė... Nūnai pabudau... Pabudo suvargusi siela ir suvaitojo, lyg paukštytė, ankštam narvely uždaryta... O, daug mano klaidžiota, per toli nužengta... .. • Bet ne! Šalin nusiminimas! < . . .> Tik vargšei sielai kažko trūksta... kažko brangaus išplėšto,

44

nesugrąžinto... Be Jo gyvenimas — kartybės, pasaulis — am­ žina kova. Ir karstas viso, viso pabaiga... Be Jo man neišskristi į žvaigždynus! . (III 183) V a s a r i o 10 d. parašo straipsnelį „Memento mori“ — che­ miniu pieštuku dideliame prašyminio popieriaus lape. Čia taip pat įrašyta gitaros grifo tonų pažymėjimai, pora eilučių natų, kažkoks mergaičių, matyt, at-kių kuopelės narių, sąrašėlis ir kitokių smulkmenų. V a s a r i o 11 d. įvyko at-kių kuopelės susirinkimas. Salo­ mėja skaitė savo referatą „Memento mori,‘. Dienoraštyje (taip pat viršuje) tą pačią dieną įrašė „Memento mori'', o toliau: „Pasauli, pilnas apgaulingų žibučių! Gyvenime, tuštybėse, apsivylimuose paskendęs! O, kova, kova nuolatinė!.. Slenku vis, slenku tuštybių purvynan, nuodėmių bedugnėn!.. < . . . > Tik dažniau memento mori!“ (III 183—184) V a s a r i o 12—14 d. pamokų nebuvo: Užgavėnių atostogos. Salomėja buvo nuvažiavusi į Kiršus. V a s a r i o 14 d. Pelenų diena. Dienoraštyje rašo: „Atsimink, jog dulkė esi, dulke pavirsi! Ji savo kūrybą skaitė be ypatingo patoso ir jausmų pakilimo, o ramiai ir tyliai. Mes jai smarkiai plojome, o po susirinkimo, žaisdami ratelius, šokinome. Surengė arbatėlę. < . . . > Salomėja pokalbiuose nelabai ak­ tyviai dalyvavo, bet sakėsi ypatingai nemėgstanti matemati­

01

kos ir fizikos. Vienintelis jos džiaugsmas ir nusiraminimas bu­ vo literatūroje",— rašo J. Bielevičius. Suolo draugė Uršulė Jasulaitytė prisimena, kad „Salomėja mėgdavo skaityti. Skaitydavo Maironį, Vaičaitį, Kudirką ir ki­ tus klasikus, taip pat pradedančiuosius rašytojus. Smulkiai ana­ lizavo kūrinius, darydavo išvadas apie autorius. Ji suprato rašytojo pašaukimo rimtumą. Jos įsitikinimu, rašytoju tegalėjo būti tik visapusiškai išsilavinęs žmogus". (LK 4 46) 1 9 2 3 m. v a s a r ą Bačinskų šeima nusifotografavo prie nau­ jai pastatyto gyvenamojo namo. Priekyje apačioje Ona ir Bro­ nius, antroje eilėje iš kairės Salomėja, tėvas, motina ir Vik­ toras. Duryse dar kažkoks berniukas ir senas žmogus. Gal senelis. .j L i e p o s 7 d. datuotas eilėr. „Tyruose..." (I 211) L i e p o s 29 d. Alvite įsisteigė „Pavasario" sporto klubas „Šarūnas". Pirmininkas — Vincas Bačinskas. Buvo atvažiavęs prof. J. Eretas, atvežė reikalingų įrankių ir davė nurodymų („Tėvynės sargas", 1923, Nr. 37, p. 414). R u g p j ū č i o l d . dienoraštyje rašo: „Jau baigiasi smagios vasaros atostogos, vos keturios savai­ tės beliko — ir vėl pilkos klasės sienos, namie ankštas kamba­ rys. .. nervų erzinimas... C . •> Kodėl pamėgau aš tamsią, niūrią naktį, kur visa juodais še­ šėliais nuklota... ir pati tapau niūri lyg naktis... < ”.. .> Kilti į saulę — kiekvieno šios žemės keleivio uždavi­ nys. . ." (III 193) R u g p j ū č i o 20 d. datuotas eilėr. „Pajūry" (I 211—212). R u g p j ū č i o p a b a i g o j e iš Kiršų nuvyksta į Vilkaviš­ kį. Į jų butą vietoj Balsių priimtos seserys Kudžmaitės. R u g s ė j o 1 d. dienoraštyje rašo: „Po smagių vasaros atostogų vėl prasideda nauji mokslo metai, darbo, sunkaus darbo metai... paskutiniai gimnazijos suole metai... Paskui... gyvenimo sūkurys nublokš kažkur..." (III 194) VIII kl. pradeda dėstyti šie mokytojai: Vaitkevičius Stepas

— algebrą (3 pam.), geometriją (2 pam.), fiziką (2 pam.), chemiją (2 pam.), kosmografiją (1 pam.),

P u išys-Š ak elė S tasys

Vaičiulis Vincas (kun.) Juraitis Juozas (kun.) Eigner Alvina Vaitkevičienė Petronėlė Kudirka Juozas Kasperskis Liudas Ben-Šahar

— isto riją (3 pam .),

lotynų k. (4 pam.), — tikybą (2 pam.), — lietuvių kalbą (5 pam.), logiką (2 pam.), — vokiečių k. (3 pam.), — prancūzų k. (3 pam.), — higieną (1 pam.), — braižybą (1 pam.), — esperanto k. (1 pam.), teisių mokslą (1 pam.).

Esperanto k. buvo įvesta tik VIII kl. Mokytojas Ben-Šahar, turėjęs tik 5 pam., nuo spalio pr. išvažiavo, ir esperanto k. ne­ bebuvo kam dėstyti. Į VIII kl. rugsėjo 1 d. atėjo 13 mokinių. Grįžo J. Antanavi­ čius, ir vėl buvo priimtas J. Unguraitis. R u g s ė j o 9 d. datuotas eilėr. „Debesys vaiduokliai". (I 212—213) R u g s ė j o mė n . įvyko at-kų kuopos bendras susirinki­ mas. Į valdybą išrinkta S. Kudirka, S. Bačinskaitė, P. Orintaitė ir kt. Kuopos valdyba yra nusifotografavusi. Vidury sėdi S. Kudirka, šalia iš kairės P. Orintaitė ir S. Bačinskaitė, iš de­ šinės— S. Balsys. R u g s ė j o mė n . Salomėja pasiuntė į „Ateities" redakciją keletą eilėr., tarp jų „Pajūry". Pasirašė slapyvardžiu Neris. S p a l i o 2 d . dienoraštyje rašo: „Kova... žūtbūtinė kova!.. Baisios audros siaučia sieloj... Kaip sunku, kuomet žmonės tavęs nesupranta... Sunku... Bet dar sunkiau ir skaudžiau, kai pats savęs, nors kažin kaip steng­ tumeis, negali suprasti, savo sielos pažinti... Tos slėpiningos, audringos sielos, kuri lyg jūra amžinai nerami, blaškos, dau­ žos, veltui stengdamosi išsilieti, išsiveržti laisvėn... Veltui lyg pagautas paukštis nori ištrūkti iš to pasaulio narvo... Stengiuos laikytis kaip galėdama, kad tik kuo mažiausia iš­ siveržtų aikštėn, kas viduj verda... Vienok prieš mano norą daug kas iškyla ir išlaukiniam pasauly reiškiasi... Baisu..." (III 194) S p a l i o 17 d. dienoraštyje rašo:

„Kas gi pasaulis? — Tik kibiikštėlė. .. Kas mano gyvenimas? — Tik valandėlė. ..

Koks trumpas, koks menkutis žmogaus gyvenimas šiame p šauly!.. < . . . > Mes esam Kūrėjo užžiebtos kibirkštėlės, k rios plykstelėjusios staiga — užgęsta, kad, naujai suliepsnoj sios, amžinai spindėtų...

Šiokios ir panašios mintys — kasdieninė mano duona... . išvada žinoma... čia, žemėje, susivienyk su (Aukščiausiąj Amžinąja Tiesa, kad neužgestum... het spindėtum amžinai gėrėtumeis Amžina Šviesybe... Aukščiausias Kūrėjau! taisyk mano žingsnius!.. Švente Dvasia! praskleisk nuo mano proto tą tamsybės uždangą, kč galėčiau išvysti Amžinąją Tiesą". (MMB 57 41) S p a l i o g a l e baigėsi pirmas m. m. ketvirtis. Salomėja tikybos, visuotinės ir Lietuvos istorijos, higienos ir braižyto gavo penketus, vokiečių, prancūzų, lotynų k. ir logikos — ke vertus, klusnumo, stropumo, lietuvių k. ir literatūros, algebrc fizikos, chemijos, kosmografijos — trejetus, o geometrijosdvejetą. L a p k r i č i o 15 d. įvyko gimnazijos penkerių m. sukakt vių minėjimas. Pamokų nebuvo. L a p k r i č i o mė n . išėjusiame „Ateities" Nr. 11 (p. 51' išsp. eilėr. „Pajūry", pasirašytas slapyvardžiu N e r i s . L a p k r i č i o mė n . siunčia į redakciją eilėr. „Debesys va duokliai“ ir dar keletą eilėr. G r u o d ž i o mėn. išėjusiame „Ateities" Nr. 12 išsp. „D< besys vaiduokliai", pasirašytas slapyvardžiu N e r i s . G r u o d ž i o p a b a i g o j e , dar prieš Kalėdų atostoga gražiai perrašo eilėr. „Debesys vaiduokliai" ir įteikia di S. Vaitkevičiui kaip sveikinimą Kalėdų ir Naujųjų metų prog Parašo laišką Julijai Dalibogaitei į Telšius. Į voką taip p< įdeda nurašytą eilėr. „Debesys vaiduokliai". G r u o d ž i o 23 d. išvažiuoja atostogų į Kiršus. Rudenį g-joje mokėsi tik viena Salomėja. Brolis Viktoras : viso tais m. m. nelankė gimnazijos, o Ona ir Bronius rudei neišlaikė pataisų į IV kl., buvo palikti III kl. ir g-jos nelank< 1 9 2 3 m. r u d e n į mergaičių at-kių kuopelė sušaukė 6 si

64

sirinkimus. Visuose dalyvavo ir Salomėja. Buvo perskaityti 8 referatai. 1 9 2 3 m. p a b a i g o j e įvyko moksleivių at-kų ideologiniai kursai Kaune. Vilkaviškio at-kams atstovavo S. Balsys. Jonas Grinius klausinėjo Balsį, kas ta Neris, kuri siuntinėja į „Atei­ tį“ eilėraščius. 1924

S a u s i o 9 d . įvyko mokyt, tarybos posėdis. Nuo sausio 1 d. iš mokyklos pasitraukė mokyt. Eigner. Vietoj jos priimtas mo­ kyt. René de la Croix. VIII kl. jis dėsto vokiečių k. VIII kl. auklėtoju skiriamas mokyt. Juozas Juraitis. Pirmą pusmetį šias pareigas ėjo dir. S. Vaitkevičius. S a u s i o 9 d. Salomėja atvyko po atostogų iš Kiršų į Vil­ kaviškį. S a u s i o 10 d. prasidėjo pamokos po atostogų. S a u s i o 10—12 d. Ona ir Bronius Bučinskai laikė stojamuo­ sius egzaminus į IV kl. Abu išlaikė. S a u s i o 12 d. mokyt, tarybos posėdyje buvo svarstomi sto­ jamųjų egzaminų į gimnaziją duomenys. Ona ir Bronius pri­ imti į IV kl. S a u s i o 24 d. „Ateities“ red. Juozas Mičiulis rašo Salomė­ jai laišką, kuriame dėkoja už atsiųstuosius eilėr. Du išspausdi­ nę, kiti silpnoki. Prašo atsiųsti daugiau. Laiško išsiuntimo data iš Kauno pašto antspaudo — 1924 01 26. S a u s i o 26 d. dienoraštyje rašo: „ . . . lyg mintys nuklydo, lyg pats gyvenimas pakrypo kiton pusėn. Nebe ta, nebe ta jaučiuos. Kažkokia prozaiška, pilka paukštelė... Kitaip ėmiau žiūrėti pasaulin, taikintis prie gyve­ nimo, prie to pilko, nuobodaus, kuriuo minia gyvena. . . kurį kitkart niekinau... < • . /> Oi, skaudu!.. Ne, nenoriu!.. Nenoriu pakeisti spindinčių sielos žvaigždynų vystančiomis šio gyvenimo rožėmis... Gana kūnui sauvaliauti!.. Teužviešpatauja siela... o tuomet karčios mano ašaros virs perlais. . (III 196) S a u s i o 26 d. išsiųstas iš Kauno pašto J. Mičiulio laiškas. S a u s i o 27 d. dienoraštyje rašo: r ;i , „Būdama perdėm, be ribų idealiste, negalėjau suprasti, kaip žmogus gali išgyventi be kilnių, aukštų idealų. O tokių žmonių labai daug, kuriems jaunystės ugnis užgeso, širdis atvėso ir idealai išgaravo.

5. V. A lekna

05

Taip, dabar aš suprantu, nes aš pati gyvenu tikruoju, prozainiu gyvenimu... Neužvydėtina dalia žmogaus be idealų, nors jis ir jaustųsi laimingas.. (III 196) S a u s i o 28 d. gauna laišką iš Juozo Mičiulio. S a u s i o 28 d. datuotas eilėr. „Milžinų šešėliai". (I 213) S a u s i o 29 d. datuotas eilėr. „Prie karsto..." (I 214) S a u s i o 30 d. datuotas eilėr. „Rūpestis“. (I 214) S a u s i o mė n . mirė Salomėjos senelis Mykolas Bačinskas. Sausio pabaigoje ar vasario pradžioje pasiuntė į „Ateities" red. keletą eilėr., tarp jų ir „Milžinų šešėlius". V a s a r i o 1 d. dienoraštyje rašo: „Nors kažkaip liūdnas ir juodas būtų žmogaus gyvenimas; vienok nesuklysiu manydama, kad kiekvienas žmogus turi sa­ vo gyvenimo atsiminimuos šviesių, smagių, neužmirštinų valan­ dėlių. . . “ (111 196—197) „Šventos ir neišdildomos ir visuomet brangios paliko ir ma­ no sieloj tos valandėlės-— prošvaistes... Jos visą gyvenimą saugos mano širdies aukurą... Jos neleis paskęsti mano sie­ lai purvuose... Ne kartą jau buvau bepasiduodanti pasaulio monams, bepuolanti... Jos sulaikė, išgelbėjo. . . < . . . > Labai nedaug mano gyvenime tų prošvaistų, vos dvi: 1) Pir­ moji šventa Komunija... < . . .> Ir šis brangus kūdikystės atsiminimas paliko vien žvaigždė, man bespindinti aukštu­ m oj... Kitas — tai ideali pirmoji (gal ne!) mano meilė. Ta meilė, taip skaisti ir šventa, neleido man eiti purvinu gyvenimo ke­ liu. .. Ji pakėlė mano sielą prie žvaigždžių... Ji sergsti mane nuo nuodėmingos (ar ne) žemiškos meilės... Ji sužadino ma­ nyje šventą meilę Amžinojo Absoliuto!.. Ne žmogaus kūno meilė, bet idealios, skaisčios, grynos sielos m eilė..." (MMB 57 43) V a s a r i o mė n . „Ateities" Nr. 2 (p. 71) išsp. eilėr. „Mil­ žinų šešėliai", parašas — Neris. K o v o 1 d. Lietuvos moterų s-gos tautiniam laivynui rem­ ti Vilkaviškio sk. pakvietė Kauno valstybinio teatro aktorius, kurie suvaidino S. Čiurlionienės dramą „Aušros sūnūs". Salo­ mėja matė tą vaidinimą. K o v o 1 d. Grįžusi iš spektaklio, dienoraštyje rašo: „Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme! Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę sem ia... Labai, labai džiaugiuosi, mačiusi vaidinant „Aušros sūnūs“ 66

(Čiurlionienės). Tai brangenybė, brangiausi mūsų tautos per­ lai! .. O Dieve, kiek gilaus švento jausmo jie suteikia... Tai šešėliai, krauju aptaškyti, milžinų šešėliai, netolimos dar pra­ eities kovotojai už laisvę... O, kaip norėtųs grįžti į tuos gar­ bingus, kruvinus laisvės kovotojų laikus... Kaip miela būtų kentėti ir mirti ant tėvynės laisvės aukuro... Jie žuvo... žuvo milžinai kovotojai po maskoliaus peiliu... Mirė ištremti Sibiro laukuos... Ne! jie nežuvo... jie nemirė... Jie amžinai gyvena... Jų šviesūs šešėliai neapleis tėvynės... Ji e. .. o, garbingi šventi kankiniai! .. Jie Lietuvos laisvės pa­ matiniai akmenys... Jų krauju apkrikštinta atgimstanti tė­ vynė. .. O Lietuva šventoji!.. Tu, aplaistytoji kentėtojų krauju! Tu niekados nežūsi... amžinai skaisti ir jauna išliksi... Tu, kuri pernešei smarkiausias audras, Įšėlusio priešo smūgius... Tavy pasėta sėkla — milžinų kraujas... Tas šventas, pralietas už laisvę kraujas gimdo milžinus..." (MBR 57 44) K o v o 3—5 d. pamokų nebuvo — Užgavėnių atostogos. Sa­ lomėja buvo išvažavusi į Kiršus. K o v o 19 d. dienoraštyje rašo: „O, žeme gražuolėle, kiek smagumo, kiek ramumo, kiek gro­ žio galima pajusti ant tavo ramios krūtinės. Kiek šventų jaus­ mų man sukelia tavo vaizdas... < A C> man ašaros veržias, byra... < . . . ] > Liūdna. Kodėl žmonių sielos taip skirias nuo šios gražios, tyros, blaivios dangaus mėlynės? .." (III 197) S a u s i o —k o v o m ė n. Antanina Adomaitytė padavė Salo­ mėjai savo parašytą eilėr. Salomėja pasakė, kad eilėr. gražus, tik nereikalingas ketvirtas posmas. Jį nubraukusi, eilėr. įdėjo į vieną „Ateities žiedų" numerį. 19 1 9—1 9 2 4 m. Bonifacas Akucevičius rašo: „Tiek gimnazistų susirinkimuose, tiek choro repeticijose ar mokinių pasilinksminimuose — visur Salomėja Bačinskaitė sto­ vėdavo nuošaliau, nesiverždavo į priekį, nesiekė pirmųjų eilių. Į dvi kasutes supinti plaukai su sklastymu per viršų, languota suknelė, per petukus permesta skarelė, tai bemaž tokia buvo Saliutės uniforma. Kartą ėmėmės su broliu, viską suvertėm. — Berniukai, o čia dabar kas? — Bet ir tai buvo pasakyta ne piktai, o su Saliutei būdinga šypsena". („Pergalė“ (Vilkaviš­ kis), 1964, lapkr. 14) „Kol Salomėja mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, dažnai užei­ davo pas mus. Atrodė paprasta, maloni, nors kiti sakydavo, 6 ?.

kad Salomėja nemėgstanti žmonių, esanti užsidariusi, išdidi. Mes, paprasti žmonės, aišku, negalėjome su ja apie ką nors plačiau šnekėti. Kalbėdavomės apie kasdieninius, paprastus gy­ venimo reikalus". (Jeronimas Bačinskas /[ LK 4 12) ,,1919—1924 m. retkarčiais atvažiuodavo į Marijampolę savo buvusių draugių ir savo pusseserių Magdelenos, Onos ir Konstancijos Žemaityčių aplankyti. Dalyvaudavo pasilinksmimuose, mergaitėms paskaitydavo savo eilėraščių",— prisime­ na M. Žemaitytės bendraklasė Konstancija Penčylaitė-Samulionienė. „Prisimenant Vilkaviškio laikų Salomėją, reikia pasakyti, kad ji jau tada savo rimtumu skyrėsi iš kitų mokinių. Pertraukų metu triukšmaudami išsipildavome į koridorius ar į mokyklos kiemą, tik Salomėjos niekados nebuvo kartu. Niekados jos ne­ teko matyti juokaujančios, išdykaujančios, vaikščiojančios miesto gatvėmis. Savo laikysena, savo svajingumu, susirūpi­ nusiu žvilgsniu ji jau tada skyrėsi iš mūsų". (E. AdomaitytėKiaunienė // LK4 41) ,,S. Nėris turėjo įgimtą palinkimą rašyti. Dar gimnazijos suo­ le mokydamasi, nuolat kalbėdavo, kad jos didžiausias noras — rašyti, kurti. Be galo mėgdama literatūrą, ji bodėjosi tiksliai­ siais mokslais. Dažnai pasiskųsdavo: — Oi, kaip nuobodu klausytis fizikos, matematikos, che­ mijos! Ir neiškentusi tardavo: — Duokš kokį lapelį — įrašysiu atminimui vieną kitą pos­ melį. Ir rašo, būdavo, savo sukurtą eilėraštį ar atmintinai išmoktą kurio nors poeto posmą. Kartais įrašydavo kur nors skaitytą aforizmą, kartais savo pačios vieną kitą mintį. Vyresnėse klasėse mokantis, mums visiems jau kildavo klau­ simas— kuo būti? Salomėja sakydavosi norinti būti rašytoja, tačiau ir vėl su išlygomis: — Oi, kad būtų galima studijuoti vien literatūrą be jokių logikų, psichologijų, istorijų ir kitų pašalinių mokslų! Su klase laikėsi paprastai, nuoširdžiai, nes buvo tyli, susi­ mąsčiusi, mažai kalbėdavo. Su mokytojais, kaip ir kiekvieno mokinio, Salomėjos santykiai neperžengė oficialumo ribos, nes mokytojai tuomet popamokiniu metu su mokiniais nebendrau­ davo. Su namiškiais sugyveno gražiai, nors tėvams gal ir sunkoka 68

buvo suprasti savo dukterį. Ji ir namuose būdavo susimąsčiu­ si, melancholiška. Taip pasakodavo jos motina mano tėvams ir giminėms. Salomėja norėjo, kad ir jos broliai, ir sesuo mokytųsi. Suži­ nojusi, kad kurioje šeimoje mokosi tik vienas vaikas, ji sa­ kydavo: — Aš nenorėčiau tik viena mokytis. Aš laiminga, kad mes visi galime mokytis. Lyginant su kai kuriais kitais klasės mokiniais, materialiai poetė buvo aprūpinama neblogai. Tiesa, pertekliaus nesijautė, bet didelių trūkumų taip pat nesimatė. Su keletu mergaičių ji gyveno pas privatų šeimininką. Kambaryje visada būdavo tvar­ kinga, švaru. Salomėja buvo jautri, gera, nemėgo blogio, nors kartais galima buvo joje jausti pasididžiavimą savo talentu, norą pir­ mauti". (Uršulė Jasulaitytė // LK 4 46—47) B a l a n d ž i o 10—12 d. mokinių rekolekcijos. B a l a n d ž i o 12 d. išvažiavo į Kiršus: prasidėjo Velykų atostogos. B a l a n d ž i o 27 d. vėl grįžo į Vilkaviškį. B a l a n d ž i o 28 d. prasidėjo pamokos po atostogų. G e g u ž ė s 1 d. — medelių sodinimo diena. Mieste buvo iš­ kilmingai pasodintas Vilniaus ąžuoliukas. S. Puišys ta proga pasakė kalbą. Vėliau mokiniai mieste sodino medelius, krū­ mus. S. Bačinskaitė dirbo drauge su savo bendraklasiais. G e g u ž ė s 1 d. dienoraštyje rašė: „Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai, Kuriuos skleidei Lietuvai, mūsų tėvynei? .. O Vilniau, Vilniau! Gedimino pilie! Brangioji mūsų sosti­ ne! .. O Vilniau, Vilniau! Tu Lietuvos širdis! Kodėl gili naktis tave gaubia!?. Kodėl nešvinta tau rytas... Pikti lenkai tave kankina... Tavo, lietuvio, vardą nor ištrinti... Ar bepažįsti save, seneli Vilniau?!. Liūdna tavo dabartis... Vien saulėtais atminimais atsidūsta tavo sienos, o brangi bočių sostine! Ir at­ eitį šviesią sapnuoji... Ir lauki, lauki, kas ateis tavęs išva­ duoti. O Vilniau, mes nerimstam, mes ilgimės, ilgimės tavęs. Tavo kančios ir mus lygiai kankina... Mūsų širdys ir mintys kasdien su tavim, o Vilniau! Kasdien širdyse mūsų auga keršto ugnis... Nerimsta tavo sūnūs, spaudžia plieno kalaviją... Nepastovi jų žirgai... Tu lauki, seneli Vilniau, kruvinomis ašaromis pa-

eo

plūdęs, savo išganymo dienos... Tikėk, neilgai teks laukti! Lietuvis moka kęsti dantis sukandęs... bet jo kantrybė — au­ gąs kerštas... Jis lygiai pastovus ir atkaklus savo keršto vyk­ dyme. .. Vargas jums, grobuonys lenkai!.. Artinas jums baisi diena... (Nes lietuvis) Gedimino, Vytauto ainis moka tik per­ galėti arba mirti! .. (MBR 57 44) G e g u ž ė s 3 d. g-joje įvyko savybės vakarėlis. „Kambary, kuriame aš gyvenau, buvo didelis veidrodis. Sa­ lomėja kartais ateidavo pasitikrinti savo išvaizdos. Kartą, at­ simenu, ruošėmės į tradicinį gimnazijos vakarą. Ruošėsi ir Sa­ lomėja. Apsirengus nauja suknele, ji atėjo pas mane pasi­ žiūrėti į veidrodį. Ilgai sukinėjosi, nepatenkinta derinos suk­ nelę. Pagaliau, piktai pratarusi „Stora kaip velnias", trenkė durimis ir išėjo iš kambario. Į pasilinksminimą tą vakarą visai nebeatėjo". (E. Adomaitytė-Kiaunienė:// LK 4 39—40) G e g u ž ė s mėn. , pasak E. Adomaitytės-Kiaunienės, į g-ją atvyko prof. Juozas Eretas ir studentas Juozas Eidukevičius. Prof. J. Eretas skaitė paskaitą visiems mokiniams apie moks­ lą, saviauklą, būdo ir valios ugdymą. Visiems mokiniams la­ bai krito į galvą, kad profesorius — svetimtautis, o taip gražiai kalba lietuviškai. Padarė didelį įspūdį ir jo išvaizda bei orato­ riaus gabumai. J. Eidukevičius abiturientams pasakojo apie universitetą, sto­ jimo sąlygas, studentų gyvenimą. Po jo pranešimo S. Bačinskaitė kreipėsi į prelegentą su klausimu apie literatūros studi­ jas. (Žiūr.: J. Eidukevičius. Poetės šešėlyje // Naujas gyveni­ mas (Prienai), 1974, spalio 26 ir 29) G e g u ž ė s 14 d. (o gal 23?) klasėje nusifotografavo grupe­ lė abiturientų. Iš kairės į dešinę: Salomėja Bačinskaitė, Uršulė Jasulaitytė, Jonas Pečkaitis, Stasys Kudirka, Petras Strimaitis, Jonas Unguraitis, Jonas Antanavičius ir Feliksas Švelnys. G e g u ž ė s 16 d. abiturientai paleidžiami vienos savaitės atostogų prieš baigiamuosius egzaminus. Buvo graži pavasario diena. S. Bačinskaitė pėsčia išėjo į Kir­ šus. „Kaip šiandien atsimenu: buvo tokia pat saulėta pavasa­ rio diena, kai grįžau namo. Rodos, reikėjo tik džiaugtis- O aš įėjau į klėtį, užsidariau joje ir ilgai ilgai verkiau... Ko ver­ kiau, pati nežinojau. Man gaila buvo gimnazijos ir jos dienų, viso to, kas praėjo ir nebegrįš... O nežinoma ateitis stovėjo prieš akis.. . “ (I. Lapinskaitė-Burdulienė II LK 4 93) G e g u ž ė s 16 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Nutarta, jog 70

prie baigiamųjų leidžiami visi VIII kl. mokiniai. (CVA I. 391, ap. 2, b. 1876, 1. 106) G e g u ž ė s 22 d. Kiršuose parašo eilėr. „Aš norėčiau dainuo­ ti apie skaistų gegužį". Rankr. įrašytas ir moto vokiečių k.— ištrauka iš J. V. Gėtės eil. „Minjona" (MMB 66 20). G e g u ž ė s 23 d. iš Kiršų grįžta į Vilkaviškį. G e g u ž ė s 23 d. dalis abiturientų klasėje nusifotografavo. G e g u ž ė s 24 d. 9 vai. rytą prasideda baigiamieji egz.— lietuvių literatūros rašomasis darbas. G e g u ž ė s 24 d. dienoraštyje rašo: „Šiandien pradėjom laikyti kvotimus. Buvo lietuvių rašto darbas tema „Spaudos uždraudimas ir atgavimas". Jau išvakar man susidarė kažkokia keista kvotimų nuotaika. Nervai buvo be galo įtempti. Kažkaip keista, nepaprasta. Man rodos tai, kaip nuotakai paskutinę prieš šliūbą dieną. Nenorėjau nieko valgyti. Anksti atsiguliau, atsiminus direktoriaus žodžius: „Tik gerai prieš kvotimus išsimiegokit". Bet visą naktį neužmigau, tik klajojau, blaškiausi, to keisto ūpo kankinama. Šiandien 9 vai. nuėjom į gimnaziją. Mums buvo paskirta didelės VI klasės kambarys. < . . .> Klasėj susėdus visiems išdalino popierių, rašalą ir 1.1. Asista­ vo p. Direktorius, Šakelė, kun. Juraitis ir atstovas kun. Daili­ dė, buvusis mūsų mokytojas. P. Direktorius perskaitė temą. Aš rašiau penkias valandas". (III 197—198) G e g u ž ė s 27 d. 9 vai. ryto prasidėjo algebros baigiamojo egz. rašomasis darbas. „Išleidžiamųjų egzaminų algebros rašomąjį darbą baigiau pir­ masis. Reikia padėti Saliutei, galvoju, ir skubiai pradėjau ra­ šyti nuorašą. Tik staiga nutirpau: per petį į mano rašomuosius žvelgia mokytojas Puišys. O jis, lengvai palietęs petį, tyliai: „Rašyk, rašyk!" Baigus rašyti, jis patyliukais paėmė lakštą ir padavė Salo­ mėjai",— prisimena S. Kudirka. G e g u ž ė s 28 d. 9 vai. prasidėjo trigonometrijos bei geo­ metrijos baigiamųjų egz. rašomasis darbas. G e g u ž ė s 30 d. 9 vai. prasidėjo vokiečių k. baigiamųjų egz. rašomasis darbas. Buvo dvi temos: „Trumpa Gėtės biogra­ fija" ir „Vilius Telis šauna į obuolį". Katrą rašė Salomėja — nežinia. vG e g u ž ė s 31 d. 9 vai. ryto prasidėjo prancūzų k. egzami­ nas raštu. 71

G e g u ž ė s p a b a i g a . S. Bačinskaitė parašo eilėr. „Drau­ gai! Duokit ranką!" (I 215) G e g u ž ė s p a b a i g o j e ar b i r ž e i i o p r a d ž i o j e nusifotografavo su Julija Ičkauskaite ir seserimis Kudžmaitėmis. SN sėdi su gitara rankose. B i r ž e l i o 1 d. įvyko tradicinė gegužinė, kurios metu, pa­ sak A. Adomaitytės-Goberienės, Salomėja deklamavo P. Vai­ čaičio eilėr. „Ant kalno Ramojaus ugnelė tvaskėjo". B i r ž e l i o 5 d. matematikos egz. žodžiu. Pradžia — 15 vai. S. Bačinskaitė ir šiaip, ir taip sprendžia uždavinį, neišeina. Visa išraudo. — Leiskite, pone Direktoriau, išeiti — man bloga. Išeina. Po valandėlės direktorius siunčia S. Kudirką kviesti Bačinskaitę į klasę. Kudirka randa Bačinskaitę koridoriaus ga­ le Įsispraudusią kamputyje. Nuveda į klasę. Direktorius suran­ da jai lengvutį uždavinį ir parašo trejetą. B i r ž e l i o mė n . nusifotografuoja at-kų kuopos valdyba. Salomėja sėdi tarp P. Orintaitės ir S. Kudirkos. B i r ž e l i o 7 d . tikybos egzaminas žodžiu. B i r ž e l i o 11 d. 15 vai. lietuvių k. ir lit. egz. žodžiu. B i r ž e l i o 14 d. 15 vai. prancūzų k. egz. žodžiu. B i r ž e l i o 15 d. vyresniųjų mergaičių at-kių kuopelė nusi­ fotografuoja. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: 1) Plečkaitytė, 2) Ma­ rija Antanavičiūtė, 4) Salomėja Bačinskaitė, 5) Petronėlė Orintaitė; antroje eilėje stovi iš kairės: 1) Petrė Dielininkaitytė, 3) Tumaitė, 4) Brizgytė, 5) Uršulė Jasulaitytė, 6) Antanavičiū­ tė, 7) Šiškaitė, 8) Julija Ičkauskaite—-iš viso 13 mergaičių. (Nuotr. yra KLM, sp. LK 4 48.) B i r ž e 1 i o 16 d. 15 vai. vokiečių k. egz. žodžiu. B i r ž e l i o 20 d. Lietuvos ir visuotinės istorijos egz. B i r ž e l i o 21 d. mokyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 16). Į V kl. keliamas Bronius Bačinskas. Onai Bačinskaitei skiriamos algebros ir geometrijos patai­ sos, lotynų k. vasaros darbas. B i r ž e l i o 22 ir 23 d. g-j oje vyksta mokinių dailės darbų paroda. B i r ž e l i o 23 d. mokiniai paleidžiami vasaros atostogų. B i r ž e l i o 23 d. abiturientai laiko lotynų k. egz. Įvyksta pe­ dagogų tarybos posėdis, kuriame nutarta išduoti atestatus šiems mokiniams: < 1. Antanavičiui Jonui 2. Bačinskaitei Saliomijai 72

3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13.

Balsiui Stasiui Jasulaitytei Uršulei Kizlaičiui Juozui Kudirkai Stasiui Kulvinskui Alfonsui Pečkaičiui Jonui Stankevičiui Bonifacui Strimaičiui Petrui Švelniui Feliksui Unguraičiui Jonui Vizgirdai Salemonui

Bačinskaitei Onai išduodamas trijų klasių pažymėjimas. (CVA i. 591, ap. 2, b. 1876, L 115) S. Bačinskaitės VIII kl. ketvirčių pažymiai: O 4 O 4 Klusnumas 3 3 3 3 4 Stropumas 5 5 5 5 Tikyba 54 4 3 Lietuvių k. 4 44 Vokiečių k. 4 3 4 Prancūzų k. 4lotynų k. 4 4 4 4 3 3Algebra 3 3 3 33 Geometrija 2 Fizika 3 3 3 3 Chemija 3 44 4 3 3 3 3 Kosmografija 5 Istorija visuot. 5 5 5 5 5 Istorija Lietuvos 5 5 5 5 5 5 Higiena 4 4 4 4 Logika 5 5 5 5 Braižyba 6 10 Pamokų praleista 4 17 CVA Kaune Brandos atestato pažymiai šie: Tikyba Lietuvių k. , Vokiečių k. Prancūzų k. Lotynų k.

■

5 4 4 4 4 73

— 4 4 4

5 4 4 4 3

5 4 4 4 3

Algebra Geometrija Matematika bendras Fizika Chemija Kosmografija Gamta Geografija Istorija visuot. Istorija Lietuvos Higiena Logika Paišyba Braižyba

3 3

4 3 —

3 4 — 3 — 4 — 4 — 5 — 5 5 — 4 — 5 '— 5 — —

.

— — 3 — — —

— 4 5 — — — —

— 3 3 4 3 4 4 4 5 5 4 5 5

(Pastaba: pirmas pažymys — metinis, antras — baigiamųjų egz. raštu, trečias — baigiamųjų egz. žodžiu, ketvirtas — galutinis atestato.) B i r ž e l i o 23 d. Uosijoje įvyksta paskutinė m. m. gegužinė. „Birželio saulė krypo vakarop. Medžių šešėliai nusidriekė per visą šokių aikštelę. Po ilgo valso muzikantai padėjo instru­ mentus. Staiga užsiplieskė laužas. Mokiniai apstojo ratu. Vie­ nas jų, staiga nutraukęs kepurę nuo galvos, sviedė ją į laužo ugnį. „Mes nebe gimnazistai!— sušuko.— Meskit, visi meskit kepures į laužą!" Salomėja stovėjo atokiai atsirėmusi medžio. — Salomėja, ko tu nemeti? — šūktelėjo kažkas. Bet Salomėja niekad neturėjo uniforminės kepuraitės. Ji vi­ sada vaikščiodavo vienplaukė, per pečius persimetusi margą skarelę. Prie jos prieina Bonaventūras Akucevičius ir klausia, kodėl ji nešokanti. — Bonaventūrai, o kas iš to šokio?.. Dviese susikibę bėga aplink vienas kitą kaip kvaili... Užeidavau pas brolį Viktorą. Rasdavau kartais Salomėją, be­ rašančią eilėraščius, bet jų nerodydavo sakydama: — Neiškepti dar, pusžaliai, nepatiks... Užtat užbaigusi noriai skaitydavo susirinkimuose, spausdin­ davo gimnazijos laikraštėlyje. Išdidi nebuvo, bet nekalbi, užsidariusi. Madų nesivaikė, vaikščiodavo su senamadiniais bateliais..."— prisimena B. Aku74

cevičius. (P. Pocius. Lakštingalos pavasaris II Nemunas, 1969, Nr. 11, p. 54) B i r ž e l i o 24 d. įvyko iškilmingas atestatų įteikimas. Į iš­ kilmes buvo kviesti abiturientų tėvai, miesto visuomenės at­ stovai. Vaišės. Šokiai. Jų metu grojo ulonų dūdų orkestras. (J. Unguraitis. Prisiminimai apie klasę, kurioje mokėsi Salo­ mėja Nėris // Kraštotyra, kn. 23, V., 1989, p. 46) B i r ž e l i o 25 d. dienoraštyje rašo: „Šiandien, rytoj dienelė... Ir paliksiu tave, pilkas kambarė­ li. .. Išvaikščiojau šiandien visus takelius, aplankiau visas vie­ teles. .. Taip visa sava, brangu, rišasi su svajų jaunatvės die­ nomis. .. Prozaiškiausiasis mūsų Vilkaviškis! Ir jis mat grožio ir poezijos turi. Šiandien tepastebėjau. Kiek brangių valandė­ lių, smagių ir liūdnų dienelių jis primena". (III 198) B i r ž e l i o 27 d. Salomėja galutinai atsisveikino su Vilka­ viškiu ir išvažiavo į Kiršus. B i r ž e l i o mė n . buvo padaryta I Vilkaviškio „Žiburio" g-jos laidos vinjetė. Pasak U. Jasulaitytės: „Kai buvo daroma mūsų laidos foto vinjetė, ji buvo nepaten­ kinta fotografijų vinjetėje išdėstymu. Mes tebuvome klasėje dvi mergaitės, todėl mus įkomponavo vieną vienoje, kitą kito­ je mokytojų grupės pusėje. Salomėja norėjo kažkaip kitaip". (LK 4 17) B i r ž e l i o mė n. „Kai Salomėja baigė gimnaziją, mano bro­ lis Vincas nupirko jai kostiumą, o aš daviau gražią lovatiesę. Ji labai retai teatvažiuodavo į Sardokus",— prisimena teta M. Žemaitytė (LK 4 16). B i r ž e l i o mė n . datuojamas eilėr. „Užburtoji pilis" (I 216). B i r ž e l i o 29 d. Salomėją Kiršuose aplankė kaimynas iš Vanagiškių k. poetas Juozas Tysliava. Užrašė savo nuotrauką (cheminiu pieštuku): „Pirmoji atmintis mergelei S. Bačinskaitei Kiršuose, 29.VI.1924. Juozas Tysliava" '1 " B i r ž e l i o —l i e p o s mė n. datuojami eilėr. „Kapas prie kapo" ir „Jūra ūžia, jūra dūksta" (I 217). L i e p o s mė n. datuojamas eilėr. „Per ankšta tau šiandien senojoj bakūžėj": 75

Per ankšta tau šiandien senojo] bakūžėj. Tu nori iškilti, kur skraido arai, Kur amžiais negęsta šventi aukurai. Palieki man skausmą beribį širdužėj... (I 218) L i e p o s m ėn . datuotinas eilėr. „Praėjo gėlėtas tylusis ge­ gužis" (I 218—219). L i e p o s mėn. nusifotografavo: nuotraukos buvo reikalinkos pasui, o tris reikėjo pasiųsti su prašymu į universitetą. R u g p j ū č i o 13 d. Alvito vis. valdyba išdavė Salomėjai Bačinskaitei vidaus pasą Nr. 1219184. R u g p j ū č i o 15 d. Alvito par. klebonas kun. P. Maslauskas išdavė pažymėjimą, kuriuo liudijama, kad Salomija Bačinskaitė yra gimusi Alvito par. Kiršų k. 1904 m. lapkričio 17 d. (MMB 6) R u g p j ū č i o 25 d. Salomėja gauna liudijimą iš Alvito vis. valdybos, kad ji tikrai yra Lietuvos pilietė (MRB 9). R u g p j ū č i o 25 d. Salomėja parašo prašymą Kaimo un-to rektoriui, kad priimtų ją studente į Teologijos ir filosofijos fak. filosofijos sk. (MBR 10) R u g p j ū č i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 7— 8 (p. 397) parašyta: „Vilkaviškio „Žiburio" gimnaziją šiemet baigė 11 ateitininkų: S. Bačinskaitė, U. Jasulaitytė, S. Balsys, S. Kudirka..." R u g s ė j o 1 d. Vilkaviškio „Žiburio" g-joje prasideda m. m. V kl. mokosi Bronius, o VII kl.— Viktoras Bačinskas (CVA i. 391, ap. 2, b. 1876, 1. 78 ir 80). R u g s ė j o 2 d. Ant S. Bačinskaitės prašymo užrašoma re­ zoliucija, kad ji priimama į un-tą tikrąja studente. R u g s ė j o p r a d ž i o j e Salomėja atvyksta į Kauną ir ap­ sigyvena pas dėdę Pijų Žemaitį Vytauto prosp. 12. R u g s ė j o 12 d. „Saliomijai Bačinskaitei" išrašoma studijų knygutė. Pasirašo rektorius P. Avižonis ir raštinės ved. R u g s ė j o 12—13 d. vyko studentų at-kų konferencija. Iš­ rinkta nauja valdyba, nutarta leisti žurnalą „Židinys“. Buvo kviečiami dalyvauti ir busimieji studentai. R u g s ė j o 15 d. 15 vai. imatrikuliacijos aktas Didžiojoje un-to salėje. Senasis rektorius P. Avižonis perduoda pareigas naujai išrinktajam Pr. Bučiui. Paskui skaitomos priimtųjų stu­ dentų pavardės. Kiekvienam rektorius paspaudžia ranką. R u g s ė j o 16 d. parašytas pirmas autobiografijos variantas (MMB 2).

76

R u g s ė j o 21 d. pirmą kartą įvyko pamaldos Studentų baž­ nyčioje. Mišias laikė ir pamokslą sakė prof. kan. Blažiejus Česnys. R u g s ė j o 21 d. vakare įvyko at-kų savybės vakaras Met­ ropolio salėje. R u g s ė j o p a b a i g o j e susipažino su „Ateities" redak­ toriais J. Mičiuliu ir J. Griniumi. Įteikė savo eilėr. „Aš norė­ čiau dainuoti apie skaistų gegužį". Jie pakviečia Salomėją dirb­ ti redakcijoje— skaityti atsiųstuosius kūrinėlius, atrinkti tin­ kamus spausdinti, o nespausdintinų autoriams parašyti trum­ pus motyvuotus atsakymus. Salomėja sutiko. Apie tai J. Grinius savo atsiminimuose rašo: „Šitaip 1924 m. atrinkau spaudai kelis eilėraščius, kuriuos buvo atsiuntusi Vilkaviškio gimnazijos moksleivė Bačinskaitė, pasirašiusi Salomėjos Neries slapyvardžiu. Išrinktas sava­ rankišku „Ateities" redaktoriumi 1924—1925 mokslo metams, Salomėją Nerį, neseniai atvykusią į universitetą, pakviečiau redaguoti to žurnaliuko dailiosios literatūros skyrių. Ji savo pareigas ėjo nuoširdžiai: reikalingos medžiagos ji visada pa­ rūpindavo. Yra šiek tiek duomenų, kad ji mane buvo įsimylė­ jusi, bet aš šito nežinojau“. („Ateitininkų keliu", Chicago, 1977, 1. 199) R u g s ė j o mė n . datuotini eilėr. „Lyg sapnas man menasi brangi šalelė” ir „Vieną tik, vieną taką žinai" (I 221). R u g s ė j o mė n. p a b a i g o j e pradėjo lankyti paskaitas un-te. Užsirašė klausyti šių dalykų: Lietuvių lit. Literatūros pratybos Estetikos pagrindai Estetikos istorija

— 3 ■ — 1 ■ —■ 1 •— 1

vai. vai. vai. vai.

Dėst. V. Mykolaitis-Putinas. Psichologija Psichologijos pratybos

— 4 vai. ■— 1 vai.

Dėst. M. Reinys. Filosofijos įvadas Dėst. St. Šalkauskis. Prancūzų lit. Vokiečių lit. . n

■ — 2 vai. .J'

— 2 vai. ■— 2 vai. 77

Svetimų k. ir lit. dėstymo metodika Vokiečių lit. pratybos Dėst. J. Eretas. Bendroji mokslinio darbo metodika Dėst. St. Šalkauskis. Lietuvių k. Lietuvių k. pratybos Dėst. Juozas Balčikonis. Vokiečių kalba — 3 vai. Dėst. Francūzų kalba — 3 vai. Dėst. Lotynų kalba — 2 vai. Dėst. Graikų kalba — 2 vai. Dėst.

— 2 vai. — 1 vai. 2 vai. — 4 vai. — 2 vai. G. Studerus. M. Bobianskienė, M. Račkauskas. M. Račkauskas.

S p a l i o p r a d ž i o j e Lietuvos banke sumokėjo semestrini mokestį (50 Lt). Paskui su kvitu nuėjo į universiteto kancelia­ riją, kur studijų knygutėje įmušė spaudą: „Mokestis įmokėta". S p a l i o 10 d. datuojamas eilėr. „Kapinyne vėjas rauda" (I 221— 222). S p a l i o 12 d. „Gulbės“ salėje įvyko at-kų rengiamas balius, kurio pajamos — per 3000 litų — paskirtos studentų šalpai. S p a l i o m ė n . datuojamas eilėr. „Jūra nerimsta... Šėlstan­ čios bangos“ (I 223). S p a l i o v i d u r y j e parašytas eilėr. „Už tvoros" (I 223). S p a l i o 15 d. dienoraštyje rašo: „O šaltoji žeme, svetimasis pasauli, o liūdnasis mano gyve­ nime! .. Aš jums nedėkinga. Kaip svetima čia visa ir šalta... Aš nebūtį ir mirtį pagarbinsiu... < .. .> Ateik, ateik, šaltoji mirtie... Ateik, pasigailėk manęs, išliuosuok iš tos užkerėtos vienumos. Ateik, mirtie, vienintele mano paguoda, prispausk mane stipriai prie savo krūtinės ir sutriuškink tą žemės keva­ lą — kūną mano, kur mano siela kalėjo..." (III 199) S p a l i o 15—16 d. parašytas vaizdelis „Mano kelias" (III 7—9). S p a l i o 16 d. datuotas Cuiriculum vitae. Yra trys tos au­ tobiografijos variantai. Ji, matyt, parašyta stojant į studentų at-kų sąjungą (MMB 2). S p a l i o 19 d. Salomėja nuėjo pas fakulteto dekaną prof. B. Česnį, kuris jos studijų knygelėje pasirašė, įrašydamas „Vidi", vadinas, ji įskaityta fakulteto studente. 78

S p a l i o 20 d. datuotas eilėr. „Prieš mėnulį" (data kitą die­ ną nubraukta). S p a l i o a n t r o j e p u s ė j e parašytas vaizdelis „Užkeik­ ta pilis" (III 9). S p a l i o a n t r o j e p u s ė j e išėjo „Ateities" Nr. 10. P. 469 išsp. eilėr. „Aš norėčiau dainuoti apie skaistų gegužį". Pasira­ šytas slapyvardžiu Neris. To paties numerio p. 476 rašoma: „Sal. Bačinskaitė ir Ignas Petrušaitis maloniai sutiko padėti re­ daktoriui redaguoti „Ateitį", o „Ateitį" administruoti-ekspediiuoti— S. Balsys". S p a l i o m ė n. susipažino su tame pačiame fak. studijuo­ jančiomis Angele Asevičaite, Emilija Kvedaraite, Ona Jakaityte, Julija Paltarokaite, Kotryna Marcinkaite ir kt. S p a l i o 30 d. datuojamas eilėr. „Atplaukit, debesys juo­ dieji". Jo paskut. posmas: O mirtie, o mirtie tu šaltoji, Tu viena man ištikima ir teisi, Tu viena — mano viltis, paguoda Ir vien pagailėt manąs moki. Tavęs laukiu kaip laimės didžiausios, Kada mano sutriuškinsi kūną, Kuriam siela užburta kentėjo. (1 226) L a p k r i č i o 2 d. datuotas eilėr. „Nyku ir tamsu, aplinkui naktis". Jo paskutinis posmas: Gyvenu lūkesiu ir vilties dvelkimu. Slenka, slenka naktis, aušružėlė jau švinta. Patekės man saulutė. Ir sieloj bus ramu, O tada... užaesink mano liūdną žibintą. (I 226) L a p k r i č i o 2 d. datuotas vaizdelis „Audra pakilo, suju­ do jūra“ (988 73). L a p k r i č i o 4 d. doc. J. Balčikonis skaitė Lietuvos un-to salėje įžanginę paskaitą „Šaltiniai lietuvių kalbai pažinti" („Rytas", 1924, lapkr. 16). L a p k r i č i o p r a d ž i o j e dienoraštyje rašo: „Aš atsisakau nuo gyvenimo džiaugsmo.— Man užginta skin­ ti rožes, bet jų spygliams leista mana širdis badyti. Širdis su­ draskyta. .. Aukuras užgesęs... 79

Aš atsisakau nuo savo skausmo. Ir juoksiuos, kvatosiu... Aš būsiu klounas gyvenimo scenoj“. Ir 1.1. (III 199—200) 1 9 2 4 m. r u d e n į Salomėją vis tebemergino S. Balsys. Nuolat skirdavo pasimatymus, lydėdavo iki namų. Bet Salo­ mėjai tas merginimasis darėsi vis grasesnis, ji vengdavo pasi­ matymų, nenorėdavo būti lydima. 1936 m. vasario 13 d. ji ra­ šė dienoraštyje: „Klausiausi transliuojamos iš Kauno operos „Karmen", ir ji man priminė vieną mano gyvenimo epizodą. Tai buvo prieš 12 metų! (Koks pasiutęs laiko bėgis!) Tą rudenį aš buvau tik įstojus į universitetą. Antrą kartą iš eilės buvau operoj, su sa­ vo „globėju" Stasiuku. Statė „Karmen". Šioji opera mane tarsi sukrėtė, mane pačią man parodė tokią, kokios aš lig šiol sa­ vęs nepažinojau. Aš pasakiau tada sau, kai Stasys mane lydė­ jo namo: „Ne, tu ne Mikela, visai nepanaši į ją ir niekad ne­ būsi panaši į ją. Tu Karmen..." Taip, aš vėliau tikrai buvau Karmen — ne tiktai savo nelaiminga aistringa dvasia, bet ir iš­ gyvenimais. Tą patį rudenį, tik atvažiavus į Kauną, ėmiau vengti Stasio, jau todėl, kad buvau pašėlusiai įsimylėjus vieną studentą, geriau sakant, jo balsą. Tokia buvo mano meilė padūkus, kad aš, jį matydama, alpdavau. O vėliau ir jis buvo paniekintas. Kai dabar pagalvoju, vis dėlto žiauriai pasielgiau su Stasiu. Tiesa, aš jo niekad nebuvau mylėjus, tiktai kaip draugą pakęsdavau, bet užtat jis visą savo ateitį ant šios mei­ lės buvo pastatęs, ir staiga turėjo viskas griūti. Ar ne verta aš buvau Karmen likimo? Dar, atsimenu, vakarais susitikda­ vom, bet tiktai gatvėj,— į butą man nepatogu buvo vestis, nes man buvo gėda, kad dėdė su dėdiene pamatys mano „kavalie­ rių". Vaikščiodama nuošalia gatve, ir aš kiekvieną kartą triuš­ kindavau jo atneštus saldainius — „žuveles". Tie susitikimai vis retėjo, nes aš pradėjau „nebeturėti laiko“. Stasys buvo nusiminęs ir sunykęs, o aš vis dariausi jam įžūlesnė. Pagaliau pasakiau, kad jo nemylėjau ir nemyliu. Man baisu dabar, kad aš galėjau tada tokia beširdė būti. Veltui jis vaikščiodavo gat­ ve ištisom valandom ties mano namu'— aš nebeišeidavau, ne­ susitikdavau su juo. Vieną kartą net dėdė pastebėjo. „Gal tu pamiršai,— sako,— išeik... Tas vaikinas jau porą valandų pa­ gal namą gatvėje vaikšto". Mat dėdė buvo mane su juo porą kartų sutikęs, tai pažinojo. Stasys baisiai krimtosi ir baisius, pilnus tragedijos man laiškus rašė. Aš pati dėl to kentėjau, tačiau nė per plauką negalėjau būti jam švelnesnė. Negalėjau tada, buvau tokia, kokia buvau. Viename desperatiškame sa-

vo laiške jis net revolverį paminėjo — nebesą gyvenimo. Aš bijojau, nes žinojau, kad Stasys niekad nemėgo tuščiai žodžių svaidyti. Ir tai manęs nesugraudino — nepalenkė prie meilės. O kad galima meilę vaidinti, aš turbūt dar nežinojau... Tam­ siom rudens naktim, vėjui dejuojant, aš pašokdavau iš mie­ gų — pasivaidendavo man Stasys su kruvinu smilkiniu už lan­ go bestovįs... Aš kentėjau ir jaučiau, kaip jis kenčia. Vieną dieną ateina pas mane studentas, kur su Stasiu vienam kam­ bary gyvena, ir sako man, kad Stasys sunkiai serga ir prašo mane ateiti. Gerai neatsimenu, bet, rodos, kad aplankiau jį — tik buvau labai šalta ir nepajudinama. Sveikatai pairus, turėjo vargšas mesti studijavęs mediciną------ " (UI 325—326) L a p k r i č i o p r a d ž i a datuotinas eilėr. „Tavo kelią džiaugsmas lydi“ (I 227). L a p k r i č i o p r a d ž i o j e gatvėje susitiko Salį Šemerį. Jis pasakoja: „Universiteto koridoriuje per pertraukas dažnokai susitik­ davome ir retkarčiais pasikalbėdavome. Bet mudviejų pažintis neišsivystė į nuoširdesnę draugystę, nes pasaulėžiūros buvo labai skirtingos. Salomėja dažnai eidavo į bažnyčią, o aš be­ veik niekados. Kai pasirodė mano eilėraščių rinkinys „Granata krūtinėj", susitikusi ji man pasakė: — Tai ką? Užsiimat futurizmu? — Ne! Aš esu ekspresionistas,— atsakiau. — Tai vis tas pats. Geriau rašytumėt kaip visi. — O kas tie visi? — Nagi: Maironis, Liudas Gira, Putinas. — Nenoriu eiti jų pėdomis ir būti epigonu. — Jūs nieko nauja nesukursite, tik pasirodysite juokingas. Ji manęs neįtikino, o aš jos". (S. Šemerys. Aš ją pažino­ jau // Tarybinė Klaipėda, 1974, lapkr. 17) L a p k r i č i o 12—13 d. Kaune, Jėzuitų salėje, įvyko stu­ dentų at-kų konferencija. M. Reinys skaitė paskaitą „Princi­ pai ir gyvenimas". L a p k r i č i o mė n . įžanginę paskaitą universitete skaitė M. Račkauskas. Salomėja buvo užsirašiusi klausyti jo dėstomų lotynų ir graikų k. Bet kai nuo gruodžio 1 d. buvo įvesta at­ skira klasikinių k. specialybė, jai šie kursai buvo neprivalo­ mi, ir ji liovėsi vaikščiojusi į M. Račkausko paskaitas. L a p k r i č i o 20 d. klauso psichologijos paskaitos. Yra likę užrašų. 6. V . A lekna

81

L a p k r i č i o 21 d. buvo lietuvių lit. pratybos. Yra išlikęs Salomėjos pratybų protokolas (MBR 50). Jame rašoma, kad buvo nagrinėjama A. Mickevičiaus „Odė jaunystei", kurią prof. V. Mykolaitis lygina su Maironio „Jaunimo giesme". Skaitoma „Odė" (M. Gustaičio vertimas). Paskui lyginamos A. Mickevičiaus ir Maironio baladės. L a p k r i č i o 24 d. per J. Balčikonio lietuvių k. pratybas rašo pirmąjį rašto darbą. L a p k r i č i o 24 d. — psichologijos paskaita. Tema — spal­ vų maišymo dėsniai. L a p k r i č i o 29 d. dienoraščio įrašas: „Tamsi naktis... Klaidūs keliai... Nuklydau nuo savo ke­ lio. .. Ir amžinai jo ieškosiu... ir nerasiu... Ir amžinai klajosiu kaip užgesusi planeta klaidžiais gyvenimo keliais, tamsią naktį... Gyvenimas mano — juoda naktis. O žmonės tartum pelėdos piktai kvatosis ir nenorės suprast mano kančios ir vie­ numos. .. Ir klajosiu, klajosiu viena... Išstumta esu iš gyvenimo, iš to smagaus, gražaus (kitų žmonių) gyvenimo... Pasmerkta esu amžinai klajoti, be savo ke­ lio ir kentėti... Vargas jiems, kuriems į kelią įžengsiu... Ir klajoji žmogus lyg žaltvykslė po pelkes, lyg toji užgesusi pla­ neta.

Gražus gyvenimas, kai jo vidaus spinduliais jį nušvieti, kai savo vidaus šiluma jį sušildai. . Gyvent! gyvent! gyvent sau ir pasauliui!" (III 211—212) K o v o 20 d. datuotas eilėr. „Kai aplankiau tave, šypsojos rytmetys". K o v o 21 d. buvo koncerte, kur klausėsi Šporo „Džekondos" ir Bethoveno „Heroicos". Parėjusi dienoraštyje rašė: „Lengva lengva širdy... Nebėra tos aistros, to susigraužimo. Ir žmonės toki geri, meilūs. Ir jį mačiau. Ir, rodos, jis žiūrėjo į mane sarkastiškai, su panieka (kaip man kartais atrodo). Aš stengiausi į jį kuo mažiausia žiūrėti. Net slapčia į jį ne­ pažvelgiu; man rodos, tai būtų per daug tuščia, nepadoru ir juk aš neturiu teisės į jį žiūrėti per daug. Man gana, man pil­ nai pakanka, kad aš žinau jį artumoje esant, kad girdžiu jo balsą. Pakanka man vien to, kad veidas įkaistų ir širdis imtų smarkiau plakti, kad meilus sapnas švelniai liūliuotų. < • • •> Ak, jau nebetoli Velykos Štai kažkas, kažkieno stipri ranka paėmė mano širdį... Ir aš — vergė... Toji pati jėga mane amžinai nuo jo skiria, stumia, kad jo nebematyčia, nebegirdėčia... Toji pati jėga am­ žinai su juo riša..." (III 214) K o v o 30 d. datuotas eilėr. „Pavasario svaigulys". II ir III posmai: 94

Tu — aras galingas, aš — gulbė baltkrūtė, Alums tolimos erdvės, mums marių saulutė. Ilgaisiais sparnais mes žvaigždynus apjuosim, Ten dangišką sapną abudu sapnuosim. Kalnų mėlynųjų viršūnės išbalę Palaimins mūs sapną, užburs mūsų galią. O jei tu į žemę sugrįžt panorėsi — Aš tyliai numirsiu alyvų pavėsy. K o v o 30 d. datuotas vaizdelis „Pavasario trimitas" (III 17— 18). K o v o 31 d. datuotas eilėr. „O aš jį pamylėjau": O aš jį pamylėjau Už jo lelijos veidą, Už jo erelio mintį, Už kilnią šventą širdį. (I 253) B a l a n d ž i o 1 d. per paskaitą pasisakė A. Asevičaitei my­ linti J. Grinių. B a l a n d ž i o 2 d. dienoraštyje rašo: „Šiandien aš apsvaigus tebesu, nuo vakarykščios neatsipei­ kėjau. Rytą, eidama į bažnyčią, sutikau Angelę. Ak, kokia man gėda, taip nejaukiai jaučiuosi nuo to, ką ji vakar atspėjo. Geriau gal būtų, kad ji būtų nespėjus. Bažnyčioj taip norėjau jį pamatyti, bet nedrįsau nė karto atsisukti, pažiūrėti į šoną. Ėjom namo su Angele. Ji man pri­ minė vakarykščią. Aš jai draudžiau, prašiau apie tai nebekal­ bėti, nes aš pati nedrįstu apie tai manyti. Ji sako — taip nega­ lima kankinti savo širdį. Sako — jei tik panorėčiau, tai viskas būtų gerai. Bet aš nenoriu jo iš aukštumos į žemę nutraukti, tegul aš kentėsiu dėl to, tegul visą amželį vienumoj pralei­ siu. .. Bet tegu tik jisai man spindi — nepasiekiama žvaigždė. < . . .> Mums bekalbant, beeinant Laisvės alėja, praėjo Puti­ nas.— Nelaimingas žmogus! .. < . . .> Tai todėl, kad — poetas, o poetai beveik visi nelaimingi. Angelė sakė, kad mudu su juo panašūs, mat ji labai gerai jį pažįsta. Aš — abejoju. Juk aš tokia... kaip viena kolegė pasakė, „ewig Weibliche" (amžinas moteriškumas), o jis nar­ sus, drąsus riteris. < . . .> . Šiandien per konferenciją, kuomet kalbėjo apie valios lais­ 85

vę, tai tas man labai į širdį įkrito. Sako — žmogus turi jaustis visuomet laisvas, o laisvas — kai nuolat tobulėja, nuolat aukš­ tyn kyla prie amžino Grožio, amžinos Gėrybės. Sako, kad tos laisvės siekti reikia paaukoti savo žemesnius norus aukštes­ niems. O mano meilė? Mano meilė — žinau — ne nuodėmė, ir ji mano sielos laisvės nevaržo, per ją aš tobulesnė. Kaip ugnis auksą, taip mano meilė ir kančia mano širdį valo. Bet jeigu aš panorėčiau sužinoti, ar jis mane myli, arba jo meilės geis­ čiau, tai, suprantu, tada būčiau verge (III 214—215). Aš atsisa­ kau visko, paaukoju, kad galėčiau galų gale prie Viešpaties kojų suklupti. Daug kartų galvojau ir norėjau į vienuolyną stoti. Ir da­ bar— mielai stočiau, bet tokio vienuolyno nėra. O, kaip mūs vienuolynas... E, jeigu aš klajosiu po pasaulį, tai Dievulis vis bus arčiau negu tokiam vienuolyne. Per daug jau pilkas ten gyvenimas ir nuo pasaulio mažai kuo skiriasi; tai pseudovienuolynas. Kilnios širdys visuomet nelaimingos. Dar prieš Ka­ lėdas kalbėjomės su panele Zoštautaite šiuo reikalu. Ji klausi­ nėjo manęs, liepė nuspręsti, aš beveik nieko neatsakiau, nes nieko tikra negalėjau pasakyti. Taip ir liko. Paskui paliko tas klausimas, ir juomi daugiau nesirūpinau, sau viena nuspren­ džiau, kad ne man toksai vienuolynas. Dabar, nesenai, bejuo­ kaujant p-lė Z-tė pasakė: „ . . . ištvirkęs vaikas". — „Kodėl?" — paklausiau.— „Ar aš geresnė pirma buvau? Man rodos, nors aš ir „ištvirkęs vaikas", bet daug geresnė negu pirma". Sako — atsimainius. Galbūt. Nuo kada, kuomi aš atsimainius? „Prisipa­ žink: man rodos — tu įsimylėjus". Ak, Dieve! atspėjo. Jeigu aš ir neprisipažinau, tai mano veidas pasakė, ir akis užsiden­ giau. „Vargšas vaikas" — pasakė ir kažkokio pavojaus liepė saugotis. Nesuprantu! taip keistai žiūri į mano meilę. Turbūt todėl ir atspėjo, kad aš atšalau nuo to klausimo apie vienuoly­ ną. O čia mana vargšė meilė visai nekalta. Jau tas klausimas seniau išspręstas. O mano meilė ne tik nepavojinga, bet dargi išganinga. Ir jeigu aš eičiau į vienuolyną, tai tik dėl tos mei­ lės. Geriausias mano vienuolynas būtų — tamsus kalėjimas. Pa­ saulis man dažnai per ankštas, o ten viena tikrai išsitekčiau". (MBR 57 64—65) B a l a n d ž i o 2 d. datuotas eilėr. „Ant mano kapo" (I 253). B a l a n d ž i o 3 d . dienoraštyje rašo: „Meilė kaip mirtis neišvengiama. Jei nors pusę tiek mane mylėtum, kaip aš tave myliu, tai 96

pakiltume nuo pilkos žemelės į mėlynas erdves ir nepasiekia­ momis žvaigždėmis spindėtume viens kitam, ir tuomi saldintu­ me ilgas ir karčias ištrėmimo valandas. Aš noriu toli nuo tavęs būti ir tik iš tolo tavo spindinčiu baltumu gaivinti širdį. < . . .> O tu, mano karalaiti, jei sapnas tave užbūrė, eikš, mirsime kartu ir per mirtį amžinai gyvensi­ me kartu. Nemylėdamas ir nekentėdamas dėl meilės žmogus — lavonas. Ak, nelaimingi toki žmonės". (III 216) B a l a n d ž i o 4 d. dienoraštyje rašo: „Jei tu nieko dar nemyli arba jei tu myli mane nors trupu­ tį ta meile, kuria aš tave myliu, tai tikrai mane suprasi. Aš nieko, nieko nenoriu iš gyvenimo, aš tik noriu amžinai tave mylėti tokį, koks dabar esi mano širdy...

Prisipažįstu didelę savo silpnybę: aš — kūdikis, silpnas naš­ laitis kūdikis šiame gyvenime, nes nemoku gyventi, nemoku to gyvenimo įvertinti... Skaudu! .. Bet aš visgi tikiuosi subręs­ ti amžinybei. Aš — nedrąsus ir bailus kūdikis, šio pasaulio sve­ čias". (III 216—217) B a l a n d ž i o 4 d. datuotas vaizdelis „Šešėliai" (III 18). B a l a n d ž i o 5 d. dienoraštyje rašo: „Verbų sekmadienis. „Kas myli savo gyvybę, tas praras ją, ir kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išlaikys ją amžinajam gyvenimui" (Jono 12). , , . . . Jei kas jūsų tarpe regisi išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro paikas, kad būtų išmintingas; nes šio pasaulio iš­ mintis yra paikybė pas Dievą" (šv. Povilo 1 Kor 3). „Nerami mano širdis, kol neatsilsės Viešpatyje". Mano Karalius, dangaus ir pasaulio Viešpats, aplankė men­ ką mano širdį. Brangus ir laukiamas svečias įžengė į menkutį mano namelį. Ir nuleidau aš žemyn akis, nes gėda man dėl mano namelio menkumo. Dangaus svečiui. Vienok džiaugsmo spinduliai veržiasi aikštėn, ir negaliu paslėpti to giedro džiaugs­ mo, kurį užkūrė mano sieloje Kristus savo atėjimu. Galingiausias, Švenčiausias, Jis numylėjo menkas žmonių širdis, nepaniekino jis Betliejaus tvartelio nei dar menkesnio mano širdies kampelio! Sunkiausios ir /tragiš/ desperatingiausios tos valandos, kai nematau pasauly poezijos. Per meilės akinius žiūrint — viskas poezija. Argi ne tas pats tu, kuris buvo Kristaus mylimiausis? Ar ne

7. V . A lekna

92

tas pats, kurį Kristus paliko savo motinos sūnumi ir kuriam motina skyrė savo švenčiausiąją Motiną?" (MMB 57 68) B a l a n d ž i o ū d . dienoraštyje rašo: „Pilna krūtinė pavasario... Nesutelpa širdy tas giedras džiaugsmas. Turiu būtinai su kuom nors pasidalyti tuo skais­ čiu, žydriu širdies pavasariu. Nešiau Angelei knygų per Vely­ kas skaityti ir užėjau pas daržininką, nupirkau pluoštelę nar­ cizų. Tegul tos gėlės nors šimtąją dalį mano džiaugsmo jai suteikia. Angelė tokia gera, kilni mergaitė, ji mokės įvertinti mano širdies pavasarį.

Mano meilė — mano sielos pavasaris. Niekas to nesupras, neįvertins, kas nemylėjo. O, kad jis amžinai tęstųsi — tas ma­ no pavasaris! Kodėl kaip tik aš jį pamatau, tai mano širdy taip giedra, taip dangiškai linksma paliko. Kaip aš noriu jo veidą atsiminti, tai dažnai vietoj jo pamatau dvasios akimis tokį mielą, tokį gerą Kristaus veidą ir prie jo prisiglaudusį mylimąjį mokytinį Joną. Stebisi kai kas, kad aš labai atšalus nuo savųjų, neprisirišusi prie namų, neišsiilgstu. Mat dabar aš dar nesiskubinu namo važiuoti. Tikra teisybė, kad atšalus, tik čia galima dar plačiau suprasti. Atšalus aš nuo visa to, kas mano sielai neduoda mais­ to arba ją net slegia. Galbūt ir bloga, kad aš nejaučiu tos karštos instinktyvinės meilės į tėvus, į brolius. Nors tai yra artimiausi man asmenys, bet aš negaliu nematyti jų ydų, jų silpnybių, todėl aš ir negaliu jų idealizuoti, nors branginu juos kaipo didžiausius savo geradarius ir amžinai jiems kalta dėkin­ gumo. O kiek jau sutikau gražiam Dievo pasauly gražių, kilnių žmonių. Jie tai man sielą užbūrė, jie, nežinodami patys, mane auklėjo, atvedė į tiesos kelią, ašaras šluostė, skausme širdį pagydė: jie taip atvirai ir ryškiai mano klaidas pabrėžė, mane barė — patys nežinot, mano tėvai ir broliai. Jei ir nebebūtų Dievo pasauly tokių žmonių, tai aš juos randu knygose, nors nenešioja mėsos nei kaulų, bet ne mažiau gyvi už šituos". (III 217—218) B a l a n d ž i o 6 d . datuojamas šis eilėr.: Arų sparnais po padanges skraidysim, Degančias širdis į žemę numesim. Tegul paskui nors bedugnėn nukrisim, Tegul sukurtuose laužuos sudegsim. m

Didžiais troškimais per amžius virti, Ugny audringoj per amžius degti! Geriau numirti, geriau numirti, Negu jaunatvės sparnų netekti! (I 254) B a l a n d ž i o 8 d. Salomėja išvyko atostogų į Kiršus. B a l a n d ž i o 8 d. Vakare, jau Kiršuose, rašo dienoraštyje, kaip grįžusi namo džiaugėsi pavasario gamta, tuojau nubėgo prie Širvintos: „Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. Ir mano gyvenimas, ir būdas daug nuo tos vietos priklauso". Vakare sugrįžta darbininkai. Pažįstamas tik Bigelis, su kuriuo kalba­ si apie savo vaikystės dienas: kaip dėdė Bigelis sekmadieniais skaitydavo jai „Šaltinėlį", kaip ji visko jį klausinėdavo. Mama priminė jai vaikystės dienas: kaip ji laukdavusi elgetų, visko jų klausinėdavusi. Elgetos sakydavę: „Didelė užaugsi". ,, . . . o aš palikau tik tokia spirgutis. Na, nėr ko nusiminti, gal sie­ la užaugsiu didelė, didesnė už tuos, kuriems gamta nepavy­ dėjo kūno grožio". Mamai ji pasakodavo Kauno gyvenimo naujienas (III 218—220). B a l a n d ž i o 10 d. datuotas eilėr. „Kai pražys alyvų mė­ lynos šakelės" (I 254). B a l a n d ž i o 11 d. dienoraštyje rašo: „Rytą buvau bažnyčioj prie „Dievo karsto". Švenčiausiąjį svečią priėmiau į savo širdį. Taip pat ir rytoj ir užporyt priim­ siu. Negalėjau taip karštai, nuoširdžiai susitelkti maldoje, nes visa kas priešinosi tos kilnios maldos ūpui, kurs kyla būnant, pav., Kauno bazilikoj ar studentų bažnyčioj. „Karsto" pritaisymas baisiai koktus ir juokingas, mat turbūt tų tamsiųjų da­ vatkėlių skoniu rėdytas. O žmonės, žmonės. Išgelbėk, Vieš­ patie! Beveik vienos davatkos šliaužioja, kaip naginės, atsi­ prašant, susiraukę. Barasi, stumdo vaikučius, susirinkusius pa­ žiūrėti „Karsto" ir švento vandens bei ugnies parsinešti." Aplankiau Albiną, dovanojau jai Nauj. Testamentą. Vargšė taip sunykus, nusibaigus toj „krautuvėj”, rodos, nei jaunys­ tės džiaugsmo, nei pavasario nejaučia. Aplankiau ir senutę Barborytę. Ji, nabagė, baisiai susirūpi­ nusi Lietuvos likimu. Tuoj manęs ir klausia: „Na, kaip, pane­ le Saliute, ar Lietuva dar nežus?" — Ne, sakau, Barborėle, ne­ žuvo ir nežus, nes tiek yra kilnių ir gerų žmonių, kurie ne­ leis jai žūti. 99

Nusiramino. Labai džiaugės ir dėkojo, kad aš, „taip aukšto mokslo", nepamirštu senos Barboros ir nesididžiuoju jos ap­ lankyti. < • . •>

Neilgas musų gyvenimas. Bet kaip jis baisiai nuobodus ir ilgas pasidaro, kuomet užgęsta toji žvaigždė, kuri jį šildo, jam gyvybės ir grožio priduoda. Aš nieko sau negeidžiu šiame pa­ sauly. Tegu jis gyvena kaip visi žmonės, bet tegu tik lieka visuomet toks skaistus, tyras kaip ta baltoji lelija, kuri mano sapną gaivina. Tegu... tegu tik virpa dėl manęs viena mažutėlė, mažiausia jo širdies stygelė. Tai vienintelis mano troškimas šiame gyve­ nime". (III 220) B a l a n d ž i o 12 d. kėlėsi anksti rytą ir ėjo į Alvito baž­ nyčią, kur saulei tekant dalyvavo Prisikėlimo procesijoje ir mišiose. B a l a n d ž i o 12 d. datuoti du eilėr.: „Šiandie man džiaugs­ mas, sieloje šventė!" ir „Iš mėnulio spindulių narcizo žiedas" (I 255). B a l a n d ž i o 13 d. vidurdienį ėjo į Alvitą, buvo bažny­ čioje. B a l a n d ž i o 13 d. datuotas eilėr. „Į didžiąją puotą“ (I 256). B a l a n d ž i o 15 d. įvyko O. Jakaitytės ir J. Ereto sutuok­ tuvės. B a l a n d ž i o 15 d. Salomėją Kiršuose aplankė poetas J. Tysliava, parvažiavęs atostogų pas savo artimuosius į gretimą Vanagiškių kaimelį. B a l a n d ž i o 15 d. vakare dienoraštyje įvertino Tysliavą, o paskui dar rašė: „Kur žmogaus mintys nepraeina, ko jos nepasiekia? Visą gyvenimą ėjęs, vos šimtąją dalį savo numatytojo kelio žmogus nueina. Na, ir tada, kai ant krašto savo kapo duobės atsistoja, išvysta apgaulingas savo viltis šalin belekiančias. Aš žinau, gerai žinau, kad mano siekiamasis objektas yra tik ap­ gaulingas sapnas, bet... tegu man kas į jį kelią pastoja! . . Sal­ džiai vilioja pražūtis! Visa toj ašarų pakalnėj apgaulinga. Jei nori gyventi — sapnuoki! Nubudęs prakeiksi ir savo sapną, ir savo klaidą — nedalią. Bet kitas sapnas vėl žuvusį pakei­ čia, vėl tave grąžina naujam gyvenimui, iki užges kaip me­ teoras. Jei ne, tai žmogus gyventi negalėtų". (III 221) B a l a n d ž i o 20 d. grįžo į Kauną po atostogų. B a l a n d ž i o 20 d. datuotas eilėr. „Sapnavau: žydėjo vyš­ 100

nios" (I 256) ir galbūt vaizdelis „Be pastogės" (III 23). Rankr. datos mėnuo įrašytas neaiškiai: IV ar IX. B a l a n d ž i o 22 d. prasidėjo paskaitos un-te po atostogų. Salomėja tą dieną dienoraštyje rašė: „Prie auditorijos durų šiandien rytą atėjus pamačiau jį be­ sikalbant kuopelėje. Jis manęs turbūt nematė — įsmukau į au­ ditoriją. Ak Dieve, juodi debesys mano padangėj susirinko, sieloj sutemo. Kaip skaudu, liūdna ir pikta. Visi sveikinamės po švenčių vėl susitikę. O Dieve, kodėl aš negaliu jo pasvei­ kinti? Aš praėjau pro šalį ir net nepažvelgiau į jį, nors visi mano linkėjimai ir sveikinimai tik jam vienam priklauso, visa mano širdis tik jam. Sėdėjau suole — apsiniaukus kaip rudens naktelė, vos vos tik nepasipylė lietus iš mano „žydrųjų akelių". Atėjo Angelė — sveikino ir dėkojo už atneštą prieš Velykas „bukietą". Vedėsi mane į koridorių, bet aš atsisakiau.— Nebijok, jis išėjo... ei­ nam. Ak, kam ji man vėl jį prikiša?" (III 221—222) B a l a n d ž i o 22—25 d. galbūt datuotinas eilėr.: Kam tu manęs nuolat klausi, Koki man žiedai dailiausi? Tu žinai, kad aš myliu — To paslėpti negaliu... (I 256) B a l a n d ž i o 23 d. dienoraštyje rašo: „Sužydo visos gėlės dėl manęs. Aš paliksiu žemę, išeisiu... Nė vienos gėlės neskinsiu — težydi... Vieno, tik vieno trokštu, kad galėčiau palikti pasauliui sa­ vo sielos pavasarį, kad galėčiau paberti į žemę visas tas nuo­ stabias gėles, mano širdy sužydusias". (III 223) B a l a n d ž i o 25 d. dienorašty rašo: „Angelė kenčia, nes abejoja savo Joneliu. Prašė, kad aš ją nuraminčiau. Dieve, kaip žmogus gali duoti kitam, ko pats ne­ turi.

Man baisiai nemalonu, kaip Angelė užveda kalbą apie Jį. Aš nenoriu kalbėti apie tą žmogų, kurį myliu. Jo vardas pa­ čiam mano širdies dugne užrakintas, ir niekam jo neatrakin­ siu, nei jis pats nežinos. Angelė anąkart per mano neatsargu­ mą surado raktą ir pažvelgė į širdies dugne paslėptą mano brangenybę. ... , , < • • • >

•'

101

.i.'

..

'

Bet visgi man kartais taip ilgu, taip trošku gražiajam pasau­ ly. Jame nesutelpa ir negauna atbalsio mano džiaugsmo akor­ dai". (III 223—224) B a l a n d ž i o 25 d. datuojamas vaizdelis „Žydėjo jazminai" (MBR 69 7—10) ir po jo eilėr. tekstas. B a l a n d ž i o 27 d. dienoraštyje rašo: „Visą dieną šiandien su Angele praleidau. Po pietų ėjom į Vytauto kalną, nusinešėm knygų — manėm, studijuosim. Bet visą laiką praleidom, savo širdžių slėpinius besipasakodamos. Angelė daug man pasakojo apie savo Jonelį, apie jųdviejų meilę ir santykius. Nežinau, kažkas krūtinėj kartu pasidarė ir ašaros suspindėjo akyse. Nežinau, jeigu tas jausmas, kurį pajutau, būtų tai, kas mane traukia prie žemės, prie senai numintų kelių, tai aš jį iš­ plėščiau iš krūtinės. Ar iš kvailumo, ar per didelės drąsos aš einu per gyvenimą be jokio kelio, t. y. visai naują, niekie­ no neitą kelią einu. Jeigu aš nestoviu vietoj, vadinasi, aš — di­ džiausia futuriste. Angelė pastebėjo mano ašaras ir klausė, kas man pasidarė. Paskui suprato. Sakau — vieną, tik vieną slėpinį norėčiau ži­ noti, kurs man būtų išganymas, nes nereikėtų klaidžioti ne­ pramintais takais. Prašė manęs, bet aš nedrįsau pasakyti. Susiprato pati. Prilygino mane „dušui", kurį tas geraširdis gydytojas atvedė į kelią ir išgelbėjo. Taip, aš esu tas „glušas“, bet ne visi, sakau, glušai sutinka gyvenime tokį gydytoją. Ji juokėsi iš manęs, kad aš — romantikė, kad aš naivi — vaikas.— Ak, tas man nepakenčiama! Kada gi aš išeisiu į gyvenimą, kad visuomet vaikas būsiu, o žinau, kitokia aš nebūsiu: ir pasęsiu, liksiu vaikas. Ak Dieve, Dieve! (III 224—225) < • • •> Tavo, Viešpatie, valia! Ten aš einu, kur mostelėsi savo šven­ ta ir galinga ranka. Ar liepsi man būti karalaite savo sapnų žydroj viešpatijoj, ar paprasta žemės moteriške — tęstojasi Ta­ vo šventa valia, man bus didžiausias džiaugsmas ir išganymas ją vykdinti. O gal man uždėsi, Viešpatie, savo sunkų kryžių ir liepsi mir­ ti iš meilės? Bet Tu padarysi, kad man Tavo kryžius bus sal­ dus ir Tavo našta lengva. Tu, kuris kentėjai ir numirei iš mei­ lės, nors Tau nedėkingas pasaulis nė šešėlio tos meilės nedavė, duok Tu man savo saldžios meilės lašelį, kad nebūtų taip karti mano gyvenimo taurė. Aš klupau prie Tavo kojų, Viešpatie. Parodyk savo tarnai­

m

tei ke]ią per pasaulį, kuris jai svetimas ir klaidus". (MBR 57 78—79) B a l a n d ž i o 27 d. datuotinas eilėr. „Vytauto kalne aukšti kaštonai". Rankr. (MBR 69 16—17) jis be datos. Paskut. pos­ mas: Aš karalaitė. Visas ir visas mano pasaulis — Dangus žvaigždėtas. Bet mano sapnas daug daug gražesnis — Jame pasaulio grožis sudėtas. (I 257) B a l a n d ž i o 28 d. dienoraštyje rašo: „Šiandien per padagogikos pratybas daug džiaugsmo turė­ jau. Koreferavo Jonelis. Kai jis kalba — mane kažkoks jausmas pagauna, tarytum ekstazėn įpuolu. Bijau, ar kas tik nepaste­ bėjo. Jeigu į mane kas nors žiūrėjo, tas tikrai suprato mano jausmą". (III 225). B a l a n d ž i o 29 d. paskaitų užrašų juodraštyje įrašytas vo­ kiškas tekstas: „Das Recht zu trösten haben die Leute, die aus der Tiefe überwurdenen Schmerzen kommen und einen Standpunkt über das Leben und über sich selbst genommen haben" *. Žemiau netiksliai, matyt, iš atminties, įrašytas Maironio ei­ lėr. „Džiovininkė" — 4 posmai (MBR 50 19). B a l a n d ž i o 29 d. dienoraštyje rašo: „Prigimtis savo turi atsiimti: ji, sako, smarkiai baudžia jai nusikaltusius. Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriš­ kumas susikaupė manyje. Pabudo manyje nesuvaldoma aistra gyventi, gyventi pilnu realiu žemės gyvenimu: kentėti jo kančias ir džiaugtis jo džiaugsmu. Žemą motiną noris aistriai išbučiuoti, kad ji visa tai gali duoti, prie ko taip veržias alkani jausmai. Nejau! Argi aš nusileisiu iš savo šaltų ir didingų aukštybių žvaigždynų į žemę ir jos paprastą visų mėginamą gyvenimo srovę? Bet priešintis nepajėgiu ir neturiu pagrindo. Prigimtis šaukia, jog žemei esu sutverta ir neprivalau jos niekinti. Štai matau prieš save kelią tokį platų, tokį aiškų ir tikrą, kuriuo nuo amžių ėjo ir amžius eis, bet galo neprieis. Jo gale aureo­ lės nušviestas spindi žodis Žmoniškumas. Tuo keliu aš turiu išeiti į gyvenimą ir savo sielos skaisčius pasaulius turiu su­ jungti su realiu gyvenimu. .... f ., * „Teisę guosti turi tie žmonės, kurie yra išgyvenę skausmą ir susidarę požiūrį į gyvenimą ir save“. (V ok.)

103

Tik tuo keliu eidama, aš atliksiu tiksliausiai ir gražiausiai moters angelo užduotį, ten įgis atspalvio ir jėgos visos many glūdinčios sielos galios. O nenumaldomos aistros pagundos prigimties lūpomis į ma­ ne prabilo turbūt tik todėl, kad aš tuo keliu negaliu eiti, kad ne man tas kelias. . . . Ir būsiu aš prie uolos prikaltas Prometėjas, ir mano skausmas neišseks, o mano kančios neturės galo... Širdis kas dieną mirs ir per amžius nenumirs. Pasigailėk manęs, pasigailėk, galingasis pasaulių Valdove! Aš, karalaitė, atsižadu savo karūnos ir užmirštu savo aukštų­ jų pasaulių sritis. Aš puolu kaip vergė po Tavo kojų — duok man gerti iš žemės gyvenimo taurės". (III 226—227) B a l a n d ž i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 4 (p. 139) išsp. eilėr. „Pavasario svaigulys", pasirašytas slapyvar­ džiu Neris. Šiame numeryje yra G. Valančiaus str. „Gyventi", kurį poetė galėjo būti perskaičiusi, balandžio 29 d. sėsdama rašyti dienoraščio, ir pasinaudoti kai kuriomis straipsnio min­ timis. B a l a n d ž i o 30 d. dienoraštyje rašo: „Antram aukšte skambina pianinu. Aš sustingau savo vir­ tuvėj prie menko stalelio ir plunksna iš rankų iškrito. Muzikos tonai — baltučiai, skaidrūs angelai paėmė sielą iš jos menko narvo, paliko siela pavargusį kūną. Ir neša, neša baltą, lelijo­ mis vainikuotą mano sielą į ramias, mielas ir žodžiais neišreiš­ kiamas žydras aukso šalis. Ir supa, supa saldus narcizų ir kon­ valijų aromatas. Plasta baltos skaidrios esybės. O mano siela visų laisviausia, visų linksmiausia.

Muzika pernešė mane į naują grožio pasaulį. Ten radau aš daug pažįstamų veidų. Ir jis, mano sapno karalaitis — baltas narcizas, sėdėjo jaunimo būry. Ak, kaip man gera, kaip leng­ va. . . Ir aš kaip drugelis žiedus, kaip švelnus vėjelis jūros bangas bučiuoju švelnius jaunus veidus. Duok rankelę, mano karalaiti:— Mes paskrajosim kartu sau­ lių bangose... Mes išbučiuosim švelnutes baltųjų žiedų lūpu­ tes. Baltasis mano karalaitis man atsakė: — Aš — žmogus ir že­ mė mano tėviškė.— Bet tu, brangusis, ilgiesi... Ir tu turi rak­ tą nuo mano numylėto grožio pasaulio. Tad ateik, ateik! Tau sutaupiau švelniausius muzikos tonus, tau — saldžiausias gėlių aromatas. Užugdžiau tau balčiausių

104

lelijų. Tavo — mano dainos. Tau visa mano širdis ir visas ma­ no sielos pasaulis. Šalin, tamsios šmėklos, iš pilkos proto srities atskridusios! Nedrumskit šešėliais mano šviesaus regėjimo". (III 227—228) G e g u ž ė s 3 d. un-to at-kų draugovės abstinentų sekcija suorganizavo gegužinę. 14 vai. norintieji dalyvauti rinkosi Daukanto g. gale prie siaurojo geležinkeliuko stotelės ir išva­ žiavo į Panemunę. Išlipę nuėjo prie Napoleono kalno, o gegu­ žinė vyko Jiesios pašlaitėje. Salomėja taip pat joje dalyvavo. Po dviejų dienų ji apie tai rašė dienoraštyje: „Aš maniau, kad ir jis bus, bet jo nebuvo. Mudvi su Angele išsiskyrėm iš būrio ir vaikščiojom vieni dvi. Rinkomės gėlių, kalbėjomės apie dalykus, tik mudviem žinotinus. Paskui radom labai gražią vietą ir susėdom ant stataus ža­ lio kranto. Žemai žaidė jaunimas, vos marguliavo iš krūmų, tik dainavimo garsai toli siekė. Jo ten nebuvo. Mano brangaus, dievinamo jaunikaičio ten nebuvo". (III 228—229) G e g u ž ė s 4 d. nuėjo į universitetą. Per prancūzų lit. pra­ tybas prof. J. Eretas paskyrė Salomėją „vesti kritiką". Un-te sužinojo, kad susirgo Angelė. Po paskaitų ją aplankė (III 229). G e g u ž ė s 5 d. vakare rašė dienoraštį, pasakojo apie sek­ madienio gegužinę, užsiminė pirmadienio darbus (III 229). G e g u ž ė s 5 d. datuotas eilėr. „Pajiesy" su prierašu iš cik­ lo „Angelas". Šio eilėr. I var. tą vakarą buvo įrašytas kitame sąsiuvinyje (MBR 69 15). G e g u ž ė s 5 d. gal galima datuoti ir kitą eilėr. „Jiesios krantus dengia sniegas“, kurio pirmajame rankr. (MBR 69 16) yra dar toks paskut. posmo variantas: Skęsta jau balta dienelė, Leidžias saulužėlė Tolimuose vakaruos. Labanakt brangiam Joneliui: Apie mane tesapnuos. G e g u ž ė s 6 d. klausė J. Balčikonio lietuvių k. paskaitos (MMB 50 19). G e g u ž ė s 6 d. datuoti užrašai: Kupiškėnų tarmė, panevė­ žiečių. Dienoraštyje rašo: „Vakar, eidama į paskaitas, mačiau baltąjį bernužėlį su nau­ ja balta skrybėle. Ir šiandie jį mačiau paskaitose" (III 229). 105

G e g u ž ė s 7 d . dienoraštyje rašo: „Taip man sunku, taip sunku, kaskart skaudžiau, kai dėdė su dėdiene užveda kalbas, tokias kvailias, užgaulias ir netei­ singas. Jie nieko daugiau ir nekalba, kaip tik kitus smerkia, teisia ir apšmeižia. Juokiasi iš manęs, kad aš virtuvėj su tarnaite „susidrauga­ vus" gyvenu. Mano, užgaus, bet nė kiek manęs tas neužgauna. Tikrai man čia jaukiau, linksmiau ir smagiau. Prieš einant gulti skaitau šv. Evangeliją. Mano draugė labai ją pamėgo ir prašo nepraleisti nė vieno vakaro neskaičius. Da­ bar skaitau šv. Pauliaus laiškus.

Daug liūdesio ir skausmo šiandien turėjau. Angelė visai ne­ be ta. Taip persiėmė savo nykiais spėjimais, abejojimais, kad stačiai apsirgo. Ką aš duočiau, kad galėčiau dalį to kentėjimo nuo jos sau paimti! Visokiais būdais stengiaus nuraminti — vis­ kas veltui. Parašiau jai eilėraščių, bet labai apvilta likau, nes jai dabar jokia poezija neturi vertės. Mačiau šiandien tą brangųjį bernelį, be kurio man pasaulis nebūtų toks gražus ir žavėjantis. Jis — toji pavasario saulutė, kuri išugdė mano širdy stebuklingas gėles, kuri mano sieloj šviesų pavasarį sukūrė ir suvirpino stebuklingos muzikos to­ nus. Negaliu suprasti žmonių, o gal daugiau pati savęs nesupran­ tu. Kodėl žmonės taip kenčia, graužiasi ir nyksta, kai myli? Aš irgi myliu, ir mano meilė daug didesnė, daug skaistesnė, nes ji iškyla virš šio pasaulio ir ten, aname Amžino Grožio pasau­ ly, baigiasi prie Viešpaties kojų, susiliedama į vieną nesibai­ giančios meilės ir Džiaugsmo harmoniją. Kodėl aš nesikremtu, nesigraužiu? Gal aš tikros meilės nepažįstu? Aš nieko nenoriu iš to mano sielos karalaičio, kaip tik to vieno trokštu, kad jis visados toks paliktų, kokiu jį dabar matau, kad visados būtų toks skaistus, grynas ir nekaltas. Aš nieko daugiau nenoriu ži­ noti apie jį, kaip tik tiek, koks jis yra mano pasauly". (III 230—231) Sis dienoraščio tekstas datuotas du kartu: matyt, rašė su per­ trauka. Kitame sąsiuvinyje (MBR 69 12) ta pačia diena datuo­ tas dar toks tekstas: „Klupau aš Amžinosios Saulės nušviestoj maldykloj. O ma­ no siela danguj gyvena ir beribiam džiaugsme plasnoja. Ir ne­ žinau aš savo džiaugsmo puotos pradžios nei galo. Ir rodos

m

man, jog amžina saulė mano sieloj bus ir amžinas žydrutis pa­ vasaris ją apsupa, ir amžinu saulėtu ir ramiu šventadieniu vi­ sas pasaulis pavirs, ir amžinai skambės dangaus muzika, ir am­ žinai plastės širdis (angelų sparnais) didžiojoj ekstazėj. Ir užmiršau aš viską, viską, kas tik mane slėgė, spaudė prie purvinos žemės. Užmiršau, jog aš elgeta, be galo alkana ir nudriskus. Užmiršau ir žmones, kurie vietoj duonos man akmenį metė, ir tuos, kurie vietoj pridengti dar labiau mane apnuo­ gino, nutraukdami paskutinius rūbų skiautus. Visa užmiršau ir visa dovanojau. Aš dabar — karalaitė klupau..." (III 231—232) Iš g e g u ž ė s 7 į 8 d. n a k t į : „Visą pereitą naktį sapnavau vien jį — mano karalaitį. Ro­ dos, gana gražūs buvo sapnai, bet jų negaliu sau prisiminti. Viena tik labai ryškiai atsimenu. Rodos, Angelė man pasa­ kojo ir lyg pati savomis akimis regėjau: buvo gegužinė. Jam atsirišo kaklaraištis. Angelė sako: „Štai atsileidęs tavo kakla­ raištis.. ." ir patraukė, kad vėl stipriai stovėtų. Čia jis staiga pagriebė jos rankas ir taip aistriai, aistriai bučiavo. Aš baisiai likau apsivylus. Ir su rezignacija tariau: „Nieko man nebeli­ ko: mano rūmai sugriauti, aukuras užgesęs ir mano sapnas iš­ blyško. .." (III 233) G e g u ž ė s 8 d . vakare dienoraštyje rašo: „Ak, kaip giedra, skaistu ir šventa mano sieloj! Kaip džiu­ gu ir gera mano pasauly! Niekad nebuvo man žmonės toki ge­ ri kaip šiandien. Kai einu gatve, tai meilūs vaikučių veidai man šypsos ir geros, malonios praeivių akys mane sveikina. O dangiška harmonija! Žydi gamta, žydi mano širdis, žydi visų žmonių veidai, ir širdys, ir rojaus švelnus aromatas svaigina, svaigina. Per paskaitas šiandien baisiai laisva ir nerami, ir nerimta buvau. Gyvenimas — žaidimas, ir visi mano kolegos ir profe­ sorius— vaikai, toki meilūs, švelnūs, geri vaikučiai. Tik kodėl gi jie visi taip rimtai sėdi, varžosi savo laisvę, kodėl jie ne­ žaidžia? Ak, kaip netinka Mykolaičiui tas nuduotas rimtumas. Juk jis toks išdykėlis vaikas — Putinas, tai kam jis čia tą sve­ timą kažkokią rolę vaidina. Nesuvaldomas noras traukte trau­ kia bėgti ant katedros ir užimti profesoriui burną — kam jis čia juokus dirba. Taip noris išbučiuoti visus jaunus vaikiškus kolegų veidus, smarkiai visus pasukti ir išvesti į gamtos žai­ dimą. Draugai, brangūs mano broliai, mano širdies žiedai! Numeskit tas kaukes, kam jums kaukėmis dangstyti savo jaunas, 10?

tyras širdis. Būkit atviri ir nuoširdūs, kaip tos gėlės, kur savo veidus suka į saulę, nes patys esate pavasario gėlės! Tikrai pagundos mane šiandien per paskaitas užpuolė. Ne­ galiu ramiai nusėdėti: norisi užkelti kojas ant suolo; noris ko­ legas papešiot už plaukų ir už ausų patraukyt, ko jie toki tin­ gūs vaikai — nenori žaisti. Noris juos vėl nuglostyti ir nubu­ čiuoti, ir atidengti jų vaikiškam smalsumui kažką labai įdo­ maus ir smagaus". (III 232) G e g u ž ė s p r a d ž i o j e juodraštyje (MBR 69 14—18) tarp kitų tekstų įrašė 7 atskirus fragmentus — posmus, kuriuose išsakyta to pavasario nuotaika (I 259-—260). Vienas iš jų: Neieškokit manęs būryje Bepuotaujančių linksmai draugų. Neatrasit manęs gatvėje Tarp pasaulio triukšmingų juokų. (I 260) G e g u ž ė s 10 d. datuojamas vaizdelis „Užsimiršimo valan­ dėlė". Pradžia asmeniška: „Saulėtas gegužės sekmadienis. Pradėjau skaityti rimtą kny­ gą. O išdykęs vėjelis pro atvirą langą nebyliai mane kalbina, vilioja žaisti. Didelis burtininkas tas pavasario vėjas... Išsi­ tiesiau kėdėje, sunėriau už galvos rankas, o vėjas burtus man šnibžda... Viršuj skambina pianinas. Ir palikau aš rimtą knygą, ir nuskridau su grakščiais, leng­ vais tonais, su vėjo plačiaisiais sparnais į žydrąsias dausų pla­ tybes, kur balti debesėliai liūliavo. Kregždės skrajojo po kie­ mą, ir aš su jomis skrajojau lengvučiais svajų sparnais. Balti jazminai svaigina drugius, ir aš apsvaigau. Praėjo kažkas pro langą ir nutraukė mano akių šventą pokalbį su žydrąja to­ luma. Priešais sienoj kabąs paveikslas žvelgė į mane piktai ir ne­ patenkintai: — Jau tu vėl į sapno glėbį palinkai!" Nebaigė rašyti... Po šio pirmo varianto teksto yra įrašytas dar toks posakis: „Sapno tuštumą tik nubudęs pastebi. Gyvenimas — komedija. Geriau į komediją". (MBR 69 17—18) Švariai perrašytas kitame sąsiuvinyje (III 18—20). G e g u ž ė s 10 d. 20 vai. šv. Zitos salėje buvo at-kų organi­ zuotas koncertas. Programą atliko J. Dvarionaitė, O. Rymaitė,

m

smuikininkas J. Motiekaitis, at-kų choras. Po koncerto — šo­ kiai. Salomėją į koncertą nusivedė Angelė. Parėjusi rašo dieno­ raštį: „Buvau koncerte. Nenorėjau ir kartu norėjau į jį eiti. Taip norėjau, nes ten jis dainavo (J. Grinius buvo at-kų choro da­ lyvis.— V. A.), ir vėl nenorėjau dėl jo: kad jis mane matys. Kad būtų galima palikti tas niekšingas kūnas ir tik siela ten dalyvauti! Angelė manęs neatleido. Taip, regėjau savo išblyškusįjį karalaitį. Bet ir jis mane re­ gėjo. .. ir tas man gerą nuotaiką sugadino ir ramumą atėmė. Užėjau pas Angelę. Paskui mane palydėjo. Užminė apie jį, kad jis paskutiniu laiku kitoks — susirūpinęs. Aš manau — daug turi darbo — ir kvotimai rūpi. Aš noriu apie jį girdėti, bet nedrįstu klausyti, kaip nedrįstu į jį žiūrėti. Kiek pažvelgiu vogčia, tai man ir gana". (III 233) G e g u ž ė s 11d. dienoraštyje rašo: „Nežinau, kas čia kaltas, kad aš šiandien kaip nesava. Ma­ nau — daug prisidėjo fizinis nusilpimas. Jaučiuos nuovargį ir krūtinėj skausmą, vaikščioju kaip apsvaigusi. Atėjau į paskaitas ir atsisėdau koridoriuj ant suolo. Netru­ kus praėjo jis ir manęs nepasveikino. Tad štai ir priežastis, tokia menka, juokinga. O kiek kartų aš jam neatsakiau į pa­ sveikinimus? Jis pilnai turi teisės daugiau manęs nesveikinti, jeigu aš neatsakau. Per psichologijos paskaitą štai kokio turi­ nio korespondenciją varėm su Angele". (III 233) G e g u ž ė s 11d., eidama iš paskaitų, susiginčijo su Angele ir Miliute-Emilija Kvedaraite. G e g u ž ė s 12 d. į paskaitas ėjo popiet. Stengėsi būti gerai nusiteikusi, ir tai jai sekėsi. Un-te rado jį stovintį koridoriuje, pasisveikino. Parėjusi iš paskaitų, apsuko ratu Michalinką, kuri nustebusi pamanė, kad panelė pasigėrusi, o toji paaiški­ no: „Širdis pražydo, širdis, Michalinka!" Vakare visą savo dienos nuotaiką surašė dienoraštyje (III 235—236). Tai paskutiniai šio sąsiuvinio puslapiai. G e g u ž ė s 12 d. datuotas vaizdelis „Sapnas" (III 20—21). G e g u ž ė s 10—12 d. (o gal ir kiek vėliau) naujame stora­ me sąsiuvinyje (987) pradėjo perrašinėti vaizdelius. Pirmasis — „Užsimiršimo valandėlė", toliau — „Sapnas" ir kt. G e g u ž ė s 13 d. klausėsi J. Balčikonio lietuvių k. praty­ bų (MBR 50 20), filosofijos įvado — S. Šalkauskio paskaitos (50 39).

m

G e g u ž ė s 15 d. juodraštyje įrašyti tokie sakiniai: „ — Apie ką mes kalbėsime, drauguže? — Apie pavasarį ir meilę, apie poeziją ir apie širdį". Žemiau žodis ,,Sirdis", matyt, kažkurio apsakymo antraštė, o greta data: 1925.V.15. G e g u ž ė s 15 d. 20 vai. un-to salėje įvyko iškilmingas at-kų draugovės posėdis. Iš čia visi organizuotai vyko į Bazi­ liką. G e g u ž ė s 17 d. Aukštosios Panemunės šile įvyko Teologi­ jos ir filosofijos fak. Filosofijos sk. profesorių ir studentų ge­ gužinė. Dalyviai nusifotografavo ir kai kuriose nuotraukose antroje pusėje pasirašė. Salomėja jautėsi vieniša, niekam ne­ reikalinga. Kalbėjosi su Juozu Keliuočiu apie meilę. G e g u ž ė s 17 d. datuotas eilėr. „Be tavęs", atspindintis ge­ gužinės nuotaikas (I 260—261). Galbūt tos dienos nuotaikas atspindi ir dienoraščio ištrau­ ka , , . . . Leidos saulė už Nemuno". Jo rankraščio nėra, tik pir­ mą kartą išsp. „Ateityje", 1928, Nr. 5—6, p. 231 (III 22—23). G e g u ž ė s 20 d. klausė J. Balčikonio lietuvių k. pratybų ir V. Mykolaičio-Putino estetikos paskaitos. G e g u ž ė s 20 d. datuotas vaizdelis „Baltasis svečias". Ant­ rašte „Saulės svečias" šis vaizdelis bus išspausdintas N V 1926 m. Nr. 2, p. 4—5. Yra išlikęs ir kitas šio vaizdelio rank­ raštis, taip pat antrašte „Baltasis svečias“. Jo tekstas šiek tiek skiriasi nuo pirmojo ir nuo NV išspausdinto teksto. G e g u ž ė s 20 d. dienoraštyje rašo: „Sunkiąją valandą, liūdnąją valandą Imki, praskleiski mano lapus. Nors užvilta, bet dainuodama einu per pasaulį. Einu be ta­ ko ir be kelio. Žinau — ko ieškau, čia nerasiu. Aš ieškau vai­ niko mano šviesaus pasaulio karalaičiui vainikuoti. < . . .> Tavo žvilgsnis kaip žaibas varstė mano krūtinę". (III 236) G e g u ž ė s 24 d. vėl įvyko at-kų gegužinė Pajiesyje. Tarp nusifotografavusių dalyvių ir SN. G e g u ž ė s 25 d. klausė J. Balčikonio lietuvių k. pratybų. G e g u ž ė s 27 d. klausė ir užsirašinėjo J. Balčikonio lietu­ vių k. pratybas. Čia pat ir estetikos bei logikos paskaitų už­ rašai. : : G e g u ž ė s p a b a i g o j e „Ateities" Nr. 5 (p. 21) išsp. ei­ lėr. „Mano saulė“, pasirašytas slapyvardžiu N e r i s , o p . 256 110

įdėti redakcijos atsakymai, rašyti Salomėjos, bet be parašo. Įdomesni, iš kurių matyti ir poetės pažiūros: „A i d i a t u i. Apie draugo talentą iš atsiųstųjų eilėraščių sunku spręsti. Draugas žaidi vien žodžiais, o tie žodžiai ir iš­ tisi pasakymai yra svetimi, paimti iš geresniųjų mūsų poetų. Tikro savo jausmo nesimato, be kurio poezija — ne poezija. N e m u n ė l i o B a n g a i . Tamsta nori žinoti, ar verta „ran­ kiot kūrinėliai". Atsakysim, kad ir rašyti tokių neverta: tik laiko veltui aikvojimas. Nieko juose nėra, kas primintų poe­ ziją.— Vienas beprasmis chaosas. Jeigu tamstą kažkas verčia rašyti, tai bent turėtum daugiau padirbėti ir suprasti, ką rašai. S k r a j ū n u i . Abejojam, ar tamsta būsi poetas, nors yra tokių gilių jausmų, kaip „Nepamirški manęs, broli“, bet poe­ zijai būtina yra forma, kurios tamsta nenusimanai“. Gavusi numerį, Salomėja atidžiai perskaitė savo „raštus", bet dar atidžiau J. Griniaus apsakymą „Karalaitė" (p. 197— 203) ir labai susikrimto: autoriaus karalaitė ne ji. „Ateities" redakcija tuo metu veikė Ožeškienės 12, kur bu­ vo katalikiškų organizacijų centras. Salomėja dažnai su raš­ tais užeidavo ten, į redakciją, kur dažniausiai rasdavo redak­ torių J. Mičiulį. Pasak jo, poetė atnešdavo raštus, padėdavo ant stalo, vienas kitas žodis, ir atsisveikindavo. Buvo neplepi, uždara, susimąsčiusi. G e g u ž ė s 30 d. Lietuvos istorijos dėst. kun. Antanas Alek­ na pasirašė savo dėstyto dalyko įskaitą ir egzaminą. G e g u ž ė s 31 d.—b i r ž e l i o 1 d. — Sekminės. „ G e g u ž ė s 31 d. ir b i r ž e l i o 1 d. visi Kauno at-kai (sendr., stud. ir moksl.) šventė metinę šventę. 31 d. buvo iškil­ mingos pamaldos su bendra komunija, o 1 d. birž. didelė ge­ gužinė Paštavoj apie 24 km nuo Kauno. Gegužinėj dalyvavo apie 500 žmonių" (Ateitis, 1925, Nr. 6, p. 312). Salomėja visuose šventės renginiuose dalyvavo. Iškilmingos pamaldos vyko Jėzuitų bažnyčioje (8 vai. ryto). Į Paštavą plau­ kė garlaiviu. J. Mičiulis prisimena, kad gegužinės metu nedi­ deliame būrelyje Salomėja gyvai ir atkakliai ginčijosi su kun. Povilu Durasevičiumi gana svarbiais ir aktualiais ideologiniais klausimais. Gegužinės dalyviai taip pat fotografavosi. B i r ž e l i o 2 d. Juozas Keliuotis dienoraštyje rašė: „Birželio 1 d. buvo tai ateitininkų šventė. Važiavome į miš­ kus, kalnus, laukus. Aš žaidžiau, juokavau, nuolatos kalbėjau. Ir ji nuolatos čia buvo — tai Saliute Bačinskaitė. Jau kelintą m

kartą tarp mudviejų užsimezga ypatingas pašnekesys... vis ryškiau ir ryškiau pasireiškia kažin kokios taip nuostabios, taip gražios ir taip baisios tiesos spinduliai. Ir kada aš dabar viską prisimenu, ką mudu kalbėjom, ką ji man sakė, tai man pasidaro aišku kaip diena, kad ji mane myli, kad ji man savo dainas aukojo, kad ji vien apie mane svajoja, manęs ilgisi, ieško ir dėl to nuo kitų bėga, slepiasi, todėl taip užsidariusi, neprieinama yra... „Aš amžinai jį mylėsiu. ..", „Kol aš jį my­ lėsiu, tol gyva būsiu", „Atsisakiusi meilės numirsiu, tik lavo­ nas liksiu. ..", „Jis nežino, kad aš jį myliu. Pasitenkinu tuo, kad jį pamatau, kad einu tuo taku, kuriuo jis eina...", „Vie­ nam mylint, kitam ne,— mylintysis atrodo kaip kvailas..." Šie visi tarti jos žodžiai vargiai kada užges mano širdyje,— jie su­ kūrė mano širdyje ugnį, jie sukėlė meilę, kuri viską išgriaus... Kad ją pasiektų, šiandien po kelis kartus perskaičiau jos „Pa­ vasario svaigulį", jos „Man saulė.. . “ Tiek daug pasakė abu jos eilėraščiai. Tiek daug didžiausių paslapčių atskleidė. Tu pavasario žiedas, priminęs man jaunatvę". (MBR f. 31, ap. 30, L 19—31) B i r ž e l i o p r. datuotinas eilėr. „Mėnesiena. Žvaigždynai", taip pat 6 fragmentai, įrašyti įvairiose vietose (I 265—266J. B i r ž e l i o 6 d. laikė lietuvių liter. ir estetikos egz. Abie­ jų dalykų atsakymus V. Mykolaitis-Putinas įvertino „Gerai". B i r ž e l i o 9 d. pradėjo naują dienoraščio sąsiuvinį (92 lapų), kurį rašė iki 1926 m. rugpjūčio 21 d. Sąsiuvinio pirma­ me puslapyje toks tekstas (rašyta pieštuku): Čia palaidotas mano vienas pavasaris, kuris tik tau, tik tau vienam priklauso. (MBR 4—58) Tos pačios dienos data pažymėtas šis tekstas: „Nesirodyk žmonėse ašarotomis akimis nei liūdnu veidu.— Skausmo palenktą galvą žmonės išjuokia, nuo ašarotų akių draugai pabėga". (III 236) B i r ž e l i o 12 d. data įrašyta studijų knygutėje egz. skilty­ je prie prancūzų lit., prancūzų lit. pratybų, vokiečių lit. bei vokiečių lit. pratybų 1925 m. pavasario semestro psl. Visi ke­ turi dalykai įvertinti „Gerai". Bet ši data, matyt, klaidinga, nes šių dalykų įskaitos datuotos vėlesne data: 1925.VI.16. 112

B i r ž e l i o 16 d. J. Eretas pasirašo 1924 m. rudens semest­ re skaitytų dalykų įskaitas: prancūzų, vokiečių lit., vokiečių lit. pratybas ir svetimų k. ir lit. dėstymo metodiką. Ta pati data Įrašyta ir J. Ereto skaitytų dalykų 1925 m. pa­ vasario semestre įskaitų skiltyje: vokiečių lit., vokiečių lit. pratybos, prancūzų lit. ir prancūzų lit. pratybos. B i r ž e l i o 18—19 d. datuotas eilėr. ,,Į Baltąją Pilį keliai devyni" (I 261—262). II šio eilėr. variantas, datuotas b i r ž e l i o 18 d. data, tai perrašytas į švarų sąsiuvinį tekstas. Paskut. posmas: Sakyk! . . sakyk! . . Tik vieno žodžio laukiu iš tavęs. T yli... O taip, taip, daug geriau tylėti — Tylėdamas daugiau nei lūpoms pasakai, Nevystančiais vainikais širdį apsupi. (I 263) B i r ž e l i o 19 d. gal galima datuoti ir eilėr. „Akys su dan­ gum susiliejo". Jis eina tuojau po eilėr. „Į Baltąją Pilį keliai de­ vyni" I var.: Aš verkiau visą naktį. Po žydrąjį skliautą Baltosios Pilies Auksinė žvaigždžių šypsena pasilies. Atskriski, kai saulė paskęs į marias, Per mėlynus kalnus, per juodas girias. Aš laukiu, ilgiuosi Baltojoj Pily,— Ateik, auksaplauki, jei mane myli. .. (I 263) B i r ž e l i o 19 d. galbūt galima datuoti ir dienoraščio neda­ tuotą įrašą, kuris atspindi panašias nuotaikas, kaip ir tą pat naktį ar dieną parašytų eilėr.: „Viskas pasauly tuščia ir kvaila. Ir aš, ir visas mano gyve­ nimas— kvailybė. Viena tik mano meilė nėra kvailybė. Jinai skaidri kaip dangus, gili kaip amžinybė ir nemari kaip mano siela. Jeigu Jisai klaustų tavęs apie mane, pasakyk, kad aš myliu Jį. Žmonės retai supranta meilę; jų meilė — meilės profana­ cija. Tikroji meilė yra toji saulė, kuri tegali šviesti ir šildyti, pati nieko nereikalaudama. Mano meilė susiliejo su Amžino­ sios Saulės spinduliais, o kas su Amžinybe susiliejęs, tas nesi­ baigs ir nemirs. Nesiteisinsiu prieš nieką. Tegu mane kaltina ir smerkia Kristus — Švenčiausių švenčiausias buvo pasaulio 8. V . A lekna

113

pasmerktas ir nukryžiuotas; Jis neištarė nė vieno žodžio save pateisinti. Tai kaipgi aš, pilka dulkelė, galiu save teisinti? Daug esu kalta-— tesmerkia mane geri žmonės". (III 237) B i r ž e l i o 19 d. vakare — priešatostoginis moksleivių ir studentų pasilinksminimas — šokiai šv. Zitos salėje. Tą vakarą Salomėja daug šoko su Ignu Malinausku. B i r ž e l i o 20 d. J. Laurinavičiūtė organizavo ekskursiją į Palangą. Salomėja rengėsi vykti drauge. B i r ž e l i o 21 d. rytą būrelis studentų: J. Laurinavičiūtė, S. Bačinskaitė, J. Grinius, J. Paukštelis, dar keletas susirinko Kauno geležinkelio stotyje ir išvažiavo traukiniu į Kretingą. Pėsti nukeliavo į Palangą. Buvo jau pavakarys, kai pasiekė jūrą. Bevaikščiojant pajūriais, po parką, atėjo ir vakaras. Nak­ vynės niekur neieškojo, nes anksti rytą pėstute vėl ketino grįž­ ti į Kretingą. Susikūrę laužą pajūryje ir aplink susėdę daina­ vo. Paskui Laurinavičiūtė, Bačinskaitė ir Paukštelis nuėjo prie jūros. Pasivaikščiodami šnekučiavo, dainavo visą naktį. Auš­ tant sugrįžę prie laužo, rado draugus bemiegančius. B i r ž e 1 io 22 d., pasak J. Laurinavičiūtės, vėl visi pėsti ke­ liavo į Kretingą. Priekyje sparčiai žingsniavo J. Grinius, o už­ pakaly šlubčiojo J. Paukštelis — jam batas nutrynė koją — vis šaukė: „Jonai, palauk! Jonai, palauk! .. " Į traukinį vos su­ spėjo, o pavakare jau buvo Kaune. B i r ž e l i o 23 d. datuotas eilėr. „O begaline, o nemarioji, neilstančio ji" (I 264). Ta pačia data datuotas eilėr. „Vakaras pajūry". Tai pirmo eilėr. II išplėstas variantas. Abu eilėraščius poetė parašė kelio­ nės į Palangą įspūdžių pagauta. J. Laurinavičiūtės teigimu, šios kelionės įspūdžių paveikta, parašė dar vieną eilėr.— „Naktis pajūry", kuris Šešuolės sla­ pyvardžiu buvo spausdintas „Naujojoje Vaidilutėje" tik 1928 m. (Nr. 3, p. 66). B i r ž e l i o p a b a i g o j e Salomėja išvažiavo į Kiršus ato­ stogų. B i r ž e l i o p a b a i g o j e ar l i e p o s p r a d ž i o j e tė­ viškėje parašytas eilėr. „Paskendo jau žemė, paskendo pasau­ lis. .." (I 266—267) L i e p o s m ėn . datuotinas eilėr. „Žiburių, ugnies! M es...“ Įrašytas tame pačiame lapelyje, kaip ir eilėr. „Paskendo jau žemė, paskendo pasaulis..." (I 275). , L i e p o s m ėn . lankėsi Vilkaviškyje pas dėdę ir tetas. Ap­ lankė ir Karoliną Jurevičiūtę, Vilkaviškio g-jos moksleivę, taip 114

pat poetę. Skaitė viena kitai eilėraščius. Atostogų metu stu­ dijuodama vis aplankydavo Jurevičiūtę, kai nuvažiuodavo į Vilkaviškį. L i e p o s 24 d. dienoraštyje rašo: ,,Ak, kaip gražu, gražu jaunystėj mirti. Gražu ir nebaisu, net gera, net norisi mirti... Norėčiau dabar jauna numirti, ka­ da mirtis man visai nebaisi — tokia gera, lyg draugė, lyg my­ lima sesutė. Nusives ji mane į tą gražųjį pasaulį, apie kurį da­ bar sapnuoti tegaliu. Platus pasaulis ir tuščias jis man, nieko nėra, dėl ko turėčiau gyventi, nieks manęs negailėtų, nieks nepasigestų. Tai kodėl gi nemirti? Tai išnykčiau kaip muse­ lė. .. Bet aš juk ne muselė, o žmogus... ir palikčiau kalta vi­ sam pasauliui, ir kalta tėvų šalelei, ir mylimiems tėveliams, ir nueičiau į kapą, didžios skolos neatsilyginus. Ak, kad galėčiau savo mirtimi ir tą skolą atlyginti... Kad mano mirtis atpirktų mūsų brangųjį Vilnių. Jaunuolio mirtis — išganymas" (III 237). R u g p j ū č i o 6 d. datuotas eilėr. „Kai pavasario saulė va­ karuose paskęs" (I 267). R u g p j ū č i o 10 d. (o gal ir anksčiau) išvažiuoja į Kauną dalyvauti II jubiliejiniame at-kų kongrese. R u g p j ū č i o 11 d. 8 vai. Bazilikoje prasidėjo II jubilieji­ nis ateitininkų kongresas ryto pamaldomis, kurias laikė arki­ vyskupas J. Skvireckas. 10 vai. visi susirinko į Valstybės teat­ ro rūmus. Kongresą atidarė prof. Pr. Dovydaitis. Po pertrau­ kos Pr. Dovydaitis skaitė pranešimą „Ateitininkai praeities, dabarties ir ateities Lietuvos gyvenime". Jį papildė prof. M. Reinys. Po pertraukos 14.30 vai. II posėdis, kuriame pirmiausia bu­ vo Juozo Urmano paskaita „Ateitininkų veikimas nuo I-ojo 1920 m. kongreso". Buvo daug paskaitos papildymų ir patiks­ linimų. Po diskusijų prof. Fabijonas Kemėšis padarė nepa­ prastą pranešimą. Jis kvietė at-kus aktyviau propaguoti moks­ lo pasiekimus ir daugiau rūpintis liaudies švietimu. 19.10 vai. posėdis buvo uždarytas. Dalyviai patraukė į Ąžuo­ lyną už Vytauto kalno, kur ateitininkų jėgomis buvo suvai­ dinta Liudo Giros misterija „Paparčio žiedas". R u g p j ū č i o 12 d. Kongreso dalyviai 7 vai. ryto susirin­ ko į Baziliką, išklausė gedulingų mišių už mirusius at-kus. Pa­ maldas laikė prel. A. Dambrauskas — Adomas Jakštas. 10.45 vai. Valstybės teatre prasidėjo trečias plenumo posė­ 115

dis. Prof. St. Šalkauskis skaitė paskaitą „Ateitininkų principai ir pareigos". Paskui buvo diskusijos. Posėdis baigėsi 14.25 vai. Vakare kongreso dalyviai susirinko prie Valstybės teatro Kęstučio g. ir Laisvės al.r Ožeškienės g. nužygiavo į Donelai­ čio g. prie Karo muziejaus, kur padėjo vainiką prie paminklo žuvusiems. Kalbą pasakė E. Turauskas, fakelą uždegė nuo am­ žinosios ugnies Pr. Dovydaitis, kviesdamas visus uždegti savo turimus fakelus. Suliepsnojus ugnies jūrai, visi Daukanto g. ir Laisvės ai. nuėjo į Prezidentūros kiemelį. Čia pasirodžiusį prezidentą Aleksandrą Stulginskį kongreso dalyvių vardu pa­ sveikino Klemensas Ruginis. Kalbą pasakė prezidentas. Fakelai buvo sukrauti į laužą, ir V. Mykolaičiui-Putinui diriguojant buvo sugiedoti tautos ir at-kų himnai. R u g p j ū č i o 12 d., grįžusi po visų iškilmių, Salomėja rašo: „Vakaras. Gražiai surikiuoti dailaus jaunimo būriai kartu su vyresniaisiais draugais ateitininkais renkasi į Karo muziejaus sodelį. Kyla nuo aukuro dūmai prie žuvusių už Lietuvos lais­ vę paminklo. Būrelis invalidų ateina pagerbti žuvusių savo (draugų) brolių. Nuleidžiama vals. vėliava. Groja gedulu mar­ šą. Didvyrių kapai prieblandos apsupti. Ir linksta keliai su­ klupti ir išbučiuoti tą žemę, kurią šventas karžygių kraujas palaimino. Kalba At-kų vadas ir kiti, žadindami jaunose, ir taip jau karštose širdyse dar didesnį karštį, dar didesnę aistrą eiti ir vaduoti nelaimingus pavergtuosius brolius, atvaduoti užgrobtąjį Vilnių. Jei tai padėtų, tai mes kruvinais keliais eitu­ me į Vilnių, ir Gedimino jei visas kalnas būtų nusodintas kry­ žiais, mes numirtume ant jų, kad tik mūsų Vilnius liktų atva­ duotas. O tas karštis ir aistra kaip aštrus plieno kalavijas lau­ kia, tik laukia perskelti priešo galvą. „Paimkit nuo šio aukuro ugnies, tos ugnies, kuri žmonių karžygių krūtinės liepsnojo, ir uždekit savo širdis ta šventa ugnimi". Kaip simbolį tų de­ gančių širdžių mes paėmę į rankas degančius fakelus ir pra­ dėjom tą didį baisų žygį į savo sostinę Vilnių". (MBR 58 5—6) R u g p j ū č i o 13 d. Trečioji kongreso diena prasidėjo IV plenumo posėdžiu, kuriam pirmininkavo stud. Teklė Spudaitė. Pirmiausia kalbėjo J. Keliuotis tema „Privalomas ateitinin­ kams veiklumas1'. Paskaitą jis pradėjo A. Mickevičiaus „Odės jaunystei" žodžiais: „Siek ten, kur vyzdys nepasiekia; laužk tai, ko protas nepajėgia". Odės dvasią išlaikė per visą paskai­ tą. Buvo dar keli pranešimai, tarp jų ir J. Griniaus apie chorą ir vakare įvyksiantį koncertą. 116

Paskui vieni kongreso dalyviai išėjo į at-kų rankų darbų pa­ rodą, kiti į moksleivių sekcijos posėdį, treti — į savišalpos fon­ do posėdį. Popiet įvyko at-kų sporto šventė, o vakare jungti­ nio at-kų choro koncertas Valstybės teatre. R u g p j ū č i o 14 d. 8 vai. ryto prasidėjo V plenumo posė­ dis, kuriam pirmininkavo stud. Jonas Matulionis. Po diskusijų E. Turauskas pateikė kongreso dalyvių statisti­ nius duomenis. Iš viso įsiregistravę 1344 delegatai, kai kas ir nesiregistravo. J. Grinius pranešė, kad rugpjūčio 15 d. orga­ nizuojama kongreso dalyvių ekskursija į Raudondvarį. Pa­ skaitas dar skaitė: K. Ruginis („Religinė bei dorinė ateitinin­ kų pažanga") ir E. Turauskas („Tolimesni ateitininkų keliai“). Po abiejų paskaitų vyko diskusijos. Tą pačią dieną 16 vai. buvo VI, paskutinis, plenumo posėdis. Perskaitytas vyr. at-kų organo statutas, sveikinimų, rezoliuci­ jų tekstai. K. Šapalas pasiūlė išleisti specialų, kongresui skir­ tą leidinį. Paskui vadovybės rinkimai. Pr. Dovydaitis išrinktas vadu, M. Reinys — pavaduotoju, J. Grinius — generaliniu sek­ retoriumi. R u g p j ū č i o 15 d. Kongreso dalyvių ekskursija į Raudon­ dvarį. Salomėja dalyvavo. Grįžusi netikėtai gatvėje sutiko Juo­ zą Tysliavą. Jis pasakojo savo įspūdžius iš Suomijos: ką tik grįžęs iš ten, dalyvavęs dviejų savaičių ekskursijoje, organi­ zuotoje Lietuvių katalikų mokytojų draugijos. R u g p j ū č i o 15 d. datuojamas šis eilėr.: Tu gražusis mano sapnas, Tu — baltasis karalaitis. Tarp baltųjų debesėlių, Ant švelnių jūros bangužių Aš svajosiu su tavim. (I 267—268) Rankr. (MBR 58 6) teksto šone didelės raidės „J. T." (Gali­ ma manyti, jog eilėraštis dedikuotas J. Tysliavai.) Kongreso metu Salomėja gyveno pas dėdę Pijų Žemaitį, drauge buvo ir Magdelena Žemaitytė — pusseserė, kuri taip pat rengėsi stoti į un-tą. Salomėja jau teiravosi Asevičaitę, ar neatsirastų vietos bendrabutyje ir jai. Po r u g p j ū č i o 15 d. Salomėja grįžta į Kiršus. R u g p j ū č i o 16—20 d. Angelė Asevičaitė rašo Salomėjai laišką iš Bagotosios gelež. stoties, kur ji tą vasarą atostogavo (MBR 147 1). 117

R u g p j ū č i o 22 (?) d. Salomėja su šeima išvažiavo į Šila­ votą pas dėdę Juozą Žemaitį. R u g p j ū č i o 23 d. ir Bačinskai, ir Žemaičiai nuvažiavo į Rudaminą, kur buvo atlaidai ir kelių parapijų pavasarininkų šventė. Po pamaldų visi šventės dalyviai ir svečiai nuėjo į Ru­ daminos piliakalnį, šoko, sportavo, žaidė. Buvo rodomi gyvie­ ji paveikslai, pavakare — laužas. Šventės dalyvis Stasys Tarutis prisimena, kad vieno ratelio metu jis išvedęs Salomėją šokti. Ji buvusi linksma, gražiai drauge su visais dainavusi, gyvai dalyvavusi žaidimuose ir šo­ kiuose. R u g p j ū č i o 23 d. datuotas eilėr. „Rudens dienelė" atspin­ di skaidrią tos dienos nuotaiką (I 269). R u g p j ū č i o 24 d. grįžta į Kiršus. R u g p j ū č i o 20—24 d. gavo A. Asevičaitės laišką ir tuo­ jau rašo atsakymą. Klausia, ką turėtų daryti, kad būtų priimta į bendrabutį (laiško nerasta). R u g p j ū č i o 28 d. dienoraštyje rašo: ,,Ak, duokit man ką nors stipraus, stipraus, kad pervertų krūtinę, persmeigtų širdį: kad apsvaigčiau mirtinai, kad džiaug­ čiaus ligi beprotystės! Tu mano amžina pasaka. Su tavim nebaisi man ištrėmimo naktis ir kalėjimo kančios man saldžios". (III 238) R u g p j ū č i o p a b a i g o j e A. Asevičaitė rašo Salomėjai laišką nurodydama, kad turinti rašyti prašymą Lietuvių katali­ kių moterų d-jai, kuri išlaikė studenčių bendrabutį Kaune, Daukanto 7 (MBR 147 2). R u g p j ū č i o 31d. dienoraštyje rašo: „Žmogau! Tu ieškai, nuolat ieškai... Ko tu ieškai? — Skaus­ mo, skausmo, gilaus, didžio skausmo! Tu verki be ašarų, lau­ žai rankas, šaukies į dangų. Tu drebi šiurpulingai nuo baisaus, šalto skausmo dvelkimo. < . . .>" (III 238) R u g s ė j o p r. Salomėja iš Kiršų išvažiuoja į Kauną ir ap­ sigyvena pas dėdę Pijų. Čia ir pusseserė Magdelena. Savo atsiminimuose ji rašo: „1925 m. baigiau gimnaziją ir atvažiavau į Kauną studijuo­ ti. Salomėja tuo laiku taip pat studijavo ir gyveno Kaune pas savo dėdę Pijų Žemaitį. Apsigyvenau pas jį ir aš. Gal būčiau ir kitur apsistojusi, bet Salomėja pas dėdę gyventi nebenorėjo, ruošėsi išsikelti į bendrabutį. Nežinau kodėl, ji dėdės varžėsi. Jis skeptiškai žiūrėjo į jos poeziją, kartais pakritikuodavo. Be to, dėl buto ankštumo nebuvo reikiamų sąlygų darbui. Pa­ ils

gyvenome kurį laiką abi, miegodavome kartu tai palėpėje, tai virtuvėje. Sugyvenome gerai, draugiškai. Man atrodo, kad Pijus Žemaitis buvo neblogas žmogus, mylėjo Salomėją. Salo­ mėją mylėjo ir dėdienė. Ji skaudžiai pergyveno, kai poetė, niekam nieko nepasakiusi, išėjo iš jų namų. Vėliau santykiai kiek pagerėjo, bet vis dėlto ji nuo dėdės laikėsi iš tolo, šalto­ kai. Turėdavo savo draugus, savo pasaulį" (LK 4 24). R u g s ė j o p r a d ž i o j e atvažiavusi į Kauną, tuojau pa­ rašo prašymą Lietuvių katalikių moterų draugijos pirmininkei, prašydama, kad ją priimtų į bendrabutį. R u g s ė j o 4 d. įvyko Lietuvos un-to studentų at-kų drau­ govės pirmas rudens semestro susirinkimas. Kalbėta apie Drau­ govės reformą. Išrinkta valdyba: pirm. P. Dielininkaitis, nariai J. Katilius, J. Masaitis ir kt. (,,Ateitis“, 1925, Nr. 9—10, p. 435) R u g s ė j o 4 d. per susirinkimą Salomėja sutiko J. Grinių — naująjį „Ateities" redaktorių, kuris paprašė, kad ji ir toliau talkininkautų — skaitytų jaunųjų kūrėjų laiškus ir skubiai už­ eitų į redakciją jų pasiimti, nes per vasarą susikaupęs nema­ žas pluoštas. R u g s ė j o 5 d. pasiima tuos laiškus, kelias dienas skaito ir rašo atsakymus, kuriuos po kelių dienų neša į redakciją. R u g s ė j o v i d u r y j e Salomėja persikraustė iš Vytau­ to g. 12 į Daukanto 7b esantį studenčių bendrabutį ir apsigy­ veno 4-me kambaryje, kur jau gyveno Monika Kazlauskaitė ir Konstancija Konkulevičiūtė. Netrukus čia apsigyveno ir Ona Gaigalaitė, atvykusi studijuoti iš Linkuvos. „Studenčių bendrabutis buvo bankininko Vailokaičio namuo­ se. Jie prasidėjo Laisvės alėjos kampe, kur buvo bankas, ir tę­ sėsi iki Daukanto gatvės septinto numerio. Antrame septin­ to numerio namo aukšte buvo studenčių bendrabutis, pradžioje užėmęs dvylika kambarių, o 1927 m., išsiplėtus bankui, suma­ žintas per pusę, nepaisant studenčių delegacijos, prašiusios Vailokaitį neatimti bendrabučio užimamų patalpų. Kambariai buvo aukšti, dauguma erdvūs, gana dideliais langais. Lubas ir palubius puošė freskos. Pasieniais stovėjo drabužių spintos ir baltos geležinės lovos. Patalynę, išskyrus šiaudinius čiužinius, studentėms reikėjo turėti savo. Viduryje kambario ar kur pa­ kraštyje stovėjo stalas ir vadinamos vieniškos kėdės. Gyveno­ me po 3—5 studentes viename kambaryje. Pro kambarius ėjo platokas koridorius su užsisukimais abiejuose galuose. Užsisu­ kimas lango pusėje vedė į paskutinįjį kambarį, o kitas — į iš­ ėjimą kieman, į virtuvę, į virėjos bei tvarkytojos kambarį ir

119

į mažą kambariuką, kur beveik kas dieną, skirtą valandą, bend­ rabučio vedėja priiminėdavo nuomos mokestį (25 litus už lo­ vą vienam mėnesiui), norinčių bendrabutyje apsigyventi prašy­ mus arba aiškindavosi studenčių tarpusavio nesutarimus, tvar­ kos, drausmės ir kitus reikalus. Prie užsisukimo į virtuvę, pasienyje, stovėjo ilga spinta su giliais stalčiais maistui susidėti. Dažnai prie tos spintos stačios sustojusios studentės ir pavalgydavo. Koridoriuje, prie virtu­ vės, stovėjo ilgas stalas, o prie jo buvo suoliukai. Čia studen­ tės valgydavo bendrabutyje gaminamus arba pačių ant pri­ muso išsivirtus pietus. Vidurinis, ilgasis koridorius skyrė kambarius taip, kad vie­ nų langai išėjo į Daukanto gatvę, kitų į kiemo pusę. Du kam­ bariai Daukanto gatvės pusėje turėjo balkonėlius su langais duryse. Patogumai buvo kieme pastatytame mediniame lauže. Vandenį reikėdavo neštis iš kiemo, studentės prausdavosi vir­ tuvėje savo dubenyse. < • • •> Koridoriaus užsisukime į virtuvę, kampiniame, šeštame kam­ baryje, kur tebuvo vienas platus langas kiemo pusėn, gyveno studentė Salomėja Bačinskaitė, vadinama poete". (M. Čilvinaitė H LK 4 56—59) „Kambarys buvo tamsokas, su langu į akmenimis grįstą kie­ mą. Prieš langą stovėjo aklina gretimo namo ar sandėlio sie­ na". (M. Kazlauskaitė-Šapalienė // LK4 67) R u g s ė j o v i d u r y j e išėjusiame „Ateities" Nr. 7—8 ne­ mažai rašoma apie praėjusio kongreso eigą ir mintis, įdėtos buvusio žurnalo redaktoriaus J. Mičiulio ir naujojo redakto­ riaus J. Griniaus nuotraukos, o p. 380 rašoma: „Ateities Redakcijoje dabar darbuojasi pats redaktorius ir jo padėjėjas stud. A. Januševičius. Dar į Redakciją pakviesti senosios Red. narė S. Bačinskaitė ir J. Tarvydas, kurie malo­ niai apsiėmė padėti dirbti". P. 384 įdėti Redakcijos atsakymai, rašyti SN. Keletas iš jų: „J. Slpš. (gal Juozui Slapšinskui?). Už eilėraščius dėkų, bet nesunaudosime. Pirmuose — eiliuotas protavimas, o antruose — du paprasčiausi prozos sakiniai. Š e š u o l e i . Dr-gės vieną eilėraštį dedame. Gal kitą kartą rašydama malonėsi parašyti, kas esi, tada galėsime kalbėti ir dėl kitų eilėraščių". R u g s ė j o 17 ir 18 d. vyko Studentų at-kų konferencija. 120

Nutarta leisti žurnalą „Židinys", kurio red. vėl išrinktas prof. dr. V. Mykolaitis-Putinas. („Ateitis", 1925, Nr. 9—10, p. 435). R u g s ė j o mė n. atvažiavusi į Kauną, Salomėja nusifoto­ grafavo (Savsenavičiaus fotoateljė). Yra išlikę šios kelios port­ retinės nuotraukos. R u g s ė j o 17 d. parašė prašymą Teol. ir Filosofijos fak. dekanui: „Prašau Jūsų Magnificencijos suteikti man stipendiją, nes, būdama beturtė ir negaudama iš niekur jokios finansinės pa­ šalpos, negaliu tęsti studijų Liet. Un-te. Be to, reikia užsimokėti skolas, padarytas pereitais (1924— 25) mokslo metais pragyvenimui". (CVA 631 12 222 8) Tą pačią dieną atsakė į visus klausiamojo lapo klausimus ir surinko reikiamus parašus. Pasirašė Ona Girčytė, Monika Kaz­ lauskaitė, Antanas Šilingas, Justinas Juodaitis, Julija Palta­ rokaitė, Honorata Jonkaitytė, A. Kučinskas, Aldona Rūgytė, Milė Kaminskaitė ir Angelė Asevičaitė (CVA 631 12 222 15— 16). R u g s ė j o 20 d. datuotas vaizdelis „Be pastogės" (III 23). R u g s ė j o 23 d. pasiuntė savo naują nuotrauką Vilkaviš­ kio „Žiburio" g-jos at-kų kuopai, kuri rengė albumą. R u g s ė j o 24 d. įvyko fak. filosofijos sk. studentų susirin­ kimas. Seniūnu išrinktas Juozas Ambrazevičius, o atstovu į universiteto teismą — Povilas Pakarklis. R u g s ė j o 25 d. J. Ambrazevičius pats parašė vakarykščio susirinkimo protokolą ir susirado susirinkimo pirmininką J. Keliuotį bei sekretorę S. Bačinskaitę, kad jie protokole pasira­ šytų (CVA 631 13 136 139). R u g s ė j o 25 d. dienoraštyje rašo: „Atmink šią dieną, Saliute, Ji yra viena kibirkštėlė, kuri uždega širdį ir saulėtu džiaugsmu pripildo sielą; ji — tas sal­ dus sapnas, kurs perneša sielą į skaistų ir šviesų grožio pasau­ lį, į žydriuosius laimės rūmus. Bet žemės saulė gali užgesti, meteoru nukristi, ir iš saldaus sapno — kartus nubudimas. Pasilik, kokia esi, ir ženk pirmyn tobulybėj, Amžinosios Sau­ lės spindulių rate. Tegu ši valandėlė tau bus saldus ir mielas atsiminimas juodose gyvenime valandose". (III 238—239) O tą dieną atsiminti reikia todėl, jog Angelė pasakė Salo­ mėjai, kad Jonas Grinius draugauja su viena kauniete gimna­ ziste. R u g s ė j o 26 d. dienoraštyje rašo: • : • ' ’ >. 121

„Visa naktis be miego praėjo. Širdis vis plakė — tuk tuk tuk — džiaugsmu ir baime. O mintys, jūs mintys, įkyrios ir saldžios! Bet aš nenoriu jūsų, oi, kaip nenoriu. O Angele, kam tu man vakar sakei, ko nereikėjo sakyti?! — dovanojai man brangią dovaną, bet aš dabar drebu ir bijau ir visą naktį be miego praleidau. Brangi dovana, bet ji gali būti tik miražas ir pranykti, kaip visa pasaulyje nyksta. O tuomet paliktų man pilka, šalta tuštuma. Žinok, jog pažeista mano širdies ramybė, ir iš mano sielos rojaus nuskinta ne viena gėlė. Juk aš tik tuomet galiu būti laimingiausia, kai nieko šioj žemėj neturiu, o turiu tik savo sielos ramybės ir meilės pasaulį, ir džiaugs­ mo sparnuotus sapnus". (III 239) R u g s ė j o 27 d. užrašė savo nuotrauką Julijai Ičkauskaitei: „Pilką ir nykią rudenio dieną Pavasarėlio meiliai Saulytei — Mano Julytei Salomėja Kaunas 1925.IX.27." R u g s ė j o a n t r ą p u s ę pradėjo lankyti paskaitas. Užsi­ rašė klausyti šiuos dalykus: Lietuvių lit. Liet. lit. pratybos Lyginamoji psichologija Sielos problema Prancūzų lit. Prancūzų lit. pratybos Vokiečių lit. Vokiečių lit. pratybos Žurnalistikos istorija Žurnalistikos pratybos Austrų ir šveicarų lit. Vokiečių k. Kultūros filosofija Logika

3 vai. V. Mykolaitis 1 vai. V. Mykolaitis 3 vai. M. Reinys 1 vai. M. Reinys 1 vai. J. Eretas 1 vai. II 1 II II 1 n lt 1 11 lt 1 n ii 1 II lt 2 •t 11 2 „ S. Šalkauskis 2 tl 11

S p a l i o 4 d. 15 vai. Didžiojoje un-to salėje įvyko visuoti nis studentų at-kų draugovės susirinkimas. S p a l i o 5 d. dienoraštyje rašo:

„Atidaryk savo šventyklos duris, o aš įeisiu į jos vidų. Iš­ puošiu tavo šventyklą gėlėmis, jos sienas vainikais nukarsty­ siu, o jos skliautuos užžiebsiu dangaus žvaigždes". (III 239) S p a l i o 7 d. datuotas vaizdelis „Saulės taku“ (III 23—25). S p a l i o 13 d. prof. M. Reinys S. Bačinskaitės studijų kny­ gelėje pasirašė psichologijos, išklausytos 1925 m. pavasario semestre, egzaminą. S p a 1 i o 17 d. dienoraštyje rašo: „Meine Ruh ist hin, Mein Herz ist šelmei. „Sudrumsta mano sielos ramybė! Ko aš ieškau, ko nerimstu, ko mano sieloj taip tuščia ir šiurpu? .. Ilgiuos, ilgiuos žvaigž­ dės, bėgu paskui ją — visa siela jos trokštu. Bet kada ją pa­ sieksiu? .. Staiga sustoju lyg šaltu akmeniu pavirtusi. — Ar­ gi? .. ar aš tą žvaigždę pasiekiau, kuri dangaus grožiu mane masino; kurios ilgėjaus, naktis nemigau, visą pasaulį pamir­ šus? .. Ne, ne, ne! Čia ne toji žvaigždė — čia pilkos žemės pada­ ras. Spindėjo jis dėl to ir viliojo, kad buvo anos Amžinosios Saulės nušviestas. O žvaigždė, mano siektoji žvaigždė... Jos aš nepasiekiau. Ji dar toliau, dar aukščiau nuo manęs šviečia, o mano siela dar labiau jos ilgis, trokšta... Visa, kas žemėj gimė, žemėj ir miršta, ir apvils tave, nes tu ieškai, sieki ir trokšti amžino, nemirštamo, to, kas prasideda ir baigias anam Grožio Pasauly. Aš privalau nuo visko atsisa­ kyti ir nieko netrokšti, kas yra žemės, nes tame nerasiu nie­ ko, ko aš ilgiuos, ko siekiu. Jaučiu, jaučiu, jog toji Meilė, kuria Jonelį myliu, neras šioj žemėj atspindžio.— Ji Amžinosios Saulės spinduliuose plasta. Aš nepažįstu Tavęs, kilnusis Groži, Skaistusis Meilės Aukure, tyrasis dangaus Karaliau! O, kad pažinčiau Tave — nereiktų man klaidžioti po žemės tyrus. Mano protas ir jausmai, ir min­ tys žemėj baigias, ir mano žemiškos akys neperveria mėlyno skliauto ir neatsiremia į Tavo šviesųjį Sostą... Veltui Tavęs ieškau žemės tvariniuos, o Amžino Grožio Šaltini! . (III 239—240) S p a l i o 18 d. Sekmadienis. Dienoraštyje rašo: „O Viešpatie! Parpuoliau aš po Tavo kojų, prisiglaudžiau prie žemės ir nebegaliu pakilti. Ir nepakilsiu aš, kol neišverk­ siu savo krūtinės skausmo, kol neišliesiu paskutinės ašaros, kol nesulauksiu iš Tavęs, liūstančiųjų Viltie, saldžios paguo­

dos lašelio. Aistra degančia širdim parpuoliau aš ant žemės ir nesikelsiu, kol amžina Tavo Ramybė neįžengs į mano širdį. O Viešpatie! Neleisk man klaidžioti, kaip lig šiol, nežino­ mais, svetimais keliais. Parodyk, parodyk man kelią, kurs veda tiesiai į Tave. Tu, gailestingiausių gailestingiausias, argi panie­ kinsi mano ašaras?! Juk aš taip menka, taip pažeminta, pri­ slėgta. .. Tai kas gi mane atsimins, kas pakels, jei Tu užmirši? Tegul aš numirštu, sau ir pasauliui, kad tik Tau gyvenčiau". (MBR 58 25) S p a l i o 22 d. Ketvirtadienis. Dienoraštyje rašo: „Joneli! Tu man brangesnis, kai toli nuo manęs esi, kai spin­ di man nepasiekiama žvaigžde... Kai tu esi mano sapnų Bal­ tasis Karalaitis — aš Tau skaisčiausių savo sapnų vainikus pi­ nu. .. aš skęstu Tavo akių jūroj. .. Vienas Tavo pažvelgimas mano sieloj pavasarį sukūrė. Ir niekad, niekad aš to žvilgsnio vieno vienintelio neužmiršiu... O šviesios, didelės ir saldžios akys! Jos brangesnės man už visas žemės pavasario dienas ir šviesesnės už visas žemės saules. Neik artyn! Būk toli nuo manęs. Spindėk man iš aukštu­ mos. .. Bet neužgesk! Tu daug gražesnis, kai iš tolo man švie­ ti. Ir aš tada jaučiuosi Karalaitė, nebe tokia pilka žemės dulkė. Dabar, kai tu mane kalbini, tai pamatai visą mano pilkumą, visą mano nesugebėjimą gražiai elgtis. Ak, kokia aš mažutė, pilkutė, kai su Tavim susitinku. Nemoku aš kalbėti... O mo­ ku tik jausti, jausti... Bet kas gi mano jausmą pamatys?!“ (III 240) S p a l i o 25 d. dienoraštyje rašo: Ant didžiojo vieškelio viena stovėjau, Ilgėdamos saulės, maldoje skendau. Kaip rudenio lapas nugeltęs drebėjau — Kaip žvaigždė užgesus bedugnėn kritau. (III 241) S p a l i o 26 d. dienoraštyje rašo: „Ak Tėve, aš trokštu, trokštu, kaip Tavo Sūnus troško ant kryžiaus. Aš trokštu kentėti ir numirti už pasaulį. Bet mano kryžius nepakeliamas, ir aš taip menka, silpna. Visas pasaulis savo sunkumu, savo nuodėminga našta mane prislėgė. Ir su­ triuškins mane, menką, žemės augalėlį, besistiepiantį į Saulę. Sutriuškins, sumins į purvyną, kaip daugelį kitų „bepročių", norėjusių dangų žemei prilenkti". (III 241)

124

1 9 2 5 m. r u d e n į bendrabutyje vieną kartą aplankė Sa­ lomėją Teklė Spudaitė. Dienoraštyje rašys apie šį apsilanky­ mą: „Tu buvai paskutinį kartą pas mane, kai žemė nykiai gedė­ jo. .. kai joks žiedas nepuošė laukų. Kai saulė žemės nemylė­ jo, Tu žydėjai skaisčiu jaunatvės žiedu, Tu savo rytmečio gro­ žiu pasaulį puošei, Tavo nuoširdus šypsnys kaip pavasario saulutės žvilgterėjimas širdžių ledus tirpino. Tu sėdėjai tada pas mane savo dienelių rytą ir sakei: „Ta­ vo eilės man tiek patiko, kad aš jas beveik atmintinai išmo­ kau". O aš savo širdy tau dėkinga prižadėjau sudėti dainelę apie raudoną laukų aguoną, kur vasarėlę rugiuos liepsnoja. Tikrai Tu priminei man linksmą skaisčią aguonėlę. Tai buvo tada...

Aš pamaniau tada širdy: „Tu tikra laukų aguonėlė rugiuo­ se pražydus. Ir džiugini Tu pasaulį savo grožiu..." (III 245) S p a l i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 9—10 pir­ miausia perskaitė savo „straipsnius": eilėr. „Vakaras pajūry" bei „Rudens dienelė" ir vaizdelį „Užsimiršimo valandėlė" (p. 389—391). Ir beveik pilną paskutinį (448) puslapį jos rašytų redakcijos atsakymų. „Straipsneliai" pasirašyti slapyvardžiu Neris, o atsakymai — be parašo. Vienas kitas įdomesnis atsa­ kymas: „Bern. B r a z d ž i o n i u i . Dėkui už atsiųstuosius raštus, tik šiuo tarpu vargu jais pasinaudosim. Jei draugas sutiktum, mes siųstume juos „Pavasario" redakcijai. Prašom mūs nepamiršti. K. M a n t v y d u i . Draugo eilėraščiuose matyti daug suge­ bėjimo kurti ir estetinio skonio. Visa „bėda", kad per maža darbo įdėta: stilius neišdirbtas: poezijai trūksta spalvotumo, nuotaikos, gyvumo. Per daug tuščių žodžių, per maža minties. Kai kuriuos eilėraščiuos nuolat besikartojąs „liūdnumas" dar­ ko draugo poeziją; pasistenk to žodžio nebevartoti savo raš­ tuose. J u v e n i u i. Ir stilius, ir forma, ir ištisi išsireiškimai, paimti iš Maironio, Putino bei kitų mūsų poetų, nedaro nei draugui garbės, nei mums malonumo. Rašyk, bet įdėk gyvybės, jausmo į savo poeziją; stenkis laisvai reikšti savas mintis, o ne šablo­ niškai sekti kitus. Laukiame daugiau. S e š u o 1e i. Kažin ar galim šiuokart pasinaudoti dr-gės eiiėraščiais, nors labai dėkingi esam, kad mūsų neužmiršti. Jei­ 125

gu draugės eilučių neįdedam, tai neturi nusiminti. Jos yra ne­ blogos, bet mes tikimės ir laukiam dar geresnių. P. G i n t a r ui. Drauguži I Kas per malonumas taip kalviškai dirbti eilėraščius. Tas eilėraštukas — sonetas visai nukaltas Santvaro pavyzdžiu. S. V. K. Dr-go to eilėraščio gera pusė, kad jis yra savas, ne­ imtas iš kitų, bet šiaip visais atžvilgiais gana silpnas. Taisyk savo stilių, rūpinkis forma, o gal ilgainiui ir būsi... O dabar poezijos čia maža — daug dirbtinumo". („Ateitis", 1925, Nr. 9— 10, p. 448). S p a l i o mė n . daug rūpesčių sukėlė, kur reikės gauti mokslapinigių, nes nei stipendija jai paskirta, nei nuo mokslapinigių atleista. Išgelbėjo kun. Mykolas Gylys, „paskolinęs" reikiamą sumą pinigų, kuriuos ji greitai nunešė į banką. Ir vė­ liau kun. M. Gylys, užėjęs į bendrabutį, dažnai {kišdavo į Sa­ lomėjos palto kišenę ar knygą pinigų, o kartais ir į delną įsprausdavo pluoštą banknotų ir apsisukęs išeidavo. S p a l i o 29 d. Valstybės teatre buvo studentams skirtas pa­ pigintomis kainomis spektaklis „Išdykusi mergiotė". Salomė­ ja su kambario draugėmis ir kitomis kolegėmis matė šį spek­ taklį. S p a l i o 30 d. dieną buvo paskaitose, o vakare dienoraš­ tyje rašo: „Tos mergelės aš nepažįstu, nors jinai mūsų bendrabuty gy­ vena; ją tik kai kada virtuvėj tenka matyti. Ateina ji šiandien į mūsų kambarį ir prašo manęs išeiti... Čia staiga netikėtai apsikabina mane ir bučiuoja, bučiuoja su ašaromis akyse... Perskaičius A. mano eilėraščius, ir taip patikę, kad apsiverkus, persirašius ir atėjus man padėkoti. Man keista ir nejauku pasi­ darė. Kodėl aš taip nujaučiau, taip ir žinojau, kad Jonelis šian­ dien ateis į paskaitas. Vakar teatre neiškenčiau Juozo nepa­ klausus, kas su „redaktorium" atsitiko, ar gal apsirgo, kad neateina į paskaitas. Sako: „Šiaip sveikas, jei tik dvasios liga neserga". Šiandie ir atėjo. Padavė man raštų... Klausė tik vie­ ną valandą ir išėjo, pratybų nesulaukęs. Taip norisi pakilti, iškilti virš pasaulio, virš viso, kas yra žemiška. Kylu, kartais kylu ir plačiai sparnus ištiesiu, bet į že­ mę atgal esu traukiama ir pririšta prie žemės. O, kaip tas ma­ ne kankina, kaip drasko! Ir aukštybė vilioja, ir žemė prie sa­ vęs traukia. Per daug aš pamylėjau žemę, tą pilką, purviną, dulkėtą, per 126

daug pati save pamylėjau, prisirišau prie žemės ir viso to, kas žeme kvepia. Argi? Taip! Štai kokia aš: nekantri kaip ugnis, egoistė, išnaudotoja, tinginė, pasipūtus, pavydi, apsimetėlė etc. Štai pančiai, kurie mano sparnus prie žemės riša! O, kaip retai pagalvoju, kokia aš turiu būti, kad pakilčiau. Turiu būti švelnutė, gerutė, kantri, nuolaidi, gailestinga, savęs ir savo laimės pasauly išsižadėjus, kitiems visuomet pasiryžus pagal­ bos ranką paduoti etc. Dievuli, maldauju Tavęs, padėk man!" (III 241—242) Ta mergelė — tai Ona Šimaitė. Juozas,— greičiausiai Juozas Keliuotis, bet gal ir Juozas Am­ brazevičius. Su juo draugavo, ir jie gyveno viename kamba­ ryje su Jonu Griniumi. „Redaktorius" — tai Jonas Grinius. S p a l i o 31 d. užėjo į dekanatą su studijų knygele, kur de­ kanas P. Būčys vizavo išklausytą 1925 m. pavasario semestrą ir užregistravo 1925 m. rudens semestro klausytoja. Knygutėje antspaudas „Įmokėta". S p a l i o 31 d. datuotame „Pavasario" Nr. 16 (p. 15) išsp. eilėr. „Kad tu būtum...", pasirašytas slapyvardžiu N-is. S p a l i o 3 1 d. dienoraštyje rašo: „Nuėjus man į karių krautuvę, nepažįstamas žmogus mane užkalbino, nustebintas mano vaikiška išvaizda. Nustebęs mane klausė, kada aš baigiau gimnaziją, kad tokia jaunutė studen­ tauju (buvau su kepuraite). Matyt, padariau aš jam gero įspū­ džio savo amžinu vaikiškumu, nors kitiems juokinga atrodau. „Kūdikis, kūdikis",— kartoja žmonės, pažvelgę į mano veidą. Man rodos, aš nė tiek gyvenimui beduodu kaip kūdikis. Ir kas gi, jei aš esu arba nebūčiau?.. Lygiai kaip muselė. Tau, Vieš­ patie, pavedu visus mano norus, mintis ir širdį". (III 242) L a p k r i č i o 4 d. dienoraštyje rašo: „Šventas yra mano skausmas, kaip ir mano meilė, todėl ir įį giliai širdy užrakinsiu. Verkiau, verkiau šiandie rytą karčios bevilties ašaromis. Priežastys tų ašarų buvo iš 4 kambario. Skaudu... bet ir ge­ ra. ..— Geriau žinoti ir kentėti, negu nežinioj klaidžioti... Vakare atėjo „redaktorius" raštų. Aš buvau baisiai išsiblaš­ kius ir nusiminus. Bet man nesvarbu, kokio aš jam įspūdžio palikau". (III 243) L a p k r i č i o 4 d. datuotas vaizdelis „Gaudžia, skamba m

varpas.. Iš tikrųjų tai labai asmeniškas jausmų prasiverži­ mas, geriau tinkąs ne į vaizdelių, o į dienoraščių grupę. Ja­ me rašoma:

,,Ir supratau, kad neužgesins mano ilgesio jo žodis ,,myliu". Ir nors aš jo gražiąsias akis išbučiuočiau,— nenurims mano krūtinėj beribis troškimas. Ir supratau, jog buvo ten tik še­ šėlis mano ilgesio Saulės. Šešėlis, atspindys greitai nyksta kaip nebuvęs, ir beprotybė būtų jis gaudyti. Ne! Palik tu žemėj, o aš eisiu ieškoti To, kurio šešėlio šešėlį čia sutikau. O jei ra­ dau čia jo šešėlį, tai ir jį patį gal surasiu. (III 25—26) Kai pakilau nuo žemės, mano akyse švietė ramybė, nes sal­ di Kristaus ramybė užėmė mano širdį ir pripildė sielą. Ir aš pasidariau nuolanki ir nuoširdi visiems dėl Tavęs. Dėl Tavęs, kurs mane stiprini, aš visa pakeliu ir nukenčiu, nes Ta­ vo Taurė man saldi ir Tavo Kryžius lengvas. Jaučiu, jaučiu aš Kristaus begalinę meilę, kurios neverta esu aš — menkiausia, niekingiausia žemės dulkė. Bet Tu, Galingiausias, mane regi, matai giliausią mano šir­ dies kampelį, mano troškimą ir ilgesį. Tu matai mano nuodė­ mingą žemumą ir nepaniekini manęs!" (MBR 138 54) L a p k r i č i o 6 d. dienoraštyje rašo: „Tris dienas namie išbuvau, niekur nė kojos nekėliau; nė į paskaitas nėjau. Vos gyva šiandien vaikščioju. Baisiai nusil­ pau ir susinervinau dėl to referato, neskaitant jau kitų prie­ žasčių. Ir skaičiau aš jį šiandie auditorijoj. Oi Dievuliau, kas ten buvo!.. Viskas būtų gerai, jei tik jo nebūt buvę auditori­ joj. Bet ir tai niekis..." (III 243) L a p k r i č i o 10 d. dienoraštyje rašo: „Už vieną dangaus džiaugsmo akimirksnį šimtas metų pra­ garo kančių. Už vieną džiaugsmo lašelį visa taurė kentėjimų. Prisižadu nuo šios dienos niekam niekad nepasakoti kitų nuomonės apie jį. Žmogus savy nešiojas daug savimeilės, daug pikto savo širdy turi. Jam labai lengva kitą neteisingai užgau­ ti, apkalbėti, bet tegu tik jam kas teisybės kibirkštėlę pasakys, tai šoks kaip iš ugnies, kaip vilkas dantis rodo. Nenoriu pati girdėti, ką apie mane kalba, nei nepasakosiu, kas apie kitus kalbama. Žmonės žmonėmis, ir jiems reikia do­ vanoti". (III 243—244) L a p k r i č i o 10 d. datuotas eilėr. „Sutemų viešnia" I var. Tuojau po jo rankr. įrašytas II var. nedatuotas, matyt, parašy­ tas tuojau po I-ojo (I 268—271) 128

L a p k r i č i o 13 d. prof. M. Reinys pasirašė psichologijos ir psichologijos pratybų, išklausytų 1925 m. pavasario semest­ re, egzaminą. L a p k r i č i o 14 d. 19 vai. Vytauto kalne susirinko apie 1500 studentų. Kalbėtojai reikalavo — prašė universiteto se­ natą uždaryti studentų socialistų draugiją, patraukti teismo atsakomybėn „Lietuvių žinių" ir „Socialdemokrato" redakcijas, spausdinusias savo skiltyse straipsnius, įžeidžiančius Lietuvos studentiją ir žeminančius un-to garbę. J. Keliuotis, sutikęs Salomėją, klausinėjo, kaip ji vertinan­ ti visus šiuos įvykius. „— Nenoriu tokia tema kalbėti ir galvoti,— atsakė ji.— Aš esu poetė ir konkretaus gyvenimo vargų nenoriu žinoti". (Iš J. Keliuočio pasakojimo) L a p k r i č i o 21 d. 19 vai. „Metropolio" salėje įvyko at-kų sendraugių ir studentų susitikimo ir susipažinimo vakaras, ku­ rio programą rengė draugovės menininkų grupė. L a p k r i č i o 26 d. sukako 70 metų nuo Adomo Mickevi­ čiaus mirties. Ta proga menininkų grupė surengė minėjimą, kuriame pranešimą skaitė Jadvyga Laurinavičiūtė. Jis padarė įspūdį Salomėjai. O kai perskaitė jos straipsnius apie Adomą Mickevičių „Ateityje" ir „Pavasaryje", padarė išvadą, kad Laurinavičiūtė mąsto labai brandžiai, ir pradėjo į ją žvelgti kaip į autoritetą. Jiedvi artimiau pradėjo draugauti 1925 m. rudenį, kai Jad­ vyga, kaip ir Salomėja, apsigyveno bendrabutyje. Pamažu įgi­ jo didelį poetės pasitikėjimą, nes niekad nesistengė primesti jai savo nuomonės, nors sugebėjo apdairiai vadovauti Salo­ mėjai daugelyje sričių. Draugystė išsiskyrus nenutrūko iki pat poetės mirties. Salomėja yra lankiusis Kaišiadoryse jos tė­ viškėje, užrašė visus savo rinkinius, drauge ne kartą fotogra­ favosi, susirašinėjo... Savo atsiminimuose J. Laurinavičiūtė rašo: „S. Nėris buvo labai jautri, subtili, užsidariusi, didelio jaus­ mo, įspūdžio žmogus. Ji laikėsi labai nuošaliai, neturėjo jokių reikalų su studentėmis. Gaila, kad žuvo mano nuotraukos, ne­ begaliu prisiminti žmonių, su kuriais ji artimiau bendravo. Iš moterų geriausi jos santykiai buvo su E. Kvedaraite. Kartais atvažiuodavo S. Nėries tėvas, labai simpatiškas, ma­ lonus ir geraširdis žmogus, miręs vėžiu. S. Nėris vis bijoda­ vo, kad ir ji šia liga nesusirgtų. 9. V . A lekna

m

Turizmo reikalams universitete buvo sudaryta komisija, į ku­ rią įeidavo studentai, gerai moką Vakarų kalbas. S. Nėris ir aš taip pat joje dalyvavome.

Pavasariais rengdavome gegužines, kuriose visuomet būda­ vo atliekama literatūrinė-meninė programa: studentai skaity­ davo savo kūrybą, deklamuodavo, dainuodavo, grodavo. S. Nė­ ris nemėgo skaityti savo eilėraščių, ji mieliau klausydavos ki­ tų ar eidavo pasivaikščioti, nes labai mėgo gamtą. Pas V. Mykolaitį-Putiną S. Neris jausdavosi laisvai, mėgdavo skaityti savo kūrybą. V. Mykolaitis-Putinas ir kaip poetas, ir kaip asmenybė S. Nėriai turėjo didelės įtakos.

Studijų metais S. Nėris materialių trūkumų nejautė. Hono­ rarų paimti vesdavosi mane. Kol aš gaudavau pinigus, ji pa­ laukdavo už durų. Nesugebėjo tikslingai panaudoti pinigų, p y ­ kinėdavo įvairius niekus". (LK 4 79—80) L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 11 išsp. eilėr. „Pajiesy" bei „Jiesios krantus dengia sniegas" ir vaizdelis „Saulės taku" (p. 451—453), pasirašyti Neries slapy­ vardžiu, o eilėr. „Žydėkite, gėlės!“ pasirašytas Sešuolės slapy­ vardžiu. Sešuolė— tai marijampolietės moksleivės Kotrynos Kuncaitės slapyvardis. Jai SN rašė atsakymus dėl atsiųstų eilėr., du jos eilėr. ir buvo spausdinti 1925 m. „Ateityje“. Jų skiriamoji žymė — po eilėr. nurodyta vieta ir data. Kad Sešuolės slapy­ vardžiu vėliau pasirašinėjo S. Nėris, prisimena J. Laurinavičiūtė. Kodėl Salomėja pasisavino kito asmens slapyvardį — sunku suprasti ir paaiškinti. L a p k r i č i o mė n . (be tikslesnės datos) dienoraštyje rašo: „Atsimenu. Jiedu labai panašūs... Ano vardas toks kaip ir šito. Akys taip pat tokios šviesios ir gilios... Ir aš daugiau tokių akių nesu mačius; plaukai ano šviesūs kaip ir šito ir taip lygiai sušukuoti. Ir veidas beveik panašus... Tik šito bal­ tesnis. Anas griežto būdo kaip ir šitas ir iš kalbos panašūs. Anas buvo kunigas. Aš jį mylėjau ir nežinau kodėl taip jį branginau. Nebuvau įsimylėjus, kaip paskiau į šitą, bet jis tartum sakyte sakė: su­ tiksi tu, gyvenime sutiksi tokį, kuriam rasi tai, kas many tau brangu". (MMB 38 31) Matyt, nebaigtas šis įrašas, nes po jo sąsiuvinyje paliktas tuščias lapas.

130

„Anas" — tikriausiai kunigas Jonas Starkus, buvęs poetės mokytojas Vilkaviškio „Žiburio" g-joje, kai ji mokėsi VII kl. L a p k r i č i o 30 d. dienoraštyje (juodraštyje) rašo: „Kodėl manęs niekas nemyli?! Visur aš viena, lyg atsisky­ rėlė. Vengia manęs visos ir nekenčia. Juo toliau, juo labiau pradedu nepasitikėti artimaisiais žmonėmis. Kaip matau, nesu sutikus tokio žmogaus, kurs išeitų iš savęs dėl kito, kurs visa siela savo artimui atsiduotų. Štai ką aš aplink save pastebiu kasdien: apkalbos, neteisin­ gi ir greiti sprendimai, pavydas, egoizmas, išnaudojimas. O aš?.. Aš galbūt visas tas blogybes turiu, kad manęs taip žmo­ nės nemėgsta, ypač moterys — mano „draugės". Kai mano akyse užges žiburiai, Tai niekas manęs tenerauda. Jau apverktas mano likimas senai... (Mirtis — man tik šventė, paguoda.)" (III 244) G r u o d ž i o p r a d ž i o j e un-te studentai karštai ginčijo­ si: artėjo pirmosios studentų atstovybės rinkimai. Ginčų nesti­ go ir bendrabutyje tarp kairiųjų ir dešiniųjų, bet Salomėja į juos nesivėlė. G r u o d ž i o 5 d. datuotas eilėr. „Aš išėjau, išklydau bal­ tą žvaigždėtą naktį“ (I 272). 1925 m. datuotinas eilėr. „Ar žinot jūs tą kraštą, brangų, dailų“, skirtas tėviškei Kiršuose. Galbūt jis parašytas kaip tik tuojau po eilėr. „Aš išėjau..." (I 272—273) G r u o d ž i o 5 d. dienoraštyje rašo: „Pas Putiną buvo literato salono posėdis". Geras, švelnutis jausmas sieloj paliko. Dievuliau, kaip aš laiminga paskutiniuo­ ju laiku! Jaučiu, jog nieko nenustoju, o daug daug randu. Bet visa tik Tau, mano Geradėjau, priklauso. Be Tavo dovanų kas aš esu? — Elgeta, paskutinė elgeta. Vieno tetrokštu ir prašau Tavęs: būti verta Tavo gausių dovanų. O žmogau, tu neįsivaiz­ duoji, kaip gera būti laimingam“. (MBR 58 37) G r u o d ž i o p i r m ą p u s ę renka įskaitų parašus. G r u o d ž i o 13 d. gauna „Lyginamosios psichologijos" įskaitą ir išlaiko to dalyko egz. G r u o d ž i o 16 d. gauna kurso „Sielos problemos" įskaitą ir egz. G r u o d ž i o 19 d. fak. dekanas P. Būčys vizuoja Salomėjos

131

studijų knygutę ir pasirašo, kad 1925 m. rudens semestras įskaitytas. G r u o d ž i o 20 d. datuotas eilėr. „Atsisveikinant". Jo teks­ tas iš rankr.: Paskutinį mano laimės lašą Aš išgersiu šiandien su tavim. O rytoj: tave likimas neša, Aš liekuosi kruvina širdim. Ir budėsiu sutemų šešėliuos — O naktis akių jau nesumerks. Ir sapnai širdies jau nebedžiugins, Ir kaip jūra mano siela verks. Lauksiu, lauksiu Tavęs ilgą naktį. Skausmo glėby lauksiu lig aušros. Ir ateisiu Tavęs pasitikti, Kai gedulu himnus Tau trimitai gros. Aš išgersiu šiandie paskutinį Laimės lašą su Tavim kartu. O rytoj, man peilį į krūtinę Smeigęs, iškeliausi Tu. (MBR 58 37) Tai II var. I var. — juodraštyje (MBR 50 38) turi kitą ant­ raštę — „Be tavęs..." Paskut. dvi eilutės tokios: O rytoj į žygį pirmutinį... Nūkei jausim vienas... aš ar tu? G r u o d ž i o 20—22 d. išėjusiame „Pavasario" vienkartinia­ me leidinyje „Kalėdų svečias" p. 3 eilėr. „Albinai D-tei" be pirmo posmo ir „Ant mano kapo" — du posmai. G r u o d ž i o 21—23 d. Salomėja išvažiavo atostogauti į Kir­ šus. G r u o d ž i o p a b a i g o j e išėjo „Ateities" jubiliejinis nu­ meris, kuriuo p. 8 išsp. eilėr. „Sutemų viešnia", pasirašytas N e r i s .

G r u o d ž i o 29 d. dienoraštyje rašo: „Beklūpodama prie savo lovos prieš kryžių, aš šį vakarą sugrįžau į save, klaidžiojus po triukšmingo ir klaidaus pasau­ lio kelius, pažvelgiau į giliausią savo sielos kertelę. Sugrįžau mintimis ir jausmais. Ir ten, pačioj gelmėj, aš vėl pamačiau

132

spindintį žiburėlį, šventą, paties Kūrėjo ranka užžiebtą. O aš, nusikaltėlė, kaip dažnai aš jį užmirštu, pasaulio vieškelio dul­ kėmis apnešta ir jo šauksmų suviliota. O man jį liepė išnešti į pasaulio tamsumas ir jo sukurtu laužu nušviesti juodą žemės naktį, kad nepaklystų žemės vieškeliu einantieji. O Dieve, kaip sunkus ir didelis mano uždavinysl Juk aš pati klaidžioju, daž­ nai puolu skaudžiam kely ir dažnai užsimirštu savo kilnų už­ davinį. Šiandien, pažvelgus į Tavo ištiestą ant kryžiaus kūną, aš nu­ budau. Tavo žvilgis liepė man grįžti ir parodė skaudų mano kelią, bet didingos aureolės nušviestą. Grįžtu, Viešpatie, ir vėl prižadu iš naujo savo jungą nešti, menu ir grožiu švelninti kietas sielas, atjausti ir gydyti žmo­ nijos žaizdas. Jis man padės, kurs menų meną pasauliui parodė. Dievas — žmogus savo gyvenimu, savo kančia ir mirtimi parodė pasau­ liui tiek grožio, tiek meno paslapčių atidengė, kurių žmonija niekad neregėjo ir amžiais siekdama nepasieks. Kristau, kurs tą šventą kibirkštį mano sielon įkūrei, padėk man, padėk!" (MBR 58 33) 19 2 5 m. parašytas eilėr. „Klajonė ir sapnas — gyvenimas mano". Rankr. — du sąsiuvinio lapai — be datos (I 274). G r u o d ž i o 31 d. 12 vai. naktį datuotas eilėr. „Sugaudė padangėj dvylika trimitų". Jo II ir III posmai: Kuo gi aš sutiksiu jus, Naujieji metai? Tuščios mano rankos, alkana širdis. Kuo aš jums įtiksiu, kad man burtut laime? Ašaros tik vienos man po ko jų kris. Ar gyvybės džiaugsmo taurę man ištiesit, Ar nuožmiai sudaušit gęstantį žibintą? Man vis vien, ar džiaugsmo sūkuriu užliesit, Ar tamsių bedugnių gyly paskandinsit. (I 275) Tą vakarą tikriausiai parašė pirmąjį eilėraščio variantą (MBR 50 43), o į švarų sąsiuvinį beveik netaisydama perrašė gal ir vėliau (MBR 58 36). G r u o d ž i o 31 d. 12 vai. datuotas dienoraščio įrašas: „Palydėti į karstą Senieji metai. Į jų kapo duobę dvylika garsų kurčiai bildėjo. Dvylika trimitų sugaudė, bežengiant į sostą Naujiems me­ 133

tams. Kaip aš juos sutikau ir ko iš jų laukiu? Sutikau vienui viena savo kambary, su rožančium klūpodama... Vietoj džiaugsmo šauksmų man tylios ašaros jiems po kojų krito... Ko iš jų laukti? .. Nieko. Nes senai skirtas likimas turi įvyk­ ti, o Jie vis tiek mano gyvenimo nakties nepakeis diena. Jei bent Mirtis... Ji viena teisingiausia ir neapgauli... Ji keikia­ ma ir laiminama... Ji nekenčiama ir laukiama... Ji juoda, baisi ir šviesi, džiaugsminga. Taip, tik jinai išperka žmogaus pasmerkimą ir sielą iš tamsaus kalėjimo išveda į Laisvės Švie­ są". (III 244) 1926

S a u s i o 1 d. datuojamas eilėr. „Vakare smuikas" I var. (MBR 50 52). Jo paskut. posmas: Banguoja smuiko mylimi tonai, Ilgesiu virpa valso aidai — Juose skausmui) savo užbursiu, Juose kaip dangų sielą radai. (I 275) Perrašydama eilėr. į švarų sąsiuvinį (MBR 58 46), tekstą la­ bai pakeitė, paliko tik 4 posmus. S a u s i o p r a d ž i a datuotini ir eilėr. „Ko jūs atėjot visos juodos, apsiniaukę" bei „Mačiau aš naktį ant jūros kranto", taip pat du fragmentai, įrašyti tuose pačiuose lapuose, kaip ir anie du eilėr. (I 276—278). S a u s i o 5 d. datuotas šis eilėr.: Nors lig paskutinio siūlo mano rūbą sudraskysit — Aš nesudrebėsiu nė vienu sąnariu. .. Nors į purvyną mano širdį nutremsit — Aš jums neparodysiu nė vienos ašaros. Nors ligi paskutinio lašo kraujo mane iškankinsit — Aš jums vien šypsosiuos užuojautos šypsniu. Aš jus, mano broliai nelaimingieji, Visus meile išbučiuoti trokštu. Kad jūs daug vargingesnį už mane, Jūs tamsoj paklydėliai — klajūnai! (I 278) Tai pats anksčiausias eilėr. „Sudeginkit mane.. variantas. S a u s i o 6 ar 7 d. grįžo po atostogų iš Kiršų į Kauną ir

134

tuojau pat bendrabutyje sužinojo apie Teklės Spudaitės mirtį (gruodžio 25—26 d.). S a u s i o 7 d. datuoti bent 4 eilėr. „Rytą patekėjus saulė pasigedo jos akių", „A. A. T. Spudaitei", „Rytas. Žemė pilka pražydėjo baltai", „Aguonėlė". Visi keturi tekstai juodraštyje surašyti iš eilės, nemaža brau­ kyti, taisyti (I 279—281). S a u s i o 7 d. datuojamas ir dienoraščio tekstas (III 245), įrašytas tuojau po tų 4 eilėr. ir pasakojantis apie paskutinį su­ sitikimą su T. Spudaite praėjusį rudenį. Teklė Spudaitė 1925 m. pavasarį baigė klausyti istorijos stu­ dijas Teologijos ir filosofijos fakultete ir 1925 m. rudenį išva­ žiavo dirbti į Kėdainių g-ją. Salomėja buvo su ja pažįstama, ši mirtis jai padarė labai didelį įspūdį. S a u s i o 10 d. datuotas eilėr. „Katriutei", skirtas Kotrynai Marcinkaitei-Marcinkevičiūtei, gyvenusiai bendrabutyje greti­ mame kambaryje. Ji prisimena: „Aš gyvenau su Emilija Kvedaraite ir dar viena studente, pavardės neprisimenu, trečiame kambaryje. Mano ir Salomė­ jos lovos stovėjo greta, skiriamos nelabai storos sienos. Rytą pabelsdavau į sieną, duodama ženklą, kad jau laikas keltis. Salė atsiliepdavo. Dieną eidavome drauge į paskaitas, susitik­ davome prie stalo bendrabučio koridoriuje, kur valgydavome pietus. Užeidavo į mūsų kambarį. Paskaitydavo parašytus eilė­ raščius. Vieną eilėraštį paskyrė man: „Katriutei". Eidavome pa­ sivaikščioti. Dažniausiai dviese. Esame nusifotografavusios ant lieptelio kažkur už Fredos. Kas tąsyk su mumis ėjo trečias ir mus nufotografavo, neprisimenu. Ta nuotrauka dingo frontui einant į Vakarus 1944 m.

Nesijautė, kai gyvenom bendrabutyje, kad kas jai labai asistuotų. Gal kiek J. Paukštelis. Ne per kalbi, nelabai linksma. Rengdavosi kukliai, bet tvarkingai. Pinigais nesišvaistė. Gau­ davo ir stipendiją. Simpatizavo Eretą". Iš tikrųjų Salomėjai simpatizavo daug kas. Vienas pirmųjų buvo Andrius Daugirdas. Studentas, tuo metu jau ir tarnybą turėjęs, todėl dažnai pavaišindavęs Salomėją un-to bufete ir vesdavęsis į teatrą ar kiną. Laiške Onai Gaigalaitei 1984 m. pab. jis rašė: , , . . . dažnai pasukdavau ir į studenčių bendrabutį. Ten buvo tikrai puikių studenčių. Ypačiai man patiko poetė Salomėja... Salomėja buvo tokia idealiste, labai jautri, nuoširdi, giliai 135

religinga, norinti visiems padėti. Daug kartų teko su ja nueit į kiną ar į teatrą. Labai dažnai, stebėdama vaidinimą ar žiū­ rėdama filmą, ji verkdavo — ji buvo tikrai labai jautri, per­ gyvendavo su matomais scenoje ar filme veikėjais, labai at­ jausdavo nelaiminguosius. Ji visų gailėjosi. Aš tikrai buvau ją įsimylėjęs. Tačiau ne aš vienas ją mylėjau, ji turėjo gana daug tokių „garbintojų", kurie, kaip ir aš, neišdrįsdavome jai pasipiršti. O jai gal buvo ir sunku vieną iš tiek daug ją my­ linčių išsirinkti". Iš tų daugelio „garbintojų" minėtini: Juozas Ambrazevičius, Juozas Grušas, Juozas Eretas, Juozas Keliuotis, Juozas Paukš­ telis, Juozas Tarvydas, Juozas Tysliava, Liudas Gira, Antanas Januševičius, Povilas Pakarklis, Juozas Račiūnas, Ignas Petrušaitis, Ignas Skrupskelis, Jonas Šopauskas, Jonas Unguraitis, Vincas Ramanauskas... Visi jie lankydavo ją 1925—1927 m. bendrabutyje, vaišindavo un-to bufete, pirkdavo gėlių, kvies­ davo į kiną ar teatrą. Paskutiniais studijų metais artimiau draugavo su I. Malinausku — su juo labai sutardavo šokti, ir su V. Ramanausku. Bet ypačiai vienu metu 1926 metais ją per­ sekiojo savo meile Leonas Vrubliauskas. Rytą jis laukdavo prie bendrabučio Salomėjos, einančios į un-tą, vakare su gėlių puokšte laukdavo jos grįžtančios... Salomėja jo ypač veng­ davo: rytą stengdavosi pasislėpti už kitų merginų, kad jos ne­ pastebėtų, vakare grįždama iš tolo apsidairydavo, kur jos „garbintojas", ir stengdavosi į bendrabutį įsmukti nepastebėta. Tysliava ją supažindino su poetu Stasiu Santvarų. Tas taip pat ją lankydavo bendrabutyje. S a u s i o 10 d. datuoti juodraštyje atsakymai pradedantie­ siems kūrėjams, atsiuntusiems savo kūrinių A. redakcijai. Štai keletas jų: V i-1 i u i. Eilėraščių negalima spausdinti — visai silpni. Ro­ dos, kad draugas nebūsi poetu, nors šiaip daug protinio su­ gebėjimo yra, bet poezijai reikia tam tikro jausmo, su juo žmogus gema, o dr. to neturi. N e m u n ė l i u i . Tuom tarpu „Ateitin" netinka, atidavėm „Pavasariui". Bet draugo poezija gerėja. Tik daugiau tikro jausmo, natūralumo, o ne aklai rimus rinkti. 1 J u o z u i . Ar draugas supranti pats, ką rašai?.. Gaila mums Tamstos. Aklas rimų kalimas ir nesąmoningas jų rinki­ mas ir ištisų eilučių beprasmis sudėjimas. Gaila, nes, rodos, galėtum geriau parašyti. V a c i u i M i l i u k u i . Gal vieną eilėraštį pataisę ir įdė­ 136

sim — atrodo neblogas. Kiti du — menki, nes žymu pamėgdžio­ jimas vyresnių poetų (Putino). Prašome siuntinėti. S e š u o 1 e i. Vienas dedame, kitos — silpnesnės. Prašom siuntinėti. (Pastarasis atsakymas perbrauktas. Jo nebuvo nei „Ateity", nebuvo žurnale nei minimo eilėraščio.) S r a g a i . Rašinėlio mintys — teisingos, bet nenaujos ir ne­ įdomios. Panašių labai daug rastume gimnazistų raštuose. (Šis sakinys perbrauktas, ir viršuj parašyta — „Nedėsim" — V. A.) Gale ir neteisingos, ir nevykusios. „Sapnas" irgi visai menkas. Nei moksliško turinio, nei beletristikos. A i d u i . (Tamstos) „misterija" toli gražu ne misterija. Be nu­ trintų žodžių nieko daugiau nėra. Jei būtų didesniu sugebėji­ mu apdirbta, tai būtų gyvi paveikslai, bet dabar... Yra gražių minčių, ypač gale. Bet jos nenaujos ir forma menka. Kaip prašei dr.f taip ir grąžinam, nes spausdinti ne­ tinka, jei būtų tikęs, grąžinti negalėtume. N o v o s S v y r u o n ė l i u i . Rašinėlis silpnas. Neišlaikytas vienodas stilius nei poetinė forma. Tikim, kad dr., pasiskaitęs daugiau knygų, toliau geriau rašysi. V. D a u m a n t u i . Labai malonu mums, kad draugas pasi­ žadi bendradarbiauti. Tik šiuokart dr. eilėraščiai — silpnoki, žymu pamėgdžiojimas Putino. Daugiau nuoširdumo, tikrumo; dabar per daug išdidus, išpūstas stilius; taip pat vengti tų be­ prasmingų žodžių ir posakių, kurių dr. poezijoj labai daug. V a i d o t u i . Dėkui už pasižadėjimą bendradarbiauti. „At­ eities" mes dovanai nesiuntinėjam, nors ir bendradarbiams. At­ siųstieji raštai netinka — silpni. Tikimės, parašysi geresnių". Ir 1.1. (MBR 4—50, 22 ap.— 23 pp.) S a u s i o 11d. datuotas toks įrašas: „Laikyk visados rankas kryžium ant krūtinės sudėjęs. Netiesk jų niekad į pasaulį, ko nors reikalaudamas ar žemės monų sužavėtas. Žinok — pats save apgausi, nes visos brangeny­ bės, kurių nei pasaulis neduos, yra tavo širdy". (III 245) S a u s i o 14 d. datuotas toks įrašas: „Nenusimink dėl nepasisekimo, nes vienas pralaimėjimas dažnai esti priežastis dešimčiai laimėjimų". (III 245) S a u s i o 14 d. datuoti studentų, liudijančių, kad klausia­ mojo lapo atsakymai yra teisingi, parašai. Pasirašė J. Juodeikaitė, M. Žilinskaitė, A. Asevičaitė, M. Liudžiūtė, J. Paukšte­ lis, A. Kolesinskaitė, P. Kaunaitė, L. Klimavičiūtė, Konkulevičiūtė ir M. Kvedaraitė (CVA 631 12 211 25 ap). S a u s i o 15 d. rašo prašymą universiteto rektoriui, kad at­ 137

leistų nuo mokesčio ir paliktų stipendiją 1926 m. pavasario semestrą (CVA 631 12 277 23; R III 440), taip pat parašo klau­ siamojo lapo atsakymus (CVA 631 12 277 24-—25j. S a u s i o 18 d. datuotas nebaigtas eilėr. „Pavasario svaigu­ lys" (I 282). S a u s i o 19 d. (1925 m.) datuotas vaizdelis „Ak, žiedai, žie­ dai!" Bet kadangi jis įrašytas tuojau po atsakymų, datuotų 1926 01 10, tai gal šio vaizdelio data tikresnė būtų — 1926 01 19 (MBR 50 24). S a u s i o 20 d. datuotas eilėr. „Nakties vėsus paslaptingu­ mas" (I 282—283). Tame pačiame lape yra ir eilėr. „Pasaka apie saulę", tai gal ir jis parašytas tą pačią dieną (I 283—284). S a u s i o 23 d. datuotas eilėr. įrašas (MBR 50 49) juodraš­ tyje ir švariai perrašytas (MBR 50 56): „Mačiau šią naktį bažnyčioj daug žmonių, ir jų tarpe išvy­ dau Jonelį. Jis žiūrėjo į mane. Paskui kažką kalbėjo miniai. Ir jo visados išblyškusiuos skruostuos pasidarė dvi raudonos dėmės, jam kalbant, jos labiau ir labiau raudonavo. Aš, labai persigandus, sušukau: „Nejau jam dabar džiova prasidėjo?“ Verkiau ir gailėjaus be galo, nes žinojau, jog neilgai viešės pas mus. Kažkas pasakė: „Jau seniai jam džiova turėjo prasi­ dėti — visados taip atrodė". (MBR 58 56). S a u s i o 25 d. datuotas eilėr. „Prie gęstančio laužo nak­ ties glūdumoj" (I 284). Ta pačia diena datuotas ir kitas eilėr. „Neaplankytas mano darželis" (I 284—285). S a u s i o a n t r o j e p u s ė j e pradėjo lankyti paskaitas universitete. Į studijų knygutę įsirašo šiuos dalykus: Lietuvių lit. istorija Lietuvių lit. istorijos pratybos Lietuvių tautosaka Vidūnas Liet. lit. dėstymo metodika Pedagogika Logika Vokiečių lit. ir prat. Vokiečių k. stilistika Austrų ir šveicarų lit. Prancūzų lit. Žurnalistikos istorija Pedagogikos psichologija Pedagogikos istorija m

2 1 1 1 1 2 2 2 2 2 2 2 4 4

vai. V. Mykolaitis vai. V. Mykolaitis 11

rr

it

tt

tt

rr

„ S. Šalkauskis 11

ff

,, J. Eretas M

rr

rr

rr

rr

rr

rr

fr

„ M. Reinys „ A. Gylys

S a u s i o 26 d. išėjusiame „Ateities" Nr. 1 (p. 1) išsp. eilėr. „A. A. T. Spudaitei" ir „Aguonėlė"; paskutinis psl. pilnas jos atsakymų. Žurnalo viduryje juodai apvedžiota Spudaitės nuotrauka ir dviejų puslapių nekrologas, parašytas J. Griniaus. Salomėja skaito, ašaras liedama. S a u s i o 27 d. lapelyje užrašo: Tegu vėjai mane kelia Lig padangių debesų. Tegiamzdina į bedugnę — Man su tavim nebaisu. Ilgesiu viipės krūtinė, Juodos sutemos nukris — Tu ineisi paskutinė, Paskutinė pro duris. (MBR 68 7) Sausio 27 d. datuotas eilėr. „Laukiamajai" variantas (MBR 58 43—44). S a u s i o p a b., galbūt perskaičiusi J. Griniaus nekrologą, rašo šį vaizdelį: Baitais keliais ji nusileis Su snaigių muzikos garsais. Nėr dukrelės brangios, — Motinėlė raudos. Iš šalies tolimos Nesugrįš niekados. Tyli Kalėdų naktis. Šventa naktis supa pasaulį. „Gloria" ky­ la į dangų. Tyli snaigių muzika leidžias, leidžias į žemę... Balta spinduliuota žvaigždė nusileido ant vieno stogo. Jinai balta, skaisti, neregima žmonių akims, vien jaučiama bailioms širdims, tyliai inėjo pro duris. Nieks negirdėjo, kaip ji inėjo. Tik juto šaltą, šiurpų dvelkimą. Priėjo jinai prie Tekliutės lo­ vos. Priėjo, nusilenkė ir išbučiavo Tekliutės tamsiąsias akis... (MBR 50 38—39) S a u s i o 30 d. vakare rinkosi menininkai pas Putiną. Salo­ mėja grįžo iš to posėdžio jau po vidurnakčio ir sėdo rašyti die­ noraščio: „Laimės lašelis — skausmo jūra. Bet jis man brangesnis už visas žemės brangenybes, nes pirktas mano širdies krauju.

139

Pas Putiną vėl buvo literatų grupės posėdis. Referavo apie Herbačiauską, paskui buvo arbata. Jonas atėjo pavėlavęs be­ veik valandą. Aš visai apie jį nemaniau, o jei ir maniau, tai nelaukiau ir būčiau labai apsidžiaugus, jei jis būtų visai ne­ atėjęs. Paskutiniu laiku aš jo ėmiau vengt ir stengiaus visai pašalinti iš savo biednos galvelės. Gal iš dalies ir pasisekė, bet jo vardas lyg ugnimi įdegintas amžinai širdy pasiliko, ir jau­ čiu, jog mano jokios pastangos negelbės. Dabar jo pasirody­ mas ir žvilgiai lyg karšta geležim širdies žaizdą paliečia. Nebe tas jau vengimas, koks buvo praeitais metais, su juo tik susiti­ kus. Tada aš jį dievinau ir, negalėdama savo jausmo paslėpti, o bijodama jį tuo jausmu užgauti, bėgau ir vengiau iš baimės ir drovumo. Negalėdavau tada jam stačiai į akis pažiūrėti. Ir man juo didesnė gėda būdavo.— Kodėl aš lyg prasikaltėlis, lyg vagis, negaliu stačiai akysna žiūrėti? Išanalizavus save, ne­ rasdavau jokio nusikaltimo, buvo vien jausmas didelis ir karš­ tas kaip saulė, bet grynas ir skaistus kaip ryto dangus. Vienok nusikaltimas buvo.— Štai — aš slėpiau savo kilnų jausmą, aš melavau jam, net sau pačiai melavau. Žinau, kaip kaisdavau, rausdavau, jį vien iš tolo matydama. Vienok toj kančioj buvo tiek saldaus ilgesio. Paskui... aš pasisakiau Angelei, vieną kartą per paskaitą; ne, ji pati iš manęs iškvotė, nes pastebėjo mano „ligą". Paskui, be mano sutikimo, per ją priėjo tas mano jausmas lig Jonuko.— Jis sužinojo... Skaudu man buvo, nes mano savigarba liko užgauta, bet kartu ir gera, gera... Tary­ tum atsileido tie skaudūs pančiai. Kalbėdavaus su Angele, neklausdama nieko apie jį. Ir jo vardą suminėjus, aš beveik raus­ davau ir mano akys degdavo. Tai buvo tada pavasario,— ma­ no džiaugsmo ir sapnų dienužėlėms!.. Nežinau, iš kur tas džiaugsmas ėmės.— Kalbėt su juo, nė žodžio ištarti negalėda­ vau. Bijodavau iš tolo į jį pažvelgti. Dabar aš jo vengiu ne iš drovumo, bet iš skausmo. Ne gėlės man sapnuojas, bet tamsi mirtis. Kodėl aš noriu jį pamiršti ir neišplėšiamą plėšti iš šir­ dies? Aš žinau, kad jis pamilo vieną mergaitę. Žmonės taip sako, ir tikiu. Bet gali žmonės klysti, galiu aš, gali jo širdis klysti. Skaudi naujiena, bet kartu ir gera, nes daug geriau skaudi tikrenybė, negu saldus, bet melagingas sapnas. Ir kaip tuomet laukdavau kalbos apie jį, lygiai dabar laukiu žinių apie jo santykius su ta mergaite. Kaip įkaitintos vinys smenga tos žinios man į širdį, bet kartu ir gera. Apsipratau su savo likimu — reik pasaulio atmosfera kvėpuoti, negi į žemę gyvas lįsi?

140

Nugalėjau savo egoistinius jausmus, ir liūdesys sumažėjo. Aš visai būčiau rami, jei toji mergaitė jį iškeltų ir vestų į Sau­ lę ar bent palaikytų tokioj aukštumoj, kokioj jis dabar yra. Aš ją mylėčiau ne mažiau už jį. Bet visgi būtų geriau, kad jis liktų amžinai skaistus, kaip lelijos žiedas. Šiandie vėl susiėjom. Po arbatos Putinas ėmė skaityt savo dramą, ir aš atsisėdau šalia Jono, kad arčiau geriau išgirsčiau. Paskui susidarė mūs būrelis, užsimezgė kalba, pagaliau likom dviese bekalbą apie kūrybą. Prašė manęs, kad parašyčiau no­ velę į ,,Ateitį", aš prašiau, kad paskirtų man temą. Jis štai ko­ kią turėjo galvoj. Du žmonės likimo suvedami, vienas kitam tinka, bet to paties likimo atplėšiami viens nuo kito ir blaš­ komi. Negali sudaryti bendro gyvenimo. Jų sielos tragedija etc. .. — Aš visą laiką, jam kalbant, nedrįsau į akis pažiūrėti, nes juk ta pati tema ir panašios mano permąstyta. Žinoma, jam neprisipažinau. Ačiū Viešpatie, kad dar vienas kalavijas man į širdį įsmigo. Nes tikrai vertas yra laimės lašelis jūrų mano kraujo“. (III 246—247) Gyvendama bendrabutyje, o ir anksčiau, Salomėja rašyda­ vo dažniausiai naktimis. Kai visos suguldavo ir draugės sumig­ davo, ji atsikeldavo, įsižiebdavo šviesą, vienmarškinė sėsdavo prie stalo, stovinčio po langu, ir rašydavo, parašytus kūrimus taisydavo, perrašinėdavo Į švarius sąsiuvinius. Nereikalingus juodraščius smulkiai suplėšydavo, sumesdavo į krosnį ir už­ degdavo, žiūrėdavo, kol lapeliai pavirsdavo pelenais... Kar­ tais bedirbant kuri nors draugė pabusdavo ir, pakėlusi galvą, tardavo: — Saliute, tu nemiegi? .. Saliute greitai gesindavo šviesą, sugrobusi visus popierius kišdavo į savo stalčių ar lagaminėlį ir skubiai lįsdavo po ant­ klode. Savo raštus nuo draugių labai slėpdavo. Išeidama iš kambario viską palikdavo užrakintame lagamine, laikomame po lova, ir dar ant lagamino palikdavo tik jai vienai supran­ tamus ženklus, kad, gink Dieve, niekas nepasikėsintų į jos pa­ slaptis. O draugėms nelabai tos jos paslaptys ir rūpėjo... (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų) S a u s i o 3 1 d . datuotas eilėr. „Ateik, mirtie!" ,

UI

Ateik, ateik, aš tavęs laukiu — Dabar visi veidai be kaukių. Ateik, ateik — aš riebijau, Juk aukuras užges tuojau. (MBR 50 50) Šaukiu tave, kai laimės sklidina širdis... „O kuomet skausmas mano širdį drasko, aš pati su juo ko­ voju. — Kaip ligonė?" Tai po eilėr. „Ateik, mirtie!" įrašyto vaizdelio pradžia. V a s a r i o p r a d ž i o j e J. Tysliava, neseniai grįžęs iš Pa­ ryžiaus, pradėjo lankytis pas Salomėją į bendrabutį. Svečiui atėjus, draugės nerašytu susitarimu tuojau kur nors išsiruoš­ davo, palikdamos Salomėją su svečiu vienus. Jiedu skaitydavo eilėraščius, pasakodavo įspūdžius, dalindavosi kūrybos paslap­ timis. .. Tysliava garsėjo kaip širdžių ėdikas ir donžuanas, todėl kitų kambarių draugės, bijodamos, kad tas Juodasis De­ monas, kaip jį studentės pravardžiavo, neišvestų Saliutą iš do­ ros kelio, pradėjo priekaištauti Saliutės kambario draugėms, kam jos paliekančios juodu vienu du, o kai šios ir toliau el­ gėsi sulig savais įstatymais, tai anos kitos pradėjo pačios truk­ dyti jų pokalbiams: tai netikėtai nesibeldusios užeis į kambarį, tai pravėrusios duris pabėgs, tai pro rakto skylutę žvelgs... Salomėja, supratusi draugių kėslus, kai tik Tysliava ateidavo, tuojau apsirengdavo, ir jiedu išeidavo. O vėliau ir pasimaty­ mus pradėjo skirti... Dažniausiai vaikščiodavo Laisvės alėja ar užsukdavo kur nors į kavinę... Tysliava greitai Salomėją supažindino su poetu ir dainininku Stasiu Santvara, ir nereta būdavo matyti: tarp dviejų aukštaūgių vyrų stiebdamasi eina mažutė Salomėja... (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų) Vasario 2 d. datuoti pirmieji eilėr. „Ugninės aguonos" posmai (MMB 50 52). V a s a r i o 4 d. datuotas eilėr. „A. a. T. Spudaitės skaisčiai vėlei" I var. (I 466). Po jo eina eilėr. „Žiemos pasaka", galbūt parašytas tuo pačiu metu (I 286—287). V a s a r i o p r a d ž i o j e „Naujosios Vaidilutės" faktiškoji redaktorė Petrė Orintaitė paprašė Salomėją, kad duotų jos žurnalui kokį nors eilėr., skirtą T. Spudaitei. Salomėja, gražiai perrašydama į sąsiuvinį, pataisė eilėr. „A. a. T. Spudaitės skais­ čiai vėlei", tekstą perrašė į atskirą lapą ir atidavė redaktorei Orintaitei, įspėdama, kad nieko nekeistų. Šis tekstas ir buvo 142

išsp. „N. Vaidilutės" Nr. 1 (p. 15), išėjusiame 1926 m. vasa­ rio pirmą pusę (I 285—286). Pasirašytas slapyvardžiu Neris. V a s a r i o 8 d. datuoti atsakymai dideliam būriui jaunųjų „Ateities" korespondentų (MBR 50 53 ap, 54 56 ap). Keletas atsakymų: K 1. B 11 s. (Klemensui Baltučiui — Klemui Dulkei.— V. A.) Eilutės dar silpnos. Pasistenk rašyti vienoj lapo pusėj. S k a u s m ų D i d v y r i u i . Geriau, kad nerašytum tokių eilėraščių, nes gaila veltui laiką leisti. K l a j ū n u i . Dėl tų rimų T. gali likti be galvos. Oi, oi, ko­ ki žodžiai (negražūs) vartojami tiems rimams. S v a j o t o j u i . Eilės menkos. Geriau tokių T. visai nera­ šyk. Gal Tamsta esi ir protingas žmogus, bet eilėraščiai nieko gero nerodo. Š e š u p ė s S v a j o n e i . Matyt, dr. turi daug energijos, esi jautrios sielos, bet ne į tą sritį ją nukreipei. Rašytoja, rodos, vargu būsi. Turi pedagoginių gabumų. O gal toliau mėgink ra­ šyti beletristiką. (MBR 50 53 ap) V a s a r i o 11 d. prof. J. Eretas į savo paskaitą atsinešė gramofoną ir demonstravo bei aiškino studentams L. Bethove­ no muziką. Po paskaitos dar klausėsi muzikos, o paskui Ere­ tas palydėjo Salomėją iki bendrabučio. V a s a r i o p i r m ą p u s ę kambario draugė Ona Gaigalai­ tė, dirbanti „Moters" žurnalo redakcijoje, paprašė Salomėją jų žurnalui eilėr. Salomėja perrašė eilėr. „Katriutei“ ir įteikė Onutei. V a s a r i o 12 d. vėl per paskaitą klausėsi Bethoveno, po paskaitos J. Eretas lydėjo Salomėją. Tą vakarą dienoraštyje rašo: „O Dieve — Aukščiausioji Šviesa! Duok man savo malonės spindulių, kad galėčiau savo nelaimingiems broliams padėti. Šventa. Bethoveno V-oji simfonija. Labai slidu. Parėjom kar­ tu su profesorium kaip ir vakar“. (III 247) V a s a r i o 14 d. dienoraštyje rašo: „Tradicinis stud. ateitininkų vakaras. Buvau labai linksma, bent stengiausi tokia būti. Reikėjo prie bufeto stovėti. Šokau su Joneliu ir gavau truputį kartu pabūti. Eretas mane šokino ir „mylėjo" bufete apelsinais. Kažkokia keista many ypatybė atsirado. Nežinau, ar ji teigiama, ar neigiama. Bent aš ma­ nau, kad teigiama. Pasidariau linksmesnė ir labiau patraukian­ ti. (Neduok Dieve, jei tai būtų ant blogo.) Bet aš esu vien at­

vira ir nuoširdi, kartais gal ir šiurkšti, ir juokinga per tą atvi­ rumą. Aš noriu vien kitiems gera. Saugok mane, Viešpatie, ir parodyk mano klaidas, parodyk man kelią, kuriuo galėčiau bent menka dalele žmonijos skausmą sumažinti. Dėl savęs aš nieko neprašau". (III 248) V a s a r i o 15 d. nuėjo į dekanatą, kur dekanas P. Būčys vizavo studijų knygutę, įregistruodamas ją studente 1926 m. pavasario semestre. Knygutės IV semestro lape antspaudai: „Nuo mokesčio atleista" ir „Atstovybės mokestis sumokėtas". V a s a r i o 15 d. at-kai savo draugams kun. Povilui Durasevičiui, Jonui Griniui ir Augustinui Liepiniui, neseniai baigu­ siems universitetą, surengė išleistuves — vakarienę. Dalyvavo 10 profesorių ir 60 studentų. „Vakarienė buvo nepaprastai linksma, kalbų, sveikinimų netrūko. Čia ėmė kurtis pirmosios studentų tradicijos, atlikta be svaiginančių gėrimų (abstinentiš­ kai)" {„Ateitis“, 1926, Nr. 2, p. 123). Išleistuvėse dalyvavusi Salomėja dienoraštyje rašo: „Mūsų draugų, baigusių fakultetą, išleistuvės. Padėjau Mi­ liutei surengti vakarienę. Nebuvo linksma. Kartu su džiaugs­ mu slinko liūdesys. Po visų prakalbų draugų ir profesorių kal­ bėjo Jonelis. Jo balsas virpėjo iš susijaudinimo — bijojau, kad nepravirktų. Po dvyliktos perėjom pas Putiną. Ten šiek tiek linksmiau buvo. Ėjom namo. Palydėjo mane Jonelis. Rytoj pri­ žadėjau eiti pas Aliutę pasiklausyti muzikos". (III 248) Išleistuvės tikriausiai įvyko Krikščionių demokratų partijos klube, buv. Donelaičio ir Mickevičiaus g. kampe prieš Pirmuo­ sius un-to rūmus, o Putinas gyveno šio namo kieme (įėjimas iš Mickevičiaus g., už vad. Mickevičiaus namelio). Nežinia, kas ta Aliutė. Tikriausiai Alė Petrauskaitė, nors kartais kai kas Ale vadindavo ir Eleną Vilčinskaitę. V a s a r i o 15 d. datuotas eilėr. „Kai baltas spindulys pas­ kiausias jau užges". Paskut. posmas: Bet jei tava žvaigždė išnyks kur ar užges,— Nei meile, nei grožiu nešvies tau kelio nieks — Žinok — viena širdis čia plaka dėl tavęs, Ir maldos už tave Tėvo kojas pasieks. (I 208) Šis var. (MBR 50 55) — tikriausiai atsisveikinimas su J. Gri­ niumi, parašytas naktį, grįžus iš jo išleistuvių. V a s a r i o 16 d. datuotas lyg ir vaizdelis, nes parašytas 144

trečiu asmeniu, bet iš tikrųjų išsakantis jos nuotaiką ir mintis (III 27—28). Pačioje puslapio apačioje ir kitoje lapo pusėje vėl rašomi atsakymai korespondentams, datuotini, matyt, ta pačia data: 1926 02 16. Štai keletas atsakymų: „J. M a r d o s a i . Nekrologas truputį šabloniškas ir nevykęs: apie velionę vos keletas eilučių gale tepasakyta. K a r i u i . Originalus tas čiuožyklos aprašymas, bet forma dar tiek netobula, kad spausdinti negalima. /Apie medžiojimą./ Labai ištęsta ir neįdomu, bet gerai pa­ taisius būtų galima dėti. Geriau jie tiktų vaikų laikraštėliui. K l a j ū n u i . Eilėraščiai menki — sulipdinti ir poezijos juo­ se beveik nėra. Nedėsim". (MBR 50 56) V a s a r i o 16 d. Užgavėnės. Dienoraštyje rašo: „Buvo pas Putiną užsigavėjimo vakaras. Man buvo skaudu, kažkokia našta gulėjo ant krūtinės. Namie tebesant gavau pa­ tirti to nemalonumo iš Angelės. Jonelis irgi buvo. Aš šį vakarą nemokėjau juoktis, todėl kažkaip susiraukus atrodžiau. Paskui Jonelis išėjo į teatrą ir atėjo tik prieš eisiant namo. Parėjom kartu: Jonelis, Aliutė ir aš. Negalėjau ilgai užmigti. Gal­ voj maišėsi įvairios mintys apie mano ir Angelės santykių pa­ kitėjimą. Meldžiausi už ją, kad Aukščiausis jos ir mano sielą paliuosuotų nuo to slogučio. Ieškojau savy priežasties ir norė­ jau save apkaltinti. Prisižadėjau rytoj kuo greičiau su ja susi­ taikinti. Nusižeminsiu ir atsiprašysiu, nes žinau — toks būdas — geriausias". (III 248) V a s a r i o 17 d. dienoraštyje rašo: „Memento homo — pulvei esse et in pulverem leveiteįis. Apibarstė galvą pelenais ir palenkė ją nuo žemės smagurių atgalios. Po pietų pabeldė kažkas į duris. Atidariau — redaktorius. Pa­ sėdėjo pas mane. Paskui atėjo Angelė. Išleido Jonelį. Išpildžiau vakarykštį pasižadėjimą — susitaikiau su Angele. Dabar sieloj vėl taip gera, taip lengva. Jonelis sakė, kad sekmadienį eisim pas Aliutę klausytis mu­ zikos". (III 249) Matyt, iš lydo buvo bažnyčioje, kur Pelenų dieną maldinin­ kams barstoma galva pelenais. V a s a r i o 18 d. rašo atsakymus korespondentams: A. L i u t k u i . Mažeikiai, gimn. VII kl. 10. V . A lekna

145

Kaip matai, vienas eilėraštis tiko, ir jį įdėjom į lapkričio „Ateities" numerį (1925, Nr. 11, p. 453). Gabumų rašyti matos. Bendradarbiauk mums ir toliau. H. Heinės vertimas ne visai vykęs: negyvas, mažumoje netaisyklingas ir netikslus. Nėra originalo švelnumo, nuoširdumo, J u o z u i B a n a i č i u i , Jurbarkas, Nemuno 14. Kur nepaisyta rimų, ten išeina geriau. Atrodo per trumpi, šiaip gana gražūs dalykėliai, matyt juose kūrėjo sielos, nors dar nenusistovėję. Yra originalumo ir kūrybinės drąsos. La­ vinkis toliau ir mūsų nepamiršk. J o n u i N a r b u t u i , Utena, Trumpas sk-vis 17. Daug įdėta šviežiai pergyventų jausmų, ir tas nedaro tik­ ro kūrybinio estetinio įspūdžio. Eilėraščiuos per maža jausmo ir poezijos. (MBR 50 57) V a s a r i o 18 d. Skaitė S. Jesenino poeziją. Du patikusius posmus išsirašė į sąsiuvinį: Тебе, о солнце, не пропеть, В окошко не увидеть рая. (Iš eilėr. «Теперь любовь моя не та». 1918) Kita ištrauka tame pačiame psl. iš „Skitų“ (p. 306) — «Певущий»: «Пляши, Саломея, пляши!» Твои ноги легки и крылаты. Целуй ты уста без души — Но близок твой час расплаты! (MBR 58 69) V a s a r i o 18 d. datuotas eilėr. „Nakties glūdį slėpinin­ gi. .." Paskutinės dvi eil. rankraštyje tokios: Aš vaitosiu, sakalėli, Laukdama Tavęs. (MBR 58 49) Vėliau šis eilėr. buvo pavadintas „Iškeliaujant". Rink. AR šio eilėr. II var., o „Rinktinėje" — III. V a s a r i o mė n. Salomėja nemažai rašo neeiliuotai. Vaiz­ delis „Laukiu laivo" datuotinas 1926 m. vasario mėn. (III 28). V a s a r i o 20 d., o gal ir dar anksčiau parašytas vaizdelis „Gesdami spinduliai šypsos...", nes jis juodraštyje įrašytas prieš eilėraštį „Pražilusiom galvom...", datuotą 1926 02 20 (III

146

28—30). Tai lyg J. Griniaus užsakymo parašyti „Ateičiai" ap­ sakymą vykdymas. V a s a r i o mė n . Uršulė Bačinskienė, Salomėjos motina, arkliams smarkiai truktelėjus, iškrito iš ratų ir susilaužė stu­ burą. Gydėsi Vilkaviškio ligoninėje. Juozas Žemaitis, jos bro­ lis, pasakojo: „Žmona dažniausiai viena važiuodavo iš turgaus namo, o jis (=Simanas Bačinskas) likdavo pasilinksminti. Ji ir vaikais daugiausia rūpindavosi. Veždavo jiems maisto, malkų. Vieną kartą, atvežusi vaikams valgyti, kėlė iš vežimo maišą. Arkliai truktelėjo, ji aukštielninka krito ant dyselio ir susilau­ žė nugarkaulį. Simanas susirūpino. Visur ją vežiojo, bet nebeišgydė: liko invalidė, net su lazdele sunkiai vaikščiojo". (LK 4 26) V a s a r i o a n t r o j e p u s ė j e išėjusiame „Naujosios Vai­ dilutės" Nr. 1 (p. 1) išsp. eilėr. „A. a. T. Spudaitės skaisčiai vėlei", pasirašytas slapyvardžiu Neris. V a s a r i o 20 d. datuotas eilėr. „Pražilusiom galvom mels­ vi kalnai" (I 289). V a s a r i o 20 ar 21 d. Salomėja rašo laišką broliui Viktorui į Vilkaviškį. Bara namiškius, kad nesirūpiną jos buitimi — neatsiunčią maisto. Laiškas neišliko. V a s a r i o 21d. datuotas šis posmas: Kai aš pavasariu džiaugiuos, bučiuoju žiedą, Kai saulei aš tiesiu rankas, gyvenimui meldžiuosi, Tai atslenka jinai, tamsesnė už tamsiausią naktį, Ir saulę mano temdo, ir sapnus pavasario išvaiko. (I 289) V a s a r i o 21d. datuotas eilėr. „Aguonos ir vosilkos" II var. Po eilėr. tekstu lapo apačioje įrašytos Putino eilėr. „Bal­ tas tyras pumpurėlis" šešios eil. Taip pat v a s a r i o mė n. pabaiga datuotini ir kiti šio ciklo vaizdeliai: „Tų naktų, kai audra...", „Balta valdovo pilis..." ir „Vieną vakarą, kai skaistus saulėleidis..." (III 33—38). Su­ siplanuoto ciklo, matyt, nebus baigusi. V a s a r i o mė n . 22—28 d. datuotinas vaizdelis „Tos ma­ žutės kuklios gėlelės“, nes įrašytas tarp kūrinių, datuotų va­ sario 21 ir kovo 1 d. (MBR 50 32—33p) V a s a r i o p a b a i g a datuotinas vaizdelis „Žibuoklių žy­ dėjimo metas“ (MBR 68 4). Po teksto surašytas toks planas:

147

1. 2. 3. 4. 5. 6.

Muzikos pamoka. Skęstantis laivas. Elzytė. Pilies bokšte naktis. Pasaka. Paskutinis pasimatymas.

Matyt, poetė buvo numačiusi parašyti visą ciklą vaizdelių. „Žibuoklių žydėjimo metas" — tai lyg pirmas to ciklo kūrinė­ lis „Muzikos pamoka" (III 31—33). V a s a r i o 25 d. datuotame „Moters“ Nr. 2 išsp. eilėr. „Kat­ riutei". Parašas —■Neris. V a s a r i o 25 d. išėjusiame „Ateities" Nr. 2 (p. 1) išsp. ei­ lėr. „Vakaro smuikas"; parašas — Neris, o viršelio trečiame psl. — atsakymai žurnalo bendradarbiams. Be parašo. V a s a r i o 25—26 d. motiną Uršulę Bačinskienę atvežė į Kauną ir paguldė į Karo ligoninę. V a s a r i o 25 d. datuotas eilėr. „Aguonos ir vosilkos" III var. (MBR 58 50). V a s a r i o 26 d. dienoraštyje rašo: „Su Jonuku šiandie ir vaikščiojom, ir kalbėjom. Vakar jis buvo pas mus užėjęs, atnešė „At-į", bet manęs namie nebuvo. Buvau pas dėdę. Radau mamytę, jau atvažiavusią į ligoninę (III 249). V a s a r i o 26 d. datuotas eilėr. „Nei saulė, nei gėlės, nei vakaro dainos" (I 290—291). Paskut. posmas: Aš myliu, aš myliu, aš myliu pasaulį! Ir jūrą, ir dangų, ir lauko gėles! Aš myliu, aš myliu akis jo šviesiąsias — Jos žvaigždėms man šviečia naktis ir dienas. V a s a r i o 27 d. iš ryto rašė atsakymus „Ateities" kores­ pondentams— jauniesiems kūrėjams (MBR 50 59). Šio lapo antroje pusėje įrašytas toks posmas: Kasdien aš saulę ir gėlę bučiuoju, Renku sau laukinių žiedų. Ir mylimai jūrai aš dainas dainuoju, Bet tavęs, tavęs nerandu. (MBR 50 59) Tai eilėr. „Pražilusiom galvom melsvi kalnai", datuoto 1926 02 20, paskut. posmo variantas.

148

Atsakymai rašomi ir kitame lape (MBR 50 61). Jame dar toks posmas: Kai džiaugsmo ramybės pripilta krūtinė, Norėčiau ją tau atiduot. Tą gėlę, kur tekant saulutei nuskynei. Vien tau aš norėčiau dainuot. Tai galbūt eilėr. „Nei saulė, nei gėlės, nei vakaro dainos" kurio nors posmo variantas, o gal ir naujas posmas. V a s a r i o 27 d. brolis Viktoras rašo Salomėjai laišką iš Vilkaviškio. „Ačiū už Tavo meilius žodelius, kuriuos neseniai gavau,— pradeda jis laišką.— Matyt, labai supykus ant namiš­ kių. Jiems sunku be mamytės, kad tau atvežtų maisto. Mamy­ tė lovoj. Parsivežė iš ligoninės. Rytojaus dieną, kaip gavau tavo laišką, išvežė mamytę atgal į Kauną, todėl tavo prašymo negalėjau išpildyti, kad tau atvežtų ir šio, ir to" (MBR 151 1). Toliau laiške pasakoja, kad gimnazija labai nusibodusi. V a s a r i o 27 d. po pietų Salomėja kažkur rengėsi: valė batukus, suknelę, prieš veidrodį šukavosi plaukus, pynė kasas. „Atėjo sesuo Onutė ir tarė: — Saliute, einam į ligoninę. Mamai labai bloga, nori tave pamatyti, palaiminti... — Eik, eik, Onute, aš ateisiu!.. Ir Onutė išėjo. O Saliute labai rūpestingai rengėsi ir tarė: — Aš rengiuosi kaip Marija Antuanetė, eidama ant ešafo­ to. .. Kastytė siūlėsi kartu nueiti į ligoninę. Saliute nesutiko. Jau po dvyliktos kaip vėjas į kambarį, kvapo neatgaudama, įlėkė Saliute. —■Kaip mama? — Neklauskit, mergaitės, blogai! — ir užsidengusi veidą rankomis nenusirengusi krito į lovą. Verkė". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų // LKLI RS SN 5 56 I sąs. p. 72) V a s a r i o 28 d. Ketvirtame kambaryje dar visos gulėjo, kai „atėjo Salomėjos sesuo Onutė. Įėjusi tuoj klausia: — Saliute, kodėl neatėjai? Mama visą naktį akių nesudėjo, kankinosi ir laukė tavęs... — Einam! — Onos žodžius nutraukė Saliute ir išsivedė se­ serį į koridorių. Mes grįžusią vadinom beširde, veidmaine, dviveide. Ji paprašė Kastytę eiti drauge į ligoninę. Nuėjusi bučiavo, glostė veidą, galvą, verkė... Motina taip pat be žodžių verkė.

J49

Atsisveikindama atsiklaupė prie motinos. Ta ištarė: „Laimi­ nu. .." Prie motinos reikėjo dieną naktį budėti, bet Saliute nebudėjo ir retai telankė..." (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų. Ten pat) Yra išlikusi nuotrauka, daryta vieno Salomėjos apsilankymo ligoninėje metu. Ji blogai išsilaikiusi: ligonės veidas neatpa­ žįstamas, bet gerai matoma Salomėja, sėdinti prie lovos, šalia moters, tikriausiai ligonės brolienės — Pijaus Žemaičio žmonos su sūnum, užpakaly stovi dvi seselės ir kita mergina, gal Onu­ tė, o gal Magdelena Žemaitytė. K o v o 1 d. datuotas vaizdelis „Tyli šviesi naktis" (MBR 50 33 ap 34 pp). Tai mirties ir jos nugalėjimo tema. Nugalėjo ją Jėzus, prisikeldamas per Velykas iš mirusiųjų kapo. V a s a r i o mė n. ar k o v o p r a d ž i o j e susipažino su Zigmantu Kuzmickiu, kuris tuomet redagavo dienraščio „Lietu­ va" redakcijoje savaitinį priedą „Iliustruotoji Lietuva". Jis pa­ prašė Salomėją keleto eilėr. bei nuotraukos, nes, skelbdami jaunų poetų kūrybą, jie dedą ir nuotrauką. Z. Kuzmickis pasakoja: „Su S. Nėrim susipažinau 1926 m., baigdamas studijas Kau­ no universitete. Buvo kukli, susisvajojusi, kažko aukštesnio siekianti studentė. Tuo metu aš dirbau „Lietuvos" redakcijoje, kurion S. Nėris atnešdavo savo eilėraščių. 1926 m. „Lietuvoje" buvo išspausdinti šie jos eilėraščiai: „Aguonos ir vosilkos", „Iškeliaujant", „Jaunystė", „Keršto žaibas", „Laukiamajai", „Pri­ sikėlimo varpai", „Saulėleidis", „Vienumoj". Visada būda­ vo vienodai kukli, bet drauge užsidariusi, savaiminga". (LK 4 73—74) Visi šie eilėr. buvo išsp. ne „Lietuvoje", o dienraščio prie­ de (IL). K o v o 3 d. datuotas eilėr. „Velykų rytą". Svariai perrašytas tekstas (MBR 58 53) antrašte „Velykų ry­ tas" šiek tiek skiriasi nuo I var. (MBR 50 60), taip pat nema­ žai taisytas. Tame pačiame lape, antroje pusėje,— eilėr. „Pavasarį", da­ tuotas 1925 03 03. Bet galbūt metai klaidingi, nes juodraštyje eilėr. „Pavasarį" įrašytas po rašinėlių, datuotų 1926 02 27, to­ dėl gal iš tikrųjų jis datuotinas minėta 1926 03 03 data. K o v o 3 d. parašytas eilėr. „Pavasarį" juodraštis — I var.:

150

Kas dieną aš saulę ir gėlę bučiuoju, Renku sau laukinių žiedų. Ir mylimai jūrai aš dainas dainuoju, Bet tavęs, tavęs nerandu. Kai džiaugsmo, ramybės pripilta krūtinė, Norėčiau ją tau atiduot, Tą gėlę, kur tekant saulutei nuskynei, Vien tau aš norėčiau dainuot. (MBR 50 59—60) „Ir išnyks nematomas kaip tos ašaros, nemigo nakties iš­ lietos. Taip aš dabar stovėsiu šalta didinga uola, aukštai galvą iš­ kėlusi paleisiu žvilgį į jūrą. Tik naktį, žvaigždėms spindint, ilgesiuos, verksiu, sapnus sapnuosiu. Saulei tekant aš vėl iš­ didi auksu spindinčia galva žiūrėsiu į jūrą. Iš ten atplauks laivelis. Ar sugrįš mano mylimas laivas? Matau, kaip kelei­ viai — drąsūs klajūnai per audras ir vėtras kaujas su jūra. Aš jų pergalę ir mirtį regėjau. Drebėjo mano širdis,— šaltos uolos širdis jautresnė už žmonių,— nes laukiau mylimo laivo". Šis neeiliuotas tekstas — tai vaizdelio „Laukiu laivo“ I var. (MBR 58 55—56) K o v o 3 d. dienoraštyje rašo: „Eik! — Jie piktos dvasios užburti ledo kalnais. Jie taip pat turi širdis, tik jos taip pat ledu pavirto. Tu — visa meile pavirtusi, šviesk jiems ir šildyk kaip kaitri vidudienio saulė, ir žinok — nors žūsi — pergalėsi!" (III 250) K o v o p r a d ž i o j e lankėsi pas fotografą — nusifotogra­ favo. K o v o 4 d. (Šv. Kazimieras) dienoraštyje rašo: „Po pietų ėjau į ligoninę. Atsigrįžau — žiūriu — ateina Jo­ nukas. Sugrįžau su juo į kambarį. Sakė — norįs su Katriute pa­ sikalbėti. Buvo, rodos, blogai nusiteikęs. Ir aš šiandien kaž­ kokia „šlapia višta". Vakare ateina Grušas ir prašo manęs eilėraščių į „Pavasa­ rį". Vakar prašė, ir aš sakiau — neduosiu arba duosiu tada, kai pati panorėsiu, be prašymo; jis vis dėlto atėjo. Visos man sa­ ko, kad jis į mane įsimylėjęs. Neduok Dieve, aš jo bijau, visai nežinau, kaip pasielgt, nei kaip tokią padėtį atitaisyti. Ak, jūs vyrai, vyrai! Kaip nedaug reikia, kad jūs savo vyriškumo nu­ stotumėte!" (III 250)

151

„1925—1926 metais Salomėją labai persekiojo savo meile Juozas Grušas. Salomėja atkakliai vengė jo. Užlipdavo po pa­ skaitų net į ketvirtą aukštą, kad tik išvengtų Grušo lydėjimo. Atkakliai, net piktai apie jį kalbėjo". (Iš J. Keliuočio atsimi­ nimų) K o v o 7 d. dienoraštyje rašo: „Kėliaus 6 v. Buvo bendra Eucharistininkų Komunija. Pas­ kui zitiečių valgykloje agapė. Prof. Česnys labai gražiai kal­ bėjo apie- Tomo Akviniečio giesmę, Šv. Sakramento garbei pa­ rašytą. Iš studentų pamaldų užėjau į 61, reikėjo redaktoriaus kūrinys paimt peržiūrėti. Užėjau ir į Jonuko kambarį. Buvo tik Juozas namie. Geriau būčiau neužėjus — liūdną įspūdį jų gy­ venimas man paliko. Žinoma, vyrai gyvena, nėr ko norėt kaž­ kokios tvarkos, bet visgi... Ak, kaip aš gražiai viską sutvarkyčiau, ir būt visai kitas kambarys, kitas jausmas, kita nuotaika į jį užėjus". (III 250) K o v o 8 d. data įrašyta nuotraukoje, kuri vėliau bus įdėta į „Iliustruotąją Lietuvą". Gal tą dieną fotografavosi, o gal at­ siėmė iš fotografo. K o v o 8 d. datuotas vaizdelio „Regėjimas" juodr. (MBR50 61—63). Šiek tiek pataisytas ir perrašytas šis vaizdelis turi antraštę „Saulės sūnus" (III 40— 12). 1 9 2 6 m. p i r m ą p u s m e t į menininkų posėdyje pas Pu­ tiną susipažino su Vanda Daugirdaite, busimąja Sruogiene. K o v o m ė n. atskirame lapelyje įrašyta: „Girdėjau iš Juozo, kad Jurgučiui labai nuobodu Jurbarke ilsėtis. Pas mus pavasaris jau prasidėjo, Kaune nemunai bė­ ga". (MBR 50 4) K o v o m ė n. perrašė eilėr. „Iškeliaujant", „Prisikėlimo var­ pai" ir „Laukiamajai". Prie šio eilėr. pridūrė dar „Tiek šviesos, tiek gėlių", nunešė į „Lietuvos" redakciją ir drauge su nuo­ trauka įteikė Z. Kuzmickiui. K o v o m ė n. parašytas eilėr. „Prisikėlimo varpai". Perrašy­ dama „Iliustruotajai Lietuvai", kai ką pakeitė (I 291—292). K o v o v i d u r y j e laikr. pasirodė pranešimai, kad į Kauną atvažiuoja Paryžiaus Grand operos solistė Margarita de Monsi, turinti labai plataus diapazono balsą (ji galėjo dainuoti ir koloratūrinio, ir net dramatinio soprano partijas). Kauno ope­ roje kovo 23 d. dainuos Violetą „Traviatoje", kovo 25 d. — Džuljetą „Romeo ir Džuljetoje", kovo 28 d.— Toską „Toskoje". „S. Nėris labai mėgo operą, koncertus. Kai buvo atvažia­ 152

vusi Paryžiaus primadona, mudvi pirkome bilietus po 15 litų" — prisimena J. Laurinavičiūtė (LK 4 80). K o v o 24 d. dienoraštyje rašo: „Nežinau, kodėl negaliu sau draugų rasti draugų tarpe. Visi, kuriuos sutinku, geriau sakant, kurie mane sutinka, iš karto atrodo dar pakenčiami, bet toliau visai pilki, ydingi žmonės. Vyrų tiek nežinau, bet mergaičių, kiek pažinau, beveik visos (kiaurai išanalizavus) labai seklios, pilkos ir banalios, išskyrus vieną kitą. Kodėl taip maža sielose kilnumo, naujumo, verži­ mosi į aukštybes. Man rodos, žmogaus gyvenimas nėra gyve­ nimas, jeigu jis kasdien tom pačiom vėžėm slenka, be naujų kovų, naujų siekimų, kančių ir pergalių. O toks yra. Kasdien turiu progos per ištisas dienas tą vienodą, pilką, merdėjantį žmonių gyvenimą matyti. Trošku man ir kaskart ankščiau darosi gyventi toj bespalvėj žmonių buity. Neatsižiūrėdamas atgal, žmogus kasdien turi kopti aukštyn, nebekartodamas praeitų žingsnių nei kitų vietoj trypimo ne­ sekdamas. Žinoma, tas kelias sunkiausias ir vienišas, reti juomi keliauja, bet užtat jis garbingas ir... kokia laimė, kas juomi drąsiai eina. Kyla kartais abejojimų, ar mūsų romanuose bei dramose iš­ vestieji asmenys yra tikri, iš gyvenimo paimti. Oi, kaip maža tokių gyvenime! .. Dieve! duok man pajėgų kilti į spindinčiai baltas kalnų vir­ šūnes ir kitus su savim vesti. O vesti kitus galėsiu tik tada, kai pati būsiu iškilus iš pilko kasdieninio, ydingo ir purvino gyvenimo. Kai mano kilnaus dangiško įkvėpimo valandėlės pavirs kasdieniniu gyvenimu". (III 250—251) Teksto apačioje yra dar toks prierašas: „2 vai. buvo Jonu­ kas, kalbėjomės koridoriuje". (MBR 58 58) „Saliute palaikė ryšius su vienuolėmis studentėmis, kartais jos po dvi užeidavo pas Saliutų į bendrabutį, švelniai ir paty­ liukais kalbėdavosi. Pamiltoji knyga buvo Šventasis Raštas — Naujasis Testamen­ tas. Knyga buvo visa išmarginta raudonu ir mėlynu pieštuku, atskiros pastraipos apvedžiotos, trumpi posakiai pabraukti. Kar­ tais, eidama į bažnyčią, imdavosi Šv. Raštą vietoj maldakny­ gės. Turėjo ir prancūzišką mažą maldaknygę. Vakarais atsigu­ lusi skaitydavo Šv. Raštą ir visada jį po pagalve laikydavo". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų) „Saliute ne visada sutikdavo su meilės supratimo normomis. Viską gyvenime lemiąs ir aukščiausias moto jai buvo meilė,

153

ta didžioji ir kompromisų nežinanti galia. Jai buvo nesupran­ tama, kaip žmogus gali gyventi nemylėdamas. Pirmą meilę, Jonui Griniui, labai slėpė, nes jis jos meilei buvo šaltas. Prisimenu — kartą staiga į kambarį įėjo Grinius, trumpai pakalbėjo, padavė paskaitų užrašus ir išėjo. Saliutę užtiko stovinčią prie krosnies. Ji dar labiau pabalo, be žodžių klausėsi jo kalbos, o jam išėjus, prispaudė užrašus prie krū­ tinės, krito į lovą ir suraudojo pasikūkčiodama. 1926 m. anksti pavasarį, kai dar bolavo sniegas, ji mane iš­ vadino pasivaikščioti siauruku. Juo mes ėjome į Panemunę, sustojome ant Panemunės tilto, žiūrėjome į Napoleono kalną. Ilgai žiūrėjo į Jiesios pusę, paskui pasuko namų link tardama: — Ten ir mano širdies dalelė paliko! Parėjome beveik nekalbėdamos. Kai aš atsiguliau, ji sėdo rašyti ir rašė, rašė. Apie meilę kalbant, ji daugiausia tylėda­ vo ar klausinėdavo, o jei tardavo, tai jos nuomonė būdavo radikaliai priešinga. Išėjo kalba, ar galima mylėti vedusius vyrus, kunigus. Aš tokiai meilei stačiau kryžių. Saliute su tuo nesutiko ir atsakė A. Mickevičiaus žodžiais: — Arui, vėjui ir merginos širdžiai įstatymai nerašyti. Ji my­ lės tą, kas jai patiks, ir jokie kentėjimai dėl meilės jai ne­ baisūs. Vienu tarpu ji aklai veržėsi į Juozo Tysliavos širdį. Jis at­ eidavo ir valdingai imdavo ją į savo rankas. Saliute mylėjo jį, kentėjo, naktimis nemiegojo, ašaras liejo... Įkalbinėjome mesti tą baisųjį jos demoną, bet ji nenorėjo, norėjo būti tik su ju o... Kastytę prašydavo, kad mane išvestų kur nors, kai jis ateis..." (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų.— I 69 70) O religinė praktika? „Pradžioje ji nuoširdžiai tikėjo ir uo­ liai atlikinėjo religinę praktiką. Prie lovos kabantis kryžius buvo ryto ir vakaro maldų vieta. Būdavo, parpuls ant kelių prieš kryžių, sudės rankas kryžmai ant širdies, akis įbes į Kris­ taus kančią ir daugiau nieko nematančiu žvilgsniu sustings, klūpos, kartais net ašaros riedėdavo skruostais be verksmo, veidas dvelkdavo nekaltybe ir meditavimu. Didingi sielos švy­ tėjimai apgaubdavo visą jos esybę. Kartais išklūpodavo gana ilgai. < . . .> Prieš Kalėdas per adventą anksti keldavosi ir eidavo mišių klausyti, kartais tempdavosi ir mane, Eidavome į Karmelitų bažnyčią. Kai kada mišias laikydavo Putinas. Sek­ madieniais pamaldas ir pamokslus klausydavo Studentų baž­ nyčioje. Čia ieškodavo nuošalesnės vietelės, lipdavo prie var­ gonų. Pradžioje, rodos, kas mėnesį, o prieš Kalėdas ir Vely­

154

kas būtinai eidavo išpažinties. Po komunijos pasaulis jai nu­ švisdavo nauja šviesa. Sakydavo, kad po komunijos pasaulis jai atrodo visai kitoks — širdyje palengvėja, įsiviešpatauja šviesa, tamsa nyksta, žmonės darosi geri, nuoširdūs ir artimi. Ji pati būdavo linksma, nuoširdi, be veidmainystės. Klausda­ vo, kaip mes jaučiame komunijos poveikį. Svajojo apie vie­ nuolyną, važinėjo keletą kartų su Andrium Daugirdu, kurio sesuo buvo vienuolė, į Pažaislį". (Iš O. Gaigalaitės atsimini­ mų, t. p. 30) K o v o 25 d. datuotas eilėr. „Saulės svečias" (vėliau „Balta­ sis svečias"), išsp. „Naujojoje Vaidilutėje“ Nr. 2. Parašas — Neris. K o v o 25 d. vakare klausė operą „Romeo ir Džuljeta“. Džuljetą dainavo prancūzų solistė Margarita de Monsi, pirmoji užsienio dainininkė, gastroliuojanti Kauno teatre. K o v o 26 d. teatre buvo rodoma komedija „Mon Bébé" (studentams papigintomis kainomis). Liudas Gira, teatro direk­ torius, atnešė į bendrabutį keliolika bilietų nemokamai. Užėjo pirmiausia į ketvirtą kambarį ir kvietė, padalindamas bilietus, Salomėją ir kitas jos drauges į spektaklį. Salomėja, drauge su kitomis studentėmis atėjusi į teatrą, čia pamatė ir J. Grinių su savo sužieduotine Storpirštyte. K o v o 27 d. dienoraštyje rašo: „Vakar negalėjau rašyti, parėjus iš teatro, nes ranka dre­ bėjo, o labiau drebėjo širdis. Šiandie aš rami ir šalta, tarytum laimingiausia pasaulio esybė. Aš laiminga, tikrai laiminga, ir juo labiau, kad žinau, kaip sau laimės surasti. Kai verkiau ir dejavau iš skausmo, nežinojau laimės, bet dabar visa nugalė­ jau, nes pati save nugalėjau ir tyli, ir rami, laiminga palikau, kaip pageltę laukai, rudens saulutės nušviesti. Man gana že­ mėj ir tokios laimės, kiti ir jos neturi. Taip jau pasauly yra: vieniems saldi taurė, kitiems karti paskirta. Bet kurioj nuodai, kurioj išganymas, tik tas težino, kuris iš jų gėrė. Aš laiminga, kad galiu gerti vien karčiąją taurę. Teatre pamačiau tą mergaitę, kurią Jonukas myli. Paskui mačiau, kaip jiedu susiėjo, vaikščiojo ir kalbėjo, bet jisai ma­ nęs tuo tarpu nematė. Aš kovojau su savim. Buvau visai links­ ma ir patenkinta atrodžiau. Jonukas dar kalbėjo su manim, jis toks linksmas ir nušvitęs šiandie. Gera artimą laimingu matyti, gal dar geriau, negu pačiam laimė jausti. Šelmis jisai, matyt, nenori, kad aš žinočiau. Be reikalo — nenusigąsiu. Vis vien žinau ir nebus man naujiena. Dabar suprantu, kodėl jis 155

būtinai manęs prašė bilieto pakeisti. Galėjo juk su kuo nors ir kitu pasikeisti, bet jis nenorėjo, kad aš būčiau ir matyčiau. Geriau būtų buvę ir man, kad nebūčiau mačius, bet iš tik­ rųjų gal šitaip geriau. Nedarysiu sau kompromisų! Dvi poras mačiau laimingas. Jonukas ir Angelė. Ji susitiko šiandien su savo mylimuoju Jonuku. Aš kitaip jį įsivaizdavau... O čia nieko ypatingo; aš niekados jo nepamilčiau. O jai — išgany­ mas, o be jo — gyvenimo nėra. Dieve, kas žmonių laimę su­ daro? O aš — viena, viena, vienai" (III 251—252) K o v o 28 d. Sekmadienis — Verbų... K o v o 29 d. datuotame „Moters" Nr. 3 išsp. eilėr. „Atsi­ sveikinant". Parašas — N e r i s . Tą pačią dieną dienoraštyje rašo: „Rytą buvo Jonukas. Atsisveikino — šiandie išvažiuoja Ve­ lykoms pas mamą". (III 252) 1 9 2 5—1 9 2 6 m. m. kartą į Kauną atvažiavo Bronė Buivydaitė — poetė Tyrų Duktė ir užėjo į studenčių bendrabutį pas savo draugę Manę Daubą nakvynės. Kambario gyventojos, pamačiusios viešnią, tuojau sušneko: — Ir mes turime poetę — N erį... Tuojau pakviesime... i Nubėgusios atsivedė Salomėją į savo kambarį ir supažindi­ no dvi poetes: Tyrų Dukterį ir Nerį. Trumpai pasikalbėjusios, išsiskyrė miegoti, nes buvo jau vėlus metas. (Iš Br. Buivydaitės atsiminimų) K o v o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 3 pirmame p. išsp. eilėr. „Velykų rytą“, antrame — „Mirčiai" („Tiek švie­ sos, tiek gėlių"). Parašas — Neris. Trečiame viršelio puslapyje atsakymai jauniesiems kūrėjams. Be parašo. B a l a n d ž i o 1 d. datuotame „Iliustruotosios Lietuvos" Nr. 14 (p. 106) išsp. poetės nuotrauka ir 3 eilėr.: „Iškeliaujant", „Prisikėlimo varpai" ir „Laukiamajai". Po nuotrauka parašyta: „Salomėja Bačinskaitė-Neris, dedamų eilių autorė", o apačioje dar plačiau: „Jaunoji poetė S. Bačinskaitė-Neris yra vilkaviškietė iš Alvito kaimo. Vilkavišky 1924 m. baigusi gimnaziją, atvažiavo į universitetą ir dabar teologijos-filosofijos fakulte­ te studijuoja literatūrą. Jos eilėraščius spausdina „Ateitis", „N. Vaidilutė", „Pavasaris". B a l a n d ž i o l d . dienoraštyje rašo: „Šiandien Prima aprilis. Juozas atnešė man „Iliustruotą Lie­ tuvą", kur įdėta mano eilėraščių ir fotografija. Parėjus ra­ dau honoraro už eilėraščius. Rengiuos rytoj važiuoti į tėviškę". (III 252)

156

B a l a n d ž i o l d . parašė Angelei laiškutį: „Varžausi tos paslapties, kurią Prima aprilis aš tau pasakiau. Tegu jis paslaptim pasiliks ligi mirties. Atmink tą, kuri ne­ mylima mylėjo... Ir mylės lig mirties vardan tos paslapties, kurią tau Pirmą Apriliaus pasisakė. Jau dabar metai sukako. Ji nebuvo nelaiminga, nors nemylima mylėjo. Ir mylės lig mirties Tą. .. ir Tave, vardan tos paslapties, kurią Tau Pirmą apriliaus pasisakė". (III 348) Tai pirmo žinomo SN laiško nuorašas. B a l a n d ž i o 2 d. — Didysis penktadienis. Salomėja išva­ žiavo iš Kauno į Kiršus atostogų. , B a l a n d ž i o 4 d, •— Pirmoji Velykų diena. Pavakare ma­ ma Bačinskienė viena kalbėjo rožančių, o „Salomėja, matyt, nuobodžiavo, nes žiūrėjo tai pro vieną, tai pro kitą langą. Pas­ kui ji pasiėmė rankdarbį ir ėmė siuvinėti. Paskui įėjo motina ir pradėjo bartis, o Salome atsakė, kad tai nėra jokia nuodė­ mė. Motina dar labiau pyko: — Bedieve! Tokią brangią dieną dirbti! Tada Salome pasidėjo rankdarbį, apsirengė ir tuoj išvažiavo į Kauną..." — prisimena Bačinskų tarnaitė Uršulė Žakaitė („Pergalė“ (Vilkaviškis), 1974, rūgs. 21) Iš tikrųjų Salomėja tą dieną į Kauną neišvažiavo. B a l a n d ž i o 6 d. Salomėja iš Kiršų išvažiavo į Kauną. Tą pačią dieną jau Kaune dienoraštyje rašo: „Išvažiavau šiandie iš namų į Kauną. Stoty (Biliūnų.— V. A.) radau Tysliavą, tai kartu važiavom. Po pietų atėjo jisai pas mane, atnešė knygą. Žadėjau eiti su juo pasivaikščioti, bet bi­ jojau. Juo labai aš nepasitikiu ir dėl jo poezijos nesu nusista­ čius. Keistas jis vis dėlto. Gerai, jei jis toks, kaip aš supran­ tu, kaip visi menininkai. Aš net bijojau, kai jis mane apka­ bino, rodos, ims ir pabučiuos, bet vis dėlto neišdrįso tokios šu­ nybės per prievartą daryti, pabučiavo tik į galvą ir rankas išbučiavo. Kaip menininkas jisai pateisinamas, bet kaip žmo­ g u s— ne. Žada vėl išvažiuoti į užsienius ištisiems metams. Norėjo suredaguoti mano eilėraščius ir dabar išleisti, bet aš dar neapsiėmiau". (III 252—253) B a l a n d ž i o 8 d., paėmusi popieriaus lapelį, rašo: . „Aš pražydau pirmutinė iš gėlių... Ir tada, kai žibutės mieguistom akelėm tokią pat kaip jų akys mėlynę išvydo, aš jau sveikinau saulę su ankstybaisiais vyturiais ir su pavasario vėjeliu visas vos užgimusias žoleles išbučiavau. 157

Sidabrinę naktį, kai gėlės visos miegojo, aš akių nesumer­ kiau.— Laukiu, laukiu Tavęs. Nenoriu suvysti, kaip rudeny gė­ lės, bet noriu, kad mane tu nuskintum. Tegu aš nuvysiu prie tavo krūtinės jauna nuskinta pirmutinė gėlė. Mano kvapas labiau svaigina kaip narcizų ir jazminų, ir tu labiau nuo jo apsvaigai kaip nuo vyno. Gražesni bus tavo sap­ nai negu liepų, kur birželio naktį sapnavai. O tavo dainos bus skambesnės už saulėtekio paukščių himnus. Tik ateik, tik ateik nusiskint manęs — pirmutinės gėlės. Man gaila, kad mano žie­ das nuvys, tavo akių nebučiuotas. Kad mano žiedo kvapsnys mirs vėjų išnešiotas". (986 3 Al ap) Tai eilėr. „Aš pražydau pirmutinė iš gėlių" I neeiliuotas va­ riantas (I 292). Sis eilėr. taip pat datuotas 1926 04 08. Šia data datuotas ir kitas eilėr.— „Pavasario ilgesiu alpo šir­ dis". Jis įrašytas tame pačiame lapelyje. 3 posmas — Pažais­ lio vienuolyno paveikslas (1 293). B a l a n d ž i o 11d. dienoraštyje rašo: „Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gy­ venimo, nei meilės. Turbūt taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas pa­ lieka žemai. Čia, žemėje, pažinau aš jį, ir jis į mano gyveni­ mo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš aukš­ tumos. Savo gyvenimo krištolinį indą aš norėjau pasiimti aukštumon ir jį drauge. . . Šiandie mano gyvenimo indas sudužo. Veltui aš rymau aša­ rota, žiūrėdama į išbarstytas šukes...— Brangųjį vyną žemė sugėrė. Ir aš dabar kaip mirštanti plaštakė plazdensiu ore, vėjo ne­ šiojama, o jei į žemę nusileisiu — mirtis. Bet man dabar vis viena. Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gai­ vino mane nuo lopšio dienų. Dėl jo tik aš nemirsiu ir nekri­ siu į bedugnę. Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šu­ kelė, spindulio atgaivinta, nauja saule visam pasauliui spindės. Sėdėjau pas Aliutę ir klausiausi muzikos. Prieš mane sto­ vėjo mano sudaužytas indas ir akyse ašaros. Ir drąsios perga­ lės mintys vainikavo mane.— Aš būsiu dabar artistė. Nubrauk­ siu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluos­ tyti. Eisiu į jaunimo būrį ir ten būsiu linksmiausia iš visų". (III 253) J 158

B a l a n d ž i o 12 d. datuotame „Naujosios Vaidilutės" Nr. 3 (p. 98) išsp. vaizdelis „Pavasario trimitas". Parašas — Neris. B a l a n d ž i o 14 d. datuotas eilėr. „Pražilo sodas baltais žiedais". Rankr. be antraštės, o rink. AR pavadintas „Tems­ tant". Tame pačiame lape įrašytas ir eilėr. „Už mano durų aidi žingsniai" (I 293), todėl ir jis datuotinas ta pačia data. B a l a n d ž i o 16 d. datuotas eilėr. „Saulėleidžio pasakoj supasi šakos". Švarraštyje jis be antraštės, tik vėliau, atiduo­ dant spaudai, pavadintas „Saulėleidžiu" (I 34). B a l a n d ž i o 16 d. dienoraštyje rašo: „Sapnavau.— Žydėjo vyšnios. Atėjo Jonukas, toks išbalęs, liūdnas. Atsisveikino jis mane ir taip lėtai, ilgai į kaktą bu­ čiavo. Vakar vakare jis buvo universitete. Mes nesikalbėjom. Tik jis praeidamas tokiu liūdnu, giliu žvilgsniu pažiūrėjo. Vis vien kas mane sutiks, matau, jog vienai skirta eiti per gyvenimą. Nenusiminčiau, laiminga būčiau ir kentėdama, kad tik toji vienatvė būtų vaisinga. Meno Dievui aš visa aukoju: ir savo laimę, ir gyvenimą, ir visa visa, ką turiu, kad tik Jisai mano širdį pašvęstų nevys­ tančiai jaunatvei. Juk aš Jam tik savo širdį atidaviau, kiek­ vienam žemės sūnui jos atsakius. Lieber Name, den ich niemals nenne, Den ich lautlos nur mir selbst bekenne, Manchmal tönt aui Gassen, Plätzen, Wegen Mir dein Klang aus fremden Mund entgegen.. .* Vakare atėjau į Ereto paskaitas. Radau Jonuką vieną prie laiptų bestovintį. Sakau: „Sveikas, redaktoriau!", o jis mane bara, kam aš jį vardu nevadinu. Aš, negalėdama kitaip paaiš­ kinti (nedrįsau), sakau: „Gražus vardas negali būti dažnai minimas". Jis šiandie toks malonus, geras, tik truputį liūdnas buvo. Akys kažką pasakė man — sublizgėjo. Juk jisai žino, kad aš jį myliu. Ir tegu žino. Bet kad jisai nors vieną akimir­ ką mane mylėtų ir kad aš apie tai žinočiau. O, nieko, nieko aš daugiau nenorėčiau". (III 254) B a l a n d ž i o 17 d. datuotas „IliustruotosiosLietuvos"Nr. 16, kurio p. 126 išsp. eilėr. „Aguonos ir vosilkos" („Baleto šo­ * .Mielas vardas, kurio aš niekada neištarsiu, kurį aš tik viena tyliai prisimenu, kartais skamba iš svetimų lūpų gatvėse, aikštelėse, keliuose.. . “

(Vok.)

159

kėjos"). Tai IV var., prasidedąs eil. „Sapnų švelnios viltys liū­ liuoja laivelį". B a l a n d ž i o 17 d. datuotas eilėr. „Tavo lūpų ugnis dega mano skruostuos" (I 294). Tame pačiame lapelyje įrašytas ir šis eilėr.: Tu nežinai, kad tavo akys, Kad tavo tylios, gilios akys Mano sielos gelmėj paskendo, Tylinčio ežero pačiam dugne. Skrist į žvaigždynus tau aš pamojau, Kilt j viršūnes kalnų baltų. Tu abejo jai — aš nesustojau, Mano padangės — žemėje tu. (I 294) B a l a n d ž i o a n t r o j e p u s ė j e išėjusiame „Ateities" Nr. 4 (p. 1) išsp. eilėr. „Pavasarį". Parašas — Neris. Viršelio trečiame psl. spausdinami atsakymai jauniesiems kūrėjams, iš kurių bent du paminėtini: „ J u o z u i K r i a u š e i . Labai džiaugiamės, gavę iš draugo tokią gražią novelę, nors šiek tiek ir pesimistingą. Dėkojam ir laukiam, kada draugas dar gražesnių dalykų mums parašysi. P. S 1 a u s t u i. Poetas-kūrėjas yra nuoširdus ir paprastas, o dr. savo poezijoj toks neatrodai. Tikras, galingas poeto jaus­ mas liejasi iš krūtinės paprasčiausiais žodžiais, o dr. poezija atrodo tik marga nublukusių žodžių eilė. Tokiomis gudrybėmis nėra poezija. Mėgink rašyti proza". J u o z a s K r i a u š ė — tai Juozo Grušo slapyvardis. Šiame A. numeryje jo novelė „Lelijos sapnas" ir išspausdinta. Kny­ gų skyrelyje Kostas Meškauskas bara Stasio Santvaro „Minių mylimąją" už blogą kalbą. B a l a n d ž i o 22 d. datuotas eilėr. „Už lango vėjas ir lie­ tus" I var.— juodraštis. I posmas: Už lango vėjas ir lietus, Už lango stovi juodas svečias. Jis prašosi vidun. Tikrai ineis jisai į mano sielą Ir juodu debesiu užtems, Jei neateisi tu. (I 295) (Juodas svečias — tai gal J. Tysliava, o paskutine eilute gal kreipiasi į J. Grinių?) m

Tame pačiame lapelyje ir eilėr. „O mėlynas upeli", tad ir jis datuotinas ta pačia data (I 295). B a l a n d ž i o 26(?) d. J. Tysliava išvažiavo į Paryžių. Sa­ lomėja palydėjo jį į geležinkelio stotį. Atsisveikindamas pa­ dovanojo raudoną rožės žiedą. B a l a n d ž i o 28 d. datuojami eilėr. „Vienas pavasaris — mano pavasaris" ir „Visos atėjo sutemų metą". Tame pat lape­ lyje įrašytas ir vienaposmis eilėraštukas „Aš noriu kažką atsi­ minti" (I 296—297). B a l a n d ž i o p a b a i g a datuotini ir du vienaposmiai ei­ lėraštukai „Kaip žiedo lapelių, paleistų pavėjui" ir „Tyla sap­ nus man kalba", nes jie įrašyti tame pačiame lapelyje, kaip ir eilėr. „Saulėleidžio pasakoj supasi šakos" I var., datuotas 1926.IV.16. (I 297—298) B a l a n d ž i o 28 d. dienoraštyje rašo: „Kai buvau kūdikis, visi negyvi daiktai man buvo gyvi. La­ biausiai mylėjau gėles. Niekad neskindavau gėlių ir verkda­ vau, jeigu jas kiti skindavo. Būdavo, nueinu į daržą-— aguo­ nos žydi, dideliais raudonais ir baltais žiedais. Jos man atro­ dydavo jaunos pasipuošusios mergaitės. Nukritusios aguonos man buvo slėpiningos karalienės su karūnomis. Rytą pirmutinis mano darbas buvo darželis aplankyti — gė­ les pakalbinti". (III 255) G e g u ž ė s 2 ir 3d. datuoti vaizdelio „Bangos" pirmieji va­ riantai. Viena jų dalis turi ir nubrauktą IV, tai gal ji rašyta ir balandžio pabaigoje (III 42—44). G e g u ž ė s 2d. datuotinas laiškelis J. Griniui: „Joneli! Težydi Tavo širdyje visados gražus pavasaris, ir Amžinoji Saulė telaimina Tavo žingsnius". (III 348) Tame pačiame lapelyje surašytos Šv. Rašto nuorodos: I Kor 13, 13; I Kor 2, 9; I Jn 3, 2; ir 1.1. Patikrinus pagal tas nuoro­ das Šv. Raštą — Naująjį Testamentą, rasta, kad beveik visos nuorodos nurodo tas vietas, kuriose kalbama apie meilę. Kitoje šio lapelio pusėje — toks įrašas: Was die Sonne für die Natur, das ist die Liebe für das Menschenherz. Ohne ' ; Liebe its das Herz tot. . .* '"’ ! dr. Johan Ude * „K as y r a sa u lė g a m ta i, tas y r a m e ilė ž m o g a u s šird žiai. B e m e ilė s šir­ d is n e g y v a . . .” f VokJ

U . V . A lekna

m

1 9 2 6 m. p a v a s a r į viena iš labiausiai Salomėjos skaito­ mų knygų buvo J. V. Gėtės „Jaunojo Verterio kančios" (vo­ kiečių k.). Kaip ir Sv. Raštas, ši knyga buvo visa išbraukyta raudonai ir mėlynai. G e g u ž ė s 3 d. datuotas eilėr. „Kryžkely". (I 33) G e g u ž ė s p r a d ž i a datuotini eilėr. „Vai, neįtikėtina! ne, ne!" ir „Viešnia šviesi, paslaptingoji", nes abu jie sąsiuvinyje įrašyti tuojau po eilėr. „Kryžkely". (I 298—299) N u o g e g u ž ė s p r a d ž i o s Salomėja savo kambaryje suorganizavo gegužines pamaldas. Visos vakare kambaryje su­ klaupdavo, Salomėja skaitydavo Marijos litaniją, o kitos kam­ bario gyventojos atsiliepdavo: „Melskis už mus!" (Iš O. Gai­ galaitės atsiminimų) 1 9 2 6 m. p a v a s a r į Salomėja nusifotografavo su A. Asevičaite ir E. Kvedaraite. Nuotrauka yra PMM. G e g u ž ė s 4 d. JAV lietuvių laikraštyje „Darbininkas" iš­ spausdintas eilėr. „Mirčiai“ („Tiek sielos, tiek galių.. Pa­ rašas — Neris. G e g u ž ė s 8(?) d. menininkų posėdis buvo pas St. Šalkaus­ kį, gyvenusį tuomet Aleksote. „Kartą, rodos, anksti pavasarį, jaunų literatų būrelis ėjome iš Aleksoto, iš prof. S. Šalkauskio bute vykusio pobūvio. Buvo vėlus laikas, tyli žvaigždėta naktis. Eidami per tiltą staiga visi pasigedome Salomėjos. Kur ji? Žiūrime — pasilikusi, stovi pa­ sirėmusi ant tilto turėklų. —■Eik, Paukšteli... pasiliks, paskui bijos viena pareiti,— sako man vienas draugų. Visi pamažu nuėjo priekin, o aš grį­ žau prie Salomėjos. — Ką gi tu, Saliute... ar jau skandintis užsimanei, kad vie­ na pasilikai ir žiūri į vandenį? — neva pajuokavau. Salomėja neįsižeidė, buvo patenkinta, kad aš sugrįžau jos paimti. — Žiūrėk,— tarė,— kiek žiburių Nemune. Tikrai norėtųsi kartu su jais ten panardyti. Kaip gražu! Žiūrėk, vietomis ir žvaigždės nuo dangaus atsispindi. Ir mudu, pasirėmę ant turėklų, žiūrėjome į Nemuną, į atsi­ spindinčius jame miesto žiburius ir žvaigždes. — Užges žiburiai ir žvaigždės,— susimąsčiusi kalbėjo Salo­ mėja.— Kaip norėčiau, kad manoji neužgestų — kad ji kaskart vis labiau šviestų, kad. .. niekad neužgestų... Kodėl, Juozai, žmogus taip trokšta nemirtingumo? Rodos, nieko jai neatsakiau. Ji tada man atrodė tokia jautri kaip styga, kuri, ir vėjui pūstelėjus, skamba, ir tokia švelni, 162

it ką tik išsiskleidusi ankstyvo pavasario gėlelė. . (LK 4 269— 270) 1 9 2 6 m. p a v a s a r į vieną sekmadienį Salomėja buvo iš­ vykusi į užmiestį su J. Griniumi, A. Asevičaite, A. Petrauskai­ te ir dar keliais žmonėmis. Visi nusifotografavo. G e g u ž ė s mė n . nusifotografavo visa „Ateities" redak­ cija. Sėdi iš kairės į dešinę: Jonas Grinius, Salomėja Bačinskaitė ir Antanas Januševičius, stovi iš kairės į dešinę: Vincas Juronis, Juozas Tarvydas, Stasys Balsys ir Antanas Kučinskas. G e g u ž ė s 15 d. datuotas eilėr. „Sugauskite, varpai" (I 299—300). G e g u ž ė s 18 d. J. Tysliava Paryžiuje datuoja savo laišką Salomėjai. G e g u ž ė s 18 d. datuotas vaizdelis „Ji buvo žvejo duktė" (III 46—47). G e g u ž ė s 22 d. datuotas eilėr. „Jaunysta" (I 28 ir J 419). G e g u ž ė s 22—23 d. Salomėja gavo Tysliavos laišką iš Pa­ ryžiaus (MBR 236 1—2). G e g u ž ė s 23 d. „Ryto" Nr. 113 rašoma, kad jau išėjo „Židinio" Nr. 5, kuriame yra Putino, Santvaro ir Neries eilėr. P. 278 išsp. eilėr. „Temstant". Parašas — Salomėja Neris. G e g u ž ė s 24 d. datuotas eilėr. „Tavo namas, tavo kraš­ tas". Kai eilėr. neš į „Iliustruotąją Lietuvą", pavadins „Vienu­ moj", o AR antraštė — „Vienuma" (I 30). B i r ž e l i o 2 d. Pajiesyje įvyko Teologijos-filosofijos fakul­ teto Filosofijos sk. profesorių ir studentų gegužinė. Buvo daug fotografuotasi. Keliose nuotraukose yra ir Salomėja. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e Salomėja rašo pirmą laišką J. Tysliavai į Paryžių (III 348—350), paminėdama: „Man buvo pro­ ga važiuoti į Ameriką, bet aš atsisakiau". (Tą vasarą Čikagoje vyko eucharistinis kongresas, į kurį iš Lietuvos vyko J. Eretas. Gal jis kvietė ir SN vykti kartu?) B i r ž e l i o 4 d. M. Reinys pasirašo Pedagoginės psicholo­ gijos, skaitytos 1926 m. pavasario semestre (4 vai.), egzaminą. B i r ž e l i o 7 d. datuotas eilėr. „Juodas svečias" (I 43). Šis tekstas — tai bene V šio eilėr. var. B i r ž e l i o 8 d. datuotas eilėr. „Pavasario žaibas", vėliau pavadintas „Keršto žaibas" (I 30). B i r ž e l i o 8 d. datuotas eilėr. „Elgeta" („Židinys", 1926, Nr. 10, p. 115). Rankr. šis eilėr. datuotas VII. 8, bet gal tai bus klaida. 163 i

„Kartą, sėdime greta M. Reinio Pedagoginės psichologijos paskaitoje. M. Reinys dėstė labai gerai, aiškiai, tiesiog išmo­ kydavo paskaitose. Egzaminams beveik nereikėdavo mokytis. Žiūriu — Salomėja, pasidėjusi po suolu ant kelių sąsiuvinį, kažką rašo. Aš sakau jai: „Pasidėk ant suolo: tau nepatogu taip". Ji žvilgtelėjo į mane ir toliau rašo. Aš, pažvelgusi vie­ na akimi, supratau, kad ji rašo eilėraštį. Per pertrauką ir pa­ prašiau, kad duotų paskaityti. „Paskaitysi atspausdintą",— ji atsakė.— „O kaip vadinsis?" — „Elgeta",— atsakė. Tai buvo 1926 metų pavasarį",— prisimena Julija Paltarokaitė-Salkauskienė. B i r ž e l i o 11 d. datuotas eilėr. „Tau jaunam" (I 27—28). B i r ž e l i o p r a d ž i o j e per paskut. „menininkų posėdį“ J. Laurinavičiūtė pasiūlė, pasibaigus studijų metams, surengti ekskursiją į Kražius. Putinas ir kai kurie kiti pritarė. Entu­ ziastingai pritarė ir Salomėja. B i r ž e l i o 18 d. J. Tysliava datuoja savo laišką Salomė­ jai (MBR 236 4). Tai atvirukas, kurio vienoje pusėje — Elizie­ jaus laukai. B i r ž e l i o 19 d. datuotame „Iliustruotosios Lietuvos" Nr. 25 (p. 198) išsp. eilėr. „Vienumoj" (vėliau „Vienuma"). B i r ž e l i o 19 d. rytą iš Kauno geležinkelio stoties išvažia­ vo „menininkai" Į Kražius. Važiavo Putinas, Salomėja, Moni­ ka Kazlauskaitė, Jadvyga Laurinavičiūtė, Bronė Liudžiūtė, Emi­ lija Kvedaraitė, Elena Vilčinskaitė, Juozas Paukštelis. Šiau­ liuose prie ekskursantų prisidėjo Juozas Grušas ir Ignas Petrušaitis. Išlipę Pryšmančių geležinkelio stotyje, pėsti nužygiavo į Kražius. Kražiuose merginos (ir Salomėja) apsistojo pas mokyt. Bar­ borą Mejerytę, Putinas ir kiti vyrai — pas kleboną Vladislovą Tomaševičių. B i r ž e l i o 20 d. iš ryto 9 vai. visi nuėjo į bažnyčią, kur mišias laikė Putinas. Po pamaldų g-j oje Putinas abiturientams papasakojo apie un-tą, apie lit. gyvenimą ir pristatė pradedan­ čiuosius rašytojus — Salomėją Bačinskaitę-Nėrį, Juozą Grušą ir Juozą Paukštelį. Iš gimnazijos visi nuėjo į Medžiokalnį, čia dainavo, Salomėją sodino ant skruzdėlyno ir išrinko skruzdžių karaliene. Pietavo pas kleboną V. Tomaševičių, drauge su juo ir jo senute motina nusifotografavo. Po pietų klebono bernas arkliais nuvežė juos visus į Bijotus. Čia apžiūrėjo Baublius, deklamavo Poškos, Maironio ir kitus eilėr. Iš Bijotų pėsti iš­ ėjo Į Lybiškių geležinkelio stotį. Beeidami per mišką, išgirdo 164

traukinį pradundant pro stotį, tai miške laukė kito, rytinio, traukinio. Susikūrė laužą, dainavo, paryčiu visi sugulė aplink blėstantį laužą ratu galvomis į laužavietę. Rytą nuskubėjo į stotį ir išvažiavo į Kauną. Apie šią ekskursiją daug, nors ir ne visai tiksliai, rašo J. Paukštelis (LK 4 264—266). J. Paukštelis ir nusifotografavo su Salomėja ir J. Laurina1vičiūte. Taip pat fotografavęs, pasak J. Laurinavičiūtės, ir tada, kai gulėję galvomis į laužavietę, ir kitur. Fotografavo J. Paukštelis, gal ir Putinas. B i r ž e l i o mė n . datuotinas eilėr. „Nusileido saulutė į jū­ rą", nes įrašytas tame pačiame lapelyje, kaip ir „Keršto žai­ bas" (I 301). B i r ž e l i o 21 a r 22 d. parašė laišką Juozui Tysliavai į Pa­ ryžių. B i r ž e l i o 22—23 d. gavo iš Paryžiaus J. Tysliavos atvi­ ruką, rašytą 1926 06 18 (MBR 236 5). B i r ž e l i o p i r m ą p u s ę išėjusiame „Ateities“ Nr. 5—6 išsp. eilėr. „Kryžkely", toliau — „Iš cikliaus „Bangos". Po abiem parašas — S a l o m ė j a N e r i s . Numerio viduryje — redak­ cijos kolektyvo nuotrauka kreidiniame popieriuje, visas pas­ kutinis puslapis —•atsakymai be parašo. Įsidėmėtinas pirmas atsakymas Petrui Juodeliui: „Atsiųstuosius eilėraščius spaus­ dinam. Dėkų. Prašom nepamiršti". Numerio antrame puslapyje iš tikrųjų P. Juodelio eilėr. „Gulbės" ir „Kaip trubadūras", tre­ čiame J. Aleksandravičiaus — būsimo žinomo poeto Jono Aisčio-Aleksandriškio-Kossu eilėr. „Baladė". B i r ž e l i o 25 d. datuotas J. Tysliavos laiškas iš Paryžiaus. Įdėtas ir vienas eilėr. B i r ž e l i o 26 d. datuotas šis posmas: Bet j i . .. o, baisioji... ateis paskutinė, Kai manosios gėlės žydėt tik pradės. Beauštant} rytą gėlė nuraškyta. Betekanti saulė į kapą lydės. (I 301) B i r ž e l i o p a b a i g o j e E. Kvedaraitė šventė savo var­ dadienį. Svečius priėmė savo sesers Dauknienės bute Donelai­ čio 15. Sodelyje svečiai nusifotografavo. Nuotraukoje A. Asevičiūtė, SN, J. Jodeškaitė, A. Kubilius, pati E. Kvedaraitė, Dauknienė, Liorentaitė, A. Liorentas, Putinas ir I. Skrupskelis. (Nuotr. yra Lit. ir meno archyve Vilniuje.) B i r ž e l i o p a b a i g o j e išvažiavo atostogų į Kiršus. 16 5

L i e p o s 1 d. Asevičiūtė rašo iš Kretkampio i Kiršus Salo­ mėjai laiškutį. Kviečia atvažiuoti į Kauną, o iš Kauno pas ją į Kretkampį, kur atostogauja ir A. Petrauskaitė. Atvažiuojant atsivežti Jonuką ir nors pusę Kauno. Laukia, laukia... (1388 3) L i e p o s 3 d. datuotas eilėr. „Niaurūs amžiai, lyg miškai". (I 301—302). Tuo metu Kiršuose buvo daug žmonių. Tėvas tais metais buvo pasisamdęs du bernus ir pusbernį, dvi mergas ir pieme­ nį. Visi tarnavo pas Bačinskus jau ne pirmus metus, nes Bačinskienė labai gerai šeimyną maitino. Pusbernis Jonas Ru­ peika prisimena, kaip kartą jis šeimyninėje ant stalo rado kny­ gelę „Koplytėlės lempelė" (Viseman), paėmė ją ir nusinešė į tvartą, kur miegodavo, skaityti. Salomėja greitai tos knygelės užsiieškojo. Kai jis pašauktas nunešė atiduoti, „Ji, pavarčiusi knygelę, surado lapelį, kur jos pačios buvo nupiešti du gra­ žūs angeliukai tarp dar gražesnių gėlyčių, šyptelėjo ir, kepš­ telėjusi knygele man per veidą, nuėjo į seklyčią, nė žodžio man nepasakiusi". (Iš Jono Rupeikos atsiminimų) L i e p o s 4 d. gavo Asevičiūtės laišką ir perskaičiusi ren­ gėsi važiuoti į Kauną. L i e p o s 5 d. iš Kiršų atvažiavo į Kauną, rado J. Tysliavos laišką, o jame eilėr.; ypač patiko I posmas: Ką saulėtekis budino keltis, Tas ir naktį iš darbo negrįš. Kas jaunystė) pamėgo dainuoti, Tas ir mirdamas giesmę mylės. (MMB 236) Perskaičiusi laišką, tuoj sėdo rašyti atsakymą: „Parvažiavus iš Kiršų, randu Tavo laišką — matai, koks uo­ lus pasidarei. Dieve, kaip man negera, kaip sunku, mat bebū­ dama Kiršuose maudžiausi anksti rytais Širvintoj ir apsirgau — labai kenčiu baisiausias slogas. 38,3 °C. Bet niekis — pagysiu. (Baisesnės mano sielos kančios.) Tik vienas begalinis skausmas degina man krūtinę, iš kurio niekados nepagysiu. Tas skausmas — amžina mano širdies ug­ nis. < .. .> Kaip bus su tuo mano eilėraščių rinkiniu, tai nežinau. Visa, ką turiu parašius, pasmerkiau, o ką dar parašysiu? .. Pluoštą savo eilėraščių parodžiau vienam žmogui (neva kritikui). Tai tarp ko kito sako, kad atrodo labai jauno žmogaus rašyta. Ži­ noma, nutylėjo „labai naivu ir vaikiška" etc. 166

Išėjusiam 2—3 ,,Pr[adų] ir žygių" nr. yra paliestas ir J. Tysliava V. K. straipsny. Tau nuoširdžiausiai linkiu daug parašy­ ti, užbaigti tą poemą, išmokti gerai prancūzų kalbos, aš kitais metais irgi važiuosiu PrancĮuzijon]. Ar Tau labai malonu, kai Tavo norą pildau — skundžiuosi? Matai, kiek priplepėjau ir dar daug daug ko nepasakiau, galbūt ir svarbiausio. Pasiskųsk ir Tu man. Vieną didelį prašymą turiu: Tave prašysiu — duok man sa­ vo paveikslą, tą, kur „II. Lietįuvoj]" 6 nr. yra. Būk gerutis, išpildyk šį mano prašymą, o aš visus Tavo prašymus išpildysiu.— Tavo namiškiai visi sveiki. Taip, taip, žinau apie Tave". (III 351—352) L i e p o s 6 d. nuvažiavo į Kretkampį pas Angelę. L i e p o s 8 d. rankr. (988 81—82) datuotas eilėr. „Elgeta", bet „Židinyje", kur jis pirmąkart spausdintas, kita data: 1926 06 08, o ir pagal vietą sąsiuvinyje jis turėjo būti anksčiau parašytas, todėl tikėtina ankstyvesnio j i data. L i e p o s 10 d. datuotas eilėr. „Pušys ir jūrų dangus" (I 302). Laiške Tysliavai, rašytame birželio pradžioje, ji minėjo, kad birželio pabaigoje rengiasi važiuoti į Palangą. Gal iš Kretkampio ir nuvažiavo prie jūros, o šis eilėr. būtų tikras liudyto­ jas, ir vienintelis, kad Salomėja tą vasarą buvo ir pajūryje. L i e p o s 10 d. datuotame „Iliustruotosios Lietuvos" Nr. 28, (p. 222) išsp. eilėr. „Keršto žaibas". L i e p o s 10 d. eilėr. pradėjo rašyti į naują sąsiuvinį. Maž­ vydo bibliotekos rankraštyno SN fonde 4 pažymėtą 71 nume­ riu. Pirmas eilėr. — „Pušys ir jūrų dangus". L i e p o s 11 d. išėjusiame „Židinio" Nr. 6—7 (p. 390) išsp. eilėr. „Juodas svečias". L i e p o s 13 d. lankėsi pas kunigą Antaną Šilingą, gyve­ nantį Kaune, Rotušės aikštėje, Nr. 8. Šilingas ta proga užrašė jai savo nuotrauką: „Atminti gerajai Saliutei. Kun. A. Šilin­ gas. Kaunas 26 VII—13 d." L i e p o s v i d u r y j e pradėjo atrinkinėti eilėr., kurie tik­ tų į rinkinį. Dar susitikinėdamas Kaune J. Tysliava ragino Sa­ lomėją rengti rink., bet ji manė, kad dar per anksti. 1926 05 18 Tysliava laiške iš Paryžiaus priminė: „Atsiųsk man naujų ei­ lių, taip pat nepamiršk apie rinkinį, paruošus atsiųsk". Ir SN perrašinėja eilėr. į atskirus lapus juodu tušu. Imdama tekstus iš rankr. ar iš žurnalų bei laikraščių, juos daug taiso. Sudariusi kelių dešimčių pluoštą, pasiunčia juos į Paryžių J. Tysliavai. 167

L i e p o s 23 d. „Darbininko" (JAV) Nr. 57 (p. 5) išsp. eilėr. „Kryžkely" (iš „Ateities"). Parašas — Salomėja Neris. L i e p o s 30 d. J. Tysliava paima atviruką su Satobriano antkapiniu paminklu ir kitoje pusėje rašo: „Mergele! Šįkart siunčiu Tau širdingus linkėjimus nuo Satobriano ka­ po. Lamanšas ir tolimasis okeanas jam gieda amžiną giesmę. Myliu Šatobrianą, jo proza prilygsta mano broliui okeanui. Vi­ sa savaitė, kai važinėju po Prancūziją. Kelionė žavėtina! Šią­ nakt grįžtu į Paryžių. Būk! Tavo Tysliava" (MBR 296 3) L i e p o s 31 d. datuotas šis eilėr.: Svaigina, kvepia jazminai------Ar tu žinai, ar tu žinai — Kad aš tave labiau už dangų ir pasaulį Myliu? — Tu vienas mano dievas, mano saulė. Dvylika naktų mums žvaigždės degs ir vėl užges, Ir man. .. nebesutikti jau tavęs — Ir niekados, Oi, niekados Tau apie skaisčią meilę nedainuosiu... Ir niekados tavo šviesių gilių akių aš nebučiuosiu. Viena man galvą degina idėja: Tu — Jonas — o aš — Salomėja — O, tavo išdidžiąįą galvą aš nukirsti įsakysiu. Tada bučiuosiu ją ir baltomis lelijoms apkaišysiu--------(I 303) :i . '■v Tai vis J. Griniui skirta... R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e (o gal ir dar anksčiau) para­ šytas eilėr. „Iš chaoso" (1525 8), nes buvo siųstas J. Tysliavai į Paryžių. Jis perrašytas tokiame pat popieriuje ir tokiu pat juodu rašalu ar tušu, kaip ir eilėr. „Vėjas", ant kurio rankr. Tysliava 1926 10 08 parašė Salomėjai laišką. Tokiame pat po­ pieriuje rašyti ir šie eilėr.: „Kad tu būtum. . „Už mano durų aidi žingsniai", „Niaurūs amžiai, lyg miškai", „Į laisvę". Jie 168

visi, matyt, buvo siųsti J. Tysliavai. Deja, tik tiek išliko iš jam siųsto pluošto lapų. Todėl neįmanoma nustatyti, kuriuos eilėr. SN buvo maniusi sudėti į I savo rinkinį. R u g p j ū č i o 3 d. datuotas eilėr. „Gedulas" (I 42). R u g p j ū č i o 4 ar 5 d. gavo J. Tysliavos atviruką nuo Lamanšo. R u g p j ū č i o 6 d. datuotas eilėr. „Vėjas" („Vėjas, oi, vė­ jas. .."). (I 35—36) R u g p j ū č i o m ė n. po 6-s dienos siunčia eilėr. J. Tys­ liavai. Tarp jų ir eilėr. „Vėjas" rankr. R u g p j ū č i o 11 d. „Turėjo daug nuotraukų. Žiūrinėjom. Paklausė, kuri man labiausiai patinka, o rytojaus dieną, grį­ žusi iš darbo, radau ją po pagalve su užrašu..." (Iš O. Gaiga­ laitės atsiminimų, II sąs., p. 123) R u g p j u č i o 12 d. užrašo O. Gaigalaitei nuotrauką, tą, kur fotografavosi 1925 m. rudenį. Tai eilėr.: „Onute, Jei tu esi tas vėjas, Kurs palydi klajūnę Į Tiesos ir Grožio uostą,— Telaimina Tave dangus. Jei Tu, pati našlaitė. Nušluostyt moki Ašarotą vargšo skruostą,— Esi didis žmogus. (I 303) „Pati našlaitė” — O. Gaigalaitė, kurios tėvai mirė, kai ji buvo aštuonerių metų (1914 m.). Nuotr. yra SN PMM. Pasak draugių, Salomėja, susipažinusi bendrabutyje su O. Gai­ galaite, iškart pajuto jai simpatiją ir pagarbą vien dėl aukš­ to ūgio. Jau pirmą vakarą sužinojusi, kad Onutė — našlaitė, pradėjo ją dar labiau gerbti. Gerbė ir jos principingumą, tie­ sumą ir atvirumą. Bet buvo tarp jų visokių dienų. Jau rytojaus rytą, kai abi išėjo į universitetą, Salomėja, pastebėjusi didžiu­ lį ūgių skirtumą, tarė: — Daugiau aš su tavim neisiu: tu tokia aukšta, o aš toks spirgas šalia tavęs. Vėliau, jeigu kada pasitaikydavo eiti, tai Salomėja eidavo arba žingsnį pirmiau, arba atsilikdama, arba kitoje šaligatvio pusėje. (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų)

m

R u g p j ū č i o 13 d. datuotas eilėr. „Sunku" (I 36—37). Vė­ liau rankraštyje mėnuo perbrauktas ir viršuje užrašyta „IX". Vis dėlto gal tikresnė ankstesnioji data. R u g p j ū č i o 13 d. datuotas J. Griniaus laiškas (smulkiai prirašyto atviruko, vaizduojančio Monblaną, viena pusė), ra­ šytas iš Grenoblio, kur Grinius, Paukštelis ir kiti buvo nuvykę pasimokyti prancūzų k. Atvirukas siųstas ne paštu, o per ran­ kas — per V. Raulinaitį. R u g p j ū č i o 14 d. datuotas eilėr. „Našlaitės naktis" I va­ riantas. Mėnesio data „VIII" ištaisyta į „IX", bet tikėtinesnė pir­ moji data, nes rugsėjo 15 d. eilėr. jau buvo išspausdintas „Sau­ lutėje" (I 38). R u g p j ū č i o 15 d. datuotas eilėr. „Rudens saulėj" (I 36)r I var. Data taisinėta, bet palikta ta. R u g p j ū č i o v i d u r y j e aplankė kun. A. Šilingą Šan­ čiuose. R u g p j ū č i o 19—21 d. Kaune įvyko moksleivių konfe­ rencija. Joje, kaip A. redakcijos narė, dalyvavo ir SN. Konferencijos metu SN gavo J. Griniaus atviruką su Mon­ blano kalnu. R u g p j ū č i o 20 d. datuotas eilėr. „O baltieji kalnai, o baltieji kalnai". Vėliau eilėr. buvo pavadintas „Baltieji kal­ nai", o dar vėliau „Alpėse". Šį eilėr. parašė, matyt, paveikta J. Griniaus laiško su baltomis Monblano viršūnėmis (I 44). R u g p j ū č i o 21 d. datuotas laiško J. Griniui rankraštis. R u g p j ū č i o 24 d. data sąsiuvinyje dar įrašė: „Jonuk, labai džiaugiuos, kad Jūs ir visi kiti esat patenkin­ ti ir galit grožėtis Pietų šalies gamta, džiaugiuosi, ir kad neuž­ miršot savo „Redaktorkos". (III 353) Tai paskutinis įrašas šiame sąsiuvinyje. Jį pervertusi, pir­ mame puslapyje pieštuku įrašė: „Čia palaidotas mano vienas pavasaris, kuris tik tau, tik tau vienam priklauso". (MBR 58 1) R u g p j ū č i o 25 d. datuotas kun. A. Šilingo laiškelis jo vizitinėje kortelėje: „Saliuk, atvykau Tau padaryti revizitą, tik labai gaila, kad neradau, bet kadangi mano atostogos bai­ gias, tai turiu pasitenkinti šiuo atvykimu. Gal kitą kartą rasiu

170

namieje. Laimingai atvykti į Kauno triukšmingą bildesį. 1926 — VIII—25 d. Kun. Antanas". R u g p j ū č i o 27 d. „Ryto" Nr. 192 (p. 2) išsp. eilėr. „Ge­ dulas". Parašas — Salomėja Neris. R u g p j ū č i o 28 d. „Ryto" Nr. 193 išsp. eilėr. „Vėjas" ir „Rudenio dienos" (vėliau tas pats — „Ruduo keliauja"). Jo rankr. nerasta, todėl datuojamas pagal spausdinimo datą. Gal jis parašytas 1925 m. rudenį? Paskutinio posmo I var.: Rudenio ašaros skambina langą,— Tilki, gitara. — Lauksiu, tylėsiu pas sutemų angą. Laukti taip gera. Gitara skambinti Salomėja mokėsi dar g-joje. Turėjo ir savo instrumentą. Vakarais mėgdavo dainuoti romansus, pritardama gitara. Ją atsivežė ir į Kauną. Turėjo bendrabutyje ir mėgo retkarčiais ja pritarti savo dainoms. R u g s ė j o 1 d. Vilkijoje pradėjo mokytojauti Kotryna Bilevičiūtė, Mažeikiuose — Ona Girčytė, Monika Kazlauskaitė — Alytuje, Juozas Paukštelis — Kėdainiuose. Praretėjo senų pa­ žįstamų ir draugų ratas. Rugsėjo 2 d. „Ryto" Nr. 197 (p. 2) išsp. eil. „Marių damos“, vėliau pavadintas „Jūra, jūra!". Parašas — Salomėja Neris. R u g s ė j o p r a d ž i o j e pasiuntė du eilėr. į „Saulutę“, leidžiamą Jurbarke. R u g s ė j o p i r m ą p u s ę kambaryje apsigyveno Polė Stankūnaitė, atvažiavusi iš Linkuvos ir įstojusi į un-to Huma­ nitarinių mokslų fak. lietuvių lit. studijuoti. Per moksleivių at-kų konferenciją (08 19—21) „Ateities" re­ daktoriumi buvo išrinktas Antanas Januševičius. 1925 m. pa­ vasarį jis buvo baigęs Marijampolės g-ją drauge su A. Venc­ lova. Abu kilę nuo Vištyčio, jie draugavo ne tik g-joje, bet ir studijuodami. Jo brolis Pranas, baigęs mokytojų seminariją, mokytojavo Plateliuose. (Jį pavaizdavo A. Venclova apsaky­ me „Susitikimas".) R u g s ė j o 13 d. datuotas eilėr. „Sunku", bet gal tikresnė data — rugpjūčio 13-oji. R u g s ė j o 14 d. datuojamas eilėr. „Našlaitės naktis", bet tikriau būtų datuoti rugpjūčio 14. R u g s ė j o 15 d. datuotas „Saulutės" Nr. 18. Pirmame pus­

171

lapyje išsp. eilėr. „Našlaitės naktis". Parašas — Salomėja Ne­ ris. R u g s ė j o 15 d. įvyko mokslo metų pradžios iškilmės Un-to didžiojoje salėje. Rektorius P. Avižonis pareigas perda­ vė naujam rektoriui prof. Mykolui Biržiškai („Židinys", 1926, Nr. 8—9, p. 83). R u g s ė j o 15 d. brolis Viktoras, pavasarį baigęs Vilkaviš­ kio g-ją, pradėjo studijuoti Dotnuvos ŽŪA agronomiją. R u g s ė j o v i d u r y j e išėjo „Ateities" Nr. 7—8. Jame J. Griniaus biografija, paskut. puslapiuose (p. 399—400) — jo „Padėka ir atsisveikinimas", kur, be kita ko, rašoma: „Reiškiu padėką St. Balsiui, dirbusiam juodąjį administravimo darbą, ir S. Bačinskaitei, su atsidėjimu žiūrėjusiai draugų mėginimus dailiosios literatūros srity" (p. 400). R u g s ė j o 17—18 d. įvyko Lietuvių katalikų studentų at-kų sąjungos konferencija („Ateitis", Nr. 9—10, p. 474). R u g s ė j o 18 d. datuotas eilėr. „Jūra vakare" (I 304—305). R u g s ė j o a n t r ą p u s ę rašo prašymą un-to rektoriui, kad atleistų nuo mokesčio už mokslą, rašo atsakymus į anke­ tos klausimus, surenka studentų, liudijančių, kad atsakymai teisingi, parašus ir visus reikalingus dokumentus nuneša į de­ kanatą. R u g s ė j o 23 d. „Ryto" Nr. 214 (p. 2) išsp. eilėr. „Rudens saulėj" ir „Mišku". Parašas — Salomėja Neris. Eilėr. „Mišku" rankr. nėra, todėl nežinia, kada jis parašytas. Gal ir rugsėjo mėn., o gal anksčiau. Rugsėjo pabaigoje pradėjo lankyti paskaitas un-te. 1926 m. rudens semestrą užsirašė klausyti šių dalykų: Lietuvių lit. Lietuvių lit. pratybos Įvadas į bendrąją lit. Pedagogika Pedagogikos pratybos Vokiečių lit. istorija Lit. nagrinėjimo metodika Vokiečių k. istorinė gramatika

3 vai. 1 n 2 n 4 n 2 n 4 11 2 ir

V. Mykolaitis n n

S. Šalkauskis n

J. Eretas lt

rr

R u g s ė j o p a b a i g o j e ar s p a 1i o p r a d ž i o j e ėjo „Židinio" Nr. 8—9. Jame išsp. eilėr. „Sužydėjo visos gėlės" (vėliau: „Tau jaunam") ir „Rudenį" (vėliau: „Sunku"). Para­ šas — Salomėja Neris. S p a l i o 2 d. datuotas eilėr. „Geltonos vėliavos". 172

Šio eilėr. rašymo aplinkybes prisimena J. Laurinavičiūtė. Ei­ dama pro miesto sodą, pamačiusi sode ant suolelio sėdinčią Salomėją su sąsiuviniu ir pieštuku rankoje. Ji paskaičiusi to eilėr. I variantą. Laurinavičiūtė padariusi kai kurių pastabų, Salomėja sutikusi su jomis ir sakiusi pataisysianti. Paskui jied­ vi ilgai kalbėjusios apie studijas, apie tai, kad reikia geriau pa­ žinti pasaulio lit. istoriją, ir nutarusios drauge pradėti studi­ juoti literatūrą nuo seniausių laikų. Pirmiausia — graikų lite­ ratūrą. Deja, un-to bibliotekoje radusios tik vieną seno leidi­ mo (bene 1903 m.) Sofoklio „Antigonės" vertimą... S p a l i o 2 d. (?) rašo laišką seseriai Onai į Kiršus. Laiš­ kas neišlikęs, apie jį žinoma iš Onos atsakymo (1926 10 05), kuris pradedamas taip: „Vakar gavau Tavo laišką..." S p a l i o 5 d. sesuo Ona rašo Salomėjai iš Kiršų. Laiške pasakoja, kad aną penktadienį tėtis buvęs Kaune ir pas Vik­ torą palikęs Salomėjai sviesto ir mėsos. Dabar kasa bulves. Ser­ ganti Aneliukė (matyt, tarnaitė). Ryt su tėte vešianti į Vilka­ viškį grūšias. Tegu Viktoras iki spalio 12 d. prisiunčiąs un-to liudijimą, nes naujokų šaukimas (matyt, Viktoras, baigęs g-ją, iš karto buvo įstojęs į un-tą, o tik vėliau perėjo į Dotnuvos 2 0 A, bet apie jo studijas un-te kol kas jokių duomenų nerasta) (MBR 149 1— 2).

S p a l i o 6 d. „Saulutės“ red. Antanas Giedraitis rašo Sa­ lomėjai laišką: labai dėkoja už atsiųstus du eilėr. Vieną spaus­ dinąs, o „kitą grąžinu: jis nelabai bus suprantamas „Saulutės" skaitytojams, nors ir pakankamai gražus". Kviečia ir ateityje bendradarbiauti (MBR 166). S p a l i o 7 d. (?) gavo Onos laišką iš Kiršų. S p a l i o 8 d. gavo laišką iš A. Giedraičio. S p a l i o 8 d. J. Tysliava Paryžiuje paima Salomėjos ei­ lėr., perskaito juos, vienur kitur šį tą pataisydamas ir ant ei­ lėr. „Vėjas" rankr. lapo pakraščių rašo laišką: „Mergaite! Kreip/k/ didelio dėmesio į eilių apdirbimą. Gabumai be tech­ nikos— nedakepusi duona. Aš visiškai pateisinu Tavo norą — pasirodyti, ir privalai išleisti savo rinkinį, tik vieno, mažyte, saugokis, tai, būtent, tų klaidų, kurias mes visi, leisdami savo pirmuosius rinkinius, darėme. Dovanok, kad aš išpeckiojau Ta­ vo rankrašty, bet aš tikiuosi, kad Tu jį dar persirašysi. Ma­ nau, kad mums, jauniems autoriams, tai yra labai sveika. Se­ nis Tolstojus net po šešetą kartų perrašinėdavęs savo veika-

173

lūs, žinoma, perrašinėdamas ši tą ir pataisydavo. Vieną naktį, sapnavau — lyg kažkokį eilėraštį buvai paskyrusi man. Šiaip­ jau aš apie Tave daugiau manau, negu sapnuoju. Parašyk Tavo J. Tysliava Paris, 8.X.26"

(MBR 78 5}

S p a l i o 11 d. datuotas K. Bilevičiūtės atvirukas iš Vilki­ jos. Vilkijos pašto antspaudas datuotas spalio 13 d. S p a l i o 13 d. gauna K. Bilevičiūtės atviruką iš Vilkijos: „Gerute, nesulaukiu atvykstant, dėl to rašau. Kas gero, kaip jauties, rudens šalnoms užėjus? .. Rauda Tavo siela kiekvienam Tavo kūrinėly; kuri gyveni­ mo piktybė ją taip užgavo, palietė? Juk dar taip mažai turė­ jai su pasauliu susidūrimų. Tavo sielos raudos sužavėjo kitą audringą sielą, kurios Tu nepažįsti, bet ji norėtų būti su Ta­ vim pažįstama. Sakyk, ar nebūsi priešinga, jei aš duosiu an­ trašą vienam ponui; jis Tau nori parašyti, manęs prašė Ta­ vęs atsiklausti. Atsakyk, kaip turiu jam parašyti. Mano pilkosios dienelės slenka nuobodžiai be jokios atmai­ nos. Siela kasdien alkana ir trokšta, bet nėra kas pasotina, pa­ girdo. Sveikink koleges. Sudieu, Brangioji. Tavo Kotryna'*. S p a l i o m ė n. Humanitarinių mokslų fak. studentai litera­ tai susiorganizavo į būrelį, pasivadinusį vardu „Ekspress". Jam priklausė Henrikas Blazas, Petras Čiurlys, Bronys Raila, Jonas Šukys, Antanas Venclova ir kt. Petrė Orintaitė — vienintelė mergina ir at-kė šiame daugiausia kairiųjų pažiūrų būrelyje. Pirmininku išrinktas A. Venclova. S p a l i o 17 d. datuotas eilėr. „Liūdi vakarai aptemę". Jo rankr. nerasta, data ir tekstas iš „Šaltinio", kur eilėr. II var. buvo spausdintas 1928, birž. 16, Nr. 23, p. 367. Parašas — 5ešuolė. S p a l i o v i d u r y j e išėjo „Židinio" Nr. 10. P. 115 — eilėr. „Elgeta", datuotas 1926 06 08. Parašas — Salomėja Neris. S p a l i o 19 d. „Darbininko" (JAV) Nr. 81 (p. 5) išsp. ei­ lėr. „Rudens saulėj" (iš „Ryto"). Parašas — Salomėja Neris. S p a l i o 20 d. J. Tysliava iš Paryžiaus rašo atviruką: „Saliute Siunčiu Tavo rinkinį. Nepyk, kad taip vėlai. Rinkinėlis įdo­ mus, tik stenkis drąsiau, neužmiršk, kad moterys drąsesnės už

m

vyrus. Taigi daugiau moteriškos drąsos savo poezijoj. Ar yra kas išleidžia? Parašyk, kas Kaune girdėti. Aš čia paskendau darbe, susibaigiau ir dar laibesnis pasidariau. Būk drąsi ir iš­ didi! Tavo Tysliava" (MBR 236 6J Eilėraščius, matyt, pasiuntė banderole. S p a l i o 23 d. datuotame „Iliustruotosios Lietuvos“ Nr. 43 (p. 343) išsp. eilėr. „Jaunystė". Parašas — Salomėja Neris. S p a l i o 23 d. Kauno studentų at-kų draugovė Karininkų ramovėje surengė susipažinimo vakarą, dalyvaujant solistėms V. Jonuškaitei ir Avietėnaitei („Ateitis”, 1926, Nr. 11, p. 542). Salomėja dalyvavo šiame vakare. S p a l i o 24 d. J. Keliuotis rašo SN atviruką iš Berlyno: „Saliute! Jau antra diena, kaip esu Berlyne. Vakar aplankėme garsųjį Zoologijos Sodą — pamatėme viso pasaulio žvėrių, paukščių, gyvulių. Šiandien išvažiuojame į Paryžių. Nuotaika puiki. Tik pradžioį vis buvo dar gaila Kauno. Iki pasimatymo. Tavo J. Keliuotis". S p a l i o 25 d. gavo J. Keliuočio ir J. Tysliavos atvirukus ir banderolę. Taigi kur rasti leidėją? S p a l i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 9—10 (p. 1) išsp. eilėr. „Iš chaoso". Parašas — Salomėja Neris. Antra­ me (402) psl. — A. Miškinio eilėr. „Nesulauktajai", o trečia­ me-— eilėr. „Prie užburtos pilies". Parašas — Sešuolė. Rankr. nerasta, todėl nežinia, kada jis parašytas (gal dar besimokant gimnazijoje?). P. 476 tokia žinutė: „Ateities" redakcijoj ma­ loniai sutiko dirbti Pranas Meškauskas, Salomėja Bačinskaitė, Stasys Barzdukas, Antanas Kučinskas. Jie visi, su redaktoriu­ mi, sudaro „Ateities" redakcijos komisiją". S p a l i o 30 d. Salomėja su studijų knygute nuėjo į deka­ natą registruotis 1926 m. rudens semestrui. Dekanas B. Čes­ nys pasirašė ją įregistruodamas studente. Knygelėje šio semes­ tro psl. yra antspaudas „Atleista“. Jai buvo paskirta ir stipen­ dija. S p a l i o 30 d. įvyko pas Putiną menininkų posėdis. Vykdy­ dami draugovės nutarimą steigti atskirus un-to studentų at-kų organizacinius vienetus, menininkai taip pat tarėsi dėl tokio vieneto steigimo. „Šalia kitų savarankiškų stud. at-kų korpo­ racijų Kaune įsikūrė (1926.X.30) „Šatrija", jungianti studentus

m

ateitininkus menininkus ir meno mėgėjus. „Šatrijos" tikslas la­ vinti narius ir padėti jiems išeiti viešumon. Šiems metams toks prezidiumas: stud. Ig. Petrušaitis — pirm., stud. Ig. Skrupskelis — vicepirm. ir stud. A. Petrauskaitė — sekretorius" („Atei­ tis", 1926, Nr. 12, p. 606). S p a l i o mė n . datuotas eilėr. „Pro langą" (I 428). L a p k r i č i o 2 d. JAV „Darbininko“ Nr. 85 (p. 4) išsp, ei­ lėr. „Gedulas" ir „Vėjas, oi, vėjas!. (Rinktinė, 1941) Para­ šas — Salomėja Neris. L a p k r i č i o 3 d. J. Grinius siunčia iš Paryžiaus Salomėjai atviruką, kuriame atsiprašo, kad taip ilgai neatsakęs į tokį il­ gą laišką. Ir dabar nieko neparašo, tik klausia, kaip gyvuoja menininkų būrelis. (Atvirukas nedatuotas, bet data matyti iš Paryžiaus pašto antspaudo.) L a p k r i č i o 3 d. datuotas Salomėjos atsakymas J. Tysliavai į jo spalio 20 d. atviruką. Laiško rankr., atrodo, nebaigtas (III 354—355). L a p k r i č i o p r a d ž i a datuotini 3 eilėr.: „Baltas kara­ lius", „Apkurtintas uždususio bučkio" ir „Rieda išbalusios nak­ tys sidabrinėmis alėjoms", nes jie visi trys įrašyti viename la­ pe, o popieriaus lapas toks pat, kaip ir laiško J. Tysliavai, ra­ šyto 1926 11 03, rankr. (I 305—307). Trečias eilėr. „Rieda išbalusios naktys" turbūt yra „Sidab­ rinės vienumos" (rankr. taip pat datuotas tik nurodant metus) I var. L a p k r i č i o p r a d ž i o j e išėjusiame „Naujosios vaidi­ lutės" Nr. 10 (p. 148—149) išsp. eilėr. „Saulei nusileidus" (p. 148—149). Parašas — Šešuolė. Tai naujas Salomėjos slapy­ vardis. Eilėr. rankraščio nerasta, todėl nežinia, kada jis para­ šytas (gal dar g-joje?). L a p k r i č i o 7 d. įvyko steigiamasis stud. at-kų menininkų ir meno mėgėjų susirinkimas. Jame dalyvavo prof. V. Myko­ laitis-Putinas, a. a. Ig. Petrušaitis, J. Tarvydas, J. Grušas, B. Liudžiūtė, M. Kvedaraitė, P. Orintaitė, S. Neris-Bačinskaitė, Ig. Ma­ linauskas, I. Skrupskelis, A. Petrauskaitė, J. Laurinavičiūtė, S. Barzdukas, S. Treigys, A. Akelis, V. Ramonas-Ramanauskas (žr. kn.: „Savu keliu", K., 1932, p. 68—69). „Steigiamasis „Šatrijos" susirinkimas įvyko 1927 m. (klaida: turi būti — 1926.— V. A.) lapkričio 7 d. Susirinko būrelis lie­ tuvių studentų, pasirinko S. Šalkauskio pasiūlytą šūkį „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui". 1927 m. kovo 27 d. universiteto senatas „Šatriją" patvirtino 176

ir leido veikti. Draugijos iniciatoriais ir steigėjais buvo prof. Juozas Eretas ir prof. Vincas Mykolaitis-Putinas" (kn.: „Atei­ tininkų keliu", 1911—1927—1977, Chicago, 1977, p. 216). L a p k r i č i o 8(?) d. gavo J. Griniaus atviruką iš Paryžiaus. L a p k r i č i o 8—10 d. rašo laišką J. Griniui: „Šiandien taip nepaprastai gražu Kaune... Rudens liūdesys, su pavasario sapnu susipynęs, supas tyliuos saulės spinduliuos. Tikrai man šiandie pavasaris sapnuojas. Ir laišką Jums šian­ die panorėjau parašyti... (Nors gražu tam Paryžiuj ir įspū­ dinga, bet rūtų gal visiškai ten nėra, tai tegu šioji šakutė pa­ sveikina Jus tolimosios Tėvynės vardu.) Ar Jums neilgu Pa­ ryžiuj? Bet turbūt daug laiškų gaunate iš Lietuvos ir šiaip dar­ bo daug turit — nėr kada ilgėtis. Gal jau gerai prancūziškai šnekat. Aš taip pat nemetu prancūzų literatūros, nors šiais me­ tais Eretas jau nebedėsto. Parašykit apie save, ką dirbat, kaip Prancūzija į Jus veikia ir t. t. Ar Keliuotį sueinat? Kaip jis gyvena? Pasveikinkit ir jį nuo manęs ir visus lietuvius, mano pažįstamus. Mūsų menininkų ratelis — žymiai susiaurėjo šiais [metais]. Nebe taip jau gyva ir įdomu, kaip anais metais. Dabar naujai tvarkomės. Jau įstatai priimti, tik dėl vardo dar nesusitarėm. Ateinantį šeštadienį bus krikštynos to mūsų menininkų ratelio. Daug senųjų narių nebėr mūsų eilėse. Jūsų vardas dažnai mi­ nimas mūsų tarpe. Jūsų sesutė taip pat klauso mūsų fakulte­ te. Labai gera, įdomi mergaitė, daugeliu atžvilgių panaši į Jus. Neužilgo išeis mūsų Putino naujas eilėraščių tomas. Labai nesmagu Kaune. Džiaugiuos tik, kad jau paskutiniai metai man čia būti..." (III 355) Laiško rankr. be pradžios ir be pabaigos. L a p k r i č i o 11 d. datuotas brolio Broniaus laiškas Salomė­ jai. Rašo, kad labai susiginčijęs su inspektoriumi Olišausku ir manąs mesti g-ją. Klausia patarimo, ar jam stoti į dramą, ar kitais metais į VIII kl. (MMB 150 1) L a p k r i č i o 12 d. „Darbininko" Nr. 68, 6 p. išsp. eilėr. „Iš chaoso". Parašas — Salomėja Neris. L a p k r i č i o 13 d. datuotas eilėr. „Marių valsas" (I 305). „Lapkričio 13 d. Susirinkimas statutą galutinai priėmė ir draugiją pavadino „Šatrija". Pirmąjį „Šatrijos" prezidiumą su­ darė Ign. Skrupskelis (pirm.), Ign. Petrušaitis (vicepirm.) ir A. Petrauskaitė (sekr.). Susirinkimai dažniausiai būdavo šaukiami pas prof. V. My­ kolaitį. Čia buvo sprendžiami įvairūs meno klausimai, veda­ 12. V. A lekna

177

mos diskusijos dėl dailiosios literatūros ir skaitomi savo kūri­ niai. Be to, beveik kiekvieną sekmadienį visus nuteikdavo Ake­ lio smuikas, kuriam Petrauskaitė akompanuodama pritardavo; dažnai linksmindavo ir švelnus Kvedaraitės sopranas" (žr. „Sa­ vu keliu"). Šiame susirinkime visi menininkai gavo ir uniformines kepu­ raites, padarytas pagal J. Paltarokaitės projektą. Tas kepurai­ tes užsidėję, visi draugijos steigėjai ir nusifotografavo. L a p k r i č i o 13—14 d. gavo brolio Broniaus laišką. L a p k r i č i o 14 d. Panevėžio ateitininkija šventė savo 15m. sukaktuves. | tas iškilmes iš Kauno į Panevėžį važiavo daug studentų at-kų, taip pat ir A. redaktorius A. Januševičius. A. Juzulėnas prisimena: „Susipažinau su S. Nėrim dar studijų metais. Tada ji buvo uoli ateitininkė. 1926 m. Panevėžyje įvyko ateitininkų suorga­ nizuotas literatūros vakaras, kuriame savo kūrybą skaitė S. Nė­ ris, o aš piešiau dekoracijas". (LK 4 180—181) Panevėžio at-kų organizuoto lit. vakaro 1926 m. nebuvo. Bet po konferencijos oficialiosios dalies buvo vakarienė, kurioje dalyvavo per 200 žmonių, o po jos pasilinksminimas, kur mu­ zika, dainos, deklamacijos tęsėsi iki 24 vai. (Gal ta proga Sa­ lomėja ir paskaitė kokį nors eilėr., jeigu iš tikrųjų tą dieną buvo nuvažiavusi į Panevėžį.) L a p k r i č i o 15—16 d. išsiuntė laišką J. Griniui. L a p k r i č i o 17 d. iš kun. A. Šilingo gavo sveikinimą: „Saliute, ko tik Tavo jautrioji širdelė geidžia, to Tau Vardo Dieno įe linki kun. Antanas. A. Panemunės klebonija, 1926—XI—17 d." (MBR 251 2) L a p k r i č i o 18 d. datuotas toks įrašas: „Juo aukščiau tu iškilsi, juo labiau vienas paliksi. Žmogus — keistas Dievo sutvėrimas. Jis gyvena, džiaugiasi, myli ir mano, kad sau; bet ne sau jis gyvena ir dirba, ir rūpi­ nasi, o kitiems, visai žmonijai. Ką tik jis turi, viską atiduoda kitiems, nors apie tai nemano; kad jo svajonės — apgavimas, tik tada pamato, kada jau nebeturi ko duoti. O ką žmogui pa­ saulis duoda? Mirtį! Karalius! Gamtos karalius! Kaip pasku­ tinis vergas miršta, tuščiom rankom. Ach, gyvenimo komedija. Nesistebėk, Jonuk, mano galvojimais, man kyla dar keistesnių ir baisesnių minčių, pažvelgus į gyvenimą ir žmones. Taip yra!" {III 255) Gal tai laiško J. Griniui rankraščio dalis, o gal ir šiaip min­ tys. Gretimuose puslapiuose yra ir daugiau panašių minčių:

178

„Tu esi toli, bet mano gyvenimas priklauso tau, ir aš jaučiu, kad tavasis — priklauso man". „Kokia buvo pirmutinė Ievos duktė? — Pirmutinė Ievos duk­ t ė — nemirtinga, t. y. pati miitis. (Pabraukta raudonu rašalu SN.— V. A.) Būti laimingu, vadinasi, nieko nenorėti. Neteisingi pikti žmonės. Žmonių neteisybė ir užgavimai veikia mane taip, kad aš da­ rausi švelnesnė, viską atleidžianti, nes nenoriu, kad jų tų ypa­ tybių nors viena many paliktų". (MBR 71 62 pp) „Sau laimę užkariausi, tik jos atsižadėdamas. Gyvenimas —■didelis apgavimas. Nejaugi dėl to, kad reiks kada nors mirti, turim nekęsti gy­ venimo, nesidžiaugti ir nesinaudoti juo?" (MBR 71 67 pp) L a p k r i č i o 19 d. „Klaipėdos garse" Nr. 45, p. 360 išsp. eilėr. „Gedulas". L a p k r i č i o 17—21 parašo broliui Broniui laišką. Jis neiš­ likęs, žinomas iš brolio atsakymo. L a p k r i č i o 21 d. J. Grinius Paryžiuje datuoja savo laiš­ ką. Pirmiausia dėkoja už rūtos šakelę, o paskui žeria Paryžiaus gyvenimo naujienų, pasakoja apie savo nuotaiką... (MBR 171 2 ii 3) L a p k r i č i o 25 d. brolis Bronius datuoja savo laišką Sa­ lomėjai (MBR 150 2 ii 3). L a p k r i č i o 25 ar 26 d. gavo J. Griniaus laišką iš Pa­ ryžiaus. L a p k r i č i o 27 d. gavo brolio Broniaus laišką iš Vilka­ viškio. L a p k r i č i o 28 ir 29 d. vyko rinkimai į un-to studentų at­ stovybę. Salomėjos studijų knygutėje — antspaudas „Balsuota". Už at-kų sąrašą balsavo 589 studentai, išrinko aštuonis atsto­ vus. L a p k r i č i o mė n. susitarė su „Ateities" redaktoriumi A. Januševičiumi, kad išleis jos eilėr. rinkinį. Beliko atrinkti tinkamus eilėr. Bet jai pasirodė, kad tinkamų labai mažai; vis dėlto, padedama J. Laurinavičiūtės ir J. Ambrazevičiaus, at­ rinko. Daugiausia tuos, kurie buvo spausdinti laikraščiuose ar žurnaluose. Bet ir šitie pasirodė labai „žali", ir ji ėmė juos braukyti, taisyti, perrašinėti. S p a l i o ar l a p k r i č i o mėn. , kartą užėjusi pas A. Januševičių į bendrabutį Laisvės ai. 61, rado A. Venclovą ir su juo susipažino.

m

L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 11 (p. 3) išsp. eilėr. „Liūdi vakarai migloti". Parašas — Šešuolė. Rankr. nerasta. G r u o d ž i o 1 d. datuotas eilėr. „Baltu keliu". Keliskart taisė šį posmą: Kraujas taip verda, lūpos taip dega. .. Kas mano mįslę šiandie atmintų, . Tam negailėčiau baltų lelijų — Saulės augintų, rytą nuskintų (I var.) Paskutines 2 eil. nubraukia ir parašo tokias: Tam dovanočiau tokį žibintą, Kurio per amžius neužgesintų. Prirašo ir 4 posmą: Tyli varpeliai, bėriai sustojo — Aš spaudžiu ranką tėtei ir tetai — Daugiau, kaip laimė, daugiau, kaip rojus — Naujieji metai, naujieji metai. Taiso ir šį posmą: Skamba varpeliai, bėriai sustojo — ir 4 eil.: Tai žemė dar skamba, dangus kartoja. (MBR 71 4) G r u o d ž i o 4 d. datuotame „Iliustruotosios Lietuvos" Nr. 49. išsp. eilėr. „Saulėleidis". Parašas — Salomėja Neris. G r u o d ž i o 4 d. Salomėjai datuoja atviruką K. Bilevičiūtė iš Vilkijos. G r u o d ž i o 7 d. (Kauno pašto antspaudo data; Vilkijos pašto data — 1926.XII.6) gauna atviruką iš K. Bilevičiūtės. Ji prašo: „Nupirkęar paskolink 1921 m. „Lietuvos mokyklos" 10 nr., kur Balčikonio straipsnis „Karčios šaknys — saldūs vaisiai". {MBR 157). G r u o d ž i o 13 d. Salomėjai atviruką datuoja J. Keliuotis Paryžiuje (MBR 187 1). G r u o d ž i o 17 d. „Saliute rytą kaip išėjo, taip ir negrįžo net naktį, tik kitos dienos vakare. Energingai, išdidžiai įėjo į kambarį ir papasakojo, kad buvusi Šančiuose kariuomenės da­ liniuose.

m

Pas vieną kapelioną darę sumuštinius, skirstę rūkalus, nešio­ jusi su kitais aktyvistais patruliuojantiems kareiviams, lankiu­ si postus, tikrinusi budėjimą valstybinėse įstaigose". (Iš O. Gai­ galaitės atsiminimų. LKLI BR f6, 56, p. 146) „S. Nėries nei perversmo metu, nei po jo bendrabutyje ne­ mačiau". (J. Kairytė-Kauneckienė // LK 4 68). G r u o d ž i o mėn, , 1926 m. rudens semestro pabaigoje, valstyb. egz. išlaikė Salomėjos draugai Aldona Kolesinskaitė, Matilda Žilinskaitė, Juozas Paukštelis, Antanas Tylenis, Ona Jakaitytė-Eretienė. G r u o d ž i o v i d u r y j e Salomėja parašė ir išsiuntė J. Gri niui laišką į Paryžių. Sveikino Kalėdų proga, įdėjo „plotkelę". Laiškas neišliko. G r u o d ž i o 17—18 d. gavo J. Keliuočio laišką iš Pary­ žiaus. G r u o d ž i o 21 d. J. Grinius datuoja atviruką Salomėjai. G r u o d ž i o 21 d. datuotas eilėr. „Žemė kryžkeliais žeg­ nojas" (I 418—419). G r u o d ž i o a n t r ą p u s ę išėjusiame „Ateities" Nr. 12 (p. 1) išsp. eilėr. „Baltu keliu". Parašas — Salomėja Neris. Gruodžio antrą pusę taip pat išėjo „Židinio" Nr. 12. Išsp. ei­ lėr. „Baltieji kalnai" (p. 275) ir „Geltonos vėliavos" (p. 276). Parašas — Salomėja Neris. G r u o d ž i o 25 d. gavo J. Griniaus laišką-atviruką iš Pa­ ryžiaus (MBR 171 1). G r u o d ž i o 27 d. anksti rytą Kaune, VI forto rajone, buvo sušaudyti keturi komunistai: Rapolas Čarnas, Kazys Giedrys, Juozas Greifenbergeris ir Karolis Požėla. Kambario draugė O. Gaigalaitė sėdėjo viename suole Linkuvos gimnazijoje su Požėlos seseria Kaze, pažinojo ir Karolį. Po šios žinios Onu­ tė pasakojo Salomėjai apie Požėlų šeimą. O Saliute pasakiusi: „Ar taip reikėjo? Žiaurūs budeliai!" To perversmo esmės ji ne­ supratusi. (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų, p. 152). G r u o d ž i o p a b a i g a datuotinas dienoraščio įrašas: „Dideli pūkinio sniego rutuliai ritasi nuo kalnų.— Ritasi ban­ guodami prieblandos tyloj.— Šviesiuos šiltuos kambariuos sap­ nuojas baltos, žaliai eglėtos Kalėdos. Ilgas šešėliuotas takas nuo vienos palatos sienos lig kitos. Palatoj 27 dejuojančios lovos, 27 kenčianti pasauliai". (995 5) Nebaigtas. (III 47) 19 2 6 m., o gal ir anksčiau parašytas posmas „Ir pinti čia niekas netingi" (I 307). m

G r u o d ž i o mė n. įteikė Z. Kuzmickiui 3 eilėr., kurių jis prašęs „Gubų" almanachui. G r u o d ž i o mėn. pabaigoje datuotinas eilėr. „Anksti ry­ tą" (I 418). L a p k r i č i o—g r u o d ž i o mė n. tvarkė eilėr. rinkiniui. Vienus dėjo tokius, kaip buvo anksčiau parašiusi ir davusi laikraščiams bei žurnalams, kitus dar taisė. J. Laurinavičiūtė ir J. Ambrazevičius padėjo atrinkti ir suskirstyti skyriais bei pa­ rinkti skyrių pavadinimus. Rinkinį nusprendė pavadinti ANKS­ TI RYTĄ, o pirmąjį eilėr. pradėti kaip tik neseniai parašytu to paties pavad. eilėr. „Anksti rytą". Lapkričio ar gruodžio mėn. išėjo „Jaunimo kalendorius 1927 m.'1, „Pavasario" sąjungos leidinys. P. 42 — eilėr. „Jau­ nystė". Parašas — Salomėja Nerys. Jei čia ne korektūros klai­ da, tai tokia slapyvardžio forma — vienintelis atvejis. 1924—1926 m. važinėdavo į Karmėlavą pas mokytoją Vin­ centą Jakubauskienę ir seserį Onutę, kuri ten mokėsi mergai­ čių mokykloje. Skaitydavo joms savo eiles. 1926 m. pavasarį kartu su jomis pasodino pušaičių, fotografavosi, bet nuotrau­ kų neišliko. 1926 m. datuotina „Jūrų pasaka". Tai eilėr. „Vakaras pajūry" patobulintas variantas, parašytas, matyt, rengiant rankraščius rinkiniui. G r u o d ž i o 31 d. Naujųjų metų laukė pas O. ir J. Eretus. Ten buvo E. Kvedaraitė ir Putinas. Td u v o

1927

Salomėja tebegyvena bendrabutyje. Keturios studentės: Kas­ tytė, Onutė, Poliutė ir Saliute. Kartais draugiškai sutaria, o kartais ir susipyksta. Bet jeigu kas iš pašalinių įsikištų-— vi­ sos už vieną, viena už visas... Iš ryto keliasi ir ruošiasi, ruo­ šiasi. .. Keliasi ir Saliute, eina į virtuvę, prausiasi šaltu van­ deniu nusirengusi iki pusės... Pusryčiams kas blynų kepasi, kas kiaušinienę su lašinukais čirškinasi, o kas tik virinto van­ dens į puodelį įsipila ir koridoriuj prie ilgo stalo skubotai pus­ ryčiauja. .. Salomėja beveik visada turėjo produktų, kurie spintelėje net pašvinkdavo. Tada draugės (visos keturios laikydavo mais­ tą viename skyrelyje, padalintame į keturias dalis), peržiūrė­ davo Saliutės atsargas, sugedusius produktus išmesdavo, spin­ telę išvalydavo, išvėdindavo. Kartais ir Salomėja kepdavosi 182

pusryčiams kiaušinienės ar blynų, kartais abi su Laurinavičiūte — bulvinių blynų. Bet kad ji tokia storulė... O jos akimis, tik liekna mergina graži ir patraukli. Ir ji pradėjo nevalgyti. Tyčia guli rytais, kol visos pavalgo, paskui šoka ir išbėga į universitetą neval­ giusi. Pietauti buvo galima bendrabučio valgykloje. Reikėda­ vo tik iš anksto sumokėti du litus. Salomėja dažnai pradėjo „užmiršti" pietus. Parėjusi prie savo spintelės, perkrimsdavo stačiomis ką nors sausa, ir soti. Kažkas pasakė, kad labai plo­ nina. .. actas. Atskiedė butelį, pasistatė kampe už lovos ir ne­ mačiomis išgerdavo gurkšnį kitą. Gal dėl neprivalgymo, o gal ir dėl acto pasidarė iš tikrųjų lieknesnė, veidas išblyško, ir draugės susirūpino, ar tik ji neserganti. Ne, ji sveika. „Pasi­ tarusios ryžomės Saliutų priversti bent rytais ir vakarais pa­ valgyti. Savaitėmis ją globojome: atnešdavome arbatą ir mais­ tą iš spintelės. Iš pradžios viskas gerai, bet Saliute greitai su­ prato mūsų pastangas, ir mūsų geri norai nuėjo niekais. Iš viso ji mažiausiai kreipė dėmesio į valgymą, atrodė, kad ji niekada nebūna alkana, ir niekad iš jos negirdėdavome, kad reikia laiku ir normaliai pavalgyti. Visur ieškojo peno ne kū­ nui, o dvasiai". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų.— IMLI BR 6 56. 45—47) O to peno dvasiai rasdavo visur... Onutė buvo atsivežusi sidabrinį arbatinį šaukštelį. Papasa­ kojo, kad tai jos tėvo palikimas. Jis dar caro armijoje tarna­ vęs prie caro dvaro Peterburge. O caras su šeima ir svečiais antrą kartą iš tų pačių indų nevalgydavę: pavalgė sykį, ir tar­ nai indus išmesdavę lauk. Tai jis ir parsivežęs keletą tokių gra­ žių daiktelių... Saliute vis prašydavo to šaukštelio. Įsidės juo cukraus, pasimaišys, paskui ištraukusi iš stiklinės, dar pavar­ tys rankoje ir grąžina Onutei... Pasak O. Gaigalaitės, Salomėja buvo žema, veidas apvalus,, visada išbalęs, didelės mėlynos akys, kartais suspaustos, kar­ tais truputį praviros lūpos, plaukai tamsūs ilgi, supinti į vie­ ną ar dvi kasas, o kasos ant ausų ar užpakaly susuktos. Ap­ kūni, tiesi, galva atlošta ir truputį į šoną pakreipta. Eisena gyva, lanksti, staigių judesių, kojas statydavo į vidų, todėl kar­ tais kambaryje praktikuodavosi pėdas statyti tiesiai. Rengėsi kukliai. Turėjo vilnonę ir aksominę suknelę. Mėgstama dra­ bužių spalva — tamsiai mėlyna su baltais papuošalais. Ant gal­ vos raudona ateitininkų uniforminė kepuraitė ar beretė. Tam­ sus ilgas vatino pamušalu paltas. Ilgai rengdavosi. Kruopščiai

m

valydavo drabužius, kad neliktų nė šapelio. Turėjo visokių kremų, pudrų, vandenėlių. Išvaizda labai rūpinosi, lankydavo net kosmetikos kabinetą. Visada nešiojosi, kur nors į knygas įsikišusi, mažą veidrodėlį ir dažnai į jį žvelgdavo. (Iš O. Gai­ galaitės atsiminimų, I 3) „Mėgdavo šalikus ir sages. Avėdavo nepaprastai aukštomis kulnimis batukais" (P. Stankūnaitė // LK 4 69). Vakare Salomėja dažnai ant lovos susirangiusi skaitydavo. O skaitydavo daug. Be jau minėtų Švento Rašto ir „Verterio", parankinės knygos buvo Rilkės, Heinės, Šilerio, Gėtės... Jese­ nino, Nadsono, Achmatovos... poezija. Laisvalaikiu prašydavo paskutinėti galvą. Tai primeną vaikys­ tę. Tuo darbu įtikdavo Kastytė arba atėjusi J. Laurinavičiūtė. Bendrabutyje buvo nustatyta, kad gyventojos nesipraustų kambariuose. Salomėja vakarais to nepaisydavo: prisipildavo dubenį vandens virtuvėje ir nešdavosi į kambarį. Čia sumerk­ davo kojas ir sėdėdavo, sėdėdavo. Kartą tarnaitė Amalija su­ tiko Salomėją koridoriuje su pilnu dubeniu vandens. Amalija už dubens, Salomėja neduot, susitampė, iš kambario net išbė­ go Kastytė, Onutė. Dubuo vis tiek buvo įneštas į kambarį, o Amalija liko koridoriuje besibaranti. Vėliau, kai Amalija bu­ dėdavo, Salomėja atsinešdavo vandens slapta. „Įmerkusi kojas paskęsti savo mintyse, savo kūrybos sva­ jonių plasnojime. Tavo žaižaruojančios akys įsmeigtos į kam­ bario nesamus tolius. Tu nieko nematai ir negirdi < . . . > . Kiek laiko tu taip sėdi, ir neskaičiuodama < . . . > . Greit, pa­ griebusi dubenį, skubi išnešti, kad svetimos — budinčios akys nepamatytų ir vėl, ir vėl nesuriktų: „Ko nesilaikai tvarkos?!'' Užbaigusi < . . .> išleidi kasas, vešlūs plaukai apdengia ta­ vo pečius... Tu ne kaip Ticiano atgailaujanti Magdalena, bet kaip savita, mamos mylima Salemutė klaupies prie savo lovos prieš kryžių, kabantį ant sienos. Kryžius, atsivežtas iš namų, rūpestingos ir giliai tikinčios motinos įdėtas pirmgimei dukrai kaip palyda į didį ir painų gyvenimo kelią... Jis gražiai žvil­ ga ant tamsaus aksomo, tokio pat, kaip ir tavo mėgstamoji suk­ nelė < . . . > . Tu klūpai. Bet... ar tu meldies, ar medituoji, ar jau abejoji ir kankinies?.. Kartais ašaros, tyros ir skaidrios ašaros ritasi tavo visada išbalusiais skruostais... Ką darei — karšta širdimi darei. Tokia tavo prigimtis! Mes seniai sugulusios, o tu klūpai, galvą suspaudusi delnais. Tu beveik visada gesindavai šviesą mūsų kambaryje. Todėl rytais tavo vokai būdavo patinę ir paraudę.

184

Migusi ar nemigusi vėl patyliukais, ant pirštų galų, vien­ marškinė užsidegi šviesą, sėdi prie stalo ir lieji savo širdį... Naktys ir tik nebylios naktys tada dažniausiai buvo tavo kū­ rybos valandos. — Saliute, gulk: užteks sėdėti! — Tuoj,— lyg nusikaltęs vaikas atsistodavai, šluostydavai plunksną, užkimšdavai rašalo buteliuką, surinkusi rašytus ir nerašytus lapus, juos dėdavai po pagalve, nustipsėdavai prie išjungtuko ir guldavai, sugirgždindama lovą. Bet ar tu miegojai? Gal po pusvalandžio vėl pakildavai, vėl sėsdavai prie stalo, kartais labai nepatenkinta dėl mūsų ku­ rios nors atmerktų akių, stebinčių tave. O kartais net užsigaudavai dėl įkyraus „Gulk, užteks!", bet mes nei užkulisinių minčių, nei piktų kėslų neturėjome. Mums būdavo gaila, kad tu naktimis taip karnavais ir nemiegojai... 1926 m. Regiu tave pasirėdžiusią savo aksomine suknele, ant galvos raudona beretė, rankoje užrašų bloknotas... Tu de­ gi jaunystės kaitra ir skrendi savo sparnais... Kryžius nuo sienos atgula į stalčių. Jį uždengia seni mokyklos laikų kūry­ bos sąsiuviniai, pageltę popierių lakštai ir dulkės — nešluosto­ mos dulkės...

Tas kryžius buvo daug kartų tavo bučiuotas, ne kartą skaus­ mo ašaromis aplaistytas. Jis buvo kaip simbolis ankstyvų me­ tų mergaitės išgyvenimų — vilčių ir nusivylimų, skausmų ir nu­ siraminimų, skundų ir paguodos. Dabar jis jau buvo tavo pra­ eitis. Nesugrąžinamos jaunystės praeitis. Kas tuo laiku dėjo­ si tavo širdyje, pati savo žodžiais nusakei: Tu klausi, ar meldžiuos, kaip seniau. .. Meldžiuos, mamyte, meldžiuosi. . . Prie savo guolio klūpau lig pusiau nakties, Tik ne kryželį aš bučiuoju Kitą šventenybę spaudžiu prie širdies. —

„Juodasis demonas", kaip mes tada praminėme Juozą Tysliavą, uždėjęs ranką tau ant krūtinės, atmetęs krintančią gar­ banų sruogą nuo akių, savo ugniniu žvilgsniu sumaišė tau širdį ir palietė protą... Ir tu šviesiu savo protu griovei tai, kuo anksčiau savo širdį guodei. Tu išgyvenai didį tragizmą, o vei­ du vis tiek šypsojais". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų.— LKLI BR 6 56) „Jau antraisiais studijų metais Saliute vakarais tai prašy­ 185

davo ką nors iš maldaknygės paskaityti, tai bėgdavo nuo to­ kių skaitymų. Rečiau belankė bažnyčią, šventraštį gulė dulkės lentynėlėje. < .. .> Sekmadieniais vadinama į bažnyčią nei­ davo. Kartais sutikdavome ją grįždamos gatvėje, laukiančią pasimatymo. Saliute keitės. Kartais klūpodavo ant kelių, bet viduje vyko kova dėl tikėjimo". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų) „Egzaminams rengdavosi uoliai. Po egzamino paklausta kuk­ liai atsakydavo: „Išlaikiau". Į referatus labai įsigilindavo. Pas­ kaitose sėdėdavo tarp merginų auditorijos viduryje. Jei patik­ davo— rimtai klausydavo, jei ne — rašinėdavo, piešdavo. Fa­ kulteto lentoje atsirado piešinėlis: viduryje bliūdas, aplink stu­ dentai, pasiraitę kelnes, kojas sumerkę į bliūdą: „Patartume mūsų kolegoms praktikuoti kasdien!" Jos darbas — ją baisiai pykindavo tvankus kojų prakaito kvapas auditorijose. „Ateityje" dirbo be atlyginimo, sielodavosi, ar teisingai bus įvertinusi jaunųjų kūrėjų raštus. Nemokamai padėdavo reda­ guoti „Naujosios Vaidilutės" priedą „Kalėdų žvaigždutė". Ir pati parašydavo „Naujajai Vaidilutei", tik kita slapyvarde. Da­ bar lankydavo Antanas Januševičius. Jis darydavo pastabų, o jam išėjus sakydavo: „O ir prikalbėjo! Ko aš nedarysiu". Ger­ bė ir aukštino Šalkauskį ir Putiną. Kai išgirdome, kad Šalkaus­ kis rengiasi vesti, viena mergaitė sušuko: „Tik Saliutę! Tik Saliutę!“ Saliute atsakė: „Ne, žmona Šalkauskio nebūsiu... Kū­ dikį nuo jo turėti tai norėčiau..." — „Begėde!" — mes suriko­ me. . (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų.— LKLI BR 6 56 II sąs. 114) Ir antrais metais lankėsi ne tik A. Januševičius. Ateidavo Liudas Gira, atnešdavo kokią nors knygą: „Imk, paskaityk!” ar teatro bilietų ir tuojau apsisukęs išbėgdavo. Kartą atnešė Bielinskį. Paskaitė mums posakį: „Kas moka kentėti, matyda­ mas kitų kančias, kam sunku matyti pavergimą ir išnaudoji­ mą kitų žmonių, tas nešioja Kristų širdyje, ir jam nėra reika­ lo pėsčiam eiti į Jeruzalę". Gerbė Juozą Ambrazevičių: duo­ davo jam savo rankraščius. Dažnai ateidavo Andrius Daugir­ das. Niekados tuščias. Kviesdavosi į teatrą ar kiną. Ir ji eida­ vo. Bet kartais užsispirdavo: „Neisiu. Nenoriu!" Ir neidavo. Bėgo nuo Leono Vitkausko. Tas beveik kasdien laukdavo jos prie bendrabučio, įteikdavo gėlių, laišką ir eilėraštį. Slėpdavosi nuo jo Saliute. Laiškus neskaičiusi mesdavo į pečių. Sakydavo: „Ne­ normalus! Oi, vargas, oi, įkyrumas! Noriu pabėgti ir nega­ liu!" :; Juozas Grušas ją giliai mylėjo, o Saliute tada mylėjo Tysliavą ir svajojo apie Eretą. Man rodėsi, kad ji nori Grušą įsi­

186

mylėjusį širdies gilumoje išlaikyti prie savęs. Prikaišiojau, kam akimis šaudo, kam gražiais žodžiais „Juozuti, Juozyti!" vadina. Jai smagu buvo žaisti jo meile. Kartą, Grušui atėjus, mes visos iš kambario į virtuvę. Po kiek laiko grįžome, ma­ nydamos, kad jis išėjo, o jis atsigulė į Kastytės lovą ir apsi­ metė miegąs... Mes pradėjom barti jį, kam jis atsigulęs į Kas­ tytės lovą, kam ne į Saliutės. O Saliute tik: „Juozuti, išeik! .." Tokia „Elgetos" preliudija. Tą naktį parašė, o rytojaus dieną man paskaitė, ko niekad nedarydavo. Vėliau, pamačiusios Gru­ šą, mes ir sakydavome: „Saliute, elgeta ateina!.." Lankytojų buvo daug. Ateidavo jų ne tik pas Saliutę, bet ir pas mus. Vieną kartą Saliute pradėjo priekaištauti mums, kad mūsų lankytojai jai trukdą mokytis. Mes sakome, kad ir pas ją daug kas lankosi, dar daugiau negu pas mus. Tada ji sako: „Gerai, registruokim!" Tuoj paėmė sąsiuvinį, sugrafavo, ir pradėjome registruoti. Kai po mėnesio suskaičiavome, tai pas Saliutę buvo atėję tris kartus daugiau, negu pas mus visas tris kartu. Ir liovėmės registruoti. Iš merginų dažniausiai lan­ kydavos Angelė, kuri Saliutę vadindavo vaikeliu, ir Laurinavičiūtė, tvarkanti Salomėjos pinigus. Atėjus keliems ar ke­ lioms, tuojau prasidėdavo tuščios kalbos. Stalčiaus kamputyje Saliute turėjo flirto lapelius. Kai ateidavo daugiau svečių, Sa­ liute išimdavo tuos lapelius. Pati nedalyvaudavo tame žaidime, bet mėgdavo riebius klausimus: „Ar myli? Ar bučiavai?.." Flirto lapelius įsidėdavo ir eidama kur nors į gamtą ekskursi­ jom Vieną sekmadienį susirinko į mūsų kambarį net 24 lanky­ tojai. Nėra kur sėsti net. Saliute išėmė švarią paklodę, patie­ sė ant grindų ir liepė visiems sėstis. Kai visi susėdo, kažkas pagriebė Saliutę ir pasodino į vidurį. O paskui visi dainavo Saliutės eilėraščius. Taip, jie greitai virto jaunimo mėgstamo­ mis dainomis... O kai paprašydavo Saliutę, kad ką nors nauja paskaitytų, tai ji deklamuodavo Maironio, Jakšto, Vaičaičio... eilėraščius. Atmintinai mokėjo daug eilėraščių. Iš merginų Saliute labai žavėjosi Ona Labanauskaite. Kartą ji nuėjo į „Pavasario" redakciją, ten sutiko Labanauskaitę, ku­ ri pasiskundė, kad gyvenanti redakcijoje, mieganti ant stalo, nes neturinti kur gyventi. Parėjusi Saliute papasakojo tai ir paklausė mus, ar mes nesutiktume, kad Labanauskaitė apsi­ gyventų mūsų kambaryje. Ji užleisianti Labanauskaitei savo lovą, o pati miegosianti ant grindų. Mes sutarėm, kad aš sa­ vo lovą užleisiu Labanauskaitei, o pati miegosiu su Kastyte. 187

Ir parėjo Labanauskaitė pas mus. Ji Saliutei imponavo savo vyriška laikysena (rengėsi tik kostiumėliu su vyrišku kakla­ raiščiu), storu balsu, iškalba — ji buvo geriausia oratorė iš mo­ terų, galėjo valandas kalbėti be rašto, bet ne nuobodžiai, o tu­ riningai, išraiškingai. Kai vakarais Labanauskaitė rengdavosi kalbai, Saliute stebėdavo, o jai išėjus pamėgdžiodavo jos sto­ vėjimą, eiseną, gestikuliaciją, vandens atsigėrimą, nosies nusi­ valymą, prie tribūnos išėjimą... Labanauskaitė buvo auksinės ir dosnios širdies... Ji sugalvojo, kad vakarais reikia pasiausti, padainuoti. Jau po dešimtos, kada bendrabutyje turėjo būti jau tylos laikas, jodvi sumanė „chorą". Užsirakiname duris, užgesiname šviesą, susimetame ant Labanauskaitės lovos ir užgiedame paukščių ir žvėrių balsais. Saliute užgiedojo „kakarieku". Tris kartus gar­ siai garsiai surinkame, ir... tyla. Iš gretimų kambarių bel­ džia į mūsų duris, o mes tylime. Po kelių koncertų kviečia globėja, liepia Labanauskaitei išsikraustyti. Mes ją slepiame. Saliute — užtarėja. Labanauskaitė mėgdavo kutenti. Kartą mane taip kuteno, kad aš pradėjau šaukti. Saliute duoda batuku jai per galvą, o ji vis tiek mane kutena. Saliute verkti... Tada Labanauskaitė liovėsi, jodvi pasibučiavo, ir vėl viskas gerai... Labanauskai­ tė susirado kambarį ir išėjo. Išeinant jai, dar buvo mūsų pas­ kutinis „koncertas“. Mūsų kambarys buvo „išdykėlių", kituo­ se gyveno „rimtosios". Pas globėją neidavome aiškintis, ki­ toms „įdėdavome“ vardus. Čia išradingiausia buvo Saliute... Saliute labai mėgo gėles. Mūsų kambaryje ant stalo visa­ da būdavo gyvų gėlių. Kartą tėvas, atvykęs ir pamatęs gėles, pasakė: — Tos gėlės turbūt Salemutės. Ji mūsų namuose — didžiau­ sia gėlininkė. Saliute ypač mėgo rožes. Eidavo į Karo muziejaus sodelį ir vaikščiodavo tarp rožių..." (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų) „Salomėja svečius ne tik priimdavo savo kambaryje, bet ir pati svečiuodavosi. Užeidavo kartais pas Alę Petrauskaitę į Poškos gatvę pasiklausyti muzikos, nuvažiuodavo su Laurinavičiūte pas jos tėvus į Kaišiadoris. Jadvyga Saliutą savo kam­ baryje palikdavo dažnai vieną: tegu pasvajoja, tegu rašinėja ką nors... Kartą Saliute išsitraukė iš Jadvygos lentynos J. Niemcevičiaus „Istorines giesmes". Saliute lenkiškai nemokėjo, todėl 188

paprašė, kad Jadvyga išverstų. Ir vertė. Salomėjai patiko Niemcevičiaus „giesmės", ir ji pasakiusi: — Tai būtų galima ką nors sukurti ir iš mūsų tautos isto­ rijos. .. — Kodėl gi tau nepamėginti? — sakau.— Būtų labai įdomu... Užeidavo į Kipro Petrausko gatvėje esančią tokią „parcelę". Ten gyveno septynios studentės: Julija Ičkauskaitė, Konstanci­ ja Penčylaitė, Konstancija Kulbokaitė, Stalioraitytė, Monika Krasnickaitė... Kurį laiką ten buvo apsistojusi ir grįžusi iš Ita­ lijos Vincė Jonuškaitė. Jos gyveno trijuose kambariuose, o ketvirtame — šeimininkai. O kieme, visai mažame namelyje, gyveno Juozas ir Stasys Kudirkai. Čia Salomėja dažniausiai ateidavo su Petre Orintaite. Susėda visos aplink krosnį, Sa­ liute deklamuoja eilėraštį, o Stalioraitytė kumšt kumšt mer­ ginoms: — Tai apie Stasiuką...— pirmąją savo m eilę..." (Iš K Penčylaitės atsiminimų) Lankydavosi Salomėja ir pas kunigus: Sideravičių, Šilingą, net Krupavičių. Šis prisimena, kad studijuodama užeidavo vis su kita mergina. Kartą buvusi ir su E. Vilčinskai te. Salomėja klausinėdavo vis rimtų dalykų, kad kunigas, norėdamas tinka­ mai atsakyti, turėdavęs net į knygas pažvelgti. Klausinėdavusi ir religiniais, ir pasaulėžiūros, ir socialiniais klausimais. Jos religiniai klausimai būdavę rimti, gerai suformuluoti (M. Kru­ pavičius. Salomėja Neris-Bačinskaitė // Draugas, 1964, rugp. 15). Materialiai Saliute buvo geriau aprūpinta už visas kitas stu­ dentes. Bet „kodėl ji prašydavo stipendijos? Ji tai darė slaptai, nenorėjo, kad visi žinotų, nes jos materialinė būklė neatitiko to, ką ji rašė žinių lape. Ji manęs net neprašė pasirašyti po anketa. Pasirašė Kastytė ir Poliutė, o manęs nedrįstanti pra­ šyti, kadangi aš buvau pasisakiusi, kad stipendijas gauna ne tie, kuriems labiausiai reikia, o tie, kurie turi pažinčių ir pro­ tekcijų. Su tėvu Saliutės santykiai buvo šalti ir įtempti: jos ambiciją tėvas įžeidė, pasiūlydamas pačiai užsidirbti pragyvenimui, kaip daro daugelis studentų. Ar tai buvo juokais, ar rimtai pasiūlyta — nežinau, tik po to ji ir nenorėjo imti iš tėvo pini­ gų, norėjo apsieiti be jo paramos. Įžeista jos ambicija ir pa­ diktavo mintį prašyti stipendijos. Dėl netikusio gyvenimo bū­ do atsirasdavo ir materialinių trūkumų. Bet materialiai ji ne­ skurdo, ir stipendijos prašyti nebuvo jokio reikalo. Daugelis jos bendramokslių su pavydu žiūrėjo į jos galimybes važinė­

ms

ti, kurortuose ilsėtis, iškylauti. . (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų. LKLI BR 6 56) O 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo padarinius ji skaudžiai pergyveno. Pasak J. Ičkauskaitės, 1927 m. pradžioje „einame kartą, rodos, Gedimino gatve, kalbėdamos. Staiga pamatom — skersai gatvę sargybiniai varo du geležiniais pančiais sura­ kintus kalinius. Salomėja sustoja, griebia mane už rankos ir sako: — Julyte, žiūrėk, kaip baisu. Iš jos akių pabyra ašaros“. (LK4 94) S a u s i o 13 d. pasirašo Onos Birutės Čepaitės anketoje, pridedamoje prie prašymo un-to rektoriui atleisti nuo mokes­ čio ir suteikti stipendiją (CVA 631 14 12 141—142). S a u s i o 16 d. bendrabučio gyventojos ėjo į fotoateljė bendrai fotografuotis. Nors buvo laukiama ir Salomėja, ji į ateljė nenuėjo, ir studentės nusifotografavo be jos. S a u s i o 15—17 d. rašo prašymą un-to rektoriui, kad at­ leistų nuo mokesčio už mokslą ir paskirtų stipendiją, renka studentų parašus, surašo duomenis Į anketą ir viską neša į dekanatą. S a u s i o 22 d. įvyko tradicinis un-to studentų at-kų koncertas-balius. Programoje dalyvavo Vincė Jonuškaitė, Anta­ nas Sodeika ir smuikininkas Leškevičius. Visos keturios kambario gyventojos rengėsi į tą balių, įvyk­ siantį „Metropolyje“. Staiga Saliute pasakė neisianti, nusivilko suknelę ir atsigulė. Išėjo trise. Po kiek laiko ateina ir Saliute, lydima Ereto. Prie suknelės rožė prisisegta. Po baliaus Eretas pasiūlė mergaitėms važiuoti namo jo mašina. Saliute vėl atsi­ sakė. Ereto vairuotojas parvežė į bendrabutį tik tris mergi­ nas. O Saliute tada grįžo tik paryčiu. Sakėsi — visą naktį va­ žinėjusi po miestą automobiliu... (Iš O. Gaigalaitės atsimini­ mų) S a u s i o p a b a i g o j e pradėjo lankyti paskaitas un-te. 1927 m. pavasario semestrą užsirašė klausyti šių dalykų: Lietuvių lit. istorija Lietuvių lit. istorijos pratybos Įvadas į bendrąją literatūrą Vokiečių kalbos istorija Lit. nagrinėjimo metodika Vokiečių lit. istorija Vokiečių lit. istorijos pratybos

190

3 1 2 2 1 2 1

vai. „ „ „ „ „ „

V. Mykolaitis tt

u J. Eretas »f ir II

Bethovenas Dorinimo pedagogika Visuomeninis auklėjimas Visuom. auklėjimo pratybos

1 2 1 2

vai. „ vai. „

J. Eretas Ign. Česaitis St. Šalkauskis rr

S a u s i o 30 d. su studijų knygele nuėjo į dekanatą. Čia dekanas BĮ. Česnys vizavo studijų knygelę, iškaitydamas 1926 m. rudens semestrą ir įregistruodamas studente 1927 m. pavasario semestrui. Knygelėje antspaudas „Atleista" nuo mo­ kesčio už mokslą. Taip pat šį semestrą buvo paskirta stipen­ dija. S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 1 (p. 5) išsp. eilėr. „Sidabrinė vienuma". Parašas — Salomėja Neris, S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities“ Nr. 1, išsp. Kl. Dulkės ir Ant. Miškinio eilėr., J. Ereto apybraižos „Betho­ veno jaunystė" pradžia, Juozo Kriaušės apsakymas „Kerštas". Tikra tragedija: visos meilės trikampio aukos žūva! .. V a s a r i o p r a d ž i o j e išėjusiame „Naujosios Vaidilutės" Nr. 1 išsp. „Aušros lūkesy", parašas — Šešuolė. Rankr. nerasta, todėl nežinia, kada šis eilėr. parašytas. V a s a r i o 4 d. datuotas eilėr. „Vieną akimirksnį" (I 428). Po v a s a r i o 4 d. Salomėja įteikė A. Januševičiui rinki­ nio AR rankr., kuris tuojau buvo nuneštas į „Raidės" spaus­ tuvę. Taip pat p o v a s a r i o 4 d. įteikė Z. Kuzmickiui eilėr. „Vieną akimirksnį" rankr. V a s a r i o p r a d ž i o j e į bendrabučio 4-ą kambarį kas­ dien pradėjo lankytis Stasys Santvaras. Saliute jį pravardžia­ vo „Stuobriu". Vieną kartą jis atėjo labai nusiminęs. O tą die­ ną Onutė buvo gavusi iš brolio keptą antį, ir visos merginos valgė. Pakvietė prie stalo ir Santvarą. Juokavo. Santvaras, pa­ smeigęs anties gabalą ir pakėlęs aukštyn, uždainavo: „Drąsi ranka į viršų pakelta. O siela visą buitį šaukia: „Į ateitį, į atei­ tį! Garbingą!" Saliute, tai girdėdama, vidury kambario stovė­ dama, uždainavo: „Gaidys davė įkvėpimą ir išvarė Santvaro nu­ siminimą. Onutė ranka pamojo, Santvaras gaidžiu užgiedojo..." Santvarai atėjus, Saliute dažnai pabėgdavo iš kambario. O „kai Santvaras atsisveikino, išvažiuodamas į Klaipėdą, Sa­ liute sakė: „Santvarėli, išvažiavęs parašysi ar užmirši?" Sant­ varas atrašė visoms mano vardu: „Sveikinu visas pradedant ir baigiant Ona Gaigalaite“. Saliute paskaičiusi numetė laišką sakydama: „Mat kam jis pasirinko parašyti"... Santvaras ra­ 191

šydavo ir vėliau, bet atsakymo nė viena jam nerašydavo. O kai vėl atvažiavo į Kauną ir užėjo į bendrabutį, Saliute neno­ rėjo su juo kalbėti. O kai jis pradėjo kalbėti apie Tysliavą, Sa­ liute atsistojo ir išėjo iš kambario". (Iš O. Gaigalaitės atsimi­ nimą. LKLI BR 6, II sąs, p. 107) V a s a r i o v i d u r y j e Januševičius atnešė Salomėjai AR korektūrą. Ją skaitė abi su Ona Gaigalaite. Perskaičiusi pati nunešė į „Raidės" spaustuvę. „Ir pagaliau su korektūrų skiautimis į spaustuvę atėjo tam­ sia aksomine suknele ir apytrumpiu švarkeliu apsirengusi, rausvų skruostų, apkūni jaunutė mergina. Spaustuvės raštinėje nieko neradusi, ji Įėjo tiesiai į rinkyklą ir nedrąsiai prabilo: — Aš atnešiau ištaisytas korektūras, tik nežinau, kam tu­ riu jas įteikti. Visi rinkėjai staiga į ją sužiuro, ir nuo to mergaitės veidai dar labiau suliepsnojo. Aš paprašiau parodyti tas korektūras ir paėmiau iš jos man gerai pažįstamus atspaudus. Turbūt poetė jau iš anksto buvo numačiusi, kaip turės at­ rodyti jos knyga, nes čia pat davė aiškius nurodymus, kaip surinkti titulą, antraštes, kaip sulaužyti puslapius, daryti nume­ raciją ir kita. < . . .> — O kaip bus su viršeliu? — paklausiau.— Ar duosite meni­ ninko nupieštą, ar reikės čia mums iš spaustuvės ženklų su­ rinkti? Poetė išėmė iš savo rankinuko dvilinkai sulenktą popieriaus lapelį ir ištiesė man: — Štai, čia aš pati padariau tokį projektėlį. Pagal jį gal būtų galima ką nors panašiai ir pas ju s...— ištarė nedrąsiai ir nuraudusi lyg aušrinė, nutilo. Apžiūrėjęs jos brėžinėlį, ėmiausi darbo. Poetė atsidėjusi sekė mano darbą, kol pabaigiau ir rankiniu presu padariau atspaudą. Ji buvo patenkinta ir džiaugėsi, kad viskas išėjo pagal jos pačios sukurtą projektą. Apžiūrinėdama atspaudą, poetė kreipėsi į mane: — Ar nebūtų geriau, jeigu tai būtų spausdinama ne juoda, o mėlyna spalva? Aš pasiūliau žodžius ANKSTI RYTĄ spausdinti raudonomis raidėmis. Poetė nudžiugo ir net rankomis suplojo: — Gerai sakote! Mėlynos linijos — tai bus ankstyvo ryto dangus, o raudonos raidės — tai užtekanti saulutė! Paprašiusi padaryti dar porą atspaudų, poetė žadėjo pasitar­ ti leidykloje ir netrukus pasakyti, ar galima spausdinti viršelį 19Z

tokį, koks dabar padarytas, ar reikės dar ką pakeisti. Pakeitimų nebuvo, ir ANKSTI RYTĄ viršelis buvo išspausdintas toks, kokį mudu su poete bendromis pastangomis sukūrėme" [P. Stik­ lius. Mano rudens derlius, V., 1971, p. 177—179). V a s a r i o 16 d. mirė dr. J. Basanavičius Vilniuje. „Dr. J. Basanavičiui mirus, L. K. Stud. At-kų Centro Valdyba pa­ skelbė visoms at-kų draugovėms ir nariams vienos savaitės gedulą. Ateitininkų draugovės ir korporacijos gausingai dalyvavo gedulo uniformose dr. J. Basanavičiaus laidotuvių iškilmėse Kaune: pamaldose ir eisenoje prie velionio paminklo Karo mu­ ziejaus sodelyje". (Ateitis, 1927, Nr. 2, p. 117) V a s a r i o 20 d. datuotas eilėr. „Dieną palydint" (I 429). Tikriausiai šis eilėr. parašytas šiek tiek anksčiau, nes išsp. rink. AR. V a s a r i o mė n . apie 20 d. Salomėja gavo antrą rink. korektūrą. Ją skaitė su J. Laurinavičiūte. Vėl pati nunešė į „Raidės“ spaustuvę. V a s a r i o 23 d. J. Keliuotis Paryžiuje datuoja savo laišką Salomėjai į Kauną. V a s a r i o 24 d. nuėjusi su J. Laurinavičiūte į „Raidės" spaustuvę, gavo kelis egz. atspausdinto rink. AR. Vieną egz. padovanojo P. Stikliui užrašydama: „Poetų mecenatui Pranui Stikliui". Kitą egzempliorių J. Laurinavičiūtei: „Mano gera­ jai Jadziukei Autorius Karmas, 1927.11.24". Keletą egzempliorių parsinešė į bendrabutį. „Įnešė į kam­ barį švytėdama džiaugsmu, tyliai knygutes padėjo ant stalo, dar tyliau pati atsisėdo, rankas ištiesė ant sukrautų knygelių ir giliai atsiduso, veidas, spinduliavęs džiaugsmu, pasikeitė di­ dingu rimtumu. Mes — sveikinti, bučiuoti, prašyti, kad užra­ šytų. Užrašė Kastytei, Polei. „Tau, Onute, šį kartą ne!" Po kiek laiko atidariau stalčių — guli „ANKSTI RYTĄ". Vietoj trumpo autografo — keturių posmų eilėraštis: „Onutei-našlaitei". Šio eilėraščio niekur neradau spausdinto. Prisimenu, kad buvo mi­ nimas „iš lizdo išmestas paukštelis, kuriam sava padangė ne­ be sava, o vėtros, laisva padangė ir amžinas skridimas į to­ lius. .." O pabaiga: „Į mylinčių širdžių rytojų Mudvi skrisim amžinai!" (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų. LKLI BR f 6 36 II sąs. p. 138—141). V a s a r i o 24 d. visos bendrabučio studentės sužinojo, kad išėjo SN eilėr. rink. „Anksti rytą" (AR). Tą dieną „įlėkė 13. V . A lekna

193

mūsų kambarin J. Laurinavičiūtė, nediduke knygute nešina, ir šūktelėjo: — Žiūrėkit, Salomėjos eilėraščių rinkinys išėjo! „Anksti ry­ tą". Tik paklausykit, kas čia parašyta! Atsistojusi viduryje kambario, vaizduodama artistę, J. Lau­ rinavičiūtė ėmė skaityti vieną po kito Salomėjos eilėraščius. Susidomėjome ir mes. Apžiūrėjome knygelę, perskaitėme beveik visus eilėraščius. Vieni mums patiko, kitų nesupratome. Nors ir ne visi eilėraščiai mums patiko, tačiau nutarėme „pripažinti" Salomėją poete. Vėliau, perskaičiusios spaudoje atsiliepimus, buvome patenkintos, kad taip aukštai vertinama Salomėjos kū­ ryba", — prisimena M. Čilvinaitė (LK 4 64). Garsas apie naująjį rinkinį greitai pasklido universitete ir mieste. „Atsimenu, kaip Mama, atvertus tą ploną knygelę, skaitė man balsu, kaip abi gėrėjomės tais nuoširdžiais, tokiais jau­ natviškais eilėraščiais",— beveik po šešiasdešimties metų rašė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė („Pergalė", 1985, Nr. 6, p. 160). V a s a r i o 26 d. datuotas eilėr. „Iš namų" (I 426). Data aiškiai klaidinga, nes eilėr. įtrauktas į rink. AR, kuris tą die­ ną buvo jau atspausdintas. V a s a r i o 27 d. AR užrašė E. Kvedaraitei. Pirmame rink. puslapyje toks įrašas: „Miliutei — dainų mergužėlei Kaunas Autorius" 1927.11.27 V a s a r i o 28 d. gavo laišką iš J. Keliuočio iš Paryžiaus. Skaito: „Brangioji Saliute! Rašiau. Nieko neatsakei. Prašei Grinių užprenumeruoti žur­ nalą, o užprenumeravau aš pusei metų „La Nouvelle Revue Française". Dar liko 20 frankų. Beveik iš devintų lūpų girdėjau, kad greit pasirodys, ar jau pasirodė Tavo rinkinys. Paaukok vieną. Tu nežinai, kokiu en­ tuziazmu liepsnos mano širdis, kai vartysiu Tavo dvasios abe­ jonių puslapius..." Ir t. t. Trys su puse laiškų popieriaus la­ po (MBR 187 2 ir 3). V a s a r i o p a s k u t i n ė m i s d i e n o m i s ar k o v o p r a d ž i o j e Jonas Unguraitis rašė: „1927 m. išėjus pirma­ jam Salomėjos rinkinėliui „Anksti rytą", abu aptarėme jo poe­ ziją. Pasidžiaugiau, kad Salomėja sėkmingai kopia į poezijos

m

aukštumas" (J. Unguiaitis. Prisiminimai apie klasę, kurioje mo­ kėsi Salomėja Neris // Kraštotyra, kn. 23, V., 1989, p. 46). K o v o 1 d. Salomėja „paaukojo" „Anksti rytą" Juozui Keliuočiui užrašydama: „Draugui Juozui Keliuočiui. Autorė.— Kaunas, 1927.IIL1." ir pasiuntė į Paryžių. Taip pat pasiuntė po vieną egz. J. Griniui ir J. Tysliavai į Paryžių ir S. Santvarui į Klaipėdą. KLM yra vienas AR egz. su tokiu įrašu: „Tu lauki pavasario. Sapnuojasi pavasaris ir meilė. Ir tu laiminga tuo sapnu. Sapnuo jas tolimos auksinės dienos. Galinga deganti jaunystė tave lydi. 1927.111.1." Matyt, poetė jį buvo numačiusi kažkam padovanoti, bet pas­ kui susilaikė, ten pat įrašydama dar štai ką: „Šiandien Pelenų diena. Kažkas sakė, kad visi mes virsime į dulkes. Na, pažiūrėsim.. Matyt, dar ne vieną rinkinio egz. padovanojo poetė savo draugams, bet nėra žinoma daugiau knygų su jos autografais. K o v o p i r m o m i s d i e n o m i s išėjusiame „Ateities" Nr. 2 (p. 118) rašoma: „Ateities" Redakcija dirba. Red. narys Pr. Meškauskas iš­ leido Rašomosios lietuvių kalbos vadovėlį. O Salomėja Neris-Bačinskaitė savo eilėraščių rinkinį „Anksti rytą". Čia ir A. Jakšto straipsnis „Naujoviškosios poezijos para­ doksai". K o v o p i r m o m i s d i e n o m i s išėjusiame „Pavasario" Nr. 4, datuotame 1927.11.28. (trečiame viršelio psl.) pranešama, kad: „Atsiųsta paminėti. Salomėja Neris ANKSTI RYTĄ. Išlei­ do „Ateitis", Kaunas, 1927. Kaina 2 Lt 50 c. Tai pirmas eilėraščių rinkinys jaunos, talentingos poetės. Pa­ vasarininkams šis eilėraščių rinkinys patartina įsigyti, tiek kuopų knygynams, tiek kiekvienam poezijos mėgėjui atskirai. Jame ras tikros poezijos, atatinkančios jaunatvės dvasios la­ kumui ir sparnuotoms jauno gyvenimo svajonėms. Skaityda­ mas gėrėsis giliu jausmu ir gražia poezijos forma". ; „Pavasarį" tuo metu redagavo Juozas Grušas, tai tikriausiai šios pastabos jo ir parašytos. K o v o p r a d ž i o j e išėjusiame „Židinio“ Nr. 2 (p. 165) rašoma, kad atsiųsta paminėti AR.

195

K o v o 2 d. datuotas eilėr. „Juodos vagos" (I 309). K o v o 2 d. „Lietuvos" Nr. 49 rašoma: „Lietuvos" almanachas „Gubos" išeina, kiek pavėlavęs dėl techniškų spaustuvės kliūčių, kitą savaitę. Dalyvauja (alfabeto tvarka): prof. V. Biržiška, L. Gira, M. Gustaitis, K. Jasiukaitis, V. Jocaitis, B. Kantvydis, V. Krė­ vė, Z. Kuzmickis, J. Mikuckis, S. Neris, E. Radzikauskas, S. Santvaras, J. Švaistas, P. Vaičiūnas, Vaižgantas, E. Vingėla ir L. Vitkauskas". K o v o 9 d. „Lietuvos" Nr. 54 (p. 4—5) išsp. rink. pirmoji recenzija, pasirašyta V. J. (Jocaitis). Joje, be kita ko, rašoma: „Sunku, pav., reikalauti aukšto asmens tobulumo < . . .> iš jaunuolės, vos įžengiančios gyveniman, kokia yra šiuo atve­ ju panelė Salomėja Neris, jei ji nėra toks vunderkindas kaip, sakysim, rusų Lermontovas ar Puškinas. S. Neris savo knygelę „Anksti rytą" yra sudariusi iš darbe­ lių, kurie ją žymi kaip „sau žmogų"; dvasinė jos, visai jaunu­ tės, įtalpa nėra nei plati, nei gili, tokia yra ir jos eilėraščių kny­ gutė. Ji visa širdele linksta prie anos lermontoviškos „daugiau lai­ mės", nors ta laimė jai yra dar tamsesnė negu Lermontovui. Ji labai jauna, labai jautri. Jos siela, jos gyvenimas — dar ne­ skaityta knyga. Ten jos vardas auksu įrašytas. Jai sparnai au­ ga skristi ten, kur mėlyni skliautai, kur saulė, kur džiaugsmas. Jai visos gėlės žydi. Jos akyse — dangaus šviesa. Jos siela am­ žinai dainuoja ir t. t., pareiškia ji nerūpestingai. Paskui neži­ nia ko jau pasidaro nuliūdusi, nelinksma. Ypatingo jos dėmesio susilaukia ruduo ir dar labiau vienas jo reiškinys — vėjas. < . . .> visa eilėraščių knygutė daro įspūdžio „lengvo pasi­ ilgimo" kažko, kurs vietomis suprantamas, bet naivus, vieto­ mis su kritišku maištingumu išreikštas, o knygelę užvožus pas­ kutiniame puslapy atrodo „mylėtas paveju" ir išgaravęs kaip rūkas. Tik toki laimingesni eilėraščiai kaip „Baltu keliu", „Jū­ rų pasaka", „Kryžkely", „Našlaitės naktis", „Sutemų viešnia", „Laukiamajai“, „Mariose" sulaiko mūsų dėmesį, bet knygutės neatstoja, plačiau nesupažindina mus su autore ir lyg liudija, kad jei autorė ir turi kokią dovanėlę, tai jai ištobulinti iki tol, kad ji virstų tikra Dievo dovana ir mus sužavėtų, reikia dar daug daug pastangų padėti". K o v o 10—12 d. išėjusiame almanache „Gubos" išsp. „2e-

196

mė kryžkelėm žegnojas", „Pro langą" ir „Vieną akimirksnį". Pabaigoje p. 158 yra E. Radzikausko str. „Mūsų lit. balansas", kuriame rašoma: . moteriškosios garbės mūsų literatūroje palaikyti stojo jaunutė Salomėja Neris, davusi „Ateity", „Ži­ diny", „Iliustruotoje Lietuvoje" ir dar vienur kitur vis stip­ resnių turiniu ir forma kūrinėlių. Jos talento augimas gan džiu­ ginantis. Lauktinas jau būtų ir pirmasis jos rinkinėlis". K o v o 12 d. J. Grinius Paryžiuje parašo ir pasiunčia Salo­ mėjai atviruką (MBR 171 4). K o v o 15 d. datuotas eilėr. „Geltonai gedi pievos" (I 309— 310). K o v o 16 d. datuotas eilėr. „Į laisvę". Bet iš kito rankr. matyti, kad eilėr. 1926 m. vasarą drauge su kitais eilėr. buvo siųstas J. Tysliavai į Paryžių, todėl ši data tikriausiai yra klai­ dinga: buvo, matyt, parašytas 1926 m. vasarą (I 310). K o v o 16 d. datuotas eilėr. „Paklydau aš miške, kur me­ džiai devynspalviai" (I 310). K o v o 16 d. datuotame laiške A. Venclova rašo V. Žilioniui: „Apie S. Nerį aš jau nesu tokios prastos nuomonės. Žino­ ma, ne dėl to, kad aš su ja kartais smagiai paflirtuoju: tiesa, formoj pas ją monotoniškumas ir pilkumas, bet yr ir gražių eilėraščių. Jų nedaug. Bet yra". (V. Kuzmickis. Pirmoji poeti­ nė mokykla // Pergalė, 1981, Nr. 1, p. 119) K o v o 16 d. sukako 100 metų nuo Liudvigo van Betho­ veno mirties. J. Eretas organizavo minėjimą. Ir per savo kur­ so „Bethovenas" paskaitas jis ne tik pasakodavo, bet ir gro­ davo gramofonu jo kūrinius. K o v o 16—17 d. gavo J. Griniaus atviruką iš Paryžiaus: „Drauge Saliute! Norėdamas kartu su padėka už malonią dovanėlę pasiųsti ir savo platesnę nuomonę, netrunku su pačia padėka. Atleiski­ te. Aš, gavęs „Anksti rytą", tikrai su rytmečio ūpu ją skai­ čiau. Ir viršelis simpatiškas, ir viskas taip pat. O žinot, Saliu­ te, kai perskaičiau vieną kitą eilėraštį, aš atvirai sakau, džiau­ giuos iš tikros širdies. Dėl viso rinkinėlio aš vėliau plačiau pa­ rašysiu. Bendrai užsirekomendavote gerai, žinoma — gausi nuo Jakšto barti šiek tiek, bet užtat jis turėtų labiau už Putiną pa­ girti dėl kai kurių atžvilgių. Aš tikrai džiaugiuos, kad Jūs vie­ šai pasirodėte. Apie tai plačiau vėliau". (Iš sūnaus Sauliaus Bučo archyvo)

m

K o v o 21 d. datuotas eilėr. „Sakalai, sakalai" (I 55). K o v o 22 d. „Lietuvos žinių“ Nr. 65 aptariamas SN rinki­ nys AR. Čia rašoma: „Jaunųjų poetų tarpe Salomėjai tenka skirti žymesnė vieta. Neries eilėraščiuose jaučiama gana ryškūs kūrėjo duomenys: fantazijos lakumas, savotiškas originalumas, gana ryškiai api­ brėžiama mintis, didokas jausmas, sklandus, lengvas, labai lengvas eiliavimas ir 1.1. < . . .> jei Neris nepabijos skristi su „pavasario vėju" ir „ilgaisiais sparnais žvaigždynus apjuos­ ti", gal ir ras „auksu parašytą savo vardą". Beatus vir. K o v o 24 d. datuotas eilėr. „Tokia baisi naktis" (I 311— 312). K o v o 25 d. datuoti eilėr. „Draskos, vaitoja rudenio vėjai" (I 312) ir „Skausmo demonas". Rink. „Pėdos smėly" šis eilėr. bus pavadintas „Skausmas" (I 81). Po šio eilėr. rankr. apačioje dar parašyta: „ .. .Būk tu gryna kaip ledas... balta kaip snie­ gas. .. Vis tiek žmonės tave apkalbės.. . “ (MBR 71 12) K o v o 29 d. gavo L. Giros tą pačią dieną rašytą laiškutį: „J. M. p-lei Sal. Bačinskaitei Panele Salemute! Šeštadienį išeina 1 nr. naujo iliustruoto laikraščio, kurį re­ daguoja K. Binkis. Jums ten pavesta garbinga vieta. Bus Jūsų atvaizdėlis ir recenzijėlė apie Jūsų malonią knygelę. Bet bū­ tinai Binkis (ir aš drauge) prašo dar ir Jūsų kokių naujų ne­ spausdintų neilgų eilėraščių — tam pat puslapin padėti. Nega­ lėdamas asmeniškai užeiti pas Tamstą, prašau to per St. Dabušį. Jei galite tuojau duoti ką — įduokite jam. Jei Jums reikia paieškoti—-padarykite lig vakaro ir man pati atneškite (būkite taip maloni). Kada norėsite į namus (Donelaičio 18, 1). Būsiu namie visą dieną ir vakarą. Taigi būtinai. Jūsų Liudas Gira (MBR 168) Minimas naujas žurnalas — „Mūsų dienos", išėjęs ne tą šeš­ tadienį, o tik balandžio 22 d. Tai buvo vienintelis šio žurnalo numeris, išėjęs 1927 m. K o v o p a b a i g o j e rašo laišką J. Griniui į Paryžių, taip pat siunčia jam lietuviškų laikraščių. K o v o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 3 (ketvirta­ me viršelio psl.) tokia reklama:

198

„Jau išėjo iš spaudos Salomėjos Neries eilėraščių rinkinys ANKSTI RYTĄ, 80 psl. Kaina 2 Lt 50 c. Išleido „Ateitis". Išsirašantiems iš „At" administracijos (Laisvės ai. 3 nr.) ne mažiau 2 egz. kainuos po 2 Lt su prisiuntimu. Reikalaukite vi­ suose knygynuose". K o v o p a b a i g o j e išėjusiame „Naujosios Vaidilutės" Nr. 2—3 (p. 35) išsp. eilėr. „Sutemų gilumoj" ir „Siela, mano skrajūnėle". Abu eilėr. pasirašyti slapyvardžiu Sešuolė. Jų rankr. nerasta, todėl nežinoma parašymo data. Numerio p. 71 skelbiama, kad gauta paminėti ANKSTI RY­ TĄ —-„Salomėjos Neries eilėraščių rinkinėlis, išėjęs šių metų vasario mėnesy". K o v o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 3 (p. 2) išsp. eilėr. „Saulei", parašas — Sešuolė, o paskutiniame — atsakymai be parašo. Keletas įdomesnių: „S. P u m p u r u i . Kam tiek daug pesimizmo, geriau sakant, sentimentalaus verkšlenimo. Tas jaunuoliui visai nepritinka. Dialogas „Motina ir sūnus" visai būtų gražus, tik, žinoma, čia yra daug formos netobulumų, bet jie galima nuveikti. Patar­ tume draugui dar ne vieną kartą kad ir šį savo dalykėlį gerai peržiūrėti ir stropiai taisyti stilių. Taip ir visus kitus. Dideli dalykai tik per didelį darbą pasiekiami. O gabumų pas draugą šioj srity esama. A l b e r t u i . Geriau savo idealo meilę realiais darbais pa­ remti, o ne tokiais eilėraščiais, nes jie niekados nebus poe­ zija. P r a n u i K o l i b r u i . Eilėraščių nežadam dėti, bet dramos, kurią draugas ketinai atsiųsti, mes laukiam. Žinoma, jei Tams­ ta vis toks būsi, kaip pats prisipažįsti. Visad nelinksmas, dienos be saulės, Dainuojant dainą, vis neblaivus, Širdis ko laukia... Vis nusiminęs, Kas dieną rymau taip neramus. . . , — tai ir dainos bus suklypusios, neblaivios. Jeigu jau imiesi ra­ šyti, patartume būti blaiviam ir uoliau taisyti, ką rašai". Šiame nr. net 3 straipsniai, skirti Bethovenui. Bet svarbiau­ sia — čia ir AR recenzija, parašyta P. Kirvelaičio. Joje rašoma: „Tarp „jaunesniųjų" mūsų poetų kažkaip vis nebuvo mote­ rų. Teisybė, buvo pasirodžius Tyrų Duktė, tik jau seniai nuti­ lo. O mūsų literatūros tradicijomis einant nepritiktų moterims

199

atsilikti. Šiuo savo rinkinėliu S. Neris pasirodo kaip moterų atstovas „jauniausiųjų" tarpe. Iš pirmojo rinkinėlio nereikia kažko nepaprasta laukti. La­ bai retas menininkas pirmuoju savo debiutu pasaulį nustebina ar genijum pasirodo. Dar nesubrendusios jėgos, neištobulinta forma, ir „save“ ne taip jau lengva poetui rasti. Retas poetas išsyk atitinka savo tikrąją sritį, pataiko tinkama vaga savo jėgas paleisti. Daugumas pirmiau išklaidžioja visais keliais ir tik vėliau pradeda žymesnių dalykų kurti. Dėl to negalime ste­ buklų nė iš Salomėjos Neries laukti. Pirmuosius bandymus re­ cenzuojant, svarbiau pažiūrėti į tas jėgas ar jausmus, kuriais ji kuria, ir į tą pasaulį, kurį ji pergyvena ir vaizduoja. Sunku mūs laikais iš pradedančio poeto reikalauti, kad jis (anot Radzikausko) nedarytų reveransų į kairę ir dešinę. Ne­ apsieina be jų ir S. Neris. Reikia pažymėti, kad vis „jauniau­ siems" ir patiems jauniausiems: Putinui, Binkiui ar net Tysliavai. Turbūt jau toki laikai... „Anksti rytą" yra 37 dalykėliai. Visi — gryna lyrika, net be priemaišų epiškumo ar dramatiz­ mo. Neris — gryniausia (bent šiam rinkinėly) lyrikė. Be tenden­ cijos, be bet kokių šūksnių. Nesprendžia ji savo eilėraščiuose kultūros problemų, žmonių ar luomų santykių. Žmogų ji te­ žino, ne žmoniją. Ir tą jos žmogų nekankina „amžinieji, pra­ keikti" klausimai. Tuo Neris griežtai skiriasi nuo jauniau­ siųjų. Nesmerkia ji nieko, neteisina, nemokina. < . . .> Ritmas — svarbus Neries eilėraščių veiksnys. Dažnai jis sa­ vavališkai neša autorę per mintis, vaizdus. Sukuria visai palai­ dus posmus. Nugali ir jausmą, kur turėtų tuos posmus susieti. Ritmas, muzikalumas — Neries jėga ir silpnumas. Jo pagauta sukuria ir tokių gražių dainų romansų kaip „Vėjas" (30 p.), „Iškeliaujant" (20) ir t. t. Svarbiausia Neries lyrikos savybė — moteriškumas. Jis ma­ tyt ne tiktai iš kasų, rūbų šilkinių, karolių ir t. t. Neries mo­ teriškumas— tai ne „godos mergautinės", kurių kitąsyk prisvajojo Tyrų Duktė. Panašūs dalykai Neriui netinka. Ir „jis" — nelabai dėkinga mūsų autorei poezijos medžiaga. Kur bando jam angažuoti, išeina retoriška, šalta. Neries jėga — lėtas, ty­ lus, subtiliai nedrąsus sentimentališkumas. Simboliais nedrąsiai pasiskųst, tik leisti suprast, kad skaudu ar liūdna, slepiantis pasisakyt — geriausiai jai sekasi. Pav., „Našlaitės naktis", „Pajiesy" ir 1.1. Tegu ir čia yra vaizdų barikadų ir kitokių ne­ tobulumų, bet yra ir gyvo jausmo, gražiai išreikšto".

200

B a l a n d ž i o 2 d. „Lietuvio" numeryje išsp. F. Alijošiaus str. „Pavasariška poezija" — AR recenzija. B a l a n d ž i o 3 d. datuotas J. Keliuočio atvirukas iš Pa­ ryžiaus. B a l a n d ž i o 6 d. datuotas J. Griniaus atvirukas iš Pary­ žiaus. B a l a n d ž i o 7 d. gavo J. Keliuočio atviruką: „Brangioji Saliute, Širdingai dėkui už „Anksti rytą" ir už vizitinę. Dėl eilėraš­ čių vėliau parašysiu. Stengsiuos kuo nors atsilyginti už tiek brangią dovaną. Nei gyvybės, nei jaunatvės dar nestinga. Liūdna, kad pas Tamstą pesimistiška nuotaika, nors tikrovėje pesimizmas ir yra gal tikroji gyvenimo filosofija. Plačiau — laiške. .. Saulėtų švenčių! Su visu širdingumu J. Kelmotis" (Iš S. Bučo arch.) B a l a n d ž i o 7 d. „Lietuvio" Nr. 77 (p. 4) A. Jakštas re­ cenzuoja AR. Recenziją taip užbaigia: „Nediskretiškoji spauda be reikalo atskleidė jaunos poetės slapyvardę. Ar Salomėjos Neries asmuo yra tikrai žavįs, netu­ rint su ja pažinties, sunku pasakyti. Mus ji sužavėjo vien savo jaunu talentu. Šiojo suradimas yra didžiausias kritiko džiaugs­ mas". B a l a n d ž i o 10 d. gavo J. Griniaus atviruką: „Drauge Saliute, Gal jau bus greitai savaitė su viršum, kaip gavau Jūsų laiš­ kutį, o aš net dabar negaliu Jums daugiau parašyti. Saliute, man buvo labai labai malonu skaityti šis Jūsų paskiausias laiš­ kas. Jūs šiuo laišku mano daugelį jausmų iš širdies išskaitėte, jis man daug ką priminė. Aš būčiau labai laimingas, kad nors dienelę gaučiau pasidžiaugti savo žmonėmis ir Tėvynės pava­ sariu. Tikėkit, Saliute, kad aš Jums labai dėkingas ir kad nuo tikros širdies noriu Jums padėkoti, bet, žinot, vakarais norisi ir pailsėti — rašau paprastai tik su reikalais ir tai vis atidė­ damas. Man labai kartais sąžinė išmetinėja, kad draugams negaliu širdingesnių laiškų parašyti, o Raulinaitis net mane ba­ ra. Saliute, atleiskit man, gal aš Jums ir per Velykų atostogas galėsiu parašyti. Tikrai Jums dėkingas už laišką bei laikraš­ čius. Jonas Grinius". (MBR 171 6)

201

B a l a n d ž i o 13 d. datuotas eilėr. „Nakties grafika" (I 312). B a l a n d ž i o p i r mą p u s ę užsirašė ekskursijon į Kara­ liaučių. B a l a n d ž i o v i d u r y j e parašė J. Griniui laišką Į Pary­ žių. Į voką įdėjo Kristaus paveikslėlį ¡su velykiniu sveikinimu, o banderole pasiuntė kelis „Lietuvio" nr„ matyt, su AR recen­ zija. Laiškas neišliko. Apie jį žinoma iš J. Griniaus atsakymo 1927 04 23. B a l a n d ž i o 15 d. datuotas eilėr. „Juodas miestas", įra­ šytas atskirame lapelyje (I 313). B a l a n d ž i o 17 d. datuotas eilėr. „Kalnai atsiklaupė ir baltas galvas ir rankas į saulę ištiesė" I var., įrašytas atskira­ me lapelyje (I 313—314). II var. antrašte „Saulei" įrašytas są­ siuvinyje (MBR 71 12—13). Kiek patrumpintas jis išsp. tų me­ tų „Ateities" Nr. 5—6. Šio (III) var. rankr. nerasta. Pagaliau IV eilėr. var. — „Ateina karalienė! Ateina ji" yra sąsiuvinyje, ku­ riame kiti dalykai rašyti jau 1928 m. rudenį Lazdijuose. Ma­ tyt, į tą sąsiuvinį tada perrašė iš kokio nors lapelio (MBR 74 33). Šis variantas įrašytas dar ir kitame sąsiuvinyje (MBR 72). B a l a n d ž i o 17 d. — pirmoji Velykų diena. Salomėja gal tada buvo Kiršuose ir rašė eilėr. „Atsiklaupė kalnai.. I var. Galbūt ta pačia diena galima datuoti ir kitą nedidelį lapelį,, kuriame įrašyti eilėr. „Aukšti ir žvaigždėti bažnyčios tie skliau­ tai" (I 317—318) du variantai. B a l a n d ž i o m ėn . siuntė knygų į Prancūziją Valei Šaparaitei, įdėjo ir AR. B a l a n d ž i o 21 d. 18 vai. studentų būrys susirinko Kau­ no geležinkelio stotyje ir specialiu vagonu išvažiavo į Karaliau­ čių. Ekskursijai vadovavo prof. Eduardas Volteris. Dalyvių są­ rašas: Akelytė Konstancija, Aleškevičius Petras, Ambrazevičius Juozas, Asevičaitė Angelė, Bačinskaitė Salomėja, Bruzgulis Petras, Deveikytė Janina, Daugirdas Andrius, Cegelskas Vin­ cas, Greičius Jonas, Jankevičius Kazys, Insodaitė Marija, Karazytė Adelė, Kučinskas Antanas, Kudirkaitė Juzė, Laucevičius Jonas, Lipnickas Stasys, Matulaitytė Magdė, Matusas Jonas, Murzaitė Agnė, Sideravičius Antanas, Staniškis Julius, Tarvy­ das Balys, Umėžaitė Elena, Vabalaitė Elena, Vinskaitė Stasė, Vasiliauskas Antanas, Janušauskaitė Elena, Petrauskaitė Jonė (CVA 631 12 299 117). xi Į Karaliaučių atvyko 23.15 vai. Ekskursantus Karaliaučiuje sutiko ir visas dienas globojo 202

Lietuvos konsulas Kalvaitis ir konsulato sekretorius Prialgauskas. Apnakvino viešbutyje. Salomėja gyveno viename kamba­ ryje su A. Karazyte. Valgė un-to studentų valgykloje. Ekskursantai ,,aplankė senoviškų dokumentų archyvus, ar­ cheologinį, etnografinį, meno, gintarų ir kitus muziejus, kara­ lių rūmus, universitetą, filosofo Im. Kanto kambarį ir kapą, žvė­ ryną ir kitas žymesnes vietas. Archyve teko matyti Rėzos rank­ raščiai (lietuviškas žodynas, dainų rinkinys ir kt.), Duonelaičio raštų pats pirmutinis leidimas, Vytauto dokumentai: sutartis Salyne 1398 m., Žemaičių dovanojimas Ordinui ir kt. Tie do­ kumentai gražiai pergamente parašyti, Prie pirmojo prikabinta 13 antspaudų (2 jau nutrūkę), kurių tarpe yra keletas su vyties ženklais; prie kito dokumento labai didelė antspauda — joje ryškiai žymu vytis ir Vytauto ženklas, Šitie dokumentai su vaš­ kinėmis antspaudomis; yra ir su auksinėmis. Archeologiniame muziejuje yra daug senovės įvairių pabūklų ir papuošalų, iš­ kastų daugiausia Klaipėdos krašte. Įdomūs yra karalių rūmai: jie užima 35 didelius kambarius. Kambariai labai išgražinti, sie­ nos kai kur išlipytos dažytais odiniais tapetais, kitur šilkiniais ir t. t. Visa palikta, kaip seniau karaliai gyveno. Dabar nieks ten negyvena, vien smalsūs keliauninkai, užmokėję pusmarkį, lanko tuos rūmus ir stebisi visa senoviška (XVII amž.) karalių didybe. Karūnacijos salėje, prie pat sosto, patiestas didelis ki­ limas— tai 20 lietuvaičių darbas ir dovana karaliaus Fridri­ cho (-1701) karūnacijos dienoje. Kilimo raštas grynai lietuviškų motyvų, net ir spalvos tautiškos: juodame dugne gražiai deri­ nama geltona, žalia ir raudona spalvos. Vadovas po tuos rūmus visiems paaiškina, kad tai lietuvaičių darbas". („Ateitis", 1927, Nr. 4, p. 247—248). O apskritai visoms ekskursijoms po Karaliaučių vadovavo dr. Herbstas, mokėjęs lietuviškai, sakėsi esąs prūsas. Jie ap­ lankė dar ir gryname ore įrengtą muziejų. Ten matė tipingas lietuvio ūkininko trobas: gyvenamuosius namus, klėtis, tvartus, kluonus, kalvę, kaimo bažnyčią, žvejų namus ir kita. „Salomėja visur eidavo ir viskuo domėjosi, tačiau jos vei­ das buvo liūdnas, susimąstęs. Laisvu laiku būreliais vaikščio­ jome po miestą, parduotuves. Atsimenu — užėjom būriu į vie­ ną parduotuvę nusipirkti marciponų. Kalbam lietuviškai. Par­ davėjas vokietis klausia, iš kur mes ir kuria kalba kalbame. Pasakome, kad iš Lietuvos. Vokietis patrauko pečiais sakyda­ mas, kad jis nežinąs, kur tokia šalis esanti. Tada mes visi iš

20 3

krautuvės nieko nepirkę. Salomėjos su mūsų būreliu nebuvo. Ji vaikščiojo arba viena, arba su savo artimesniais draugais. Studentų valgykloje buvo įdomu tai, kad ant stalų stovėjo korporacijų vėliavėlės. Korporantai sėsdavo valgyti prie sa­ vo vėliavėlių. Ant vieno stalo radome ir lietuvišką trispalvę geltoną-žalią-raudoną. Vadinasi, universitete veikė ir lietuvių studentų organizacija. Lankėmės ir „Blutgerichte“ — vyno rūsyje. Išgėrėme vyno",— prisimena' Magdė Matulaitytė-Karpuvienė, ekskursijos dalyvė. Ekskursantai nusifotografavo drauge su konsulu Kalvaičiu ir sekretoriumi Prialgausku. (Nuotrauka, gauta iš M. M a t a i­ tytės, yra PMM.) B a l a n d ž i o 24 d. vakare, 20 vai., ekskursija iš Karaliau­ čiaus išvažiavo į Kauną. Parvyko pirmą valandą nakties. A. Sideravičius parsivežė daug vaisių, kitų skanumynų, gėrimų ir visus ekskursijos dalyvius dar pakvietė užeiti pas jį pasivaišin­ ti. Dalis ekskursantų ir užėjo, bet Salomėja nuskubėjo ; ben­ drabutį. B a l a n d ž i o 22 d. datuotas „Mūsų dienų" numeris. Čia išsp. SN nuotrauka ir eilėr. „Į laisvę", „Sakalai, sakalai.. E. Radzikausko-Liudo Giros recenzija „Salomėjos Neries r'biutas". Rašoma: „Jau nuo pat pirmojo puslapio jaunoji rašytoja pagauna sa­ vo džiugiu jaunumu ir savo mokėjimu jaunai, t. y. iš širdies ir nedirbtinai jos sielą .virpinančias mintis reikšti. < . . .> Taip, S. Neries eilėraščiai visi nuoširdūs ir paprasti ir drau­ ge jie geriausiai parodo, kad tikras ir tikro talento vertas ori­ ginalumas yra — paprastume.— „Kur gėlynai žydi — ten ir aš.— Kur drugeliai žaidžia — ten ir aš.— Kur einu — margi druge­ liai mane lydi.— Kur sustoju — man lelijos baltos žydi“ (p. 60). Aš pasakyčiau antraip: kur S. Neries mintis poezijos rūban įsivelka — ten ir gėlynai, ten ir drugeliai, ten ir grobis, ir smagi jaunystė! Tokių smagių, tokių jaunų, tokių malonių knygučių, taip ku­ pinų nedirbtinio jausmo ir tikrosios poezijos požymių, iš liet. poetų, kurie vos pirmąjį dar savo rinkinėlį leidžia, nuo K. Bin­ kio „Eilėraščių“ neteko mums skaityti. Tik Neris už aną „Ei­ lėraščių“ Binkį daug tvirtesniu žingsniu ir su labiau suderinta lyra į poezijos vieškelį išėjo. Vidujinio harmoningumo, savai­ mingumo ir formos meistriškumo žvilgsniu Neris griežtai pra­ šoko visus pirmąsyk pasireiškusius mūsų poetus. S. Neris — tikrai nauja ir nemaža jėga mūsų literatūroj. Jėga sveikinti­ 204

na, nes ne tik nemaža, bet ir giliai kultūringa ir nebijanti pa­ sakyti savo žodį. Tuo pirmuoju savo rinkinėliu ji pas mus už­ ima savo atskirą padėjimą — nelyginant Ana Achmatova Ru­ suos, tuo tik skirtumu: Achmatova jau moteris, degusi ir per­ degusi savo pačios širdies ir aistros liepsnose, o Neris visa dar tik neaiškiam svajingam laukime: „Lauksiu dieną, lauksiu naktį. — Lauksiu dvylika dienų.— Ir sutiksiu karalaitį — Gin­ tarinių vandenų" (p. 56). Ir jos „svaigimai" dar tylūs, negaivališki: „Tiek šviesos, tiek gėlių — Aš apsvaigus tyliu.— Tos tau­ rės kupina krūtinė.— O, kad ji būtų paskutinė!" (p. 45) B a l a n d ž i o 23 d. datuotas J. Griniaus laiškas, rašytas Paryžiuje. B a l a n d ž i o 26 d. „Klaipėdos garso“ Nr. 37 (p. 4) rink. AR recenzija. Parašas: P. P. K. (Petras Kubilevičius). Čia rašoma: „Nugrimzdus Tyrų Dukteriai jos sentimentalizme, mūsų jau­ niausiųjų poetų tarpe nebeliko nė vienos moters. Bet šit jau­ nutė Salomėja Neris pasirodė pirmuoju savo eilėraščių rinki­ nėliu ir lyg pasakė: aš atstovauju moterims lietuvių jauniau­ siųjų poetų tarpe. < . . .> Salomėja Neris, kaip ir dauguma vos pradedančių darbuotis literatūros dirvoje žmonių, dar nėra, anot Radzikausko, savęs suradusi, dar daužosi iš vieno literatūros lauko kampo kitan, iš vienos vagos — kiton, tikriau tariant, dar nesusiradusi savo talento krypties srovės. Tačiau S. Neris taip pat gerai vaduo­ jasi savo išvidiniu poezijos grožio supratimu, nežino jokių moderniškumų, jokių tikrosios poezijos iškrypimų ir t. t., kaip ir save suradę rašytojai. < . . .> S. Neries kūryba visai skiriasi nuo kitų jauniausiųjų kūrybos. S. Neris — lyrikė. Be jokios tendencijos, be dramatiz­ mo, net be epiškumo, vyksta vien lyriniai jausmai, taip tyliai, nedrąsiai, sentimentaliai. Tiesa, vietomis yra nelabai nusiseku­ sių išsireiškimų, vaizdų barikadėlių. Toliau tokis šposas išeina: Atėjai ž a l č i ų a p j u o s t a s / Su žaliom akim. (Aut. išsk.) Kažkoks nemalonus, dirbtinis vaizdas. Arba... Nei iš šio, nei iš to ateiti pas sniegu apklotus kalnus, sudrumsti juos ir nusi­ lenkti, tai kažkoks keistas nesuprantamas sentimentalizmas. Bet gamta S. Neriai nesiseka vaizduoti. Beje, formos žvilgsniu iš S. Neries galėtų pasimokyti geroka dalis jaunesniųjų ir jau­ niausiųjų poetų. Kalba — nebent pats Jablonskis čia ką nors tegalėtų prikišti".

205

Balandžio Paryžiaus:

27 ar 28 d. gavo ilgą J. Griniaus laišką iš

„Drauge Saliute! Dabar, būdamas atostogose, rašau keletą žodžių daugiau, ne­ gu atvirlaiškiuose. Saliute, labai Jums dėkui už paskutinį laišką ir Velyki} pa­ sveikinimą. Jūsų prierašas po Kristaus paveikslu /siųstu Ve­ lykų proga/ man labai primena tuos Bethoveno žodžius „Atei­ ty", kuriuos skaitydamas norėjau verkti. Dėkoju už laiškus, bet ne mažiau būčiau dėkingas už „Lie­ tuvį", kur yra Jakšto recenzija, tik negavau. Aš atsimenu, kai gavau Jūsų eilėraščius, buvau nustebintas ne jų formos lengvumu, bet nuoširdumu (čia Grinius kalba apie tuos eilėraščius, kuriuos Salomėja buvo siuntusi į „Ateitį" 1923 ir 1924 m. dar iš gimnazijos). Po šitų taikingai giedriai melan­ choliškų Jūs paskui atsiuntėte „Debesis klajūnus", kurie į ma­ ne tikrai stiprų įspūdį padarė. Aš Jums tada norėjau net laiš­ ką parašyti. Rinkinėly tikėjaus rasti „Debesis klajūnus". Argi Jums jie nepatinka? Vieną kartą Balsį, atvažiavusį į Kauną, klausinėjau, kas Jūs, o paskui tą Nerį pažinau mūsų un-te, kaip man „senjoras" Durasevičius laidinėjo špilkas, kada aš kalbė­ jau jam dėl paliuosavimo nuo mokesnio ir kaip tas pats Du­ rasevičius po posėdžio sakė, kad Putinas tos jaunos poetės ei­ lėraščių nėra matęs. Reiktų kalbėti apie Jūsų eilėraščius. Juo daugiau patyrimo įgyju, juo man rodos, kad objektingos kritikos tikra to žodžio prasme nėra, arba yra maždaug. Kad aš galėčiau su Jumis kal­ bėti akis į akį draugiškai, aš geriau pasakyčiau savo subjekty­ vią nuomonę, t. y. aš Jums paskaityčiau arba atskirus eilėraš­ čius, arba atskiras jų vietas, kurios man geriausiai patinka. Jūsų rinkinėly yra geresnių ir menkesnių eilėraščių, tačiau ma­ no širdžiai daugiausiai pasakė „Jaunystė". Patiko „Baltieji kal­ nai", „Iškeliaujant" ir antroji pusė „Pajiesy”. Objektyviai vy­ kę „Baltu keliu", „Kryžkely", „Temstant", „Našlaitės naktis", „Sutemų viešnia", „Laukiamajai", „Šokėjos" ir dar keli. Kiti taip pat neblogi. Šiandien Jums išsiunčiau „Nouvelle Littéraire" su Victor Hugo paminėjimu prancūzų romantizmo šimtmečio proga".. . Ir t. t. Keturi puslapiai (MBR 171 6). Gavo ir banderolę su prancūzišku laikraščiu. B a l a n d ž i o 30 d. „Ryte" buvo labai smulkiai papasakota

206

apie studentų ekskursiją į Karaliaučių. Autorius — J. Gč. (Gal Jonas Greičius — ekskursijos dalyvis?) B a l a n d ž i o 30 d. datuotas eilėr. „Vieversiai" (I 318). „Saliute neišpasakytai norėjo įžvelgti savo ateitį. Kastytė tuTėjo kortas ir kartais paburdavo. Paskui pradėjo prašyti burti mane. Aš burti kortomis nemokėjau, bet kadangi ji primyg­ tinai prašydavo, pradėjau burti ir kalbėti, ką aš apie ją ži­ nojau ir kaip pati apie ją manydavau. Jai mano būrimas la­ bai patiko, ir ne kartą būriau. Buriant užrakindavo iš vidaus duris, kad niekas neateitų ir nesutrukdytų". (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų.— LKLI BR f. 6 56). B a l a n d ž i o 30 d. Salomėja dėliojo kortas pati sau viena. Paskui išėjo pasivaikščioti į Vytauto kalną. Bevaikščiodama su­ tiko čigonę ir susitarė, kad susitiks rytoj rytą tame pačiame kalne saulei netekėjus, nes burtai išsipildo ir pasakoma visa teisybė, kai buriama prieš saulėtekį. B a l a n d ž i o mė n. išėjusiame „Švietimo darbo" Nr. 4. (p. 379) „Atsiųstų raštų“ skyrelyje paminėtos „Mūsų dienos" ir nurodyta, kad jose išsp. E. Radzikausko str. „Salomėjos Ne­ ries debiutas" bei poetės atvaizdas. G e g u ž ė s 1 d. anksti rytą Salomėja išėjo į Vytauto kal­ ną, ten susitiko su čigone, kuri jai metė kortas, bet jos nieko gera nerodė. G e g u ž ė s 1 d. datuotas eilėr. „Raudona rožė“ I var., ir visi kiti šio eilėr. variantai, kai kurie gal ir vėliau parašyti. Jau į pabaigą ėjo tretieji studijų metai. Pradėdama studi­ jas, tikėjosi jas per trejus metus ir baigti. Dabar jau matyti, kad nebaigs. Dar tiek egzaminų prieš akis. Ypač baugina S. Šalkauskio dalykai. Bet kad sunku ir jo paskaitų klausytis. Mintys skrenda kažin kur, ir staiga išgirsta profesoriaus žo­ džius: — Tai, Bačinskaite, jūs turbūt svajojate apie poeziją... O iš ko mokytis, rengtis egzaminams? Užsirašinėja per pa­ skaitas. Bet užrašai nepatikimi. Štai Jonas Vadeikis kreipėsi kartą į Salomėją, prašydamas, kad duotų nusirašyti vienos die­ nos paskaitas, nes jis tą dieną nebuvęs. O Salomėja: — Mano užrašai nekokie... Svarbiausia, žinoma, J. Ereto dalykai. Pastaruoju metu ji net jo žvilgsnio privengia. Vokiečių specialybės studentų nedaug, tai nėra už ko ir pasislėpti. Nebent už Juozo Eidukevičiaus. Bet ir jis toks drovus, tylus... Gerai, kad gavo nusipirkti vo­

207

kiečių literatūros istorijos vadovėlį — von E. M. Hamann ,,Abriss der Geschichte der deutschen Literatur" *. Skaito jį uoliai, vardus vis pabraukdama tai mėlynu, tai raudonu pieštuku: prieš egzaminą lengviau bus kartoti. Bet kas su tuo Tysliava? Jau seniai nė žodelio negirdėti. Jau ir ją pasiekė Teofilio Tilvyčio dvieilis: Tysliava laksto aplink Paryžių,— Galim jam drąsiai statyti kryžių... G e g u ž ė s 2 d. J. Eretas per paskaitą vėl svaidė į ją ug­ ninius žvilgsnius. Ir ji tą dieną parašo eilėr. paprastoje be li­ nijų vyniojamo popieriaus skiautelėje: Kai jis į mane pasižiūri Arba mano vardą mini, Suledėju aš kaip Jūrė, Lyg statula akmeninė. Kai juokiuosi aš, tu rimtas, Pažvelgi baisiom akim, Tuomet, rodos, velnių šimtas Neša mane prapultim Tu visiems švelnus ir geras, Piktas su manim tiktai. Kaip vilyčia mano sielą Akim persmeigi piktai. Tavo rūsčios akys sako: „Kam tu žemėj gyveni? Kam tu stovi man ant tako, Kam tavi sapnai jauni?" (I 320) G e g u ž ė s 2 d. datuotas ir kitas eilėr.— „Nakties grafika" (1 320—321). G e g u ž ė s 3 d. datuotas eilėr. „Sutiktasis" (I 321). G e g u ž ė s p r a d ž i o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 4 (p. 255) eilėr. „Skausmas", parašas — Salomėja Neris, o p. 330—332 rink. AR recenzija, kurios autorius jos gerbiamas profesorius V. Mykolaitis-Putinas (žr. kn.: „Literatūros vertybių ieškant", V., 1984, p. 215—217). * „Vokiečių literatūros istorijos apybraiža'1 (V ok.)

208

G e g u ž ė s 5 d. datuotas eilėr. „Girioj" rankr., vėliau šio eilėr. II var. buvo pavadintas „Sidabrinės uogos" (I 57). G e g u ž ė s 7 d. „Rygos balso" Nr. 15 (p. 2) išsp. eilėr. „Našlaitės naktis". Parašas — Salomėja Neris. Pažymėta, kad iš rink. AR. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e , o gal ir b a l a n d ž i o p r a ­ d ž i o j e Salomėja buvo užėjusi į „Mūsų dienų" redakciją. Čia K. Binkis ją supažindino su Justu Paleckiu ir Alfonsu Ši­ mėnu. G e g u ž ė s 9 d, datuotas J. Tysliavos laiškas, rašytas Pa­ ryžiuje. G e g u ž ė s 9 d. „Lietuvos žinių" Nr. 103 išsp. V. Kvieskos str. „Naujų kelių beieškant". Jo I d. pavadinta „Mūsų dienos, arba K. Binkio poetinės sutuoktuvės su Salomėja Neriu“. Str. pradžioje daug kalbama apie K. Binkio poeziją, „Keturis vėjus", o paskui lyginama. K. Binkio ir SN kūryba: „Bet tarp „100 pavasarių" K. Binkio ir S. Neries didžiausias kontrastas: ką vienas stato, tai kitas griauna. K. Binkis, prisi­ rišęs prie apsikaišiusios žaliuonėmis žemės ir užmiršęs viso­ kius velnius, patenkintas be galo. Bet visai kitaip žiūri S. N e­ ris. Jos nuotaiką gerai apibūdina šios eilės („Anksti rytą", p. 24): Ak, iškelk mane į saulę / Ar nutrenki į gelmes!! Čia tvanku, kur gyvatės / Vien bešliaužo po žemes. S. Neriui žemėje tvanku ir mato vien gyvates, o K. Binkiui žemėje smagu ir visur žolynai. S. Neris čiauška putpele ir seilina rašalu gulbes ir meilę, o K. Binkis ima žodį ir koja, kaip futbolą, sviedžia kur į dan­ gaus pašalį. S. Neries „Mūsų dienose" išspausdinto eilėraščio „Sakalai, sakalai..." pirmos keturios eilutės tokios: Žali lapai ant mėlyno šilko išsiūti: Rytas. Saulė. Dangus ir šilai. Svyro pušys. Svajoti išmokau iš jų tik — O virš jų — 4 Sakalai! Sakalai! K. Binkis, matyti, nepastebėjo, kad Salomėjos Neries virš pušų sakalai — tai ne kas kita, kaip Putino pakilę į dangų mar­ gi sakalai. < . . .> Gaila, kad K. Binkis nepastebėjo, jog Salomėja Neris yra 14. V . A lekna

209

tik Putino ir F. Kiršos aidas. Kadangi aidas dažniausiai esti švelnesnis, negu pats garsas, todėl S. Neries melancholija yra švelnesnė negu Putino ir F. Kiršos. Antra vertus, S. Neris dar jauna ir negali visai melancholijai atsiduoti. Bet ką bendra su melancholija turi „100 pavasarių“ K. Binkis, pilnas energijos? S. Neries eilėraščio, išspausdinto „Mūsų dienose", „Į laisvę“ trečiasis posmas taip skamba: Aš šuntakiais eisiu ar vieškeliu, Ką nors gi prieisiu galbūt. Draugų neturiu ir neieškau jų — Klajoti geriau be draugų. Eilėraštis užvadintas „Į laisvę", bet laisvės siekti nėra pasi­ ryžimo. „Eisiu..." O jei vilką pamatysiu, gal neišdrįsiu eiti? „Ką nors gi prieisiu galbūt". Žinoma, „ką nors"... ant ežios... Fu! koks ištižimas. Ištižėliams laisvės nereikia, jie pasitenkins šunkeliais paklajoję. „100 pavasarių" K. Binkis smarkus, o čia ištižimas. Matyt, S. Neries „Į laisvę" atitiko K. Binkio nuo­ taiką. Kitaip būtų jis jo nedėjęs savo žurnalan. < . . .> Pora žodžių dėl E. Radzikausko straipsnio apie S. Ne­ ries debiutą. Iš to straipsnio aš supratau viena, kad „Neris už aną „Eilėraščių" Binkį jau tvirtesniu žingsniu ir su labiau su­ dėtinga lyra į poezijos vieškelį išėjo". Žodžiu, K. Binkis E. Ra­ dzikausko lūpomis davė save išplakti ir savo „Eilėraščius" pa­ statyti žemiau negu Salomėjos Neries „Anksti rytą“. O gal E. Radzikauskas suteikė garbę K. Binkiui, nes jo eilėraščius sugretino su naujos žvaigždės eilėraščiais?" G e g u ž ė s 10 d. datuotas S. Santvaro laiškas, rašytas Klai­ pėdoje. G e g u ž ė s p i r m ą p u s ę gavo Valės Šaparaitės laišku­ tį iš Prancūzijos: „P-le Saliute, dėkui už prisiųstas knygas. Ypač už Jūsų AR. Eilės labai skambios. Kitų galit nesiųsti, nes vasarą manau grįžti į Lietuvą. Galiu ką reikia parvežti". (MBR 230) G e g u ž ė s 11 d. Petras Kubilevičius poetei paliko S. San­ tvaro laišką: „Panele Salomėja, Turbūt atrodau labai nedėkingu žmogum, kad iki šiol nepa­ dėkojau Tamstai už „Anksti rytą". < .. .> perskaičiau tik pas­ tarosiomis dienomis. Kai tik gavau, tai ta knyga ėjo iš rankų į rankas, kol pagaliau grįžo pas mane. Aš šiuo atveju nieko

210

nesakysiu. Tamsta pati puikiai žinai, kokia mano nuomonė apie Tamstos lyriką. Ir aš labai džiaugiuos, kad ir Klaipėdoje ma­ no nuomonės šalininkų yra dauguma. Laimingas Tamsta žmo­ gus. Pirmasis Tamstos žygis gražus ir garbingas. Linkiu dar šviesesnės ateities. Su p. Petru KubiĮevičium prašau susipažinti. Jis paduoda Tamstai mano laišką. Tai buvo vienintelis Klaipėdoj žmogus, su kuriuo aš galėjau pakalbėti apie literatūrą. Rašo eilėraš­ čius, ir aš tikiu, kad Jūs, poetai, būsite kolegomis. Labų dienų p. Gaigalaitei ir kitoms Jūsų kambario panelėms. Daug daug gero Tamstai. Stasys Santvaras'1 (MBR 27 3) Gegužės

13 d. gavo J. Tysliavos laišką iš Paryžiaus: „Saliute, Dabar aš tylus kaip žvaigždėtas patekėjimas. Gaudžia gili naktis. Iš lėto pradedu kautis su savo liūdesiu. Ir vėl pavasaris. Paryžiuj — žydi. Manau grįžti birželio mėnesio pradžioj. Parašyk, jei suspėsi. Ačiū už knygą! Pasiilgau Nemuno gėlių. (Neįskaitomas žodis) Tysliava" (MBR 236 7) Laiškas rašytas, matyt, skubotai. Didelėmis raidėmis. Papras­ tame sąsiuvinio lape. Kas jam? G e g u ž ė s 13 d. „Lietuvos žiniose" išsp. V. Kvieskos str. „Naujų kelių beieškant" pabaiga, pavadinta „Pesimizmo dai­ niai". Str. cituojami F. Kiršos, Putino, Balio Sruogos, P. Vaičiūno kūrybos pesimistiniai pavyzdžiai ir SN posmai: „Tegu vėjai mane kelia lig padangių debesų, / Tegramzdina į bedugnę — man jau nieko nebaisu" („Anksti rytą", p. 44). „Tu aras galingas, aš — gulbė baltkrūtė. / Mums tolimos erd­ vės, mums marių saulutė. / Ilgaisiais sparnais mes žvaigždynus apjuosim, / Ten dangišką sapną abudu sapnuosim". „Kalnų mėlynųjų viršūnės išbalę / Palaimins mūs sapną, už­ burs mūsų galią. / O jei tu į žemę sugrįžt panorėsi — / A š ty­ liai numirsiu alyvų pavėsy" („Anksti rytą", p. 39). Cituojami dar Leonas Vitkauskas, Antanas Venclova, Berna­ tonis ir apibendrinama:

211

„Pesimistiniai motyvai su skridimu į padanges per jūres, baltas bangas ant arų, sakalų ir gulbių sparnų yra monotoniš­ ki ir labai nesudėtingi, todėl ne bet kas gali jais išvystyti sa­ vo talentą. Reikia, tiesa, pripažinti — Putinui tai vyksta, bet ki­ ti, kaip F. Kirša ir B. Sruoga, dažnai painiojasi žodžių krūvose ir išeina beprasmiški kalambūrai ar kliedėjimai, o Salomėja Ne­ ris, pakartodama Putino mintis, leidžiasi į sacharininį sentimen­ talizmą". Šis ilgas straipsnis, kuriame nemaža vietos skirta ir SN kū­ rybai, baigiamas taip: „Ponai poetai, pesimistai ar apsimetę pesimistais, perderinkite savo lyras ir uždainuokite dainas, kurios sukeltų lietuvių tautos energiją ir ištvermę eiti per laisvę į geresnį Lietuvos gyvenimo sutvarkymą“. G e g u ž ė s 14 d. „Rygos balse" Nr. 16 (p. 3) rašoma, kad gautos „Gubos". Tarp autorių minima ir SN. G e g u ž ė s 14 d. įvyko „Šatrijos" susirinkimas. D-jos gar­ bės pirmininku išrenkamas prof. V. Mykolaitis-Putinas, garbės nariais — prof. J. Eretas ir prof. S. Šalkauskis. G e g u ž ė s v i d u r y j e išėjusiame „Ateities" Nr. 4 — eks­ kursijos į Karaliaučių aprašymas ir kita. 1927 m. pavasarį dažniau pradėjo lankyti Kastytę Jurgis Štuopis, o Onutę — karininkas P. Beleckas. Saliute kai kada iš tų svečių ir pasišaipydavo savo epigramomis, kaip antai iš Kastytės svečio: Girdžiu, girdžiu — jau ateina, Mano širdis nespakaina. Nėra laiko ant jo pykti,— Reik išeiti pasitikti. Kartą Štuopis atėjo su gėlėmis, kurios greitai nuvyto. Sa­ liute tada taip sueiliavo: Tie jurginai gražūs buvo, t Bet ik vakaro supuvo. „Skanus" kvapas nosį dūrė: Sulig Jurgio ir kepurė. Beleckas atėjęs garsiai kalbėdavo, o dar garsiau juokdavosi. Saliute šaipėsi taip: I

212

Žvengiau, žvengiau, kol galėjau, Kol pentinų neturėjau. Kai pentinus užsidėjau, Tai ir žvengt nebegalėjau. (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų. LKJU BR 6 56) G e g u ž ė s 22 (?) d. įvyko tradicinė at-kų gegužinė Kačer­ ginėje. Plaukė garlaiviu. Susidarė būrelis, kuriame buvo Pu­ tinas su seseria Magdalena, SN, Angelė, P. Orintaitė, E. Kvedaraitė, J. Eretas, L. Gira... Užkandžiavo sumuštiniais, pyra­ gaičiais, tortu, užsigerdavo gira... J. Eretas pašiepdavo L. Gi­ rą tai dėl barzdos, tai dėl panelių... O L. Gira užgrojus vis bėgdavo šokti. Kai kartą nuklydo į pušyną, Eretas sušuko: „Žiūrėkit, žiūrėkit! Gira ten jau eilėraštį rašo... kuria..." Pu­ tinas fotografavo. (Žr. kn.: M. M. Mykolaitytė-Slavėnienė. Pu­ tinas mano atsiminimuose, Londonas, 1977, p. 241—242) G e g u ž ė s 26 d. datuotas eilėr. „Piemenaitė" I var. „Dar­ žely diemedis verkšleno" (I 322). G e g u ž ė s 29 d. datuoti net 3 eilėr.: „Aš ateisiu baisią naktį", „Pakvipo man baltosios rožės" ir „Alpių sakalas“ (I 322—325). G e g u ž ė s 29 d. įvyko „Šatrijos“ d-jos šventė Baripolio dvare. Dideliais krepšiais nešini didžiulis būrys narių ir sve­ čių (sąrašą žr. CVA 631 12 299 101) traukiniu nuvažiavo į Dumsių stotį. Iš čia pėsti į šventės vietą. Prie stalų, klausydamiesi kalbų, dainuodami, valgydami, prasėdėjo apie 4 vai., paskui miškelyje šokiai, grojant kaimo muzikantams armonikomis, pa­ vakare visi grįžo į Kauną. Yra išlikusios šios šventės trys nuotraukos, kuriose matyti ir SN. „Studentų ateitininkų meno draugija „Šatrija" gegužės 29 d. šventė savo pirmąją metinę šventę ir užsidėjo pirmu kar*u sa­ vo uniformą. Iškilmes padarė ne Kaune, bet iškėlė jas į užmiestį, į Bari­ polio dvarą. Taip ir originaliau, ir sveikiau, ir jaukiau, ir, pa­ galiau, poezijos daugiau. Tose iškilmėse prof. Eretas, prof. Šal­ kauskis, prof. Mykolaitis pakelti į draugijos garbės narius. Prof. Mykolaitis, nuolatinis menininkų patarėjas ir rėmėjas, išrinktas ir garbės pirmininku. Jisai čia kiekvienam draugijos nariui uždėjo uniformos kepuraitę. Kitą „programos" dalį sudarė dainos, šokiai, žaidimai, pra­ kalbos, pašnekesiai, skanūs ir gausūs bendri pietūs, o dekora-

213

ei jos tai idilei buvo — medžiais apaugusi upelio pakrantė, miš­ kas, pusiau kaimiška seklyčia, šviesos — rūkais klota saulė, vakaro spinduliais įžiebti debesys upelio dugne. Toji šventiš­ ka idilė, „Šatrijos" vadovų rūpesčiu ir svečių gerais norais, vi­ sus geriausiai nuteikė. Šios draugijos pradžia užsimezgė dar 1924 m. prof. Ereto, prof. Mykolaičio, stud. Paukštelio ir kt. iniciatyva. Jų sudary­ tas būrelis veikė kaip Liet. universiteto ateitininkų draugovės meno sekcija, bet šių metų pradžioj dėl narių gausumo draugo­ vė skirstėsi į atskiras korporacijas, ir menininkų sekcija įsi­ registravo kovo 17 d. senate ateitininkų „Šatrijos" draugijos vardu. Dabar susirinkimai daromi dažniausiai pas prof. Mykolaitį, kur be oficialumų, draugiškai, dažnai prie stiklo arbatos, skai­ tomi pačių narių literatūros bandymai, skambinami grojami mu­ zikos kūriniai, vertinami Lietuvos menininkų darbai, diskutuo­ jami įvairūs meno klausimai. Šiame būrely dirbo buvęs „Ateities" redaktorius p. Grinius, žinomasis mums rašytojas Juozas Paukštelis, dabar čia daly­ vauja žinomieji „Ateities“ redakcijos narys Salomėja Neris, St. Barzdukas, buv. redakcijos narys A. Petrauskaitė, taip pat buv. redakcijos narys J. Tarvydas ir kt. Draugijos pirmininku yra I. Skrupskelis, kuris dabar atsidėjęs rūpinasi mūsų didžio­ sios konferencijos Palangoje misterijos pastatymu". („Ateitis", 1927, Nr. 5—6, p. 313—314) B i r ž e l i o 2 d. J. Eretas pasirašė vokiečių k. istorijos, vo­ kiečių lit. istorijos bei pratybų įskaitas. B i r ž e l i o 3 d. datuotas P. Kubilevičiaus laiškas. Rašo siunčiąs „Klaipėdos garso" Nr. 37, kur išsp. AR recenzija, ir dar porą numerių, kur yra jo menkniekių. Praneša Klaipėdoje būsiant dainų šventę. Gal Salomėja atvažiuotų? Su S. Santva­ rų jie aprodytų miestą. Apgailestauja, kad būdamas Kaune ne­ radęs namie. Norėjęs paskaityti keletą eilėraščių. Praneša, kad šiandien J. Šimkus-Nelis pabaigė spausdinti savo eilėr. knygą „Užu durų". Jau ryt „Klaipėdos garse" būsianti jo rašyta šios knygos recenzija. Klaipėdoje apsigyvenęs J. Vaidelys. Jis Įei­ siąs eilėraščių knygą „Mano gėlės“. (MBR 192 i) B i r ž e l i o p r a d ž i o j e išėjusios „Naujosios vaidilutės“ Nr. 4—5 (p. 75 ir 76) išsp. eilėr. „Šiandien aš savąją dieną mi­ nėsiu" ir „Paskutiniai spinduliai". Parašas — Sešuolė. Jų rink. nerasta, todėl nežinia, kada jie parašyti.

214

B i r ž e l i o 5 d. Salomėja gavo P. Kubilevičiaus laišką ir jo siųstus „Klaipėdos garso" egz. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e susitarė su J. Eretu, kad jai ski­ riama egzaminų diena — birželio 9-oji. B i r ž e l i o 9 d. nuėjo pas prof. J. Eretą laikyti egzaminų. „Profesorius paskyrė man dieną egzaminui — 9 birželio. Kaip šiandie atmenu — oranžinė, kaitri, jazminais kvepianti pava­ sario diena. Man buvo nesmagu, aš truputį drebėjau. Atsaki­ nėjau nedrąsiai, kaskart tyliau ir tyliau... Man trūko kvapo. Nes aš jaučiau, kad turi atsidengti kažkas nežinomo, bet nu­ jaučiamo, kad tas užburtas rūkas, kurį tiek laiko nesąmoningai jaučiau, turi prasiskleisti, ir aš išvysiu tikrenybę ir sužinosiu. Bet aš drebu, aš nenoriu, nenoriu sužinoti... Tegul aš nieka­ dos nesužinosiu, tegul lieka toji paslaptis rūkais apdengta. Aš norėčiau pašokti ir bėgt, bėgt, ausis užsikimšus, kad tik neiš­ girsti to žodžio, kad tik nesužinoti... Nes tai bus sunki, neži­ noma našta, skaudi nauja žaizda kalavijo, kuris perdėm prie žemės mane prismeigs. Ne, ne, ne!!! Tegul, tegul palieka pa­ slaptis! Pasauly taip gražu! Dangus toks mėlynas ir peteliškės tokios margos... Aš jas — laisvūnes pralenkti galiu! Ne ! .. ne! .. ne! .. Greit atsistoju ir noriu išbėgti... Bet jis pagriebia mano ranką ir.. . spaudžia prie lūpų. O jo žvilgis — vienas skausmas! .. Išbėgau... Dabar pajutau, kad mano sparnai sun­ kūs ir pavargę. Mano laisvės dalis paliko ten. Dalis manęs pa­ liko ten ankštam (kurio visos keturios sienos iš knygų) jo kam­ barėly. .. Aš jaučiu, aš jaučiu, kaip jis išėmė iš stalčiaus (pir­ ma užrakinęs kambario duris) atvirutę, kur visa mūsų drau­ gijos grupė... Mano akys ten liūdnos. Ir jam rodos, kad jos liūdnos todėl, kad aš jį myliu. Jis studijuoja kiekvieną mano bruoželį, kiekvieną gestą. Ir visa jam sako, kad aš jį m yliu... Jam rodos, kad visa kalba taip atvirai, taip aiškiai — visa kal­ ba, tik aš tyliu... Kodėl tik aš tyliu? .. Ir tas jį be galo kan­ kina ir dar labiau vilioja, ir dar labiau priverčia širdį degti. Bet jis dėkingas man, dėkingas už tai, kas yra. Spaudžia prie lūpų mano paveikslėlį ir deda kaip šventą relikviją atgal į stalčių. Jis ima jau kažin kelintą kartą mano eilėraščių kny­ gutę. Ten parašyti eilėraščiai žinomam ar nežinomam mano širdies karalaičiui, vis tai rodos, kad jam. Visi į jį kalba taip atvirai, taip nuoširdžiai, ir kaip netikėti, kaip atsikratyti to jausmo. O, aš žinau, kokia meilė gali būti akla!.. Aš žinau taip pat, kokia vyro širdis kieta ir negailestinga. Tada, kaip mano mei­

215

lė buvo atstumta, ir dabar, kaip man meilė siūlosi. Ir vienu, ir antru atveju aš turiu mokėti savo širdies krauju.— Kieta vy­ rų širdis ir negailestinga! — Tada, kai aš, pirmą kartą mylėda­ ma, beprote pavirtau, naktimis klajodavau ir jį pamačius alpdavau... Bet tegul ji lieka pirmoji mano meilė kaip skaisti balta mergelė... Tegul ji ramiai ilsisi... Tik jis buvo visai be širdies! O dabar? Dabar kitas ateina ir beldžias į mano duris kaip elgeta... Kada aš taip apiplėšta ir nelaiminga... Jo mei­ lė. .. Kas gi jo meilė? — iliuzija! O po ja, po ta iliuzija, sle­ piasi egoizmas ir nejautri vyriška širdis! Ar todėl jis man pa­ sisakė, kad aš būčiau laiminga?! Ar savęs išsižadėjęs, vien tik mano laime susirūpinęs jis tai pasakė? Ne! Aš tai jaučiu... Nes jaučiu, kaip ant mano pečių nukrito sunki našta. Man sun­ ku pasidarė — tarytum visas pasaulis griūva ant manęs. Bet kodėl? Juk aš nemyliu... Aš galiu lengvabūdiškai į tai pažiū­ rėti ir skrajoti kaip skrajojus.— Jei ne širdis!.. Keistas pa­ daras toji moters širdis! Kiek kartų ji draskoma, kiek kartų skaudžiai dalinama — visą gyvenimą. Ir jos vis ir visiems už­ tenka. Ji kaip hidra — vėl pasidaro sveika. Aš pajutau, kaip iš kambario mane išlydėjo skausmas, jo skausmas. Jis ilgai ilgai mane sekiojo ir vis kartojo neužmirš­ tamus, jo taip tyliai ir taip liūdnai ištartus žodžius: „Kas bus su manim, kai tavęs ten nebebus, kai mano auditorija liks šal­ ta ir bespalvė? — Juk aš tik tau skaičiau. Tau vienai. Dėl ta­ vęs aš tik ateidavau. Aš tau vienai šiuos visus metus skaičiau". Taip, aš tai jaučiau, nesąmoningai jaučiau. Bet kam sakyti, kam reikalauti tuoj: atsilygink man. Štai dėl tavęs ką aš pa­ dariau. Brangusis! Kuris privertei mane, kad tave mylėčiau. Ačiū tau už meilę, ačiū tau už skausmą! Nes tai mano gyvenimo tu­ rinys. Nes nuo tos valandos aš tapau motina — rūpestinga, naktis nemieganti, kenčianti ir savęs išsižadėjus. Aš tapau se­ suo— švelni, gailestinga, nuolaidi. Aš esu tau motina ir se­ suo ir tik retai, labai retai mylimoji! O ar motina gali kada ne­ kentėti, ar motina gali užmiršti, ar motina gali paliauti my­ lėjus?" (III 284—286) B i r ž e l i o 9 d. data įrašyta prie visų J. Ereto skaitytų da­ lykų per 1925—1927 m. įskaitų ir egzaminų skiltyse: 1925 m. rudens semestro vokiečių lit. ir pratybų bei prancūzų lit. ir pratybų, 1926 m. pavasario semestro — vokiečių lit. ir praty­ bų, austrų ir šveicarų lit., vokiečių k., prancūzų lit., 1926 m. rudens semestro — vokiečių lit. istorijos ir lit. nagrinėjimo me­

216

todikos, 1927 m. pavasario semestro — Bethoveno. Daugumas dalykų įvertinti gerai, pora — labai gerai. B i r ž e l i o 11 d. datuoti eilėr. „Mano budeliams" du va­ riantai, taip pat „Sudeginkit mane" (I 325—327). B i r ž e l i o 13 d. datuotas dienoraščio įrašas: „Baisus, žiaurus ir neišvengiamas (SN pabraukta. — V. A ) Kai aš viešėjau pas Tave, tai atėjo į mano širdį kažkas ne­ žinomas, saldus ir neišvengiamas. Išėjau nepasakiusi to, ką no­ rėjau pasakyti, kas liejosi iš širdies kaip sraunus Alpių upe­ lis.— Nepasakiau. Dabar jis mane persekioja visur... žiaurus ir neišvengia­ mas. .. Mylėjau a š... ir nežinojau, kad tave aš myliu. Mylėjau nuo pirmo pažvelgimo tavo sakalo akių... Mylėjau ir nežino­ jau. ... Dabar žinau. „Pabučiuok mane vieną vienintelį kartą",— jo akys baisiai liūdnos... Šaltos rankos... Ne, aš tuoj verksiu... pravirksiu tu oj... ir viską pasakysiu". (III 257—258) Tekstas įrašytas tame pačiame lapelyje, kaip ir eilėr. „Su­ deginkit mane". B i r ž e l i o 14 d. V. Mykolaitis pasirašė studijų knygutė­ je, kad išlaikyta „Įvado į bendrąją literatūrą", klausyto 1927 m. pavasario semestre (2 vai.), egzaminas ar įskaita. B i r ž e l i o 14 d. datuotas J. Laurinavičiūtės laiškas, rašy­ tas iš Kražių. B i r ž e l i o 15 d. „Iliustruotosios Lietuvos" Nr. 24 parašy­ ta apie „Šatrijos" šventę ir įdėta viena šventės nuotrauka, ku­ rioje aiškiai matyti ir SN. B i r ž e l i o v i d u r y j e išėjusiame „Ateities" Nr. 5—6. {p. 1) išsp. eilėr. „Saulei" III var. Parašas — Salomėja Neris. Antrame puslapyje — eilėr. „Kur mano kelias?" Parašas — Šešuolė: Gęsta laužas — suliepsnojo Amžių aukure sudėtos Mano rytmečio lelijos. . . , 4 y

Krinta žaros, o rytojus Gal užgims naujuoju šypsniu — Ką jis žada — nieks nežino. Gal sūpuos gėlėtą žemę Maldyklos varpų gaudimai, Linksmai juoksis ryto žaros.

2 J7

Ir pasauliui naują giesmę Varpai skambins sutartinę — Mano sieloj skausmo marios. Mano rūmai — aukšto kalno Tik snieguotoji viršūnė Ir šaltieji niaurūs sostai. Kur man žengti — į padanges? Gal palikt prie juodos žemės? Klausiu kryžkely sustojus. Bet nė balso. Melsvi skliautai Lyg ko ilgis užsimąstę, Lūkesio vien sapną audžia. Žemė tyli. Tiktai varpas Gaudžia, gaudžia nuolatinę Vakaro bangų dainužę. Šio eilėr. rankr. nerasta, todėl nežinia, kada jis parašytas. Skyriuje „Ateitininkų gyvenimo kronika" (p. 313—314) pa­ pasakota apie „Šatrijos" metinę šventę. Korespondencijoje pa­ minėta ir SN. B i r ž e l i o 17 d. gavo J. Laurinavičiūtės laišką iš Kražių: „Ar tu neužsinešei, Saliute, kad aš ir neatsisveikinusi išva­ žiavau. Atėjusi trupučiuką dar palaukiau, bet ilgiau laukti ne­ galėjau. Važiavimo irgi negalėjau atidėti — arkliai laukė. Tad nepyk, brangioji. Ar laikei dar kokius kvotimus? Parašyk, aš Kražiuos būsiu, dar iki 21. Gražu! Gražią padušką siuvu. Buvo atėjusi Zosė. Valgėm saldainius, skaitėm Tavo ir Putino eilėraščius. Basė išeina j mokyklą dejuodama. Šuflėdoj liko puodynėlė ir bonkutės stiklinės. Padėk sau­ giai. Gal susitiksim Palangoj. Gerų dienų palinkėk Ambrazevičiui. Tik būtinai. Užsinešiu, jei nepalinkėsi. Jadzė" (MBR 198 1) B i r ž e l i o 18 d. J. Eretas pasirašė studijų knygutėje, kad išlaikyta „Literatūros nagrinėjimo metodikos", klausytos 1927 m. pavasario semestrą, įskaita.

218

B i r ž e l i o 18 d. datuotas eilėr. „Be bažnyčios, be alto­ rių. . (I 327) B i r ž e l i o 19 d. datuotas eilėr. „Kad bučiau tavo moti­ na!" Šio eilėr. I var., įrašytas atskirame lapelyje, yra toks: Prakeiktas, prakeiktas likime, Aš būsiu tavo motina! Manyje motinos širdis. Priglauski galvą prie širdies Ir paklausyk: išgirsi ten Pasaulio ašaras, dejas, Baisias kovas, didžias aistras. .. Brangius išganymo žodžius. Zinai, jog motinos širdy Ir atleidimas nuodėmių Visiems, visiems, nėra žmogaus, Kuriam atleist ji nemokėtų. Jei vardas man išganymas, Tai mano giedrios ašaros Tegu kas naktį plauna tau Dulkėtus gyvenimo kelius. Ir mano kraujas, ir gyvybė, Priimk, tegul tau bus vaistu Nuo neišgydomos ligos, Baisios ligos — gyvenimo. Brangus, brangus, sūnau brangus Su nelaiminga širdimi, Su prakeiksmu gyvenimo Tu man brangus ir mylimas Kaip mano verkianti siela. (MBR 67 12) Šį eilėr. perrašė į sąsiuvinį, kai ką pakeitusi, bet paskui pieštuku dar taisė, braukė, vėl taisė ir eilėr. liko neišbaigtas. Spausdintasis tekstas (I 327—328) — gal jau IV var. B i r ž e l i o 20 d. datuotas eilėr. „Pavasarių akys1' (I 328— 329). Jo rankr.: ' , Tie tolimi, tie mylimi pavasariai suėjo. (I var.) Visi man mylimi pavasariai suėjo. (II var.) Tariau: „Tai paskutinė mano valanda". O akys jų liepsnotos, juodos, mėlynos 1 Ir visos mylinčios ir liūdnos, kaip tada.

Ir klausia manęs tamsios gedulingos akys: „Kodėl, kodėl tu nieko man neatsakei? Tik dėl tavęs širdis manoji plakė; Vaikus ir žmoną dėl tavęs aš palikau". (I var.) Kai dėl tavęs vaikus ir žmoną palikau". (II var.) „Tave kaip beprotis karštai mylėjau, Dėl tavęs perėjau dangaus ir pragaro gelmes". • Pasakė žalios akys. Šviesios vien tylėjo, Paskendę ašarų skaidriajam kristale. Taip, jus visas visas labai aš myliu! Ir mano meilė amžina. Ir mano meilė nieko neužvylė, Ji — pasaka, ji — nuoširdi daina. Man gaila tų pavasarių Su mėlynom, juodom, su degančiom akim. Ir gaila, kad širdis paliauja plakus. Bet dainos juk nemiršta su manim! (MBR 71 18) B i r ž e l i o 25 d. Keturiese sėdėjo kavinėje prie Karo mu­ ziejaus. Paskui Salomėja su Eretu atsiskyrė ir nuėjo į Miesto sodo kavinę. Čia Eretas dovanojo jai baltą rožę. Parėjusi į bendrabutį, atsivertė dienoraščio sąsiuvinį ir viršuje užrašė: „Myliu Saliutę". Paskui lapo viduryje prisegė tą rožės žiedą, o po juo dar parašė: Aš prisisegiau gražiausią rožę, Kad tą tau galėčiau atiduoti. (MBR 70 26) B i r ž e l i o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 5—6 (p. 453) rašoma apie „Šatrijos" metinę šventę. B i r ž e l i o p a b a i g o j e išėjusiame „Kultūros" Nr. 5—6 (p. 327—328) K. Korsakas recenzuoja almanachą „Gubos". Be kita ko, rašo: „Poezijos duoda P. Vaičiūnas, S. Santvaras, J. Mikuckis ir S. Neris. Pažymėtina, kad P. Vaičiūno poezijoje jaučiama kaž­ kokia atmaina < . . . > . Apie kitus tris poetus galima pasakyti, ką vienas mūsų kritikas pasakė: jie kiekvienas turi savo mar­ kę, kuri jau įvertinta". Birželio p a b a i g o j e buvo rengiama pavasarininkų 220

liaudies meno dirbinių paroda. Jos ekspozicija buvo un-to pir­ muosiuose rūmuose (Mickevičiaus g.). Parodos vyriausias tvar­ kytojas buvo dail. A. Tamošaitis, jam talkininkavo P. Janulis. Čia nuolat sukiojosi ir studentai Antanas Tylenis, Stasys Gabaliauskas, nuolatinės darbininkės buvo studentės SN, Jadvyga Laurinavičiūtė, Kotryna Marcinkevičiūtė, Alicija Rūgytė, Alė Petrauskaitė, Bronė Lukoševičiūtė ir kt. Į parodos rengimo pa- ^ talpas nuolat užeidavo ir J. Eretas. Rengėjai keletą kartų' tografavosi prie eksponatų. Nuotraukos bent keturios yra išli­ kusios. Parodos eksponatai buvo išdėstyti šešiuose kambariuo­ se, vienas kambarys vaizdavo lietuvišką kaimo seklyčią. L i e p o s 2—4 d. įvyko jubiliejinis pavasarininkų kongre­ sas. Į jį iš visos Lietuvos suvažiavo per 10 000 jaunimo. L i e p o s 2 d. (nuo 15 vai.) buvo skirta sporto renginiams. Čia SN ir J. Laurinavičiūtė sporto rungčių nugalėtojams įtei­ kė įvairius apdovanojimus. L i e p o s 2 d. buvo atidaryta ir pavasarininkų dailės darbų paroda. L i e p o s 2 d. datuotas eilėr. „Mes išbėgom iš pasaulio". (I 329) įrašytas pieštuku nedideliame lapelyje. Jame prie ei­ lėr., tiesa, įrašytas tik mėnuo ir diena, bet pagal savo turinį jis datuotinas 1927 m. L i e p o s 3 d. iškilmingos pavasarininkų kongreso ceremo­ nijos, pradėtos Rotušės aikštėje pamaldomis, kurias laikė ar­ kivyskupas Juozas Skvireckas. Vakare buvo dainų šventė. L i e p o s 4 d. iš ryto 8 vai. buvo toliau tęsiamos sporto varžybos, kuriose SN ir J. Laurinavičiūtė teikė apdovanoji­ mus nugalėtojams. 18 vai. Ąžuolyne vyko žirgų lenktynės. L i e p o s 4 d. datuotas susijęs su vakarykščia dainų švente eilėr. „Kam dainuoja tas jaunimas" (I 329). L i e p o s 5 d. J. Tysliava datuoja iš Madrido siunčiamą at­ viruką. L i e p o s 7 d. datuoti dienoraštyje du įrašai. Vieno jų an­ traštė „Kaip aš pirmąsyk pasigėriau". „Aš atsisėdau 5 kambary. Mes buvom vieni du. Jis nesėdo. Jis bučiavo man galvą ir kaklą, sakydamas: „Saliute, kaip aš tave m yliu... Aš nežinau, kas su manim bus..." Jo akys de­ gė, ir jis dažnai kvėpavo. Kai aš atsistojau išeiti, tai jis pa­ gavo mane, taip stipriai, kad negalėjau pabėgti; pakėlė ma­ no galvą ir bučiavo stačiai į praviras lūpas (dar niekas nie­ kados manęs taip nebučiavo, taip aistringai ir stačiai įkyriai). Aš nežinojau, kaip ilgai jis mane taip kankino. Man buvo

221

silpna ir skaudu... Paskui jis išbėgo, o aš sukniubau ant suo­ lo apsvaigus. Man gėda ir skaudu. Jo aštrūs ūsai kelinta die­ na man degina lūpas. Jeigu meilė tik tokiu būdu reiškias, tai ji yra paviršutinė ir nepastovi. Geriau siekti ir nepasiekti. Šiandie man rodos, kad aš jo nemyliu, nors labai norėčiau jį pamatyti" (III 256). Puslapio apačioje yra data „VII.9“. Tik­ riausiai šis tekstas ir rašytas tą dieną, tik papasakota, kas įvy­ ko liepos 7 d. Kitas ta pačia diena datuotas tekstas yra toks: „Buvo po pietų. Graži liepos diena (1927.VII.7.— V. A ). Šian­ die aš jo nemačiau; šiandie jis dar nebuvo atėjęs į parodą. Aš vis mąstau apie jį ir taip noriu pamatyti. Tuščia universiteto salė. Aš stoviu prisiglaudus prie lango ir žiūriu žemyn. Prie­ šais durys į krįikščionių] demįokratų] klubą. Ten jis dažnai vaikščioja, ir aš tikra, kad pamatysiu jį įeinant arba išeinant. Viršuj dangus toks giedras, mėlynas. Grakščios tamsiai mėly­ nos kregždutės skraido virš stogo. Aš taip buvau užimta sa­ vo laukimu, kad negirdėjau, kaip atėjo kažkas iš užpakalio ir uždėjo man ant pečių rankas. Atsisukau — jisai, lauktasis, mylimasis.— Aš užkaitau iš netikėto susitikimo ir laimės. Jis manęs pasiilgo ir visą dieną mąstė apie tai, kaip greičiau su­ sitikti. .. Jis mane myli ir prašo važiuoti kartu į užsienį. At­ ėjo „amerikonai“ ir sutrukdė mūsų kalbą. Mes išėjom į galu­ tinį parodos kambarį. Atsisėdom, jis be galo buvo susijaudi­ nęs, bučiavo mano rankas, kaklą, galvą... Buvo apie 8 vai. Sargas ėmė užrakinėti duris, ir mes pakilom eiti. Tik staiga jis mane suėmė geležinėm rankom, atlošė galvą ir prispaudė savo karštas lūpas prie manųjų stipriai, stipriai. Tai buvo am­ žiai, tai buvo vienas akimirksnis,.., tai buvo dangus ir pra­ garas! .. Aš pirmą kartą gyvenime pasigėriau, pasigėriau taip, kad ir šiandie jaučiuos girta ir negaliu prablaivėti“. {III 256—257) Sis tekstas tikriausiai į sąsiuvinį taip pat įrašytas vėliau, ne­ gu rodo jo data. L i e p o s 9 d. data pažymėtas J. Tysliavos iš Madrido siųs­ tas atvirukas su Kauno antspaudu: „Mergele, Priimk mano geriausius linkėjimus iš Ispanijos, Jau antra savaitė, kai aš tolimuos kraštuos ir dėl to negalėjau grįžti, kaip buvau manęs. Sveikinu visus visus. Tavo Tysliava". (MBR 236 8)

222

L i e p o s 9 d. datuotas pirmojo Anos Achmatovos eilėr. ;,Jei su manim bus nemalonu" vertimas (MBR 171 22 pp). Vers­ ta iš rink. „Anno Domini" (originalo I eil.: «Как мог ты, силь­ ный и 'свободный»). Vertimas labai laisvas. Originalo 3 posmai, o vertimo — 4. Tik paskutinio posmo paskutinės 2 eil. išverstos apytiksliai. Taigi šis eilėr. ne tiek vertimas, kiek se­ kimas. A. Achmatovos kūryba SN susidomėjo, matyt, 1926 m., o gal ir tik 1927 m., nors L. Gira, recenzuodamas AR, ir palygino SN kūrybą su A. Achmatovos lyrika. Galimas daiktas, kad L. Gira jai parūpino ir A. Achmatovos rinkinių. Iš rink. «Ве­ чер» (1912) ji išvertė eilėr. «Хорони, хорони меня, ветер» („Palydėk"), iš rink. «Четки» (1914) — «Не будем пить из од­ ного стакана» („Mes negersim iš vienos stiklinės"); iš rink. «Белая стая» (1917) — eilėr. «Мы не умеем прощаться» (dviem var.: „Ir mes atsisveikint nemokam" ir „O kaip atsi­ sveikinti sunku..."); jau minėtą „Anno Domini“ (1922). Gal­ būt skaitė ir rink. «Подорожник», bet nėra duomenų, kad iš jo būtų ką nors vertųsi. Daugumas vertimų nedatuoti, bet vers­ ti Achmatovą bus pradėjusi, gal ir baigusi, 1927 m. A. Ach­ matovos frazių ar net eilučių galima rasti ir originaliuosiuose SN eilėr. Matyt, jos jausmus tuo metu kaip tik labai atitiko ankstyvoji A. Achmatovos kūryba. Iš rink. «Белая стая» dar išvertė eilėr. «Есть в близости людей заветная черта...» („Sakyk, kai būsim vėl drauge") ir «Я улыбаться перестала» („Net ir šypsotis aš nustojau"). Apie SN ir A. Achmatovos poetinį giminingumą ir.: V. Kuz­ mickas. S. Neris — A. Achmatovos lyrikos vertėja // IK 13 311—334. L i e p o s 10 d. datuotas eilėn „Toks mėlynas gražus išau­ šo rytas“. Jo 3 posmas: Rašiau jam, kad myliu be galo, Per naktį aš sėdėjau ir rašiau. Atėjo žydras mėlynasis rytas, Gražus, kaip mano meilės žydras sapnas. (I 330) L i e p o s 12 d. SN iš Kauno išvažiavo Į Palangą. Vakare vaikščiojo su J. Eretu pajūriu, buvo ant tilto. L i e p o s 12 d. datuoti eilėr. „Ne nuo tavo aistrių lūpų

223

aš alpstu ir „Pasisakysiu vienai tik jūrai" (I 330—331). Tai ei­ liuotas dienoraštis. L i e p o s 13 d. datuotas laiško A. Asevičiūtei iš Palangos į Kauną rankr.: „Sveikinu Tave iš Palangos. Vakar atvažiavau ir dar kol kas neapsipratau. Labai blogai jaučiuosi. Mat vakar per daug ilgai buvau jūroj ir kepinaus saulėj. Šiandien temperatūra pa­ kilus ir visai neinu į jūrą. Mano sieloj paskutiniu metu kaž­ kokia netvarka, lyg paklydus, lyg kryžkelį priėjus, blaškaus ir nežinau. Neturiu kaip nė kam pasiskųsti, todėl baisiai kenčiu. Šiaip Palangoj turėtų būti labai smagu, daug pažįstamų iš Kau­ no, Mykolaitis, Šalkauskis, Eretas, Gira ir daugybė studentų. Džiaugiuos, kad radau Malinauską. Pajūry labai gražu, ypač vakare, saulei leidžiantis ir nusileidus. Aš džiaugiuos, nors ma­ no serganti siela negali taip stipriai ir sveikai reaguoti Į gro­ žį. Vakare dainavom ant tilto ir buvom skautų stovykloj. Kaip gyvena Grinius? Manau, kad jis jaučias neblogai dėl visa ko ir dėl to, kad jo Beatričė šviesiaplaukė netoli (Kauno), gal ir aplanko jį. Linkiu jiems vien laimės, laimės ir dar kartą laimės. Jis buvo mano pirmoji meilė, skaisčioji, tyroji meilė. Aš manau— gyvenime šioji pasaka nebepasikartos. Bet man labai malonu atsiminti, ir atsiminimai dažnai skaidresni ir gra­ žesni už pačius pergyvenimus". (III 356) L i e p o s 13 d. datuotas Mykolo Gylio laiškas Salomėjai, siųstas iš Kauno. Drauge siunčia ir kažkokią knygą. L i e p o s 13 d. vakare taip pat vaikščiojo su J. Eretu pa­ jūryje. Apie tai dienoraštyje: „Namelis. Tas mano namelis ten stovi. Naujas, nedažytas, su daugybe gonkų. Balti, nedažyti pušies laiptai veda į viršų. Ten mano kambarėlis. Toks pat naujas, baltas. Stalelis, lova, dvi kėdės — taip pat viskas balta ir pušim kvepia. Vėjas kil­ noja lango uždangalą. Už lango plaka širdis... Širdis šaltoj, mėlynoj krūtinėj. Jūra, mano jūra... Į sienų plyšius prikaišio­ jau kačpėdėlių ir purių laukinių „muselių". Ant stalo puode­ ly pamerkta pora rožių. Stalčiuj — eilėraščiai, nauji, jūra kve­ pianti, meile plastanti eilėraščiai. Aš jam juos parašiau. Jis nekantriai laukia, prašo paskaityti. Ateina pas mane svečių, ir jis kartu... Buvo ir jis vienas pora kartų. Jo glamonėjimai aistrūs iki apalpimo. Jo karšti pabučiavimai... Ir mano mergiškas kuklumas. Jis būdavo liūd­ nas ir nusiminęs tą dieną, kaip manęs nesutikdavo. Atmenu vieną pavakarį. Tai buvo antrą dieną atvažiavus į

224

Palangą (13.VII). Mes nuėjom dviese. Ant tilto nieko nebuvo, tik mudu. Aš turėjau savo eilėraščius. Nedrįsau skaityti, nedrį­ sau išsiduoti, nes vis abejojau jo meile. Ak, kokia aš tada bu­ vau kvailutė. Jis laukė... o aš. .. visus eilėraščius lapas po la­ po mečiau į jūrą. Bangos taip gražiai nešė, lingavo kiekvie­ ną lapelį tolyn į jūrą, kol pagaliau pranykdavo. Dėl savo kap­ rizų aš pajutau begalinį kartumą, akyse temo, ir jis man pa­ sidarė toks svetimas. Nebuvo kas veikti. Grįžome tylėdami. Pro ašaras aš nemačiau tako, nemačiau, kas pro šalį praeida­ mas sveikino. Kvailutė buvau. Paskui sėdėjom vieną vakarą dviese — vieni kažkokiam nuo­ šaliam restorane. Aš skaičiau eilėraščius, jam parašytus. Jis taip troško mano meilės. O aš svaiginau, svaiginau po truputį, ne iš karto. Aš nebuvau dar tada be galvos..." (III 302) L i e p o s 14 d. datuotas eilėraštis „Iš vasaros". Šio eilėr. rankr.' be antraštės, 4 posmų (I 331). Tame pačiame lapelyje įrašytas ir eilėr. „Smėlėtas kelias... Čia stovėjau", todėl ir jis datuotinas ta pačia liepos 14 d. data (I 332). L i e p o s 15 d. Palangoje prasidėjo reorganizacinė at-kų konferencija. Vėliau atsiminimuose J. Šimkus rašo: „S. Nėrį < . . .> pirmą kartą pamačiau irgi Palangoje, pajū­ ry, vasaros atostogų metu, ar tik ne 1926 m. (1927.— V. A.). Jau saulei nusileidus, netoli Birutės kalno, kopose, dauboje, prie degančio laužo pastebėjau būrį žmonių. Tai buvo studen­ tai ateitininkai pasidabruotomis, raudonomis uniforminėmis ke­ puraitėmis. Aš prislinkau ir iš atokiau ėmiau jų klausytis. Stu­ dentai deklamavo eilėraščius. Mano dėmesį atkreipė viena stu­ dentė, kuriai padeklamavus draugai ypač karštai plojo ir šau­ kė: „Bravo, Salomėja!" Taip netikėtai aš pirmą kartą pamačiau įžymiąją poetę. Ateitininkiška uniforminė kepuraitė buvo už­ maukšlinta ant jos storos, viršugalvyje susuktos kasos". (LK 4 277). Čia J. Šimkus apsiriko. Jau liepos 13 d. jis rašė die­ noraštyje, kad Palangoje pamatęs ir Salomėją. Vadinas, šį kar­ tą buvo jau ne pirmą kartą. L i e p o s 15 d. m-los patalpose buvo atidaryta ateitininkų spaudos paroda. Tarp eksponatų ir AR. L i e p o s 15 d. gavo M. Gylio laišką iš Kauno: „Gerbiamoji Tamsta, ' '' •1 Kaunas platus, įvairūs reikalai, tad neteko pamatyti Tamstą išvažiuojant į Konferenciją. Gražiosios, saulėtos dienos pra­

15. V . A lekna

225

bėgs Palangoje kaip trumpa valanda, o jei jos būtų labai vie­ nodos, paįvairinki šios knygos vaizdais ir siela, kuri gražioje Birutės tėviškės gamtoje, Tamstos poetingoje sieloje išaugs į pilną Lietuvos grožybių vaizdą ir praskambės nauja daina, naujais aidais! .. Taip, Palanga vasarą viliojanti ir žavėtinai graži. Džiūgauki, Tamsta, jos grožybėse, pailsėki ramiuose pušynuose, kad nenusilptumei žiemos darbus dirbdama ir nenuliūstų gražioji plunksna Tamstos sąmojaus". (MBR 167 1) L i e p o s 15 d. datuotas dienoraščio sąsiuvinyje toks įra­ šas: „O jūra, o mylimoji mano jūra! Tavęs kaip draugo, kaip mylimo ir vienintelio pasauly ilgėjaus. Tavęs kaip vaikas mo­ tinos troškau pamatyti, tau pasiskųsti, tau daug daug pasa­ kyti. .. O jūra... Šiandie aš laiminga, nes girdžiu tavo kvėpa­ vimą, ir jūros vėjas atskrenda pro langą į mano baltą kamba­ rėlį. Apie ką vien svajojau, ką naktim sapnavau, dabar gyvai jaučiu. Būk palaiminta, vasaros pasaka, būk palaiminta, jūra plačioji. Ne Heinės ir ne Kelermano jūra, bet mano jūra, mano my­ limas draugas, mano gyva kvėpuojanti jūra, kalbanti man be galo gražią vasaros pasaką. . (III 257) L i e p o s 15—17 d. prof. S. Šalkauskis, prof. P. Kuraitis ir O. Labanauskaitė įspėjo oficialiai ir griežtai J. Eretą, kad jis nutrauktų bet kokią draugystę su SN. Kitaip būsią priversti jį pašalinti iš visų katalikiškose organizacijose užimamų parei­ gų. J. Eretas pasakė Salomėjai, kad jis priverstas su ja nutrauk­ ti ryšius ir po konferencijos išvažiuosiąs iš Palangos. L i e p o s 16 d. vakarą — naktį atsisveikino su J. Eretu. L i e p o s 17 d. datuoti 3 eilėr.: „Atsiminki mėlyną kregždu­ tę" (tame pačiame lape įrašytas ir ketureilis posmas „Aš dai­ nuoju apie tai, ko nepasiekiu", todėl irgi datuotinas ta pačia diena), „Mums dainavo mėlynoji jūra" ir „Ant tavo kelių kai aš rymojau". Be to, atskirame lapelyje įrašytas eilėr. „Tu my­ lėki mane", taip pat artimas kitiems šios dienos eilėr., todėl ir datuotinas ta pačia diena. Visi šie eilėr. persunkti atsisvei­ kinimo su J. Eretu nuotaikos (I 332—334). L i e p o s 20 d. SN drauge su kitais ekskursantais laivu plau­ kė į Juodkrantę ir Nidą. Drauge plaukė ir J. Eretas. Nidoje parašė ir eilėr.:

226

Šiandie mano jūra baisiai nerami Ir sieloj pašėlo milžinas audra. Nenusikratau pagunda mintimi (Nes, žinau, ramybės man jau nebėra): Pult ir pasinert į šėlstančias bangas. Toks buvai žiaurus, tarytum be širdies. Tu nusišypsosi, tau visai ne kas, Kad kažkas paskendo jūroj dėl tavęs. Žemė nusigandus tyli, jūra tik Ir mana širdis verda prakeiksmu. Žemė nepaklausia: „Jūra, ko verki?" Žemė nesupras ir mano ašarų. (I 335) L i e p o s ' 20 d. datuotas ir eilėr. „Dar gyvensiu" (I 62), parašytas taip pat kelionės į Nidą metu: I Šiandien man visur vaidenas Mirties pranašai, Žiūriu — mūsų laivą genas Giltinių šimtai. IV Nebaisu jaunai pražūti,— Mirti nebijau, Bet, jei myli nors truputį — Dar gyvensiu tau! P o l i e p o s 20 d. daugumas konferencijos dalyvių iš Pa­ langos išvažiavo. Tarp jų J. Grinius, kuris konferencijoje, abi­ turientų posėdyje, net sakė kalbą. Išvažiavo ir J. Eretas, pir­ miausia į Kauną, o paskui sakėsi važiuosiąs pas motiną į Švei­ cariją. Salomėja dabar vaikščiojo liūdna, vis nešiodamasi kokią nors knygą. (Skaitė Šilerio „Don Karlos".) Kartais susitik­ davo dar vieną kitą užsilikusį pažįstamą ir su jais pabendrau­ davo. Sykį bevaikščiodama sutiko moterį su mažu vaiku. Pa­ ėmė tą vaikutį ant rankų ir nusifotografavo. Paskui, parvažia­ vusi į Kauną, rodys bendrabučio kolegėms ir didžiuosis... L i e p o s 20 d. vakarą, matyt, paskutinį kartą, pasimatė su J. Eretu, o rytojaus dieną bus parašiusi ir šį laišką: „Man vakar buvo taip skaudu ir gėda, nes aš padariau di­ delę kvailystę. Tu manęs nebemyli, ir aš niekados, niekados nebūsiu Tavo. Tavo lūpos ir Tavo akys vakar man melavo. O

227

kiek ironijos tame pasakyme, kurio nė vienas mylintis žmo­ gus savo mylimam asmeniui niekados nepasakys! „Įsimylėk Keliuotį" — tu pasakei vietoj „Nebemyliu tavęs..." „Nebemy­ liu tavęs" tai būtų man visai nupelnyta, nes aš paskutiniu lai­ ku pasidariau Tau įkyri. Aš pati kalta, o gal ir ne aš. .. Kas kaltas, kad plaštakė nusvyla sparnus, suviliota apgaulingos šviesos? Silpnybė vakar mane atvedė į Tavo namus, ir aš bu­ vau vergė, ir aš buvau moteris. Aš dabar suprantu, kas tai yra moteris, ir kartu su Šopenhaueriu neapkenčiu jos. Vien mo­ ters žmogaus siela negali mylėti; ji myli kažką bendra ir vy­ rui, ir moteriai, kažką kilnaus ir dvasiška. Jeigu Tu manęs nebemyli, tai ir bereikalingas susirūpinimas įsimylėti Keliuotį ar ką kitą. Ne, tuom neapsaugosi nei savęs, nei manęs. Aš Tau neatnešiu gėdos nei pražūties, jeigu išga­ nymo atnešti negalėjau. Tu nežinai, kaip aš mylėjau, myliu ir mylėsiu vienintelį, vieną visados tą patį amžiną ir nesikeičian­ tį Grožio dievą. Jis mane gelbsti ir nuo gyvenimo, ir nuo mir­ ties. Jis mane išgelbėjo nuo manęs pačios. Toks gražus šian­ die pasaulis, nes jis ištiesė ranką ir išgelbėjo mane. Ten šalta, šviesu ir tyra, kur aš su juo einu, ten blaivas dangus ir mintys blaivios, ten nėra „pačios nė vyro", tik žmogus skaidrus ir grynas kaip sniegas Alpių viršūnėse. Vardan šios Grožio die­ vaitės Tu mane mylėjai, vardan šio Grožio dievo aš myliu Ta­ ve. Nesijuok iš manęs, kad aš buvau silpna, kaip aš nekaltinu Tavęs, kad manęs nebemyli! . . “ (III 356—357). Šio laiško tekstas įrašytas specialiame laiškų popieriuje be pabraukimų ir taisymų, matyt, parengtas siųsti, bet kažin ar pasiųstas. L i e p o s mė n. po ateitininkų konferencijos Palangoje li­ ko ne tik SN, bet ir kai kurie jos draugai. Vieną vakarą ji kar­ tu su I. Malinausku, E. Vilčinskaite ir dar trimis bičiuliais nu­ ėjo į kurhauzą. Bevakarojant juos prie savo stalo pakvietė grafas Tiškevičius. SN labai džiaugėsi, kad juos, studentus, pri­ pažino grafai. O pripažino todėl, kad I. Malinauskas su E. Vil­ činskaite elegantiškai šoko fokstrotą (/. Malinauskas. Mano bi­ čiulė Salomėja // Aidai, 1958, Nr. 6, p. 267—274). L i e p o s 26 d. nuėjo net į Nemirsetą ir iš ten išsiuntė at­ viruką J. Keliuočiui: „Nimmersatt, 1927.VII.26. Juozuk! "' 1 Siunčiu Tau nuoširdžiausį sveikinimą nuo manęs ir nuo vi­ sos kompanijos. Mes iš Palangos atvykom čia ir dabar sėdim 228

apie stalą ir dainuojam. Labai linksma, labai smagu. Čia tik Tavęs betrūksta, ir Tu būtum labai linksmas. Saliute" (III 358) Atvirukas adresuotas Onai Eretienei į Grenoblį, kur ji tą va­ sarą lankė prancūzų k. kursus. Skliausteliuose įrašyta: „Pra­ šau perduoti J. Keliuočiui". Bet gal tai maskuotė: kadangi J. Eretas rengėsi važiuoti pas žmoną į Grenoblį, tai gal ji su­ sitarusi tokiu būdu parašė ir Eretui. Žinoma, J. Keliuotis ga­ vo šį atviruką, nes jis taip pat vasarą buvo nuvykęs į Gre­ noblį. L i e p o s 27 d. datuotas eilėr. „Švedų piliakalnis“ (I 335). L i e p o s 28 d. datuotas dienoraščio įrašas: „Tu buvai žaibas mano nakty. Blykstelėjai — užgesai, ir nak­ tis dar tamsesnė paliko. Aš verkiau per naktį, o mano lova li­ ko neliesta. Giedras mėlynas rytas pasitiks mane budėjusią ir daug iškentėjusią. Bet tu nežinai... Nežinai tu manęs naktinės, raudančios ir nenumaldomos. Tu nežinai, kad aš nelaimingiau­ sia pasauly moteris, nelaimingiausia motina pasauly. Mano kū­ dikis — skausmas, kuriam nevalia savo tėvo pavardės nešioti. Jeigu pasaulis yra melu pagrįstas ir visas žmogaus gyveni­ mas ir jo esmė yra melas, tai aš nemoku ir nenoriu gyventi. Žūsiu aš sutrypta, suminta, kaip gėlė ant ledo pražydusi. Vie­ nas tik skausmas pasiliks, ir jis valdys pasaulį. Aš esu žemės dalis ir tai gerai žinau; išaugau iš žemės, kaip išauga obelis ar gluosnis. Aš nežinau, kur veržiasi, siūbuoja žmonija, melu pagrįsta ir apgaule širdy nešina. Aš mokėčiau kovoti ir žūti nebijočiau su šypsena veide, bet aš bijau pakliūti į tą melo, apgaulės sūkurį ir pavirsti melu. Aš bijau, bijau... Apvylė mane svajonės, nuvedę į tolimus aukščius. Bet aš esu žemės vaikas ir nukritau žemėn, skaudžiai sužeista. Tik vienas skaus­ mas man ištikimas, jis taip pat žemėj gimsta. Svajonės kaip paukščiai, kaip sakalai nuskrido, o aš pali­ kau. .. nelaiminga, sužeista. Svajonės nuskrido kito žavėti ir apvilti. Svajonė buvo graži pasaka ir puošė mano gyvenimą žvaigždėta, ateitimi. Dabar ji man bjauri apgaulė, ir aš nebe­ tikiu ja. Gyvenimas — pelkė. Taip klaidu ir pavojinga pelkėmis vaikš­ čioti. Aš lengva kaip kregždė ir laikaus ant siūbuojančio pa­ viršiaus, o apačioj gyvenimas. Aš bijau nugrimzti, bijau gy­ venimo, nes jis yra melas.

229

Tu nežinai ir nežinosi, kaip aš atrodau, kuomet gyvenu.. . O gyvenu tada, kai nemeluoju ir kai vienų viena esu. Mano dievas ir aš. .. Mano dievas gailestingas, liūdnas ir be galo geras, ir aš nuodėminga, nužeminta ir tikra, be kaukės. Aš be kaukės, nors ir nuodėminga, ir keista, bet esu protingesnė ir mano dievui daug geriau patinku. Tu nežinai ir nežinosi, kokia aš esu protinga ir įdomi, kuomet gyvenu. Kai šito mano gyvenimo spinduliai prasiskverbia pro kraš­ tus kasdieninio melo skydo, tai sako, kad aš vaikiška, nepaty­ rusi ir gyvenimo nežinanti. Bet tai visa — melas, melas!.." (III 257—258) Sis dienoraščio įrašas, galimas daiktas, yra kokio nors laiš­ ko variantas. L i e p o s 30 d. datavo savo atviruką J. Keliuotis Salomė­ jai. Adresas — Grenoblio. L i e p o s 30 d. datuoti šie eilėr.: „Nutraukta pasaka", „Bai­ gėsi šventė. Žemė liepsnojo...", „Vasarėlės žydros akys", „Su­ šilęs vyras kraują pastogėn" (I 336—338). L i e p o s 30 d. Šilerio dramoje „Don Karlos" tituliniame puslapyje yra toks įrašas: „Paskutinis vakaras Palangoje, 1927.VII.30". (Knyga yra PMM.) L i e p o s 30 d. data įrašyta nuotraukoje, kur Salomėja sė­ di ant medinių laiptelių prie namo, apsirengusi paprasta suk­ nele, galvą susirišusi skarele, sportiniais bateliais. Tikriausiai prie tos naujos Raulinaičio vilos, kurioje ji gyveno, atosto­ gaudama 1927 m. liepos mėn. Palangoje. L i e p o s 31 d. datuotas eilėr. „Paskutinis mūsų vakaras" (I 338). L i e p o s a n t r ą j a p u s e ar p a b a i g a datuotini šie eilėr.: „Liūdnas buvo rytas... Tu išvažiavai" (I 336) ir „Kaip demonas rūstus ir liūdnas" (I 340). L i e p o s p a b a i g a datuotinas laiško J. Eretui rankr.: „Tą vakarą, kai mes susitikom, man buvo labai gera, bet kartu ir begaliniai liūdna. Tu buvai toks nusiminęs ir nelai­ mingas. Tavo skausmas mane kamuoja: jis nenuveikiamas juo­ das milžinas; — dieve, kad aš galėčiau Tau padėti! Ten, už aukštų geležinių sienų, akmeninėj pily uždarytas ma­ no bernužėlis. Aš pasieksiu savo numylėtą, aš priglausiu jo galvelę prie krūtinės, aš paguosiu skaudančią jo širdį ir akis tamsiąsias išbučiuosiu. Numyluosiu mano sakalėlį, mirtinai jį numyluosiu. — Taip visas dienas buvo ilgu ir skaudu. Taip norėjau Tave su­

230

tikti, pamatyti. .. niekur Tavęs nesutinku, niekad nepamatau. Šeštadienį man taip buvo liūdna ir pikta, kad šiandie nema­ lonu prisiminti, nes kiti žmonės dėl mano pašėlusios nuotaikos gavo nukentėti. Vienintelis man buvo tada noras — geidžiau mirties... mirties iš Tavo rankų... Man būtų malonu mirti, kad Tu mane nužudytum... Mano mirtis būtų su Tavo akim, su Tavo šypsena... ji apkabintų mane ir nuvestų į palaimos šalį.-— Tai ne fantazija, bet rimtas ir teisėtas mano noras. Ki­ tos išeities man nebėr. O palaimintos vasaros dienos! — Jaučiu bangų švelnų gla­ monėjimą, tik jaučiu karštus motinos saulės bučiavimus savo įdegusio kūno, bet užvis labiau jaučiu aš Tavo karštą pasku­ tinį pabučiavimą... Naktis matė ir pilkas kelias, kur mes at­ siskyrėm.------ Pilkas kelias paliko, ir Dievas žino, kieno ir kiek dar laimės valandų jis suskaitys, kiek liūdnų atsiskyrimų liu­ dininku bus. O mano vasara, gražioji vasara — vien sapnas tolimas — skaudžiais atsiminimais bado širdį ------Mano baltas kambarėlis, kur naktim apie Tave svajodavau, kur Tau rašiau... Ten paliko sienoj aukštai peiliu išbrėžta šir­ dis ir vidury Tavo vardas... Kitą vasarą užeisiu pažiūrėti, ar tebėr jis ... Gal nebebus, bet mano širdy tas vardas išdegintas neišdildomai—" (III 357—358). L i e p o s p a b a i g a datuotini eilėr. „Ar prakeikti, ar pa­ laiminti likimą" du variantai (I 339). R u g p j ū č i o 1 d. datuotas laiškas iš Palangos seseriai Onai į Kiršus: „Brangioji mano sesute! Tu prašai manęs pasakų, tu myli pasakas ir, kai tik aš par­ važiuoju, tu prašai, kad aš pasekčiau, nes aš daugiau knygų skaičius ir teatrų lankius. Man ne visada malonu kartoti ir pasakoti tai, ką kiti veikė ir pergyveno. Ir dažnai tau tekdavo ilgai laukti. Bet dabar, sesele mano, aš veržiuos į tave ir noriu kuo grei­ čiau sėdėti šalia tavęs ir pasakoti. Mano pasaka man krūtinėj dega. Ji veržias ašaromis, ir naktimis ji mane žadina. O bran­ gioji mano sesute, dar pastebėsiu, kad šita pasaka dar nie­ kam nesekta, dar niekieno neparašyta, dar nemačiusi scenos. Ji manyje, jinai kartu su manim gyvena, vaikšto, kvėpuoja ir nemigo naktim rauda. Ji mano karalaitė, vainikais pasipuo­ šus ir graži graži be galo. Ji mano ir dar vieno... Ji kalnuose, toli toli.— Tylų sekmadienio vakarą nueisim dvi vieni į Šir­ 231

vintos pakrantę, pereisim lieptą, ir niekas mudviejų neras, ir niekas negirdės. Sudėk rankas ir žiūrėk man į akis, aš kalbu... Mano vasaros pasaka —" (I 359). Laiško rankr. nebaigtas. Nežinia, ar pasiuntė šį laišką se­ seriai. R u g p j ū č i o 1 d. SN iš Palangos išvažiavo į Kauną. R u g p j ū č i o 1 d. datuoti šie eilėr.: „Aš laiminu tą die­ ną ir tą valandą" (I 340), „Ilgos, liūdnos rudens naktys" — I ir II var. (I 341), „Ilgesys" (MBR 71 21 ir 33) ir ketureilis posmas „Nuskrisim, nuskrisim, brangusis" (I 342). R u g p j ū č i o p r a ­ d ž i a datuotinos dvi nuotrupos: „Tik šypsos..." ir „Pavasario šventė pirmiausia aplankė"; abi įrašytos viename lapelyje (I 342). R u g p j ū č i o 3 d. J. Eretas išvažiavo iš Kaimo į Šveica­ riją. R u g p j ū č i o 3 d. gavo J. Keliuočio atviruką, rašytą iš Grenoblio 1927 07 30: „D. Gerbiama Salomėja, Girdėjau, jog ir vasaros metu pasilieki Kaune. Parašyk apie savo išvidinį dvasios gyvenimą, apie universiteto baigimą, apie tai, ar atvyksi šiemet į Prancūziją. Taip dabar ilgu savo šaunių draugų ir mylimo krašto. Diena, kurioje gaunu iš Lietuvos laiš­ ką, esti tikra dvasios šventė. O atostogų metu dar nė vieno laiško negavau. Ilsiuos tarp kalnų ir bedugnių. Kasdien ir dva­ siniai, ir fiziniai jaučiuos geriau" (MBR 187 4). R u g p j ū č i o 4 d. datuotas laiško J. Eretui rankr.: Lass mich weinen, An deinem Heizen heisse Trannen weinen, Du einiger Freund. Ich habe niemand-niemand. .. Aui dieser grossen, weiten Erde niemand * — Mano mylimas sakale, mano skausme ir mano džiaugsme. Keistai rašau, bet aš negaliu kitaip rašyti... Juozuti (leisk man nors per laišką Tave draugiškai vadinti ir nemeluoti, nes jį Tu tik vienas skaitysi...), aš baisiai kenčiu... Tavęs nebėr, Tavęs nebėr... Neberegėsiu Tavęs, Kaip skaudu, kaip skau­ du! Aš palikau kaip lavonas, nes mano siela kalnuose su Ta­ * „Leisk man verkti, karštomis ašaromis verkti prie tavo širdies. Tu vie­ nintelis draugas. Aš neturiu nieko, nieko... Šioje didelėje, plačioje žemėje nieko.. . “ (V ok.) /

232

vim (mano mintys kaip žuvėdros paskui Tave seka). O neiš­ vengiamas, o beribis skausmas!.. Paimk, brangusis, mano skaus­ mą ir paklaidyk jį kalnuose, nes kitaip jis mirtinai mane užkamuos. Palaidok mano skausmą juodoj pragarmėj. Ne, ne! .. Skausmas — mūsų bendras kūdikis, todėl jis man be galo bran­ gus, ir aš jo niekam neatiduosiu. O skausme! .. Kaip praga­ riškas laužas jis apsupo mane ir aš jo liepsnose degu ir sudeg­ ti negaliu. Kad bent numirčiau ar iš proto išeičiau, bet to ne­ atsitiks, ir aš neišeisiu iš savo kalėjimo, nes jis už geležį ir plieną stipresnis. Man išeities nebėr... O aš esu jauna ir tiek turiu jėgų, ir tiek energijos, gyvenimo, ir... m eilės... Kur man dėtis, kur paguodos ieškoti? Eisiu pas savo „tėve­ lį" jėzuitą, jis visuomet mane paguosdavo, bet dabar? .. Apka­ binsiu jo kelius ir maldausiu: „Gelbėk, mano tėveli, sugrąžink man jį, vienintelį, brangiausią, be kurio mano gyvenimas — tuštybių tuštybė.. Žinau, ką jis man atsakys: „Vaikeli, tu esi išgelbėta, dabar esi išgelbėta, o jei ne — būtumei pražuvu­ si“. Jis nepadės ir neatsakys, nes jam nesuprasti mergaitės šir­ dies. Tu vienas gali atsakyti, kurs mano širdį gerai žinai, kaip savo gimtąjį B. .. [Bazelį]. Tu vienas prieš visą pasaulį... (Pa­ saulis nežino to, ką Tu ir aš žinom.) Grąžink, pasauli, man jį, grąžink: aš gyventi be jo negaliu, nors man už tai ant laužo degti reiktų ar nuodų taurę išgerti. Meilė — galingesnė negu gyvybė, garbė ir priesaika. Gailėsiuos amžinai, kad mūsų pa­ saka nutraukta. Vieną dar kartą susapnuot tą gražųjį sapną... dar vieną vie­ nintelį kartą... ir numirt... Visas pasaulis milžinišku kalnu užvirto ant mūsų kelio, ir man Tavęs nepasiekti. Bet mano meilė galingesnė už pasaulį, ji susprogdins, sau kelią prasiskins į Tave, į Tave... Aš nu­ mirsiu po Tavo kojų, Tu pabučiuosi mano gęstančias akis ir paliksi bekalbį lavoną, bet nepalik manęs dabar, nepalik... Aš Tave labai labai noriu m ylėti... O aš žinau, kad mokėčiau Tave mylėti... Lig šiol man nebuvo kas mylėti. Daugelis pra­ šė ir maldavo mano meilės, verkė ir grasino, bet aš buvau kaip uola. Ir sutikau Tave... Aš drebėjau, kai pirmą kartą mano lūpas palietė tavosios... bet nepykau, nes Tu mane myli ir aš Tave myliu... Tau vienam aš viską leidau... Tau vienam sa­ vo sieloj negirdėtai gražią pasaką sukūriau... Tau vienam. Bet kelią mums pastojo šmėklos, stabai, kuriuos žmonės pasi­ statę garbina ir bijo, lyg nežinodami, kad Dievas žmogaus šir­ din įpylė brangaus gėralo ne tam, kad jį žmogus išlietų že­

233

mėn. Aš laukiu Tavęs neužmirštamo, taip artimo ir taip toli­ mo. .. Likau aš Tau dar daug daug nepasakiusi... Buvo rytas. Išėjau į gatvę ir vaikščiojau pusę dienos. Tavęs ieškojau; gal sutiksiu, gal kur pamatysiu, gal išgirsiu apie Ta­ ve. Vaikščiojau pusę dienos ir (buvo daug žmonių, bet) Tavęs nesutikau... Gal namie... Skambinau 7—3, niekas neatsilie­ pia. .. Nėra jo gatvėj ir namie, jo visai čia nėra. Pilna žmo­ nių, bet man nieko nėra. Aš eisiu ir nežinau, kur eisiu. Ar ga­ li vaizduotis, koks mano skausmas?.. Man tamsu akyse, spen­ gia. Nur wer das Sehnsucht. *... Traukinys kaip demonas pa­ gavo mano sakalą ir nunešė į kalnus. Neatnešiau Tau rožių išleisdama, nes man atrodė juokinga dovana, kada mano širdy Tau kruvinos rožės pražydo... Rašau Tau, bet pro ašaras raidžių nematau, ranka dreba... O Tu skaitydamas gal šypsais... kad aš surašiau 4 psl., ką api­ ma tik du žodžiai: myliu Tave!.. Jei dar mane myli, tai ne­ sijuoksi ir nepyksi. Nebėr vasaros,— Nebėr sapno. .. Yra žiauri, skaudi tikruma. Juozuti, aš manau, kad esi mano draugas, nes juo žadėjai būti, bet jei ne — pasakyk man, kad aš klystu. Būkim teisingi ir atviri... Myliu ir lauksiu..." (III 359—361) R u g p j ū č i o 6 d. datuotas eilėr. ,,Tu klausi manęs" (I 343). R u g p j ū č i o 9 d. „Lietuvos" Nr. 177 (p. 2) išsp. eilėr. „Pavasarių akys" („Ir tolimi, ir mylimi pavasariai suėjo") (I 328). Parašas — Salomėja Neris. R u g p j ū č i o 10 d. datuotas L. Giros raštas Radijo stoties viršininkui: „Radiofono darbuotės atskaitomybei ir tvarkai būtinai rei­ kalinga turėti < . . .> visų programų ir ypač žodiškos medžia­ gos statistiką, kaip kad pradžioje buvo Tamstų daryta, rodos. Tai yra didelis darbas, ypač kad reikia padaryti darbas už il­ gesnį laiką. Tą darbą atlikti pavedžiau stud. Bačinskaitei ir Tamstos prašyčiau neatsisakyti suteikti jai savo pagalbą ir dar­ bo atlikimo galimybę, būtent leisti jai daryti reikiamas san­ traukas ir statistikos davinių surašymą ir Tamstų vedamų ma­ šinos veiksmo kasdienių užrašų. * „Tiktai kas ilgesį. .." (Vok.)

234

Taigi labai prašau < . . .> padėti mano pasiųstai stud. Bačinskaitei nurodymu, kaip, iš ko ir kuriomis valandomis ji ga­ lėtų dirbti. 10/VIII 27 Kaunas

Par. / Liudas Gira Radio tarybos pirmininkas"

To paties lapo kairėje pusėje viršuje raudonu rašalu įžam­ biai užrašyta: „p. Babickui Prašau susitarti su p. Bačinskaite ir duoti reikalingą medžia­ gą radiofono statistikai užvesti, visais grynai technikiniais klau­ simais pasiūlykit jai kreiptis pas mane nuo 12—13 valandos ar nuo 20—21 vai. vakaro. 10/VIII 27 m. Liudas Gira /parašas/" (MBR 157 ap. 42) Ar SN pradėjo tą darbą dirbti ir, jei pradėjo, kaip ilgai dir­ bo, kitų duomenų nerasta. R u g p j ū č i o 11 d. „Lietuvos" Nr. 179 (p. 4) išsp. eilėr. „Mes išbėgom nuogos" (vėliau „Sidabrinės uogos"). Parašas — Salomėja Neris. R u g p j ū č i o 12 d. „Lietuvos" Nr. 180 (p. 4) išsp. eilėr. „Šiandien man visur vaidenas". Parašas — Salomėja Neris. R u g p j ū č i o 13 d. „Lietuvos" Nr. 181 (p. 2) išsp. eilėr. „Atsiminki mėlyną kregždutę". Parašas — Salomėja Neris (I 332). R u g p j ū č i o 14 d. gavo laišką iš J. Ereto. Laiškas ne­ išlikęs. Tą pačią dieną jam rašo: „Taip laukiau Tavo laiško, taip laukiau... O kai gavau... bučiavau jį, džiaugiaus be galo. Bučiavau jį ir keletą kartų jau perskaičiau. Tavo paveikslėlį laikau užrakytą... Kas ry­ tas ir kas vakaras į jį pasižiūriu. Aš jį bučiuoju taip karštai... O jis toks šaltas, bekraujis... 2inai, man M. von Posa labai patiko, jis kitoks negu visi, jis — žmonijos vadas, todėl ir žu­ vo, žuvo, nes buvo geresnis, kilnesnis ir nesuprantamas pilkai miniai. Visų didelių žmonių likimas — Golgota. Jų pasiektoj aukštumoj stovi kryžius, ant kurio jie turi numirti... Knygutę apie Šopenhauerį perskaičiau ir supratau. Sakai, pradėsi savo gyvenimą gyventi.— Aš labai džiaugiuos. Man seniai rodės, kad Tu ne taip gyveni, kaip turi gyventi; nori pasirodyti ne tas, kas esi. Gal taip vertė aplinkybės, bet man atrodė — la­ 235

bai sunku ir nedėkinga būti ne sau žmogum. O gal atvirkš­ čiai? .. Man gaila Tavo žmonos. Ji rašo studentėm, kad Grenobly sunku gyventi, negalinti priprasti prie prancūziškos virtuvės. Ji rašo: „kad nors greičiau kojas parvilkčiau į Lietuvą".— Mano svajonė — kalnai ir mėlynas dangus, bedugniai eže­ rai, Reinas, smarkus ir gyvas, kaip Tavo nerami širdis. Man rodos, tie kraštai man nėra svetimi, jie manęs taip pat ilgisi, kaip aš jų, ir laukia... Ateinančiais metais tikrai būsiu Tavo mylimoj Šveicarijoj. Daug kartų gailėjaus, kodėl aš ne vyras. O, tada būčiau laimingas, žinočiau, kaip gyventi. Bet pagaliau nesvarbu, kaip gyventi, mirti, vienodai miršta ir vy­ ras, ir moteris. Laiminga Tavo mamytė... ji taip laiminga. O, kad aš bū­ čiau Tavo mamytė! — Aš ją labai myliu. Pabučiuok savo ma­ mytę nuo manęs... pabučiuok ir nieko nesakyk jai. Aš Tau dar skolinga... Atiduosiu viską. O aš nereikalauju nieko iš gyvenimo, tik noriu gyventi taip, kaip turiu gyventi, eiti savo keliu, nors jis vestų per, devynis pragarus. Dažnai man vaidenas gyvenimas gražus ir saulėtas. Ir norė­ čiau sukurti gražų gražų gyvenimą kitam... Tam, kurį myliu. Bet mirties šmėklos ciniškas juokas sudrumsčia mano saulėtas svajas. „Paims gyvenimas šiandie viską, viską iš tavęs, o ry­ toj jau niekas nieko nebeprašys, nes nebeturėsi ko duoti. Ry­ toj suvysi kaip gėlė, numesta ant kelio". Kas bus rytoj? Bet šiandie mano svajos dar sparnuotos, širdis jauna ir deganti, pasaulis šiandie dar platus ir atviras. J .. .ti. Myliu visą pasaulį, visa, kas tik gyva. Aš nieko ne­ noriu, nieko neprašau. Ir Tavo žmoną aš myliu, be reikalo ji manęs bijo. Kuom aš jai pavojinga? Ji tokia išmintinga, kilni, pažįsta gyvenimą ir moka gyventi; ji moteris, žmona, mama. O aš — aš tokia plaštakė, kuri šiandie plasnoja, gyvena, o ry­ toj gal nukris sudegusiais sparnais ir mirs. Taip, šiandie aš tokia, mano mylimas sakale! — Važiuoju šiandie į Kretkampį, o rytoj grįšiu. Rytoj Pažais­ lio vienuolyne įšventys Aneliukę Čėsnaitę (kurį šįmet bai­ gė Teol. -fil. fak.). Parašyk man, Juozuti, aš taip laukiu, parašyk be tos sąly­ gos. Aš Tavo laiškų negaliu sudeginti, tam jie per daug bran­ gūs. Nebijok, niekas jų nematys, jie paslėpti, užrakinti. Aš taip pat buvau prašiusi, kad mano laišką sudegintum, o Tu pa­

236

klausei, kodėl? Aš pakartoju savo prašymą ne todėl, kad bi­ jočiau, bet todėl, kad Tu nesijuoktum. Ne, ne! Nepyk! Sudiev, mano sakale! Laukiu, laukiu— "(III 361—363) R u g p j ū č i o 15 d. SN buvo Pažaislyje A. Cėsnaitės įšventinimo iškilmėse. Salomėja Pažaislyje lankėsi ne kartą ir anksčiau — su An­ drium Daugirdu. 1984 m. laiške jis štai ką rašo: „Su Salomėja teko būti Pažaislyje. Ten buvo mano dvi se­ serys, įstojusios į kazimieriečių vienuolyną: Marija (s. Aloy­ za, jau mirusi) ir jauniausioji sesuo Anelė (s. Benigna, kuri gyvena Kaune). Supažindinau Salomėją su savo sesutėm (jos abi buvo mokytojos), o jos — su Motina Immaculata Dvaranauskaite. Ji buvo viena iš vienuolyno steigėjų Čikagoje, nu­ vykusi į Lietuvą, ten įsteigė vienuolyną. Salomėja buvo labai susižavėjusi Pažaisliu, vienuolynu ir sutiktomis vienuolėmis. Ji su dideliu džiaugsmu kalbėjosi su Motina Immaculata. Grįžtant namo į Kauną, ji visą laiką tik apie vienuolyną kalbėjo. Nežinau priežasties, kodėl ji neįsto­ jo. Neseniai telefonu kalbėjau su jos broliu Viktoru Bačinsku, kuris gyvena Čikagos priemiestyje. Jis patvirtino, kad jo se­ suo Salomėja tikrai kalbėjo namiškiams ir tikrai norėjo stoti į vienuolyną. Atidėjo tik vėlesniam laikui, nes norėjo baigti universitetą, vėliau gal norėjo dar pažinti ir mokytojos dalią. Tikrai niekas ir nežino, kodėl į vienuolyną ji neįstojo". (Laiš­ kas, rašytas O. Gaigalaitei-Beleckienei, deja, po jos mirties 1989 10 11 artimųjų sunaikintas.— V. A.) R u g p j ū č i o 15 d. datuotame „Pavasario" Nr. 13, trečia­ me viršelio puslapyje, išsp. P. Janulio padėka: „Tariu lietuvišką nuoširdų dėkui Meno mokyklos prof. J. Gal­ dikui, Slapeliui ir Žmuidzinavičiui, studentėms p. p. — Marcinkaitei, Tamašauskaitei, Bačinskaitei, Mažeikių skautėms, -ams, stud. Kazlauskui ir kitiems, kurie padėjo man tautodailės pa­ rodą surengti. Tautodailės parodos vedėjas Petras Janulis". R u g p j ū č i o 17 d. „Lietuvos" Nr. 183 (p. 2) išsp. eilėr. „Šiandie mano jūra baisiai nerami" (I 335). Parašas— Salomėja Neris. R u g p j ū č i o 18 d. datuotas laiško J. Eretui rankr.: „Laukiu Tavęs, ilgiuos ir kenčiu. Sugrįžk, mano sakale bran­ gusis! Sugrįžk, sugrįžk... — O, nelaiminga, kam Tave aš myliu?.. Gėlėm išpuošiu Ta­

237

vo kambarius, baltos chrizantemos Tau žydės, kvepės, ir mu­ zika skambės, ir aš, baltai pasipuošus, lauksiu Tavęs! .. Su­ grįžk, sugrįžk, mano vasaros karalaiti... Sugrįši... bet ne man— sutiks Tave, bučiuos, myluos ir džiaugsis... O aš la­ biausiai laukiau, o aš. .. daugiausia mylėjau. Man suplasta širdis, kai Tavo vardą kas nors ištaria... Ne­ valia man bus Tave sugrįžusį apkabinti, nevalia Tavęs mylėti, bet aš džiaugsiuos, tyliai džiaugsiuos, ir tyliai mylėsiu... Tu mano, Tu mano!.. Aš Tavęs taip laukiu!.. Dabar apsikroviau „labai rimtom" knygom iš tam tikros sri­ ties. Skaitau nuo ryto lig nakties.— Parašyk, Juozuk, man vis­ ką apie save: ką Tu veiki, ką galvoji, parašyk nieko nenu­ tylėk. .. Aš labai laukiu, Tau greit parašysiu ir eilių atsių­ siu.—" (III 363) R u g p j ū č i o 19 d. datuotas laiško J. Eretui rankr.: „Suprask mane ir nesijuok, kad aš taip dažnai, kasdien, Tau pradėjau rašyti. Man šiandie taip gera — aš noriu šokinėti, džiaugtis, dainuoti. Ir man rodos, kad Tave šiandie dar daugiau m yliu... ir ką tik Tu sakytum, viską galėčiau padaryti. Šian­ die aš negalvoju apie tai, kad mano svajonės ir viltys sugrius ir nubirs kaip užgesęs meteoras. Šiandie savęs nejaučiu ir gy­ venu kitų laime, bet ne visada taip esti. Būna tokių baisių va­ landų, kad aš pajuntu tiktai save... ir taip kenčiu!.. Būna to­ kių valandų, kad aš negaliu lengva šypsena išsižadėti to, kas man brangiausia. Negaliu, nors man širdį išplėštų, nors degin­ tų ir į šmotelius sukapotų. Juozuk, aš jaučiu, kad kasdien vis labiau ir labiau į mano širdį, į mano smegenis, į mano visą gyvenimą įaugi. Kas bus? Kas bus su manim? Atsakyk man kaip tėvas, kaip draugas, atsakyk ir patark, nes Tu žinai ir Tau aš tikiu... Bijau ne dėl savęs, bet dėl tų, kurie manęs laukia ir tikisi, nes aš jiems kalta; jiems turiu atiduoti visas mano jėgas ir visa tai, ką man kūrėjas yra davęs". {III 363— 364) R u g p j ū č i o 20 (?) d. parašė laišką J. Keliuočiui. Laiš­ kas neišliko, tik žinomas iš J. K. atsakymo. R u g p j ū č i o 21 d. datuotas eilėr. „Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji" (I 343—344). R u g p j ū č i o a n t r ą p u s ę išvažiuoja iš Kaimo į Kiršus. R u g p j ū č i o 23 d. datuoti du eilėr.: „Nebėr many dau­ giau aistros" ir „Ten platūs keliai vingiavo". I eilėr. labai ryš­ kiai atspindi staigų nuotaikos posūkį:

238

I Nebėr many daugiau aistros, Nebėr troškimo, skausmo, baimės. Nebėr nei džiaugsmo, šilimos, Nei rausvo atspindžio nebėr ant mano veido. IV Nebėr daugiau nei ko ieškot, nei klausti. Man žemė — pamotė pikta. Svajonės pelenais pavirto, O laimė taip toli, kaip tolimas dangus. (I 344—345) II eilėr. paskutinis posmas išsako požiūrį į pasaulio gyveni­ mą: Ten atima viską, kas miela, Kas šventa, nužudo, išjuokia. Supurvina baltąją sielą, Mirtim už gyvybę užmoka. (I 345) R u g p j ū č i o 27 d. J. Keliuotis rašo laišką iš Grenoblio. R u g p j ū č i o 29 d. datuotas eilėr. „Tokios tolimos" (I 61—62). R u g p j ū č i o 30 d. datuotas „Pavasario" Nr. 14 (p. 3) ei­ lėr. „Tu klausi manęs...", o septintame — „Daržely diemedis verkšleno". Pastarasis — tai „Piemenaitės" I var. Parašai — Sa­ lomėja Neris. R u g p j ū č i o 31 d. iš Kiršų sugrįžo į Kauną ir tą pačią dieną gavo dviejų lapų J. Keliuočio laišką: „Brangioji Saliute, Koks džiaugsmo potvynis užliejo širdį gavus Tavo laišką. Pa­ sirodo, jog yra dar jauna širdis, kuri dar manęs nepamiršo. Juk gyvenu svetimame krašte vienui vienas su savo mintimis ir savais siekimais... Tu visa siela veržiesi užsienin, plačiajan pasaulin. Lietuvo­ je Tau per siaura, per trošku, per daug pilka. Reikia išvažiuo­ ti, kad iš tikro galėtum pamatyti, kaip skaidri ir kaip brangi yra toji pati „pilkoji" Lietuva. Mes dažnai nematome savo kultū­ ros turtų. Tu sakai, kad „tikrovės gyvenimas" per daug žiaurus ir bjaurus. Kūrybos < . . .> žmogus kuria naują pasaulį < . . . > . Tu priminei man praeities gyvenimą. Tu charakterizavai mane < . . . > . O aš ilgėjaus skaidraus dvasios gyvenimo, o apie jį galėjau tik svajoti ateity laimėsiąs. < .. .> Jaunatvės sustoji­

239

mas lygus mirčiai. O aš taip tikėjau amžinajai jaunatvei... Ar­ gi kiekvienam žmogui lemta mirti? Kitą sykį parašysiu, ar Tavo manęs charakteristika yra teisinga. Šauniai padarysi, šiemet baigdama universitetą. Bet ką to­ liau rengiesi daryti? Stenkis nors ir neilgam laikui išvažiuoti užsienin. Girdėjau, kad Tu smarkiai keitiesi. Girdėjau, jog Tu jau net fokstrotą šoki ir net rūkai. Girdėjau, jog Tu pasida­ rei labai savarankiška, pasiliuosavai nuo draugių globos ir t. t. Matyt, labai išdykauti pradėjai. Labai įdomu, kaip ši evo­ liucija Tavo gyvenime įvyko < . . . > . Dabar gyvenu Grenoblio priemiesty drauge su p. p. Eretais. Rugsėjo 1 d. draug su jais važiuoju keletai dienų į Šveicari­ ją. Iš ten grįšiu Paryžiun ir pradėsiu studijų darbą. O dabar skaičiau daug prancūzų literatūros. < . . .> Labai norėčiau gauti Tavo fotografiją. Eretai siunčia linkėjimus. Kai grįšiu Paryžiun, parašysiu naują savo adresą". (MBR 187 5—6) R u g p j ū č i o 31 d. datuotas laiško J. Eretui rankr.: „Lieber Name, deri ich niemals nenne, Deri ich lautlos, nur mir selbst bekenne, Manchmal tont auf Gassen, Platzen, Wegen Mir dein Klang aus Iremden Mund entgegen. Pasaulis verčia mane pamiršti tą brangų vardą, bet aš jo negaliu pamiršti. Žmonės mane persekioja ir kankina už tai, kad aš išdrįsau porą valandėlių su Tavim pabūti. Koks čia nu­ sikaltimas, kokia čia nuoskauda kam nors? Juk Tu palikai tas pats, Tu pamiršai, turėjai pamiršti visa, kas buvo vasarą. Kad jie, tie „šventieji“, mane plaka, tai aš nebijau, bet man skau­ du, kad jie kai kada man brangų vardą su panieka mini. Aš kalta, aš viena kalta, ir tegul mane plaka mirtinai. Aš buvau kaip tas akmenėlis, kurs krisdamas sudrumstė ramų ežero pa­ viršių, bet bangos nubėgo į kraštus, ir vėl viskas ramu, taip, kaip turėjo būti, to reikalauja visuomeninė santvarka. Atski­ ras individas yra vergas, socialinių pareigų suraišiotas. Ir jei­ gu nenori nukristi, kaip atsiskyręs meteoras, tai nemėgink tų ryšių nutraukti. Bet aš biškį kitaip manau. Man taip buvo neapsakomai gera ir linksma, kai gavau Ta­ vo laišką iš Liono. Ačiū, ačiū Tau, brangusis, už viską: ir už džiaugsmo valandėlę, ir už skausmo amžius. Verkia, verkia mano sužeista širdis. Bet aš palikau tokia pat žydinti, skaisti gėlė, kurios Tu juk nenorėjai nuskinti, kad suvystų. Aš tebesu 240

tokia pat ir ne — ramybė man jau nebegrįš, nebegrįš man ne­ rūpestingoji vaikystė. O Šopenhaueris [kaip Tau atrodo, ar paveikė mane?]. Taip, jis mane paveikė, kad aš verkiau ir nak­ tim užmigti negalėjau. Jo mintys apie meilę išmušė mano sie­ lą iš lygsvaros. Teisingas Šopenhaueris, nors veda į juodo pe­ simizmo tyrus. Beviltis ir tamsus gyvenimas, bet yra kitas pa­ saulis — grožio ir meilės, ir jis žmogų išveda ant išganymo kelio. Kas link moterų, tai aš norėčiau su tuo filosofu pasi­ ginčyti. Šiandie sugrįžau iš tėviškės. Maniau — rasiu Tavo laišką. Deja,— aš jo laukiau, bet jis manęs ne. Gavau tik nuo Keliuočio; rašo važiuosiąs su Jumis į Šveicariją. Laimingas... Tokios gražios dabar naktys kaime... Niekada tiek daug žvaigždžių danguje dar nebuvo... O žvaigždės, jūs skaisčios, nepasiekiamos ir tolimos... Jūs tolimos ir nepasiekiamos kaip mano meilė nelaiminga. Kodėl, kodėl? Šiandie aplankiau dr. Brundzos kapą. (Girdėjai, kaip jis Pa­ langoje žuvo?) Jau savaitė, kaip guli po žeme. Vainikai ap­ vyto ir pajuodo, ir galbūt daug kas jį pamiršo. Mano mamy­ tę jis gydė, ir dabar mamytė jo labai pasigenda, verkia, kai tik ima apie jį kalbėti. Gyvenimas — komedija! Gyvenimas1— sunkus košmaras, gyvenimas — baisi liga, kurią tik mirtis pa­ gydo. Man gyvenimas — gili bedugnė, pragarmė, kurios pa­ viršiuj atsispindi žvaigždės, dangus ir visa, kas gražu, o aš skrajoju virš to visko, kol sparnai nepakirsti. O jei neteksiu sparnų... Juozuk, Tu greitai parvažiuosi iš mylimų kraštų, sugrįši iš saulėtų vaišių į tą Kauno pragarą. Vėl Tave kankins... Dabar Tavęs laukia studentai ir bijo, kurie dar kolokviumų nelaikę. Laukia Tavęs darbas, skausmas ir nedėkingumas. Laukia Ta­ vęs viena širdis... bet Tu pamirški ją ir niekad niekad ne­ minėk. .. Tokios gražios buvo dienos, kaip rasotos rožės... Toki skais­ tūs buvo sapnai... Bet gėlės greitai suvysta, iš sapno tuojau reik nubust. Tmumkindei zogen am Morgen aus, . Buvo pobūvy ir kylanti žvaigždė Salomėja Neris. Niekas mum viens antro nepristatė. Ji laikėsi kukliai, išdidžiai (ar leistina taip išsireikšti?). Atrodė, jog žinosi, kas esanti: o kad visų lepūnėlė, tai tikrai jautė. Nors ji anuomet man dar nebuvo pakankamai įdomi, vis tiek ją truputį stebėjau. Iš anksto turiu pasakyti, kad jos išorė nuo anuomet išliko beveik tokia pat lig 1940 m. vasaros. Smulki, grakšti, kukliai, bet dailiai apsidariusi. Forminga apvali galvutė su storu šalmu tamsių vešlių plaukų, saikingai ilgų, dailiai į dešinę suverstų. Veidukas trumpas, su kiek iš­

260

kilusiais skruostikauliais. Didokos akys. Apskritai to veido įspūdis kiek mongoliškas. Bet tos lūpos — tai tikras to veido žiedas: tokio žavimo pjūvio, tokios graudžiai ilgesingos. Ir tas veidas nuolat kinta: čia mergytė — nekaltai nuskriaustas kūdi­ kis, čia ji jau įsisvajojusi poetė princesė, o tame tarpe tiek subtilių niuansų. Visa ta jausmų gama — ištisa grakšti lyrinė poema". (Iš M. Vaitkaus atsiminimų, p. 147—148). Po to pobūvio su J. Eretu sutarė rytojaus dieną susitikti. G r u o d ž i o 5 d. 18 vai. nuėjo susitikti su J. Eretu į Šir­ vintų gatvę. Apie tai po metų rašys dienoraštyje: „Vieną kartą — sekmadienį buvom pas Putiną. Ant rytojaus susitarėm susitikti ties cerkve 6 vai. v. Pirmadienį buvo pir­ mas mūsų susitikimas kalne 6 v[al.] v. ties apleista cerkve. Tai buvo pirmas mūsų baltas vakaras... Toji žiema buvo nepa­ prastai graži. Ir visi pirmadieniai buvo mūsų" (III 286). G r u o d ž i o 5 d. datuotas eilėr. „Vieną vakarą". Šio eilėr. I var.— atskirame lapelyje (I 361—362). G r u o d ž i o 8 d. vakare prasidėjo Kauno stud. at-kų eucharistininkų būrelio (jam nuo pirmųjų studijų metų priklausė ir SN.— V. A.) konferencija. („Ateitis", 1927, Nr. 12, p. 605). G r u o d ž i o 9 d. datuotas toks dienoraščio įrašas: „Kodėl tavęs šiandie nėr? Kas atsitiko? Aš buvau taip links­ ma, nes maniau — tave pamatysiu, išgirsiu... Toks liūdnas, liūdnas vakaras,— jo nemačiau... Bet kas su juo? Gal turėjo kur išvažiuoti, o gal serga? .. “ (III 265) G r u o d ž i o 9 d. datuotas eilėr. „Donžuano paskutinė mei­ lė" (I 82—84). G r u o d ž i o 10 d. „Lietuvio" Nr. 277, p. 3 pateikiama gruo- . džio 11d. radijo programa: „ . . . 1930 — jaunųjų rašytojų lite­ ratūros valanda. Skaitys savo kūrinius: Salomėja Neris, Alė Sidabraitė, Juodelis, A. Venclova ir K. Inčiūra". G r u o d ž i o 10 d. un-to salėje įvyko „Keturių vėjų" lite­ ratūrinis teismas. G r u o d ž i o 11d. 1930 vai. per radiją SN ir kiti poetai skai­ tė savo kūrinius. G r u o d ž i o 11 d. un-to salėje įvyko „Šatrijos" d-jos lite­ ratūros vakaras. Vakarą pradėjo J. Grušas įžangos žodžiu: „Šatrija" šiandien pirmą kartą išėjo viešumon. Pirmame žingsny ji negali kalbėti apie savo nuveiktus žygius, bet gali pasisakyti, kas ji. Ir kokie jos tikslai? Pasirinkdami Š a t r i j o s kalno vardą, norėjom pabrėžti sa­

261

vo tautiškumą ir iš antros pusės — įsimbolinti savo pastangas kilti nuo pilkos žemės plokštumos. Pats Š a t r i j o s vardas amžinai švyti padavimuose, o legendos apie Šatrijos raganas yra gyvastingos tautos vaizduotės liudytojos. Laikome reikalingu pažymėti tai, jog „Šatrijos" įsikūrimo priežastis buvo ne noras stoti prieš kokias literatūros sroves ar kitokios orientacijos ideologines literatų grupes, bet gyve­ nimo iškeltas reikalas suburti ateitininkijoj besireiškiančias jau­ nas meno pajėgas. Mes susibūrėme pasiryžę savo darbais iš­ gauti mūsų egzistencijos pateisinimą ir įnešti savo, nors jau­ nutę, dalį į skurdų mūsų estetinės kultūros lobyną. Juk kiek­ vienas, kas dirba, išlygina gyvenimo sąskaitas ir neturi atsi­ prašinėti žemės, kad užima joj vietą. Jeigu „Šatrija" dabar neturi nei savo ypatingo literatinio vei­ do, nei tradicijų, tai šitaip yra dėl to, kad ji gyvena dar tik antrus savo amžiaus metus ir telkia savyje jaunus žmones, ku­ rie gyvena literatūros darbo rytmetį. Tačiau kiekvienoje dai­ liojoj kūryboj atsispindi žmogaus vidaus pasaulis, jo ideolo­ gija ir jo santykis su gyvenimu. Idealistiškai orientuotas žmo­ gus, nuoširdžiai dirbdamas, negali sukurti veikalo, kuris kalbėtų apie materijos viešpatavimą, kaip jis kad negali rasti galutinio savo troškimų patenkinimo žemės gėrybėse. Iš čia ir plaukia bendriausias ir plačiausias mūsų savitumo formalis apibrėži­ mas — idealizmas. Aiškiau tariant, i d e a l i z m a s p a i m t a s b e n d r ą j a p r a s m e , t.y. b e s p e c i f i n i ų a p i b r ė ­ ž i m ų ir be g r i e ž t o i š s i s k a i d y m o į a t s k i ­ ras l i t e r a t ū r o s kryptis. Reikia pastebėti, kad sąmoningai mes dar nesistengiame nu­ statyti griežtesnių mūsų kūrybos linijų, nes bet koksai aprioristinis nusistatymas varžytų ieškojimą jaunoms jėgoms sau atitinkamų kūrybos formų. Būdami socialėj literatūros aplinkumoj, mes nenusistatome nė prieš vieną literatūros srovę, nė prieš vieną literatų būrelį. Mes visus gerbiame ir matome visiems gyvenime pateisinimą. Ar rimtas realizmas, ar ilgesio kupinas romantizmas, ar degąs nuoširdumo aistra ekspresionizmas, ar didmiesčių akrobatas futurizmas — visi yra gyvenimo sūnūs. Gyvenimas juos pa­ gimdė— istorija juos nuteis. Mūsų santykių su jais normos — estetinių vertenybių normos. Mes vertiname tikrus pinigus ir smerkiame falsifikacijas. Kiekvienas stilius turi savo dėsnius, principus ir vietą — į tai mes kreipiame daug dėmesio. Jų prisilaikant, bet kokio 262

literatūros žanro kūrinys talento pajėgumu gali pasiekti aukštą tobulumo laipsnį. O priešingai — iš puikiausios palmės svetimo­ je dirvoje ir svetimoje padangėje gali likti nususęs karklas. Dėl to mes laikome netikslinga ir nerimta tūpčioti prieš im­ portuotus dievaičius ir visiškai nusigręžti (kaip kartais pas mus atsitinka) nuo tautiškai individualių kūrybos formų. M e s m y ­ lime savo t au t os i n d i v i d u a l y b ę ir s t e n ­ g i a m ė s v e r t i n g i a u š į u n i v e r s a l ų t u r i n į s u­ d e r i n t i su s a v o i n d i v i d u a l ė m i s l y t i m i s . Šis vakaras — mūsų pirmas žodis į visuomenę. Literato me­ nininko mintis gali gimti vienumoje, bet jai augti ir kvėpuoti reikalinga aplinkuma — reikalingi žmonės su jų meile, teisin­ gumu ir veidmainybėmis. Menininko mintis, izoliuota nuo žmonių, miršta, kaip gražiųjų kraštų paukštė, kritusi į snieguo­ tus kalnus, arba klaidžioja, visų bijodama, kaip pelkių lieps­ nelė. O žmonės sako — nekrikštytos dūšios vaidenasi. Jei nūdieninei mūsų visuomenei literatūra (ir apskritai me­ nas) yra tokia nekrikštyta dūšia, kurios reikia bijoti, tai kal­ tės reikia ieškoti tame vienų nuo kitų atsiskyrime'1. Po J. Grušo kalbos kūrėjai skaitė savo kūrinius. „Salomėjos Neries eilėraštis „Paskutinė Don Žuano meilė" buvo tiesiog siurprizas, kaip pirmas poetės futuristiškas bandy­ mas. Tačiau smarkiu futurizmu pasižymi tik eilėraščio pradžia, o pabaigoj vėl pažįstame tikrąją „Anksti rytą" autorę. Taigi eilėraščiui trūksta vieningumo. Aišku, kad šitas vienas vakaras pilnesnio „Šatrijos" vaizdo suteikti negali. Tie patys rašytojai mėgina vienaip ir antraip rašyti, o sau charakteringesnio stiliaus neturi ir jo tebeieško. (Pažymėtina, kad visi literatūros vakaro dalyviai yra „Ateities" bendradarbiai. Manoma, kad jie, išėję į platesnį literatūros gy­ venimą, mūsų nepamirš. Red. (I. P/etrušaitis)" („Ateitis", 1927, Nr. 12, p. 602—604) Po vakaro dalyviai drauge pavakarieniavo. Sužinojusi, kad Eretas serga, Salomėja ryžosi jį aplankyti. Ėjo drauge su Elena Vilčinskaite. O vakare dienoraštyje be datos rašė: „Tas vakaras toks liūdnas. Aš ilgai negaliu užmigti, matau vėl kenčiančius žmones... Matau savo mamytę, ligos sukaus­ tytą. Kaip baisu būti ligos nelaisvėj, atskirtam nuo sveikųjų pasaulio, gyvybės ir džiaugsmo pasaulio. Kodėl tą vakarą aš ypatingai užjaučiau ligonius ir meldžiaus už visus sergančius? Ir sužinojau, kad Tu sergi, kad Tu blaškais, nemigos ir skaus­

263

mo kankinamas. Aš nežinojau, kad meldžiuos už Tave ir dėl Tavęs verkiu... Sekmadienį, eidama į mūsų vakarą, tikėjau — Tave rasiu— Bet veltui klaidžiojo mano akys po pilną salę žmonių — buvo tuščia, Tavęs nėra... O Viešpatie, už ką taip baudi mane? Ir sužinojau iš Grušo, kad Tu sergi. Pirmadienį pasiryžau būti­ nai Tave aplankyti, nors šimtas cerberių saugotų. (Buvom klu­ be, kaip Helė paskambino Tavo žmonai. Nutarėm eiti aplan­ kyti.) Grįždamos (nuo Tavęs) kalbėjom apie Tave, kodėl Tu sergi ir kodėl Tu nelaimingas. Koks tu buvai pirma (3 metai atgal) ir koks dabar. Ji kalbėjo, o aš klausiau... O mano širdis ver­ kė, verkė kruvinom ašarom... Ak, kodėl aš negaliu padaryti, kad Tu būtum laimingas, kad Tu būtum laisvas? Aš galiu.— Aš turiu tai padaryti! Tavo gyvenimas — geležinis kalėjimas... Aš jo sienų neišgriausiu, nepramušiu. .. Aš tik savo sielą kaip saulę iškelsiu virš tų sienų, kad ji Tau vienam šviestų... Tu bejėgis guli... Ir aš Tave myliu daug daugiau, negu ka­ da nors mylėjau... Mano siela kas dieną ir naktį prie Tavęs. Aš meldžiuos už Tave kas vakaras, kad Tu nekentėtum, ir Vieš­ pats klauso mano maldos...— Tu pagysi! Toks baltas, švelnutis sniegas šiandie nukrito... Taip balta ir skaidru sieloj... Viešpats priėmė mano maldą ir sakė, kad Tu pagysi, o aš daugiau nieko nenoriu. Helė mane myli, ji mane supranta ir visus mano norus link Tavęs nesąmoningai pildo. Bet nieko nežino. Šiąnakt ji vėl pas mane nakvojo ir klausė apie tą „kunigą". O Dieve, kokia bu­ vo pagunda pasakyti viską. Nesakiau, nes „jisai man užgynė", tai ir ji neklausė, Ilgai ir daug kalbėjau apie „jį" ir mūsų san­ tykius. „Nelaimingas tu vaikas, ir judu abudu nelaimingi",— pasakė ji. Aš jai atsakiau, kad mūsų laimės trupiniai yra bran­ gesni už laimingųjų laimę, nes savo laimės valandas mes išplėšiam, iškovojam iš žiauraus likimo rankų... Šiandie Citvaras atnešė Tavo laišką. Jis ilgai ieškojęs, nes mano numeris ne 15, o 16. Aš taip džiaugiaus ir pasiryžau šiandie viena aplankyti Tave, bet Milė pasisiūlė eiti kartu, t. y. mane kvietė eiti kartu. Ir vėl reikės būti akmeniu, kuomet vi­ duj tikras jausmas dega. Kada gi mes būsim laisvi ir nereikės apsimesti? . (III 265—266) Gal šis tekstas įrašytas ir gruodžio 12 d.?

264

Jonas Citvaras (g. 1904 m. Šiauliuose, miręs 1982 m. Kau­ ne) — SN studijų kolega. G r u o d ž i o 12 d. „Lietuvoje" Nr. 278 (p. 3) žinutė: . Vakar universiteto salėje buvo jauniausiųjų rašytojų draugijos „Šatrija" literatūros vakaras. Prisirinko pilnutėlė sa­ lė studentų. Buvo atstovaujamos publikoje šios meno srovės: „4 vėjai", Humanitarų literatų sekcija ir jauniausiųjų rašyto­ jų grupė. Atsilankė vienas kitas ir senesniųjų rašytojų. Skaitė savo kūrinius: draugijos garbės narys poetas L. Gira, S. Neris, J. Paukštelis, V. Ramonas ir kiti dar nežinomi poetai. Ypatin­ gai gražiai paskaitė vertingą naują tikrai menišką poemą L. Gira. S. Neris-Bačinskaitė „Paskutinė donžuano meilė" skai­ tė labai nedrąsiai, moterišku kuklumu. O tat dėl gašlaus eilė­ raščio turinio atrodo gal kiek ir per daug naivu". G r u o d ž i o 12 d„ gavusi per Citvarą Ereto laiškutį, drau­ ge su E. Vilčinskaite aplankė jį sergantį namuose, o vėliau dienoraštyje rašė: „Aš nemaniau, kad Jį rasiu taip baisiai ligos sukaustytą. Nelaimingas mano bernužėlis guli ir žodžio pratarti negali. Baisios ligonio naktys — ilgos kaip amžiai pragaro kančių. Kodėl aš negaliu būti su tavim? Aš budėčiau dienas ir naktis prie tavęs; aš klūpočiau ir prie tavo lovos, ir man būtų taip gera, ir tos naktys nebūtų tokios ilgos. Ak Dieve, Dieve, ko­ dėl? .. Mano pagalvė šlapia nuo ašarų... Aš kankinuos čia ir užmigti negaliu; o mano mintys, o mano siela klūpo ten, prie tavo lovos... O tu kenti, kenti, baisiai kenti! Ak, kodėl aš negaliu tau padėti, kodėl? .. Pasveik, mano sakale, pasverk, būk sveikas! Aš tau grąžin­ siu viską, ką išplėšė iš Tavęs svetimi... Aš Tau grąžinsiu viską, ką išplėšė iš Tavęs svetimi... Aš Tau grąžinsiu... Tik pasveik, mano brangiausias, tik pasverk! Mano širdį drasko pasiutusios katės geležiniais nagais, ir aš turiu kentėti, nes nė­ ra kas daryti — tu bejėgis guli, o man nevalia būti su tavim. Aš galiu vien melstis, kad tu pasveiktum, o mano malda — vi­ sa aš, kaip įtempta styga, kuri gali laimėjimu suskambėti arba nutrūkti. Ji — toji moteriškė visai man svetima yra tavo žmona. Kai ji inėjo į kambarį, aš sėdėjau tik ant kraštelio tavo lovos, o ji jau supyko ant manęs. Ji man taip svetima yra, žmona to, ku­ ris mano, kuris man artimiausias ir brangiausias, kuriuo plaka mano širdis, kuriuo skamba mano dainos, kurį jaučia mano lū­ pos. .. Ir aš jai nieko nesakau, ir aš nepykstu, ir nepavydžiu.

265

Ji, svetimas žmogus, kasdien arti Tavęs, ji ne tik ant krašto lovos atsisėda, bet leidžia sau daug daugiau. Ji pakelia savo rankomis Tavo galvą ir taiso pagalves, ji prisiliečia Tavęs ir bučiuoja Tave, nors ji yra visai svetima. Kodėl niekas jos ne­ bara, nesipiktina ir nepyksta? O aš — aš, tavo tikroji, negaliu pas tave ateiti, negaliu į tave pažvelgti, negaliu žodžio į tave pratarti, negaliu paglostyti tavo rankos, negaliu.. . , nes už tai tave ir mane devyniais pragarais prakeiktų. Kodėl veidmainybė ir melas giriama, kodėl tiesa ir meilė smerkiama ir baudžiama? Kodėl, Viešpatie, kodėl?------ " (III 266—267) G r u o d ž i o 12 d. — paskutinė data dienoraščio sąsiuviny­ je. Ne visi lapai prirašyti. Jame, be dienoraščių, yra dar laiš­ kų tekstų, sąsiuvinio pradžioje keli vaizdeliai. Sąsiuvinis —* 52 lapų. G r u o d ž i o 13 d. „Lietuvos“ Nr. 281 (p. 3—4) išsp. str. „Literatūriniai vakarai“. Be kita ko, ten rašoma: „Šatrijos" vakare < . . . > pynėsi ir simbolizmo gijelės (Gi­ ra, Malinausko „Kelionė") ar šmėkštelėdavo net futurizmo še­ šėliai (Malinausko „Gatvių rinkoj", Neries „Donžuano mei­ lė" — epiškas eilėraštis, šiuokart kažkaip sumaigytas ir susiū­ tas įvairių krypčių siūlais)“. G r u o d ž i o 13 d. SN išlaikė „Filosofijos įvado" egz. Prof. S. Šalkauskis į studijų knygutę įrašė „pakankamai" ir pasi­ rašė. G r u o d ž i o 14 d. „Lietuvos" Nr. 282 (p. 2) išsp. eilėr. „Vie­ ną vakarą". Parašas — Salomėja Neris. G r u o d ž i o 14 d. datuotas eilėr. „Baltas baltas vakaras", kitaip „Sningant" (I 75). Eilėr. „Sningant“ — paskutinis datuotas įrašas eilėr. sąsiuvi­ nyje (MBR 4—71). Jame nemaža nedatuotų įrašų. Tai daugiau­ sia nusirašyti J. Tuvimo, K. Tetmajerio, M. Konopnickos ir kt. lenkų poetų eilėr. Salomėja lenkų k. nemokėjo, bet ją gerai mokėjo J. Laurinavičiūtė. Ji skaitydavo Salomėjai lenkų poe­ tus ir pažodžiui versdavo į lietuvių k. Čia taip pat O. Vaildo „Doriano Grėjaus portreto" aforizmai rusų k. (matyt, Salo­ mėja skaitė šią knygą, išverstą į rusų k.), S. Nadsono eilių posmai, M. Arcybaševo romano „Saninas" mintys. Čia yra ir I. Kanto, L. Tolstojaus, G. Flobero, M. Prusto, Šatrijos Raga­ nos minčių. „Greta ištraukų iš skaitytų knygų, neretai 1926—1927 m. už­ rašų sąsiuviniuose randame minčių, pasirašytų „S. Neris".

266

Taigi poetė ir pati bandė kurti aforizmus. Sunku pasakyti, kiek jie yra originalūs, nes net ir patys žinomiausieji „sparnuotieji žodžiai" neretai priskiriami net keliems autoriams, ir nežino­ ma, kuris iš jų tikrasis. Štai keli S. Nėries aforizmai: Juo aukščiau tu iškilsi, juo labiau vienas paliksi. Tikras skaitytojas ne tas, kuris mane (=knygą) perka, bet tas, kuris mane myli. Sau laimę užkariausi, tik jos atsižadėdamas. Neteisingi pikti žmonės veikia mane taip, kad aš darausi švelnesnė, viską atleidžianti, nes nenoriu, kad jų tų ypaty­ bių nors viena many paliktų. Būti laimingam, vadinasi,— nieko nenorėti. Nejaugi dėl to, kad reiks kada nors mirti, turim nekęsti gyvenimo, nesidžiaugti ir nesinaudoti juo". (V. Kuzmickas. S. Nėries aforizmai // Gimtasis kraštas, 1974, lapkr. 14) O štai dar keletas jos užrašytų minčių iš anglų psichologo Borio Sidžio knygos: „Tiktai laužydami įpročius, galime atidaryti rezervines ener­ gijos sankrovas. Genijaus auklėjime reikia vystyti įpročių griovimo jėgas. Tyrinėjimo dvasia — žmogus genijus yra šventesnis negu kokis nors abstraktinis tikėjimas, dogma ir tikyba. Kada žmogus palieka užganėdintas, nemato blogybių, jis jau nėra dalimi gyvosios žmonijos... Tikrasai auklėjimas išveda mus iš dievnamio, kuriame gar­ binami visokie stabai". (MBR 71 66 ap) Be knygų vokiečių ir rusų kalba, ji domėjosi ir prancūzų literatūra. „Kartą jinai voke man atsiuntė vieną dolerį ir paprašė jai atsiųsti ką nors iš prancūzų moterų poezijos. Tuo metu di­ džiausia prancūzų moterų poetė buvo Anne de Noailles, bu­ vusių Bizantijos imperatorių Paleologų palikuonė. Šios poetės porą poezijos rinkinių aš jai ir pasiunčiau. S. Neriai jos poezi­ ja nelabai patiko, ir prašė atsiųsti kitų poetų kūrinių. Aš jai dar pasiunčiau vieną kitą prancūzų poezijos knygą. Bet pran­ cūzų poezija ji nesusižavėjo ir į ją žiūrėjo abejingai",— prisi­ mena J. Keliuotis. G r u o d ž i o 15 d. baigiamuosius valstybinius egzaminus Teologijos ir filosofijos fak. išlaikė J. Ambrazevičius. Jis tuo metu jau mokytojavo „Aušros" mergaičių g-joje ir drauge darbavosi „Lietuvos" redakcijoje. Tai jam SN įteikdavo savo

267

eilėr., taip gausiai spausdintus 1927 m. „Lietuvos" pusla­ piuose. G r u o d ž i o 17 d. „Lietuvoje" Nr. 285 (p. 2) buvo išsp. ei­ lėr. „Vidurnaktį kažkas pabarškino į langą“. Parašas — Salo­ mėja Neris. G r u o d ž i o mė n . išėjo žurnalo „Pradai ir žygiai" liepos— gruodžio mėnesio Nr. 3—4 (11—12). P. 322 recenzuojamas rink. AR. Recenzentas P. Serapinas, pradžioje pakartojęs pirmą rink. eilėr. „Anksti rytą parašyta", toliau samprotauja: „Tokiais žodžiais ir tokia intonacija jauna poetė inžengia meno pasaulin, patiekdama savo eilių pirmą rinkinį. Salomėja Neris neskaitytos knygos neskaitytų lapų tuo tar­ pu labai mažai teatverčia, bet, versdama kad ir skaitytus, mo­ ka versti gana gražiai ir gana gražius lapus, kurie pasipuošę skambiais vardais ir švelniomis varsomis. Jeigu mes jau turim naujausiąją dailiąją literatūrą, tai Sa­ lomėja Neris yra jos vaikas, mokinė ir augintinė. Jos rinki­ nėlio eilėse kai kur, kaip gyvi, kartojami naujosios literatū­ ros dainių Fausto Kiršos, Binkio, Sruogos, Tysliavos sudėtiniai elementai... Žemė kryžkeliais žegnojas... Aš nuskinsiu visus žiedus lig vienam... Plaukuose gėlės iš rugių... Skraido aukso gulbės parke ir alėjoj... Žinoma, čia negalima autorę nei intarti, nei jai ką prikišti. Visai natūralu ir sveika, kad jautri poetė pajuto tuos moty­ vus ir jais auklėjas. Ir dideli, ir labai dideli tik subrendusioje aplinkoje išauga. O šis rinkinėlis duoda daug progos manyti ir norėtųsi tikėti, kad Salomėja Neris turi ir ingimtų davinių kilti kūryboje. Nes jau ir dabar kaip ir nematyti mūsų leidi­ niuose inprasto naivaus jaunumo ir nemokėliškumo. Ji neša originalumo ir turi visai neblogą stilių. Tiesa, periodinėje spaudoje pastaruoju laiku spausdinami jos eilėraščiai lyg ir apvilia. Bet gal ta regresija po įtempimo yra tik laikinas atoslūgis? Matysim.. . “ Tame pačiame nr. (p. 324) S. Anglickis, recenzuodamas J. Šimkaus eilėr. rink. „Už durų", rašo, jog SN „kalba yra švelnesnė, moteriškesnė. Galima sakyti, kad jos ir meninė ver­ tė didesnė. Bet poetei išdainavus mergautinius sapnus, gali iš­ sekti visas kūrybos šaltinis. Kitaip yra su idėjomis, jeigu šios žmogų pagauna, tai tveria amžinai". G r u o d ž i o mė n . išėjo „Moksleivio" Nr. 5 — gruodžio numeris. P. 11—12 AR recenzija.

268

„ . . . S. Neris — jaunystės ir meilės poetė. Šios amžinos lyri­ kos temos ir S. Neriai nesvetimos. Jaunystė poetei rami ir giedra: Plaukuose gėlės iš rugių, O veide šypsena skaidri. Jokių berniškų kovų atspindžio jos eilėraščiuose nėra. Meilės koncepcija gana paprasta: Aš nuskinsiu visus žiedus Lig vienam. Aš surinksiu visus žiedus Tau — manam. (p. 9)

•

Rusų literatūrai moters lyrikės Z. Gippius, M. Lochvickaja (Ziber), A. Achmatova ir kitos davė labai įdomių ir gilių spal­ vingų lyrikos kūrinių, kuriuose jos puikiai atvaizdavo slap­ čiausius ir didžiausius moteriškės ilgėjimus visam aukštume ir pamišusio apsvaigimo ugny. Salomėja Neris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai davė tokį skaistų moters sie­ los vaizdą. Tiesa, jis nekomplikuotas, bet spalvingas ir gra­ žus. Ir mūsų dienomis, kada gyvenime taip retai sutiksi savęs nenužudžiusią moterį, šis paveikslas itin yra brangintinas. S. Neriai galima prikišti formos stoką. Ne išviršinės,— ji kuone visur sklandi,— bet vidaus kompozicijos trūkumą. Ir dėl išviršinės formos tenka pasakyti, kad ji per daug monoto­ niška: ritmas be galo vienodas ir mūsų lyrikos istorijoje, be abejo, nenaujas. Formos neįvairumas mažina visą emocinį įspūdį: vietomis išeina pilka ir plokščia. Jeigu jauna poetė padirbėtų ritmikos srity, jos kūryba nuo to tik laimėtų. Čia visai nereikėtų bai­ dytis laisvosios eilėdaros: juk daug svarbiau kūrinio vidaus architektonika. < \ . •_> Geriausiais eilėraščiais aš linkęs laikyti „Temstant", „Sau­ lėleidis", „Pro langą", „Išvakarės" ir jau minėtą „Elgeta". Vi­ sai į rinkinį nedėtinais laikyčiau „Iškeliaujant", „Našlaitės nak­ tis", „Laukiamajai" — I-ji dalis, „Gedulas" ir ypačiai „Pajiesy". Parašas — A. Laisvydas (iš: A. Venclova. Apie gyvenimą ir rašytojo darbą, V., 1976, p. 241—244). G r u o d ž i o mė n . išėjusios „Naujosios Vaidilutės" priede „Kalėdų žvaigždutė" (p. 2) išsp. eilėr. „Sningant". Parašas — Sa­ lomėja Neris.

269

G r u o d ž i o 23 d. doc. A. Gylys pasirašė „Pedagogikos isto­ rijos", išklausytos 1926 m. pavasario semestrą, egzaminą. G r u o d ž i o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 12 (p. 394—395) aptariami literatūros vakarai, įvykę 1927 m. gruo­ džio 4 ir 11 d. Čia rašoma: „S. Neris davė originališką eilėraštį apie Donžuano paskuti­ nę meilę. Jeigu išlyginti jame „Keturių vėjų" stiliaus ekstra­ vagantiškumus ir pašalinti trafaretiškas „rožes“, gan dažnai dabar poetės vartojamas, tai išeitų visai geras dalykas". G r u o d ž i o 28 d. „Lietuvoje" Nr. 292 (p. 4) buvo išsp. eilėr. „Donžuano paskutinė meilė". Parašas — Salomėja Neris. G r u o d ž i o mė n . pabaiga datuotini eilėr. „Krinta, sukas kvapios baltos snaigės", „Nekalbinkit manęs. Užmerktos akys", „Prie kryžiaus", „Žiemos naktį" ir „Nuėjo mylimoji". Šių trijų eilėraščių rankr. nerasta (1 362—364). G r u o d ž i o p a b a i g a datuotini ir eilėr. „Likimo taurė", „Rudens vakarai", nors jie įrašyti į sąsiuvinį, kuriame kiti kū­ riniai datuojami 1928 m. (I 371) G r u o d ž i o mė n . antroje pusėje išėjo „Ateities" Nr. 12. P. 601—604 daug rašoma apie „Šatrijos" literatūros vakarą. G r u o d ž i o 31 d. Naujus metus sutiko drauge su J. Eretu. G r u o d ž i o p a b a i g o j e (ar 1 9 2 8 m. p r.) įvykęs dar kažkoks literatūros vakaras, apie kurį pasakoja A. Miškinis: „Atsimenu vieną studentų surengtą literatūros vakarą, bene kooperatininkų klube. Tai buvo žiemą, 1927 m. pabaigoje ar •1928 m. pradžioje. Poeziją skaitėme trise — Salomėja Nėris, Leonas Skabeika ir aš. Vakarą ruošė ne humanitarų draugija, o kitos kažkurios studentų organizacijos, kurių tuo metu bu­ vo begalės. Mes buvome kviestiniai svečiai, jau „pripažinti" poetai. Salomėja Nėris, kaip šiandien atsimenu, skaitė gražiai zanavykiškai, plačiai pabrėždama ilguosius balsius: Sūnau saulėto krašto, Dabar aš nebe tavo,— Zinai — mane šią naktį Vaiduoklis pabučiavo... Už šį ir kitus eilėraščius poetė susilaukė ypač daug aplodis­ mentų". (Iš kn.: L. Skabeika. Vidurnakčių aikštėse, V., 1964, p. 212; A. Miškinis. Leonas Skabeika universitete, p. 214.) Apie kokį literatūros vakarą kalba čia A. Miškinis — neži­ nia. Galbūt tai buvo tas Humanitarų draugijos literatų sekci­

270

jos ir „Šatrijos" draugijos susipažinimo vakaras, mūsų datuo­ tas 1927 m. spalio 30 d.? O gal ir kas kita? 1 9 2 7 m. p a b a i g a datuotinas eilėr. „Prieblandos ir snai­ gės“, nes 1928 01 06 jis išsp. „Iliustruotojoje Lietuvoje“. Rankr. nerasta. 1 9 2 7 m. p a b a i g o j e , kai SN gyveno Donelaičio 16, vie­ ną vakarą pas ją buvo užėjęs Kazys Inčiūra. Apie tai po dau­ gelio metų jis rašė savo kn. „Stirnų šaltinis“ (1979, p. 356). O tas prisiminimas išsakytas eilėr. „Donelaičio gatvė" (Kaunas, 1927). G r u o d ž i o 31 d. Naujuosius metus sutiko su J. Eretu. 1928

S a u s i o l d . Universiteto studentų at-kų organizacijos ra­ šo sveikinimą Stasiui Šalkauskiui ir Julijai Paltarokaitei su­ tuoktuvių proga (1927 12 28 juos sutuokė vysk. K. Paltarokas Panevėžyje). „Šatrijos" vardu sveikinimą pasirašė S. Bačinskaitė (J. Šalkauskienė sveikinimą tebeturi). S a u s i o 2 d. „Lietuvoje" Nr. 1 (p. 2) išsp. eilėr. „Žiemos naktį". Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 4 d. „Lietuvoje" Nr. 3 (p. 2) išsp. eilėr. „Nuėjo mylimoji". Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 5—7 d. Kaune, „Saulės" rūmuose, vyko mokslei­ vių at-kų konferencija. Pirmąją dieną įvyko literatūros vaka­ ras. SN deklamavo eilėr. „Karmen", E. Vilčinskaitė — L. Giros „Vizijas". S a u s i o 6 d. „Iliustruotojoje Lietuvoje" Nr. 1(106) (p. 4) išsp. eilėr. „Snaigės prakalbino juodas gatves" (rink. PS pa­ vadintas „Prieblandos ir snaigės"). Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 9 d. pradeda naują dienoraščio sąsiuvinį (MBR 60): „Aš trokštu džiaugsmo, džiaugsmo! Džiaugsmo jūros, džiaugs­ mo gaisro, kuris mane užlietų, kuris mane uždegtų — sudegin­ tų ir paskandintų! Aš drebančiom rankom siekiu džiaugsmo, smarkiai plakančia širdim jo trokštu, o likimas man pakiša kartybių taurę! O Viešpatie, kokia ironija, koks apsivylimas! Kodėl aš visados myliu tą, ko niekad niekad nepasieksiu? Tarp dangaus ir pragaro plasnoja nelaimingoji širdis. Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią širdį man da­ vei. .. Joj sutelpa viso pasaulio skausmas ir visos žmonijos ašaros. Ji kenčia su visais ir ne visados moka džiaugtis viena.

271

Man reikia džiaugsmo, kuris būtų viena viso pasaulio džiaugsmo simfonija, kur nė vienas tonas disonansu neskam­ bėtų. Pajaco žaidimas ir kvailas juokas — tai dar ne džiaugsmas! Velniškas nusikvatojimas ir pragariškas siutimas — tai ne džiaugsmas. Mano meilė — džiaugsmas, mano meilė — skausmas; Tu — aš ir mūsų meilė — tai daugiau kaip džiaugsmas; džiaugsmas, kuris plasnoja aukštai ir niekad nenusileidžia žemyn. Toks džiaugsmas — kentėjimas, bet saldus ir šventas kentėjimas! Te­ gul jis būna toli, tegul jis niekad žemės nepasiekia, nes užges­ tų kaip nukritusi žvaigždė! Neužmirškim, jog mes esam tremtiniai, ir ištrėmimo nevadinkim tėviške. Neužmirškim, kad mes esam ne karaliai am­ žinai viešpatauti ir ne saulės amžinai šviesti, bet įrankiai, bet žibintuvai, kurie, uždegę naujas šviesas pasauly, užgesti turi. Kas mūsų aistros, kas mūsų norai karšti ir viltys?!— Liūdna niekybė, skaudi niekybė. Per skausmą ir skausmui užgimę, dar motinos įsčioj įskiepinti mirties mikrobais, mes žengiame į mirtį. O mūsų ateitis — pragaištis ir užsimiršimas. Šventas, šventas, šventas aukštybių Viešpatie! Kodėl Tu pa­ leidai klajoti mus tamsybėse? Kodėl tiek klajingų žiburių mūs gyvenimo pelkėse užžiebei? O Teisingasis! Nejaugi tam, kad mūs vieni išganymui, kiti pražūčiai paskirti?!" (III 267—268) S a u s i o 11d. dienoraštyje rašo: „Sėdžiu viena savo kambarėly ir galvoju galvoju... apie Tave. Už lango pilkas ir drėgnas vakaras, o mano kambarėlis baltas, jaukus ir šiltas. Tu sakei man, kad eini pasivaikščioti nuo 4—5 vai. Aš su­ pratau. .. Laukiu tos valandos — pamatysiu Jį, papasakosiu, ką apie Jį girdėjau, kaip sapnavau ir kaip Jo pasiilgau. Užlipau vienus ir antrus laiptus; sutinku žmones, ir atėjo mintis, kad negerai darau; gal ir nesupratau, gal Tu nenori, kad aš ateičiau; gal kas pamatys mus, ir paskui Tau būtų ne­ malonumo. Sugrįžau... Paėmiau Tavo ir savo fotografijas, suvožiau jas kartu... Taip mes dabar kartu ir amžinai kartu — Tavo akys ir mano akys; Tavo lūpos prisispaudė prie manųjų; mano krūtinė prisi­ glaudė prie Tavo krūtinės. O Dieve, mes amžinai būsime kar­ tu!

272

Vakar naktį sapnavau, kaip mane užpuolė žmonių minia ir mėtė akmenim, paskui nuteisė nužudyti — pasmaugti. Ir, kai budelio šaltos rankos palietė mano kaklą, aš pabudau. Praeitą naktį sapnavau, kad aš ir Tu buvom uždaryti dide­ liam kambary, o į mus šaudė iš lauko pro langus ir pro duris. Mes gynėmės — turėjom po revolverį. Aš Tau sakau: „Jei mane nušaus, tai Tu nepasiduok: atplėšk grindis, pasislėpk ir, kai bus tamsu, pabėgsi". O Viešpatie, jeigu aš gyvensiu su tuo žmogum, kurį myliu, tai jis nekeiks savo likimo. Aš būsiu moteris, bet ne boba; aš būsiu draugas — ne meilužė! Aš būsiu jo sparnai, o ne akmuo, prie kaklo pririštas. (III 268—269) S a u s i o 12 d. dienoraštyje rašo: „Kalne smarkus laukinis vėjas. Juodas vakaras, juodi vėjo sparnai plasnoja ir švilpia. Bučiuoja vėjas veidą, drasko, plė­ toja rūbus, nori nuvilkti ir nuogą kūną glamonėti. O man taip gera: veide — šypsena, širdyje — džiaugsmas. Ne, ne kraujas mano gyslomis teka, bet meilė, ne pulsas muša, bet ilgesys, aistra. Aš ji šiandie sutiksiu... Nesutikau. Grįžtu namo nenusivylusi, nes mano tikslas bu­ vo eiti dėl jo, ieškoti jo, bet nebūtinai Jį rasti. Aš eisiu rytoj, eisiu kasdien, eisiu dėl jo ir pagaliau... Jį sutiksiu". (III 269— 270) S a u s i o p i r m a p u s ė . Parašytas eilėr. „Žemės ašara". Rankr. be datos (I 365—366). S a u s i o 13 d. „Iliustruotojoje Lietuvoje" Nr. 2 (p. 13) išsp. eilėr. „Kai buvo šventa man" (vėliau pavadintas „Vėlinių va­ karą"). Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 17 d. „Lietuvos" Nr. 13 (p. 2) išsp. eilėr. „Žemės ašara". Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 18 d. dienoraščio sąsiuvinyje (989 6) įrašytas pos­ mas: Aš nuodėminga, Viešpatie! m &i .. .įoi 1 ..j) 1 .’i Nesiginu — aš nuodėminga, Bet mano „nuodėmė" — ' J ' Šventesnė už „šventųjų" dorybes. 11 ' (I 366) Matyt, manyta šiais žodžiais pradėti tos dienos dienoraščio įrašą, bet kažkodėl daugiau nieko neparašyta. S a u s i o a n t r ą p u s ę rašo un-to rektoriui prašymą, kad 18. V . A lekna

273

atleistų nuo mokesčių už mokslą ir suteiktų stipendiją, atsako į anketos klausimus, surenka 5 studentų liudytojų parašus ir visus dokumentus nuneša į dekanatą. S a u s i o 20 d. įvyksta f ak. studentų susirinkimas: renkamas atstovas į atleidimo nuo mokesčio ir stipendijų skyrimo komi­ siją (CVA 631 13 136 113). S a u s i o a n t r a p u s ė . Užsirašo VIII semestrą klausyti šių dalykų: Lietuvių lit. XIX a. Naujoji lietuvių lit. Pedagogika Pedagogikos pratybos Lenkų k. Vokiečių lit. Vokiečių k. gramatika Literatūros dėst. metodika

2 vai. V. Mykolaitis-Putinas 1

„

2 „ S. Šalkauskis 3 4 2 2

J. Herbačiauskas J. Eretas

J. Herbačiausko parašo studijų knygelėje nėra, tad nežinia, ar tikrai klausė jo dėstomų dalykų. J. Eretas paskiria S. Bačinskaitei parašyti seminarinį darbą apie Heinricho Loitholdo (Leuthold) ir kitų šveicarų poetų ly­ riką. Salomėja iš karto imasi skaityti tuos poetus ir versti jų kūrybą į lietuvių k. S a u s i o 26 d. „Lietuvoje" Nr. 21 (p. 2) išsp. Heinricho Loitholdo eilėr. „Ilgesys" vertimas. Parašas — S. Neris. Rankr. vertimas be datos (II 222—223). S a u s i o 26 d. „Ryto“ Nr. 21 kronikoje paskelbta tokia ži­ nutė: „Maža daug po poros savaičių „Šatrija“ ruošia per radio li­ teratūros vakarą. Programą išpildys Draugijos garbės narys poetas Liudas Gira ir jaunieji poetai ir beletristai: S. Neris, E. Vilčinskaitė, V. Ramonas, J. Kriaušė ir I. Malinauskas. S a u s i o 27 d. „Lietuvoje" Nr. 22 (p. 2) išsp. E. Škliaro ei­ lėr. „Ta ir šita" SN vertimas (II 219). S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 1 (p. 1) išsp. eilėr. „Prie kryžiaus". Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 31 d. „Ryto" Nr. 25 kronikoje tokia žinutė: „Ateities" š. m. 1 nr. jau išėjo. Turiny: Salomėjos Neries, Kl. Dulkės, Petro Kapsainio ir P. Pakarklio eilėraščiai ir kt." S a u s i o 31 d. „Lietuvos" Nr. 26 (p. 2) išsp. K. Tetmajerio eilėr. „Beržai" vertimas. Parašas — S. Neris. S a u s i o 31 d. dienoraštyje rašo:

274

„Nemylėk manęs, jaunas bernužėli! Nemylėk manęs... nes gali pražūti. Nė vienas negali būti laimingas, kurs mane pa­ milo. Aš esu klajūnė ugnelė pelkėse ir deja tam, kas mane paseks. Aš esu gėlė, pilna nuodų — neliesk manęs! Aš esu tau­ rė, kurios palytėjimas — mirtis. Audringą naktį užgimiau. O laumės manyje užbūrė visą savo žavėjimo galę. Kai tu pirmą kartą mane bučiavai, aš drebėjau nuo tavo aistros, bet mano širdy velniūkštis juokėsi, nes tu paragavai nuodų, nes tu gėrei mirtį. Kai tu aną kartą manęs paklausei, ar niekas manęs nėra bu­ čiavęs. .. Aš atsakiau — niekas, išskyrus tave. Ach, aš netiesą kalbėjau... Jis mane bučiavo. Jis mano demonas. Jis nemirtin­ gasis. Ak, Jo pabučiavimas — tai mano likimas; Jo pabučiavi­ m as— mano prakeikimas ir išganymas". (III 270—271) S a u s i o mė n. išėjusiame L. Skabeikos eilėr. rink. „Po juodo angelo sparnais" yra eilėr. „Sparnuotas juodas kuni­ gaikštis. .." O, taip! Sparnuotas juodas kunigaikštis Esu aš liūdno tavo miesto. Jei žengtum sostan — tamsios aikštės Ugninėm demono akim tau šviestų, Nes ilgesio karionių ir maldų, Kančioj svajonių neramių — Aš viešpats esu! Kai tu šiandien prie pianino, Kur užmiršimo skamba juokas, Kur širdys, laimę išmėginę, Kančiom žydėti jau nemoka,— Aš Pikto demonu atskrieju Pasėti skausmą dūšioj juodą, Širdyse švilpti žalsvu vėju, Siekimus minčiai atiduoti.

’>'■

Tiktai nekviesk manęs prie stalo, Kur ašarom pražydę taurės. .. Kentėsi alpdama — be galo: Juk mano nuodėmės taip bjaurios... Tiktai neklaupk ties Pikto kryžium, Kurin prikaltos jaunos širdys.—

275

■...

Rytoj prakeiksi atsigrįžus, Kaip nuodėmėj pažintą mirtį. Mano širdy gaisrai liepsnoja. Mano širdy — rausvi pasauliai... Nedegink ašarom man kojas, Neliepk užgest raudonai saulei! — Tau mano sostuos aušros švinta Ir žemė puošias hiacintais... O taip! Sparnuotas juodas kunigaikštis Esu aš liūdno tavo miesto. — Ir tylūs sodai, tamsios aikštės Tau mano degančių akių nušviestos...

L

Eilėr. antraštė — citata iš SN eilėr. „Skausmas", išsp. „Židi­ nyje", 1927, Nr. 4. L. Skabeikos rankr. po antrašte skliauste­ liuose parašyta (Skausmo demonas — Salomėjai Neriui), po tekstu data: Kaunas, 1927 m. gegužio 11d. Šiame L. Skabeikos rink. kitas eilėr. pavadintas „Skausmu", kaip ir S. Nėries. Dar vienas eilėr., kaip ir SN rink. AR, pava­ dintas „Mariose". O eilėr. „Mariom skamba..." parašytas 1927 05 13, — aiškus SN sekimas. Nors apskritai L. Skabeikos poezijos stilius ir įvaizdžiai labai skiriasi nuo SN stiliaus. S a u s i o mė n. išėjusiame „Židinio" Nr. 1 išsp. V. Myko­ laičio-Putino str. „Kultūros gyvenimas Lietuvoje 1927 m." P. 43 rašoma: „Pagaliau iš jauniausiųjų grupės keli vardai ėmė kilti viešu­ mon ar tai atskirais leidinėliais, ar tai periodinėj spaudoj daž­ niau pasirodančiais raštais. Salomėja Neris, išleidusi rin­ kinį „Anksti rytą", buvo palankiai sutikta visų krypčių kri­ tikos". V a s a r i o 4 d. įvyko at-kų susišelpimo fondo koncertas-balius „Skalos" restorano salėje (Laisvės ai. 52). V a s a r i o 6 d. „Ryto" Nr. 30 žinutė: „Šiandien „Šatrijos" literatūros vakaras per radio. Progra­ mą atliks žymesniosios jėgos: garbės narys poetas Liudas Gi­ ra, Salomėja Neris, J. Kriaušė, V. Ramonas, I. Malinauskas ir kt." Tą pirmadienio pavakarę Kaune buvo malonus oras — keli laipsniai šilumos. Šatrijiečių radijo vakarui buvo skirta viena valanda. V a s a r i o 12 d. (18—24 vai.) Šaulių salėje įvyko studentų at-kų s-gos savybės koncertas — vakaras.

276

V a s a r i o 20 d. įvyko „Šatrijos" arbatėlė. Apie ją vasario 22 d. „Ryto“ Nr. 43 (p. 3) rašyta: „Vasario 20 d. (pirmadienį) Krikščionių demokratų klube studentų ateitininkų meno dr-ja „Šatrija11 surengė arbatėlę. Tokia arbatėlė „Šatrijai" ne pirmas kartas. Būti visiems drau­ ge prie vieno stalo ir pasipasakoti apie meno laimėjimus, o ypač apie šių dienų naujenybes — be galo gražus dalykas. Juo maloniau, kad į arbatėlę atėjo „Šatrijos“ garbės nariai ir me­ cenatai, prof. S. Šalkauskis su savo žmona, dr. V. MykolaitisPutinas, prof. J. Eretas, radio stoties direktorius Liudas Gira. Be to, „Šatrijos11 nepamiršo jos artimieji draugai ir bendramaniai < . . Sekančiai dienai visus arbatėlės dalyvius užprašė garbės pirmininkas ir didžiausias „Šatrijos“ mecenatas prof. V. My­ kolaitis-Putinas 6 vai. pas save11. V a s a r i o 21 d. 18 vai. šatrijiečiai jau buvo susirinkę pas prof. V. Mykolaitį-Putiną jo bute Ukmergės g. Šventė Užgavėnes. Galbūt apie šį pobūvį Putino sesuo Magdelena Mykolaitytė rašė: „Pokalbyje labai gyva Petronėlė Orintaitė. Salomėja Neris tylutė, bet nuo jos spinduliuote spinduliuoja nuoširdi šyp­ sena. Tada išoriškai ji man neatrodė graži — per žemo ūgio. Iš visų drąsiausiai, tikrais „padėties viešpačiais", jaučiasi prof. J. Eretas ir Vincas Ramonas. Eretas — galantiškas, gražus ir linksmas Šveicarijos kalnietis, negrynu lietuvišku akcentu tik žeria, tik žeria karštą humorą, mergaites kutenantį sąmojį. Ra­ monas— draugiškai intymus su kolegėmis, daug dėmesio ski­ ria Salomėjai. Štai salionėlio viduryje Vincas Salomėjai ir sako: — Apsikabink, Saliute, mane už kaklo, ir aš tave pakylėsiu. Saliute apsikabina, o tvirtuolis Vincas kokį kartą ją apsu­ ka ratu. Dainavo Emilija Kvedaraitė „Ne margi sakalėliai11 (cit. iš: M. M. Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas mano atsiminimuose, Londonas, 1977, p. 261—262). V a s a r i o 22 d. Pelenų diena. Dienoraštyje rašoma: „Atleisk man, kad aš buvau silpna. Jei tu manęs nebemyli, tai aš pati kalta. Aš vakar labai verkiau, nes buvo tokia nuo­ jauta, tarytum mano siela dulkėmis apnešta. Aš to negaliu pakęsti. Rašau Tau ir nebijau, kad gal juoksies iš manęs; ne­ bijau, nes Tave myliu, myliu ir nieko iš Tavęs nenoriu. Šiandie man buvo ta pati savijauta, kaip tada, važiuojant

277

automobiliu į Klaipėdą. Tada jo lūpos palietė mano veidą. Aš labai užsigavau ir tylėjau, bet buvo man be galo skaudu ir liūdna. Užgavo mane ir šiandie jisai šnekant pasakęs: ,,Aš no­ riu Tavęs". Tai mane taip užgavo, kad aš vos nepravirkau. Man tas buvo lygiai, kaip kad būtų pasakęs: „nebemyliu ta­ vęs", nors sakė myli ir bučiavo ir spaudė į save. Mano siela — apdulkėjusi. Šiandie Pelenų diena. Dulkės kū­ ną palies. O sielą nuvalysiu nuo dulkių. Siela turi būti gryna ir skaisti kaip tie kalnai, kur žydi nepasiekiama balta gėlė. Nuogi ir alkani, ir ilgesio kankinami, bet esam rojuj. Mei­ l ė — rojus. Nuodėmė — ištrėmimas. Nemainysiu savo skurdaus ir liūdno rojaus prabangiuoju ištrėmimu. Nepakeisiu karaliaus menko apsiausto paauksuotais vergo rūbais. Vakar teatre ėjo opera „Pakalnė". Tu sakei, tai Tavo gy­ venimo tragedija. Gal ir kiekvieno žmogaus. Mano toji „pa­ kalnė" vaizduojąs kaip simbolis ne vien dabar, bet ir seniau, kai tik Tave pradėjau mylėti. Jei Tu mane mylėsi, aš nieka­ dos nenusileisiu į pakalnę, ir jei Tu mane mylėsi, pasiliksi kalnuose su manim. Iš nuodėmingos pakalnės Tu pakilsi į kal­ ną Išganymo. Ne tada aš būsiu su Tavim, kai Tu, užmiršęs kalnus, pamilsi pakalnę, bet tada, kai Tu pasijusi belaisvis tremtinys, kai Tu su ašaroms kalnų ilgėsies, tada ateisiu aš — ir kopsime į kalnus. Aš būsiu laiminga, nors bedugnė praris mano žingsnius, nors kraujas sužeisto kūno žymės mano taką. Aš būsiu laiminga..." (III 271—273) K o v o 3 d. Salomėja su studijų knygute nuėjo į dekanatą, įregistravo išklausytą VII semestrą ir klausomus VIII semestro dalykus. Dekanas prof. B. Česnys pasirašė studijų knygutėje ir įspaudė atitinkamą spaudą. K o v o p r a d ž i o j e eina fotografuotis į „Modern" foto­ ateljė. Šeimininkė M. Noskova įsiūlo SN savo baltą šilkinę, su gėlėmis skarą. SN nusifotografavo dviem pozom: su skara per petį ir aplink kaklą. K o v o 11d. Krikščionių demokratų klube įvyko „Šatrijos" susirinkimas. Eilėr. skaitė S. Daila-Grigaliūnas ir P. Naujokai­ tis. I. Matusevičiūtė skaitė referatą tema Vydūno „Prabočių šešėliai". Beveik visi susirinkimo dalyviai kalbėjo diskusijose {„Rytas", 1928, kovo 12). K o v o 12 d. O. Eretienė pagimdė dukrelę, kuri vėliau bu­ vo pakrikštyta Aldonos vardu (mirė 1976 m. Bazelyje). 278

K o v o 13 d. J. Eretas Salomėjai pasakė: „Ar žinai, kad man gimė dukrelė?" Salomėja ta proga parašė eilėr. „Šiandie 13 rodo kalendoriaus lapelis" (I 366—367). K o v o 13 d. datuotas eilėr. „Čia niekas Alpių tolimųjų tau neprimena“. 3 posmas: Tik čia tos tylios mūsų „pilys" apsnigtos. Nė gyvo balso. „Baisus plėšikas" naktimis čia slapstosi, Mūs žodžio klauso. (I 367) Pilis — tai cerkvė Širvintų gatvėje, kur Eretas ir SN papras­ tai susitikdavo; plėšikas — cerkvės bokštas. Šis eilėr.— apie vieną iš susitikimų. Paskut. posmas: Prie lūpų lūpos karštai, ilgai meldžiasi — Širdys žėruoja. Balti balandžiai mums prie kojų leidžiasi, Saldžiai burkuoja. (I 368)

K o v o 14—15 d. Salomėja su gėlių puokšte aplankė O. Eretienę ligoninėje. Ta, pamačiusi Salomėją, nusisuko. K o v o 18 d. „Šatrijos" dr-ja surengė Šatrijos Raganos 50*čio minėjimą didžiojoje un-to salėje. Rašytojos biografiją papasakojo Alė Petrauskaitė, J. Grušas nagrinėjo jos kūrybos poetiškumą, Ignas Skrupskelis — kūrybos pedagoginius ir vi­ suomeninius aspektus. Alė Zalinkevičaitė paskaitė Šatrijos Ra­ ganos kūrinių ištraukų. Pati rašytoja į minėjimą neatvyko. „Minėjimo nuotaika buvo graži, rimta, salė pilnutėlė" (,,Židi­ nys", 1928, Nr. 3, p. 216). K o v o 18 d. dienoraštyje rašo: „Lieber Name, den ich niemals nenne, Den ich lautlos nur mir selbst bekenne, Manchmal tönt aui Gassen, Plätzen, Wegen Mir dein Klang aus fremden Mund entgegen. Brangiausias vardas! Kiti „Juozai" man kaip vėjas praskam­ ba. Bet Tavo... Tavo vardą tariu „Josef". Ir Palangoj ant sie­ nos „Josef" išpjausčiau. Ir mano širdy „Josef" skamba. O Jo­ sef! Kodėl tu stovi šalia kitų vardų, man šaltų ir svetimų? O Josef! Kodėl tavo ir mano vardai niekados nestovės greta, niekas jų kartu neparašys, niekas jų su pagarba neištars...

279

gal tik su panieka. Kodėl aš negaliu drąsiai ir garsiai šaukti: Josef, brangiausias mano Josef?! Jei būsiu kada Alpėse, aš drąsiai ir laisvai galėsiu šaukti: „Josef!" O kalnai tą brangųjį vardą su džiaugsmu tūkstantį kartų pakartos! Kalnų širdis jautresnė, kalnų širdis minkštes­ nė! Ko linkėti Tavo Vardo Dieną? Ko galiu linkėti, kada li­ kimas į mano linkėjimus tik nusikvatoja?! Zu des Lebens Festgetiiebe Wir zwei späte Gäste kamen.— Ist kein Platz mehr irei? * (III 273) K o v o 22 d. K. Kaveckas atėjo pas SN ir paprašė, kad iš­ verstų Marijos Konopnickos eilėr. „Bialy rože, senne rože, dobryj nocej vami" — „Baltos rožės, sapnų rožės, labanakt jums". Pagal tuos žodžius kompozitorius norėjo parašyti muziką. SN atsisakė versti — nemokanti lenkų k., bet padovanojo K. Kaveckui savo nuotrauką (su gėlėta skara aplink kaklą) su to­ kiu įrašu: J uodakiui Katinėliui, Saulės numylėtam. Kaunas, 1928.III.22 (Parašo nėra) Padovanojo ir AR egz. Nuotrauką K. Kaveckas išsaugojo, ei­ lėr. rink. su autografu dingęs. K o v o 22 d. datuotas eilėr.: Tą naktį, kai vėjas daužys langines, Kai viesulas laužys viršūnes klevų, Zinai, ties cerkve ten, palauki manęs,— Tą naktį bus mūs rendez-vous. Ir vėl pamatysiu gražiausias akis, Ir vėlei išgirsiu brangiausius žodžius, Ir vėl mudu degins šventoji ugnis — Arti, taip arti... Sutartinė širdžių. -m

' '

Tą naktį žaibai ir perkūnai dardės, O „kurmiai" šventi, įsiknisę urvuos, Mūs žingsnių neseks ir kalbų negirdės. Vieni mes gamtužės žaibinguos šarvuos. * Į g y v e n im o š v e n tė s šu rm u lį n ė v ie n o s v ie t o s la is v o s? (Vok.)

m es,

280

du

v ė ly v i

s v e č ia i,

a tė jo m e .— N ė ra

Nueisim du vienu ties ta bedugne. „Užburta pilis“ ten, baidyklė marga, Baisusis plėšikas nemiega, oi ne! Mes jam „labą naktį“ sušuksim staiga. Padangės, bedugnės sušvito žaibu, Supurtino žemę perkūnas aistriai — Pasilgusios lūpos!.. Pavirtom stabu... Ir sielos žėruoja rausvais žiburiais! (I 368) K o v o m ė n. „Naujosios vaidilutės" Nr. 3 (p. 66) išsp. eilėr. „Naktis pajūry“. Parašas — Bešuolė. Pasak J. Laurinavičiūtės, tuometinės NV redaktorės, šis ei­ lėn— tai išvykos į Palangą 1925 m. birželio mėn. prisiminimas. K o v o mė n . „Židinio“ Nr. 3 (p. 172) išsp. H. Loitholdo ei­ lėn „Kaip viesulas švilpdamas per dykumas lekia" ir „Dukre­ lei" vertimai. Parašas — Vertė Salomėja Neris. K o v o 31 d. datuotas „Pavasario" Nr. 6, kuriame išsp. A. Achmatovos eilėr. „Palydėk, palydėk mane, vėjau!" (Be ant­ raštės.) Po eilėr.: Išvertė S. Neris. K o v o mė n. išėjo „Ateities" Nr. 2—3. P. 157 įdėta tokia žinutė: „Šatrija“ surengė radio literatūros vakarą. Dalyvavo L. Gira, S. Neris, J. Grušas, V. Ramonas, I. Malinauskas. Visi „Atei­ ties" bendradarbiai. K o v o 31d. dienoraštyje rašo: „Gewalt ist iär den Schwachen jederzeit ein Riese. Es gibt noch Riesen, doch keine Ritter gibt es mehr. Netiesą pasakė Schilleris! Yra riterių! Tu — riteris! Tu — rite­ ris prieš baisiausius milžinus. O riteri, o mano riteri, tiek daug iš Tavęs aš nelaukiau! Aš tavo šventa?! Tu nesuklydai? Jei nesu, tai būsiu! Būsiu šventa, nors visas pasaulis mane pra­ keiks! Aš vėl laiminga, aš vėl į savo kelią sugrįžau. Aš — ka­ ralienė; visas pasaulis po mano kojų. Kas man jūsų kumštys, kas man jūsų žodžiai, kas man jūsų prakeikimas! Sakalo akys persmeigia žemę — viršūnes ir bedugnes matuoja! Erelio šir­ dis plaka viso pasaulio jausmais! Aš galiu būti arba šventa, arba prakeiktoji. Auksinio vidurio aš nemoku laikytis. Aš ga-

Jiu arba nukristi į prapulties dugną, arba pasiekti aukščiau­ sią viršūnę. O mano riteri! Mes pasižadėjom viens kitam. Mes kopsime kartu, sujungtomis mūsų dvasios jėgomis, kopsim į aukščiausius kalnus. Mes dviese, dviese būsim baltoj viršū­ nėj. Veltui tada grasins sugniaužtos kumštys iš pakalnės! Už Tavo lango ankstyvas pavasaris. Nemunas ir Neris. Ne­ muno ir Neries vandenys sukilo. Sukilo, ir niekas jų nenumal­ šins. Aistringai veržiasi iš savo ledinių pančių. Skuba viens kito glėbin. Džiaugsmingai viens kitą apkabina, susijungia ir plaukia kartu į amžinas mėlynas jūras!" (III 214) B a l a n d ž i o 8 d. datuotas K. Kavecko laiškas, kurį Salo­ mėja gavo balandžio 9 ar 10 d. Laiške rašoma: „Švelnioji Mergužei! Prižadėjau Jums parašyti laišką ir tame laiške ką tai nepa­ prasto pasakyti. Bet... deja, iš didelio debesio mažas lietus. . . . Aš seniai norėjau Jumis arčiau pažinti (dėl ko, tai nei aš pats nežinau, galbūt, kad tiek daug saulės Jūsų I-me eilė­ raščių rinkiny, todėl norėjau ir pačią „Saulę" pažinti). . . . Ir štai likimas mudu suveda universitete (į kurį aš tik per apsirikimą užklystu). Pirmoji buvo ta vasara. Vasara prie jūros... Paskui buvo antroji... Alpėse. Ir ateis trečioji... Kur?— Kur nuves mane trečioji vasara? (III 302) K o v o 7 d. dienoraštyje rašo: „Jaunyste! Jaunyste! Tu vėtra! Tu pašėlus. Tu pasiutus! Tu velniūkštis! Tu viena, vienintelė. Ir tokia trumpa — akimirks­ nis, žaibas.

Aš esu dabar mokytoja. Taip norėjo kažkoks tironas, ir aš turiu būti. Ir kasdien jausti, kaip tie vaikai, tie besočiai šaka­ 333

lai, tie plėšrūs paukščiai, plėšo mano sielą, ryja mano gyvybę lašas po lašo. Ir jausti, kaip tirpsta energija, kaip tirpsta gy­ vybė. Ar gali būti kitaip? Aš esu auka. Aš esu pasmerkta su­ draskymui. O kur tai, ką man žadėjo? O apgavikai, apgavi­ kai! Kitaip būti negali. Turėčiau būti motina, naujas gyvybes užžiebti, naujas švie­ sas bedugnėj pasaulio tamsybėj. Atiduoti visa ir net patį ap­ gaulingą pažadą kitiems ir užgesti, kaip gęsta žvakė, sudegusi žvakė. Ir užgesti tada, kada dar gyveni. Ir numirti, ir vaikščioti kaip gyvas lavonas po žemę. Ne, ne, ne! Niekados! Imkit vis­ ką iš manęs! Imkit mano visas jėgas, bet neišsemkit visos ma­ no gyvybės, neišsemkit mano jaunystės lig dugno. Jos kibirkš­ tėlė ir tada many spindės, kai be lašo kraujo ir bejėgė par­ kristų ant purvinos žemės!" (III 303—305) K o v o 8 d. gauna iš Kauno S. Treigio —„Šatrijos" d-jos pirmininko— atviruką: SN kviečiama dalyvauti „Šatrijos" lite­ ratūros vakare, kuris įvyktų kovo 17 d. Dotnuvoje ŽŪA. K o v o 9 d. „Lietuvos žinių" Nr. 56 atkarpoje (p. 2—3) išsp. Butkų Juzės str. „18 palaimintųjų". Pirmas dešimtmetis (18 poe­ tų). Kaunas, 1929). Tai labai negatyvi antologijos recenzija. Apie SN joje rašoma: „Salomėja Neris. Nėra reikalo apie ją rašyti. Ji tik gyveni­ mą „tručija". Ji prašosi: Sudeginkit mane, kaip raganą (p. 143). /Pastaba/ Už ką? Kodėl? Netgi inkvizitoriai be jokios prie­ žasties nedegino. Tai kažkoks nesuprantamas užsispyrimas, ga­ lįs pakenkti... ištekėti. Arba: Be bažnyčios, be altoriaus, Be sumainymo žiedų. .. Atsiprašom! Geros katalikės taip nedaro. Ką gi Jakštas pa­ sakys? Ir dar giriasi: Gyvenimas mano — vėjas palaidas! (p. 139). Arba: O Dieve! Siųski mirtį. .. siųsk tūkstantį mirčių! . . .likau aš be širdies... Na, žinoma, tokį sutvėrimą tiesiog žibt ant laužo! Juk vis vien taip besiblaškydamas žmogus turi sprandą nutrūkt. Bet Salomėja Neris dainuoja:

334

Myliu aš tave, gaivalingas pasauli! Nors gal kaip žvėris tu mane sudraskysi! •— Bet mano daina — spinduliuojanti saulė Vis degs ir liepsnos — nepavysi! (p. 139). Jei ta jos daina būtų tikras žemės žodis, tai labai prašom! O dabar žvalgosi, kur gervės skrenda". K o v o 10 d. gavo E. Vilčinskaitės laišką ir tuojau pat para­ šė jai atsakymą: „Brangioji Hele! Parėjau šiandie iš bažnyčios ir radau Tavo laišką. Vienu at­ veju jis malonus, bet kitu labai skaudus. Skauda man širdį, kad Tu sergi, kad Tau kentėti reikia. Kodėl aš dabar negaliu būti pas Tave? Tau būtų geriau, tiesa? < . . .> Tavo laiškas, iš kitos pusės, mano lygsvarą suardė. Man vėl širdis smarkiai plaka. Toji viltis, prakeiktoji viltis! Pora žodžių, ir visi nusistatymai griūva. Tu rašai, kad jis rūpinasi, kad jis klausia apie mane. O aš maniau, kad pamiršo. Juk jis visa kuo aprūpintas ir nie­ ko nereikalingas, ir visai patenkintas. Taip sakė pats, ir man buvo skaudu klausyti ir sunku tikėti. Jis norėjo tik, kad aš nusiraminčiau, kad man nereiktų veltui kentėti. Man buvo sunku, man buvo sunku, bet aš turėjau su tuo sutikti, kad ne­ likčiau kaip Donkichotas kovojanti su vėjo malūnais. Pagaliau aš atsidusau laisvai... Tai nereiškia, kad aš nustojau tikėti ta Didžiąja Meile, kuri yra galingesnė už žmogų ir už visą pasaulį. Aš nenustojau ja tikėti ir niekados nenustosiu ir nie­ kados neįtikėsiu Sopenhaueriui ir panašiems į jį, kurių dabar tenka prisiskaityti. Nežinau, gal toji Meilė ne visiems taip suprantama, ne visų turima. Tai yra pati jaunystė, tai yra pati gyvybė. Džiaugsmas, išganymas!—„Lied an die Freude“— De­ vintoji Bethoveno simfonija! — Pagaliau aš nugalėjau savo aistrą. Ir liko tik Meilė. Toji meilė, kuri žmogų daro dievišku, neskirdama nei vyro, nei moters". (III 370—372) Laiško rankr., atrodo, ne visai baigtas. K o v o 14 ar 15 d. Salomėja parašė E. Vilčinskaitei atvi­ ruką; prašė šią paskaityti jos kūrinių Dotnuvoje, o jei nega­ lėtų, apie tai pranešti I. Malinauskui. Atvirukas neišliko. K o v o 17 ar 18 d. E. Vilčinskaitė parašo atsakymą į Salo­ mėjos atviruką be datos. K o v o 18 ar 19 d. Salomėja gavo E. Vilčinskaitės atviruką, kuriame skaitė: 335

„Saliu! Kiaulystę tau padariau, nes nei pati neskaičiau, nei Mali­ nauskui neparašiau. Mat norėjau skaityti, bet užmiršau tą die­ ną. .. Atsiminiau apie tą „Šatrijos" vakarą tik tada, kai per­ skaičiau tavo atvirutę, bet jau buvo vėlu. Atvažiuok. Aš būsiu laisva jau ketvirtadienį iki antros Ve­ lykų dienos. Ateisiu pasitikti į autobusų stotį. Helė". (MBR 243 15) K o v o a n t r ą p u s ę išėjusios „Ateities" Nr. 2—3 (p. 65) išsp. SN eilėr. „Vilko svajonės". K o v o 22 d. E. Vilčinskaitė siunčia iš Kauno į Lazdijus atvi­ ruką. Ko v o 23 d. SN gavo E. Vilčinskaitės atviruką: „Saliu! Laukiu. Vanda sekmadienį išeis į traukinį tavęs susitikti. Pati būsiu pamokose. Labai džiaugiuosi, kad atvažiuoji. Helė". (MBR 243 3) K o v o 24 d. prasidėjo Velykų atostogos, ir Salomėja išva­ žiavo iš Lazdijų į Kauną. Tikriausiai visas atostogas — dvi sa- . vaites Kaune pas E. Vilčinskaitę ji negyveno. Kur likusį atos­ togų laiką leido, nežinia. Gal buvo nuvažiavusi į Kiršus. Kaune Salomėja mėgino sužinoti, ar negautų stipendijos iš Katalikų mokslo akademijos išvažiuoti į užsienį. Taip pat pra­ šė E. Vilčinskaitę, kad surastų jai kokį nors padėvėtą dvi­ ratį. B a l a n d ž i o 6 d. E. Vilčinskaitė rašo Salomėjai laiškutį iš Kaimo; į Lazdijus. B a l a n d ž i o 7 d grįžo po atostogų į Lazdijus. Rado du E. Vilčinskaitės atvirukus. Viename (MBR 243 16), be datos, rašo, kad suradusi du dviračius: vieną seną, kitą naujesnį už 200 litų. Kitame rašo (MBR 243 15), kad gauti stipendiją iš Akademijos maža vilties. Pataria važiuoti į Vieną. Dviratį pa­ siuntusi— už 200 litų. „Linkėjimai nuo Jo". B a l a n d ž i o 8 d. prasidėjo pamokos g-joje po Velykų atostogų. Salomėja gavo dviratį. B a l a n d ž i o p r a d ž i o j e , gal 4 ar 5 d., parašė laišką kun. Antanui Šilingui į Suvalkų Kalvariją. Jis laišką gavęs sekma­ dienį, balandžio 7 d. Salomėja rašė, kad rengiasi, galbūt su J. Ičkauskaite, jį aplankyti Suvalkų Kalvarijoje. Laiškas ne­ išliko. B a l a n d ž i o 11d. Salomėjai į Lazdijus rašo E. Vilčinskaitė

336

iš Kauno atviruką ir kun. A. Šilingas —■laišką iš Suv. Kalva­ rijos. B a l a n d ž i o 12 d. gavo E. Vilčinskaitės atviruką: „Brangi Sale, Užmiršai Ibseną, ir aš tau nusiunčiau paštu. Šventės už dviejų savaičių. Nuvažiuosiu į Lazdijus. Buvau pas Bronę ir kalbėjau apie tave ir B. Helė". (MBR 243 4) B a l a n d ž i o 12 ari 13 d. gavo A. Šilingo laišką iš Suv. Kal­ varijos: „Gavau, žinai, tavo rašytą gromatėlę. < . . .> Sekmadienį ra­ dau gromatėlę grįžęs iš Kazlų Rūdos. Maniau aplankyti Lazdijuose, bet nežinojau tikslaus adreso. Bet laukiu Jūsų. Šeštadienį galit atvažiuoti, o sekmadienį grįžti. Gal važiuosi į Romą? ■ Parašyk, kaip gyvenas Dzūkijos stolyčioje. Kun. Antanas Šilingas (parašas) Parašyk savo gyvenamą antrašą". (MBR 231) Ar ji važiavo į Suv. Kalvariją balandžio 13—14 d., kaip bu­ vo kviesta, nežinia. B a l a n d ž i o 21 ar 22 d. Vilčinskaitė rašo Salomėjai laišką. B a l a n d ž i o 23 d. datuotas Prano Meškausko kn. „Rašo­ mosios kalbos vadovėlis" III d. toks įrašas: „Sėkmingai mūsų poetei ir gerbiamajai kolegei p. Salomėjai Bačinskaitei Neriui. Autorius. Šiauliai, mokyt, semin. 1929.1V. 23". B a l a n d ž i o 23 d. „Ryto" Nr. 91 (p. 3) kronikoje išsp. skel­ bimas: „Literatūros vakaras Dotnuvoje. Meno draugija „Šatrija" sek­ madienį, balandžio mėn. 28 d., Dotnuvoj, Akademijos rūmuose, daro literatūros vakarą. Programoj dalyvauja Salomėja Neris, Gražina Tulauskaitė, Stasys Daila, Aleksys Dičpetris, Petras Kapsainis, Ignas Malinauskas, Juozas Paukštelis, Vincas Ramo­ nas ir Antanas Vaičiulaitis". B a l a n d ž i o 23 ar 24 d. gavo E. Vilčinskaitės laišką: „Saliuniu, šiandien aš išvažiuoju į Rietavą 3—4 d. Sekmadienį Dotnuvoje vakaras, ir mane kviečia deklamuoti. Gal ir tu atvažiuotum į Kauną šeštadienį, tai kartu važiuotume sekmadienį į Dotnuvą. Jeigu ir neatvažiuosi, aš būsiu pas tave pirmadienį 29 balandžio". (MBR 231) B a l a n d ž i o 24 d. „Ryto" Nr. 92 (p. 3) kronikoje praneša­ ma, kad J. Tysliava grįžo į Kauną. Skyrelyje „Naujos knygos" (p. 4) pranešama, kad vakar iš­ 22. V . A lekna

337

ėjo „Ateities" Nr. 4. Turinyje, be kitų, SN eilėr.: „Šalti keliai, balti keliai". Parašas— Salomėja Neris. B a l a n d ž i o 25 ar 26 d. gavo banderolę — P. Meškausko knygelę su įrašu. B a l a n d ž i o 27 d. „Ryto“ Nr. 95 kronikoje (p. 5) rašoma: „.. .2emės ūkio akademijos Stud. ateitininkų korporacija sek­ madienį, balandžio 28 d., Akademijos rūmuose rengia didelį literatūros vakarą. Programoje dalyvauja meno dr-jos „Šatri­ jos" literatai, kurie skaitys savo naujausius kūrinius tokia pro­ grama: Salomėja Neris: eilėraščiai; Petronėlė Orintaitė: Senoji Marcijonė; Gražina Tulauskaitė: a) Nelaukta, b) Rudenį, c) Gel­ toni žiedai; Stasys Daila: a) Rendez-vous su 22 vasara, b) Mo­ teriško laiškas vienam tipui, c) Kas buvo svirne; Aleksys Dičpetris: a) Šile, b) „Iš Snaigių simfonijos", c) Kryžkelėj; Petras Kapsainis: Iš knygos „Rytmečio stilistika"— eilėraščiai; Ignas Malinauskas: a) Alytaus šv. Jono kermošius, b) Mano myli­ moji; Vincas Ramonas: a) Kapitonas Boruta ir Antanas Vai­ čiulaitis: Ant tvoros pasistojus. Pradžia 19 vai." B a l a n d ž i o 27 d. po pamokų ar 28 d. rytą išvažiavo į Kauną ir apsistojo pas E. Vilčinskaitę. B a l a n d ž i o 28 d. SN drauge su „Šatrijos" literatais nu­ vyko į Dotnuvą, kur lit. vakare skaitė keletą eilėr., po vakaro dalyvavo šokiuose ir vaišėse. Naktį grįžo į Kauną, o balan­ džio 29 d. į Lazdijus. B a l a n d ž i o 30 d. „Ryto" Nr. 97 (p. 2) išsp. str. „Šatrija" ir Dotnuva". Jame aptariama lit. vakare dalyvavusių autorių kūryba. Be kita ko, rašoma: „Literatūros vakare kūrinius skai­ tė tokia tvarka: Gražina Tulauskaitė, Al. Dičpetris, Vincas Ra­ monas, Stasys Daila, Salomėja Neris, Antanas Vaičiulaitis, Pet­ ras Kapsainis, Juozas Paukštelis, Ignas Malinauskas.

Iš viso Gražina Tulauskaitė pergyvena laikotarpį, stipresnį už S. Neries „Anksti rytą", bet silpnesnį už jos dabartinius kū­ rinius. Tik tai dar nereiškia, kad ji būtinai seka S. Nerim, nors dalinio panašumo yra. Ypač sveikintina, kad šiuo laiku, kada mūsų rašytojos pirštais suskaitomos ir tai sunykusios,— šios dvi poetės nori atstovauti mūsų estetinei poezijai. O tai svarbu (romantikams ir 4 vėjams nutilus) dabartinėj iškrikusioj, be kelio, įvairių -istų vadovaujamoj mūsų literatūroj.

Salomėja Neris. Daugelis ją pažįsta iš rinkinio „Anksti ry­ tą" kaip jauną, mylinčią, švelnią poetę. Ten ji parodė lengvą 338

formą ir savišką stilių, kuriuo dabar ne vienas paseka. Tuo stiliumi tik gal kai kas per jaunai pasakyta. Šiandien išgirdom nebe tokią: surimtėjusią, gal nebe taip jaunatve bedžiūgaujan­ čių. Tokia pat lyrikė, jausminga, bet eilėraščių forma sunkes­ n ė — užtat turiningesnė. Jos padarytas L. Andrejevo „Anate­ mos" vertimas tiesiog artistiškas. Sal. Neris bando vietomis modernišką stilių, bet nedrįsta pasisakyti per smarkiai, per moderniškai, kas iš tiesų moteriai, o ypač estetikei, kokia pa­ silieka Neris,— gal ir pakenktų.

< . .> .

Klausiusiems paliko įspūdžio Malinausko puikus skaitymas ir Sal. Neries eilėraščių deklamavimas. Kiti skaitė silpniau". B a l a n d ž i o 30 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis. SN dalyvavo. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 4 (p. 303) išsp. G. Kelerio „Kalnų pavasaris". Vertė S. Neris. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e išėjusiame „Kultūros" Nr. 4 (p. 213—218) A. Ragaila (=Bronys Raila) recenzuoja „Pirmą dešimtmetį" ir rašo: „Iš 18 likusieji 10 poetų yra verti, kad ties kiekvienu iš jų trumpai apsistotume. Dėlei kai kurių dvasinių savumų ir for­ mos bendrumo galima būtų keletą iš jų sugrupuoti. Pirmiausia — Salomėja Neris ir Kazys Inčiūra. Jeigu žiūrėt į visa tai, ką jie lig šiol yra parašę, tai jų literatūriniam dar­ bui galima duoti n a i v i o j o r o m a n t i z m o vardas. Sep­ tynioliktame amžiuje Vak. Europoje, o mūsų pavėlavusio gy­ venimo devynioliktame amžiuje ši poezija būtų turėjusi pagrin­ do gyvenimo sąlygose ir poetinių formų evoliucijos viename iš chronologinių momentų. Bet jeigu š i a n d i e n S. Neris dai­ nuoja: Sugrįžtu i tave, mano mūza baltoji! Sugrįžtu. .. {p. 144) arba Kaziui Inčiūrai tėviškės duona: Mena bitelių dūzgimą, rūtą ir mėtą, ir medų — kiek kartų siela čia rimo, kiek kartų rimti dar žada (p. 96),— tai šiam romantizmui drąsiai galima duoti naiviojo arba net naiviojo archainio romantizmo vardą. Ir jeigu nebūtų šių kū­ rėjų poezijoj daugiau žymus gilesnis gyvenimo pajautimas ir kiek aukštesnė literatūrinė kultūra,— ramia širdžia galėtume

339

juos priskirti prie anksčiau minėtos visai nenusisekusių „poetų" plejados" (p. 215). B a l a n d ž i o mė n . išėjusios „Naujosios Vaidilutės" Nr. 3—4 ketvirtame viršelio psl. skelbiamas „Ateities" 1929 m. Nr. 2—3 turinys ir pirmoji įrašyta Salomėja Neris: „Vilko svajonės". G e g u ž ė s 3 ir 4 d. „Ryto" Nr. 99 ir 100 ilgiausioje atkar­ poje išsp. S. Santvaro str. „Dėl „Pirmojo dešimtmečio" poetų" (Laiškas Butkų Juzei). Atsakymas į jo str. „18 palaimintųjų" („Lietuvos žinios", Nr. 56 ir 57). St. Santvaras šiame ilgame str. rašo: „Toks pat sprendimas ištinka ir talentingąją Sal. Nerį. Ji, girdi, gyvenimą „tručija"? Kuo „tručija"? Ar tais plataus už­ simojimo eilėraščiais, kuriuos ji davė „P. Dešimtmečiui"? O gal tuo, kad ji „gera katalikė“ („Liet. žinių“ terminas)? Bet dėl tokio jos vertinimo Sal. Neriai nusiminti nereikia. Kad ji nešioja ateitininkės kepuraitę ir kad už tai ją niekina kairysis liogeris — nuostolis jos poezijai menkas. Svarbu, kad tuo tarpu Sal. Neris yra tikra menininkė ir kad jokio inter­ nacionalo keliu, kaip rašytoja, tuo tarpu ji dar nėra nuėjusi. Mums, jauniems rašytojams, iš mūsų šeimos narių to tik ir pa­ geidautina". G e g u ž ė s 12 ar 13 d. SN rašo laišką iš Lazdijų I. Skrupskeliui į Kauną, kuriame klausinėja apie Vienos vokiečių k. kursus. Laiškas neišliko. G e g u ž ė s 15 d. datuotas I. Skrupskelio laiškas. G e g u ž ė s 16 ar 17 d. gautas I. Skrupskelio laiškas: „Laiškutį gavau. Skubu atsakyti. Vokiečių kalbos kursai Vie­ noje tęsiasi ištisus metus. Pilnas kursas nuo VII.l—IX.20. Bet liudymą galima gauti išklausius du mėn. ir išlaikius du egza­ minus. Trys grupės. Už visą kursą 90 šilingų (135 litų) per mė­ nesį. Jau buvai Berlyne. Vienoj kursai visiems patinka. Naudos nedaug. Kreiptis į Trojaną. Apie gyvenimą painformuos Gr. Va­ lančius, Floriany 12/18, Wien VIII. Petrušaičio sveikata pablogėjo, ir šiandien, prisiskolinęs pi­ nigų, išsiunčiau Viljamą jį parvežti. Pats nedrįsta važiuoti. Dė­ kui už paramą. Ignas Skrupskelis (parašas)” (MBR 227 2) G e g u ž ė s 19—20 d. Sekminės. „Salomėja ypač mylėjo gamtą. Jau pirmųjų metų pavasarį įsitaisėme dviračius ir popiečiais išvažiuodavome į Lazdijų apy­

340

linkės. Pavažiavusios toliau, susėsdavome gražioje vietoje ir kiekviena dirbdavome savo darbą; skaitydavome, rašydavome arba megzdavome ir siuvinėdavome. Nors Salomėja vengė žmonių, bet vienuma ją taip pat slėgė, net gąsdino. < . . . > Salomėja buvo ypatingai jautri, nerviškai baili. < . . .> Tas jos perdėtas jautrumas neretai erzindavo aplinkinius. < . . .> Ji niekad neprisipažindavo bijanti, o aš, bijodama ją pažeminti, neklausinėdavau..." (J. Ičkauskaitė-Vosylienė // LK 4 101— 102) G e g u ž ė s 20 d. Salomėja ir J. Ičkauskaitė dviračiais išva­ žiavo iš Lazdijų į Metelius ir, jų nepasiekusios, apsistojo prie Dusios ežero Kryžiuose, kur tą dieną buvo garsūs Dzūkijoje atlaidai. „.. .patekome į Kryžius—„stebuklingą" vietą prie Dusios eže­ ro, kur per Sekmines suplaukdavo žmonės iš visos Dzūkijos, kaip į Alvitą per šv. Oną. Sekminės, žinoma, mudviem nerūpė­ jo. Pasidairę apie koplyčią, patraukėme tiesiai į paežerę, sura­ dome gražią nuošalią vietelę, braidėme po vandenį, ilsėjomės. Nė nepastebėjome, kaip po pamaldų ėmė rinktis žmonės. Sa­ lomėja, pamačiusi savo mokinius, susirūpino; — Ką mudvi padarėm! Pamaldų metas, o mes — basos!"— prisimena J. Ičkauskaitė (LK 4 100). G e g u ž ė s 21 ar 22 d. rašo laišką į Kauną kun. M. Gyliui, „Mūsų laikraščio" redaktoriui. Drauge siunčia laikr. išverstą iš svetimos k. apsakymą ar novelę. Laiškas neišliko. Nežinia, ką siuntė, gal H. Federerio ištrauką „Už ausų imti", išverstą dar 1928 m. pabaigoje? G e g u ž ė s 22 ar 23 d. rašo laišką A. Bandžai į Sintautų vis., Gaisrių k. Laiškas neišliko. G e g u ž ė s 25 d. datuotas A. Bandžos laiškas SN. G e g u ž ė s 26 d. datuotas M. Gylio laiškas SN. G e g u ž ė s 27 d. gautas A. Bandžos laiškas, kuriame, be kita ko, rašoma: ,,.. .atskridai pas mane... Klausei, ką aš veikiu. Daug fizinio darbo, bet dvasia nepavargsta — rašau novelę. Sakei—„Anksti ryte" yra daug juodų minčių, o man rodos — ne. Visa tavo poezija žavi ir neša sielą kažkur toli... Laukiu Tavo poezijos ir žodžio..." (MBR 154 3) G e g u ž ė s 28 d. „Ryto" Nr. 117 išsp. žinutė:

341

„Šatrijos" menininkų šventė Dabar pat 3 nauji nariai davė garbės pasižadėjimus ir šie, baigę universitetą, pakelti vyresniais nariais: Al. Petrauskaitė, Salomėja Bačinskaitė, Kazys Akelis, Vincas Ramanauskas, Ig­ nas Malinauskas ir M. Kvedaraitė". G e g u ž ė s 28 d. gavo kun. M. Gylio laišką: „Kaunas, 29.V.26 d. Gerute! Po taip ilgo nepasirodymo ir tylėjimo maniau, kad mane jau visai užmiršai: nudžiugau sužinojęs, kad ne. Laišku nieko ypatingo neparašysiu, nes, manau, kad būdama Kaune, nepatingėsi užeiti pas mane, taigi galėsime plačiau apie visa pakalbėti. Sakaisi vasarą norinti pasivažinėti, taigi gal geriausia yra proga dalyvauti ekskursijoje į Romą; juk čia daug gali visko pamatyti ir sąlygos visai patogios: dar gali užsirašyti. Apie tą kelionę, manau, skaitei „M. L." („Mūsų laikraštyje"). Nors pats nevažiuoju, bet tai ekskursijai pilnai pritariu. Tamstos vertimu vargiai „M. L." pasinaudosime; jis, tiesa, gražus ir geras, bet labai miestiškas ir subtilus. Parašyki „M. L.“ tokių dalykų, kurie kiekvieno, o ypač kaimiečio, nes jų dau­ giausia „M. L." skaito, širdį patrauktų, tada maloniai Tamstai padėkosime ir spausdinsime. Laukiame! Kadangi šiemet jokių ekskursijų nemanau daryti, tai manimi gali nesirūpinti, o tik žiūrėk, kad pati kelpinigių ištektumei. Vėliau pažiūrėsime. Šiaip jau Kauno gyvenime maža kas naujo. Jau atvažiavo p. Grinius ir birželio pradžioje laikys doktorato egzaminus. Jei panorėtumei jo disertacijai oponuoti, tai prašom į Kauną. Viso geriausio gerajam vaikučiui linkėdamas M. Gylys (parašas) Vakar buvo „Šatrijos" vakaruškos, tik, gaila, negalėjau da­ lyvauti". (MMB 167 3) G e g u ž ė s mė n . datuotame „Jaunimo" Nr. 9 (p. 134) išsp. eilėr.: JUODŲJŲ SVAJONIŲ DUKRAI Kai tūkstančiai pavasarių širdin nugrimzta Ir lūpos dega gintaro liepsna,— Vėl saulei ir gyvenimui atgimsta Širdis jauna jauna.

342

Tik tavo akys žydi žvilgančiais karoliais. Šiąnakt jos tako iaimėn nenušvies... Ir gaudžia brėkštančių svajonių toliais Daina — lyg pranašas mirties. .. O marios tau baltų lelijų džiaugsmu žydi. Jų akys tyliai neužges... Tad kam gyvenimą skausmingai lydi Į juodą buitį — į bangas? .. Nejaugi skausmas gelmės šėlstančiam šėtonai Jaunystės žiedą atiduos? Nejau užges vilties aušra raudona Pavasarių melsvų akių sapnuos? .. O, ne! Kai tūkstančiai pavasarių širdin nugrimzta Ir lūpos dega gintaro liepsna,— Vėl saulei ir gyvenimui atgimsta Širdis jauna jauna. Parašas — L. Sa [L. Skabeikaj. Nedatuotame rankr. po antraš­ te parašyta: Salomėjai Neriui, bet žurnale dedikacijos nėra. SN vardas „Jaunimo" 1927—1931 m. numeriuose niekur nepa­ minėtas, nors apie kitus jaunus poetus, daugiausia vadinamuo­ sius kairiuosius, šis tas rašoma. Ir apskritai visa vadinamoji kairioji lietuvių spauda ligi šiol neminėjo „Anksti rytą" rink., o jeigu kas, rašydamas apie lite­ ratūrą, ir paminėjo SN, kaip Butkų Juzė, tai tik neigiamai. G e g u ž ė s mė n . datuotame latvių žurnale „Trauksme“ (1929, Nr. 5) E. Skujeniekas str. „Jaunaka lietuvju rakstnieclba" („Naujoji lietuvių literatūra") rašo: „Apie „Židinį" susibūrė katalikiškos pakraipos poetai St. Santvaras, S. Neris, K. Inčiūra, J. Graičiūnas. Su modernizmu jie neturi nieko bendra, nes jie visi — nepataisomi romantikai". (Medžiagos E. Skujeniekui pateikė J. Šimkus ir Vyt. Montvila.) G e g u ž ė s p a b a i g o j e parašė laišką dr. Trojanui į Vie­ ną, klausdama apie vokiečių kalbos kursus svetimšaliams (III 372). Laiškas rašytas vokiškai. G e g u ž ė s p a b a i g o j e ar b i r ž e l i o p r a d ž i o j e buvo g-jos gegužinė Papečiuose. „Išaušo pavasaris. Ir mokiniai, ir mokytojai jautėmės išvargę. Įgriso žieminiai drabužiai, vilnonės uniformos. Ir kiek buvo džiaugsmo, kai išgirdome:

343

— Ryt ateikite, kaip kas norite, apsirengę. Suruošime gegu­ žinę. Eisime į Papečius. Einame visa mokykla: mokiniai ir mokytojai. Išėję už miesto, artėdami prie kryžkelių, pasivijome S. Nėrį. Ji apsirengusi pavasarine margo šilko suknute, susirišusi čigoniška skarele, vedasi naują blizgantį dviratį. Pagaliau pasiekėme ir Papečių mišką. Čia šokome, dainavome, žaidėme. Grojo mokyklos dūdų orkestras. Direktorius, norėdamas pašposauti, vienam išdyku­ siam mokiniui paliepė išvesti S. Nėrį šokti (pažadėjo jam kilo­ gramą saldainių). Mokinys pakvietė S. Nėrį, ir ji sutiko. Mes labai stebėjomės, kad mokytoja su mokiniu šoka. Mums, mer­ gaitėms, atrodė, jog poetė tuo norėjo parodyti, kad šokiuose visi lygūs". (I. Lapinskaitė-Burdulienė // LK 4 92) Papečiuose ypač gražu prie Epidėmių tvenkinių, kurių buvo net 42. Jų savininkas vokietis. Su jo vaikais Gertrūda ir Karo­ liu SN kalbėjosi vokiškai. Su Karoliu net šoko. Paskui susėdo į valtį J. Starkus, SN, keletas mokinių pasiirs­ tyti. Valtį kiti mokiniai smarkiai pastūmė nuo kranto, ji ap­ virto, ir visi išsimaudė. Bet SN, visa šlapia, tik juokėsi. B i r ž e l i o 10 d. įrašė atsakymus į registracijos lapelio klau­ simus. Klausimai surašyti kitu braižu, atsakymai Salomėjos. Apačioje J. Starkaus prirašyta: „Pilnai tinka užimamai vietai. Savo dalyką žino. Praktikoje parodė gerą pažangą" (MBR 18). Tą pačią dieną dir. J. Starkus parašė mokyt. S. Bačinskaitės atestaciją: I.

1. Ar pakankamai moka savo dėstomąjį dalyką? 2. Ar sugeba suįdominti klasę ir palaikyti draus­ mę klasėje? 3. Ar parodo savo peda­ goginį nusistatymą Ta­ rybos posėdžiuose? 4. Ar skaito pedagoginę literatūrą? 5. Ar myli vaikus ir mo­ kyklos darbą? 6. Ar rūpinasi mokinių lavinimu ir auklėjimu?I.

II. 7. Ar darbštus tvarkingas, stropus?

3 44

Pilnai pakankamai. Taip, sugeba suįdominti kla­ sę ir palaikyti drausmę kla­ sėje. Pradžioje praktikos menkiau sekėsi orientuotis, dabar dau­ giau aktyvumo parodo. Kiek žinau — skaito. Vaikus myli, mokyklos darbą dirbti įprato ir myli. Mokinių lavinimu rūpinasi gana gerai, auklėjimui gi ga­ lėjo daugiau darbo skirti. Darbšti, tvarkinga, stropi.

III. 8. Ar turi fizinių trūkumų ar kokių nors neigiamų palinkimų, kliudančių mokytojo pareigas eiti? IV. 9. Ar dirba už mokyk­ los sienų pedagogini ar bendrai visuomeninį darbą? 10. Ar tarnauja kitoje mo­ kykloje, arba turi pa­ šalinį darbą? V. 11. Kuriomis svetimomis kalbomis gali kalbėti?

Trūkumų minimų neturi.

Turėjo pamokas vokiečių kalbos suaugusių kursuose. Visuomeninio darbo nedirba, jei neminėsime rašomų eilių. Pseudonimas jos — Salomej a Neris. Ji poetė. Netarnauja, pašalinio darbo neturi. Rusų ir vokiečių.

K. J. Starkus Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktorius (MBR 19) B i r ž e l i o 11 d. išėjusiame „Židinio" Nr. 5—6 (p. 403) išsp. K. F. Mejerio (Meyer) eilėr. „Ir viskas — tik juokai". Išvertė S. Neris. B i r ž e l i o 13 d. „Ryto" Nr. 130 naujų knygų skyrelyje (p. 4) pranešama, kad išėjo „Židinio" Nr. 5—6. Turiny-— K. F. Mejerio eilėr. „Ir viskas — tik juokai". Išvertė S. Neris. B i r ž e l i o 14 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Svarstyta 1928— 1929 m. m. pažangumo, elgesio duomenys. SN dalyvavo. B i r ž e l i o 15 d. — paskutinė m. m. diena. Pamokų jau ne­ buvo. Auklėtojai išdalijo savo klasių mokiniams dienynus. Ta proga SN nusifotografavo su savo auklėtiniais šeštokais. B i r ž e l i o 16 d. įvyko mokyt, ekskursija po Dzūkiją. Ap­ lankyta Merkinė, Liškiava... Važiavo autobusu. Prie Liškiavos nusifotografuota, matyti ir SN. Ekskursiją organizavo direkto­ rius. Joje dalyvavo ir keli miesto inteligentai. B i r ž e l i o 18 d. g-joje stojamieji egz. žodžiu. Po egzami­ nų— pedagogų tarybos posėdis. SN ir egz., ir posėdyje daly­ vavo, nors po paskutiniųjų trijų posėdžių protokolais jos para­ šo nėra. Pagaliau pirmieji m. m. baigti. Apie SN darbą tais metais prisiminė vėliau jos kolegos ir mokiniai. „Gramatikos ir sintaksės ji nemėgo. Su dideliu užsidegimu skaitydavo mums vokiečių poetų eilėraščius. Per klasės auklė­

$45

jimo pamokas ji taip pat mums daug skaitydavo ir aiškindavo, kaip pajusti literatūros grožį. Atsinešdavo į klasę užsieny gra­ žiai išleistų knygų, žurnalų. Tiesa, mes jau neblogai buvome pramokę vokiškai, todėl S. Nėriai nebuvo sunku toliau mus mokyti. Baigę gimnaziją, jau galėjome laisvai naudotis lite­ ratūra vokiečių kalba.

S. Nėries nuotaika klasėje dažnai keisdavosi — tai rami, be­ sišypsanti, tai liūdna, susimąsčiusi žvelgia pro langą į tolį, tai vėl parėmusi galvą kažką galvoja. Būdavo ir tokių atvejų, kad ji čia pat pradeda verkti, nors mes, rodos, tiktai trupučiuką pa­ triukšmavome ar tarp savęs kokį žodelį pasisakėme. Mes tokiais momentais jausdavomės labai nesmagiai, nežinodavome ką daryti. Visa, ką S. Nėris darė, kaip ji elgėsi, puošėsi,— vis­ kas mums atrodė idealu". (M.. Palionytė-Gintautienė // LK 4 82) „Laisvai kalbėjo vokiškai. Dalyką aiškindavo gyvai, su pa­ kilimu. Tik turėjo vieną silpnybę — per pamokas skaityti vo­ kiečių klasikus. Tarp kitų autorių ji mėgo Ničę ir Šopenhauerį. Toks literatūros dėstymas, aišku, ne visiems mokiniams patiko. Dalis jų pamokų metu imdavo kalbėtis, triukšmauti. Kartą, jai taip beskaitant kažkokį vokiečių autorių, mokiniai nesiliovė triukšmavę. Ji pradėjo verkti ir išėjo iš klasės". (A. Patackas H LK 4 86—87) „Poetė mėgo saldainius, retkarčiais užsirūkydavo. Tik pati pirktis šių dalykų varžydavosi, nes „knygyne" nuolat sukinė­ davosi mokiniai. Todėl kartais tekdavo jai pagelbėti, nes aš šių dalykų nemėgau ir nebijojau „viešosios nuomonės“. Į jokį platesnį visuomeninį darbą Lazdijuose Salomėja neįsitraukė, nes pagaliau čia nebuvo nė dirvos. Kaip ir visi šios mokyklos mokytojai, Salomėja oficialiai priklausė Katalikų mo­ kytojų sąjungai. Ši sąjunga jokios veiklos nerodė. Kartą Salo­ mėja skaitė pranešimą apie Maironį vadinamame Valančiaus liaudies universitete. Teko girdėti, jog pranešimas buvęs blan­ kus. Matyti, Salomėja nesugebėjo prisitaikyti prie auditorijos". (J. Ičkauskaitė-Vosylienė // LK 4 98—101) „Į klasę Salomėja eina susikaupusi. Iš klasės dažnai grįžta susierzinusi, skundžiasi mokinių darbštumo stoka. Ir tik baigusi pamokas, lengvai atsidūsta. Viena nuolatinė Salomėjos sva­ jonė — palikti mūsų mokyklą". (J. Baltmkonis // LK 4 112—125)

346

B i r ž e l i o 24 d. Seinų „Žiburio" g-jos dir. J. Starkus siun­ čia Švietimo Ministrui raštą, kuriuo pažymi, kad Bačinskaitė Salomėja yra Seinų „Žiburio" g-jos mokytoja ir vyksta vasaros atostogų metu į Vieną (užsienyje), į vokiečių kalbos kursus. Prašo tarpininkauti gauti papigintą vizą (CVA 39 2 1365 117). B i r ž e l i o 25 d. Seinų „Žiburio" g-jos direktorius rašo Švie­ timo m-jos III departamentui: „Seinų „Žiburio" gimnazijos mokytoja Bačinskaitė Salomėja nuo 1928 m. rugsėjo mėn. 1 d. tebeeina mokytojos pareigas praktikantės teisėmis (Šviet. M-rio įsak. Nr. 216); pamokų sa­ vaitėje turi — 27. Prašau Bačinskaitę Salomėją patvirtinti etatinėje tarnyboje ir pripažinti jai aukštesniosios mokyklos mokytojos vardą. Mokslo cenzo dokumentai yra Švietimo M-joj. Atestacijos ir registracijos lapeliai pasiųsti su raštu iš š. m. birželio mėn. 10 d. Nr. 66“. (MBR 21) B i r ž e l i o 26 d. Salomėja rašo Švietimo m-jai prašymą: „Prašau išduoti man pažymėjimą gauti papiginta kaina vizą važiuoti į Austriją mokslo reikalu". (CVA 391 2 1365 118; III 441) Matyt, Salomėja, pasibaigus m. m., buvo nuvažiavusi j Kau­ ną ir, tvarkydama dokumentus kelionei į Austriją, parašė mi­ nėtą pareiškimą ir pati nunešė jį į m-ją. Gal šiomis dienomis buvo užsukusi ir į Kiršus. B i r ž e l i o 28 d. Kaune susitiko su J. Tysliava. B i r ž e l i o 29 d. datuotas Švietimo m-jos pažymėjimas, kad S. Bačinskaitė vyksta į Austriją atostogų nuo š. m. birželio 26 d. ligi rugpjūčio 25 d. (CVA 391 2 1365 116) B i r ž e l i o 30 d. ji jau sėdėjo vagone ir važiavo į Vieną. Tą dieną važiuodama bloknotėlio lapelyje užrašė: „Eiunda vokiškas traukinys, neša mane Berlyno link. Išplėšė nuo Nemuno krantų ir neša. Neša tolyn nuo mano meilės. Ir gerai. Paskutinė birželio m. diena. Aš bėgu nuo meilės, bėgu nuo savęs. Užvakar mes važiavome automobiliu dviese. Taip pasitaikė visai netikėtai. Dievo duotas, paskirtas. Jo lūpas to­ kias švelnias tik ir bučiuoti. Aš senai pasiruošus (?) pabučiuoti. Šiandie mes buvom vieni ir gyvenom viens kitam. Rytoj?— Kas bus rytoj, nežinau. Tas pats šablonas. Jis man pasakojo savo šiurpulingą suma­ nymą žemę išsprogdinti. Paskui važiavom į jo šventyklą-vienuolyną". (III 305) Po tekstu yra prierašas ir rusų kalba: 347

Не презирай меня, Скажи, что это шутка для меня. Не презирай меня, Мне бесконечно жутко. Po SN mirties J. Tysliava savo redaguojamoje „Vienybėje" išspausdino nekrologą, kuriame buvo ir tokie sakiniai: „Paskutinį kartą Salomėją Nėrį mačiau 1929 metų vasarą. Ji važiavo į Vieną, o aš į tėviškę... Žiūrėdama į tėviškės pusę, Saloma slapstydamasi nubraukė nuo savo veido dvi pradėju­ sias riedėti ašaras. Alvito (iš tikrųjų Biliūnų.— V. A.) stotyje mudu atsisveikinome ir jau daugiau niekados nesusitikome. Pamojęs ranka riedančiam į Vakarus traukiniui, aš nuėjau ža­ liuojančiais Širvintos kraštais". L i e p o s 1 d. Salomėja atvyko į Vieną ir apsigyveno mo­ terų vienuolyno pensione. Čia pirmiausia susitiko su Grigu Valančium, Kaziu Boruta, bendraklasiu iš Vilkaviškio gim­ nazijos Alfonsu Kulvinsku. Pradėjo lankyti kursus. Greitai K. Boruta Salomėją supažindino su studentais Ladu Serbentą ir Broniumi Zubricku. Šie studentai Salomėją labiau­ siai ir globojo Vienoje. L. Serbentą rašo: „1929 m. vasarą S. Nėris atvažiavo į Vieną, kur aš studija­ vau ekonomiką, o Bronius Zubrickas — mediciną. Lietuvių tuo metu Vienoje daugiau nebuvo. (L. Serbentą klysta: lietuvių buvo.— V. A.) Todėl suprantama, kad kitataučių tarpe labai greitai tarpusavyje susigyvenome, susidraugavome. Reikia pažymėti, kad šis tarpas S. Nėries biografijoje dar tebėra nenušviestas. Atvažiavo ji į Vieną, mano manymu, jau ne tokia karšta ateitininkė, S. Nėris apsigyveno privačiai, ne viešbutyje. Susiplanavome daug kelionių po Vienos apylinkes, Dunojaus pakrantes. Važinėdavome traukiniu, laivu, keliaudavome pėsti. S. Nėris pasižymėjo kulinariniais sugebėjimais: iškepdavo ska­ nių pyragaičių ir pan. Mano giliausiu įsitikinimu, šiuo metu ir įvyko S. Nėries ideo­ loginis persilaužimas. Mes labai daug diskutuodavome, ginčydavomės filosofiniais, socialiniais, apskritai pasaulėžiūros klau­ simais. Mano ir B. Zubricko pažiūros buvo socialistinės. Iš pradžių Salomėja daugeliu požiūrių su mumis nesutikdavo, prieštaraudavo, tačiau, kai prieidavome prie konkrečių gyveni­ mo reiškinių, socialinių klausimų, sugebėdavo suprasti tiesą, sutikdavo su mūsų pažiūromis. Poetė buvo nepaprastai jautri

348

darbo žmogui, jo vargui, jo išnaudojimui. Atsimenu tokį epi­ zodą: važiuojame mes Dunojumi ir matome — plūduriuoja van­ denyje daugybė apelsinų. Vaikai juos gaudo. Paaiškiname S. Nėriai, kad tai biznieriai, norėdami išlaikyti aukštas kainas, suvertė kelis vagonus vaisių Į Dunojų. Kitą kartą, eidami Vie­ nos gatvėmis, pamatėme vidutiniško amžiaus inteligentišką žmo­ gų, kuris ant krūtinės turėjo tokį užrašą: „Operos smuikinin­ kas, bedarbis". Jis puikiai grojo. Žmonių būrys apstojęs klau­ sėsi. S. Nėris buvo giliai sujaudinta ir davė jam penkis šilin­ gus. Kitą kartą parodžiau darbininką, iš nuovargio pargriuvusį su maišu miltų, čia pat plūstamą pono. Uoste matėme po valti­ mi sėdinčius benamius. S. Nėris, būdama didelio jausmo ir įspūdžio žmogus, visa tai labai giliai, jautriai ėmėsi į širdį. Šie gyvenimo reiškiniai S. Nėriai pailiustruodavo mūsų teorinių samprotavimų teisingumą ir lenkė ją į socializmą. Vienoje apžiūrėjome Socialdemokratų partijos darbininkams pastatytus didžiulius gyvenamuosius namus, kurie turėjo po 2000 butų, buvo labai moderniškai, su visais patogumais įrengti. Jų kiemuose matėme puikiai sutvarkytas aikšteles vaikams. Visa tai ir stebino, ir žavėjo. Šiuose didžiuliuose namuose bu­ vo krautuvės, skalbyklos ir kitos reikalingos buitinio aptarna­ vimo įstaigos. Mes apžiūrėjome pačius didžiausius šio tipo namus. S. Nėris susimąsčiusi pasakė: — O kodėl negalėtų Lietuvoje taip būti? < . .> S. Nėris iš pradžių skaitydavo mums senus savo eilėraščius. Išklausius eilėraštį „Be bažnyčios.. prasidėjo mūsų diskusi­ jos draugystės, meilės, vedybų klausimais. Nepaprastai graži gamta, kalnai, miškai, plaukiojimas Dunojumi poetei darė di­ delį įspūdį, veikė romantiškai. S. Nėris labai stipriai įsimylėjo B. Zubricką. Noriu pažymėti, kad B. Zubrickas buvo ne tik gražus vyras, bet ir moterų šir­ džių „specialistas“, ieškąs naujų meilės įspūdžių bei nuotykių. Jis buvo žadėjęs vesti, tačiau baigęs Vienoje studijas ir bijo­ damas Lietuvos fašistinės valdžios, išvažiavo pas motiną į Či­ kagą, kur vedė turtingą airę ir dabar ten tebegyvena. (B. Zu­ brickas mirė Čikagoje apie 1975 m.— V. A.) S. Nėris skaudžiai išgyveno šį apvylimą. < . . .> Eilėraštis „Valkata" skirtas B. Zubrickui. S. Nėris iš Lazdijų dar ilgai susirašinėjo su juo, atsiųsdavo savo eilėraščių. Mudu juos skaitydavome". (LK 4 106—108) .

349

L i e p o s pa b. į Vieną atvažiavo A. Asevičiūtė ir O. Girčytė, ir jos jau trise, lydimos dažnai ir vietos lietuvių studentų, eicskursavo po gražiąsias Vienos ir apylinkių vietas. Yra išli­ kusios kelios nuotraukos, kur, be jų trijų, yra ir Alfonsas Kulvinskas. O. Girčytė prisimena: ,,1929 m. pavasarį A. Asevičiūtė sužinojo apie prof. B. Sruo­ gos organizuojamas ekskursijas į užsienį ir įtraukė į jas mane su S. Nėrim. Mes su A. Asevičiūtė dalyvavome vienoje ekskur­ sijoje po'Vokietiją, o S. Nėris — antroje ekskursijoje, rodos, po Šveicariją. (1930 m.— V. A.) Pasibaigus ekskursijoms, visos trys buvome susitarusios susitikti Vienoje. Apie liepos vidurį mudvi su A. Asevičiūtė Drezdene atsiskyrėme nuo ekskursantų grupės ir, pabuvusios dar keletą dienų Prahoje, nuvažiavome į Vieną. Ten jau radome S. Nėrį. Apsigyvenome vienuolyne. Lankydavome muziejus, apžiūrėdavome miesto įžymybes, iš­ vykdavome į apylinkes. < . . .> Alpėse S. Nėris nepaprastai džiaugėsi puikiausiais reginiais. Ji pirmoji rado edelveisą, laimės gėlę. Kaip ji džiaugėsi šiuo radiniu! O ją rasti iš tiesų nelengva. S. Nėris žavėjosi gamta labai giliai, santūriai, susikaupusi, užsisvajojusi, nereikšdavo žodžiais šių savo pergyvenimų, tik jos akys ir veidas, ypač jos akys, spinduliavo vaikišku džiaugsmu ir susižavėjimu". (LK 4 76—7?) Atsiminimų autorė truputį klaidingai papasakojo apie S. Nė­ ries atsiradimą Vienoje. L i e p o s a n t r ą p u s ę SN rašo laišką direktoriui J. Star­ kui, prašydama atsiųsti jai pinigų į Vieną. Laiškas neišliko. R u g p j ū č i o 3 d. J. Starkus siunčia Salomėjai per. Ūkio banką į Vieną 50 dol. (tai 500 litų). R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e Salomėja, jau nusikirpusi ka­ sas, nusifotografavo drauge su B. Zubricku. R u g p j ū č i o 9 d. J. Starkus rašo į Vieną: „Lazdijai, 1929.VHI.9. Brangute! Pinigus pasiunčiau per Ūkio banką rugpjūčio 3 d., o laišką teprisirengiau parašyti šiandien. Pinigų 50 dolerių pasiunčiau, manau — jau gavot. Atostogauti galit iki rugsėjo 1 d. Šiaip taip gal aprūpinsim vokiečių kalbos egzaminus. Aš pats liepos 30 d. jau buvau Lietuvoj, aplankęs Prancūziją (pietuose), Liurdą ir Barceloną. Geriausio pasisekimo. Kun. J. Starkus" (parašas) (MBR 228)

350

R u g p j ū č i o 13 d. gavo J. Starkaus laišką Vienoje. R u g p j ū č i o 15 d. datuotas B. Zubricko įrašas jų abiejų nuotraukoje: „Jei atsirastų akstinas, kurs mus taip atskirtų, kad kiekvienas sau, tad šis atvaizdas primins malonų susipažinimą Vienoje 1929 m. liepos mėn. Bronius (parašas) Viena, 15.VIII. 1929" R u g p j ū č i o 19 d. Lazdijų „Žiburio" g-jos mokinių tėvai pasiuntė Ministrų tarybos pirmininkui A. Voldemarui prašymą, prašydami Seinų „Žiburio" g-j ai Lazdijuose teikti valstybinę paramą. R u g p j ū č i o 23 d. Ministras pirmininkas A. Voldemaras lazdijiečių prašyme užrašė: „P. Švietimo Ministrui. Svarstyti ir spręsti. Aug. Voldemaras (parašas)". R u g p j ū č i o p a b a i g o j e SN, A. Asevičiūtė ir O. Girčytė nusipirko kailinius paltus. R u g p j ū č i o 26 d. K. Boruta sumanė leisti kažkokį leidi­ nį. Lėšų surinkti manė platindamas tam tikras akcijas. Šios dienos laiške A. Venclovai K. Boruta, be kita ko, rašo, kad SN žadėjusi pirkti dešimt tų „akcijų". R u g p j ū č i o p a s k u t . d i e n o m i s S Ni r O. Girčytė iš Vienos išvažiavo į Lietuvą. Tarp išlydinčiųjų stotyje buvo ir K. Boruta, kuris vėliau atsiminimuose rašė: „Ji lengvabūdiškai krykštavo studentų būry, ir sunku buvo patikėti, kad šita provinciškai išsidabinusi mokytojukė yra įsta­ bios lyrikos kūrėja". (LKU BR i 60 204) R u g p j ū č i o 30 ar 31 d. Salomėja iš Karaliaučiaus pasiun­ čia A. Asevičiūtei, likusiai Vienoje, atviruką, pasakodama apie kelionę namo. Atvirukas neišliko. R u g s ė j o 2 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame SN dalyvavo. Ji skiriama II kl. auklėtoja, be to, 30 pamokų vokiečių k. visose klasėse. R u g s ė j o 3 d. prasidėjo pamokos. „1929/30 mokslo metų ruduo. Mes jau aštuntokai — abiturien­ tai. Kaip ir kasmet, vėl teiraujamės apie mokytojus: tie patys paliko ar naujų atvažiavo? Sužinome — S. Nėris išvažiavusi, atostogaujanti prie Dunojaus pakrančių. Ir vėl vokiečių k. pamoka. Įeina mokytoja. Tamsiai mėlyno šilko suknelė, plaukai nukirpti „bubikopf", ant pečių didžiulė balta skara, švelnių kvepalų aromatas... — A k ...— atsiduso vienas mūsų abiturientas.

351

S. Nėris atsisėdo prie staliuko. Tamsiai mėlynose akyse pa­ sirodė ašaros... Pamoka praėjo labai nejaukiai". (I. Lapinskaitė-Burdulienė // LK 4 92) R u g s ė j o p r a d ž i o j e SN pasiuntė „Ateičiai" eilėr. „Ant Dunojaus" (rink. PS jis pavadintas „Dunojui", vėliau—„Prie Dunojaus"). Tai atostogų Vienoje ciklo eilėr., parašytas gal Vienoje, o gal jau ir grįžus į Lazdijus. Kiti šio ciklo eilėr.: „Kai numirsiu", „Per greit prarasta", „Kada manęs nebus", „My­ lima", „Dono trubadūras", „Valkata", „Kur baltos statulos", „Vienos bare". Jie visi buvo parašyti arba Vienoje, arba ru­ denį Lazdijuose; jų rankr. neišlikę. R u g s ė j o p r a d ž i o j e P. Orintaitė atvažiavo į Lazdijus ir apsistojo pas J. Ičkauskaitę. Ji jau buvo baigusi un-tą ir pa­ davusi Švietimo m-jai prašymą, kad nuo 1929 m. rugsėjo 1 d. ją paskirtų kur nors mokytoja, bet paskyrimo negavo, tai ir atvažiavo pas drauges. Pavasarį ar rudenį Salomėja gavo laišką: „Aukštai ir giliai gerbiamoji poete Sale! Vienkart su šiuo išleidžiu Tavo vadovybei Vilniui vaduoti Mirties ir Gyvybės Batalijoną. Širdingai prašau priimti jų para­ dą ir būti jo gerbiamuoju šefu. Su aukšta ir gilia pagarba Kaunas, 1929

Tonnis" (MMB 203 1) R u g s ė j o 18 d. datuotas E. Vilčinskaitės atvirukas iš Kau­ no Salomėjai į Lazdijus. R u g s ė j o 20 d. gavo E. Vilčinskaitės atviruką: „Saliu Nusiunčiau tau lazdas. Padaviau tam pačiam šoferiui, su ku­ riuo nuvažiavai. Spalio pradžioj atvažiuosiu. Milė išvažiavo į Šilus. Linkėjimų direktoriui ir Liudai su vyru. Bučiuoju Helė" (MBR 243 8) R u g s ė j o 20 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis. R u g s ė j o 24 (?) d. įvyko Lazdijų g-jos moksleivių literatų būrelio susirinkimas, kuriame dalyvavo SN. „Rodos, tai buvo 1929 m, rudenį. Susirinkimas buvo gausus.

352

Mokiniai skaitė savo kūrybą. S. Nėris tada kalbėjo ilgai, įspū­ dingai, su entuziazmu. Jos kalbos turinys, kiek atmenu, lietė kūrėjo asmenį, jo paskirtį, jo santykius su kūryba ir visuome­ ne. Man paliko didelį įspūdį jos deklamavimas A. Mickevičiaus „Odės jaunystei" lenkiškai. Susirinkimas praėjo pakilia nuotai­ ka. Bet tuo, kiek atsimenu, viskas ir baigėsi. Pradedančių ra­ šyti mokinių Lazdijuose tuomet buvo, bet į poetus ar rašytojus vėliau nė vienas neišėjo. Matyt, S. Nėris nenumatė būsimų ta­ lentų ir nematė reikalo ką nors ta kryptimi veikti". (A. Patac­ kas H LK 4 87) ,,.. .atvykusi į Lazdijų gimnaziją, pradėjo vadovauti literatū­ ros būreliui, kuris 1928—1930 metais gana aktyviai dirbo. Daž­ nai vykdavo susirinkimai. Juose skaitydavome ir nagrinėdavome savo kūrybą. S. Nėris patarinėdavo, kritikuodavo, bet kalbėdavo nepaprastai atsargiai ir švelniai. Pasakodavo mums apie naujus literatūros kūrinius, apie poeziją, meną. Be to, rengdavome vakarus, kuriuos ji režisuodavo, mokydavo dekla­ muoti. Vieną kartą, prisimenu, susirinkome repetuoti, bet ne­ atėjo vienas artistas. S. Nėris, pasiėmusi vieną mokinį, nuėjo jo ieškoti ir rado lyginantį kelnes. Nuo to karto artistai visuo­ met punktualiai susirinkdavo. Kokius veikalus mes statydavo­ me, dabar neprisimenu. Po programos šokdavome. S. Nėris daugiausia šokdavo su mokiniais. Mums atrodė, kad ji mėgsta šokti. Su mokytojais ir vakarėlių metu nebendraudavo. Pašo­ kusi atsisėsdavo viena. Antraisiais mokslo metais S. Nėris mums atrodė labai pasi­ keitusi, liūdna, kenčianti, susimąsčiusi, dar labiau nemėgstanti aplinkos. Mes tai aiškindavomės savaip. Žinojom, kad ji buvo Vakaruose. Daug mums pasakodavo apie Šveicariją, Alpes, Reiną, parvežė mums edelveisų. Mums nepatiko, kad mūsų buvus kukli auklėtoja grįžo sumodernėjusi, nusikirpusi kasas, pasipuošusi žiedu su didele žalia akimi. Jos pasakojimai apie žaliąjį Reiną mums pindavosi su šio žiedo vaizdu". (V. Pavasalytė-Kauzonienė // LK 4 85) R u g s ė j o a n t r ą p u s ę išėjusiame „Ateities" Nr. 7—9 (p. 289) išsp. eilėr. „Ant Dunojaus". Parašas — Salomėja Neris. R u g s ė j o 29 d. datuotas K. Korsako laiškas J. Šimkui: „Aš tau rašiau, kad gavau iš E. Skujenieko laišką. Laiškas, nedidokas. Svarbiausia jame kvietimas į „Trauksmę". Prašo eilėraščių ir naujosios mūsų literatūros apžvalgos. Aišku, aš paprašiau prisiųsti bent vieną numerį žurnalo ir pastačiau są­ lygą, kad su St. Santvarų, S. Nėrių ir kitais jiems panašiais

23. V . A lekna

353

vienoj vietoj negaliu spausdintis". (K. Nastopka. Iš trečiafrontininkų ryšių su latvių literatūra ¡1 LK 10 419) R u g s ė j o 30 d. datuotas K. Borutos laiškas iš Vienos Sa­ lomėjai į Lazdijus. R u g s ė j o m ė n , o gal ir šiek tiek vėliau, SN gavo O. Buivydaitės laišką. Ji prašo SN atsiųsti eilėraščių, taip pat nuo­ trauką, autobiografiją jos rengiamam moterų kūrybos almana­ chui. R u g s ė j o mė n . pasiuntė „Židiniui" eilėraščių. S p a 1 io 1 d. datuotas atvirukas iš Drezdeno SN į Lazdijus. S p a l i o 2 d. gavo K. Borutos laišką iš Vienos: „Wien IX D'Orsay g. 9/13 30/1X1929 Mieloji Salomėja Neris! Dažnai aš atsimenu Vienos vakzalą, Tave ir mudviejų pasi­ žadėjimą viens kitam rašyti. Ir noris man rašyti, bet žodžiai to­ kie pas mane sunkūs. Norėtųs žodžių lengvų, tokių, kaip Tavo eilėraščiuose, bet jie pas mane seniai išgaravo, o naujų nėra iš kur sugaudyti. Tu kadaise man sakei, kad aš su savo keliu prasilenkiau. Atsimeni? Ten, ant Kahlenberg'o. Taip, o gal ne. Mes visi einam ne savo keliais ir dar ilgai eisim. Juo daugiau aš galvoju apie mūsų poetų likimą, juo mažiau man ranka keliasi akmeniu į katrą nors mesti. O aš svajojau apie aktingąją literatūrą, apie žūtbūtinę kovą literatūroje vardan literatūros. < . .> Bet menkas poetas, jei jis eilėraštį savo gyvenimu nerašo. Tai visai ne poetas, bet tik šiaip sau rašantis. O mūsų poetai nemoka rašyti eilėraščių savo gyvenimu. Todėl jų gyvenimas troškus ir eilėraščiai nuobodūs. O būtų galima viso to išvengti. Reikėtų drąsos. Reikėtų pasiryžimo. Reikėtų su eilėraščiais taip jaustis, kaip su mylimaisiais. Ir jeigu būtų bent 10 tokių poetų, būtų viskas laimėta. Aplinkuma. Aplinkuma. Daug kas šauks. Kaip tik tokia aplinkuma reikalinga, kad būtų didvyriai ar didmergės (dovanok, kad didmerges ne pirmoj vietoj parašiau, tai ne iš blogos valios, bet pati ranka nujodytą žodį pirma parašė). O poetui reikia būti didvyriu. Ne apie tuščią puikybę kalbu, bet jėgą poetu būti. Patys poetai kalti, jei jie menki poetai. Ko gi jie tada slepiasi patys nuo savęs ir savo viso­ keriopos gyvenimo menkystos. Oi jūs eilėraščiai, eilėraščiai! Dėl jūsų poetas turi gyventi taip, kaip revoliucionierius dėl revoliucijos, kaip šventasis dėl .

354

dangaus karalystės. O mes taip negyvenam. Reiškia, aš ir dau­ gelis kitų. Vargas.

Kas gero tėvynėje? Kaune. Lazdijuose. O eilėraščių Tavo ar pamatysiu dar šiais metais? Mano žurnalas turbūt neišdegs, bet eilėraščių knygelką gal neužilgo ir prisiųsiu. Būk gera rašyti. Sveikinu Kazys Boruta Kahlenbergas — kalnas" (K. Boruta. Drauge su draugais. V., 1976, p. 120—122). S p a l i o 3 d. Salomėja gavo pieštuku rašytą atviruką iš Drezdeno: „Brangi Saliute, dovanok man, kad neaplankiau, kaip buvau žadėjęs, nors labai norėjau dar kaip ką ir savo studijų reikalu su Saliute pasitarti, bet paskutiniu laiku susidariusios tikrai nenugalimos kliūtys, ir manau — mane už tai atleisi. Skubu, nes tuojau iš Drezdeno išeina traukinys. Viso gero. Stepas“. (Iš mano archyvo.— V. A.) Tai Stepas Zobarskas. S p a l i o 6 d. datuotas Tonnio laiškas SN. S p a l i o 7 d. datuotas A. Asevičiūtės laiškas iš Vienos į Lazdijus. S p a l i o 8 d. SN gavo laišką: „Saliamutei Neriai Tonnis .. .Ko čia pravirko tas šaltinis, ir kam gi mano akimis.. (MBR 203 8—9) Spalio

10 d. SN gavo A. Asevičiūtės laišką iš Vienos: „Miela! Kai traukinys nuvežė Jus, mes nuėjom į Prater'į iš tos tūž­ masties po zeidelį išgerti. Turbūt užsivertusi darbais ir dirbant laikas prabėga. O gal kukuoji kaip pilkoji gegelė? Gavau atviruką iš Prūsų stolyčios — ačiū! Drūčiai sveikinu (parašas) A. Asevičiūtė P. S. Laiko turėdama rašyk“. {MBR 147 4—5)

355

S p a l i o 10 d. K. Boruta iš Vienos „Trečio fronto" būsimam kolektyvui rašė: . .kvieskit ir Salom. Nerį (ji, mergiotė, rodos, pereis į mūsų pusę, reikia su ja būti mandagiems". (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 124) Bet trečiafrontininkų branduolys Kaune buvo kitos nuomo­ nės. Apie tai po daugelio metų rašė A. Venclova: „Kaip mes tuo metu, pradėję leisti „Trečią frontą", žiūrėjo­ me į S. Nėrį? Atvirai kalbant, gana skeptiškai. Ji mums atrodė tikra romantikų epigone, ir jos eilėraščiai mūsų nežavėjo. Tie­ sa, jos eilėraščiams buvo būdingas didelis muzikalumas, kaž­ koks formos betarpiškumas, bet mes veržėmės į platesnes vi­ suomenines temas ir ieškojome naujų formų, o Salomėja Nėris mums atrodė būdinga senų, jau Maironio, L. Giros ir visos to meto poetų plejados išdainuotų motyvų tęsėja, dėl to kaip po­ etė ir ne nauja, ir neįdomi". (A. Venclova. Salomėja Nėris mū­ sų gyvenime, kn.: Epochos vėjas, 1962, p. 137—138) S p a l i o v i d u r y j e pasiuntė motinai U. Bačinskienei į Kiršus pinigų, o seseriai Onai — laišką (jis neišliko). S p a l i o 15 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posėdis. SN pavardės posėdžio dalyvių sąraše nėra. S p a l i o 16 d. mirė I. Petrušaitis (g. 1904 08 17). S p a l i o v i d u r y j e į Lazdijus pas Salomėją buvo atvažia­ vusi E. Vilčinskaitė. Ta proga buvo suruošta vakarienė, kurioje dalyvavo ir daugiau svečių. S p a l i o p a b a i g o j e išėjusiame „Židinio" Nr. 10. (p. 206—207) išsp. eilėr. „Aš — tavo jaunystė" (vėliau „Per greit prarasta") ir „Kai numirsiu". Parašas— Salomėja Neris. S p a l i o 26 d. datuotas sesers Onos laiškas iš Kiršų. S p a l i o 28 d. gavo sesers Onos laišką iš Kiršų. Sesuo rašo, kad mamytė dėkoja už pinigus, kuriuos Salo­ mėja buvo pasiuntusi mamai. Ji gydosi namie. Sveikatos ma­ žai. Pasakoja įvairias ūkio ir apylinkės naujienas. Pabrėžia, kad Albinutė jau ištekėjo ir dabar gyvenanti Kaime. Laišką baigia šitaip: „Neužmiršk mumis atlankyti kada nors". (MBR 149 5—6) S p a l i o 29 d. E. Vilčinskaitė siunčia atviruką iš Kauno į Lazdijus. S p a l i o 31 d. gavo E. Vilčinskaitės atviruką: „Saliu! Paimk važiuodama savo mėlyną suknutę su rankovėmis. Su­ darau kompaniją į vakarėlį. Paimk ir mano šepetį, kurį pali­ 356

kau ant etažerkės. Gerų dienų visiems vakarienės dalyviams". (MBR 243 9) S p a l i o 31 d. SN po pamokų išvažiavo iš Lazdijų į Kauną ir apsistojo pas E. Vilčinskaitę. S p a l i o m ė n. išėjo žurnalo „Vairas" Nr. 1. Jame Fausto Kiršos str. „Trys rašytojų kartos mūsų dailiojoje literatūroje", kuriame rašoma, kad trečiai kartai priklauso šie rašytojai: Šernerys, Rimydis, Tysliava, Inčiūra, Venclova, Salomėja Neris, Faukštelis, Grušas, Miškinis, Kossu-Aleksandravičius, Gricius, Tilvytis, L. Skabeika, Santvaras, Boruta" (p. 75). L a p k r i č i o 1 d. L. Gira dienoraštyje rašo: „Vakare netikėtai paskambino Neris. Atvažiavusi šventėm paviešėt sostinėn pas Vile. Atvežusi naujam rinkinėliui rank­ raščių ir prašanti mane padėt jai rast leidėją. Pažadėjau, susi­ tarėm susitikti pas Konradą. Susitikom. Prie manęs prisėdo dar Striupas, kuris su ja buvo nepažįstamas. Pasėdėjom ligi 81/2 vai. Su Nerim kalbėjom, žinoma, daugiausia literat. temomis. Paliečiau jos pagarsėjusį „Be bažnyčios, be altorių". Ją katalikų puolimas labai, matyt, įaitrinęs, ir ji tikrai pasistūmė jusi į kitą pusę — užsiminiau Šatriją — ji sakosi, ateitininkai dabar jai esą visai svetimi ir tolimi. Ji nutarusi, jei jau taip ją kaltina Jakštas, tokia ir bū­ t i — taip gyventi. Nesupratau, ar ji tuo tik juokavo, o gal ir rimtai sakė. Žodžiu, tik Saliute nebe ta ateitininkiškoji Sa­ liute". Tą dieną Salomėja susitarė su L. Gira susitikti kavinėje ir į susitikimą nuėjo abi su E. Vilčinskaitę. Ten tarėsi dėl rinki­ nio išleidimo. Viešėdama Kaune, susitiko ir su J. Eretu. L a p k r i č i o 2 d. iš Kauno išvažiavo į Kiršus. L a p k r i č i o 3 d. iš Kiršų grįžo į Lazdijus. L a p k r i č i o 2 d. datuotas P. Orintaitės laiškas SN. L a p k r i č i o 4 d. gavo P. Orintaitės laišką: „Tauragė, Vėlinių vakaras/1929 Sveika, Saliute! Tai jau pagaliau ir aš — darbe. Sunkus! Praktikos pamokos. Darbštumu niekad nepasižymėjau, mėgau dirbti tik tą, kas man patiko, o šitaip prisiverst — tai tegu juos dievai! Turbūt tolimesnio užkampio man nesusirado. Girtuokliauju smarkiai. Beveik kas antra diena. Vis dėlto mane baisiai suės ta Tauragė. Visi svetimi, pasipūtę kaip kalakutai, maloniausias dalykas ir bus, jei kas laišką parašys.

357

Velniams ir tie etiketai, mandagumai ir kitos „formos", jei jos pavertė žmogų į oficialumo robotą. Beje, ar tu dar vis su tais AtĮeitininkų] sendraugiais terlio­ jies? Pasiųsk galutinai visus po velnių, ir tiek. Aš jau nežadu daugiau „fariziejų" vaidinti. Teisingas kipšas visados yra daug padoresnis už nuodėmingą angelą. Gal Tu jau spausdini savo antrąjį rinkinį? Visi be galo iš­ alkę jau jo laukia. Kitaip sakant, išalkę Tavo dūšios bent ga­ baliuką pasiskanuoti. Toks jau likimas, kad žmogus amžinai trokšta savo artimo arba širdį išgert — mirtinai išgert, arba jo dūšios pasisemt sau, savo gyvybei. Parašyk, Saliut, ką nors. Aš gal vėl išrasiu kada laisvesnį laiką ir kelias nepadorias mintis — kaip ir dabar — sumesiu. Su Juliute kiek dažniau susirašau. Mat mudvi riša nuo seniau įvairūs kasdieninio gyvenimo reikalai. Lauksiu gromatos! Petrė. Tauragė, Mokytojų Seminarija". (MBR 214 1) L a p k r i č i o 5 d. rašo laišką E. Vilčinskaitei. Neišliko. L a p k r i č i o 6 d. E. Vilčinskaitė rašo SN į Lazdijus. L a p k r i č i o 7 d. gavo E. Vilčinskaitės atviruką iš Kaimo: „Užmiršau tau perduoti špūles nuo radio ir ausinius. Nupirk­ siu dar kristalą ir viską atsiųsiu, kad galėtum radio klausyti. Dar siūlo pirkti kapą. Labai graži už 60 litų. Ieva serga nesunkiai. Ar gavai laišką iš Vienos? Ką rašo? Ar laukti Kalėdoms? Knygą ir laišką nunešiau namo. Seimininko neradau, tai pa­ daviau tarnaitei, nes negaliu eiti dar kartą. Helė" (MBR 243 10) SN laukė laiško iš Vienos nuo B. Zubricko, kuris ketino per Kalėdų atostogas parvažiuoti į Lietuvą. O šeimininkas — J. Eretas. SN, būdama Kaune, matyt, jam parašė po susitikimo laišką, kurį nunešti buvo paprašyta E. Vil­ činskaitė. L a p k r i č i o 7 d. datuotas brolio Broniaus laiškas. L a p k r i č i o 7 d. E. Vilčinskaitė gavo SN laišką ir tuojau parašė atsakymą. L a p k r i č i o 8 d. SN gavo E. Vilčinskaitės laiškutį, rašy­ tą cheminiu pieštuku: „Saliu Gavau Tavo laišką. Skambino profesorius. Atsiprašinėjo. Radio špūles renku. Mezgu tinklelį ant staliuko. 358

Giros dar nemačiau. Pirmadienį žadu eiti anksti rytą (i mi­ nisteriją), tai gal rasiu. Daugiau nesirašo, nes galvoj vata. Helė" (MBR 243 10) L a p k r i č i o 9 d. gavo brolio Broniaus laišką iš Karo m-los. Jis rašo, kad per Visų Šventes buvęs namie, manęs su­ tikti ją. Buvęs ir Viktoras. Prašo parašyti apie Vieną. Rašo, kad mėgstąs lankyti teatrą, galėtų nueiti 2—3 kartus per savaitę, bet neturįs pinigų (MBR 150 8—9). L a p k r i č i o 10 d. gavo iš L. Giros banderolę ir tą pačią dieną parašė jam laišką: „Gerbiamas Ponas Gira! Dėkoju Jums širdingai už man atsiųstą „Aš deklamuoju". Toks malonus dalykėlis. Ir juo malonesnis, kad ten ir mano pora eilėraščių yra. Tik aš, žinoma, jei būčiau rinkus, tai būčiau ne šituos, bet kitus, iš naujesniųjų, įdėjus. Aš vėl esu užkasta Lazdijuos, užkalta pedagogiškam karste, iš kurio tik Kalėdoms prisikelsiu. Norėčiau savo rinkinio leidi­ mu rūpintis, bet jokiu būdu negalima dabar, o taip noriu, kad greičiau išeitų. Jūsų gera poetiška širdis žadėjo man padėti. Kažin kaip su leidėjais, gal jau atsirado kas išleistų? Eilėraš­ čiai dar pas mane, aš juos kiekvienu atveju galiu atsiųsti, nes jau sutvarkyti. Viso parinkau 44, bus truputį didesnis už pir­ mąjį rinkinį. Linkiu Jums viso geriausio Salomėja Neris” (VMB L. Giros /. 584; III 372—373) Rink. „Aš deklamuoju" įdėti šie eilėr.: „Sudeginkit mane" (p. 96) ir „Pro langą" (p. 122). Prie pirmojo autorius: Salomė­ ja Bačinskaitė-Nėris, prie antrojo: Salomėja Bačinskaitė-Neįis. Turinyje prie abiejų — Neris. L a p k r i č i o 10 d. datuotas Tonnio laiškas SN. L a p k r i č i o 11 d. E. Vilčinskaitė susitinka L. Girą ir rašo laišką Salomėjai. L a p k r i č i o 12 d. Salomėja gavo E. Vilčinskaitės laišką: „Saliu! Pagaliau radau Girą ir su juo kalbėjau. Iš jo žodžių supratau, kad turi jam pavesti tavo spausdinio darbą. Kitaip nieko ne­ bus. Taip susitvarkyti, kaip mudvi manėm, nepavyks. Štai dabar: arba taip, kaip jis nori, arba savais pinigais, kaip tu nori. 359

Žinoma, jis aiškiai nepasakė, bet supratau, kad kitaip nieko neišeis. Jei nori leisti, atsiųsk man rankraščius kuo greičiausiai. Rei­ kės duoti atspausdinti mašinėle ir atiduoti jam, o jis viską pa­ darys. Žinoma, jis nesakė, kad kišis į leidinio tvarką arba ką taisys. Buvo mandagus, ir supratau, kad padarys viską. Iki Kalėdų išleisti, tai ir kalbos negali būti. Visi rimti leidėjai turi visados suplanavę darbą trims mėnesiams, ir tavo knygutė pasirodytų tik po Kalėdų, tai reikia skubėti. Iš jo kalbos supratau, kad galima su juo turėti reikalą, ir jei teks kur nusileisti, tai nieko nepadarysi. Kai turėsi savo lėšų, galėsi savaip tvarkytis. Tai siųsk greičiau savo rankraščius, be ju nieko negalima pradėti". (MBR 243 12) L a p k r i č i o 12 d. Salomėja gauna Tonnio laišką, kuriame vienos šaradinės žodžių virtinės (MBR 203 10). L a p k r i č i o 12—26 d, Salomėja tvarko savo naujam rin­ kiniui parinktus eilėraščius. Kai kuriuos taiso, perrašinėja. L a p k r i č i o 19 d. datuotas brolio Broniaus laiškas Salo­ mėjai. L a p k r i č i o 21 d. gavo brolio Broniaus laišką iš Karo mokyklos. Laiške Bronius dėkoja už storą laišką, dėl to storą, kad netuščias buvo. Siūlo išmėginti automatinę plunksną ir rašyti didelius tomus (MBR 150 10—11). L a p k r i č i o 21 d. datuotas Švietimo m-jos raštas Nr. 19845, kuriuo pranešama, kad Seinų „Žiburio" g-jai Laz­ dijuose bus duodama pašalpa visoms klasėms (algoms mokėti) nuo 1929 m. rugpjūčio 1 d. (CVA 391 2 1365 77) S p a l i o ar l a p k r i č i o mė n. SN nusifotografavo (nuo­ traukoje su balta skara aplink kaklą, pusiau profiliu į kai|rę). Vieną nuotrauką, autobiografiją ir pluoštą eilėr. pasiuntė B. Buivydaitei į Panevėžį. L a p k r i č i o 21 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis (prot. Nr. 6); svarstytas mokinių elgesys. SN dalyvavo. L a p k r i č i o 25 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis: buvo perskaitytas Švietimo m-jos raštas dėl pašalpos g-jai paskyrimo. SN dalyvavo. L a p k r i č i o 25 ar 26 d. SN pasiuntė E. Vilčinskaitei rink. rankr. ir laišką. Niekas neišliko. L a p k r i č i o 29 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN. L a p k r i č i o 30 d. gavo E. Vilčinskaitės laišką:

360

„Saliu! Ziunę taikiau su vyru. Susitaikė. Tavo eilėraščius gavau. Spausdinti mašinėle jų niekas nesi­ ėmė, nes tavo raštas neišskaitomas. Perrašiau pati visai aiškiai ir nunešiau Girai. Žadėjo paskambinti, bet dar neskambino. Palauksiu dar kiek ir pati nueisiu. Ką rašo Bronius? Ar tikrai atvažiuos? Ir jei atvažiuos, tai kada? Mano šventės bus kartu su tavo ir kai būsi Kaune, būsiu laisva. Paleisi vaikus šešt. gruodžio 19 ir tuoj važiuok į Kauną pas mane. Helė" (MBR 243 11) L a p k r i č i o m ėn. datuotame latvių literatūros žurnale „Daugava“ Nr. 11 E. Skujeniekas str. „Jaunaka lietuvju lirika" („Naujoji lietuvių lyrika") teigia, kad SN savo kūryba artima latvių poetei Aidai Niedrai (1389 p.). G r u o d ž i o p r a d ž i o j e SN gavo E. Vilčinskaitės laišką (be datos): „Jau beveik savaitė, kai gavau tavo laišką [Salomėjos laiš­ kas nesurastas.— V. A ], bet neturėjau laiko atsakyti. .. .tau daug nesmagumų su pinigais, nejaugi net smulkioms išlaidoms negauni? Vėl iš Genės gaunu laiškus ir Ziunę vis kalbinu, kad būtų kantresnė. Kalbėjau apie tavo leidinėlį su Gricium. Jis patarė pasitikėti Gira ir laukti. Bet jei Girai nepasisektų jį išleisti, tai po Naujų metų steigiama bendrovė knygoms leisti, į kurią įeis ir Gricius, ir tikrai žada tada išleisti tavo eilėraščius. Gira dar nieko tikra man nepranešė ir prašė užeiti dar kartą. Ketvirtadienį žadu pas jį nueiti. Tu nesirūpink. Bus išleista. O jei truputį vėliau ar anksčiau, tai nesvarbu. Ar gavai „Ingeborg“? Bandei jau versti? Profesoriaus nemačiau, nes niekur nebuvau. Kai atvažiuosi, tai pasikviesime, jei norėsi. Ar Bronius nieko nerašė apie at­ važiavimą? Ką jis mano? Sudiev. Lauksiu. Helė" (MBR 243 17) G r u o d ž i o 3 d. datuotas sesers Onos laiškas Salomėjai. G r u o d ž i o 5 d. gavo Onos laišką iš Kiršų. Jame dėkoja, kad buvo parvažiavusi į Kiršus per Visus Šventus. Prašo pa­ aukoti knygų Alvito šaulių būrio knygynėliui. Ona taip pat esanti šaulė (MBR 149 7—8).

361

G r u o d ž i o 7 d. datuoti brolio Viktoro iš Dotnuvos ir P. Orintaitės iš Tauragės laiškai į Lazdijus. G r u o d ž i o 9 d. gavo Viktoro ir P. Orintaitės laiškus. Viktoras pasakoja apie studijas, apie tai, kad einąs medžioti. Medžiotojai neseniai nušovę didelį stirniną, ta proga buvęs di­ delis balius, į kurį net Akademijos rektorius atsilankęs. Jis per Visus Šventus buvęs namie, visi laukę Salomėjos. Prašo, kad parvažiuotų namo per Kalėdas. Ir jis, ir visi namiškiai jos labai lauksią. (BMR 151 3) P. Orintaitė rašo: „Tauragė, 1929.XII.7 Sveikutė Brangioji! Kaip Adventus bešventi? Ar „rokundą sumnenės" darai? Negavusi pasišokti. Kur tik einanti, daranti skandalus: tai foks­ trotą kaimiškai šokanti, tai tortų nevalgiusi, taj su senberniais (komendantas, policijos vadas, miškų urėdas, matininkas, mies­ to burmistras, apskrities viršininkas, kurio žmonos dar nėra Tauragėje, ir 5 mizernos mergelės) girtuokliavę, ūžę... O dūšioje esą tuščia kaip išvogtoje daržinėje. Taip alkana, taip alkana, o nesą kuo misti. Rodos, gatvėje stulpus suval­ gytum, akmenis iš tako išgraužtum! Tik mėsos baisiai nekenčiu, tos mėsos, kuri gatvėse vaikščioja ir Dievo duotą orą teršia. Darbo daug. Sėdi pagyvenę mokytojai, o jiems reik vest pratybos pamokas pradžios mokykloj, kur aš veik nieko nenu­ simanau. Kaži ar Kalėdų tarpšventį teks Tave sutikti? Aš važiuosiu į tėviškę, Kauną. Petrė Orintaitė (parašas)" (MBR 214 2) G r u o d ž i o v i d u r y j e gavo E. Vilčinskaitės laišką (be datos): „Profesoriui nesakiau nieko, ko prašei. Niekad nepataikavau tavo tam susižavėjimui. Kadaise sakiau, kad tų tavo susižavėjimų pagrinde yra melas. Sieloje buvau priešininkė tų santykių. Kaip tik tavo santykių su Bronium esu šalininkė. Jis tave ištraukė iš tos nesveikos sielos atmos­ feros, į kurią tave anas įtraukė. Ir dabar tau gresia vėl pavo­ jus patekti į seną jungą. Tu pamėgai tą ypatingą sielos ver­ guvę ir leidi savo sielą „prostituoti". Tu esi musė voratinkle, ir tas voras čiulpia tavo sielos jėgas. Bronius tavo išganymas. Tu turi visomis jėgomis įsitverti Bronių ir nepaleisti jo, kol

362

pasijusi visai sveika nuo savo košmaro. Jei Bronius ir paliks tave, tai nesvarbu, bet tu neturi teisės pati paleisti jį, dabar nepabandžiusi pasiliuosuoti nuo E. Šiemet ar niekados, nes bus vėlu ir iškoneveiks tau sielą tavo geradaris, gal ir nemany­ damas, kokį bjaurų darbą dirba. Vyriškam egoizmui ir savi­ meilei nėra galo. Jis sau daro savotišką pramogą, estetišką pasimėgimą, o tau — didžiausią skriaudą. Jei darbai vokiečių kalba bus tikrai sunku ištaisyti, tai, at­ važiuok, jei ne — nevažiuok. O su Bronium susitark tikrai. Aš būsiu laisva 18 ar 20. Tuo laiku ir išvažiuosim. Tik paimk būtinai iš direktoriaus raštą papigintai lietuvių vizai gauti, nes mūsų viza kaštuoja 110 litų. Apie tave su Bronium dažnai galvoju ir manau, kad viskas nuo tavęs pareina. Norėsi — paimsi jį, nenorėsi — paleisi. Ma­ tei jį ir žinai, ar tau tinka, ar gali rišti su juo savo gyvenimą. Nusiminti ir išdidžiai nusisukti, kada jis ne per daug yra ak­ tualus ( = aktyvus,— A. V.) nesunku, nes visi tikrai geri vyrai nėra aktualūs. Paimk daugiau iniciatyvą į savo rankas. O kada tikrai matysi, kad negalit sugyventi,— mesk, ieškok kito. Be vy­ ro vis tiek negyvensi, tai geriau paimk tinkamesnį ir tą, kuris patinka. Ką čia žiūrėti ir žiopsoti. Gyvenimas nelaukia, ir, praleidusi momentą, gali dar ilgai klaidžioti, o ar rasi ką, ne­ žinia. Nedaryk taip, kaip aš su Juozu dariau iš pradžios (nes toji kaina brango) ir ne visados gerai viskas baigiasi. Helė". (MBR 243 13) G r u o d ž i o 16 d. datuotas brolio Broniaus laiškas iš Karo m-los į Lazdijus. G r u o d ž i o 18 d. gavo Broniaus laišką: jis ragina Salomėją per Kalėdų atostogas parvažiuoti namo į Kiršus (MBR 150 6 -7 ). „Gruodžio 18-osios dienoraštyje L. Gira prisiminė S. Nėries knygos reikalus. Kaltindamas save nerangumu, jis čia pat pa­ sižadėjo artimiausiomis dienomis pasikalbėti su „Spaudos Fon­ do", „Dirvos“ ar „Tulpės" leidėjais" (L. Gudaitis. Baltoji nuo­ taka // Literatūia ir menas, 1984, lapkr. 17). G r u o d ž i o v i d u r y j e į Kauną A. Mirskajai siunčia iš Lazdijų dvi antis. G r u o d ž i o v i d u r y j e išėjo „Ateities" Nr. 12 ir „Židi­ nio" Nr. 12. Abiejuose recenzuojamas almanachas „Aš dekla­ muoju". „Ateityje" (p. 539) recenzentas Aug. Raginis (A. Vai­ čiulaitis) tarp jaunesniųjų almanacho autorių pamini ir SN.

363

„Židinio" recenzentas V. Bičiūnas, suskaičiavęs, kad almana­ che yra 44 poetų kūrybos pavyzdžių, tarp kitų pamini ir SN (p. 408). G r u o d ž i o 19 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posė­ dis prieš atostogas. SN dalyvavo. G r u o d ž i o v i d u r y j e SN pirmą kartą gavo visą jai priklausantį už 30 pamokų atlyginimą — 638,40 litų. Be to, bu­ vo sumokėtas ir rugpj.—lapkr. atlyginimas už 18 pamokų, dės­ tomų aukštesnėse (V—VIII) klasėse, taip pat Kalėdų švenčių priedas 225 Lt. Pirmąkart gavusi tiek daug pinigų, Salomėja lengviau atsikvėpė: galės atsiteisti kai kurias skolas. G ru o d ž i o 20 d. datuotas laiškas iš Kauno rusų k. G r u o d ž i o 21 d. gautas A. Mirskajos laiškas iš Kauno. Dėkoja už dvi antis. Kviečia per Kalėdų atostogas atvažiuoti į Kauną ir apsistoti pas juos. Pasakojamos įvairios bendrų pa­ žįstamų gyvenimo aplinkybės. Iš laiško matyti, kad Salomėja rašė laišką kažkokiai Elenai Antonovnai ir prašė Mirskają jai perduoti (MBR 210). G r u o d ž i o 21 d.— paskutinė mokslo diena prieš Kalėdų atostogas. Po pamokų visi mokiniai išvyko į namus. Išvažiavo iš Lazdijų ir Salomėja, o kur— nežinia. Dalį atostogų leido Kaune pas E. Vilčinskaitę, kuri buvo ska­ tinusi per atostogas važiuoti į Vieną pas B. Zubricką ir pati siūlėsi palydėti. Nėra duomenų, ar tai jos padarė. Lankėsi m-joje pas L. Girą, tarėsi dėl rinkinio leidimo. Ten susitiko Juozą Mičiulį, kuris tada jau buvo susituokęs su B. Buivydaite, ir teiravosi jį, kada išeisiąs B. Buivydaitės rengiamas almanachas. Kaune lankė teatrą. Viename spektaklyje sutiko J. Keliuotį, kuris papasakojo renkąs medžiagą literatūros almanachui, ir paprašė Salomėją eilėraščių. Ji pažadėjo duoti. 1929 m. parašė labai mažai eilėr. Be jau minėto „Vienos cik­ lo", 1929 m. dar datuotini ir „Iš dangaus tu ar iš žemės?" (I 381), „Motinai" (I 383), „Rangosi bangos gyvatėmis, laivą siū­ buoja" (I 381) ir galbūt „Vėjas ir vaikai" (I 59). 1929 m. rudenį m. m. pradžioje SN apsigyveno pas Misiukevičius. Paskui susirado kambarį ir apsigyveno viena. J. Ičkauskaitė prisimena: „Kitais mokslo metais, atidarius aštuntąją klasę, ir šią kuk­ lią patalpą reikėjo užleisti mokytojų kambariui. Salomėja per­ sikėlė į mūrinį namą, langais į dulkėtą gatvę. Ir čia kambarys buvo šaltas, nejaukus. Iširo mūsų bendri pietūs. Salomėja da­

864

bar dažniausiai gamindavosi valgi pati, nes į valgyklą vaikš­ čioti šlykštėjosi". (LK 4 97) Pasak J. Baltrukonio, „Salomėja nepaprastai taupi. Jos tau­ pumas kartais pasiekia kraštutinumą. Turėdama maža laiko kūrybai, ji gaišta, vengdama nedidelių išlaidų, pavyzdžiui, pati gaminasi valgį. — Taupau, nes noriu vasarą išvažiuoti į užsienį! — sako ji. Apie užsienį ji svajoja per visą žiemą. Vien Lietuvoje jai per siaura. Ji trokšta platesnių horizontų, naujų įspūdžių. —■O, kaip aš norėčiau turėti sparnus! — ne kartą girdžiu jos žodžius". (LK 4 118—119) „Salomėjos rankoje šaunamasis ginklas. Aiškinu, kaip reikia taikyti. Salomėja lėtai pakelia ginklą. Šūvis. Nukrinta numušta žilvičio šakelė. Pataikė. Salomėjos veide vaikiškas džiaugsmas. Ji šauna dan ir dar. — Ir aš nusipirksiu! — sako ji. Praėjo gal dvi savaitės. Einame gatve. Staiga ji pradaro savo rankinuką ir parodo man mažą, baltai blizgantį moterišką mauzerį". (J. Baltrukonis // LK 4 117—118) „Salomėja atplėšia žaliu rašalu adresuotą voką. Iš jo išbyra keletas atviručių. Tai peizažai. Peizažai pilki, melancholiški, rudeniški. Klausia, kaip man patinka. — Peizažistas turbūt serga nelaiminga meile! — nusijuokiu. Salomėja surenka atvirutes, sudeda jas į voką ir nieko man nepasako. Ji tokių žaliu rašalu adresuotų vokų gauna dažnai, bet man atviručių daugiau neberodo". (LK 4 122) Žaliu rašalu laiškus rašė ir vokus adresavo Tonnis — Antanas Marčiulionis. Ar Salomėja jam atsakinėdavo, nežinia. Gal ne. „Joks tuščias „flirtas" Salomėjos nedomino, nors garbintojų netrūko. Vienas toks „garbintojas" atakuodavo ją laiškais, at­ viručių paketais, atsiuntė net savo automašinos ir namo nuot­ raukas, žadėdamas jai ištaigingą gyvenimą. Salomėja vaikiškai pasigėrėdavo, bet į laiškus neatsakinėdavo. Kartą gavo siunti­ nį, kuriame buvo graži dėželė, pridėta paprasčiausių lauko akmenėlių, ir prierašas: „Tavo širdis tokia kieta, kaip tie ak­ menys". (J. Ičkauskaitė /j LK 4 lOį) Buvo Salomėjos garbintojų ir pačiuose Lazdijuose. Vienas iš jų — mokytojas A. Lėvanas, drauge su Salomėja atvykęs į Lazdijus. Jis ją nepaprastai įsimylėjo, bet jos akivaizdoje taip jaudindavęsis, kad negalėdavęs nė žodžio ištarti. O Salomėja šaipėsi iš jo. Laiške Konstancijai Penčylaitei į Švėkšną Salomėja rašo, kad Lėvanas esąs juokingas, girdi, ir gražią

365

dieną dėvįs kaliošus... (Laiškai, rašyti K. Penčylaitei į Švėkš­ ną, dingo karo metu.) J. Baltrukonis prisimena: „Vienas mūsų kolega neigiamai atsiliepia apie kosmetiką ir moterų palinkimą puoštis ir gražintis. Po kelių dienų „kritikas" ateina apsikirpęs ir nauju kaklaraiš­ čiu pasidabinęs. Salomėja jam sako: — Koks jūs gražus, kaip Apolonas!" (LK 4 121) Tai apie Lėvaną: jis buvo žinomas moralistas, vėliau net įsto­ jo į kunigų seminariją, ją baigė. Rašė moralinio bei teologinio turinio straipsnius ir knygas. Metų pabaigoje direktorius J. Starkus atestacijoje parašė, kad S. Bačinskaitė 1929 m. atliko 958 pamokas, 16 pamokų praleido: liga, užtruko Kaune. (CVA f. 391, apr. 2, b. 1366, L 90} *

1930

S a u s i o 8 d. prasidėjo pamokos po Kalėdų atostogų. Taip pat vyko stojamieji egzaminai. S a u s i o 10 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame S. Bačinskaitė dalyvavo. S a u s i o 10 d. „Ryto" Nr. 6 (p. 4) J. Matijošaitis apžvelgia „Židinio" t. 10. Rašo: i „Dailiosios literatūros skyrius, kuriam bendradarbiauja žy­ miausios mūsų jėgos, kaip Putinas-Mykolaitis, L. Gira, M. Vait­ kus, V. Krėvė, J. Savickis, K. Inčiūra, Sal. Neris ir kt., užima lygiai' 100 pusi." S a u s i o 16 d. K. Boruta laiške A. Venclovai rašo: „Tu klausi dėl Salomėjos. Nieko mergiotė, negaliu pasiskųs­ ti, 12 šilingų likau skolingas. Šiaip ji gana ašaringa, bet suvi­ lioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabaščių apoplek­ sija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyt į aktyvą). Rašiau jai, kad džiaugčiausi matyt ją „Tr. fr." (ach, Broniau, jei skaitai, tai nepaleisk perkūnijų mano adresu), ir manau — Tau, kaip redaktoriui, vertėtų ją pakviesti ir 2 Nr. atspausti porą eilė­ raščių kad ir ne visai mūsų dvasios. Bėdos mums dėl to didelės nebus, o vandenį sudrumsime. Šiaip ji čia vozojosi su menka publika, pats aš menkai su ja pažįstamas; ženotam žmogui sun­ ku kartais su panom širdingos šnektos rasti". (K. Boruta. Drau­ ge su draugais, p. 142) S a u s i o 17 d. J. Šimkus laiške E. Skujeniekui rašo: „Žada netrukus išeiti Salomėjos Neries naujas eilėraščių rinkinys. „Naujas žodis" savo lėšomis juos leidžia". (LK 10 431)

366

S a u s i o 17 d. „Ryto" Nr. 13 (p. 3) pranešama, jog „Židi­ nio” 1 nr. 1930 m. išeis prieš sausio 25 d. Numeris žada būti įdomus ir turiningas. Dailiosios kūrybos pluoštą sudeda šie mūsų senesnieji ir jaunesnieji literatai: M. Vaitkus, Liudas Gi­ ra, Putinas, Sal. Neris, K. Inčiūra, V. Krėvė („Pasaulis ir mo­ teris"). S a u s i o 29 d. „Ryto" Nr. 23 pranešama: „Židinio" š. m. 1 nr. jau išspausdintas. Turiny: M. Vaitkaus, Salomėjos Neries kūriniai, K. D. Balmonto (L. Giros vert.), V. Putino-Mykolaičio eilėraščiai, V. Krėvės „Pasaulis ir moteris" < . . . > . Siame „Židinio" nr. (p. 4—5) išsp. eilėr.: „Kur baltos sta­ tulos", „Nei tėviškės, nei protėvių!“, „Baltais balandžiais at­ lekia", „Mūsų dienos — kaip šventė", „Rudens parke". S a u s i o mė n . išėjo „Ateities" Nr. 1. A. Žirgulys str. „Ži­ dinys"— 10 tomų" rašo: „Aplink jį susispietė daugumas senesniųjų (Vaižgantas, M. Gustaitis, M. Vaitkus, L. Gira, Putinas, V. Krėvė, abi Lazdy­ nų Pelėdos, J. Savickis ir kt.) ir jaunesniųjų (V. Ramonas, J. Paukštelis, S. Neris, S. Santvaras, K. Inčiūra ir kt.) rašyto­ jų" (p. 60—61). S a u s i o p a b a i g o j e S N į Lazdijus A. Venclova atsiuntė „Trečio fronto" pirmą numerį. V a s a r i o 4 d. „Ryto" Nr. 28 (p. 3) išsp. J. Matijošaičio str. „Ką rašo pirmasis „Židinio" numeris". Jame pažymima: „Aštuntą dalį šio numerio užima dailioji literatūra, kur yra M. Vaitkaus, V. Putino-Mykolaičio, K. D. Balmonto, Salomėjos Neries ir V. Krėvės raštų". V a s a r i o 6 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posė­ dis, kuriame SN dalyvavo. Buvo nutarta leisti jaunesniesiems at-kams vasario 8 d. surengti savybės vakarą, o vasario 16 d.— vyresniųjų klasių mokinių vakarą. V a s a r i o 8 d. SN dalyvavo jaunesniųjų mokinių savybės vakarėlyje. Tą dieną blaivybės savaitės proga buvo skaitoma priešalkoholinė paskaita. S a u s i o ar v a s a r i o p r a d ž i o j e SN iš Misiukevičių persikėlė į Dumblio g. Jos buto vienas kambarys didesnis, o kitas mažas — čia miegodavo. Baldų — tik stalas, pliušinė sofa, kelios kėdės; drabužiai sukabinti sienoje. Elektros šviesa deg­ davo iki 12 vai. nakties. J. Ičkauskaitė prisimena: ,,Apsigyvenome toje pačioje gatvėje, tada vadinamoje Dumb­ lio, vėliau Vytauto vardu, netoli viena antros. Salomėja apsi­

367

gyveno naujame, bet blogai įrengtame namelyje, kurį savinin­ kė, tipiška davatka, buvo paveldėjusi iš savo brolio amerikono. Už nuolatinį jos plepėjimą kaimynės ją praminė barškučiu. Sa­ lomėjai, aišku, sunku būdavo pakęsti jos tušti plepalai. Kai davatkėlė iš viso neturėdavo klausytojų, niekus garsiai taukšdavo katinui, kurį laikė didžioje pagarboje. Įnamę panelė, t. y.. Salomėją, kaimynėms charakterizuodavo kaip gerą, tik labai pavojingą. Ką ji tuo norėdavo pasakyti, neaišku; tikriausiai turėjo galvoje Salomėjos nervingumą. Aišku, gyventi po vienu stogu su tokiu padaru galėjo tik stiprių nervų žmogus, o Salo­ mėja tuo nepasižymėjo. Be to, jos gyvenamas kambarėlis buvo nejaukus, šaltas. Todėl nenuostabu, jei Salomėja negalėdavo nurimti namie ir ilgus žiemos vakarus prasėdėdavo pas mane. Mano kambarėlis, nors sulinkusioj trobelėj, po šiaudiniu stogu, buvo šiltas. Taip pat Salomėja dažnokai lankydavosi, gretimai gyvenusio paišybos mokytojo Juozo Baltrukonio šeimoje". (LK 4 97—98) V a s a r i o p r a d ž i o j e laiške E. Vilčinskaitei, be kita ko, pranešė ir apie persikraustymą į naują butą. Laiškas neišliko. V a s a r i o 12 d. E. Vilčinskaitė rašo SN laišką. V a s a r i o 13 d. L. Gira dienoraštyje rašė: „Štai tik ką — lygiai 12 vai. nakties — baigiau peržiūrėti ir sutvarkyti — pradėjau apie 10 1/2 — Neries eilėraščių knygelę, kurią įpiršau per Kalėdų šventes išleisti „Naujam žodžiui" (Pe­ tį ėnui). Rinkinėlis buvo „tos labai simpatiškos panelės", kaip ją Petrėnas vadina, visai nesutvarkytas — eilėraščiai — be var­ dų— ir pats rinkinėlis be vardo — be to, buvo ir silpnesnių. Petrėnas paprašė peržiūrėti ir išleisti silpnesnius, na ir duoti vardą. Pats peržiūrėjau — ir tikrai radau silpnokų eilėraščių net keletą — tad išbraukiau, kad Saliute išeitų su garbe, kad bent galėčiau aš apie jį parašyti kaip reikiant — išmečiau šiuos eilėraščius: 1) O palaimintos vasaros dienos, 2) Rangosi bangos gyvatėmis, 3) Šiandien mano jūra baisiai nerami, 4) Gamtos širdis gaudžia, 5) Į degantį židinį viską sumesiu, 6) Kai numir­ siu, tik nekaskit, 7) Beržai (Iš Tetmajerio), 8) Baltoji viršūnė (Iš Mejerio). Pavadinti norėjau ar: Baltoji nuotaka — ar Vasaros vynas (tik per daug yra apie rudenį ir žiemą)— pavadinau: „Kaip žydėjimas vyšnios"— žodžiais iš vieno trumpo, bet gra­ žaus jos eilėraštuko, kurį padėjau pirmuoju. Ryt atiduosiu Petrėnui — jau turėjau atiduoti prieš kelias die­ nas". (L. Gudaitis. Baltoji nuotaka // Literatūra ir menas, 1984, lapkr. 17; LKU BR, f. 13 1800 1—2)

V a s a r i o 14 d. gavo E. Vilčinskaitės laišką: . .Nuėjau į kelis knygynus ir nei viename negavau „Kerš­ to". Išparduotas. Tai jau negyveni pas Misiukevičius. Ar pati nenorėjai, ar tave išgyveno? Gerai, kad gavai kambarį, tik bloga, kad vėl su virtuve turi vazotis. Ar atvažiuosi Užgavėnėms? Atvažiuok — pasikalbėsim ir ga­ lėsi ką sužinoti apie savo leidinį. Daiktus jau pamažu likviduoju. Parašyk, ar tau bus reikalin­ gas rašomasis staliukas. Ką manai daryti kitais metais? Jei ne­ susitarsi su Bronium, tai pamokytojauk dar metus kad ir Laz­ dijuose, o paskui galėsi atvažiuoti pas mane. Tada jau būsiu sena Argentinos gyventoja, spėsiu susitvarkyti ir galėsiu tave „ustrajivatj". Vandzia važiuos taip pat ir Genė su vyru rengias. Jei neatvažiuosi Užgavėnėms, tai pasimatysim 10 balandžio. Tada prasideda žydų Velykos, ir aš pas tave nuvažiuosiu. O gal ir tu jau turėsi tuomet atostogas, tai atvažiuok į Kauną. Linkėjimai nuo mamos. Helė". (MBR 243 19—20) V a s a r i o 15 d. išėjusiame „Studento" Nr. 23 (p. 3) išsp. feljetonas „Žiopla", kuriame rašoma: „Dėl tariamojo literatūros krizio" (E. Radzikauskas, iš „Meno kultūros"). „.. .O kuo gi pagrįsti šie aliarminiai šauksmai? Ar kad ir A. Jakštas liovėsi eiliavęs? Bet jis, manau, ir pats nelaiko ir niekad nelaikė savęs poetu. O visi kiti per tuos paskutiniuosius metus tik tvirtėjo, plėtė savo kūrybinius horizontus ir užsimoji­ mus. Ir Putinas, ir Kirša, ir Vienuolis, ir Savickis. O kaip su­ stiprėjo iš prozininkų Švaistas ir Vaitkus, o iš poetų Petras Vaičiūnas! O kiek dar rodosi naujų! Išaugo mum visa plejada jaunųjų ir jauniausiųjų, kurių tarpe jau ir šiandie matome gana ryškių kūrybos bruožų. Štai! Salomėja Neris, Ant. Venclova, Kazys Inčiūra, J. Graičiūnas, *o Nardis-Brazdžionis, Augustaitytė-Vaičiūnienė, S. Būdavas, Didžpetris, Mažpetris, Užpetris, Puspetris, Dvipetris, Tripetris... ir kad papylė, ir pila, ir pila, ir pila vis įdomesnių, vis talentingesnių, vis stipresnių dalykų! (Š ach !) M at! m at! m at!"

V a s a r i o 18 d. „Ryto" Nr. 40 išsp. korespondencija apie vasario 16 d. įvykusias Lazdijų iškilmes. Parašas—„S". Ar tik korespondencijos autorė nebus S. Bačinskaitė? V a s a r i o p r a d ž i o j e rašo laišką prof. G. Nemutui į Šveicariją. Laiškas neišliko. V a s a r i o 20 d. G. Nemutas rašo atsakymą į SN laišką. 24. V. Alekna

369

V a s a r i o 23—26 d. m-loje Užgavėnių atostogos. SN iš­ vyksta į Kauną, apsistoja pas E. Vilčinskaitę. V a s a r i o 26 d. vakare grįžta iš Kauno į Lazdijus ir ran­ da G. Nemuto laišką. „Gavau laišką ir dėkoju nuoširdžiai. Buvo malonu po tokio ilgo tarpo gauti dar vieną laišką. Matau labai gerą vokiečių kalbą. Kur mokėtės? Kai taip ge­ rai rašote, kodėl taip ilgai nerašėte? Malonu, kad jūsų tėvai vis gyvuoja, tik gaila, kad motina vis kenčia skausmus. Mano vaikai jau dideli, vyresnioji duktė ištekėjo. Reika­ lai— prekyba ne itin: visur trūksta pinigų. Ar pas Jus tas pat? Kai tik turėsiu pakankamai pinigų, tikrai važiuosiu dar kartą j Lietuvą, pas Jūsų tėvą. Tikriausiai motoras tvarkoj? (Ne visada motoras kaput!!) Tada švęsime linksmą pasimatymą. Ar Petronėlė Rucevič dar Amerikoje? Koks jos adresas? Ar gyvenimas Lietuvoje geras? O gal tėvas vis moka daug mokes­ čių? Ką veikia mano draugas Georgis? Rašykite. Linkėjimai tėvams ir kitiems pažįstamiems. Ir viso gero. Gerinami Nemuth" (MBR 213) V a s a r i o 28 d. po pamokų įvyko g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame SN dalyvavo. Svarstyti II trimestro rezultatai. K o v o 1 d. datuojamas „Naujo žodžio" Nr. 4. Viršelio ket­ virtame puslapyje skelbiama: „Netrukus išeis: Salomėja Neris, BALTOJI NUOTAKA (poezij os rinkinys)". K o v o p r a d ž i o j e Salomėja rašo laišką „Naujo žodžio" b-vės vedėjui J. Petrėnui-Taruliui: „Mielas Redaktoriau! Siunčiu Jums pažadėtuosius eilėraščius. Jeigu ponas Gira anuos išbraukė, tai šitie, man rodos, juo labiau nedėtini. Ta­ čiau aš visiškai pavedu Jūsų su p. Gira kritikai. Galit ir šituos išbraukti. Geriau telieka mažiau, ne kad blogas dėti. Su pagarba S. Nėris" (III 373) Kuriuos eilėraščius papildomai siuntė — nežinia. K o v o 10 d. data įrašyta nuotraukoje, kur SN nusifoto­ grafavusi su gėlėta skara aplink kaklą.

370

K o v o 11 d. „Ryto" Nr. 57 (p. 7) kronikos skyr. išsp. ži­ nutė: ,,2-ras Salomėjos Neries eilėraščių rinkinys. Žinoma poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė, dabar dirbanti mokytojos darbą Seinų „Žiburio" gimnazijoj Lazdijuose, netrukus išleidžia naują eilėraščių rinkinį—„Baltoji nuotaka". K o v o 15 d. datuotas „Naujo žodžio" Nr. 5, kurio ketvirta­ me viršelio psl. skelbiama, kad SN rink. „Baltoji nuotaka" jau spausdinamas. K o v o 29 d. „Ryte“ skelbiama, kad „Židinio" Nr. 3 jau išėjo. Turiny: 2. Saliomeja Neris a) Vai, kas?.. „Židinio" Nr. 3 (p. 190—191) išsp. eilėr.: „Vai kas?. „Taip mylima!", „Tamsiose alėjose vakaras rymo". B a l a n d ž i o 1 d. datuotas „Naujo žodžio" Nr. 6, kurio ketvirtame viršelio psl. pakartotinai skelbiama, kad „Baltoji nuotaka“ jau spausdinama. B a l a n d ž i o 2 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis, kuriame S. Bačinskaitė dalyvavo. B a l a n d ž i o 6—20 d. Velykų atostogas SN leido Kaune. B a l a n d ž i o 16 d. „Rygos balso“ Nr. 15 išsp. SN eilėr. „Velykų rytą". B a l a n d ž i o 19 d. datuotame „Šaltinio" Nr. 16 (p. 208) išsp. eilėr. „Prie kryžiaus". Parašas — Šešuolė. Eilėr. III ir IV posmas: Maldyklos aukštam bokšte varpai jau skamba. Bučiuoja saulė didį kryžių. O gamta šypsos — iš Kristaus kojų kraujas teka Ir gaivina baltąjį žiedą. Nutilęs vėjas — mažos gėlės linguoja, Lėtai siūbuoja, tyli, rauda. Jos verkia. Mano tik širdis ledinė. Ar atjaus Tave, Kūrėjau?.. B a l a n d ž i o 20 d. Salomėja po atostogų grįžo į Lazdijus. B a l a n d ž i o 22 d. datuotas (Vanere Itiltschi) laiškutis iš Vienos. B a l a n d ž i o 23 d. „Ryto" Nr. 91 (p. 3) išsp. S. Būdavo str. „Ką pavasaris kalbėjo. 12 poetų". Str. trečioje dalyje rašoma: „Paminėtina čia ir Sal. Neris. Kai pavasaris gamtoje šūkauja, tai jos sieloje palengva taip pat gimsta kartais švelnus, nors

371

ir nedidelis, tačiau aiškus nerimas. Kažkas poetę verčia susi­ mąstyti.

Įdomu pažymėti, kad Neris, nubraukusi nuo veido bei šir­ dies nerimo šešėlius, tam tikromis valandomis tampa ir žmo­ gaus rezurekcijos skelbėja: kai ji dainuoja su pavasario vėjų būriu, tai tada ir kitus ragina pajusti svaigulingo blankumo aprėptą jaunystę ir šioj o tuoj nusikratyti, pav.: Užkloti dulkėmis gyvena žmonės. Jiems leąuiem aidėjo kaminuos. Klausykite, pamirškite klajones — Liepsnojanti jaunystė jums dainuos. B a l a n d ž i o 25 ar 26 d. gavo laiškutį iš Vienos, kuriame V. Itiltschis dėkoja už Salomėjos sveikinimą Velykų proga, klausia, kur praleisianti vasarą. Praneša, kad pas juos gyveną ponai Eidukas ir Šeštokas. Jis pats vasarą važiuosiąs į Vengriją. Dėkoja už sveikinimus ir motinos vardu (MBR 241). Matyt, SN su juo susipažino, o gal ir kurį laiką jo namuose gyveno 1929 m. vasarą. > G e g u ž ė s 1 d. datuotas „Naujo žodžio" Nr. 8. P. 169 išsp. eilėr. „Sidabrinės uogos“. Žurnale, kaip ir rankr., po II posmo yra dar toks posmas: Jei miške paklysim — Susikursim ugnį, Gersime jaunystę, Gersim iki dugno. Po eilėr. teksto skliausteliuose įrašytas paaiškinimas: (Iš greit pasirodančio Salomėjos Neries poezijos rinkinio „Baltoji nuo­ taka", leidžia „Naujo Žodžio" B-vė). G e g u ž ė s 1 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame SN dalyvavo. Svarstyta abiturientų išleidžiamųjų eg­ zaminų tvarkaraštis ir kt. G e g u ž ė s 3 d, „Ryto" Nr. 99 (p. 5—6) išsp. G. Tulauskaitės str. „Motina mūsų jaunųjų kūryboj". Str. rašoma: „Salomėja Neris gražiai atvaizduoja liūdną „Našlaitės naktį", kad netekimas motinos tiesiog tragiškas < . . . > . Tiesiog jauti tą šiurpą, krečiantį nelaimingą našlaitę, kuri instinktyviai veržiasi kad ir prie mirusios motinos. Širdis reika­ lauja: „Veskite pas mamą!" Ir tiek". G e g u ž ė s 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškutis iš Kauno į Lazdijus. 372

G e g u ž ė s 4 d. 11 vai. g-joje įvyko Motinos dienos minėji­ mas, kuriame ketvirtokė Marija Smolenskaitė deklamavo SN eilėr. „Motinai". G e g u ž ė s 5 d. gavo E. Vilčinskaitės laiškutį: „Saliu, rašyk greičiau, ar važiuosi ir ką tau parašė. Mat aš turiu apsispręsti, kuria linija plaukti, ar per Hamburgą, ar per Genują. Jei važiuosi, plauksiu iš Genujos. Turiu pranešti laivo vardą, nes kitaip negausiu vizos. Fotografijas gavau. Geros. Ar pati paimsi, ar siųsti? Sudieu H." (MBR 243 21) (E. Vilčinskaitė jau tvarkė dokumentus kelionei į Argentiną. Salomėją kalbino važiuoti pas B. Zubricką į Vieną. Vilčinskaitė būtų ją į Vieną palydėjusi.) G e g u ž ė s p r a d ž i o j e įvyko Lazdijų g-jos paukščių šven­ tė. Salomėja nusifotografavo su mokiniais (J. Starkus. Seinų Žiburio gimnazija, K., 1935, p. 37). G e g u ž ė s 9 d. — paskutinė mokslo diena abiturientams. Tų metų abiturientė I. Lapinskaitė-Burdulienė prisimena: „S. Nėris, kiek prisimenu, tą pavasarį buvo labai liūdna. Per rašomųjų darbų pamokas dažniausiai, būdavo, sėdi ir skaito „Jaunojo Verterio kančias" ar kitą kokį vokišką veikalą. < .. .> Paskui dar buvo paskutinė S. Nėries pamoka. Vienas mūsų abiturientas tarė atsisveikinimo žodį mokytojai, o man teko pavaišinti iš popierinės dėžutės ne geriausios rūšies sal­ dainiais. Mokytoja susijaudino. Ji pradėjo pasakoti apie save, ką ji jautė ir pergyveno paskutinę dieną gimnazijoje". (LK 4 93) Tą pačią dieną po pietų įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tary­ bos posėdis. Buvo svarstomi abiturientų reikalai. SN dalyvavo. G e g u ž ė s 10 d. datuotame „Šaltinio" Nr. 19 (p. 239) išsp. eilėr. „Naktis pajūry" 3 posmai. Parašas-—Šešuolė. G e g u ž ė s 13 d. datuotas Lazdijų g-jos direktoriaus raštas Nr. 91 Švietimo m-jos Cenzo dokumentų tikrinimo komisijai: „Šiuo prašau pripažinti aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą Seinų „Žiburio" gimnazijos mokytojai Bačinskaitei Salo­ mėjai, gimusiai 1904 m. lapkričio 17 d., kuri nuo 1928 m. rug­ sėjo mėn. 1 d. (Įs. Nr. 216) tebeeina be pertraukos mokytojos pareigas praktikantės teisėmis, dėstydama vokiečių kalbą vi­ sose astuoniose klasėse. Priedas — 8 litai pažymėjimo spausdinimui. Kun. J. Starkus Direktorius“ (MBR 22)

373

M-joje šis raštas gautas gegužės 15 d. ir užregistruotas Nr. 9430. G e g u ž ė s (apie) 19—20 d. išėjo almanachas „Granitas", kur išsp. SN eilėr. „Raganius" ir „Motinai". Parašas — Salomė­ ja Neris. G e g u ž ė s 23 d. įvyko Lazdijų g-jos baigiamųjų egzaminų vokiečių k. egzaminas raštu. Egzaminatorė S. Bačinskaitė pa­ skyrė temą „Der Nutzen der Reisen" *. Po egzamino, užtrukusio tris valandas, ji tikrino rašomuosius darbus: du įvertino pen­ ketais, keturis — ketvertais ir keturis — trejetais. G e g u ž ė s 24 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posė­ dis. Buvo svarstyti abiturientų baigiamųjų egzaminų rašomųjų darbų duomenys. S. Bačinskaitė posėdyje dalyvavo. Gegužės 24 d. „Ryto" Nr. 117, p. 3—4 B. Babrauskas recen­ zuoja „Granitą". SN nepaminėta. G e g u ž ė s 29 d. įvyko „Šatrijos" metinė šventė Birštone. SN nedalyvavo. G e g u ž ė s p a b a i g o j e išėjusiame „Kultūros" Nr. 5 išsp. J. Radžvilo str. „Literatūros krizis ir kritika" pabaiga. P. 277 rašoma: „Ir ar ne E. Radz/ikauskas/, kaip seniau Vaižgantas, vaini­ kuoja dabar įvairius „talentėlius" (K. Inčiūras, S. Nerius, J. Graičiūnus, Brazdžionius, Būdavus, Tulauskaites, Dičpetrius ir kt.) dideliais „meniškojo lietuvių tautos genijaus" reiškėjais, tuo tarpu kaip jie iš tikrųjų tėra tik menki ir nevykę mūsų romantizmo epigonai, kartoją tai, ką jau daug anksčiau ir daug geriau pasakė Maironis, Krėvė, Vaižgantas, Kirša ar net tas pats L. Gira". B i r ž e l i o 1 d. Lazdijų g-jos mokytojai buvo išvykę į Prienus, Birštoną, Punią... Yra išlikusios kelios nuotraukos. Mokyt. J. Baltrukonis prisimena: „Salomėja mėgsta ne tik po užsienį keliauti. Ji labai mėgsta ekskursijas ir po Lietuvą. Sugalvojame paekskursuoti po Dzū­ kiją— Salomėja negali atsidžiaugti. Atrodo, tartum jos gyslose tekėtų klajoklių kraujas. Važiuojame autobusu, o ji negali atsitraukti nuo lango. Vaikščiojame keliais takeliais; o ji nega­ li atsigėrėti gamtovaizdžiais. * „Kelionių nauda" (vok.). Šią temą paskyrė Švietimo ministerija. Ją eg­ zaminų dieną telefonu pranešė Alytaus g-jos dir. Stepas Vaitkevičius — oficialus Švietimo m-jos atstovas Lazdijų „Žiburio" g-jos egzaminų komi­ sijoje (V. A.).

374

Prienai. Kaitri birželio diena. Storas bavarietis, Prienų alaus daryklos specialistas, atidaro duris į žemutinį rūsį — ledainę ir mus, ekskursantus, perspėja: — Čia leistis pavojinga ■ — žema temperatūra. Galima peršalti ir susirgti plaučių uždegimu. Ne, ne, aš pats neisiu ir jums ne­ patariu. Pro atviras duris elektros šviesoje žemai mes matome ledais apmūrytas didžiules alaus statines. Salomėja nulipa laipteliais į rūsį, ir girdime jos balsą: — Čia kaip pasakoje! — Mano dieve! Mergaite! Ką jūs padarėte?! Jūs plaučius peršaldysite! Alle Wetter! — murma bavarietis ir šluostosi nuo kaktos prakaitą. — Nieko, gal nesusirgsiu! — atsako jam Salomėja vokiškai. Vokiečių kalba, matyt, sušvelnina bavarietį. Jis nulipa į rūsį pas Salomėją, o paskui jį ir mes visi. Tarp jo ir poetės vokie­ čių kalba vyksta toks pasikalbėjimas: — Ar jūs mokote ką nors savo gamybos paslapčių?— klau­ sia jį poetė. — O ne! Tada paslaptys nebūtų paslaptys! — atsako juok­ damasis bavarietis. — Kodėl jūs nepadarote miuncheniško alaus? — Negalima konkuruoti gimtajam miestui! — pažvelgęs į poe­ tę, gudriai atsako „miunchenietis". (LK 4 120—121) 1 9 3 0 m. p a v a s a r į išėjo „Trečio fronto" Nr. 3, kuria­ me yra ir J. Radžvilo str. „Bernas lietuvių literatūroje". Čia rašoma: „Tai jis (bernas.— V. A.) į Salomėjos Neries ir tutti quanti panašų limonadinį čiulbėjimą: Nuo jo žvilgsnių širdis mano dega, Nuo jo žodžių man sukas galva. Kaip Sacharose vėjai laisvūnai — Visagalė jo smuiko daina! Ji nupirko ir sielą, ir kūną Savo dieviškų burtų kaina.— atsako: ' Pažįstu aš meilę nuogą, Kaip moterį nuogą Meilę, kuri vienodai gera Ir vienodai bloga.

375

Sukrausiu iš lapų altorių Po beržų ir uosių pavėsiu. Ir jeigu mylėti aš noriu — Asai mylėsiu! Prieš mylint neklaus manęs Kunigas poterių. Temyli, mylėt kas panorės, Kad visas susmegtų į moterį. (J. Šimkus, p. 35) B i r ž e l i o p r a d ž i o j e išėjusiame „Ateities" Nr. 5 (p, 234) rašoma: „Salomėja Neris (S. Bačinskaitė) leidžia naują eilėraščių kny­ gą „Baltoji nuotaka". Str. „Gimsta naujas literatūrinis judėjimas" (p. 243) rašoma: „Dar šį pavasarį išeina naujosios literatūros almanachas Gra­ nitas. .. Dalyvauja šie autoriai: St. Anglickis, Juozapas Banai­ tis, Bem. Brazdžionis, Albinas Briedis, A. Budrys, Aleksys Dičpetris, Jonas Grinius, Petras Karuža, Salomėja Neris, Pr. Nau­ jokaitis, Benys Rutkus, Ig. Skrupskelis, Gražina Tulauskaitė ir A. Vaičiulaitis". Korespondencijoje (p. 249) pranešama: „Neseniai įsikūrė ir Lazdijų kuopoj literatūros sekcija, ku­ rios valdybą sudaro V. Pavasarytė — pirm. ir J. Basalykas — sekr. Sušaukti du susirinkimai ir išdirbtas veikimo planas. Skai­ tyti du referatai: „Mėginkime kurti" ir „Kūrėjas ir kritikas". P-lė mok. S. Bačinskaitė (Salomėja Neris) kalbėjo apie jaunys­ tės tikslus ir meno kūrybą. Susirinkimuose skaitomos novelės, rašinėliai, eilėraščiai, deklamuojama ir t. t." B i r ž e l i o 6 d. abiturientai laikė tikybos egzaminą. Komi­ siją sudarė V. Kuliešius — pirmininkas, J. Starkus— egzamina­ torius, S. Bačinskaitė — asistentė. B i r ž e l i o 10 d. įvyko g-jos mokyt, tarybos posėdis dėl III kl. keliamųjų egzaminų. SN dalyvavo. B i r ž e l i o 11 d. įvyko III kl. lietuvių k. keliamasis egza­ minas raštu. Po pamokų — mokyt, tarybos posėdis, kuriame SN dalyvavo. B i r ž e l i o 14 d. įvyko abiturientų vokiečių k. baigiamasis egzaminas žodžiu. Komisiją sudarė dir. kun. J. Starkus — pir­ mininkas, S. Bačinskaitė — egzaminatorė, A. Lėvanas — asis­ tentas.

376

B i r ž e l i o 14 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Svarstyti m. m. rezultatai (III kl. keliamųjų egz. duomenys) ir užbaigi­ mas. B i r ž e l i o 16—18 d. stojamieji egzaminai į g-ją. Kai ku­ riose egzaminų komisijose dalyvavo ir SN. Stojančiųjų buvo vos keli. B i r ž e l i o 20 d. paskutinis abiturientų egzaminas, po to trumpas mokyt, tarybos posėdis. Visi mokytojai pasirašo ates­ tatus,— tais metais Lazdijų g-ją baigė 10 abiturientų. SN išsku­ ba į Kauną pas E. Vilčinskaitę, kuri gyvena paskutines va­ landas Lietuvoje. B i r ž e l i o 21 ar 22 d. išlydi E. Vilčinskaitę į geležinkelio stotį, drauge sėda į Berlyno traukinį, išeinantį iš Kauno 14.35 vai. ir važiuoja iki Biliūnų stotelės. Čia Salomėja paskutinį kar­ tą atsisveikina su savo geriausia drauge, paskui keliauja į Kir­ šus. Gal jau tą dieną parašyti eilėr. „Lik sveika" posmai {MBR 75 14 ir 15). B i r ž e l i o 22 d. datuotame „Sekmadienio" Nr. 25 (p. 10) rašoma, kad rudenį išeis naujų eilėraščių rinkinių, tarp jų: Salomėja Neris „Baltoji nuotaka". B i r ž e l i o 25 d. (?) E. Vilčinskaitę rašo laišką iš Berlyno į Kiršus ir tą pačią dieną išvažiuoja į Genują. B i r ž e l i o 27 d. 19 vai. E. Vilčinskaitę laivu iš Genujos išplaukia į Argentiną. Rašo labai ilgą laišką į Kiršus. B i r ž e l i o mė n. išėjusiame žurnalo „Tiesos kelio" Nr. 6 (p. 378—383) J. Ambrazevičiaus išsami „Granito" recenzija. Čia rašoma: „2. Poezija. Poetų eilėraščių— 10. Senėlesni— Juozas Stanišauskas, ir toliau einant —■Orintaitė, A. Dičpetris, Brazdžio­ nis, St. Anglickis, Benys Rutkus, P. Karuža, G. Tulauskaitė, Naujokaitis". B i r ž e l i o m ėn. išėjo ir „Naujosios Vaidilutės" Nr. 5—6. Čia taip pat recenzuojamas „Granitas" ir tarp almanacho auto­ rių paminima SN. B i r ž e l i o 30 d. SN gavo E. Vilčinskaitės laiškutį iš Ber­ lyno: „Brangi Saliute, aš jau Berlyne. Jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Aš kaip medis, kurį išrovė iš vienos dirvos ir dar nespėjo pa­ sodinti į kitą. Man, pratusiai jausti stiprią dirvą po kojų, tas jausmas nelabai malonus. Lik sveika, brangioji mano. H." (MBR 243 22)

377

B i r ž e l i o p ,;a sk u t d i e n o m i s ar l i e p o s p r a ­ d ž i o j e išeina „Židinio" Nr. 5—6. Čia M/ykolaitis V./ recen­ zuoja „Granitą" (p. 497—501). Išvardijęs almanacho poetus, tarp jų ir SN, recenzentas juos apibūdina taip: „Visus juos jungia nutolimas nuo realių dienos reikalų,— pilietinių, patriotinių, visuomeninių temų vengimas" (p. 499). L i e p o s 1 d. Salomėja iš Kiršų išvažiavo į Kauną ir apsi­ stojo pas E. Vilčinskaitės motiną. L i e p o s 2 d. „Lietuvos aido" Nr. 147, kronikos sk. (p. 6) išsp. žinutė: „D o c. B. S r u o g o s e k s k u r s i j a Ketvirtadienį, liepos mėn. 3 d. 14 vai., doc. Balio Sruogos suorganizuotoji ekskursija išvyksta savo kelionėn. Ekskursija susideda iš 12 žmonių, jų tarpe poetė Salomėja Neris, rašytojas Švaistas. Jie mano aplankyti Vokietijos įdomesnes vietas, Švei­ cariją. Ypač ekskursantai pasiryžę žygiams po Alpių kalnus". L i e p o s 2 d. visi ekskursijos dalyviai susirinko pas B. Sruogą išklausyti paskutinių nurodymų. L i e p o s 3 d. įvyko Švietimo m-jos Mokytojo cenzo tik­ rinimo komisijos posėdis. Remdamasi potvarkiu, paskelbtu „Vy­ riausybės žiniose" Nr. 309, eil. 2073 §17, komisija nutarė: „Švietimo ministerijos mokytojų cenzo tikrinimo komisija, sudaryta Švietimo ministerio 1927 m. įsakymu Nr. 67, peržiū­ rėjusi Bačinskaitės Salomėjos, g. 1904 m. lapkr. 17 d., mokslo cenzo dokumentus, būtent Lietuvos universiteto liudijimą (1928 m. Nr. 176), iš kurio matyti, kad Bačinskaitė S. baigusi to univ. Teolog.-Filos. fak. Filosof. sk. (pagr. šaka — lietuvių liter. ist., šalut.— vokiečių liter. ist. ir pedag.-psichol.), ir pati­ krinusi jos tarnybos eigą, nutarė pripažinti jai aukštesniosios mokyklos mokytojos vardą, teisę mokyti a) aukštesniojoje mokykloje lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje lietuvių ir vokiečių kalbos ir teisę gauti atlyginimą normomis, kuriomis mokama asmenims, baigusiems aukštąjį mokslą. Kaunas, 1930 Vytauto Didžiojo metų liepos mėn. 3 d. K. Masiliūnas Komisijos pirmininkas V. Kasakaitis Nariai (kitas parašas neįskaitomas)". Viršuje, dešiniajame lapo kampe, užrašyta: „Komisijos nuta­ rimą tvirtinu. Inž. K. Šakenis, Švietimo Ministeris" (MBR 23) L i e p o s 3 d. datuotas šis spausdintas dokumentas:

378

„Lietuvos Respublika. Švietimo Ministerija PAŽYMĖJIMAS Šiuo raštu pažymima, kad Švietimo Ministerija, remdamasi „Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymo" §20 („Vyr. Žin." Nr. 190, eil. 1289), „Aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų moky­ tojų cenzo nustatymo taisyklių" §1, p. 1 („Vyr. Žin." Nr. 309, eil. 2073) ir turimais mokslo cenzo ir tarnybos dokumentais pri­ pažino Bačinskaitei Salomijai gimusiai 1904 metų lapkričio mėn. 17 dieną aukštesniosios mokyklos mokytojos vardą, teisę mokyti aukštesniojoje mo­ kykloje— lietuvių kalbos, vidurinėje mokykloje — lietuvių ir vokiečių kalbų ir teisę gauti atlyginimą normomis, kuriomis mokama asmenims, baigusiems aukštąjį mokslą. Kaunas, 1930 Vytauto Didžiojo metų liepos mėn. 3 d. Nr. 2258. Inž. K. Šakenis Švietimo ministeris K. Masiliūnas Departamento direktorius" (MBR 24) L i e p o s 3 d. 14 vai. 35 min. išėjo traukinys iš Kauno į Berlyną. Jame važiavo ekskursantai: doc. B. Sruoga, stud. M. Že­ maitytė, Petrauskaitė, Maciūnaitė, rašyt. Juozas BalčiūnasŠvaistas, dainininkė Dvarionaitė-Montvydienė, stud. Domas Pinigis, poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė, mokyt. J. Tarvydas, agr. Niauronis, mokyt. Birutė Bulvičiūtė-Strazdienė ir mokyt. M. Stonys. Šios ekskursijos maršrutą J. Švaistas taip nupasakojo: „Liepos 3 d. mūsų 12 žmonių išvažiavome Berlyno link. To­ liau Koelnas, Maincas, Frankfurtas, Visbadenas, Heidelbergas, Štutgartas. Vokietijoje lankėme kelias dešimtis muziejų. Iš Koelno į Maincą plaukdami Reinu, mes dainavome tokią dainą: Kai tik vasara ateina, Jaunos širdis nespakainos, Neberasdamas sau vietos, Daužosi po visą svietą. Pro Eitkūnus, pro Berlyną Šešetas faunų merginų Ir tiek pat „bravų" vyrukų Traukiniu tolyn nurūko. 379

Kai į Koelną mes atvykom, Mūsų vyrams jis patiko. Žalias Reinas, platus laivas, Ir ant laivo vis neblaivūs. Reinu važiuojant, atsivėrė mums vynuogių ir vyno pramonės šaltiniai. Reikėjo paragauti visokio vyno. Ragavom. Paskui į Štutgartą, į Ciurichą. Visur mus globojo garbės konsulas p. Simon ir ponia Jarošek. Keturių Kantonų ežeru plaukėm į Liu­ cerną. Kopėm į Jungfrau, per 4000 m aukščio kelionė tęsėsi ledynais. Tai beveik mirtis buvo. Pasišiaušusios prarajos, kete­ ros. Apačioj baisiausiai urzgė upeliai. Milane mes atsikvėpėm. Didžiausią įspūdį padarė Milano miesto kapai. Tai atskiras miestukas muziejus. Gražiausios alė­ jos, paminklai. Nėra pesimizmo. Pasivažinėjom Lago de Gardi ežeru. Iš ten kėlėmės į savo­ tiškus Dolomitų kalnus. Paskui nuvažiavom į patriarchališką Austrijos miestelį Insbruck. Grįžom į Miuncheną. Pakelėm pri­ važiavome Bavarijos smukles šventųjų vardais (šv. Juozapo, šv. Povilo, šv. Mato)... Į Lietuvą grįžom liepos 30 d. Visas tas malonumas kainavo apie 1000 litų. Italijoj teko paragauti vyno „šv. Magdalenos ašaros". (Ką pasakoja rašytojas Švaistas, grįžęs iš Alpių // Lietuvos studentas, 1930, spalio 1) Balys Sruoga^— ekskursijos vadovas — prisimena: „1931 m. (klaida: 1930.— V. A.) Salomėja turėjo ypatingų gilių lyrinių išgyvenimų. Ji buvo tuomet dar jaunutė, nors jau patyrusi poetė. Dalyvavo ji tuomet mūsų jaunimo ekskursijoje į Vakarų Europą. Štai keletas tos ekskursijos momentų. Kelionė laivu išilgai Reino. Reino, kurį tūkstančiai poetų per ilgus amžius dainavo,— su jo nuostabiais krantais, su jo uolo­ mis, pilimis, bokštais, su jo nuostabiomis ūkanomis ir mėnesie­ nomis. Lankymas pareinio miestų, kuriuose dar tarytum senų­ jų romėnų alsavimas tebebuvo girdėti,—-miestų, kuriuose tary­ tum amžiai sustingo bebėgdami ir suglūdo Įvairiaspalviais kul­ tūros klodais. Šveicarija. Ciuricho ežeras. Keturių Kantonų ežeras su savo nuostabiais krantais, su Viliaus Telio budinčia dvasia. Saulėta miela it kregždžių lizdas Liucerna. Sunkus, svaiginantis pasi­ kėlimas į Jungfrau mėlynąjį aukštį. Nakvynė erelių lizde — Concordia Hūtte. Baisi kelionė į apačią ledynais, kai, užgriu­ vus kalnų debesiui, visa ekskursija pasiklydo gletšero plyšiuo­ se, per kuriuos bešokinėjant suspėjo jau ne vienas kaktą prasiskelti,—■visi alkani, mirtinai nuvargę, šlapi iki paskutinio-

380

siūlelio, iš lauko jau ledais suspėję apaugti. Nebuvusiam kal­ nuose, ypač gletšeruose, neįmanoma įsivaizduoti alpinisto iš­ gyvenimų esmė, bet kiekvienas alpinistas žino, kaip jie giliai paliečia žmogaus psichiką. Lombardija. Milanas su savo ypatingu pietiečių gyvenimu, su savo meno stebuklais. Pasakiškas Lago de Gardi, ¡vėl kal­ nai,— šį kartą nebe ledynai, bet majestotiškos Dolomitų uolos, nuo kurių viršūnės — tokio svaiginamo grožio reginiai. Miun­ cheno, to meno ir menininkų miesto, neaprėpiami meno loby­ nai (ypač Senoji Pinakoteka!) ir toks jaukus bohemiškas gy­ venimas. .. Visa tai Salomėjai darė itin stipraus įspūdžio. Iki Reino Salomėja buvusi linksma, šneki, „visuomeniška", nuo Koelno katedros — visa pasikeitė. Nutilo. Susikaupė sa­ vyje, tarytum kažkaip susitraukė, palinko. Stengdavosi nuo­ šaliau laikytis. Tiktai jos akys pasidarė tokios didelės didelės, viską godžiai sekančios, tarytum ryte ryjančios,—-akys, kurio­ se ne kartą ištrykšdavo pasigrožėjimo ašaros. Išgyvenimų jai buvo aiškiai per daug, kad ji galėtų žodį ištarti. Jungfrau le­ dynuose, kai ne vienas iš ekskursantų buvo atsidūręs bevil­ tiškos isterikos slenkstyje, kai giltinė tykojo iš pasalų kiekvie­ name žingsnyje, Salomėjos veidas buvo itin giedras. Ledyno plyšiai žiopso savo mėlynomis bedugnėmis prarajomis, kuriose kalnų vėjai švilpia staugia nelyginant velniai per raganų ves­ tuves, alpinizmo naujokams plaukai šiaušias iš išgąsčio... Sa­ lomėja nuostabiai rami. Nuostabiai drąsi. Kaldamas kirviu ta­ kelį per ledyno plyšio briauną, slapta žvilgteriu į Salomėją,— ji, žiū, žiūrėdama į plyšio gilmeną, tarytum norėdama pagauti vėją, kuris tenai draskosi,— pati bando švilpauti — drauge su vėju. O jos veidas — toks giedras, giedras,— toks įkvėptas. Vi­ sa lyg kalnų paukščiu tapusi. Numoti ranka į pasaulį — vis tiek ... Milane prie Duomo ( = katedros) — ištisas valandas sėdi. Be­ veik nejudėdama. Žodžio nepratardama. Įsmeigusi akis į tą su nieku nepalyginamos architektūros grožį. Tai buvo Milano vasaros vidudienis. Saulė, saulė! Salomėja skendi gotikoje, kol Duomo kolonų papėdėje apalpsta. Išgyvenimų tą vasarą Salomėja turėjo labai daug, labai įvai­ rių ir stiprių. Nuolat ir nuolat buvo lyg apsvaigusi tais išgy­ venimais“. (B. Sruoga. Salomėja Alpėse. Cit. iš kn.: Salomėja Nėris, V., 1946, p. 109—112.) Domas Pinigis rašo: 381

„Antrą kartą su S. Nėrim susitikau Kaune pas prof. B. Sruo­ gą prieš išvykstant ekskursijon į Vakarų Europą. Su B. Sruo­ ga aš buvau jau seniau pažįstamas, dažnai užeidavau pas jį. Profesorius sakėsi priėmęs ekskursijon ir poetę S. Nėrį. Nelabai norėjęs priimti jos ir Dvarionaitės, nes išrodančios silpnos, bet kai pasižadėjusios „nesiskųsti ir nevaitoti", priėmęs. Reikia pastebėti, kad B. Sruogos organizuojamos ekskursijos turėjo tikslą ne tiek pažinti miestus, užsienio įvairius muzie­ jus, kiek pasibastyti po kalnus. Aišku, visus žymiausius mu­ ziejus, prieš išsikeldami į kalnus, aplankydavome. Be to, rei­ kėdavo „pasiruošti", nes kelionėje patys virdavomės, kepdavomės, plaudavomės. Reikėjo nusipirkti produktų, virvių, puodų ir t. t. Ekskursijos buvo organizuojamos pusiau ūkišku būdu: įsidėdavome lietuviškų lašinių, dešrų... Norėjosi kalnuose pa­ gyventi čigonišku gyvenimu, kuo mažiausiai naudojantis susi­ siekimo priemonėmis, kuo daugiausiai pasitikėti savomis ko­ jomis. Todėl B. Sruogos tikslas ir buvo atrinkti į ekskursiją nesu­ glebusius dalyvius. Vykti į tokią ekskursiją buvo iš dalies ro­ mantiška, iš dalies varginga, bet... įdomu: visiškai atitrūkti nuo miesčioniškos kultūros, atitrūkti nuo visokeriopo sąly­ gotumo.

Svarbiausias ekskursijos tikslas — aukšti kalnai, ledynai. Beje, pakelėje į kalnus man nepaprastai ėmė skaudėti dantys. Kokiais vaistais S. Nėris juos man gydė, nežinau, bet skausmas praėjo labai greitai. Atsidūrėme Jungfrau viršūnėje. Išmokome eiti vienodu žings­ niu, išmokome susirišti per juosmenį virve neužsiveržiančiu mazgu, vienas nuo kito per tris metrus atstumu. Toks persirišimas apsaugo kalnuose nuo dažnų nelaimių, ypač ledynuose, vasaros metu sprogstant ledui. Sprogus ledui, atsiranda plyšiai iki pusantro metro platumo, iki 30—50 metrų gilumo. Be virvės, plyšus po kojomis ledui, žmogus įkristų į plyšį, o susirišus gru­ pei virve, nelaimės ištiktasis pakimba ir būna draugų išvelka­ mas aukštyn. Apsinakvojome „Jungfrau Hütte" viešbutyje. Ten jau buvo apsistojusi pinigingų prancūzų turistų grupė. Prancūzų buvo aštuonetas, o mūsų dvylika. Mūsų moterys, vyrų padedamos, ėmė virti kartu ir pietus, ir vakarienę. Prancūzai nepašykštėjo įvairių „komplimentų" dėl mūsų darbo, dėl rūpesčių, dėl kal­ bos. Kalbėjomės lietuviškai, ir jie nė nemanė, kad mūsiškių 382

kas nors mokėtų prancūziškai. Piktinomės. Daugiausiai piktinos S. Nėris. Reikėjo kaip nors reaguoti. Nutarėme rytą, išsiski­ riant su prancūzais, padėkoti jiems už „komplimentus". Rytą gražiausia prancūzų kalba viena mūsų grupės dalyvė, rodos, Mačiūnaitė, Paryžiaus universiteto studentė, „padėkojo" prancū­ zams. Įspūdis ir jiems, ir mums buvo gana stiprus. Nuo nakvynės iki kitos sustojimo vietos buvo maždaug trys valandos kelio. Kalnuose kelias apskaičiuojamas tik valando­ mis. Kalnų vadovai už nuvedimą užsiprašė po 200 frankų. Mes ėjome dviem grupėm, po 6 žmones. Mažos grupės yra judres­ nės, paslankesnės. Bet mokėti 400 frankų arba 800 litų mums pasirodė nepaprastai brangu. B. Sruoga trumpai pasiklausė ke­ lio, beveik nė nepasitarė, tik pažiūrėjo į barometrą ir davė ženklą susirišti ir keliauti. Iš viešbučio nusileidome į ledyną, susirišome virvėmis ir smagūs, linksmi patraukėme žemyn. Rei­ kia pasakyti, kad kiekvienas nešėsi ant nugaros po 12—15 ki­ logramų, o kai kurie net iki 20. Su savim nešėmės puodus, maistą, denatūruotą spiritą ir visus kitus reikmenis. Ėjome neskubėdami, lazdomis pasiramsčiuodami, nes kelias buvo neilgas, matomumas geras. Po pusvalandžio staiga užėjo šaltas tankus lietus. Priešakyje grupės ėjau aš, užpakalyje šiauliškis mokytojas Stonys. Kaž­ kas Įsmuko į plyšį. Ištraukėme, pasijuokėme. Gal po valandos visiškai apsiniaukė, prasidėjo pasiutusi šlapdriba. Matomumas tesiekė 5—10 metrų. Ledo plyšiai darėsi vis platesni. Bešokinėjant per juos ne vienas susikruvino rankas, sušalo, permirko. Pasibaigė kelionei skirtas laikas, o kelio galo nesimatė. Žmonės pradėjo nerimauti. Mano grupėje ypač nerimavo rašytojas J. Švaistas. Jis daugiausia, atrodė, „kentėjo", siūlė visokiausių projektų. Geriausiai laikėsi Stonys ir S. Nėris. Ji ėjo paskui mane ir tik retkarčiais atsidusdavo. Pirmoje grupėje „sustrei­ kavo" Žemaitytė. Atsisėdo ant ledo, pradėjo šaukti ir pareiš­ kė, kad „ant virvės“ daugiau nebeisianti. Teko pražiodžius įpilti spirito. Po dešimties minučių pareiškė vėl eisianti. Pirmoji grupė, kurią vedė B. Sruoga, praeidama pro mus, norėjo suruošti pasitarimą. Buvo įvairiausių pasiūlymų. Tačiau viena buvo aišku, jog grįžti atgal ar atsileisti nuo virvės — neįmanoma. Tai būtų tikra pražūtis. B. Sruogai patariau neleisti jokių pasitarimų. — Tai vesk, Domai,— patylomis tarė B. Sruoga. Nežinant kelio, išvesti galutinai nusikamavusius, sušalusius, sušlapusius, sugrubusiomis, pamėlusiomis, kruvinomis ranko­

383

mis, apsnigtomis galvomis žmones nebuvo lengvas uždavinys. Įmirkusios kuprinės pasidarė keleriopai sunkesnės.. . Kažkas pamatė ženklą ir pamanė, kad tai kelio rodyklė. Deja, tai te­ buvo ženklas, kad toje vietoje žuvęs žmogus. Man teko anksčiau nugirsti vadovo pokalbį su B. Sruoga, kai jie aiškinosi kelio kryptį. Nujaučiau, kad reikia sukti į kairę. Be kelio, 75°, gal 80° statumo kalnu ėmėme kopti pirmyn. Kas du trys žingsniai ilsėjomės. Sunkiausia buvo Dvarionaitei, kuri beveik raudojo. S. Nėris dažnai suvaitodavo, bet valios pastangomis nugalėdavo nuovargį. Stonys aštriai šaipėsi iš J. Švaisto ištižimo. Ėjome labai atsargiai, bijodami, kad ne­ nuridentume einantiems iš paskos ant galvų akmenų. Po dvie­ jų valandų vargais negalais pasiekėme taką. < . . .> Kad mes buvome netoli pražūties, paaiškėjo vienoje Miun­ cheno alinėje, besklaidant laikraščius. Toje pačioje vietoje ties Jungfrau tą pačią dieną žuvo keturi prityrę alpinistai. Du iš jų radę sušalusius, o kitų dviejų net pėdsakų neužtikę. Taip skelbė laikraščio kronika. Vietoje trijų valandų ėjome septynias ar daugiau. Nei pirš­ tai, nei dantys nebeišlaikė papiroso,— taip buvome nužvarbę. „Jungfrau Hūtte" viešbutyje suradome pažįstamuosius pran­ cūzus, kurie dabar su didele pagarba mus sveikino. Šildėmės kaip įmanydami. Kas per amžių nebuvo gėręs kon­ jako, dabar neatsisakė. S. Nėris nuoširdžiausiai man padėkojo už rūpinimąsi ir globą. Jos padėką ir šiandieną prisimenu". (LK 4 108—111) Magdelena 2emaitytė-Šlekienė, Salomėjos pusseserė, rašo; „1930 m. prof. B. Sruoga suorganizavo po Vakarų Europą ekskursiją, kurioje dalyvavau ir aš su Salomėja. Kelionė truko visą mėnesį, todėl buvo progos Salomėją geriau pažinti. Ji kažkodėl nuolatos jausdavosi nuskriausta, dažnai būdavo kuo nors nepatenkinta. Visi privalėjome būti su ja atsargūs, žiūrėti, kad jos neįžeistumėm, nesugadintumėm jai nuotaikos. Atsime­ nu, kartą Milane ji blogiau jautėsi, negalėjo su visais eiti ap­ žiūrėti miesto ir pasiliko viešbutyje. Mes, žinoma, išėjome vi­ si. Kuris gi nenorės pamatyti Milano! Salomėja labai užsigavo, kad nė vienas nepasilikome su ja. Kai grįžome į viešbutį, jos ten neradome: buvo išėjusi viena klajoti po miestą. Grįžo vėlai vakare, bet nė su vienu nekalbėjo. Turėjome daug vargo, kol pasitaisė jos nuotaika, kol vėl grįžo geri, nuoširdūs santykiai". (LK 4 24—25)

384

L i e p o s 6 d. „Sekmadienio" Nr. 27 (p. 5) išsp. E. Škliaro str. „Užburta klajūnė": „Keista, bet itin Salomėjos Neries poezijoje jaučiamas aukš­ tas liūdesys, kokio mes nematome pas kitus lietuvių poetus. Užburta klajūnė, žengianti neramiu besiblaškančiu prielaiptu į nemirštamumą. Puikus eilėraštis „Elgeta" vaizduoja visą skaus­ mą, visą gyvenimu nusivylusios paslaptingą jautrios moters sielos skausmą... Bet viename Sal. Neris neteisi: „Viešėjo čia valdovas gyvybės ir mirties: Jis pavergė man širdį — likau aš be širdies". Tai — netiesa, nes, kaip jau mes nurodėme, poetėje S. Neris muša kilni ir sąžininga širdis, galbūt sužeista, galbūt kenčianti, bet teisinga. Teisingai dainuoja tautos tyros dukters širdis! .." Įdėta SN nuotrauka (su gėlėta skara aplink kaklą), po ja parašas: „Poetė Salomėja Neris". L i e p o s 12 d. datuotas Kazio Vincento Baltramaičio iš Elizabeth'o (JAV) laiškutis, kuriame jis rašo, kad džiaugiasi jos kūrinėliais „Židinyje", „Darbininke" ir kt„ prašo atsiųsti fotografiją ir raštelių (MBR 152). L i e p o s 13 d. „Sekmadienio" Nr. 28 (p. 5) išsp. žinutė: „Poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė ir rašytojas Juozas Švaistas-Balčiūnas šiomis dienomis išvažiavo drauge su doc. Balio Sruogos ekskursija į Vakarų Europą. Jie mano aplankyti įdo­ mesnes Vokietijos ir Šveicarijos vietas ir ilgiausiai Alpių kal­ nuose pabūti". L i e p o s 17 d. datuotas Švietimo m-jos raštas Seinų „Ži­ burio" g-jos Lazdijuose direktoriui. Priedas — spausdintas Sa­ lomėjos Bačinskaitės atestacijos pažymėjimas (MBR 25). L i e p o s mė n. išėjusiame „Ateities“ Nr. 6—7 (p. 319— 321) M. Jurkynas recenzuoja „Granitą" ir rašo: „Salomėja Neris mums jau žinoma. Iš jos čia pasirodymo kaž­ ko spręsti negalima, tuo labiau, kad turime tik porą eilėraščių" (p. 320). L i e p o s 26, 28, 29 ir 30 d. „Ryto“ Nr. 168—171 skelbi­ mas: „Literatūros naujiena — moterų kūrybos almanachas „Aukš­ tyn". Šiame didžiame gražiai išleistame almanache dalyvauja visos mūsų senesniosios ir jaunesniosios moterys kūrėjos".

25. V . A lekna

385

Šio almanacho p. 185 kreidiniame popieriuje — SN nuotr. (su balta skara aplink kaklą), po ja — autografas „Salomėja Neris". P. 187: Salomėja Bačinskaitė (Neris). Vietoj autobiogra­ fijos: „Autobiografija — sielos apnuoginimas. Tokia Jums įdomi, man — prievarta. Jos nekenčiu. Myliu laisvę! Kam plėšti nuo medžio lapus, kuomet jis žydi? Ateis ruduo — patys nukris. S. Neris" P. 189—194 šie eilėr.: „Baltoji poema", „Iš dangaus tu ar iš žemės?", „Jis valkata — paskutinis brodiaga!“, „Vėlinių vaka­ rą“, „Kas atnešė tave, jaunasis trubadūre", „Vėjas ir vaikai", „Kada manęs nebus", „Nakties bare šoka mergos", „Mūsų die­ nos— kaip šventė", „Kai numirsiu" ir „Taip mylima!" L i e p o s 30 d. SN drauge su kitais ekskursantais grįžo iš Vakarų Europos į Kauną. L i e p o s 31 ar r u g p j ū č i o 1 d. iš Kauno išvažiavo į Kiršus. Čia, be kitų laiškų, svarbiausias buvo E. Vilčinskaitės 7 lapų laiškas, rašytas laive iš Genujos į Argentiną. Laiške ji pasakojo apie savo kelionę, be kita ko, rašė: „Džiaugiuosi, jog nesi kartu su manim... Aš turiu viltį, kad pasimatysim, kad gyvensim kartu... Laikykis toliau nuo prof. E. Tas žmogus pavojingas tau... Pasiskaityk būtinai Kierkegard'o „Das Tagebuch des Verrä­ ters" („Išdaviko dienoraštis"). Tai ne visai tavo istorija, bet analogiškai pritaikyk sau. Tu žinai, kad aš prof. E. gerbiu ir myliu ir žinau, kad jis nežino, ką daro. Geriau pasiimk meilu­ žį, keisk juos, jei tau nepatiks, bet jo venk, net jei tau siūlytų daugiau kaip platonišką meilę. Meilę, kad ir kūnišką, reik imti kaip džiaugsmą. Man rodos, jis to dar nemoka... Lankyk mano mamą. Nepatark persikelti pas Jadzę... Atsiųsiu ispanų kalbos vadovėlį. Atsiųsk man savo fotografiją. Tik nesiųsk tą, kur esam kartu. Tavo fotografijas palikau mano stalčiuje naktinio staliuko.. . “ (MBR 243 23—30) R u g p j ū č i o 4 d. datuotas „Naujosios Vaidilutės" laiš­ kas SN. Kviečia bendradarbiauti žurnale ir laukia kūrimų nau­ jam numeriui po atostogų. Siųsti A. Petrauskaitės adresu: Kau­ nas, Poškos 14—5. Pasirašo Juzė Jatulytė (MBR 177 1). R u g p j ū č i o 7 d. „Lietuvos aido" Nr. 178 (p. 6) išsp. B. Sruogos laiškas, kuriame jis trumpai apibūdina ekskursiją ir dėkoja visiems, prisidėjusiems prie jos sėkmės, ypatingai — Lietuvos garbės konsului Ciuriche ponui N. Simonui, jo dviem 386

sūnums ir konsulato sekretorei poniai Jarošekienei. „Ir ypač esu sujaudintas, galėdamas padėkoti p. Dom. Pinigiui, kuris bro­ liškai su manim pasidalino ne tiktai įkyrius ekskursijos orga­ nizacijos rūpesčius, bet ir žiaurią atsakomybę klajonėse per Alatsch gletšero prarajas". Iš laiško matyti, kad ekskursantai Ciuriche viešėjo tris dienas. R u g p j ū č i o 9 d. „Lietuvos aido" Nr. 180 (p. 5) išsp. al­ manacho „Aukštyn" recenzija. J. Stirbys, išvardijęs visasi auto­ res, trumpai aptaręs leidinio sandarą, baigia taip: „.. .skaitytojai patys įvertins visą almanachą ir mielai skai­ tys gražias ir nuoširdžias apysakas, įdomias ir keistokas auto­ biografijas ir švelnius ir jautrius jaunųjų poečių eilėraščius, dainuojančius apie pavasarį, pilnas lankas gėlių, baltas rankas, slenkančias per juodus bemolius, sūnų, kurį kosulys drasko, vasaros meilę, nuodėmę, vėlinių vakarą..." R u g p j ū č i o 10 d. „Sekmadienio" Nr. 32 (p. 5) rašoma: „Poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė ir rašytojas Švaistas-Balčiūnas, „Kario" redaktorius, šiomis dienomis grįžo iš Vakarų Europos su doc. Balio Sruogos ekskursija. Jie kelionėje išbuvo per dvi savaites ir aplankė daugelį įvairių vietų Vokietijoj ir Šveicarijoj. Sako — daugiausia tekę Alpių kalnuose pabūti. Rašytojai ekskursija labai patenkinti". R u g p j ū č i o 20 d. datuotas eilėr.: Pabėgti nuo savos širdies plakimo, Nuo kraujo šaukiančių trimitų! Sutapti su banga šaltąja, Kad jūra aistrą nuramintų. Kaip Dievo prakeiktasis, kaip Kainas Aš bėgu nuo šešėlio savo, Aš vergas, plakamas aistros botagų... (1 382) Tame pačiame sąsiuvinio lape įrašyti dar ir šie kūrinėliai: „Jūra! Tu galinga", „Sudie sakiau, o jūrė staugė" ir „Už geleži­ nių grotų". Jie visi, matyt, parašyti rugpjūčio mėn. Trijuose eilėr. dominuoja jūros motyvas. Duomenų, liudi­ jančių, kad SN 1930 m. rugpjūčio mėn. būtų vasarojusi Palan­ goje, nėra, todėl gal šis motyvas — tik prisiminimas ankstes­ nių buvimų prie jūros. Toliau sąsiuvinyje kai kurie datuoti kūriniai surašyti šia eile:

337

I-me lape po minėtų eilėr. dar data 1930.X.25 ir skalbinių sąrašas. — dienoraštis, data 1930.X.17 — vaizdelis, datuotas 1930.XI.26 — laiškeliai Izabelei Blauzdžiūnaitei, 1930.XI.26 — eilėr. „Juokis, gyvenime!" 8 1. — eilėr. „Mylima", 9 1. — “ „Mūsų dienos", 10 1. . — " „Kai numirsiu", 11 1. — " „Pilkas mano broli", 12 1. — " „Vėjas ūžia“, 13 1. 14—15 1. — " „Lik sveika" („Tremtinio Lietuva"), — “ „Gyvenimas mano — kvapni cigaretė!" 16 1. 17—25 1. — vaizdelis „Alia" (be pavadinimo). 2—4 1. 4—5 1. 6—7 1.

Kadangi vaizdelį „Alia" skaitė pirmame moterų literatūros vakare 1930 12 07, vadinas, šio sąs. kūrinėliai parašyti ir įra­ šyti iki šios datos. R u g p j ū č i o 26—28 d. Lazdijų g-joje vyko stojamieji bei pataisų egzaminai. SN dalyvavo kai kuriose egz. komisijose. , R u g p j ū č i o 29 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos po­ sėdis, kuriame SN dalyvavo. Svarstyta stojamųjų ir keliamųjų egz. duomenys, kiti mokyklos reikalai (CVA 2 391 2 1366 119). R u g p j ū č i o 29 d. datuotas brolio Broniaus laiškas. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e SN parašė laišką iš Lazdijų E. Vilčinskaitei į Argentiną. Laiškas nerastas. R u g s ė j o 1 d. Lazdijų g-joje susirinko 172 mokiniai. Pra­ dėjo dirbti du nauji mokytojai: Juozas Kazlauskas ir Juozas Skučas. Veikia 8 klasės. R u g s ė j o 1 d. SN gavo brolio Broniaus laišką iš Karo m-los. Rašo laikąs egzaminus. Išleistuvės spalio 26 d. Prikiša, kad sesuo taip greit išvažiavusi iš namų. Jis ten lankąsis rug­ pjūčio 15 d. (MBR 450 12—13) R u g s ė j o 2 d. prasidėjo pamokos. SN VIII kl. pirmą pa­ moką pasakojo „apie kalnus, Reiną, apie kelionėje matytas šalis ir žmones",— prisimena M. Palionytė (LK 4 83). R u g s ė j o 7 d. „Sekmadienio" Nr. 36 (p. 3) rašoma, kad „Lietuvių poezijos antologija lenkų kalba ponios Kairiūkštienės jau baigiama rengti spaudai. Į antologiją būsią įdėta gana daug lietuvių rašytojų, pradedant Donelaičiu, Maironiu, Vaiž­ gantu ir baigiant jaunesniais Janonių, Santvarų, Tysliava, SN ir kitais".

388

R u g s ė j o 8 d. datuotas Broniaus Blaveščiūno iš Kauno laiškas į Lazdijus. R u g s ė j o 9 d. datuotas Juozo Janilionio laiškas iš Romos į Lazdijus. R u g s ė j o 10 d. SN gavo B. Blaveščiūno laišką. Jame įdė­ tas laiško autoriaus šaržas (1), vizitinė kortelė (4), Bronės Liūdžiūtės ir Marcelės Kubiliūtės laiškelis (2), kuriame jos rašo, kad negalėdamos atsikratyti davusios Blaveščiūnui SN adresą, paties Blaveščiūno laiškelis (3): „Miela Saliute! Aš Tave labai myliu ir noriu su Tavim pasipažinti. Aš atva­ žiuosiu pas Tave į Lazdijus ir tada pabučiuosiu asmeniškai, o dabar bučiuoju nematant. Tavo odoratorius Broniukas Užs. reik. m-jos tarnautojas" (MBR 158 1—4) Ar SN parašė atsakymą, ar jis lankėsi Lazdijuose, nežinia. R u g s ė j o 12 ar 13 d. gavo J. Janilionio laiškutį. Jis rašo, kad susitikęs su Ale (Elena Vilčinskaite), kuri jam davusi adresą ir siunčianti linkėjimus iš kelionės. Laive ji susipažinusi su vokiečiu inžinieriumi, kuris ją ir globojąs Pietų Amerikoje (MBR 174). R u g s ė j o mė n. atsirado vilčių persikelti į Kauną. Tuo rūpinosi Juozas Keliuotis, su kuriuo buvo susitikusi rugpjūčio mėn. Kaune ir pasiskundusi, kad mokytojos darbas jos nepa­ tenkinąs. Be to, ir dir. J. Starkus iš karto jai pataikavęs ir net siūlęs savo meilę, bet kai griežtai jį atstūmusi, pasidaręs labai priekabus ir net priešiškas. R u g s ė j o 17 d. „Ryto“ Nr. 211 (p. 6) išsp. Kazio Zupkos eilėr. „Gyvenimas 4 posmuose". I posmas: Laimingas aš būčiau, kad man, kaip S. Neriui, Gyvenimas būtų palaidas kaip vėjas! Bet kur!.. Kaži kas mano dalią panėrė Į dumbliną raistą. Panėrė taip sau panorėjęs. R u g s ė j o 19 d. „Ryto" Nr. 213 (p. 8) kronikos žinutė: „Granito", arba naujosios lit. judėjimas didėja. „Granitas" nepasiryžęs dažnai rodytis. Jis rodysis viešumon tik radęs naują kūrybos žodį. Bet jo literatai rengiasi išeiti

389

naujais veikalais. Štai jau spausdinamas Salomėjos Neries poe­ zijos veikalas „Baltoji nuotaka". R u g s ė j o 20—22 d. išėjusios „Naujosios Vaidilutės" Nr. 7—9 (p. 162—166) išsp. A. Kliorytės-Sužiedėlienės str. „Lietuvos moteris pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje". Jame ra­ šoma: „Nesvetimos buvo mūsų moteriai ir dailiojo meno sritys. Ir čia savo intuityviniu moterišku užsimojimu jos siekė į am­ žino grožio viršūnes, tęsdamos mūsų pirmųjų literačių kūrybą. Šalia jų, kurių jau tris per šį Nepriklausomybės dešimtmetį nulydėjome į amžinybę, daug rašė Sofija Kymantaitė, Tyrų Duktė, Vaičiūnienė, Salomėja Neris, Nelė Mazalaitė, Petrė Orintaitė ir k." (p. 164) Toliau įdėtas J. Ambrazevičiaus str. „Trys puslapiai apie da­ bartinius lietuvių rašytojus" (p. 167—171). Žurnalo p. 199—200 recenzuojamas almanachas „Aukštyn": „Iš poezijos jų apsčiai Bronės Buivydaitės (Tyrų Dukters), Augustaitytės-Vaičiūnienės, Alės Žalinkevičaitės (Sidabraitės), S. Bačinskaitės (Neries) ir P. Orintaitės kūrinių" (p. 199). R u g s ė j o 29 d. datuotas J. Keliuočio laiškas iš Kauno Salomėjai į Lazdijus. S p a l i o 1 d. SN gavo J. Keliuočio laišką: „Brangioji p. Salomėja, Moterų kultūros draugijos išlaikomoj seminarijoj atsiranda lietuvių kalbos mokytojo vieta. Buvo p. Bukota, bet jis išeina šiomis dienomis. Man rodos, kad Kaune Jums būtų smagiau ir įvairiau gyventi. Ir kūrybai būtų daugiau akstinų. Be to, lie­ tuvių kalba ir literatūra Jums būtų įdomiau dėstyti negu vo­ kiečių. Nuoširdžiai Jums patariu persikelti į Kauną. Tad kuo greičiau padarykit persikėlimui žygių. Moterų kultūros dr-jos pirmininkė yra p. Galdikienė. Man jau norėjosi prie jos šiuo reikalu kreiptis, bet, nežinodamas Tamstos nusistatymo, nedrįs­ tu. Kaune galėtumėt ir į „Granito" redakciją įeiti. Literatūros gyvenimas pasidarytų gyvesnis. Lauksiu skubaus pranešimo. Žemuogių 9, Žaliasis Kalnas, Kaunas". (MBR 187 8) S p a l i o 1 d. „Ryto" Nr. 223 išsp. S. Būdavo str. „Jaunų­ jų lyrikų šventadienis". Minima SN. S p a l i o 1 d. datuotame „Lietuvos studento" Nr. 2 yra str. „Ką pasakoja rašytojas Švaistas, grįžęs iš Alpių", B. S. (B. Sruogos) str. „Apie alpinizmą", įdėta nuotr., po kuria pa­ rašas:

390

„Studentų ekskursija Alpių kalnuose. Iš dešinės doc. B. Sruo­ ga, stud. Žemaitytė, Petrauskaitė, Maciūnaitė, rašytojas Balčiūnas-Švaistas, dainininkė Dvarionaitė-Montvydienė, stud. Pinigis, poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė, mokytojas Tarvydas, agr. Niauronis, p. Strazdienė ir du vokiečiai bavariečiai, prisi­ jungę prie ekskursijos. Nuotrauka nusileidžiant nuo Eggishom viršūnės (2934 m) Pietų Šveicarijoj". Matyt, fotografavo M. Stonys, nes jo nuotr. nėra. S p a l i o 2 d. datuotas J. Keliuočio laiškas iš Kauno į Laz­ dijus. S p a l i o 2 d. „Ryto“ Nr. 224 (p. 5—6) išsp. str. apie nau­ jąją lietuvių literatūrą, kuriame rašoma: „Ir dėl šio, kas pasakyta dviejose paskutinėse eilutėse, atsi­ randa tas dažnas ekscentriškas jaunų dienų blaškus mirgėji­ mas. Mirgėjimas, kyląs ne iš palaidos minties, o iš tam,1tikrų įjaudinimų, inspiracijų, kurių jauno kūrėjo širdy laikais ran­ dasi tiek ir tiek. Argi veltui jame tiek daug atsišūkauja žemės klyksmo? Tiek daug vakarinių pasviečių audrų grūmojimų. Ir dėl to nepigu vietoj nurimti, kaip, pvz., pas nuostabiąją gy­ venimo šauksmų dukrą Sal. Nerį: Myliu aš tave, gaivalingas pasauli, Nors gal kaip žvėris tu mane sudraskysi. nes: Aš myliu gyvenimą jauną, ugningą, Kaip myli pavasarį lauko gėlė. Aš myliu gyvenimo džiaugsmą aistringą. Myliu, kaip jaunystė temoka mylėt. Pasaulis. Pasaulis su visu savo turiniu. Su visokiais kvapais, su visu, kas žemiška. Tad turėtų, rodos, tą valandą sutirpti ir išnykti Didysis Vardas, kuris niekui davė ko nors. Ir ne. Poetė tarp kalnų vėjų švilpimo jautriai nugirsta ir tuos didžiuosius kvietimus-budinimus: Rankas aš į dangų maldingai pakėliau, Ir džiaugsmas, ir ašaros — mano malda. Ačiū, Kūrėjau, kad manosios dienos kaip gėlės... Taigi vėl atsigręžimas į Mėlynuosius Tolius. Gilus nusilen­ kimas su priklaupimu kaip prieš tabernakulį. Ir dėkojimas Dan­ gui už besišypsančią žemę. Dangus ir žemė.

391

Žemė ir Dangus. Galima būtų dar daugiau pasakyti. Bet dominantieji taškai aiškūs". Šio str. autorius S. Būdavas. S p a l i o 3 d. datuotas Stasio Kaupelio laiškas iš Rokiš­ kio į Lazdijus. S p a l i o 4 d. SN gavo J. Keliuočio laišką, rašytą spalio 2 d.: „Brangioji p. Saliute, Neseniai parašiau laiškutį, pranešdamas, kad Moterų kultū­ ros seminarijoje atsirado lietuvių kalbos mokytojo vieta. Da­ bar galiu tiksliau apie tai painformuoti. Seminarija turi keturias vyresniąsias klases. Tad liet. k. ir liter. ir pasaul. lit. susidaro per savaitę 16 vai., už ką gaunama apie 300 litų. Tad šia viena vieta pasitenkinti nebūtų galima. Gal galima būtų ir kitur dar gauti tam pačiam dalykui mokytojo vieta, pav., steigiamojoje aukštojoje prekybos mokykloje. Bet greitai nieko tikro nega­ liu pasakyti. Be to, seminarijos direktorė p. Galdikienė sakė man, kad sekančiais metais seminariją greičiausiai teksią už­ daryti. Tad perspektyvos nekokios. Dabar jau abejoju, ar Jums bus patogu tokia vieta užimti. Sem. dir. p. Gald. Jus sutiktų priimti mokytoja, jei Tamstai priimtinos tokios sąlygos. Būtų gera, kad skubiai praneštumėt, kaip Jums atrodo. Kada gi pa­ sirodys „Baltoji nuotaka"? Laukiam nesulaukiam. „Granito" ant­ rą knygą rengiamės išleisti apie Kalėdas. Prašau jam poezijos. Labai gaila, kad pirmam tiek maža davėt". (MBR 18? 9) Gavusi šį laišką, kreipėsi į dir. J. Starkų, pareikšdama norą išvažiuoti iš Lazdijų. Starkus pažadėjo išleisti, jei SN suras vokiečių k. mokytoją vietoj savęs. SN laiške J. Keliuočiui pra­ šo paieškoti Kaune asmens, kuris sutiktų važiuoti į Lazdijus vokiečių k. dėstyti. Laiškas neišliko. S p a l i o 5 d. gavo S. Kaupelio laišką: „Aukštai gerbiama panele Saliute!!! Pirmiausia turiu atsiprašyti dėl savo prižadų neišpildymo. Buvau prižadėjęs atsiųsti fotografijas rugsėjo pradžioje, o da­ bar jau spalio pradžia. Liga. Atvažiavęs iš kurortų susirgau. Prieš savaitę atsikėliau. Nuotraukos blogos. Pirmi darbai. Jeigu norėsit daugiau, adresas: Rokiškis, gimnazija, Stasiui Kaupeliui, VII a klasė. Labų dienų nuo mano tetos Onutės". (MBR 184) 302

Kur Salomėja buvo susitikusi su laiško autoriumi, kas ta Onutė ir kokias nuotraukas ji gavo, nepavyko išaiškinti. S p a l i o 7 d. datuotame žurnale „7 meno dienos" Nr. 57 A. Šimėnas str. „Sukietėjusi poezija“ rašo: „Iš tos visos poetų kompanijos tenka išskirti tik vieną Sa­ lomėją Nerį, kuri dažnai sugeba ir kai ką tikrai gražaus pa­ gaminti". S p a l i o p r a d ž i o j e išėjo „Židinio" Nr. 8—9. Čia Aug. Raginis recenzuoja alm. „Aukštyn" (p. 209—210) ir rašo: „Kitos — tiek L. Pelėda, tiek Šatrijos Ragana, tiek ir S. N e­ ris moteriškumui nenusižengia. Be to, ne visur geriausi kūriniai (pav., S. Neries) parinkti". S p a l i o 17 d. Salomėja rašo: „Aš tarėjau draugužį. Geresnio nerasi, nerasi". .. .Vieną rudenį mus perskyrė kažkas. Aš turėjau išvažiuoti. Sunku man buvo — nendrei, vėjo lankstomai. Per savaitę dirbus, ilgesį kentėjus, skubėdavau sekmadienį į tave. Tolimas kelias ir vargas — už tas dvi valandėles su tavim. Prie tavo krūtinės pripuolus verkdavau, be žodžių guosdavaus ir džiaugdavaus, jausdama tavo kvėpavimą, tavo šiltą ranką, minkštus mielus plaukus. Paskui buvo pavasaris. Pavasaris man tave pavogė. Vieną vakarą rausvas kambarys paliko tuščias. Sielos jame nebliko. Tos sienos, kur tiek girdėję mūsų šnabždesių nuo aušros lig aušros, dabar stovėjo plikos, be paveikslų ir stebėjos. Tu iš­ ėjai. Aš stovėjau tarpdury. Ant sienos kabojo paveikslas: Rimšos „Skausmas". Tu jį pamiršai. Tu jį vieną man palikai. Toli už okeano. Kur saulė šviečia iš šiaurės, tu dalią mano nunešei. Dabar aš esu ne sava — tavęs netekusi, aš drebu prieš kiekvieną kvailio žodį. Žiaurus amžius. Žmonės kieti, be šir­ dies. Jie širdį sumina, sutrypia. Aš juos myliu mūsų draugiš­ kumo vardan. Sunku man be tavęs, be pavasario. Širdis negal patvinti džiaugsmo upeliu. Ledais apšalus tyliai merdi. Jausmas veržias, vulkanu prasimušti nori. Tavęs nėra, o žmonės jį piktam iš­ naudotų. Rankos pasilgusios tiesias tave apkabinti. O tu už okeano, kur saulė šviečia iš šiaurės", {III 306—307) Sąsiuvinyje po šio įrašo yra A. Achmatovos eilėr. «Дал ты мне молодость трудную...» paskut. eil.: 393

Я дрожу над каждой соринкою, Над каждым словом глупца. S p a l i o 23 d. datuoti J. Jatulytės ir J. Keliuočio laiškai į Lazdijus. S p a l i o 25 d. gavo J. Keliuočio ir J. Jatulytės laiškus. J. Keliuotis rašo: „Gavęs Jūsų laiškutį, turėjau vykti į Panevėžį kareiviavimo reikalus tvarkyti. Ten užtrukau ilgesnį laiką. Grįžęs susirūpinau Jūsų dalyku. Vokiečių kalbos mokytojo dar negavau. Bet ti­ kiuosi, kad jis greit susiras. Prekybos mokyklą žada atidaryti tik po Naujų Metų. Kalbėjaus su Prekybos dr-jos pirmininku p. Šlepavičiumi. Jis patarė įduoti prašymą, jei Jūs norite ten gauti liet. k. mok. vietą. P-lė Asevičaitė visai nežino tos pane­ lės pavardės. Kaip susiras vokiečių k. kandidatas — parašysiu. Labai gerai, kad rūpinatės persikelti Kaunan, tik gal reikėtų tai daryti atsargiai, kad dar labiau nesukomplikavus dalyko. Man kariuomenėn jau nereiks eiti, tad dabar labai susirūpinau antrąja „Gr." knyga. Prašau dalyvauti ir iš anksto pradėti tam rengtis, kad daugiau galėtumėt paremti. Tikiuos, kad nė ma­ žiausio pagrindo nerasite atsisakyti nuo dalyvavimo. Taip pat pastabų ir pageidavimų, kas ir kaip 2 kn. turėtų dalyvauti. Darykit pastangų, kad greičiau pasirodytų „Baltoji nuotaka". Parašykit apie save“. (MBR 187 10) J. Jatulytė rašė: „Ir vėl Tamstai rašau, bet šį kartą jau savo reikalais. Išgir­ dau, kad Tamsta manai palikti Lazdijus. Pasakė Eretas ir pata­ rė prašyti vietą perleisti man. Nuo Visų Šventų niekaip ne­ galiu. Turbūt jau esi pasiruošusi persikelti kitur? Jeigu nuo Kalėdų, galėčiau. Apie pamokų skaičių. 30 per daug. Praneškit laiškeliu. Aleksotas. Linksmakalnio 8. J. Jatulytė". (MBR 177 1) J. Keliuotis beveik po 50 metų paskelbė atsiminimus „Pokal­ bis per didžiąją pertrauką" („Švyturys", 1978, Nr. 20, p. 10—12). Palyginę laiškus ir atsiminimus, matome, kad atsiminimuose J. Keliuotis labai nutolo nuo įvykių: jokio pokalbio nebuvo ir daug kas tuose atsiminimuose yra netikslu. S p a l i o 25 d. Salomėja sąsiuvinyje užsirašė, kad atiduo­ ta skalbti nosinių 20, marškinių 8, paklodžių 2, užvalkalų 3, rankšluosčių 4, chalatas, suknelė (MBR 75 1). S p a l i o mė n . išėjo žurnalo „Gaisai" Nr. 9—10. P. 377—> 378 išsp. eilėr. „Juokis, gyvenime!" ir „Lik sveika, tėviške ža­ lia!" II eilėr. spausdintas po I-ojo be jokio perskyrimo. Tu­

394

rinyje (p. 492) paminėtas tik pirmasis. Taigi atrodo, lyg būtų vienas kūrinys. S p a l i o m ė n. paskutinėmis dienomis mirė Domicėlė Ičkauskaitė (užuojauta J. Ičkauskaitei dėl sesers mirties išsp. „Ryte", 1930 11 03). SN savo mokytojos laidotuvėse nedalyvavo, bet ta proga parašė eilėr. „Vėjas". Tai prisimena J. Ičkauskaitė: „1930 m. spalio mėnesio pabaigoje mirė mano sesuo, buvusi Salomėjos mokytoja Vilkaviškio gimnazijoje. Salomėja man parodė daug nuoširdaus rūpestingumo, nors apie velionę be­ veik neužsimindavo. Man grįžus iš laidotuvių į Lazdijus, Sa­ lomėja parodė naują eilėraštį „Vėjas" („Vėjas ūžia dainą gū­ džią"), kurį sukūrusi šiurpios mirties nuotaikos paveikta. Pir­ moji to eilėraščio redakcija, kiek atsimenu, žymiai skyrėsi nuo vėlesniųjų". (LK 4 103) Sį eilėr. SN pasiuntė į „Naujosios Vaidilutės" ir „7 meno dienų" redakcijas. L a p k r i č i o 6 d. žurnale „7 meno dienos" Nr. 59 (p. 7) išsp. eilėr. „Pilkajam broliui". Parašas — Salomėja Nėris. L a p k r i č i o 16 d. datuotas Izabelės Matusevičiūtės laiš­ kas iš Kauno į Lazdijus. L a p k r i č i o 17 ar 18 d. gavo I. Matusevičiūtės laišką: „Didžiai Gerbiama panele, Maloniai prašome dalyvauti programoj studenčių ateitinin­ kių literačių rengiamajame Moterų literatūros vakare, kuris įvyks š. m. gruodžio mėn. 7 d. Ateitininkų namų salėj Lais­ vės ai. 3 17 vai. Turime atsiprašyti, kad taip vėlai pranešame, bet mes ma­ nėme, kad Panelė apsigyvens Kaune ir mes galėsime asmeniš­ kai pakalbėti. Tikimės, kad greitai atsakysite, ką Jūs galėsite skaityti. Ke­ lionės ir kitas išlaidas mes grąžinsime. Dalyvaus visos stipresnės literatės, neišskiriant jų pasaulė­ žiūros. Komisija Rašyti šiuo adresu: Stud. Iz. Matusevičiūtė, Kaunas, Laisvės ai. 14" (MBR 205) L a p k r i č i o 18 d. datuotas brolio Broniaus laiškas Salo­ mėjai. L a p k r i č i o 19 d. VIII kl. per vokiečių k. pamoką „visai be reikalo, tik iš neapsigalvojimo, susibariau su p-le Bačins-

395

kaitė (vokiečių kalbos mokytoja). Būtinai užsispyriau, kad kla­ sėje būtų verčiama sekanti pamoka..." (Iš A. Patacko dieno­ raščio) L a p k r i č i o 20 d. Salomėja gavo brolio Broniaus laišką iš A. Panemunės. Brolis paskirtas į V pėstininkų pulką A. Pa­ nemunėje, algos gausiąs 364 Lt. Gyvenąs Upelio 4. Prašo para­ šyti (MBR 150 14—15). L a p k r i č i o 20 d. A. Patackas, pabartas mokytojų A. Lėvano ir A. Ankudavičiaus, atėjo pas SN j namus atsiprašyti. Išklausiusi atsiprašymą, SN pasakė: „Mokytojas — ne akmuo. Dovanoju". (Iš A. Patacko dienoraščio) L a p k r i č i o 20 d. datuotas žurnalo „7 meno dienos" Nr. 60. P. 15 išsp. eilėr. „Apleistam parke" (vėliau „Ruduo Pa­ langoj") ir „Rudens vėjas" (vėliau „Vėjas"). L a p k r i č i o 25 d. datuotas Alės Petrauskaitės laiškas iš Kauno į Lazdijus. L a p k r i č i o 26 d. SN gavo A. Petrauskaitės laišką: „Geroji Saliute, Mes negalime galvoti apie moterų kūrėjų vakarą be Tavęs. Laukiu Tavo teigiamo atsakymo ir manau, kad maloniai sutiksi atvažiuoti tą dieną į Kauną. Al. Petrauskaitė" (MBR 217) L a p k r i č i o 26 d. datuotas atsakymas I. Matusevičiūtei: „Panele Izabele! Man nemalonu pasidarė, kad atsisakydama iš tikrųjų Jūsų laukimą užvilti galiu, tad prašiausi direktoriaus, kad mane tą dieną nuo uždėtų pareigų atleistų. Sutiko". (III 373) L a p k r i č i o 26 d. datuotas vaizdelis „Kaip mergaitė atei­ na pieva, skindama gėles". Matyt, gavusi A. Petrauskaitės laiš­ kelį ir parašiusi atsakymą I. Matusevičiūtei, Salomėja, rengda­ masi tam moterų literatūros vakarui, ir įrašė į sąsiuvinį šį vaizdelį tą patį vakarą (III 53—54). L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjo „Naujosios Vaidilutės" Nr. 11. P. 253 ir 254 išsp. šie eilėr.: „Rudens vėjas", „Tavo šven­ tovė" (vėliau: „Vakaras Pažaisly") ir „Apleistam parke" (vė­ liau: „Ruduo Palangoj"). Prieš eilėr. „Tavo šventovė" parašyta „skiriu B. B.“ (Gal tai Broniui Blaveščiūnui?) Šio numerio p. 298 išsp. žinutė: „Poetė Salomėja Neris ne­ trukus išleis antrą savo eilėraščių knygą —„Baltoji nuotaka". L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjo ir „Ateities" Nr. 11. Ket­

396

virtame viršelio psl. po šūkio „Jaunuomenė skaito tik įdomias ir rimtas knygas" pateiktas rekomenduojamų skaityti knygų sąrašas, kuriame trečias minimas SN rink. AR. L a p k r i č i o mė n . ar g a l ir a n k s č i a u išėjo Vytauto Valiukevičiaus „Skaitytinos knygos" (K., 1930, p. 256). Poezijos knygų sąraše ir AR (p. 169). L a p k r i č i o mė n . (o gal ir anksčiau?) parašė eilėr.: Gyvenimas mano — kvapni cigaretė! (O dūmai, tie mėlyni dūmai — garbė.) Brangesnė už saulę, kur tūkstančiams švietė, Žėruoki ir deki, užgest neskubėk! Ir aš ją rūkau taip noriai, taip aistringai. Apalpo širdis man, apsvaigo galva. Užges ji. .. ir viskas užges sopulingai, Ir liks tiktai dūmų srovelė melsva. (I 383) L a p k r i č i o 29 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Apžvel­ gus trimestro duomenis buvo svarstomas VIII kl. mok. A. Pa­ tacko elgesys' per vokiečių k. pamoką. Nors SN atsiprašyta ir ji dovanojo A. Patackui, taryba nubalsavo I trimestro elgesio pažymį sumažinti iki keturių. G r u o d ž i o mė n . p i r m o s i o m i s d i e n o m i s (o gal ir kiek anksčiau?) parašė vaizdelį „Teška Baltijos bangos" (vė­ liau pavadintas „Alia") į sąs. (MBR 76 1—10), kurio viršelyje užrašė „Virš savęs neiššoksi", o paskut. pusi. po vaizdelio įra­ šyta: Kas vadina kastuvą ¡kastuvui, Tas pasmerktas visą gyvenimą dirbti. (MBR 75) Vėliau vaizdelis perrašytas į kt. sąs. (III 48—53) G r u o d ž i o p r a d ž i o j e SN gavo spausdintą kvietimą į moterų literatūros vakarą (MBR 256 3—4). G r u o d ž i o 5 d. „Ryto" Nr. 278 (p. 7) pranešimas: „Pirmasis viešas moterų literatūros vakaras įvyksta sekma­ dienį, gruodžio 7 d. 16 vai. 30 min. Ateitininkų rūmų salėj Laisvės ai. 3. Skaito savo naujausius kūrinius: p. p. S. Čiurlio­ nienė, Petkevičaitė-Bitė, Augustaitytė-Vaičiūnienė, BuivydaitėMičiulienė, Alė Sidabraitė-Petrauskienė, Salomėja Neris-Bačinskaitė, P. Orintaitė, Nelė Mazalaitė, Gr. Tulauskaitė, J. Drun-

39 7

gaitė. Įėjimas į salę 3 Lt., stud. ir moksl. 1 Lt. Bilietai gaunami vietoje nuo 15 vai." G r u o d ž i o 7 d. Salomėja iš Lazdijų išvažiavo į Karmą ir apsistojo pas Emiliją Kvedaraitę. G r u o d ž i o 7 d. 16 vai. SN jau buvo Ateitininkų rūmų I aukšto vestibiulyje. Sutiko Jadvygą Laurinavičiūtę, atvažia­ vusią į literatūros vakarą iš Kražių. Besikalbant ji pristatė SN Teofilę Petružytę. SN buvo pakviesta Į užkulisius ir drauge su kitomis rašyto­ jomis bei svečiais atsisėdo scenoje. „Ją įsivaizdavau išdidžią puošnią, atsainią, neprieinamą. Jau buvau skaičiusi pirmąjį rinkinį „Anksti rytą“. Ir girdėjusi ne­ mažai. Iš Lazdijų į Kauną plaukė tiesiog pasakiškos žinios: gim­ nazistai pametė galvas. Knygos eina iš rankų į rankas. Jos poe­ zija pakerėjo. Ir visi gerte geria it gaivinantį šaltinio vandenį, it rasą, nepaisydami, pertrauka ar pamoka. O mokytojai nieko kita negali padaryti, tik dvejetus raito... O dabar universiteto vakare (autorė klysta: vakaras buvo ne un-to, o at-kų organizuotas.— V. A.) būsianti ji pati. Susitikti su tokia įžymybe? Ką kalbėti, nuo ko pradėti? Aš visiškai su­ glumus. Jadvyga Laurinavičiūtę, mano draugė, tai iš karto pa­ stebi. — Tu jaudiniesi? ■ — Labai. Mane paima už parankės. — Be reikalo. Savo eilėraščiais ji gali ir akmenį prakalbinti. Šit ir ji pati. Nedidukė. Iš karto užburia akys. Ir liūdnos, ir linksmos. Tokių niekad nesu mačiusi. Jose — vidaus ilgesys ir neramūs žiburiukai. O lūpos! Švelnios, švelnios, tarytum rožių lapeliai. — Salomėja,-—■taria labai ramiu balsu. Pasakau ir savo vardą. Ir abi tylime. Ji pastebi mane varžantis. Prasideda vakaras, ir net nepra­ dėta gija nutrūksta.. . “ (T. Petružytė. Neišdildomos akimirkos /./ Draugystė (Vilniaus r.), 1974, lapkr. 16) „Literatūros vakare Salomėja Nėris sėdėjo pirmoje eilėje, šalia Krėvės. Jau baigusi universitetą ir dabar mokytojaujanti Lazdijuose, ji darė visiškai jaunos mergaitės įspūdį. Apsirengusi balta suknele (klaida: SN buvo tamsia suknele, tik apsigobusi didele balta skara, todėl iš tolo stebinčiai atsiminimų autorei galėjo pasirodyti, kad tai balta suknelė.— V. A.), atrodė tokia

398

poetiška, apsupta visuotinės meilės ir adoracijos. Atsimenu, kaip Krėvė-Mickevičius, visas nušvitęs, kalbino Salomėją, palink­ damas į ją. O ji sėdėjo su vos pastebimu droviu, slėpiningu šypsniu ir spinduliuojančiom akim žvelgė į salę. Su savo baltu apdaru buvo efemeriškai lengvutė. Atrodė, užtektų mažiausio pūstelėjimo, ir ji pakiltų į orą kaip pienės pūkas". (H. Korsa­ kienė. Susitikimai, V., 1977, p. 32) Kai atėjo SN eilė, ji paskaitė 3 eilėr. ir novelę „Prie žemės krūtinės". Tikriausiai tai buvo ta pati „Alia", tik kitu pava­ dinimu. Po programos buvo vaišės. Yra išlikusios kelios nuotraukos: 1) literatės ir svečiai scenoje, 2) jaunosios literatės, 3) literatės su svečiais vaišių metu. Apie vakarą rašė įvairūs laikraščiai ir žurnalai. G r u o d ž i o 8 d. SN grįžo į Lazdijus. G r u o d ž i o 9 d. datuotas J. Keliuočio atvirukas SN. G r u o d ž i o 10 d. „Ryto“ Nr. 281 (p. 3—4) išsp. Petro Karužos reportažas „Moterų literatūros pasiklausius". Rašoma: „Pirmoji su poezija išėjo Salomėja Neris-Bačinskaitė. Ji mū­ sų šių dienų poezijoj turi vardą; iš moterų pirmoji; lenkia ir daugelį vyrų. Čia perskaityti eilėraščiai „Juokis, gyvenime", „Nakties gėlės", „Rudenį", kaip ir visuomet, pilni kūrybinės ugnies, antgamtinių pasaulių ilgesio ir visiems mūsų jauniems poetams charakteringo pesimizmo. Kai kurių spėjimas, kad Neries talentas jau yra perėjęs savo viršūnę, šiame vakare nepasiteisino,— ji pačiam savo poezijos žydėjime. S. Neris šį kartą bandė duoti ir beletristikos — novelę „Prie žemės krūtinės". Deja, mums rodosi, čia ne poetės lyrikės sri­ tis, kokia yra Neris. Josios vadinamoji novelė neturėjo beveik jokio epiško elemento, tai buvo ne daugiau kaip lyriški poezi­ jos fragmentai. Mūsų dienų novelei statomi kur kas kitoki rei­ kalavimai. Iš poečių gal — tiktai Sal. Neries ir ypač Tulauskaitės kūry­ boje yra mūsų vadinamojo modernizmo žymių". G r u o d ž i o 11 d. SN gavo J. Keliuočio atviruką: „Tiek norėjau „Naujajai Romuvai" paprašyti eilėraščių, bet taip staigiai dingot, kad nieko tikro nebuvo galima susitarti. Čia dar kartą pakartoju savo kvietimą bendradarbiauti „N. R.“ Tai bus inteligentams skiriamas iliustruotas savaitinis žurnalas. Siųskite poezijos, beletristikos, vertimų, o ypač poezijos. Mo­ kėsime honorarus. Pirmas numeris išeina gruodžio 18 d. Jei tučtuojau, tai ir į pirmą, kur bus moterų rašytojų fotografija". (MBR 187 7) 399

G r u o d ž i o 12 d. G. Tulauskaitė laiške klausia P. Orintaitės, kada pasirodys „Nuotaka". Visus metus buvo skelbiama, kad SN eilėr. rink. „Baltoji nuotaka" jau spausdinamas ir tuojau pasirodys, bet skaitytojai jo nesulaukė: recenzentas (tikriausiai L. Gira) pametė rink. rankraštį! G r u o d ž i o 15 d. „Lietuvos studento" Nr. 7 (p. 2) išsp. eilėr. „Mūsų dienos — kaip šventė" ir „Kalnuos pilki ereliai nardo". P. 3 — B. Babrausko reportažas „Tai kas, kad jūs ir mo­ terys" (apie moterų lit. vakarą). „.. .Vaičiūnienė nepavys Salomėjos Neries moteriško pa­ prastumo (kai kur ji dirbtinė — ten blogiau). O Salomėja Ne­ ris nebesusivaikys Gražinos Tulauskaitės eilėraščių technikos ir pasakymo puošnumo... Panašiai jaučiasi suregistravimas (epinė priemonė!) Salomė­ jos Neries atsisveikinimo („Lik sveika“). Dėl Salomėjos Neries „juodas vargas dygsta", dėl G. Tu­ lauskaitės „gedulo rėmų" ir Alės Sidabraitės „tik dėl to, kad .meilės žodžiais bernelio tikėta"— norisi pasakyti, kad išlepintos mergaitės, ir tiek. O manymas apie meilę ir savo misiją tam' dalykui ne toks jau kuklus: Vai kas pakeis tau mano meilę, Kada manęs nebus? (Sal. Neris)" G r u o d ž i o 16 d. datuotas I. Matusevičiūtės laiškas. G r u o d ž i o 18 d. Salomėja gavo I. Matusevičiūtės laiš­ kutį su moterų literatūros vakaro nuotraukomis: „Kaunas, 1930.XII.16. Mieloji Saliute, Štai ir to garsaus vakaro atvaizdai; viena, kur su visaip ra­ šytojais, bus atspausdinta į „Nauj. Rom." Turiu atsiprašyti, kad nepakalbėjau dėl Jūsų išlaidų, vienu kartu buvo toks sumišimas. Apie vakarą „Ryte" skaitėte, žino­ ma, vakaro geriausia dalis Saliutei priklauso. Kiti laikraščiai atsiliepia labai trumpai. „Tempo" mūsų vakarą pavadino 18 šimt. svaičiojimu, kitaip „Tr. Frontas" nė negalėjo atsiliepti. Manau, kad „Naujosios Vaidilutės" nepamiršite ir po Ka­ lėdų. Izabelė Matusevičiūtė" (MBR 205 2)

400

G r u o d ž i o 19 d. išėjo „Židinio“ Nr. 12, kur apžvalgoje minimas ir moterų literatūros vakaras (p. 477). Mini ir SN. Tą pačią dieną išėjo ir „Naujosios Vaidilutės" Nr. 12. Čia rašoma: „Salomėja Neris-Bačinskaitė — tikra dainuojanti siela — be­ ne stipriausias talentas iš jaunųjų tarpo. Šį kartą ji pasirodė ir su beletristika — skaitė novelę „Prie žemės krūtinės". Tačiau jai, lyrikei, beletristika yra tolima, nes vietoj epinio grožio publika gėrėjos skambiąja S. Neries poezija". G r u o d ž i o 20 d. „Ryto" Nr. 290 (p. 7) skelbiama, kad kas užsisakė „Ateitį" visiems 1931 m. ir sumokės pinigus iki 1931 m. birž. 30 d„ gaus priedo vieną iš šių knygų: „Žmogaus tikslas", „Bažnytinė valstybė"— kun. Pr. Jakščio ir „Anksti rytą"— S. Neries. Tas pats skelbimas dienraštyje išsp. ir gruodžio 22 d. G r u o d ž i o 20 d. „7 meno dienose" Nr. 62 (p. 16—¡18) išsp. A. Šimėno str. „Moterų kūryba" (alm. „Aukštyn" aptari­ mas). Čia rašoma: „Platesnių kūrybos horizontų, kurie pasirodė svetimi ne vien tik p. Ivanauskaitei-Lastauskienei, mes terandame tik Salomė­ jos Neries eilėraščiuose. Kitokia nuotaika, kitoks temperamen­ tas, kitokios ir kitokiais žodžiais reiškiamos aistros, dideli kon­ trastai verlainiškos melancholijos „Apleistame parke" su ra­ ganišku „Sudeginkit mane" arba bakchantišku „Jis buvo val­ kata — paskutinis". Toli gražu ne visi S. Neries eilėraščiai yra grynoji poezija: nes irgi pasitaiko ir banalumo, ir manieringumo, bet tai yra reiškiniai, kurių dažnai neišvengė net pirmos eilės poetai". G r u o d ž i o 20 d. pasirodžiusiame „Ateities" Nr. 12 — tas pats skelbimas, kaip ir „Ryte": metiniai žurnalo prenumerato­ riai gaus S. Neries „Anksti rytą". G r u o d ž i o 22 d. paskutinė mokslo diena prieš Kalėdų atostogas. SN išvažiuoja iš Lazdijų, bet kur — nėra duomenų. G r u o d ž i o 24 d. „Šaltinio" Nr. 52 (p. 458) išsp. eilėr. „Kalėdos". Parašas — Salomėja Neris. G r u o d ž i o 29 d. „Ryte" paskelbta, kad išėjo „Naujosios Romuvos“ Nr. 1. Galimas daiktas* kad žurnalas išėjo dar prieš Kalėdas. Jo p. 19 yra nuotr. su tekstu: „Lietuvos moterys rašytojos savo draugių ir draugų tarpe. Gruodžio 7 d. įvyko jų literatūros vakaras. Iš kairės į dešinę sėdi Gražina Tulauskaitė, Nelė Mazalaitė, M. Vaitkus, p. Ma­ šiotienė, p. Petrauskienė-Sidabraitė, kan. J. Tumas, Petrė Orin26. V . Alekna

401

taitė, Herbačiauskas, Salomėja Neris ir Vincas Krėvė; žemai sėdi — I. Matusevičiūtė ir Griniūtė; stovi — (tarp Tumo ir Orintaitės.— V. A.) J. Drungaitė. Čia nematyti tik Bitės Petkevičai­ tės, S. Čiurlionienės, Augustaitytės-Vaičiūnienės ir B. Buivydaitės, kurių kūriniai irgi buvo skaitomi. Stovinčių tarpe matyti dar „Naujosios Romuvos" redaktorius A. Briedis, P. Karuža, I. Tverskaitė, B. Babrauskas ir k.“ Stovi iš dešinės: Julija Tverskaitė-Maceinienė, Ben. Babrauskas, neatpažinta, Juozas Keliuotis, Juzė Jatulytė, Jadvyga Drungaitė, Albinas Briedis, Petras Karuža ir Mikalina Kazgaudaitė-Katinienė — viena iš aktyviųjų vakaro organizatorių. 1 9 3 0 m. datuotinas eilėr. „Pilkosios akys", „Paspausiu šal­ tą plieną" ir „Kaip gėdos dėmė", parašyti 1930 m. pabaigoje. 1 9 3 0 m. P. Orintaitė išleido eilėr. rink. „Vingių vingiai“. Vieną egz. iš Mažeikių pasiuntė su užrašu į Lazdijus. Salo­ mėja už knygą padėkojo laišku, kuriame rašė, kad jai ypač patikęs eilėr. apie gluosnį prie Šešupės (P. Orintaitė. Ką lau­ mės lėmė, p. 46). Nei Orintaitės dedikuota knyga, nei SN laiškas neišliko. Išlikę vienas ar du E. Vilčinskaitės nedatuoti laiškai (MBR 244 31 ir 32—33), kuriuos Salomėja gavo 1930 m. iš Argentinos. Pirmajame iš jų E. Vilčinskaitė klausia Salomėją, kas jos širdį pavergė, ar Bronius dar rašąs, ar jau viskas baigta. Prašo sveikinti profesorių (J. Eretą) ir Putiną; prašo, kai būsianti Kaune, užeiti pas jos namiškius. Klausia, ar mačiusi Juozą. Antrame rašo, kad gavusi tiktai du Salomėjos laiškus: vieną iš kelionės po Alpes, antrą dar prieš pradedant darbą Lazdi­ juose. Ieškanti sau tinkamo darbo: ryt poryt važiuojanti į Buenos Aires. Klausia, kaip Milės su Putinu dalykai, ar kas iš to viso išeisią, ar ne. Šį tą papasakosiąs ponas Paliūnas. Gavusi Jasenskio knygą. Prašo užeiti pas mamą: „Tau turės menk­ niekį". 19 3 0 m. išėjo J. Ambrazevičiaus parašyta „Literatūros teo­ rija" mokyklai. Išleido „Sakalas" (128 p. teorijos ir priedo 56 p. chrestomatijos). Teorijos dalyje (p. 37) kaip neologizmo pavyzdys cituojamos šios S. Nėries eil.: Kaip sacharose vėjai l a i s v ū n a i Visagalė jo smuiko daina. S. N e r i s . P. 61 kaip pėdos pavyzdys cituojamos šios eilutės: 402

O baltieji kalnai, o baltieji kalnai. Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau. S. N e r i s Po eilutėmis nubraižyta schema, parodanti kirčiuotus ir nekir­ čiuotus skiemenis. P. 69 kaip posmo, rimuoto gretutiniu rimu, šis posmas: Tau pirmą pavasario dainą aukoju. /A/ Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų. /A/ Tik skriskim kartu su pavasario vėju, /B/ Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų. /B/ S. N e r i s P. 70 nerimuoto posmo pavyzdys: Baltais balandžiais atlekia, /Af Juodais varnais išvyksta /B/ Tos mano dienos, naktys tos, /Cj Apvildamos jaunystę. /B/ S. N e r i s P. 101 kaip gamtos motyvas lyrikoje cituojamos šios eillutės: O baltieji kalnai, o baltieji kalnai. Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau. S. N e r i s Chrestomatijoje p. 16 dedamas eilėr. „Baltieji kalnai"— du posmai ir eilėraščio „Kryžkely" pirmieji du posmai. Visi pavyzdžiai paimti iš rink. „Anksti rytą", tik posmas „Baltais balandžiais atlekia..." (Eilėr. „Kaip mylimojo laiškas") iš 1930 mJ. „Židinio" Nr. 1. 1 9 3 0 m. išėjo knyga „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918—1928 m." (K., 1930, 408 p.). Šios knygos p. 356 tarp visos grupės naujų poezijos kūrėjų vardų paminėta ir SN. 1 93 0 m. išėjo kompozitoriaus J. Bertulio kūriniai „Tulpių žaros". Čia SN eilėr. „Kai numirsiu..." natos — muzika vidu­ tinio aukštumo balsui, fortepijonui pritariant. 1 9 3 0 m. Rygoje išėjo Adolfo Erso knyga „Lietuva" lat­ vių k. Šioje kn. yra ir skyrius „Literatūra" (p. 133—145). Čia tarp jauniausiųjų lietuvių rašytojų paminėta ir SN (p. 136).

403

193 1

S a u s i o 1 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas iš Argenti­ nos į Lazdijus. S a u s i o 3 d. datuotas „Šaltinio" Nr. 1, kurio p. 4 išsp. eilėr. „Pilkas mano broli", be antr. (vėliau pavad. .„Pilkam broliui"). Parašas — Salomėja Neris. S a u s i o 7 d. Salomėja po atostogų sugrįžo į Lazdijus. S a u s i o 9 d. datuotas „Židinio" laiškas SN. S a u s i o 11 d. gauna „Židiniolaišką: „Geroji bendradarbe! Kodėl Tamsta pamiršai mūsų „Židinį"? O „Židinys" pradeda Tamstos jau pasiilgti. Gal nudžiugintumėte mus kokiu pluoštu poezijos? Būtų. gera, kad gautume į 1-jį š. m. numerį. (Medžia­ gą jau pradedame duoti spaustuvei.) Lauksime. Pr. Mantvydas Redakcijos narys" (MBR 201) S a u s i o 12 d. (?) pasiunčia „Židinio" red. 2 eilėr.: „Ne­ bausk manęs, o rūstusai patėvi!" ir „Tam, kurio dienas prarijo" (vėliau pavadintas „Laiškas į kalėjimą"). Šių eilėr. rankr. ne­ rasta. Matyt, jie parašyti 1930-ųjų pabaigoje ar 1931 m. pra­ džioje. S a u s i o mė n . (apie vidurį) gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos. (Laiškas neseniai gautas iš O. Bučienės ir saugo­ mas SN PMM.) Jame E. Vilčinskaitė skundžiasi jau porą mėne­ sių negaunanti iš Salomėjos laiškų. Pasakoja, kad gyvenanti pas brolį, dirbanti, numetusi 11 kg. Prašo pasveikinti Putiną, Eretą, Milę, Bronę ir Helę. Sveikina Naujų metų proga. S a u s i o mė n. SN patyrė, kad „Naujas žodis" jos rinkinio negalėjęs išleisti, nes recenzentas pametęs rankraščius. Ėmėsi iš naujo tvarkyti rankr. ir ieškoti kito leidėjo. J. Ičkauskaitė prisimena: „Gyvendama Lazdijuose, Salomėja parengė spaudai antrąjį savo lyrikos rinkinį. Kalbėdavo apie jį, klausdavo manęs pata­ rimų knygos apipavidalinimo, antraštės ir kitais klausimais. Iš pradžių galvojo rinkinį pavadinti „Kaip žydėjimas vyšnios" vardu. Net viršelį buvo suprojektavusi: žalsvame fone balti vyšnios žiedai. Tik prieš pat atiduodama spausdinti, netyčia pamačiusi pėdas smėlyje, pakeitė pavadinimą. Taip vėliau man pasakojo poetė". (LK 4 103—104) 404

Matyt, sausio mėn. parašė ir paskutinį rink. eilėr. „Kaip gėdos dėmė". Tikriausiai sausio mėn. nuvažiavo į Kauną, susi­ rado Rotušės a. namą, kuriame gyveno „Sakalo" 1-los vedėjas Antanas Kniūkšta, ir įteikė jam rankraštį. Šis prašė užeiti po kelių savaičių: tada ir pasakysiąs savo nuomonę. Pas A. Kniūk­ štą Salomėją lydėjo ir pristatė A. Šimėnas. S a u s i o 25 d. „Naujosios Romuvos" Nr. 4 (p. 101) išsp. Vaižganto apžvalga, pavadinta „Storieji žurnalai". Autorius pamini, kad 1930 m. „Židinyje" yra rašiusi ir SN. Toliau rašo, kad su „Židiniu“ varžosi „Gaisai“, kur rado vietos ir SN. S a u s i o 30 d. „Ryto" Nr. 24 (p. 7) praneša, kad jau išėjo „Židinio" Nr. 1. Turiny — M. Vaitkus, SN ir kt. „Židinio“ p. 4 ir 5 išsp. eilėr. „Nebausk manęs, o rūstusai patėvi!“ ir „Tam, kurio dienas prarijo". Parašas — Salomėja Neris. Žurnalo p. 87—94 yra J. A/mbrazevičiaus/ str. „Rudens lyrika", kuriame rašoma: „Čia suminėjome tik rašytojus, išlei­ dusius šiokias ar tokias lyrikos knygas. Jų tarpe randame 6 centro gyventojus, 3 provincijos, 7 vyrus, 3 moteris. Tačiau tai dar nereiškia, kad iš viso moterų rašytojų esama mažiau produktingų. Užtenka atsiminti rašytojas, kurios nuolatos peni periodiką, Vaičiūnienę, Buivydaitę, S. Bačinskaitę ir kt. Pasta­ rosios eilėraščių rinkinį buvo pasiskelbęs išleisiąs vienas žurna­ las. Tik, girdėt, recenzentas kažkur rankraščius nudėjęs..." S a u s i o p a b a i g o j e išėjo „Naujosios Vaidilutės" Nr. 1. Čia A. P. recenzuoja Alės Sidabraitės eilėr. rink. „Eskizai“ ir rašo: „Vienur kitur tarsi girdi Salomėjos Neries posmų, o ypač daug L. Giros" (p. 43). 1 9 3 1 m. p r a d ž i o j e išėjo J. Marcinkevičiaus „Ties be­ dugne" (Išpažintis pasmerktojo mirti), kn. 2. Šios knygos pagrindinis herojus pasakoja, kaip jis nuėjęs į teatrą, kur klausęsis Kipro Petrausko dainuojamo Lohengrino. „O moterys... Mane jos ėmė deginti... Viena, netolimai manęs sėdėjusi, man atrodė labai savotiška: tokia meili, elegiš­ ka, turbūt tikras lietuvaitės tipas. Pertraukos metu nugirdau, kad tai jauna poetė Salomėja Neris. ..

Vaikščiojau Laisvės alėja. Nieko įdomaus toj alėjoj nema­ čiau, bet mėgau ją todėl, kad galėjau pamatyti daug moterų. Mano galvoje degė nugirstoji teatre Salomėja Nėris, ir aš stengiaus prisistatyti, kad ir mano Marytė tokia pat kaip ji“ (p. 189). , 40 5

S a u s i o mė n. gavusi Vilčinskaitės laišką, SN parašė jai atsakymą. Jis neišliko. S a u s i o mė n . „Vairo" Nr. 1 (p. 124) A. Merkelis recen­ zuoja alm. „Aukštyn". Pamini visas autores, ir SN, bet kūrybos smulkiau nenagrinėja. S a u s i o p a b a i g o j e ar v a s a r i o p r a d ž i o j e pa­ rašė eilėr. „Darbo moteris", kuris „Trečiame fronte" bus pavad. „Skambėk, laisvės vasara". V a s a r i o 2 d. datuotas J. Grybausko iš Kauno laiškas SN į Lazdijus. V a s a r i o 3 ar 4 d. gavo J. Grybausko laišką: „Prof. Sruoga yra man pavedęs gauti iš Tamstos žinių, rei­ kalingų važiuojant su rengiama š. m. kovo mėn. gale ekskur­ sija į Maskvą. Malonėkit čia pridedamus blankus užpildyti ir grąžinti man. Be to, profesorius prašė pranešti, kad Jūsų užsienio pasą teks pakeisti vidaus pasu, nes tik tokia sąlyga galima bus važiuo­ ti. Mat važiuosime bendra viza, ir vidaus pasai reikia turėti su savim. Siųsti: Kaunas, Susisiekimo ministerio kanceliarija. J. Grybauskui. 31.II.2 d. Kaunas. P. S. Leiskite pastebėti, kad kiekviename blanke reikia įlipinti po atvaizdą". (MBR 170 1) Tame pačiame voke keli blankai su 16 klausimų rusų k. Salomėja blankus užpildė ir pasiuntė tą pačią dieną J. Gry­ bauskui į Kauną. V a s a r i o 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas iš Argen­ tinos į Lazdijus. V a s a r i o 14 d. mokiniai paleisti Užgavėnių atostogų. SN išvažiavo į Kauną ir apsistojo pas E. Kvedaraitę. Tikriausiai per tas dienas užėjo ir į „Sakalą" pasiteirauti dėl rinkinio. A, Kniūk­ šta prisimena: „Poetė atnešė rankraštį ir, daug nekalbėjusi, padavė man ir prašė išleisti. Pasakiau, kad greit paskaitysime ir pranešime. Ji atsisveikino ir išėjo. Kai po kiek laiko ji vėl atėjo, pasa­ kiau, kad rinkinį išleisime šiomis sąlygomis: spausdinsime 1000 egz. ir honoraro mokėsime115% nuo brutto kainos. Ji linktelė­ jo ir be žodžių sutiko. Man dar rūpėjo išsiaiškinti, kaip rašyti: Neris ar Nėris. Rankraštyje tas taškas buvo nelabai aiškus. Todėl ir paklausiau autorės. Ji atsakė: „Aš ir pati nežinau". Iki tol ji visur rašė; Neris. Taip ji pasirašė, leisdama savo pir­ mąjį poezijos rinkinį „Anksti rytą" 1927 m., taip pasirašė al­

406

manache „Aukštyn", išleistame 1930 m., ir kitus savo eilėraš­ čius, spausdintus tada periodikoje. Prieš pasirašant paskutinę rinkinio korektūrą, ji dar klaususi ir lituanistą A. Kalnių /?/, kaip rašyti. Jis atsakęs, kad gali būti ir taip, ir taip. Taip ir pasiliko Nėris. Taip iki šiai dienai jos dvasia — knygos vaikš­ čioja tarp mūsų su tašku. Kad taip atsitiko, jaučiuosi ir aš pats kaltas, kad' nepatariau laikytis vienodumo. Be to, buvau dar jai pasakęs, kad ir Petras Vileišis savo leidiniuose rašydavęs „Nė­ ris". (Iš mano archyvo.— V. A.) V a s a r i o 18 d. vakare grįžo iš Kauno į Lazdijus. V a s a r i o 19 d. g-joje prasidėjo pamokos. SN gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos: „Vakar vakare gavau tavo laišką. Sakai, būtų gera, kad aš grįžčiau. Pinigų man nereikia, o kai reikės, aš tau parašysiu. Tu man geriau atsiųsk savo eilėraščių ir, jei gali, tavo novelę. Kai būsi Rusijoje, viską gerai įsižiūrėk, ir atsiųsk man laiš­ ką apie visa, ką ten matei, kaip ten žmonės gyvena, kaip į pasaulį žiūri,— man įdomu. Pažanga kultūriniame gyvenime. Linkėjimų kun. Starkui". (MBR 244 37) V a s a r i o 22 d. rašo laišką K. Borutai į Berlyną, kur tuo metu jis gyveno, persikėlęs iš Vienos. Išliko tik ta laiško dalis, kurią Boruta persiuntė A. Venclovai: ,,.. .Šiuo tarpu negaliu iškentėti, nepasidalinus mintimis su Tamsta, kurios man ramybės neduoda. Kaltas tame „Trečias Frontas". „Padorūs" žmonės kalba, kad... Na, Jūs, be abejo, skaitėt, ką jie rašo savo pastabose ir „kritikose". Tai yra koliojimas ir šmeižimas. Tai, blogiausiu atveju, yra geras ženklas, nes atkreipia ne vieno dėmesį ir verčia susimąstyti. Kiekvieną jų (TF) numerį perskaitau lig paskutinės raidės. To nebuvo mano gyvenime nė su vienu žurnalu. Vakar pabaigiau 4 nr. skaityti. Vedamojo gale pasakyta: „kad mūsų meno žodis visa­ da jaudintų, pykintų, nervintų, džiugintų, drąsintų". Dar labai jaunas ir naujas žodis, bet tikslo jau pasiekia. Nestebėtina, kad jis pykina miesčioniškus fanatikus, iššaukia net bjauriau­ sius koliojimo žodžius iš jų „švelnių" lūpų. Kas tai matė! griauti tai, kas visados buvo pakenčiama ir patogu, griauti ir parodyti supuvusį ir pridulkėjusį nuo amžių vidų. Man tai patinka tas gyvas, energingas žodis — laisvas pavasario vėjas! Ir mane jis veikia savotiškai: kaip stiprūs vaistai ant žaizdos užpilti. Juk aš gyvenu tuo pat ir visa širdimi jums pritariu. Ir seniai neken­ čiu to bedvasio, supelėjusio miesčioniškumo. O tačiau... ap­ 407

linkuma, kurion įaugau,— klampynė, iš kurios išsivaduoti ne taip jau lengva. Nereiškia, kad tai bloga, juo geriau, juo malo­ nesnis bus laimėjimas ir visiškas išsivadavimas. Savo poezijų nesiųsiu jokiam laikraščiui, nes tuomi priešta­ rauju pati sau. Seniai nujaučiau šitą persilaužimo momentą, ir dabar žinau, kad toliau taip rašyti nebegaliu. Kaip rašysiu ir kaip man seksis, nežinau. Bet tai, ką parašiau, yra lavonai ir griuvėsiai, ir virš jų mano išsivadavęs a š..." (III 374) Kartu su laišku pasiuntė ir 2 eilėr.: „Darbo moteris“ ir „Mo­ mentai". V a s a r i o m ėn . pasiuntė visus „Trečio fronto" numerius į užsienį, tik nežinia kam: E. Vilčinskaitei ar B. Zubrickui. V a s a r i o 25 d. datuotas K. Borutos atsakymas SN. V a s a r i o 25 d. K. Boruta laiške žmonai rašo: „Beje, Sa­ lomėja sėdi Lazdijuose, ir mergiščia, iš laiško atrodo, kad labai mūčinas. Jei kaip, atnaujink sėbrystę". (K Bonita. Drauge su draugais, p. 202) V a s a r i o 27 ar 28 d. SN gavo K. Borutos laišką iš Ber­ lyno: „Berlin, 25.11.1931 Miela ir brangi Salomėja Neris! Tamstos laiškas mane be galo nudžiugino ir surūpino. Tuoj sėdau rašyti atsakymą... Džiugina mane labai, kad Tamsta širdimi su mumis. „Tr. fr." tegu ne visai toks, kokio aš no­ rėčiau, bet visgi jis sujungia apie save visus jaunus pasiryžė­ lius. Ir man, nors ne kartą taip nepernešamai sunku buvo iš tolo žiūrėti visos klampynės, po kurią gimtas kraštas mindomas, kad net patraukti, kur akys mato, panūsdavau, bet — niekados jau dabar niekas manęs neatplėš nuo to sukruvinto žemės gabalo, kurį, širdy tampydamas, saugau. Todėl dar mes kovosim, ryši­ mės, aukosimės, bet — laimėsime. Tegu laimėsime mažmožį: kūrybos laisvę ant gimtos žemės. Todėl mane taip be galo nu­ džiugino ir Tamstos (ak, dovanok, man nesinori Tave taip oficiališkai vadinti, būkime paprasti ir draugiški) pasiryžimas su mumis būti. Bet mane be galo rūpina Tavo kankinimasis, nes man gerai pažįstamos tos kančios, kada reikia save pusiau perplėšti,-— savęs išlaisvinimas bene vienas sunkiausių išlais­ vinimų. Bet aš pasitikiu Tavo pasiryžimu, Tavo drąsa ir — do­ vanosi— tiesiu ranką draugystei. Tai pas mane ne žestas, nes nieko nėra man brangesnio gyvenime, kaip draugystė. Taigi, mano miela drauge (vėl aš be galo nekorektiškas, bet kitaip

408

negaliu), pagyvensim dar taip, kad aplinkui gyvenimas skam­ bės kaip eilėraštis. Labai ačiū už eilėraščius. Būsiu be galo dėkingas, jei ir ateity neužmirši jų prie laiško pridėt. „Darbo moteris" man visai patiktų—„skausmas, didelis kaip žemė", kuris su sūnum auga ir tas sūnus [turi] tą skausmą pernešti ir nugalėti, tai eilėraštis vienas gražiausių apie Madoną, kuris man teko skaityti. Bet „Momentas", nors ir griežčiau formoje realizuotas ir nors „dū­ šia kaip rudenį kregždė", bet man jis per daug skaudus. Draugiškai sveikinu — Kaz." (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 202—204; LKLI BR F 4610). V a s a r i o 28 d. latvių dienraštyje „Jaunakas Ziųas" išsp. koresp. pokalbis su prof. V. Mykolaičiu-Putinu. Šis sakė: „Tuos, kurie į literatūrą atėjo apie 1927 ir 1928 m., galima suskirstyti į romantikus, estetus, egocentrikus. Ši kryptis savo kūrybą spausdino almanache „Granitas", redaguotame J. Keliuočio. Pagal gyvenimo supratimą — individualistai. Minėtini S. Neris, B. Brazdžionis, J. Banaitis“. (V. Žukas. Du V. Mykolai­ čio-Putino interviu latvių spaudoje // LK 10 437). V a s a r i o mėn. pab. išėjo „Naujosios Vaidilutės" Nr. 2. Ketvirtame viršelio psl. parašyta, kad „Naujojoj Vaidilutėj" pasižadėjo bendradarbiauti: < . . .> Salomėja Neris". K o v o 6 d. datuotas K. Borutos laiškas A. Venclovai. Laiš­ ke rašoma: „Sal. Neris man iš netyčių parašė labai draugišką laišką su didžiausiu pritarimu mums. Tu pasistenk su ja džentelmeniškai santykiauti. Dieve mylėk, kad koks kritikas iš kairės ją užsi­ manytų pulti. Čia reikia takto ir atsargumo. Mums reikia kaip galint daugiau su savim patraukti. Ir tai reikia visada atsi­ minti“. (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 208) K o v o p i r m ą p u s ę , o gal ir p o k o v o 15 d. SN lankėsi Kaune. „Sakalo" 1-loje perskaitė savo rink. autorinę korektūrą ir pasirašė, o „Raidės" spaustuvėje su P. Stikliumi suderino rink. viršelio projektą. P. Stiklius prisimena: „Antrosios Sal. Neries poezijos knygos—„Pėdos smėly"— vir­ šelį paruošiau taip pat aš, panaudodamas ir spaustuvės ženklus, ir linoleumą. Mano projektą pagyrė ir priėmė iš pradžių pati autorė, o paskui ir leidėjas. Šį kartą poetė jau buvo žymiai drąsesnė. Ji ateidavo pas mus į spaustuvę kaip pas senus pažįstamus ir visada su malonia

409

šypsena draugiškai paduodavo man ranką pasisveikinti". (P. Stiklius. Mano rudens derlius, V., 1971, p. 179—180). K o v o 14 d. datuotas laiškas A. Venclovai: „Antanai, išsiųsdink man visus 4 ,,Tr. fr." nr. Turėjau nusi­ pirkus, bet išsiunčiau pažįstamiems į užsienį. Noriu dar išsiųsti, bet pas mus jau nebegalima gauti. Labai mažai pareina, ir tuos tuojau išperka. Tiesa, aš dar kalta už pirmą numerį, kurį man pernai išsiuntei, net nepadėkojau. Aš norėjau tai asmeniškai padaryti. Didelį įspūdį į mane padarė visi „Tr. fr." nr., ir visus perdėm perskaičiau. Tai elektros srovė, stipri ir gaivinanti, nors dar ne­ didelė, palyginus su didžiule, negyva mase, į kurią ji veikia. Ir tikrai „Kožnas žodis" pataiko į tikslą, vieniems baimės, ki­ tiems vilties ir gyvybės teikdamas. Tau gal keista, kad aš taip kalbu (aš kitaip ir negalvojau)? Tam ir priežasčių, be abejo, yra. Daug turėčiau dar pasakyti ir seniai turiu, tačiau nenoriu, kad tai atrodytų vien žodžiai. Tavo knygos kritika „Židinio" 2 nr.— jokia kritika, o tiktai kerštas už Savickį („Flirtas ir kultūra") ir kitus ponus. Širdingai sveikinu. S. Neris P. S. Čia įdedu ir pinigus, kad nereiktų į paštą bėgioti. Kaii išeis naujas nr., nepamirškit man atsiųsti. Adresas: S. Bačinskaitei, Lazdijai, Gimnazija" (LKU BR F1 4619; 375) K o v o 15 d. A. Venclova gavo SN laišką ir parašė jai at­ sakymą. K o v o 16 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas iš Argenti­ nos! į Lazdijus. K o v o 17 d. gavo A. Venclovos laišką: „Miela Salomėja, Tavo laiškas, netikėtas ir nelauktas, padarė man daug džiaugsmo ir daug malonumo. Šiuo laiku, kada daugelis mus, jeigu galėtų, šaukšte vandens prigirdytų, tie žodžiai, kuriuos Tu mum parašei, juo labiau mum yra malonūs ir dar kartą įrodo mūsų kelio teisingumą. Pasakysiu atvirai, kad Tavo laiš­ kas juo labiau buvo netikėtas, kad tais visais šmeižtais, kurie dažnai puošia mūsų garbingųjų laikraščių puslapius, daug kas tiki ir laiko juos šventa teisybe. Kartais man rodosi, kad žmo­ nės randa sau didžiausio malonumo koneveikdami ir koliodami mus. Tas, žinoma, mažmožis. Su tuo mes jau esame labai gerai

410

apsipratę. Bet kiekvienas nuoširdus ir atviras žodis ypač iš ten, iš kur mes jo mažiausia galime tikėtis, yra džiuginanti parama. Miela Salomėja, daug reikia drąsos ir vyriškumo nutraukti santykius su visais tais idealais ir įsitikinimais, kuriuos vakar laikei tikrais ir nepajudinamais. Daug drąsos reikia su savim padaryti vidujinei revoliucijai. Tačiau toji revoliucija yra ne­ išvengiama. Tiesa, ji yra surišta dažnai su sunkiais pergyveni­ mais, su sunkia vidaus kova. Kada vieša, oficialioji nuomonė yra be galo konservatyviška, kada toji aplinkuma, kurioje gyveni, yra nuostabiai kvaila ir nelinkusi į jokią revoliuciją, eiti prieš ją yra labai pavojinga. Ir vis dėlto toji revoliucija neišvengiama nė vienam žmogui, kuris nori būti teisingas prieš save. Gal aš klystu, gal aš kalbu nesąmones, bet aš tuo esu giliausiai įsitikinęs. < . . .> Miela drauge, atleisi man, kad aš dėstau Tau šias „nuobodžias" teorijas. Aš niekad neturėjau progos su Tavim pakalbėti šiais klausimais anksčiau. Bet aš kažkodėl maniau ir manau dabar, kad po trumpesnio ar ilgesnio laiko mum teks eiti per literatūrą vienu frontu. Gal Tave, kaip ir daug ką, stebina ir piktina mūsų kovos griežtumas ir net tam tikras žiaurumas, bet tikėk, kad, norint įbrėžti gilesnį bruožą, tai yra neišvengiama. Tarp kitko, ir Kazys iš Berlyno man rašė, kad jis kartais su Tavim susirašinėjąs ir esąs įsitikinęs, kad Tu būsi pirmoji mo­ teris, kuri dirbsi su mumis. Aš ir mūsų kolektyvas siunčia Tau nuoširdžiausius linkėji­ mus. Tikiu, kad1Tavo laiškas nebus paskutinis. Būk gera parašyti man, kaip laikaisi, ką dirbi ir ką galvoji. Už tai aš būsiu Tau labai dėkingas. P. S. TF prašomus numerius šiomis dienomis išsiųsime. Draugiški sveikinimai! Tavo Antanas Venclova" (LK 4 332—334) K o v o 18 d. datuotas K. Borutos laiškas A. Venclovai, ku­ riame, be kita ko, rašoma: „Dėl Salomėjos bereikalingos Tavo abejonės. Ji merga šir­ dinga ir veržte veržiasi pas mus. Aš pridedu Tau jos laiško ga­ balą. Spręsk pats". (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 212). K o v o 19—20 d. gavo iš A. Venclovos „Trečio fronto" Nr. 1—4.

'm

K o v o 20 d. pasiuntė „Trečio fronto" Nr. 1—4 į užsienį neišaiškintam adresatui. K o v o 21 d. SN rašo laišką A. Venclovai: „Mielas Antanai, Labai malonus buvo man Tavo laiškas. Gavau ir „Tr. ir." visus keturis numerius. Ačiū. Išsiunčiau juos ir vėl. Tegul skaito žmonės, tegul įsitikina, kad ne visa pas mus po dulkėmis ir pelėsiais miega. Kad jaunas mūsų kraštas, dar nesubrendęs, pradėjo pūti ir gesti kaip stovintis vanduo, tai tiesa. Bet tie, kurie už jo laisvę kovojo ir laimėjo, jie kovos ir už jo gyvastį. Savo veido prakaite jie verčia akmenis nuo kelio, kuriuo turi ateiti nauja diena. Nauji vėjai turi atplasnoti ir nušluoti visas dulkes, ir slegiančias ūkanas išsklaidyti. Klausi, kaip aš gyvenu ir ką dirbu? Daug būtų galima pasa­ koti arba visai nieko. Kaip mokytojai, man gal daugiau tenka pergyventi negu kitiems. Nemanau, kad mažesnės įtakos da­ rau už kitus mokytojus, nors save skaitau visai nepašaukta tam darbui. Kaip nušvinta smalsumu vaikų akys, kuomet vieną kitą naują ir drąsią mintį tenka įsprausti į dėstomą dalyką. Tokių progų būna visuomet, jei mokytojas kartu ir kūrėjas, o ne sustingus mašina. Dabar trys dienos rekolekcijų, visi eina į bažnyčią. (Visi mū­ sų mokytojai — uolūs katalikai, ir mokiniai taip pat, išskyrus žydukus.) O aš skaitau E. Sinklerio „Bostoną". Daug labai gal­ voju ir pavargstu begalvodama, o dirbti — maža dirbu. Tai vei­ kia vienuma ir durnos sąlygos. Nesistebėk, kad taip graudžiai suokiu: kiekvienas mano vietoj taip pat darytų. Dar vienas dalykas numušė ūpą, tai kad sulaikyta ekskursija į Maskvą. Aš taip norėjau važiuoti ir buvau priimta. Džiaugiausi galė­ sianti pati pamatyti tą nuostabų kraštą su jo nauja kultūra. Norėjau patirti ir pamatyti savo akim, nes negaliu tikėti tiem šmeižtam ir išgąstingiem šūkavimam, kurie randami mūsų spau­ doj. Labai vienpusiška, nepagrįsta ir vaikišką. Tamsoj ir neži­ nojime gema fantastiškiausi dalykai. Gaila. Tokia proga greit nepasitaikys. Dabar turėsiu laisvas Velykų atostogas, gal Kau­ ne teks ir pasimatyti. Širdingi sveikinimai visam kolektyvui! S. Neris" (TU 375—376) K o v o 28 d. mokiniai paleisti Velykų atostogų. SN išvažia­ vo į Kauną ir apsistojo pas E. Kvedaraitę.

412

K o v o 31 d. „Sakalas" gavo iš spaustuvės signalinį SN eilėr. rink. PS egz. K o v o p a b a i g o j e Vilniuje išėjo „Jaunimo draugo" Nr. 3. Čia (p. 3) išsp. SN eilėr. „Velykų rytą". Parašas — Neris (tu­ rinyje Nerys). B a l a n d ž i o 1 d. K. Korsakas, grįžęs iš Kauno ir Šiaulių į Pašvitinį, rašo A. Venclovai į Kauną atviruką: „Su Nerim reikalai iš tikrųjų fain. Kai tik susipažinsiu su jos prisiųstais man dalykais, tuoj jai parašysiu laišką, nurodysiu literatūros ir t. t. Žodžiu, imsimės šviesti mergiotę". (LKJJ BR i 1 4616 17) B a l a n d ž i o 2 d. datuotas J. Grybausko laiškas iš Kauno Salomėjai į Lazdijus. B a l a n d ž i o 5—6 d., per Velykas, viešėjo Kaune. B a l a n d ž i o 6 d. datuotame „7 meno dienų" N r.67 (p. 16) įdėta SN nuotrauka (su gėlėta skara aplink kaklą), po ja pa­ rašas— Salomėja Neris, o šalia eilėr. „Mūsų dienos-—kaip šventė“ su pastaba: „Iš naujos eilėraščių knygos „Pėdos smė­ lyje". P. 26 įdėti 2 eilėr.—„Pilkosios akys" ir „Dar momentas: paspausiu šaltą plieną". B a l a n d ž i o p r a d ž i o j e , atostogaudama Kaime, Salo­ mėja susitiko su A. Venclova ir B. Raila, ilgai kalbėjosi kavi­ nėje. Sutarė, kad Salomėja, grįžusi į Lazdijus, tuojau atsiųs keletą eilėraščių, kurie bus išspausdinti „Trečio fronto" Nr. 5, išeisiančiame gegužės mėn. Po daugelio metų B. Raila rašė: „Jūs gal nepatikėsite,— pradėjusi Salomėja,— aš buvau Jūsų žurnalo skaitytoja nuo pirmo numerio ir skaičiau labai atidžiai. Aš jums pritariu, aš norėčiau būti su jumis. Aš nebegaliu pa­ kelti gyvenimo Lazdijuose. Aš nebegaliu pakelti viso mūsų gyvenimo su jo melais, niekšybėmis, veidmainystėmis, netei­ sybėmis. Aš nebegaliu ilgiau tylėti. Noriu padėti tiems, kurie su tuo kovoja. Daug galvojau, kankinausi, blaškiausi. Bet taip juk negali trukti amžinai. Kas man daryti? Viską pergalvojau dešimtį kartų,— pakrimsdama lūputę ir daugiau pažemindama balsą tęsė Salomėja.— Ką jie galvos ar darys, man visiškai vis tiek, visiškai nesvarbu. Nepražūsiu, kaip nors išgyvensiu. Ir ligi šiol ne kasdien man būdavo py­ ragai. Ir nelauksiu, kol mane išmes, pati išeisiu. < . . .> Aš tik socializme matau tiesą ir teisingumą, tik pas socialistus matau tikrus ir nuoširdžius žmones. Jų ateitis, ir tai bus mano ateitis. Nebepakenčiu ypač to davatkyno ir to tinklo, kuriuo buvau

413

supančiota nuo vaikystės ir tebepančiojama visą laiką. Užteks klebonų, užteks dar už juos bjauresnių pasauliečių veidmainių. Užteks tarnauti „dievo tarnams". Sėdėjome Konrado kavinėje. Čia prie kavos puoduko su cit­ rinos ripkute sėdėjo susigūžusi ne „literatūros meilė", bet gili pasaulėžiūros drama < . . . > . Visa tai buvo giliai iškentėta, per daug tragiška ir kartu kažkas labai tyra ir labai gražu. Tą vakarą mes sutarėme, kad Salomėja aiškiai, viešai, galu­ tinai ir be rezervų stos į „Trečio fronto" kolektyvą. Apie tai galės būti įdėtas žurnale jos specialus pareiškimas ir naujos kūrybos pavyzdžiai" (Sapnas apie Salomėją // Dirva, 1964, spa­ lio 14). Tik Salomėja prašiusi neskubėti leisti žurnalo Nr. 5, nes ji norinti, kad pirmiau visuomenei pasirodytų naujas poezijos rink. PS, kur ji jau atsisveikinanti su egotistine praeitimi. B. Raila ir A. Venclova su šituo prašymu sutikę ir vėliau apie tai painformavę savo kolektyvo narius (žr. kn.: J. Grinius, Veidai ir problemos, 2 t., Roma, 1977, p. 258—259). Kaip E. Kvedaraitė prisiminė, iš to susitikimo SN grįžo 2— 3 vai. nakties, atsigulusi visą naktį nemigo, „verpdama" koja, vis retkarčiais kartodama: „Tu pamatysi, kas bus... Dabar tai bus... Aš jiems parodysiu..." Paskui kalbėjusi: „Reikia daug reformų! Tiek daug vargo, o niekas to nemato! Kokius baisius rachitikus mačiau! . Atostogoms baigiantis užėjo į „Sakalą" ir gavo naujojo rink. privalomuosius 25 egz. B a l a n d ž i o 12 d. vieną PS egz. padovanojo E. Kvedaraitei su užrašu: „Mylimai Miliutei Salė Kaunas, 1931.IV.12" (Šis egz. yra Kaune, V. Mykolaičio-Putino namuose, tarp Putino ir E. Kvedaraitės knygų.) B a l a n d ž i o 12 d. datuotas Tonnio (A. Marčiulionio) laiš­ kas į Lazdijus. B a l a n d ž i o 12 d. vakare SN iš Kauno išvažiavo į Lazdi­ jus. Grįžusi rado spaudos, laiškų. E. Vilčinskaitė iš Argentinos rašė: „Iš tavo laiškų dvelkia kažkoks nusivylimas, liūdesys. Norė­ čiau, kad būtų gera. Grįžtu į Montevideo pas tą žmogų, su kuriuo anksčiau gyvenau. Tai inžinierius Tony. Juozas skundėsi tau, kad pats kaltas, jei manęs nustojo.

414

Bronius buvo komunistas, tapo provokatorium, ir jį komu­ nistai žadėjo užmušti. Pabėgo į užsienį ir, žinoma, į Lietuvą dabar grįžti negali ir dėl valdžios, ir dėl komunistų priežasties. Paskudnai pasielgė su viena mergaite. Aš čia ne pletkavoju, tik noriu tau padėti tikrą meilę su­ rasti. Geriau daug kartų nusivilti, negu ties netikrais dalykais sustoti. Kartais mane ima noras pačiai jam parašyti. O kaip tavo kelionė į Rusiją? Jei įvyktų, parašyk man viską smulkiai, ką ten pamatysi. Apie kelionę į Pietų Ameriką nesvajok: čia tau nėra ką da­ ryti, kaip ir man, ir važiuočiau į Lietuvą, jei ne Tony. Nustojau 12 kg. Knygą Arcibaševo gavau. Dabar aš skaitau Margueritte, ir man labai įdomu. Paskaityk ir tu". (MBR 244 38) J. Grybauskas rašė, kad ekskursija į Maskvą maną organi­ zuoti slaptai: važiuosią į Latviją, o iš ten į SSSR. Į Maskvą važiuoti Salomėjai leidę. Atostogų prašyti nuo balandžio 14 d. Balandžio 12 d. bus aišku, ar važiuoja, ar ne. Jeigu anksčiau į Kauną negalėtų atvažiuoti, Salomėja siunčia savo užsienio pasą ir direktoriaus liudijimą. Vizą išrūpinsią jie (MBR 470 2—13). Kaune per atostogas SN tikriausiai buvo susitikusi su J. Gry­ bausku. B a l a n d ž i o 13 d. „Lietuvos aido" Nr. 81 (p. 2) išsp. A. Ši­ mėno apžvalga „Literatūros pašnekesiai". Čia rašoma apie PS: „Iš to infliacinės poezijos tvano mes su malonumu išskiriame šiomis dienomis pasirodžiusį kuklų Salomėjos Nėries eilėraš­ čių rinkinį dar kuklesniu pavadinimu „Pėdos smėly". Mus maloniai nustebino rinkinio pirmas eilėraštis, kviečiąs džiaugtis gyvenimu. Salomėja Nėris yra viena negausių mūsų literatūros poetų, kurių nesitenkinimas pilku kasdieniniu gyvenimu reiškias ne verkšlenimais, o troškimu ir siekimu kito, geresnio, intensingesnio gyvenimo: Myliu aš gyvenimą, jauną, ugningą, Kaip myli pavasarį lauko gėlė! Myliu aš gyvenimo džiaugsmą aistringą — Myliu, kaip jaunystė temoka mylėt! B a l a n d ž i o 13 d. datuotas V. Drazdausko laiškas iš Skuo­ do į Lazdijus. Tą pačią dieną SN pasiuntė PS V. Drazdauskui, B. Railai,

415

J. Šimkui, A. Venclovai, K. Borutai, E. Vilčinskaitei, L. Girai, galbūt tą pačią dieną ir P. Orintaitei. J. Baltrukonis prisimena: „Salomėja dėsto rinkinio „Pėdos smėly" egzempliorius į di­ delius vokus, rašo ant jų savo bičiulių adresus, o aš užklijuoju paketus, lipdau pašto ženklus. Klausiu, kodėl ji šitaip pavadino rinkinį. Salomėja man pasakoja, kaip kartą, eidama smėliu, pamačiusi pėdas. Jai kažkodėl atrodę, kad tai jos ten buvo pra­ eita. Taip ir sugalvojusi leidiniui pavadinimą „Pėdos smėly". — Štai šitas egzempliorius jums. Jūs jį nusipirkite! Poetus, žinote, reikia palaikyti. Jie valgo kaip ir visi žmonės. Eilėraš­ čius reikia pirkti net ir tada, kai jau turi žmoną! Taip „įsigijau" jos eilėraščių rinkinį-—„Pėdos smėly". Tik ši knygelė, kaip ir E. M. Remarko romanas, man dingo per ka­ rą". (LK 4 125) PS su užrašu padovanojo taip pat J. Ičkauskaitei (LK 4 104). B a l a n d ž i o 14 d. gavo Tonnio laišką. Jis rašo, kad sek­ madienį, balandžio 11 d. (klaida: bal. 12 d.— V. A.), Laisvės alėjos vidury matęs PS, o Didįjį penktadienį, balandžio 2 d. (klaida: bal. 3 d.— V. A.), pėdas buvo radęs pajūryje (MBR 203 2—3). B a l a n d ž i o 15 d. „Ryto“ Nr. 83 (p. 7) išsp. pranešimas: „Įdomios literatūros naujienos. Jau išspausdintos ir knygynuose pardavinėjamos šios naujos „Sakalo" b-vės išleistos knygos: 1. Salomėjos Nėries „Pėdos smėly", naujas eilėraščių rinkinys. Išleistas gerame popieriuje, nemažo formato. 64 p. Kaina Lt 2—*' B a l a n d ž i o 15 d. datuotame „Jaunimo" žurnalo Nr. 7 tre­ čiame viršelio psl., skiltyje „Nauji spausdiniai", paminėtas ir SN rink. PS. Šis žurnalas pirmą kartą paminėjo SN vardą. B a l a n d ž i o 15 ar 16 d. gavo V. Drazdausko laišką iš Skuodo: „Laiške klausiau draugo Venclovos, ar nereikalinga Jums pasiųsti knygų. Gavau labai įdomų atsakymą: ,Jei rasi reikalo, pasiųsk". Aš gerai nežinau, ar yra reikalas, ar nėra. Kaip Jūs manot? Tačiau dėl viso pikto pasiunčiau Jums tomą Plechanovo (būtų labai gerai, jei jį pamėgtumėt) „Sovremennaja russkaja kritika" ir „Izbrannyj Blok". Gal patiks. Daugiau šiuo momentu nieko pasiųsti negaliu ir gal ir „nėra reikalo". Viso gero. Jūsų V. D. Turit ką parašyti, tai adresas toks: V. Drazdauskas, Skuodas. Berods ką tik perskaičiau Šimėno recenziją „Lietuvos Aide".

416

Komplimentai, rodos, užtarnauti. Pačios knygos „Pėdsakai smė­ ly" skaityt neteko (provincijoj ne taip greit gaunu). Perėjus į „Trečią frontą", teks su komplimentais atsisveikint. Tarp mūsų kalbant, man labai įdomu, kaip jie reaguos. Grei­ čiausiai darys šaltą veidą. Tačiau jei pradėtų lojotis, tai ne Jus, bet patys savo „dvasios aristokratizmą" apnuogins. Turiu pasakyti, kad aš Jumis labai stebiuos. Kaip ten nebūtų. Jūs iki šiol simboliste ir dekadente. Ir toks šuolis! Taip. Blokas, Briusovas, Bely. Tikėkit, kad trečiafrontininkų tarpe aš būsiu ne iš paskuti­ niųjų, kurs tą Jūsų „žygį“ įstengs tinkamai įvertinti. Jūsų V. D." (MBR 162 1) Tą pačią dieną gavo ir banderolę su laiške minėtomis kny­ gomis. B a l a n d ž i o 13—17 d. Salomėja parašė 2 eilėr.: .„Pava­ sario žemei" ir „Kristus prie bažnyčios durų". B a l a n d ž i o 17 d. rašo laišką „Trečio fronto" kolektyvui: „Mieli draugai! Siunčiu Jums tris eilėraščius. Iš viso bus penki. Bet jūs išrinkit tik kokius du į „Tr. ir." Aš jais visais nepatenkinta. Gal vėliau pavyks geresnių parašyti. < . . .> Jūsų Salomėja P. S. Jūs kalbėjot, kad reikalinga būtų parašyti, kodėl aš įstojau į „Tr. fr." kolektyvą. Aš neparašiau. Kai pasirodys ma­ no eilėraščiai „Tr. fr."— visiems bus aišku kodėl. O pasiaiš­ kinti, padaryti išpažintį prieš tuos, kurie „Tr. fr." „neskaito", kad jie paskui turėtų iš to sensaciją, man nesinori. Nebent jeigu Jums tas reikalinga kaip laidas, kad aš savo noru ir blai­ viu protu įstoju pas Jus ir kad atsisakau bendradarbiauti visoj toj spaudoj, kurioj lig šiol buvau. Tai man visai nesunku būtų, bet aš nežinau iš tikrųjų, kaip čia parašyt. Jeigu būtų koks reikalas, jūs galit skambinti man į gimnaziją, geriausia antradienį 10 vai. Viso geriausio! S. Jeigu reikia, Jūs padarykit pastabą maždaug: s Nėris atsisa­ ko viešai nuo „senojo svieto" literatūroj (ir gyvenime) ir dirbs tik „Tr. fronte". S." {III 376—377)

27. V . A lekna

417

B a l a n d ž i o 17 d. datuotas K. Borutos iš Berlyno laiškas A. Venclovai į Kauną. Jame, be kita ko, rašoma: „Salomėja mane be galo nudžiugino, bet kartu, ir surūpino. Ar jūs viską tvarkingai aptarėt? Juk mergiščiai kleras to ne­ dovanos. Todėl pasirūpinkit, kad ji būtų nuo jų visai nepriklau­ soma. Be to, jos laiškas su „sąžinės ataskaita" „Tr. fr." visai nereikalingas. Griekų kas žin kokių ji ant savo galvos neturi, o išsiplūsti jai, rodos, irgi nėra kas žin ko. O šiaip tai paskui tik pačiai sau bus nesmagu. Todėl: ateina pas mus — gerai — mes priimam — draugiškai ranką ištiesiam, ir visa istorija baig­ ta. Taip kad šiuo reikalu, man atrodo, geriausia elgtis džentel­ meniškai ir kuo paprasčiausiai". (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 222—223) B a l a n d ž i o 17 d. datuotas K. Borutos laiškas žmonai Onai: „Beje, prisiųsk tu man bobišką „Aukštyn". Matai, Salomėja perėjo į „Tr. fr.", reikės apie mergos naujus eilėraščius „Pėdos smėly" (ji man prisiuntė, aš Tau vėliau pasiųsiu), o kartu ir bendrai apie bobišką kūrybą". (K Boruta. Drauge su draugais, p. 222) B a l a n d ž i o v i d., pasiuntusi PS K. Borutai ir E. Vilčinskaitei, parašė jiems ir laiškus, kurie žinomi tik iš jų atsakymų Salomėjai. B a l a n d ž i o 17 d. datuotame laiške K. Korsakas rašo A. Venclovai: „Laukiu Salomėjos raštų" (LKH BR f 1 4616 19). B a l a n d ž i o 17 d. datuotas kun. M. Gylio iš Kauno laiš­ kas SN į Lazdijus. B a l a n d ž i o 18 ar 19 d. gavo M. Gylio laišką: „Kaunas, 31.IV. 17 d. Gerbiamoji, „Ir tiltą į praeitį visą sudeginau", perskaičiau Tamstos naujo leidimo paskutinį sakinį ir pasakiau — be reikalo. Daug gražių turėta įspūdžių ir svajonių. Ypatingai turiu pa­ sveikinti vienu kitu nauju siužetu: „Lik sveika", „Pilkam bro­ liui", kurių pirma iš Tamstos mūzos neteko skaityti. Bend­ rai— Bravo! Žinoma, galima buvo laukti iš Tamstos kiek dau­ giau ir bent kiek stipriau... Vis dar tikiu, kad Tamsta vėliau ar anksčiau pasirodysi daug stambesniu kūriniu, apie kurį visi susispies. Taip. Nežinau, ar Tamsta bežinai kelią į Kauną, deja, Kaune nete­ ko Tamstos matyti; nepastebėtos ir pėdos smėly. Kaune daug ko nauja, bet daug ko ir po senu stogu.

418

Gyvuoki linksima ir laiminga, saulėtų svajonių ir darbų ža­ vima. K. M. Gylys" (MBR 167—4) B a l a n d ž i o 19 d. datuotame laiške K. Korsakas iš Pašvi­ tinio A. Venclovai į Kauną rašo: „Vakar gavau gazietas ir radau paskelbta, jog išėjo Neries eilėraščių rinkinys. Tatai mane labai nustebino. Čia eina kal­ bos apie naują kryptį, o čia eilėraščių rinkinys! Tiesa, aš neži­ nau, kas ten tame rinkiny yra, bet spėju, jog tai surinkti anks­ čiau įvairiuose žurnaluose spausdinti eilėraščiai. Keista. Juk man būnant Kaune apie jokį rinkinį nebuvo kalbėta. Ir laiškuo­ se tu man taip jau nerašei. Ar ir jūs to nežinojote? Jei taip, tai tas rodytų Neries neatvirumą ir nepakankamą pasiryžimą nutraukti santykius su praeitim. Mano manymu, jeigu Neris tikrai yra nutarusi pereiti „Frontan", tai ji turėjo sustabdyti to savo eilėraščių rinkinio išleidimą, suprantama, jeigu tame rinkiny surinkti eilėraščiai, spausdinti visokiuose „Židiniuose", „Granituose" etc. Bet gal buvo kokios priežastys, kurios ne­ leido jai tą padaryti. Tačiau, kaip ten bebūtų, šio rinkinio pasirodymas vis dėlto šiek tiek keičia arba turi keisti mūsų kolektyvo santykius su Nerimi. Mano nuomone, pirmoj eilėj mes turim gerai susipažinti su tuo rinkiniu. Antras dalykas, tai turi būti pastatyta jai sąlyga, kad savo projektuojamame laiške į „Frontą" ji turi griežtai ir atvirai atsisakyti nuo to rinkinio ideologinių ir meninių pozicijų ir išaiškinti, kodėl ji, vos išleidusi rinkinį, už poros trejetas savaičių randa galimu padaryti tokį griežtą pasukimą. Nes jei to nebus padaryta, tai jos perėjimas į „T. F." atrodys visai nepagrįstas, visai nepamatuotas ir gali būti tiek kritikos, tiek visuomenės sutiktas kaip tuščia maniera. Be to, būtų labai gera, kad akivaizdoj to fakto „Fronto" šis numeris, jeigu, žino­ ma, jame dalyvaus ir Nėris, išeitų bent pora savaičių vėliau. Nebūtų toks ryškus laiko supuolimas. Be to, taip pasielgę, mes išprovokuotume „Gaisus" ir „Židinį", kurie — be abejonės — nepasigailės naujam Neries rinkiniui gražių komplimentų. O po šitokių komplimentų Neries perėjimas pas mus būtų daug įspūdingesnis. Gi skubindamies su „Frontu", mes tikriausiai paleisim iš savo rankų šį kozirį. Žodžiu, po šio rinkinio pasirodymo Neries perėjimas į „Fron­ tą" tampa daug keblesnis.

Be to, mano ultimatumas: kad išvengtumėm kokių kiaulysčių, b ū t i n a i r e i k a l i n g u (išskirta — K. K.— A. V.) prisiųsti man Neries „F." skirtus eilėraščius ir laišką, ir neatiduoti tų jos raštų spaudai tol, kol negausit iš manęs jų įvertinimo. Dėl tokio mano ultimatumo jūs neįsižeiskite, nes aš jį darau vien nenorėdamas, kad pasikartotų Blazo, „Šaipėrantos" ir dabarti­ nės ankietos suredagavimo istorija. Su Nerim mums nėra ko skubėti, nes būtų labai bjauru, jeigu ji kurią dieną iš „Fronto“ vėl grįžtų į „Židinį". Be to — (čia jau prašymas) — būkit geri nupirkti tą Nėries eilėraščių rinkinį ir skubiai man jį išsiųsti. Aš būtinai turiu su juo susipažinti, prieš skaitydamas Neries daiktus, siųstus „Fron­ tui".

< . . .> Dar kartą įspėju, kad Neries reikalu būkit blaivūs ir atsar­ gūs. Laukit mano straipsnio, siųskite man, ką prašau, ir parašyki­ te Neries reikalu. Jūsų Kostas" (LKU BR f 1 4616 20) B a l a n d ž i o 20 d. „Ryte" išsp. tas pats pranešimas (žr. bal. 15) apie PS. B a l a n d ž i o 20 d. Rygoje leidžiamame rusų emigrantų laikr. „Segodnia" Nr. 2 (p. 109) išsp. SN eilėr. „Pro langą" vertimas į rusų k. Vertė L. Gira. Pradžioje parašyta: „Iš šiuo­ laikinės lietuvių poezijos", o po teksto nurodyta, kad tai — iš AR. Tai pirmas SN kūrinys, išverstas į svetimą kalbą. B a l a n d ž i o 20 d. datuoti B. Railos ir A. Venclovos laiš­ kai į Lazdijus. B a l a n d ž i o 20 d. SN rašo laišką „Trečio fronto" kolek­ tyvui: „Draugai, atleiskit, kad trukdau. Jei spausdinai mano eilėraštį „Išbalus moteris", tai pridėkit pabaigoje šias eilutes (mat jis neužbaigtas): Pažvelk, į tave tiesias mirštančiojo rankos — pasaulio žūvančio tarp dujų ir patrankų. Tu moteris — tatai žinok, įsidėmėk! — Tavo eilė atpirkt pasaulio nuodėmė — Tau teks atvert naujam gyvenimui duris. Dar vienas dalykas. Būkit geri, nedėkit jokios pastabos nei paaiškinimo dėl mano įstojimo į „Tr. fr.". Tas vėliau bus gali­ mo

ma, kai būsiu laisva. Dabar gi man grėstų dideli nemalonumai, ir tikriausiai negalėčiau ligi metų pabaigos šioj įstaigoj pasi­ likti (beliko tik pora mėnesių), tai būtų labai negeistina. Jūs gal aiškinsit tai kaip mano bailumą ir silpnumą. To nėra. Įsi­ vaizduokit, kad aš viena prieš visus, iš kurių ne visi juk pro­ tingi. Jūsų Salomėja" (III 377—378) B a l a n d ž i o 21 d. įvyko Lazdijų g-jos mokyt, tarybos posėdis. Prot. įrašyta: „M. Kocenas klasės vadinamas ciniku. Šalia jo sėdi Pr. Ne­ dzinskas. Juokai prieina net iki nepadorumo. Ypač šėlsta Ko­ cenas. Jis originalus. O Nedzinsko kiekvienas žodis komiškas. Jiedu visą laiką, ypač per S. Bačinskaitės pamokas, šnibždasi". B a l a n d ž i o 21 d. datuotas K. Korsako iš Pašvitinio laiš­ kas A. Venclovai į Kauną: „Perskaičiau Salomėjos eilėraščius. Jie iš tikrųjų silpni. Ne­ prilygsta nė mano eilėraščiams, rašytiems kalėjime. Ypač ste­ bina, kad jie silpni formaliniu atžvilgiu. Anksčiau Salomėja rašė daug geriau. Bet nieko nepaveiksi — teks spausti ir tokius. Nes čia ne paprastas, ne eilinis atsitikimas. Nespausti nereiktų tik vien „Darbo moterie!" Tas yra pernelyg silpnas. Tiek dėl eilėraščių. Bet aš j o k i u b ū d u n e s u t i n k u * , kad Salomėja pasi­ tenkintų tik tokiu trumpu prierašu ir, be to, dar ne savo vardu padarytu. Iš tavo praneštos to prierašo redakcijos išeitų viena, jog jos atsisakymą nuo senojo svieto paskelbiam mes. O tai tu­ ri būtinai padaryti j i p a t i . Be to, nereiktų apsirubežiuoti vien darbu tik „Tr. F." Jeigu Salomėja pereina į pažangiąją visuomenę, tai kodėl ji negalės rašyti, sakysim, ir „Kultūroj", ir „Socialdemokrate, ir kt.? Taigi, jei pasitenkinti tik tokiu pareiškimu, tai net ir tada reiktų keisti jo redakciją. B e t a š iš e s m ė s n e g a l i u p a s i t e n k i n t i t o k i u t r u m­ p u i r t o k i o s f o r m o s p a r e i š k i m u . Jis visiškai neįtikinantis, ir atrodo, kad jis parašytas ne iš nuoširdaus įsi­ tikinimo, o iš kažkokio pašalinio sumetimo. Kai kas gali pa­ manyti, kad jis padarytas tik norint kaip nors patekti į „Fron­ tą". Aš stoviu už tai, kad Salomėja turi parašyti atskirą viešą laišką-pareiškimą, kodėl ji keičia savo gaires. Laiškas neturė­ * Išskirta, kaip ir visur kitur, laiško autoriaus (V. A.).

421

tų būti jau taip trumpas ir lakoniškas. Daugiau motyvų! Jei laiškas nebus pakankamai ideologiškai išlaikytas, jei jame bus daug ko senoviško — tai nieko tokio. Galima duoti prie to laiš­ ko draugišką jo kritiką, jo silpnųjų vietų nurodymą redakcijos prierašo pavidalu, kaip tai daroma, sakysim, „Lit. gazetoj" tam tikrais atvejais. Arba gali visas kolektyvas arba atskiras kuris iš mūsų parašyti tam tikrą viešą laišką, adresuotą Salomėjai, kuriame būtų nurodyti jos „nedočiot'ai". Ir viena, ir kita, jei jūs tik norite, aš apsiimu padaryti. Bet pirmiausia reikalingas Salomėjos laiškas-pareiškimas. Ji šį (tą laišką), mano manymu, gali adresuoti redakcijos arba kolektyvo vardu. Bet be tokio laiško jos įsileidimas į „Frontą", mano nuomone, n e g a l i ­ mas . Ypač po to, kai pasirodė „Pėdos smėly". (Ekstra išsiųsk man tą rinkinį.) Tu pasistenk ekstra pranešti tai Salomėjai. Jai reiktų duoti laiko kokią savaitę. Sunkumų jai tas negalėtų sudaryti, jeigu ji ryžtasi tokiam žygiui ir tą daro tikrai nuoširdžiai. Juk jos at­ žvilgiu jau pats faktas — darbas „T. F."— nulemia viską. Bet mes t o l i g r a ž u n e g a l i m p a s i t e n k i n t i v i e n t i k faktu. Skubiai rašyk man (nors keliais žodžiais), kaip bus padaryta su Salomėja. Siūlau bent porai savaičių pratęsti „Fronto“ išleidimą, nes iš tikrųjų būtų gerai, kad Salomėjos reikalas išsispręstų dar šiam numery. Atidėti tą reikalą ligi 6 N — nepatogu. Salomėja ga­ li suabejoti. B e t s k u b ė t i t a i p j a u n e g a l i m a . Čia reikia gero apsigalvojimo, kad vėliau negautumėm didelės no­ sies! Tiek Salomėjos reikalu. Beje, rytoj aš pats parašysiu laišką tuo reikalu Salomėjai. Pasistengsiu būti taktiškas ir korektiškas. Bet tu taip pat ne­ vilkink. Kostas 1931—IV—21 d. Pašvitinys" (LKU BR F 1 46 16 21) B a l a n d ž i o 22 d. datuotas K. Korsako iš Pašvitinio laiš­ kas A. Venclovai į Kauną: „Vakar gavau tavo laišką su Sal. eilėraščiais ir parašiau ilgoką atsakymą. Šiandien vėl gavau tavo laišką ir vėl rašau atsakymą. Stengsiuos būti trumpas. Kalbėsiu punktais. Tatai aiškiau. 1) Aišku, Salomėjos įstojimas į „F.“ turi būti kuklus. Nėra

422

ko šaudyti iš anuotų. Bet jūsų visų kuklumas vis dėlto man atrodo pernelyg jau didelis. Su Kaziu aš taip jau nesutinku. Nėra reikalo koliotis, bet reikia paaiškinti. Tai viskas. O Sa­ lomėja turėtų paaiškinti šit ką: a) kodėl ji pertraukia santykius su senąja ideologija ir su reakcine (tikriau-— buržuazine) mūsų literatūra; b) kodėl ji, pertraukusi tuos santykius, nueina ne kur kitur, bet į pažangiąją visuomenę ir progresyviąją literatūrą. Jei jai būtų nepatogu kalbėti apskritai apie visą ideologiją, ji gali kalbėti vien apie literatūrą. Bet tai vis dėlto būtų geriau, negu dabar pateiktieji prierašo projektai. Tiesa, jei kalbėti apie prierašus, tai Broniaus ir Drazdausko redakcija kiek geresnė, negu jos pačios (t. y. Salomėjos), bet ir ji vis dėlto m,an ne­ atrodo patenkinanti. Pirma, joj konstatuojamas ir paskelbia­ mas vien Salomėjos p e r s i v e r t i m o faktas, bet nenurodo­ ma f o fakto priežasčių. Antra, čia kalbama tik apie perėjimą į vieną „Frontą". Kodėl tik į „F."? Kad tas netikslu, aš jau nu­ rodžiau vakarykščiame laiške. Gi pasisakyti apie persitvar­ kymo priežastis bei motyvus daug svarbiau, negu konstatuoti tik tą faktą. Pagaliau tas konstatavimas net nereikalingas: jį užvaduoja pats eilėraščių paskelbimas „Fronte". Salomėja taip ir rašo savame laiške, bet — be abejonės — ji klysta sakydama, jog nereikia jokio pareiškimo. 2) Kodėl aš taip atkakliai stoviu už platesnį ir ypač kauzalinį pareiškimą? Tatai — iš vienos pusės — gali būti išaiškinta mano „bolševikiška" mokykla. Ir aš esu įsitikinęs jos metodų teisingumu. Kitas reikalas, kad ne visuomet galima vadovautis jos metodais. Bet šiuo atveju, rodos, kliūčių nėra. Tačiau tai niekniekis, o daug svarbiau šit kas — Salomėjos nuoširdumas ir jos pasiryžimas. Bet jis nebus žinomas mūsų skaitytojams, jei bus paskelbta tik vieni eilėraščiai su tokiu mizernu prierašu. P e i k i a , k a d n e t i k me s , b e t i r m ū s ų s k a i ­ t y t o j a i ž i n o t ų ir p a t i k ė t ų S a l o m ė j o s pe r s i ­ v e r t i m o r i m t u m u b e i n u o š i r d u m u . Tatai nau­ dinga bus ir jai, ir mums. Jūs nemanykit, kad mūsų skaitytojas priima užsimerkęs ir be svarstymo viską, ką mes duodame „Fronte". Aš esu kalbėjęsis ne su vienu mūsų skaitytoju, ir tų pašnekesių vaizdas visai kitoks negu atsakymų į ankietą. Kon­ krečiai kalbant, esu ne iš vieno girdėjęs rimtų priekaištų dėl mūsų manifesto pirmame num., dėl berno, dėl koliojimosi po­ lemikoj, dėl įsileidimo Morkūno, Butkų Juzės ir t. t. Tikrinu jums, jog jei Salomėjos eilėraščiai bus paskelbti „Fronte" tik su tokiu prierašu, kaip projektuojama, daugelio mūsų skaityto­

423

jų jie bus sutikti skeptiškai, su aiškia abejone, su įtarinėjimais, jog čia tik paviršutinė frazė maniera, o ne rimtas žmogaus per­ sivertimas tesąs. Tuo labiau kad dar nebus išsiblaškęs įspūdis apie Salomėjos antrąjį rinkinį. (Dėl pono dievo — prisiųskite jį!) Juk jūs tik pagalvokite: kaip gali suprasti — be platesnio paaiškinimo — skaitytojas, nežinąs nieko apie asmeniškus Sa­ lomėjos pareiškimus mums žodžiais ir laiškais, jos tokią meta­ morfozę: prieš porą savaičių išleido rinkinį reakcinių, estetiškų eilėraščių, kuriuos išgyrė visa klerikalinė spauda, o paskui staiga pereina į „Frontą" su trumpučiu pareiškimu: atsisakau nuo „senojo svieto". Kodėl? Dėl kokių priežasčių? kuo vado­ vaujantis?— klaus skaitytojas ir negaus atsakymo bei paaiški­ nimo. Ir dedu galvą, jog jis rimtai suabejos. E i l ė r a š č i ų a t s p a u s d i n i m a s d a r n i e k o n e r e i š k i a . Ir Tysliavos eilėraštį (kas, kad verstinį) juk buvome atspaudą. Bet kur šiandien Tysliava? Vyrai, galvokite rimčiau! O dėl Salomėjos eilėraščių antrojo rinkinio galvoju taip, nors aš jo dar ir neskaičiau.. .■— Ką mes laikom literatūros pagrin­ diniu ir svarbiausiu uždaviniu?— O r g a n i z u o t i s k a i t y ­ t o j o s ą m o n ę . Jei Salomėjos rinkinį giria klero spauda, reiškia, jis organizuoja skaitytojo sąmonę klero, o ne mūsų ir pažangiosios visuomenės naudai. Ir juo Salomėja geriau, talentingiau tą organizavimą savo rinkiniu atlieka, tuo — iš mūsų taško žiūrint — ji atlieka didesnį grieką ir daro didesnę žalą. Džiaugtis mums iš to nėra ko. Ir pati Salomėja, jei ji dabar bando galvoti mūsiškai, turėtų tai suprasti. Ir jei ji nesusiprato ar nebegalėjo sustabdyti to rinkinio išleidimą, ku­ ris dabar dirba ir mums, ir jai pačiai nenaudingą darbą, tai, ji to rinkinio neigiamą poveikį turėtų bent paraližuoti viešu pa­ reiškimu, jog atsisako nuo rinkinio ideologiškų ir literatūrinių pozicijų. To reikalauja paprasčiausia logika, žinoma, ne forma­ linė, o dialektinė. Taigi, vyrai, galvokite dialektiškai, o ne formališkai, nes be dialektikos nėra marksizmo. Tiek. 3) Dėl Salomėjos pareiškimo formos aš daug nebekalbėsiu. Pareiškimas gali būti ir visai nedidelis: svarbu tas, kad jame būtų paliesti svarbiausi punktai. Jis galėtų, rodos, būti ir ne didesnis kaip 20—30 petito eilučių. Ir jį galima būtų įdėti prie­ rašu prie eilėraščių. Bet tai jau antraeilis reikalas. Svarbu esmė. 4) Be to, toks pareiškimas — man rodosi — reikalingas ir to­ dėl, kad jis daug ryškiau parodytų mūsų pozicijos teisingumą

424

ir mūsų priešų fronto irimą. Taip sakant, ne tik parodytų, bet tiesiog užakcentuotų. Juk svarbu apeliuoti ir į tuos, kurie dar ne su mumis. Ir tą apeliavimą galėtų vienu antru sakiniu pa­ daryti pati Salomėja, i Tai bus beveik viskas. Laiškas išėjo ilgas ir neaiškus, bet gal susivaikysit kaip nors, todėl Salomėjai neberašau. Reikia pirma mums patiems susikalbėti. Toki mano pozicija. Dabar galutinis sprendimas priklauso jums. Žinokitės. Jei rastum reikalo — gali mano laiškus pasiųsti Salomėjai. Aš nieko prieš neturiu. < . . .> Kostas." (LKLI BR F 1 4616 22) B a l a n d ž i o 21 ar 22 d. Salomėja gavo B. Railos ir A. Venclovos laiškus. A. Venclova rašė: „1931 m. balandžio mėn. 20 d. Miela Salomėja, Pirmiausia turiu Tau perduoti širdingiausius sveikinimus nuo Kazio iš Berlyno. Jis labai nudžiugo, iš manęs sužinojęs, kad Tu jau įstojai į mūsų kolektyvą. Būtų labai gera, kad Tu turė­ dama laiko jam porą žodžių parašytum, nes iš Lietuvos jam mažai kas rašo, ir kiekvienas lietuviškas žodis jo liūdnam tremtinio gyvenimui atneša bent truputį džiaugsmo. Taip pat būk gera, jei galėsi, pasiųsk jam savo knygą. Mes Tau stengsimės visu, kuo galėsime, padėti. Rudenį, kai atvyksi į Kauną, vienas pirmųjų mūsų rūpesnių bus surasti Tau tinkamo darbo ir padėti susitvarkyti taip, kad galėtum gyventi be niekieno malonės ir nuo nieko nepriklausomai. Tai pirmoji ir visų svarbiausia sąlyga, norint gyventi laisvai gal­ vojant ir neinant su savo sąžine į kompromisus. „Trečio Fronto" 5 Nr. jau spausdinamas, todėl medžiagą no­ rėčiau gauti iš Tavęs kuo artimiausiu laiku. Galimas daiktas, kad, kai gausi šį laišką, medžiagą jau būsi išsiuntusi, todėl ma­ no prašymas savaime atpuls. Numeris, jei neužtrukdys kokios nelauktos aplinkybės, turėtų išeiti apie šio mėnesio galą. < . . .> Lauksiu greito laiško ir „Frontui" medžiagos. Daug viso geriausio ' Tavo Antanas P. S. Eilėraščius iš Tavęs jau gavau. Širdingiausias dėkui. Rašyk. Ant." (LK 4 334—335)

425

B. Raila rašė:

„1931.IV.20 Kaune Brangioji Salomėja, aš labai gailiuosi, kad mano pirmasis laiš­ kas negali būti toks, kokį aš norėčiau parašyti. Bet jūs būkit tikra mano ir visų mano draugų simpatijos širdingumu: jos visuomet didelės ir pastovios Jums, kaip ir kiekvienam musų bendro darbo bičiuliui ir ištikimam sąjungininkui. Deja, nega­ liu šį kartą apie jas daugiau rašyti, nes yra dalykų, kurie rei­ kalauja greito ir neatidėliotino sutvarkymo ir išsiaiškinimo... Mes gavome 5 Jūsų eilėraščius. Kolektyvas juos pavedė man sutvarkyti, peržiūrėti ir parašyti Jums atsakymą. Todėl prašy­ čiau manyti, kad čia surašytosios mintys yra ne vieno mano užgaidos. Jau vien dėl šabloniškumo nenorėjau priminti to fakto, kad Jum kartu su mum nesant, be galo sunku kas nors žmoniška padaryti, bet priminti negalėjau iškęsti. Tačiau nuo apgailesta­ vimų padėtis nepasitaisys, ir kol kas reikia tenkintis tuo ir taip, kaip yra. Visuose penkiuose Jūsų eilėraščiuose mūsų labiausiai vertinami ne Jūsų pasiekimai (ideologiški ir techniški), bet geros pastangos. Savaime suprantama, kad nuo jų didumo, šir­ dingumo, pastovumo ir nuo Jūsų užsispyrimo viskas ilgainiui taip susitvarkys, ko iš kiekvieno šių dienų aktingo žmogaus ir revoliucinio poeto reikalaujama: minties ryškumo, revoliucinės ideologijos griežtumo, frazės sūdrumo, vartojimo tų poetinių priemonių ir simbolių, kurie charakteringi ir būtini revoliuci­ nei proletariato kovai... Ach, dar baisiai daug ko reikalauja­ ma iš progresyviojo revoliucinio rašytojo, bet tai dirbant dar­ bą savaime ir labai greit aiškėja. Labai mažai kam tai duodasi įkandama ir užvaldoma. Pats aš dažnai manau, kad visas mūsų darbas kol kas yra tik paruošimas dirvos ir pasiruošimas tik­ rajai poezijai kurti — mūsų tvirta valia pralauš kelią... Man pavedė radikališkai taisyti Jūsų eilėraščius. Keliolika kartų juos skaičiau ir norėjau daug ką braukti ir naujaip para­ šyti, bet pagaliau „taisiau" labai mažai — tat sunkiai įmanomas dalykas, ypačiai Jum nedalyvaujant. Bet ir dėl tų mažų patai­ symų čia Jum beveik viską surašysiu. Jūs prašėt parinkt iš 5 kokius 2 eil. Greičiausia, kad teks su Jūsų pasiūlymu sutikti. O jau tikrai galima pasakyti, kad „TR. ir." bus galima įdėti tik tris iš jų; kiti du, kaip bandymai, atro-

426

do lyg ir nedėtini. (Labai smagu, kad savo laiške ir pati Jūs jais nepatenkinta.) Dabar taip. Manau, kad Jūs turit savo eilėraščių juodraščius. Taigi išsiimkit ir pasidėkit juos prieš save ant stalo. Mes dirb­ sim drauge. I. „Pavasario žemei".— Užvardymas baisiai daug kartų var­ totas ir pernelyg statiškas. Siūlau pakeist: „Matrosai meta in­ karą". M a n o m o t y v a i : tat gana gerai derinasi ir atsako turiniui, gyviau, įdomiau, užvardymas dinamiškas. Trūkumas tik tas, kad tuomet ne visai išplėtota eil. tema, bet tai atperka užvardymo naujumas ir... dar kartą — dinamiškumas.— . .ma­ trosai tamsūs prie tavęs..." Epitet. neryškus, nublukęs, nevaizdingas. Daug geriau būtų, pav., „rūstūs", jeigu neturit dar geresnio. Taip ir pataisiau. „Tamsoj dar vis". Pataisiau: „Tam­ soj dar mes“. Rodos, nereikia įrodinėti. Be abejo, žinot, kad visokių nieko nereiškiančių žodelyčių vartojimas — ramstymasis sulūžusiais kriukiais. Deja, jų labai daug, bet jau kur galima, ten reikia juos būtinai pakeisti. „Keliausim tarp savųjų pasiilgę". Pat.: „Kel. .. laisvo krašto pasiilgę". M. motyv.— konkretiškiau. Reikia visur konkretiškumo. Tat visuomet di­ desnis įspūdis ir ryškumas. Darbo žmonės nemėgsta miglų. Gy­ venimas jiems toks aiškus, kaip dešinės krumpliai ar kaip duonos kepalas ant stalo.—„choras visų žemės brolių". Pat.: ,,. . .choras visų darbo brolių“. M. mot. Kiekvienas prachvostas šiandien „žemės brolis",— reikia pabrėžt skirtumą, išryškint.— „Sutirptins gelež., sulaužys plieną" (2 posmas) reikėtų pakeist geresniais, t i k s l e s n i a i s ir logiškesniais simboliais, bet jei nėr, galima ir taip palikt. Tačiau paskutinę eilutę baisiai smar­ kiai prašyčiau pakeist: „ P a v a s a r i u ž y d ė s . . . “ simbolis yra visos miesčioniškos „kūrybos" senas kavalkas, mum jis mažai tinka. Aš daug galvojau, kaip pasakyti sūdriau ir ryš­ kiau, bet be Jūsų sunku. Pagalvokit valandžiukę— gal rasit. Žinoma, jeigu niekas neišeis, teks taip palikti, bet žinokit, kad tai „Tr. fr." būtų truputį blogiau, negu malum necessarium. „Matrosai meta inkarą" „Tr. Fr-te“ bus dedamas. II. „Kristus prie bažnyčios durų". (Bus dedamas.) Sį reikia taisyt arba visą, arba beveik nieko. Todėl aš tai­ siau tik labai nedaug, porą žodžių.—„Be frako j u o d o “. Epi­ tetą visai nubraukiau. Aišku, kad frakas paprastai būna juo­ das.—„veidas t a i p išblyško“. Patais.: „ . . . v e i d a s j o i š ­ b l y š k ę s". (Išmestas žodelytis.) —„Širdyse nebuvo meilė, bet kažin kas". Pat.: „širdyse n e m e i l ė b u v o , bet kažin kas“. 427

Rodos, nereikia motyvuoti. Tiesa, dar negerai tas „kažin kas"— reikėtų nesibijot pasakyt, kas iš t i k r ų j ų jų širdyse, bet. .. Paskui, posme: „Ir jis — k u k l u s " nubraukiau „kuklus"— nes tai baisiai jau kuklus epitetas. Pask. eil. „artėjo vis"— ar ne geriau būtų „artėja vis"? Na, ir vėl palyg. „Kaip žydintis pava­ saris". Aš baisiai myliu pavasarį, bet ar negalima būtų kaip kitaip palyginti? Būtinai pamėginkit kitaip palyginti, nes baisiai sunku tikėti, kad Kristus kam nors suteiktų išganymą, jeigu jis kada nors ateitų ir „kaip žydintis pavasaris"... (Dabar pa­ šalinė nuomonė-—dėl eilėr. temos pastatymo. Šiam eilėraščiui vargu ar bus naudingas jos išaiškinimas, bet gal pravers kitiem darbam. Iš eilėr. išeina, kad Kristus yra paniekintas, pardavinė­ jamas, jis grįžta prie darbininkų — Petro ir Jono — (gal apaš­ talų?) ir bus jų kovos vadu, juos išganys. Čia, rodos, tema pa­ statyta kaip tik klaidingai. Ilgametė darbo žmonių kova įrodė, kad Kristus jų neužtarė ir neužtars. Kristus, liepdamas būti paklusniais, nusižeminusiais, nesipriešinti piktam, mylėti prie­ šą, laukti laimės tik po mirties — tas Kristus slopina darbo žmonių kovos norą ir valią ir dažniausiai tuo patarnauja tik prispaudėjams ir išnaudotojams. Proletariatas šiandien Kristum, kaip savo vadu, visiškai nebepasitiki, nes jis žino, kad tik jis vienas pats savo jėgom ir. savo krauju galės nuversti išnaudo­ tojus ir iškovoti sau laisvę, teises ir brolišką teisingą gyvenimą. Todėl, Salomėja, mum rodos, kad taip tik ant to reikėjo bazuoti eilėraščio visą svorio centrą ir poetiška forma aiškiai pasakyti, kad jei Kristus nori padėti darbo žmonėm,— prašom, malonu! — bet kad darbo žmonės tiki tik į savo jėgas ir kad darbininkai Petras su Jonu — patys eina kovoti už savo būvį ir kad jie nori patys būti savo kovos vadais! — Mes t v i r t i na m, kad kovos „gaivinanti, naikinanti ugnis" (pask. pos­ me) — yra ne Kristus, bet n a i k i n a n t i — kapitalistinio pa­ saulio suirimas ir beviltiškas visur blaškymasis, o g a i v i n a n ­ t i u g n i s — nauja tvarka, kur bus panaikintas išnaudojimas ir darbo žmonių priespauda, pastatyta — lygus visų darbas visų naudai. Jeigu galėsit, būtinai taip pastatykit savo eil. temą — tuomet jis bus puikus dalykas!) Trečias eil. „Išbalus moteris" gal ir nebus įdėtas į „Frontą", bet pamatysim. Aš manau, jis galės būti atspausdintas kad ir „Kultūroje". „Kultūra" yra svarus žurnalas, jo liter. skyrius vedamas ir redaguojamas mūsų kolektyvo narių, taigi beveik tas pats, kaip ir „Fronte". Bet aš manau, reikėtų išmesti du vidurinius posmelius, pradedant žodžiais „.. .Vargše mano se­ 428

s e . ..— baigiant — ir tikėk, kad jis tavęs nevertas". Jeigu turė­ čiau vietos parašyti apie šio eil. temos pastatymą, galėčiau įrodyti, kodėl tie posmai nereikalingi. < . . .> Taip, Salomėja. Dabar meskit šalin mano laišką, galvokit laisvai, savarankiškai ir ieškokit, kur aš klystu. Jeigu atrasit, kad aš ne visur klystu, tuomet paskirkit kelias valandas ir tru­ putį perdirbkit du pirmuosius eilėraščius. Jeigu nenorit daug, tai bent truputį, o jeigu nenorit nė trupučio, tuomet ir taip paliksim, bet aš tikiu, kad Jūs taip pat, kaip ir aš, ant savo kūrybos kankinatės ir norit, kad ji būtų kuo geriausia etc. etc. O dėl padarytų pakeitimų, manau, patogumo dėlei reikėtų taip susitarti: kaip galima greičiau parašykit, su kuriais pakeitimais Jūs griežtai nesutinkat arba kaip Jūs pati norėtumėt pataisyti. Tikiu, kad nė prie vieno žodžio mum nereikės daug bartis — jeigu ne visišką susitarimą, tai kompromisą visuomet rasim. < . . .> Dabar dar vienas dalykas — dėl to prierašo. Pradžioj mum atrodė, kad tai būtinai reikalinga. Dabar Antanui V., Kaziui B-tai ir man atrodė, kad tai nebe būtinai reikalinga, galima rasti tam dalykui sutvarkyti ir kitoniškų priemonių. Mes kiek­ vienam numery duodam savo asmenų darbų kroniką — („Ką dir­ bame"). Ten galėsim ir parašyti maždaug tuos žodžius, kuriuos minėjot savo laiške, ir gal dar kai ką. Rodos, to galėtų užtekti. Nežinia dar, ką mano mūsų kritikai, ypatingai Radžvilas ir Drazdauskas, jų dabar nėra Kaune. Bet Drazdauskas ryt atva­ žiuoja Kaunan, ir tuomet galėsim galutinai viską išspręsti. Aš manau, kad bus priimtas mūsų siūlymas.— < . . .> Jūs ne vaikas, kada liūdna — nereikia ir neužtenka tik guos­ ti. Leiskit širdingai Jus pasveikinti,— tais pačiais liūdesiais, bet ir tais pačiais džiaugsmais plaka mūsų širdys. Bronys Raila P. S. Aš nenorom parašiau daugiau, negu buvau manęs. Bet dar už­ miršau Jum padėkoti už savo paliktą naują knygą. Atvažiavęs Kaunan, ją tuoj gavau iš Antano. Seniau buvau skeptiškai dėl jos nusistatęs. Dabar atrodo, gal ir gerai, ypač turint galvoj paskutinį eilėraštį. Snobizmo kritikas ponas A. Šimėnas „Liet. Aide" padarė, be abejo, vienintelį tikrą savo pranašavimą.— Už knygą širdingai dėkui. Jūsų Br. Mano adr. Kaunas, Prūsų 14, b. 2." (MBR 220)

429

B a l a n d ž i o 24 d. „Ryto" Nr. 91 (p. 4) S. Būdavas rašo apie PS: . .Nėries eilėraščių forma labai lanksti, laisva ir drąsi, su turiniu glaudžiai ir gyvai susijusi. Pav., eilėraščiai: „Kaip žy­ dėjimas vyšnios", „Kai numirsiu", „Be bažnyčios, be altorių” ii kt. Psichologiškojo tikrumo, realaus detališkumo ir kondensavi­ mo yra: „Piemenaitėj", „Raudonoj rožėj" ir kt. Būtų galima ir dar pakalbėti, bet, rodos, pačios „Pėdos smė­ ly" kur kas daugiau ir, žinoma, tikriau kalba. Taip, rinkinys mūsų lyrikoj retas ir malonus svečias." B a l a n d ž i o 25 d. „Šaltinio" Nr. 17 (p. 230) pranešama, kad „Sakalas" išleido SN eilėr. rink. PS. „Tai antras S. Nėries eilėraščių rinkinys ir rodo žymiai didesnį subrendimą. Paėmęs skaityti nepaleisi iš rankų. Toks lengvumas, sklandumas ir kar­ tu rimtumas. Tai duoda vilties tikėtis iš jos dar didesnių užsi­ mojimų. Poezijos mėgėjams šitą knygą patartina įsigyti". B a l a n d ž i o 26 d. datuotas „Naujosios Romuvos" Nr. 17. Antrame viršelio psl. pirmą kartą įrašyta ir SN. P. 401 išsp. eilėr. „Vienoj", šalia poetės nuotr. (su balta skara aplink kak­ lą) ir parašas „Poetė Salomėja Nėris, šiomis dienomis išleidusi eilėraščių knygą „Pėdos smėly". Po eilėr. parašyta: „Iš knygos „Pėdos smėly". B a l a n d ž i o 22—26 d. SN parašė laišką „Trečio fronto“ kolektyvui ir vėliausiai balandžio 26 d. pasiuntė į Kauną. A. Venclova balandžio 29 dieną jau rašo apie šio laiško turinį: „Draugai, Dabar tik gavau Jūsų laiškus. „Ant greitųjų" prirašau, kad galėčiau dar šiandien išsiųsti. Su visais Jūsų pataisymais ir pastabom sutikdama, pakeičiau tik šito eilėraščio (Kristus...) pabaigą. < . . .> Tarp kitko, draugo Antano laiškas su atspausdintu „Tr. fr." voku buvo atplėštas. Parūpo kokiai nors asabai, ką man ra­ šo — ir atsikando. Terašo jis ant paprastų vokų — teneskauda žmonėms durnų galvų dėl to. Jūsų Salė P. S. Eilėraštis „Išbalus moteris“ telieka, kaip pataisėt — su išbraukimu dviejų strofų ir su pridėjimu pabaigos, kurią at­ siunčiau vėliau. Jei dar yra kas taisytina (žinoma, yra!) ar brauktina — braukit. Ir visa kita darykit savo nuožiūra". (III 378—380)

430

B a l a n d ž i o 29 d. datuotas V. Drazdausko iš Kauno laiš­ kas SN į Lazdijus. B a l a n d ž i o 30 d. gavo V. Drazdausko laišką iš Kauno: „Kaunas, 31-IV-29 Brangi Drauge, Šiom dienom atvažiavau Kaunan. Turiu pranešt, kad Kaune, tarp kitko, jau aiškus pavasaris. Be to, eina smarkus „Trečio fronto" paruošimas. Vadinas, daug dirbdama ir nemažai kalba­ ma. Gaila, kad šiuo metu Jūsų Kaune nėr: tartumei „Trečio Fronto" reikalu ir savo žodį. Atvažiavus paaiškėjo, kad tarp Jūsų ir draugų šiuo metu eina „smarki", taip sakant, „polemika". Iš tikro, labai gaila, kad jūsų nėr Kaune. Manau, žodžiais bematant prieitume prie susitarimo. Tuo tarpu raštiška neva „polemika"— veščj zatežnaja. Todėl ir nemaloni. Jūs neturit net pačios mažiausios teisės daleisti, kad mes ne­ turim; Jum užtektino pasitikėjimo. Aš nenoriu irgi daleisti, kad Jūs būtumėt apie mus tokios niekam tikusios nuomonės. Jei mes norim, kad Jūs konkrečiai pasisakytumėt, kodėl pereinat į „Trečią frontą", tai tik dėl to, kad kitiem ir, k a s s v a r ­ b i a u s i a , m ū s ų s k a i t y t o j a m , ne at r odyt ų, kad J ū s į „ T r e č i ą F r o n t ą " pakliuvot atsitiktinai (išskirta V. Drazdausko.— V. A.). Pavyzdžiui, dabar pavasaris, ir kai kam gali atrodyti, kad čia jis kaltas, kad Salomėja perėjo į „Trečią Frontą". Žinoma, aš čia kalbu nerimtai, bet aš nema­ nau, kad perdedu ir visuomet reikia daryti „rimtą veidą". Taigi, būtų labai tvarkoj, jei Jūs vis tik tą atsisakymą nuo „senojo svieto" parašytumėt bent kiek platesnį ir, kas svar­ biausia, konkretesnį. Tačiau gal Jums sunku suformuluoti? Be to, gal Jum neaišku, koks gi turėtų būti tas platesnis ir konkre­ tesnis nuo to „svieto" atsisakymas. Aš manau, kad jis turėtų skambėti maždaug taip: „Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesniais,— yra tušti plepalai, o daž­ nai ir sąmoningas melas. Aš supratau, kad visa mano poezija, kurią lig šiol buvau rašiusi, tarnavo tik siauram buržuazijos sluoksniui, reiškė tik jo interesus ir migdė sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja. Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo pri­ spaudėjam ir išnaudotojam. Nuo šio laiko sąmoningai stoju 431

prieš darbo klasės išnaudotojus ir visą savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu. Todėl šiandien ne­ vengiu pripažinti, kad visa mano ateities poezija turi būti jų kovos įrankiu, reikšti jų norus ir kovos tikslus. Todėl šiandien „atsisakau nuo senojo svieto" ir pereinu dirbti į „Trečią fron­ tą". Aš turiu pasakyt, kad iš pradžių aš buvau griežtas priešinin­ kas tokių griežtų formulavimų. Maniau, kad gal šios rūšies pareiškimus Jum daryti truputį per anksti. Tačiau iš pasikal­ bėjimų su draugais įsitikinau, kad ne mano, bet jų tiesa. Aš būsiu gal per daug atviras, bet turiu pasakyt, kad jei mes ne­ gausiai iš Jūsų šios rūšies pareiškimo, tai prie geriausių norų negalėsim manyt, kad S a l o m ė j a N ė r i s — t r e č i a f r o n t i n i n k ė. Galėsim tik manyti, kad draugė Salomėja s p a u s d i n a s i „Trečiame fronte“ (išskirta V. Drazdausko.— V. A.). Aš manau, kad Jūs jaučiat skirtumą? Tačiau gal Jūs manot, kad Jum būti trečiafrontininke per anksti? Nežinau, bet ma­ nau, kada Jūs man už tai nepadėkosit — aš panašius argumen­ tus Jus gindamas vartojau. Draugai su tuo nesutiko. Sako, Sa­ lomėja Nėris turi ne tik spausdintis „Trečiame fronte", bet ir būti trečiafrontininke. Nieko nepadarysi, laikui bėgant pas žmones apetitas auga. Toki padėtis. Susidariusios, taip sakant, padėties „rimtumą" charakterizuoja ir pridedamas Radžvilo laiškas, matot, mes ati­ darom visas savo kortas. Jei mes su Jumis šį kartą ir nesusi­ tartume (aš to rimtai nemanau), tai vis tik aš drįstu manyt, kad Jūs sutiksit, kad mes turim Jum apsčiai tikro pasitikėjimo. Aš dar kelias dienas būsiu Kaune. Man būtų labai malonu, kad Jūsų atsakymą sulaukčiau. Rašykit arba Venclovai, arba Venclovai, kad perduotų man. Šiuo pat kartu dėkoju už knygą. Būtumėt kambarin# ar dar­ želio gėlė, būtų blogai. Bet Jūs sakotės „Lauko gėlė". Esu tik­ ras, kad „lauko gėlė" augs puikiai ir „Trečiame fronte". Priimkit mano ir draugų nuoširdžius linkėjimus. V. Dr." Ketvirtame V. Drazdausko laiško puslapyje rašo A. Venc­ lova: „Miela Salomėja, Tik dabar gavome Tavo laišką ir eilėraščių pataisas. Mus labai nudžiugino tiesiog nepaprasta (kalbu be komplimentų) Tavo pažanga. Keturi eilėraščiai bus „Fronte" išspausdinti tik­ rai. Ypač gerai pavyko „Kristus prie bažnyčios durų".

432

Kadangi „Frontas", kiek matyti, išeis tik apie gegužės mėn. 15 d., todėl dėl kalbamo puolimo Tau, rodos, nemalonumų dide­ lių susidaryti negalės, juo labiau, kaip mes esame įsitikinę, iš pradžių Tavęs dabartiniai (ar buvę) draugai nedrįs ir jiems ne­ bus patogu užpuldinėti. Siunčiamo Korsako laiško per daug nepriimk širdin: — jis nuo viso reikalo stovi nuošaliai, ir jam viskas gal atrodo per daug rimta, tačiau su jo laiške iškeltais argumentais mes su­ tinkame. Būk maloni man vėliau perskaičiusi jo laišką grą­ žinti. Su geriausiais linkėjimais ir socialistiniais sveikinimais Tavo Antanas (MBR 162) Kaunas, 31-IV-29 B a l a n d ž i o 30 d. datuotas K. Korsako laiškas iš Pašviti­ nio A. Venclovai į Kauną. Jame rašoma: „Antra vertus, nors mes gal visi ir labai norėtumėm turėti proletarinių rašytojų vardą ir pageidautumėm, kad visas mūsų kolektyvas būtų vien proletrašytojų, bet tai yra tik noras, o dar ne faktas. Ir užtat mes negalim a priori pasiskelbti, jog va „T. frontas" perdėm proletariškos literatūros organas. Taip pa­ siskelbę, ką mes darysim, pvz., su Salomėjos ar Kazio raštais? Ar mes ir juos apšauksim proletariškais? Manau, kad ne. Kri­ tika tada mus tuoj sukruštų. Kazys, jei nepakeis savo ideo­ logijos, bus tipingas kaimo valstietijos ir revoliucinės smulkia­ buržuazinės inteligėntijos atstovas mūsų literatūroj. Salomėja taip pat ilgą laiką, nežiūrint savo sparčiausios evoliucijos, tebus tik revoliuciškai nusiteikusi inteligentė, o ne proletarė. < . .> Antanai, .

< ...> Be to, kaip galutinai reikalai su Salomėja? P. S. Salomėjos eil. gavau. Dėkui. Grąžinsiu vėliau, nes gal dar susimislysiu rašyti „Kultūrai" recenziją". (LK 15 231—234) B a l a n d ž i o mė n . išėjusiame „Ateities spindulių" Nr. 4 p. 1 viršuj užrašas „Iš knygos „Pėdos smėly", žemiau eilėr. „Vėjas ir vaikai"; p. 2 — eilėr. „Sidabrinės uogos", o p. 3 —* poetės nuotr. (su balta skara aplink kaklą — ta pati kaip „Nau­ jojoje Romuvoje"), po ja autografas Salomėja Neris. P, 32 — skyrelis „Knygų pasaulyje", kuriame skelbiama: „Salomėja Ne­ 23. V. A lekna

433

ris. Pėdos smėly. Eilėraščiai. Kaunas, „Sakalo" b-vės leid.. 1931 m. 64 p. Kaina 2 lt. Tai antras Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys. Randami jame eilėraščiai yra nuoširdūs, ekspresingi ir kūrybiškai per­ gyventi. „Pėdos smėly" aiškiai parodo, kad Salomėja Nėris yra talentinga poetė, viena įdomiausių iš mūsų jaunųjų lyrikų kartos". B a l a n d ž i o mė n . išsp. „Bibliografijos žinių" Nr. 2 (p. 60) įrašyta: „Nėris Salomėja Pėdos smėly. Kaunas, „Sakalo" b-vė, „Raidės" sp. 1931, 59+ 5 nenum. p. 19,5X15,5 /95 g/ 1250 egz. Lt. 2,00". B a l a n d ž i o mė n . išėjusiame „Naujosios Vaidilutės"Nr. 4 (p. 191) tarp atsiųstų paminėti knygų įrašytas ir rink. PS, o p. 185—187 įdėta E. M-tės (gal Elzbietos Mikalauskaitės?) recenzija: „Pėdos smėly", galima sakyti, jau visai subrendusio talento kūryba. Su šiuo rinkiniu S. Nėris jau beveik visai parodo savo tikrąjį poezijos veidą, pasisako savo poetiškąjį credo. Nuo „Anksti rytą" iki „Pėdos smėly" ji padarė labai didelį šuolį, ypač formos atžvilgiu, į priekį. Jeigu anksčiau kai kas ir pa­ vadino ją tam tikra prasme Putino sekėja, tai šiame rinki­ ny jau labai retai kur suskamba grynai putiniško „pesimizmo himnų" aidai. Negali sakyti, kad jos kūryboje nėra pesimizmo; yra, bet jis turi savo spalvą ir nuotaiką. ; .. .reikia pasakyti, kad Nėris, nors ir paliečia daug motyvų, bet vis dėlto jos poezijos išeinamasis ir grįžtamasis punktas yra pačios poetės kelias. Net tikro gamtos vaizdo, peizažo jos poe­ zijoj nerandame. Tiesa, ji gamtą apdainuoja, bet ją ima daž­ niausiai kaip priemonę pareikšti savo sielos nuotaikai. Ji yra poetė estete su gana didele doza moderniškumo. Jos pasaulė­ vaizdis, jei taip galima pasakyti, yra aristokratiškas. Baigiant reikia pasakyti, kad Nėris su antruoju savo rinki­ niu pasirodė kaip stipriausias talentas mūsų lyrikių tarpe ir užėmė visai tvirtą poziciją mūsų literatūroj. Dar reikia paminėti ir leidėjų nuopelnus. Rinkinys išleistas labai gražiai. Viršelis ir formatas imponuojantis ir patraukian­ tis. B a l a n d ž i o mė n . išėjusiame „Ryto" Nr. 4 naujų leidi­ nių sąraše minimas ir SN rink. PS.

434

B a l a n d ž i o mė n . datuotame „Šviesos kelių" Nr. 4 (p. 315) tarp atsiųstų paminėti knygų paminėtas ir rink. PS. Apie SN poeziją, jos populiarumą P. Orintaitė vėliau rašė: „Jos eilėraščius kartojo atmintinai gimnazistės, studentės, telefonistės ir net prof. L. Karsavinas, galėjęs ištisomis valan­ domis deklamuoti poeziją rusų, prancūzų, italų, vokiečių ir anglų kalbomis". (P. Orintaitė. Ką laumės lėmė) Un-to profesorius, italų k. dėstytojas Dovydas Michelis para­ šė SN skirtą ketureilį: Tavo „Pėdos smėly" buvo man Tarsi pėdos smėly Robinzonui. Penktadieniu praminė jis draugą, O aš sekmadieniu Tave. . . (D. Čiurlionytė-Zubovienė. Mano motinos bičiuliai // Pergalė, 1985, Nr. 6 p. 60.) G e g u ž ė s 1 d. datuoto „Lietuvos studento" Nr. 9/16, p. 5 pranešama, kad atsiųsta paminėti SN „Pėdos smėly" G e g u ž ė s 1 d. datuoja savo laišką K. Boruta iš Berlyno SN Į Lazdijus. G e g u ž ė s 2 d. datuotas A. Venclovos iš Kauno laiškas į Lazdijus. G e g u ž ė s 3 d. datuotame „Naujosios Romuvos" Nr. 18 {p. 437) knygų skiltyje pirmasis paminėtas SN rink. PS. G e g u ž ė s 3 d. datuotas E. Vilčinskaitės iš Argentinos laiškas į Lazdijus. G e g u ž ė s 3 d. Lazdijų gimnazija iškilmingai mini Moti­ nos dieną. „Per mokinių pamaldas bažnyčios viduryje klūpo Salomėja. Ji vieniša, susikaupusi, atkreipusi veidą į Dievo Motinos pa­ veikslą, į tą jos pamėgtąją madoną. (Tai ispanų tapytojo B. E. Muriljo paveikslas — Madona su kūdikiu, kuris, slenkant frontui iš Rytų į Vakarus, 1944 m. nežinia kur dingo.— V. A.) Klūpo be maldaknygės, be rožančiaus, sustingusiomis lūpomis. Gal tylioje maldoje ji kreipiasi į Dievo Motiną ir laukia iš jos atsakymo į sielą draskančius klausimus? O gal tai tik įspū­ dingas pamaldumo demonstravimas? Ne, tai mirštančių religi­ nių įsitikinimų atkakli kova su išaugusiomis abejonėmis. Tai paskutinieji žvilgsniai į tas tiesas, kurios jau buvo netekusios vertės, nuo kurių reikėjo nusigrįžti. Tai pirmieji Salomėjos žingsniai per lūžtantį ledą į kitą krantą",— prisimena J. Baltrukonis (LK 4 123 124). ,

—

435

J. Ičkauskaitė poetės kelią per lūžtantį ledą į kitą krantą prisimena tokį: „Savo idėjinį persilaužimą Salomėja skaudžiai pergyvena. Šiuo lemiamuoju metu ji dažnai pas mane užeidavo, ilgiau užsisėdėdavo, bet kalbėti tuo klausimu vengdavo. Matydama jos įtemptą būklę, nenorėdama jos erzinti, aš taip pat neužsi­ mindavau. Kartą, ilgiau pas mane užsibuvusi, ji tarė: — Aš šiąnakt pas tave nakvosiu. Mielai sutikau ir neklausinėjau priežasčių, nes žinojau, kad vienu neatsargiu žodžiu galiu ją įžeisti, ir tada jokia jėga jos nesulaikyčiau nakvoti. Kai paklausiau, kur jai pakloti patalą, ji pasakė: — Aš gulsiu tik su tavim. Supratau, kaip jos nervai buvo įtempti tos kovos, kuri vyko jos sieloje, jeigu ji pati paprašė tokios „aukos". Ir vėliau, kai ją, matyt, apimdavo vienumos baimė, ji ateidavo pas mane nakvoti, o anksti rytą tyliai atsikeldavo, palikdavo mane mie­ gančią ir grįždavo į namus". (LK 4 104) G e g u ž ė s p r a d ž i o j e K. Boruta rašė žmonai iš Berlyno: „Aukštyn" gali nesiųsti. Norėjau apie Sal. N. rašyti, bet apsi­ eisiu nerašęs". (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 228) G e g u ž ė s 4 d. SN gavo K. Borutos laišką iš Berlyno ir A. Venclovos laišką iš Kauno. K. Boruta rašė: „Berlin n 20 Schonstestr. 1 1/V 1931 Mieloji Drauge! Labai Tau dėkoju už gražių eilėraščių knygą „Pėdos smėly" ir už smagų laišką. Norėčiau tuo pačiu atsilyginti, bet nežinau, kada tai man pasiseks. Tikiuosi, kad su katruo nors pavasariu mano „Obelis iš Suvalkijos sodo" pradės žydėti. Šis pavasaris man buvo be galo nelaimingas, todėl daug ko neištesėjau. Bet aš Tave vis tiek be galo širdingai sveikinu su šiuo pa­ vasariu ir dėl Tavo džiaugsmo drauge su Tavim džiaugiuos. Aš norėčiau, kad Tavo džiaugsmas nesibaigtų ir kad po lietuviška pilka padange Tavo daina būtų tokia smagi, kaip Tu pati. Dėl „Smėlyje pėdų" aš norėjau rašyti, bet — mano nelaimė, o gal laimė — ne visada aš galiu būti griežtas, o su eilėraščiais aš mėgstu santykiauti eilėraštiškai, o ne kritiškai. Taip kad tuo tarpu aš nepasiryžęs viešai ką nors rašyti. Tu, be abejo, dėl to nesupyksi.

Tu pati be reikalo save apkalbi — eilėraščiai gražus ir ver­ tingi,— aš, be kitos daugybės, Tau ypač dėkoju už „Laišką į kalėjimą". O prie „tiltų deginimo"1aš iš tolo stebėjau ir dabar, žiūrėdamas drauge su Tavim į tolumas, su Tavim drauge su­ rūpintas. Bet apie tai bene bus geriau gyvais žodžiais pasikal­ bėti, negu rašyti. O aš turiu vilties neužilgo Tave ir kitus bro­ lius bei seseris pamatyti kur nors ant Nemuno kranto. O tuo tarpu Tau linkėjimas toks: dainuok taip, kaip Tau širdis dai­ nuoja. O, be to, dar vienas mažmožis, aš Tave noriu pasveikinti su Tavo Pirmąja gegužės. Drūčiai, draugiškai — Tavo Kazys". (K. Boruta. Drauge su draugais, p. 227) A. Venclova rašė: „Kaunas, 1931.V. 2 d. Salomėja, Tavo laišką gavome jau prieš kelias dienas, bet atleisi, jei­ gu tik dabar tesuskumbu Tau parašyti. Mat „Trečio Fronto" paruošimas ir spausdinimas eina visu tempu, be to, kasdien eina nuolatiniai įvairių projektų bei sumanymų svarstymai, to­ dėl laiko yra pernelyg maža. < . . .> Tavo eilėraščiai jau atiduoti spaustuvei rinkti, ir tikiuos, kad šiom dienom galėsiu Tau pasiųsti peržiūrėti jų korektūrą. Mus be galo džiugina tas faktas, kad Tu į „Frontą" ateini dirbti nuo­ širdžiai, ir drąsiai galima sakyti, kad Tu, sugebėdama valdyti naują temą, ir formos atžvilgiu j a u d a b a r naujuose dar­ buose stovi ne žemiau negu ankstybesnėj poezijoj". (LK 4 335—336) G e g u ž ė s 4 d. datuotas K. Korsako laiškas iš Pašvitinio A. Venclovai į Kauną: „Salomėjos pareiškimas dabar visiškai kitaip atrodo. Daugiau iš mergiotės ir nėra ko norėti. Pareiškimu esu patenkintas". (LK 15 235) G e g u ž ė s p r a d ž i o j e Salomėja gauna A. Venclovos siųstus žurnalus: „Kultūros" Nr. 4, „Linkskurve" 1931 m. 4 nu­ merius ir „Varpo" 1931 m. Nr. 1. „Varpe" P, Kvietkus str. „Literatūros frontai" (p. 86—90) rašo: „Trečiai rašytojų kategorijai (Faustas Kirša) priskiria: Se­ inerį, Rimydį, Tysliavą, Inčiūrą, Venclovą, Salomėją Nėrį, Paukštelį, Grušą, Miškinį, Kossu-Aleksandravičių, Gricių, Til­ vytį, L. Skabeiką, Santvarą, Žengę ir Borutą" (p. 86). 29. V . A lekna

437

G e g u ž ė s 7 d. datuotas SN laiškas „Trečio fronto" ko­ lektyvui: „Draugai, manau!, nepyksit per daug, kad aš tą pareiškimą noriu pakeisti, kitaip sakant, susavinti, kad jausčiau, jog čia mano žodžiai, už kuriuos atsakau, ir kad sąžinė būtų rami. Esmėj lieka tas pat, tik šiek tiek sušvelninta, negaliu taip griežtai pasmerkti savo praeities poeziją. Aš negalėčiau pasakyti, kad rašiau kokiu nors išrokavimu ir už tai turėčiau save smerkti. Rašiau tai, ką širdis liepė, ir visuomet taip darysiu. Negaliu taip pat pasižadėti, kad visai ir niekad nerašysiu eleginių ir egoistinių eilėraščių; žino­ ma, tai bus neišvengiama būtinybė — nuodėmė, kurią ir iš Jū­ sų, jei ne visi, tai dauguma retkarčiais papildo. Savaime aišku, kad proletariato reikalai, revoliucija, kova — pirmoj vietoj. Tai darbas visų visiems. Bet yra poilsio valandėlės, kurios pri­ klauso atskiram individui, ir aš jas rezervuoju sau. Todėl ir iš­ braukiu griežtumus. Jei įtartumėt mane pasidavus „kritikų" pagyrimams — tai būtų neteisinga. Patys žinot, kaip aš juos vertinu. Čia grynai širdies dalykas, be jokių pašalinių įtakų. Pasižadėjimai, bendrai mane labai varžo, ir aš jų vengiu, nes daug geriau atlieku tą patį darbą nepasižadėjus. Ir neseniai gautas Kazio B. laiškas paskatino mane prie šio pakeitimo. Jeigu jis čia būtų, tai būti­ nai su manim sutiktų ir pats pasiūlytų keisti arba jokio pareiš­ kimo nedėti. Publikai tai bus net per daug aišku, ir „kritikai," turės ko nusitverti. Jūsų Salomėja P. S. Taip atrodo mano „pataisytas" dalykas. S." ÌIII 380—381) „Pataisytas" dalykas — tai pareiškimas, kurio tekstą, gautą iš V. Drazdausko, šiek tiek pataisė, perrašė į atskirą lapą ir kartu su šiuo laišku pasiuntė „Trečiam frontui". G e g u ž ė s 8 d. datuotas A. Venclovos iš Kauno laiškas į Lazdijus. G e g u ž ė s 9 d. SN parašė laišką J. Jatulytei į Kauną, siūlydama ateinančiais metais vietoj savęs dirbti Lazdijuose. Laiškas nežinomas. G e g u ž ė s 10 d. datuotame „Sekmadienio" Nr. 19 (p. 7) naujų knygų sąraše paminėtas ir SN rink. PS. G e g u ž ė s 10 d. SN gavo A. Venclovos laišką: „Salomėja, tik dabar gavom Tavo laišką. Visas pataisas pa­

darysim. Prašytume palikti patį paskutinį sakinį: „Tatai paaiš­ kina. .." etc. A." (LK 4 337) G e g u ž ė s 10 d. iš Lazdijų pasiuntė A. Venclovai į Kauną šį laišką: „Antanai, Gavau Tavo laišką su korektūra. Eilėraštis „Matr. m. ink.“ žymiai geresnis dabar. Atrodo lyg ir ne mano. „Žvejai audro­ je"— taisytas taip pat nemažai, bet, pasakysiu atvirai,— aš juo nesu visiškai patenkinta. Kad nereikalingas balastas išmesta, tai gerai, bet vis dėlto... Na, bet telieka taip, kaip yra — ne laikas dabar taisyt. Geriau pasiginčysim dėl formos, išsireiški­ mų ir niuansų tada, kai būsim drauge. Bendrai esu patenkinta ir manau, kad ateity Jums nereikės tiek prakaituot ant mano poezijos. Kai dėl to pareiškimo, aš norėčiau, kad jis būtų visai be; klaidų atspaustas. Paskutinis sakinys turi būti — aš per sku­ bumą, matomai, būsiu pamiršus jį prirašyti. Abzacus nubrau­ kiau, nes gal jie ir nereikalingi. Įdomu man, ar ketvirtą eilė­ raštį dėl jo netinkamumo, ar dėl vietos trūkumo neįdėjot? Dide­ lis laimėjimas —„Tr. fr.“ iliustracijos. Tu, be abejo, žinai, ar Kazys B. parvažiuos ir kada. Jis man užsiminė apie tai laiške, bet ar tai buvo svajojimas, ar galuti­ nis jo nusistatymas, nežinau. Kas kalba, kad aš apsiženijau? Pletkai! Netikėkit niekam. Jei šią kvailystę kada nors darysiu, pati Jums apie tai pranešiu. Dabar — viso geriausio! Ir visiem širdingi linkėjimai. Salomėja" (III 381—382) G e g u ž ė s 10 d. datuotame „Naujosios Romuvos" Nr. 19 (p. 461) Vaižgantas recenzuoja SN rink. PS: „49 poezijos kūrinėliai; tikros poezijos, tikros kūrybos. Puti­ nui tylint, retai betenka pasiskaityti gerų „poezijų", įdomiai stilizuotų gražiųjų minčių. Pradžiugino Rutkauskas, o visai pa­ vergė— Neris. (Ne: Nėris, jei tai upė.) 49 miniatiūros, po 3—4 posmelius; lyg šilkiniu siūleliu ir biseriniais poterėliais išsiuvinėti vaizdeliai; miniatiūros, už ku­ rias tačiau tenka mokėti kaip už didelius paveikslus. Kūrėja pirmiausia vaizduoja gyvenimą ir meilę. „Myliu aš gyvenimą, jauną, ugningą, Kaip myli pavasari lauko gėlė", 7.

Gyvenimas — tai dainuojanti, visagalinti jaunystė, pilna pasi­ ilgimų, pilna norų, nesivaržančių jokiais draudimais, nesulaiko­ mų; pilna galingų pagundų. „Mes abu", ir tiek. „Ne gyvatė įkando — karštos lūpos bučiavo“ 14. „Numirsiu muzikos garsuos! Sustingsiu šokio vingy!“ 19. Groja naktį kiaurą simfonija — pagunda", 20. Aistringai pragyvenusi pavasarį ir vasarą, taip pat aistringai lydi ją, kai jau „Miršta aukso dienos, saulėje viešėję", 23; kai rudens purvuoti pirštai nudrasko nuo medžių rausvai geltoną šilką — kai jaunystė šypsodamos vysta. Ypač gaili jos, kai esti per greit prarasta, 35. < . . .> Toks pat šedevras, jei ne didesnis, „Baltoji poema", 41 < . . .> . Visur originalu; trumpa, o vaizdu,— palieka pėdas smegenų smėly. Neries kūrinėlius gali skaityti po kelissyk tuo pat pa­ mėgimu, net vis didesniu įsiskonėjimu. Iš jų dvelkia gyva svei­ ka dvasia. Tai net keista, kai aptinki disonansą: Juokis, gyve­ nime, juokis, pajaco juoku, 8, ar pasikėsinimas nusižudyti, nes: „Melu kvėpuojam čia, melu siela čia minta, Tai gal mirtis iš melo išvaduos", 58. Tai tiesa; vis dėlto ne tokia, kad nebebūt galima gyventi. Panegiriką baigiu vienu patarimu: Saliamute, sukalbėk padėkos poterėlį, kad kun. Maliauskas ar kas jam. lygus neskaito poezijų; nes kad paskaitytų, oi, duo­ tų už tai, kad nuoga bėgioji į mišką, 9, 45, „Be bažnyčios, be altoriaus", 13, kad beveliji krematoriumą, 30, ir dar už kai ką. .. O aš susitikęs išvanosiu Tamstą už šio rinkinėlio paginą: „Jei šiandien šypsaus ir tikiu į gyvenimą, tai todėl, kad nueitą kelią sulaužiau, kaip vyšnios nudžiūvusią šaką. Sugrio­ viau altorių, kur melstasi amžiam, kur garbinta meilė ir mė­ lynos pasakos. Ir tiltą į praeitį visą sudeginau", 59. Argi tokia išvada iš „Pėdos smėly"?: Neduok, Dieve! Tai būtų per skaudus pasityčiojimas iš taip gražiai pavaizduotos jaunystės arba tie­ siog Dantės gyvenimo tragedija. Averte, Deus! Vaižgantas". G e g u ž ė s 11 d. datuotas J. Jatulytės iš Kauno atsakymas SN. G e g u ž ė s 12 d. išėjo „Ateities" Nr. 5,— pranešama „Ry­ to" Nr. 101 (p. 7). Žurnalo turiny SN eilėr. „Laiko ženklai".

440

„Piemenaitė", „Sidabrinės uogos“. Apačioj pastaba: „Iš naujo eilėraščių rinkinio „Pėdos smėly". G e g u ž ė s 13 d. gavo J. Jatulytės iš Kauno laišką, kad ji mielai sutinkanti dirbti Lazdijuose nuo 1931 m. rudens. Laiškas baigiamas taip: „Labai apgailestauju, kad nesulaukiau nė vieno Jūsų eilėraš­ čio ( = į „Naująją Vaidilutę"). Kodėl Jūs manot, kad „Nau­ joji Vaidilutė" negalėtų Jūsų eilėraščių spausdinti? Man rodos, kokius Jūs tik nerašytumėt, vis tiek būtų gryna poezija — skaid­ rus grožio šypsnys. Mane taip sužavėjo „Pėdos smėly". Jeigu turėsit valandėlę laiko, tai labai laukčiau iš Jūsų poros žodžių. Dėkinga Jums J. Jatulytė". (MBR 177 3) G e g u ž ė s v i d u r y j e SN gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos: „Gavau Tavo laišką su novele. Dėkų.

Šiandien nuėjau paštan ir vėl radau tavo laišką su eilėraščių knygute. Laiškas jau kitoks. Politinių emigrantų tarpe yra vienas, kuris Tave gerai pa­ žįsta, su tavim mokėsi kartu gimnazijoje.

Kad tu šiandien su „Trečiu frontu", tai gerai. „Židinio" ir panašių jau Tau gana. Tik nereikia spjauti į tai nuo aukštesnės vietos. Pamatysi, ateis laikas, kai ir „Trečias frontas" bus jau tau „neskanus", ir eisi toliau. Su „frontininkais" neišsižadėk jausmo. Tu pamatysi jų tarpe daug žmonių ir visai negabių: garsiakalbių, kurie sudaro teorijas menui kurti, dėdami pagrindan savo talento stoką, jo nepripažindami. Tu pereini iš grupės jau subrendusių kūrėjų, kuriems jau nėra jėgų tarti kas nauja, kurie jau negaluoja, į triukšmininkus jaunuolius, kurie eina neigimo keliu. Kūryba ir griovi­ mas — tai negalima kartu; naujus kelius galima surasti ne griau­ nant, tik ieškant. Aš pažįstu daugumą tų žmonių, su kuriais eini. Jų interesas < . . .> biznis: tu turi vardą, kuris svarbu, tu esi įdomi moteris, jauna. Tie limonadininkai, kurie tave anksčiau globojo, globojo tave altruistiškiau. Šitie tave medžioja — tu gera žvėriena. < . . .> Keliauki sa­ vais keliais. Apie tavo novelę tai parašysiu tau tik tiek, jog dar nevaldai formos. Tavo vidujinis pergyvenimas veržiasi per ryškiai per vaizduojamojo asmens vaidmenį. < . . .>

441

Aš į Lietuvą grįšiu, o ne tu čia važiuosi, čia ne mudviem... < . . .> kiekvienu momentu galime pasimatyti..." (MBR 244 49—54). Tas pažįstamas emigrantas — tai tikriausiai Simas Bakšys, ku­ ris iki 1923 m. gegužės mėn. mokėsi su Salomėja vienoje kla­ sėje, paskui mokytojavo, o 1928 m. išvažiavo į Pietų Ameriką. G e g u ž ė s 15 d. datuotas „Lietuvos studentas" Nr. 10. P. 5 pranešama, kad „Trečio fronto" Nr. 5 išeis gegužės 18 d. G e g u ž ė s 15 d. datuotame „Jaunosios kartos" Nr. 9 skel­ biamas knygų sąrašas, kuriame minimas ir rink. PS. G e g u ž ė s 17 d. datuotame „Naujosios Romuvos" Nr. 20 (p. 477) išsp. B. Rutkausko eilėr.: PRIPILDYTA BUITIS S. Neriui IšsiJgau aš virpančio juoko, ateiki, gražuole nakties — takus melsvom meilės žibuoklėm naktis šilkaskarė nuties. Išsilgau. Išsiskleidžiau kekėm vasarių kaitrų tvenkiny — sesuo šakalinių lėkimų, dalinsimės burtais vieni. Tu saulėje skruostais sirpintais, iš juoko žaliųjų žvaigždžių — esi. Ir buitis prisipildė žydėjimu vaisių saldžių. G e g u ž ė s 18 d. datuota eilėr. knyga „Eilėraščių krautu­ vė" (96 p., 53 eilėr.). Autorius nenurodytas, bet tai B. Babrausko „kūryba". Vienuoliktas eilėr. „Katarinka“ skirtas Maironiui. Jo IV pos­ mas toks: Krėvė Salomėją Salomėją Nerį Petrė Orintaitė suka apie Krėvę. Toliau knygoje:

28. NUTARIMAS Nr. 2 Salomėjai Neriui Girtas katinas pečių apsikabinęs pasakoja apie meilę apie katę merginą. Gulinčios būklės smegenys pasikinko iš pasąmonės prieangio rimų porą: vyną pasverti — moterį paversti (galima ir priešingai). Minties kamuolio siūlą suku įsismaginęs: — jei mano tėvas ne tą būt ėmęs mamą ar Dievas mane būt sutvėręs ar kitą tokį Amamaną?— kas tik į žemę ūžė jot ar jūs ne taip galvojat. Už niekus tuos tėvui buvau siužetu išsyk keturiems pančio posmams Nepyk mielo ji kad aš kaip Kristus kalbu per prilyginimus per prilyginimus išsipasakoju. Kažkoks tipas sodybą loja žmonos sapnuoja apie vyrų religiją moters lūpų temperatūros nepatirsi be revanšo poetų luomui ne taip jau prasta. Atmosieros gyventojai sparnais brazdina baltom Lietuvą ašarom vaišina. Iš sniego — vėliavom viesulas aitri tavo lūpų plokštelė: išpažinai ilgą raiteliais susivėlusį paskutiniųjų naktų kelią.

443

'

Vakarai kits pas kitą sugula, kaip romanų tomai mėnuo pats Kristus pats — apaštalai parodysiu, kaip šešėlis šešėlį bučiuoja ir suknią debesim permatomą visa kita pasakysiu per paštą.

G e g u ž ė s 18—20 d. išėjo „Trečio fronto" Nr. 5, kuriame išsp. SN pareiškimas ir 3 eilėr.: „Matrosai meta inkarą", „Žve­ jai audroje" ir „Skambėk, laisvės vasara!" Knygų sąraše pa­ žymėta, kad gautas rink. PS, G e g u ž ė s v i d u r y j e SN pasiuntė broliui Broniui į Aukš­ tąją Panemunę PS su užrašu ir parašė laišką. Nei dedikuotą knyga, nei laiškas neišliko. G e g u ž ė s 19 d. datuotas V. Drazdausko laiškas iš Skuodo SN į Lazdijus. ; G e g u ž ė s 20 d. „Lietuvosi žinios“ Nr. 112 (p. 5) paskelbė, kad „Trečio fronto" Nr. 5 jau išėjo, ir išspausdino visą žurna­ lo turinį: „Salomėja Nėris. Matrosai meta inkarą, Žvejai audroje, Skam­ bėk, laisvės vasara!" Skaitančioji visuomenė patyrė tą Salomėjos persivertimo fak­ tą ir įvairiai reagavo. „Mama (Sofija Čiurlionienė.— V. A.), grįždama iš universite­ to, parsinešė tą numerį ir, padėjusi prieš mane ant stalo, pa­ sakė: — Kas galėjo pagalvoti, kad Salomėja?! Mamos balse nebuvo nei džiaugsmo, nei pasipiktinimo — tik didžiausia nuostaba". (D. Čiurlionytė-Zubovienė. Mano motinos bičiuliai // Pergalė, 1985, Nr. 6, p. 160) „S. Nėries įstojimas į „Trečią frontą" sukėlė tuometinėje visuomenėje didžiulį triukšmą. Bendrabutyje tuomet nebegyvenau, dirbau Kauno universi­ teto bibliotekoje. Prisimenu, kaip bibliotekos skaitykloje „Tre­ čio fronto" 5-as numeris ėjo per studentų rankas ir grįžo „vos gyvas". (M. Čilvinaitė /j LK 4 64) „Skaitome Salomėjos pareiškimą „Trečiame fronte". Kai kam tai netikėta staigmena. Perėjimo į „Trečią frontą" priežasčių daug kas ieško jos meilėje. Salomėja, kaip kiekvienas žmogus, aišku, turi savo sieloje uždarų kampelių, į kuriuos ne visus įsileidžia. Tačiau jos ideo­ 444

loginės pažiūros vystėsi atvirai, nuo nieko nesislapstant. Tad ir tariamų priežasčių nereikia ieškoti.

Skubu į pamokas. Sutinku išeinančią iš mokyklos Salomėją. Jos veidas nepaprastai giedras. Ji šypsosi ir staiga mane pa­ klausia: — Galbūt ir jums nepatinka, kad aš perėjau į „Trečią fron­ tą”? (J. Baltrukonis // LK 4 127—128) Kitas Lazdijų kolega A. Lėvanas visiems kalbėjęs, kad SN pereiti į TF pastūmėjęs dir. kun. J. Starkaus elgesys. Starkus iš tikrųjų ne kartą viešai šaipėsi iš SN ir jos kūrybos... „Pradžioje S. Nėries santykiai su kun. J. Starkum atrodė geri. Toliau jie blogėjo. Mes tai gerai jausdavome net per tikybos pamokas. Direktorius, pavyzdžiui, stengdavosi prikibti prie S. Nėries eilėraščių, dažnai su pajuoka cituodavo jos eilėraš­ čio „Be bažnyčios" pirmąjį posmą ir nuo savęs pridėdavo: „Skrendam mudu po velnių...",— atsimena mokinė V. Pavasarytė (LK 4 84). G e g u ž ė s 21 d. įvyko g-jos baigiamųjų vokiečių k. egza­ minų rašomasis darbas. SN buvo egzaminatorė. Tos laidos abi­ turientas J. Drūtys prisimena: „Apie poetės pamokas negaliu ką daug konkretaus pasakyti. Mes ne visada ją suprasdavome, nes ji dėstydavo ne lietuvių, o vokiečių kalbą. Temas dažniausiai imdavo iš Šilerio ir Gėtės raštų. Visa klasė tikėjomės, kad baigiamųjų egzaminų rašto darbų temos bus iš šių vokiečių rašytojų kūrybos. Labai visi nustebo­ me, kai poetė mums davė temą „Kaip aš sutikau šį pavasarį". Daugumas abiturientų šia tema buvo nepatenkinti, nes ir lie­ tuvių kalba tokią temą esą sunku parašyti. O S. Nėris tikriau­ siai ją mums pasiūlė didelio jautrumo ir meilės gamtai skatina­ ma". (LK 4 90) G e g u ž ė s 21 d. Salomėja gavo V. Drazdausko laišką iš Skuodo: „31—V—19 Skuodas „.. .Aš tokiu griežtu ir aštriu Jūsų pareiškimu nustebintas. Jūs tokia kukli ir jauki, o tuo tarpu eilėraščiuos toks azartas. Pasistenkit, kad būtų mažiau retorikos ir mažiau „obščych mest". Jūsų pareiškimas daug geresnis už Railos (kuris tilpo mano

445

laiške). Tos vietos, kurias Jūs atmetėt ir sušvelninot, ir man nepatiko. Borutos klysta: be „pareiškimo" būtų buvę daug kas neaišku. Daug kas būtų galėjęs manyti, kad čia koks nors nesusipratimas. Svarbu, kad Jūs kitais metais gyventumėt Kaune. „Trečio Fronto" kolektyvo tarpe vis dėlto Jūs jausitės jaukiai. < . . .> (MBR 162 4) G e g u ž ė s 22 d. datuotas K. Korsako laiškas iš Pašvitinio A. Venclovai į Kauną. Jame, be kita ko, jis prašo: „Parašykite, kokį įspūdį padarė šis Nr. Kaune. Ypač Salomė­ jos perėjimo faktas ir anketos bei atsakymai į jas". (LK 15 236) G e g u ž ė s 22 d. „Lietuvos žiniose" Nr. 114 (p. 5), Kauno kronikoje, išsp. tokia žinutė: „Daug kalbų ir plataus susido­ mėjimo sukėlė kaip literatūros, taip ir skaitančios visuomenės sluoksniuos dešiniojo sparno (ateitininkės) poetės Salomėjos Nėries perėjimas į „Trečią frontą", kurio Nr. 5 ji užsiakcentavo kaip socialiste ir kaip bedievė". G e g u ž ė s 22 d. gavo A. Venclovos siųstą „Trečio Fronto" Nr. 5. A. Venclovos laiško SN data ta pati. G e g u ž ė s 23 d. „Socialdemokrate" Nr. 20 (p. 5) išsp. str. „Poetė Salomėja Nėris perėjo į „Trečią Frontą". „Ką tik išėjusiame „Trečio Fronto" 5 numery progresyvioji visuomenė labai susidomėjo nauju, netikėtu siurprizu. Žinomo­ ji poetė Salomėja Nėris, iki šiol dirbusi dešiniuose ir daugiau­ sia klerikališkuose laikraščiuose ir žurnaluose, dviejų eilėraš­ čių rinkinių autorė, perėjo į Rašytojų aktyvistų kolektyvą, ku­ ris leidžia „Trečią Frontą". „Tr. Fr." 5-me num. įdėti trys jos eilėraščiai ir įdomus, cha­ rakteringas Sai. Nėries laiškas, kuriame poetė paaiškina savo įstojimą Į proletariškosios literatūros žurnalą. Poetė nebenori toliau savo kūryba tarnauti buržuazijai ir klerui, ir, būdama įsitikinusi, kad ateitis priklauso tik darbininkijai ir kad tik darbininkija turi tvarkyti gyvenimą,— nuo šio laiko savo poe­ zijoj griežtai stoja už proletariatą, savo kūrybiškąją veiklą lai­ kydama klasinės proletariato kovos priemone. Visa Lietuvos progresyviškoji visuomenė sveikina šį poetės žygį. Šia proga reikia pažymėti, kad ne tik Lietuvoj, bet ir visame pasauly geriausieji žmonės ir geriausieji rašytojai nusi­ vilia smunkančia buržuazija ir pereina į kovojančio proletariato eiles, proletariato, kuriam tik vienam priklauso ateitis. Čia persispausdiname iš „Trečio Fronto" 5 num. vieną Salo­ mėjos Nėries eilėraštį. Jis, žinoma, dar nėra tikras prolet. lite­

446

ratūros dalykas, bet labai charakteringas žingsnis į naują ke­ lią. Tikime, kad poetė, perėjusi į plačią ir turiningą darbo sri­ tį, netrukus duos stiprios prolet. kūrybos pavyzdžių". Str. be parašo, bet jį tikriausiai parašė kuris nors iš trečiafrontininkų. Išsp. eilėr. ,,Žvejai audroje" ir poetės nuotr. (ap­ sigobusi skarele kaimiškai). G e g u ž ė s 23 d. pažymėta Lietuvos politinės policijos gau­ ta informacija apie SN: „Ateitininkai smarkiai susirūpinę dėl aršios ateitininkės Bačinskaitės, kuri yra baigusi teologijos-filosofijos fakultetą ir vi­ sur pasirašinėja pseudonimu Salomėja Nėris... Paskutiniu lai­ ku ji savo rašiniuose smarkiai puola bažnyčią ir jos vadus. Bus daromi žygiai Bačinskaitę atkalbėti". (Cit. iš: Lit. ir me­ nas. 1970, rūgs. 19) G e g u ž ė s 24 d. gavo A. Venclovos laišką iš Kauno, taip pat „Socialdemokrato" Nr. 20. Be kita ko, rašoma: „ < . . . > Mes manome, kad Tau dabar prasidėjo visokių ne­ malonumų laikas. Be abejo, buvę mokytojai ir draugai pradės atakuoti laiškais, prašydami apgalvoti „klaidą" ir, kol nevė­ lu, „grįžti į tiesos kelią“. Daug vyriškumo ir valios reikės pa­ kelti visai tai audrai, kuri, be abejo, netrukus prasidės. Bet, Salomėja, žinok, kad mumyse turi savo naujus draugus, kurie visada, kada reikia, Tau padės ir mokės Tave apginti. Nėra reikalo nusiminti (nors mes nemanome, kad Tu nusimintum dėl kokio nors mažmožio!), nes aplamai geresniųjų žmonių kelias niekad nėra be dyglių. (LK 4 337—338) Aš gailiuos, kad mes nesusitikom dar, prieš Tau išvažiuo­ jant iš Kauno. Bet galimas daiktas, kad per Sekmines pasima­ tysim, tada galėsim apie daug ką pakalbėti plačiau. Lauksime Tavo laiško. P. S. Jeigu bus Tau nebereikalingas Plechanovas, būk gera man pasiųsti. Nors aš jį esu skaitęs, bet kai kuriais klausimais norėčiau paskaityti antrą kartą. Nuo visų draugų geriausių linkėjimų! Tavo Antanas" (LK 4 338) G e g u ž ė s 24 d., perskaičiusi A. Venclovos laišką ir „So­ cialdemokratą", tuojau pat rašo atsakymą: „Lazdijai, 1931, gegužės 24 Sveikas, Antanai! Norėjau anksčiau parašyti, bet buvau baisiai užimta: egza­ minai, rašomųjų taisymas, posėdžiai ir t. t. Tu gal pyksti, kad

447

aš tada į miesto sodą laiku neatėjau, reikėjo lygiai 1, o aš at­ ėjau 15 min. po 1 ir Jūsų neradau. Pavėlavau ne iš savo prie­ žasties, bet buvau sutrukdyta. Vienai ar dviem dienom iš pro­ vincijos atvažiavus, ne visuomet galima visur suspėti. Jum vis dėlto reikėjo tą keletą minučių palaukti. < . . .> Knygas, kurias perskaičiau, galėsiu greitai atsiųsti, ir Plechanovą, iš kurio atskiras vietas antrukart skaitau. Ar Tu skaitei A. Sinklerio ,,Das Gold schreibt"? Aš ją pradėjau skai­ tyti. Vėliau norėčiau gauti K. Marksą; kad V. Drazdauskas turi, tai jo ir paprašysiu atsiųsti. Į Kauną atvažiuosiu tik gale birželio, tu ir kiti būsit jau gal išvažinėję. Širdingai sveikinu — Salomėja P. S. Gavau „Socialdemokratą"— dėkui. S.“ (UI 382) A. Venclovos ir SN laiškuose minimas susitikimas tikriausiai turėjo įvykti gegužės 17 d. Kauno sode. Matyt, Salomėja tą savaitgalį buvo nuvažiavusi į Kauną. Kitų duomenų apie tą kelionę nėra. G e g u ž ė s 24 d. „Žemaityje" Nr. 20 (p. 1) išsp. eilėr. „Žve­ jai audroje", perspausdintas iš „Trečio fronto" Nr. 5 ir apačioje prierašas. G e g u ž ė s 27 d. datuoti A. Venclovos iš Kauno ir V. Drazdausko iš Skuodo laiškai į Lazdijus. G e g u ž ė s 28 d. SN parašė prašymą gimnazijos direktoriui: „Prašau gerbiamąjį Direktorių nuo ¡1931 m. rugpjūčio mėn. -I d. laikyti mane atleista iš Seinų „Žiburio" gimnazijos moky­ tojos pareigų". (III 442) G e g u ž ė s 29 d. Salomėja įteikė savo prašymą g-jos di­ rektoriui J. Starkui. „Dėl posūkio kairėn Salomėja tarnybinių nemalonumų netu­ rėjo. Tačiau pati jautė, kad šitas jos žygis yra nesuderinamas su mokytojos darbu „Žiburio“ gimnazijoje, todėl parašė pra­ šymą atleisti iš pareigų. Į jos perėjimą kairėn bendradarbiai žiūrėjo grynai kaip į „poetišką žingsnį", o kita Lazdijų visuo­ menė tokiais klausimais mažai domėjosi". (J. Ičkauskaitė // LK 4 104—105) G e g u ž ė s 29 d. gavo A. Venclovos ir V. Drazdausko laiš­ kus. A. Venclova rašo: „1931 m. gegužės mėn. 27 d. 448

Miela Salomėja, < . . . > Šis „Trečio Fronto“ Nr. Kaune padarė didžiausią įspūdį kaip visi kiti. Be abejo, prie to daug prisidėjo Tavo įstojimas į „Trečią Frontą". Ir aplamai šis Nr., rodos, išėjo ge­ riausias iš visų. Dabar svarbu, kad šeštas Nr. pralenktų visus kitus. Tam tikslui vasarą visiems teks smagiai padirbėti. Jau dabar Tave, Salomėja, prašome pradėti ruoštis kitam Nr., nors laiko dar daug yra". (LK 4 339) V. Drazdauskas rašė: „Skuodas 1931—V—27.

Anoniminių laiškų negavot? Gausit. Neskaitykit. Gal važiuo­ sit į Palangą, ir parašykit. Užsuks Cvirka, mudu nuvažiuosime. Apžiūrėsime tas „Pėdas smėly", ar dar neišdilo. Aš Jum pasiųsiu ryt—poryt Lavruchino „Po sledam geroja“. Rašykit. Padarysit didelį malonumą". (MBR 162 5) G e g u ž ė s 29 d. datuotas brolio Broniaus laiškas iš A. Pa­ nemunės į Lazdijus. G e g u ž ė s p a b a i g o j e Salomėją Lazdijuose aplankė A. Asevičaitė, Emilija Kvedaraitė ir A. Šimėnas. Jie visi nuva­ žiavo drauge. Salomėja, juos pamačiusi, tuojau paklausė: „Kodėl neatvažiavo Putinas?"— rašo savo atsiminimuose A. Ši­ mėnas (LK 4 181—182). G e g u ž ė s mė n . p a s k u t i n ę s a v a i t ę (iki gegužės 30 d.) SN gavo J. Keliuočio laišką iš Kauno. Jo nėra SN archy­ ve. 'Matyt, šį laišką SN cituoja A. Venclovai gegužės 30 ir birželio 3 d. G e g u ž ė s 30 d. „Socialdemokrato" Nr. 22 (p. 5) išsp. J. R. (K. Korsako) str. „Įdomus faktas": „Esam liudininkai įdomaus mūsų literatūroj fakto. Ką tik pasirodęs „Tr. Fr." Nr. 5 pateikia savo skaitytojams tarp kitko ir vieną įdomų siurprizą: tris Salomėjos Nėries eilėraščius. Siur­ prizas ne tik įdomus, bet kai kam galbūt ir itin nemalonus. Kokiu būdu S. Nėris, žinoma katalikiškojo ir buržuazinio flango poetė, taip garsiai kvolytą ir proteguota A. Jakšto, Putino, Gi­ ros ir kitų buržuaziškų kritikų, pateko į proletarišką „Tretį Frontą"? Nesusipratimas? Ne, viskas tvarkoj ir viskas savo vie­ toj: S. Nėris pakeitė savo ideologiją, pakeitė savo kūrybos gai­ res. Ir visai nuoširdžiai, ir pavydėtinai drąsiai. < . . .> S. Nėris, matyt, tatai suprato. Ji suprato, kad, pasilikdama ir toliau mūsų buržuazijos eilėse, ji rizikuoja visiškai uždusti.

449

Ne per seniai išėjęs jos eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly"—geriausias tam įrodymas. Talentinga poetė tame savo rinkiny dūsta. Du motyvai vyrauja tame jos rinkiny: gamta ir meilė. Ir jie abu apgaubti sunkiu slegiančiu pesimizmu. Tiesiog rezig­ nacija, mirties troškimas: „Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta. Tai gal mirtis iš melo išvaduos" (58 p.). Vėliau, matyt, poetė suprato, kad ne mirtis, o kova išvaduos iš melo. Ir ji, „į praeitį tiltą sudeginusi", perėjo kovojančio proletariato eilėsna, pareikšdama, jog: „nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo: darbą stengsiuosi sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus". Taip, ir tik taip! Netenka abejot, kad, atsistojusi šiton naujon pozicijon, S. Nė­ ris ne tik galutinai atsikratys pesimizmo ir kitokių buržuazijos prietarų, bet kad ji ras ir naujų motyvų, naujos jėgos savo kūrybai. „Tr. Fronte" atspausti jos nauji eilėraščiai puikiausiai paremia šį teigimą. Poetė savo pareiškime neužsiminė, kaip ji dabar žiūri į savo ankstyvesniąją kūrybą, surinktą rinkiniuose „Anksti ry­ tą" ir „Pėdos smėly". Bet tatai aišku savaime. Mes manome, kad šiuo savo žygiu — t. y. perėjimu į „Tr. Frontą"— S. Nėris pakankamai tvirtai paralyžiavo savo ankstybesniosios kūrybos veikimą skaitančioj visuomenėj. Tikroji SN kūryba prasideda nuo dabar! < . .> S. Nėris — talentinga. Tatai pripažino visa mūsų buržuazinė kritika. Todėl Lietuvos proletariatas jos asmeny įgyja tvirtą naują literatūrinę jėgą, o pati poetė — Lietuvos darbininki­ joj — gausų naujų kūrybos impulsų šaltinį. Iš šio fakto tam tikrų išvadų turėtų padaryti visi tie, kurie dar tebedūsta slopioj mūsų buržuazijos užuovėjoj, misdami visokia lyrika, mistika ir erotika. Kelią rodo S. Nėris!" G e g u ž ė s 30 d. datuotas SN laiškas iš Lazdijų A. Venclo­ vai į Kauną: ' „Lazdijai, 1931, gegužės 30 Antanai, < . . .> Aš gavau laiškų ir nuo buvusių draugų — jie labai graudūs ir mane savotiškai veikė. Dabar jau tas ūpas praėjo, nauja mano pozicija ir naujas kelias vis labiau aiškėja. Ir aš manau per vasarą padirbėti ir tikiuos parašysiu ką nors tinka­ mo. Iš gimnazijos jau atsisakiau, ir nuo liepos m. lieku „be­ .

darbe". Šiuo momentu nenorėčiau būti Kaune, man pakanka laiškų, kuriuose viskas aukštyn kojom verčiama. Rašo, pvz., taip: ,,— gal jūs arčiau dar nepažįstate trečiafrontininkų ir ne­ girdėjote, ką jie apie jus šnekėjo ir kaip skandalingai dabar in­ terpretuoja ir „vertina" „jūsų žygį" ir t. t„ ir t. t. Nori, kad grįžčiau, siūlo iri vietą gerą, ir darbą. Tas man atrodo naivu ir užgaulinga, bet jiems dovanoju. Viena man neaišku ir nuostabu, kodėl mano žygis taip nu­ stebino žmones ir tiek triukšmo pridarė. Tai nemalonu, bet reikia palaukti —„nusibos jiems loti..." Plechanovą Tau išsiųsti šiandien nesuspėjau, išsiųsiu pirma­ dienį. Dabar turiu skubėti į posėdį, pabaiga metų ir egzaminai, tai daug darbo. Širdingi linkėjimai Tau ir draugams. Salomėja —" (III 383—384) G e g u ž ė s 30 d. įvyko g-jos mokyt, tarybos posėdis, ku­ riame SN dalyvavo. G e g u ž ė s 31 d. gavo brolio Broniaus laišką iš A. Pane­ munės. Brolis dėkoja už dovaną — rink. PS, pasakoja savo: gy­ venimo smulkmenas (MBR 150 16—17). G e g u ž ė s 31 d. „Sekmadienyje", Nr. 22 (p. 7) išsp. hu­ moro skyrelyje str. „Žodis apie šokinėjančią rašytoją": „Rašytoja Salomėja Nėris perėjo iš krikš. dem. į kraštutinių kairiųjų „Fr." poetų pusę". Iš literatūrinės kronikos Aš nepamenu, koks ten filosofas pasakė: „Blusoms gaudyti reikalingas1absoliutus greitumas". Taip aš manau, kad skaitytojui visiškai nesvarbu, kas tai pa­ sakė. Nesvarbu, ir tas, kad prof. A. Einšteinas neigia visa ab­ surdišką. Svarbus tiktai vienas faktas. O tasai faktas ypatingai pažymėtinas. Aš čia kalbu apie rašytoją Salomėją Nėrį. Tikriau, ne apie pačią rašytoją, o apie vieną jos šoktelėjimą. Aš suprantu, kad skaitytojas čia gerokai nusistebės. Ir iš tikrųjų, ką bendra gali turėti rašytoja su šokinėjimais. Ar ji koks akrobatas arba šokėja? Rašytoja turi rašyti eilėraščius, romanus, apysakas. Moters padėty ji gali net meilės laiškus rašyti. Tačiau šokinėti — ne jos specialybės darbas. Žinoma, tai paprastas samprotavimas. Ne visados rašytojas turi tiktai rašyti. Jis gali ir žuvis gaudyti, ir įstaigos sekreto­ rium būti. O gali ir sportuoti ir net būti čempionu... «1

Tačiau jeigu Salomėja Nėris būtų paėmusi šokimo rekordą į aukštį arba plotį, straipsny, ką turi bendro literatūra su grei­ tomis kojomis, šokinėjimais, o šokinėjimai ir eilėraščiai visai kitas reikalas. Bet Salomėja Nėris šoko ypatinga maniera. Salomėja Nėris šoko visiškai lygioj vietoj. Tačiau šoko ne­ paprastai. Net peršoko. Iš vieno luomo peršoko į kitą. Štai čia, skaitytojau, mes tiesiog prieinam prie rašytojos as­ mens. Tai nedažnai leidžiama daryti ponui skaitytojui, o todėl reikalinga pasinaudot proga. Juo labiau, kad šis įvykis ypatin­ gai pažymėtinas. Salomėja Nėris buvo krikščionių demokratų luomo rašytoja. Rašė apie Dievą, apie tikybą, garbino dangų ir rojaus gyveni­ mą. Poetai mėgsta aukštas temas. Poetesės ypatingai gerbia jas. Ir staiga... dangus nužengė į pragarą. Salomėja Nėris tapo neištikima krikščionims demokratams. Ji perėjo į „Trečią Fron­ tą". Vertė pavirto piktumu, rojaus gyvenimas užleido vietą „nenuilstamai" kovai su pasaulio buržuazija. Skaitytojas natūraliai paklaus, kaip suprasti tokią metamor­ fozę. Tačiau ir į šį klausimą negalima tuojau duoti atsakymo. Prie šios temos reikia prieiti švelniai, atsargiai. Čia reikia griebtis filosofijos, psichologijos. Reikia ištirti ir išstudijuoti šokimo psichologiją. O tai gana sudėtingas daly­ kas. Nes tamsi moters siela, o moters šokinėjimų siela šimtą kartų tamsesnė ir paslaptingesnė.— Tačiau vis vien faktas palieka faktu. Krikščioniškai demokra­ tiškos Salomėjos Nėries daugiau nėra. Jau yra kraštutinė kai­ rioji Salomėja. Nors kol kas tiksliai dar nieko negalima pasa­ kyti, kai žmogus" šokinėja, nežinia, kur jis nušoks. Šokantį ne­ pavysi net ir absoliutiniu greitumu.— Šėtonas“. G e g u ž ė s 31 d. datuotame „Naujosios Romuvos" Nr. 22 SN bendradarbių sąraše jau nėra. G e g u ž ė s p a b a i g o j e SN parašė laišką B. Zubrickui į Vieną. Drauge pasiuntė ir „Trečio fronto" Nr. 5. G e g u ž ė s mė n . išėjusiuose įvairiuose žurnaluose šiaip ar taip minima ir SN ir jos rink. PS. 1. „Ateities spindulių" Nr. 5 išsp. Gražinos Tulauskaitės str. „Mūsų poetų motina" (p. 1—3). Pradedamas SN eilėr. „Moti­ nai" posmu: Tik vieną žodį pasakyt, Tik kartą per metus: — Kaip tuščias be tavęs, mamyt, Pasaulis šis platus.

452

2. „Kultūros" Nr. 5 skyr. „Nauji leidiniai" (p. 320) paminėtas „Trečias frontas" Nr. 5 ir pateiktas šio nr. visas turinys. Įrašy­ tas ir SN vardas. 3. Gegužės mėn. datuotame „Literatūros naujienų" Nr. 4 p. 2—3 paminėtas SN PS ir Įdėtas toks straipsnelis: „Salomėja Neris sklandžia eiliuota ir aiškia mintim, tikrai moterišku švelnumu, jau spėjo įsigyti skaitytojuose plačių simpatijų. Šiame rinkiny telpa 49 eilėraščiai — margi kaip mūsų gyve­ nimas. Vienur visa jaunystės jėga veržiasi į saulę, į gyveni­ mą, kitur, kiek abejingai, su skausmingu ilgesiu apdainuoja gamtą, apdainuoja gyvenimo nelygumus, pabrėžia jų kartumą". Knygą pradeda tokiais žodžiais: Mūsų dienos kaip šventė, Kaip žydėjimas vyšnios,— Tad skubėkim gyventi, Nes praeis — nebegrįš jos! Ir visos S. Nėries eilės lygiai skambios ir gražios, nors dau­ gumoj jų jaučiasi koks tai neaiškus, švelnus, svajingas liū­ desys. Knyga nemažo formato, atspausdinta geram popiery ir gra­ žiai. Malonu pastebėti, kad „Sakalo" b-vė daug dėmesio krei­ pia ir į estetišką savo leidinių išvaizdą. Flora" Čia išsp. ir eilėr. „Mano dienos" ( = „Tokios tolimos") su prie­ rašu, kad tai „Iš Salomėjos Nėries naujos knygos „Pėdos smė­ ly". 4. „Šviesos kelių" Nr. 5 rink. PS recenzuoja A. Miškinis. 5. „Vairo“ Nr. 5 Adomas Jakštas vienoje recenzijoje aptaria tris knygas: O. Milašiaus „Poemas", SN PS ir J. Paukštelio „Užgrobtoj žemėj". A. Jakštas rašo: „2. „Pėdos smėly"— antras Salomėjos Nėries eilėraščių rin­ kinys. Jis lengva, o kai kur net ir miela skaityti (pav., „Juokis, gyvenime", „Mylima", „Per greit prarasta"). Čia jaunoji poetė leidžia gamtai ir gyvenimui save veikti. Čia jų ji ir semias daugiausia medžiagos savo dainoms. Bet ar tas per daug pasyvus jos pasidavimas pašalinėms įtakoms nesugadins jos kūrybos, sunku ką tikra pasakyti. Ypač baugina mus faktas, kad autorė leidžia sau per daug egzotiškų ir visai 30. V . A lekna

453

nepoetiškų licencijų, pav., ji dainuoja: „Mes išbėgom nuogos į rasotą girią. . (9 p.) Neturint kito, geras ir Ievos kostiumas, bet naudotis juo, bėgant į girią, nepatartumėm, nes greit galima peršalti, gauti nosies slogą, o kartais ir dar didesnę blogybę... Be to, esama pavojaus atsidurti keblioj padėty, susitikus, pav., su netikėtu girios medžiotoju. Galop ir patį Laumė raganėlė nuogai klau­ sėjai kažin ar panorėtų „burti laimę". Dar keistesnę nepoetišką ir neetišką licenciją randam 13 psl.: Be bažnyčios, be altorių, Be sumainymo žiedų... Žirgai lekia, kiek tik nori, Lekiam, lekiam vienu du! Balti vėjai plaukus glosto. Jau toli žmonių garsai — Iš auksinio žvaigždžių sosto Štai mus laimina — Jisai. Jauni norai — tai faktas, tik visas klausimas, ar yra gera, kai jie būna „nesuvaldomi", kai jie reiškias „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų". Ak, bažnyčia ir altoriai nėra jau tokie neprieinami, ir sumainymas žiedų nėra jau toks sunkus darbas, ypač tiems, kurie viens antrą myli. Bet jaunai poetei toji teisėtinė, palaiminta meilė kažkodėl nepatinka; jai meiles­ nė laisvoji, niekieno nepalaimintoji. Dėl žinojimo autorė žino, kad ta laisvoji meilė yra nuodėminga, bet ji tos nuodėmės ne­ bijo. Tai matyti iš tolesnio jos kelionės aprašymo: Balti vėjai plaukus glosto. Jau toli žmonių garsai — Iš auksinio žvaigždžių sosto Štai mus laimina — Jisai. Jis, kurs davė žmogui širdį Su troškimais neramiais, Vasaros vynu nugirdė,— Jis ir nuodėmes atleis! Kur autorė surado tokį Dievą, kurs ne tik nuodėmes atleistų, bet ir sąmoningai nusidedančius laimintų, nežinia. Toks per didelis pasitikėjimas Dievo gailestingumu ne tik nėra dorybė, bet anaiptol yra sunki nuodėmė prieš Sv. Dvasią. (Argi taip greit autorė tai užmiršus?!

454

Be meilės, autorės dvasioj kyla prisiminimai ir apie mirtį. Tai paprastas reiškinys. Nepaprasti tik mūsų poetės pageida­ vimai mirusio jos kūno atžvilgiu: Kai numirsiu,— tik nekaskit, Tik nevežkit į kapus! — I liepsnas skaisčias įmeskit — Tegu laužas karstu bus! Tegu kyla juodi dūmai Dangaus skliautais mėlynais — Ir bejausmis mano kūnas Tepavirsta pelenais! (p. 30) Šie gi, paleisti vėjams, virsią autorės „Pelenų daina". Noras, gal kiek ir poetiškas, bet ne krikščioniškas, nes krikš­ čionys šiandien savo mirusiųjų kūnus ne degina, bet laidoja žemėn. O katalikų bažnyčia kūnų deginimą laiko net smerkti­ nu dalyku. Būtų ne pro šalį ir mūsų poetei tai žinoti. Blogų, draudžiamų jausmų žadintojų pas mus yra daugiau neg reikia. Krikščionės poetės uždavinys — žadinti geri jaus­ mai. Deja, šį kartą gerb. autorė kažkodėl tai užmiršo. Šalia to tenka pažymėti, kad autorė šiame antrame rinkiny mažiau, negu pirma, yra žiūrėjusi ir išviršinės savo eilėraščių formos. Ritmas, tiesa, jos beveik visur išlaikytas, ir dėl to jos kūrinėliai yra skambūs, bet su rimais jos šį kartą elgtasi labai laisvai, sakyčiau, net per laisvai. Tokių rimų kaip šit: vyš­ nios— negrįš jos; išsiūti — iš jų tik; kepurę — neturim; gėlė — mylėt; nematė nieks — gyvatėmis ir p. „Pėdose smėly" pilna kiekviename puslapy. Vienatinis autorės pateisinimas — tai, kad šiandien, naujai madai užėjus, ir kiti taip daro. Bet iš tikrųjų anie pažymėtieji rimai nėra jokie rimai; tai tik iš Boise viki jos atnešti š u n r i m i a i , neturintieji jokios prasmės, nei jokio moksliško pagrindo. Tokiais šunrimiais eilėraščiai rašyti, žino­ ma, yra lengva, dėl to juos ir prasimanę n a u j o v i š k i a i d a i n i a i t i n g i n i a i . Bet gabi S. Nėris jiems ne pora, ir todėl visai be reikalo ji bando prie jų prisiplakti". '(Išskirta A. Jakšto.— V. A.) B i r ž e l i o 1 d. datuotas A. Venclovos laiškas iš Kauno į Lazdijus. B i r ž e l i o 2 d. Salomėja gavo A. Venclovos laišką (LK IV 340). B i r ž e l i o 3 d. datuotas K. Korsako laiškas iš Pašvitinio A. Venclovai į Kauną. Jame rašoma:

„Tik vakar grįžau iš Šiaulių, kur pabuvojau keletą dienų. Šiauliuose visi taip pat susidomėję „Frontu", ypač perėjimu pas mus. < . . . > Salomėjos perėjimu pas mus visi domisi, bet kai kas, net iš kairiojo lagerio, abejoja to žygio rimtumu ir pagrin­ dimu. Toms abejonėms išsklaidyti į „Kult." Nr. 6 aš parašysiu didoką str., įrodantį Sal. metamorfozės nuoseklumą ir pagrin­ dimą. Straipsnis jau įpusėtas.

Salomėjai šiandien pat parašysiu laišką". (LK 15 237) B i r ž e l i o 3 d. datuotas K. Korsako laiškas iš Pašvitinio SN į Lazdijus. B i r ž e l i o 3 d. SN parašė laišką A. Venclovai į Kauną fIII 384—385). B i r ž e l i o p r a d ž i o j e išėjo „Židinio“ Nr. 5—6, kurio p. 541—543 V. Mykolaitis-Putinas recenzuoja PS: „Prieš ketvertą metų recenzuodamas pirmąjį S. Nėries lyrikų rinkinį „Anksti rytą", aš apibūdinau jos poeziją kaip dainą ir nurodžiau, kad dainiškumas nulemia jos eilių motyvus ir for­ mą. Šis antrasis tos pačios autorės rinkinėlis, apskritai paėmus, išėjo taip pat su dainos ženklu. Ir čia randame apsčiai melodin­ gumo, skambumo ir lengvumo nuo pat pirmųjų posmų. < . . .> Paskaitykime dar „Sakalai", „Sidabrinės uogos", „Kada ma­ nęs nebus", „Mano dienos", „Vėjas"— ir mes įsitikinsim, kad dainos pradų suderinimas čia daug tobulesnis negu pirmame S. Nėries rinkiny. Iš viso formos tobulėjimas matyti kuone kiekviename šio naujo rinkinio eilėrašty. Pagrindinis S. Nėries lyrikos emocinis motyvas, kartu ir visos jos kūrybos variklis — tai gyvenimo džiaugsmo ieškojimas, lai­ mės pasiilgimas. Motyvas — senas kaip pasaulis ir kartu nau­ jas, kaip kūdikio užgaida ir kaip momento sušvytrėjimas. Jo pergyvenimas — viena iš bendriausių ir vaisingiausių visokios kūrybos versmių. Šito pergyvenimo gama gali iškelti dvasią ligi entuziazmo, džiaugsmo, ekstazės ir vėl ją nugramzdinti į juodo nusiminimo bedugnę. Salomėjos Nėries pergyvenimo ga­ ma pakankamai plati, kad jos poezija nebūtų nei monotoniškai džiaugsminga, nei monotoniškai niūri. < . . .> Lygiai taip pat įtikinančiai ir pagaunančiai skamba ir že­ mieji depresijos tonai, kai poetės vaizduotėj kyla simbolinis tariamos „per greit prarastos" jaunystės vaizdas. < . . .> Pa­ gauna mus ir tokio pat pobūdžio „Baltoji poema". Šitas palygin­ ti didelis emocinės gamos plotis yra tikrai brangintina S. Nė-

(•

ries poezijos ypatybė. Mes dar norėtume šitoj gamoj rasti ir įvairaus spalvingumo, kaip kad orkestre randame įvairaus tembro instrumentus. Pagrindinė S. Nėries lyrikos spalva — tiesioginis dainiškas nuoširdumas. Tačiau ir šiuo atžvilgiu ran­ dame keleriopų atspalvių, nors „Pėdos smėly" turi iš viso tik apie 50 eilėraščių. Štai skaitome padykusio, beveik vaikiško grakštumo „Sidabrines uogas“ šalia sarkastiško „Juokis, gy­ venime“, modernizuotą „Jauną Apoloną" šalia idiliškos „Piemenaitės", tragiški kontrastai pinasi „Vienoj" ir skeptiški klau­ simai palydi „Volgos trubadūrą". Randame dar taikios rezig­ nacijos, bet randame ir maištaujančio protesto posmų. Emocinis Salomėjos Nėries nusiteikimas poezijoj reiškiasi visa eile vaizdinių ir idėjinių motyvų, kurių pasirinkimas ir suderinimas rodo gerą autorės skonį ir literatūrinę techniką. Įdomūs šiuo atžvilgiu yra posmeliai „Kada manęs nebus", kur paprastumas siekia beveik primityviškumo ir kartu rodo labai artistišką eilėraščių konstrukciją. Šalia emocinių, dainiškų, egocentrinių eilėraščių, kurie savo gausumu nusveria visą šio rinkinio pobūdį, randame dar kele­ tą, kurie bent savo motyvais priklausytų patriotinei ir visuo­ meninei poezijai, būtent „Lik sveika", „Pilkam broliui", „Laiš­ kas į kalėjimą". Ir šitas savaime sausas temas S. Nėris sugebėjo atgaivinti gyvu nuoširdumu ir vaizdingumu. Eilėraštis „Lik svei­ ka" gali būti laikomas stačiai pavyzdžiu ne trafaretinės, bet gyvos patriotinės poezijos. Tad „Pėdos smėly" visokeriopu atžvilgiu sveikintina mūsų literatūroj knyga. Jeigu tie tikros kūrybos pradai, kurie joj glūdi, išbujos plačiau ir giliau, praturtės gyvenimo patyrimo ir refleksijos vaisiais, Salomėjos Nėries vardas užims garbingą vietą mūsų literatūroj. Ir baimė ima, kad ir jos kūryboj nepasikartotų jau ne kartą pastebėtas mūsų literatūroj reiškinys: nesugebėjimas išnaudo­ ti, išrutulioti visų tam tikros plotmės motyvų ir medžiagos, o per greitas ir paviršutiniškas blaškymasis ir per dažnas keiti­ mas stiliaus ir krypties. Šitą baimę kaip ir paremia paskutinis „Pėdos smėly" eilėraštis, tarsi kokia autobiografinės išpažinties dalelė, kur tarp kitko sakoma: Jeį šiandien šypsaus ir tikiu į gyvenimą, Tai todėl, kad nueitą kelią nulaužiau Kaip vyšnios išdžiūvusią šaką.

457

Sugrioviau altorių, kur melstasi amžiams, Kur garbinta meilė ir mėlynos pasakos, Ir tiltą į praeitį visą sugrioviau. (p. 59) Žinoma, keista polemizuoti su eilėrašty pareikštomis minti­ mis, vis dėlto, jei tos mintys yra kartu ir autorės nuomonės, tai ji, be abejo, klysta. Jos praeitis nebuvo nei klaida, nei tra­ faretas, kad. jos reiktų išsižadėti. Ne išsižadėti jos reikia, bet žengti toliau, vadovaujantis pasiektais laimėjimais ir įgytu pa­ tyrimu. Klysta S. Nėris, jeigu mano, kad „tiltą į praeitį" sude­ ginti taip lengva, kaip ir tuos žodžius parašyti. Meno kūryba visados esti išaugusi iš viso dvasinio vidaus gyvenimo komp­ lekso, kurio staiga nepakeisi. O vietoj jo susidarius kokį erza­ cą, galima sukurti nebent menkos vertės manierą ir sausos ideologijos griaučius. „Meilės ir mėlynų pasakų“ garbinimas, kaip gražiai nusako poetė, sukūrė žmonijai tokių brangenybių, kurių naikintojai vadinami vandalų vardu. Kiekviena kūryba, vis tiek iš kokios pasaulėžvalgos ji eitų ir kokiu stiliumi ji reikštųsi, visados bus iš meilės ir kančios nuausta „mėlyna pasaka", gaivinanti ir guodžianti žmoniją ir žmogų nuo lopšio iki karsto. Kiekvienas noras paversti tą pasaką geltona arba raudona vėliava su įrašytomis joje programomis daro didelę skriaudą žmogui, naikindamas tikrai dievišką kūrybos dovaną. Šiandien gyvenimo praktikai ir agitatoriai vienur kitur pajun­ gė meną į savo vežimą. Bet ar ilgam?" B i r ž e l i o 5 d. datuotas nepažįstamo piliečio iš Vilkaviš­ kio laiškas į Lazdijus. B i r ž e l i o 5 d. SN gavo K. Korsako laišką. „1931—VI—3 d. Pašvitinys Mano miela, Tikiu, nenustebsite gavę mano laišką. Aš jau seniai turėjau parašyti Jums vieną kitą žodį, bet visi tie gyvenimo reikalai reikalėliai nedavė nuliekamos valandos. Tą darau dabar, nors ir pavėluotai. < . . .> Apie Jus dabar daug zumbatija visi laikraščiai. Ir aš pats mestelėjau keletą žodžių „Socdem.“ puslapiuose. Iš savo prak­ tikos aš gerai žinau, kaip kai kada nervuoja žmogų panašūs zumbatijimai. Na, bet jau nieko nepaveiksi: toki mūsų, t. y. rašančiųjų, dalis. Pasirinkai savo gyvenimo palydovu plunksną, žinok: savo asmenybę atiduodi visuomenei. O Jūsų žygis, Jūsų perėjimas „Frontan" vis dėlto toks įvykis, apie kurį iš tikrųjų

458

verta pazumbatyti. Žinot, aš prieš porą dienų buvau Šiauliuo­ se. Ten taip jau visi tik ir tešneka apie tą Jūsų—„L. Aido“ žodžiais tariant — metamorfozę. Ir keistas kai kurių žmonių žlibumas bei abejotiškumas: daug kas nori Jūsų žygyje įstebėti ne tų motyvų, kokių jame iš tikrųjų esama. Na, bet tiems abejutams (tenebus tatai palaikyta pasigyrimu) ašai pasisteng­ siu šiek tiek pratrinti akis. Todėl būkite man atlaidi, jeigu „Kultūros" N 6 rasite didoką mano straipsnį apie Jus. Toks platesnis, nuoseklesnis ir gilesnis Jūsų žygio įvertinimas — ma­ no nuomone — būtinas. Tatai ir Jums naudinga, jeigu bus iš­ sklaidytos visos abejonės. < . . . > . Beje, jeigu rašysite — Jūs galite rašyti man „tu". Tatai bus familijariškiau, nors Jūsų atžvilgiu aš — kaip matot—-dar ne­ drįsau naudotis tuo familijariškumo metodu. Venclova man rašė, jog Jūs dabar sparčiai studijuojate mark­ sizmą. Aš Jums patarčiau jį studijuoti iš pirmųjų šaltinių. Ypač patarčiau paskaityti Plechanovą. Visokie marksizmo populiarizatoriai dažnai jį tik sugadina. Jei Jūs norėsite, aš Jums ga­ lėsiu vieną kitą marksistiško turinio knygą nusiųsti paskaityti. Žodžiu, kaip visi, taip ir aš, pilnai atsidavęs Jūsų paslaugoms. Aš tikiuosi, jog šiuo laišku prasidedąs mūsų susirašinėjimas bus patvarus ir nuoširdus ir jis ateity tikrai pajėgs išvengti to literatūriškumo, kurio aš vis dėlto nepajėgiau atsikratyti šiame savo laiške. Linkėdamas Jums viso geriausio, lieku visa širdim Jūsų K. Korsakas Man rašykite: P a š v i t i n y s Šiaulių apskr.“ (LK 4 348—349) Salomėja į šį laišką neatsakė, ir! susirašinėjimas, kaip pagei­ davo K. Korsakas, neužsimezgė. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e Salomėja parašė laišką V. Drazdauskui į Skuodą ir pasiuntė anksčiau iš jo gautas knygas. Laiš­ kas neišliko, jo turinys numanu iš Drazdausko atsakymo, ra­ šyto 1931 06 09. B i r ž e l i o 5 d. datuotas Švietimo m-jos įsakymas atleisti SN jos pačios prašymu iš Seinų „Žiburio" g-jos mokytojos pa­ reigų nuo 1931 m. rugp. 1 d. (CVA 391 8 170 45) B i r ž e l i o 5 d. datuotas toks Politinės policijos įrašas: „Lietuvos rašytojų aktyvistų kolektyvas leidžia Lietuvos ak­ tingosios literatūros ir kultūros žurnalą „Trečias frontas"—

459

Prūsų 8—4, kurio redakcinę kolegiją sudaro: Venclova A., Rai­ la B., Šimkus J . ., be to, jame bendradarbiauja Radžvilas, Bačinskaitė (Salomėja Nėris), Cvirka Petras ir kiti. Jie visi yra aktingi spaudoje bolševizmo-komunizmo idėjos pionieriai" (cit. iš: Literatūra ir menas, 1970, rugsėjo 17). B i r ž e l i o 6 d. „Šaltinio“ Nr. 23 (p. 310) išsp. kriptonimu Kz pasirašytas str. „Bolševizmas per lietuvišką spaudą". Jo pradžioje cituojamos „Trečio fronto" eilėr. ištraukos, tarp jų ir SN eilėr. „Žvejai audroje" 14 eil. Str. autorius pasipiktinęs įrodinėja „Trečio fronto" pavojų lietuvių visuomenės gyveni­ mui, o baigia taip: „Laikraščiai dažnai džiaugias, kad Lietuvoj komunistų veikimas esąs silpnas ir beveik jau merdįs. Tariamai paskutinius jo mohikanus, eilinius komunistus, rodos, ir val­ džia atitinkamai „paglosto", sakysim, pakanka tik pas kurį jų rasti nelegalios „literatūros": lapelių, prokliamacijų,— ir teis­ mo atsakomybė, ir s. d. kalėjimas (sunkiųjų darbų) ir jei kaip — net sušaudymas. Tai kodėl gi nesiimama tokių ar bent panašių priemonių ir su trečiafrontininkais? Kodėl jiems išimtis?" SN vardas šiame str. nepaminėtas. B i r ž e l i o 8 d. Salomėja gavo iš Vilkaviškio atviruką: „Gerai padarei, Salemut, kad metei garbinti senus dievaičius, stabus ir pažinai realų gyvenimą. Tamstą gerbiąs nepažįstamas pilietis" Adresuotą į Kauną, o Kauno paštas peradresavo į Lazdijus, prie atviruko priklijuotas iš laikraščio iškirptas poetės atvaiz­ das. (Vilkaviškio pašto antsp. data: 6.VI.31.) Lazdijų pašto antsp.— 8.VI.31) B i r ž e l i o 9 d. „Lietuvos Aido“ Nr. 126 išsp. Stellos ei­ lėr.— parodija „Telegrama iš Palangos", kur yra ir tokios ei­ lutės: Aš gi nežinau kur dėtis. Imu Diumą, Monpasaną, A. Vienuolį, tai Renaną, Sidabraitę, Salomėją, Nuogą lakstančią lyg fėją. B i r ž e l i o 9 d. datuotas V. Drazdausko laiškas iš Skuodo Salomėjai į Lazdijus.

B i r ž e l i o 11 d. „Lietuvos aido" Nr. 128 kronikoje (p. 6) pranešama: „Salomėja Nėris ir Lėvanas pasitraukia iš mokytojavimo. Gegužės mėn. gale Seinų „Žiburio" gimnazijos mokytoja, pa­ nelė Salomėja Nėris-Bačinskaitė padavė Švietimo Ministerijai be jokių motyvų prašymą atleisti ją iš tarnybos. Šiomis dieno­ mis Švietimo Ministeris jos prašymą patenkino, ir ji nuo rug­ pjūčio mėn. iš mokytojos vietos atleista. Kiek girdėti, ji gau­ nanti vietą „Spaudos fondo" kooperatyve". B i r ž e l i o 11 d. datuotas J. Keliuočio atvirukas iš Palan­ gos Salomėjai į Lazdijus. B i r ž e l i o 11 d. datuotas „Darbo jaunuomenės draugijos" Rygos lietuvių skyriaus laiškas SN Kaune. B i r ž e l i o 11 d. SN gavo V. Drazdausko laišką iš Skuodo (MBR 162 6). Tą pačią dieną SN gavo ir V. Drazdausko iš Skuodo siųstą banderolę, kurioje buvo kelios knygos. B i r ž e l i o 12 d. datuotas A. Venclovos iš Kauno laiškas Salomėjai į Lazdijus. B i r ž e l i o 12 d. „Lietuvos žinių" Nr. 130 kronikoje (p. 5) taip pat paskelbta tokia pat žinutė, jog „Salomėja Nėris pasi­ traukė iš mokytojavimo B i r ž e l i o 13 d. Lazdijų g-joje vyko vokiečių k. egzami­ nas žodžiu. Salomėja buvo egzaminatorė. B i r ž e l i o 13 d. buvo paskutinės SN pamokos Lazdijų gimnazijoje. Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis, svars­ tęs mokslo metų duomenis, mokinių kėlimą į aukštesnes klases. Salomėja posėdyje dalyvavo. Sekretoriavo A. Lėvanas. B i r ž e l i o 14 d.— paskutinė mokslo metų diena Lazdijų g-joje. SN atsisveikino su savo auklėtiniais visam laikui. B i r ž e l i o 14 d. gavo J. Keliuočio atviruką iš Palangos ir A. Venclovos laišką iš Kauno. J. Keliuotis rašo: „Palanga, 1931.VI.il Brangioji Saliute, Prieš porą savaičių parašiau Jums laišką, žadėdamas iš Pa­ langos irgi parašyti. Labai įdomu, ką Jūs galvojate dėl to, ką parašiau. Aš dar kalbėjau su šv. Kazimiero draugija: ji irgi, M. Vaitkaus lūpomis, galėtų duoti Jums vertimų už 2 V2 tūks­ tančio.

461

Parašykite ir praneškite savo vasaros adresą. Su visu širdingumu. J. Keliuotis" (MBR 187 11) A. Venclova rašė: „1931 m. birželio mėn. 12 d. Miela Salomėja, Maniau, kad praeitą sekmadienį būsi Kaune, kaip rašei. Ka­ dangi neatvažiavai, todėl noriu Tau kelis žodžius parašyti. Nežinau Tavo dabartinės savijautos, bet manau, kad ji yra ne per geriausia. Be abejo, Tau tenka skaityti, kaip apie „Fron­ tą" pradėjo rašyti katalikiška spauda: „Židinys", „Šaltinis ir k. Mums, kurie su panašiais dalykais esame gerai apsipratę, tai, žinoma, nedaro jokio įspūdžio, norėtume, kad taip pat būtų ir su Tavimi. Ypač „Šaltinį" (23 N.) pagavo tokia isterija, kad Kristaus mokslo išpažintojai labai nori, kad mus sugrūstų į kalėjimą arba sušaudytų (!). Be to, „Šaltiniui" mes rengiamės iškelti bylą dėl šmeižto, būk „Tr. Fr." bolševikai duoda pini­ gus. < . . .> Iš Kauno aš išvažiuosiu, rodos, tik š. m. apie 25 d., todėl dar gali man rašyti. „L. Aide" skaičiau, kad iš vietos pasi­ traukei. Manau, kad galima nuoširdžiai pasveikinti, nes tas, be abejo, išeis tik naudon. Kaune dabar esame tik aš ir Cvirka. Abu Tau siunčiame širdingiausių linkėjimų. P. S. Siunčiu Tau iš Latvijos gautą sveikinimą. Daug laimės Antanas" (LK 4 342—343) Prisiųstas iš Latvijos (d-jos „Darbo jaunuomenė") sveikini­ mas skambėjo taip: „Gerbiamoji! Socialistinė Latvijos lietuvių darbo jaunuomenė, draugiško solidarumo vedama, džiaugiasi, galėdama Tave sveikinti kaip naują internacionalinio kovos kolektyvo narę ir drauge nuo šiol savo individualines dvasios ir intelekto jėgas įjungusią žmoniją laisvinančio socialistinio darbo naudai. Ir tai ypač svarbu šiandien, kada proletariato ir revoliucijos laimėtas lais­ ves graso paglemžti juodos reakcijos šmėklos.

Ta gi proga reiškiam vilties, kad Draugė visada būsi kontak­ te su daugmilijonine proletarų šeima ir visada tiesos labui būsi pasiryžus aukoti savo nors ir brangiausias pažiūras, įsi­ tikinimus. Laisvas sveiks!" (LK 4 343) A. Venclova rašo: „Lankėsi pas mane poetė ir po to, kai „Trečias Frontas“ su jos eilėraščiais ir pareiškimu jau buvo išėjęs iš spaudos. Maniau, kad reakcijos plūdimai, vieši ir per laiškus, poetę palauš ar bent laikinai pritrenks, sugniuždys. Ir kaip nustebau ir nudžiugau, kada ji, atėjusi pas mane, laikėsi ir kalbėjo taip, lyg nieko kita ir nebuvo laukusi. Ji neabejojo — elgėsi kaip tikras žmogus, prisiimąs atsakomybę už savo veiksmus ir savo įsitikinimų nelinkęs kaitalioti. Tokia Salomėja Nėris man buvo nauja, ir aš negalėjau negerbti jos drąsos, jos tvirtumo bei taurumo. Šio susitikimo metu su ja aptarinėjome žurnalo atei­ tį. Šeštąjį numerį vėl rengėmės išleisti žymiai padidintą (prak­ tiškai kiekvienas „Trečio fronto numeris darėsi vis storesnis ir vis populiaresnis; bei to, ir medžiaga, už kurią niekas negavo nė cento honoraro, nuolat gausėjo ir gausėjo). Salomėja Nėris rengėsi prisidėti prie Šeštojo numerio naujais kūriniais", (cit. iš: A. Venclova. Jaunystės atradimas, V., 1970, p. 242) Bet kada tai buvo? Iš Salomėjos laiško A. Venclovai, rašyto gegužės 24 d., galima numanyti, kaip jau ir anksčiau pažymėta, kad toks apsilankymas galėjo būti gegužės 17 d., o gal ir ge­ gužės 14 d., nes tą dieną — per Šeštines — gimnazijoje pamo­ kų nebuvo. Bet tada dar nebuvo išėjęs „Trečias frontas“, ir apie Salomėjos perėjimą į „Trečią frontą" niekas, be trečiafrontininkų kolektyvo branduolio, nieko nežinojo. Todėl ir Sa­ lomėja tada dar nebuvo gavusi jokių priekaištaujančių laiškų ir skaičiusi spaudos atsiliepimų. Birželio 7 d., kaip matyti iš A. Venclovos laiško, rašyto birželio 12 d., Salomėja nenuvyko į Kauną. Sekmadienį, birže­ lio 14-ąją, taip pat iš Lazdijų negalėjo išvažiuoti, nes buvo gimnazijos paskutinė mokslo metų diena, ir Salomėja turėjo dalyvauti. O ji šiuo metu savo tarnybos pareigas ėjo itin stro­ piai. Tad gal birželio 21 d. ? B i r ž e l i o 14 d. datuotas Kazio Keciorio iš Vadoklių laiškas SN į Lazdijus. B i r ž e l i o 16 d. datuotas K. Korsako iš Pašvitinio laiš­ kas A. Venclovai į Kauną, kuriame rašo: 463

„Salomėjai laišką parašiau prieš savaitę, bet atsakymo ne­ gavau. Laišką siunčiau į Lazdijus gimnazijon. Gal ji jo negavo. Jei rašysi jai — parašyk, tegu ji pati rašo man be jokių didelių ceremonijų. Be to, jei žinosi — pranešk jos vasaros adresą“ (LKU BR 4616 30—31). B i r ž e l i o 16 d. datuotas motinos laiškas iš Kiršų Salo­ mėjai į Lazdijus. B i r ž e l i o 16 ar 17 d. SN gavo K. Keciorio laišką: „Gyvenimo džiaugsmo poete, Norima surengti Panevėžy literatūros vakaras. Su Dobilais etc. Apie Tamstos sutrečiafrontiškėjimą žmonės kalba ir žmonės rašo, aš taip manau: „Pėdos smėly" geresnis ir nėriškesnis už „Trečiojo fronto" 3 poemas. Smerkimo negalima pripažinti li­ teratūroje. Kaz. Kecioris, Zatuniškis, Vadokliai. Tamstą gerbiantis /parašas/: Kazys Kecioris" (MBR 246) B i r ž e l i o 17 d. „Ryto“ Nr. 113 pranešama (tiesa, pavė­ luotai), kad jau išėjęs „Židinio“ Nr. 5—6. Pateikiamas visas žurnalo turinys, paminima ir tai, kad čia V. Mykolaitis recen­ zuoja SN rink. PS. B i r ž e l i o 18 ar 19 d. Salomėja gavo motinos laišką, ra­ šytą sesers Onos ranka: „Kiršai 16.VI.31. Mylimas vaikeli! Širdingai dėkavoju Tau už pinigus. Daug man pagelbėjo; buvau Kaune, padarė nosies operaciją ir išgydė mane. Dabar jaučiuosi daug geriau. Aš atsimenu, kada tu man dovanojai koke gražią knygelę, atsimenu tavo patarimus gražius ir tau labai dėkinga. Atsimenu, kad tu graži ir gera mergaitė rodei visiems gražų pavyzdį; dabar išgirdau apie tave visokių gandų, tai man širdį skauda — niekad negaliu užmiršt. Salemute, vaikeli, aš norėčiau, kad tu labiau kryptum į de­ šinę, o ne į kairę. Prisimink savo mamą ir mirusią močiutę, kaip tave mokino gražiai. Dešiniuoju keliu eidama, daugiau padėsi vargšam ir Dievui bus garbė, o kairiuoju keliu tik su­ klaidinsi kitus. Vaikeli, neužmiršk manęs, ar aš gyva, ar numirsiu, žinok, kad visada tau tik gero norėjau.

Niekur neišeinu, tai pasiilgstu savo visų vaikų. Atostogoms parvažiuok namo, žinai, kad laukiu. Negalėdama parvažiuot, nors laišką parašyk, kur ir kaip gyveni. Tave mylinti mama. P. S. Dėkui tau už eilėraščius Salemute, parašyk ką nors ar Lazdijuos, ar jau Kaune gyveni. Ona" fLK 4 330—331) Matyt, SN rink. PS buvo pasiuntusi ir į namus. Data nežino­ ma. Taip pat nežinoma, kada ir kiek pasiuntė motinai) pinigų. SN perėjimą į „Trečiąjį frontą" artimieji giminės Bačinskai ir Žemaičiai sutiko kaip netikėtą smūgį, tik vėliau dėl to san­ tykiai su Salomėja buvo įvairūs. Štai P. Orintaitė knygoje „Ką laumės lėmė" (Chicago, 1965, p. 211) rašo, kad motina net praėjus 20 metų po Salomėjos mir­ ties taip kalbėjusi: „Tai kad ji tokia bolševike! Iš mažens buvo gera, vien toji komunizmo klaida! Ir kas gi jai pasidarė". (Cit. iš: V. Kubilius. Salomėjos Nėries lyrika, V., 1987, p. 102) Salomėjos kaimynas Jurgis Rucevičius pasakojo: „Kai poetė, mokytojaudama Lazdijuose, pasuko į kairę, apie tai kartą užsiminiau Simonui Bačinskui. Jis mostelėjo ranka ir pratarė: — Kaip nori, taip tegul daro... O ką — manai, kad komunis­ tai blogi žmonės? P.ati motina dukters sukairėjimą pergyveno daug giliau, net kelerias mišias užpirko pas Alvito kleboną, kad Dievas grąžintų dukterį į tikrąjį kelią". (LK 4 32) Teta Kotryna Žemaitytė prisimena: „Salomėja buvo panaši į savo motiną. Jos būdas — tėvo ir motinos charakterių mišinys. Visi giminės ją mylėjo, džiaugėsi jos gabumais, o kai ji pradėjo rašyti eilėraščius, dar labiau ja didžiavosi. Salomėjai perėjus į „Trečią frontą", jos santykiai su giminėmis atšalo. Motina tai labai pergyveno, verkdavo. Sakėsi nuolat už ją meldžiantis, trokštanti, kad ji nors prieš mirtį atsiverstų. Motina, kaip ir visi Žemaičiai, buvo karštai tikinti, tačiau nei ji, nei sesuo Onutė Salomėjos per daug ne­ smerkdavo. Sakydavo, kad ji suaugusi ir galinti elgtis taip, kaip jai patinką. O Salomėjos sesuo dažnai primindavo: -— Tegul tik visi žmonės būna toki geri, kaip mūsų Salo­ mėja". (LK 4 17) * Sesuo Ona dar tebegyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. 465

Kai 1978 m. pradėjau domėtis SN gyvenimu ir kaupti me­ džiagą, susitikau ir su jos pusbroliais bei kai kuriais pažįsta­ mais, kurie susirašinėjo su Ona Bačinskaite-Kizlaitiene. Per tuos žmones, konkrečiai per Oną Gaigalaitę-Beleckienę, pa­ klausiau SN seserį kai kurių jų šeimos duomenų. O. Beleckienė atrašė: „Ko jie ten nori? Mes nieko nenorime žinoti apie Sa­ lomėją! .." Pusseserė Konstancija Žemaitytė pasakoja: . .Kai ji pradėjo rašinėti eilėraščius, tėvas [Juozas Žemai­ tis] ir Žemaičiai labai džiaugėsi ir didžiavosi, bet kai Salomėja perėjo į „Trečią frontą“, smarkiai pergyveno, negalėjo jos su­ prasti. Nuo to laiko santykiai visai atšalo, ryšiai nutrūko". (LK 4 28) Dotnuvos ŽUA studentas Vincas Anskaitis, studijavęs agro­ nomiją drauge su SN broliu Viktoru, prisimena: „Man atrodo, kad namiškiai S. Nėries perėjimui į „Trečią frontą" daug neprieštaravo. Jos brolis Viktoras apie tai niekad man neužsimindavo". (LK 4 30) Prieštarauti, žinoma, negalėjo, nes SN su niekuo nesitarė, ir patį faktą jie sužinojo tik iš laikraščių. Su Viktoru Salo­ mėjos santykiai buvo šalčiausi iš visų brolių nuo pat gimnazijos laikų. Baigę gimnaziją, jie niekad nesusirašinėjo, tad ir apie Salomėjos perėjimą turbūt nelabai ką ir galėjo pasakoti. „Salomėjai perėjus į „Trečią frontą", Bačinskų šeimynos pa­ žįstami, neturtingieji žmonės, labai tuo stebėjosi. Jie nesuprato, kaip Salomėja, kuri jiems visados atrodė išdidi, niekad su jais nesikalbanti, jų lyg nematanti, staiga pasidarė darbininkų gynėja. Girdi, jei Onutė būtų panašiai pasielgusi, galima būtų buvę lengviau suprasti, bet kai tai padarė Salomėja — kažkas keista ir nesuprantama",— prisimena tėvo pusseserė Marija Bačinskaitė-Cesnavičienė (LK4 29). B i r ž e l i o 18 d. P. Orintaitė rašo laišką J. Tumui-Vaiž­ gantui į Kauną, kuriame, be kitų dalykų, kalba ir apie Salo­ mėją: „Salomėjos man gaila. Tai tik komiškas „efektas“, „triukas", gal reklama ar kas panašu. Ypač kai tas jos „manifestas" ir tie eilėraščiai „Trečiame fronte" visai nesiderina su jos dūšios nuotaika: atrodo kažkoki tušti žodžiai. Jau toj srity, žinoma, Raila ar Boruta daug labiau įtikina savo kūryba. O Salei tie klausimai lig šiol buvo visai tolimi. Kad ji turėjo daryti žingsnį į kitą kryptį — taip. Tik ne ten pataikė. Jai būtina buvo paga­ liau išsiveržti iš apipelėjusio „ateitininkiško dumblo“ į laisvesm

nį, savarankiškesnį mąstymą be farizieizmo /pabraukta J, Tu­ mo raudonu pieštuku/. Tą jau matėme: „Be bažnyčios, be alto­ rių. . — iš anksčiau. Bet į proletkultą jos kūryboje nė mažiau­ sios tendencijos lig šiol nebuvo. Ir dar labai neaišku, ar ji šiuo klausimu turės ką naujo, įdomaus pasakyti". (VVU BR F 385 29 7) B i r ž e l i o 20 d. Lazdijų g-jos abiturientai išlaikė paskuti­ nį egzaminą. Po to įvyko mokyt, tarybos posėdis: atestatus pa­ sirašė visi mokytojai, ir jie buvo iškilmingai įteikti abiturien­ tams. Atestatus tą dieną gavo šie, šeštoje klasėje buvę SN auk­ lėtiniai, abiturientai: Jonas Chmieliauskas, Jurgis Drūtys, Sara Dušnickaitė, Marijonas Kocenas, Pranciškus Mikužis, Pranas Nedzinskas, Antanas Patackas, Elena Natalija Petrauskaitė, Vik­ torija Pavasarytė, Antanas Valinčius, Elena Vnarauskaitė, Liud­ vikas Zdančius, Juozas Budreika, Bronislovas Lukšaitis, Jonas Labunkas, Marija Palionytė ir Juozas Žaliaduonis. Antanas Patackas, prisimindamas tą dieną, taip rašo: „Paskutinį epizodą iš jos (Salomėjos.— V. A.) gyvenimo Laz­ dijuose prisimenu tokį: buvo paskutinė išleidžiamosios klasės gimnazijoje diena. Keli mokiniai sėdėjome direktoriaus sode­ lyje ir negarsiai šnekučiavomės. Matome, iš tolo ateina S. Nėris ir rūko papirosą. Pamačiusi mus, papirosą paslėpė ir, maloniai mums šypsodamasi, praėjo pro šalį". (LK 4 87) Rūkyti Salomėja pradėjo tikriausiai dar studijuodama uni­ versitete, galbūt 1927—1928 metais, kai gyveno viena. Juk ji taip norėjo suplonėti. Bet bendrabutyje gyvendama dar nerū­ kė. O Lazdijuose, kaip prisimena J. Ičkauskaitė, ji „retkarčiais užsirūkydavo". Ir papirosų ji Salomėjai nupirkdavo, nes Salo­ mėja drovėjosi viešai pasirodyti rūkanti. Dėdė J. Žemaitis, pasakodamas apie savo sesers nedalią, pri­ simena ir tokį epizodą: „.. .Simanas ne kartą taip juokėsi iš žmonos kantrybės: — Mudu su Saliute užtraukiame dūmą ir pučiame į motiną, o ji tyli, nė žodžio mums nesako". (LK 4 26—27) Vadinasi, Salomėja nevengė užsirūkyti ir tėvų akivaizdoje. Abiturientės E. Vnarauskaitės tėvai pakvietė visus Lazdijų gimnazijos mokytojus į savo namus pasisvečiuoti. Po atestatų įteikimo visi mokytojai ir nuvyko į jų ūkį. „Baigus gimnaziją, mano tėveliai pakvietė visus mokytojus į tėviškę. S. Nėris viena vaikštinėjo sode, gėrėjosi gamta. Ma­ no tėvas, linksmas ir mėgstąs draugiją žmogus, negalėjo su­

467

prasti, kodėl poetė S. Nėris yra tokia vieniša, užsidariusi",— prisimena Elena Vnarauskaitė (LK 4 88). B i r ž e l i o 21 d. anksti rytą SN iš Lazdijų išvažiavo į Kau­ ną autobusu ir iš stoties Nemuno g. nuėjo į Prūsų 8, ketvirtą butą, kur gyveno A. Venclova. A. Venclova str. „Salomėja Nėris mūsų gyvenime" rašo: „Atsimenu saulėtą sekmadienio rytą, kada j mano kambario duris Kaune, Prūsų (dabar Lietuvių.— V. A.) g. Nr. 8 (ten kaip tik buvo „Trečio fronto" redakcija.— V. A.) kažkas pasibeldė. Buvau neseniai atsikėlęs ir dar netgi nesusitvarkęs, ir man, atsimenu, buvo baisiai nemalonu, kad priverčiau savo viešnią laukti virtuvėje, per kurią reikėjo pereiti į kambarį. Nėris pareiškė, kad j i —„laisva", t. y. jau išėjusi arba, teisingiau pasakius, priversta išeiti iš klerikalinės „Žiburio" gimnazijos Lazdijuose. < . . .> Norėjosi viešnią kuo nors pavaišinti, bet namie nie­ ko padoresnio nebuvo, ir, tik ilgai prašoma, ji sutiko išgerti arbatos. Mudu sėdėjome prie vieno staliuko ir siurbčiojome karštą arbatą, kaip tada, prieš kelerius metus. Bet dabar Nėris man pasirodė visai kitokia. Ji tebebuvo la­ bai graži, bet jos veide, figūroje galėjai pastebėti žmogiško subrendimo žymių. Joje liko visą amžių jai būdingas švelnu­ mas ir trapumas, bet ne tik iš jos žodžių, o ir iš visos laikysenos jauste jautei, kad per tuos metus, kuriuos nesimatėme, ji augo, kentėjo, mąstė. Ji nebuvo kalbi (priešingai, uždara, kartais per­ dėtai varžli, sunkiai suprantama), bet, matyti, jos sieloje pri­ sirinko daug klausimų, ir ji šnekėjo su manimi kaip su vyres­ niu ir protingesniu už save, nors nei vienu, nei kitu atveju aš nenorėjau ir negalėjau lygintis su ja.

Arbatą baigėme, bet pastebėjau, kad mano viešnia visai ne­ sirengia išeiti, kad jai labai rūpi su manim pasikalbėti. Ir mudu kalbėjomės bent kelias valandas. < . . .> Pas mane ant stalo gu­ lėjo berods provincijos laikraštis, kuriame kažkoks rašeiva, pri­ sidengęs slapyvardžiu, eilėraštyje mudviejų pažintį vaizdavo ci­ niškai ir iškraipytai. Be įžūlaus šmeižto, eilėraštyje buvo aiškių politinių užuominų, kuriomis tartum buvo siūloma susidomėti poete smetoninei žval­ gybai. Nėris perskaitė nešvankias eilutes, laikraštį padėjo ant stalo ir tarė: — Kaip aš pažįstu juos, šituos žmones! Tai visa jų logika ir — etika. Kaip visa tai žema ir neįdomu!

Mes su Nėrim praleidome ištisą dieną. Šimkus, kuris bene pirmą kartą su Salomėja susitiko, ir aš, atsimenu, sumetę turi­ mus litus, nusprendėme viešnią nuvesti į geriausią restoraną ir pavaišinti padoriais pietumis. Pietavome „Versalyje'1. < . . .> Paskui ilgai vaikščiojome žaliomis Kauno gatvėmis ir kal­ bėjomės, kalbėjomės. < . . .> Pagaliau atsisveikinome. Nėris rengėsi dar užeiti pas pažįs­ tamus. Ji tvirtai paspaudė, net lyg pakratė kiekvienam mums ranką, labai bičiuliškai ir šiltai. — Būsime draugai,— rimtai tarė ji" (cit. iš: A. Venclova. Jaunystės atradimas, p. 617—633). Reikia suabejoti šio pasakojimo tikrumu. Šimkus porą mėne­ sių gulėjo ligoninėje, ir dar nežinia, ar tuo metu jau buvo iš ligoninės išsirašęs. Antra, Šimkus savo atsiminimuose rašo, kad jis pirmą kartą su Salomėja susitiko 1931 m. vasarą „Trečio fronto" bendradarbių būrelyje Palangoje. Tikriausiai tada drau­ ge su Venclova buvo to meto jo neatskiriamas draugas Bronys Raila, gyvenęs toje pačioje gatvėje už poros namų, tik Venc­ lova, matyt, dėl vėlesnio Railos persivertimo, nenorėjo šiuose atsiminimuose minėti jo pavardės ir įrašė Šimkų. B i r ž e l i o 21 d. SN grįžo atgal į Lazdijus. B i r ž e l i o m ė n. (po 21 d.) SN rengėsi kraustytis iš Lazdijų. Kolegos mokytojai surengė kuklias išleistuves. „Šiandien išleidžiame Salomėją. Išleidžiame ją visas moky­ tojų kolektyvas. Susirinkome į kambarėlį gimnazijos palėpėje, kuriame ji, atvykusi į Lazdijus, gyveno. Nors kambarėlio tos pačios į karstą panašios lubos, nors tas pats uosis nuobodžiai šlama, Salomėjos akyse džiaugsmas: iš čia ji išvyksta visam laikui!“— prisimena J. Baltrukonis (LK4 128). Taip, tą šiltą birželio pabaigos metą SN galutinai atsisveikina su Lazdijais... B i r ž e l i o 24 d. datuotas laikr. „Akis” Nr. 4. P. 2—3 išsp. „Vaizdelis iš mūsiškių „kankinių" gyvenimo". Su pašaipa pa­ sakojama apie „Šatrijos" šventę Karmėlavoje ir, be kita ko, ra­ šoma: „Paskui ateitininkai šatrijiečiai peržiūrėjo savo pereitų metų darbus. Koki tie darbai, „Rytas" nerado reikalo aprašinėti. Tur­ būt girtis nėra ko, nes šiaip jau „Rytas“ progų pasigirti nepra­ leidžia. Tarp kitko, mes irgi norime prisiminti vieną tos atei­ tininkų grupės laimėjimą: juk kaip tik iš jos panelė Bačinskaitė, kitaip vadinama Salomėja Nėris, išsiauklėjo į „Trečio Fron­ to" bendradarbę ir laisvos meilės „be žvakių ir altorių" gar­ 31. V . A lekna

bintoją. Ko gero, jos pasekėjų ir daugiau atsiras, jeigu jau šatrijietės smarkiai dairosi į čigonus.. B i r ž e l i o 26 d. datuotas A. Venclovos laiškas SN. B i r ž e l i o p a b a i g o j e S. Nėris Kiršuose gavo tą A. Venclovos laišką: „Trempiniai, 1931 m. birželio mėn. 26 d. Miela Salomėja, Norėjau Tau dar parašyti iš Kauno, bet jau nebesuspėjau: nes š. m. 23 d. išvažiavau namo. Nežinau, ar šis laiškas ras Ta­ ve namie, o gal jau būsi išvažiavusi į Palangą, bet vis dėlto rašau namų adresu. Kai buvai Kaime, aš užmiršau Tau paduoti labai gerą lietu­ višką knygą — Goertner'io „Istorinis materializmas". Jeigu Rai­ la žinos Tavo adresą, jis Taus ją atsiųs, nes dabar tą knygą turi jisai. Ši knyga trumpai, bet nuostabiai gerai išdėsto visą istori­ nio materializmo teoriją. Tiesa, su kai kurių klausimų aiškini­ mu dabar sutikti nebegalima, bet tai aišku skaitant pačią kny­ gą-

Salomėja, labai man būtų įdomu žinoti, ką veiki, ką galvoji, ką naujo rašai. Be to, parašyk, ar liepos m. pabaigoj būsi Pa­ langoj. Jei tada būsi, galimas daiktas — visi susitiksim. Atleisk — labai skubu. Širdingiausių sveikinimų! Antanas Rašyti: Trempiniai, Liubavo pašt. ag." (LK 4 344) Vasarą, galbūt birželio mėn., Lazdijuose SN parašė laišką E. Vilčinskaitei į Argentiną. Įdėjo ir nuotrauką. Taip pat pa­ siuntė ir „Trečio fronto" Nr. 5. Laiškas neišliko. Apie jį žino­ ma iš E. Vilčinskaitės atsakymo (1499 45—48). Turbūt iš Lazdijų SN pasiuntė ir „Trečio fronto" Nr. 5 į Vieną B. Zubrickui ir parašė; laišką. Apie „Tr. f." gavimą rašo L. Serbentą laiške iš Vienos 1931 1104. Laiškas, kaip ir kiti SN laiškai Zubrickui, neišliko. Dar 1934 m. B. Zubrickas tuos laiškus tebeturėjo ir juos rodė tuo metu Vienoje studijavusiai O. Gaigalaitei. G. Valančius po kelių dešimčių metų rašys, kad Zubrickas, jau gyvendamas Amerikoje, jam sakęs, jog visus SN jam siųstus laiškus ir eilėraščius sumetęs į krosnį. (G. Va­ lančius. Didelės dramos mažas epizodas // „Draugas", Čikaga, 1961, rugsėjo 9, Nr. 25, p. 226) . 470

Sutrumpinimai ap — rankr. lapo antroji pusė AR — rink. ANKSTI RYTĄ at-kai — ateitininkai CVA — Centrinis valstybinis archyvas (pirmas skaitmuo po santrum­ pos nurodo fondą, antras — aprašą, trečias — aplanką, ket­ virtas — rankr. lapą) d. — diena dir. — direktorius d-ja — draugija dr. — daktaras D2 — fink. DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU eil. — eilutė eilėr. — eilėraštis g. — gatvė gyd. — gydytojas g-j a — gimnazija išsp. — išspausdinta k. — kalba kl. — klasė KLM — Maironio literatūros muziejus Kaune kun. — kunigas LK — LITERATŪRA IR KALBA (po santrumpos pirmas skaitmuo nu­ rodo tomą, antras — puslapį) LKLI BR — Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rank­ raštynas. (Čia SN fondas pažymėtas 6 nr. Fondo numeris nenurodomas. Pirmas skaitmuo žymi aplanką, antras — lapą, jei yra keli lapai. Jei išrašas iš kito fondo, tai nu­ rodomas ir fondo numeris)

471

MBR — Mažvydo bibliotekos rankraštynas. (Čia SN fondas pažymėtas 4 nr. Kai po santrumpos vienas ar du skaitmenys, tai išrašas iš SN fondo. Pirmas skaitmuo nurodo aplanką, antras — lapą Jei tik vienas skaitmuo, tai aplanke tik vienas lapas. Kai išrašas iš kito fondo, tai nurodomas ir fondo numeris) m-ja — ministerija m. m. — mokslo metai mokyt. — mokytojas NV — Naujoji Vaidilutė pam. — pamoka prof. — profesorius I, II, III — SN RAŠTAI 1984. Romėniškas skaitmuo žymi tomą, ara­ biškas ■ — puslapį PLL — rink. PER LŪŽTANTĮ LEDĄ PS — rink. PĖDOS SMĖLY pp — pirmoji rankr. lapo pusė PMM — SN Palemono memorialinis muziejus prot. — protokolas rankr. — rankraštis rink. — rinkinys SN — Salomėja Neris ar Nėris

VIKTORAS ALEKNA

Salomėjos

NĖRIES g y v e n i m o ir k ū r y b o s metraštis A N T R A K N Y G A

2

* VILNIUS 1997

U D K 8 8 8 .2 :9 2 9 N ė r is A l-6 7

I S B N 5 -4 1 5 -0 0 3 8 2 -7

© L e id y k la V A G A , 1 9 9 7

I

D A L I S

KARSTA VASARA 1931 ( 07 01) / 194 1 (06 21)

ì

1931 B i r ž e l i o p a b a i g a . SN išvažiavo iš Lazdijų į Kiršus. Užsuko ir į Kauną. Trečiafrontininkų nerado, užtat buvo su­ tikusi A. Šimėną, kuris jai pasiūlė versti Paulio Morand’o romaną “Gyvasis Buda” iš prancūzų k. Leis “Naujo žodžio” bendrovė. SN sutiko. Abu nuėjo i bendrovę, pasikalbėjo su H. Blazu, kuris SN davė ne tik prancūzišką tekstą, bet ir šio romano vertimą į vokiečių k. Buvo apsistojusi pas E. Kvedaraitę. Grįžusi į Kiršus ėmė šį romaną versti. B i r ž e l i o p a s k u t i n ę ar l i e p o s p i r m ą j ą d i e n ą pasirodė žurnalo “Kultūra” Nr. 6—7. Čia išsp. J. Radžvilo str. “Pasukimas kairėn” (p. 362—374), kurio pradžia skam­ ba taip: “Я всю свою звонкую силу поэта тебе отдаю, атакующий класс. Вл. Маяковский Esam e liudininkai įdom aus ir reikšm ingo m ūsų lite­ ratūroj fakto: žinoma poetė Salomėja Nėris, ligi šiol dirbusi išimtinai buržuazinėj ir klerikalinėj spaudoj, išgirta tokių m ūsų buržuazinės kritikos šulų, kaip L. Giros-Radzikausko, A. Jakšto ir Putino, staiga perėjo kairiosios visuomenės flangan, proletariato eilėsna. L ietuvių proletarinės lite­ ratūros žurnalo “Trečio fronto” 5 nr. yra atspausdinti trys 6

jos eilėraščiai ir reikšmingas pareiškimas apie nutraukimą santykiu su “senuoju svietu”. Faktas, pasikartojąs ne kas­ dien, faktas, dabartinėj atmosferoj skambąs rėžiančiu “di­ sonansu”, faktas, kai kam sukeliąs neaiškumų ir abejonių, žodžiu, faktas, kuris vertas ne tik dėmesio, bet ir analizo. Netenka abejoti ir ginčyti, jog ligšiolinė Sal. Nėries kūry­ ba naujojoj lietu vių buržuazinėj literatūroj buvo vienas ryškiausių ir stipriausių puslapių”. L i e p o s 2 d. datuotas K. Korsako laiškas A. Venclovai: “Ar tu gauni iš Kazio B[orutos] ir iš Salomėjos laiškų? Ir ką veikia bei galvoja Salomėja? Jeigu ji tyli ir laiškų nerašo, mane ima nerimas. Ar skaitei “Kultūros” 6 —7 Nr.? Kaip atrodo mano straipsnis?” (LK LI BR 4616 32) L i e p o s p r a d ž i o j e Lazdijų “Žiburio” g-jos direktorius kun. J. Starkus pasirašo 1930— 1931 m. apyskaitą. Iš jos matyti, kad mokytoja Salomėja Bačinskaitė pas­ kutinį atlyginimą už 1931 m. balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėn. gauna už 26 savaitės pamokas II—VIII kl., už 4 savaitės pamokas kaip penktos kl. auklėtoja ir už rašomųjų darbų taisym ą 24,18 Lt. Iš viso kiekvieną mėnesį po 559,68 Lt (XI kategorijos atlyginimas už 24 pamokas — 450 ir papildomai už šešias viršnormines pamokas 112,50 Lt.). I pensijų fondą atskaičiuota 6% pagrindinio atlyginimo — 27 Lt. 4. Salomėja Bačinskaitė per visus m. m. turėjo 487 pa­ mokas. Dvylika pamokų praleido dėl močiutės mirties. (CVA 391 2 1367 126 ir t. t.) L i e p o s 3 d. “Tėvynės” Nr. 27 (p. 3) išsp. eilėr. “Gy­ venimo giesmė”. L i e p o s 4 d. datuotas B. Railos laiškas SN į Kiršus. L i e p o s p r a d ž i o j e išėjo “Varpo” Nr. 2, kur išsp. Pr. Kvietkaus str. “Trečio fronto” gairės” (p. 186—189). Siame str. yra ir toks sakinys: “Trečiam frontui” užtekėjo V. Drazdausko žvaigždė su Salomėjos Nėries siurprizu”. Daugiau str. SN neminima. L i e p o s 6 a r 7 d. SN gavo B. Railos laišką, rašytą liepos 4 d.

7

1931.VII.4 d. Salomėja! Taip atsitiko, kad aš Jum, nors ir labai norėdamas, ne­ galėjau parašyti. Jau nuo birželio pradžios aš nebegyvenau Kaune. Buvau kurį laiką Panevėžy, o dabar jau dvi savaitės gyvuoju tėviškėj. Mat aš nežinojau Jūsų adreso. Šiandien Antanas laišku man parašė, todėl skubu rašyti. Jis man rašė, kad Jūs norėjot važiuot Palangon, taigi aš ir dabar tiksliai nežinau, ar pasieks Jus mano laiškas. Jūs būtumėt man labai maloni, jeigu galėtum ėt šį laišką gavus — man apie save pranešti. Su šiuo laišku ar kiek vėliau Jūs turėtumėt gauti “Linkskurve”, kurią Antano prašomas Jum išsiunčiu. Yra dar vie­ na pas mane Jum skirta knyga, bet, deja, šiuo tarpu dar negaliu Jum išsiųsti. Kokiu nors būdu pasistengsiu vėliau ją Jum suteikti. Kaip Jūs dabar gyvenat, Salomėja? Daug laiko praėjo, kai nesimatėm, o įvykių šiokių tokių, ypačiai Jus liečiančių, buvo nemažai. Kaip Jūs jautėtės ir kaip jaučiatės? Jūs man atleiskit, kad aš negaliu iškęsti ir braunuosi į Jūsų “sielos dalykus”, bet tai yra viena iš blogiausių mano ypatybių, ku­ rios negaliu iš savęs išgyvendinti. Galbūt jau skaitėt Radžvilo recenziją “Kultūros” Nr. 6— 7 apie Jūsų knygas ir dar kai ką. Kaip ten bebūtų bet man atrodo (nežiūrint smulkmenų), kad tai pats įtikinamiausias Radžvilo str., kokį jis kada buvo parašęs. Nežiūrint, kad ten dažnai, gal kai kur net be reikalo, linksniuojama Jūsų pa­ vardė, bet vis dėlto str. daug ką paaiškina visokeriopiems priešininkams, ir, man rodos, šiuo momentu buvo pats lai­ kas jam pasirodyti. Beje, Radžvilas yra netolimas mano kai­ mynas, šiom dienom aš vyksiu pas jį keletai dienų. Jis rašė, kad rašęs Jum laišką, bet nieko iš Jūsų nesulaukęs... Tikiuosi, kad gal teks dar šią vasarą kur nors susitikti. 23 d. liepos iki 25 d. aš būsiu Kaune ir iš ten važiuoju Žemaitijon. Būsiu pas Drazdauską ir apie kokią 27 d. ar net anksčiau tikrai būsiu kelias dienas Palangoj. Jeigu Jūs tuomet būtumėt, galima būtų susitikti. Rodos, kad kartu su manim vyks ir Antanas, gal ir kiti bičiuliai . Ar ką rašot dabar, ar ne per daug Jus užkrauna tuo knyginiu balastu? Tiesa, knygos baisiai reikia skaityti. Ir

aš šią vasarą skaitau kaip niekad. Bet man velniškai nusi­ bodo namie, aš tokio tipo gyventojas, kad negaliu pakęsti vienumos. Neseniai man rodės, kad pasiusiu iš nuobodumo. Gerai dar, kad kai kurie draugai ir t. t. aplanko mane laiškais. Nieko daugiau šį kartą negaliu rašyti, nes nežinau, ar Jūs dabar vasarojat vietoj man žinomu adresu. Aš labai džiaugčiausi, jeigu Jūs galėtumėt man apie tai pranešti. Daug ir visokių mano linkėjimų.! Bronys P. S. Jūs atleiskit, kad mano laiškas išviršiniu atžvilgiu toks “delovoje”: šiuo momentu, kaim e gyvendam as, ne­ turėjau kitokių techniškų pabūklų. Mano adresas: Rozalimas. Plaučiškiai, Bron. Railai”. L i e p o s 8 d . datuotas K. Korsako laiškas A. Venclo­ vai, kuriame jis rašo: “Būtinai parašyk, kaip Salomėja: ar ji Tau rašo ką nors, ar ne. Broniui gi — pasirodo — ligi šiol dar nieko nepa­ rašė. Keista”. (L K L I B R 4 6 1 6 3 3 ) L i e p o s 10 d. “Tėvynės” Nr. 28 (p. 6) išsp. SN eilėr. “Mano dienos”. L i e p o s 11 d. “Lietuvos aido” Nr. 153 (p. 6) įdėtas Stellos eilėr. “Poezija”. Jo 3 posmas: K a z y s , S a lia m u tė , P a u k š te lis , R a in y s T ie k tr iū s o p a d ė j o i r v ie k o . K a ž in a r ir n ū d ie n d a r k a s p a m a n y s , K a d p r a k a i t a s n e v e r t a s n ie k o ...

L i e p o s m ė n . Salomėja parašo laišką A. Venclovai, neišsiunčia. Laiškas neišliko { I I I 3 8 5 ) . L i e p o s v i d u r y j e išėjo “Židinio” Nr. 7, kurio p. 30— 39 yra S. P. str. “Trečio fronto” kaukės”. Jame rašoma: “Mes nesutinkame, kad žmogaus prigimtis būtų iškrei­ piama ir ubaginama. Dėl to mums kartu liūdna ir juokin­ ga, kad jauniausia “Trečio fronto” prozelite, nors vyriausia amžiumi, Salomėja Nėris nevykusiai ima slebizuoti akty­ vistų katekizmą: “Visos kalbos apie tai, kad m enas yra grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius — yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas m elas” (p. 33—34). 9

“Taip susiaurinę literatūros sąvoką ir reikšmę, laikyda­ mi ją tik visuomenės, tiksliau sakant, proletariato sąmoninimo veiksniu ir agitacijos įrankiu, mūsų aktyvistai yra pri­ versti gaminti daugiausia agitacinę tendencingą literatūrą. Juk ar ne šitai reiškia tos pačios S. Nėries tolimesnis trečiafrontiško tikėjimo išpažinimas, berods perėjęs per “kolekty­ vo” redakciją: “nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų m asių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus” (ibid.) Komentarų nereikia” (p. 34). “Situos jau visai aiškius pasisakymus pabaikime tarsi iš agitgrupių proklamacijos nurašytais Sai. Nėries posakiais: “Ar poezija ir apskritai m enas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalis­ tai engia ir išnaudoja? Aš manau, kad gyvenimą turi tvar­ kyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudoto­ jam”. Piktai pasijuokė iš poetės tie, kurie visuomenės moks­ lais nenusidėjusiai (gal nesidomėjusiai? — V. A .) nekaltai mergelei įkvėpė tuos tuščius žodžius” (p. 36). “Kas kita lyrikoj šūktelti: ... K a d a , s a k y k , tik r a i, K a d a ž y d ė s r a u d o n ų v ė li a v ų g a i s r a i ? ... s k a m b ė s a s f a l t o a ik š tė s , d ū m u o s e a p te m ę , p r i t a r s j o m s f a b r i k a i , (p. 6)

Visa tai giedama apie “matrosus”, kurių Lietuvoj maža kas y r a nors vieną m atęs” (p. 37). L i e p o s 17 d. “Ryto” Nr. 158 (p. 3) išsp. str. “Raudo­ nojo bolševizmo variagai Lietuvoje”. Jame aptariami “Var­ po” ir “Židinio” prieš “Trečią frontą” nukreipti straipsniai, cituojamos jų ištraukos, kuriose minima ir SN. L i e p o s a n t r o j e p u s ė j e SN iš Kiršų išvyko į Kauną ir apsistojo pas Vilčinskus Bažnyčios g. Nr. 12. Apsilankė pas Lozoraičius, kur susitiko su Jurgiu Do­ maševičiumi ir paprašė, kad suvestų ją su pogrindinės Lie­ tuvos k om u n istų partijos n ariais ir vadovais. J. D o­ maševičius apie tai pasakė savo broliui Kęstučiui ir Abro-

10

mui Plakchinui, o šie per pogrindžio ryšininkę Trakimaitę (vėliau pasirodė, kad ji buvo užverbuota Lietuvos saugumo) su sisiek ė su partijos centro kom iteto sekretorium i K. Sprindžiu, ir kitą dieną A. Plakchinas nuvedė Sprindį pas SN į Bažnyčios g. Nr. 12, kur verandoje jie vienu du ir pa­ sikalbėjo. Apie tai K. Domaševičius ir A. Plakchinas rašo savo atsiminimuose (LK 4 129). Jų atsiminimus reikia patikslinti tik tiek, kad apie 1930 m. SN dažnai susitikinėti su J. Domaševičiumi negalėjo, nes dirbo ir gyveno Lazdijuose, o Domaševičius gyveno taip pat ne Kaune. Be to, atsiminimuose jie rašo, kad susitiko Trakų g. Aplankytas A. Plakchinas 1986 04 13 patikslino, kad jie­ du susitiko Bažnyčios g., kur SN buvo apsistojusi verandoje. L i e p o s p a b a i g o j e SN išvažiavo į Palangą ir apsi­ stojo Basanavičiaus g. Raulinaičio viloje. Palangoje ji suti­ ko B. Railą, V. Drazdauską, Vabalevičių ir kitus naujus draugus. Susipažino ir su Jonu Šimkumi. Šis savo atsimi­ nimuose rašo: “Iš “Trečio fronto” laikotarpio apie susitikim us su Sa­ lomėja Nėrim nieko nebeprisimenu. Tiesa, jų nedaug ir te­ buvo. Mūsų kolektyvo kūrybiniuose pasitarimuose ji, gyven­ dama periferijoje, beveik nedalyvaudavo “ (LK 4 277—278). “Tai buvo, rodos, 1931 m etų vasarą, kai m an pirmą kartą teko susipažinti su Salomėja Nėrim “Trečio fronto” bendradarbių būrelyje. Linksma, nerūpestinga, savo poeti­ nio talento išlepinta tada atrodė ji. Rodėsi, negodžiai ir ne­ atidžiai ji klausėsi kai kurių m ūsų draugų minčių. Bet tos mintys, kurios jai atrodė svarbios, staiga įstrigdavo jos sąmonėje, ji surimtėjusi jas pakartodavo ir patylėjusi pri­ durdavo: “Tiesa, tai tikra tiesa”. (Jonas Šimkus. Tiesos bi­ čiulė H Salomėja Nėris. Poetės atminimui.— 1946.— P. 96.) R u g p j ū č i o m ė n . Salomėja iš Palangos nuvažiavo į Lašmen Pamūšio dvarą, netoli Linkuvos. Apie tai rašo Juo­ zas Paukštelis: “Porą kilometru nuo mano tėviškės, Linkuvos rajone, vie­ nas keistuolis, pavarde Borisas Melingailis, turėjo dvarą. Tas B. Melingailis (lietuviškai — mėlynas gaidys) pats save laikė literatu ir be galo mėgo poetus, rašytojus ir visus kitus m e­ no žmones. Kas jo dvare nebuvo viešėjęs? Visi, pradedant L. Gira su šeima, V. Mykolaičiu-Putinu ir baigiant pačiais

11

jauniausiaisiais. Man pas B. M elingailį buvo arti, ir aš va­ saros atostogų metu dažnai jo dvaran užeidavau. Vieną gražią vasaros popietę nueinu pas B. Melingailį. Sėlinu eglių alėja, žiūriu — už eglės su popieriuku rankoje Salomėja bestovinti. Pamačiusi mane, ji sumišo, popieriuką delne sugniaužė. — Paukščiukas... Iš kur tu čia dabar atskridai? — Aš tai aš, čia mano tėviškė, bet iš kur tu? — Nagi, Melingailis užsipuolė: atvažiuok, atvažiuok... Bet jau nusibodo, reiks važiuoti namo. Salomėja tą kartą buvo nuoširdi ir atvira. Aš stengiausi su ja būti kuo švelniausias. Mudu išsišnekėjome apie lite­ ratūrą, apie ateities planus. Ji skundėsi, kad pas mus esą siaura, tvanku, kad daug kas jai nebepatinką. — Aš dar padarysiu vieną netikėtumą,— kalbėjo ji.— Pamatysi, nustebsite visi... — Kokį? Negi vėl naują poezijos rinkinį išleidi? — Ne... nesakysiu. Tesužinosite, kai bus padaryta. Aš žinojau, kad ji nepasakys, todėl ir nebeklausiau. Tik pasiteiravau, ką ji tame popierėlyje, kurį laikė delne su­ gniaužusi, turinti parašiusi. Ji, žinoma, neparodė ir nepa­ sakė. Nuėjome pas B. Melingailį. Nors čia buvo gausu įvairių svečių, Salomėja nesijautė linksma... Vėliau man B. Melingailis pasakojo, kad Salomėja, tada pas jį viešėdama, parašiusi savo gražiausią eilėraštį “M ūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios”. Abejojau jo žodžiais, nes B. M elingailis dažnai m ėgdavo sm arkiai perdėti, pasigirti. Tačiau, prisiminęs tą popieriuką, kurį ji tada delne sugniaužusi laikė ir man neparodė, aš ir vėl su­ abejojau: o gal ji kaip tik tada ir kūrė tą eilėraštį. Kūrybi­ nių valandų metu Salomėja neieškodavo nei patogios vie­ tos rašymui, nei švaraus popieriaus, nei jaukios aplinkos. Atvirkščiai, jos vienas ir tas pats kūrinys būdavo rašomas ne vienoj vietoj, ne vienu laiku ir net ne viename popieriu­ je: vienur jo pradžia, kitur galas, dar kitur — vidurys. Kur eidama, kur būdama, ar viena, ar draugų būryje, ji visada su savimi turėdavo pieštuką ir gabalėlį popieriaus. Pasilinks­ minimuose ar gegužinėse Salomėja dažnai nejučiom minu­ tei kitai pranykdavo. Ir daugelis jau žinodavo, kur ji pra­ nyksta: poetei reikėdavo užsirašyti gimusią m intį ar vaizdą.

Tik vėliau, kartais net ne taip greitai, ji užsirašytą m intį plėšdavo, gilindavo, ryškindavo. Taip iš mažų trupinėlių gim­ davo žaviausi jos poezijos kūriniai. Rodos, tais pačiais metais sužinojau, kad Salomėja perėjo “Trečio fronto” pusėn. Man vėl prisiminė susitikimas B. Melingailio sode, jos nuotaikos ir pasakyti žodžiai: “Aš dar pa­ darysiu vieną netikėtumą... visi nustebsite”. (LK 4 267—268) J. Paukštelio atsiminimuose yra daug neatitikimų. Vie­ na, kad eilėr. “Kaip žydėjimas vyšnios” parašytas 1929 m. (o gal net anksčiau). Tą vasarą Salomėja tikrai negalėjo lan­ kytis B. Melingailio dvare, nes visas atostogas praleido Vie­ noje. Antra, tada ji dar nesvajojo apie posūkį kairėn, nes ir “Trečio fronto” dar nebuvo. Ir trečia, pats Paukštelis yra sakęs, kad paskutinį kartą B. Melingailio dvare lankėsi 1929 m. vasarą. Po to jis vedė ir daugiau ten nesilankė. Vadi­ nas, sukūrė gražų pasakojimą, sujungdamas kai kuriuos nie­ ko bendra tarp savęs neturinčius faktus... 1931 m. vasarą, būdama Lašmen Pamūšyje, Salomėja parašė Antanui Venclovai laišką: “Draugas Antanai, Gyvenu kaime, toli nuo Kaimo ir nieko nežinau apie “Tr. fr.”. Ar jis jau redaguojamas ir kada turi pasirodyti 6 nr. Tuo tarpu siunčiu vertimą “Kari Liebknecht”. Greit atsiųsiu ir savo eilėraščių; su jais kiek sunkiau kaip su vertimais. Gal dar neskubu. Kas girdėt Kaune, ką veikia draugai? Kai buvau namuose, radau knygose tau adresuotą mano laišką (dar liepos mėn.); gaila, kad jis užsimetė ir liko neišsiųstas. Dabar verčiu vieną knygą “Naujam žodžiui”. Kai išversiu, atvažiuosiu į Kauną. O tai bus už kokių trijų savaičių. S. Neris” (III 385) R u g p j ū č i o 2 1 d. “Tėvynės” Nr. 34 (p. 6) išsp. eilėr. “Pilkam broliui” ir “Kai numirsiu”. Vasarą Petras Cvirka lankėsi Zarasuose. Tai prisimena A. Liepsnoms: “1931 m. vasarą liepos mėn. Zarasuose P. Cvirka man pasakojo: — S. N ė ris “T rečiam fr o n tu i” a ts iu n tė tr is savo eilėraščius. Redakcija jai pasiūlė parašyti pareiškimą, jog ji 13

nutraukianti ryšius su klerikaline spauda, ir paaiškinimą apie perėjimo į “Trečią frontą” priežastį. S. Nėris tokį pa­ reiškimą parašė. Jis atspausdintas “Trečiame fronte”, Nr. 5. S. Nėris iš trečiafrontininkų gavo ir skaito Lenino, Plechanovo ir kitų marksistų raštus. Dabar S. Nėris klerika­ linėje spaudoje savo eilėraščių nespausdins, dirbs “Spaudos fonde”, užsiims vertim ais”. (LK 4 241) R u g s ė j o 3 d. “Trimito” Nr. 36 (p. 719) išsp. “Pėdos smėlyj” (PS) recenzija: “Salomėja Neris. “Pėdos smėlyj”, eilėraščiai. “Sakalo” b-vės leidinys. Kaunas. 1931 m. “Pėdos sm ėly”! — Ar gali būti tikslesnis mergautinių eilėraščių rinkinio pavadinimas? Mūsų liaudies dainose šiau­ rus vėjas mergelėms nuo galvelės net rūtų vainikėlį nupučia. O pėdas smėly,— juoba negilias, išlygins, ir neliks pėdsakų. Salomėjos Nėries poezijoje daug subjektyvinės, bet negi­ lios ir prastutės nuotaikos, joje daug erotinio jausmo, vieto­ mis giliau paslėpto, o vietomis į viršų iškylančio. Štai vie­ nas ryškesnis pavyzdys: Pabučiavim as tavo buvo karštas ir trumpas, Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis.— O galinga pagunda! — Ir šventieji suklumpa... (“Pabučiavimas”, p. 14) Berods šie poetės žodžiai jai pačiai pasidarė pranašingi. Prisidėdama prie “Trečio fronto”, ji uoliai stengiasi išdildyti pėdas smėly, aiškiai parodydama, kad ne tik šventieji, bet ir poetės, matydamos pagundas, joms atsispirti nemoka... V. B-nas [Vytautas Bičiūnas]” R u g s ė j o 4 d. datuotame “Tėvynės” Nr. 36 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Dar gyvensiu”. R u g s ė j o p r a d ž i o j e SN iš K iršų rašo la išk ą J. Ičkauskaitei į Lazdijus. Laiškas neišliko. R u g s ė j o p r a d ž i o j e pasiuntė laišką E. Vilčinskaitei į Argentiną. Įdėjo ir savo nuotrauką. Laiškas neišliko; nežinia, kokią nuotrauką pasiuntė. Taip pat siuntė knygų. Grįžusi iš Lašmen Pamūšio į Kiršus, rado E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos: 14

“Gavau tavo linksm ą laišką. Dėkui, kad siunti man “Trečią frontą”. Apskritai, Saliu, jei turi ko dūšiai misti ir tu jau skaitei, siųsk man. Ir Tavo išverstus dalykus, ir Pu­ tino naujus. Man Jadvyga [sesuo] skolinga. Ir Nar akas ty­ li. Duok savo eilėraščių, jei gali”. (1499 66—68) Laiško rankr. išlikęs be pabaigos. Matyt, Salomėja dar iš Lazdijų ar atostogų pradžioje iš Kiršų parašė jai laišką ir pasiuntė “Trečią frontą” į tą laišką ir atsakė E. Vilčinskaitė. Taip pat Salomėja rado Kiršuose ir antrą E. Vilčinskaitės laišką, kuriame, be kita ko, rašoma: “Apie pinigų siuntimą ir negalvok, aš nenoriu ir man ne­ reikia. Uždirbu gerai. O ką tu manai Kaune pradėti? Gavau visus “Trečio fronto” numerius. Skaičiau Radžvilo “Pasukimas kairėn” apie tave. Jis ten truputį niekus kalba, nors šiaip jau gera kritika. Pasakyk, kaip ten pas tave su tuo “Frontu” ir “sukairėjimu”. Tiesą pasakius, man tai buvo stebuklas. Aš maniau, kad tave tik naujoviška forma patraukė, gal nauji siužetai? Bet, kiek atsimenu, tave visuomeninės problemos mažai do­ mino. Jau dabar kas gi tave “tvirkina”, anot žmonių pasa­ kos? Manęs juk Kaune nėra. Sveikink Milę”. (Čia pateiktos tik kai kurios laiško vietos.) R u g s ė j o 1 0 d. datuotas dvisavaitinio Tilžėje leidžia­ mo komunistų laikr. “Balsas” Nr. 17. Jame yra straipsnelis “Kelios pastabos dėl “Trečio fronto”, kuriame rašoma: “1928 m etų pavasarį “kairieji” menininkai Kaune^ su­ manė išleist literatūros almanachą (vienkartinį leidinį “Žalia vėtra”). Tame almanache turėjo bendradarbiauti Šimkus, Nėris, Venclova, Raila ir kt. dabartiniai “trečiafrontininkai”, pritraukiant iš Šiaulių Korsaką su literatais iš kademų la­ gerio: Inčiūra, Salomėja Nėris (Bačinskaitė) ir kt.” R u g s ė j o 11 d. datuotas Julijos Ičkauskaitės laiškas Salomėjai. R u g s ė j o 13 ar 14 d. Salomėja gavo J. Ičkauskaitės laišką. R u g s ė j o 11 d. datuotas ir Juzės Jatulytės laiškas iš Lazdijų. R u g s ė j o 1 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN į Kiršus. 15

R u g s ė j o 2 0 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 38 (p. 900) išsp. žurnalo red. J. Keliuočio pasikalbėjimas su prel. prof. A. Dambrausku-Jakštu, kuris, be kita ko, sako: “Bet mane ima ir baimė, nes gerai nežinau, kiek tvirta yra šiandienių ateitininku katal. ideologija. S. Nėries, Ma­ riaus ir kitų pavyzdžiai parodo, kad m ūsų ateitininkijoj pa­ sitaiko jaunuolių kurie labai lengvai keičia savo pažiūras į pasaulį... Šiandieną jie ateitininkai, rytoj tautininkai, poryt trečiafrontininkai”. (Marius — Vinco Rastenio slapyvardis. Jis anksčiau bu­ vo ateitininkas, o apie 1929 m. perėjo dirbti į tautininkų organą “Lietuvos aidą”, čia spausdino aštrius poleminius str., kuriuose kritikavo ne tik “Naująją Romuvą”, bet ir apskri­ tai visą kataliku veikimo akciją.) R u g s ė j o a n t r o j e p u s ė j e gavo laišką iš Argenti­ nos, datuotą 1931 09 14, kuriame E. Vilčinskaitė rašo: “Tik dabar gavau tavo laišką. Pirmiausia ėmiau žiūrinėti Tavo atvaizdą. Kaip gražiai tas pas Tave skamba: “po Bro­ niaus buvo tik vienas” Aplink tave, kaip matau, ten košė verda. Ką gi darysi — toks jau gyvenimas. Dar visa laimė, kad Tu į širdį neimi viso šito “pasuro” [šiukšlių]. Pasigrožėk, mano brangioji, ir dar pati nusispjauk. Tai visa, ką gali padaryti. Tiesa, ne­ smagu be žmonių gyventi, bet jie kartais nesiklausdami ta­ riasi m ūsų pačių šeimininkais esą ir stoja piestu, kai mes patys pareiškiam pretenzijų savo “personą” savaip tvarkyti. Marksas buvo didelis idealistas pranašas. Kristus buvo taip pat idealistas pranašas. Yra tarp jų analogijos, tarp jų tarnų taip pat yra analogija. Tavo keliai — ne žmonių tarpe, o virš jų: tarp idealų ir žvaigždžių. Tau vaikščioti dangaus erdvės, bet iš apačios pa­ taikyti į Tave lengviau. Tik gavau knygas “Cement” ‘ir “Dnevnik Kosti Rabceva”. Labai Tau dėkoju. Siunčiau Tau vieną laišką su fotografija, nors ir bloga. Ten esu aš, Топу ir mano šuo Серу. Ar gavai?” (Laiškas cituotas ne ištisai.) Gavusi šį laišką, Salomėja tuojau rašo atsakymą, taip pat siunčia dvi knygas. Po kelių dienų rašo kitą laišką. Jos laiškų turinys žinomas tik iš E. Vilčinskaitės atsakymų. 16

1931 m. rugsėjo mėn. išėjo “Židinio” Nr. 8—9, kuriame įdėtas A. Jakšto str. “Mūsų kova su “trečiafrontininkais” (p. 99—111), kuriame apie S. N eri štai kas parašyta: “Tos kovos priešakyje pirmiausia turėtų stoti k a t a l i ­ k i š k o j i k r i t i k a . Ji reiktų stiprinti ir gilinti, pritrau­ kiant jon daugiau naujų spėkų. Ikšiol ji pas mus ne per ge­ riausia savo pareigas ėjo. Geriau paaiškės tai iš vieno kito naujausio tos kritikos žygio. Štai prieš keletą m ėnesių yra išėjęs jaunos m ūsų poetės S a l i o m ė j o s N e r i e s eilėraščių rinkinys “Pėdos smėly”. Katalikai kritikai jį pastebi ir kiekvienas jų skuba apie jį spaudoj informuoti m ūsų visuomenę. Kaip jauniausis ir greičiausis, pirmas prabyla S t . B ū d a v a s . Jis ne tik ka­ talikas, bet ir teologijos studentas, kandidatas į kunigus. Taigi buvo pagrindo manyti, kad jis S. Nėries poeziją įver­ tins ne vien estetikos, bet ir katalikiškos etikos atžvilgiu. Pažiūrėkim, ką gi jis savo “Pėdų smėly” recenzijoj (sk. š. m. “Ryto” 91 n-rį) apie S. Nėries kūrybą sako? Gi štai ką: “Poetės kūryba yra įdomi visa savo apimtimi: turiniu, for­ ma, nuotaika ir tam tikrų gyvenimo situacijų akcentavimu”. Toliau jos kūriniuose kritikas randa “įdomaus spindėjimo”, “gyvo optimizmo”, “ypatingo galingumo”, net ir “vyriškumo”, ir sveikina šį antrą jos eilėraščių rinkinį “kaip retą, malonų svečią”. Dėl pastebėjimo jaunas klierikas pastebi, kad “Pėdose smėly” esama ir “kažko panašaus į epikūrizmą”, bet ar tas epikūrizmas yra nekaltas, ar smerktinas, arčiau neapibūdi­ na. Tuo tarpu tikrumoje šis S. Nėries epikūrizmas yra vi­ sai nesutaikomas su katalikiška etika, nes štai, pav., kaip poetė vienoj vietoj dainuoja: Be bažnyčios, be altorių, Be su mainymo žiedų... Žirgai lekia, kur tik nori, Lekiam, lekiam vienu du. Be bažnyčios, be altorių... Žirgai lekia žvengdami. Lekia, lekia mūsų norai Nesulaikomi, jauni... 17

Neigti “jauni norai”, žinoma, nėra reikalo, nes tai fak­ tas; bet labai ne pro šalį būtų atsiklausti, ar yra gera, kad tie jauni norai yra — “nesulaikomi”, ypač kai jie reiškias “be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų”? Kritikas nie­ ko apie tai nepasako. Tuo tarpu dalykas gan aiškus: jau­ nai poetei š v e n t a , t e i s ė t a m e i l ė k a ž k o d ė l n e p a ­ tinka: jai kur kas m e i l e s n ė la is v a , n i e k i e ­ no n e l a i m i n t o j i m e i l ė . Dėl žinojimo poetė žino, kad tokia meilė yra nuodėmin­ ga, bet ji tos nuodėmės nebijo ir drąsiai toliau taip dainuoja: B alti vėjai plaukus glosto, Gan toli žmonių balsai... Iš auksinio žvaigždžių sosto Štai mus l a i m i n a J i s a i . Jis, kurs davė žmogui širdį Su troškim ais neramiais, Vasaros vynu nugirdė,— J is ir n u o d ė m e s a t l e i s . . . Kur poetė surado tokį Dievą, kurs visai s ą m o n i n g a i n u s i d e d a n č i u s l a i m i n t ų , nežinia. Man viena čia tik aišku, kad toksai Dievas nėra katalikų Dievas. Keista, kad poetė tai pamiršo, o dar keisčiau, kad k a t a l i k a s k r i t i ­ k a s t o n e p a s t e b ė j o . Jam to nepadarius, teko ši ne­ maloni pareiga prisiimti man. Atidžiau pažvelgus, poetės nu­ krypimas nuo katalikiškų principų niekam nebuvo paslap­ tis. Iš čia savaime paaiškėjo ir tai, kad šitokių principų lai­ kantis, p o e t e i s u k a t a l i k a i s n e p a k e l i u i . Na, ir ji nuėjo sau pas “trečiafrontininkus”, kaip tai iš anksto jau buvo galima numatyti. Kitas žymius katalikas kritikas kan. d-ras J. Tumas, re­ cenzuodamas tas pat “Pėdas smėly”, S. Nėries poeziją dar labiau išgarbino negu St. Būdavas, bet drauge nurodė ir jos n u k r y p i m u s n u o k a t a l i k i š k ų p r i n c i p ų , tiktai padarė tai labai savotiškai, baigdamas savo panegiriką šiuo patarimu: “Saliamute, sukalbėk padėkos poterėlį, kad kun. Maliauskis ar kas jam lygus neskaito poezijų; nes kad paskaitytų, oi, duotų už tai, kad nuoga bėgioji į m išką, 9.45, “be 18

bažnyčios, be altoriaus” 13, kad beveliji krematoriumą, 30, ir dar už kai ką”... Vadinas, pasižymėjęs energingu katalikiškų principų gy­ nim u kun. M aliauskis darom as čia baubu, tegalin čiu aukštąją poeziją vien prakeikti, o geraširdis kan. J. Tumas visus S. Nėries nuo katalikiškų principų nukrypimus yra pa­ siryžęs vienu garsiu e g o t e a b s o l v o net ir be atgailos šypsodamas jai atleisti. Na, jau čia kažin ar nebus per daug to poetiško gailestingumo?! Katalikiški principai lieka tie pa­ tys visiems kunigams, taigi tiek kun. Maliauskiui, tiek ir kan. Tumui. Afišuotis k a t a l i k i š k ų p r i n c i p ų n e p a i ­ s y m u nevalia nė vienam katalikui poetui, o da labiau — k a t a l i k u i k r i t i k u i . Šio pastarojo pareiga yra sąžinin­ gai informuoti visuomenę apie naujus veikalus, duodant tikrą objektyvią jų charakteristiką. Pridengdamas tėviška šypsena stambius S. Nėries idėjinius defektus, kan. J. Tu­ mas tos pareigos neišpildė. Jis atrodo pamiršęs, kad, be aklo, nepamatuoto smerkimo ir tokio pat aklo nepamatuoto į pa­ danges kėlimo, esama kritikoj dar ir a u k s o v i d u r i o k e ­ l i o , atiduodančio kiekvienam kūrėjui s u u m c u i ą u e , ati­ dengiančio tiek kūrinių tobulybes, tiek jų silpnybes, ne vien formos, bet ir turinio atžvilgiu. Kol to nebus, mes neturėsi­ me nė katalikiškos kritikos tikra to žodžio prasme (p. 103— 105). [Išretinta A. Jakšto.— V. A.] Vadinas, m ūsų jaunais dainiais katalikais pasidžiaugti negalime. Katalikė S. Nėris jau demonstratyviškai perėjo į “Trečią Frontą”. Yra rimto pavojaus, kad ją paseks ir B. Brazdžionis, nes jis visa savo dvasios struktūra — yra aiškiausias trečiafrontininkas. V. S. Gira, St. Būdavas, J. Pavilonis, K. Zupka ir kt. uoliai darbuojas katalikų tarpe “Trečio Fronto” naudai. Daro jie tai ne vien kaip dainiai, užversdami m ūsų laikraščius savo dekadentiškais trečiafrontiškais eilėraščiais, bet ir kaip kri­ tikai recenzentai. Mat, ką vieni jų sukuria, kiti tuojau tuo­ se pat laikraščiuose išreklamuoja, išgarsina. Patys pasidavę “Trečio Fronto” hipnozei, jie stengias palengvėl ir m ūsų vi­ suomenėje tikrą poezijos supratimą iškreipti, pakeičiant jį trečiafrontiškuoju. (p. 109) R u g s ė j o 2 2 (?) d. SN rašo laišką į Kauną A. Venc­ lovai. Kartu įdeda ir H. Gilbo (Henri Guilbeaux) poemos ver­ timą. Tame pat voke siunčia ir laišką V. Drazdauskui. Iš 19

A. Venclovos atsakymo į šį laišką matyt, kad Salomėja rašė ne iš namų. Tikriausiai buvo nuvažiavusi kuriam laikui į Lazdijus. R u g s ė j o 2 4 d. datuotas Antano Venclovos laiškas S. Nėriai iš Kauno į Kiršus. R u g s ė j o 2 5 d. datuoti A. Venclovos ir V. Drazdausko laiškai S. Nėriai iš Kauno, matyt, į Lazdijus. H. Gilbo poema, kurią S. Nėris mini savo laiške A. Venc­ lovai, rašytame iš Lašmen Pamūšio,— turbūt “Kari Liebknecht”. O gal ir Venclovos laiške minimas laiškas, kurį, spėjau, SN galėjo parašyti iš Kiršų, bus tas pats iš Lašmen Pamūšio: A. Venclova, per atostogas važinėdamas šen ir ten, jį gavo pavėluotai. R u g s ė j o 2 5 d. “Tėvynės” Nr. 39 (p. 6) išsp. SN eilėr. “Rudenio pasaka”. R u g s ė j o p a b a i g o j e SN gavo du laiškus iš A. Venc­ lovos ir vieną iš V. Drazdausko. A. Venclova 1931 09 24 laiške rašo: “Salomėja, Kadangi ateinančio mėn. vidury išeina naujas “Trečio fronto” numeris, būtų labai gera, kad ligi šio mėn. pabai­ gos gaučiau iš Tavęs “Frontui” medžiagą. Visa, ką naujo turi parašiusi, pasiųsk man į Kauną, jeigu tuo tarpu neatvažiuo­ si. Jei atvažiuosi, tada, žinoma, siuntinėti nebūtų reikalo. Tiesą sakant, parašyk, kada būsi Kaune. Aną kartą buvom susitikę nepalankioj rimtesnėm kalbom atmosferoj ir nebegalėjom visi nuoširdžiau pakalbėti. Drazdauskas prašo Tave taip pat atsiųsti dainuškų ver­ timus. Jisai nori, kad dainuškos būtų išverstos originalo rit­ mu. Pasistenk. Be to, nežinau, ar Tau esant Kaune jau buvo žinoma, kad didžiausias ir gal rimčiausias latvių lit. žurnalas “Do­ m as” (“Mintys”) paskiria m ūsų kolektyvui visą savo žurna­ lo numerį. Reikėtų ir tuo reikalu pasikalbėti. M ūsų daly­ kus į latvių kalbą vers E. Skujenieks. Netrukus reikės jam pasiųsti lietuvišką medžiagą, žinoma, ir Tavo vieną kitą da­ lyką. Manau, kad bus galim a paimti iš naujai parašytų eilėraščių arba iš jau spausdintų “Fronte”. B ūtų gera, kad Tu tuo reikalu man parašytum, nes medžiagą jiems reikės išsiųsti tuojau — apie mėnesio galą. 20

Tikiuos, kad netrukus Kaune sulauksim Tavęs arba bent laiško. Visi draugai ir aš siunčiame gerų linkėjimų ir t. t. Viso gero. Antanas”. (LK 4 344—345) Laiškas rašytas mašinėle “Trečio fronto” blanke. Nežinia, kada įvyko tas susitikimas nepalankioj atmos­ feroj. Gal vasarą Palangoje? “Dainuškos” — tai gal kokie kūriniai, kuriuos SN turėjo išversti “Vilties” klubo vakarų programai. Nors “Vilties” klu­ bas buvo sporto klubas, bet jie organizavo taip pat vaidini­ mus ir chorą. Kitą dieną A. Venclova gavo SN laišką ir tuojau parašė atsakymą: “1931 m. rugsėjo mėn. 25 d. Maloni Drauge, Tiktai šiandien išsiu n tęs Tau laišk ą į Alvitą, gavau Tavąjį ir kartu Henri Gilbo poemos vertimą. M elu kažkas sakė, kad Tu išvažiuosi namo, todėl mano išsiųstasis laiškas, matyt, padarys nereikalingą kelionę. Nieko nepadarysi,— reikia rašyti iš naujo. Poemą jau perskaičiau, patiko ir, be abejo, eis šeštame “Trečio fronto” numery. Drazdauskui laišką taip pat perda­ viau. Tiesa, turbūt “Naujosios Romuvos” paskutiniame num. būsi skaičiusi pasikalbėjimą su Jakštu. Ten jis prikalbėjo gana juokingų dalykų ne tik apie “Trečią frontą”, bet ir apie katalikų dabartinius jaun. poetus. Jis pabrėžia, kad kat. po­ etai eina bolševikiškais keliais (jis turi galvoj Brazdžionį, Būdavą ir kitus). Be to, kiek žinau, artimiausiame “Židi­ nio” num. pasirodys Jakšto straipsnis “Kaip kovoti su “Trečiu frontu”, sako, labai ilgas ir gana komiškas. Lauksime.

Nuo visų draugų širdingų linkėjimų! Socialistiški sveikinimai Antanas” Laiškas rašytas mašinėle “Trečio fronto” blanke. O štai V. Drazdausko laiškas: 21

Kaunas, 25-IX-31 Rašau Tau laišką pas Grybauską. Manau, kad dabar esi Lazdijuose. Ten ir rašau. Jei atvažiuotum į Kauną, tai pa­ skambink Grybauskui į Sus. M-ją Nr. 4 ir pranešk, kur bus galima Tave sutikti. Jei pasirodytų, kad Tu ne Lazdijuose, tai teks Tave gau­ dyti Kaune. Gal kaip sugausiu. Andrius Berods Grybauskas turi visai neblogą kambarį. Jei no­ ri, jis Tau jį užleis. Be to, jis Tau siunčia nuoširdžių linkėjimų”. (1403) R u g s ė j o m ė n . išėjo “Naujosios Vaidilutės” Nr. 9. Čia yra I. Tverskaitės str. “Lietuvės moters kūrybos k elias” (p. 320—322). Autorė vienoje vietoje rašo: “Sušvito kitokios dienos, kurias taip gražiai moteris mo­ ka apibūdinti”,— ir cituoja visą SN eilėr. “Mūsų dienos kaip šventė...” (p. 321) R u g s ė j o m ė n . datuotame satyros žurnale “Yla” Nr. 2 (p. 22) išsp. Z. X. “5 raudonos pasaulėžiūros iškarpos”. Trečio­ je ir ketvirtoje minima ir Salomėja: 3 Ir kodėl mums nebūti darbo klasės atstovais?! Nedainuot apie ateities jos gyvenim ą gražų?! — — A r netur moteriškų jausm ų Salomėja... A r ne šiltos “buržua” ponios ant Palangos pliažo?!. 4 Visi,— Antanas, Bronius... ir tu, m inkšta Salomėja... Ura! Už revoliuciją penkiuos kontinentuos! Papūs iš kominterno šiltesni vėjai — Ir p rilis mūs kišenės d a r SS SR centais... R u g s ė j o m ė n . išėjusiam e “Šviesos kelių” Nr. 9 (p. 579—585) išsp. M. Žilvinio [Motiejaus Miškinio] str. “Mo­ dernizmas m ūsų poezijoje”. Be kita ko, rašoma: “Svarbu tik pabrėžti m ūsų poezijos kelius naujus ir kaip jie, kuriomis sąlygomis, atsirado. Šitokia poezija pasidarė vis dėlto aktuali, ir kiekvienas rimtesnis jaunesnysis auto­ rius nuėjo tuo keliu: J. Žengė, J. Tysliava, A. Rimydis, T. Til22

vytis, A. Miškinis, J. Kossu-Aleksandravičius, A. Venclova, Sal. Nėris ir kiti.” (Lietuvių literatūros kritika.— T. 2.— V., 1972,— P. 398.) S p a l i o 3 d. “Lietuvos žinių” Nr. 224, skyrelyje “Iš redakcijos krepšio”, komentuojamas Ad. Jakšto str. “Židinyje”: “Katalikė S. Nėris jau demonstratyviškai perėjo į “Trečią frontą”. Yra rimto pavojaus, kad ja paseks ir B. Brazdžio­ nis, nes jis visa savo dvasios struktūra yra aštriausias trečiafrontininkas. V. S. Gira, J. Pavilonis, K. Zupka ir kt. uoliai darbuojasi katalikų tarpe “Trečio fronto” naudai. Blogai. Bolševizmas siaučia katalikiškų rašytojų tarpe: “Saltinyj”, “Židiny” ir t. t.” S p a l i o p r a d ž i o j e (o gal ir anksčiau) SN parašo du eilėr.: “Mes skelbiame pasaulio piatilietką” ir “Akmenys ir plytos griūva” ir juos pasiunčia A. Venclovai. S p a l i o p i r m o j e p u s ė j e rašo laišką J. Ičkauskaitei į Lazdijus. Laiškas neišliko. S p a l i o 9 d. “Ryto” Nr. 228 (pJ 8) recenzuojamas Ka­ zio Zupkos-Keciorio eilėr. rinkinys ‘Žuvėdros bangose”. Re­ cenzentas Linas pabaigoje rašo: “Daug gražių palyginimų, aliteracijų — šiuo atžvilgiu ypač jausti B. Brazdžionio įtaka. Neišvengta dar S. Nėries ir K. Inčiūros įtakos, tik jų visai nežymi”. S p a l i o 15 d. datuotame “Naujo žodžio” Nr. 19 (p. 465) išsp. du SN eilėr. “Ruduo” ir “Jau vasara apleidžia tavo parką”. Puslapio viršuje išsp. didelėmis raudonomis raidėmis žodis “Ruduo”, o žemiau smailėjančiu trikampiu per visą tekstą krintantys raudoni klevo lapai. S p a l i o 1 6 d. datuotas A. Venclovos laiškas iš Kau­ no SN į Kiršus: “1931 m. spalių mėn. 16 d. Miela Salomėja, Eilėraščius gavau. Dėkui. Išeina mažas nesusipratimas: eilėraščių labai nedaug, o būtų geistina jų šiam e num. išspausdinti bent kokius 5, ne mažiau. Be to, atsiųstieji eilėraščiai būtinai reikia taisyti. Mes visi labai norėtume, kad Tu neužtrukdama parašytum dar kelis naujus eilė­ 23

raščius, be to, kiek galima greičiau atvažiuotum į Kauną pati, nes be Tavęs taisyti nepatogu. Šis Nr. išeis dar kiek vėliau, negu buvo manyta, nes leidžiame dvigubai padidintą. Jau dabar yra nemaža medžiagos, o kita medžiaga baigia­ ma ruošti. Manau, kad Tu už šį mano laišką neužpyksi ir pasistengsi m ūsų prašymą įvykdyti. Visas kolektyvas Tau bus labai dėkingas. Jeigu negalėtum atvažiuoti, bent pa­ rašyk apie tai ir būtinai atsiųsk parašiusi dar naujų da­ lykų. Praeitą kartą nerašei, kaip laikais. Bent šį kartą pa­ rašyk. Mes visi laikomės gerai, tik Boruta, Šimkus ir Cvir­ ka paimti į kariuomenę. Gal dar kaip nors išsivaduos, bet galimas daiktas, kad teks ir šautuvą panešioti. Visi siunčiame Tau kuo geriausių linkėjimų. Tavo Antanas” (LK 4 345—346) O Salomėja supyko... Tiksliai nežinia, kada ji rašo E. Vilčinskaitei į Argentiną laišką, kuriame pesimistiškai dėsto savo santykius su trečiafrontininkais. Laiškas neišliko, bet jo nuotaika matyti iš E. Vilčinskaitės atsakymo. S p a l i o 17 d. įvyko “Vilties” klubo šeimyninis vakaras. Apie jį A. Venclova rašo: “Ties laiptais, kylančiais iš Ožeškienės gatvės į Ukmergės plentą raudonųjų “Saulės” rūmų link, buvo nemaža “Miramaro” salė. Čia įvyko didelis literatūros ir meno vakaras, surengtas pačių darbininkų ir darbininkams skirtas. Gry­ bauskas ir Juknevičius rūpinosi scenos apipavidalinimu ir šviesomis, mes atėjome su revoliuciniais eilėraščiais. N eat­ simenu, kad kur nors N ėrį ar Cvirką būtų sutikę nuo­ širdžiau, kaip šioje salėje sutiko draugai darbininkai. Visi skaitėme, ką tuo metu buvome parašę geriausio, ir ilgi ap­ lodismentai kvietė skaityti daugiau ir daugiau”. (Jaunystės atradimas.— V., 1970.— P. 252.) Knygoje “Lietuvių tarybinis teatras 1940— 1956” (V., 1979.— P. 27) rašoma, kad “Suartėjęs su trečiafrontinin­ kais J. Grybauskas 1931 m etų žiemą surengė Kaune Sa­ lomėjos Nėries, Petro Cvirkos ir kitų pažangių rašytojų vei­ kalų inscenizacijų vakarą, turėjusį nemažą pasisekimą”. J. Grybauskas tikriausiai pasakoja apie tą patį vakarą. Taigi poetai čia neskaitė savo kūrinių, jie buvo inscenizuo­ 24

ti. Salomėja šiame vakare pati tikriausiai nedalyvavo, nes vakarykščiai parašytame laiške į Kiršus A. Venclova neužsi­ mena apie dalyvavimą vakare. Ir iš viso A. Venclovos pri­ siminimai apie šį laikotarpį labai abejotini. “Šį rudenį m ūsų gyvenime atsirado dar viena naujenybė. Viename Ožeškienės gatvės kieme stovėjo medinis namas. Turbūt namą išnuomojus iš savininko, čia rengėsi įsikurti darbininkų klubas. Klubas pasivadino “Viltimi”. Iš pat pirmųjų dienų m es — Cvirka, Nėris, Morkūnas, Drazdauskas, Tarabilda ir kiti — pasidarėme kasdieniniai jo svečiai.

Labai reikėjo naujų revoliucinių dainų — verstinių ir ori­ ginalių, parašytų pagal žinomų tarybinių dainų melodijas. Nėris, Cvirka ir aš su noru ėmėmės šio darbo. Greitai klu­ bo choras dainavo Nėries “Kraugerių armija juoda, balta”, Cvirkos “Sutikau, pamačiau ją per mitingą”, Budiono Rai­ telių armijos dainą. Visa tai mums atrodė romantiška, įdo­ mu” (“Jaunystės atradimas”, p. 250—251). Kaip matyti iš A. Venclovos laiškų SN, ji iki pat “Vil­ ties” klubo vakaro Kaune nebuvo, taigi ir ten lankytis ne­ galėjo. J. Paleckis rašo, kad “Populiari tada buvo tarybinė daina iš pilietinio karo, tapusi Lietuvos darbininkų revoliu­ cine daina — “Kraugerių armija juoda, balta” (LK IV 253). Taigi SN galėjo būti šios dainos tik vertėja, o ne autorė, kaip tvirtina Venclova. Apie SN dalyvavimą šiame vakare liudija ir Juozas Gry­ bauskas: “D arbininkų klube “V iltis”, kurio aš buvau kaip ir vedėjas, gimė m intis steigti darbininkų teatrą. Šią idėją en­ tuziastingai palaikė ir Cvirka. Cvirkai ir man buvo pa­ vesta suorganizuoti vakarą su programa. Sudarėme programos planą, į kurį įėjo pakaitomis sporto numeriai su įrankiais, dainos, “improvizacija”, deklamacija, atskiros dia­ lo g ų monologų scenos iš pažangiųjų rašytojų kūrinių. Pro­ grama buvo dviejų dalių. Cvirka apsiėmė taip pat parašyti keletą tekstų dainoms, kurias turėjo dainuoti vakaro m etu darbininkų choras. V iena jų buvo: “Sutikau, pam ačiau ją per m itingą... Versk, griauk, kas supuvo...” K itų deja, gerai neatsimenu. < ...> 25

Du spalvoti prožektoriai, “nudžiauti” iš teatro (žinoma, laikinai), apšvietė sceną, kurioje plojimais sutikta Salomėja Nėris skaitė vieną kitą savo eilėraštį” (Atsiminimai apie Petrą Cvirką.— V., 1969.— P. 157). J u o za s B a ltu šis (tu om et dar A lb erta s J u o zėn a s), sužinojęs, kad įsikūrė “Vilties” klubas, taip pat nutarė ten lankytis, “...stipriai imponavo jau pats darbininkiško jauni­ mo susibūrimo faktas, kovingos jų kalbos, valingumas ir ryžtingumas, su kokiu jie svarstė gyvenimo įvykius. O čia dar pradėjo eiti sieninis laikraštis “Jaunasis proletaras”, veikė jaunųjų pradedančiųjų literatų ratelis... Ir dar buvo pasakyta: lankosi šitam klube Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Petras Čiurlys ir... Petras Cvirka. Cvirka! Buvo kuo susižavėti. Juo labiau kad netrukus ir pa­ mačiau juos visus, išskyrus Salomėją N ėrį” (Ten pat.— P. 327). Taigi J. Baltušis SN nematė “Vilties” klube. Kitoje vietoje jis pasakoja, kad SN pirmą kartą pamatė 1940 m. rudenį. Turbūt patikimiausias bus J. Baltušis: SN “Vilties” klube nesilankė. Teigiama, kad sienlaikraščio “Jaunas proletaras” buvo išleisti du numeriai. Vieno iš jų fotonuotraukos išlikusios CVA. Iš nuotraukų matyti, kad sienlaikraštyje yra ir kele­ tas eiliuotų tekstų, bet jie be parašų, todėl šiandien sunku nustatyti, ar kuris nors eilėr. — SN kūrinys. (CVA 378 2 434 18—45—53) S p a l i o 18 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 42 išsp. A. Vaičiulaičio str. “Ginčas su Ad. Jakštu naujosios li­ teratūros klausim ais”. Jame rašoma: “A. Jakštui atrodo, kad pas mus iš Rusijos eina toki “mo­ derniški” reiškiniai, kaip laisvasis eiliavimas (žiūr. S. Nėries eilėraščių recenziją “Vaire”). Bet kuriems galams čia Rusi­ ja: laisvąjį eiliavimą jau 1886 m. žino didelis prancūzų po­ etas A. Rimbaud, paskui šita poetine laisve smarkiai nau­ dojasi G. Kahn, Francis Jammes ir kiti simbolistai”. (P. 998) S p a l i o 18 d. datuotas J. Ičkauskaitės iš Lazdijų la išk a s į K iršus. Jam e rašo, kad išvažiavo iš Lazdijų VI. Kuliešius, kad paėmusi iš žydelio Salomėjos nuotraukas ir vieną pasilikusi net nepasiklaususi. Iš šio laiško matyti, kad prieš tai Salomėja parašė jai laišką ir prašė perduoti linkėjimus Jatulytei bei kitiems Lazdijų gimnazijos mokytojams. 26

S p a l i o m ė n . išėjo “Ateities” Nr. 10 (p. 539—541), kur recenzuojamas K. Zupkos-Keciorio eilėr. rink. “Žuvėdros ban­ gose”. Recenzentas B. Mendūza rašo: “Keliose vietose yra svetimųjų įtakos: ir formoj, ir turi­ ny, ir pastabose. Eilėraščiai puslapiuose 7, 8, 9, 13, 30, 44 — šiek tiek primena S. Nėrį”. S p a l i o p a b a i g o j e (ar l a p k r i č i o p r a d ž i o j e ) SN atvažiavo į Kauną ir apsigyveno Aguonų, g., atskirame kambaryje antrame aukšte. Iškilo klausimas, ką veikti, iš ko gyventi. Jau pavasarį trečiafrontininkai, pasak Cvirkos, buvo nutarę, kad Sa­ lomėjai, apsigyvenusiai rudenį Kaune, padės susirasti dar­ bo “Spaudos fonde” ar kur kitur. Tačiau to nesugebėjo pa­ daryti. Tai primena A. Venclova: “Anksčiau manėme, kad jeigu S. Nėris gyvens Kaune, mes jai surasime kokį nors darbą, bet dabar tai pasirodė nepaprastai sunku. Ir S. Nėris, greitai išbaigusi savo men­ ku tes santaupas, atsidūrė labai sunkioje m aterialinėje būklėje. Kaip žinia, ji nenorėjo apie tai kalbėti, bet, sutikęs ją, jauste jautei, kad ji neturi net kelių centų būtiniausioms išlaidoms. Kas bjauriausia, ir mes neturėjome kuo padėti”. (Epochos vėjas.— V., 1962.— P. 193.) L a p k r i č i o 1 d. datuotam e “N aujosios Rom uvos” Nr. 44 (p. 1045— 1046) išsp. poeto Eugenijaus Skliaro str. “Granitininkų vaidmuo šių dienų lietuvių literatūroje”. Ap­ taręs “Granito” almanacho redaktoriaus J. Keliuočio įvadinį str. “Poezijos meno problema” ir paminėjęs B. Brazdžionį bei St. Anglickį, toliau E. Škliaras rašo: “Salomėjos Nėries drama, greičiausiai, nedaugeliui žino­ ma. Daugumas linkę ją apkaltinti lengvapėdišku perėjimu ultrakairiųjų stovyklon, mažumas nesupranta, be abejonės, talentingiausios iš visų lietuvių poečių sielos persilaužimo. Nėris iš tikrųjų yra Lietuvos Achmatova, su tuo pačiu skausmu palaužtos moters sielos, su tais pačiais emocingais pergyvenimais, su tuo pačiu paslėptu ilgesiu. Ji per daug iškilusi, kad ją būtų galima barti, ir per daug minkštabūdė, kad būtų galima ją tikrai išaukštinti. Nėris ieško žmonių, bet mato tik kaukes. Ji kenčia kitų kančias, vieniems skurde ji nori tikrai padėti, kitų turtuose ji mato nelaim ių šaltinį. Tuo tarpu kalbėti apie proletarinę poeziją arba apie kapi­ 27

talistinę prozą, vadinas, nustoti būti menininku, nes visa kūrybos išmintis, visa kvintesencija glūdi mokėjime, kūry­ biniame įstabume laiko, kurio niekas nemato, nepriklauso­ mai nuo to, kurioje epochoje mes gyvename ir kaip gyvena aplinkiniai. Tikras menininkas yra tas, kas moka aprašyti tai, ką jis mato ir jaučia nepriklausomai nuo to, kam jis prijaučia. Šiam vienuoliktam menininko įsakymui Salomėja Nėris nusižengė visai nepateisinamai, nes žemiau dedamos jos “Raganiaus” eilės, išspausdintos “Granito” almanache, gražiai kalba apie didžiulę menišką poetės jėgą (cit. eilėr. “Valkata”.— V. A.). Šiose eilėse S. Nėris tokia, kokią mes ją žinojome iki per­ silaužimo. Ateitis parodys, kaip ilgai jis truks”. L a p k r i č i o 4 d. datuotas Lado Serbentos iš Vienos laiškas SN į Lietuvą: “1931.XI.4. Viena, IX Althauptplatz 217/12 Miela Sale, radau pas Broniu Tr. fr. 5 nr. ir jame Tavo laišką. Nors pavėluotai, sveikinu. Tu perėjai į m ūsų pusę! Gyvuok čia ir klestėk. Reikia persergėti: neužmiršk niekad, kad nieko nėra kita, už ką mes kovojam, kaip visos Žemės kiekvieno žmogaus laisvė ir gerovė. Aš dar kartą sveikinu Tave, kaipo didžiulio žmonijos išsi­ laisvinimo sankovotoją. Ladas Serbentą” L a p k r i č i o 14 d. datuotame “Aušros” Nr. 5 (p. 3) kronikos sk. pranešama: “Neleidžiamas “Trečias frontas”. Teko patirti, kad pasi­ žymėjęs savo bolševikiniu turiniu ir nusipelniusių m ūsų li­ teratūros bei meno žmonių negarbingu žeminimu “Trečias frontas” neleistas spausdinti”. L a p k r i č i o 14 d. datuotas trečiafrontininkų laiškas Lietuvos inteligentijai. Jis pasiųstas K. Bieliniui, M. ir V. Biržiškoms, L. Bistrui, B. Dauguviečiui, Pr. Dovydaičiui, P. Galaunei, J. Galvydžiui, L. Girai, Ad. Jakštui, A. Janulaičiui, 28

J. Keliuočiui, V. Krėvei, Maironiui, J. Tumui-Vaižgantiii, P. Vai­ čiūnui ir kt. Jam e trečiafrontininkai dėsto protestą dėl “Trečio fronto” uždarymo. A. Venclova rašo: “Likvidavus “Trečią frontą”, galvojome, ką toliau daryti. Neradę nieko geresnio, suredagavome laišką į Lietuvos in­ teligentiją, kviesdami ją dėl šitokio smurto protestuoti, ir multiplikavę išsiuntinėjome paštu žinomiausiems profeso­ riams, aktoriams, dailininkams, rašytojams. Deja, tik labai maža laiškų dalis pasiekė adresatus — žvalgyba išgaudė laiškus pašte. Jeigu kai kurie m ūsų inteligentai ir buvo pa­ sipiktinę žvalgybos elgesiu, reaguoti neturėjo kaip — spau­ doje jų protestai pasirodyti negalėjo” (“Jaunystės atradimas”, p. 257). L a p k r i č i o 16 d. datuotas P. Orintaitės laiškas SN iš Vilkaviškio, kur P. O. nuo 1931 m. rudens mokytojavo. Laiške atsiprašo Salomėją, kad anąkart nesupažindino su prof. L. Karsavinu, kviečia atvažiuoti į Vilkaviškį ir atsi­ vežti Milę — Emiliją Kvedaraitę. L a p k r i č i o 18 d. datuotas J. Ičkauskaitės laiškas. Sveikina Salomėją vardinių proga ir klausia, kodėl nebe­ rašanti. L a p k r i č i o 2 0 —2 4 d . įvyko trečiafrontininkų posėdis Pale Ale restorane. A. Venclova rašo: “...Ir mes susirinkome kartą tokiame atskirame kabine­ te išsikalbėti, kaip gyventi toliau, netekus ir žurnalo, ir “Vil­ ties” klubo. Ginčai labai aštrūs. Vienos nuomonės nebuvo. Drazdauskas kartojo savo mėgstamą priežodį “Nėr ko nusi­ mint, bus blogiau” ir rimtai įrodinėjo, kad reikia pereiti į pogrindį, užmegzti artimus ryšius su Komunistų partija, da­ lyvauti jos spaudoje. Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime daly­ vauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsi­ me augti kaip rašytojai. Mane, kiek atsimenu, palaikė ir Korsakas, ir Šimkus. Cvirka buvo linkęs palaikyti Drazdausko nuomonę ir vėliau savo eilėraščius mėgino pasiųsti į Maskvos “Priekalą”. Nėris irgi buvo įsitikinusi, kad mums reikia eiti į pogrindį ir susirišti su komunistine spauda, nes jos eilėraščių vėliau pasirodė “Priekale”. Viename tokių m ūsų pasitarimų (jų būta dviejų) dalyvavo ir Boruta. (Pir­ masis pasitarimas, matyt, buvo lapkričio 13 ar 14 d., kai 29

trečiafrontininkai suredagavo savo laišką Lietuvos inteligen­ tams.— V. A.) Jis ne mažiau už mus kankinosi dėl ‘Trečio fronto” likvidavimo, nors mūsų. žurnalas pastaruoju metu jam iš dalies pasidarė svetimas — niekas daugiau nebe­ norėjo nė užsiminti apie berną. Mums atrodė netgi gėda apie jį kalbėti, kaip apie kokį anachronizmą. Be to, dabar be­ veik visiems buvo nepriimtina Borutos tezė apie kairiąją li­ teratūrą, stovinčią greta arba aukščiau partijų. Turbūt to meto rusų tarybinė literatūra, jos praktika, žurnalai, be to, ir vakarų proletarinė literatūra, su kuria buvome šiek tiek susipažinę, darė mums įtakos, formavo pažiūras ir nuomonę. “Trečio fronto” bendradarbių skilimą ir iš viso organizuo­ to sąjūdžio griuvimą Boruta pergyveno tragiškai. Jis išgėrė daugiau už kitus, pradėjo verkti. Kada po audringo pasita­ rimo išėjom į Laisvės alėją, jis plačiu žestu nuo galvos nu­ sitraukė kepurę, sviedė ją į žemę ir sušuko: — S... man Smetona... Nieko nebijau! Kas aš — š... ar gaspadorius lietuviškos žemės?! Kai kam Kazio elgsena atrodė juokinga, joje buvo gali­ ma įžiūrėti nemaža pozos, bet jis visą to meto tragediją galbūt pergyveno giliausiai ir jautriausiai. Taip mes išsiskirstėme... tiesa, laikinai” (“Jaunystės at­ radimas”, p. 259—261). L a p k r i č i o 2 3 d. datuoti V. Drazdausko, B. Railos, P. Čiurlio ir K. Korsako kvotos protokolai. Tardytojas — Au­ gustinas Galeckas. V. Drazdausko protokole yra toks saki­ nys: “Pastaruoju laiku artimiausi “Trečio fronto” bendradar­ biai yra: 1) aš, 2) Ant. Venclova, 3) Bronys Raila, 4) Sa­ lomėja Bačinskaitė, 5) Petras Cvirka, 6) Petras Čiurlys, 7) Kostas Korsakas ir 8) Jonas Šimkus” (CVA 378 3 433 76). B. Railos kvotos protokole paminėtos tos pačios “Trečio fronto” bendradarbių pavardės (ten pat, 1. 79). L a p k r i č i o 2 4 — 2 5 naktį saugumas iškratė “Vilties” klubą ir kai kuriuos klubo vadovus. V. Drazdauską ir kitus suėmė. L a p k r i č i o 2 5 d . buvo areštuotas V. Drazdauskas ir kiti “Vilties” klubo vadovai. Pas V. Drazdauską rasta 31 lapas įvairios inkriminuo­ jančios medžiagos, laiškai, rašyti Drazdauskui,— daugiau30

šia trečiafrontininkų: Railos, Cvirkos, Bačinskaitės ir kt. “Raila savo laiškuose mini, kad studijuoja Lenino raštus, taip pat minima ir Bačinskaitės laiškuose Lenino ir Mark­ so raštų studijavimas” (CVA 378 3 433 18). L a p k r i č i o 2 7 d. “Lietuvos žinių” Nr. 271 išsp. in­ formacija “Trečiafrontininkų” ir “viltininkų” kratos ir areštai: Užvakar naktį buvo padaryta krata “Vilties” draugijos klube, kuris yra Kaune, Ožeškienės gatvė, 21 nr. Per kratą rasta du sieniniai laikraštukai “Jaunasis proletaras”. Pas “trečiafrontininką” Drazdauską per kratą jo bute bu­ vo rasta: 1) nufotografuoti p asku tinio “Trečio fronto” cenzūros neleisti straipsniai, kurie buvo siuntinėjami prieteliams ir užjaučiantiems; 2) daug laiškų, rašybų Drazdauskui Salomėjos Nėries-Bačinskaitės, Railos ir kitų; 3) 6 la­ pai rankraščio apie “Darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų būklę kapitalistinėje valstybėje”; 4) 23 lapai korespondencijų iš Petriko ir “Universal” dirbtuvių ir iš miesto kanalizacijos darbų. Keletas desėtkų rotatoriumi spausdintų atsišaukimų, ku­ riais protestuojama dėl “Trečio fronto” uždarymo”. Tą pačią dieną panaši žinutė išsp. “Lietuvos aide” ir pri­ durta: “Įdomu pažymėti, kad viename laiške Salomėja Nėris sakosi jau išstudijavusi Lenino raštus. Vadinasi, Salomėja Nėris, neseniai pametusi savo krikščioniškąjį apdarą, dabar atsidėjusi gaminasi kitą — raudoną...” L a p k r i č i o 2 8 d. “Lietuvos žinių” Nr. 272 (p. 7) įdėtas “Trečio fronto” atviras laiškas: “Pone redaktoriau, Malonėkite šį laišką įdėti į Jūsų redaguojamą laikraštį. Sąryšy su šių m. lapkričio 27 d. dienraščiuose pasirodžiu­ siomis žiniomis ir sporto dr-ją “Viltį”, mes, žemiau pasirašę “Trečio Fronto” bendradarbiai, matom reikalą painformuo­ ti, kad 1. jokio skilimo “Trečiam Fronte” į “dešinįjį” ir į “kairįjį” flangą, kaip skelbiama, nebuvo; 2. jokių frakcijų, kaip laikraščiai rašo, “Tr. Fronte” ne­ buvo, kadangi “Tr. Frontas” nėra jokia organizacija, bet tik­ tai literatūrinė grupė, leidžianti savo žurnalą; 3. “trečiafrontininkai” dalyvavo “Vilty” ne kaip organi­ 31

zuota grupė, bet kaip atskiri asmenys, naudodamies kiek­ vienam piliečiui įstatym ais laiduojama teise dalyvauti bet kurioje legalioje organizacijoje; 4. laikraščiuose minimi pas “trečiafrontininką” V. Dra dau sk ą rasti protesto la išk a i rašytojam s bei kultūros veikėjams ir 4-rių “Tr. Fronto” puslapių fotografinės nuo­ traukos jokiu būdu negali būti inkriminuojanti medžiaga, kadangi ji neišeina iš legalumo ribų. “Tr. Fronto” redaktorius A. Venclova. Rašytojai: Salomėja Nėris-Bačinskaitė, Jonas Šimkus, P. Čiurlys, Petr. Cvirka, K. Korsakas-Radžvilas, Bronys Raila. Dailininkai: Petras Tarabilda, St. Žukas. Teatralai: J. Grybauskas, P. Andriusevičius-Andriušis”. L a p k r i č i o 3 0 d. “Aušros” Nr. 18 (p. 3) išsp.: “Likvi­ duotas “Trečias frontas” ir “Viltis”. L a p k r i č i o m ė n . SN ateities gyvenimo perspektyvos vis tamsėja. Uždarius “Trečią frontą” ir “Vilties” klubą, pa­ simetė draugai, ir ji mato, kad žlunga visos viltys Kaune gauti darbo. Atidavė “Naujam žodžiui” “Gyvojo Budos” ver­ tim ą, bet honoraro negavo, o ir knygos spausdinim as užsitęsė. J. Keliuotis pasiūlė SN versti vieną kitą dalyką iš vokiečių k. “Naujajai Romuvai”. Be to, pasikalbėjo su Švento Kazimiero d-jos leidyklos dir. kun. M. Vaitkumi, pasiteira­ vo, ar negalėtu duoti SN vertimų. Apie tai su Vaitkumi kalbėjo ir Juozas Leimonas. Salomėja, nors ir be entuziaz­ mo, nuėjo pas M. Vaitkų ir pirmiausia pasakė: “Jei mėginsit mane atversti, žinokit, kad tokiu atveju iš jūsų jokios pagalbos, jokia forma nepriimsiu, verčiau badausiu...” Vait­ kus pažadėjo neliesti pažiūrų ir surasti tinkamą knygą... Pasilikusi viena SN skaitė Markso “Kapitalą”, Lenino raštus, kitą politinio turinio literatūrą. Jos studijų draugė Julija Paltarokaitė-Šalkauskienė prisimena: “Paskutinį kartą ją sutikau, rodos, 1931 m. rudeniop. Ta­ da mes gyvenome Aukštaičių gatvėje, ir aš Kauko laiptais ėjau namo. Žiūriu — ir Salomėja lėtai žingsniuoja aukštyn. Pasisveikinau ir, žinodama, kad ji dirba Lazdijuose, paklau­ siau, ką veikianti Kaune. “Studijuoju...” — atsakė ji. “Kaip 32

studijuoji? Ką?” — nustebusi klausiau.— “Markso “Kapitalą” studijuoju...” — atsakė ji šaltai. Mane toks jos atsakymas taip suglumino, kad nežinojau, ką toliau kalbėti. Ir mudvi, beveik be žodžių užlipusios laiptais, išsiskyrėme paskutinį kartą. Daugiau taip ir nesusitikome”. (Iš J. Šalkauskienės pasakojimo, užrašyto 1980 04 17.) L a p k r i č i o m ė n . Rygoje išėjo žurnalo “Trauksme” Nr. 11. Čia išsp. A. Venclovos apsakym o “J ei versm ė išdžiūsta” vertimas ir J. Radžvilo str. “Naujoji lietuvių lite­ ratūra” (“Jauna Lietuvju literatūra”). SN eilėraščių nėra. L a p k r i č i o m ė n . datuotame žurnalo “Domas” (“Min­ tys”) Nr. 11 išsp. J. Radžvilo str. “Naujoji lietuvių literatūra”. Čia rašoma: “Granite” dirbo ir žinomoji poetė SN, kuri neseniai, re­ akcijos didelei nuostabai, demonstratyviai perėjo į visuo­ menės kairiąją pusę ir pradėjo dirbti proletarinės literatūros žurnale “Trečias Frontas”. Po to, kai žurnalas buvo pasukęs aiškiai proletarine kryptimi, prie jo paliko šie rašytojai: A. Venclova, P. Cvir­ ka, J. Radžvilas-Korsakas, Br. Raila, J. Šimkus, V. Drazdauskas, S. Nėris, P. Čiurlys. Iš kolektyvo išėjo gabus po­ etas, revoliucionierius m aksim alistas K. Boruta, be to, K. Jakubėnas, V. Montvila ir Butkų Juzė. Paminėjus dar S. Kapnį, K. Kielą, L. Skabeiką ir du tris mažiau žinomus rašytojus, tai ir visi m ūsų liberalinių rašytojų kadrai”. (Iš latvių k. vertė A. Sukovskis.) L a p k r i č i o p a b a i g o j e ar g r u o d ž i o p r a d ž i o j e gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos: “Tavo laišką gavau. Maža man parašei apie save. Zinai, Saliu, aš kartais pagalvoju, jog aš esu kalta, kad tavo dūšioj pasėjau idealizmą, tokį žiaurų. Tavo dūšia bu­ vo gera dirva ir sėkla išbujojo į gražų augalą. Siunti man knygą, jau antrą iš eilės, iš kurios daugiau išskaitau, kas tavo dūšioje dedasi, kaip iš tavo laiško. Dėl šios paskutiniosios “Ja žgu Pariža” aš pradedu nerimti. Mes — ateities žmonės, turime centrus kurti, o ne var­ dus. Jasenskio “F a n ” gali žmogų pagauti taip, kad kelio at­ gal jau nebebus. B et ne F a n yra žmogaus idealas. Tik har­ moningas žmogus laimės ateitį, o vienašališkas žiaurus ko­ votojas žus.

Sakyk, kuo skiriasi P a n nuo viduramžių inkvizitoriaus, kuris vardan Dievo darė tai, ką P a n daro vardan “darbi­ ninko”. Žmonėms neleisk sau lipti ant sprando, ir daugiau nieko. Tavo santykis su Bronium ar jau visai nutrūko, ar dar susirašinėjat? Šiandien kaip viesulas atūžė tavo laiškas. Dar užvakar pradėjau tau laišką, pilną džiaugsmo, kad jau paskutinysis tavo laiškas buvo ramesnis. Ir šiandien štai vėl! Sukąsk dantis ir laikykis. Atmeni, dar iš Montevideo rašiau tau apie trečiafrontininkus. Jie gal ir labai geri žmonės, tik numaniau, kad ta ­ ve paliks. Tarp jų visų gerų norų buvo, be abejojimo, vie­ nas iš didžiausių — padaryti tave “savąja” ir, be abejojimo, nė vienas nemanė apie tave pačią, bruko tau dalyką, kurio tu suvirškinti nepajėgi. Tu buvai geras žvėris ir tave su­ medžiojo ir patupdė į narvelį ir dar “kazoką” liepia šokti “publike na zabavu”, o savo neradai. Reikia ieškoti išeities. Nori mirti, tai mirk, jei tikrai nori. Tik, man rodos, dar suspėsi. Kad tau skaudu, sunku, tai gyventi, o ne mirti rei­ kia. Šiandien ir tavy numirė tavo užsidegimas, kuriuo moki­ ne ėjai lig šiol,— na, tai ir numirė, bet dėl to nusižudyti — tai būtų nedovanotinas dalykas. Kai atsisakei savo religingumo, vėliau nuo tikėjimo Die­ vu, vėliau nuo tikėjimo estetizmu, juk nereikėjo mirti! Kodėl gi atsisakymas nuo trečiafrontininkų verguvės turi būti mir­ ties lydimas? Jei tu manai, kad ne tau prigyti naujoje dir­ voje — tai klysti. Tavo šiandieninis atsisakymas nuo trečia­ frontininkų — tai kaip tik progresas, tai tavo geros, nesu­ gadintos prigimties “buntas” prieš formalistinį melą, prieš verguvę, prieš neapykantą ir netoleranciją. Tu man rašai: “Aš — romantikė, svajotoja”. Tai ir gerai. Ar tu manai, kad tik realistai — tai žmonės ir tik jie pilietybės teisę turi? Pagaliau tu manai, kad esi “romantizmo atstovė”. Tai čia klysti. Tu turi ieškoti savo kelio. Suprask, “dievybę” “patupdyti dangun” arba “ją visai nuo žemės paviršiaus nutrinti” — tai vis būti gyvuliu. Kad vėl nesukeltum triukšmo, geriau tylėk. Pailsėk ir pagalvok, ir vėl rasi pusiausvyrą”. L a p k r i č i o — g r u o d ž i o m ė n . Rojus Mizara lankėsi Tarybų Sąjungoje, tarėsi su B. Pranskumi, E. Tautkaite, A. Gu34

zevičiumi... Mizara labai džiaugėsi SN posūkiu kairėn ir ke­ tino ją kviesti į JAV. G r u o d ž i o 4 d. “Tėvynės” Nr. 49 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Vėjas”. G r u o d ž i o 7 d. datuotas J. Malinausko ir J. Talmanto knygos “Lietuvių, kalbos gramatika pratimais” toks įrašas: “Geram žmogui Salomėjai Neriui. Ig. Malinauskas. J. Talmantas (parašai). 1931.XII.7” (knyga yra SN PMM). Matyt, tą dieną SN buvo susitikusi ar aplankiusi I. Ma­ linauską, ir tas jai įteikė šią knygą su įrašu ir autorių pa­ rašais. G r u o d ž i o 9 d. datuotas SN laiškas P. Orintaitei į Vilkaviškį: “Kaunas, 1931, gruodžio 9 Petrute, Žinau, kad negražiai pasielgiau, taip ilgai Tau neatsa­ kydama, bet, žinodama blogą mano būdą, tikiuos, Tu man dovanosi. Gavus Tavo malonų laišką, buvau pasirengusi neužilgo važiuoti, būčiau atvažiavus drauge su Mile Kved., nes jai buvo kaip tik atostogos (žydų šventės), bet Milė su­ sirgo angina, tai taip ir liko. Aš viena taip pat nebuvau nie­ kur išvažiavus. Važiuosiu turbūt tik Kalėdom į namus, ta­ da pas Tave užsuksiu, tik gal Tu būsi tuo pat laiku Kau­ ne. Vienu tarpu, Tau turbūt žinoma, atakavo mane per Tavo sesutę Tonę profesoriai; vieną kartą negalėjau eiti pas juos į restoraną, sirgau,— o kitą kartą jau nekvietė, turbūt ap­ sigalvojo, kad neverta su tokia prasidėt. Žinoma, kam gali būti malonu su žmogum, kuris yra “nusikaltęs”, kurio “griekai” iškeliami spaudoj ir laiškai guli kriminalkoj. Tiek to, apie tai pakaks. Nesigraužiu aš dėl panašių reiškinių. Įpratau girdėti teisingų ir neteisingų kalbų. Tru­ putį keista, kuomet geri pažįstami, ponai ir ponios, eidami pro šalį, nusisuka, nepasisveikina, ir dar rimti, išsiauklėję žmonės. Neatsako į pasveikinimą — nusišypsau. Visuomet buvau mažesnė už mažiausią, nieko nenuskaudžiau, nieko neprašiau... Daug dirbu, vis su tais vertimais, o pinigų kaip nėr, taip nėr, labai sunku išgauti. Nors gyvenu Kaune, bet visai ne sostinės nuotaika: nebuvau nė vienam baliuj, tik dukart šį rudenį buvau teatre, retkarčiais nueinu į kiną. 2*

35

Šiaip nieko. Julytė man seniai berašė. Vargsta ji tuos Laz­ dijuos. Nors nieko ypatingo čia, tam Kaune, nerandu, bet Lazdijų nepasigendu. Pačios gimnazijos taip, buvau jau su­ sigyvenus su mokiniais, įpratus į darbą... Skaičiau Tavo “Kipšą klėtaitėj” — rodos, paskutinis dalykas, kurį atspaus­ dinai. Labai man patiko. Kada gi išleisi knygą? Laikas būtų. Turėtum tikrai daug pasisekim o, daugiau kaip su eilė­ raščiais. Realizmas par excellence. Norėčiau su Tavim pa­ kalbėt. Gal greit pasimatysim. Tuo tarpu bučiuoju Tave karštai Salomėja”. (III 386—387) G r u o d ž i o 10 d. datuotas J. Ičkauskaitės laiškas SN iš Lazdijų. Skundžiasi, kad nei už šį, nei už tą tekę sumokėti 1500 litų mokesčių. Prašo, kad parašytų, kur mananti būti per Kalėdas: norėtų būtinai susitikti. G r u o d ž i o 17 d. datuotas Veronikos Podėnaitės tar­ dymo protokolas. Ten įrašyta: “Rastuosius per kratą m ūsų kambary eilėraščius: 1) paiš. rašytą “Kraugerių armija juoda balta...” ir 2) “Sutikau, pa­ mačiau ją per mitingą” man davė nepažįstamas vaikinas “Vilties” klube” (CVA 378 3 433 69). A. Venclova tvirtina, kad “Kraugerių armija juoda, bal­ ta” — “S. Nėries parašytos dainos žodžiai” (S. Nėris. Poezi­ ja. — T. 1. — 1946. — P. LXVII). J. Paleckis pataiso, kad tai — populiari tarybinė pilietinio karo daina, o SN — tik vertėja (LK 4 253). Ar iš tikrųjų ją išvertė SN, nėra tikslių žinių. Kitos dainos vertėjas — Petras Cvirka. G r u o d ž i o m ė n . A. Venclova gyveno jau Višinskio g. ir kartą sukvietė nedidelį trečiafrontininkų pasitarimą. Jis pasakoja: “Porą kartų mes, trečiafrontininkai, susitikom e mano kambarėly su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičium. Nė vienas, išskyrus Šimkų, nežinojome jo pavardės. Mat Guzevičius kurį laiką gyveno “Žiburėlyje” ir su Jonu buvo pažįstamas (tiesą sakant, kadaise drauge juodu mokėsi ir Palangos pro­ gimnazijoje). Bet Jonas kitiems paslapties neatskleidė. Kad pokalbio metu neužkluptų žvalgyba, ant stalo laikėme a t­ k im štą v isų stu d en tų geriam o pigaus ir b aisiai blogo Anykščių vyno butelį. Susirinkimas atrodė panašus į kurio m ūsų vardadienį ar gimimo dieną. Naujasis m ūsų draugas 36

kalbėjo, kad trečiafrontininkai turėtų pasukti aiškiai prole­ tarinės literatūros keliu, kad jis m ėginsiąs mums padėti užmegzti ryšius su Maskvoje leidžiama “Pasaulinės revoliu­ cijos literatūra” (žurnalą redagavo lenkų rašytojas Bruno Jasenskis, m ūsų tada skaityto sensacingo romano “Aš deginu Paryžių” autorius). Be to, Gudaitis-Guzevičius norėjo mus suartinti su Amerikos lietuvių pažangiąja spauda, pirmiau­ sia su “Laisve”, kurios žymiausi bendradarbiai buvo Rojus Mizara ir Antanas Bimba.Visa tai mums atrodė įdomu ir reikšminga. Atsim enu, pasitarim e dalyvavo ir Salomėja Nėris, kuri naujojo m ūsų draugo klausė su dideliu susi­ domėjimu ir pritarimu” (“Jaunystės atradimas”, p. 254). Tuos “porą susitikimu” gerai prisimena ir A. GudaitisGuzevičius: “Santykiai su trečiafrontininkais buvo tokie. Preikšas su­ rišo mane su Bulavu, kuris tuo metu redagavo, rodos, “Skardą” ir turėjo ryšius su v isais trečiafrontininkais. Prašiau, kad mane surištų su Cvirka, Venclova arba Šim­ kum. Cvirka buvo Paryžiuje, Šimkus, rodos, tuo metu sir­ go, o Venclova, su kuriuo Šimkus mane supažindino 1927 ar 1928 metais per kažkokią paskaitą universitete, buvo kažko išvykęs tėviškėn. Į pasimatymą atėjo vienas Raila. Kada aš jam daviau suprasti, kad yra galimybė atsiremti į proletariniu rašytoju organizaciją užsienyje ir net į “Laisvės” ir “Vilnies” petį, Raila neapsakomai pasikeitė: jam pakvipo doleriai. Įspūdis man liko labai nekoks. Laikiau jį frantuku ir nelabai rimtu žmogumi, iš kurio dar galima laukti visa ko... Kitas susitikimas buvo su Venclova. Visai kita kalba — dalykiška ir rimta. Man susidarė įspūdis, kad kaip tik jis ir cementuoja v isą trečiafrontininkų grupę. J is pasiūlė sušaukti pas save tokį trečiafrontininkų pasitarimą, kuria­ me dalyvavo: S. Nėris, B. Raila, Venclova, aš ir dar kažkoks aukštas gauruotas vyras, kurio neprisimenu pavardės. Sten­ giausi įspėti juos, kad laikytųsi konspiracijos ir neduotų pro­ gos žvalgybai suprovokuoti, dėl menko nieko, neatsargumo pakliūti į jos kilpą...” (Iš A. Gudaičio-Guzevičiaus laiško Ro­ mui Šarmaičiui, rašyto 1963 02 15 / / Pergalė.— 1981.— Nr. 6.— P. 144.) Kitoje vietoje A. Gudaitis-Guzevičius rašo: “Pirmą kartą su Salomėja susitikau 1931 m. gruodžio mėn. Kaune, Žaliakalnyje, A. Venclovos bute. 37

Žaliakalnyje, pas A. Venclovą, buvo suruoštas ne­ didelis pobūvis. Iš dalyvavusiu ten trečiafrontininkų gerai prisimenu tiktai S. Nėrį ir patį A. Venclovą. Tarp kitų ten dar dalyvavo P. Morkūnas ir B. Raila. Baigės 1931 metai, kuriais S. Nėris visu balsu pasisakė, kad suradusi tiesą revoliucinėje proletariato stovykloje ir kad iki pergalės eisianti tiesos keliu petys į petį su darbinin­ kais. Man baigus, pasisakė Nėris S. Kokia ji buvo paprasta ir meili, taip ji ir kalbėjo — pa­ prastai ir meiliai. Ir vienas jos sakinys įkrito man į atmintį, kaip sakoma, ant amžių: — O juk reikės ir į barikadas stoti! Visi nutilo. Buvo girdėti, kaip tiksi laikrodis. Aš sėdėjau, nugrimzdęs į staiga užplūdusius mane samprotavimus: “Štai, kuo gyvena, ko laukia toji liepsnojanti siela: į ba­ rikadas!.. Kova jai atrodo tokia skaisti, aiški, kaip ugnis: čia savi, ten — priešai. Byra šūviai, kurių nereikia bijoti, ir mes jų nebijome, nes mes teisūs ir mes laimėsime!..” (L K 4 237—238) G r u o d ž i o a n t r ą p u s ę SN parašė laišką E. Vilčinskaitei į Argentiną. Pasisakė norinti važiuoti į Argentiną. Laiškas neišliko. G r u o d ž i o m ė n . p a b a i g o j e (gal ir 1932 m. sausio mėn. pradžioje) išėjo žurnalo “Priekalas” (Maskva) Nr. 6. Čia išsp. apžv. str. “Tikrai, sūdna diena ateina!”, kuriame pašai­ piai rašoma apie Ad. Jakšto-Dambrausko str. “M ūsų kova su “trečiafrontininkais” (“Židinys”, 1931, Nr. 8—9) ir cituo­ jama šis sakinys: “Katalikė S. Nėris jau demonstratyviškai perėjo į “Trečią Frontą”. 1931 m. pabaigoje Tilžėje išėjo E. Jagomasto leidžiamos “Lietuviškos kalendros” 1932 m. Čia p. 59 išsp. SN eilėr. “Kaip žydėjimas wysznios”. 1931 m. kom pozitorius K lem ensas Griauzdė sukūrė dainą “Iš namų”, žodžiai — 5. Nėries. 1932 Naujų m etų dieną E. Vilčinskaitė rašo SN laišką: “Naujus metus sutikau linksma . 38

Tavo taip išbūbnytas Radžvilo “pasukimas kairėn” tai kol kas tik formalinis ir iš dalies tik materialinis. Tau sunku, oi, sunku nuo to sukimo... Atsiųsk “Trečią frontą”. Gaunu “Aidą” (“Lietuvos aidą” — V. A.), bet man to maža. Atsiųsk keletą savo eilėraščių, tai duosiu į vietinį laikraštį. Čia tokių dalykų tai didelis ba­ das. Eilėraščiai gali būti ir tokie, kurie jau anksčiau buvo spausdinti...” “Sakalo” knygų leidimo bendrovės balanse parašyta, kad 1932 m. sausio 1 d. “Sakalas” skolingas Salomėjai NėriaiBačinskaitei 15,20 litų. Leidyklos sandėlyje dar likę 616 rink. PS egz. bendros 208,87 Lt vertės. Iš tų balanso duomenų matyti, kad rink. PS 1931 m. buvo parduota tik apie 50 egz. Prie balanso pridėtas 1931 m. išleistų knygų sąrašas, iš kurio matyti, kad leidykla dovanai išdalijo 140 PS egz. šitaip: autorei 25 egz. laikraščiams paminėti 76 egz. spec. recenzentams 10 egz. knygos reklamai 5 egz. dovanos atsk. asmenims 23 egz. labdarai 1 egz. Iš viso

140 egz.

Už šiuos egz. autorė honoraro negavo. (“Sakalo” 1-klos balansas yra LMK.) S a u s i o 3 d. “Argentinos lietuvių balse” Nr. 76 išsp. SN eilėr. “Gyvenimo giesmė”. Apačioje parašyta: Iš “Pėdos smėly”. S a u s i o p r a d ž i o j e gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Ar­ gentinos. S a u s i o p r a d ž i o j e vertė iš vokiečių k. R. M. Rilkės apsakymą “Padavimas apie meilę ir mirtį Korneto Christofo Rilke’s”. S a u s i o 15 d. datuotas “Naujo žodžio” 1932 m. Nr. 1. Viršelio trečiame psl. išsp. pranešimas, kad 1931 m. prenu­ meratoriai Paulio Morand’o romaną “Gyvasis Buda” netru­ kus gaus. Suvėluota dėl techniškų kliūčių. 39

S a u s i o a n t r ą p u s ę pas SN buvo atėję J. Keliuotis su jaunesniuoju broliu Alfonsu Keliuočiu. Jie atėjo paimti minėto R. M. Rilkės apsakymo vertimo. Turbūt sausio mėn. E. Vilčinskaitė parašė SN du vieną po kito laiškus. Viename jų rašo: “Pagaliau gavau iš tavęs laišką”. Papasakojusi apie sa­ vo gyvenimą, baigia taip: “Linkėjimų siųsk Milei ir Putinui... Tony palaidojau”. Kitame laiške rašo: “Gavau tavo laišką, iš kurio sprendžiu, kad kelių mano laiškų negavai. Dabar likvidavom laikraštį. Pakėlusi sparnus į Lietuvą, ir į pavasarį pasimatysim. Iš tavo laiško matyti, kad jau blaivėji ir prasideda eg­ zistavimo atgavimas. Aš didelę mokyklą išėjau Argentinoj ir džiaugiuos, bet tau nėr ko čia važiuoti, lauk geriau m anęs”. Abu laiškai be datų, todėl tiksliai nežinia, kada jie pa­ rašyti ir kada juos gavo SN. S a u s i o v i d u r y j e , matyt, parašė laišką E. Vilčinskaitei. S a u s i o 2 2 d. datuotas J. Ičkauskaitės laiškas. S a u s i o 2 4 d. SN gavo J. Ičkauskaitės laišką iš Laz­ dijų. Matyt, per Kalėdų atostogas jos buvo susitikusios Kau­ ne, gal ir Vilkaviškyje. S a u s i o 2 5 d. priv. doc. dr. J. Tumas un-te pradėjo skaityti kursą “Moterys lietuvių literatūroje”. I kurso planą įtraukta ir SN (p. 3), taip pat paminėta šaltinių sąraše, žur­ nalų bendradarbių sąraše. Pirmą paskaitą buvo pilnutėlė pirmoji auditorija, dar nemažai stovėjo ir pasieniais. (Vil­ niaus universiteto rankraštynas.— 1—D 862). S a u s i o p a b a i g o j e išėjo “Vairo” 1932 m. Nr. 1, ku­ riame išsp. Vyt. Alanto str. “1931 m etų m ūsų grožinės lite­ ratūros apžvalga”. Str. minima ir SN: “Knygų rinkoj pasirodė daugokai eilėraščių rinkinių. Čia aš pam inėsiu: Salom ėjos N ėries “Pėdos sm ėly”, Bern. Brazdžionio “Amžinas žydas”, St. Anglickio “Žingsniai prie sfinkso”^ Antano Verbicko “Bokštai iš toli”, Pr. Daugininkaičio “Širdis Vilniun neša” ir kt. 40

Šiemet išleistuose eilėraščių rinkiniuose daugiau matyti šalto intelektualumo, estetizmo, nekaip gryno jausmo. Išimtį sudaro Salomėjos Nėries rinkinys “Pėdos smėly”, kuris su­ silaukė daugiausia susidomėjimo ir simpatijų. Bendrai imant, susidomėjimas poezija šiem et dar labiau sumažėjo. Reikia pasakyti, kad aplinka poezijai eina vis nepalankyn. Skaitančioji visuomenė vis labiau pasigenda tvir­ tos, realios prozos, nekaip poetinių, nors ir kartais labai gražių, svajonių”. S a u s i o p a b a i g o j e išėjo “Židinio” 1932 m. Nr. 1. Apžvalginiame M. G. R. str. “Lietuva 1931 m etais” (p. 51— 66) taip rašo: “Jaunesnieji išleido keletą pažymėtinų ir lyrikos rinki­ nių. Buvusi grakštaus estetizmo ir dainiškosios lyrikos at­ stovė, dabar nuklydusi į vulgariškąją kom unistinę pa­ saulėžiūrą, Salomėja Nėris išleido antrą eilėraščių rinkinį “Pėdos smėly”. Šis rinkinys parašytas ir išleistas dar prieš poetės “atsivertimą” (p. 61). S a u s i o p a b a i g o j e išėjo ir “Naujosios V aidilutės” 1931 m. Nr. 1. Apžvalgoje rašoma: “Labai palankiai kritikos sutikta su pirmuoju savo rin­ kiniu “A nksti rytą”, Salomėja N ėris praėjusiais m etais nudžiugino skaitytojus naujom is savo dainom is “Pėdos smėly” (p. 39). S a u s i o 31 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 5/ 57 (p. 115) apžvelgdamas 1931 m. “Židinį”, A. Rimvydas rašo: “Grožinei literatūrai “Židiny” daug vietos skiriama. Ja­ me bendradarbiauja šie p oetai kaip J. A u g u sta ity tėVaičiūnienė, Bronė Buivydaitė, Salomėja Nėris (1931 m. Nr. 1), Vaitkus, Bem . Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, Benys Rut­ kauskas ir kt.” V a s a r i o 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 30 išsp. E. Radzikausko [L. Giros] apžvalga “Grožinė lietuvių literatūra 1931 m etais”. Čia rašoma: “Iš tų spaudinių pirmoje vietoje pažymėtini eilėraščių rin­ kiniai: Bernardo Brazdžionio “Amžinas žydas”, K. Inčiūros “Tyliųjų saulėlydžių žemėj”, Albino Dičpetrio “Dalios karo­ liai”, St. Anglickio “Žingsniai prie sfinkso”, Salomėjos Nėries41

Bačinskaitės “Pėdos smėly” ir Vytauto Sirijos Giros “Golas į ateitį”.

S. Nėries “Pėdos smėly” dar kartą paliudijo, kad ši po­ etė tikrai turėjo savy Dievo kibirkštėlę. Deja, ima baimė, kad tai bus gal jau paskutinis jos eilėraščių, rinkinėlis, ku­ riam tiko tikrosios poezijos knygų pavadinimas: ši gabi jaus­ minga poetė praėjusiais metais pardavė savo poetingąjį ta ­ lentą b o l š e v i k i š k a j a m m a t r o s u i už labai pigią (taip!) komsomoliškosios eilėraščių gamintojos garbės kainą. Josios paskelbtas “Treč. Fronte” — “manifestas”, kad ir la­ bai mizeriškas savo esmėje, tačiau gana pobūdingas silpna­ valės mūsų jaunimo dalies depravacijai. Yra tai tarsi liūdnas antkapio parašas ant liūdno buvusios Salomėjos Neries ka­ po. Na, bet jei ji pati dėl to neliūdi, neliūdėkime ir mes. M ūsų poezija gražiai želdino daigus ligi S. Neries, želdins ne blogiau ir po jos, ir b e j o s ! Buvusi “senojo režimo” poetė S. Neris-Bačinskaitė žada, kaip matome, papildyti kairįjį lietuviškosios poezijos sparną. Ir žada ji būti ne bet kokia “lyrikė”, o k o v o t o j a . Ir įdo­ mu: praėjusieji metai davė taip pat poetą kovotoją ir tam liogeriui, kuris S. Neries neteko, būtent krikščioniškai tau­ tiškosios minties liogeriui. Juo pasišovė būti Vyt. Sirijos Gi­ ra, debiutavęs pirmuoju savo “Golu į ateitį”. (Pabraukimai E. Radzikausko.— V. A.) V a s a r i o 14 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 7 (p. 152—154) išsp. R. M. Rilkės “Padavimas apie meilę ir mirtį Korneto Christofo Rilke’s”. Vertėjas nepažymėtas, bet, žurnalo redaktoriaus ir jo brolio — tuometinio redakcijos sekretoriaus A. Keliuočio žodžiais, šį kūrinį išvertė SN. V a s a r i o 21 d. 16 vai. Vyt. Didžiojo un-to didžiojoje salėje (pirmuosiuose un-to rūmuose A. Mickevičiaus gatvėje) įvyko steigiamasis Lietuvių rašytojų d-jos susirinkimas. J a ­ me dalyvavo ir trečiafrontininkų grupė: A. Venclova, Br. Rai­ la, J. Šimkus, S. Nėris-Bačinskaitė. Jie iš anksto buvo su­ sitarę padaryti pareiškimą ir demonstratyviai iš susirinki­ mo išeiti. Kaip buvo tarę, taip ir padarė: susirinkimui pra­ sidėjus, atsistojo Br. Raila ir perskaitė tokį pareiškimą: “Šiandien Lietuvoj, kaip ir visam e pasauly, eina žūt­ būtinė dviejų klasių, dviejų sistem ų kova. Skaudžiai krizio 42

paliestas proletariatas revoliucionizuojasi, ir buržuazija ne­ sivaržo jokiom priemonėmis užsmaugti revoliuciniam judėji­ mui. Šios politinės ir kultūrinės reakcijos rezultate revoliu­ ciniams rašytojams per prievartą užčiaupta burna, revoliu­ cinė literatūra atiduota cenzūros-policijos nuožiūrai, o jos at­ stovai pradedami tampyti po kalėjimus”. (Literatūra ir me­ nas.— 1957,— Spal. 12.) A. Venclova apie tą susirinkimą rašo: “Kadaise, 1932 m etais, steigiantis L ietuvių rašytojų draugijai, mes, buvę trečiafrontininkai, nepanorėjome joje dalyvauti. Daugumas Draugijos narių buvo klerikalai, tau­ tininkai ar bespalviai “bepartyviai”. Iš steigiamojo susirin­ kimo^ organizuotai pasišalinom (rodos, tai padarė Nėris, Cvir­ ka, Šimkus, Korsakas, Drazdauskas, Raila ir aš)”. (“Jau­ nystės atradimas”, p. 377.) Reikia pridurti, kad Cvirka tuo metu buvo Paryžiuje ir šiame susirinkime nedalyvavo. Abejotina, ar buvo atėjęs V. Drazdauskas. T. Tilvytis: “Pirmą kartą aš ją [Salomėją Nėrį] susitikau rašytojų susirinkime Kaune, kurį pažangieji rašytojai demonstraty­ viai apleido, pareikšdami nutraukią ryšius su buržuazine li­ teratūra. Perskaičius pareiškimą rašytojų būrelis atsistojo, žvilgterėjo į vienas kitą akimis, Salomėja pasuko durų link, ir visas būrys išnyko universiteto koridoriuose” (Taikos sėja.— V., 1982,— P. 96.) K. Korsakas: “Steigiamajame Rašytojų draugijos susirin­ kime mes, trečiafrontininkai, padarėme arogantišką pa­ reiškimą, kad nesutinkame dalyvauti tokioje draugijoje, ku­ rioje dalyvauja Maironis, Vaižgantas, Jakštas ir kiti panašūs reakcionieriai. Tai buvo vaikiška. Niekas neatkreipė dėme­ sio, o mes: aš, Cvirka, Raila, Venclova, Nėris, išeidami iš susirinkimo, pasirodėme juokingi”. (Iš pokalbio su K. Kor­ saku, užrašytu 1981 09 23.) Ir K. Korsakas neprisiminė, kad Cvirkos nebuvo. E. K vedaraitė-M ykolaitienė prisim inė, kad Putinas, parėjęs iš susirinkimo, pasakojęs apie tą trečiafrontininkų išėjimą. Ypač apgailėtinai atrodžiusi Salomėja, paskui kelis aukštaūgius jaunuolius iškaukšėjusi iš salės. Tokia menkutė, nelaiminga pasirodžiusi Putinui... 43

V a s a r i o 2 5 d. žurnale “B alsas” Nr. 4 (p. 70—71) išsp. J. B. str. “Ką tai reiškia?” Čia rašoma: “Lietuvos aide” buvo paskelbta, kad “Trečiam fronte” at­ sirado skirtumų. “Lietuvos aidas” rašo, kad “Trečiajam fron­ te ” buvo sudaryta kom unistų frakcija, nors tenai nei vieno komunisto nebuvo, ir kad tai nesančiai kom unistų frakcijai buvo duotas nurodymas paimti “Trečią frontą” į komunistų rankas. Tuomet iš “Trečio fronto” nuosaikieji jo nariai pasi­ traukę. Kada “Trečio fronto” šulai S. Nėris (Bačinskaitė), Šimkus, P. Čiurlys, P. Cvirka, B. Raila ir kiti perskaitė tuos “Lietuvos aido” žodžius, tuoj į fašistų liaudininkų “Lietuvos žinias” įdėjo savo protestą, kuriame tvirtina, kad jokio ski­ limo “Trečiame fronte” į “dešinįjį” ir “kairįjį” flangus nesą ir t.t.” V a s a r i o 2 8 d. datuotos “7 meno dienos” Nr. 79 (p. 24) praneša, kad jau išleistas almanachas “M ūsų Vilniaus po­ ezija”. Sudarė Sim as Miglinas, išleido “Sakalas”, 223 p. su iliustracijom. Jame išsp. du SN eilėr.: “M ilžinų šešėliai” (p. 105) ir “Keršto žaibas” (p. 208). V a s a r i o m ė n . išėjo “Kultūros” Nr. 2, kur pseudoni­ mu j. r. straipsnelyje “Sūnų poezija ir tėvų kritika” aptaria E. Radzikausko str. “Grožinė literatūra 1931 m.”, išsp. “Lie­ tuvos aide” (žr. vasario 6 d.). Kritikuodamas E. Radzikaus­ ko mintis, aut. išnašoje cituoja pastraipą, kurioje kalbama apie SN. Gautų knygų sąraše įrašytas ir P. Morand’o “Gyvasis Bu­ da”. V a s a r i o m ė n . išėjusiame “Židinio” Nr. 2 (p. 196— 198) Aug. Raginis recenzuoja P. Morand’o romano “Gyvasis Buda” vertimą, “Naujo žodžio” bendrovės išleistą 1931 m. data. Recenzentas spėja, kad versta ne iš originalo, o iš ver­ timo į vokiečiu kalbą. Pateikia kritinių pastabų nurodo dau­ gybę kalbos ir korektūros klaidų. S a u s i o p a b a i g o j e ar v a s a r i o p r a d ž i o j e , ne­ turėdama už ką samdytis brangoko kambario Aguonų g., ieškojo pigesnio. Regis, kurį laiką ji gyvenusi nedideliame sename mediniame namelyje Gedimino ir Putvinskio g. kampe. E. Kvedaraitė pasakojo suradusi SN, gyvenančią net Aleksote. Kaip tik 1932 m. pradžioje V. M ykolaitis-Putinas 44

nusisam dę erdvų butą naujam e Juozo Purickio nam e Vaižganto 18, kuriame kambarį išsinuomojo ir E. Kvedaraitė. Putinas pakvietė ir SN apsigyventi viename kamba­ ryje su E. Kvedaraite. Sutarė, kad SN padės mokytis vo­ kiečių k. Putino seseriai Magdelenai, pradėjusiai studijuoti un-te germanistiką. Už tai Putinas prižadėjo nemokamai kambarį ir valgį. Ir SN vasario pabaigoje ar kovo pradžioje persikėlė į Putino butą, kur įsikūrė drauge su E. Kvedaraite. “Iš pirmųjų dienų Salomėja,— prisimena Magdelena My­ kolaitytė,— uoliai ėmėsi savo pareigų. Aš turėjau jai skai­ tyti vokiškas apysakaites ir jų turinį pirma papasakoti žodžiu, paskui raštu. Jai atrodė, kad “Unterhaltung’us” ge­ riau daryti pasivaikščiojant gryname ore, todėl pasidabinu­ sios, pasipudravusios išeidavome Ąžuolyno link arba čia pat į žavųjį Vytauto parką, arba kad ir Laisvės alėjon; pasidairydamos į visokių gėrybių pilnas vitrinas, miklindavome “vo­ k išk ą lie ž u v į”. B lo g ia u sia būdavo, kad vis m udviem pritrūkdavo tem ų tiems pokalbiams. Gal ji tylom mane kal­ tindavo, kad aš nesugebanti pakankamai vokiškai, o kaip aš tuojau įsitikinau, ir jai ne visai laisvai plaukė vokiečių sakiniai. Tuojau ji man pasipasakojo, kad ji mėgstanti skai­ tyti Nietschę, ir besikalbant vis įterpdavo pakartodama “also sprach Zaratrusta”. Nei socialinėm, nei ateistinėm temom, nei apie savo nepaprastą žygį į “Trečią frontą” niekad nie­ ko mano mokytoja neužsimindavo. Iš kai kurių jos nuotaikų buvo galima spėti, kad ji nebuvo patenkinta tuo savo stai­ giu žingsniu arba dar nebuvo spėjusi prisiderinti prie nau­ jos ideologijos, prie trečiafrontininkų reikalavimų, nebuvo spėjusi “suproletarėti”. Ilgainiui jai pradėjo vaidentis, kad aš su ja, kaip su savo mokytoja, per mažai skaitausi, kad aš jos “nem ėgstanti”, ir ji manimi pradėjo nusiskundinėti Emilijai. E są Medži jos neatjaučianti, nesuprantanti, ji, visą laiką pertekliuj gyvendama, nežinanti, ką reiškia nepritek­ liai. Be to, ją pradėjo nervinti kai kurie mano kolegos, ret­ karčiais užeiną į m ūsų namus. Ana, tas F. ... Jis ištaisąs jos, Salomėjos, užduotuosius vokiškus rašinius, jis kalbąs per daug garsiai... Jis be jokio subtilumo, jautrumo... O tas J.! Tas jo triukšm ingas skambinimas pianinu! Nors iš buto bėk!.. Pasivaikščiojimų metu Salomėja ir man pačiai į akis yra juos ne kartą kritikavusi, patarusi su jais nedraugau45

ti”. (M. Mykolaitytė-Slavėnienė. Putinas mano atsiminimuo­ se.— Londonas, 1977.— P. 320—321.) SN mokė M. Mykolaitytę vokiečių k., o pati eidavo mo­ kytis prancūzų k. pas Alfonsą Šimėną, kuris tuo metu gy­ veno Gedimino ir Griunvaldo g. kampe, ir ten jie panašiu metodu mokėsi prancūziškai. Kartais Šimėnas užeidavo ir pas SN į namus. A. Šimėnas rašo: “Kai S. Nėris iš Lazdijų persikėlė į Kauną ir apsigyveno V. Mykolaičio-Putino šeimoje, man dažnokai tekdavo su ja susitikti. Ji domėjosi prancūzų kalba ir literatūra, o aš jai kai ką paaiškindavau. Kartais skaitydavome Bodlerą, Verleną ir kitus prancūzų poetus. Aš jai padėdavau suvokti sun­ kesnius posakius, papasakodavau prancūzų literatūros nau­ jienas” (L K 4 182). M etų pradžioje V. D razdauskas paprašė SN poros eilėraščių, žadėdamas juos pasiųsti į Tarybų Sąjungoje leidžiamus laikraščius lietuvių k. SN jo pageidavimą paten­ kino. Tuo m etu ji bendravo ir su kitais kairiojo fronto žmonėmis, ieškančiais legalios veiklos dirvos. 1932 m. kovo mėn. buvo įsteigta pažangi teatro mėgėjų draugija “Mūsų scena”. I d-jos valdybą įėjo J. Grybauskas, P. Krasauskas ir SN. D-jos tikslas buvo suburti teatro m e­ no mėgėjus, norinčius dirbti ir lavintis scenoje teatro meno kūrybos srity. Rūpintasi išleisti ir naują žurnalą. K o v o 9 , 1 0 i r 11 d. “Ryto” Nr. 44—45—46 išsp. K. Zupkos str. “Meilė eilėraštyje”, kuriame ne kartą cituoja­ mos SN eilės su autoriaus paaiškinimais. K o v o 1 3 d . įvyko Lietuvos darbo federacijos suvažia­ vimas. Federacijos vadas dr. Kazys Ambrozaitis savo kal­ boje prisiminė ir SN kaip išdavusią dešiniojo sparno idėjas ir perėjusią į kairįjį sparną. K o v o 1 4 d. datuotas Politinės policijos VI rajono val­ dininko J. Januševičiaus raportas apie Darbo federacijos su­ važiavimą: “Vyr. sekretoriato vardu pranešimą daro daktaras Amb­ rozaitis. ...Katalikė poetė Salomėja Neris metė katalikišką jau­ nimą, nes esą per daug susipančiojęs, neprieinąs prie dar­ bininkų, neatjaučiąs jų. To negalėjusi pernešti šveln ių 46

jausmų S. Neris-Bačinskaitė ir išėjusi iš supančioto jauni­ mo. Jei krikščioniškasis jaunimas eisiąs ir toliau tokia linkme, kaip ir iki šiol, tai nustosiąs ir daugiau didelių jėgų, kaip S. Neris. Jautrus žmogus tokių pančių negalįs pernešti” (CVA 1742, 1, 12, 4.). Rim a Dulkinienė. S. Nėris policijos dokumentuose / / Mane jūs jausite darbe, kovoj... — V., 1976,— P. 272. K o v o 19 d . Kauno m. ir apskr. viršininko įstaigoje užregistruotas S. Bačinskaitės gautas prašymas duoti lei­ dimą leisti Kaune neperiodinį literatūros ir kritikos žurnalą “Išvakarės”. Leidimas buvo duotas, bet nebuvo išleistas nė vienas numeris. (III 442, 481) K o v o 2 0 d . datuotame “Argentinos lietuvių balse”, Nr. 87, išsp. eilėr. “Be bažnyčios, be altorių”. Užsiėmimai su M. Mykolaityte buvo ne tiek pamokos, kiek poilsis po dienos darbų. SN daug skaitė, lavinosi, drau­ ge pradėjo vaikščioti į Tautosakos komisiją, kur jai pasiūlė darbo V. Krėvė-M ickevičius, o kom isijos sekretorius P. Vaičiūnas paieškodavo jai tautosakos rinkinių. Čia SN rin­ ko ir tvarkė patarles bei priežodžius būsimam “Patarlių ir priežodžių” rink., kurį išleido V. Krėvė savo vardu. Be to, skaitė pasakas, mėgino jas stilizuoti. K o v o m ė n . p a b a i g o j e Maskvoje išėjo “Priekalo” Nr. 3, kur išsp. B. Pranskaus str. “Lietuviškas fašizmas ir lite­ ratūra”. Jame atsiliepiama į E. Radzikausko “Grožinės lie­ tuvių literatūros 1931 m .” apžvalgą “Lietuvos aide” (vasa­ rio 6 d. ir pabrėžiama, kad E. Radzikauskas, apgailestau­ damas S. Nėries perėjimą į “Trečią frontą”, visaip ją išnie­ kinęs, o savo sūnui parašęs panegiriką. B a l a n d ž i o 1 0 d. datuotame “Argentinos lietuvių balse” Nr. 90 išsp. SN eilėr. “Kai numirsiu...” ir “Vienoj”. B a l a n d ž i o 2 2 d. “Tėvynės” Nr. 17 (p. 6) išsp. SN eilėr. “Per greit prarasta” ir “Vėjas ir vaikai”. B a l a n d ž i o m ė n . išėjo almanachas “Motina”. Išleido “Žinija”, red. S. Miglinas. 196 p. Čia išsp. du SN eilėr. “Mo­ tinai” (p. 44) ir “N ašlaitės naktis” (p. 127— 128). B a l a n d ž i o m ė n . p a b a i g o j e išėjo “Naujosios Vaidi­ 47

lutės” Nr. 4, kuriame J. D. [Jadvyga Drungaitė] recenzuoja almanachą “Motina” ir rašo: “Dėl kitų eilėraščių daug kalbėti netenka, skaitytojai pa­ tys įsitikins, kad yra labai vertingų, pav.: Salomėjos Nėries “Motinai”, O. V. L. Milašiaus “Motinai” iš poemos “Nihumim” ir kt.” G e g u ž ė s 8 d. Kačerginėje įvyko “Stedros” (Studentų teatro draugijos) gegužinė. Joje dalyvavo ir SN. Apie ge­ gužinę J. Paleckis rašo: “Iš tų laikų ryškiausiai prisimenu gegužinę, apie kurią esu rašęs savo atsiminimuose (žr. LK IV 253—254 p.). Tai įvyko 1932 ar 1933 metais. Jau uždarytųjų “V ilties” klubo ir “Stedros” teatrinio ratelio aktyvistai J. Mozelis, J. Gry­ bauskas ir P. Tarabilda pakvietė mus su žmona Genovaite išvykon į Kulautuvą. Garlaivyje susitelkė gana didelis būrys Kauno darbininkų, studentų, pažangių inteligentų. Tarp jų buvo nemaža komunistų ir jiems prijaučiančių. Labai nudžiugome, pamatę ateinančią Salomėją. Savo dalyvavimu toje gegužinėje ji pabrėžė pasiryžimą ne vien kūryboje, bet ir gyvenime eiti su darbininkų klase, kovoti dėl jos reikalų. Garlaivyje ir Kulautuvos miške aplink Sa­ lomėją susitelkė gegužinės dalyviai. Karščiausiai entuziazmą reiškė veikli revoliucinio judėjimo dalyvė Ona Kmitaitė. Iki ašarų susijaudinusi, ji karštai apkabino Salomėją ir tarė: — Salemute, kaip gerai, kad tu su mumis. — Ką jūs čia apie mane... ką aš...— tarė susijaudinusi kuklioji poetė.— Verčiau ką nors uždainuokime... Ir suskambo revoliucinės darbininkų dainos, iš kurių mėgstam iausia tada buvo “Kraugerių armija juoda balta...” Tai sulietuvinta tarybinė pilietinio karo daina su tokiu prie­ dainiu: Tegul ginklą spaudžia galingai Ranka tavoji atkakliai. Kovoti turim drąsiai, ryžtingai Mes, darbo armijos kariai. J ą pakeitė liaudies dainos, o paskui vėl kovinga daina apie tai, kad “pasikeisim žiedais barikadose”. Jos priedai­ nis skelbė: 48

Versk, griauk, kas supuvo, N aują kursime Lietuvą, Traktoriais išarsim Ateitį jos garsią. Visų gegužinės dalyvių nuotaika buvo pakili. Dainose ir pasikalbėjimuose reiškėsi neapykanta fašistiniam režimui, pavergusiam Lietuvos liaudį ir darančiam gėdą lietuvių tau­ tai, pasiryžimas kovoti dėl išsivadavimo. Salomėja maža tekalbėjo, daugiau klausėsi ir rymojo, galvodama, lyg besistengdama įžvelgti ateitį. Gal tada jai mezgėsi posmai, iš kurių gimė kovingas eilėraštis su tokiu pranašavimu: Supuvusį pasaulį Nušluos audrų, mirtis, Prašvis mums laisvės saulė Ir darbo ateitis. Aušra, aušra raudona Nušviečia kelią jon, Ei, darbo milijonai, Kovon, kovon, kovon! Tačiau buvo ir tokių, kurie žiūrėjo skeptiškai, abejojo, ar toji švelni lyrikė, jautrios sielos mergaitė ištvers, gal tik kovos romantikos praeinančios nuotaikos veikiama ji atėjo pas darbininkus. Nemaža esam a pavyzdžių, kai revoliu­ cinėmis idėjomis jaunystėje užsikrėtę inteligentai, sutikę kliūtis ar patyrę persekiojimą, susmukdavo, visų pažangių idėjų išsižadėdavo. Tos darbininkų gegužinės įspūdžiai neliko be pėdsakų Salomėjos sieloje. — Tai buvo graži, neužmirštama diena,— sakė ji grįžtant į Kauną” (Salomėja visada su mumis / / Kultūros barai.— 1974, Nr. 11.— P. 53—54). Šiuose atsim inim uose yra keletas netikslumų: 1) ge­ gužinė įvyko 1932 m. ne Kulautuvoje, o Kačerginėje; 2) “Stedra” tada dar nebuvo uždaryta, ji uždaryta 1934 m. G e g u ž ė s 8 d. datuotame “Argentinos lietuvių balse” Nr. 94 išsp. SN eilėr. “Volgos trubadūras” ir “Per greit pra­ rasta”. 49

G e g u ž ė s 2 7 d. "Lietuvos žiniose” paskelbta, kad or­ ganizuojama rugpjūčio 10—16 d. ekskursija į Švediją. Kai­ na 220 litų. Užsirašyti Jachtklubo raštinėje Kaune, Laisvės ai. 11— 13. SN į šią kelionę užsirašys. B i r ž e l i o 5 d . datuotame “Argentinos lietuvių balse” Nr. 97 išsp. SN eilėr. “Paskutinė Donžuano m eilė”. B i r ž e l i o 11 d. Kauno miesto ir apskrities viršinin­ ko įregistruota (rej. Nr. 66) teatro mėgėjų d-ja “Mūsų sce­ na”. Valdyba: Grybauskas Juozas — pirm., Kapinių 11, Salomėja Bačinskaitė — narys, Vaižganto 10 Krasauskas Petras — sekr., Ukmergės 53a. B i r ž e l i o 11 d. datuotame Vilniaus laikraštyje “Kurjer Wilenski” išsp. VI. Abramovičiaus str. apie lietuvių po­ eziją, kuriame apžvelgiama “Vainikų” ir “Pirmo dešim t­ mečio” poetų kūryba. Iš pačių jaunųjų poetų grupės didžiau­ sio dėmesio esą verti Bernardas Brazdžionis ir Salomėja Nėris. B i r ž e l i o 17 d. “Tėvynės” Nr. 25 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Gyvenimo giesm ė” ir “Kaip žydėjimas vyšnios”. B i r ž e l i o 1 9 d. datuotame “Argentinos lietuvių bal­ so” Nr. 99 išsp. SN vaizdelis “Alia”. Parašas — -S. N. B i r ž e l i o v i d u r y j e iš spaudos išėjo K. Korsako kri­ tikos str. knyga “Straipsniai apie literatūrą”. Joje įdėtas str. “Pasukimas kairėn” apie SN. Poetė taip pat minima str. “Li­ teratūros krizis ir kritika” ir “Bernas literatūroje” (žr. 1930 m.). B i r ž e l i o 2 3 d. “Lietuvos žiniose” Š. recenzuoja K. Korsako knygą “Straipsniai apie literatūrą”, analizuodamas ir str. “Pasukimas kairėn” apie SN. B i r ž e l i o 2 6 d. datuotame “Argentinos lietuvių bal­ so” Nr. 100 išsp. SN eilėr. “Nebausk m anęs” ir “Dar mo­ m entas”. Abu eilėr. išsp. kaip vienas. B i r ž e l i o 2 8 d. 2 vai. 53 min., saulei tekant, mirė poetas Maironis. Iškilmingos laidotuvės įvyko liepos 2 d. Da­ lyvavo didžiulė minia žmonių. Galima spėti, kad SN taip pat dalyvavo laidotuvėse. B i r ž e l i o p a b a i g o j e ar l i e p o s p r a d ž i o j e (pasi­ 50

rašyta spaudai birželio 28 d.) išėjo J. Talmanto “Tautos ke­ liai”. Kirčiuoti skaitymai aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų pirmajai klasei. Čia p. 126 įdėtas SN eilėr. “O mano Lietu­ va”. Tai rink. PS eilėr. “Lik sveika” (vėliau “Tremtinio Lie­ tuva”) be pirmųjų dviejų posmų ir be paskutinių dviejų eil. Liepos

m ė n . SN išvažiavo ilsėtis į Palangą.

L i e p o s 2 4 d. datuotame “Argentinos lietuvių balse” Nr. 104 išsp. SN eilėr. “Piemenaitė” ir “Juokis, gyvenime”. L i e p o s m ė n . datuotas “Priekalo” Nr. 7. Jame išspaus­ dintas V. Kapsuko straipsnis “Trečio fronto” grupės pakri­ kim as”, 263—265 p., kur rašoma, kad po “Vilties” uždary­ mo ir areštu trečiafrontininkai paskelbia “Lietuvos žiniose” kupiną kuklumo, padorumo ir kvailumo laišką (tas laiškas rašytas ir redaguotas Korsako). Vėliau gan sunkiai, bet vis dėlto sukviečiamas bendras trečiafrontininkų pasitarimas, kuriame sukritikuojama lietuviško berno apologija ir atsi­ ribojama nuo socialfašistų. Įvyksta skilimas: trijų ir visų kitų. Tie kiti mano, kad dirbti tarp darbininkų rašytojams reikalinga ir naudinga... Raila, Šimkus ir Venclova mano, kad reikia mėginti leisti bendrom pajėgom literatūros ir kri­ tikos žurnalą. O jeigu nepavyktų, tai bendradarbiauti kai­ riojoje lietuviu spaudoje. Kai kurie trečiafrontininkai nueina ir į bulvarinę spaudą: Pakštiranka “Sekmadienyje”... R u g p j ū č i o 3 d. Palangoje Baltijos jūroje paskendo kalbininkas Kostas Meškauskas, SN pažįstamas dar iš stu­ dijų laikų. Kitą dieną įvyko laidotuvės, kuriose dalyvavo ir poetė, o po laidotuvių ji susipažino su mokytoju Vincu P et­ roniu, mėginusiu gelbėti skęstantįjį. V. Petronis prisimena: “Rugpjūčio 3 d. šėlstančiose bangose paskendo jau pasi­ žymėjęs gabus kalbininkas Kostas Meškauskas. Buvo iškil­ mingos laidotuvės. Jose dalyvavo didelė dalis Palangos po­ ilsiautojų. Kapinėse J. Tumas-Vaižgantas pasakė jautrią pra­ kalbą. Šiose laidotuvėse teko dalyvauti ir man. Po liūdnų laidotuvių ceremonijų susipažinau ir su S. Nerimi. Mat vie­ nas mano ir Salomėjos pažįstamų pasakė jai, kad aš esu tas asmuo, kuris stengęsis skęstantį išgelbėti. Ji ir panoru­ si su manimi susipažinti. Grįždami iš laidotuvių kalbėjome apie velionį, piktas gamtos išdaigas, tikrąjį heroizmą, pa­ 51

pasakojau smulkmenas, kaip jis nuskendo, kaip mėginome gelbėti, bet nesėkmingai. — įdomu, kokį jausm ą išgyvena gelbėtojas? — su si­ domėjo poetė. — Ogi jautiesi, lyg atlikęs nemažą darbą, manau, ir jūs esate pakilesnės nuotaikos, kai sukuriat vykusį eilėraštį. — Kažin ar galima lyginti šiuos darbus... Pamatęs poetę, susidariau įspūdį, kad ji — sm ul­ kių močių mergina, gležna, neišvaizdi. Atrodė, kad ji dar fiziškai nesubrendusi, pakankamai neišsivysčiusi. Salomėjai minėtas romėnų posakis (“Mens sana in corpore sano”) neti­ ko. Ir vis dėlto gležname jos kūne slypėjo stipri ir didi dvasia. Atėjome prie jos gyvenamojo buto. Išsiskirdami su si­ tarėme rytojaus dieną popietyje eiti grybauti. Grybauti išėjome trise — ji su drauge ir aš. Nors ilgai po mišką slampinėjome, bet grybų neradome. Antra vertus, man ne grybai rūpėjo — norėjosi su lyrike pabendrauti, kiek galima daugiau ją pažinti. Iš patirties žinojau, kaip sunku iš sąmonės ištrinti religinius įvaizdžius, įskiepytus iš mažens šeimoje, bažnyčioje, mokykloje. O ji keliolika m etų gyveno tokioje aplinkoje. Ar suspėjo nutraukti ryšius ne tik su kleru, bet ir su bažnyčia? Atsargiai užklausiau apie tai, kai, miške neradę grybų, užlipome pasigrožėti jūros vaizdais ant Birutės kalno. Buvome dviese. Jos draugė, sutikusi pažįsta­ mus, paliko mus. I mano klausimą poetė negreit atsakė. Po ilgokos pauzės, nukreipusi žvilgsnį į jūrą, giliai atsidususi, pasakė: — Nelengva, oi, kaip sunku buvo nutraukti dvasinį pa­ vadį, užnertą tėvų, kunigų, bažnyčios, giminių, tikinčiosios liaudies. Ilgai mąsčiau, spurdėjau kaip musė, patekusi į vo­ ratinklį, kol ryžausi sutraukyti tą rezginį. Buvo labai sun­ kių minučių, neišmiegotų naktų. Ir vis dėlto reikėjo ryžtis... Ilgai galvojau, ar surasiu tinkamą dvasinę atsvarą, kuri ska­ tin tų kūrybai, gyvenimui, meilei žmonėms... — Ir tokią atsvarą radote? Nesigraužiate, išsikapanoju­ si iš religinių pinklių? — Taip, radau visai naują, kitą aplinką, kitokius drau­ gus, mįslingą, slėpiningą gamtą. Visa tai duoda daugiau im ­ pulsų kūrybai, negu ankstesnė aplinka. Man dar rūpėjo sužinoti priežastis, kurios paskatino pa­ rašyti pareiškimą “Trečiame fronte”. Į šį klausimą ji taip atsakė: 52

— Tiriantis žvilgsnis į gyvenimą, žmones, jų veiklą ir sąžinė... Kai pamatai kitą, teisingesnę gyvenimo pusę, m e­ lu pagrįsto gyvenimo pradedi kratytis, kyla didelis noras iš jo ištrūkti. O tiesa sąžiningam žmogui pagimdo drąsą. Juk visi dori žmonės taip elgiasi... Paskui m ūsų pokalbis nukrypo į Palangos gyvenimą, pro­ fesinį mokytojų darbą, paskutines literatūrines naujienas. Atsisveikinome prie jos buto. Tai buvo pirmas ir paskutinis m ūsų susitikimas” (“Nemunas”, 1974.— Nr. 11.— P. 6). R u g p j ū č i o 1 0 d. “Balso” Nr. 15 (p. 291) išsp. M. B. straipsnelis “Keisti supratimai”. Čia rašoma: “Salomėja Nėris po prižadėjimo fašistų spaudoj daugiau nebendradarbiauti, visgi bendradarbiavo, tik pasiuntė savo eiles svetima pavarde”. Vis dėlto ligi šiol nežinom a, kad SN po pareiškim o “Trečiame fronte” būtų siuntusi savo eilėr. į kurį nors dešiniosios spaudos laikraštį ar žurnalą, juo labiau kad tie eilėr. būtų buvę išspausdinti. R u g p j ū č i o 1 0 d. SN iš P a la n g o s išv a ž ia v o į Klaipėdą. Čia buvo ir jos draugės A. Asevičiūtė, E. Kvedaraitė bei P. Orintaitė. Jau gerokai prieš 14 vai. jos nuvyko į uostą ir įlipo į nedidelį laivą “Borgholm”. Rinkosi ir kiti ekskursijos į Švediją dalyviai. Lygiai 14 vai. laivas atsiskyrė nuo kranto ir išplaukė į atvirą jūrą. “Laivo denyje iš karto pastebėjome: Vytauto Didžiojo uni­ versiteto profesorius I. Končių ir J. Blažį, poetes Salomėją Nėrį ir Petrę Orintaitę, “Trimito” redaktorių J. Kalnėną, ra­ diofono direktorių A. Sutkų, meno kritiką pik. ltn. Lubicką — Viktorą Pravdiną, muziką VI. Motiekaitį, inžinierius Snarskį ir M. Mackevičių, banko direktorių P. Končių, teisininkus M. Kavolį, F. B u gailišk į ir VI. Petronaitį, m edikus dr. V. Velbutą ir pik. ltn. Valentinavičių, švietimo ministerijos referentą A. K asakaitį ir mokytoją V. Katilių, studentus K. Karaziją ir J. Grigonį”,— rašė V. Lubickas kelionės re­ portaže “Žydinčios kultūros šaly”. (“Lietuvos aidas”, 1932.— Spal. 14.) Diena pasitaikė saulėta, bet išplaukus į jūrą vėjas vis kilo ir kilo ir vakare pasiekė septynių balų. Beveik visi su­ sirgo jūros liga ir išsislapstė kajutėse. Tik Salomėja nesi­ traukė nuo denio ir stebėjo laivo grumtynes su pasišiaušusia jūra. 53

R u g p j ū č i o 11 d. 2 vai. naktį “Borgholmas” pasiekė Gotlando salą, o saulei tekant apsistojo Visbyje. Išaušo la­ bai graži saulėta diena. Ekskursantai Visbyje praleido visą dieną nuo 8 vai. ryto iki 20 vai. vakaro. 20 vai. garlaivis su ekskursantais išplaukė iš Visbio į Stokholmą. Keliauninkai dainavo įvairias liaudies dainas. R u g p j ū č i o 1 2 d . , 3 vai. naktį, pasiekė šcheras. Jo­ se išbuvo septynias valandas, nors pasitiko trys bocmanai iš Stokholmo. “Sulamitai tos visos salos baisiai traukė akį ir magino širdį. Stačiai negalėjo atsigrožėti. Ir pareiškė norą — nusi­ pirkti tokią salą ir čia apsigyventi.” (P. Orintaitė. Ką laumės lėmė.— Chicago, 1965.— P. 51.) Stokholmą pasiekė 10 vai. Ekskursantus pasitiko Lietu­ vos pasiuntinys Švedijoje Jurgis Savickis ir pasiuntinybės sekretorius Antanas Trimakas. “ — Ir ko tiek gražių merginų atsivežėte? Manote — pas mus jų trūksta? Pamatysite — ir m ūsų švedės gana dailios. Saliute, didesnėje minioje ir mažiau pažįstamų žmonių tarpe visada nepasitikinti ir kritiška, tuos Savickio žodžius tuoj paėmė į širdį: kaip jis gali mus šitaip nemandagiai pa­ sitikti! Lyg mes, moteriškės, čia nereikalingos. Tai įžeidi­ mas! Ir paskui, kitą dieną, kai ekskursija buvo pakviesta mažam priėmimui Lietuvos pasiuntinybėje, ji griežtai atsi­ sakė ten eiti. Girdi, reikia turėti savigarbą, jei pats Savic­ kis viešai išsitarė, jog nereikėjo čia m ūsų atsivežti...” (Ten pat.— P.— 52.) R u g p j ū č i o 1 2 — 14 d. Stokholme. “Pramogų parke su Salomėja susėdova dviese į bendrą laivelį — suptis didžiuoju ratu aukštyn į padanges ir pas­ kui vėl žemyn. Ir ji šypsodamos pastebėjo: namie, Lietuvo­ je, į tokias vaikiškas pramogas gėdytumeis... O čia dabar — turistam s viskas pritinka...” (Ten pat.) R u g p j ū č i o 15 d. turistai grįžo į savo laivą ir atsi­ sveikino su Stokholmu. “Grįžtant namo mudvi su Salomėja į laivo knygą įrašėva po eilėraštį. Žinoma, apie Baltijos jūrą. Aš savojo nuorašo nepasilikau, o ir jos — nepamenu, ar tas eilėraštis buvo kur išspausdintas”. (Ten pat.) 54

SN parsivežė albumėlį “Stokholm”. Jame įrašytas astuo­ nių eil. eilėraštukas “Jūra”. Tai gal ir bus tas minimasis P. Orintaitės eilėr., įrašytas į laivo knygą. Eilėraštis “Jūra” pirmą kartą išsp. 1972 m. “Švyturio” žurnale Nr. 13. Al­ bumėlis su įrašytu eilėr. yra KLM. Ekskursijos įspūdžių pagauta SN parašė eilėr. “Prieš audrą”, “Ei, kapitone!”, “Sigurd ir Jordis”, “Gotland” ir “Grįžtant”. Tikslių parašymo datų nežinoma. R u g p j ū č i o 1 6 d. ekskursija sugrįžo į Klaipėdą. Ar SN vėl nuvažiavo į Palangą, ar grįžo tuojau į Kauną — nežinoma. R u g p j ū č i o 1 9 d. “Tėvynės” Nr. 34 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Keršto žaibas”. R u g p j ū č i o 1 4 — 3 0 d. Klaipėdoje veikė dailininkų Aldonos ir Antano Kazanavičių dailės darbų paroda. Nors SN nebuvo^ spėjusi su jais susipažinti, galimas daiktas, kad grįžusi iš Švedijos aplankė jų parodą. R u g p j ū č i o 1 9 d. “Lietuvos aide” A. Lietuvaitis re­ cenzuoja K. Korsako-Radžvilo kn. “Straipsniai apie lite­ ratūrą” pažymėdamas, kad kritikas “džiaugias S. Nėries sukairėjimu” (“Pasukimas kairėn”, p. 254—262). R u g p j ū č i o , o gal ir l i e p o s m ė n . SN rašo laišką į Argentiną E. Vilčinskaitei. Laiškas neišliko. R u g p j ū č i o 2 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN: “Aš gavau tavo laišką, kuriame tu pareiški norą čion at­ vykti. To tai jau neprasimanyk. Dirbu draugijoj “Lietuva”, dirbu be atlyginimo ir baigiu paskutinius centus. Prašysiu savo švogerį Naraką, kad man atsiųstų pinigų. Eisiu tar­ nauti už kambarinę. Su broliu jau seniai persiskyriau dėl pažiūrų skirtumo. Ir gyvenu viena m ieste”. R u g p j ū č i o m ė n . “Priekalo” Nr. 8 (p. 294) išsp. SN eilėr. “Akmenys ir plytos griūva”. Parašas — M arija Giraitė. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e ar r u g s ė j o p i r m o m i s d i e n o m i s SN gavo iš Argentinos E. Vilčinskaitės laišką, rašytą rugpjūčio 24 d. 55

R u g s ė j o 18 d. dienraštyje “Kurjer Wilenski” išsp. VI. Abramovičiaus str. “Šiuolaikinės lietuvių poezijos pa­ veikslas”. Čia minima ir SN. R u g s ė j o 11 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 37 (p. 771) J. Keliuotis, vertindamas J. Kossu-Aleksandravičiaus eilėr. rinkinį “Eilėraščiai”, str. “Tragizmo poetas”, rašo: “Bendrai J. Kossu-Aleksandravičius vienas ryškiausiu jaunųjų poetų, kurių jau prasikiša Bern. Brazdžionis, Salomėja N ėris, A. Miškinis, Benys Rutkauskas, Gražina Tulauskaitė, Stasys Anglickis...” R u g s ė j o 11 d. datuoja savo laišką J. Ičkauskaitė. R u g s ė j o 13 ar 14 d. SN gavo J. Ičkauskaitės laišką iš Lazdijų: “Miela Saliute, Vis negaliu prisiųsti likusią skolą”. R u g s ė j o 15 d. datuotame “7 meno dienų” Nr. 84 (p. 25) rašoma, kad “Kaune įsisteigė nauja teatro artistų draugija “M ūsų scena”. Draugijos steigėjai artimi buvusiam “Trečiam frontui”. R u g s ė j o 17 d. “Urugvajaus žiniose”, einančiose kar­ tu su “Argentinos lietuvių balsu”, išsp. SN eilėr. “Raganius”. R u g s ė j o m ė n . “Priekalo” Nr. 9 (p. 368) išsp. tokia žinutė: “Kaune įsisteigė nauja teatro draugija, vardu “M ūsų sce­ na”. Jos tikslas esąs suorganizuot darbininkų teatrą. Tai la­ bai gražus sumanymas, tik kaip jis bus išpildytas? Draugi­ jos valdybon įeina: Juozas Grybauskas, rašytoja Salomėja Nėris ir Petras Krasauskas. “Mūsų scenos” kolektyvas jau turįs 20 žmonių”. R u g s ė j o ar s p a l i o m ė n . “Vieną dieną ateina pas mane į šv. Kazimiero rūmus du netikėti lankytojai: Juozas Leimonas ir Simas Zareckas. Girdi, m ūsų mylimoji poetė Salomėja Nėris, buvusi gera katalikė, net ateitininkė, dabar pasidarė komunistė, metė katalikybę ir, kas žino, ar ji ką tiki. Būtų puiku ją išnar­ plioti iš bolševikų tinklo ir grąžint į katalikų bažnyčią. Juk tai m ūsų moralinė pareiga. Mes, Nėries buvusieji draugai, nutarėme, kad geriausiai tam reikalui tinkat jūs, šv. Kazi­ 56

miero draugijos direktoriau, ypač kad jūs galėtum ėt Nėriai ir darbu padėt: ji tiesiog skursta, nes, kaip komunistė, ne­ gali gaut savo specialybės tarnybos — mokytojos kurioj gim­ nazijoj. Ar sutiktum ėt jai padėt fiziškai ir vienkart paban­ dyt [sugrąžinti] į katalikų tikėjimą, metus komunizmą? Susitarėm, kad netrukus jie atves Saliutę pas mane ir supažindins. Ir štai jaunoji poetė, lydima ar abiejų, ar vieno katro, pirmą kartą apsilankė mano buveinėj. Tartum kokia sveti­ ma, bet jauki šviesa pripildė kambarį. Vadinas, pirmą kartą stoviu su poete Nerimi taip arti viens prieš antrą. Taip gi­ liai smeigiaus žvilgiu į akis. Bet tik vienam momentui: jos akys tuoj droviai nusileidžia žemėn. Tai ne agresyvi kovo­ toja. Jei ir turi kūrėjos išdidumo, tai nūn to nejaust. Atro­ do paprasta, gera mergytė, kuri trapiame alebastro inde sle­ pia brangią dvasią. Imu jausti: įtampa nyksta, atmosfera daros jauki, santykis paprastas ir lengvas. Prašau visus sėstis. Pro du langus šviesa Nėrį tiesiai ir ryškiai nulieja ir brėžte apibrėžia. Ta pati smulki, grakšti mergaitė. Palydovas atsisveikino... Pat pradžioje viešnia kategoriškai pareiškė: jei bandysit mane atversti, tai žinokit, kad tokiu atveju aš iš jūsų jo­ kios pagalbos nepriimsiu, verčiau badausiu! — Sutinku. Nesistengsiu grąžint į katalikų tikėjimą. Bet, jei per m ūsų bendravimą, pokalbius, bendradarbiavimą sa­ vaime sugrįžtumėt prie Kristaus, aš labai džiaugčiaus. tarnybinių laisvų vietų kol kas neturiu, tad galėsiu padėti tuo tarpu vien duodamas versti mum knygų iš sve­ tim ų kalbų. Iš kurių kalbų būtų patogiau? — Iš vokiečių ir rusų... — Na, gerai. Aš apsižvalgysiu tuo tarpu, kuriuos veika­ lus galėtumėt paverst. O po savaitės kitos pas mane vėl užsukit. Pat pirmajam valdybos posėdy pasistengsiu išgaut pritarimą ir nutarimą. Tikiuos, kad pasiseks... Jakštas sutiko, kad reikia gelbėti vertingą poetę ir, kiek galima, stengtis ją atverst... Tik m ielas senelis išeidamas sustojo prieškambary ir griežtai pareiškė, kad statąs vieną būtiną sąlygą, būtent, prieš duodant Nėriai kokį darbą, rei­ kia iš jos pareikalauti, kad ji viešai atšauktų savo pri­ sidėjimą prie bolševikų.

Bet paskui to atsisakė ir iš viso niekuomet nereikalavo, kad Nėris ką atšauktų... Buvo pasiūlyta versti E. Handel Mazzetti “Ritos laiškus”. S. Nėris sutiko. Pranešiau jai, jog Kazimiero valdyba sutiko davinėt jai vertimų. Mūsų sąlygos: honoraras — 10% nuo parduodamo­ sios kainos; suma sumokama, kai knyga išleista. Kada ver­ timas turi būti baigtas, tai paliekama vertėjo nuožiūrai. Sutarties nedarėm e.” (M. Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj. 1918—1940. Atsiminimai.— T. 7, III d.— Londo­ nas.— Nr. 72,— P. 154—163.) 1931 m. grįžusi iš Lazdijų į Kauną, SN čia jau nerado daugelio studijų draugų ir “garbintojų”. N et ir gyvenantys Kaune visi buvo pamiršę nerūpestingosios jaunystės dienas, o kai kurie tiesiog nusigręžė nuo poetės dėl jos pasukimo kairėn. Tik vienas J. Keliuotis dar stengėsi jai padėti, bet jo galimybės buvo labai ribotos, ir greitai su juo nutrūko ryšiai. Liko dar I. Malinauskas. Su juo SN retkarčiais susi­ tikdavo. Pirmą kartą susitikusi 1931 m. rudenį tuoj paaiški­ no: “Nustojau vaikščioti į bažnyčią...” O Malinauskas juo­ kais paklausė: “O žmonių ar dar neužmušinėji?” Užeidavo pas M alinauską į butą Višinskio Nr. 20 ir į “Saulės” moky­ tojų seminariją, kur jis dirbo. Kazimieras Žitkus — poetas Vincas Stonis, dirbęs toje pačioje seminarijoje, prisimena: “Vieną kartą užėjau pas Igną M alinauską į butą ir ten ją radau. Ji, mane išvydusi, tuoj pakilo ir išėjo. Matydavau ją kartais seminarijos mokytojų kambaryje, kur ji kartais užeidavo pas tą patį Igną Malinauską. Vieną kartą aš juos radau mokytojų kambaryje vienudu. Jie kažką linksm ai kalbėjo. Pasisveikinus jie vis linksmai juokavo. Salomėja dar padeklamavo mano eilėraštį iš “A šarėlių”. N eprisim enu kurį”. (Iš K. Žitkaus prisiminimų, užrašytų 1979 12 16.) Antanas Miškinis rašo: “Kartą, susitikęs prie knygyno, paklausiau, kaip begy­ venanti. Atsakė trumpai: “Šiaip taip. Kai ką verčiu, kai ką rašau”. Šiek tiek ja rūpinosi poetas M. Vaitkus ir ypač V. Krėvė — duodavo kokio apmokamo darbo. Taip ir vertėsi. Kiek vėliau V. Krėvė pasirūpino, kad būtų, kaip dabar sa­ koma, įdarbinta”. (Antanas Miškinis. Salomėją Nėrį prisi­ menant H Kalba Vilnius.— 1979.—Lapkr. 16.— Nr. 46.) 58

A. Miškinis šiek tiek klysta: ne V. Krėvė pasirūpino, kad S. Nėris būtų. įdarbinta. Nutrūko ryšiai ir su trečiafrontininkais. Bet dabar ji su­ sipažino ir artimiau pradėjo bendrauti su kai kuriais po­ grindžio veikėjais: Ona Kmitaite, Ona Šimaite, Juozu Ba­ naičiu, Mečislavu Bulaka ir kt. O. Šimaitė prisimena: “Sugrįžus S. Nėriai gyventi į Kauną, m ūsų pasimatymai vėl atsinaujino. Tada ji man skundėsi, kad nemokanti tin­ kam ai sunaudoti laiko. Panorėjau sužinoti jos skundų priežastį. O, ji norėjo apčiuopti jokiam žmogui neapčiuopiamus da­ lykus! Kiekvieną jai duotą išversti kūrinį, net ir visai svetimą jos sielai, ji vertė labai sąžiningai. Tas darbas dėl duonos kąsnio reikalavo daug laiko ir jėgų įtempimo. Būdama jau­ na, nenorėjo, o gal ir neįstengė suprasti, kad būtina save apriboti. S. Nėris norėjo tuo pačiu laiku ir pelnyti duoną kasdieninę, ir gyventi visa gyvenimo pilnatimi: kurti nau­ jus eilėraščius, daug skaityti, palaikyti artimus santykius su žmonėmis, nors ir buvo savyje labai užsidariusi, norėjo keliauti, matyti naujus kraštus, mokytis užsienio kalbų. O viso to jos jėgoms buvo per daug. S. Nėris man kalbėdavo apie vertimų meną, techniką. K elis kartus S. N ėris man yra sakiusi, kad turinti eilėraščių, apie kuriuos niekas nežino, kad tai jos sielos gel­ m ių slapta. Jų ji man nėra skaičiusi, ir aš nesu jos prašiu­ si paskaityti, nes niekad nenorėjau brautis į kito žmogaus paslaptis, jeigu jis pats man to nepasako. Galimas dalykas, jog tai bus buvę tie eilėraščiai, po ku­ riais yra pasirašiusi Marytė Giraitė. S. Nėris tuo metu man padėjo suprasti ir J. Kossu-Aleksandriškio poeziją. Šį poetą ji vadino “m ūsų tragiškuoju ly­ riku”. Abi nepaprastai gėrėjomės Vienoje labai gražiai išleisto­ mis dviem A. Klabundo knygomis: “Kiniečių eilėraščiais” ir “Kreidos ratu”. Trečios A. Klabundo knygos apie japonišką pjesę “Geiša” aš dar nebuvau skaičiusi, ir tik iš S. Nėries išgirdau apie ją. Keliais žodžiais ji atkūrė gražų šio kūrinio turinį. Ar tik ne A. Klabundas įkvėpė S. Nėrį parašyti žavų eilėraštį “Mažoji mano geiša”? 59

Asmeninėje poetės knygų lentynoje mačiau jai padova­ notų knygų su dedikacijomis. Iš jų labai išsiskyrė du didžiu­ liai prof. L. Karsavino tomai “О личности”. (Čia O. Šimaitė klysta: L. Karsavino veikalas “Apie asmenybę” buvo išleis­ tas 1929 m. Kaune lietuvių kalba,, 130 p. knyga. Galimas daiktas, kad SN turėjo kuriuos nors kitus L. Karsavino vei­ kalus.) Matyt, jog daugelis rašytojų ir profesorių S. Nėrį la­ bai vertino ir gerbė. S. Nėries kambarėlyje (S. Nėris Putino bute iš pradžių gyveno viename kambaryje su Emilija Kvedaraite, bet po kiek laiko iš kito kambario išsikraustė ten laikinai gyvenęs kažkoks agronomas, ir Putinas leido tame nemažame kam­ baryje su reginiu į Kauno centrą apsigyventi S. Nėriai) bu­ vo gražus tautiniais ornamentais išsiuvinėtas pagalvėlis. Ji pažadėjo ir man tokį pat išsiuvinėti ir padovanoti. Nemažai kalbėdavomės apie lietuvišką tautodailę ir meninius lietu­ vių liaudies gabumus, kuriuos ji vertino labai aukštai. S. Nėriai spindėdavo akys, ypatingai skambėdavo balsas, kai ji kalbėdavo apie lietuvišką tautodailę. Mylėjo ji ir audimo raštus, smūtkelius, domėjosi dievdirbiais, liaudies dainomis ir pasakomis. Visa tai atsispindi jos eilėraščiuose. Savo kraštą ir savo tautą poetė mylėjo didele meile. Gėrėdamasi lietuvių rašytojais, neslėpė nė jų ydų. Kartą, man būnant pas ją, užėjo P. Orintaitė. Jos kalbėjosi apie A. B aranausko, M. V alančiaus, V. Kudirkos kūrybą ir dėstymą mokykloje. N e paslaptis, kad, pavyzdžiui, V. Ku­ dirkos raštuose yra daug šovinizmo, antisemitizmo. Paklau­ sus P. Orintaitei, kaip tai dėstyti mokiniams žydams, S. Nėris atsakė: — Dėstyk taip, kaip parašyta. S. Nėris mėgo muziką, o ypatingai kompozitorius L. Bet­ hoveną, E. Grygą ir M. K. Čiurlionį. M. K. Čiurlionį S. Nėris labai mylėjo ne tik kaip m u­ ziką, bet ir kaip dailininką. Mylimiausias M. K. Čiurlionio paveikslas jai buvo “Pienės”. Apie šį paveikslą ji man ne kartą yra kalbėjusi su dideliu entuziazmu”. (LK 4 184—186) Magdelena Mykolaitytė prisimena: “įsikūrę naujame bute, ilgą laiką neiškęsdavome nesto­ vinėję tai prie vieno, tai prie kito lango, besidairydami į ap­ linką, besigėrėdami gražiais vaizdais. Taip vieną verkšle­ 60

nančią rudens popietę mudvi su S. Nerimi žiūrėjome pro platų jos su Emilija užimto kambario langą į žemumoje ty­ santį, pilkumoje paniurusį miestą. Staiga toje pilkumoje pa­ stebėjome ugnį. Atrodė, kad dega namas, ugnis blaškosi ant nam o stogo. Dar kiek įdėm iai pasižiūrėję, tv irta i nu­ sprendėme: tikrai dega namas, reikia iššaukti gaisrininkus. Salomėja pirmoji puolė į Putino kabinetą (Putino tuomet ne­ buvo namie prie telefono.) Paskambino, pasakė, kad pa­ matėm degantį namą, gal Vytauto prospekte, maždaug prie Totorių gatvės, pasakė m ūsų adresą — iš kur pranešama. Ir vėl puolėmės atgal “gaisro” stebėti mudvi pamato­ me, kad tai ne gaisras, o tik ant šlapio skardos stogo atsišviečia iš kažkokio arti to namo esančio fabrikėlio kamino protarpiais išsiveržianti ugnis. Nuotykis kaip “Don Quixot’e”. Mudvi “nutirpome”. Nors šok žemyn ir padek tą namą! Gais­ rininkai, pasisukioję toje “gaisro” vietoje, nukūrė atgal. Kaip tik ir Putinas įžengė į butą. Pasipasakojome, ką padarėme. Salomėjos didelės gražios akys pilnos išgąsčio. O Putinas prapliupo juoktis kaip niekad. — Na, ką gi! Užsidirbote kokį 30 litų baudos! — Ir juo­ kiasi, ir juokiasi” (“Putinas mano atsiminimuose”.— Ten pat.— P. 303—304). S p a l i o 2 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 40 (p. 861) rašoma:” — Trečl afrontininkai yra garbingai vienas kitam pasižadėję nebendradarbiauti “buržuazinėj” spaudoj; bet pa­ sirodė, kad beveik visi, kurie tik moka rašyti, šio pasižadėji­ mo nesilaiko ir bendradarbiauja — “Lietuvos aide”, “Ban­ gose”, “Naujame žody” ir “Sekmadieny”. S p a l i o 1 4 d. “Lietuvos aide” Nr. 234 išsp. kelionės į Švediją reportažas, antrašte “Žydinčios kultūros šaly”. Pa­ rašas — Ego. Tai pik. ltn. P. Lubickas. Reportažą, prieš tai papasakotą per radiją, tęsia per tris numerius. Čia minima ir SN. S p a l i o m ė n . “Vairo” Nr. 10 išsp. K. Korsako knygos “Straipsniai apie literatūrą” recenzija. Recenzijoje (parašas J. S-kis) rašoma: “Tuose straipsniuose autorius iš dalies mėgina spręsti įvairias literatūros problemas, kaip neorealizmas, neoroman­ tizmas, meno tautiškum as, tendencija, berno kultas, lite­ ratūros krizis, iš dalies mėgina charakterizuoti ir įvertinti

61

tokius m ūsų rašytojus, kaip J. Biliūnas, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Dobilas, J. Savickis, J. A. Herbačiauskis, Salomėja Neris. Straipsnyje “Pasukimas kairėn” Korsakas džiūgaudamas, kad Salomėja Neris nutraukė santykius su buržuazine vi­ suomene ir perėjo proletariato kovotojų eilėsna, pranašauja poetei jos kūrybos praturtėjimą naujomis idėjomis, nauja jėga. Bet tikrenybė rodo, kad, įstojusi į “proletariato kovo­ tojų” eiles, Sai. N eris kaip poetė num irė, o tuo tarpu stovėdama gėdingose, pasak Korsako, buržuazijos eilėse, ji davė tokius vertingus lyrikos rinkinius, kaip “Anksti rytą” ir “Pėdos smėly”. L a p k r i č i o 16 d. datuotas “M enininkųmetraščio” re­ dakcijos laiškas p-lei Salomėjai Bačinskaitei-Neriai. Laiško autoriai siūlo prisidėti prie “Menininkų metraščio” išleidi­ mo: įmokėti 25 litus, atsiųsti fotografiją, biografiją, kūrinių sąrašą, kūrybos pavyzdžių. Metraštis būsiąs informacinis. Medžiagą įteikti iki lapkričio 30 d. Vyt. Jakševičiui-Alantui (ELTA, Daukanto 11, tei. 312) ar 15—17 vai. Petrui Babic­ kui (Lietuvos aeroklubas, Nepriklausomybės a. 2, tei. 3003). Laišką, rašytą mašinėle, ranka pasirašė Faustas Kirša, Pet­ ras Babickas ir Vyt. Jakševičius-Alantas — “Menininkų met­ raščio” redakcija (1452). L a p k r i č i o 19 d. “Lietuvos aido” Nr. 264 (1639) išsp. A. V. str. “Literatūra ir beletristika 1931 m .” Čia rašoma, kad originaliosios poezijos 1931 m. išėjo 21 knyga. Tarp jų ir SN PS. L a p k r i č i o 2 3 d. datuotas I. Malinausko laiškas iš Hamburgo, kur jis buvo išvažiavęs studijuoti. Rašo, kad jau prabėgo pusantro mėn., bet dar nebuvo sutikęs nė vieno lie­ tuvio. Universitetu esąs patenkintas. Klausąs 17 valandų per savaitę. Už sem estrą mokestis 167 RM. Hamburgiečiai svetim šaliam s esą labai draugiški, priešingybė prūsams. Prašo parašyti (1478 1). Lapkričio laišką.

pabaigoje

SN gauna I. M alinausko

A p i e g r u o d ž i o 2 3 —2 4 d. siunčia I. Malinauskui į Hamburgą Putino “Altorių šešėly” I tomą ir laišką. Laiškas neišliko.

m

G r u o d ž i o 2 8 d. datuotas I. Malinausko laiškas iš Hamburgo: “Saliuk, vakar gavau Tavo laišką ir Tavo prisiųstą Pu­ tino “Altorių šešėly” I-jį tomą. Tai pirmasis po šių dviejų m ėnesių iš Lietuvos laiškas ir pirmasis spaudinys. Knygą jau užverčiau perskaitęs, bet savo nuomonės ne­ rašysiu. Laukiu II tomo. Kalėdas praleidau vienas. Pradeda vienatvė įkyrėti. Ko­ vo laukiu kaip sargybinis ryto, kad tik greičiau į Lietuvą. Intemacionalumas man svetimas. Sterną, Būhlerį studijuo­ ju. Parvažiavęs labai norėčiau ištirti bent 2000 vaikų jų mo­ kyklinių interesų atžvilgiu. Paspausk nosytę mano vardu Milei ir Megi [Emilijai Kvedaraitei ir Magdelenai Mykolaitytei.— V. A.], o prof. Myko­ laičiui pasikloniok labai rimtai (j° kūrybos neliesk), jį ger­ biu ir varžaus. Tebūna Jums visiems skaistūs ir malonūs Naujieji Metai. Ignas Įsigijau tik vieną knygelytę: Alle Galgenleeder — Christian Morgenstem. Gražių sąmojaus gabaliukų. Pavyzdžiui: “Die beiden Esel”. (Išrašu iš šio kūrinėlio baigia laišką. 14 78 2) G r u o d ž i o 31 d. SN gauna I. Malinausko laišką iš Hamburgo. Gal 1 9 3 2 m. p a b a i g o j e SN pradėjo lankyti ir S. Čiurlionienės “šeštadienius”. Apie tai M. Vaitkus rašo: “Čia noriu pristatyti tris naujas moteriškas žvaigždes, kur sužibo m ūsų posėdžių pasieniuose. Pirmoji — Salomėja Nėris. Išimtinių aplinkybių dėka 1932 metais susimezgė ar­ tima mudviejų bičiulystė (apie ką savo vietoj). Pasiūliau jai įsijungti į m ū sų šeštadienius. Ji džiugiai pritarė. P asi­ kalbėjau su S. Čiurlioniene. Ji m ielai sutiko. Tad vieną šeštadienį ta poetė mergaitė kukliai atsisėdo m ūsų tarpe, droviai nuleidus akis ir truputį nuraudus ir pradėjo uoliai lankytis ir smalsiai klausytis”. (M . Vaitkus. Nepriklauso­ mybės saulėj.— P. 126.) Danutė Čiurlionytė-Zubovienė pasakoja: “Grįžus į Kaunąv Salomėja pradėjo uoliai lankyti “šešta­ dienius”, dabar jau Žemaičių gatvėje. Apie jos posūkį kairėn niekas neužsiminė. Pagaliau “šeštadieniuose” buvo gvilde­ nami tik kalbos dalykai. 63

Naujuosiuose m ūsų namuose “šeštadieniams” Mama pa­ skyrė didelį ir jaukų, nuo gatvės triukšmo izoliuotą savo dar­ bo kambarį su langais į sodą. Viename pasienyje glaudėsi knygų lentyna su rašomuoju stalu, priešais, prie kitos sie­ nos, didelė kanapa, skirta moterims. Pasieniais stovėjo du foteliai, kelios kėdės, o prieš juos staliukai pasidėti ran­ kraščiams, kavai. Prisimenu Salomėją, tyliai glūdinčią ant tos moterų kanapos. Šeimininkės prašoma ką nors paskai­ tyti iš savo kūrybos, ji trumpai atsakydavo nedrįstanti. Sa­ lomėja kalbėdavo mažai — pasakydavo, kaip tas ar kitas žodis jos krašte tariamas. Neatsimenu, kad būtų įsitrauku­ si į diskusiją” (“Pergalė”.— 1985.— Nr. 6.— P. 160). 1 9 3 2 ir 1 9 3 5 m. Kaune buvo išleisti nelegaliai hektografu padauginti rink. “Revoliucinės dainos”. Juose buvo paskelbtos SN, P. Cvirkos ir kitų rašytojų iš rusų kalbos išverstos dainos: “Internacionalas”, “Varšuvietė”, “Laidotu­ vių m aršas”, “Partizanų daina”, “Kalviai”, “Komjaunuolė”. (LKP Istorijos apybraiža.— T. 2.— V., 1978.— P. 323—324.) Yra išlikęs 1932 m. rinkinėlis. Jame — 6 dainos. Viena iš jų — “Drąsiai į kovą”, pasak J. Paleckio ir A. Venclovos, turėtų būti išversta SN. Gal tarp tų šešių yra ir dar kuri nors versta SN, bet šiandien nustatyti nėra pakankamai šal­ tinių. Galbūt 1 9 3 2 m . parašytas ir eilėr. “Laukia jū sų tuščios gatvės”,— pirmą kartą išspausdintas tik “Raštuose” (1957, p. 572). G r u o d ž i o m ė n . SN lankėsi porą kartų pas E. Vilčinskaitės tėvus Kaune, gavo iš jų 180 dolerių ir pasiuntė į Ar­ gentiną. Taip pat parašė laišką, kuris neišliko, bet žinomas iš E. Vilčinskaitės laiško, rašyto 1933 m. sausio 15 d. 19 3 2 m . Italijoje, Bolonijoje, išleista G. Salvatori kny­ ga “I Lituani di ieri e di oggi” — “Praeities ir dabarties lie­ tuviai” (192 p.). Čia p. 52, kalbėdamas apie “Granitą”, rašo, kad almanache yra ir SN eilėr. 1933 S a u s i o 1 d . susirgo SN buto šeimininkas prof. V. My­ kolaitis-Putinas. Sirgo beveik visą sausio mėn. Buvo aukšta temperatūra, bet gydėsi namie. 64

S a u s i o m ė n . p r a d ž i o j e pasirodė literatūros žurna­ lo “Skynimai” pirmas numeris. S a u s i o 15 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN: "... dėkui tau už laišką, už rūpestį ir už pinigus. Aš juos jau bus dvi savaitės, kaip gavau. Man trūko tos sumos, ku­ rią atsiuntėt, o su ja kartu ir galimumą grįžti. Skaičiau laik­ raščiuos apie tavo sukairėjim ą. U žeik pas tėv eliu s ir padėkok už pinigus. Putinui ir Milei gerų dienų duok. Nors ir ne “mūsų”, bet geri žmonės. Tavo Helė. Dar vieną prašymą. Viena ponia turi Latvijos pasą, o nori gauti Lietuvos pilietybę ir grįžti į Lietuvą. Aš jau išsiunčiau dokumentą į Kauną, bet tu nueik į Vidaus rei­ kalų ministerijos Pilietybės referentūrą ir paklausk, ar atėjo Martos Stiebrytės-Heinz byla dėl pilietybės. Gimusi Biržuo­ se 1895 m. Čia sėdi be darbo. Nueik kelis kartus”. (1499 72, 73 ir 74) S a u s i o 2 2 — 2 4 d. SN gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Argentinos ir lankėsi Vidaus reikalų m-joje, kur dirbo jos gimnazijos laikų draugė Antanina Adomaitytė-Goberienė ir rašytoja Nelė Mazalaitė. Jos padėjo SN surasti tą Pilietybės referentūrą. S a u s i o m ė n . p a b a i g o j e išėjo “Gimtosios kalbos” Nr. 1. įžanginiame str. “Darbą pradedant” rašoma: “M u m s n e p a k a n k a k a p o s k a l b o s t a i s y t o j ų , bet reikia pačią visuom enę kalbos išm okyti.

Mes išleidžiame kalbos laikraštį. Jis išbrendo iš ke­ lių žmonių draugės darbo, pradėto jau prieš septynerius me­ tus,— iš p. S. Čiurlionienės šeštadienių. Tame būrelyje (susi­ renka: S. Bačinskaitė, K. Bizauskas, S. Č iurlionienė, V. Kam antauskas, D. M ichelis, V. M ykolaitis, A. Salys, V. Sruogienė, J. Talmantas ir M. Vaitkus), beskaitant kla­ sikų vertimus ir pačių dalyvių kūrinius, benagrinėjant žody­ no ir stiliaus dalykus, ir kilo “Gimtosios kalbos” sumanymas.” V a s a r i o m ė n . J. Paleckis Kaune skaitė paskaitas apie TSRS. Jis prisimena: “Salomėja labai troško pati pamatyti Tarybų Sąjungą, bet fašistinė vyriausybė nedavė jai leidimo nuvykti ten su ekskursija. Todėl ji taip uoliai klausėsi mano paskaitos, ku­ 3.296

65

rią skaičiau, grįžęs iš kelionės į Maskvą ir Leningradą 1933 metais. Susitikus mudviem asmeniškai, ji smulkiai klau­ sinėjo apie mano įspūdžius iš tos kelionės, apie žmonių gy­ venimą, apie kultūros ir meno reiškinius. — Koks skurdus, koks menkas ir provinciališkas m ūsų gyvenimas palyginti su tuo, kas vyksta socializmo šalyje,— sakydavo ji po tokių pasikalbėjimų.” (Justas Paleckis. Sa­ lomėja visada su mumis / / Kultūros barai.— 1974.— Nr. 11.— P. 54.) V a s a r i o m ė n . išėjo “Kultūros” Nr. 2, kuriame Pr. D. recenzuoja J. Pušaitės eilėraščių rinkinį “Žydėkit, gėlės!” ir rašo: “Janinos Pušaitės eilėraščiai nuostabiai panašūs į Sa­ lomėjos Nėries eilėraščius. Tiesiog vietomis norisi tikėti, kad J. Pušaitė — tai ta pati Salomėja Nėris. Bet čia ne mano dalykas. Ne autorė, o jos darbas čia svarbu” (P. 123). V a s a r i o m ė n . išėjo “A teities” Nr. 2, kuriame Mk. Lnk. [Mykolas Linkevičius] recenzuoja Bronės Buivydaitės eilėn rink. “Skudučiai”: “Šiaip Br. Buivydaitė yra pastovi, vienoda, nesibaidanti nei maironiško, nei putiniško, nei vaičiūniško eiliavimo. Ypač vaičiūniško — ketureilių pamėgimo prasme. Pas ją nerasi S. N ėries drąsaus epikūreizm o, J. A u g u sta ity tės-V a i­ čiūnienės pigaus modemiškumo bei Gr. Tulauskaitės vyriško kietumo” (p. 124). V a s a r i o m ė n . SN parašė laišką E. Vilčinskaitei į Ar­ gentiną. Laiškas neišliko, žinomas iš E. Vilčinskaitės atsa­ kymo, rašyto kovo 12 d. K o v o 8 d. datuotas J. Ičkauskaitės laiškas, rašytas Lazdijuose. K o v o 1 0 d. SN gavo J. Ičkauskaitės laišką iš Lazdijų. K o v o 1 0 d . Kauno apskrities ir miesto komendantas nutraukė draugijos “M ūsų scena” veiklą, uždraudė visam ka­ ro meto laikotarpiui, nes “draugija veikia ne pagal savo įsta­ tus ir varo slaptai priešvalstybinį darbą ir kiršina savo vei­ kimu vieną visuomenės dalį prieš kitą” (CVA 1742 1 12 9). (R. Dulkinienė. S. Nėris policijos dokumentuose / / Mane jūs jausite darbe, kovoj.— 1976.— P. 273.) Kovo

12 d.

datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN: 66

“Esu jau visai nauja. Piktiniesi mano nenusistatymu ir stebiesi. Stebiesi “teologiškai-filosofiškais” terminais. N usi­ statau tarp proletarinės diktatūros ir individualistinės anar­ chijos. Iš ano pasaulio, iš kurio išėjau, atsinešiau tik tave iš meilės. Taikausi prie draugo ne iš pareigos, o iš laisvo no­ ro. Sveikink Kazį Borutą. Geras bernas. Užeik pas mano tėvelius. Gerų. dienų Putinui ir Milei. Helė” (cit. sutrumpintai). K o v o 15 d. mirė poetas Petras Karuža. K o v o 1 6 d. “Ryto” Nr. 61 (2617) p. 2 įdėtas didelis, beveik viso dienraščio puslapio, str. “Petras Karuža”. Apie mokymosi V ilkaviškio gimnazijoje aplinkybes A. Vaičiulaitis rašo: “Tada Vilkaviškio gimnazijos ateitininkų tarpe vyravo vi­ suomeninė nuotaika. Literatams buvo ne taip palankios sąlygos, nors ten mokėsi ir S. Neris, ir P. Orintaitė, ir pats nabašninkas”. Galima pridurti: ir A. Vaičiulaitis. K o v o 2 8 d. suim tas K. Boruta drauge su K. Jakubėnu. K o v o m ė n . “Vairo” Nr. 3 Gražvydas recenzuoja J. Pušaitės eilėr. rink. “Žydėkit, gėlės!”: “A. Jakštas turėtų už ką pabarti Janiną. Jeigu jau jis išbarė Salomėją Nerį už tai, kad ši drįsta bėgti į girią nuo­ ga (’’Mes išbėgom nuogos į rasotą girią”.— “Pėdos smėly”, p. 9), arba už tai, kad ji “be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų...” išvažiuoja dviese pasivažinėti..., tai dar daugiau gautų barti nuo seno ir rūstaus kritiko J. Pušaitė už tokius ne per kukliausius savo prašymus, kaip: “Būk per­ nakt, lig aušrinei, lig ryto...” (p. 9), “bučiuok, myluok ir duok” (p. 15) arba už tokį stačiai rinkišką koliojimą, kaip: “Kurio velnio sustojai kaip girtas vidury kelio?” (p. 22)

Janinos Pušaitės “Žydėkit, gėlės!” savo motyvais ir for­ ma gyvai primena Salomėjos Neries poeziją, ypač jos “Pėdas smėly”. Tik, žinoma, pastaroji apdovanota nepalyginti stip­ resniu talentu. Pušaitė dar nemoka susirasti savo žodžio, savo stiliaus, savo formos, ir kartais per daug aiškiai junti jos poezijoj svetim ą įtaką (plg. Sal. Neries “Kaip žydėjimas vyšnios” ir J. Pušaitės “Ju-ju” arba S. Neries “Pabučiavi­ mas” ir J. Pušaitės “Sapnas” (p. 405). a-

67

B a l a n d ž i o p i r m o j e p u s ė j e rašo laišką E. Vilčinskaitei į Argentiną. Tai žinoma iš jos laiško Salomėjai, rašyto balandžio 24 d. B a l a n d ž i o 15 d. datuotame žurnalo ‘Pavasaris” Nr. 7 išsp. Simo Miglino str. “Prisikėlimo šventė poezijoj”, kur rašoma: “Velykos kas metai atneša tikintiesiems naujo džiaugsmo. Tikinčiųjų galvos linksta, širdys maldoj skęsta — Oi, nėra, nėra džiaugsm ui galo! — Beribis jis, kaip amžinybė. Tam siausią liūdesio kampelį Nušvies palaim in ta ramybė. S. N e r i s Nes ta ramybė, kurią Kristus Velykų rytą atnešė, “kovų audras nutildys” (p. 219). B a l a n d ž i o 2 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN. (Čia cit. sutrumpintas.) “Tik gavau Tavo laišką ir labai nudžiugau. Nors mažai man rašai, bet sprendžiu iš laiško, jog jau praėjo ir nuslūgo naujo gimimo kančios ir tavo siela aiškėja ir giedrėja. Smagu nors toli turėti tokią artimą, giminingą sielą, nesijauti vie­ na. Ir tau, matyti, smagu, kad nors draugiška mintimi ta­ ve seku, o darbą dirbam tai, kaip matyt, tą patį, nors įvai­ riuose pasaulio žemynuose. Gyvenimo sąlygos nustatys modus vivendi: ilgiau Argentinoje ar greičiau į Lietuvą. Tuos 180 dolerių, kuriuos man siuntei, aš dar turiu pa­ sidėjusi kelionei ir neimu nė cento. Įdomu, kodėl tu rašai, kad kitų neprašyčiau. Nori mano foto. Gerai, gal ir prisirengsiu nusifotografuo­ ti. Sveriu 48—50 kg. Nuo Jadzės neseniai gavau laišką iš Paryžiaus. Atsiųsk savo eilėraščių į “Balsą”, jei gali. Gal gali Puti­ no romaną atsiųsti, čia juo žmonės labai susidomėję. Pa­ prašyk Putiną, gal padovanos draugijai “Lietuva” į biblio­ teką, nes kunigai tai savo bibliotekoje nelaikys tokį “trefną” daiktą. Ar vis tebegyveni senoj vietoj? Ką veikia Milė? Paklausk mano seserį Vandą jos adreso. Daviau Tavo laišką perskaityti draugui. Helė.” 68

B a l a n d ž i o 2 9 d. “Ryto” Nr. 96 išsp. B. Mendūzos str. “Laiškai apie meną ir kultūrą”: “Naujas žmogus, susidomėjęs m ūsų lyrikos būkle, jos di­ dele dalimi nusivils. Jis pasigėrės kai kuriais J. K. Alek­ sandravičiaus, S. Nėries, Brazdžionio, Rutkausko ir kelių kitų jaunųjų eilėraščiais, pastariesiems jis dar bandys pri­ kišti idėjinį pasvirimą (S. Nėries) ir jis pagaliau pasakys, kad šie vis dėlto “e gratia Dei”, bet jis nesupras ir pasmerks visokius beždžioniukus, jis pasakys, kad ten yra tik mįslė, tik labai puiki šarada, kurios jis spręsti ir neim s”. B a l a n d ž i o 2 9 d. apie 19 vai. savo bute (Vaižganto 17) mirė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. B a l a n d ž i o m ė n . išėjo žurnalo “Motina ir vaikas” 1933 m. Nr. 4. Jame išsp. SN eilėr. “Motina”. Parašas S. N. (p. 1) Kada šis eilėr. parašytas — nežinia, bet, matyt, po 1931 m. G e g u ž ė s 2 d. įvyko iškilmingos Vaižganto laidotuvės. Apie 9 vai. ryto karstas su velionio palaikais buvo perneštas iš Vytauto bažnyčios į baziliką, kur 10 vai. gedulingas pa­ maldas laikė ark. J. Skvireckas, o po to karstas buvo nu­ leistas į bazilikos požemius. Ar SN dalyvavo šiose iškilm in­ gose pamaldose ir laidotuvėse — nežinia. G e g u ž ė s 6 ir 8 d . “Ryto” Nr. 102 ir 103 išsp. K. Zupkos str. “J ų motina”. Čia rašoma, kaip lietuvių poetai apdainuoja motiną. Keliose straipsnio vietose cituojami ir SN eilėr. “Motinai” ir “N ašlaitės naktis” posmai. G e g u ž ė s 7 d. visur buvo švenčiama Motinos diena. O Kaime jau tikras pavasaris. Temperatūra — 22° šilumos. G e g u ž ė s 1 0 d. “7 meno dienose” Nr. 95 (p. 18) žinutė: “Poetė Salomėja Neris artimiausiu laiku išleidžia trečią savo eilėraščių rinkinį. Pastarasis josios rinkinys būsiąs įdo­ mus juo labiau, kad talentingoji poetė paskutiniaisiais m e­ tais yra pergyvenusi stiprią politinių įsitik inim ų ir pa­ saulėžiūros metamorfozę”. Kiek šios žinutės turinys turėjo pamato, sunku pasaky­ ti. SN šiuo metu įtemptai vertė iš vokiečių kalbos “Ritos laiškus”. 69

G e g u ž ė s 14 d. — neeilinis S. Čiurlionienės “šeštadie­ nis”: gegužės 15 d., sekmadienį,— šeštadienių šeimininkės vardadienis. Šįkart į “šeštadienį” susirinkę dalyviai atėjo su dovanomis. Solenizantei padovanojo Gėtės raštų rinktinį tomą ir Šekspyro raštų I tomą. Gėtės tome pasirašė Talmantas, Salys, Putinas, V. Daugirdaitė-Sruogienė, S. Nėris, dr. D. Michelis, M. Vaitkus. Šekspyro raštų tome pasirašė A. Žalinkevičaitė, D. Michelis, Putinas, Talmantas, FedotasSipavičius, M. Vaitkus, K. Bizauskas, V. Kamantauskas, V. Daugirdaitė-Sruogienė, S. Bačinskaitė ir A. Salys. Abi knygos yra saugomos S. Čiurlionienės memorialinia­ me kambaryje Kaune, Žemaičių 10. G e g u ž ė s 2 5 d. Amerikos lietuvių laikr. “Vienybė”, Nr. 61 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Sakalai”. G e g u ž ė s 2 7 d . , šeštadienį, Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentų “Kultūros” būrelis suorganizavo lit. va­ karą, kuriame savo kūrinius skaitė SN, P. Cvirka ir Juo­ zas Banaitis, o paskaitą skaitė V. Drazdauskas. Tų m etų “Kultūros” būrelio pirmininkas Jonas Laurinai­ tis prisimena: “Rašytojų grupėje dalyvavo: Valys Drazdauskas, Petras Cvirka, Salomėja Nėris ir Juozapas Banaitis (tarybiniais lai­ kais jis buvo kultūros ministras, miręs). Grupės vadovas bu­ vo V. Drazdauskas. Jis pirmas ir kalbėjo. Kalbėjo drąsiai, aiškiai, oriai. Kalbėjo apie fašizmo grėsmę Lietuvoj ir užsie­ nyje ir apie darbo žmonių ir pažangios inteligentijos užda­ vinius ryšium su tokia situacija. Kalba padarė stipraus įspūdžio. Kažkas veptelėjo, kad jis kilęs iš dvarininkų. Draz­ dauskas rimtai atsakė, kad žmogaus kilmė neapsprendžia jo ideologijos. Pateikė pavyzdžių. Po Drazdausko kalbėjo Cvirka. Jis skaitė eiles iš Žalionio [Pranskaus-Anskaičio] eilėraščių knygelės. Knygelės pa­ vadinimo nebeprisimenu, nors mudu [su Vincu Anskaičiu] ją buvome skaitę, aptarę, nagrinėję. Vincas man net siūlė parašyti recenziją į “Raud. artoją”. Skaitė balsiai, neblogai. Nebepamenu, ar prieš skaitym ą, ar po skaitymo Petras priėjo prie mudviejų ir klausia: — Ar negirdėjote, būk aka­ demijoje mokosi jo [Žalionio] brolis? Vincas bakstelėjo man į šoną: — Ne, negirdėjome. Atvažiavusius rašytojus aš su Vincu Anskaičiu priėmėm 70

svečių kambary. Tuomet aš pirmą sykį pamačiau Salomėją Nėrį. Ji buvo vidutinio ūgio, tam siais plaukais, į šoną sušukuotais, apskrito, gražaus veido, ypač gražios akys, gražiai pasirėdžiusį, linksma, graži mergina. Tokios vėliau aš niekad nemačiau. Išėmė iš ridikiulio pakelį “Kazbek” ir pirmiems pasiūlė mudviem. Kai mudu pasisakėm nerūką, ji: — Stebėtina: vyrai, ir nerūko.— Rašytojai visi užsirūkė. Kai buvo paskelbta, kad kalbės Salomėja Nėris, publika nutilo, ištiesę kaklus, stengėsi pamatyti, kaip atrodo ta Sa­ lomėja, kuri prieš porą m etų perėjo iš katalikiškų pozicijų į kairiąsias. Skaitė mintinai, laiks nuo laiko pažvelgdama į rankoj laikomą popierėlį. Skaitė negarsiai. Viena eilėraščio mintis įstrigo man galvon: — Paimsiu šluotą ir iššluosiu dul­ kes ir visokius parazitus iš m ūsų namų... kažkas tokio pa­ našaus. Jos eilių studentai klausėsi įdėmiai. Paskutinis kalbėjo Banaitis. Skaitė kažkokį savo apsa­ kymėlį. Skaitė tyliai, monotoniškai”. (Iš Jono Laurinaičio laiško, rašyto 1980 06 03.) V. Anskaitis rašo: “Su S. Nėrim esam e giminės, todėl galiu papasakoti ke­ letą žodžių apie jos tėvus.

1933 m. Dotnuvoje Kultūros būrelis surengė literatūros vakarą, kuriame savo kūrinius skaitė S. Nėris, P. Cvirka ir kt. S. Nėris skaitė švelniu, tyliu balsu. Mes, vyrai, galvo­ jome, jog būtų buvęs didesnis įspūdis, jeigu ji savo eilėraštį “Su šluota” būtų paskaičiusi energingiau. S. Nėris buvo ge­ rai nusiteikusi, linksma. Tą vakarą su ja ilgai kalbėjomės. Mano brolis poetas V. Žalioms tuo metu gyveno ir rašė Tarybų Sąjungoje. Da­ viau S. Nėriai jo eilėraščių rinkinį “Audringosios jėgos”, išleistą 1932 m. Minske, ir kai kurių jo eilėraščių iškarpas. S. Nėris labai domėjosi Tarybų Sąjungos gyvenimu, ypač literatūra, poezija” (LK 4 29—30). Antanas Oransas, Ž. ū. akademijos studentas, prisimena: “Pilnutėlė akademijos aktų salė laukė rašytojų pasiro­ dant. Visi atvykę literatai buvo trečiafrontininkai — kairieji rašytojai, todėl nemaža ateitininkų ir fašistuojančių orga­ nizacijų studentų atėjo priešiškai nusiteikę. Petrui Cvirkai ir kitiems rašytojams skaitant savo kūrinius, iš salės pasi­ girsdavo viena kita pašaipi, pikta replika. 71

Salomėja Nėris išėjo į sceną kukli, susikaupusi. Jai pa­ sirodžius, salė nuščiuvo ir užėmusi kvapą gaudė kiekvieną jos žodį. Jokios replikos, jokio krebždesio. Salomėja perskaitė du ar tris eilėraščius. Jų pavadinimų neprisimenu. E ilė­ raščiai buvo socialinio turinio. Viename jų, kiek pamenu da­ bar, kalbėjo apie akmenskaldžio darbą, vargingą jo dalią. Po programos Kultūros būrelio valdybos buvo suruošta bendra vakarienė. Jos metu rašytojai kalbėjo apie studen­ tus, dalijosi patirtais įspūdžiais. Salomėja Nėris kalbėjo ne­ daug, sėdėjo susimąsčiusi, spindėjo jos gražios, išraiškingos didelės akys”. (Iš laiško, rašyto 1979 11 20.) J. Banaitis prisimena, kad jis pakalbinęs SN dalyvauti “Kultūros” būrelio literatūros vakare. “Iki to laiko poetė be­ rods dar nebuvo viešai dalyvavusi pažangiųjų rašytojų va­ karuose. Ji be jokių svyravimų sutiko, tik paprašė padėti atrinkti ką nors iš paskutiniu metu parašytų eilėraščių. Sia­ me vakare dalyvavo Petras Cvirka ir Stepas Žukas. Atei­ tininkai, matyt, atėjo nušvilpt poetę. Fašistiniai išperos “neolituanai” susirinko sutrukdyti vakarą. Pažangiųjų studentų būrys padarė viską, kad vakaras pavyktų. Cvirką iškart sutiko vieni audringais plojimais, kiti švil­ pimais. Kai Salomėja Nėris išėjo skaityti, salėje įsivyravo mirti­ na tyla. Visi — ir ateitininkai — laukė jos pasisakymo. Jau po pirmojo eilėraščio salėje prasidėjo krenkštimai, šiureni­ mas. Salomėja vieną po kito skaitė savo širdies krauju pa­ rašytus eilėraščius, nors dar ir su kai kuriomis simbolis­ tinėm is priemonėmis, bet šiurpius, buožių, ponų sūneliams korporantams, skelbiančius kovą ir naują gyvenimą. Kuo to­ liau, tuo didesnis kilo triukšmas. Pažangieji studentai, bai­ gus Salomėjai skaityti, sukėlė jai karštas ovacijas. Ateiti­ ninkai ir neolituanai švilpė ir trypė, grasino policija, groto­ mis. Nuotaika buvo įtempta. N et ir Stepas Žukas, kurį mes visą gyvenimą pažinojome kaip nepalaužiamą optimistą,— ir tas buvo suguręs. — Kam į tą juostuotų bulių bandą reikėjo ją atitempti? Dar, ko gero, išsigąs moteriškaitė... — Jau neišsigąs, Stepai, neišsigąsi — staiga tarė Sa­ lomėja, netikėtai nugirdusi jo žodžius. Tą neram ų vakarą, kai mes išėjome į stotį, Salomėja išsišnekėjo su vienu studentu, kurio brolis gyveno Tarybų 72

Sąjungoje ir spausdino eiles Maskvoje leidžiamame “Prie­ kalo” žurnale. Ją labai domino proletariniai, revoliuciniai Lietuvos rašytojai, jų žurnalas. Dar tais pačiais metais Salomėja pradėjo rinkti aukas politiniams kaliniams. Jas rinko, kiek man žinoma, daugiau­ sia pažangiu Kauno universiteto profesorių tarpe. 1933 m. rudenį ar 1934 m. ji jau buvo “Raudonosios pagalbos” kuo­ pelės narys. Šioje kuopelėje nelegalų darbą ji dirbo ramiai, sąžiningai, platino moprinę ir komunistinę literatūrą, regu­ liariai dalyvaudavo kuopelės posėdžiuose”. (J. Banaitis. Pėdos gyvenime / / Literatūra ir menas.— Nr. 46,— 1954,— Lapkr. 13.) Vakaro nuotaikų spalvas J. Banaitis sutirštino. Kiti šio vakaro dalyviai nemini, kad būtų taip labai triukšmauta, švilpta... B i r ž e l i o 13 d. S. Nėris užėjo pas S. Čiurlionienę ir įteikė jai savo nuotrauką su užrašu: “Mielajai, vaišingajam Poniai Sofijai Čiurlionienei S. Neris, 1933”. Nuotrauka yra S. Čiurlionienės memorialiniame kamba­ ryje Kaune, Žemaičių 10. B i r ž e l i o m ė n . S. Nėris išvažiavo į Palangą ilsėtis. Čia ji vėl susitiko su kairiaisiais rašytojais P. Cvirka, P. Čiurliu, dail. M. Bulaka, artimiau susipažino su Lozoraičių šeimos nariais. Viena iš jų P. Cvirkaitė-Diržienė rašo: “Susipažinau su S. Nėrim pas savo seserį O. Lozorai­ tienę. 1933 ar 1934 m. vasarą kartu su ja teko Palangoje atostogauti. Gyvenome vienoje viloje, kartu eidavome į paplūdimį, pasivaikščioti, valgyti. S. Nėris visuomet nešdavosi knygą, sąsiuvinį, pieštuką. Dažniausiai ji tylėdavo, kažką galvodavo, žiūrėdama į tolį arba į jūrą. Ji su manim draugavo tikriausiai tik dėl to, kad netrukdydavau jai ramybės, tylėdavau. Aš taip pat la­ bai mėgau literatūrą, poeziją. Kartais mes ką nors dekla­ muodavome. S. Nėris nemėgo apie save, savo kūrybą kalbėti. Tiktai vieną kartą ji man paskaitė Palangoje sukurtą eilėraštį. Tai buvo gražūs, nuotaikingi rudens vaizdo posmai, kurie nesi­ derino su saulėta vasaros diena puikiose Baltijos kopose. Tai mane labai nustebino. Paklausiau, kodėl ji rašanti apie krin­ tančius auksinius medžių lapus, rudens melancholiją tada, 73

kai aplink tokia karšta vasara, jaunystė. S. N ėris su ­ simąsčiusi atsakė, kad jai telikę dainuoti apie rudenį. Šio jos eilėraščio išspausdinto niekur man neteko skaityti. Mėgo poetė pasivaikščiojimus miške. Dažnai ji atsiskir­ davo viena ir sakydavos einanti laukinių gėlių prisiskinti, nors kartais grįždavo be jokio žiedelio. Apskritai S. Nėris nemėgo kompanijų, nemėgo bendrauti su žmonėmis. Ji sa­ kydavo draugus vertinanti kokybiškai: geriau mažiau, bet tikrų. Labiau mėgo vyrų draugiją. Joje poetė pagyvėdavo, laisviau jausdavosi. Tualetais S. Nėris per daug nesirūpindavo, tačiau turėjo gerą skonį, mėgo švarą ir tvarką. Atsimenu vieną m ažą epizodą. Rytą atbėga S. Nėris pas mane su ašaromis akyse. Pasipasakojo, kad visą naktį ne­ miegojusi, nes buvę šalta, o antklodės jai šeimininkė neda­ vusi. Nuėjau pas šeimininkę pasiteirauti. Ši man pasakojo, kad davusi antklodę, bet S. Nėris pareiškusi, jog toji ant­ klodė esanti nešvari ir ji neimsianti, geriau jai šalti” (LK 4 72— 73). M. Bulaka pasakoja: “Su Salomėja Nerimi teko nuolatos bendrauti po to, kai ji perėjo į “Trečią frontą”. Lankydavausi pas ją Mykolaičio bute. Ji prašė mane apipavidalinti rinkinį “Per lūžtantį ledą” ir rodė, kaip ji pati darė viršelius. Turiu jos “Per lūžtantį ledą” su autografu. Palangoje praleidau atostogas. Būdavo Drazdauskas, Cvirka ir kiti. Atsimenu — kažkas paprašė, kad S. Nėris atsistotų ant suoliuko prie jūros ir padekla­ muotų. Tai ji tokiu elegišku balsu atsakė, kad nenorinti de­ klamuoti, nes Bulaka nemėgstąs klausytis deklamuojamų eilių. Jis mokąs pats skaityti. Bet priprašė”. (M. Bulakos atsiminimai SN PMM pagalb. f. 1761) L i e p o s 16 — 17 d. naktį lakūnai Stepas Darius ir Stasys Girėnas, skrisdami lėktuvu “Lituanica” iš Niujorko į Kauną, žuvo netoli Soldino to meto Vokietijoje, dabar Len­ kijoje. Liepos mėn. pabaigoje Palangoje, Kurhauzo salėje, įvyko lakūnų minėjimas. Šią vasarą Palangoje SN artimiau susipažino, net susi­ draugavo su Aldona Didžiulyte-Kazanavičiene ir Antanu Kazanavičiumi. A. Kazanavičienė prisimena: “Susipažinau su ja Palangoje. Ji buvo apsirengusi žalia languota pajūrine suknele, apsiklėstusi raudona skaryte ant 74

tamsių, plaukų ir pasirišusi gintaro eilutę ant nudegusio kak­ lo. Žvilgterėjau į jos veidą ir atsiminiau žurnale m atytą nuotrauką^ Mane užliejo džiaugsmo banga: — Čia juk — Salomėja Nėris! — džiaugsmingai sušukau ir nuoširdžiai ištiesiau jai abi rankas. Liūdesio debesėlis, ap­ niaukęs Salomėjos veidą, nors sušvelnėjo, tačiau dar ilgai neišnyko nuo jos kaktos. Tuoj pastebėjau, kad Salomėja bu­ vo draugiška, nuoširdi ir mėgdavo daryti kitiems malonu­ mus, bet buvo perdėtai jautri, lyg maksimalinis baromet­ ras, todėl kasdieniniam gyvenime šiurkštesniam žmogui būdavo sunku su ja, nes nežinojo, kada ir nuo ko ji įsižeis,— reikėjo labai sekti savo judesius ir žodžius. Su O. L. [Ona Cvirkaitė-Lozoraitienė], su kuria jiedvi bendrai apsigyveno vasarinėje Palangoje, jos kartais persimesdavo lyg ir prie­ kaištais, ir Salomėja tuoj nuliūsdavo, o jos kompanionė skundėsi, kad nežino, kaip elgtis, kad visai nenoromis neįžeistų Salomėjos, kuri turi gražią sielą ir gerą širdį, bet tokius įtemptus nervus... Aš ir mano vyras su Salomėja la­ bai greit apsipratom. Salomėja mus vadindavo Antanuku ir Aldute, o pati norėjo būti vadinama ne “Salemute”, bet “Sulamita”. — Taip mane vadina mano artimesni draugai,— sakė ji. Mes pakvietėm ją su O. L. iš Palangos užvažiuoti pas mus į Klaipėdą, ir jos užvažiavo. Salomėja savo žalia lan­ guota suknyte ir raudonu megztuku su dailiais sušukuotais ant šono plaukais atrodė tokia smulki, kaip maža mergaitė, ir kai pavargusi ir kiek pabalusi susirietė ant mano patai­ sytos lovos ir užmigo, jos veidelis atrodė liūdnas lyg nu­ skriaustos našlaitės. Norėjosi ją paguosti, glamonėti, pri­ glausti prie širdies, bet baisu buvo, kad ji krūptelės, suvirpės jos tankios blakstienos ir plačiai atsivers išgąsdintos akys... Pas mus viešnios gerai pailsėjo. Paskiau jas pavaišinom ir išlydėjom, apdovanoję gėlėmis iš savo mažo darželio. Mano vyras, prieš išvažiuodamas iš Klaipėdos, dar kartą buvo nuvažiavęs į Palangą, kur aplankė Salomėją. Atvežė iš jos paprastą išpūstais šonais molinį puodeliuką rūgusiam pienui laikyti ir į tą puodelį įstatytą puokštę laukinių dir­ vonėlių, keistų gėlelių, panašių į pūkuotus šepetėlius. Toki violetiškai pilki, pailgi, pūkuoti. Sulamita sakiusi, kad tas puodeliukas su tomis keistomis gėlėmis jai esąs brangus atminimas. Ji, dėstydama kitus daiktus kelionei į Kauną,

n

atidavė mano vyrui šį “gėlių vazoną”, o jis jį išsaugojo, at­ sargiai nuvežė iš Klaipėdos į Dideliškio vienkiemį ir pas­ kiau nupiešė iš jo natiurmortą. Išėjo labai gyvai, nors ob­ jektas buvo nelabai puošnus. Tą paveikslėlį, įrėminęs į si­ dabruotus rėmus, nusiuntė Salomėjai, kuri dėl to labai džiaugėsi. Salomėja buvo labai kukli, ji kaip vaikas džiaug­ davosi, jeigu kas jai darydavo kokį malonumėlį, bet tuoj pat stengdavosi kuo nors atsilyginti”. (Atsim inim ai apie Sa­ lomėją N ė r į// Salomėja Nėris.— 1946.— P. 131—133.) Yra išlikusios iš tos vasaros viešnagės Palangoje ir Klaipėdoje kelios nuotraukos. Vienoje jų — Palangoje prie jūros didesnė grupė: A. Kazanavičienė, E. Janušauskaitė, S. Nėris, P. Cvirkaitė, J. Lozoraitis, O. Lozoraitienė, J. Šimkus, A. Kazanavičius ir P. Cvirka. Dvi nuotraukos iš viešnagės pas Kazanavičius Klaipėdoje. Vienoje prie stalo, kitoje lyg ir pozuojant — Ant. Kazana­ vičius, O. Lozoraitienė priekyje, užpakalyje S. Nėris ir Aid. Kazanavičienė. R u g p j ū č i o 2 d. “Ryto” Nr. 173 (p. 3) pranešama, kad atsiųsta paminėti “Ritos laiškų” pirmoji dalis. Vertėjas — Mykolas Genys. R u g p j ū č i o 1 3 d. datuotas K. Borutos laiškas iš kalėjimo O. Šimaitei: “Rašai — su Salomėja susiprieteliavai. Aš labai džiaugiuosiu. Tavo draugystės ji labai buvo reikalinga. Man la­ bai buvo nesmagu, kai ji atėjo pas m us pakrikimo metu, ir, kaip žinai, aš net abejingas dėl jos likimo buvau, o drau­ ge ir gaila man jos buvo. Tavo širdinga draugystė ją gidės išgydyti nuo mūsiškės kružkovščin’os visokių glupstvų. Nesvarbu, Salomėja su mumis bus ar su kuo kitu, svarbu, kad ji savimi bus. Pasveikink ją nuo manęs ir pa­ sakyk, kad aš ne toks baisus, kaip kartais atrodau. O galų gale vis tiek. Tuo tarpu man geriausia pusiau techniškas darbas. Todėl pradėsiu klibinti R. Rolando reikalu. Jei mano klibinimas kartais nepasisektų, gal padėtų LĮįetuvos] rašyt[ojų] s-ga viršūnėse tuo reikalu paklibinus. Čia bene susgadytų Puti­ nas, jis, rodos, pirmininkas, taip pat Salomėja, kaip gera jo prietelka”. (Kazys Boruta. Drauge su draugais.— 1976.— P. 252—253.) 76

R u g p j ū č i o 2 6 d. “Ryto” Nr. 193 (p. 8) pranešama, kad atsiųsta paminėti “Ritos laiškų” antroji dalis. Vertėjas — Mykolas Genys. R u g p j ū č i o m ė n . išėjo “Ateities” Nr. 8 — jubiliejinis numeris, kur įdėtos visų buvusių redaktorių nuotraukos, o p. 347 — redakcijos komisijos ir administracijos (1925.VII— 1926.VI) nuotrauka. Po ja parašas: Sėdi iš kairės J. Gri­ nius, S. Nėris-Bačinskaitė ir A. Januševičius, stovi V. Juro­ ms, J. Tarvydas, St. Balsys ir A. Kučinskas. R u g p j ū č i o p a s k u t i n ė m i s ar r u g s ė j o p i r m o ­ m i s dienomis SN iš Palangos grįžo į Kauną. Tuojau apsi­ lankė pas M. Vaitkų ir sužinojo, kad “Ritos laiškų” pirmi du tomai jau išspausdinti. Kaip vertėja, gavo kelis egz. ir parsinešė namo. R u g s ė j o 1 d. “Vienybėje” Nr. 81 (p. 5) išsp. SN eilėr. “Sakalai” anglų k. Vertėja — K ristina Stanislovienė. R u g s ė j o 4 d. “Ritos laiškų” t. 1 padovanojo E. Kvedaraitei su tokiu užrašu: “Mielajai Milei. Vertėjo giminė Su­ lamita. Kaunas, 1933.IX.4”. (Šis egz. saugomas PMM.) R u g s ė j o 1 9 d. datuotas A. Kazanavičiaus laiškas SN: “Svajonėle! Tavo jūra liūdnai žiūri į mane iš paveikslo. Jei nupiešiu tokią jūrą, kuri tau patiks, tai reiškia, kad myliu. Aš vis tiek myliu. Padariau vazą. 30 šio mėnesio man rengiamos išleistuvės. Jei tu galėtum būti. Brazio intrigos. Firma mane meta į gatvę... Mano meilė yra “be pareigos ir be jokių teisių”. Antanas” Aukščiau pateiktoje A. Kazanavičienės ištraukoje pa­ rašyta, kad A. Kazanavičius natiurmortą su vaza nupiešė jau Dideliškyje. Iš šio laiško matyti, kad jis buvo nupieštas dar Klaipėdoje. R u g s ė j o 2 1 a r 2 2 d. S. Nėris gavo A. Kazanavičiaus laišką, drauge ir Klaipėdos bei Palangos viešnagės nuotraukas. R u g s ė j o 2 2 d. data įrašyta rinkinio “Pėdos smėly” egzemplioriuje, kuriame yra toks įrašas: Aldutei — Tu moteris! 77

Todėl žinok, įsidėmėk: Tavo eilė atpirkt pasaulio nuodėmė, Tau teks atvert naujam gyvenimui duris! S. N ė r i s ” Matyt, šį egzempliorių S. Nėris pasiuntė Aldonai Kazanavičienei į Klaipėdą. Egzempliorius yra KLM. A. Kazanavičienė apie tai rašo: “Apsikeitėm adresais ir pradėjom susirašinėti. Salomėjos laiškai būdavo įdomūs ir turiningi. Ji atsiuntė man savo kūrinius — knygas “Anksti rytą”, “Pėdos smėly” su dedi­ kacija ir ištrauka iš eilėraščių. Mes nusiuntėm jai išaiškintas fotonuotraukas, padarytas Klaipėdoje” (“Salomėja N ėris”, p. 135). Deja, SN laiškų A. Kazanavičienei neišliko. Nėra ir rink. “Anksti rytą” su dedikacija. O gal jį pasiuntė be dedikacijos? R u g s ė j o 2 6 d. data įrašyta “Pėdos smėly” rinkiny po įrašo A. Kazanavičienei. Kodėl tame pačiame lape dvi datos? S p a l i o 2 d. mirė Salomėjos Nėries tėvas Simonas Bačinskas. Mirė vėžiu. Apie tas dienas įvairūs autoriai pa­ rašė daug atsiminimų. Matyt, Salomėja tuo metu buvo Kaune ir, sužinojusi tėvą mirus, tuojau užėjo pas M. Vaitkų. Sis prisimena: “— Tėveli, mano tėvelis mirė... Taip paprastai, taip santūriai: nei verkimo posmų, nei nosinaitės ašarom šluostyti. Už užuojautą dėkinga. B et kas mane tikrai nustebino, tai šis jos klausimas: — Tėveli, ar jūs tikit, kad mirusiam gali pagelbėt, jei už jį atlaikomos mišios? — Be abejo, tikiu.— Pasisiūliau atlaikyt. Būtų gera, jei ir ji ateitų tų m išių išklausyt. Pasakiau, kad laikysiu ka­ tedroje, Svč. sakramento koplyčioje, 9 vai. ryto. Nežinau, ar atėjo”.(“Nepriklausomybės saulėj”, p. 172.) Dėdė Kazimieras Bačinskas pasakoja: “1933 m. spalio 2 d. kepenų vėžiu mirė Salomėjos tėve­ lis. Salomėja atvažiavo į laidotuves, užrišo visiems juodus kaspinus, o pati ant veido užsileido juodą šydą. Buvo m a­ tyti, kaip labai ji išgyvena, tačiau ašarų nerodė, su nieku nebendravo. Man bažnyčioje pasidarė bloga. Viktoras ir Bro­ nius pasodino mane į suolą, o Salomėja ramino, sakydama, kad reikia apie ką kita galvoti, tada ir būsią lengviau. 78

Po laidotuvių. Žemaičiai bandė užsipulti Salomėją už jos nukrypimą į kairę. Neiškentęs užrėkiau ir sugėdinau: lai­ dotuvėse ne laikas suvesdinėti sąskaitas. Žemaičiai nutilo ir daugiau neužsiminė. Salomėja tylėjo, nė žodžio jiems ne­ atsakė. Ji iš viso nemėgo Žemaičių”. (LK 4 11) Dėdė Jeronimas Bačinskas sako: “Paskutini sykį Salomėją mačiau tėvo laidotuvėse. Su gi­ minėmis ji nekalbėjo, vaikščiojo, rodos, nieko nematydama arba sėdėjo užsidariusi savo kambarėlyje”. (LK 4 13) S. Lomsargienė, susipažinusi su S. Nerim i Maskvoje 1942 m., pasakoja: “Pasakojo ji man apie savo tėvelio mirtį. — Pajutau tada ne tiktai mirties šiurpą, bet ir jos po­ eziją,— ištarė ji”. (LK 4 200) Ir iš tikrųjų SN, tėvo m irties paveikta, parašė eilėr. “Tėvelis mirė”, bet tiksli parašymo data nežinoma. Po laidotuvių SN grįžo į Kauną ir vėl nuėjo pas M. Vaitkų. Nuėjusi klausė: “— Tėveli, tikintieji sako, jog esą svarbu velioniui, jei trečią, septintą ir trisdešimtą dieną atlaikomos už jį mišios. Ar tai tiesa? Ir vėl supratau, jog ji norėtų paprašyti, kad atlaikyčiau. Todėl pats pasisiūliau. Ji buvo labai dėkinga. Tačiau ji man niekad nė žodeliu neprasitarė lankiusis į tas m išias, abejas ar vienas katras”. (M. Vaitkus, ten pat, p. 173.) S p a l i o 2 0 d. “Ryto” Nr. 239 recenzuojama “Ritos laiškų” 2 d. Apie vertimo kokybę — nė žodžio. S p a l i o 2 8 d. datuotas “Lietuviškosios enciklopedijos” antro tomo penktas sąsiuvinis. Jo p. 626—627 rašoma: “Bačinskaitė Salomėja [Salomėja Neris], lietuvių poetė (g. 1904 XI 17 Vilkaviškio apskr. Alvito v., Kiršų k.). 1924 baigusi Vilkavišky gimnaziją, stoja į Lietuvos univ. studi­ juoti lietuvių ir vokiečių literatūros. 1928 pavasarį baigusi univ., išvažiuoja į Vakarų Europą. 1928—1931 dirba mo­ kytojos darbą Seinų Žiburio gimnazijoj, vasaras praleisda­ ma užsieniuos (p. Vokietijoj, Šveicarijoj, Austrijoj, Italijoj). Nuo 1931 išsikelia į Kauną, verčiasi vertimais. Pirmieji eilėraščiai išspausdinti 1924 m. Ateity. Vėliau bendradar­ biavo Židiny, Lietuvoj, Gaisuos ir kituos žurnaluos bei laik­ raščiuos. 1927 išleidžia I eilėraščių rinkinį Anksti rytą, 1931 m. 79

II eilėraščių rinkinį Pėdos smėly. Tais pat metais pereina į aktyvistu kolektyvo žurnalą Trečią frontą”. S p a l i o 2 9 d. dienraštyje “ABC” Nr. 49 (p. 4) įdėta SN nuotrauka, o po ja toks tekstas: “Salomėja Nėris-Bačinskaitė pirmiau pasirodė talentin­ ga poetė. Pradžioje rašė katalikiškuose spaudiniuose, vėliau skandalingai perėjo į “Trečią Frontą”. “Trečiam Frontui” žlu­ gus, nutilo ir poetė. Dabar tyliai gyvena, nebegirdėti dai­ nuojant”. S p a l i o m ė n . išėjusiame “Ateities” Nr. 9—10 rašoma, kad atsiųsta paminėti “Ritos laiškų” I ir II d. Tuo tarpu S. Nėris jau baigė versti ir trečią dalį. Ir ėmėsi naujų knygų: J. H. Ingrahamo “Kunigaikščio iš Dovydo namų” bei K. Holio “Didžiųjų vyrų jaunystės”. “Kunigaikštis iš Dovydo namų” buvo parašytas anglų kalba, kurios SN nemokėjo, todėl vertė iš vokiško vertimo. Šiuo metu, lan­ kydamasi pas M. V aitk ų jo asmeninėje bibliotekoje užti­ ko A. Kūprino “Sulamitą”. Perskaičiusi pasisiūlė išversti ir šį veikalą. M. Vaitkus pasakė, kad šios knygos Šv. Kazi­ miero d-ja neleis. Bet SN vis tiek išvertė šį jai labai pati­ kusį veikalą, ir “Spaudos fondo” leidykla 1934 m. išleido. Vaikščiojo SN ir į Tautosakos komisijos archyvą. Ten vartė pasakų rinkinius, ieškodama tokių p a sa k ų kurias galėtų literatūriškai apdoroti ir parengti spaudai. M. Vait­ kus prisimena, ką jam SN yra sakiusi: “Krėvė pasiūlė Salei ilgą darbą. Ji pati man papasako­ jo. Švietimo ministerija turinti nemažus rinkinius pasakų liaudiškai papasakotų. Tai puiki medžiaga mokslui. Bet rei­ kia liaudies p asak ų meniškai atpasakotų mokykloms ir šiaip jau vaikams pasiskaityti. Tad ar Nėris nesutiktų to darbo imtis? Ir sutikusi pamėginti, ir Krėvei patikę. Salė ir man atnešė parodyti. Ir paskaitė tuo savo švelniu balseliu, paprastai, nedeklamuodama. Patiko ir man. — Sukurkit lietuvių tautinę epopėjų kaip Mahabharata, Ramajana, Iliada, Odisėja, Kalevala, Hayavatha, Nibe­ lungai. Jūs galite drįsti, esate poetė, išmokslinta literatė, turit gyvą vaizduotę, turit užburtą žodį! Bandykit! Tuoj rin­ kit medžiagų kurkit planą! Jei pasiseks, koks bus tai šedev­ ras, kuris įamžins Jūsų vardą!” (Ten pat.— P. 181—182.) Ir SN rašė pasakas. Kol kas tik proza. O V. Krėvė žadėjo 80

išleisti, kai tik susidarys atitinkamas kiekis. Ir štai jau 27 pasakos. Visai pakanka knygelei. Pavadino tą rinkinį labai paprastai: “Mūsų pasakos”. (Parengė S. Nėris), ir atidavė jį V. Krėvei išleisti 1933 m. pabaigoje. L a p k r i č i o 11 d. datuotas SN įrašas rink. PS: “Dai­ lininkui M. Bulakai S. Nėris”. Matyt, tą dieną M. Bulaka atnešė savo paveikslą, o poetė atsilygino knyga su autografu. L a p k r i č i o m ė n . gavo iš Šiaulių P. Orintaitės laišką. L a p k r i č i o 2 4 d. parašė P. Orintaitei atsakymą: “Kaunas, 1933, lapkričio 24 Petrute, kokia provinciška nuotaika iš Tavo laiško dvelkia! Aš bu­ vau maniusi, kad šioj vietoj Tu bent apsipratai ir gerai jau­ tiesi. Pasirodo, kad ir Šiauliai, nors didelis miestas, bet vis provincija, ir gana. Ir Kaunas ne kažin kas. Tik tiek, kad čia visada yra progos išsiblaškyti, smulkmenose paskęsti, pačiam smulkmena pasidaryti ir nebelieka laiko kontemplia­ cijai. Mane baisiai sudominai savo romanu. Kodėl nespaus­ dini? Dalykai, kuriuos, sakai, apima Tavo romanas, mane visados domina ir jaudina. Atvažiuok Kalėdom ir atsivežk. Bučiuoju Sulamita Sveikinimai iš Putino, Milės, Krėvės —” (III 387) L a p k r i č i o 2 4 d. “Ryto” Nr. 268 recenzuojama “Ri­ tos laiškų” I d. Vertėjo darbas nevertinamas. G r u o d ž i o 1 3 d. O. Šimaitė laiške Kaziui Borutai rašo: “Mano draugystei su Salomėja vis kliūtys. Beveik nesusitinkam, nes tarnybiniai ir kitokie reikalai atima visą laiką. J ą aš labiausiai myliu iš visų kitų žmonių. Pasiilgus esu jos labai, o matau ir pasikalbu po dušam ne dažniau karto į 2 mėn.” (MBR 10 2 50) G r u o d ž i o 1 9 d. V. M ykolaitis-Putinas padovanojo SN “Altorių šešėly” t. 3 su tokiu įrašu: “Rašytojai Salomėjai Neriai. Autorius. Kaunas, 1933.XII.19”. (Knyga yra PMM.) G r u o d ž i o 2 4 d. datuotas A. Asevičiūtės sveikini­ mas — vizitinė kortelė : “Linksmų Kalėdų! Angelė. Kau­ nas, 33.XII.24”. (1503 1) 81

G r u o d ž i o m ė n . “Vairo” Nr. 12 (p. 256—257) recen­ zuojami “Ritos laiškai”. Recenzentas A. Tyruolis apie vertėją ir vertimo kokybę nesako nė žodžio. G r u o d ž i o 2 9 d. savaitr. “Latvija” Nr. 52 (latvių, k.) išsp. J. Spruogio str. “Naujausia lietuvių literatūra”. Jame minima ir SN: “Didelę veiklą literatūros dirvoje pastaruoju metu parodė taipgi lietuvių rašytojos ir poetės. 1931 metais jos išleido savo atskirą almanachą “Aukštyn” ir pavadino jį moterų me­ no almanachu. Almanache yra tik dvi poetės: Augustaitytė-Vaičiūnienė ir Salomėja Nėris-Bačinskaitė. Pastaroji savo kūrybinės veik­ los pradžioje priklausė vadinamajam poetų “dešiniajam spar­ nu i”. B et neseniai perėjo prie kairiųjų, kurie susijungę grupėje, pasivadinusioje “Keturi vėjai”. Jie vadina save eks­ presionistais. Jų vadas yra Kazys Binkis, ir jie taip pat leidžia savo žurnalą, pavadintą tuo pačiu vardu “Keturi vėjai”. Žurnale jie išrėkia kiekvieną naują literatūros srovę ir šventai ja seka. Bet nieko ypatinga dar nėra davę. Bin­ kis rašo tautine dvasia gana vertingus eilėraščius, o Petras Tarulis — realistines noveles. Kiti keturvėjininkai nėra ryškios asmenybės, Salomėja Nėris taip pat dar nieko ypa­ tinga nėra sugebėjusi duoti, nors jos poezijoje savaimingu­ mo netrūksta”. Akivaizdu, kiek čia klaidų: “Aukštyn” išėjo 1930 m. Ja­ me ne dviejų o šešių poečių eilėraščiai. SN perėjo ne į “Ke­ turis vėjus”, o į “Trečią frontą”... Kai S. Nėris gyveno Kaune (1931— 1934), geriausia jos draugė Jadvyga Laurinavičiūtė mokytojavo Kražių g-joje. Retkarčiais jos pasikeisdavo laiškais, vieną kartą SN buvo nuvažiavusi į Kražius, o J. Laurinavičiūtė, važiuodama iš Kražių pas tėvus į Kaišiadoris, užsukdavo ir į Kauną ir būti­ nai aplankydavo bičiulę. Kartą, prisimena J. Laurinavičiūtė, Salomėja ją lydėjo į stotį. Priėjus prie stoties, Salomėja įsikibo į petį ir pradėjo verkti, tiesiog raudoti, vis kalbėdama: — Nepalik manęs... Nepalik manęs... J. Laurinavičiūtė turėjo grįžti su Salomėja į jos butą ir iš Kauno išvažiavo tik kitą dieną. Ko Salomėja raudojo, taip ir nepasakė. (Iš J. Laurinavičiūtės pasakojimo, užrašyto 1984 m.)

1 9 3 2 — 1 9 3 3 m . , o gal ir 1 9 3 4 m . pradžioje, pa­ rašytas eilėr. “Keturiems”. Rankr. nėra. 1 9 3 3 m . , o gal ir 1 9 3 4 m . p r a d ž i o j e , parašytas eilėr. “Audrom apjuosim žemę”. Rankr. nėra. 1 9 3 3 m . išėjo Ambrazevičiaus “Literatūros teorija”. Mokykloms. Antras leidimas. (Pirmas leidimas — 1930 m.) Teorinėje dalyje įdėti tie patys S. Nėries eilėr. pavyzdžiai, kaip ir pirmame leidime, tik nėra posmo “Baltais balandžiais atlekia...” Chrestomatijoje iš viso nėra SN eilėr. (1930 metų leidime buvo du eilėr.) 1 9 3 3 m . Paryžiuje išėjo Henry de Chanbon knyga “La Lithuanie modem e” (“Naujoji Lietuva”). Čia keturios eilutės skirtos ir Salomėjai Bačinskaitei-Nėriai: “Pagaliau negali­ ma tylomis praeiti pro panelės Bačinskaitės (Salomėjos N e­ ries) vardą, kurios temperamentinga lyrika ir intelektualinės atsargos leidžia daug ko iš jos tikėtis”. 1934

1934 m etu s SN sutik o lau k d am a p asirod an t savo išverstų knygų “Ritos laiškai”, “Karalius iš Dovydo namų”, “Didžiųjų vyrų jaunystė”. Jas visas leidžia Šv. Kazimiero d-ja. “Sulam itos” vertimas atiduotas “Spaudos fondui”, o “M ūsų pasakų” rinkinys — V. Krėvei. Dabar SN im sis rusų autorių. S a u s i o 4 d. “Lietuvos žiniose” rašoma, kad SN verčia I. Bunino “Žmogus iš San Francisko”. Leisiąs “Spaudos fon­ das” “Pigiojo knygynėlio” serijoje. S a u s i o 5 d. “Ryto” kronikoje skelbiama: “Poetė Salomėja Neris verčia į lietuvių kalbą šių m etų Nobelio premijos laureato Bunino “Žmogus iš San Francis­ ko” premijuotą veikalą. Išleis “Spaudos fondas”. Kitoje kronikos vietoje: “Krinka trečiafrontininkai Paskutiniu m etu trečiafrontininkai bemaž visai pakriko ir daugelis atsisakė nuo seniau skelbtų šūkių. Taip vienas jų šulas literatas, kaip kalba, norįs jau rašytis į vienybininkus, Br. Raila, kuris daro Valst. Radiofone laikraščių apžvalgas, įstojęs tarnauti į Valst. saugumo policijos spau­ dos skyrių, dar pora ėmę verstis visai pašaliniais darbais

etc. Tuo būdu iš senojo “Trečiojo fronto” kolektyvo senojoj vietoj beveik nieko nebeliko”. S a u s i o m ė n . “Šviesos kelių” Nr. 1 (p. 57—59) A. M[iškinis] str. “1933 m. grožinės literatūros apžvalga” rašo: “Kai kurie žinomi autoriai pereitais metais rodėsi peri­ odikoj, nors atskiru knygų ir neišleido, kiti (K. Binkis, A. Rimydis, Salomėja Neris, Juozas Tysliava ir dar kai kas), rodos, nesirodė visiškai”. S a u s i o m ė n . išėjusiame “Vairo” Nr. 1 (p. 125— 126) J. Vikis recenzuoja Broniaus Rasimavičiaus eilėr. rink. “Bal­ tos ir mėlynos dainos”: “Rinkinys sudarytas iš 26 eilėraščių, kuriuos autorius va­ dina kažkodėl “dainomis”. Nors to dainiškumo, atseit, skam­ bumo, melodingumo, muzikalumo, kuo taip pasižymi Juozo Tysliavos ar Salomėjos Nėries poezija,— Broniaus Rasima­ vičiaus kūryboje kaip tik trūksta” (p. 126). V a s a r i o 7 d. “Ryte” pranešta, kad išėjo žurnalo “Pra­ dalgės” Nr. 1. Įžanginio str. “Gyvenimą pradedant” autorius Be Eidamas, rašydamas apie poezijos būklę Lietuvoje, pa­ stebi: “Jeigu 1927 m. S. Neries “Anksti rytą” didesnėse gim­ nazijose buvo išplatinama po 100 egz., o 1931 m. tos pačios autorės “Pėdos smėly” neparduota berods nė 500, tai, tu ­ rint ne per skirtingą abiejų rinkinių tem atiką ir atsiminus, kad autorės “persivertimas” 1931 m. smarkiai ją išreklama­ vo,— tampa aišku, kur nereikia ieškoti “krizio” priežasčių” (p. 13). P asku tiniam e (20) puslapyje B. N aik in tas anotuoja H. Lukauskaitės eilėr. rink.: “H. L ukauskaitės vardo eilėraščiai B r a n g i a u s i a s p ė d a s turi sulopytas dvi kuone priešingas dalis . Kai kur prisimenamas buv. Salomėjos Neries palikimo aidas”. V a s a r i o 2 0 , 2 4 i r 2 8 d. “Ryto” numeriuose “Spau­ dos fondas” reklamuoja naujus savo leidyklos leidinius, tarp jų: “A. Kuprin “Sulam ita”. Įdomi novelė. Vertė poetė Sa­ lomėja Neris. Kaina 1 lt.” Vasario mėn. “Naujosios Vaidilutės” Nr. 2 (p. 91) pra­ nešama, kad “S. Neris verčia į lietuvių kalbą 1933 m. No­ belio premijos laureato Bunino “Žmogus iš San Francisko”

m

premijuotą veikalą, kurį netrukus išleis “Spaudos Fondas” pigiuoju knygynėliu”. K o v o 4 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 9 (165) J. P. re­ cenzuoja dr. Konstantino Holl'io knygą “Didžiųjų vyrų jau­ nystė”, verstą Mykolo Genio. Pabaigoje rašo: “Vertimas ge­ ras, tik neišvengta korektūros klaidų”. K o v o 6 d. SN baigė versti V. Korolenkos “Makaro sapną”. (Žr.: Birutė Masionienė. Salomėja Nėris — rusų pro­ zos vertėja Į/ Literatūra ir menas.— 1974.— Gruod. 21.) K o v o 9 d. datuotas A. Kazanavičiaus laiškutis, ku­ riame rašoma: “Brangioji, Mus jau pradeda imti nerimas, kad negauname jokių žinių apie Tave. Baisu, kad kas nors ar neatsitiko. Aldutės gimimo dienai nupirkau Tavo vertimą “Sulamita” — jai la­ bai patiko, aš dar neskaičiau, nes turėjau išvažiuoti į Pa­ nevėžį. Parašyk porą žodžių, tuomet aš parašysiu smulkiai apie m ūsų kaimo gyvenimą. Jei šis laiškelis pasieks Tave, atsakyk greitai, nes man labai neramu. Antanas” Kazanavičiai tuo metu gyveno Kazanavičiaus tėviškėje — Obelių vis., Dideliškio vnk. A. Kazanavičienės gimtadienis — kovo 4-oji. K o v o 9 d. “T ėvynės” Nr. 10 išsp. SN eilėr. “Negrįžtančiai”. K o v o 1 0 d . “Ryto” Nr. 57 tarp atsių stų pam inėti knygų minima ir SN versta Kūprino “Sulamita”. K o v o 11 ar 12 d. SN gavo A. Kazanavičiaus laišką. Ar į jį atsakė, nežinia. K o v o p r a d ž i o j e , o gal ir anksčiau, išėjo kairiųjų stu­ dentų leidžiamo “Auroros” žurnalėlio Nr. 4. Jo p. 3 išsp. eilėr. “Keturiems”, o p. 8 — “Audrom apjuosim žemę...” Abu pasirašyti M. Giraitės slapyvardžiu. “Aurora” buvo leidžiama slaptai, mašinėle rašytas teks­ tas dauginamas hektografu. K o v o 12 d. Politinė policija gavo pranešimą apie stu­ dentų laikr. “Aurora”: 8S

“Prie šio pridedamas studentų kom unistų laikraštuko “Aurora” Nr. 4, kuris platinam as per rankas. įža n g in į straipsnį “Leninizmo pergalės dešimtmetis” ir “Karas, fašiz­ m as, revoliucija” parašė studentas D razdauskas. Eilėr. “Keturiems” ir “Audrom apjuosim žem ę” po slapyvardžiu “M. Giraitė” parašė rašytoja Salomėja Neris-Bačinskaitė” (CVA 1742 1 12 6). (Štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Sa­ lomėją N ėrį / / Literatūra ir menas.— 1970.— Rūgs. 14.) K o v o v i d u r y j e SN gavo “M ūsų pasakų” autorinius egz. (Tautosakos komisijos leidinys.) K o v o 2 4 d. SN, nuėjusi į eilinį “šeštadienio” posėdį, S. Čiurlionienei padovanojo “M ūsų pasakas” su tokiu įrašu: “Gerbiamajai rašytojai p. S. Čiurlionienei — darbštumo pavyzdžiui. S. Nėris. Kaunas, 1934.III.24”. K o v o 2 5 d . datuotame laiške iš kalėjimo žmonai Onai Borutienei K. Boruta rašo: “Be to, skelbimuose skaičiau, kad Sal. Nėris dirbanti su pasakomis ir bene mano darbą atlieka, tada pas mane be­ reikalingai guli V. Krėvės 4 tomai pasakų, būk gera — ati­ duok jam ir atsiprašyk už mane, kad per ilgai išlaikiau” (K. Boruta. Drauge su draugais.— 1976.— P. 298.) K o v o 2 5 d . datuotas lenkų literatūros laikr. “Wiadomošci literackie” Nr. 12 (539), leidžiamas Varšuvoje, skir­ tas Lietuvai, jos kultūrai. Str. autoriai — lietuviai. P. 3 — J. Kossu-Aleksandravičius str. “Cztery kroki wolnej Litwy” rašo apie lietuvių poeziją, mini ir “Trečią frontą” pridurdamas: “Paskutiniame numeryje pasirodė ir savičiausia lietuvių poetė Salomėja Neris. Ji išaugo katalikiškoj ap­ linkoj, jaunatviškos lyrikos atstovė; tai žymiausias talentas tos rūšies m ūsų literatūroje”. P. 6 laikr. korespondentas kalbasi su S. KymantaiteČiurlioniene, tema — “Moteris lietuvių literatūroje”. Kores­ pondentas rašo: “Ponia Čiurlionienė deda daug vilčių į Sa­ lomėją Nėrį-Bačinskaitę, autorę dviejų rinkinių kuriuose yra daug kūrinių patraukiančių savo nuoširdumu ir jausmo jėga bei gyva, turtinga vaizduote. Ji keliais žodžiais sugeba duoti kontrastišku vaizdų. Jaunas poetės amžius bei jai budin­ au

gas inteligentiškumas leidžia iš jos daug ko tikėtis”. Įdėtas ir poetės portretas. K. Korsakas str. “Kairioji lietuvių lite­ ratūra” mini ir “Trečią frontą”, bet SN nepamini. Galbūt k o v o m ė n . , lankydam a S. Č iurlionienės “šeštadienius”, toje “kalbininkų, rašytojų vertėjų draugijoje ji daugiau klausydavosi k itų tačiau sutiko skaityti pati ir perskaitė V. Korolenkos apsakymo “Makaro sapnas” ver­ timą, susilaukusį pagyrimų” (B. Masionienė. S. Nėris ir rusų klasikinė proza / / Mane jūs jausite darbe, kovoj.— 1976.— P. 153). Galbūt k o v o m ė n . SN “Sulamitą” padovanojo O. Ši­ maitei, kuri savo atsiminimuose rašo: “S. Nėris man kalbėdavo apie vertimų meną, techniką. Iš jos vertimų man labiausiai patiko A. Kūprino “Sulami­ ta”. Man atrodo, jog šis jos vertimas yra tikras šedevras. Nelengva versti V. Korolenką, bet dar sunkiau A. Kūprino “Sulam itą”, kurioje reikia pajusti poetinį biblijos stilių. S. Nėriai šis vertimas pasisekė kuo geriausiai. Aš jai apie tai pasakiau. J i m an padovanojo knygą “Su lam ita” su užrašu: “Gražiai sielai, Onai Šimaitei, nuo vertėjo”. (LK 4 184— 185) O. Šimaitei padovanotoji “Sulamita” nežinoma, todėl ir įrašas gali būti ne visai toks. K o v o 2 6 d. SN baigė versti V. Korolenkos “Baisiąją naktį”. (B. Masionienė. Salomėja Nėris — rusų prozos vertėja / / Literatūra ir menas.— 1974.— Gruod. 21.) K o v o 3 1 d. išėjo “Literatūros naujienų” pirmas nu­ meris. Čia apžvelgiamas ir “Wiadomošci literackie” Lietu­ vai skirtas numeris. Apžvalgininkas, aptardamas J. Amb­ razevičiaus str. “Netendencinė lietuvių literatūra”, rašo: “Salomėjos Neries poeziją gerbiamas mokytojas taip pat teisingai apibūdina: “Jos poezija — tai nenuilstamas troški­ mas laimės”. Kronikoje minima, kad prof. H. Engertas rengia lietu­ vių poezijos antologiją vokiečių k. K o v o m ė n . “Motinos ir vaiko” Nr. 3 (p. 14) recenzuo­ jamos “Mūsų pasakos”. Recenzentas d. m. rašo: “Mūsų mažieji labai laukia naujų pasakų. Ir štai visai netikėtai pasirodžiusios poetės Saliomijos Neries parinktos, 87

o Šim onies iliu stru otos pasakos. Pirm u žvilgterėjim u nudžiungame — pagaliau susilaukėme moterišku švelnumu parinktu pasakų, galbūt jau be raganų ir velnių. Bet labai apsirinkame. Visose 27 pasakose maišosi raganiai, šmėklos, vaiduokliai, giltinės, numirėliai, velniai, baisūs prakeiksmai ir t. t. Išties plačiai vaizduojamų klaikių vietų randame 57. Bet jų yra ir daugiau. Iš to jau galime vaizduotis, kad šitų ištisai suvelnintų pasakų vaikučiams visai negalime nei pa­ sakoti, nei leisti skaityti. Pagaliau ir iliustracijos kelia ne­ rimo.— Šimonis čia pirmą kartą pasirodo su velniais, gil­ tinėmis, kaukolėmis, šmėklomis, tarytum kokioje “peklos” knygoje. Iš savo pusės mes perspėjame tėvus šio rinkinio nepirkti ir iki 15 m., t. y. iki vaikų subrendimo neleisti jiems tų pasakų skaityti”. Red. pastaba: “Kaip teko patirti, Humanitarinių mokslų fakulteto Tautosakos komisija leido šią knygą tik studijų tikslams, kaip folkloro medžiagą, visiškai netaikydama tos knygos vaikams. Nesgi Tautosakos komisija apskritai knygų vaikams neleidžia”. (Redakcijos pastaba — klasiškas atsirašinėjimo pavyz­ dys. Nors “Mūsų pasakos” išleistos ir “Tautosakos komisi­ jos”, bet pačių pasakų pobūdis, iliustracijos, knygos forma­ tas skirtas ne mokslo, o skaitymo tikslam s visuomenei.— V. A.) B a l a n d ž i o 1 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 169—170 (p. 308—309) Pr. Naujokaitis recenzuoja “Sulamitos” ver­ timą. Recenzentas žavisi A. Kūprino veikalu, o apie vertėjo darbą nepasako nė žodžio. B a l a n d ž i o 3 d. “Ryto” Nr. 734 pranešama, kad at­ siųsta paminėti dr. Konst. Holl’io “Didžiųjų vyrų jaunystė”. Knygoje 23 žymių įvairių profesijų ir luomų vyrų biografi­ jos. Jaunimui, mokyklų bibliotekoms patariama įsigyti. B a l a n d ž i o 9 d. “Rytas” praneša, kad atsiųsta pa­ minėti “Kunigaikštis iš Dovydo namų”. B a l a n d ž i o 1 5 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 15 (171) (p. 334) P. Alks recenzuoja J. H. Ingrahamo “Kunigaikštį iš Dovydo namų”. Recenzija baigiama tokiais žodžiais: “Vertimas atliktas sklandžiai, su įsigyvenimu į patį vei­ kalą, ir spaudos klaidų beveik nepastebėta” (p. 334). 88

B a l a n d ž i o p i r m ą p u s ę išėjo “Vairo” Nr. 4. Čia J. V. recenzuoja A. Kūprino “Sulamitos” vertimą: “Vertėja, pati poetė būdama, sugebėjo atjausti ir lietu­ viškai perduoti šios knygelės turinį bei stilių. Dėl stiliaus, dėl kalbos skambumo, dėl ritmo vertėja ne­ sigaili paaukoti net kalbos taisyklingumą: vartoja kai ku­ riuos barbarizmus ir sintaksės prasižengimus ( p a n a š u s vartoja su naudininku: “mokamai pasakytas žodis panašus yra auksiniam obuoliui permatomo sardorikso taurėj”, p. 14; “Po tavęs neiškils panašus tau”, p. 13. O galgi čia yra tik vertėjos neapsižiūrėjimas, pasidavimas originalo teksto įtakai? Šiaip jau vertimo kalba graži, skambi, taisyklinga, išsky­ rus vieną kitą žodį, vartojamą su klaidinga priesaga (pvz. vertėja rašo a u k a v i m a s (p. 1), i š n u o m a v o ( p. 1 8 ) , o turėtu būti a u k o j i m a s , i š n u o m o j o ) ”. B a l a n d ž i o 15 d. išėjusiame “Literatūros naujienų” Nr. 2 (p. 4) Šv. Kazimiero d-ja reklamuoja savo leidinius, pamini ir SN verstus kūrinius: J. H. Ingrahamo “Karalių iš Dovydo namų”, dr. K. Holl'io “Didžiųjų vyrų jaunystę”, E. von Handel-Mazzetti “Ritos laiškų” I ir II d. P. 5 tarp “Spaudos fondo” naujų leidinių minima ir A. Kūprino “Su­ lamita”: “Puikus Sal. Nėries įdomaus, kad ir nedidelio ro­ mano “Giesmių giesm ės” fabula vertimas”. P. 5 kritikuoja­ ma J. V. “Sulamitos” recenzija šitaip: “Vairo” recenzentas J. V., rašydamas šio žurnalo 4 nr. apie S. Nėries išverstą A. Kūprino “Sulamitą”, taip prade­ da savo recenziją: “Tai nedidelis, bet vertingas kūrinys po­ puliaraus rusų rašytojo, pagarsėjusio savo “Saninu” ir “Jam a”. Kuriuo būdu A. Kūprinąs galėjo pagarsėti M. Arcibaševo “Saninu”, taip ir neteko sužinoti, nes, perskaičius to­ kią vykusią pradžią, skaityti recenziją iki galo akvatos ne­ beliko”. Laikraštyje taip pat pranešama, kad balandžio 19 d. Kaune pradedama humanistinės kultūros savaitė, kuri bus užbaigta didžiuliu literatūros vakaru. Jame savo kūrinius skaitys įvairūs rašytojai (ir SN). B a l a n d ž i o 17 d. “Ryto” Nr. 84 pranešama, kad ba­ landžio 19 d. pradedama hum anistinės kultūros savaitė,

skelbiama jos programa, ir pabaigoje rašoma: “Bus baigia­ ma Valstybės teatre dideliu lietuviškos literatūros vakaru, kur lietuviška siela prabils (gyvi ir mirę) šie Lietuvos po­ etai, rašytojai (sukviesti dalyvauti): Donelaitis, Maironis, Vaižgantas, Alantas, Aleksandra­ vičius-Kossu, Anglickis, Babickas, Binkis, Brazdžionis, Čiur­ lionienė-K ym antaitė, Jakštas-D am brauskas, Gira, Graičiūnas, Inčiūra, Kirša, Krėvė, Lastas, Mykolaitis-Putinas, Miškinis, Nėris, Rimydis, Romanas, Rutkauskas, Santvaras, Sidabraitė, Sruoga, Šeinius, Švaistas, Tilvytis, Tulauskaitė, Vaičiūnas, Vaitkus, Vydūnas, Žengė. B a l a n d ž i o 2 3 d. Valstybės teatre ivyko minėtas di­ dysis literatūros vakaras, bet SN čia savo kūrybos neskaitė. Nežinia, ar ji buvo tarp susirinkusios gausios literatūros gerbėjų minios. Vakarą transliavo per radiją. B a l a n d ž i o 2 4 d. Politinėje policijoje gautas pra­ nešimas, kad: “Balandžio 22 d. įvyko komunistų rašytojų susirinkimas, kuriame dalyvavo Neris-Bačinskaitė... Susirinkime kalbėta apie revoliucinę literatūrą... Nutarta rugpjūčio mėn. gale išleisti legaliai revoliucinės literatūros vienkartinį žurnalą. Pinigus mano surinkti iš kompartijos ir Mopro narių. Per vasarą pasižadėta paruošti straipsnių, revoliuciniu apysakų bei eilėraščių. Jei žurnalą nebus galima išleisti legaliai, tai bus išleistas nelegaliai”. (Štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Salomėją Nėrį / / Lite­ ratūra ir menas.— 1970.— Rūgs. 19.) Iš kitų šaltinių apie šį susirinkimą nežinoma, todėl gal tai buvo eilinis susitikimas su V. Drazdausku ar kuriuo ki­ tu kairiuoju rašytoju... B a l a n d ž i o 2 6 d. “Ryto” Nr. 94 A. T. recenzuoja J. H. Ingrahamo “Kunigaikštį iš Dovydo namų”, baigdamas šiais žodžiais: “vertimas be ypatingų priekaištų. Skaitomas be užsikirtimų”. B a l a n d ž i o 2 7 d. “Ryto” Nr. 95 tas pats A. T. re­ cenzuoja SN verstą dr. K. Holl’io “Didžiųjų vyrų jaunystę”, pažymėdamas, kad “Knyga gerai išversta ir palyginti visai nebrangi”.

B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiame

“Ateities” Nr. 3—4

(p. 191) J. Povilonis recenzuoja dr. K. Holl’io “Didžiųjų, vyrų jaunystę”. Apie vertėjo darbą nepasakyta nė žodžio. B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiam e “Židinio” Nr. 4 J. A. [Ambrazevičius] recenzuoja SN spaudai parengtas “Mūsų pa­ sakas”. Recenzentas rašo, kad “šitas rinkinėlis yra pirma­ sis gražiai išleistas, gražiom Šimonio vinjetėm papuoštas, sklandžiai S. Nėries papasakotas. Atrodo, kad SN eita tais pačiais keliais, kuriais ėjo ki­ tados Grimmas — pasakas pagražinta. Tik “Mūsų pasako­ se” tas gražinimas, stilizavimas daug kur nutolsta nuo liau­ dies pasakos stiliaus, ir greitai pajunti individualio kūrėjo indėlį. Sakysim, mėgstama įterpti gamtos peizažą. “Mūsų pasakų” stilizavimas prasimuša ir pamėgimu epi­ tetus vartoti, ir noru veikėjo paveikslą charakterizuoti, ir pagaliau pačiu žodynu bei sintakse”. Recenzentas “M ūsų pasakų” pasakas lygina su J. Basa­ navičiaus pasakų rinkiniais ir ieško atitikmenų Antti Aame pasakų kataloge (424—426). G e g u ž ė s 1 d. datuotame “Literatūros naujienų” Nr. 3 plačiai pasakojama apie literatūros vakarą, įvykusį ba­ landžio 23 d. Valstybės teatre. L. G. [Gira] aptaria vilniškių lenkų literatu žurnalo “Žagary” Nr. 3—4, išėjusį balandžio mėn. Vilniuje. J is lyg ir skirtas lietu vių lit., bet čia tik A. Valaičio str. apie naująsias sroves lietuvių lit. ir pora kitų nereikšmingų straipsnelių. G e g u ž ė s 1 d. datuotame “Literatūros naujienų” Nr. 3 pranešama: “Tik išėjo iš spaudos latvių leidžiamos pasaulio literatūros istorijos knyga, skirta Pabaltijo tautų suomių, estų, latvių ir lietuvių literatūroms. Lietuvių literatūros sky­ rių parašė žinomas m ūsų kritikas K. Korsakas-Radžvilas (latviškai išvertė J. Paleckis). Lietuvių literatūros apžvalga parašyta grynai faktiškai ir iš visų, lig šiol paskelbtų pa­ našiuose leidiniuose apžvalgų pati plačioji: jai paskirta šio­ je knygoje n et 36 p. (629—665). L ietu v ių litera tū ro s apžvalgą pavaizduoja 35 liet. rašytojų, įžymesniųjų knygų ir k. atvaizdai”. P. 663—664 paminėta ir SN: “Prie Trečio fronto prisidėjo pajėgiausia iš jaunųjų lyrikų Salomėja Nėris (Bačinskaitė), atėjusi iš klerikalinio sparno. Eilėraščių rinkiniai: Anksti rytą, Pėdos smėly”. 91

(Rudolfs Egle, Andrėj s Upitis. Pasaulės rakstniecibas vėsture.— Ryga, 1934.— T. 4. Kn. 2,— P. 553—894.) G e g u ž ė s 1 d. un-to didžiojoje salėje kairieji studen­ tai organizavo Gegužės pirmosios minėjimą. Buvo gautas un-to vadovybės leidimas, bet minėjimo priešininkai trukdė susirinkimą pradėti. “Tvarkos daryti” į un-to rūmus veržėsi policija. Prorektorius B. Česnys, atsistojęs tarpduryje, mėgi­ no neleisti, bet ji įsiveržė į rūmus, studentai išlakstė. “Minėjime buvo ir Sal. Bačinskaitė. Ji atrodė niauriai, sėdėjo pirmoje eilėje, rūsti”. (Iš Elenos Laužikaitės-Juškienės pasakojimo, užrašyto 1981 03 15.) O Teofilis Tilvytis rašo: “Nebeprisimenu, kas tai buvo — ruduo ar pavasaris. Vie­ noje Kauno universiteto didžiųjų, rūmų auditorijoje vyko pažangių studentų susirinkimas. Nepasakyčiau, koks ten klausimas buvo svarstomas; aš tada buvau nerūpestingas, nepriklausomas poetas feljetonistas. Kažkuris draugas m a­ ne nusivedė pasižiūrėti demonstracijos; ką gi ten darys stu­ dentai? Pirmuose auditorijos suoluose sėdėjo eilutė organizato­ rių, ku rių tarpe buvo viena m oteris. Žinojau, kad tai S. Nėris. Apsivilkus pilku, padėvėtu lietpalčiu, su balta be­ rete sėdėjo ji atsirėmusi suolo lentos, nepajudindama net galvos. Jos veido nemačiau, nes aš atsisėdau paskutiniame suole, prie pat įėjimo. Laukėme pradžios nekantraudami. Pamažu vienas iš pirmoje eilėje sėdėjusių žmonių atsi­ stojo, padarė ryžtingą ir griežtą protesto pareiškimą, po to visas jų būrelis atsistojo ir demonstratyviai artėjo durų link. Tik tada aš galėjau pažvelgti iš arti į S. Nėries veidą. Tas veidas buvo niekuo neišsiskiriantis, netgi mažiau imponuo­ jantis negu susirinkusių studenčių: rimtas, paprastas, su­ kauptas. Jos akyse degė drąsos, ryžto, pasitikėjimo kolek­ tyvu ir savimi ugnelė. Lipdamas laiptais žemyn, galvojau, savo akimis netikėdamas: “Tai čia Salomėja Nėris?” (Teofi­ lis Tilvytis. Prisiminimų nuotrupos H Mane jūs jausite dar­ be, kovoj.— 1976.— P. 288.) Atrodo, čia T. Tilvytis suplakė į viena dviejų atsitikimų įspūdžius: 1932 m. vasario 21 d. įvykusio Rašytojų draugi­ jos steigiamojo susirinkimo ir 1934 m. gegužės 1 d. įvyku­ sio studentu Gegužės pirmosios minėjimo. 92

G e g u ž ė s 1 5 d. išėjusiame “Literatūros naujienų” Nr. 4 (p. 3) išsp. J. H. Ingrahamo “Karaliaus iš Dovydo namų” vertimo recenzija. Recenzentas L. G[ira] rašo: “Kalba gana graži — ir nenuostabu: po Mykolo Genio slapyvarde slepiasi (kauniškiams literatėmis polišinelio pa­ slaptis?) viena gabiausių m ūsų jaunųjų poečių, originalia sa­ vo kūryba prisiskirianti, tiesa, ne prie religinės katalikiško­ sios pakraipos rašytojų. Tačiau tasai jos pačios pažiūrų skir­ tumas nesukliudė jai išversti šią grynai religinę apysaką vi­ sai gražiai, gali sakyti, su m eile”. G e g u ž ė s 2 6 d. datuotame Politinės policijos Šiau­ lių apygardos biuletenyje Nr. 101 rašoma: “Poetė Salomėja Neris-Bačinskaitė gyvena Kaune pas profesorių Putiną-Mykolaitį. Jis jai duoda veltui kambarį ir visą išlaikymą. Pastarasis yra didelis komunizmo simpatikas ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. Bačinskaitė, sako, beveik nieko daugiau ir nedirba, kaip tiktai ren­ ka aukas ir dirba studentų komunistų biure. Po eilėraščiais ji pasirašinėja slapyvarde M. Giraitė. Į dieną, sako, suren­ ka aukų iki 100—150 litų nes turi labai daug pažįstamų simpatikų ir šiaip kairių pažiūrų žm onių kurie nedrįsta at­ sisakyti ir duoda, kiek turi, nes, sako, ji tuojau pradeda kontūzyti ir gėdinti, kuris nenori aukoti. Po 10— 15 litų au­ koja dar šie: prof. Bieliackinas, prof. Leonas, prof. Mažylis, adv. Epšteinas, adv. Purėnienė, adv. Šleževičius, inž. Kai­ rys, Baldauskas etc. (CVA 1742 1 5 3) G e g u ž ė s m ė n . išėjusiame “Vairo” Nr. 5 V. ADS re­ cenzuoja St. Anglickio eilėr. rink. “Kraujo auka”: “Šiaip jau visiem s kitiem s St. Anglickio eilėraščiam s trūksta muzikalumo, skambumo, žodžio jausmo. Ritmas juo­ se dažnokai šlubuoja. Pasigendame juose to melodingumo, kuo taip pasižymi J. Tysliavos ir Salomėjos Neries poezija”. B i r ž e l i o 3 d. Kazys Boruta rašo iš kalėjimo žmonai Onai Borutienei: “Girdėjau, Salomėja Nėris išvertė Korolenkos “Giria gaudžia”. Vis tik be reikalo. Pagadins, jei dar ne­ pagadino, man visą reikalą su Korolenkos rinktinėm apy­ sakom,— bet ką dabar bedarysi, ne tiek jau pagadinta!” (“Drauge su draugais”, p. 306). B i r ž e l i o 4 d. prof. Levas Karsavinas padovanojo 93

S. Nėriai savo veikalo “Europos kultūros istorija” 3 tomą su tokiu įrašu: “Su pagarba autorius, 1934.VI.4”. B i r ž e l i o 7 d. anksti rytą grupė karininkų mėgino padaryti Lietuvoje perversmą: pašalinti prezidentą A. Sme­ toną ir jo vieton paskirti profesorių Augustiną Voldemarą. Perversmas nepavyko, sąmokslininkai buvo suimti, pasodinti į kalėjimą, jiems atimti kariniai laipsniai. Tarp sąmokslo dalyvių, ir SN brolis Bronius Bačinskas, kuris taip pat buvo pasodintas į kalėjimą, ir jam atimtas leitenanto laipsnis. B i r ž e l i o 14 d. “Ryto” Nr. 133 pranešama, kad “Il­ gai lauktus “Ritos laiškus” E. von Handell-Mazzetti jau išlei­ do šv. Kazimiero draugija. Apie 300 p. Kaina 3 lt. 20 c.” B i r ž e l i o 15 d. “Literatūros naujienų” Nr. 6 (p. 5) “Naujausių knygų biuletenyje” įrašyta ir E. von HandellMazzetti “Ritos laiškų” III d. Iš vok. k. išvertė Mykolas Genys. B i r ž e l i o 19 d. datuotas “Sulamitos” egz. su tokiu įrašu: “Rašytojui Petrui Vaičiūnui S. Neris, 1934.VI.19”. B i r ž e l i o 2 7 d. “Ryte” skelbiama, kad atsiųsta pa­ minėti “Ritos laiškų” III d. Tą patį skelbia ir “Šviesos ke­ lių” Nr. 6. O “Vairo” Nr. 6 skelbiama, kad atsiųsta paminėti dr. K. Holl’io “Didžiųjų vyrų jaunystė”. 1934 m. pavasarį Laisvės alėjoje fotoateljė SN, Magdelena Mykolaitytė ir Ona Kmitaitė nusifotografavo įvairio­ mis pozomis 20 kartų. Buvo galima išsirinkti labiausiai pa­ tinkančias pozas ir užsisakyti dideles nuotraukas. Bet SN, pasak M. Mykolaitytės, nė viena poza nepatiko, ir ji didelės nuotraukos n eu žsisak ė. Išlik o tik m ažo form ato nu o­ traukėlės, saugomos sūnaus S. Bučo archyve. “Vieną kartą Sulamita pakvietė mane užeiti pas foto­ grafą į pasažą prie centrinio pašto nusifotografuoti. Kai nuėjome, Sulamita panorėjo, kad fotografas iš m ūsų pozų padarytų visą filmą — 24 nuotraukas, iš kurių galėtume išsirinkti geriausias, įdom iausias. Na, ir pozavome: su ­ kinėjomės, kraipėmės į visas puses; viena kitai šypsojomės ir vaizdavome nusiminusias arba nuliūdusias. Tačiau kai po savaitės nuėjome išsirinkti tų pačių geriausiųjų, Sulamita nerado nė vienos tinkamos užsisakyti; atidžiai peržvelgusi visą negatyvų kaspiną, tepasakė: “Visur aš tokia baisi”. Ji buvo reikli. Žiūrėjo, kad ir fotografijos bet kaip jos 94

nepavaizduotų. Atsimenu — man ji buvo parodžiusi save fotografijoje bent kiek palinkusioje pozoje, ranka parėmusi galvą. Savo kambary ant sofos. Atrodė gana gražiai, bet ji ten pat, prie mano akių, tą fotografiją suplėšė į smulkius gabalėlius. Nustebusi apgailestavau, kad man jos nepado­ vanojo. Tada ji paėmė savo vertimą “Ritos laiškai” ir užrašė man tokią dedikaciją: “Einsam zu denken — heiss’ich, Ver­ nunft, doch einsam zu singen wäre es dumm” (“Kai vienas dūmoji, tai gal ir protinga, kai vienas dainuoji, tai gal pro­ to stinga”). Paaiškino, kad žodis “singen” šia prasme reiškia “kurti”. Ji mane dažnai paragindavo, kad rašyčiau eilė­ raščius”. (Magdelena Mykolaitytė. Ten pat.— P. 322—323.) Gal ir sąm oningai M. M ykolaitytė nepam inėjo, kad tąkart fotografavosi ne dviese, dar buvo ir Ona Kmitaitė. Išliko ne 24, o 20 nuotraukėlių. Bent jau tiek kol kas žinoma. 1934 m. vasarą Aldona ir Antanas Kazanavičiai, at­ važiavę į Kauną, aplankė SN. Yra išlikusi nuotr., kurioje SN ir A. Kazanavičienė stovi Kauno geležinkelio stoties aikštėje. Fotografavo A. Kazanavičius. (833) B i r ž e l i o 3 0 d. į E. Kvedaraitės vardadienį buvo atvažiavusi dvylikam etė Hortenzija B alčiūnaitė. SN jai padovanojo kn. “Kunigaikštis iš Dovydo namų” su autografu ir vieną poezijos rinkinėlį. (Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį Putiną.— V., 1992.— p. 438—439.) L i e p o s p r a d ž i o j e išėjusiame “Literatūros naujienų” p. 4 pranešama, kad SN išvertė (iš rusų k.) S. Maršako eilėr. “Paštas”. Leidžia “Spaudos fondas”. L i e p o s m ė n . išėjusiame “Vairo” Nr. 7 skelbiama, kad atsiųsta paminėti “Ritos laiškų” III d. L i e p o s 2 2 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 184— 185 (p. 528). J. Vilionis, recenzuodamas S. Nėries—Mykolo Ge­ nio verstą “Ritos laiškų” III d., pabaigoje pažymi, kad “Vei­ kalo vertimas yra gražus, atliktas su tikru atsidėjimu”. L i e p o s 2 4 d. “Ryto” Nr. 165 (p. 8) Alk. recenzuoja “Ritos laiškų” III d. Apie vertėjo darbą nė žodžio. L i e p o s 2 7 d. datuotas O. Šimaitės laiškas K. Boru­ tai į kalėjimą, kuriame rašoma: “... kalbėsim dėl poezijos vaikams. Ar Tu neišverstum “L’oreieler”? Šį eilėraštį Prancūzijoje kiekvienas vaikas mo­ ka atmintinai. Pats St. Cveigas yra išvertęs vokiškai. Jis

sako, kad tai esanti pati gražiausia vakarinė vaiko malda pasaulyje. O gal pamėgintum išversti iš Maršako “Lodyri i kot”? Salomėja norėjo versti, bet jai neišeina. Mes abidvi girdėjom Iljinskį skaitantį “Lodyri i kot”. Salomėja taip su­ sižavėjo, kad panorėjo išversti, bet... Iljinskis geniališkai vaidino “Lodyri i kot”. Nemanyk, Prisiega, kad aš vien tik plakti noriu vertėjus. Ne. Štai “Laukinukės” (jerunda lit. atžvilgiu) vertėją apgyniau su pagal­ ba savo mokytojo K. ir Salomėjos nuo daugelio nemalonumų, nes vertim as tikrai gerai padarytas, išskyrus kai kurių mažmožių”. (MBR 1 0 /5 0 19) Vertimų honorarai maži, už aštuonias knygas, išleistas 1931—1934 m. tegavo per keturis tūkstančius Lt. Tai gerokai mažiau, nei gaudavo per metus, mokytojaudama Lazdijuose. Kai SN atsiėmė honorarą už “Ritos laiškų” III d., M. Vaitkus paklausė ją, ar nemanytų grįžti į mokyklą dirbti, nes iš vertimų vis tiek sunku verstis. SN pagalvojusi at­ sakė teigiamai, ir M. Vaitkus, susitikęs su Panevėžio mer­ gaičių g-jos direktoriumi J. Elisonu, įkalbėjo jį, kad priimtų dirbti į gimnaziją SN. Elisonas sutiko. SN parašė prašymą Švietimo ministro vardu ir per M. Vaitkų įteikė J. Eliso­ nui, kuris su tuo prašymu nuėjo pas švietimo ministrą Juozą Tonkūną. Bet šis pasakė, kad skirs SN mokytoja tik tada, jei pats prezidentas A. Smetona neprieštaraus dėl paskyri­ mo. Prezidentas nuo liepos 13 d. iki rugpjūčio 24 d. atosto­ gavo Palangoje. Ir M. Vaitkus su SN prašymu nuvyko į Pa­ langą pas prezidentą. “Prezidentą randu sodely beskaitantį... — Suprantu sunkiu piniginę Neries padėtį ir nuoširdžiai užjaučiu. Ir norėčiau Švietimo ministerijoj ją užtarti. Tik ot bėda: ji — komunistė. Ar savo darbo vietoj ji nevarys ko­ munistinės agitacijos? — Tad ar galėtumėt laiduoti, kad ji tarnybos vietoje ko­ munistinės propagandos nevarys? — Žmogiškai imant, galiu: aš ją paprašysiu, ji pasižadės, o pasižadėjusi jau ištesės! — Na... gerai. Duokit šen tą prašymą. Rekomenduosiu. Aš padaviau ir žiūriu, šalia stovėdamas. O jis, išsitraukęs savo amžinąją plunksną, rašo lakšto viršuj, dešiniajame kampe, įkypai trumputę rekomendaciją maždaug šitokio tu ­ rinio: “Ponui Švietimo ministrui. Prašau šio prašymo įteikėją 96

p. Salomėją Nėrį paskirti Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja. Prezidentas A. Smetona”. (Iš M. Vaitkaus atsi­ minimų, p. 195—196.) SN tuo m etu irgi buvo Palangoje. Susitikęs Vaitkus grąžino jai prašymą su prezidento rekomendacija, kad nu­ vežtų į Kauną ir pati įteiktų Švietimo ministrui. Kada SN 1934 m. vasarą atvažiavo į Palangą, nėra duomenų. R u g p j ū č i o 4 d. datuotas SN laiškutis Aldonai ir An­ tanui Kazanavičiams (turbūt į Dideliškį): “1934, rugpjūčio 4 d. Mielieji! Jau neberimstu Palangoj. Rengiuosi išvažiuoti. Nors oras labai pasitaisė — šilta, gražu... Bet aš nenuorama — ilgai vienoj vietoj nepabūnu. Kaune būdama laukiau iš Jūsų laiško. P. Aldutė taip ir nepasiryžo važiuoti į Palangą? Ti­ kiuosi, kad, grįžusi į Kauną, rasiu Jūsų atsiųstus foto, kur Kaune nuėmėt. Bučiuoju Salomėja (III 387) R u g p j ū č i o 11 d. datuotas Felikso Šinkūno laiškas SN iš Palangos: “Salomėja, Kodėl Jūs nėra, kai Palangoj toks gražus oras? Kažin kaip keista žiūrėti į tuščią namo kraštelį, kurio lango viršus vis atviras. Tarytum ir Salomėja yra. Kažin kodėl čia kuopoje nuolat prisimenu Jūs deklamuo­ tas eil. Ant ežero Keturių Kantonų. Labai širdingai, tyliai deklamavai. Tai net lyg matau pačią Salomėją: tai liguis­ tai jautrią ir opią, tai giliai širdingą. Gyvenu atsiminimais, Palangos pasakėle. Kaune turbūt būsiu 16— 17. Atiduosiu padaryt filmas ir tada pas Jus. Vadovėliai surinkti ir baigiami spausdinti. Istoriją ga­ vau iš “Šviesos”. Beje, ką pirkdama, pirk “Šviesoj”. Juk ji m ūsų kovų su Zygelijada* vaisius. Reikia palaikyti. Lakštuoliai** Jus gražiu žodžiu pamini, pojete vadina. Jei vyskupas [Kukta] kitą vasarą neatvažiuosiąs, tai Jums su drauge būsią prašyti kambarėliai. k

d

I iit c o c

1934.VIII.11, Palangėlė”. * Ž ygeliada — Broniaus Žygelio vadovaujamas “Spaudos fondas”. Lakštuoliai — turima galvoje Aukštuoliai, kurių viloje SN tą vasarą gyveno. 4.296

97

R u g p j ū č i o m ė n . , gyvendama Palangoje, sužinojo, kad į Šiaurę nuo Palangos, Užkanavės kaime, gyvena An­ tanas Venclova su Eliza Račkauskaite, ir pėsčia nuėjo jų aplankyti. Vėliau A. Venclova rašė: “Džiaugėmės, tą vasarą susilaukdami svečių. Sykį iš Pa­ langos pėsčia atėjo Salomėja Nėris. Ji nerado m ūsų namie, bet paieškojusi susitiko pajūryje. Ilgai su ja vaikščiojom, kalbėjomės...” (“Jaunystės atradimas”, p. 320) R u g p j ū č i o p a b a i g o j e SN grįžo į Kauną ir nunešė prašymą Švietimo ministrui. Kaune sužinojo, kad rugpjūčio 24—25 d. buvo K. Borutos, O. Borutienės, K. Jakubėno ir A. Vilčinsko teismas. K. Boruta buvo nuteistas 4 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, o Ona Borutienė ir A. Vilčinskas išteisinti. Nuteistas ir poetas Kazys Jakubėnas. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e SN parašė į Argentiną Juo­ zui Budrevičiui. Laiškas neišliko. “Dar gyvendamas tėvynėje J. Budrevičius buvo pažįsta­ mas su SN ir paskutinį kartą susitiko su ja išvykdamas iš Lietuvos 1929 m. Jis smulkiai atpasakoja poetės 1934 m. parašytą jam laišką, kuris, deja, neišliko. Laiške S. Nėris skundėsi blaškoma po Lietuvą ir pagaliau paskirta į mažą apskrities miesčiuką Panevėžį, kuriame nieko nepažįstanti ir esanti prislėgtos nuotaikos. Be to, čia buvo pasakojama apie konfliktą su motina dėl religijos. S. Nėris sakėsi studi­ juojanti Leniną ir Marksą, norinti susipažinti su darbininkų gyvenimu ir tikėjosi nebūsianti, jos žodžiais, “žiopla” tarp kairiųjų Argentinos lietuvių, jei pasisektų ten nuvykti. Pa­ galiau laiške buvo paminėtas “Trečias frontas”, su kuriuo poetė buvusi “visa širdimi” kovodama prieš “bejausmį, su­ pelėjusi miesčioniškumą”. Atsakydamas S. Nėriai, J. Bud­ revičius, pats panevėžietis, patarė susipažinti mieste su dr. A. Didžiulio šeima” (Argentinos lietuvio susirašinėjimas su A. Vienuoliu ir S. Nerimi / / Literatūra ir menas.— 1958.— Rugp. 30). J. Budrevičius 1958 m. apie savo pažintį su SN ir A. Vienuoliu parašė A. Venclovai, o šis ir papasakojo LM skaitytojams. Iš kitų šaltinių apie pažintį su SN nežinoma. Išeitų, kad SN tų pačių 1934 m. rudenį gavo ir J. Budrevičiaus atsakymą iš Argentinos, bet tokio laiško poetės ar­ chyve nėra. R u g s ė j o 1 d. prasidėjo m. m. visose pradinėse ir 98

aukštesnėse Lietuvos mokyklose, bet SN dar neturėjo pa­ skyrimo, todėl į Panevėžį nenuvažiavo. R u g s ė j o 2 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 190—191 (p. 599) pranešama, kad spausdinant šį numerį Prahoje pasi­ rodė čekų iliustruoto mėnesinio žurnalo “Salon” rugpjūčio mėn. numeris, skirtas specialiai Lietuvai. Jame prof. V. My­ kolaitis-Putinas rašo apie lietu vių lit. Str. iliustruotas Vaižganto, Maironio, Putino ir SN atvaizdais. SN paminėta taip: “Iš dabartinių rašytojų kaip individualistai estetai minėti­ ni A. Miškinis ir J. Kossu-Aleksandravičius, iš marksistų aktyvistų — K. Boruta, P. Cvirka, A. Venclova, Salomėja Nėris ir kt.” (p. 36) R u g s ė j o p i r m ą p u s ę SN, sužinojusi, kad ji į Pa­ nevėžį skiriama nuo rugsėjo 15 d., parašė Kazanavičiams į Dideliškį laišką ir paprašė, kad ją pasitiktų Panevėžyje: at­ važiuosianti rugsėjo 16 d. (Laiškas neišliko.) R u g s ė j o 7 d. datuotas Saugum o departam ento raštas Panevėžio politinės policijos apygardos viršininkui apie SN išvykimą į Panevėžį. Jame rašoma: “Salomėja Bačinskaitė-Nėris nuo šių mokslo m etų yra Švietimo ministerijos paskirta mokytoja į Panevėžio mer­ gaičių gimnaziją. Ji yra buvusi trečiafrontininkė ir vėliau pradėjo aktyviai dirbti komunistų partijoje. Kaip komunistė yra pasakiusi, kad visą savo gyvenimą pašvęsianti darbi­ ninkijai” (Literatūra ir menas.— 1970.— Rūgs. 19). R u g s ė j o 15 d. išsiregistravo iš Kauno. R u g s ė j o 15 d. vakare įvyko SN išleistuvės V. My­ kolaičio-Putino bute. Be čia gyvenančių, išleistuvėse buvo tik M. Vaitkus ir Pr. Bielskus. Bevakarojant atėjo O. Kmitaitė ir O. Šimaitė. SN atsiprašė turinti eiti pas siuvėją ir su draugėmis išėjo. (Iš E. Kvedaraitės-M ykolaitienės prisi­ minimų.) R u g s ė j o 16 d. rytą SN traukiniu išvažiavo iš Kau­ no į Panevėžį. A. Kazanavičienė savo atsiminimuose rašė: “Kažkuriais metais gavom iš Salomėjos laišką, kad ji ke­ liasi į Panevėžį. Kadangi ji visai nėra buvusi tame mieste ir neturi nė vieno pažįstamo, jai būtų malonu, jeigu ji mus stoty pamatytų. Mes tuojau, atidėję visus kitus reikalus, dar v

99

prieš skirtą dieną gavom iš mano brolio Salomėjai pakvie­ tim ą laikinai įsikurti jo šeimoj, kol gaus patogesnį atskirą butelį. Mano sesuo Vanda panorėjo drauge su mumis pasi­ tikti nepažįstamą, bet mylimą poetę, ir mes sutikom ją sto­ tyje su džiaugsmu ir gėlių puokštėmis. Bet Salomėja buvo kažko nusiminusi ir išsiblaškiusi. Ar jai buvo gaila Kaimo, ar ji nusivylė mažu ir provinciališku Panevėžiu? Ji net ne­ labai apsidžiaugė gėlėmis ir padavė jas draug su kitais daik­ tais nešti mano vyrui”. (Atsiminimai apie Salomėją N ėrį /Į Salomėja Nėris.— P. 136.) SN nesutiko apsistoti pas Didžiulius, todėl šiek tiek pailsėjusi, lydima Kazanavičių ir Vandos Albrechtienės, išėjo į m iestą ieškoti kambario ar buto. “Ir štai sekmadienį Kazanavičiai atlydi Salomėją pas ma­ ne. Ji pasisveikindama švelniai šypsosi ir tvirtai spaudžia ranką. Ji tik šiandien atvažiavusi į Panevėžį ir ieškanti kambario. Ar negalėčiau aš ką patarti. Bet aš greitosiomis nieko negalėjau patarti, ir jie išėjo,” — prisimena P. Bylaitė-Bem adišienė (1979 09 19). “1934 m. rudenį atvyko pas mane S. Nėris su Didžiu­ liais, V. Albrechtiene ir Kazanavičiais tiesiai iš stoties. S. Nėris buvo labai nusiminusi. Parodžius kambarį, kuris jai labai nepatiko, S. N ėries nuotaika pasidarė tiesiog tra­ giška”,— prisimena J. Janulionis. (LK 4 164) Niekur kambario neradusi, pirmą naktį SN nakvojo Pa­ nevėžio viešbutyje. R u g s ė j o 16 d. “Mūsų krašto” savaitraštyje Nr. 37 (p. 15) pranešama: “Nauji mokytojai gimnazijose Šiais mokslo metais į Panevėžio valstybinę berniukų gją paskirta viena nauja mokytoja istorikė p-lė Jasinskaitė, o į valstybinę mergaičių gimnaziją paskirtos trys naujos mo­ kytojos: poetė Sal. Bačinskaitė (Nėris), p-lė Daugaravičiūtė ir p-lė Zubkevičiūtė. Poetė Br. Buivydaitė-Mičiulienė [Tyrų Duktė], mokiusi žydų gimnazijoje Panevėžy, išsikėlė į Tau­ ragę”. R u g s ė j o 17 d. iš pat ryto S. Nėris nuėjo į gimna­ ziją, prisistatė dir. J. Elisonui. “O rytojaus dieną ji pasirodė jau mokytojų kambaryje. Per pertrauką ji priėjo prie manęs ir paprašė, kad aš ją nu­ 100

vesčiau į jos auklėjamąją klasę. Išėjom į koridorių, brovėmės pro mokines, o ji staiga paėmė mano ranką ir suspaudė, tarytum ieškodama pagalbos. Na, pamaniau, tokia jau žino­ ma poetė, o jaudinasi, eidama į klasę. Nuėjom į klasę, bet ten ilgai neužtrukom, nes tuojau skambutis, o po skambučio išėjome, kad netrukdytume į pamoką ateinančiam mokyto­ jui”. (P. Bylaite) Direktorius supažindino SN su inspektore Marija Gied­ raitiene. Ši paaiškino SN, kad teks auklėti VI kl., kurioje dėstys vokiečiu kalbą. Vokiečių k. dėstys dar aštuntoje ir vienoje III klasėje, o lietuvių k. — vienoje III-oje ir dviejo­ se IV-ose kl. Pirmą dieną į pamokas nėjo, o rytojaus dienai M. Gied­ raitienė jau buvo nurodžiusi, kuriose klasėse turėtų vesti pamokas. Po pamokų su A. Kazanavičiene dar vaikščiojo po miestą, ieškodama kambario. (A. Kazanavičius jau buvo išvažiavęs namo), bet nieko geriau nerado ir pagaliau susi­ tarė su Janulioniu. Tą pačią pavakarę ir atsikraustė su daiktais, padėjo A. Kazanavičiene, o vakare dar spėjo pa­ rašyti A. Kazanavičiui laiškutį: “1934, rugsėjo 17 Antaniuk! Jau gyvenu naujoj vietoj — pas p. p. Janulionius, laiki­ nai gavau kampelį. Nežinau, kas bus toliau. Ponia Aldutė man labai maloni ir daug padeda. Sulamita Baisiai, baisiai noriu miego. Nežinau, kada pasilsėsiu. S.” A. Kazanavičiene dar prirašė: “Viso gero. Aida”. (III 388) R u g s ė j o 1 8 d. SN nuėjo į pamokas gimnazijoje. IV b kl. mokinė Pranė Aukštikalnytė prisimena: “1934 m. vieną rudenio dieną atsivėrė m ūsų klasės du­ rys ir įžengė direktorius J. Elisonas, praleisdamas priešais save mažytę moterį. — Tai bus jūsų naujoji lietuvių kalbos mokytoja, poetė Salomėja Nėris-Bačinskaitė,— pasakė ir išėjo. Smalsiai sužiurome į mažą, tiesiog vaikiško ūgio, liek­ nutę mokytoją. Stovėjo ji prieš mus tamsiai mėlyna languota suknele, balta apykakle, vešliais kaštoniniais plaukais ir di­ delėmis, išraiškingomis, tamsiomis akimis. Stovėjo ir šypsojosi... 101

Ėmė ji mums dėstyti literatūros teoriją...” (LK 4 135) O į trečią “klasę pirmą kartą S. Bačinskaitę atvedė ins­ pektorė M. Giedraitienė. Liepė mums gerai mokytis, neišdy­ kauti ir mylėti savo auklėtoją”, — prisimena O. KiaulėnaitėSagaitienė (LK 4 130). R u g s ė j o 18 d. nuėjo į policijos pasų skyrių ir prisi­ registravo Panevėžyje. Pradėjo darbą Panevėžio mergaičių g-joje. “Salomėją pradėjau kasdien matyti mokytojų kambary­ je. Čia ji paprastai laikėsi tyliai. Dažniausiai ieškodavo ko nors savo spintelėje,— kiekvienas mokytojas turėjo savo spintelę knygoms, sąsiuviniams susidėti,— rengdavosi būsi­ mai pamokai arba, užlindusi už gėlių, žvelgdavo pro langą. Su visais mokytojais laikėsi santūriai, draugiškai, nesikišda­ vo į bendras kalbas ar kartais net kylančius ginčus. Bet dažnai su vienu kitu pasikalbėdavo. Matydavau, kad kar­ tais gana nuoširdžiai kalbėdavosi su kapelionu kunigu Stašiu. Kažkaip ją, jautėme, globojo direktorius Jonas Eli­ sonas”,— pasakoja P. Bylaitė. R u g s ė j o 2 6 ar 2 7 d. rašo sveikinim ą kun. Mykolui Vaitkui į Kauną. Sveikina vardadienio (rugsėjo 29-osios) proga. R u g s ė j o 2 9 d. datuotas Švietimo ministro įsakymas B/54, kuriuo S. Bačinskaitė skiriama Panevėžio valdžios mergaičių g-jos mokytoja nuo 1934 09 15. (C VA 850 1 551 43) R u g s ė j o 3 0 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 195 (p. 694) skyrelyje “Iš literatų gyvenimo” pranešama, kad SN išvažia­ vo mokytojauti į Panevėžio mergaičių g-ją. R u g s ė j o 3 0 d. datuotas J. Ičkauskaitės laiškas iš Lazdijų SN į Panevėžį. R u g s ė j o 3 0 ar s p a l i o 1 d. S. Nėris rašo laišką O. Š im aitei į Kauną. L aiškas neišliko, tik žinom as iš O. Šimaitės atsakymo, rašyto spalio 9 d. S p a l i o 1 d. išėjusiame “Literatūros naujienų” Nr. 12 (p. 2) rašoma, jog netrukus pradėsiąs eiti naujas laikr. “Rašytojų tribūna”. J į redaguosiąs Petras Cvirka. Artimiau­ siu bendradarbiu numatomas prof. V. Krėvė-Mickevičius, pa­ sižadėjęs remti naująjį laikraštį raštais ir finansais. 102

P. 3 aptariamas čekų žurnalo “Salón” Nr. 8. Pažymima, kad čia spausd. rašytojai Putinas-Mykolaitis, P. Cvirka ir SN. S p a l i o 2 d. SN gavo J. Ičkauskaitės laišką, rašytą rugsėjo 30 d., kuriame J. Ičkauskaitė sveikina su grįžimu į “nelaimingųjų” žmonių luomą. Gerai, kad mergaitės — vis drausmingesnis elementas. Ičkauskaitė pasakoja turinti 26 pamokas ir auklėjamąją klasę. Vasarą privargusi Klaipėdoj ir Rusnėje, o atostogas baigusi Kulautuvoje. Šiemet Laz­ dijuose jau nebedirbą Sruoginis ir Matusevičiūtė. Rugsėjo 29 d. direktorius gavęs iš Panevėžio direktoriaus raštą dėl S. Nėries dokumentų, tai net nubėgusi pasižiūrėti fotografijos, ar ta pati. S p a l i o 2 d . datuotas J. Laurinavičiūtės laiškas iš Kražių į Panevėžį. S p a l i o 4 ar 5 d. SN gavo J. Laurinavičiūtės laišką, kuriame rašo: “Išvažiavai ir nė žinelės nesiunti. Labai norėčiau žinoti, kaip Tu ten įsitaisei, kaip Tau sekasi mokykloje, ar gerus turi mokinius, ar susitvarkai. Šiąnakt Tave sapnavau ir Panevėžį ir Jūsų istorijos mo­ kytoją, nors ir nepažįstu. Labai smagus buvo sapnas, todėl ir rašau.” S p a l i o p r a d ž i o j e SN persikėlė iš Janulionių į Tiške­ vičiaus 14 (dabar S. Nėries g-vė). S p a l i o 6 d. A. K a za n a v ičiu s rašo a tv iru k ą iš Klaipėdos SN į Panevėžį, Puzino 5 (Didžiulių namas). S p a l i o 8 d. gavo A. Kazanavičiaus laišką: “Brangioji! Dalykai vyksta gerai. Parodą atidarau Vyt. Didžiojo gimnazijos rūmuose ryt, š. m. 7 d. Kviečiu su Vandute at­ važiuoti. Jūsų prietelius Antanas” (1429 2) Ar tikrai šis atvirukas rašytas 1934 m. spalio 6 d., sun­ ku pasakyti, nes atviruko kampas su pašto ženklu ir ant­ spaudu nuplėštas, o kitų duomenų apie tą parodą nėra. Kad jis rašytas 1934 m. spalio mėn., galima manyti iš to, jog adresuotas Puzino 5 — į Didžiulių namą, nes SN adresas 103

A. Kazanavičiui tiksliai, matyt, nebuvo žinomas. S p a l i o 8 d. datuota policijos kortelė, kurioje nurodo­ ma, kad Bačinskaitė — “Neris” Salomėja, Simano, gim. 1904 m. Kiršų k., Alvito v., lietuvė, Lietuvos pilietė, gyv. Pa­ nevėžyje, Puzino g. Nr. 5, mokytoja, registracijos priežas­ tis: “įtar. b. -kom.” (įtariama bendradarbiaujanti su komu­ nistais?), registravimo data: 1934.X.8, b. 17, 746 1., 1934" (Literatūra ir menas.— 1970.— Rūgs. 19). S p a l i o 9 d. datuotas SN laiškas V. Krėvei į Kauną: “Panevėžys, 1934, spalio 9 M ielasis p. Dekane! Prapuoliau... už didžių vargų, už rūpestėlių, už sąsiuvi­ nių kalnų. Todėl taip ilgai ir neparašiau. O Jūs per tą laiką greičiausiai spėjot užmiršt, kad kažkada kažkokia “Saulutė” pas Putiną gyveno. Kol kas ir pasakos stalčiuj glūdi, ir kūryba glūdi, ir nė vienos eilutės nesuspėjau perskaityti, išskyrus vadovėlius bei mokinių sąsiuvinius. Gavau valdyti 6 klasę — didžiausią (50 mokinių) ir išdykiausią. Bet tai visa menkniekis. Vie­ noj 4 klasėj nagrinėjam Jūsų “Antanuko rytą”, kitoj “Bo­ bulės vargus”. J a u čiu osi ištrem ta iš Kauno. N orėčiau ap sip rasti, norėčiau, kad Panevėžys man būtų namai, bet nežinau, ar taip bus — lig šiol svajoju apie Kauną... G a lėčia u dau g dau g p rip o rin ti ap ie n a u ju s savo įspūdžius, tik bijau, kad darganotos (kaip ir ši rudens die­ na) mano mintys gali ir Jus blogai nuteikti. Aš taip trokštu saulės, džiaugsmo, džiaugsmo! Labai man įdomu, ką dabar kuriate, kokius darote pla­ nus. Kada išeis Jū sų “Poringės” ir “Laumės”? Kaip su m a­ no Korolenkos vertimu, ar aš gausiu korektūrą, ar ne? Ar ne Jūs, pone Dekane, sumanėt leisti naują literatūros laikraštį? Bravo! Aš prenumeruojuosi sau tris egzempliorius! Prašau sveikinti nuo manęs prof. Karsaviną. Jū sų “Saulutė—” Adresas: Panevėžio valdžios mergaičių gimnazija arba Tiškevičiaus 14, Panevėžys”. (III 388—389)

104

S p a l i o 9 d. datuoti O. Šim aitės ir V. Drazdausko laiškai SN į Panevėžį. S p a l i o 9 a r l O d. parašė laišką Kazanavičiams į Dideliškį. Laiškas neišliko. S p a l i o 11 d. datuoti kun. M. Vaitkaus ir A. Kazanavičiaus laiškai SN į Panevėžį. S p a l i o 11 d. į Panevėžį atvažiavo A. Kazanavičienė. Aplankė SN naujoje vietoje. Atvežė obuolių. S p a l i o 11 ar 1 2 d. SN gavo O. Šimaitės ir V. Drazdausko^ laiškus. O. Šimaitė rašo: “į Jūsų laišką atsakau po savaitės Sunku vienai tarp svetimų žmonių, užverstai sąsiuviniais ir kitais darbais be patogių sąlygų minimumo — yra ko susikrimsti. Bet manykit, kad tai laikina, kad toliau bus ge­ riau, gal pasidarys lengviau. Laikykitės ir nepasiduokit depresijai. Viens dalykas laiške mane smarkiai nudžiugino. Jūs gražiai sugalvojot išleisti nors mažą savo eilėraščių rinkinėlį. Būtinai išleiskit. Aš padėsiu. Juodą darbą padarysiu. Onu­ tei B. [gal Borutienei?] linkėjimus perdaviau. Kazio B. [Bo­ rutos] likimas neaiškus. Pasiunčiau “Isskustvo perevoda”. Ona Būtinai leiskit savo eilėraščius!” (Ištrauka iš laiško.) Gavo ir m inėtą knygą “Isskustvo perevoda”. V. Drazdauskas rašo: “Turbūt “Literatūros naujienose” skaitei apie Cvirkos pa­ siryžimą leisti literatūros žurnalą “Tribūna”. Apie tą reikalą noriu Tave bent kiek plačiau informuoti. Tai mano naujas sumanymas. Plati realistų konsolida­ cija. “Tribūnoj” turėtų bendradarbiauti Krėvė, Cvirka, S. Nėris, Tilvytis, Banaitis, Juodelis, Jurginis, aš (po slapyvarde), Čiurlys. Venclova — kažin? Niekas nejaučia jam sim­ patijų. “Tribūna” turėtų išeiti šio mėnesio pabaigoj. Krėvė jau davė apysaką “Gėlės”. Norėčiau tikėti, kad dar šią sa­ vaitę prisiusi 5—6 eilėraščius. Kainuos apie 350 litų. Sutarėm kiekvienas arba pats 105

duoti, arba surinkti po 30 litų. Jei kiek susitvarkei, tai sa­ vo dalį galėsi prisiųsti. Gavau “Inostrannaja literatūra” Nr. 3—4. Šiom dienom prisiųsiu. Valys Kaunas, Perkūno 21. Salom ėja, būk m aloni, atsakyk į laišk ą kiek galin t greičiau. Labai lauksim”. Reikia manyti, kad į J. Laurinavičiūtės ir V. Drazdausko laiškus SN atsakė greitai, bet šių laiškų neišliko ir duo­ m enų apie juos nėra. S p a l i o 13 ar 1 4 d. gavo M. Vaitkaus laišką, rašytą spalio 11 d. “1934.X. 11, Kaune Žvaigždute, N etgi už pasveikinim ą (tokį man brangų) dar nesu padėkojęs. O ką besakyti apie mieląjį laiškelį. Laukiau per vardines ir pačios. (Ot tai būtų buvę malo­ nu.) Kamantauskienė sirgo, Kubertavičiai buvo išvažiavę, Kiršinu su kanarėlėmis irgi nebuvo. Nebuvo nei Putino su Em. Buvo p a ry žietė U n e B aye, K aup ienė, N ork ien ė. Kačanauskas paskambino, Lietuvninkaitė pasmuikavo, Lie­ pa padainavo. Trūko Tamstos. Man jauku, kalbant su bran­ giuoju mano kūdikėliu. Pasiilgstame šešt. pas Čiurlionienę. Yra naujų: Urbšiai, dir. Juška. Talmantas skaito “Karalių Lyrą”. Vaičiulaitis perskaitė novelę “Laikas ir mergaitė”. Taip man patiko tas “Tėveli”. Parašyk man greičiau negu aš, daug. Gerasis Kristus, kurį taip Tamsta myli, maloniai šyptels Tamstai, kristali­ nei savo dukrai. P. Kamantauskienė pasakojosi perskaičiusi “Kunigaikštį iš Dovydo namų”. Jai labai patikę. Įdedu atvirutę, kur man patinka. Labanakt. Tamstos M. V.” Kokį atviruką įdėjo — nežinia. Tikriausiai religinio tu­ rinio paveikslėlį. S p a l i o 14 d. A. Kazanavičius pasiuntė SN laišką, datuotą spalio 11 ir 13 d. 106

Spalio laišką:

16

ar 15

d. SN gavo A. K azanavičiaus “X -lld .

Žvaigždele, mano Šiandieną išleidžian į Panevėžį Aldutę. Buvo p. Didžiu­ lienė ir juodvi išvažiavo. Į stotį vežė tėvelis, grįžęs atvežė Tavo laišką. Kadangi buvo dviem rašytas, tai Aldutė per­ skaičiusi atsiuntė. Man prisimena tas paskutinis pas Tave vakaras, kuo­ met lauke lyja ir aš Tau padedu perrašinėti mokinių dar­ bus. Aš daug nenoriu — tik kartais įžengt į Tavo šventovę ir pažvelgt į Deivės veidą. Trečiadienio rytą aš jau turiu būti Panevėžy, o po pietų ir pas... Tave. Tuomet padėsiu apsvars­ tyti visus radijo reikalus. Parūpinsiu Tavo mamai vienalempį aparatuką. X-13 d. Vakar dirbau Tau radijo imtuvą. Ateinančią savaitę jau turėsi radiją. O kaip Tau bus ge­ ra sąsiuvinius taisyti. Kai pradėjau galvoti apie važiavimą į Panevėžį, labai il­ gos dienos. Sekmadienis — trečiadienis. Labai toli, beveik keturios dienos! Mintyje aš galiu Tave išbučiuoti, nors ir draudi. Tavo nedorasis Antanas Labanakt, saldžių sapnų!” C1429 6— 7) S p a l i o 17 d. A. Kazanavičius atvažiavo į Panevėžį ir popiet atėjo pas SN. Atnešė radijo imtuvą, sutvarkė an­ teną ir paleido radiją. O pietus SN valgė drauge su P. Bylaite. Ši prisimena: “Mudvi su Salomėja susitikdavome ir po pamokų. Kurį laiką drauge pietavome pas Miknevičienę. Šalomėja atsisakė trečio patiekalo. Sako: — Duos kokio byzalo, o tu gerk. Geriau aš suvalgysiu šokolado gabaliuką. Pas tą šeimininkę pietaudavo dar dvi moterys. Vienai valgytojai, banko tarnautojai, pietums visada būdavo morkų sulčių stiklinė. Salomėja, tai matydama, stebėdavosi, kad 107

žmonės taip rūpinasi savimi, savo sveikata, ir net šaipyda­ vosi iš to”. (Iš P. Bylaitės pasakojimo, užrašyto 1979 09 19.) Pusryčius ir vakarienę S. Nėris valgydavo namie. S p a l i o 2 1 d. įvyko visu otin is m etin is L ietuvos rašytoju draugijos susirinkimas. Susirinkime draugijos na­ riais buvo priimti trečiafrontininkai Petras Cvirka ir Kos­ tas Korsakas-Radžvilas. Draugija dabar turi 58 narius. O mokykloje kasdien pamokos, apie kurias savo prisi­ minimuose pasakoja visos mokinės. Štai gydytoja N. Ado­ maitienė rašo: “Aš mokiausi Panevėžyje. Čia 1934 mokslo m etų pradžio­ je pirmą kartą pamačiau poetę. Įspūdį ji padarė stipru. Gal dėl to, kad ji tuo laiku jau buvo žinoma poetė, išleidusi rinkinį “Pėdos smėly”, kuria­ me prisipažino “sugriovusi altorius, kur garbinta amžiais, ir tiltą į praeitį visą sudeginusi”. Ypač gražios, išraiškingos ir gyvos buvo jos akys. Vilkėjo tamsiai raudona suknele, vei­ das, kaklas, pečiu oda po suknelės iškirpimu buvo gražiai įdegę. Dėstė ji mums poetiką, padėjo suprasti ir pamilti lite­ ratūrą, žodžio meną. Skaitydavo daug eilėraščių, vieną ar kitą poetikos dėsnį iliustruodavo pavyzdžiais. Pedagoginis darbas sekėsi jai sunkiai. Ji buvo, pagal m ūsų to meto terminologiją, “nervuota”, nuotaikos žmogus: kartais ateidavo į klasę linksma, rašydavo gerus pažymius, kartais — “surūgusi”. Stengdavosi, kad jos klausytume ne “lazdos” priversti, bet iš pagarbos jai. Vaikai, aišku, ne vi­ sada tai įvertindavo”. SN bendraudavo ir su O. Daugaravičiūte — Panevėžio mergaičių g-jos matematikos mokytoja. Si prisimena: “1934 m. rudenį atvykau mokytojauti į Panevėžį. Su S. Nėrim suartėjome savaime: abi šioje gimnazijoje buvome naujokės. Tų m etų rudenį ji dažnai mane kviesdavo pasi­ vaikščioti. S. Nėris labai mėgo mišką. Man ir šiandien pri­ sim ena pasivaikščiojim ai rudens m etu, kada po kojomis šnarėdavo įvairiaspalviai saulės nušviesti medžių lapai ir kai S. Nėris, viską pamiršusi, tarytum vaikas džiaugdavosi kiekvienu spalvotu lapu. Bet kartais ji staiga susimąstyda­ vo, nuliūsdavo. Pradėdavo kalbėti apie šių lapų nykimą. Ir 108

mes imdavome filosofuoti apie žmogaus mirtį. S. Nėris sa­ kydavo nenorinti būti palaidota žemėje, kad jai esąs baisus puvimo procesas . Jai norėtųsi būti sudegintai, kad jos pelenai visiems laikams pasiliktų urnoje. Vengdavo kalbėti apie save, savo kūrybą. Kartais tiktai nusiskųsdavo, kad daug laiko praleidžianti veltui, esanti išsiblaškiusi, o reikėtų daugiau dirbti. Retai kada paliesdavome socialinius klausimus. S. Nėris užjausdavo likimo nu­ skriaustuosius, nelaimės ištiktus. Ji sakydavo, kad tokie žmonės dažnai yra vertingesni už kitus visuomenės narius. Prisimenu, vieną kartą S. Nėris man papasakojo apie savo tetas, “senas panas”, kurios esančios labai keistos, egoistės ir t. t. Todėl, jos nuomone, būtinai reikia ištekėti. Ir ji sa­ kydavosi jokiu būdu neliksianti “sena pana”. S. Nėris mėgo žmones, lankydavo mergaičių gimnazijoje tėvų komiteto ir kt. ruošiamus vakarus. Turėjo nemaža gar­ bintojų vyrų. Pobūviuose buvo linksma, įdomi, mėgdavo stebėti aplinką, žmones, pašokti ir linksmai pasikalbėti. Mokytojavimu nebuvo patenkinta, sakydavo, kad tas dar­ bas reikalauja daug jėgų, sveikatos, kad vokiečių kalbos dėstymas jai esąs tikra kančia, nes čia negalinti įdėti šir­ dies, kūrybingumo. Nuolat būdavo užkimusi. Pamokų krūvio paskirstymas gimnazijoje buvo tendencingas. S. Nėriai te­ ko tiek pamokų ir tokios, kurios liko nuo kitų. Visada mes jausdavomės nepritampančios prie privilegijuotųjų mokytojų. S. Nėris laikėsi labai nuošaliai, kukliai. Su kolektyvu sugy­ veno gerai. Buvo paprasta ir draugiška. Mažai kalbėdavo”. (L K 4 162— 163)

Netrukus užsimezgė pažintys. G-jos piešimo mokytojas J. Vaitys supažindino SN su berniukų gimnazijos piešimo mokyt, dailininku Vytautu Kairiūkščiu; P. Bylaitė — su apy­ gardos teismo darbuotoju žemaičių bajoru Juozu Holšanskiu. Čia pat gyveno Jurgis Domaševičius, su kuriuo SN bu­ vo pažįstama nuo 1931 metų. Kai kas manė, kad SN jam simpatizuoja. SN dar lankydavo agronomas Rauličkis, “Lie­ tuvos žinių” atstovas Panevėžyje žurnalistas Fabijonas Žlabinskas-Žlobickas, berniukų g-jos mokyt. Leonas Kuo­ dy s. P. Bylaitė jau draugavo su karininku Bernadišiumi, kuris SN supažindino ir su kitais Panevėžio įgulos jaunais karininkais. Gyvenimas, atrodė, bus gyvas ir linksmas, bet...

Spalio

2 2 d. O. Šimaitė rašo SN laišką į Panevėžį.

S p a l i o 2 3 ar 2 4 d. SN gauna O. Šimaitės laišką: “...nenorėčiau duoti ramybės dėl eilėraščių. Labai J ū sų prašau nedvejojant leisti savus gražius eilėraščius, nors ir kelis”... (1485 9) Tai buvo, matyt, atsakym as į SN laišką. Ar SN į šį laišką atsakė — nežinia. S p a l i o 2 6 d. datuotas A. Kazanavičiaus laiškas į Pa­ nevėžį. Spalio

2 8 d. SN gavo A. Kazanavičiaus laišką: “1934-X-26 d. Brangioji Sulamita! Ruduo. Aš vienas tarp keturių sienų, o Tu viena tarp žmonių. Dieną piešiu, vakarais skaitau. Į Kauną aš nevažiuosiu, tegul Aldutė važiuos. Turbūt reiks nuvažiuoti į Panevėžį 14 lapkričio. Tave aš tik pykdau ir erzinu. Patarčiau ir net prašau — nueik pas daktarą Antaną [Didžiulį]. Jis geras gydytojas. Gal turi bronchitą...? Laukiu Aldutės ir Tavęs. Bet Tu važiuosi į Kauną. Šįkart nebučiuoju, nes Tu iš manęs juokiesi. Dideliškis, 1934-X-26 d. P. S. L aišką parašiau, o voko nėra, todėl prisieina pačiam gaminti” (Laiškas sutrumpintas. 1429 4 /5 ). S p a l i o 3 0 d. “Lietuvos žiniose” išsp. žinutė: “į užsienį išvyko žinomas, ypač neturtingųjų mėgstamas gydytojas dr. Domaševičius pasispecializuoti. Daug kas gai­ lisi, kad negalės pigiai pasigydyti”. Iš tikrųjų A. Domaševičius išvyko į Tarybų Sąjungą. L a p k r i č i o 1 — 4 d. gimnazijoje pamokų nebuvo: Visų Šventų ir Vėlinių šventės. L a p k r i č i o 1 d. “Literatūros naujienų” Nr. 13 skel­ biama, kad “Sakalas” kviečia visus į pigųjį knygų išpardavimą-loteriją: kiekviena knyga — po 50 centų. Pridėtame knygų sąraše ir SN eilėr. rink. PS. Pigusis knygų išparda­ vimas loterija tęsis visą lapkričio mėn. L a p k r i č i o p r a d ž i o j e rašo J. Ičkauskaitei į Lazdi­ jus. Laiškas neišliko. 110

Lapkričio Panevėžį. Lapkričio

11 d. datuotas E. Kvedaraitės laiškas į 13 d. SN gavo E. Kvedaraitės laišką.

“Kaunas, 1934.XI.11. Miela Sulamita, kaip gyveni? Buvau tikra, kad per Visu Šventę teks Tave pamatyti. Kodėl neatvažiavai? Juk buvo 4 dienos švenčių. Sužinoję apie šeimininko mirtį (dr. Puric­ kio: jis mirė 1934 m. spalio 25 d.— V. A.), visi lyg žado netekome. Į šermenis buvo atsilankęs ir kun. M. Vaitkus. Mus aplankė. Daug klausinėjo apie Tave, ar esi patenkinta, kaip gyveni. Lik sveika. Milė”. (1454 4) L a p k r i č i o 16 d. datuotas J. Ičkauskaitės iš Lazdijų laiškas į Panevėžį. L a p k r i č i o 18 d. Gavo laišką iš J. Ičkauskaitės (1500 15). L a p k r i č i o 2 8 d. datuotas O. Šimaitės laiškas į Pa­ nevėžį. L a p k r i č i o m ė n . "Vairo” Nr. 11 Gražvydas recenzuoja A. P. Jaso eilėr. rink. “Širdis žody”: “Savito veido neturėdamas, savo kelio beieškodamas, A. Jasas klaidžioja tarp įvairių poetų įtakų, pasigaudamas čia Putino sm ūtk elių, čia Borutos gluosnių, čia Bernardo Brazdžionio Kristaus, arba mėgindamas žaisti forma, kaip Tysliava ar Salomėja Neris”. L a p k r i č i o 3 0 d. ir g r u o d ž i o 1 d. laikraščiuose pranešama, kad pigusis knygų išpardavimo mėnuo — lote­ rija pratęsiama ir gruodžio mėn. Tarp įvairių leidyklų naujų knygų įrašytas ir SN rink. “Anksti rytą”. L a p k r i č i o 3 0 d. ar g r u o d ž i o 1 d. SN gavo O. Šimaitės laišką (1485 11), kuriame rašo, jog apie K. B. [Ka­ zio Borutos] likimą nežinanti nieko gera. Klausia, ar jau ap­ sipratusi su naujais žmonėmis, aplinka, darbu. “O vis dėlto, kaip būtų gerai, kad Jūs išleistum ėt savo naują eilėraščių rinkinėlį. Labai to prašau”,— baigia O. Šimaitė savo laišką. G r u o d ž i o 2 d. , sekmadienį, tuojau po mokinių pa­ maldų, mokiniai rinkosi į berniukų g-ją, kur 11 vai. pra111

sidėjo Meno kuopos susirinkimas. Jame dalyvavo ir kalbėjo berniukų g-jos dir. J. Lindė-Dobilas. G r u o d ž i o 2 d. 21 vai. 5 min. staiga mirė kun. Juo­ zas Lindė-Dobilas. Gruodžio vo bute.

3 d. velionis Dobilas buvo pašarvotas sa­

G r u o d ž i o 4 d. velionis perkeltas į berniukų g-ją, o vakare — į katedrą. SN drauge su P. Bylaite lankė velionio palaikus. Kai ku­ rios mokinės savo prisiminimuose pasakoja, kad S. Nėris ten pat sukūrusi eilėr. “Tėvelis mirė” ir garsiai paskaičiusi. G. Breivaitė pasakoja: “Mums paliko didelį įspūdį eilėraščio “Tėvelis mirė” sukūrimo aplinkybės. J. Lindė-Dobilas buvo pašarvotas berniukų gimnazijoje. Salėje budėjo daug moki­ nių. Atėjo ir S. Nėris, apsirengusi juoda suknute. Man at­ rodo, kad ji neturėjo su savimi popieriaus ir todėl paprašė jo lietuvių kalbos mokytoją P. Bylaitę. Ir čia pat, prie kars­ to, parašė šį eilėraštį, padavė P. Bylaitei ir verkdama išbėgo iš salės. P. Bylaitė garsiai prie karsto tą eilėraštį perskaitė”. (LK 4 152—153.) O iš tikrųjų eilėr. ‘Tėvelis mirė” poetė sukūrė tuojau po savo tėvo mirties. Panašiai buvo per J. Lindės-Dobilo mir­ ties m etinių minėjimą 1935 m. gruodžio 1 d. P. Bylaitė te­ beturi ir tą lapelį, kuriame S. Nėris iš atminties užrašė šį eilėr. G r u o d ž i o 5 d. po gedulingų pamaldų katedroje kars­ tas išlydėtas į kapus. Laidotuvėse dalyvavo labai daug žmo­ nių. Berniukų g-joje tą dieną nebuvo pamokų. Mieste iška­ bintos valstybinės vėliavos su gedulo juostomis. Kapinėse pasakyta apie 20 kalbų. Ar SN laidotuvėse dalyvavo — nežinia. G r u o d ž i o 9 d. po mokinių pamaldų berniukų g-joje, kaip įprasta, įvyko Meno kuopos susirinkimas. \ jį atėjo ir S. Nėris kaip Meno kuopos globėja. E. Narvydaitė prisimena: “Po J. Lindės-Dobilo m irties S. Nėris daugiau įsijungė į Meno kuopos veiklą. Prisimenu patį pirmąjį po J. LindėsDobilo mirties Meno kuopos susirinkimą, įvykusį berniukų gimnazijos salėje. Jame pirmą kartą dalyvavo S. Nėris. Ve­ 112

lionį, prie kurio mes buvome labai prisirišę, pagerbėme ty­ los minute ir nebeišlaikę visi pravirkome. Tai truko gana ilgai, net nesmagiai dėl to pasijutome. Matėme ir S. Nėrį labai nuliūdusią ir pajutome, kad ji mus supranta”. (LK 4 143) L a p k r i č i o ar g r u o d ž i o m ė n . Panevėžio g-jas tik­ rino Švietimo m-jos inspektorius Zigmas Kuzmickis. Jis pri­ simena: “Lankiausi ir S. Nėries pamokose. Jos pamokos, kaip ir jos poezija, buvo kuklios, nuoširdžios. Susidariau įspūdį, kad S. Nėris yra daugiau poetė negu mokytoja. Jautėsi, kad ji yra gėlė, pasodinta ne į tą vazoną. Buvo matyti, kad ieško tiesos ir teisybės, kad jai reikia platesnių akiračių. P a­ nevėžyje poetei buvo per ankšta”. (LK 4 74) 1 9 3 4 m. r u g s ė j o m ė n . pradėjusi dirbti Panevėžio merg. g-joje, SN artimiau susipažino ir su geografijos mo­ kyt. Morta Jaskyte. Ji prisimena: “Pačioje pradžioje naujoji pedagogė laikėsi lyg nuošaliai, stebėdama svetimos, neįprastos mokyklos gyvenimą. Tačiau vėliau bendras darbas ir interesai mus suartino, padrąsino.

Kartą atėjusi iš pamokos S. Nėris buvo labai susirūpi­ nusi. Apžvelgusi ant suolo sėdinčius mokytojus, ji paklausė, ką reikią daryti, kad mokinės, rašydamos rašomuosius dar­ bus, nedarytų tiek daug rašybos ir skyrybos klaidų. Sielo­ josi, kad per trimestrą, per kurį skiriami tik du rašomieji darbai, neįm anom a likviduoti spragų m okinių žiniose, neįmanoma greit ištaisyti to, kas buvo nepakankamai išmo­ kyta praeityje. Visi mokytojai ją suprato, ir kiekvienas stengėsi padėti, siūlė savo paramą. Buvo prieita išvada, kad labai svarbu yra atidžiai tikrinti nam ų darbus, sąmoningai ištaisyti išsiaiškintas klaidas. S. Nėris papasakojo, kad pa­ našiu metodu ji dirbusi anksčiau ir pasiekusi gerų rezul­ tatų. Kartą iš pamokos S. Nėris grįžo labai susijaudinusi. Ji man pasisakė, kad gerai mokinei, savo auklėtinei, parašiu­ si dvejetą. Auklėtinės mylėjo savo auklėtoją ir stengėsi kuo geriau mokytis jos dėstomąjį dalyką. Po šio įvykio poetė nu­ tarė aplankyti minėtosios mokinės tėvus. Kadangi S. Nėris dar buvo naujokė, nepažino miesto, paprašė mane padėti

aplankyti jos mokines. Su pasiūlymu mielai sutikau. Nuėju­ sios pas minėtąją mokinę, radome motiną, kuriai ir papa­ sakojome reikalą. Motina nustebo tuo dvejetu, įrodinėjo, kad ji savo dukrą ištisus popiečius ir vakarus matanti besėdinčią prie knygų ir ruošiančią pamokas. O iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, ta m ergaitė azartiškai skaitydavo romanus, užmiršdama ir pažiūrėti, kas skirta išmokti kitai dienai. S. Nėris, pastebėjusi tą mokinės klaidą, nepuolė mergaitės bar­ ti, bet nuostabiai taktiškai, nuoširdžiai išaiškino jai tokio skaitymo žalą. Mergaitę mokytojos žodžiai paveikė, ji vėl ėmė labai gerai mokytis”. (LK 4 159—160.) Gyvendama Panevėžyje SN labiausiai suartėjo su Van­ da Didžiulyte-Albrechtiene, ištisus vakarus praleisdavo pas ją. Palaikė ryšius ir su dr. Antano Didžiulio šeima. Serafi­ mą Didžiulienė prisimena: “Ji mėgo šeimos jaukumą, dažnai lankydavosi pas mus. Čia susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Klausydavomės Maskvos radijo, skaitydavome “Izvestijas”. S. Nėris domėjosi TSRS gyvenimu, literatūra, mokėsi rusų kalbos. Atsimenu, išvykos į Berčiūnus metu ji turėjo A. Achmatovos poezijos tomelį. Dažnai kalbėdavomės ir tarptauti­ niais klausim ais”. (LK 4 167) G r u o d ž i o 18 d. SN su V. Albrechtiene nuėjo pas J. Žitkų, gyvenantį prieš Didžiulius kitoje gatvės pusėje, ir su­ sitarė, kad J. Žitkus išnuomos jai butą savo name. “Ji nuomojo du kambarius ir virtuvę. Sis butelis buvo iš kiemo pusės. Prieš jo langus buvo gražus darželis. Dabarti­ niai dideli medžiai tuomet buvo dar maži. S. Nėris pas mus išgyveno iki 1935—36 mokslo m etų pabaigos. Mano pirmas įspūdis buvo toks: S. Nėris labai kukli, ty­ li, rami, susimąsčiusi. Kai pakabinau jos kambaryje užuo­ laidas, ji nusišypsojo ir pasakė: — Kaip gera jums, vyrams,— jūs viską galite. Už butą visad mokėjo labai punktualiai, kartais net iš anksto. Visuomet būdavo užsiėmusi. Pas ją į namus atei­ davo daug mokinių. Prie jos durų pašto dėžutėje nuo­ latos būdavo nemaža spaudos, tačiau nebegaliu pasakyti, kuriuos laikraščius bei žurnalus ji prenumeruodavo. Pas mus poetė taip pat užeidavo pasikalbėti. R etu s valgydavo valgykloje arba privačiai”,— prisimena J. Žitkus — namo savininkas. (LK 4 168) 114

G r u o d ž i o 2 2 d. paskutinė m. m. diena prieš Kalėdų atostogas. Pamokos po 25 minutes. Po pamokų visi linksmi išsiskirsto atostogų. Kur SN jas leido, duomenų nėra. Galbūt lankėsi Kaune ir nunešė į “Sakalo” 1-klą rink. “Per lūžtantį ledą” rankr. Galbūt tada susitiko dailininką M. Bulaką ir paprašė, kad nupieštų rink. viršelį. Gal buvo nuvažiavusi į Kiršus ir ten prikalbėjo seserį Onutę, kad ši važiuotų pas ją į Panevėžį šeimininkauti. Onutė iš tikrųjų atvažiavo ir ilgokai gyveno Panevėžyje. G r u o d ž i o 2 7 d. “Lietuvos žiniose” pranešama, kad “Iš užsienio grįžo į Panevėžį dakt. Domaševičius”. “V. Mickevičius-Kapsukas rūpinosi užmegzti ir betar­ piškus ryšius su atskirais tos grupės [“Trečio fronto”] daly­ viais. Vienas S. Nėries [S. Giraitės] eilėraštis, jam pasiūlius, buvo išspausdintas “Priekale”. Palaikyti ryšius su S. Neri­ mi jis prašė apsilankiusį Tarybų Sąjungoje daktarą Do­ maševičių, gyvenusį Panevėžyje”. [Turi būti M. Giraitė.] (B. Pranskus. Laikas ir literatūra.— V., 1973 — P. 326.) G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame “Ateities” Nr. 12 (p. 522) apibendrinami mokinių atsakymai į anketą, paskelbtą anks­ tesniuose numeriuose. Daugelis moksleivių pageidauja žur­ nalų puslapiuose matyti Putino, Brazdžionio, Kossu-Aleksandravičiaus, Salomėjos Nėries... — iš viso 57 poetų kūrinių. G r u o d ž i o p a b a i g o j e per studentų atostogas (nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d.) į Panevėžį parvažiavo An­ tano ir Serafimos Didžiulių duktė studentė Halina. Ji prisi­ mena: “Vieną vakarą atskuba pas mus teta Vanda, kaip visa­ da šypsanti, didelės akys švyti džiaugsmu. "— Ateik, Halyte, pas mane. Supažindinsiu su Salomėja... paruošiau ar­ batą su pyragaičiais, pasivaišinsite, pasikalbėsi...” Žinojau, kad panelė Bačinskaitė — poetė Salomėja Nėris pradėjo mokytojauti Panevėžio valstybinėje mergaičių gim­ nazijoje. Man tai papasakojo tetulėnas Antanas Kazanavičius Kaune susitikęs. Jis žavėjosi Salomėja, buvo aistrin­ gas jos gerbėjas, ir dabar, laiko perspektyvoje, man supran­ tama, kodėl m ūsų tetai Aldutei tuo metu ypatingai pakriko nervų sistema ir tėvelis ją gydė nuo kankinančios nemigos. Kai teta Vanda mane kvietė, aš dar pasimaiviau, bet jinai mane nutvėrė už rankos ir nusitempė pas save. 115

Erdviame salionėlyje minkštasuolio kamputyje sėdėjo viešnia. Pamačiau jos galvutę tarp porceliano puodukų ir skanėstu lėkštės, pasvirusią kiek į šoną, pakirptais kašto­ niniais plaukais, dengiančiais dalinai dešinį skruostą. La­ bai išblyškusiame veide, iš po žalčiukais išsirangusių anta­ kių didelės tamsiai žalsvos akys ir lūpose sustingusi šypse­ na — tarytum tuoj pat pravirks. Priėjau, kiek nedrąsiai ištiesiau ranką. Ji atsistojo ir stip­ riai paspaudė mano dešinę — net nustebau! — Malonu susipažinti,— kiek kim iu tyliu balsu pra­ kalbėjo. — Labai džiaugiuos, kad esate su mumis... Kol teta, tūpčiodama aplink stalą, be paliovos čiauškėda­ ma, mus vaišino, Salomėja teiravosi, ką studijuoju. Pasisa­ kiau, kad esu humanitarė, studijuoju pas prof. VI. Dubą prancūzų kalbą ir literatūrą... Čia viešnia visai pasikeitė, liko nuoširdesnė ir lyg pralinksmėjo. Bet teta vis nenuri­ mo. Ji būtinai norėjo pagerbti viešnią deklamacijomis ir dai­ na, tad turėjau sėsti prie pianino ir akompanuoti jos dekla­ macijoms. Reikia pripažinti, kad ji toje meno srityje turėjo nuostabu talentą. Mudvi su Salomėja stebėjomės tempera­ mentu, gaivališkai trykštančiu toje smulkutėje išvargusio veido senyvoje moteryje, ir ji tuo pačiu lyg atjaunėdavo. Kai Salomėja pakilo, dėkodama už skanėstus, o ypač už puikias deklamacijas Lermontovo ir Jesenino poezijos, ir išėjo iš u žstalės, pastebėjau, kad ūgiu ji buvo truputį žemesnė už tetą. Ji dėvėjo tamsiai rudą kuklią suknelę be jokių papuošimų. Batukai aukštais kulniukais, trumpos ko­ jos, platus dubuo ir ilgas liemuo. Jos galvutė atrodė lyg per didelė visam jos ūgiui. B et kai jinai savo smulkute rankute ir vėl vyriškai paspaudė mano dešinę, pajutau, kad toje smulkioje būtybėje yra kažkokia stipri vidinė jėga. Atsisvei­ kindama ji linksmiau nusišypsojo ir kvietė ją aplankyti”. (Iš Halinos Didžiulytės-Mošinskienės atsiminimų, rašytų 1980 04 12.) Galbūt 1934 m. rudenį SN gavo ir šį nedatuotą Kazanavičių laiškutį: “Ačiū labai už “Diviniją”. Aš tuos kvepalus mėgau dar seminaristė... ...ir dings ruduo lengvas, ryškus, varsotas, kaip “Pėdos smėlyj”.

ue

Prašo, kad nedovanotų konkrečių daiktų, negali tuo pačiu atsilyginti. Kitoje lapo pusėje A. Kazanavičiaus prierašas: “Išliesiu į drobę tuos kūrybinius jausmus, kuriuos Tu man sustiprinai, o už tai leisk nors mintyj karštai Tave bučiuot tam nedoram, blogam Antanui, kurio Tu taip šir­ dingai neapkenti”. 1 9 3 4 m. r u d e n į , gyvendama Panevėžyje, SN pa­ rengė rink. per “Lūžtantį ledą” rankraštį. Eilėr. “Tu mote­ ris” parašytas 1931 m.; eilėr. “Prieš audrą”, “Ei, kapitone!”, “Sigurd ir Jordis”, “Gotland” ir “Grįžtant” susiję su poetės kelione 1932 m. rugpjūčio mėn. į Švediją, tai gal jie ir pa­ rašyti grįžus iš kelionės; eilėr. “Kalnuos paklydus” susijęs su 1930 m. liepos mėn. kelione po Alpes, bet kada jis pa­ rašytas, nėra duomenų; eilėr. “Motina” ir “Su šluota” 1933 m. pavasarį jau buvo parašyti; visi kiti rinkinio eilėr. gal pa­ rašyti ir 1934 m. Nei rinkinio, nei atskirų eilėr. rankraščių nėra išlikę. 1935 S a u s i o 3 d. Kaune, “Aušros” mergaičių g-jos rūmuo­ se, prasidėjo Lietuvos g-jų lietuvių k. ir lit. mokytojų su­ važiavimas. Pr. Skardžius kalbėjo apie K. Būgą, M. Biržiška — apie mokyklinės literatūros monografijas. Svarstyti ir kiti aktualūs kalbos ir literatūros mokyt, reikalai. įkurta Lie­ tuvių k. ir lit. mokytojų draugija. Jos pirmininku išrinktas mokyt. Juozas Ambrazevičius. Suvažiavimas truko dvi die­ nas. Jame dalyvavo 85 lituanistai. Ar suvažiavime dalyva­ vo SN — nežinia. Sausio Sausio atostogų.

7 d. SN jau buvo Panevėžyje. 8 d. 8 vai. ryto prasidėjo darbas g-joje po

S a u s i o 12 d. “Šaltinio” Nr. 2 (p. 23) recenzuojama kn. “Kunigaikštis iš Dovydo namų”. J. Alkis taip baigia re­ cenziją: "Šitos apysakos forma yra be galo lengva ir patrau­ kianti, prie to, žinoma, prisidėjo ir geras vertimas”. 117

S a u s i o p r a d ž i o j e SN Panevėžyje aplankė Adomas Čiplys. Jis prisimena: “Kai 1935 m. pradžioje išėjau iš Šiaulių kalėjimo, Pijus man įdavė laišką, kurį turėjau slapta įteikti Salomėjai. Tai buvo ne pirmas jo laiškas poetei. Kad Salomėjos ideologijo­ je įvyko radikalus pasikeitimas, turėjo įtakos ir Pijaus as­ menybė. Aš nė trupučio tuo neabejoju. Kai 1935 m. sausio m ėnesį Panevėžy, Respublikos gatvėje, pasibeldžiau į na­ melį, duris atidarė pati poetė. Ji buvo su virtuvine prijuos­ te, rankoje laikė medinį šaukštą. Besišypsančios, nustebu­ sios akys tiesiai žvelgė į mane. Tylėdamas ištiesiau jai laišką ir paskiau, kad aš iš ten, kur tebėra Pijus Glovac­ kis... Ir dabar, rašydamas šias eilutes, negaliu nesijaudinęs tai prisiminti. “Pijaus laiškas!.. — nuoširdžiai apsidžiaugė, ir staiga akyse sužibo ašaros.— Tikras kankinys! Mūsų kan­ kinys! Ne. Ne taip pasakiau. Didvyris... Jūs jo draugas?” Aš linktelėjau galvą. “Gal papietausime kartu?” — “Kažin ar taip bus gerai?” — suabejojau. “Gal ir negerai”, — at­ sakė. Atsisveikinęs išėjau. Jau už durų ji paklausė: “Ar gali­ ma jam paštu pasiųsti atsakymą?” — “Jis laukia — rašyki­ te,— pasakiau”. (A. Čiplys. Ką lėmė likimo ragana / / Lite­ ratūra ir menas.— 1970.— Liep. 4 d.— Nr. 27.) Nei P. Glovackio S. Nėriai, nei poetės Glovackiui laiškų turinys nėra žinomas. Ad. Čiplys klysta, kad P. Glovackis turėjo neabejotinos įtakos radikaliam SN pažiūrų pasikeitimui. Be to, jis netei­ singai rašo, kad SN rado Respublikos g., tada SN gyveno Puzino g. S a u s i o p r a d ž i o j e , gal po A. Čiplio apsilankymo, SN nuėjo pas dr. Andrių Domaševičių, neseniai grįžusį iš Mask­ vos. Čia rado LKP CK instruktorių Alfonsą Gailevičių. A. Liepsnoms apie tai rašo: “Kartą jis (A. Domaševičius) ją suvedė su LKP CK in­ struktoriumi Alfonsu Gailevičiumi. Kai susitiko, naujasis S. N ėries pažįstam as kažkodėl reikšm ingai nusišypsojo. S. Nėris nustebo: — Gal juokingai atrodau? — Ką jūs!.. Čia tokia istorija... 118

Kalėjęs Šiauliuose. įgrūdę į karcerį. Slaptai gavęs pa­ skaityti “Trečio fronto” žurnalą, kuriame buvo išspausdinti S. N ėries eilėraščiai. Užklupęs prižiūrėtojas. Atėmęs. O viršininkas kirtęs: — Už domėjimąsi poezija pridedu dar septynias paras karcerio! Salomėja Nėris paklausė: — Jums patiko mano eilėraščiai? — Ir ne tik man. Visiems, kas skaitė juos už grotų...” (A. L ie p s n o m s . Lakštingala čiulbėjo laisvę / / Komjaunimo tie­ sa.— 1984.— Lapkr. 16.— Nr. 219.) Sausio

v i d u r y j e SN susirgo.

S a u s i o 18 d. JAV lietuvių laikr. “Vienybė” išsp. SN eilėr. “Sugrįžtu”. S a u s i o 18 d. (?) SN siunčia laiškutį P. Bylaitei: “Panele Petrute, labai prašau pasveikinti nuo manęs abi ketvirtąsias kla­ ses ir užduoti joms darbo, būtent: Namie parašyti tem ą (pirmadieniui) “Mano geriausioji draugė” (aprašymas, charakteristika) ir ateinančiai pamo­ kai pakartoti daiktavardį. Rytoj, rodosi, negalėsiu ateiti, nes jaučiuosi blogiau ne­ gu vakar”. ( I I I 3 8 9 ) Sirgdam a parašo la išk ą K azanavičiam s į D ideliškį. Laiškas neišliko, tik žinomas iš A. Kazanavičiaus atsakymo: “Pats sau: T o li, t o li — n e s im a t o N e i to k r a š to , n e i to n a m o , K u r p i k č i u r n a m ū s g y v e n a ... M ie g a , rū k o , g e r ia , š a u k ia , D r u m s č i a n u o t a i k ą v is u r , U ž i m a p a s a u l y v ie tą , R y j a d u o n ą s a u v e ltu i... A r t a i v y r u i, a r m e r g in a i, V ie n j o v a r d ą p r i s i m i n u s , P l a u k a i š i a u š i a s i v is u r , K u r t i k t e is ę a u g t i tu r i. 119

Ir šį baubą rasdam i I š p a č ių p ir m ų d ie n ų P a v a d i n o A n ta n u ... J i s ta s p a ts , k u r į N ė r is M e ilia i s tū m ė p r o d u r is la u k !

Brangioji, Tavo laiškelį gavau ir susikrimtau, kad sergi. Ir tuomet gal sirgai, kad tokia nerami buvai. I Kauną aš nevažiuo­ siu, tegul Aldutė važiuoja. Nors Tu man ir neleidai, bet visgi padariau viršelio pro­ jektą, nors ir labai nevykusį. Linkiu Tau sveikatos ir linksmai Kaune praleisti laiką. Tavo Antanas”. t Laiškelis be datos, bet kadangi čia kalbama, matyt, apie rinkinio PLL viršelį ir apie SN ligą, be abejo, jis rašytas 1935 m. sausio mėn. S a u s i o 2 0 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 3 (p. 71) rašoma, kad SN išleidžia naują eilėr. rink. “Per lūžtantį ledą”. S a u s i o 2 4 d. datuotas E. Vilčinskaitės laiškas SN. S a u s i o p a b a i g o j e išėjo “Židinio” 1935 m. Nr. 1. Ket­ virtame viršelio psl. tarp reklamuojamų numatomų išleisti “Sakalo” knygų minimas ir S. Nėries rink. PLL, o tarp išėju­ sių leidinių — rink. PS. S a u s i o p a b a i g o j e gavo E. Vilčinskaitės laišką iš Ar­ gentinos. “Miela mano Saliu! Nerašei man ilgai. Nežinau dėl ko. Bet aš nesibaru, nes turbūt taip reikėjo. Iš laikraščių perskaičiau, kad tu mokytojauji Panevėžio gim nazijoje, tai ir rašau. Dar pernai rašiau mam ai ir prašiau, kad nueitų pas Putiną ir sužinotų, kur tu gyveni. Putinas pasakė, kad tu išvažiavai, bet jis nežinąs kur. Nors ketinau į Lietuvą grįžti ir tai daugiau dėl tavęs, bet dabar ėmiau bijoti. Aš taip labai pasikeičiau, jog šian­ dien Lietuvoje užtrokščiau, o be to, gal ir duoną būtų sun­ ku užsidirbti. 120

Su laiku, kai aš daugiau uždirbsiu arba tu ir turėsi norą, tai būtų gera, kad apsilankytum čia. Gyventi į čia tavęs nekviečiu. Helė Vilčinskaitė” (Laiškas sutrumpintas.) V a s a r i o 1 d. datuotas “Moksleivio” 1935 m. Nr. 2, kurio p. 56 rašoma: “Salomėja Neris-Bačinskaitė, ilgą laiką tylėjusi, dabar atidavė spaudai naują eilėraščių rinkinį “Per lūžtantį ledą”. Leidžia “Sakalo” b-vė”. V a s a r i o 1 d. “Literatūros naujienų” Nr. 3 (p. 5) išsp. SN eilėr. “Kaimas laukia”, iš ciklo “Žuvusių lakūnų atmini­ mui”, o po tekstu prierašas: Iš naujo “Sakalo” leidžiamo eilėr. rink. “Per lūžtantį ledą”. P. 7 informacijoje “Ką duos “Sakalas” 1935 m etais” mi­ nimas ir eilėr. rink. PLL. V a s a r i o 3 d. “Dienos” savaitraštyje Nr. 5 išsp. Kel. Galapagos reportažas “Daugiaveidis Panevėžys”. Pabaigoje pasakojama apie SN: “Čia, Panevėžy, gyvena gal ne taip plačiai išgarsinta, bet v isų pažįstančių jos kūrybą, mėgstama poetė Salomėja N e­ ris. Panevėžys — Dobilo sostinė . Po Dobilo Panevėžy literatūrą ugdyti atsakingas ir bai­ siai sunkus darbas. Jauna poetė Salomėja Neris, dar gyvam Dobilui esant, išrenkama panevėžiečių susibūrimo, kurį, rodos, vadina li­ teratūros mėgėju draugija,— garbės nariu. Dabar Panevėžio jaunimas jau reikalauja iš m ūsų poetės, kad ji lyg ir tęstų anas gražias tradicijas ir taip pat apkrėstų literatūros pa­ siilgimo liga... Tiesa, jos kūryboje pastebimas tam tikras persilaužimas. Poetė jaučia šių dienų netikrumą. Jai vaizduojasi žmogus, einantis “lūžtančiu ledu”. Paskutiniais m etais rašytojos eilėraščiuos girdisi vadinami “visuomeniniai motyvai”. Gal grynosios poezijos mėgėjai nusigąs, kad tai gali pakenkti pamėgtam Salomėjos Neries lyriškam intymumui. Na, vis dėlto poetė, ir naujus “visuomeninius jausmus” pergyven­ dama, pasilieka tokia pat jautri ir muzikali. ” Cituojami eilėr. iš rink. PLL., todėl apybraižos autorius — arba geras poetės bičiulis, arba asmuo, turėjęs galimumą susipažinti su rink. rankraščiu leidykloje arba spaustuvėje. 121

Vasario

4 d. datuotas SN laiškas V. Krėvei:

“Panevėžys, 1935, vasario 4 M ielasis p. Dekane! Norėjau anksčiau parašyti, bet vis atidėliojau, o dienos bėga kaip p a siu tę. D abar sergu, b eveik dvi sa v a ite s išgulėjau lovoj su gripu. Jau taisausi. Man labai nepatiko Jūsų redaguotų “Patarlių ir priežodžių” užsipuldinėjimai spaudoj-. M ūsų žmonės, kai kurie, turi šuniškus dantis, vi­ sur, kur reikia ir nereikia, kandžiotis. O aš (gėda prisipažin­ ti!) tos knygos dar neišpj ausčiau, tyčia noriu suvaldyti smal­ sumą. Buvau Panevėžio spaustuvėse pasiteirauti dėl spausdi­ nimo. Jos labai primityvios ir nė kiek ne pigiau spausdina už Kauno gerąsias spaustuves. Tad ir mano “Jom-Kipurą” tik Kaune verta spausdinti. Noriu Jums, pone Dekane, pa­ siskųsti, kaip Kauno literatai nedraugiškai elgiasi. Be m a­ no žinios, nesiklausę išlupo iš leidėjo mano eilėraštį ir at­ spausdino savo “Liter. naujienų” 3 nr., o į savo vakarušką (2 vasario) nesiteikė pakviesti, nors kitus visus kvietė. N e­ kantru ir liūdna, kai taip nedžentelmeniškai elgiasi, bet ar galima daug iš m ūsų žmonių reikalauti? Oi, kaip aš ilgiuosi Jūsų... novelių, apysakų. Leiskit greičiau į žmones, nelaikykit uždarę. Pas Putiną palikau pasakas. Ten ne pilnas rinkinys, bet aš jau nebesuspėjau užeiti pas Vaičiūną naujų. Su širdingais linkėjimais Jūsų Sulamita” {III 389—390) V a s a r i o 5 d. JAV lietuvių laikr. “Vienybė” išsp. SN eilėr. “Baltoji poema” ir “Sudeginkit mane”. V a s a r i o 5 d. dainininkė Vincė Jonuškaitė koncerta­ vo Maskvoje, vėliau ir Leningrade. Jos dainų repertuare 21 kūrinys: 18 liaudies dainų ir po vieną Binkio, Buivydaitės ir SN eilėr. SN eilėraščiui “Sudeginkit mane” (poetinis per­ pasakojimas) muziką sukūrė komp. J. Gruodis. (“Literatūra ir kalba”.— T. 10,— V., 1969,— P. 403—415.) V a s a r i o 8 d. datuotas Amelijos M ažylytės iš Kauno laiškas SN į Panevėžį. Vasario

1 0 ar 11

d. gavo A. Mažylytės laišką: 122

1935.11.8 Gerbiamoji Panele, Tamsta, rodos, būsi visai aktyvus narys vadovė Pa­ nevėžio mergaičių gimnazijos literačių menininkių kuopos. Būčiau labai dėkinga, jei rastumėte valandėlę laiko suteik­ ti mums žinių apie organizacinę tos mokinių kuopelės san­ tvarką. Ji, rodos, sena jau ir labai gražiai veikianti. Tomis žiniomis norėtų pasinaudoti “Saulės” lietuvninkai irgi pa­ našiai moksleives organizuodami. Visad Tamstą gerbianti Am. Mažylytė” Kaunas, Laisvės ai. 14 Ar S. Nėris parašė jai atsakymą, nežinia. Bet, mirus Me­ no kuopos globėjui J. Lindei-Dobilui, kuopos globėja sutiko būti S. Nėris. O Meno kuopa, jau gruodžio 16 d. susirinki­ me nutarusi vadintis “Lindės-Dobilo” meno kuopa, buvo vie­ nintelė tokio pobūdžio moksleiviu organizacija visoje Lietu­ voje. Ji jungė Berniukų bei mergaičių gimnazijų ir moky­ tojų seminarijos moksleivius. Sąrašuose buvo apie 300 na­ rių. Meno kuopa įsisteigė 1922 m. Iš jos eilių išaugo poetai Kazys Inčiūra, Bronys Raila, Benediktas Rutkauskas, Jo­ nas Graičiūnas, prozininkas Jonas Šukys ir kiti, taip pat kalbininkas Pranas Skardžius ir žurnalistas Juozas Keliuotis, gimnazijoje rašęs ir eilėraščius. Pranas Skardžius ir Juo­ zas Keliuotis ir buvo pirmieji Meno kuopos organizatoriai ir pirmininkai. V a s a r i o 11 d. datuotas Finansų m-jos raštas Pa­ nevėžio mergaičių g-jos direktorei, kad iš mokyt. S. Bačinskaitės brutto atlyginim o būtų išskaičiuojam a kiekvieną mėnesį 10% stipendijai, gautai studijų metais, grąžinti. V a s a r i o 1 3 ar 14 d. Finansų m-jos raštą gavo Pa­ nevėžio mergaičių g-ja ir su jo turiniu buvo supažindinta S. Bačinskaitė. V a s a r i o p i r m ą p u s ę išėjo J. Slapšinsko knyga “Knygų lentynoje”. Iš pradžių rašoma apie bibliotekų darbą, o antroje dalyje pateikiamas rekomenduotinų bibliotekoms knygų sąrašas. P. 117 įrašyti SN rink. AR ir PS; P. 130 — “Kunigaikštis iš Dovydo namų”; P. 133 — “Ritos laiškai”; P. 137 — almanachas “Aukštyn” su visų autorių (ir S. Bačins123

kaitės) pavardėmis; P. 142 — “Didžiųjų vyrų jaunystė”. V a s a r i o 15 d. “Literatūros naujienų” Nr. 4 (p. 5) E. Radzikauskas, recenzuodamas J. Slapšinsko “Knygų len­ tynoje”, rašo: “Tautosakoj nematome nei V. Krėvės, nei P. Vaičiūno, nei S. Nėries pasakų bei legendų rinkinių. ...visiško tikslumo nei planingumo nė šiuo atžvilgiu ne­ silaikyta, nes, pav., įtrauktos paties A. Jakšto iškeiktos kny­ gos, kaip B. Brazdžionio “Amžinas žydas” (su pagarsėjusiu “Mūrininku”) arba S. Nėries lyrikos rinkinėliai — su “pa­ piktinimais”. V a s a r i o 16 d. latvių dienraštyje “Briva žeme” (“Lais­ voji žemė”) Nr. 40 išsp. L. Giros str. “Lietuvių grožinė lite­ ratūra nepriklausomybės m etais”. Čia tarp kitų jaunų po­ e tų pasirodžiusių su vertingais rink., minima ir SN. Vasario Kapsukas.

17

d. Maskvoje mirė Vincas Mickevičius-

V a s a r i o 2 0 d. datuotas Kazanavičių laiškas iš Dideliškio SN į Panevėžį. V a s a r i o 21 d. SN gavo Kazanavičių laišką: 11/20 Miela Sulamita, Išgirdau iš Antano liūdną žinių kad mirė tas, kurią jis išgirdo per radijų kuris mums siuntė paskutinį kartą ge­ rus linkėjimus [Kapsukas] ir ragino neužmiršti rašyti, rūpin­ tis svetimo reikalais... P raneškit m ūsų kolegai, su kuriuo prieš pat m ano išvažiavimą tarėmės. Jei nebus laiko užeiti, tai labai prašau nors tą laiškutį perduoti mergytei, jo giminaitei. Prašytu­ me, kad su Halia atvažiuotumėt į “lenktynes”, o gal dar ir Bylaitė. Šeštadienį prie greitojo lauks Antanas. Aldutė Šeštadienį prie greitojo lauksiu, bet jei neatvažiuosi, tai daugiau niekuomet neblauksiu ir pats nevažiuosiu į Pa­ nevėžį nei kur kitur, kame Jūs būsite. Jūsų Antanas”. Kada Aid. Kazanavičienė buvo lankiusis Panevėžyje ir kas tas kolega, su kuriuo tarėsi, nežinoma. Linkėjimus iš “

m

Kapsuko K azanavičienei, m atyt, parvežė dr. A. Dom a­ ševičius. Gal jis ir bus tas “kolega”? Halia — Halina Didžiulytė. Ar jos tą šeštadienį nuvažiavo į Dideliškį — nežinia. V a s a r i o 2 3 d. “Lietuvos žiniose” Nr. 45 (p. 6) išsp. Fabi [Fabijono Žlobicko] reportažas “Svečiuose pas pa­ nevėžiečius”. Čia rašoma: “Salomėja Neris vaikus moko, mėgsta sportuoti ir daug dirbti. Užklausiu: — Ką tu dabar rašai? — pertraukė: — Netrukdyk, baigsiu sąsiuvinius taisyti, paskui galėsim eiti į balių”. O Bylaitė prisimena: “Tuo metu Panevėžyje dažnai vykdavo visokių vakarų, koncertų, atvykdavo teatrai. Salomėja visur noriai dalyvau­ davo, vakaruose mėgdavo šokti. Šokiai vakarais būdavo ir “Vienybės” restorane. Nueidavome ir ten. Atsimenu, vieną vakarą ji prie vieno stalelio sėdėjo su mokytoju V. Kai­ riūkščiu. Mokytojos ruošdavo arbatėles ir namuose ir kvies­ davo viena kitą. Visur buvo kviečiama ir Salomėja. Kartą ir Salomėja savo bute sukvietė mus arbatos. Dalyvavo G. Jasaitytė, L. Giršaitė, Elzė Jasevičiūtė, aš. Salomėja visas vaišino savo darbo marcipaniniais saldainiais. Paskui dai­ navome. Salomėja nedainavo, o tik prašydavo mus dainuo­ ti vieną ar kitą dainą. Jeigu mes kartais neprisimindavo­ me kurio nors posmo, Salomėja mums pasakydavo. Ir kitur nesu girdėjusi jos dainuojančios”. (Iš P . B y l a i t ė s - B e r n a d i š i e n ė s pasakojimo, užrašyto 1979 09 19.) Mokykloje vakarėlius rengdavo klasės. Kaip antai: “Ketvirtokės turi didelį rūpestį: joms eilė ruošti mokyk­ los vakarą. Bus gėlių šokis. Tačiau tai ne tik baletas: gėlės šoks ir dainuos. Vienai — dagiliui nėra žodžių. Apipuola jos Bačinskaitę visu būriu. Prašo padėti. Kitą pertrauką mo­ kytoja išplėšia iš savo bloknotėlio lapelį su dagilio dainos tekstu”. (Iš E . P r a n s k ū n a i t ė s - K a i r i e n ė s atsiminimų). O Z. Chrolavičiūtė-Matulionienė atsiminimuose cituoja šios dainos tekstą: D a g ilis a š p ik ta s , B a d u o k l i s a š tr u s , V is ie m s p a k e l e i v i a m s 125

L a b a i įk y r u s . V is i m a n ą s v e n g ia I r b ijo p a l i e s t i . N e d r įsk ite m an ąs R a te lin p a k v ie s ti. (T e r e s ė B u k a u s k ie n ė . Būti švyturiu / / Literatūra ir m e­ nas.— 1979.— Lapkr. 24.— Nr. 47.)

V a s a r i o 2 4 d. Kovai su tuberkulioze d-ja minėjo sa­ vo dešimtmetį. Išrinkta nauja valdyba: dr. A. Didžiulis, Babianskienė, dr. A. Domaševičius, Aizinbudas, Didžiulytė-Albrechtienė, Žemaitienė ir Bielinis. Didžiuliai į šią draugiją buvo įtraukę ir SN. V a s a r i o 2 6 d. datuotas A. Juodkos laiškas iš Kau­ no SN į Panevėžį. V a s a r i o 2 7 d. datuotas SN raštas dėl stipendijos grąžinimo: "Ponui Panevėžio valdžios mergaičių gimnazijos Direktoriui Panevėžio valdžios mergaičių gimnazijos mokytojos Bačinskaitės Salomėjos Prašymas Finansų ministerijos Finansų departamento Stipendijų skyriaus 1935 m. vasario mėn. 11 d. raštu Nr. 3985 reika­ laujama išskaityti iš mano pagrindinės algos kas mėnuo po 10%, kas sudarytų 45 lt. mėn., duotai man 1926— 1927 m e­ tais iš valstybės iždo stipendijai grąžinti. Turėdama galvo­ je, kad pastaruoju metu tegaunu į m ėnesį netto atlyginimo 347 lt. 85 cnt., iš kurio nuolat tenka remti ir šeimos na­ rius, prašau poną Direktorių tarpininkauti, kad išskaitymai stipendijai grąžinti būtų sumažinti iki 5%, nes, priešingu atveju, man būtų labai sunku tiekti šeimos nariams būti­ nai reikalingas paramas. S. Bačinskaitė Panevėžys, 1935.11.27" (III 4 4 3 )

V a s a r i o 2 7 d. įvyko mergaičių g-jos mokyt, posėdis. Svarstė II trimestro mokymosi ir mokinių elgesio rezulta­ tus. SN posėdyje dalyvavo. m

Vasario

28

d. SN gavo laišką iš Kauno: “Kaunas, 1935 m. vasario mėn. 26 d. D idžiai Gerb. p. Salom ėjai N eriu i-B ačin sk aitei P a ­ nevėžyje Kovo mėn. 15—20 d. išleidžiame pirmą lietuviško ma­ gazino numerį. M aloniai kviečiam e bendradarbiauti. M es prašom e Tamstą prisiųsti mums pluoštelį charakteringesnės poezijos. Nevengtume spausdinti, jeigu poezijoje būtų nemaža dozė “griešnumo”. Pirmame numeryje norime Jūsų poezijos spaus­ dinti, taip pat įdėti Jūsų foto su autografu. Todėl prašytu­ me neatsisakyti prisiųsti galimai greičiau. Honoraras bus mokamas. Laikinas adresas: Antanas Juodka, Kaunas, Laisvės ai. 25 Nr., bt. 4a.” Nežinia, ar SN į šį laišką atsakė. V a s a r i o 2 6 d. vėl įvyko mergaičių g-jos mokyt, ta ­ rybos posėdis. Svarstyta antrojo trimestro rezultatai. S. Bačinskaitė posėdyje dalyvavo. V a s a r i o m ė n . “Ateities” Nr. 2 (p. 85) yra Mykolo Lin­ kevičiaus str. “Naujausioji m ūsų literatūra”. Sis eskizas taip baigiamas: “Savo kalbos tu rin į tek tų iliu stru oti šia is vardais: Brazdžionis, N eris, Kossu-Aleksandravičius, P aukštelis, Grušas, Vaičiulaitis, Romanas, Rutkauskas, Ant. Miškinis, Tulauskaitė, Cvirka, Alantas, Būdavas, Boruta, Anglickis, Dovydėnas, Marcinkevičius, N. Mazalaitė, Zupka, Venclova, Inčiūra, Jokūbėnas, Orintaitė, Alf. Keliuotis, Sirijos Gira, Grigaitytė, Dulkė, Zobarskas ir kiti. Deja, siauro straipsnio rėmai to neleis padaryti”. V a s a r i o m ė n . “Kultūros” Nr. 2 ketvirtame viršelio psl. išsp. skelbimas “Ką duos Sakalas 1935 m.”: “4. Sal. N e­ ries eilėraščių rinkinį PER LŪŽTANTĮ LEDĄ”. V a s a r i o m ė n . “Naujosios vaidilutės” Nr 2 apžvalgo­ je (p. 91) rašoma, kad “Salomėja Neris parengė spaudai naują savo eilėraščių rinkinį “Per lūžtantį ledą”. V a s a r i o m ė n . lenkų žurnale “Šrody literackie” Nr. 2 (p. 41—52) išsp. J. Cicėno str. apie šių dienų lietuvių li­ teratūrą, kur keletas pastraipų skirta ir “Trečiam frontui”. Ten minima ir SN. 127

K o v o 1 d. “Literatūros naujienų” Nr. 5/21 (p. 4) skel­ biami “Sakalo” b-vės išleisti “originaliniai” veikalai, kaip an­ tai: Poezija 19. Salomėjos Neries PĖDOS SMĖLY. 20. Per lūžtantį ledą. (Baigiamas spausdinti). K o v o 2 d. ( š e š t a d i e n į ) mokiniai buvo paleisti trijų dienų Užgavėnių atostogoms. Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis dėl II pusmečio mokslapinigių. K o v o 6 d. Po daugiau kaip ketverių m etų pertrau­ kos SN vėl pradėjo rašyti dienoraštį. Tai paprastas mokyk­ linis sąsiuvinis — septyni numeruoti lapai, prirašyti juodu rašalu bei pieštuku. Dalis lapų išplėšta. Sąsiuvinyje — die­ noraštis ir eilėr. fragmentai. Pirmas įrašas — kovo 6-ąją, paskutinis — spalio 5-ą d. Eilėraščių fragmentų įrašyta net sąs. viršeliuose. Sąsiuvinis saugomas MBR 4 Nr. 61. K o v o 6 d. dienoraštyje SN pasakoja, kaip prieš ke­ liolika m etų pirmą kartą pamatė jūrą, kaip vėliau dar ne vieną vasarą džiaugėsi Palangos saule, pušynais, pajūrio smėliu ir pačia jūra. Poetė padarė porą esm inių klaidų: kai 1922 m. birželio 21—22 d. pirmą kartą pamatė jūrą, ji jau buvo ne V kl. penkiolikmetė, kaip jos parašyta, o baigusi šešias klases ir įpusėjusi aštuonioliktus metus. (III 307—309) K o v o 7 d. 8 vai. ryto gimnazijoje prasidėjo pamokos po atostogų. K o v o 9 d . “Lietuvos aido” Nr. 56 pranešama, kad išėjo lietuvių poezijos antologija lenkų k. K o v o 10 d . įvyko Meno kuopos susirinkimas, kuria­ me SN skaitė paskaitą apie Alpių lyriką. Supažindino su trimis šveicarų lyrikais. (“Ateitis”.— 1935, Nr. 3.— P. 184.) Nutarta išleisti laikraštėlį, išrinkta red. k-ja. K o v o 10 d. data įrašyta nuotr.: SN savo kambaryje stovi prie knygų lentynos su knyga. Ar ši data reiškia foto­ grafavimo dieną ir kas fotografavo — nežinia. K o v o 11 d . “Lietuvos aide” Nr. 57 pranešama, kad SN išleidžia naujausių eilėr. rinkinį “Per lūžtantį ledą”. 128

Kovo rink. PLL Kovo Kovo

12 d . Įrašyta “Sakalo” leidinių sąrašuose kaip išleidimo data. 12 d. datuotas O. Šimaitės laiškas. 14 d. SN gavo tą laišką: “III—12 d. Miela Panele Salomėja За наши страдания, за труд наш тяжелый, За нашу тяжелую жизнь сотворена наша песня.

Tokiais Palecho Bogomaro žodžiais, kuris labai mėgo Feto poeziją, norisi pradėti laišką, kai vakar perskaičiau Jūsų “Per lūžtantį ledą”. Ar Jūs atsim enat to žmogaus laišką, kurį aš Jum s skaičiau, kuriame poezija ir poetai buvo su purvu sumaišyti? Ir šta i dabar vakar ta s pats žm ogus, p a sk a itęs J ū sų eilėraščius, sako: “Jei visi poetai taip rašytų, kaip Neris, aš pamilčiau poeziją”. (Laiškas sutrumpintas.) K o v o 15 d . “Literatūros naujienų” Nr. 6 (22) E. Radzikauskas recenzuoja Vladislovo Abramovičiaus parengtą “Wybor najmlodszej poezji litewskiej” — “Naujausios lietu­ vių poezijos rinkinį”, parengtą Vladislovo Abramovičiaus, iš­ leistą Naugarduke 1935 m. 118 p. Viršelį piešė J. Hurynovičius. E. Radzikauskas rašo, kad “po rengėjo ranka pakliuvo” 25 poetai (tarp jų ir paprasti eiliadirbiai) ir kad tasai keis­ tas vainikas, turįs atvaizduoti lenkams “tikslų lietuvių po­ ezijos visumos paveikslą”: Augustaitytė-Vaičiūnienė, Anglick is, K. B oruta, B razdžion is, B u tk ų Ju zė, Kl. D ulkė, Graičiūnas, Inčiūra, A. Jasiūnas, Kossu-Aleksandravičius, P. Karuža, Kubilius, A. Miškinis, S. Neris, A. Rimydis, B. Rut­ kauskas, Janina Pušaitė, Santvaras, ^Tysliava, Tilvytis, P. Vaičiūnas^ Antanas Virbickas, Zlabis-Zengė, Zupka-Keciorys ir Kazys Žirgulis. Šiame rink. išsp. SN eilėr.: p. 63 —’’Spalcie m ię” — “Sudeginkit mane” ir p. 97 “Powracam” — “Sugrįžtu” (“Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji”). K o v o 16 d. įvyko Panevėžio mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. O. Daugaravičiūtė prisimena: “Kai išėjo jos eilėraščių rin­ kinys “Per lūžtantį ledą”, kapeliono Stašio iniciatyva moky­ 5.296

129

tojų kambaryje sveikinome poetę. S. Nėris laikėsi kukliai. Sakė, kad nesą už ką jos sveikinti, esanti nepatenkinta, nes rinkinys galėjęs būti geresnis. Daugiau jokių komentarų nie­ kas nedarė. S. Nėris niekuomet savo kūriniais, talentu nesididžiavo, neparodydavo savo pranašumo santykiuose su mokytojais”. (LK 4 163) Galbūt sveikinta kaip tik šio posėdžio metu. K o v o 16 d. “Ryto” Nr. 62 (p. 6) rašoma: “Šią savaitę pasirodė knygų rinkoje nauja S. N eries eilėraščių knyga “Per lūžtantį ledą”. Išleido “Šakalas”. Da­ bar S. Neris dirba mokytojos darbą Panevėžyje”. K o v o 16 d . “Lietuvos Žinių” Nr. 62 “Literatūros ir meno” puslapyje išsp. du SN eilėr.: “Per lūžtantį ledą” ir “Be kebo”, o atkarpoje Jono Šimkaus str. “Pragiedrulys”. Tai rink. “Per lūžtantį ledą” įvertinimas. K o v o 17 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 10—11 išsp. V. Mykolaičio-Putino str., skaitytas Kultūros kongrese Kaune kovo 5 d. P. 231 rašoma: “Po karo nepriklausomoj Lietuvoj priaugo visa eilė ta ­ lentingų rašytojų. Iš anksčiau pasireiškusių suminėsime J. Tysliavą, P. Tarulį, Žengę, Tyrų Dukterį, iš vėliau pasi­ reiškusių Sal. Nerį, K. Inčiūrą, A. Miškinį, Kossu-Aleksandravičių, B. Brazdžionį, Kazį Borutą, kurie jau dabar, gali­ ma sakyti, yra paėmę į savo rankas m ūsų lyrikos pirmuo­ sius smuikus”. K o v o 18 d. 11 vai. įvyko Meno kuopos susirinkimas. Nutarta ją pavadinti “Lindės-Dobilo meno kuopa”. K o v o 18 d . Panevėžio g-jose lankėsi Švietimo m inis­ terijos Kultūros departamento direktorius dr. A. Juška. K o v o 19 d . data įrašyta nuotr., kur SN stovi su Ber­ nardu Buču jo dirbtuvėje. K o v o 19 d.

datuotas O. Šimaitės laiškas SN.

K o v o 19 d. 19,5 vai. staiga mirė dr. A. Domaševičius. K o v o 14 — 19 SN gavo iš “Sakalo” autorinių rink. PLL egz. siuntą. K o v o 2 0 d. į Panevėžį, matyt, į A. Domaševičiaus laidotuves, atvažiavo Aldona ir Antanas Kazanavičiai. Jie 130

aplankė SN, ir ši jiems padovanojo po egz. PLL su tokiais įrašais: “Sparnuotai kilniasielei Aldutei su pavasariniais linkėji­ mais Salomėja 1935.III.20" “Širdingam Prieteliui — Antanui — Sulamita 1935.III.20" K o v o 2 0 d. po pamokų. įvyko Mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. SN dalyvavo. K o v o m ė n . iš Finansų m-jos gautas atsakymas, kad B. Bačinskaitės prašymas sumažinti stipendijos grąžinimo procentą nepatenkintas. Ir nuo kovo mėn. pradėta a t­ skaičiuoti 10% atlyginimo stipendijai grąžinti. Kovo 21 d . gavo O. Šimaitės laišką: “19/III Miela Panele Salomėja, Perskaičiau “Literatūros naujienose”, kad reikia grąžin­ ti skolintas knygas. Turiu Jūsų Rilkės Browning sonetai. Pasiunčiau K. Borutai į kalėjimą. Tad grąžinsiu vėliau. Va­ sario 24 d. iš kalėjimo išėjo Kazys Jakubėnas ir dar vienas [gal Antanas Vilčinskas? — V. A.]. Dar vienas pažįstamas ir trys nepažįstami. Onutė Borutienė vis tikisi, kad Jūs pa­ darysit stebuklą dėl Kazio.

Pasiilgau labai tų vakarų, kada po darbo galėjau užeiti pas Jus pasėdėti. Taip jauku ir gera buvo su Jumis. Daug ką duočiau, kad vėl taip galėtų būti. Malonu prisiminti, kaip Jūs skaitydavote vokiškus eilėraščius (o vieną kartą ir sa­ vo esat skaitę), savo vertimus. Ačiū Jums už tą gera, ką Jūs man davėt, už savo drau­ gišką širdies šilumą. Jūsų Onulė”. K o v o 21 d. “Lietuvos žinių” Nr. 66 (p. 6) išsp. žinutė: “Literatų kuopelė kiekvieną sekmadienį rengia susirinkimus literatūros lavinimuisi, skaito referatus ir t. t. Jiem s vado­ vauja mergaičių gimnazijos mokytoja poetė S. Nėris”. K o v o 2 3 d. po pietų įvyko A. Domaševičiaus laido­ tuvės. F. Cijūnėlytė-Pliupelienė prisimena: 5'

131

“Laidojant dr. A. Domaševičių, S. Nėris nešė didžiulę rau­ donų rožių puokštę. Mes stebėjomės, kaip ji nebijo polici­ jos”. {LK 4 144) B. Bielinytė-Stankevičienė taip pat prisimena: “Kai mirė dr. A. Domaševičius, S. Nėris kelioms mo­ kinėms pasisakė norinti nunešti prie jo karsto raudonų rožių puokštę. Mes pritarėme. Laidojant ji ir kelios mokinės nešėme raudonų rožių puokštes”. {LK 4 146) Tą patį tvirtina ir G. Breivaitė-Puodžiukaitienė: “Atsimenu — A. Domaševičiui mirus, S. Nėris per jo lai­ dotuves nešė didelę raudonų rožių puokštę. Mums atrodė, kad tai labai drąsu, ir netikėjome, jog S. Nėris, būdama to­ kia jautri, švelni ir kukli, galėtų turėti tiek vyriškos drąsos. Mes žinojome, kad velionies sūnus Jurgis Domaševičius ar­ timai draugauja su S. Nėrim”. {LK 4 153) K o v o 2 4 d. 11 vai. įvyko “Lindės-Dobilo meno kuo­ pos” susirinkimas. (“Ateities spinduliai”.— 1935.— Nr. 4.— P. 123.) Tą pavasarį SN kuopos nariams skaitė kelias paskaitas apie F. Nyčę. Jos archyve yra išlikęs F. Nyčės biografijos juodraštis, eilėr. fragmentų vertimai. SN memorialiniame muziejuje Palemone poetės bibliotekoje yra saugomas F. Nyčės “Gedichte” tomelis, pribraukytas poetės ranka. Pa­ raštėse kai kurių posmų ar atskirų žodžių vertimai į lietu­ vių k. Matyt, paskaitas iliustravo F. Nyčės poezijos verti­ mais. K o v o 2 8 d . “Argentinos lietuvių balso” Nr. 237 išsp. SN eilėr. “Sudeginkit mane”. K o v o 3 0 d. “Lietuvos žinių” Nr. 74 “Literatūros ir meno” puslapyje išsp. G. Kelerio eilėr. “Kalnų pavasaris”, į lietuvių k. išverstas SN. K o v o 31 d. 16 vai. berniukų g-joje įvyko Meno kuo­ pos organizuotas J. Lindės-Dobilo minėjimas, kurį moki­ niams rengti turėjo padėti ir pati j Eime dalyvauti SN, kaip Meno kuopos globėja. K o v o 3 1 d . “Jaunosios kartos” Nr. 13 (p. 288) recen­ zuojama PLL. K o v o p a b a i g o j e išėjo “Židinio” Nr. 3. Viršelio ket­ virtame psl. reklamuojamos naujausios “Sakalo” knygos, tarp jų ir SN rink. PLL. 132

K o v o p a b a i g o j e išėjo “Ateities spindulių,” Nr. 3. Čia tarp originalių “Sakalo” knygų minimi ir SN rink. PS bei PLL. B a l a n d ž i o 1 d. “Literatūros naujienų” Nr. 7 (23) SN rink. PLL minimas Naujausių knygų biuletenyje ir nau­ jausiu “Sakalo” knygų sąraše. B a l a n d ž i o 2 d. “Ryto” Nr. 76 (p. 5) B. N-tas recen­ zuoja PLL: “Tai naujų Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinėlis. Tris kartus moteris laužiasi (lūžta, žinoma, kartą), bet, sako, pasiučiausia būna 30-ties metų. Paskum pamažu ima ramintis, susipranta. Daugelis naujų S. Nėries eilėraščių taip sudaryti, kad galima žiūrėti dvejaip: prasmingai ir, sa­ kytum, žaismingai. Jeigu poetė iš tikro yra kovojusi dėl kiek­ vieno eilutėn dedamo žodžio, kad šis pasakytų, kas dega, ir kartų tąjį griausmingą turinį apvystytų tam tikro temdymo šydu, tai kritikui tartum pasišautų du keliai: ar eiti su poete, atseit, susekti, kas kuo norėta jos pasakyti, ar su skaitytoju, atseit pasekti kylančiomis beskaitant emocijomis. 1. Pirmuoju atveju, pavyzdžiui, iš eilėraščio “Grįžtant” būtume priversti rasti autorės m intį maždaug “V isų šalių... vienykitės!” B et gal m ergaitės to nenorėta. Gal tai tik 30-ties m etų šturmunddrangas. Palauksim — laikas paliu­ dys šią cituojamą tiesą — P ė d o s n y k s ta v is a d o s K r a n t o s m ė l y je p u r i a m .

Taigi. Smėlyje likimas vienas — ir vakarykščios, ir šiandieninės pėdos. Kas kita su tariamai lūžtančiu ledu. Jis lūžta tik nuo tikro pavasario, nors šiaip kiekvienas gyvis, eidamas per jį, turi įgim tą tendenciją stipriau koją sutrenkti, pasakyti: lū ž ta .

2. Bet sąvoka poezijoje žodžio vaidmens anaiptol neišse­ mia. Jausmo skaitytojas, skaitydamas ir vertindamas po­ eziją, nepasiima rakto, kuriuo atrakinėtų eilėmis rašomas mįsles. Žinoma, tuo, kad S. Nėries eilėraščiai turi m intį ir tik mintį, nėra ko abejoti. Aikštėn metamų minčių pagrin­ dinė ši: troštam sparnų, burkim jėgas ir tada “kietais del­ nais” nustumkim tuos, kurie viršūnėse. 133

N e s j ų p ilv ų k a ln a i U ž te m d o s a u l ę m u m s .

Mintis poezijai, aišku, reikalinga, bet poezijos esmė rei­ kalauja sumanios minties, vaizdų ir garso pynės. S. Nėris, jei kur ne publicistiškai, tai aforizmais, tik ne vaizdais, išsa­ ko mintį: K a d b ū t g y v e n i m a s m a lo n u s , — K o v a d ė l j o k a r t i --------D ė l a t e i t i e s d r ą s i ų s v a jo n i ų M es ž ū v a m d a b a r ty .

Daugelis tokių eiliuotų pasisakymų skaitytojo nė nepa­ rengia poezijos nuotaikai, neįveda į poezijos pasaulį. Tai tik eiliuotos piliečio mintys — pastebėjimai, patarimai... K a i š ia n d ie n a ta m s i R y t o ju m g y v e n i. S v a jo ja m e b a s i — S v a j o j a m a l k a n i.

—

Sumanymai poetės gyvi, raiškūs. Jau iš antraštės lauki kažko galingo, kontrastingo. Sakysim, “Skrenda gervės”: didžių polėkių, pergalės, keršto siekiančiam koks vaisingas gali būti šis motyvas. Bet lūkesys pilkai nuviliamas, kai su­ manymo įvykdymą randi kažkaip miglovariškai in tave kyšojantį: J u o d a s p u r v a s lig a u sų : Ž v e lk i: k a s p e r s u t v ė r i m a i D ra sk o s k r a is tę d e b esų ? N ū n a u k o ju s a v o ž y g į — K a d ž m o n i j a i b ū t g e r ia u .

Nuo A u š r o s poezijos skiriamasi jei bent tokia pažanga, kad ten savo žygiai aukota tė v y n e i, čia — ž m o n ija i.

Vaizdinių kūrinėlių vos vienas kitas (’’Kalnuos paklydus”). Iš kur toks skurdas, biednystė tokia? Putino iškeltojo dva­ singumo, lyriškojo poezijos muzikingumo Neris šiame rin­ kinyje parodo labai nebedaug. Ir tas dainingumas ne tai skeptiškas, ne tai kad motyvais rudeniškas, bet stačiai pe­ sim istiškas, pav., “Be kelio”. Įdomu, kad poetė, eiliuodama nepaslėpta publicistine agitacija, daugiausiai pasirodo su 134

griausmais ir audromis einanti optimistė, o dainuodama — priešingai. Pamąstykim: ar tai ne pobūdinga?” B a l a n d ž i o 3 d. “Lietuvos aido” Nr. 77 koresponden­ tas iš Panevėžio informuoja apie J. Lindės-Dobilo minėjimą kovo 31 d. ir praneša, kad Meno kuopa, kuriai vadovauja mokyt. L. Kuodys, Bačinskaitė-Salomėja Neris ir P. Būtėnas, greitai išleis almanachą. B a l a n d ž i o p i r m o m i s d i e n o m i s išėjusiame nau­ jo moksleivių žurnalo “Jaunoji Lietuva” Nr. 1 (p. 46— 48) Ant. Jsn. [Antanas Jasiūnas] recenzuoja PLL:

“N edidelę, vos 48 puslapių, knygelę S. N eris baigia eilėraščiu “Per lūžtantį ledą”, kuris charakterizuoja visą pas­ kutinio laikotarpio poetės kūrybą: Saulėtų krantų pasigedo Širdis. Nebgaliu. Ir bėgu per lūžtanti ledą Skenduolių keliu. Ir ne vien autorė šitą pajuto. Tą patį jaučia ir skaityto­ jas, perskaitęs paskutinįjį rinkinį. Poetė jaučia, kad neturi po kojų tvirto kūrybos pagrindo, kad, tuo keliu eidama, lyg per lūžtantį ledą, kūrybiškai yra pasmerkta žūti. Reikia daug jėgų pasiekti kitą krantą, reikia pereiti sunkus persiformavimo kelias, o S. Neris sakosi jau nebeturinti jėgų. Todėl reikia tikėti, kad poetė grįš į senuosius savo kūrybos kelius. Gal tai ir bus geriau. Ant. Jsn.” To paties numerio korespondencijoje iš Panevėžio (p. 51): “Mirus ilgamečiam Meno kuopos globėjui, nauju globėju pakviesta p-lė Salomėja Neris-Bačinskaitė. Ji dabar moky­ tojauja Mergaičių gimnazijoje. Naujoji Meno kuopos globėja iškėlė laikraščio leidimo klausimą. Tas sumanymas buvo pri­ imtas, ir laikraštėlis, kiek teko girdėti, rengiamas išleisti. Meno kuopa žada išleist savo almanachą”. B a l a n d ž i o 5 d. JAV lietuviųlaikr. “Vienybė” (Nr. 27) išsp. SN eilėr. “Per lūžtantį ledą” ir “Be kelio”. Abu iš rink. PLL. B a l a n d ž i o 6 d. “Lietuvos žiniose” Nr. 80 (p. 5) išsp. K. Tetmajerio eilėr. “Beržai”. Vertė SN. 135

Ten pat pranešama, kad jau išėjo “Kultūros” Nr. 3. Čia išsp. J. Radžvilo str. “Kelias į priekį” (p. 207—210). Jame apžvelgiamas naujasis SN eilėr. rink. PLL. Kritikas rašo, jog “apskritai imant, šis naujasis S. Nėries eilėraščių rinkinys skaitytoją nuteikia optimistiškai, žadina jame entuziazmą, kovos ir pasiryžimo nuotaiką. Poetės pa­ sukimas į naująjį kelią kairėn jos kūrybos nesužlugdė, ne­ pavertė. plokščia eiliuota agitacija. Naująsias idėjas poetė išgyvena giliai, glaudžiame sąryšyje su visa savo kūrybinės individualybės plėtote, nuoširdžiai, kaip dera tikram lyrikui. Tai niekis, kad poetei dar ne kiekvienu atveju pasiseka rasti atitinkamą žodį ar formą naujoms mintims bei nuotaikai išreikšti, kad jos eilėraščiuose dar ryškiai žymu susikirti­ mas senojo stiliaus su naująja ideologija, kad čia dar gau­ su senosios pasaulėjautos liekanų, temdančių naujųjų idėjų ryškumą. Visų svarbiausia tai, kad poetė eina į priekį, for­ muojasi pagal naują linkmę, nepaliaujamai kuria. Sykį jau pasiektos, kad ir tobuliausios minties ar formos nuolatinis pakartojimas nėra tikroji kūryba. Kūryba yra nuolatinis veržimasis į naujas lytis, į naujas idėjas, nors to veržimosi kelyje ir tektų patirti daug kliūčių, daug pralaimėjimų. S. Nėris naujuoju eilėraščių rinkiniu įrodė, kad ji savo kū­ ryboje yra dinamikos, nuolatinės kovos su rutina, su šabloniškumu šalininkė, kad ji nuolat veržiasi į priekį ir į nau­ jus laimėjimus. Ir mes tvirtai tikime, kad sekantis poetės kūrybinis pasirodymas bus ne tik nugalėjimas daugelio da­ barties pereinamojo formavimosi periodo netobulumų, bet ir žygis į naujus poezijos laimėjimus”. Tame pačiame “Kultūros” numeryje (p. 214) K. Baleišytė str. “Apie liūdesį ir melancholiją literatūroje”, kiek plačiau aptarusi Liudo Dovydėno romano “Ieškau gyvenimo draugo” herojų nusivylimą gyvenimu, toliau rašo: “Po liūdnos prozos pasiklausykime dar liūdnesnės po­ ezijos: D abar — sudeginkit mane kaip raganą, K ur žemę užkerėjo dieviška ugnim! A š jum s paliksiu jūsų pragarą! Bet dangų — pasiim siu su savim. Jei ašara kam kris, tegul ji krinta; Tik nedarykite tragedijos iš to! 136

Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta, Tai gal m irtis iš melo išvaduos?! Salomėja Neris Nežinome nei metų, nei mažiausio momento, O saulė vis tamsyn tam syn tamsyn, Ir reiks nukristi vienąkart expromto, tu juodas /sukin syn. Bern. Brazdžionis D abar — mes pūstam e dienų kalėjime; Dabar užmiršome, kad ašaros ir kraujas... O Dieve, Dieve mano! K ur mūsų upės liejas? Kur, mieli broliai, einat užsimerkę? Ant. M išk in is O Viešpatie, lietuvio veidas blykšta Ir ilgesio kančia iškyla bokštais, Tik atlikuonys m eldžiasi ant viškų, Tik vargšai saulės mūsų žemei trokšta. F a u st a s Kirša Argi čia rašo ne tie žmonės, kurie kažkuo nepatenkinti, kažko trokšta, siekia, kažko ieško ir neranda? Tai žmonės, kurie sugeba matyti, kas šiandieniniame gyvenime bloga, kas smerktina, piktinasi jo negerovėmis arba išjuokia kaip Tilvytis ir Cvirka. Kūrėjai ir jų atvaizduoti ideališkieji tipai trokšta visuomeninės harmonijos, grožio, meilės, užuojautos, bet kada prieš juos iškyla klausimas, kas tą visa gali duoti, mūsų. rašytojai patys pasidaro pesimistai, o jų kūryba — melancholija”. B a l a n d ž i o 7 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 14 (p. 335) Aug. R ugpjūtis aptaria “N au jau sios lie tu v ių poezijos rinktinę” lenkų k. Piktinasi, kad “gerųjų m ūsų poetų — Salomėjos Nėries, J. Kossu-Aleksandriškio, A. Miškinio — tepateko rinkinin tik po du eilėraščius”. B a l a n d ž i o 7 d. datuotas PLL egz. su tokiu įrašu: “Nepamirštamai brangiai Miliutei Sulamita Panevėžys 1935.IV.7" Tai Emilijai Kvedaraitei skirta knyga, matyt, pasiųsta paštu. J i saugom a Em. K vedaraitės sesers Eug. S ta ­ nevičienės bibliotekoje. 137

Ar ta pačia proga SN padovanojo rink. Putinui — ne­ žinia: jo bibliotekoje tokio egz. nėra. B a l a n d ž i o 7 d. datuotas O. Šimaitės laiškas SN. B a l a n d ž i o 8 ar 9 d. SN gavo O. Šimaitės laišką iš Kauno. O. Šim aitė giria, kad SN gerai sugalvojusi kas savaitę “Lietuvos žiniose” duoti verstinį eilėraštį. Ji juos rinksianti. Dabar buvęs puikus Tetmajeris. Klausia, kada gi bus išspausdintas “Paštas”. “Aš tų 5 egz. nepaėmiau iš p. K. [Kniūkštos], nes jo nebuvo Kaune. O laukti negalėjau, nes turiu aprūpinti kai kuriuos žm ones u žsien iu o s J ū sų e ilė ra ščia is. O m an pažadėtojo lauksiu per Velykas. Juk Jūs atvažiuosit?” Patiko, kad “Lietuvos žinios” rink. pavadino “Pragiedrulys”. Piktinasi “Ryto” recenzija. B a l a n d ž i o 11 d. “Lietuvos žiniose” pranešama, kad jau išėjo “Šviesos kelių” Nr. 3. Jo p. 183— 184 recenzuojamas PLL: “Šis paskutinis S. Nėries eilėraščių rinkinys per daug jau m ažytis. K etu riasd ešim t astuoniose nedidelio formato p u slap iu ose iš viso apie d vid ešim t n e ilg ų arba v isa i trumpučių eilėraščių. Tačiau negalima jis praeiti negirdomis. Sal. Nėris juk talentingiausią moterų atstovė m ūsų poezijoj.

Turėjo kažkas ypatinga atsitikti. Be to, kaip žinome, S. N eris viešai spaudoj pasisakė atsižadanti praeities, “buržuazinio pasaulio” ir stojanti kovoti dėl darbo klasės. Kai kas tuo stebėjosi, kai kas tiesiog mergaitės blaškymusi ir išsišokim u palaikė. M es gal nei vienaip, nei k itaip nemanėme, tik susimąstėm. Už tokį drąsų pasisakymą vis dėlto ją reikia gerbti. Mums buvo įdomus vienas dalykas: dėl darbo klasės juk oficiališkai kovoja marksistinės (kartu ir materialistinės) pasaulėžiūros žmonės. Ta doktrina yra gana šiurkšti, be kompromisų ir sentimentų. Tad kas gi ta ­ da liks iš svajingos, graudžiai arba linksm ai širdingos Salomėjos Neries? Argi ir ji ims dainuoti nuplėštais žodžiais, kaip daugelis tos grupės m ūsų eilėraščių rašytojų: — apie “darbą ir prakaitą”, apie “pančius”, “pūslėtas rankas”, “kal­ vius, kalančius naują gyvenimą”. Paskaitom visą rinkinį nuo pradžios ligi galo — nieko ypatingai nauja. Forma ta pati, metrika ta pati, terminai 138

tie patys — tie patys vėjai, sparnai, tie patys sakalai. Ir mums, kurie oficiališkai nesiskelbiam e esą kovotojai dėl darbo k lasės, negerai, kad “skolos kaim ą k a ria ”, kad “n a šla ič iu k e lią lie tū s d ergia”. Ir iš tikrųjų, jei m es nežinotum e ne e ilė m is p a sk e lb to s Salom ėjos N e rie s deklaracijos, tikrai nesuprastume, ką turi galvoj poetė. Mes, “buržujai”, tikri lietuviai, palaikytume ją savo žmogumi. Kai kiti, beje, jau įkyriai Sal. Nerį ima agituoti, bet ten jau, dovanokite, maža poezijos . Išvada dėl naujo Salomėjos Neries eilėraščių rinkinio labai nesudėtinga: Salomėja N eris pasiliko ta pati. Jei sąmoningai įdėjo keletą kūrinių “iš k itų operų”, tai dar nereiškia, kad poetė perorganizavo save. Vadinasi, savo persilaužimo šiame rinkiny poezija dar nepateisino. Bet kaip poetė, kaip moteris, kaip Salomėja Neris, kur ji yra tikrai pati savy, mums brangi ir nepavaduojama. Keli salomėjiški eilėraščiai yra tikra pažiba m ūsų naujojoj lyrikoj. Todėl šį, nors nedidelį rinkinėlį įrašome nuoširdžiais žodžiais m ūsų poezijos aktyvan. Kas m ina k elią slidų, kas viešk eliais plačiais, o ji, mačiau, nuklydo bedugnių pakraščiais. Kas valandą ji klysta, ir klystam vis abi. Vienintele, jaunysta, kokia tu nuostabi! Štai šiose nuostabiai gražiose paskutinėse aštuoniose eilutėse sukaupta ir ankstyvesnė, ir dabartinė, svajinga, tikra Salomėja Neris. Na, bet šiais ir panašiais žodžiais ji įm uša golą pati sau... Salom ėja N eris-poetė nugali Salomėją Nerį-’’kovotoją”. Knygelė išleista gražiai. Spaudė “Šviesos” spaustuvė. A. M.” [Antanas Miškinis] B a l a n d ž i o 13 d. po pamokų įvyko mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. SN dalyvavo. B a l a n d ž i o 13 d. “Šaltinio” Nr. 15 (p. 177) A. Tyruolis recenzuoja rink. PLL. B a l a n d ž i o 13 d. — paskutinė m. m. diena prieš Velykas. Pamokos po 25 min. Paskui mokiniai išsiskirsto iki balandžio 29 d. Išvažiuos į Kauną ir SN, o jos sesuo Ona — į Kiršus. B a l a n d ž i o 14 d. K. Boruta iš Marijampolės kalėjimo rašo žmonai O. Borutienei: 139

“Sveikinu Sal. Nėrį su “Lūžtančiu ledu”. Ypatingai man patiko “Sigurd ir Jordis”. O kas gi atsitiko su kai kuriais puslapiais, kad pustuščiai, negi bendra nelaimė? — Jei taip,— draugiška užuojauta ir linkėjimai pasitikėti ateitimi”. (K. Boruta. Drauge su draugais.— V., 1976.— 328—329.) B a l a n d ž i o 14 d. O. Šimaitė laiške K. Borutai rašo: “Jis [Antanas Vilčinskas] nesutinka rašyti, bet Jis dabar rašo apie Salomėjos visus 3 rinkinukus ir Hanės [=Halinos Lukauskaitės] eilėraščius kritiką, pavadinęs “Dvi poetės” (MBR F 10 56). B a l a n d ž i o 15 d. “Literatūros naujienų” Nr. 8 tarp “Sakalo” naujausių knygų paminėtas ir SN rink. PLL. B a l a n d ž i o 16 d. “Lietuvos aido” Nr. 88 (p. 6) V. Jocaitis taip recenzuoja PLL: “S. Neris kaip buvusi paliko simboliste, šioje knygelėje labiau negu pirmesnėse. Bet tai simboliste, pamėginusi iš aukštų savo kalnų ir sostų nusileisti ant žemės ir žemėje pamatyti pranašingus savo sapnus ir regėjimus įvykusius. Suprantama, kad tas noras skaudžiai apvylė. Todėl šiandien ji atrodo moteris, nukreipusi savo tragišką žvilgsnį į savo širdį ir į pasaulį: kas bus su ta vargše širdimi? Kas bus su pasauliu? Kas bus su vargše širdimi, kuri žemės keliuose visiškai paklydo? “Paklydau — šauksm as nuovargio a p sėsta s”. Paklydo ir pavargo. Tarp simbolių, kuriais poetė savo išgyvenimus pareiškia, pažymėtinas šis: aš — Jordis. Ir S. Neris iš tikrųjų vaizduojasi mums kaip m ūsų dienų Jordis, iešk anti skaistaus savo princo — kažkurios n e ­ paprastos savo gyvenimo laimės, saulėto likimo. Tas princas, tas jos likimas savo žygiais ir darbais turi nustebinti ar išganyti pasaulį.

Besivydama ar besekdama savo skaistaveidį likimą, savo Sigurdą, štai ji užbėgo ant lūžtančio ledo, kurs braška po kojomis ir graso įlūžęs ją paskandinti. Kai svajotai gyvenimo laimei vilčių neliko, tai juk neliko tvirto pagrindo po kojom, yra pavojaus prarasti visokią pusiausvyrą ir žūti. Bet nejau dabar, užklydus ant lūžtančio ledo, laukti tokios katastrofos? 140

Saulėtų krantų pasigedo Širdis. Nebgaliu...— sako poetė. Ir mes drauge su poete jaučiame, kad jai tikrai trūksta tų. saulėtų kraštų, tikro gyvenimo pažinimo ir jo džiaugsmo.

S. Neris (kaip ir kiti simbolistai) akcentuoja aiškų norą rasti jaukesnius ir šviesesnius savo kūrybai ir jausmui horizontus, ir mes tik nuoširdžiai galėtume palinkėti, kad tuos horizontus jai surasti pavyktų”. B a l a n d ž i o 17 d. rink. PLL egz. yra toks įrašas: “Tolimųjų dienų bičiuliui “Karjeristui” Juozui Grušui. 1935.IV.17". Matyt, tą dieną Kaune buvo sutikusi romano “Kar­ jeristai” autorių J. Grušą ir jam padovanojo savo naują rinkinį. Būdama Kaune pasimatė su O. Šimaite ir jai padovanojo savo rinkinį užrašydama: “Gražiai sielai — Brangiam draugui Onutei Salomėja. 1935.IV”. Rinkiniai su įrašais, dovanoti J. Grušui ir O. Šimaitei, saugomi SN PMM. B a l a n d ž i o 1 7 , 1 8 , 19 d. įvairiuose laikr. (“Lie­ tuvos žinios”, “R ytas”, “Lietuvos aidas”) reklamuojamos naujausios “Sakalo” knygos, tarp jų — SN rink. PLL. B a l a n d ž i o 2 1 i r 2 2 d. — Velykos. SN buvo išvažiavusi į Kauną. O poetas Benediktas Rutkauskas, tuo m etu gyvenęs Kėdainiuose, savo eilėr. rink. “Eilėraščiai marėse” įrašė: “Didžiai gerbiamai poetei Salomėjai Neriui. Autorius B. Rutkauskas, 1935. Velykos. Kėdainiai” ir rink. pasiuntė į Panevėžį. (Rink. saugomas Sauliaus Bučo bibliotekoje.) B a l a n d ž i o p a b a i g o j e , būdama Kaune, SN nuėjo į Rotušės aikštę ir į namo, kuriame gyveno M. Vaitkus, laiškų dėžutę įdėjo PLL su įrašu. B a l a n d ž i o 2 6 ar 2 7 d. SN grįžo į Panevėžį. B a l a n d ž i o 2 7 d. SN aplankė Vandą Albrechtienę ir pas ją gyvenančiai Julijai Ševeliovaitei padovanojo PLL, įrašydama cheminiu pieštuku: 141

“Juodakutei gražuolėlei Julytei Salomėja. 1935.IV.27”. (Knygelė saugoma SN PMM.) B a l a n d ž i o 2 9 d. 8 vai. ryto g-joje prasidėjo pamokos po atostogų. B a l a n d ž i o 2 9 d. SN pasiuntė PLL B enediktui Rutkauskui į Kėdainius su tokiu įrašu: “Giedram poetui Ben. Rutkui Salomėja Neris, 1935.IV.29.” Yra žinoma, kad šį rink. SN pasiuntė J. Laurinavičiūtei į Kražius, E. Vilčinskaitei į Argentiną, taip pat padovanojo Panevėžio bibliotekininkei P. Brazauskaitei, bet šių visų egz. likimas nežinomas. B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiame “A teities” Nr. 3—4 (p. 184) tarp literatūros naujienų minimas ir PLL su klaidingu prierašu “Antras rinkinys”, o ketvirtame viršelio psl. — “Sakalo” skelbim as “Ar jau skaitei?”, kur PLL įrašytas pirmuoju. B a l a n d ž i o m ė n . “Ateities spindulėlis” Nr. 4 recen­ zuojamas rink. PLL. G e g u ž ė s 2 d. įvyko Panevėžio mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame patvirtintas abiturienčių egzaminų tvarkaraštis ir sudarytos komisijos. S. Bačinskaitė įrašyta į vokiečių k. egzaminų žodžiu ir raštu komisiją. G e g u ž ė s 2 d. “Ryte” tarp atsiųstų paminėti knygų įrašytas ir PLL. B a l a n d ž i o m ė n e s į ar g e g u ž ė s p r a d ž i o j e pas SN atvyko trys Panevėžio m enininkai: Bernardas Bučas, V ytautas K airiūkštis ir Jonas Vaitys. Apie tai pasakoja Bernardas Bučas: “Man patiko jos [Salomėjos Nėries] kūryba. O kai kūryba patink, pagalvojau, kad gali ir žmogus patikt. Kai išvaikė “Trečią frontą”, tai kažkur skaičiau, kad viena Salomėja Nėris liko ištikim a jo idėjoms. Tai tada man kilo m intis pažint ją, sužinot, kaip ji atrodo. Ir vieną kartą vasaros m etu, dar prieš m okslo m etų pradžią (1934 m etų) aš lipdžiau “Sėjėją”. Paskui žiūriu — ateina mano pažįstami Kazanavičiai, o su jais ir tokia nedidukė moterytė, ne visai plona, ta č ia u d au giau į m ergaitę p a n a ši. S u sitik o m , supažindino. Ir taip susipažinom. Apžiūrėjo mano “Sėjėją”, šiek tiek pasikalbėjom, ir viskas. Paskui pradėjo dirbti 142

mergaičių gimnazijoje, ir mažai susitikdavome. Atsirado toks “Lietuvos žinių” korespondentas, pradėjo dažnai užeiti ir vis kalba apie^ Salom ėją N ėrį. Jau kaip ir piršliauja. Aš klausaus. Šalto būdo. Per daug greit nešoku, apgalvoju viską. Tą žiemą Salomėja išleidžia rinkinuką “Per lūžtantį ledą”. Aš jį nusiperku. Ir ten yra tokie žodžiai: Pavasaris žemę jau veda, O mane kas ves?

'

Tai man kilo mintis, kad čia yra kaip ir pasiūlymas. Na, ir susirinkom vieną kartą pas tokį dailininką Kairiūkštį, buvo dar ir dailininkas Vaitys, ir mes nutarėm padaryti tokią išvyką: ir nuvykom pas Šalomėją Nėrį... Ir tas vakaras buvo lem iam as. J ie išėjo, aš palikau, ir m udu arčiau susibičiuliavom”. B. Bučas tai papasakojo Vilkaviškyje 1974 ąr gal net 1964 m. per SN minėjimą. Jo pasakojimas buvo įrašytas į magnetofono juostą, kuri saugoma Vilkaviškio S. Nėries vid. m-loje. Juosta labai prastos kokybės, bet vargais negalais pavyko iššifruoti jo kalbą, nors ir su trūkumais. Abejotina, ar S. Nėris pirmą kartą lankėsi pas B. Bučą 1934 m. vasarą. A. Kazanavičienė štai ką pasakoja: “Kartą, mums besikalbant įvairiomis gyvenimiškomis temomis, Salomėja juokaudama pasakė: — Maniau, kad Panevėžyje rasiu artimą draugą, o čia nieko... Gimnazijoje tik vienas atsakantesnis mokytojas, bet ir tas našlys. O juk aš negi liksiu senmerge. Salomėja tai pasakė visai taip sau, gerai nusiteikusi ir juokaudama. Mano vyras, taip pat juokaudamas, pasisiūlė būti jai piršliu, ir ji besijuokdama sutiko, tik pagailėjo, kad jau baigėsi piršlybų mada. O aš, taip pat juokaudama, pasakiau: — O žinai, Antanai, mes tai rastume Salomėjai atsakan­ tį jaunikį, vertą jos — ir gerą, ir gražų, ir linksm ą, ir dail... — nebaigiau žodžio “dailininką”. Antanas mane per­ traukė: — Bernardą? — O ką daugiau? — Na, žinoma. Tai visai tinkama pora. — Geriau nė nereikia. Tik pakviesk mus į vestuves. Salomėja nusijuokė: 143

— Ką aš jus kviesiu, jei net nesu mačiusi jaunikio?.. — Tai einam susipažinti. — Kaip tai, be priežasties? — Ak, ar maža priežasčių nueiti pas gerą pažįstamą! Jis gabus skulptorius. Susipažinsi su jo kūryba. Jo ateljė yra įdomių darbų — eisim jo darbų pažiūrėti arba pas jo šeimininkę kambariuko, gal rasim laisvą išnuomoti... Be to, Bernardas Bučas — m ūsų geras bičiulis. Jis niekuomet n epastatys į keblią padėtį, klausdam as, kokiu reikalu atėjom. Be to, ar jam pačiam neįdomu susipažinti su žymia rašytoja? Žinoma, einam, Sulamita,— paragino Antanas. Nuėjom. Gražiai sutvarkytame kieme žvyruotu grindiniu kampuose ir vidury žydėjo puikios skiepytos radastos — ant aukšto lygaus stiebo platus žalias vainikas, apkaišytas dideliais pilnaviduriais žiedais. Žiedų buvo tamsiai raudonų, lyg mašastinių, grietinėlės spalvos ir rožinių. Kambarėlio laisvo neatsirado, bet skulptorius buvo namie ir šviesiame ateljė, apsivilkęs pilku chalatu, lipdė naują kūrinį. Aplink palei sienas buvo bareljefai, baigtos ir nebaigtos statulos. Skulptorius sutiko paprastai, su meilia šypsena. Pristatėm vieną kitam, ir naujai supažindintieji, kaip man pasirodė, švelniai, giliai vienas į antrą pažvelgė. Nebuvo daug kalbų. Bernardas pažinojo Salomėją iš raštų. Ji atsargiai paklausė šio to apie jo kūrinius. Išeinančius dailininkas mus palydėjo ir prašė lankytis. Mes davėme Salomėjos adresą, ir jis žadėjo padaryti revizitą”. (A tsim inim ai apie Salom ėją N ėrį / / Salomėja Nėris. P. 139— 141.) Bučo ir Kazanavičienės prisiminimai vienas kitam šiek tiek prieštarauja. Tiesa, abu tvirtina, kad SN pas Bučą n u sived ė K azan avičiai. B et n esu ta m p a la ik a s. K aza­ navičienės teigimu, jie ėjo pas Bučą, kai Salomėja jau buvo šiek tiek susipažinusi su Panevėžiu, bet dar neturėjo gero buto, vadinasi, 1934 m. rugsėjo mėnesį. G e g u ž ė s 3 d. “Literatūros naujienų” Nr. 9 “Sakalas” vėl reklamuoja savo naujausias knygas, tarp jų ir PLL. Čia taip pat recenzuojama SN (Mykolo Genio) versta dr. K. H oll’io knyga “D idžiųjų vyrų ja u n y stė”. Baigdam as recenzentas L. Str. rašo: “Šiaip aprašomoji knyga daro gana malonų įspūdį. Ji neblogai išversta (nors svetimų geografinių vardų parašyme nėra vienodumo), lengvai skaitoma ir dai­ liai, nors kukliai išleista”. 144

G e g u ž ė s 5 d. “Panevėžio garse” Nr. 12 (p. 4) išsp. rink. PLL recenzija. Jos autorius J. Pr. [Jonas Petronis?], be kita ko, rašo: “D žiaugiuosiu kiekviena m ū sų apleistoj dirvoj meno pasirodžiusia gėlele, bet su tokia baisia reakcija, kaip kad nori “Trečias frontas”, Dobilas niekada neis... Dabar nori pavergti meną kai kurie revoliucijos šalininkai, nori padaryti jį revoliucijos meretricem. Bet tikrojo meno niekada niekas nepavergė ir nepavergs: arba jis bus menas, arba jo visai nebus. Juk toli gražu ne viskas auksas, kas auksu blizga”. Daugiau, rodos, nieko nebūtų galima pridėti prie šių velionies žodžių. Tiktai tegu bus leista viena čia paklausti: tad kaipgi, turint visa tai akivaizdoje, gali Sal. Neris (atseit, p-lė Bačinskaitė) vadovauti tai m oksleivių meno kuopai, kuriai vadovavo velionis kun. Lindė-Dobilas?..” Tame pačiam e nr. reklam uojam i “Sak alo” p risių sti leidiniai, tarp jų ir PLL. G e g u ž ė s 5 d. d a tu o ta s M. V a itk a u s la išk a satvirukas SN į Panevėžį. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e išėjo “Židinio”, “Kultūros” ir “Šviesos kelių” Nr. 4. Visuose ta iy atsiųstų paminėti knygų minimas ir SN rink. PLL, o “Židinyje” ir tarp “Sakalo” naujausių knygų. “Šviesos keliuose” M. Žilvinio str. “Lietuvių literatūros sąjūdžiai” (p. 193— 196) pabaigoje rašoma: “Trečio fronto” pasirodė, rodos, penki numeriai. Čia dirbo A. Venclova, Br. Raila, P. Cvirka, J. Šimkus, KorsakasRadžvilas ir kiti. į pabaigą dar prisidėjo ir Salomėja Nėris, perėjusi į čia iš katalikiškų organizacijų”. G e g u ž ė s 6 d. “Lietuvos žinios” pranešė, kad jau išėjo “Vairo” Nr. 5. Čia p. 118— 119 J. Vikis [Ed. Viskanta], recenzuodamas SN eilėraščių rink. PLL, konstatuoja: “Rinkinėlis nedaro vieningo įspūdžio. Jausti autorės sielos dvilypumas, suskilimas. Pjaunasi skirtingos pasaulėžiūros. Pinasi priešingi motyvai: m ark sistin iai ir vadinam ieji buržuaziniai. D ėl to poetės asm enybės suskilim o per gyvenimą ji eina tarytum per lūžtantį ledą”. G e g u ž ė s 7 d. gavo laiškutį iš M. Vaitkaus: “1935.V.5. Kaune 145

Balandėli, radau savo dėžutėje “Per lū žtan tį ledą” su Tam stos autografu. Būtų geriau, kad ir pati būtum buvusi. Perskaičiau — kaip uogelę prarijau. Ypač man patiko “K aim as lau k ia”, “K alnuos paklydus”, “Be kelio”, “Per lūžtantį ledą”. Kur praleidai V elykas, ką m atei, ką susitikai, kam šypsojais, ką mylėjai? Kuomet bepam atysiu Tamstą? Nei laiško, nei žodžio. Laukiu, laukiu Mykolas Vaitkus”. G e g u ž ė s 8 d. Panevėžio m ergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. Svarstyti abiturienčių reikalai. SN dalyvavo. 0CVA 391 2 2 701 4) G e g u ž ė s 9 d. Mergaičių g-joje — paskutinis skam­ butis: abiturientės paleidžiam os sav a itei rengtis egza­ m inam s. SN aštu n tok ėm s d ėstė vokiečių k., tai ir jai sumažėjo pamokų krūvis. G e g u ž ė s 9 d. “Ūkininko patarėjo” Nr. 19 (p. 14) tarp “Naujų raštų” pam inėtas ir PLL. G e g u ž ė s 9 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 243 (p. 5) išsp. SN eilėr. “M otina”. G e g u ž ė s 11 d. datuotas Švietimo ministerijos raštas Nr. 9223 Panevėžio m ergaičių g-jai, kuriuo pranešama, kad į vasaros lietu vių k. ir lit. kursus skiriam os mokytojos Bačinskaitė -Salomėja, Bylaitė Petronėlė. (CVA 391 2 3056 294) G e g u ž ė s 13 d. gimnazija gavo Švietimo m-jos raštą, ir S. Bačinskaitė sužinojo, kad jai vasarą teks vykti į kursus. G e g u ž ė s 15 d. išėjusiam e “Akademiko” Nr. 9 L. Kuodys recenzuoja PLL. G e g u ž ė s 15 d. datuotame “Laiko žodžio” Nr. 10 (p. 6) viršuje didelėmis raidėmis išsp. “Salomėja Nėris dainuoja apie sparnus ir lūžtantį ledą”. Žemiau išsp. eilėraščiai “Kaip miršta sakalai”, “Be kelio” ir “Per lūžtantį ledą”. Tarp eilėr. lapo viduryje įm ontuota poetės nuotr. (su balta skarele, kaimietiškai surišta po kaklu), o po nuotr. parašyta: “Poetė Salom ėja N ėris (B ačinskaitė) pasirodė nauju eilėraščių 146

rinkiniu “Per lūžtantį ledą” (išleido “Sakalas”). Lig šiol jos eilėraščiuose, kurie išėjo rinkiniais “Anksti rytą” ir “Pėdos smėly”, perdėm vyravo lyrika, o naujame rinkiny suskamba visuomeniški motyvai”. G e g u ž ė s 16 d. “Literatūros naujienų” Nr. 10 (p. 2) “Sakalo” komunikatas dėl literatūros “gražuolių” rinkimų. Jame tarp poezijos rink. įrašyti ir SN PS bei PLL. G e g u ž ė s v i d u r y išėjusiame “Moksleivio” Nr. 5 (p. 158— 159) išsp. rink. PLL recenzija. Jos autorius B. D. [Balys Dundulis] rašo: “S. Nėris perdėm lyriška. Tokia ji išliko per visus tris savo rinkinius. Nėries eilėraščių forma yra graži, originališka, tiesiog pavyzdinė. S. Nėris turi savo formą. Patartina visiems skaitytojams šį S. Nėries ‘P er lūžtantį ledą” perskaityti ir įsigyti”. Tame pat “Moksleivio” nr. (p. 150) korespondencijoje iš Panevėžio rašoma apie Lindės-Dobilo meno kuopą: “Tai bene stambiausia gimnazijos pajėga. Čia nemaža padisputuojama literatūros bei poezijos klausimais, skaitoma paskaitos, laisvoji kūryba, referatai. Naujuoju jos globėju p a sk irta p oetė Salom ėja N ė r is -B a č in s k a itė . K uopai pirmininkauja VIII klasės mokinys Juozapavičius. M etų bėgyje buvo sk a ity ta k e le ta s sta m b esn ių p a sk a itų ir referatų: mok. L. Kuodys — “Weltschmerz’o poezija”; poetė Sal. Nėris — “Alpių lyrika”, ir dabar tęsiam as paskaitų ciklas apie Nietsche, jo gyvenimą, filosofiją, kūrybą, kuo mokiniai labai domisi ir daugelis pasidarė trumpas paskaitų santraukas. Be to, kiekvieną susirinkim ą iš m oksleivių kūrybos p askaitom a po k e le tą e ilė ra ščių , k u riu os k iti bando kritikuoti. Kuopa buvo nutarusi išleisti šapirografuotą laikraštį, bet, deja, dar ir dabar jo nesulaukėm. Turbūt neveikli redakcinė komisija. Taip pat nepasirodė ir numatytas išleisti kuopos almanachas”. Tarp gautų paminėti knygų minimas ir PLL (p. 157). G e g u ž ė s 19 d. “Lietuvos žiniose” pranešama, kad išėjo naujo žurnalo “Aš esu visur” Nr. 1. Pateikiamas jo tu ­ rinys, kuriame minimas ir J. Gedmino [Valio Drazdausko] str. “Salomėja Nėris kryžkelėje”. Čia rašoma: u i

“Prieš kelis metus katalikė, teologijos fakulteto auklėtinė Salom ėja N ėris pradėjo rašyti “Trečiam fronte”. N u si­ stebėjimas buvo visuotinis. Korsakas-Radžvilas, kritikas, neturįs ir mažiausio saiko jausmo, apie Salomėjos Nėries perėjimą į “pažangiuosius” parašė tokiu tonu, lyg būtų įv y k ęs žem ės drebėjim as. Tuo tarp u , v a rta n t p oetės naujausią knygą “Per lūžtantį ledą”, matyti, jog apie jokius šuolius ir mirties kilpas negali būti kalbos. Ji žingsniuoja lėtu ir m ūsų laik ais n et per daug lėtu žingsneliu. Yra pagrindo m anyti, jog net tokioj Liberijoj poetė greičiau vaikščiotų, nes ten jai lengviau susirastų tinkama aplinka, be kurios nuvysta ir didžiausias talentas. Visa tai taip ir čionai, daug ką supratus, bū tų galim a dar daugiau ką pateisinti. Tačiau nuolaidum u pasižym i žmonės tik tuo atveju, jei ką laidoja. Berods “Lietuvos aide” tūlas Jocaitis jau bandė parašyti Salomėjai Neriui graudų nekrologą. Prie šių kilnių pastangų palaidoti gyvą žmogų mes nieku gyvu neprisidėsim. Ir poetė klysta manydama, jog draugai atleis, jei neištvėrus, pailsus žus. Ne tokiais laikais gyvename, kad bent kurio nepajėgumą ar silpnybes galėtume atleisti. *

Yra žmonių, kurie meno kūrinį vaizduojasi kaip keptą žąsį su obuoliais. Žąsis — forma, obuoliai — turinys. Forma bloga, jei žąsis sena ar liesa. Turinys niekam tikęs — jei obuoliai supuvę. Tokiu išvedžiojimų originalumu stebėtis netenka, nes, anot Donelaičio, Lietuva — kytrių pilosopų kraštas. (Ak, gaidau, kytri lietuviški pilosopai.) Nesistebėkim ir kritiku Radžvilu, kada šis tvirtina, jog Salomėjos Nėries kūryboj “ryškiai susikerta senoji forma, senasis stilius su naujuoju turiniu”. Šitas lietuviškas kytras pilosopas išdidžiai nepripažįsta jokios formos ir turinio dialektinės vienybės. Salomėjos Nėries kūryba tokia, koks jos kūrybos turinys. Ir nėra čia mažiausio reikalo nei poetei, nei jos skaitytojams akių muilinti. Jei ir su didžiausia meile, ir su didžiausiu liūdesiu sklaidysit jos naujosios knygos puslapius, ieškodami ne naujos “formos” ar naujo “turinio”, bet naujo žodžio, naujos kūrybos, tai vis dėlto padėsit šį eilėraščių rinkinį, jos ten neradę. Korsako-Radžvilo linksm a nuomonė dėl Salomėjos Nėries kūrybos turinio neišlaiko jokios kritikos. 148

N aujau siam Salom ėjos N ėries e ilėra ščių rin k in y gromuluojamos apipelėjusios Montvilos, Jakubėno, Borutos ir kitų “Kultūros” bendradarbių temos ir motyvai. Lygiai tos pačios bejėgės vėtros ir audros ūžauja ir jų, ir Salomėjos Nėries paskutiniosios knygos puslapiuose. Salomėjos Nėries kūrybinė giminystė su šiais nusiklykusiais poetais, su šiuo sapaliotojų rateliu, jai — talentingai ir kultūringai poetei, m ažiausios garbės nedaro. N egražu iš elg etų skolintis ramentus. *

Kada darbininkas aprengiamas vikingu, kada šių dienų nerimą turi simbolizuoti Jordis, visa tai gal ir prašmatnu. Bet kyla klausimas, ką gi turėtų reikšti šis maskaradas? Bent kiek sugebant skirti m ūsų gadynę nuo vikingų laikų, šių nevykusių vaizdų ir palyginim ų būtų buvę galim a išv en g ti, nes nieko gi nėra bendro tarp XX am žiaus darbininkų ir Skandinavijos plėšikų. Šių dienų darbininkai greičiau primena Spartaką, Maratą, Paryžiaus Komunos didvyrius, bet ne Norvegijos banditus. Norvegijos fiordai puikūs. Ten devynios galybės nuostabiausių legendų. Tačiau tai vis melodijos iš anos senos operos, iš kurios ansamblio Salom ėja N ėris pareišk ė p asitrau k u s. Šio pareiškim o tikrumu abejot netenka. Ir vis dėlto nepaprasta daugybė gijų vis dar traukia poetę atgal. N et šiandien jai labiau suprantama ir artima kad ir vikingų gyvenimo romantika, ji apie tuos p lėšik u s turi aišk esn ę nuovoką kaip apie Paryžiaus Komuną arba šių dienų darbininkų gyvenimą ir kovą. Todėl ir tik todėl Salomėjos N ėries kūrybos “sena forma”. Jei jos pasaulijauta ir pasauližiūra iš tikrųjų būtų nauja, tai kiekviena simbolistinės kūrybos priemonė jai būtų svetima, bjauri, nepriimtina. Tuo tarpu dabar dar viskas antraip. Su kokiu dideliu skoniu ir saiku Salomėja Nėris padaro tokius a išk iai ir tu rin io, ir formos a tžv ilg ia is sim b o listin iu s e ilė r a šč iu s, k aip “K alnuos p a k ly d u s”. K iekvienam jausm o ir m in ties niu ansui rastas tikras, atitinkąs vaizdas. Tuo tarpu su kokiu, tiesiog nepadoriu, nerūpestingum u parašytas eilėra štis “Tu M oteris”. Šis nerūpestingumas, deja, nėra atsitiktinis. Jis liudija, kad aiškiai socialinė aktuali tema poetei vis dar yra pripuolama, 149

jog su šios rūšies temomis jinai nėra reikiamai susigyvenus, suaugus. Šiuo eilėraščiu skelbiama, kad meilė ir vyrai kalti dėl moterų būklės ir kad tai jie — didžiausios kliūtys kelyje į “naują gyvenimą”. Iki šiol mes buvom manę, kad visuo­ meniniai santykiai, nuosavybe pagrįsti, yra priežastimi to, kad darbininkė moteris tokia užguita. Mėmėm, kad tie patys santykiai kalti, kad buržuazinės moterys gyvena tuščiu, dykaduonišku gyvenimu. Todėl buvom linkę kaltinti ne “ponus vyrus”, bet visus tuos, kurie tuos santykius remia ir palaiko. Salom ėja N ėris eilėraščiu “Tu M oteris” de­ monstruoja, jog ir čia ji turi labai senas, net archajiškas pažiūras į dalykus. O jei eilėraštis nėra tinkamai suprastas “turinio” atžvilgiu, tai juk jis negali būti tobulas formos atžvilgiu. Todėl tik nugalėjus seną “turinį”, išmokus naujai žiūrėti ir jausti, Salomėja N ėris praskins savo kūrybai kelius. Poetas auga visas, visa savo asmenybe, o ne iš kurio nors galo.

Geriausiam literatūriniam sumanymui pakenks frazė ir poza. Salomėja Nėris talentinga ir kultūringa poetė. Tat nesuprantam a, kaip ji sau galėjo parašyti tokį posmą, k. a.: Duokit man sparnus eikliuosius — A š sudrebinsiu erdves! Vargo debesis nušluosiu — Tegu saulė žemei švies. Neįtikėtina ir juokinga. Kam apgaudinėti žmones, nes net eikliausi sparnai “Vargo debesų” nenušluostys, ir tai yra tik tušti žodžiai. O kur yra tušti žodžiai, ten nėra kūry­ bos — ir nėra poezijos. Kiek pamenam, Kazys Binkis irgi išdidžiai rėkė: Salem Aleikum, jaunieji į gatvę! Daug kas nesuprato, ką tai turėtų reikšti. Pasirodo, kad tai jis tikslu pasipelnyti reklamavo cigaretus markės “Salem Aleikum”. Ten, kur yra frazė ir poza, ten visuomet yra demagogija. Tačiau yra visokių demagogų. Yra tokių, kurie nežino, ką daro. Nelabai supranta Salomėja Nėris, ką daro, ir kada rašo, kad “kova dėl ateities drąsių svajonių” karti. Tegu bus leista čia Salomėjai Neriui pastatyti žiaurų klausimą, kodėl 150

šita kova jai karti? Rinkiny “Per lūžtantį ledą” tos kovos ne per daugiausia. Kada ji jai spėjo apkarsti? Be to, jei kova “dėl ateities drąsių svajonių” karti, tai dėl kokių svajonių ji saldi ar pasaldinta? Berods keistai skamba Salomėjos Nėries knygoj ir tos vietos, kur kalbama apie pasiaukojimą. Atrodo, kad viskas daroma tik kitiem s, o pati poetė patenkinta sim bolistiniu snūduriavimu. Todėl jos knygoj tų “drąsių svajonių” ir kovos nepaprastai m aža, o simbolistinio aičiojimo nepaprastai daug. Tuo tarpu, rodos, ir kova, ir “drą­ sios svajonės” galėtų būti ir pačios poetės gyvybės reikalas, būtinas kaip oras. B et ką, pagaliau, reiškia tos “drąsios ateities svajonės”, tie “vargo debesys”, tas “naujas gy­ venimas”, tie amžių pelenai”? Tai yra vis nežinomi iksai ir ygrekai. Tai vekseliai, pagal kuriuos niekas nieko nemoka, nes nėra pažymėta nei termino, nei sumos. Tai yra aprūdiję ginklai iš labai seno arsenalo. Taip žiloj senovėj rašė Maironis ir Ksaveras Vanagėlis. Taip dabar rašo Montvilos, Borutos, Babickai ir tutti quanti. Juo labiau taip neturėtų rašyti Salomėja Nėris. Nejaugi taurus pilietis, kurs svajoja užkariauti Karaliaučių arba pasistatyti šešių aukštų namus, gali būti įtartas n etu rįs “D rąsių a te itie s svajonių” ir nesiekiąs “naujo gyvenimo”? Per skam bių frazių m iglas Salomėja Nėris jau dabar nemato tikrųjų m ūsų gadynės didvyrių. Tuščiom, miglotom, daugiaprasm iškom frazėm poetė neatkeiks milžinų, kurie, jos nuomone, esą “užkeikti ir “many, ir tavy”. Čia būtiniausia sąlyga kalbėti aiškiai. Kūrybos tikrasis uždavinys yra daiktus vadinti tikraisiais jų vardais. Duoti daiktams ir reiškiniams tikslius ir tikrus vardus nepaprastai sunku, bet tokia kiekvieno tikro poeto, tuo pačiu ir Salomėjos Nėries, pareiga. 4

*

Knyga “Per lūžtantį ledą” kupina pesimistinio tragizmo. Šiam tragizmui teikia ypatingą atspalvį dar tai, kad poetė neturi tikro pasitikėjimo ateitim i. Protarpiais yra rimto pagrindo manyti, jog poetė, nors ir laukia ateities, bet jos bijo. Salomėjos Nėries interpretacijoj ateitis — tai audra, viesulas, stichija. Ir jos knygoj nematyti, kad jinai jaustų, jog yra dėsniai, kurie milžiniškas istorines jėgas tvarko. Todėl poetei viskas atrodo taip stichiška ir baisu. Todėl, jos 151

manymu, bakūžės istorinės audros laukia bailiai susigūžę. Todėl ir pati poetė neramiai ir bailiai klausia: Kas bus, kai dūkt ims raganos vėtros? K as bus laivam, kur jūron išvykę? Nėra pas Salomėją N ėrį pasitikėjimo ateitimi, nes nėra pas ją būtino žinojimo. Kupina niekiausių inteligentiškų dvejojimų glušina savo skaitytojus šiokiais klausimais: A r užgim s nauja gadynė A m žių pelenuos? Arba vėl: Kam tos audrios rudens naktys Laisvę išdainuos? Kam užgim s nauja gadynė Am žių pelenuos? Kas kas, o Salomėja Nėris turėtų žinoti, kam. Nejaugi šios rūšies klausimais poetė siekia savo skaitytojų sielose pasėti nepasitikėjimo, netikrumo, baim ės sėklas? Kam tai reikalinga ir kam tai naudinga? Ne, ne tiek sena Salomėjos N ėries kūrybos forma, kiek senas jos kūrybos turinys. Stebina, kad talentingos ir kūrybingos poetės naujausioj knygoj tiek maža ieškojim ų ir tiek m aža pastangų. Šia knyga Salomėja Nėris ne tik kad neskina savo kūrybai kelio į ateitį, bet jį dar užverčia sim bolistinės pasaulėžiūros skeveldromis. Poetė vis dar kryžkelėje. Dideli sunkumai stovi Salomėjos Nėries kūrybos kely. Bet koks iš tikrų poetų rinkosi kelią, kurs pramintas ir lengvesnis? Tačiau čia prie progos pastebėsim, kad ilgai gaišti kryžkelėje pavojinga, nes, kas neina priekin, pradeda eiti atgal”. G e g u ž ė s 1 9 d. “N au josios R om uvos” nr. r ek ­ lamuojamos pačios naujosios “Sakalo” knygos, tarp jų ir PLL. G e g u ž ė s 2 2 d. P an evėžio m ergaičių g-jos abi­ turientės laikė vokiečių k. egzaminą raštu. S. Bačinskaitė dalyvavo egzaminuose. G e g u ž ė s 21 — 2 3 d. SN apsilankė Panevėžyje pas vieną ponią. “J i savo g a lv ū g a ly p a sik a b in u s p ačios p a sid irb tą paveikslą — balta kaukolė juodame dugne. Man atrodo tai 152

nerimta ir naivu. Kas vakaras gulant ji tau prieš akis. Kai esi sveikas, pilnas jėgų, gal ir gerai taip nervus erzinti. Juk žinai, kad ji toli toli, ir jauti, kad tavęs greitai nepasieks. Kas kita, jei esi paliegęs, silpnas. Kada mirtis ties tavo ausim paskutine gyvenimo sm uiko styga griežia. Tada šaukies — gyvenimo, gyvenimo, gyvenimo! Tai patyriau, sėdėdama prie artimo žmogaus m irties patalo”,— rašys S. Nėris gegužės 25 d. dienoraštyje. (III 310) G e g u ž ė s 2 3 d. įvyko mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. Gegužės visur”.

24

a r 25

d.

SN gavo žurnalą “Aš esu

G e g u ž ė s 2 5 d. Panevėžio mergaičių g-jos ketvirtosios kl. laikė keliamųjų egzaminų liet. k. egzaminą raštu. Egz. kom isiją sudarė direktorius, B ačin sk aitė, B ylaitė, Jasevičiūtė, Januškevičienė. Po egzaminų SN nuėjo į D idžiulių sodelį, “kur baigia žydėti vyšnios. Prieš porą dienų jos buvo pačiame žydėji­ me — dūzgė bitės, lankydamos kiekvieną žiedą. O šiandie smulkučiai balti lapeliai svajingai leidžiasi ant juodų, tik padarytų lysvių. Sėdžiu sūpuoklėse ir žiūriu į pavasaringai giedrą dangų, kurio žydrumą dar labiau paryškina balti purūs debesys ties aukštu nam ų stogu. Ir ateina man į galvą gražus Verleno eilėraštis: “Le ciel, par-dessus de toit, si bleu, si calm... Et... qu’as — tu fait, qu’as — tu fait de ta jeuneusse?” Ir ką tu padarei iš savo jaunystės? Nors aš nustojau apie tai save k la u sti, m an atrodo per daug sentimentalu. Ir rymančios vyšnios tai neklausia, tik žiūri sau ramiai, kaip byra nuo jų šilkinis konfeti”. (III 309— 310) Kai grįžo namo, atėjo pas SN dailininkas Vyt. K ai­ riūkštis: “prašė, kad parašyčiau savo autobiografiją į lietjuvių] rašĮytojų] antologiją lenkų kalba”. (III 310) Perskaitė J. Gedmino str. “Salomėja Nėris kryžkelėje” ir kilusias mintis surašė į dienoraščio sąsiuvinį: “Atsiuntė naują žurnalą — “Aš esu visur” — keistas pa­ vadinimas. Ir čia prie manęs kimba. Daug yra karčios tiesos, kurią aš ir pati esu seniai sau pasakiusi, bet vis dėlto šioji recenzija yra man malonesnė negu kitos, ji labiau nuoširdi 153

ir atvira. N ežinau, kas ją rašė, bet tas asmuo atrodo artimas, draugiškas. Bet ir čia neapsiėjo be perdėjimų, be nesusipratimų, kaip ir kitose recenzijose. N et juokas! Visur jiem sim b olizm as v a id en a si. R ašau e ilė r a štu k ą apie legendarinę Jordį, tai jie čia mato mane pačią ir komentuoja sau kaip išmano. Rašau, ką pergyvenau aną vasarą Alpių ledynuose — ir čia jie mato simbolius. O Dieve! Kokia aš pasidariau vaiduoklis — visur jiems vaidenuosi”. (III 310) G e g u ž ė s 2 5 d. įvyko Panevėžio m ergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. SN dalyvavo. G e g u ž ė s 2 7 d. O. Šimaitė rašo laišką SN. G e g u ž ė s 2 8 d. m ergaičių g-jos m okyt, tarybos posėdis (prot. Nr. 24). SN dalyvavo. Beje, mokytojams buvo pranešta apie Simano Daukanto raštų leidimą. G e g u ž ė s 2 9 d. iš ryto vyko Panevėžio m ergaičių g-jos IV b klasės keliam asis lietuvių k. egzaminas žodžiu. Egz. komisijos pirmininkas — dir. J. Elisonas, egzaminatorė — S. Bačinskaitė, asistentė — P. Bylaitė. G e g u ž ė s 2 9 d. gavo O. Šim aitės laišką: "... abi lenkiškas knygas galit laikyti nors visą gyvenimą. Pasiųsiu Browning eilėraščius vokiečių ir lenkų kalba, Tefdi “Šatirali” ir papirosus. Tefdi aš turiu du egz. Jei turinys nepatinka, grąžinsi. R ilke laik ėsi B row ning formos, o Witkovska — turinio. Aš Jus neva lepinu — taip daugiau nedrįskit rašyti. T rokštu rudenį (rugpjūčio m ėn.) važiu oti į V ilnių, Varšuvą, Krokuvą ir Zakopanę. Turizmo sąjunga organi­ zuoja 15 d. 200—300 litų. Ar atvažiuosit per Sekmines į Kauną? Kai važiuosit pas mamą vasarą į kaimą, parašykit savo adresą. Bučiuoju Jus ir Jūsų sesutę”. (Laiškas sutrumpintas.) G e g u ž ė s 31 d. iš ryto vyko Panevėžio mergaičių g-jos IVa klasės keliam asis lietuvių k. egzaminas žodžiu. Egz. kom isijos pirm ininkas — P. B ūtėnas, egzam inatorė — S. Bačinskaitė, asistentė — P. Bylaitė. B i r ž e l i o 1 d . “Lietuvos žinių” Nr. 174 išsp. St. Cveigo apsakymas “Epizodas prie Ženevos ežero”. Vertė S. Nėris. Kada poetė vertė šį apsakymą — duomenų nėra. 154

B i r ž e l i o 1 d. “Literatūros naujienų” Nr. 11 “Sakalas” vėl reklamuoja literatūros “gražuolių” kandidates, tarp jų — PS ir PLL. B i r ž e l i o 1 d. J. Laurinavičiūtė Kražiuose rašo laišką SN į Panevėžį. B i r ž e l i o 2 d. datuotame “Naujosios Romuvos” nu­ meryje “Sakalas” reklamuoja savo leidinius, drauge ir PLL. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e SN rašo laišką seseriai Onai į Kiršus. Pasakoja, kad su jų bendru pažįstamu panevėžiečiu, pravardžiuojamu “Taksu”, iššoko iš važiuojančio traukinio. Matyt, tuo pačiu metu pasiuntė mamai ir tarnaitei Marei kažkokių dovanų. B i r ž e l i o 3 a r 4 d. gavo J. Laurinavičiūtės laišką iš Kražių: “1935-1-VI Kražiai Saliute! Labai norėjau pasimatyt per Velykas. Labai nudžiugau, kad išleidai naują rinkinį. Beveik visą savaitę čia riejomės dėl Tavo rinkinio: garbintojai ir peikiantieji. Zinai turbūt, kad mums šiais m etais sumažino pašalpą. Negavom algų. Jei gali, paskolink man šim tą litų dabar. Atsiųsk paštu. Pasibaigus pamokoms ir egzaminams, atvažiuok tuojau į Kražius. Porą dienų čia pagyvensi, paskui einam pėsčios į Palangą. Iš čia iki jūros kelias labai gražus. Pro Žarėnus, pro Plungę. Pakeliui turiu pažįstamų. Galėsim sustoti ir pernakvoti. Jei ir nenorėsi, tai į Kražius vis vien atvažiuok. Iki kokio 25 birželio lauksiu. Jadzė” Ar SN atsakė į šį laišką, J. Laurinavičiūtė neprisimena. Bet pinigų nepasiuntė ir į Kražius nenuvažiavo. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e išėjo “Kultūros” Nr. 5. Čia rekla­ muojamos naujausios “Sakalo” knygos, tarp jų ir PLL. Bi ržel i o 6 d. “Kario” Nr. 23 (p. 549) recenzuojamas PLL; J. Vilutis rašo: “Jos švelnios moteriškos sielos stygos nėra sukurtos

m

apdainuoti plieną, betoną, pasaulinį gaisrą ir kitus so­ c ia listin iu s atrib u tu s. U ž ta t kur Salom ėja N ėris vėl pasigauna senuoju motyvu, kur ji pasidaro vėl savimi, ten jos poezijos stygos vėl atgauna savo jėgą, vėl pasijunta nuoširdumas. Dvejopi rinkinio eilėraščių motyvai nesudaro vieningumo, darnumo. Gūdžiu disonansu jie skamba, parodydami visą poetės sielos dvilypumą, blaškym ąsi, liūdną likimą, lyg tyruose nuo karavano atsilikusio keleivio. Tai labiausiai atsispindi eilėraščiuose “Be kelio” ir pagaliau “Per lūžtantį ledą”. Čia jau poetė atvirai pasisako, kad jos širdis pasigedo saulėtų krantų, kad ji toliau taip nebegalinti, “pailsusi”, nors “troškusi vien džiaugsmą pavyti pasauliui ir sau”. B i r ž e l i o 7 d. įvyko mergaičių g-jos mokyt, taiybos po­ sėdis (prot. Nr. 25). SN dalyvavo. (CVA 391 2 2701 13/14) B i r ž e l i o 9 d. Sekminių proga SN išvyko traukiniu iš Panevėžio į Dideliškį pas Kazanavičius. Drauge važiavo Serafimą ir Antanas Didžiuliai, jų vaikai Irena ir Liudukas ir Fab. Žlobickas. Stotyje juos pasitiko Antanas ir Aldona Kazanavičiai. Kelyje nusifotografavo. Kitąkart fotografavosi prie Kazanavičių namo. Iš ten buvo nuėję pas kaim yną dvarininką Chainauską. Čia taip pat fotografavosi dar sykį. Fotografavo Irena D idžiulytė. A. K azanavičienė, p risi­ mindama tas dienas, rašo: “V ėliau pakvietėm v isą kompaniją pas m us į ūkelį. Nuėjom pas kaimyną, kur buvo didelis parkas ir keli gražūs ežerai. Kiti važinėjo laiveliu, bet Salomėja užsikirto ir neplaukė. Tuomet su ja pasilikome dar keli žmonės. Ežero savininko duktė, dar gimnazistė, neatitraukė nuo Salomėjos sužavėto žvilgsnio, pirmą kartą matydama žinomą ir mylimą poetę. Vakare turėjome važiuoti į Obelius, kur buvom kviesti į vakarienę Kiprui Petrauskui pagerbti — buvo atidaryta didelė Kipro P etrausko vardo pradžios m okykla. B et Salomėja ir čia kažin dėl ko griežtai atsisakė važiuoti, todėl aš turėjau pasilikti su ja. Ji lyg ir pyko ant manęs, kam aš pasilikau,— ji nenorėjusi manęs varžyti”. (“Salomėja Nėris”, p. 138) Birželio

10 d. traukiniu visi grįžo į Panevėžį.

B i r ž e l i o p r a d ž i o j e pasirodžiusiame “Ateities spin-

dūlių” Nr. 5—6 tarp “Sakalo” poezijos naujienų minima ir SN PLL. B i r ž e l i o 11 d. P an evėžio m ergaičių g-jos abi­ turientės laikė vokiečių k. egzaminą žodžiu. Egz. komisiją sudarė dir. J. Elisonas, S. Bačinskaitė ir L. Giršaitė. B i r ž e l i o 1 1 d. Ona B ačin sk aitė ir U ršulė Bačinskienė parašė laiškus Salomėjai į Panevėžį. B i r ž e l i o 1 2 d. išėjo “Ž idinio” Nr. 5— 6. Jam e “Sakalo” naujausių knygų sąrašas, tarp jų ir PLL. B i r ž e l i o 13 d. įvyko paskutinis m. m. Lindės-Dobilo meno kuopos susirinkimas. Iš ataskaitos paaiškėjo, kad per 1934— 1935 m. m . įvyko 16 susirin kim ų, kuriuose per­ skaityta dešimt paskaitų, 30 eilėraščių. Surengtas J. LindėsDobilo minėjimas, išleistas laikraštėlio “Dobilo žiedas” nr. Kuopos naujon valdybon išrinkti E. N arvydaitė — pir­ mininkė, D. Urbas, L. Myško, J. Klevečka, G. Breivaitė. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e Meno kuopos laikraštėlio re­ dakcinė komisija ryžosi žūtbūt iki m. m. pabaigos išleisti kuopos laikraštėlį. E. Narvydaitė rašo: “Nebegaliu prisiminti, kokias pareigas ėjau to laikraštėlio redakcijoje, tik atmenu, kaip su šapirografu bėgiojau iš mergaičių į berniukų gimnaziją, o S. Nėries bute (J. Žitkaus nam uose, Puzino gatvėje) ruošėm e m edžiagą. Kaip ją džiugindavo kiekviena šviesesnė mintis, blyktelėjusi mūsų kūrinėliuose! Ir daugeliui iš m ūsų labai norėdavosi parašy­ ti ką nors panašaus į meno kūrinį, ką nors vertinga, kad S. Nėris tu rėtų kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti. Savo laikraštėlį mes patys platinome. S. Nėris mums davė kele­ tą savo pažįstamų adresų. Atmintyje beliko tik viena V. Didžiulytės-Albrechtienės pavardė. Visi jie mus labai drau­ giškai sutikdavo”. (LK 4 143) B i r ž e l i o 1 3 ar 14 d. gavo mamos ir sesers laiškus. Mama pasakoja apie savo gyvenimą, džiaugiasi Salomėjos dovana. Ona stebisi, kaip Salomėja iššokusi iš traukinio. Skundžiasi, kad darbus padeda dirbti tik viena Marė, antros merginos negauną. Ir Marė džiaugiasi Salomėjos dovana. J. Subatavičius prisimena: “S. Nėris, pakviesta paskaityti Meno kuopos susirinki­ muose ciklą paskaitų, pasirinko tem ą iš vokiečių literatūros.

Aš itin ryškiai prisimenu, kaip keletą sekmadienių S. Nėris paskyrė F. Nyčės filosofijai ir jo veikalui “Taip kalbėjo Zaratustra” nagrinėti. Mes, ypač literatai (reikia prisiminti, kad Meno kuopos susirinkimus lankė visi, kas tik norėjo), susidom ėję lau k ėm e iš p a sk a itin in k ė s naujo žodžio, reikalingo m ūsų pasaulėžiūrai formuoti. Kiek prisimenu, kalbėdam a apie F. N yčę, S. N ėris nu olat pabrėžinėjo herojinio individualizmo bruožą, pasibjaurėjimą menkyste, troškimą dvasinės vidinės jėgos. Atsimenu jos frazę, kurią aš tada Įsidėjau atmintin ir vėliau tam tikrais momentais šiek tiek perfrazavęs ją kartodavau: “Reikia jūra būti, kad galėtum sugerti tiek aplink esančių nešvarumų ir liktum švarus”. Poetės paskaitose buvo reiškiam as pasiilgim as stipraus, v isk ą n u galin čio dvasios m ilžin o, savotišk o antžmogio. Bet ji neakcentavo, kad tas antžm ogis turįs trypti ir naikinti silpnuosius. Taip pat S. Nėris pabrėždavo tuos F. Nyčės filosofijos teiginius, kurie niekina krikščioniškąją moralę. Tuo metu katalikiškoje Meno kuopoje tai skambėjo gana revoliucingai. Po paskaitos S. Nėris atsakydavo į klausim us, jei jų pasitaikydavo. Toliau būdavo pereinam a prie savosios kūrybos skaitymo. Meno kuopos literatų kūryboje vyravo poezija. Paskaičius du kartus eilėraštį, prasidėdavo jo aptarimas. Iš pradžių kalbėdavo moksleiviai, paskui kuris nors literatūros mokytojas ir būtinai S. Nėris. Atsimenu S. Nėries pastabas apie vieną mano eilėraštį. Tame eilėraštyje aš rašiau, kaip, ilgėdam asis tėviškės, troškau grįžti prie nusvirusio ties upe beržo, kurio lapai mėnesienoje tyliai poteriauja. S. Nėris iš pradžių pasakė keletą žodžių apie vaizd ų reikšm ę poezijoje, o paskui pareiškė, kad žodis poteriauja eilėraštyje visiškai netinkąs, vartojamas kaip štampas, kaip maivymasis, ir, be to, reikia kirčiuoti ne poteriduja, kaip reikalavo mano eilėraščio rimas, o poteriauja. Mes labai troškome, kad S. Nėris prabiltų į m ūsų mok­ sleiviškas širdis. Bet ir ji pati, audrinama savo vidinių per­ gyvenimų, matyt, dar tebeieškojo kelio, gyvenimo tiesos ir todėl negalėjo su pedagogišku įžvalgumu paduoti mums rankos, atskleisti tą gyvenimo tiesą, kurios mes ne mažiau blaškydamiesi ieškojome. S. Nėries šypsena, kiek prisimenu, neišreikšdavo pedagogo sielos, o tik savo pačios vidinę 158

kančią. Girdėdavome, kad m ergaitėm s ji būdavo atvira, nepaprastai nuoširdi, daug ką joms papasakodavo apie save, tačiau mums, berniukam s, besim okantiem s kitoje gim ­ nazijoje, to neteko patirti”. (LK 4 154— 155) B i r ž e l i o 14 d. įvyko mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis, kuriame aptarti mokslo m etų rezultatai ir kt. SN dalyvavo. Yra išlik u si pedagogų nuotrauka m okytojų kambaryje posėdžio m etu. Galbūt šio posėdžio m etu ir nusifotografuota. S. Bačinskaitė sėdi prie kairiojo stalo kairėje. Pro mokytoją O. D augaravičiūtę m atyti tik jos galva, pasukta į fotografą. B i r ž e l i o 14 d. gavo Kazanavičių laišką: “1935.VI.12 Brangioji Sulamita! Kuomet traukinys pajudėjo, atsiminiau, kad nepadariau dėl “Literatūros naujienų” balsavimo. Jei turėtum valandėlę, parašyk apie kai kurias knygas. Nemalonu, kad užlaikiau Zlobicką tą vakarą. Jum s buvo nuobodu ir jau iš vakaro kalb inai jį važiuoti. Svečiai išvažiavo. Likome su Aldute. Apsilankymas buvo staigus ir trumpas. Sekantį antradienį Aldutė mano važiuoti į Griežionėlius, ten pabus apie savaitę. Parašiau laišką Maskvos solistui Balaševui ir pakviečiau atvažiuoti. Bučiuoju Antanas. Gaila, kad nebuvote Petrausko koncerte. Brolį Antaną visi obeliečiai m ini. Dabar k elią žinote, kada nors vėl aplankykite mus. Viso geriausio. Aldutė”. B i r ž e l i o 14 d. O. Šim aitė laiške K. Borutai rašo, kad Antanas [Vilčinskas] jau parašė str. “Dvi poetės”. Bet jis niekur nespausdintas. Jo likimas nežinomas. B i r ž e l i o 15 d. — paskutinė m. m. diena. Klasės vadovė S. Bačinskaitė atsisveikina su savo šeštokėmis. Ta proga su jomis nusifotografuoja. E. Narvydaitė prisimena: "... pavasarį m ūsų klasė susitarė nusifotografuoti kartu su auklėtoja. Kažkaip užsim iršusi užsivilkau ne žieminę, o vasarinę uniformą — baltą drobinę palaidinukę. Mergaitės 159

pradėjo mane barti, kad nuotraukoje aš būsianti vien balta dėmė, negražiai atrodysianti ir v isą nuotrauką su g a ­ dinsianti. Tada auklėtoja tylomis paėmė mane už rankos ir pasodino netoli savęs”. (LK 4 143—144) B i r ž e l i o 1 5 d. “L iteratūros n a u jien ų ” Nr. 12 “Sakalo” “gražuolių” kandidačių sąraše — PS ir PLL. B i r ž e l i o 15 d. po pietų SN iškeliauja į Anykščius. D rauge važiuoja Vanda Albrechtienė, Genutė Breivaitė, Julija Ševeliovaitė ir F. Žlobickas. Pirmiausia nuvažiavo į Griežionėlius, o iš ten į Anykščius. Apsistojo pas Julijos motiną dantų gydytoją Michaliną Didžiulytę-Ševeliovienę. B i r ž e l i o v i d u r y j e išėjo “M oters” Nr. 6. Čia išsp. (p. 82) SN eilėr. “Su šluota”. (Iš naujos kn. PLL.) B i r ž e l i o 16 d. pėsti visi nuėjo iki Puntuko. Čia fotografavosi: ant P untuko Salom ėja sėd i. U žėjo pas ūkininką, kurio sodyba buvo tarp Puntuko ir Šventosios (dabar ten šašlykinė, o sodybos vietoje — kelios senos obelys). Čia gėrė p ie n ą ir ta ip p a t v isa grupė n u s i­ fotografavo. Salomėja braidė po Šventąją ir nusifotografavo su Julyte. Grįžę į A nykščius, aplankė A. Baranausko klėtelę, susitiko su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku. S. Nėris lankytojų knygoje įrašė: "M ažoji lietuviškoji klėtele, gausių poetais apylinkių apsupta, mūsų tėvų vargo ir darbo liudytoja, ar ne p er ankšta buvo tavo pastogė Didžiojo Poeto sielai? Salomėja Nėris 1935. Svajingą, rugiais banguojantį 16 birželio vakarą”. G. Breivaitė prisiminė šią kelionę taip: “Tada aš pam ačiau, kaip S. N ėris m yli gam tą. Ji, pagauta Anykščių apylinkių^ grožio, džiaugėsi lyg vaikas, ėmė deklamuoti. Ji žavėjosi Šventąja, miškeliais, Puntuku, A. B aran ausko k lė te le . Kaip žm ogus ji tartu m buvo išnykusi, teliko vien poetė, paskendusi gamtos paslaptyje ir grožyje”. (LK 4 153) Pasak Ševeliovaitės-Štarkien ės, kai susėdę visi ant kalnelio prie Puntuko, SN deklamavusi eilėraščius rusiškai. 1B0

Pas A. Vienuolį buvo nuėjusios su Vanda Albrechtiene. Parėjusi pasakojo, kad Vienuolis atrodąs pasikeitęs. Kalbėjo apie saulėlydžius, pasakojo gražiai, susižavėjusi, pagy­ vėjusi... (Iš pasakojimo, užrašyto 1986 09 07.) Tą pačią naktį grįžo į Panevėžį. B i r ž e l i o 1 7 d. 9 vai. ryto prasidėjo stojam asis lietuvių k. egzaminas raštu į II—VII kl. Egz. komisija — Petras Būtėnas, Salomėja Bačinskaitė ir Petronėlė Bylaitė. B i r ž e l i o 1 8 d. 16 vai. vokiečių ir prancūzų k. stojamieji egzaminai raštu. Egz. komisijoje dalyvauja ir S. Bačinskaitė. B i r ž e l i o 1 9 d. SN dalyvauja abiturienčių kūno kultūros, lietuviu ir vokiečių k. stojamojo egz. žodžiu ko­ misijoje. B i r ž e l i o 19 d. įvyko mergaičių g-jos tarybos posėdis (prot. Nr. 27), kuriame buvo apsvarstyti egz. rezultatai bei kt. S. Bačinskaitė dalyvavo. B i r ž e l i o 2 0 d. Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybai parašė prašymą, kad priimtų į žurnalistų sąjungos narius (III 443— 444). Rekomendaciją pasirašė sąjungos nariai Jonas Šimkus ir F. Zlobickas. Pareiškime yra vienas netikslumas: “Periodinėje spaudoje dirbu nuo 1925 m .” Iš tikrųjų periodinėje spaudoje pradėjo dirbti 1919 m. 1921 m. jau siuntė savo kūrinius į savaitraštį “Tėvynės sargas”. Žurnalo “Ateitis” redakcijoje pradėjo dirbti 1924 m. rudenį, vos pradėjusi studijuoti Kauno un-te. Prie pareiškimo pridėjo ir trumpą curriculum vitae. Čia jau rašo, kad “darbą spaudoje pradėjau 1924 m.” Matyt, turi galvoje darbą “Ateityje”. (III 432) Tikriausiai buvo priimta žurnalistų sąjungos nare, nors jokių duomenų nėra išlikę. B i r ž e l i o 21 d. Panevėžio mergaičiųg-joje įvyko iškil­ m in gas a te s ta tų įteik im o a k ta s. P rad žia 11 vai. S. Bačinskaitė dalyvavo. B i r ž e l i o 2 1 d. į abiturientės A. Šulgaitės albumėlį įrašo eilėr. “M ūsų dienos — kaip šventė” ir dar priduria: “Panevėžys, 1935, ilgai atm intiną Tam stai, ram unėlėm žydinčią gražiausią birželio 21 dieną” (LKLI BR F 6 44) 161

1935 m. pavasari, kaip prisimena berniukų g-jos lietuvių k. mokyt. Leonas Kuody s, “su ja bendraudavau berniukų ir mergaičių gimnazijų Meno kuopos susirinkimuose, drauge su poete esame ir nusifotografavę, kaip vienoje ir kitoje gimnazijoje buvę tos kuopos vadovai,— taipgi ir su kuopos valdyba. Čia sukūrė eilėr. “Alyvos”. “Alyvoms žydint, man visada liūdna: jos primena, kokia trum pa.m ūsų jaunystė, koks trumpas visas gyvenimas”,— kartą 1935 m. pavasarį pasivaikščiojim o m etu liūdnai susimąsčiusi pasakė poetė. Su dail. V. Kairiūkščiu aplankydavome S. Nėrį. Kartais jis nusinešdavo pas ją ir aplankų su Čiurlionio kūrinių reprodukcijomis, nes ta tem a poetė ypač mėgdavo su juo pasikalbėti. K artą aplankę radom e b eta isa n čią tik k ą su k u rtą eilėraštį. Ta proga ji mums pasisakė daug taisanti savo kū rin ius ir parodė š į e ilė ra štį jau gana prim argintą”. (L. K u ody s. Salom ėją N ėrį Panevėžyje p risim en an t / / Panevėžio tiesa.— 1974.— Liep. 6 d.— Nr. 131.) B i r ž e l i o m ė n . išėjo “Naujosios Vaidilutės” Nr. 5—6. A. Mažylytės str. “Ateitininkė per 25 m etus” (p. 194— 199) rašoma: “Literatūroj, mene, teatre Ateitininkų organizacijos auk­ lėtų turime visai rim tų atstovių, pav., Bronė Buivydaitė, Augustaitytė Vaičiūnienė, Gustaitytė-Šalčiuvienė, P. Orintaitė, Salomėja Neris, skulptorė sesuo Leonarda Smulkštytė, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, O škinaitė-Sutkuvienė, Marcinkevičiūtė-Lipčiuvienė, m oterų kūno kultūros m okslo Lietuvoj pionierė Steponaitytė-Marijošienė ir kt.” B i r ž e l i o 2 7 d. “Ūkininko patarėjo” priede “Jaunasis ūkininkas” skyrelyje “M ūsų rašytojai” išsp. str. “Salomėja Nėris Bačinskaitė”. Parašas: A. M-is [A. Miškinis]. B i r ž e l i o p a b a i g o j e SN išvažiavo į P alan gą ir apsigyveno Pancerio 8 nedideliame mediniame name. Dabar to namo nebėra. L i e p o s 1 d. “Literatūros naujienų” pirmame psl. skelbiama 10 “gražuolių” — populiariausių knygų, kurias išrinko į laikraščio anketą atsiliepę 425 skaitytojai. 1. V. Mykolaičio-Putino “Altorių šešėly” — 3530 taškų; 2. P. Cvirkos “Frank Kruk” — 1385 t.; 3. A. Vienuolio 162

“Viešnia iš šiaurės” — 1376 t.; 4. J. Grušo “Karjeristai” — 112 t.; 5. I. Šeiniaus “Siegfried Immerselbe atsijaunina” — 977 t.; 6. L. Dovydėno “Ieškau gyvenimo draugo” — 771 t.; 7. I. Šeiniaus “Kuprelis” — 736 t.; 8. M. Šalčiaus “Svečiuose pas 40 tautų” — 561 t.; 9. V. Krėvės “Dainavos šalies senų žmonių padavim ai” — 499 t. ir 10. J. Kossu-Aleksandravičiaus “Imago mortis” — 437 t. Tame pat puslapyje A. Rimydis, laikraščio redaktorius, pasakoja, kaip vyko rinkimai, balsų skaičiavimas. Iš str. matyti, kad skaitytojai buvo įrašę net 220 įvairių autorių knygų. “Reikia pasakyti, rinkėjai iš viso buvo susiskirstę kaip ir frakcijomis, ypač tai pasakytina poezijos atžvilgiu. Buvo pastebėta net opozicija poezijai, bet jos rėmėjai ją gynė, lyg žinodam i, gan atk ak liai n esigailėd am i gerų pažym ių . Im ago m ortis, V arnos prie p len to , D uona kasdieninė, Pėdos smėly, Krintančios žvaigždės nemaža gavo ir po 10 taškų. Buvo lapelių, kur vien tik poezija figūravo. Negalima nepaminėti ir dviejų kitų frakcijų: tai lapeliai, kur surašytos tik vien kairesniųjų arba vien dešinesniųjų pažiūrų autorių knygos. Balansuojant taškus, buvo atkreiptas ypatingas dėmesys, kaip reaguojama į poeziją, kuri pas mus yra pasiekusi gana aukšto lygio. Ir reikia pasakyti, jei būtų buvę renkama 15 gražuolių, tai tuoj po Šarūno (vienuoliktos vietos) būtų praėję viens po kito net trys eilėraščiu rinkiniai: Varnos prie plento, Tarp dvieju aušrų, Pėdos sm ėly. Todėl to k iu o se rin k im u ose, kur vyriausiuoju akstinu buvo knygos propaganda ir skaitytojo skonio tyrinėjimas, poezija yra visiškai garbingoj vietoj”. L i e p o s 1 d. Palangoje prasidėjo lietuvių k. ir lit. mokytoju kursai. 8—9 vai. ryto Palangos vid. m-loje vyko kursų dalyvių registracija. S. Bačinskaitė registracijos lape įrašyta 68-uoju numeriu. Prie pavardės prirašyta “Pernai nelankė. Palangoje gyvena Pancerio g. 8”. 9 vai. prasidėjo kursų atidarym as (Zigm antas Kuzmickis). Visi žinojo, kad kursai truks mėnesį, bus dirbama iš ryto 8— 12 vai. “Lietuvių kalbos mokytojų kursai buvo Palangoje, rodos, gimnazijos salėje, liepos mėn. Buvo sukviesti gimnazijų ir progimnazijų lietuvių k. mokytojai — seni, apkerpėję, ir jauni, dar neapsiplunksnoję. Nelygaus amžiaus, nelygaus pasirengimo ir nelygaus stažo. 163

Lektoriai dėstė^ sen u s, kai kuriem s (ar ir visiem s) žinom us ku rsus. Ž avėtasi J. A m brazevičium i, bet V. Mykolaitis skaitė žinomą savo kurso dalį, turbūt visiems žinomą iš universiteto auditorijos ar iš spaudos; A. Salys konspektyviai perbėgo tarmes, kurias plačiau buvo girdėję iš jo jaunesni mokytojai . Įdomiausia buvo nedidelė ekskursija, Salio vadovaujama, po Žemaitiją. Gerai neatsim enu visų vietovių, bet tikrai buvom e V arniuose, P lungėje (nebuvom e A. Salio S a ­ lantuose). Mokytojai daugiausia buvo patenkinti, kad galėjo pabūti Palangoje, pabendrauti, su sip ažin ti — p a siju sti vieno kolektyvo nariais. Tas kolektyvas vėliau ir organizacijos formą gavo: suorganizuota lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga. Buvo apmokėtos kelionės išlaidos. Gerą dalį laiko, žinoma, gyvenome pabirai, susimesdami mažomis grupelėmis, kas prie proferanso, kas prie stikliu­ ko — namie, kurhauze, gegužinėse (esu buvęs su Latvijos lietuviukėm is žvejų gegužinėje Vanagupėj, kur tikėjomės kažką “žvejiška” pamatysią, bet nieko etnografiška, žinoma, neregėj om). S. Nėris, man rodos, kokio aktyvumo kursuose nerodė. Daugiau to aktyvumo rodė jos draugė P. Orintaitė. Kokį kartą esu matęs su ja kursuose S. Nėrį. Nedrįstu tvirtinti, kad ji buvo k elis kartus. K ažin ar galėjo bū ti k u rsų klausytoja ministerijos kviesta, jeigu nedėstė lietuvių kalbos. [Čia A. Žirgulys klysta: S. Nėris ir lietuvių kalbą dėstė, ir buvo oficialiai kviesta į kursus.— V. A.] Dalyvavo ji ekskursijoje į Rygą — čia ją, rodos, pritraukė P. Orintaitė ar gal net kita Petrė — Bylaitė. Ekskursijoje po Žemaitiją Salomėja tikrai nedalyvavo. Ekskursijoje į Šventąją — neprisimenu”. (Iš A. Žirgulio laiško, rašyto 1979 11 24.) L i e p o s m ė n . tarp kursų lankytojų SN sutiko nemaža senų pažįstamų: trečiafrontininką Petrą Čiurlį, J. Tarvydą, Anelę K rasnickaitę, “S a u lės” kazim ieriečių gim nazijos mokytojas vienuoles Bernardą (A. Čėsnaitę), Filomeną ir daug kitų. J. Adomaitis prisimena: “1935 m. vasara. Palanga. Ji vaikšto viena, susimąsčiusi, 164

tačiau nepasipūtusi, nedemonstruoja savo atsiskyrimo. Nė karto neteko matyti juokiantis. Beje, kiti yra pasakoję, kad ir n ep ik ta s ju okas ją g ilia i p aveik d avo, buvo jau tri dviprasmiškiems sąmojams, greit įsižeisdavo... Ji nemokėjo slėpti savo jaudinim osi, veidu išreikšdavo subtiliausius širdies niuansus. Ypač tai buvo pastabu, kai grožėjosi gam­ ta, meno kūriniais”. (J. Adomaitis. Neblėstančios akimirkos // Raudonoji vėliava.— Šiauliai, 1974.— Lapkr. 16.— Nr. 224.) Pasak P. Čiurlio, susitikusi SN pasisveikino su juo labai šiltai, bet kadangi aplink buvo ir kitų. mokytojų, nuo­ šird esnis pokalbis neužsim ezgė. V ėliau jis artim esniu draugysčių su ja ir n eiešk ojęs, nors drauge vienam e autobuse važiavęs ir į Latviją. Vienuolės SN prašė, kad, grįžusi į Panevėžį, atsiųstų joms Meno kuopos įstatus. Ji pažadėjo tai padaryti. L i e p o s 6 d. “Lietuvos žiniose” reklamuojamos tinka­ miausios “Sakalo” knygos atostogaujantiems, tarp jų ir PLL. L i e p o s p r a d ž i o j e pasirodžiusiame “Naujosios Vai­ d ilu tė s” Nr. 7 (p. 303— 304) recenzuojam as PLL. K. Baublytė rašo: "... pasiskaičius rinkinėlį, gaunamas įspūdis, kad poetė nėra dar visai apsisprendusi, jaučiamas kažkoks netikrumas, abejonė, svyravimas”. L i e p o s m ė n . “Šviesos kelių” Nr. 7 “Apžvalgoje” (p. 421) aptariami “Literatūros naujienų” organizuotų dešim­ ties “literatūros gražuolių” rinkim ų rezultatai, cituojamas A. Rimydžio str.: “Atrodytų, kad nuskriausta čia kiek liko poezija, kuri mūsuose kaip tik yra labai pažengus pirmyn ir savo lygio aukštumu žymiai pralenkia visus kitus žanrus. Tačiau turint galvoj poezijos specifiškumą,— ne kiekvienas, kad ir su skoniu, skaitytojas jai yra linkęs,— tenka konstatuoti ir ją rinkimuose neatsilikus, juo labiau kad, kaip rašo “Lite­ ratūros n au jien os”, trys artim iau sios v ieto s aukščiau dešimtosios yra atitekusios vienai poezijai: vienuoliktoji vie­ ta — Antano Miškinio “Varnoms prie plento”, dvyliktoji — Putino “Tarp dviejų aušrų” ir tryliktoji — Salomėjos Nėries “Pėdoms smėly”. L i e p o s p r a d ž i o j e išėjusiame “Židinio” Nr. 7 J. Bra­ zaitis recenzuoja H. Radausko eilėr. rink. “Fontanas” ir rašo: 165

“Prie iš pirmo žingsnio rimtai save užsirekomendavusių ir n ep asia n k stin u sių iškopti į naujosios m ū sų lyrikos parnasą (Kossu-Aleksandravičius, Nėris) tenka priskirti ir H. Radauską, šiom is dienom is išleid u si skam biu, ekspresingu vardu pavadintą eilių rinkinį”. Ketvirtame žurnalo viršelio psl. “Sakalas” siūlo skai­ tytojams savo atostogoms tinkamiausias knygas, tarp jų ir PLL. L i e p o s 14 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 27—28 (p. 554) rašoma apie “literatūros gražuolių rinkim us ir, kaip ir “Literatūros naujienose”, paminima, kad SN “Pėdos smėly” užėmė 14 vietą. L i e p o s 1 5 , 16 ar 17 d. buvo kursantų ekskursija po Klaipėdos kraštą. SN šioje ekskursijoje dalyvavo. Grįžusi rado V. Albrechtienės iš Panevėžio laišką (III 390). L i e p o s 18 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 253 išsp. SN eilėr. “Mes trokštame sparnų” ir “Kaip miršta sakalai”. O kursai tęsėsi. Kaip SN lankė paskaitas, konkrečiai nežinia. Daugelis kursų dalyvių prisimena, kad ji draugavo tik su P. Orintaite. B et kartais ir nuo jos atsiskirdavo. Užeidavo pas tuo metu Palangoje atostogavusią Magdutę Mykolaitytę. Pasak Eugenijos M alinauskaitės-Vengrienės, kai vieną sykį ji dar su keliomis kolegėmis buvusi pas M. Mykolaitytę, užėjo Salomėja. Pamačiusi, kad Magdutė ne viena, tuoj išėjo, nors ir labai kviečiama pabūti. Palangoje susitikdavo ir su atostogaujančiu Mykolu Vaitkumi. Jis prisimena, jog vieną kartą SN kalbėjusi: — Tėveli, ten, Panevėžy, yra vienas kunigas, kuris mane labai įsimylėjo, nori m esti kunigystę ir mane vesti. Milė Kvedaraitė labai mane kursto tekėt už jo, nes kunigai esą geri vyrai. O jūs, tėveli, ką man patarsit? M. Vaitkus atkalbinėjo to nedaryti. Tas kunigas — tai mergaičių gimnazijos kapelionas Adolfas Stašys. Kad jis pasidarė neabejingas SN, buvo pastebėję ir kiti mokytojai. Tačiau SN nepasidavė jo gundymams. L i e p o s 2 0 d. rytą k u rsan tai dviem autobusais išvažiavo į Latviją. Ekskursijoje dalyvavo ir SN. Ekskursijos dalyvis Rapolas Stankūnas prisimena: “A nksti rytą susirinkom e prie autobuso ir, įlipę į jį, 166

užėm ėm e vietas suoluose ir taburetėse. S. N ėris atėjo vėliau siai ir atsisėdo ant prie m ano suolo stovėjusios taburetės. Aš tuojau atsistojau ir pasiūliau jai pasikeisti vietomis. Poetė padėkojo man už pasiūlymą^ tačiau atsisakė keistis vietomis. Tik po to, kada mokyt. J. Žiugžda ar kuris kitas iš ekskursantų juokaujamai papriekaištavo, kad ji be reikalo neleidžianti kelionės draugui, t. y. man, parodyti savo d žen telm en išk u m ą, ji priėm ė m ano p a siū ly m ą , atsisėsdama į suolą ir užleisdama man savo taburetę. Kelionėje mudu m ažai kalbėjom ės. K eletą k artų ji atkreipė mano dėm esį į pro autobuso langą pam atytą gražesnį gamtovaizdį: kalnelį, mišką, liūliuojantį rugių lauką ir kt. Jai patiko mano pareiškimas, kad Lietuvos gamta yra turtingas grožybių muziejus. Kad kelionė neprailgtų, ekskursantai pradėjo dainuoti. S. Nėris man vis pasiūlydavo, kurią dainą mes turėtume d ain u oti. K iek atsim en u , ta i buvo svajingu liū d esiu persunktos m ūsų liaudies dainos: “Močiutė mane barė” ir kt. Pati poetė nedainavo, o tik klausėsi. K ažkurioje L atvijos vietoje a u tob u sa s su sto jo , ir ekskursantai pakilo lipti laukan. Man k elian tis, mano taburetė kiek kilstelėjo, tartum būtų buvusi prisiklijavusi prie m ano k eln ių , ir po to greit nukrito ant grindų. Perbraukęs ranka per savo kelnių užpakalį, užčiuopiau jose didelę skylę, kurią padarė išsikišęs taburetės vinis. Kelionėje nebuvo kur kelnių sutaisyti, todėl vaikščiojau, prisidengęs suplėšytą kelnių vietą savo skrybėle. Kolegos juokaudami siūlė S. Nėriai parašyti poemą apie šį nelaim ingą įvykį. Juoktasi”. (Iš R. Stankūno laiško, rašyto 1985 02 15.) Tą pačią dieną ekskursantai pasiekė Rygą ir čia nakvojo. L i e p o s 2 1 d. apžiūrinėjo Rygą. B rolių kapuose ekskursantų grupė nusifotografavo prie paminklo. SN su P. Bylaite nusifotografavo dviese. L i e p o s 21 d. SN Rygoje parašė atviruką V. Albrechtienei į Panevėžį (III 390). Pavakare ekskursantai išvažiavo iš Rygos į Tukumą, ten ir nakvojo. L i e p o s 2 1 d. data (beje, klaidinga) įrašyta kursų užrašų sąsiuvinyje, kur per kelis lapus paprastu pieštuku įrašytas te k sta s “V aizdingum o priem onės m okykloje”. 167

Pirmieji trys lapai tušti, pabaigoje trys lapai taip pat tušti. Tai vienintelis užrašų sąsiuvinis, išlikęs iš kursų. Yra dar atskiras lapelis, kuriam e tarm iškai sukirčiuota pasaka “Kiškio lūpos”. Matyt, S. N ėris bus dalyvavusi A. Salio pratybose, kur buvo p a siū ly ta k iek vien a m k u rsan tu i parašyti šią pasaką savo tarme ir sukirčiuoti. L i e p o s 2 2 d. “Grįždami iš Rygos į Palangą, Tukume sustojom e pernakvoti. R ytą aš p irm asis a tsik ėlia u ir apsiprausęs išėjau į lauką pasivaikščioti. Kieme sutikau S. Nėrį, kuri man pareiškė, kad mes pramiegame gražiausią dienos laiką — saulėtekį. Gamta nesanti nebylė, tik reikia mokėti ją prašnekinti”,— prisimena tam e pačiame laiške R. Stankūnas. Iš Tukumo ekskursantai išvažiavo į Liepoją, kurią ap­ žiūrėjo ir grįžo į Palangą. L i e p o s 2 2 d. latvių dienraštyje “Jaunakas žinąs” įdėtas pasikalbėjimas su Vincu Mykolaičiu-Putinu, kur jis sako: “Pastebimas skaitytojų susidomėjimas romanu. Tačiau literatūroje dominuoja poezija. Naujų formų ieško S. N ė­ ris, A. Miškinis, J. Kossu-Aleksandravičius ir kt.” (V. Žukas. Du V. Mykolaičio-Putino interviu latvių spaudoje. LK 10.— 1969.—P. 437.) L i e p o s 2 7 d. 9— 10 vai. kursuose paskaitą skaitė V. M y k o la itis-P u tin a s. K ursų d a ly v ia i jį p a sv eik in o sutuoktuvių proga. L i e p o s 2 7 d. (?) į Palangą atvažiavo Julija Seveliovaitė ir apsistojo Pancerio 8, ten pat, kur ir SN. L i e p o s 2 8 d. d atuotas J. S ev elio v a itės la išk a s motinai M. Ševeliovienei į Anykščius, Vilniaus 25, kuriame ji praneša, kad šiąnakt miegojusi viename kambaryje su Salomėja. L i e p o s 2 9 d. 9— 10 vai. V. Mykolaitis skaitė apie lietuvių naujosios literatūros pradžią. L i e p o s 3 0 d. 9— 11 vai. V. M ykolaitis baigė pas­ kaitas apie naujosios lietuvių literatūros pradžią. Po to prasidėjo diskusijos dėl literatūros padėties mokykloje. 168

L i e p o s 31 d. po diskusijų dėl rašybos reformos ir mokytoju atlyginimo kursai baigėsi. Kursantai išsiskirstė, o SN liko ir toliau vasaroti Palan­ goje, Pancerio 8, drauge su panevėžiete mokytoja H. Jasaityte ir J. Seveliovaite. R u g p j ū č i o 1 d. “Argentinos lietuvių balse” išsp. SN eilėr. “Kaimas laukia”. Tą vasarą Palangoje ilsėjosi ir A. Kazanavičienė. Ji pri­ simena: “Įsikūriau už Ronžos, pigesniame rajone. Artimoj kaimy­ nystėj gyveno Salomėja Nėris, ir mes dažnai susitikdavom. Kartą išėjome su Salomėja vėlai vakare į molą pasigėrėti, kaip žvaigždės mirga aukštame danguje ir šokinėja tamsiose jūros gelmėse, kaip šniokščia šaltos jūros bangos ir dainuo­ ja užtvarose vėjas. Į pliažą ir į jūrą maudytis dažnai eida­ vom su Salomėja drauge. Mes su ja mėgdavom eiti į at­ skirą vietelę, toliau nuo publikos. Nusibosdavo vienodos miesčioniškos kurortinių ponių kalbos vien apie madas, vai­ kus ir tarnaites, kartais apie uogienę, konservus, kepinius, faifoklokus. dviese su Salomėja būdavome kur nors už Švedų kalno ir džiaugdavomės gausia saulės šviesa ir šili­ ma, alsuodavome sakuotų pušų oru tarp violetinių viržių ir kvapnių čiobrelių. Mes darydavome laukinių gėlių puokštes, dėstydavome iš spalvotų akmenėlių smėlyje įvairius raštus ir piešinius. Pušyne už Birutės kalno rinkdavome mėlynes ir gėrėdavomės žalumo įvairumu ir keistomis sam anų for­ momis. Kartą nuėjome toli toli anapus Birutės kalno į pliažą. Mums patiko vienuma ir tai, kad buvome toli nuo susigrūdi­ mo ir vienodų plepalų. Salomėja buvo rimta ir susimąsčiu­ si. Pasimaudžiusios mes gulėjome ant balto smėlio, kuria­ me žiburiavo saulėje žėručio kibirkštėlės, kai kur gulėjo plonutės baltos, žydros ir rausvos jūros kriauklytės arba me­ daus lašais geltonavo gintaro grūdeliai. Jūra tyliai murmėjo begalinę, amžiną pasaką. Mes ilgai tylėjome, pasinėrusios gamtoje ir savo m intyse. Giedras dangus viršum m ūsų tylėjo, apgaubęs žemę vaiskiu gaubtuvu, pats toks gilus, neišmatuojamas, erdvus ir be galo tolimas. Ilgai į jį žiūrint, atrodė, kad jame ištirpusios saulės kibirkštys juda, žaidžia ir gyvena... Aš pasiūliau: 169

— Sekime pasaką, čia pat ekspromtu sugalvotą... Viena pradėkime, o kai tik ta sustos, tuoj kita tęskime... Salomėja sutiko ir pavedė man pradėti. Aš pradėjau: — Jūros dugne, tarp švariai išplautų smiltelių, žvirgždų ir kriauklyčių, gulėjo pilkas akmenėlis. Ir štai tas pilkas ak­ menėlis, pažvelgęs aukštyn, pamatė pro storo žalsvo van­ dens sluoksnį saulę, kuri jam atrodė labai didelė ir kiek žals­ va. Tas akmenėlis... — Geriau jau “gintarėlis”,— pataisė mane Salomėja. Ir aš dėkingai priėmiau tą jos vertingą pataisą.— Gintarėlis gražesnis už akmenėlį, įdomesnis. Aš pradėjau pasakoti toliau gintarėlio pasaką. Bet kai sakinio vidury nutilau, ragindama ją tęsti, Salomėja visai nebuvo nusiteikusi pasakoti ir bevelijo klausyti. Ir turėjau aš pati tęsti, kol man pagaliau atsibodo. Vėliau tas mano “gintarėlis” išaugo į apysaką ir įėjo į rinkinį “Pajūrio pasa­ kos”. (“Salomėja Nėris”, p. 142—145.) Jau penktą vasarą iš eilės SN ilsėjosi Palangoje. Apie tas vasaras 1935 m. kovo 6 d. ji buvo rašiusi taip: “O tos vasaros dienos pajūry taip viena į kitą panašios. Kai dangus giedras ir saulė kaitriai šviečia, kiekviena die­ na atrodo šventadienis. Kai priešpiečių metu margaspalvių chalatų minia smėlėtomis kurorto gatvėmis traukia į pajūrį, atrodo — lyg maldininkų būriai į atlaidus banguotų. Kas tokią saulėtą dieną sėdės namuose. Niekas ir nesėdi. Tyso ilgoji meksfaltuota gatvė per visą miestelį. Nė vieno žmogaus iki 2 vai. Žvyrumi grįsti skersgatviai ilsisi liepų pavėsy. Sausuos daržų žolynuos sausai žiogeliai čirpia. Vie­ nišos stovi tarp medžių vilos su atidarais langais, tarsi al­ suotų kvepiantį pušyno orą. Visa kurorto gyvija persikėlusi į pajūrį. Platus smėlio ke­ lias veda į seną, kažkada grafo pastatytą kurorto ponų pra­ m ogai per k e lia sd e šim t m etrų į jū rą p a sid a v u sį, jau griūvantį ir baigiantį savo dienas tiltą. Abipus šio tilto knibžda žmogiena — dešinėj moteriška, kairėj mišri, o dar toliau vyriška. Iš pirmos dienos pasišlykštėjusi šiuo moterų pliažu, aš prie jo ir vėliau negalėjau priprasti. Man šlykštūs tie pliki, įvairiausiomis pozomis išsidraikę, dažnai neeste­ tiški, nedailiai sudėti mėsos gabalai. Šiuo atveju ir aš pri­ tariu Šopenhaueriui, besibjaurinčiam moterų kūnais. Visa ta išdrika, pasimeilinusi m asė man iki susivem iant šlykšti. 170

Visos kopos — kūnas prie kūno nugultos, o vandeny tarsi varlių n arštas, vanduo nešvaru s, sudrum stas. Čia aš vaikščioju tik rytais pasigimnastikuoti ir nusimaudyti tyram plieniniam ryto vandeny. Prieš pietus einu į antrąjį moterų pliažą — už Birutės kalno — ten erdvu ir laisva. Turiu tau pasakyti, kad tokio pajūrio, kaip m ūsų Palangoj, kito nera­ si. Grynas grynutėlis, baltas kaip manų kruopos, smėlis girgžda kaip šilkas. O aukštų kopų grandinė nubėga į abi puses iki begalybės. (III 308—309) R u g p j ū č i o 9 d. SN p ėsčia nuėjo į Šventąją ir sugrįžo. Ar ėjo kas nors sykiu, nežinia. Rugpjūčio nevėžį:

11 d. rašo laišką V. Albrechtienei į Pa­

“Palanga, 1935.V III.il. Mieloji Ponia Vanda, Labai gražus oras jau ištisa savaitė. Užvakar buvau pėsčia Šventojoj, 24 kilom, suvaikščiojom. Pajūriu eiti buvo nepaprastai malonu: toks oras Palangoj retai tebūna, pri­ mena pietų pajūrį. Aš vis gailiuosi, kad Jūs čia nėra. Dėkui už b a tu k u s, m a ž e sn ieji m an v is a i geri. P irm u o siu s išsiunčiau, kažin, ar jie gavo, gal prie progos, p. Vandute, paklausit ir man parašysit. Labai Jum s dėkinga. Bučiuoju karštai. Salomėja” (III 391) Rugpjūčio knygas užsienio užsienio lietuvių knygų įrašyti ir

14 ir 17 d. “Sakalas” “Ryte” siūlo savo svečiams (tuo metu į Lietuvą atvyko daug į pasaulio lietuvių kongresą). Tarp siūlomų SN rink. PS bei PLL.

R u g p j ū č i o 15 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 257 išsp. SN eilėr. “Be kelio” ir “Skrenda gervės”. Pažymėta, kad imti iš PLL. R u g p j ū č i o a n t r o j e p u s ė j e SN išvažiavo iš Palan­ gos. Nežinia, ar tiesiai į Panevėžį, ar dar užsuko kur nors, gal į Kauną. R u g p j ū č i o 2 6 d. 10 vai. rytą Panevėžio mergaičių g-joje įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. (CVA 391 2 2 702 2 7) 171

R u g p j ū č i o 2 7 d. 9 vai. rytą prasidėjo pataisų ir sto­ jamųjų egzaminų lietuvių k. egzaminas raštu. Egz. komisi­ joje buvo ir S. Bačinskaitė. R u g p j ū č i o 2 8 d. 9 vai. rytą — lietuvių k. egzami­ nas žodžiu. Egz. komisija ta pati, kaip ir rugpjūčio 27 d. raštu. R u g p j ū č i o 3 0 d. įvyko Panevėžio mergaičių g-jos mokyt, tarybos posėdis. Pasiskirstoma krūviais ir pamoko­ mis. S. Bačinskaitė gauna 24 pam. (CVA 391 2 2702 32— 33) R u g s ė j o 1 d. prasidėjo nauji m. m. visose Lietuvos gimnazijose, progimnazijose ir pradžios mokyklose. Pa­ nevėžio mergaičių g-ja m. m. pradėjo pamaldomis Katedro­ je. Bažnyčioje mokinės pastebėjo, kad jų auklėtoja nei žeg­ nojosi, nei klaupėsi... Meldžiantis prieš pamokas ar po pa­ mokų SN niekada, pasak mokinių, nesižegnodavo. Grįžę iš bažnyčios, klasių auklėtojai pirmiausia ėjo į sa­ vo busimųjų auklėtinių klases. S. Bačinskaitė — į Vb. Čia susitiko su senomis pažįstamomis, kurios labai apsidžiaugė, kad jų auklėtoja — S. Bačinskaitė, “m ūsų Selemutė”. O po pamokos prie auklėtojos priėjo Bronė Juškaitė su poezijos albumėliu, į kurį SN įrašė: Mūsų dienos — kaip šventė, Kaip žydėjim as vyšnios,— Tai skubėkim gyventi, Nes prabėgs — nebegrįš jos. 1935.IX.l. Klasėje buvo keletas naujokių: daugiausia iš Kupiškio progimnazijos. Viena iš jų — Stasė Žiūkaitė: “Pirmąją pamoką į klasę ji įėjo truputį sutrikusi, bet su­ sikaupusi. Atsisėdo ir nusišypsojo. O šypsena jos buvo ypa­ tinga — taip šypsosi tik labai jautrios ir gilios sielos žmonės. O mes nenuleidom nuo jos alsių. Ir pačiai mokytojai buvo nejauku. Pamažu ta nesmagi įtampa atslūgo. Atsirado įpra­ stinis kontaktas tarp mokytojos ir mokinių. Kalbėjo ji pa­ prastai, be jokių įmantrybių, šiek tiek žemoku balsu, kuris nesiderino su jos trapia ir svajinga išvaizda. Labai gražios buvo jos akys, kartais spindinčios, kartais gilios ir melancholiškos. 172

Vilkėjo S. Nėris languota suknele, kukliai pasiūta, ku­ rią, matyt, mėgo. Pati jos išvaizda buvo kukli ir patraukli. Plaukai buvo kaštoniniai, švelnūs, truputį sukosi. Susišuka­ vusi ji buvo paprastai, su sklastymu šone. Ilgi tam sūs an­ takiai derinosi prie jos gilių akių. Veidas buvo, pasakyčiau, rytietiško tipo, labai patrauklus”. (Iš St. Žiūkaitės-Nemeikienės atsiminimų, rašytų 1985 11 30.) R u g s ė j o p r a d ž i o j e , pradėjusi dėstyti literatūrą penktose klasėse, tuojau įsigijo reikalingus vadovėlius: Z. Kuzmickio “Lietuvių literatūrą”, I d., J. Ambrazevičiaus, J. Griniaus ir A. Vaičiulaičio “Visuotinės literatūros istoriją”, I ir II d. Šios knygos I d. yra išlikusi poetės sūnaus S. Bučo bibliotekoje. Knygos titulinio lapo viršuje parašas — S. Bačinskaitė, o tekstas daug kur pabraukytas, paraštėse yra prierašu pieštuku. Matyt, pamokoms rengtasi kruopščiai. R u g s ė j o 5 d. įvyko eilinis mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. R u g s ė j o 6 d. vakare SN klausėsi lenkų radijo ir, paėmusi sąsiuvinį, įrašė: “Klausantis lenkų radio, man tokia sava atrodė jų kal­ ba, lyg aš ją būčiau kažkada mokėjus ir kalbėjus”. Lenkų k. SN, pasak jos bičiulės J. Laurinavičiūtės, at­ važiuodama į un-tą, nemokėjo. B et draugaudama su Laurinavičiūte, klausydama jos skaitomų lenkų rašytojų ypač po­ etų^ kūrinių pamažu ėmė suprasti šią kalbą. Žemiau parašė dar tokį sakinį: “Jei nori sukurti apie save legendas, išsižadėk baimės ir gėdos”. R u g s ė j o 7 d. S. Tijūnaitis, “Kregždutės” redaktorius, siunčia laišką SN į Panevėžį. R u g s ė j o 8 d. datuotas O. Juodelienės laiškas SN į Panevėžį. R u g s ė j o 9 d. gavo Stasio Tijūnaičio laišką: “1935.IX.7, Kėdainiai Gerbiamoji, Sužinojau, kad Šv. M-ja [Švietimo Ministerija] atsisakė “M ūsų pasakas” siųsti į mokyklas dėl vaiduoklių. Skaičiau. Jie nebaisūs. Gal galėtumėt duoti “Kregždutės” skaitytojams dovanų? “Kregždutė”eina tiktai mano pastangomis. 173

A tleiskit man už šitą laišką, jeigu ko nepataikiau. O rašau drąsiai į Jus todėl, kad Jūs man ne svetima: kai Kau­ ne kadais aš redagavau “Tėvynės sargą”, tam laikraščiui davinėjot pirmųjų savo kūrinėlių. Su pagarba S. Tijūnaitis “Kregždutės” redaktorius” Ar SN atsakė į šį S. Tijūnaičio laišką — nežinia. (S. Tijūnaitis “Tėvynės sargą” redagavo 1920 12 15— 1922 03 01.) Rugsėjo

1 0 d. gavo O. Juodelienės laišką: “1935-IX-8, Kaunas Miela miela Salomea Vakar buvau Kačalovo spektaklyje. Gaila, kad Tavęs ne­ buvo. Pritrenkiantis įspūdis. Noriu, kad kas parašytų aforizmų, tiesiog pastabų kny­ gelę “Iš užrašų knygelės”. Vaikas trukdo rašyti diplominį, skaityti. Rašyk proza! Ką verti? Versk Авдеенко “Я люблю”. Petras neva norėjo prieš kariuomenę versti, bet versk Tu”. (Laiškas su­ trumpintas.) R u g s ė j o 10 d . parašė laišką V. Krėvei: “Štai jau dvi savaitės viesulu pro mane prašvilpė. Vėl darbas. Ypač pradžioj mokslo m etų jo daug. Jau ruduo, ir mano tokia nuotaika, kaip tų paukščių, kurie rengiasi skristi tolimuosna pietuosna. Ar Jūs nejaučiat panašios nuotaikos? Dar nebaigiau skaityti A. Tolstojaus “Черное золото”. Pa­ mokų turiu nelabai daug, pravartu būtų kokį vertimą išleis­ ti. Labai Jum s dėkinga už m ašin ėlę. Kokios žinios iš Varšuvos? — man labai rūpi. Lauksiu”. (III 391) R u g s ė j o 1 2 d. K. Boruta siunčia laišką SN į Pa­ nevėžį. R u g s ė j o 1 2 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 261 išsp. SN eilėr.: “Tu moteris”, “Su šluota” ir “Per lūžtantį ledą”. R u g s ė j o 14 d. gavo K. Borutos laišką: “Kaunas, 1935, rugsėjo 12 Geroji Salomėja! Rodos, mažo nesusipratimo tarp m ūsų būta dėl Korolen­ kos. Atleisk man, jeigu tada aš sutrukdžiau darbą. 174

V. Korolenka — mano pats mylimiausias rusų, rašyto­ jas. Seniai aš svajojau ką nors išleisti jo lietuviškai. Dabar gera proga. V. Krėvė man sakė turįs Tavo “Baisiosios nak­ ties” vertimą. Bet Tu, rodos, ir daugiau esi vertus? — Tai aš ir pasiūliau Krėvei, jei Tu sutiktum, sudėti Tavo ir m a­ no Korolenkos vertimus (aš esu išvertęs “Giria gaudžia”) ir dar, jei reikės, papildyti ir išleisti jo apysakų rinkinį. Ti­ kiuosi — Tu sutiksi. Lauksiu greito atsakymo, nes norėčiau tuojau ir pradėti spausdinti. Širdingiausiai sveikinu — Kazys Boruta (parašas) Kaunas, Aukštaičių g. 46a P. Sr. Atlyginimas už vertimus, tikrai nežinau, bet m a­ nau,— bendra, V. Krėvės nustatyta tvarka — 80 lt. už lanką”. (K. Boruta. Drauge su draugais.— P. 329—330.) Ar SN atsakė į šį laišką — nežinia, bet K. Borutos pa­ siūlymas nebuvo įgyvendintas. R u g s ė j o 1 4 d. SN parašė atviruką O. Juodelienei. Neišliko. R u g s ė j o 15 d. įvyko Meno kuopos susirinkimas. SN, regis, nedalyvavo, nes kuopos globėju sutiko būti naujas li­ tuanistas Petras Rapševičius. R u g s ė j o 16 d. dienoraščio sąsiuvinyje datuotas trum­ pas įrašas juodu pieštuku (MBR 4 62—4): “Negirdimais žingsniais slenki tu kaip tigras (pantera). Iš drėgno, pustančiais lapais dvelkiančio žemės kvapo aš ta­ ve pažįstu. Kaip bjauri gyvatė-slibinas tu velkiesi paskui negirdimais žingsniais.— Kurgi karžygys, kuris šį slibiną užmuštų? —” Tame pačiame lape aukščiau šio datuoto teksto chemi­ niu pieštuku parašyta: “Vasara paliks mus... Liūdnas ir laukinis — tas žuvėdrų klyksmas...” Tame pat lape taip pat prozos dalykėlis “Nulaužta šaka” (III 54) ir keli eiliuoti fragmentai (II 394), o penktame lape — dar keli fragm entai (II 395). Visi be datų, bet, m atyt, parašyti rugsėjo pirmą pusę, nes drauge su datuotais rugsėjo 6 d. ir 16 d. tekstais. 175

R u g s ė j o v i d u r y j e SN gavo Kosto Korsako laišką iš Kauno: “Gerbiamoji. Spalių mėn. viduryje pasirodys naujas literatūros ir kri­ tikos laikraštis. Jo tikslas būti tribūna tiem s m ūsų rašyto­ jams, kurie stovi opozicijoj dabartinių valdančių grupių atžvilgiu ir kurie orientuojasi pažangumo linkme. Artimes­ nieji laikraščio bendradarbiai ir iniciatoriai: V. Krėvė, Vac­ lovas Biržiška, Kostas Korsakas, P. Cvirka, A. Venclova, T. Tilvytis ir kt. Mums būtų labai malonu šių vardų pirmoje eilėje matyti ir Tamstos vardą. Mes neabejojame, jog pa­ našaus, kaip ruošiamasi išleisti, laikraščio reikalingumas Tamstai yra perdėm aiškus. Todėl mielai kviečiame į ben­ dradarbius. Tamstos eilėraščių ar straipsnių norėtumėm gauti jau pirmam laikraščio numeriui. Jeigu m ūsų kvieti­ mas bendradarbiauti Tam stai priim tinas,— rankraščius prašome siųsti prof. V. Krėvės-Mickevičiaus vardu (Vydūno ai. 21). Juos pageidautumėm gauti ligi spalių mėn. 1 d. ar keliom dienom vėliau. Priešingu atveju gal Tamsta neatsisakytumei parašyti mums bent trumputį atsakymą. Redakcijos vardu K. Korsakas”. Laiško apačioje V.Krėvės prierašas — atsakymas į SN laišką, rašytą rugsėjo 10 d.: “Vertimams pinigų truputį gavau. Žadėta daugiau. Iš Varšuvos dar atsakymo neturiu. Linkėjimai. V. Krėvė (parašas.)” Nežinia, ar SN siuntė savo kūrinių ar kokį nors atsa­ kymą. Po pusantrų m etų “Kultūroje” (1937 m. Nr. 4, p. 265) buvo parašyta: “1935 m. rudenį nedidelė inteligentų grupė planavo išleisti pažangų realistinės krypties meniniai-literatūrinį žurnalą. Redaguoti buvo pasiūlyta Marcei Kati­ liūtei”. Dail. M. Katiliūtė sutiko redaguoti, bet paaiškėjo, kad jai negali būti išduotas leidim as, nes ji neturėjo pagal naująjį spaudos įstatym ą redaktoriui reikalingo aukštojo mokslo diplomo. Reikėjo ieškoti kito redaktoriaus. Dėl šios ir kitų priežasčių sumanytasis žurnalas neišėjo. Rugsėjo

1 6 d.

O. Juodelienė rašo SN į Panevėžį. 176

R u g s ė j o 18 d. SN gavo O. Juodelienės atviruką: “Miela Sally! Šiandien gavau Tavo atviruką — dėkų! Va­ dinasi, greit pasimatysime — labai malonu. Ar gavai mano laišką? Pradėjau rašyt anądien (15.XI) [data akivaizdžiai klaidinga — V. A.] ir nebaigiau. Susirgo dukra. Tas kny­ gas paėmiau ir padariau su jomis neblogą biznį. Galėsi pas mane sustoti. Mes jau vakar tarėmės, kaip eisim visi į ka­ vinę. Tau siunčia labų dienų Majka, Pitra ir J. Ban. Dar kartą atsiųsk atviruką, kada tikrai parvažiuosi”. J. Ban.— tai Juozapas Banaitis, o kas Majka ir Pitra — neaišku. R u g s ė j o 2 0 d. įvyko Panevėžio mergaičių g-jos mo­ kyt. tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. R u g s ė j o 2 1 d. 5 vai. ryto iš Niujorko aerodromo į Kauną išskrido Feliksas Vaitkus. R u g s ė j o 2 2 d. F. Vaitkus apie 14 vai. priverstinai nusileido Airijoje. R u g s ė j o 2 6 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 263 išsp. SN eilėr.: “Ji miegos — miegos”, “Mes” ir “Pavasaris”. R u g s ė j o 2 6 ar 2 7 d. parašo sveikinimus Vardo die­ nos proga Michalinai Ševeliovienei į Anykščius ir Mykolui Vaitkui į Kauną. R u g s ė j o 2 7 d. datuotas Petro Januševičiaus iš Šiau­ lių laiškas SN į Panevėžį. R u g s ė j o 2 9 d. gavo P. Januševičiaus laišką: “Gerbiamoji Poete, asmeniškai nepažįstamoji idealiste, yra mano iš spaudos patirtas įspūdis apie Jūsų drąsų pasielgimą nutraukiant vi­ sus ryšius su katalikiškomis organizacijomis ir pasiskelbiant save kovotoja dėl vargdienių laisvės. Ypatingai man parodė Jūsų širdį stovint dieviškos meilės harmonijoj šie žodžiai: “n ašlaičių k elią lietū s dergia... krūtinėj neramu”. Bet žinau iš Jūsų eilėraščių liūdnus gandus, kad Jūs dar neturit tikro džiaugsmo savo širdy, nes neturit tikros vil­ ties. Todėl aš kaip “ištikimas Jehovos liudytojas” (Tarptau­ tinės Baltijos studentų draugijos misionierius) laikau savo pareiga ir noriu Jus supažindinti su Biblijos studentų lite­ 177

ratūra, kurioje Jūs rasit aiškų ir džiaugsmingą žmonijos ir žmogaus gyvenimo tikslą. Malonėkit pranešti mums savo adresą ir sutikimą tai priimti. Aš atsisakysiu tarnauti ka­ riuomenėj, už tai eisiu į kalėjimą. Be to, pas mane yra gražių mažo formato biblijų vokiečių kalba. Kaina 3 lt. Sveikinu Jus. P. Januševičius (parašas). Mano adresas: Petras Januševičius Basanavičiaus 116 Šiauliai” Nežinia, ar SN į šį laišką atsakė. R u g s ė j o m ė n . SN rinko papildomą medžiagą tauto­ sakos pamokoms. Tam reikalui pasiskolino iš P. Bylaitės “Tautosakos darbų” tomą. Tarp SN rankraščių yra nemaža dainų tekstų nuorašų. Trijuose lapuose surašytos dainos “Ant aukšto kalno kalnelio / Augo liepelė žalioji”, “Kalba nendrelė su dobilėliu, su dobilėliu kaip su broleliu” ir “Trijų seselių jauną brolelį / Ragino joti į didį karą” tikriausiai bu­ vo panaudotos pamokose. O štai jau po karo tame pačiame “Tautosakos darbų” tome P. Bylaitė aptiko 38 dainų sąrašą, rašytą SN ranka. Tai, matyt, dainos, kurias ji norėjo pa­ naudoti pamokose. (Šis sąrašas dabar jau perduotas SN PMM.), L. Zitkevičiūtė-Sukauskienė prisimena: “Tautosakos pamoka. Mokytoja kalba apie dainas. Sėdi prie stalo, kaip visados pasirėmusi, aiškina ir staiga — ty­ liai dainuoja: Motule širdele, tai tau, tai tau, Auginai dukrelę ne sau, ne sau... Mergaitės iš nuostabos net prasižioja. N et ir tos, kurios skaito po suolu pasikišusios E. Mnišek, M. Zevako ar kokį kitą romaną, stumia juos gilyn, ant portfelių. Skamba tik švelnus, malonus mokytojos balsas”. “Ta nepaprasta naujiena pasklinda po klases, ir mer­ gaitės, jei tik patogi proga, prašo mokytoją parodyti, kaip būdavo dainuojama. Ir išsipildydavo jų troškimas: išgirsda­ vo nestiprų, bet labai m ielą mokytojos dainavimą”. (Iš E. Balčikonytės-Rimkūnienės atsiminimų.) 178

Pasak E. Jankevičiūtės-Bagdonienės: “Kai pradedamos nagrinėti raudos, S. Bačinskaitė aiški­ na, aiškina, bet mato — mergaitės nelabai supranta. Tada pati parodo, kaip raudama. Bet pavyzdys trumputis. Moky­ toja lyg susinepatogina. Nutyla, šypteli ir pradeda šnekėti toliau”. (Cit. iš: Teresė Bukauskienė. Būti švyturiu / / Literatūra ir menas.— 1979.— Lapkr. 17.— Nr. 46.) R u g s ė j o m ė n . , o gal ir s p a l i o m ė n . vertė J. I. Kraševskio “Vitolio raudos” ištrauką, kuri buvo inscenizuo­ jama mergaičių, g-jos muzikos mokytojo F. Svirskio ir paro­ dyta bene 1935 11 23 per tėvų komiteto vakarą-koncertą. Rugsėjo pabaigoje, o gal spalio mėn. p r a d ž i o j e pasiuntė O. Šimaitei laišką, prašydama, kad atsiųstų V. Korolenkos “Сон Макара”. Netrukus gavo ban­ derolę su knyga. SN laiškas neišliko. S p a l i o 5 d. dienoraštyje rašo: “Aš vėl pasiilgau tos rudeninės m eilės, už kurią taip brangiai anuomet užmokėjau. Skaudžių glamonėjimų, karštų pabučiavimų aš vėl begaliniai ilgiuosi. Ruduo... Spalvingas ruduo. Jis užnuodijo mano kraują. Kodėl rudenį tu sugrįžti, mano patrakęs jausme? Aš noriu išeiti, išeiti į tuščią pakrantę [viršuj šio sakinio pieštuku: stoviu nuoga, tamsi, mažutė tarp juodų milžinų medžių], kur skrenda geltoni, raudoni klevų lapai ir kaip pašauti paukšte­ liai krinta į šaltą plieninį upės vandenį; noriu ten atsistoti nuoga ir dainuoti, šaukti pavėjui savo baisias, paslaptingas nuodėmes; tegu skrenda jos kaip sudžiūvę klevų lapai, te ­ gu visi jas girdi kaip aistringą rudens aimaną. Aš stoviu nuoga tarpe p lik ų vėjo nudraskytų drebančių nuo šalčio m edžių Tegu visi mato, tegu visi žino. Tegu mane spjau­ do,tegu mane degina... Aš pati atsistojau prie gėdos stul­ po... — kas be nuodėmės — tegu akmenį į mane meta. Kam nuodėmė svetima, kieno lūpos nesuteptos aistros... [dalis la­ po nuplėšta] drebėjo... krūtinę, jutau kaip geležinį skydą nuo viso pasaulio. Kas man pasaulis? Kas man žmonės ir jų sprendimai?.. Kada tokis begalinis meilės kalnas prislėgė mane, tamsiaodę, mažą geišą... O jis matė, kaip skaudžiai šypsojos mano drebančios lūpos išbalusiam veide, kaip iš po užmerktų blakstienų veržėsi . . . . sro . . . . [Nuplėštas la­ pas] (III 311—312)

m

Šiame išdraskytame sąsiuvinyje (likę tik šeši lapai) yra dar keletas eiliuotu tekstų: tai trečiame viršelio psl. įrašytas posmas “Pamilau tave, plieninis paukšti” (7 395) ir “Rude­ niniai paukščiai drasko mano širdį” du posmai (7 395), o antrame viršelio psl. įrašytas eilėr. “Rudenio vieškeliu” juodr. Šie eilėr., matyt, rašyti 1935 m., tačiau tikslesnių datų nėra. S p a l i o 6 d. dienoraščio įrašas: “Kartu su medžių lapais pradėjo kristi man laiškai iš nepažįstamų žmonių. Nori susipažinti, nori išgauti žodį, nuo­ monę, nori aplankyti, pam atyti. Kalti čia mano kuklūs eilėraščiai. O gal jie yra per daug nekuklūs, jeigu vyriškiai ima domėtis jų autore. Nuo pat savo viešo pasirodymo pradžios turiu aistringų garbintojų vis iš vyrų, o moterys? Yra ir jų viena kita, bet jos tyli, neatakuoja taip kaip vy­ rai”. (777 312) Deja, tokių laiškų, kuriuose būtų reiškiamas noras ap­ lankyti, pamatyti, poetės archyve nėra išlikę. Galbūt poetė juos sunaikindavo... S p a l i o 8 d. datuotas B. Rutkausko atvirukas SN į Panevėžį. S p a l i o 10 d. SN gavo B. Rutkausko atviruką: “Kėdainiai, 1 9 3 5 X 8 . Gerb. Kolege, Jau vasarą buvau Tamstą kvietęs pradžiuginti kėdai­ niškių širdis savo nuoširdžia poezija, ir panelė maloniai su­ tikot. Tik, deja, viskas nuėjo vėjais, nes jaunalietuviai per Atvelykį, man Kėdainiuose nesant, pasikvietę iš Kauno li­ teratus, surengė vakarą. Prašau atvykti šį šeštadienį, t. y. spalio 12 d., į Kėdainius ir paskaityti savo kūrinių, vis tiek, ar senų, ar naujų. Išvažiuotum traukiniu 16 vai. ir Kėdai­ nius pasiektumėte 19.30. Vakaras — 19.00 vai. Bet nesvar­ bu. Atvyksta iš Šiaulių Orintaitė, Anglickis, Vienuolis iš Anykščių, iš Kauno — Kossu-Aleksandravičius. Dėkoju už sutikimą, tik gaila, kad negaluojate. Sekma­ dienį visi traukiniu į Dotnuvą. Jie kviečia mus visus. O gal galėtumėt anksčiau atvykti? 16 vai. Benys Rutkauskas” (pa­ rašas). S p a l i o 11 d. datuotas eilėr. “Rudenio vieškeliu”, vėliau įdėtas į rink. “Diemedžiu žydėsiu” (DŽ).

S p a l i o 1 2 d. vakare savo bute klausėsi per radiją Bethoveno Devintosios simfonijos. O paskui dienoraštyje pa­ rašė himną šiai simfonijai ir apskritai Bethovenui (III 313). S p a l i o 1 2 d. \ Kėdainius nevažiavo, tik pasiuntė 5 egz. PLL. Vakaras neįvyko. S p a l i o 1 3 d. nepažįstamas panevėžietis, vienos mo­ kinės tėvas, atsiuntė SN laišką — eiles rusų k.: Тебя заметил я давно. Хотя не знал, Ты кто. Узнав — хотел взглянуть поближе. Но до сих пор Тебя я из дали лишь вижу. По вечерам, балам, Где много та.п нарядных дам, Ты чёрная, скромная там. Да, дай отдых Ты моим глазам. Красивая, богатая, широкая душа Ты вечная, твои слова из уст в уш ах Из поколений в поколенья перейдут. Твои слова с Тобою не умрут . S p a l i o 13 d . vakare “su p. Kair[iūkš]čiu buvau “Vie­ nybėj” faifokloke. Sudarėm keturių draugystę prie staliuko: Bylaitė su savo partneriu ir mudu” (III 314). S p a l i o 14 d. datuotas eilėr. “Atlanto nugalėtojui”, pa­ rašytas lakūnui F. Vaitkui pasveikinti. Galbūt fragmentas “Pamilau tave, plieninis paukšti,—” bus šio eilėr. variantas? S p a l i o 1 5 d. “Literatūros naujienų” Nr. 18 (p. 3) rašoma, kad Lietuvos rašytojų draugijos valdyba priėmė d-jos nariais: Salomėją Bačinskaitę-Nėrį, Juozą Zlabį-Zengę ir literatūros kritiką bei teoretiką Motiejų Miškinį (“Švie­ sos kelių” žurnalo, kadaise “Pjūvio” redaktorių). S p a l i o 1 5 d. datuoti O. Šim aitės ir J. Banaičio laiškai iš Kaimo SN į Panevėžį. S p a l i o 1 5 d: lakūnas F. Vaitkus su žmona atvyko į Panevėžį. S p a l i o 1 6 d. prieš pietus F. Vaitkus lankėsi berniukų ir mergaičių g-jose. Pavakare šaulių teatre Panevėžio visuo­ menės susitikimas su F. Vaitkum. Po iškilmingos dalies kon­ certavo choras, vadovaujamas M. Karkos, SN paskaitė sa­ 181

vo eilėr. “Atlanto nugalėtojui". Pasibaigus koncertui choras bei vakaro organizatoriai nusifotografavo drauge su F. Vait­ kum. Nuotraukoje yra ir SN. S p a l i o 17 d. F. Vaitkus išvyko iš Panevėžio. F. Vaitkui sutikti ir visiems renginiams organizuoti bu­ vo susidaręs dešimties asmenų komitetas, kuris įteikė SN tokį raštą: “Didžiai gerbiamai poetei Salomėja Neris-Bačinskaitei Transatlantiniam lakūnui Įeit. Feliksui Vaitkui sutikti Panevėžio komitetas už taip gražų ir jausmingą eilėraštį, sukurtą pan evėžiečių vardu Įeit. V aitkui adresą įteik ti reiškia Tamstai širdingiausią savo padėką. (Dešimt parašų) Panevėžys, 1935.Х.17". S p a l i o 1 7 d. SN gavo O. Šim aitės ir J. Banaičio laiškus. O. Šimaitė rašo: “Miela Sulamita, dėl nežmoniškai ilgo tylėjimo nepalaikykit manęs neverta vadintis Jūs savo dukra. Korolenko “Сон Макара” aš tuojau pasiunčiau, o laiško neprisirengiau. Kad išskristumėt iš Panevėžio į laimės šalį! Turbūt vertim as Krėvei pasiųsta? Pareikalaukit, kad greit atspausdintų, nes jo būdas — vertimus marinuoti. Be to, man labai patiko išgirsti, kad su Jū sų žodžiu jis labai skaitosi. Kaip gaila, kad Jūs nemėgstat nė mažiausios re­ klamos. O reiktų paskelbti, kad išvertėt “Jon Kipur” ir “Ma­ karo sapną”. Siunčiu tris naujas Pavlikovskos knygutes. “Nebiesnie migdaly” vis dar negaliu gauti. Gal po 2—3 savaičių pasiseks gauti ir anas 4 Pavlikovskos knygutes. Gal at­ važiuosit per visas šventes į Kauną?” J. Banaitis rašo “Miela Drauge, Kai Jūs buvote Kaune, neteko antrukart susitikti. Esa­ te priimta į rašytojų draugiją. Šiemetinis susirinkimas įvyks­ ta sekmadienį, t. y. 20 d. spalių, žinoma, reiktų, kad Jūs dalyvautumėt. Ką nauja rašote? Dėl žurnalo irgi reiktų pasikalbėti. Aš m anau, kad atvažiavusi apsistosite pas Liusę, tai teks 182

anksčiau negu prieš pati susirinkimą susitikti ir pasikalbėti. Jeigu galite, praneškite, kada ir kuriuo traukiniu atvažiuo­ site. Tai ir viso labo! Juozapas Adresas: Dzūkų g. Nr. 12" Kas ta Liusė, nepavyko išaiškinti. S p a l i o v i d u r y ar kiek vėliau gavo sesers Onos laišką iš Kiršų. Ona pasakoja, kad cukrinių runkelių prikasę pen­ kis vagonus. Tūkstantį litų jau gavę, kitus vėliau. Vežę be­ konus, žąsis į Kybartus. Iš 23 žąsų pardavę 11 po 70 centų už kg. Bronius nieko nerašąs. Mama dvi savaites buvusi Sardokuose, nes Žemaitienė jau šešios savaitės gulinti. Dėdę subadęs bulius. Pasiilgusi Salomėjos ir Panevėžio. S p a l i o 2 0 d. 16 ved. Kaune Žemės ūkio rūmų salėje įvyko Lietuvos rašytojų d-jos m etinis susirinkimas, kuria­ me viešai buvo pranešta, kad d-jos nare priimta ir S. Bačinskaitė-Nėris. Ji pati susirinkime nedalyvavo. S p a l i o 2 0 d. Kėdainiuose įvyko literatūros vakaras. SN, nors kviesta, šiame vakare nedalyvavo. S p a l i o 2 0 d. datuotas M. Vaitkaus laiškas SN. S p a l i o v i d u r y j e ar kiek vėliau išėjo “Moksleivio” Nr. 10. Korespondencijoje iš Panevėžio (p. 276) rašoma, kad jau spėta padalyti keli Lindės-Dobilo meno kuopos susirinkimai. Pirmajame, įvykusiame rugsėjo 15 d., E. Narvydaitei išvy­ kus, išrinktas naujas pirmininkas B. Stasiukaitis. “Pernai taip mielai sutikusi poetė Sal. Neris-Bačinskaitė padėti dirb­ ti “Meno kuopai”, šiemet, kiek girdėjau, nė karto nebuvo pakviesta”. S p a l i o 2 2 d. SN gavo M. Vaitkaus laišką: “1935.X.20. Brangus kūdiki, Visas jau mėnuo prabėgo, o aš dar nepadėkojau už pa­ sveikinimą, už mielus žodžius, ypač už “Tėveli”, už mergytę su kačiuku. Kodėl toks trumpas laiškelis? Argi jau nebėra ko papa­ sakoti? O vasarą Palangoj dar turėjai ką pasakoti. Gavau sveikinimą ir iš Putinų. Šiandien rinkom Putiną rašytojų susirinkime. J į ir vėl išrinkome į pirmininkus, o 183

Salomėją Bačinskaitę priėmėme į draugijos narius. Kai at­ važiuosi, būtinai užeik. Laukiu, laukiu. Tamstos M. Vait­ kus” (parašas). S p a l i o 2 3 d . datuotas Lietuvių literatūros mokytoju vasaros kursų pažymėjimas, išduotas Švietimo m-jos, raštas Nr. 21578. Jame rašoma: “Panevėžio v. merg. g. mok. S. Bačinskaitė tikrai yra išklausiusi 1935 m. liepos mėn. Švietimo m-jos surengtus Palangoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus, kuriuose buvo skaitomi šie dalykai: 1) lietuvių kalbos dialektologija, 2) lietuvių kalbos metodika, 3) lietuvių literatūra, 4) visuotinė literatūra, 5) pedagoginės psichologijos problemos, 6) dailusis skaitymas. K aunas, 1935 m. spalio 23 d. pas. J. V aitiekū nas. Z. Kuzmickas”. Spalio

2 5 d . SN gavo kursų lankymo pažymėjimą.

S p a l i o a n t r o j e p u s ė j e išėjusiame “Židinio” Nr. 10 (p. 362—363) J. Brazaitis recenzuoja PLL: “Supraskim Nėrį teisingai. Jei bus nuoširdi ir klausys širdies balso — nuo lūžtančio ledo, ant kurio nepagalvojusi užėjo — nueis. Nes jos pasisakymas nedviprasmiškas: Saulėtų krantų pasigedo Širdis. Nebgaliu. (48 p .)” S p a l i o 2 6 d. įvyko Panevėžio merg. g-jos mokyt, ta­ rybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. S p a l i o m ė n . išėjo žurnalo “Aš esu visur” Nr. 3— 4. J. Gedminas “Literatūrinėse pastabose” (p. 103— 109) rašo: “Jeigu pesimistas Aleksandravičius stengiasi visus įtikin­ ti, kad visam e kame kaltas likim as, kad v isų blogybių pradžia ir pabaiga pačiame žmoguje, jo kokioje nors “pir­ mapradėje nuodėmėje”, tai šių pastarųjų į realizmą linku­ sių rašytojų pažiūros į dalykus skiriasi, ir jie savo nepasi­ tenkinimo priežasčių ieško m ūsų dienų tikrovėje. Tai pra­ deda būti aiškiai matoma Krėvės raštuose. Tai prasiskver­ bia Salomėjos Nėries, taip pat Tilvyčio, Cvirkos, Dovydėno 184

kūryboj. Šie rašytojai jau lyg ir eina kritiškojo realizmo keliu”. S p a l i o m ė n . išėjo “Ateities spindulių” Nr. 10. L. Žit­ kevičius str. “Šatrija” (p. 236—240) rašo: “Šatrija” gyvuoja jau senokai. įsikūrė gi 1926 m etų ru­ denį. Steigiam ajam e susirinkim e dalyvavo prof. V. My­ kolaitis-Putinas, Ig. Petrušaitis, J. Tarvydas, J. Grušas, B. Liūdžiūtė, M. Kvedaraitė. S. Neris-Bačinskaitė, Ig. Mali­ nauskas, A. Petrauskaitė, Laurinavičiūtė, P. O rintaitė, Ig. Skrupskelis, S. Barzdukas, S. Treigys, K. Akelis, V. Ramonas-Ramanauskas". Toliau (p. 239) str. autorius aptaria “Šatrijos” beletris­ tus—’’granitininkus”, o apibūdindamas poetus visą pastraipą skiria SN. “Salomėja Nėris, dabar Panevėžio gimnazijos mokytoja, išleidusi gražios, vertingos poezijos rinkinius “Anksti rytą”, “Pėdos smėly”, deja, vėliau pasukusi į kairę, tuo duodama smūgį savo talentui ir kūrybai, šįm et išleido m ažą rinkinėlį “Per lūžtantį ledą”. S p a l i o m ė n . išėjo prof. Horsto Engerto parengta kny­ ga “Aus litauischer Dichtung” (114 p.). Čia išsp. du SN eilėr. vokiečių k.: “Lebenslied” (“Gyvenimo giesmė”) ir “Noch ein Moment” (“Dar momentą”). L a p k r i č i o 1 d. datuotas “L iteratūros nau jien ų ” Nr. 19/35. Čia L. Gira aptaria H. Engerto knygą “Aus li­ tauischer Dichtung”, paminėdamas visus autorius, ir SN. L a p k r i č i o p r a d ž i o j e , galbūt Vėlinių dieną, SN die­ noraštyje pasižymėjo: “Krinta lapai... kalendoriaus. Dengia vis naujus kapus. Niaurus lapkritys! Visą grožį, gyvybę — spalvas, paukščius, laukus paslėpė po juodu calūnu. Ar girdi?.. Ar girdi vargonaujant? — tai vėjas reąuiem groja. Tu nebematai pasaulio, pamiršti, kad žmonės aplinkui gyvena... Tiktai nakties glūdybėj girdi raitelio šuolius”. (III 314) L a p k r i č i o 4 d. įvyko Panevėžio merg. g-jos mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. L a p k r i č i o 6 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Ba­ činskaitė dalyvavo. 185

L a p k r i č i o 6 d. datuotas B. Rutkausko laiškas iš Kėdainių SN į Panevėžį. Lapkričio Panevėžį.

p r a d ž i o j e O. Šimaitė rašo laišką SN į

L a p k r i č i o 7 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. L a p k r i č i o 7 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 269 išsp. SN eilėr. “Naujam žmogui” ir “Kalnuos paklydus”. L a p k r i č i o 8 d. gavo O. Šim aitės ir B. Rutkausko laiškus. O. Šimaitė rašo, kad galėtų atsiųsti SN Pavlikovskos eilėr. Norėtų sužinoti SN nuomonę apie jos eilėraščius. B. Rutkauskas rašo: “Mieloji Poezijos Sesute, Kaip gaila, kad neatvykot. Petronėlė labai patenkinta bu­ vo. Gražių fragmentų — Kazys Jankauskas. Dėkoju už at­ siųstus eilėraščius savo vietoj. Pats jų neskaičiau, daviau mokinei Taločkaitei. Ir Vienuolis neapvylė. Dotnuvon nevažiavom. Rytdieną rašytojai dalyvavo literatų susirinkime. Nusifotografavome. Kodėl rašytojų suvažiavime nedalyvavot? Gal rašote jau romaną, kaip sykį man sakėtės? Visus 5 egz. “Per lūžtantį ledą”, kuriuos atsiuntėt, pub­ lika išpirko, ir aš 10 litų atsiųsiu ar per Kalėdas atvešiu. Lapkričio 9 d. koncertas. Kviečiu. Su Bylaite jau kalbėjau. Žadėjo Bylaitė ir Jasaitytė”. (Laiškas sutrumpintas.) L a p k r i č i o 1 0 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. (CVA 391 2 2702 56—58) Lapkričio 11 d. dienoraštyje rašė (III 314): “Я любовью больна... Taip netikėtai, taip staiga — kaip žaibas nukrito meilė. Vėl meilė... Tokia nelaukta — tokia skaisti, graži... Už ką man laimė pataikauja? Aš jau nelaukiau ir ne­ geidžiau tokios meilės, man rodės, kad nebeturiu į ją tei­ sių. Buvau rami — darbas man buvo viskas. Man baisu to­ kios didelės laimės... Nejaugi ji tikrai man skirta. Nuo penk­ tadienio vakaro — XI.8 aš gyvenu kaip sapne”. L a p k r i č i o v i d u r y j e rašo laišką B. Rutkauskui į Kėdainius. Kviečia atvykti į g-jos vakarą. Laiškas neišliko. 186

L a p k r i č i o 1 6 d. naktį atsikėlusi rašė: “Nubudau. Kažkur lojo šuva — apskriti sviedinukai at­ sim ušė į šaltą nakties orą, į ankstyvo rytmečio gruodą. Nieks neatsakė vienišam šuneliui. Apie mano langą ilgais, šaltais permatomais pirštais grabinėjosi mėnulis. Man šalta ir liūdna pasidarė savo guolyje. Aš pasige­ dau — jaunystės. Kaip aš nejutau, kada ji nuo m anęs pabėgo? Paliko mane... Lyg jos žingsnius girdžiu dundant šiurkščiame rudens gruode. O, ji nuskrido lengvai, grakš­ čiai, kojom žem ės neliesdam a. į mano kambarį veržiasi mėnulis,— šaltas šaltas, be gyvybės — numirėlis. O gal ir mano gyvenimas dabar panašus į numirusią užgesusią pla­ netą”. (III 315) L a p k r i č i o 17 d. vakare vėl buvo atėjęs Bernardas Bučas, o likusi viena pasiėmė sąsiuvinį ir rašė: “Ledyno mirtis glostė man pečius šaltom, marinančiom savo plaštakom. Tu padavei man ranką ties tam siai mėlyna žiopsinčia praraja. O aš jutau tavo šiltą, stiprų delną lyg patį gyvenimą... Ar ne stebuklas! Mirties valstybėj justi šiltai tvinksinčias kraujo kaskadas! Per tyliuosius ledo plotus, amžinuoju miegu miegančius kalnus prisiplakė mano gyvybė prie gyvos, motiniškai al­ suojančios, žydinčios žemės. Mes nebijosim, jei susitiksim baltąją kalnų mirtį, nesudrebėsim prieš ją... Garbingai mirti nebaisu — baisu bepras­ miškai gyvent! O mes juk einame naujais, dar niekieno ne­ mindžiotais keliais! Ne mums mauruotais liūnais tūnoti! Srauniom kaska­ dom nuskambėsim per gyvenimo stačias uolas!” (III 315) L a p k r i č i o 18 d . , grįžusi namo, rado kažkieno at­ neštą raudoną chrizantemą. Visaip spėliojo, kas ją būtų at­ nešęs. L a p k r i č i o 2 0 d. po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. Grįžusią namo aplankė septintokė Bronė Jėčiūtė. Poetė jai padovanojo “Pėdos smėly” su tokiu įrašm “Jaunutei dai­ lininkei S. Nėris. Panevėžys, 1935.XI.20”. Ši knyga išsau­ 187

gota. B. Jėčiutei-Jacevičiutei poetė buvo padovanojusi ir rink. “Per lūžtantį ledą”, bet jis dingęs. L a p k r i č i o 2 0 d. sužinojo, kad B. Bučas išvažiavęs į Kauną. Paėmusi sąsiuvinį rašė: “Užvakar vakare, man nesant namie, kažkas atnešė rau­ doną chrizantemą. Kodėl ją atnešė, kas man siuntė, niekaip negaliu sužinoti. Šiandie tik sužinojau, kad mano bernelis išvažiavęs į Kauną. Kodėl jis man apie tai nepranešė? Aš manau, kad jis išvažiuodamas tą gėlę man atsiuntė. Aš myliu savo drovų ir aistringą juodaplaukį bernužėlį. Bet mano m eilė jau nebe tokia kaip kadaise, kada bepro­ tiškai mylėjau tuos valkatas... Kai nebijojau vaikščioti per lūžtančius ledus. Ir dabar aš daug galėčiau dėl savo šitos meilės padaryti. Bet ji vis tiek nebe tokia. Gal atšipus... nudėvėta — vulgariškai kalbant? Ji kažkokia labai švelni, svajinga, kaip vasaros paskutinis šypsnys rudeniui. Čia gal daugiau draugiškumo, ne meilės jausmas. Aš net bijau tik­ rosios erotinės meilės... Juk aš... Labiau už viską myliu gyvenimą — nes jį pažįstu jau gerai ir žinau, kad nieko brangesnio nėra už jį pasauly. O s eni au, gyvenim o n ep a žin d a m a , jį n ie k in a u , kojom spardžiau. Koks jisai trumpas, koks brangus, ir kaip jo maža!.. Jau antrą vakarą, o gal trečią, užsigeidė mano bernelis praktiškai išspręst tą m ūsų susiartinimo klausimą. Privedė prie jungtuvių. Keista? — Man, padaužai, susirišti amžinu ryšiu? Iš pradžių, tikrai, kažkaip nubluko pats tos meilės jausmas. Visados mano meilė būdavo kaip drugelis ir kaip tra­ giškai ji buvo nusvilusi sparnelius. Dalinsiuos su tavim ir duona ir krauju”. (III 315—316) L a p k r i č i o 2 1 d. dienoraštyje rašė: “Šiandie išdykėlė J-tė [Bronė Jėčiūtė] atnešė man savo naują paveikslą — mano eilėraščio iliustraciją. Rūpestingai, gražiai nupiešta. Jau antra mergaitė apreiškia man savo meilę: anąsyk S-tė [Marija Slavinskaitė] savo dienorašty, da­ bar šita. Dievas žino, kur galima būtų pakreipti jaunutę, karštą, apsvaigusią širdį. Ji kažin kur dėl tavęs nueitų, 188

kažin ką padarytų — tik pamok. Bet aš vengiu šitokio aklo prisirišimo, vengiu savo nuomone ar savo norais padaryti bent mažiausios įtakos”. (III 316) B. Jėčiūtė-Jacevičiūtė prisimena: “Aš mėgau piešti ir piešdavau įvairias scenas iš riterinių romanų, kuriuos mes tada per vokiečių kalbos pamo­ kas skaitydavome. Tuos paveikslus aš parodydavau moky­ tojai ir net atiduodavau jai, nes jai jie patikdavo. Vieną kartą nupiešiau didelį paveikslą pagal jos eilėraštį. Prisimenu vieną to eilėraščio posmą: Tegu žvanga mirties kalavijai! Tegu skam ba plieninė daina! — M ūs krūtinės ju k plieno nebijo...— Jeigu žūti, tai žū ti jaunam... Paveikslas vaizdavo graikų skulptūros vyro tip ą su aukštai iškelta ranka, o rankoje plevėsavo raudona vėlia­ va. Poetei paveikslas labai patiko. Ji paveikslą įrėmindino ir pasikabino savo kambaryje ant sienos. Kai apsilankydavau pas poetę, tai ji išdėstydavo mano paveikslėlius ant stalo ir grožėdavosi jais. Lankydavausi ga­ na dažnai”. (Iš pokalbio 1983 02 10.) O. Kaulėnaitė-Sagaitienė atsimena: “M. Slavinskaitė buvo labai prie S. Nėries prisirišusi, va­ dindavo ją savo dievaite. Ji pamėgdžiojo mokytojos nešio­ seną, elgesį, kalbą. Savo dienoraštyje aprašydavo kiekvieną jos judesį. Tačiau S. Nėris jos neišskirdavo kokiu nors būdu iš klasės. Kai M. Slavinskaitė parašė vodevilį apie lotynų k. pa­ moką, SN, taisydama kalbą, pasakė: — Neapkenčiu panevėžietiškos tarmės”. (LK 4 132—133) Marytė “Salomėjai Nėriai skiria visus savo kūrinius, ku­ riuos skaito meno kuopos susirinkime. Mokytoja tai žino.” (Iš I. Didžiulytės-Jurevičienės atsiminimų.) O pasak E. Balčikonytės-Rimkūnienės, SN “Marytei prie visų mergaičių yra padovanojusi savo eilėraščių knygą. Mergaitės jai nepavy­ di. Ji verta tos dovanos: kai pradeda deklamuoti Salomėjos Nėries eilėraščius, pertraukų neužtenka. Visus moka”. (Te­ resė Bukauskienė. Būti švyturiu / / Literatūra ir menas.— Lapkr. 24.— Nr. 47.) 189

L a p k r i č i o 22 d. datuotas Emilijos Masiliūnaitės laiškas iš Kauno SN į Panevėžį. L a p k r i č i o 2 3 d. merg. g-jos salėje įvyko mergaičių ir vyrų g-jų tėvų komitetų koncertas-vakaras. Programą at­ liko abiejų g-jų mokiniai. SN šiame vakare dalyvavo. Mergaičių g-jos programoje buvo jos verstos I. Kraševskio “Vitolio raudos” melodekla­ macija.. Vakaro rengėjai gryno pelno gavo 1123.25 Lt, kuris turėjo būti skiriam as neturtingiem s m okiniam s — m o­ kesčiams už mokslą. L a p k r i č i o 2 4 d. “rytą po vakarykščio baliaus ilgiau gulėjau lovoj. Pro langą buvo m atyt iš kamino kylanti dūmai. Ilgai gulėdama žiūrėjau į besisklaidančius žydrame fone baltus dūmus. Ir čia man ji [giltinė] vaidenos, bet kažkaip raminamai, glostančiai. Išsisklaidysim kaip tie dūmai, išnyksime nirvanos žydrume — kai išdegs gyveni­ mo ugnis.

Dūmams išsisklaidžius šokau iš lovos ir užsukau radiją. Girdžiu iš Vokietijos liūdną liūdną muziką. “Der Tag der Toten” [“Mirusiųjų diena”]. Kažkas deklamuoja: “Alle Blu­ men welken... und wir verwelken auch... aber unsere Bah­ nen regen in die Höhe... Keine Stürme verwehen unsere Ta­ ten... Wir werden Moder, Staub und Erde... Was du geschafen hast, das kann kein zerstören... Das Leben kann nicht sterben...”* (III 317—318) L a p k r i č i o 2 4 d. gavo E. M asiliūnaitės laišką: “Saliut, kodėl neatsakai į “Naujosios Vaidilutės” kvie­ timą? Parašyk tikrą sutikimą ir pranešk, kiek minučių skai­ tysi. Rašytojų susidarė didelė eilė. Eilėraščiams duodame 10 minučių. Visas vakaras bus transliuojamas per radio. Tat turime iš anksto nustatyti visas daromas pertraukas. Atsaką siųsk į “Naujosios Vaidilutės” administraciją ar­ ba man, Žemaičių 71. Jei neturi pas ką apsistoti, tai galėsi

* “Visos gėlės vysta... ir mes taip pat nuvysim... bet mūsų keliai [gal čia poetė apsiriko ir vietoj Fahnen — vėliavos — parašė B ahn en — keliai? — V. A.] kyla aukštyn... Jokios audros nesunaikins mūsų darbų... Mes pavirsime puvėsiais, dul­ ke, žeme... Bet to, ką esi sukūręs, mirtis negali sunaikinti... Gyvenimas negali mirti...’’

190

pas mane. Kelias beveik visoms bus apmokėtas. Laukiu atsako. Milė”. Turbūt jau lapkričio pradžioje SN gavo “Naujosios Vai­ dilutės” kvietimą dalyvauti antrajame moterų literatūros va­ kare, įvyksiančiame gruodžio 8 d. Kaune. Kažkodėl į tą kvie­ tim ą niekaip neatsakė. L a p k r i č i o 2 4 d. vakare dienoraštyje rašė: “Viena ponia vakar pasakė, kad mane galima esą pažinti iš akių. Akyse mano būk šviečiąs “kūrybos nemirtingumas”. Labai stiprus komplimentas, ar ne! Aš norėčiau, kad mano bernelis padarytų statulą ir pavadintų ją “nemirtingumas”. Vaizduojuos, kokia ji turėtų būti. Norėčiau, kad jis nuta­ pytų paveikslą — tamsų, beveik neįžiūrimą veidą ir mato­ mas tiktai akis — mano, kartais tokias galingas ir magiškas akis — ir pavadintų savo kūrinį “nemirtingumas”. Aš sugalvojau eilėraščių ciklą “Heroica” — taip manau jį pavadinti. Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu. Man baisiai įkyri tas pilkas kasdieniškumas, tas žmonių smulkumas, menkystė. Kodėl jie nieko didvyriško, kilnaus netrokšta, o vartosi savo pačių pletkų (man tų pletkų visada tenka daugiausia!) srutose — kaip kiaulės. Kodėl jie nesistiepia “sukruvintom rankom pro aštrias atolaužas” į priekį? Į aukštį? Gal kad kas įtaisytų funikulierių ir užtrauktų, jie nesipriešintų. Ciurlionies vizijos, Vagnerio m uzikos gotika, N yčės kliedėjimai — heroizmo kelias. Kai pagalvoji — gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mir­ timi pasidarę nemirtingi; jie veda tuos būrius, tas procesi­ jas, jie kursto krūtinėse neramią ugnį. Jie daug gyvesni mirę už gyvenančius lavonus. Kai myliu, visuomet galvoju apie mirtį ir nemarybę”. (.III 317) Iš tikrųjų SN ir Panevėžyje eilėraščių beveik nerašo. Turbūt lapkričio mėn. parašytas eilėr. “Plieno daina” ir ke­ letas fragmentu be tikslesnių datų. Tad gal ir todėl nesi­ ryžo atsakyti “Naujajai Vaidilutei”. Vis dėlto, gavusi E. Masiliūnaitės laišką, ji, matyt, ryžosi dalyvauti literatūros va­ kare ir pasiuntė tris eilėr.: “Tėvelis mirė”, iš rink. PLL — “Bedugnių pakraščiais” ir “Rudenio vieškeliu”. 191

L a p k r i č i o 2 7 d. įvyko merg. g-jos mokyt, tarybos posėdis. Buvo svarstomi pirmojo trimestro duomenys. SN iš vokiečiu k. antroje klasėje parašė 9 trimestrinius dvejetus. P aaiškinusi, kad šios mokinės labai atsilikusios, poetė pažadėjo ateinančiuose trimestruose ieškosianti nauju m e­ todikos priemonių nepažangumui įveikti. (CVA 391 2 2702 71) L a p k r i č i o 3 0 d. SN gavo G. Petkevičaitės-B itės laiškelį, kuriame senoji rašytoja priekaištauja, kad SN jos neaplankanti. G r u o d ž i o 1 d. iš ryto SN nuėjo į gėlių parduotuvę, nupirko baltą Alpiu gėlę ir pasiuntė G. Petkevičaitei. G r u o d ž i o 1 d. 16 vai. Meno kuopa minėjo J. LindėsDobilo mirties metines. SN į minėjimą atėjo su P. Bylaite. Kalbant programos dalyviams, ji kvietimo į vakarą-koncertą, įvykusį lapkričio 23 d., vidinėje pusėje įrašė eilėr. “Tėvelis mirė”. Rašė iš atminties, todėl tekste yra kai kurių nukry­ pimų, praleistas vienas posmas. Parašiusi padavė lapelį P. Bylaitei, prašydama, kad jį viešai paskaitytų, o pati atsi­ stojo ir išėjo namo. Mokiniams padarė didžiulį įspūdį ne tik eilėr. tekstas, bet ir faktas, kad šis eilėr. “sukurtas” jų akivaizdoje. Tačiau atsiminimuose mokiniai supainiojo faktus. Pr. Aukštikalnytė rašo: “Mirus J. Lindei-Dobilui, parašė eilėraštį “Tėveliui m i­ rus”. (LK 4 138) E. Gabulaitė: “Meno kuopa iškilmingai minėjo J. Lindės-Dobilo mirties metines. S. Nėris paskaitė savo eilėraštį “Tėvelis miega”. (LK 4 151) G. Breivaite: “Mums paliko didelį įspūdį eilėraščio “Tėvelis m iega” sukūrimo aplinkybės. J. Lindė-Dobilas buvo pašarvotas ber­ niukų gimnazijoje. Salėje budėjo daug mokinių. Atėjo ir S. Nėris, apsirengusi juoda suknute. Man atrodo, kad ji ne­ turėjo su savimi popieriaus ir todėl paprašė jo lietuvių kal­ bos mokytojos P. Bylaitės. Ir čia pat, prie karsto, parašė šį eilėraštį, padavė P. Bylaitei ir verkdama išbėgo iš salės. P. Bylaitė prie karsto garsiai tą eilėraštį perskaitė. Ir šiandien dar aiškiai aš visa tai prisimenu”. (LK 4 152—153) 192

Visi šie mokinių, prisiminimai skirtingi ir visi nukrypę nuo tikrovės. Po minėjimo į SN namus užėjo Vyt. Kairiūkštis ir papa­ sakojo, kaip baigėsi minėjimas, kokį įspūdį padaręs jos eilėraštis. G r u o d ž i o 1 d. SN dienoraštyje įrašė trumpas die­ nos pastabas (III 318). G r u o d ž i o 2 d. po pamokų pas SN užėjo P. Bylaitė. SN jai pasakė, kad eilėr. “Tėvelis mirė” ji parašiusi po savo tėvo mirties. (Iš P. Bylaitės atsiminimų.) G r u o d ž i o 3 d. Dobilą minėjo mergaičių ir berniuku g-jos. Pamokų tą dieną nebuvo. Visi mokytojai ir mokiniai dalyvavo pamaldose katedroje. Po to, aplankius kapą, ber­ niukų g-joje įvyko posėdis, kuriame SN tikriausiai dalyvavo. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e , o gal ir p a s k u t i n ė m i s l a p k r i č i o dienomis, SN pasiuntė į “Naujosios Vaidilutės” redakciją keletą eilėraščių, kartu pranešdama, kad lite­ ratūros vakare nedalyvausianti. G r u o d ž i o 5 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 273 (p. 4) išsp. SN eilėr. “Prieš audrą”, “Ei, kapitone” ir “Moti­ na” (šis eilėr. išsp. antrąkart tais pačiais metais). G r u o d ž i o 6 d. SN po pamokų buvo užsukusi į B. Bučo dirbtuvę. Paskui ėjo pasivaikščioti. G r u o d ž i o 7 d. dienoraštyje trumpai papasakojo va­ karykščius įvykius: “Vakar buvau pažiūrėti jo paskutiniojo kūrinio. Jau be­ veik baigtas “grioviakasys”. Gražiai padarytas, bet aš daug galėčiau jam prikišti; kada nors pasakysiu, kas man jame nepatinka ir kaip aš pati vaizduojuos šį darbininką. Čia išėjo labai realistiškas, o aš norėčiau, kad būtų labiau stilizuo­ tas, kad būtų pabrėžti jo esm iniai bruožai. Išėjom su berneliu pasivaikščioti. Toks pavasariškas, lengvas ir tylus oras. Nebejauti to rudeniško puvimo kva­ po. Giedras vėlyvo rudens dangus jau pavasarį pranašau­ ja”. (III 318) G r u o d ž i o 8 d. Kaune, Ateitininkų salėje, vyko II mo­ terų literatūros vakaras, organizuotas “Naujosios Vaidilutės” žurnalo. 20.00—21.25 vai. vakaro programa buvo tran­ 7. 206

193

sliuojama per radiją. (O visa programa užtruko 3,5 vai.) SN eilėr. deklamavo dramos teatro aktorė Antanina Vainiūnaitė. SN vakaro programos klau sėsi per radiją, bet savo eilėraščių neišgirdo. Vėlai naktį grįžusi iš moterų literatūros vakaro Antani­ na Adomaitytė-Goberienė rašo SN laišką. G r u o d ž i o 8 d. “Panevėžio garso” Nr. 43 įdėta žinutė apie Dobilo minėjimą, įvykusį 1935 12 01. Rašoma, kad “mo­ kytoja Bylaitė padeklamavo Salomėjos Neries eilėraštį”. G r u o d ž i o 9 d. “Lietuvos žinių” Nr. 282 “Vyras” taip aptaria lietuvių moterų literatūros ir muzikos vakarą: “Kokias gi temas m ūsų moterys, vakaro dalyvės, lukšte­ na? — Pernelyg paprastai vaizduojamąją meilę, buduarą, mėnulį, gėles, piršlybas, vienumą, laukimą ir t. t. Beveik tik viena p. Lukauskaitė praskambėjo įdomesniu “disonan­ su”, liesdama gyvenimą visuomenišku bei socialiniu požiūriu; dalimi — Bačinskaitė-Neris”. G r u o d ž i o 9 d. datuotas toks dienoraščio įrašas: “Nepavyko man išgirsti savo eilėraščių deklamuojant mo­ terų vakare: kai tik atėjo ties manim — ėmė ir sugedo ra­ dijo laidai. Kodėl būtent čia tiktai? Paskui vėl viskas buvo girdėt kaip ir anksčiau. Ar ne kiaulystė? Iš prozos buvo vienas kitas gana vykęs realistinis švys­ telėjimas, bet poezija — menka ir nuobodi. Nieko nauja, tas pats verkšlenimas ir seiliojimas. Pikčiausia — kodėl jie, rupūžės, neleido transliuoti mano eilėraščių. Abuojumą po šio vakaro vėl pataisė man radijas. Pasu­ kau netyčia Maskvą. “Proletarier aller Lander, vereinigt euch!” Internacionalas, “Kovos už laisvę dainiai”. Apžvalga ir deklamacijos. Buvo senieji rusų poetai, vokiečių L. Ulandas, Šileris, Gėtė, Heinė, Freiligratas, Šubartas ir kt. Širdį atgaivino drąsus, gyvas žodis. Sparnų nesurišit, minties nesukalsit, nors žodį uždrausit. Erelis skraido laisvas, Viršum jūsų melo laisvas erelis skraido. Kritusio vietoj — stos kitas. Nekraukite vainikų man ant kapo, Negrokit maršo gedulingo. 194

A š nemiriau. A š gyvas. Mes dar grįšim kada nors. Lied von der Zukunft grossem Tag”. (III 318—319) G r u o d ž i o 1 0 d. po pamokos, grįžusi į mokyt, kam­ barį, ant stalo rado A. Adomaitytės-Goberienės laišką, pa­ siėmė, išėjo koridoriun, vaikštinėdama tarp mergaičių, jį skaitė ir šypsojosi. Laiške rašoma: “Brangi Sese, Kodėl Tavęs1 nebuvo šiandien vakare?.. Tiek daug širdžių neramiai plakė besikeliant laiptais, tiek daug akių ieškojo tarp pasirodančiųjų Tavo mielo veido! Deja. Girdėjau kitų nusivylusius balsus ir pati buvau gal daugiausia nuliūdus, dėl to ir kitus gerai supratau. Kodėl gi Tu neatvykai? Kodėl? Tavęs taip daugelis juk laukė! Štai įrodymai, jei nori — beagituojant į literatūros vakarą savo valdininkus, kai pasa­ kydavau, kad dalyvaus Salomėja Neris, tuoj visi pagyvėda­ vo: “Tai jau kibą reikės nueit; Neris dabar niekur nedaly­ vauja; ką ji skaitys, įdomu...” Be to, aš juk ne kavalierius, kad pamanytum, jog tai — tik gražūs komplimentai ar pa­ taikavimo taiklios kulkutės. Esu sužavėta Tavąja kūryba, kad pilnai suprantu ir kitų susižavėjimą. Gali paklausti, ko lendu su laiškais, kam būtinai rašau Tau apie tai?! Gerai, pasiaiškinsiu ir dėl šito. Yra jausmų, kurie, kai užplūsta mūsų krūtinę, turi kaip nors prasiveržti, jeigu nenori pražilti ar išeiti iš proto. Turi. Jeigu taip dažnai, dėl šios taisyklės,— žmonės rašo piktus anoniminius laiškus ar prieš kitus savo jausmą, piktą jausmą ant aukos išlieja; jeigu rašytojai, kai kas nors užpuola kitą bloga recenzija, pila viešai ilgiausius pasipiktinimo straipsnius; kodėl moteriškė, kai pas ją par­ važiuoja jos senai lauktas sūnus klierikas, bėga pas kaim inką ir d žiau giasi su ja savo laim e, kodėl aš, taip nuoširdžiai laukus Tavo pasirodymo, taip mylėdama Tavo talentą ir jo vaisius, kodėl aš turėčiau šiandien ramiai at­ sigulus sukąsti dantis, sugniaužti kumščius ir tylėti?.. Kodėl mes tik blogus jausmus taip greit aikštėn nešam demonst­ ruoti, o kodėl tyro, gero jausmo bijom rodyti? Štai dėl ko Tau rašau. 1 O tai ne familiariškumas! Neužsigauk. Tai tą didžią pagarbą Tavo sielai ir kūriniams noriu pareikšti. Juk ir i Dievą nieks nesikreipia, sakydamas “Jūs”. 7*

195

Nenori — neskaityk. Suglamžyk tą popierių, ir sviesk į kampą, bet jausmo tuo neišdildysi. Ir net pati visuomet jau turėsi žinoti, kad Tave publika myli, kad laukia visada Ta­ vo pasirodymo. Ir argi bloga dėl to publika, ir ar Tau gai­ la, kad Tave myli? Na, užteks. Matai — vos tik parėjus rašau, dėl to ir taip maža nuoseklumo, ir šalto proto nėra. Atleisk už visas klaidas, tai vis dar susijaudinimo pada­ riniai. . Eisiu jau gulti. Būčiau laiminga susapnavus, kad šis ma­ no laiškas nors mažą pasitenkinimo šypsnį iššauks Tavo bal­ tam veide. A. Goberienė (parašas) Kaunas, 1935.XII.8 d. P. S. Jeigu užeitų noras parašyti, kas būtų man didžiau­ siu pasididžiavimu, adresas: Vidaus Reikalų Ministerija”. O vakare dienoraštyje Salomėja rašė: “Netikėtas laiškas iš nepažįstamos moters — aistringos m ano kūrybos garbintojos. S k aičiau jį, dežuruodam a ūžiančiam mergaičių sūkury — ir šypsojaus. Atsimenu da­ bar kitą laišką, kurį skaičiau prieš 5 metus, taip pat moki­ nių apsupta, kitoj mokykloj, ir šaltas prakaitas mane tada išmušė, vos nenugriuvau. Du laiškai — dviejų moterų. Aš manau juos paslėpti abu­ du drauge kaip du didžiausiu kontrastu. Reikės atsakyti. Iš vyrų aš daug laiškų gaunu, bet jiems beveik niekad neatsakau. O čia moteris — visai nepažįsta­ ma ir tokia nuoširdi. Klausau septintosios Bethoveno simfonijos — “gyvenimo džiaugsmo”. (III 319) Neaišku, kodėl Salomėja šio laiško autorę vadino ne­ pažįstam a. Juk su A ntanina Adom aityte-Goberiene jos mokėsi gimnazijoje, kartu studijavo un-te. Kai Salomėja 1931— 1934 m. vėl apsigyveno Kaune, vieną kartą net vaišinosi jos namuose. Tada ji, matyt, neatkreipė dėmesio į tai, kad Antanina jau buvo ištekėjusi, ir visai neatsiminė jos vyro pavardės. G r u o d ž i o 1 0 d. po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. SN jame dalyvavo. (CVA 391 2 2702 67) 196

G r u o d ž i o 9 — 11 Kauną. Jis dingęs.

d.

rašo laišk u tį O. Šim aitei į

G r u o d ž i o 13 d. dienoraštyje rašo: “Šiandien girdėjau Bethoveno 5 simfoniją — likim as beldžias į duris. Negaliu apsakyti, kaip šitas kūrinys man patinka. Tiek nepaprastai glostančių, elegiškų, ir skaudžių motyvų — lyg kažkada kažkur jau girdėtų.” (III 320) G r u o d ž i o 1 4 d. datuotas O- Šimaitės laiškas SN. G r u o d ž i o 1 5 d. SN gavo “Kultūros” Nr. 12. Ten (p. 760) H. K-nė [Korsakienė] rašo moterų literatūros vakaro apžvalgą: “O Salomėja Nėris? Tikrai ne vienas klausytojų bent iš šios talentingos poetės tikėjosi nors vieno naujo, stip­ resnio žodžio, tačiau — nusivylė. Naivi simbolika, ir nieko daugiau. O jos eilėraštis “Tėvo m irtis” gal ir nuoširdesnis ir išgyventas, tat pernelyg jau nesiderinęs prie bendros va­ karo nuotaikos. Be to, tokios temos ir šiaip netinka lite­ ratūriniams vakarams”. G r u o d ž i o 15 d. 15 vai. prasidėjo Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyriaus kongresas. Buvo pakvies­ ta ir SN. Matyt, buvo tos d-jos narė. Bet nenuėjo. Šios die­ nos nuotaiką išsakė dienoraštyje: “Nesulaukiau bernelio. N et į “tuberkuliozininkų” kon­ gresą nėjau, tikėjaus, kad jis ateis. Vadinasi, vakar negrįžo. Grįžta tik šiandie ir pas mane ateis rytoj. Aš jo labai pasilgstu, nors stengiuos ir neprisirišti per daug, nes... Juk mano gyvenimas baigtas, sudužęs, suguręs... Kam toks rei­ kalingas? Šiąnakt apie tai sapnavau, ir liūdna liūdna man pasidarė... Ak, kam taip anksti suėdžiau savo jaunystę, svei­ katą... Kas man visa tai grąžins? Bet, ar aš kalta? Vargiai. Aš netikiu, nenoriu tikėti aklu likimu, tačiau jis mano gy­ venime suvaidino vaidmenį. Ir stipriai suvaidino. Ko mažiau­ sia buvo mano pačios valios. Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo — amžino... Sau nieko, nieko nenoriu... N et m eilės atsisa­ kyčiau... ir garbės — visko. Tik trokštu nemirtingumo. Taip bjauriai puola mane kritika, iš anksto nusistačiusi peikti (“Moterų lit. v.”). Iš dalies turi tiesos — taip. Bet el­ giasi kaip žiauriausia pamotė — iškelia tik silpnum us, pabrėždama juos ir perdėdama, o laimėjimų, pažangos nie­ 197

kad nemini. Savo tikslo iš dalies pasiekia, nes, taip ujama, niekinama, aš pasijuntu ir čia priėjusi bankrotą, bet pati iš savęs imu juoktis ir netikiu šiai savo nuotaikai. Nes jaučiu, žinau, kad ir mirdama aš savo lyrika drąsiai galiu konku­ ruoti su kiekvienu Lietuvos poetu. Ir tendencingiausios kri­ tikos manęs nesunaikins. Tai tik atskirų asmenų ar grupių pagieža. Tai jiems per aukštai skrajoji, tai vėl per žemai. Ypač įsityžo visur man prikišti simbolizmą. Dažnai randa jį ten, kur jo nė pėdsako nėr. Ką gi, žmonės randa tai, ko ieško. Ypač lyrikoj, kaip ir muzikoj, galima rasti tai, ko pa­ geidauji. Mano kritikai mano kūryboj randa tai, ką turi sa­ vo širdyse. Nėra pasauly tokios vertybės, kurios netekus reikėtų kar­ tis”. (III 320) G r u o d ž i o 1 6 d. gavo O. Šim aitės laišką: “Bučiuoju už laiškelį. Moterų literatūros vakare aš nebuvau, nes sirgau. Bet buvo Marytė Insodų. Ji pasipiktinusi “Lietuvos žiniomis” ir “Rytu”. [“Rytas”, aptardamas moterų literatūros vakarą, SN net nepaminėjo.— V. A.] Kad dalyvavot, nesigailėkit. Buvo tiek daug žmonių, kad ir obuoliui nebuvo kur nukristi. Prastai, kad radijo sugedo kaip tik tuo momentu, kai pradėta skaityti Jūsų eilėraščius. Vakare buvo perskaityta “Atlanto nugalėtojas”, “Tėvelis mirė” ir “Plieno daina”. Skaitė Vainiūnaitė. Per atostogas važiuokit pas mamą, o paskui į Kauną. Mylėkit mamą, pasveikinkit Onutę. Važiuodama prašom atvežti “Sekret kobiety”. (Sutrump.) O. Šimaitė, matyt, tą pačią dieną kiek vėliau parašė at­ viruką: “Mieloji Sulamita. Rašiau Jums laišką ir pamiršau pa­ rašyti, kad aš per šventes visą laiką būsiu namuose, išsky­ rus pirmą Kalėdų dieną. Labai pasiilgau. Ona”. G r u o d ž i o 16 d. vakare SN namie laukė B. Bučo, bet jis neatėjo. Klausėsi Bethoveno sonatų ir laiško “Nemirtingajai mylimajai.” Klausydamasi prisiminė J. Eretą, ku­ ris ją supažindino su Bethoveno kūryba. Apie tai parašė die­ noraštyje. (III 321) G r u o d ž i o 1 9 d. datuotas B. Rutkausko laiškas SN. 198

G r u o d ž i o 2 0 d. įvyko g-jos mokyt, tarybos posėdis. Svarstyta pamokų krūvio perskirstymas nuo 1936 m. sau­ sio 1 d. S. Bačinskaitei numatyta istorijos trys pamokos pa­ rengiamojoje klasėje. G r u o d ž i o 2 1 d. — paskutinė mokslo diena prieš atostogos. Pamokos sutrumpintos. Penktose klasėse įpareigojo mokines per atostogas pa­ rinkti dainų, pasakų. (Iš Mildos Lalytės prisiminimų.) Antrose klasėse liepė į klasę atnešti fisharmoniją, pati skambino ja ir mokė mergaites dainuoti “O Tannenbaum, o Tannenbaum, wie grün sind deine Blätter!..” (Iš E. Sventickaitės atsiminimų.) G r u o d ž i o 2 1 d. gavo iš K ėdainių B. Rutkausko laišką, kuriame rašoma: “Mieloji Kolege, Labai nudžiugau, gavęs p-lės Salomėjos tokį malonų laišką. Ir kvietimą į gimnazijos vakarą. Būčiau atvažiavęs, jei ne vakaras pas mus. Pabarti reikia, kodėl Kėdainių atsisakėt. Jau turim kitą mokytoją. Buvo proga atvykti į Dobilo metines. Buvau pasirengęs, bet kaip parvykti? Gal klausėt moterų literatūros vakaro per radiją? Man regis, silpnokas. Kada vyksit Kalėdų atostogų? Per Kūčias grįšiu namo. Jei išvyksit, tai sausio 6—7 aplankysiu”. (Laiškas sutrum­ pintas.) G r u o d ž i o 2 1 d . d atuotas v ien u olės B ernardos Cėsnaitės laiškas iš Kauno SN į Panevėžį. G r u o d ž i o 2 2 ar 2 3 d. SN į tėviškę sesers Onos var­ du pasiuntė knygų. Pati išvažiavo į Kauną. Apsistojo pas Pu­ tiną. G r u o d ž i o 2 4 d. datuotas mokyt. M. Kiupelio sveikinimas-vizitinė kortelė. G r u o d ž i o 2 6 d. “Argentinos lietuvių balso” Nr. 276 išsp. SN eilėr. “Rudenio marti”. G r u o d ž i o 2 7 d. pas Putiną buvo svečių: P. Orintaitė, S. Nėris, M. Vaitkus, V. Krėvė... 199

Po vakarienės P. Orintaitė, SN, M. Vaitkus ir V. Krėvė sėda lošti “66”. Merginoms sekėsi gerai, o Krėvei ne. Bet vieną partiją laimėjo. G r u o d ž i o p a b a i g o j e , būdama Kaune, užeina į “Naujosios Vaidilutės” redakciją ir įteikia savo nuotrauką. Čia pat sutinka “Židinio” redaktorių Igną Skrupskelį, kuris paprašo kelių eilėr. Latvijos literat. žurnalui “Daugava”. Ji pažada. Aplanko O. Šimaitę, O. Kmitaitę... G r u o d ž i o p a b a i g o j e Ona Cvirkaitė-Lozoraitienė siunčia SN sveikinim ą į Panevėžį Naujųjų m etų proga. (.PMM Pagalbinis f. 1194) G r u o d ž i o 3 0 d. datuotas sesers Onos laiškas iš Kiršų į Panevėžį. G r u o d ž i o p a b a i g o j e SN grįžo iš Kauno į Panevėžį. Rado laiškų, laikraščių, žurnalų. Sesuo Bernarda dėkoja už Meno kuopos įstatus, sveiki­ na šv. Kalėdų ir Naujųjų m etų proga, siunčia linkėjimus nuo sesers Filomenos, buvusios Viktutės Palangos kursuose. M. Kaupelis rašo: “Linksmų ir laimingų švenčių!” O. Cvirkaitė-Lozoraitienė: “Geriausių linkėjimų 1936 m .” G r u o d ž i o m ė n . išėjo žurnalų “Židinio” ir “Naujosios Vaidilutės” Nr. 12. Juose rašoma apie moterų literatūros va­ karą. “Židinyje” (p. 560—561) J. Brazaitis svarsto: “Iš literatūros dirvos ir dabar moteris neišeina. Ji dar daugiau pozicijų stengiasi užimti. Talentinga poetė Salomėja Nėris su savo dviem eilių rinkiniais davė gražiausios m ūsų lyrikos kūrinių. Už jos matome eilę jaunesnių autorių, ku­ rios dar nėra pilnai pasireiškusios, bet savo kūrybingumo žymių turinčios. Poetės — Buivydaitė, Nėris, Tulauskaitė, Lukauskaitė, Orintaitė, Vaičiūnienė — išleidusios po vieną ir po daugiau knygų, vienos parodė žymią pažangą ir tem ų traktavime, ir formoje, nors kitos [Nėris] atrodo įėjusios į užburtą ratą, kuriame neberanda savęs”. “Naujojoj Vaidilutėj” (p. 507—508) rašoma: “Moters kūryba daug jausmingesnė, svetimas jai dras­ tiškum as ir ypač vulgarumas. Ji perdėm švelni. Tad ne­ reiškia, kad moteris nemoka nagrinėti gilių temų, kad bijo­ 200

si liesti tuos klausimus, kur jausmas žygiuoja lygiagrečiai su protu. S. Bačinskaitė-Salomėja Nėris, J. Drungaitė, H. Lukauskaitė, P. Orintaitė savo eilėraščiuose paliečia gilias, vertas susidūmojimo temas. Tad ir “Naujoji Vaidilutė” neapsiribojo vien tik gerai žino­ momis kūrėjomis, k. t. Augustaityte-Vaičiūniene, Tyrų Duk­ terim, Salomėja Nerimi, Gr. Tulauskaite, Ale Sidabraite, Salčiuviene-Gustaityte, Nele Mazalaite, bet pakvietė dalį vi­ suomenei mažai žinomų arba visai nežinomų kūrėjų”. G r u o d ž i o m ė n . išėjo “Šviesos kelių” Nr. 12. Apžval­ goje (p. 752—753) rašoma: “Skyrium tenka minėti, kad ir ne originalų ir ne lietu­ vių kalba, tačiau su lietuvių lyrika susijusį leidinį, būtent lietuviu rašytoju kūrybos pavyzdžių vertimą į vokiečių kalbą. Jį parengė Vytauto Didžiojo Universiteto germanistikos pro­ fesorius Horstas Engertas. Knygoje, pavadintoje “Aus litauischen Dichtung”, yra vertimai,— liaudies dainų, V. Krėvės “D ainavos ša lie s padavim ų” fragm entų, B alio Sruogos “Milžino paunksmėj” II-jo paveikslo ir šių poetų eilėraščių: Maironio, Liudo Giros, Putino, Fausto Kiršos, Balio Sruo­ gos, Salomėjos Neries ir Jono Kossu-Aleksandravičiaus. Šį svarbų m ūsų literatūros laimėjimams užsieny išpopuliarin­ ti leidinį išleido Pribačio firma”. G r u o d ž i o m ė n . datuotas eilėr. “Bangų barami”. 1935 m. O. Šimaitė laiške be datos rašo: “Dėl rašomosios mašinėlės ir radijo. Po Naujųjų metų taupysiu kelionei 1937 m. į Puškino iškilmes. Tai paskolin­ siu pinigų, o man kas mėnesį po 25 litus grąžinsi. Lauksiu knygų sąrašo. Ar pavyko nusipirkti gražų skėtį ir skrybėlaitę? Kaip pa­ tiko paroda? Atvažiavot ir laimę atvežėt. Atvyko sesutė su dukrele ir vyru iš Vilniaus. Gavau Pavlikovskos gražius eilėraščius. Jums pasiųsiu. Gavau ir Konopnickos “O Juliti spiewaczce”. 1935 m. parašyta du publicistiniai kūriniai: 1) “Bez sere, bez ducha...” ir 2) “Žodis Lindės-Dobilo meno kuopai”. Pirmąjį turbūt skaitė Meno kuopos susirinkime 1935-ųjų I pusmetį, kai globojo kuopą, o antrasis skirtas “Mūšos Dobi­ lo” almanachui, kuriam medžiaga taip pat buvo renkama 1935-aisiais. 201

1935 m. pabaigoje parašytas ir eilėr. “Jaunystė — žie­ das ateities” bei keletas smulkių fragmentų. G r u o d ž i o 3 1 d. vakare Naujųjų m etų sutikti nuėjo pas Didžiulius. Be Didžiulių šeimos ir Albrechtienės, buvo dar Bielinis, Daugaravičius, E. Jodinskaitė, B. Bučas ir kt. Po dvyliktos visi nukeliavo pas Jodinskaitę į Sodų 14 ir ten toliau linksminosi. 1935 m. (?) nedatuotas V. Albrechtienės laiškutis: “Brangioji Panelė Sulamytė A š 3 kartus jau buvau pas Tamistą nuėjusi — vis ne­ randu namie. Jau išviriau jažynkos ir kopūstus ir laukiu Tamistos, kad abidvi papietautumėm, kaip buvom susitarę. Kada norėsi — tuomet lauksiu — pristaikinsiu. Aš dabar virtuvėlėj savo dirbsiu techniškus darbus, kol Tamistos ne­ sulauksiu. Vanda. J e i papuls Fabi — tegul ir jis eina. Daugiau nieko ne­ prašau”. 1936

S a u s i o 1 ar 2 d. gavo sesers Onos laišką. Ji dėkoja už atsiųstas knygas, pasakoja kaimo naujienas. S a u s i o 2 d . tikriausiai išvažiavo į Kauną, bet duo­ m enų nėra. S a u s i o 3 i r 4 d. Kaune įvyko visuotinis lietuvių kal­ bos ir literatūros mokyt, suvažiavimas. Ar SN dalyvavo — nežinoma. S a u s i o 4 d . “Lietuvos aido” Nr. 5 išsp. Stepo Vykin­ to str. “1935 m etų grožinės literatūros d erliu s”. Jam e rašoma: “Salomėja Nėris, ideologiškai besiblaškanti poetė, nerami ir audringa sie­ la, šiem et, bebėgdama “Per lūžtantį ledą”, paslydo. Poetė norėtų sakalais kilti ar kitus suagituoti, kad jais kiltų, norėtų žmonijai gero, tik, deja, ji jaučiasi silpnutė ir nežino kelio. Simboliškai paslėpusi tendenciją, Salom ėja N ėris blaškosi, it pakirstų sparnų paukštis, tarp trečiojo ir nežino­ mojo fronto, iš kurio kareiviai išsilakstė, o gailestingajai se­ sutei nežinia kaip pasielgti: bėgti per lūžtantį ledą sken­ 202

duolių keliu — žūti ar dar kovoti. Jei idėjiškai S. Nėries poezija yra poetės blaškymasis, tai formaliai ji yra brandžios ir stiprios poetės vaisius. S. Nėries eilėraščiai lengvi, ritmin­ gi, kaip gražus žaismas, kaip graži melodija. Eilėraščių kal­ ba gyva, sodri, posakiai originalūs, reikšmingi, nenuvalkioti”. S a u s i o 8 d. prasidėjo pamokos. Po jų įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitės pavardės posėdžio protoko­ le nėra. Gal ji dar nebuvo grįžusi po atostogų. S a u s i o 1 0 d. datuotas Domo Pinigio iš Šiaulių laiškas S. Nėriai į Panevėžį. S a u s i o 11 d. “Ryto” Nr. 8 išsp. informacija “Sakalo literatūra 1935 m etais”. Čia rašoma: “Salomėja Nėris davė trečią eilių rinkinį P e r l ū ž t a n t į l e d ą . Ideologinis poetės persivertimas įjos poeziją atsiliepė tik neigiamai. Bet iš simbolizmo garbinimo autorė neišėjo. Sparnų sakalų vėtrų kovų ir žuvimų dėl to, “kad žmoni­ jai būt geriau”, rinkinėly apstu. Eilėraščiai be tos naujos tendencijos ir muzikalūs, ir nuotaikingi, ir poetiškai verti”. (Be parašo) S a u s i o 1 2 d. gavo Domov Pinigio laišką, kuriuo kviečiam a į literatūros vakarą Šiauliuose sausio 25 d. 19 vai. Praneša, kad kviesti Paukštelis, Rutkauskas, Graičiūnas, Zupka, Mazalaitė, gal ir Miškinis. Prašo atsakyti. Nežinia, ar SN į šį laišką atsakė. S a u s i o 1 2 d. datuotas “Naujosios Romuvos” Nr. 2, kuriame pateiktas “Sakalo” 1935 m. išleistų knygų sąrašas. Tarp poezijos knygų minimas ir SN PLL. S a u s i o 1 3 d. datuotas B. Bučo laiškas: “Saulute! į sodžių nebeišvažiavau, nes vakar nusprendžiau pasi­ gydyti ir buvau iš savo dirbtuvės padaręs ligoninę. Jei šiandien būtum maloni vakare užeiti, labai laukčiau. Tavo Bernelis Panevėžys 1936 m. sausio mėn. 13 d ien ų ” S a u s i o 1 5 d. datuotas Ig. Skrupskelio laiškas iš Kauno S. Nėriai. Sausio 16 d. jau pasirodė “Vairo” 1936 m. Nr. 1. Čia 203

V. Ads. apžvalginiame str. “Nuodėmės ir giesm ės” aptaria 1935 m etų poeziją: “1935 m. pasirodė įdomus Vyt. Sirijos Giros eilėraščių rinkinys “Mergaitės ir asonansai”, talentin­ goji Salomėja Neris pateikė trečiąją savo lyrikos knygelę “Per lūžtantį ledą”, kuri, deja, naujų laurų poetei nenupelnė, Kazys Zupka debiutavo silpnučiu rinkinėliu “Balsas žemei” ir dar vienas kitas”. S a u s i o 17 d. gavo Igno Skrupskelio, “Židinio” redak­ toriaus, laišką ( 1477—3): “Didžiai gerbiamoji Panele, buvau prašęs kelių eilėraščių, kuriuos ketinam versti į latvių kalbą ir išspausdinti žurnale “Daugava”. Norėčiau atsakymo, ar gausiu. Reikia skubėti, nes nori­ ma numeris paruošti vasario 16 d. Laukiu eilėraščių. Ig. Skrupskelis “Židinio” redaktorius” Laiškas rašytas “Židinio” redakcijos spausdintame blanke. Nežinia kada, bet SN pasiuntė keletą eilėr. “Židinio” re­ dakcijai. S a u s i o 18 d. “Ryto” Nr. 14 (p. 10) pranešama, kad Šiauliuose “Sausio 25 d. Mergaičių gimnazijoj ruošiamas pir­ masis didesnis šiais metais literatūros vakaras. Gimnazijos literatės šin vakaran savo kūrybos skaityti kviečia Orintaitę, Paukštelį, Nelę Mazalaitę, Kazį Zupką, Sal. Nerį, Ben. Rut­ kauską, Antaną Miškinį, St. Anglickį ir J. Graičiūną. Be to, skmtys ir vietinės literatės. Literatūros vakaras prasidės 19 vai.” S a u s i o 1 8 d. datuotas B. Bučo laiškas SN iš Naurašilių į Panevėžį. S a u s i o 1 9 d. gavo B. Bučo laišką. Jis rašo: “Saulute! Pabėgęs iš Panevėžio, pasiryžęs atgaivinti kiek suslėgtą krūtinę ir bevargstančią galvą. Šokęs į tokį kampą, kur ne tik nieko miesčioniška, bet ir žmogiškos gyvybės nė kvapo nėra. Čia manau išbūti iki šeštadienio, t. y. 25 d. sausio. Sugrįžęs m anau rasiąs k itą nu otaiką ir daug nauja laimėta Saulutės diplomatijos. Prieš sugrįžimą lauksiu čia laiško, kurį, tikiuosi, parašysi tuojau. 204

Parašyk, kaip begyvuoji, kaip bešviečia mano Saulutė ir kas šiaip Panevėžy, kiek jis mum (ypač man) dar retais žvilgsniais idomus. Laukdamas atsiliepim o, prisim enu tavo lūpas ir jas jaučiu. Tavo Benas Adresas: Naurašiliai, Smilgių valse.” (Laiško tekstas čia sutrumpintas. PMM Pagalb. f. 1294.) S a u s i o 19 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 3 (p. 72) kar­ tojamas “Sakalo” 1935 m. išleistų knygų sąrašas, kuriame įrašyta ir SN PLL. S a u s i o 2 0 d. datuotas eilėr. “Nepažįstamai draugei”. Tai atsakymas į A. Adomaitytės-Goberienės laišką, rašytą 1935 m. gruodžio 8 d. Eilėr. pasiuntė A. Goberienei su to­ kiu prierašu: “Atleisk, brangioji, kad taip ilgai tylėjau. Salė.” Sį eilėr. nusiuntė ir “Naujosios Vaidilutės” redakcijai. Sausio 21 d. datuotas D. Pinigio atvirukas iš Šiaulių. S a u s i o 2 2 d. dienoraštyje įrašė: “Tą dieną, kada parašau vykusį eilėraštį, — man būna labai linksma. Aš džiaugiuosi tarsi karžygys, paėmęs priešo tvirtovę. Juk aš kasdien galėčiau taip džiaugtis... o tiktai valios trūksta, negaliu prisiversti rašyti arba per daug pa­ siduodu apatijai. (III 321) S a u s i o 2 3 d. gavo D. Pinigio atviruką: “Šiauliai, 1936.1.21. „ Alio! I Vadinas, šeštadienį [1.25] 17 vai. 45 min. lauksiu stoty. Į programą įtraukėm, kurie žadėjo, dar neatsisakė. Iki pa­ simatymo. Domas” S a u s i o 2 4 d. datuojamas “Naujosios Vaidilutės” 1936m. Nr. 1. Jame skelbiama moterų literatūros vakaro medžiaga. Pirmiausia išsp. Br. Buivydaitės str., kuriame rašoma: “Vaičiūnienė, Nėris, Drungaitė, Grigaitytė, Lukauskaitė, Mykolaitytė, Orintaitė, Proscevičiūtė, Sidabraitė, Tulauskaitė, Blauzdžiūnaitė — varo plačią vagą lyrikoje, duoda­ mos daug gražių ir gilių išgyvenimų. Ir meilė, ir mada, ir gam tos aprašym ai, ir juodesnės gyvenim o m in utės, ir veržimasis ad astra.—” P. 7 išsp. vakaro dalyvių nuotrauka. SN — trečioje eilėje 205

iš viršaus trečia iš kairės, nuotraukoje, — su baltais karo­ liais. P. 2 išsp. SN eilėr. “Rudenio vieškeliu”, “Tėvelis mirė” ir “Kas mina kelią slidų”. S a u s i o 2 5 d. “Ryto” Nr. 20 (p. 6) išsp. A. G. kores­ pondencija iš Panevėžio “Lindės-Dobilo Meno kuopa ruošia­ si “atostogų”: “Mirus Dobilui 1934 m. gruodžio 2 d., Meno kuopą išti­ ko skaudus smūgis. Jau tada buvo girdėti daug nuomonių, kad Meno kuopa žengs į kapą su Globėju. Tačiau ji paliko gyventi, vykdyti jo idėjų. Meno kuopa savo Globėjui pagerbti pasivadino “J. Lindės-Dobilo Meno kuopa”. Ją globoti paėmė mok. S. Bačinskaitė-Salomėja Neris. Šiais mokslo metais kuopą globoja mok. P. Rapševičius. Veikimas gana geras. Nariai gausiai lanko susirinkimus”. S a u s i o 2 6 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis, kuriame mokytojai supažindinti su Švietimo m-jos raštu. Pranešama, kad Kalėdų atostogų metu Panevėžio katedros požemyje įvy­ ko slaptas moksleivių ateitininkų susirinkimas. Jame daly­ vavo apie 120 mokinių. Siūloma apsvarstyti merg. g-jos mo­ kinę Angelę Misiūnaitę, vadovavusią tam susirinkimui, ir atitinkamai nubausti. Mokytojai pasvarstę nutarė ją pašalinti iš g-jos. 20 mo­ kytojų balsavo už pašalinimą, 4 — palikti nebaustą, 1 — susilaikė. S. Bačinskaitė posėdyje nekalbėjo, kaip balsavo — nežinia. (CVA 391 2 2 702 1) S a u s i o * 2 7 d. datuotas E. Kvedaraitės laiškelis SN. S a u s i o 2 9 d. gavo E. Kvedaraitės laiškelį: “Miela Sulamita, laukiu žinot, kada galėsiu Tau (ir jam kartu) linkėjimus siųsti. Nedelskit. Siunčiu 1936 m. laimės lakštelį. Gerai įsiskaityk ir siųsk toliau. Mes sveiki visi, gyvenam laimingai. Kaunas, 1936.1.27. Milė” S a u s i o 3 0 d. datuotas G. Petkevičaitės-Bitės laišku­ tis: “Gerbiamoji! Prašau Tamstos, jei Tamsta gali, aplanky­ ti mane. Norėčiau vienu mažu reikaliuku pasitarti. 1936-1-30 Tam stą gerbianti G. Petkevičaitė” 1.31 206

SN netrukus aplankė G. Petkevičaitę. (III 322) S a u s i o m ė n . p a b a i g o j e išėjo kelių žurnalų 1936 m. pirmieji numeriai. Juose minima ir SN. “Ateities” Nr. 1 skirtas žurnalo dvidešimtpenkmečiui. J. Mičiulis, 1922— 1925 m. redaktorius, rašo: “Apskritai redakcijoj ir administracijoj apmokamo žmo­ gaus nebuvo. Dirbom, kiek galėjom, aukštesnių idėjų veda­ mi. Čia turiu paminėti tuos draugus, -es, su kuriais kiek ilgėliau per trejus mano redagavimo metus tą atsakingą darbą varėme: a. a. J. Steponaitis, J. Grinius, T. Šidiškis, St. Balsys, A. Petrauskaitė, S. Bačinskaitė, Pr. Mantvydas, K. Šapalas, a. a. Ig. Petrušaitis, St. Kudirka ir kt.” 27 p. apačioj “Ateities” redakcija ir administracija 1925—1926 m. m.: sėdi iš kairės J. Grinius, S. Bačinskaitė ir A. Januševičius, už jų stovi V. Juronis, J. Tarvydas, St. Balsys ir A. Kučinskas. “Jaunosios Lietuvos” Nr. 1 (p. 57) rašoma apie moterų literatūros vakarą, išvardijamos dalyvės, tarp jų ir SN, o pabaigoje pažymima, kad “Iš poečių geriausią pasisekimą turėjo K. Grigaitytė, kuri, publikos aplodismentų prašoma, turėjo bisuoti eilėraštį “Na, tai kas?”, ir H. Lukauskaitė”. S a u s i o 31 d. “Tėvynės” Nr. 5 (p. 3) išsp. A. Verdenio str. “Lietuviškosios originalinės literatūros 1935 m etų apžvalga”. I d. buvo išsp. sausio 24 d. Čia — II d., kurioje aptariama ir poezija: “Išleista 11 knygų. Vertingiausios J. Kossu-Aleksandra­ vičiaus “Intymios giesm ės”, St. Anglickio “7-nios didžiosios nuodėmės”, K. Zupkos “Balsas žemei” ir P. Vaičiūno “Saulės lobis”. Po jų mažiau vertingos: Vyt. S. Giros “Mergaitės ir asonansai”, Klemenso Dulkės “Upokšniai šnera”, Salomėjos Nėries “Per lūžtantį ledą”, Pr. Genio “Atnašavimai”, A. Vilučio [Pietų Amerikos lietuvio] “Iš lemties grabo”, A. Tyruolio “Pavasario saulei” ir H. Radausko “Fontanas”. Salomėja Nėris, seniau taip gražiai pasirodžiusi “Anksti rytą” ir “Pėdos smėly”, 1935 m. išėjo į knygų pasaulį su mažu rinkinėliu “Per lūžtantį ledą”. Ir tikrai ji šiame rin­ kinėly blaškosi kaip ant lūžtančio ledo skęstąs žmogus. Ją prie poetinio bankroto, anot J. Brazaičio, privedė jos pasi­ sukimas “Trečiojo fronto” link. Tiesa, ir šiame rinkinyje pa­ sitaiko gražių eilėraščių, bet tai tik mažas palikimas seno­ sios Salomėjos N ėries”. 207

V a s a r i o 1 d. laikraščiai praneša, kad išėjo "Židinio” 1936 m. Nr. 1. Apžvalgoje “Lietuva 1935 m etais” (p. 13) rašoma: " S a l o m ė j a N ė r i s išleido “Per lūžtantį ledą”, kur senąjį, tokį viliojantį savo lyrikos spontaniškumą ir dainin­ gumą norėjo pakeisti kietesne forma, bet rezultate gavome kažkokį sustingimą, pačios autorės netikrumą, kur orientuo­ tis. Išgelbsti ją keletas senesnio pobūdžio eilėraščiu”. V a s a r i o 1 d. SN aplankė B. Bučas, jam bebūnant, ir viena miesto ponia, kurios reputacija buvo neigiama. (III 321—322) V a s a r i o 1 d. vakarojo pas mokyt. P. Bylaitę. Grįžo 1 vai. nakties. V a s a r i o 2 d. dienoraštyje pasakoja paskutinių dviejų dienų svarbesnius įvykius. (III 321-322) V a s a r i o 3 d. Panevėžyje lankėsi Švietimo m-jos de­ partamentų direktoriai Antanas Juška ir Motiejus Miškinis. Aplankė ir mergaičių g-ją. V a s a r i o 4 d. po pamokų SN namuose aplankė sep­ tintokė Bronė Jėčiūtė. SN jai padovanojo vasario 4 d. die­ noraščio įrašą, perspausdintą mašinėle, su savo autografu. (III 323) V a s a r i o 6, d. “L ietuvos aide” paskelbtas “Vairo” Nr. 2 turinys. Čia ir J. Brazaičio str. “1935 m etų lyrikos balansas”. Jame (p. 209) rašoma: “Salomėja Nėris išleido trečią eilėraščių rinkinėlį Per lūžtantį leda. 48 puslapiuose po vieną ir po du posmelius išbarstyti eilėraščiai, apgaubti kažkokia sakalų ir sparnų simbolika, rodo autorės paklydimą tarp se n ų skam bių po­ etišku dainų ir tarp naujos, neaiškios agitacijos. Iš po Nėries kojų žemė išslydusi, ji bėga “per lūžtantį ledą skenduolių keliu”. Tematikoj ieškoma naujumo, užkliūvamą už sociali­ nių siu žetų bet traktuojami jie naiviai, prozaiškai, be po­ ezijos, netgi be jausmo. Formos muzikalumas, kad ir kaip stengiam asi palaidoti, neretai dar gyvas, skambus, nors nauju p oetin ių priem onių ieškoti vengiam a. Kai kurie eilėraščiai stačiai kaip iš “Anksti rytą” ir “Pėdos smėly” lai­ kotarpio. Norėtųsi, kad poetė savo talento nežudytų ir duotų laisvai pasireikšti. įvairių frontų gadynė praėjo kaip nevykęs anekdotas”. 208

V a s a r i o 6 d. g-joje per pertrauką mokyt. M. Jaskytė pakvietė SN vakare apsilankyti pas E. Jodinskaitę, kur susirinks ir kitos mokytojos vakaroti. V a s a r i o 6 d. datuotas šis dienoraščio irašas: “Kaip demoniškas Nikolo Paganinio sm uikas — toks turėjo būti tavo gyvenimas. O jis liko — dūžtančio smuiko akordų skeveldros... Tegu bus tavo gyvenimas — pora žodžių! Tokių žodžių, kurių niekas nepamirš! — Krauju įrašytų ugnimi įdegintų — pora nemirštamų žodžių.—” (III 323) V a s a r i o 6 d. drauge su kitomis mokytojomis vaka­ rojo pas Elzbietą Jodinskaitę Sodų 14. V a s a r i o 7 d. datuotas šis dienoraščio įrašas: “Vis dėlto nemaniau... Vadinasi, turiu gerų “bičiulių”. Juo toliau, tuo daugiau jų — galima džiaugtis. Atrodo, kad jau pakankamai ilgai Panevėžy gyvenu — pats laikas pradėt ir apie mane intrigų tinklą megzti. Oi jūs, rupūžės, atsilaušit į mane dantis! Kad dar būtų kas, o čia tavo “tikro­ sios draugės—bičiulės”. Pakvietė vakar p. J. per m ūsų p. J. mokytojas pas save, tarp jų ir mane. Man ten būti buvo labai svarbu ir reikalinga. Bet jos iš manęs pasijuokė, ir tai jau ne vieną kartą. Nežinau! Nejaugi aš būčiau juoko verta? Aš juk niekad nesu juokusis iš nieko taip, kaip jos nūnai. Taip žiauriai iš manęs nėra niekas juokęsis. Po ele­ gantiškom manierom štai paslėptas vulgarumas ir kvailas pavydas! Aš juk nė vienai iš jų neperėjau į kelią, tai kas gi jas daugiau taip kiršina, jei ne pavydas. Nepalankumą (be jokio kito pagrindo) man jau seniai pastebiu jų žvilgsniuo­ se. “Juoksis tas, kas juoksis paskutinis”,— ramino mane ber­ nelis. Pavasariškai giedras vasario nakties dangus, baltais de­ besėliais—avinėliais nudraikytas. Ir kyla noras, jaunuoliškas ilgesys skristi tuo žydriuoju keliu į tolimus kraštus, kur ka­ daise teko laimę susitikti, skristi į tuos kraštus nežinomus, kur laukia laimė”. (III 323—324) V a s a r i o 8 d. vakare gimnazijoje S. Nėries auklėti­ nių penktokių vakaras. Programą rengė pačios mergaitės visą mėnesį, padedamos auklėtojos. Apie šį vakarą rytojaus dieną poetė įrašys dienoraštyje: 209

“Gražiai pasirodė vakar mano mergaitės: su pačių pa­ rašyta “komedija”, su savo kūryba. Aukštikalnytė tikrai duo­ da vilties, ne blogiau parašo eilėraštį už kai kurias “tikrąsias m ū sų p o etes”. G ražiai padeklam avo m ano “Gyvenim o giesmę”, kuriai iškėlė mokiniai smarkias ovacijas. Malonu man buvo pastebėti, kad neseniai mano laikyta pamoka apie dikciją nenuėjo veltui, visos kalbėjo gražiai, stengėsi. Jaut­ rios mano mergaitės. Palikau bešokančius. Išeinant mano mergytės atėjo man padėkoti, kad padėjau joms šį vakarą suruošti”. (III 324) V a s a r i o 8 d. vyrų g-joje “Lietuvos vaiko” draugijos pakviesti, koncertavo Kauno operos solistai V. Jonuškaitė ir Ip. Nauragis. Apie tai dienoraštyje rašė: “Už keletos žingsnių, vyrų gimnazijoj, vyksta koncertas, o aš sau sėdžiu kuo ramiausiai namie ir klausausi radijo. Visai rami, nes griežtai nusprendžiau neiti, nors norėti norėjau. Buvo net dukart užėjęs p. K. [Kairiūkštis] kviesti. Vėliau atėjo bernelis [Bernardas Bučas], pasėdėjo bent porą valandų, paskui vėl grįžo į balių. Tyčia nėjau — įgriso man vis tie patys surūgę veidai, o surūgę dažnai iš pavydo. N e­ norėjau, kad piktos akys mane žnaibytų. Bernelis pasako­ jo, kad ir tai mane prisiminė ne vienas, o p. D. [Didžiu­ lienė?] piktai varstė jį akimis, nepratardama nė žodžio; tai moteriškei tulžis vis netvarkoj. Ji džiaugiasi tiktai, kai kitą nelaimė ištinka; tada ji tikrai būna patenkinta ir tokį žmogų išbučiuoja”. (.III 324) V a s a r i o 12 d. datuotas O. Gaigalaitės-Beleckienės, “Naujosios Vaidilutės” redaktorės, laiškas. V a s a r i o 12 d. “Ėjom su berneliu pasivaikščioti. Kiekviename žingsny susitikdavom pažįstamų, kuriuos ber­ nelis vis turėjo sveikintis”. (III 325) Vakare klausėsi iš Rygos per radiją “Karmen” ištraukų ir prisiminė Stasį Balsį, su kuriuo prieš dvylika metų pirmą kartą buvo nuėjusi į operą “Karmen”. Prisim inė Stasio meilę, susitikimus, paskui išsiskyrim ą ir visa tai papasako­ jo dienoraštyje. (III 325—326) V a s a r i o 14 d. gavo O. Gaigalaitės-Beleckienės laišką su savo nuotrauka, kurią buvo davusi “Naujosios Vaidilutės” 210

redakcijai. Redaktorė nuoširdžiai dėkoja už malonią talką. V a s a r i o 14 d. dienoraštyje prisiminė Aną Kareniną, jos likimą ir pabaigoje rašo: “Sunkus ir klaidus buvo tavo kelias, ir tu nepajėgei juomi eiti. Mano kelias gal dar painesnis ir sunkesnis... Kodėl aš lig šiol nelindau po traukiniu?” (III 326) V a s a r i o 15 d. G-joje per pertrauką “P. Jasaitytė prašė, kad sugalvočiau jai telegramos turinį, kuria jinai svei­ kina ištekančią Jurgutytę. Mane nustebino tas jos kreipi­ masis po to, kai su manim tąsyk taip pasielgė... Aš tuojau parašiau — eilėmis, visą ketureilį sueiliavau”. (III 327) Sis ketureilis nežinomas. V a s a r i o 15 d. po pamokų g-joje buvo vasario 16 d. minėjimas. Dalyvavo visi mokytojai ir mokiniai. SN taip pat. V a s a r i o 15 d. vakare atėjo B. Bučas. Jam būnant SN parašė laišką E. Kvedaraitei, kurį taip baigė: "... paprašyk nuo manės Putiną, gal primintų Rimydžiui — tegu jis man išsiunčia Rašytoju d-jos liudymą apdėtu mo­ kesčiu. Norėčiau greit gauti, kad Užgavėnėm galėčiau puse kainos važiuoti, nes vėl esu apkarpyta, ir bent iki Velykų teks susispausti. Tavo Sulamita Mano Bernelis bučiuoja Tave per mane. Dabar jis pas mane sėdi”. (III 392) V a s a r i o 15 d. vakare, Bučui išėjus, dienoraštyje rašė: “Šiandien bernelį tyčia aistringai ir nuoširdžiai bučiavau. Aš nebuvau lig šiol pagalvojus, kad vienas pabučiavimas gali viską pasakyti ir viską nulemti. Taip. Ir bijau taip bučiuo­ ti, kad apsvaigstame abudu... Ypač jis nuo mano tokio pa­ bučiavimo tuojau apsvaigsta... o paskui?.. Bijau, bijau...” V a s a r i o 15 d. datuotas eilėr. “Liucerna—ašara dan­ gaus”. Rankr. pažymėta tik mėnuo ir diena, bet kadangi jis įrašytas tokiame pat popieriuje, kaip ir “Vitolio rauda”, vers­ ta 1935 m. II pusmetį, tai gal šis eilėr. ir datuotinas 1936 m. V a s a r i o 15 d. latvių dienraštyje “Jaunakas žinąs” išsp. Justo Paleckio str. apie lietuvių literatūrą. Paminėta ir SN. V a s a r i o 1 6 d. dienoraštyje įrašyta: “Juk aš “moteris su praeitim”. Tikrai. Visais atžvilgiais.

f

211

Ir pagalvoju kartais, ar nereikėtų tą savo praeitį užfiksuoti popieriuje. Galima tai būtų padaryti, tik reikia pasirašyti”. (.UI 327) V a s a r i o 17 d. datuotas laiškas P. Orintaitei: tai at­ sakymas į anksčiau gautą neišlikusį jos laišką: “Seniai rengiuosi į Šiaulius: noriu aplankyti pirmiausia Tave, o paskui Šiaulių muziejų. Tiktai liter. vakare daly­ vauti aš bijau — žinai, kaip aš nemoku viešai skaityti. Jau buvau atsižadėjusi kur nors skaityti, nejaugi dabar savo nu­ sistatym ą sulaužyčiau, vėl tą pačią klaidą darydama? Brangioji, mane labai sudomino Tavo susikirtimas su tuo Kauno poetu, o ypač jo demaskavimas. Bravo! Drąsuolė! Bet gal ir įdomiau turėti aiškių priešų, negu neaiškių draugų. D raugų Tu nenustojai, o, atvirkščiai, daugiau jų dabar tu rėsi, n es kas gi galėjo nepritarti Tavo gyvom s nuo­ širdžioms mintims. Ar ir pas Jus dabar daug balių? Pas mus tai tiesiog ba­ lių epidemija.— Šiuo atžvilgiu man Panevėžys jau įkyrėjo. Ar važiuosi Užgavėnėms į Kauną? Gal Tave jau pakvietė skaityti per radiją? Juk praeitą kartą Miškinis pranešė, kad dabar būsianti šiauliškių poetų eilė? Minėjo, tiesa, ir Pa­ nevėžį, tik nežinau, ką iš čionai kvies. Daug padarytum man džiaugsmo, jei aplankytum mane Panevėžy. Palauk, gal ir mes literatūros vakarą suruošim — Tave iš anksto kviečiu dalyvauti. Bučiuoju Tavo Salė —” (III 393) V a s a r i o 19 d. datuotas Putino laiškas SN. V a s a r i o 19 d. datuotas P. Orintaitės laiškas V. Krė­ vei. Ji kviečia Krėvę atvažiuoti į Šiaulius į literatūros va­ karą kovo 7 d. Prašo prikalbėti ir Putiną važiuoti, dar ir Karsaviną. “Iš rašytojų daug kam dar parašiau, bet kad jie dažniausiai tokie mandrūs, sunku prisimeilinti, nežinia ir kaip nusilenkti (kviečiu Vienuolį, Putiną, Krėvę, Salomėją, Miškinį, Cvirką, Vaičiulaitį, Inčiūrą, Brazdžionį, Rutkauską, dar bus ir mūs Anglickis). Todėl dar nežinia, kurie sutiks. Laukiu žodžio”. (LK 17 193) V a s a r i o 19 d. po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. Svarstyta VI kl. mok. Adelės Kriščiūnaitės dalyva­ vimas slaptame ateitininkų susirinkime. Užprotokoluoti vi­ 212

si mokytojų pasisakym ai. SN posėdyje dalyvavo, bet nė žodžiu protokole (Nr. 17) nepaminėta, kad ji būtų ką nors kalbėjusi. (CVA 391 2 2703 1—5) V a s a r i o 2 1 d.

gavo Putino laišką: "Kaunas, 1936.11.19 Sulaminta, atsiprašau, kad taip ilgai nusidelsė Jūsų “pa­ so” reikalas. Bet lig šiol, rodos, niekur jis nebuvo dar rei­ kalingas. Milė gavo Jūsų laišką ir dėkoja už ji. Aš ją apkroviau dabar korektūromis, tai neturi laiko Jums parašyti. Baigia­ ma spausdinti mano knyga (liter. istorija). Atvažiavus į Kauną, ženkite stačiai į mus. Sekmadienį gal sudarysim kokį pašokimą. Tad ligi pasimatymo. Viso geriausio! Putinas” V a s a r i o 2 2 d. datuotas dienoraščio įrašas. Bet gal apsirikta data: rašo apie Šventadienį, o sekmadienis tais me­ tais buvo vasario 23 d. “Žiūriuos šiandie iš ryto nusiprausus į veidrodį (tinka­ mai pasižiūrėt ir galiu tik šventadieniais, nes šiokiadieniais visada skubu) ir pastebiu savo veide naują bruožą: veido muskulas kažkaip nuo akies įstrižai dalinamas nauju grio­ veliu. N et patiko man šitas atradimas — įvairumas mano veide. Bet juk tai senatvės bruožas! Atšoksta raumenys, su­ drimba ilgainiui, nustoję jaunatvės sulčių, elastingumo ir tamprumo. Nejaugi ir manęs neaplenks senatvė? Taip keis­ ta!” (III 327) V a s a r i o 2 3 — 2 6 d. — Užgavėnių atostogos. Nėra duomenų, ar poetė, kaip buvo planavusi, lankėsi Kaune ir pas Putiną. V a s a r i o 2 5 d. datuotas eilėr. “Tu lepūnėlė savo tėve­ lių—”. (I 399) Rankraštyje po eilėr. dar įrašyta: “Taip parašiau savo mokinei Janei į albumą, kurį, ir tokį originalų, padarė ir padovanojo jai jos tėvelis, labai malo­ nus žmogelis — mano talento gerbėjas, parašęs net mano garbei eilėraščių rusiškai”. Kas ta Jane ir jos tėvelis — nepavyko nustatyti. V a s a r i o 2 5 d. ( ?) Po eilėr. “Tu lepūnėlė...” kitame lape įrašytas dienoraščio tekstas, todėl sąlygiškai ir datuo213

jam as ta pačia data. B et jis galėjo būti parašytas ir anksčiau, nes pagal turinį, — lyg ir vasario 16 d. įrašo tęsi­ nys v o po jo eina kovo 4 d. tekstas: Štai tas be tikslios datos įrašas: “Koks ilgas mano gyvenimas, kai jį analizuoti imu, kiek daug jame nuotykių visokių ir pergyvenimų. Daug reikės kantrybės viską atsiminti ir paminėti. Tai bus didelis ro­ manas, o iš tikrųjų tai mano išsami autobiografija. Faktus iš savo gyvenimo rašysiu kuo tiksliausiai, kuo objektyviau­ siai. Išpažintis juk — didelis malonumas. Jei kada kas nors domėsis, ar bus reikalo domėtis mano gyvenimu, tai nereikės klaidžioti šunkeliais ir išgalvoti nesąmones, čia ras apie ma­ ne viską. Rašau apie save pati, kad nereiktų kitiems kurti apie mane “legendų”. Nors ir pro mano atminties tinklą gali daug praeities faktų pasprukti. Akyse stovi pirmieji vaizdai: jaunas tėvas niūniuoja re­ voliucines dainas, turbūt dar 1905 metais išmoktas; jų m e­ lodijos ir žodžiai ir dabar man ausyse skamba. Vėliau, užau­ gus, tėvo dainuojant beveik niekad negirdėjau. Bet visą gy­ venimą jis buvo romantikas ir svajotojas, kas ūkininkui ne visai prie veido. Jeigu jis būtų ėjęs mokslus, gal būtų likęs gana gabus mokslo žmogus. Jo planai visada buvo dešimt kartų didesni, negu pajėgos juos įgyvendinti. Bekuriant di­ delius planus, kasdienės smulkmenos likdavo pamirštos ir apleistos. Per daug būdavo galvojimo ir per maža veiklos. Tai aš jausdavau, ypač vėliau, ir pykdavau už tai ant tėvo”. (III 327—328) V a s a r i o 2 6 d. knygoje “Natūralizmas ir lietuvių li­ teratūra” datuotas toks įrašas: “Salomėjai Neriui A. Vaičiulaitis 1936.11.26" Tikriausiai autorius A. Vaičiulaitis šią knygą su įrašu SN pasiuntė paštu. Knyga saugoma S. Bučo, poetės sūnaus, bibliotekoje. V a s a r i o 2 7 d. datuotas Anelės Krasnickaitės iš Ro­ kiškio laiškas SN į Panevėžį. V a s a r i o 2 8 ar 2 9 d. gavo A. Krasnickaitės laišką: “Mieloji Kolege, Gal Jūs dar nesat buvusi Rokišky? Labai prašau 14 d. - kovo atvažiuoti. M ūsų gimnazijos literatai tą dieną ruošia 214

literatūros vakarą ir prašo Jūsų tame vakare paskaityti savo eilėraščių. Prašau neatsisakyti, nes kitaip vakaras išeitų per daug vyriškas. Man būtų labai maloni pažintis su Jumis, nors aš ir taip Jus gerai atsimenu iš šių m etų Palangos kursų. Taigi laukiu. Rokiškis Anelė Krasnickaitė 1936.11.27”. Nežinia, ar atsakė į šį laišką, bet tame literatūros va­ kare nedalyvavo. V a s a r i o m ė n . rašo laišk ą J. B anaičiui į Kauną. Laiškas neišliko, apie jį žinoma iš J. Banaičio atsakymo 1936 03 14. V a s a r i o 2 9 d. išėjo “Naujosios Vaidilutės” 1936 m. Nr. 2. Čia (p. 53) išsp. SN eilėr. “Nepažįstamajai draugei”. K o v o 1 d . (?) “ateina pas mane susijaudinusi B-tė [Bylaitė], turinti man kažką pasakyti. Pradėjo pasakoti man apie J-tę [Jėčiūtę], kad ji visai nesava, iš normalaus gyve­ nimo vėžių iškrypusi. Nieko negalinti mokytis, nė naktimis miegoti, nes esanti įsimylėjusi — į mane! Per pamokas nie­ ko neklausanti, o tik tai apie mane svajojanti. Ir labai kenčianti, kad nerandanti many pritarimo. Esanti sumaniusi kažką baisaus su savimi padaryti, pardavinėjanti knygas ir klausinėjanti mergaičių gal turinti kuri kam nors kerštą — ji v isk ą įv y k d y sia n ti, visk am e sa n ti p a siry žu s. V isų skaudžiausia jai esą tai, kad negalinti man į akis pasirody­ ti, nes gavu si daug šiam trim estru i n ep a ten k in a m ų pažymių. Bet reikią tiktai man įsakyti, tik panorėti — ir ji būsianti pirmoji mokinė, ji dėl manęs viską padarysianti”. (III 328) K o v o 2 d. aplankė B. Bučas. K o v o 3 d. datuotas eilėr. “Diemedžiu žydėsiu”. K o v o 4 d. datuotas eilėr. “Keleivis” I variantas. Ko v o 4 d. datuotas laiškas P. Orintaitei: “Brangioji Petrute, Štai šv. Kazimieras paguldė mane į lovą su pavasarišku gripu. Dabar nežinau, kaip bus su važiavimu į Šiaulius; man net pikta — taip norėjau Tau būti gera, nors, žinoma, ten be manęs jokios spragos nejausit, bet, svarbiausia, aš Tavęs 215

pasilgus, norėjau pamatyti, pasikalbėti. Tu gal dar pama­ nysi, kad aš tyčia atsisakau, kaip kad lig šiol buvau papra­ tus atsisakinėti nuo liter. vakarų. Ne! Ne! Jei tik sveikata pagerės, tai šeštadienį 18 vai. atbrauksiu. Dėl visa ko įspėju, jei neatvažiuosiu, kad žinotum, kodėl. Bučiuoju Tave karštai Salomėja —” (7/7 393—394) K o v o 4 d. ateina B. Jėčiūtė, “sako, atsisveikinti atėju­ si. — Tai kur rengiesi iškeliauti? — klausiu. Važiuosianti į namus atostogų iki rudens. Ar aš nežinanti, kas šiom die­ nom su ja buvo atsitikę? Ji buvusi užėjusi pas mane keletą kartų, bet neradusi. Tada išėjusi vieną vėlų vakarą į stotį, nusprendusi važiuoti, važiuoti ir kur nors toli žūti. — N e­ klausinėjau jos visai, kaip ji tai galvojo ir kaip prie to priėjo. Pasigedę jos globėjai, atvykę į stotį ir radę ją traukiny besėdinčią. Davę telegram ą tėvams. Atvažiavęs tėvas, la ­ bai susijaudinęs, net verkęs ir vedęs ją pas nervų gydytoją. Tas smulkiai ją išklausinėjęs ir įsakęs nebegrįžti į mokyklą, o važiuoti atostogų iki rudens. Man indomu, ką jis klau­ sinėjo ir ką ji gydytojui pasakojo, bet jos apie tai neklau­ siau. Ir iš viso tas jos jausmas man nemalonus, ir aš labai iš tolo, šaltai su ja laikiausi. Užėjo p. K-tis [Kairiūkštis], ir jai teko išeiti. Atsisveikinom draugiškai, ji buvo labai susi­ jaudinus ir prašė, kad leisčiau rašyti m an laiškus”. (III 328—329) K o v o 4 d . vakare dienoraštyje apžvelgė kelių dienų įvykius: Bylaitės, Jėčiūtės apsilankymus ir jų pasakojimus. Dar pridėjo: “Jau dvi dienos, kaip nesulaukiu bernelio, nors, tiesą kal­ bant, ir nelabai laukiu — esu pavargusi, turiu darbo. Gal jam ir nusibodo tas mano šaltumas. Ir aš pati savęs ne­ pažįstu. Nejaugi čia senatvė? Rodos, per anksti. Per greit išgyvenau jaunystę. O gal man viskas atsibodo, viskas aišku ir nebeįdomu — kaip atminta mįslė, kaip perskaityta knyga. Buvau D-se [Didžiuliuose]. Ten vieši atvažiavusi ir ta pa­ nelė J-tė [nepavyko nustatyti], kurią perša mano berneliui, įsižiūrėjau: simpatinga ir nebjauri, bet ne tokia, kuri jam galėtų patikti. Jam patinka judri, gyva, dvasinga. O šita p-lė tokia nėra. Jau dabar ji atrodo tipiška dantistė, rimta ir nejudri, bet praktiška ir mokanti savo amatą. Gal ji daug 216

šiom savo ypatybėm mane pralenkia, aš niekad nebuvau ir nebūsiu praktiška, aš savo amato neturiu, prie jo neprisi­ rišu, aš laisvės ir nuotaikos paukštis. Bet gyventi su ja ga­ lima sočiau, ramiau ir turtingiau. O su manim įdomiau ir turiningiau. Galima rinktis —” (III 329) K o v o 5 d. datuotas P. Orintaitės laiškas SN. K o v o 5 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Paskirstytos pamokos. S. Bačinskaitei paliktas tas pats krūvis — 27 apmokamos pamokos. (CVA 391 2 2702 18-21 1) K o v o 6 d . data įrašyta į V. Korolenkos “Makaro sap­ no” vertimą. Tą dieną , matyt, baigė tvarkyti vertimo rankr. spaudai. K o v o 6 ar 7 d. gavo P. Orintaitės laišką: “Pagulėk dar šiandie ir rytoj, bet šeštadienį būtinai at­ sikelk — kitaip negalima... Išgyk kad ir su piktos dvasios arba autosugestijos pagalba, bet būtinai turi atvažiuoti. Tavęs visi laukia, eilėraščius Lukauskaitei duotum, pasiro­ dyt turi: žinai — ta, kuri per Moterų liter. vakarą Kaune geriausiai skaitė, ji labai laukia Tavęs ir nori susipažinti, bet geriausia, kad pagysi, atvažiuosi ir skaitysi pati. “Ji vi­ sur prižada ir nevažiuoja...”, o aš užtikrinau — Čia pažadėjo ir tikrai jokių apgavysčių nebus. Baisiai noriu turėti Tave šalia savęs. O šiandie, kai atėjo laiškas iš Panevėžio, tai jau ir sako: “Turbūt Salomėja atsisako...” Vienuolis tikrai bus, Cvirka, kai lengvai išsyk sutiko, Brazdžionis ėmė atkalbėti. Miškinis ir Brazdžionis kviesti visai man neatsakė. Tikrai dalyvauja: Vienuolis, Cvirka, Sa­ lomėja, K. Inčiūra, Rutkauskas, Anglickis, aš, dar pora mo­ kinukų. Neišsimiegojus nuo sekmadienio. (Kazį šventėm, trimest­ ro darbai: šiandien jau trečias posėdis iš eilės, kai pirma­ dienį prasidėjo.) Nakvynė pas mane”. (Laiškas sutrumpintas.) K o v o 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 54 (p. 7) rašoma, kad Šiauliuose kovo 7 d. 19 vai. mergaičių g-joje rengiamas di­ delis literatūros vakaras. Kūrinius skaitys pakviesti rašyto­ jai: Vienuolis-Žukauskas, Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Ant. M iškinis, St. A nglickis, Ben. R utk auskas, Bern. Brazdžionis, K. Inčiūra ir P. Orintaitė. K o v o 7 d. po pamokų SN traukiniu iš Panevėžio 217

išvažiavo į Šiaulius. Čia 17, 45 vai. ją pasitiko P. Orintaitė su keliomis mokinėmis. 19 vai. prasidėjo vakaras. Apie jį rašo P. Orintaitė: “Berniukų gimnazijos literatūros būrelis rengė vakarą, ir mano pareiga buvo sukviesti programos dalyvius. Gerai nepamenu sudėties, bet vyravo daugiau provincijos autoriai, ne iš Kauno. Vietoje buvome dviese: Stasys Anglickis ir aš. Iš Anykščių atvažiavo Vienuolis, iš Kelmės Graičiūnas, iš Panevėžio Salomėja. Saliute atsivežė balinę suknelę — ji mėgo ilgus dra­ bužius: tai tartum didino jos ūgį ir sykiu teikė iškilmingu­ mo. Paskaitė poeziją ryškiai, kai kas sakė — suvalkietiška tarsena. Eidama į sceną, gerokai jaudinosi. Nedidelė mer­ gaičių gimnazijos salė buvo apypilnė. Vakarienės susirinko­ me Piliečių klubo uždarame kambaryje. Salomėja didžiojoje salėje m ielu noru išėjo šokti”. (P. O rintaitė. Ką laum ės lėmė.— P. 55—56.) S. Anglickis prisimena: “Kai aš dirbau Šiaulių berniukų gimnazijoje, vadovavau mokinių literatų būreliui. Buvo ten veiklių berniukų ir mes dažnai rengdavome literatūros vakarus, kviesdavome įvai­ rius rašytojus. Atsimenu — vieną kartą sumanėme pakviesti ir Salomėją Nėrį iš Panevėžio. Rodos, paprašiau Petrę Orintaitę, kad jai parašytų laišką ir pakviestų. Ir ji atvažiavo. Literatūros vakaras įvyko 1936 m etų kovo 7 d. Salomėja skaitė paprastai, be artistinių g e stų tylokai. Ką ji tada skaitė, neatsimenu. Po vakaro svečius pakvietėme į Piliečių klubą pavaka­ rieniauti. Čia grojo muzika, buvo ir šokama. Pakviečiau ir aš Salomėją pašokti. Šokome tango ar tuo metu madingą anglų valsų neprisimenu, vienu žodžiu, kažkokį modernų šokį. Aš pradėjau, rodos, pasakoti, kaip kadaise, dar uni­ versitete, mes, studentai, bėgdavome jos, lipančios į Tauto­ sakos archyvų pažiūrėti, ir ji man labai patikusi... Ji m a­ no kalbą nutraukė trumpu: “Gaila, per vėlai!..”, tarytum aš jai būčiau pradėjęs pirštis ar prisipažinti meilėje...” (Iš pa­ sakojimo, užrašyto 1986 03 18.) K o v o 8 d . SN grįžo iš Šiaulių į Panevėžį. K o v o 11 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. 218

Kovo

11 d. datuotas eilėr. “Dėdės”.

K o v o 13 d . “Mūsų krašto” Nr. 10 (p. 7) pranešama, kad Panevėžio Šaulės kovo 15 d. ruošia literatūros meno vakarą. Savo kūrinius pasižadėjo skaityti A. Žukauskas-Vie­ nuolis, P. O rintaitė, J. P au k štelis, P. Babickas ir pa­ nevėžiečiai literatai Bačinskaitė-Salomėja Neris, Br. Buivydaitė-Mičiulienė, B. Rutkauskas, M. Grigonis ir naujai pa­ sirodžiusi A. Šilgalytė. Ta pati žinia “Lietuvos žiniose” Nr. 60 (p. 5). K o v o 14 d. “Ryto” Nr. 61 (p. 6) pranešama, kad ko­ vo 15 d. Panevėžio Saulės moterys rengia literatūros va­ karą. Programoje dalyvauja Sal. Neris, B. Rutkauskas (skai­ tys eilėr. iš ruošiamo spaudai rinkinio "Blezdingos”), J. Paukštelis (skaitys fragmentą iš romano “Pirmieji m etai”) ir kt. K o v o 14 d . datuotas J. Banaičio laiškas iš Kauno SN į Panevėžį. Kovo Kovo nešama:

14 d . datuotas eilėr. “Mažoji mano geiša”. 15 d . “Panevėžio garso” Nr. 11 (p. 3) pra­ “Literatūros-meno vakaras

1936 m. kovo 15 d. Šaulių teatre Panevėžio šaulės mo­ ters rengia I-jį Panevėžy literatūros meno vakarą. Progra­ moje dalyvauja gerbiamieji rašytojai P. Orintaitė, Juozas Paukštelis, A. Vienuolis-Žukauskas ir m ūsų panevėžiečiai S. Bačinskaitė-Neris, B. Buivydaitė, Babickas, M. Grigonis, A. Naujokaitis-Kiliukas, G. Petkevičaitė-Bitė, B. Rutkauskas, A. Šilgalytė. Be to, bus m ūsų gerbiamųjų muzikų V. Pau­ lausko ir M. Karkos kūrinių, kuriuos išpildys p. Juodviršienė ir K. Kubilius. Pradžia 19 vai.” S. Nėris drauge su B. Buču nuėjo į geležinkelio stotį pa­ sitikti P. Orintaitės. Supažindino ją su B. Buču. Užsivedė viešnią į savo butą. Visi dar gerokai prieš 19 vai. nuėjo į Šaulių namus. Vėliau E. Gabulaitė prisimins: “1936 m. pavasarį Panevėžyje buvo literatūros vakaras. Šalia niūrių, religine m istika persunktų B. Brazdžionio eilėraščių, S. Nėries eilėraštis “Mažoji mano geiša” skambėjo 219

naujai, gyvenimiškai. Ką poetė tuomet daugiau skaitė iš sa­ vo kūrybos, nebeprisimenu”. (LK 4 151) O J. Paukštelis rašė: “Bene 1935 [1936] metais Panevėžyje buvo literatūros vakaras. Dalyvavo jame ir Salomėja Nėris — jau kelių po­ ezijos knygų autorė. — Ai, Paukščiukas! — kirktelėjo užkulisyje, mane pa­ mačiusi.— Dar tebetūnai savo Kėdainiuose? — Bet ir Saliute vis dar Panevėžyje. — Paskutiniai metai — daugiau čia nebebūsiu. Programai pasibaigus, ilgiau sušnekome. — Turbūt ir pas jus, Kėdainiuose, mane juodina, kad aš — su “Trečiu frontu”, kad... kairė pasidariau. — Kas be ko, — sakau, bet ar tai svarbu, ką Kėdainių ar Dotnuvos dėdės ir tetulės kalba? Tu juk žengi drąsiais ir dideliais žingsniais, atgal neatsigręždama. — Ar tu, Paukščiuk, nuoširdžiai tai sakai? — Nuoširdžiai. Ji sugriebė mano ranką, suspaudė. Tą vakarą jautėmės kaip seni geri draugai. Ji atrodė pil­ na pasitikėjimo, drąsi ir linksma. Jos “kūdikiškas” drovu­ mas, susivaržymas buvo bemaž dingę”. (J . P a u k š t e l i s . Raštai.— T. 6. — V., 1983.—P. 331.) Po programos buvo dalyvių vakarienė. SN sėdėjo greta Aleksandros Silgalytės, gyrė jos skaitytą apsakymą. (Iš A. Š i l g a l y t ė s pasakojimo 1980 m.) K o v o 16 d. “Ryto” Nr. 62 (p. 7) pranešama, kad Pa­ nevėžyje sekmadienį “Saulių moterų surengtame literatūros vakare visi rašytojai buvo triukšm ingai priimti ir antrą kartą iššaukti. Buvo paskaityta iš G. Petkevičaitės-Bitės ir panevėžiečių M. Grigonio ir A. Naujokaičio-Kiliuko raštų. Programą paįvairino panevėžiečiai dainininkai Juodviršienė ir Kubilius, gražiai atlikdami Karkos ir Paulausko kompo­ nuotas dainas. Vakaran buvo susirinkę publikos daugiau kaip 500”.. K o v o 16 d . gavo J. Banaičio laišką: “1936.III.14 Mieloji Salomėja! Nors senokai jau gavau iš Tavęs laišką, bet noriu padėkoti už gražų atviruką ir kad nepatingėjai pabrėžti ke­ letą žodžių. 220

Girdėjau, kad buvai Kaune, bet nebuvo progos susitikti, nes tuo metu aš buvau išvažiavęs į tėviškę. Yra šiokių to­ kių reikalų, aš manau, kad Užgavėnėm atvažiuosi į Kauną, tai norėčiau susitikti. Jei atvažiuosi, tai parašyk, kaip galėtumėm pasimatyti. Ką berašai? Greičiausiai profesoriaus redaguojamas laik­ raštis išeis, tik dabar sprendžiamas pats “svarbiausias” klau­ simas — pinigų. Jei jis išsispręs, manau, kad laikraščio su­ lauksime. Kaip patinka premijų paskyrimas, ypač “Sakalo” poezi­ jai. Girdėjau, kad ir Tavo “Per lūžtantį ledą” buvo kandidatu. Vienas jaunas ir gan talentingas ir, mano manymu, su didele ateitim muzikas parašė keliems eilėraščiams muziką. Teiravosi, ar vaikams nerašai, nes tai jo dabar esąs užda­ vinys apipavidalinti realistinės muzikos forma... gero turi­ nio eilėraščius. Atiduok linkėjimus p. Petrei Bylaitei. Jei nuliksi — parašyk. Viso labo. Juozapas”. Laiške, matyt, kalbama apie laikraštį “Literatūra”, kurį sutiko redaguoti V. Krėvė-Mickevičius. Kas tas muzikas — nežinia. “Sakalo” poezijos premija buvo paskirta A. Miški­ niui už “Varnas prie plento”. Iš turinio matyti, kad laiškas galėjo būti parašytas vasario 14 d. Matyt, suklysta data. K o v o 16 d . SN aplankė Br. Buivydaitė. J i rašo: “S. Nėris po programos pakvietė mane sekančią dieną užeiti kavos išgerti. Kai nuėjau, jau radau rašyt. A. Kazanavičienę ir S. Didžiulienę, S. Nėris vaišino kava ir dali­ nomės praėjusio vakaro įspūdžiais. Daugiausia kalbėjo A. Kazanavičienė. Besivaišinant atėjo Bern. Bučas, kuris per visą laiką neištarė nė žodžio”. (Iš Br. Buivydaitės laiško, rašyto 1977 09 20.) K o v o 17 d . buvo rengiamasi G. Petkevičaitės-Bitės septyniasdešimt penkerių m etų jubiliejui. SN parašė svei­ kinimo žodį (III 329—330). K o v o 18 d. 19 vai. berniukų g-jos salėje įvyko iškil­ mingas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės septyniasdešimt pen­ kerių m etų sukakties minėjimas. Vyriausybės vardu jubi­ liatę pasveikino švietimo ministras J. Tonkūnas ir įteikė jai Gedimino pirmo laipsnio ordiną. P. Būtėnas papasakojo apie 221

jubiliatės gyvenimą, apibūdino jos kūrybą. Gimnazijos svei­ kinimą, parašytą SN, perskaitė viena mokinė, o P. Bylaitė su S. Nėrim įnešė didžiulę pintinę gyvų gėlių ir pastatė prie sukaktuvininkės kojų. Po iškilm ių g-jos mokytojos nusifo­ tografavo su jubiliate. SN nuotraukoje stovi už jubiliatės. K o v o 19 d. “Lietuvos žiniose” Nr. 65 (p. 7) išsp. ko­ respondencija apie Panevėžio literatūros vakarą, pavadinta “Rašytojų pasimatymas Panevėžy”. Minėta, kad ir Salomėja Nėris-Bačinskaitė skaitė kelis naujus savo eilėraščius. K o v o 2 0 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. K o v o 2 0 ir 21 d. “Lietuvos žinių” Nr. 66 ir 67 skel­ bimas per visą puslapį: “Leoną Skabeiką paminėti aktua­ lus literatūros vakaras”. “Šį sekmadienį, kovo 22 d., 16 vai. Ateitininkų salėje, Laisvės ai. 3, K. Korsakas-Radžvilas kalba apie m ūsų lite­ ratūrą ir L. Skabeiką. K. Kymantaitė deklamuoja L. Skabeikos eilėraščius. Naujausius savo kūrinius skaito: K. Bo­ ruta, J. Būtėnas, P. Cvirka, K. Jakubėnas, A. Juozėnas-Baltušis, S. Kapnys, K. Kięla, J. Krūminas, H. Lukauskaitė, S. Neris, A. Rūkas, J. Šimkus, T. Tilvytis, A. Venclova ir kt.” K o v o 21 d., matyt, gavo Ant. Miškinio laišką-kvietimą atvykti į literatūros pusvalandį per radiją ir tuojau jam parašė atsakymą: “Mielas Kolega, dėkoju už pakvietimą — atvažiuosiu! Geriausi linkėjimai! Panevėžys, 1936.III.21. Salomėja Nėris” (III 394) K o v o 2 2 d. datuotas eilėr. “Saulės kraujas”. Tai šiek tiek pakeisti pirmi du posmai nedatuoto eilėr. “Saulėlydis”, kuris, matyt, kaip tik ir datuotinas šia data. K o v o 2 2 d. Kaune įvyko L. Skabeikos minėjimas. SN nedalyvavo, “jos eilėraščius deklamavo K ym antaitė”. (A. Venclova. Jaunystės atradimas.— 1970.—P. 374.) K o v o 2 2 d. “Panevėžio garse” net du kartus rašoma apie kovo 15 d. įvykusį literatūros vakarą bei svarbiausius jo dalyvius. Apie Š. Nėrį rašoma: 222

“Salomėja Bačinskaitė-Neris debiutavo savo eilėraščiais: “Kelias”, “Mažoji mano geiša”, “Plieno daina” ir kitais. Au­ torė yra išleidusi jau tris eilėraščių rinkinius: “Anksti rytą”, “Pėdos smėly” ir “Per lūžtantį ledą”. Bet visuose trijuose rin­ kiniuose Neris vis kita, vis kita. Jei pirmasis būdingas, ekspresingas, kūrybiškas, tai pastarieji atrodo autorės ieškoji­ mu, nepasitenkinimu, radikalia sociališka kančia persunk­ ti. Tos pat krypties kūriniai buvo ir čia. Labiausiai “Plieno daina” tai ryškina. Tai lyg internacionalinis himnas klasių kovai. Savo formaline stilistika jos kūriniai lankstūs, gyvi, ryškūs. Ir jei autorė rastų savo sielos dainų kelią, galėtų sudainuoti dar daug skambių kūrybos aidų”. Nežinia, koks tai eilėraštis “Kelias”: galbūt vėliau pava­ dintasis “Keleivis”. K o v o 2 2 (?) d. pas J. Domaševičių įvyko “literatūros” vakaras. Halina Didžiulytė-Mošinskienė prisimena: “Teko vieną kartą būti Jurgio Domaševičiaus [tragiškai žuvusio 1940 m.] suruoštame Salomėjos priėmime. Susirin­ ko keletas asmenų, jų tarpe ir Kazanavičiai. Kalbos buvo vien politinio pobūdžio, man mažai kuo įdomios. Salom ėja sėdėjo “pašiurpu si”, tyli, iš padilbų visus stebėdam a. Ju rgis bandė išb la šk y ti jos su sik au p im ą, prisėsdamas arčiau, bet viešnios veide išnyko šypsenos li­ kučiai, didelės akys patamsėjo ir balse pasigirdo irzlumo to­ nas. Pakely į namus jinai skundėsi: “Jie kalba ir kalba, taip tuščiai, taip nuobodžiai...” (Iš H. D idžiulytės laiškų—atsa­ kymų, rašytų 1980 m.) K o v o 2 3 d. “Lietuvos žinių” Nr. 68 (p. 2) rašoma apie L. Skabeikos minėjimą. Pažymima, kad SN eilėr. deklama­ vo Gregorauskienė [Kymantaitė], Kai SN pradėjo draugauti su Bernardu Buču, ir šis ėmė lankyti poetę, jo globėja Panevėžio viešosios bibliotekos vedėja Elzbieta Jodinskaitė pradėjo šmeižti poetę, pinti vi­ sokias intrigas. Siųsdavo pavakariais bibliotekos darbuotoją Pranę Brazauskaitę į savo namus pažiūrėti, ką veikia Ber­ nardas, ar namie. Todėl B. Bučas, jei ir aplankydavo poetę ar išeidavo pasivaikščioti, stengdavosi grįžti namo anksčiau, kad jo globėja, grįžusi iš bibliotekos, jau rastų namie. O Bra­ zauskaitė, jei ir nerasdavo namie Bučo, to Jodinskaitei ne­ pasakydavo. 223

Halina Didžiulytė-Mošinskienė prisimena: “Kai nueidavau į miesto biblioteką pasirinkti knygų, tai p-lė Jodinskaitė neiškentusi pasisodindavo prie savo stalo ir klausinėdavo apie “tą raganą”, kuri apžavėjo jos augin­ tinį. Ji aiškiai norėjo jam “geresnės partijos”, o ne “kokią mokytojėlę iš provincijos”. Ji rinko visokias paskalas, kad tik atbaidytų Bernardą nuo mylimos moters. Ir čia Salomėjos jautriai širdžiai sto­ josi sunkiai pakeliamos dienos — vietinės miesčionijos su­ keltos paskalos, mokytojos pareigos ir veržimasis išlieti aud­ ringą nerimą poezijoje. Ji tapo atšiauri, net šiurkšti...” K o v o 2 3 d. ryžosi: pasipuošė kaip Marija Stiuart, ei­ dama ant ešafoto, ir nuėjo pas E. Jodinskaitę aiškintis. Po­ kalbis buvo sunkus, ypač Salomėjai, ir ji grįžo namo susigraužusi. K o v o 2 4 d. rašo dienoraštyje: “Varge, mano varge! Kiek man kainuoja ta naujoji meilė. Vakar buvau pas p. J. pasikalbėti ir p a siaišk in ti, bet kažkaip nepavyko, nesisekė, žodžiu, fiasko išėjo. Šiandie rašau laišką — gal jis bus iškalbingesnis negu liežuvis”. (III 330) O Elzbietai Jodinskaitei parašė: “Didžiai Gerbiamoji Panele! Rašau tai, ką vakar norėjau ir turėjau Tamstai pasaky­ ti, o nepasakiau dėl tam tikrų aplinkybių. Vakar man nesi­ sekė... Žodžiu paprastai galim a daugiau išreikšti, negu plunksna popiery, bet tiktai tuo atveju, kada su žmogum esi labai gerai pažįstamas ir apsipratęs. Nesistengdama nei pataikauti, nei užmesti Tamstai savo pažinties, aš noriu tik­ tai, kad Tamsta žinotum, jog aš Tamstą giliai gerbiu ir ver­ tinu, kaip vieną tų retų šiandie žmonių, kurie ne vien savo asm eniškais reikalais rūpinasi. Ši aplinkybė daro man Tamstą artimu ir gerbtinu žmogumi, nors aš daugiau ir nie­ kad neturėčiau progos Tamstos susitikti. Tegu tai būtų ir ne Bernardas, kuriam nesu abejinga, bet visai man sveti­ mas žmogus, ir aš žinočiau, kad Tamsta jam tiek gero esi padariusi, jį iškeldama į žmones, jo talentą padėdama ug­ dyti, kaip galėčiau negerbti, nebranginti žmogaus kilnumo, pasiaukojimo. Tegu tai būtų daroma “iš egoizmo”, kaip Tamsta 224

vakar save apkalbėjai. Gerai, bet ir egoizmas egoizmui ne­ lygus. Galbūt reikėtų tylėti ir nereikšti čia Tamstai savo jausmų... Bet aš noriu, kad Tamsta žinotum — neabejotum mano nuoširdumu. (Ne, žmonėmis lengvai pasitikėti nega­ lim a — aš sutinku su Tam sta, nes pati esu gyvenim e sk a u d žia i n u k e n tė ju si dėl savo len gvo p a sitik ėjim o žmonėmis... Tačiau ta pamoka m an nė kiek nepadėjo — ir aš vėl myliu žmones ir jiems tikiu, kol... nusiviliu.) O jei mano santykiai su Bernardu Tamstai nepageidautini ar ne­ malonūs, tai aš labai apgailestauju ir beveik būčiau linkusi elgtis taip, kaip Tamstai būtų patogiau. Nieko nėra skau­ desnio, kaip daryti kam nors skausmą, rūpestį ar nemalo­ numą, kad ir nesąmoningai. Kodėl aš verkiu? — O kalbu, rodos, tokiais šykščiais, sausais žodžiais. Aš nesu išdidi ir nesu taip pat nemandagi, priešingai — skrupulingai jautri ir perdėtai kukli; ir vien dėl to nedrįstu Tamstai “į akis lįsti” ir, nepatogu prisipažinti, neišdrįsau Tamstos pas save pakviesti nei rudenį, kai buvau Tamstą aplankiusi, nei vakar... Tamsta man atleisi, nes tai taip pat pagarbos ir Tamstos vertinimo, nors ir labai nevykęs, įrodymas. O jeigu Tamsta mane kada nors aplankytum, man tikrai būtų didelis džiaugsmas. Su gilia pagarba Salomėja Bačinskaitė P. S. Labai prašyčiau, kad šio laiško turinys tik Tams­ tai vienai tebūtų žinomas”. {III 394—395) K o v o 2 6 d. po pamokų išvažiavo į Kauną traukiniu. Daukanto gatvėje radiofone 20,30 vai. prasidėjo literatūros pusvalandis, kurio metu SN skaitė savo eilėr. Ą. Miškinis apie tą įvykį vėliau rašys: “Šit sėdime su poete “Metropolio” restorane, vakarieniau­ jame, groja saloninis orkestrėlis. Žmonių nedaugiausia, tik daug šviesos ir netriukšmingo šurmulio. (Aš tada, 1934— 1935 metais, Rašytojų draugijos pavestas, vedžiau poezijos vakarus per radiją. Parašiau poetei į Panevėžį. Greit ji at­ sakė, kad sutinka, ir paskirtu laiku atvyko. Pristačiau klau­ sytojams kaip mokėjau. Ji viena skaitė visą pusvalandį, ką pati buvo pasirinkus...) Šnekamės apie šį bei tą, daugiau­ sia apie literatūrą. Abu pritylame, kai užgroja ne šokį, o “Tykiai tykiai Nemunėlis teka...” Abu buvome gimnazijos 8.296

225

mokytojai — ji Panevėžy, aš Kaune. Poetė džiaugiasi, kad porai dienų ištrūko iš savo kasdienybės, nors Panevėžiu ne­ siskundė, sakėsi turinti ten gerų draugų, tik skundėsi, kad mokytojos darbas ją labai vargina, nervus ardo. Bandžiau paprieštarauti — dirbdami su jaunimu, patys ilgiau nesensime. Sakėsi, m estų tą darbą, jei būtų galima pragyventi iš literatūros.” (A. Miškinis. Poezijos gėlyne ji žydės ilgai // Li­ teratūra ir menas.— 1974.— Lapkr. 16.) Iš restorano Miški­ nis palydėjo iki Putino durų. Ten SN nakvojo. K o v o 2 6 d . data įrašyta V. Korolenkos apysakos “Bai­ sioji naktis” vertime. Tą dieną gal buvo baigtas rengti spau­ dai rankr. Gal ir į Kauną nuvežė. K o v o 2 7 d. grįžo į Panevėžį. K o v o 2 9 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 13 “Faktų ir idėjų” skyriuje (p. 307) pranešama apie L. Skabeikos minėjimą, kurį surengė studentai varpininkai kovo 22 d. “Eilėraščius skaitė K. Boruta, Ant. Rūkas, H. Lukauskaitė, Sal. Nėris, J. Krūminas, Teof. Tilvytis, J. Šimkus, Ka­ zys Jakubėnas. Beletristikos A. Venclova, P. Cvirka, Sta­ sys Kapnys, Kazys Kiela”. K o v o 2 9 d. “Panevėžio garso” Nr. 13 (p. 3) išsp. fel­ jetonas “Antrasis literatūros-meno vakaras”. Feljetono au­ torius Miško sūnus rašo: “Į pirmąjį literatūros vakarą nepateko visi vietos poetai. Kadangi toks vakaras duoda pelno, viename ponių susirin­ kime buvo nutarta surengti ir antrąjį tokį vakarą. Vakaro pelną nutarta skirti kūdikių žindymo draugijai... Lauktas vakaras, dalyvaujant publikos 150%, įvyko vakar. Paskaita — Stasys. Balčas, Besparnis, Bitė, Budas, Geiga, Grigalius, Inčiūra Antrasis, Janukaitis... Maliūnas, Morkūnas, Naujokaitis, N e­ ris pasirodė su dviem kūriniais: vienas be galo religinis, ant­ ras be galo nereliginis. Publiką sužavėjo pirmasis... Pa­ frontės Saulė, Paulauskas, Plunksnelė, Sušinskas, Žemės Dulkė, Žlatkus. Pagaliau pasirodė gimnazijų meno kuopa su šimtu at­ stovų, su pirmąja gyvaplaukių daina, su logaritmais ir vir­ pančią širdimi”. Kovo m ė n .

datuotas eilėr. “Alyvos”. 226

K o v o m ė n. “Kultūros” Nr. 3 (p. 204) rašoma, kad ko­ vo 23 d. įvyko literatūros vakaras L. Skabeikos atminimui pagerbti. Minima, kad SN eilėr. perskaitė aktorė Gregoraus­ kienė. Čia klaida: vakaras įvyko ne kovo 23 d., o kovo 22 d. K o v o m ė n . “Ateities” Nr. 3 (p. 155) korespondencijo­ je iš Šiaulių rašoma, kad literatūros būrelis “Mintis” surengė antrą didelį literatūros vakarą. Savo kūrinius skaitė: Sa­ lomėja Nėris, Orintaitė, Cvirka, Inčiūra, Rutkauskas, Anglickis ir Vienuolis. B a l a n d ž i o 1 d. “Lietuvos aido” Nr. 151 pranešama, kad Kauną pasiekė “Prancūzų enciklopedijos” T. 17, skir­ tas menui. Viena skiltis skirta ir lietuvių lit. “Tarp jaunųjų yra moterų Salomėja Nėris, B. Buivydaitė, P. Orintaitė”. B a l a n d ž i o 2 d. po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. Švietimo m inisterijai nurodžius, kad Panevėžio merg. g-jos pedagogų taryba nepakankamai griežtai nu­ baudė slapto ateitininku susirinkimo dalyves, iš naujo svars­ tomas A. M isiūnaitės elgesys. Posėdžio dalyvių sąraše (prot. Nr. 21) S. Bačinskaitės pa­ vardės nėra. ( C V A 3 9 1 2 2 7 0 2 7 3 — 76) Po posėdžio tarp mokinių pasklido kalbos, kad A. Mi­ siūnaitę užtarusi SN, todėl ir nebuvusi pašalinta iš g-jos. Kai kurios buvusios to meto moksleivės tai tvirtina ir da­ bar. Bet, kaip matyti iš protokolų, pirmame posėdyje, ku­ riame buvo svarstomas Misiūnaitės elgesys, poetė neištarė nė žodžio, o antrajame visai nedalyvavo, todėl tos kalbos niekuo nepamatuotos. B a l a n d ž i o 5 d. “Panevėžio garso” Nr. 14 rašoma, kad pradėtas spausdinti “Mūšos Dobilas”. B a l a n d ž i o p r a d ž i o j e SN gavo Br. Buivydaitės laišką, kuriame buvo ir jos eilėr. “Recenzija”: I r P ė d o s s m ė ly , i r P e r l ū ž t a n t į le d ą M ir g ė j im a i ta v o š ir d i e s ... G r a n i t ų k e li a is į l a im ė j i m u s v e d a ... Č ia v ė l a n t b e d u g n ė s s u p ie s ...

—

S p a r n u o t a d v a s i a i r š i r d i s s v a ig u l i n g a , P l a k a t a i i r p l i e n o d a i n a ... 8*

227

Ir čia, kaip ir ten, tau ugnies nepristinga, Idėjų mintis alkana. B et nuoširdžią taip ir poetiškai atvirą, K aip perlą gilybių tylių, K aip žaism ą ugnies kunkuliuojančiam kratery, Tai tokią tave aš myliu. 1936.III.26. (Br. Buivydaitės laiškas neišliko.) B a l a n d ž i o 7 d.

datuotas atsakymas Br. Buivydaitei: “Panevėžys, 1936, balandžio 7 Brangioji, nuoširdžioji poete! N etikėtas Tamstos laiškas man buvo tikras gaivinančios pavasario saulės spindulys. Ypač sužavėjo “Recenzija”. J ei­ gu ji ir ne man būtų skirta, vis tiek pasakyčiau, kad tai vienas iš geriausiųjų. Tamstos eilėraščių. Norėjau Tamstai atsakyti irgi panašiu būdu... ateity tai padarysiu”. (III 395— 396) B a l a n d ž i o 9 d. pasirodė “Naujosios Romuvos” Nr. 15— 16, datuotas balandžio 12 d. (“Naujoji Romuva” būda­ vo datuojama sekmadienio data, bet faktiškai pasirodydavo jau ketvirtadieniais, kad paštas iki sekmadienio spėtų pri­ statyti į tolimiausius Lietuvos užkampius), kuriame išsp. J. Ambrazevičiaus str. “Idėjinės ir formalinės linkmės naujo­ joj lietuvių literatūroj”. Čia (p. 337) rašoma: “Lietuvių naujojoj literatūroj tebedalyvauja, apskritai imant, dar keturios kartos. Pagaliau ketvirta jauniau­ sia ir judriausia, dabar dominuojanti (Aleksandravičius, Bo­ ruta, Brazdžionis, Cvirka, Grušas, Miškinis, Paukštelis, Ro­ manas, Salomėja Neris, Vaičiulaitis, Venclova, Zobarskas..^)”. Per atostogas poetė iš Panevėžio išvažiavo į Kauną. Čia ji buvo nuėjusi pas gydytoją, susitiko su artimiausiais draugais. Balandžio

12 — 1 3 d . — Velykos.

B a l a n d ž i o 17 d. SN susitiko su O. Šimaite ir jos poezijos knygelėje įrašė eilėr. “Mažoji mano geiša”. (PMM) B a l a n d ž i o 18 ar 1 9 d. grįžo iš Kauno į Panevėžį. Čia B. Bučas supažindino su savo broliu studentu Kaziu Buču. 228

B a l a n d ž i o 2 0 d. vėl prasidėjo pamokos g-joje. B a l a n d ž i o 2 4 d. po pamokų. įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė įtraukta į lietuvių k. ir lit. raštu bei žodžiu ir kūno kultūros egzaminų komisijas. Svarstyti einamieji reikalai. Br. Jėčiūtę, VII kl. mokinę, nelankančią gimnazijos nuo 1936 m. kovo 6 d., nutarta išbraukti iš mokinių sąrašų. S. Bačinskaitė posėdyje dalyvavo. (C VA 391 2 2702 76) B a l a n d ž i o 2 5 d. “Rytas” praneša, kad išėjo “Atei­ ties” Nr. 4. Čia išsp. K. Zupkos str. “Ateities” 25-rių metų literatūra”. Jame (p. 175— 179) rašoma: “Gražiausia 1923 m etų dovana buvo Salomėja Neris. Jos debiutas buvo “Debesys vaiduokliai”. Ilgą laiką ji buvo gau­ siausia ir mėgstamiausia “A teities” skaitytojų poetė. Mūsų žurnale ji išspausdino didelę dalį savo “Anksti rytą” ir savo skaidriu turiniu bei įdomia forma daug įtakos daro ir ki­ tiems tada eilėraščius rašiusiems moksleiviams. Pirmuoju jos mokiniu buvo Klem. Dulkė”. K. Zupka šiek tiek apsiriko: pirmasis SN eilėr. “Ateity­ je” buvo ne “Debesys vaiduokliai”, o “Pajūry”. B a l a n d ž i o 2 5 d. merg. g-jos mokytojai ir mokinės sodino medelius daugiausia mokyklos kieme. Poetė dirbo kartu su savo auklėtinėmis. Po darbo kviečiama nusifotog­ rafavo su P. Bylaitės auklėtinėmis antrokėmis. B a l a n d ž i o 2 8 d. apie save dienoraštyje rašė: “Štai jau daugiau kaip mėnuo nieko neįrašau į savo die­ nyną. O buvo tiek daug įvykių, tiek pergyvenimų. Tas vi­ sas laikas man buvo gana gyvas ir įvairus. Literatūros va­ karai, Petkevičaitės minėjimas, mano vizitas (antras) pas p. J-tę, jau daug geriau pavykęs, Velykos ir jų įspūdžiai. Ypač malonu buvo Velykų atostogų metu Kaune, sutinki žmones, kurie tave myli, rūpinasi, “dievina”. O gal tai ne taip jau svarbu, gal tik aš tokia jautri ir viską sau perdėtai įsivaizduoju: tiek nemalonumus, tiek smagumus. Be to, bu­ vo dar liter[atūros] vakaras per radiją, kuriame man teko skaityti”. (III 330) “Krizis praėjo, viskas aišku. Juk aš maniau, kad bus blo­ gai suėjus mudviem į intymius santykius, o dabar viskas taip sklandžiai, taip gerai. Aš pati pasidariau drąsesnė, kad 229

d-ras M., kai buvau pas jį prieš Velykas, mane nuramino ir net stebėjosi mano nervingu jautrumu ir skrupulingumu. Prieš porą dienų [IV.26] mudu susiglaudėm, susiliejom į vieną būtybę. Praeity aš niekad nebuvau jautusi tokios pa­ laimos, kaip dabar. Taip mudu sutinkam, taip derinamės, lyg būtume tikrai vienas kitam skirti. Aš bjaurėdavaus ki­ tais, o jo sėklą man taip gera jausti savo kūne. Mes norim kol kas vengti apvaisinimo; nupirko jis man tą knygą “Gi­ mimų reguliavimas”, aš skaičiau, rodos, gerai supratau, bet dabar galvoju sau — o jeigu apsirikta, jeigu aš esu pasto­ jus, kas tada? Norėčiau būti motina, išnešioti ir pagimdyti jam kūdikėlį, bet tada reikia pasiaukoti, atsisakyti nuo sa­ vo asmeniškų reikalų ir malonumų. Juk mudu norėtume dar dviese pasidžiaugti viens kitu, pavažinėti po užsienį. Mum sąlygos tokios nepatogios: atėjęs pas mane, jis gali tiktai keletą valandų pabūti, pačiam vidurnakty, kada pavargę galėtume susiglaudę kartu pamiegoti, jam reikia jau keltis, ren gtis ir eiti “nam o”. V isi m ū sų pažįstam i jau daug anksčiau mudu “apženijo”, negu tai iš tikrųjų įvyko. Bet aš nieko nebijau, galiu kiekvienam drąsiai pasakyti, kad mes — vyras ir žmona, be kunigo palaiminimo, kad aš nėščia, kad rudenį gimdysiu ir t. t. Gimnazijoj visi į mane žiūri ypatin­ gom akim jau nuo seniai, o šiandie p-lė J-tė maloniai juokdamos pastebėjo: “Sakykit, kas tai mergaitei pasidarė, nuo ko ji taip išgražėjo?”— Aš taip pat juokdamosi atsakiau: “Nuo pavasario...” Su kokiu begaliniu ilgesiu laukiu jo grįžtant, vakar jis išvažiavo į Rokiškį. Nežinau, kad mudu viens kitu atsidžiaugsim, kada atsiburkuosim, kada grįšim prie kasdieninio pilko gyvenimo. O gal mums gyvenimas jau niekad nebus pilkas — bus kaip ištisas šventadienis...” (999 42—44) B a l a n d ž i o m ė n . “Jaunosios Lietuvos” Nr. 4 (p. 268) — korespondencija iš Šiaulių, kurioje rašoma, kad kovo 7 d. ten įvyko literatūros vakaras, į kurį su savo raštais atsi­ lankė ir SN. Ko v o ar b a l a n d ž i o m ė n . penktokės rašė rašinėlį “Moters dalia liaudies dainose”. A. Kakčiukaitė išsaugojo sa­ vo sąsiu vin į iki šių dienų. Jam e SN taisym ai raudonu pieštuku. Nors yra keletas klaidų, bet įvertintas “5-”. Pati­ ko turinys, minčių dėstymas, stilius.

m

B a l a n d ž i o 3 0 d. “Argentinos lietuvių.balso” Nr. 294 išsp. str. “Lietuvė moteris — kūrėja” (be parašo): “Vartant periodinę Lietuvos spaudą, tenka sutikti ištisa eilė senelesnių ir jaunelesnių moterų rašytojų poetų: J. Augustaitė-Vaičiūnienė, Buivydaitė (Tyrų Duktė), Janušytė (feljetonininkė), Orintaitė, Sidabraitė, Tulauskaitė ir 1.1. Tačiau jausmų nuoširdumu ir turinio idėjiškumu pirmoj eilėj žen­ gia jauna kūrėja — Salomėja Neris. Anksčiau dar ji­ nai klajojo ir nežinojo, kuriuo keliu ateitį tiesti. Tačiau pa­ reiga, sveikas galvojimas pasuko ją varguomenės būriuosna, būriuosna ateities kovotojų”. B a l a n d ž i o m ė n . JAV lietuvių žurnale “Tauta” Nr. 1 (p. 18) išsp. SN eilėr. “Kaip miršta sakalai”. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e — g e g u ž ė s 1 d. pa­ rašytas str. “Pasilgę savo krašto...” (III 73— 75) G e g u ž ė s 1 d. laikr. “Laiko žodis” Nr. 7(52) išsp. Jus­ to Paleckio str. “Jaunųjų laimėjimo žygis 1935 m. lite ­ ratūroj” (p. 13— 14). Čia rašoma: “Lyrikos srityje taip pat daugiausia byloja jaunieji. Iš jaunųjų įžymesnius rinkinius išleido Salomėja Nėris “Per lūžtantį ledą”, V. S. Gira (jumoras) “Mergaitės ir asonansai”, St. Anglickis “Septynios didžiosios nuodėmės”, H. Ra­ dauskas “Fontanas”, K. Zupka “Žemės balsas”, Kl. Dulkė “Upokšniai šnera” ir dar kelinti”. G e g u ž ė s 1 d. datuotas eilėr. “Motutės ašaros”. G e g u ž ė s 2 d. po pamokų merg. g-joje įvyko Moti­ nos minėjimas. SN paliepta A. Kakčiukaitė perskaito savo rašinį “Moters dalia liaudies dainose”, SN byloja mokinėms savo “Pasilgę savo krašto...” Pasak B. Juškaitės, “Mergaitės klausosi susižavėjusios, bet joms didžiausią įspūdį daro pa­ vyzdžiai, kuriuos mokytoja parinko vargdienės motinos mei­ lei ir likimui parodyti”. T. Bukauskienė. Būti švyturiu H Li­ teratūra ir menas.— 1979.— Gruod. 1 d.— Nr. 48. G e g u ž ė s 3 d. Meno kuopa mini savo 14 m etų veik­ los sukaktį (steigiamasis susirinkimas įvyko 1922 05 01). Į minėjimą-literatūros vakarą atvyko ir literatų iš artimes­ nių m iestų gimnazijų (Biržų, Pasvalio, Rokiškio)... Vienas jų — Biržų gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Po 20 metų atsiminimuose jis rašys: 231

“Per salę ji [SN] ėjo neskubėdama, ramiai. Priėjusi prie pirmos kėdžių, eilės, ne iš karto atsisėdo, o laukė, kol kiti mokytojai susės. Paskui atsigrįžo. M aloniai šypsodamos, apžvelgė salę. Suteikiamas ir jai žodis: “Brangūs moksleiviai, jaunieji literatai! Atleiskit,— aš labai blogas oratorius. Tai žino mer­ gaitės, kurioms aš dėstau literatūrą kad saulės žvilgs­ niu apglėbtumėm visą pasaulį — nuo krašto iki krašto, kad visų žmonių laimė būtų m ūsų tikslas, m ūsų laimė”. Mokiniai prašė, kad paskaitytų eilėraščių. Ji padeklama­ vo “Mažoji mano geiša”, vėliau “N epažįstam ai draugei”, “Dėdės”, “Alyvos”. (E. M atuzevičius. Pirm ą kartą H Lite­ ratūra ir menas.— 1955.— Liep. 7.— Nr. 28.) G e g u ž ė s 3 d. drauge su B. Buču ir E. Jodinskaite važiavo į Berčiūnus, džiaugėsi prasidedančiu pavasariu. G e g u ž ė s 4 d. dienoraštyje papasakojo apie vaka­ rykščią išvyką į Berčiūnus, savo pavasarišką nuotaiką (III 330—332). G e g u ž ė s 5 d. dienoraštyje rašė: “Kiekvienas jo netyčia paliktas ar pamirštas mano kam­ bary daiktelis man mielas; jaudina mane, primindamas jo prisilietimą, jo šilim ą ir pulsą. Gyvenimas dabar platesnis, gražesnis ir turiningesnis. Gamta nemėgsta tuštumos, ir žmogus nepakenčia vienpu­ siškumo, ieško pilnumos.— (III 332) G e g u ž ė s 5 d. datuotas kūrinėlis “Genijaus dvasia”. G e g u ž ė s 5 d. Kaune prasidėjo pigusis knygų mėnuo. Visuose dienraščiuose buvo įdėti “Sakalo” papigintų leidinių sąrašai, kuriuose — ir SN rink. PS (kaina sumažinta iki 1 lito). G e g u ž ė s 8 d. po pamokų — mokyt, tarybos posėdis. S. Bačinskaitė dalyvavo. (CVA 391 2 2702 77) G e g u ž ė s 8 d. “Lietuvos aido” Nr. 214 išsp. A. Dan­ geručio str. “Papigintų knygų mėnuo”. Čia rašoma: “Antrojo lietuviškų knygų platinimo mėnesio papigintų knygų katalogas rodo, kad mes žymiai nupigintomis kaino­ mis galime įsigyti geriausiųjų savo autorių svarbesniuosius veikalus. Pavyzdžiui, nupiginta Maironio, M. Gustaičio, Pu­ tino, L. Giros, A. Jakšto, M. Vaitkaus, P. Vaičiūno, K. Bin­ 232

kio, Salomėjos Neries, B. Brazdžionio, Tysliavos, St. Anglickio, Buivydaitės ir kitų m ūsų poetų poezijos rinkiniai”. G e g u ž ė s 8 d. tame pačiame “Lietuvos aido” nume­ ryje pranešama, kad jau išėjo latvių lit. žurnalo “Daugava” Nr. 5, kuriame išsp. Emilio Skujenieko versti mūsų poetų kūriniai. Atstovaujami Inčiūra, Brazdžionis, Kossu-Aleksandravičius, Vaičiūnas, Kirša, Neris. “Daugavos” Nr. 5 (p. 405) įdėti SN eilėr. “Gyvenimo giesmė” ir “Per greit prarasta” vertimai į latvių k. G e g u ž ė s 9 d. — paskutinė abiturienčių mokslo die­ na. Jos nusifotografavo drauge su mokytojais ant gimnazi­ jos paradinių laiptų. Nuotraukoje ir SN. G e g u ž ė s 10 d. “Sekmadienį (V. 10) buvau Berčiūnų miške, su Jurgučiais automobiliu nuvažiavom. L. Jur-tė [Liucija Jurgutytė] keista mergaitė, be galo tyli ir melan­ choliška, be galo pasyvi. Todėl sunku jai bus vienai gyven­ ti — tikra kandidatė į vienuolyną. O gabi ir geros širdies mergaitė. Kad aš bent kiek norėčiau, kiek aš patirčiau iš tų mergaičių nuoširdumo, kiek pasisakymų išgirsčiau... Vakare buvau susitarusi su B. [Bernardu] eiti į koncertą. Apsirengiau ir laukiau jo. Atėjo L. J-tė [Liucija Jurgutytė], ir laukėm abidvi. Ateina jis ir praneša, kad negalėsim eiti — susinaravijo ta jo “Panelė”. Ramiai nusirengiau, ir visi nuėjom į kiną. O gaila, baisiai gaila buvo neiti į koncertą...” (III 333) G e g u ž ė s 12 d. nusifotografavo su savo auklėtinėmis. G e g u ž ė s 13 d. “Tik praėjus man pro Rutkausko krautuvę, pasigirdo sprogimas, aš nusigandus atsisukau ir pamačiau didžiulį gabalą tinko, nukritusio iš viršaus ir sutrupėjusio ant trotuaro. Susirinko žmonės ir stebėjosi, kad aš taip laimingai suspėjau pro šalį praeiti. O einant pro vit­ riną, lyg mintis gundė pažiūrėti, bet praėjau nesustojus. O jei bent vienai sekundei būčiau sustojus?—” (III 333) G e g u ž ė s 1 3 d. dienoraštyje pasakoja paskutinių kelių dienų išgyvenimus. įrašą baigia šiais žodžiais: “Kad ne tas naujo gyvenimo kūrimas, ne tas rūpestis, gal šią vasarą važiuočiau į Prancūziją, gana patogios važia­ vimui sąlygos. Visą m ėnesį naujam krašte. — Viduržemio 233

jura, erdvė, laisvė... Kiekvieną pavasarį man sparnai išau­ ga — noris kilti, skristi, lėkti.— O tie norai širdies begaliniai, Argi jie be kapų neužmigs?” (.III 333) G e g u ž ė s 1 3 d. datuota laiško E. V ilčin sk a itei pradžia. Matyt, neseniai buvo gavusi jos laišką iš Argenti­ nos. Ar pasiuntė jai atsakymą, nežinia. Laiško originalas nežinomas. (III 396) G e g u ž ė s 16 d. “Lietuvos žinių” Nr. 111 (p. 5) išsp. žinutė: “Korolenko “Baisioji nak tis” ir “Makaro sapnas”, Sa­ lomėjos Neries išverstas, jau pradėtas spausdinti ir išeis “Li­ teratūros panteono” Nr. 18. Tai bus taip pat gražus indėlis į m ūsų verstinę literatūrą”. G e g u ž ė s 17 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 20 (p. 456) pranešama apie “Daugavos” lietuviškąjį numerį. “M ūsų poetams atstovauja: K. Inčiūra, B. Brazdžionis, J. Kossu-Aleksandravičius, F. Kirša, S. Neris”. G e g u ž ė s 18 d. prasidėjo baigiamieji egzaminai. Pir­ m asis egz.— lietuvių lit. raštu. Komisija: dir. M. Giedrai­ tienė, dėst. P. Bylaitė ir asistentė S. Bačinskaitė. G e g u ž ė s 2 0 d. — merg. g-jos gegužinė Berčiūnų miške. B. M ališauskaitė-Šarkauskienė prisimena: “S. Nėris su savo auklėtinėmis čia atvažiavo traukiniu. Ji su ta pačia balta berete, apsivilkusi švarkelį. Mergaitės su vasarinėm uniformom. Prie baltų palaidinukių apykaklių visos pasirišusios austas juosteles, kurių atkarpėlėmis papuoštos ir baltos kepurės. Ir nusifotografuoja visos. Vidury — viešnia lotynų kalbos mokytoja Birietaitė, o auklėtoja šone, prie aukštos pušies. (T. Bukauskienė. Būti švyturiu / / Literatūra ir menas. — 1979.— Gruod. 1 d.— Nr. 48.) Buvo ir kita ekskursija, kurią taip prisimena E. Misevičiūtė-Kesliuvienė: “Išsiruošia ir S. Bačinskaitė su savo auklėtinėmis. Keliauja į Kurganavą netoli Panevėžio. Gražus m išk a s. M ergaitės deklam uoja eilė ra ščiu s. A uklėtoja užsidėjusi baltą kepuraitę, šypsosi. Gal ji ir nesigaili, kad mergaičių priprašyta išėjo su jom”. 234

Kada įvyko ši ekskursija, tiksliai nenustatyta. G e g u ž ė s 2 2 d. — mokyt, tarybos posėdis. Sudaro­ mos egzaminų, komisijos. S. Bačinskaitė skiriama į lietuvių k. raštu ir žodžiu egz. komisijas. (CVA 391 2 2702 78) Gegužės

2 2 d. datuotas eilėr. “Saulės kūdikėlis”.

G e g u ž ė s 2 3 d. — paskutinės pamokos ketvirtose klasėse. G e g u ž ė s 2 4 d. datuotas eilėr. “Klajūnėlis”. G e g u ž ė s 2 6 d. 8 vai. rytą prasidėjo keliamųjų eg­ zaminų į V kl. lietuvių k. egz. raštu. Komisiją sudaro P. Būtėnas, P. Bylaitė, S. Bačinskaitė ir P. Rapsevičius. G e g u ž ė s 2 8 d. “Argentinos lietuvių balse” išsp. SN eilėr. “Ką tu gali dainuoti apie rudenį” ir “Sigurd ir Jordis”. G e g u ž ė s 2 8 d. — baigiamųjų egzaminų lietuvių k. ir lit. egz. žodžiu. Komisija: M. Giedraitienė, P. Bylaitė ir S. Bačinskaitė. G e g u ž ė s m ė n . aplankė auklėtinę Pranę Aukštikal­ nytę ligoninėje. P. Aukštikalnytė atsiminimuose rašo: “Paskutinį kartą savo auklėtoją mačiau sirgdama, ligo­ ninėje. Aš susirgau kaulų tuberkulioze ir 1936 m. kovo mėn. buvau paguldyta į ligoninę. Ateidavo aplankyti draugės, mo­ kytojai. Vieną šiltą gegužės pavakarį, kai aš buvau išnešta į didžiulį žydintį ligoninės sodą, atėjo auklėtoja. Kažką trum­ pai ir nereikšmingai pakalbėjus, paliko man mažą paketėlį ir išėjo. Atvyniojau popierių. Knyga. L. Dovydėno “Kelionė į pievas”. Perskaičiau. Galvoju, ką daryti: grąžinti ją ar ne? Knyga buvo nauja, dar neišpjaustyta, bet man neužrašyta, nededikuota. Pagalvojau, kad man atnešė tik paskaityti ir perskaičiusi turiu ją grąžinti. Padaviau savo seseriai, kuri tuomet mokėsi antroje klasėje, kad ji grąžintų. Po poros dienų sesuo atėjusi pasakoja: — Padaviau Saliamutei knygą, sakiau, kad tu grąžini. Ji pažiūrėjo, susiraukė, kažko supyko ir nė žodžio nepasa­ kiusi nuėjo. Kitą dieną padavė štai šią k n ygą ir sako: “Nešk šitą. Jei ana nepatiko, gal šita patiks”. Sesuo man padavė S. Būdavo apysaką “Mokytojas Ba­ ngutis”. 235

Labai pergyvenau tą keistą įvykį. Jokiu būdu nesupra­ tau, kodėl S. Nėris įsižeidė, ką aš netaktiškai ar blogai pa­ dariau. Laukiau dar kartą ateisiant, kad galėčiau pasiaiškin­ ti, atsiprašyti, bet S. Nėris nebeatėjo”. (LK 4 138—139) G e g u ž ė s m ė n . išėjo “Naujosios Vaidilutės” Nr. 5. Čia (p. 197) išsp. Br. Buivydaitės eilėr. “Recenzija”. B i r ž e l i o 7 d. išėjo “Literatūros” Nr. 1. Pirmame psl. išsp. žurnalo dalyvių sąrašas didžiosiomis raidėmis. Tarp jų ir SALOMĖJA NĖRIS. P. 2 — skiltis “Kas dirbama”: “Salomėja Nėris išvertė įžymaus rusų rašytojo V. Korolenkos dvi apysakas B a i s i o j i n a k t i s ir M a k a r o s a p ­ n a s . Abi apysakas vienoj knygoj netrukus išleidžia “Sp. Fondas” Literatūros panteono serijoj”. P. 8 — SN eilėr. “Dėdės”. P. 24 — skyrelis “Knygos ieško skaitytojo”. Čia vėl įrašyta, kad V. Korolenkos “Baisioji naktis” ir “Makaro sap­ nas” jau greit išeina knygų rinkon. Vertė Salom ėja Nėris. B i r ž e l i o 8 d. — keliamųjų egzaminų lietuvių k. ir lit. egz. žodžiu. Komisija — P. Rapševičius, S. Bačinskaitė, P. Bylaitė. B i r ž e l i o 9 d. — mokyt, tarybos posėdis. S. Bačins­ kaitė dalyvavo. B i r ž e l i o 13 d. — paskutinė m. m. diena. B i r ž e l i o 15 d. datuotas “Literatūros naujienų” Nr. 10—11. Laikraščio Nr. 9 (05 15) buvo išsp. 5 eilėr. be au­ torių pavardžių ir skaitytojai pakviesti įspėti tų eilėr. auto­ rius. Str. “Būdinga kūrybos detalė, arba kaip eina konkur­ so sprendimai” skriptonimu -i- pasirašęs autorius svarsto jau gautuosius atsakymus ir rašo: “Laukų pavasaris [tokia antrašte buvo vienas konkursi­ nis eilėraštis] — Ant. Miškinis, Salomėja Neris, Kossu-Aleksandravičius ir dar kai kas iš nuoširdžių lyrikų...” B i r ž e l i o 15 d. rytą prasidėjo lietuvių k. egz. žodžiu ir raštu į I rengiamąją kl. Komisija: dir. M. Giedraitienė, S. Bačinskaitė ir P. Bylaitė. Birželio

16 d. rytą — lietuvių k. stojamieji egzami­ 236

nai į II-V kl. Komisija: P. B ylaitė, S. B ačinskaitė, P. Rapševičius. B i r ž e l i o 17 d. datuotas Vinco Žilionio laiškas Ant. Venclovai. Be kitų dalykų, čia dėkojama A. Venclovai už “Li­ teratūrą” ir rašoma: “Beletristinių dalykų bei poezijos, atrodo, žurnale per maža. Teisybė, įdėtieji eilėraščiai stiprūs, nauji. Gal kiek sil­ pnesnis tik S. Neries “Dėdės”. (LK 15 298) B i r ž e l i o 19 d. baig. kūno kultūros egz. Komisija: M. Giedraitienė, M. Januškevičienė, S. Bačinskaitė. B i r ž e l i o 2 0 d. 12 vai. — iškilmingas atestatų įtei­ kimas. Po visų iškilm ių SN dienoraštyje rašo: "Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus.— K ur tūpsi, ar p a ts bežinai? K ad jaunus per audrą išskleisi sparnus,— A r skrisi, kur nori patsai? [Maironis] Abiturientų diena. Po akto salėje buvo sustatyti balti sta­ liukai ir darė jaukaus pajūrio kavinės įspūdį. Vakarų saulė skaisčiai žvelgė pro langus. Kažkoks saulėtas sapnas. Daug veidų prie kurių per dvejus metus pripratau, rytoj nebe­ matysiu. Atsiskyrimo jausmą aš pergyvenu drauge su abi­ turientais. Ir gaila — nes gera man čia buvo — pripratau. Gražūs, šviesūs gimnazijos rūmai, jaukus kiemas, teniso aikštelė. Klasės erdvios ir šviesios — ir mergaitės, mano mergaitės... Ir tie platūs gatvės trotuarai — šlamančių senų klevų alėja. Naujai išgrįsta Nevėžio krantinė. Ir lieptas, per kurį kasdien tenka vaikščioti. Viskas, viskas... Ir niekas nežino, niekas nejaučia, kad aš paskutinį kartą čionais... Galbūt kam nors ir gaila būtų. Aš niekam nieko nesakau — nenoriu ir nuotaikos gadinti nei sau, nei kitiems. Netikėtai aš atvažiavau į Panevėžį, netikėtai ir išvažiuosiu. Atvažiavau nenoroms, išvažiuoju taip pat nenoroms... Bet — gyvenim as juk te k a n tis vanduo... P agaliau — ...пора оставить теплонасиженное гнездо. Nors aš, vos tik pradėjus apšilti, jau turiu išskristi. Man visada taip”. (III 333—334) G-jos mokytojai nusifotografavo. SN sėdi įprastoje vieto­ je iš kairės ketvirta nuo krašto. B i r ž e l i o 2 2 — 2 5 išvažiavo į Kauną drauge su B. Buču. Apsistojo abu viešbutyje. 237

Birželio

2 8 d. iš Kauno abu išvažiavo į Kiršus.

B i r ž e l i o p a b a i g o j e išėjo “Kultūros” Nr. 6—7. Čia smulkus “Literatūros” Nr. 1 turinys. Paminėta ir SN, jos eilėr. “Dėdės”. B i r ž e l i o 3 0 d. anksti rytą palydėjo B. Bučą į Bi­ liūnų geležinkelio stotį. Paskui rašė dienoraštyje: “U žvakar mudu drauge parvažiavom iš Kauno, aš norėjau parodyt jam savo tėviškę ir gimines. Taip intymiai, taip jaukiai jautėmės išvažiavę iš Panevėžio; Kaune viena­ me kambary nakvojom, visur drauge vaikščiojom... Buvom pripratę kasdien viens kitą matyti, kai kada net po du kar­ tu, o dabar ilgesniam laikui turim išsiskirti. Rodos, labai labai jo pasiilgsiu, ir jis manęs. Nešioju žiedą ant dešinės rankos, mat jis man bent kiek per didelis. Greit pradės visi poniute vadinti”. (III 334) B i r ž e l i o p a b a i g o j e ar l i e p o s p r a d ž i o j e išėjo “Moksleivio” Nr. 6—7. Čia (p. 202) rašoma apie “Literatūros” Nr. 1. Pažymima, kad jame “yra gražių dalykų. Gražūs ir turiningi T. Tilvyčio, Jono Šimkaus, Salomėjos Neries, St. Anglickio ir užsienio poetų eilėraščiai”. L i e p o s 2 d. grįžęs į Panevėžį, B. Bučas ėmėsi dar­ bo, o nuliekamu laiku sumanė kasdien rašyti SN laiškelius. Pirmas įrašas datuotas liepos 2 d.: “Brangioji, Iš Tavo tėviškės derlingųjų laukų Tavo meiliai palydėtas parsigabenau persiskyrimo liūdesį Panevėžin ir juo “gėriuosi” bei “džiaugiuosi”. Kaune tebuvau sustojęs tik iki 11 vai. 23 min. tos pačios dienos. Čia dirbu jau trečia diena. Gavau jau vieną naują užsakymą kapuos paminklui. Dabar skubu baigti Vaižgantą Rokiškiui”. (Trumpinta.) L i e p o s 2 d. “Žiniose” (Nr. 8), einančiose vietoj užda­ rytų “Lietuvos žinių”, skelbiamas “Literatūros” turinys, pa­ minėta ir S. Nėris bei “Dėdės”. L i e p o s 3 d. B. Bučas rašo: “Apie tą, t. y. mūsų, nusistatym ą žiedais pažymėt m ūsų santykius savo panelei buvau sakęs išvažiuodamas, ir ji žinojo.

m

Kaip Tau minėjau, kviesiu Tave atvažiuoti pas mus Pa­ nevėžin apie pabaigą šio mėnesio. Šiandieną, nors ir neturėdamas laiko, nemaža šnekėjausi su savo motina — panele ir daug ką išsiaiškinom. Dėl san­ tykiu su Tavim ji man seniai sakydavo: “Veskit!” Aš tačiau manydavau, kad tai buvo sakoma nenuoširdžiai. Bet šian­ dien ji visai netikėtai mano ir iš viso m ūsų supratimo pa­ reiškimu mane įtikino. Štai ką ji man pareiškė. Sako: “Na, tai kaip dabar sveiki per vasarą, viens antro nematę, nesu­ tikę, iškęsite? Pasiilgsite vienas antro per daug. O, be to, rudenį turėsite persiskirti. Tai pasikviesk, sako, savo Sau­ lutę čia pasisvečiuoti — vietos pakaks. Ką aš čia su jumis, sako, per daug besiskaitysiu: gal ir visi menininkai netak­ tiški... Tegul bus jums atleista. Kurgi jūs, sako, vargšeliai, tuo tarpu tokią ramią prieglaudą ir laisvę rasite, kaip pas mane. Pagaliau juk esate mano vaikai, ir už jūsų gerumą man atsilyginsiu dešimteriopu gerumu”. Ir t. t., ir t. t., ir panašiai ji susijaudinusi kalbėjo. Besiaiškinant su panele, paaiškėjo, kad man norint Ta­ ve viešnia turėti ji jau suspėjo apgalvoti visas smulkmenas. Jau jai yra aišku, kad Tu gulėsi kambariuke, kur aš guliu ir kuriame stovi telefonas, t. y. tame šalia mano dirbtuvių. Man teks išsikelt į dirbtuvę ant vadinamosios sofos arba į valgomąjį. Čia atvažiuotum pailsėjus ir atsivežtum ar ver­ tim ą kokį pradėtą, ar knygų skaityti. Būtum taip pat ir Berčiūnu kurorte m ūsų vasarnamy, žodžiu, kur būtų įdo­ miau. Iš m ūsų galėtum vykti Palangon. Palydėčiau. Atidaviau panelei dovanas. Dėkoja ir giria audimus. Al­ gos Tavosios iš gimnazijos dar nepaėmiau. Siunčiu nuotraukas. Galėsiu įdomesnes padidinti. Padi­ dinus ir mamos galva bus ryškesnė, jei nebus tyčia už stul­ pelio užkišta. Viso gero, bučiuodamas Tavo saldžiąsias lūpas, visiems linkiu. Bernardas”. L i e p o s 3 d. po vidurdienio Kiršuose SN rašė dieno­ raštyje: “Tik dabar praūžė trankydamos ir švilpdama baisi aud­ ra. Vidudienis sutemo kaip naktis. Po pusės valandos vėl pradėjo šviestis, bet vaizdas buvo liūdnas: laukuose javai kaip patalas suguldyti, medžių šakos su vaisiais nuplėšytos, gėlės ir daržovės iš šaknų išvartytos. 239

Mylimasis! Aš noriu prisiglausti prie Tavo skruosto, te­ gu jis būtų ir neskustas, aštrus kaip tarka. Aš noriu prisis­ pausti lūpomis prie Tavo krūtinės, kaklo ir bučiuoti taip stipriai, kad liktų žymės, kurios Tave kartais kompromituo­ ja”. (991 53) L i e p o s 4 d. pradėjo v ersti St. Cveigo apysaką “Amžinojo brolio ak ys”. D ienoraštyje rašo: “B et neina sparčiai, nes kas nors pašalinis ima ir atitraukia mano dėm esį nuo darbo: tai mažyčiai, tik išperėti paukščiukai (viščiukai, ančiukai), tai vėl kas nors kitas”. (III 335) Apie gamtą filosofuoja dienoraštyje per kelis puslapius, o baigia įrašą taip: “Mylimasis! Mano gyvenime! Tiktai iš ilgesio tavęs aš čionai taip “filosofuoju”. Tu mano gyvenimas, aš tavo saulė; m u dviejų abiejų gyvenim as drauge bus visada sa u lės nušviestas”. (III 336) L i e p o s 5 d. dienoraštyje rašo: “Sekmadienis. Vilkavišky dideli atlaidai. Išvažiavo sesuo O nutė, brolis ir du bernai. Grįš tik vėlai vakare. Aš maudžiausi prūde (jame kasdien maudausi, baisiai malonus, m inkštas ir šiltas, saulės spindulių įkaitintas vanduo; kar­ tais maudausi ir upėje), prisirinkau laukinių gėlių. Vėliau ėm iausi vertimo, bet ir vėl nedaug tenudirbau. Pagaliau pradėjau su mama lošti “karuselę”. Man rodos, jei būčiau su tavim, tai laikas nebėgtų taip veltui. Iš viso man kiek­ viena, kad ir tylomis su tavim praleista valandėlė atrodo svarbi ir turininga. Kada, kada aš prisiglausiu prie tavęs? Kam užvirto tie likimo kalnai ant m ūsų kelio ir neleidžia susieiti? Man rodos, jie galima būtų nugalėti”. (III 336) L i e p o s p r a d ž i o j e parašė B. Bučui laišką. Galbūt tai vienas iš šių dienų įrašų dienoraštyje. Laiško originalas neišliko. L i e p o s 5 d. vakare brolis Viktoras, parvažiuodamas iš Vilkaviškio, parvežė B. Bučo laišką. Čia pat, užsidegusi žvakę, perskaitė laišką, peržiūrėjo atsiųstas nuotraukas. L i e p o s 6 d. dienoraštyje rašo: “Koks begalinis džiaugsmas! Vakar vėlai vakare brolis parnešė laišką — storą ir indomų. Prie žvakės skaičiau ir žiūrėjau nuotraukas. Šiandie perskaičiau jį antrą kartą ir 240

šalčiau apgalvojau jo turinį. Pirmą kartą skaitydama, la­ bai jaudinaus, mat ir tu rašei gerokai pakilusiu jausmu. Tik­ rai mane Tavo laiškas labai nudžiugino, nes šiandie ir ma­ ma pastebėjo: “Džiaugiesi, kad “aplankė” bernelis”. Nejaugi mudu galėsim drauge pagyventi, ir dar pas Tave, šito aš nesitikėjau. Aš džiaugiuosi ir bijau... Kada Tu važiuoji į Kauną? Gal ir man bus tas laikas geras, norėčiau su Ta­ vim dar Kaune pasimatyti. Tik parašyk man tiksliai, kada važiuoji ir kur susitiksim, o jei ne, tai aš nuskrisiu į susi­ tikimo vietą, kai žinosiu, kada būsi Kaune. Gėriuosi nuo­ traukomis ir dėkoju Tau už jas. Tik mama truputį “nepa­ tenkinta”, kad neišėjo. Pabučiuok Panelei abidvi rankeles ir mano vardu, nes savo vardu turbūt jau padarei tai ne vieną kartą. Aš ma­ nau, kad jai neteks dėl mudviejų sielotis ar nemalonumų turėti, nebent nesąmoningai, be mudviejų valios... Šiąnakt sapnavau Tave, Panelę... Tai Tavo laiško pada­ rytas įspūdis atsiliepė. Norėčiau dabar būti su Tavim apžėlu­ siu ir nuogu kur nors neįžengiamo miško vidury”. (991 56—57) L i e p o s 6 d. B. Bučas rašo: “6/VII. Brangioji Mergele! Daug džiaugsmo atnešė Tavo laiškelis, nes Tavęs išsiilgau vaikišku ilgesiu. Kaip aš rūpinuosi savo “mažąja geiša”, jos ilgiuosi ir lau­ kiu, taip panelė smulkiai apgalvoja, kaip savo marčią pri­ ims, kaip ją šers, kaip guldys, kokį patalą ties, kaip ir kur ji galės dirbti, kad jai niekas (žinoma, be manęs...) nekliu­ dytų, ir t. t. Praeitą savaitę biusto baigti nepavyko. Neapskaičiavau baigimo laiko. Dabar įsitikinau, kad darbą pradėdamas vi­ sada apskaičiuoju, kad jį baigsiu dvigubai trumpesniu lai­ ku, kaip kad tikrumoje esti. Mane užpuolė Tavo poetė Aizinaitė”. Tai laiško juodraštis, kuris tą dieną nebuvo išsiųstas. L i e p o s 7 d . toliau rašė laišką B. Bučui: “... Turbūt nekantrauji, ilgai nesulaukdamas laiško. Ma­ tai, koks lėtas, idiliškas kaimo gyvenimo tempas. Brangu­ sis, užtat nekantriai laukiu iš Tavęs greito ir ilgo atsaky­ mo (Tu daugiau turi apie ką rašyti) — o jis vis tiek bus pavėlavęs, nes pas mus laiškai vis kažkaip vėliau gauna­ mi. Tave sveikina visi, visi... 241

O dabar užsimerk ir pajauski savo Saulutės karštas lūpas.— Atviruką perduok Panelei — Tavo Saulutė —” (III 398) L i e p o s 7 d. datuotas ir atvirukas E. Jodinskaitei, pasiųstas kartu su laišku B. Bučui: “Didžiai Gerbiamoji Panele! Siunčiu Jums savo sveikinimą iš plačiųjų Suvalkijos ly­ gumų. Čia aš viešiu dabar pas savo m am ą (kitas vasaras labai trumpai tepagyvendavau šiame sodžiuje, o šią vasarą gal teks kiek ilgiau). 26 liepos Alvite bus šv. Onos atlaidai, didžiausi Lietuvoje, charakteringi, kaip ir visi dideli atlai­ dai. Labai prašau atvažiuoti. M an ir visiem s mano n a ­ miškiams būtų daug džiaugsmo Jus su Bernardu sulaukti tuo ar kitu laiku pas save. Ketinot važiuoti į Birštoną, tai bū tų m ažas dviejų valan d ų pasuk im as iš Kauno. Dar tikėjausi Jus sutikti Kaune per parodą, bet nelemta buvo. Tik liko malonus to paskutinio vakaro Panevėžy pas Jus atsim inim as, kada mudu su Bernardu išleidot į Kauną. Bučiuoju Jūsų ranką ir laukiu atvykstant. Salomėja” (III 398) L i e p o s p r a d ž i o j e išėjo “Vairo” Nr. 7—8. Čia (p. 833—841) įdėtas A. Valkiniškio [Br. Railos] str. “Keletas pastabų apie “Literatūros” žurnalą”. Jam e rašoma: “Salomėja Neris, nepatenkinta, kad dėdės nepatenkinti jos eilėraščiais, su kažkokiu pykčiu ir grasinimu išduoda tokį vekselį: Pasisakysiu atvirai: Seniai liežuvis niežti Tą jų ( t y. dėdžių) gyvenim ą tikrai Ryškiom spalvom nupiešti”. (p. 837) L i e p o s 7 d. B. Bučas rašo laišką SN: “7/VII. Kasdien Tau, Saulute, norisi parašyti po keletą žodžių. Šiandieną jau laukiau Tavo laiško. Na, bet nors ir nesulaukiau, vis vien per daug nenerimauju, žinodamas, kad Tu “kasdien vis m ažiau bijai karvių” ir ram iai sau pas m am ą augini lašinėlius. Gavau laišką iš Palemono. Nors anonimiškas, bet suprantu, kad rašo tipas, iš kurio kombi­ nuoju pirkti sklypą. Už 1/4 ha nori 800 litų. Manau derėtis 242

dėl pusės ha. Tiek m ūsų projektuojamai sodybai užtektų. Kai dabar būsiu Kaune, tai reiks pasistengti sklypo pirkimą sutvarkyti, t. y. atlikti”. L i e p o s 9 d. B. Bučas gavo SN laišką iš Kiršų. L i e p o s 10 d. B. Bučas rašo: “10/VII. Vakar pagaliau Tavo laišk ą gavau. Panelei skirtą atviruką perdaviau. Buvo labai vietoje, labai reika­ linga. Ji labai patenkinta, suprantam a, ir turėjo daug džiaugsmo. Ji jau sukombinavo, kada į Tavo tėviškę dumsim. Tas įvyks po to, kai jau Tu čia būsi buvus. Tavo nu­ matytu laiku ją čia visoki vietiniai reikalai riša. Tavo bernelis, žinoma, taip pat Tavo laišku džiaugiasi vaikiškai... ypač apie kačiukus ir kitučiukus skaitydamas, ir mano, kad brangioji jam galėtum daugiau parašyti, ne­ gu jis, ištisas dienas būtinai turėdamas stovėti prie darbo... Na, bet už tą Tavęs vis vien nemušiu, o kur nors įkąsiu taip, kaip neįkandau dar. Taigi, Mergele, pajusi skulptoriaus ne tik pirštus, bet ir dantis”. L i e p o s 11 d. dienoraštyje rašė: “Sapnavau savo pirmąją klasę [rengiamąją]. Sėdi mano mergytės, išputusios akutes, susidomėjusios, kaip išsižioję alkani varniukai. O aš jom tik pilu, pilu žinias. Juk aš tos klasės nebeturėsiu; nebematysiu savo alkanų varniukų. Pa­ stigsiu mokytojos darbo ir sapnuosiu mokyklą, pamokas ir vaikus. Kodėl aš nepradedu rašyt? Pasakykit man, kodėl? Aš pati nežinau. Juk aš galėčiau, tikrai galėčiau. Maišosi daugybė temų, o tikrai indomios nė vienos. Bet juk rašymo būdas, forma padaro kiekvieną tem ą indomią. Aš esu ly­ rikė. Prof. Krėvė sako, kad aš čia esu ir būsiu stipriausia, kad tikra epikė niekad nebūsiu, o aš vis dėlto dar tikiuosi, tik nesiryžtu m ėginti”. (III 336) L i e p o s 11 d. B. Bučas rašo: “11/VII. Kaunan važiuosiu pirmadienio naktį arba ant­ radienio vakare, t. y. taip pat naktį. Bet manau, kad aš greičiau suspėsiu pirmadienio. Bent taip išvažiuoti steng­ siuos. Mat tikrai negaliu nusakyti todėl, kad nežinau, ku­ rią dieną atvyks iš Rokiškio tipai biusto priimti. Tu, Sau­ lužėle Švelnioji, Meilioji ir t. t., ir 1.1., atvažiuok trečiadienį, nes antradienį aš atlikinėsiu visokius reikalus. Apsistosiu Centraliniame viešbuty Laisvės ai. 11 nr. Jei ten negaučiau 243

kambario, tai ten paliksiu žinią, kur apsistojau. Bet būtų. gerai, kad trečiadienį važiuotum rytiniu, kur aš važiavau, ir tada mane rasi laukiantį stoty. Jeigu gi taip išeitų, kad Tu pirma atvažiuotum, t, y. atvažiavus trečiadienį manęs dar nerastum (tas, žinoma, įvykti turi baisiai maža šansų), tai taip pat apsistok arba žinią man palik ten pat arba, jei sveika būsi, pasimaišyk stoty apie pusę septynių. Važiuodamas iš Kauno, jau ir Tave, Saulute, kartu gabensiuos Panevėžin, taigi, iš namų važiuodama, pasirenk tai kelionei, nes juk turbūt prieš važiuodama Palangon n e­ begrįši. Man rodos, kad ir neapsimokėtų grįžti. Na, tad kol kas per popierių, t. y. vaizduotėje, bučiuoju Tavo lūpeles ir visą visą. Iki pasimatymo, Saulute! Tavo Bernelis Drauge įdeda laiškutį ir panelė”. L i e p o s 11 d. visą dieną su mama ir seserim šį tą triūsinėjo. Buvo paėmusi dienoraštį, bet vėl padėjo. L i e p o s 1 2 d. B. Bučas išsiuntė laišką SN į Kiršus. O SN, pasiėmusi dienoraštį, pasakoja pokalbį su mama apie civilinę metrikaciją. (III 336—337) L i e p o s 1 2 d. į Kiršus atvažiavo Ona Šimaitė. L i e p o s 1 2 d. buvo atėjęs “girtas kaimynas ir užpuolė mane, “ponią”, kam “apgavau”, nepakviečiau kaimynų į ves­ tuves. Sako: “Kaip ten judviem buvo gera pirmąją naktį... Ir mes, kaimynai, norėtume bent išsigerti.” Aš jį nurami­ nau, kad ta intencija dar galės išsigerti”. (III 339) L i e p o s 12 — 13 d. naktį Kiršus užklupo didelė audra su žaibais ir perkūnija. “Taip griaudė ir taip baisiai žaiba­ vo... O vienąkart kad trenkė čia pat už keleto žingsnių nežinia į kokį daiktą, tai vos neapkurtom; o šunelis, kur kieme būdoj pririštas, taip pradėjo iš baimės loti. Mama į savo kambarį mane pasišaukė. Aš atsiguliau už jos nuga­ ros, kad nematyčiau žaibti, o ji, sėdėdama lovoj, poteriavo. Ir brolis nulipo nuo viršaus, ir sesuo atėjo”. (III 338) L i e p o s 1 3 d. O. Šimaitė išvažiavo iš Kiršų į Kauną. Apie šią viešnagę savo atsiminimuose ji rašo: “Vieną vasaros dieną esu praleidusi S. Nėries tėviškėje. Prisimenu jos tėviškės gamtą, gėles darželyje, trobas, kūdrą, kurioje buvo taip smagu maudytis, švarius gyvulius tvar­ 244

tuose, jos brolį agronomą, seserį Onutę, jos visus namiškius. Brangūs sunkaus darbo žmonės, medžiai, gėlės — mielas lietuviškas darbštusis kaimas... Neužmirštama mano gyve­ nimo diena”. (LK 4 186) L i e p o s 1 4 d. dienoraštyje rašo apie porą paskutinių dienų, apie tai, kad niekaip nesulaukia laiško iš B. Bučo. L i e p o s 1 5 d. dienoraštyje įrašė: “Noris paimti savo gyvenimą kaip knygą ir išplėšyti iš jos daug daug lap ų beveik visą praeitį”. (III 339) L i e p o s 1 5 d. gavo B. Bučo laišką. Voke buvo ir E. Jodinskaitės laiškas: “Panele Salomėja! Širdingai dėkoju už atviruką ir kvietimą aplankyti Jūsų tėviškę per šv. Onos atlaidus Alvite. Deja, nuvažiuoti tuo laiku negalėsiu, nes pabaigoj liepos kaip tik čia esu užimta — visokių reikalų. Panele Salomėja, atvažiuokit pas mus į Panevėžį pa­ viešėti. Laukiame, nesivaržyk! Spaudžiu ranką. Jodinskaitė” 11/VII 1936 m. L i e p o s 16 d. išvažiavo iš Kiršų į Kauną. Traukiny­ je išsiėmė dienoraščio sąsiuvinį ir papasakojo dviejų vyrų sėdinčių čia pat, pokalbį. (III 339—340) L i e p o s 1 6 — 2 0 d. gyveno Kaune drauge su B. Buču. L i e p o s 18 d. “Lietuvos žinių” Nr. 132 rašoma, kad “Literatūros panteonas” išleido V. Korolenkos “B aisiąją naktį” ir “Makaro sapną”. Būdama Kaune, buvo nuėjusi pas gydytoją Rabinavičių sveikatos pasitikrinti. Čia susitiko studijų laikų kolegę Kon­ stanciją Akelytę-Kubilienę ir su ja nuoširdžiai pasikalbėjo. Galbūt šiuo metu Kaune sutiko ir Kazį Binkį, kuris pa­ pasakojo, kad rengia “Vainikų” antrą leidimą, ir paprašė parinkti pluoštą eilėraščių nuotrauką bei parašyti auto­ biografiją. Buvo užėjusi į “Sakalo” leidyklą honoraro už PLL. Kiek gavo — nežinia, č ia susitiko ir susipažino su atėjusiu tuo pačiu reikalu beletristu Kaziu Jankausku.

L i e p o s 1 9 d. su B. B uču nuvyko į P a lem o n ą apžiūrėti perkamo sklypo. Liepos

2 0 d. išvažiavo iš Kauno į Kiršus.

L i e p o s 2 3 d. rašo laišką B. Bučui iš Kiršų. į Pa­ nevėžį: “Mylimasis! Nežinau, kaip Tau, o man ta pora su Ta­ vim praleistu dienų labai brangios ir atmintinos. Aš dabar tarsi iš tolo ir objektyviai žiūriu į tą mudviejų porelę. Ar viešbučio šeimininkas nežinojo iš Tavęs, kad aš Tavo “žmo­ na”, ar taip ir liko в недоумении, gal manydamas, kad iš gatvės tavo paimta moteris “be vardo”. Šiuo momentu aš Tave taip myliu, kad galėčiau dėl Tavęs viskuo būti. N a­ miškiai labai visi džiaugėsi, kad grįžau. Aš galvoju apie ru­ denį ir darbą — tarnystę. Grįžti Panevėžin nenoriu ir turiu tam gan svarbių priežasčių. Važiuodama pas Tave, turėsiu dar sustoti Kaune ir kai kuriuos klausimus išspręsti, ne­ norėčiau likti visai be jokio uždarbio ir be pajamų. Galėčiau, laisva būdama, rašyti ir versti, tiesa, bet... Ateina ruduo su savo rūpesčiais, o aš beveik nepasiruošus. Negaliu gi aš Tau ant sprando atsisėsti. Ne, ne. Reikia man uždirbti bent po tiek, po kiek lig šiol uždirbdavau”. (III 399) L i e p o s 2 3 d. datuotas ir B. Bučo laiškas iš Panevėžio SN į Kiršus: “Brangioji! Kaimą apleidau pirmadienio vakare 9 vai. 40 min. Per dieną Tau išvažiavus lyginau ir švarinau tą galvutę, buvau su liudininku pas tą tipą, kurs neišperka Maironio bareljefo, ir 1.1., žmoniškai nė palydėti Tavęs negalėjau. Na, bet mano reikalai yra m ūsų abiejų reikalai ir todėl viens kitą visuose juose ir visada suprantame ir suprasime. Labai man malonu prisiminti su Tavim praleistą laiką: tokią puikią “robinzonišką” sekmadienio kelionę savo, t. y. mūsų, būsimon sodybon, gaivinimąsi Nemuno vilnyse, kepinimąsi saulėj, pušų kvapą ir mėlyną dangų kelius vaka­ rus ir rytus vis su Tavim ir su Tavim drauge... Man neišei­ na iš akių Tavo meiliosios figūrėlės, Tavo švelniosios šyp­ senos vaizdas. Šeštadienį atvyks panelė ir padarysim užpirkimą. Tą pačią dieną turbūt abu grįšim ir lauksim Tavęs pasiro­ dant. 246

Tad tuo tarpu iki pasimatymo. Bučiuoju lūpeles. Bernar­ das. Panevėžys, 1936 m. liepos 23 d.” B. Bučas šio laiško, matyt, nepasiuntė ar gal pasiuntė kelias dienas vėliau, negu rodo laiško data. L i e p o s 2 6 d. Alvite buvo garsieji šv. Onos atlaidai. SN taip pat buvo nuėjusi į Alvitą su artimaisiais. Užpuolė lietus. Slapi grįžo namo. Buvo privažiavę daug svečių.. Va­ kare susirgo. L i e p o s 2 7 d. datuotas SN laiškas iš Kiršų B. Bučui !į Panevėžį: “Berneli! Tau rašiau kasdien po truputį, bet dabar nepajėgiu perrašyt ir rašau į atviruką. Guliu lovoj, 38° su viršum tempe­ ratūros. Vakar buvo triukšmingoji šv. Ona Alvite. Graži giedra buvo iš ryto. Suplaukė milžiniškos minios žmonių. Tau, kaip dailininkui, būtų buvę daug įdomių pozų ir fizio­ nomijų nufotografuot ar įsidėmėt. N eilgai teko džiaugtis giedra. Dar nespėjom viso to kermošiaus apžiūrėti, kaip ėmė kilti iš pietų pusės bjaurus dulkių uraganas. Netrukus pa­ sipylė smarkus lietus. Tos minios žmonių šoko į bažnyčią ir visur, kur tik galima buvo įlįsti. Elgetų armija išsislapstė. Į Liko daug ir palei bažnyčią, ir po medžiais. Man su pusse1 sere teko stovėti toli nuo pastogės. Iš pradžių slėpėmės šiaip j taip po skėčiu, bet vėliau permirkom kiaurai. Aprimus audĮ rai, leidomės namo. Iš namų važiavo su apsiaustais ir ska­ rom surinkti kitų atlaidininkų, nukentėjusių nuo lietaus. Privažiavo daug svečių giminių — du ilgvežimiai. Aš bu' vau visą laiką su jais, nepasiduodama drebuliui, bet vaka­ re pasijutau serganti. Nori man parvežti gydytoją, bet aš atsisakau, juk čia tik mažas nušalimas, greit pagysiu. Vis dėlto atvažiuot į Panevėžį m ū sų nuskirtuoju laiku neį pajėgsiu, teks palaukti ir Tau dar parašyti. Kodėl man nie| ko nerašai? Kas atsitiko? Tavo Saulutė” (III 399—400) Liepos

2 8 d. datuotas B. Bučo laiškas: “28/VII Panevėžys “Saulute! Baisiai man neramu ir pikta, kad Tu susirgai persišaldžiusį. Tai kurgi protas stovėti tiek ant lietaus, kol sustipsi. Nors sirgdama nepakartok tos kvailystės. 247

Palemono reikalas. Tvarkoje. Taip padariau, kad p-lė jau užpirko ne 1/4 ha, o 1/2 ha sklypą. Žodžiu, taip išėjo, kaip norėjau”. L i e p o s 3 0 d. gavo B. Bučo laišką ir tuojau parašė atsakymą, kad rugpjūčio 1 d. į Panevėžį dar neatvažiuos. Jos laiškas neišliko. L i e p o s 3 0 d . datuotas autobiografijos ‘Vainikams” I var.: ‘T936.VII.30. Autobiografija Esu moteris, kaip daugelis m ūsų dienų moterų, lėkštapročio miesčionies trafaretu tariant,— su praeitim, kurios nenoriu liesti, ne dėl to, kad bijočiau arba gėdinčiaus savo, daugiau aplinkybių ir likimo, o labai maža dalimi savos va­ lios nulemto, tokio, o ne kitokio praeities gyvenimo. Mano praeitis man brangi, nes kiekvienas, nors ir klaidingas, jos žingsnis yra kančia ir krauju pažymėtas. Nenoriu jos liesti, kaip mumijos, uždarytos sarkofage. Ateis galbūt laikas... N e­ noriu tenkinti minios smalsumo, tos tuščiavidurės plokščios miesčioniškos minios, kurios sprendimai, nuomonės ir no­ rai — man nulis. O vėl jeigu vienpusiškai ir paviršutiniškai aš savo gyvenimą jums duočiau, tai atrodyčiau veidmainin­ ga, be to, jums kiltų tūkstančiai “Kodėl?”, į kuriuos ne da­ bar norėčiau atsakyti. Gabumas stipriau jausti, pergyventi, aiškiau regėti, nu­ jausti ir žodžiais išreikšti yra mano išganymas ir prakeiks­ mas. Amžina kūrybinė kančia, nelyginant malūno akmenys, jei neturi malimui medžiagos, trina ir brūžina viens kitą, naikindami patys save, taip ir ji, toji kūrybinė energija, dažnai trina ir kaitina man širdį, tokiu būdu aikvodama pati save, o aš turiu jausti dvigubą skausmą: kančios ir nusivy­ limo dėl veltui išaikvoto laiko ir energijos. Dalis m ūsų kritikos yra toks netobulas ir kreivas veidro­ dis, kad mes, jame pamatę savo kūrybos veidą, išsigąstame. Šitokia m ūsų “kritika” yra toji deglė po ąžuolu, negalin­ ti suvaldyti savo knyslės, nė jos bent kiek aukščiau pakelti. Esu baisiai priešinga visokiam sekimui, pamėgdžiojimui, beždžioniavimui, tiek gyvenime, tiek kūryboj”. Toliau tame pačiame sąsiuvinyje įrašytas nedatuotas II autobiografijos variantas.

m

R u g p j ū č i o 1 d. B. Bučas rašo iš Panevėžio į Kiršus: “Brangioji mano ligone! Tavo pranešimą, kad šiandien neičiau stotin Tavęs sutikti, gavau. Smagu, kad jau greit numatai pagijimą. Gydykis!

Praeitam laiške, Saulute, sakei rašanti kasdien po tru­ putį man. Kodėl šiandien neprisiuntei? Nejaugi užsigavai, kad aš neparašiau šįkart taip pat? Palemono reikalas baigtas. Sklypas nupirktas. Tas įvy­ ko šeštadienį. Buvo atvykus specialiai panelė. Aš tuo reika­ lu ir kitais buvau Kaune porą dienų — penktadienį ir šešta­ dienį. Platumo turės 52 m, o ilgio 92 m. Į Panevėžį atskristi teks vienai. Į Žemaitiją vyksiu tada, kada Tu čia būsi. Reikia mums pagaliau pasiekti Klaipėdą. Foto nesiųsiu — turi pati atvykti pasiimti. Kol kas bučiuoju lūpeles ir laukiu. I Tavo Bernelis”. ' R u g p j ū č i o 3 d. gavo B. Bučo laišką. R u g p j ū č i o 3 d. datuotas eilėr. “Pakraščiu nuėjom” rankr. I var., rašytas rašalu, paskui taisytas pieštuku. Ištai­ sytasis tekstas ir spausdinamas įvairiuose raštuose. R u g p j ū č i o 7 d. datuotas autobiografijos III var. Jis ir buvo pasiųstas ar atiduotas K. Binkiui ir įdėtas į “Ant­ ruosius vainikus”. Po biografija pažym ėta “Panevėžys”. Galbūt pasveikusi ir išvažiavo į Panevėžį iš Kiršų rugpjūčio 4—6 d. R u g p j ū č i o 7 d. “Tėvynės” Nr. 32 (p. 3) A. Verdenis, aptardamas liet. lit. naujienas, mini “Literatūrą” ir joje išsp. gražų SN eilėr.

I

R u g p j ū č i o 8 d. “L ietuvos žin io se” Nr. 150 vėl rašoma, kad V. Korolenkos “Baisioji naktis” ir “Makaro sap­ nas” jau išėjo iš spaudos “Literatūros panteono” Nr. 1. Vertė S a l o m ė j a N e r is .

R u g p j ū č i o 9 ar 10 d. rašo laišką broliui Broniui, gyvenančiam Šakūnėliuose, Paleičių paštas (dabar Šilutės rj-)- Laiške, matyt, prašo brolį sužinoti metrikacijos nuosta­ tus Klaipėdos krašte ir jai pranešti. Laiškas neišliko. 249

R u g p j ū č i o 1 2 d. brolis Bronius gavo Salomėjos laišką ir tuojau sėdo rašyti atsakymo, kuriame išdėstė civi­ linės metrikacijos nuostatus Klaipėdos krašte ir siūlėsi padėti tvarkyti dokumentus. R u g p j ū č i o 1 4 d. gavo brolio Broniaus laišką. R u g p j ū č i o 2 5 d. prasideda m. m. Panevėžio mer­ gaičių g-joje. R u g p j ū č i o m ė n., važiuodama i Panevėžį, o gal ir iš Panevėžio, buvo specialiai į Kauną važiavusi kai kurių rei­ kalų tvarkyti,— užeiti pas V. Krėvę ir paprašyti vertimų ar kokio kito literatūrinio darbo. Pas V. Krėvę dekanate ra­ do ir B. Sruogą, ir jie abu ją prisispyrę klausė, ar ji dar panelė, ar jau ponia. Tuo tarpu į dekanatą užėjo Michalina Navikaitė. SN kreipėsi į ją: “— O mudviem reikia susitikti ir... daug, labai daug pa­ kalbėti. — Reikia,— pasakiau ir apsidairiau.— Dabar... aš labai skubu,— suspaudžiau jos ranką, linktelėjau profesoriams ir išbėgau iš dekanato”. (M. Meškauskienė. Ateities viltys.— V., 1978.— P. 315.) Ar pasikalbėjo tada su V. Krėve savo reikalais, nežinia. Gal įteikė V. Krėvei savo eilėr. “Mažoji mano geiša”, kuris buvo išsp. “Literatūros” Nr. 2. R u g s ė j o p r a d ž i o j e rašo laišką kažkokiam V. Kr., prašydama patarimo, kaip Klaipėdos krašte ji galėtų susi­ metrikuoti. Laiškas neišliko. R u g s ė j o 6 d. dienoraščio sąsiuvinyje skundžiasi: “Gyvenimas trumpas... Žmogaus laimė trapi.— Kam aš turiu nuodinti savo gyvenimą? Aš moteris su praeitim... Ma­ no laimės indas, neatsargių rankų neštas — išm estas ir su­ dužęs.— Kam aštrios šukės turi nuolat badyti dvi širdis? — tebado m ano vienos! K ą reišk ia bū ti laim inga? — Aš nežinau, nors laimės trokštu ne mažiau kaip kiekvienas mir­ tingasis. Jeigu laimė — patogus, ramus gyvenimas, tai aš daug jau kartų esu nuo jų pabėgusi... O gal mano laimė — skausmas ir kančia, amžinoji nerimastis? O gal nirvana — nebuvimas yra tikroji laimė? Tave erzina mano ašaros? — Bet aš negaliu ir nenoriu jų malšinti, nes tik jos pagirdo mano ištroškusią širdį. Tavo planams įvykdyti reikia daug 2S0

pinigų (nes laimė šiame pasauly be pinigų neįmanoma), o aš jų neturiu ir nesitikiu kada nors pralobti. Tavo laim ei ir gerbūviui reikalingas žmonių palankumas; susijungęs su manim, tu gali jo netekti, nes aš nemoku niekam pataikauti ir šliaužioti, savo įsitikinimų atsižadėti. Pilkas kasdieninis darbas tą sielvartingą tuštum ą pripildys.— Ir plauks trum­ po gyvenimo dienos kaip šaltas Nevėžio vanduo... Tik šven­ tadieniais neturėsiu kur dėtis — atsiminimai atbus ir grauš man širdį kaip įkyrios kandys. Ašaros aplaistys nudžiūvu­ sią širdies gėlelę — sopulį, ir jis vėl pradės žaliuoti. Kas pajaus žvarbų rudens nerimą, beviltį sielvartą ru­ dens? — Alkanas, benamis šuo! Tas, kuris vasaros neteko! (III 340) R u g s ė j o 1 2 d. dienraščiuose “Lietuvos aidas” ir “Lie­ tuvos žinios” praneša: “Spaudos Fondas” leidžia naujosios poezijos antologiją “Antruosius vainikus”. Spaudai parengė K. Binkis. Antolo­ gijoje bus šių poetų: Petro Vaičiūno, Antano Miškinio, J. Kossu-Aleksandravičiaus, Bem . Brazdžionio, St. Santvaro, Kazio Inčiūros, Juozo Tysliavos, Antano Rimydžio, Salomėjos Neries, Kazio Borutos, Leono Skabeikos, Petro Karužos, Gražinos T ulauskaitės ir Vyt. Sirijos Giros kūrybos pa­ vyzdžiai, autobiografijos bei biografijos ir jų atvaizdai”. R u g s ė j o 1 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 184 rašoma, kad jau išėjo “Literatūros” Nr. 2. Pateikiamas laikr. turinys, ku­ riame išsp. ir SN eilėr. “Mažoji mano geiša”. “Literatūros” Nr. 2 (p. 1) surašyti visi numerio autoriai, tarp jų ir SN. Išsp. eilėr. “Mažoji mano geiša” (p. 14). Eilėr. tik keturi posmai. “Atsiųsta paminėti: V. Korolenko. “Bai­ sioji naktis”, “Makaro sapnas”. Vertė Salomėja Neris (p. 24). R u g s ė j o p i r m ą p u s ę pasirodė “Priekalo” Nr. 8. Čia V. Žalioms aptaria “Literatūros” Nr. 1 ir rašo: “Verta susidomėjimo ir “Literatūros” poezija. Be vertimų iš Beranžė ir Žido, telpa po vieną T. Tilvyčio, S. Nėries, St. Anglickio ir J. Šimkaus eilėraštį.

Pasižadėjimu ir savotiška deklaracija skamba ir trum­ putis S. Nėries eilėraštis “D ėdės”, kuriuo poetė klausosi “dėdžių.” patarimo m esti audras, sakalus ir t. t. ir imti re­ alų gyvenimą vaizduoti: 251

►

Pasisakysiu atvirai: Seniai liežuvis niežti Tą jų gyvenim ą tikrai Ryškiom spalvom nupiešti. “Priekalas”, 1936, Nr. 8, p. 524” Rugsėjo į Panevėžį.

16 d.

datuotas M. Vaitkaus atvirukas SN

R u g s ė j o 18 d. datuota Kauno Pribačio knygyno sąskaita už knygas, siųsta į Panevėžį S. Bačinskaitei. R u g s ė j o 18 d. datuotas V. Kr. [gal V. Krėvės?] at­ sakymas. R u g s ė j o 18 d. gavo M. Vaitkaus atviruką: “Nemačiau Palangoje, negirdėjau nieko apie Tamstą visą vasarą, Užburtoji Princese. Kurgi buvai dingusi? Ar jau išvertei kurį Šeimos Lagerlof veikaliuką? Pasi­ skubinki: pabandysime tuoj išleisdinti. Su tikra pagarba K. M. Vaitkus (parašas)” R u g s ė j o 1 9 ar 2 0 d. rašo M. Vaitkui atsakymą. Laiškas neišliko. R u g s ė j o 2 0 d. gavo Pribačio knygyno sąskaitą ir V. Kr. laišką, kuriame rašoma: “Kaunas, 1936.IX.18 Saulute, Atsiprašau, kad užvilkinau su atsakymu. Norėjau pasi­ tarti su patyrusiais žmonėmis. Jei Jūs ar Jūsų vyras turi K laipėdoje p ažįstam ų , g a lite v ien a s J ū s ų n u v a žiu o ti Klaipėdon ir paprašyti savo pasą užregistruoti ir tuojau grįžti namo eiti savo pareigas, bet kad neišregistruotų ko­ kias dvi savaites. Po dviejų savaičių nu važiu otum ėt į Klaipėdą, išsiim at liudijimą iš policijos, kad Jūs gyvenate Klaipėdoje jau dvi savaites, reiškia, esate Klaipėdos gyven­ tojas, ir būsite sutuokti. Manau, kad tuo klausimu galėtų Jum s patarnauti Venc­ lova, kaip Jūsų geras pažįstamas. Jūsų gerbėjas V. Kr.” R u g s ė j o 2 0 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 38 (p. 705) pranešama apie “Antrųjų vainikų” leidim ą ir 252

išvardijami visi autoriai: tie patys, kaip ir rugsėjo 12 d. dien­ raščiuose. R u g s ė j o 2 1 d. “Lietuvos aido” Nr. 432 kronikoje rašoma apie “Antrųjų vainikų” leidimą. Tarp autorių — ir SN. R u g s ė j o 2 1 d. “Sakalo” leidyklos kontoroje gautas signalinis egz. J. Ambrazevičiaus, A. Skrupskelienės ir A. Vaičiulaičio “Naujųjų skaitymų” I d.— skaitymų knygos re­ formuotos gimnazijos I klasei. Čia (p. 253) išsp. SN eilėr. “Vėjas ir vaikai” ir “Mūsų dienos”. R u g s ė j o 2 3 d. datuotas M. Vaitkaus laiškas SN į Panevėžį. R u g s ė j o 2 4 d. datuotas žinių lapas apie Panevėžio valstybinės mergaičių g-jos mokytoją Salomėją Bačinskaitę. 1. Gimimo data 2. Mokytojo cenzas 3. Ar baigusi aukštąjį mokslą? 4. Nuo kurio laiko eina mokytojo pareigas?

1904 m. lapkričio mėn. 17 d. Pripažintas aukštesniosios mo­ kytojos vardas 1930.VII.3. B aigusi Lietuvos U niversitetą Teologijos-Filosofijos fakultetą 1928 m. Nuo 1928 m. rugsėjo mėn. 1 d.

5. Kiek ligi 1936-IX-1 su sid a ro tarn yb os metų?

8 m etai

6. Ar 1935/36 mokytoja buvo laisvai sam­ doma?

Etatinė,

7. Pridedamu dokumen­ tų sąrašas

Š vietim o m in isterijos duotas 1930 m. VII.3 mokytojos vardo pri­ pažinimo pažymėjimas Nr. 2258. Auklėja mokiniuose literatūros ir poezijos pamėgimą. Jos dėsto­ m ose klasėse mokinės mėgina savo jėgas toje srityje.

Direktoriaus atesta­ cija

253

1936 m. rugsėjo mėn. 24 d.

M. Giedraitienė (parašas) Direktorė”.

( C V A K a u n o s k . S N 1 7 2 2 , f o to k o p ija )

R u g s ė j o 2 5 d. gavo M. Vaitkaus laišką: “M ielasis Kūdikėli! Labai labai dėkui už gražų laiškutį: “O vis dėlto verta gyventi — kad ir dėl tų retų, greit nyks­ tančių pragiedrulių”. Pritariu Tamstai. O dėl “niūrių mus apsupusių debesų, dėl pūvančių, pažliugusių raistų” — ne­ nusiminkime: reikia, kad būtų ir debesų, ir raistų. O kad m ūs ruduo?.. K ęsiva — ir laim ėsim e vėl ir sa u lę, ir džiaugsmą! Turiu 18 pamokų mokyklose. Beje, dabar kartkartėm is skaitau ką nors iš “Anksti rytą”. “Žaibas ir mergaitė” tuoj pasirodys atskira knygute. Būti­ nai. O Tamsta man padovanok su savo parašu Korolenkos vertimą. Rašau apysaką “Kaip Petriukas mokslus ėjo”. Kuomet pamatysiu Tamstą? Turiu vieną prašymą. Tamstos M. V. P. S. “Lilijekronos tėviškę” versk. Aš pasistengsiu surasti leidėją, greičiausiai išleisim e mes patys”. R u g s ė j o 2 5 — 2 6 d., o gal ir anksčiau, vėl buvo nu­ važiavusi į Kauną, lankėsi pas gydytojus dr. Jurgį Alekną ir dr. Blid. (pavardė neišaiškinta — gal ne visai tiksliai užrašyta) ir gavo iš jų savo sveikatos pažymėjimus. R u g s ė j o 2 7 d. datuotas specialus “Naujosios Romu­ vos” numeris moterims (Nr. 39). Gražinos Tulauskaitės str. “Lietuvių moterų literatūra” (p. 725—726) apie SN rašoma: “Betgi šviesiausiąja lietuvių moterų lyrikos žvaigžde, at­ sižvelgiant į jos kūrybą prieš nevykusią sielos operaciją, rei­ kia laikyti S . N e r į , kuri ligi šiolei jau yra davusi tris rin­ kinius: A n k s t i r y t ą , P ė d o s s m ė l y ir P e r l ū ž t a n t į l e d ą . Vis dėlto iš jausmingos estetės lyrikės norėdama pasiro­ dyti kovojančia darbo žm onių gynėja, ji ne tik ta i pati skaudžiai apsiriko, bet ir apvylė jos talen to ištikim us gerbėjus. Bėgdama P e r l ū ž t a n t į l e d ą , ji aiškiai pasi­ rodo netekusi pagrindo po kojomis ir tik bejėgiškai šūkaujan­

ti ties pačios supiltu savo talento kapu. Matyt, kad jos skel­ biamos idėjos nėra autorės išgyventos, bet kažin kieno jai pripirštos. Stebėdami tiktai m inties plokštumą, labai pasi­ gendame tikros poezijos, kuria S. Nėris anksčiau mus taip žavėjo”. P. 728 įdėta portretinė nuotrauka, po ja parašas “Sa­ lomėja Neris”. R u g s ė j o 2 8 d. datuotas gyd. A. Didžiulio liudijimas, kad SN “serga dešiniojo plaučio viršūnės sloga, be to, turi didelio laipsnio nervų sistemos sutrikimų su širdies neurozės reiškiniais”. (CVA 391 2 1037 210.) R u g s ė j o 2 8 d. parašė prašymą g-jos direktorei: “Prašau Ponią Direktorę tarpininkauti Švietimo Minis­ terijoje, kad leistų mane dviem mėnesiam su alga atostogų pasigydyti nuo 1936 m. spalių mėn. 1 d. [Išbraukta: iki 1936 m. gruodžio m. 1 d.] Priedas. Dr. Aleknos liudymas, išduotas 1936 m. ... ir Dr. Blid. liud., išd. ... S. Bačinskaitė” Čia — juodraštis, rašytas B. Bučo ranka. Prašymą, da­ tuotą IX.29, gražiai perrašė pati S. Nėris, pridėjo reikiamus priedus ir įteikė gimnazijos direktorei. R u g s ė j o p a b a i g o j e išėjo “Moksleivio” Nr. 8—9. Čia trumpai aptariamas “Literatūros” Nr. 2. Tarp žurnalo au­ torių minima ir SN. S p a l i o 3 d. “Lietuvos aido” Nr. 454 (p. 5) Vyt. Alan­ tas str. “Importuota ideologija” rašo: “Antrasis “Literatūros” numeris ne toks agresyvus, kaip pirmasis, tačiau linkmė varoma ta pati. Šiame numeryje rašo keletas profesorių: B. Sruoga, V. Krėvė, V. Biržiška ir doc. Augustaitis, rašytojai — Ant. Venclova, Petras Cvirka, Teof. Tilvytis, Salomėja Neris ir kt., kritikai K. KorsakasRadžvilas ir Petras Juodelis”. S p a l i o 7 d. datuotas Švietimo m-jos įsakymas Nr. 37, kuriuo S. Bačinskaitei nuo 1936.X.10 d. leista du mėne­ sius gydytis. S p a l i o 9 d . Švietim o m-jos įsakym as gautas Pa­ nevėžio merg. g-joje ir tai pranešta S. Bačinskaitei. 255

S p a l i o 1 0 d. prasideda SN atostogos sveikatai tai­ syti. B. Bučas jau seniai žinojo, kad jam paskirta Švietimo m-jos stipendija vieneriems metams į Paryžių.. Taigi dabar abu greitai išvažiuoja iš Panevėžio į Kauną ir čia apsistoja tame pačiame Centraliniame viešbutyje. SN dar trumpam nuvažiuoja į Kiršus. P. Orintaitė prisimena: “1936 m etų rudenį netikėtai įšviečia Saliute. Be ilgų įžangų ji pareiškia: — Einam pas mane. Grįžau tik ką iš Kiršų — mama įdėjo visokio užkandžio, pavaišinsiu. Ir pasikalbėsim. Apsi­ stojau viešbutyje netoli įgulos bažnyčios”. Nueina. Vaišina­ si. Grįžta B. Bučas. Gal netoli mėnesio praleido tame viešbu­ tyje. Ateidavo Kazys Bučas — technikos fakulteto studen­ tas. Lošdavome 66 ar tūkstantį”. (P. Orintaitė. Ką laumės lėmė.— P. 58.) S p a l i o 11 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 40 Antanas Vengris str. “300 numerių Naujosios Romuvos literatūroje”, rašydamas apie Vaižgantą, prisimena jo SN rink. “Pėdos smėly” recenziją ir cituoja: “49 miniatiūros po 3—4 posme­ lius; lyg šilkiniu siūleliu ir biseriniais poterėliais išsiuvinėti vaizdeliai; miniatiūros, už kurias tačiau tenka mokėti kaip už didelius paveikslus. Kūrėja pirmiausia vaizduoja gyve­ nim ą ir m eilę”. S p a l i o m ė n ., rengdamasi išvažiuoti į Paryžių, aplankė ir M. Vaitkų. Šis prisimena: “Atėjusi sakėsi ilgesniam laikui važiuojanti į Paryžių. Drauge važiuojąs ten iš Panevėžio ir skulptorius Bučas. A tsisv e ik in d a m a S a liu te sako m an , ta ip šv e ln ia i prašomai ir taip paslaptingai: “Tėveli, noriu jus prašyti, kad išpildytumėt vieną mano norą. — Ar leista paklausti, kokį? — Kol kas tepalieka tai paslaptis. Prašau pasitikėti ir iš anksto pasižadėti. — Na, gerai. Jei tik galėsiu”. (M. Vaitkus. Atsiminimai.— P. 199.) S p a l i o 13 d. datuotas Švietimo m-jos pažymėjimas, kad S. Bačinskaitė vyksta į Prancūziją gydytis. Jis išduo­ damas papigintai vizai ir užsienio pasui gauti. Pažymėjimą pasirašė ministerijos generalinis sekretorius K. Masiliūnas. (CVA 391 2 1037 190). 256

S p a l i o 19 d . “Lietuvos aido” Nr. 480 korespondenci­ joje iš Panevėžio rašoma: “Išvyksta į užsienį Panevėžietis skulptorius Bernardas Bučas išvyksta į užsien į studijuoti akmens skulptūros. Paskutiniu metu skulptorius Bučas yra padaręs keletą didelių darbų. Ypa­ tingai gražūs jo padaryti paminklai kapuose”. S p a l i o 2 5 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 41 (p. 808) skyrelyje “Literatūros naujienos” rašoma, kad Sa­ lomėja Nėris ištekėjo. S p a l i o 2 8 d. rašo: “Įgalioju p. E. Jodinskaitę paimti iš Panevėžio valdžios Mergaičių gimnazijos mano algą už spalių mėnesį. 1936.8.28 S. Bačinskaitė” (parašas) S p a l i o 3 1 d. g-jos kasin in k as išrašo m okyt. S. Bačinskaitei 45 litų sumos kvitą Nr. 026561 stipendijai 10% grąžinti iš 1936 m. spalio mėn. atlyginimo. S p a l i o p a b a i g o j e SN drauge su B. Buču išvažiuoja į Paryžių. Į geležinkelio stotį juos palydi K. Bučas ir P. Orintaitė. S p a l i o p a b a i g o j e pasirodo Panevėžio Lindės-Dobi­ lo Meno kuopos leidinys “Mūšos Dobilas” — kuopos steigėjo ir jo sielos atminimui. 1936 m. 112 p. Knygos p. 7 — SN eilėr. “Tėvelis mirė”, o p. 44— 45 — “Žodis J. Lindės-Dobilo Meno kuopai”. L a p k r i č i o p r a d ž i o j e nuvažiuoja į Paryžių ir apsi­ gyvena viešbutyje “Grand hotel du Midi”, Paris, 22, rue de Sommerard. O. Šimaitė mano, kad jiedu Paryžiuje gyvenę 20, rue de Sommerard, taigi viešbutyje “Grand hotel de la Loire”. Paryžiuje tuo metu gyveno dar dailininkai Viktoras Pet­ ravičius, Povilas Augustinavičius-Augis, V. K. Jonynas, Jo­ nas Prapuolenis, rašytoja Liūne Janušytė, kino aktorius Juo­ zas Miltinis ir nemaža studentų, studijuojančių prancūzų k. L a p k r i č i o 3 d. “Lietuvos aido” Nr. 506 A. Dange­ rutis recenzuoja “Mūšos Dobilą”: “Pirmajame skyriuje yra įdėti velioniui skirti M. Da9.296

257

gilelio, M. Grigonio, Salomėjos Neries, Benedikto Rutkaus­ ko ir Stasio Sneiderio eilėraščiai. Antrajame skyriuje, skirtame Dobilo vadovautos M e n o k u o p o s veiklai nušviesti, yra šie straipsniai: S. Bačinskaitė — “Žodis Lindės-Dobilo Meno kuopai”, M. Grigonio “P ati pradžia”, “Be programos” ir kt.” L a p k r i č i o 8 d. laikr. “Laiko žodžio” Nr. 18 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Skrenda gervės”. L a p k r i č i o 9 d. “XX amžiuje” Nr. 117 recenzuojamas “Mūšos Dobilas”. Str., be kita ko, rašoma: “Pažymėtinas ypač gražus S. Neries eilėraštis “Tėvelis mirė”, rodąs, kaip tikras kūrėjas — poetas ir panašiais atvejais neįpuola į sen­ timentalų. aimanavimą ar tuščią pompastiką, bet pajėgia duoti tikrą meno kūrinį” (p. 5). L a p k r i č i o p r a d ž i o j e , tik nuvažiavusi į Paryžių, tuojau rašo atviruką į Kauną P. Orintaitei. Atvirukas neišli­ ko. Gal parašė ir į Kiršus arba kam į Panevėžį, bet tuo tar­ pu apie tai nėra duomenų. L a p k r i č i o 10 d. datuotas Valstybės saugumo depar­ tamento dir. raportas Ponui Vidaus reikalų ministrui: “Šiemet “Universitetas” pradėjo leisti Vinco Krėvės-Mic­ kevičiaus redaguojamą žurnalą “Literatūra”, kurio iki šiol yra išėję du numeriai. Šis žurnalas gyvenamuoju momentu sudaro žymų disonansą, nes jis nesvyruojamai pasisako prieš nacionalizmą ir perša socializmą bei internacionalizmą. Ta­ tai darosi aišku, tik pažvelgus į “Literatūros” bendradarbių ir jos naudojamų autorių sąrašą: Ant. Venclova, K. Korsakas-Radžvilas, doc. Augustaitis, Petras Cvirka, Teofilis Til­ vytis, Salomėja Neris, Julius Būtėnas, Romainas Roland’as, L. Feuchtvangeris, M. Gorkis ir kt. 4. Ir poezija “Literatūroje” tarnauja tam pačiam tikslui. Salomėja Nėris bara “dėdes”, kad jie prikišą jai, kam ji nebūtus daiktus giedanti. Todėl jai įkyrėjo tie priekaištai bei patarimai, ir ji kalba: “Pasisakysiu atvirai: seniai liežuvis niežti tą jų gyvenimą tikrai ryškiom spalvom nupiešti”, [pas.] Aug. Povilaitis Valstybės Saugumo D-to Direktorius” (J. Čibiras. Smetoninė spaudos cenzūra. Dokumentinė medžiaga. Raštai.— 1940, Nr. 2.— P. 267—269.) 258

L a p k r i č i o 2 4 d. įvyko Panevėžio merg. g-jos mokyt, tarybos posėdis. Svarstyta įsigytinų knygų sąrašas g-jos bib­ liotekai. Sąraše ir SN “Per lūžtantį ledą” — 1 egz. (CVA 391 2 270 4 11)

L a p k r i č i o m ė n . datuotame Vilniaus žurnale “Jau­ nimo draugas” Nr. 12 (p. 566) rašoma: “Lietuvos moterų taryba, norėdama pagerbti lietuvę mo­ tiną, skelbia konkursą scenos veikalui parašyti. Už geriau­ sią veikalą skiriama premija 1000 Lt. Komisijos sprendimas būsiąs paskelbtas 1937 m. sausio 30 d. Jury komisijoje su­ tiko dalyvauti: p. Biržiškienė, Salomėja Neris, viceministeris Masiliūnas, režisierius Glinskis ir Lietuvos moterų ta­ rybos pirmininkė p. Lozoraitienė”. Jeigu komisija gavo svarstytinų rankraščių tai SN jos posėdžiuose negalėjo dalyvauti, nes gyveno Paryžiuje. L a p k r i č i o m ė n . Maskvoje išėjo “Priekalo” Nr. 11. Čia V. V-inis [V. Pranskus-Žalionis] aptaria “Literatūros” Nr. 2 ir rašo: “Pačios šio numerio “Literatūros” kūrybinė dalis platesnė ir įvairesnė negu pirmame numeryje. Iš pirmame numeryje buvusių poetų ir šiame numeryje davę po eilėraštį: S. N e­ ris, T. Tilvytis ir S. Anglickis. S. Neris eilėse “Mažoji mano geiša” (tegu gana savotiškai, per japonų geišos vaizdą ir Na­ gasaki kylančius Prometėjus) skelbia vergijai galą: M a ž o j i s ia u r a a k e , S u g r i a u s i r t a u v e r g iją ! R a u d o n a s a u lė te k a — I r m i r t i j i e n e b i jo .”

—

(Šitą posmą cenzūra buvo išbraukusi, ir “Literatūroje” jo nebuvo. Bet V. Žalioms buvo gavęs dar necenzūruotą egz., todėl ir galėjo jį pacituoti savo str.) L a p k r i č i o 3 0 d. datuotas prašym as Panevėžio valdžios merg. g-jos Direktorei: “Prašau Ponią Direktorių tarpininkauti Švietimo Ministe­ rijoj, kad pratęstų man atostogas iki 1937 m. rugsėjo 1 d. be atlyginimo. Salomėja Bačinskaitė” ( I I I 4 4 5 ) L a p k r i č i o p a b a i g o j e ar g r u o d ž i o p r a d ž i o j e rašo laišką iš Paryžiaus M. Vaitkui į Kauną. Laiškas neišli­ 9*

259

ko, bet M. Vaitkus savo atsiminimuose rašo: “Tik štai, bene gruodžio pradžioj, gaunu iš Salės laišką, kur tarp kitko rašo: “Tėveli, dabar primenu Jums Jūsų pa­ sižadėjimą išpildyti vieną mano norą; o tas mano noras — kad atvyktumėt į Paryžių į mano vestuves su skulptorium B. Buču. Labai labai prašau! Pavaišinsiu skaniu prancūzų vynu. Prašau sutikti ir mums pranešti”. Parašiau, kad jokiu būdu negaliu važiuoti”. Tuo pačiu metu parašė laišką-kvietimą atvažiuoti ir P. Orintaitei. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e Panevėžio merg. g-joje gautas SN prašymas iš Paryžiaus tarpininkauti, kad jai būtų su­ teiktos nemokamos atostogos iki 1937 m etų rugsėjo 1 d. Panevėžio męrg. g-ja apie S. Bačinskaitės pageidavimą tuojau praneša Švietimo m-jai. (Gruodžio penktos dienos raštas Švietimo m-jai. (CVA 391 2 1039 202) G r u o d ž i o 7 d. P. Orintaitė, parašiusi į Paryžių at­ viruką, kad važiuoja, iš Kauno išvažiavo į Paryžių. G r u o d ž i o 8 — 10 d. gavo M. Vaitkaus ir P. Orintaitės laiškus. G r u o d ž i o 1 0 d. P. Orintaitė atvažiavo į Paryžių ir pirmiausia užsuko pas SN. G r u o d ž i o 1 2 d. datuotas Švietimo m-jos raštas Pa­ nevėžio merg. g-jos direktorei: [prašoma paaiškinti, dėl ko SN prašo atostogų iki 1937.IX.1.] (CVA 391 2 1039 201) Panevėžio merg. g-ja, gavusi m-jos raštą, tuojau siunčia i Paryžių S. Bačinskaitei raštą, klausdama, dėl ko ji prašo atostogų pratęsimo. G r u o d ž i o 1 2 d. S. Bačinskaitė ir B. Bučas, lydimi P. Orintaitės, 10 vai. ryto iš viešbučio išvyko į Senos de­ partamento prefektūrą. Buvo pakviestas dar vienas atsitik­ tinis žmogus liudininku, ir 10 vai. 40 min. Garbės Legiono karininkas Victoras Collignon’as, penkto Paryžiaus rajono mero padėjėjas, sutuokė Salomėją Bačinskaitę ir Bernardą Bučą, surašydamas tokį aktą: “1936 m etų gruodžio 12 d. dešimt valandų 40 minučių,— Bernardo Bučo, skulptoriaus, gimusio Smilgiuose (Lietuva) tūkstantis devyni šimtai trečių m etų lapkričio 18 d., tris­ 260

dešim t trejų m etų, gyvenančio Paryžiuje, Sommerard’o gatvė, 22, Leono Bučo ir Paulinos Sipavičiūtės sūnus, mi­ rusių sutuoktiniu, iš vienos pusės, ir Saliomėjos Bačinskaitės, rašytojos, gimusios Kiršuose (Lietuva) 1904 m etų lap­ kričio 17 d., trisdešim t dvejų metų, gyvenančios Paryžiuje, Sommerard o gatvė, 22, duktė Simano Bačinsko Bačinskaitė, mirusio, ir Uršulės Bačinskienės Žemaitytės, jo našlės, ūki­ ninkės, gyvenančios Kiršuose, iš antros pusės — Sutarties aktas — Jaunasis ir jaunoji pareiškia vienas ir kitas savo norą tuoktis, ir mes įstatymo vardu skelbiame, kad jie yra sujungti santuoka, dalyvaujant pilnamečiams liudininkams, kurie, perskaičius aktą, pasirašė su sutuoktiniais ir mumis, Victoru C ollign on ’u, penktojo P aryžiau s rajono mero padėjėju, Garbės Legiono karininku”. (Versta iš prancūzų k.) Išėję iš įstaigos, sėdo į taksi drauge su P. Orintaite ir išvažiavo į Paryžiaus užmiestį pasivažinėti. Pietavo resto­ rane, paskui parvažiavo į butą ir čia dar vaišinosi, fotogra­ favosi prie stalo. (Nuotraukos išlikusios.) G r u o d ž i o 1 2 d., tuojau po sutuoktuvių, parašė laišką į Kiršus, pranešdama namiškiams apie sutuoktuvių faktą. Laiškas neišliko. G r u o d ž i o 1 4 d. datuotas Panevėžio merg. g-jos raštas Nr. 916 S. Bačinskaitei dėl jos prašymo gauti papil­ domas atostogas iki 1937 m. rugsėjo 1 d. Raštas neišliko. G r u o d ž i o 18 d. gavo Panevėžio merg. g-jos raštą Nr. 916 ir tą pačią dieną parašė raštą Panevėžio merg. g-jos direktorei dėl nemokamų atostogų: “Visiškai pasilsėti ir sustiprinti sveikatą poros mėnesių, pasirodė, nepakanka, ir mokytojos darbo dar ilgesnį laiką negalėsiu dirbti; šios tat priežastys verčia mane prašyti Švie­ timo m inisteriją prailginti mano atostogas iki 1937 m. rugsėjo 1 d. S. Bačinskaitė” (III 445) G r u o d ž i o 19 d. “XX amžius”, “Lietuvos aidas” ir “Lietuvos žiruos” informuoja skaitytojus, kad jau išėjo “Ant­ rieji vainikai”. “Lietuvos aide” Nr. 583 rašoma: “Antruosiuose vainikuose” p. 241—254 įdėta poetės nuo­ trauka, autobiografija ir šie eilėraščiai: “Gyvenimo giesmė”, 261

“Be bažnyčios, be altorių”, “Pabučiavimas”, “Kada manęs ne­ bus”, “Kaip ir tas vėjas”, “Kas mina kelią slidų”, “Ką tu gali dainuoti apie rudenį”, “Viena vasara”, “Valkata”, “Per greit prarasta”, “Nebausk manęs, kaip rūstusai patėvis!”, “Pa­ lydėk”, “Kai numirsiu”, “Per lūžtantį ledą”, “Be kelio”, “Ru­ dens marti”, “Grįžtant”, “Mes trokštame sparnų”, “Kaimas laukia”, “Lik sveika...” ir A. Achmatovos “Palydėk” vertimas. Gruodžio

19 d.

datuotas eilėr. “Vakaras jūroj”.

G r u o d ž i o 2 4 d. datuotas sesers Onos atvirukas ir laiškas iš Kiršų į Paryžių. G r u o d ž i o p a b a i g o j e parašė sveikinimus į Panevėžį Onai Daugaravičiūtei ir H. Jasaitytei. Neišliko. G r u o d ž i o 2 4 d. datuotas Liucijos Jurgutytės laiškas iš Panevėžio SN į Paryžių. Drauge siunčia ir “Mūšos Dobilą”. G r u o d ž i o 2 4 ar 2 5 d. gavo laišką iš Kiršų. Atvi­ ruku sveikina su šv. Kalėdomis mama, Viktoras ir Ona. Laiške Ona rašo, kad “jau beveik savaitė, kai gavom nuo judviejų laišką, tą iškilm ių dieną rašytą. Viktoras zuikių daug nušauna. Skaitau Tavo parvežtą vasarą “Faraoną”, “Raudonoji le­ lija”. Šeimyną kitą teks ieškoti. įdedam “Dievo pyragą”. Nuo Broniaus negaunam laiškų nuo vasaros”. (Laiškas sutrum­ pintas.) G r u o d ž i o m ė n . išėjo S. Maršako “Paštas”. Sulietu­ vino Salom ėja Nėris. Išleido “Spaudos Fondas”. Iliustravo T. Kulakauskas. Tiražas 3000 egz. 20 p. Kaina 1 litas. Gruodžio dovaną.

2 5 ar 2 6

G r u o d ž io 27 Dobilą” ir laišką.

d. pasiuntė į Kiršus kažkokią

d. gavo L. Jurgutytės siųstą “Mūšos

G r u o d ž i o 2 7 d. datuotas laiškas L. Jurgutytei į Pa­ nevėžį: “Mieloji Panele Liuse! Dėkodama už malonius, jautrius Jū sų laiško žodžius ir už “Mūšos Dobilą” su gražiu prierašu, siunčiu Jum s savo 262

nuoširdžius Naujų m etu linkėjimus. Prašau ta proga svei­ kinti mano vardu p. p. Tėvelius ir Birutę — mano mylimąją mokinę. Karštai paspauskit nuo manęs ranką p. Šulgaitei ir p. Juozapavičiui. Jūsų Salomėja” (III 400—401) Pervertusi “Mūšos Dobilą”, prie Sulgaitės eilėr. prirašė: Ir gėlės jo sodinto sodo Kukliais žiedeliais pasirodo. Gruodžio

2 7 d. datuotas laiškas V. Krėvei: “Paryžius, 1936, gruodžio 27 Pone Profesoriau! Laisvės krašte lengvai sutvarkę savo šeimos reikalus, tebegyvenam abu su vyru Paryžiuje. Pas Jus ateis p. Šimaitė dėl mano honoraro už “Bais. naktį”, būkit malonus, pone Profesoriau, jei turėsit atliekamu — ji man išsiųs, baisiai reikalingi pinigai”. (III 400) G r u o d ž i o 3 0 d. datuotas O. Bačinskaitės laiškas iš Kiršu SN į Paryžių. G r u o d ž i o 3 1 d. datuotas laiškas V. Albrechtienei: “Mieloji Ponia Vanda! Naujųjų m etų išvakarėse linkiu Tamstai gražių, laimingų 1937 metų. Tuos pat linkėjimus prašau perduoti ir Julytei. Gaila, kad jos nėra Paryžiuj. Čia tiek daug gražių pramogų vaikams. Bučiuoju Sulamita”. (III 401) Be abejo, siuntė sveikinimą abu su B. Buču Jodinskaitei, Didžiuliams ar kitiems pažįstamiems, bet duomenų apie tai nėra. G r u o d ž i o m ė n . “Šviesos kelių” Nr. 12 (p. 770—771) išsp. publikacija apie “Antruosius vainikus”, surašomi iš eilės šioj antologijoj dalyvaujantys autoriai. 1936 m. kompozitorė Elena Laumenskienė sukūrė dvi dainas SN eilėr. “M ūsų dienos kaip šventė” ir “Diemedžiu žydėsiu” žodžiais. 1936 m. išėjo J. Ambrazevičiaus “Literatūros teorija”, III leid. Kaip ir ankstesniuose, čia cituojami tie patys SN kūry­ bos pavyzdžiai. 263

1937

S a u s i o 2 d. datuotas dr. Jono Šliūpo laiškas iš Pa­ langos B. Bučui į Paryžių. S a u s i o 2 d . datuoti eilėr. “Senelės pasaka” ir “Aud­ ros paukštis”. S a u s i o 3 d . gavo sesers Onos laišką iš Kiršų, rašytą gruodžio 30 d. Sesuo pasakoja namų naujienas: dėkoja už kažkokias “knygutes”, gautas neseniai iš Paryžiaus, pasa­ koja, jog samdiniai vyras ir merga išvažiavo — nepalikę, kad brolis Viktoras norįs grįžti Dotnuvon mokslų baigti; kad Vanda Albrechtienė ne taip gera daktarė: Onai taisė dan­ tis, bet jau skauda; o brolis Bronius Kalėdų neatvažiavo, nes negavo atostogų. S a u s i o 4 d. datuotas eilėr. “Ledinėj dykumoj”. S a u s i o 5 d. B. Bučas gavo laišką iš dr. Jono Šliūpo. Jis rašo: “Teko man ją [S. Nėrį] pažinti Palangoje. Tik man labai gaila, kad p. Nėris nemalonėjo man užrašyti kelių posmų dainelės, man labai reikalingos raštui, kurį neseniai patal­ pino “Naujoji Romuva”. Nesuspėjau p. Nėries pagauti Pa­ langoje prieš jai iš čion išvažiuojant”. (R. Adom ėnaitė. Laiškai... // Literatūra ir menas.— 1984.— Lapkr. 17.— Nr. 46.) S a u s i o p r a d ž i o j e , matyt, gavo M. Giedraitienės laišką ar oficialų g-jos raštą, kuriame pranešama, kad rei­ kalingas sveikatos pažymėjimas, jei nori ilgiau atostogauti. S a u s i o 6 d. datuotas gydytojo liudijimas: “Aš, žemiau pasirašęs Paryžiaus universiteto medicinos fakulteto medicinos daktaras, Garbės legiono kavalierius, Odinet Marie Joseph, gyv. rue St. Martin, 7 Paris, liudiju, kad savo kabinete tyriau sveikatą asmens, kuris man pa­ reiškė esąs pavarde Bačinskaitė Salomėja, 32 m etų amžiaus, gyv. Paryžiuje, 5e, rue Sommerard, 22. Ji skundėsi bendru nuovargiu ir svorio kritimu. Klinikos tyrimai parodė anemijos žymių su kvėpavimo kliūtimis dešiniojo plaučio viršūnėje. Ji turi ilsėtis, paisydama medicinos nurodymų, mažiau­ sia šešetą m ėnesių ir pageidautina Pietų Prancūzijoje. 264

Tai tvirtindamas, aš išdaviau šį pažymėjimą pristatyti atitinkamai įstaigai. Paris, 1937 m. sausio mėn. 6 d.^ Ž. M. Odinet” (parašas) (Versta iš prancūzų k.) S a u s i o 7 d. Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pa­ prašyta, kad patvirtintų gydytojo Odinet liudijimo vertimą į lietuvių k. Pasiuntinybėje gautas toks atsakymas: “Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje Kanceliarinis skyrius liudija, kad šis nuorašas atitinka žodis žodin originalo ver­ tim ą iš prancūzų kalbos. Paryžius, 1937 m. sausio 7 d. Nr. 10. A. Vanagaitis Konsuliarinio skyriaus vedėjas”. S a u s i o 7 ar 8 d. pasiuntė Panevėžio merg. g-jos di­ rektorei tokį prašymą: “Prašau Gerbiamąją Ponią Direktorių tarpininkauti Švie­ timo Ministerijoje, kad prailgintų man atostogas iki 1937 m. birželio m. 10 d., kadangi visiškai pailsėti ir sustiprinti sveikatą reikalingas ilgesnis laiko tarpas. S. B-tė Priedas: Gydytojo dr. Volinet liudijimas: 1. originalas, 2. vertimas.” {III 446) (Gydytojo pavardė prašyme kažkodėl įrašyta kita.) S a u s i o 11 d. Panevėžio mergaičių g-joje buvo gau­ tas SN prašymas, ir direktorė jos prašymą su savo lydraščiu tuojau pasiuntė į Švietimo m-ją. S a u s i o 14 d. vaikščiojo su Buču Paryžiuje. Oras bu­ vo darganotas, lijo lietus, žmonės skubėjo... Kai jie pasuko namo, Bučas pastebėjo mažą, gal septynerių-aštuonerių metų, mergaitę, kuri pardavinėjo gėles. Parodė ją Salomėjai sakydamas: — “Žiūrėk! Gėlės!..” Parėjusi namo, tuojau sėdo prie stalo ir parašė eilėr. “Dvidešimti su”. S a u s i o 1 5 d. datuotas eilėr. “Amžinas keleivi.” S a u s i o 1 5 d. Švietimo ministras pasirašė įsakymą Nr. 2, kuriuo “1936 m. įsakymu 37 duotas leidimas gydytis 265

nuo 1936.Х. 10 d. du mėnesius pratęstas iki 1937.IV. 10 d.” S a u s i o 1 7 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 3 (p. 70) A. K. [Alfonsas Keliuotis] taip recenzuoja “Antruosius vainikus”: “Talentingoji Salomėja Nėris trečiąja savo eilių knyga “Per lūžtantį ledą” visus nuoširdžiai įtikino, kad jos meninė jėga ir garbė iš tikrųjų jau siūbuoja, yra pavojuj. Paskuti­ niu metu, atrodo, poetė lyg jau ima vėl ilgėtis senųjų savo poezijos aukštybių. “Vainikams”, pvz., nedavė jai nevyks­ tančių visuomeninių eilėraščių. Tačiau, kaip ten beatsitiktų su Nėrim, viena aišku, kad ji senojo tako jau niekad pėda pėdon neatitiks”. Toliau rašo: “Reikia žinot, kad “Keturių vėjų” ir kitokiais vardais vykę kraštutiniai ieškojimai tai formos, tai minties linkme jau pasibaigė. Dabar siekiama formos ir minties sintezės, artėja­ ma į klasicizmą, ne į sustingusį, dogmom suvaržytą klasi­ cizmą, bet gyvą, įvairiuos klaidžiojimuos atsinaujinusį, vi­ som gyvenimo spalvom spindintį. Kossu-Aleksandravičiaus, Nėries, Miškinio ir kitų jaunųjų geresnieji eilėraščiai kaip tik paženklinti to naujojo klasicizmo vardu”. Ir pabaigia: “Kokiu dėsniu vadovaujantis paskirstytos poetams anto­ logijoj vietos, redaktorius nepasako. Atrodo, vis dėlto laiky­ tasi šiokio tokio “dėsnio”. V isų pirma eina patriotinės-religinės linkmės poetai: P. Vaičiūnas, A. Miškinis, J. KossuAleksandravičius, B. Brazdžionis, St. Santvaras, K. Inčiūra, toliau buvę keturvėjininkai T. Tilvytis, J. Tysliava, A. Rimydis, J. Žengė, toliau visuomeninės tendencijos poetai: S. Nėris ir K. Boruta, toliau mirusieji P. Karuža ir L. Skabeika, gale Gr. Tulauskaitė, J. Graičiūnas ir Vyt. S. Gira. Ko­ kia tarp paskutinių trijų yra giminystė ir kodėl jie nepri­ skirti pirmajai grupei — neaišku”. Sausio

1 7 d. datuotas eilėr. “Šį rudenį”.

S a u s i o 2 0 (?) d. gavo iš Lietuvos pranešimą, kad atos­ togos pratęstos iki balandžio 10 d. S a u s i o 2 1 d. Ona D augaravičiūtė siunčia iš P a­ nevėžio laišką SN į Paryžių. Sausio

2 5 d. (?) gavo O. Daugaravičiūtės laišką: 266

“1937.1.21, Panevėžys Geroji p. Salomėja. Sulig Nauj. Rom. žinių sveikinu. Daug laimės naujame gyvenime.” S a u s i o 2 8 d. “Argentinos lietuvių balse” išsp. SN eilėr. “Grįžtant” (“Baltijos bangos ašarom ritas,—”). S a u s i o m ė n . , kaip prisim ena P. O rintaitė, kuri, grįžusi iš pietų, vėl kurį laiką gyveno Paryžiuje ir kasdien lankydavo Bučus, SN baigusi rašyti “Eglę žalčių karalienę”. Po vakarienės Salomėja skaitydavusi balsiai knygas: Ch. Chaplin “Les temps modernes”. Paryžiuje SN lankė prancūzų k. kursus svetimšaliams. Yra išlikęs jos ranka prancūziškai rašytas rašinėlis, dėsty­ tojos taisytas raudonu rašalu. Po kiek laiko tuos pačius kursus lankė ir O. Šimaitė. Ji atsiminimuose rašo: “Su malonumu prisimenu laikus, kada “Alliance Françai­ se” kursuose pas madame Avinier mokiausi prancūzų kal­ bos. Tai ta pati mokytoja, pas kurią prancūzų kalbos mokėsi ir S. Nėris. R ašydam a šiuos a tsim in im u s, ap lan kiau “A llian ce Française” ir susitikau su madame Avinier. Tai graži, žila­ plaukė, senyva moteris. Madame Avinier prisimena, jog savo “compositions” [rašinius] S. Nėris visad rašydavo trum­ pai, vaizdžiai, vartodama, kaip ir savo eilėraščiuose, daug brūkšnių ir daugtaškių. Kasmet savo mokiniams ši mokytoja tarp kitų tem ų duo­ davo rašto darbui tem ą “Le jardin de mes rêves” [“Mano svajonių sodas”]. Mokytoja tvirtina, jog iki šiol niekas nėra geriau už S. N ėrį parašęs šia tema rašinio. Kaip mokinė, S. Nėris jai palikusi ypač gerą atminimą”. (LK 4 189) S a u s i o a n t r ą p u s ę eilėr. “Dvidešimti su” pasiuntė į “Lietuvos žinių” redakciją. S a u s i o m ė n . “Kultūros” Nr. 1 (p. 74), atsiųstų pa­ minėti knygų sąraše mini ir S. Marš ako “Paštą”, išverstą SN. S a u s i o m ė n . “Židinio” Nr. 1 anotuojami “Antrieji vai­ nikai” ir suminimi visi šios antologijos poetai. 267

S a u s i o m ė n . išėjo Brazilijos lietuvių mėnesinis žur­ nalas “Rytas” — 1 /7 / nr. Čia Mikas Tamašauskas aptaria “Literatūros” abu numerius ir pamini, kad “Literatūroje” yra ir SN eilėr. V a s a r i o 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 30 (p. 5) išsp. SN eilėr. “Dvidešimti su”. V a s a r i o 1 0 d. “Sakalo” leidykloje gautas signalinis V. Mykolaičio-Putino straipsnių rink. “Literatūros etiudai” egzempliorius. Str. “Tendencinės literatūros kolektyvas” au­ torius, be kita ko, rašo: “Mes nesutinkame, kad žmogaus prigimtis būtų iškrei­ piama ir ubaginama. Dėl to mums kartu liūdna ir keista, kad jauniausioji “Trečio fronto” prozelite “atsivertėlė” nevy­ kusiai ima slebizuoti aktyvistų katekizmą: “Visos kalbos apie tai, kad menas tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja, ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius — yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas m e­ las. (5 nr., 6 p.)”. Kas tos visos kalbos?.. Taip susiaurinę literatūros sąvoką ir reikšmę — laiky­ dami ją tik visuomenės, tiksliau sakant, proletariato sąmoninimo veiksniu ir agitacijos įrankiu, m ūsų aktyvistai yra priversti gamint daugiausia agitacinę, tendencinę literatūrą. Juk ar ne šitai reiškia tos pačios “atsivertėlės” tolimesnis trečiafrontiško tikėjimo išpažinimas, berods perėjęs per “ko­ lektyvo” redakciją: “nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš dar­ bo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų m asių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jo kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus”, (ibid. 123— 124 p.) Str. pabaigoje rašoma: “Situos jau visai aiškius pasisakymus pabaikim tarsi iš agitgrupių proklamacijos nurašytais tokiais posakiais: “Ar poezija ir ap sk ritai m en as tu ri ta rn a u ti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalis­ tai engia ir išnaudoja? Aš manau, kad gyvenimą turi tvar­ kyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjams ir išnaudotojams”. Pik­ tai pasijuokė iš autorės tie, kurie jai įkvėpė tuos tuščius žodžius”. (128— 129 p.) 268

“Kas kita lyrikoj šūktelti: ...”Kada, sakyk, tikrai, kada žydės raudonų vėliavų gaisrai? Skambės asfalto aikštės, dūmuose aptemę, pritars joms fabrikai” (6 p.) Visa tai gie­ dama apie “matrosus”, kurių Lietuvoj maža kas matė nors vieną”. (129 p.) Str. “Konspektinė lietuvių literatūros apžvalga” (193— 220 p.) rašoma: “Iš jauniausios rašytojų kartos, susijusios su estetais ir tautiniais simbolistais, minėtini lyriniai poetai: ... dainiškos nuotaikos impresioniste Saliomėja Neris, vėliau perėjusi į “Trečiojo fronto” aktyvistų grupę. Jos lyrikos rinkiniai — “Anksti rytą”, “Pėdos smėly” ir “Per lūžtantį ledą”. (218 p.) V a s a r i o p r a d ž i o j e O. Šim aitė išvažiavo į Lening­ radą ir Maskvą į A. Puškino mirties šimtąsias metines. Tuo tarpu SN rašo jai laišką iš Paryžiaus į Kauną. Laiškelis neišliko. V a s a r i o 1 3 d. Brazilijos lietuvių laikr. “Lietuvių ai­ das Brazilijoje” Nr. 7 išsp. SN eilėr. “Grįžtant”. V a s a r i o 1 5 d. data įrašyta knygoje “Guide du Musée Carnavalet”. Matyt, tą dieną lankėsi šiame muziejuje ir nu­ sipirko muziejaus vadovą. (Knyga yra SN PMM.) V a s a r i o 2 0 d. datuotas V. Albrechtienės laiškas iš Panevėžio SN į Paryžių. V a s a r i o 2 4 ar 2 5 d. gavo V. Albrechtienės laišką. Jame skaitė: “Ačiū Jums už atvirutę... ir nuo Julytės... Ačiū! Daug vandens nubėgo. Daug kas įvyko. Netekau artimiau­ sių... Dabar dar gyvenu. Prunkščiu siela ir trokštu ūžimo. Jūsų Vanda”. (Laiškas sutrumpintas.) V a s a r i o p a b a i g o j e P. Orintaitė atsisveikina su SN ir B. Buču ir jų palydėta išvažiuoja į Lietuvą. K o v o p r a d ž i o j e į Paryžių atvažiuoja P. Cvirka su žmona Marija Račkauskaite-Cvirkiene, kuri vėliau rašys: “Greit susirandam visą lietuvišką “koloniją”: Viktorą Pet­ ravičių, Povilą Augių, Liūnę Janušytę, Juozą Miltinį, Joną Prapuolenį, m ūsų lakštingalą Salomėją Nėrį. (Atsiminimai apie Petrą Cvirką”, p. 174.) K o v o p r a d ž i o j e O. Šimaitė, jau grįžusi iš Tarybų Sąjungos, rašo ilgą laišką SN į Paryžių. 269

K o v o v i d u r y j e gauna O. Šimaitės laišką. O. Šimaitė smulkiai pasakoja apie savo viešnagę Lening­ rade ir Maskvoje. Į Kauną grįžusi kovo 1 d., radusi SN laišką, už jį dėkoja. Piktinasi, kad “Spaudos fondo” premija paskirta Plačeniui už romaną “Pulkim ant kelių”. Dėl pre­ mijos Tuliui ir J. Talmantui už “Karaliaus Lyro” vertimą nieko negalinti pasakyti, nes dar neskaičiusi. Siūlo SN versti ką nors iš prancūzų k. jaunimui. Džiaugiasi dviem Krūmino poemomis vaikams ir K. Borutos “Karaliumi Bulve”. K o v o p a b a i g o j e Panevėžio merg. g-j a rašo Švieti­ mo m-jai pranešimą, kad mokytoja Salomėja Bačinskaitė nuo 1937 m. balandžio mėn. 1 d. įgyja teisę gauti antrąją tarnybos laipsnio algą [pirmąjį trimečio priedą]. K o v o 3 1 d. lankėsi gydytojo J. Odinet kabinete, ir gydytojas davė pažymėjimą, kad S. Bačinskaitė-Bučienė, 32 m., skundžiasi nuovargiu su galvos svaigimu ir liesėjimu. Apžiūrint konstatuojama odos išbalimas, nelygus kvėpa­ vim as kairėje plaučių pusėje su nu tęsiam u iškvėpim u. Dešiniojo plaučio viršūnėje konstatuojamas skambumo skir­ tumas. Siūlo ilgesnį poilsį — ilsėtis pataria sodžiuje, mažiau­ siai šešis mėnesius. (CVA 391 2 1039 1 73) B a l a n d ž i o 2 d. datuotas eilėr. “Mano vaikelis”. B a l a n d ž i o 3 d. Švietimo ministras pasirašo įsakymą Ej/12, kuriuo S. Bačinskaitei suteikiamas vid. m-los moky­ tojos vardas. B a l a n d ž i o 5 d. Kaune nusižudė dailininkė grafikė Marcė Katiliūtė. Po poros dienų ta kraupi žinia pasiekė ir SN Paryžiuje. Tuo metu SN Paryžiuje bendrauja su M. Cvirkiene. Jos arba sėdi vienidvi kambaryje, arba vaikštinėja bulvarais, lanko bukinistų parduotuves Senos krantinėje. SN bibliote­ koje yra išlikusios kelios knygos, pirktos, matyt, tuo metu Paryžiuje: J. V. Goethe. “Verter”.— Neapolis, 1912 (italų k.); A. Dante. “La divina Comedia”.— Milan, 1926.; Šarl Bodler. “Cvety zla”.— Paryžius, 1929 m. (rusų k.); “V. Shakes; peare”.— Paris, 1864; S. Martel. “Le communisme, societė future”.— Paris, 1936; “Doctrine de Confucius ou Les Quatre Livres de philosophic morale et politique de la Chine” — “Konfucijaus mokymas, arba Kinijos moralės ir politikos 270

keturios knygos” (išpjaustyta tik įžanga); “Discours sur l’Histoire universelle par Bossuet” — “Bosiueto visuotinės isto­ rijos apmąstymai”, (išpjaustyta tik keliolika puslapių); “Lettres a xavier sur d’art d’ecrire”.— Paris, 1928. Iš ciklo “Collection du m usės”. (Visa knyga išpjaustyta)... Yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose S. Nėris ir M. Cvirkienė arba visi trys. Fotografuota P. Cvirkos. P. Cvirka dažnai vaikščiodavo po Paryžių vienas, kar­ tais išsivesdavo ir B. Bučą. Sykį sužinojo, kad “kitoje salėje kalbės iš Ispanijos pilietinio karo lauko grįžęs garsus tuo laiku prancūzų rašytojas Andrė Malro. Šį kartą mes išsitempiame ir sėsliąsias moterėles, ir vi­ si aikčiojam plojam šiam ne mažesniam už Torezą orato­ riui. Jo, kaip rašytojo, žodis — meniškesnis, sodresnis, kal­ ba vaizdingesnė, jausmingesnė. — No pasaran! — pakėlęs kum štį, baigė Malro savo kalbą.” (Bernardas Bučas. Abipusė simpatija / / Atsiminimai apie Petrą Cvirką.— P. 201.) B a l a n d ž i o 4 d. datuotas SN prašymas Panevėžio merg. gimnazijos direktorei, kad “pratęstų man atostogas pasigydymo tikslui dar šešiems mėnesiams be atlyginimo”. Prideda dr. J. Odinet liudijimą. Originalo ir lietuvių k. 0CVA 391 2 1039 171—173) B a l a n d ž i o 9 d. datuotas Panevėžio merg. g-jos di­ rektorės M. Giedraitienės raštas Švietimo m-jos vid. moks­ lo departam entui dėl S. B ačinskaitės-Bučienės atostogų pratęsimo dar šešiems mėnesiams be atlyginimo. (CVA 391 2 1 038 1 70) B a l a n d ž i o 1 0 d. baigiasi S. Bačinskaitės mokamos atostogos. Ji vėl kreipiasi raštų į Panevėžio mergaičių gim­ nazijos direktorę, prašydama, kad patarpininkautų, jog jai iki naujų mokslo m etų pradžios būtų suteiktos nemokamos atostogos. B a l a n d ž i o 17 d. “Lietuvos žinių” Nr. 85 (p. 5) A. Laisvydas recenzuoja V. Korolenkos “Giria gaudžia” ir rašo: “Tikrai reikia džiaugtis, kad m ūsų verstinė literatūra be­ veik iš karto praturtėjo net keliomis Korolenkos knygomis: anksčiau “Spaudos Fondas” išleido S. Nėries vertime “Ma­ 271

karo sapną” ir “Baisiąją naktį”, neseniai “Sakalo” leidykloj pasirodė “Aklasis muzikantas” (St. Skipitienės vertimas), o štai dabar turime dar vieną V. Korolenkos knygą “Giria gaudžia”, parengtą K. Borutos ir J. Krumino ir išleistą “Mokslo”. B a l a n d ž i o 1 9 d. Švietimo ministras pasirašo įsa­ kymą B/16: “Nuo 1937.IV. 10 d. jos prašymu atleista iki VIII. 15. d. be algos atostogų”. (CVA 391 8 254 1 77) B a l a n d ž i o 2 0 d. Lietuvos mergaičių laikr. “Lieps­ nos” Nr. 8 (p. 115) išsp. SN eilėr. “Motinai”. B a l a n d ž i o 2 2 d. datuoti eilėr. “Baltas takelis” ir “Kam tą vakarą”. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e P. Cvirka ir M. Cvirkienė at­ sisveikino su Paryžium ir išvažiavo į Pietus. B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiame “A teities” Nr. 4 (p. 183) M. Link. [Mykolas Linkevičius] taip recenzuoja “Antruosius vainikus”: “Čia dar, be viršiau pacituotų autorių nefuturistų, gražiai užsirekomendavo S. Nėris, Vaičiūnas, Inčiūra, Santvaras (ypač tom trumpom maldom!), Tulauskaitė, na, saviškai ir Boruta”. Žurnale “Балтийский алманах” Nr. 4 anotuojami “Ant­ rieji vainikai”. Tarp išvardintų autorių minima ir SN. “Mokslo dienų” Nr. 4 (p. 237—239) išsp. Gr. Tulauskaitės str. “M otina naujojoje m ū sų lyrikoje”. Čia, be kita ko, rašoma: “S a l o m ė j a N e r i s motinos meilę reiškia ilgesio jaus­ mu. Ji, būdama toli nuo savo tėvų namų, pasiilgsta tėviškės, o ypačiai motinos, kurios tik vienas malonus kreipimasis į savo kūdikį poetei atrodo meilesnis už žavinčias simfonijas. Iš viso autorė atrodo nepatenkinta savo dalia, dėl kurios ji guodžiasi tėviškei: Tik vieną žodį pasakyt, Tik vieną per metus: — K aip tuščias be tavęs, mamyt, Pasaulis šis platus. (Motinai) S. Nėries motina yra kenčiančių r a m i n t o j a. Nelaimin­ ga duktė nuo kitų slepiamas ašaras išverkia ant mylimų 272

motinos rankų, nes svetimo krašto dangus nedžiugina mer­ gaitės akių ir saulė švelni, rodos, ne taip šviečia. Našlaitei žvaigždės primena motinos akis ir šaukia pas save. Nerasdama ten kelio, našlaitė skundžiasi šiurpia tik­ rove: Ten manęs ji laukia, Ilgai nesulaukia. O čia naktys verkia, O čia vėjas kaukia. (Našlaitės naktis)”. “Naujosios Vaidilutės” Nr. 4 (p. 249) išsp. “Mūšos Dobi­ las” recenzija baigiama taip: “Rodos, meno žmogų, tą, kuris ypač menu sielojasi, mi­ nint, galima buvo geresnių dalykų parinkti, natūralesnių, spontaniškesnių, labiau išgyventų. Labiausiai vykęs daly­ kas — S. Nėries “Tėveliui mirus”. “Židinio” Nr. 4 J. Brazaitis, recenzuodamas M. Linke­ vičiaus eilėr. rink. “Ateina Dievas”, rašo: “Ir šiame rinkiny nei su “variagais”, nei su “Brangus kraštas” (kur “gyvent kaskart sunkiau”), nei su “Ant Lietu­ vos” (kur “plentais dūzgia autobusai, taip sielvartingai ver­ kia žvyras”) Linkevičius nė dalies to nepakartojo, kas jau pasakyta Kossu, Miškinio, Neries, Kiršos lyrikoj” (p. 315). B a l a n d ž i o m ė n . Estijoj išėjo literatūros žurnalo “Looming” Nr. 4. Čia išsp. J. Ambrazevičiaus str., “Formos pro­ blemos naujojoj lietuvių literatūroj”, kuriame minima ir SN (I estų k. išvertė doc. P. Aramas.) B a l a n d ž i o m ė n . Panevėžio merg. g-jos raštinė pra­ neša Švietimo ministerijai, kad iš S. Bačinskaitės atlygini­ mo išskaičiuojama stipendijos grąžinimui po 45 litus. Iš vi­ so nuo 1935 m etų kovo mėn. iki 1937 m etų kovo mėn. išskaičiuota 1125 litai. B a l a n d ž i o 2 7 d. datuotas eilėr. “N aktį nykią”. G e g u ž ė s 8 d. datuotas eilėr. ciklas “Einam”. G e g u ž ė s 1 3 d. datuoti eilėr. “Ant laukinio žirgo” ir “Sūnus palaidūnas”. G e g u ž ė s 1 5 d. “XX amžiaus” Nr. 108 išsp. straips­ nelis “Šatrijos” dešimtm etis”. 273

G e g u ž ė s 1 9 ar 2 0 d. Lietuvos pasiuntinybėje Pa­ ryžiuje buvo surengtas priėmimas. Jame dalyvavęs “Lietu­ vos žinių” redaktorius rašo: “Šiam metui išpuolė sezoninis priėmimas pas Lietuvos min. p. Klimą, kuris oficialiai, pagal čionykštes tradicijas, laikomas p. Klimienės priėmimu. P riėm im e a tsila n k ė pon ia Leon B lum , m in isterių , rašytojų, žurnalistų, senatorių, kitų žymių asmenų ir ne­ maža lietuvių, kurių tarpe grįžtąs iš Londono iškilm ių ka­ riuomenės vadas gen. št. pulk. Raštikis, p. Girdvainis, dr. Bačkis; be to, daugelis studentų bei besispecializuoj ančių as­ menų: p. Zaunienė, poetė Salomėja Nėris, skulptorius Bučas, p. Čiurlionytė, rašytoja L. Janušytė, Sorbonon su disertaci­ ja atvykęs p. Vileišis (su ponia), komp. Račiūnas ir t. t. Pa­ ryžiuj gyvena p. p. Cvirkai ir t. t. Paminėtinas gražus Lietuvos atstovybės paprotys: Lie­ tuvos nepriklausomybės sukaktuvėmis į atstovybę pakviečia­ ma visa vietos lietuvių kolonija be jokių išimčių. Susirenka apie 150—200 asm enų sudarančių lyg vieną šeim ų nuto­ lusią nuo tėvynės, bet tokiais atvejais ypač sustiprinančią su ja ryšius, kad tame m ieste milžine jie neištirptų ir ne­ pranyktų. Paris, 1937.V.21 J. Kardelis” J. Kardelis tikslios priėmimo datos nenurodė. Ji nežino­ ma iš jokių šaltinių. Bet St. Raštikis iš Londono iš kara­ liaus karūnavimo iškilm ių ELTOS pranešimu, išvyko ge­ gužės 19 d., o J. Kardelio laiškas datuotas gegužės 21 d., todėl ir priėmimas galėjo įvykti gegužės 19 ar gegužės 20 d. Danutė Čiurlionytė-Zubovienė prisimena: “Susitikome visai netikėtai Lietuvos pasiuntinybėje, kur kažkokios šventės proga buvo pakviesta visa lietuvių kolo­ nija. Atsimenu, kaip mums kėlė nerimą, kad lietuvių kolo­ nijos vaikai linksmai čiauška prancūziškai. Trys dideli kam­ bariai buvo pilni žmonių. Vieno kambario gale stovėjo didžiulis švediškas stalas, apkrautas sum uštiniais, pyra­ gaičiais, vaisiais. Buvo ir gėrimų. Patarnautoja pilstė kavą. Svečius vaišinti padėjo ir ministro P. Klimo duktė, dar vi­ sai jauna mergaitė. Viename kampe pamačiau sėdinčią Sa­ lomėją. Apie ją spietėsi mano pažįstam i menininkai. Aš 214

nudžiugus priėjau. Tada ir susipažinau su jos vyru skulp­ torium B. Buču. Kažkas paprašė Salomėją paskaityti ką nors iš savo pas­ kutiniųjų eilėraščių. Ir — mano didžiausiam nustebimui — ta nedrąsioji “šeštadienių” dalyvė, tartum to tik ir būtų lau­ kus, atsidarė rankinuką ir, išsiėm usi bloknotėlį, ėmė skai­ tyti. Visi staiga nuščiuvo, ir visiškoj tyloj skambėjo aiškus Salomėjos balsas: D videšim ti su [čia cituojamas visas šis eilėr.]. Skaitymas padarė įspūdį — visi susikaupę tylėjo. Pir­ mas pusbalsiu prabilo pasiuntinybės kanceliarijos viršinin­ kas Vabalas: — Koks nuostabus eilėraštis... ir kaip pritaikytas mo­ m entui...” (D. Ciurlionytė-Zubovienė. Mano motinos bičiuliai / / Pergalė.— 1985,— Nr. 6.— P. 161—162.) Tame priėmime buvo ir Bronys Raila, buvęs trečiafrontininkas. Jis prisimena, kad Paryžiuje sutiktoji Salomėja bu­ vo nudegusi, žydinti, laiminga. Ji stengėsi būti išdidi ir im­ ponuoti seniems pažįstamiems. Apie tą priėmimą rašo ir Liūne Janušytė (Salomėja Pa­ ryžiuje / / Salomėja Nėris.— P. 152—164) viską piešdama išplėstai ir labai niūriai. G e g u ž ė s 2 0 d . “Studentų dienų” Nr. 4 (p. 3) St. Prapuolenytė rašo apie “Šatrijos” dešimtmetį, pažymėdama, kad “Ateitininkų meno draugija “Šatrija” įsteigta 1926 m. Stei­ giam ajam e su sirin k im e dalyvavo M y k o la itis-P u tin a s, Grušas, Orintaitė, Neris-Bačinskaitė, Skrupskelis ir kiti. 1927 m. gegužės 29 d. Baripolio dvare buvo atšvęsta pir­ moji “Šatrijos” šventė, kuri vėliau virto tradicine”. G e g u ž ė s 2 2 d. datuotas V. Albrechtienės laiškas iš Panevėžio SN į Paryžių. G e g u ž ė s 2 3 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 21—22 išsp. J. Ambrazevičiaus str. “Formos problema naujojoj lietuvių poezijoj”. Čia pastebima: “Tautosakinis dainiškumas skamba Salomėjos Neries po­ ezijoj”. Tai tas pats str., kuris buvo skelbtas estų lit. žurnale “Looming”. G e g u ž ė s 2 4 d. Paryžiuje atidaryta tarptautinė pa­ 275

rodą. Bendrame Baltijos valstybių (Estijos, Latvijos ir Lie­ tuvos) paviljone buvo įrengtas ir Lietuvos skyrius. G e g u ž ė s 2 5 d. “Lietuvos žinių” Nr. 115 (p. 3—4) išsp. J. Kardelio aukščiau cituotas laiškas apie priėmimą Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje. G e g u ž ė s 2 6 ar 2 7 d. gavo V. Albrechtienės laišką: “... Kodėl taip ilgai nieko nerašote? Nuo Tamstų gavau vieną vienintelę atvirutę. Čia jau ketvirtas mano laiškas. Gal pakeitėt adresą? Bylaitė neišskaitė tiksliai, p. Jurgis pats nebegavo Tam stų atsakymo, p. Juodinskaitė nieko aiškaus neatsako. Kada tik užbėgu pas Fabį [Fabijoną Žlobicką, kuris, Salomėjai išvažiavus į Paryžių, apsigyveno jos bute], vis mane veikia artima siela. Mirtis mano artimo draugo M. Čechovo Jaltoje prislėgė dar labiau. Daug dir­ bau draugijoj “Kovai su džiova”: loterija įvyko — pelno 1638 litai. 6.VI bus “baltos ramunėlės diena”. Karšta... Aldona [Aldona Kazanavičienė] išleido ketvirtą knygą vaikams. Kaip buvo gražu, kai pernai pas Jurgį [Domaševičių] buvo lite­ ratūros vakaras, beveik Tamstos dalyvauta ir skaityta daug eilėraščių. Fabi feljetonas “Atlaidai”, aš deklamavau, Fominienė ir kiti. Prašau atsiųsti naujų eilėraščių...” (Laiškas su­ trumpintas.) G e g u ž ė s 2 9 d. parašė atviruką M. Vaitkui į Kauną: “Tėveli! Prašau nepykti, kad lig šiol tingėjau parašyti; kitos priežasties nerašymui ir nebuvo. Baisiai karšta pasidarė Pa­ ryžiuj, netrukus teks bėgti į Lietuvą. B et būtų be galo m a­ lonu, kad prieš važiuodamas į mano mylimą Palangą užsuktumėt į Paryžiaus parodą; Jus čia sutiktume ir mylėtume abu su vyru (ar nerašiau Jums, kad ištekėjau dar prieš Kalėdas?). Siųsdam i daug gražiausių linkėjimų, laukiam Jūsų Paryžiuje. Sulamita” (III 402) N ežinia, ar šis atvirukas buvo išsių stas, nes jis yra sūnaus Sauliaus Bučo archyve. G e g u ž ė s p a b a i g o j e ar b i r ž e l i o pradžioje P. Cvir­ ka su žmona Marija Račkauskaite-Cvirkiene iš R e tų sugrįžo į Paryžių. Vėl kasdien jie lankė Bučus jų bute, susitikdavo ir mieste. Apie vieną tokį susitikimą pasakoja žurnalistas

Vytautas Kauneckas; savo atsiminimus pavadino “Kalbus rašytojas ir tyli pora Lotynų kvartale”: “— Žinot ką! — su­ bruzdo Cvirka.— Einam greičiau. Supažindinsiu su Salomėja Nerim. Ji čia tuoj už kampo sėdi kavinėje su Buču. Gal jie pralinksmės mus išvydę. Truputį kažko surūgę. Kad neišeitų namo. Namie nelabai ką prisileidžia. Kavinės terasoje pamatėme porą. ... Salomėja pasirodė nekantri (davė pastabą vyrui, kuris maišė kavą, neįsidėjęs cukraus), suirzusi...” (Literatūros ir meno archyvas. F. 71. apr. 1. apl. 508, 1. 6) B i r ž e l i o 6 d. datuotas “Šaltinio” redakcijos laiškas. B i r ž e l i o 1 0 d. SN gavo “Šaltinio” redakcijos laišką: “Prašau maloniai prisiųsti “Šaltiniui” vieną kitą meno žiedelį iš Jūsų poezijos archyvo. Būtų labai gerai, jei malonėtumėt atsiųsti savo atvaizdą arba net klišę. Kun. VI. Mažonas (parašas)” Nežinia, ar į šį laišką SN atsakė. B i r ž e l i o 1 2 d. datuotas eilėr. “Laukų našlaitės”. Birželio

1 4 d. datuotas eilėr. “Kaip ašara”.

B i r ž e l i o p i r m ą p u s ę , gal a p i e v i d u r į , Cvirkai rengėsi atsisveikinti su Paryžiumi. Tai prisiminė Liūne Ja­ nušytė: “Atsimenu atsisveikinimo vakarą. Prieš išvykdamas iš Paryžiaus, jis pakvietė į savo kuklų, menką viešbučio kam­ bariūkštį Salomėją N ėrį su vyru, dailininku Buču, gyvenu­ sius tuo metu Paryžiuje, ir m ūsų būrelį. Sėdėjome susigrūdę ant lovos, ant aplūžusių kėdžių, ant palangės. Kalba nesi­ mezgė. Buvo liūdna, kad Petras Cvirka išnyksta iš m ūsų tarpo ir kad drauge su juo išnyks toji giedri jį supanti at­ mosfera. Daugiausia tylėjome. Cvirkienė tvarkė lagaminą. Kažkas tepė jiems kelionei buterbrodus. Prieblandoje nukris­ davo it sunkus vandens lašas vienas kitas žodis, bet jis bu­ vo ne tas, kurį norėjosi pasakyti, ir skambėjo ne taip, kaip norėjosi...” (“Atsiminimai apie Petrą Cvirką”, p. 431—432.) B i r ž e l i o 1 9 d. “Lietuvos žiniose” buvo pranešta, kad šiomis dienomis Petras Cvirka iš Vakarų Europos grįžo į Kauną. 277

B i r ž e l i o 19 d. “XX amžiaus” Nr. 136 (p. 6) skiltyje “Kur šiem et vasaros rašytojai” rašoma: “Salomėja Neris, ištekėjusi už dail. Bučo, nesirengia grįžti iš Paryžiaus”. B i r ž e l i o 1 9 d. datuotas Švietimo m-jos įsakymas B/21: “Panevėžio valst. m ergaičių gimnazijos mokytoją Sa­ lomėją Bačinskaitę, nuo 1928 m. rugsėjo mėn. 1 d. /1928 m. įsak. Nr. 216/ iki 1931 m. rugpjūčio mėn. 1 d. /1931 m. įsak. E/Nr. 40/ ėjusią etatinės mokytojos pareigas su XI tara. kategorijos atlyginimu Seinų “Žiburio” gimnazijoj, o nuo 1934 m. rugsėjo mėn. 15 d. tebeeinančią tas pareigas šioje gimnazijoje /1934 m. E/Nr. 54/ laikyti ištarnavusią tos kategorijos trimečio priedą 1934 m. spalių mėn. 15 d.; 1937 m. birželio mėn. 19 d. (VCA 396 6 757 202.) 1937 m., gyvendama Paryžiuje, SN parašė poemas “Žalčio pasaka” ir “N ašlaitė”, taip pat eilėr. “Madoną”, kurio va­ riantą “Visur aš ją m atau” įtraukė į rink. “Diem edžiu žydėsiu”, vėliau prirašiusi nuorodą “Paryžius—Palemonas”. Yra žinių, kad Paryžiuje SN parašė keletą laiškų G. Petkevičaitei-Bitei į Panevėžį, tačiau laiškai neišliko. B i r ž e l i o m ė n . išėjusiame “Naujosios Vaidilutės” Nr. 5—6 (p. 274—276) išsp. J. Drungaitės str. “Ranka rankon — šviesusis kūrybos idealas”. Čia dukart minima ir SN: “Šatrijos” steigėjų tarpe randame šešias merginas: B. Lidžiūtę, M. Kvedaraitę (dabar Mykolaitienė), S. Bačinskaitę-Nerį (dabar Bučienė), A. Petrauskaitę (dabar Skrupskelienė), Laurinavičiūtę, Orintaitę” (274 p.). “Per dešim t m etų “Šatrijos” m okyklą išėjo nem ažas skaičius moterų. Vienos jų žinomos jau kaip literatės: P. Orintaitė, S. Bačinskaitė-Neris, Gr. Tulauskaitė. Tai, gali­ ma sakyti, šatrijietės veteranės” (276 p.). B i r ž e l i o m ė n . išėjo “Šviesos”, Amerikos lietuvių žur­ nalo, Nr. 2. Čia išsp. A. Liuniečio [A. Liepsnonio] str. “Lie­ tuvos rašytojų žingsnis pirmyn”. P. 12— 13 minima ir SN: “O ką dainuoja Salomėja Neris? [Cituoja “Dėdes” ir “Mes trokštame sparnų”]. Neries talentas galingas. Jos kūrybos vaizdai platūs ir kon krečiausi. J i savo vaizd ais poezijoj k a rta is išk y la aukščiau Putino ir visuomet aukščiau Fausto Kiršos. Ji ne­ abejotinai priklauso prie žymiausių jaunųjų lietuvių poetų. 278

Ir jos talentas jaus dar didesnį svorį, jei poetė sems tema­ tiką iš plačios darbo liaudies kovos. Liaudis iš jos to lau­ kia. Liaudis savo žygyj nesvyruoja, ir ji alkana tokių pui­ kių dainų, kurias galėtų griausmingai traukti Suvalkijos kautynėse. Ji dainuoja Julių Janonį. Ji dainuos ir Salomėją Nėrį, kai ji sukurs tokias dainas, kurios cementuos jų žygį”. (Str. rašytas 1936 m. lapkričio 1—3, 6—11 d. Kauno sun­ kiųjų darbų kalėjime.) B i r ž e l i o p a b a i g o j e Bučai.parvažiuoja į Lietuvą. Pirmiausia nuvyksta į Kiršus. Salomėja čia lieka ilgesniam laikui, o Bernardas tuojau išvyksta į Kauną tvarkyti namo Palemone statybos ir kitų reikalų. L i e p o s 3 d. “XX amžiaus” Nr. 147 rašoma, kad “Iš Prancūzijos grįžo atostogų į gimtąją šalį rašytojai A. Vaičiu­ laitis, Salomėja Neris ir P. Cvirka”. L i e p o s 5 d. gavo B. Bučo laišką iš Panevėžio ar Kau­ no. Laiškas neišlikęs. L i e p o s 6 d. rašo atsakymą B. Bučui. (III 403). L i e p o s 7 d . laiškas B. Bučui išsiųstas iš Vilkaviškio. L i e p o s 9 — 1 2 (?) d. buvo Kaune, kur susitiko su B. Buču ir iš Panevėžio atvažiavusia E. Jodinskaite. Buvo užėjusi į Švietimo m-ją prašyti, kad perkeltų iš Panevėžio į Kauną. Paskui su E. Jodinskaite parvažiavo į Kiršus. L i e p o s 1 5 d. rašo laišką B. Bučui iš Kiršų į Kauną: “Karveluk! Baisiai Tavęs pasilgau, juo labiau kad Kau­ ne taip maža turėjom progos drauge pabūti. Labai nusiminė namiškiai, kad Tu neparvažiavai; pamilo Tave kaip arti­ miausią savą žmogų visi, ypač mama. Panelę palydėjom va­ kar į Vilkaviškio stotį; ji nerodė didelio nepasitenkinimo, bet aš labai jaudinaus, kad pavėlavom į Biliūnų traukinį, o ir Tau susidarė dvigubas žygis į Kauno stotį susitikti. Ar su­ tikai? Nežinau, kaip panelei mano tėviškėj patiko, bet vie­ na diena per daug trumpas laikas, kad galima būtų arti­ miau susipažinti. Tau įdėjau patalynę, bet pamiršau šieniką, neįdėjau į čemodaną. Aš bijau, kad ten gali būti nešvaru, nes patys tie Tavo šeimininkai prisipažino, kad daug blusų. Karveluk, reikalauk, kad apšvarintų, o blusas naikink nu­ sipirkęs tam tikrų dulkių dėžutę, kurios vadinasi “Per­ 279

kūnas”. Gal jau susirado medžiagos namui pasiūlymų? Ar buvai antrą Įtartą pas Vaitekūną? Karvelėli brangus, nepa­ miršk žmoniškai pavalgyti, žiūrėk, nesusirk, prisižiūrėk kaip galėdamas. Kai tik galėsi ištrūkti, atvažiuok pas savo Sau­ lutę, aš norėčiau labai, kad dar prieš šventą Oną galėtum bent keletą dienų drauge pabūti. Šimaitei laiško į Paryžių nerašiau, kad pargabentų in­ dus. Mama sako, kad reikia juos ten palikti, kadangi Tu gauni stipendiją ir galėsi vėl išvažiuoti, kad nuvažiavęs juos rastum sau naudotis. Kaip Tu manai? Daug nerašau, lau­ kiu žinių ir naujienų iš Tavęs. Rašyk, brangusis, apie save ir m ūsų reikalus. Panelė, rodos, bus išvažiavus į Panevėžį, nes žadėjo tuoj važiuot. Rašyk, kada aplan kysi savo paukštelį, be Tavęs nerimstantį. Bučiuoju karštai! Tavo Saulutė” (.III 403—404) L i e p o s m ė n . datuotas eilėr. “Prakeikimas”. L i e p o s m ė n . SN gyveno Kiršuose. Per šv. Onos at­ laidus buvo atvažiavęs B.^ Bučas. Rugpjūčio pradžioje buvo nuvažiavusi į Panevėžį. Čia E. Jodinskaitė padovanojo di­ delę pačios megztą vilnonę skarą. Lankėsi ir Naurašiliuose — B. Bučo tėviškėje. R u g p j ū č i o m ė n . grįžo į Kauną ir, pasisamdę butą, apsigyveno Palemone. Abu rūpinosi savo namo statymu. R u g p j ū č i o 2 d. datuotas SN prašymas Švietimo m i­ nistrui dėl jos perkėlimo iš Panevėžio į Kauną: prašo su­ teikti mokytojos vietą kurioj nors iš Kauno valdžios aukštes­ niųjų arba vid. m-lų lietuvių arba vokiečių k. dėstyti, “nes susidėjusios aplinkybės verčia mane apsigyventi Kaune”. Prašymas rašytas iš Palemono. (CVA 7 391 2 344 93) R u g p j ū č i o m ė n . iš Paryžiaus į Kauną grįžo O. Šimaitė ir netrukus aplankė Salomėją Palemone. Ji rašo: “1937 m. liepos mėn. aš vienam mėnesiui atvažiavau į Paryžių, o S. Nėris birželio pabaigoje iš čia išvyko. Išvažiuo­ dama ji man paliko daug konservų, alyvos ir kitų dalykų, kad man pigiau būtų pragyventi ir kad aš galėčiau dau­ giau pamatyti meno bei kultūros turtų Paryžiuje. Tas jos nuoširdus rūpestingumas mane giliai sujaudino. Mačiau Paryžiaus viešbutyje kambarį, kuriame gyveno S. Nėris. Jos kambarys man buvo per didelis ir per brangus. 280

Kai tų pat m etų rudenį, grįžusi iš Paryžiaus, susitikau S. Nėrį, pirmiausia ji mane paklausė, ar aš buvusi “Carna­ valet” muziejuje. Gavusi teigiamą atsakymą, su didžiausiu susijaudinimu ji man pasakojo apie knygą “1793 m etų kon­ stitucija” (“Constitution de 1793”), kuri įrišta nugiljotinuoto žmogaus oda, dargi paauksuota. Pasakojant ją net šiurpulys krėtė. Vargšė S. Nėris, ji nenumatė netolimų laikų, kada iš žmogaus odų bus gaminami abažūrai, o iš riebalų — minias. Daug kalbėjomės ir svarstėme, ar buvo reikalinga visai sugriauti Bastiliją. Bet iš pateiktų muziejuje eksponatų aiškiai matyti, kad liaudies neapykanta Bastilijai buvo ne­ paprastai didelė. Kalbėjome ir apie dainininkę Majar (Mail­ lard), kuri yra pavaizduota dailininko Carneray. — Irisai! Kokios gražios, trapios gėlės! — pasakė kartą S. Nėris, džiaugdamasi irisais. Prisimindama S. Nėrį, Paryžiaus parke “Bagatelle” aš aplankiau žydinčių irisų kampelį. Čia iš viso pasaulio su­ rinktos įvairios irisų rūšys. S. Nėris m an yra pasakojusi ir apie nepasiturinčių Prancūzijos žmonių valgį. Iš to aišku, jog gyvendama Pa­ ryžiuje ji artimai sueidavo su tais žmonių sluoksniais”. (LK 4 187) R u g p j ū č i o m ė n . kartą gatvėje Kaune sutiko savo pusseserę Magdeleną Žemaitytę-Šlekienę. Ši prisimena: “Paskutinį kartą aš su ja susitikau tuo metu, kai ji laukė kūdikio. Pasikalbėjome labai šiltai, draugiškai, tikrai gimi­ niškai, atsisveikindamos net apsiverkėme. Daugiau nė kar­ to nebesimatėme”. (LK 4 25) R u g p j ū č i o 2 3 d. datuoti eilėr. “Saulės kelias” ir “Aš nenoriu mirti”. Taip pat galbūt tuo metu parašyti ir eilėr. “Pabėgusi laimė” bei “Pavasaris kalėjime”, bet jų tikslesnė parašymo data nenustatyta; žinoma tik tiek, kad jie parašyti Palemone. R u g p j ū č i o 2 4 d. datuotas Švietimo ministro įsaky­ m as B/Nr. 34, kuriuo Panevėžio mergaičių g-jos mokyt. S. Bačinskaitė jos prašymu perkelta nuo š. m. rugsėjo 1 d. į Kauno III valstybinę g-ją. R u g p j ū č i o 2 6 d. datuotas Švietimo m-jos raštas Nr. 15322 Kauno III g-jos direktoriui. Juo pranešama, kad “Pa­ nevėžio valst. merg. gimnazijos mokytoja Salomėja Bačins281

kaitė jos prašymu nuo š. m. rugsėjo mėn. 1 d. atkelta Tams­ tos vedamon gimnazijon mokytoja”. (CVA 158 1 141 1) R u g p j ū č i o 2 7 d. “Lietuvos aido” Nr. 388 (p. 8) kro­ nikoje rašoma, kad Kauno III valst. gimnaziją perkelti: Kauno prof. mokytojų draugijos priv. gimnazijos mokytojas J. Žiugžda, Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja S. Bačinskaitė-Bučienė ir naujai tos gimnazijos mokytojais pa­ skirti: A. Dambrauskas ir A. Kaušinytė. R u g p j ū č i o 2 7 d. JAV lie tu v ių laikr. “T ėvyn ė” išspausdintas SN verstas K. Tetmajerio eilėr. “Beržai”. R u g p j ū č i o m ė n . Kauko laiptuose susitiko Oną Gai­ galaitę: “Saliute dešinę už nugaros, galvą pakėlė, akis įbedė ir pasakė: — Onute, tu turbūt man ir rankos nepaduosi? — Saliute, kodėl? — Aš civiliai susituokiau. — Jei tai tavo klaidžiojimas — baisu, o jei jau įsitikini­ mas — pasveikinsiu! — Apsisprendimas, ir aiškus! Kvietė į Palemoną pažiūrėti jų “kregždės lizdelio”.” (Iš O. Gaigalaitės atsiminimų. LKLI RS 6 56.) R u g p j ū č i o m ė n . “Kultūros” Nr. 8 (p. 460) D. Pum­ putis St. Anglickio knygos “Didžioji kančia” recenzijoje, pa­ vadintoje “Per lūžtančius tiltus”, rašo: “Anglickio poetinį veidą pažįstame kaip labai savitą. Jo poezijoje nerasime to lengvumo, šilto efektingumo, kaip pas Kossu-Aleksandravičių, S. N erį ar Miškinį, nei to bibliškumo, kaip pas B. Brazdžionį, nei pagaliau revoliucinio roman­ tizmo, kaip pas K. Borutą”. R u g p j ū č i o m ė n . išsp. Ig. Malinausko ir J. Talmanto knyga “Mūšy. gintarai” — L ietuvių kalbos skaitym ai Vl-am skyriui. Sv. Kazimiero dr-jos leid. 256 p. Čia p. 31 išsp. SN eilėr. “Kaip žydėjimas vyšnios” su to­ kiu prierašu: “Siame eilėraštyje poetė vaizdžiai ir sklandžiai išsako sa­ vo jausmus ir mintis, visiškai nekurdama gamtos vaizdų”. R u g s ė j o 1 d. visose Lietuvos pradžios ir aukštesnėse mokyklose prasidėjo m. m. 282

Kauno III g-jos mokytojai ir mokiniai organizuotai nu­ vyko į bažnyčią ir dalyvavo pamaldose. Grįžę po pamaldų i gimnaziją, susirinko į salę. Čia momentui pritaikintas kal­ bas pasakė dir. St. Čiurlionis ir inspektorius J. Čiplys. R u g s ė j o 1 d. įvyko mokyt, tarybos posėdis. Paskirs­ tomi krūviai. S. Bačinskaitei-Bučienei skiriama 14 savaiti­ niu lietuvių k. pamokų. Po posėdžio įvyko mokytoju arbatėlė. Kaip prisimena taip pat naujas šios g-jos mokyt. Antanas Dambrauskas, jiedu sėdėję greta. Rugsėjo pirmosiomis dienomis pradėjo dėstyti Kauno III g-joje. Iš Palemono, kur SN su vyru buvo išsinuomoję butą, į Kauną važiuodavo ir grįždavo traukiniu. Po daugelio m etų buvę tos g-jos mokiniai prisiminė sa­ vo mokytoją ir papasakojo, kaip ji buvo sutikta. Poetas Edu­ ardas M ieželaitis rašys: “Mokykloje, kurioje aš mokiausi, vieną dieną pasirodė nauja mokytoja. Apie ją iš karto prašneko visa mokykla. Kai ji pirmą kartą pasirodė ankštame mokyklos koridoriu­ je, visas koridorius staiga nuščiuvo ir prasiskyrė — tarsi marga vėduoklė. O jaunų sm alsuolių akys nukrypo į ne­ aukštą, dailaus apskrito veido, lygiai sušukuotų plaukų, ele­ giškų akių, gana kuklią ir kartu elegantišką moterį, kuri smulkiais ir grakščiais žingsneliais skynė sau taką per tirštą mokinių minią. Mokiniai sveikino naują mokytoją galvos linktelėjimu. Ji atsakė tuo pačiu ir šypsojosi. Šypsojosi jos santūrios lūpos. Ir šypsojosi jos elegiškos akys, iš kurių sklido kažkokia ypa­ tinga, nepaprasto, pasakyčiau, gintarinio skaidrumo šviesa. (E. Mieželaitis. Mokytoja.— Tiesa.— 1974.— Lapkr. 16.— Nr. 267.) Tuo metu, kai SN pradėjo dirbti III g-joje, E. Mieželaitis mokėsi jau VII kl., ir poetė jam nedėstė. I kl. mokinys Alfonsas Bieliauskas prisimins: “— Mokytoja eina! Naujoji mokytoja! — sušuko klasės tvarkdarys, ir mes, triukšmingi gimnazistukai, paskubomis susėdome į vietas. Susidomėję žvelgėme į klasės duris, pro kurias, įleisdama pirma naująją mokytoją, įėjo gimnazijos inspektorė, istorijos mokytoja Sruogienė (rašytojo Balio Sruo­ gos žmona). — Sėskite,— tarė Sruogienė. 283

f

Drauge su naująja mokytoja ji priėjo prie mokytojų sta­ liuko, ištarė: “Štai jūsų klasė” ir, linktelėjusi galva, išėjo. Mes smalsiai sužiurome į nedidelę, malonaus apskrito veido, dar visai jauną moterį, kuri, stovėdama prie staliu­ ko, šypsojosi klasei. Ji buvo apsirengusi tamsiai raudona vil­ none suknele, lygūs, kaštono spalvos jos plaukai buvo per­ skirti per vidurį ir supinti į kasas, o akys — gilios, be galo lietuviškos akys — žvelgė į mus, tarsi tirdamos, ką jai žada ši pigiom uniformom (Kauno III-oje valstybinėje gimnazijo­ je paprastai mokėsi neturtingų tėvų vaikai) aprengta smal­ sių berniukų ir mergaičių draugija... — Susipažinsim,— tarė ji.— Mokytoja Bučienė”. (A. Bieliauskas. Keliai ir paminklai.— V., 1963.— P. 7) Tos pačios klasės mokinys Marijonas Krasauskas-Marukas prisimins: “Klasėje pasklido žinia: ateis nauja lietuvių kalbos mo­ kytoja. Per pertrauką šurmuliavome koridoriuje, balsu svars­ tydami, kokia bus toji mokytoja. Gera? Pikta? Jauna? Se­ na? Po skambučio m ūsų klasė ilgai nenurimo. Pagaliau sulaukėme. Tarsi gulbė ji įplaukė į m ūsų klasę. Jauna. Graži. Atsi­ stojusi už stalo, meiliu žvilgsniu apžvelgė visus, palaukė, kol nurimsime, ir skambiu, truputį virpančiu balsu pasakė: — Pradėsime, brangieji, pamoką. Nauja mokytoja pasakė mums: “Brangieji”. Ji niekada nešūkaudavo, net nepakeldavo balso. Kukliai apsigaubusi languota skara, stovėdavo klasės gale, prie mergaičių suolų, ir aiškindavo pamoką. Ar gerai atsakydavai, ar blogai, ji visiems vienodu ramiu balsu sakydavo: — Sėskis, brangusis,— ir rašydavo pažymį”. (K. Marukas. Mano mokytoja / / Genys.— 1974.— Nr. 11.) R u g s ė j o 4 d. datuotas Panevėžio merg. g-jos mok. Bronės Jėčiūtės laiškas SN į Kauną. R u g s ė j o 6 d. atvažiavo į pirmą pamoką I reng. kl. ir tą dieną padarė pirmą įrašą klasės žurnale, pasirašyda­ ma S. Bučienė. Ir vėliau visuose žurnaluose tik taip pasi­ rašinėdavo. Antrą pamoką turėjo Ic klasėje. Tą dieną į g-jos raštinę atnešė B. Jėčiūtės laišką:

“Brangioji mano mokytoja! Tai pirmas, o gal ir paskutinis laiškas bus. Slenka dienos, mėnesiai, bet neužmiršau. Šį vakarą prieš savo valią rašau. Išmokėt nemaldaut. Atvėrėt eikis, parodėt šviesą. Su ta šviesa aš ieškosiu tiesos. Veržtis prieš vėją, plaukti prieš srovę ir save užmiršti. Jei rasti laimę, tai tik kitų laimėje. Du jau 6-m forte... O už ką? Kada sąžinė rami — nieko nebijoma. Atvažiuotumėt į mano tėviškę. Išgirstumėt dainas. Dai­ nas, nedalios ir keršto pilnas. Jose viskas, tik baimės ir mal­ davimo nėra. Esu 8-j klasėj. Žinau, kad mokytojaujat ir kur žinau. Jei­ gu norėsit, aš galėsiu parašyti, galėsiu nuotraukų atsiųsti (turiu foto ap.), bet jei ne, tai aš vėl nutilsiu, kaip tylėjau!” R u g s ė j o 7 d. 8 vai. 1 pamoka buvo Ic kl., antra — IV kl., trečia — pirmojoje rengiamojoje. R u g s ė j o 8 d. 21.15 vai. — lit. vakaras per radiją: SN skaitė savo naujausius kūrinius. Laidą vedė poetas Jo­ nas Graičiūnas. R u g s ė j o 9 d. iš pat ryto turi 3 pam. g-joje. R u g s ė j o 9 d. po pietų kauniečiai “Naujosios Romu­ vos” Nr. 37—38 (p. 676) rado parašyta, kad SN ruošia spau­ dai naują lyrikos rinkinį. R u g s ė j o 1 0 ir 11 d. g-joje taip pat turi pirmąsias 3 pamokas. R u g s ė j o 1 3 d. pirma pam. — Ic kl., 2 pam. — pa­ rengiamojoje, trečia — IV. R u g s ė j o 1 4 d. Antra pam. — I rengiamojoje kl., trečia — Ic kl., ketvirta — IVa kl. R u g s ė j o 15 d. Pirma pam. — I rengiamojoje kl., an­ tra — Ic kl., ketvirta — IVa kl. R u g s ė j o 1 5 d. datuotas V. Albrechtienės iš P a­ nevėžio laiškas-eilėraštis. R u g s ė j o 1 6 d. pamokų neturėjo. R u g s ė j o 1 7 d. Antra pam. — I rengiamojoje, 3 — Ic, penkta — IVa kl. 285

Rugsėjo

1 7 d. gavo V. Albrechtienės laiškutį:

“K ur dabar trypia Tavo mažos kojos? A r atradai išsvajotą padangę? A r gera Tau? A r kaip nori — taip klojas? Būk visados ir romi, ir laiminga!!!” Rugsėjo

1 8 d. turi tik 2 pam. iš lyto: Ic ir I reng. kl.

R u g s ė j o 1 8 d. datuotame “Studentų dienos” Nr. 7 (p. 6) J. Brazaitis, recenzuodamas K. Grigaitytės eilėr. rink. “Akys pro vėduoklę”, rašo: “Šiuo pirmuoju savo rinkiniu jaunoji poetė visai pateisi­ namai išeina į literatūros forumą, kuriame moteriškų vardų mūsuose kol kas labai mažai tefigūravo. Buivydaitė, Neris ir Tulauskaitė sudarė vienintelę trijulę, kurios, kiekviena skyrium, turėjo savitą poetinį pasaulį, savą eilėdaros ir savą išreiškimo formą. Kaip Neries, taip ir Grigaitytės lyri­ koj didžiausia duoklė tenka chorėjui ir... meilei: D aug turėta m ylim ąją Ir žiedų ant pirštų, Tik šio vieno paskutinio N egaliu p a m iršti”. R u g s ė j o 2 0 d. iš pat ryto turėjo 3 pam.: Pirma — Ic, antra — I reng., trečia — IVa kl. R u g s ė j o 21 d. 3 pam. iš pat ryto: pirma — I reng., antra — Ic, trečia — IVa kl. R u g s ė j o 2 2 d. 3 pam.: pirma — I reng., antra — Ic, ketvirta — IVa kl. Rugsėjo

2 3 d. parašė atviruką Onai Juodelienei.

R u g s ė j o 2 4 d. antra pamoka — I reng., trečia — Ic, ketvirta — IVa kl. Rugsėjo Ic kl.

25

d. Pirma pamoka — I reng., antra —

R u g s ė j o 2 7 d. 3 pam. iš pat ryto. Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis, kuriame S. Bučienė dalyvavo. Rugsėjo

27

d. datuotas O. Juodelienės atvirukas.

Rugsėjo 28 d- gavo O. Juodelienės atviruką: 286

“Miela Sally, Deja, Tavo atvirukas atėjo tik šeštadienį po pietų, todėl ir neatėjau. Šiandie jau išvažiuoju į tą savo заточение. Ma­ ma prašo Tave, kada tik norėsi, ateiti pas mus ir daryti, ką tik Tau reikia, tai Tu taip ir elkis. Rašau Tau iš stoties. Kaune būsiu turbūt kitą savaitę. Bučiuoju Anka. Labų dienų vyrui”. O. Juodelienė buvo paskirta į Kybartus mokytoja. R u g s ė j o 2 8 d. datuotas Panevėžio merg. g-jos raštas Kauno III g-jai: siunčia tarnybos lapo nuorašą. Jam e rašoma, kad “1) Stipendijos grąžinta nuo 1935.III po 45 lt iki 1937 m. III. Iš viso 1125 litai. 2) Į pensijų fondą moka nuo 1928.1Х.1 po 27 lt. 3) Nuo 1936.Х.10 atleista dviem mėnesiams gydytis. 4) Nuo 1937.IV. 19—VIII. 15 atostogų be algos. M. Giedraitienė Direktorė J. Ramančionis Sekretorius” (parašai) R u g s ė j o 2 9 d. pirma pamoka — I reng., antra — Ic, ketvirta — IVa kl. R u g s ė j o m ė n . išėjusiame “Motinos ir vaiko” žurnalo Nr. 9 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Motinai”. R u g s ė j o m ė n . išėjusiame žurnalo “Moteris ir pasau­ lis” Nr. 7 į . 16) pranešama, kad “I Kauno III gimn. per­ k e lta P anevėžio gim nazijos m okytoja S. B a čin sk a itėBučienė”. Žemiau tame pačiame puslapyje: “Poetė Salomėja Bačinskaitė-N eris ruošia spaudai naują lyrikos rinkinį”. P. 17 rašoma: “Lietuvių rašytojų draugija vėl pradėjo radio literatūros vakarus. Pirmasis poatostoginis radio literatūros vakaras įvyko Tautos šventės d., rugsėjo m. 8 d. Skaitė sa­ vo naują kūrinį Salomėja Neris-Bačinskaitė-Bučienė”. Galbūt tada ji skaitė “Žalčio pasaką”. R u g s ė j o p a b a i g o j e ar s p a l i o p r a d ž i o j e Lais­ vės alėjoje susitiko su O. Gaigalaite-Beleckiene. Žalsvas ap­ siaustėlis, beretė, portfelis su sąsiuviniais. Buvo šneki, skundėsi nemiga, baisiais sapnais. “Kažin ar aš pagimdy­ siu? Sakai, kad nebaisu? Aš maža, man bus sunku... Tik atvažiuok, tik atvažiuok...” Kūdikio norėjo. Teiravosi apie ligoninę. 287

S p a l i o 1 d. antra pam. — I reng., trečia — Ic, ket­ virta — IVa kl. S p a l i o 2 d. pirma pam. — I reng., antra — Ic kl. S p a l i o 4 d. pirma pam. — Ic, antra — I reng., trečia — IVa kl. S p a l i o 5 d. pirma pam. — I reng., antra — Ic., tre­ čia — IVa kl. (rašomasis darbas). Po pamokų namie taiso ketvirtokų rašomuosius. S p a l i o 6 d . pirma pam. — I reng., antra — Ic., ket­ virta — IVa kl. Grąžina ketvirtokams jų vakar rašytus dar­ bus ir aiškina klaidas. S p a l i o 8 d. pirma pam. — Ic, antra — I reng., ket­ virta — IVa kl. Čia ir vėl aiškina rašomojo klaidas. S p a l i o 9 d. pirma pamoka — I reng., antra — Ic kl. S p a l i o 9 d. datuotame “Šviesos” (Sao Paulo) savaitr. Nr. 41 išsp. SN eilėr. “Kaimas laukia”. S p a l i o 11 d. pirma pam. — Ic, antra — I reng., tre­ čia — IVa kl. S p a l i o 1 2 d. pirma pam. — I reng., antra — Ic, trečia — IVa kl. Ketvirtokams aiškina prozos rūšis. S p a l i o 13 d. pirma pam. — I reng. kl. Rašo atpa­ sakojimą “Kiaulė po ąžuolu”. Antra pamoka — Ic, trečia — IVa kl. S p a l i o 14 d. datuotas eilėr. “Rudenio arimuos”. S p a l i o 15 d. pirma pam. — Ic, antra — I ref., ket­ virta — IVa kl. Ketvirtokams aiškina "Žodžius stiliuje”. S p a l i o 16 d. pirma pamoka — I reng., antra — Ic kl. S p a l i o 1 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 236 (p. 5) lite­ ratūros kronikos skiltyje pranešama, kad išeis rašytojų al­ manachas: “Teko patirti, kad Rašytojų almanachui medžia­ gos jau atsiuntė šie autoriai: poezijos — Salomėja Neris, Ben. Rutkauskas, A. Lastas, Gr. Tulauskaitė, K. Vairas, M. Linkevičius, K. Zupka” ir kt. Almanacho leidėjas — “Sakalas”. S p a l i o 1 8 d. pirma pam. — Ic, antra — I reng., trečia — IVa kl. Ketvirtokams aiškina apie palyginimus. Parėjusi namo, ištaiso atpasakojimą “Kiaulė po ąžuolu”. 288

S p a l i o 1 9 d. pirma pam. — I ref. kl. Grąžina moki­ niams atpasakojimą ir aptaria klaidas. Antra pamoka — Ic, trečia — IVa kl. (rašomasis darbas). S p a l i o 2 0 d. pirma pam. — I ref., antra — Ic, ket­ virta — IVa kl. Ketvirtokams kalba apie metaforas. S p a l i o 2 0 d. datuotas S. Bučienės prašymas Kauno III g-jos dir.: “Prašau pono Direktoriaus tarpininkauti Švietimo Minis­ terijai gauti man atostogų pagal valstybės tarnautojų pen­ sijų ir pašalpų įstatymo § 42 nuo š. m. spalių m. 23 d.” Pridėtas gydytojos pažymėjimas apie nėštumą. (CVA 391 2 344 15) S p a l i o 2 2 d. pirma pam. — Ic, antra — I ref. kl. Trečios pamokos neturi. Pasijunta blogiau, paprašo inspek­ torę V. Sruogienę, kad į ketvirtą pamoką IVa kl. paskirtų ką nors kitą, o pati išvežama į ligoninę — į prof. Mažylio gimdymo namus Kaune. S p a l i o 2 3 d. pagimdo sūnų. Jis gimė su vilko go­ muriu ir kiškio lūpa, todėl iš karto motinai jo neparodė. S p a l i o 2 4 d. datuotas kun. M. Vaitkaus laiškas, siųstas į g-ją, bet pristatytas į ligoninę: “Mieloji Ponia Sulamita, kur dingai? Gavęs gerąjį Tams­ tos laišką iš Paryžiaus, norėjau Tamstai gražiai atsakyti, bet laikraščiai pranešė, kad grįžtate Lietuvon, ir aš pabijo­ jau rašyti Paryžiun; laukiau Tam stą grįžus atsiliepsiant į senąjį savo bičiulį. Nusivyliau. Kas pasidarė? Manau sau: rašysiu į III gimnaziją — vis kaip nors ją pasieksiu. Bloga žmogui senatvėje: pamažu visi jį apleidžia. Argi ir Sulamita būtų jau pasiryžusi tai padaryti? Kol p. Čiurlionienės motina sirgo, dalis žinomojo jos būre­ lio susirenkam šeštadieniais pas mane. 1/2 5 v. Gal ir Tams­ ta sutiktumei prie jų prisidėti? Aš labai labai džiaugčiaus. O gal ir neoficialiai aplankytumei senąjį vilką? Viso labo. Tamstos K. M. V.” Laiško tekstas atviruke, kuris buvo siųstas voke. Atvi­ rukas saugomas sūnaus Sauliaus. M. Vaitkus, sužinojęs, kad SN ligoninėje, tuojau ją ten aplankė. SN jau tėsi labai laim inga, pagim džiusi naują 10.296

289

žmogų, m ielą sūnelį. Kas sopuliai, palyginus su tokiu džiaugsmu?! Jaustųsi labai laiminga, jei vėl ir vėl išgyventų aną kančią. {M. Vaitkus. Nepriklausomybės saulėj.— T. 3.— Londonas, 1969.— P. 202.) S p a l i o 2 9 d. datuotas V. Albrechtienės iš Panevėžio laiškas SN į Kauną: Mažylio ligoninė, Putvinskio 3. Spalio

31

d. gavo V. Albrechtienės laišką: “Brangioji p. Sulamyte! Sveikinu, sveikinu, sveikinu!!! Ir Mamą, ir Tėtį, ir... Mažylį! Džiaugiuosi visa širdimi Judviejų džiaugsmu ir trokštu sūneliui paveldėti abiejų gim­ dytojų talentus! Karštai bučiuoju. Vanda ir Julytė”. S p a l i o m ė n . išėjo “Motinos ir vaiko” Nr. 10. Bendra­ darbių sąraše ir SN, o p. 1 išsp. eilėr. “Mano vaikelis”. L a p k r i č i o 1 d. P. Orintaitė ir A. Kalnius paskirti į Kauno III g-ją mokytojais. S. Bučienei suteiktos nuo spalio 23 d. 8 sav. atostogos. L a p k r i č i o 3 d. IVa kl. S. Bučienę pavadavo Ed. Viskanta, bet jis netrukus išvažiavo į Italiją, ir l a p ­ k r i č i o 9 d . pirmą lietuvių k. įrašą padaro P. Orintaitė. Pirmose klasėse S. Bučienę pavaduoja Alf. Kalnius. L a p k r i č i o 5 d. datuotas Švietimo ministro įsakymas Eį/50, kuriuo nuo 1937.X.23 d. Salomėjai Bačinskaitei-Bučienei suteikiamos aštuonių savaičių atostogos su alga. L a p k r i č i o 5 d. SN išsirašė iš ligoninės ir sugrįžo į Palemoną. Atvažiavo sesuo Onutė ir padėjo šeimininkauti. Pažaislio valsčiaus metrikinė apylinkė užregistravo sūnų ir išdavė tokius metrikus: “48. Saulius, gimė tūkstantis devyni šimtai trisdešim t septintais m etais spalių m ėnesio dvidešim t trečią dieną (1937.X.23) Apnarų kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno ap­ skrityje. Bernardas Bučas ir Saliomėja Bučienė-Bačinskaitė, teisėti tėvai”. L a p k r i č i o 9 d. datuotas Leono Kuodžio atvirukas SN. Atvirukas adresuotas į Kauno III g-ją. Kauno Centri­ nio pašto antspaudo data — 8.XI.37. Kažkieno ranka adre­ sas perbrauktas ir užrašyta “Palemonas”. 290

Lapkričio

1 0 d. gavo L. Kuodžio atviruką: “Gerbiamoji Kolege, Maloniai prašyčiau Tamstą nors mažo eilėraštuko šitam “M. [Mokslo] Dienų” numeriui. Taip pat pageidaučiau ir Tamstos foto. Laukiu iki š. m. 16— 17 d.” SN pasiuntė L. Kuodžiui “Atlanto nugalėtojui”, ir šis eilėr. buvo išsp. Nr. 11 (p. 591). L a p k r i č i o p i r m ą p u s ę išėjo “Prošvaistė” — lit. raštų rink. Knyga 1. Kaunas, 1937 m. 160 p. Rinkinyje (p. 30—33) išspausdinti šie SN eilėr.: “Prakei­ kim as”, “Ant laukinio žirgo” ir “Bangų barami”. L a p k r i č i o 11 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 46 (p. 867) praneša apie “Prošvaistę”: “Tokiu vardu šiom dienom išėjo liter. almanachas. Su savo kūriniais jame dalyvauja V. Krėvė, Salomėja Nėris, A. Venclova, K. Boruta, St. Anglickis, P. Galaunė, K. Korsakas-Radžvilas, M. Kemšys, J. Kruminas ir kt.”. L a p k r i č i o 1 5 d. “Studentų dienų” Nr. 11 rašoma, kad redakcijai atsiųsta “Prošvaistės” 1 kn., ir išvardinti vi­ si rink. autoriai. L a p k r i č i o 1 6 d. datuotas eilėr. “Benamės varnos”. L a p k r i č i o 16 d. išsiųstas (Kauno centrinio pašto antspaudo data) P. Cvirkos laiškas SN į Palemoną. L a p k r i č i o 17 d. gavo P. Cvirkos atviruką (LK LIB R F 1 — 4568.) “Miela Salomėja! Sveikinu Tave su įpėdiniu. N et pavydas ima pasidairius aplink, kaip visi m ūsų jaunavedžiai nesnaudžia. Reikės ir man pasirūpinti. Salomėja! Tavęs prašau visos “Arimų” re­ dakcijos vardu prisiųsti ne vėliau iki šios savaitės galo bent porą trejetą eilėraščių. Būk gerutė, padaryk tą malonę. Turbūt esi girdėjus apie m ūsų koalicinį “Arimų” žurnalą, kurį leidžia “Sakalas”? Subursim visas liet. literatūros hu­ maniškas jėgas — katalikus ir bedievius progresistus. Tai­ gi, Salomėja, neapvilk m ūsų — prisiųsk... Maldauju visų vardu.

Sveikinu dar kartą Tave ir brangų sūnelį. Sveikina Kniūkšta, Boruta ir mano žmonelė. Petras Cvirka”. io-

291

(P. Cvirka. Raštai.— T. 7,— V., 1986,— P. 272.) L a p k r i č i o 1 7 d. datuotas V ytauto K airiūkščio laiškas. L a p k r i č i o 1 8 d. gavo V. Kairiūkščio laišką: “Gerbiamoji ponia Salomėja Nežinau, ar leisite Tamsta kreiptis pas Jus su savo sku­ biu reikalu ir kartu aplankyti Jus, pav., šį sekmadienį lap­ kričio 21 d. (ar pirmad. 22 d.). Labai prašau atsakyti laišku ar telefonuoti, rodos, Nr. 2052 (A. Tumėno, Totorių 12) tarp 3 ir 4 v. dienos. Siunčiu labų dienų Tamstai ir ponui Bučui”. Greičiausiai SN neatsakė į šį laišką, nes V. Kairiūkštis atsiminimuose rašo: “Ir vėliau, mokytojaudami Kaune, taip pat nesusitikda­ vome” (LK 4 167). L a p k r i č i o 1 9 d. datą B. Bučas mini savo atsimini­ muose (Kauno SN vid. m-los muziejėlis): tądien jie parsivežę Saulių namo. Parėję pėsti per arimą. Gal S. Nėris, pati išėjusi iš ligoninės lapkričio 5 d., sūnelį buvo palikusi ligo­ ninėje? Arba gal tą dieną jie persikėlė į savo namą? Čia jau buvo įrengtas vienas kambarys ir virtuvė. Tai įvyko 1937 m. rudenį, bet tiksli data nežinoma. L a p k r i č i o 2 5 d. išsiųstas (Kauno centrinio pašto antspaudo data) P. Cvirkos laiškas SN į Palemoną. L a p k r i č i o 2 6 d. gavo P. Cvirkos atviruką: “Mieloji Salomėja! Tau rašiau, bet nesulaukiu jokio atsakymo. Brangioji, aš žinau, kad po paskutinių įvykių jums reikalingas poilsis ir ramybė. Tačiau atleisk, jei aš vis neduodu ramybės. Toji “Arimų” kolegija man neduoda ramybės. Atsiųsk, Salomėja, nors porą eilėraščių. O jei neturi parašius, gal tu sutiktum leisti paimti tavo eilėraščius, atsiųstus “Rašyt, almanachui”. Mat šis almanachas, rodos, neišeis. Taigi pabrėžk laiškučiu nors porą žodžių. Mums baisiai skubu. “Arimų” pirmas Nr. turi išeiti dar prieš 15 d. gruodžio”. (P. Cvirka.— Ten pat.— P. 272—273.) L a p k r i č i o m ė n . išėjo “Mokslo dienų” Nr. 11, kur (p. 591) išsp. SN eilėr. “Atlanto nugalėtojui”. L a p k r i č i o m ė n . išėjusiame “Kultūros” Nr. 11 (p. 655— 657) V. Ž. [gal Vincas Žilionis?] recenzuoja “Prošvaistės” pirmąją knygą ir rašo: 292

“Su eilėraščiais dalyvauja Salomėja Neris (“Prakeikimas”, “Bangų, barami”, “Ant laukinio žirgo”), Kazys Boruta (“Su­ sitikim as”), St. Anglickis (“Skurdas”), Juozas Kruminas (“Vargo daina”, “Buvusiam draugui”) ir vienas nepasirašęs poetas su dviem eilėraščiais. Salomėjos Neries simbolika — drąsi, plataus užsimoji­ mo. Jos teikiami eilėraščiai trykšta nauja jėga”. G r u o d ž i o 1 d. tikrinosi sveikatą. Gydytojo išvada: “nerasta užkrečiamų ligų, tinka mokytojo pareigoms eiti”. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e perrašė visus eilėr. ir sudarė rink. Pirmame lape užrašė “Saulės takas” ir nusprendė nešti į "Sakalą”. Manė — dar spės išeiti iki Naujųjų m etų ir galės konkuruoti su kitomis šių m etų knygomis dėl kokios nors premijos, nes pinigų labai reikėjo. Aplankė O. Šimaitė, ir SN paprašė, kad nuneštų rink. į “Sakalą” ir paprašytų, jog išleistų dar šiais metais. G r u o d ž i o 1 0 d. “Sakalo” gaunamų rankr. knygoje 262-uoju numeriu įrašyta: S. Neris. SAULĖS TAKAS. Leisti”. G r u o d ž i o 10 — 1 2 d. Kaune įvyko jubiliejinis lietu­ vių moterų suvažiavimas. Nors pranešimuose buvo minima ir SN, bet nežinia, ar ji buvo gavusi kvietimą ir ar dalyva­ vo kuriame nors suvažiavimo renginyje. G r u o d ž i o 11 d . moterų suvažiavime 17—19 vai. įvy­ ko antras literatūros posėdis, kurio metu rašytoja A. Šalčiuvienė-Gustaitytė skaitė paskaitą “Moters vaidmuo literatūro­ je”. Kelis kartus paminėta ir SN. G r u o d ž i o 11 d. “XX amžiaus” Nr. 282 rašoma: “Salomėja N eris paruošė naują, 1936— 1937 m etais rašytą, didelį eilėraščių rinkinį, kuris įteiktas “Sakalui” ir netrukus bus išspausdintas”. Tą pačią dieną “Lietuvos žinių” Nr. 282 rašoma: “Salomėja Neris paruošė naujų, 1936/7 metais rašytų, didelį eilėraščių rinkinį, kuris įteiktas “Sakalui” ir netrukus bus išspausdintas. Šiame rinkinyje poetė grįžta į tikrąjį ly­ rikos kelią ir nedideliuose, dažnai dviejų posmų eilėraščiuo­ se parodo virtuozišką formos lengvumą”. G r u o d ž i o 1 2 d. Kaune įvyko visuotinis Lietuvos rašytojų d-jos susirinkimas. Ar SN jame dalyvavo — nežinia. 293

G r u o d ž i o 15 d. datuotame žurnalo “Pasaulio lietu­ vis” Nr. 3 (p. 62) išsp. SN eilėr. “Lik sveika!” su pastaba: “Iš rinkinio “Pėdos smėly”, Kaunas, 1931 m.” G r u o d ž i o 1 6 d. datuotas Vilniaus lietuvių literatų vienkartinis leidinys “Vingis”, kuriame išsp. Onos Miciūtės eilėr. “O žodi” su motto: “K ur mūsų milžinai? — Mes nykstame be jų!” (Salomėja Neris) G r u o d ž i o 17 d. datuotas O. Šimaitės laiškas iš Kau­ no SN į Palemoną. G r u o d ž i o 18 d. gavo O. Šimaitės laišką: “Miela Sulamita! Visus Jūsų prašymus išpildžiau. Bet... prie didžiausių pa­ stangų nieks neišeina su atspausdinimu eilėraščių iki naujų metų. Mat palieka iš viso 10 darbo dienų, o visos spaus­ tuvės yra užverstos darbu spausdinant kalendorius, apyskai­ tas ir t. t. Žada atspausdinti tuoj po naujų m e tų bet pre­ mijų komisijai negalės būti pateiktas Jūs rinkinys. Čia iš dalies ir Jūs pati esat kalta. Prašom atsiųsti įgaliojimą, ir aš kitą savaitę arba tuoj po Kalėdų galėsiu paimti Jūsų ho­ norarą ir pristatyti Jums. Prašau įgaliojimą tuoj atsiųsti, nes gali būti, kad ir kitos savaitės pradžioj duos pinigų. Ar jau pasiuntėt į Paryžių dėl vedybų metrikų? Akių poliklinikoj priimami ligoniai nuo 8 iki 10 vai. ry­ to kasdien, išskyrus šventadienius. Tai tiek, mano m iela Sulamita. Aš nekalta, kad n e­ galėjau viską padaryti, ką Jūs norėjot. Labai labai Jūsų prašau iki pradžios darbo mokykloj pri­ siversti ir baigti su pasakom is, kad greičiau įteiktum ėt Spaudos Fondui”. Gavusi laišką, greitai išsiuntė įgaliojimą O. Šimaitei. Gruodžio pabaigoje pasiuntė laišką ir į Lietuvos pasiunti­ nybę Paryžiuje, prašydama patvirtinti santuokos metrikų nuorašą ir jo vertimą į lietuvių k. Laiške minimos pasakos — tai turbūt “Žalčio pasaka” ir “N ašlaitė”, o gal ir “Laumės dovanos”. G r u o d ž i o m ė n . prieš Kalėdas Vilniuje išėjo vienkar­ tinis leidinys “Kalėdų m intys”. Čia, p. 15, išsp. SN eilėr. “Baltoji nuotaka”. 294

G r u o d ž i o 2 3 d. pasirodžiusiame “Naujosios Romu­ vos” Nr. 51—52 (p. 995) rašom a, kad “Salom ėja Neris išleidžia ketvirtą eilių rinkinį “Saulės takas”. G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame “Kultūros” Nr. 12 (p. 683) išsp. SN eilėr. “Rudenio vieškeliu”. “Mokslo dienų” Nr. 12 (p. 658) išsp. SN eilėr. “Senelės pasaka”. G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame “Literatūros naujienų” Nr. 9—10 naujienų skiltyje (p. 17), minima “Prošvaistės” pir­ moji knyga, išvardijami visi jos autoriai, o p. 13— 14 E. Radzikauskas rašo: “Gražiai, kaip ir seniau, moka pasirodyt S. Neris. Svar­ b ia u sia , jog atrodo, kad jo sio s d in am izm a s, ta rp a is nuslūgdavęs, lyg ir pradeda vėl stiprėti: Neša tolyn mūs eldiją Jūros dvasia nerami — A š gi su tais, kur nebijo Plaukti bangą barami. (“Bangų barami”, 32 p.) Jei taip, taip gerai. Tikrai gerai. Ne visai tik gerai, kad į eilėdaros formą poetė kartais kaip ir ne per rūpestingiau­ siai žiūri. O vienos dinamikos poetui nūn neužtenka — ir formos tobulumo reikia. Na, bet kas poetinio pajėgumo tu­ ri, tas galų gale nugalės ir formą. S. Neris to pajėgumo tu­ ri ik valiai, tai ir poetine jos ateitim i abejoti netenka. Ypač kai poezija eina teisinga kryptimi, kai eina ji ta kryptimi, kuria kiti “nebijo plaukti bangų barami”. G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Moteris ir pa­ saulis” Nr. 10 (p. 8) B. Tursienė korespondencijoje “Lietu­ vos moterų spaudos ir literatūros paroda” pasakoja, kad, “nutarus ruošti jubiliejinį moterų suvažiavimą, nutarta kar­ tu suruošti parodą — atvaizduoti, kurį indėlį padarė lietuvės moterys į m ūsų kultūros gyvenimą. Todėl planą parodai sudarė tartum pats gyvenimas. 3) Gyvenančių rašytojų ir poečių skyrius. Dar toliau — poetės Augustaitytė-Vaičiūnienė, Sidabraitė, Buivydaitė, Saliomėja Neris, Tulauskaitė, Proscevičiūtė-Matulaitienė, Lukaitė, Valsiūnienė ir kitos. Šalia jų — jumoriste Liūne Ja­ nušytė”. 295

Paroda veikė gruodžio 10— 12 d. J ą aplankė 500 žmonių. G r u o d ž i o m ė n . buvo išsp. A. Vaičiulaičio kelionių knyga “N uo Sirakūzų lig Siaurės elnio”. Autorius ją pado­ vanojo SN su tokiu įrašu: “Salom ėjai N eriui atsidėkodam as už raganą, b ėgančią per sniegą, ir už m ielą klajūnėlį, ir už v isą gaivios, atviros dainos žodį A. V aičiulaitis”. Knyga saugom a sūnaus Sauliaus bibliotekoje. G r u o d ž i o 3 1 d. “Sakalo” kasos knygoje įrašyta, kad SN honoraro sąsk aita išm okėta 217,40 litų. Tai gal už “Per lū žtan tį ledą” ir n et “Pėdos sm ėly”. G r u o d ž i o 3 1 d. “Lietuvos aido” Nr. 594 ir “L ietu­ vos žin ių ” Nr. 297 pranešam a, kad išėjo pirm as “D ieno­ vidžio” num eris. St. Vk. “Lietuvos aide” rašo: “Tik k ą išėjo “Sakalo” b-vės leidžiam as ir prof. V. Myko­ laičio redaguojam as m ėnesinis literatūros, m eno ir kultūros žurnalas. Pirm ajam e žurnalo num eryje bendradarbiauja įvairios stiprios literatūros jėgos: F austas Kirša, Ant. M iški­ nis, Sal. Neris, B em . Brazdžionis — poezijos kūriniai, Ieva Sim onaitytė “Karalius V ilius”, Ant. V aičiulaitis “G irnų ak­ m uo” ir k iti...” “Lietuvos žiniose” J. S. praneša: “Pirmam e “Dienovidžio” numeryje, kuris šiuo m etu išėjo ir yra 56 p., rašo šie autoriai: F. Kirša, A. M iškinis, I. S i­ monaitytė, A. Vaičiulaitis, Salomėja Neris, Zigmas Gėlė, Ign. Š ein iu s, P etras Cvirka, A. V enclova, H. R adau sk as, J. Grušas, Pr. Daugnora, J. B ūtėnas, A. Raginis. Žurnalas at­ rodo gražiai, gero popieriaus, neabejotinai bus reikalingas kiekvienam L ietuvos in teligen tu i, kuriam bent kiek rūpi m ū sų literatūra ir m en as”. Čia p. 13— 14 išsp. šie eilėr.: Salom ėja Neris: “Am žinas keleivi” ir “Varnos”. E ilėraščių tekstai niekuo nesiskiria nuo rinkinio “D iem edžiu žydėsiu” tekstų, nebent vienu kitu sky­ rybos ženklu, tik eilėraščio “Am žinas k eleivi” posm ai turi po aštuonias eilutes: eilutė perskelta į dvi eilutes. N ežinia, kada parašytas eilėraštis “Varnos”, kurį pati po­ etė datuoja 1937 m etais. M atyt, jis parašytas dar rudenį ir galbūt buvo pasių stas rašytojų alm anachui, kuris neišėjo, o jam sių sti eilėraščiai atsidūrė “Dienovidyje”. 296

P. 40 rašoma: “Pirmieji 1938 m etų literatūros balansan įeis šie jau pa­ ruošti spaudai veikalai: B. Sruogos poema “Giesm ė apie Gedim iną”, Salomėjos Neries lyrikos rinkinys “Saulės takas”, vieno poeto emigranto (Amerikoj) originalios lyrikos knyga “Sao Bento varpai”, K. Zupkos eil. “M ergaitė su žibuoklėm ”. “D ienovidis” — tai žurnalas, išėjęs vietoj anksčiau nu­ m atytų “Arimų”.

1938 S a u s i o p r a d ž i o j e kreipėsi į Lietuvos pasiuntinybę P aryžiuje, kad p a tv irtin tų B ernardo Bučo ir Salom ėjos B ačinskaitės santuokos aktą. S a u s i o 8 d. “Lietuvos aido” Nr. 9 savaitiniam e iliu st­ ruotame kultūros priede išsp. žinutė “L ietuvių kūryba vo­ kiškai”: “Prieš k eletą m etų Pribačio knygynas išleido prof. Horsto Engerto lietuvių literatūros vertim ų į vokiečių kalbą “Aus litauischer Dichtung”. Šiomis dienomis išėjo šios knygos ant­ roji, pataisyta ir papildyta, laida. Joje yra daugiau liaudies dainų, V. Krėvės "Gilšė”, B. Sruogos “M ilžino paunksm ės” I veiksm o III paveikslo, Maironio, Putino, F. Kiršos, Binkio, L. Giros, Kossu-Aleksandravičiaus, S. N eries eilėraščių ver­ tim ų ir k t.” S a u s i o 1 0 d. pirm adienio rytą 7 vai. 12 m in. sėdo į traukini ir 7 vai. 30 m in. išlipu si Kauno stotyje, nuėjo Vy­ tauto prospektu į Kauno III g-ją K ęstučio gatvėje. Dabar visada, kai g-joje turės pirm ąsias pam okas, turės laikytis šios dienotvarkės. T ą dieną pirm a pam. — I reng., antra — I reformuoto­ je, trečia — IV kl. S a u s i o 1 1 d. pirm a pam. — I ref., antra — I reng., trečia — IV kl. S a u s i o 1 2 d. pirm a pam. — I reng., antra — I ref., ketvirta — IV kl.

S a u s i o 14 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng., ketvirta — IV, penkta — I reng. kl. 297

Sausio

1 5 d . pirm a ir antra pam. — IV kl.

S a u s i o 1 5 d. datuotam e “Akademiko” Nr. 1. Br. T. aptaria “Dienovidžio” pirm ą num erį, tarp žurnalo autorių pavardžių pam inėdam as ir SN. S a u s i o 1 7 d . pirm a pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. Sausio

1 8 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl.

Sausio

1 9 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl.

S a u s i o 2 1 d. antra pam. — I reng., trečia — IV, penkta — I reng. kl. Sausio ref. kl.

2 2 d. pirm a ir antra pam. — IV, trečia — I

S a u s i o 2 4 d. pirm a pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. Sausio

25

d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl.

S a u s i o 2 5 d. “XX am žiaus” Nr. 19 aptariam as “D ie­ novidžio” pirmas num eris. M inim a ir SN. Sausio ref. kl.

26

d. pirma pam oka — I reng., antra — I

S a u s i o 2 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 20 m inim a knyga “Aus litauischer D ichtung”. M inim a ir SN. S a u s i o 2 5 ir 2 6 d. datom is patvirtinam as Bernar­ do Bučo ir Salom ėjos B a č in sk a itė s sa n tu o k o s a k ta s ir siunčiam as iš Paryžiaus į Palem oną. S a u s i o 2 8 d. antra pam. — I reng., trečia ir ketvir­ ta — IV, penkta — I reng. kl. Sausio ref. kl.

2 9 d.

pirm a ir antra pam. — IV, trečia — I

S a u s i o 2 9 d. “XX am žiaus” Nr. 23 lit. naujienų sky­ relyje pranešama, kad netrukus knygų rinkoje galim a tikėtis SN naujo lyrikos rink. S a u s i o 3 0 d. datuotam e “N aujosios Romuvos” Nr. 4 (p. 106) įdėta žinutė apie žurnalą “D ienovidį”. M inim a ir SN.

S a u s i o 31 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. 298

S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiam e 1938 m. “K ultūros” Nr. 1 (p. 34) išsp. SN nuotrauka ir eilėr. ciklas “Iš poemos “D ailininkės tragedija”: “E inam ”, “Išėjai tu ”, “Lūpos išbalę”, “Kas žinojo” ir “Kūrybos kūdikis”. Šis eilėr. rink. “Diemedžiu žydėsiu” buvo atskirtas nuo M. K atiliūtei dedikuoto ciklo ir pavadintas “N a k tį nykią”. V. Z. straipsnyje “Krylovo vežim as”, m inint naujai pasi­ rodžiusį “D ienovidžio” žurnalą, be kita ko, rašoma: “Tokios m intys pirm iausia ateina į galvą, perskaičius ne­ seniai išėjusį literatūros žurnalą “D ienovidis”, išle istą “Sa­ kalo”. V isas “atradim as” atsiskleidžia, kai perskaitom e redak­ cinės kolegijos sąrašą: B. Brazdžionis, P. Cvirka, V. Myko­ laitis-Putinas, J. Šim kus, A. Vaičiulaitis. V adinasi, po šiuo senoviškuoju “m enas-m enui”, dėl ko kadaise buvo išlieta tiek daug karčių žodžių, pasirašė du buvę trečiafrontininkai: Pet­ ras Cvirka ir Jonas Šim kus. Ir dar ne viskas. Turiny ran­ dame dar dvi trečiafrontininkų pavardes: S. N eries ir A. Venclovos. Vadinasi, to buvusio kolektyvo dauguma. Kas tai: nesusipratim as ar kapituliacija?”

E ilėraščių šiam num eriui parašė F. Kirša, A. M iškinis, S. Neris, B. Brazdžionis ir B. Rutkauskas. Kiek daugiau poezijos jauti skaitydam as S. N eries porą eilėraščių. B et čia taip v isk a s saldu, pridengta šilk in iu šydu... Prisim enu šios poetės eiles rinkiny “Per lūžtantį ledą” arba talpintas “Prošvaistėje”. Iš kur čia tie du veidai?” Polem iniam e str. “Juodoji kritika” (p. 71) aptariam a iš naujo pradėjusi eiti “Draugija”. Čia rašoma: “Atgimė prieškarinė “Draugija”. “Draugija” pasirodė ne tik skurdi, bet ir juodut juoda. B. Shaw knygos “Juoda m ergaitė ieško D ievo” recenzija įdėta skyriuje, kuris turi antraštę “Geltonoji literatūra”. Prie tos geltonosios literatūros tas pats recenzentas priskyrė ir neseniai pasirodžiusį literatūros alm anachą “Prošvaistė”, ku­ riam e rašo V. K rėvė, S. N eris, K. B oruta, K. K orsakasRadžvilas, A. Venclova, doc. P. Galaunė ir kiti m ūsų rašytojai”. S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiam e “Naujosios V aidilutės” Nr. 1 (p. 36) Em. Petrauskaitė, aptardam a m oterų spaudos ir literatūros parodą, įvykusią 1937 m. gruodžio 8— 10 d. Kaune, rašo: 299

“Geriausiai čia pasirodė, kaip buvo gedima tikėtis, žym es­ niosios: Salom ėja N ėris — “A nk sti rytą”, “Pėdos sm ėly”, “Per lū žtan tį ledą” lyrika ir k t.”... 1 9 3 8 m . p r a d ž i o j e pasirodė knyga “Lopšelis. Kūdi­ k ių gelbėjimo draugija. 1922— 1937”. K. 60 p. su iliustraci­ jomis. Čia p. 45 įdėtas SN eilėr. “N ašlaitės n ak tis”. V asario

1 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl.

V a s a r i o 1 d. “Lietuvos žinių” Nr. 25 m inim as “D ie­ novidžio” Nr. 1, išvardijam i žurnalo autoriai, tarp jų ir SN. Vasario

2 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl.

V a s a r i o 4 d. antra pam. — I reng., trečia ir ketvir­ ta — IV, penkta — I reng. kl. V a s a r i o 4 d. “Sakalo” kasos knygoje įrašyta, kad SN išm okėta 200 litų honoraro sąskaita. M atyt, poetė po pa­ m okų buvo nuėjusi į “Sakalo” bū stinę K ęstučio 36, ir A. K niūkšta jai įteikė m in ėtą sumą. V a s a r i o 5 d. pirm a ir an tra pam . — IV, trečia — I ref. kl. V a s a r i o 5 d. “Lietuvos aido” Nr. 57 įdėtas “Kultūros” Nr. 1 turinys, pam inėta ir SN poema. V a s a r i o 5 d . datuotam e “Stu d en tų dienų” Nr. 2 (p. 7) rašom a apie “D ienovidžio” Nr. 1 išėjim ą. Tarp žurnalo autorių pam inėta ir SN. V a s a r i o 7 d. pirm a pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. V asario

9 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl.

V a s a r i o 9 d. V ilniaus lietu vių laikr. “A idas” išsp au s­ dinti S N eilėr. “Aš nenoriu m irti” ir ‘Senelės pasaka”. V a s a r i o 11 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. V asario I ref. kl.

1 2 d . pirm a ir antra pam . — IV, trečia —

V a s a r i o 14 d. pirma pamoka — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. 300

V a s a r i o 1 4 d. vakare Valstybės teatre — literatūros premijų. įteikim as. Ar SN dalyvavo šioje šventėje — nežinia. Vasario

1 5 d . pirma pam. — I ref., antra — I reng.

kl. V a s a r i o 1 5 d. “Lietuvos aido” Nr. 72 koresponden­ cijoje “Lietuviškos kultūros vainikavim as” pasakojam a apie literatūros premijų iškilm es bei po jų vykusį koncertą, ku­ rio m etu solistė Vincė Jonuškaitė padainavo ir kom pozito­ riaus Vlado Jakubėno dainą “Kai num irsiu”. Žodžiai — S a ­ lo m ė jo s N ė r ie s .

Kada kompozitorius sukūrė šią dainą, nepavyko nustatyti. V a s a r i o 1 5 d. “Lietuvos aido” Nr. 73 (p. 25) išsp. žinutė apie “Sakalo” 1938 m. leidinius ir pranešam a, kad jau spausdinam a Salomėjos N eries ketvirtoji poezijos kny­ ga. “L yriška nu otaika, grak šti form a ir žinom as poetės nuoširdus dainiškum as čia įgauna dar tobulesnę išraišką, negu ankstyvesniose knygose”. To paties numerio savaitiniam e iliustruotam e kultūros gyvenimo priede išsp. St. Vykinto str. “D videšim tm ečio li­ teratūros aktyvas”, kuriam e rašoma: “M ūsų lyrikoje gausiai reiškėsi ir moterys: gabi, žaism inga, gražios formos poetė Sal. N eris, Buivydaitė, A ugustaitytė-V aičiūnienė, Gr. Tulauskaitė, K. G rigaitytė ir k t.” Pranešam a, kad jau išėjo “Dienovidžio” antras num eris. Čia (p. 62) išsp. SN eilėr. “K lajūnėlis” bei “Vakaras jūroj”, 0 p. 93 primenama, kad jau parengta nem aža lietu v ių po­ ezijos antologija esperanto kalba, kur tarp išv erstų poetų pam inėta ir SN. V a s a r i o 1 5 d. datuotam e “M oters” Nr. 3, kuriam e (p. 36) išsp. J. D. [Jadvyga Drungaitė] str. “L ietuvės rašytojos-poetės šiandien”. M inim a ir SN. V a s a r i o 1 8 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia — ir ketvirta — IV kl. Vasario 1 ref. kl.

1 9 d. pirm a ir antra pam. — IV, trečia —

V a s a r i o 1 9 d. “Lietuvos aido” Nr. 78 savaitiniam e iliu stru otam e k u ltū ro s gyvenim o priede išsp . S N eilėr. “S ū n u s p a la id ū n a s” su pastab a: “Iš “S ak alo” leid žiam o eilėraščių rinkinio “Diem edžiu žydėsiu”. 301

V a s a r i o 19 d. mirė Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. V a s a r i o 2 0 d. — sekmadienis. Išėjusiame “Naujo­ sios Romuvos” Nr. 7 (p. 180) rašoma apie literatūros pre­ mijų įteikimo šventę ir paminima, kad V. Jonuškaitė dai­ navo pagal SN žodžius sukurtą Vlado Jakubėno dainą “Kai numirsiu”. V a s a r i o 21 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. V a s a r i o 21 d. “Lietuvos aido” Nr. 80 išsp. Step. Vy­ kinto str. “Literatūrinis A. Jakšto palikim as”, kuriam e rašoma: “Maironis, Krėvė, Vienuolis, Šeinius, Savickis, S. Neris — visi m ūsų senosios ir jaunosios kartos rašytojai yra perėję per A. Jakšto kritikos sietą, jis daugeliui yra pri­ pažinęs talentą, bet daugeliui yra pasakęs karčių, smarkių kritikos žodžių”. V a s a r i o 21 d. datuotas Albino Misevičiaus laiškas SN. V a s a r i o 2 2 d. pirma pam. — I reng., antra — I reng. kl. V a s a r i o 2 2 d. 16 vai. prasidėjo iškilm ingos Ad. Jakšto laidotuvės Kauno katedroje, kuriose dalyvavo ir dau­ guma rašytojų d-jos narių. Ar S. Nėris dalyvavo — nežinia. V a s a r i o 2 2 d. gavo Albino Misevičiaus laišką: “Miela Salomėja, Gerų eilėraščių Binkio “Eilėraščiuos”, Sruogos. Nepaskai­ tomi Kirša, Lastas. Putinas mirė. Gavau visus Sal. N eries rinkinius. Skaitau ir “Pėdas smėly”, ir visai šviesu, o čia dar “Dienovidis” su “amžinas keleivis”. Ji manęs nenuvargino. Tavyje aš ne kartą galėsiu, kaip tyrame šaltiny, atgaivinti savo pavargusią dvasią. Norėčiau Tau palinkėti, kad Tavo sieloj ilgai ilgai ne­ mirtų lyrikos mūza. Galėčiau Tau duoti ir vieną vaistą — venk socialinės agitacijos, palikdama ją “berno” šlovintojams. Be to, be poezijos perskaityk ir filosofinių knygų: be filoso­ finio pamato kiekviena kūryba virsta cacka. Dar kartą labai atsiprašau, kad nepažįstamas parašiau Tau tokį laišką. Mat aš vieną kartą esu Tave matęs, o per­ 302

skaitęs visus eilėraščius jaučiuosi, lyg būčiau Tavo draugas. Tavo A. Misevičius V. D. Un-tas” Albinas Misevičius tuo metu buvo bebaigiąs humanita­ rinius mokslus studentas, “Šatrijos” d-jos narys. V a s a r i o 2 3 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. V a s a r i o 2 5 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. Po pamokų — “trimestrinis” mokyt, tarybos posėdis. S. Bučienė (taip ji pasirašinėjo klasės žurnaluose) posėdyje da­ lyvavo. I reng. kl. S. Bučienė parašė 33% trimestrinių dve­ jetų, IV kl. — 23,5%. Ji paaiškino, kad mokiniai nedarbštūs ir nestropus. V a s a r i o 2 6 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. V a s a r i o 2 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 90 kultūros gyve­ nimo priede informuojama, kad išėjo “Dienovidžio” Nr. 2, kur poezijai atstovauja Neris, Anglickis ir K. Boruta. Minėtinas šio numerio str. antrašte “Poezija, tikrovė ir autorius”. Tai J. Kossu-Aleksandravičiaus laiškas A. Vaičiu­ laičiui ir šio atsakymas anam. A. Vaičiulaitis laiške, datuo­ tame 1938 01 25, be kita ko, rašo: “A ntrosios k artos lyrik ai p risk iriu S. N ėrį, Bern. Brazdžionį, A. M iškinį ir Tavo šviesią galvą. Jūs, kiekvie­ nas atskirai, stengiatės restauruoti kuris jausm ą, kuris formą, kuris metafizinį pasaulį, kuris siaurą individualizmą į visuotinum ą... Grynai poezijos plotm ėje abiejų kartų laim ėjim ai yra žym ūs ir ta rp a is tu ri tik ra i n etik ėto šviežumo, kuriuo mielai pasigardžiuotų bet kurios tautos li­ teratūra”. V a s a r i o 2 7 — k o v o 2 d. — Užgavėnių atostogos. G-joje pamokų nebuvo. V a s a r i o p a b a i g o j e išėjo kelių m ėnesinių žurnalų antrieji numeriai, kuriuose skamba ir SN vardas. “Ateities” Nr. 2 (14) (p. 550—560) išsp. Biržų g-jos VIII kl. mokinio Mamerto Indriliūno str. “Lietuvių naujausios ly­ rikos motyvai”. Čia jis, tarp kita ko, rašo: “Vėliau į “Tretįjį Frontą” perėjusi S. Nėris rašė tomis pat temomis, kaip ir kiti, bet nesugebėjo į naujus motyvus 303

įdėti to nuoširdaus “nėriško” jausmo, kurio tiek daug buvo jos ankstesnėj kūryboj”, (p. 552)

Vieni jaunųjų poetų daugiau operuoja širdimi, stengiasi surasti ir iškentėti kitų arba savo žaizdas (Miškinis, Nėris, Kossu-Aleksandravičius, Rutkauskas), kiti stengiasi suvok­ ti pasaulį ir žmogų protu, intuicija (Anglickis, Santvaras, Brazdžionis). Egotistiškas motyvas naujojoj lyrikoj reiškiasi laimės pa­ siilgimu, gyvenimo aistra, meilės džiaugsmu ir skausmu, prisiminimais, jaunystės dievinimu, ilgesiu. G y v e n i m a s m a n o — v ė ja s p a l a i d a s , K a i p s a k a l a s s k r i e j a l a i s v a i p o la u k u s .

(S. Nėris. “Pėdos sm ėly”) (p. 554) Meilės aistra ir kančia jungiasi S. Nėries lyrikoje, vie­ niša dalia Tulauskaitės posmuose, o Grigaitytės eilėraščiuos ir gyvenimas, ir erotika — vien tik šokis ir daina”, (p. 555) Pranešama (p. 623) apie naujo literatūros žurnalo “Die­ novidis” pasirodymą, suminimi visi pirmo numerio autoriai. Tarp jų ir SN. V a s a r i o m ė n . Vilniuje išėjo kas m ėnesį keičiančio pavadinimą žurnalo numeris, pavad. “Lietuviškoji m intis”. Čia (p. 33) išsp. SN eilėr. “Baltoji poema”. “Motinos ir vaiko” žurnalas nuo 1938 m. Nr. 1 bendra­ darbių sąraše, kas m ėnesį išspausdinamame kuriame nors viršelio puslapyje, mini ir SN. Nr. 2 pirmame puslapyje išsp. eilėr. “Saulės kūdikėlis”, o p. JL5 — “Motulės ašaros”. “Židinio” Nr. 2 (p. 270) pranešama, jog pasirodė “Dieno­ vidis”, suminimi visi Nr. 1 autoriai, tarp jų ir SN. K o v o p i r m o m i s d i e n o m i s iš spaudos išėjo žur­ nalo “Moteris ir pasaulis” 1938 m. Nr. 1—2, kur pateikia­ ma medžiaga iš jubiliejinio moterų suvažiavimo, įvykusio 1937 m. gruodžio 8—10 d. Čia išsp. A. Gustaitytės-Salčiuvienės str. “Moteris literatūroje”. Jame rašoma: “Mūsų jaunesniųjų rašytojų kūryboje jau nejaučiama to pasyvaus tautos dvasios skundo, kuris buvo girdimas m ūsų priešaušrinėj ir poaušrinėj literatūroj ar liaudies dainose ir jų melodijose. Priešingai, gyvenimo džiaugsmas trykšta jų kūryboj, aukso upeliu teka. 304

M ū s ų d ie n o s — t a i š v e n tė , T a i ž y d ė j i m a s v y š n io s ... T a i s k u b ė k im g y v e n ti, N e s p r a e is — n e b e g r įš jo s." —

sako Salomėja Nėris. (4 p.)

P. 16 aptariama moterų spaudos ir literatūros paroda. Tarp gausiai atstovaujamų šių dienų liet. rašyt, knygų m i­ nimi ir SN eilėr. rink. K o v o 5 d . pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. K o v o 7 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. K o v o 8 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl. K o v o 8 d. datuotas eilėr. “Tu nubusi”, kuris buvo įtrauktas į rink. “Diemedžiu žydėsiu”. Data abejotina, nes rankr. jau buvo atiduotas į leidyklą prieš keletą mėnesių. K o v o 9 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. K o v o 11 d . antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. K o v o 12 d . pirma ir antra — IV, trečia — I ref. kl. Tą dieną po pam okų g-joje buvo su ren gtas Adomo Jakšto-Al. Dambrausko minėjimas, kurį vedė mokytoja Petrė Orintaitė. K o v o 14 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. K o v o 15 d . pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl. K o v o 15 d. prof. H. Engertas padovanojo SN knygą “Aus litauischer Dichtung”, įrašydamas į ją šiuos žodžius: “Salomėja Nėris. In herzlicher Verehrung! Kaimas, am 15. März, 1938. Horst Engert”. Šios knygos įvade yra toks sakinys: “In der jüngsten litauischen Dichtergeneration, von der hier leider nur zwei Dichter, Salomėja Nėris und Jonas Kossu-Aleksandravičius, m it Proben vertreten sein können, macht sich westeuropeischer Einfluss schon bemerkbarer geltend”. Čia p. 76 išsp. eilėr. “Lebenslied”, o p. 77 — “Noch ein Moment”.

Kovo 16 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. 305

Po pamokų, įvyko mokyt, tarybos posėdis, bet protokole pateiktu dalyvių sąraše S. Bučienės pavardės nėra. Kaip pri­ simena mokyt. A. Dambrauskas, P. Orintaitė, V. Sruogienė, SN posėdžiuose beveik niekad nedalyvaudavo. K o v o 18 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. K o v o 19 d . pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. K o v o 21 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. K o v o 2 2 d . pirma pam. — I reng., antra — I reng. kl. K o v o 2 3 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. K o v o 2 5 d . antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. K o v o 2 6 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. K o v o 31 d. lenkų dienraštyje “Kurjer wilenski” Nr. 89 keturi psl. skirti lietuvių lit. Čia išsp. eilėr. “Per lūžtantį ledą” vertimas (vertė T. Buinickis) ir poetės nuotrauka, po kuria toks parašas: “Salomėja Neris — puiki poetė, ketu­ rių lyrinių eilėraščiu rinkinių su visuomeniniu atspalviu au­ torė”. K o v o p a b a i g o j e išėjo “Ateities” Nr. 3, kur aptaria­ mas “Dienovidžio” Nr. 2. Minima ir SN. B a l a n d ž i o 1 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. B a l a n d ž i o 1 d. datuotame “Pasaulio lietuvio” Nr. 7 (p. 163) išsp. SN eilėr. “Sakalai” su prierašu: Iš rinkinio “Pėdos smėly”. B a l a n d ž i o 2 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. B a l a n d ž i o 2 d. Biržų g-jos literatų būrelio rūpesčiu g-jos salėje įvyko iškilmingas posėdis, skirtas platesnei nau­ josios lietuvių lit. apžvalgai. Pranešimą padarė Eug. Matuzevičius, P. Gopaitė deklamavo SN eilėr. “Gyvenimo giesmė” ir “Kada manos nebus” (“Ateitis”, Nr. 5—6.— P. 827). 306

B a l a n d ž i o 4 d. I reng. klasės žurnale nėra SN įrašo pirmą pamoką. Taip pat ir I ref. — antrą pam., o trečią pamoką IV kl. įrašas yra — pamoką vedė. Gal pavėlavo į ankstyvąjį traukinį? Kartais į Kauną ji važiuodavo Rygos traukiniu, kuris Palemone stabteli 9,35. O kartais iš Pale­ mono į Kauną ji keliaudavo ir pėsčia. B a l a n d ž i o 5 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl. B a l a n d ž i o 6 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. B a l a n d ž i o 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 155 pranešama, kad “Kurjer wilenski” kovo 31 d. numeryje keturis pusla­ pius paskyrė lietuvių lit. Pamini, kad tarp kitų nuotraukų yra ir SN bei jos eilėraštis. B a l a n d ž i o 8 d. antra pam. — I reng., trečia ir ket­ virta — IV kl. Penktą pam. turėjo vesti I reng. kl., bet žur­ nale įrašo nėra. Galbūt užmiršo pažymėti. B a l a n d ž i o 8 d. datuotas “Dirvos” Nr. 14. Čia in­ formuojama, kad Lietuvoje išėjo naujas lit. žurnalas “Die­ novidis”. Išvardijami pirmojo numerio autoriai. Paminima ir SN. B a l a n d ž i o 9 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. Tai paskutinė diena prieš Velykų atostogas, todėl pamokos perpus trumpesnės. Atostogos — iki balandžio 24 d. B a l a n d ž i o 12 — 16 d. gavo sveikinimo atviruką iš Panevėžio nuo dr. Antano Didžiulio. Jis linki: “Linksmų pa­ vasario švenčių! 1938”. B a l a n d ž i o 14 d. Kaune jau pasirodė “Naujosios Ro­ muvos” Nr. 15— 16, datuotas balandžio 17 d. P. 379 rašoma apie kovo 31 d. “Kurjer wilenski” numerį, skirtą lietuvių li­ teratūrai. Pažym im a, kad jame yra ir SN kūrybos pa­ vyzdžių. B a l a n d ž i o 2 1 d. į Kaimą atvažiavo rusų rašytojas — Nobelio premijos laureatas Ivanas Buninas. Geležinkelio sto­ tyje svečią pasitiko būrys liet. rašytojų. Kitą dieną rašytojų d-ja surengė priėmimą svečio garbei. Ar SN dalyvavo — nežinia.

į i

i

307

B a l a n d ž i o 25 d. prasidėjo pamokos po Velykų atos­ togų. Pirmą pam. turėjo I reng., antrą — I ref., trečią — IV kl. B a l a n d ž i o 2 5 d. datuotas prancūzų lit. žurnalo, išei­ nančio Paryžiuje, “Yggdrasill” 1938 m. Nr. 1. Čia įdėtas A. Vaičiulaičio str. “Lietuvių poezija” (“La poésie Lithuanien­ ne”). Jame minima ir SN. Be to, žurnale išsp. po 2 V. My­ kolaičio-Putino, J. Kossu-Aleksandravičiaus, B. Brazdžionio eilėr., kuriuos į prancūzų k. išvertė taip pat A. Vaičiulaitis. SN eilėraščiai įdėti šie: “Sudeginkit mane” (“Brulez-moi”) ir “Sidabrinės uogos” (“Les fruits argents”). B a l a n d ž i o 2 6 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl. B a l a n d ž i o 2 7 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. B a l a n d ž i o 2 9 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. B a l a n d ž i o m ė n . išėjo kelių m ėnesinių žurnalų ket­ virtieji numeriai. Juose minima ir SN. “Ateities spindulių” Nr. 4 ketvirtame viršelio psl. “Sakalo” 1-kla ragina moks­ leivius savo bibliotekėles papildyti vertingais leidiniais. Tarp poezijos autorių — ir SN. “Dienovidžio” Nr. 4 B. Rutkauskas recenzuoja antologiją “Aus litauischer Dichter”, kurioje mini ir SN. Sis sąsiuvi­ nis išlikęs SN bibliotekoje, saugomoje Palemone. “Kultūros” Nr. 4 (p. 240) išsp. SN eilėr. “Kam tą va­ karą...” “Naujosios Vaidilutės” Nr. 4 (p. 230) išsp. SN eilėr. “Kaip atsidėjusi valai tu savo gryčią”. Vilniuje išėjusiame vienkartiniame balandžio mėn. žur­ nale “Velykos” išsp. (p. 8) SN eilėr. “Velykos”. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e gavo rink. “Diem edžiu žydėsiu” korektūrinį egz. A. Kalnius rašo: “S. Nėris atsinešė savo rinkinio “Diemedžiu žydėsiu” ko­ rektūras ir prašė, kad peržiūrėčiau kalbą, skyrybą. Pasisakė, kad kalbininkai kaltiną ją už tai, kad ji pagrindinius saki­ nius nuo šalutinių skirianti brūkšniais, o ne kableliais. Po­ etės skyrybos netaisiau, nes man atrodė, kad taip geriau, kaip ji rašo”. (LE 4 177) 308

G e g u ž ė s 2 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. G e g u ž ė s 3 d. pirma pamoka — I ref., antra — I reng. kl. G e g u ž ė s 4 d. pirma pamoka — I reng., antra — I ref. kl. G e g u ž ė s 5 d. pasirodžiusiame “Naujosios Romuvos” Nr. 18 (p. 427) įdėta žinutė: “Lietuvių poezija prancūzų žur­ nale”. Pranešama, kad žurnalo “Yggdrasill” balandžio mėn. numery įdėtas A. Vaičiulaičio str. apie šiandieninę lietuvių poeziją ir po 2 prancūziškai išverstus eilėr. šių m ūsų po­ etų: V. Mykolaičio-Putino (“Neatmerkim akių”, “Vidunaktis”), J. Kossu-Aleksandravičiaus (“Apie rudenį ir šunį”, “Saulėlaidìs”), SN (‘Sudeginkit m ane”, “Sidabrinės uogos”) ir B. Brazdžionio (“Balto balandžio m įslė”, “Kelionė į naktį”). G e g u ž ė s 6 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. G e g u ž ė s 7 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia — I ref. kl. G e g u ž ė s 7 d. “XX amžiaus” Nr. 102 išsp. žinutė apie “YggdrasiU”. Minima SN. Apie SN tame A. Vaičiulaičio str. Štai kas pasakyta: S a l o m ė j a N e r i s yra parašiusi “A nksti rytą (D e b o n n e h e u r e ) , “Pėdos smėly” (L e s p a s s u r l e s a b 1e ) ir “Per lūžtantį ledą” (S u r l a g i a c e , q u i s e b r i s e ) . Siose knygose ji dainuoja laisvę ir širdies audras, ji skelbia didelį prieraišumą žemei ir gyvenimo džiaugsmui, nepaisydama kai kurių atsitiktinių nusivylimų. Jos daina, pradžioje buvusi tokia pat spontaniška kaip vieversio, to­ kia pat laisva savo veržlumu, staiga dabar prasiveržė ir so­ cialiniais rūpesčiais”. Gegužės lės Romains.

8 d.

į Kauną atvyko prancūzų rašyt. Ju­

G e g u ž ė s 9 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref., trečia — IV kl. Po pietų un-to salėje J. Romains skaitė viešą paskaitą “Autorius ir jo personažai iš jo pjesės “Knock”, o po to svečio garbei arbatėlė prancūzų—lietuvių d-joje, kurios narė buvo ir SN. 899

G e g u ž ė s 10 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. kl. G e g u ž ė s 10 d. rašytoju d-ja surengė priėmimą J. Romains’o garbei. Jo metu dainavo V. Jonuškaitė, J. Augaitytė ir St. Santvaras. Gegužės ref. kl.

11

d. Pirma pam. — I reng., antra — I

G e g u ž ė s 1 3 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. Po pamoku įvyko gimnazijos pedagogu tarybos posėdis, bet S. Bučienės pavardės posėdžio dalyvių sąraše nėra. G e g u ž ė s 13 d. datuotame Vilniaus lietuvių laikr. “Vilniaus žodis” Nr. 21 priede “Kūryba ir kritika” rašoma: “Periodinis gudų mokslo ir kūrybos leidinys “Kolossie” sa­ vo artimiausiame numeryje vieną lanką skiria lietuviškajai literatūrai. Be apžvalginio Jeronimo Cicėno str. apie šių dienų lietuviškąją kūrybą, ruošiama įdėti P. Cvirkos “Žemės maitintojos” ištrauką ir poetų Kazio Borutos, Salomėjos N e­ ries, Antano Miškinio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Pet­ ro Vaičiūno, Onos Miciūtės, Juozo Kėkšto ir Albino Žukaus­ ko kūrybos pavyzdžių.” Greitai šio žurnalo 2 nr. pasirodė, bet SN kūrybos pavyzdžių čia nebuvo. Gegužės I ref. kl.

14 d. pirma ir antra pam. — IV, trečia —

G e g u ž ė s 14 d. “Lietuvos aido” Nr. 215 iliustruota­ me kultūrinio gyvenimo priede pranešama, kad “Sakalas” tuoj išleis SN eilėr. “Su diemedžiu žydėsiu”. Ten pat pažymi­ ma, kad išėjo J. Ambrazevičiaus “Literatūros teorijos” IV leid., kuriame, kaip ir ankstesniuose, yra tų pačių S. Nėries kūrybos pavyzdžių, iliustruojančių įv. literatūros terminus. Stp. Vykintas str. “M ūsų poezija prancūziškai” plačiau aptaria “Yggdrasill” numerį, porą kartų paminėdamas ir SN vardą. G e g u ž ė s 16 d. ref., trečia — IV kl. Gegužės Gegužės ref. kl.

pirma pam. — I reng., antra — I

17 d. pirmapam. — Iref., antra — Ireng.kl. 18

d. pirma pam. — I reng., antra — I 310

G e g u ž ė s 20 d. antra ir penkta pam. — I reng., trečia ir ketvirta — IV kl. G e g u ž ė s 2 1 d. SN įrašų IV ir I ref. kl. žurnaluose kažkodėl nėra. G e g u ž ė s 2 1 d. “XX amžiaus” Nr. 114 ir “Lietuvos žinių” Nr. 114 pranešamos lit. naujienos: “Šią savaitę “Sakalas” išleido šiuos veikalus: 1. Salomėja Nėris. DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU. IV eilėraščių rinkinys. Šioje knygoje poetė, pasiekusi didelį formos tobu­ lumą, grakščiais, nedideliais, bet tiek savo turiniu, tiek po­ etinėmis priemonėmis žavinčiais eilėraščiais, naujais laimėji­ mais praturtina ne tik savo, bet ir apskritai m ūsų lyriką. Visi egz. gerame Alfi popieriuje. Lt 3”. G e g u ž ė s 2 2 d. “Lietuvos aido” Nr. 228 ir “Naujo­ sios Romuvos” Nr. 21 pranešama, kad “Sakalas” jau išleido SN “Diemedžiu žydėsiu”. G e g u ž ė s 2 3 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. Po antros pamokos mokiniai paleisti keliamųjų eg­ zaminų. Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. S. Bučienė da­ lyvavo. G e g u ž ė s 2 4 d. pirma pam. — I ref., antra — I reng. klasėje. G e g u ž ė s 2 4 d. JAV lietuvių dienraštyje “Vienybė” Nr. 119 išsp. Pr. Lapienės str. “Garsios Lietuvos moterys”. Jame rašoma: “Ž ym esnės lie tu v ių p oetės yra šios: A u gu staitytėVaičiūnienė, Salomėja Nėris, Gražina Tulauskaitė, K. Grigaitytė, Alė Sidabraitė ir daug mažiau žinomų”. G e g u ž ė s 2 5 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. Tą dieną vyko ir ketvirtųjų kl. lietuvių k. keliamojo egz. rašomasis darbas. S. Bučienė — egz. komisijos narė, o IVa ir egzaminatorė. Po egzaminų SN parsinešė IVa kl. rašto darbus ir pirmoji juos taisė. IVb ir IVc darbuose kitą dieną ji tik pasirašė kaip asistentė. G e g u ž ė s 2 7 d. antra ir penkta pam. — I reng. kl. Penktos pamokos skiltyje S. Bučienės parašo nėra. Nežinia, ar ji nevedė pamokos, ar tik pamiršo žurnale įrašyti.

*

311

Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis, bet S. Bučienės pavardės posėdžio dalyvių sąraše nėra: matyt, nedalyvavo. G e g u ž ė s 2 8 d. trečia pam. — I ref. kl. G e g u ž ė s 3 0 d. I reng. ir I ref. kl. žurnaluose S. Bučienės įrašo ir parašo nėra. Nežinia, ar ji tądien buvo pamokose. G e g u ž ė s 31 d. klasių žurnaluose taip pat nėra S. Bučienės įrašų bei parašo. Nežinia, ar ji nevedė pamokų, ar tik neįrašė. G e g u ž ė s p a b a i g o j e išėjusiame “Dienovidžio” Nr. 5 (p. 235—237) J. B razaitis recenzuoja rink. “D iem edžiu žydėsiu”: “Didelių beletrisčių pasaulinė literatūra nestokoja — Sei­ mą Lagerlof, Sigrid Undset, Gracia Deledda. Jos visos — Nobelio premijos laureatės. Ir m ūsų literatūros istorijoj pir­ mosios kūrėjos — epikės. Lyrikės iškilo tik Nepriklausomoj Lietuvoj. Viena jų — S. Nėris jau pirmuoju rinkiniu visus užimponavo nemeluotu jausmu, nuoširdumu ir laisvai skam­ bančia, dainiška forma. Tai pasirodė tikra lietuviška Achmatova. Vėliau prie didesnio išpopuliarinimo prisidėjo po­ etės “ideologinis persilaužimas”, kuris, deja, kūrybinį gajumą kuriam laikui buvo tartum supančiojęs. Gi šiandieną Sa­ lomėja Nėris vėl išeina su visu kūrybingumu ir iškyla į pačias lyrikos aukštumas. S. Nėris kiekvienam rinkiny sau ką nors išpranašauja: I-ame rinkiny randame jos jaunystės pažadą “amžiais ne­ gesti”, II — nulaužiama praeities šaka, III — skundas — “Saulėtų krantų pasigedo širdis. Nebgaliu”, o pastaroji knyga baigiama vėl kažkokiuo nauju susigalvojimu: Šešėliuotas mano kelias — kur jis bėga? Ir visam rinkiny, rodos, šis susigalvojimas: o kodėl tu, žmogau, amžinas keleivi, šioj didžiulėj žemėj vietos neran­ di? yra ne paskutinis motyvas. Išvadas padarys gyvenimas ir nauji kūriniai, kuriems poetė turi gražiausių duomenų”. B i r ž e l i o 1 d. ketvirta ir penkta pam. — I reng. kl. Pirmą pam. aiškino diktanto klaidas, o antrą skaitė ir nag­ rinėjo Šatrijos Raganos apsakymą “Iš daktaro pasakojimo”. B i r ž e l i o p i r m o m i s d i e n o m i s , o gal dar ir g e ­ g u ž ė s p a b a i g o j e pasiuntė O. Šimaitei laišką, kviesda­ 312

ma apsilankyti Palemone, ir kažkokių knygučių, galbūt ir “Diemedžiu žydėsiu”. B i r ž e l i o 3 d. ketvirtųjų kl. lietuvių k. ir lit. egz. žodžiu. SN buvo egz. komisijos narė ir dalyvavo egzamine. B i r ž e l i o 3 d. “Lietuvos studento” Nr. 8—9 (p. 13) pranešama, kad “Sakalas” išleido SN eilėr. rink. “Diemedžiu žydėsiu” (DZ). Anotacijos tekstas — kaip ir anksčiau kt. laikraščiuose. Birželio Palemoną.

7 d. datuotas O. Šimaitės atsakymas SN į

B i r ž e l i o 7 d. “Lietuvos aido” Nr. 251 V. Sirijos-Gira recenzuoja “Diemedžiu žydėsiu”: “Tarp negausiai užsimezgusių pavasario poezijos žiedų išsiskleidė Salomėjos Neries diemedžio lapeliai. Malonu pa­ imti tą kuklią ir gražią knygą i rankas ir susikaupus per­ skaityti, o perskaičius pamąstyti. Gaivališkai temperamentinga buvo Salomėja Neris savo “Pėdose smėly”, nerimo ir blaškėsi, eidama “Per lūžtantį ledą”. Sodrus ir sultingas poetės žodis vis rečiau ir rečiau rodėsi m ūsų periodinėje spaudoje, ir poezijos mylėtojas di­ deliu susidomėjimu laukė jos paskutinio rinkinio.

Salomėja Neris savo pozicijų neprarado ir šiai knygai pa­ sirodžius. Trumpi, brandūs eilėraščiai, kuriuose atsispindi turtinga poetės siela, gerai techniškai atlikti,— visa tai įti­ kina dar kartą, kad m ūsų moterų poečių kartoje jai prilygs­ tančių (ar viršijančių) nėra. Salomėjos Neries eilėraščiai yra klasiškas pavyzdys, kaip galima sujungti mintį, jausmą ir formą į vieną darnų vienetą, prisilaikant žodžių taupumo principo.

Knyga perskaityta ir padėta į šalį. Eilėraščiai liūdni, ku­ pini liūdesio (ne verkšlenimo), o vis dėlto žmogus pasijunti geresnis, kilnesnis, ir ant širdies kažkaip graudu ir gera. Kada laikraščių pardavėjai gatvėse šūkauja apie m ūsų dred­ noutų statybą, pagalvoji, kad tai tik pereinamieji, ir tik kar­ tu su poete sakai, kad

313

A š a t e i t į r e g iu s u k ū d ik iu a n t ra n k o s — Š v i e s i o m š v ie s io m a k i m i r d ž i a u g s m o š y p s e n a . (47

psl.)”

B i r ž e l i o 9 d. Gavo O. Šimaitės atviruką, kuriame dėkoja už knygutes ir atviruką ir žada atvažiuoti kitą šešta­ dienį ar sekmadienį. B i r ž e l i o 10 d. trečia ir penkta pam. — I reng., ket­ virta — I ref. kl. B i r ž e l i o 11 d. “Lietuvos žinių” Nr. 130 ir “XX amžiaus” Nr. 130 pranešama, kad išėjo SN rink. DŽ. B i r ž e l i o 12 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 22—24 kar­ tojamas skelbimas, jog pasirodė rink. DŽ. B i r ž e l i o 13 d. pirma pam. — I reng., antra — I ref. kl. B i r ž e l i o 14 d. — paskutinė m. m. diena. Pamokos I reng. ir I ref. kl. Po pamokų — pedagogų tarybos posėdis, kuriame S. Bučienė dalyvavo. B i r ž e l i o 15 d. mokiniai paleidžiami vasaros atos­ togų. B i r ž e l i o p i r m ą p u s ę išėjusiame “Ateities” Nr. 5—6 (p. 827) rašom a apie literatūros vakarą, įvykusį B iržų g-j oje balandžio 2-ąją, kur buvo deklamuojami ir SN eilėr. Čia p. 823—824 taip pat informuojama apie “Yggdrasill” numerį su lietuvių poezijos, tarp jų ir SN, pavyzdžiais bei apie kovo 31 d. “Kurjer vvilenski” numerį, kuriame lietuvių lit. skirti keturi psl.; jame yra ir SN atvaizdas bei vieno eilėr. vertimas. B i r ž e l i o m ė n . gavo M. Vaitkaus sveikinimą DŽ pa­ sirodymo proga. Laiškas neišliko. B i r ž e l i o 15 d. datuotame “Akademiko” Nr. 11— 12 (p. 274—275) recenzuojamas rink. DŽ: “Naujojoj Salomėjos Nėries knygoj to tariamo agresingumo daug mažiau. Pagaliau tai nė nesvarbu. įdomu, kaip sakėme, pasekti poezijos kelią. Mums daug įdomiau, kad randame pluoštą tikros poezijos, kokia ne kasdien mūsuose pasirodo. Naujojoj knygoj autorė daugiau, kaip čia pasakius, 314

išsilyginusi. Mažiau imponuoja kontrastais, bet daugiau su­ brendusiu gyvenimo tikrovės pajautimu ir aiškiai menišku traktavimu. Salomėja Nėris šioj knygoj nuleido toną kiek žemyn, bet užtai į žmogaus širdį užgriebia ar tik ne geriau. Šį kartą poetė viską ima paprasčiau, bet kartu ir gyvenimiškiau. Visa naujoji knyga sudėstyta iš paskirų detalių, sudarančių labai glaudžios gyvenimo tikrovės visumą. Kiek­ vienas eilėraštis, nors ir labai trumputis, sudaro vaizdingą menišką vienetą. Daugiur jaučiasi paprastas, bet gilus ly­ rizmas, nelyginant Jono Biliūno apsakymėliuose. Šiuo atžvil­ giu tikrajai poezijai Salomėjos N ėries nem aža laim ėta. Eilėraščiai trumpi, bet pilni konkretaus gyvenimo ir tikro žmogaus. Trumpumas, formos paprastumas kaip tik rodo sugebėjimą sintetiškai visa pareikšti. Laki vaizduotė, svajingas ūpas šioj knygoj atsiremia į liūdnąją gyvenimo tikrovę. Tatai poetę daro tikrą huma­ nistę. Šioj knygoj Salomėja Nėris eina su nuskriaustaisiais ir pažemintaisiais, nors ir sakosi: “Aš gi su tais, kur nebijo plaukti bangų barami”. Formos didelių gudrybių nėra, bet tasai paprastumas, kuriuo autorė aptaria gyvenimo tikrovę, jau savaime yra savos rūšies gudrybė. Rinkinėlis nedidelis, eilėraščiai dar mažesni, bet atsiveria tikrai poetiška širdis. J. Bivainis”. Šiame “Akademiko” numeryje tarp atsių stų pam inėti knygų įrašytas ir SN DŽ. B i r ž e l i o 15 d . tarp atsiųstų pam inėti knygų SN rink. DŽ dar minimas “XX amžiaus” Nr. 133, “Moteries” Nr. 12, “Tautos mokyklos” Nr. 11—12, o “Pasaulio lietuvyje” Nr. 12— 13 rink. pristatomas skaitytojams tokiu tekstu: “1. Salomėja Nėris. Diemedžiu žydėsiu. Lyrika. IV kny­ ga. Joje poetė su dideliu nuoširdumu ir formos tobulumu vėl gyvenimo tikrovę pakelia į meniškas aukštumas, duoda neužmirštamai įspūdingų ir puikiai išbaigtų eilėraščių apie žemės klajūnėlį, apie taiką, motiną su kūdikiu ant rankų, apie žemę, nubertą pavasario žiedais. 72 p. Visi egz. gera­ me Alfi popieriuje. Lt 3”. Iki b i r ž e l i o 15 d. dar išėjo “Kariūno” Nr. 3, “Moks­ lo dienų” Nr. 5—6 ir “Židinio” Nr. 5—6. “Kariūne” (p. 154) DŽ reklamuojamas tokiu pat tekstu, kaip ir “Pasaulio lietuvyje”. 315

“Mokslo dienose” (p. 277) išsp. eilėr. “Benamės varnos” su pastaba: “Iš pasirodžiusio rinkinio “Diemedžiu žydėsiu”, o p. 329—330 — rink. recenzija. B i r ž e l i o ^ m ė n . “Židinio” Nr. 5—6 Aug. Raginis recen­ zuoja rink. DŽ: “Salomėjos Nėries poezijai pirmiausia charakteringa tai, kad ji tiesiog išdainuoja savo sielą, savo pergyvenimus. Ji savo jausmo nemėgsta supti į simbolių, į neaiškių vaizdų ir nuotaikų skraistes. Ji išsako tai, ką jaučia, kuo džiaugiasi, liūsta, taip spontaniškai ir nesidairydama į jokias literatūri­ nes sroves, kad kartais ties jos lyrika pasijunti kaip ties gamtos būtinybe: autorė negalėjo nepalikti nedainavus. Ki­ tas dalykas, kurio Salomėja Nėris siekia ir kuris joje ypač reikia vertinti, yra josios noras išsiversti ko paprasčiausio­ mis priemonėmis. Jinai savo įspūdžio nesistengia kompli­ kuoti, tačiau nori jame įžvelgti keletą pagrindinių bruožų ir juos išryškinti savo dainoje. Iš to gaunam išvadą, kad S. Nėries eilėraščiai yra aiškūs, visiems suprantami, iš atvi­ ros širdies ištryškę ir moką į kito širdį kelią rasti. Tik šia proga pastebėkim, kad esama dvejopo lyrikos paprastumo. Vienas bus tada, kai autoriaus asmenybė iš viso yra negili ir gyvenime nežino platesnių aspektų. Tada ir jo eilėraščiai negilūs. Salomėja Nėris priklausytų kitai kategorijai: ji yra iš tų žmonių, kurie turi stiprių ir gilių sielos valandų, net komplikuotų išgyvenimų, bet nemėgsta pačių savo eilėraščių komplikuoti ir sunkinti. Jos šūkis: juo paprasčiau — juo ge­ riau. Jeigu dar pridėsim, kad jos lyrikai svetimos intelek­ tualinės tendencijos ir kad autorė yra grynai emocijos dai­ nininkė, tai nesuklydę galime “Diemedžiu žydėsiu” kūrėjai pritaikyti Goethės žodžius: “Giedu kaip paukštelis”. Tokia būdama, daugeliu atžvilgių Salomėja N ėris išsiskiria iš m ūsų paskutiniosios lyrikos. Pirmiausia išsiskiria minėtu sa­ vo paprastumu ir natūralumu. Toliau jai svetimas bet koks uždaras estetizmas, kurio randam pas ne vieną jaunesnįjį m ūsų lyriką, svetimas jai noras prisiimti kokią nors viešą rolę ir ją pritaikyti poezijoj ar tai patriotinėj, ar tai m eta­ fizinėj, ar tai socialinėj srityje. Paskutiniuoju klausimu ji tenorėtų, kad poezija gyvenimą keltų, jį taurintų ir ateitį skelbtų šviesesnę. Teisybė, čia jau slypi šiek tiek utilitariz­ mo poezijos koncepcijoj, bet pačioje S. Nėries poezijoje kon­ krečiai to utilitarizmo nėra; ji dainuoja, ir tiek. 316

Ir ne vienoj vietoj ta jos daina tikrai gėrimės. Ypač au­ torei yra p asisek ę susidoroti su kai kuriais trum pais eilėraščiais. Dviejuose posmuose ji skaitytojui duoda visai baigtą vaizdą ir mintį. Atvira širdžia galiu tarti, kad ir paskutiniais dvejais ar trejais m etais pasirodžiusios lyrikos “Diemedžiu žydėsiu” priėmiau su nuoširdžiausiu jausmu ir pajutau savotiško po­ ezijos atsigaivinimo”. Tame pačiame numeryje yra A. Vaičiulaičio str. “Dvi­ dešimties m etų lyrika” (p. 686—695). O apie SN rašoma: “Žiūrint amžiaus, pokarinius lietuvių lyrikus galima jung­ ti į du būrius: į tuos, kurie yra gimę pereito amžiaus pas­ kutiniam dešimtmety, ir tuos, kurie gimė jau dvidešimto amžiaus pirmam dešimtmety. Ankstesnės kartos poetai jau bent prieš penkiolika ir daugiau m etų ėmėsi vadovauti mūsų literatūrai. Tarp jų pirmauja Faustas Kirša, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis Putinas. Jais tačiau nesibaigė lietuvių lyrikos kelias — į jį išėjo dar naujesnė karta, atsinešdama savų pasaulių ir laimėjimų. Šita naujoji lietuvių lyrika yra gausi vardų skaičiumi, bet tuo tarpu pasitenkinkim bent Salomėja Nėrim, Jonu KossuAleksandravičium, Bernardu Brazdžioniu ir Antanu Miški­ niu”. (p. 687—688) ‘Tad ir matom, kad jei Faustas Kirša visas palinkęs prie idėjos, Salomėja Nėris kaip tik būdingiausia savo papras­ tum u, nuoširdum u. Tos paprastum o, gam tai artimumo linkmės laikosi ir B. Rutkauskas. Salomėja Nėris dainuoja išeidama iš minties, bet paskęsdama į savo nekomplikuo­ tus pergyvenimus, kurie ko mažiausia susiduria su intelek­ tualinėmis tendencijomis. Protas, sąvokos tolimi jos kūrybi­ nei prigimčiai. Ji dainuoja laisvai, kaip girios paukštė, dažnai grįžta prie gyvenimo džiaugsmo, pati jo ieško ir ki­ tiems nori perduoti. Kūryba jai yra “šauksmas, žaidimas žmogaus, kuris turi ateiti, nubusti”. Dėl šitokio poezijos su­ pratimo pastaruoju metu rašytoja buvo susidomėjus socia­ liniais motyvais, bet kadangi jai čia nauja sritis, tai joje dar nepasiekė to spontaniškumo, to dainiškumo ir gaivalingu­ mo, kaip anksčiau (“Pėdos smėly”), kada skaitėm, pvz., to­ kius žaidžiančius ir grakščius posmus, kaip “Sidabrinės uo­ gos”. 317

Reikia tik džiaugtis, kad prie šitokios savo tradicijos, pri­ taikytos jos prigimčiai, Salomėja vėl grįžta pasirodžiusiam savo lyrikos rinkiny “Diemedžiu žydėsiu”. B i r ž e l i o 18 d. Kauno III g-jos mokytojai surengė ekskursiją į Labūnavą susipažinti su archeologų kasinėji­ mais. SN ekskursijoje dalyvavo. Palemono muziejuje sau­ goma ekskursijos nuotrauka, kur matyti tik viršutinė SN veido dalis. Tą pačią dieną Klaipėdoje einančiame dienraštyje “Va­ karai” buvo reklamuojamas rink. DŽ tokiu pačiu tekstu kaip ir “Pasaulio lietuvyje”. B i r ž e l i o 2 8 d. “Dienos” savaitraštyje pranešama, kad “S ak alas” išleido SN IV lyrikos knygą “Diem edžiu žydėsiu”. B i r ž e l i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Moteris ir pasau­ lis” Nr. 6 (p. 15) VI. Matulaitienė recenzuoja DŽ: “Neries tematikoj, kaip dažniausiai būna lyrikoj, vyrau­ ja egotistiniai motyvai. I gražius, spalvingus gamtos ap­ rašymus įsibrauna vienas antras jausmo gabalėlis, ir štai nebegalima suvokti, kas eina eilėraščio pagrindine linija — jausmas ar tų jausmų fonas. Štai viena iš ryškiausių au­ torės p riem onių išv en g ti trafaretišk u m o. B ev eik v isi eilėraščiai trumpučiai, 1—2 posmų, kai kurie iš jų turi daug stilistinio dainų elemento. Neries eilėraščiai nenuobodūs, jie kažkaip nauji nuo pradžios iki galo ir, jei taip galima išsi­ reikšti, specifiškai “neriški”,— nėra skundų, aimanų ir ašarų, nėra tų nusibodusių trafaretinių tem ų ir išsireiškimų, yra tik kūrybiškas konstatavimas šviesių ar tam sių gyvenimo pusių. Juk taip dažnai tenka skaityti eilėraščius, kuriuose, šalia emocijų, tiesiog matematiniu tikslumu eina gamtos ap­ rašym ai arba kur tie gam tos aprašym ai dirbtinai “pri­ siūti”,— ir šioje srityje Neris yra perdėm originali: jausmai su gamta yra susilieję į vieną nedalomą visumą, galima net pasakyti, kad ji tą gam tą perleidžia per savo emocijų prizmę,— štai iš kur tas jos eilėraščių pilnumas, štai kodėl kiekvienas jų, net ir trumpiausias, turi savo pradedamąjį ir užbaigiamąjį tašką. Maloniai stebina šios žaismingos autorės sugebėjimas nuo atitrauktų poetinių aukštumų nusileisti prie skaudžiau318

šių gyvenimo pusių (“N aktį nykią”, “Atlanto nugalėtojui”, “Tėvelis miega”). Trečiame viršelio puslapyje iš atsiųstų paminėti “Saka­ lo” leidinių pirmiausia anotuojamas rink. DZ tuo pačiu teks­ tu, kaip ir “Pasaulio lietuvyje”. B i r ž e l i o m ė n . išėjusiame JAV lietuvių kvartalinio žurnalo "Šviesa” Nr. 2 (p. 32) aptariama “Prošvaistės” pir­ moji knyga, paminimi ir SN eilėr. 1938 m. SN vėl pradėjo lankytis S. Čiurlionienės “šešta­ dieniuose”. Artimiau susipažinusi su šeimininke, progai pa­ sitaikius, ir kitomis dienomis užsukdavo į jos svetainę. L i e p o s 4 d. aplankė S. Čiurlionienę ir jai padovano­ jo “Diemedžiu žydėsiu” su tokiu įrašu: “Savo mėgiamiausiai Rašytojai Brangiai Poniai Sofijai K.-Čiurlionienei Salomėja Nėris 1938.VII.4.” L i e p o s 6 d. jau buvo išėjusi knyga “Lietuva 1918— 1938 m etais”.— K., 1938.— P. 368. P. 163— 188 išsp. St. Vykinto str. “Naujosios m ūsų lite­ ratūros keliai”, kuriame rašoma: “Iš moterų poečių stipriausia, vaizdingiausia yra Sa­ lomėja Neris-Bačinskaitė”. L i e p o s 8 d. Vilniaus lietuvių laikr. “Vilniaus žodis” Nr. 32 priede “Kūryba ir k ritik a ” inform uojam a apie prancūzų žurnalą “Yggdrasill” ir ten išsp. SN bei kitų po­ etų eilėr. L i e p o s 16 d. “XX amžiuje”, “Lietuvos žiniose” ir “Lie­ tuvos aide” pranešama, kad “Šiandien išėjo iš spaudos m ūsų poezijos antologija esperantiškai — EL LITOVA POEZIO. Antologiją sudarė ir išvertė P. Lapienė. Lietuvių poezijos apžvalgą parašė A. Vaičiulaitis”. Abėcėlės tvarka išvardija­ mi visi čia reprezentuojami poetai, paminima ir SN. Įvade A. Vaičiulaitis pabrėžia būdinguosius S. Nėries kūrybos bruožus: nuoširdumą, dainiškumą, laisvą kaip lau­ kinio paukščio giesmę. Biografijos anotacijoj (p. 150) nuro­ doma gimimo data ir išvardijami visi 4 rink. P. 150—153 319

išsp. šie eilėr.: Ne punu min... (“Nebausk m anęs”), La ruga rozo (“Raudona rožė”), La vagabondo (“Valkata”), La kišo (“Pabučiavimas”), La fripono. L i e p o s 16 d. “Lietuvos žinių” Nr. 158 (p. 7) Danas Pumputis recenzuoja rink. DŽ: “...poetės kūrybinis persilaužimas pasibaigė; ji atrado tikrą kelią. Šitą tezę patvirtina paskutinis, ketvirtasis, eilėraščių rin­ kinys “Diemedžiu žydėsiu” (išleido Sakalas), kuriame poetė duoda nepaprastai gražių, gilių, subtiliai išgyventų lyrikos dalykų neabejotinai įamžinsiančių jos vardą mūsų pokarinės literatūros istorijoje. Jeigu ligi šiol poetų triumviratas — Bernardas Brazdžionis, Jonas Kossu-Aleksandravičius ir Sa­ lom ėja N eris — garbingoje aukštum oje laik ė poezijos vėliavų tai “Diemedžiu žydėsiu” Salomėja Neris ją pakėlė į pačias padanges, tikrai nusipelnydama Valstybinės premi­ jos. R inkinys pasižym i v isa is g e r a isia is p rivalu m ais. Eilėraščių lengvumas, grakštumas, skambumas, aliteracijų žaismingumas, asonansų ir rimų puikumas, naujų, niekur negirdėtų įvaizdžių subtilus ir jaudinantis žavingumas,— vi­ sa tai papirks kiekvieną skaitytoją nuo gryniausio esteto ligi pat pilkojo inteligento. Bet nuskriaustume poetę nepaminėję jos minties gilumo ir šviežumo. Jos gyvas, kartais jau­ dinančiai drąsus ir maištingas žodis nusipelno didžiausio visų skaitytojų dėmesio. “Diemedžiu žydėsiu” yra bene pati stipriausia pomaironinės lyrikos knyga”. L i e p o s 17 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 27—28 (p. 590) bibliografijos skiltelėje paminėtas ir SN DŽ. L i e p o s 17 d. “Dienos” savaitraščio Nr. 29 trečio pus­ lapio viduryje stambiomis raidėmis parašyta: “Naujos Nuo­ takos eilėraščiai iš knygos “Diemedžiu žydėsiu”. Čia išsp. eilėr.: “Motutės ašaros”, “Pabėgusi laimė” ir “Amžinas ke­ leivi!” Parašas — Salomėja Neris. L i e p o s 19 d. datuotas DŽ egz. su tokiu įrašu: “Ma­ loniem Bičiuliam V. ir M iliutei Mykolaičiam Salomėja Nėris 1938. VII. 19. 320

Kokia proga įteikė knygą,— nežinia. (Ji saugoma E. Kvedaraitės Mykolaitienės sesers Eugenijos Stanevičienės bib­ liotekoje.) Liepos 20 d. datuotas DŽ egzempliorius su tokiu įrašu: “Mieliem Bičiuliam Aldutei ir Antanui Kazanavičiui 1938. VII. 20. Autorė” Kokiomis aplinkybėmis knyga įteikta Kazanavičiams,— nežinia. L i e p o s 2 2 d. Rygos lietuvių laikr. “Lietuvių balsas” Nr. 28 p. 4 išsp. pranešimas, kad išėjo SN rink. DŽ, su ta pačia anotacija kaip ir kituose laikr. L i e p o s 2 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 351 recenzuojama antologija “EI litova Poezio”. Paminima ir SN. L i e p o s 31 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 29—30 (p. 614—615) išsp. A. Vengrio str. “Apie naujausiąją Vilniaus lietuvių literatūrą”. Kalbėdamas apie O. Miciūtės eilėr. rink. “Žiburiai pelkėse”, str. autorius pastebi: “Jos idealizmas virs­ ta į sentimentalumą, o teisybės šaukiantis žodis tampa dai­ na. Sentimentalus pasyvumas ir Salomėjos Nėries kūrybą prim enąs dainiškum as yra būdingas reiškinys “Žiburių pelkėse” lyrikai”. L i e p o s m ė n . Vilniuje išėjusiame vienkartiniame lei­ dinyje “Jaunųjų gairės” (p. 23) išsp. SN eilėr. “Amžinas ke­ leivi!” L i e p o s m ė n . “Naujosios Vaidilutės” Nr. 7 tarp atsių­ stų paminėti knygų — ir SN rink. DŽ. R u g p j ū č i o 5 d. JAV lietuvių savaitraštyje ‘Tėvynė” Nr. 31 (p. 3) informuojama apie lietuvių poeziją prancūzų, lenkų ir gudų k. Informuodami apie prancūzų žurnalą “Yggdrasill”, pamini ir SN. R u g p j ū č i o 11 d. datuotam e_“Kario” Nr. 32 tarp naujų leidinių pirmiausia minimas DŽ. Anotacija tokia pat kaip “Pasaulio lietuvyje” ir kt. spaudiniuose. R u g p j ū č i o 15 d. “Pasaulio lietuvio” Nr. 16—17 (p. 367) įdėta poetės nuotrauka su parašu: “Žymi m ūsų po­ etė Salomėja Nėris”. P. 369 išsp. DŽ recenzija. Recenzentas — J.V.N. [Jonas Vytautas Narbutas]. 11.296

321

“Salomėjos Nėries kūryba glaudžiai susijusi su Lietuvos gyvenimu, jos žmonių, vargais ir sielvartais. Jos kūryba perdėm lietuviška, tautiška, nors ji to tautiškumo nelinks­ niuoja ir juo neafišuojasi. Ji eina su gyvenimu. S. Nėries žodžiais, gyvenimas yra ieškojimas; ieškojimas — kūryba. Kas gi tie nemirtingieji meno kūriniai? Tai yra šauksmas, šaukimas žmogaus, kuris turi ateiti, turi nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus išsigim ėlių nuvarginta­ me pasaulyje. Kūryba — pavojingas kalnų takas į ateitį, kuriuo tegali eiti blaivios galvos ir plieninės valios žmonės.

Visam eilėraščių rinkiny justi švelnus ilgesys, susirūpi­ nimas, kada “naktis akloji ties jūra nusileis...” Ir poetė no­ ri diemedžiu žydėti, būti šilkalapiu uosiu, šaltu akmens bokštu, mažyte sraige, bet tik nemirti, tik matyti ir jausti atgyjantį žiedais margą pavasarį, grožėtis žvaigždėtomis va­ saros naktimis”. R u g p j ū č i o 2 0 d. “Draugijos” Nr. 15— 16 (p. 520— 521) išsp. DZ recenzija. Rec. J. Kuzmickis rašo: “Salomėja Nėris jau kuris metas domina skaitytojus. Šie įdomaujasi ne tik jos kūryba, bet ir išgyvenimais, gyveni­ mo keliu. Gerai jaučia tai ir pati poetė “Vainikuose” pasi­ sakydama: “Nemėgstu apie save kalbėti. Nenoriu tenkinti miesčioniškos minios smalsumo, kurios sprendimai, nuo­ monės ir norai man — nulis”. Taigi pasakyta stipriai ir autoritatyviai. Poetė netgi teigia, kad ir kritikams įdomesnės jos “nuodėmės” negu kūryba. S. Nėris — atvira ir nuoširdi poetė. Ji neslepia savo įsi­ tikinimų. S. Nėries kūryba įdomi; įdomi, nes nedirbtinė, neartistiška. Ir paprastais žodžiais ji išreikšta. Poetės kelias lig šiol — vingiuotas. Tai jaučiame ir kūrybos nerime. Kai po­ etė palaidos savo nerimą ir vėl atras save, jos nuoširdus išsisakym as susijungs su nuoširdžia sielos būsena ir duos tikrai vertingų kūrinių”. L i e p o s ar r u g p j ū č i o m ė n . visa šeima buvo nu­ važiavusi į B. Bučo tėviškę — Naurašilių kaim ą (Panevėžio ij.), ten kiek laiko atostogavo. R u g p j ū č i o 19 — 2 6 d. dalyvavo kaip Švietimo m-jos atstovė II žydų privatinėje gimnazijoje baigiamuosiuo­

se

se, keliamuosiuose ir stojamuosiuose egz., ir už tai jai buvo išmokėta atlyginimo 75,00 Lt. (CVA Kaune 158 1 202 175) R u g p j ū č i o 2 7 d. “XX amžiaus” Nr. 194 ir “Lietu­ vos žinių” Nr. 193 pranešama, kad SN parašė poemą “Žalčio pasaka”. “Lietuvos žiniose” rašoma: “Poetė Salomėja Neris pagal pasaką “Eglė—žalčiu kara­ lienė” parašė eiliuotą poemą “Žalčio pasaka”, skiriamą jau­ nimui. “Žalčio pasaka” įteikta “Sakalui” išleisti, o jos frag­ mentas spausdinamas netrukus išeisiančiam “Dienovidy”. Be to, poetė parašiusi ir kitą poemėlę pagal liaudies pa­ saką apie rūsčią pamotę ir jos dukrą Elenytę”. Ta pati žinia paskelbta ir tos dienos “Lietuvos aido” Nr. 385. Be to, čia pranešama, kad rugpjūčio 25 d. Leningrade m irė rusų rašytojas A. J. Kūprinąs. Žinutės pabaigoje rašoma: “Tenka pabrėžti Kūprino literatūrinį pajėgumą. Jo yra parašyta “Sulamitė” pagal žinomą biblinį motyvą. Tas kūrinys reikalauja orientalinio ir vaizdinio sultingumo. Bet tai Kūprino visai gerai kūrybiškai padaryta. Į lietuvių kalbą minėtas kūrinys yra išverstas Salomėjos Neries”. R u g p j ū č i o 2 8 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 33—34 dar kartą tarp “Sakalo” reklamuojamųjų leidinių paminėtas ir SN DZ. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e išėjusiuose daugelyje leidinių minimas ir SN vardas. J. Ambrazevičiaus, A. Skrupskelienės ir A. Vaičiulaičio parengtoje skaitymų knygoje I reformuotai kl. “Naujieji skai­ tym ai” p. 224—225 išsp. SN eilėr. “Senelės pasaka” ir “Klajūnėlis”. Ig. Malinausko ir J. Talmanto parengtoje lietuvių k. skai­ tymų knygoje VI skyriui “Mūsų gintarai” (p. 31) išsp. SN eilėr. “Kaip žydėjimas vyšnios” ir toks paaiškinimas: “Šia­ me eilėraštyje poetė vaizdžiai ir sklandžiai išsako savo jaus­ mus ir mintis, visiškai neliesdama gamtos vaizdų”. J. Žiugždos ir A. Kalniaus parengtoje lietuvių k. skai­ tym ų knygoje II reformuotai kl. “Tėvynės žiedai” išsp. SN eilėr. “Senelės pasaka”. Vilniuje išėjo vienkartinis žurnalas “M ūsų gyvenimas”, kurio p. 40 išsp. SN eilėr. “Pabėgusi laim ė”. “Ateities spindulių” Nr. 8 ir “Motinos ir vaiko” Nr. 7—8 pranešama, kad atsiųsta paminėti SN DŽ. u*

323

Žurnale “Muzikos barai” rugpjūčio mėn. numeryje išsp. kompozitoriaus Antano Budriūno sukomponuotos dainos “N ašlaitės naktis” natos (Moteriškų balsų chorui a capella). Žodžiai S. Nėries. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e V. Albrechtienė siunčia SN laiškutį: “Julytė jau į penktą klasę egzaminus laiko. Žlobicką ne­ tikėtai atstatė iš “Žinių” [“Lietuvos žinių”] atstovybės ir jis apleidžia savo, buvusį Jūsų, butelį Puzino 4. Pavasaris, vasara skrenda... Geriausi linkėjimai ir nepažįstamam vaikeliui. Jūsų Vanda, M. Ševeliovienė, Julytė”. R u g s ė j o 1 d. prasidėjo m. m. v iso se L ietuvos pradžios ir vidurinėse mokyklose. III g-joje pamokų tą dieną nebuvo: iš ryto mokiniai drauge su mokytojais ėjo į Karme­ litų bažnyčią, o grįžę išsiskirstė į klases, kur auklėtojai su­ pažindino su pamokų tvarkaraščiais. Ar SN tą dieną daly­ vavo m. m. pradžios atidaryme — nežinia. SN šiais m. m. dėstys lietuvių k. ir lit. Ib, Ilb, II ren­ giamojoje ir Va kl.: viso 19 pam. per savaitę. R u g s ė j o 2 d. “Vilniaus žodžio” priede “Kūryba ir kri­ tika” pranešama apie SN “Žalčio pasaką”. Tekstas — kaip rugpjūčio 27 d. “Lietuvos žiniose”. R u g s ė j o 3 d . — pirma pam.— Ib kl. Kitų kl. žurna­ luose įrašų dar nėra. R u g s ė j o m ė n . p r a d ž i o j e išėjo “Ateities” 1938/39 m. m. Nr. 1, datuotas rugpjūčio mėn. P. 53 pranešama, kad SN parašė poemą “Žalčio pasaka”, o p. 63—64 A. Verdenis recenzuoja DŽ: “Salomėja Nėris — įdomi figūra mūsų literatūriniame gy­ venime. Bene labiausiai iš visų poetų jos lyrikoje mes ieško­ me autobiografinių momentų, ieškome atskambių visų tų pergyvenimų, persilaužimų, kuriais autorės gyvenimas yra be galo turtingas. Tačiau tai šiuo momentu mums gal ne taip svarbu. Bandome visai objektyviai žvilgterėti į pačią lyriką, jos vedamąjį motyvą, trumpais bruožais aptarti nau­ jojo rinkinio vertę. Bet, aišku, ir čia teks nenorom tru­ pučiuką susidurti su autorės gyvenimu, nes kiekvienas nu­ dažo savo kūrinius individualybės krauju. Kiekviename kūri­ 324

nyje, — viename daugiau, kitame mažiau — atsispindi pats autorius. < ...>

Žmogus — klajūnas, kuris jaunystėje krykštauja, žaidžia, galvai pradėjus balti, ilgisi pavasario saulės ir praeities dienų, ir kas kartą vis arčiau jaučia mirtį. O to klajūno amžinos ramybės namai — “motulė žemė”. Kitų nam ų jis neturi. — Štai, laukų vėjelis, lengvas debesėlis, Kaip ir aš, klajūnai — visad be namų — O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis! Čia motulė žemė — čia man bus ramu. Taigi panaši dvasia vyrauja visame rinkiny. Autorė jau nebedainuoja jau nystės jauno juoko. Jos širdį jau ima gniaužti tas didysis nujautimas, kuris mums tyliai šnabžda, kad mes esame tik šios žemės svečiai ir kad visa čia praei­ na, niekad negrįžta atgal”. R u g s ė j o 5 d. pirma pam.— Ilb, antra — Ib, trečia — 5a kl. Penktoje kl. nėra parašo. R u g s ė j o 6 d. trečia pam.— Ib, ketvirta — II reng. Pirma pam. įrašyta Va kl., bet parašo nėra. R u g s ė j o 9 d. trečia pam.— II reng., 4 — Va, penk­ ta — Ib., šešta — Ilb kl R u g s ė j o 1 0 d. trečia pam.— II reng., penkta — Ib, šešta — Ilb kl. R u g s ė j o 10 d. “XX amžiuje” ir “Lietuvos žiniose” pra­ nešama, kad išėjo “Dienovidžio” Nr. 6. Paminima, kad čia yra ir SN poezijos. P. 256—257 išsp. “Žalčio pasakos” pradžia — šešiolika posmų. P. 279 rašoma, kad “Salomėja Nėris dar pernai, gy­ vendama Paryžiuje, parašė poemą “Žalčio pasaką”, kurią da­ bar baigia redaguoti ir įteikia Sakalui išleisti. Poemos frag­ mentas spausdinamas šiame “Dienovidžio numery”. O p. 283 rašoma apie A. J. Kūpriną. Baigiama taip: “Iš Kūprino raštų lietuvių k. turime tik “Sulamitą”, verstą Salomėjos Nėries, ir vieną kitą smulkesnį dalykėlį”. R u g s ė j o 11 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 35—36 (p. 68) išsp. rink. “Diemedžiu žydėsiu” recenzija. Rec. A. Vengris rašo. 325

“... Salomėja Nėris ir šitam rinkiny lieka ištikima pa­ grindiniam savo kūrybos motyvui: dainuoti žemės meilę. Niekas jos neįstengė pakeisti ir nepakeis prieš kūrėjos pri­ gimtį. Dirbtinumas, kurio buvo griebusis, jos reklaminiai ar agitaciškai socialiniai motyvai savo grubumu ir nenatūra­ lumu parodė ryškiai tai, kad kūrėjui norint pasikeisti kūry­ boj, pirma jis turi pasikeisti gyvenime. Pastarajam “Die­ medžiu žydėsiu” rinkiny taipgi pasimaišo šiek tiek dirbti­ nio sociališkumo, kuris atsiskiria nuo pagrindinių poetės mo­ tyvų, kaip nesavas, kaip balta varna. B et įų čia daug mažiau negu kad knygoje “Per lūžtantį ledą”. Čia nesklan­ dumai sulydyti į tokius graudulingus posmus, kaip, pav., “Šį rudenį”, “Laukų našlaitės”, “Einam ”, “Išėjai tu ” (pra­ našingas), “Visur aš ją matau”, “Klajūnėlis”, tokie, kokie bu­ vo nepalyginami — “Juokis, gyvenime!”, “Vienoj”, “Pilkam broliui” ir kt. iš “Pėdų smėly”. Išskyrus tuos žmogaus meile persunktus motyvus, skam­ ba minorinės gaidos aidas to dainavimo ir tos giesmės, ku­ rie taip galingai ir plačiai buvo prasiveržę antram rinkiny. Sakėm — gėlė linguoja rudeniop. Ji kniaupias į save. Dingsta motyvų dainiškumas, kartojimai, ilgi palygini­ mai . Lyg taupom a žod žiai, num ojam a m eta fo rin ėm s prašmatnybėms. Nebeieškoma tenai turinio. Susiprastinama taip, kad įžangoje išsiskleidžia eilėraščio apimtis ir eks­ presija. Tai — lyg gėlė rudens žvarbumo bijotų. Skaityto­ jas patiria, kad patys trumpiausi eilėraščiai čia yra ir visų geriausi: “Diemedžiu žydėsiu”, “Tu nubusi”, “Alyvos”, “Šį ru­ denį”, “Rudenio arimuos”, “Sūnus palaidūnas” ir kt. “Diemedžiu žydėsiu” autorė yra tvirta m ūsų lyrikos jėga. Ji linksta į dar tyresnį ramumą, lengvumą, glaustumą, tuo būdu stiprindama savo ekspresyvinę galią. Ir pasakysime kada, jog tokios tyros lyrikos, kaip Salomėjos Nėries, mes galėsime rasti tik laukų dainose. Perėjusi jaunystės audras ir pūgas, kurios rudeniu dvelkia, ji dar susitelks, tikime, vis giliau įžvelgti gyvenimą, m ūsų krašto dalią, ir dar pabus naujų motyvų”. “Literatūros naujienų” skiltelėje pranešam a apie SN “Žalčio pasaką”. R u g s ė j o 12 penkta — Ib kl.

d. trečia pam.— Ilb, ketvirta — Va, 326

R u g s ė j o 13 d. trečia pam.— Ilb, ketvirta — II reng., penkta — Ib kl. R u g s ė j o 14 d. ketvirta pam.— Ilb, penkta — Va kl. Po pamokų įvyko pedagogų tarybos posėdis. Dalyvavo ir S. Bučienė. R u g s ė j o 1 — 15 d. datuotame “M ūsų jaunimo” N r. 17 (p. 255) išsp. poetės nuotr. ir DŽ recenzija, kurios aut.— J. V. Narbutas. R u g s ė j o 15 d. “Sakalo” dokumentuose yra nurodo­ ma, kad už “Dienovidžio” Nr. 6 išsp. “Žalčio pasaką” SN ho­ noraro apskaičiuota 25,60 Lt. Skaičiavo B. Brazdžionis. R u g s ė j o 16 d. trečia pam.— II reng., ketvirta — Ib, penkta — Va, šešta — Ilb kl. R u g s ė j o 1 7 d. trečia pam .— Va, ketvirta — Ib, penkta — Ilb kl. R u g s ė j o 17 d. “Lietuvos žinių” Nr. 210 rašoma: “Lie­ tuvos rašytoju draugija jau gavo iš VIII rinktinės 59 Kuršėnų prof. Matulionio šaulių būrio kvietimą šį sezoną surengti Kuršėnuose literatūros vakarą, kuris įvyks rugsėjo 25 d. Vykti žada šie rašytojai: Petras Cvirka, Jonas Mar­ cinkevičius ir Antanas Vaičiulaitis — prozaikai, Stasys Anglickis, Salomėja Neris ir Benediktas Rutkauskas — poetai”. R u g s ė j o 1 7 d. “XX amžiaus” Nr. 211 išsp. žinutė: Laukiama gero literatūros derliaus. Putinas baigia rašyti dramą iš liaudies pasakų. B. Brazdžionis, S. Neris, K. Zupka, M. Linkevičius parašė naujus eilėraščių rinkinius”. R u g s ė j o 19 d. trečia pam.— II reng., ketvirta — Ib, penkta — Ilb, šešta — Va kl. Kaip matyti iš tvarkaraščio, S. Nėris gimnazijoje dažnai dirba nuo trečios pamokos. Iš nam ų ji išeina 9 vai. į Pale­ mono stotį ir 9,20 Vievio traukiniu važiuoja į Kauną. Po pam okų jeigu Kaune neužtrunka, spėja į traukinį, kuris iš Kauno į Vievį išvyksta 14,45 vai. Išlipa Palemone 15 vai. ir per dešimt minučių neskubėdama pasiekia namus. R u g s ė j o 2 0 d. B. Bučas parašė įgaliojimą S. NėriaiBučienei paimti iš jo sąskaitos taupomojoje kasoje 600 litų. (Įgaliojimas saugomas SN PMM.) Poetė tą dieną turėjo tik 327

ketvirtą pam. Va kl. Paėmė iš taupomosios kasos ir minėtus pinigus. R u g s ė j o 21 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia ir ketvirta pam.— II reng. kl. R u g s ė j o 2 3 d. trečia pam.— II reng., ketvirta ir penkta — Ib, šešta — Va kl. R u g s ė j o 2 4 d. g-joje buvo tik trys pamokos: surengta mokinių ekskursija į Pažaislį. Todėl SN turėjo tik trečią pa­ moką Va kl. Rašė rašinį. Ekskursijoje galbūt dalyvavo ir SN, nes mokiniai ėjo pėsti, o Pažaislis — pakeliui į namus Palemone. R u g s ė j o 2 5 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 37—38 (p. 711) anotuojamas “Dienovidžio” Nr. 6. Minima ir SN. R u g s ė j o 2 6 d. trečia pam.— II reng., ketvirta — Ib, penkta — Ilb., šešta — Va kl. R u g s ė j o 2 7 d. pirma ir antra pam.— Ilb., ketvirta — Va kl. R u g s ė j o 2 8 d. trečia ir ketvirta pam.— II reng., penkta — Ilb kl. Šeštą pamoką turėjo vesti Ib kl., bet pa­ rašo nėra. R u g s ė j o 3 0 d. trečia pam.— II reng., ketvirta ir penkta — Ib kl. Šeštą pam. turėjo Va kl., bet nei įrašo, nei parašo nėra. R u g s ė j o m ė n . Išėjo keletas žurnalų, kuriuose m ini­ ma SN. “Ateities” Nr. 2 (p. 116) pranešama, kad “Muzikos ba­ ruose” išsp. daina “N ašlaitės naktis”. Žodžiai SN. “Jaunosios Lietuvos” Nr. 7-8 (p. 424) pranešama, kad SN sukūrė eiliuotą “Žalčio pasaką”. “Moters ir pasaulio” Nr. 9 taip pat pranešama apie SN “Žalčio pasaką”, prisimenama, kad ji išvertė A. Kūprino “Su­ lamitą”, anotuojama “EI litova poezio”. S p a l i o 1 d. antra pam.— Ib, trečia — II ref., ketvir­ ta — Va, penkta — Ilb kl. Spalio

1 d. “Lietuvos žinių” Nr. 225 išsp.: 328

“Mūsų poetų paradas Jau rašėme, kad Varšuvoje pradėta spausdinti lietuvių poetų antologija lenkų kalba, kurią parengė spaudai ir eilėraščius išvertė p. Julija Vichert-Kairiūkštienė (Kaune). Dabar patyrėme ir antologijoje spausdinamų poetų pavar­ des”, tarp kurių — ir SN. S p a l i o 1 d. datuotas “Vairo” Nr. 18 pirmasis str. — B. Zvingilo “Salomėjos Nėries poezijos kelias”: nuo “Anksti rytą” iki “Diemedžiu žydėsiu” (p. 81—89). “Gal nė vienas iš m ūsų jaunųjų lyrikų neišgyveno tokios dvasios metamorfozės, kaip Sal. Nėris. Tas jos persilaužimų kelias, idėjų posūkiai, nuotaikų vingiai bei formos evoliuci­ ja raiškiai atsispindi ir poezijos rinkiniuose. Kiekvienas jų skirtingas ir motyvų, ir stilistinių priemonių atžvilgiais. O tačiau Salomėjos Nėries visa kūryba turi vientisumo žymę, organišką jungtį. Poetės dvasia sintetina, sutirpdo priešin­ gumus, ir mes tik stebime natūralią jos poezijos, nelyginant vingiuotos upės, tėkmę. Salomėjos Nėries poezija — dinamiškos, nerimstančios, kažko ieškančios sielos dainavimas. Sielos, aistringai my­ linčios gyvenimą, žemę, degančios pasaulio m eile ir jau­ natvės ugnimi. Anksti rytą prabunda kūrėja su daina šir­ dyje. Tai pumpurų sprogimo metas, saulės rasų ir kaitriųjų sapnų. Auksinės valandos buria meilę ir džiaugsmą. Sužydu­ sios gėlės vilioja. Poetė suskins jas visas, surinks “savam”, kaip Binkio mergaitė “gėles iš šieno”. Arba nubarstys jomis “pilką kelią”. Jos kraitis — grakščioji, žavioji jaunystė. Dai­ na ir meilė — dvi palydovės.

Krykščia ji, ta jaunystė, “Anksti rytą”, nerūpestinga, lau­ kinė. Ir jos juokas perlais į širdį krinta, lyg rasa ant žiedų. Vienplaukė, rugiagėlėm išsikaišius, braido basa po rytmečio rasas ir skambina padangę dainomis. O tos dainos, laukų laisvės, sidabrinės vienumos pagimdytos, tokios skambios, tokios kvapnios, tokios šviežios.

Tik vis dėlto tolim esnis poetės kelias pasvyra arčiau žemės, palikdamas pėdas smėly. “Pėdos smėly”! — Laikinumo žymė, nepastovumo! Poetė tatai su skausmu jaučia ir nuoširdžiai graudenąs. M ūsų die­

nos gražios kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Bet jos pra­ eis. Pralėks, praeis kaip paukščiai, kaip žiedų svaigulys. Ir nesugrįš. “Tad skubėkim e džiaugtis!” Ir kaip tik tam e skubėjime, šioje svaiginančioje žydėjimo giesmėje rausias ne­ rimas ir širdgėla ir gailė: “Greit praeis — nebegrįš jos!” Jaunystė skuba liepsnoti. Žirgai įsibėgėja ir neša tolyn “be bažnyčios, be altorių”.— Lakūs norai skrieja nesulaiko­ mi, jauni.

M ergautinius ryto sapnus išstum ia gaivalinga, aistri meilė, užvaldydama “ir sielą, ir kūną”. Poetė kelia maištą prieš žmones, kurie smerkia jos meilės objektą, karštuosius jausmus, nežinančius kliūčių nei sustojimo. Nes meilė — jos prigimties teisė, jos esmė, jos kraujo balsas. Dėl meilės ji nužengtų net “juodan pragaran”. Dėl jos “ne tik mirt pasi­ rengus, bet gyvent ir nemirt amžinai!” (“Valkata”, 49 p.). Kokia didelė ir gaivališka pasaulio, žemės burtų meilė, koks veržimasis gyvent bet kokia kaina! Iš to gimsta didinga, spinduliuojanti “Gyvenimo giesmė”, kurios negalima susi­ laikyti ištisai neišrašius. (Cituojamas visas eilėraštis iš PS, p. 7.) Si giesmė atskleidžia visą Salomėjos Nėries kūrybinę ga­ lią ir jos meniškąjį pasaulėvaizdį. Tačiau poetės temperamentas bei nežabotos aistros yra ir jos pačios kančių priežastis, jos džiaugsmą kartėliu per­ sunkia. Skausmas sugniaužia sielą, apkabina šaltu glėbiu. Tai sparnuotas, juodas kunigaikštis, galingas milžinas, prieš kurį klaupiasi poetė. Ir kaskart jis ateina tada, kai aplin­ kui juokas, liejasi vynas, ir išskiria ją vieną iš visų, kad kentėtų ir dainuotų verkdama. Tačiau pažinimas — išminčių ir poetų dalia. Kad ir skaudus, širdį raižąs, jis brangus ir būtinas. Per jį pajunta poetė save, pasijunta gyvenanti, eg­ zistuojanti. Nuo šiol, sukrėsta rūsčios tikrovės, ji randa sa­ vo tikrąjį kelią, grįžta į jį: Tavo laimė ne čia, kur vainikai ir vynas, Tavo kelias ne čia. (“Sugrįžtu”) Skaudančia širdimi ji seka gyvenimo tragikomediją, jos žvilgsnis kupinas rūpesčio ir sielvarto, o lūpose, kietai sučiauptose, žaidžia sarkastiška šypsena. 330

Ketvirtam e Salomėjos N ėries lyrikos rinkinyje “D ie­ medžiu žydėsiu” nauji motyvai susipina su ankstyvesniaisiais vieningon poezijos pynėn, pražysta gražiu diemedžio krūmu. Čia suplaukia visos poetės dvasinės nuotaikos, siūbavimai. Si knyga — jos prigimties platumo, vidaus ap­ imties rodyklė. Visa, kas žmogiška, kas pojūčiams prieina­ ma,— kūrėją vienaip ar kitaip užgauna. Jos blaškymasis tarp dangaus ir žemės, tarp laukinio džiaugsmo ir juodžiau­ sio pesimizmo, tarp audrų ir rimties, meilės ir neapykan­ tos, žaidimų ir kovos, kūdikystės sapnų ir žiaurios tikrovės, pasireiškęs ankstesnėje kūryboje, susilieja čia vieno stiliaus damoje. Tai daugeriopa sintezė — ir motyvų, ir nuotaikų, ir formos. Tai žingsnis gilumon, paprasčiausiuose gamtos reiškiniuose gilesnės prasmės įžvelgimas, detalių iškėlimas formaliniams laimėjimams. Čia viskas subtilu, svaru, tiks­ linga. Anksčiau jos stiliuje matėme ar žaismingumo, dai­ niškumo, ar ekspresijos, ar, pagaliau, “modernizmo” žymių, o paskutinėje knygoje užtinkame visus tobulos formos pri­ valumus — paprastumą, glaustumą, žodinės medžiagos sai­ kingumą bei klasišką turinio ir formos damą. Tai iš viso, galima sakyti Salomėjos Nėries kūrybos skliautai, vainikuoją visą jos poezijos rūmą, lygiai taip pat vainikuoją m ūsų kelerių paskutinių metų lyriką. Rinkinys “Diemedžiu žydėsiu”, be abejo, vertas aukščiausios literatūros premijos. Be to, būdama savaiminga, laisva nuo svetim ų įtakų, Salomėja Nėris susilaukė savo pasekėjų jaunųjų lyrikių tarpe. Kokiais kūriniais pasireikš ji toliau? Ar vėl pradės naują kelią? Tautosakos panaudojimas kūrybai, kaip medžiagos, žada jai daug laimėjimų. “Žalčio pasaka” — raiškus to pa­ vyzdys”. S p a l i o 3 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — pirmoje b, ketvirta ir penkta — Va kl. S p a l i o 4 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. S p a l i o 5 d. trečia pam.— Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. Po pamokų įvyko pedagogų tarybos posėdis. S. Bačinskaitė-Bučienė posėdyje dalyvavo. Buvo svarstomas netur­ tingų mokinių atleidimas nuo mokesčio už mokslą. Šiuo m e­ tu gimnazijoje mokėsi 401 mokinys.

m

S p a l i o 7 d. pirma p am.— Ib kl. Kitų. klasių žurna­ luose S. Bučienės įrašų nė parašo nėra. S p a l i o 8 d. pirma ir trečia pam.— II reng., antra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. S p a l i o 9 d. datuotas Va kl. m okinės M aknytės laiškas poetei. Voke 2 eilėr.: “Praeis jaunystė” ir “Poetė ir karas” ir prierašas: “Jum s sukurti eilėraščiai, nors labai menki”. Kita tos pačios Va kl. mok. Vlada Černiauskaitė savo atsiminimuose rašo: “Kiekvieną mokinį ji savaip pažino ir individualiai su juo elgėsi. Kas buvo galima vienam mokiniui, to neleido kitam, arba atvirkščiai. Pavyzdžiui, kartą jos mylima mokinė Maknytė pasakė, kad S. Nėris literatūros vakare labai gražiai skaičiusi savo eilėraščius. S. Nėris šyptelėjo ir pasakė: — Jum s patiko? Tad gerai, galėsite ir kitą kartą pasi­ klausyti. O jeigu kitas mokinys būtų apie tai kalbėjęs, S. Nėris tikrai būtų užsigavusi. Maknytė buvo už mus suaugesnė ir daugiau patyrusi, matyt, dėl to poetė jai jautė daugiau drau­ giškumo. Ji dažnai lankydavosi pas S. N ėrį Palemone”. (LK 4 171) S p a l i o 10 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. S p a l i o 11 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. S p a l i o 11 d. dienraštyje “Kurjer warszawski” Nr. 248 išsp. VI. Burhart’o str. “Keletas žodžių apie lietuvių li­ teratūrą”. Nors žodžių tik keletas, bet faktų iškraipymų tiek ir tiek. Tarp jaunesniųjų poetų minima ir S. Bačinskaitė. S p a l i o 12 d. trečia pam.— Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. Spalio

14 d.

pirma pam.— Ib kl.

S p a l i o 15 d. pirma ir trečia pam.— II reng., an­ tra — Ib, ketvirta — Va kl. S p a l i o 17 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. 332

S p a l i o 17 d. DŽ egzemplioriuje toks įrašas: “Geram draugui Juozui Salomėja. 1938. X. 17.” SN rankinuke nešiodavosi vieną kitą DŽ egz. ir, pasi­ taikius progai, įteikdavo su įrašu. Tą dieną, matyt, kur nors sutiko Juozą Grušą ir padovanojo jam DŽ su m inėtu įrašu. S p a l i o 18 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. S p a l i o 19 d. trečia pam.— Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. S p a l i o 2 1 d. pirma pam.— Ib kl. S p a l i o 2 2 d. pirma ir trečia pam.— II reng., antra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. S p a l i o 2 4 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. S p a l i o 2 5 d . pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. S p a l i o 2 6 d. trečia pam.— Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. S p a l i o 2 8 d. pirma pam.— Ib kl. Po pamokų, 15 vai., III gimnazijos patalpose įvyko Kau­ no g-jų lietuvių k. ir lit. mokytojų susirinkimas, kurio metu J. Ambrazevičius tęsė savo paskaitą “Rašomieji darbai”. Ar SN dalyvavo šiame susirinkime — nežinia. S p a l i o 2 9 d. pirma ir trečia pam.— II reng., antra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. Po pietų, 16 vai., prasidėjo Lietuvos rašytojų d-jos meti­ nis susirinkimas. Iš 76 draugijos narių ir 7 kandidatų susi­ rinkime dalyvavo 50. Ar SN buvo — nežinia. Po susirinki­ mo jo dalyviai nusifotografavo, bet šioje nuotraukoje SN nėra. S p a l i o p a b a i g o j e pasirodė dr. Viktoro Jungferio kn. vokiečių k. “Litauen. Anlitz dės Volkes”, išleista Leipcige. Trečdalis jos, penktas ir šeštas skyrius (p. 195—297), skir­ tas lietuvių lit. nuo seniausių iki pačių naujausių laikų. Čia (p. 265—266 p.) rašoma: “In der Frauendichtung der Zeit schafft sich S a l o m ė j a N e r i s einen Namen. Ihre Lyrik zeigt deutliche Anklange an Marie Madelaine und Dolorosa: 333

So kurz unde heiss ist dein Kuss gewesen [ir to­ liau cituojamas viso eilėr. “Pabučiavimas” (iš PS) vertimas]. S p a l i o p a b a i g o j e išėjo “Naujosios Vaidilutės” Nr. 10 Čia p. 482—498 išsp. Br. Buivydaitės str. “Moters rašyto­ jos pirmame dvidešimtmetyje”, kuriame nemaža vietos skir­ ta ir SN: Didesnę 485 puslapio dalį užima SN nuotrauka su už­ rašu šone: SALOMĖJA NĖRIS. S p a l i o 3 1 d. “L ietuvos ž in ių ” Nr. 250 (p. 11) spausd.’’Kultūros” Nr. 10 turinys, kur paminėtas ir B. R. [Benedikto Rutkausko?] str.”Salomėjos Nėries lyrika”. Galbūt “Kultūra” tą dieną jau ir buvo išsp., o gal ir kiek vėliau. Minėtas str. išsp. “Knygų” skyriuje (p. 640—642). Jame rašoma: “Apskritai Salomėja Nėris “Diemedžiu žydėsiu” lyrikoje pasižymi žodinės medžiagos saikingumu, glaustumu ir pa­ prastumu. Daugumas šio rinkinio eilėraščių tiesiog klasiški. J ų ritmas labai įvairus, turtingas, rimai nauji, skambūs, ne­ tikėti. Pasitaiko itin žaism ingu aliteracijų. Daug drąsių pa­ lyginimų, originalių, stiprių vaizdų. Poetinis žodynas platus, tačiau ne senas, nudėvėtas, o šviežias, savitas. Rodos, pa­ prasti, kasdien girdimi žodžiai, bet Salomėjos Nėries lyri­ koje jie lyg atgyja, įgauna naują prasmę, šviežumą, vaiz­ dingumą. Tačiau m eistriška forma nenustelbia Salomėjos Nėries eilėraščiu emocionalumo. Jie veikia skaitytoją savo ekspresijos galia, švelniu lyrizmu, svajinga, graudžia nuo­ taika. Kurdama peizažą ar tikrovės paveikslą, poetė visada lieka tikra lyrikė, visur išeina iš savęs, viską nudažydama savo vidaus nuotaika”. L a p k r i č i o 1 d. datuotame “Pasaulio lietuvio” Nr. 21 (p. 453) išsp. eilėr. “Rudenio pasaka” su prierašu: “Iš rinki­ nio “Pėdos smėly”, Kaunas, 1931 m.” L a p k r i č i o l d. datuotose “Studentų dienose” Nr. 13 (p. 6) išsp. eilėr. “Šį rudenį” (pagal S. Nėrį): Š į rudenį bus kelias mūs Į balių kur nuklysti — Fokstrotas cypia įžūlus, Parketu kojos slysta. 334

> i

N u o m o k s lo , d a r b o i r v e ik lo s Per š i m t ą m y l ių b ū s im — T e n b a l i u j š y p s o s a k y s jo s , J a u n a t v e te n p r a ū š i m .

Saulius.

L a p k r i č i o 4 d. pirma pam.— Ib kl. L a p k r i č i o 5 d. pirma ir trečia pam.— II reng., an­ tra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 7 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. L a p k r i č i o 8 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. L a p k r i č i o 9 d. trečia pam .— Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. L a p k r i č i o p i r m ą d e š i m t a d i e n į išėjo “Dieno­ vidžio” Nr. 7—8. P. 340—341 aptariamas V. Jungferio veika­ las “Litauen. Anlitz eines Volkes”, kur yra ir tokia pastraipa: “Nagrinėdamas literatūrą, dr. Jungferis, pats gebėdamas eiliuoti, nesigaili vietos poezijos pavyzdžiams, kuriais iliust­ ruoja savo teigimus ir charakteristikas. Taip randame Mic­ kevičiaus, Maironio, Vaičaičio, Kudirkos, Putino, Sruogos, Kiršos, Nėries, Aleksandravičiaus, Brazdžionio atskirų frag­ m entu ar ištisų eilėraščių vertimų”. Straipsnelyje “Informacija” (p. 358) rašoma, kaip lenkų laikraštyje “Kurjer Warszawski” Nr. 248 VI. Burkath’as str. “Kilka slow o litewskiej literaturze” klaidingai informuoja apie lietuviu lit. lenkų skaitytoją. Čia cituojamas ir toks str. sakinys: “Iš pačių jauniausių vertinamos poetės — Bačinskaitė ir M. Pelėda”. Šį “Dienovidžio” numerį, kaip, beje, ir daugelį kitų knygų bei žurnalų SN skaitė atidžiai, įdomesnes mintis pasibrauk­ dama. Palemone išlikusiame to numerio egz. štai kas pa­ braukta: straipsnyje Giovanni Colombo “XX amžius italų li­ teratūroj”: “jie Įprietemininkai] neigė gyvenimą, kadangi ne­ mokėjo jo reformuoti”. — “Nesukursi naujos poezijos, jeigu neatnaujinsi širdies” (p. 314). “2. Teko laukti kitų sąjūdžių kurie, reaguodami prieš liūdną krepuskolarizmo [priėtemininkų] pavargimų turėjo 335

stengtis pergalėti dekadentizmą puolamąja jėga, naujumo ir gilumo jėga. Pirmas jų yra futurizmas” (p. 314). Pasibraukė Marinetti futurizmo manifesto (1909 m. va­ sario m ėn.) žodžius: “M es norime išau k štin ti agresyvų judėjimą, karščiuojančią nemigą, lenktynių žingsnį mirtiną šuolį, antausį ir kumščią. Mes tvirtinam, kad pasaulio di­ dingumas praturtėjo nauju grožiu”. Iš antrojo manifesto pa­ braukta: “Jis įsakė naikinti per graudų prietemų verksmingumą, Arkadijas, romantiką ir pradėti plieno amžių” (p. 315). P. 318 pabraukė visą šią pastraipą: “Toliau “grynoji poezija” nori būti gryna ir gili, atsiskleis­ ti iš paslėpto jausmo. “Naujasis poetas,— pasakė Ungaretti,— kelia savo žodį lyg šviesos pluoštą tamsumoj”, o nau­ joji poezija yra lyg “trenksmas kūne, kuris paberia ugnines gėles”. Būva atvejų, kad poeto įžvelgimai būna toki nauji, jog net išraiškos priemonių jiems trūksta; tada tenka griebtis sugestyvinių priemonių, pauzių, baltų tarpų buriančios ir beveik magiškos garsų ir spalvų galios, sugestionuojant tai, ko nepavyksta pasakyti”. L a p k r i č i o 1 0 d. įvyko Lietuvos rašyt, d-jos naujai išrinktos valdybos posėdis. Be kitų dalykų nutarta sudary­ ti komisiją verstinų į lietuvių k. svetim ų autorių veikalų sąrašui sudaryti. I komisiją kviesti prof. B. Sruogų S. Nėrį, P. Orintaitę, dr. J. Grinių ir K. Borutą. L a p k r i č i o 11 d. pirma pam.— Ib kl. L a p k r i č i o 1 2 d. pirma ir trečia pam.— II reng., an­ tra — Ib, ketvirta Va ir penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 1 4 d. pirma pam.— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. L a p k r i č i o 1 5 d. pirma ir antra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. L a p k r i č i o 1 5 d. datuotame “Pasaulio lietuvio” Nr. 22 (p. 490) išsp. eilėr. “Vienoje” su prierašu: “Iš rinkinio “Pėdos sm ėly”. Kaunas, 1931 m.” L a p k r i č i o 1 6 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. L a p k r i č i o 1 8 d. pirma pam.— Ib kl. L a p k r i č i o 1 9 d. pirma ir trečia pam. — II reng., antra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. 336

L a p k r i č i o 1 9 d. laikr. “Lietuvių aidas Brazilijoje” Nr. 47 išsp. SN eilėr. “Pelenų dainą” [“Kai numirsiu”]. Naują antraštę, matyt, bus sugalvojusi pati laikraščio redakcija. L a p k r i č i o 2 1 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. L a p k r i č i o 2 2 d. pirma ir antra pam. — Ilb, tre­ čia — II reng., ketvirta — Ib kl. L a p k r i č i o 2 3 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ib kl. Penktą pamoką turėjo vesti Ilb kl., bet žurnale nėra S. Bučienės įrašo nei parašo, todėl nežinia, ar pamoka buvo, ar tik užmiršo įrašyti. L a p k r i č i o 2 5 d. pirma pam. Ib kl. L a p k r i č i o 2 6 d. pirma ir trečia pam. — II reng., antra — Ib, ketvirta — Va kl. Penkta pamoka turėjo būti Ilb kl., bet žurnale taip pat nėra S. Bučienės įrašo nei pa­ rašo. Po pamokų įvyko mokyt, tarybos posėdis. SN dalyvavo. L a p k r i č i o 2 8 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. L a p k r i č i o 2 9 d. pirma ir antra pam. — Ilb, tre­ čia — II reng., ketvirta — Ib kl. L a p k r i č i o 3 0 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb, šešta — Ib kl. L a p k r i č i o 3 0 d. “XX amžiaus” Nr. 273 (p. 8) infor­ muojama, kad Vilkaviškio g-ja minėjo dvigubą sukaktį (1907 ir 1918 m.). Žinutėje rašoma ir tai: “Ligi paskutiniųjų m etų lietuvišką Vilkaviškio gimnaziją yra baigę 279 abiturientai, kurių tarpe gražus būrelis plačiai žinomų asmenų, kaip Vaičiulaitis, Orintaitė, Karuža, S. N e­ ris ir daugelis kitų”. To paties numerio p. 10 pranešama, kad gruodžio 8 d. 17 vai. įvyks III moterų literatūros ir dainos vakaras Kari­ ninkų Ramovėje. Vakarą rengia “Naujosios vaidilutės” re­ dakcija. Išvardijamos dalyvės, tarp jų — ir SN. L a p k r i č i o v i d u r y j e išėjo vienkartinis Vilniaus jau­ nimui skirto žurnalo “Rudens aidai” numeris. Skyriuje “Mo­ terų žinios” (p. 40) pranešama, kad SN parašė eiliuotą liau337

dies pasakų, poemą apie Eglę žalčių karalienę, vardų “Žalčio pasaka”. Pasaka iliustruota, įteikta “Sakalui”. Be to, SN išvertė į lietuviu k. rugpjūčio 25 d. Leningrade mirusio rusų rašytojo A. Kūprino kūrinį “Sulamitė”. L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjo “Kultūros” Nr. 11., skir­ ta s žurnalo 15 m etų sukakčiai pam inėti. P. 675 išsp. “Kultūros” bendradarbių V. Krėvės ir Salomėjos Nėries nuo­ traukos. L a p k r i č i o p a b a i g o j e išėjusiame vienkartinio Vil­ niaus jaunimo žurnalo “Jaunųjų siekiai” numeryje išsp. G. Tulauskaitės str. “Motina naujoje m ūsų lyrikoje”, kuriame rašoma ir apie SN: “Salomėja Neris motinos meilę reiškia ilgesio jausmu. Ji, būdama toli nuo savo tėvų namų, pasiilgsta tėviškės, o ypačiai motinos, kurios tik vienas malonus kreipimasis į sa­ vo kūdikį poetei atrodo m ielesnis už žavinčias simfonijas”. G r u o d ž i o 2 d. pirma pam. Ib kl. G r u o d ž i o 3 d. pirma ir trečia pam. — II reng., an­ tra — Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. G r u o d ž i o 3 d. “XX amžiaus” N r 276 (p. 5) išsp. Iz. Blauzdžiūnaitės str. “M ūsų rašytojos”. Čia sakoma: "... Ypač gausu poečių, kurių vienos jau spėjo pasireikšti visa talento ugnele (Vaičiūnienė, Bačinskaitė, Buivydaitė, Žalinkevičaitė), kitos išleisti po vieną ar daugiau rinkinėlių (Grigaitytė, Tulauskaitė, Lukauskaitė, Orintaitė ir kt.).” Tos pačios dienos “Lietuvos aido” Nr. 550 savaitiniame kultūros priede išsp. str. “Moterys literatūrinės kūrybos ke­ liu” (autorius nenurodytas), kuriame rašoma: “Prieškariniame periode priespaudos ir spaudos draudi­ mo laikais augusios rašytojos, išskyrus Eglę, neatskleidė po­ ezijos galybės. Lietuvės poetės sutvirtėjo ir iškilo jau nepri­ klausomo^ gyvenim o laikotarpį, kai n ebeslėgė vergovės kryžius. Šiam e periode su dvasios pakilim u, kūrybišku nuotaikingumu, iš širdies į širdį prašneko poezija m ūsų ly­ rikės — pirmoji Br. Buivydaitė, paskui Salomėja Neris, Augustaitytė-Vaičiūnienė, P. Orintaitė, Alė Sidabraitė, G. Tu­ lauskaitė, K. Grigaitytė, M. Lukauskaitė, Matulaitienė-Proscevičiūtė ir kt.” 338

\

G r u o d ž i o 5 d. pirmos pam. Ilb ir trečios — Ib žur­ naluose nėra S. B učienės įrašo nė parašo. Antra pam. įrašyta II reng., ketvirta ir penkta — Va kl. G r u o d ž i o 5 d. datuotame “Studentų dienų” Nr. 15— 16 (p. 3) Petras Gailiūnas parodijuoja eilėr. “M ūsų dienos”: Ž y d i m e ls v o s r u d e n i o g ė lė s , J o s ž y d ė s tik tru m p a i. Š a l t ą n y k ų r u d e n io r y tą Ū k a n o s e g a u d ž i a v a r p a i. M ū s ų d ie n o s k a i p r u d e n io g ė lė s — J o s ž y d ė s tik tru m p a i. T a d p a k e l k i m d a r v ie n ą ta u r ę ... ... T o li g a u d ž i a , g a u d ž i a v a r p a i...

G r u o d ž i o 5 d. datuotame “Sakalo” rašte Valstybinės literatūros premijos komisijai išvardyti visi leidyklos 1938 m. išleisti veikalai — literatūros premijos pretendentai. DZ įrašytas trečiuoju. G r u o d ž i o 6 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. G r u o d ž i o 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 554 pranešama, kad “Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų drau­ gijos centras gruodžio 10 d. 17 vai. Karininkų Ramovėje ren­ gia literatūros ir muzikos vakarą, kurio visą pelną skiria literatūros fondui. Programoje dalyvaus operos solistai Jonuškaitė-Zaunienė, Dambrauskaitė, Kučingis, komp. prof. VI. Jakubėnas, smuikininkė Strazdaitė, rašytojai Mykolaitis-Pu­ tinas, L. Gira, Salomėja Neris, K. Inčiūra ir T. Tilvytis”. G r u o d ž i o 7 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb kl. Šešta pam. turėjo būti Ib kl., bet žurnale nėra S. Bučienės įrašo nė parašo. Šios dienos “XX amžius”, “Lietuvos žinios” bei “Lietuvos aidas” vėl reklamuoja trečiąjį moterų literatūros vakarą, išvardydami ir visas vakaro dalyves. Tą dieną apie vidurdienį SN pėsčia išėjo į Kauną. Užsu­ ko pas P. Orintaitę, persirengė tautiniais drabužiais ir abi nuėjo dar prieš septynioliktą valandą į Karininkų Ramovę. 17 vai. lit. vakarą pradėjo “Naujosios Vaidilutės” redaktorė O. Gaigalaitė-Beleckienė ir pakvietė S. Kymantaitę-Ciurlio339

nienę perskaityti Rašytojos Credo. Po to SN skaitė “Žalčio pasakos” ištrauką. Salė buvo pilnutėlė, programą translia­ vo per radiją, o SN balsas skambėjo silpnai, nes kažkas, poetei einant į tribūną, salėje šūktelėjo: “Šalin raudonąją poetę!..” Bet, jai paskaičius, aplodismentai buvo ilgi... G r u o d ž i o 9 d. pirma pam. — Ib kl. Tos dienos “Lietuvos aidas” ir “Lietuvos žinios” išsp. at­ siliepimus apie moterų literatūros vakarą. “Lietuvos aidas” išvardino ir visas vakaro dalyves, o “Lietuvos žinios” nepa­ minėjo nė vienos pavardės. G r u o d ž i o 10 d. pirma ir trečia pam. — II reng. kl. Antra pamoka turėjo būti Ib, ketvirta — Va, penkta — Ilb, bet šių kl. žurnaluose S. Bučienės įrašo nė parašo nėra. Šios dienos “Lietuvos aidas” vėl informuoja apie 17 vai. įvyksiantį literatūros vakarą Karininkų Ramovėje, sumini ir visus dalyvius, žinoma, ir SN. Šios dienos “XX amžiuje” Nr. 281 (p. 5) įdėta žinutė: “Moterų dainos ir literatūros vakaras Vakarą atidarė p. Beleckienė. Garbės prezidiume sėdėjo p. p. Galdikienė, Lozoraitienė, Lastauskienė, Bortkevičienė, Vaineikienė, Narušytė ir kt. Čiurlionienė skaitė moterų rašytojų Credo. Savo poezi­ jas skaitė p. p. Br. Buivydaitė, VI. Proscevičiūtė-Matulaitienė, Augustaitytė-Vaičiūnienė, P. Orintaitė, J. Drungaitė, Alė Sidabraitė-Petrauskienė, H. Lukauskaitė, Salomėja N e­ ris, G. Tulauskaitė, K. Grigaitytė, V. Valsiūnienė”. Minimas Birutininkių muzikos ir literatūros vakaras, kurio pelnas skiriamas Literatūros Fondui, įvyksiantis 17 vai. Karininkų Ramovės salėje. Tarp programos dalyvių — ir SN. 17 vai. SN jau buvo salėje, apsirengusi, kaip ir užva­ kar, tautiniais drabužiais. G r u o d ž i o 12 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. Po pamokų nuėjo į Rašytojų d-jos būstinę “Metropolio” restorane ir grąžino kadaise paimtą paskolą — 300 litų. Pi­ nigus priėmė Liudas Gira. G r u o d ž i o 1 3 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. 340

\

G r u o d ž i o 1 4 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb kl. Šešta pamoka turėjo būti Ib kl., bet žurnale nėra S. Bučienės įrašo nė parašo. G r u o d ž i o 1 6 d. pirma pam. — Ib, penkta — Ilb kl. G r u o d ž i o 1 7 d. pirma ir trečia pam. — II reng., an­ tra — Ib, ketvirta — Va kl. G r u o d ž i o 18 d. — sekmadienis. Šios dienos “Naujosios Romuvos” Nr. 50 (p. 971) rašoma apie buvusį moterų lit. vakarą, išvardijamos visos dalyvės. Zinutė baigiama tokia pastaba: “Kaip margas buvo rašytojų būrys, taip marga buvo ir jų kūryba. Teko išgirsti visokios vertės ir visokios nuotai­ kos kūrinių. Labai sudomino S a l o m ė j a N ė r i s su savo ištrauka iš “Žalčio pasakos”. Žalčių karalienės Eglės moty­ vu ne vienas jau bandė parašyti dramą ar poemą, tačiau gerai pasisekė parašyti tik Salomėjai Neriui. Jos “Žalčio pa­ saka” yra ir giliai lietuviškas, ir stipriai meniškas kūrinys”. G r u o d ž i o 2 0 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. G r u o d ž i o 2 1 d. pirma pam. — Ib, trečia — Va, ket­ virta — II reng., penkta — Ilb kl. G r u o d ž i o 2 2 d. — paskutinė mokslo diena prieš Kalėdų atostogas. G r u o d ž i o 2 5 d. datuotas A. Borutos atvirukas, kurį gavo gruodžio 26 ar 27 d.: “Salomėja Neris, kodėl staiga prisiminei mane ir dovanų prisiuntei? Dėkui už visas visas eiles, kurias kada nors Tamsta esi parašiusi. Tegul būna Tamstos kūdikėlio dienos šviesios — esi man toks intymus žmogus. J ū sų A. Boruta”. Nežinia, kas tas A. Boruta ir kokią bei kada dovaną jam pasiuntė. Gal DŽ su įrašu? 1938 m. Paryžiuje išėjo Jeano Mauclėre’o knyga “Pano­ rama de la littérature lithuanienne contemporaine”. Cia p. 177 rašoma: “Salomėja Nėris (gimusi 1904), priešingai [turi galvoje anksčiau m inėtą Stasį Anglickį], yra lyriškos prigimties, la341

bai nuoširdžiai apdainuojanti savo sielos virpesius ir gyve­ nim ą”. 1938 m. Kaune išėjo informacinė knyga “Lithuanian Culture” (anglų k.). Čia p. 41—82 išsp. St. Vykinto str. “Tendencies in Lituanian literature” (“Lietuvių literatūros kryp­ tys”). P. 63 rašoma, kad “tarp moterų stipriausia ir vaiz­ dingiausia yra poetė Salomėja Nėris-Bačinskaitė”, o p. 61, rašydamas apie “Trečią frontą”, tarp šio žurnalo poetų pa­ mini ir vėliau prie žurnalo prisidėjusią SN, kuri atėjo iš dešiniojo sparno, žurnale iškeldama raudoną vėliavą, skelb­ dama, kad savo likimą jungia su darbo klase ir savo kūry­ bines jėgas skirs tik jiems, kad jos poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus. Panašios knygos išėjo prancūzų bei vokiečių k., kur SN minima taip pat, kaip ir šiame leidinyje anglų k. 1938 metais politiniai kaliniai išleido slapto žurnalo “Ko­ votojas” Nr. 1. Čia išsp. ilgas A. Liepsnonio str. “Kultūros sutemos ir jos šviesa”. Nemaža vietos skirta SN kūrybai. 1938 m. išėjo “Prošvaistės” antroji knyga. SN kūrinių čia nėra, bet p. 221 skelbiamas pirmosios knygos turinys, kur minima ir SN, o p. 222 reklamuojama K. Korsako knyga “Straipsniai apie literatūrą” ir pažymima, kad šioje knygo­ je yra etiudas ir apie SN. G r u o d ž i o p a b a i g o j e išėjo žurnalų dvyliktieji nume­ riai. Kai kuriuose minima ir SN. “Jaunosios Lietuvos” Nr. 11—12 (p. 630) rašo apie Ku­ nigaikštienės Birutės Karininkų šeim ų moterų d-jos centro valdybos surengtą muzikos ir dainos vakarą gruodžio 10 d. ir pažymima, kad savo kūrinius skaitė ir SN. “Moters ir pasaulio” Nr. 12 (p. 15— 16) T. Katilienė pa­ sakoja “Moterų literatūros vakaro įspūdžius”. “Salomėja Neris, gintarais papuošta galva, nustebino m us fragm entu iš “Žalčio p asak os”. Laukėm e trum po eilėraščio, o išgirdome ilgą, puikia forma eiliuotą pasaką, tekančią lygiai taip, kaip vanduo tos upės, kurios vardu po­ etė save pavadino. Gaila tik, kad viso tikro grožio nebuvo galima pastebėti dėl tylaus ir greito skaitymo. Šis prie­ kaištas — netinkamas skaitymas — be nedidelių išimčių — taikytinas ir visoms moterims”. 342

“Naujosios Vaidilutės” Nr. 12 (p. 623) išsp. padėka vi­ som s m oterim s rašytojom s, dalyvavusiom s lit. vakare gruodžio 8 d. Išvardyti visi dalyviai, ir SN. 1938— 1939 m. m. E. M ieželaitis m okėsi Kauno III g-jos VIII kl. Jis prisimena: “Po vieno literatūros būrelio susirinkimo, kai likome dvie­ se, pasigyriau poetei perskaitęs jos “Diemedį”. Ji sukluso: kritikai ji visada buvo jautri — kaip gėlė tabako dūmams. Vis dėlto išklojau, tiesa, gana atsargiai, ir tą mįslę, kurią man užminė jos paskutinioji knyga ir kurios vienas pats aš jokiu būdu nesugebu įminti. Kitaip sakant, aš paprašiau, kad ji man pakomentuotų, savo eilėraščius. Bet tada aš dar nežinojau, kad poetai savo eilėraščių nekomentuoja. S. Nėris tokiais atvejais supykdavo. Bet tada ji nesupyko, tik drau­ giškai man nusišypsojo ir užminė dar naują mįslę: — Koks gyvenimas, tokia ir poeto giesm ė”. (“Mane jūs jausite darbe, kovoj”.— V., 1976.— P. 187) G r u o d ž i o p a b a i g o j e g-jos dir. parašė kalendorinių 1938 m. apyskaitą. Joje pažymėta, kad “Bučienė Salomėja turėjo duoti 476 pamokas, praleido 15 — 3,1%: liga ir tar­ nybos reikalai. Dėsto lietuvių k.” 1939 S a u s i o 7 d. data pažymėta poetui Jonui Graičiūnui dovanotame DZ egz.: “Drąsaus žodžio Autoriui Poetui J. Graičiūnui Salomėja Nėris. 1939.1.7”. Pasak J. Graičiūno, knygą SN padovanojusi po jo vestos radijo valandėlės, per kurią poetė skaitė savo eilėraščius. S a u s i o 9 d. g-joje prasidėjo pamokos po Kalėdų atos­ togų. Tądien pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. S a u s i o 10 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. S a u s i o 11 d. trečia pam. — Va, ketvirta — II reng., penkta — Ilb kl. Tos dienos laikraščiai pranešė, kad jau išėjo 1938 m. “Dienovidžio” Nr. 9 ir “Židinio” Nr. 12. “Dienovidžio” Nr. 396 išsp. žinutė: 343

“I “Spindulio” lit. jury komisiją savo atstovais L. Rašytojų, dr-ja paskyrė Kazį Binkį ir Kazį Inčiūrą”, kurie turės įver­ tinti “Spinduly” per metus išspausdintas knygas. Tarp jų paminėta ir SN rink. DŽ. S a u s i o 1 3 d. pirma pam. — Ib kl. Antros b kl. žurnalo pastabų puslapyje SN ranka įrašyta pastaba dėl kelių mok. nedrausmingo elgesio. Tądien pagal tvarkaraštį SN pamokos Ilb kl. neturėjo būti. Žurnalo pa­ mokų skyriuje įrašo nėra. Matyt, SN užėmė kieno nors ki­ to laisvą pamokei, tai ir mokiniai nepatenkinti blogai elgėsi. S a u s i o 14 d. pirma ir trečia pam. — II reng., an­ tra — Ib, ketvirta — Va ir penkta — Ilb kl. Tą dieną II reng. klasės pastabų puslapyje SN braižu įrašyta pastaba dėl nemandagaus mok. Kvedaro elgesio. SN parašo nėra. S a u s i o 14 d. Vilkaviškio lit. būrelio rūpesčiu g-jos salėje buvo surengtas Vilkaviškio g-ją baigusių rašytojų apžvalginis susirinkimas-minėjimas. Jo metu V. Žemaitis (VII kl.) išsam iai nagrinėjo SN kūrybą. (“Mokslo dienos”.— 1939,— Nr. 1/25) S a u s i o 15 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 2 (p. 46) skelbiami “Sakalo” 1938 m. leidiniai. Tarp poezijos knygų įrašytas ir SN rink. DŽ. S a u s i o 1 6 — 2 1 d. SN tą savaitę g-joje nedirbo. Po Kalėdų atostogų III g-jos lietuvių k. mokyt. A. Kainius perėjo dirbti į Kauno VI gimnaziją. Jo pamokas IIc kl. nuo sausio 16 d. pavesta dėstyti S. Bučienei. (CVA 391 6 768 4). Dabar SN turės jau 24 savaitės pam. S a u s i o 1 6 d. datuotas Lietuvos rašyt, d-jos raštas Nr. 9 SN. S a u s i o p i r m ą p u s ę Vilniuje išėjo liet. jaunimo žur­ nalo, kurio kiekvienas numeris pasirodydavo vis kitu pava­ dinimu, eilinis numeris pavadinimu “Jaunieji žodžiai”. Čia išsp. T. straipsnis “Lietuvos kūryba praėjusiais m etais”. Straipsnyje (p. 19—21) rašoma: “Praėjusiais metais Lietuvos valstybėje už visus poetus stipriau pasirodė Antanas Miškinis, Salomėja Nėris ir Ka­ zys Inčiūra. 344

V

\

■

Salomėja Nėris — tai viena iš stipriausiu moterų poečių. Praėjusiais metais jos išėjo knyga “Diemedžiu žydėsiu”. Čia poetė daugiau dainuoja apie savo pergyvenimus. Paliečia ir platesnes problemas, susijusias su realiu gyvenimu. Poetė mintį reiškia gražia forma ir labai dažnai stipriais vaizdais”. S a u s i o 17 ar 18 d. SN gavo Rašytojų d-jos raštą: “1939.1.16 Nr. 9 Kol. Salomėjai Neriui Turiu garbės pranešti Tamstai, kad Lietuvių Rašytojų Draugijos valdyba nutarė paskirti Tamstą nariu į Spaudos Fondo jury komisiją. Danielius Gėlainis L. e. LRD Reikalų vedėjo p.” S a u s i o 2 1 d. “Vakarų” dienraštyje Nr. 18 (p. 7) išsp. Juozo Pavilonio str. “Praeitų m etų literatūros lauką apžvel­ gus”. Čia rašoma: “Poezija. 1938 m etų poezija nei tomų skaičiumi, nei ver­ tingumu neatsiliko nuo beletristikos. Salomėja Neris davė ketvirtąjį eilėraščių rinkinį DZ. Tai dainuotinė lyrika. Šita­ me rinkinyje SN jau atsisakė iš dalies per aštrių socialinių motyvų ir grįžo į pirmykštę nuotaiką”. S a u s i o 2 3 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Va kl. S a u s i o 2 4 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib., penkta ir šešta — IIc kl. S a u s i o 2 5 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc., trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta įrašyta Ilb, bet parašo nėra. S a u s i o 2 6 d. įvyko V alstybinei prem ijai skirtas posėdis ir buvo surašytas protokolas: “Komisija 1938 m etų lietu viu literatūrai premijuoti, peržiūrėjusi ir apsvarsčiusi tais metais išleistus grožinės lie­ tuvių literatūros veikalus, paskutiniame savo posėdyje 1939 m etų sausio mėn. 26 d. konstatavo, kad Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinio “Diemedžiu žydėsiu” lyrika 1. Yra kilusi iš nuoširdaus individualaus išgyvenimo ir įsijautimo į žmogaus būties bei lietuviškos gamtos reiški­ nius, 345

2. yra išreikšta paprasta, aiškia, skambia, visiems pri­ einama, glausta ir meniškai ryškia forma, 3. aukščiau m inėtais savumais teigiam ai išsiskiria iš 1938 metais pasirodžiusių, kūrinių,— todėl rado minėtąjį rin­ kinį atitinkantį vyriausybės įsteigtai literatūros premijai skirti taisyklių §§ 2 ir 3 ir nutarė pateikti ją lietuvių lite­ ratūros 1938 m etų premijai. Komisija: K. Masiliūnas M. Biržiška V. Mykolaitis J. Grušas V. Tumėnas” (Parašai) S a u s i o 2 7 d. iš ryto Valstybinės premijos komisijos nutarimas buvo pateiktas Švietimo ministrui, kuris nutari­ mo kairiajame kampe ties komisijos narių parašais užrašė: “Tvirtinu: 27/1 39 J. Tonkūnas” (parašas). (CVA 391 4 1480 51) S a u s i o 2 6 d. vakare apie premijos paskyrimą S. Nėriai sužinojo “Sakalo” b-vės vadovai ir tuojau parašė šį laišką: “1939.1.26. Poniai Sal. Neriai-Bačinskaitei-Bučienei Palemone D. Gerbiamoji Ponia, Labai džiaugiamės, turėdami laimę pasveikinti Tamstą kaip 1938 m. Valst. prem. laimėtoją. Norėjome šia proga pasidžiaugti Tam stos laim ėjim u drauge, tučtuojau sužinoję patį laimėjimo faktą, tačiau vėlus m etas ir prisnigtas kelias m us nuo to sutrukdė. Labai prašome rytoj vakare su p. Buču teiktis praleisti valandėlę laiko su Jury komisijos nariais “Pažangos” klube 20 vai. va­ kare. Be to, prašome rytoj, atvykus į Kauną, užeiti į “Sa­ kalo” bendrovę. Reiškiame Tamstai tikrą pagarbą. A. Kniūkšta, S. Zareckas” (parašai). Blankas — “Sakalo” b-vės, tekstas rašytas ranka kali­ grafišku braižu. S a u s i o 2 7 d. atvyko į g-ją dar nieko nežinodama apie premiją. Turėjo IIc — pirmą ir Ib — penktą pam., bet žurnaluose nėra įrašų nė parašo. 346

G-jos mokytojai, jau žinodami, kad ju kolegė laimėjo Valstybinę literatūros premiją, susirinko kiek anksčiau, pa­ rašė sveikinimą, kurį apipavidalino geriausias g-jos piešėjas septintokas Vytautas Banys, ir jį įteikė atėjusiai poetei. A. Kalnius, buvęs poetės kolega, matyt, sužinojęs apie premijos paskyrimą, atėjo į III gimnaziją pasveikinti kolegės ir savo atsiminimuose taip rašo: “Mes sužinojome anksčiau už poetę, kad jai paskirta vals­ tybinė literatūros premija. Gimnazijoje, mokytojų kambaryje, S. Nėrį labai nuoširdžiai sveikinome. Poetė džiaugėsi pre­ mija, sakėsi galėsianti išsimokėti skolas ir nebereikėsią jai dar kokią porą m etų mokytojauti. Sveikinimus ji priėmė la­ bai kukliai, šypsodamasi, nerodė jokio išorinio džiaugsmo, pakilimo. Mums atrodė, kad ji labiau patenkinta medžiagi­ niu, o ne literatūriniu laimėjimu”. (LK 4 177) S a u s i o 2 7 d. SN aplankė didžiųjų dienraščių: “Lie­ tuvos aido”, “Lietuvos žinių” ir “XX amžiaus” — korespon­ dentai. Bet pokalbį su poete suspėjo išspausdinti tik dieninė “Lietuvos aido” laida (Nr. 43, p. 10). Laikr. korespondentas iš pradžių pateikia SN biografinius bei kūrybinius duome­ nis, o paskui ją klausia, kurį iki šiol išėjusį savo poezijos rinkinį labiausiai vertinanti. Poetė atsako: “— AŠ laikau paskutinį rinkinį geriausiu. Kai pažiūriu į ankstesnius, daug juose randu taisytina. — Kokie ateities darbų planai? — Sunku ką iš anksto pasakyti. Šiuo metu esu baigusi eiliuoti dvi didesnes liaudies pasakas: “Našlaitės dalia” ir “Žalčio pasaka”. Ir šiaip turiu sumanymų ir minčių: juk žmo­ gus niekad nėra patenkintas dabartimi. Kai išsikalbame apie premiją, premininkė sako: — Ruošdama spaudai šį rinkinį, ypatingu pastangų nedėjau dėl premijos. Kadangi mano eilėraščiai buvo išleis­ ti pavasarį, tai maniau, kad jie jau gali būti primiršti, kad ir dėl šios priežasties apie premiją nesvajojau, nors kandi­ datuoti į ją turėjau teisę, kaip ir kiti autoriai,— baigė vals­ tybinės literatūros premininkė Salomėja Nėris.” -ms — [Si­ mas Miglinas?] ^ Pasikalbėjimo tekstas iliustruotas poetės nuotrauka ir DŽ viršelio nuotrauka. S a u s i o 2 7 d. “XX amžius” Nr. 22 (p. 10), “Laikas” Nr. 22 (p. 4), “Lietuvos žinios” Nr. 22 (p. 8) praneša tik 347

pačią žinią, jog SN už rink DŽ paskirta 1938 m. valsty­ binė literatūros premija. Abu dienraščiai taip pat įdėjo SN nuotrauką, o “Lietuvos žinios” ir DŽ viršelio nuotrauką. S a u s i o 2 7 d. datuoti B. Rutkausko, B. Sruogos ir O. Šimaitės laiškai-sveikinimai poetei premijos gavimo proga. S a u s i o 2 8 d. pirma pam. — IIc., antra — Ib, tre­ čia — II reng., ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. Šios dienos “XX amžiuje” Nr. 23 (p. 4) išsp. korespon­ dento pokalbis su poete, pavad. “Valstybinės premijos lau­ reatė S. Nėris apie gyvenimą ir literatūros skersgatvius”: “Kaip gyvena ir ką veikia šių. m etų valst. premijos lau­ reatė? Susitinkame beveik neatsitiktinai. Ji ir dabar tokia pat paprasta, kukli, kaip ir un-to laikais, ir — drąsesnis pridėtų — kiek naivi, palyginus su tais, kurie į lietuviškos raštijos Parnasą skverbiasi alkūnėmis. Dabar S. Nėris-Bačinskaitė yra jau ponia. Ištekėjusi už panev. skulptoriaus B. Bučo. Gyvena visai nuošaliai Pale­ mone. Turi trijų aukštų namą (bet kiekviename aukšte tik po vieną kambarį) ir 1/2 ha “dvarą”, kuriame užveisė sodą. Sūnus V/2 m etų — vikrus ir gyvas tas busim asis Lietuvos gynėjas. Pas Konradą nevaikščioja, miesto triukšmo nemėgsta. Mokytojauja III gimnazijoje. — Kaip patinka pedagoge duona? — Man patinka. Patiko visur — ir provincijoj, ir čia. Tik gal ne visur vienodos darbo sąlygos. — - Nekuklus klausimas: ar tikėjotės premijos? — Toji premija man taip rūpėjo, kad nežinojau net vi­ sos premijos komisijos sudėties. Kad gavau — neblogas daik­ tas. Negi dabar jos nepriimsi? Ką mėgstu? Gimiau ir vaikystę praleidau ant Širvintos krantų. Pir­ mieji atsiminimai — Tėvo niūniuojamos 1905 m. sukilimo dainos ir pasakojimai iš baudžiavos laikų. Paskum stiprų įspūdį padarė D. Karas. Karo aš nekenčiu. Kurti pradėjau — tikriau dainuote dainuoti, kai dar nei skaityti, nei rašyti nemokėjau. Mėgstu kaimą ir, kai turiu užsidirbusi pinigų, keliauti. Kaime ir gyvenu. 348

|

Norėčiau taip susitvarkyti, kad kuo daugiausia laiko liktų kūrybos darbui. Ką sukursiu — parodysiu. Premiją, kiek liks po visokių išskaitymų, sunaudosiu šeimos reika­ lams. — Kurie eilėraščiai man geriausiai patinka? Tokių, ku­ rie man labiausiai patiktų, dar nesukūriau. Tačiau beveik visus rašiau nuoširdžiai. Kaip rašiau? Dažniausiai parašau visą kūrinėlį iš kar­ to, nieko netaisydam a. B et kartais vis tiek tenka daug rašyti, taisyti, ir išeina skirtingi variantai. — Rašytojams svarbu, kad turėtų laiko kurti ir būtų bent minimum medžiagiškai aprūpinti. Tada netektų varg­ ti dėl duonos kąsnio. Kūryba turėtų būti apsaugota nuo kri­ tikų “duobkasių”, kurie tik kenkia dėl asmeniškumų, kni­ sasi po autoriaus pažiūras etc. Mano siekimas — kuo la­ biausiai išsinerti iš asmeniškumo, susilieti su visuomene. Manau, kad erotinių motyvų gausum as kūrybos nekelia. Gamta, pirmiausia savo krašto, savo liaudies, tautos kovos, vargai ir laimėjimai ir jų asmeninė buitis sudaro kūrybos pagrindą ir šaltinį”. Salomėjos Nėries rinkiniai: “Anksti rytą”, “Pėdos smėly”, “Per lūžtantį ledą” ir 1938 m. “Diemedžiu žydėsiu”. Šis ge riausiai ir autorei patinka. Tris paskutiniuosius yra išleidęs Sakalas. Pn. [Pauliukonis] P. 5 išsp. DŽ viršelio nuotrauka su parašu: “Veikalas, laimėjęs 1938 m. valst. literatūros premiją”. P. 9 išsp. “Naujosios Vaidilutės” 1939 m. Nr. 1 turinys, iš kurio matyti, kad čia išsp. SN “Žalčio pasakos” ištrauka — poemos pradžia — 10 posmų. Be to, šiame numeryje aprašytas III moterų literatūros vakaras, įvykęs 1938 12 08 Kaune. Jame tarp kitų dalyvių paminėta ir SN. Šios dienos “Lietuvos aido” Nr. 45 kultūros priede (p. 2) išsp. str. “Salomėja Neris — 1938 m etų valstybinės premi­ jos laureatė”. Tame pačiame psl. išsp. B. Rutkūno str. “1938 m etų ly­ rika”. Čia rašoma ir apie SN. S a u s i o 2 8 d. “Lietuvos žinių” Nr. 23 (p. 5) išsp. pa­ sikalbėjimas su SN. Teksto pradžioje glaustai papasakota 349

biografija, kūrybos kelias, teksto viduryje įdėtas poetės šaržas, kurio aut. J. Penčyla, o toliau dienraščio reporteris Mkl [Stasys Mikaliukas] rašo: “Nepaprastai tyli ir kukli Salomėja. Sunku iš jos lūpų išvilioti vieną kitą žodį. Bet spaudos atstovų atakuojama vis dėlto sutiko šį tą papasakoti ir pasidalinti mintimis su vi­ sais Lietuvos skaitytojais ir spaudos mėgėjais. Į mano klausimą: kokios, poetės manymu, m ūsų lite­ ratūros augimo, plėtojimosi sąlygos, Salomėja atsakė: — Be kitų sąlygų, svarbu rašytojui būti aprūpintam medžiagiškai; kad jis turėtų pakankamai laiko kurdamas veikalą gilintis, studijuoti, kad tai būtų jo tiesioginis, pir­ maeilis darbas, kad jam nereiktų, išeikvojus laiką ir ener­ giją prie darbo “dėl duonos kąsnio”, savo kūrybai palikti vien nuotrupas. Rašytojas neturi būti užsidaręs, jis turi eiti į visuomenę, bendrauti su žmonėmis, visapusiškai pažinti gyvenimą ir jo apraiškas. Rašytojas turi gyventi visos tautos, v isų jos sluoksnių gyvenimu, jį suprasti, atjausti ir pavaizduoti. Labai svarbi literatūros tobulėjimo sąlyga yra kritika. Rašytojas turėtų būti apdraustas nuo tokių “kritikų”, kurių tikslas ne veikalo gerąsias ar silpnąsias puses kelti, o kibti dėl k u rių nors asm en in ių , v isu o m en in ių ar p o litin ių išskaičiavimų prie žmogaus (autoriaus), jį juodinti skaity­ tojų akyse, “marinti” ir skelbti, kad jis jau “nebeatsigaus”. Toki “duobkasiai” savojo tikslo, žinoma, nepasiekia, negali “užkasti” stipraus talento, bet jie demoralizuoja visuomenę, ją, dar nesubrendusią tikrai pamėgti literatūrą ir kūrėją, atgraso, dezorientuoja. Tai yra bloga (kartais ir gera) rašyto­ jo reklama, o ne kritika. — O kokios tamstos perspektyvos ateičiai? — paklausiau. — Mano siekimas kuo labiau išsinerti iš asmeniškumo, susilieti su visuomene. Erotinių motyvų gausumas kūrybos nekelia. Gamta, pirmiausia savo krašto, su žmonėmis (liau­ dimi), savos tautos kovos, vargai ir laimėjimai ir asmeniški pergyvenimai yra kūrybos šaltinis ir pagrindas. Norėčiau taip susitvarkyti, kad daugiausia laiko liktų kūrybai. Ką su­ kursiu — parodysiu. — Koks tamstos kūrybos procesas? — Nuotaika ir emocija remiasi lyrinis kūrinys, tad svar­ bu tą nuotaiką ir jausmą lygiai visame kūrinyje išlaikyti. 350

Dažniausiai parašau visą kūrinėlį iš karto, nė žodžio neištai­ sydama. Bet kartais labai ilgai tenka rašyti, keisti, ir daug vieno eilėraščio variantų lieka visai skirtingi. Taip buvo su mano eilėraščiu “Visur aš ją m atau”. — Kūrybos impulsai? — Gimiau ir vaikystę praleidau Suvalkijoje, ant Širvin­ tos krantų. Pirmieji atsiminimai — senelio baudžiavos laikų pasakojimai ir tėvo niūniuojamos 1905 m etų sukilimo dai­ nos. Skaudžiai įsirėžė į vaikišką atmintį Didžiojo karo bai­ senybės. Karo aš gaivališkai neapkenčiu. Eilėraščius pradėjau kurti, k. a., dainuote dainuoti, kai dar nei skaityti, nei rašyti nemokėjau. Savarankiškai užsidirbusi pinigų, mėgau keliauti. Moky­ tojo darbą tebedirbu ligi šiol. Apsigyvenau kaime, nes jį mėgstu. Turiu m ielą mažą rūpestėlį — sūnų. — Ką veiksite su gauta premija? — Premiją, kiek jos liks po visokių mokesčiams išskai­ tymų, sunaudosiu savo ir šeimos reikalams. — Kas tam stai labiausiai patinka iš savo kūrybos? — Eilėraščio, kuris man labiausiai patiktų, dar nesukūriau. Beveik visus rašiau nuoširdžiai. — Kadangi rašytojų “biržos” — “Konrado” nelankau, apie premijos laimėjimą sužinojau visai iš kitų asmenų. Kiek aš buvau suinteresuota premijos paskyrimu, vaizduoja kad ir tai, jog nežinojau net komisijos sudėties”. S a u s i o 2 8 d. dienraščio “Vakarai” Nr. 24 (p. 6) išsp. pranešimas, kad SN paskirta 1938 m. valstybinė literatūros premija ir čia pat išsp. eilėr. “Bangų barami” su pastaba: Iš eilėraščių rinkinio DZ. S a u s i o 2 8 d. Kauno III g-jos literatai surengė meno vakarą, kuriame dalyvavo ir kitų g-jų jaunieji literatai. Va­ karo metu III g-jos aštuntokė Lilija Benkavičiūtė padek­ lamavo keletą SN eilėr. Ar pati poetė dalyvavo šiame vaka­ re — nežinia. S a u s i o 2 8 d. grįžusi namo, galbūt rado ir vaka­ rykščiai pasiųstus sveikinimus, kaip antai: “Gerbiamoji Ponia ir Malonusis Bičiuli, Galbūt sveikinu paskutinis. Bet tvirtai žinojau ir ramiai laukiau nė kiek nesvyruodamas, kad gražiausią poezijos vai­ niką Jūs nupynėt, ir laurai priklauso tik Jums vienai! Ma­ no lėmimas įvyko. 351

Spaudžiu tvirtai Tamstos ranką! Nuoširdžiausiai džiau­ giuosi ir sveikinu su valstybine premija, kurios tikrai nusipelnėt. Linkiu, gerbiamoji Laureate, ir toliau turtinti m ūsų kultūrą, skaistinti m ūsų rūškaną gyvenimą brangiaisiais kūrybos perlais! Jūsų nuoširdus bičiulis Benys Rutkauskas. P. S. Pasidalinkite mano džiaugsmu ir su p. Bernardu Buču. Kaunas, 27.1.39" Kitas sveikinimas: “Nuoširdžiausiai džiaugiuos ir sveikinu. Balys Sruoga. 1939.1.27” O. Šimaitė laiške rašė: “Perskaičiau šiandien laikraštyje, kad Jūs laimėjot pre­ miją, ir gatava, lyg m ažas vaikas, šokinėti. Sveikinu ir bučiuoju Jus. Mano verstos pasakos Sakalui patinka ir turbūt Velykoms išleis. Jūsų pasakos taip pat turėtų būti atspausdintos Vely­ koms. Jos nuostabiai gražios. 1938.1.27" S a u s i o 2 9 d. datuoti Antano Venclovos laiškas iš Klaipėdos ir Juozo Jurginio sveikinimas iš Stokholmo. S a u s i o 3 0 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. S a u s i o 3 0 d. datuotas Vlado Krupavičiaus laiškas. S a u s i o 3 1 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. S a u s i o 3 1 d. datuotas Panevėžio merg. g-jos VIII kl. mokinių, buvusių poetės auklėtinių penktokių 1935— 1936 m. m. S a u s i o 3 1 d. datuoti laikraščiai “Pasaulio lietuvis” Nr. 2 (p. 48), Vilniaus lietuvių “Aidas” Nr. 13 (p. 4), Kauno studentų “Studentų dienos” Nr. 2 (p. 8) ir JAV lietuvių “Vie­ nybė” Nr. 25 (p. 1) praneša, kad 1938 m. valstybinę lite­ ratūros premiją laimėjo SN. S a u s i o 3 1 d . , grįžusi į Palemoną, rado V. Krupa­ vičiaus ir A. Venclovos laiškus. V. Krupavičius rašo esąs invalidas, gulįs ligoninėje ir prašo pagalbos. Ligoninei pinigų turįs, bet neturėsiąs kur 352

\

gyventi, išėjęs iš ligoninės. E sąs vilk av išk ietis, gim ęs 1907.V. 12. Sveikina poetę premijos gavimo proga. A. Venclova rašo: “1938.1.29 Miela Salomėja, Iš laikraščių, sužinoję, kad Tau už paskutinę knygą pa­ skirta valstybinė literatūros premija, siunčiame geriausius sveikinimus ir nuoširdžiausius linkėjimus. Be abejo, šis įver­ tinimas Tavo tikrai pelnytas savo pačios darbu ir puikiu ta­ lentu. Sekdamas Tavo poetinį darbą, kiekvienas skaityto­ jas mato, kokį didelį žingsnį pirmyn Tu darei su kiekviena nauja savo knyga. Ligi šiol Tau pasisekė parašyti nemaža kūrinių, kurie, be abejo, bus lietuvių poezijos papuošimas. Tau duota reta dovana visa tai, kas gyvenime yra gražaus ir žavinčio, išreikšti paprastais žodžiais, o tai yra kiekvieno didelio meno pažymys. Tavo poetinis žodis kaip ir visada paprastas, yra be galo nuoširdus, ir jam netrūksta gilumo bei originalumo, kurių tiek maža beveik visų m ūsų šios die­ nos poetų raštuose”. S a u s i o 3 1 d. “Draugo” (JAV) Nr. 25 (p. 1) pra­ nešama, kad SN gavo valstybinę literatūros premiją. S a u s i o m ė n . išėjusiame “Mokslo dienų” 1939 m. Nr. 1 (p. 18—21) išsp. Stp. Vykinto str. “Praėjusių m etų lyri­ ka”, kuriame nagrinėjama SN kūryba. S a u s i o m ė n . Vilniuje išėjo Vilnijos lietuvių vienkar­ tinis lit. almanachas “Versmė”. Spausdinami atsakymai į anksčiau paskelbtą anketą. Poetė Ona Miciūtė į klausimą “Kaip Tamsta vertini Lietuvos literatūrą” atsako: “Gabiau­ sieji jaunosios kartos poetai — Kossu-Aleksandravičius, Sa­ lomėja Nėris ir A. Miškinis”. Antanas Valaitis į klausimą “Tamstos mėgstamieji rašytojai?” atsako: Vaičaitis, Mairo­ nis, Salomėja Nėris, Miškinis. S a u s i o p a b a i g o j e išėjusiame “Židinio” Nr. 1 (p. 125) pranešama, kad SN paskirta Valstybinė 1938 m. literatūros premija. P. 136—138 J. Grinius aptaria Jean Maucléré’o knygą “Panorama de la Littérature lithuanienne contemporaine” ir V. Jungferio “Litauen. Anlitz eines Volkes”. Aptardamas pas­ tarąją, rašo: “Apie jaunuosius kalba santūriau, lakoniškiau, vienu kitu sakiniu. Po keliolika ir daugiau eilučių iš autoriaus 12.296

353

susilaukė šie jaunieji: J. Aleksandravičius, A. Miškinis, A. Vaičiulaitis, P. Cvirka. Norėdami priekabių ieškoti, žinoma, galėtume: ar S. Nėris ir B. Brazdžionis menkesni lyrikai už A. Miškinį.— Mat šiems autoriams V. Jungferis neskyrė tų eilučių savo knygoje. S a u s i o p a b a i g o j e , o gal ir v a s a r i o p r a d ž i o j e išėjo “Dienovidžio” 1938 m. Nr. 10. Pirmame viršelio at­ lankė išsp. D. Pumpučio “Lietuvos žiniose” ir B. Rutkūno “Kultūroje” spausdintų recenzijų apie DŽ ištraukos, o pas­ kutinio viršelio lapo atlankė abėcėlės tvarka surikiuoti visi 1938 m. “Sakalo” išleisti poezijos rink., tarp jų ir SN DŽ. V a s a r i o 1 d. pirma ir penkta pam. — Ib., antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — Ilb, šešta — II reng. kl. Tą pačią dieną gavo J. Jurginio iš Stokholmo sveikinimą. V a s a r i o 1 d. datuotame “Akademiko” Nr. 2 (p. 26) įdėta SN nuotrauka ir parašas po ja: “Salomėja Nėris — 1938 m. Valstybinės premijos laureatė”, taip pat išspaus­ dinti eilėraščiai “Audros paukštis”, “Pabėgusi laimė” bei “Tu nubusi”, o po jais prierašas: “Iš eilėraščių rinkinio “D ie­ medžiu žydėsiu”, laimėjusio 1938 m etų Valstybine premiją”. V a s a r i o 1 d. datuotame “Tautos mokyklos” Nr. 3 (p. 71) pranešama, kad 1938 m. Yalstybinę literatūros pre­ miją gavo SN už eilėr. rinkinį DŽ. Žurnalo p. 72 išsp. P. Sausio str., kuriame rašoma: “Salomėja Neris ne savo eilėraščių turiniu, bet forma yra tautiška. Jos forma labai artima m ūsų liaudies kūrybai, todėl žmonės ateityje dainuos S. Neries eilėraščius kaip sa­ vo pačių sukurtas dainas. Poetinės priemonės paprastos, gy­ vos, pilnos sultingumo. Formos srityje S. Neris pasiekė gražių laimėjimų, ir todėl ji nusipelnė didžios poetės vardą”. Trečiame viršelio psl. surašyti “Sakalo” 1938 m. leidiniai, tarp jų ir SN DŽ. V a s a r i o 1 d. Rygos rusų laikr. “Сегодня” Nr. 32 (p. 8) išsp. V. Bičiūno str. “Новая литературная лауреатка в Литве”. Jame iš pradžių apžvelgiama liet. literatūra, o vėliau rašoma: “Dar prieš dvi savaites literatūros premijos kandidatais buvo laikomi K. Boruta, A. Miškinis, J. Graičiūnas ir kiti. O štai prieš keletą dienų paaiškėjo, kad ypatingoji komisija 354

valstybinę 1938 m etų premiją paskyrė žinomai poetei Sa­ lomėjai Nėriai (Bačinskaitei) už eilėraščių rinkinį “Diemedžiu žydėsiu”. T alentingąją poetę galim a priskirti “veristų ” krypčiai lietuvių literatūroje. Ji nesivaiko formos ir stiliaus literatūrinių naujovių, ir tai galbūt buvo svarbiausioji priežastis skirti jai valstybinę premiją. Salomėjos Nėries po­ ezijos tematika, tiesa, šiek tiek pakrypusi “į kairę”, bet ji gyvenimiškai tikra ir, svarbiausia, nuoširdi”. V a s a r i o 2 d. gavo M. Slavinskaitės ir aštuntokių sveikinimus. Aštuntokių sveikinimas skambėjo taip: “Salomėjai Nėriai-Bačinskaitei-Bučienei premijos už “Die­ medžiu žydėsiu” proga: T o k i ty r a i ir p e lk ė s I r n a k tis n e r a m i, O n a š l a i č i a i iš a l k ę N e b e ž in o n a m ų ... N e b e ž in o p a k l y d ę T a r p p u s t y m ų k l a ik i ų ... T ik d a in a te b e ly d i T ė v iš k ė lė s la u k ų ... O d a in u o k i, d a in u o k i, K a i p v ė je lis l a i s v a — A t v i l i o s d a r n a š l a ič i u s T ė v iš k ė lė s a v a . . . ”

Pranė Aukštikalnytė, šio eilėraščio autorė, atsimena: “Kai 1939 m. S. N ėris gavo valstybinę literatūros pre­ miją už rinkinį “Diemedžiu žydėsiu”, mes buvome jau abi­ turientės. Skaitėme jos naująją knygą, labai džiaugėmės ir nutarėme ją pasveikinti. Nupiešėme didelį adresą, įrašėme ten pačių sukurtą eilėraštį ir nusiuntėme jai. Po kiek laiko gavome ir jos atsakymą — m ažą laiškutį. “Mielosios mano sesutės,— rašė ji, išreikšdama džiaugsmą, kad m es jos nepamiršome.— Kiek daug puikių talentų bręsta jūsų klasėje”. Linkėjo visoms augti, dirbti. Tiksliai nebeatsimenu viso laiško turinio, nors ilgą laiką jis buvo pas m ane, nes klasės m ergaitės man, kaip pa-

12’

355

sveikinimo autorei, nutarė jį padovanoti. Deja, neišsaugojau jo — karo metu dingo”. (LK 4 139) Kita tos klasės mok. Aldona Krasauskaitė atsimena: “1939 m. visos išaudėm e juostą. Šia juosta perrišom gražiai Reginos Taujanskaitės nupieštą adresą, įrašėm svei­ kinimą ir pasiuntėm. Parašė atsakymą. Atrodo, kad laišką sukarpėme į tiek dalių, kiek m ūsų buvo [24], ir pasidalino­ me. Pasirodo, sukarpėm ne laišką, o voką. Laiškas liko Pranutei Aukštikalnytei. Jis dingo karo metu”. (SN PMM 2154) V a s a r i o 2 d. datuoti Lietuvos rašyt, d-jos ir Vilka­ viškio g-jos inspektoriaus Br. Paleko laiškai. V a s a r i o 2 d. “Ūkininko patarėjo” Nr. 5 (p. 2) įdėta žinutė, kad 1938 m. Valstybinė literatūros premija paskir­ ta SN. V a s a r i o 2 d. “Lietuvos ūkininko” Nr. 5 išsp. str. “Sa­ lomėja Neris — Valstybinės literatūros premijos laureatė” su poetės nuotrauka viduryje. V a s a r i o 2 d. datuotame “Trimito” Nr. 5 (p. 113) išsp. A. Vidmanto str. “Salomėja Neris — Valstybinės literatūros premijos laureatė”. Įdėta ir poetės nuotrauka. V a s a r i o 2 d. datuoti Lietuvių rašyt, d-jos ir Br. Pa­ leko laiškai. V a s a r i o 3 d. pirma pam. — IIc, penkta — Ib kl. V a s a r i o 3 d. gavo Lietuvių rašyt, d-jos raštą Nr. 76, rašytą vasario 2 d.: “Gerb. Salomėjai Neriui-Bučienei LRD nutarė sudaryti specialią rašytojų komisiją verstinų į lietuvių kalbą kitų tautų autorių ir klasikų veikalų pla­ nui sudaryti, į kurią maloniai kviečia kolegas: 1) Sal. Nerį-Bučienę, Palemonas, tel. 25016 per III gimn., 2) P. Orintaitę, Laisvės ai. 14a-4, 3) Kazį Borutą, Vaižganto 46, 4) Dr. J. Grinių, Laisvės ai. 14a, 5) Prof. B. Sruogą, Žemuogių 4a. Liudas Dovydėnas (parašas) LRD Sekretorius” V a s a r i o 3 d. JAV lietuvių savaitr. “Tėvynė” Nr. 5 (p. 3) pranešama, kad “Už geriausią kūrinį 1938 metais Valstybinę literatūros premiją gavo SN. 356

V a s a r i o 3 d. “Dirvos” Nr. 5 (p. 7) ir “Amerikos” Nr. 5 (p. 2) pranešama, kad SN gavo Valstybinę literatūros pre­ miją už rink. DŽ. V a s a r i o 4 d. pirma pam. — IIc, antra — Ib, tre­ čia — II reng., ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. V a s a r i o 4 d. gavo laišką iš Vilkaviškio; jame B. Palekas, g-jos literatų būrelio globėjas, kviečia atvykti į Vil­ kaviškį vasario 15 d. į literatūros bei dainų vakarą ir pa­ skaityti savo kūrinių. V a s a r i o 4 d. datuotame savaitr. “Suvalkų kraštas” Nr. 5 (p. 2) str. “Duobkasiai” Antanas Jasiūnas rašo: “Naujoji m ūsų valstybinės premijos laureatė Salomėja Nėris spaudos atstovams yra pareiškusi, kad m ūsų lite­ ratūrai ir skaitytojų nuotaikai labai daug kenkia “recenzentai-duobkasiai”. S. Nėris yra per daug kukli rašytoja, kad šį teiginį būtų iliustravusi savo pačios patirtimi. Tačiau vi­ si gerai dar atsimena, kad po pirmojo poetės rinkinio apie ją nieko nenorėjo girdėti nei rašyti kairiųjų pažiūrų spau­ da, o po daug triukšmo sukėlusio jos manifesto, paskelbto “Trečias Frontas” žurnale, kuriuo ji padarė oficialų pasu­ kimą kairėn,— nusigręžė nuo jos buvusieji draugai ir liaupsintojai. Ratas staiga pasisuko. Poetę su tolimesniais rinki­ niais ėmė lydėti buvusių bendraminčių kerštas. Tam tikra dalis recenzijų tikrai buvo galima laikyti noru rašytoją “sulikviduoti”. Tačiau, nepaisant tokių “duobkasių” pastangų, SN laimi 1938 m. valstybinę premiją. Ir — keista — dalis tų pačių tulžingų plunksnų ima tai pačiai poetei svaidyti pagyrų žodžius”. V a s a r i o 5 d. savaitr. “Sekmadienis” Nr. 6 (p. 3) išsp. D. P [Dano Pumpučio] str. “Laureatės Salomėjos Nėries pro­ filis”. Jame rašoma: “Pagaliau pernai pasirodė ketvirta knyga “Diemedžiu žydėsiu”, kuri vainikuoja jos visą kūrybą. Jos forma tokia puikų tokia tiksli, kad vargu besurasime kitą jai tolygų po­ etą. Čia kone kiekvienas eilėraštis — tai pilnas, išbaigtas, išgyventas ir įkvėptai sukurtas deimančiukas. Eilėraščių skambumas, grakštumas, dainingumas — pavydėtinas. At­ rodo, kad tai — pati širdis, o ne žodis ant popieriaus. Ir valstybinės literatūros premijos komisija nė kiek neapsiri­ 357

'

ko, papuošdam a laurais poetę Salom ėją Nėrį. “Diemedžiu žydėsiu” — knygų knyga, didelio ir gilaus talento plunks­ nos kūrinys”. Str. iliustruotas poetės nuotrauka su užrašu: “1938 m etų V alstybinės literatūros premijos laureatė — Poetė NerisBačinskaitė”. Tame pačiame psl. išsp. eilėr. “Klajūnėlis” ir “Rudenio arim uos”. V a s a r i o 5 d. datuotas “Naujosios Romuvos” Nr. 5, kurio p. 117 VI. M atulaitienė recenzuoja V. Jungferio knygą “Litauen. Anlitz eines Volkes”. J i rašo: “Ir paskutiniam e skyriuje V. Jun gferis daro m ūsų nau­ jausiosios literatūros apžvalgą. J i s kalba apie Čiurlionienę, Ja k štą , kurio šaltoje lyrikoje dar daug klasicizmo elementų, apie Krėvę, kuris jau sugeba iš psichologinės pusės prieiti prie liaudies, apie du simbolikus — Sruogą ir K iršą, apie Santvarą, Anglickį, Borutą, S. Nėrį, Kossu-Aleksandravičių, Brazdžionį”. Žurnalo p. 99 išsp. SN nuotrauka (su b alta skara), eilėr. “Ir vienąkart, p av asari” (eil. “Diemedžiu žydėsiu” be an ­ traštės) su p astab a “Iš “Diemedžiu žydėsiu” ir straipsnelis apie SN. V a s a r i o 5 d. savaitraščio “Amerikos lietuvis” Nr. 5 (p. 1) įdėta žinutė iš Lietuvos, kad SN už geriausią 1938 m. kūrinį gavo Valstybinę literatūros premiją. T ą pačią dieną “Darbo” Nr. 6 (p. 9) pranešam a, kad SN pask irta 1938 m. Valstybinė lit. premija. V a s a r i o 6 d. pirm a pam. — Ilb, an tra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. V a s a r i o 6 d. “Jaunojo ūkininko” Nr. 7 (p. 109) p ra­ nešam a, kad 1938 m etų valstybinė lit. prem ija pask irta S a ­ lomėjai N eriai už eilėraščių rink. DŽ. V a s a r i o 6 d. datuotas M. V aitkaus atvirukas SN. V a s a r i o 7 d. pirm a ir antra pam . — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. T ą pačią dieną gavo atviruką: “Brangi Kūrėja, Sveikinu premijos proga. Ad m ultos annos! Tam stos K. M. V aitkus” (parašas) 358

V a s a r i o 8 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl., bet šios kl. žurnale S. Bučienės parašo nėra. V a s a r i o 8 d. datuotas Jono Kossu-Aleksandravičiaus laišk as iš Grenoblio S. Nėriai į Kauną. V a s a r i o 8 d. po pietų dalyvavo “Spaudos fondo” lit. premijai skirti k-jos posėdyje. V a s a r i o 9 d. “Lietuvos aido” Nr. 4 (p. 3) pranešam a: “V akar vakare įvyko jury komisijos posėdis skirti “Sp au ­ dos Fondo” literatūrinei premijai. K om isiją sudarė: Lietu­ viu rašytoju draugijos atstovai Salom ėja Nėris-Bačinskaitė ir Jo n as Marcinkevičius, “Spaudos Fondui” atstovavo ref. Vyt. Tum ėnas ir Bronius Žygelis, visuomenės atstovas — “Naujosios Romuvos” redaktorius Ju o zas Keliuotis. Komisi­ ja slaptu balsavimu prem iją paskyrė Vincui Krėvei-Mic­ kevičiui už keturių veiksm u istorinę dram ą “Skirgaila”. V a s a r i o 9 d. Vilniaus lietuvių savaitraščio “A idas” Nr. 7 (p. 2) išsp. str.: “1938 m etų laureatė Salom ėja N ėris” (be parašo). P ateiktas pluoštelis biografinių žinių, perpasa­ kojami poetės atsakym ai premijos gavimo proga “Lietuvos žinių” korespondentui (žr. sausio 28 d.). Čia išsp. eilėr. “Aš nenoriu m irti” ir “Senelės p asa k a” iš DŽ, įdėta poetės nuo­ trauka. V a s a r i o 10 d. pirm a pam. turėjo būti IIc, penkta Ib kl., bet k lasių žurnaluose nėra S. Bučienės įrašų nė p a­ rašo. V a s a r i o 11 d. pirma pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. V a s a r i o 11 d. dienraščiuose pranešam a apie laure­ atus. “Lietuvos aido” Nr. 69 (p. 12) išsp. “Sakalo” reklama: “S a ­ kalo” knygos, laim ėjusios 1938 m etų literatūros prem ijas — pateikti knygų viršeliai. Po DŽ — toks užrašas: “Sal. N e­ ries DŽ laimėjo valstybinę prem iją Lt 5000,—.” “Lietuvos žinių” Nr. 35 (p. 5) išsp. J . Šim kaus str. “M ūsų literatūros šventės kaltininkai”. Apie SN rašom a: “Salom ėja N ėris, laim ėjusi valstybinę premiją, yra vie­ na iš stipriausiu m ūsų jaunosios kartos lyrikių, paperkanti 359

savo nuoširdumu, savo gerai apgalvota, giliai atjausta ir neišpūsta fraze. Jo s lyrika visiem s suprantam a, ir tai yra didelio talento požymis”. Čia įdėtas SN šaržas, kurio aut. J . Penčyla. “XX amžiuje” Nr. 35 išsp. reportažas “Šiemečiai laurea­ tai apie savo kūrybą”, kuris pradedam as šiais žodžiais: “Neries žodį skaitytojai jau girdėjo anksčiau, todėl jis čia n ekartojam as”. Pam inim a ir Berlyne išleista kn. “Die Gegenwartsdich­ tung der Europäischen Völker”, kur rašom a: “Lietuvių lite­ ratūros apžvalga, matėme, nepilna: nėra nė paminėta S. Nėries, A. Miškinio ir kitų vardų neabejotinai vertesnių kad ir už m inim ą A. Tūlį”. Ketvirtam e šios dienos dienraščio psl. pranešam a, kad pirmadienį, vasario 13 d., visiem s laureatam s bus įteiktos premijos Valstybės teatre 19,30 vai. “Iškilm es atidarys švie­ timo m inistras J . Tonkūnas kalba, po jo žodžio bus iškil­ mingai įteiktos premijos. Toliau Lietuvos m oterų vardu p. F. Bortkevičienė įteiks specialų m oterų ad resą laureatei S. Neriui ir artistė Kym antaitė padeklam uos jos eilėraštį “Vi­ sur aš ją regiu”. V a s a r i o 11 d. “Lietuvos žinios” kviečia savo skaity­ tojus išrinkti penkias geriausiai patikusias 1938 m. origi­ nalias knygas ir pateikia jų są r a šą (37 kn.) Abėcėlės tvar­ ka SN DZ — devyniolikta. V a s a r i o 12 d. gavo laišk ą iš Grenoblio: “Grenoble, 1939-II-8 M adame, M aniep atėjo žinia, kad T am sta tapusi aplaiminta. Nu­ tariau pasveikinti savo įpėdinį. Mane be galo sujaudino ly­ rikos trium fas,— aš m atau m ūsų lyrikoje gim stančią frazę, jos melodiją, žodžiu, tai, ko kitoms rūšim s stinga. O kas svarbiausia, tai aš m atau joje ir žm ogų ir ja u sm ų ir ga­ lią... A sm eniškai ašen J ū s ų poezija žavėjęsis nuo pačių pradžių ir nūnai esu vienas iš uolesniųjų J ū s ų skaitytojų. Aš Ju m s nuoširdžiai linkiu gražios kloties ateičiai, o šia pro­ ga p rašau leisti širdingai paspau sti J ū s ų b a ltą ją ranką. S u godone: Jo n a s Kossu-Aleksandravičius” (parašas). V a s a r i o 12 d. sa v a itra šč io “S e k m ad ie n is” 3Sr. 7 (p. 11) išsp. P. Pakštirankos eiliuotas feljetonas “Premijų 360

galerijoj”. Č ia 3 ir 4 posme aliuzija į SN žodžius d i e n r a š č i ų korespondentam s: Klausi vieną, klausi kitą, Kurgi dėsi gautą litą? Jie tuoj pesimizman puola: Gal užkišim savo skolą... O 7 p o sm as toks: Salomėja nužydėjo, Bet žiedelius krūvon dėjo, Taip sudėjo vienam punde, Kad valstybinę sugundė. V a s a r i o p i r m ą p u s ę Vilniuje išėjo vienkartinis l e i ­ dinys “Lietuviškuoju keliu”. Čia p. 8 — 10 išsp. P. A-a str. “Lietuviškos knygos ra ic L a nepriklausomybės m etais”, kur rašoma: “R im čiausi “Trečiojo Fronto” atstovai buvo , v ė l e s ­ nioji Salom ėja Neris . P. 30— 31 išspausdintas str. “Salomėja Nėris”. P. 30 įd ė ta SN nuotrauka, o p. 31 — eilėr. “Tu n u b u s i ! ” su p a s ta b a “Iš DŽ”. Skyrelyje “Lietuviškame p a s a u l y j e ” (p. 40) pranešama, kad SN gavo Valstybinę 1938 m. p r e m i j ą . V a s a r i o 13 d. pirm apam . — Ilb kl.Turėjo b ū t i d a r pamokos Ib, II reng. ir dvi Va, bet šių kl. žurnaluose n e r s S. Bučienės įrašą nė parašų. V a s a r i o 13 d. “Lietuvos aido” Nr. 71 (p. 5) i š s p . ¡55. Vykinto str . “Jubiliejinių metų laureatai”. Pirmiausia d e d a : m a SN nuotr., o toliau pasakojama apie SN ir kt. l a u r e a ^ tus. P. 13 pranešam a, kad šiandien Valstybės teatre b u s į t e i ­ kiam os prem ijos: valstybinė Salomėjai Neriui už rin k in į D Z ir t. t. V a s a r i o 13 d. “Lietuvių žinių” (JAV) Nr. 5 ( p . 1 3 išsp. žinia apie valstyb. premijos paskyrimą SN. V a s a r i o 13 d. datuotas leidinėlis — l i t e r a t ū r o s šventės program a, k u rią specialiai išleido Lietuvių r a š y t ; . d-ja. Č ia pirm iausia įdėta SN nuotrauka ir pateikiam a b i o ­ grafinių žinių, kituose puslapiuose panašiai pagerbiami k i t i tų m etų prem ijų laureatai. 361

V a s a r i o 13 d. 19.30 vai. Valstybės teatre prasidėjo prem ijų įteikimo aktas. Scenos centre buvo pasodinta SN, kuri į teatrą atėjo apsirengusi tautiniais drabužiais, šalia jos iš kairės — švietimo m inistras J . Tonkūnas, toliau J o ­ nas Marcinkevičius ir A ntanas M iškinis, iš dešinės prie ki­ to stalo Vincas Krėvė ir kiti laureatai, leidėjai, svečiai... Šventę pradėjęs Lietuvių rašyt, d-jos valdybos narys po­ etas Jo n a s Graičiūnas, suteikė žodį švietimo m inistrui J . Tonkūnui, kuris trum pa k alba pasidžiaugė lietuvių lite­ ratūros laim ėjim ais ir perskaitė valstybinei premijai skirti komisijos nutarimą-protokolą bei įteikė prem iją Salomėjai Nėriai. Po to buvo įteiktos premijos kitiem s laureatam s, o pabaigoje visų laureatų vardu kalbėjo SN: “G ilią p ad ėk ą vyriausybei ir visuom enei už b ran gų dėm esį m ūsų poezijai — literatūrai, džiaugsm ą ir ateities pažadus leiskite m an išreikšti savo kūryba — ištrauka iš nespausdintos dar poemos, kurią m aloniai sutiko paskaity­ ti poetas Kazys Inčiūra”. Ir K. Inčiūra perskaitė “Žalčio pasakos” ištrauką. Vėliau laureatai skaitė savo kūrinių ištraukas, solistai Ip. N auragis ir E. Kardelienė padainavo naujų kūrinių. Visų d ėm esį atk reip ė S. L a u m e n sk ie n ė s d a in a “D iem edžiu žydėsiu” — žodžiai SN, k u rią padainavo E. Kardelienė. Šventėje dalyvavo ir latvių bei estų rašytojų atstovai. J ų kūriniai buvo perskaityti lietuvių k. L au reatai gavo sveikinim ų ir gėlių. Ypač didelį gėlių krepšį S N padovanojo “N aujosios V aidilutės” redakcija ir k itą p an ašų k atalikių m oterų organizacijų prezidiumas. V isa šventė buvo transliuojam a per Kauno ir Klaipėdos radiją. Po iškilm ių laureatai ir svečiai buvo pakviesti į “Met­ ropolio” restoran ą vaišių. S N čia atvyko kartu su vyru Ber­ nardu Buču. Apie šią šventę “Lietuvių literatūros istorijos” t. 3 (2 d., p. 289) rašom a: “Per iškilm ingą prem ijų įteikim ą N eris perskaitė aštrius, kupinus neapykantos buržuazijai eilėraščius: “Tremtinio Lie­ tu va”, “Einam ”, “Benam ės varnos”. Iš tik rų jų tų eilėraščių visai neskaitė, o, kaip ja u minėta, buvo perskaityta “Žalčio p asako s” ištrauka. V a s a r i o 13 d. datuotas Dano Pumpučio eilėraščiu rink. “Viesulo pasakos” įrašas: “Laureatės egzempliorius. Da362

j

nas Pum putis”. Matyt, po visų. iškilm ių autorius ir padova­ nojo savo knygą laureatei. V a s a r i o 13 d. latvių dienraštis “Ja u n a k a s žinąs”, Nr. 36 išsp. žinutę-telefonogramą iš Kauno: “Šiandien Lie­ tuvoje įteikiamos literatūros prem ijos”, kurioje pažymėta, kad valstybinę literatūros prem iją gauna poetė Salom ėja Nėris-Bačinskaitė už eilėr. rink. “Diemedžiu žydėsiu”. V a s a r i o 14 d. pirm a ir an tra pam. — Ilb, trečia — II reng., penkta — Ib kl. Turėjo ketvirta pam. būti dar IIc kl., bet žurnale pažymėta, kad “klasė atleista”. V a s a r i o 14 d. dienraščiai “Lietuvos aid as”, “Lietu­ vos žinios” ir “XX am žius” išsp. prem ijų įteikimo šventės ap­ rašym us. “Lietuvos aide” informacija baigiam a taip: “Literatūros premininkų vardu žodį tarė Valstybinės li­ teratūros premininkė Salom ėja Nėris. J i padėkojo už jai su ­ teiktąją premiją ir pareiškė, kad savo ateities darbų pažadus išreikš kūryba. Čia pat K. Inčiūra perskaitė S. Nėries dar niekur nespausdintos poemos apie Eglę žalčių karalienę frag­ mentą. Toliau buvo perskaitytos preminininkams S. Neriui, A. Miškiniui ir kitiems atsiųstosios telegramos, m oterų var­ du valstybinės literatūros premininkę pasveikino Gregorauskienė-Kymantaitė. Visi premininkai gavo gyvų gėlių” (Nr. 72, p . 1). “XX am žiaus” Nr. 37 (p. 2) įdėtas prem ijų įteikimo akto aprašym as, o p. 12 ir iškilm ių nuotrauka, kur teatro sceno­ je sėdi už stalų visi laureatai bei svečiai, o J . Tonkūnas kal­ ba iš tribūnos. (Šios nuotraukos nėra Literatūros muziejuje nei SN PMM, jos nėra nei kituose archyvuose.) P. 10 išsp. J . A. [Juozo Ambrazevičiaus] str. “Ties lite­ ratūros balan su”. Č ia taip rašom a: “Lemiamoji pozicija pereitų m etų literatūroje priklauso poezijai: S. Neris, M iškinis, K irša, Sruoga, Inčiūra, Boruta, Zupka, Graičiūnas, Venancijus Ališas, Jasiū n as, Rūkas. P as­ kutiniai keturi debiutantai, iš jų p rasim u ša Venancijus Ališas, bet šiaip v isą toną davė jau anksčiau žinomieji po­ etai. [Čia yra klaida: A. Ja siū n a s ir J . Graičiūnas jau buvo išleidę rinkinių, todėl 1938 m. jie nebebuvo debiutantai.— V. A .] 363

Poetų tarpe aiškiai p rasikiša S. Nėries rinkinys. Liku­ sių bendras svoris vargiai prilygsta ankstesnių metų laimėji­ m ams. P agaliau ir tie, kurie anksčiau mėgo labiau in­ dividualistinės laisvės ilgėtis, paskui ėmė pritarinėti luo­ minės kovos šūkiam s, dabar džiaugiasi natūraliu gamtos, m aitinančios ir gaivinančios gamtos, gyvenimu ir skundžia­ si dėl netikusio žmonių sugyvenimo, kuriam e žmogus žmo­ gui yra vilku patapęs (Neris)”. “Lietuvos žinių” Nr. 37 (p. 2) aprašym as papildomas to­ kiomis smulkmenomis: “Salomėja Nėris ir prof. V. Krėvė-Mickevičius gausiai ap­ dovanoti gėlėmis. Po prem ijų įteikimo kalbėjo valstybinės premijos laureatė S. N ėris ir LRD atstovė Orintaitė. L a u ­ reatai telegramomis ir žodžiais buvo daug kieno pasveikinti. Reikia pažymėti, kad p. Laum enskienės specialiai aktui p arašytasis S. Nėries žodžiais “Diemedžiu žydėsiu” muzikos kūrinėlis yra įkvėptai, gražiai parašytas ir labai nusisekęs”. P. 12 išsp. iškilm ių prezidiumo nuotrauka. Deja, telegramų, sveikinančių SN premijos gavimo pro­ ga, archyvuose nėra nė vienos. Ir Laum enskienės kūrinys dabar kažkodėl užm irštas. V a s a r i o 14 d. JA V lietuvių laikraštyje “Laisvė” Nr. 37 vedam ajam e skyrelyje, pavadintam e “K rislai”, Rojus Mizara rašo: "... Pereitų m etų Lietuvos literatūros prem iją laimėjo mo­ teris poetė Salom ėja N ėris (Bačinskaitė-Bučienė). J a i pre­ m ija duota už p a s t a r ą jį e ilė raščių rin k in į “D iem edžiu žydėsiu”, kurį išleido “S a k a la s”. J e i neklystu, ji gaus 5000 litų. T ai palengvins poetės medžiaginį gyvenimą ir suteiks daugiau progų pasaulį pažinti. Kodėl, sakysim, jin ai negalėtų šiem et aplankyti Ameri­ kos lietuvių ir susipažinti su m ūsų pilkomis gyvenimo k as­ dienybėmis? D aug lietuvių rašytojų, kai tik gauna kiek pi­ nigų, tuojau šaun a į Paryžių. O m an rodos, jie turėtų pir­ m iau pasiekti Brooklyną ir Čikagą. Č ia vis dar tebeplasnoja lietuviška dvasia. N epaisydam as, ar poetė mano patarim o klausys, ar ne, aš ją vis vien sveikinu su laim ėta prem ija”. V a s a r i o 15 d. kl. žurnaluose nėra pam. įrašų, nes mokiniai organizuotai ėjo į K arm elitų bažnyčią ir ten daly364

vavo pam aldose už popiežiaus P ijaus XI vėlę. Po to buvo m inėjimas g-joje. V a s a r i o 1 5 d. A. R an ito k n ygelėje įr a š y ta “B оконном переплёте” (Išleista Taline 1938 m.) po tokio s a ­ kinio: “M-me Саломеи Нерис — c восхищением к Её Поэзии A Rannit. 39.2.15.” Autorius knygelę, matyt, sių s paštu. ( J ą saugo poetės sūnus savo bibliotekoje.) Šioje knygelėje yra ir eilėr. “Осенний путь” — “Rudens k elias”, kurį poetė vėliau išvertė į lietuvių k. ir išsp. “Vai­ re” 1940 m. Nr. 3 (p. 16). V a s a r i o 15 d. datuotame “Akademiko” Nr. 3 (p. 54) išsp. Stp. Vykinto str. “Premijos ir prem ininkai”. Ja m e apie SN taip rašom a: “Kaip žinia, valstybinę prem iją laimėjo Salom ėja Neris už “Diemedžiu žydėsiu”. N iekas neabejoja, kad poetė gam ­ to s y ra apdovan ota did eliais lyrikės g ab u m ais: grynu, nuoširdžiu jausm u, tekančiu natūraliai, kaip upės srovė, skam bia, m uzikalia ritmika, gražiais vietomis klasiniais ri­ m ais, vietomis moderniais asonansais. Tačiau idėjiškai jos poezija lietuviui, kuriam brangi savaran kiška tau tišk a Lie­ tuva, yra nepriimtina, nes poetė trokšta, kad ateitų tokia žūtbūtinė kova, po kurios nebūtų jokių sien ų nebūtų žymu, kur švedų k raštas, o kur Lietuva, žodžiu, įsigalėtų interna­ cionalas. Sim boliškai ji ir “Diemedžiu žydėsiu” skelbia in­ ternacionalines, trečiafrontiškas idėjas, visai svetim as nepri­ klausomos Lietuvos interesam s”. Šiam e “Akademiko” numeryje (p. 56) minima kn. “Litau ­ ens Werden und Schaffen” bei St. Vykinto str. joje “Die li­ tauische Literatur”. V a s a r i o 15 d. literatūros šventę Kaune paminėjo ir Rygos ru sų dienraštis “Сегодня” Nr. 46, bet žinutėje SN ne­ minima. V a s a r i o 1 6 d . — n epriklausom ybės paskelbim o šventė: pam okų t ą dieną g-joje nebuvo. V asario 16 d. datuotuose savaitraščiuose siau riau ar plačiau minima literatūros šventė — premijų įteikimo aktas. “A idas” — Vilniaus lietuvių laikraštis — Nr. 20 (p. 4) skaitytojus informuoja apie prem ijų įteikim ą Kaune. 365

“Karys” Nr. 7 (p. 228) pasakoja premijų. įteikimo akto programos smulkmenas. “Pasaulio Lietuvio” Nr. 3 (p. 70) išsp. J. V. Narbuto str. “1939 m. lietuvių literatūros laureatai. Salomėja Nėris”. Str. pateikiama poetės biografijos žinių, kai kurios mintys iš po­ kalbio su žurnalistais, paskui rašoma: “Salomėjos Nėries kūryboj pabrėžtinas formos tobulumas, kurioje ir formos harmonija, ir vaizdų šviežumas, stiliaus glaustumas, lengvumas. “Sakalas” netrukus išleidžia laureatės rinktinės poezijos knygą”. “Studentų dienų” Nr. 3—4 (p. 2) išsp. prof. Horsto Engerto str. “Die neuere litauische Lyrik” (vokiečių k.). Čia yra ir tokios eilutės: “Da ist zuerst eine Frau zu nennen, deren Gedichte mich immer wieder von neuen bezaubern: Salomėja Nėris (Sa­ lomėja Bačinskaitė-Bučienė, geb. 1904). Sie gab in den letz­ ten zehn Jahren vier schmale Bändchen Lyrik: Früh am Morgen (1927), Spuren im Sand (1931), “Durch breckende E is” (1935) und “Wie das Herrgottsbäumchen werd’ ich blühen” (1938) und legte in ihnen den Weg von pessim is­ tisch-naturalistischen Anfängen durch leidenschafftliches, al­ les Konvention absorgendes Erleben, das hinreissenden künstlerischen Ausdruck fand, zu einer gefühlstiefen in fei­ nen, schlichten Versen gestalteten Betrachtsamkeit zurück”. Po str. išsp. eilėr. “Wenn ich sterbe” vokiečių k., verstas H. Engerto, ir kitas eilėr. prancūzų k.: “Kada manęs ne­ bus” (Apres moi”). Vertėjas nenurodytas. “Trimito” Nr. 7 (p. 168) išsp. skelbimas “Sakalo” knygos, laimėjusios 1938 m etų literatūros premijas”. Tarp jų ir SN DZ viršelio nuotrauka. “Ūkininko patarėjo” Nr. 7 (p. 15—16) išsp. J. Krėviškio str. “Literatūros 1938 m etų laureatai”. Daug vietos čia skir­ ta ir SN. Str. papuoštas SN šaržu, kurio aut. J. Penčyla. V a s a r i o 16 d. Rygos dienraščio “Сегодня” Nr. 46 išsp. V. Bičiūno str. “Literatūros vakaras Kaune”. Str. iliust­ ruotas visų laureatų nuotraukomis. V a s a r i o 17 d. trečia pam. II reng. kl. V a s a r i o 17 d. “Jaunosios kartos” Nr. 7 išsp. A. Dan­ geručio str. “Rašytojai, laimėjusieji 1938 m etų premijas”. 366

Prie str. įdėta SN nuotrauka. V a s a r i o 17 d. JAV lietuvių dienraščio “Laisvė” Nr. 40 išsp. žinutė “Įteiktos literatūros premijos”: “Kaunas, va­ sario 13 d. Valstybės teatre, dalyvaujant švietimo ministeriui Tonkūnui, lietuvių, estų ir latvių rašytojams, buvo iškil­ mingai įteiktos literatūros premijos, kurias gavo Salomėja Neris, Krėvė-Mickevičius, vaikų literatūros autorius Pranas Mašiotas, Antanas Miškinis, Jonas Marcinkevičius, Petras Cvirka ir Kazys Boruta”. V a s a r i o 18 d. pirma ir šešta pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. Po šeštos pam. IIc kl. nėra S. Bučienės parašo žurnale. V a s a r i o 1 8 d. “Draugo” (JAV) Nr. 4 (p. 1) pra­ nešama apie literatūros prem. įteikim ą Kaune. Minima SN. V a s a r i o 18 d. “Laisvės” Nr. 41 išsp. SN eilėr. “Ru­ denio vieškeliu” ir Proncės str. “Salomėja Neris — grožinės literatūros laureatė”. V a s a r i o 18 d. savaitr. “Suvalkų k r a šta s” Nr. 7 (p. 1) išsam iai papasakota apie premijų įteikim ą, įdėta šventės prezidiumo nuotrauka. P. 3 išsp. K. Duobinio str. “Dainos už laisvę”. Čia, tarp kita ko, rašoma: “I išlaisvintą žemę lietuvis visa širdimi įaugo. Savo meilę laisvajai žemei pagal SN lietuvis dainoje išreikštų: O žeme, o motina mano brangioji! M ielai tu puošiesi žiedais ir krauju— Jei burtus tavuosius pakeistų man rojum, Tai būtų taip ilgu — taip ilgu be jų ”. V a s a r i o 18 d. “Amerikos lietuvio” Nr. 7 žinutėje iš Lietuvos rašoma apie premijų įteikimo šventę Kaune. Išvar­ dyti visi premijų gavėjai. V a s a r i o 1 8 d. J. Adomaitis atsiminimuose “Neblės­ tančios akimirkos”, išsp. Šiaulių laikr. “Raudonoji vėliava” 1974.— Lapkr. 16.— Nr. 224, rašo: “Tuoj po premijos įteikimo už poezijos rinkinį “Diemedžiu žydėsiu” miesto mergaičių gimnazijoje buvo suruoštas S. N e­ ries garbei literatūrinis vakaras. I jį atvyko nemažai lietu­ vių rašytojų, poetų (A. Vienuolis, P. Cvirka, J. Graičiūnas ir kiti). Visi skaitė savo kūrybą. Skaitė ir Salomėja Nėris”. 367

Po vakaro su poete susitikęs ir atsim inim ų autorius, trumpai pasikalbėjęs. Apie šį vakarą kitų duomenų nėra. Jis galėjo būti vasario 18 d. Bet gal atsiminimų autorius ką nors ir sumaišė? V a s a r i o 18 d. (?) gavo A. Ranito iš Talino siųstą poezijos rinkinėlį “В оконном переплёте”. V a s a r i o 19 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 7 SN minima tris kartus: 1) žinutėje, kad V. Krėvei premi­ juoti “Spaudos Fondo” jury komisijoje dalyvavo ir SN; 2) li­ teratūros premijų įteikimo akto aprašyme; 3) ketvirtame viršelio puslapyje išsp. “Sakalo” premijuotų knygų viršelių nuotraukos, tarp jų ir DŽ su tokiu parašu: S. Neries Die­ medžiu žydėsiu laimėjo valstybinę premiją 5000 litų. V a s a r i o 19 ar 2 0 d. pasiuntė A. Ranitui į Taliną DŽ su atitinkamu įrašu. Knygos likimas nežinomas. Vasario

20 — 22

d. Užgavėnių atostogos.

V a s a r i o v i d u r y j e knygų rinkoje jau buvo almana­ chas “Prisikėlusi Lietuva”. Čia p. 49 išsp. SN eilėr. “Keršto žaibas”, o p. 116— 117 — “Lik sveika”. V a s a r i o 2 3 d. “XX amžiaus” Nr. 44 (p. 2) skelbia­ mas “Naujosios Vaidilutės” Nr. 2 turinys. Nurodoma, kad šiame numeryje išsp. 2 SN eilėr.: “Diemedžiu žydėsiu” ir “Jaunystė”. P. 74—75, be minėtųjų dviejų, išsp. dar ir trečias eilėr. “Mano vaikelis”. Puslapiai su eilėraščiais iliustruoti SN nuo­ trauka ir užrašu: “Salomėja Nėris — 1938 m. literatūros premijos laureatė”. P. 121 — straipsnelis “Literatūros laureatai”. V a s a r i o 2 3 d. “Garse” (JAV) ir “Lietuvių žinių” Nr. 9 išsp. žinutės apie premijų įteikimą Kaune. Minima SN. V a s a r i o 2 3 d. JAV lietuvių dienraščio “Vienybė” Nr. 43, p. 1 išsp. žinutė, kad Lietuvos valstybinę lit. premiją 1938 m. laimėjo SN. V a s a r i o 2 4 d. turėjo būti pamokos Ib ir IIc, bet šių kl. žurnaluose tą dieną S. Bučienės įrašų nė parašo nėra.

V a s a r i o 24 d. datuotas A. Ranito laiškas iš Talino. 368

V a s a r i o 2 4 d. “Draugo” Nr. 46 (p. 2) išsp. žinutė “1938 metų laureatė”. Čia plačiau informuojama apie pre­ mijos paskyrimą, pateikiama svarbiausių biografinių žinių pluoštelis, nurodomi jos rink. ir verstos knygos. V a s a r i o 2 4 d. “Dirvos” Nr. 8 (p. 7) rašoma apie pre­ mijų įteikimą Kaune. Minima SN. V a s a r i o 2 5 d. pirma ir šešta pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. V a s a r i o 2 5 d. datuotame laikr. “lie tu v ių aidas Bra­ zilijoje” Nr. 8 (p. 5) išsp. SN eilėr.: “Kaimas laukia” ir “Lik sveika, Lietuva” bei toks paaiškinimas: “Šių dviejų eilėraščių autorė yra Salomėja Neris, jauna pažangi Lietuvos poetė ir žymiausia Lietuvos literatūros atstovė, šiais m etais apdo­ vanota valstybine literatūros premija”. V a s a r i o 2 5 d. Lenkijos dienraštyje “Polska zbrojna” Nr. 56 išsp. pranešimas apie literatūros premijų įteikimą Lietuvoje. Pažymima, kad valstybinę premiją gavusi poetė SN rašo tradiciniu metodu. Nors ji laikosi kairiųjų pažiūrų, bet nepriklauso avangardo poezijai. V a s a r i o 2 6 d. galbūt parašė laiškutį O. Šimaitei ir pakvietė ją atvykti į Palemoną. Laiškutis neišliko. V a s a r i o 2 6 ar 2 7 d. gavo A. Ranito laišką iš Talino: “Madame! Atleiskite, kad negaliu į Jus kreiptis lietuvių kalba. Vi­ si mano draugai lietuviai man rašo lietuviškai, bet aš tik retkarčiais išdrįstu rašyti ir atsakinėti jiems Jū sų gimtąja kalba. Noriu Jus užtikrinti, kad Jūs mane labai nudžiuginote savąja knyga. Pirmiausia todėl, kad aš seniai pažįstu Jūsų kūrybą ir nuo seno esu sujaudintas subtilios Jūsų eilėraščių muzikos. Skaitydam as J ū sų eilėraščius, jaučiu, kad dar neiškelti švieson tikrieji Poetai ir tikrieji Dvasios Riteriai. Nuogomis nusivylimo dienomis, peršančiomis mintį, kad — Не пора ль прибавить жиру, и, разбив о камень лиру, камень в небо запустить! (В. Смоленский) 369

skaityti Jus reiškia tikėti gyvu poezijos alsavimu. Antra — Jūsų knyga man vertinga tuo, kad Jūs — lietuvių poetė, duktė šalies, apie kurią mąstau širdimi — kaip apie savo antrąją tėvynę. Trečia — Jūsų knyga man brangi kaip prie­ monė mano vertimų iš lietuvių kalbos darbui. Aš buvau bedieviškai akiplėšiškas ir išverčiau iš “Vaini­ kai II” 3 Jūsų eilėraščius: “Kada manęs nebus”, “Per lūžtanti ledą” ir “Lik sveika”. “Per lūžtantį ledą” šiomis dienomis bu­ vo išspausdintas P. Krusteno straipsnyje pačiame didžiau­ siame laikraštyje “Paevaleht”. Aš tą numerį pasiunčiau Liu­ dui Girai, kad Jums maloniai perduotų, ką, tikiuosi, jis ir padarys. Aš noriu parengti spaudai lietuvių poezijos anto­ logiją estų kalba. Tikiuosi, kad Jūs neatsisakysite paslau­ gos duoti sutikimą versti Jūsų eilėraščius. Kadangi stengiuo­ si ta i daryti su m eile, įd ėd am as s ie lą ir s tilis tiš k a i kruopščiai, man būtų labai vertinga, jeigu Jūs nurody­ tumėte, ką būtent versti ir kurie eilėraščiai Jums būdin­ giausi. Aš gana laisvai orientuojuos lietuvių kalboje, turiu puikius žodynus ir žmones, tobulai mokančius lietuvių kalbą, bet, siekiant pagal galimybes būti arčiau originalo, būtų ver­ tinga turėti ir paties autoriaus perpasakojimą. Jūsų poezi­ ja — labai žavinga ir plastiška medžiaga, ir dėl to norisi, kad iš tos plastikos pagal galimybes niekas nedingtų. Todėl drįstu prašyti Jūsų pagalbos, neatsisakant atsiųsti man pažodinius Jūsų eilėraščių vertimus į rusų kalbą — Jūsų vertimus — tai leis man pamatyti Jūsų eilėraščius tokius, kokius Jūs pati įsivaizduojate. Už tokią pagalbą būčiau Jum s neapsakomai dėkingas. Tikėdamas, kad всё в жизни лишь средство для ярко-певущ их стилсов (Брюсов) lieku nuo seno Jūsų A. Ranitas Taline, 39.2.24.” (Stasys Skrodenis. Salomėja Nėris Estijoje H Literatūra ir menas.— 1974.— Lapkr. 16.— Nr. 46.) V a s a r i o 2 7 d. pirma pamoka — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. 370

V a s a r i o 2 7 d. Varšuvos dienraščio “Gazeta Polska” Nr. 54 išsp. Ježio Bagienskio str. apie Lietuvos literatūrą. Autorius išskiria Joną Kossu-Aleksandravičių ir pabrėžia jo kūrybos savitumą. Dar mini Salomėją Nėrį, Brazdžionį ir Miškini. V a s a r i o 2 8 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. V a s a r i o v i d u r y j e Varšuvoje jau buvo išsp. “Lietu­ vių poezijos antologija”, parengta J. Kairiūkštienės (lenkų k.). įvade rašoma, kad SN priklausė “Trečiojo Fronto” gru­ pei, išvardijami visi 4 rink. Suspėta pažymėti, kad poetė ap­ dovanota 1938 m. valstybine literatūros premija. P. 167— 173 išsp. šių eilėr. vertimai: “Baltoji poema”, “Sudeginkit m an e”, “I d e g a n tį ž id in į”, “S a k a la i”, “Taip m y lim a ”, “Sugrįžtu”, “Pražilęs sodas”, “Skambėk, laisvės vasara!” P. 262 — trumpi biografijos ir kūrybos duomenys. V a s a r i o p a b a i g o j e “Dirvos” 1-kla išleido eilėr. rink­ tinę “Vaikai ir pasaulis”, kur įdėtas ir SN eilėr. “Motinai”. V a s a r i o p a b a i g o j e išėjo daug m ėnesinių žurnalų, kuriuose minima ir SN. “Ateities” 1938/39 m. Nr. 6 (p. 368) rašoma, kad SN pa­ skirta 1938 m. valstybinė literatūros premija. “Kultūros” Nr. 2 skyriuje “Spaudos apžvalga” (p. 162) išsp. str. "Premijos ir sroviškumas”, kuriame cit. Stp. Vy­ kinto str. “Premijos ir premininkai” ištrauka apie SN ir pik­ tinamasi, kad ir šiuo momentu lemia ne menas, o srovišku­ mas. Ketvirtame viršelio psl. įdėtas DŽ viršelis su prierašu, kad tai knyga, laimėjusi valstybinę premiją. Vilniaus lietuvių vienkartiniame leidinyje “Laiko žodis” paminėtas premijų įteikimo aktas, įdėta prezidiumo nuotrau­ ka, keliais žodžiais atskirai paminėta SN. Moksleivių žurnalo “Jaunoji Lietuva” Nr. 2 išsp. Algio Audrūno reportažas “Literatūros laureatai. Ką kalba jie pa­ tys ir ką apie juos kalbame m es”. Autorius sakosi aplankęs SN, A. Miškinį, V. Krėvę ir pateikia jų pasisakymus. Pokalbio su SN ištrauka: Pirmutinis klausimas buvo: “— Ar tenka domėtis m ūsų pačios jauniausios kartos li­ teračių Uteratūriniais pasireiškimais? 371

— Tenka. Ir domiuosi nemaža. Aš gi savo mokinių lite­ račių tarpe [laureatė Kauno III-sios valstybinės gimnazijos mokytoja] matau ir turiu tokių, kurios bando savo kūrybinį literatūrinį talentą. Ir šiaip jauniausiomis m ūsų literatėmis gyvai domiuosi, nes tikiuosi, kad jos kada nors iškils į mūsų literatūros kūrėjų pirmąsias vietas. Jauniausios m ūsų lite­ ratės man kaip tik ir yra artimos. — Spauda paminėjo, kad laureatė pradėjote rašinėti dar būdama žem esnėse gim nazijos klasėse. Kaip, laureate, žiūrėjote į poeziją pačioje pradžioje Jūsų poetinio talento pa­ sireiškimo? — Na taip. Pradėjau rašinėti dar, rodos, būdama ket­ virtoje gim nazijos klasėje, besim okydam a Vilkaviškyje. Pradžioje, žinoma, bendradarbiavau vietos moksleivių laik­ raštėliuose. Ir tai dariau mokytojų ir laikraštėlių leidėjų ska­ tinam a, beveik iš prievartos. Leisdavo gimnazijoje laik­ raštėlį, žinodavo, kad aš šį tą rašinėju, na tai — būtinai rašyk. Ir rašydavau. Tačiau ta lyg ir prievarta nebuvo sun­ ki, o buvo reikšminga ir maloni. Atsimenu, dėl to jausda­ vau smagumą, malonumą ir patenkinimą. Rašiau daugiau­ sia poeziją, eilėraščius. — O kitų kūrybos žanrų nebandėte? — Bandžiau šiek tiek ir kitus, tačiau mažai. Rašiau kiek dienoraštį, trupučiuką proza, tačiau daugiausia poezija, eilėraščiais. Mat poezija, eilėraščių forma daug lengviau išreikšti tai, ką jauti. Tai sklandus, gyvas, trumpas savo minčių išreiškimo būdas, ogi man eilėraščiai rašyti labai lengva. Proza terašiau tik gimnazijoje, tačiau ir ten būda­ ma proza rašiau, palyginti su poezija, labai nedaug. — Kaip, laureate, vertinate moksleivių kūrybą ir ar duo­ date jai bent kokios reikšmės? — O kaip — duodu labai didelės reikšmės ir moksleivių kūrybinius pasireiškimus nemažai vertinu, nes jie reikšmingi ir naudingi ne tik savo kūrybinio talento ugdymui, bet ir bendram lavinimuisi. Manau, kad ankstyvas kūrybos ban­ dymas ateičiai turi nemažos reikšmės: stiliaus lavinimui, kūrybos žanro pasirinkimui ir kt. — Ko, laureate, palinkėtumėt m ūsų jauniausioms, dar gimnazijos suoluose sėdinčioms, poetėms? — Pirmiausia ir svarbiausia — nepamesti savo kūrybi­ nio talento, kūrybos darbo ir, ugdant savo poetinį pamėgimą, 372

ateityje išeiti talentingiausiomis rašytojomis, poetėmis. To aš linkėčiau jauniausioms m ūsų poetėms, besimokančioms dar gimnazijos suoluose ir bebandančioms savo kūrybines jėgas”. Pokalbis iliustruotas poetės nuotrauka. V. Krėvė, atsakydamas į klausimą: “Ar galima laukti gerų rašytojų, iš m ūsų pačių jauniausiųjų literatų tarpo?”, — taip apibūdino jaunuosius: “— Žinoma. Juk ir m ūsų dabartiniai poetai, jau laikomi geriausiais, M iškinis, Kossu-Aleksandravičius, Salomėja Nėris, Putinas, poeziją pradėjo rašyti dar būdami gimnazi­ joje, besimokydami”. S a u s i o — v a s a r i o m ė n . esperantininkų žurnalėlio “Litova stelo" Nr. 1 (25) (p. 6) išsp. žinutė apie premijų įtei­ kimą, trumpai apibūdinama SN kūryba, iš premijuoto rink. sp a u sd in a m i du, P. L ap ien ės v e r s ti į esp era n to k., eilėraščiai: “Visur aš ją m atau” (“Mi čia vidas sin ”) ir “Klajūnėlis” (“La vagabondo”). Taip pat įdėta poetės nuotr. “Mokslo dienų” (m oksleiviam s skirto žurnalo) Nr. 2 (p. 77—80), išsp. L. Kuodžio str. “Į S. Nėries poezijos veidą pažvelgus”. (Skaityta 11.15 lit. vakare Vilkaviškyje.) Jame rašoma: “Salomėja Nėris visai pelnytai susilaukė tokios garbės — oficialaus savo poezijos apvainikavimo. Jos poezija atrodo tokia pat natūrali, kaip ir patsai gyvenimas, tokia pat m e­ lodinga, kaip ir m ūsų daina. Tiesa, ji daugiau ištįsusi į plokštumą negu į gilumą, bet užtat tuo ji yra tikrai mote­ riška. Diemedžiu pražydusiai, laurais apvainikuotajai poetei iš širdies palinkėtume eiti tuo poezijos keliu, į kurį natūra­ liai palinko jos širdis ir kurį štai įvertino m ūsų visuomenė. Baigdami norėtumėm nuoširdžiai pasidžiaugti, kad poetė, nors ir žadėjo namo nebesugrįžti, bet štai, kaip matome, ėmė ir “parėjo pro paruges baltu takeliu”. Šiame nr. rašoma ir apie Kauno moksleivių laikraštėlį “Žingsnis”. Šapirografuotas, be parašo, tik pažymėta 1939 m., ranka rašytas, 20 psl. Iš turinio vis dėlto galima iššif­ ruoti, kad tai kauniečių, III g-jos mokinių, laikraštėlis, ku­ ris beveik visas pilnas vienų eilėraščių. Nenuostabu, nes toje g-joj e dėstė dvi mokytojos poetės: šiem etinė laureatė SN ir P. Orintaitė. 373

Išsp. eilėr.: V. A p an avičiau s “M ūsų ž in g s n is ”, E. Mieželaičio “Mėlyna nuotaika”, L. Benkavičiūtės “Kuo pa­ guosiu” ir V. Maknytės “Blaškome viską”. V. Maknytė mokėsi Va kl., kurioje dėstė SN. “M ūsų jaunimo” Nr. 3—4 (p. 43-^45) išsp. J. Straškio str. “1938 m. m ūsų poezijos bruožai”. Čia rašoma ir apie SN. “Jos poezija beveik gaivališka, optimistiška ir nuoširdi. Tai jau didelis nuopelnas m ūsų poezijoje, nes mūsuose taip nedaug tematome optimizmo. Tai veda iš niūraus, rūks­ tančio fabrikais miesto, ir, skaitydamas “Diemedžiu žydėsiu” rinkinį, pamatai tvykstelint prieš akis šviesias spalvas, pa­ junti gamtos alsavimą, kuris yra tikras akstinas siekti grožį, o per jį gėrį. Juk ne vien protas, ne vien temos, bet ir jaus­ mai, ir forma veda žmogų į kovą dėl geresnės lemties. Ir ne tik veda, bet įkvepia ryžtingumo, drąsos, jėgos, o tai jau yra didelis žingsnis į skaidresnę ateitį. O S. Nėris savo vir­ tuoziškais meniškais posmais moka užimponuoti ir patrauk­ ti. “Diemedžiu žydėsiu” rinkinys vienintelis, kurio posmai 1938 m etų poezijoje pasiekė tobulos formos”. P. 41 su pastaba “Eilėraščiai iš premijuotos knygos” išsp. šie eilėr.: “Sūnus palaidūnas”, “Diemedžiu žydėsiu”, “Bangų barami”, “Keleivis” ir “Aš nenoriu mirti”, o p. 42 — “Beržai”. P. 48—49 Kst. Kameikos str. “Salomėja Nėris-Bačinskaitė — Valstybinės premijos laureatė”. Prieš jį — poetės šaržas. Str. autorius trumpai papasakoja SN gyvenimo kelią, apibūdina rinkinius AR, PS ir PLL, šiek tie k aptaria perėjimą į “Trečią frontą”, o apie DŽ pasako tik tiek: “Tai vienas gražiausių ir geriausių poezijos žiedu pražydęs žie­ das”, pasiteisindamas, kad šis rink. žurnale jau buvo gerai ir plačiai aptartas. V a s a r i o m ė n . “Židinio” Nr. 2 (p. 160) išsp. “Žalčio pasakos” ištrauka. P. 161—168 p. išsp. J. Brazaičio str. “Per­ nykštė grožinė literatūra”. Čia rašoma: "... dėl turinio mes ją [poeziją] ir drįsome pavadinti k o v o j a n č i a . Kovojančią ne pagal programą, kovojančią ne kolektyvo vardu, o po­ eto, kūrėjo, sąžinės vardu”. “Raudonai saulei tekant” pranašauja griūsiant vergiją ir Salomėjai Nėriai. Ir ji, kaip ir K. Boruta, pagal anksčiau susiformuluotą programą negali išsitekti savo tėviškėje, bet 374

visa jos kūrybos galia yra kaip tik ne kur kitur, o čia, savo “gimtoj žemėj”, kur rymo ramunėlė, kur ąžuolai, liepos, berželis, kur “apšerkšniję mūsų. žiemos” ir kur pavasarį die­ medžiai žydi. Jos rinkinyje “Diemedžiu žydėsiu” yra tokių šios rūšies eilėraščių kurie niekad nepasens ir liks kaip kla­ siniai darnaus formos ir turinio santykio pavyzdžiai. Jais niekas negalės pasekti, jie nesulauks epigonų kaip J. Alek­ sandravičius, A. Miškinis; ar tai gerai, ar blogai — nedrąsu dabar būtų tvirtinti”. Tarp 208 ir 209 p. kreidiniame popieriuje išsp. puslapio dydžio poetės nuotr. su parašu: “Salomėja Nėris-Bačinskaitė, laimėjusi valstybinę premiją”. ' Apžvalgos skyriuje (p. 250) informuojama apie premijų įteikimo aktą vasario 13 d. Valstybės teatre. V a s a r i o m ė n . latvių žurnale “Zldūnis” Nr. 2 taip pat informuojama, kad vasario 13 d. valstybinė premija įteikta poetei SN už rink. DŽ. V a s a r i o m ė n . datuotame “Ateities” 1938/1939 m. m. Nr. 7 (p. 408—413) išsp. Broniaus Krivicko apžvalga “Pre­ mijuotoji literatūra”. Apie SN čia rašoma: "... tiek savo giedriuose ir idiliškuose, tiek audringuose, kovos gaida skam bančiuose eilėraščiuose N eris išliek a nuoširdi, meniška, originali ir simpatiška. Neries forma paprastutė, poetinės priemonės negausios ir nesudėtingos. Tačiau autorė ir labai paprastomis prie­ monėm is moka m eniškai reik šti savo m in tį ir jausm ą. Galbūt todėl jos lyrika tokia aiški ir kiekvienam lengvai su­ prantama. Neris kalba suglaustais, sintetiškais vaizdais. Sa­ kysime, trumpučiame vienos strofos eilėraštyje “Alyvos” ji keliais suglaustais vaizdais sugeba nupiešti visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Eilėraščių ritmika įvairi, pritaikyta atitinkamai nuotaikai reikšti. Autorė vykusiai pa­ naudoja muzikalines žodžio ypatybes, todėl jos eilėraščiai to­ kie skambūs. Apskritai šis rinkinys įdomus savo turiniu ir forma, sim­ patiškas savo nuoširdumu, paprastumu ir aiškumu”. 409 psl. viršuje įdėta SN nuotr. ir parašas: Salomėja Nėris-Bačinskaitė-Bučienė. Ketvirtame viršelio puslapyje “Sakalo” 1-kla kviečia moks­ leivius savo bibliotekėlėms įsigyti kai kuriuos leidinius, tarp jų ir DŽ, kurį reklamuoja šiais žodžiais: 375

“Stipriausias praėjusių m etų lyrikos rinkinys, laimėjęs valstybinę premiją,— Salomėjos Neries “Diemedžiu žydėsiu”. Neris savo motyvų įvairumu, nuoširdumu, aiškumu, žavia, kartu ir labai paprasta, forma patraukia skaitytoją. Šiuo rinkiniu ji pasirodo kaip stipri, originali ir simpatiška po­ etė, pasiekusi aukštą meniškumo laipsnį ir galutinai išryški­ nusi savo kūrybinį pasaulėvaizdį”. (Tas pats tekstas bus išsp. ir žurnalo gegužės mėn. nu­ meryje.) K o v o 1 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia —Va, ketvirta — II reng. ir šešta — Ilb kl. Po pamokų įvyko trimestrinis mokyt, tarybos posėdis, ku­ riame poetė dalyvavo. K o v o 1 d. datuotos “Tautos mokyklos” Nr. 5 trečia­ me viršelio puslapyje reklamuojami “Sakalo” leid., laimėję premijas. Tarp jų pirmoje vietoje DŽ. Kartu pranešama, kad šios knygos jau išleistas antras leidimas. K o v o 1 d. data įrašyta O. Šim aitės atviruke-atsakyme, adresuotame S. Bučienei į Palemoną. K o v o 2 d. gavo O. Šim aitės laiškutį: “Miela Sulamita! Kokia Jūs rūpestinga! Argi aš verta Jū sų gerumo? At­ važiuočiau, bet visą šią savaitę aš dirbu nuo 5 v. iki 10y2 v. vakaro. Man būtų daug geriau, jei m aišą galėtumėt pa­ imti iš studentų krautuvės. Ten jis guli. Labai labai dėkui už viską. Bučiuoju visus. Ona. Atleiskit, kad kiek pritrūkau pašto ženklų. Dabar neturiu kur paimti”. K o v o 2 d. “XX amžiaus” Nr. 50 (p. 7) informuojama, kad Resp. pedagoginio instituto studentų literatų susirinki­ me studentas M akštutis įdomiai recenzavo SN DŽ. K o v o 2 d. “Jaunajame ūkininke” Nr. 9 (p. 139) išsp. J. V. N arbuto knygos “P risik ėlu si L ietu v a ” recenzija. Rašoma: “Pasiilgimas Lietuvos — tai skyrius tų, kurie atskirti nuo tėvynės ir kurie tik dainoj į ją veržiasi. Čia rasime A. Ba­ ranausko, Ben. Rutkausko, Ks. Vanagėlio, Bern. Brazdžio­ nio, M. Gustaičio, Salomėjos N eries ir daug k itų poetų eilėraščių”. 376

K o v o 2 d. “Trimito” Nr. 9 (p. 210—212) išsp. A. Braziulio str. “Jubiliejinių m etų literatūros laureatai”. Čia rašoma apie SN. K o v o 3 d. g-joje SN turėjo vesti dvi pam., bet kl. žur­ naluose jos įrašų nėra, todėl nežinia, ar tos pamokos buvo. K o v o 3 d. “XX am žiaus” Nr. 51 (pv 2) skelbiamas “Židinio” Nr. 2 turinys. Minima ir SN “Žalčio pasakos” ištrauka. K o v o 3 d. “Lietuvos žinių” Nr. 51 (p. 5) išsp. straips­ nelis “Patarimai Salomėjai Neris”: “Amerikos lietuvių spauda nemažai domisi Lietuva ir plačiai informuoja savo skaitytojus, vienaip ar kitaip juos nuteikdama Lietuvos atžvilgiu. Bet tos informacijos daugiau liečia politinį ir socialinį gyvenimą. Literatūrai ten nedaug teskiriama vietos. Todėl ypač maloni staigmena yra R. Mizaros, komunistų dienraščio “Laisvė” redaktoriaus, žodžiai vedamajame apie SN valstybinės literatūros premijos paskyrimo proga”. K o v o 4 d. Vilniaus lenkų dienraštyje “Kurjer wilenski” daug vietos skirta lietuvių lit. Išsp. SN eilėr. “Sudeginkit mane” vertimas — “Spalcie mnie”. Vertė VL. Abramovičius. K o v o 4 d . JAV lietuvių dienraščio “Laisvė” Nr. 53 (p. 3) išsp. eilėr. ‘Tėvelis miega” ir iš “Lietuvos žinių” (vasario 11 d.) perspausdino J. Šimkaus str. apie 1938 m. literatūros lau­ reatus, žinoma, ir apie SN. K o v o 4 d. “Vienybės” dienraščio Nr. 51 išsp. eilėr. “Bangų barami”. K o v o 5 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 9 ketvirtame viršelio puslapyje reklamuojamos “Sakalo” kny­ gos — literatūros laureatės. Apie DŽ pasakyta, kad jau išėjo antras leidimas, kurio taip pat jau parduota didelis skaičius. K o v o 6 d . pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. K o v o 6 d. , o gal ir po vienos kitos dienos Ib kl. žur­ nalo pastabų lape įrašė raudonu pieštuku: “Šapyra neklau­ so pamokos, kalbasi. Lozoraitis su Hochleiteriu kalbasi, ne­ klauso mokytojo kalbos”. Parašo nėra. 377

K o v o 6 d. “Draugo” Nr. 59 (p. 2) išsp. S. Nėries “Se­ nelės pasaka”. K o v o 7 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. K o v o 8 d. pirma ir penkta pam.— Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. K o v o 8 d. Ilb kl. žurnalo pastabų, puslapyje vėl ke­ liems mok. įrašyta pastaba raudonu pieštuku. Parašo nėra. K o v o p r a d ž i o j e , matyt, buvo užėjusi į Rašytojų d-jos būstinę užsimokėti nario mokesčio. D. Pumputis rašo: “Su Salomėja Nerimi asmeniškai susipažinau 1939 m. kovo mėn. pradžioje, nors telefoninių pasikalbėjimų su ja ir prieš tai buvau turėjęs nemažai, nes aš tada buvau Lietu­ viu rašytojų draugijos reikalų vedėjas. Tądien sėdėjome trise Lietuvių rašytoju draugijos kam­ barėlyje: tu om etin is draugijos valdybos ižd in in k as K. Inčiūra, K. Binkis ir aš. Kažkas nedrąsiai pasibeldė. Atsi­ darė durys, ir įėjo S. Nėris, kurią jau pažinojau iš daugybės nuotraukų spaudoje, o, be to, ir gyvą buvau m atęs Kaune, Valstybės teatre, per Valstybinės literatūros premijos įtei­ kimą. K. Inčiūra šiltai ją pasveikino rankos paspaudimu, va­ dindamas Saliute. Paskui ji ištiesė ranką K. Binkiui. Po to K. Inčiūra supažindino mane, pristatydamas kaip jos talento gerbėją. Poetė nuoširdžiai, kiek vyriškai, paspaudė mano dešinę ir pataisė savo bordo spalvos skrybėlaitę, nors šioji to nebuvo reikalinga. K. Inčiūros žodžiai, pasakyti mane pri­ statant, ją aiškiai privertė varžytis. Salomėja Neris užsimokėjo nario mokestį. Kol išrašiau kvitą ir pratęsiau nario liudijimą, K. Inčiūra pranešė po­ etei draugijos valdybos nutarimą, kad ji drauge su kitais rašytojais kviečiama dalyvauti pirmojoje literatūros šventėje Ukmergėje, organizuojamoje ryšium su to miesto visuomenės 1938 m etų literatūros premijos įteikimu K. Borutai už jo rom aną “M ediniai steb u k la i”. S. N eris a tsa k ė iš s is u ­ kinėjančiai, motyvuodama laiko stoka ir pan. K. Binkis išėjo į Konrado kavinę, kur paprastai tuo m e­ tu (buvo apie 14 vai.) susirinkdavo susitikimams ar šiaip jau pasėdėti Kauno literatūros ir meno “pasaulis” bei įvairūs 378

snobai. K. Inčiūra išskubėjo į radiofoną, nes ten dirbo pra­ nešėju. Palydėti Salomėją Nerį iki autobuso teko man. Pakeliui jai papasakojau, kad Ukmergėje ruošiama lite­ ratūros šventė L. Giros sumanymu turi būti pažangiųjų li­ teratūrinių jėgų demonstracija. Jos, S. Nėries, dalyvavimas toje šventėje, kaip Valstybinės literatūros premijos laureatės ir įžymios poetės,— būtinas. S. Nėris pradžioje mėgino at­ sisakinėti, bet ir pati juto, kokie silpni jos argumentai, pa­ lyginus su reikalo svarba. O tikroji kliūtis buvo nepapras­ tas poetės kuklumas. Tačiau karšti įrodinėjimai pagaliau pa­ veikė, ir atsisveikindama ji stipriai paspaudė ranką, pasi­ žadėdama dalyvauti šventėje”. (L K IV 271—272) K o v o 8 d. “Draugo” Nr. 56 (p. 2) minimi visi 1938 m. premijų laureatai. K o v o 10 d. g-joje turėjo būti dvi jos pam., bet klasių žurnaluose nėra SN įrašų. K o v o 10 d. datuotas Klaipėdos moterų labdarybės d-jos raštas. K o v o 11 d . pirma ir penkta pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. Pasta­ rosios kl. žurnale S. Bučienės parašo nėra. K o v o 11 d . “Lietuvos žinių” Nr. 57 (p. 9) pranešama: “Ruošiamos dvi didelės literatūros šventės. Kovo 18 d. Ukmergėje ruošiama didelė literatūros šventė, per kurią Uk­ mergės visuomenės skirtoji premija bus įteikta rašytojui Ka­ ziui Borutai už jo premijuotą knygą “Mediniai stebuklai”. I šventę vyksta Rašytojų draugijos valdybos deleguoti Liudas Gira, Liudas Dovydėnas ir Petrė Orintaitė. Be to, šventės programoje dalyvaus šių m etų laureatai S. Neris, P. Cvir­ ka bei kiti”. K o v o 11 d . JAV lietuvių dienraštis “Vienybė” Nr. 57 praneša, kad 1938 m. Lietuvos valstybinė literatūros pre­ mija paskirta poetei SN už eilėr. rink. DŽ. K o v o 12 d. gavo Klaipėdos moterų labdaros d-jos “Globa” laišką Nr. 34: “Didžiai Gerbiama Ponia, Prašom leisti š. m. balandžio 22 d. rengiamame lite­ ratūros vakare-koncerte, kurio pelnas skiriamas Klaipėdos 379

m ieste ir krašte vargstantiems lietuviams šelpti, skaityti p. Inčiūrai ką nors iš Tamstos kūrybos. Tikimės teigiamo atsakymo ir maloniai prašome nuro­ dyti, kas bus leidžiama skaityti. V. Aupienė — pirmininkė, Garalevičienė — sekretorė (pa­ rašai)” K o v o 13 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. K o v o 14 d . pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. K o v o 14 d . “XX amžiaus” Nr. 59 A. Kardūnas apta­ ria “Lietuvių poezijos antologiją” lenkiškai. Sumini visus 75 poetus, kurių eilėr. yra šiame leidinyje. SN — keturias­ dešimt ketvirta. 1 K o v o 1 4 , 15 ir 16 d. “Lietuvos žiniose” skelbiama, kad kovo 16 d. ruošiamas didelis literatūros vakaras, ku­ riame dalyvaus ir SN. K o v o 14 d. “Sakalo” leid. sąraše pažymėta kaip DŽ antro leidimo pasirodymo data. K o v o 15 d . pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng. ir šešta — Ilb kl. K o v o 16 d . “Argentinos lietuvių balse” išsp. SN eilėr. “Aš nenoriu mirti”. K o v o 16 d. 20 vai. didžiojoje un-to salėje įvyko lit. vakaras, kuriame 3 eilėr. perskaitė ir SN. K o v o 17 d. “Lietuvos žinių” Nr. 62 (p. 7) išsp. kores­ pondencija apie vakarykštį lit. vakarą universitete, kur SN perskaitė tris labai gražius, kaip ir dauguma jos kūrinių, eilėraščius: “Tremtinio Lietuva”, “Dail. Katiliūtės atminimui” ir “Benamės varnos”. K o v o 17 d. datuotas Valstybės saugumo departamen­ to biuletenis Nr. 66. Jame rašoma: K o v o 1 6 d. 20 vai. universiteto I rūmų didžiojoje salėje studentų varpininkų korporacija “Žalgiris” surengė pažangiųjų rašytojų literatūros vakarą. Dalyviai salėje ne­ tilpo. Buvo ir ne studentų. Dalyvavo šie rašytojai: Liudas Gira, Salomėja Neris, V. Montvila, A. Rūkas, J. Kruminas, 380

K. Jakubėnas ir P. Cvirka. Iš profesūros dalyvavo tik pro­ rektorius Juodelė. Siame literatūros vakare ilgesnį žodį tarė Liudas Gira. Jis pabrėžė, kad seniai atgyvenusi formulė, jog menas tar­ nauja menui. Menas turįs tarnauti masėms. Poetas turįs dainuoti ne apie žvaigždes ir lelijas, bet turįs degti žmoni­ jos skaistesniam rytojui. Pas mus pūvančių sluoksnių esą manoma, kad kūryba tik ta patriotinė, kuri tarnauja atrink­ tiems, "diplomuotiems” patriotams. Tikra kūryba esanti ta, kuri virpina jausmus, niūrios lūšnos dalią, kuri kovoja už tų lūšnų skaistesnę būtį. “Atrinktieji” patriotai sakydavę, kad kūryba turinti būti pagal markę, o ne iš širdies, kad kūryba turinti jų viršūnių nuotaiką saldinti. Dabar jau esą matyti, kur tokie “patriotai” nuvedę Europą. Ir pas mus esą tokių “diplomuotų” patriotų. (Plojimai.) Tokie patriotai norį įtikinti, kad kūryba reikalinga viršūnėm s užbovyti. Ne! Kūrėjas turįs būti masių vadas, m asių širdis”. (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.— T. 4.— V., 1961.— P. 709) K o v o 18 d . datuotas Kauno III g-jos direktoriaus pažymėjimas: “Šiuo pažym im a, kad mano vedamos gimnazijos moky­ toja Salomėja Bačinskaitė-Bučienė valstybinėje tarnyboje tarnauja nuo 1928 m. rugsėjo mėn. 1 d. iki šio laiko su per­ trauka nuo 1931 m. rugpjūčio mėn. 1 d. iki 1934 m. rugsėjo mėn. 15 d. Pertrauka buvo padaryta sveikatai pataisyti. S. Bučienė yra moteris, gauna 450 litų pagrindinio atly­ ginimo. Pažymėjimas duotas pristatyti Finansų ministerijos Sti­ pendijų skyriui”. (CVA, Kauno sk., 58 1254 52) K o v o 19 d. Ukmergėje vyko literatūros šventė. Vie­ nas jos dalyvių rašė: “Literatūros vakaras įvyko perpildytoje valstybinės gim­ nazijos salėje. Nebeatsimenu, kuriuos eilėraščius skaitė S. Nėris. Jos tylaus, kiek duslaus balso salė klausėsi sulai­ kiusi kvapą. Ir suūždavo nepaprastai karštų plojimų ban­ ga, kai poetė baigdavo eilėraštį, o užbaigus skaityti pasku­ tinįjį — plojimai buvo tiesiog kurtinantys. Salėje buvo jaučiamas karščiavimasis iš entuziazmo.

381

Pasibaigus iškilmėms buvome pakviesti vakarienės į “In­ teligentų. klubą”. Suradau progą pasikalbėti su S. Nėrim. Kaip visada, iš pradžių ji buvo santūri. Tačiau į klausimą, ar n esig a ili atvykusi, nuoširdžiai šypsodam asi atsakė maždaug tokiais žodžiais: — Nemaniau, kad vakaras praeis taip puikiai. Kiek en­ tuziazmo žmonėse, kai jie išgirsta drąsų, tiesų, uždegantį kūrybinį žodį! Ką reiškia pataikyti liaudžiai į širdį! Ir truputį susimąsčiusi pridūrė: — Gerai tik, kad dalyvavo Orintaitė. O tai man gimna­ zijoje gyventi neduotų už šį vakarą...” — rašo D. Pumputis (.LK 4 272—273) Paskutiniai SN žodžiai — turbūt gryniausia atsiminimų autoriaus išmonė: g-joje niekas niekada jos nesmerkė. Kitas šio vakaro dalyvis Julius Būtėnas prisimena: “Daugumas rašiusiųjų atsiminimus apie S. Nėrį prisime­ na poetę uždaro būdo, kuklią, bet aš noriu papasakoti apie linksmas jos gyvenimo akimirkas. Tokią ją mačiau kelionėje į Ukmergę . 1939 metais. Kovo 19 dieną iš Kauno į Ukmergę išbildėjo autobusas. Vyko laureatas K. Boruta, Lietuvių rašytojų draugijos pir­ mininkas L. Gira, P. Cvirka, K. Jakubėnas, J. Kruminas, D. Pumputis, J. Marcinkevičius, V. Montvila, S. Nėris, P. Orintaitė. Linksma buvo kompanija. Visą kelią P. Cvirka ir J. Mar­ cinkevičius laidė sąmojus, pasakojo anekdotus. Kartu su visais linksminosi ir Salomėja Nėris. .. — Man nusibodo mokykloje visą laiką būti rimtai. Mo­ kiniai pastebi kiekvieną mokytojo judesį. Dabar jaučiuosi kaip nuo virvės paleista.

Grįžtant į Kauną, autobusas vėl skambėjo juokais, dai­ na... S. Nėris tą vakarą buvo linksma, laiminga”. (Julius Būtėnas. Prisimenu poetę linksmą. / / Literatūra ir menas.— 1984,— Lapkr. 17,— Nr. 46.) K o v o 2 0 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. Va klasės žurnale tos dienos įraše nėra S. Bučienės parašo. K o v o 2 0 d . “Lietuvos žinių” Nr. 64 (p. 12) ir “Lietu­ vos aido” Nr. 128 (p. 20) išsp. korespondencijos apie lit. va382

karą Ukmergėje. Abiejose minima, kad vakare savo kuri­ nius skaitė ir lit. premijos laureatė SN. K o v o 21 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. K o v o 2 2 d . pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. K o v o 2 2 d. vokiečių, kariuomenė užėmė Klaipėdos miestą ir kraštą. I Klaipėdą buvo atvažiavęs A. Hitleris. Lie­ tuvoje įvykdyta dalinė mobilizacija. K o v o 2 2 ar 2 3 d. (?) parašytas eilėr. “Pavasaris ir eilinis”. K o v o 2 4 d. “Dirvos” Nr. 12 (p. 4) išsp. žinutė, kad 1938 m. Valstybinę literatūros premiją gavo SN. K o v o 2 5 d. pirma ir penkta pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va (žurnale pamokos te­ ma neįrašyta, tik pasirašyta), šešta — Ilb kl. Ib klasės žurnalo pastabų psl. įrašyta: “Lozoraitis erzi­ na draugus”. K o v o 2 5 d. “Lietuvos žinių” Nr. 69 (p. 5) išsp. eilėr. “Mūsų plienas”. Jo parašymo data nežinoma. Tikriausiai jis, kaip ir eilėraštis “Pavasaris ir eilinis”, parašytas kovo 22 ar 23 d., Klaipėdos netekus. Tame pat “Lietuvos žinių” nr. ir psl. išsp. J. Jurginio str. “Nepatikimi lietuviškumo ieškotojai”. Str. pradžioje autorius cituoja “Mokslo dienų” (1939, Nr. 2), “Tautos mokyklos” (1939, Nr. 3) ir “Akademiko” (1939, Nr. 3) str. apie SN ir jos kūrybą ištraukas, o toliau rašo: “Pagal pirmojo žurnalo tvirtinimą, premijuotieji S. N e­ ries eilėraščiai yra perdėm lietuviški ir, žinoma, tautiški, pa­ gal antrojo,— jų tik forma yra tautiška, ir pagal trečiojo,— internacionališki, žalingi ir nepriimtini. Visus tris įvertini­ mus perskaičius, net nesinori tikėti, kad tai būtų kalbama apie vieną ir tą pačią knygą. S. Neris yra viena, jos premi­ juota knyga taip pat viena, tautinė ideologija viena, bet trys redakcijos — trys viena kitai priešingos nuomonės. Jeigu skaitytojas, norėdamas persiimti tautine ideologija, skaitys visus tris žurnalus, jis galės vieną iš tų nuomonių pasirinkti. Bet kurią rinktis? Kurios redakcijos tautiškumo ir lietuvišku­ 383

mo mokslas yra neklaidingas ir visiškai patikimas, jeigu vi­ sos trys yra vienodai tuo klausimu kompetentingos? Visi trys vertintojai yra vienodos nuomonės apie S. N e­ ries eilėraščiu poetiškumą, dėl to galima ir nekalbėti, nors iš tikrųjų čia daug daugiau kalbos turėtu būti, nes poezijos menui vertinti nestinga nei dėsnių, nei teorijų. Nesutaria­ ma ten, kur, regis, ne tik tautininkui, bet ir kiekvienam lietuviui turėtų būti aišku neginčijamai. Visai kitaip yra su lietuviškumu. Kiekvienas jaučiasi tinkąs ir galįs kitus lietuvius pamokyti lietuviškumo. O jei­ gu jau kalbama apie asmenį, kuris pats tokiu specialistu nesiskelbia ir į lenktynes neina, tada su argumentais visai nesivaržoma. Tada visiškai pasikliaunama savo prigimtu įsi­ tikinim u ir skoniu, todėl ir Nėries eilėraščiai ir vienodų pažiūrų žmonių galėjo susilaukti tokio nevienodo ir net stačiai nepatikėtino įvertinimo. B ūtų niekų darbas, jeigu stengtumės patirti, kuri iš tų trijų nuomonių yra teisinga. Norintis lengvai galėtų įrody­ ti, kad jos visos trys yra teisingos. Pirma teisinga, nes nie­ kas nedrįs tvirtinti, jog Suvalkijoje gimusios ir užaugusios poetės širdis yra vokiška, džiaugsmas — prancūziškas, o nuoširdumas vėl kažkoks užsienietiškas. Antra taip pat tei­ singa, nes turinys netautiškas, ten yra eilėraštis apie siau­ raakę kinietę ar japonę, kuriai sugriaus vergiją raudonai saulei tekant; forma tautiška, nes jos eilės iš tiesų gal ka­ da nors bus lietuvių dainuojamos, ką gali žmogus žinoti, gal eilės pasidarys dainomis be žodžių. Ir trečia teisinga, nes S. Neris internacionaliste: tokiais gal ritmais ir rimais rašo anglai, švedai ir dar kiti. O jei kuris eilėraštis bus išvers­ tas, pavyzdžiui, norvegiškai, norvegas niekaip negalės atspėti, kad autorė — lietuvaitė. Lietuviškumo kaip tautinio požymio mene gali ir turi būti ieškoma. Bet kai jį imasi atstovauti kiekvienas gerų norų pamokslininkas, semiąs tautiškąjį įkvėpimą tik pats iš savęs, tada aikštėn iškyla toks ideologinis pakrikimas ir nenusimanymas, kaip kad pacituotieji trys Neries eilėraščių vertinimai”. K o v o 2 5 d. data “Sakalo” kasos knygoje pažymėta, kad SN išmokėta 50 litų honoraro sąskaita. K o v o 2 6 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 12 (p. 284) rašoma apie lit. vakarą Ukmergėje. Tarp dalyvių 384

minima ir SN. Beje, kaip ir “Lietuvos žiniose”, čia rašoma, kad vakaras įvyko ne kovo 19 d., o kovo 18 d. K o v o 2 7 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib kl. Ketvirta ir šešta pam. turėjo būti Va kl., bet šios kl. žurnale nėra SN įrašų nė parašų. K o v o 2 8 d . pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. Pirmųjų ke­ turių pam. žurnalų įrašuose nėra S. Bučienės parašo. K o v o 2 8 d. “Vilnis”, Nr. 73 (p. 3), persispausdino iš “M ūsų jaunimo” Nr. 3— 4 Kst. Kameikos str. “Salomėja Nėris — lietuvė poetė”. K o v o 2 9 d . pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. K o v o 31 d. klasių žurnaluose nėra S. Bučienės įrašų nė parašų. Galbūt taip pat šią dieną neturėjo pamokų. K o v o p a b a i g o j e Vilniuje išėjusio jaunimo vienkar­ tinio leidinio “Jaunimo rytojus” numeryje (p. 35) rašoma, kad “Sakalas” leidžia laureatės SN rinktinių eilėr. knygą, kurioje bus surinkti jos kūrybos perlai. K o v o m ė n . “M okslo d ien ų ” Nr. 3 (p. 187— 188) rašoma, kad Pagėgiuose literatų būrelio susirinkimas buvo skirtas šių m etų laureatės SN kūrybai apibūdinti. H. Nagys recenzavo PLL, A. Nasvytytė — DŽ. R. Nasvytytė ir Monkutė padeklamavo kelis SN eilėr. Pasvalio g-jos vyresniųjų literatų susirinkime (vasario 26 d.) aštuntokai St. Saladžius, M. Sonderas, P. Jasėnas ir E. Kuo­ saitė nagrinėjo yaižganto kūrybą, šeštokas J. Linkevičius recenzavo SN DŽ. Dėl šios recenzijos kilo daug diskusijų. Rokiškyje vyresniųjų literatų susirinkime lietuvių k. mo­ kyt. A. Krasnickaitė supažindino su laureatės SN kūryba, ypač su DŽ. Apskritai daugelyje mokyklų ir jaunimo organizacijų su­ sirinkimų vasario ir kovo mėn. vienu ar kitu aspektu buvo aptariama SN kūryba, deklamuojami jos eilėr., tik ne visi šie renginiai buvo paminėti ir spaudoje. K o v o m ė n . “Naujosios Vaidilutės” Nr. 3 (p. 141—145) išsp. P. Orintaitės str. “Daugiau budrumo savajai kultūrai”, kuriame rašoma: ia296

385

“Meno kultūroje lietuvės moterys lig šiol stovi pakanka­ mai aukštai... O šįmet ypatingai prasidžiugome, kai S. Nėris gavo valstybinę premiją (pačią pirmąją irgi laimėjo moteris — I. Simonaitytė). Lig šiol dvi moterys, du vyrai ta premija apdovanoti — vadinasi, stovime lygiomis. Štai, pavyzdžiui, ir ta pati Salomėja, kuri mums tokį siurprizą šiem et padarė; kai vos keletos asmenų komisija ją aukščiausiai už visus įvertino ir laureate paskelbė, dau­ gumas iš m ūsų tik tada ėmėm džiaugtis jos poezija. Bet kur mes, moterys, buvome anksčiau? Ar ne m ūsų pareiga buvo pirmiau dar už kitus pastebėti jos talentingum ą ir visiems apie tai skelbti? Ar ne mes turėjome ją iškelti į pirmąsias vietas? O kada anąmet kiti buvo pradėję ją neigti, ignoruo­ ti ir net spaudoje skelbti, kad ji “vargu ar ką gera daugiau parašys”,— ar kai kurios iš m ūsų nebuvome bepatikinčios tais vienašališkais spėliojimais? Galėjo vienas veikalas pa­ tikti daugiau, o kitas mažiau (tai yra visai natūralu), bet talentas visada pasilieka talentu. O tokiu sunkesniu momen­ tu ypač reikia daugiau bičiuliškos širdies pasakyti, kad augtų pasitikėjimas savimi ir kad trapi kūrėjo siela pajėgtų atlaikyti priešiškus smūgius ir kovą”. Žurnalo (p. 185) pranešama, kad Lietuvių rašytojų drau­ gijoje yra 16 moterų. Išvardijamos pavardėmis, tarp jų m i­ nima ir SN, o p. 190 tarp naujausios moterų literatūros mi­ nimas ir SN DŽ. K o v o m ė n . latvių žurnalas “Vards” (“Žodis”), leidžia­ mas latvių spaudos d-jos ir atstovaująs latvių rašytojų bei laikraštininkų reikalams, išsp. (Nr. 3) Adolfo Erso str. “Li­ teratūros šventė Kaune”. Čia rašoma: “Švietimo ministras J. Tonkūnas perskaitė protokolą, ku­ riuo valstybinė premija paskirta poetei Salomėjai NėrisBačinskaitei už eilėraščių knygą “Diemedžiu žydėsiu”. Pre­ mijuotą knygą puikiai įrištą kartu su premijos paskyrimo aktu gavo jauna poetė puikiais tautiniais apdarais, publi­ kai garsiai sveikinant. Iškilmingą aktą baigė S. Nėris padėkos poema dovanotojams ir skaitytojams”. K o v o m ė n . “Židinio” Nr. 3 (p. 334— 338) išsp. A. Krasnickaitės str. “Salomėjos Nėries lyrikos instrumentacija. For­ malinio nagrinėjimo bandymas”. B a l a n d ž i o 1 d. pirma pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng. kl. Po pamokų g-joje buvo Jono Biliūno 386

minėjimas, po kurio mokiniai buvo paleisti Velykų atostogų iki balandžio 16 d. B a l a n d ž i o 1 d. “Lietuvos aido” Nr. 150 kultūrinia­ me priede (p. 3) St. B-vas recenzuoja antologiją “Prisikėlusi Lietuva”. B a l a n d ž i o 4 d. “XX amžiuje” Nr. 77 (p. 2) skelbia­ mas “Židinio” Nr. 3 turinys. Paminimas ir A. Krasnickaitės str. “S. Nėries kūrybos instrumentacija”. B a l a n d ž i o 6 d. “Jaunajame ūkininke” Nr. 13 (p. 204) J. V. N. recenzuoja knygą “Vaikai ir eilėraščiai”: “Sk yriu je, p a šv ę sta m e m o tin a i, randam e p lu o štą eilėraščių kuriuose reiškiama meilė motinėlei-augintojėlei. Salomėja Nėris sako: Joks kelias man netolimas, Joks vargas nesunkus — Gulbe atplaukt, kregžde atskHst Į tėviškės namus. Tik vieną žodį pasakyt, Tik kartą per metus! K aip tuščias be tavęs, mamyt, Pasaulis šis platus!” B a l a n d ž i o 11 d. “Vilnies” Nr. 85 išsp. eilėr. “Sūnus palaidūnas” su pastaba: “Iš DŽ”. B a l a n d ž i o 13 d. “Argentinos lietuvių balse” išsp. eilėr. “Senelės pasaka”. B a l a n d ž i o p i r m ą p u s ę Vilniuje išėjo vienkartinis jaunimo žurnalas “Jaunųjų pasaulis”, kurio p. 33 rašoma, kad Lietuvos rašytojų d-joje yra 16 moterų. Visas išvardi­ ja, tarp jų minima ir Salomėja Nėris-Bačinskaitė-Bučienė. B a l a n d ž i o 15 d. “Lietuvos aido” Nr. 170 kultūri­ niame savaitiniame priede p. 3 Ant. M.[iškinis] str. “Apie kritikuotiną kultūrą” aptaria knygą “Litauens Werden und Schaffen”. “Ir kalbamas autorius daug kur, kalbėdamas apie sro­ ves, norėjo būti moksliškas, tačiau neišvengė ir recenzentinio neatidumo. Kalbėdamas, pavyzdžiui, apie “Trečio fron­ to” dainius, paminėdamas juos vardais ir pavardėmis, pri­ 13*

387

duria, kad vėliau prisidėjo ir Salomėja Neris, atėjusi iš dešiniojo logerio. Ar garbusis kritikas pagalvojo, kad logeris dar nepadaro poeto? Ar iš esmės kas pasikeitė S. Nėries poezijoje, jei viename kitame eilėraštyje ji mini matrosus ar raudoną saulę? “Trečias frontas” ar perbėgimas iš loge­ rio į logerį nei pablogino, nei pagerino tos jos poezijos. Ar ji nuėjo kovoti dėl proletariato savo pavyzdžiu? Ar atsisakė miesčioniško gyvenimo, ar kam nuo to palengvėjo, ar su­ mažėjo bedarbių skaičius?”. B a l a n d ž i o 15 d. “Laisvės” Nr. 89 (p. 3) išsp. str. “Lietuvos spauda apie amerikiečius”. Čia prisimenama, kad laikr. jau buvo rašyta, jog SN gavo valstyb. literatūros pre­ miją ir ta proga R. Mizara ją kvietė atvažiuoti į Ameriką. Prim enam a, kad šį kvietim ą persispausdino “L ietuvos žinios”, ir prideda šio laikr. pastabas. B a l a n d ž i o 17 d. per Rygos radiją buvo perskaityti keli SN eilėr., kuriuos į latvių k. išvertė Milda Grynfeldė, o skaitė Dailės teatro aktorė Olga Krūminia. B a l a n d ž i o 17 d. mokyklose prasidėjo mokslas po Velykų atostogų. SN pirmą pam. turėjo Ilb, antrą — II reng., trečią — Ib, ketvirtą ir šeštą — Va kl. B a l a n d ž i o 18 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. B a l a n d ž i o 19 d, pirma ir antra pam. — Ib, trečia — Va, ketvirta — II reng., penkta — IIc, šešta — Ilb kl. B a l a n d ž i o 2 2 d. pirma ir penkta pam. —^TIc, an­ tra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. B a l a n d ž i o 2 2 d. “Sakalo” leid. sąraše pažymėta, kad tą dieną išėjo Br. Buivydaitės eilėr. rink. “Po žilvičiais”. Čia išsp. ir eilėr. “Recenzija”, skirtas SN. B a l a n d ž i o 2 4 d. pirma pam. — Ilb, antra ir penk­ ta — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. B a l a n d ž i o 2 5 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. B a l a n d ž i o 2 5 d. data įrašyta į DŽ egz.: “Salomėja Nėris. 1939.IV.25”. Nežinia, ką tas įrašas reiškia. B a l a n d ž i o 2 6 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. 388

B a l a n d ž i o 2 7 d . JAV liet. dienraščio “Vienybė” Nr. 96 išsp. eilėr. “Keleivis”. B a l a n d ž i o 2 9 d. — medelių, sodinimo diena. Ar SN dalyvavo — nežinia. B a l a n d ž i o m ė n . datuotame žurnalo “M intis” Nr. 3 išsp. V. Širvydaitės str. “Mažosios geišos poetė” (p. 117— 119). B a l a n d ž i o m ė n . Rygoje einančio žurnalo “Halio Lat­ vija” Nr. 490 pranešama, kad balandžio 17 d. per Rygos radiją skaityti SN eilėr. Be to, žurnale išsp. J. R. [Gal J. Radžvilo?] korespon­ dencija. Apie premijuotąjį DŽ rašoma: “Tai visai nedidelė knygutė, turi apie 70 puslapių, bet poezijos kokybė tikrai tokia, kuri autorę iškelia aukščiau už daugelį kitų lietu vių lyrikų. S. N ėris, būdama lietuvių rašytojų šeimos jaunesniosios kartos atstovė, jau su savo pir­ muoju eilėraščiu rinkiniu “Anksti rytą”, išėjusiu 1927 m., parodė, kad ji lietuvių lyrikoje nori praskinti naujas vagas. Iki šiol ji jau išleido keturias knygutes. Poezijos tematika vis dėlto pasikeitusi. Poetė kartais kuria, lyg priklausytų pasaulio stebėtoju srovei, bet kaip menininkė ji visada siekė savo formos aiškumo. Jos posmas skamba laisvai, jos rin­ kinyje matome poetę, jau peržengusią audringąjį me­ ninių ieškojimų laikotarpį. Nerimo vietoje — aiški ramybė, kuri ypač pastebim a keliuose vaikų pasauliui artimuose eilėraščiuose”. B a l a n d ž i o m ė n . datuotame ‘Dauguvos” žurnalo Nr. 4 išsp. SN eilėr. “Vieną vasarą”, “Sudiev” ir “Grįžtant”, versti Emilio Skujenieko. Be to, čia išsp. to paties E. Skujenieko str. “Du lietuvių autoriai”, kuriame apibūdinama SN ir Juo­ zo Grušo kūryba. Apie SN rašoma: “Poetės S. Nėries vardas nėra visai svetimas latvių skai­ tytojams. Keletas jos eilėraščių jau seniau pasirodė “Dau­ guvoje” ir kituose latvių periodiniuose leidiniuose. Lietuvių visuomenėje šis vardas nuskambėjo daugiau kaip prieš dešimtį metų, taigi poetę tenka priskirti jaunesniajai lite­ ratų kartai. Didelės vitalinės jėgos ir skambaus gyvenimo džiaugsmo kupini eilėraščiai, kurie pasirodė periodikoje, greit 389

atkreipė literatūros gerbėjų, dėmesį. Jau pirmai knygutei “Anksti rytą” 1927 m. išėjus, ji buvo pripažinta geriausia tuometine poete. Su dideliu dėmesiu visuomenė sekė ir to­ limesnę poetės kūrybą. 1931 m. išėjo jos antroji poezijos kny­ ga “Pėdos smėly”, kuri liudijo, kad poetė ieško savo kūry­ bos naujų kelių. Maždaug tuo metu didelio dėmesio susilaukė staigus ir nelauktas jos perėjimas į “Trečio fronto” aktyvistų gretas. Įvairių literatūriniu krypčių ir nukrypimų atstovai veltui laužė galvas dėl netikėto griežto atsiribojimo nuo ligšioli­ nių bendraminčių. Kai kurie tai pagyrė, kiti pasmerkė. Šis ryžtingas perėjimas kitos krypties pusėn, žinoma, neįmano­ mas be matomos įtakos kūrybai. S. Nėries poezijoje pradėjo skambėti griežtesni visuomeniniai motyvai. Jie buvo reiškia­ mi su tokiu pat temperamentu, kaip ir poetės deklaracijoje “Trečio fronto” kolektyvo žurnale. “Diemedžiu žydėsiu” ji aiškiai sako tai, ką jaučia, ką per­ gyvena, nesistengia savo poezijos tuščiai komplikuoti ir teikti skaitytojui mįslių. Kiekviename eilėraštyje galima justi, kad poezijos srautas nuo jos plunksnos plūsta spontaniškai, ne­ sulaikomai ir kad ji visai negali neeiliuoti. Nors ji, kaip jau minėta, savo laiku prisijungė prie aktyvistų, vis dėlto šį žingsnį tenka vertinti daugiau ideologiškai. Grynai meniniu žvilgsniu ji nepavaldi nė vienai esančiai krypčiai, neieško specialios tematikos, nesudarinėja specialių formų, o kuria, ką jai įsako širdis. Vienas lietuvių kritikas apie ją pasakė, kad jai galima taikyti Gėtės žodžius: “Ich singe, wie das Vo­ gel singt”. [“Aš dainuoju kaip paukštis”.] Tai pasakyta cha- ^ rakteringai ir teisingai”. B a l a n d ž i o m ė n . “Mokslo dienų” Nr. 4 (p. 253) rašoma apie literatūros šventę Ukmergėje kovo 19 d. Mini­ ma ir SN. G e g u ž ė s 1 d. pirma pam. — Ilb, antra ir penkta — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. G e g u ž ė s 2 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. G e g u ž ė s 3 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl.; Ilb kl. žurnale nėra S. Bučienės parašo. 390

G e g u ž ė s 3 d. rink. DŽ įrašyta dedikacija Ievai Si­ monaitytei: “Pirmajai laureatei Antroji. 1939.V.3”. Gal tą dieną sutiko rašytoją ar ją aplankė ir padovanojo savo knygą. G e g u ž ė s 4 d. JAV liet. dienraščio “Vienybė” Nr. 102 (p. 2) str. “Lietuvos kultūrinio gyvenimo apžvalga” rašoma, kad “Valstybinę literatūros premiją gavo Salomėja Nėris už “Diemedžiu žydėsiu”. Pažymėtina, kad iš keturių lig šiol skirtų valstybinių literatūros premijų dvi teko moterims rašytojoms, nors moterys bendrame rašytojų skaičiuje tesu­ daro apie 5%”. Spaudos apžvalgos skyrelyje rašoma: “Lietuvoje poetė Sa­ lomėja Nėris laimėjo penkių tūkstančių litų dovaną už sa­ vo eilių rinkinį “Diemedžiu žydėsiu”. Tą faktą pažymėjo vi­ sa Amerikos lietuvių tautinė ir katalikų spauda, kuri net persispausdino keletą eilėraščių to rinkinio. Bet Lietuvos liaudininkų “Lietuvos žinios”, matyt, nusistačiusios tos spau­ dos neskaityti, nes pagiria tik komunistų “Laisvę” už tai, kad ji tą patį faktą pažymėjo, patardama poetei atsilankyti Amerikoje ir susipažinti su Amerikos lietuviais. “Lietuvos žinios” rašė, kad tikraisiais patriotais besivadiną redakto­ riai pamiršta m ūsų kultūrinius laimėjimus. Mums regis, kad “Lietuvos žinių” redaktoriai “pamiršta” skaityti kitus Ame­ rikos lietuvių laikraščius, kuriuose visados plačiai ir nuo­ dugniai Lietuva, jos kultūriniai laimėjimai aprašomi, kuo­ m et tokiuose organuose kaip “Laisvė” dažniausiai dedama viskas, kas žemina ir niekina Lietuvą”. G e g u ž ė s 6 d. pirma ir penkta pam. — IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. Šios kl. žurnale nėra S. Bučienės parašo. G e g u ž ė s 6 d. Urugvajaus liet. laikr. “Darbas” Nr. 9 (p. 6) išsp. eilėr. “Rudenio vieškeliu”. G e g u ž ė s 8 d. pirma pam. — Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va, penkta — IIc kl. G e g u ž ė s 9 d. pirma ir antra pam. — Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. G e g u ž ė s 10 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. 391

G e g u ž ė s 10 d. Švietimo m-jos tarnautojai, mokyto­ jai ir kitų švietimo įstaigų darbuotojai susirinko po pietų į K arininkų ramovę, kur įvyko iškilm ingas priesaikos aktas. Pirm iausia kalbėjo šviet. m inistras L. B istras. Paskui prie­ saikos tek stą skaitė kunigas F. Kapočius, o susirinkusieji, pakėlę dešinę ranką, kartojo. Po to visi sugiedojo tautos himną. Gegužės

10 d. datuotas šis “Iškilm ingas pasižadėjim as Iškilmingai pasižadu, kad, nesigailėdam as savo jėgų, gin­ siu Lietuvių Tautos ir Valstybės garbę, dirbsiu jų gerovei, p aslaugiai patardam as ir padėdam as žmonėms, sąžiningai vykdysiu Lietuvos konstituciją, įstatym us ir įsakym us, p a ­ vyzdingai elgdamasi, šventai laikysiu patikėtas m an paslap­ tis, neteiksiu Lietuvos priešam s jokių žinių ir visa, k ą apie juos sužinosiu, tuojau pranešiu savo vyresnybei. 1939 m. gegužės mėn. 10 d. S. Bučienė (p arašas)”. G e g u ž ė s 11 d. “A rgentinos lietuvių b a lse ” išsp . eilėraštis “Keleivis”. G e g u ž ė s 12 d. Kaune, Valstybės teatre, įvyko ak a­ demija Jono Biliūno gimimo 60-mečiui paminėti. J ą organi­ zavo Lietuvių rašytojų d-ja. SN dalyvavo. Apie tai pasako­ ja D. Pumputis: “Akademijai pasibaigus, kaip ir p ap rastai po spektaklio, prie drabužinės kilo spūstis. S u tv ark ęs reik alu s, p asteb ėjau n u o šaliai bestovin čią S. Nėrį. Jo s nuotaika buvo tokia, lyg būtų nesavon draugijon patekusi. — J ū s neprieinate? — tariau priėjęs.— Duokite numerėlį. Bem atant atnešiau jos šviesų paltą. Poetė ištiesė man ran k ą ir už šį mažmožį padėkojo karštu paspaudim u, kone su dėkingumo ašarom is žvelgdama į akis, lyg būčiau tikrai dėmesio vertą p aslau gą padaręs. Tokia ji buvo jautri. Pasisiūliau palydėti į stoti nes ji gyveno Palemone. Sutiko. Išėję iš teatro, pasukome Kęstučio gatve. J i visada mėgo nuošalum ą. Popietė buvo k aršta, tiesiog tvanki. Kankino troškulys. Jo num alšinti Kęstučio ir Maironio gatvių kam ­

pe užsukome į valgyklą. Žmonių nebuvo, tad prisėdome m i­ nutėlei. K aip p aprastai, kalbėjomės apie literatūrą, poeziją. S. N ėris tada pareiškė kai kurias įdomias m intis, pravėrė du­ ris į savo kūrybos kalvę. — ...Dažnai tenka užsirašyti kokį suskam bėjusį dvieilį ar ketureilį posmą. Staiga k as nors nutraukia mintį. Ir prie eilėraščio per m etus nebegali grįžti. N ėra tos nuotaikos, ir tiek... Beveik negalim a iškart parašyti tokio eilėraščio, ku­ ris nereikalautu pataisym o... Gerai pataisyti vieną eilutę dažnai sunkiau, negu parašyti v isą eilėraštį... Autorius pats sau turi būti negailestingas kritikas... Kito kritika gali k ar­ tais autorių išm ušti iš teisingų vėžių... Kalbėjo ji labai taupiais žodžiais, trumpomis, kapotomis frazėmis, lyg pati sau. Keli žodžiai — visas sakinys. Staiga nervingai krustelėjo, lyg pagavusi save šnekantm e tai, kas reikia. Sav o tišk ai, vos p agau n am ai, šyptelėję, lyg a ts i­ prašydam a. — Eisime,— tarė ir, kažko ieškodam a rankinuke, padėjo ant staliuko išim tą užrašų knygelę. į ją įdėtas plonas pieštu­ k as laikė praskleidęs puslapį su įrašyto eilėraščio eilutėmis. — N aujas? — paklausiau, rodydamas į knygelę.— Leis­ kite susipažinti. Ir, n elau k d am as atsakym o, dviem p iršta is su ėm iau u žrašų knygelę. Poetė sutriko ir prispaudė ją ranka. Pasakyčiau, dargi lengvai suirzo. Ir visada ji būdavo tokia: sutrikdavo, rau s­ telėdavo, tapdavo dar m ažiau šneki, kai tik kalba nukryp­ davo į jos eilėraščius. J i varžėsi, ir išprašyti k ą nors p a­ skaityti buvo beveik neįmanoma. Ir šį k artą S. N ėris tylėjo nesiryždama, akis įsm eigusi į u žrašų knygelę. Aš švelniai pakartojau prašym ą. J i neat­ sakė, tik aišk iai kovodam a su savim i, p am ažu pam ažu atėmė ranką. Atverčiau. Buvo tai nebaigtas eilėraštis “Net kvėpavim ą girdžiu...” K ai grąžinau knygelę, jos veide pastebėjau gilų liūdesį, beveik nusiminimą. Eilėraštį, kol jis neišbaigtas, S. Nėris laikė savo šventa kūrybos paslaptim i”. ( L K 4 2 7 4 — 2 7 5 ) 393

Yra išlikę keletas iš užrašų, knygutės išplėštų lapelių, ku­ riuose įrašyti trum pi eilėraštukai “Lietus, lietus — be g a ­ lo”, “S ty ra skaros, švelnutės ir plonos”, “N et kvėpavim ą girdžiu —”, A. Achmatovos “O kaip atsisveikinti sunku...” Tik vienas iš jų: “O aš m aniau, kad m es nesūsitiksim nie­ kad —” nepilnai datuotas — X1.23. Spėtina, kad jie visi p a­ rašyti iki 1939 m. Gal D. Pum putis ir m atė t ą knygutę, iš kurios išliko šie išplėšti lapeliai (L K L I B R F 1 2 4 6 —2 5 1 ). G e g u ž ė s 13 d. pirm a ir penkta pam.— IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. G e g u ž ė s 13 d. “Lietuvos žiniose” skelbiam i a ts a ­ kymų į laikraščio anketą — geriausio 1938 m etų literatūros kūrinio rinkimus — ligi to laiko gauti duomenys. DZ su 226 tašk ais užim a trečią vietą. (Pirm ą vietą užim a K. Borutos “M ediniai stebuklai” — 343 tašk ai, a n trą — P. Cvirkos “Kasdieninės istorijos” — 330 t.) Nuo g e g u ž ė s 15 d. įvestas v asaros laik as: visos įstaigos ir mokyklos darbą pradeda 7 vai. rytą. G e g u ž ė s 1 5 d. pirma pam. — II b, antra ir penkta — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. G e g u ž ė s 15 d. datuotas eilėr. “Laukinės obelys”. G e g u ž ė s 16 d. pirm a ir antra pam .— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib, penkta ir šešta — IIc kl. G e g u ž ė s 17 d. pirma ir penkta pam. — Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl., bet tik Ib kl. žurnale yra S. Bučienės parašas. G e g u ž ė s 17 d. datuotam e naujo savaitinio žurnalo Vilniuje “Jaunim o k elias” Nr. 1 (p. 3—6) išsp. str. “Lietu­ vos kultūrinio gyvenimo apžvalga”, kuriam e minima, kad SN už DŽ gavo 1938 m. valstybinę premiją. G e g u ž ė s 2 0 d . pirma ir penkta pam. — IIc, antra ^ Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. G e g u ž ė s 2 0 d. U rugvajaus lietuvių sav aitrašty je “D arbas” Nr. 10 (p. 3) išsp. eilėr. “P avasaris kalėjim e” su pastaba: “Iš “Diemedžiu žydėsiu”. G e g u ž ė s 2 0 d. Brazilijos lietuvių laikr. “Lietuvių ai­ das Brazilijoje” Nr. 20 (p. 2) išsp. eilėr. “Keleivis” su p asta­ ba: “Iš “Diemedžiu žydėsiu”. 394

G e g u ž ė s 2 2 d. pirm a pam . — Ilb, antra — II r e n g ., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va, penkta — IIc kl. G e g u ž ė s 2 4 d. pirma ir penkta pam.— Ib, antra — IIc, trečia — Va, ketvirta — II reng., šešta — Ilb kl. G e g u ž ė s 2 7 d. pirma ir penkta pam.— IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. G e g u ž ė s 3 0 d. pirm a ir an tra pam .— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib kl. G e g u ž ė s 3 0 d. “Sakalo” kasos knygoje įrašyta, kad t ą dieną SN išm okėta 200 litų honoraro. G e g u ž ė s 3 1 d. pirma ir trečia pam.— Ib, antra — IIc, ketvirta — II reng., penkta ir šešta — Ilb kl. G e g u ž ė s m ė n . latvių laikraštyje “Zeltene” Nr. 5 (p. 1) išsp. SN portretas su p arašu “Poetė Salom ėja N ėris — Lie­ tuvos valstybinės premijos laureatė” ir eilėr.— “Gyvenimo giesm ė”, verstas Em . Skujenieko, toliau — Em . Sk. str. B i r ž e l i o 3 d. pirm a ir penkta pam.— IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. Po pamokų buvo mokyt, tarybos posėdis. SN dalyvavo. B i r ž e l i o 3 d. “Lietuvos žinių” Nr. 124 (p. 5) rašom a: “N auja S. N eries poezijos knyga. Valstybinės premijos laureatė S. Neris jau visai baigia poem ą “Žalčio p a sa k a ”, k urios fragm en tas pern ai buvo spausdintas “Dienovidyje”, taip p at dalis skaityta per lite­ ratūros šventę Valstybės teatre. Poem ą leis “S a k a la s”. Rin­ koje pasirodys rudeniop”. B i r ž e l i o 5 d. pirm a pam .— Ilb, antra — II reng., trečia — Ib, ketvirta ir šešta — Va kl. Penkta pam. turėjo būti IIc klasėje, bet žurnale įrašyta: “atleista dėl Liskovo m irties ir laidotuvių Kalnėnuose”. (Liskovaitė mokėsi IIc kl.) B i r ž e l i o 6 d. pirm a ir an tra pam.— Ilb, trečia — II reng., ketvirta — Ib. IIc ir t ą dieną atleista dėl laidotuvių. B i r ž e l i o 7 d. ketvirta pam .— II reng., penkta — Ib, šešta — Ilb kl. Pirm ųjų trijų pam okų kažkodėl nėra įrašų nė pam okų k lasių žurnaluose. B i r ž e l i o 7 d. JAV lietuvių dienraštyje “Vienybė” Nr. 130 p. 2 išsp. eilėr. “Senelės p asak a”. 395

B i r ž e l i o 8 d. datuotas kažkieno laišk as iš Papilio. B i r ž e l i o 8 d. “Jaunojo ūkininko” Nr. 18 (p. 283) rašom a, kad “Salomėja Neris, praeitų m etų laureatė, parašė vaikam s ir jaunim ui eiliuotą “Žalčio p asak ą”, be to, S ak a­ las išleidžia jos rinktinių eilėraščių rinkinį. Gyvena ji P ale­ mone”. B i r ž e l i o 9 d. JA V liet. dienraščio “Vienybė” Nr. 132 išsp. SN eilėr. “Ant laukinio žirgo”. B i r ž e l i o 10 d. pirm a ir penkta pam .— IIc, antra — Ib, trečia — II reng., ketvirta — Va, šešta — Ilb kl. B i r ž e l i o 1 0 d. “L ietu vo s žin ių ” N r. 129 (p. 5) rašoma, kad “Valstybinės literatūros premijos laureatė S. Nė­ ris jau paruošė rinktinės savo lyrikos tomą,^ kurį artim iau­ siomis dienomis atiduoda Sakalui išleisti. Sis tom as, kaip žinome, turėjo pasirodyti pavasarį, bet dėl politinių pava­ sario įvykių atidėtas vėlesniam laikui”. P an aši informacija t ą dieną išsp. taip p at “XX am žiuje” ir “Lietuvos aide”. Tos dienos “Lietuvos žiniose” skelbiami ir dienraščio kon­ kurso rezultatai. Kom isija (D. Pum putis, V. Ožkinis ir J . Šimkus) rado, kad atsiųsti 223 atsakym ai. D augiausia tašk ų surinko K. Borutos “Mediniai stebuklai”— 778, an tras — P. Cvirkos “Kasdieninės istorijos” — 701 t., trečias — S. Nėries “Diemedžiu žydėsiu” — 463 taškai. B i r ž e l i o 11 d. gavo la išk ą iš P apilio, kuriam e rašom a: “VI.8.39 Papilys Po šeštadienio turėjau širdį tokią pilną “Eglės” ritmo, kad dabar m an krūtinėje tebeaidi. Džiugu lig ašarų. Tik atrodo taip trumpa. Gal be reikalo taip aiškiai visiem s girdint s a ­ kiau, ko norėčiau,— gal daugiau takto parodė ponia S v s a ­ kydama: “K aip ponia parašys, taip ir bus geriausia”. Žino­ ma, autoriui geriausiai žinoti. Tik — k ą aš padarysiu, kad man kiekvienas meno dalykas yra “affaire personelle” [as­ m eniškas reikalas]. Duok taip, kaip mano dūšia trokšta. Kodėl sakai, kad epinis priėjim as Tam stai sunkokas? Ta poema gali būti baladinio stiliaus — šiandien taip visos for­ m os m a išo si,— ir p a g a lia u u žten k am ai tu ri jėgų, kad galėtum savo formą duoti. 396

Ar žinai, kad didysis Rex tris kartus savo spalvą mainė? Nesibodėk darbo. Eik į tą gelmę.— Pasižiūrėk į Rex’ ą. Kai turi kokį šaltinį savyje, išsem k lig paskutinio lašo. Man at­ rodo, kad šita poema bus pirm asis Tam stos meninio subren­ dimo žodis. Labai noriu vėl “Eglę” išgirsti. Skaidrios bangos Neries nepaslėps — Tik nušvies, k as yra gelmėje — Tos gelmės nebijok. J a u nebesižinau, k ą berašanti. E ik į gelmę pati ir sakyk — kaip jauti. Glaudžiu prie širdies”. Laiško autoriaus nepavyko nustatyti. Matyt, šeštadienį (06 03) SN kažkuriai grupei bus skaičiusi “Žalčio p asak ą”. B i r ž e l i o 11 d. “Argentinos lietuvių.balse” išsp. eilėr. “Keleivis”. B i r ž e l i o 1 2 d. pirm a pam.— Ilb, an tra — II reng., trečia — Ib. Kitos trys pam. k lasių žurnaluose neįrašytos. B i r ž e l i o 13 d. pirm a ir an tra pam.— Ilb, trečia — Ib kl. K itų trijų pam. įrašai nepasirašyti, tad nežinia, ar S N ėjo į ta s klases. B i r ž e l i o 13 d. po pam okų įvyko mokyt, tarybos me­ tinis posėdis. S. Bučienė dalyvavo. B i r ž e l i o 15 d. mokslo m. m. baigiam asis aktas. Ar SN buvo — nežinia. B i r ž e l i o 17 d. data įrašyta DZ egz., kuris buvo pa­ dovanotas kolegei mokyt. Valerijai Barmienei. Knygoje yra toks poetės įrašas: “M ielajai Poniai V. Barm ienei Salomėja. 1939.VI.17.” 1 9 3 9 m. g e g u ž ė s m ė n . Maskvoje ir Leningrade lankėsi G. Galeckienė ir S. Šarauskienė. Pastaroji prisim e­ na, kad ją grįžusią pasikvietė V. Barm ienė ir paprašė p a­ p a sa k o ti k elion ės įsp ū d žiu s. S v ečių p a s B arm ien ę, be Sarauskienės, buvo tik SN ir J . B anaitis. SN vien klausėsi, neištarė nė vieno žodžio. Galbūt to svečiavimosi p as Barm ienę dieną SN ir pado­ vanojo savo knygą. DŽ egz.— II leid. Barm ienė j ą išsivežė į Ameriką. B i r ž e l i o 2 0 d. “Vienybės” Nr. 141 išsp. SN eilėr. “Si­ dabrinės uogos”. 397

B i r ž e l i o 2 4 d. datuotame Vilniaus lietuvių savait­ raštyje “Jaunimo kelias” Nr. 6 (p. 155) rašoma, kad “Sa­ lomėja Neris, praeitu m etų laureatė, parašė vaikams ir jau­ nimui eiliuotą “Žalčio pasaką”, be to, Sakalas išleidžia jos rinktiniu eilėraščiu rinkinį”. B i r ž e l i o 2 5 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 25—26 (p. 507) išsp. eilėr. “Laukinės obelys”. B i r ž e l i o 3 0 d . data D. Pumpučio nuotraukos antro­ je pusėje įrašytas toks tekstas: “Mano mėgiamiausiajai po­ etei Salomėjai Danas. 1939.VI.30.” Tą dieną D. Pumputis drauge su poetu Benediktu Rutkausku-Rutkūnu buvo nu­ vykę į Palemoną. B i r ž e l i o p a b a i g o j e išėjo Stp. Vykinto parašyta kny­ gelė anglų k. “Lithuanian literary”, perspausdinta iš kn. “Lithuanian Culture”. Čia yra kelios frazės apie SN ir jos nuotrauka. Kiek anksčiau tokia pat knygelė buvo išėjusi vokiečių k., o rugsėjo mėn. išeis ir prancūzų k. Visuose trijuose leidi­ niuose — SN nuotraukos. 1939 m. pirmoje pusėje kompozitorius Juozas Gruodis sukūrė subtilias miniatiūras “Alyvos” ir “Diemedžiu žydėsiu” SN žodžiais. L i e p o s 5 d. rytą SN kartu su mokytojais istorikais autobusu išvyko į tuo m etu lenkų okupuotąjį V ilniaus kraštą. Ekskursijai vadovavo istorikė P. Lastienė. Važiavo pro Marijampolę, Suv. Kalvariją iki demarkacijos linijos. Pirmą dieną lankėsi Seinuose, Suvalkuose, buvo nuvažiavę prie Vygrių ežero, prie Augustavo kanalo. Vakare pasiekė Gardiną ir čia nakvojo. L i e p o s 6 d. apžiūrinėjo Gardiną. Iš čia pasiuntė vieną atviruką B. Bučui, kitą D. Pumpučiui. B. Bučui rašė: “Berneli! Antra kelionės diena. Vakar aplankėm Suval­ kus, Seinus, kur labai jautriai buv[om] lietuvių sutikti. Va­ kare atvaž[ia]vom į Gardiną. Šiandie [po] pietų lankėm daug istorinių įdomių vietų. M iestas labai gražioj vietoj, ant N e­ muno kranto.Čia patys lenkai aiškino mums istorines įžymy­ bes. 5 vai. išvažiuosim į Lydą ir ten nakvosim. Bučiuoju Tave, Katukę ir Onutę. Salomėja”. (III 404) Salomėją į kelionę išleido atvažiavusi sesuo Ona. Ratu­ ku gal vadina sūnų Sauliuką. 398

D. Pumpučiui rašė: “Antra diena kelionės. Vakar aplankėm Suvalkus, Sei­ nus, šiandien — Gardine. Nežinau, ar buvai kada šiame mieste, kuris labai gražioj vietoj stovi ir labai turtingas is­ toriniais palikimais. Vilniuje būsim sekmadienį, liepos 9 d. Viso! Salomėja”. (III 405) L i e p o s 6 d. 17 vai. išvažiavo iš Gardino į Lydą. Pa­ keliui dar buvo užsukę į Zietelą ir sustoję kalbėjosi su vie­ tos lietuviais. Vakare apsistojo Lydos viešbutyje. Kelionėje SN nakvodavo su Panevėžio merg. g-jos direk­ tore M. Giedraitiene. Si prisimena: “Važiavome vienam e autobuse ir, apsistodam os nak­ vynės, nakvodavome viename kambaryje. Poetė niekuo ne­ siskirdavo nuo kitų dalyvių — paprasta, maloni, kukli. Da­ lindavosi kelionės įspūdžiais ir šiaip pasikalbėdavo kasdie­ ninėmis temomis. Išsipasakojo, pavyzdžiui, kad kelionei suk­ nelę pasisiuvusi pati, kad mėgstanti siuvėjos darbą, net sa­ vo namų darbininkei šį tą pasiuvanti. Tik nieko nepasako­ jo apie savo sūnelį, nors moterys paprastai m ėgsta kalbėti ta tem a”. (LK 4 156) Julija Bliūdžiūtė-Radvilienė prisimena: “Lydoje nakvojau su S. Nėrim viename kambaryje. Rytą ji sako: — Šiąnakt visai negalėjau miegoti, nes netoliese kažkas vaiką kankino. Jis visą naktį išverkė. O aš visai nieko negirdėjau. Mudvi kalbėjomės šeimyniniais reikalais. Ji man papa­ sakojo, kaip kadaise gulėjusi prof. P. Mažylio ligoninėje, kaip ten rūpestingai prižiūrėję ir pan. Ekskursijos metu ji daugiausia bendravo su M. Giedrai­ tiene ir dr. J. Nemeikša”. (LK 4 178) L i e p o s 7 d. pasižvalgė po Lydą ir išvažiavo į N au­ garduką. L i e p o s 7 d. pasiuntė du atvirukus B. Bučui. Iš Lydos rašė: “Pažiūrėjus ant tų mūrų, liūdna yra širdžiai mano, nėr jau stogo, nėr jau durų, žydai ožkas viduj gano”. įspūdingi ir niūrūs Gedimino pilies griuvėsiai, milžinų [stjatyti. Pats m iestelis labai [žy] diskas ir nešvarus. Tatyti, baisiai pasil399

gau, rodos, jau mėnuo kaip išvažiavus. Rytoj parašysiu iš Adomo Mickevičiaus tėviškės. Bučiuoju , Mamutė.” Pradžioje cituojam ieji žodžiai — pirm as S ilv estro Gimžausko eilėraščio “Pro Lydos mūrus pravažiuojant” pos­ mas. Iš Naugarduko važiavo nakvoti prie Švitės ir išsiuntė at­ viruką: “Svitezis, 1939, liepos 7 M ielasis Berne [Ii]! Kaip čia graž[u], nepalyginama — [negajliu apsakyti. Vis[ur] sutinku didįjį Poetą, [alsuo]ju jo dvasia. Na[ugar]dukas — garsus isto[rija], be galo gražiom apylinkėm, kurias A. Mickev[ičius] panaudojo savo veikaluose. Mano svajonė kada nors dar su Tavim čia pabūti ilgesnį laiką, ypač prie romantiškojo Švytės ežero. Bučiuoju Salomėja”. (III 405). L i e p o s 8 d. iš Švitės išvažiavo į Alšėnus, Krėvą, o iš ten į Ašmeną. Čia ir nakvojo. Vanda Sruogienė prisimena, kad SN Naugarduke pra­ linksmėjo. Citavo Ad. Mickevičiaus “Poną Tadą”, “Vėlines”. Kai nuvažiavo prie Švitės ežero, visus ekskursijos daly­ vius nustebino padeklamuodama “Svitezietę” lenkiškai. L i e p o s 8 d. lenkų laikr. “Dobry wieczor — Kurjer Czervvony” išsp. str. “Kaip plėtojasi lietuvių literatūra?” (Pa­ sikalbėjimas su red. Keliuočiu.) J. Keliuotis, atsakinėdam as į korespondento Jul. W. klausimus, paminėjo ir jaunosios kartos poetus SN, J. Kossu-Aleksandravičių, Brazdžionį, Miškinį. L i e p o s 9 d. pro Medininkus atvažiavo į Vilnių. Ap­ sistojo lietuvių klube. SN pasiūlė pirmiausia aplankyti Ge­ dimino pilį, ir visi ekskursantai ten nuvyko. Paskui į Aušros Vartus ir kitur. L i e p o s 9 d. iš Vilniaus tuojau parašė atviruką B. Bučui: “Berneli, tik dabar atvažiavom į Vilnių. Sėdžiu Lietuvių klube — čia p ietau sim e. M an ranka dreba ra ša n t — nežinau, kodėl taip jaudina mintis, kad esu Vilniuje. Per­ važiuodami per kraštą m iesto, suspėjom pam atyti daug 400

gražių senų istorinių pastatų. Didžiulė programa prieky. Bai­ siai pasilgau, labiausiai Balanduko. Bučiuoju Salomėja”. (III 406) L i e p o s 9 d. į V ilnių tiesia i iš Lietuvos lengvąja mašina atvažiavo Balys Sruoga su dukrele, o su jais ir Vin­ cas Krėvė ir prisidėjo prie ekskursantų istorikų. Nakvodavo ekskursantai “Naručio” viešbutyje Didžiojoje gatvėje. L i e p o s 9 d. “XX amžiaus” Nr. 155 rašoma: “Lietuvos istorikai (32 asmenys) liepos 9 d. atvyko į Vil­ nių. (Aplankė Suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugardėlį, Alšėnus, Krėvą, Ašmeną, Medininkus.) Gardine apžiūrėjo Lietuvos kunigaikščių pilį, muziejų, bažnyčias, Lydoje — Gedimino pilies griuvėsius, Naugardėlyje — Mindaugo kalną, Ad. Mickevičiaus muziejų, Krėvoje — Kęstučio pilies griuvėsius, Alšėnuose — Alšėnų kunigaikščių pilies kalną ir Sapiehų rūmus, lankys Trakus, Naručio ežerą Švenčionis, Eišiškes, Valkininkus ir pro Varėną grįš”. L i e p o s 10 d. istorikai ekskursantai iš Vilniaus nu­ važiavo į Trakus. Grįžę pietavo Rudnickio valgykloje. Čia atėjo poetė Ona Miciūtė, lydima jauno studento, pasveikin­ ti SN ir susipažinti. įteikė jai rožių puokštę. Vakare SN su­ sirgo ir liepos 11 d., kai ekskursantai važiavo prie Naručio ežero, pasiliko viešbutyje. L i e p o s 1 2 d. ekskursantai važiavo į Švenčionis ir Adutiškį, kur svečiams sutikti buvo net vartai pastatyti. Adutiškyje prie vartų buvo susirinkę labai daug vietos lie­ tuvių; kurie nuoširdžiai sveikino svečius iš Lietuvos, mote­ rys ir merginos dainavo svečiams liaudies dainas. SN važia­ vo drauge. L i e p o s 13 d. laivu nuplaukė į Verkius, prie Žaliųjų ežerų. Grįžę iš ten, Romuvos klube pietavo drauge su kai kuriais vietos lietuvių visuomenės ir kultūros atstovais. Ap­ lankė “Aido” ir kitų laikr. redakcijas. L i e p o s 1 3 d. data įrašyta DŽ egz., kurį padovanojo O. Miciūtei su tokiu įrašu: “Brangiai Vilnietei Poetei O. Miciūtei. Salomėja Nėris. 1939. VII. 13.” 401

Poetė, važiuodama į Vilnių, buvo pasiėmusi keletą DŽ II leid. egz. ir juos padovanojo vilniečiams rašytojams, bet žinoma tik apie O. Miciūtės egz. L i e p o s 14 d. atsisveikino su Vilniumi ir ekskursijos vadove Lastiene, kuri drauge su kitu ekskursijos dalyviu dr. Puzinu iš Vilniaus išvažiavo į Varšuvą. K. Vilkaitė prisi­ mena: “S. Nėries rūpesčiu, ekskursijos vadovei P. Lastienei vi­ si dalyviai nupirkome bendrą dovaną — menišką, tautiniais ornamentais papuoštą dėžutę. Gerai neatsimenu, ar S. N ė­ ris ant tos dėžutės užrašė savo eilėraštį, ar jį padeklamavo paskutinę m ūsų ekskursijos dieną Vilniuje, įteikdama tą do­ vaną vadovei. Tą momentą vėl visiems graudu buvo palikti Vilnių. S. Nėris ir vėl apsiverkė”. (LK 4 180) v Atsisveikinę važiavo į Eišiškes ir Varėną. Čia dar susi­ tiko su Bakšių kaimo gyventojais. Varėnoje pervažiavę de­ markacinę liniją, dar aplankė Perloją. L i e p o s 15 d. ekskursantai grįžo į Kauną. Ta pati K. Vilkaitė pasakoja: “Lenkai mus Vilniuje sutiko šovinistiškai nusiteikę. S. N ė­ ris piktinosi tuo, kad lenkų šovinistai, išgirdę ekskursantus lietuviškai kalbant, apmėtydavo juos paniekinančiomis re­ plikomis arba tiesiog chamais apšaukdavo. Išvažiavome iš Vilniaus liūdni, prislėgti. S. Nėris trau­ kinyje atsisėdo prie jaunesniųjų. Mums buvo sakę, kad muitinėje tikrinsią m ūsų vežamuo­ sius daiktus. S. Nėris jaudinosi ir tarėsi, kur reikia paslėpti pirktieji daiktai. Ji buvo nusipirkusi batukus. Tačiau, m ūsų laimei, muitinėje netikrino. Grįžome per Varėną. Grįžę į Karmą, daug kalbėjome apie Vilniaus kraštą. S. N ėris jau triai pergyveno V iln iau s lie tu v ių okupacijos kančias, jų vargą, sunkią materialinę padėtį. Aš pajutau, kad m es su S. Nėrim artimai susigyvenome. Ji kvietė ap­ lankyti ją Palemone, aš savo ruožtu pakviečiau ją į Pa­ nevėžį. S. Nėris pasisakė, kad šis m iestas jai davęs daug įspūdžių. Atsisveikindama S. Nėris mane nuoširdžiai pa­ bučiavo. Tai buvo paskutinis m ūsų pasimatymas”. (LK 4 180) Vanda Sruogienė rašė: “Didelį įspūdį m an padarė Salomėja laike mokytojų eks­ kursijos į V ilnių ir Vilniaus kraštą 1939 m. liepos mėn. 402

Važiavome autobusu. Mano vyras su dukra ir Vincu Krėve sekė paskui lengva mašina. Krėvė labai mėgo Salomėją... Salomėja buvo kaip transe. Susikaupus, tyli lankydavo is­ torines vietas, pilis, rodosi, norėdama išlaikyti savyje kiek­ vieną įspūdį, įamžinti tai, ką akys matė. Kiekvienas jaut­ resnis istorijos prisiminimas ją pravirkdindavo. Ji vaikščio­ jo po šventąją Lietuvos žemę su giliu pietizmu, atsidūrusi Vilnijoje, lyg išėjo į praeitį, lyg toje praeityje gyveno. Su pa­ garbumu prisimindavo, kur koks m ūsų didis žmogus gyve­ no, kur jis veikė, kur savo pėdsakus paliko”. Ekskursantai daug kartų. įvairiose vietose fotografavosi. Fotografavosi ir viena SN. Nemaža nuotraukų yra išlikę ar­ chyvuose, muziejuose. L i e p o s 15 d. Vilniaus lietuvių laikr. “Aidas” Nr. 82 (p. 4) išsp. žinutę: “Malonūs svečiai. Kaip jau buvo rašyta, šiomis dienomis lankėsi Vilniaus krašte Lietuvos istorijos mokytojų ekskursija, pono Pov. Spudo vadovaujama. Eks­ kursijoje dalyvavo ir dvi rašytojos: šiemetinė literatūros lau­ reatė poetė S. Nėris ir žinoma apysakininke P. Orintaitė”. L i e p o s 14 d. istorikų ekskursijos dalyviai išvažiavo autobusu namo. Puzinas ir Lastienė išvyko į Varšuvą. L i e p o s 15 d. datuotame žurnale “Jaunimo kelias” Nr. 9 (p. 226) taip pat rašoma apie ekskursiją; minima SN. L i e p o s 15 d. Urugvajaus liet. laikr. “Darbas” išsp. SN eilėr. “Sūnus palaidūnas”. L i e p o s 2 0 d. datuotas Vladislavo Abramovičiaus laiškas iš Lydos SN į Kauną. L i e p o s 2 2 d. data DŽ egz. toks įrašas: “Maloniam Kolegai Zigmantui Kuzmickiui Salomėja Nėris. 1939.VII.22”. Knygą saugo Teresė Kuzmickienė Kaune. L i e p o s 2 2 d. Vilniaus lietuvių jaunimo žurnalo “Jau­ nimo kelias” Nr. 10 (p. 253) išsp. “Žalčio pasakos” ištrauka su tokiu prierašu: “1939.VII. 11— 14 gerbiama poetė būda­ ma Vilniuje davė m ūsų laikraščiui ištrauką iš savo nese­ niai parašytos poemos “Žalčio pasaka”. Poemą netrukus išleis “Sakalas”. L i e p o s 2 3 (?) d. gavo VI. Abramovičiaus laišką iš Lydos. Jis rašo, kad Lydos muziejuje radęs jos parašą lanky­ 403

tojų knygoje ir gailisi tuo metu nebuvęs Lydoje. Lietuvių kalbą mokąs silpnai, bet jau devyneri metai skaitąs SN po­ eziją ir esąs didžiausias jos gerbėjas tarp lenkų. Mėginęs kai ką versti i lenkų k. 1939 m. pradžioje buvęs Lietuvoje, norėjęs susipažinti su poete, bet nepavykę. Laiškas rašytas lenkų k. L i e p o s 2 4 d. vidurdienį iš Varšuvos pro Vilnių į Kauną atvyko oficialaus vizito Lenkų rašyt, profesinės sąjun­ gos ekskursija (29 asmenys). Kaune ekskursantus sutiko Lietuvių rašyt, d-jos bei spaudos atstovai, oficialūs asme­ nys. Ar tarp jų buvo SN — nežinia. L i e p o s 2 4 d. S. Čiurlionienė paskambino SN į Pale­ moną ir pranešė, kad kitą rytą atvyktų į “Lietuvos” viešbutį, kur buvo apsistoję lenkų rašytojai, ir būtų pasirengusi visą dieną keliauti drauge su svečiais. L i e p o s 2 5 d. SN anksti rytą atvyko iš Palemono į Kauną ir autobusų iš stoties nuvažiavo i “Lietuvos” viešbutį kur jau rado S. Čiurlionienę. Netrukus atėjo ir H. Korsa­ kienė. S. Čiurlionienė jas supažindino. H. Korsakienė po tris­ dešimties m etų rašys: “— Abi būsite šeimininkės ir globosite m ūsų viešnias. Po šių žodžių S. Čiurlionienė paliko mus ir kažkur nu­ skubėjo, matyt, užimta užsienio rašytojų viešnagės tvarky­ mo reikalais. Kaip dabar prisimenu draugišką Salomėjos Nėries tra­ pios, bet netikėtai valingos rankos spustelėjimą: — Tai jūs tokia? __?

— Maniau, kad esat aukšta, tvirtų pečių — tokią įsi­ vaizdavau Radžvilo žmoną. O jūs... visai kitokia. Stovėjau priešais ir su neslepiamu susižavėjimu žiūrėjau i ja — garsią poetę, valstybinės premijos laureatę, kuri po savo drąsaus ir stebinančio žygio — pasukimo kairėn — ta­ po beveik legendiniu asmeniu. Atrodė švelni ir moteriškai gležna. O kartu, kaip ir iš kieto rankos paspaudimo ir spin­ dulingų akių, rodos, sklido iš jos stiprios asmenybės jėga ir didelis dvasinis aktyvumas. Veidas buvo pabalęs, lūpos stambios ir labai išraiškingos. Jų sučiaupimas rodė aistrą ir skausmą. Tačiau šypsena visą veidą skaidrino, darė jį ke­ rinčiai patrauklų, atskleisdama labai lygius baltus dantis. 404

Bet labiausiai dėmesį traukė jos akys. Artimiau poetę pažinę draugai teigė, kad S. Nėries akys buvusios mėlynos. Bet pir­ mas įspūdis toks, kad jos labai tamsios ir be galo didelės, paslaptingos. Nuostabiai spinduliuojančios ir prikaustančios prie savęs. Nuo šypsenos akys prašvisdavo ir visas veidas žavėjo švelniu moteriškumu. Kartais jis atrodė tiesiog vai­ kiškai nekaltas, su minkštomis duobutėmis apvalainuose skruostuose. Ji nekalbi. Todėl varžo ir pašnekovą. Šalia jos baugu pa­ sakyti kokią nors banalybę, tuščiažodžiauti. Bent mane ji visada, ir pirmą susipažinimo dieną, ir vėliau, taip veikė. Nors, kita vertus, ji gali staiga susidomėti kokiu nors vi­ siškai nereikšmingu daikteliu, kokia nors menka tualeto de­ tale ir su moterišku smalsumu ją nužiūrėti, pasiteirauti apie ją. Tada ji pasidaro labai paprasta, prieinama, sava. Tačiau dažniausiai ji susimąsčiusi, tyli. Dėvi gana kukliai, turi sa­ vo individualų skonį. Pamenu, tą vasaros dieną buvo apsi­ rengusi sportiška suknele, stipriai per liemenį susiveržusi plačiu diržu. Tamsios kasos paslėptos po balta berete. Ant rankos turėjo languotos gelumbės apsiaustą (languotas raštas buvo jos itin mėgstamas). Mums su Salomėja Nėrim belaukiant viešbučio vestibiu­ lyje, ėmė rinktis gerokai pavėlavę ir kiti m ūsų rašytojai. Da­ bar sunku tiksliai prisiminti, kas toje išvykoje, be lenkų svečių, dalyvavo. Gerai atsimenu, kad kartu plaukė Nemu­ nu Jonas Kuosa-Aleksandriškis, tuometinis Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas Liudas Gira su žmona, Jonas Šim­ kus (berods Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius). Iš viso m ūsų rašytojų ir jų šeim ų kažkodėl buvo nedaug, ir todėl dalyvavę turėjome nemenką krūvį, užimdami svečius, nes jų buvo didokas būrys. Iš žymesniųjų rašytojų pamenu poetus Stanislavą Rišardą Dobrovolskį, Aleksandrą Mališevskį, visai dar jauną Ježį Petrevičių ir prezidentą Jalu Kureką, į lietuvių kalbą išversto išgarsėjusio romano “Gri­ pas siaučia Napravoje” autorių. Nemažai dalyvavo ir mo­ terų literačių bei rašytojų žmonų. Ekskursijos vadovas bu­ vo gražbylingas profesorius Konradas Gurskis. Tačiau be Ja­ lu Kureko, kurio romanas anuomet darė didelį įspūdį, ir po­ eto Dobrovolskio, svečiuosna atvykusių lenkų rašytojų var­ dai mažai man tada ką sakė. Todėl visą dėmesį ir patraukė 405

7

Salomėja Nėris, su kuria tik susipažinau, ir J. Kuosa-Aleksandriškis, kurio poezija žavėjausi. Atėjo Liudas Gira ir pranešė, kad pusryčiausime visi Ku­ lautuvoje. O dabar drauge su svečiais eisime į prieplauką, kur m ūsų jau laukiąs garlaivis. Salomėja Nėris, pamenu, suabejojo, ar ne per ilgai m a­ rinsime svečius badu. Bet Liudas Gira nerūpestingai pajuo­ kavo, kad gamtoje pusryčiai būsią daug skanesni. Be to, gar­ laivyje turėsime bufetą, kur labiausiai praalkę galėsią nu­ malšinti bado kirminėlį. Liepos rytas buvo lyg tyčia užsakytas m ūsų šventiškai išvykai laivu. Dangaus mėlynė virš miesto plytėjo švarutėlė, lyg plaute išplauta, o saulė, kaip sakoma, žeme ridinėjo. Tai­ gi ir mūsų svečiai, ir mes — gerai nusiteikę, glaudžiu būriu, pasišnekučiuodami, patraukėme senamiesčio link. Atėjus į prieplauką, pasirodė, jog mums žadėto garlai­ vio, deja, dar nėra... Nuo tada ir prasidėjo visi m ūsų ke­ lionės nesklandumai, sudrumstę taip maloniai nusiteikusią ekskursiją ir smarkiai pagadinę nervus visiem s, o ypač m ūsų jautriai poetei. Liudas Gira vis kažkur bėgiojo skambinti, teirautis, kas nutiko. Grįžęs aiškino, kad garlaivis tuoj atplauksiąs. Tačiau ilgokai dar teko visiems patrypčioti prieplaukoje, o Salomėja Nėris jau nervingai grąžė rankas ir, pamenu, vis kreipėsi į Šimkų: — Eik, Šimkeli, sužinok bent tu, kas yra? Ko m es lau­ kiam? Tik po geros valandos atpūškėjo pagaliau laivas, ir visi su palengvėjimu sulipome į jį. Svečiai iš karto susidomėjo bufetu. Deja, bufeto nebu­ vo...” (H. Korsakienė. Veidai ir likimai.— V., 1982.— P. 30—33) Toje ekskursijoje dalyvavęs J. Šim kus rytojaus rytą laiške žmonai taip rašo apie šią dieną: “Kadangi šiuo metu tų m ūsų rašytojų Kaune nedaug, todėl aš antradienio rytą, truputį padirbėjęs redakcijoje, išvy­ kau su lenkais garlaiviu į Kulautuvą, Veliuoną ir Gelgau­ diškį. Be manęs, iš lietuvių dar buvo: Kossu-Aleksandravičius, Salomėja Nėris, Nelė Mazalaitė, Korsakienė, Neveravičius, Graičiūnas, Girienė ir dar, rodos, kažkas. Na, toji kelionė tai įėdė iki gyvo kaulo. Iš jos aš ką tik esu grįžęs ir tau šį laišką rašau. Iš Kauno išplaukėm ant406

Į

radienio rytą 10 vai. Kulautuvoj apie 11 vai. 30 min. valgėm p u sry čiu s. V ėliau apie 4 v a i. buvom V eliuonoj, kur apžiūrėjom Gedimino kalną, bažnyčią, klebonas pagirdė gi­ ra. Vėliau išplaukėm toliau, į Gelgaudiškį. Ten atsidūrėm 8 vai. vakaro.^ Ten yra našlaičių vaikų prieglauda Gelgau­ do rūmuose. Čia mums davė pietus. Taigi iš viso tevalgėm du kartus, todėl ir apetitas — nežmoniškas. įdomu, gražu, bet jau ir naktis. Kol grįždami atgal pasiekėm garlaivį, jau buvo apie 10 vai. vakaro. A psiniaukė nepaprastai. Vos pradėjus plaukti, pradėjo lyti. Garlaivis nedidukas (“Klai­ pėda”), žmonių per 40. Svečiai ir moterys užėmė visas sėdi­ mas ir gulimas vietas, o m es keletas turėjom stovėti ant denio, po skėčiais pasilindę, arba kajučių koridoriuose. Žodžiu, visą m ielą naktelę ant kojų ir akių nė trupučio ne­ sumerkiau. B et išlaikiau labai tvirtai ir gerai. į Kauną grįžom tik šį rytą 6 vai. Taigi visą m ielą naktį praplaukėm”. (J. Šimkus. Apie žmones, įvykius ir save.— 1971.— P. 218—220). L i e p o s 2 7 d. rytą SN grįžo į Palemoną. Ar liepos 27—29 d. dalyvavo lenkų rašytojų palydoje, nežinia. L i e p o s 2 9 d. savaitraščio “Jaunimo kelias” Nr. 11 (p. 276) išsp. str. “M ūsų kaimo poetai”. Čia kalbama apie poezijos paprastumą ir sakoma: “Paprastais žodžiais daug išreikšti ir gražiai išreikšti su­ geba tik talentingi, pirmaeiliai poetai. Tokio meniško pa­ prastumo pavyzdžiu paimkime S. Nėries eilėraštį “Jaunystę” [cituojami 2 posmai]. L i e p o s 3 0 d. anksti rytą dviem autobusais lenkų rašytojai bei juos lydintys lietuviai, tarp jų ir SN, išvyksta į Palangą. Pusryčiauja Raseiniuose. Palangoje svečiams su­ rengta literatūros popietė Kurhauze. Vakare visus svečius į savo rūmus pakviečia grafas Tiškevičius. L i e p o s 3 0 d. data DŽ egz. toks įrašas: “1939.VII.30. Palanga. Dovanoju Stasytei”. Tai poetės dovana Stasei Vai­ neikienei. Egz. saugomas KLM. L i e p o s 31 d. lenkų rašytojai ir juos lydėję lietuviai rašytojai ilsėjosi Palangoje. Po pietų Palangos Kurhauzo salėje įvyko žemaičių rašyt, literatūros vakaras, į kurį bu­ vo pakviesti ir Kauno rašytojai bei lenkų svečiai. 407

t?

R u g p j ū č i o 1 d. iš Palangos grįžo į Kauną. Pusryčia­ vo vėl Raseiniuose. Kaune 17 vai. oficialūs atsisveikinimo pietūs Pažangos restorane. Po to svečiai buvo palydėti į ge­ ležinkelio stotį ir 20.55 vai. atsisveikinę išvažiavo iš Kauno į Vilnių. O SN grįžo į Palemoną. R u g p j ū č i o 1 d. data knygoje “Antologia liryki polskiej” toks įrašas: “Salomei Neris c wyrazami czci z prošbą o przyjęce przyzywa W. B. sierpnia 1939 r.” Matyt, atsisvei­ kindamas šią knygą poetei padovanojo lenkų rašytojas Vac­ lovas Borovy. Kitas ekskursijos dalyvis Leopoldas Levinas prisimini­ muose rašo: “Iš gausios grupės lietuvių rašytojų, lydėjusių mus ke­ lionėje po Lietuvą,— o mes tuomet aplankėme lietuvių ir lenkų kultūros paminklus, pradedant Kauno slėniu su gar­ siuoju Mickevičiaus akmeniu ir baigiant Palanga, — mano atmintyje labiausiai išliko Liudo Giros ir S. Nėries paveikslai.

Salomėja Nėris, jau tuomet lietuvių poezijos pažiba, man visų pirma buvo graži, jauna moteris. Rimtas susikaupimas ir švelnumas, patrauklus moteriškumas ir motiniškas ati­ dumas, o svarbiausia — nedažnai sutinkamas ketinimų ir jausm ų tyrumas, — štai kas spinduliavo iš jos povyzos ir žvilgsnio. Taip laimingai susiklostė, kad gausiuose priėmimuose, rengiamuose lenkų rašytojų garbei, mano vieta buvo ski­ riama šalia žavingosios poetės (o galbūt susitikim ų organi­ zatoriai pastebėjo mano susižavėjimą!). Ant stalo padėtose v iz itin ė se p oetės k o rtelėse rašiau d v ieiliu s, kuriuose išreiškiau savo jausmus: We wszystkich miastach L itw y po kolei Snilem šen srebrny pięknej Salomei. [Visuose Lietuvos miestuose iš eilės sapnavau sidabrinį gražiosios Salomėjos paveikslą. — Žodžių žaismas su užuo­ mina apie J. Slovackio veikalą “Sidabrinis Salomėjos sapnas .J Poetei, kuri gerai buvo susipažinusi su J. Slovackio kūry­ ba, tas dvieilis patiko ir pasidarė tramplinu ilgesniam po­ kalbiui apie m ūsų didįjį romantiką ir apie poezijos žavesį. Poetės žodžiai spinduliavo karšta meile lietuvių žemei ir 408

lietuvių, liaudies dainoms — tam neišsenkamam lietuvių po­ ezijos šaltiniui — apie kurias Salomėja Nėris mokėjo kalbėti įdomiai ir su užsidegimu. Tada taip pat sužinojau poetės pseudonimo genezę. Jos tikroji pavardė buvo BačinskaitėBučienė. Nėris — tai lietuviškasis Vilijos pavadinimas. Vienoje vizitinėje kortelėje parašiau dvieilį, kuriame man pavyko sugalvoti — nors ir lotyniškai — pilnas rimas po­ etės pseudonimui, ir tai laikiau didele savo sėkme: In nostris cordibus aeterne eris, Siostro nasza w poezji, Salomeo Neris! [Amžinai būsi m ūsų širdyse, m ūsų sesuo poezijoje, Sa­ lomėja Neris!] Profesorius Vaclovas Borovy, dėkodamas šeimininkams lietuviams už vaišingumą, atsisveikinimo kalboje pacitavo mano distichus kaip argumentą nuoširdžių ryšių, užsimez­ gusių tarp abiejų literatūrų atstovų”. (LK 4 315—316) Lenkų rašytojas J. Maslinskis, taip pat šios ekskursijos dalyvis, nupiešė draugišką poetės šaržą. Ar jį įteikė poetei — nežinia, bet jis buvo išsp. 1964 07 05 lenkų literatūros laik­ raštyje “Žycie literackie”. R u g p j ū č i o 3 d. data lenkų poeto Aleksandro Mališevskio kn. “Antygona” (išleistoje 1939 m.) toks įrašas: “Pani Salomei Nėris z koleženskim pozdrovieniem A. Maliszewski” [parašas]. Matyt, autorius bus pasiuntęs knygą, grįžda­ mas ar net grįžęs namo. R u g p j ū č i o 5 d. “Lietuvos žinių” Nr. 176 išsp. žinutė “Kur atostogauja m ūsų rašytojai. Lenkiją iki šiol aplankė S. Nėris, P. Orintaitė, prof. Krėvė, prof. Sruoga, K. Korsa­ kas, Vyt. Alantas, A. Vaičiulaitis, D. Pumputis”. R u g p j ū č i o 7 d. Palangoje prasidėjo lituanistų kur­ sai. SN į juos atvažiavo šiek tiek pavėlavusi. Kursų vado­ vas — Švietimo m-jos inspektorius J. Rainys. SN tą vasarą labiausiai bendravo su P. Orintaitė bei O. Juodeliene, kuri atostogavo Palangoje. Čia tuo metu atos­ togavo ir A. Ranitas. Su juo SN taip pat susitikdavo ir vaikštinėdavo. Yra net nusifotografavusi su Ranitu ant Nag­ lio kalno. R u g p j ū č i o 12 d. “Lietuvos žiniose” pranešama, kad SN, išleidusi lenkų rašytojus, išvyko į tėviškę. Kitų duomenų 409

t

a *-

šiai žiniai patikslinti nėra. Gal ir buvo rugpjūčio pradžioje nuvažiavusi į Kiršus. O gal buvo B. Bučo tėviškėje Naurašiįiuose? Čia taip pat pranešama, kad SN dalyvaus lit. vakare Pa­ langoje. R u g p j ū č i o 14 d. Palangos kurhauzo salėje litua­ nistų kursų dalyviai rašytojai surengė literatūros vakarą. Dalyvavo SN, Gr. Tulauskaitė, J. Augustaitytė-Vaičiūnienė, St. Anglickis, Vincas Ramonas, Juozas Paukštelis, Juozas Kralikauskas, Petras Juodelis ir Bernardas Babrauskas. Publikos prisirinko daug. Vakaro pelnas — 300 litų — bu­ vo paskirtas J. Biliūno palaikams pervežti iš Lenkijos į Anykščius komitetui. R u g p j ū č i o 1 7 d. Vilniaus lietuvių savaitraščio “Ai­ das” Nr. 96 (p. 2) žinutėje “Literatūros pasaulyje” rašoma: “— A ngliškai lietu vio parašyta knyga apie lietu v ių kultūrą. Dabar iš jos atskirai yra išspaustas St. Vykinto straipsnis apie lietuvių literatūrą. Straipsnis paįvairintas rašytojų atvaizdais. Čia yra J. Basanavičiaus ir “Aušros” viršelio atvaizdas, o toliau Kudirkos, Žem aitės, TumoVaižganto, Dam brausko-Jakšto, Vydūno, Krėvės-M icke­ vičiaus, Liudo Giros, Putino-Mykolaičio, Binkio, Salomėjos Neries, Igno Šeiniaus, Ant. Žukausko, Jurgio Savicko ir pirmųjų dviejų valstybinės premijos laureatų I. Simonaitytės ir L. Dovydėno atvaizdai”. Knyga, matyt, buvo parengta dar prieš premijos paskyrimą SN, todėl po jos atvaizdu nėra pa­ rašyta, kad ji — Valstybinės premijos laureatė. R u g p j ū č i o 17 d. “XX amžiaus” Nr. 185 (p. 10) išsp. žinutė apie lituanistų vakarą Palangoje. Suminėti vakaro dalyviai, tarp jų ir SN. R u g p j ū č i o 1 9 d. lituanistų kursų Palangoje pasku­ tinė diena. SN grįžo į Palemoną. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e išėjusio “Dienovidžio” 1939 m. Nr. 1 (p. 1—8) išsp. St. Anglickio str. “Tarp dviejų m ūsų naujosios literatūros polių”, kuriame rašoma: “Nepaisant to, m ūsų literatūroje yra jau ir grynai realistinės lyrikos pa­ vyzdžių. Tai yra kai kurie Borutos, Salomėjos Nėries, Butkų Juzės eilėraščiai”. P. 9—10 išsp. “Žalčio pasakos” pabaiga — 30 posmų. 410

P. 25 informuojama, kad 1938.XI.10 Lietuvių rašytojų d-jos valdyba nutarė sudaryti komisiją, kuri parengtų vers­ tinų į lietuvių k. autorių sąrašą. \ ją įtraukta ir SN. P. 26 rašoma apie lit. vakarą Ukmergėje 1939 m. kovo 19 d. Paminima, kad čia savo kūrinių skaitė ir SN. P. 30 sakoma, kad Vilniuje šiem et lankėsi SN, Krėvė, Sruoga ir kt. R u g p j ū č i o 2 5 d. datuotas L ietuvių rašyt, d-jos raštas Nr. 641 Kauno III g-jos direktoriui: “Lietuvių Rašytojų Draugijos Valdyba turi garbę prašyti Tamstą, Pone Direktoriau, atleisti nuo pamokų ligi rugsėjo 10 d. Tamstų gimnazijos mokytoją Salomėją Nėrį-Bučienę. Salomėja Nėris-Bučienė prašoma dalyvauti J. Slovackio iškilmėse Lenkijoje, į kurias Švietimo Ministerija patarė de­ leguoti, jai pačiai finansuojant, ir Salomėją Bučienę. Tikimės, kad Ponas Direktorius ras galimumą rašytoją S. Nėrį nuo mokytojo pareigų toms kelioms dienoms atleisti. Reiškiame tikrą pagarbą. Danas Pumputis Liudas Gira LRD reikalu vedėjas LRD pirmininkas” (parašai) (C VA, Kauno sk., 158 1 254 157) R u g p j ū č i o 2 6 d. įvyko Kauno III g-jos tarybos posėdis. SN dalyvavo. R u g p j ū č i o 2 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 193 (p. 5) rašoma, kad atgaivinto “Dienovidžio” Nr. 1 “matome S. Nėries, D. Pumpučio, St. Anglickio, Butkų Juzės ir B. Brazdžionio eilėraščius”. I J. Slovackio iškilmes Kšemeniece LRD siunčia delega­ ciją šios sudėties: pirm. L. Gira, S. Čiurlionienė, SN, St. Santvaras, K. Boruta ir K. Inčiūra. Išvyksta rugpjūčio 30— 31 d. Dėl karo grėsmės delegacija neišvyko, nes minėjimas buvo atidėtas. R u g p j ū č i o 31 d. datuotas mažas popieriaus lapelis su tokiu įrašu: “Laimių ir džiaugsmo Tau! Mano mintys Ta­ ve dažnai lankys. Danas”. Tai D. Pumpučio laiškutis, kuris pasiųstas poetei nežino­ momis aplinkybėmis. Beje, D. Pumputis rašo, kad 1939 m. vasarą kartą aplankė SN Palemone drauge su Ben. Rut­ kausku. 411

Yra išlikusi poetės užrašų knygutė (MBR 4 2052), ku­ rią, matyt, pradėjo, važiuodama i Lenkiją 1939 m. liepos 5 d. Čia p. 1 įrašyta: “I. Simonaitytė, I skyrius (žemai), 11 kambarys, vai”. P. 3 — “Peter Schmit. Letische Mitologie.”, p. 5 — “Rubežius 11 vai. Gromadziszki. Raš. namai 2847. 7”. (p. 7) — “P-lei O. Miciūtei “Užges, chimeros akys”. P. 9— 14 — lenkų rašytojų pavardės. Matyt, kas nors pasako­ jo apie juos ir sugrupavo. Tolimesni įrašai jau vėlesnio laiko. R u g s ė j o 1 d. prasidėjo Vokietijos—Lenkijos karas. R u g s ė j o 1 d. prasidėjo m. m. L ietuvos pradžios m-lose, g-jose ir specialiosiose m-lose. SN Kauno III g-joje prasidedančiais mokslo metais dėstys Ilb, Illb, IIIc ir VIa klasėse lietuvių k. ir lit., tose pačiose klasėse, kaip ir praeitais m. m., iš viso turės 16 savaitinių pam. R u g s ė j o 1 d. datuotas SN laiškas VI. Abramovičiui į Lydą: “Palemonas, 1939.IX.1. Malonus kolega! Tik paskutinėm dienom po atostogų atradau Tamstos šir­ dingą laišką gimnazijoj. Dėkoju už gražius jausmus ir džiau­ giuosi, kad mano kukli poezija Tamstą sudomino. Tamstos laišką perskaičiau laisvai ir viską supratau, nors pati len­ kiškai rašyti nemoku. Ar Tamsta mano lietuvišką raštą su­ prasi? Linkiu Tamstai daug laimės ir jėgų sunkiomis lenkų tau­ tai dienomis. Salomėja Nėris. į P. S. Siunčiu Tamstai savo paskutinę knygą ir m ūsų li­ teratūros žurnalo pavyzdį. S. N .” Siunčiamame DZ egz. įrašė šiuos žodžius: “Didžiai gerbiamam Ponui Wl. Abramovicz Salomėja Nėris. Palemonas. 1939.IX.1.” Drauge pasiuntė turbūt “Dienovidžio” 1939 m. pirmą nu­ merį. R u g s ė j o 2 d. g-joje pam okos jau buvo, b et S. Bučienės įrašų žurnaluose dar nėra. R u g s ė j o 2 d. “Lietuvos žinių” Nr. 199 pranešama, kad jau išėjo “Prošvaistės” III knyga. Čia ir SN eilėr. “Lau­ kinės obelys”. 412

R u g s ė j o 2 d. “XX amžiaus” Nr. 199 (p. 9) skilties “Mirga marga” pastraipoje “Iš rašytojų gyvenimo” pakede­ nami rašyt. L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, Vyt. Sirijos Gira. Apie SN rašoma: “Salomėja Neris rašo de­ klaraciją: “Mano naujas atsivertim as”. R u g s ė j o 4 d. trečia pam .— VIa, penkta — IIIc klasėje. Galbūt turėjo pamokų ir kitose dviejose kl., bet tų kl. žurnaluose S. Bučienės įrašų nė parašų nėra. R u g s ė j o 5 d. ketvirta pam.— Ilb, penkta — IIIc, šešta — Illb kl. R u g s ė j o 6 d. pirma pam.— Illb, antra — IIIc, tre­ čia — VIa kl. R u g s ė j o 8 d. datuotas A. Ranito atvirukas iš Esti­ jos į Palemoną. R u g s ė j o 9 d. ketvirta pam.— IIIc kl. Gal turėjo pa­ mokų ir kitose kl., bet žurnaluose nėra S. Bučienės įrašų ir parašo. R u g s ė j o 11 d. penkta pam.— VIa kl. R u g s ė j o 12 d. ketvirta pam.— Illb, penkta — Ilb, šešta — VIa kl. R u g s ė j o 12 d. gavo A. Ranito atviruką iš Estijos. Jame skaitė: “Madame, Rašau iš kaimo šiomis trevožnomis dienomis. Likimas te­ saugo Jūsų šeim ą ir Lietuvą! Jū sų A. Ranitas”. R u g s ė j o 1 2 d. data knygoje “Lietuvių tautinio atgi­ mimo pionieriai” yra toks autografas: “Gerb. S. Bučienei A. Petriką. LX/l^V-39”. A. Petriką šią knygą tikriausiai atsiuntė paštu iš JAV. R u g s ė j o 13 d. antra pam.— IIIc, ketvirta — Ilb, penkta — VIa kl. R u g s ė j o 1 5 d. ketvirta pam.— Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. R u g s ė j o 1 6 d. ketvirta pam.—IIIc, penkta — Ilb kl. Galbūt turėjo pamokų ir kitose dviejose kl., tik įrašų tų kl. žurnaluose nėra.

Į

413

R u g s ė j o 16 d. “Lietuvos žinių.” Nr. 210 išsp. eilėr. “Heroica”, matyt, parašytas rugsėjo pradžioje. Tame pačiame dienraščio psl. išsp. J. Būtėno str. “Atsi­ likimas”. Autorius, svarstydamas literatūros dėstymą mo­ kyklose, rašo: “Kodėl nesupažindinti plačiau su Borutos, Cvirkos, M arcinkevičiaus, Brazdžionio, S. N ėries ir kitų kūryba? Tai būtų gyvas kontaktas su gyvenimu”. Čia taip pat skelbiamas “Prošvaistės” III kn. turinys. Pažymima, kad dalyvauja ir SN. R u g s ė j o 17 d. datuotame “Naujosios Romuvos” Nr. 37 (p. 670) pateikiamas “Dienovidžio” 1939 m. Nr. 1 turi­ nys ir paminima, kad čia išsp. po vieną SN, D. Pumpučio, St. Anglickio, B. Juzės ir B. Brazdžionio eilėr. P. 671 A. Vengris recenzuoja Br. Buivydaitės eilėr. rink. “Po žilvičiais”, kur rašo: “Daugiur autorei trūksta ir paprastumo, dėl kurio jinai pasisako mylinti S. Nėrį: Bet nuoširdžiai taip ir poetiškai atvirą, K aip perlą gilybių tylių, K aip žaism ą ugnies kunkuliuojančiam kratery, Tai tokią tave aš myliu — (“Recenzija”)”. R u g s ė j o 17 d. Lietuvoje paskelbta mobilizacija. R u g s ė j o 19 d. trečia pam.— IIIc, ketvirta — Ilb, penkta — Ilb, šešta — VIa kl. R u g s ė j o 2 0 d. ketvirta pam.— Ilb, penkta — VIa kl. Gal turėjo pamokas ir Illb bei IIIc kl., tik nėra įrašų nė parašų. R u g s ė j o 2 2 d. trečia pam.— VIa, ketvirta — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. R u g s ė j o 2 3 d. turbūt trečia pam.— Illb kl. (nėra įrašo nė parašo), ketvirta — IIIc, penkta — Ilb, šešta — VIa kl. R u g s ė j o 2 3 d. “XX amžius” praneša*, kad jau išėjo “Dienovidžio” 1939 m. rugsėjo mėn. Nr. 2. Čia p. 103 Bū­ tėnas recenzuoja “Prošvaistės” III knygą ir rašo, kad “S. N ė­ ris davė aktualų stipriai parašytą eilėraštį “Laukinės obelys”. R u g s ė j o 2 3 d. “Lietuvos žinių” Nr. 222 recenzuoja­ ma “Prošvaistės” III knyga ir rašoma, kad populiarioji po­ etė SN čia duoda eilėr. karine tema. 414

R u g s ė j o 26 d. trečia pam.— IIIc, ketvirta — Illb, penkta — Ilb, šešta — VIa kl. R u g s ė j o 2 6 d. data “Sakalo” kasos knygoje įrašyta, kad SN išm okėta 80 litų. M atyt, kažkuriuo m etu buvo nuėjusi į leidyklos būstinę Kęstučio 36. R u g s ė j o 2 7 d. trečia pam.— Illb, ketvirta — IIIc, penkta — Ilb, šešta — VIa kl. R u g s ė j o 2 9 d. ketvirta pam. — VIa, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. R u g s ė j o 3 0 d. pirma ir trečia pam.— Illb, antra — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Ilb kl. R u g s ė j o m ė n . išėjo J. Geniušo kn. “Literatūros chres­ tom atija amatų, prekybos mokykloms, suaugusiųjų kur­ sam s”. Čia išsp. SN eilėr. “Senelės pasaka”. R u g s ė j o m ė n . išėjo kn. “La culture L ith u a n ie” prancūzų k. St. Vykinto str. apie lietuvių lit. minima ir SN lygiai taip, kaip ir anksčiau išleistose panašiose kn. vokiečių ir anglų k. Be to, šis str. išleistas atskira knygute, pava­ dinta “Esquisse de la littérature Lithuanienne”. Čia p. 37 įdėta ir SN nuotrauka. R u g s ė j o m ė n . išėjusiame “Moksleivių varpų” Nr. 3 (p. 87) rašoma apie “Dienovidžio” Nr. 1. Paminima ir SN “Žalčio pasakos” pabaiga; p. 88 minima “Prošvaistės” kny­ ga, ir informuojama, kad ir SN davė vieną eilėr. R u g s ė j o 3 0 d. “XX am žiaus” Nr. 225 išsp. “Pro­ švaistės” III knygos anotacija ir pažymima, kad lyrikos duo­ da SN, J. Kruminas, J. Šimkus ir Ant. Biliūnas. S p a l i o 3 d . trečia pam.— IIIc, ketvirta — Illb, penk­ ta — Ilb, šešta — VIa kl. S p a l i o 4 d . antra pam.— VIa, trečia — Illb, ketvir­ ta — Ilb kl. S p a l i o 6 d. antra ir šešta pam.— IIIc, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. S p a l i o 6 d. savaitraščio “Sandara” (JAV) Nr. 40 (p. 2) išsp. eilėr. “Heroica”. S p a l i o 7 d. pirma ir ketvirta pam.— Illb, antra ir 415

penkta — VIa, trečia — Ilb, šešta — IIIc, tik čia nėra S. Bučienės parašo. S p a l i o 7 d. “Laisvės” Nr. 236 išsp. eilėr. “Heroica”. Pažymėta, kad paimta iš “Lietuvos žinių”, bet autorius ne­ nurodytas. S p a l i o 10 d. antra ir trečia pam.— IIIc, ketvirta — Ilb, penkta — Illb, šešta —VIa kl. S p a l i o 10 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir TSRS sutartis, kuria TSRS Vilnių ir Vilniaus kraštą pasižada per­ duoti Lietuvai. S p a l i o 11 d. Lietuvoje skelbiama, kad Vilnius grįžta Lietuvai. Kaune įvyko didelis visuomenės susirinkimas Ka­ ro muziejuje. G-joje, matyt, taip pat buvo kokie nors rengi­ niai, nes tik VIa kl. žurnale SN įrašė, kad buvo ketvirtą ir šeštą pam. S p a l i o 12 d . datuotas lapelis, kuriame A. Ranito ran­ ka įrašytas Balmonto eilėr. posmas rusų k.: Пребудь же сильной и обычною в ад скреплённая страна. И Гедиминовою Вилъною Ты бытъ увенчана должна. Примыкаюсь к радости возвращения любимой А. Rannit M atyt, la išk elį А. R anitas pasiuntė poetei V ilniaus grąžinimo Lietuvai proga. S p a l i o 1 3 d. pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc kl. S p a l i o 13 jd. “XX amžius” praneša, kad išėjo “Židi­ nio” Nr. 8—9. Čia recenzuojam a antologija “Vaikai ir eilėraščiai”, paminima, kad rinkiny yra ir SN kūrinių. S p a l i o 14 d. pirma pam.— IIIc, antra ir trečia — Illb, ketvirta — Va, penkta — Ilb kl. Šeštos kl. žurnale įrašė: “Mokinė Maknytė daro nemandagias replikas”. S p a l i o 15 d . , matyt, gavo A. Ranito laiškutį-sveikinimą. S p a l i o p r a d ž i o j e , o gal ir r u g s ė j o p a b a i g o j e parašė eilėr. “Akmenėlis turi šaltą širdį” ir “Vėjas naujų dienų”. J ų rankr. nėra išlikę. 4 16

S p a l i o 17 d. pirma pam.— Illb, antra — IIIc, ket­ virta ir penkta — Ilb, šešta — VIa kl. S p a l i o 18 d. pirma pam.— IIIc kl. S p a l i o 19 d. “Jaunojo ūkininko” Nr. 29 (p. 455) išsp. J. V. N. straipsnis “Vilnius mūsų. poezijoj”. Čia rašoma: “SN dainuoja daugiausia lyriniais motyvais, bet ir jos po­ ezijoje rasime nem ažai žodžių, skirtų Vilniui [cit. eilėr. “Keršto žaibas” paskutiniai 3 posmai]. S p a l i o 2 0 d . pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. S p a l i o 21 d. pirma pam.— IIIc, antra ir trečia — lllb, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. Spalio 21 d. “Lietuvos žinių” Nr. 240 išsp. eilėr. “Vėjas naujų dienų”. S p a l i o 2 2 d. estų laikr. “Kunst ja Kirjandus” (“Me­ nas ir literatūra”) Nr. 40 (p. 160) išsp. A. Ranįto str. “Sa­ lomėja Nėris”. Čia daugiausia rašoma apie DŽ. Taip pat įdėta SN nuotrauka. S p a l i o 2 4 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — lllc, ketvirta ir penkta — Ilb, šešta — VIa kl. S p a l i o 2 7 d. pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. S p a l i o 2 8 d. pirma pam.— IIIc, antra ir trečia — lllb, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. S p a l i o 2 8 d. gavo “Kunst ja Kirjandus” numerį su A. Ranito str. S p a l i o 31 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — lllc, ketvirta ir penkta — Ilb, šešta — VIa kl. S p a l i o 3 1 d. “XX amžiaus” Nr. 251 išsp. “Naujosios Vaidilutės” Nr. 10 turinys ir paminėta, kad žurnale išsp. SN eilėr. “Akmenėlis turi šaltą širdį”. Be to, p. 525 žurnalo redakcija deda skaitytojams žino­ tinų moterų veikalų sąrašą: tame sąraše ir SN rinkiniai PLL ir DŽ. P. 527 tarp atsių stų pam inėti knygų dedam as “Pro­ švaistės” III kn. turinys ir priduriama, kad čia išsp. SN eilėr. “Laukinės obelys”. 14.296

417

S p a l i o 3 1 d. J AV liet. dienraštyje “Vilnis” Nr. 256 išsp. SN eilėr. “Išvakarės” (“Paskutinį mano meilės lašą...”). S p a l i o p a b a i g o j e išėjo keletas žurnalų, kuriuose mi­ nim as SN vardas. “Ateities” 1939/40 m. Nr. 3 (p. 184) rašom a, kad R asei­ nių g-jos literatų būrelio susirinkime, įvykusiam e spalio 10 d., Iz. K eparutis nuotaikingai padeklam avo S N eilėraštį “Sūnus palaidūnas”. “Dienovidžio” Nr. 3 (p. 145) aptariam as J . Būtėno “Lie­ tuvos žiniose” spausd. str. “Atsilikim as” ir cituojamas šis sa ­ kinys: “Kodėl nesupažindinti plačiau su Borutos, Cvirkos, Marcinkevičiaus, Brazdžionio, S. Nėries ir kitų kūryba”. “Kultūros” Nr. 10 (p. 596) išsp. SN eilėr. “Vėjas n aujų dienų”. Esperantininkų žurnale “Litova stelo” Nr. 5 (rugsėjo— spalio mėn.) išsp. SN eilėr. “Visur aš ją m atau...” (“Mi čia vidas sin ”), verstas į esperanto k. P. Lapienės. “M ūsų jaunimo” Nr. 20 (spalio 16—31) A. Mg. recenzuoja “Prošvaistės” III kn. ir pamini, kad čia yra ir SN eilėraštis. S p a l i o m ė n . pasirodė naujo žurnalo “Knygų lentyna” Nr. 1, kurio (p. 14) kronikoje minimi nauji “Dienovidžio” bei “Prošvaistės” numeriai ir išvardijami juose išsp. SN kūriniai. L a p k r i č i o 3 d. pirm a pam .— Ilb, an tra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. L a p k r i č i o 4 d. pirma pam.— IIIc, antra ir trečia — lllb, ketvirta — Ilb, penkta — V Ia kl. L a p k r i č i o 7 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — lllc, ketvirta ir penkta — Ilb, še šta — VIa kl. L a p k r i č i o 1 0 d. pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. L a p k r i č i o 11 d. pirma pam.— IIIc, antra ir trečia — Illb, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 1 2 d. “N aujosios Romuvos” Nr. 45 (p. 616) rašom a: “E stų poetas A. Rannitas, didelis lietuvių draugas, šią v a sa rą lankėsi Lietuvoje ir estų didžiausiam e dienraštyje “Paevaleht” paskelbė savo įspūdžius, kuriuose randam e įdo­ m ių atsiliepim ų apie lietuvių tau tą ir apie kai kuriuos m ūsų 418

poetus; vieną k itą jų čia paduodame: ... Salom ėją N ėrį lai­ ko jausm inga ir ekspresyvia poete . Neseniai tam e pačiame dienraštyje A. Rannitas paskelbė atskirą straipsnį apie S. Nėrį. Ja m e rašoma: “Salomėja Nėris nebijo paprastum o, kaip nebijo ir išsiuvinėtų spalvų. J i ori­ gin ali ir neieškodam a originalum o; ji m eniška, bet ne­ pask ęsta meniškume. J a i svetimi žmonės, kurie negali įsi­ vaizduoti tiesiai išsitiesusios gyvatės, kurie mano, kad gy­ vatė visados turi būti kamuoly”... L a p k r i č i o 1 4 d. pirma pam. — Illb, antra ir trečia — IIIc, ketvirta ir penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 14 d. po pam okų nuėjo į “Sakalo” 1-klą (Kęstučio 36) ir čia gavo 200 litų honoraro. L a p k r i č i o 15 d. ketvirta pam. — Ele, šešta — VIa kl. Po pamokų g-joje literatų būrelis surengė M. Lermonto­ vo 125 gimimo m etinių minėjimą. Literatų globėja P. Orintaitė lapkričio pradžioje buvo p a­ sk irta dirbti į Vilnių. Nuo tol būrelio globėju tapo J . B an ai­ tis. Kazys M arukas str. “P oetas”, rašydam as apie V ladą Mozūriūną (“Švyturys”.— 1972.— Nr. 3.— P. 7) prisim ena, kad buvę “Šviesūs, nepam irštam i literatūros būrelio su si­ rinkimai, kuriuose dalyvaudavo Salom ėja N ėris ir Ju o zas B an aitis”. L a p k r i č i o 15 d. 19.30 vai. Valstybės radiofone įvy­ ko Vilniaus atgavimui paminėti skirtas poezijos vakaras, šia proga savo kūrinius skaitė Liudas Gira, F au stas K irša, S a ­ lomėja Nėris, J . V. N arbutas ir P etras Vaičiūnas. V akarą vedė Liudas Gira. L a p k r i č i o 15 d. “T ie so s” (JA V ) N r. 22 (p. 3) rašom a, kad išėjusiam e liet. darbininkų susivienijimo žur­ nalo “Lietuva” Nr. 1 išsp. J . Tysliavos, M. Aukštaitės, O. Puntaitės, A. Miškinio, Š. Nėries eilėr. Čia išsp. SN eilėr. “K ara s” [“Heroica”]. L a p k r i č i o 1 6 d. IIIc kl. pirm a pam. L a p k r i č i o 16 d. gatvėje sutiko poetus J . Krum iną ir D. Pumputį, kurie buvo susilažinę per valandą parašyti po eilėr. sutikto žm ogaus jiem s duota tem a. SN pasiūlė temą: “Niekieno žemės gyventojai”. H *

419

L a p k r i č i o 17 d. Pirma pam.— Ilb, antra ir tre čia— VIa, penkta — Illb kl. L a p k r i č i o 17 d. JA V lietuvių, savaitraščio “Tėvynė”, Nr. 46 (p. 2) rašom a, kad išėjo n aujas žurnalas “Lietuva”, kurio redaktorius — Ju o zas Tysliava. Bendradarbiais daly­ vauja ir SN (“K a ra s” — eilės). “Pagirtina ypač tai, kad redakcija, matyti, pasistengė pa­ kviesti veik išim tinai Amerikos lietuvių rašytojus, nes šia­ me numery tik dviejų — P. Cvirkos ir S. Nėries — ne Ame­ rikos lietuvių kūrinių užtinkame.” “Lietuvos” Nr. 1 išsp. SN eilėr., antrašte “K ara s”. Tai eilėr. “Heroica” (“Ne ruduo.— Karo debesys renkas”). L a p k r i č i o 18 d. antra ir trečia pam .— Illb, ketvir­ ta — VIa, penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 2 1 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — IIIc, ketvirta ir penkta — Ilb, šešta — V Ia kl. L a p k r i č i o 2 3 d. datuotas eilėr. “O aš m aniau, kad m es nesusitiksim niekad”. Rankr. m etai nepažymėti, bet g a­ lim a spėti, kad eilėr. p arašytas 1939 m. L a p k r i č i o 2 4 d. pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. L a p k r i č i o 2 5 d. pirm a pam. — IIIc, an tra ir tre­ čia — Illb, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. L a p k r i č i o 2 7 d. datuotas III g-jos ra šta s Kauno apskr. mokesčių inspekcijai: “Pranešu, kad mano vedamos gimnazijos mokytojai S a ­ lomėjai Bučienei 1938 m etais išmokėta 5024,16 litų brutto atlyginim o, nuo kurio buvo darom i atsk a ity m a i v alst. biudžetui subalansuoti. Bučienė tikrai išlaiko sūnų Saulių”. L a p k r i č i o 2 8 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — IIIc, ketvirta ir penkta — Ilb, šešta — VIa. kl. T ą dieną visose klasėse išvedė trim estrinius pažymius. L a p k r i č i o 2 9 datuotas eilėr. “Bran giajai Vandutei”, skirtas Vandai Sruogienei. T ą dieną SN turbūt pasiuntė laišk ą A. Ranitui į Taliną. L a p k r i č i o m ė n . išėjo keletas mėnesinių žurnalų ku­ riuose m inim a ir SN: 420

“Ateities” Nr. 4 (p. 216) skelbiamos literatūros rašinio konkurso temos: 1. Naujoji patriotinė visuomeninė lyrika (Miškinis, Kirša, Salom ėja Nėris, Brazdžionis, Inčiūra ir kt.). 8. Salomėjos Nėries lyrika. P. 234 pranešam a apie literatūros vak arą per radiją lap­ kričio 15 d., pam inima, kad dalyvavo ir SN. “Knygos lentynos” Nr. 2 (p. 20—21) įdėtas lit. kalendo­ rius, kur parašyta, kad 1904 m. lapkričio 17 d. gimė S a ­ lomėja Nėris-Bučienė, dabartinė lietuvių poetė. “Kultūros” Nr. 11 išsp. eilėr. “Akmenėlis turi ša ltą širdį” (p. 661). “Židinio” Nr. 11 recenzuojama “Prošvaistės” III kn. ir mi­ nim as SN eilėr. “Laukinės obelys”. Nuo g r u o d ž i o 1 d. SN im a dėstyti lietuvių k. ir lit. dar Ia ir Ib kl., kiekvienoje po keturias savaitines pamo­ kas. Taigi gruodžio mėn. ji turės jau po 24 savaitines pam. G r u o d ž i o 1 d. pirm a pam .— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. G r u o d ž i o 2 d. pirm a pam .— IIIc, antra ir trečia — Illb, ketvirta — VIa, penkta — Ilb kl. G r u o d ž i o 2 d. “XX am žius” ir “Lietuvos žinios” p a­ skelbė, kad jau spausdinam as “Dienovidžio” Nr. 4 (lapkričio mėn.) ir kad čia bus išsp. “N ašlaitės” pradžia — 17 posmų. G r u o d ž i o 3 d. datuotas A. Ranito laišk as S. Nėriai. G r u o d ž i o 3 d. įvyko R aseinių g-jos literatų būrelio susirinkimas. Čia Jo n a s Kubilius,— busim asis m atem atikas, Vilniaus universiteto rektorius,— išsam iai nušvietė lietuvių poezijos raid ą 1930— 1939 m. Paskaitoje jis aptarė ir SN kūrybą. “Komjaunimo tiesoje” 1986 04 02 (Nr. 65) publikuotame pokalbyje su J . Kubiliumi korespondentė klaidingai rašo, kad J . Kubilius g-jos laikraštėly išspausdinęs str. apie SN lyriką. Iš tikrųjų, rem iantis paties J . K ubiliaus laišku, at­ skiro str. apie SN lyriką jis nerašęs ir neišspausdinęs, o tik paskaitoje nagrinėjęs. G r u o d ž i o 3 d. “Naujosios Romuvos” Nr. 48 ketvir­ tame viršelio psl. skelbiam a žurnalo 1940 m. programa. Joje 421

num atyta, kad tarp daugelio kitų autorių savo kūrinius čia skelbs ir SN. T as p at pakartota Nr. 50 ir 51—52. G r u o d ž i o 5 d. pirmos pam. buvo Ia ir Ib, ketvirta ir penkta — Ilb, šešta — V Ia kl. G r u o d ž i o 6 d. penkta pam.— Ia, šešta — Ib kl. G r u o d ž i o 7 d. pirm a pam .— Illb, an tra — IIIc, trečia — Ia, ketvirta — Ib, penkta — Ilb, šešta — V Ia kl. G r u o d ž i o 7 d. “XX am žiu s” Nr. 282 recenzuoja “Prošvaistės” III kn. ir rašo, kad čia išsp. SN “Laukinės obe­ lys”... G r u o d ž i o 7 d. “Vilniaus balso” Nr. 35 (p. 4) “Kroni­ kos” skiltyje išsp. žinutė “Rašytoju suvažiavim as Vilniuje”: “Lietuvos aidas” praneša, kad Lietuvių rašytojų draugi­ ja visuotinį metinį rašytoju suvažiavim ą šiemet šaukia Vil­ niuje. J i s įvyks gruodžio 8— 10 d. “T a proga gruodžio 9 d. Vilniuje ruošiam as didelis literatūros vakaras, kuriam e s a ­ vo kūrinius skaitys Kauno ir V ilniaus rašytojai: prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. V. Mykolaitis-Putinas, K. Binkis, P. Vaičiūnas, P. Cvirka, A. M iškinis, Bern. Brazdžionis, S. Nėris-Bačinskaitė, O. Miciūtė, Radziulis ir kiti”. G r u o d ž i o 8 d. gavo A. Ranito laišk ą iš Talino. Čia rašom a: “Brangioji Drauge! G avau J ū s ų laišk ą ir kalbėjau su Ig. Severianinu. J i s nuoširdžiai Ju m s dėkoja už J ū s ų vargą, bet prašo, kad J ū s pati išprašytum ėt honorarą, žinoma, kuo didžiausią. J i s pats skirti honoraro negali. O dirbti nori ir su džiaugsmu im sis, kai išsiaiškinsite dėl honoraro. Būkite maloni, pakalbėkite su leidėju ir praneškite man. Severianinas šiuo metu L a t­ vijoje su literatūros vakarais, bet greit grįš. Laukiu J ū s ų atsakym o. A. Rannit.” Nežinia, ar SN atsakė į šį laišk ą ir a r I. Severianinas vertė jos kūrinių. G r u o d ž i o 8 — 10 d. Vilniuje įvyko lietuvių rašyt, die­ nos. P irm ą dieną įvyko Lietuvių rašyt, d-jos susirinkim as Vytauto Didžiojo g-jos salėje. Pirmininku išrinktas V. KrėvėMickevičius. Nežinia, ar SN dalyvavo. 422

G r u o d ž i o 9 d. 15.30—18 vai. Vilniaus miesto salėje, Aušros Vartų. 5, įvyko pirm asis Lietuvos rašyt, d-jos lite­ ratūros vakaras. Jo program a buvo transliuojam a per Vil­ niaus radiją. SN skaitė eilėr. “Heroica”, “Akmenėlis turi ša ltą širdį” ir kt. Buvo susirinkę apie 600 klausytojų. G r u o d ž i o 9 d. “XX am žius” praneša apie Vilniuje įvyksiantį lit. vakarą. Išvardija visus rašytojus ir poetus, tarp jų ir SN, kurie skaitys savo kūrinius G r u o d ž i o 10 d. “Vilniaus balso” Nr. 37 (p. 3— 4) išsp . Stepo Vykinto str. “N au jo sio s lietuvių literatū ro s bruožai ir keliai”, kuriam e rašom a: “Naujojoj lietuvių literatūroj stipri yra lyrika, ji turi to­ kių savaim ingų, gilių, formiškai originalių ir įvairių asm e­ nybių, kaip B. Sruoga, V. Putinas, K. Binkis, L. Gira, J . Kossu-Aleksandravičius, A. M iškinis, Salom ėja Nėris, V. S i­ rijos Gira, B. Brazdžionis ir kiti”. G r u o d ž i o 1 0 d. rašytojų d-jos nariai lanko R asų k a­ pines, susipažįsta su miestu. V akare grįžta į Kauną. G r u o d ž i o 11 d. pirma pam.— Ia, antra ir ketvirta — Ilb, trečia — Ib, penkta — V Ia kl. G r u o d ž i o 11 d. “XX am žiaus” Nr. 284 pranešam a, kad išėjo “Dienovidžio” Nr. 4, kuriam e yra B. Rutkūno, V. S. Giros, Salomėjos Nėries, B. Brazdžionio ir J . Krumino lyrikos. G r u o d ž i o 12 d. pirm a pam .— Illb , an tra — Ia, trečia — Ib, ketvirta ir penkta — Ilb kl. G r u o d ž i o 13 d. pirma ir antra pam.— IIIc, trečia — Ia, ketvirta — Illb, penkta — Ib kl. G r u o d ž i o 13 d. po pam okų užėjo į “Sakalo” buveinę ir gavo 50 litų honorarą. G r u o d ž i o 1 3 d. datuotas laišk as Kauno “R aidės” spaustuvės darbuotojui J . Grincevičiui su įdėtu eilėr. “Kam t ą vak arą”. K airiam e kampe viršuje užrašyti žodžiai: “Ju o ­ du korpusu su interlinijomis”. G alim a manyti, kad šis teks­ ta s buvo skirtas kažkokiam leidiniui, spausdintam “Raidės” spaustuvėje. G r u o d ž i o 14 d. pirma pam.— Illb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Ib kl. 423

G r u o d ž i o 14 d. “Argentinos lietuvių balse” Nr. 473 (p. 4) rašom a, kad jau išėjo šio laikr. 1940 m. kalendorius, kurį puošia SN “Heroica ”. G r u o d ž i o 16 d. trečia — Ia, ketvirta — G r u o d ž i o 19 d. trečia Ia, ketvirta —

pirm a pam.— IIIc, antra — Illb, V Ia kl. pirm a pam .— Illb, antra — IIIc, Ilb, penkta — Ib, šešta — V Ia kl.

G r u o d ž i o 2 0 d. an tra pam.— VIa, trečia — Ia, ket­ virta — IIIc, penkta — Ib kl. G r u o d ž i o 2 0 d. datuotas O. Juodelienės laiškas. G r u o d ž i o 21 d. antra pam.— Ia, trečia — Illb, ket­ virta — Ib, penkta ir šešta — Ilb kl. G r u o d ž i o 2 2 d. — paskutinė diena prieš Kalėdų atos­ togas, pamokos — po 25 min. Pirm a pam .— Ilb, an tra — VIa, trečia — VIa, ketvirta — Illb, penkta — IIIc kl. G r u o d ž i o 2 2 d. “XX amžiuje” skelbiam as “N aujo­ sios V aidilutės” Nr. 12 turinys. Čia p. 629 išsp. Viktorijos M iklaševičiūtės atviras laiškas: “K u r i i š m ū s n e s ig r o ž i T a v a k ū r y b a ! K u r i iš m ū s n e s id id ž iu o ja T a v im i! — O j e i s a k a i, k a d — a k m e n ė l is t u r i š a l t ą š i r d į — ta i j i d a u g š ilte s n ė u ž žm o g a u s; i r j e i a k m e n ė l is T a v ę s n e s u š ild ė , j i s T a v e p a r p u o lu s ią tik r a i p r ig la u s

— a k m e n ė l is t u r i š a l t ą š i r d į , b e t i š T a v o s o p u l io j i s a i n e p a s iju o k s ; g r a u d ž i ą s ie lo s r a u d ą a k m e n ė l is g i r d i , r a u d ą n a š l a it ė lė s , p a m o t ė s s k r i a u s t o s

— a k m e n ė l is t u r i š a l t ą š i r d į — b et, v a i! — d a u g š il t e s n ę n e i ž m o g a u s ; a r g i s k a u s m ,o a š a r o m s M o ti n a s n u g ir d ė š a l t a s a k m e n ė l is n u o k e lio ly g a u s ?

— a r g i a k m e n ė l is p a t r a n k o m p r i p i l d ė v is ą ju o d ą žem ę, že m ę lig d a n g a u s ;

424

akmenėlis turi šaltą, šaltą širdį — tiktai ji šiltesnė nei žm ogaus.” P. 644 — reportažas apie R ašytoju dienas Vilniuje. Tarp programos dalyvių paminimos moterys poetės — SN ir O. Miciūtė. G r u o d ž i o 2 2 d. gavo O. Juodelienės laišką: “1939.ХП.20 Panevėžys Brangioji Salom ėja, Noriu Tave matyti. Šiandien gavau laišk ą iš M-jos [Švietimo ministerijos], kad esu perkelta į Vilnių. K asdien Tau ir laiškus rašiau, ir ko tik ten neišdėsčiau. Mus riša — didelė gyvenimo meilė; tik Tu myli gyvenimą “со взаимностью”, o aš “без взаим­ ности”. Aš Tau norėjau parašyti, perskaičiusi Tavo “Vėjas naujų dienų”, nes be galo m an patiko, m an atrodo, kad prie gražiausių eilėraščių ir nuoširdžiausių Tavo kūrinių priklauso. Anė Juodelienė su dukra. Labų dienų Taviškiam s! P. S. Paskui aš Tau pasakysiu, kokią valandą T au rašiau ”. G r u o d ž i o 2 2 ar 2 3 d. gavo ir gruodžio mėn. atlyginimą: XI kategorijos atlyginim as — 450 litų: už 24 pam okų rašom ųjų darbų taisym ą — 67,50 litų I trimečio priedas 45 litai Butpinigiai 12% 54 litai I vaikų priedas 10 litų Iš viso 626,50 lito Išskaičiuojam a i pensijų fondą 6% 29,70 lito Valst. biudžetui subalansuoti 92,70 lito Iš viso 122,40 lito Išmokėta 504,10 lito. (CVA 391 6 887 213) G r u o d ž i o 3 0 d. “Lietuvos žinių” Nr. 296 (p. 6) — Naujųjų metų linkėjimai. S. Nėriai — Pražysti ne diemedžiu, bet raudona rože. G r u o d ž i o m ė n . išėjo k ai kurių žurnalų paskutiniai m etų numeriai, kuriuose vienu ar kitu būdu m inima ir SN. 425

“Ateities” Nr. 5 išsp. Alf. Šešplaukio str. “Lektūros, a r­ ba skaitybos, klausim as”. P. 28 rašom a: “K iekvienas, vidurinę m okyklą p ab aigęs, tu rėtų būti sk aitę s v isu s ar bent dalį šių n au jesn ių jų lyrikų: Brazdžionio, Kossu-Aleksandravičiaus, Neries, Miškinio, Santvaro, Inčiūros”. Dienovidžio Nr. 5 pateikiam as “Sakalo” 1939 m. grožinės literatūros leid. są ra ša s, kuriam e yra ir SN rink. DZ (II leid.). “Knygų lentynos” Nr. 3 (gruodžio mėn.) p. 2—4 išsp. SN nuotrauka ir J . R. [K. Korsako] str: “Salom ėja N ėris — ly­ rikė”. Ja m e rašom a: “A ukščiausią savo kūrybos pakopą Salom ėja Nėris kol k as yra pasiekusi premijuotame rinkinyje “Diemedžiu žy­ dėsiu”. Jo s žodis čia nepaprastai santūrus, bet drauge ir nuo­ stabiai ryškus, vaizdingas, emocingas, poetine forma savi­ ta s ir originalus. Žodis, rodosi, savo prasm e kasdieninis ir net nuvalkiotas, čia vėl šviežiai atgyja ir naujai skam ba. Tai ir yra tikroji kūryba, tikroji poezija, visada sujungianti paprastum ą su naujumu. O tuo pasižymi tik tikri poetai, poetai, kaip sakoma, iš Dievo malonės. Tokia poetė ir yra S. Nėris, kuriai neginčija­ m ai priklauso viena pirm ųjų vietų m ūsų naujojoje lyriko­ je ”. (K . K o r s a k a s . Literatūros praeitis.— V., 1983.— P. 582) “M ūsų jaunim o” Nr. 24, datuotam e gruodžio 16—31 d., (p. 323—325) išsp. poetės nuotrauka ir str. be autoriaus p a­ rašo “Salom ėja N ėris (Trumpa kūrybos apžvalga)”. 1 9 3 9 m. p a b a i g o j e Kaune buvo išleista brošiūra “Sakalo knygos”. Leidinių katalogas, kuriame (p. 6) rašom a, kad paruošta spaudai Salomėjos Neries “Žalčio p asak a”, po­ ema, ir Poezija, o p. 12— kad išleista “Pėdos smėly” — II rinkinys. K aina 2 litai. “Diemedžiu žydėsiu”, premijuota kny­ ga,— 3 litai. Žurnalo “Saulė” Nr. 2 (p. 30) išsp. eilėr. “Heroica”. 1 9 3 9 m. p a b a i g o j e Stokholme išėjo A. Ranito eilėr. rink. ru sų k. “Via dolorosa”. P. 34—35 — eilėr. “Salomee N eris”. 1 9 3 8 — 1 9 3 9 m . , kaip prisim ena D. Pumputis ir ki­ ti, SN dažnai lankydavo M. K. Čiurlionio galeriją ir ilgai 426

stovėdavo prie vieno ar kito paveikslo. Galbūt ir eilėraščių, ciklas “Iš M. K. Čiurlionio paveikslų” parašytas 1939-aisiais. 1 9 39 m . poetė artim iau bičiuliavosi su K aun o III g-jos mokyt. V alerija Barmienė, kuri 1939 m. pab. išsikėlė į Vilnių. V. Barm ienė mėgo dainuoti, tai SN ir išvertė ke­ letą jos dainuojamų kūrinių į lietuvių k. 1 9 3 9 m ., tikriausiai, parašytas ir laiškutis V. Sruogienei: “Brangioji p. Vandute Labai dėkoju ir m ielai ateičiau, bet turiu ir aš svečių, iš toli atvažiavusių, tai negalėsiu. Viso geriausio. J ū s ų Salom ėja”. (I I I 4 0 6 ) K as tie svečiai, nežinoma. O p as Sruogienę SN yra lan­ kiusis bent porą kartų. Vienąkart 1938 m. pab., o kitąkart nežinia kada. Yra lankiusis ir p as Nem eikšas, taip pat, ko gero, 1939 m. Išliko nuotr., kurioje matyti dr. Nemeikša, V. ir B. Sruo­ gos, kiti svečiai, tarp jų ir SN. G r u o d ž i o m ė n . išėjo J . Krumino ir D. Pumpučio eilėr. rink. “Eksperim entai”, kuriame sudėti šių poetų eilėr., parašyti sutiktų praeivių duota tema. SN jiem s buvo pasiū­ liusi tem ą “Niekieno žemės gyventojai” ir toks eilėr. šiam e rink. paskutinis. Pažymėta, kad šio eilėr. tem ą pasiūlė SN. 1 9 3 9 m. p a č i o j e p a b a i g o j e išėjo J . Paukštelio rom anas “Kaim ynai”. Autorius, m atyt, vieną egz. padova­ nojo ir poetei, nes po kelių dešimčių m etų prisim ena, kad “Skatinantys buvo Salomėjos Nėries, Liudo Giros atsiliepi­ m ai, pasirodžius “K aim ynam s”. (J u o z a s A p u t is . Pusdienis p as Ju o z ą Paukšteli / / Literatūra ir m enas.— 1974.— Kovo 2 d.— Nr. 9.) K okiu būdu S N p areišk ė au toriu i savo sk atin im u s, nežinia. 1940 Sausio “Kelionė”. Sausio

p r a d ž i o j e (o gal ir anksčiau) sukūrė eilėr. 4 d. parašė laišk u tį Sofijai Čiurlionienei: 427

“Palem onas, 1940.1.4. Brangioji Ponia! Su gražiausiais N aujųjų m etų linkėjim ais prašau priim ­ ti šį eilėraštuką, sukurtą Ju m s gilaus J ū s ų gedulo valandą. K e lio n ė A š p a l i k a u n a m u s p r i e k e lio — N e g r į š i u n i e k a d a tg a lio s . M a n a u , p a k a k s l a is v a m v ė je liu i I r g i r i ų p r i e g l o b s t i e s ž a li o s . K a m tie ž i e d a i I r j u o s i š m ė ta u O, g r a ž e s n i a i s L y g ž v a ig ž d ė m ,

a n t m a n o ran k ų ? p a k e ly . te n ž y d i la n k o s — ž ė r in č io m to li.

N u o k o jų a p a v a s n u d r is k o , D r a b u ž ia i k r in ta n u o p e č ių — K a m r ū b a s , a p a v a s — k a m v is k a s , K a d s a u l ė s s p i n d u l i a i s š v ie č iu ? A te in a p a s it i k ti s a u lė M a n ą s s u iš tie s tu g lė b iu — O m en k a s, p u r v in a s p a s a u li, K a i n u o č io n a i t a v e s te b iu .

Salom ėja N ėris —” L aišk u tį su eilėraščiu įdėjo į voką, užklijavo, nuvažiavo į K auną, iš geležinkelio stoties nuėjo į Žemaičių gatvę ir užsuko į n am ą Nr. 10, kur gyveno S. Čiurlionienė su savo šeim a. “V ieną žiemos ry tą išgirdau skam butį. N ustebau, pro stiklines laukujės duris pam ačiusi Salom ėją. Atidarau, bet ji neina į vidų, rankoje vokas — tai laišk as mano Mamai. Salom ėja stovi keistai sum išusi, aš primygtinai kviečiu užei­ ti. “Ne, ne!” — ir ji apsisukusi greitai nueina.” (D . Č iu r lio n y tė - Z u b o v ie n ė . Mano motinos bičiuliai H Pergalė.— 1985.— Nr. 6.— P. 162.) S a u s i o 4 d. 10 vai. Vilniuje, Volano g., prasidėjo lie­ tuvių k. ir lit. mokytojų' suvažiavim as, trukęs dvi dienas. Buvo ap tarta ir panagrinėta daug temų. Suvažiavim o daly428

viai aplankė R asų kapines, padėjo vainiką an t J . B asan a­ vičiaus kapo. Ar SN dalyvavo šiam e suvažiavim e — nežinia. S a u s i o p r a d ž i o j e SN gavo J . Paukštelio rom aną “Kaim ynai” ir autoriui išsakė savo pastabas. S a u s i o p r a d ž i o j e gavo A. Ranito eilėr. knygą ru sų k. “Via Dolorosa”. Knygos pirmame psl. yra toks nedatuo­ ta s autoriaus įrašas: “Саломее Нерис в скромный знак искренней симпатии. А. Раннит. Tallin, E esti.” 7— 15 p.— vertėjo Igorio S ev erian in o įv a d a s “Л ирика А лексиса Раннита”. Čia, be kita ko, rašom a, kad “Estiškam e šios kny­ gos leidime, pavadintam e “Kui suudad” — “J e i gali...”, yra Aleksio Ranito vertim ų iš lietuvių k. šių poetų: Liudo Gi­ ros, Kazio Binkio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Kazio Inčiūros, Juozo Zengės, K a ­ zio Borutos, Stasio Santvaro, Bernardo Brazdžionio, Anta­ no Rimydžio, Jono Graičiūno ir Vytauto Sirijos Giros”. K as ten yra iš SN kūrybos — nežinia. Kitoje įvado vietoje (p. 13) rašom a: “Lietuvos kryžiai ^— ypatingi lietuvių liaudies kūrybos ženklai, dailininkas Čiurlionis, ieškojęs muzikos ir tapybos sintezės, Lietuvos kurortai N ida ir Palanga, Lietuvos mer­ gaitės, poetė Salom ėja Nėris ir daug ko kita lietuviška — visam tam R anitas randa savų, n aujų įvaizdžių, stengiasi piešti naujomis spalvom is”. S a u s i o 9 d. prasidėjo pamokos mokyklose po K alėdų atostogų. Į Kauno III g-ją atėjo dirbti nauja lietuvių k. mo­ kyt. Kviklienė, todėl S. Bučienei vėl liko 16 savaitinių p a­ mokų: Ilb, Illb, IIIc ir VIa kl. Pirm ą dieną po atostogų S. Bučienės įrašas yra tik VIa kl. še štą pam. T ą dieną buvo labai šalta, todėl žemesnių kl. mok. tikriausiai nesusirinko. S a u s i o 10 d. JA V pažangiųjų lietuvių dienraštyje “Vilnis” Nr. 8 išsp. str. “Lietuvos poetai”: “Keli Lietuvos jau n ų poetų gražiai rašo. M an geriausiai patinka eilėraščiai Salomėjos Neries. Štai eilėraštis “Sun­ ku”., [Cituojamas v isas eilėraštis.] Štai eilėraštis dūląs” tam e pačiame rinkinyje. [Cituo­ jam as v isas eilėraštis.] Apie liaudies vargus ši poetė irgi moka kalbėti, bet ta tem a dabar Lietuvoj rašyti reikia daugiau kaip drąsos — 429

reikia ir pasiaukojimo. Daugelis tad pasirenka rašyti kito­ mis temomis”. Sausio

10 d. datuotas Kazio Duncio laiškas iš Rygos.

S a u s i o 12 d. antra ir trečia pam. — VIa, penkta — IIIc kl. Kitose kl. įrašų nėra: matyt, neturėjo pamokų. S a u s i o 12 d. savaitr. “Amerika”, Nr. 2, p. 3 išsp. SN eilėr. “Baltu keliu”. S a u s i o 13 d. ketvirta pam. — VIa kl. Kitose klasėse įrašų nėra: matyt, dėl šalčių nebuvo pamokų. S a u s i o 13 ar 14 d. gavo K. Duncio laišką: “Ryga, 10.1.40. Did. Gerb. Poete! Gal Tamstai ir neteko girdėti mano vardą, nors lietuvių literatūros propagandos darbą dirbu jau seniai. D aug rašytojų kūrinių atspausdinau periodikoje, daug skaičiau ra­ diofone. Be to, išverčiau L. Dovydėno — Brolius Domeikas. 16 vasario proga gavau kvietimą parašyti literatūrinę studiją apie lietu vių naujausią literatūrą, pageidaujant turėti visų valstybės premijos laureatų atvaizdus ir grynai biografines datas. Man, gyvenant Latvijoje, kito kelio nėra, kaip kreiptis į pačius laureatus. Jei Tamsta nieko prieš, prašau atsiųsti man savo atvaizdą ir biografinių žinių, kurias sunaudosiu rašydamas minėtą straipsnį. Jei nenuskriausčiau, prašau pasiųsti kurį nors savo eilėraščių rinkinį atminčiai. Prie progos galėčiau ką nors at­ kurti latviškai. Tamstos eilėraščių teko skaityti, tačiau norėčiau susi­ pažinti nuodugniau, nes ir pats parašau po dainušką, žino­ ma, latviškai. Gerb. Poete, tikiu, kad Tamsta atsiųsi savo atvaizdą ir biografiją, nes einant šiuo keliu daug greičiau suartinsim dvi brolių tautas. Reiškiu nuoširdžią pagarbą. Kazis Duncis. N. B. Prašau atsakyti kuo artimiausiu laiku. Rlga Brivibas iela 152— 17 Lettonie” 430

SN, gavusi šį laišką, pasiuntė K. Dunciui savo atvaizdą, trumpą autobiografiją ir DŽ su įrašu. Duncis nieko neišsau­ gojo. Sausio

16 d. šešta pam. — VIa kl.

S a u s i o 17 d. “Sakalo” gaunamųjų rankr. registraci­ jos knygoje įrašyta, kad gauti SN rankr. “Žalčio pasaka” — eiliuota poema ir “N ašlaitė” — poema vaikams. S a u s i o 18 d. “Argentinos lietuvių balse” išsp. SN eilėr. “Heroica”. S a u s i o 19 d. antra ir trečia pam. — VIa kl. Kitose klasėse, matyt, dėl šalčio nebuvo pamokų. S a u s i o 2 0 d. ketvirta pam. — VIa kl. S a u s i o 2 3 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — VIa kl. S a u s i o 2 5 d. trečia pam. — Illb, penkta — Ilb, šeš­ ta — VIa kl. S a u s i o 2 6 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, penkta — Illb, šešta — IIIc kl. S a u s i o 2 7 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, tre­ čia — Ilb, ketvirta — VIa kl. S a u s i o 3 0 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — VIa kl. S a u s i o m ė n . , kaip ir anksčiau, lankė S. Čiurlionienės “šeštadienius”. S. Čiurlionienė “parodė svečiams ką tik gautą jai užrašytą esto poeto A. Ranito knygelę “Via Dolorosa” (au­ torizuotą vertimą į rusų k.). Viršelį puošė M. K. Čiurlionio “Jūros sonatos” finalas, o į vidų buvo įdėtos trys spalvotos reprodukcijos. Knyga ėjo per rankas. Aš sėdėjau šalia Sa­ lomėjos. Ji, pavarčiusi puslapius, tyliai man pasakė: “Koks jis drąsus, aš niekad nedrįsčiau į savo knygą susidėti Čiur­ lionio paveikslų”. (D. C iu r lio n y tė - Z u b o v ie n ė . — Min. str. — P. 162.) S a u s i o m ė n . SN išvertė A. Ranito eilėr. “Paskutinė šienapjūtė” bei “Rudenio keliu” į lietuvių k. ir pasiuntė į “Vairo” redakciją. S a u s i o m ė n . sukurtas eilėr. “Griuvėsių m iestas”. 431

S a u s i o m ė n . kartą užėjo į “Naujosios Vaidilutės” re­ dakciją Laisvės ai. 3. Čia rado vyr. redaktorę O. GaigalaitęBeleckienę, buvusią studijų laikų bičiulę, jau apsirengusią išeiti, jai padovanojo DZ su autografu (knyga neišliko). Jos ilgai vaikščiojo Vytauto prospektu ir kalbėjosi. O. Beleckienė paprašė eilėr. “Naujajai Vaidilutei”. SN pažadėjo ir atsisvei­ kino pasakiusi, kad namie Sauliukas karščiuoja. S a u s i o m ė n . gavo 1940 m. “Vairo” Nr. 1. Skaityda­ ma Vyt. Alanto str. “Tautinės kultūros problemos”, rašė ir savo pastabas paraštėse. Pavyzdžiui, ties autoriaus svars­ tymais, kokiu būdu atskirą tautos narį įjungti į tikslingą kultūros veiklą ir kad “reikalingas įstatymo įsikišimas”, pri­ rašo: “Ponas tikisi iš prievartos. Auklėjimą veikia kompe­ tentingas vadovavimas, tvarkymas, planavimas. Nepasaky­ si: “Eik darban mediniu arklu”, kada yra mechanizuotos priemonės. O m ūsų valdžia dažnai iki šiol taip darydavo”. Prie autoriaus minties, kad “pati propaganda daugeliu at­ veju konkrečiai nežinojo, kas tas kultūrinis darbas ir kaip jį reikia dirbti”, poetė prirašo: “O dabar žino?” Prie Vyt. Alanto retorinio klausimo “ar eiliniam piliečiui pakankamai aišku, kas gi ta bendra krašto gerovė yra”, poetė prirašo: “Jam neaišku, nes jis užnuodytas, o su tuo nepajėgiai ko­ voti... Ir eilinio piliečio galvojimas pralenkia užsifilosofavusius apie vienybę ir krašto gerovę patriotus, kraunančius savo gerovę pirmoj eilėj”. Prie str. autoriaus samprotavimų, jog “negalim a reikalauti, kad kiekvienas eilinis pilietis rūpintųs viso krašto gerove , jis turi būti paskatintas kuo daugiau rūpintis tomis prievolėmis, kurios yra tiesiog susijusios su jo paties būklės gerinim u”, poetė prirašo: “Kodėl per 20 “vienybės” m etų piliečiui dar neaišku, kas jo paties gerovė? Pasibaisėjimo vertas pasiūlymas! Valio tam ­ siai kaip čebato aulas piliečių valstybei!” Prie str. autoriaus pasiūlymo, kad “reikia visą kraštą apraizgyti tautos namų tinklu”, poetė prirašo: “Iš visko aišku, kad kunigai visai ne­ reikalingi, ir bažnyčiai daromos išlaidos yra nepateisinamos. Kad kultūra spinduliuotų, reikia spinduliuojančias kultūros asmenybes centruose pastatyti”. O kai str. teigiama, kad “tautos namuose turėtų būti salė šokiams rengti , čia galėtų būti klausomasi specialiai kaimui pritaikintų radijo programų, paskaitų...”, poetė prirašo: “Žinoma, poniškos kal­ bos kaimas nesupras”. 432

Visas str. išmargintas poetės pabraukimais ir smulkio­ mis pastabėlėmis. S a u s i o m ė n . išėjo keletas žurnalų., kuriuose pa­ minėtas ir SN vardas. “Knygų lentynos” Nr. 1 (p. 18) rašoma, kad jau pradėta spausdinti “Prošvaistės” IV knyga, kurioje būsią SN, K. Bo­ rutos, K. Jakubėno, J. Šimkaus, J. Krumino, St. Anglickio naujų eilėr. Iš tikrųjų “Prošvaistės” IV knygoje SN eilėr., nei naujų, nei senų, nebuvo. “Lietuvos mokyklos” Nr. 1 bei “Naujosios Romuvos” Nr. 3, 4 ir 5 spausdinamas “Sakalo” grožinės literatūros leid. 1939 m. balansas; čia visur minimas SN DZ II leidimas. “Mokslo dienų” Nr. 1 (p. 51) korespondencijoje iš Aly­ taus rašoma, kad literatų susirinkime VI kl. mok. Antanas Jonynas skaitė referatą “SN patriotiškumas paskutiniame rinkinyje”. “Dienovidžio” Nr. 1 D. Pumputis vertina V. Kumpikevičiūtės eilėr. rink. “Vasara laukuos”. Recenzija pradedama šiais žodžiais: “Moterys m ūsų literatūroje turi gana svarią vietą. Pa­ kanka paminėti Žemaitę, Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą, Bitę, arba iš jaunosios kartos — Salomėją N ėrį” (p. 61). Kalbėdamas apie recenzuojamos poetės eilėr., dėsto: “Jos žodinės medžiagos taupymas, eilėraščio grakštumas, nuotaikos niuansavimas — iš tolo primena analogiškas S. Nėries poezijos ypatybes” (p. 62). “Saulės” žurnale Nr. 1 (p. 9) išsp. eilėr. “Pavasaris ir ei­ linis”. V a s a r i o 2 d. pirma pam.— Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. V a s a r i o 3 d. pirma pam. — IIIc, kitose kl., matyt, dėl šalčių pamokų nebuvo, nes žurnaluose nėra jokių įrašų. V a s a r i o 3 d. datuotas Antano Valiukėno laiškas poetei. V a s a r i o 4 d. gauna Ant. Valiukėno, "Vairo” redak­ cijos sekretoriaus, laišką. Laiško autorius dėkoja poetei už atsiųstus A. Ranito eilėr. vertimus. Dabar spausdinsią “Pas­ kutinę rugiapjūtę”, o kitame numeryje — “Rudenio keliu”. Prašo atsiųsti originalių kūrinių. 433

V a s a r i o 8 d. trečia pam. — Illb, penkta — Ilb, šeš­ ta — IIIc kl. V a s a r i o 9 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. V a s a r i o 10 d. pirma pam. — IIIc, antra — VIa, trečia — Illb kl. Šioje kl. nebuvo net 29 mokinių. O Ilb klasės mokiniai dėl šalčio visai nesusirinko. V a s a r i o 10 d. “Lietuvos aido” Nr. 69 skyrelyje “Ką veikia m ūsų rašytojai” pranešama: “Poetė Salomėja Bačinskaitė-Bučienė-Neris baigė rašyti poemą “Žalčio pasaka” ir paruošė rinktinės poezijos tomą. Sumetė ataudus [gal būtų buvę tiksliau “apmatus”] naujai poemai”. V a s a r i o 12 d. datuotas Šventosios Vytauto Didžiojo gim nazijos m oksleivių literatų būrelio žurnalo “Birutės tėviškė” Nr. 1, kur išsp. Vytauto Žvirzdžio str. “Naujausioji m ūsų lyrika”. Čia minima ir SN: “Svajojo jie [poetai] daug k ą pad aryti, svajojo su paukščiais skraidyti ir erdves drebinti: D u o k i t m a n s p a r n u s e ik l iu o s iu s — A š s u d r e b in s iu e rd ve s! V a r g o d e b e s i s n u š l u o s iu — T e g u s a u l ė ž e m e i š v ie s .

Salomėja Neris Vieni poetai, kaip B. Brazdžionis, “stengiasi suvokti pa­ saulį protu, kiti poetai operuoja širdimi (J. Kossu-Aleksandravičius, Miškinis, Neris, Rutkauskas), dar kitų poezijoje vyrauja ekspresija ir dinamika (V. S. Gira, Radauskas)”. “Gyvenimo grožio ekstazė, kartu ir kraštutinis pesimiz­ mas, vynas, maišytas su tulžimi. Nueis tyruosna karava­ nas, pranyks pėdsakai, vėjas supūs kelius, ir jaunystė pra­ nyks kaip užburto kalno karalaitė, ir kaskart arčiau bus mirties žingsnių aidas ir siaubas: I r v ie n ą k a r t , p a v a s a r i , T u v ė l a t j o s i d r ą s i a i .— O m y lim a s p a v a s a r i, M a n ę s j a u n e b e r a s i -------

Salomėja Neris 434

Pražys tuokart žmogus kartu su poete S. Nerimi nebe gražia gėlele, bet diemedžiu”. To paties numerio (p. 16— 19) išsp. S. Jazdausko vaiz­ delis “Amžini klajokliai”, kurio motto autorius pasirinko SN posmą: B a n g o s s u k i l s d a r , v ė t r a i s u k a u k u s ,— E r d v ė s į n ir t ę m ė t y s ž a ib u s . V a r g a s s i l p n u o l i u i j ū r o n iš p la u k u s ! — T v i r t o j ū r e i v i o p e r g a l ė b u s!

V a s a r i o 13 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — IIIc kl. V a s a r i o 1 5 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb kl. V a s a r i o 1 7 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. V a s a r i o 2 0 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — VIa kl. V a s a r i o 2 2 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. V a s a r i o 2 3 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. V a s a r i o 2 4 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. V a s a r i o 2 5 d. datuotas Ig. Severianino laiškas poetei. V a s a r i o 2 5 d. “Vilniaus balso” Nr. 46 (p. 4) rašoma apie literatūros šventę Vilniaus un-to Sniadeckių salėje ko­ vo 3 ir kovo 4 d. Poetai laureatai — B. Brazdžionis, J. Paukštelis, A. Venclova, vilniečiai O. Miciūtė, A. Žukaus­ kas, L. Gira, P. Cvirka, J. Marcinkevičius, S. Neris, K. Bo­ ruta ir kt. K o v o 4 d. 17 vai. — premijų įteikim as Vilniaus un-to iškilmių salėje. Transliuojamas per Vilniaus radiją. V a s a r i o 2 7 d. pirma pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — VIa kl. Galbūt v a s a r i o 2 8 d. gavo Ig. Severianino laišką. Sis dėkoja už 20 kronų avansą. Sakosi jau seniai išvertęs 4 435

poetės eilėr., bet kitų tekstų vis neturįs. Laukiąs jos eilėr. pažodinių vertimų. Laiškas rašytas rusų k. V a s a r i o 2 9 d. antra pam. — VIa, trečia — IHb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. V a s a r i o m ė n . išėjo keletas žurnalų, kuriuose m ini­ ma ir SN. “Ateities” Nr. 7 (p. 409—413) spausd. pasikalbėjimas su 1939 m. Valstybinės literatūros premijos laureatu poetu B. Brazdžioniu: “ — Kokios nuomonės apie “Ateitį”? — “A teitis” yra nuėjusi gražų kelią. Jos baras yra pla­ tus ir turtingas. “A teities” puslapiuose išaugo ne vienas žymus šių dienų m ūsų rašytojas, visuomenininkas, moksli­ ninkas. Man labai gerai atsim enam i tie m etai, kai aš, pradėjęs rašyti pirmuosius bandymus, sekiau joje dedamus Salomėjos Neries, A. Vaičiulaičio, P. Karužos, J. Paukšte­ lio, J. Grušo, J. Keliuočio, J. Griniaus, A. Maceinos raštus. Joje yra rašę ir Jonas Kossu-Aleksandriškis su Antanu Miškiniu. Joje ir dabar būna gražių jaunųjų darbų. — Kaip žiūrite apskritai į mūsų nūdienę literatūrą, ypač į poeziją? — Poezija tiek subrendo, kad vargu ar ji kiek laiko ne­ paliks toje pat plotmėje. Jos dabartiniai atstovai — Salomėja Neris, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandravičius — jau yra davę visai naują formą. Šiam metui jie jau tas pats, kas savo laiku buvo Maironis, o po Maironio Liudas Gira, Putinas”. P. 423 rašoma, kad baigėsi lit. rašinio konkursas. Verti­ nimo komisija, susipažinusi su atsiųstais darbais, išskyrė Ryčio rašinį “Salomėjos Neries lyrika”. Atplėšus vokus paaiškėjo, kad Rytis yra Henrikas Nagys — Kėdainių g-jos aštuntokas. Pasak komisijos, Ryčio rašinys yra geriausias. Jis kondensuotas, išsamus, vienti­ sas, išlaikąs nuo pradžios iki galo vedamąją mintį. Be to, originalus minčių dėstymo forma”. “Dienovidžio” Nr. 2 (vasario mėn.) išsp. E. Radzikausko str. “Įpareigojimai m ūsų dienų lietuvių lyrikui”. Autorius rašo: “Tai bėgo, tai slinko m etų metai per Lietuvos šalelę. Var­ go, nyko žmonės, nunyko kapai su savo dainininkais ir 436

kūrėjais ir ne viena vienokia ar kitokia dainelė. Tačiau jų. tiek buvo kurta ir dainuota, kad ir iki m ūsų dienų atėjo jų tūkstančiai. Tik kas buvo jų autoriai — niekas nebežino, nebeatmena, ir atsidėjęs tam literatūros nagrinėtojas gal vos tik mažytę dalelę tų vardų begalės jau iššifruoti. O buvo tai gal ir šiandieniniu m ūsų poetų seneliai proseneliai, gal kokie Baranauskai, Baranauskytės, Mačiuliai, Mačiulytės , gal tai buvo irgi Janoniai, Kiršos, Miškiniai, Bačinskaitės, Orintaitės ir Miciūtės (p. 86). O i, v a r g e v a r g e , v a r g e l i m a n o , K a d a a š ta v e , j a u n a , iš v a r g s iu ? ! O i, i r a t jo jo p u l k a s b r o le lių , K e t u r i š i m t a i ž i r g ų k o je lių . K a r d a i s k a p o jo , k o jo m m in d ž io jo ,— M a n o v a r g e l i s n ie k o n e b o jo ...

Šitaip nenugalimą šį tamsųjį laiką savo ir tūkstančiu sa­ vo sesių, m ūsų senelių ir prosenelių, vargą vargelį apdai­ navo viena tų nežinomųjų mums baudžiavos Bačinskaičių” (p. 87). / ‘Knygų lentynos” Nr. 2 (p. 15) rašoma, kad “Poetas Vy­ tautas Montvila šiuo metu intensyviai studijuoja m ūsų nau­ juosius poetus ir rašo studiją apie jų poeziją. Jau parašyta apie S. Neries poeziją ”. “Naujosios Vaidilutės” Nr. 2 (p. 102) išsp. A. Ranito eilėr. “Žiemos lietuvaitė” vertimas. “Vairo” Nr. 2 (p. 110) išsp. A. Ranito eilėr. “Paskutinė šienapjūtė” su pastaba: “Išvertė Salomėja Nėris”. K o v o 1 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. K o v o 2 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb , tre­ čia — Ilb kl. K o v o 3 d. — sekmadienis: SN su rašytojais ir lite­ ratūros draugais traukiniu važiavo į Vilnių ir dalyvavo li­ teratūros vakare, bet savo kūrybos neskaitė. Buvo apsisto­ jusi pas P. Orintaitę. K o v o 4 d. — šv. Kazimiero šventė. SN dalyvavo pre­ mijų įteikimo ceremonijoje ir vakare grįžo į Palemoną. 437

K o v o 5 d . antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. K o v o 7 d . antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. K o v o 8 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. K o v o 9 d . pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. K o v o 1 0 d. — sekm adienis. K aune, A teitin inkų salėje, pažangiųjų studentų d-ja “Scientia” suorganizavo lit. vakarą, kuriame savo kūrinius skaitė ir SN. (“Mane jūs jau­ site darbe, kovoj”.— V., 1976.— P. 274—275.) K o v o 14 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penk­ ta — Ilb, šešta — IIIc kl. K o v o 15 d . pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. K o v o 15 d. po pam. Kauno III g-jos literatų būrelis surengė susirinkimą. V. Maknytė skaitė “Žalčio pasakos” ištrauką. Nežinia, ar SN dalyvavo. K o v o 15 d . Karininkų Ramovės salėje įvyko jauni­ mo literatūros vakaras, kurio programą atliko Kauno g-jų moksleiviai. K o v o 1 6 d . pirma pam.— IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. Tai paskutinės pamokos prieš Velykų atostogas. K o v o 1 6 d. “Lietuvos aido” Nr. 127 (p. 2) žinutė apie vakarykštį jaunimo literatūros vakarą: “Vakaro programą sudarė m ūsų žymesniųjų rašytojų kūriniai, kuriuos paskaitė patys moksleiviai ar studentai, -ės. Buvo padeklamuota A. Baranausko poezijos, Putino, Salomėjos Neries, Kossu-Aleksandriškio, paskaitytos Krėvės, Grušo ir kitų beletristų kūry­ bos ištraukos. Vakaro pabaigoje žodį tarė Vyt. Bičiūnas”. K o v o 16 d. SN “Sakalo” leidykloje gavo 300 litų. Gal tada nunešė ir savo rinktinės poezijos rankr. K o v o 1 6 d. JAV pažangiųjų lie tu v ių dienraščio “Laisvė” Nr. 65 (p. 3) persispausdino iš “Lietuvos aido” žinutę “Ką veikia Lietuvos rašytojai”. Rašoma, kad “Poetė Salomėja B ačinskaitė-B učienė-N eris baigė rašyti poemą 438

“Žalčio pasaka” ir paruošė rinktinės poezijos tomą. Sumetė ataudus naujai poemai”. K o v o 18 d . datuotas sveikinimas gimimo dienos pro­ ga Gabrielei Petkevičaitei-Bitei: “Palemonas, 1940.III.18. Geros sveikatos ir ilgų m etų nuoširdžiausius linkėjimus kovo 18-os proga siunčia vienas kaimo pelkynuose Tamstos surastųjų — Bernardas. Savo pagarbą ir tuos pačius linkėjimus reiškia Salomėja Nėris”. (III 407) K o v o 21 d. datuotas “Šaulės” redaktorės K. Kodatienės laiškas. K o v o 2 4 ar 2 5 d. gavo K. Kodatienės laišką: “Kaunas, III.21 d. 1940. Gerbiama Ponia! Kaip kalbėjome, labai prašau, ne vėliau 3-čią dieną Ve­ lykų išsiųsti eilėraštį, nes norime Atvelykiui išleisti “Šaulę”. Jei ne apsunkintume, gal m alonėsite parinkti porą — vieną karžygiškos bei patriotinės minties, o antrą pavasa­ riškos nuotaikos. K. Kodatienė /p a r a š a i “Šaulės” redaktorė” Gavusi šį laiškutį, pasiuntė “Šaulei” eilėr. “Pavasaris ir eilinis”. J į jau buvo pasiuntusi ir “Naujosios Vaidilutės” re­ dakcijai. O kada ir kokia proga kalbėjosi su K. Kodatiene — nežinia. K o v o 2 7 d. Maskvoje atidaryta lietuvių knygos pa­ roda. Čia išstatyta ir SN viena knyga. K o v o 3 0 d. laikraščio “Literatumaja gazeta” (Mask­ va) Nr. 18 p. 3 išsp. V. G. straipsnelis “Lietuvos respubli­ kos kultūrinis turtas”. Rašoma: “Tik po 1918 m etų vasario, po nepriklausomos Lietuvos respublikos sukūrimo, prasidėjo spartus nacionalinės lite­ ratūros ir spaudos augimas. Jauni pažangieji Lietuvos rašytojai savo laiku mėgino jungtis į literatų organizaciją “Trečias frontas”. Šiai neilgai gyvavusiai grupei priklausė P. Cvirka, S. Neris, A. Venclo­ va ir kiti”. 439

K o v o 3 0 d. “Lietuvos žinių” Nr. 71 (p. 6) išsp. žinutė, kad jau išeina “Dienovidžio” Nr. 3. Turiny Salomėjos N e­ ries, Gr. Tulauskaitės, Butkų Juzės, J. Krumino, V. Kumpikevičiūtės ir J. Zlabio eilėr. Iš tikrųjų šio nr. p. 140— 142 išsp. “Žalčio pasakos” da­ lis, pavadinta “Baltijos dvasia”. O E. Radzikauskas tęsia savo str. “Įsipareigojimai mūsų dienų lietuviui lyrikui”: “Paminėjus K. Borutą, būtina paminėti dar antrąjį įžymų trečiafrontininkų grupės dalyvį, talentingąją mūsų lyrikę Sa­ lomėją Nerį-Bačinskaitę, visai nelauktai netikėtai perėjusią į “Trečią frontą” iš katalikiškosios Šatrijos literatų būrelio. Jos prisidėjimas prie trečiafrontininkų buvo palydėtas sen­ sacingu tada literatūriniu jos manifestu. Tuo manifestu pa­ sekusi jos, taip sakant, odė... į jūrininkus ir kiti panašūs ekspansyvūs jos to meto kūrinėliai buvo irgi deklaracija, nes visa tai nebuvo nė kiek organiškai susiję nei su pačia po­ ete, nei su jos gyvenama aplinka, taigi nebuvo jos išgyven­ ta. Tai tebuvo jos vaizduotės ir revoliucine ugnele užside­ gusio temperamento išdava. Ir dėl to jau netrukus po tų m anifestų ir odžių išsvajotiems maištingiems jūrininkams ši simpatingiausioji m ūsų poetė pasijuto einanti ne m ūsų žemelės, kad ir siauru, kad ir duobėtu gal, bet tiesiu keliu, o “Per lūžtantį ledą” — skenduolių keliu. Nenuostabu tad nė kiek, kad ją galėjo pagauti ir siaubas . Nenuostabu tai nenuostabu, tačiau vis dėlto kiek pikta. Žmogus dar pačiame žydėjime, ir jau šitokios desperacinės mintys. Esminis tai skirtumas tarp jos ir Borutos. S. Neris vis dėlto įlūžimo išvengė ir, reikia spėti, išvengs ir toliau, žygiuos kietąja lietuviška žemele, o ne l ū ž t a n č i u l e d u ir ne s m ė l i u , kuriame p ė d a s galima palikti, bet kur jas pirmas stiprėlesnis vėjas bematant ir užpustys”, (p. 164) “Moters ir pasaulio” Nr. 3 (p. 7) išsp. O. Valentinavičiūtės eilėr. “Nekaltinki manęs” — labai primenantis SN eilėr. “Ne­ bark m anęs”: N e k a l t i n k i m a n ę s , k a i p d a u g e l i s a p k a l ti n a , N e t n e ž in o d a m i , d ė l ko, u ž k ą — G a l b ū t to d ė l, k a d ž v a i g ž d ė s j u o d ą n a k t į k r ito , K a d u p ė se s ta ig a iš s ik r e ip ė va g a .

(Ir t. t.) 440

P. 14 rašoma, kad poetė Salomėja Bačinskaitė-BučienėNeris baigė rašyti poemą Ž a l č i o p a s a k a ir paruošė rink­ tinės poezijos tomą. “Vairo” Nr. 3 (p. 167) išsp. A. Ranito eilėr. “Rudenio ke­ lias” su pastaba: Išvertė S a l o m ė j a N ė r i s . K o v o m ė n . išėjusiame 1939/1940 m. “A teities” Nr. 8 (p. 461—467) išsp. Henriko Nagio str. “Salomėjos Nėries ly­ rika” (rašinys, laimėjęs konkurse I-ąją premiją): K u r g ė l y n a i ž y d i — te n i r a š . K u r d r u g e l i a i ž a i d ž i a — te n i r a š . K u r e in u — m a r g i d r u g e l i a i m a n e ly d i. K u r s u s t o j u — m a n le l ij o s b a l to s ž y d i . (60, Anksti rytą) Tokia SN atėjo pas mus! Buvo nuostabus rytas: skliau­ tuose sušvito “auksu parašytas jos vardas”. Jos kraujuje virė jaunystė, ir žodis buvo sparnuotas — buvo sakalas. Paga­ liau ir jaunystė buvo amžina . Todėl Nėries pirmojoje knygoje (AR) kiekviename pos­ me plūduriuoja džiaugsm as ir gilus tikėjim as šita ne­ mirštančia jaunyste, kuri vienintelė ir dėl to tokia brangi . Aptariau S. Nėries lyrikos branduolį — mintį, kaip ji keitėsi nuo nerūpestingo džiaugsmo iki audrios kovos ir vėl iki ramaus susimąstymo, nuo amžino gyvenimo iki mirties nujautimo, nuo meilės ir gailesčio iki neapykantos ir vėl iki meilės... S. Nėries forma nuostabiai skambi ir apdailinta. Kaip aukso koriai, į kuriuos pilamas tiktai tyras medus... įsiklausykite į jos geriausias paskutiniąsias eiles. Išgirsite skambų liejimąsi, nes maža švilpiančių garsų, š, č, greta vienas kito stovinčių s, maža priebalsių. Tai yra tikrai tyra kalba!” K o v o p a b a i g o j e išėjo žurnalo “Šaulė” 1940 m. Nr. 1. Čia (p. 9) išsp. SN eilėr. “Pavasaris ir eilinis”. “Židinio” Nr. 3 (p. 327—329) išsp. Prano Gailiūno str. “Lyrika”. Autorius ne kartą šiame str. mini ir SN: “Skaitydami lyrinį eilėraštį, kaip ir muzikos klausyda­ miesi, mes savo vaizduotėje pamatome keletą daugiau ar mažiau sujungtų vaizdų (saulėlydis, jūra, tolimi krantai, bal­ ta burė — laivas), taip pat ir tam tikrą nuotaiką pajunta­ me: ramybė, tolumas, ilgesys, skausmas. Štai tokios nuo441

taikos SN eilėraštis. (Čia cit. eilėr. iš DŽ “Vakaras jūroj”, p. 339.)” K o v o m ė n . “Židinio” redakcijos atstovė studentė Ele­ na Gabulaitė atėjo rankraščio žurnalui, ir SN davė “Žalčio pasakos” ištrauką. Kovo mėn., gal kiek ir anksčiau, baigė pasaką “Laumės dovanos”. B a l a n d ž i o 2 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — IIIc kl. B a l a n d ž i o 4 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — IIIc, bet tą dieną S. Bučienės įrašas ir parašas yra tik VIa kl. žurnale. Ar kitose kl. ji turėjo pamokas ir tik užmiršo įrašyti žurnaluose — nežinia. B a l a n d ž i o 5 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. B a l a n d ž i o 6 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. B a l a n d ž i o 6 d. “L ietuvos žinių.” Nr. 77 (p. 3) rašoma, kad “šiandien Kaune pasirodė K. Korsako knyga “Rašytojai ir knygos”. Pateikiamas kn. turinys, kuriame nu­ rodytas ir str. “Salomėja Nėris — lyrikė”. B a l a n d ž i o 9 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. B a l a n d ž i o 11 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — IIIc kl. B a l a n d ž i o 1 2 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. B a l a n d ž i o 13 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. B a l a n d ž i o 1 6 d. antra pam. — Illb, trečia — IIIc, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. B a l a n d ž i o 18 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. B a l a n d ž i o 19 VIa, ketvirta — IIIc, B a l a n d ž i o 19 Viena mok. paskaitė

d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — penkta — Illb kl. d. įvyko Kauno IV g-jos lit. vakaras. SN “Eglės” ištrauką. 442

B a l a n d ž i o 19 d. datuotame JAV liet. laikr. “Ame­ rika” Nr. 16 (p. 3), pavadintame “Moterų gyvenimo aidai”, išsp. SN eilėr. “Pavasario svaigulys”. B a l a n d ž i o 2 0 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. B a l a n d ž i o 2 0 d. po pamokų “Sakalo” leidykloje (Kęstučio 36) gavo 200 litų honoraro. B a l a n d ž i o 21 d. datuotame “Savaitės” žurnalo Nr. 13 (p. 261) J. V. N arbutas recenzuoja K. Korsako kn. “Rašytojai ir knygos”. Pasak jo, “tai beveik visos m ūsų lite­ ratūros nuo Strazdelio iki Salomėjos Nėries įvertinimas”. SN minima ir kitur. B a l a n d ž i o 2 3 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. B a l a n d ž i o 2 5 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb, šešta — Illb kl. B a l a n d ž i o 2 6 d. antra ir trečia pam. — VIa, ket­ virta — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. B a l a n d ž i o 2 7 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ilb kl. B a l a n d ž i o 2 7 d. , kaip ir kitais šeštadieniais, daly­ vavo S. Čiurlionienės “šeštadienyje”. Tos dienos “šeštadienį” S. Čiurlionienės žentas VI. Zubovas užfiksavo kino juostoje. SN sėdi drauge su D. Čiurlionyte-Zuboviene ant sofos. Šiai ant kelių dukrelė Dalia, o S. Čiurlionienė skaito savo kūrinį “Bundanti žemė”... (Kino juostą saugo Zubovai. Žr.: “Švytu­ rys”.— 1967.— Nr. 5.— P. 18—19.) Čia sėdi K. Korsakas, Myk. Vaitkus, A. Salys, M. Urbšienė, K. Kymantaitė su vyru M. Gregorausku ir kiti “šeštadienio” dalyviai. Geria kavą, kalbasi, diskutuoja... B a l a n d ž i o 3 0 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. B a l a n d ž i o m ė n . išėjo keletas žurnalų, kuriuose mi­ nima ir SN. “Kariūno” Nr. 2 (p. 76) išsp. SN eilėr. “Pavasaris ir eili­ nis”. “Mokslo dienų” Nr. 4 trečiame viršelio puslapyje pra­ nešama, kad 1939 m. žurnalo lit. premijos laimėtojas Ka443

zys Mileris apdovanotas poezijos knygomis: Putino “Keliai ir kryžkeliai”, Kuosos-Aleksandriškio “Poezija”, A. Miškinio “Keturi m iestai”, B. Brazdžionio “Kunigaikščiu m iestas”, S. Nėries “Diemedžiu žydėsiu” ir V. Sirijos Giros “Šešėliai nuo ekrano”. “Naujosios Vaidilutės” Nr. 4 (p. 177) išsp. SN eilėr. “Pa­ vasaris ir eilinis”. “Varpo” Nr. 8 (balandžio mėn. antros pusės), p. 118— 119 Julius Būtėnas recenzuoja K. Korsako knygą “Rašyto­ jai ir knygos” ir pam ini, kad trečiam e knygos skyriuje rašoma ir apie SN kūrybą. “Židinio” Nr. 4 (p. 461—464) išsp. “Žalčio pasakos” dalis “Žemės ilgesys”. B a l a n d ž i o m ė n . išėjo J. Snaigės eilėr. rink. “Gėlės ant sniego”, kur keletą kartų cituoj. SN posmai. Iš rink. eilėr. matyti, kad SN kūryba turėjo aut. nemaža įtakos. G e g u ž ė s 1 d. datuotame “Kardo” Nr. 9 (333) (p. 224) recenzuojama K. Korsako-Radžvilo kn. “Rašytojai ir knygos”. Minima, kad joje yra str. "S. Nėris-lyrikė”. G e g u ž ė s 3 d. pirma pam. — Ilb, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. Antros ir trečios pam. VI kl. nereikėjo vesti, nes klasė išvyko ekskursijon į Marijampolę. G e g u ž ė s 4 d. pirma pam. — IIIc, antra — IHb, penkta — Ilb kl. G e g u ž ė s 7 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ket­ virta — Ilb, šešta — VIa kl. G e g u ž ė s 9 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb. Šešta pam. turėjo būti IIIc kl., bet žurnale įrašo nėra. G e g u ž ė s 9 d. “Sakalo” leidykloje gavo 300 litų. G e g u ž ė s 1 0 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — V Ia, ketvirta — IHb, penkta — IIIc kl. G e g u ž ė s 11 d. III g-joje mok. sodino medelius — pamokų nebuvo. Nežinia, ar SN dalyvavo. G e g u ž ė s 14 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. G e g u ž ė s 15 d. datuotame “Žiburėlio” žurnalo Nr. 9 444

anotuojama J. Juozaičio sudaryta knygelė “Su motina” ir pažymima, kad čia yra ir SN eilėr. 32 psl. knygelė “Su motina” išleista 1940 m. turbūt ba­ landžio mėn, nes skirta Motinos dienai, minimai pirmąjį ge­ gužės mėn. sekmadienį. Čia p. 22 įdėtas SN eilėr. “Motulės ašaros”. G e g u ž ė s 1 6 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta Ilb, šešta — IIIc kl. Pastarųjų dviejų kl. žurnaluo­ se nėra S. Bučienės įrašų nė parašų. G e g u ž ė s 17 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb. G e g u ž ė s 18 d. ketvirta pam. — IIIc, penkta — Ilb, šešta — Illb kl. G e g u ž ė s 2 1 d . antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb kl. Šeštoje kl. pamokos nebuvo, nes šeštokai išvažiavo į Vilnių. G e g u ž ė s 2 4 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. G e g u ž ė s 2 5 d. pirma pam. — IIIc, antra — Illb, trečia — Ila kl. G e g u ž ė s 2 8 d. antra pam. — IIIc, trečia — Illb, ketvirta — Ilb, šešta — VIa kl. G e g u ž ė s 3 0 d. antra pam. — VIa, trečia — Illb, penkta — Ilb, šešta — IIIc kl. G e g u ž ė s 3 1 d. pirma pam. — Ilb, antra ir trečia — VIa, ketvirta — IIIc, penkta — Illb kl. G e g u ž ė s m ė n . kai kuriuose žurnaluose minima SN. “Dienovidžio” Nr. 5 (p. 318) A. Rūkas recenzuoja K. Kor­ sako knygą “Rašytojai ir knygos” sakydamas: “Trečiasis knygos skyrius pavadintas “Rašytojų veidai”. Čia skaitytojas randa charakteristikas šių m ūsų jau miru­ sių ar dar tebegyvenančių literatūros kūrėjų: A. Strazdo, J. Biliūno, Maironio, A. Jakšto, V. Krėvės, S. Nėries”. “Knygų lentynos” Nr. 5 (p. 1—3) išsp. str. “Kultūrinis Lietuvos lobis”, perspausdintas iš “Literatumaja gazeta”. Čia rašoma apie Lietuvos knygų parodą Maskvoje ir taip sako­ ma: “Jaunieji progresyvūs rašytojai prieš kurį laiką bandė

susiburti literatūrinėje organizacijoje “Trečiasis frontas”. Šiai neilgai ištvėrusiai grupei priklausė Petras Cvirka, Salomėja Neris, A. Venclova ir kiti”, (p. 2) P. 10— 11 aptariama K. Korsako knyga “Rašytojai ir knygos” ir paminima, kad joje rašoma ir apie SN. P. 22 dar kartą rašoma, kad išėjo K. Korsako knyga ir pateikiamas jos turinys. Čia ir str. “Salomėja Neris — lyrikė”. “Mokslo dienų.” Nr. 5 (p. 296) korespondencijoje iš Kau­ no IV g-jos rašoma, kad balandžio 19 d. per lit. vakarą bu­ vo skaitoma “Eglės” ištrauka. (Taip čia pavadinta “Žalčio pasaka”.) B i r ž e l i o 1 d. trečiosios kl. jau paleistos keliamųjų egzaminų, o Ilb kl. išvažiavusi ekskursijon i Vilnių, tai SN tą dieną gimnazijoje pam. neturėjo. B i r ž e l i o 1 d. “Lietuvos žinių” Nr. 122 (p. 5) išsp. SN eilėr. “Žemaitės kelias”. B i r ž e l i o 1 d. datuotose “Studentų dienose” Nr. 8 (p. 5) išsp. EI. Gabulaitės reportažas “Kolegų ir kolegių pa­ vasaris”. Reportažui pasirinkti tokie motto: Vyriškasis motto: Susimąstę vaikšto stogais katinai. Alf. Keliuotis Moteriškasis motto: Pavasaris žemę jau veda, O mane kas ves? S. Nėris B i r ž e l i o 4 d. penkta pam. — Ilb, šešta — VIa kl. B i r ž e l i o 6 d. keliamasis lietuvių k. trečiųjų klasių egz. raštu. S. Bučienė — egzaminatorė. Pamokų tą dieną neturėjo. B i r ž e l i o 7 d. keliamasis lietuvių kalbos trečiųjų kla­ sių egzaminas žodžiu. S. Bučienė — egzaminatorė. Pamokų tą dieną neturėjo. B i r ž e l i o 8 d. Ilb turėjo būti lietuvių k. pamoka, bet žurnale nėra įrašo nė parašo, todėl nežinia, ar tą dieną bu­ vo atėjusi į gimnaziją. B i r ž e l i o 8 d. “Lietuvos žinių” Nrv 128 (p. 7) žinutė: “Ką nauja šiais metais duos “Sakalas”. Čia rašoma: “Iš vaikų literatūros pirmiausia tenka pažymėti leidžia­ mas žymiausios m ūsų poetės Salomėjos Nėries eiliuotas pasakas — “Žalčio pasaką” ir “N ašlaitę Sigutę” (su dail. P. Augiaus-Augustinavičiaus iliustracijomis)”. 446

B i r ž e l i o 11 d. penkta pam. — Ilb žurnale nėra pa­ rašo, šešta — VIa kl. B i r ž e l i o 13 d. antra pam. — VIa, ketvirta — Ilb kl. Birželio

13 d. “Sakalo” leidykloje gavo 300 litų.

B i r ž e l i o 14 d. Ilb kl. buvo išvykusi į Kačerginę, o VIa kl. žurnale nėra SN įrašo nė parašo, todėl nežinia, ar tą dieną buvo g-joje. Nebent pedagogų tarybos metiniame posėdyje. B i r ž e l i o 14 d. JAV lietuvių dienr. ‘'Vienybė” Nr. 137 (p. 2) išsp. eilėr. “Motutės ašaros” (iš DŽ) ir “Motina” (iš PLL) kaip vienas eilėraštis. B i r ž e l i o 15 d. Kauno III g-joje — baigiam asis m. m. aktas: įteikiam i atestatai abiturientam s, vasaros darbų skyrimas. Ar SN dalyvavo šiose mokyklos iškilmėse — nežinia. B i r ž e l i o 15 d. į Lietuvą buvo įvesta papildomų Rau­ donosios armijos dalinių. Prezidentas A. Smetona išvyko į užsienį. Pogrindyje veikianti Lietuvos komunistų partijos CK iškėlė reikalavimus: sudaryti naują demokratinę vyriausybę, grąžinti liaudžiai demokratines teises, paleisti politinius ka­ linius revoliucionierius, legalizuoti Lietuvos komunistų par­ tiją, uždaryti Lietuvos tautininkų sąjungą. B i r ž e l i o 17 ir 18 d. Kaimo III g-joje vyko stoja­ mieji egz. Ar SN dalyvavo stojamųjų egzaminų komisijose — nežinia. B i r ž e l i o 1 7 d. Justas Paleckis sudarė Liaudies vy­ riausybę. B i r ž e l i o m ė n . kai kuriuose žurnaluose minima ir SN. “Moters ir pasaulio” Nr. 6 (p. 6) Karolė Požeraitė rašo ap ie L ietuvos k n y g ų parodą M askvoje: “įd om u buvo pažiūrėti, kokios knygos išstatytos. O štai ir Salomėjos N e­ ries, Kossu-Aleksandravičiaus ir Miškinio po vieną eilėraščių rinkinį suradau”. P. 8—9 išsp. V. Ružancovaitės-Petrulienės apžvalga “In­ telektualinė moterų kūryba 1939 m .” Skyriuje “Literatūra” rašoma, kad “1938 m. valstyb. premijos laimėtoja SN išlei­ do DŽ jau antrą leidimą ir gerai pasirodė “Prošvaistėj”. 4 47

“Naujosios V aidilutės” Nr. 5—6 (p. 252) išsp. R. Atkočiūnienės str. “Naujosios Vaidilutės” kelias”. Čia rašoma: “N. V aidilutės” nuopelnas, kad šiandien turime daug žinomų, kaskart vis daugiau pasireiškiančių jaunų poečių, beletrisčių, visuomenininkių, pedagogių. Salomėja Nėris, P. Orintaitė, dr. O. Norušytė, J. Drungaitė, K. Grigaitytė, M. Mykolaitytė, EI. Bujokaitė ir daugybė kitų jaunuolių (dažnai pasirašydamos pseudonimais) mėgino čia pirmuosius savo žingsnius”. P. 289 išsp. nuotraukų montažas “Naujosios Vaidilutės” pirmojo dvidešimtmečio bendradarbiai. Čia yra ir SN-Bačinskaitės nuotr. “Mokslo dienų” Nr. 6 (p. 346) recenzuojamas Rokiškio kan. Tumo Vaižganto gimnazijos literatų laikraštėlis “X Popšutę” 1940 m. Nr. 1 ir rašoma apie J. Rimkevičiaus eilėr. “Išlaisvintai sesei”: “Nors paskutiniame posme ir jaučiama SN įtakos, tačiau pacituoti posmeliai plaukia iš širdies: D a b a r g r e ič i a u , k a i p k i t ą k a r tą , P a v a s a r i s š a u n i a i a tjo s ; S t a b d y s j i s j u o d b ė r į tie s v a r ta i s , Ž ib u o k lė m ž e m ė p a s i p u o š ”.

“Židinio” Nr. 5—6 (p. 609—610) spausdinama “Žalčio pa­ sakos” ištrauka “Jie prisiekė”, p. 669 recenzuojamas K. Kor­ sako str. rink. “Rašytojai ir knygos”. Recenzijoje rašoma: “Su lyrikais susiduriame knygos “Rašytojų veidai” sky­ riuje. Čia randame kalbant apie A. Strazdą, S. Nėrį ir Mai­ ronį. Nuodugniau nagrinėjamas A. Strazdas, o Maironis ir S. N ėris vertinam i pačiais bendraisiais bruožais, n e si­ leidžiant į detales ir sprendimus, paremtus citatomis. Ka­ dangi dabartinėje m ūsų literatūroje lyrika užima žymią vietą, tai skaitytojas lengvai gali paklausti, kodėl K. Kor­ sakas ja taip mažai domisi, kad net S. Nėries visos kūry­ bos įvertinimui tepaskiria vos penkis puslapėlius su kelio­ mis eilutėm is”. 1940 m. pavasarį kartą užėjo pas S. Čiurlionienę ne šeštadienį. “Ji atsinešė tik ką parašytą kūrinį “Laumės do­ vanos” — norinti paskaityti tik mums. Susėdome visi prie apvalaus stalo: m ūsų viešnia ir mes, trys namiškiai — Ma­ ma ir mudu su vyru. Salomėja skaitė paprastai, jautriai. Pati tema žinoma — apie žiaurų poną ir vargšę baudžiau­ ninkę. 448

Kai Salomėja baigė skaityti, mano Mama ją nuoširdžiai apkabino ir pabučiavusi pasakė: “Štai kam laumė pažiūrėjo į akis”. (D. Ciurlionytė-Zubovienė. — Min. str. — P. 163— 164.) B i r ž e l i o 18 d. prasidėjo atostogos. Ką SN veikė pas­ kutines dvi birželio savaites, nėra duomenų. L i e p o s 1 d. “Lietuvos žinių” Nr. 146 kronikoje išsp. žinutė, kad birželio 30 d. Kaune įvyko pirmoji liaudies me­ no šventė. Jos metu aktoriai H. Kačinskas ir B. Lukošius deklamavo K. Borutos, S. Nėries ir J. Janonio eilėr. L i e p o s 6 d. “Lietuvos žinių” Nr. 151 “Literatūros ir meno” puslapyje išsp. str. “Pabaltijo tautų literatūra “Intemacionalnaja literatūra” žurnale”. Rašoma, kad šio žur­ nalo Nr. 3—4 duota nemaža žinių iš Lietuvos kultūrinio gy­ venimo: išsp. ilgesnis str. apie žurnalą “Knygų lentyna”, be to, yra trumpesnių str. apie “Prošvaistės” almanachą, apie tai, ką rašo Lietuvos rašytojai, apie V. Krėvės sukaktuves, apie dailininko St. Žuko knygą “Veidai ir kaukės”, apie SN eilėr. L i e p o s 7 d. “T iesos” dienraštyje išsp. literatūros sąrašas “Rusų autoriai lietuvių literatūroje”. Paminėtos ir SN verstos Kūprino, Korolenkos, Maršako knygos į lietuvių kalbą. L i e p o s 8 d. “Lietuvos žiniose” Nr. 152 (p. 3) išsp. atsišaukimas į kultūros, meno ir mokslo darbuotojus: “Visi kaip vienas į naujojo seimo rinkimus”. Po atsišaukimu apie šim tas parašų. SN pasirašė, matyt, viena iš paskutiniųjų: jos parašas — apačioje kairiajame šone. Lapo apačioje dar pridėta: “Balsuokite už Lietuvos darbo sąjungos kandidatus”. L i e p o s 9 d. tas pats atsišaukimas išsp. “Tiesos” Nr. 18 (p. 6). L i e p o s 14 ir 15 d. Lietuvoje vyko Liaudies seimo rinkimai. SN, be abejo, balsavo, tik nežinia, kada ir kur. L i e p o s 1 6 ar 17 d. SN gavo užsakymą parašyti svei­ kinimą J. V. Stalinui. Apie tai A. Rūkas atsiminimuose rašo: “ELTOS direktorius K. Korsakas iš Rusų atstovybės gavęs per telefoną žodį, kad atvežtų du geriausius Lietuvos 449

poetus. Korsakas tuoj į limuziną ir į Pajiesį pas Borutą; pačiupęs šį, į Palemoną pas S. Nėrį, paėmęs ir ją, trise į Rusų atstovybę. Čia salone belaukiąs stalelis su kava ir gėri­ mais. Pasirodęs ir pats Pozdniakovas su šypsniais. Pakėlęs taurelę ir pareiškęs: yra dvi temos, kurias reikia būtinai ir greitai parašyti, būtent, pasveikinimą Liaudies seimui ir po­ emą Stalinui. Katras katrą rašysit? Boruta, greitai sumetęs, kad pasveikinimas seimui galįs būti labai trumpas, ir pats pirmasis pasisiūlęs jį parašyti. Nėriai nieko kita nebeliko, kaip sutikti sukurti poemą apie Staliną. Tai Rūkui pasa­ kojęs Boruta”. (“Sėja”, 1965.— Nr. 2.) L i e p o s 17 — 18 d. SN parašė “Poemą apie Staliną”. Dirbusi visą naktį ir baigusi tik 6 vai. ryto. L i e p o s 19 d. (?) poemą gražiai perrašė, nunešė į “Tiesos” redakciją ir įteikė G. Zimanui. Sis rankr. perdavė Eltai. L i e p o s 2 0 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 9 (p. 4) išsp. A. Liepsnonio str. “Rašytojai su liaudimi”. Čia jis rašo: “Buvo naktis, grotos. Ir žymiausia lietuvių poezijos mūza S. Nėris savo mintimis pakilo ligi naujosios gadynės dienos... Ji per tam sią dabartį matė saulėtą krantą, m atė žmogų, statantį kitą epochą. Ar ne tokie jos poemos matrosas ir žve­ jys? Ar ne tokia jos motina — liaudis — su kūdikiu ant rankų? Ar j:i nepranašavo, jog Baltija nuplaus sienas, ski­ riančias tautas?” P. 6 išsp. A. Liepsnonio “Užrašai iš kalėjimo”, č ia jis pastebi: “Aš aistringai ginčijausi dėl lietuvių literatūros, S. Nėries, Venclovos, Cvirkos...” L i e p o s 2 0 d. “Lietuvos žinių” Nr. 163 (p. 3) išsp. T. Gražulio str. “Tylus protestas ir kontrabanda literatūroj”. Čia jis rašo: “Pažiūrėkime į m ūsų lietuvišką lyriką. Apskritai tai yra vienas ištisas liūdesys. Visi m ūsų poetai, be politinių pažiūrų skirtumo, yra labai liūdni. Ir labai retai kuris iš jų atvirai pasako liūdesio priežastį. Iš tų atviresnių paskirų šūkių ga­ lime suprasti ir padaryti išvadą, kad jautrioji poeto siela suprato ir kentėjo kaip tik dėl viešpatavusios neteisybės. Tačiau kiekvienas poetas savaip aiškindavo tų neteisybių kaltininką. Vieni, kaip M iškinis, Kossu-Aleksandravičius, matė svarbiausią kaltininką m ūsų žmonių sumiesčionėjime. 450

Kiti, kaip Brazdžionis, žmonių atskilime nuo bažnyčios. Tre­ ti, kaip S. Nėris, Tilvytis, Venclova, Rūkas, kaltino val­ dančiuosius. Kas buvo teisingiausias — lengva atspėti. Pirmieji kaltintojai visą reikalą matė per siaurai. Antrieji buvo klaidingi pranašai. Pagaliau tretieji: jie kaltino netikusią santvarką”. L i e p o s 21 d. Valstybės teatro salėje prasidėjo Liau­ dies seimo sesija. Tikriausiai salėje buvo ir SN. L i e p o s 2 2 d. Liaudies seimo posėdyje K. Korsakas perskaitė sveikinimą darbo inteligentijos vardu. Sveikinimą pasirašė S. Nėris, K. Boruta, prof. Šalčius, doc. Galaunė, solistė V. Grigaitienė, kompoz. Tallat-Kelpša, J. Mažeika, dir. M. Bukša, prof. Gruodis, K. Korsakas, St. Šimkus, prof. V. Girdzijauskis, doc. Matukas, inž^ Kolodnas, prof. Z. Ivins­ kis, Dovydas Umru, Alperavičius, Žilionis, Zimanas, Gudai­ tis, St. Žukas, Grybauskas, J. Jurginis, Jonas Šimkus, K. Kymantaitė, Jonas Marcinkevičius, Kelbauskas, Juozapaitytė, Lukošius, doc. Dagys, Tarabildienė, J. Būtėnas, A. Rūkas, Liaudanskis, Vai. Knyva, agr. Vazalinskas ir kt. L i e p o s 2 3 d. Liaudies seimo posėdyje buvo išrinkta delegacija į Maskvą, į Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Į de­ legaciją buvo išrinkti šie asmenys: J. Paleckis, M. Gedvi­ las, L. Adomaųskas, M. Mickis, A. Venclova, L. Gira, V. Vit­ kauskas, M. Šumauskas, K. Didžiulis, P. Cvirka, S. Nėris, K. Petrauskas, Pr. Žibartas, St. Vaineikienė, Meškauskas, V. Ditkevičius, Pr. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė. L i e p o s 2 3 d. dienraščiuose “Darbo Lietuva”, “XX amžius”, “Lietuvos žinios” ir “Tiesa” buvo išsp. “Poema apie Staliną”. L i e p o s 2 3 d. “Rytinėje Darbo Lietuvoje” Nr. 13 (p. 4) išsp. K. Korsako perskaitytasis sveikinimas Liaudies seimui. Po juo pirmas parašas S. Nėries. L i e p o s 2 3 d. , o gal kiek anksčiau, parašė eilėr. “So­ vietų Sąjungai” ir nunešė į “Tiesos” redakciją. L i e p o s 2 4 d. “Tiesos” Nr. 33 (p. 1) pranešama apie delegacijos išrinkimą, išvardinti visi delegacijos nariai ir įdėta delegacijos grupinė nuotrauka. Čia nėra SN. Ir prie­ is-

451

rase pažymėta, kad “trūksta S. Nėries”. Matyt, tą dieną SN seimo posėdyje nedalyvavo ir nenusifotografavo drauge su visa delegacija. L i e p o s 2 5 d. “Tiesos” Nr. 34 (p. 1) išsp. eilėr. “So­ vietų Sąjungai”, o “Karių tiesoje” ir “Vilniaus balse” — “Po­ ema apie Staliną”. L i e p o s 2 4 — 2 7 d. SN smarkiai ruošėsi kelionei į Maskvą. “Ji labai jaudinosi — kaip ir kuo apsirengt. Juk šitoks įvykis! Pirmąsyk į Maskvą, į sesiją, į Kremlių. Aš ją rami­ nau — apsirenk gražiai, bet kukliai ir paprastai. Ji iš tikro nerimavo: ak, kad tu būtum jau atsigavusi po vaikelio ir mažiau užimta, drauge eitume į krautuves, į ateljė. Pasa­ kiau, kad jau gerai jaučiuosi ir galime eiti. Linksmai besijuokdamos drauge išėjome. Įsiminė tas skrybėlaičių rinkimasis. Pamačiau, kokia Sa­ lomėja moteriška, išranki ir kaip ji nori gražiai apsirengt, net kiek pikantiškai išsipuošt. Aš mėgau paprastas, bet griežtas apsirengimo linijas. O ji? Matavosi, dėjosi ant gal­ vos kone visas ateljė esam as skrybėles ir skrybėlaites. Žiūrėjo į veidrodį iš arti, ėjo tolyn ir vis mane klausė: kaip šita, kuri geriau tinka? Mačiau, kad jai labai patinka viena tokia puošni, net prašmatni skrybėlaitė. Ji rinkosi gana ilgai, juo labiau kad prieš tai mudvi buvome apėjusios kitas parduotuves. Aš net pavargau, o ji — nė kiek. Tada ir patariau jai imti dvi — aną, rimtesniąją, kuri tiks prie kostiumo ar palto, o šita, lengvo stiliaus, bus prie suknelės ar kito puošnesnio apsi­ rengimo. Salomėja labai apsidžiaugė ir nusipirko abi. O pas­ kui, grįžus iš Maskvos, man net nuotrauką dovanojo su ta puošnia skrybėlaite. Tik, deja, deja, per karą m ūsų butas buvo iš p lė š ta s , ir v isk a s d in go”. (M. M ešk a u sk ien ė. Neblėstanti jų šviesa.— V., 1984.— P. 27—28.) L i e p o s 2 7 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 22 (p. 5) išsp. A. Liepsnonio str. “Požiūris į lietuvių ir sovietų literatūrą”. Čia rašoma: “Į pelkes, į laukus ateis Žemaitės, Krėvės, Venclovos, S. Nėries, Janonio, K. Borutos mintys. Ateis ir raus samanas nuo senos galvosenos, įžiebs meilę naujam gyvenimui, nau­ jai kūrybai. 452

Argi Lietuva galėjo būti salelė, kurios nepaliestų inteli­ gentijos diferenciacija — geresniųjų talentų traukim as į laimę, į liaudį, į kovą? Smetona neturėjo V. Krėvės, neturėjo S. Nėries. L i e p o s 2 7 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 11 (p. 5) išsp. E. Mieželaičio str. “Aš rėkiu!” Čia rašoma: “Laiminga šalis, kad atsirado K. Korsakas, kuris mokėjo sutriuškinti buržuazijos rašytojų melus savo aštriu kritiko talentu. O Salomėja Nėris? Ar galėjo kas švelniau, meniškiau, lyriškiau, su tokia didele meile liaudžiai ir darbo tėvynei, hum aniškiau dainuoti apie vėtras, kurios praūš gimtoj šaly ir patekės naujo gyvenimo saulė”. L i e p o s 2 8 d. “Rytinėje Darbo Lietuvoje” Nr. 23 (p. 4) išsp. A. Liepsnonio str. “Socialistinė Tarybų Lietuva”. Čia rašoma: “Salomėja Nėris nori dainuoti apie darbo moterį-lietuvę. Dainuoja apie geišą, apie japonę. Salomėjai Nėriai norisi eilėraštį užbaigti simboliškai: patekės raudona saulė, ir dar­ bo moterys pamatys laisvę. Cenzūra tą posmą išbraukia, pa­ vagia. Raudonas pieštukas dainiui sako: tylėk, arba garbink Smetoną! Laisvė ilgai nelaukia. Ji greitai banguoja, išjudina visą kraštą į darbą, į naują kūrybą. Jau Lietuva pajuto, ką reiškia ligi šiol turėti poetę Salomėją Nėrį. Lietuva buvo ap­ kalta, sukaustyta. Bet kaip dainiui visa tai apdainuoti? Gal pavirsti lakštingala, ir tuomet leis, nedraus?” L i e p o s 2 8 d. gerokai prieš tryliktą valandą SN jau buvo Kauno geležinkelio stotyje. Čia dar pasikalbėjo su “Tie­ sos” bendradarbiu Aleksu Maginsku. Maginskas klausia: “— Kodėl nevažiuojate kartu su delegacija? — Norėjau porą dienų laim ėti,— nusišypsojo poetė.— Juk Maskvon ir iš viso Sovietų Sąjungon vykstu pirmą sykį gyvenime. Reikia daug pamatyti. — Mus labiausiai domina jūsų “Poema apie Staliną”. Ką jūs galėtumėt pasakyti dėl jos gimimo? — Kada ji gimė mano širdy, tikrai nežinau, bet parašiau ją per vieną naktį. Sėdėdama Seimo posėdy, pajutau, kad turiu parašyti tą poemą apie Staliną. Turėjau tikslą sude­ rinti Lietuvos lem tį su Stalino tema. Kaip man tai pavyko, tesprendžia skaitytojai ir kritikai,— kukliai atsakė poetė. 453

— O kaip jums atrodo Lietuvos poezija ir liaudies lite­ ratūros ateitis, susijungus mums su SSSR? — Iki šiol aš vaizdavausi, kad m ūsų šioj srityj daug pa­ sakyta. Dabar matau, kiek maža tėra padaryta. Tautininkų režimas sąmoningai suplakdavo tautininkiškum ą su tau­ tiškumu, tuo nustelbdamas tikrą tautiškumą, liaudiškumą. Ateitį aš vaizduojuos gerai. Lietuviškoji poezija jau turi ne­ blogą formą. Naujas gyvenimas įlies naują socialistinį tu­ rinį.” Vagono tarpduryje korespondentai nufotografavo SN su K. Korsaku. Traukinyje, kuris pajudėjo lygiai 13 vai., jie — SN ir K. Korsakas — iki Radviliškio važiavo drauge su tarybiniais artistais, vykstančiais koncertuoti į Šiaulius. Radviliškyje jiedu persėdo į tarptautinį traukinį, važiuojantį iš Berlyno į Maskvą. Čia sutiko rašytoją Ilją Erenburgą, grįžtantį iš Paryžiaus. Erenburgas pasakojo apie Prancūzi­ jos likimą, klausinėjo apie nuotaikas Lietuvoje... L i e p o s 2 9 d. “Tiesos” Nr. 37 (p. 3) išsp. A. Maginsko aukščiau minėtas pokalbis su SN ir jos su Korsaku nuo­ trauka. Tos pat dienos “Lietuvos žinių” Nr. 170 (p. 1) išsp. dien­ raščio korespondento reportažas pavadinimu “Kaip buvo pa­ rašyta poema apie Staliną. Pasikalbėjimas su SN ”. Čia rašoma: “Prieš keletą dienų Kauno dienraščiuose pasirodė S. Nėries poema apie Staliną. Skaitytojams poema padarė di­ delį įspūdį. Daug kas tai poemai mėgina pritaikyti melodiją ir dai­ nuoti, kiti mokosi atmintinai deklamuoti. Poemos autorė su Eltos dir. K. Korsaku vakar išvažiavo į Maskvą. Prieš išeinant traukiniui Kauno geležinkelio sto­ tyje su poete pasitaikė proga trumpai pasikalbėti. S. Nėris laikraštininkų pirmiausia buvo klausiama, kaip ir kada ji parašė poemą apie Staliną, kada kilo idėja tą po­ emą parašyti. — Idėja parašyti poemą apie Staliną — sako poetė — kilo labai staiga, kaip ir visos idėjos kad kyla. Parašiau po­ emą taip pat greit: vakare pradėjau, o švintant ji jau buvo baigta. — Jei anksčiau kas būtų prašęs mane tokią poemą pa­ rašyti,— sako Salomėja Nėris,— turbūt niekaip nebūčiau pa­ rašiusi, o dabar poemą rašant žodžiai plaukte plaukė. 454

— Ką tamsta ta poema norėjai išreikšti? — Aš rašiau apie Staliną, bet kartu norėjau pavaizduo­ ti ir Lietuvos buitį. Kai dėl mano darbo pasisekimo,— užbai­ gia kalbą apie poemą S. Nėris,— tai tegul sprendžia kriti­ kai. Paskui S. Nėris buvo paklausta, kaip literatūros ateitį ji vaizduojasi naujojoje Lietuvos gyvenimo santvarkoje. S. Nėris sako, kad jai rodęsis, jog m ūsų literatūra augo, bet iš tikrųjų buvusiu tempu gyvendami mes tolokai atsilikome. Kaip visam gyvenimui, taip ir literatūrai reakcija dėjo savo štampą — reikalavo, kad viskas būtų t’autininkiška. O tai literatūrą varžė. — Naujas gyvenimas iškelia naujų temų, prasiplečia vis­ kas, taigi ir lietuvių literatūra dabar augs spartesniu tem ­ pu. Literatūrai augti dabar sąlygos bus geros: savo stilių jau turime, forma nebloga, o tem ų iš naujo gyvenimo pasisemsime. Paskui dar S. Nėris buvo paklausta, kokia nuotaika ji važiuoja. S. Nėris atsakė, kad ji į Sovietų Sąjungą — į didžiąją darbo žmonių tėvynę važiuojanti pirmą kartą. Jos nuotai­ ka esanti puikiausia. Patirtais įspūdžiais poetė žadėjo pasidalinti, sugrįžusi iš šios didžios ir istorinės savo kelionės. S. Nėris yra išrinkta delegate prašyti Sovietų Aukščiau­ siąją Tarybą priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. S. Nėris su kitais delegacijos nariais susitiks Maskvoje”. “Lietuvos žiniose” taip pat išsp. SN ir K. Korsako nuo­ trauka. L i e p o s 2 9 d. 17 vai. SN ir K. Korsakas pasiekė Maskvą ir apsigyveno “Maskvos” viešbutyje. L i e p o s 3 0 d. “Lietuvos žinių” Nr. 171 ir “T iesos” Nr. 38 išsp. toks Eltos pranešimas: “Salomėja Neris ir K. Korsakas Maskvoje. Vakar, liepos 29 d. 17 vai. į Maskvą atvyko poetė S. N e­ ris ir Eltos direktorius kritikas K. Korsakas. Stotyje juos pasitiko Boguševas, kuris perdavė SSSR Aukščiausiojo so­ vieto prezidiumo pirmininko Kalinino ir sekretoriaus Gorkino sveikinimus. Atvykusius taip pat pasitiko Užsienio rei­ k alų kom isariato atstovas Andrijevskis, SSSR Rašytojų 455

sąjungos atstovas Apletinas, TASSo atstovas ir SSSR pa­ siuntinybės Lietuvoje pirm asis sekretorius Moločkovas. Svečiai apgyvendinti “Maskvos” viešbutyje”. Tokia pat žinutė tą dieną buvo išsp. ir “Darbo Lietuvos” Nr. 26 (p. 2). L i e p o s 3 0 d. SN buvo supažindinta su keliais rusų poetais vertėjais, kurie ėm ėsi versti į rusų k. “Poemą apie Staliną”. SN jiems talkino. Vienas iš vertėjų buvo M. Zen­ kevičius. L i e p o s 3 0 d. Lietuvos delegacija išvyko iš Kauno į Maskvą. L i e p o s 31 d. Delegaciją Baltarusijos stotyje 10 vai. pasitiko oficialūs atstovai. Čia buvo surengtas mitingas. Iš stoties atviromis mašinomis lietuvių delegacija buvo nuvežta 1 “Maskvos” viešbutį. Su SN viename kambaryje buvo ap­ gyvendinta Birutė Abdulskaitė. L i e p o s 31 d. “Rytinėje Darbo Lietuvoje” Nr. 27, “Tie­ sos” Nr. 39 ir kituose dienraščiuose pranešama, kad Lietu­ vos delegacija atvyko į Maskvą, ir pažymima, kad delegatė SN yra atvykusi jau anksčiau. L i e p o s 31 d. “Tiesoje” bei “Darbo Lietuvoje” taip pat išsp. K. Korsako pasakojimas^ apie kelionę į Maskvą — “Su Uja Erenburgu traukinyje”. Čia rašoma: “Kelionę į išsvajotąją Maskvą su S. Nerim mudu pradėjo­ me visai sovietiškoje aplinkoje. Jau nuo pat Kauno važia­ vome drauge su sovietų artistais, kurie vyko koncertuoti į Šiaulius. Nors jie buvo gerokai išvargę, tačiau visą kelią li­ gi R adviliškio truko įdom us p ašn ek esys apie Sovietu Sąjungą”. L i e p o s 31 d. “Vilniaus balse” išsp. SN eilėr. “Sovietu Sąjungai”. L i e p o s 31 d. L. Gira rašo laišką iš Maskvos sūnui Vytautui į Lietuvą: “Visi žurnalai ir laikraščiai mane ir Cvirką gaudyte gau­ do. Nesuspėjam rašyti ir duoti interviu. Mums sakė “Izvestijų” korespondentas, kad mudu su Cvirka (taip pat ir N e­ ris) aukščiausiai esam kotiruojami sovietinėj spaudoj”. (‘P er­ galė”, 1956,— Nr. 7.) 456

L i e p o s m ė n . Brazilijos lietuvių žurnale “Rytas”, išei­ nančiam e San P aule, Nr. 7 (p. 9) išsp. SN eilėra štis “Žemaitės kelias” (“O Julija,— tai tavo kelias...”). R u g p j ū č i o 1 d. SN drauge su Lietuvos delegacija lankė Lenino muziejų ir mauzoliejų, kur pateko be eilės. Kremliuje delegacija susitiko su prof. Smitu ir Papaninu, rašyt. Al. Tolstojum. Dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos se­ sijos pirmame posėdyje. R u g p j ū č i o 2 d. Lietuvos delegacija lankė SSSR žemės ūkio parodą. Kremliuje vėl susitiko ir nusifotografa­ vo su Papaninu. Atskirai nusifotografavo rašytojai P. Cvirka, A. Venclo­ va, L. Gira, S. Nėris ir K. Korsakas, tik nežinoma tiksliai, kada ši nuotrauka daryta. R u g p j ū č i o 3 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 14 (p. 5) pranešama, kad “Spaudos fondas” netrukus išleis SN “Po­ emą apie Staliną”. Ir iš tikrųjų ši knygelė 3000 egz. tiražu pasirodė knygynuose. M etrikoje pažym ėta, kad ji išsp. E. Norkienės spaustuvėje Kaune 1940 m. rugpjūčio 1 d. R u g p j ū č i o 3 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 31 (p. 5) išsp. A. Liepsnonio str. “Socialistinio realizm o lin km e”. Čia rašoma: “Geriausias dabartinės lietuvių poezijos talentas S. Nėris jau išdrįso šia linkme eiti. Ji sukūrė ir idėjiškai, ir meniškai stiprų kūrinį — “Poemą apie Staliną”. “Kultūros kronikoje” (p. 7) pranešama, kad “Spaudos fon­ das” išleidžia SN “Poemą apie Staliną”. R u g p j ū č i o 3 d. 17 vai. Lietuvos delegacija jau at­ vyko į Kremlių. “ — Kaip tai simboliška! Tarsi į pasakišką šviesos ir laimės viršūnę veda šie laiptai,— šnabžda m ūsų Salomėja Nėris, žengdama delegatų būryje plačiaisiais didžiųjų Krem­ liaus rūmų laiptais. — Taip, taip, lyg Laimės žiburio parnešti m ūsų tautai einame, kaip rašė Biliūnas,— pritaria Antanas Venclova. — O man vis dar atrodo, kad tai nuostabus sapnas,— prabyla Pranas Zibertas, kurio akyse, ir ne tik jo, žiba džiaugsmo ir susijaudinimo ašaros”. (Justas Paleckis. Dvie­ juose pasauliuose.— P. 360.) Lietuvos delegacija įeina į salę. Pirmas žengia Pranas 457

Zibertas su vėliava rankose, šalia jo Marija Kutraitė tauti­ niais drabužiais, už jo juoda suknele apsirengusi Salomėja Nėris, rankoje raudona knyga — tai “Poema apie Staliną”, parašyta aukso raidėmis, apjuosta dar ryškesnėmis raudo­ nomis juostomis. Tai unikalus leidinys. Už jų. kiti delegaci­ jos nariai. (Kai kas vėliau rašė, kad SN taip pat buvo ap­ sirengusi tautiniais drabužiais. Bet ir iš nuotraukų maty­ ti, kad tą posėdžio dieną SN buvo apsirengusi tam sia suk­ nele.) J. Paleckiui perskaičius Liaudies seimo deklaraciją, po delegato P. Petrausko kalbos į tribūną užkopia SN ir pra­ byla tokiais žodžiais: “Vadui, mokytojui, draugui, lietuvių tautos išlaisvinto­ jui — Didžiajam Stalinui aš skiriu savo eiliuotąjį žodį — Dainą apie Staliną. Joje reiškiasi mintys ir jausmai lietu­ vių tautos, dėkingos už savo laimę ir išlaisvinim ą”. (“SSSR Vyriausiosios Tarybos 7-osios sesijos stenografinė medžiaga Tarybų Lietuvos priėmimo klausimu”.— K.— 1940.— Išlei­ do “Spaudos fondas”.) Perskaito dalį poemos lietuviškai. Čia pat stovintis M. Zenkevičius skaito poemos vertimą, į rusų k., verstą Feinbergo Icikevičiaus. Baigusi skaityti poetė knygą įteikė posėdžio prezidiumui. Po jos dar kalbėjo kiti delegatai, ir Lietuva buvo priimta į Tarybų Sąjungos sudėtį kaip sąjun­ ginė tryliktoji respublika. L. Gira laiške žmonai rašė: “Lietuvos priėmimo dieną, tuojau po posėdžio, kuris pa­ sibaigė apie 11 vai., mes, rašytojai delegatai, buvome pa­ kviesti pavakarieniauti į kaukazišką restoraną (“Aragvi”) pas SSP (Sovietų rašytojų sąjungą). Šeimininkavo Al. Tols­ tojus, kuris (ir jo žmona) šiltai teiravosi apie Tave. Buvo visos įžymybės: Fedinas, Šolochovas, Komeičiukas, Vsevolodas Ivanovas, Selvinskis, Šalva Dadžani, Katajevas, Treniovas ir kiti. Be mūsų, buvo dar latviai ir estai rašytojai. Kalbėjom kalbas, kaukaziškus valgius valgėm, iš bendro jaučio rago gėrėm. Mus, lietuvius, šeimininkai užlaikė ilgiau­ siai. Su Solochovu ir Komeičiuku ypatingai susidraugavo­ m e ir išsiskyrėme, pajėgėme ištrūkti tik 5 vai. rytą. Aišku, mielas Apletinas išbuvo irgi visą laiką”. (L. Gira. RAŠTAI.— T. 5.— V., 1962.— P. 451.) 458

S. Nėris per vakarienę sėdėjo šalia M. Šolochovo. Tą va­ karą ji susipažino ir su kitais šioje vakarienėje dalyvavu­ siais rašytojais. R u g p j ū č i o 4 d. “Pravdoje” Nr. 215 išsp. vakarykščio posėdžio reportažas. Įdėtas SN sakytos kalbos, poemos ištraukos vertimas ir poetės, skaitančios poemą tribūnoje, nuotrauka. Tą pačią dieną reportažas buvo išsp. ir “Izvestijose”, o “Literatumaja gazeta” Nr. 2 išsp K. Korsako str. “Lietuviška poema apie Staliną” (rusų k.) ir pati poema. R u g p j ū č i o 4 d. Lietuvos delegacija vėl aplankė Le­ nino mauzoliejų ir padėjo vainiką. Paskui nuėjo į “Žaliąjį teatrą”, kur žiūrėjo “Kaukazo belaisvį”. Vakare buvo pa­ kviesti į televizijos stoties koncertą, kuriame, be kitos pro­ gramos, išgirdo ir artisto Kačialovo monologą. R u g p j ū č i o 4 d. Lietuvos laikr. “Tiesos” Nr. 43 (p. 1) bei “Darbo Lietuvos” Nr. 35 buvo išsp. vakarykščio posėdžio reportažai, kuriuose minima SN, skaičiusi posėdyje savo po­ emą. R u g p j ū č i o 5 d. “Tiesos” Nr. 44 (p. 3) bei “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 36 (p. 3) išsp. Eltos pranešim as iš Maskvos pavadinimu “Poetės Salomėjos Neries daina apie Staliną”. Čia pasakojama, kaip SN skaitė poemą, ir pažymi­ ma, kad jos skaitym ą palydėjo triukšmingi plojimai. R u g p j ū č i o 6 d. L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova ir SN lankėsi “Goslitizdate” ir tarėsi dėl lietuvių literatūros vertimų. R u g p j ū č i o 6 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 15 (p. 3) išsp. pranešimas apie rugpj. 3 d. AT posėdį. R u g p j ū č i o 6 d. JAV lietuvių dienr. “Laisvė” Nr. 184 pranešama apie TSRS AT sesiją, kurioje Lietuvos delegaci­ ja padarė pareiškimą. Minima SN. R u g p j ū č i o 7 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 41 (p. 1) išsp. Eltos pranešimas iš Maskvos, kuriuo pranešama, kad Mask­ voje rusiškai išleista SN “Poema apie Staliną” atskiru lei­ diniu. Čia taip pat rašoma, kad “Literatumaja gazeta” pas­ kutiniame numeryje paskyrė daug vietos lietuvių ir kitų naujai į Sovietų Sąjungą įstojusių respublikų literatūroms. 459

Laikraštyje išsp. SN “Poema apie Staliną”, J. Paleckio, L. Giros, K. Korsako, A. Venclovos ir P. Cvirkos str. bei kalbos. R u g p j ū č i o 7 d. “Laisvės” dienraščio Nr. 185 (p. 1) spausdinamos Lietuvos darbininkų, rašytojų ir valstiečių kalbos, lietuviškai pasakytos Sovietų Sąjungos seime. Taip pat ir lietuvių poetės kalba. R u g p j ū č i o 8 d. “Laisvės” Nr. 186 (p. 1) “Krislų” sky­ relyje (p. 1) R. Mizara rašė apie “Žymiausią šiuo metu lie­ tuvių poetę” SN. “Šiuos žodžius rašant, poetė S. Neris yra Maskvoje. Jinai dalyvavo Aukščiausiame SSSR Soviete kai­ po delegatė nuo Lietuvos. (Iš viso jų buvo 20.) Jinai ten kalbėjo ir skaitė savo eilėraštį, paaukotą Stalinui”. R u g p j ū č i o 8 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 43 pranešta, kad iki tos dienos iš Lietuvos kalėjimų paleisti 293 politi­ niai kaliniai. R u g p j ū č i o 9 d. Lietuvos delegacija lankė Maskvos įstaigas, įdom esnes m iesto vietas, Mickevičiaus-Kapsuko kapą. R u g p j ū č i o 10 d. Baltarusijos laikr. “Literatūra i mastactva” išsp. A. Astreikos verstą į baltarusių k. “Poemos apie Staliną” ištrauką. R u g p j ū č i o 10 d. “Laisvės” Nr. 188 (p. 3) St. Jasįilionis] aptaria B. Brazdžionio knygą “Kunigaikščių m iestą” ir vienoje vietoje rašo: “...išvada prašosi savaime: Brazdžionies kelias ne tas, kuriuo eina rašytojas Venclova, Cvirka, Sa­ lomėja Neris, vilnietė Ona Miciūtė ir ilga eilė kitų”. R u g p j ū č i o 1 0 d. latvių laikr. “Brivais Zemnieks” išsp. “Poemos apie Staliną” vertimo į latvių k. ištrauka. R u g p j ū č i o 10 d. “Komjaunimo tiesos” dienraštyje išsp. “Kultūrinės kronikos” skyrelyje yra žinutė, kad prieš savaitę išėjo SN “Poema apie Staliną”. R u g p j ū č i o 10 d. “Pravdoje” E. Usnevič recenzuoja “Poemą apie Staliną”. R u g p j ū č i o 1 0 d. 20 vai. Kremliaus Georgijaus salėje įvyko vyriausybinis Pabaltijo ir Besarabijos-Bukovinos de­ legacijų priėmimas. Dalyvavo Stalinas, Molotovas, Vorošilo460

vas, Kalininas, Kaganovičius, Andrejevas, Ždanovas, Mikojanas, Berija ir kt. SN priėmime taip pat buvo. Yra nuo­ trauka, kur SN drauge su kitais Georgijaus salėje. R u g p j ū č i o 12 d. vakare Lietuvos delegacija trauki­ niu išvažiavo iš Maskvos. R u g p j ū č i o 13 d. Kelionė iš Maskvos į Kauną truko visą dieną. Kenoje delegaciją pasitiko Lietuvos spaudos at­ stovai. J. Šimkus, įlipęs į vagoną, pirmiausia sutiko SN, kuri jam tarė: “Žinai, Simkeli, pavargau aš per tas dienas, bet užtat mačiau ištisą istoriją”. («7. Šimkus. Narsi širdis.— V., 1969.— P. 400.) Delegacija buvo išlipusi Vilniaus geležin­ kelio stoties aikštėje, kur įvyko mitingas. Kaune delegacijos traukinys sustojo 20.31 vai. Čia sto­ ties aikštėje taip pat įvyko mitingas, apie kurį vėliau rašė A. Kazanavičienė: “1940 metais rengėmės sutikti Vilniuje grįžtančius iš Maskvos Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Aš užsakiau daugybę puokščių gėlių, kad kiekvienam atstovui būtų įteik­ ta. Atnešė gėlių ir kiti. Traukinys atpuškėjo. Sutikome su ovacijomis. Prie papuoštos stoties įvyko mitingas. Vyras pa­ sakė man skubotai: — Maciaus su Salomėja. Kalbėjome. Pasidairyk — ji kažkur netoli turi būti. Po prakalbų susitikome Salomėją. Kukli, kaip visados, su mažu lagaminėliu, paprastu kelionės kostiumėliu, ran­ koj laikė gėles. Buvo nedaug laiko kalbėtis — į Karmą ėjo specialus traukinys, kuriuo turėjo važiuoti ir ji. Salomėja norėjo ilgiau pasim atyti su m anim i ir būtinai įkalbėjo važiuoti drauge iki Kauno. Ir m es nuvažiavome. Linksma, pakilia nuotaika Salomėja pasakojo savo įspūdžius iš Mask­ vos. Buvo kiek pavargusi ir ypač rūpinosi, kad man būtų patogu. — Aš juk nenuvargus, aš tik dabar įsėdau,— teisinaus, bet Salomėja buvo labai rūpestinga. Ji nenorėjo viena eiti į vagoną restoraną vakarieniauti ir būtinai kvietė mane kar­ tu. Atsikalbinėjau. Tuomet ji atsisėdo kupė kamputyje, pri­ siglaudė prie lango tokia nedidelė, silpnutė, ir griežtai pa­ reiškė: — Jei taip, tai ir aš neisiu. Visiškai neisiu. N ė iš vietos nepajudėsiu. 461

Dabar vėl aš turėjau ją įkalbinėt, kviesti, ir pagaliau abidvi nuėjome. Salom ėja m an davė atm inim ui gražiai išleistą savo “Poemos apie Staliną” vertimą rusų. kalba. D e­ ja, vokiečių okupacijos metu dingo tas man brangus atmi­ nim as”. (“Salomėja Nėris”, p. 148— 150.) Kaune poetę pasitiko vyras B. Bučas, ir visi nuvažiavo į Palemoną. Čia vyrui parodė ne tik parsivežtą iš Maskvos knygelę “Poema apie Staliną” rusų k., bet ir didelę krūvą pinigų: Maskvoje ji kaip delegatė gavo 5000 rublių, be to, honorarą už poemą. R u g p j ū č i o 13 d. “Tiesos” Nr. 51 (p. 9) pranešama, kad “Šią savaitę “Spaudos fondas” išleido dvi naujas poezi­ jos knygas: SN poemą “Poemą apie Staliną” ir T. Tilvyčio poemą “Artojėliai”. R u g p j ū č i o 14 d. “Vilniaus balso” Nr. 198 (p. 8) išsp. J. Cicėno “Pusvalandis su Lietuvos liaudies delegatais”. Jis rašė, kad nuo Kenos iki Vilniaus delegatus lydėjo 10 žur­ nalistų. SN mintys: “ — Šiandie mums rankos laisvos. Šiandie jau galima dirbti ir yra darbui taip palankios sąlygos. Mūsų kultūra ir literatūra jau nebebus taip slopinama ir persekiojama, m ūsų literatūra išeis į platųjį pasaulį, ir m es kvėpuosime viso pa­ saulio kultūros laimėjimų dvasia. Šiandie Sovietų Sąjungos laimėjimai — m ūsų laimėjimai. — Įspūdžiai? Sunku ir žodžiai rasti... — baigė garsio­ sios “Poemos apie Staliną” autorė”. R u g p j ū č i o 14 d. “Tiesos” Nr. 52 (p. 14) išsp. A. Maginsko pokalbiai su delegatais. “Grįžusieji iš Maskvos dele­ gatai pasakoja”. “Drg. Salomėja Nėris: — Įspūdžių daug, be galo daug. Teko susitikti su žymiau­ siais sovietų rašytojais. Ypač atmintinas mano ilgas pasi­ kalbėjimas su didžiausiu ir turbūt pačiu kukliausiu sovietų rašytoju M. Šolochovu. Didelį įspūdį padarė Sovietų vals­ tybės vadai, jų paprastumas, nuoširdumas, žmoniškumas. Maskvoje asmeniškai mane labiausiai paveikė Revoliu­ cijos paminklai: muziejai, Lenino mauzoliejus, revoliucionie­ rių kapai Kremliaus sienoje. Lenino mauzoliejų du kartu ap­ lankiau. Norėjau eiti ir trečią kartą, bet laiko trūko. 462

Jaudino ir džiugino Stalifto artumas per Aukščiausiosios Tarybos posėdžius ir per priėmimą Kremliuje. Tų žmonių kuklumas ir politinė išm intis rodo, kokia didelė jėga yra bolševikų partijoje”. R u g p j ū č i o 14 d t “Laisvės” Nr. 191 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Motinos ašaros”. Šiuo vienu pavadinimu, kaip vienas eilėraštis, išsp. du eilėr.: “Motutės ašaros” (iš DŽ) ir “Moti­ na” (iš PLL). R u g p j ū č i o 15 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 54 (p. 3) išsp. J. K. str.: “Pravda” apie SN poemą”: “Neilgame straipsnelyje “Pravdos” recenzentas apibrėžia socialines SN “Poemos apie Staliną” puses ir trumpai apžvel­ gia visus tuos faktorius, kurie privertė poetę jau pirmomis dienomis, išsivadavus Lietuvai iš smetoniškojo jungo, panau­ doti visą savo didįjį talentą ir sukurti ištisą poemą apie tą, kurio vardas jau nuo pat Spalio revoliucijos auksinėm is raidėmis įrašytas darbo žmonių kovos vėliavose. Taip pat, kaip caristinės Rusijos liaudis, taip ir Lietu­ vos darbo žmonės kentė įvairias valdančiosios klikos sau­ vales. Tačiau Lietuvos liaudis turėjo didelę viltį nublokšti nuo savo pečių priespaudą ir nueiti Stalino Konstitucijos nušviestu keliu. Todėl nenuostabu, kad žuvus dešimtis m e­ tų statytai Lietuvos darbo žmonių vergijos naštai, kada iš­ sipildė daugiametė Lietuvos liaudies svajonė, kada Lietu­ vos atstovai su raudonomis vėliavomis ir raudonąja kny­ ga — Lietuvos seimo deklaracija — pasirodė Aukščiausio­ sios Tarybos posėdžių salėje, pirmieji žodžiai, kurie išsiver­ žė iš lietuvių poetės SN krūtinės, buvo eilėraščiai apie Sta­ liną. S. Nėris, užlipusi į Kremliaus tribūną, apžvelgė visą var­ gingą savo mažosios tėviškės kelią, visą Stalino nueitą ke­ lią ir rado, kad šitie keliai susitiko neišskiriamai, kad Sta­ linas nurodė kelius jos kraštui. Būdama inteligentijos at­ stovė, ji savo balsą prijungė prie visos lietuvių liaudies bal­ so, išreikšdama tos liaudies valią, džiaugsmą ir dėkingumą. S. N ėris savo poemoje išreišk ė liaudies jausm us, ji išreiškė liaudies pasiilgim ą laisvės ir žmoniško gyvenimo, išreiškė liaudies meilę Sovietų Sąjungai, išlaisvintojai Rau­ donajai Armijai ir drg. Stalinui. 463

— Poetas, mokąs išreikšti liaudies džiaugsmą, meilę bei siekimus, Sovietų Sąjungoje turi visas išsivystymo perspek­ tyvas,— baigia savo straipsnį “Pravdos” recenzentas”. Tame pat laikraščio numeryje įdėtas skelbimas, kad rugpjūčio 15 d. 17 vai. kviečiami būtinai dalyvauti iš Mask­ vos grįžę delegatai ir visi kiti pasitarime “Metropolyje”. SN turbūt taip pat nuvyko į tą pasitarimą. R u g p j ū č i o 16 d. 16 vai. Vailokaičio namuose įvyko pirmas L ietuvių rašytojų d-jos reorganizacinio komiteto posėdis. Apie šį pasitarimą J. Baltušis taip rašo: “ Tuoj ateis Salomėja Nėris, pradėsim posėdį. O anksčiau už Salomėją Nėrį atėjo Petras Vaičiūnas ir Teofilis Tilvytis — irgi Cvirkos rekomenduoti į Organizaci­ nio komiteto narius. O paskui atėjo ir ji, Salomėja Nėris. Pirm ą kartą pam ačiau ją gyvą. Ir, žinoma, nusivyliau. Sprendžiant iš jos kūrybos, iš laikysenos gyvenime, turėjo atrodyti merga kaip liepa, žemę drebinanti po savo kojom, o čia įėjo ir sustojo mažytė, kuklutė ir dar gerokai sumišusi moterėlė. — Dovanokit, priverčiau laukti... — pratarė tyliai. Grįžtelėjau į Cvirką, be žodžių klausdamas: tai čia ir yra garsioji Nėris, kovingoji Salomėja Nėris?! Petras Cvirka nu­ sijuokė, linktelėjo galva, o balsu tarė: — Prašom sėstis, pradėsim. Pirmiausia reikia išrinkti pirmininką ir pavaduotoją, tegu jie vadovauja. Pirmininku išrinkome, žinoma, Petrą Cvirką. Pavaduo­ toju — Teofilį Tilvytį”. (“Atsiminimai apie Petrą Cvirką”, p. 340.) R u g p j ū č i o 1 6 d. po lietuvių rašytoju d-jos reorga­ nizacinio posėdžio pirmininkas P. Cvirka parašė raštą Lie­ tuvos komunistų partijos Centro komitetui, siūlydamas pa­ tvirtinti reorganizacinio komiteto sudėtį: P. Cvirka, L. Gi­ ra, D. Umru, S. Nėris ir J. Baltušis. Šis raštas, galimas dalykas, buvo parašytas dar prieš m inėtą posėdį, nes posėdyje dalyvavo ir P. Vaičiūnas bei T. Tilvytis. Yra išlikęs kitas P. Cvirkos raštas, adresuotas K. Preikšui — LKP CK sekretoriui, kuriame Cvirka Lietu­ vos rašytojų sąjungos organizacinį komitetą, susidedantį iš P. Cvirkos, D. Umru, S. Nėries, J. Baltušio ir P. Vaičiūno, siūlo “papildyti, pritraukiant dar šiuos rašytojus: Vincą 464

Krėvę-Mickevičių ir Teofilį Tilvytį”. (P. Cvirka. Raštai.— T. 13.— P. 259.) R u g p j ū č i o 17 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 58 (p. 7) ra­ šoma, kad “Spaudos fondas” atsiuntė paminėti Salomėjos Nėries “Poemą apie Staliną”, naują “aukštos literatūrinės vertės ir aktualią poemą apie Tautų Vadą Didįjį Staliną”. R u g p j ū č i o 17 d. “Laisvės” Nr. 194 (p. 3) kalbama apie tai, k as buvo L ietuvos lia u d ie s seim o delegatai Aukščiausiojoje Sovietų Taryboje Maskvoje. Pabrėžiama, kad liepos 29 d. išvyko delegatė SN ir Eltos direktorius K. Kor­ sakas. R u g p j ū č i o 18 d. pas Bučus į Palemoną atvyko Ber­ nardo broliai Kazys ir Leonas. Jie visi drauge pietavo. Pie­ tų metu svainiai klausinėjo Salomėją apie Maskvą, apie Sta­ liną. R u g p j ū č i o 2 0 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 62 (p. 2) išsp. skelbimas: “Tarybų Lietuvos rašytoju organizacinis komite­ tas kviečia visus rašytojus ir vertėjus duoti pareiškimus dėl priėmimo į rašytoju sąjungą, “Romos” viešbutin, Stalino 18, 4a, 2b. Čia užpildomos anketos”. R u g p j ū č i o 2 0 d. data knygoje “Poema apie Staliną” (rusų k.) paženklintas įrašas: “Draugui Pijui Glovackui Sa­ lomėja Neris. Palemonas, 1940.VIII.20”. Nežinia, ar P. Glo­ vackas buvo atvykęs į Palemoną, ar poetė knygą padova­ nojo jam susitikusi Kaune. R u g p j ū č i o 2 2 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 66 (p. 8) rašoma, kad Tarybų Lietuvos rašytojai ir menininkai gavo prabangiausias patalpas Kaune — buv. Jono Vailokaičio rūmus. P. 10 pranešama, kad “Sovietų Sąjungos leidykla “Me­ niška literatūra” išleido lietuvių poetės Salomėjos Nėries “Po­ emą apie Staliną”. Savo “Poema apie Staliną” S. Nėris pa­ darė lietuvių sovietinės poezijos pradžią. S. Nėris savo po­ emoje su dideliu jausmu išreiškė lietuvių tautos veržimąsi į laisvę, jos karštą meilę išmintingajam darbo žmonių va­ dui J. V. Stalinui”. R u g p j ū č i o 2 3 d . “Tiesos” Nr. 60 (p. 7) išsp. tas pats Eltos pranešim as, kaip ir vakarykštėje “Darbo Lietuvo­ je”, t. y., kad SN poema išleista Maskvoje. 465

R u g p j ū č i o 2 4 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 70 (p. 6) pra­ nešama, kad “Sakalo” 1-kla netrukus išleidžia SN “Rinktinę poeziją”, “Žalčio pasaką” ir “N ašlaitę”. P. 7—8 išsp. A. Liepsnonio str. “Liaudiškasis m enas”. Čia rašoma: “Šiandien labiau, negu kada nors anksčiau, aišku, kad lietuviu tauta turėjo ir turi rašytoju, kurie buvo verti pasi­ tikėjimo, kurie tyliai nestebėjo gyvenimo srovės, kurie išdrįso reakcijos naktį sukurti “Draugystę”, “Žemę maitintoją”, “Die­ medžiu žydėsiu”, “Jenerolo tėvą”. Literatūros analfabetas Step. Vykintas, Jocaitis seniai sudainavo Salomėjai Nėriai “laidotuvių” maršą. Bet šit po­ etė stovi prieš visą m ūsų kraštą, prieš Sovietų Sąjungą, prieš Staliną besišypsanti ir skaito, gieda, deklamuoja pilną gyvybės dainą: Ir sklinda apie jį plačiai Legendos po pasaulį. Galingi Stalino pečiai Laužia vartus į saulę”. R u g p j ū č i o 2 4 d. “Laisvės” Nr. 200 (p. 2) išsp. in­ formaciją “Kaip Lietuva buvo priimta į Sovietų Sąjungos šeim ą”. Čia rašoma: "... Salomėja Nėris perskaitė savo parašytą ir gražiai aukso raidėmis ir juostomis papuoštą poemos apie Staliną tekstą. Delegatu kalbas išvertė į rusų kalbą drg. Vicas, Sniečkus, Cvirka ir Šumauskas, o S. Nėries eilėraštį, skirtą vadui, mo­ kytojui, draugui, lietuvių tautos išvaduotojui didžiajam Sta­ linui rusų vertime padeklamavo Zinkevičius”. P. 3 — žinutė “Lietuvių literatūra rusų kalboje”. Atski­ ru leidiniu taip pat išleista S. Nėries “Poema apie Staliną”. “Literatumaja gazeta” paskutiniame nr. išim tinai daug vie­ tos paskirta lietuvių ir kitų naujai į Sovietų Sąjungą įsto­ jusių respublikų literatūroms. Iš lietuvių rašytojų laikraštyje išsp. S. Nėries “Poema apie Staliną”. Ši žinia buvo išsp. ir tos pat dienos JAV lietuvių “Vil­ nies” dienraštyje Nr. 20 (p. 2). R u g p j ū č i o 2 5 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 72 (p. 6) išsp. A. Liepsnonio “Susitikimas su politine kaline”. Čia jis, be kita ko, rašo: 466

“Mane kalėjime vadino karštu S. Nėries šalininku, per daug geros nuomonės buvęs apie jos talentą, apie jos progresyviškumą. Rivos paklausiau: — Ar skaitei Salomėją Nėrį? — Mažai. Nebuvo. Sunku suprasti. — Ji negalėjo atvirai dainuoti. Simboliste”. R u g p j ū č i o 2 7 d. datuotame “Žiburėlio” Nr. 12/423 (p. 212—215) išsp. SN “Pasaka apie Sigutę ir raganą”, vėliau išleista atskiru leidiniu, pavadinta “N ašlaitė”. R u g p j ū č i o 2 9 d. datuotas Stepo Zobarsko atviru­ kas poetai. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e SN lankėsi Švietimo m-joje pas A. Venclovą — liaudies švietimo komisarą — ir paprašė, kad būtų atleista iš mokytojos pareigu Kauno III g-joje. R u g p j ū č i o 3 0 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 81 (p. 10) išsp. V. Jocaičio laiškas: “Drg. Liepsnoms “Darbo Lietuvos” Nr. 70 teikės šitaip parašyti: “Literatūros analfabetas Step. Vykintas, J o c a i t i s se­ niai sudainavo Sal. Neriai “laidotuvių” maršą”. 1) Teigimą, kad aš kada būčiau dainavęs S. Nėriai “lai­ dotuvių” maršą”, laikau ne visai tiksliu komentaru prie to, ką aš kada nors esu apie S. N ėrį pasakęs. Tokiai stipriai gaivališkai poetinei asmenybei (kaip S. Nėris) “laidotuvių” epitetas niekad nebūtų pritikęs. V. Jocaitis” R u g p j ū č i o 3 0 d. “Valstiečiu laikraščio” Nr. 2 (p. 5) išsp. “Poemos apie Staliną” ištrauka. R u g p j ū č i o 3 0 d. gavo St. Zobarsko atviruką: “1940.VIII.29. Gerbiamoji Kolege, Jūsų kūrinys jau išspausdintas. Malonėkite užeiti kurią dieną atsiimti honoraro. Būčiau labai dėkingas, jeigu paruoštumėt kokį radijo vaidinimą vaikams — 30 minučių. Mat ex officio esu trumpam laikui Kauno radiofone vaikų va­ landėlių vedėju. Jei galėtumėt užeiti, pav., šį šeštadienį iš ry­ to iki 10 valandos, galėtume plačiau pasišnekėti tuo reikalu. Jus gerbiąs Stepas Zobarskas” 467

“Kūrinys” — tikriausiai “Pasaka apie Sigutę ir raganą”, iŠsp. “Žiburėlyje”. R u g p j ū č i o 31 d. datuotas Švietimo Liaudies Komi­ saro įsakymas R/70, kuriuo S. Bučienė, jai pačiai prašant, nuo š. m. rugsėjo 1 d. atleidžiama iš tarnybos. (CVA, K au­ no sk., 158 1 141 10) R u g p j ū č i o 31 d. St. Zobarsko kvietimu turėjo su­ sitikti su juo 10.00 vai. Nežinia, ar susitiko. R u g s ė j o 1 d . , sekmadienį, į Palemoną pas SN nu­ vyko Vincas Mykolaitis-Putinas, Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė, Magdė Mykolaitytė, Juozas Jurginis, Antanas Venc­ lova, Kostas Korsakas. Čia jie pietavo, vaikštinėjo po apy­ linkes, keletą kartų fotografavosi. (LK 4 288—289) R u g p j ū č i o p a b a i g o j e ar r u g s ė j o parašė poemą “Bolševiko kelias”. Rugsėjo Maskvą:

pradžioje

2 d. datuotas SN laiškas M. Apletinui į

“Brangus Drauge! Aš neaiškiai telefonu Jums pasakiau mano P a l e m o ­ n a s . . . Ar ne todėl tiktai dabar gavau du Jūsų laiškus? Širdingai dėkoju už mielus žodžius, už atsiųstus man 20 egz. “Poema apie Staliną” ir už įdomius eilėraščius (už 2 nr. laik­ raščių). D aug k a rtų jau draugam s p asakojau apie p u ik ią Maskvą, apie žmones — tikrus bolševikus ir nuoširdžius draugus. Tokių draugų tarpe norėtųsi būti visą gyvenimą. Daug puikių tem ų aš parsivežiau iš Maskvos. Poryt — 4 rug. pasidalinsiu su m ūsų klausytojais savo įspūdžiais iš Maskvos — didžiosios m ūsų tėvynės sostinės. Skaitysiu naują poemą, kurią pradėjau rašyti Kremliuje. Laišką bai­ giu — daugybė klaidų! Atleiskite — prašau! Ir biografiją taip pat blogai išverčiau ir nepasakiau viso to, kas norėjosi pasakyti. Stipriai spaudžiu Jūsų ranką — Salomėja Nėris Labai prašau, šią mano biografiją perdirbkite savo nuožiūra. S. N .” (III 407) 468

Drauge su laišku pasiuntė ir savo autobiografiją (III 433). Joje poetė rašo, kad pradėjo sp au sd in tis 1922 m. Tik nežinia, kuo šį teiginį paremti: spaudoje 1922 m. poetės kūrinių nepavyko rasti, o mokinių rankraštiniam e laik­ raštėlyje ji spausdino savo eilėr. ir anksčiau. R u g s ė j o 4 d. “Laisvėje” rašoma apie lietuvių rašyto­ jus, dirbančius įvairius darbus. Žinutė baigiam a šiais žodžiais: “Kol kas tik Boruta ir Sal. Nėris be didesnių pa­ reigų. Bet ir gerai, nes nebūtų kam literatūros kurti”. R u g s ė j o 4 d. estų dienraščio "Rahvaleht” Nr. 207 (p. 5) išsp. A. Ranito str. “Poetė, kuri sukūrė “Poemą apie Sta­ liną”. Salomėja Nėris — žymiausioji lietuvių poetė” (estų k.). Čia įdėta ir poetės nuotrauka. R u g s ė j o 4 d. poetė rašytojų grupei skaitė savo naują poemą “Bolševiko kelias”. Tikriausiai naujuosiuose rašytojų rūmuose. R u g s ė j o 5 d. datuotas Švietimo Liaudies komisaria­ to raštas Kauno III g-jos direktoriui, kuriuo pranešama, kad rugpjūčio 31 d. įsakymu EV70 “Salomėja Bučienė nuo š. m. rugsėjo mėn. 1 d. jos pačios prašymu atleista iš Tamstos vedamoj gimnazijoj eitų pareigų”. (CVA, Kauno sk., 158 1 141 10) R u g s ė j o 6 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 93 (p. 5) rašoma: “M ūsų įžymiosios poetės Salomėjos BačinskaitėsB učienės-N eries dvi poemos “E glė žalčių k a ra lien ė” ir “N ašlaitė” yra spaudoje ir netrukus išleidžia “Sakalas”. Poemose atausta m ūsų liaudies pasakos. Iliustruoja dail. P. Augustinavičius-Augis”. R u g s ė j o 6 d. poetė paskambinusi nuėjo į “Valstiečių laikraščio” redakciją, kur susitiko su A. Liepsnoniu. Šis rašo: “Su J. Baltušiu taisiau kaimo korespondentų rankraščius. Paskambino Neris: “Noriu susitikti... U žsuksiu”. Ir jau čia pat. Švelni, nuoširdi, spindinti, paprasta, kaip jos lyrinis he­ rojus”. (Lakštutė / / Pergalė (Vilkaviškis).— 1974.— spal. 26.— Nr. 128.) “Su S. Nėrim susipažinau 1940 m. rugsėjo m ėnesį “Vals­ tiečių laikraščio” redakcijoje, kur aš tuo metu dirbau. Ji man telefonu pranešė u žeisian ti į redakciją. Aš iš karto ją pažinau. Buvo apsirengusi pilku paltu, juoda skrybėlaite, 469

juodomis pirštinėmis, gerai nusiteikusi. Poetė redakcijon at­ nešė savo poemos “Bolševiko kelias" rankraštį. Ji neturėjo laiko, skubėjo į rašytojų susirinkimą. Norėdamas pasikalbė­ ti, palydėjau ją iki Rašytojų namų. — Gera dabar kurti, kai aplinkuma žmogų gaivina kaip šviežias vanduo žuvį,— kalbėjo man tada S. Nėris.— Viešpa­ taujant fašizm ui, tokių sąlygų nebuvo. Kas norėjo, tas šmeižė mane. Šmeižė S. Vykintas, šmeižė kiti. Pavyzdžiui, mane ciniškai užsipuldavo V. Bičiūnas, nors pats yra amo­ ralus žmogus”. (LK 4 242) R u g s ė j o 6 d. SN dalyvavo Rašytojų organizacinia­ me posėdyje, kuriame buvo svarstomi rašytojų paduoti pa­ reiškimai ir anketos. R u g s ė j o 7 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 95 (p.v3) išsp. A. Liepsnonio str. “Lietuviški “sielos inžinieriai”. Čia rašoma: “Vietoj pirmųjų moterų rašytojų klasikės Žemaitės, Laz­ dynų Pelėdos ir Šatrijos Raganos iškilo stipriausia šiandie­ ninės lietuvių poezijos mūza Salomėja Nėris, talentinga Ie­ va Simonaitytė, Bronė Buivydaitė, Petrė Orintaitė, Gražina Tulauskaitė, Nelė Mazalaitė. Jos pagal savo meninius su­ gebėjimus tęsia garbingą moterų kūrybos tradiciją”. R u g s ė j o 8 d . “Pravdoje” išspausdintas P. Cvirkos str. “Lietuvos literatūra šiandien”. Čia rašoma: “Šių dienų lietuvių poezijoje, turinčioje senesnes ir giles­ nes tradicijas negu grožinė proza, sėmusiai ir tebesemiančiai sultis iš liaudies lyrikos lobynų, vyrauja du vardai — L i u ­ do G i r o s i r S a l o m ė j o s N e r i e s , kurių eilės ir po­ emos apie sulaukusią laisvės lietuvišką žemę, apie didįjį Sta­ liną jau pirmomis socialistinės Lietuvos gyvenimo dienomis naujai suskamba. Greta L. Giros ir S. Nėries, lietuvių po­ ezijoje žinomi tokie vardai kaip K. Borutos ir T. Tilvyčio”. (Įdomu, kad str. neminimas V. Montvila.) R u g s ė j o 9 d. poetei į Palemoną paskambina A. Lieps­ noms ir pasako, kad “Bolševiko kelio” rankr. perdavęs “Dar­ bo Lietuvos” redakcijai. R u g s ė j o 1 0 d. “Komjaunimo tiesoje”, “Rytinėje Dar­ bo Lietuvoje”, “Tiesoje” ir “Valstiečių laikraštyje” išsp. po­ ema “Bolševiko kelias”. “Tiesoje” dar rašoma, kad “Spaudos fondas” išleido SN “Poemą apie Staliną”. 470

R u g s ė j o 11 d. SN vėl atvyko į Kauną ir užėjo į “Valstiečių laikraščio” (tada dar “Ūkininko patarėjo”) redak­ ciją. Čia SN pasakė, kad “Valstiečių laikraštis” jai dar ne­ sumokėjo honoraro už “Poemą apie Staliną” ir kad L. Girai redakcijos moka po 2 Lt honoraro, o jai mažiau. Kodėl? R u g s ė j o 1 3 d. A. Liepsnoms vėl skambina SN ir prašo naujų eilėr. Ji pažada duoti po sekmadienio. R u g s ė j o 1 3 d. “Darbo Lietuva” Nr. 106 perspausdi­ na išsivertusi iš “Pravdos” rugsėjo 8 d. Nr. 250 P. Cvirkos str. “Lietuvos literatūra šiandien”. R u g s ė j o 14 d. “Laisvės” dienraštyje Nr. 217 (p. 3) išsp. “Poema apie Staliną” ir toks redakcijos prierašas: “Po­ ema skaityta Aukščiausiajame Soviete”. R u g s ė j o 15 d. prasidėjo m. m. įvairių laipsnių pra­ džios ir vid. m-lose. SN jau ne mokytoja, bet jos kūrybos pavyzdžiai įtraukti į naujas įvairių klasių lietuvių lit. pro­ gramas. R u g s ė j o 1 5 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 109 (p. 5) išsp. J. Jurginio str. “Naujo rašytojų pasirodymo be­ laukiant”. Čia rašoma: “Pasirodė ir naujų kūrinių, iš kurių labiausiai populia­ rus yra S. Nėries “Poema apie Staliną”. R u g s ė j o 1 6 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 110 (p. 3) išsp. str. “Rusų autoriai lietuvių literatūroje”. Čia minimi ir SN versti V. Korolenkos apysakos “Baisioji naktis” bei A. Kūp­ rino “Sulamita”. R u g s ė j o 17 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 111 (p. 3) išsp. J. K. str. “Lietuvos dekados Maskvoje klausi­ m u”. Rašoma: “Čia verta suminėti ir tuos rimtuosius mūsų meno darbuotojus, kurie galėtų tan svarbian darban įsikin­ kyti. Rašytojai: V. Krėvė, P. Cvirka, S. Neris, K. Binkis, J. Marcinkevičius, Petrulis ir kiti”. Kronikoje rašoma: “Salomėjos Nėries kūryba. Žymioji m ūsų poetė Salomėja Bačinskaitė-Bučienė-Neris ruošia spaudai savo rinktinės ly­ rikos tomą, kurin įeis ne tik anksčiau tilpę rinkiniuose eilėraščiai, bet ir naujausi. Ypač naujai perdaryta “Anksti 471

rytą”, “Pėdos smėly” ir kiti rinkiniai. Rinktinės lyrikos to­ m as užims 400 p. ir jau yra paruoštas spaudai. Be to, kaip jau anksčiau minėta, atiduota spaudai dvi naujos S. Nėries poemos: “N ašlaitė” ir “Žalčio pasaka” (“Eglė žalčių kara­ lienė”).” R u g s ė j o 17 d. SN vėl užsuko į “Valstiečių laikraščio” redakciją. Rado tik J. Baltušį. Netrukus atėjo ir A. Lieps­ noms. Poetė jam padovanojo savo knygą “Poema apie Sta­ liną” (rusų k.) su tokiu įrašu: “Draugui Liepsnoniui Salomėja Nėris 1940.IX.17.” Taip pat padovanojo jam rinkinį DŽ su tokiu pat įrašu. J. Baltušis tarė: — Ir aš norėčiau gauti. — Tau kitą kartą,— atsakiusi SN. 14.30 vai. ji vyko į geležinkelio stotį. Palydėjo A. Lieps­ noms. R u g s ė j o 18 d. JAV lietuvių dienr. “Vilnis” Nr. 221 (p. 4) išsp. “Poema apie Staliną” be antraštės, o redakcijos paaiškinimas toks pat kaip “Laisvėje” rugsėjo 14 d. R u g s ė j o v i d u r y j e pasirodė kn. “TSRS Aukščiausio­ sios Tarybos septintoji sesija”.— K., 1940.— P. 208. Čia pa­ teiktos sesijos stenogramos, tarp jų SN skaityta poemos ištrauka. R u g s ė j o 2 0 d. “Darbo Lietuvos” Nr. 117 (p. 6). Kro­ nikoje pakartota, kad SN parengė savo poezijos rinktinę ir dvi poemas: “Eglę žalčių karalienę” leidžiąs “Sakalas”, o “N a šla itę” — “Raudonoji vėliava” (buvusi šv. Kazimiero d-ja). R u g s ė j o 2 5 d. 20 vai. R ašytoju nam uose įvyko Rašytojų ir menininkų klubo atidarymas. Ta proga čia su­ rengtas ir lit. vakaras, kurį pradėjo P. Cvirka. R u g s ė j o 2 6 d. P. Cvirka, kalbėdamasis su A. Liepsnoniu, pasakė, kad meniškai SN poema “Bolševiko kelias” tvirtesnė negu ankstesnė poema, kuri parašyta per vieną naktį. R u g s ė j o 2 7 d. ‘V ilniaus balso” Nr. 230, “Tiesos” Nr. 91 išsp. Eltos pranešimai apie klubo atidarymą: 472

“Rugsėjo 25 d. 20 vai. įvyko Lietuvos TSR Rašytojų ir meno darbuotojų klubo atidarymas. Atvyko J. Paleckis su žmona, LKP/Ь/ sekretoriai drg. Preikšas ir Adomas, švieti­ mo liaudies komisaras A. Venclova ir gausus būrys įžymių m ūsų rašytojų, menininkų, muzikų, teatralų: K. Petrauskas, S. Čiurlionienė, Salomėja Nėris, V. Jonuškąitė, Kubertavičius, Kučingis, P. Kalpokas, Galdikas, Stp. Žukas, K. Kor­ sakas, Grušas, Marcinkevičius ir kt.” Koncerto metu aktorė E. Žalinkevičaitė skaitė SN poem ą iš baudžiavos laikų “Laumės dovanos”. R u g s ė j o 2 7 d. datuotas P. Cvirkos pareiškimas LKP CK. Pareiškime prašoma pritarti Lietuvos Tarybų Rašytojų sąjungai leisti m ėnesinį literatūros žurnalą “Naujos vagos”. Žurnalo vyr. ir ats. redaktoriumi numatomas Petras Cvir­ ka, redaktoriaus pavaduotojais — Kostas Korsakas, Jonas Karosas ir Salomėja Nėris, redakcijos sekretoriumi — Te­ ofilis Tilvytis. (P. Cvirka. Raštai.— V., 1957 — T. 13.— P. 260—261.) R u g s ė j o 2 7 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 129 J. S. recenzuoja knygą “TSRS Aukščiausiosios Tarybos sep­ tintoji sesija”, recenziją pavadinęs “Septynių nepaprastų dienų istorija”. Minima SN. R u g s ė j o 2 7 d. paskelbtas įsakymas apie Lietuvos knygų leidyklų nacionalizavimą. R u g s ė j o 2 8 d. “Rytinės Darbo Lietuvos” Nr. 131 (p. 5) išsp. SN pasaka “Laumės dovanos” ir A. Liepsnonio str. “Rašytojo individualybė socialistinėje visuomenėje”. Mi­ nimą ir SN. Čia pat išsp. ir laiškas SN straipsnelyje “Liaudis ir po­ etė”: “Redakcijai pavyko gauti tūlo drg. P. Dobilo iš Skirsne­ munės laišką, rašytą drg. Salomėjai Neriai. Štai visas tas laiškas: Gerbiamoji! Nepažįstat Jūs manęs, nė aš jūsų, bet pri­ valau parašyti Jum s šituos kelis žodžius. Nesu pradedantis poetas nei paramos ieškantis žmogus. Esu paprastas pilie­ tis, bet jaučiu nenumaldomą reikalą padėkoti Jum s už po­ eziją, įdėtą “Darbo Lietuvos” 99 nr. Jūsų poezija man davė apšvietimo, optimizmo ir jėgos. Už tai aš Jum s ir reišk iu nuoširdų ačiū. N ep alaik yk it m an, pasilpusiam 473

džiovininkui, už bloga šitą mano pareiškimą. Linkiu Jums tolimesnei kūrybai jėgos ir laim ės”. R u g s ė j o 2 8 d. karių, laikr. “Raudonarmietis” Nr. 23 išsp. str. “Tarybų dailioji literatūra” (autorius nenurodytas). Str. baigiamas taip: "... auga ir m ūsų dailioji literatūra. Donelaitis, Žemaitė, Janonis, Krėvė nebebus nuo liaudies slepiami, jų idėjos ne­ bus žalojamos. Cvirka, S. Nėris, Baltušis, Venclova ir visi kiti m ūsų liaudies rašytojai nebebus fašistinės cenzūros te­ rorizuojami. Jų visi kūriniai jau tapo ne tik m ūsų liaudies, bet ir visų Tarybų Sąjungos tautų nuosavybe. M ūsų lite­ ratūros laimėjimais džiaugiasi ir visa Tarybų šalis”. R u g s ė j o 2 8 d. “Tiesos” Nr. 92 (p. 8) išsp. Jono Mar­ cinkevičiaus reportažas “Rašytojai ir meno darbuotojai ati­ daro savo klubą”. Jis rašo: “Klubo iškilm ių programoje dalyvavo Salomėja Neris, T. Tilvytis, J. Kruminas, dainininkai Staškevičiūtė,^ Mažei­ ka, kompozitoriai Stasys Šimkus, Tallat-Kelpša. Žalinkevičiūtė skaitė S. Nėries kūrybą. Gražiai ir stipriai meniškai S. Nėries parašytas kūrinys “Baudžiauninkai” skambėjo taip, lyg iš kažkur, iš senovės užplakta ir šunim is apkarstyta lietuvė moteris lieja savo skundą ir sakyte sako, kad štai seniau buvo Puhalskių Rad­ vilų, Sapiehų rūmai, užslėgė mus, o Vailokaičių, o Sm etonų Tūbelių dvarai ir rūmeli būtų užslėgę ir jus, jei ne Raudo­ noji Armija, jei ne drg. Stalinas. Taigi, būtų...” R u g s ė j o 2 8 d. “Laisvės” Nr. 229 (p. 3) spausdina­ mas Lietuvos darbo inteligentijos sveikinimas Liaudies sei­ mui su visais parašais, tarp jų pirmas Salomėjos Nėries. Taip pat pranešama, kad “Sakalas” leidžia dvi SN poemas: “Eglę žalčių karalienę” ir “N ašlaitę”, kuriose “yra ataustos m ūsų liaudies pasakos”. R u g s ė j o 2 8 d. pradėtas “Sakalo” 1-klos turto sura­ šymas. Į leidyklą pasiteirauti dėl honoraro užėjo SN ir ten rado Bronę Buivydaitę, kuri prisimena: “1940 m. rudenį nuėjau į “Sakalo” bendrovę atsiim ti ho­ noraro už knygą “Po žilvičiais”. Bendrovės direktorius man pasiūlė honorarą atsiimti knygomis, nes pinigų neturėjo. Su­ tikau. Man besirenkant knygas, atėjo S. Nėris. 474

Aš žinojau, kad praeitą vakarą buvo rašytoju sąjungos posėdis, kuriame buvo svarstomi pareiškimai į Rašytojų sąjungos narius. Pareiškimą buvau padavusi ir aš. Priėjusi prie S. Nėries, pasisveikinau ir paklausiau: — Tai manęs turbūt nepriėmė? Ji, nieko nesakydama, mane apkabino ir pabučiavo. Ir aš viską supratau”. (Iš Br. Buivydaitės laiško, rašyto 1977 09 20.) R u g s ė j o m ė n . datuotame žurnalo “I pagalbą” Nr. 2 (p. 52) rašoma: "Sovietų Sąjungos leidykla “Meniškoji literatūra” išleido tris Baltijos poetų eilėraščių knygas: estų poeto Johano Barbaruso (J. Vareso) eilėraščių rinkinį, lietuvių poeto Liudo Giros eilių knygą ir lietuvių poetės S. Nėries “Poemą apie Staliną”. R u g s ė j o m ė n . datuotame latvių literatūros žurnalo “Karogs” Nr. 1 (p. 82—84) išsp. “Poemos apie Staliną” frag­ mentas, išverstas į latvių k., o p. 157 įdėtas Augusto Vaivaro straipsnelis “Lietuvių poetė Salomėja Nėris” (“Lietuvju dzejniece Salomėja Neris”). R u g s ė j o m ė n . datuotam e latvių m oterų žurnalo “Darba Sieviete” Nr. 3 (p. 8) išsp. “Poemos apie Staliną” fragmentas latvių k. R u g s ė j o p a b a i g o j e ar s p a l i o p r a d ž i o j e poetę Palemone aplankė Vladas Mozūriūnas, tuo m etu dirbęs vaikų žurnalo “Pionierius” redakcijoje. Jis prisimena: “Nuvažiavęs į Palemoną, vaikų nurodytas, pamiškėje tarp žalių eglaičių suradau nedidelį mūrinį baltą namuką. Paskambinau. Mane įleido švaria prijuoste moteriškė ir, pa­ klaususi, pas ką aš atėjau, dingo už sekančio kambario durų. Greitai pasirodė ir pati šeimininkė, padavė ranką ir pakvietė į savo kambarį. Nedideliame kambaryje buvo vie­ na kita gipso skulptūra, matyt, jos draugų skulptorių do­ vanota, kabojo vienas kitas paveikslas ir stovėjo knygų spin­ ta. Tvarkingas ir šviesus kambarys savo langais žvelgė į netoliese esantį žalią mišką. Aš pasakiau, kokiu tikslu atvažiavau. Ji šiek tiek pa­ tylėjo, paskui tarė: 475

— Visoki kiti darbai mane atitraukė nuo vaikų litera­ tūros. Bet aš jums duosiu savo naują eilėraštį. Tegul mo­ kosi jaunieji mylėti Leniną. Ji atidarė rašomojo stalo stalčių, išėm ė iš ten mašinėle perrašytus lakštus ir padavė. Tai buvo ištrauka iš poemos “Bolševiko kelias”, eilėraštis apie Leniną, vėliau tapęs toks populiarus liaudyje ir reikšmingas poetės kūrybiniame ke­ lyje. Netrukus jis buvo išspausdintas “Pionieriuje”. (LK 4 249—250.) S p a l i o 7 d. buvo baigtas “Sakalo” 1-klos turto su­ rašymas. Iš debitorių sąrašo matyti, kad Bučienė-Neris Sal. avanso sąskaita buvo paėmusi iš leidyklos kasos 705,15 li­ to. Be to, leidyklos sandėlyje dar buvo neparduota DŽ 375 egz., PS — 55 egz. ir net AR, kurie buvo perimti komiso pagrindais iš “Ateities” leidyklos, 42 egz. S p a l i o 8 d. “V alstiečių laikraščio” Nr. 13 (p. 7) “Kultūros kronikos” skiltyje rašoma: “Kūrinys, kuris išpranašavo laisvę. Poetė S. Nėris reakcijos sąlygose išleido eilėraščius “Die­ medžiu žydėsiu”. Juose dainavo apie tam sų liaudies likimą. Poetė pranašavo, kad po vargų ir kovų tėvynė išsilaisvins ir žydės diemedžiu. Eilėraščiai parašyti skambiai, kaip liau­ dies dainos. Už šį kūrinį poetė buvo reakcionierių šmeižia­ ma ir puolama. Tai vienas geriausių poezijos kūrinių iš re­ akcijos periodo. A. L. Išpirkta poezijos knyga. S. Nėris priklauso prie daugiausiai skaitomų poetų m ūsų tėvynėje. Jos eilėraščiai “Per lūžtantį ledą” jau išpirkti. Ten dainavo poetė prieš ponus ir apie bakūžėlės vargus. A. V.” [Gal A. L.? — V. A.] S p a l i o 11 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 14 (p. 5) išsp. A. Liepsnonio str. “Dainė Salomėja Nėris”. S p a l i o 12 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 11 (p. 4) ir “Tie­ sos” Nr. 104 (p. 7) išsp. žinutė: “Salomėjos Nėries poema. įžymioji m ūsų lyrikė S. Nėris, be neseniai “Spaudos Fondo” išleistos “Poemos apie Staliną”, parašė naują kūrinį — eiliuotą pasaką “Eglė žalčių kara­ lienė”, sukurtą žinomos m ūsų liaudies pasakos motyvais. Si pasaka baigiama spausdinti ir šiomis dienomis pasirodys 476

knygų rinkoje trečiuoju LTSR Valstybinės leidyklos nume­ riu. Leidinys bus gausiai iliustruotas dail. P. Augiaus-Augustinavičiaus medžio raižinių paveikslais”. S p a l i o p r a d ž i o j e “Tarybų Lietuvos” redakcija pa­ kvietė rašytojus pasidalinti mintimis. SN atsiliepė į šį kvie­ timą. S p a l i o 13 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 12 (p. 5) išsp. rašyt. S. Čiurlionienės, L. Dovydėno, M. Lastauskienės, A. Miškinio ir S. Nėries atsakymai. Spausdinamos ir šių rašyt, nuotraukos. SN parašė štai ką: “Laisvai skamba Internacionalo reikšm ingi ir svarūs žodžiai — pralaužtos paskutinės užtvaros ir varžtai, kalinę ir kaustę žmogaus protą. Šiandien žvilgsnis apmeta toliau­ sius horizontus: didis bendras vieškelis, socializmo spindu­ lių nušviestas, laisvas į visokiausią pažangą. Pramonės, žemės, mokslo ir meno darbininkų pažangai, kilimui ir kūry­ bai nėra ribų. Išnaudotojų klasė sunaikinta, ir darbas, buvęs gėda ir pažeminimu, šiandien yra garbė, pasididžiavimas, o darbi­ ninkas — kūrėjas, turįs teisę pilnai naudotis savo darbo vai­ siais. Darbas užtikrina mums gražiausią ateitį, kuri priklau­ so nuo m ūsų darbštumo, sumanumo, bolševikiško ištesėji­ mo ir atkaklaus vykdymo visų tų reformų, kurios kelia dar­ bo žmonių gerovę, tuo pačiu ir kultūrą. Menininkas —buržuazijos pastumdėlis, niekam nereika­ lingas, šiandien įtrauktas į pirmąsias darbininku eiles, kūry­ bos entuziazmu dega, pasiruošęs visas savo galias, visą ta­ lentą atiduoti liaudžiai, nes komunizmo idėjos, reakcijos ne­ betemdomos, nušviečia meno kūrybos kelią. Busimoji Meno dekada Maskvoje skatina kiekvieną me­ nininką kurti juo intensyviau, nes įdomu pasirodyti visų so­ cialistinės tėvynės tautų ir draugo Stalino akivaizdoje su savo darbo vaisiais, laisvėje sukurtais”. (III 77—78) S p a l i o 13 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 56 (p. 7) ir “Vilniaus balso” Nr. 244 (p. 7) pasirodė pranešimas, kad jau spausdinama SN poema “Eglė žalčių karalienė”. Tekstas tas pats, kaip ir vakarykščiuose dienraščiuose “Tarybų Lietu­ voje” bei “Tiesoje”. 477

S p a l i o 14 d. SN jau parsinešė “Eglės žalčių, kara­ lienės” keletą išsp. egz. S p a l i o 14 d. poetė gavo M. Apletino laišką iš M ask­ vos ir tuojau sėdo rašyti atsakymo: “Brangus Drauge Michailai! Jūs rašėte man laišką X.2, aš jį gavau X.14. Ir kiti Jūsų laiškai taip pat labai ilgai iki manęs ėjo, priešpaskutinysis, pavyzdžiui, 14 d. Negaliu išsiaiškinti, kodėl taip yra. Aš la­ bai dėkinga Jums už laiškus, už Lermontovą — už viską, už Jūsų rūpinimąsi, kad būtų išversta mano poema “Bolševi­ ko kelias”. A n t m a n o s t a l o g u l i k ą t i k i š s p a u ­ dos i š ė j u s i m a n o n a u ja k n y g a , k u r i ą aš pradėjau rašyti 1937 m etais — lie tu v ių l i a u d i e s m o t y v a i s . Gaila, kad Jūs negalite jos per­ skaityti lietuviškai,— aš pasistengsiu, kad kas nors išverstų į rusų kalbą, bent jos turinį. P r i s i ų s i u i r š i a s , p a s ­ kutiniu metu p arašytąsias savo poemas, j e i ­ g u t i k J u m s n e į g r i s i u . Ir tą knygutę, kurios Jūs “ne­ galite užmiršti” (jos dar neturiu). Turiu į Jus didelį prašy­ mą — ar negalėtumėte Jūs, brangus drauge, s u ž i n o t i , ar n ė r a M a s k v o j e d i d e l ė s L e n i n o m o n o g r a f i ­ j o s , — j i m a n l a b a i r e i k a l i n g a . Ir kiek ji kaštuo­ ja, nes aš noriu pasiųsti Jum s pinigų, kad man ją nupirktumėte ir prisiųstumėte. Linkėdama Jum s viso geriausio, draugiškai spaudžiu Jūsų ranką — Salomėja Nėris”. (III 408) S p a l i o 15 d. “V alstiečių laikraščio” Nr. 14 (p. 5) rašoma apie tai, kad jau spausdinama nauja SN poema “Eglė žalčių karalienė”. Tekstas — kaip ir kituose laik­ raščiuose anksčiau. S p a l i o 16 d. Rygoje išėjo “Literatūras avižes” — “Li­ teratūros laikraštis”. Jame išsp. informacija “Lietuvių nau­ jausioji literatūra”. Pasakojama, kaip lietuvių rašytojai ir dailininkai sutiko taryb. santvarkos atkūrimą Lietuvoje. Iš informacijos sužinoma apie P. Cvirkos, S. Nėries, K. Boru­ tos, T. Tilvyčio ir kitų rašyt, intensyvų darbą 1940 m. (“Lie­ tuviško žodžio atgarsiai”.— V., 1979.— P. 233.) S p a l i o 18 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 16 (p. 4) išsp. 478

Ben. Rutkūno informacija “Pirmieji Valstybinės leidyklos lei­ diniai”. Pradedama šiais sakiniais: “Dėl skandalingai mažo valstybinių bibliotekų skaičiaus ir nenormaliai išpūstų knygų kainų sandėliuose trūnijo nuo darbo žm onių užslėp ti didieji meno lobynai — Krėvės, Žemaitės, Biliūno, Sal. Neries, P. Cvirkos, A. Venclovos ir kitų m ūsų pažangiųjų rašytojų raštai”. Toliau sumini naujuosius Valst. leidyklos leidinius: 1. L. Giros “Stalino LTSR konstitucija”; 2. P. Mikutaičio “Juliaus Janonio gyvenim as ir kūryba”; 3. SN “aukštos m eninės vertės eiliuota pasaka — “Eglė žalčių karalienė”. S p a l i o 18 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 16 (p. 4) išsp. A. Rūko str. “Pirmosios laisvos dainos” (Eilėraščių knygų bruožai). Čia, be kita ko, rašoma: “Kiti poetai prisimena visa savo esybe naujo gyvenimo kūrimo ir savo talentu dainuoja jau naujus laikus. Tokia S. Nėris. Ji m ūsų laisvo gyvenimo pradžioje duoda dvi pui­ kias poemas: “Poemą apie Staliną” ir “Bolševiko kelią”. Pir­ moji jos poema, išleista didžiausiu tiražu, pasklido plačiau­ siai po visą Lietuvos žemę, o išversta į rusų kalbą skambėjo didžiuosiuose Kremliaus rūmuose. Jos klausėsi tas, kuriam ji buvo parašyta,— didysis vadas, mokytojas ir draugas Sta­ linas. Antroji poema “Bolševiko kelias” taip pat suskambėjo per visą Lietuvą, nes buvo atspausta beveik visuose m ūsų laikraščiuose”. S p a l i o 18 d. Vilniuje mirė Antanas Kazanavičius. S p a l i o 19 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 17 (p. 7) išsp. A. Liepsnonio str. “Ką rašytojas duos tėvynei?” Čia rašoma: “Kodėl S. Nėries poema “Bolševiko kelias” randa visuo­ menėje gyvą atgarsį? Ji gyvenimiškai apdorojo tematiką. Ką žino, ką žinojo, ką matė, ką patyrė — įdėjo į kūrinį. Tarybų Lietuvos rašytojai jau pradeda mokytis iš tik­ rovės (S. Nėris renka medžiagą apie keturis komunarus, T. Tilvytis apie Suvalkijos streiką)”. S p a l i o 19 d. “Laisvės” Nr. 247 (p. 3) išsp. žinutė, kad “Sakalas” ir “Raudonoji vėliava” išleidžia poetės SN rinktinės lyrikos tom ą (400 p.) ir dvi naujas poemas — “N ašlaitę” ir “Žalčio pasaką”. S p a l i o 2 0 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 18 (p. 6) išsp. 479

naujų valstybinės leidyklos leidinių viršeliai. Tarp jų ir “Eglės žalčių karalienės” viršelis. S p a l i o 2 0 d. Vilniuje, Rasų kapinėse, buvo laidoja­ mas A. Kazanavičius. Galbūt laidotuvėse dalyvavo ir SN. S p a l i o 2 2 d. “Vilniaus balso” Nr. 251 (p. 8) išsp. žinutė: “Lietuviški kūriniai per Maskvos radiją. Kaunas. ELTA. Visasąjunginis radijo komitetas šią sa­ vaitę per Komintemo radijo stotį, per Kauno ir Vilniaus ra­ diją ir per kitų m iestų radijo stotis duos transliacijas (rusų kalba), skirtas lietuvių meninei kūrybai. Šiandien (antradienį) 18.30—18.55 vai. bus transliuoja­ mas lietuviu literatūros pusvalandis, šeštadienį, spalio 26 d., 20—21 vai. lietuvių literatūros ir muzikos vakaras. Tarp k itų dalykų bus skaitom i Cvirkos, S. N ėries, Krėvės-Mickevičiaus, Baltušio kūriniai”. S p a l i o 2 2 d. “Tiesos” Nr. 112 (p. 7) rašoma, kad “Jau išėjo iš spaudos” seniai visų laukta SN pasaka-poema “Eglė žalčių karalienė”, kurios apmatams “poetė panaudojo tau­ tosakinę medžiagą — plačiai žinomą lietuvių liaudies pa­ saką, kūrinys pasižymi visais tobulos formos privalumais, vaizdų ryškumu bei giliu dramatiškumu. Knyga meniškai išleista, dailaus, didelio formato, gero popieriaus, papuošta originaliom is dail. P au liau s A ugiaus-A ugustinavičiaus medžio raižinių iliustracijomis. Tiražas 5000 egz.” Čia pat įdėta ir knygos viršelio nuotrauka. S p a l i o 2 2 d. datuotas įrašas “Eglės žalčių karalienės” egz., kurį poetė padovanojo kolegei iš Kauno III g-jos Vale­ rų ai Barmienei: “Mielajai Valei Barmienei Salomėja. 1940.X.22”. Kada ir kur savo dovaną įteikė — nežinia. S p a l i o 2 2 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 19 (p. 8) išsp. tokia užuojauta: “Draugui Antanui Kazanavičiui mirus, reiškiame gilią užuojautą jo žmonai Aldonai Didžiulytei-Kazanavičienei. Sa­ lomėja Neris ir B. Bučas, I. Trečiokaitė, E. ir P. Zabielos, O. ir J. Laurinaičiai, E. Medžys, O. Janulionienė”. S p a l i o 2 3 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 20 (p. 6) pra­ nešama, kad jau išėjo “Eglė, žalčių karalienė”. Tekstas — 480

kaip ir vakarykštėje “Tiesoje”. Apie “Eglės žalčių karalienės” išleidimą praneša ir “Raudonarmiečio” tos pačios dienos Nr. 44 (p. 3). S p a l i o 2 3 d. “Laisvės” Nr. 250 (p. 3) išsp. žinutė “Kaip parašyta poema apie Staliną”: “Lietuvos koresponden­ to pasikalbėjimas su poete S. Nėrim, parašiusia puikią po­ em ą apie Staliną, pristato bendrą vaizdą to Lietuvos darbo inteligentijos ir abelnai liaudies kūrybingumo, taip jaunai ir didingai pasireiškusio visuose frontuose naujosios darbo Lietuvos gyvenime”. Žemiau poetės nuotrauka ir jos pasikalbėjimas su “Lie­ tuvos žinių” korespondentu. Baigiama taip: “Tai ot, trumpoj santraukoj pasakyta, iš kur sem iasi te­ mos Lietuvos liaudies poetam s, kurie taip jaunai, taip įspūdingai pastaraisiais laikais pasireiškė. Jie, kaip ir S. N ė­ ris, temas semiasi iš naujo gyvenimo, kuris lyg pavasarį upeliai srauniai banguoja po visą Lietuvą, šluodamas iš kelio visas smetoniškos vergovės šiukšles ir daigina, augina m e­ no ir visokio naudingo, gražaus darbo idėjas”. S p a l i o m ė n . laikr. “Ulan Chalmy” išsp. “Poema apie Staliną” kalmukų k. ir K. Korsako str. apie poemą. S p a l i o 2 5 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 18 (p. 3) išsp. A. Rūko str. “Pirmosios laisvos dainos” pabaiga: “Tai vis poetai, kurie dainavo apie praeitį. Dabarties didybę ir ateities grožį giliausiai pajautė S. N ė­ ris. Ji savo “Poemoje apie Staliną”, dar prisim inusi visą m ūsų graudžią praeitį, nušluotą amžiams genialaus žmo­ gaus, parašė dar vieną poemą — “Bolševiko kelias”, kurioje jau mato gražią Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos ateitį. Ji m ūsų žemę pačiais gražiausiais posmais neša globon tam, kuris ją išvadavo — didžiajam, genialiajam Stali­ nui. [Čia cituojama trys posmai “Koks gražus mažytis mūsų kraštas”.] Taigi mes visi drauge su poete S. Nėrim galim pasaky­ ti: “Lietuva skambės tautų brolijoj TSRS skambiausioji sty­ ga!”, nes mes tikim į tai ir dirbsim tam visomis jėgomis”. S p a l i o 2 5 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 66 (p. 1) išsp. vedamasis “Žodis į rašytojus”. Čia rašoma: “Fašistinė reakcija buvo uždėjusi savo juodą leteną ant 16. 296

481

m ūsų kultūros. Kiekvieną drąsesnį rašytojo žodį persekiojo smetoniškosios cenzūros žirklės. Ir vis dėlto tuo metu gimė gražūs veikalai apie žemę maitintoją (P. Cvirka), apie proletarinę draugystę (A. Venc­ lovos “Draugystė”), gimė drąsi ir maištinga S. Nėries lyri­ ka, gimė Kazio Borutos skausmingi eilėraščiai apie sunkią dalią ir laisvę... M ūsų rašytojai dar nesuspėjo įsijungti į naujo gyvenimo tempą. Tiesa, sulaukėm gražių S. Nėries eilėraščių “Daina apie Staliną”, “Bolševiko kelias” ” S p a l i o 2 6 d. “Laisvės” Nr. 253 (p. 3) išsp. P. Cvir­ kos str. “Lietuvos literatūra šiandien”, kuris anksčiau buvo spausdintas “Pravdoje”, o po to “Darbo Lietuvoje”. Jame mi­ nima ir SN (žr. rugsėjo 8 ir 13 d.). S p a l i o 2 6 d. “Raudonarmiečio” Nr. 47 (p. 1) rašoma: “LTSR rašytojai ir menininkai rengiasi pasitikti Spalio revoliucijos sukaktį. Kaunas. Elta. Lietuvos TSR rašytojai ir meno darbuoto­ jai Spalio revoliucijos sukaktuves ruošiasi pasitikti naujais kūriniais. Daug poetų, kaip antai S. Nėris, L. Gira, T. Til­ vytis, J. Krūminas, A. Rūkas, rašo poemų, eilėraščių”. SN iš tikrųjų spalio mėn. kūrė poemą “Lietuva — gim­ toji žemė”. S p a l i o 2 7 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 27 (p. 12) pra­ nešama, kad SN “Poema apie Staliną” išsp. kalmukų k. res­ publikiniame Kalmukijos laikr. “Ulan Chalmy” — “Raudo­ nasis kalmukas”. Ji buvo skaityta per vietinį radiją. 1 kal­ mukų k. poemą išvertė Lidžis Indžijevas. Tame pat laikr. buvo išsp. K. Korsako str. apie poemą. Ta pati žinutė išsp. ir “Tiesoje”. S p a l i o 2 9 d. “Tiesos” Nr. 118 (p. 5) išsp. žinia: “Sa­ lomėjos Neries “Poema apie Staliną” kalmukų kalba: Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Pa­ leckio vardu gautas laiškas iš Kalmukijos TSR valstybinės leidyklos valdytojo ir Kalmukijos rašytojų sąjungos pirmi­ ninko Lodžinovo, kuriame rašo, kad “SN poema buvo pir­ mas kalmukų liaudies susipažinimas su lietuvių literatūra, ir jis neabejojąs, jog poema pasidarys vienu mėgstamiausių kalmukų skaitytojų kūrinių. Kartu su laišku prisiųsta keli egzemplioriai poemos kalmukų kalba ir laikraštis, kuriame 482

buvo poema išspausdinta. Tiek minėtame laikraštyje, tiek poemos leidinyje spausdintas ir Kosto Korsako straipsnis apie poemą”. S p a l i o 2 9 d. “V alstiečių laikraščio” Nr. 19 (p. 7) spausdinama antrą kartą tas pats tekstas apie tai, kad jau išleista SN “Eglė žalčių karalienė”. S p a l i o 3 0 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 26 (p. 5) išsp. “Eglės žalčių karalienės” recenzija. Jos aut. Ben. Rutkūnas rašo: “Eglė žalčių karalienė” rodo, kaip giliai autorė yra pa­ jautus! Lietuvos liaudies dvasią ir šio savo kūrinio forma priartėjusi prie pačių geriausių tautosakos pavyzdžių. Apskritai S. Nėries pasaka-poema “Eglė žalčių karalienė” — didelis autorės kūrybinis laimėjimas, vienas gražiausių perlų šiandieninėj m ūsų poezijoj. Si knyga bus su džiaugsmu su­ tikta kiekvieno poezijos mylėtojo, ypač jaunimo. Puikios dailininko P. Augio-Augustinavičiaus medžio raižinių iliustracijos papildo kūrinio tekstą, iškeldamos jo grožį. Tikrai meniškas išleidimas rodo aukštą lietuviškos knygos kultūros lygį. Dailus leidinio formatas, pirmarūšis popierius ir spauda. Akį patraukia ekspresingas viršelio piešinys. Knyga 108 pusi. Kaina 2 litai”. S p a l i o 3 0 d. “Vilniaus balso” Nr. 258 (p. 5) išsp. “Eglės žalčių karalienės” recenzija: “Salomėja Neris naujam kelyje”. Recenzentas — J. Rimtas. S p a l i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Šeima” Nr. 1 (p. 24—25) išsp. “Laumės dovanos”, o ketvirtame viršelio psl. rašoma apie tai, kad SN išleidžia naują kūrinį — eiliuotą pasaką “Eglė žalčių karalienė”. S p a l i o m ė n . išėjusiame Minske baltarusių laikr. “Li­ teratūra i mastactva” Nr. 10 išsp. “Poemos apie Staliną” ištrauka. Į baltarusių k. versta A. Avyreikos. S p a l i o m ė n . Rygoje išėjusiame latvių lit. žurnalo “Karogs” Nr. 2 (p. 270—294) išsp. K. Duncio str. “Naujoji lietuvių literatūra” (“Lietuvju jauna rakstnieciba”). Straips­ nio pradžioje rašoma: “Lietuvių tauta — lyrikų tauta, pir­ mauja poetai: P. Vaičiūnas, J. Tysliava, A. Rimydis, Butkų Juzė, St. Santvaras, K. Inčiūra, T. Tilvytis, K. Boruta, S. Nėris, A. Miškinis ir kt”. Toliau SN minima tarp trečiafrontininkų, o p. 290—292 daugiau kaip du puslapiai skirti spe16'

483

daliai SN. Str. autorius aptaria poetės kūrybos kelią, rituoja eilėr. “Per lūžtantį ledą” paskutinį posmą, eilėr. “Dvi dešimti su” net 3 posmus, eilėraščio “Visur aš ją matau” pabaigos 8 eilutes, “Bolševiko kelio” 3 posmus. S p a l i o a n t r o j e p u s ė j e (22 ar 23 d.) Maskvos Le­ nino bibliotekoje atidaryta lietuviškos knygos paroda. Čia eksponuojami ir kai kurie SN kūrybos leidiniai. S p a l i o m ė n . Maskvoje išėjo žurnalo “Intem eišnl literatur” Nr. 10, kur išsp. K. Korsako str., analizuojantis “Po­ emą apie Staliną”. L a p k r i č i o 2 d. “Tiesos” Nr. 122 (p. 6) išsp. R. Šar­ maičio korespondencija iš Maskvos, datuota spalio 23 d., ku­ rioje rašoma apie lietuviškos knygos parodą Lenino biblio­ tekoje ir pažymima, kad “čia išstatytos ir rusų. kalba nese­ niai išleistos knygos: P. Cvirkos “Žemė maitintoja” (1937), SN “Poema apie Staliną” (1940) ir L. Giros “Eilės” (1940)”. L a p k r i č i o 2 d. datuotame “Pionieriaus” Nr. 12 (p. 8) išsp. dvi poemos “Bolševiko kelias” ištraukos: “Brangus vei­ das jo...” (10 posmų) ir “Koks gražus mažytis...” (3 posmai). L a p k r i č i o 3 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 74 (p. 3 ir 5) išsp. A. Liepsnonio str. “Dvi Salomėjos Nėries poemos”. Str. pradžioje gana daug rašoma apie A. Bloko poemą “Dvy­ lika”, toliau beveik vienos citatos iš “Poemos apie Staliną” ir “Bolševiko kelias”. L a p k r i č i o 5 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 31 (p. 3) išsp. J. Jurginio str. “Ką parodysime meno dekadoje”. Čia rašoma, kad dekados komitete dalyvauja rašyt. Cvirka, Krėvė, S. Nėris, Tilvytis. P. 9 pranešama, kad Maskvoje pasirodė žurnalo “Interneišnl literatur” Nr. 10, kuriame išsp. K. Korsako str. apie “Poemą apie Staliną”. L a p k r i č i o 5 d. datuotame “Žiburėlio” Nr. 16 (p. 302) K. Papečkys anotuoja SN poemą “Eglė žalčių karalienė”. Pa­ sak jo, “Ši eiliuota Š. Nėries pasaka yra tikras perlas m ūsų poezijoje. Ją su pasigrožėjimu skaitys ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji. Knyga verta visų dėmesio”. L a p k r i č i o 5 d. per Maskvos radiją buvo skaitoma SN poema “Bolševiko kelias”. 484

L a p k r i č i o 6 d “Tiesos” Nr. 125 (p. 8) išsp. žinutė “Lietuvių, literatūrai rodomas nepaprastas dėm esys”. Čia pranešama, kad žurnalo “Intem eišnl literatur” 1940 m. Nr. 10 išsp. dalis K. Korsako str. “Lietuviška poema apie Sta­ liną”, publikuoto 1940 m. rugpjūčio 4 d. laikr. “Literaturnaja gazeta”. L a p k r i č i o 6 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 21 (p. 4) išsp. SN kūrinys “Žmogus negrįš į jungą”. Tai poemos “Lie­ tuva — gimtoji žemė” fragmentas. L a p k r i č i o 6 d. latvių laikr. “Zemgales komunists” išsp. K. Duncio str. “Revoliucinė lietuvių poetė” (“Lietuvju revolucionara dzejniece”) ir poemos “Bolševiko kelias” ištrauka. L a p k r i č i o 6 d. 20 vai. Kaune Valstybės teatre pra­ sidėjo Kauno miesto darbo žmonių susirinkim as, skirtas Spalio revoliucijos sukakčiai paminėti. Po įžanginės J. Pa­ leckio kalbos buvo sudarytas iškilmingo minėjimo prezidiu­ m as, į kurį buvo pakviesta ir SN. Paskui M. Gedvilas apžvelgė Lietuvos TSR tuometinę ekonominę, socialinę ir kultūros būklę. L a p k r i č i o 6 d. “Sirp ja vasar” išsp. “Poemą apie Sta­ liną”. (Vertė A. Ranitas.) L a p k r i č i o 7 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 33 (p. 12) išsp. SN eilėr. “Matrosai m eta inkarą”. L a p k r i č i o 7 d. “Tiesos” Nr. 126 (p. 7) išsp. naujas SN eilėr. “Pergalės daina”, parašytas, matyt, spalio pabai­ goje ar lapkričio pradžioje. L a p k r i č i o 7 d. laikr. “Literatumaja gazeta” Nr. 55 (p. 6) pranešama, kad rengiamas Lietuvos rašytojų suvažia­ vimas, kad poetė SN rašo pasaką lietuvių folkloro motyvais. L a p k r i č i o 7 d. datuotas poetės laiškas M. Apletinui: “Brangus Drauge Michailai! Siunčiu Jum s šviesu spalinį sveikinim ą ir dėkoju už Puškino knygeles. Užvakar klausiau “Bolševiko kelio” iš Maskvos,— atrodo, gerai išvertė. Neprisimenu, ar rašiau Jum s apie savo paskutiniąją poemą liaudies motyvais — “Laumės dovanos”. Tai tik pirmoji dalis, bus dar dvi dalys. Dabar baigiu poemą apie keturis sušaudytuosius Lietuvos k om u n istu s. P rieš m ane m ilžin išk a s darbas: būdam a 485

Maskvoje, pradėjau rašyti didžiulę poemą apie Leniną. Sten­ giausi gauti Lenino monografiją, bet knygynuose jos nega­ vau. Jeigu Jūs galėtumėte man šiuo reikalu padėti, būčiau Jums labai dėkinga. Kitaip šis mano reikalas priekin nepa­ judės. O man norėtųsi gerokai padirbėti iki ateinančio Spa­ lio. Paskutiniuosius savo eilėraščius ir poemas prisiųsiu Jums kiek vėliau drauge su vertimais. Draugiškai spaudžiu Jūsų ranką — Salomėja Nėris” (III 408—409) L a p k r i č i o 7 d. “Kurjer vvilenski” išsp. “Droga bolszewikow” — poemos “Bolševiko kelias” vertimas. L a p k r i č i o 10 d. “Tiesos” Nr. 127 “Komjaunimo tie­ sos” Nr. 78 ir “Tarybų Lietuvos” Nr. 34 išsp. Eltos pra­ nešimai apie lapkričio 6 d. Kauno valstybės teatre įvykusį darbo žmonių susirinkimą, skirtą Spalio revoliucijos su­ kakčiai. Pranešimuose visur pažymėta, kad SN buvo pa­ kviesta į minėjimo prezidiumą. L a p k r i č i o 12 d. “Vilnies” Nr. 268 (p. 5) išsp. P. Cvirkos str. “Lietuvos literatūra šiandien”, kuris rugsėjo 8 d. buvo spausdintas “Pravdoje”, o rugsėjo 13 d. “Darbo Lie­ tuvoje”. Čia minima ir SN. L a p k r i č i o 1 4 d. “Jaunojo ūkininko” Nr. 34 (p. 539) išsp. “Eglės žalčių karalienės” recenzija. Pasak jos autoriaus J. V. Narbuto, “Sis S. Nėries kūrinys — tai reta literatūros vertybė, kokių susilaukia skaitytojai kartą per dešimtmetį ir gal net rečiau”. Įdėta SN nuotrauka. L a p k r i č i o 15 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 39 (p. 9) rašoma, kad Valstybinė leidykla išleido naują lietuvių lit. chrestomatiją “Į naują gyvenimą”. Skaitymai V kl. Turiny­ je rašytojų Donelaičio, Maironio, Krėvės, Biliūno, Janonio, Cvirkos, Neries trumpos biografijos ir kūrybos pavyzdžiai. Skaitymų kn. “Į naują gyvenimą” (p. 5—6) išsp. “Poemos apie Staliną” ištrauka. P. 150 — nuotrauka ir biografija. P. 151 išsp. eilėr. “Senelės pasaka”, “Dvidešimti su” ir “Dėdės”, p. 152—158 — “Eglės žalčių karalienės” 95 posmai. L a p k r i č i o 16 d. “Vilniaus balso” Nr. 271 (p. 4) pra­ nešama, kad išėjo “Į naują gyvenimą”, suminimi chresto­ matijos autoriai. 486

L a p k r i č i o 16 d. “Pionieriaus” Nr. 13 (p. 14) Leo­ nas Stepanauskas recenzuoja “Eglę žalčių karalienę”. L a p k r i č i o 18 d. oficialiai atidarytos Lietuvos TSR Rašytojų ir meno darbuotojų klubo patalpos. (Veiks skaityk­ la, šachmatų kambarys, kavinė.) Tikriausiai dalyvavo ir SN. L a p k r i č i o 19 d. “Tiesos” Nr. 136 išsp. pranešimas, kad išleista literatūros chrestomatija “Į naują gyvenimą”. Turinyje tautosakos ir įžymių lietuvių rašytojų K. Done­ laičio, Maironio, V. Krėvės, J. Biliūno, J. Janonio, P. Cvir­ kos, S. Nėries, K. Borutos trumpos biografijos ir kūrybos pavyzdžiai. L a p k r i č i o 2 0 d. “Vilniaus balso” Nr. 274 (p. 2) sky­ relyje “Ką veikia rašytojai” rašoma: “SN ruošia spaudai savo rinktinės lyrikos tomą. Be to, baigiam a sp au sd in ti stilizu o ta liau d ies pasaka-poem a “N ašlaitė”, kurią iliustravo dail. P. Augius-Augustinavičius”. L a p k r i č i o 21 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 44 (p. 10) rašoma, kad netrukus išeis rašytojų žurnalo “Raštai” Nr. 1. Spausdinami nauji T. Tilvyčio, B. Rutkūno, A. Miškinio, V. Montvilos, S. Nėries eilėr. L a p k r i č i o 2 3 d. ta pati naujiena išsp. “Tiesos” Nr. 140 (p. 8). L a p k r i č i o 2 3 d. ‘V ilniaus balso” Nr. 277 išsp. Valstyb. 1-klos dir. K. Korsako str. “Valstybinės leidyklos dar­ bas”. Čia minimi ir SN išleistieji ir ateityje numatyti leisti veikalai. L a p k r i č i o 2 4 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 91 (p. 5) išsp. “Eglės žalčių karalienės” recenzija. Jos aut. Vytautas Petrauskas rašo: “Jau anksčiau SN kūrybai ypač buvo charakteringas pa­ prastumas ir nuoširdumas, šioje poemoje dar labiau jaučia­ mas. Poetė ne tiktai iš liaudies kūrybos paėmė siužetą, bet ir visa poema dvelkia liaudiškumu. Paprasti, bet vaizdingi žodžiai, šviežus ir plastiški vaizdai, skambūs nauji asonansiniai rimai, nemaža naujų palyginimų, gracinga, lanksti eilėdara, nuoširdumas daro šią SN poemą vienu iš gražiau­ siųjų m ūsų poezijos kūrinių”. L a p k r i č i o 2 6 d. V iln iau s balso” Nr. 279 (p. 3) pra487

nešama, kad išeina “Raštų.” pirmas numeris, kuriame bus ir SN kūrinių. L a p k r i č i o 2 7 d. Vilniuje leidžiamame dienraštyje “Prawda wilenska” išsp. K. Korsako str. “Valstybinė Lietu­ vos TSR leidykla”, kuriame minimos ir SN išleistos bei nu­ matomos leisti knygos. L a p k r i č i o 2 8 d. “Laisvės” Nr. 280 (p. 3) išsp. J. Jur­ ginio^ str. “Naujo rašytojų pasirodymo belaukiant Lietuvo­ je”. Čia yra ir toks sakinys: “Pasirodė ir visai naujų kūri­ n ių iš kurių labiausiai populiarus yra S. Nėries “Poema apie Staliną”. L a p k r i č i o m ė n . išleisti J. Ambraškos ir V. Žilionio parengti “Literatūros skaitymai” — chrestomatija pradžios mokyklos III, IV klasei ir VI skyriui. Autorių paveikslus piešė dail. P. Tarabilda. P. 265 — SN portretas ir trumpa biografija. P. 266— 269 — eilėr. “Motulės ašaros”, “Senelės pasaka”, “Tu nubu­ si”, “Laukų našlaitės”, “Rudenio arimuos” ir ‘D vi dešimti su” — (iš rink. DZ). P. 309—314 išsp. ‘Poema apie Staliną” ištrauka. L a p k r i č i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Mokykla ir gy­ venimas” Nr. 12 anotuojami J. Ambraškos ir V. Žilionio “Li­ teratūros skaitymai”. L a p k r i č i o p a b a i g o j e ar g r u o d ž i o p a č i o j e p r a d ž i o j e , kai buvo jau spausdinamas žurnalo “Raštai” Nr. 1, į redakciją atėjo SN ir čia rado T. Tilvyti, kuris vėliau prisiminė: “Vieną dieną į kambarį įėjo moteris juodu paltu ir su šviesiu rankinuku. J i padavė m an ranką, pasakė porą žodžių apsidairė po redakcijos kambarį ir nežymiai iš ran­ kinuko ištraukė pluoštelį popierių. Aš prašiau sėsti, bet ji, atkišusi rankraščius, padėjo ant stalo, sakydama: — Čia... aš... eilėraščių... Paskaitykit. Aš palauksiu. Tai buvo S. Nėris. Ir išvaizda, ir savo nuotaika ji vėl buvo kita. Ji labai nenorėjo sėstis. Tačiau, man įsigilinus į ra n k raštį,— ta i buvo ciklas “Iš M. K. Č iurlionio p a ­ veikslų”,— ji tyliai prisėdo ir laukė, kokį jie man padarys įspūdį. Eilėraščiai man labai patiko. Aš pajutau, kad jie buvo jai brangūs, kad ji myli didįjį muziką ir menininką. Per­ skaitęs išreiškiau jai pasitenkinimą. 488

— Ar jums patinka? — tarsi nustebusi autorė paklausė. — Labai,— atsakiau, galbūt ir per daug nerūpestingai. Ji pažvelgė į mane šiltu, dėkingu žvilgsniu ir, nieko dau­ giau nesakiusi, paspaudė ranką ir tyliai išėjo pro duris”. (T. Tilvytis. Prisiminimų nuotrupos H Mane jūs jausite darbe, kovoj.— P. 288—289.) L a p k r i č i o p a b a i g o j e p o etė gavo to k į LTSR rašytojų sąjungos org. komiteto raštą, datuotą 1940.11.25 d.: “Drg. Salomėja Nėris “Goslitizdatas” kreipėsi į LTSR Rašytojų Sąjungą pra­ nešdamas, kad tarybų valdžios Pabaltijo respublikose įve­ dimo metinėms paminėti skubiai ruošiamas rinkinys, kuris apims Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR grožinės literatūros kūrinius (apysakas, poemas, noveles ir eilėraščius), rodančius 1940 m. birželio mėn. istorinius įvykius ir pirmuosius so­ cialistinio persitvarkymo žygius — kultūros kėlimą, plačiųjų darbo m asių politinio aktingumo augimą. Todėl prašome Tamstą parinkti iš turimų Tamstos darbų keletą kūrinių, taip pat, jei būtų galima, parašyti specia­ lius kūrinius minėtam rinkiniui”. L a p k r i č i o p a b a i g o j e , o gal ir p i r m o m i s g r u o d ž i o d i e n o m i s , parašė eilėr. “Mum Konstitucija kaip saulė šviečia” ir nunešė į “Tiesos” redakciją. G r u o d ž i o 3 d. datuotas Petro Cvirkos — Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos orgkomiteto sekretoriaus — raštas Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybai. Rašte prašo pa­ tvirtinti prie rašto pridedamą org. komiteto sudėtį. įrašyta ir SN pavardė. G r u o d ž i o 4 d. d ien raštyje “Praw da w ile n sk a ” rašoma, kad gruodžio 6—7 d. Vilniuje vyks Jankos Kupalos minėjimas. Iš lietuvių rašytojų pakviesta ir SN. G r u o d ž i o 4 d. išlikusioje užrašų knygutėje poetės ranka įrašyta, kad 7.50 vai. buvo atidarytas iškilmingas posėdis. Matyt, tame posėdyje, skirtame greičiausiai konsti­ tucijos šventei, poetė dalyvavo ir įrašė į savo užrašų kny­ gutę tą pastabą. G r u o d ž i o 5 d. “Tiesos” Nr. 151 (p. 10) išsp. SN eilėr. “Mum konstitucija kaip saulė šviečia”. 489

G r u o d ž i o 5 d. “Komsomolskaja pravda” išsp. SN eilėr. “Kremliuje”. (Vertė M. Zenkievičius.) G r u o d ž i o 5 d. laikr. “Komunist” azerbaidžaniečių k. išsp. SN eilėr. “Stalin” (“Poemos apie Staliną” ištrauka). G r u o d ž i o 5 a r 6 d. pasiuntė telegramą Jankai Kupalai: “Didįjį baltarusių, poetą Janką Kupalą nuoširdžiai sveikina Salomėja Nėris. Kaunas”. G r u o d ž i o 6 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 29 (p. 11) išsp. keletas žinučių iš kaimų bendru pavadinimu “Kaimas žengia į kultūrą”. Zinutėje iš Kupiškio “Jaunimas mėgsta knygas” rašoma: “Iš lietuvių rašytojų labiausiai skaitomi V. Krėvės, P. Cvirkos, S. Nėries, L. Dovydėno ir K. Borutos kūriniai”. G r u o d ž i o 7 d. “M okyklos ir gyvenim o” Nr. 14 rašoma, kad “Jubiliejinis komitetas žymaus gudų poeto Jankos Kupalos 35-erių m etų literatūrinės darbuotės paminėti pakvietė lietuvių rašytojus: V. Krėvę, P. Cvirką, L. Girą, A. Venclovą ir SN atvykti į J. Kupalos minėjimo iškilmes, kurios įvyks Minske š. m. gruodžio 6 d. Kviestieji Lietuvos rašytojai į Minską išvyks gruodžio 6— 7 d.” Smulkesnių žinių apie tai Lietuvos spaudoje nebuvo. Tai­ gi neaišku, ar SN dalyvavo šiuose minėjimuose. G r u o d ž i o 7 d. “Laisvėje” išsp. SN kūrinys “Girdės visa mylima Lietuva”. Tai “Poemos apie Staliną” ištrauka (40 posmų). G r u o d ž i o 8 d. laikr. “Literatumaja gazeta” Nr. 60 (p. 3) išsp. I. Kaplano korespondencija “Literatūrinis gyve­ nimas Lietuvoje”. Čia rašoma: “Lietuvių folkloro liaudies ly­ rikos motyvais persunkta neseniai išėjusi iš spaudos SN po­ ema “Eglė žalčių karalienė”. Dabar rengiamos spaudai dvi naujos poetės poemos: “Laumės pasaka” (Laumė — lietu­ viškų legendų fėja), taip pat persunkta folkloro motyvais, ir “Keturi sušaudytieji” — poema apie geriausius Lietuvos sūnus, komunistus, sušaudytus Smetonos žudikų”. G r u o d ž i o 8 d. “Tarybų L ietuvos” Nr. 59 (p. 7) rašoma, kad estų žurnalas “Sirp ja vasar” Nr. 6 išsp. “Po­ emos apie Staliną” dalį, verstą į estų k. A. Ranito. 490

G r u o d ž i o 1 0 d. “Tiesos” Nr. 155 (p. 1) išsp. žinia, kad Dusetų ir Salako darbo žmonės kandidatais į Aukščiau­ sios Tarybos deputatus pasiūlė drg. Salomėją N erį ir mo­ kytoją drg. Leoną Mačėną. Laikr. (p. 7) pranešama apie naujo žurnalo “R aštai”, išėjusį pirmą (lapkričio mėn.) numerį. Žurnalą redaguoja P. Cvirka, o redakcinę kolegiją sudaro S. Neris, A. Venclova, T. Tilvytis ir K. Korsakas. G r u o d ž i o 11 d. Utenos rinkiminės apygardos Nr. 630 rinkimams į Sąjungos tarybą rinkiminė komisija nu­ tarė: “1940 m. gruodžio 7 d. D usetų valsčiaus mokytojų, U te­ nos lentpjūvės darbininkų susirinkimuose išstatytą kandi­ datūrą drg. Salomėjos Neries-Bučienės, gim. 1904 m. lap­ kričio 15 d., gyv. Palemone, Kauno apskr., nepartinės, rašytojos, įrašyti į Utenos rinkiminės apygardos Nr. 630 rin­ kiminį biuletenį. Kutka — pirmininkas C. Margolis — sekretorius”. G r u o d ž i o 11 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 62 (p. 7) pra­ nešama, kad išėjo ‘Raštų” Nr. 1 ir kad red. kolegijoje yra SN. G r u o d ž i o 12 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 106 (p. 2) ir “Vilniaus balso” Nr. 292 (p. 2) pranešama apie “Raštų” Nr. 1 pasirodymą ir SN dalyvavimą redkolegijoje. G r u o d ž i o 13 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 64 (p. 9) pa­ kartojama, kad išėjo “Raštų” Nr. 1. G r u o d ž i o 13 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 31 (p. 2) įdėta žinia, kad “D usetų ir Salako darbo žmonės kandida­ tais į Aukščiausiosios Tarybos deputatus pasiūlė drg. Sa­ lomėją Nėrį ir mokytoją Leoną Mačėną. Zarasuose ir visoje apskrityje vyksta dideli gyventojų su­ sirinkimai. Visuose šiuose susirinkimuose dalyvavo daugiau kaip 4000 žmonių. Visur entuziastingai pritariama drg. S. Neries ir drg. L. Mačėno kandidatūroms”. G r u o d ž i o 1 4 d. datuotame “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 15 (p. 575) aptariama skaitym ų knyga “į naują gyve­ nim ą”. Keliskart paminima ir SN. Gruodžio

1 4 d. “Laisvės” Nr. 294 (p. 3) išsp. S. J. 491

[Stasio Jasilionio?] str. “Kūrybinės vagos”, kuriame yra sky­ relis “Salomėja Nėris”. G r u o d ž i o 1 4 d. 21 vai. rašyt, ir meno darbuotojų klubo patalpose įvyko priešrinkiminis mitingas. Mitingo pir­ mininkas J. Būtėnas. B. Dauguvietis perskaitė atsišaukimą, po kuriuo pasirašė mitingo dalyviai. SN parašo nėra, gal todėl, kad ji buvo kandidatė į deputatus. Kadangi rašytojų ir menininkų dalyvavimas buvo būti­ nas, tikriausiai mitinge dalyvavo ir SN. G r u o d ž i o 15 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 109 (p. 6) dar kartą rašoma, kad jau išėjo “Raštų” Nr. 1 ir jos redko­ legijoje yra SN. G r u o d ž i o 15 d. “Tarybų Lietuvos" Nr. 66 (p. 6) rašoma apie chrestomatiją “Į naują gyvenimą”. Pažymima, kad “Knyga pradedama jau spėjusią išpopuliarėti SN “Po­ ema apie Staliną”. G r u o d ž i o 15 d. datuotas kvitas poetės vardu, jame parašyta, kad pil. Salomėja Neris sumokėjo Lietuvos tarybi­ nių rašytojų ir meno darbuotojų klubo nario mokestį 10 rb. (LKLI BR F1 2055.) G r u o d ž i o v i d u r y j e parašė apybraižą “Draugas Ig­ nas Jonušas”. Joje du eiliuoti tekstai: “Žemaičių apkerpėjęs kraštas” ir “Tėvo m irtis”. (III 78—83). Nežinia, ar rengdamasi rašyti apybraižą, buvo susitiku­ si su pačiu J. Jonušu, ar apie jį žinių suteikė kas nors ki­ tas. Apybr. nunešė į “Tiesos” redakciją. G r u o d ž i o 17 d. “Tiesos” Nr. 161 išsp. Utenos rinki­ minės apyg. komisijos nutarimas įrašyti S. Nėrį-Bučienę į Utenos 630 apygardos rinkimų biuletenį. G r u o d ž i o 17 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 110 išsp. tas pats Utenos rinkiminės apyg. nutarimas. G r u o d ž i o 17 d. “Vilnies” Nr. 297 (p. 3) išsp. žinia, kad J. Paleckio vardu gautas laiškas iš Kalmukų ATSR valstyb. leidyklos dir.: pranešama, jog SN “Poema apie Sta­ liną” išleista kalmukų k. G r u o d ž i o 17 d. “Tarybų L ietuvos” Nr. 67 pra­ nešama, kad rašytojai aptars “Raštų” pirmąjį numerį. 492

G r u o d ž i o 18 d. “Tarybų. Lietuvos” Nr. 68 (p. 7) išsp. Utenos rinkiminės apyg. nutarimas apie S. Bučienės-Nėries įrašymą į rinkiminį biuletenį. G r u o d ž i o 2 0 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 33 (p. 1) išsp. vedamasis "Sustiprinkime agitaciją už kandidatus”. Čia rašoma: “Štai keli pačių darbo žmonių išstatyti kandidatai: prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. Kuzma, rašytoja S. Nėris, rašyto­ jas A. Venclova, Klorys Juozas, drg. Meskupas-Adomas, Preikšas ir t. t. S. Nėris, ta nuostabioji m ūsų poetė, kuri juodžiausios re­ akcijos laikais viešai pareiškė, kad ji eina drauge su darbo žmonėmis, kad ji visa savo kūryba, visa savo siela su nau­ jo gyvenimo kūrėjais”. G r u o d ž i o 21 d. datuotame “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 16 (p. 622) Kostas Pakalnė recenzuoja “Eglę žalčių ka­ ralienę”. G r u o d ž i o 2 2 d. “Tiesos” Nr. 168 (p. 6) išsp. SN apybr. “Draugas Ignas Jonušas”. G r u o d ž i o 2 2 d. datuotame latvių laikr. “Brivais Zemnieks” (“Laisvasis valstietis”) išsp. SN eilėr. “Bangų ba­ rami” (“Ar viesulą būram”). G r u o d ž i o 2 6 d. Profsąjungų biuro didžiojoje salėje įvyko iškilmingas K. Požėlos, J. Greifenbergerio, K. Giedrio ir R. Čamo minėjimas. Aktorius V. Dineika paskaitė frag­ mentus iš SN poemos “Keturi”. G r u o d ž i o 2 6 d. “Vilnies” Nr. 304 (p. 3) išsp. F. Abeko str. “Dėlei tū lų žmonių sielojimosi ir isterijos lietuvių klausimu”. Čia minima ir SN. G r u o d ž i o 2 7 d. 8 vai. ryto Jurgis Domaševičius, ei­ damas iš vagono į vagoną, ties Santaka iškrito iš traukinio ir žuvo. G r u o d ž i o 2 7 d. “Tiesos” Nr. 170 (p. 5) ir “Tarybų Lietuvos” Nr. 76 išsp. SN poema “Keturi”. G r u o d ž i o 2 8 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 35 (p. 3) išsp. SN apybr. “Draugas Ignas Jonušas”, o p. 7 — poema “Keturi”. 493

G r u o d ž i o 2 9 d. 19 vai. buvo laidojamas Jurgis Do­ maševičius Vilniuje Bernardinų kapinėse. Galbūt laidotuvėse dalyvavo ir SN su B. Buču. G r u o d ž i o 2 9 d. “Vilniaus balso” Nr. 306 (p. 4) po antrašte “Lietuvos TSR kandidatai į Aukščiausiąją TSRS Tarybą” išsp. žodžiai “Salomėja Nėris”. Aptariama jos kan­ didatūra. G r u o d ž i o 3 0 d. “Vilniaus balso” Nr. 307 (p. 4) išsp. poetės nuotrauka su parašu: “Salomėja Bučienė (Nėris)”. G r u o d ž i o 3 0 d. “Pionieriaus” Nr. 19 (p. 8-9) išsp. SN poema “Keturi”. G r u o d ž i o 3 0 d. “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 17 (p. 645) išsp. kandidatu i TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus sąrašas. Tarp jų ir Salomėja Bučienė-Neris. G r u o d ž i o m ė n . “Šeimos” Nr. 3 (p. 79) išsp. “Grįžimas tėviškėn”. — Iš SN poemos “Eglė žalčių karalienė”. Ketvir­ tame psl. reklamuojamas “Raštų” Nr. 1. Pažymėta, kad SN yra redkolegijos narė. G r u o d ž i o m ė n . Rygoje išėjusiame “Literatūras Kalendars 1941 g.” (p. 120— 124) išsp. SN “Bolševiko kelias”, į latvių k. verstas Kazio Duncio. G r u o d ž i o m ė n . išsp. SN pasaka—poema “N ašlaitė”. (Patvirtinta spausdinti gruodžio 10 d.) Išleido LTSR valstyb. leidykla 10 000 egz. tiražu. Iliustruota P. Augio-Augustinavičiaus medžio raižiniais. G r u o d ž i o m ė n . parašė laiškutį Marijai Gaidukaitei — Švietimo liaudies komisariato bibliotekų valdybos inspektorei: “Siunčia šią knygutę autorė susipažinti. Mano manymu, ji labai gražiai parašyta ir tinka vaikų bibliotekoms”. Tik nežinia, ką poetė pasiuntė Gaidukaitei: savo “N ašlaitę” ar “Eglę žalčių karalienę”. G r u o d ž i o m ė n . Kijeve išėjusiame “Literatumyj žurnal” Nr. 11— 12 (p. 11— 13) išsp. SN “Poema pro Staliną”, į ukrainiečių k. išversta Jurijaus Koreckio. G r u o d ž i o m ė n . Lietuvos TSR liaudies komisarų ta­ ryba, apsvarsčiusi P. Cvirkos gruodžio 3 d. raštą, nutarė: “Lietuvos TSR rašytojams suorganizuoti, rašytojų profe­ siniam s ir kultūriniam s reikalam s tvarkyti, rašytojams 494

atstovauti ir literatūros menui kelti Lietuvos TSR Liaudies Komisaru Taryba atitinkant Lietuvos TSR Konstitucijos 43 str. punktą “f ’ n u t a r ė : 1. Sudaryti prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tary­ bos Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos Organizacinį Komitetą; 2. Patvirtinti Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos Organi­ zacinio Komiteto pirmininku rašytoją Petrą CVIRKĄ ir na­ riais V. KRĖVĘ-MICKEVIČIŲ, Antaną VENCLOVĄ, Sofiją ČIURLIONIENĘ-KYMANTAITĘ, Juozą BALTUŠĮ, Sa­ lomėją NĖRĮ-BUCIENĘ, Petrą VAIČIŪNĄ Teofilį TILVYTĮ ir Dovydą UMRU”. (“Literatūra ir menas”, 1970. — Liep. 11.) G r u o d ž i o m ė n . Lietuvos TSR Rašytojų Sąjungos or­ ganizacinis komitetas parašė Lietuvos TSR Liaudies komi­ sarų tarybos pirmininkui per LTSR Finansų liaudies komi­ sariatą memorandumą, kuriuo prašo rašytoju įsiskolinimus buvusioms leidykloms ir nesumokėtus iki 1940 m. birželio 15 d. pajamų mokesčius NUIMTI. Memorandumą pasirašė Petras Čvirka — Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos organi­ zacinio komiteto atsakomingasąi sekretorius ir rašytojai St. Zobarskas, L. Dovydėnas, Sof. Čiurlionienė, Salomėja Nėris, Petras Vaičiūnas, D. Umru, A. Venclova, K. Korsakas, J. Šimkus, T. Tilvytis, J. Grušas, J. Būtėnas, J. Baltušis, A. Miškinis, K. Binkis. (Ten pat.) LTSR L ia u d ies K om isarų taryb a n u ta rė ra šy to jų prašymą patenkinti ir visas rašytoju skolas, susidariusias iki 1940 m. birželio 15 d., panaikinti ir iš rašytoju nereika­ lauti tų skolų sumokėjimo. R u g s ė j o — g r u o d ž i o m ė n . poetė kūrė poemą “Ke­ turi”. Parašiusi, pasak A. Liepsnonio, atnešė į “Valstiečių laikraščio” red. ir įteikė A. Liepsnoniui. Šis nunešė J. Šim­ kui, kuris tuojau pasirūpino poemos išspausdinimu. (“Vals­ tiečių laikraštis”, 1984. — Lapkr. 17.) G r u o d ž i o p a b a i g o j e parašė eilėr. “Nauji Metai Ta­ rybų Lietuvoj” ir nunešė į “Valstiečių laikraščio” redakciją. Apie tai rašo A. Liepsnoms: “1940—1941 metais ji labai dažnai užeidavo į “Valstiečių laikraščio” redakciją, kurioje dirbau. Gruodžio mėn. jai pa­ siūliau: — Gal Naujiems metams parašysit eilėraštį? Pažadėjo. Netrukus tas šedevras nuskambėjo po visus 495

Lietuvos kaimus”. (A. Liepsnoms. Kas knygoje neparašyta H Tarybinis mokytojas. — 1968. — Rugpj. 23.) 1 9 4 0 m. r u d e n į poetė buvo priimta nare į TSRS Rašytojų Sąjungą ir gavo nario bilietą (be numerio ir išdavi­ mo datos). L a p k r i č i o ar g r u o d ž i o m ė n . Palemone poetę ap­ lankė Ignas Malinauskas. Jis prisimena, kad ji tuojau nusiskundusi, jog daugelis ją dabar laiko kažin kokia baidyk­ le. Ji pastebinti, kad jos ėmę vengti net kai kurie tikrai ge­ ri buvę studijų draugai. Ji gaunanti priekaištaujančių, smer­ kiančių, net grasinančių anonim inių laiškų. Labai daug eilėraščiu ateiną su parodijuojamais jos pačios eilėr., — “Sudeginkit mane kaip raganą”, kuris dabar nukreiptas prieš ją pačią kaip tėvynės išdavikę, vertą tikros raganos vardo ir tikro laužo. (Ignas Malinauskas. Mano bičiulė Salomėja Nėris / / Aidai.— 1958.— Nr. 6.— P. 271.) I. Malinausko minimas eilėr. su žodžiais “sudeginsim ta­ ve kaip raganą” buvo spausdinamas jau karo pradžioje lie­ tuvių periodikoje. (Žr. 1941 m.) 1941 S a u s i o 1 d. “Tiesos” Nr. 1 (p. 1) išsp. eilėr. “Nauji Metai Tarybų Lietuvoje”. S a u s i o 3 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 1 (p. 1) išsp. eilėr. “Nauji Metai Tarybų Lietuvoje”. S a u s i o p r a d ž i o j e išsp. plakatas “Drg. Bučienė-Nėris Salomėja, Simano d. Utenos rinkiminės apygardos Nr. 630. Kandidatas į deputatus rinkimams į Aukščiausiosios TSRS Tarybos Sąjungos Tarybą”. Nuotrauka tarp raudonų vėliavų, žemiau — biografija. S a u s i o p r a d ž i o j e poetė kaip kandidatė į deputatus važiavo į Uteną, Zarasus ir Dusetas susitikti su rinkėjais. A. Venclova apie tai rašo: “Lietuvių liaudis savo poetę iškėlė kandidate į deputa­ tus, renkant TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Ta­ rybą. Iš to laiko man liko atsiminimas, kaip mudu su Nėrim 1941 m. sausio pradžioje dalyvavome rinkiminiame m itin­ ge Utenoje. Nėris labai jaudinosi, kad jai reikės viešai kalbėti, o ji buvo nepratusi — didelė minia ją visada varžė. 49 6

— Aš galiu jiems rašyti, o ne kalbėti,— šnekėjo ji. — Aš tiesiog bijau išeiti ir viešai kalbėti į tokią didelę audito­ riją. Vis man rodosi, kad geriausios mano mintys, kurias noriu išreikšti, tuojau susipainios, ir aš nieko nepasakysiu... Buvome kažkokių nam ų antrajame aukšte. Už atdaro balkono, apačioje, aikštėje, grojo muzika ir su vėliavomis rin­ kosi žmonės. Jau pradėjo temti, tačiau ką tik buvo pasnigę ir dėl to šviesu. Pagaliau poetė išėjo i balkoną, minia nuri­ mo ir klausė, ką jai pasakys jos kandidatė. Ir Nėris prabilo — iš pradžių tyliu, net truputį drebančiu balsu, kuris pamažu augo, stiprėjo, neprarasdamas šiltos, intymios gaidos. Ji kalbėjo neilgai, bet labai nuoširdžiai, apie tą naują kelią, kuriuo m ūsų liaudis neseniai pradėjo eiti, apie tuos laimėji­ mus, kuriuos ji per trumpą laiką pasiekė, į savo rankas perėmusi įmones, bankus, prekybą, išdalijusi dvarininkų žemę. Poetė kalbėjo ir apie ateitį, didelę socialistinę ateitį, kurią lietuvių tauta pradėjo kurti drauge su kitomis tary­ binėmis tautomis. Savo kalbą ji baigė eilėraščio posmais, ir minia ilgai plojo, o poetė susijaudinusi, išraudusi, atsigręžusi į mane, patylomis klausė: — Na kaip? Aš taip jaudinausi... — Puikiai, Salomėja,— atsakiau, ją padrąsindamas.— Tau tik ir mitinguoti,— pridūriau juokais. — Ne, ne,— atsakė ji.— Tik viena mane gelbėjo — aš stengiausi kalbėti nuoširdžiai: kuo tikiu ir ką manau. Gal tik tai man ir padėjo... Matyt, su žmonėmis reikia kalbėti taip, kaip jiems rašai, tai yra paprastai ir atvirai; tada jie tave lengvai supras... Drauge viena mašina mudu grįžome iš Utenos į Kauną”. (A. Venclova. Jaunystės atradim as.— 1970.— P. 631 — 632.) A. Liepsnonis rašo: “1941 m. sausio mėn. su S. Nėrim buvau nuvykęs į Za­ rasus, kur ji buvo pasiūlyta kandidate į TSRS Aukščiausio­ sios Tarybos deputatus. Darbo žm onių susirinkim e aš kalbėjau apie S. Nėrį kaip apie įžym ią poetę. Vėliau ji man pasakė, kad nereikėję jos taip girti. Į susirinkusius kalbėjo ir pati S. Nėris. Ji kalbėjo su patosu, poetiškais vaizdais. Kitą dieną buvo nuvykusi į D usetas, kur taip pat susitiko su valstiečiais — rinkėjais. Ji sakėsi, kad valstiečiai sutikę jos kalbą šiltai. Be to, valstiečiai pateikę jai klausimų apie 497

trūkumus vietinių tarybinių organų darbe. Dėl šių trūkumų S. Nėris jaudinosi, galvojo apie jų pašalinimą. Zarasuose S. Nėris nakvojo pas apskrities vykdomojo komiteto pirmininką Majevskį”. {LK IV 244.) O apie Dusetas prisimena Augustinas Juzulėnas: “1941 m. sausio mėn. S. Nėris, kaip kandidatė į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus, atvyko į Dusetas susi­ tikti su rinkėjais. Aš gyvenau tuo metu Dusetose, nuoma­ vau viešbutyje du kambarius, todėl ji pas mane ir apsisto­ jo. Atvažiavo labai pavargusi, blogai nusiteikusi. S. Nėris rinkėjams tepasakė keletą žodžių, padėkojo už pareikštą pasitikėjimą. Aš perskaičiau jos biografiją”. {LK 4 181). S a u s i o 4 d. “Laisvės” Nr. 3 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Per­ galės daina” ir “Matrosai m eta inkarą”. S a u s i o m ė n . 5 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 4 rašoma apie “Raštus”. Primenama, kad SN yra redkolegijos narė. S a u s i o 5 d. “Tiesos” Nr. 4 (p. 5) išsp. P. Šiltakio str. “Poetė, dainomis švietusi liaudžiai kelią į išvadavim ą”, rašoma: “1940 m. rugpjūčio 3 d. Salomėją Nėrį matome Mask­ vos Kremliuje kartu su Lietuvos Liaudies seimo delegacija prašyti TSRS Aukščiausiąją Tarybą priimti Tarybų Lietuvą į TSRS Sąjungą. Jos “Poema apie Staliną”, perskaityta TSRS AT posėdyje, nuskamba per visą penktąją Žemės ru­ tulio dali, sukeldama entuziazmą įkvėptais poetiškais po­ smais, džiugindama visas TS laisvąsias tautas. Tada ji su­ sitiko didįjį Staliną. — Aš neįsivaizdavau Stalino tokio žmogiško, tokio arti­ mo. Iš susitikimo su Stalinu išsinešiau tokius įspūdžius, apie kuriuos tik svajoti galima,— pasakoja dabar poetė apie pa­ simatymą su Stalinu.

Zarasų darbo žmonės, pasirinkdami S. Nėrį savo kandi­ date į TSRS AT, išreiškė savo pasitikėjimą poetei, ėjusiai ir einančiai tiesiu darbo žmonių, mylimos liaudies keliu. S. Nė­ ris, sujaudinta zarasiečių pasitikėjimu ja, ir yra pasiryžusi būti tikra rinkėjų valios ir lūkesčių reiškėją demokratiškiausiame pasaulyje parlamente — TSRS Aukščiausiojoje Tary­ boje”. Apybraižą puošia SN nuotrauka. 498

S a u s i o 7 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 5 (p. 5) pasakoja­ ma apie kandidatus į TSRS Aukščiausiosios Tarybos depu­ tatus. Čia yra ir str. “Draugė Salomėja Neris”. Be parašo, iliustruotas poetės nuotr. P. 9 pranešama, kad jau išėjo SN poema “N ašlaitė”. S a u s i o 8 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 6 (p. 4) išsp. A. Kalnelio žinutė “Dusetų rinkiminės apylinkės Nr. 147 veikla”: “Kad darbas eitų sklandžiau, leidžiamas šios apylinkės sienlaikraštis “Mūsų darbas”, kurį užpildo agitatoriai. Sien­ laikraštis (“M ūsų darbas”) gražios išvaizdos. Redaguoja B. Jusius. Dirbama taip, kad rinkėjai atiduotų savo balsus už kandidatus S. Nėrį ir L. Močaną visu 100%”. S a u s i o 10 d. “Valstiečiu laikraščio” Nr. 3 (p. 5) išsp. P. Šiltakio str. “Tie, kuriuos rinksime. Drg. Salomėja Nėris”. Tekstas tas pats, kaip ir sausio 5 dienos “Tiesoje”. įdėta ir SN nuotrauka. P. 6 išsp. J. Šimkaus str. “Rašytojai ir jų darbas”. Čia rašoma: “Yra naujas gyvenimas, vadinasi, yra naujas turinys. Kaip gyvenimo išraiškos, taip ir literatūros formos kol kas turi daug netobulumų. Bet tat palengva pasitaisys. Štai skaitome S. Nėries naujus kūrinius. Ji dainuoja iš širdies ir todėl sminga į širdį. Jos dainose galima surasti apsčiai netobulumų, bet ji yra toji Tarybų Lietuvos rašyto­ ja, kuri per tokį trumpą laiką padarė visų daugiausiai mūsų naujo periodo literatūroje. Literatūros istorijos puslapiuose ji p lien u išk a lė naują barą, kurio n iek a s n iek u om et neįstengs pamiršti”. S a u s i o 11 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 9 (p. 3) išsp. LTSR kandidatų į Sąjungos Tarybos deputatus nuotraukų vinjetė. SN viršutinėje eilėje. S a u s i o 11 d. “Laisvėje” Nr. 9 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Pergalės daina”. S a u s i o 12 d. visoje Lietuvoje buvo balsuojama už kandidatus į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Ute­ nos bei Zarasų apskr. balsuotojai balsavo už S. Bučienę-Nerį. S a u s i o 12 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 10 (p. 6) išsp. žinutė “Iš Zarasų krašto”: 499

“Visi žmonės subruzdę, laukia šios didžios šventės, ka­ da jie stos prie urnų ir atiduos balsus už savo kandidatus drg. Leoną Mocianą ir drg. Salomėją Nerį”. S a u s i o 12 d. “TarybųLietuvos” Nr. 10 (p. 3 viršuje) išsp. “Už juos mes balsuojame”, o žemiau visų kandidatų nuotraukų vinjetė, kaip ir vakarykštėje “Komjaunimo tie­ soje”. P. 5 Eltos pranešimas “Salomėjai Neriai paskirta pre­ mija”. “Lituanistikos Instituto komisija 1940 m. premijai skir­ ti už populiarizacinį lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir lie­ tuvių tautosakos veikalą, peržiūrėjusi 1940 m. išleistus tų sričių raštus, paskyrė premiją — 1000 lt.— Salomėjai N e­ riai už “Eglę žalčių karalienę”, kur originalia ir meniška for­ ma stilizuojami liaudies pasakų motyvai.” S a u s i o 12 d. “Literatumaja gazeta” Nr. 2 Maskvoje išspausdino M. Zenkevičiaus pastabas “Salomėja Neris”. S a u s i o v i d u r y j e buvo užėjusi į “V alstiečių laik­ raščio” redakciją. A. Liepsnoms prisimena: “S. N ėriai parodžiau “V alstiečių laikraščiui” atsiųstos V. Majakovskio poemos “V. I. Leninas” ištraukos vertimą (T. Tilvyčio ar F. Kiršos). S. Nėris paskaitė ir tarė: — Blogas vertimas. Pabandysiu pati išversti”. (LK 4 244) S a u s i o v i d u r y j e parašė eilėr. “Žodis apie Leniną”, išvertė VI. Majakovskio poemos “V. I. Leninas” ištrauką ir abu rankr. nunešė į “Valstiečių laikraščio” redakciją. S a u s i o 17 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 14 (p. 2) ir “Tarybų Lietuvos” Nr. 14 (p. 1) paskelbti išrinktųjų depu­ tatų sąrašai. Deputatų į Sąjungos Tarybą sąraše 4-ju nu­ meriu įrašyta: “Neris-Bučienė Salomėja, Simano duktė, U te­ nos apygarda”. S a u s i o 17 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 5 (p. 8) pra­ nešama, kad “jau pasirodė “Raštų” Nr. 2. Jame pažymėtini kūriniai: P. Cyirkos apysaka “Laimės ąžuolas”, S. Nėries eilėraščiai “Iš Čiurlionio paveikslų” ir kt.” P. 131— 134 įšsp. šie eilėr.: “P avasaris”, “Skrenda neganda juoda”, “Žydi saulė”, “Pienė”, “Šaulys” ir “Draugystė”. P. 270 skelbiama tokia žinutė: 500

“Kaip jau skaitytojai žino, viena iš geriausių m ūsų po­ etų, Salomėja Neris, ir žinomasis m ūsų klasikas Vincas Krėvė yra išstatyti kandidatais į Aukščiausiosios Tarybos atstovus”. S a u s i o 17 d. “Laisvės” Nr. 14 (p. 2) išsp. žinutė, kaip Kaune paminėta Spalio revoliucijos šventė. Sakoma, kad SN buvo prezidiume. S a u s i o 18 d. “Laisvės” Nr. 15 (p. 3) išsp. V. Bovino str. “Naujoji Lietuva poezijos šviesoje”. Čia rašoma: “...imame Lietuvos žymiausią poetę S. Nėrį. Ji parašė vienu vakaru, viena nakčia, kaip kad pranešama žurnale “Tarptautinė literatūra”, tą istorinę poemą dr. Stalinui ir skaitė aukščiausiame SSSR Soviete Maskvoje. Jos poema ilga, turininga, pilna užsidegimo, motyvacijos. Jokia prie­ vartos jėga negalėjo priversti sukurti tokią poemą, kaip tik laisvas, savanoris, džiuginantis sąjūdis, istorinis momentas”. S a u s i o 18 d. “Vilniaus balso” Nr. 15 (p. 1) išsp. išrinktųjų deputatų sąrašai, tarp jų ir SN pavardė. S a u s i o 19 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 16 (p. 4) išsp. “Bolševiko kelias”. S a u s i o 2 0 d. SN gavo M. Apletino, M. Zenkevičiaus, F. Keljino ir A. Steinbergo telegramą, kurioje ji sveikina­ ma, kad buvo išrinkta deputate į Aukščiausiąją Tarybą. Tą pačią dieną datuotas poetės atsakymas: “Širdingai dėkoju Jums už Jūsų draugiškus žodžius ir linkėjimus mano išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą proga. Salomėja Nėris P.S. Siunčiu Jums lietuviškus tekstus savo eilėraščių: “Ketu­ ri”, “Mum Konstitucija”, “Nauji m etai Lietuvos TSR” ir eilėraščių knygutę, kur yra “Prakeikimas”, priešpaskutinis eilėraštis, “Visur aš ją m atau” (46 p.) ir kiti. Rytoj prisiųsiu proza išverstą “Keturi” ir kitus. S.N. P.S. Būčiau labai Jum s dėkinga, jeigu [atsiųstumėte] man “Bolševiko kelio” vertimą. S.N.” • (III 409—410)

S a u s i o 21 d. “Valstiečiu laikraščio “ Nr. 6 (p. 1) išsp. VI. Majakovskio poemos “V. I. Leninas” ištrauka, versta į lietuvių k. SN, ir jos eilėr. “Žodis apie Leniną”. Majakovskio poemos ištrauka išspausdinta ir tos dienos “Tiesos” Nr. 17 (p. 1). S a u s i o 21 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 17 (p. 4) išsp. L. Vainikonio straipsnelis “Bolševiko kelias”. S a u s i o 2 4 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 7 (p. 2) išsp. deputatu sąrašas, jame — ir SN. Ten pat — žinutė: “Rin­ kimai Utenos valsčiuje”. Rašoma: “Rinkėjai važiavo dainuodami ir džiaugdam iesi, kad pirmą kartą savo gyvenime turi laimę laisvai atiduoti savo balsą už jų reikalų gynėjus Petrą Kutką ir Salomėją Neri. J. S.” [Klaida: P. Kutka buvo ne deputatas, o Utenos apyg. bal­ savimo k-jos pirm.] P. 4 išsp. A. Venclovos pranešimas, prieš kelias dienas skaitytas per Maskvos Kominterno radiją, “Lietuvių lite­ ratūros kelias”. Jame buvo ir tokių žodžių: “Kada poetė S. Nėris, anksčiau buvusi katalikiškam e flange, perėjo į kairįjį frontą, reakcinėj spaudoj prasidėjo bjauriausias jos pjudymas ir niekinimas. S. Nėris visada stovėjo griežtoje opozicijoje buržuaziniam režimui. Po­ etės S. N ėries poema apie Staliną skambėjo Kremliaus salėje iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos”. S a u s i o 2 5 d. “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 4 (p. 191) ir “Pionieriaus” Nr. 3—4 (p. 12) išsp. “N ašlaitės” recenzija. S a u s i o 2 6 d. “Komjaunimo tieso s” Nr. 21 (p. 5) rašoma: “Jau pasirodė žurnalo “R aštai” antras numeris. Jame pažymėtini kūriniai: Petro Cvirkos apysaka “Laisvės ąžuo­ las”, S. Nėries eilėraščiai “Iš Čiurlionio paveikslų” ir kita. S a u s i o 2 6 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 21 (p. 8) rekla­ muojami Valstyb. leidyklos naujausi leidiniai, tarp kurių ir “Eglė žalčių karalienė” bei “N ašlaitė”. Taip pat rašoma, kad prie LTSR Rašytojų sąjungos su­ darytos vertėjų sekcijos valdybos posėdis įvyks vasario 2 d. Šioje sekcijoje dalyvauja ir SN — yra valdybos narė. 502

S a u s i o 2 6 d. “Vilniaus balso” Nr. 21 D. Pumputis recenzuoja “N ašlaitę”. Rec. pavadinimas “Didelė dovana”. S a u s i o 2 9 d. “Vilniaus balso” Nr. 23 (p. 3) rašoma, kad jau išėjusiame “Raštų” Nr. 2 “Dailiosios literatūros” sky­ riuje pažymėtini SN eilėraščiai “Iš Čiurlionio paveikslų”. Pažymima, kad į žurnalo redakcinę kolegiją Įeina ir SN. S a u s i o 2 9 d. datuotas Lino Valbasio eilėr. “Gyveni­ mo jūroje”, skirtas SN. žr.: 1941 04 05. S a u s i o 31 d. “Jaunojo valstiečio” Nr. 4 (p. 1) išsp. Vyt. Sadauskio str. “Literatūra įvairinkim susirinkimus”. Čia rašoma: “S k aitydam i p oetų ir rašytojų k ū rin iu s, netu rim e užmiršti perskaityti tų poetų ir rašytojų gyvenimą ir nu­ veiktus darbus, nes mes su tuo esame dar visai mažai su­ sipažinę. J. Janonis, Žemaitė, V. Krėvė, S v N ėris, Ant. Venclova, M. Gorkis, L. Tolstojus, Puškinas, Šolochovas ir kiti — tai vis Tarybų Lietuvos ir Tarybų Sąjungos darbo žmonių poetai ir rašytojai, kurių gyvenimą ir darbus būtų pravartu žinoti”. S a u s i o m ė n . išėjusiam e “Į Pagalbą” Nr. 1 (p. 10) išsp. poema "Bolševiko kelias”, o p. 11— deputatų vinjetė. SN — kairėje pusėje antroje eilėje iš apačios penkta. S a u s i o m ė n . datuotame “Kultūros” Nr. 1 ketvirta­ me viršelio psl. reklamuojami Valstybinės leidyklos leidiniai, tarp jų ir SN poemos “Eglė žalčių karalienė” ir “N ašlaitė”. S a u s i o m ė n . datuotame Baltarusijos žurnale “Tribū­ na revoliuciji” Nr. 1 (p. 190) išsp. telegramos-sveikinimai Jankai Kupalai. Tarp jų ir tokia: “Velikaga belaruskaga poetą Jankų Kupalu siardečna vinčuje Salameja Neris. Kaunas”. S a u s i o m ė n . datuotame latvių literatūros žurnalo “Karogs” Nr. 1 (p. 120) aptariamas “Literatūros kalendo­ rius” 1941 m., išėjęs 1940 m. pabaigoje. Rašoma, kad čia išsp. SN kūrinys “Bolševiko kelias”, aptariamas ir “Raštų” Nr. 1. Pažymima, kad žurnalo redakcinei kolegijai priklau­ so SN. S a u s i o m ė n . datuotame estų literatūros žurnalo “Looming” Nr. 1 (p. 41) išsp. SN eilėr. “Bangų barami” (“Laineist soimatu”). 1 estų k. vertė A. Ranitas. 503

S a u s i o m ė n . išėjo skaitymų, knyga VI kl. “I naują gyvenimą”. Sudarė pedagogų kolektyvas. Šioje 1940 m. da­ tuotoje knygoje p. 150 išsp. SN biografija. P. 161— 162 įdėti SN eilėr.: Diemedžiu žydėsiu”, “Visur aš ją m atau”, “Amžinas keleivi”, “Varnos”, o p. 163— 169 poema “Keturi”. S a u s i o m ė n . , o gal ir anksčiau ar vėliau, SN užėjo į radijo valandėlių vaikams redakciją. H. Korsakienė prisi­ mena: “Vieną kartą netikėtai užsipuolė mane: — Nejaugi ir toliau gąsdinsime vaikus vilkais ir viso­ kiais baubais? — susierzinusi paklausė.— įjungiu vakar ra­ diją, maniau, pasiklausysim su Balanduku valandėlę. Ir tuo­ jau pat išjungiau. M ūsų vaikai ir taip pakankamai nervin­ gi. Kam juos dar ir per radiją bauginti visokių žvėrių mau­ rojimais? Pokalbis lietė m ūsų redakcijos neseniai radiofonizuotą Pero pasaką “Raudonkepuraitę ir vilką”. Visi buvome pa­ tenkinti ir V. Kuprevičiaus muzikiniu valandėlės akompa­ nimentu, ir ypač aktoriaus Muraškos atliktu Vilko vaidme­ niu. Ir štai tokie skaudūs priekaištai mums! Pamenu, bandžiau teisintis, kažką memlenau, kad mes tik pritaikėme muziką ir savaip interpretavome seną pasaką. Tačiau jutau, kokie nevykę ir bejėgiški visi mano pasiteisinimai. Salomėja Nėris atsisėdo greta manęs ir kažkaip nuodug­ niai ir įsakmiai ėmė aiškinti, kaip dabar iš esm ės turėtų viskas pasikeisti. Ir pedagogika, ir vaiko psichologijos su­ pratimas. Ir požiūris į senas pasakas, į literatūrą ir meną. Viskas, viskas turi tobulėti, atsinaujinti. Ji patarė man sudaryti greta redakcijos grupę artimų bendradarbių, į ku­ riuos būtinai reikėtų pakviesti ir mokytojus, nusipelniusius pažangius pedagogus. Pamenu, ji pasiūlė vieną kitą asmenį iš savo pažįstamų, buvusių bendradarbių. “Reikia,— sakė ji,— p ergalvoti ir iš esm ės nau jai p ertv a rk y ti va ik ų auklėjimą meno priemonėmis”. (H. Korsakienė. Veidai ir li­ kimai.— V., 1982.— P. 38—39.). V a s a r i o 8 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 32 (p. 7) skel­ biam i V alstyb in ės leid yk los 1941 m. leidybos p lan ai. Rašoma, kad SN pasižadėjo duoti naują poemą. (Matyt, po­ etė manė pabaigti ir atiduoti spaudai poemą “Keturi”, nes 504

ligi šiol vis būdavo rašoma, kad “Keturi” — tai tik poemos fragmentas.) Be to, šiame pranešime rašoma, kad “origina­ liosios grožinės literatūros yra numatyta per 50 naujų pa­ vadinimų. į tą skaičių įeina taip pat pilnas S. Nėries poezijos rinkinys”. V a s a r i o 9 d. tas pats pranešimas išsp. “Komjauni­ mo tiesos” Nr. 33 (p. 9). V a s a r i o 13 d. Rašytojų klube minėjo Fausto Kiršos 50-metį. V a s a r i o v i d u r y j e , rodos, 15 d., SN nuvažiavo į Vilnių, čia susitiko kai kuriuos senus pažįstamus. Vanda Sruogienė vėliau, jau gyvendama JAV, pasakojusi: “Salomėja užėjo pas mus raudoną žvaigždę prisisegus. Nespėjome pasisveikinti, kai aš neiškentusi jai rėžiau: — Kodėl ateini pas mus su tuo ženklu? Juk žinai, kaip mes jo nekenčiame! Salomėja išraudo, pažvelgė į mane tiesiai į akis ir tarė: — Aš parašiau tą poemą, aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžia Lietuvą. — Kokia tu esi naivi! — vėl jai drožiu.— Nejaugi tu nežinai, kad visa bloga kaip tik iš Stalino ir eina?! — Ne, ne! Aš pas jį ieškosiu teisybės”. (Cit. iš M. Kru­ pavičiaus str. U “Draugas”.— 1964.— Rugpj. 29.— Nr. 199.) V a s a r i o v i d u r y j e , A. Liepsnonio paprašyta, poetė parašė eilėr. “Raudonoji Armija” ir nunešė jį į “Valstiečių laikraščio” redakciją. V a s a r i o 2 1 d. “Valstiečiųlaikraščio” Nr. 7 (p. 4) išsp. A. Venclovos str., anksčiau skaitytas per Maskvos Komintem o radiją, “Lietuvių literatūros keliai”. P. 7 buvo išsp. SN eilėr. “Raudonoji Armija”. V a s a r i o 2 2 d. datuotame “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 8 (p. 382) išsp. LTSR valstyb. leidyklos 1941 m. pla­ nas. Tekstas tas pats, kaip ir vasario 8 d. “Tarybų Lietu­ voje”. V a s a r i o 2 2 d. “Laisvės” Nr. 46 (p. 3) išsp. M. Bovino str. “Skaičiau-mačiau-girdėjau”, kuriame rašoma: “S. Nėris turi plačią vaizduotę ir lengvą rašymo būdą. Išrodo, kad ji gali tapti lietuvių tautai tokia poetė, koks buvo rusų 505

tautai poetas VI. Majakovskis. Kaip Majakovskis, taip ir S. Nėris savo poezijoje dainuoja einamą, revoliucinį momentą. Ji revoliucines kovas saikingai dekoruoja gamtovaizdžiais ir kasdieniniu žmogiškumu. Jos poezija sustiprina faktą, kad politinės kovos, perversmo momentai yra geras turinys po­ ezijai”. V a s a r i o 2 3 d. į M askvą išvyk o L ietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Kaune ir Vilniuje jie bu­ vo palydėti nemažo būrio žmonių. Kelionėje SN susipažino su J. Narkevičiūte. V a s a r i o 2 3 d. Maskvoje leidžiamame laikr. “Truženik” išsp. SN eilėr. “Raudonoji Armija”. Į rusų k. vertė I. Kaplanas. V a s a r i o 2 3 d. laikr. “Literatum aja gazeta” Nr. 8 išsp. “R aštų” Nr. 1 ir Nr. 2 I. Kaplano anotacija. Čia rašoma, kad antras žurnalo numeris pradedamas įdomiu SN eilėr. ciklu, kurie įkvėpti M. K. Čiurlionio paveikslų. V a s a r i o 2 4 d. L ietuvos TSR deputatai atvyko į Maskvą. Buvo apgyvendinti “Maskvos” viešbutyje. J. Palec­ kis, V. Krėvė, A. Venclova ir kai kurie kiti važiavo su žmo­ nomis. SN buvo įkurdinta viename kambaryje su deputate Sofija Nakaite. V a s a r i o 2 5 d. patvirtinta spausdinti SN “Rinktinė”. V a s a r i o 2 5 d. Maskvoje, Kremliaus rūmuose, pra­ sidėjo Aukščiausiosios Tarybos sesija. SN gavo deputatės bilietą, pasirašytą M. Kalinino — pirmininko ir A. Gorkino — sekretoriaus. Taip pat gavo blankų, pažymėtų “TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas”. Deputato biliete yra ir SN parašas. V a s a r i o 2 5 — 2 8 d. SN dalyvavo Tautybių Tarybos ir Sąjungos Tarybos posėdžiuose. Sesijos metu visi Lietuvos TSR deputatai nusifotografa­ vo. Atskirai nusifotografavo ir deputatės moterys: Jadvyga Budžinskienė, Agota Geležiūnaitė, Izabelė Laukaitytė, Sofi­ ja Nakaitė, Janina Narkevičiūtė, SN ir Marija Vasiliaus­ kaitė. V a s a r i o m ė n . poetė buvo paėmusi iš “Valstiečių laik­ raščio” redakcijos jaunųjų autorių eilėr., juos peržiūrėjo ir su savo pastabomis grąžino redakcijai. 506

V a s a r i o 2 8 d . “Valstiečių laikraščio” Nr. 17 A. Lieps­ noms str. “Eilėraščių klausimu” rašo: “Per pusę m etų susidarė nemaža eilėraščių, rašytų vals­ tiečių. Juos atidžiai perskaitė, peržiūrėjo stipriausioji lietu­ vių literatūros poetė S. Nėris. Ji visus eilėraščių autorius suskirstė į turinčius sugebėjimus rašyti ir neturinčius su­ gebėjimų. Eilėraščio “Sušaudytiem s gruzdiečiam s” autoriui poetė S. Nėris padarė pastabą: “Gražiam turiniui reikalinga ir graži forma,— eiliavimas nevyksta. Rašyti proza”. Vienas valstietis eiliuoja: Dėkinga tau liaudis Lietuvos Už laisvę, už meilę ir duoną. Pavergt nieks mūsų nedrįs niekados. S. Nėris dėl jo padarė išvadą: “Blogas eiliavimas. Mėginti proza”. Pereiti į prozą poetė patarė daugeliui autorių. Reikia mokytis rašyti eilėraščius iš S. Nėries, J. Jano­ nio ir kitų. Jų poezija vaizdinga, gili, skambi, liaudiška, re­ voliucinė. S. Nėris, norėdama savo eilėraščiu išreikšti Leni­ no nemirtingumą, Lenino minčių geniališkumą nepa­ sakė: Leninas — genijus. Tačiau ji davė tokį vaizdą, iš ku­ rio skaitytojas jauste jaučia Lenino didingumą. Aišku, ne visi gali pasiekti S. Nėries meninio lakumo ir stiprumo, nes vienas rašytojas gali būti gabesnis, o kitas mažiau gabus. Tačiau kiekvienam poetui būtina sugebėti m intis reikšti vaizdais”. V a s a r i o m ė n . latvių lit. žurnalo “Karogs” Nr. 2. (p. 144) išsp. SN eilėr. “Pergalės giesmė” (“Užvaras dziesma”), versta K. Duncio, ir “Senelės pasaka” (“Vecmaminas pasaka”), versta M. Grinfeldo. įdėta ir SN nuotrauka. V a s a r i o m ė n . datuotame “Kultūros” žurnalo Nr. 2 (p. 169— 171) išsp. “Eglės žalčių karalienės” recenzija. P. 171 pateikiamas LTSR valstyb. leidyklos 1941 m. pla­ nas. Čia rašoma: “Iš originalinės poezijos num atyta — J. Baltrušaičio, L. Giros, J. Janonio, S. Nėries, K. Borutos ir k. rinkiniai”. Trečiame viršelio psl. reklamuojami naujausi leidiniai, tarp jų ir S. Nėries “N ašlaitė”. V a s a r i o m ė n . datuotam e “Šeim os” žurnalo Nr. 2 507

(p. 93) L. Žitkevičius recenzuoja “Eglė žalčių karalienė”. Trečiame viršelio psl. reklamuojami nauji leidiniai, tarp jų ir “N ašlaitė”. V a s a r i o p a b a i g o j e Maskvoje SN dalyvavo ne tik AT sesijos posėdžiuose, bet lankė teatrus, susitiko su kai kuriais jau pažįstam ais Maskvos literatais, jos poezijos vertėjais. K o v o 2 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 51 (p. 6) išsp. A. Liepsnonio “Laiškas rašantiems eilėraščius”. Čia m ini­ ma SN. K o v o 2 d . datuotame latvių laikr. “Brivais zemnieks” išsp. K. Lazdos str. “Tarybų Lietuvos literatūros pavyzdžiai” (“Padomju Lietuvas rakstniecibas paraugi”). Minima ir SN. K o v o 2 d. datuotame “Literaturnaja gazeta” Nr. 9 išsp. SN eilėr. “Prakeikimas”. I rusų k. vertė M. Zenkevičius. Kovo moną:

2 d. parašė iš Maskvos laišką Bučui į Pale­

“Maskva, 1941 03 02 Tatuk, Jau pasibaigė sesijos, daugelis važiuoja namo. Ir aš būčiau šiandien (sekm[adienį]) važiavusi, bet dar neturėjau laiko susitikti su vertėjais, vis buvo posėdžiai arba teatras, tai lieku iki antradienio; lieka dar Paleckiai ir Krėvės, aš su jais grįšiu. Kaime būsiu trečiadienį vakare apie 9 vai. Atvažiuok pasitikti, kad galėtume kartu grįžti, susidarė ke­ letas ryšulių bagažo. Baisiai baisiai pasiilgau abiejų su Ba­ landžiu, širdį spaudžia, kaip noris važiuoti šiandie, bet dėl poros dienų praleisti tuos reikalus ir paskui vienai važiuoti į Maskvą būtų blogiau. Visas malonumas — teatrai, beveik kasdien einu, šiandie net du kartus — dieną ir vakare. Mačiau “Kutuzovą”, “Aną Kareniną”, dar porą naujoviškų dramų, šiandie — “M ėlyną paukštę” ir vakare “Tris sese­ ris”. Daug turiu visokių įspūdžių. Bučiuoju karštai abudu — Tave su Balanduku. Lauk m anęs trečiadienį Kaune apie 9 ar po 9 vakare. Tavo Mamutė” (III 410) 508

K o v o 2 d. “Vilniaus balso” Nr. 51 (p. 3) skelbiamas LTSR valstyb. leidyklos 1941 m. leidybos teminis planas. Paminima, kad iš originaliosios poezijos bus išsp. SN “Po­ emos” ir “Eilėraščių, rinkinys”. P. 5 tarp naujų knygų minima ir SN “N ašlaitė”. K o v o 3 d. datuoto žurnalo “Ogoniok” Nr. 7 viršelyje išsp. 16 nuotraukų. Antrame viršelio psl. paaiškinta, kad antroje eilėje pirmoji iš kairės — Salomėja Neris, TSRS AT deputatė. K o v o 3 i r 4 d. poetė Maskvoje susitiko su vienu kitu rusų rašytoju, galbūt M. Zenkevičiumi, M. Apletinu, R. Ja­ nuškevičiene, o 4 d. vakare drauge su Krėvėmis ir Paleckiais traukiniu išvažiavo i Kauną. K o v o 5 d. SN grįžo į Kauną. K o v o 8 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 56 (p. 1) išsp. ve­ damasis "Tarptautinė komunistinė moters diena”, kuriame rašoma: “Tarybų Lietuvos moteris pirmą kartą legaliai šiais me­ tais švenčia Tarptautinę Komunistinę Moters Dieną. Kokia beteisė, užguita buvo moteris buržuazinėje Lietuvoje. Didžio­ ji Lietuvos liaudies poetė S. Nėris liūdnai apdainavo tą pilką, vargingą, liūdną moters buitį, kuriai skirtas pats juodžiausias darbas, bažnyčia, keturios sienos, beteisišku­ m as”. P. 3 išsp. SN nuotrauka, po ja parašas: “Poetė drg. Sa­ lomėja Nėris — Aukščiausiosios TSRS Tarybos deputatė”. P. 5 išsp. šie SN eilėraščiai: “Motutės ašaros”, “Mažoji mano geiša”, “Tu moteris” ir “Dvidešimti su”. P. 6—7 str. “Darbo moteris kovoje”. Čia, be kita ko, rašoma: “Darbininkė Budžinskienė, poetė S. Nėris atėjo į Aukščiausiąją Tarybą”. K o v o 9 d. ‘Komjaunimo tiesos” Nr. 57 (p. 5) skelbia­ ma, kad “Kaune, Seimo g. 2 nr., įvyksta jaunimo susitiki­ m as su m ūsų rašytojais drg. S. Nėrim, A. Venclova, J. Bal­ tušiu, K. Korsaku, P. Cvirka, T. Tilvyčiu, E. Mieželaičiu ir kt. To vakaro dalyvis Leonas Vainikonis prisimena: “1941 m etų kovo m ėnesį Kauno antrojoje vidurinėje mo­ kykloje vyko rašytojų susitikimas su darbo jaunimu, kuria­ 509

me su kitais rašytojais dalyvavo ir S. Nėris. Karštą kalbą tame susitikime pasakė tuometinis LLKJS CK sekretorius Feliksas Bieliauskas. Jis kalbėjo apie jaunimui sudarytas sąlygas mokytis, kvietė įsijungti į naująjį gyvenimą. Jos [S. Nėries] ramaus balso jaunimas klausėsi su dide­ liu dėmesiu. Pabaigai poetė paskaitė keletą savo eilėraščių”. (L. Vainikonis. Žydinti diemedžiu / / Komunizmo vėliava.— 1984.— Lapkr. 17.) K o v o 11 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 58 ir “Tarybų Lietuvos” Nr. 58 pranešama apie įvykusį Kauno jaunimo susitikim ą su rašytojais ir apie tai, kad susitikime dalyva­ vo ir SN. K o v o 5 — 15 d. parašė du eilėr.: “Anemonos” ir “Komunarai” ir abu atidavė “Valstiečių laikraščio” redakcijai. K o v o 14 d. “Laisvės” Nr. 62 (p. 2) išsp. Lietuvos at­ stovų Aukščiausiame Sovietų parlamente nuotraukos po šešis eilėmis žemyn. SN nuotrauka penktoje eilėje antra iš kairės. K o v o v i d u r y j e “Kartą, jai grįžus iš Maskvos, pa­ prašėme ją papasakoti įspūdžių. Tepasakė kelias frazes, iš kurių ypač įstrigo pabrėžtinai kartojami žodžiai: — Tokie kontrastai! Visur tokie kontrastai!” (H. Korsa­ kienė. Veidai ir likimai.— V., 1982.— P. 39.) K o v o 18 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 22 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Anemonos”, o p. 2 — “Komunarai”. K o v o 2 0 d. vakare Kaune, Rašytojų namuose, įvyko antrasis taryb. m etais pokalbis literatūrinio ir kultūrinio palikimo klausimais. Įžangos žodį tarė K. Korsakas, kalbė­ jo S. Č iurlionienė, Jonas M arcinkevičius, A. V ienuolis, J. Būtėnas ir kt. Pasitarime tikriausiai buvo ir SN. K o v o 2 1 d. “Jaunojo valstiečio” Nr. 10 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Pavasaris” (“Tu nubusi vidury nakties...”). K o v o 2 3 d. laikr. “Literatumaja gazeta” Nr. 12 išsp. korespondencijoje “Lietuvos rašytojai” (rusų k.) pasakojama apie Kaimo rašytojų susitikim ą su jaunimu. Minima, kad dalyvavo ir SN. K o v o 2 5 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 24 (p. 4) išsp. SN eilėr. “Aš nešu laisvės žodį” (“Nebegrįžti” — “Neminėk man praeities...”). 510

K o v o 2 6 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 71 (p. 7) išsp. žinutė, kad jau išėjo SN “R inktinė” (1927— 1940 m etų raštai). Viršelis dail. A. Kučo. 188 p. Kaina 5 rb. Tiražas 5000 egz. “Rinktinėje” iš AR — įdėta 19 eilėr., iš PS — 33, iš PLL — 17, iš DŽ — 38. Kai kurie eilėr. iš AR ir PS labai perdirbti, o iš PLL ir DŽ netaisyti. Iš PLL neįtraukti į “Rinktinę” šie eilėr.: “Mes trokštam e sparnų”, “Kaip m iršta sa k a la i”, “Skrenda gervės”, “Tu moteris” ir “Su šluota”; iš DŽ — eilėr.: “Varnos”, “Dėdės”, “Šį rudenį”, “Laukų našlaitės”, “Beržai” ir “Saulės kraujas”. Be to, į skyrių “Laukinės obelys” sudėti n au jausi rin k in iu ose dar n esp a u sd in ti eilėr., poem os “Bolševiko kelias” ištrauka, pavadinta “Leninas nemiršta” (13 posmų) ir poema “Laumės dovanos”. K o v o 2 7 d . “Tarybų Lietuvos” Nr. 72 (p. 9) pakarto­ ta ta pati žinutė, kad jau išėjo SN “Rinktinė”. K o v o 2 6 — 2 8 d. trijuose “Laisvės” numeriuose trum­ pai pasakojama apie išrinktuosius į SSSR parlamentą Lie­ tuvos atstovus. K o v o 2 7 d. “L aisvės” Nr. 73 (p. 3) apie SN taip rašoma: “Nemaža popieriaus ir rašalo sugadino poetai svarsty­ dami: kokie jų kaip poetų turi būti santykiai su “minia”. Daugelis jų manė, esą kažkokios aukštesnės, “nepapras­ tesnės” būtybės, kurioms su “minia”, su liaudimi nepake­ liui. S. Nėris neužsiminėjo tuo nenaudingu darbu ir prabi­ lo savo daina į darbo žmogų. Ar begali būti kas nors dėkingiau už tarnavimą liaudžiai? Laimingas poetas, supra­ tęs tai”. K o v o 2 7 d . , o gal ir kiek ankstėliau, gavo R. J a ­ nuškevičienės iš Maskvos laišką ir tuojau parašė atsakymą: “Palemonas, 1941 03 27 Mieloji drauge Regina, Dėkoju už la išk ą ir už rankraščiu s išv er stų mano eilėraščių. Deja, tuos vertimus m ūsų rašytojai ir redakto­ riai negailestingai sukritikavo ir atsisakė spausdinti. Aš no­ riu įspėti, kad gali būti panašus likimas ir "Eglės” vertimo, kurį Jūsų pažįstamas poetas ruošia. Perskaičiau Juro Žil­ vino eilėraščius. Kai kurie jo eilėraščiai man labai patiko. 511

Siunčiu Jums savo naują knygą. “Eglės” tuo tarpu neturiu pas save. Laukiam atvykstant. Linkiu pasisekimo. Salomėja” (.III 411) Pasiuntė “Rinktinę”. S a u s i o — k o v o m ė n . SN dažnai lankydavosi Rašy­ tojų namų bibliotekoje. Čia skaitydavo įvairius laikraščius bei žurnalus, vartydavo gautas knygas. Čia susitikdavo, pa­ sikalbėdavo su žmonėmis, užėjusiais į biblioteką. Vieną tokį susitikim ą prisimena Antanas Miškinis: “1941 metų žiemą užeinu į tuometinius Rašytojų namus. Praveriu vieno kambario duris, nieko nėra, praveriu kito — dideliame kambaryje stovi ant kėdės S. Nėris, apsisiautusi chalatėliu, ir tvarko didelėje spintoje knygas būsimai tary­ binių rašytojų bibliotekai, dulkes nuo lentynų skudurėliu šluosto. Sustojau tarpduryje ir sakau: — Ar galima prieiti pasisveikinti nenusirengus, va, su šitokiu palteliu, kai jau aukštai iškilai? — Tyčiojiesi? — piktai atsakė į klausimą klausimu, m a­ tyt, dviprasmiškai supratusi mano pajuokavimą. — N e,— atsakiau,— žm onės, auk štai iškilę, dulkių nešluosto; jiems jau kiti dulkes šluosto net nuo batų... Karčiai nusišypsojo, ir nesusipratimo kaip nebūta. Priėjęs paspaudžiau ranką. Padėjo i šalį skudurėlį, ir, susėdę prie knygų krūvos, labai draugiškai pasišnekėjome”. (“Salomėją Nėrį prisimenant” / / Kalba Vilnius.— 1979.— Lapkr. 15.— P. 4.) K o v o m ė n . Juozo Šiukštos — Kražių g-jos mokyt, ar­ timieji — gal per J. Laurinavičiūtę, kreipėsi į SN kaip į Aukščiausiosios Tarybos deputatę, prašydami pagalbos. Mat J. Šiukšta be vietinės valdžios leidimo paskerdė kiaulę ir už tai buvo uždarytas į kalėjimą. SN, išklausiusi skundą, Aukščiausiosios Tarybos deputato blanke parašė tokį laišką: “P rašau p a a išk in ti m an, kuo yra k a ltin a m a s gyv. Kražiuose Juozas Šiukšta ir kada bus nagrinėjama jo byla. Salomėja Nėris”. Nežinia, kam šis jos raštas adresuotas ir ar ji gavo kokį nors atsakymą, bet J. Šiukšta teisme buvo išteisintas. V a s a r i o — k o v o m ė n . datuotame Brazilijos lietuvių žurnalo Nr. 27—28 (2—3) (p. 7) išsp. SN eilėr. “Motinos 512

ašaros”. Iš tikrųjų, j vieną vietą čia sudėti du eilėr.: “Mo­ tutės ašaros” (iš DZ) ir “Motina” (iš PLL) . Eilėr. net po­ smais nesuskirstytas. K o v o m ė n . datuotame “Raštu” Nr. 3 (p. 267) rašoma, kad latvių mėnesinis žurnalas “Karogs” nuolat informuoja apie lietuvių literatūrą. Vasario mėn. numeris atspindi lie­ tuvių lit. atskirais fragmentais. SN išversti du eilėraščiai. B a l a n d ž i o 5 d. “Vilniaus balso” Nr. 80 išsp. K Preikšo kalba, pasakyta per pasitarimą kovo 31 d. Jis pažymi, kad “S. Nėries, P. Cvirkos, L. Giros ir kitų atskiri kūriniai jau išversti į daugelį Tarybų Sąjungos kalbų, dargi į tokias, kaip kabardinu balkaru kirgizų”. B a l a n d ž i o 5 d. Pietų Amerikos lietuvių laikr. “Dar­ bas”, leidžiamame Montevidėjo m ieste, išsp. Lino Valbasio eilėr. “Gyvenimo jūroje” (Skiriu Lietuvos liaudies poetei Sa­ lomėjai Neriai): Nors audros ūžė ir vėjai šėlo, K aip jūroj laivas m intys vis supos. Draugai senieji iš pykčio mėlo — Pagiežos ašaros ritos kaip pupos. Tu pergalingai atnešei lyrą Ištikim iausiai tėviškės liaudžiai — Kurių nuo darbo rankos sustyrą, Kuriuos turtuoliai laikė prispaudę. Tave pam ilo broliai artojai, K ai sueiliuotas m intis paskaitė. Tavuosius žodžius sesės kartojo, K ai šieną grėbė ar kasą raitė. Taip p a t pam ilo vargo poetas — Ten už Atlanto — tropikų girioj. Grūdą teisybės norįs pasėti — Tau, Salomėja, žodžius šiuos skiria. San Paulas, 1941 01 29. (L. Valbasys. Po Pietų kryžium.— V., 1975.— P. 21.) B a l a n d ž i o 6 d. dienraščiai pranešė, kad jau išėjo “Kultūros” Nr. 3. P. 255—257 išsp. A. Rugsėjo recenzija “Po­ 513

ema apie Sigutę”. Ją vėliau skaitydama SN žurnalo pa­ raštėse žymėjosi pastabas. Trečiame viršelio psl. reklamuo­ jama “Rinktinė”. B a l a n d ž i o 6 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 81 (p. 5) išsp. “Griuvėsių, m iestas”. Po juo parašyta: “1940 m etų sau­ sio mėn.” B a l a n d ž i o p r a d ž i o j e buvo atvažiavusi iš Kiršų se­ suo Onutė ir pakvietė Salomėją su vyru ir sūneliu į savo vestuves, kurios bus per Velykas — balandžio 13 d. Kartu būsiančios ir brolio Viktoro vestuvės. B a l a n d ž i o 1 0 d. 18 vai. prasidėjo LTSR Aukščiau­ siosios Tarybos antroji sesija, kurios atidaryme buvo ir SN. B a l a n d ž i o 10 — 1 2 d. vaikščiojo po parduotuves ir ieškojo dovanų seseriai Onutei bei broliui Viktorui. B a l a n d ž i o 12 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 66 (p. 1) in­ formuojama apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos atidarymą bei įvykusius posėdžius. įdėta Eltos nuo­ trauka, o po ja parašas: Garbės svečiai drg. N. S. Pozdniakovas, J. Budžinskienė, S. Neris, Tomkytė. B a l a n d ž i o 12 d. datuotame “Mokyklos ir gyvenimo” Nr. 15 (p. 720) rašoma, kad “Poetė Salomėja BačinskaitėBučienė-Nėris paruošė spaudai savo rinktinių eilėraščių tomą ir ruošia pastaruoju metu sukurtų eilėraščių rinkinį. Numačiusi atskiru rinkiniu išleisti ir savo poemas”. B a l a n d ž i o 1 2 d. pasiuntė į Kiršus didelį siuntinį seseriai Onutei ir broliui Viktorui. B a l a n d ž i o 1 2 d. Rašytoju klube J. Marcinkevičius skaitė ištraukų iš “Baudžiauninkų”. B a l a n d ž i o 1 3 d . — Velykos. Kiršuose vestuvės, bet SN į Kiršus nevažiavo. Dėdė Kazimieras Bašinskas vėliau sakė: “Giminės laukė atvykstant į vestuves Salomėjos, bet ji tik atsiuntė gražių dovanų, o pati neatvažiavo”. (LK 4 11) Ona Bačinskaitė pasakojo: “Salomėja, perėjusi į “Trečią frontą”, namo retai tepar­ važiuodavo. Per O n u tės v e stu v e s v is i g im in ės, ypač Žemaičiai, jos nekantriai laukė. Matyt, norėjo su ja pasi­ barti, pasiginčyti. Žemaičių santykiai su poete, jai parašius 514

“Poemą apie Staliną”, dar labiau pablogėjo. Salomėja į ves­ tuves neatvyko, tik atsiuntė Onutei daug gėlių, staltiesių ir kitokių dovanų. Girdėjau, ji turėjusi daug vargo, kol su­ radusi seseriai vestuvinį tiulį. Vestuves kėlė dideles, daug svečių suvažiavo. Onutė tekėjo už turtingo ūkininko Leono Kizlaičio į Kybeikių kaimą (netoli Kybartų)”. (L K 4 21). Tąsyk buvo ir Viktoro vestuvės. Jis vedė keletą m etų pas juos tarnavusią Eugeniją Ratkevičiūtę — antros eilės pus­ seserę. Bronius jau buvo vedęs anksčiau savo tarnaitę Emi­ liją, bet tada vestuvių nebuvo kelta, tai dabar buvo iš kar­ to trejos vestuvės. Vladas Žemaitis, poetės pusbrolis, prisimena: “Kai Salom ėja pasuko kairėn, retai lankydavosi ir Kiršuose, nebūdavo nei Sardokuose ar Šilavote, nes žinojo, kad dėdės pyksta. Ir eilėraštį parašė — “Dėdės”. Labai ne­ sutiko su broliais, ypač su Broniumi. Tik jų mama vis taikė vaikus. 1941 m etų pavasarį, per Velykas, buvo visų trijų Bačinskų vestuvės: Viktoro, Broniaus ir Onos. Salomėja at­ važiavo į vestuvių pabaigą, kada daugelis dėdžių jau buvo išvažinėje. Mes dar buvome. Mano tėvas mėgdavo pajuokau­ ti. Pamatęs ją, pasakė: — Matai, Saliute, tu rašei, kad be bažnyčios, be altorių, o čia viskas ir su bažnyčia, ir su altoriais...” (Iš pokalbio su Vladu Žemaičiu, užrašyto 1980 06 15.) B a l a n d ž i o v i d u r y j e parašė eilėr. “Tarybinis pava­ saris” ir nunešė į “Valstiečių laikraščio” redakciją. Šiuo me­ tu parašytas ir eilėr. “Beraštė”, kurį poetė atidavė “Tiesai”. B a l a n d ž i o 1 9 d . patvirtintas spausdinti almanachas “Gegužės Pirmoji”. Redaktorius Vincas Žilionis. Spausdina­ mos SN poemų “Poema apie Staliną” ir “Bolševiko kelias” ištraukos. B a l a n d ž i o 2 0 d. Rašytojų namuose įvyko pirmas Lermontovo jubiliejui rengti kom iteto posėdis. Dalyvavo akademikai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Mykolas Biržiška, S. Nėris, P. Cvirka, A. Venclova ir kt. B a l a n d ž i o 2 0 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 93 (p. 5) išsp. SN “Rinktinės” recenzija, parašyta K. Sideravičiaus. B a l a n d ž i o 2 1 d. 20 vai. R ašytojų klube įvyko jaunųjų rašytojų kūrybos vakaras, kuriame dalyvavo Kau­ 17 '

515

no ir Vilniaus universitetų, literatai: Vyt. Mačernis, K. Bradūnas, Eug. Matuzevičius, Povilavičiūtė, P. Jurkus. Susirinkimą atidarė jaunųjų rašytojų globėjas Vytautas Montvila, savo kūrinius skaitė jaunieji kūrėjai B. Venckutė, J. Straškys, A. Muižė, L. Vainikonis, VI. M ozūriūnas ir A. Sprindis. L. Vainikonis prisimena: “Balandžio 19-ją [čia prisiminimų autorius suklydo da­ tą] — porą m ėnesių prieš karo pradžią — Kauno rašytojų klube įvyko literatūros vakaras. Dar prieš vakarą poetas Vy­ tautas Montvila pasiūlė man perskaityti poetės S. Nėries eilėraščių kadangi poetė atvykti negalėjo. Vienas po kito rašytojai ėjo į tribūną, skaitė savo kūrybą. Pamenu, jų tarpe buvo V. Montvila, S. Čiurlionienė. Atėjo ir mano eilė paskaityti S. N ėries dar niekur neskelbtų eilėraščių pluoštelį...” (L. Vainikonis. Žydinti diemedžiu / / Ko­ munizmo vėliava.— K., 1984.— Lapkr. 17.) Pati SN tame jaunųjų vakare nedalyvavo. B a l a n d ž i o 2 4 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 96 (p. 5) rašoma apie LTSR Valstybinės leidyklos veiklą. Pažymima, kad jau išėjo SN rinktinės lyrikos knyga. B a l a n d ž i o 2 5 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 97 (p. 3) išsp. SN “Rinktinės” recenzija, parašyta A. Liepsnonio, ku­ rioje, be kita ko, sakoma: “Rinktinės” eilėraščiai — trylikos m etų poetės kūrybinio darbo rezultatas. Tai yra tikros po­ ezijos deimantai, apvainikuoti nepaprasta poema apie Le­ niną. Veikalo vyraujantį literatūrinė srovė — p a ž a n g u ­ s i s s i m b o l i z m a s . Šios literatūrinės priemonės pagal­ ba S. Nėris atvaizdavo ta m sų niūrų Lietuvos gyvenimą. Pravartu tad apie jos simbolizmą išsamiau pasisakyti. S. Nėries poezija darbo žmogų žavi savo turiniu ir for­ ma, jos poezija darbo žmogų sukrečia, sujaudina. O kas gali jaudinti? Jaudinti tegali tikras poetas, kuris sugeba ne tik apie tiesą dainuoti, bet ir su ta tiesa pakilti aukščiau, kar­ tu kelti žmones. Poetas ne žodžių bet v a i z d u at­ skleidžia gyvenimą. Šia prasme S. Nėris iš j au n u ų rašyto­ jų yra pirmaeilė dainė. Ji savo talento pajėgumu pralenkia Fausto Kiršos [šioje vietoje į tekstą įterpta poetės nuotrau­ ka] poeziją. Ji savo talentingumu daug kur prilygsta Pu­ tinui”. §16

B a l a n d ž i o 2 7 d. laikr. “Literatumaja gazeta” Nr. 17 (p. 1) išsp. korespondencija “Literatūrinis Lietuvos gyveni­ m as” (rusų k.). Čia rašoma ir apie Lermontovo minėjimo komiteto (kurio narė ir SN) posėdį, įvykusį balandžio 20 d. Kaune. B a l a n d ž i o 2 9 d. 21.30 vai. Rašytoju namuose įvy­ ko gegužės 1 d. skirtas kūrybos ir atsiminimų vakaras. SN dalyvavo drauge su vyru B. Buču. B a l a n d ž i o 3 0 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 34 (p. 2) išsp. SN eilėr. “Tarybinis pavasaris”. B a l a n d ž i o m ė n . datuotame “Šeimos” Nr. 4 (p. 189— 190) J. Rimtas recenzuoja SN “Rinktinę”: “Reikia pabrėžti, kad S. Nėris neatidavė tik perspaus­ dinti savo eilėraščius,— ji juos pataisė, patikslino, patobu­ lino. O atrodo, kad ji rašė visada gerai, sklandžiai, kad jos visi eilėraščiai tiek savo forma, tiek turiniu neįmanomi pa­ taisyti, bet poetė vis dėlto rado silpnesnių vietų ir jas pa­ taisė. Tai pavyzdys visiems kitiems poetams. Skaitytojams eilėraščių pataisymas sudaro didelį malonumą, nes patai­ syti eilėraščiai m eniškesni ir turiningesni. S. Nėries “Rinktinė” poezijos mėgėjams yra puiki dovana”. P. 167 išsp. SN eilėr. “Visur aš ją matau” su nuoroda: “Iš eilėraščiu knygos “Rinktinė”. B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiame “Raštų”Nr. 3 išsp. A. Liepsnonio str. “Tarybinės lietuvių literatūros laimėjimai ir trū­ kumai”. P. 431, be kita ko, rašoma: “S. Nėris, prieš pradėdama rašyti poemą “Keturi”, skaitė pogrindyje išėjusias knygeles apie sušaudytuosius komunis­ tus, teiravosi apie jų gyvenimą vieną kitą buvusį politinį kalinį. Tačiau ir ji rašo daugiau pagal poetinę nuovoką, ne­ gu pagal keturių komunarų gyvenimą ir kovos etapą. Ji po­ emos apie juos dar nebaigė kurti. Todėl ją reikia daugiau nušlifuoti, daugiau įdėti k etin ių komunarų išgyvenimų ir faktų iš jų kovos”. G e g u ž ė s 1 d. “Tiesos” Nr. 104 išsp. SN eilėr. “Ge­ gužės Pirmąją” (“Motule, atmeni — skaitei tu”). Rankraštyje jis pavadintas “Beraštė”. Gegužės

1 d. “Komjaunimo tiesos” Nr. 102 (p. 4—5) 517

išsp. A. Liepsnonio str. “Kovotojai švęsdavo”. Čia rašoma, kaip kaliniai šventė gegužės pirmąją 1939 m.: “Kampe to­ liau nuo durų deklamavo Julių Janonį, S. Nėrį, Džambulą. D eklam avo lietu višk ai, ru sišk ai ir žydiškai. Žodžiuose skambėjo drąsa, protestas. Kamera plojo, juokėsi”. G e g u ž ė s 9 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 107 (p. 3) išsp. A. Liepsnonio str. “R ašytojas ir sk aitytojas”, kuriam e rašoma: “į kiekvieną tarybinį kūrinį skaitytojas iš liaudies jaut­ riai reaguoja. S. Nėries “Poema apie Staliną”, “Bolševiko ke­ lias” per devynis m ėnesius tapo populiariausiais tarybinės lietuvių literatūros kūriniais. To populiarumo laidas — po­ etės ryškus perėjimas į s o c i a l i s t i n į r e a l i z m ą . S. N ė­ ries “Anemonos” ir “Komunarai” priklauso ne tik prie jos, bet ir apskritai prie tarybinės lietuvių literatūros stipriau­ sių eilėraščių, sukurtų per devynis laisvo gyvenimo mėne­ sius. Tokie veikalai, kaip V. Krėvės “Raganius”, P. Cvirkos “Žemė maitintoja”, A. Venclovos “Naktis”, “Draugystė”, S. N ė­ ries “Rinktinė”, yra lietuvių literatūros stipriausias pasi­ reiškimas, pulsavimas”. G e g u ž ė s 14 d. “Vilniaus balso” Nr. 111 (p.3) išsp. “Rinktinės” recenzija; autorius — D. Pumputis. G e g u ž ė s 15 ar 16 d. gavo M. Apletino iš Maskvos siųstą knygą. Kokia tai knyga, nepavyko nustatyti: gal ka­ daise prašyta knyga apie Leniną? Gegužės

17 d. datuotas SN laiškas M. Apletinui: “Palemonas, 1941 m. gegužės 17 d., Brangus Michailai Jakovlevičiau, Dėkoju už knygą ir prašau perduoti mano draugiškus sveikinimus draug. Jevg. Dolmatovskiui. Viso geriausio — Jūsų draugas S. N ėris”. (III 411) G e g u ž ė s m ė n . dail. A. Žmuidzinavičius tapė poetės portretą. Kelis kartus lankėsi Palemone, kur poetė jam po­ zavo. Gegužės mena:

m ė n . SN aplankė H. Korsakienę. Ši prisi­ 518

"... Kartą, tai buvo berods jau 1941 m etų pavasarį, būnant kažkokia proga Rašytojų klube, Salomėja paprašė parodyti jai mano mažąją dukrelę. Pakilome liftu į mūsų butą penktame aukšte. Mergaitė jau miegojo, tačiau Sa­ lomėja vis tiek norėjo į ją pasižiūrėti, sakydama, jog m ie­ gantys vaikai jai visų gražiausi. Ryškiai prisimenu, kaip abi sustojome prie baltos vaiko lovelės. Salomėja, dėl kažko man nesuprantamo susijaudinusi, ilgai žiūrėjo į ramiai miegantį kūdikį: — Laiminga esi, sese. Puiki tavo garbaniukė. Tokia svei­ kutė... Pasisuko į mane, ir prieblandoje pamačiau jos gilias, pil­ nas liguisto nerimo akis: — Sakyk, sese, ką manai apie karą?

Salomėjos nervingas nerimas pagavo ir mane. Ypač įstri­ go į širdį kraupiai jos ištarti žodžiai: — Man karas... dieną ir naktį vaidenasi. Kai dabar prisimenu išplėstas Salomėjos akis, rodos, jos sustingusiame žvilgsnyje matau visą siaubą, kurį netrukus, pirmomis karo dienomis, jai teko patirti. Savo liguistai jaut­ ria intuicija jau tada ji galbūt juto, ką žada tvyranti ore grėsmė”. (H. Korsakienė. Veidai ir likimai.— V., 1982.— P. 39—40.) G e g u ž ė s m ė n . datuotame “Šeimos” Nr. 5 (p. 210) išsp. SN eilėr. “Saulės kūdikėlis” su pastaba: iš eilėr. kny­ gos “Rinktinė”. P. 244 L. Žitkevičius str. “Eilėraščiai vaikams” rašo: “Tarybų Sąjungoje į poeziją, skiriamą vaikams, kreipia­ mas ypatingas dėmesys. Ten yra stiprių kūrėjų. Kai ką iš tarybinių vaikų poetų (pvz., Maršaką, Čiukovskį) skaitėme ir anksčiau, netarybinėse sąlygose. Dabar, be abejo, susi­ lauksime daugiau vertingų vertimų. Tarybinėje Lietuvoje lig Šiol jau yra išėję S. Nėries, Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno ir kitų eilėraščių vaikams”. G e g u ž ė s m ė n . datuotame latvių laikr. “Sarkana Palldzlba” (“Raudonoji pagalba”) Nr. 8 (p. 9) išsp. SN eilėr. “Aš visur ją m atau” “Es visur vinu redzu”. 1 latvių k. vertė K. Duncis. 519

G e g u ž ė s m ė n . į Palemoną iš Alvito atvažiavo po­ etės pusseserė Ona B ačinskaitė ir keletą savaičių gyve­ no — beveik iki pat karo. Atsiminimuose ji pasakoja: “1941 m. pavasari aplankiau Salomėją Palemone ir porą savaičių pas ją viešėjau. Pastebėjau, jog Salomėjos santy­ kiai su vyru buvo šalti. Salomėja nepaprastai mylėjo savo sūnelį Sauliuką-Balandį, juo rūpinosi. Salomėja mėgo gėles. Ji jas pati sodindavo, laistydavo, prižiūrėdavo. Daug gėlių augo apie jų namelį Palemone, taip pat ir kambariuose. Salomėja su savo broliu Viktoru nesugyveno. Prisimenu, kartą jis atvežė jai pilną lagaminą dešrų ir kitokių gėry­ bių. Ji nenorėjo priimti ir pasiūlė jam pinigų. Viktoras įsižeidė ir pradėjo įtikinėti, jog visa tai siunčianti motina. — Na, jei mama, tada kas kita,— pasakė Salomėja. Jos tėvas buvo išdidus, mėgo pasirodyti, pasigirti. Moti­ na, priešingai,— paprasta, tyli, nuoširdi, darbšti, vaišinga. Salomėja buvo geros širdies, sakė paliksianti man savo namelį: — Aš, kaip komunistė, neturiu teisės jo turėti. Paliksiu tau^ nereikės vargti”. (LK 4 21) Šių eilučių autoriui Ona Bačinskaitė 1987 m. rugpjū­ čio 15 d. pasakojo kitaip. Ji sakė, kad poetė su vyru ketino išvykti į Vakarų Europą. Namelį paliksią jai, kad prižiūrėtų jį ir augintų Sauliuką. Jau buvo besudarinėją ir kažkokius dokumentus. Jai reikėję kažkokių dokumentų iš valsčiaus, ir ji birželio 21 d. iš Palemono išvažiavusi į Alvitą. O ryto­ jaus dieną prasidėjo karas, ir jau viskas pasikeitė. G e g u ž ė s 31 d. datuotame žurnalo “Padomju jaunatne” (“Tarybinis jaunimas”) Nr. 5 išsp. SN eilėr. “Draugystė” (“Draudziba”) į latvių k. vertė K. Duncis. B i r ž e l i o 5 d. 20 vai. Rašytojų klube prof. Kursanovas skaitė paskaitą “Valstybė ir revoliucija”. SN buvo pa­ skaitoje. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e išėjusiame “Raštų” Nr. 5 apta­ riami latvių lit. laikr. “Karogs” 1—4 numeriai. Rašoma: “To­ liau skaitome S. Nėries geriausius eilėraščius: “Pergalės dai­ na” ir “Senelės pasaka”. “Žurnalo “Karogs” Nr. 2 pus­ lapius puošia Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Antano Venc­ lovos ir Vinco Krėvės atvaizdai”. 520

Šiame nr. rastas lapelis su SN ranka įrašytom is ei­ lutėmis: “Jei mirsiu kovoje, Ta vėliava mane Užklokite, draugai B i r ž e l i o p r a d ž i o j e parašytas eilėr. “Pavasario dai­ na” (“Baltija audromis graso...”)- Atiduotas “Valstiečių laik­ raščio” redakcijai. B i r ž e l i o 9 d. 20 vai. Rašytoju klube lektorius Šafirinas skaitė paskaitą “Tautinis klausimas TSRS”. SN pa­ skaitos klausė. B i r ž e l i o 14 — 15 d. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo areštuota labai daug žmonių ir išvežta į TSRS Rytų sritis. A. Venclova rašo: “Būtų buvę keista, jei tarybinis saugumas būtų nieko ne­ veikęs. Matyti, jis žinojo tikrąją dalykų padėtį ir birželio vi­ dury Lietuvoje įvykdė areštus. Buvo areštuota tardy­ tojų, teisėjų, mokytojų, aukštųjų valdininkų ir kitų. Kadangi areštu tik slas visuom enei nebuvo plačiau paaiškintas, areštai ir trėmimai joje sukėlė nepasitenkinimą, o kartais paniką. Sklido įvairiausių gandų, vienas už kitą fantas­ tiškesnių. Šiaip ar taip, netgi tarybų valdžios šalininkams tie areštai ir trėmimai darė blogą įspūdį”. (“Vidurdienio vėtra”, p. 96—97.) SN areštai ir trėmimai taip pat nepaprastai sukrėtė. B i r ž e l i o 15 d . pas poetę į Palemoną atvažiavo M. Meš­ kauskienė, ir jos kalbėjosi apie vakarykščius įvykius, spėlio­ jo, kas bus, kai prasidės karas. B. Bučas savo dienoraštyje rašė: “Dar prieš karo pradžią pas mus Palemone viena veikėja (tarybinė) dėstė: “Karui prasidėjus pasitrauksime į Sąjungą. Tau, Salomėja, duosim čekistą, o jis (tai aš) eis į armiją”. Besikalbant atvyko ir Jadvyga Laurinavičiūtė, netrukus įlėkė ir poetės sesuo Ona Bačinskaitė-Kizlaitienė. Ji tik pa­ sisveikinusi tuojau papasakoja, kad ji ir jos vyras pabėgę iš namų: buvę perspėti, kad juos rengiasi išvežti. M. Meš­ kauskienė, tai išgirdusi, apsiverkė, o paskui trenkė kumščiu į stalą sakydama: — Ar už tai aš kalėjime sėdėjau, kad dabar tokie daly­ kai dėtųsi?!” (Iš J. Laurinavičiūtės pasakojimo.) 521

B i r ž e l i o 16 d. pas M. Meškauskienę buvusi SN. “Ji buvusi baisi, perėjo per kambarį, pasižiūrėjo klaikiom akim, net rankos mum nepadavė, tik linktelėjo kažkam pasukusi galvą, akys — lyg naktų, naktis nemiegojusi. Matyt, vis siel­ vartavo, o gal sąžinė graužė...” (R. Šaltenis) B i r ž e l i o 16 d. 20 vai. Rašytoju klube lektorius Šafirinas skaitė paskaitą tem a “Tarybinės inteligentijos vaid­ muo socializmo statyboje.” SN paskaitoje buvo. B i r ž e l i o 17 d. “Valstiečiu laikraščio” Nr. 47 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Pavasario daina”, o laikraščio priede “Jau­ nasis ūkininkas” Nr. 10 (p. 37) “Pavasaris” (“Tu nubusi vi­ dury nakties.—”). B i r ž e l i o 17 d. poetė nuvažiavo į V ilnių matyt, ti­ kėjosi tartis su partijos ir vyriausybės vadovais dėl kai ku­ rių išvežtųjų likimo. Buvo apsistojusi pas V. Barmienę Žvėryne. Čia bebūnant atėjo agr. Povilas Garmus su žmo­ na. Anot P. Garmaus, poetė buvo labai prislėgta, dėl vežim ų apskritai labai nekalbi. B i r ž e l i o 21 d. pusseserė Ona išvažiavo iš Palemo­ no į Alvitą. 1 9 4 1 m. p i r m ą p u s m e t į (tikslesnės datos neži­ noma) Palemone pas poetę buvo apsilankęs Martynas Jan­ kus — Mažosios Lietuvos veikėjas patriotas. 1 9 3 7 — 1 9 4 1 m . , gyvendami Palemone, bendravo su kaimynais švedų inžinieriumi Bjelke ir jo žmona Marija Januševičiūte bei jos seserim Elena Januševičiūte-Jasutiene. B i r ž e l i o 18 — 21 d. J. Šimkus prisimena: “Kelios dienos prieš hitlerinei Vokietijai užpuolant Tary­ bų Sąjungų atsitiktinai buvau susitikęs S. Nėrį. Nors Vaka­ ruose vyko karas, bet mes, rašytojai, vis dėlto galvojome apie vasaros poilsį. Rašytojų sąjunga buvo gavusi poilsio namus prie Neries netoli Vilniaus, ir daug kas ruošėsi ten vykti vasaroti. — Aš nemanau pasitraukti kur nors toliau nuo Kauno,— pasakė man poetė.— “Pagada” neatrodo palanki ramiam va­ sarojimui. Aš ėmiau ją raminti, nors ir pats nelabai tikėjau savo žodžiais. Bet tokio karo, koks netrukus įvyko, aš irgi ne­ laukiau. Man atrodė tik, kad gali prasidėti aštresnė klasių kova m ūsų krašte. Visi laukėme, kas bus toliau”. (LK 4 279) 522

II DA L I S

KARAS! KARAS!.. 1941 (06 22) 1945 ( 05 09)

1941

B i r ž e l i o 2 2 d. visą šeimą pabudino anksti Kaune sprogstančių bombų aidai. Visi apsirengė ir neramiai laukė, kas bus. Netrukus sužinojo, kad prasidėjo karas. Poetė tuo­ jau ėmė rinkti savo rankraščius, rišti į ryšulėlius ir viską gabenti pas kaim ynus švedus. N unešė ten ir rašom ąją mašinėlę. Kaimynai per vokiečių okupaciją viską išsaugos ir grąžins sugrįžusiai po karo poetei. “Balandukas “kasė” takelį nuo šlaito. Mamutė su vienuo­ le plėšo kažkokias šaknis toje duobėj, kur bus slėptuvė, o aš kalu baslius ir taisau vartelius sodo tvoroje. Virš užskrenda lėktuvai... Su Balanduku palendam po duobės šlaitu, o Mamutė su svied. (tai šuniukas) nubėgo į kambarį. Kažkur prapuolė ir vienuolė”,— po kiek laiko rašys B. Bučas apie pirmosios karo dienos rytą. [Kas ta vienuolė — nežinoma.] Apie dešimtą valandą S. Nėris paskambino M. Meškaus­ kienei. Ši patvirtino, kad prasidėjo karas tikrai, o rašytojai renkasi savo klube. S. Nėris taip pat nuvažiavo į Rašytojų namus. J ą nuvežė atsiųsta iš miesto mašina. Rašytojų klu­ be, kai ten įėjo S. Nėris, visi klausėsi Molotovo kalbos per radiją. “Ji visus pasveikino galvos linktelėjimu ir daugiau nie­ ko nesakė. Ji buvo tokia pat griežta, apsisprendusi, kovin­ ga. I neišsprendžiam ą klausim ą, ką pagaliau rašytojai turėtų šiuo m etu daryti, ji visiškai paprastai, rimtai ir nuoširdžiai ištarė: 524

— Imsime šautuvus ir eisime ginti miesto”. (T. Tilvytis. Trys susitikim ai / / Salomėja Nėris.— K., 1945.— P. 125.) Tuo metu į Rašytojų namus atvažiavo maisto pramonės liaudies komisaras Elijas Bilevičius, siųstas Liaudies komi­ sarų tarybos supažindinti rašytojus su esama padėtimi. Jis pasakė, kad vyrai laikomi mobilizuotais, o moterys laikinai tegu pasitraukia iš Kaimo kad ir į Rašytojų namus Paneryje. “Grįžęs prie mašinos, išvydau S. Nėrį. Ji buvo pablyškusi, sutrikusi. — Paimkite ir mane,— tarė ji tyliai ir pridūrė: — Kaip buvo gera, kaip buvo gera... Kai susėdome į mašiną ir šoferis užvedė motorą, S. Nėris staiga mus sustabdė: — Palaukite! Ogi mano vaikelis! Kas bus su mano vai­ keliu?! Išleiskite mane! Palikite! Meškauskienė ir S. Nėris išlipo”. (E. Bilevičius. Nemu­ nas grįžta į savo vagą.— V., 1961.— P. 31—32.) Meškauskienė gavo mašiną, ir abi su SN išvažiavo į Pa­ lemoną paimti vaikelio ir būtiniausių daiktų. “Kreipiausi į jos vyrą skulptorių B. B učą prašydama su­ rinkti ir atnešti tik pačius reikalingiausius daiktus. Staiga sukruto pati Salomėja. Bėgo į namus, iš ten nešė, persikrei­ pusi tempė patalus, antklodes, pagalves, stiklainius su uo­ giene ir kitką. Vėl aiškinau, įrodinėjau, kad viso šito nerei­ kia, nebus vietos; pakeliui lauks Montvila, o prie Rašytojų rūmų dar ir kiti draugai. Draugas B. Bučas greit susiorientavo, išėmė visa, kas nereikalinga, palikdamas tik būtiniausius daiktus. Aš jam patariau trauktis drauge su kariškais padaliniais. Salomėja tuo tarpu ruošė savo sūnelį Balanduką. Skausmingas atsisveikinim as su mylimu vyru, su šeimi­ ninke, su sodeliu, darželiu, su gražiomis apylinkėmis... Ji viską apžvelgė graudulingu, pilnu skausmo žvilgsniu, bet aš tarsi pamačiau jos akyse lyg kokį užslėptą ryžtą...

Kai privažiavome prie Rašytojų nam ų ir išlipom e iš mašinos, mus apspito susirūpinę, dar labiau susijaudinę draugai ir geri pažįstami. Vairuotojas turėjo nors trumpam nuvažiuoti į namus, at­ sisveikinti su savaisiais ir pasiimti būtiniausius daiktus. 525

Staiga privažiavo mano geras bičiulis Pijus Glovackas, Valstybinės plano komisijos pirmininkas. — Pijau, ar daug tavo mašinoj žmonių? — lyg skęstanti puoliau prie jo. Ne, jis tik vienas. Apsidžiaugiau ir prašiau paimti Sa­ lomėją su vaiku, ir kad jis kelyje juos abu globotų. Ji tu­ rinti nemažai daiktų. O aš paimsiu kitus. Pijus mielai su­ tiko. Aš nuvedžiau jį ten, kur susigūžusi su vaikeliu ant laiptų sėdėjo Salomėja. Supažindinau [supažindinti n e ­ reikėjo: SN su Glovacku mokėsi trejus metus vienoje klasėje Vilkaviškyje, o ir vėliau jie susitikdavo... — V. A.\. Pijus Glovackas dar turėjo truputį užsukti į savo įstaigą, paimti ar sunaikinti kai kuriuos dokumentus ir tuoj sugrįžti”. (M. Meš­ kauskienė. Neblėstanti jų šviesa.— V.,— 1984.— P. 33—35.) “Greitu laiku prie namo sustojo kelios mašinos. Jos bu­ vo pilnos keleivių ir lagaminų. Kiekviena tegalėjo paimti po vieną žmogų — prie šoferio. Vienas po kito sėdo į automo­ bilius vyrai, palikdami nežiniai šeimas, o ir patys aiškiai nesuvokdami, nei kur, nei kuriam laikui išvažiuoja. M ūsų būrys greitai retėjo. Tik S. Nėris tebebuvo tarp mūsų, paliekamų žmonių. Vis tebelaukė savo eilės, laiky­ dama ant rankų Balanduką, apimta begalinės nekantrybės. Jos veidas, kančios pakeistas, atrodė beveik nuožmus. — Nejaugi mane paliks? — kartojo ji kietu, atšiauriu balsu.— Nejaugi užmirš mane? Slinko šiurpulingos minutės. Ilga automobilių kolona jau dingo Donelaičio gatvės posūkyje... Salomėja skausmingai kramtė lūpą ir tebestovėjo ant slenksčio, glausdama prie krūtinės vaiką. Pagaliau dar viena mašina sustojo prie pa­ radinio įėjimo — jau paskutinė. Pradaręs dureles, iš jos iškišo galvą Pijus Glovackas ir skubomis pakvietė Salomėją sėstis. Mašinos durys užsitrenkė, ir juodu netrukus dingo mums iš akių — gatvės posūkyje. Išvažiavo... P. Glovackas — į savo pražūtį. Salomėja Nėris — į sunkią ir pavojingą ke­ lionę evakuacijon (H. Korsakienė. Veidai ir likimai.— V., 1982,— P. 4 2 -4 3 .) Tai buvo apie 18 vai. Bev P. Glovacko ir vairuotojo, mašinoje dar sėdėjo Adomas Čiplys. Jis prisimena: “Pirmąją karo dieną mudu su P. Glovacku privažiavo­ me prie Rašytojų namų Kaune su didele septynių vietų au­ tomašina. S. Nėris jau laukė. Čia pat stovėjo Jonas Mar­ 526

cinkevičius. B. Bučas ar kas kitas, nebeprisimenu, įgrūdo į automašiną ryšulį. Ryšulys buvo labai didelis ir sunkus, išti­ sa kampais surišta paklodė. — Čia yra knygos, o daugiausia — mano rankraščiai. Nenorėčiau, kad jie žūtų,— sėsdama į automašiną pasakė S. Nėris. Ant kelių ji laikė sūnų. Aš sėdėjau greta šoferio, P. Glovackas greta S. Nėries. Apie 18 vai. išvykome iš Kauno. Netoli Daugpilio apsistojome miškelyje”. (LK 4 191.) Čia žuvo Pijus Glovackas. A. Čiplys, tai patyręs, savo ir Pijaus daiktus iškrovė iš mašinos, o m ašiną su Salomėja pasiuntė į Daugpilį, liepda­ mas ten jo palaukti. Mašina grįžo atgal. S. Nėris atsidūrė Daugpilyje, drauge su vairuotoju iškrovė savo daiktus į pa­ tvorį ir čia abu su sūneliu laukė atvažiuojančių. B i r ž e l i o 2 3 d. A. Čiplys, palaidojęs draugą Daugpi­ lyje, vėl susirado S. Nėrį ir tik dabar jai pasakė, kad Pi­ jaus jau nėra. “Salomėja atrodė labai pavargusi. Aš paėmiau jos ranką. Be žodžių norėjau prisiekti, kad vienos nepalik­ siu, o kelionę tęsime kartu. Jos ranka virpėjo, veidas išbalęs, akys papurtusios. “Kaip baisu,— ištarė.— Kam reikėjo nuo m anęs slėpti m ūsų geradario laidotuves... Vokiečiai karą pralaimės. Mes grįšime atgal ir kursime laimingą Lietuvą. Tavęs, Pijau, nebebus...” \ kiemą įvažiavo Pijaus mašina. Jos duryse — pridžiūvusio kraujo dėmė. Sukaukė pavojaus sirena. Praskrido vokiečių lėktuvas. G eležinkelio stoties pusėje sugriaudė. M ieste padvelkė dūmais. Tylėdami sulindome į mašiną. Pakvietėme ir dar porą tokių pat bėglių į vidų. Staiga prieš mus lyg iš žemės išdygo žmogus. J is ranka mojavo ir kažką kalbėjo. P a­ manėme, kad prašosi priimamas kartu. Salomėja prisiglaudė prie^ manęs ir ranka rodė jam vietą greta savęs. Žmogus pravėrė duris, įkišo gražią, apvalią galvą, nu­ raudęs, šypsodamasis liepė mums išlipti. “Tai kas čia? — pasakiau.— Nejaugi likimo ragana dar kokią niekšybę su­ galvojo?” — pakartojau Salomėjos žodžius. Žmogus priminė savo aukštas pareigas ir piktai pareikalavo vykdyti jo įsa­ kymą. — Lauk iš m ašinos! Poetė m at atsirado! Komisaro m ašina užsimanė pasivažinėti! Salomėja išlipo. Ja pasekėme ir mes. Poetės ryšulį ir la­ gaminą kažkas, iškėlęs iš mašinos, pastatė patvoryje. 527

Poetė staiga papliupo skaudžiai verkti. Minėjo Pijų... kraują... mirtį... — Aš važiuosiu traukiniu. Kur važiuosiu, nežinau. Kur veš. Galbūt į Maskvą. Bet kaip pasiekti stotį?” (A. Ciplys. Ką lėmė likimo raganos / / Literatūra ir menas.— 1970.— Liepos 4.) Salomėją pavyksta įstum ti su sūneliu į pravažiuojantį autobusą. Bet lieka daiktai, kuriuos vėliau nuveža kažkoks sunkvežimis, tik nežinia kur. Salomėja geležinkelio stotyje išlipa su sūneliu tik su rankinuku. Daiktai dingo... Stotyje žmonių minioje ją atsitiktinai užtinka P. Cvirka, o paskui ir J. Paleckis. Šis nuveda pas Genovaitę Paleckienę, o pas­ kui ir į būstinę, kur laikinai apsistoję Lietuvos TSR vyriau­ sybės nariai. Čia S. Nėris su sūneliu ir pemakvoja. O virš Daugpilio vis dažniau skraido vokiečių karo lėktuvai. B i r ž e l i o 2 4 d. po vidurdienio J. Paleckio pastango­ mis S. Nėris su sūneliu įsodinama į traukinį, vykstantį Rezeknės link. Pakelyje, pamačius skrendančius lėktuvus, trau­ kinys sustoja, ir visi keleiviai šoka iš vagonų. S. Nėris su sūneliu pataiko į pelkę... Šįkart lėktuvai praskrido šonu, ir keleiviai vėl susigrūda į vagonus. Nuo Rezeknės traukinys pasuka į Rytus. Netoli Zilupės, pamačius vokiečių lėktuvus, traukinys vėl sustoja, visi keleiviai šoka iš vagonų. Šįkart lėktuvai bombarduoja traukinį. Kai lėktuvai nuskrenda ir žmonės atsitiesia, pamato traukinį nuverstą nuo bėgių, o S. Nėris niekur neranda savo sūnelio... “Su grupe kitų pabėgėlių atsidūriau viename name, ku­ rio savininkai mus laikinai priglaudė. Tai buvo didelis kam­ barys, pabėgėliai susėdo, sugulė, kur kas rado vietos. Įsižiūrėjau į vieną nuošaliai sėdėjusią moterį — pažinau: tai buvo S. Nėris. Ji buvo viena, t. y. nemačiau, kad kas nors kitas būtų greta jos ar kalbintų ją. Ji buvo visiškai viena. Įeinančios jos nemačiau. Kai kiek vėliau šeimininkė atnešė ąsotį pieno su puodeliais ir latviškai ragino gerti, aš, matydamas, kad S. Nėris nejuda iš vietos, pripyliau vieną puodelį ir pastačiau ties ja (mėginau paduoti į rankas, bet ji nepajudėjo). Kai pasakiau: “Prašau gerti”, ji pasižiūrėjo į mane ir nieko nematančiu žvilgsniu liūdnai nusišypsojo, linktelėjo galvą ir nieko nepasakė. Puodelio nepaėmė, pie­ no negėrė. Parėmė rankomis galvą ir toliau tylėjo. Mačiau, kad ji prislėgta, susirūpinusi, daugiau jos neraginau, bet vis 528

stebėjau ją, buvau pasirengęs ateiti i pagalbą, jei būtų ko nors paprašiusi. Tai buvo popietė ar pavakarys, nebeprisimenu. Rodos, nakvojome ten, porą ten buvusių lovų užėmė vaikai, mes, suaugę, sugulėme ant grindų”. (Iš J. Kaplano laiško, datuoto 1983 02 15.) B i r ž e l i o 2 5 d. iš ryto SN buvo išėjusi pasižvalgyti, bet nieko niekur nepamatė ir vėl sugrįžo į tą patį namą. Apie tai J. Kaplanas tame pačiame laiške rašo: "... rytą vietinio vykdomojo komiteto pareigūnai atsiuntė kažkokio maisto, ruošėmės organizuotai evakuacijai ar lai­ kinam įsidarbinimui, gerai neprisimenu, teisingiau bus pa­ sakius, kad nieks nieko nežinojo ką daryti. Pirmųjų karo dienų chaosas. S. Nėris buvo išėjusi iš tų namų, bet kur ji vaikščiojo ir ar ilgai — nežinau: kai nubudau, jos kambary nebuvo. Mačiau ją grįžusią, valgančią kažką, berods bandelę, ge­ riančią arbatą ir, kaip ir praėjusią dieną, tylinčią, susirūpi­ nusią. Bet į kalbinimus jau reaguodavo — kažkas pasiūlė jai gabalėlį cukraus, ji paėmė, padėkojo. Bet pati į nieką nesikreipė. Su savimi ji, kaip ir dauguma m ūsų jokių daiktų — lagaminų neturėjo, tik ridikiulį laikė rankoj ar ties savimi. Tai buvo paskutinė diena, kada aš mačiau S. Nėrį. Stai­ ga prasidėjo vokiečiu lėktuvų antskrydis, išgirdome baisius sprogimus, pamatėme, kad visai netoli dega namai. Pra­ sidėjo panika, visi iš nam ų išbėgo, riksmas, klyksmas, kur­ link bėgti, ką daryti — apie tai niekas sveikai, ramiai gal­ voti jau negalėjo. Žinau tik viena: bėgdamas ir jau vietoje, atsidūręs ramioje vietoje, aš niekur S. Nėries nemačiau. Gy­ vos jos taip daugiau ir nemačiau, o atm inty m an išliko žvilgsnis, kuriam apibūdinti aš randu tik vieną žodį: skaus­ m as”. S. Nėris, perkentusi bombardavimą, pasileido laukais kartu su keliais kitais pabėgėliais, vis kartodama: “Kur ma­ no vaikelis? Kur mano vaikelis?..” Netikėtai bėglius sustabdė latvių aizsargai — šauliai. Tikrino dokumentus, kažko ieškojo. Daugumai leido eiti to­ lyn, o SN, radę, kad ji TSRS Aukščiausiosios Tarybos de­ putatė, sulaikė drauge su vienu vyriškiu. Pasirodė, kad tas vyras — tai Jošua Lacmanas, mokytojas iš Ukmergės. Juos n u ved ė prie b ū relio jau an k sčiau su la ik y tų žm onių. 529

Kruopščiai dar kartą patikrinę dokumentus, iš viso būrio išskyrė SN ir Lacmaną, juos nuvedė į nedidelį tuščią na­ m elį prie mokyklos ir uždarė nakčiai. B i r ž e l i o 2 6 d. paryčiu kažkoks žmogus atidarė iš lauko užremtas duris ir jiems liepė kuo greičiau bėgti iš čia. Nubėgę per m išką iki geležinkelio bėgių, jie išvydo slenkant prekinį traukinį. Ant atvirų platformų pilna žmonių. Trau­ kinys slenka taip lėtai, kad, padedama išlaisvintojo ir plat­ formoje stovinčių žmonių ištiestų rankų, SN užsiropščia ant platformos ir nuvažiuoja iki Zilupės. Čia pabėgėlių vėl lau­ kia nesėkmė: turi nulipti nuo platformų, nes iš Latvijos į Rusijos federaciją jų neleidžia... B i r ž e l i o 2 6 — l i e p o s 3 d. SN kartu su minia, vis didėjančia, laikosi Zilupėje. Laimei, čia suranda savo sūnelį, priglobtą kažkokios bėglių šeimos. Nuolat skraido vo­ kiečių lėktuvai, toli Vakaruose girdėti dundėjimas... Sutin­ ka ir^vieną kitą pažįstamą kaunietį. Viena iš jų, Čilė Beselytė-Ziburkienė, prisimena: “Antrą kartą su S. Nėrim susitikau Didžiojo Tėvynės ka­ ro pirmosiomis dienomis Zilupėje (Latvijos TSR), kur buvo susirinkę daug žmonių, vykstančių į Tarybų Sąjungos gi­ lumą. Šiomis sunkiomis valandom is pam ačiau didelį S. Nėries taurumą. Ji dalinosi su manimi paskutiniais turimais riestainiais kalbėdama: — Galėtum jų duoti ir savo kūdikiui, tik reikėtų gauti karšto vandens sumirkyti. Toks jos jautrumas mane giliai sujaudino — juk ji pati su savimi taip pat turėjo m ažą sūnelį... Per Rusijos Federacijos sieną iš karto m ūsų nepraleido. B esitraukiančiųjų m asė vis gausėjo ir gausėjo, vokiečių lėktuvų antpuolio pavojus didėjo. Buvo sudaryta delegacija kreiptis į geležinkelio stoties viršininką dėl pervežimo per sieną. I delegacijos sudėtį patekau ir aš su S. Nėrim. S. N ė­ ris kreipėsi į geležinkelio stoties viršininką, prašydama trau­ kinio. Tačiau stoties viršininkas griežtai atsisakė duoti trau­ kinį, motyvuodamas tuo, kad, prieš praleidžiant mus per sieną, reikia visus patikrinti, nes mūsų tarpe gali būti šnipų, diversantų ir pan. Tuo metu užskrido hitlerininkų lėktuvai ir prasidėjo bombardavimas. Stotyje stovėjo ešelonas su ka­ rine municij a. Pasigirdo baisūs sprogimai. Mes su S. Nėrim 530

puolėme ant žemės ir šliaužėme į artimiausią miškelį. Ji su savimi turėjo ir savo sūnelį. Šliaužiant S. Nėris man pa­ sakė: — Klausyk, kur vaikas verkia, į tą pusę reikia ir sukti. Prišliaužusios miškelį, mudvi kažkaip pasimetėme”. (.LK 4 192—193) L i e p o s 3 d. G. Zimanas pervedė SN su vaikeliu iš Zilupės per buvusią sieną į Sebežo Rusijos Federacijos pa­ sienio miestelį. Čia SN buvo apgyvendinta vieno žydo tro­ belėje, čia sulaukė vakaro ir kito ryto. L i e p o s 4 d. “Milicininkas vis dar tebestovėjo prie na­ muko. Paprašiau jį pasakyti Salomėjai, jeigu ji atsikels ir klaus manęs, kad greitai grįšiu, ir išėjau į miestelį. Norėjau nusipirkti ką nors pavalgyti, tačiau tai padary­ ti buvo neįmanoma, parduotuvės buvo uždarytos, žmonių, taip pat nebesimatė. Grįžau į namuką, kai saulė jau buvo pakilusi aukštokai. Salomėją jau radau nusipraususią, šiek tiek ramesnę. Jos akyse nebuvo to sustingusio siaubo, kurį mačiau vakar. Ji maloniai pasisveikino. Pasakiau jai, kad valgyti nieko negavau pirkti, bet gal gausime kur nors val­ gykloje, nors, tiesą sakant, maža tuo betikėjau. Ji sutiko, tačiau prašė pirmiausia eiti prie kryžkelės, kaip buvo pataręs milicijos viršininkas. Tada ir pasakiau jai, kad negalėsiu vykti su ja tolyn. Ji turinti gelbėti savo vaiką, ji moteris, garsi rašytoja, o ma­ no reikalai visai kitokie. Man reikia imti į rankas ginklą. Nedarysiu to, kol ji nėra saugi, bet ji turinti suprasti ir mane. — Nenoriu jums trukdyti, jūs galite tučtuojau būti lais­ vas, aš nepražūsiu,— baigė ji išdidžiai. Jos akyse vėl įsižiebė nepasitikėjimo ugnelės. — Nieko, nieko, drauge Salomėja; pirma eikime ieškoti mašinos. Štai mes jau kryžkelėje. Kelios mašinos pravažiavo, bet sustojo didelė jų kolona. Iššokusiam jaunam karininkėliui keliais žodžiais pasakiau padėtį. Jis pasižiūrėjo į Salomėją, ir staiga jo veidas nušvito. — Klausykite, ar tai ne Bačinskaitė? Pasižiūrėjau į Salomėją — šypsojosi ir ji. — Taip, aš — Bačinskaitė,— pasakė ji rusiškai. — Tai ką gi jūs manote?! Juk ji — mano deputatė, aš 531

už ją balsavau, aš juk jos agitatorius. Aš jums ir dabar ga­ liu papasakoti jos biografiją. Jis bematant išprašė iš kabinos kažkokį kareivėlį per­ rišta ranka ir plačiai atidarė dureles, kviesdamas poetę į vidų. Padėkojau jam dar kartą, paprašiau, kad jis nuvežtų sa­ vo keleivę į artimiausią stotį ir būtinai pasodintų į trau­ kinį, einantį į Maskvą. — Tai privalote būtinai padaryti,— pabrėžiau. Tai girdėjo ir Salomėja. Ji lyg užmiršo, ką buvo man kalbėjusi rytą, ir pakėlė į mane savo nepaprastai išraiškin­ gas akis, kurios kartais sakė daugiau negu jos žodžiai. — Važiuokite kartu, paskui galėsite grįžti. Juk ir tenai yra kariuomenė, ir tenai į kariuomenę ima... Jai, matyt, nesinorėjo likti vienai tarp nepažįstamų žmo­ nių, jos žodžiai veržėsi tiesiog į širdį, bet prisiminiau vy­ rus, kuriuos palikau manęs belaukiančius, ir susitvardžiau. Padėjau jai įlipti į kabiną. Leitenantas dar kartą pribėgo prie manęs. — Būkite ramus, viskas bus padaryta kuo puikiausiai: juk čia — mano deputatė. Iš kabinos į mane žiūrėjo liūdnos Salomėjos akys”. (H. Zi­ manas. Karo keliuose / / Jaunimo gretos.— 1979.—Nr. 5.) L i e p o s 4 — 1 2 d. SN su sūneliu keliavo nuo Sebežo iki Rževo. Apie šią kelionę beveik nėra jokių duomenų. Iš vieno užrašų lapelio, atrodo, galima spėti, kad liepos 4 d. vakarą bus atsidūrusi prie kažkokio mauruoto ežero, naktį neramiai bus praleidusi kažkokiame tuščiame bute. Rytą bėgo į traukinį. Matyt, įsėdo, bet šį traukinį Idricoje vo­ kiečiai subombardavo. Vėliau atsidūrė Velikije Lūki. Paga­ liau po daugybės vargo ir alkanų bemiegių naktų pasiekė Rževą. Kai kas prisimena, kad l i e p o s 9 d. SN atvyko į Maskvą ir apsistojo Vorovskio 24, Lietuvos pasiuntinybės rūmuose. L i e p o s 1 0 d. 12 vai. J. Paleckis, atvykęs į Lietuvos TSR pasiuntinybę Maskvoje, Vorovskio 24, pas P. Rotomskį jau radęs A. Venclovą, L. Girą su žmona, K. Kymantaitę, SN. L i e p o s 1 0 d. Kaune išeinančiame naujame dienrašty­ 532

je “Į laisvę”, Nr. 15 (p. 4) išsp. vedamasis “Literatūra su tauta”. Čia, be kita ko, rašoma: “Kūrybinė “laisvė” buvo pagrįsta ta siaura marksistine dogmatika, kuri konkrečiai buvo vadinama “Socialistiniu re­ alizmu”. O socialistinio realizmo tematika: nuo Lenino prie Stalino arba nuo Stalino prie Lenino. Tas užburtas ratas negalėjo duoti tikrosios kūrybos, nes tikrąja prasme supras­ tas siaurutis marksistinis realizmas m ūsų tautoje neturėjo absoliučiai jokios dirvos. Plačiausios tautos m asės buvo priešingos. Jos ne tik kad neskaitė šios išdarkytos kūrybos, bet organiškai negalėjo pakęsti ir tų marksistinės kritikos žodžių, kuriais buvo iškraipomi, falsifikuojami m ūsų senieji kūrybinio žodžio reiškėjai. Todėl bergždi buvo tos vienos po­ etės šūkavimai, kad “aš liaudžiai sava...”, kai ji taip dras­ tiškai klausė: “kodėl, Staline, tu ne dievas?” Straipsnis be parašo. SN vardas neminimas, bet iš pa­ vyzdžių aišku, kad kalbama apie ją. L i e p o s 1 2 d. SN atvyko į Rževą ir gatvėje susitiko Joną Šimkų. Jis rašo: “Atmenu, kai, rodos, 1941 m etų liepos 12 d. ją sutikau Rževe. Su kūdikiu ant rankų, išvargusią nuo sunkios ke­ lionės. Ji pasibaisėdama kalbėjo: — Ką tie žvėrys padarys m ūsų kraštui ir jo žmonėms, kurie pateks į jų nagus! Jeigu jau jie pakeliais žudo iš oro niekuo nekaltas moteris ir vaikus, tai įkėlę koją į m ūsų žemę, bus tikros bestijos. — Pavargai, Salomėja? — pasukau jos mintį. — Žvėrys, jie baisūs žvėrys...— vėl pakartojo ji, o apie save visai nekalbėjo, tik paklausė: — Kuri šiandien diena? — Rodos, jau liepos dvylikta... Šeštadienis...” (J. Šim ­ kus. Tiesos bičiulė / / Salomėja Nėris.— K., 1945.— 103.) J. Šimkus palydėjo SN, nešė jos pavargusį sūnelį. Ji vėl atsidūrė kelyje, kuris vedė į Maskvą, ir stabdė mašinas. Vie­ na mašina sustojo, ir karininkas, iškišęs galvą, paklausė: — Ko jums reikia, piliete? — Man reikia į Maskvą... — Bet aš nevažiuoju į Maskvą... Tada SN parodė karininkui deputato pažymėjimą, ir šis tuojau įsodino į m ašiną nuvežė iki pat Vorovskio 24. 538

“Ir koks buvo mūsų. nustebimas, kai vieną birželio pa­ baigos dieną pamatėme [čia autorius sako netikslią datą], kad gražiais atstovybės laiptais į viršų kopia S. Nėris, už rankos sūneliu vedina. Abu lipo sunkiai, statydami koją už kojos, apdulkėję, nežmoniškai pavargę, Ugi juodumo įdegę karštoje vasaros saulėje.” (A. Venclova. Vidurdienio vėtra.— P. 142.) L i e p o s 1 2 d. SN atvyko į Maskvą ir apsistojo Lie­ tuvos atstovybėje Vorovskio 24. Čia jau buvo A. Venclova, L. Gira su žmona, K. Kymantaitė. SN labai draugiškai pri­ globė Rotomskiai. Rotomskienė sušelpė poetę net drabužiais. L i e p o s 13 d. Šiauliuose leidžiamame laikr. “Tėvynė” Nr. 2 (p. 4) buvo išsp. “Poema Salomėjai Neriai”, datuota 1941 01 20. Ji skamba taip: “Tai štai, kas tu, Salom ėja Neris, tėvynės laureate, Jau tri kūrėja lyrikos švelnios. Tu moki šliaužiot kaip gyvatė Ir p risitaikin t moki visados. Juk tu sakei: “Sudeginkit mane kaip raganą. Sudeginkit mane žėruojančiame lauže!’’ “Nepasakysiu mano burto žodžio, Kuriuo pasaulis rojumi p a virsta ”. M ums nereikia tavęs nei kart, nei degint,— Tas tavo žodis aiškus šiandien mums visiems: Tai veidmainystės, tai karjeros šūkis, K urį šiandien parodei tu visiems. “Kai žemė taps žiedais marga, A š diem edžiu žydėsiu; Kai priešas naikins tėviškėlę, Poemą jam sudėsiu”. Mokėjai semti puikius laurus, Mokėjai ja is didžiuotis Ir priešui moki pataikau ti Ir iš tėvynės juoktis. 534

O kurk, o kurk, “didi" poete, Balades, poemas, eiles! Gal ši šiandien karjerai Kūryba tau daug padės? Bet prisim ink, kada tėvynei Vėl laisvės varpas suskambės, Vai ju k neliks lietuvio, Kurs laužo raganai nekurs. O ir dabar pažvelk aplinkui, Tik paklausyk, ką šlam a vėjai, K ą šnara snaigės, kalba vėjai, N aktis ką šnabžda mums atėjus. Bet tu bejausmė. Tu nesukursi jau Švelnios poezijos eilučių, Nes tavo kelias — šmeižtas, melas. Tiktai užmiršk, išbrauk sau vardą Neris, kurį lig šiol nešiojai. Lietuvos upė neklastinga, Jos meilę kraštui šnabžda vėjai. Ir tu nedrįsk daugiau vadintis Nerim. O, daug reikėtų iš tos upės Tau, išdavike, mokintis, Kurios bangose laisvė supas. Ir nešauk savo mūzos baltosios, Pas tave j i negrįš niekados. Tik su vėjais tėvynės padangėj Prakeiksm ą ji tau vis kartos.” Po eilėraščiu tokia pastaba: “Bolševikų m etu Lietuvos A ktyvistų parašyta poema, laišku pasiųsta Sal. Neriai”. A. Liepsnoms prisimena, jog S. Nėris kartą jam skundusis, kad gaunanti laiškų su grasinimais, plūdimais. Ma­ tyt, ši “poema” taip pat buvo viename iš tų laiškų. Pati SN 535

apie panašų grasinimą pasakojo I. Malinauskui dar 1940 m. pabaigoje. L i e p o s 15 d. Maskvoje susiorganizavo sąjunginio ra­ dijo komiteto lietuviškoji redakcija. (Kazys Varašinskas. Karo sūkuriuose.— V., 1970.— P. 99.) Joje pradėjo darbuotis ir SN. “Nuo pat pirmųjų dienų Maskvoje Salomėja susirado tylų kamputį atstovybėje prie nuošalaus stalo. Padavusi sūnui popieriaus ir pieštuką, kuriuo jis vikriai braižė nuostabiai taisyklingus apskritimus ir paišė sprogstančias bombas bei lėktuvus, Salomėja, apsikniaubusi bloknotą, kažką rašė. Tai dar nebuvo eilėraščiai. Stulbinantis karo griausmas ir žmo­ nių bei jos pačios sielvartas dar nevirto jaudinančiais vaiz­ dais. Ji dirbo tą būtiną darbą, kurį dirbome ir mes — mūsų radijo laidoms vertė Tarybinio informacijų biuro pranešimus iš frontų, įdom iausius, karščiausius tarybinių rašytojų straipsnius iš centrinės spaudos...” (A. Venclova. Vidurdie­ nio vėtra.— P. 146.) L i e p o s 15 d. “Truženik” išsp. SN “Весна в Совет­ ской Литве”. Vertė I. Kaplanas. L i e p o s 18 d. viename iš bloknotų SN rašė: “Nė vieno garso iš tėvynės negirdėjau per tris su viršum savaites — per tris baisaus košmaro savaites. Karo tremti­ niai mudu su Balanduku. Kur m ūsų brangus Tėtukas? Šir­ dis alpsta pagalvojus. Koks staigus ir netikėtas atsiskyri­ mas. Siaubo dienos ir nauji pergyvenimai neįstengė uždengti šviesaus vaizdo. Rodos, vienas žingsnis, viena valanda — ir aš vėl būsiu tenai... Argi? Juk lavonų kalnai ir kraujo upės skiria mane nuo Lietuvos. Ir tai tik pradžia... Sekmadienio rytas. Niekad neužmirštamo birželio 22 sek­ madienio. Nutraukė m iegą sprogimo sm ūgiai, sudrebinę m ū sų nam ą. Pirm as pabudo T ėtukas. A tsargiai m ane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengus paskui išbuvau ly­ giai 2 savaites. [Ilgiau.] Ėmiau dėti daiktus ir vis labiau norėjau miego — pikta buvo, kad bombos nedavė išsim ie­ goti. Nenujaučiau, kiek teks pakelti ir kiek naktų visai be miego praleisti. Ties Kaunu dūmų debesys ir dar k eletas sprogimų. Norėjos apgauti save, kad tai tik bandymai, bet radijas, Mo­ lotovo kalba ii’ kt. pasakė tikrąją dalykų padėtį”. (III 341). 536

L i e p o s 1 9 d. Vilniaus dienr. “Naujoji Lietuva” Nr. 19 (p. 2) išsp. St. Vykinto str. "Nykus palikimas”. Čia rašoma ir tai: “Literatūrinis bolševikų laikų palikimas tiesiog tragedi­ ja. Per vienerius metus tepasirodė net bolševikų rašytojų tik seniau parašytų knygų antros laidos. Nieko originalaus, nieko lietuviško, tik idiotiškos L. Giros, SN poemos apie Sta­ liną ir jo konstituciją”. L i e p o s 2 0 d. J. P aleck is savo u žrašu ose rašo: “Ruošiamės ryt važiuoti į Penzą”. (“Literatūra ir m enas”, 1984,— Liep. 21.) L i e p o s 2 1 — 2 2 naktį pirmą kartą iš oro buvo bom­ barduota Maskva. Antskrydyje dalyvavo 200 lėktuvų. (J. Pa­ leckis. Pergalės saliutas.— V., 1985.— P. 11.) L i e p o s 2 2 — 2 3 naktį Maskva bombarduojama antrą kartą. L i e p o s p a b a i g o j e SN iš Maskvos išvyko į Penzą. "... Nors turėjome bilietus, nei mums patiems, nei su ge­ ležinkelininkų pagalba taip ir nepasisekė įsėsti į traukinį. Grįžome atgal į atstovybę. I traukinį patekome tiktai kitos dienos pavakare. Traukiny po didelės spūsties stotyje ir perone įsikūrėme gana padoriai. Važiavo Girai, Salomėja su Balandžiu, pora mergaičių, atvykusių į Visasąjunginę žemės ūkio parodą dirbti Lietuvos paviljone ir dėl karo pradžios įstrigusių Maskvoje (vėliau viena šių mergaičių ištekėjo už jauno po­ eto Vacio Reimerio) ir dar vienas kitas žmogus iš Lietuvos. Keliavome normaliai, be jokių kliūčių. Kai kurie bijojo, kad pakeliui nepradėtų bombarduoti vokiečiai, bet lėktuvų čia nebuvo girdėti. Turbūt tik po pusantros paros atsidūrėme Penzoje. Dar artėdami prie miesto, pamatėme, jog jis neužtem­ dytas. Mus pasitiko pašvaistė viršum geležinkelio stoties, jau blykštanti ankstyvo lyto šviesoje. Tai buvo labai neįprasta. Traukinys sustojo, ir išėjome į nepažįstamą miestą”. (A Venc­ lova. Vidurdienio vėtra.— P. 165— 166.) Penzoje SN, kaip ir kiti pabėgėliai, apsistojo viešbutyje. L i e p o s 3 1 d. datuotas protokolas, sudarytas Švieti­ mo m-jos atstovo A. Kalniaus, Kultūros darbo ir Tautinio 5 37

auklėjimo valdybos atstovo J. Vitėno ir Valstybinės leidyk­ los atstovo V. Jocaičio. Si komisija, peržiūrėjusi tarybiniais metais išleistas knygas, rado, kad leistinų platinti yra 35 knygos, neleistinų platinti 167 knygos. Tarp neleistinų pla­ tinti 79 numeriu įrašyta SN “Poema apie Staliną”, o 161, 162 ir 163 nr.— “Eglė žalčių karalienė”, “N ašlaitė” ir “Rink­ tinė”. Komisija savo darbą baigė rugpjūčio 1 d. Pastarosios trys SN knygos įrašytos tarp tų leidinių, kuriuos, komisijos nuomone, po kiek laiko būtų galima leisti platinti. R u g p j ū č i o 1 — gruodžio 10 d. poetė gyveno Penzoje. R u g p j ū č i o 1 d. datuotame laikr. “Išlaisvintas pa­ nevėžietis”, Nr. 6 (p. 4) išsp. toks tekstas: “1936 m. Panevėžio mergaičių gimnazijoje IV klasėje didžiausias triukšmas. Mokslo metų pradžia. Klasė džiūgau­ ja. M ūsų klasės auklėtoja paskirta p. S. Bačinskaitė (Sa­ lomėja Nėris). Mes tuo džiaugiamės ir didžiuojamės prieš kitas klases. Poetė tuojau tapo visos klasės mylimąja: mes stengėmės kuo daugiausia jos eilėraščių išmokti. Žinojom, kad ji buvusi ateitininkė, bet dabar “teisybės” ieškanti. Ji neilgai buvo su mumis, rodos, m ėnesį ar du. Išvažiavo su vyru į Paryžių. Iš ten rašė mums gražius laiškus apie tai, kaip ji ilgisi tėvynės, kad ji tik tarnybos priversta esanti taip toli nuo tėvynės. Rašė mums, kad mes niekada neatsisakytumėm savo krašto, kad jį mylėtumėm. Mes tuos laiškus laikėm kažkuo šventu ir dalijomės atminimui. 1940 m. mes “prašėm “galingąją armiją, kad ateitų m ūsų vaduoti, “su en­ tuziazmu” renkame seimą. Susirenkam vėl į klasę, deja, ne į aštu n tąją, kaip d au gelis svajojom e, o į a tsira d u sią dešimtąją. Per lietuvių kalbos pamokas turim mokytis “Po­ emą apie Staliną”, parašytą tos pačios Salomėjos, kurią mes taip mylėjom. Tai buvo nemalonus nusivylimas. Raudam dėl jos. Išmetėm visus jos laiškus, mums rašytus ir taip stro­ piai per keletą m etų išsaugotus. Tada jai buvo sukurtas “Žodis”, kuris ir jai paštu nusiųstas. Ji tą “Žodį” gavo. Dabar jos likimas nežinomas, o težinoma tiek, kad, pa­ siėmusi vaiką, sėdo ir išvažiavo į “rojų”, o jos vyras smilgietis skulptorius B. Bučas atsisakė važiuoti, pasilikdamas savo tėvų krašte”. Čia pat išspausdintas ir “Žodis į Salomėją Nėrį”, kurio tekstas tas pat, kaip ir tas, kuris neseniai buvo išsp. Šiau­ lių “Tėvynėje”. 538

R u g p j ū č i o 2 d. datuotas Valstybinės leidyklos raštas visų knygynu vedėjams. Raštu nurodoma, kad pridėtame sąraše nurodytų knygų nepardavinėtų ir visus turimus egz. skubiai grąžintu i Valstyb. leidyklos I Kauno prekybos bazę. Knygų sąraše — ir SN taryb. m etais išleistos knygos. R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e , atvažiavusi į Penzą, poetė susitiko ir su M. Meškauskiene, kuri čia jau buvo pradėju­ si dirbti Penzos srities Socialinio aprūpinimo skyriaus viršininke. R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e kartą užėjo pas M. M eškaus­ kienę į jos kabinetą. Prašė, ar ji negalėtų padėti susirasti kur nors m ieste kambarį, nes viešbutyje nėra kur nei vai­ kui m aistą pašildyti, nei skalbtis... Tuo tarpu į kabinetą įėjo aukštas Rusijos federacijos Socialinio aprūpinimo ministeri­ jos pareigūnas, kuris tuojau buvo supažindintas su SN. Sužinojęs, kad ji pageidautų kambario m ieste, ta s pa­ reigūnas, — tai buvo Petras Veržbiįauskas, — “aukštas, stambus, nieko sau vyras”, pasak E. Šimkienės, tuojau nu­ siveda poetę pas miesto vykdomojo komiteto pirmininką. Ta­ sai sutinka, kad poetei, Aukščiausiosios Tarybos deputatei, reikia kambario, pašaukia butų skyriaus viršininką, įsako jam parūpinti poetei kambarį, ir visi trys: SN, Veržbilauskas ir būtų skyriaus viršininkas nueina į Karlo Markso 7, kur atskirame keturių kambarių name gyvena gydytojo Sivochino šeima. Tuojau sutaria, kad vieną kambarį Sivochinai ištuštins ir čia galės apsigyventi SN. Veržbiįauskas pa­ deda kambarį apstatyti reikalingiausiais baldais, ir SN iš viešbučio persikrausto į K. Markso 7. (Nežinia kodėl P. Veržbilauskas savo atsiminimuose rašo, kad tai buvę K. Mark­ so 15.) Maistas jau buvo parduodamas pagal korteles. Lietuviai prekių gaudavo pakankamai, pirkdavo specialioje parduo­ tuvėje naktį, nes vietos gyventojai buvo nepatenkinti, kad atėjūnai geriau aprūpinami negu vietiniai. Kartą SN į par­ duotuvę nusivedė ir Sauliuką. Kol ji stovėjo eilėje, Sauliu­ kas vaikštinėjo po parduotuvę, palindo po prekystaliu, ten rado šaldytų žuvų dėžę, vieną žuvį paėmė už uodegos ir pradėjo švaistytis. Pamatė čia pat kiaušinių dėžę ir ta žuvi­ mi ėmė talžyti kiaušinius. Daug kiaušinių sudaužė, kol prišokusios pardavėja ir SN jį sustabdė. Teko poetei už su539

daužytus kiaušinius atsilyginti. O pinigų, ji turėjo, nes kaip A u k ščiau siosios Tarybos d epu tatė ji jau buvo gavusi tūkstantį rublių. Kai ko nusipirkdavo ir turguje, nors čia viskas, prasidėjus karui ir Penzą priplūdus pabėgėlių, la­ bai pabrango. R u g p j ū č i o 9 d. “Laisvės” Nr. 187 (p. 3) pateikiami Lietuvos valstyb. leidyklos veiklos planai. Rašoma, kad “Naujųjų poezijos rinkinių šiemet pažadėjo pateikti S. Nėris, A. Rūkas, J. Kruminas, V. S. Gira, K. Inčiūra, B. Rutkūnas ir kiti”. R u g p j ū č i o 1 9 d. J. Paleckis ir N. Pozdniakovas grįžo į Penzą, iš kur jie buvo išvykę rugpjūčio pradžioje. R u g p j ū č i o 2 4 d. Vilniaus dienraštyje “Naujoji Lie­ tuva” Nr. 49 (p. 4) išsp. eiliuotas kūrinys “Tai štai kas tu esi”. Tai ta pati “poema”, kuri anksčiau buvo spausdinta “Tėvynėje” bei “Išlaisvintame panevėžietyje”. Pridėta tokia pastaba: “S. N eries m okinių eilėraštis, parašytas ir nu­ siųstas poetei dar tarybiniais laikais”. R u g p j ū č i o p a b a i g o j e J. Paleckis buvo susikvietęs Penzoje gyvenančius rašytojus bei žurnalistus. Rugsėjo 2 d. datuotuose savo užrašuose jis rašo: “Rūpinuosi evakuotųjų kartotekos tvarkymu, jų susižino­ jimu, pašalpų teikimu. Be to, rašau straipsnius, ruošėm at­ sišaukimą į Amerikos lietuvius. Vieną dieną buvau sukvietęs rašytojus. Pasikalbėjome atvirame ore, ant balkono. Ragi­ nau imtis darbo aktualiom temom, kelti partizaninę temą, nes prasidės gyvesni ryšiai su Lietuva, ne tik per radiją”. (J. Paleckis. Mūzos kovojo už pergalę / / Literatūra ir me­ nas.— 1984.— Liep. 21.) R u g p j ū č i o m ė n . SN susipažįsta su rusų rašytoju VI. Dmitrevskiu. Jis savo atsiminimuose rašo: "... Parinkdama žodžius, matyt, varžydamasi savo ne vi­ sai teisingo rusiško tarimo, kalba su manim apie Lietuvą S. Nėris. Ir tada man pradeda rodytis, tarsi aš ten būčiau buvęs: kopęs į išsim ėčiusius Penemunės piliakalnius, klausęs sva­ jingų kaimo merginų dainų, vaikščiojęs po girias ir krūmus, kurie vis pastodavo man kelią. S. Nėris turi neabejotiną do­ vaną pagauti netikėtus žodžius, kurti iš jų paveikslus, ku­ 540

rie įveda jus į vidinį poetės pasaulį”. (V7. Dmitrevskis. Lie­ tuvių rašytojai Penzoje / / Literatūra ir menas.— 1957.— Lapkr. 7.) R u g s ė j o p r a d ž i o j e P. Veržbilauskas išvyksta į Pie­ tus, o pas Salomėją į kambarį įsikrausto “sesuo” Ona Kmitaitė-Juodelienė, kuri pradeda dirbti vienoje Penzos m-loje. R u g s ė j o 11 d. datuotas pirmas evakuacijoje poetės parašytas eilėr. “Ar žiburėlis lauks”. Tą pačią datą turi ir kitas eilėr. “Ateik”: D aug mėnesių karo praėjo, Dienų daug — lyg tankai sunkių. A š dieną ir naktį ilgėjaus Saulelės tavo akių. (II 51) R u g s ė j o 1 2 d. datuotas eilėr. “Tėvynė” (II 73). R u g s ė j o 17 d. B. Bučas dienoraštyje rašo: “Vis nieko negaliu sužinoti apie mamutę. Su daug kuo apie ją kalbu, ir visi sako, kad galėjo laikinai pasislėpus pasilikti. Bet aš kartais pamanau, kad ten jai gedi būti ir saugiau, nes čia visko galėjo būti. Svarbu, kad ten ji turėtų gudrumo, jei, žinoma, bus galimumo, pasišalinti kur toliau nuo m iestų ir, jei bus proga, iš Rusijos išsprukti. Ach, kad ji visus sunkumus bei vargus nugalėtų ir abu su Balanduku išgyventų”. R u g s ė j o p a b a i g o j e P. Veržbilauskas grįžo iš Pietų ir parvežė poetei ir sūnui vaisių. B et kadangi jis pirko ge­ rai prinokusius, o jo kelionė į Penzą truko dešimt dienų, dauguma vaisių pradėjo gesti ar buvo visai sugedę. Beveik viską teko išmesti. SN jam priekaištavo, kad nemokėjo pirkti ir vežti. R u g s ė j o 2 7 d. datuotas eilėr. “Partizanai miškuos”. R u g s ė j o m ė n . parašytas eilėr. “Rugsėjo žvaigždės" (be tikslesnės datos). R u g s ė j o m ė n . išėjo liepos—rugsėjo mėn. žurnalo “Šviesos” Nr. 3, kur (p. 99) išsp. SN eilėr. “Gegužės Pirmąją” (“Motule, atmeni — skaitei tu...”). R u g p j ū č i o — r u g s ė j o m ė n . Salomėją naujame bu­ te aplankydavo A. Venclova, K. Korsakas ir ypač L. Gira. 541

Visi jie rašydavo eilėraščius ir atėję paskaitydavo poetei. Ra­ gindavo ir ją rašyti. O SN pradėjo lankyti netoliese esančią biblioteką, iš kur parsinešdavo ją dominančių knygų. R u g s ė j o p a b a i g o j e į Penząbuvo atvažiavęs J. Šim­ kus. Jis susitiko su SN ir paėmė jos laišką J. Banaičiui. R u g s ė j o p a b a i g o j e ji parašė J. Banaičiui į Maskvą laišką ir įdėjo keletą naujų eilėr. Bet Banaitis su visa lie­ tuviškų radijo laidų redakcija jau rugsėjo pabaigoje evaka­ vosi į Kuibyševą, ir SN laiškas jo nepasiekė. Dingo. S p a l i o 4 d. “Laisvės” Nr. 234 (p. 3) recenzuojama SN “Rinktinė”. Recenzento parašo nėra, bet iš tikrųjų čia perspausdinta A. Liepsnonio recenzija iš “Komjaunimo tie­ sos” (1941,— Bal. 25—26.) S p a l i o 4 d. datuotas L. Giros laiškas iš Penzos Jo­ nui Marcinkevičiui: "... dėl m ūsų išstojimo Maskvoje per Pabaltijo rašytojų vakarą. Mes visi sutinkame dalyvauti ir vyksime, kada būsi­ me pareikalauti. Sutinka ir Salomėja, tik ji nori važiuoti būtinai su v a i k u , kas, rodos, nėra galima ir, jai užsispy­ rus, jos dalyvavimą padarys neįvykdomą. Dabar iš viso dėl jos: paskutinėm dienom ji jau kiek aprimo ir andai man pa­ reiškė, kad jau pergyvenusi savo tragediją (ji labai bijojo bet kur dalyvauti viešai dėl galimų iš vokiečių pusės repre­ sijų jos artimiesiems) ir dabar sutiksianti visur su m ūsų rašytoju kolektyvu dalyvauti — ir raštais, ir gyvu žodžiu.

Mūsiškiams (Korsakui, Venclovai, Salomėjai) labai pati­ ko, kaip rodos (eilėraščiai “Žalgirio Lietuva” ir “Pažiūrėsim”). ...’’Fašistai Lietuvos kaime” — 27-nių ketureilių posmų ir “Partizanų kelias” — net 70 posmų. Jis, rodos, dar la­ biau patiko Korsakui ir Venclovai (Nėriai dar neskaičiau)”. (L. Gira. Raštai.— T 5,— P. 454—455.) S p a l i o 6 d . “Naujosios Lietuvos” Nr. 85 išsp. E. Juodragio str. “Literatūra tarybiniais m etais”, kur rašoma: “Tenka pažymėti, kad m ūsų literatūroje tokios temos pa­ liko nedaugelį pėdsakų. Vienas kitas kūrinys pabėgusių šiandien pas savo vienminčius rašytojų, kaip antai S. Nėries “Leninas nem iršta”, “Poema apie Staliną” ir Liudo Giros “LTSR konstitucija” — sudaro beveik visą tarybinį indėlį į m ūsų literatūrą”. 542

Spalio

19 d. datuotas eilėr. “Jei aš nesugrįžčiau”.

Spalio

2 8 d. datuotas eilėr. "Dagilėlis”.

S p a l i o p a b a i g o j e parašytas eilėr. “Vėlinės”, dar va­ dinamas “Šaltuos miškuos”. R u g s ė j o ar s p a l i o m ė n . parašytas eilėr. “Audra ties jūra, lengva žūti”. L a p k r i č i o 17 d. datuotas posmas “Vėl kūrenam laužą pamišky”. L a p k r i č i o 21 d. datuotas eilėr. “Ar tu mane šauki, Nemunėli?” S p a l i o ar l a p k r i č i o m ė n . (iki 23 d.) parašyti dar šie eilėr.: “Karžygio kraujas” (tai eilėr. “Heroica”, parašyto 1939 m., naujas variantas), “Sakalai broleliai”, “Raudonar­ miečio motina”, “Žemė dega”. Apie gyvenimą Penzoje ir eilėr. “Raudonarmiečio moti­ na” O. Juodelienė rašė: “Ne kartą taip leisdavome vakarus: viena pacituodavo­ me kurį nors literatūrinio kūrinio fragmentą, kita turėdavo a tsp ėti autorių. Salom ėja len g v a i cituodavo daugybę ištraukų iš lietuvių, rusų ir Vakarų poezijos. Ištisai atsiminė Šilerio “Odę džiaugsmui”. Labai mėgo tą kūrinį. Mažiau žinojo prozos kūrinių: daugiau gyveno poezijoje ir poezija. Buvo užėjusi į mokyklą. Kraštotyros muziejuje aptiko Ogariovo skyrių. Lermontovo paminklas — labai mėgstama Sa­ lomėjos vieta. Kartą pavadinau tą paminklą “Geležiniu bi­ čiuliu”, o ji tokia pritariančia šypsena nusišypsojo. Atsimenu dar vieną faktą. Jau vėlyvą rudenio vakarą ėjau namo. Kelias vedė pro miesto sodo pakraštį. Čia pa­ mačiau du žmones ant suolelio: seną moterį ir jauną ka­ reivį. Moteris, matyt, motina, rūpestingai jį maitino duona tiesiog iš saujos. Parėjau namo ir susijaudinusi papasako­ jau Salomėjai. Ji kažkaip nieko nepasakė. Po kiek laiko, be­ siruošdama kažkur išeiti, ji padavė man perskaityti ran­ kraštį. Tai buvo “Kareivio motina”. (Taip eilėraštis buvo pa­ vadintas tik rinkinyje PLL.) O. Juodelienė / / Komjaunimo tiesa.— 1964.— Lapkr. 17. L a p k r i č i o 2 3 d. “Sovnarkomo patalpose poezijos va­ karas. Skaitė savo eilėraščius Gira, Salomėja, Antanas ir... aš”. Iš K. Korsako laiško, rašyto 1941 11 24 Penzoje, J. Šim­ 543

kui ir J. B anaičiui į Kuibyševą. (“Poezijos pavasaris”, 1967.— P. 92.) L a p k r i č i o 2 4 d. datuotas SN laiškas iš Penzos Juo­ zui Banaičiui į Kuibyševą: “Juozai, Tiesiog nemalonu, kad Tu nė vieno mano laiško nega­ vai [matyt, A. Sniečkus, atvažiuodamas iš Kuibyševo, buvo atvežęs J. Banaičio laišką poetei, ir šis laiškas yra jos at­ sakymas]; rašiau net keletą, bet vis liko n eišsių sti. Ir eilėraščiai, kurie buvo siųsti į Maskvą kaip tik tuo laiku, kai Jūs išvažiavot, Jūsų nepasiekė. Dabar aš juos ir kitus įduodu per drg. Sniečkų. Vakar turėjom pirmą literatūros vakarą Penzoj. Daly­ vavom jame visi keturi ir gailėjome, kad m ūsų tiek maža; jei būtume buvę visi drauge: Tu su Jonu, Baltušis ir Cvir­ ka, m ūsų liter. pasirodymas būtų buvęs dvigubai stipresnis ir įspūdingesnis. Nežinau, ką judu su Jonu ir kiti rašote, bet mes visas ketvertas, kaip žinai, išimtinai eilėraščius te­ rašome. Sako, Penzos oras ar duona palankūs esą poezijai. Nauda iš to pasirodymo man asmeniškai didelė: ir m ūsų vyriausybės žmonių pastabos, ir Jūsų iš Kuibyševo reikala­ vimai skatina rašyti. Aš rašau ir taip, kada turėdama lai­ ko, tik, deja, nesu tokia produktinga kaip kiti m ūsų rašyto­ jai. Rašau ciklą iš epizodų m ūsų evakuacijos, manau, jis laikraščiui ir radiofonui labiausiai tiks [tokio ciklo ran­ kraščių, be nedidelio plano, nėra išlikę]. Kiti dalykai, ku­ riuos rašau, gal ir mažiau aktualūs m ūsų dienoms —^liau­ dies motyvais. [Gal čia poetė turi omenyje eilėraščius “Žengė saulė ugniaakė” ir kitus, kurie parašyti jau Ufoje?] Nuotaikų būna visokių. Pastaruoju laiku, kai buvo užėję “dideli” šalčiai, mudu su Balandžiu porą dienų išbuvom kambary, vis dar trūksta tai apsiauti, tai apsivilkti. Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, artimiausiais žmonėmis, kad vos apsigy­ niau haliucinacijų pačių tamsiausių... Hamleto psichologiją supratau. Šiaip yra progos išsiblaškyti, visa laimė, kad ne vieni, kada nori, gali susitikti tai vieną, tai kitą iš m ūsiškių žinoma, dideliu džiaugsmu nė vienas jų nepertekęs, veikiau reikalingas drąsinamo ir guodžiamo žodžio. Šviežumu pa­ dvelkė Lietuviškos divizijos kūrimas: vis lauki ko nors nau­ ja—gera. Spalio šventė buvo tikra šventė: Stalino kalba ma­ ne buvo (ir daugelį) paveikusi gerai. 544

Kas dedasi Lietuvoj? Iš kur gauti nors kokia žinelė apie gyvenimą tenai? Štai šiandie radijas pranešė, kad Pabalti­ jo kraštuose badas. Mes pertekę nesame, bet ir nebadauja­ me. Kad bombos nekristų ant galvų, galėtume taip gyventi ir dirbti, kurti. Kaip Jūs susitvarkėt Kuibyševe, ar šiltą tu­ rit kambarį? Balandis sveikas ir smagus. Vis daug piešia ir labai no­ ri lipdyti, bet nėra tam reikalui medžiagos, tai susigalvojo šviežios duonos m inkštimą išknaibyti savo “skulptūroms”. Kartu su linkėjimais draugui Banaičiui jis čia pat siunčia savo piešinį — “m ūsų namas Palemone”. Kasdien prašosi pas Tėtuką į Palemoną. Ach!.. Linkėjimai draugams Šim­ kui, Zimanui ir kitiems, kurie Kuibyševe. Ar nežinai J. Marcinkevičiaus adreso? Turiu jam pa­ rašyti. Būk sveikas! Laukiu laiško iš Tavęs. Salomėja”. (III 411) L a p k r i č i o 2 6 d. A. Sniečkus iš Penzos išvažiavo į Kuibyševą ir išvežė SN laišką J. Banaičiui. L a p k r i č i o m ė n . Rusijos Federacijos Socialinio aprūpinimo ministerijos darbuotojai rengėsi keltis į Ufą. Kai Veržbilauskas tai pasakė poetei, ji nesvarstydama pasakė norinti važiuoti į Ufą. Ten rengėsi keltis ir M. M eškaus­ kienė, kuri Lietuvos TSR vyriausybės vadovų buvo paskir­ ta įgaliotine lietuvių reikalams Baškirijos autonominėje res­ publikoje. Ir pradėta rengtis kelionei. G r u o d ž i o 5 d. J. Šimkus rašo laišką iš Kuibyševo A. Venclovai į Penzą: “Čia reikia pasakyti, kad ypač stiprūs yra Salomėjos eilėraščiai, ir aš tikrai stebiuosi jos dvasiniu ir talento pajėgumu”. (J. Šimkus. Apie žmones, įvykius ir save.— P. 227) G r u o d ž i o 1 0 — 2 4 d. — kelionė iš Penzos į Ufą. Į stotį palydėjo A. Venclova ir kiti Penzos lietuviai. Važiavo prekiniu vagonu, bet apšildytu. Drauge važiavo dar E. ir M. Meškauskai su sūneliu, P. Veržbilauskas ir keliolika so­ cialinio aprūpinimo m-jos darbuotojų. I kelionės pabaigą su­ sirgo Sauliukas. Vagone važiavo ir gyd. Abramas Jakovlevičius Averbachas, kuris pasirūpino Šauliuko sveikata. G r u o d ž i o 1 5 d. datuotas L. Giros laiškas iš Penzos į Kuibyševą J. Šimkui. Laiške rašoma ir apie SN: 18.296

545

“Mano, ir Korsako taip pat, nuomone, jis [A. Venclova] sukūrė daug stipresnių dalykėlių kaip S. Nėris, kuri, vargšė, apsunkinta savo gyvenimo sąlygų, labai maža tegalėjo čia pavesti laiko ir dėmesio kūrybai, ir jos parašyti dalykėliai, kuriuos mums ji čia skaitė, atleisk — atrodo mums visu­ moje — gan silpnoki, silpnesni už jos pirmykščią kūrybą vi­ sais atžvilgiais — yra tik atskirų posmų vienas kitas tikrai neblogų ir poetingų. Ji, tiesa, visada rašė labai lengvai, bet formos nelabai tepaiso, bent jos nekultivuoja. Iš jos (kadangi ji daug per tą laiką ir jautriai pergyveno) galima laukti tik­ rai gerų dalykų tik ateityje, kai ji aprims ir geriau sutvar­ kys savo pairusį gyvenimą. Beje, buvome čia, Sniečkui viešint, suruošę “Literatūros— poezijos rytą” m ūsų kolonijai. Skaitėm aš, Venclova ir Kor­ sakas savo ir Salomėjos eilėraščius. Tai padarė į m ūsų vy­ rus ir moteris didelio ir, kaip matyt, jų nelaukto įspūdžio”. (L. Gira. Raštai.— T. 5.— P. 458.) G r u o d ž i o 18 d. Stalinas pasirašė nutarimą steigti Lietuviškąją diviziją. G r u o d ž i o 2 3 d. Kauno dienraštyje “l laisvę” Nr. 156 (p. 5) išsp. str. “Su nuostoliais”. Čia rašoma: “Literatūros balansas ne geresnis. Daugiausia priversta politpropagandos brošiūrų. Didžiausias dalykas — partijos istorija, bet ir ta išversta tokia nelietuviška kalba, koks ne­ lietuviškas yra ir turinys. Originaliosios literatūros taip kaip nieko — propagandinė poema apie Staliną, Borutos ir Rūko poezijos rinkinėliai, Eglė žalčių karalienė ir... daugiau nėra kas net m inėti”. Be parašo. Kaip matome, ir vėl minimi tik SN kūriniai. G r u o d ž i o 2 4 d. traukinys pagaliau sustojo Ufoje, kur visi evakuotieji skirstėsi į iš anksto numatytas patal­ pas. Veržbilauskas jau buvo nužiūrėjęs Salomėjai patalpas miesto pakraštyje Mendelejevo gatvėje 67, ir tuojau SN su vaiku ten buvo nuvežta. Tai buvo nedidelis dviejų kamba­ rių m edinis nam elis, kurio šeim ininkas dailininkas su sūnum buvo pašaukti į armiją, o namie likusios dailininko žmona su dukterim. Čia viename kambaryje ir apsigyveno SN su sūneliu. Matyt, ir kelionėje SN užrašų knygutėje žymėjosi savo 546

mintis ir parašė keletą trumpų eilėraštukų. Viename iš jų atsispindi konkretūs kelionės įspūdžiai: Per stepę vėjai šuoliais bėga Ir kaukia — kaip sirenos. Mūs juodą traukinį per sniegą Nakties šešėliai genas. Begalis tiltas Volgą skrodžia, Spingsulėmis sužibęs. A š neturiu nė vieno žodžio Tai stepių svetimybei.

(II 117)

Galima spėti, kad kelionės metu parašyti dar šie pos­ mai bei fragmentai: “O pasakos dienų gerų”, “Aš grįžau, ka­ da gervių pulkai”, “Bitės”, “Ant liepto girgždančio” du va­ riantai. G r u o d ž i o 2 5 d. datuotas šis posmas: Prieblandoj melsvoj toli matau Išplėstom akim pelėdos. Ilgesio žvaigžde tespindi tau Mano alkanos Kalėdos. G r u o d ž i o 2 7 d. A m erikos lie tu v ių dienraštyje “Laisvė” Nr. 304 (p. 3) išsp. A. Liepsnonio str. “Rašytojas ir skaitytojas”. Pridėta pastaba: “Rašyta prieš 1941 06 22.” G r u o d ž i o 3 0 d. datuotas eilėr. “Pusnys”: Ak, pusnys, pusnys! įkyri jos. Bet kam gi, kam čia guostis? Uralo saulė — Baškirijos Tau ašarų nešluostys. Sustings jos šaltu krištolu Bestyrančiai prie kelio... K ur atvedėt jūs, kryžkelės, Lietuvišką smūtkelį? G r u o d ž i o p a b a i g a datuotinas dar ir posmas “Atsi­ meni žirgus — žilvičių lazdas”. (II 119) G r u o d ž i o 2 4 — 3 1 d. Ufoje buvo 30° ir daugiau šalčio, visur gilios pusnys... 18’

547

G r u o d ž i o p a b a i g o j e pirmąkart per Maskvos radiją lietuviams skirtoje laidoje perskaityti keli SN eilėr. G r u o d ž i o 31 d. vakare SN rengėsi sutikti Naujuo­ sius metus. Atėjo P. Veržbilauskas, Salomėja paruošė val­ gių, turėjo vyno butelį, pakvietė šeimininkę su dukterimi, ir penkiese sulaukė 1942 metų. 1942 S a u s i o 1 d. B. Bučas dienoraštyje rašė: “Sužinojau, kad iš Maskvos skaitė mamutės eilėraščius. Reiškia — gyva”. S a u s i o 2 d. datuotas eilėr. “Stepės”. S a u s i o 3 d. B. Bučas rašė dienoraštyje: “Nepaprastai džiaugiuosi žinia apie mamutę ir daleidžiu, kad 95% turi būti tiesos. Jei ji būtų viena, nebūtų ko dėl jos likimo per daug sielvartauti, nes nevienodai galvojome, nevienodai veikiame, ir todėl gali ir gyvenimo kelias persi­ skirti. Ypač kad ji čia jautėsi per daug pririšta. Aš gi sėslus žmogus ir be triukšmo noriu kai ką vertingesnio nuveikti. Tik rūpi, kad mamutė savo nervingumo mažiukui ne­ primestų; juk argi ji gali būti su juo nuosekli? neparodys jam savo isteriškų momentų? 13.30 vai. girdėjau Salomėjos Neries eilėraštį “Partiza­ nai”. Eilėraštis baigiasi tokiais žodžiais: “Partizanas ir tavo tėvelis!” S a u s i o 7 — 8 d. datuotas eilėr. “Sapnas”. Jo pirmos eilutės tokios: Šviesos baltam rate š ią naktį a š regėjau: mačiau tave sugrįžtantį namo. S a u s i o 8 d. “Laisvėje” išsp. A. Liepsnonio str. “Po­ ezijos ir poetų klausimu". Čia minima ir SN. Sausio

9 d. datuotas eilėr. “Kur baltas m iestas”.

S a u s i o 9 d. datuotas Vidaus Reikalų Vadybos Visuo­ menės reikalų departamento raštas Nr. 20022 Valstybinei leidyklai į 1941 m etų raštą Nr. 1729: “Su šiuo turime garbę prisiųsti sąrašą buvusių LTSR 548

Rašytojų Sąjungos narių, kurių raštai šiuo metu negali būti platinami. (Pas.) J. Vokietaitis — direktorius, V. Kemežys — Spaudos referentas”. Sąrašas buvusių LTSR rašytojų sąjungos narių, kurių visi originalūs rašteli negali būti platinami: 1. Cvirka Petras 8. Suchaveris Abraomas 2. Gira Liudas 9. Šimkus Jonas 3. Gradé Chaimas 10. Umru Dovydas 4. Korsakas Kostas 11. Venclova Antanas 5. Levinas Mauša 12. Volgeris Ar. 6. Neris Salomėja 13. Fridrichas Aiženas 7. Paleckis Justas 14. Zimanas Genrikas Be to, negali būti platinami: 1. Teofilio Tilvyčio “Artojėliai” 1940 m. leidimo 2. Krumino Juozo red. “Dainos” 3. Rutkūno Benedikto “Gyvenimo tvanas”. Pasirašė: J. Vokietaitis — direktorius, V. Kemežys — Spaudos referentas. S a u s i o 13 d. JAV lietuvių laikr. “Vilnis” įdėta po­ etės nuotrauka ir šios pastabos: “Salomėja Neris, geriausia Lietuvos poetė, yra gyva ir sveika, gyvena Sovietų Sąjungoje. Nacių propagandą skleidžiantys lietuvių laikraščiai Ame­ rikoje dėjo Hitlerio agento Prano Ancevičiaus melus. Neris būk užmušta raudonarmiečių, kada ji atsisakiusi vykti So­ v ietų Sąjungom Tai, žinoma, buvo hitlerinė propaganda sukėlimui pagiežos prieš SSSR. Dabar pati poetė atsiuntė sveikinimą iš SSSR”. Sausio

14 d.

datuotas eilėr. “Saulytė”.

Sausio

1 5 d. datuotas eilėr. “Maironiui”.

S a u s i o p i r m ą p u s ę (be tikslesnės datos) parašytas eilėr. “Prie židinio”. S a u s i o 1 7 d. datuotas eilėr. “Prie miško baltuoja na­ m elis”. Matyt, tą pačią dieną parašytas eilėr. “Kur tasai na­ m elis”, nes jis — lyg ir tęsinys eilėr. “Prie miško baltuoja nam elis”; antra, jis įrašytas tame pačiame lapelyje, kaip ir eilėr. “Gimtoji žemė”, kuris taip pat datuotas sausio 17-ąja. 549

S a u s i o 17 — 2 0 d. parašytas eilėr. “Širvinta”: jis įrašytas tame pačiame sąsiuvinio lape, kaip ir sausio 20 d. datuotas eilėr. “Ir žemė buvo dar bežadė”. S a u s i o 2 0 d. datuotas eilėr. “Klaidžiais, slaptingais, sam anotais”. Turiniu bei įvaizdžiais — lyg eilėraščio “Ir žemė buvo dar bežadė” variantas. Tai mitologinio ciklo eilėraščiu pradžia. Šiam ciklui dera eilėraščiai: “Žengė žemė ugniaakė”, “Tu ūkauk — iš galvos išėjęs”, “Naktibalda ir palaidūnas”, “Ąžuolas — karys išdidus” bei “Kai Perkūnas įnirtęs — tada”. Jie gal sukurti ir šiek tiek vėliau. Visi šie eilėr. parašyti sąsiuvinyje švariai, matyt, iš ankstesnių juod­ raščių; sąsiuvinio viršelyje užrašyta “M itologija”. Šiame sąsiuvinyje (viena linija, 20 lapų), įrašyta ir daug kitų eilėr., datuotu įvairiomis 1941— 1942 m. datomis. Įdomu, kad ja­ me poetė rašė dvejopais rašalais: lapo viršuje rašoma viole­ tiniu, matyt, iš pieštuko darytu rašalu — tai Ufos laikotar­ pio kūryba, lapo apačioje — mėlynu rašalu — matyt, jau Maskvos laikotarpiu. Štai kas yra šiame sąsiuvinyje: Kaip jau minėta, pirmame viršelio psl. rašalu užrašyta “Mitologija”. Kairėje viršuje raudonu pieštuku: “13 20 Bize, 16 45 Duchovoj, 18 20 Beethoven (pabraukta), 18 40, 19 35 Ruskie daini, 20 20 Estr., 22 23”. Tai, matyt, radijo pro­ gramos užrašas, darytas tikriausiai jau Maskvoje, nes Ufoje poetė radijo neturėjo. Antrame viršelio puslapyje įrašytas toks posmas: Garbanos jo pilkos Ir vaškinis veidas. Vaškiniu jo veidu Slankiojo šešėlis. Tai, matyt, kurio nors eilėr. fragmentas, perbrauktas raudonu pieštuku, todėl jis nėra pakliuvęs nė į vienus “Raštus”. Pirmame psl. viršuje violetiniu rašalu įrašytas posmas “Spalio žvaigždės pabiro už lango”, vadinasi, sukurtas Ufoje ar gal net Penzoje, o apačioje mėlynu rašalu — “Ką ošė pušynėlis” datuotas 1942 10 12,— taigi rašytas jau Maskvoje. Antroje šio lapo pusėje — eilėr. “Širdis mana”, violeti­ niu rašalu. Antro lapo pirmoje pusėje įrašytas posmas “Nutilai tu — kaip juoda žemelė”, antroje pusėje — “Kapinyno drėgnas 550

kvapas”, “Ofelija gėlelę numetė”, “Tu vėju kryžkely sustojęs vienplaukis” ir “Jie tiksėjo — lyg laikrodžiai sieniniai”. Trečio lapo pirmoje pusėje — “Mūrai žvilgsnio nebevaržo” ir “Širdies šalnų pakąsta”, antroje — “Be vardo dienos ei­ na”. Po šiuo posmu parašyta: “Apie Margirį”. Ketvirto lapo pirmoje pusėje — “Ir pastatė aukštą pilį”, vėliau pataisytas į “Aš regiu vėl aukštą pilį”. Ketvirto lapo antroje pusėje, penktame lape ir šeštame — “Pilėnai”. P. 6 įrašyta “Te baimės nežino širdis”, “Tavo mūza nuo verks­ mo užkimus”, ir posmo iš “Marytės M elnikaitės” variantas: A tsiliepia žalvarnis Pavasario spalvos. M alūnas lengvasparnis Plasnoja ant kalvos. Čia dar įrašytos eilutės: Degė laužas ir liepsna giedojo, Viršum gervės skrisdam os raudojo. priskirtinos, matyt, “Pilėnams”. P. 6 pirmos pusės apačioje mėlynu rašalu įrašytas dar eilėr. “Pelėda”. Antraštė čia užrašyta ne poetės braižu. P. 7 pirmoje pusėje — “Prie didvyrio kapo stovėjo drau­ gai”, antroje — “Mintis apie tave” ir “Palinguoki, rudenio žolele”. Čia ir “Kregžde!” bei sakinys “Skvarbūs vėjai”. P. 8 pirmoje pusėje — “Tu nelauk...”, antroje — “Atsi­ menu, mes ėjom”, — “Ateis naktis tam sutė”. P. 9 pirmoje pusėje — “Drugeliai vasarą linksmutę”, ant­ roje — “Kaip tave mylėtau” I variantas. P. 10, kaip jau minėta,— “Širvinta” ir antroje pusėje — “Klaidžiais, slaptingais, samanotais”. Eilėr. baigiamas p. 11 pirmoje pusėje. Šio lapo antroje pusėje — “Žengė saulė ugniaakė” ir “Tu ūkauk —”, kurio paskutinis posmas dvylikto lapo pirmoje pusėje. Antroje šio lapo pusėje — “Naktibalda ir palaidūnas”. P. 13 pirmoje pusėje — “Ąžuolas — karys išdidus”, ant­ roje — “Kai Perkūnas įnirtęs,— tada”. P. 14 pirma pusė tuščia, antroje — “Taip eitum ir ke­ liautum”. P. 15 — “Ant samanų, šilainės”. P. 16 pirmoje pusėje — “Klajoja tyliam ore”, antroje — posmai “Į pietus lekiant paukščiams”, “Kas ją būtų nors ka­ da apkėlęs” ir “Saulei nusileidus, grįžo motinėlė”. 551

P. 17 pirmoje pusėje — “Pumpuras gimė”, žemiau kitu rašalu — “Gūdžios sutem us gylės ir brastos”, antroje — “Kurlink mes eisim?” ir pieštuku “Skvarbūs vėjai”. P. 18 pirmoje pusėje — “Ar tu mane šauki, Nemunėli?—”, datuotas 1941 11 21, vadinasi, parašytas dar Penzoje, o ant­ roje — posmas “Našlaičio ašarą jis riedant girdi”. P. 19 pirmoje pusėje — “Gimtoji žemė”, antroje — “Kur tasai namelis žalias”. P. 20 pirmoje pusėje — “Vėl kūrenam laužą pamišky”, antroje pusėje ir viršelio 3—4 puslapyje — tuščia. Iš to matyti, kaip poetė kūrė: viename mokykliniame sąsiuvinyje prirašyta daug staiga kilusių minčių bei vaizdų — vienaposmių eilėraštukų, kai kurie jų niekad daugiau ne­ liesti, kiti taisyti, tik keliolika ilgesnių eilėraščių. Šį sąsiu­ vinį pradėjo Penzoje, nusivežė į Ufą, iš ten atgal į Maskvą ir parsivežė į Kauną. S a u s i o 2 7 d. datuotas Lietuvos Švietimo vadybos ap­ linkraštis Nr. 1608, kuriuo visoms švietimo vadybos įstai­ goms nurodoma, kad šios, atsižvelgdamos į dabartinę situ­ aciją, kuo skubiausiai iš savo įstaigų bibliotekų pašalintų: “1. Žydų autorių knygas. 2. Šių m ūsų autorių bet kada išleistus kūrinius: P. Cvir­ kos, L. Giros, K. Korsako (Radžvilos), S. Nėries, Justino Pa­ leckio, J. Šimkaus, Ant. Venclovos. 3. Veikalus, išleistus 1940—1941 metais, išskyrus su­ minėtus pridėtame sąraše. 4. Veikalus, nepalankiai nušviečiančius vokiečius. Dr. A. Rukša Švietimo Generalinio tarėjo pavaduotojas”. Prie šio rašto pridėtas sąrašas knygų, kurios negali būti bibliotekose. Tarp jų — S. Nėries “Poema apie Staliną”, “Eglė žalčių karalienė”, “N ašlaitė” ir “Rinktinė”. In v en to rizu o ja n t n e p la tin tin a s k n y g a s, le id y k lo s sandėliuose rasta “Rinktinės” 1681 egz., “Eglės žalčių ka­ ralienės” — 1574 egz., “N ašlaitės” — 4819 egz. S a u s i o ar v a s a r i o m ė n . parašyti eilėr. “Žengė saulė ugniaakė”, “Tu šauksi — iš galvos išėjęs”, “Naktibal­ da ir palaidūnas”, “Ąžuolas — karys išdidus”, “Kai Perkūnas įnirtęs,— tada”, “Per tuos dirvonus, per klampius raistus”, šis posmas:

Baigiu čia vysti, džiūti. O sielvarte, o didis! Tėvynės tik saulutė M an širdį bepagydys. Vasario

1 d. Maskvoje išėjo “Tiesos” Nr. 1.

V a s a r i o 1 3 d. 21 vai. 30 min. per Maskvos radijo lietuviškąją laidą buvo perskaitytas SN eilėr. “Karžygio kraujas”. V a s a r i o 1 4 d. JAV liet. dienraštyje “Laisvė” išsp. SN poema “Laumės dovanos” ir A. L. [Liepsnonio] str. “Dainė — Salomėja Nėris”. V a s a r i o 1 8 — 1 9 d . , matyt, n ak tį pabudusi iš m ie­ go, parašė šį posmą: N eaiškiai tave regėjau: — Bažnyčioj prie degančių žvakių Mes vėl rankas sudėjom Ir priesaikos sakinius sakėm. V a s a r i o 2 0 d. laikr. “Darbas” išsp. SN eilėr. “Heroica” ir sveikinimo telegrama ALDLD sekretoriui Solomskui, matyt, pasiųsta Naujųjų m etų proga lietuvių rašyt., gy­ venančių Tarybų Sąjungoje. Tarp pasirašiusiųjų įterpta ir SN pavardė, nors ji tuo metu gyveno Ufoje, jokių ryšių su kitais lietuviais literatais neturėjo, todėl negalėjo pasirašyti minėtos telegramos. V a s a r i o 2 3 d. 14.30 vai. per Sąjunginio radijo lie­ tuvišką laidą buvo perskaitytas SN eilėr. “Raudonarmiečio motina”. Jis pakartotinai perskaitytas per tos pačios dienos radijo valandėlę jaunimui. V a s a r i o m ė n . datuotini 10 trum pų vienaposm ių eilėraščių “Ant sam anų šilainės” bei “Svajoja tyliam ore” (vėliau ištaisyta “Klajoja tyliam ore”). Iš šių eilėraštukų ryškiausiai poetės nuotaiką nusako dviposmio eilėraštuko “Taip eitum ir keliautum” II posmas: O kvepiantys pušynai Lietuviškųjų sodų. Graži mano tėvynė,— Tau širdį atiduodu. 553

K o v o 6 d. “Darbe” išsp. SN eilėr. “Vėjas naujų dienų” (“Pro durtuvų ašmenis vėjas dainuoja”). K o v o p i r m ą p u s ę įvyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos posėdis, kuriam K. Korsakas informavo apie lie­ tuvių rašyt, veiklą. K. Korsakas buvo paskirtas lietuvių rašyt, grupės sekretoriumi. K o v o 1 5 d. “Tiesoje” išsp. K. Korsako str. “Lietuvių literatūra gyva”. Čia rašoma: “Salomėja Nėris ir Antanas Venclova, kuris šiuo metu vėl grįžo poezijon, parašė kelias dešimtis eilėraščių Tėvynės karo ir lyrinėmis temomis. Kai kurie iš tų eilėraščių prilygsta geriausiems dalykams, ku­ rie sukurti lietuvių poezijoje apskritai”. K o v o 2 1 d. “Darbe” išsp. SN eilėr. “Vėtrų paukščiai” (“Rudeniniai paukščiai drasko mano širdį.—”) K o v o 2 0 — 2 5 d. A. Venclova parašė SN į Ufą laišką. Nežinia, ar poetė jį gavo. Laiškas neišliko. Tuo metu K. Korsakas pasiuntė SN į U fą telegramą, ku­ rią poetė gavo. K o v o 2 5 d. “Izvestijose” buvo išsp. K. Korsako str. “Lietuvių literatūra gyva” (rusų k.). K o v o m ė n . Ufoje labai daug prisnigo. Vieną vakarą, pūgai aprimus, SN išėjo į lauką nukasti sniego nuo durų. Bekasdama rado po sniegu Petrą Veržbilauską, kuris nese­ niai buvo parėjęs, prie pat durų pargriuvęs ir apneštas snie­ gu. Su šeimininke įtempė Veržbilauską į vidų, ir jis greitai atsigavo. K o v o 2 7 d. datuotas K. Korsako laiškas poetei į Ufą, rašytas rusų k., matyt, kad greičiau nueitų, nes visi laiškai tuo m etu buvo tikrinami. K o v o 2 8 d. datuotas eilėr. “Išlaikysim audras”. K o v o p a b a i g o j e parašytas eilėr. “Jiem s akmuo be­ paliko”. K o v o 3 1 d . datuotas eilėr. “Vokiečių lėktuvams apsi­ lankius”. Tai lyg eilėr. “Jiem s akmuo bepaliko” tęsinys. K o v o 3 1 d. datuotas eilėr. “Motulė”. K o v o m ė n . JAV išėjo žurnalo “Šviesa” Nr. 1 (sausio— kovo mėn.). Čia išsp. SN eilėr. “Tėvelis miega”, “Alyvos” ir 554

“Keleivis”. Pirmame psl. išsp. str. “Lietuvai saulė ir vėl pa­ tekės”. Čia minimas atsišaukimas, kurį pasirašiusi ir SN. K o v o p a b a i g o j e ar b a l a n d ž i o 1 d. SN gavo K. Korsako telegramą iš Maskvos. K o v o p a b a i g o j e M. M eškauskienė parašė poetei laišką. SN atsakymo neparašė. B a l a n d ž i o 1 d. datuotas eilėr. “Aš tau pavydžiu, saulele”. Kai kuriuose rankraščiuose ir rinkiniuose šis eilėr. turi kitą pavadinimą — “Pavasario saulė”. Balandžio

2 d. datuotas eilėr. “Taikos pranašas”.

B a l a n d ž i o 2 d. datuotas poetės laiškas iš Ufos K. Korsakui į Maskvą. Tai, matyt, atsakymas į Korsako teleg­ ramą. “Sveikas, Kostai! Siunčiu eilėraščius. Štai jau trejetas su viršum mėnesių, kai išvažiavom iš Penzos. Kelionė nebuvo vykusi: sirgo Balandis; ir dabar dar neišnyko tos ligos pasėkos. Gyventi tenka toli nuo miesto, nei žmonių nesutinku, nei knygų ne­ gaunu. Ufoj kažkodėl nėra bibliotekos. Vieną tiktai kartą iš viso esu buvusi mieste. Nebuvo kur palikti vaiko, o su juo ir bėda, neturi šiltų drabužių. Buvau paėmusi, tai grįžęs vėl sirgo. Dabar jau vandenys prasidėjo, be kaliošų neišei­ si. Daug mokėčiau, kad gaučiau kur kaliošus. Tokios žie­ mos nebuvau mačiusi, kokia buvo Ufoj: pusnynai aukščiau stogų. Džiaugiamės pavasariu jau vien dėl to, kad nereikės šalčio kęsti, paskutiniu laiku prisikentėm: nebuvo galima gauti malkų už jokius pinigus. Klausi telegramoj apie gy­ venim ą ir darbo sąlygas. N ežinau, ar beverta apie tai kalbėti. Kam dabar gerai? Duonos gaunam: aš 450 gr. ir Balandis 400 gr. dienai. Visą iki trupinio ir suvalgom. Už pinigus pirktis beveik nieko negalima. Smulkių eilėraščių mažai berašau. Esu apsimetus didesnį dalyką, kurį negreit baigsiu, rašau po truputį, ne kasdien užtenka “įkvėpimo”. Skaičiau Tavo straipsnį “Izvestijose”. Sveikink nuo manęs visus lietuvius — uniformuotus ir be uniformų. Širdingiau­ si visiems linkėjimai! Ar gali pranešti man Banaičio ir Mar­ cinkevičiaus adresus? Labai prašau tai padaryti. Būsiu la­ bai dėkinga, jei atsiųsi man lietuviškų knygų, kokios bebūtų, 555

pirmoj eilėj mano eilėraščius: “Rinktinę”, “Eglę” ir vertimus į rusų kalbą. Viso geriausio Salomėja”. (III 413) B a l a n d ž i o 4 d. datuotas eilėr. “Žandarai išvežė mo­ kytoją”. B a l a n d ž i o 5 d. išėjo laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 1. B a l a n d ž i o 8 d. datuotas Lietuvos valstyb. leidyklos aktas, kuriuo iš sandėlių nurašomos knygos pagal neleis­ tinų platinti knygų sąrašą Nr. 2. Jame šios knygos: 2. S. Neris. Rinktinė 1681 egz. 12. S. Neris. Poema apie Staliną. 5 egz. 26. Eglė žalčių karalienė. 1557 egz. 29. Našlaitė. 4817 egz. 30. Rinktinė 1681 egz. Šios ir kitos knygos oficialiai buvo nurašytos ir turėjo būti išvežtos į Petrašiūnų popieriaus fabriką. Bet jos ne­ buvo sunaikintos, o paslėptos atskirame sandėlyje, kur išli­ ko iki 1944 m.; kai Raudonoji Armija užėmė Kauną, jos vėl buvo iškeltos į dienos šviesą. B a l a n d ž i o p i r m ą p u s ę poetė gavo K. Korsako laišką, kuriame ji skaitė: “Brangioji Salomėja! Kai išvažiavai iš Penzos, neturime žinių. Pasiunčiau te­ legramų. Rašau smulkiau. Mes Maskvoje. Čia Venclova, Žiugžda, Šimkus, Banaitis, Baltušis. N eseniai iš Alma Atos atvažiavo Cvirka, laikinai važiuoja į diviziją. Ten Gira, Mar­ cinkevičius, Drazdauskas. Ten 5 literatūros vakarus orga­ nizavome. Aš užsiimu rašytojų organizavimu. CK LK(b)P paskyrė mane įgaliotiniu. Jau įduotas eilių rinkinys. X jį įdėjom ir Tavo visus eilėraščius, kurie tik čia buvo. J ų šeši (Raudo­ narm iečio m otina, H eroica, T ėvynės m eilė, P artizanai miškuos, Sakalai broleliai, Žemė dega). Tie patys įjungti ir į rinkinį lietuvių kalba, kuris išeis pavadinimu “Gyvoji Lie­ tuva”. Čia bus dar Giros, Venclovos, Šimkaus, Mieželaičio ir mano eilėraščių. Siųsk mums greitai viską, ką nauja šiuo laiku parašei. 556

Čia dabar labai domimasi m ūsų kūryba, ir spauda, ir radi­ jas. Pranešk smulkiau, ką rašai, manai rašyti, pradėjai. Jei­ gu tik gali, stenkis pasišvęsti tik kūrybai. Rašyk. Rašysim. Venclova parašė prieš kelias dienas. Ar gavai? Jeigu ko trūksta, pranešk. Pasistengsim padėti. Neseniai pradėjo eiti lietuvių laikraštis “Tiesa”, išėjo ke­ lios brošiūros. Laukiam atsakymo, eilių. (Parašai) K. Korsakas, A. Venclova, L. Gira, J. Žiugžda, Justas Paleckis, P. Cvirka. Moskva, ui. Vorovskovo 24.” B a l a n d ž i o 14 d. SN pasiuntė telegramą K. Korsa­ kui į Maskvą: “Москва Воровского 24 Корсакасу Произведения высилаю. Окажите содействие Союз Писателей улучения условий. Телеграфируйте Менде­ леева 10/1 Нерис” B a l a n d ž i o 14 d. pasiuntė šiuos eilėr. : “Šį pavasarį”, “Pavasario saulė”, “Vokiečiai išvežė mokytoją”, “Stepės” ir “Vokiečių lėktuvams apsilankius”. B a l a n d ž i o 15 ar 1 6 d. gavo K. Korsako telegram ą dėl paskolos. B a l a n d ž i o 1 6 d. datuota SN telegrama K. Korsa­ kui: “Общий список Писателей Подписываюсь на заём одну тысячу руб. Нерис” Balandžio Balandžio

1 6 d. datuotas eilėr. “Kada žemė bunda”. 2 2 d. datuotas eilėr. “Laiškelis”.

B a l a n d ž i o 2 5 d. “Tiesoje” išsp. eilėr. “Partizanai miškuos” II posmas ir eilėr. “Žemė dega”. B a l a n d ž i o 2 6 d. “Komsomolskaja pravda” išsp. J. Paleckio str. “Lietuvos liaudis kovoja”, kuriame, be kita ko, rašoma: “Ir toliau vaisingai darbuojasi geriausieji lietuvių inteli­ gentijos atstovai: rašytojai Salomėja Nėris, Antanas Venc­ lova, Petras Cvirka. Kritikas Kostas Korsakas rašo naujus 657

kūrinius karo tema. Poetas Liudas Gira, rašytojas Jonas Marcinkevičius, lietuvių operos solistė Aleksandra Staske­ vičiūtė yra Raudonosios Armijos lietuviškuose daliniuose...” B a l a n d ž i o 2 6 d. Maskvoje įvyko pirmasis lietuvių antifašistinis mitingas. G e g u ž ė s 1 d. išėjo laikr. “Tėvynė šaukia” literatūri­ nio priedo “Pergalė” Nr. 1. Čia išsp. ir SN eilėr. “Sakalai broleliai”. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e P. V eržb ilau sk a s ru o šėsi važiuoti į Maskva.. G e g u ž ė s 4 d. dienoraščio sąsiuvinyje įrašyta: “— Mamute! Taip garsiai nekalbėk apie frontą,— gali atsirasti ir čia frontas. Balandukas”. (.III 341) G e g u ž ė s 4 d. datuotas laiškas K. Korsakui: “Mielas Kostai! Galiu tik pavydėti Jums, kad esate visi rašytojai drau­ gai—lietuviai krūvoje. Labai mane nudžiugino Tavo laiškas su m ielų žmonių parašais. Sveikinu su naujom, Tave atitikusiom pareigom, ir linkiu geriausio pasisekimo. Venclovos laiško jokio nesu gavusi, ir labai gaila, nes žinau, kad jis labai įdomius laiškus rašo. Siunčiu dar porą eilėraščių. Svei­ kink nuo manęs visus draugus. Atsiųsk, jei gali, Marcinke­ vičiaus adresą ir knygas, kurių prašiau. Be to, labai norėčiau gauti Krėvės “Margirį”, nes aš pradėjau rašyti apie jį po­ emą. Na, viso kuo geriausio! Salomėja”. (III 414) G e g u ž ė s 5 d. kartu su Balanduku palydėjo į prie­ plauką P. Veržbilauską, kuris išvyko į Maskvą. Jis nuvežė ir SN laišką K. Korsakui. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e poetę aplankė M. M eškaus­ kienė. Ji savo atsiminimuose rašo: “Nebuvo kada aplankyt Salomėją. Parašiau jai vieną tokį skausmingą laišką, kuriame išreiškiau vis labiau augantį, kankinamą tėviškės pasiilgimą. Ji tylėjo. Tik po ilgesnio laiko trumpai atsakė, kad jaučianti tą patį, bet... kam gi apie tai rašyti, juk esama ir kitokių kas­ dieniškų rūpesčių. Tarp eilučių pajutau jos nerimą, rūpestį ir supratau, kad ją dar kažkas kankina. Kas? Reikėjo, la558

bai reikėjo nueit į tą miesto pakraštį, pamatyt ją, bent trum­ pai pasėdėt, keletu žodžių persimesti ar bent patylėti, nors iš žvilgsniu įspėt jos vidinę būseną ir visokias kitas bėdas. Kartą išsiruošiau ir nuėjau. Apsikabinom. Paskui be žodžių žiūrėjome viena į kitą. Pati Salomėja atrodė gerai, o jos sūnelis jau buvo sveikas, smagus ir net paaugęs. Kai šitą pasakiau garsiai, Salomėja džiaugsmingai žvelgė į savo Balanduką ir kiek patylėjusi sušnibždėjo: jis, tik jis mano vienintelė paguoda. O pati buvo nerami, nekantriai dairėsi po kambarį, vis dirsčiojo į langą. Kas jai, ko ji nepasako? Kartais atrodė, kad jau jau kažką ištars, atvers. Neklausinėjau, nes gerai žinojau — jei tik galės, būtinai pati atsivers. Tik šitaip su ja buvom įpratę. Ir čia pat, tarsi pačiame ore tvyrojo tas nesitraukiantis skausmingas klausimas — o ten, Lietuvoje, kas? Norėdama tramdyti tą tylėjimo nejaukum ą aš jai papa­ sakojau, kad E. Meškauskas jau Maskvoje, kad surasta ne­ mažai m ūsų evakuotąją taip pat nusakiau, kokia parama jiems teikiama, ir kita. Ji labai nustebo sužinojusi, kad aš likusi viena su sūneliu ir ta mergyte, kad esu taip apsikro­ vusi darbais. Artėjo vakaras. Negalėjau ilgiau pabūti — toli ligi miesto centro, o ten, viešbutyje, tik ta geroji Genovaitė su mažuo­ ju sūneliu. Taip atvirai ir nepasikalbėjusios, turėjom išsi­ skirti. Slėgė neišsakytas skausmas, ilgesys. Abiem buvo kok­ tu, negera. Bet apsikabinusios nusišypsojom — iki greito pasimatymo!” (M. Meškauskienė. N eblėstanti jų šviesa.— P. 48—49.) G e g u ž ė s 9 d. Maskvoje rašytojų klube įvyko liet. li­ teratūros vakaras rusų k. Čia vertėjai S. Mar, K. Arsenjeva, D. Kedrinas, O. Kolyčevas ir kiti skaitė Maironio, Ja­ nonio, Krėvės, Giros, Nėries, Šimkaus, Baltušio, Korsako, Mieželaičio ir Venclovos kūrinius. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e Lietuvos KP(b) CK Raudonosios Armijos vyriausioji politinė valdyba išleido Pabaltijo vals­ tybių visuomenės veikėjų deklaraciją apie fašistų žvėrišku­ mus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Atsišaukimas — 4 psl. brošiūrėlė — išleista Maskvoje. Tarp pasirašiusiųjų yra ir SN pavardė, nors ji tuo metu ir negyveno Maskvoje ir tos deklaracijos asmeniškai nepasirašė.

G e g u ž ė s 15 d. 21.30 vai. per sąjunginio radijo lie­ tuviškąją laidą perskaitytas SN eilėr. “Raudonarmiečio mo­ tina”. G e g u ž ė s v i d u r y j e gavo K. Korsako siųstus 1500 rublių. Taip pat gavo K. Korsako ir J. Paleckio laiškus. Ir siuntinį su maisto produktais. Po g e g u ž ė s rijos” viešbutį.

15 d. poetė persikėlė gyventi į “Baški­

G e g u ž ė s 2 0 d. datuoti poetės laiškai K. Korsakui ir J. Paleckiui. K. Korsakui ji rašo: “Mielas Kostai ir visi gerieji Draugai! Jūsų rūpestį jaučiu tikrai, konkrečiai ir nemanau likti skolinga: nūnai man geriau epas rašosi negu lyrika, ir dalį jo netrukus atsiųsiu. Sotūs esame abu su Balandžiu (tik jis labai sulysęs, niekaip negali pasitaisyti). Kambario man lig šiol nesiseka gauti, gyvenu viešbuty. Už laikraščius dėkoju. Ypač gerai nuteikė “Pergalė”, nors ir kukli. Laukiu daugiau. Tos mano knygiūkštės nebeįdomios. “Rinktinės” norėjau, jei kur atliekamą nutvertum, rodos, Januškevičienė turi, aš jai grąžinčiau. Dar kartą prašau kur nors surasti Krėvės “Mar­ girį”, grąžinsiu tvarkingai. Ir kitas liet. knygas minėjau laiške, kurį siunčiau per Petrovičių, nežinau, ar jau gavai. Ten ir porą eilėraščių įdėjau. Vertimui savo eilėraščių į rusišką leidinį nenurodau, juos gali pasirinkti pagal nuožiūrą iš “Rinktinės” ir iš naujų. Pi­ nigus, 1500, esu gavusi, taip pat ir produktų. Dėkoju. Svei­ kink nuo manęs draugus ir būk sveikas! Salomėja. P.S. Venclovai ir kitiem s laiškus parašysiu. S. Per Turganovą tikiuosi šį tą iš Jūsų gauti (laišką ir spau­ dos), kai jis važiuos atgal į Ufą. S” CI I I 4 1 5 ) J. Paleckiui rašė: “Drauge Justai! Sėdėdama ant Baltosios kranto, skaičiau Jū sų ir kitų laiškus, taip pat liet. spaudą. Laimingiausia Ufoj valanda, taip arti pajutau draugus, brangius žmones. O buvo man viena valanda, gal kritiškiausia mano gyvenime (žiemą), kad aš galvojau, kam parašyti tą vienintelį laišką, ir parašiau 560

Jums. Gerai, kad liko neišsiųstas. Juk viskas gyvenime pra­ eina kaip ramūs Baltosios vandenys, jei pats gyvenimas ne­ sudūžta, neišsiskirsto, nelyginant tas namelis potvynio m e­ tu, kurio rąstų nuolaužas blaško išsiliejusi upė. Tikiuosi, kad panaši situacija nebesikartos mano gyvenime. Brangūs, mie­ li draugai! Gera jausti Jūsų rūpestį ir Jūsų žodžių šilumą. Kaip gerai, kad Jūs nutarėt vaduot rašyt. Gricių. Aš pasiruošusi esu vykti visur, kur mane skirsite, tik, žinoma, drauge su Balanduku,— be jo — nė žingsnio. Jūsų, drauge Justai, linkėjimais ir patarimu stengsiuos pasinaudoti. Draugiškai spaudžiu ranką. Salomėja” (III 415—416) G e g u ž ė s 2 3 d. “Darbe” išsp. atsišaukimas “Užjūrio lietuviai! Broliai ir seserys!”, kur yra ir SN parašas. G e g u ž ė s 2 4 d. buvo teatre: žiūrėjo “Ivaną Susaniną”. G e g u ž ė s 2 7 ar 28 d. gavo atviruką iš P. Veržbilausko. Gegužės 27 d. datuotas eilėr. “Viltis” — pagal Čiurlionį. G e g u ž ė s 2 8 d. datuotas poetės laiškas iš Ufos P. Veržbilauskui į Maskvą. Ji rašo: “Piotrai Petrovičiau, Ilgai lauktas laiškas — Jū sų pirmas atvirukas, rašytas gegužės 12 d., mus štai ką tik nudžiugino. Aš vis maniau, kodėl nerašote, o Raiša Jakovlevna vis klausia, ar neparašė P. P., ir stebisi, kad taip ilgai tyli. Aš apskritai su tomis moterimis mažai kalbu — nuobodžios jos ir smulkios. Ke­ letą kartų sutikau Aną Georgijevną. Laikraščius gaunu, da­ viau pinigų bulvėms — dar negavau. Kai Jūs išvažiavot, po kelių dienų gavau daug laiškų iš Maskvos, be to, sūrio bei sviesto. Viename laiške klausia, ar aš nenoriu važiuoti į Jaroslavlį — ten koncentruojasi meno darbuotojai. Čia pas mus liūdnoka, bet ar verta apie tai kalbėti? Man tik gaila, kad negalėjau drauge su Jumis vykti garlaiviu. Ar turėsiu aš tokį malonumą? Su Balandžiu mes vis einame vaikščioti — jau susipažinom su miestu — bet visur baisios dulkės! Jis dar daugiau pabalo ir suliesėjo, nors valgome dabar labai gerai, tik vienodai. Turguje perku jam kiaušinių po 12 rub­ lių už vieną, pienas 60 rublių. Du kartus pirkau iš tos, kur

Krylovo, po 55 rb. Praeitą sekmadienį buvau teatre operoj “Ivanas Susaninas”. Jėgos ne kažin kokios. Ufa — ne Mask­ va ir ne... Kaunas. Balandis liko pas Genovaitę — peršalo balkone po skiepų. Dabar jau antra diena guli su aukšta temperatūra. Be jo dargi į teatrą daugiau neisiu. Buvau dar kartą miesto vykdomajame dėl kambario. Ir pasirodė, kad kambarį gauti visai nėra vilties. Rašytojas Turganovas at­ nešė kartą degtinės litrą (rašytojams duoda), ir po to dau­ giau aš jo nemačiau, gyvas jis? — nežinau. Susipažinau su viena baškirų šeima, bet ilgesys nuo to nesumažėjo. Laim ėjim as bus tada, kada laisvai galėsim e vykti į Maskvą, ir kūrime. Mudu su Balandžiu siunčiame Jums karštus sveikinimus ir laukiame Jūsų laiškų. Atsiprašau už klaidas”. S. S.” G e g u ž ė s 2 8 d. datuotas eilėr. “Namo”. G e g u ž ė s m ė n . , apsigyvenusi viešbutyje, poetė kartais susitikdavo su generolais V. Vitkausku ir A. Čepu. V. Vit­ kauskas prisimena: “Ufoje m an su S. N ėrim teko ne kartą su sitik ti ir šnekėtis apie Didžiojo Tėvynės karo eigą, įvairius galimu­ mus jį laimėti, apie okupuotos Lietuvos kančias ir m ūsų uždavinius, apie jos pačios kūrybą. Poetės veide aiškiai bu­ vo pastebima didelė širdgėla ir kažkokie neaiškios, bet sun­ kios ligos sim ptom ai. Jos akys paprastai atrodė labai liūdnos. Tačiau, kai tik būdavo paliečiamos jos mėgstamiau­ sios temos apie liaudies kovą dėl laisvės ir apie poeziją,— pro skausm o šešėliu s poetės akyse tuojau švystelėdavo skaistūs džiaugsmo žiburėliai, tarytum saulės žvilgsniai pro juodus, audringus debesis. Tais atvejais man tuoj prisimin­ davo posmas iš vieno jos eilėraščio, iš “Gyvenimo giesm ės”: Vis tiek — a š ir m irsiu šypsodamos saulei, Ir saulė degs mano akyse. Nepatiko S. Nėriai Ufoje. Ją traukė kuo arčiau prie gim­ tojo krašto, kuo arčiau prie kovos barų”. (LK 4 197—198) A. Čepas prisimena: “Kartą su draugu V. Vitkausku ją aplankėme. Man ji davė paskaityti porą Lietuvoje išleistų rinkinių. Buvo m e­ lancholiška, susimąsčiusi”. 562

G e g u ž ė s p a b a i g o j e kartą susitiko su ukrainiečių poetu M aksim u R ylskiu. J is prisim ena: “Aš niekad a neužm iršiu mano gyvenim e vienintelio susitikim o su S. Nėrim — nuostabiu žmogumi ir įžymia poete”. G e g u ž ė s p a b a i g o j e vieną vakarą dienoraščio sąsiu­ vinyje įrašė: “Rymau priešais didelį atdarą langą. M iestas paskendęs gilioj tamsoj, saldžiu rytmečio miegu įmigęs, kur ne kur kaip žvaigždutės mirksi elektros lempos — toks geras ženklas; miegokite ramiai — priešo lėktuvai niekad nepasieks šio miesto. Šlama topoliai kaip tolimos jūros bangos. Anksty­ vas vėjas glosto skaudamą kaktą ir užverktas akis”. B a l a n d ž i o — g e g u ž ė s m ė n . datuotini be datų rankr. įvairiose vietose įrašyti trumpi eilėraštukai, taip pat, matyt, poemos apie “Margirį” motyvais parašyti eilėr. “Argi būtau vertas vardo aš poeto”, “Aš regiu vėl aukštą pilį”, “Jie krovė laužą aukštai” ir galbūt neeiliuotas tekstas “Pilėnai”. B i r ž e l i o 2 d. JAV lietuvių laikr. “Vilnis” išsp. SN eilėr. “Karžygio kraujas” ir “Šaltuos miškuos”. B i r ž e l i o 9 d. “Vilnyje” išsp. eilėr. “Žemė dega”. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e SN gavo pranešimą, kad at­ vyktų į Maskvą — į TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijos posėdžius. Ir ryžosi vykti, drauge pasiėmusi sūnų Saulių. B i r ž e l i o 1 3 d. JAV lietuvių laikr. “Laisvė” išsp. Mislinčiaus str. “Nostalgija, ryžtingumas ir viltis lietuvių po­ etų raštuose”. Minima ir ŠN. B i r ž e l i o 1 6 d. “Vilnyje” išsp. SN eilėr. “Raudonar­ miečio motina”. B i r ž e l i o 1 6 d. vakare SN atvyko į Maskvą, užsire­ gistravo kaip deputatė ir apsistojo “Maskvos” viešbutyje. B i r ž e l i o 1 7 d. SN susitiko su J. Paleckiu, K. Kor­ saku, P. Cvirka ir kitais rašytojais lietuviais. J. Paleckis apie šį susitikim ą rašė: “— Salomėja, pas jus tikriausiai daug jausm ų ir min­ čių per tą laiką susikaupė,— pasakiau jai, vos sutikęs ir pasisveikinęs. B ūtų gera pažymėti jūsų atvykimą eilėraš­ čiais spaudoje. Tikriausiai turite ką nors tinkama. 563

— Kai ką parašiau, bet nežinau, ar tiks...— kaip visada negarsiai ir kukliai tarė Salomėja.— Nežinau — reikia pa­ galvoti. Pasistengsiu parašyti k ą nors nauja... — Jūs seniai Maskvos nematėte. Įspūdžiai nauji — gal apie M askvą ir parašytumėt? — Pagalvosiu. Gal kas nors ir išeis. O po kelių dienų S. Nėris parodė man ką tik parašytą eilėrašti apie Maskvą”. (J. Paleckis. Dviejuose pasauliuose.— V., 1983.— P. 417—418.) P. Cvirka laiške žmonai rašė: "... nuėjau iš viešbučio į Postpriedstvą pusryčių valgyti, o ten radau grįžusį Paleckį iš Kuibyševo ir atvykusią su sa­ vo vaikeliu Salomėją Nėrį. Išsibučiavom su Salomėja. Ji pa­ mačiusi ir sako man: “Petrai, tu taip pasikeitei?!” O Kor­ sakas, klausęs šį pokalbi klausia: “Na, kaipgi jis pasikeitė? Ta pati nosis, ta pati tiršta ševeliūra”. Salomėja replikuoja: “Petras m an atrodo toks subrendęs, suvyriškėjęs. Ir žy­ miai įdomesnis, gražesnis kaip vyras”. (P. Cvirka. Raštai.— T. 13.— P. 122—123.) J. Šimkus dienoraštyje užrašė: “Šiandien į M askvą suvažiavo jau visi TSRS Aukščiau­ siosios Tarybos deputatai. Ryt, birželio 18 d., prasideda ne­ paprasta sesija, kuri turės patvirtinti sutartis su Anglija ir Amerika. Laukiama Molotovo kalbos. Atvažiavo Salomėja iš Ufos, gen. Vitkauskas lėktuvu atskrido iš Ufos. Sa­ lomėja nusiskundė didele vienuma ir labai apsidžiaugė, kad Maskvoje čia susitiko tokį didelį žmonių būrį. Ji jau spėjo šį rytą “M askvos” viešbutyje parašyti eilėraštį “Maskva”. Kartu ji atsivežė ir savo Balandį, kuris atrodo blogai, labai mažai ūgtelėjęs, palyginus su mano Jurgučiu. Nelengvą gy­ venimą gyvena Salomėja, ir ypač būdama gana jautraus ir kaprizno būdo”. (J. Šim kus. Apie žmones, įvykius ir save.— P. 123—124.) Birželio

1 7 d. datuotas eilėr. “Maskva”.

B i r ž e l i o 1 8 d. prasidėjo Aukščiausiosios Tarybos se­ sija. SN dalyvavo posėdyje. Čia susitiko ir su kitais pažįs­ tamais lietuviais deputatais. Moterys deputatės nusifotog­ rafavo. SN sėdi viduryje su sūneliu, iš dešinės J. Narke­ vičiūtė, iš kairės S. Nakaitė, antroje eilėje stovi M. Vasi­ liauskaitė, Iz. Laukaitytė ir A. Geležiūnaitė. 564

B i r ž e l i o 18 ar 19 d. poetę aplankė R. Januške­ vičienė. Ji prisimena: “Sužinojus, kad S. Nėris yra čia, aš tuoj nuėjau pas ją į “Maskvos” viešbutį. Ji labai nudžiugo, mane pamačiusi, ir papasakojo, kaip, bėgdama iš Lietuvos, pakeliui buvo pam etusi sūnų. Balandį ir kaip paskui jį rado. O B alan­ dis dabar oriai sėdėjo prie lango ir lipdė iš molio kryžiuo­ čius. Salom ėja m an paskaitė naujus eilėraščius, aš čia pat padariau pažodinius jų vertimus ir nunešiau rusų po­ etam s”. Eilėr. “Maskva” vertimą nunešė D. Kedrinui. B i r ž e l i o 2 3 d. “Pravdoje” buvo išsp. eilėr. “Moskva”. Vertė D. Kedrinas. B i r ž e l i o 2 3 d. “Vilnyje” išsp. eilėr. “Sakalai brole­ liai”. B i r ž e l i o 2 4 d. per sąjunginio radijo lietuvišką va­ karinę laidą buvo perskaityti eilėr. “Mes atkeršysim saka­ lo mirtį” ir “Maskva”. B i r ž e l i o 2 4 d. Maskvoje buvo labai gražus oras, o vakare vėl vokiečių lėktuvų oro antpuolis po ilgos pertrau­ kos. B i r ž e l i o 2 8 d. poetas J. Kupala buvo nuėjęs pas rašytoją Lynkovą. Eidamas ar grįždamas nukrito iš devin­ to ar vienuolikto aukšto į tarpulaiptę ir užsimušė. B i r ž e l i o m ė n . išėjo “Šviesos” žurnalo Nr. 2. Čia išsp. str. “Lietuvos poeto sielos balsai”. Jame rašoma: “Prieš keletą savaičių gavome didelį pluoštą eilėraščių iš Sovietų Sąjungos. Tėviškė paplūdus ašaromis ir krauju. Jos socialistinė saulė užgesinta. Bet tik laikinai. Taip sako Lietuvos poetas. Jis žino, kad fašistinė pavietrė turės praeiti. Lietuvos liau­ dis ir liaudys kitų pavergtų šalių, kartu su liaudimis so­ cialistinės Sovietų Sąjungos ir demokratinių Jungtinių Vals­ tijų ir Anglijos laim ės šią gigantišką kovą. Poetas prisie­ kia: Mes kovosim, neliausim kovoję, K ad tėvynei tas jungas nukristų. Salomėja Nėris 565

Dar štai kas tenka pastebėti. E ilėraščiai Venclovos, Nėries, Šimkaus, Korsako ir Giros rašyti jau karui pra­ sidėjus ir Lietuvai patekus į nacių nasrus”. (P. 37—38) P. 40—42 išsp. ir Lietuvos intelektualų atsišaukimas. Po juo parašai: Baltušis, Banaitis, Cvirka, Gira, Vyt. Girdzi­ jauskas, Reg. Januškevičienė, Kazė K ym antaitė, Jonas Kriščiūnas, Jonas Marcinkevičius, S. Nėris, Pov. Pakarklis, Aleksandra Staskevičiūtė, J. Šimkus, Irena Trečiokaitė, A. Venc­ lova, J. Žiugžda, K. Korsakas. (SN tuo metu gyveno Ufoje ir asmeniškai šio atsišauki­ mo nepasirašė, tik jos pavardė atsišaukimo autorių buvo įrašyta greta kitų.) P. 43— 45 išsp. šie SN eilėr. “Šaltuos miškuos”, “Sakalai broleliai”, “Raudonarmiečio m otina”, “Karžygio kraujas”, “Žemė dega”, “Partizanai miškuos” ir “Nauji Metai Tarybų Lietuvoje”. Po šio eilėr. prirašyta tokia pastaba: “Šis pilnas vilties eilėraštis parašytas pradedant 1941 m etus gyventi”. L i e p o s 1 d. Maskvos krematoriume buvo laidojamas J. Kupala. Laidotuvėse dalyvavo SN, K. Korsakas, J. Šim­ kus ir P. Cvirka. Pastarasis pasakė atsisveikinimo kalbą. L i e p o s p r a d ž i o j e visiems rašytojams, kurie neuždir­ ba, buvo nutarta mokėti po 1000 rublių algos per mėnesį. Be to, SN gaudavo dar 500 rublių kaip deputatė, taip pat honoraro už skaitomus eilėraščius per radiją. Taigi m ate­ rialiai ji buvo aprūpinta. L i e p o s p r a d ž i o j e , dar gyvendama viešbutyje, SN sunkiai susirgo. Gydytojai įtarė, kad gali būti vidurių šil­ tinė, ir norėjo paguldyti į ligoninę. Bet ji į ligoninę gulti at­ sisakė, nes bijojo palikti vieną sūnelį. Teko nusileisti. Ji grei­ tai pasveiko. P. V eržbilauskas buvo gavęs kam barėlį prie Arbato aikštės, ir SN po ligos persikėlė iš viešbučio į tą kambarėlį. L i e p o s 2 d. per sąjunginį radiją skaitytas SN eilėr.

“Сокол не вернулся”. L i e p o s 4 d. datuota autobiografija, kurią poetė pri­ statė Rašytojų sąjungai. Autobiografiją n iš ų kalba parašė P. Veržbilauskas, o SN ją perrašė. Joje yra nemaža netiks­ lumų, kuriuos reikia vertinti kaip paprasčiausius neapsi­ žiūrėjimus. 566

L i e p o s 9 d. SN kreipėsi į J. Paleckį dėl paso. Šis laiške namiškiams rašė: “Dabar ką tik buvo atėjusi pas mane Salomėja Nėris pasitarti paso reikalu. Ta proga daug kalbėjomės apie Lie­ tuvą. Ji vis jaudinasi dėl savo vyro ir motinos likimo. Gal su jais ir nieko neatsitiko, bet ją kankina nežinia. Ji jau nebe taip sielvartauja, kaip pernai, bet vis dėlto nerimsta. Salomėja atvažiavo su Balandžiu ir negalėjo nuo jo pasi­ traukti. Bet dabar Balandį prižiūri viena mergaitė, tad Sa­ lomėja dabar laisvesnė”. (LK 4 257) L i e p o s 13 d. datuota Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo D.M. Šolomsko telegrama “A. Sniečkui , S. N ė­ riai — Lietuvos vyriausybės ir literatūros bei inteli­ gentijos veikėjams”, kurioje jis rašo: “Amerikos pažangiųjų lietuviu judėjimo vardu siunčiu jums, draugai ir draugės, nuoširdžiausią padėką už nuolatinį bendradarbiavimą ir prašau tatai atlikti pagal jūsų jėgas ir ateityje”. L i e p o s 13 d. 21.30 vai. per sąjunginio radijo lietu­ višką laidą kalbėjo K. Korsakas ir minėjo, kad draugiškos šilumos supami daug dirba SN, A. Venclova, K. Korsakas, Petras Cvirka, J. Marcinkevičius, J. Baltušis ir nemaža jaunųjų lietuvių rašytojų. L i e p o s 19 d. 21.30—21.59 vai. per sąjunginio radi­ jo lietuviškąją laidą, skirtą liepos 21 d. sukakčiai, buvo skai­ tomi ir SN eilėr. “Žemė dega” ir “Kietas m ūsų plienas”. L i e p o s 2 1 d. Sąjungos Kolonų salėje įvyko liepos 21 d. minėjimas, organizuotas drauge lietuvių, latvių ir estų. Po oficialiosios dalies įvyko koncertas. Oficialiojoje dalyje bu­ vo ir SN. L i e p o s 2 5 d. gauti pirmieji rink. “Gyvajai Lietuvai” egz. Čia įdėti ir šie SN eilėr.: “Žemė dega”, “Tėvynės meilė”, “Vokiečių lėktuvams apsilankius”, “Sakalai broleliai”, “Rau­ donarm iečio m otina”, “Partizanai m iškuos”, “Pavasario saulė”, “Šį pavasarį”, “Maskva”. L i e p o s m ė n . “Tiesos” Nr. 18 išsp. SN eilėr. “Tėvynės m eilė”. L i e p o s m ė n . išėjo laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 3. Čia išsp. A. Liepsnonio str. “į kovą už laisvą lietuvišką mo­ kyklą”. Jame yra ir toks sakinys:

“Savo 5 nr. aplinkraščiu vokiški grobikai nori mokyklas paversti hitlerinėmis prūsiškomis kareivinėmis: jie naikina, jie meta iš mokyklos programos g eriau sių lietuvių rašytojų kūrinius: Donelaičio, Maironio, Žemaitės, Krėvės, L. Giros, Salomėjos Nėries ir kitų”. R u g p j ū č i o 5 d. laikr. “Momentas” išsp. SN eilėr. “Raudonarmiečio motina”. R u g p j ū č i o 1 0 d. SN, Korsakas, Šimkus ir Venclo­ va buvo kviesti pas K. Fediną. Tartasi, kaip lietuvių rašyto­ jai galėtų aktyviau dalyvauti tarybinėje spaudoje. Fedinas pažadėjo dėti visas pastangas praskinti lietuvių kūriniams platesni kelią, nes lig šiol lietuvių dalyvauta labai mažai. R u g p j ū č i o 1 0 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 28 išsp. SN eilėr. “Žemė dega”. R u g p j ū č i o 1 2 d. datuota Salomėjos Nėries-Bučienės, d. Simono, medicinos kortelė Nr. 3432, pasirašyta Kremliaus sanitarinės valdybos viršininko. Gimimo data — 1905. Ant­ rame puslapyje įrašytas Saulius — sūnus, g. 1938 m. Kortelė rodo, kad poetė buvo priregistruota ir galėjo gy­ dytis Kremliaus poliklinikoje. B i r ž e l i o - r u g p j ū č i o m ė n . parašyti eilėr. “Čia plūdo gaujos jų įsiutę” ir “Tėvynės m eilė”. R u g p j ū č i o m ė n . parašė str. “Keršyk, lietuvi!”. R u g p j ū č i o 2 3 d. datuotas eilėr. “Bethovenas”. R u g p j ū č i o 2 5 d. SN kalbėjo per sąjunginį radiją: greičiausiai skaitė savo str. “Keršyk, lietuvi!”. R u g p j ū č i o 2 9 d. M askvoje įvyko LTSR R ašyto­ jų biuro posėdis. Dalyvavo K. Korsakas, A, Venclova, L. Gi­ ra, S. N ėris, E. M ieželaitis, V. Drazdauskas, J. Šimkus, J. Žiugžda, J. Banaitis. K. Korsakas savo pranešime apie rašytojų kūrybinį darbą pabrėžė, kad rašytojai turi ieškoti gyvesnio ryšio su aplinka, jautriau reaguoti į dabarties už­ davinius. Priimti atitinkami nutarimai. R u g p j ū č i o m ė n . “T iesos” Nr. 20 išsp . SN str. “Keršyk, lietuvi!” L i e p o s ar r u g p j ū č i o m ė n . SN iš kitų lietuvių išgir­ do gandą, kad B. Bučas Lietuvoje vokiečių sušaudytas. 568

R u g s ė j o 3 d. naktį 1.20— 1.39 vai. per sąjunginio radijo lietuvių laidą buvo kartojamas SN str. “Keršyk, lie­ tuvi!” R u g s ė j o 6 d. datuotas eilėr. “Tu karo vaikas”. Tą pačią dieną 21.30 vai. šis eilėr., pavadintas “Suspauski ginklą”, buvo skaitytas per sąjunginio radijo lietuvišką laidą jaunimui, todėl parašytas tikriausiai kiek anksčiau. R u g s ė j o 7 d. anksti 1.20— 1.39 vėl radijo laida lie­ tuvių k. ir vėl kartojamas SN eilėr. “Tu karo vaikas”. R u g s ė j o 8 d. ir r u g s ė j o 9 d. per lietuviškas ra­ dijo laidas skaitytas SN eilėr. “Žygiais, o ne žodžiais”. R u g s ė j o p r a d ž i o j e SN aplankė vokiečių trofėjinių ginklų parodą Maskvoje. Parodos eksponatų paveikta ji pa­ rašė eilėr. “Nepraeis fašistų tankai”. R u g s ė j o p i r m ą p u s ę parašytas eilėr. “Grįšiu”. R u g s ė j o 1 8 d. rašytojai S. N ėris, K. K orsakas, A. Venclova, J. Baltušis ir J. Šimkus iš Maskvos traukiniu išvyko į Jasnaja Polianą, kur stovėjo 16-osios lietuvių divi­ zijos kariai. Į Jasnaja Polianą atvyko 10 vai. vakare. R u g s ė j o 18 d. datuotas eilėr. “Jasnaja Poliana”. Rei­ kia manyti, kad jis parašytas kiek vėliau, o datą poetė įra­ šė, pažymėdama atvykimo į šią vietovę dieną. R u g s ė j o 1 9 d. visi svečiai, lydimi vietoje buvusių rašytojų ir karių, aplankė L. Tolstojaus muziejų. Svečių kny­ goje įrašą padarė K. Korsakas, pasirašė visi dalyviai, kar­ tu su kitais ir SN. Muziejaus darbuotojos svečius pavaiši­ no varške ir pienu. R u g s ė j o 1 9 — 2 5 d. lietuvių rašyt, surengė keletą literatūros vakarų: įvairiuose daliniuose, įsikūrusiuose Jas­ naja Polianos apylinkėse, skaitė savo kūrinius. Skaitė pa­ prastai lauke, palypėję ant sunkvežimio platformos. Skaitė ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant, ir vokiečių desantinin­ kams iš lėktuvo šokant. Apie šiuos karių susitikim us su rašytojais yra daug atsiminimų. Karius labiausiai jaudino SN eilėr. “Grįšiu”. R u g s ė j o 1 9 d. 21.30—21.59 vai. per sąjunginio ra­ dijo laidą lietuvių k. buvo perskaitytas SN eilėr. “Tvirtas m ūsų plienas”. 569

R u g s ė j o 2 1 d. 21.30—21.59 vai. per sąjunginio ra­ dijo laidą lietuviu k. buvo perskaitytas SN eilėr. “Suspaus­ ki ginklą”. Jasnaja Polianoje poetė sutiko ir savo mokinį iš Kauno III gimnazijos Kazį Maruką, dabar kareivį. Marukas pa­ klausė: “— Sugrįšime, mokytoja, į tėviškę kitą pavasarį? — Kitą gal ir ne... — atsakė Salomėja.— Bet vis tiek sugrįšime į atkovotą gimtinę”. Per Rašytojų susitikimus su kariais daug fotografuota. Kartą nusifotografavo ir vieni rašytojai. Nuotraukoje stovi iš kairės E. Mieželaitis, K. Korsakas, S. Nėris, J. Šimkus, A. Venclova ir J. Marcinkevičius. R u g s ė j o 2 6 d. rašytojai iš Jasnaja Polianos apylin­ kių išvyko atgal į Maskvą. R u g s ė j o 2 7 d. laikr. “Tėvynė šaukia” išsp. P. U le­ vičiaus str. — reportažas “Rašytojų susitikimas su kovoto­ jais”. Čia minima ir SN. R u g s ė j o m ė n . išėjusiame JAV lietuvių žurnalo “Švie­ sa” Nr. 3 (p. 99— 100) A. Petriką recenzuoja A. Vaičiulaičio knygutę “Outline history of Lithuanian literature” (“Lietu­ vių literatūros istorijos metmenys”) ir pažymi, kad į anglų k. išverstas SN eilėr. “Diemedžiu žydėsiu”. P. 104 išsp. SN eilėr. “Varnos”. R u g s ė j o m ė n . P. Veržbilauskas ieško būdų, kaip SN galėtų gauti pasą ir prisiregistruoti Maskvoje. Sutaria, kad jie susimetrikuos, o paskui pagal santuokos metrikus gaus ir pasą. Per savo pažįstamus P. Veržbilauskas fiktyviai įdar­ bina poetę vienoje Maskvos pakraščio mokykloje mokytoja, paima iš mokyklos pažymėjimą, kad dirba, ir tą pažymėjimą pristatys į Matuščinsko rajono metrikacijos biurą. L i e p o s - r u g s ė j o m ė n . buvo sudarytas ir atiduotas spaudai poetės eilių rinkinėlis “Poema apie Staliną”. Čia de­ dama “Poema apie Staliną” ir šie eilėr.: “Žemė dega”, “Mes atkeršysim sakalo m irtį”, “Sakalai broleliai”, “Partizanai miškuos”, “Pavasario saulė”, “Maskva”, “Tarybų žvaigždės”, “Tėvynė”, “Tegu tave skradžiai”, “Raudonarmiečio motina”, “Kietas m ūsų plienas”. Rinkinėlį leido karinė leidykla. Jis skirtas Lietuviškosios divizijos kariams fronte. Išėjo 1942 m. 570

S p a l i o 3 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 36 išsp. SN eilėr. “Lauk m anęs”, vėliau pavad. “Grįšiu”. S p a l i o 6 d. 14.30—14.44 vai. per sąjunginio radijo laidą lietuvių, k., skirtą jaunimui, perskaitytas SN eilėr. “Lauk manęs”. J. Baltušis papasakojo, ką veikia lietuviai rašytojai, paminėdamas ir SN dalyvavimą literatūros vaka­ ruose Lietuviškosios divizijos karių stovyklose Jasnaja Polianos apylinkėse. S p a l i o 7 d. 7.30—7.44 vai. per sąjunginio radijo lietuvišką laidą jaunim ui kartojama vakarykštė progra­ ma: J. Baltušio pranešimas ir SN eilėr. “Lauk m anęs”. S p a l i o 7 d. Salomėja Nėris ir Petras Veržbilauskas Matuščinsko “zagse” sudarė santuokos aktą Nr. 106, kuria­ me ji buvo užrašyta Veržbilovska Serafimą Semionovna. Liu­ dininkais buvo mokyklos, kuriame poetė tariamai dirbo, di­ rektorius ir vienas tos mokyklos mokytojas. S p a l i o 9 d. 10.20—10.39 vai. per sąjunginio radijo lietuvišką laidą buvo pasakojama apie lietuvių rašytojų li­ teratūros vakarus kariams. Minėta ir SN. S p a l i o 1 0 d. Jasnaja Polianoje buvo išleistas laikr. “Tėvynė šaukia” pirmas literatūrinis numeris. Čia išsp. SN eilėr. “Tu karo vaikas” ir V. Lapinsko str. “Rašytojai karių tarpe”, kuriame rašoma: “Tolima tėviškė, kur pavergtosios motinos ir merginos ne­ kantriai laukia karių išvaduotojų; atlaikiusi sunkiausius ka­ ro bandymus m ūsų šalies širdis raudonoji Maskva — apie visa tai mums skaitė Salomėja Nėris”. S p a l i o 10 d. “Tiesoje” išsp. eilėr. “Nepraeis fašistų tankai”. S p a l i o 1 2 d. datuotas ketureilis “Ką ošė pušynėlis”. Galbūt tuo pat metu sukurtas ir tame pačiame rankr. lape įrašytas posmas “Spalio žvaigždės pabiro už lango”. S p a l i o 1 4 d. P. Cvirka laiške žmonai rašo: “Aš gyvenu viešbutyje, dešimtame aukšte. Septintame aukšte gyvena Antanas, taip pat ir Salomėja. Mokėti už kam barį po 35 r. už parą . Partijos CK, ypač Sniečkus, yra tos nuomonės, kad ir mes, rašytojai, t. y. Venclova, aš, Baltušis ir Salomėja, taip pat būsim suspiesti 571

prie ansamblio. Salomėja poryt taip pat važiuoja ten, i Pereslavlį”.(P. Cvirka.— Raštai.— T. 13.— V., 1957.— P. 131—133.) Kažin, ar P. Cvirka nesuklydo, rašydamas, kad SN gy­ vena viešbutyje: ji tada jau buvo persikrausčiusi į bulvarą Strastnoj 8, b. 26, kur Veržbilauskas buvo gavęs kambarį, ir į Pereslavlį “poryt” tikrai nevažiavo. L i e p o s - r u g s ė j o m ė n . SN susipažino su poete ir vertėja Susana Mar. A. Venclova apie tai rašo: “Kada į Maskvą sugrįžo Salomėja Nėris, ji irgi greitai suartėjo su Susana Mar. Jau anksčiau ir aš, ir Korsakas naujajai pažįstamai pasakojome apie įžymiausiąją mūsų po­ etę. Abi geografiškai tolimų tautų dukros, Maskvoje susi­ pažinusios, greitai susidraugavo, ir Susana Mar per visą karą buvo viena pirmųjų ir viena gausingiausių Nėries po­ ezijos vertėjų. Jos išversti N ėries kūriniai daug kartų skambėjo per Maskvos radiją, buvo skelbiami Maskvos spau­ doje, o vėliau — ir įvairiuose rinkiniuose. Štai prieš mane guli 1942 metais Maskvoje išleistas pirmasis kolektyvinis lietuvių poetų rinkinys “Zivaja Litva”, kuriame paskelbti N ėries, Giros, Korsako, Šim kaus, M ieželaičio ir mano eilėraščiai. Nemaža eilėraščių dalis išversta Susanos Mar. Salomėja Nėris ligi mirties su Susana Mar palaikė ar­ tim ą draugystę, labai dažnai susitikdavo, viena pas kitą lan­ kydavosi, keitėsi laiškais”. (“Vidurdienio vėtra”, p. 261) S p a l i o 1 6 d. 21.30—21.59 vai. per sąjunginį radiją buvo transliuojama laida moterims lietuvių k. Jos metu per­ skaitytas SN eilėr. “Lauk m anęs”. S p a l i o 1 6 d. SN klausėsi radijo laidų, o po to dieno­ raštyje parašė: “Klausiausi partizano pranešimo apie “mirties lagerį” — kaip žiauriai vokiečių kankinami belaisviai raudonarmiečiai. Po to klausiausi novelės apie naikinamas čekų šeimas. Vyrai sušaudomi, moterys išvežamos iš tėvynės, vaikai užda­ romi į auklėjimo namus. Namai ir turtai sudeginami. Klausant tų baisybių — prieš akis atsistoja Lietuva kan­ kinė. Kada tas prakeiktas karas baigsis?” S p a l i o 1 8 d . Čaikovskio konservatorijos salėje įvyko Pabaltijo tautų literatūros vakaras. Pasak A. Venclovos, “ka­ ro metais tai bene pirmasis toks vakaras, kur reikliai Mask­ 572

vos publikai pasirodė Pabaltijo literatūros ir meno atstovai”. (“Vidurdienio vėtra”, p. 272) S p a l i o 2 3 d. 21.30 vai. per sąjunginio radijo lietu­ vių kalba laidą, skirtą moterims, pati SN skaitė eilėr. “Mo­ tulė”. Už šį kūrinį autorei sumokėta 440 r. honoraro: po pen­ kis rublius už eilutę. S p a l i o 2 7 d. per radijo laidą jaunimui SN skaitė “Po­ emos apie Staliną” ištrauką. S p a l i o 2 9 d. per radijo laidą jaunimui skaitė poemos “Bolševiko kelias” ištrauką. S p a l i o 31 d. M. Moskvinas per radiją kalbėjo apie Pabaltijo tau tų literatūros vakarą, įvykusį spalio 18 d. Minėjo ugningus SN, L. Giros, A. Venclovos, K. Korsako, E. Mieželaičio, P. Cvirkos ir kt. kūrinius. S p a l i o m ė n . išėjo poezijos rink. “Živaja Litva” (“Gy­ voji Lietuva”). Čia (p. 26—33) įdėti šie SN eilėr.: “Maskva” (“М осква”), “Sakalai broleliai” ( “Соколята—братья”), “Tėvynės meilė” (“Любовь к родине”), “Raudonarmiečio m otina” (“Мать красноармейца”), “Partizanai m iškuos” (“Партизаны в лесах”), “Šitą pavasarį” (“Этой весной”). L a p k r i č i o 5 d. datuotas eilėr. “Vėl sniegti”. L a p k r i č i o 6 d. datuotas SN eilėr. “Dideliame name”. L a p k r i č i o 7 d. “Tėvynė šaukia” Nr. 47 rašo, kad naują knygą spaudai rengia SN. L a p k r i č i o 8 d. Maskvoje dideli šalčiai. L a p k r i č i o 8 d. dienoraštyje užrašė Balanduko žodžius: “Tegu D ievas iš dangaus nu sileid žia ir iškolioja tą žiemą”. L a p k r i č i o 1 4 d. datuotas eilėr. “Kaip tave mylėtau”. L a p k r i č i o 1 4 d . datuotas P. Cvirkos laiškas Augus­ tinui Griciui į tremtį. Čia rašoma: “Dar kartą Tave sveikinu, sveikinu Tavo žmoną ir vai­ kučius. Prie mano sveikinim ų jungiasi drg. A. Venclova, J. Šimkus, G. Zimanas, Sal. Nėris, na ir daugelis kitų”. Lapkričio

1 7 d. datuotas eilėr. “Rudens naktys”. 573

L a p k r i č i o 1 7 d. “Vilnyje” įdėta SN nuotrauka ir jos str. “Keršyk, lietuvi!” L a p k r i č i o 1 9 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 50 išsp. SN eilėr. “Motulė”. L a p k r i č i o 1 9 d. per sąjunginio radijo lietuvišką laidą 21.30—21.59 vai. poetė skaitė eilėr. “Tvirtas mūsų. plienas”. L a p k r i č i o 2 0 d. per sąjunginio radijo lietuvišką laidą 21.30—21.59 vai. K. Kymantaitė skaitė SN eilėr. “Mo­ tulė”. L a p k r i č i o 2 1 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 51 išsp. SN eilėr. “Nepraeis čia priešo tankai”. Čia išsp. ir pionierių vadovės Vilmontaitės pasakojimas apie Palangos pionierių stovyklos subombardavimą 1941 06 22, pavadintas “Vokiečiai — vaikų žudikai”. Si apybraiža, pa­ sak R. Pakalniškio, paskatinusi poetę parašyti poemą “Ma­ ma, kur tu?” O apie tos poemos ištakas pasakoja E. Mie­ želaitis: “Karo metais prie Arzamaso, Ičalkos kaime, buvo vaikų namai, kur gyveno iš Lietuvos evakuoti vaikai. Jie, būda­ mi Palangoje pionierių stovykloje, pirmieji patyrė karo bai­ sybes. Vaikai liko be tė v ų be knygų o juk vaikai yra vai­ kai. Aš tuo metu dirbau komjaunime ir, prisidėjęs Maskvo­ je m aišą vadovėlių sąsiuvinių ir pieštukų vargais nega­ lais atvažiavau į vaikų namus. Ten m es su vaikais susi­ draugavome, ir aš paprašiau, kad jie nupieštų ir aprašytų tą baisų naktinį apšaudymų kuris juos ištiko Palangoje. Aš surinkau didžiulį pluoštą rašin ių piešinukų ir nusivežiau į Maskvą. Atidaviau Salomėjai Nėriai ir paprašiau, kad ji pa­ rašytų apie tai lietuvėms motinoms. Ji sutiko. Pasiėmė vai­ kiškus piešinius, rašinėlius, o po savaitės atneša ir padeda ant stalo rankraštį. Žiūrime, skaitome,— bet tai juk poema, puiki poema! Nėris ją pavadino “Mama, kur tu?” (I. Piktur­ na. Kur beržai balti [/ Kultūros barai.— 1974.— Nr. 9.— P. 15.) Taigi “Mama, kur tu?” parašyta 1942 m. lapkričio mėn. L a p k r i č i o 21 d. 21.30—21.59 vai. per sąjunginio ra­ dijo lietuvišką laidą buvo perskaitytas SN eilėr. “Suspauski ginklą”. 574

L a p k r i č i o 2 2 d. per radiją K. Kymantaitė skaitė “Poemą apie Staliną”. L a p k r i č i o 2 7 d. 4 vai. ryto vokiečiai įžengė į Tuloną. Kai jie pamėgino užimti ir uoste stovėjusį Prancūzi­ jos karo laivyną, admirolas de Labord įsakė įguloms pa­ skandinti laivus. 10 vai. vandens paviršiuje nebuvo nė vie­ no laivo. L a p k r i č i o 2 8 d. Tulono tragedija buvo papasakota “Pravdoje”. Paskaičiusi šią žinią, SN parašė eilėr. “Tulonas”. L a p k r i č i o m ė n . išėjusiam e “Literatūros ir meno” Nr. 1 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Tu karo vaikas”. P. 2 rašoma apie liet. rašytojų kūrybą Amerikoje — paminimas “Švie­ sos” Nr. 2, kur spausdinti SN eilėr. Toliau rašoma apie lit. vakarus Penzoje 1941 m., Maskvoje, Lietuviškojoje divizijoje rugsėjo mėn., Pabaltijo tautų lit. vakarą spalio 18 d. Mini­ ma neseniai išėjusi lietuvių rašytojų knyga rusų kalba “Zivaja Litva”. P. 3 rašoma, kad TSRS valstyb. leidykla lei­ džia L. Giros ir S. Nėries eilėr. rink. rusų k. L a p k r i č i o m ė n . datuotinas eilėr. “Kregžde!”, “Tu ne­ lauk...”, vėliau pradedamas “Laukimu išblukusi, ištįsus”, ke­ letas vienaposmių ar vienos kitos eilutės fragmentų. G r u o d ž i o 3 d. per radiją M. Liubeckis aptaria “Tie­ sos” Nr. 22, cituoja SN eilėr. “Nepraeis čia priešo tankai”. G r u o d ž i o 5 d. laikr. “Tėvynė šaukia” išsp. SN eilėr. “Tėvynė”. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e SN rengėsi antrajam lietuvių antifašistiniam mitingui — rašė savo kalbą. G r u o d ž i o 6 d. 16 vai. sąjunginio radijo didžiojoje salėje prasidėjo antrasis lietuvių tautos atstovų mitingas, kuris buvo transliuojamas per radiją. Pagrindinė tema — protestas prieš lietuvių tautos fizinį ir moralinį naikinimą. M itinge kalbėjo A. Sniečkus, M. G edvilas, J. B anaitis, I. Trečiokaitė, S. Nėris, gen. V. Vitkauskas ir kt. G r u o d ž i o 14 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. SN eilėr. "Odisėja”, parašytas gruodžio mėn. G r u o d ž i o 1 6 d. datuotas eilėr. “Kodėl tyli žemė?” G r u o d ž i o m ė n . susipažino su “Tarybų Lietuvos” ir “Literatūros ir meno” redaktoriumi Juozu Vaišnora. 575

G r u o d ž i o 2 1 d. datuotas eilėr. “Prie didelio kelio”. Eilėraštis pirmąkart išsp. tik 1947 m. “Poezijos” II t. G r u o d ž i o 2 2 d. datuotas K. Korsako str. “L ite­ ratūrinė Salomėjos Neries charakteristika”, parašytas poetės rinkinio rusų. kalba leidimo proga. Autorius rašo, kad SN kūryba sunkiai išverčiama, panaši į Anos Achmatovos, tik čia ryškesni socialiniai motyvai. G r u o d ž i o m ė n . Maskvoje buvo atidaryta Sovietų Sąjungos knygų paroda. Čia buvo ir lietuviškų knygų sky­ relis, o jame SN “Rinktinė”. G r u o d ž i o 2 3 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. korespon­ dencija “L ietu viai S ovietų Sąjungos knygų parodoje”. Rašoma, kad eksponuota ir SN knyga. G r u o d ž i o 2 6 d. datuota poetės autobiografija rusų k. J ą parašė P. Veržbilauskas. Ir šioje biografijoje nemaža fak­ tinių klaidų. G r u o d ž i o 2 8 d. radijo lietuviškų laidų vedėją J. Ba­ naitį pakeitė J. Šimkus. G r u o d ž i o 3 0 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. SN eilėr. “Vėl sniegti”. G r u o d ž i o 31 d. Naujuosius metus sutikti lietuviai rašytojai rinkosi pas R. Januškevičienę. Buvo kviesta ir žadėjo dalyvauti SN, tačiau neatėjo. G r u o d ž i o m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 2 recen­ zuojami leidiniai “Gyvajai Lietuvai”, “Živaja Litva” bei SN rinkinėlis “Poema apie Staliną”. Čia išsp. eilėr. “Tulonas” G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame “Tiesos” Nr. 25 išsp. eilėr. “Tulonas”. Šiame nr. pasakojama apie antrąjį lietuvių m i­ tingą Maskvoje, kur dalyvavo ir SN. G r u o d ž i o m ė n . išėjusiam e laikr. “Už Tarybų Lie­ tuvą” Nr. 21 (p. 2) išsp. A. Liepsnonio str. “Gyvoji Lietu­ va”, kuriame aptariamas rinkinys “Gyvajai Lietuvai”. 1942 m. datuotas almanachas “Radianska literatūra narodiv SRSR” (684 p.) ukrainiečių k., išleistas Kijeve. Bet ši knyga išėjo, matyt, daug vėliau, nes čia yra ir SN poema “Marija Melnikaitė”, parašyta 1944 m. sausio mėn. Be šios poemos, čia dar įdėti šie SN eilėr.: “Poema apie Staliną”, “Mano kraštas”, “Maskva”. 576

1942 m . p a b a i g o j e dienoraštyje įra šy ti tokie žodžiai: “Žmogus ir Tamsta, jei kiekvieną dvikojį gedima žmogu­ mi vadinti. Kiekvienoj sieloj yra puvėsių ir aukso smilčių”. 1942 m. p a b a i g a datuotini eilėr. “Pafrontės laužas”, “Meilės dainos”, “Kam reikalinga man gyvybė”, “Gal naktį trinktelės langinė”, keletas trumpų fragmentų. 1942 m . a n t r ą p u s m e t į SN vertė V. Grosmano apysakos “Liaudis nemirtinga” 12 ir 13 skyrių, išsp. laikr. “Krasnaja zvezda” 1942 07 30, Nr. 177. Išlikusiame rankr. 13 skyrius nebaigtas versti. 1 9 4 2 m. susipažino su vertėja Emilija Teumin. 1942 m . Kaune išėjusiam e “Lietuvos archyvo” t. 1 išsp. poema “Salomėja Nėris” su tokia pastaba “I Salomėjos Nėries “Poemą apie Staliną” buvo atsakyta poema “Salomėja Nėris”. Tekstas tas pats, kuris buvo spausdintas 1941 m. liepos mėn. kai kuriuose laikraščiuose. G r,u o d ž i o m ė n . P. Veržbilauskas buvo išvykęs į Ufą. Grįžo paskutinėm gruodžio dienomis, parvežė ne tik SN daiktus, bet ir maisto: medaus kibirą, lydyto sviesto kibirą... SN, gavusi telegramą, jį pasitiko stotyje. Čia sutiko ir Aug. Gricių tuo pačiu traukiniu grįžusį iš Sibiro tremties. 1 9 4 2 m . išvertė P. Lidovo “Tanią” — apybr. apie Zoją Kosmodemjanskają. Ją išleido Karinė leidykla Maskvoje 1942 m. (22 p.) 1943 S a u s i o 2 d. buvo nuėjusi į atstovybę. Parėjusi užrašė dienoraštyje: “Mačiau Braziulį ir norėjau paklausti apie Tave, bet nespėjau”. S a u s i o 2 d. datuoti eilėr. “Bendrakeleivis”, “Beteisė” ir “Tolimas sapnas”. S a u s i o 6 d. A. Venclova parašė: pagaliau išėjo “Živaja Litva”. S a u s i o 7 d. latvių laikr. “Ciną” išsp. SN eilėr. “Sau­ lei” vertimas. 577

S a u s i o 8 d. datuotame laiške P. Cvirka rašo žmonai: “Maryte, ar Tu žinai, kad mūsų. CK mane įstatė su Sa­ lomėja gauti šių m etų Stalino premiją? B et aš žinau, kad tai tik kvailos pretenzijos, ir iš to nieko nebus”. S a u s i o 8 d. “TarybųLietuvoje” išsp. R. Šarmaičio pa­ stabos “Amerikos lietuviai dėkoja m ūsų rašytojams ir pub­ licistam s”. Čia minima ir SN. S a u s i o 9 d. “Laisvėje” išsp. SN eilėr. “Pavasario saulė” (“Aš tau pavydžiu, saulele”). S a u s i o 11 d. toliau buvo svarstomos Stalino premi­ jos kandidatūros. A. Venclova sausio 1 d. rašo dienoraštyje: “Vakar Paleckis (jis grįžo iš Sibiro), Kostas, Šimkus ir aš sv arstėm e k an d id atū ras S ta lin in e i prem ijai. P rie anksčiau m ūsų siūlytų Paleckis primygtinai ėmė siūlyti Liudą Girą. Kostas priešinosi — paskutiniam jo eilėraščių rinkiniui (“Partizanų keliais”) jisai parašė ir įteikė m ūsų V alstybinei leidyklai labai neigiam ą recenziją. Paleckis pabrėžė, kad jeigu jDremijos ir bus skiriamos, tai už visą literatūrinį darbą. Šimkus mano, kad Lietuvoj ir Amerikoj geriausią atbalsį rastų faktas, jeigu premija būtų paskirta Salomėjai “. (“Vidurdienio vėtra”, p. 299—300) S a u s i o 1 4 d. J. Paleckis dienoraštyje rašė: “Sugrįžęs iš Kuibyševo, kaip tik suspėjau į pasitarimą dėl Stalino premijų kandidatų iš m ūsų literatų. Iš anksto numatyti ir pasiūlyti S. Nėris ir P. Cvirka. Aš paminėjau ir L. Girą”. (“Literatūra ir menas”, 1984.— Liep. 21.— P. 16.) S a u s i o 15 d. “TarybųLietuvoje” buvo išsp. SN eilėr. “Lauk m anęs”. S a u s i o 1 7 — 2 0 d. atstovybėje sutiko Vladą Mo­ zūriūną. Jis prisimena: “S. N ėrį sutikau Vorovskio 24. Pamačiau ją atsirėm usią į palangę ir besikalbančią su K. Korsaku. Pasisveikinusi ji tarė: — Taigi jūsų eilėraščius iš fronto skaičiau...” (Iš VZ. Mozūriūno atsiminimų. Lit. ir meno archyvas. F. 53. apr. 1., b. 86, 1.1.) S a u s i o 2 4 — 2 6 d. A. Venclova dienoraštyje rašė: “Salomėja parašė poemėlę apie Palangos vaikų žudynes. 578

Kostas sako — joje daug Salomėjos, bet maža Palangos. Ji man skaitė iš šios poemėlės nuostabiu vietų apie tėvynės meilę. — Šiuo metu Salomėja gyvena netoli Arbato, aštun­ tajame aukšte, padūkusiai šaltam e kambaryje. Ji didvy­ rišk ai n eša visu s karo sunkum us — niekad negirdžiu skundžiantis ir dejuojant, o ji pergyvena ne mažiau už mus visus...” (“Vidurdienio vėtra”, p. 304.) S a u s i o m ė n . S.N. išvertė M. Gorkio “Dainą apie sa­ kalą” ir nunešė į “Tarybų Lietuvos” redakciją J. Vaišnorui. Jis, prisimindamas poetę, rašo: “Kokie skirtingi buvo P. Cvirka ir Salomėja Nėris! Salomėja, įteikdama laikraščiui eilėraštį, dažniausiai pra­ tardavo tik vieną kitą žodį. Tipiškas jos pasakymas būda­ vo: “Atnešiau eilėraštį, gal tiks”,— ir viskas. Kaip ji rašė, ką norėjo pavaizduoti — apie tai nė žodžio. Rami, kukli, ji sėdėdavo ir laukdavo, kol perskaitysiu. Kai, perskaitęs eilėraštį “Tu karo vaikas”, pasakiau “koks puikus!”, ji nie­ ko neatsakė, tik vos vos šyptelėjo”. (“Atsiminimai apie Petrą Cvirką”, p. 222.) S a u s i o m ė n . įvykęs susitikimas, apie kurį pasakoja Benediktas Bračas: “Su poete susitikau dar kartą, kai m ūsų grupė ruošėsi skristi į okupuotą Tarybų Lietuvą. Ankstų 1943-jų sausio rytą važiavome aptemdytos sostinės gatvėmis. Viename pamaskvės aerodrome laukė lėktuvas, kuris mus turėjo nu­ skraidinti į dabartinės Velikije Lūki srities Staraja Taropos rajoną. Su pasilikusiais kovų draugais atsisveikinome išvakarėse. Manėme, kad niekas nepalydės. Tačiau labai nu­ stebome, kai mus, išlipusius iš mašinos, pasitiko Liudas Gira ir Salomėja Nėris. — Sėkmės, brangūs draugai! Pabučiuokite Lietuvos že­ mę, kurią taip myliu. Jūsų žygius apdainuosime,— tarė ji atsisveikindama...” (R Bračas. Priesaką įvykdžius / / Komu­ nistinis darbas.— Šilutė, 1974.— Lapkr. 14.— Nr. 136.) Kartu su B. Braču tada skrido Jurgis Baščiulis ir Vy­ tautas Dvarionas. S a u s i o m ė n . datuotame “Literatūros ir meno” Nr. 3 pranešama, kad Goslitizdatas spausdina poetų SN ir L. Gi­ ros eilėr. rinkinius rusų k. A. Laisvydas straipsnelyje “Lie­ tuvių rašytojų kūriniai rusiškai” rašo apie “Živaja Litva”, 19*

579

mini, kad SN eilėr. buvo išsp. “Pravdoje”. Daug kartų, jos eilėr. skambėjo per Maskvos radiją. A. Liepsnoms str. “Lie­ tuviai rašytojai Tėvynės kare” apie SN rašo: “Žymiausioji lietuvių poetė lyrikė S. Nėris ir naujuose savo eilėraščiuose apie pavergtą tėvynę, apie partizanus, apie Maskvą, apie vokiečius okupantus išliko tame pačia­ me meniniame lygyje, kuris buvo būdingas visiems jos po­ ezijos rinkiniams”. S a u s i o m ė n . datuotinas eilėr. “Pelėda”. V a s a r i o 1 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. SN eilėr. “Kodėl žemė tyli”. V a s a r i o 3 d. laikr. ‘Tėvynė šaukia” Nr. 5 išsp. J. Juo­ džio straip sn elis “Naujos lietu višk os knygos”, kuriam e rašoma: “Taip pat išleistas Salomėjos Nėries eilėraščių rin­ kinėlis, pavadintas “Poema apie Staliną”, bendras Liudo Gi­ ros, Salom ėjos N ėries, Korsako, V enclovos, Šim kaus, Mieželaičio eilėraščių rinkinys “Gyvajai Lietuvai” ir “Kovos dainos”. V a s a r i o 13 d. laikr. “Laisvė” išsp. SN eilėr. “Nepra­ eis fašistų tankai”. V a s a r i o v i d u r y j e išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 4 išsp. K. Korsako str. “Raudonoji Armija lietuvių li­ teratūroje”. Jame išsp. ir SN eilėr. “Būkit prakeikti” trys posmai (1,3,4). O kronikoje parašyta, kad “Poetė S. Nėris parašė poemą apie Palangos pionierių stovyklos baisųjį apšaudy­ mą pirmąjį karo rytą. Poema pavadinta “Mama, kur tu?” Čia taip pat išsp. E. Mieželaičio str. “Lauk m anęs”, kuris baigiamas dviem SN eilėr. “Lauk m anęs” posmais. V a s a r i o 2 4 d. šaltą rytą Lietuviškosios šaulių divi­ zijos kariai nrie Aleksiejevkos kaimo stojo m ūšin su vo­ kiečiais. R. Šarmaitis kovo 14 d. rašys: “Vakar atvyko iš divizijos grupė iškviestų karių. Jie puolė pirmosiose linijose. Divizijos karių atakos nebuvo artileri­ jos paremtos — ji dėl sniego pūgų buvo toli atsilikusi. Mūsų karinės dalys turėjo nemažų nuostolių. Tarp žuvusių ir Juo­ zas. Jį, bešliaužiantį sniegu, priešo mina sudraskė. Tai bu­ vo vasario 24 d.” (R . Šarm aitis. Kelias iki pergalės pavasa­ rio / / Švyturys.— 1979.— Nr. 21.— P. 10.) 580

V a s a r i o m ė n . parašytas eilėr. “Tu neiki savo noru”. K o v o 8 d. Maskvoje įvyko LTSR rašytojų sąjungos susirinkimas. Jame dalyvavo ir SN. Svarstyta rašytojų ben­ dradarbiavimas spaudoje, radijuje, politinio švietimo ir kiti klausimai. K o v o 11 d. vakare rašytojų klube įvyko TSRS rašytojų sąjungos nacionalinės komisijos posėdis. Poetas J. Utkinas kalbėjo apie knygą “Živaja Litva”, o folkloriste Gofman — apie P. Cvirkos “Sidabrine kulką” rusų k. J. Utkinas apie SN kūrybą taip sakė: “Mes daug girdėjome apie tą švelnią meilę, kuria nau­ dojasi savo tėvynėje S. Nėris. Ne taip lengva pasidaryti sa­ vo tautos numylėtine! Kurgi slypi galia poeto, nusipelniusio liaudies meilę? Sa­ vo tautos meilėje. Tačiau vien ši puiki žmogaus dvasios ypa­ tybė dar nepadaro žmogaus poetu. Mums atrodo, kad lietuviškasis švelnumas, humanišku­ m as ir, jeigu norite, lietuvių liaudies kuklumas rado ryškų savo išreiškėją Salomėjos Nėries lyrikoje. Liaudies dainų intonacijos žavingumas laimingai susijun­ gia poetės kūryboje su jos pačios lyrizmu, ir tai, matyt, kaip tik ir padaro SN poeziją artimą lietuvių skaitytojų skoniui. SN eilėraščiai, įdėti rinkinyje “Živaja Litva”, mums ro­ dos, ne visiškai charakterizuoja talentingąją poetę, o ver­ tim ų kokybė ne visada atitinka vertėjo pajėgumą”. SN pasitarime dalyvavo. K o v o 16 d . “Vilnyje” išsp. SN eilėr. “Sakalas negrįžo”. K o v o p i r m ą p u s ę laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 17 išsp. SN eilėr. “Tėvynė”. K o v o v i d u r y j e laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 18 išsp. SN eilėr. “Tegu tave skradžiai”. K o v o m ė n . “Literatūros ir m eno” Nr. 5 žinutėje “Aukštas lietuvių literatūros įvertinimas” pasakojama apie kovo 11 d. įvykusį knygų “Živaja Litva” ir “Sidabrinė kul­ ka” aptarimą. Siame nr. išsp. ir SN versta M. Gorkio “Daina apie sa­ kalą”. K o v o m ė n . “Tiesos” Nr. 6 išsp. SN eilėr. “Būkite pra­ keikti”. 581

K o v o p a b a i g o j e laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 20 išsp. eilėr. “Ir išgabens merginą” — eilėr. “Tu neiki savo noru” antra dalis. K o v o m ė n . perredaguoti eilėr. “Mano eilinis” bei “Anemonos”, parašyti daug anksčiau, taip pat parašytas “Myli tėviškę lietuvis”. Tvarkomas rink. “Dainuok, širdie, gyve­ nimą” rankr., pavadintas “Krintančios žvaigždės”. K o v o m ė n . išėjusiame JAV liet. žurnalo “Šviesa” Nr. 1 (sausis-vasaris-kovas) išsp. SN eilėr. “Maskva”. K o v o m ė n . gal parašytas eilėr. “Tu buvai motulei”. Balandžio

1 0 d. “Darbe” išsp. eilėr. “Žemė dega”.

B a l a n d ž i o 12 d. datuotas eilėr. “Dainuok, širdie, gy­ venimą”. E. Mieželaitis rašo: “Dainuok, širdie, gyvenimą”. I šią po­ etinę formulę, kaip matome, sutelpa visa S. Nėris. O gal ir visas m ūsų gyvenimas. Nes jos kūryboje sunku atskirti, kur pasibaigia gyvenimas ir prasideda poezija ir kur pasibaigia poezija ir tas gyvenimas prasideda. Nes jos kūryboje abi šios sąvokos taip sutapusios, jog viena išplaukia iš kitos arba vėl grįžta į kitą. Per save ji sugebėjo perleisti visą gyve­ nimą, o visą gyvenimą sugebėjo persmelkti savo poetiniu žodžiu. Čia ir slypi, dar kartą prisiminsim, visa jos asme­ nybė ir visa jos poetinės vizijos didybė. Tokia buvo m ūsų Salomėja. Ir niekas iš jos to neatims. Ji buvo tikra m ūsų poezijos burtininkė. Ir savo m agišku žodžiu darė stebuk­ lus. Darė tada. Ir tebedaro dabar. K eletą žodžių ir apie tai. Mano atm inty gyvas išliko prisim inim as, kaip buvo leidžiamas į pasaulį jos eilėraščių rinkinys, gavęs šio pro­ graminio jos eilėraščio pavadinimą. Trečiaisiais karo metais S. Nėris, atsimenu, įteikė leidyklai rinkinį, pavadintą “Krin­ ta žvaigždės”. Kare jau buvo įvykęs lūžis. M ūsų armija jau buvo laimėjusi daugelį stam biausių m ūšių prie Maskvos, prie Leningrado ir prie Volgos. Persvara aiškiai buvo m ūsų pusėje. Ir vakarų padangėje jau brėžėsi busimosios pergalės žvaigždės. Ir buvo aišku: laimėjus pergalę, reikės iš karo griuvėsių prikelti gyvenimą. Ir ne bet kokį, o žvitrų kaip kregždutė gyvenimą. Todėl rinkinio pavadinim u ir buvo 582

suabejota. Salomėja tai pastebėjo. Ji buvo be galo jautrus žmogus, jautresnio neatsimenu, galėjo užsigauti. Atvertus rankraštį, į akį krito pirmojo šio rinkinio eilėraščio pavadi­ nimas “Dainuok, širdie, gyvenimą!” O gal jo vardu, buvo pa­ siūlyta, pavadinti visą rinkinį? S. Nėris juk buvo mąstantis žmogus. Ji tuojau suprato mintį, draugiškai nusišypsojo ir atsakė: — Taip, aišku, bus geriau. Rinkinys, kaip žinome, išėjo tokiu pavadinimu (“Mane jūs jausite darbe, kovoj”, p. 196— 197.) B a l a n d ž i o 1 4 d. datuotas eilėr. “Prie šaltinio”. Balandžio tingui.

1 0 — 14 d. SN rašė kalbą jaunimo m i­

B a l a n d ž i o 1 5 d. įvyko Pabaltijo tautų jaunimo at­ stovų. mitingas. SN šiame mitinge buvo išrinkta lietuvių de­ legacijos prezidiumo pirmininke ir pasakė kalbą. B a l a n d ž i o 1 5 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 18 išsp. SN eilėr. “Pafrontės laužas”. Siame nr. išsp. kreipimasis “Kritusiems draugams”, skir­ tas jaunųjų rašytojų J. Bitaičio, B. Kirstuko, S. Jochelio ir M. Glucho žuvimui atminti. Pasirašė P. Cvirka, L. Gira, J. Josadė, K.^ Korsakas, J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis, S. Nėris, J. Šimkus, A. Venclova, Zajančkauskas ir kt. Taip pat pranešama, kad atiduotas spaudai kelių lankų lit. almanachas “Pergalė”, kuriame bus ir SN kūrybos. B a l a n d ž i o 2 3 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 15 išsp. Pa­ baltijo jaunimo mitingo reportažas. Minima, kad SN pirmi­ ninkavo prezidiume lietuvių grupei, pasakė kalbą. B a l a n d ž i o 2 3 d. latvių rašyt. Andrejus Upytis bu­ vo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Liet. rašytojai Maskvoje pasiuntė jam sveikinimą, kurį pasirašė K. Korsakas, A. ^Venclova, J. Marcinkevičius, E. Mieželai­ tis, S. Nėris, J. Šimkus, J. Baltušis. B a l a n d ž i o 2 6 d. datuotas Pabaltijo jaunimo m itin­ go dalyvių kreipim asis į Pabaltijo jaunimą. Kreipimąsi brošiūrėle išleido Lietuvos LKJS CK. Čia minima ir SN. B a l a n d ž i o m ė n . išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 6 išsp. SN eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą”. 583

B a l a n d ž i o m ė n . poetė gavo lietuvių rašytojų, biuro vadovo K. Korsako raštą (neišliko), įpareigojantį poetę ak­ tyviau dalyvauti rašytojų darbuose. SN atsakė tokiu raštu: “LTSR Tarybinių Rašytojų S-gos atsak. sekretoriui drg. K. Korsakui X Jūsų oficialų raštą atsakau: 1. Numerio telefono, kuris randasi mano laikinai gyve­ namame bute, aš neskelbiau todėl, kad telefonas yra sveti­ mas, labai blogai girdimas, ir, atrodo, man nepatogu truk­ dyti skambinimu neramius kaimynus. Be to — aš netar­ nauju ir neturiu tarnybinių pareigų o visuomeninius užda­ vinius, kaip Tarybinių Rašytojų S-gos narys, turiu progos gauti per LK Tarybą, Vorovskio 24, kur užeinu kiekvieną dieną, ir neretai ir po keletą kartų per dieną. 2. Dėl reikalo, kad esu įjungta brigadon į Riazanių Pir­ majai Gegužės, turiu pareikšti, jog neatsisakiau ir neatsi­ sakau vykdyti visuomeninius uždavinius ir esu pasirengusi vykti nuolat, nes išvykos gali man duoti didelės naudos kūrybiniam darbui. Vienintelė kliūtis — mano mažametis ir, be to, nesvei­ kas kūdikis, reikalingas motinos priežiūros, kol bus jam pa­ daryta operacija, ilgesniam laikui jo skirti nuo savęs aš ne­ turiu teisės. O padaryti operaciją dabartiniu karo metu be realios pagalbos neįmanoma”. B a l a n d ž i o m ė n . parašė eilėraštukus “Atsimenu, mes ėjom”, “Ateis naktis tam sutė”, galbūt ir “Valio — Tarybų Lietuva!” G e g u ž ė s 7 d. J. Paleckis savo dienoraštyje parašė: “Rašiau atsakymo projektą į Žadeikio laišką “N ew York Herald Tribūne”. G e g u ž ė s 11 d. “Vilnyje” išsp. SN eilėr. “Vėl sniegti”. G e g u ž ė s 1 2 d. “Laisvėje” išsp. str. “Salomėją Nėris atsišaukė į Lietuvos jaunimą mušti hitlerininkus”. Čia pa­ sakojama apie balandžio 15 d. jaunimo mitingą ir SN kalbą. G e g u ž ė s 2 0 d. laikr. “New York Herald Tribūne” išsp. str. “Lithuania figts with R ussia” (“Lietuva kovoja drauge su Rusija”) su S. Nėries parašu. G e g u ž ė s 2 2 d. “Laisvėje” išsp. pranešimas ‘Poetė S. Nė­ ris atkerta p. Žadeikiui” ir pateiktas laiškas iš “New York Herald Tribūne” anglų k. ištisai. 584

G e g u ž ė s 2 4 d. J. Paleckis dienoraštyje rašė: “E. Teumin pranešė, kad “New York Herald Tribune” tilpo atsa­ kymas Žadeikiui su Salomėjos Nėries parašu (aš pasiūliau, kad atsaką duotų. S. Nėris). Tas atsakymas padarė didelį įspūdį”. (J. Paleckio dienoraščio citatos imtos iš kn. “Pergalės sa­ liutas”.— P. 68 ir 70.) SN priskirtas straipsnis “Žodis Lietuvos klausim u” iš tikrųjų, kaip matome, buvo parašytas J. Paleckio ir net kažkokios kom isijos ap svarstytas, o SN parašas buvo padėtas J. Paleckio siūlymu. G e g u ž ė s 2 4 d. “Laisvėje” išsp. str. “Poetės S. Nėries žodis Lietuvos klausimu”. G e g u ž ė s 2 5 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 19 išsp. SN eilėr. “Nepraeis fašistų tankai”. Čia išsp. R. Šarmaičio straipsnelis apie Maskvos lietu­ vių gyvenimą. Rašoma, kad lietuvių rašytojai, ir SN, lanko karius. G e g u ž ė s m ė n . taip pat išėjo laikraščio “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 29/50, kuriame pranešama, kad išėjo knyga “Gyvajai Lietuvai”, ir suminimi visi jos autoriai. G e g u ž ė s 2 7 d. Maskvoje įvyko lietu vių rašytojų pasitarim as, kuriame dalyvavo J. Paleckis, A. Sniečkus, K. Preikšas. Buvo aptariami naujieji SN eilėr. Pranešimą apie rašytojų kūrybinę ir visuomeninę veiklą padarė K. Kor­ sakas. SN pati skaitė savo eilėr. A. Liepsnoms, prisimindamas šį pasitarimą, rašo: “K. Korsakas labai susižavėjo jos [SN] naujadaru “pele­ nas”. — Šis žodis labiau, negu pelenai, paryškina okupantų sudegintos sodybos vaizdą... Siūlau knygą išleisti...” G e g u ž ė s m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 7 (p. 1) išsp. 16 posmų SN eilėr. “Valio — Tarybų Lietuva!” 1943 m. p r a d ž i o j e, o gal ir 1 9 4 2 m . p a b a i ­ g o j e parašytas eilėr. “Partizanė”. Gegužės mėn. P. Veržbilauskas Maskvos užmiestyje ga­ vo sklypą daržovėms sodinti. SN čia suplanavo ką ir kaip sodinti. Į daržą važiuodavo k iek vien ą sekm adienį, kai 585

P. Veržbilauskas neidavo į darbą. Važiuodavo trise: Veržbilauskas, poetė ir sūnelis. Nuvažiavę pasiskirstydavo darbus: SN dirbo žemę, sėjo, vėliau ravėjo piktžoles, o Petras Petrovičius su Balanduku vaikščiodavo po aplinkines pievas... Darže pasėjo ridikėlių, salotų, morkų, pasodino bulvių, pu­ pelių. Padirbėjusi darže, SN ir pati eidavo į pievą, džiaug­ davosi žiedais, saule. G e g u ž ė s p a b a i g o j e išėjo laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 31. Čia (p. 2) išsp. A. Liepsnonio str. “Lietuviškos kul­ tūros klestėjimas Tarybų Sąjungoje”, kuriame rašoma: “Vokiškieji okupantai sunaikino Liudo Giros, Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Jono Marcin­ kevičiaus, Kosto Korsako, Juozo Baltušio ir kitų rašytojų raštus. O šie rašytojai Tarybų Sąjungoje sėkmingai tęsia kūrybinį darbą: Tarybų Lietuvos leidykla Maskvoje išleido ir tebeleidžia dešimtis jų knygų. Pereitais metais jų knygų išėjo apie du milijonus egz.” (Skaičius padidintas gal 100 kartų.— V. A.) B i r ž e l i o 6 d. lietuvių rašytojų ir šiaip visuomenės veikėjų grupė nuvažiavo į Voskresenską Pamaskvėje, kur ilsėjosi sveikstantys lietuviai kariai. Savo kūrinius jiems skaitė SN, K. Korsakas, E. Mieželaitis, VI. Mozūriūnas, ku­ ris taip pat ten ilsėjosi. VI. Mozūriūnas prisimena, kad SN buvo atvažiavusi su sū n eliu . J ie ėjo p asivaik ščioti į lau k u s. SN grožėjosi žydinčiais rugiais, džiaugėsi, kad gerai pailsėsianti. B i r ž e l i o 9 d. “Laisvėje” išsp. SN eilėr. “Motulė”, an­ trašte “Sena motulė”. B i r ž e l i o 1 0 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. A. Ragėno žinutė “Pasitarimas su rašytojais”. Čia minima ir SN. Birželio 19 d. “Laisvėje” išsp. eilėr. “Lauk m anęs”. B i r ž e l i o 2 2 d. SN dienoraštyje parašė: Dveji m e t a i ! Pabudau 4 vai. kaip prieš 2 metus. Sauliukas jau buvo pabudęs ir sako man: “Aš esu ankstyvas vyturėlis...” B i r ž e l i o 2 3 d. “Vilnyje” išsp. eilėr. ‘Tarybųžvaigždės”. B i r ž e l i o 2 4 d. vakare atstovybėje įvyko L. Giros 40 m. literatūrinės veiklos sukaktuvių minėjimas. Jam e dalyvavo ir SN. Yra išlikusi nuotrauka: SN sėdi šalia L. Giros.

B i r ž e l i o m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 8 išsp. eilėr. “Kur baltas m iestas...” ir eilėr. “Ateik”. B i r ž e l i o m ė n . “Tiesos” Nr. 13 išsp. SN eilėr. “Valio — Tarybų. Lietuva!” B i r ž e l i o m ė n . išėjo “Šviesos” Nr. 2 (balandžio, ge­ gužės, birželio mėn.). Čia išsp. SN eilėr. “Lauk m anęs”, “Tu karo vaikas” ir “Lai juodu maru jie išmirs”. B i r ž e l i o p a b a i g o j e ar l i e p o s p r a d ž i o j e išėjo SN eilėr. rink. rusų к. (“Сквозь посвист пулей”) “Kulkoms švilpiant”. Rink. yra įžanginis K. Korsako str. apie SN gy­ venimą ir kūrybą. Eilėr. į rusų k. vertė M. Petrovych. L i e p o s 6 d. “Laisvėje” išsp. eilėr. “Odisėja”. L i e p o s 1 5 — 17 d. Maskvoje vyko tarybinių rašyto­ jų konferencija, skirta grožinės literatūros vertimams aptar­ ti. Apie išėjusias Pabaltijo rašytojų verstines knygas kalbė­ jo M. Zenkevičius. Apie problemas, susijusias su lietuvių rašytojų kūrinių vertimu į rusų k. — K. Korsakas. Nežinia, ar šioje konferencijoje buvo SN, bet jos vardas bei jos kūriniai ne kartą buvo minimi pranešėjų. L i e p o s 2 0 d. “Vilnyje” išsp. eilėr. “Kodėl žemė tyli”. L i e p o s 2 2 d. SN ir A. Venclova dalyvavo literatūros vakare: skaitė savo kūrinius sveikstantiems kariams poil­ sio namuose. SN ta proga Voskresenske pabuvo kiek ilgiau. L i e p o s m ė n . išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 9 (p. 2) išsp. eilėr. “Jasnaja Poliana”. P. 4 kronikoje rašoma, kad jau spausdinamas naujas SN eilėr. ir poemų rink. “Dai­ nuok, širdie, gyvenimą”, kad neseniai išleistas SN eilėr. rink. rusų k. “Kulkoms švilpiant”. Tiražas 10 000 egz. R u g p j ū č i o 1 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 28 (p. 4) išsp. A. Čiplio str. “Politinis auklėjimas ir darbas vaikų namuo­ se”. Čia rašoma: “Arba geriausios m ūsų poetės lyrikės S. Nėries eilėraščiai negali likti vaikams nežinomi. Jie tikrosios motinos širdimi kalba į vaikus apie patį didįjį šių dienų uždavinį — tėvynės gynimą”. R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e žurnalo “Ogoniok” Nr. 31— 32 (p. 13) A. Dejevas recenzuoja “Kulkoms švilpiant”. 587

R u g p j ū č i o 7 d. “Laisvėje” išsp. eilėraštis “Jaunystė”. Rugpjūčio

14 d. “Laisvėje” išsp. eilėr. “Tulonas”.

R u g p j ū č i o 15 d. Maskvoje, Mažojo teatro filiale Tve­ rės bulvare, įvyko LTSR valstyb. meno ansamblio pasiro­ dymas — spektaklis m ontažas "Iš rytų šalelės saulelė tekėjo”. Šį spektaklį matė ir SN. Vytautas Pečiūra prisimena: “Sostinės kameriniame teatre atlikome montažą “Iš rytų šalelės saulelė tekėjo”. ...I šio montažo premjerą susirinko karo audrų nublokšti toli nuo savo gimtųjų nam ų lietuviai žurnalistai, rašytojai. Po audringų plojimų ir ovacijų į užkulisius atėjo A. Venclo­ va, P. Cvirka, S. Nėris. Akyse ašaros...” (“Kultūros barai”, 1985.— Nr. 4,— P. 15.) R u g p j ū č i o m ė n . išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 10 (p. 2) išsp. SN poema “Partizanė”. Tame pačiame psl. išspausdinta rink. “Kulkoms švilpiant” recenzija, vers­ ta iš “Ogonioko”. Jos aut. A. Dejevas rašo: “Nėris gyveno savo tautos mintimis ir siekimais, puo­ selėjo juos kaip savo kūdikį ir pro fašistinio Smetonos režimo ūkanas žiūrėjo į tolum ą, m atė besiartinančią aušrą. S. Nėries eilėraščiai jau buvo spausdinami m ūsų spaudoje. Jie užėmė žymią vietą ir poezijos rinkinyje “Gyvoji Lietuva”. Da­ bar išėjo jos rinktinių eilėraščių knyga “Kulkoms švilpiant” (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1943). Pirma, ką nori pasakyti, perskaitęs tuos eilėraščius, tai: kiek vyriškumo, koks optimizmas! Poetė matė liaudies vargus ir kančias ir visuomet tikėjo jos laimėjimu. Ji liko sau ištikima ir šiomis sunkiomis ir didvyriškomis kovos su vokiškaisiais fašistiniais plėšikais dienomis. Jos negalėjo nenuliūdint nelaimės, kurios užgriu­ vo gimtąją žemę, kur visur griuvėsiai ir pelenai. Bet ji jaučia gyvą, kovojančią, nemirtingą savo mieląją Lietuvą, kraštą. Jos poezijoj yra daug ko iš liaudies kūrybos, jos nuošir­ dumas, dainų vaizdai, epitetai. Partizanai — sakalai, kovo­ tojai — jauni ąžuolėliai. Ypač stiprus tas liaudiškas skambesys — jokiu būdu ne sek im as ir ne stilizavim as, bet ryškus, savaran kiškas 588

kūrybinis įkūnijimas eilėraštyje “Motulė”. Čia parodomas vaizdas motinos, netekusios trijų sūnų. Berželiai, nuleidę šakas, šnabžda jai liūdną žinią. Juod­ varnis kranklys padainavo jai naktį. Poetės didelė jėga ir nepajudinamas tikėjimas liaudimi, jos pergale. Tą tikėjimą šviesesniu gyvenimu neatim si iš liaudies ir jos poetų . R u g s ė j o 1 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 32 (p. 4) išsp. A. Čiplio str. “Gamtos vaizdai poezijoje — patriotinio auklėji­ mo priemonės mokykloje”. Jis baigiamas žodžiais: “Toks auklėtojas, kuriam m ielas ir gimtinės oras, ras žavintį grožį ne tik klevuose, bet ir varnalėšose, ir svėrėse, ir vėtra nebus baisi, nes ir ji padeda kovotojams”. R u g s ė j o 8 d. Maskvoje įvyko LKP (b) CK biuras, ku­ riame buvo svarstomas Lietuvos rašytojų darbas. J. Palec­ kis dienoraštyje užrašė: “12 vai. pasitarimas su rašytojais. Kalbėjau apie reikalą nuodugniau pavaizduoti divizijos ir partizanų kovas. Laikas ruoštis temom, kurios bus aktualios grįžtant į Lietuvą”. (J. Pa­ leckis. Pergalės saliutas.— P. 93.) SN šiame pasitarim e nedalyvavo. K. Korsakas prisi­ pažino. kad neįteikė kvietimo — vis nepavykdavo jos rasti. (“Literatūra ir m enas”, 1989.— Rūgs. 30.) R u g s ė j o 1 5 d. “Tarybų Lietuvoje” rašoma apie pa­ sitarimą rugsėjo 8 d. Skelbiama, kad informacinį pranešimą apie rašytojų veiklą padarė LTSR Rašytojų biuro sekreto­ rius K. Korsakas. Jis pažymėjo, kad SN, J. Marcinkevičius ir J. Baltušis įteikė leidyklai naujų savo kūrinių rinkinius. R u g s ė j o 2 5 d. atstovybėje SN buvo susitiku si su J. Paleckiu ir kalbėjosi. R u g s ė j o 2 9 d. per Maskvos radiją skaitė kreipimąsi į jaunimą: “Jaunime! Tėvynės karo ugnyje tu savo karštu krauju rašai didžius istorinius žygdarbius, tvirta ranka nesudreba abejojimu, narsios širdies nešaldo baimės šiurpas; nuo tavo jaunystės karščio tirpsta priešo plienas. Kovok ir laimėk, jaunime!” (III 90) R u g s ė j o m ė n . išėjusiame “Tiesos” Nr. 21—22 (p. 1) išsp. pavadinimas “Laisva bus vėl tėvynė mano”. Po juo SN

nuotrauka ir eilėr. “Valio, Tarybų Lietuva!” 5, 15 ir 16 pos­ mas. Čia pat J. Šlavanto str. “Lietuviu literatūra auga Ta­ rybų Sąjungoje”. Jame rašoma: “1942 m. Lietuvos TSR Valstybinė leidykla išleido ko­ lektyvų šešių m ūsų poetų — Liudo Giros, Salomėjos Nėries, A. Venclovos, K. Korsako, J. Šimkaus ir E. Mieželaičio — eilėr. rink. “Gyvajai Lietuvai”. Netrukus ėmė rodytis m ūsų rašytojų kūriniai ir atski­ rais leidiniais. Poetė ŠN išleido savo eilėraščių rinkinį “Po­ ema apie Staliną”. Daug naujų kūrinių įėjo į naują jos eilėr. rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą”. Rusų kalba jau išėjo iš spaudos m ūsų poetų eilėraščių rink. “Gyvoji Lietuva”, P. Cvirkos pasakos “Sidabrinė kul­ ka”, L. Giros ir SN eilėr. rink. P. 2 spausdinama J. Utkino pranešimo apie rink. “Gy­ voji Lietuva” (rusų k.) ištrauka. Čia kalbama apie SN ir jos kūrybą. R u g s ė j o m ė n . Maskvoje gauta Brukline išleista kny­ ga “Didysis lietuvių tautos priešas”. Lietuvių rašytojai apie m ūsų tautos ilgaamžę kovą su vokiškaisiais grobikais.— Brooklyn, N. Y., 1943, p. 256. Čia p. 133— 137 išsp. SN eilėr.: “Raudonarmiečio moti­ na”, “Sakalai broleliai”, “Tėvynės m eilė”, “Vokiečių lėktu­ vams apsilankius”, “Žemė dega”. R u g s ė j o m ė n . išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 11 (p. 4) išsp. K. K. [Korsako] straipsnelis “Lietuviai poetai ru­ siškai”. Apie SN rinkinėlį “Kulkoms švilpiant” rašoma: “S. Nėries rinkinys kiek kitokio pobūdžio. Be karo metu parašytų eilėraščių, jame įdėta ir ankstesniojo periodo po­ etės kūrinių. Rinkinys iš tikrųjų duoda skaitytojui ga­ na ryškų S. Nėries kūrybos vaizdą. J į pajaučia ir tarybinis skaitytojas, kaip tai rodo A. Dejevo recenzija, išspausdinta žurnale “Ogoniok”. Taigi reikia tikėtis, kad šis rinki­ nys bus ne paskutinė S. Nėries eilėraščių knyga rusų kalba. S. Nėries eilėraščius į rusų kalbą talentingai išvertė Ma­ rija Petro vych. Abu rinkinius Goslitizdatas išleido gana dideliais tiražais: L. Giros — 10 000 egz. tiražu, SN — 5000 tiražu. Tokiais dideliais tiražais šių poetų kūriniai dar niekada ligi šiol ne­ buvo leidžiami net ir lietuvių kalba. Tai rodo, kokios plačios 590

galimybės yra atsiskleidusios Tarybų. Sąjungoje lietuvių li­ teratūrai”. R u g s ė j o m ė n . parašytas eilėr. “Rudenį”. R u g s ė j o m ė n . SN rinko savo daržo derlių. Daržovės nelabai užderėjo. Be to, dalį derliaus kažkas spėjo už ją anksčiau nurinkti. R u g s ė j o m ė n . “Tiesos” Nr. 21—22 (p. 1) išsp. L. Gi­ ros, P. Cvirkos ir V. Reimerio eilėraščiai, taip pat SN eilėr. “Valio — Tarybų Lietuva!” 5, 15 ir 16 posmas, o viduryje SN nuotrauka. P. 2 — J. Utkino žodis apie rink. “Gyvoji Lietuva” (rusų k.). R u g s ė j o m ė n . išėjo “Šviesos” žurnalo Nr. 3 (lieposrugpjūčio-rugsėjo mėn.). Čia išsp. eilėr.: “Mes sukilsim ” (“Krinta žvaigždės, tartum sniegas krinta), “Kodėl tyli žemė”, “Tėvynė”, “Tu neiki savo noru” ir informacija “Mūsų poezija rusų kalba”, kur aptariamas rink. “Gyvoji Lietuva”. Čia paminimi ir rink. spausdinti SN eilėr. S p a l i o 15 d . datuotas eilėr. “Sugrįžim as”. P a si­ rašytas spausdinti rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą”. S p a l i o 2 5 d. datuotas eilėr. “Riterių šunų ainiams”, vėliau pavadintas “Stepėje”, o dar vėliau — “Prie Stalin­ grado”. S p a l i o 2 8 d. per sąjunginio radijo lietuvišką laidą, skirtą Amerikos lietuviams, SN pasakė: “Brangūs broliai lietuviai užjūryje! Siunčiu jums drau­ giškus sveikinimus iš Tarybų Sąjungos sostinės — didžio­ sios Maskvos. Mano didžiausias troškimas — juo greičiau pasveikinti jus iš Tarybų Lietuvos sostinės — senojo Vil­ niaus. Kviečiu visus vienybėn juo greitesniam m ūsų visų mylimos tėvynės išvadavimui iš vokiškų okupantų jungo. Dabar aš jums paskaitysiu savo eilėraštį, sukurtą rūsčio­ m is Tėvynės karo dienomis”. (III 91) Nurodyta data žymi tą dieną, kada tekstas buvo skaity­ tas per radiją. O iš tikrųjų tekstas turėjo būti parašytas prieš savaitę ar n et dvi, nes paprastai tek sta i būdavo įrašom i į plokštelę, o skaitym o dieną ne pats autorius stovėdavo prie mikrofono, o būdavo leidžiama plokštelė. 591

Kurį eilėraštį tą dieną skaitė — nežinia. Apskritai SN savo kūrinius per radiją skaitydavo labai dažnai, tik neišliko duomenų archyvuose. Sako — daugelį radijo laidų archyvų M. Liubeckis išsivežęs į Izraelį. Jis pri­ simena: “Salomėja Nėris karo metais dažnai lankydavosi m ūsų radijo redakcijoje. Daugelis poetės kalbų, eilių, skaitytų anuo metu, išliko mano bloknotuose”. (“Kauno tiesa ”, 1964.— Lapkr. 15,— Nr. 271.) L a p k r i č i o 1 d. datuotas O. Gaigalaitės-Beleckienės laiškas iš Altajaus krašto, Trojicko rajono, Južakovo kaimo SN į Maskvą. Laiške rašo, kad vyras buvo atskirtas dar Kaune, ir prašo padėti jį surasti. Taip pat prašo atsiųsti lietuviškų knygų, išrašyti “Tarybų Lietuvą”. O. Gaigalaitė tuo pat metu išsiuntė laišką ir L. Girai. Gira parašė atsakymą, o SN — ne. L a p k r i č i o p r a d ž i o j e išėjo “T iesos” Nr. 28, kur p. 2 išsp. SN eilėr. “Į vakarus” (“Kraujuos įbridęs iki kak­ lo”). Tai poemos “Griuvėsių m iestas” paskutinės 24 eilutės. L a p k r i č i o 4 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. eilėr. “Rite­ rių šunų ainiams”, vėliau pavad. “Prie Stalingrado”. L a p k r i č i o 4 d. datuotas eilėr. “Dnepras”, vėliau pa­ vad. “Dnepi b sūnus”. L a p k r i č i o 5 d. dienoraštyje parašė: “Regėjau sapne ir kalbėjausi, ir bučiavausi”. L a p k r i č i o 5 d. datuotas eilėr. “Daina”, vėliau pa­ vad. “Tavęs aš laukiau”. Paskutinis posmas: Tavęs a š laukiau — savo bernelio — Š į rudenėlį vėlų... Kam paguldei tu jauną galvelę A nt kieto akmenėlio? L a p k r i č i o 6 d. d atu otas eilėr. “M es Suvorovo karžygius nuostabius matėme”. Tame pačiame lapelyje įrašytas posmas “Ar naktis besuskaitys”, todėl ir jis gal parašytas tą dieną. L a p k r i č i o 1 2 d . datuotas eilėr. “Sausa šaka nulūžo”.

L a p k r i č i o 18 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 43 (p. 4) pra592

nešama, kad iš spaudos išėjo SN eilėr. rink. “Dainuok, šir­ die, gyvenimą”. Eilėraščiai ir poemos. 40 p. Kaina 2 rb. Ti­ ražas 3000 egz. Taip pat “Pergalė”, pirmoji knyga. Turiny­ je SN ir kitų kūryba. 96 p. Kaina 4 rb. Tiražas 2000 egz. L a p k r i č i o m ė n . išėjo lit. almanacho “Pergalė” Nr. 1, kur išsp. SN poema “Mama, kur tu?”, ir vaikams skirto al­ manacho “Pionierius” Nr. 1, kur įdėtas ir SN eilėr. “Sau­ lytė”. L a p k r i č i o m ė n . išėjusiam e “Literatūros ir meno” Nr. 12 (p. 1) bendra antrašte “Sugrįžimas” išsp. keli eilėr., tarp jų ir SN eilėr. “Štai ir m es — namo sugrįžę”, rankr. pavadintas “Tėviškės griuvėsiuos”, rinkinyje “Lakštingala negali nečiulbėti” — “Sugrįžimas”. P. 2 K. Sideravičius str. “Širdies dainos” recenzuoja rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą”, sakydamas, jog tai “paskutinė maloni naujiena”. Literatūros ir meno kronikos skyrelyj (p. 4) pranešama, kad laikraščio Nr. 9, kuriame buvo išsp. SN eilėr. “Jasnaja Poliana” buvo nusiųstas į Jasnaja Polianos L. Tolstojaus muziejų ir iš ten jau gauta nuoširdi padėka. Taip pat skelbiama, kad jau išleistas SN eilėr. ir poemų rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą”. Pranešama, kad pagaliau pasirodė pirmoji literatūros ir kritikos almanacho “Pergalė” knyga. Almanachas praside­ da nedidele SN poemėle “Mama, kur tu?”. L a p k r i č i o m ė n . “Tiesos” Nr. 28 (p. 2) išsp. SN eilėr. “į vakarus” — poemos “Griuvėsių m iestas” fragmentas — nuo eilutės “Kraujuos įbridęs iki kaklo” iki galo. Tekstas pa­ teiktas keturiais posmais po šešias eilutes. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e A. Venclova kreipėsi į SN, prašydamas jos eilėraščių rusų k., matyt, kokiam straips­ niui ar pranešimui, o gal literatūros vakarui. SN jam at­ sakė raštu. Gruodžio

5 d. datuotas SN laiškutis A. Venclovai: “Antanai, Negalėjau surasti eilėraščių nes trečia diena neišeinu iš kambario, susirgau turbūt gripu. Pas save nieko rusiško ne­ radau. Reiktų kreiptis tiesiog į leidyklą arba per Januške­ 593

vičienę, ten dabar jau didelis pluoštas mano eilėr. ir gali­ ma pasirinkti. Padaryk tai pats — labai prašau. Linkiu pasisekimo Salomėja —” G r u o d ž i o 9 d. datuotas eilėr. “Silupė”. Naujas šio eilėr. variantas pavadintas “Karo keliu” ir išsp. rinkinyje “Lakštingala negali nečiulbėti”. G r u o d ž i o 15 d. J. Skliutauskas “Tarybų Lietuvoje” rašo apie liet. rašytojų kūrinius Kirgizijoje. Mini, kad į kir­ gizų k. verčiami ir SN kūriniai. G r u o d ž i o 2 4 d. datuotas eilėr. “Donelaitis”. Gruodžio 28 d. datuotas eilėr. “Negesk, žiburėli!”. G r u o d ž i o 2 9 d. Maskvoje Rašytojų s-gos klube įvy­ ko K. Donelaičio “Metų” išleidimo 125-ųjų m etinių minėji­ mas. Jame dalyvavo įvairių tau tų rašytojai. K. Korsakas apibūdino Donelaičio kūrybą, o SN ir A. Venclova paskaitė Donelaičiui skirtus savo eilėr. Yra išlikusi nuotrauka, kur SN su popieriaus lapu ran­ koje sėdi tarp A. Venclovos ir F. Ruokpelnio. G r u o d ž i o 3 0 d. “Pravdoje” išsp. žinia apie K. Do­ nelaičio minėjimą. Pažymėta, kad SN skaitė eilėr. “Done­ laitis”. G r u o d ž i o 3 0 d. datuotas eilėr. “Ir pavasaris meile apsvaigęs”. Š ių m etų pabaiga datuotini eilėr. “Vokiečio laiškas”, “Auga pjovėjėliai”, keletas vienaposmių fragmentų, taip pat eilėr. “Debesys vaiduokliai” (parašyto 1923 m.) nau­ jas var. 1943 m. p a b a i g a datuotinas kreipimasis “Brangu­ sis Lietuvos jaunime!” skaitytas, matyt, per radijo lietu­ viškąsias laidas Naujųjų m etų proga. (III 91) G r u o d ž i o m ė n . gavo O. G aigalaitės-B eleckienės laišką iš Altajaus krašto, rašytą 1943 m. lapkričio 1 d. 1943 m. l a p k r i č i o ar g r u o d ž i o m ė n . susipažino su nauju LTSR valstyb. leidyklos redaktoriumi Petru Kvietinsku-Užkalniu. 1943 m. p a b a i g o j e JAV lietuvių laikraštis “Vilnis” išleido savo 1944 m. kalendorių (164 p.) Sudarė L. Jonikas. 594

(Chicago.) Čia (p. 20) išsp. eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą” I var., publikuotas 1943 m. balandžio mėn. “Literatūroje ir mene”. P. 21—25 išsp. A. Liepsnonio str. “Už tėvynės laisvę”, kuriame ir apie SN rašoma, kaip jau anksčiau “Vilnyje" pub­ likuotame str. Įdėta SN nuotrauka. G r u o d ž i o m ė n . išėjo “Šviesos” Nr. 4 (spalio, lapkričio ir gruodžio mėn.). Čia (p. 136) išsp. eilėr. “Pafrontės laužas”. G r u o d ž i o m ė n . išėjusiame “Literatūros ir meno” Nr. 13 vedamajame “Mūsų divizija ir m ūsų rašytojai” rašoma: “Vėliau ir kiti m ūsų rašytojai — Mieželaitis, S. Nėris, Cvirka, Baltušis — ilgiau ar trumpiau pabuvoję mūsų divi­ zijoj, pajuto jos gaivinančią, jaudinančią, uždegančią įtaką, kuri veikė ir tebeveikia jų kūrybą”. Kronikoje (p. 4) pranešama, kad Maskvoje pasirodė kny­ ga “Už tarybinį Pabaltijį”. Tai leidyklos “Isskustvo” leidi­ nys, kuriame surinkti lietuvių, latvių ir estų rašyt, kūrinių vertimai. P. 21—22 išsp. SN eilėr. “Marytė”, o p. 42 —- “Vo­ kiečių lėktuvams apsilankius” (rusų k.). 1943 m. p a b a i g o j e išėjo E. Mieželaičio eilei- rin­ kinėlis “Lyrika”. Autorius prisimena: “Ir štai susitinku savo buvusiąją mokytoją. Ji išsitrau­ kia mano knygutę. — Skaičiau, skaičiau... Na, kodėl tu negalėjai prie to eilėraščio ilgiau padirbėti? Šis štai posmas visai netikęs... O tas eilėraštis geras”. (“Švyturys”.— V., 1954.— Nr. 21. — P. 3) 1943 m. vertė R. Januškevičienės pjesę “Anapus N e­ muno” iš rusų k. į lietuvių k. Yra išlikę du sąsiuviniai- Pir­ mame (1012) — trylika lapų vertimo ir dar aštuoni atskiri lapeliai su vertimo ištraukomis. Paskut. sąsiuvinio lape — Aleksandro Surkovo eilėr. “Metas!” vertimo juodraštis» taip pat pertaisytas tekstas. Kitame (1013) sąsiuvinyje — R. Januškevičienės viena­ veiksmio vaizdelio vaikų saviveiklai "Auštant” lietuviškas tekstas, rašytas ne SN ranka, taisytas raudonu pieštuku SN ranka. Atskirame lapelyje užrašyta, kad šią pjesę iš rusų k. taip pat vertė SN. R. Januškevičienė 1962 m. LKLI bibliotekai įteikė po­ etės ranka rašytus šių eilėr. tekstus: “Motulė”, “Namo”, 595

“Pavasario saulė”, “Sakalas negrįžo”, “Tarybų žvaigždės”. Pažymėta visų eilėr. metrika. Tekstai, matyt, buvo pareng­ ti poetės vertėjui į rusų kalbą. 1 9 4 3 m. p a b a i g o j e lietuvių rašytojai susitiko su Aleksandru Fadejevu — tuometiniu TSRS rašytojų sąjun­ gos pirmininku. A. Venclova prisimena: “Stalas buvo paruoštas su visu tais laikais įmanomu tur­ tingumu. Ant jo stovėjo gan prašmatnių patiekalų kuriuos iŠ konservų ir iš kitų m ūsų gaunamų produktų įstengė pa­ gaminti Atstovybės virėja Jane. Stalo vidury stūksojo “Mask­ viškės” ir “Skaidriosios” buteliai ir gruziniškas vynas. O m ūsų svečio vis nėra ir nėra. Artinosi jau vidurnaktis, kai, užtrukęs kažkokiame pa­ sitarime ar posėdyje, pagaliau laiptuose pasirodė Fadejevas ir jo tuometinis padėjėjas, besirūpinąs nacionalinių literatūrų reikalais, Piotras Skosyrevas. Svečius sutiko m ūsų vadovas Kostas Korsakas, įvesdamas juos į kambarį, kuriame n e­ kantriai laukėme. Fadejevas kiekvienam stipriai spaudė ranką, šypsodamasis atviru gražiu veidu, paskui abiem del­ nais į viršų pabraukė pirma laiko pražilusius sidabru spin­ dinčius plaukus ir atsiprašė, kad privertė laukti. Svečiai susėdo už stalo, o aplink apsėdom mes. Buvo beveik visi m ūsų rašytojai, pradedant iš divizijos atvažiavusiu Jonu M arcinkevičium. Greta Justo Paleckio sėdėjo Salomėja Nėris, paskui Petras Cvirka, Augustinas Gricius ir kt. Skaitėme eilėraščius lietuviškai, paskui išverstus į rusų kalbą. Po Nėries, Korsako (Giros, rodos, nebuvo) ir aš per­ skaičiau neseniai parašytą eilėraštį ‘Tėviškei ir mylimai”. Jei ne vienas incidentas, visą m ūsų pirmąjį susitikim ą su Fadejevu ir Skosyrevu būtume galėję laikyti pavykusiu. O incidentas buvo nedidelis, bet būdingas. Justas Paleckis, sėdėdamas greta Salomėjos Nėries, ilgai nuoširdžiai su ja kalbėjo, paskui paėmęs pabučiavo jai ranką. Salomėja į pa­ bučiavimą reagavo savotiškai ir visiems netikėtai. Ji staiga pakilo iš vietos ir gan garsiai, taip, jog išgirdo visas stalas, sušuko: — Ką? Ar aš kokia merga, kad su manim taip galima elgtis? Nieko nelaukdama, pašoko nuo stalo ir išbėgo pro du­ ris. Kadangi buvau vienas iš t ų kuriems paprastai pasi­ 596

sekdavo Salomėją panašiais įsižeidimų atvejais (o jų būda­ vo daug ir gana dažnai) nuraminti, po kiek laiko irgi paki­ lau nuo stalo ir išėjau žiūrėti, kur ji. Deja, pavėlavau. Ki­ tuose kambariuose Salomėjos nebuvo. Sargas, dar sėdintis apačioje prie savo kambariuko durų, pasakė, jog Salomėja neseniai išbėgusi iš Atstovybės. Grįžau atgal, apsivilkau pal­ tu (buvo žiema, šalta ir tamsi naktis) ir, išbėgęs į gatvę, pradėjau žvalgytis po aplinkinius skersgatvius, ar nepama­ tysiu kur pabėgėlės... Deja, niekur nė kvapo... O gyveno ji tada tolokai, prie Puškino aikštės, privačiame bute Strastnoj bulvare, ir man buvo baisu, kaip ji viena grįš namo... Kitą dieną pamačiau ją atėjusią į Atstovybę. Atrodė, tar­ tum nieko nebūtų įvykę — nei ji, nei aš apie vakarykštį incidentą neužsiminėme”. (A. Venclova. Vidurdienio vėtra.— P. 403—406.) O tame privačiame bute 1943—1944 m. poetę lankyda­ vo J. Šimkus. Jis prisimena vieną tokį apsilankymą: “Kartą užėjau pas Salomėją Nėrį, ji tada gyveno Puški­ no aikštės pakraštyje, netoli Radijo redakcijos, kurioje aš dirbau. Tikėjausi gauti naujų Salomėjos eilėraščių. Balan­ dis vis dar tebepiešė tarybinius tankus su didelėmis raudo­ nomis žvaigždėmis, lygiai taip, kaip ir Penzoje. Jiedu buvo ką tik papietavę, ir Salomėja bandė įkalbėti mane pas juos papietauti. Bet mane tik karštis išpylė nuo tokio pasiūly­ mo. Salomėjai ir Balandžiui netrūko ko valgyti, bet pavaišin­ ti pietumis dar ir pašalinį žmogų — būtų žymi našta nedi­ dukam Salomėjos ūkiui. Aš visais būdais atsikalbinėjau, sa­ kydamas, kad esu sotus, neseniai pavalgęs. Tada ji ant greitųjų atkimšo “Kagoro” bonką ir pasiūlė man išgerti stik­ liuką. Nuo to neatsisakiau. Salomėja mane užgėrė, į stik­ liuką rankutę ištiesė ir Balandis, bet motina jam paaiški­ no, kad vaikai iš tokių bonkų negali gerti. Vaikai gerią iš mažų bonkučių (suprask — vaistus). Salomėja nuo staliuko paėmė du eilėraščius ir, tarusi “klausyk, Šimkau”, ėmė skai­ tyti. Eilėraščiai buvo graudūs, tėvynės ilgesiu persisunkę. Perskaičiusi ji laukė mano žodžio. Aš, rodosi, pasakiau: — Ar ne per daug minoriški? — Kitaip nebegaliu. Kažkas dusina, kaip tam Baranaus­ kui, ir giesmę nutraukia... Aš skubėjau grįžti į Radijo redakciją, netrukus turėjo būti lietuviškoji laida. Salomėja palydėjo mane į koridorių. 597

Prie durų. į Puškino aikštę mes vėl stabtelėjome. Stovėjo ji mažiukė prieš mane išstypusį. Ir staiga man netikėtai ji įbedė savo kaktą į mano krūtinę ir pakuždom tarė: — Baisiai pasiilgau saviškių. Sunkiai bepakeliu, rodosi, širdis skyla. Aš, nebesuvokdam as, ką m an daryti, paglosčiau jos galvą, kaip kažkieno nuskriaustos mergaitės, ir bandžiau raminti ją. “Laikykis, Salomėja,— sakiau.— į namus grįšime ir su namiškiais susitiksime. Dantis sukandus laikykis”. Po poros dienų aš pakviečiau ją į Radijo redakciją paskaityti savo eilėraščių. Ji eilėraščių pabaigoje įrašė naujus posmus, kuriuose buvo ir optimistinė gaidelė, kad priešai bus įveik­ ti ir mes visi vėl susitiksime laisvoje Tarybų Lietuvoje. Per radiją ji skaitė su tokiu šiltu jausm u, tarsi čia pat klausytųsi jos artimieji, visi jos draugai.” (J. Šimkus. Apie Salom ėją N ėrį / / A pie žm ones, įvykius ir save.— P. 437—438.) 1 9 4 3 m . SN buvo priėmusi į savo kambarį moterį su vaiku, kuri išvykdama parašė tokį laiškelį pieštuku nedide­ liame popieriaus lapelyje: “Miela mano, ačiū už viską. Išsikėliau gyventi pas vyrą. Atleisk, jei nemokėjau ar negalėjau, sugyventi. Prie to, žino­ ma, prisidėjo m ūsų vaikai ir jų santykiai. Didžiai gerbiu Ta­ ve, ir didžiai vertinu Tavo gerą, jautrią talentingo žmogaus širdį. Norėčiau bendrauti su Tavim, žinoma, jei Tu pareikši tam noro. K”. Kas ta “K.”, nepavyko nustatyti. 1 9 4 3 m. S. Mar padovanojo poetei Achmatovos eilėr. knygą. S. Mar prisiminė: "... Ji visada duodavo daugiau, nei imdavo,— tai kilnios ir dosnios natūros žymė. Kartą aš padovanojau jai ką tik išleistą Achmatovos rinkinį. Dieve mano! Kokia laiminga bu­ vo Salomėja! Kitą dieną ji atnešė savo davinį ir reikėjo ka­ torginių pastangų grąžinti jį atgal”. (“Tiesa”, 1984.— Lapkr. 10,— Nr. 259.) 1944 S a u s i o 1 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 1 išsp. J. Š [Šim­ kaus] reportažas apie Donelaičio “Metų” minėjimą Maskvoje. 598

S a u s i o 1 d. laikr. “Rodina zaviot” [“Tėvynė šaukia”] Nr. 1 išsp. eilėr. “Maskva” vertimas į rusų k. S a u s i o 4 d. dienoraščio sąsiuvinyje įrašyti 1915 m. prisiminimai. Rašydama poetė verkė. (III 343) S a u s i o 9 d . laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 2 (p. 4) išsp. Iljos Erenburgo str. “Pribaik vokietį” vertimas į lietuvių k. Čia parašyta: “Vokiečius reikia vyti į kapus..., iš visų fricų patys ge­ riausi — negyvi. Kuo mažiau išliks gyvų vokiečių, tuo ramiau bus mūsų vaikams. Nevyk vokiečio, pavyk vokietį ir užmušk jį. Teisk vokietį vietoje. Savo sprendimą užtvirtink tvirtu antspaudu: vokiečio krauju. Prasidėjo paskutinieji lemiamieji mūšiai. Pribaik vokietį!” Kai kurios šio str. mintys atsispindi ir SN karo meto eilėraščiuose: keršto kalavijas — dažnas įvaizd is. Tik nežinia, ar poetė savarankiškai kalbėjo apie kerštą, ar im­ dama pavyzdį iš I. Erenburgo ir panašių str., kurių rusų k. leidžiamoje periodikoje karo metu netrūko. S a u s i o 15 d. laikr. “Rodina zaviot” Nr. 4 išsp. eilėr. “Nepraeis čia priešo tankai” (rusų k.). S a u s i o 2 1 d . poetė gavo la ik in ą m ilicijos pažymėjimą-leidimą gyventi Maskvoje. Pažymėjimas išduotas trims mėnesiams, remiantis 1942 m. spalio 7 d. metrikaci­ jos biuro pažymėjimu. S a u s i o 2 1 d. laikraščio “Rodina zaviot” Nr. 5 išsp. poemos “Bolševiko kelias” fragmentas “Leninas nemiršta” (rusų k.). S a u s i o 2 1 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 4 išsp. LTSR valstyb. leidyklos skelbimas, kad galima įsigyti įvairių lei­ dinių, tarp jų ir SN rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą” ir “Po­ emą apie Staliną”. S a u s i o m ė n . SN pradėjo skųstis negalavim ais. P. Veržbilauskas susitarė su vieno instituto direktoriumi A. Sa­ charovu, kad jis patikrintų poetės sveikatą. Sutartą dieną SN drauge su Veržbilausku nuėjo pas Sacharovą, o šis pa­ kvietė šešis specialistus į kabinetą, kurie turėjo patikrinti poetės sveikatą. SN griežtai atsisakė pasirodyti specialis599

tams, ir juodu išėjo, sugluminę gydytojus ir patys suglumę, iš instituto. Taip SN sveikata ir nebuvo patikrinta. S a u s i o 2 8 d. 19 vai. buvo atidaryta TSRS AT sesi­ ja. įvyko bendras Sąjungos tarybos ir Tautybių tarybos posėdis. SN dalyvavo Sąjungos tarybos ir bendrajame abiejų tarybų posėdyje. S a u s i o 2 9 d. laikr. "Literatūra i iskusstvo” Nr. 5 išsp. SN eilėr. “Maskva” (“Москва”). Vertė S. M ar. S a u s i o 2 9 d. 11 vai. įvyko Sąjungos tarybos posėdis. SN posėdyje buvo. S a u s i o 3 0 d. datuotas atskirame lapelyje įrašytas posmas: Pavasariu padvelkė vėjas, Laisvės tolimas vėjelis. Nuo širdies ledai nubyrėjo. Tame pačiame lapelyje įrašyti dar du fragmentai: “Meilė ir mirtis” ir “Jeigu laisvė tau už gyvastį brangesnė”. S a u s i o 31 d. 18 vai. įvyko trečias Sąjungos tarybos posėdis. SN dalyvavo. S a u s i o m ė n . nedatuotame “Tiesos” Nr. 1 pasakoja­ ma apie Donelaičio “Metų” minėjimą Maskvoje. Pažymima, kad SN ir A. Venclova paskaitė eilėr. apie Donelaitį. Nr. 2 išsp. eilėr. “Lietuva brangioji” (“Kur Baltijos ban­ guoja jūros”) — eilėr. “Vėl sniegti” variantas. Nr. 3 (p. 1) išsp. poemos “Bolševiko kelias” posmas “Leninas nemiršta — niekad, niekad!” S a u s i o m ė n . parašyta poema “Marija M elnikaitė”, iš pradžių pavadinta “Daina”, paskui “Marytė Melnikaitė”, pa­ galiau “Marija M elnikaitė”. Dar nespausdintą tekstą J. Ba­ naitis nuvežė kompozitoriui Abeliui Klenickiui, tuo metu gy­ venusiam Pereslavlyje Zaleske, ir pasiūlė pagal šios poemos žodžius sukurti muziką. 1944 m. p r a d ž i o j e susipažino su Ieva AndrulyteAleksiene, tuo metu pradėjusia dirbti LTSR valstyb. leidyk­ loje buhaltere. S a u s i o m ė n . pačios SN datuotas eilėr. “Karo keliu”. Tai paskutinis eilėraščio “Silupė”, parašyto 1943 12 09, variantas. 600

S a u s i o m ė n . išėjusiame “Tarybų Lietuvos” priede “Li­ teratūra ir menas”. Nr. 1 išsp. vedamasis ‘D ėm esio knygai”. Čia rašoma: “Bet skaitytojas, tikrai norįs skaityti lietuviškąją knygą, jau gedi jų gauti net ir ne vieną dešimtį atskirų pavadinimų. Juk jau yra, ir net po keletą, A. Venclovos, L. Giros, Sa­ lomėjos Nėries, P. Cvirkos, J. Marcinkevičiaus, K. Korsako, J. Baltušio ir kt. beletristikos leidinių”. P. 4 išsp. R. Šarmaičio str. “LTSR valstybinės leidyklos 1943 m. darbo rezultatai”. Čia pažymėta, kad SN išleido eilėr. rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą!” 1944 m. pradžioje, galbūt sausio mėn., išvertė į lietuvių k. Johaneso Semperio, estų rašytojo, kūrinius “Apie m ie­ gančiąją karalaitę” ir “Pasiuntinys” ir įteikė “Pergalės” al­ manacho antrosios knygos redaktoriams sudarytojams. V a s a r i o 1 d. datuotas Penzos laikr. “Stalinskoje znam ia” išsp. V. Dmitrevskio str. “Lietuviškos eilės, parašytos Penzoje” (rusų k.). Čia minimi ir SN eilėr., sukurti 1941 m. pabaigoje Penzoje. V a s a r i o 1 d. prasidėjo ketvirtas Sąjungos tarybos posėdis. 19 vai. įvyko baigiamasis TSRS AT abieju rūmų posėdis. Abiejuose posėdžiuose SN dalyvavo. V a s a r i o 2 d. LKP (b) Centro komitete įvyko pasita­ rimas su TSRS AT Lietuvos TSR deputatais. SN dalyvavo. V a s a r i o p r a d ž i o j e , po TSRS AT sesijos, poetė, pri­ simindama sesijoje girdėtas mintis, parašė straipsnelį “Sa­ varankiškų ir nepriklausomu tarybinių respublikų atsto­ vai...” (III 92). O gal jis buvo parašytas Raudonosios Armi­ jos šventės proga, vasario 23 d. Tikriausiai buvo skaitytas per Maskvos radijo lietuviškas laidas. Išlikęs rankr. nemažai braukytas, taisytas (1007 2 ai). V a s a r i o 5 — 9 d. Maskvoje vyko TSRS Rašytoju sąjungos IX plenumas, svarstęs taryb. rašytojų uždavinius karo metu. Pabaltijo rašytoju vardu plenume kalbėjo K. Kor­ sakas. V a s a r i o p r a d ž i o j e išėjo nedatuotas “Tiesos” Nr. 4. Čia išsp. J. Šlavanto str. “Nauji m ūsų rašytojų darbai”. Ja­ me rašoma apie “Pergalės” almanacho pirmąją knygą, išėju­ sią 1943 m. lapkričio mėn.: 601

“Almanachas prasideda įžymiosios poetės S. Nėries po­ ema “Mama, kur tu?”, vaizduojančia, kaip vokiškieji bude­ liai žvėriškai išžudė Palangoje lietu vių vaikus šio karo pradžioje”. Toliau rašoma, kad “S. Nėris išleido “Dainuok, širdie, gy­ venim ą”. Lietuvių tautos mylima poetė čia duoda naujų kūrinių, pilnų širdgėlos dėl pavergtos tėvynės kančių, pilnų kovos veržlumo ir įsitikinimo greita pergale”. Sakoma, jog neseniai pasirodė knyga “Už tarybinį Pa­ baltijį”, kurioje spausdinami SN, L. Giros, K. Korsako, A. Venclovos, P. Cvirkos ir kt. kūriniai. V a s a r i o 11 d. datuotas Antaninos Goberienės-Adom aitytės laiškas poetei iš Altajaus krašto į Maskvą. V a s a r i o 16 d. datuotame “Tarybų Lietuvos” Nr. 7 (p. 1) įdėta LTSR TSRS AT deputatų grupinė nuotrauka, padaryta 1942 m. birželio mėn.: SN sėdi antroje eilėje trečia iš kairės tarp A. Sniečkaus ir J. Paleckio. V a s a r i o m ė n . išėjo žurnalo “Znamia” 1944 m. Nr. 1—2. Čia (p. 203—207) išsp. V. Kirpotino str., kuriame ap­ tariamas rink. “Gyvoji Lietuva” (rusų k.) ir SN rink. “Kul­ koms švilpiant” (rusų k.). V a s a r i o m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 2 informuo­ jama, kad sąjunginėje radijo transliacijoje per Maskvos ra­ diją neseniai buvo transliuojama speciali SN poezijos laida rusų k. Laikraščio “Literatūra i iskusstvo” pranešimu, Penzos sri­ ties valstybinė leidykla išleidžia knygą “Lietuvių rašytojai Penzoje” (rusų k.). Rink. bus išsp. L. Giros, SN, A. Venclo­ vos ir K. Korsako kūriniai, kuriuos šie autoriai parašė karo pradžioje, gyvendami Penzoje. V a s a r i o p a b a i g o j e poetę bent tris vakarus iš eilės lankė kompozitorius Abelis Klenickis, ir jie abu svarstė po­ emos “Marija Melnikaitė” teksto perteikimą muzikine kal­ ba. Pasiklausiusi kompozitoriaus planų, poetė džiaugėsi, kad tai būsiąs puikus kūrinys, tik antrą vakarą, pasak Klenickio, pasakiusi, kad jai neteksią jo išgirsti. Klenickis nesu­ prato šių žodžių esmės. Jis paklausė J. Banaitį, ką tie po­ etės žodžiai galėtų reikšti. Bet ir Banaitis nesugebėjo pa­ aiškinti. Ir tik tada, kai kantata pirmą kartą buvo atlikta 602

1945 m. liepos m ėn. per Tarybų L ietuvos penkm ečio minėjimą, praėjus vos porai savaičių po poetės mirties, Klenickis suprato, ką reiškė tie poetės žodžiai: ji nujautė artėjančią savo mirtį... Vasario

ar k o v o m ė n . SN gavo šį laišką: “Svetlozorskij sovch. 11/11-44 g. Visados Brangi Saliut, Pakilusi baisi audra 14. birželio 1941 m. nubloškė ma­ ne su vaikais vidurin Sibiro, o vyrą į Sverdlovsko apskritį. Ir čia štai 6/11 — 44 m. p. Girdzijauskienės dėka pateko į rankas Tavo kūriniai. Tavo, Mieželaičio, Venclovos, Cvirkos ir kt. Koks džiaugsmas pamatyt, po tiek laiko, savo raides, lie tu v išk u s žodžius. M es visos (16 m oterų iš Kauno) puolėmės prie jų, kaip ištroškę prie šaltinio. Ir geriame, siur­ biame, net neskirdamos, skanu ar ne. Vakarais visos skuta bulves, o viena, dažniausiai buvusi mokytoja Andrijonienė, skaito, deklamuoja. Skamba lietuviškas žodis, pinasi į ri­ mus, banguoja gražiu ritmu ir ašaros teka per veidus, skutėjos verkia Lietuvos... Salomėja Neris... Verčiu lapą po lapo, skaitau. O vaiz­ duotėje bėga, pinasi vaizdai. Čia “Pėdos smėlyje” tas su­ griautas gyvenimas ir tiltas į ateitį visas sudegintas, ir bėgi­ mas per lūžtantį ledą, vėl žydėjimas diemedžiu... Vaizdas bėga dar atgal į Vilkaviškį, ir atsimenu, kaip baigdama gim­ naziją Tu deklamavai “Ant aukšto kalno Šatrijos...” Ir vi­ sados buvai brangi, ir visados aš gėrėjausi Tavimi, nenuo­ stabu, juk buvusiam m ūsų mažytyje darželyje Tu buvai gražiausia iš gėlių... Atūžė audra, sumaišė dangų su žeme, sunaikino gražųjį darželį ir gėles purvynan sutrypė... Kada ir kas tą visą atstatys? Ar mes galėsime tenai pakliūti, ir kokios gėlės augs tenai iš naujo? ir tt, ir tt. vis klausimai, vis nerimas širdies, kuri taip baisiai išsopėjo be jos, be mūsų Lietuvėlės... Saliut, juk Tu tenai galbūt žinai, ar greitai grįšime at­ gal? Kaip m ūsų vyrai? Ar nieko nieks nedaro dėl jų paliuosavimo? Karas juk greitai turi baigtis! Rašyk ką nors, bent suramink! Ar nežinai, kur Petrė Orintaitė, Mazalaitė? Ar p. Bendoravičienė ten su Tavim? Galbūt žinai jos adresą? Bučiuo603

ju Tave stipriai, dėkoju, kad lietuvišku žodžiu mus prablaivei, bet norėčiau Tave apkabinti ir daug daug papasakoti. Tavo Antošelė” Laiškas rašytas violetiniu rašalu sąsiuvinio lapelyje. Tarp lietuvišku raidžiu m aišosi ir rusiško raidyno raidės. (MBR S N f 4 1413) K o v o 2 d. laikr. “Sovetskaja Litva” išsp. SN kūrinys “Marytė” (M. Melnikaitės atminimui). \ rusu k. versta S. Mar. K o v o 8 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 12 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Marytė” (“Jau paskutiniai lapai byra”). K o v o 12 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 13 (p. 4). K. Jonynas [J. Klišius] recenzuoja “Pergalės” almanachą. Jis rašo: “Knyga prasideda S. Nėries poema apie pionierių stovyk­ los Palangoje subombardavimą” ir cituoja poemos septinto­ jo skyriaus “Karas! Karas!” 4, 5 ir 7 posmą. K o v o 2 4 d . data įrašyta poemos “Marija Melnikaitė” viename rankr., pavadintame “Marija”. Tekstas niekuo ne­ siskiria nuo kitu šios poemos rankr. Matyt, tai rankr. ku­ riam nors tikslui perrašymo data. K o v o 2 8 d. Atstovybės salėje įvyko vakaras, kurio metu buvo apdovanoti taryb. partizanai. Yra prezidiumo nuotrauka. Joje iš kairės sėdi K. Korsakas, A. Sniečkus, par­ tizanas A. Zaicas-Ežerskis, J. Paleckis, M. Gedvilas ir SN. SN perskaitė savo poemą “Marija Melnikaitė”. K o v o 31 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 13 išsp. reportažas apie 52 partizanų, apdovanotų ordinais ir medaliais, pager­ bimą, kurio metu SN skaitė savo poemą “Marija Melnikaitė”. Koncerto metu dainavo A. Staškevičiūtė ir M. Aleksandra­ vičius. Čia tarp naujų knygų minimas “Pionierius”, kuriame esanti išsp. SN poema “N ašlaitė”. Iš tikrųjų 1944 m. kovo mėn. išėjusiame “Pionieriaus” numeryje (p. 1) išsp. ištrauka iš “Poemos apie Staliną”, p. 8—12 — poema “N ašlaitė”, o p. 20 “Senelės pasaka”. K o v o m ė n . , o gal ir v a s a r i o rašytas eilėr. “Būk sveikas”. 604

p a b a i g o j e , pa­

K o v o m ė n . “Tiesos” Nr. 9 išsp. eilėr. “Lietuvos jauni­ mui” (“Greit ledo grandines sutrupins”). Vėliau, rinkinyje “Lakštingala negali nečiulbėti”, šis eilėr. pavadintas “Būk sveikas!”. K o v o m ė n . “T iesos” Nr. 11 išsp. poema “D aina”, vėliau pavadinta “Marija M elnikaitė”. K o v o m ė n . pasirodžiusiam e “Literatūros ir meno” Nr. 3 (p. 1) išsp. ta pati SN poema “Daina”, vėliau pava­ dinta “Marija M elnikaitė”. Kronikoje pranešama, kad iš Amerikos gautas paskutinis 1943 m. “Šviesos” žurnalo nu­ m eris, kuriam e, be kita ko, yra nem aža liet. tarybinių rašytojų P. Cvirkos, L. Giros, SN ir A. Venclovos kūrinių. Be to, pranešama, kad išėjo “Pionierius”, kuriame išsp. SN poema “N ašlaitė”. J. Skliutauskas rašo, kad Kirgizijos telegrafo agentūra “Kirtag” paskelbė, jog kirgizų rašytojai Aly Tokombajevas, Kubanič Abajevas ir Kabanijebekas Malikovas išvertė į kir­ gizų k. lietuvių poetų Giros, Venclovos, Nėries, Šimkaus, Mieželaičio eilėr., kurie buvo transliuojami per Kirgizijos ra­ diją, o dabar spausdinami literatūros almanache “Kirgyztan”. K o v o m ė n . išėjo Amerikos lietuvių žurnalo “Šviesa” Nr. 1 (sausio, vasario ir kovo mėn.), kurio p. 7 išsp. dr. A. Petriko str. “Tarybinė lietuvių literatūra”. Jame cituojami SN eilėr. “Partizanai miškuos”, “Tėvynės meilė”. Knygos “Lietuva ugnyje” įžangoje skaitome: “Gelbėdami savo gyvybę ir savo žodžio laisvę, iš Lietu­ vos į Tarybų Sąjungos gilumą turėjo pasitraukti nemaža lie­ tuvių rašytojų, jų tarpe Baltušis^ Korsakas, Cvirka, Gira, Jonas Marcinkevičius, S. Nėris, Šimkus, Venclova ir kt. Patriotizmas, savo tautos meilė, ryžtingas pasiryžimas ginti Lietuvos laisvę ir tautinę kultūrą, drąsus kvietimas priešintis vokiškiesiems grobikams — visi tie motyvai, to­ kie ryškūs Kr. Donelaičio, S. Daukanto, M. Valančiaus, Mai­ ronio, Vydūno ir kitų lietuvių literatūros klasikų kūryboje, šiandien rado ryškų savo papildymą ir atnaujinimą L. Gi­ ros, S. Nėries, P. Cvirkos, K. Korsako, A. Venclovos raštuose. Kaip įtūžę tarybiniai rašytojai ant vokiškųjų okupantų, aiškiai rodo SN eilėraštis “Odisėja”, kuriame ji, sekdama graikų mitologiniu paveikslu, nekviestiesiems Lietuvos “šei­ mininkams” sako”: [cituoja pirmą ir antrą eilėraščio posmą]. 605

Toliau str. cituojamas posmas: Ir aš tėvynėje atrasiu Tuos lėbautojus įžūlius. Jie šeim ininkai šiandie drąsūs, Ir negalvoja, kas jiem s klius. Šis posmas žinomas tik iš rankr. ir šios citatos. O str. dalis apie SN baigiama paskutiniu “Odisėjos” posmu: A š moteris — tik Odisėja,— Manęs Homerai neminės. Bet aš mokėsiu būt teisėja Skriaudikam s mano giminės. Toliau rašoma: “Be laikraščių, tarybiniai lietuvių rašytojai leidžia dar nemažai ir atskirų leidinių. Paminėti reikia S. Nėries “Pro kulkų zvimbimą”. Lietuvių rašytojų kūriniai plačiai skaito­ mi Tarybų Sąjungoje”. P. 30—31 išsp. SN eilėr. “Ateik”, “Prie šaltinio” ir “Ma­ rytė”. P. 32 SN vardu išsp. ir eilėr. “Prie brolių kapų”, bet jo autorius yra E. Mieželaitis. Matyt, kažkas suklydo redak­ cijoje ar spausdinant žurnalą, o ši klaida pakartota ir V. Žuko sudarytoje SN kūrybos bibliografijoje (LK 4 384). K o v o m ė n . Maskvoje išleistame žurnalo anglų k. “In­ ternational Literature” Nr. 3 išsp. A. Laisvydo [A. Venclo­ vos] str. “Notes of writers of Sowjet Lituania” minima ir SN. B a l a n d ž i o 2 d. datuotas Anelės Radušytės-Statkienės laiškas iš Altajaus krašto poetei į Maskvą. B a l a n d ž i o 9 d. Penzos laikr. “Stalinskoje znamia” Nr. 71 išsp. SN eilėr., versti į rusų k.: “Tėvynės meilė”, “Rau­ donarmiečio motina”. Į rusų k. vertė D. Kedrinas. Čia išsp. A. Venclovos str. “Penzoje”, kuriame minima ir SN. B a l a n d ž i o 9 d. — Velykų pirmoji diena. SN išvirė kiaušinių, juos numargino. Kai po poetės mirties kartą A. Venclova paklausė Sauliuką, ką jis geriausiai prisimena iš Maskvos laikų, vaikas atsakė, kad tą Velykų dieną, kai ma­ ma margino kiaušinius. B a l a n d ž i o 11 d. datuoti du eilėraščiai: “Siauskite, vėjai” ir “Grįžkit”. I eilėr. pavadinimas rankr. taisytas į 606

“Gauskite, vėjai”, ir taisymas vėl užbrauktas. II eilėr. rankr. puslapio viršuje įrašyta: “Tavo žodžiai — briliantai, skaidrūs rasos lašeliai... Mažyčiame lašelyje atsispindi dideli vaizdai”. B a l a n d ž i o 13 d. datuoti eilėr. “Pergalė arti” ir “Lakštingala”. B a l a n d ž i o 15 d. datuotame “Darbo” numeryje išsp. J. Šimkaus pasakojimas apie K. Donelaičio “Metų” minėjimą Maskvoje (1943 12 29). Pažymėta, kad SN skaitė eilėr. “Do­ nelaitis”. J. Šimkus Maskvoje dažnai lankydavo poetę ir atsimena: "Nežinia, ar iš Gorkio kūrybos, ar iš lietuvių liaudies dainų, o gal iš čia ir iš ten,— poetė nepaprastai mėgo sa­ kalo vaizdą. Jis dažnas svečias jos dainose, tuo maloniniu žodžiu ji vadindavo kartais ir savo sūnų Balandį: — Tu balandukas, sakydavo ji.— Bet jeigu tu būtum sa­ kalas, pakiltum aukštai aukštai, nuskristum į Lietuvą, ap­ lankytum tėtuką ir atneštum man laiškutį. Šiuos poetės žodžius girdėjau Penzoje, užėjęs aplankyti S. Nėries ir paprašyti naujų kūrinių Maskvos radijui. Kai poetė atvyko iš Ufos į Maskvą ir apsigyveno Puški­ no aikštėje, visiškai netoli Radijo komiteto, teko ne kartą ją ten aplankyti, prašant tai eilėraščio, tai straipsnio per radiją paskaityti. Kartą, užėjęs pas poetę, radau ją beverkiančią prie rašomo stalo, o Balandis, atsisėdęs sofoje, beveik įgudusio dailininko drąsiu, laisvu braižu spalvotais pieštukais braižė degančius tankus. Visi tie tankai buvo su juodais kryžiais, o viršum jų nupaišyti lėktuvai — su raudonomis žvaigž­ dėmis. Iš lėktuvų į tankus krito bombų kimša. Pasisveikinęs su poete, aš paėmiau Balandį ant rankų ir porą kartų išmečiau į viršų. Poetė atsigręžė į mudu su Balandžiu ir pro ašaras nušvi­ tusiu veidu tarė: — Balandukas savo piešiniu sugraudino mane, ir aš štai parašiau naują eilėraštį. Baigiau rašyti ir neišlaikius apsi­ verkiau. Radijui tiktų? — paklausė ji ir ėmė skaityti. Jos balsas buvo graudulio suspaustas, tylus. Atrodė, kad ji no­ ri pasakyti kažkokią paslaptį, bet širdis tą paslaptį gniaužia. — Mes grįžtam ... — skaitė ji.— Tiek ilgesio patyrę! 607

Milinės linkčioja antai. Kelelis toks pažįstam as per girią, Žalsvai apniukę Nemuno krantai. Jaudinantis balsas iš lėto, po žodeli dėstė poetės džiaugs­ mą įsivaizduojant būsimą susitikimą su artimaisiais, kartu ir liūdesį, kad ne visi grįžę į tėviškę ras savo artimuosius. Ir poetės balsas staiga pasikeitė. Pasidarė kietas, tar­ tum nebe širdis, o kažkas kitas jo garsus valdytų: Prisiekiam tau, šventoji mūsų žeme, Tavęs nemindys įsibrovėlio pėda. Kol saulė šviečia mums ir kojos remia, Brangioji, mes tave apginsim visada! Nutilo paskutinis eilėraščio žodis. Tylos pauzė man pa­ sirodė tokia ilga, o kalbėti — neįmanoma. Per giliai palietė širdį. Aš atsistojau tylėdamas, kaip dažnai tokiais atvejais būna, truputį aprasojusiomis akimis. Poetė žvilgterėjo į m a­ ne ir staiga pasikeitė, pralinksmėjo. — Tai kada gi važiuojam? — beveik juokaudama ji pa­ klausė. Nesulaukusi greito atsako, ji pridūrė: — Tik jau manęs nepalikite, mudviejų su Balandžiu. Ji pribėgo prie sofos, apkabino vis dar tebepiešiantį sūnų ir nustebusi tarė: — Draugas Šimkau, žiūrėkit į šią paveikslų galeriją... Popieriaus lapeliuose buvo nupiešti tarybiniai kariai pil­ komis milinėmis, kelelis per mišką, kažkokia upė ir per ją plaukią tankai, trobelės su rūkstančiais kaminais, kapai su kryžiais,— žodžiu, per trumpą laiką Balandis spėjo iliust­ ruoti visą savo mamos eilėraštį. — Tu ne balandukas, šakaliukas tu! — bučiuodama sūnų, džiaugėsi Salomėja Nėris. Balandis dargi dėmesio ne­ kreipė į motinos džiaugsmą. Jis piešė toliau... Ir mums vi­ siems buvo gera ir linksma. Jautėme, kad netrukus grįšime į gimtinę”. (J. Šimkus. Didžios širdies daina / / Narsi širdis.— P. 395— 397.) Cituojami eilėr. "Mes grįžtame” posmai, pirmą kartą bu­ vo išsp. “Tiesoje” 1944 10 08. Ta data šis eilėr. datuotas ir Raštuose. Kaip matome iš Šimkaus atsiminimų, eilėraštis parašytas gerokai anksčiau — dar Maskvoje — 1944 m. pradžioje, kada frontas jau pastebimai ritosi į Vakarus, ir 608

lietuviai, ypač poetė, tikėjosi, kad greitai ateis ta diena, kai jie galės grįžti į tėvynę. B a l a n d ž i o 15 d. per sąjunginį radiją buvo skaito­ mi L. Giros, SN ir A. Venclovos eilėr. rusų k. Šioje laidoje perskaityta ir poema “Marija Melnikaitė”, į rusų k. versta S. Mar. B a l a n d ž i o 2 0 d. datuotas poetės pasakojimas apie 1941 m. dienas, praleistas Penzoje, matyt, skirtas leidiniui apie lietuvių poetus Penzoje. {III 93) B a l a n d ž i o v i d u r y parašytas eilėr. “Raudonieji ka­ riai” — eilėr. “Pergalė arti” variantas. B a l a n d ž i o 2 4 d. vakare Kino namuose įvyko Lie­ tuvos meno darbuotojų ir tarybinių kino darbuotojų susi­ pažinimo vakaras. Savo kūrinius skaitė P. Cvirka ir SN. B a l a n d ž i o 2 5 — 2 6 d. parašytas sveikinimas eva­ kuotiesiems vaikams Gegužės pirmosios proga. {III 92) B a l a n d ž i o 2 7 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 17 (p. 4) išsp. SN sveikinimas evakuotiesiems vaikams Gegužės pirmo­ sios proga. B a l a n d ž i o 2 8 d. Lietuvoje paskelbta mobilizacija į Lietuvos vietinę rinktinę, vadovaujamą generolo Povilo Ple­ chavičiaus. Maskvoje gyvenantys lietuvių veikėjai dėl to kreipėsi į Lietuvos mokslininkus, rašytojus, menininkus, mokytojus ir visą šviesuomenę, ragindami priešintis mobilizacijai į Lie­ tuvos vietinę rinktinę. Kreipimąsi pasirašė ir SN. B a l a n d ž i o 2 9 d. “Darbe” išspausdintas SN eilėr. “Nepraeis fašistų tankai”, taip pat J. Šlavanto [A. Venclo­ vos] str. “Lietuvių literatūra auga Tarybų Sąjungoje”. Čia rašoma ir apie SN. B a l a n d ž i o 3 0 d. Atstovybės salėje įvyko Gegužės pirmosios minėjimas. Čia SN susitiko su buvusia Kauno III g-jos mokine K. Liskovaite, kuri atsiminimuose rašo: “Dar tebevykstant karui, 1944 metais, Maskvoje jau dir­ bau Vidaus reikalų ministerijos sistemoje. Gavau kvietimą į Gegužės pirmosios minėjimą Lietuvos atstovybėje. Nuvy­ kau. Salėje žiūriu: už kokių keturių eilių — Salomėja Nėris. Tokia lyg išvargusi, kiek pilkesnė, lyg sumažėjusi negu Kau20 . 206

609

no laikais. O aš buvau jauna, pilna jėgų, jau gerokai ištįsusi mergina su karine uniforma ir jaunesniojo leitenanto ant­ pečiais. Širdis suspurdėjo, panorau bėgti prie savo mokyto­ jos. Tik... jei nepažins arba nenorės pažinti? Juk iš Kazanės ir iš Dušanbės rašiau jai laiškus, o ji neatsakė. (Tada man nė į galvą neatėjo, kad tų lietuviškai rašytų laiškų poetė galėjo ir negauti.) Taigi stovėjau, žiūrėjau į ją nesiryždama, svarstydama. Staiga mudviejų žvilgsniai susitiko. Ji tuoj puolė pro žmo­ nes, apkabino mane, pabučiavo: — Tu mano dukrele, kokia tu didelė užaugusi! Einam, einam iš saliukės, pasišnekėsim. Nuėjome į kambarį, kur buvo ant stalų suguldyti atvy­ kusiųjų paltai. Ten ji greit dažų pieštuku persibraukė savo lūpas, jiasitvarkė. — Zinai, kiek aš pergyvenau! Tiek pergyvenau, tiek per­ gyvenau! Balanduko buvau netekus. Ir Ufoj — visur sunku buvo... O kaip tu? Oi, tu pirma manęs būsi Lietuvoj. N usi­ lenk m ūsų žemei, Kaunui nusilenk! Buvau taip susijaudinusi, kad nebeprisimenu visko, ką Nėris man tada kalbėjo. Davė savo telefoną, prašė paskam­ binti, užeiti. — Tai bus šnekos! — džiaugėsi. Pažadėjau, bet susitikti nebeteko. Vidaus reikalų m inis­ terijoje darbo laikas buvo neribotas, pradirbdavome kiau­ ras dienas. Kelissyk paskambinusi, Nėries namie neradau”. (K. Liskovaitė-Liskova. Mokytoja ir žmogus / / Tarybinis mo­ kytojas.— 1979.— Rūgs. 7.— Nr. 72.) B a l a n d ž i o m ė n . Kijeve išėjo almanachas “Radianska literatūra narodiv SRSR” ukrainiečių k. Čia išsp. SN “Po­ ema apie Staliną”, versta V. Bičko, “Mano kraštas”, vers­ tas M. Tereščenko, “Maskva”, versta P. Tyčinos, ir “Marija M elnikaitė”, versta D. Bilojės. Kadangi čia yra ir neseniai parašyta “Marija Melnikaitė”, tai gal almanachas išėjo ge­ rokai vėliau, nors išleidimo data ir nurodyta 1942 m. B a l a n d ž i o m ė n . “Tiesos” Nr. 15— 16 nr. išsp. K. Korsako str. “M ūsų rašytojų žodis Amerikoje”. Minima ir SN. Čia taip pat išsp. lietuvių poetų, visuomenininkų ir kitų telegrama — sveikinimas “Amerikos demokratinių lietuvių” suvažiavim ui. Yra ir SN parašas. Sveikinim ą pasirašė 610

L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, J. Šimkus, E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius ir kiti. B a l a n d ž i o p a b a i g o j e , gal ir kiek vėliau, gavo Anelės Radušytės-Statkevičienės laišką iš Altajaus krašto, rašytą balandžio 2 d. Skundžiasi, kad labai pasiilgusi lietu­ viško žodžio, jos dukrelės Irena ir Auksė taip pat kartu ant Obės kranto. Abi jau eina į mokyklą. Prašo lietu višk ų knygų, k lau sia, kur Aldona D idžiulytė-K azanavičienė. Nežinia, ar SN atsakė į šį laišką. B a l a n d ž i o m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 4 p. 1 išsp. SN eilėr. “Siauskite, vėjai”, “Pergalė arti”, “Lakštinga­ la negali nečiulbėti” ir “Grįžkit”. Kronikoje p. 4 rašoma apie Penzos laikr. “Stalinskoje znamia” balandžio 9 d. Nr. 71, kuriame daug vietos skirta lietuvių rašytojams, 1941 m e­ tais gyvenusiems Penzoje ir sukūrusiems daug eilėraščių. Taip pat pranešama, kad balandžio 15 d. per sąjunginį ra­ diją buvo skaitomi L. Giros, SN ir A. Venclovos naujausių kūrinių vertimai į rusų k., tarp jų S. Mar versta S. Nėries poema “Marija Męlnikaitė”. P. 4 išsp. R. Šarmaičio str. “Ką mano nuveikti LTSR valstybinė leidykla 1944 m etais”. Jis rašo, kad L. Gira, SN, P. Cvirka, A. Venclova ir kiti yra užsibrėžę šiem et išleisti naujų savo kūrinių rinkinius. G e g u ž ė s 4 d. paskelbta trečioji paskola. Nežinia, ku­ riai sumai paskolą pasirašė SN. G e g u ž ė s 5 d. aviakatastrofos metu žuvo Vilnius Pa­ leckis. G e g u ž ė s 6 d. parašytas eilėr. “Vilnius Paleckis”. Vie­ name rankr. šis pavadinimas perbrauktas ir parašyta “N e­ lauktoji”. Ta pačia diena datuoti ir eilėr. “Ką pasakytų mo­ tinėlė” bei “Juk brangūs šitie mano žodžiai” rankraščiai. G e g u ž ė s 7 d. įvyko V ilniaus Paleckio laidotuvės. “Kai atėjo laikas išlydėti jį į paskutinę kelionę — į krema­ toriumą, Salomėja Nėris paskaitė ką tik sukurtą Vilniui at­ minti eilėraštį”,— prisimena J. Paleckis. Karstas iš atsto­ vybės išneštas 17 vai. “Palydėti susirinko dauguma Mask­ voje esančių Lietuvos žmonių. Buvo generolai V. Vitkaus­ kas, A. Čepas, F. Žemaitis, atvyko prof. A. Kirchenšteinas, rašytojai I. Erenburgas, F. Malačkovas, P. Gladkovas. Prieš 20*

611

išlydint graudų eilėraštį paskaitė Salomėja Nėris apie Vil­ nių sakalėlį, kurs Tėvynėn nebesugrįš, tik Pergalės vėlia­ voj šlamės. Krematoriume kalbėjo A. Baranauskas ir F. Bie­ liauskas”. (J . Paleckis. Pergalės saliutas.— P. 120.) G e g u ž ė s 7 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 18 išsp. SN po­ emos “Vilnius Paleckis” dalis. G e g u ž ė s 11 d. Maskvoje įvyko lietuvių rašyt, susi­ rinkimas, kuriame svarstyta almanacho “Pergalė” pirmoji knyga. Pranešėjas J. Šimkus pareiškė, kad šioje kn. geriausi poezijos kūriniai esą SN “Mama, kur tu?” ir L. Giros “Ado­ mas Mickevičius Pavolgyje”. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e išėjo “Tiesos” Nr. 17. Čia išsp. SN eilėr. “Siauskite, vėjai”. G e g u ž ė s 13 d. datuotas lietuvių rašytojų sveikini­ mas Iljai Erenburgui Lenino ordino gavimo proga. Sveiki­ nim ą pasirašė K. Korsakas, J. Šim kus, J. B anaitis, J. Marcinkevičius, L. Gira, E. M ieželaitis, A. Venclova, SN ir P. Cvirka. G e g u ž ė s 15 d. datuotas LTSR Rašytojų sąjungos pirmininko K. Korsako pasirašytas pažymėjimas, išduotas S. Nėriai-Bučienei, kad ji yra rašytoja ir TSRS AT depu­ tatė. Pažymėjimas išduotas pristatyti milicijai dėl paso kei­ timo. G e g u ž ė s 15 d. datuotas eilėr. “Puodžius kala nora­ gus”. Rankr. pirmame variante posmeliai surašyti atvirkšti­ ne tvarka. Pirmajame rankraščio variante po eilėr. teksto įrašytas toks sakinys: Niekas neskaitė tos knygos, aš tik viena ją skaičiau. Tame pačiame lape yra ir eilėraščio “Užpustyti keliai” juodraštis. Tai gal ir šis eilėr. rašytas tuo pačiu metu. G e g u ž ė s 21 d. datuotas laikinas asmens pažymėji­ mas, išduotas trim mėnesiams S. Nėriai-Bučienei gyventi Maskvoje. G e g u ž ė s 2 4 d. datuotas eilėr. “Aš — sakalėlis”. G e g u ž ė s m ė n . parašyti eilėr. “Močiutė”, “Mes — ka­ reiviai”, rankr. pavadintas “Saulei tek an t”, “Prie žem ės 612

nuovargis rakina”, gal ir kiti, nes šiuo metu yra nemaža eilėr., rankraščiuose poetės nedatuotų. G e g u ž ė s m ė n . Šiauliuose išėjo lit. almanachas “Var­ pai”. Čia A. Greimas, aptardamas G. Tulauskaitės rinkini “Vėjo smuikas”, rašo: “Prieškarinėje Lietuvoje turėjome tokią poetę jaunųjų m ūsų poetų plejadoje. Ji mokėjo mums papasakoti apie ak­ menėlį, kuris “turi šaltą širdį”, ir apie pienę, “rymančią vėjų pabarėly”. Netekome jos. Kiekvienos tautos poezijoje yra gana aiškiai apibrėžta sritis moteriai-poetei ir yra tonas, kurį palietusi ji mus be galo sujaudina”. G e g u ž ė s m ė n . išėjo “Literatūros ir meno” Nr. 5. Čia A. Gricius pasakoja apie lietuvių rašyt, susitikimą-pobūvį Maskvos kino teatro rūmuose, kur SN skaitė keletą eilėr. Plačiai aptariamas lietuvių rašytojų susirinkimas, įvykęs ge­ gužės 11 d. Išsp. sveikinimas I. Erenburgui ir jo padėka, pranešama, kad jau išėjo kn. “Lietuviškosios divizijos kovų keliais”, kur išsp. SN eilėr. “Marytė” (p. 25) ir “Nepraeis fašistų tankai” (p. 80—81). G e g u ž ė s p a b a i g o j e “Tiesos” Nr. 20 (p. 2) išsp. SN str. “Pergalės kelias”, parašytas gal gegužės viduryje. (III 93—95) 1944 m. p a v a s a r į Amerikoje pasirodė K. Korsako sjudaiyta knyga “Lietuva ugnyje” (Brooklyn.— 1944.— 288 p.). Čia p. 5—18 išsp. įžanginis str. “Lietuvių tautos literatūra Tėvynės kare”, kur ne kartą minima ir SN, o toliau įdėti ir šie SN eilėraščiai: “Lėktuvams apsilankius” (p. 53), “Mama, kur tu?” (p. 55—64), “Motulė” (p. 115— 117), “Odisėja” (p. 234), “Pavasario saulė” (p. 236), “Lauk m anęs” (p. 247— 248) ir “Tu — karo vaikas” (p. 259). B i r ž e l i o 6 d. “Tarybų Kirgizijos” laikr. praneša, kad Tarybų Lietuvos sukakčiai pam inėti Kirgizijos rašytojų, sąjunga išleidžia lietuvių poetų kūrinių rink. kirgizų k. Rin­ kiniui išverstas ir SN eilėr. “Raudonarmiečio motina”. B i r ž e l i o p r a d ž i o j e laikr. “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 14 išsp. SN eilėr. “Pergalė arti”. B i r ž e l i o 13 d. dienoraščio sąsiuvinyje įrašytas toks dvieilis: 613

Svetim i tie namai ir tos gatvės. Žmonės svetim a kalba kalba. B i r ž e l i o 14 d. dienoraščio sąs. įrašyti Sauliuko pa­ sakyti mamutei žodžiai. (III 343) B i r ž e l i o 14 d. per Maskvos radiją buvo skaitomi nauji SN eilėr. rusų k. B i r ž e l i o 15 d. datuotas Kirgizijos taryb. rašytoju raštas: “Tarybų Lietuvos atkūrimo ketvirtųjų metinių proga mes, Kirgizijos poetai, išvertėme į kirgizų kalbą šių lietuvių po­ etų kūrinius: 1. Liudo Giros, 2. Salomėjos Nėries, 3. Antano Venclo­ vos, 4. Kosto Korsako, 5. E. Mieželaičio ir įteikėme valstybinei leidyklai išleisti atskiru rinkiniu”. Raštas siųstas LTSR rašytojų sąjungai. B i r ž e l i o p a b a i g o j e išėjusiame “Tiesos” Nr. 24 išsp. eilėr. “Pergalė arti” (“Traukiasi, traukiasi priešas”). B i r ž e l i o m ė n . “Literatūros ir meno” Nr. 6 J. Skliutauskas praneša, kad Frunzėje atidaryta knygų paroda, ku­ rioje eksponuojama SN “Poema apie Staliną” — liuksusinis 1940 m etų leidimas. Ten pat išspausdintas J. Šimkaus str. “Lietuviu poetų eilėraščiai kirgiziškai”, kur minima ir SN. B i r ž e l i o m ė n . išėjo anglų k. Maskvoje leidžiamo žur­ nalo “International Literature” Nr. 3, kuriame išsp. A. Laisvydo [Venclovos] str. apie lietuvių literatūrą karo metais. Straipsnyje minima ir SN. B i r ž e l i o m ė n . datuoti eilėraščiai “Šviesius jojo plau­ kus vėjelis kedeno”, “Kai būsiu toli” ir “Prie savo Gabijos šventos”. Po eilėr. “Kai būsiu toli” tekstu pieštuku įrašyta: M audžia skaudžia troškulys krūtinėj Lyg ža izd a išdeginta žarijom. B i r ž e l i o m ė n . išėjusiame literatūros žurnalo “Znamia” Nr. 5—6 išsp. SN kūrinys “Marytė”, į rusų k. verstas S. Mar, su prierašu “Tarybų Sąjungos didvyrės Marijos Melnikaitės atminimui”. Tai poema “Marija M elnikaitė”. B i r ž e l i o m ė n . išėjo Amerikos lietuvių žurnalo “Švie­ sa” Nr. 2 (balandžio, gegužės ir birželio mėn. nr.). P. 58 išsp. 614

SN eilėr. “Saulytė” (“Kas gi užuolaidą judina lango”), p. 62— 63 — “Griuvėsių m iestas” ir p. 63 — “Mano eilinis”. B i r ž e l i o m ė n . , ne vėliau, įteikė eilėraščių “Negesk, žiburėli”, “Dniepras”, “Stepėje”, “Tavęs aš laukiau” ir “Kai būsiu toli” (rankr.) literatūros ir kritikos almanacho “Per­ galės” antrosios knygos rengėjams. L i e p o s 1 d. “Laisvėje” išsp. SN kūrinys “Vilniaus Pa­ leckio atminimui”. L i e p o s 2 d. datuotas eilėr. “Myli sakalas m ėlyną laisvę”. Taip pat “Tau dainuoju” (“Tau dainuoju, o sakale broli”). L i e p o s 2 d. P. Veržbilauskas buvo pakviestas į LTSR kom isarų tarybos kadrų skyrių, kur surašė duomenis į kadrų lapą ir parašė autobiografiją. L i e p o s m ė n . pradžioje SN palydėjo pirmuosius ke­ leivius į dar neišlaisvintą Lietuvą. Tai prisimena A. Venc­ lova: “Pagaliau sužinojome, kad m ūsų Centro Komitetas su­ darinėja pirmąją grupę, kuri turės būti Vilniuje jo išvada­ vimo dieną. Spėliojome, kas į tą grupę paklius, tikėdamies, kad toji laimė teks mums, ir bijodami, kad viltys gali pasi­ rodyti tuščios... Paaiškėjo, kad su pirmąja grupe, kurioje bu­ vo partijos ir vyriausybės vadovai, skrisime keli — Cvirka, Šim kus, B an aitis, Jonas K arosas ir aš... Buvo didelis džiaugsmas mums ir drauge nusiminimas tiems, kurie liko Maskvoje. Vienas iš m ūsų — Liudas Gira — deja, jau sun­ kiai sirgo ir gulėjo Kremliaus poliklinikoje. Ypač sunkiai pergyveno, kad lieka Maskvoje, S. Nėris. — Greičiau, greičiau į Lietuvą! — kalbėdavo ji tą pava­ sarį, ir jos akyse žibėdavo viltis ir džiaugsmas.— Aš taip noriu kuo greičiau būti namie... Ir daiktus jau pradėjau dėliotis... Greičiau prie savojo židinio ugnelės... — Bet ar rasime savo židinį, Salomėja? Juk ten pabu­ vojo, ir netrumpai, didžiausi m ūsų tautos priešai... N ėries veidu nuslinkdavo susim ąstym o ir skausm o šešėlis. — Be abejo, ten bus daug kas kitaip, negu čia vaizduo­ jamės. Bet baigsis karas, ką rasime sugriauta, atstatysime savo rankomis. Dirbsime taip, kaip niekad nedirbome. 615

Kartais mus jaudindavo tai, kad Nėries veidas būdavo pablyškęs, ir ji atrodydavo truputį ligota. Paklausta visada tvirtindavo esanti sveika, ją kankinąs tik menkas negala­ vimas, jau praėjęs ar bepraeinąs. Kad tik greičiau namo... Niekas m ūsų tada, deja, nenujautė, kad poetė buvo pradėju­ si sirgti baisiu, nepagydomu kepenų vėžiu... Gerai atsimenu saulėtą 1944 m etų liepos rytą, kai At­ stovybėje susirinkome gausiau negu paprastai: atėjo ilgai lauktas laikas keliauti namo. Tiesa, Lietuva dar nebuvo išvaduota, mūšiai ėjo kažkur apie Minską, bet jau nebe­ galėjome nustygti vietoje, skubėjome į Vilnių, į Kauną... Išlydinčiųjų tarpe buvo ir Nėris. Ji veržte veržėsi su mu­ mis, bet vadovaujantiems draugams neatrodė, kad protin­ ga ir saugu vežti poetę beveik į frontą — ir dar ne vieną, o su vaiku. Kita vertus, ryšium su laukiam ais įvykiais rašytojų reikėjo ir Maskvoje — rengti medžiagą radijui, sąjunginei spaudai... Matyte matau Nėrį, jos drėgnas akis, ilgesio, džiaugsmo ir drauge liūdesio kupiną veidą, kada ae­ rodrome ji žiūri į mus, laukiančius, kada trimotoris “Duglas” privažiuos arčiau aerodromo krašto. Paskutinis apsika­ binimas, ir laipteliais jau kopiame į lėktuvą”. (“Vidurdienio vėtra”, p. 445—447.) L i e p o s 8 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 38 (p. 3) ir “Už Tarybų Lietuvą” Nr. 19 išsp. SN str. “Pergalės kelias”. L i e p o s 10 d. datuotas eilėr. “Sesuo žydrioji — Vili­ ja”. Yra išlikę keletas jo rankr., kurių viename jis be an­ traštės, kitame pavadintas “Prie Vilniaus”, dar kitame “Vil­ nelė”... L i e p o s 13 d. Maskvoje sužinota, kad Raudonoji ar­ mija užėmė Vilnių. Tą pačią dieną apie Vilniaus išvadavimą buvo pranešta ir poetei. Tik nežinia, katras jai pranešė: Juozas Baltušis ar Jonas Miliušis. “Pagaliau pakeliu telefono ragelį, surenku S. Nėries te­ lefono numerį. — Na? — tiek beištaria ji virpančiu balsu. — Šį vakarą Maskva saliutuos Vilniaus išvaduotojams,— pranešu jai nė truputėlį ne mažiau virpančiu balsu. Tėvynės atgavimo džiaugsmą tikrai gali pajusti tiktai tas, kas pakėlė jos praradimo kartėlį. Štai dėl ko tokia ilga 616

pauzė telefono ragelyje, kurį laiko S. Nėries ranka. Tik po ilgo laiko jame pasigirsta garsai, tokie tylūs, kaip tylus ra­ sos kritimas žvaigždėtą vasaros naktį. Nematau, bet žinau: Salomėja Nėris verkia... O neilgai trukus atėjo ji redakcijom Jau be ašarų aky­ se, kukli kaip visuomet ir kaip visuomet su liniuoto sąsiu­ vinio lapeliu rankoje: — Parašiau... Ir tuo pat metu į radijo redakciją įėjo Lietuvos TSR liau­ dies poetas L. Gira. Jau stipriai ligos palenktas, ramsčiuo­ jasi balta lazdele, bet akys šviečia laime ir tvinsta ašaro­ mis. Ir jo rankose rankraštis. — Aš įkalbėsiu iš anksto, jūs įrašykit, ar gerai,— sako nebestipriu balsu.— Užrašykit ir perduokit, o aš — tik jau nepykite ant manęs! — aš labai noriu savo akimis pamaty­ ti šitą saliu tą... istorin į saliu tą. A tsistosiu “M askvos” viešbučio balkone ir pažiūrėsiu... Aš gimiau Vilniuje...— ašaros užsmaugia jo balsą. Mes palydėjome L. Girą į įrašų skyrių. S. Nėris liko re­ dakcijoje. — Aš tai norėčiau perskaityti pati... prie mikrofono. Ar galima bus?” — prisimena J. Baltušis. (LK 4 231—232) J. Miliušis rašo, kad jis paskambino poetei. Ji, pakėlusi ragelį, klausia: — Tai jau vėl gerų naujienų turi? Ir Miliušis pasako, kad vakare Maskva saliutuos Vilniaus paėmimą. (“Kalba Vilnius”, 1974.— Nr. 44.— P. 11.) O Vacys Reimeris pasakojo, kad jis tą dieną lydėjęs po­ etę į įrašų skyrių. L i e p o s 13 d. datuotas eilėr. “Stalino kariai”. Jis ir buvo, matyt, įrašytas lapelyje, kurį mini J. Baltušis. Ir per­ skaitytas vakare per Maskvos radiją. Apie saliutą J. Baltušis prisimena: “O tuo pačiu metu, tarp salvių griausmo ir akinančio ra­ ketų gėlyno padangėje, radijo bangomis skrenda sujaudin­ tas S. Nėries balsas: Sveikas, Vilniau, Gedimino mieste, Susilaukęs valandos laisvos!..” (LK 4 232) O radijo darbuotoja Vanda Žemaitytė prisimena: 617

“Ji man daug pasakodavo apie savo gyvenimą. Abi sva­ jodavome apie ateitį. Tačiau visų m ūsų pašnekesių pradžia ir pabaiga būdavo Lietuva, išlaisvinta tėvynė. — Jei nebus laisvos Lietuvos, nebus ir Salomėjos,— lyg juokaudama kartą pasakė poetė. S. N ėrį dažnai buvo galima sutikti Visasąjunginiame ra­ dijo komitete, lietuviškų laidų redakcijoje, kur ir aš tuo metu dirbau. Daug jos žodžių, išplaukusių iš pačios sielos gelmių, girdėjo vokiečių okupuota Lietuva. S. Nėris ne kartą prisipažino, jog prieš mikrofoną sto­ janti ypatingai jaudindamasi: — Juk mane klausys visa mano nelaimingoji Lietuva!.. Bet tą dieną, kai Tarybinė armija išvadavo Vilnių, S. Nėris buvo kitokia. Ji stovėjo prie mikrofono nušvitusi, pa­ kelta galva, kalbėjo švelniai, lyg žodžiais glamonėtų išsiilgtą tėviškę, kalbėdama kartais pakeldavo balsą, tartum drąsin­ dama nuvargusią m ielą savo žemę. O ašaros riedėjo jai per veidus, krito ant mikrofono, popieriaus lapų, mano ir jos pačios rankų.... Tai buvo didelio žmogiško džiaugsmo ašaros, kurių nereikėjo slėpti. Vakare, kai Maskva saliutavo Vilniaus išvadavimo gar­ bei, S. Nėris, pakėlusi savo vaikelį, kalbėjo: — Niekados man Maskvoje nebuvo taip šviesu, kaip šiandien! Visi verkėme iš džiaugsmo, ir įvairiaspalvis saliutas pro ašaras buvo dar žavesnis, dar nepaprastesnis...” (L K 4 205) L i e p o s 13 d. datuota “Sovetskaja Litva” išsp. SN eilėr. “Būk sveikas, Vilniau!”, į rusų k. verstą S. Mar. Tai tas pats eilėr. "Stalino kariai”. L i e p o s 1 4 d. “Pravda” išsp. SN eilėr. “Būk sveikas, Vilniau!” Šį eilėr. išsp. ir 'Pravda Ukrainy”, o “Izvestijos” — eilėr. “Štai Viljnius rodnoj svobodnyj”. “Komsomolskaja prav­ da” išsp. eilėr. “Dorogomu gorodu”. Janina Narkevičiūtė prisimena liepos 13 ir 14 d.: “Kartu su S. N ėrim , L. Gira ir F elik su B ieliausku rengėm e p u slap į laik raščiu i “K om som olskaja pravda”. Mačiau, kaip giliai sujaudinta SN rašė eilėraštį: Kovas kovoję — kruvini Sugrįžtame, sugrįžtame. 618

Žaizdas nuplausim vandeny, Žaliais šilkais aprišime. Tai eilėraščio “Sesuo žydrioji — Vilija” posmas; eilėraštis vertime pavadintas “Dorogomu gorodu”. (J. Narkevičiūtė. Poetė-kovotoja/'Kauno tiesa.— 1964.— Lapkr. 15.— Nr. 271.) L i e p o s 16 d. laikraštyje “Gudok” Nr. 85 išsp. SN eilėr. “Za tebia, Litva”, į rusų. k. verstas S. Mar. L i e p o s 16 d. datuotas Juozo Bariso laiškas iš Intos poetei į Maskvą. L i e p o s 17 d. Vilniuje išėjo “Tarybų Lietuvos” Nr. 1. J į suredagavo J. Šimkus, padėjo Vincas Žilionis. L i e p o s 19 d. P. Veržbilauskas gavo dokumentus kitą dieną vykti į Vilnių. Tai tuojau pranešė poetei, kuri jam davė daugybę nurodymų. Įpareigojo būtinai aplankyti Pa­ lemoną, nurodė, kaip nuvykti iš Kauno. Galbūt sutiks ir B. Bučą. Nors dar 1942 m. jai kažkas pranešė, kad vyras Lie­ tuvoje žuvęs, bet ji vis dar vylėsi, kad tai netiesa: kad vy­ ras gyvas... L i e p o s 2 0 d. poetė išlydėjo į Lietuvą P. Veržbilauską. L i e p o s 2 0 d. laikr. “Už Tarybų Lietuvą” išsp. SN eilėr. “Valio — Tarybų Lietuva!” L i e p o s 21 d. LTSR ketverių m etų sukaktį paminėjo Kirgizijos rašytoju sąjunga. Ta proga surengtame literatūros vakare Frunzėje paskaitą apie LTSR skaitė J. Skliutauskas. Čia dalyvavo žymiausi Kirgizijos poetai-akynai Olimkulas, Tokombajevas, Malikovas. Jie skaitė į kirgizų k. vers­ tus lietuvių poetų kūrinius. Čia dalyvavo ir choras, padai­ navęs keletą lietu vių liaudies dainų. Tą pat dieną per Frunzės radiją net devyni kirgizų poetai skaitė lietuvių po­ etų, tarp jų ir SN, kūrinių vertimus į kirgizų k. L i e p o s 2 2 d. iš Maskvos išėjo antras traukinys į Vil­ nių. Galbūt kaip tik tada į Vilnių išvyko ir P. Veržbilaus­ kas. Tą dieną šiuo ešelonu į Lietuvą vyko taip pat LTSR valstyb. leidyklos darbuotojas Petras Užkalnis. SN paprašė jį, kad, nuvykęs į Kauną, paieškotų jai buto. L i e p o s 2 2 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 31 išsp. SN eilėr. “Stalino kariai”. 619

L i e p o s 2 5 d. “Tarybų. Lietuvos” Nr. 31 išsp. SN eilėr. “Prie Vilniaus” (“Vilnele, bėk į Viliją”). L i e p o s 2 5 d. datuotas Vlado Tarasonio laiškas iš Al­ tajaus krašto poetei į Maskvą. L i e p o s 2 9 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 35 išsp. SN eilėr. “Raudonarmiečio motina”. Čia taip pat publikuojamas A. Liepsnonio str. “Mūsų literatūra anapus fronto karo m e­ tu”, kuriame rašoma: “Hitlerio plėšikų teroro pavyko išvengti talentingiausiai m ūsų poetei Salomėjai Neriui. S. Nėris karo metu daug bendradarbiavo Tarybų Sąjun­ goje ėjusiuose mūsų laikraščiuose — “Tarybų Lietuvoje”, “Tiesoje”, “Už Tarybų Lietuvą”, “Tėvynė šaukia” ir kituose. Ji išleido eilėraščių ir poemų rinkinį “Dainuok, širdie, gyve­ nimą”. Antras jos rinkinys spausdinamas. Rusų kalba po­ etės per karą išėjęs rinkinys vadinasi “Pro kulkų švilpesį”. Specialios literatūrinės poetų L. Giros, SN, A. Venclovos ir kt. laidos per radiją ne kartą buvo duodamos visai Tarybų Sąjungai rusų kalba”. L i e p o s 31 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 36 išsp. SN eilėr. “Vokiečiu lėktuvams apsilankius” (“Jiems akmuo bepaliko”). L i e p o s 31 d. Maskvoje, Rašytojų klube, įvyko SN ir L. Giros kūrybos vakaras. P. Skosirevas įvadiniame žodyje apibūdino abiejų poetų kūrybą ir papasakojo apie jų lite­ ratūrinę bei visuomeninę veiklą karo metu. SN ir L. Gira savo kūrinius skaitė lietuviškai, o vertimus į rusų k. — vertėjai K. Arseneva, D. Brodskis, V. Dinik, V. Zviaginceva, M. Zenkevičius, S. Mar, M. Petrovych — vertimus. L i e p o s m ė n . “Tiesos” Nr. 26—27 išsp. SN eilėr. “Sta­ lino kariai”. L i e p o s m ė n . laikr. “Moskovskij bolševik” Nr. 14 (p. 2) išsp. V. Zviagincevos į rusų k. verstas SN eilėr. “Per­ galė arti”. L i e p o s m ė n . žurnalo “Smena” Nr. 14 (p. 2) išsp. V. Zviagincevos į rusų k. verstas SN eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą!” L i e p o s m ė n . datuotinas eilėr. “Saulutė pasuka į va­ karus. Ilgyn”. Galbūt liepos mėn. parašyti ir kai kurie kiti eilėr. ar tik fragmentai. 620

L i e p o s m ė n . A. Liepsnoms rašė, kad antras SN eilėr. rink. jau spausdinamas. Iš tikrųjų ji 1944 m. vasarą tik su­ darė eilėr. rink. “Prie didelio kelio”. (R II) R u g p j ū č i o 1 d. “Tarybų L ietuvos” Nr. 37 išsp. žinutė “Lietuvių autoriai kirgizų kalba”: kad Kirgizijos rašytojų sąjunga išleidžia liet. poetų kūrinių rink. kirgizų k. Jau esąs baigtas versti L. Giros eilėr. “Pavergtoji tėvynė”, S. Nėries “Raudonarmiečio motina” ir kt. Si naujiena imta iš “Tarybų Kirgizijos” numerio (1944 06 06). R u g p j ū č i o 5 d. laikr. “Literatūra i iskusstvo” išsp. žinutė apie L. Giros ir SN literatūros vakarą Maskvoje. R u g p j ū č i o 5 d. datuotas poetės laiškas iš Maskvos B. Bučui į Panevėžį. Kad jis gyvas ir gyvena Panevėžyje, ji sužinojusi iš Justo Paleckio. (III 416—417) R u g p j ū č i o p r a d ž i o j e P. Veržbilauskas nuvažiavo į Palemoną, surado Bučų namą ir pamatė, kad aplink jį vaikštinėja vyras. Iš poetės nupasakotos B. Bučo išvaizdos suprato, kad tai jis, nieko jam nesakęs apsisuko, grįžo į Vil­ nių ir parašė poetei į Maskvą laišką apie tai, ką matė Pa­ lemone. R u g p j ū č i o 7 d. datuotas V. Žemaitytės laiškas iš Vilniaus poetei į Maskvą. R u g p j ū č i o 9 d. Vilniuje išėjo “Tiesos” Nr. 1, o “Ta­ rybų Lietuva” pradėta leisti Kaune. “Tiesoje” išsp. SN eilėr. ‘M otulė”. R u g p j ū č i o 9 d. P. Veržbilauskas patvirtintas Lie­ tuvos TSR Socialinio aprūpinimo komisaro pavaduotoju. Ko­ misaro dar nebuvo paskirta, todėl faktiškai socialinio aprūpi­ nimo komisariatui vadovavo P. Veržbilauskas. R u g p j ū č i o 1 0 d. poetė susitiko su B. Giriene ir L. Gira. Jie abu padovanojo poetei savo nuotraukas su tokiais užrašais: “Maloniajai Salomėjai Neris visada draugiška Br. Girienė. 1944.VIII.10. Maskva. M ielajai S a liu te i — jos pirm ųjų poezijos žin g sn ių įspūdžius ligi šiol gyvai prisimindamas ir naująja kūryba besidžiaugdamas — noriu pasakyti, būk mums visuomet saulėta ir džiugiai audringa. Liudas Gira. 1944.VIII. 10".

R u g p j ū č i o 1 0 ar 11 d. gavo P. Veržbilausko ir V. Žem aitytės laišku s. P. Veržbilausko laišk as neišliko, o V. Žemaitytė rašo: “Brangioji Salomėja, Aš jau Vilniuje. Koks džiaugsmas buvo, kuomet m es įvažiavome į Lietuvos žemę. Sunku apsakyti! Verkėme ir juokėmės. Gyvenu centre savo dviejų kambarių bute viena. Žmo­ nių gana daug. Apsirengę visi labai puikiai. Mums biskį da­ rosi nejauku su savo “papuošalais”. Bet užtat galvas pake­ liame aukščiau prieš lenkus, kurių čia daug ir jie m ūsų nemėgsta. Maistas labai geras. Vandens dar nėra mieste. Bet čia daug kur šuliniai. Daug kas išvažiavo į Kauną. Jaučiuos labai prislėgta ir man taip sunku. Vanda”. R u g p j ū č i o 11 d. SN rašo laišk ą iš M askvos P. Veržbilauskui į Vilnių: “Brangus Petrai Petrovičiau! Pagaliau sulaukėm Jū sų laiško. Jis trumpas ir nelinks­ mas, bet aš suprantu, kad kitaip ir būti negali — kur dar girdėti mūšio ūžesys ir parako kvapas. Kur m ūsų gimto­ sios vietos? Kas ten dabar dedasi ir ką mes ten rasime? Su Jūsų išvažiavimu prasidėjo nemalonumai [toliau dvi eilutės neįskaitomai užbraukytos violetiniu rašalu, o laiškas rašytas mėlynu rašalu] aš labai susijaudinusi ir laukiu Jūsų. Aš jaučiuosi visai ligonis ir neturiu jėgų grumtis su žmonių niekšingumu. Atvažiuokite nors neilgam, kad būtų galima viską sutvarkyti. Valodė [Sauliukas] pragulėjo sirgdamas 5 dienas, dabar vėl eina į darželį. Pinigų Majakovas dar ne­ gavo. Aš pasiųsčiau Jum s pinigų, bet geriau pats atvažiuo­ kite greičiau, čia viską rasite. Laukiame Jū sų nekantraudami. Serafimą ir Valodė”. Laiškas rašytas rusų k. R u g p j ū č i o 1 2 d. “Tiesos” Nr. 31 pranešama, kad Vilniuje atidarytas knygynas, kuriame galima pirkti knygų, išleistų Maskvoje, tarp jų ir SN rink. 622

R u g p j ū č i o 1 3 d. dienraščio “Izvestijos” Nr. 192 (p. 3) Margarita Atabekian recenzuoja kn. “Kelias į Lietuvą” (rusų. k.). Čia rašoma: “S. Nėries kūryboje glaudžiai susilieja poetės likimas su bevardžio herojaus likimu, likimu nežinomo kareivio, su ku­ riuo S. Nėris dainuoja dainą jo žygdarbio ir bebaimio žuvi­ mo metu”. R u g p j ū č i o 1 5 d. “Laisvėje” išsp. žinutė apie lietu­ vių poetų L. Giros ir SN vakarą Maskvoje. R u g p j ū č i o 1 7 d. “TarybųLietuvos” Nr. 50 išsp. E. Me­ dei vos str. “Valstybinė leidykla atgyja”, kuriame pabrėžia­ ma, kad vokiečių okupacijos m etais “buvo uždrausta ir grožinė literatūra m ūsų rašytojų: P. Cvirkos, L. Giros, S. N ė­ ries, J. Marcinkevičiaus ir sąjunginių rašytojų”. R u g p j ū č i o 1 7 d. “Tiesos” Nr. 35 išsp. str. “Lietu­ viškos divizijos kovų kelias”. Čia rašoma, kad “S. Nėris ski­ ria narsiajai kovotojai snaiperei jausmingą eilėr. “Nepraeis fašistų tankai”. R u g p j ū č i o 17 d. datuotas B. Bučo laiškas iš Kau­ no į Vilnių. R u g p j ū č i o 18 d. B. Bučas tęsia savo laišką. R u g p j ū č i o 1 8 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 51 išsp. SN eilėr. “Prie Vilniaus” (“Vilnele, bėk i Viliją”). R u g p j ū č i o v i d u r y j e poetė parašė laišką K. Korsa­ kui į Vilnių, kuris, deja, neišliko. R u g p j ū č i o 1 9 d. “Tiesoje” Nr. 37 išsp. SN eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą” be 2 ir 5 posmo. Kronikoje rašoma apie SN ir L. Giros lit. vakarą Maskvoje. R u g p j ū č i o 1 9 d. datuotas aktas, kuriame pažymėta, kad Lenino komunistinio jaunimo sąjungos Kauno miesto komitetas iš “Sakalo” leidyklos sandėlio paėmė 100 egz. S. Nėries “Rinktinės”. Ten taip pat pažymėta, kad “Sakalo” lei­ dyklos sandėliuose ir knygyne okupacijos metais išsaugota “N ašlaitės” 1730 egz., “Eglės žalčių karalienės” 1418 egz. ir “Rinktinės” 1024 egz. R u g p j ū č i o 2 1 d. dienoraščio sąs. parašyta, kad būta pasikalbėjimo su partizane Ieva Uždaviniene iš Pirčiupiu kaimo. 623

R u g p j ū č i o 2 2 d. Lietuvoje išėjo žurnalo “Jaunųjų gretos” Nr. 1. Čia (p. 8) išsp. SN eilėr. “Tavęs aš laukiau” ir “Pergalė arti”. R u g p j ū č i o 2 4 d. datuota telegrama P. Veržbilauskui: “Petrai Petro vičiau, Pasiunčiau paštu ir laišką ir keturias telegramas. Kodėl negavote? Jūsų artimas žmogus labai serga ir prašo Jus kuo greičiausiai atvažiuoti”. Tas “artimas žmogus”— tai pati SN. R u g p j ū č i o 2 4 d. dienoraščio sąs. įrašė, kad buvusi pas Klarą Blum, bet pas ją taip karšta, kad negalėjusi il­ giau ten būti. K. Blum ta proga padovanojo poetei savo eilėr. rink. su tokiu užrašu: “Für Salomia Neris Klara Blum”. Kla­ ros Blum rink. vokiečių k., pavadintas “Wir entscheiden al­ les”, išleistas Maskvoje 1941 m. R u g p j ū č i o 2 5 d. SN gavo B. Bučo iš Kauno, Juozo Bariso iš Intos ir Vlado Tarasonio iš Altajaus krašto laiškus. B. Bučas laiške, datuotame 1944 08 17, rašo: “Brangioji Mamute, Gavęs “Tarybų Lietuvos” Nr. 30, nusprendžiau, kad tu Vilniuj. Išvijus nacius iš Kauno, tuoj čia atvykau, ir dabar pasakojo man, kad Tu tikrai Vilniuj. Aš išlikau sveikas ir gyvas. Tik po trejų m etų tylaus kentėjimo bei visokios priespaudos ir pavojų, atrodo, nebe­ moku išviršiniai išreikšti savo džiaugsmo, kurį pergyvenau matydamas, kaip gniūžta tas juodasis slibinas, kuris prieš trejus metus išplėšė man Tave su Balanduku ir suteikė tiek skausmo. Kaip laikosi Balandėlis? Oi kiek karčių valandų pergy­ venau kas 23 kiekvieno mėnesio apie jį (apie judu abu) pri­ simindamas, būgštaudamas dėl jūsų likimo ir besileisdamas į visokius spėliojimus!.. Ypač 41 metais ir vėlesniais kri­ tiškaisiais laikais. Juk Tu ir Kauno kalėjime buvai, ir pa­ rašiutu nuleista užsimušusi, ir prie Velikije Lūki su visais išvykusiais suimta... Bet greit radijo bangos po išvykimo su­ teikė man nusiraminimo... Na, tai duok kuo greičiausiai žinių apie Balanduką ir save. Namely viskas išgrobta, išdaužyta, neturiu nei popie­ riaus, nei rašalo, nei plunksnakočio... N am elis, be kelių 624

langų, nenukentėjo. Priimkite abu 41 m etų pabučiavimą. Tėtukas”. (“Literatūra ir m enas”, 1984.— Lapkr. 17._— Nr. 40.) Laikraštyje laiškas datuotas 1944.VII.17 d. Si data per klaidą įrašyta ir laiško originale, bet jis tada negalėjo būti parašytas, nes ir Kaunas išvaduotas tik rugpjūčio pradžio­ je, todėl ir čia jis datuojamas rugpjūčio 17 d. Rytojaus dieną Bučas tęsė laišką, tik nežinia ar jį pa­ siuntė, nes tuo metu buvo sudėtinga laiškus siųsti, dažniau­ siai — per keliaujančius asmenis, be to, laiško originalas neturi pabaigos, bet ir jį čia pateikiame iš to paties laikr. numerio: “Brangioji Mamute, vakar Tau išsiunčiau laišką, bet norisi daugiau parašyti. Vakar skubėjau išsiųsti laišką ir neturėjau priemonių nei laiko daugiau parašyti. Šiandien gavau jau rašalo ir turiu bloknotą. Man visą laiką rūpėjo ir dabar taip pat rūpi, kad Tu ramiai laikytumeisi ir nesinervintumei. Kiek nugirdau, Tu pasidariusi nervingesnė negu buvusi. Visą laiką apie Judu galvodamas stengiausi Tave rami­ namai “hipnotizuoti” mintimis. Ar tas turėjo įtakos?.. Bet dabar, jei mano buvimas gyvųjų tarpe kaip Balanduko tėvo ir kitais žvilgsniais Tau svarbus, tai gali visai nurimti. Žino­ damas Tavo pasiryžimą gyventi, gyvenimo mylėjimą, tam tikiu. Baisiai visą laiką bijojau, kad Balandukas neįgautų “naravo”, o galėtų išaugti su dvasine lygsvara žmogus. Ir baisiai džiaugiuosi sužinojęs, kad jis vis piešia, pa­ augęs ir sveikas. Kad aš jį myliu, gal kai ką pasakys toks vaizdelis: kitą rytą Jums išvykus, aš, pamatęs jo žaisliu­ kus toje vietoje, kur jis vakar triūsęs paliko, negalėjau išsi­ laikyti ir parpuoliau žemėn. Po to išvykau į nelaim ingą ke­ lionę į Rytus... dviračiu. Kelionė, žinoma, buvo nutraukta vokiškų tankų ir mo­ tociklų kolonų bei nepažįstamų civilių tipų, neprivažiavus net Vilniaus. Po savaitės klajonių po m iškus ir kaimus grįžau pėsčias į Palemoną. Čia radau išplėštą ir vokiškų batų ištryptą nam elį su išlaužytom durim. Ant stulpų buvo išklijuoti mašinėlė [spausdinti] rašteliai, kur “Jaunoji Lie­ tuva” kreipė šaulių ir policijos dėmesį, kad mane su kitais suim tų ir t. t. Na, bet ir tada, ir vėliau pasisekė išvengti 625

visokių pasikėsinimu, nors jų buvo per visą laiką. Palemo­ ne nedaug todėl ir gyvenau. Čia buvo apgyvendinę ir prancūzus, ir vokiečius, ir galutinai seniūno pasiūlymu įleis­ tas vienas mokytojas. Todėl paskutiniu laiku taip pat “nesimaišiau” šioje apylinkėje, buvau prapuolęs kaimuose”. R u g p j ū č i o 2 5 d. dienoraščio sąs. tokie įrašai: “P a g a l i a u l a i š k e l i s . (Tai apie B. Bučo laišką.) Gavau dar du laišku iš Alt [aj aus] ir Kom[ijos]. Paprašyčiau sakalėlio, K ad paduotų plunksnelę,— Parašyčiau gromatėlę A š pas savo panelę.” Laiškas iš Altajaus tai bus Vlado Tarasonio. Šis prime­ na, kad mokėsi kartu: ji buvusi antrame skyriuje, o jis trečiam e. V ėliau jis su Bronium (poetės broliu) kartu mokęsis Karo mokykloje ir tarnavęs 5 pulke, su jos tėvu gulėjęs Vilkaviškio ligoninėje pas gydytoją Babelį. Draugavęs ir su broliu Viktoru. Mėgęs jos eiles, ypač “Eglę žalčių ka­ ralienę”, “Poemą apie Staliną”. Gyvenąs su šeima, čia ir dar aštuonios šeimos, viena iš jų — Bagio šeima iš Alvito. Kur jis pats — nežinia. Tik dabar sužinojęs, kad lietuviai Maskvoje leidžia laik­ raščius. Perskaitęs “Tarybų Lietuvą” — pirmą lietuvišką laikraštį po trejų metų. Prašo dvasinės paramos: laiškelio, eilėraščių ir nurodo savo adresą: Алтайский край, Быстро-Ш гокский район, Окушинский химлесхоз. R u g p j ū č i o 2 5 d. “Tiesos” Nr. 42 (p. 3) išsp. J. T. str. “Šiandien Vilniaus gatvėse”, kuris turi tokį moto: “Graži tu, žeme, dievaži, siurbėles nutrenkusi. S. Nėris”. R u g p j ū č i o 2 6 d. Maskvos pašto antspaudu datuo­ tas Juozo Barisos laiškelis iš Intos—Komijos ATSR Kožvos raj. Kažkodėl dienoraštyje pažymėta, kad iš Komijos gautas laiškelis (08 25). J. Barisa prašo pranešti jo adresą šeimai, kuri iki 1941. VII. 12 gyvenusi Panevėžyje, Respublikos 32. R u g p j ū č i o 2 6 d. dienoraštyje parašė: “Per telefoną B. parodė savo charakterį. Atrodė, kad ji man visą laiką nešiojo širdy neapykantą”. 626

Kas ta B.? Gal Klara Blum? R u g p j ū č i o 2 6 d. “Tiesos” Nr. 43 išsp. knygos “Ke­ lias i Lietuvą” Margaritos Atabekian recenzija (vertimas). Čia yra ir apie SN kūrybą. R u g p j ū č i o 2 6 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 58 išsp. SN eilėr. “Grįšiu”. R u g p j ū č i o 2 8 d. datuotas eilėr. “Aplinkui žemę”, vėliau pavadintas “Jų veltui lauks”. Rugpjūčio

2 9 d. datuotas laiškas B. Bučui. Rašo: “Mylimas, brangus Berneli! Tėtuk! Man atrodo, kad aš laimingiausia šiandie visame pasau­ lyje, gavusi pagaliau žinią iš Tavęs paties. Ketvirti metai kančios ir ilgesio, paskutinės sunkios dienos ir savaitės bai­ sių abejonių... Juk pastaruoju laiku aš ir miegoti nebega­ liu... Nebuvo nė vienos dienos, kad negalvočiau apie Tave, kad mudu su Balanduku nekalbėtume apie savo mylimąjį Tėtuką. Jau daugiau kaip mėnuo žmonės važinėja į Kauną, bet niekas nesiteikė aplankyti Palemono, pranešti man apie Tave... Aš juo išdidesnė, gavusi laišką tiesiai iš Tavęs be kitų malonės. Bučiuojam abu su Balanduku Tavo brangius popiery parašytus žodelius ir verkiame iš džiaugsmo. Jau prieš mėnesį, kai tik buvo paimtas Panevėžys, aš tau išsiunčiau laišką į Sodų g. 8 (pas Jodinsk.). Tuo pačiu laiku mat sužinojau iš Paleckio, jis skaitęs laikrašty, kad Tu 1943 m. gyvenęs Panevėžy. 1941 m. Penzoje aš viename eilėrašty skundžiausi: Nejau gyvenim as sugriautas? Š irdy perdėm žaizda ir skausmas. Ir neša, neša kraujo sriautas... Koki krantai kada priglaus mus? Kada ir kur sutiksim vienas antrą? Gyvenau visus tuos trejus metus su viršum begaliniu il­ gesiu ir graužatim, kam aš Tave palikau. Kitą kartą man rodydavos, jog Tu mane už tai pasmerkei... Ir vieno tetroškau: rasti Tave gyvą ir sveiką, atiduoti į Tavo rankas vaikelį, kurį auginau viena, kaip sugebėjau, jausdama visą laiką trūkumą tėvo auklėjamosios galios. Tik atsiskyrus su 627

Tavimi, prasidėjo mūsų. “kryžiaus keliai”. Visą savaitę bu­ vome kelionėje vienu du tarp visai nepažįstam ų žmonių dieną ir naktį mirties pavojuje, kol atvykom į Maskvą su­ plyšę ir basi visai tuščiomis rankomis... Nuo šios vietos pradėsiu savo “istoriją”, kai susitiksime. Dabar noriu pagy­ venti susitikimo svajone. Daiktų vėl turiu nemažai, viską čia įsigijau po truputį, netgi indų ir k. pradžiai užteks. Viskas beveik sudėta, ir laukiau tiktai žinios iš Tavęs. Gavusi Tavo laišką, aš jau neberimstu, noriu greičiau važiuoti į Palemoną pas Tave. Tu man patari likti... Kodėl? Sunkių sąlygų ir vargo aš ne­ bijau... Man prisimena 1937 m., kada kūrėmės ir gimė vai­ kelis... Juk buvo nelengva, bet tai vienas iš gražiausių ma­ no gyvenimo atsiminimų. Kaip karštligės apimta aš nežinau, kas daryti, ar važiuoti tuojau, ar dar sutvarkyti kai kuriuos reikalus betarpiškai, nes paskui grįžus bus sunkiau. Turiu atiduoti leidyklai eilėraščius, kad išleistų rusiškai, ir k., bet tai užtruks tik keletą dienų. Įdedu “darželio” foto. Ar atrasi savo sūnų? Visi tos grupės berniukai maskviečiai, m ūsų kaimynai. Balandukas kalba rusiškai, bet bendrai taip pat neaiškiai. Buvo proga daryti operaciją, tačiau ji gana varginga, ir aš bijojau... Šiaip vai­ kas yra sveikas, nors susirginėti mėgsta gana dažnai. Ge­ ras vaikelis ir protingas, mudu dideli draugai ir vienas kitą gyvenime remiam. Tik aš jaučiu, kad patys didžiausi, ne­ perskiriami draugai būsite judu, kai tik susitiksime. Ligi pa­ simatymo. Bučiuojame karštai abudu su Balanduku. Mamutė —” {III 417—418) Jau anksčiau buvo parašiusi ir paštu išsiuntusi laišką, (jis neišliko) K. Korsakui. R u g p j ū č i o 2 9 d. parašė laiškus J. Šimkui (neišli­ ko) ir Kostui Korsakui. Korsakui rašo: “Mielas Kostai! Mano laišką, kurį išsiunčiau paštu, turbūt jau būsi gavęs. Noriu pridurti dar vieną prašymą, kaip Rašytojų sąjungos narys. Noriu ir grįžti pagaliau namo. Turiu žinių, kad Palemone, m ūsų namelyje, viskas nežmoniškai sunai­ kinta ir be remonto ten apsigyventi negalima. Ar negalėčiau aš gauti butą Kaune per paties, kaip Raš. sąjungos pirmi­ ninko, tarpininkavim ą? Labai prašau m an šiuo reikalu padėti, jei galima, ir pranešti kaip galima greičiau. 628

Maskvos dienos bėga greitai, apvainikuojamos gausiais saliutais. Lietuviai baigia visi išvažinėti, tuščia Vorovskio g. L. Giros sveikata smarkiai pablogėjusi, guli ligoninėje. Iki pasimatymo! Salomėja Dar prašymas. Kaip galima g r e i č i a u perduoti laišką Šimkui. Būsiu labai dėkinga. S.” Visus tris laiškus įdavė kažkam, važiuojančiam į Lietuvą, į rankas, nes tokiu “paštu” laiškai greičiau pasiekdavo ad­ resatą. R u g p j ū č i o 3 0 d. žurnalo “Ogoniok” Nr. 35 (p. 15) išsp. įsako Kaplano reportažas “Pas Salomėją N ėrį”: "... Atvažiavusi į frontą lietuvių liaudies mylimoji poetė S. Nėris skaitė kariams eiles apie ištikimybę, apie sugrįžimą pas artimuosius ir mylimuosius. Baigėsi jos skaitymas. Sa­ lomėja jau buvo nuėjusi toli nuo pamiškės, kur vyko eilių skaitym as, kai staiga ją pasivijo raudonarm ietis ir, su­ glumęs, trypdamas vietoje, paprašė: — Duokite man nusirašyti... šias eiles apie sugrįžimą... Pas tūkstančius lietuvių karių, pas daugelį lietuvių par­ tizanų jūs rasite S. Nėries eilėraščių. Jie nešasi juos į m ūšį lyg kokį talismaną, nes kiekviena jos parašyta eilutė liečia pačias slapčiausias lietuviškos sielos stygas; kiekvienas po­ etės žodis kalba apie tautos ir gimtosios žemės meilę; nuo­ stabiai supinti jos subtilūs, bet ir kiekvienai širdžiai supran­ tami vaizdai slepia gilaus, karšto jausmo versmę. Dabar nauja jėga skamba SN balsas. Jau laisvas Vilnius, Kaunas ir daug kitų Lietuvos miestų. Poetė grįžta į tėvynę . Paprašėme poetę papasakoti apie naujausius savo pla­ nus ir kūrybinius sumanymus. Štai ką ji mums atsakė: — Mano paskutinis eilėraščių rinkinys vadinasi “Dai­ nuok, širdie, gyvenimą!” Aš jį rašiau tada, kada Lietuvoje viešp atavo neperm atom a okupacijos n a k tis. Su kokiu džiaugsmu dabar sudainuos širdis apie gyvenimą, kai nuo mano tautos krinta sunkios grandinės! — Aš jau parengiau spaudai eilėraščių rinkinį apie lie­ tuvius karius, apie lietuvius didvyrius. Daug eilėraščių skir­ ta m ūsų Lietuviškajai divizijai. Šiame rinkinyje aš rašau apie Tarybų Sąjungos Didvyrį Bem otėną. Mane labai su629

jaudino tie išgyvenimai, kuriuos jis patyrė, astuonias die­ nas ir astuonias naktis braudamasis pas savo karo drau­ gus, netekdamas kraujo, silpdamas iš bado ir troškulio. Šie treji metai, praleisti Tarybų. Sąjungos gilumoje, davė man galimybę veidas į veidą susitikti su didžiąja rusų tau­ ta, su jos kūryba. Tai neprasta, herojiška tauta. Kiek ji išgy­ veno — ir vis dėlto atėjo į pergalę, nes ji turėjo daug jėgų ir tvirtai tikėjo savimi ir savo didžiąja tarybine tėvyne. Man atrodo juokingas senovinis posakis, kad mūzos nu­ tyla, kai žvanga ginklai. Atvirkščiai, patrankoms griaudėjant pradeda rašyti ir kurti dargi tie, kurie niekada nerašė ei­ lių. Karo dienomis poetui lyrikui iškyla ypač aiškūs iškilūs vaizdai, ir jo kūryba skamba kitaip. Jo kūryba darosi rei­ kalingesnė ir artimesnė žmonėms. 1 gimtuosius Nemuno krantus aš grįžtu su didele trejų m etų karo patirtimi. Per šiuos metus m ūsų tauta pakėlė baisias kančias. Ir visa, ką aš sukaupiau per šiuos metus, atiduosiu savo brangiajai tėvynei — Tarybų Lietuvai”. R u g p j ū č i o 3 0 d. laikr. “Edebijjat gazeti” azer­ baidžaniečių k. išsp. SN eilėr. “Sveikas, Vilniau!” (“Salam, Viljnius!”), į azerbaidžaniečių k. verstas E. Tel’et. R u g s ė j o 1 d. Kinijos literatūros-meno žurnale “Epo­ cha” išsp. SN eilėr. “Sveikas, Vilniau!” kinų k. R u g s ė j o 1 d. datuotas SN laiškas iš Maskvos B. Bučui į Kauną: “Mylimas Berneli! Negaliu atsipeikėti iš to džiaugsmo ir graudumo, kad Tu “atsiradai” ir kad greit galėsiu Tave pamatyti. Man ir gy­ venimas pasidarė prasmingesnis, pradėjau labiau save sau­ goti dėl Tavęs. Pirma gyvenau tik Balanduko palaikoma, nes jis visada karštai pabrėždavo: “aš noriu gyventi amžinai, ir kad tu ir Tėtukas amžinu gyvenimu gyventumėt...” Kai tik bus proga, aš įdėsiu tau paketėlį, gal per dail. Liudą Vaineikytę, kai ji važiuos. Noriu tavęs prašyti vieną dalyką. Aš rašiau Korsakui, kad padėtų man gauti butą Kaune. Sako, kad dabar lengva gauti, Cvirka labai gerą ir didelį butą gavęs. Gal Tu pats nužiūrėsi, kur tau patinka. Gal kur netoli Vytauto parko ir centre su langais ne į šiaurę. Tik ne pirmame aukšte, ir kad būtų visai atskiras. O gal 630

pasitenkinsim Palemonu. Tu išspręsk. Bučiuoju, Tavo Saulutė” (III 419—420) R u g s ė j o 4 d. datuotas D. Pumpučio laiškelis iš Vil­ niaus poetei į Maskvą. R u g s ė j o 5 d. dienoraštyje įrašė: “Stomatologiniame institute chirurginiame skyriuje man nuėmė koronkas nuo dantų”. R u g s ė j o p r a d ž i o j e B. Bučas rašo SN antrą laišką iš Kauno ir įduoda jį G. Paleckienei, vykstančiai į Maskvą. R u g s ė j o 7 d. poetė rašo dar vieną laišką B. Bučui į Kauną: “Brangusis Berneli! Išsiunčiau Tau per Šimkų jau 2 laišku, kuriuos turbūt esi gavęs. Dabar per drg. B a ltu šį Juozą siunčiu 1000 (tūkstantį) rublių. Iš Maskvos šiandien išvažiavo ešelonas į Vilnių su meno ansambliu, dailininkais ir radijo komitetu. Kelionė labai varginga, beveik ištisą savaitę jau visi lau­ kia, kada išeis traukinys. Kada jis pasieks Vilnių, nežinia. Ankstyvesnieji ešelonai važiavo po 10 ir daugiau dienų. Aš gal būčiau galėjusi prie jų prisidėti, bet nesiryžau... Mane žadėjo lėktuvu paimti apie 12 šio mėnesio. Aš manau, iki 20 š. m. mudu su Balanduku jau būsime Kaune. Aš Tau rašiau aname laiške, kad nužiūrėtumei butą Kaune, juk Pa­ lemone turbūt nebus įmanoma žiemoti, kad viskas sunai­ kinta ir susisiekimo nėra. Labai laukiu iš tavęs smulkes­ nių žinių. Parašyk apie dabartinę būklę m ūsų Palemono ir kuo daugiau apie save. Kas buvo, apie tai kalbėsime, kai susitiksime — ilgai ilgai... Laišką man geriau nesiųsk paštu, o perduok kam nors, gal per “Tar. Liet.” red. J. Šimkų, kas važiuos į Maskvą, man atveš. Pirmasis Tavo laiškelis labai laimingai mane pasiekė — per 7 dienas, visai normaliai, tuo tarpu kai kitiems laiškai, ypač lietuviškai rašyti, eina ištisą mėnesį. Bendrai, turime greit pasimatyti. Mano laiškas Tau atrodo ramus ir sausas, bet kaip širdis nerimsta... Kiekvie­ na valanda, kiekviena diena — kaip metai, naktimis nebemiegu.. Greičiau, greičiau — prie savo židinio ugnelės!.. Iki pasimatymo Tavo Saliute” CUI 420) 631

R u g s ė j o 8 d. dienoraščio sąsiuvinyje užrašė: “Antrasis Bernelio laiškas. Laiškas iš D. P. [Dano Pum­ pučio]. Atvažiavo P. [Paleckienė]. “Bičių” tema. Kokius kūrinius galima rašyti gimtąja kalba?” Tuojau, kai tik Paleckienė atnešė laiškus, ėmė skaityti B. Bučo laišką, kuriame buvo rašoma: “Brangioji Mamute, Tau išsiunčiau prieš 10-tį dienų registruotą laišką, o šiandien susidarė proga pasiųsti kitą. Tą progą davė malo­ niosios Draugės Paleckienė ir M eškauskienė, kurias ne­ tikėtai susitikau Kaune “Dailės salono” tarpdury. Buvo la­ bai malonus susitikimas, ir man dar vienas didelis kalno gabalas nugriuvo nuo krūtinės. Jau daug iš ko girdėjau apie Tave ir Balanduką. Bet bu­ vau girdėjęs ir po okupanto letena kaip pelė po šluota tupėdamas, nes elektrą turėjom visą okupacijos metą, ir vis prie radijo praleisdavau bent trečdalį laiko. Be to, geri žmonės nugirdę taip pat painformuodavo, o paskutiniu lai­ ku, kai jau daug kam “smilga nebebūtų lindusi”, pradėjo siūlyti iš slaptosios “T iesos” man atn ešti n et Tavo, jų žodžiais, “labai gražius” priešteutoniškus eilėraščius. Bet aš mokėjau orientuotis, atrokuodavau, iš ko ir ką imti ar klau­ sytu o iš ko ne. Žodžiu, tų įvairių ir gana įdomių smulkmenų per daug, kad išpasakoti laiške. Pasisekė išbūti gyvam ir sveikam, ir dabar gyvenu tik džiaugsmu, kad ir Jūs gyvi ir sveiki. Balandukas, kiek supratau, išgarsėjo Maskvoj kaip “Balandis” ir puikus piešėjas. Aš jo piešinį, vaizduojantį svečius prie stalo, turėjau visą laiką ir jį visada ir visur parodydavau. Namelis, kaip aname laiške minėjau, paliko sveikas, nors skeveldrom apkapotas: mat aplink kritę daug sviedinių. Apie visą namelį prirausta apkasų, ir jie iškloti “fricų” patogiai enciklopedijomis... Šiaip viskas išgrobta ir sunaikinta: nėra nei indų, nei drabužių. Kai ką tačiau jau suradau ir ma­ nau dar kai ką pasiseks surasti. Palemone pasigendama be­ veik visų “ponų” pulkininkų, generolų, kapitonų, repatriantų ir net Brasiulių , tokiųt kurie būk tai atsidūrę net Bavari­ joj. Švedas išvažiavo į Švediją. Mūsų namely gyveno učitelis Pabilionis su Tavo mokslo drauge Dagilyte (jo žmona). Sako, net Vienon išdulkėjęs... Žodžiu, buvo čia baisus kinkų 632

drebėjimas, kai krito Minskas. Manė vargdieniai, kad taip bus, kaip vokiečiai pumpavo: bolševikai visus išpjaus šal­ tais ginklais kaip bekonus. Aš pats Palemone mažai gyvenau. Po kaimus statinėjau ant kapų paminklus ir su bobelėmis mainiau ant sviesto ir kitų panašių dalykų. Be to, kombinavau karo audrą pra­ leisti mažiau pavojingoje vietoje. Na, ir ten, kur buvau, ra­ miai ir pragyvenau. Ta vieta, be to, buvo anksčiau nuo vo­ kiečių išvalyta negu Palemonas ir Kaunas. Čia tuoj atvy­ kau, kai išgirdau, kad jau Kaunas laisvas. Palemono apylinkėje labai nukentėjo kaimai. Žmones vo­ kiečiai buvo išsivarę,^ išnaikino gyvulius, paukščius ir sude­ gino Naujasodžio ir Žiegždrių kaimus. Sudegė net Taujenio vila. O visokius daiktus tai ir užkastus iškasiojo. Paskutines dienas “ubermenšai” mat norėjo pagyventi ir prisiryti ilgam laikui. M ūsų kambariuose tai kiekvienam žingsny žymės išsituštinimo per abu galus. Matyt, tą dary­ davo tam, kad galėtų malonumą rijimo vėl atkartoti. Namely apgyvendinau dvi šeimas. Viena turi karvę ir už kambarius duoda pieno. M an visada būdavo kartus kąsnelis, nes vis rūpėdavo, kaip Judu su Balandėliu m aiti­ natės. Ypač slegianti moralinė būklė buvo tais kritiškaisiais laikais, kai čia vokiečiai iki įkyrumo triumfavo pergalėmis. Ach, kaip smagu, kaip smagu! Tai, Mamute, parašyk, kai atvyksi Tu. Juk galėjai jau ir įduoti kai kam vieną kitą rašytą žodį. Na, bet aš apie Tave žinojau. Tik baisiai rūpėjo Balandukas, apie kurį per tuos trejus metus nieko negirdėjau. Bai­ siai džiaugiuosi, kad Tu jį prie savęs laikei. Čia netoliausia frontas, ir daug kas dar būgštauja dėl galimų jo svyravimų. Manau, kad klausyk, Mamute, pata­ rimų dėl išvykimo iš Maskvos. Bučiuoju abu. Tėtukas” D. Pumputis rašė: “Saliute! Sveikinu Tave visa savo širdimi! Džiaugiuosi galįs parašyti tuos kelis žodžius. Tavo poezija mane nepaprastai veikia. Tavo talentas tik vis dar kyla. 633

Džiaugiuos begaliniai. Tavo bičiulis Danas Pumputis 1944.IX.4, Ras. s-ga [Rašytojų sąjunga]”. R u g s ė j o 9 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 70 įdėtas pra­ nešimas, kad Vilniuje išėjo “Jaunųjų gretos”, kur išsp. ir SN eilėr. “Tavęs aš laukiau” ir “Pergalė arti”. R u g s ė j o 13 d. “Kiivskaja pravda” išsp. SN eilėr. “Maskva”. Vertė į ukrainiečių k. O. Novickij. R u g s ė j o v i d u r y j e išėjusiame žurnalo “Ogoniok” Nr. 36—37. A. Dejevas recenzuoja kn. “Kelias į Lietuvą”, ne kartą minėdamas SN. Cituoja kai kuriuos posmus. R u g s ė j o 15 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 54 (p. 3) išsp. K. Korsako str. “Lietuvos rašytojai didžiajame tėvynės kare”. R u g s ė j o v i d u r y j e , gal kiek anksčiau, B. Bučas ga­ vo poetės siuntinį iš Maskvos ir po to vėl parašė laišką jai iš Kauno. R u g s ė j o a n t r ą p u s ę SN Maskvoje gavo B. Bučo laišką; “Brangioji Mamute, Dėkoju Tau už siuntinėlį — už rūkalus ir labiausia už B alandėlio nuotrauką ir laišku s. Žinai, kad B alandėlį pažinau tik iš kelinto žvilgsnio į nuotrauką... Toks rimtas vaikinėlis, kad atrodo, jog pusę pasaulio reikalų ir paslapčių išmano. Labai pasikeitęs ir “subrendęs”. Aš jį piešiausi sau iš tos nuotraukos, kur jis paišo, ir tokį vaizdavausi. Ten jis šypsos be rūpesčio, o čia išrodo ir jis patyręs baisiausius len­ kus ir jų baisum ą įkainavęs. Aš jau kelinta diena gyvenu Kaune ir labai džiaugiuosi Jūsų dovanomis ir žiniomis. Jau gal pusę Kauno apvaišinau popierosais — kas tik paklausia apie Judu, tuoj pasiūlau užsirūkyti “Kazbeko”. Laikinai duoda nakvynę dail. Žmuidzinavičius. Jis ir Jud­ viejų netekusį mane guodė ir ramino 1941 m etų vasarą. Simpatingas senelis. Čia būdamas ieškau kambario. Padeda Šimkus. Žadėjo padėti P. Cvirka ir net būstą pažadėjo Žmuidzinavičius. Jis pasakė: “Duok žinią, kad važiuotų”. Tiesa, vykti pataria ir 634

kiti. Kasdien vis liekam tvirtesni, kad čia jokie pavojai ne­ begresia, išskyrus dar bombardavimo pavojų iš “fricų” pusės. Bet iki šiol nei Palemone, nei čia jie to nedaro, jei neskai­ tyti Kauno bombardavimo į antrą gir trečią dieną po jo išlais­ vinimo. Taigi jei grįžus Kaunan nieko nesutiktum ir man ne­ galėtum apie pasiekimą iš anksto žinios duoti, tai sustok pas Žmuidzinavičių. Bet galimas dgilykas, kad galėsi man žinią duoti. Man geriausia pranešti “Dailės salonan”, Laisvės alėja (Stalino prospektas) 25. Žmuidzinavičius mane užtik­ rino, kad butą galėtumėm ir dabgir užimti Žukausko gatvėje. Cvirka sakė, kad beveik tikrai būsią galima gauti Perkūno alėjoje Vytauto kalne. O aš pats žinau vieną atskirą namą Tulpių gatvėje, kurį dar pirmadienį antradienį “atakuosiu”. Jeigu gi šį laišką gavus grįžtum dar po keleto dienų ir per tą laiką galėtų mane pasiekti Tavo žinia, iš kurios žinočiau apytikrį Judviejų grįžimo laiką, galėčiau palaukti Palemo­ ne, ir judu galėtumėt užsukti manęs paimti. Galbūt iš Pa­ lemono tuo pačiu vežimu paimtume kai ką: mat suradau keletą kėdžių ir dar vieną kitą smulkmeną. Žodžiu, iš tų galimumų pasirink tą, kuris bus Judviem patogiausias. Be­ je, pasidariau drg. Šimkaus bendradarbis: ėmiau piešti ka­ rikatūras, na ir ... eilėmis feljetonus drožti. Tiesa, dabar jų nedrožiu, o “išdrožiau” keletą tokių dalykėlių okupacijos me­ tais įtūžęs ant tų rudųjų šlykštynių. Kaip matai, ir aš apsisprendžiau apsigyventi Kaime. Bus patogiau, ypatingai dabar, kai nėra susisiekimo su Kaunu. Palemono namely gyvena šeima ir įsikūrė kariškiai su savo štabu. Šeimos moteris man padeda pagaminti valgį ir duo­ da litrą pieno į dieną — turi karvę. Bet šiuo laiku (ir gal visada taip bus) mane traukia Kaunas, nes per tuos trejus metus atpratau nuo savo namelio ir išmokau bastūno gy­ venimo. Panevėžy būdamas gyvenau pas brolį, ir jo mote­ rys buvo man labai geros. Mat jo uošvienės sūnus taip pat buvo S.S-goj [Sovietu Sąjungoj]. Ji man vis “tvirtindavo”, kad Judu grįšit, ir duodavo iš Maskvos žinių. Na, tai mieli mano Brangučiai, laukiu Judviejų ir karštai bučiuoju. T ė t u k a s ”. (Visi B. Bučo laiškai cituojami iš “Literatūros ir meno”, 1984.— Lapkr. 17.— Nr. 46.) 635

R u g s ė j o 2 6 d. SN atsisveikino su Strastnoj bulva­ ru, su Puškinu skvere ir nuvyko į Baltarusijos stotį, kurio­ je keleivių jau laukė traukinys, vykstąs į Lietuvą. SN su sūnumi Sauliumi įlipo į keleivinį vagoną. Čia jau tvarkėsi, vykdama į Lietuvą, M. Gedvilo šeim a, Meskupo žmona M. Chodosaitė, J. Šimkaus žmona Elena su sūnumi, kelios karininkų žmonos. R u g s ė j o 2 6 d. stotyje rado ir Ievą Andrulytę-Aleksienę, kuri taip pat vyko į Lietuvą kartu su savo sūnumi Jonuku. Su A leksiene susipažino 1944 m. pradžioje, kada ši pradėjo dirbti LTSR valstybinės leidyklos buhaltere. Vėliau dažnai susitikdavo ir pasikalbėdavo. Paklausinėdavo apie sūnų, dažnai sakydavo: — Ateis ta diena — važiuosiu į tėviškę. Kaip aš laukiu! Kaip aš laukiu... Kai buvo išvaduotas Vilnius, poetė susitikusi Aleksienei pasakė: — Greit jau būsim tėviškėje... Traukinyje dalijosi maistu. Poetė turėjo žuvį, o Aleksienė į kelionę buvo įsidėjusi bulvių plokštainio. Poetė keitė žuvį į plokštainį. Kai atvažiavo į Vilnių, išleido Aleksienę pasižiūrėti į miestą, o pati prižiūrėjo tris Aleksienės vaikus. Kai Alek­ sienė grįžo, tada į m iestą išėjo poetė... R u g s ė j o 2 8 d. užrašų knygutėje SN užrašė: “Smolenskas. Minskas. Griuvėsių krūvos. Lietus. Žemė raudojo visą naktį...” R u g s ė j o 2 9 d. traukinys sustojo Vilniaus geležinke­ lio stotyje. SN išėjo į labai mažai pažįstamą ir labai su­ griautą Vilnių. Netrukus sutiko Kazį Maroką, buvusį savo mokinį Kauno III g-joje 1937— 1940 m., dabar vilkintį ka­ rio uniforma. Šis atsiminimuose rašys: “Ir dar kartą teko susitikti savo m ielą brangią moky­ toją. Šį sykį karo nusiaubtame Vilniuje. Salomėja Nėris buvo tik ką sugrįžusi iš Maskvos. Iš jos akių tryško džiaugsmas, ji skubėjo į gimtuosius nam us”. (“Genys”, 1974.— Nr. 11.) Tą pačią dieną užėjo ir pas V. Žemaitytę į radijo komi­ tetą. Ji prisimena: 636

“Buvo ji kažkokia liūdna. Matyt, ją slėgė praėjusio karo pėdsakai: sunaikintas Vilnius ir daugelio draugų priešlai­ kinė mirtis. N edrįsau k lau sinėti. S. N ėris stovėjo prie lango ir, žiūrėdama į priešais riogsančius išdegusius namus, pasakė: — Ką padarė fašistai su m ūsų žeme, su m ūsų žmo­ nėmis!.. Pernakvojusi naktį mano kambarėlyje, rytojaus dieną po­ etė išvyko į Kauną”. (LK 4 206) R u g s ė j o 3 0 d. Poetė vėl vaikščiojo po Vilnių, tikėda­ masi sutikti P. Veržbilauską. N esutikusi rašo jam laišką: “Vilnius, 1944.IX.30. Antra para “gyvenam” Vilniaus stotyje vagone. Išvažia­ vom iš Maskvos antradienį, 26.IX. Maniau, kad ateisite pas mus į vagoną, juk turbūt girdėjote, kad atvažiavom. Išvažia­ vau iš Maskvos staiga ir nelauktai, pagal Korsako iššau­ kimą. Majakovas man padėjo sukrauti daiktus, jam atida­ viau raktus, kad atiduotų Daškovai. Vakar buvau išėjusi į miestą, padarė sunkų įspūdį. Maniau, kad sutiksiu Jus kur nors. Gaila buvo palikti Maskvą, bet turėjau... Nors grįžusi Paleckienė pranešė man, kad nutarta mane per žiem ą pa­ likti Maskvoje su šeima, bet kadangi buto klausimas pasi­ darė toks painus, tai priversta buvau tuojau pati išvažiuoti “namo”. Kur gyvensiu, dar nežinau. Atvažiuosiu į Vilnių pa­ studijuoti literatūros, gal pasimatysim. Viso geriausio! S. S.” (Laiškas rašytas rusų k. LKLI BR S N f. 6 16.) Matyt, vėliau susitiko su P. Veržbilausku. Jis savo atsi­ minimuose rašo: “Salomėja Nėris užėjo pas mane į darbą ir pasakė, kad tik iš traukinio, bet kol kas važiuojanti į Kauną, ten visus reikalus sutvarkysianti, o po to atvažiuosianti į Vilnių vi­ sam laikui”. (LKLI BR S N f. 6b. 4 1.67.) Tą pačią dieną traukiniu išvyko į Kauną. Čia ją pasiti­ ko B. Bučas ir nusivedė į netoli stoties esančią Karo ligo­ ninės gatvelę pas dailininką Antaną Žmuidzinavičių, nuo­ mojusį jam butą. R u g s ė j o m ė n . datuotame žurnalo “Družba narodov” Nr. 10 išsp. SN poema “Marija M elnikaitė”, į rusų k. vers637

ta S. Mar, ir eilėr. “Sugrįžimas” bei “Juodasparnis vėjas”, versti V. Zviagincevos. R u g s ė j o m ė n . datuotame žurnale “Jaunųjų gretos” Nr. 2 (p. 3) išsp. eilėr. “Lauk m anęs”. L i e p o s — r u g s ė j o m ė n . datuotame JAV liet. “Švie­ sos” žurnale Nr. 3, p. 74 išsp. SN eilėr. “Siauskite, vėjai”, p. 94 — “Grįžkit!”, p. 97.— “Lakštingala negali nečiulbėti”. S p a l i o 1 d. poetė kartu su vyru B. Buču ir sūnumi Sauliumi išėjo į Kauną. B. Bučas prisimena: “Grįžus Salomėjai su Sauliumi iš Maskvos, atmenu, kitą dieną buvo puikus giedras ir šiltas oras. Išėjome į miestą, ir Salomėja pasiūlė pasivaikščioti kapinėse. Aš ėjau vidury­ je. Į ausį Sauliukas štai ką man pasakė: “Tėveli, Petrovičius m ušė m am utę”. Iš kapinių Vytauto prospektu nuėjo iki Laisvės alėjos. Paėjo ir alėja, paskui grįžo namo. S p a l i o 2 d ., pirmadienį, iš pat ryto vėl išėjo į miestą. Šįkart pirmiausia į maisto kortelių kontorą ir į butų ūkio valdybą. Taip pat nuėjo ir į “Tarybų Lietuvos” redakciją, Donelaičio 24, kur išsijuosęs darbavosi J. Šimkus. S p a l i o 3 ir 4 d. vėl vaikščiojo mieste, buvo maisto kortelių kontoroje, kurioje gavo sau ir sūnui maisto korte­ les, o butų ūkio valdyboje — orderį butui Maironio 36, b. 2. Tą pačią dieną m ieste susitiko ir A. Venclovą, kuris, pri­ simindamas tą susitikimą, rašo: “— Kokia aš laiminga, kad tu žinotum,— kalbėjo ji, kai mudu susitikom e.— B utą gavau Maironio gatvėje, gana bjaurų, bet argi tai svarbu? Svarbu, kad jau laisvas ir Vil­ nius, ir Kaunas, kad greitai bus laisva visa Tarybų Lietuva. — O Palemonas? — į Palemoną grįžti neįmanoma. M ūsų namukas visas apiplėštas — nei langų, nei durų, nei jokio baldo viduje... O gyventi gi reikia...” (LK 4 308—309) S p a l i o 4 d. A. Venclova rašo K. Korsakui į Vilnių: “Kostai, Grįžo iš Maskvos Salomėja. Jos aprūpinti kortelėmis ne­ begaliu, nes kontingentas I grupės kortelių Kauno miestui išsem tas. Kombinuosiu jai laikinai bent pietus. Aiškinkit šį reikalą per Vilnių ir skubiai mane informuokit. 1944.X.4. A. Venclova”. (CVLMA 34 1 4 31) 638

S p a l i o p r a d ž i o j e parašė eilėr. “Mes grįžtame”. S p a l i o 7 d. poetė parašė raštą: “Kauno Miesto Vykdomojo Komiteto Butų. Valdybos Viršininkui Draugui Lagauskui Man skirtame bute Maironio 36 gt., butas 2, reikalinga: 1. Įstiklinti penkis langus. 2. Pastatyti tris krosnelių. 3. Parūpinti kuro. 4. Pastatyti telefoną. S. Nėris Kaunas 1 9 4 4 X 7 d.” S p a l i o 8 d. “Tiesos” Nr. 78 (p. 3) išsp. eilėr. “Mes grįžtame”. S p a l i o 9 d. poetė parašė raštą: “Kauno Miesto D.Ž.D. Vykdomojo Komiteto Pirmininkui TSRS Aukščiausiosios Tarybos Deputato Salomėjos Nėries Prašymas Kadangi per karą visi mano ir mano šeimos daiktai bu­ vo sunaikinti ir išgrobti, prašau paskolinti ar leisti įsigyti žemiau nurodytus daiktus, reikalingus butui, virtuvei ir skulptoriaus dirbtuvei: I. Baldai: 1. Trys matracai; 2. Viena sofa; 3. Viena lova; 4. 10 kėdžių ir fotelių; 5. Rašomasis stalas; 6. Valgomojo kam­ bario stalas; 7. Apvalus stalas; 8. Paprastas didelis stalas dirbtuvei; 9. Du maži staliukai; 10. Stalelis-spintelė virtu­ vei; 11. Šešios taburetės. II. Patalynės: 1. Keturios pagalvės. 2. Paklodžių. 3. Užvalkalų. 4. Po­ ra antklodžių. 5. Firankos ir užuolaidos (langų užtemdymui). III. Indai: 1. Virimo puodas. 2. P rausim uisi, plauti indam s ir skulptūros darbams keturi įvairaus dydžio bliūdai; 3. Ke­ turi viedrai. 4. Keptuvė. 5. Katilas baltiniams. 6. Skalbi­ mui ir gipso maišymui keturios įvairaus dydžio balėjos (me­ 639

dinės). 7. Lėkščių, lėkštelių, puodukų, šaukštų, šakučių, pei­ lių, ąsočių (uzbonų) ir kt. IV. Kiti daiktai: 1. Kirvį, 2. plaktukai, 3. replės plokščios ir paprastos, 4. trys (medžio) kaltai, 6. oblius ir leistuvas, 7. trys įvairaus dydžio grąžtai, 8. skardai kirpti žirklės, 9. aštuoni teptu­ kai, 10. du litrai denatūruoto spirito, 11. dešimt centnerių gipso skulptūrai. V. Kuras ir šviesa: 1. 12 mtr.3 malkų; 2. 10 litrų žibalo (šviesai ir formų tepimui tepalams gaminti); 3. 20 žvakių (šviesai ir tepalams). S. Nėris Kaunas, 1944.X.9 d.” (KLM) S p a l i o 1 0 — 1 8 d. tai abu, tai po vieną vaikščiojo po įvairias įstaigas bei įmones, ieškodami ne tik transporto priemonės bet ir kuro jai, kad galėtų gautus daiktus iš A. Panemunės parsivežti. S p a l i o 1 0 — 1 4 d. poetė nunešė į leidyklą dar Mask­ voje parengtą naują eilėr. rink. “Prie didelio kelio”, į kurį buvo įdėjusi 57 eilėr. (Plačiau apie šį rink.— R aštai.— T. 2,— P. 269—272.) Spalio

1 6 d. “įsikūrė” Maironio 36, b. 2.

S p a l i o 17 d. valstyb. leidyklos vyr. redaktorius V. Drazdauskas ant rinkinio pirmojo lapo užrašė: “Galima rinkti”. S p a l i o 19 nansų skyriuje. Spalio

d. vėl lankėsi Vykdomojo komiteto Fi­

2 0 d. važiavo į A. Panemunę baldų.

S p a l i o 2 1 d . nuvažiavo į Vilnių ir pirmiausia nuvy­ ko į LKP(b) CK. A. Sniečkus prisimena: “Pamenu, vos tik grįžusi į okupantų nusiaubtą tėviškę, S. Nėris, atėjusi pas mane, su ašaromis akyse guodėsi, kad labai sunku (o kokiais šviesiais, optimistiškais posmais ji apdainavo sugrįžimą į Lietuvą!)” (“Atsiminimai apie Petrą Cvirką”, p. 274.) A. Sniečkaus patarta, SN pasistengė visas savo bėdas išsakyti raštu: 640

“TSRS Aukščiausios Tarybos deputato Salomėjos Nėries, gyv. Kaune, Maironio g. 36, bt. 2 Nusiskundimas 1944 m. rugsėjo 30 dieną, LTSR Rašytojų. Sąjungos iškviesta, grįžau iš Maskvos į Kauną. Vilniuje man buvo pranešta CK LKP(b) patarimas, kad neapsigyvenčiau Pale­ mone, kur esu gyvenusi prieš karą. Bet ir be to gyventi ta­ me name šiuo metu visai negalima, kadangi visi daiktai ir baldai sunaikinti ir išgrobstyti, langai išdaužyti, sienos ap­ griautos, pamatai iškasinėti vokiškais apkasais. Atvažiavusi į Kauną, kreipiausi į Vykdom. Komitetą, kad padėtų man gauti butą Kaune. Po savaitės vaikščiojimo į B utų valdybą man buvo išduotas orderis užimti butui Mai­ ronio g. 36. Butas be krosnių ir be langų stiklų. Pavaikščio­ jus dar, dalis langų buvo įstiklinta, bet neužkituota, tik vi­ nelėm is prilaikoma. Kada ir ar bus įstiklinti kiti langai, nežinia. Durų užraktai sugadinti ir nėra raktų. Butas visiškai be baldų. Finansų skyrius sutiko pasko­ linti baldus, bet atsisakė juos pristatyti iš A. Panemunės. Buvo kreiptasi į daugelį įstaigų dėl transporto ir gautas nei­ giamas atsakymas. Pagaliau Maisto Kombinatas pažadėjo duoti sunkvežimį. Tris dienas išlaukus visą darbo laiką (nuo 8 iki 16 vai.), vis tikinant, kad m ašina “tučtuojau” bus, pa­ galiau kombinato transporto viršininkas pranešė, kad nėra benzino, o jo gauti galima tik už degtinę. Gavo litrą deg­ tinės. Mašina lig šiol nepasirodė, nors visą laiką buvo sa­ koma, kad bus tuojau. Vyk. Komiteto Finansų skyriaus viršininkas Bacevičius 1944.X. 19 pareiškė, kad, man iki rytojaus (t. y. X.20) neatsiėmus baldų jie bus atiduoti kitam. Jo kabinete susitarėm su A. Panemunės inspektorium Geniušiu, kad mes rytoj pa­ imsime baldus (X.20). Jis pažadėjo niekur neišvykti, laukti. Tą dieną 10 vai. CK LKP(b) m ašina nuvykstame paimti baldų į A. Panemunę, tačiau inspektoriaus nerandame nei namuos, nei įstaigoj, nei A. Panemunės butų apylinkėj. N e­ palikta nei adreso, kur jis išvykęs, nei jokio įspėjimo, nors prie Finansų skyriaus vedėjo Bacevičiaus buvo pažadėjęs tai padaryti. Išlaukus valandą laiko, m ašina buvo grąžinta be baldų atgal. 21.296

641

Buto savininkui, kuris, man atvykus į Kauną, buvo priėmęs gyventi, įkyriai reiškiant nepasitenkinim ą dėl ilgo buvimo, buvau priversta neatidėliodama keltis su šeima į savo butą. Visa m ūsų pokarinė manta — pora čemodanų. Jau ketvirta diena ant grindų miegu, ant grindų valgau, ant grindų rašau. Ir šalta, ir kieta, ir nepatogu. Gaišta svei­ kata ir Įsukąs toks brangus ir reikalingas kūrybiniam dar­ bui”. S p a l i o 2 1 d. “Literatūra i iskusstvo” išsp. K. Zelinskio atsiliepimas apie “Kelią į Lietuvą” (rusų k.). S p a l i o 2 4 d. poetė vėl nuvyko į leidyklą, peržiūrėjo surinktą rinkinio tek stą, pataisė korektūros klaidas ir užrašė: “Galima spausdinti. S. Nėris”. Leidykloje sutiko Petrą Užkalnį. Jis į Lietuvą buvo par­ važiavęs gerokai anksčiau. SN su juo dar Maskvoje buvo susitarusi, kad nuvažiavęs į Kauną jis num atytų butą ir jai. Ir štai P. Užkalnis praneša, kad butas jai yra rezer­ vuotas Dainavos g. Ir orderis paimtas. Nors šiandien gali­ ma kraustytis. S p a l i o 2 5 d. SN su vyru nueina į Dainavos 6, apžiūri jiems paliktą butą ir tuojau persikrausto. Čia jau gyvena viename bute dail. St. Žukas su šeima, kitame P. Užkalnis, dar viename — saugumo ar milicijos karininkas rusas. S p a l i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Oktiabrj” Nr. 10 išsp. knygos “Kelias į Lietuvą” recenzija. Čia rašoma: “Rinkinyje išspausdinta S. Nėries poema, skirta Marijai Melnikaitei — drąsiajai partizanei, Tarybų Sąjungos Did­ vyrei, ir kiti eilėraščiai, kurie skaitytoją supažindins su sa­ vitu poetės talentu. Daugelyje naujų eilėraščių ne kartą išryškėja jos lyrinio talento savotiškumas”. S p a l i o m ė n . datuotam e žurnalo “U kraina” Nr. 10 (p. 17) išsp. SN eilėr. “Maskva”. Vertėjas — O. Novickij. S p a l i o m ė n . datuotame žurnale “Tarybų Kirgizija” išsp. L. Giros ir SN eilėr., į kirgizų k. versti kirgizų poeto Smaro Šimejevo. S p a l i o m ė n . keletą kartų buvo nuvažiavusi į Vilnių. Čia kartą sutiko poetą Vyt. Sirijos Girą, kitąkart poetą Teofilį Tilvytį, dar keletą senų pažįstamų. 642

“Salomėja Nėris, atvažiavusi į Vilnių, visada apsistoda­ vo pas mus”,— rašo M. Meškauskienė (“Neblėstanti jų švie­ sa”, p. 60). Bet dažniau ji nakvodavo pas Mykolaičius. Tai liudija ir Ha­ lina Korsakienė, plačiai aprašiusi pirmąjį susitikimą Vilniuje: “Salomėja Nėris, grįžusi rudeniop iš Maskvos į Kauną, netrukus apsilankė Vilniuje. Iš Korsako buvau prisiklausiu­ si, kiek vargo jai teko pakelti atsitraukimo metu, kiek pa­ tyrė sunkumų atsidūrusi viena, be draugų ir artimųjų toli­ mojoje Ufoje ir kokia nepalūžtanti, kantri ir ryžtinga buvo ji karo metais, ir kiek švelnaus draugiškumo parodė bičiu­ liams sunkiomis išsiskyrimo dienomis. Todėl, kai Salomėja Nėris pirmą kartą aplankė mus, labai susijaudinau. Susi­ graudino ir Salomėja, prisimindama m ūsų paskutinį atsi­ sveikinimą prie buvusio Vailokaičio “dangoraižio” slenksčio — netikėtai karui užgriuvus. Ji stipriai priglaudė mane prie krūtinės ir su ašaromis akyse pasakė: — Žinau, viską žinau. Kaip čia kentėjot, vargot. Kaip visiems jums buvo sunku nelaisvėje. Suprantu ir atjaučiu, sese. Visus jus visada atsiminiau ir minėjau. Ji atvyko į Vilnių, kaip buvo įprasta sakyti, “apsiprekinti” sostinės parduotuvėse, atseit gauti pagal asmeninę maisto kortelę jai priklausančių produktų. Buvau tiesiog ap­ stulbinta, Salomėjai ėmus traukti iš kelioninio krepšio įvai­ rių konservų dėžutes, amerikietišką lydytą sūrį, saldumy­ nus bei kitokias gėrybes — ir viską krauti mums ant stalo. K ategoriškai pasipriešinau: juk m aisto m um s netrūko. Tačiau Salomėja nė klausyti nenorėjo ir, nepaisydama mano atsisakinėjimų, toliau tuštino savąjį krepšį. — Tegul tai būna pačios dukrelei,— sakė.— Tokia suly­ susi ir pablyškusi. Labai prašau, sese, priimti. Mums su Balanduku visko per daug. Jaudino mane Salomėjos nuoširdumas bei jos širdies dos­ numas, tačiau būgštavau, kad, atiduodama kone visą mėne­ sinę normą, pati nenusiskriaustų. Kita vertus, žinodama di­ delį poetės jautrumą, bijojau, nepriimdama dovanos, ją įžeisti. Stovėjau sumišusi, nė pati nežinodama, kaip geriau pasielgus. — Taip norėjau žaisliuką dukrelei atvežti,— kalbėjo.— Bet krautuvėse nieko neradau. Ištraukė paprastutį, iš lentučių sukaltą ir grubiai pa­ dažytą vėjo malūnėlį ir padavė man. 21*

643

— Labai prastas, bet nieko geresnio neturiu. Balandukui labai patiko. Vėl apkabino mane, pabučiavo ir prašė daugiau neatsi­ kalbinėti: taip reikia — būtinai viską turiu priimti. Susisėdome abi ant sofos, ir Salomėja pažadėjo papasa­ koti, kaip gyveno trejus metus toli nuo gimtųjų namų. Pa­ menu, kaip įdėmiai teiravosi apie V. Krėvę, su kuriuo oku­ pacijos metais man teko ne kartą susitikti. Klausinėjo apie jo nuotaikas, darbą. Labai apgailestavo, kad jis pasitraukęs iš Lietuvos, kad karui prasidėjus niekas nepagelbėjo jam evakuotis... Nuoširdžiai džiaugėsi, kad mudu su Korsaku susitikome. — Tiek vargo jūs čia patyrėte,— vis kartojo.— O mes paskutiniu metu Maskvoje nevargome. N et per daug sočiai gyvenome. Kai kas iš m ūsų net sumiesčionėjo ir dvasiškai aptuko. Apie save Salomėja beveik nieko ir nepasakė. Daugiau, pamenu, sėdėdamos priešpriešiais, abi tylėjome. B et tas tylėjimas m anęs neslėgė. Atrodė, kad ir be žodžių suprato­ me viena antrą. Jos bekraštės, skausmingos akys kas kartą sublizgėdavo nuo ašarų. Labai ryškiai prisimenu pirmąjį po karo mudviejų pasimatymą: tai buvo ne “Anksti rytą” lai­ kotarpio jaunatviškai džiugi ir subtili lyrikė. Ir nebe “Die­ medžiu žydėsiu” etapo poetė, beįžengianti į brandumo ir šlovės pakopą. Atrodė dabar žymiai vyresnė, įgijusi gyveni­ miškojo patyrimo ir pasitikėjimo savim. Jos išvaizdoje išnyko žavusis efem eriškum as, kritęs į akis poetės jaunystėje. Bruožai pasidarė kietesni, valingesni. N et balse atsirado aštresnių ir atkaklesnių intonacijų. Šalia to buvo jaučiama giliai užslėpta vidinė drama, visada glūdėjusi jos būde. Po karo m etų išgyvenimų ji dar paryškėjo. Tačiau į paviršių ji teprasiverždavo vien menka užuomina, staigiu nutilimu ar­ ba tik kančios išraiška akyse. Be abejonės, ir poetės liga, slapčiomis vis labiau alinanti organizmą, veikė ir lengvai pažeidžiamą nervų sistemą, ir visus nuojautų bei nuotaikų virpesius.

Mūsų pirmojo po karo susitikimo metu Vilniuje ypač kri­ to į akis dar labiau padidėjęs Salomėjos Nėries ūpo svyra­ vimas, jo kontrastingumas — staigus perėjimas iš vienos nuotaikos į diametraliai priešingą. Po vakarienės, atsim e­

nu, man nuėjus i virtuvę, Salomėja atskubėjo įkandin ir uo­ liai padėjo apsiruošti. Netikėtai ji paklausė: — Sakyk, sese, kokį kremą veidui vartoji? — ir, susi­ ėmusi abiem delnais veidą, sielvartingai pridūrė: — Toks nualintas mano veidas, toks sugrubęs, net baisu. Dabar ir aš atkreipiau dėmesį į tai, kad jos veido oda atrodė nesveika: bekraujė, papilkėjusi, tarsi pelenų sluoks­ niu apnešta. Išsiėmusi iš rankinuko veidrodėlį, Salomėja ilgai tyrinėjo save, liūdnai palinguodama galvą. Šiek tiek pasigražinusi — papudravusi pablyškusius skruostus ir prigludinusi perne­ lyg kukliai sušukuotus plaukus,— jaudindamasi pasakė: — Dabar eisiu pas Milę. Po karo dar jų nemačiau. Kaip jie sutiks mane? Pirmame m ūsų namo aukšte gyveno profesorius V. My­ kolaitis-Putinas, ne per seniausiai atvykęs iš savo žmonos tėviškės. Jų aplankyti tą vakarą ir išsiskubino N ėris”. (H. Korsakienė. Veidai ir likimai.— P. 44—47.) SN parodė Putinui savo rink. “Prie didelio kelio” mašin­ raščio egz. Šiame išlikusiame egz. yra keletas įrašų Putino ranka: eil. “Tolimas sapnas” ant žodžių “graudu, gaudė” Putino uždėti priegaidžių ženklai; po eil. “Bendrakeleivis” antrašte Putino įrašyta “Sūnui”; eil. “Tėvynei” 3 ir 4 posmo kairėje pusėje Putino pavingiuota. S p a l i o p a b a i g o j e parašytas eilėr. “Lietuvai”. S p a l i o p a b a i g o j e ar l a p k r i č i o p i r m o m i s d i e ­ nomi s^ poetę aplankė dėdė Juozas Žemaitis su sūnumi Vla­ du. J. Žemaitis prisimena: “Po karo su sūnum Vladu aplankėme Salomėją, grįžusią į Kauną. Priėmė labai nuoširdžiai. Buvo visų pasiilgusi, klausinėjo apie savo namiškius. Prašė nuvažiuoti į tėviškę. Kariu su mumis važiavo ir jos vyras B. Bučas. Tėviškėje nieko neradome. Gyvenamasis namas buvo apgriautas, kluo­ nai sudegę. Išlikę stovėjo vien mūriniai tvartai. Parvažiavę papasakojome savo įspūdžius Salomėjai. Ji graudžiai apsiverkė, labai gailėjo motinos ir sesers Onutės. Skundėsi dideliu nuovargiu, pablogėjusia sveikata. Gyveno ji tuom et — dėl pokario sunkum ų — gana vargingai: 645

kambariai nekūrenami, be baldų. Tiktai virtuvėje buvo šil­ ta. Išgėrėme butelį vyno, nuotaika m ūsų tarpe buvo nuošir­ di, kaip tarp artimų giminių. Daugiau man su ja jau nebe­ teko susitikti. Mano sūnus Vladas dar kelis sykius Salomėją aplankė”. (LK 4 27—28) Vladas Žemaitis prisimena: “Kai Salomėja 1944 m. grįžo iš Maskvos į Kauną, aš su tėvu aplankiau ją Dainavos gatvėje. Ji pamačiusi tuoj klausė tėvą: — Dėde, ar nepyksti? Buvo labai patenkinta, džiaugėsi, kad aplankėme. Mes nusivežėme kaimo gėrybių: kumpio, dešrų..., dar konjako bu­ telį. Pasivaišinome, nuoširdžiai pasikalbėjome. Salomėja tei­ ravosi apie mamos ir brolių likimą. Gavo leidimą ir važia­ vo mamos ieškoti net į Rytprūsius... Bačinskai buvo išvary­ ti ir kurį laiką važiavo drauge su Blažaičiais. Paskui juos perskyrė, ir Blažaičiams pavyko grįžti. Salomėja važiavo ir pas Blažaitienę teirautis apie mamą”. (Iš V. Žemaičio atsi­ minimų, užrašytų 1980 06 15.) S p a l i o p a b a i g o j e SN kreipėsi į Rašytojų sąjungos valdybą paramos. L a p k r i č i o 3 d . įvyko R ašytojų sąjungos biuro posėdis, kur buvo nutarta suteikti poetei 300 rublių pašalpą. L a p k r i č i o 4 d. datuotas eilėr. “Raudokite, rudeniai lietūs”. L a p k r i č i o 5 d. datuotas eilėr. “Pergalė”. Rankraštyje jis poetės vadintas “Pergalės kelias”. Mašinraštyje, kurį po­ etė nunešė į “Tarybų Lietuvos” redakciją, poetės ranka pri­ rašyta: “Labai prašau nekeisti ir išspausdinti be klaidų. SN”. Bet redakcija (J. Šimkus) neatsižvelgė į autorės pageidavimą ir antraštę sutrumpino: “Pergalė”. O Raštų redaktoriai lai­ kosi ne autorės pageidavimų, o redaktorių valios, todėl ir 1984 m etų Raštų leidime eilėr. pavad. — “Pergalė”. L a p k r i č i o 5 d. “TarybųLietuvos” Nr. 117 (p. 3) išsp. knygos “Kelias į Lietuvą” recenzija. Čia ne kartą minima ir SN. Rec. autorius — VI. Kavoliūnas. L a p k r i č i o 6 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 118 išsp. SN eilėr. “Lietuvai” ir “Pergalė”. 646

L a p k r i č i o 1 2 d. “Komjaunimo tiesoje” išsp. SN eilėr. “Saulytė” (“Kas gi užuolaidą judina lango”). L a p k r i č i o 1 3 d. lėktuvo katastrofoje ties Maskva žuvo rusų poetas Josifas Utkinas (g. 1903 05 28) — poetės pažįstamas nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. L a p k r i č i o 1 6 d. datuotas kapitono T. Kotovo iš Minsko laiškas poetei. L a p k r i č i o 1 9 d. “Tiesos” Nr. 112 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Tarp dviejų debesų”. L a p k r i č i o 2 3 d. laikraščio “Tėvynė šaukia” Nr. 71 (p. 1) išsp. SN eilėr. “Pergalė arti” (“Traukiasi, traukiasi priešas”). L a p k r i č i o m ė n . poetė buvo nuvažiavusi į Kiršus, paskui pas Blažaičius ir net į Rytprūsius. Poetę atpažinęs Stasys Mekšraitis (m. 1971) yra pasa­ kojęs apie SN apsilankymą Kiršuose taip: “Maldėnų keliu prašvilpė “viliukas” ir sustojo netoli bu­ vusios Kalmieraičio sodybos. Iš kabinos iššoko vidutinio amžiaus moteris, o paskui ją — kariškis. Abu tiesiai per pievą pasuko į Bačinskų sodybą. [Paskui] grįžo prie mašinos. Karys liūdnu žvilgsniu dairėsi po karo nuniokotus laukus, o moteris ėjo tiesiai, nieko nematydama. Tik ašaros akyse sakė, kokį didelį skausmą ji pergyvena. Mašina su kelei­ viais nuvažiavo”. (R. Rim gaila. Upė Saltuonėlė — mano Širvinta. // Lietuvos pionierius.— 1954.— Lapkr. 13.— Nr. 44.) L a p k r i č i o 2 4 d. datuotas Lietuvos TSR Liaudies Komisarų tarybos Potvarkis Nr. 241: 1. Apmokėti už priimtąjį Tarybų Sąjungos Himno ver­ tim ą į lietuvių kalbą drg. Antanui Venclovai 10 000 rublių. 2. Apmokėti už pateiktus, bet nepriimtus Tarybų Sąjun­ gos Himno vertimus drg. Liudui Girai, Salomėjai NėriuiBučienei ir Kostui Korsakui po 2000 rublių. Lietuvos TSR Liaudies M. Gedvilas Komisarų Tarybos Pirmininkas (CVLMA 34 1 278 15) Matyt, grįžusiai į Lietuvą, o gal ir dar anksčiau, poetei buvo pasiūlyta versti TSRS himną, ir ji tai buvo padariusi. Vertimo teksto nėra. 647

L a p k r i č i o 2 6 d. “Tiesos” Nr. 118 (p. 6) išsp. Josifo Utkino nekrologas. J i pasirašė P. Cvirka, L. Gira, SN, J. Šimkus, K. Korsakas, J. Marcinkevičius, A. Venclova, VI. Mozūriūnas, E. Mieželaitis, V. Reimeris ir I. Kaplanas. L a p k r i č i o 2 7 d. datuoti eilėr. “Artimesnio už tave aš nieko nebturiu”, “Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?..”, “Vel­ tui prilenkei prie žemės ausį...”, “Rudenėlį tylųjį, geltoną...” Galimas daiktas, kad šie eilėr. parašyti po kelionės į Kiršus ir Rytprūsius. L a p k r i č i o m ė n . parašyti ir eilėr. “Mes eilin iai”, “Virkdo vėjas”, galbūt vienas kitas fragmentas. L a p k r i č i o p a b a i g o j e , o gal ir kiek anksčiau, gavo kapitono Kotovo laišką rusų k. Kotovas prašo atsiųsti eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą”. Jo palydovas sužeistas dabar esąs Sibire, jis norįs palydovui pasiųsti laišką ir sveikinimą šiuo eilėraščiu. Daug girdėjęs apie poetę ir tikįs, kad ji at­ siusianti šį eilėraštį. “Aš, kai baigsis laikinas mano invali­ dumas, vėl būsiu fronte ir iškėlęs pergalės vėliavą ties Ber­ lynu vėl grįšiu pas savo draugą ir pasakysiu, kad eilės sau­ gojo mane sunkiomis valandomis”,— baigia Kotovas laišką. L a p k r i č i o 2 8 d. datuotas Jok. Malecko laiškas iš Panevėžio poetei į Kauną. L a p k r i č i o p a b a i g o j e žuvo lenkų poetas Teodoras Buinickis, vertęs ir SN eilėr. į lenkų k. bei rašęs apie ją. L a p k r i č i o m ė n . kartą gatvėje netikėtai SN sutiko savo draugę Jadvygą Laurinavičiūtę, ir nuo tos dienos iki pat poetės mirties jos susitikdavo beveik kasdien. J. Laurinavičiūtė prisimena: “Tai buvo 1944 m. vėlyvą rudenį. Mano mama sunkiai sirgo, todėl aš jai, kad užsimirštų ligą, balsiai skaitydavau. Išsiruošiau kartą į biblioteką, ir tuo metu pas mane užėjo S. Nėris. Sužinojusi mano kelionės tikslą, ir pati eis į bib­ lioteką. Taip mudvi atėjome į respublikinę biblioteką. Ten dar nebuvo sutvarkyti fondai, ir poetė į sąsiuvinuką buvo įrašyta pirmąja skaitytoja. Pamenu — ji pasirinko kažku­ rio vokiečių poeto rinkinį. Paskui dažnai vaikščiojome į bib­ lioteką”. (“Kauno tiesa”, 1964.— Lapkr. 15.— Nr. 271.) “Reikia pastebėti, kad SN, grįžusi į Kauną, labai sun­ kiai gyveno [Dainavos gatvėje]: neturėjo nei baldų, nei dra648

bužių, nei kuro. Rasdavau ją virtuvėje, kuri vienintelė bu­ vo apšildyta, rašančią. Ji skaudžiai išgyveno, kad kiti rašyto­ jai gerai apsirūpinę, o jos tokios nežmoniškos sąlygos. Atsi­ menu — kartą eidama gatve pamačiau ją išblyškusią be­ stovinčią eilėje. Ji turėjo vadinamąsias literines korteles. Duonos likutį parduodavo ir pirkdavo bulvių. Rašytojai ga­ vo amerikoniškų drabužių. S. Nėriai tada paskyrė šilkinį chalatą. Ji skundėsi nežinanti, ką su juo daryti. Rodos, at­ einančiai ruošos darbams moteriai atidavė. S. Nėris nemėgo skųstis. Tik retkarčiais iš jos lūpų išsiverždavo vienas ki­ tas skundo žodis”,— pasakoja J. Laurinavičiūtė. L a p k r i č i o m ė n . per Vilniaus radiją buvo transliuojamas SN poezijos montažas. G r u o d ž i o 2 d. “Komjaunimo tiesoje” išsp. SN eilėr. “Tenai senoliai sėjo javą...” — keli posmai iš eilėr. “Valio — Tarybų Lietuva!” G r u o d ž i o 3 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 138 išsp. K. Zelinskio atsiliepimo apie rink. “Kelias į Lietuvą” (rusų k.) poeziją. Čia ne kartą minima ir SN. Tą pačią dieną “Tiesoje” išsp. Teodoro Buinickio nekro­ logas. Po juo ir SN parašas. G r u o d ž i o 1 0 d. “Tiesos” Nr. 130 (p. 3) išsp. žinia, kad Frunzėje išleistas lietuvių poetų eilėraščių rink. (32 p.) “Pergalės daina” kirgizų k. Rinkinyje įdėti L. Giros, SN, K. Korsako, A. Venclovos, J. Šimkaus ir E. Mieželaičio kūri­ nių, išverstų kirgizų poetų Tokombajevo, Kubanicbeko, Malikovo ir kt. P. 18—22 išsp. SN eilėr. “Maskva”, “Partizanai miške”, “Šį pavasarį” ir “Raudonarmiečio motina”, versti K. Malikovo. įžanginį str., kuriame minima ir SN, parašė A. Tokombajevas. P. 32 — trumpos žinios apie autorius. Išsp. informacija (p. 4), kad atgyja LTSR bibliotekos. Rašoma, jog vokiečių okupacijos metais iš bibliotekų buvo išim ti J. Paleckio, V. Montvilos, T. Tilvyčio, Cvirkos, SN, I. Simonaitytės, K. Jakubėno ir kitų tarybinių rašytojų kūri­ niai, iš viso apie 90 000 tomų knygų. G r u o d ž i o p r a d ž i o j e gavo Jok. Malecko laišką iš Panevėžio, rašytą rusų k. Jis pasakoja, kad dar 1939 m. išvertęs į karaimų k. ir išleidęs Krylovo pasakėčių. Turįs išvertęs 25 pasakėčias, taip pat Puškino, Lermontovo, Go649

golio, Maikovo, Maironio, Ad. Mickevičiaus ir kitų rašyt, kūrinių. Maironio “Trakų pilis” ir “Jūratė ir Kastytis” taip p a t bu vę i šsp. P a n ev ėžy je ėju sia m e k a ra im ų la ik r. “O pačtach” — “P ažan ga” 1939 m. Prašo poetę padėti išaiškinti, kokiu būdu galim a būtų išleisti Krylovo pa­ sakėčias karaimų k. G r u o d ž i o 12 d. datuotas Vandos Žemaitytės laiškas iš Vilniaus poetei į Kauną. G r u o d ž i o 1 4 d. “Komjaunimo tiesoje” išsp. SN eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą”, “Grįšiu” ir “Tėvynės meilė”. G r u o d ž i o v i d u r y j e gavo V. Žemaitytės laišką: “Aš ištekėjau. Kodėl — nežinau! Bučiuoju karštai. Jūsų Vanda. P. S. B ūtinai parašykite m an laišką. Man taip trūksta kažko šilto, jaukaus. Vanda”. G r u o d ž i o 1 7 d. “Tiesoje” išsp. Kovotojo str. “Rašyto­ jai ir menininkai lietuviškuose kariniuose junginiuose”. Čia minima ir SN. G r u o d ž i o 1 8 d. išėjo į miestą, kur sutiko Juozą Gri­ galavičių ir iš jo sužinojo, kad į Kauną yra atvažiavęs Jus­ tas Paleckis. Tuojau parašė jam laišką: “1944.XII.18. Drauge Pirmininke! Sužinojusi iš drg. Grigalavičiaus, kad esate atvykęs į Kauną, labai apsidžiaugiau: gal kaip nors pasiseks su Ju­ mis susitikti. Kai buvau Vilniuje, buvau pas Jus užėjusi, bet Jūs tada buvote Maskvoj. Gyvenu Dainavos g. 6 nr. 3 bt. (netoli to namo, kur Jūs kadaise gyvenote). Padarytumėt mums džiaugsmą apsilankydamas. Jei ne, tai prašau pa­ skirti man laiką susitikimui su Jumis. Rytoj (XII. 19) aš užei­ siu į viešbutį pasiteirauti. Su geriausiais linkėjimais. S. Nėris”. {III 421) Nežinia, ar jiedu tada pasimatė. G r u o d ž i o 1 9 d. rankraštyje “Prie didelio kelio” da­ tuotas V. Drazdausko įrašas: “К набору”. G r u o d ž i o 2 2 d. datuota Vilniaus lėlių teatro ir SN sutartis dėl “Eglės žalčių karalienės” pastatymo lėlių teat­ re. Sutartį pasirašė Lėlių teatro dir. Petras Zlatkus, SN pa­ rašo nėra. Honoraro poetei numatyta išmokėti 6000 rublių. Prie sutarties pridėtas ir poemos scenarijus. 650

G r u o d ž i o 2 4 d. buvo areštuotas rašytojas Jonas Šukys. G r u o d ž i o 2 5 d. “Valstiečių, laikraštyje” išsp. SN eilėr. “Tau dainuoju” (“Tau dainuoju, o sakale broli”). G r u o d ž i o 2 7 — 3 0 d. įvyko LKP (b) IV plenumas. Jo metu M. Suslovas savo pasakytoje kalboje cituoja S. Nėrį: “Никогда Литве не бытъ рабою За щитом Советского Союза”. G r u o d ž i o 3 0 d. “Darbe” išsp. SN eilėr. “Vilniaus Pa­ leckio atminimui”. G r u o d ž i o p a b a i g o j e SN gavo kvietim ą atvykti į Vilnių sutikti Naujųjų metų. Kvietimas iš LTSR Aukščiau­ siojo Prezidiumo pirmininko J. Paleckio. G r u o d ž i o 31 d. SN išvyko į Vilnių ir 23 vai. jau buvo Prezidiumo salėje. J. Paleckis rašo: “1945-uosius N aujuosius m etus sutikom Prezidium o salėje: LKP (b) CK biuro nariai, VKP (b) CK biuro Lietu­ vai nariai su M. Suslovu priešakyje, generolai, vyriausybės nariai. Po 24 vai. atėjo M. Gedvilas, M. Gregorauskas ir A. Drob­ nys su jauna žmona L. Kupstaite, kurie kėlė savo vestu­ ves. Elektros šviesos nebuvo, tad degė kaitinamoji žibalinė lempa, kurią teko vis pumpuoti, ir žvakės”. (J. Paleckis. Per­ galės saliutas.— P. 197.) 1944 m. p a b a i g o j e poetė eilėr. rink. “Dainuok, šir­ die, gyvenimą” padovanojo Zigmantui Kuzmickiui. Rinkinys saugomas Kuzmickio žmonos Teresės Kuzmickienės biblio­ tekoje. Aplenktas baltu popieriumi ir poetės ranka užrašyta “Gerb. Zigmantui Kuzmickiui”. Pirmame puslapyje parašas “Salomėja Nėris”, p. 3 eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą” šone po pirmo posmo poetės ranka įrašytas posmas: Dainuok gyvenim ą lengvutį Be rimto, be švininio turinio,— K aip žvitriai skraidanti kregždutė, K aip svirtis, girgždanti prie šulinio. O tarp 3 ir 4 posmo įrašytas šis posmas: Te neišsenkamo šaltinio ašaros Užlies ugniavietę įkaitusią. 651

Dainuoki, jei gali, be ašarų, Tegu iš skausmo žodžiai raitosi. Šių posmų rinkinyje nebuvo: redaktoriams arba cenzo­ riams nepatiko. 18 p. eilėr. “Namo” teksto kairėje pusėje tarp 4 ir 5 pos­ mo įrašytas šis posmas: Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis... A r tas kelias be galo? A r be galo naktis? Šis posm as taip pat nebuvo praėjęs pro redaktorių cenzūrą. O eilėr. apačioje įrašyta: “Ufa, 1942.V.28”. Matyt, poetė anksčiau buvo sutikusi Kuzmickį, o rinkinį padovanojo per ką nors kitą. G r u o d ž i o m ė n . Latvijos TSR valstyb. leidykla išlei­ do TSRS tautų poezijos rink. “Tėvynė” (“Dzimtene”), pa­ rengtą F. Ruokpelnio ir išleistą dar Maskvoje. Čia p. 50 išsp. SN eilėr. “Saulei” vertimas į latvių k. G r u o d ž i o m ė n . , o gal ir dar anksčiau, JAV išėjo “Vil­ nies” kalendorius 1945 m. Str. ‘V ilnies” kelias ir darbai” (p. 43) rašoma: “Toje kovoje su antidemokratiniais ir iš esmės su anti­ lietuviškais gaivalais mums daug padeda geriausi ir gabiau­ si Lietuvos rašytojai — Cvirka, Šimkus, Venclova, L. Gira, S. Nėris, Mieželaitis, Korsakas, Marcinkevičius ir daugelis kitų”. P. 30 išsp. SN eilėr. “Lakštingala negali nečiulbėti”, o p. 32 — “Siauskite, vėjai”. G r u o d ž i o m ė n . išėjo “Šviesos” žurnalo Nr. 4 (spa­ lio, lapkričio ir gruodžio mėn.) numeris. Čia p. 135—136 išsp. SN kūriniai “Daina apie karžygę” [“Marija Melnikaitė”] ir “Donelaitis”. L a p k r i č i o i r g r u o d ž i o m ė n . Petras Užkalnis ne kartą atnešė poetei įvairių knygų, išleistų Lietuvoje vokiečių okupacijos metais. Tarp jų buvo ir Alfonso Kalniaus “Lie­ tuvių kalbos sintaksė”. Pamačiusi autoriaus pavardę, poetė paklaususi: — Kažin, kur yra dabar šios knygos autorius? 652

— Jis dirba Valstybinėje leidykloje redaktoriumi,— at­ sakė Užkalnis. — Aš su juo drauge dirbau Kauno trečioje gimnazijoje prieš karą. Gal galėtum pasakyti jam, kad aš norėčiau su juo pasimatyti. Ir Kalnius po kiek laiko aplankė poetę. Poetė, paėmusi “Sintaksę”, paklausė: — Kam reikalingas buvo šis vadovėlis? Ir dar penkių tūkstančių egzempliorių tiražu! Juk mokyklų tai nebuvo! — Kaip nebuvo?! — nustebo Kalnius.— Karo metu veikė visos gimnazijos, kurios buvo veikusios prieš karą nepriklau­ somojoje Lietuvoje. Ir mokinių jose buvo dar daugiau negu prieš karą. — O Maskvoje buvo kalbama ir rašoma visai kitaip...— nusistebėjo poetė. Galbūt P. Užkalnis ar A. Kalnius atnešė poetei ir B. Brazdžionio kn. “Per pasaulį keliauja žmogus”. Yra išlikęs šios kn. poetės skaitytas egz. su jos ranka įrašytomis pa­ stabomis kai kuriuose psl. Pvz., 260, šalia eilėr. “Laisvas paukštis”, įrašyta: “Perkrauta nereikalingų daiktų balastu”. L a p k r i č i o ir g r u o d ž i o m ė n . buvo parašyta kele­ tas eilėr. tiksliau nedatuotų: “Tarp dviejų debesų”, “Savęs aš gailiuos”, “Jei atrasčiau avinėlio pėdą”, “Troškulys”, “Vi­ dutinio ūgio, liesas, trumparegis —”, kai kurie fragmentai. 1 9 4 3 ir 1 9 4 4 m . poetė išvertė keletą eilėr. iš rusų k.: M. Gorkio “D ain ą apie sak alą” ir “D ainą apie audros paukštį”, S. Jesenino “Laišką motinai”, A. Surkovo “Metą!”, “Kai jūra putodama kaukė”, A. Čiurkino “Vakarą uoste”, “Debesys dangų aptraukė”, J. Semperio “Apie miegančiąją karalaitę” ir “Pasiuntinį”... L a p k r i č i o ir g r u o d ž i o m ė n . dažnai susitikdavo su kaim ynystėje gyvenusiom is Ieva Sim onaityte ir Sofija Sarauskiene. L a p k r i č i o ir g r u o d ž i o m ė n . dar ne kartą buvo nuvažiavusi į Vilnių. Ten, be kitų, vieną kitą kartą susiti­ ko ir su Petru Veržbilausku.

653

1945

S a u s i o 1 d. poetė grįžo iš Vilniaus į Kauną. S a u s i o 1 d. “Valstiečiu laikraščio” Nr. 1 (p. 3) išsp. A. Liepsnonio str. “Jie žuvo dėl Tarybų Lietuvos” (apie ke­ turis komunarus). P. 6 išsp. eilėr. “Myli sakalas mėlyną laisvę” su prierašu “Kovotojams už Tarybų Lietuvą”, padarytu, matyt, A. Lieps­ nonio — redaktoriaus. S a u s i o 4 d. Kaune įvyko miesto ir apskrities moky­ tojų konferencija, kurioje A. Venclova padarė pranešimą apie liet. literatū rą Tarybų Sąjungoje karo m etu, ne kartą minėdamas ir SN. Taip pat buvo skaitomi SN, K. Korsako ir kt. poetų eilėr. S a u s i o 6 d. “Tarybų Lietuvos” (p. 12) išsp. žinutė apie sausio 4 d. įvykusią mokytojų konferenciją. Žinutėje nu­ rodoma ir A. Venclovos paskaita, ir skaitytų eilėr. autoriai. S a u s i o 7 d. “Tarybų Lietuvoje” išsp. V. Žibinto str. “Kovos poezija”, kur aptariamas “Šviesos” žurnalas ir m ini­ mi čia išsp. SN eilėr. S a u s i o p r a d ž i o j e poetę aplankė D. Ciurlionytė-Zubovienė. Atsiminimuose ji rašo: “1944 m. aš su vaikais namie atsiradau tik vėlai rudenį, atsiveždama liūdną žinią — mano uošvis — agro­ nomas V. Zubovas suimtas ir išvežtas. Mums buvo aišku, kad tai įvyko per apsirikimą arba kam nors įskundus. Man šovė m intis užeiti pas Salomėją, kuri tada gyveno netoli mūsų, ant kalno, Dzūkų gatvėje [klaida: gyveno Dainavos gatvėje]. Buvau sutikta labai širdingai. Po tiek išgyvenimų viena kitai tik pasakojom, pasakojom... Atsimenu, kaip Sa­ lomėja, giliai atsidususi, pasakė: “Juk aš neberadau saviškių — visi, visi pasitraukė į Vakarus...” Klausiu, ar ji negalėtų patarti, kaip čia pradėti veikti, svarbiausia — kaip sužinoti, kur yra Zubovas. Salomėja nu­ simena: “Kad žinotumėt, kaip aš mažai nusimanau apie tuos dalykus, kaip mažai galiu... B et tikrai čia koks nors apsiri­ kimas: juk apie Zubovus rašė ir Vaižgantas, rašė ir Bitė apie Zubovų mokyklas...” — “Matai, Salomėja, tie, kurie jį suėm ė, n et nežino, nei kas ta s V aižgantas, nei kas ta Bitė”,— bandžiau pajuokauti...” 654

(D. Čiurlionytė-Zubovienė. Mano motinos bičiuliai H Per­ galė.— 1985.— Nr. 6.— P. 164.) S a u s i o 15 d. datuotame JAV liet. laikr. “Tiesa” Nr. 2 (p. 5) St. Jasilionis aptaria “Vilnies” 1945 m. kalendorių. Kaip “Grožinės literatūros bendradarbė” šiame kalendoriu­ je” minima ir SN. S a u s i o 1 6 d. “Valstiečiųlaikraščio” Nr. 3 (p. 6) išsp. SN eilėr. “Lakštingala negali nečiulbėti”. S a u s i o 16 d. “Vilnyje” išsp. SN eilėr. “Grįšiu”. S a u s i o 1'7 d. 11 vai. Kaune, Centrinės bibliotekos rūmų antrame kambaryje įvyko LTSR Rašytojų sąjungos Kauno sk. narių susirinkimas, kuriame dalyvavo ir SN. A. Miškinis prisimena, kad SN, jį sutikusi, pasisveikino žodžiais: “Sveikas, broleli”. “T ą žiem ą ji gyveno Kaune, “au k štai k aln e”, D ainavos gatvėje. D žiau gėsi pergale, džiaugėsi grįžusi į mylimą Lietuvą. Tik liūdo, kad labai jau nusiaubtą rado savo tėviškę, ten, apie Alvitą”. (A. M iški­ nis. Mes jos niekada neužmirštame H Lietuvos pionierius.— 1964.— Lapkr. 14.) S a u s i o 21 d. “Tarybų Lietuvoje” papasakota apie sausio 17 d. įvykusį rašyt, susirinkimą. Tarp dalyvių pa­ minėta ir SN. S a u s i o 21 d. Kaune įvyko žydų meno vakaras. Kūri­ nius skaitė žydai rašytojai J. Josadė, Elinas, Ošerovičius ir S. Kačerginskis, lietuviai — SN, K. Jakubėnas ir A. Chur­ ginas. S a u s i o 2 2 d. datuotas V. Sirijos Giros laiškas iš Vil­ niaus poetei į Kauną. S a u s i o 2 3 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 4 išsp. SN poema “Marija Melnikaitė — Tarybų Sąjungos Didvyrė”, o po antrašte dar prirašyta “Ji ėjo Lenino-Stalino keliu”. Tai A. Liepsnonio prierašas. Jis prisimena: “Mano paprašyta, poetė 1945 m. sau sio m ėn. davė pluoštą eilėraščių. Tie kūriniai parašyti dar Tėvynės karo metais, jos pačios perrašyti mašinėle ir labai kruopščiai su­ siūti į knygelę. Tarė: — Spaudai parink pats. Kas patiks — įdėkite. 655

A tsp a u sd in a u “V a ls tie č ių la ik r a šty je ” d vylika jos eilėraščių: “Tau dainuoju”, “Karo keliu” ir kt. Po vienu kitu įžangoje padėjau paaiškinimą: poetė apdainuoja hitlerininkų pavergtą Lietuvą. S. Nėris užsigavo: — Esate kritikas. Galite apie mano kūrinius parašyti išsam ų straipsnį. Bet prierašų nedarykite. (A. Liepsnoms. Ir Baltija skatino nerimti... / / Švyturys [Kretingos rajono laikr.].— 1969.— Kov.) S a u s i o 2 3 d. — I. Simonaitytės gimimo diena. Ta proga SN nuėjo pas I. Simonaitytę, vesdamasi klumpėtą Sauliuką. Čia buvo ir Aleksandra Vrubliauskaitė. Tą vakarą SN, pasak Vrubliauskaitės, viešėjo pas Simonaitytę ilgai — apie tris valandas. D augiau kalbėjo Ieva, o Salom ėja klausėsi. Bet ir ji pasakė, kad žemės gėrybės, kokios jos bebūtų, absoliučiai neturi jokios vertės. Ji savo akim is mačiusi, kaip sutrypiama į purvą puikiausi paveikslai, ver­ tingiausios knygos... Galbūt poetė prisiminė matytus ir girdėtus įvykius L. Tolstojaus Jasnoje Polianoje. S a u s i o 2 7 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 5 išsp. SN eilėr. “Karo keliu” (“Rytas birželio. Vėjinis pučia —” su tokiu prierašu: “Šį eilėraštį poetė parašė Tarybų Sąjungoje, at­ vaizduodama vokiškų grobikų užpuolimo siaubą. Red.” S a u s i o 2 8 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 22 (p. 4) išsp. žinutė apie žydų lit. vakarą. Minima, kad savo eilėr. skaitė ir SN. P. 6 pranešama, kad 15.30 vai. prasidės LTSR Rašytojų Sąjungos Kauno filialo rašytojų rengiamas lit. vakaras Kau­ no universiteto Didžiojoje salėje. Tarp dalyvių — ir SN pa­ vardė. Vakaro metu SN sėdėjo prezidiume šalia A. Venclo­ vos ir P. Cvirkos. Šį literatūros vakarą Venclova prisimena taip: “Kai į tribūną išėjo Salomėja Nėris, jaunuomenė, kuri poetės niekad nebuvo mačiusi, o tik skaičiusi jos prieškari­ nius eilėraščius ir poemas, nuoširdžiai plodama sveikino po­ puliarią ir mylimą poetę. Salomėja, kaip visada, tyliai ir kukliai skaitė žinomus karo meto eilėraščius, parašytus to­ li nuo Lietuvos,— “Dainuok, širdie, gyvenimą”, “Tavęs aš lauk iau”, “Prie Stalingrado”, “Kodėl žem ė ty li”... Poetė aiškiai jaudinosi, ir ranka, laikydama popieriaus lapelius su 656

eilėraščių, tek stu , drebėjo, b alse k elisk art suskam bėjo ašaros... Ji tiek svajojo apie savo Kauną, apie m ūsų jau­ nim ą okupanto pavergtoje Lietuvoje,— ir štai prieš ją šim­ tai smalsių akių, šimtai draugiškų, gerų veidų...” (“Vidur­ dienio vėtra”, p. 567.) A. Venclovos prisiminimai nepilni ir netikslūs. Pirma, jis nepaminėjo, kad eilėraščius skaitė taip pat K. Jakubėnas ir A. Miškinis. Antra, tos smalsios akys nebuvo tokios drau­ giškos. A. Liepsnoms, prisimindamas tą vakarą, rašo: “Sekmadienis. \ nekūrentą universiteto salę susirinko stu­ dentai, prie ilgo stalo susėdo rašytojai. Pirmininkavo A. Venc­ lova. Jis suteikė žodį poetei. Ji skaitė emocingai. Nutilo. Jos gerbėjai plojo. Salėje buvo ir nacionalistiškai nusiteikusių klausytojų. Jie nepalaikė publikos entuziazmo. Perskaitė sa­ vo eilėraštį ir A. Miškinis. Nekovingą. Jam plojo daug gau­ siau. Čia pasižymėjo tie, kurie buvo nepatenkinti S. Nėries kovingomis eilutėm is”. {A. Liepsnom s.— Min. str.) O vakaro dalyvis A. Miškinis pasakojo, kad poetei visai neplojo. Grįžusi nuo tribūnos, ji atsainiai numetė ant stalo rankraščius ir atsisėdusi susiraukusi nusisuko į šalį. Vakaro klausytoja Stasė Karoblytė prisimena: “Kai ji paskaitė pirmą eilėraštį, salėje prasidėjo trypi­ mas, gaudimas — nepasitenkinimas. Paskui skaitė “Sau­ lytę”. Kliuvo žodžiai, maišėsi, nebaigusi vėl pradėjo... Rijo ašaras. Nebaigusi atsisėdo. Kaktą parėmė ranka, nuleido galvą, paskui popieriuje nervingai ratus braižė, braižė... Buvo apsirengusi balta palaidine, plaukai trumpi — gražiai atrodė. A. Miškiniui labai plojo. Kai ji atsisėdo šalia Venclovos, Venclova parodė jai po­ pierių, turbūt sakydam as, kad ji ne viską paskaitė. Ji atstūm ė tą popierių ir nervingai braižė”. (Iš pokalbio, užrašyto 1981 10 27.) Kartu su S. Karoblytė buvusi mokyt. Stasė Grybinaitė papildė, kad SN perskaitė du eilėraščius, o trečias buvęs “Saulytė”, ir to nebaigusi. S a u s i o 3 0 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 23 (p. 2) išsp. korespondencija apie sausio 28 d. įvykusį lit. vakarą. Ir čia rašoma, kad SN perskaitė eilėr. “Dainuok, širdie, gyvenimą”, “Tavęs aš laukiau”, “Prie Stalingrado” ir “Kodėl tyli žemė?” Matyt, jie buvo numatyti skaityti. 657

S a u s i o 3 0 d. Kino “Forum” salėje po pietų ivyko li­ teratūros vakaras moksleiviams. Susirinko apie 800 Kauno vyresniųjų klasių moksleivių. Savo kūrinius skaitė Antanas Miškinis, K. Jakubėnas, Adomas Lastas, A. Churginas, A. Liepsnonis, SN ir A. Venclova. Vakarą atidarė komjaunimo Kauno m iesto sekretorius K rikščiūnas, rašytojų vardu kalbėjo A. Venclova. S a u s i o m ė n . išėjusiame žurnalo “Novyj mir” Nr. 1 išsp. S. Jeigenevo str. “Broliški balsai”. Čia aptarti ir liet. poezijos rinkiniai, išleisti rusų k. S a u s i o p a b a i g o j e SN gavo V. Sirijos Giros laiškelį, rašytą sausio 22 d., kuriame skaitė: “22.1.45. D. Gerb. Kolege, Parašiau straipsnelį apie poeziją tarybinių liet. raš., bu­ vusių evakuacijoj. (Gal atsimenat, kai sutikęs Tamstą Vil­ niuje sakiau rašąs straipsnį. Buvo užsakiusi ‘Tiesa”.) įte i­ kiau drg. Marcinkevičiui, kuris išvyko į Kauną, grįžo po dviejų mėnesių, ir straipsnis liko neišspausdintas. Negrąžino 300 eilučių straipsnio. Tamstai nesigailėjau ypatingai šiltų žodžių. Spaudžiu ranką. Jū sų Vyt. Sirijos Gira”. S a u s i o m ė n . d ažn ai pas poetę užeidavo Sofija Sarauskienė. Ji prisimena: “1944 m etų pabaigoje S. Nėris apsigyveno m ūsų kaimy­ nystėje, Dainavos 6. Mums iš kaimo atnešdavo pieno ir dalį mes perleisdavome jai: kas rytą tai aš pati nunešdavau, tai kuris nors mano vaikų. Tada m es susipažinome artimiau. Tačiau Salomėja, kaip ir anksčiau, buvo nekalbi, nieko ne­ pasakodavo. Gyveno jie kukliai, neturėjo baldų, kuro... Ir apsirengusi ji buvo labai kukliai. V ieną rytą, kai nu nešiau pieną, girdėjosi kanonada kažkur Vakaruose. Mudvi stovėjome prie lango ir klausėmės. Salomėja apkabino mane ranka per liem enį ir sako glaus­ damasi: — Žinai, Sofija, jeigu vokiečiai grįžtų, aš niekur nesi­ trauksiu, nors ir žūčiau... Vieną kartą, norėdama kukliai pavaišinti, pakviečiau pas save Salomėją. Tai buvo turbūt 1945 m. sausio pradžia. 658

Susėdome prie stalo, o buvo tik Ieva Simonaitytė, mano duktė studentė ir viena jos draugė, norėjusi arčiau pažinti Salomėją. Salomėja paprašė, kad m es papasakotume, kaip mes gyvenome, ką pergyvenome vokiečių, okupacijos metais. Mes visos tai šį, tai tą pasakojome, kalbėjomės, o ji atidžiai klausėsi, neįsiterpdama nė žodžiu. Ir nieko nevalgė”. (Iš po­ kalbio, užrašyto 1979 10 25.) S a u s i o m ė n . ir vėliau poetę aplankydavo Edvardas Viskanta. Jis pasakojo: “1944 m. rudenį pradėjau dirbti Valstybinėje leidykloje ir dėstyti'universitete pasaulio literatūrą. Tuo metu orga­ nizavosi rašytoju sąjunga. Kauno skyriui vadovavo Antanas Venclova. Jis m ane pakvietė jam patalkininkauti. Ir aš ėmiausi dar ir trečios “tarnybos”. Aš tvarkiau rašytojų sąjun­ gos ūkio reikalus: kai gaudavo odos puspadžiams, žibalo ar kokių kitų m aterialiniu vertybių, tai aš jas paskirstydavau ir išdalindavau sąjungos nariams. Taip pat kas m ėnesį išda­ lindavau maisto korteles. Vyresnio amžiaus, pagarbesniems rašytojams korteles ar kitas vertybes pristatydavau į na­ mus. Tarp tų pagarbiųjų buvo ir S. Nėris, gyvenusi Daina­ vos gatvėje. Nunešdavau jai korteles,— ji gaudavo geresnę — literinę,— kitus produktus. Pastebėjau, kad jos bute labai šalta: namas apšildomas centrine sistema, kuri tada neveikė. Aš turėjau atliekamą geležinę krosnelę ir ją jai nunešiau. Ji labai apsidžiaugė. Vieną kartą, kai nunešiau korteles, ji man davė keletą kilogramų lašinių. Ji gavusi, bet neval­ ganti. Gal ji norėjo man atsidėkoti už krosnelę, gal už tas paslaugas... Atsimenu tų m etų žiemą įvykusį literatūros vakarą uni­ versiteto didžiojoje salėje. Salė buvo sausakimša. Daugiau­ sia studentų. A tidarė A. Venclova. įspūd ingas buvo jo eilėraštis “Tėviškė”, kurį jis parašė Rusijoje ilgėdam asis tėvynės. Bet dar įspūdingesni ir stipresni man pasirodė S. Nėries eilėr. Ypač man įsiminė eilėraštis “Prie Stalingrado”: K ažkur teka žalias Reinas, Pilys ant kalnų... Tu čionai — paklydęs ainis Riterių šunų. Labai stipriai pasakyta. Griežtas pasmerkimas”. (Iš po­ kalbio, užrašyto 1982 04 28.) 659

“Besikalbėdamas sykį su ja, aš jai prikišau, kad ji po­ emoje apie Staliną be reikalo apjuodino m ūsų kunigaikščius (“Čia šviesūs kunigaikščiai skraidė, bet tam sūs buvo kaip derva...”; argumentavau, kad net tarybiniai istorikai m ūsų kunigaikščius pagal tuos amžius laikė šviesiais ir pažangiais žmonėmis, nes jie, užimdami našų žemes, nekeitė ten susi­ klosčiusios santvarkos. Salomėja žadėjo tą posmą naujoje laidoje išbraukti”. (Iš E. Viskantos laiško, rašyto 1986 08 23.) S a u s i o m ė n . ar k i e k v ė l i a u SN paprašė buvusį savo mokinį Kauno III g-joje, dabar jau studentą, Vincą Čepaitį pamokyti Sauliuką: vaikui jau aštunti m eta į ir jį jau laikas leisti į mokyklą, todėl ir laikas rengtis... Ir Čepai­ tis gana dažnai pradėjo lankytis poetės namuose. Jis prisi­ mena: “SN paprašė, kad aš pamokyčiau jos sūnelį skaitymo, skaičiavimo, rašymo. Vaikas raides jau pažinojo ir šiek tiek paskaitė, gražiai piešė. Užeidinėdavau beveik kasdien. Už tai man nemokėjo, bet duodavo limitinę kortelę, ir aš eida­ vau pietauti į “Metropolio” restoraną”. (1980 05 15) S a u s i o p a b a i g o j e ^ a r v a s a r i o p r a d ž i o j e poetę aplankė mokyt. Akvilina Šukienė — rašyt. J. Šukio žmona. Ji prisimena: “Aš S. Nėries nepažinojau, bet buvau pažįstama su Ber­ nardu Buču. Jis draugavo su mano vyru Jonu Šukiu. Jiedu drauge baigė Panevėžio gimnaziją. Karo metu B. Bučas ke­ letą kartų buvo pas mus užėjęs ir pasikalbėdavome. Apie S. Nėrį, savo žmoną, jis nieko nepasakodavo. Ir paklaustas atsakinėdavo labai nenoriai ir trumpai. 1944 m. gruodžio 24 d. mano vyras buvo suimtas. Kra­ tos metu buvo paimti visi jo rankraščiai. Pasilikusi viena, ieškojau būdų, kaip jam padėti. Rūpėjo atgauti rankraščius, ypač disertaciją apie Romėną Rolaną. Ir sumaniau nueiti pas Bučą ir jo žmoną poetę S. Nėrį. Tai buvo 1945 m. sausio mėn., o gal ir vasario pradžia. Tiks­ liai neprisimenu, tik prisimenu, kad buvo žiema. Bučo ne­ radau, radau tik vieną S. Nėrį. Ji sėdėjo virtuvėje ir valgy­ dino sūnų. Bute buvo skurdu, šalta. Ji pati buvo apsivilku­ si senais kailinukais. Pasisakiau, kas esu, papasakojau sa­ vo bėdą. Pasakodama pamačiau, kad S. Nėries akys pritvi­ no ašarų... Ji mažai kalbėjo, tik kartojo: 660

— Aš viską, ką galėsiu padarysiu... Bet mano galimybės labai nedidelės... Aš nueisiu pas Venclovą, jam viską pasa­ kysiu... Gal jis daugiau ką gali... Bet m ūsų galimybės nedi­ delės... Ir pravirko: ašaros ritosi per veidus... Mane labai sujaudino toks didelis jos jautrumas, toks jautrus jos reagavimas į mano bėdas, ir aš atsisveikinusi išėjau". (Iš pokalbio, užrašyto 1980 03 28.) V a s a r i o p i r m o m i s d i e n o m i s poetę aplankė So­ fija Čiurlionienė pasitarti dėl VI. Zubovo vadavimo. Jis bu­ vo 1945 m. sausio 3 d. paleistas, o sausio 31 d. vėl suimtas. V a s a r i o 3 d. “Valstiečių laikraštyje” Nr. 6 išsp. SN eilėr. “Prie Stalingrado” (“Juodasparniai vėjai skrenda”). Laikr. taip pat išsp. E. Medonio korespondencija “Du lite­ ratūros vakarai Kaune”. Korespondencijoje rašoma, kad tuo­ se vakaruose (01 28 ir 01 30) eilėr. skaitė ir SN. V a s a r i o 3 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 27 (p. 1) išsp. to paties E. Medonio korespondencija apie lit. vakarą moks­ leiviams sausio 30 d. Čia rašoma, kad SN skaitė eilėr. “Vo­ kiečiai išvežė mokytoją” ir “Lietuvai”. V a s a r i o 3 d. laikr. “Tėvynė šaukia”, Nr. 11 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Kovingas m ūsų pajūris”. Tai poemos “Ma­ ma, kur tu?” IV sk. “Ūžė bangos iškilmingai” nuo antro pos­ mo (“Įsiklausėm — jūra sakė”) iki pabaigos: iš viso 8 posmai. V a s a r i o p r a d ž i o j e poetė turguje nusipirko malkų. Vežėjas atvežė jas ir išvertė gatvėje prie namo. Poetė glėbe­ liais nešioja jas į butą. Tuo tarpu pro šalį ėjo trys jauni vyrai, tarp jų ir busim asis poetas Petras Keidošius. Jie griebė malkas, nustebindami poetę, į glėbius, paklausė, kur dėti, ir greit visas malkas tvarkingai sukrovė virtuvėje. (Pa­ sakojo Petras Keidošius 1987 11 17.) V a s a r i o p r a d ž i o j e poetė aplankė Eleną Šimkuvienę (Kaune, Donelaičio 27), kuri sausio 31 d. pagimdė dukrelę. V a s a r i o 1 0 d. “Darbe” išsp. eilėr. “Mes grįžtame” (“Mes grįžtame... Tiek ilgesio patyrę!”). V a s a r i o 11 d. “Tiesos” Nr. 33 išsp. A. Liepinio žinutė “Vilniaus lėlių teatras pradeda pirmąjį savo sezoną SN “Egle žalčių karaliene”. 661

V a s a r i o 11 d. laikr. “Rodina zaviot” Nr. 11 išsp. A. Taurinsko str. “Lietuvių rašytojai Tėvynės kare”. Apie SN kūrybą dėsto panašiai, kaip anksčiau K. Korsakas tokio pat pavadinimo str. V a s a r i o 11 d. Penzos laikr. “Stalinskoje znamia”, Nr. 29 (p. 2) išsp. Vį. Dmitrevskio str. “Lietuviški eilėraščiai, parašyti Penzoje”. Čia pažymima, kad “vėliau už kitų su­ skambėjo S. Nėries balsas”. Išsp. ir SN pasisakymas “N e­ pamirštamos dienos”, lietuviškai parašytas dar 1944 04 20. (III 93) V a s a r i o 11 d. Vilniuje pradėjo veikti Lėlių teatras. Tą dieną įvyko pirmo teatro spektaklio “Eglė žalčių kara­ lienė” premjera. Spektaklio scenarijus sukurtas pagal SN po­ emą “Eglė žalčių karalienė”. V a s a r i o p i r m ą p u s ę SN užėjo į “Valstiečių laik­ raščio” redakciją. N eradusi A. Liepsnonio, paliko jam laiškelį: “Labai prašau užeiti šiandien pas mus, turiu į Jus rei­ kalą — prašymą. S. Nėris Drg. A. Liepsnoniui per “Tarybų Lietuvos” redakciją”. Kai A. Liepsnoms atėjo, poetė pasakė norinti šiek tiek pataisyti eilėraštį, kuris jau buvo atiduotas į spaustuvę rinkti. V a s a r i o 15 d. paėmė naują storoką sąsiuvinį ir ja­ me štai ką parašė: “Teisingumo deive — užrištom akim, kreipiuosi šiandie į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtu tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos. Visa tai, ką prisimenu, jau toli praeity, ir širdy aistra nubluko tiems įvykiams, kurie anuomet mane jaudino. Galbūt gerai da­ riau, neužfiksuodama jų tuomet — kai jie mane deginte de­ gino ligi pamišimo, ligi kraštutinės desperacijos — kada lig dangaus iškilusi drumsta putojanti jausmo jūra užstojo man visą objektyvųjį pasaulį”. (III 345) Matyt, poetė buvo sumaniusi parašyti savo autobiogra­ fiją naujai, tačiau ši pradžia — viskas: sąsiuvinyje nėra dau­ giau nė vienos raidės. V a s a r i o v i d u r y j e Susana M ar išsiuntė iš Maskvos poetei į Kaimą atviruką. Jis rašytas rusų k., be datos. Mask­ vos pašto antspaudo data taip pat neįskaitoma. 662

V a s a r i o 17 d. “Tiesos” Nr. 38 išsp. A. Vengrio re­ cenzija “Eglė žalčių karalienė”, kurioje aptariama šio spek­ taklio premjera. V a s a r i o 17 d. JAV liet. dienraštyje “Laisvė” išsp. SN eilėr. “Dniepras”. V a s a r i o 18 d. dienoraščio sąs. įrašyta toks tekstas: “Du ąžuolai prie tėviškės vartų, du žali sargybiniai su­ tinka įeinančius į kiemą ir linksi savo sunkiomis šakomis išeinantiems. Jie tylūs ir paslaptingi. Vasaros pavakariais, kai Alvito bažnyčios varpas prabildavo “Dievo angelas”, aš rymodavau po ąžuolu susikaupusi, klausydama tolimo var­ po — lyg ežere paskendusio, ir metalinės ąžuolo lapų m al­ dos. Seniai jau tėvas, amžiną atilsį, nukirsdino abudu ąžuo­ lus, negelbėjo mano prašymai, kad nekirstų, ir jų vietoje pastatė gražų mūrinį namą. Ir paties tėvo seniai nebėra, greit bus dešimtis metų, kaip jį išnešė iš tų namų, kuriuos jisai pastatęs buvo ir sodais apsodinęs, išnešė saulėtą ru­ dens dienelę, skenduoliams varpams gaudžiant, velionių ąžuolų metaliniams lapams skambant”. (III 345) Jeigu tai autobiografinis tekstas, tai reikia pataisyti porą netikslumų: 1) po tėvo mirties ėjo ne dešimti, o jau dvylikti metai; 2) troba buvo ne mūrinė, o medinė, o buvo pastatyti mūriniai ūkio pastatai. Tai paskutinis įrašas šiame sąsiuvinyje, pradėtame 1941 07 18. V a s a r i o 2 0 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 7 išsp. SN eilėr. “Kodėl tyli žemė?” Čia eilėr. 4 posmas skiriasi nuo kitų rankraštinių ir spausdintų tekstų. Jis toks: Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi, Nežinau, vaikuti, nežinau, kodėl. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, Jei už savo žemę galvą paguldei. Matyt, poetė ir norėjo pateikti A. Liepsnoniui šį tekstą, kai kvietė jį užeiti. Ir pasakė jam, o tas ir išspausdino taip, kaip poetė pageidavo. V a s a r i o 2 1 d. datuotas eilėr. “Priešpavasariniai vėjai”. Jis įteiktas “Pergalės” žurnalo redaktoriams ir bus 663

išsp. žurnalo Nr. 1—2 datuotame kovo—balandžio mėn., bet išėjusiame gerokai vėliau. V a s a r i o 21 d. Kauno pašto antspaudu datuotas S. Mar atvirukas. Galbūt tą pačią dieną atviruką gavo ir po­ etė. Ji skaitė: “Mieloji Salomėja skubiai pasiųskite man visus savo naujus eilėraščius. Aš rengiu knygutę Valstybinei leidyklai “Išlaisvintoje Lietuvo­ je”. Gėda mane užmiršti, o aš atmenu ir labai ilgiuosi ne tik Jūsų, bet ir Balandžio. Sveikinimai nuo manęs ir Rem. Susana Mar”. V a s a r i o 2 3 d. “Tiesos” Nr. 43 rašoma apie LTSR rašyt, sąjungos Kauno filialo darbą. Skyrelyje “Ką rašo Kati­ no rašytojai” sakoma, kad SN kuria poemą apie Margirį. J. Būtėnas str. “Raudonosios Armijos motyvai lietuvių lite­ ratūroje” nagrinėja ir SN eilėr. “Raudonarmiečio motina”. Be to, čia rašoma, kad Valstybinei leidyklai įteiktas naujas SN eilėr. rinkinys “Lakštingala negali nečiulbėti”. V a s a r i o 2 3 d. “Tarybų L ietuvoje” ir laikr. “Už tėvynę” buvo išsp. eilėr. “Raudonieji kariai”. V a s a r i o 2 4 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 8 išsp. eilėr. “Raudonieji kariai”. Šio eilėr. vieno rankraščio var. turi pavadinimą “Raudo­ noji Armija”, o tarp III ir IV posmo įterpti dar du posmai: Buvęs prie p a t Stalingrado, Bokštus regėjęs Maskvos, Savo jis galvą prarado, Bėga nūnai be galvos. Tai ne pavasario vėjai,— Genas jį narsūs būriai. Karžygiai, kaip jūs suspėjat Tokį tolumą taip greit? Šio varianto I posmas sutampa su eilėr. “Pergalė arti” II posmu, o II — panašus į eilėr. “Pergalė arti” III posmą. V a s a r i o 2 4 i r 2 5 d. Ukmergėje įvyko du literatūros vakarai. SN nedalyvavo. Jos kūrinius ten skaitė J. Šimkus. V a s a r i o 2 5 d. “Tarybų Lietuva” informuoja apie Lėlių teatro premjerą “Eglė žalčių karalienė”. 664

V a s a r i o 2 5 d. mirė rusų rašytojas Aleksejus Tolstojus. V a s a r i o 2 7 d. “Tiesoje” išsp. A. Tolstojaus nekrolo­ gas, kurį pasirašė ir SN. V a s a r i o m ė n . išėjo “Jaunimo gretų” Nr. 2, kur išsp. SN eilėr. “Prie Stalingrado” ir “Virkdo vėjas”. V a s a r i o m ė n . SN pasikvietė Ievą Sim onaitytę į svečius. Jos namuose tada svečiavosi dar A. Liepsnoms, S. Sarauskienė, A. Vrubliauskaitė ir K. Laukaitienė—Manė Dauba. A. Vrubliauskaitė prisimena, kad buvo labai gražiai padengtas stalas ir labai gardžios vaišės, sausainiukai-”birbiziukai”, kepti pačios poetės. SN turėjusi ir tikros pupelių kavos. Ji skundėsi negalia ir sakė, kad greit mirsianti. N e­ krologą parašysiąs A. Venclova, o Bučas suprojektuosiąs pa­ minklą. S a u s i o ir v a s a r i o m ė n . ji vėl ne kartą lankėsi Vil­ niuje. Rūpinosi drabužiais — ne tik sau, bet ir I. Simonai­ tytei. Mat Rašytojų sąjunga gaudavo kai ką iš tų siunti­ nių, kuriuos į Lietuvą siuntė pažangieji Amerikos lietuviai. H. Korsakienė rašo: “Artėjo žiema. Salomėja Nėris pasiguodė Korsakui, tuo­ metiniam LTSR rašytojų sąjungos vadovui, neturinti šilto palto. Vilniaus gatvėse daugelis merginų dėvėjo lenkiškus avies kailio kailinukus, kurių, matyt, buvo užsilikę dar iš prieškariniu metų. Salomėjai jie labai patiko. Korsakas pažadėjo išrūpinti tokius kailinukus poetei. Tačiau netru­ kus paaiškėjo, jog norint juos gauti reikia pereiti ištisą vir­ tinę įvairių ūkinių organizacijų ir įstaigų. Būdamas labai užsiėmęs organizaciniais Rašytojų sąjungos bei universite­ to dekanato reikalais, Korsakas pavedė tai padaryti man. Pamenu, kaip vaikščiojau dėl tų “istorinių” kailinukų, visur rodydama man įgaliotą paraišką su apvaliais antspaudais. Ir vis kažko dar trūko. Pagaliau vienas biurokratiškas pareigūnas su apsimestiniu skrupulingumu ėmė apgailestau­ ti, kad poetei tokie kailiniai per prasti. Teks palaukti, kol atsirasią sandėliuose prašmatnesnių”. (H. Korsakienė. Vei­ dai ir likimai.— P. 47—48.) H. Korsakienė nerašo, ar poetė gavo kokius nors kaili­ nukus, bet Šukienė prisimena, kad užtiko poetę apsivilku­ sią senais kailinukais. Matyt, vis dėlto pavyko poetei kitais keliais įsigyti kailinukus. 665

Ona Pajėdaitė atsiminimuose apie Ievą Simonaitytę rašo, kad “Kai iš Amerikos pradėjo eiti siuntiniai, Salomėja man [Simonaitytei] sako: “Buvau Vilniuje, parsivežiau kai ko. Ir tau išrinkau gražius kailinukus. Dar šio to. Ant pako užrašiau pavardę. Gal kas atveš...” K o v o 2 d. “Vienybėje”, JAV liet. laikr., išsp. str. “Lie­ tuvių poezijos keliai nepriklausomybės m etais”. Autorius — V. D. V. rašo: “Žymiausi m ūsų šių dienų poetai — Kossu-Aleksandravičius, Miškinis, Sirijos Gira, Brazdžionis, Boruta, Neris yra paveldėję m ūsų abiejų vyriausių srovių tradicijas: subtilumą, nuotaikingumą iš simbolininkų ir poezijos techniką, frazės galią — iš keturvėjininkų”. K o v o 3 d. “Laisvėje” išsp. SN eilėr. “Myli sakalas mėlyną laisvę”. K o v o p r a d ž i o j e pasirodė “Pergalės” almanacho, su­ manyto dar 1944 m. Maskvoje, antroji knyga. Čia išsp. šie SN eilėr.: “Negesk, žiburėli”, “Dniepras”, “Stepėje”, “Tavęs aš laukiu”, “Kai būsiu toli” ir poetės vers­ tas J. Semperio “Pasiuntinys” bei “Miegančioji karalaitė”. Be to, aptariama rink. “Kulkoms švilpiant” (rusų k.) ir “Už tarybinį Pabaltijį”. K o v o 4 d. “Tiesos” Nr. 51 pranešama, kad per radiją transliavo SN kūrinių montažą, kad ji dalyvavusi žydų va­ kare sausio 21 d., kad Ukmergėje vasario 24 ir 25 d. jos eilėr. skaitė J. Šimkus. K o v o 6 d. datuotas eilėr. “Sesuo-kareivis”. Matyt, tą pačią dieną eilėraščio rankr. nunešė į “Tarybų Lietuvos” re­ dakciją. K o v o 8 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 54 (p. 1) išsp. “Rau­ donarmiečio motina”, p. 2 — poemos “Mama, kur tu?” VII ir IX skyrius”, p. 3 — “Sesuo-kareivis”. K o v o 8 d. Kaune Valstybės teatre įvyko Moters die­ nos minėjimas. Tą dieną pas poetę atėjo dailininkė Domi­ cėlė Tarabildienė ir abi iškeliavo į minėjimą. SN buvo pa­ kviesta į prezidiumą. K o v o 9 d. laikr. “Raudonasis karys” Nr. 5 (p. 2) išsp. eilėr. “Raudonarmiečio motina”. 666

Kovo

10 d. “Laisvėje” išsp. eilėr. “Tau dainuoju”.

K o v o 11 d. “Tarybų Lietuvoje” rašoma apie Penzos laikr. “Stalinskoje znamia” vasario 11d. numerį, skirtą lie­ tu vių rašytojams. Pam inim a, kad išsp. SN straipsnelis “Neužmirštamos dienos...” K o v o 13 d . datuotas eilėr. “Prūsų Lietuvai”. Rankr. I variante iš pradžių posmai buvo surašyti kita tvarka, daug braukyta, taisyta. Antroje rankr. pusėje 3 posmų vertimas į rusų k., pavadinimas — “Mažajai Lietuvai”. Eilėr. rankraštis greitai buvo atiduotas “Pergalės” žur­ nalo redakcijai ir išsp. jo Nr. 1—2. K o v o 13 d. datuotas Julijos Kairiūkštienės iš Vilniaus laiškas poetei į Kauną. K o v o v i d u r y j e poetė gavo J. Kairiūkštienės laišką. Kairiūkštienė rašo, kad ji, aštuoniasdešimtmetė senutė (gi­ musi 1864 02 16), gyvena pas sūnų Joną — Vilniaus uni­ versiteto medicinos fakulteto dekaną, esanti beveik kurčia. Yra parašiusi daugybę sonetų, eilėraščių. Dažnai prisime­ nanti Salomėją ir slepianti saldainių dėžutę, kurią Salomėja jai neseniai atsiuntusi. Norėtų pabūti su Salomėja Paneriuo­ se, paskaityti jos poezijos ir savo eilėraščių ir išgirsti Sa­ lomėjos nuomonę ir kritiką. Prašo adreso, tada parašysian­ ti daugiau. Laiškas rašytas rusų k. ir, matyt, pasiųstas per rankas. K o v o 17 d. datuotas Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos nutarimas, kuriuo patvirtintas Žemaitės 100-ųjų gi­ mimo m etinių minėjimo komitetas. I komitetą buvo įtrauk­ ta (J. Paleckis — pirmininkas) ir SN. K o v o 18 d . “Tiesos” Nr. 63 J. Būtėnas aptaria kovo pradžioje išėjusio “Pergalės” almanacho antrą kn. ir rašo, kad estų poeto Johanes Semper eilėr. liaudiškais lyriškais motyvais, išversti SN, skamba kaip ir šioje kn. spausdina­ mi vertėjos originalūs kūriniai. K o v o 2 0 d. datuotas poetės raštas LTSR Rašytojų sąjungos skyriaus valdybai Kaune. Prašo išrašyti komandi­ ruotę Jadvygai Laurinavičiūtei, kuri poetės reikalais turin­ ti važiuoti į Vilnių. Komandiruotės prašo dešimčiai dienų. 667

J. Laurinavičiūtės brolis buvo suimtas, ir ji norėjo kreip­ tis į J. Paleckį brolio reikalu. Poetė parašė Paleckiui tada ir laiškutį, kuris neišliko. K o v o 2 0 d. , o gal ir kiek ankstėliau, yra išlikęs ir kitas poetės raštas rašytojų, sąjungos Kauno skyriui. Šiuo raštu poetė prašo išduoti komandiruotę Elenai Stravinskaitei, kuri poetės reikalais turinti važiuoti į Vaiguvą nuo šio mėnesio 20 d. dešimčiai dienų. Elena Stravinskaitė 1945 m. pavasarį buvo poetės namų šeimininkė. K o v o 2 4 d. įvyko pirmasis Žemaitės minėjimo komi­ teto posėdis. Ar jame dalyvavo SN, nežinia. K o v o 2 5 d. “Tarybų Lietuva” Nr. 69 praneša, kad dail. Telesforas K ulakauskas iliustruoja SN eilėr. rink. “Lakštingala negali nečiulbėti”, kuris greitai pasirodysiąs spaudoje. K o v o 2 5 d. datuoti trys poetės pareiškimai Kauno Prekybos skyriaus viršininkui. Vienu pareiškimu ji prašo leisti nusipirkti dvi poras moteriškų ir dvi poras vaikiškų kojinių kitu — odinį rankinuką, trečiu prašo leisti nusipirkti arba išsinuomuoti šiuos baldus: “du matracu (kušetes), dvi spintas, knygų spintą ir lentyną, du stalus, keturis fotelius, šešetą kėdžių tris veidrodžius, dvi spinteles, keturias tabu­ retes”. Ar gavo leidim ą ir ar nusipirko — nežinia. K o v o p a b a i g o j e m ieste susitiko antros eilės pusse­ serę Salomėją Katkevičiūtę-Sakalauskienę. Abi labai nudžiu­ go, pasikalbėjo, ir SN pakvietė Katkevičiūtę aplankyti ją per Velykas — balandžio 1 d. K o v o m ė n . per Rygos radiją skambėjo SN poema “Marija M elnikaitė”, latviškai skaitoma K. Duncio. K o v o m ė n . išėjo “Šviesos” žurnalo 1945 m. Nr. 1 (sau­ sio, vasario ir kovo mėn). Čia p. 13—20 išsp. K. Korsako str. “Lietuvių literatūros kelias”. Jame minima ir SN. P. 33 išsp. SN eilėr. “Prie Vilniaus” (“Vilnele, bėk į Vi­ liją”) ir “Lietuva brangioji” (“Kur Baltijos banguoja jūros”). Rink. “Dainuok, širdie, gyvenimą” šis eilėraštis pavadintas “Myli tėviškę lietuvis”. P. 53—58 ir p. 63 išsp. St. Jasilionio str. “Poetė Salomėja 668

Nėris” (jos 40 m etu sukakčiai paminėti). Čia autorius dau­ giausia remiasi A. Liepsnonio straipsniais apie poetę. P. 62—63 aptariama kn. “Lietuva ugnyje”, p. 64 — “D i­ dysis lietuvių tautos priešas”, o p. 66—67 — “Vilnies” 1945 m. kalendorius. Visose šiose anotacijose minima ir SN. K o v o ar b a l a n d ž i o m ė n . , o gal ir gerokai anksčiau, nuvažiavusi į Vilnių, poetė sutiko rašytoją Julių Būtėną, ku­ ris rašo: "... Kartą 1945 m. pavasari einu Gedimino gatve ir su­ tinku S. Nėrį— Laba diena,— pasisveikinu ir bandau pradėti kalbą, bet nesiseka: poetė tokia pat tyli. — Gal galėtum ėt parodyti, kur čia Lėlių teatras,— sako S. Nėris.— Man reikia nueiti sutartį pasirašyti dėl “Eglės žalčių karalienės”. Mažai Vilnių pažįstu. — Gerai, aš žinau, kur Lėlių teatras,— atsakiau.— Nu­ vesiu, turiu laiko. Na, ir ėjome nuo dabartinės Černiachovskio aikštės iki Arklių gatvės, kur buvo Lėlių teatras. Eidami kalbėjomės. Paliečiau tuomet aktualią temą: — Na, kaip tėviškė? Radot ką iš savųjų? — O, neklauskit, kas ten darosi! Minos mėlynuoja po nepjautus rugius... — Taigi,— sakau,— girdėjau, kad apie Vilkaviškį ėjo smarkūs mūšiai. Opus klausimas — daugiau nesiteiravau. — Ką tas karas padarė... — Štai čia universiteto rūmai,— rodžiau eidamas.— Ei­ sim siauromis gatvėmis, bus tiesiau į Arklių gatvę. — Man kaip tik įdomios tokios gatvės. Vilniaus archi­ tektūra labai įdomi, kiek čia meno...— dairėsi poetė. Vienur menas, kitur — griuvėsiai... Nueiname į vietą. Surandu teatro raštinę, įvedu. Nedi­ delis kambarys. Ten tarnautojai kažką triūsia, rašinėja. Vie­ ni įeina, kiti išeina. Daugiausia moterys. Aš nė vieno ne­ pažįstu. SN, pasakiusi labą dieną, stovi, nieko nesako, į nieką nesikreipia. Ką gi, aš, vilnietis, turiu visus pažinti... — Čia draugė S. Nėris,— kreipiuosi į vieną tarnautoją merginą, sėdėjusią prie stalo. 669

— A, malonu...,— atsikėlė toji, sujudo, pakvietė poetę ar­ čiau, pasodino. — Na, tai viso gero. — Dėkui. — Nepaklysite atgal? — Ne, pareisiu kaip nors, dėkui. Aš išėjau. Daugiau S. Nėries nemačiau, nes netrukus ji mirė”. (.LK 4 235—236) B a l a n d ž i o 1 d. — Velykos. Poetė išvakarėse ruošėsi šventei: kepė pyragėlius, virė ir dažė kiaušinius... Juk buvo pasikvietusi ir svečių. Ir iš tikrųjų ją aplankė Salomėja Katkevičiūtė-Sakalauskienė. Nuoširdžiai pasikalbėjo apie arti­ muosius, pasivaišino. B a l a n d ž i o 1 d. “Tarybų Lietuvoje” pranešama apie tai, kad sudarytas Žemaitės minėjimo komitetas, minimos visų komiteto narių pavardės. B a l a n d ž i o 2 d. gavo k v ie tim ą į M ask vą — į Aukščiausios Tarybos sesiją. B a l a n d ž i o 3 d. datuoja laiškutį Susanai Mar: “Mieloji Susana, Netrukus aš būsiu Maskvoje, ir Jūs gausite visus mano eilėraščius. Nepykite. Aš dažnai prisimenu gerą ir m ielą draugę — Susaną. Širdingi linkėjimai!” B a l a n d ž i o 7 d. datuotas SN raštas Rašytojų sąjun­ gos valdybai (Kaune), kad išduotų komandiruotę J. Laurinavičiūtei 10 d. — vykti į Vilnių poetės reikalais. B a l a n d ž i o 7 d. “Laisvėje” išsp. SN eilėr. “Partiza­ nai”. B a l a n d ž i o 8 d. laikr. “Sovetskaja Litva” išspausdin­ tas SN eilėr. “Lietuva”, į rusų k. verstas Susanos Mar. B a l a n d ž i o 9 d. prieš pietus poetę aplankė poetas Antanas Miškinis. Netrukus atėjo ir Antanas Račiūnas, ku­ ris pasakoja: “Buvau girdėjęs, kad m ūsų lakštingala SN yra mėginu­ si rašyti poemą “Pilėnai”. Ar negalėtų ji sukurti libretą pa­ gal šį siužetą? Tos minties vedamas, vieną rytą pasibeldžiau į Bučų duris Dainavos gatvėje. 670

Anksčiau su S. Nėrim tebuvau tik iš matymo pažįsta­ mas, bet poetės nenustebino mano vizitas. Ji mane priėmė maloniai, pristatė pas ją atsilankiusiam poetui Antanui Miškiniui, o pati ėmė ruošti pusryčius: padengė stalą, iškepė kiaušinienę, pripylė taureles. Aš išdėsčiau jai savo reikalą. S. Nėriai patiko pasiūly­ mas. Netrukome aptarti busimosios operos herojų, charak­ terius, siužetą, net atskirų veikėjų balsus. Pirmam karščiui atslūgus, poetė suabejojo savo m uzikinės dramaturgijos žiniomis. “Aš ne operos žanro specialistė, todėl geriau pa­ rašysiu poemą apie Pilėnus. Ši forma man aiškesnė ir arti­ mesnė. Specialistas, naudodamasis poemos medžiaga, jau su­ kurtomis eilėm is, galės sudaryti operos libretą, o jei jų neužteks, aš papildysiu naujomis”,— baigė ji. Taip ir sutarėme”. (D. Palionytė. Viena valanda su kom­ pozitorium Antanu Račiūnu.— V., 1970.— 51—52.) B a l a n d ž i o m ė n . , m atyt, po pasikalbėjimo su A. Račiūnu poetė nuėjo į respublikinę biblioteką. Karolis Vai­ ras prisimena: “Visai, rodos, neseniai, ji buvo užėjusi į mano kabinetą iš LTSR Centrinės Valstybinės bibliotekos pasiskolinti J. I. Kraševskio knygą “Kunigas”. Tada mes pirmą kartą įvai­ riomis tem om is ilgiau kalbėjomės, kol bibliotekininkas suieškojo prašomą knygą. Lietėme Kraševskio kūrybą ir jo tautybės klausimą, kalbėjome apie rašytojus, poeziją poetus. Ji sakėsi ketinusi rašyti naują dalyką ir jai reikėję susi­ pažinti su Kraševskio “Kunigu”. — Ar tai bus ilgesnis kūrinys? — klausiau. — Bent taip dabar planuoju... Ji tokia švelni ir kukli. Baltas ir meilus jos veidas žalia­ me fotelio fone prieš langą, pro kurį į kabinetą veržėsi gausūs saulės spindulių pluoštai. Kažin kas tragiška jos šypsnyje ir lūpose. Ji visada taip atrodydavo, nekasdieniška, nepaprasta. Prašneko apie anglų rašytojus, apie jų įnašą į pasaulinę literatūrą. Apie poetus ji pasakė: — Tarp senovės ir šios gadynės poetų vis dėlto, nors ir retai, yra buvę tobulų rašytojų. — Vienas anglų literatūros kritikas,— pasakiau aš,— tei­ gia, kad tobulo poeto tikra žodžio prasme nėra buvę; Poezi671

jos yra kiekvieno žmogaus širdy, ir kiekvienas iš mūsų. yra poetas, kai gerai paskaito poezijos kūrinį. J i gynė savo pažiūrą. — Yra kritikų,— sakė ji,— įrodančių, kad universaliu ir tobulu poetu galima vadinti tokį, kuris iškyla viršum ben­ dro poetų lygio savo kūrybos formomis ir temomis... Dau­ gelį poetų žmonės greitai užmiršta, gyvi lieka tiktai tie, ku­ riuos ir^ vadinam e universaliais ir tobulais,— Homeras, Dantė, Šekspyras... Tai buvo mano pirmas ir paskutinis ilgesnis pasikalbėji­ mas su m ūsų Salomėja Nėrim”. (K . Vairas. Paskutinė ke­ lionė H Salomėja Nėris.— 1945.— P. 40—41.) B a l a n d ž i o 14 d. “Tiesa” išsp. žinutę “Lietuvių po­ ezija latviškai” apie latvių k. išleistą rink. “Gimtinė” (“Dzimtene”), kuriame yra ir SN eilėr. B a l a n d ž i o 14 d. išvyko į V ilnių o iš ten į Maskvą kartu su kitais deputatais į Aukščiausiosios Tarybos vienuo­ liktąją sesiją. B a l a n d ž i o 15 d. “Tarybų Lietuvos” kronikoje ra­ šoma apie greitai išeisiantį naują SN poezijos rink. ir apie tai, kad poetė baigė rašyti poemą apie Margirį. B a l a n d ž i o 15 d. “Tiesos” (JAV) Nr. 8 St. Jasilionis recenzuoja “Šviesos” nr., ne kartą minėdamas ir SN. B a l a n d ž i o 16 d. LTSR delegatai atvyko į Maskvą ir buvo apgyvendinti “Maskvos” viešbutyje. Sesijos atidarymas užsitęsė iki balandžio 20 d., todėl SN galėjo pasižvalgyti po Maskvą. R. Januškevičienė rašė: “TSRS Aukščiausiosios Tarybos XI sesijos metu Salomėja Nėris Maskvoje buvo žavi, maloni, linksma. Buvome keletą kartų teatre. Kine abi žiūrėjome dokumentinį filmą “Kovo­ janti Prancūzija”, o Mchate matėme “Carą Fedorą Joanovičių”. Salomėja buvo ypatingo būdo — ji labai bijodavo žmogų kuo nors netikėtai įžeisti ir visaip to vengdavo, nuo­ lat klausinėdama, ar kartais kokiu nors ne visai švelniu žodžiu tavęs neįžeidė. Dažnai tekdavo ją įtikinėti, kad vis­ kas tvarkoj ir kad ji taip nesijaudintų dėl mažiausio kitų žm onių nuotaikos pakitėjim o. P asku tinį kartą būdama Maskvoje, ji labai nervinosi ir vis skubėjo į Lietuvą, vis ne­ rimavo, kad sesija šiek tiek užtruko”. (“Salomėja Nėris”, p. 67.) 672

Emilija Teumin rašė: “Guvią, linksmą, laimingą aš ją pamačiau 1945 m. ba­ landžio mėn. Maskvoje Aukščiausiosios Tarybos sesijos m e­ tu. Ji pasitiko mane viešbučio hole, pakvietė į savo kam­ barį ir padėjo ant stalo viską, kuo tik galėjo mane pavai­ šinti. — Kaip n ep a p ra sta i len gva a lsu o ti M askvos oru! Anksčiau aš niekad taip stipriai to nejaučiau. Ir aš tokia laiminga, kad Maskva — taip pat mano tėvynė. Aš jums būtinai parašysiu apie sesiją. Būtinai. Tikrą straipsnį. Pro­ tingą, be jokios lyrikos. Pagalvokite, juk pergalė jau pasiek­ ta! Tik dabar prasidės tikras gyvenimas. Juk tai tikra lai­ mė! Užgis visos žaizdos. Žmonės taps geresni, negu buvo kada nors. Juk tiesa, kad taip bus? Vis dėlto straipsnio ji neparašė. Bet straipsnio vietoje at­ nešė man puikų eilėraštį apie pavasarį. Siame eilėraštyje aš išskaičiau viską: ir begalinę Salomėjos meilę tėvynei, ir buvusias kančias, ir viltis”. (Ten pat.— P. 170— 171.) B a l a n d ž i o 18 d. datuotas TSRS Rašytoju sąjungos laiškas poetei. Kviečiama dalyvauti sąjungos dešimtame ple­ nume, kuris įvyks gegužės 15 d. Darbotvarkėje numatyta N. S. Tichonovo pranešimas apie 1944 m. literatūrą. B a l a n d ž i o 2 0 — 2 2 d. parašė eilėr. “Leninas”. Nu­ važiavusi į sesiją, gavo ir bloknotą, kurio p. 1 užrašyti Re­ ginos B., Venclovos telefonai, taip pat valgio užsakymo sta­ lo telefonas: m at deputatams valgyti atnešdavo į kambarį. Žemiau skaičiai 11+5+4=22 rankšl. 8+1+2 pakl. 3. P. 2 įrašytas posmas iš “Poemos apie Staliną” ir to pos­ mo vertimas į rusų k. Antroje lapo pusėje — piešinukai. P. 3 pasakojimas apie Leniną proza, o p. 4 — eilėr. “Le­ ninas”, parašytas juodu pieštuku. P. 5 — du fragmentai: “Kada iš kovos tu sugrįši,” ir “Ka­ da ruduo. Kada mirtis”. P. 6 eilėr. “Leninas” vertimas į rusų k., rašytas pieštuku, taisytas rašalu. P. 7 — eilėr. “Ak, pavasaris!”, o p. 8 — šio eilėr. verti­ mas į rusų k. Apačioje: K. 460.02 Švecova (r) 4. 26.04. P. 9 — kažkokie skaičiavimai ir įrašas: Raguotis An­ tanas. P. 10 — eilėr. sąrašas: 38 pavad. iš įvairių rink. P. 11 toks įrašas: 22.296

673

Dienos rūsčios, rūškanos: Paukščių parskridimas Atskris kruopšti kregždė. Tai, matyt, kokio nors kūrinio planas. Rašyta pieštuku. Tolimesni bloknoto lapai, bloknote — 61 lapas, nepri­ rašyti. B a l a n d ž i o m ė n . datuotini ir fragmentai “Didelę dalį broliams tu skyrei,”, “Gyvenimas — Nemuno bangos” bei “Priešas pasmerktas mirtin”. Pirmasis siejasi su eilėr. “Le­ ninas”, o kiti du, matyt, sesijos kalbų paveikti. Sesijos metu, kaip jau minėta, deputatams valgyti at­ nešdavo į kambarį. Poetė neturėjo apetito. E. Venclovienė prisimena, kad vieną kartą SN jai paskambino ir prašė at­ eiti pietų suvalgyti, nes ji nebenorinti valgyti. B a l a n d ž i o 2 1 d. “Laisvėje” išsp. SN eilėr. “Done­ laitis”. B a l a n d ž i o 2 2 d. “Tiesos” Nr. 93 išsp. str. palikimo reikalu. Minima ir SN. B a l a n d ž i o 2 3 d. “Valstiečių laikraščio” Nr. 14 (p. 4) išsp. SN eilėr. “Žodis apie Leniną”. B a l a n d ž i o 2 4 d. 20 vai.— sesijos pradžia. “Ilgomis ovacijomis savo džiugesį reiškė deputatai, pasirodžius J. Sta­ linui, kitiems Politinio biuro ir vyriausybės nariams” — die­ noraštyje užrašė J. Paleckis. B a l a n d ž i o 2 5 d. datuotas Rašytojų sąjungos užsie­ nio komisijos laiškas, kuriuo poetei pranešama, kad Kinijos laikr. “Epocha” 1944 09 01 išsp. SN eilėr. “Sveikas, Vil­ niau!”. Laišką pasirašė M. Apletinas. B a l a n d ž i o 2 5 d. “Laisvėje” išsp. eilėr. “Dainuok, šir­ die, gyvenimą” B a l a n d ž i o 2 6 d. Tautybių Taryboje kalbėjo A. Venc­ lova. B a l a n d ž i o 2 6 d. datuotas eilėr. “Ak, pavasaris”. Jo tekstą poetė tą ar kitą dieną su vertimu įteikė poetei Emi­ lijai Teumin. B a l a n d ž i o 2 8 d. LTSR delegatai iš Maskvos išvy­ ko į Lietuvą. “Išvažiavimo dieną “Maskvos” viešbučio kam­ 674

baryje, kur Salomėja buvo apsistojusi, susirinko jos arti­ miausi draugai ir pažįstami — A. Venclova su žmona, TSRS valstyb. leidyklos Pabaltijo skyriaus vedėja Liana Bliumfeld, lietu vių poetų vertėja į rusų kalbą Susanna Mar ir aš,— prisim ena R. Janu šk evičienė.— Salom ėja m us vaišino. Išgėrėm e gero K aukazo vyno, dau g k alb ėjom e apie lite r a tū r ą , ap ie L ietu v ą , dau g juokavom e, o p a sk u i m ašinom is išvykom e į M askvos B altaru sijos stotį. Ir kažkodėl taip nesinorėjo skirtis su Salomėja, širdis tartum nujautė nelaimę... Keletą kartų karštai pasibučiavome. Jau suskambėjo antras skambutis, o aš negalėjau paleisti Sa­ lomėjos rankų... Jau traukinys pradėjo eiti, o aš vis dar te­ bestovėjau, ir širdyje buvo labai neramu ir graudu”. (“Sa­ lomėja Nėris”, p. 67—68.) Traukinyje "poetė važiavo kartu su J. Narkevičiūte, kuri prisimena: "... man teko su SN grįžti iš Maskvos viename trauki­ nio kupė. Ji vis skundėsi, kad trūksta oro, ir prašė neužda­ ryti vagono lango. Skaitėme Jeseniną (Jesenino tomą poetė buvo nusipirkusi Maskvoje): pasirodė, kad jo kūryba žavimės abi. S. Nėris miegojo gana ramiai. Tačiau ir rytą atrodė išvargusi, nepailsėjusi”. (J. Narkevičiūtė. “Poetė — kovotoja” / / Tiesa”.— 1974.— Lapkr. 14.) B a l a n d ž i o 2 9 d. poetė parvažiavo namo — į Kauną. B a l a n d ž i o 3 0 d. (?) poetė stovėjo D zūkų gatvės laiptų viršuje ir pamatė laiptais skubantį į viršų poetą Joną Graičiūną. Graičiūnas praėjo, bet už penkių žingsnių atsi­ suko, grįžo atgal ir pasveikino poetę. Poetė tuojau pasi­ skundė, kad labai serganti, ir paprašė Graičiūną palydėti iki namų. Graičiūnas palydėjo, poetė kvietė užeiti, bet šis skubėjo išvažiuoti. Atsisveikindama poetė kvietė užeiti, sakė turinti daug ką papasakoti... G e g u ž ė s 1 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 93 (p. 7) pa­ skelbta, kad baigiama spausdinti SN lyrikos rink. “Lakštin­ gala negali nečiulbėti”. G e g u ž ė s 1 d. sužinojo, kad vakar paimtas Berlynas, ir, matyt, ta proga parašė eilėraštuką “Berlyno šaltu gren­ dimu”. 675

G e g u ž ė s p r a d ž i o j e poetę aplankė Antanas Miški­ nis. Jis prisimena, kad poetė “Buvo pilna įvairių kūrybinių sumanymų, tik skundėsi bloga savijauta. “Nuovargis ar ku­ ris galas”,— kalbėjo poetė.” (“Lietuvos pionierius”.— 1964.— Lapkr. 14.) Gegužės buvo paminėta Gegužės kam labą rytą”,

p r a d ž i o j e “Tarybų Lietuvos” redakcijoje spaudos diena. Minėjime dalyvavo ir SN. p r a d ž i a datuotini eilėr. “Kam labą rytą, “Žmogau...” ir “Išaugink mums, žeme, laisvę”.

G e g u ž ė s p r a d ž i o j e poetė aplankė Šimkų šeimą. Pa­ dovanojo Šimkų Jurgiui gražų piešimo bloknotą sakydama: “Parsivežiau tokius du, grįždama iš sesijos. V ieną B a­ landžiui, o kitą Jurgučiui. Tegu piešia, kaip karo metais, lėktuvus ir tankus su raudonomis žvaigždėmis”. (J. Šimkus / / “Tiesa”.— Lapkr. 17.) G e g u ž ė s 5 d. “Tiesos” Nr. 103 išsp. str. “Lietuviško­ ji priešfašistinė karo m etų spauda”. Minima ir SN. G e g u ž ė s 5 d. datuota LTSR valstyb. leidyklos direk­ toriaus Valio Drazdausko ir poetės Salomėjos Nėries pasi­ rašyta sutartis, kuria poetė įsipareigoja iki liepos 30 d. išversti I. Turgenevo “Medžiotojo užrašus” ir mašinraščio ga­ lutinai sutvarkytus du egz. pristatyti leidyklai. Matyt, po­ etė jau buvo pradėjusi versti tą knygą. G e g u ž ė s 6 d. “Tiesos” Nr. 106 išsp. žinutė “Busimo­ sios m ūsų rašytojų knygos”. Minima ir SN. Be to, sakoma, kad SN neseniai baigė rašyti poemą “Margiris”. G e g u ž ė s 8 d. Berlyne vokiečių vyriausiosios karo va­ dovybės atstovai pasirašė kapituliacijos aktą. G e g u ž ė s 9 d. Antrasis pasaulinis karas Vakaruose baigėsi. Poetė, tai sužinojusi, tuojau parašė eilėr. “Būk svei­ kas”. A. Venclova rašo: “Buvo pavasaris pačiame gražume. Pro Kauno darželių tvoras sverdėjo žydinčios alyvos. Žaliavo Vytauto kalnas ir Laisvės alėjos liepos. Saulė pilna sauja bėrė spindulius ant miesto m ūrų jie skverbėsi pro išdaužytas vitrinas į parduo­ tuvių vidų. Prasivėrė durys, ir į “Tarybų Lietuvos” redakciją S. Nėris 676

atnešė naują eilėraštį. Kaip paprastai, kukliai ir nedrąsiai tiesdama voką Šimkui, tarė: — Pažiūrėk... Parašiau... Gal tiks...— ir, nelaukdama at­ sakymo, išėjo. Mudu su Šimkum vos spėjome pasveikinti ją karui pasibaigus. — Puikus eilėraštis, tarė Šimkus, permetęs akimis ran­ kraštį.— Pažiūrėk. Ir aš perskaičiau: “BUK SVEIKAS!” [Cituoj. visas eilėr.] Po eilėraščiu buvo pirmosios taikos dienos — 1945 metų. gegužės devintosios data”. (“Vidurdienio vėtra”, p. 578—579.) O Petras Užkalnis prisimena: “Pergalės dieną — gegužės devintąją — šventėm pas ma­ ne. Susinešėm visi, kas ką turėjom. N et šampano butelis at­ sirado. Stalas buvo kuklus, bet nuotaika nepaprasta. — Pagaliau,— atsiduso Salomėja Nėris.— N et akyse šviesiau pasidarė. Pakelkime taures už tai, kad niekada ne­ pasikartotų tas baisus košmaras. Už pergalę!” (Iš pokalbio, užrašyto 1980 04 19.)

G e g u ž ė s 1 0 d. poetę aplankė Panevėžio laikų ko­ legė Petronėlė Bylaitė-Bernadišienė. Ji atsimena: “1945 m. gegužės 10 d. aplankiau Salomėją Dainavos gatvėje. Ji tuoj pradėjo klausinėti, kur aš gyvenu. Kai pa­ sakiau, kad kaime — savo tėviškėje, ji labai nustebo. Pa­ aiškinau, kad pakol kas kaime su mažamečiais vaikais leng­ viau gyventi. Ji paklausė: “Sakyk, ar tikrai iš jūsų krašto veža? Ką veža?” Aš pradėjau pasakoti, kad iš Jurbarko krašto veža liuteronus. J ų daugelis tikri lietu viai, bet žmonės juos vadina vokiečiais, ir, matyt, juos veža kaip vo­ kiečius. Bernardas, matyt, žinodamas, kad tokie dalykai Sa­ lomėją jaudina, tuojau stengėsi nukreipti kalbą kita tema. Ir kalbėjomės apie sveikatą, apie kasdieninius reikalus. Ji sakė, kad Maskvoje gyvendama gėrusi labai daug kavos, tai dabar jaučia, kad pagadinusi skrandį, kepenis. Šiaip atrodė pavargusi. Nebuvo to entuziazmo, gyvumo; buvo jau sun­ kios ligos palaužta, nors stengėsi to neparodyti. Aš pasakiau savo bėdą: suimtas mano brolis, ir aš no­ rėčiau kreiptis į Paleckį: ar ji negalėtų patarpininkauti. Ji staiga išėjo į kitą kambarį ir gana ilgai ten pabuvo. Išėjusi padavė man laiškutį Paleckiui: “Kaunas, 1945. V. 10. D. G. Drauge Pirmininke, Labai prašau išklausyti, jei galite, man gerai pažįstamą kaip pažangų tarybinį žmogų draugę P. Bylaitę ir padėti jai pa­ tarimu. Atleiskite! Jūsų S. Nėris”. 680

Padėkojusi už laišką, atsisveikinau ir daugiau Salomėjos jau nebemačiau”. (1979 09 19) G e g u ž ė s 1 0 d. pradėtas rinkti “Pergalės” žurnalo Nr. 1—2. G e g u ž ė s 11 d. patvirtintas spausdinti rinkinys “Lakštingala negali nečiulbėti”. G e g u ž ė s 12 d. “Tarybų Lietuvos” Nr. 100 (p. 2) išsp. SN eilėr. “Būk sveikas!”. G e g u ž ė s 13 d. LTSR vyriausybės įgaliotas pulk. F. Krastinas specialiu lėktuvu parvežė iš Torunės į Vilnių Balį Sruogą. G e g u ž ė s 15 d. Maskvoje prasidėjo TSRS Rašytojų Sąjungos dešimtas plenumas. SN buvo kviesta, bet neva­ žiavo. G e g u ž ė s p r a d ž i o j e SN prie rašytojų nam ų Daina­ vos gatvės gale, buvusioje J. Tūbelio sodyboje, gavo porą lysvelių žemės ir čia darbavosi: sodino daržovių, gėlių. G e g u ž ė s 15 d. SN pasirašė dvi sutartis su LTSR valstyb. leidyklos direktoriumi Valiu Drazdausku. Pirmąja sutartimi poetė įsipareigoja leidyklai įteikti sa­ vo kūrybos rink. vaikams iki spalio 15 d. dviem mašinėle rašytais egz. Leidykla pasižada už eilutę mokėti po 15 rub­ lių. Rink. apimtis ir tiražas sutartyje nepažymėta. Kita sutartis dėl rinktinių eilėr. išleidimo. Rinktinės apimtis — iki 3000 eilučių, tiražas — 10 000 egz. Honora­ ras — 15 rb. už eilutę. Rankr. ar mašinraščio įteikimo da­ ta sutartyje nenumatyta. G e g u ž ė s 1 6 d. įvyko Rašytoju sąjungos Kauno sky­ riaus susirinkimas. Nutarta Žemaitės minėjimą rengti Kau­ no V alstybės teatre birželio 12 d. 18 vai. SN skaitys eilėraščius. Nutarta Kauno rašytojų susirinkim us rengti kiekvieną ketvirtadienį. Artimiausią ketvirtadienį V. Drazdauskas p asiū lė aptarti SN rink. “L akštingala negali nečiulbėti” ir paklausė, gal pirmąsias pastabas apie rinkinį galėtu pasakyti Antanas Miškinis. S. Nėris tuojau įsiterpė: — Miškinis man parašys nekrologą... Nutarta pasiųsti sveikinimą sugrįžusiam Baliui Sruogai, kurį pasirašė P. Cvirka, J. Šimkus, K. Jakubėnas, A. Miški­ nis, S. Nėris, I. Simonaitytė, V. Reimeris ir kt.

Taip pat nutarta pasiųsti sveikinimą Liudui Girai: ku­ riam suteiktas liaudies poeto vardas. G e g u ž ė s 2 0 d. “Tiesoje” išsp. Kauno rašyt, sveiki­ nimas L. Girai su visais parašais. G e g u ž ė s 2 0 d. “Tarybų Lietuva” išleido numerį su priedu “Literatūra ir m enas” Nr. 1. Straipsnelyje “Busimo­ sios m ūsų rašytojų knygos” minima, kad jau atiduota spau­ dai SN, A. Venclovos ir V. Reimerio eilėraščių rink. Taip pat sakoma, kad SN neseniai pabaigė rašyti poemą apie Margirį. Zinutėje “Grožinės literatūros naujienos” (p. 4) rašoma, kad kitą savaitę pasirodys ir SN eilėr. rink. “Lakštingala negali nečiulbėti”. G e g u ž ė s m ė n . poetė paskutinį kartą susitiko su Vin­ cu Čepaičiu. Šis papasakojo: “Lankydamasis pas poetę pastebėjau, kad jos santykiai su vyru buvo blogi. Vieną kartą užėjau kaip tik barnio m e­ tu. Gerai nesupratau, dėl ko jie barėsi, bet barėsi Salomėja iki isterišku riksmų, neliko skolingas ir Bučas. Svaidėsi net necenzūriniais žodžiais. Nepatogu buvo klausytis, bet ir išei­ ti, ką tik įėjus, nebuvo kaip... Gal dėl tų barnių aš atsisa­ kiau ir Sauliuką mokyti. Vieną kartą jau pavasarį pavijau poetę Žemaičių gatve lipančią į kalną. Krepšys rankoje. Ėjo lėtai. Paėmiau krepšį, pamažu, kiekvienoje aikštelėje sustodami, lipome Dzūkų laiptais. Kai užlipome iki tos laiptu vietos, nuo kurios gražiai atsiveria Kauno panorama, Salomėja, pasisukusi į miestą, padeklamavo eilėraštį: “Mūsų dienos kaip šventė, K aip žydėjim as vyšnios...” Kaip tik tuo metu aplink visur žydėjo vyšnios. Tąsyk sto­ viniuodami mes daug kalbėjome apie gyvenimą. Ji, prisi­ minusi mano rašinius gimnazijoje, maniusi, kad aš pasuk­ siu literato keliu. Dabar klausė, ar aš, pasirinkęs mediciną, nesuklydau, ar nepražūsiąs mano talentas. Skundėsi savo sveikata, sunkiu gyvenimu, buvo labai nuoširdi ir net atvi­ ra, tik visų pokalbio detalių neprisimenu. Dažnai tą pava­ sarį sutikdavau, leisdamasis Dzūkų laiptais žemyn arba kop­ damas aukštyn, bet dažniausiai tik pasisveikindavome, kar­ 682

tais vienu kitu žodeliu pasikeisdavome. O šįkart abu ėjome viena kryptimi ir turėjome progą pasikalbėti daugiau. Pa­ lydėjęs iki namų, atsisveikinau. — Gyvenimas m ūsų kaip žydėjimas vyšnios... — įstrigo jos žodžiai, kaip ir jos didelės, tamsios, su žaliu atspalviu akys”. (Iš pokalbio, užrašyto 1980 05 15) G e g u ž ė s 2 4 d. ar 2 5 d. (?) “Tarybų Lietuvos” re­ daktorius pasiuntė pas poetę redakcijos darbuotoją Tatjaną Rostovaitę. Si savo autobiografijoje rašo: “...tą rytą, kai “šefo” Šimkaus pasiųsta, “lėkte lipau” Prūsų laiptais į Žaliakalnį, Dainavos gatvę, kojų visai nebejutau — tik širdį, kuri audringai trankėsi ir baugiai krūpčiojo (ar drįsau svajoti apie šį susitikim ą prieš kelis mėnesius, skaitydama didžiosios poetės rinkinio korektūrą?..) Poetę prieš tai buvau mačiusi ir girdėjusi tik vieną kartą ir iš tolo — universitete, literatūros vakare, kurio studen­ tiškoje meninėje dalyje ir man teko skaityti eilėraščių. Ir šit — stoviu ant jos nam ų slenksčio... Nuo jaunumės mano apsupta poezijos deivės aureole, Salomėja — nedidukė, be­ veik trapi m oteris ta m siu ch a la tėliu (gal nuo ruošos atitrūkusi), šypsodamasi giliomis akimis išblėsusiame, lyg pelenais apsinešusiame veide (tuomet dar nežinojome ją rim­ tai sergant), ėmė vaišinti saldainiais, “lim itiniais” papiro­ sais. Mandagiai pagyrė mano poetinius bandymus (o, rodos, vieną kitą eilėraštuką tebuvau išspausdinusi), skatino ne­ padėti plunksnos. Nepaisant jos draugiškumo, tuomet man tos frazės nuskambėjo kiek nenuoširdžiai. Ir tik daug vėliau supratau, jog tai buvo didžiosios Meistrės dosniai ir peda­ gogiškai duotas avansas, kurio iki šiol nesijaučiu visiškai pateisinusi... Kiek atsipalaidavusi (šito stropiai mokėmės dar Šiaulių teatro studijoje), išdrįsau prasitarti apie savo apsilankymo tikslą — redakcijos vardu paprašiau parašyti eilėraštį ak­ tualia šio pavasario tema. Poetė mielai pažadėjo, ir netru­ kus jį skaičiau laikraštyje, bandydama įsivaizduoti, kaip po­ etė kūrė šiuos įstabiai šviesius posmus, koks aplinkos vaiz­ das tapo jai akstinu,— ir į sąmonę svaiginamai siūbtelėjo baltomis putotomis kaskadomis Žaliakalnio šlaitų sodai (ku­ rių kvapais saulėlydyje, slapčia kur įsigavus, alsuodavau), tos obelaitės ir vyšnaitės, “krykštaujančios, lengvos, paplas-

ta” dažnai lydėjusios poetę, lipančią laiptais žemyn”. (“Ta­ rybų Lietuvos rašytojai”. M.— Z.— V., 1977.— P. 281—282.) G e g u ž ė s 2 5 d. datuotas eilėr. “Obelys žydi”. I var., rašytas juodu angliniu pieštuku (1009 12), daug braukytas, taisytas. IV var. (1528 61) buvo atiduotas “Tarybų Lietu­ vos” redakcijai ir išsp. laikr. gegužės 27 d. G e g u ž ė s 2 6 d. laikr. “Tėvynė šaukia” Nr. 50 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Būk sveikas!”. G e g u ž ė s 2 7 d. “Tarybų Lietuvos” priede “Literatūra ir menas” Nr. 2 išsp. Kauno rašyt, sveikinimas Baliui Sruo­ gai, po kuriuo yra ir SN pavardė, ir poetės eilėr. “Obelys žydi”. G e g u ž ė s 2 9 d. SN sveikatą poliklinikoje tikrino gyd. Zigmas Januškevičius. Jis parašė seseriai Zarembaitei, kad ištirtų SN skrandžio sunką, išmatas, šlapumą, taip pat pilną kraujo a n a lizę p ad arytų , o d ak taru i J a s in s k u i, kad peršviestu krūtinės ląstą ir skrandį su dr. Pam arausku. Kortelės viršuje užrašė: “Be eilės”. G e g u ž ė s 31 d. latvių žurnale “Padomju jaunatne” išsp. K. Duncio verstas SN eilėr. “Draugystė”(“Draudziba”). G e g u ž ė s m ė n . poetė, pasirašiusi sutartį su leidykla, sudarinėjo numatytų knygų planus, skaičiavo eilutes... Skai­ tydama “Rinktinę”, kai ką taisė, po kai kuriais eilėr. rašė pastabas. B i r ž e l i o 7 d. įvyko Kauno rašytoju susirinkimas. SN jame nedalyvavo. B i r ž e l i o 7 d. rink. “Lakštingala negali nečiulbėti” eg­ zemplioriuje yra toks įrašas: “Galima platinti. V. Drazdauskas. 1945.VI.7.” Žemiau įrašo štampas: “Platinti leidžiama” (Antra eilutė neįskaitoma). Parašas: A. Pekarys (?) ir trečia eilutė: “1945.VI.8.” B i r ž e l i o 8 d. SN nuėjo pas dr. N em eikšą ir Nemeikšaitę. Pasiskundė, kad ją slegia kažkoks sunkumas, nors nejaučia jokio skausmo. Ji buvo tuojau pat paguldyta Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (Laisvės ai.). B i r ž e l i o 8 d. datuotas Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės pažymėjimas, kad SN guli ligoninėje. 684

B i r ž e l i o 9 d. į Kauną atvyko K. Duncis ir drauge su P. Cvirka norėjo aplankyti poetę, bet jų. neįleido į pa­ latą, kurioje gulėjo SN. B i r ž e l i o 9 d. estų žurnale “Sirp ja vasar” išsp. SN eilėr. “Saulytė” (“Paikesele”). Vertė M. Pakits. B i r ž e l i o 9 d. (?) parašė ant skiautelės popieriaus laiškutį iš ligoninės B. Bučui į namus: “Tėtušėli, Tegul Helė pasiima rytdienai valgio. Ji pabus pas ma­ ne ir atliks reikalus. Norėčiau, kad eidamas pas mane pa­ šiurtum krautuvėj saldainių, jie m an reikalingi. Paduok Helei nuplėšęs gabalą tos ružavos flanelės”. (SN pabraukta). Matyt, kiek vėliau, kitoje popieriaus skiautelėje parašė: “Įduok, Tėtuk, Helei dvi dėžutes papirosų, kur sakiau, tik tos spalvotos dėžutės neimk, ir dešimtį saldainių. Mamutė Bliūdą, marškinius paims pati Helė. Įduok Helei vokų 5, yra viduriniame stalčiuje. S.” B i r ž e l i o 9 d. ir vėliau poetę ligoninėje užplūdo lan­ kytojai. Pirmiausia aplankė J. Laurinavičiūtė. Ji lankė po­ etę kasdien iki pat tos dienos^ kada poetė buvo išvežta į Maskvą. Taip pat aplankė S. Sarauskienė. Galbūt dar b i r ž e l i o 9 d., po Šarauskienės apsilan­ kymo, SN parašė B. Bučui dar vieną, ilgesnį, laiškutį: “Tėtušėli, Paduok Helei ščipcukus [SN pabraukta] iš mano viršuti­ nio vidurinio stalčiaus, žirkleles, pinigų porą pakelių po 300, rasi spintoj apačioj (ar ten devyni tie pakeliai ar aštuoni). Kiek esi davęs Helei pinigų? Duok saldžios (likerio) bute­ liuką, rytoj pavaišinsiu seseris, m at keliuos į geresnę pa­ latą N 2. Jeigu rytoj Helė jums reikalinga, tegu šiandien viską padaro. Kaip manai, ar gydytojam duot pinigų (Ja­ nuškevičiui noriu į voką įdėti 700 rb., jis daugiausia mane gydo, bet oficialiai skaitosi Kupčinskas, jis tik du kartus pas mane buvo, bet nepaprastai tiksliai nustatė diagnozę, ge­ ras gydytojas — gal jam įdėti į voką 1000 rb.) Patark man, ir jeigu manai, kad gerai, gali tuos pinigus perduoti per Helę, tik ne smulkiais, o po šimtrublinę, žinai, kur padė­ ta — antroj spintos lentynoj po baltiniais. Mamutė” 685

B i r ž e l i o 1 0 d. gavo tuos prašytus 600 rublių, pa­ rašė Šarauskienei laiškutį “Tikiuosi neužsigaus Jūsų viešnia klaipėdiškė už šią mažutę paramą.— Jū sų S.N.” ir laiškutį kartu su pinigais pasiuntė per Helę S. Šarauskienei. B i r ž e l i o 1 0 d. , perkelta į kitą palatą, parašė B. Bu­ čui dar vieną laiškutį: “Kavos [dviem brūkšniais pabraukta SN], ją rasi didžio­ joj spintoj pilkame maišiuky, duok porą gerų saujų [SN pa­ braukta], tegul sumala Helė. Duok buteliuką likerio Qau va­ kar minėjau) [pabraukta SN]. Bus naujakurinės vaišės su mūs palatos moterimis. Dar gali tų pirktinių saldainių, ir pyragai, skanesnes, namie iškeptas, bandeles, stiklinę, sve­ tim ų kalbų žodyną, nosinių 5. Kuriuo laiku Tau patogiau ateiti pas mane? Helė rytoj dar turbūt užeis iš ryto. Tu gali ateiti apie 12—1, užmigdęs Balanduką [; jį] tegu atsives pirmadienį. Spintoj, ten, kur kava, yra pakelis plytučių cukraus iš Maskvos, būtinai įduok Helei”. Poetę taip pat aplankė S. Čiurlionienė, Vladas Žemai­ tis. Šis prisimena: “Tą žiemą aš laikiau karvę, kartais nunešdavau jiems pieno, tai visų kalbų pradžia ir pabaiga būdavo mama. Apskritai grįžusi ji buvo prislėgta, nusiminusi. Retai ka­ da nusišypsodavo. Šantykiai su vyru man atrodė keisti, kažkokie nenormalūs. Labai blogai atsiliepdavo apie Venc­ lovą. Kartą išsikalbėjom apie jos poeziją. Sakau: — Tavo poema apie Staliną gražiai parašyta: ir rimai, ir ritmas, ir vaizdų gražių... Bet kam tau reikėjo rašyti apie tą gruziną?.. — O tu, parše, iš kur išmanai apie poeziją? — šypsoda­ masi paklausė ji. — Turiu išmanyti. Juk mokiniams dėstau literatūrą. Tada ji nutilo, ir į mano klausimą taip ir neatsakė. Aplankiau vieną kartą ir ligoninėje. Šį tą nunešiau. N e­ atrodė labai blogai, nors jau nesitikėjo pasveikti. Skundė­ si, kad nuolat skauda pilvo srityje”. (Iš pokalbio, užrašyto 1980 06 15) Lankė poetę ir kiti pažįstami bei gerbėjai, nesilaikyda­ mi ligoninės vadovybės nustatyto režimo. Tai sukėlė vado­ vybės nepasitenkinimą, kurio atgarsiai pasiekė ir poetę. 686

B i r ž e l i o 11 d. datuotas toks laiškas: “Prašau man paaiškinti, kokį Tamsta turi pagrindą tvir­ tinti, kad į Tamstos vedamą ligoninę dėl mano priežasties kemšasi “gatvės minia” manęs lankyti? Ar Tamsta, tai iš piršto išlauždamas, pagalvojai, kad tai yra manęs, niekuo Tamstai neįkyrėjusios, piktas įžeidimas ir sulyginimas su gatvės moterimi... Ar tai gal reiškia, kad aš šiuo tikslu. Ne dėl gatvės minios lankymo aš atsiguliau į Tamstos ved. li­ goninę, o dėl to, kad namie nėra priemonių, ištirti ligai; gyd. su dr. Pam arausku pryšaky rado reikalinga mane čia pa­ talpinti. Kokią dezorganizaciją aš galėjau įnešti, leisdama mane lankyti šeimos nariams: vieną kartą buvo mano vy­ ras ir keletą kartų namų šeimininkė, ne lankymo tikslu, o su reikalais. Kaip Tamstos-gydytojo moralė leidžia privesti ligonį prie to, kad jo normali temperatūra turi pakilti iki aukštos (prašau įsitikinti)? Esu čia paguldyta gydyti, o ne sargdinti, kaip ir kiti ligoniai, kurių ne vieną visokiu die­ nos m etu lanko lankytojai. Kaip m an šią ypatingą ir iš­ skirtinę “pagarbą” iš Tamstos pusės suprasti? Prašau pa­ aiškinti. S. Nėris TSRS Aukščiausiosios Sąjungos Tarybos Deputatas” Laiškas, kaip m atyti, iš turinio, buvo skirtas ligoni­ nės vedėjui Juozaičiui. Ar jis buvo įteiktas adresatui — nežinia. B i r ž e l i o 11 d. poetės adresu atėjo telegram a, kviečianti ją vykti į Maskvą, į TSRS Aukščiausiosios Tary­ bos sesiją. B i r ž e l i o 1 2 d. datuotas B. Bučo laiškas į ligoninę: “Mamute, Siunčiu Tau telegramą. Ją atnešė vakar. Mudu su Balanduku gyvename neblogai. Ką tik sutinku, vis teiraujasi apie tavo sveikatą. Net Ga­ launė, kurį vakar sutikau (buvau nuėjęs iki krautuvės), girdėjęs, kad tu ligoninėj. Balandį vedantis, vakar pribėgo Užkalnis ir, klausinėda­ mas, kaip stovis Tavo sveikatos, davė žinot, kad žmonės rūpinasi, ir pridėjo, kaip bus su sesija, gir Tu begalėsianti nuvykti. 687

Aš lipdau “Partizano” modelį ir Žukui atidaviau peleninės projektą-piešinį, kad duotų formalų raštišką užsakymą. Esava soti ir dėl to nesirūpink. 1945.VI. 12 d. Tėtukas”. B i r ž e l i o 13 d. ėmė kankinti dideli skausmai apa­ tinėje pilvo dalyje. Gydytojas nustatė, kad tai apendicitas. B i r ž e l i o 14 d. datuoti trys laiškai: Paulinai Girdzi­ jauskienei, Justui Paleckiui ir Petrui Veržbilauskui. P. Girdzijauskienei poetė parašė: “Kaunas, 1945.VI.14. Brangioji Bičiule, Rengiausi pas Jus atvažiuoti padėkoti už rūpestį vais­ tais ir atsilyginti. Liga paguldė mane į lovą. Visą m ėnesį gulėjau namie, dabar jau antra savaitė kamuojuos ligoninėj. Liga (pagrindinė) paaiškėjo tik po sunkių ir kantrių tyrimų: padidėjusi kepenyse jau nuo keletos m etų įsikrausčiusi li­ ga, be to, didelė mažakraujystė ir vakar prasidėję aštrūs skausmai apendicito srityje. Ar tuojau reiks daryt operaciją, ar galima bus atidėti, paaiškės šiandie po tyrimų. Būtų ge­ riau, kad atidėtų, nes visai nebesilaikau ant kojų. Brangioji drauge, vėl į Jus kreipiuosi, kad padėtumėt man gauti vaistų, kurių Kaune nėra: 1/ g l i u k o z o s kilogr., ^ v i t a m i n o C baltom tabletėm kaip galima daugiau, nes čia man jų nustojo duoti, todėl kad neturi, o tie p a t y s s v a r b i a u s i — gydytojo recepte, kurį pridedu. Būsiu Jums labai dėkinga ir, esant progai, atsilyginsiu. Į profesorių ko­ misarą Girdzijauską nedrįsau kreiptis, bet jei reiktų recep­ tus užtvirtinti, gal tas gerasis žmogus neatsisakytų. Linkiu Jums ir visai Jū sų šeimelei daug daug sveika­ tos! Jūsų Salomėja Nėris”. Justui Paleckiui parašė: “Drauge Pirmininke, Šį kartą negaliu su visais draugais deputatais pergyventi sesijos šventės, esu tokia bejėgė, kad ant kojų jau nebepa­ stoviu. Guliu jau antras mėnuo: pirma namie, dabar ligo­ ninėj. Beveik nieko per tą laiką negaliu valgyti. Pasirodo, pagrindinė liga kepenyse jau kelinti m etai, kepenys pa­ didėjusios. Darė sunkius ir kantrius analizus. Antra — di­ delė mažakraujystė. Trečia — vakar užėjo stiprūs skaus688

mai apendicito srity. Šiandie ištirs: jei reikalinga bus ope­ racija, tai nieko nelaukę ją darys. Jau mano knyga išėjo — šiandie man atneš. Labai gaila, kad po ranka neturiu — norėčiau Jums nusiųsti kelionei. Sveikinkit brangius drau­ gus — drg. A. Sniečkų ir kt. Aš visada su Jumis visais”. Petrui Veržbilauskui rašė taip: “Kaunas, 1945.VI.14. Mielas senas mano Bičiuli! Atsimenat, kaip Jūs gulėjot Maskvos ligoninėj? Dabar aš guliu antra savaitė ir nežinau, kada baigsiu. Namie daug geriau, bet gydymas reikalauja ligoninės. Kaip Jūs buvot Kaune, jau buvo mėnesis mano gulėjimo, o dabar jau ant­ ras, nusilpau begaliniai, nes nieko valgyti negalėjau. Da­ bar dar blogiau, iškankino visokiausi tyrimai, bet svarbiau­ sias dalykas — dar negydo, nes vaistų nėra. Mano liga tre­ jopa: 1) didelė mažakraujystė, 2) kepenų sutinimas ir kažko­ kia Įsigalėjusi juose liga' jau nuo keletos m etų (šita yra bai­ siausia ir reikalauja atsidėjusio gydymo), 3) tik vakar pasi­ reiškęs aštrus apendicitas, dėl kurio šiandie darys tyrimus ir bus aišku, ar kuo greičiausia daryt operacija, ar galima atidėti, aš norėčiau, kad atidėtų, nes ir taip jau ant kojų pastovėti negaliu. Mielas drauge (Jus visada kaip toki pri­ simenu), labai prašau nesiuntinėti pas mane svetim ų žmo­ n ių kaip aną kartą, man padaro tik nemalonumų ir pasta­ to į nejaukią padėtį. Palaukite, aš pati pas Jus greit at­ važiuosiu, kai tik pagysiu. Laišką galite patikėti šiai mote­ riai, kuri mano laišką Jum s perduos. Jei nesuspėsite tą pačią dieną, ji gali ant rytojaus ateiti. Gal nebus įskaito­ mas mano raštas. Gulėdama rašau. Na, linkiu Jum s daug sveikatos ir kitų gerovių. Simą Stalino gatvė 7 Ligininė raudonaus kryžeus Specpalata N 4" Visus laiškus įdavė neišaiškintai moteriai, kuri juos nu­ vežė į Vilnių ir išdalino adresatams. Rytojaus dieną mote­ ris grįžo į Kauną, parvežė iš Girdzijauskų vaistų ir vita­ m in ų o iš Veržbilausko laišk ų kuris, deja, neišliko. B i r ž e l i o 14 ar 15 d. parašė dar vieną laiškutį Bučui: “Tėtuk, įduok, kur sakei, Januškevičiui, paim k kur gražesnių po 200, o gal po 100”. 689

B i r ž e l i o 15 d. “Valstiečiu laikraščio” Nr. 21 (p. 7) išsp. M. Gorkio “Daina apie sakalą”. Vertė S. Nėris. B i r ž e l i o 15 d. datuotas pažymėjimas, pasirašytas skyriaus gydytojo Z. Januškevičiaus, kuriuo pažymima, kad drg. Salomėja Nėris gydosi Raudonojo Kryžiaus Kauno li­ goninėje, Spec. skyriuje nuo š. m. VI mėn. 8 d. Diagnozė Hepatitis. B i r ž e l i o 16 d. aplankė Vilniaus Lėlių teatro atsto­ vai, papasakojo, kad jų teatras gastroliuoja Kaune birželio 17, 18 ir 19 d. Čia “Forumo” kino teatre rodys “Eglę žalčių karalienę”. Poetei davė bilietų. Birželio

16 d.

parašė laišką Bučui: “Tėtušėli, Turiu bilietus į lėlių teatrą, tik Tu galėtum eiti su Balanduku, jeigu galėtum Kazį namie palikti, bet jeigu Ka­ zys nedrįsęs [gal”negrįžęs” V. A.], tai tegu Balandį vedasi Helė, o tu lieki namus daboti, užtektų bilietų visiems, bet kas namus dabotų? Norėčiau, kad pas mane ateitum šiandien, kai Balandį migdysi, apie 1—2 vai. Helę tada galima išsiųsti pas mane, į krautuvę arba į turgų [pastarieji penki žodžiai išbraukti. O gal norėjo pabraukti, tik nepavyko tinkamoje vietoje pa­ braukti? — V. A.], aš jai nurodysiu, kur eiti, o tau turiu naujienų. įdedu Balandukui vitamino C — tegu nuryja po vie­ ną 3 k. į dieną. Laikyk pas save ir neužmiršk jam duoti. Man davė tokias šlepetes, bet pilnos vinių. Zinai, aš bu­ vau parvežus žiemą tokius puspadžius [SN pabraukta] iš Vilniaus su pilkais kailiukais įsidėt į batus; jie dabar man būtų išganymas. Juos gali rasti sandėliuky tam kampe, kur drabužiai, gal net dėžėj įm estus arba taip skudurų nuvel­ tus. Gali rasti ir spintoj dešinėj pusėj apačioj, o gal ir stalo apatiniuos stalčiuos. Kitur neik. Siūlų stalčiuje iš kairės antrame paimk baltų siūlų ir ružavas flanelines skiauteles, Helė jom naktinius marški­ nius sutvarkys. Mamutė” B i r ž e l i o 17 d. datuotas “Tarybų Lietuvos” priedo “Literatūra ir m enas” Nr. 5. Čia str. “Lietuviškoji pergalės literatūra” minima ir SN. 690

Kitame str. “Lietuvių, literatūra Kirgizijoje” praneša­ ma, kad gauta žinia iš Frunzės, jog ten į kirgizų k. išvers­ ta nemaža naujų lietuvių poetų eilėr., tarp jų ir SN “Vil­ nius vėl laisvas”, “Sveikas, Vilniau!”, “Brangiajam m iestui” ir kt. Birželio poetei.

18 d. datuotas Liudos Tomkytės atvirukas

B i r ž e l i o 19 d. “Komjaunimo tiesoje” išsp. poema “Marija M elnikaitė”. B i r ž e l i o 2 0 d. poetę ligoninėje aplankė Ieva Simo­ naitytė. Ji prisimena: “Apyvakaris buvo. Ir aš mačiau, kad ji labai sunkiai serga ir niekada nebesikels. Ji man pasa­ kojo, kad lankėsi du vyrai. Ant jos staliuko buvo raudonų rožių. Kitą rytą anksti, aš dar miegojau, beldžiasi į duris baisiai. Aš greit chalatą, kas čia yra? Antanas Miškinis. “Ie­ vute, taip negalima... Aš vakar buvau pas Saliutę, ji sun­ kiai serga, ar bekels, o tu neini aplankyti!” — “Aš, Anta­ nai, buvau vakar pas ją!” Jis buvęs dar vėliau po manęs. B et ji m anęs neprisim inė. “Ir kodėl Ievutė neateina. Aš jos taip laukiu”,— sakiusi”. (“Tiesa”.— 1987.— Saus. 22.— Nr. 18.) B i r ž e l i o 2 0 d. poetę aplankė Antanas Miškinis. Jis rašo: “Paskutinį kartą su ja mačiausi birželio 20 d. Raudono­ jo Kryžiaus ligoninėj, kur ją aplankiau. Mačiau, kad ligo­ nis labai rimta, bet kad gyventi jai beliko vos keliolika dienų, netikėjau. Ir tą kartą po įprasto ligonis lankant pa­ sikalbėjimo mediciniškomis temomis užkliuvome literatūros. Mačiau, kad labai dar norėjo gyventi ir kurti, kūrybos dau­ gumo sakėsi nesivaikanti”. (“Salomėja Nėris”.— K., 1945.— P. 121— 122.) “Ir šit neilgai trukus sėdžiu prie jos lovos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Guli ji viena pailgoj palatoj, o prie­ šais — pilnas kampas gėlių. Laikas ribotas, prie ligonio il­ giau užsisėdėti nedera, bet ji dar prašo pabūti. N ei iš vei­ do, nei iš balso sunkus ligonis m an ji neatrodė. Netgi juo­ kavo, kai pasakiau, ar nevertėtų dar pakviesti papildomai gerą gydytoją, lenkų pabėgėlį, tebegyvenantį prof. P. Ga691

launės šeimoj. Pasakiau, kad ateidavo K. Binkio sveikatos tikrinti. Poetė nusišypsojo ir tarė: — Bet Binkio jis neišgydė. — Binkis kas kita — jau kelerius metus jis buvo ligonis širdininkas.— Papasakojau, kad gydytojas su K. Binkių ge­ rai išsiaiškindavo, kaip bus sutriuškintas nacizmas, ir išsi­ skirdavo abu labai patenkinti. Atsisveikinant dar tarė: “Liepsiu atnešti, užrašysiu sa­ vo paskutines knygas” ir privertė iš kampo paimti puokštę gėlių, ranka parodžiusi — kurią. Nė akimirką neblykstelėjo mintis, kad šis pasimatymas — paskutinis”. (A. Miškinis. Poezijos gėlyne ji žydės ilgai / / Literatūra ir m enas.— 1974.— Lapkr. 16.) B i r ž e l i o 2 0 ar 21 d. gavo L. Tomkytės atviruką, adresuotą į Dainavos 6—3. Ji rašė traukinyje, važiuojančia­ me iš Vilniaus į Maskvą: “Neris brangioji, miela, Sielos drauguže, kodėl čia Tavęs nėra? Traukinys sku­ ba, skuba. Nors likimas neleidžia važiuoti, bet su manim “Lakštin­ gala negali nečiulbėti”. Vakar sužinojau iš drg. Pirmininko, kad Tu sergi. Išgyk greičiau, lakštute miela. Liuda Tomkytė TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė Iš traukinio Vilnius—Maskva. Šiauliai, Ginkūnų pr. m-la”. B i r ž e l i o 2 1 d. datuotas S. N akaitės laiškutis iš Maskvos. Ji rašo, kad gailisi, jog ne drauge. Linki sveika­ tos. Sako rašiusi dėl knygučių, bet negavusi atsakymo. Poetės namus šis laiškutis pasiekė, bet ar skaitė jį pati poetė? B i r ž e l i o 2 1 d. poetę vėl aplankė J. Laurinavičiūtė, palatoje taip pat buvo Eliza Venclovienė. Prisiminus ką tik išėjusį rinkinį “Lakštingala negali nečiulbėti”, poetė pasakė, kad jo dar nemačiusi. Venclovienė pasisiūlė atnešti. Ir po­ etė ėmė popieriaus lapelį ir rašė laiškutį. V. Drazdauskui. Užrašiusi “Draugui Drazdauskauskuikui”, pastebėjo, kad per daug skiemenų, lapelį padėjo į šalį, paėmė kitą ir parašė: 692

“1945.VI.21. Draugui V. Drazdauskui, Grožinės Literatūros Pirmininkui Prašau įduoti žmogui, įdavusiam šį raštelį, bent penketą egzeml-rių mano knygos “Lakštingala negali nečiulbėti”. At­ leiskite už rašyseną — šiuo metu taip negramatnai. Rašau antrą kartą; ir vis negalima būtu pavadinti kaligrafišku raštu. Atleiskite. S. Nėris” [Tai paskutinis poetės ranka rašytas tekstas.] Kai po kiek laiko atnešė “Lakštingala negali nečiulbėti”, poetė, pamačiusi knygą, pasakiusi: — Ką jie padarė!.. Ką jie padarė!.. A. Venclova apie tai rašo: “Man išvažiavus, žmona nunešė į ligoninę jos paskutinę knygą — “Lakštingala negali nečiulbėti”, vos tik iš spaudos išėjusią. — įėjau į palatą ir pamačiau gulinčią Salomėją,— pa­ sakojo ji.— Kaip tik buvo baigta zondavimo procedūra, ir poetė atrodė baisiai išvargusi. Ji vos galėjo ištarti žodį, vos galėjo pajudinti ranką. Pam ačiusi, kad atnešiau knygą, norėjo ją paimti, bet negalėjo pakelti rankos. Iš akiu su­ pratau, jog ji nori, kad padėčiau knygą prieš ją ant lovos. Padėjau, bet jai buvo blogai matyti, ji žiūrėjo į šoną pa­ kreipusi akis. Tada laikiau knygą prieš ją. Iš Salomėjos akių supratau, kad ji nori matyti knygos puslapius. Aš sklaidžiau juos ir išgirdau žodžius: "Kai aš pasveiksiu...” Deja, sunku buvo tikėti, kad ji pasveiktu — jos veide jau matėsi mirties šešėlis. Knygą padėjau ant stalelio ties lova. Sunku buvo sulaikyti ašaras, žiūrint į baisiai sunykusį, iškankintą po­ etės veidą. Aš pasakiau, kad tu norėjai atlankyti, bet tau staiga reikėjo išvažiuoti. “Perduok Antanui mano linkėji­ m us”, greičiau atspėjau žodžius, negu išgirdau. Paglosčiau jos ranką ir, nenorėdama parodyti savo susijaudinimo, ku­ rio jau nebegalėjau paslėpti, tyliai išėjau iš palatos ir dau­ giau jos gyvos nebemačiau”. (LK 4 312) B i r ž e l i o 2 2 d. poetę apžiūrėjo gydytojų grupė ir pa­ rašė LTSR Sveikatos apsaugos Komisarui Vytautui Girdzi­ jauskui tokį raštą: “Mes, žemiau pasirašę prof. Kupčinskas, J., doc. Ketu­ rakis L., vyr. dėst. Januškevičius Z., apžiūrėję ex consilio

lig-ę Salomėją Nerį-Bačinskaitę-Bučienę, atsižvelgę į klininius stebėjimus, klininius bei laboratorinius tyrimus, kon­ statavome pas ją kepenų parenchimo susirgimą su kepenų funkcijos nepakankamumu ir intoksikacijos reiškinius. Ka­ dangi ligonė skundžiasi šalčio krėtimais, T° būna kartais febrilinė, dažniausia subfebrilinė. Turime didėjančią leukocitozę, p a d id in tą eritro c itų nu sėd im o reak ciją ir d ifu zin ia i didėjančias kepenis, galvojame apie inflemacinį kepenų su­ sirgimą su galimu supūliavimu. Kitokio infekcijos šaltinio neradus, galima galvoti, kad infekcija į kepenis pakliūva iš virškinamojo trakto. Ligonė 1942 m. sirgusi dizenterija Maskvoj, kuri greit praėjo, bet po to ligonė dažnai — vieną kitą dieną, ypač pavartojusi netinkamą maistą, viduriuodavo ir jausdavo skausmus pil­ vo plote. Ištyrus duodemum sultis “B” porcijoje rastos ame­ bos (vegetacinės formos ir cystos). Sekančią dieną atsirado viduriavimas, išmatose irgi rastos amebos. Tyrimai kalba už amebinės kilmės kepenų abscesą. Gydymas: reikalingas pravesti specifinis, antiamebinis gydymas Emetinu. Bendras gydymas: Vit. C, B, Glucosa kartu su nedideliais insulino kiekiais (10 vien.) Konservatiniam gydymui neduodant efekto ir bendram ligonės stoviui blogėjant, yra indikacija greitu laiku pada­ ryti probotorinė laparatomia, įtariamam kepenų pūliniui su­ rasti. Rekomenduojama ligonę perkelti į Kremliaus ligoninę. (Parašai) Prof. J. Kupčinskas, L. Keturakis, Z. Januške­ vičius.” (Kalba netaisyta.) J. Laurinavičiūtė pasakojo, kad poetė “sakė, tiesiog prašyte prašė, kad ją vežtų gydyti į Ufą. Gyvendama Ufoje ji buvo iš vietinių žmonių girdėjusi, kad ten žmonės per avių m ėsą užsikrečia tokia liga, kurios daktarai nepagydo. Pa­ gydo tik vietiniai žyniai. Ir Salomėja buvo įsitikinusi, kad ji serga kaip tik ta liga, ir prašė vežama į Ufą. Bet Bučas buvo per mažai veiklus, aš taip pat neturėjau galimybių vykdyti jos prašymą, o apskritai niekas ir netikėjome, kad žyniai išmano daugiau už gydytojus. O gal ji būtų dar ir šiandien tebegyvenanti, jei būtų jos paklausyta... Po karo aš prenumeravau vieną lenkų sveikatos žurnalą. Ir ten kartą radau parašyta kaip tik tą, ką pasakojo Salomėja. Ir buvo parašyta, kad mokslas dar nėra radęs būdų, kaip nuo tų kirmėlaičių, kurios veisiasi kepenyse, žmogų išvaduoti”. 694

B i r ž e l i o 2 2 d. gydytojų konsiliumo išvadą sužinojo per J. Šimkų, kuris ligonę lankė gana dažnai, Kauno m ies­ to LKP(b) pirmasis sekretorius Juozas Grigalavičius ir abu pasiuntė i Maskvą Jonui Mikėnui — LTSR Liaudies Komi­ sarų Tarybos nuolatiniam atstovui prie TSRS Liaudies Ko­ misarų Tarybos telegramą: “Prašom perduoti Sniečkui ir Paleckiui — Salomėjos Nėries sveikatos būklė pavojuje.— Kepenų abscesas, tikriau­ siai ameba.— Reikalinga skubi chirurgo intervencija. Gy­ dytojų nuomone, reikia skubiai, per dvi dienas, pervežti į Maskvą. Prašom imtis žygių. Grigalavičius Šimkus”. (Vers­ ta iš rusų k.) Telegrama iš Kauno išsių sta 1945 m. birželio 22 d. 15.00 vai. B i r ž e l i o 2 2 d. ir pati poetė jau žinojo, kad rūpina­ masi ją pervežti į Maskvą. Kai vakare'po darbo vėl atėjo J. Laurinavičiūtė, SN kreipėsi į ją lyg su priekaištu: “— Kodėl tu manęs niekada nepakvietei drauge nueiti į bažnyčią? — Kaip aš tau siūlysiu? Juk tu — ne mažas vaikas: pa­ ti žinojai, ko tau reikia... Tada SN vėl jau prašo: — Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu. Pažadėk, brangioji, kad mane palaidosite su bažnyčia!.. — Kaip aš galiu pažadėti tai, ko aš negalėsiu padary­ ti... Tu pati supranti, kas tu esi, ir man niekas neleis tavęs laidoti su bažnyčia...” Kai Laurinavičiūtė atsisveikino, SN per ligoninės sese­ ris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad at­ vestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažin­ ties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti. B i r ž e l i o 2 3 ir 2 4 d. vakare kunigas J. Gustas mėgi­ no aplankyti poetę palatoje, bet trukdė kiti lankytojai. Tarp jų buvo ir aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė. B i r ž e l i o 2 5 d. laikraštyje “Raudonasis karys” Nr. 36 (p. 3) išsp. SN eilėr. “Raudonarmiečio motina” ir “Būk sveikas!” 695

B i r ž e l i o 2 5 d. datuotas Mykolės (pavardė nenusta­ tyta) laiškas iš Kauno: “Kaunas, 1945-VI-25. Brangi, miela, Saliut! Šiandien išvažiuoju į Vilnių. Tikiuosi, kad birželio 30 d. vėl būsiu Kaune. Norėtųsi jus rasti sveikesnę. Aš tikiu, kad visų dievinama, mylima, gerbiama Salomėja Nėris greit pa­ sveiks ir vėl pradės linksmai čiulbėti. Jūs man tokia brangi, tokia artima, tokia sava, lyg būtumėt mano geriausias gyvenimo draugas, sesuo, moti­ na. Jus galima nepaprastai mylėti, kaip ir Jūsų poeziją. Jūs savo dainų posmais taip užbūrėte, kad kiekvienas žmogus jose gali rasti save, savo širdį. Kai aš myliu, kai liūdžiu, kai kenčiu, kai be galo ilgiuosi, visad skaitau Salomėjos Nėries dainas, ir todėl turbūt ji man tokia artima ir sava... S veikite, būkite linksmutė! Bučiuoju Jus Mykole”. Laiškas rašytas pieštuku. Kalba taisyta. B i r ž e l i o 2 5 d. pavakariais vėl atėjo J. Laurinavičiūtė. Sėdėjo daugiau kaip dvi valandas ir klausėsi SN kal­ bos. Kalba buvo neryški, vos kas antras trečias žodis buvo galima suprasti. Poetė pasakojo, kad ji labai nusikaltusi sa­ vo tautai, prašė draugę, kad atsiprašytų tautą jos vardu. Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: “Liudyk, brangioji... Paliudyk...” Tą patį vakarą, Laurinavičiūtei išėjus, atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiu­ vinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakyda­ mas: “Ką man kalbėjai ir ką aš girdėjau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms”. (Greitai po poetės mirties kun. J. Gustas buvo areštuo­ tas, nuteistas dešimčiai m etų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius. Atlikęs bausmę, buvo paliktas tremtyje Krasnojars­ ko krašte, kur ir mirė 1958 03 13. Tad šio sąsiuvinio liki­ mas nežinomas.) 696

B i r ž e l i o 2 6 d. pagaliau iš Maskvos atskrido lėktu­ vas išvežti ligonės. Iš palatos išlydėjo B. Bučas, J. Šimkus, J. Grigalavičius, ligoninės gydytojas Z. Januškevičius, se­ selės. Palatoje kelis kartus buvo fotografuota viena, su B. Buču, su J. Šimkumi. Vežė ligoninės mašina. Vežama per Aleksoto tiltą paprašė: “Leiskit pažiūrėt į Nemuną...” Atsi­ sveikinimą prisimena J. Šimkus: "... S. Nėris, atsisveikindama su manimi, vėl tarsi atga­ vo gerą nuotaiką ir pasakė: — Mano liga, matyt, pikta. Man labai skauda... O aš dar taip norėčiau rašyti! — Ir rašysi, Salomėja,— bandžiau raminti. Iš jos akių veržėsi ašaros, nors ji visomis jėgomis stengėsi tvardytis. Prof. Z. Januškevičius mane nežymiai ispėjo, kad jos ilgiau nevarginčiau; S. Nėris dar pasakė: — O tu, Jonai, rašyk. Neužmiršk ir .poezijos. Pabučiavau jos ranką ir pasitraukiau. N etrukus ėmė dūgzti “Duglas”, ir m ūsų lakštingala išskrido”. (LK 4 286) Aldona Nosovaitė poetę visą laiką slaugė ligoninėje. Ji rašo: “1945 m. birželio 8 d. S. Nėrį paguldė į Kauno Raudo­ nojo Kryžiaus ligoninę, kurioje tuo metu dirbau medicinos seseria. Iš pradžių poetę paguldė bendroje palatoje. Ji tuo buvo nepatenkinta. Netrukus jai buvo paskirta atskira pa­ lata. Ligoninėje S. Nėris gulėjo apie tris savaites. Man te­ ko ją slaugyti. Pirmąją savaitę vyko tyrimai, kurie ligonę gerokai nu­ kamuodavo. Daugiausia ją tyrė ir gydė Z. Januškevičius. S. Nėries nuotaika buvo prislėgta, liūdna. Mudvi susigyve­ nome, suartėjome. Kalbėdavomės daugiausia ligos ir svei­ katos temomis. Ji tvirtai tikėjosi pasveikti. Aš ją stengiau­ si raminti ir įtikinėti, kad jos liga — tai bendras organiz­ mo nusilpimas. Kartais S. Nėris prisimindavo savo vargus Didžiojo Tėvynės karo metais, tačiau smulkiau nieko nepa­ sakodavo. Dažniausiai ją lankydavo J. Šimkus, retkarčiais užeida­ vo I. Simonaitytė. S. Nėries liga nepaprastai greitai progresavo. Antrą sa­ vaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnėti matyti, kalbėti galėjo tik pašnabždomis. Kai jai atnešė ką tik išsp au sd in tą eilėraščių rin k in į “L akštingala negali

nečiulbėti”, paskaičiusi keletą eilėraščių, padėjo ir susijau­ dinusi pasakė: — Kaip aš rašysiu, jeigu viskas taip akyse mirga. Naujuoju rinkiniu džiaugėsi, teiravosi, kaip man patin­ ką josios eilėraščiai. Kadangi susikalbėti jau buvo sunku, būdavo nemaža keblumų, nes nežinodavau, ką ir kaip jai sakyti. Prie S. Nėries lovos visą laiką budėjo slaugė, jos namų šeimininkė. S. Nėris mėgo gėles, todėl lankytojai jai visada jų at­ nešdavo. Kada S. Nėriai buvo pranešta apie kelionę i Maskvą, ji labai verkė, jaudinosi. Matyt, suprato, kad padėtis labai sun­ ki ir rimta. Mes įtikinėjome, kad tenai ir gydytojai geresni specialistai, ir vaistų daugiau yra, tačiau S. Nėris nenorėjo važiuoti, buvo prislėgtos nuotaikos. Ji sakė, kad geriau jai būtų mirti Lietuvoje”. (LK 4 214—215) Genovaitė Zarembaitė, buvusi SN mokinė Panevėžyje, prisimena: “Ligoninėje aš dirbau laborante. Lankydavausi pas S. Nėrį paimti tyrimų. Nuotaika dėl sunkios ligos keisdavosi gana dažnai, bet būdavo labai laiminga, kad dabar gyvena Lietuvoje”. (Iš pokalbio, užrašyto 1983 05 14) Lėktuve į Maskvą ją lydėjo gydytojai Z. Januškevičius ir A. Markovičius. Lėktuvui pakilus ji neteko sąmonės ir be sąmonės buvo nuvežta į Maskvą ir į Kremliaus ligoninę. B i r ž e l i o a n t r ą p u s ę išėjo‘Pergalės” žurnalo Nr. 1— 2, datuotas 1945 m. kovo—balandžio mėn. Čia p. 26—27 išsp. SN eilėr. “Negesk, žiburėli”, “Priešpavasariniai vėjai” ir “Prūsų Lietuvai”. P. 139—140 J. Jurginis recenzuoja “Lie­ tuvą ugnyje”, išleistą JAV, ne kartą recenzijoje minėdamas ir SN. B i r ž e l i o m ė n . JAV išėjo “Šviesos” žurnalo Nr. 2 (ba­ landžio, gegužės ir birželio mėn.). Čia išsp. K. Korsako str. “Lietuviai rašytojai Tėvynės kare”, kur ir SN yra minima; jai skirta pastraipa. 698

B i r ž e l i o p a b a i g o j e SN ligoninėje aplankė J. Palec­ kis ir A. Sniečkus. J. Paleckis pasakoja: “Netrukus po Pergalės parado sužinojome, kad Salomėja atgabenta Maskvon ir paguldyta į Kremliaus ligoninę. Jos padėtis esanti sunki. Su Sniečkumi ir mano žmona ap­ lankėme ją. Salomėja bejėgiškai žiūrėjo į mus plačiai atver­ tom is akim is. Sąm onė dar ruseno, ji pažino m us. Tik pridėjus ausį prie jos lūpų, gedėjai išgirsti ją šnibždant. Įtem­ p u si jėg a s, Salom ėja paėm ė m ano žm onos r a n k ą ir sukuždėjo: — Genovaite, nepalikit manęs... Be reikalo vežė... Vis tiek manęs greit nebebus...” (e7. Paleckis. Dviejuose pasau­ liuose.— P. 489—489.) Ligonę aplankė ir Vytautas Sirijos Gira. Ji buvusi be sąmonės, tai jis tik pabuvo kiek ir išėjo. Gulėjo ji didelėje palatoje, šalia jos nuolatos sėdėjo seselė. (Iš pokalbio 1987 12 16.) L i e p o s 1 d. “Tarybų. Lietuvos” priede “Literatūra ir m enas” Nr. 7 (p. 2) žinutėje “Iš valstybinės grožinės lite­ ratūros leidyklos veiklos” rašoma, kad neseniai iš 1944 m. užplanuotų darbų išleista SN “Lakštingala negali nečiulbėti”. Skyriuje “Naujos knygos” (p. 3) išsp. šio rink. recenzija: “Inter arma silent musae” — sakydavo senovės romėnai. Tačiau Tėvynės kare m ūsų poetų mūzos ne tik netylėjo, bet suskambo dar galingiau, įtikinamiau ir meniškiau. Tokios mintys kyla, atskleidžiant pastarąjį SN eilių rinkinį. Jau pats rinkinio pavadinimas mums sako, kad poetė nepri­ pažįsta kūrybos akstinams patogių momentų. Kaip Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, Lakštingala negali nečiulbėti..., taip ir poetė negali nedainuoti, nors aplinkui Ir kvapas parako, lavonų D ar tebetvyro ant p lik ų dirvonų. Visi šio rinkinio eilėraščiai yra parašyti tada, kada Lietuva buvo po žiaurios vokiečių okupacijos letena, o poetė gyveno toli nuo savo gimto krašto: Maskvoje, Penzoje, Ufoje. Todėl ir eilėraščių tem atika glaudžiai susijusi su tėvynės karo žygiais. Poetė gyvena Tėvynės ilgesiu, ir visa ta i ypač 699

ryškiai išsakyta pirmajame rinkinio skyriuje “Atkirsti ke­ liai takeliai”. Ji sako, kad Tą kraštą širdyje nešiojuos Dienas ir nemigo naktis. Ir trokšta pam atyt brangiausią uostą, kuris vadinas Lietuva. Tuo tėvynės ilgesiu gyvena ne tik poetė, bet ir kareivis, ku­ ris su ginklu rankoje eina vaduoti tėvynės. Jis aukoja vi­ sas savo jėgas, brangiausią turtą — gyvybę. Jis Šliaužte! — kai atsisakė kojos — Per pūgą, lietų, vėją... Į mirtį, į žaizdas numojęs, J is vakaruosna ėjo... Tėvynę poetei visa kas primena. Ji ir saulei pavydi, kuri gali pamatyti K aip ten gyvena motulė, M ylimas draugas, sesuo. Ir prašo: Eidam a gulti, saulute, Spinduliu jiem s pamosuok. Ir žuvėdrą prašo, kad ta pasistiebus pažvelgtų į aną kraštą. Poetė prisimena gimtinėj gyventas dienas, kada Su kregždėmis lenktynių ėjom... Brangi gūžta gimtoji! Sode lakštingalos čiulbėjo, Ir volungės kvatojo. Iš širdies gilumos nekęsdama vokiškųjų barbarų, poetė sa­ ko kariui raudonarmiečiui: Suspauski ginklą! Širdį drąsią turėk erelių giminės! Ji dainuoja ir šauniems mūsų partizanams, naikinusiems vokiečius: Tau dainuoju, o sakale broli, Kurs nakties nebylios vidury, 700

Nuo draugų partizanų nutolęs, Žygį didelį vykdyt turi. P oetė savo galin gu žodžiu ir g iliu jausm u prakeikia kryžiuočių, “šunų riterių” ainius — hitlerininkus: Tu ramios nerasi vietos, Žemė nepriglaus, Žvarbios darganos ir lietūs Kaulus tavo plaus., nes tie hitlerininkai grobikai, “riterių šunų” ainiai, išdraskė gimtąją gūžtą, nužudė Mariją Melnikaitę ir daug laisvę my­ linčių tėvynės sūnų išvežė vergijon. Kada visa liaudis stojo į kovą su priešu, jis turi pralaimėti. Sis eilėraščiu rinkinys — dar vienas šuolis poetės kūry­ binėje evoliucijoje. Pirmuose rinkiniuose S. Nėris dainavo savo nerūpestingą jaunystę. Vėliau poetė susimąstė, susto­ jo kryžkelėje, kol atrado tikrąjį kelią. “Lakštingala negali nečiulbėti” rinkinyje poetė taip pat dainuoja savo sielvartą. Bet tas sielvartas yra ne jos vienos, o milijonų, ir ji čia kalba už milijonus: milijonų lūpomis skausmą reiškia, milijonų šir­ dimis kvėpuoja. Ji čia jau yra išsivadavusi iš individualiz­ mo ir atsistojusi kovojančios dėl laisvės tautos priešakyje. Jeigu jau iš an k styvesn ių poetės rinkinių kai kuriuos eilėraščius jaunuomenė savo mėgstamomis dainomis buvo pavertusi, tai šio rinkinio kūryba ras kelią į liaudies širdį. Kada kalbama tokiom is tem om is, kaip šiam e rinkinyje, dažniausiai prabylama retoriškomis frazėmis. Autorė to išvengė. Priešingai, ji visa tai išreiškia nepa­ prastai poetiškais vaizdais. Ypač gražus yra eilėraštis “Lie­ tuvai”. Štai kaip vaizduoja karo pradžią: Iš negandingų vakarų, Audrų, perkūnijų prikrauti, Lingavo debesų laivai. O Lietuva? N ustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Šis rinkinys — brangi dovana išvaduotajai m ūsų tautai. Poetės plunksna nesurūdijo, bet dar kūrybingesnė, dar 701

skambesnė pasidarė. O kada priešas išvarytas, lakštingala sučiulbės dar skambesniais tonais. Baigiant negalima nepasidžiaugti gražiu rinkinio išlei­ dimu. H. Rasa” (H. Rasa — tai anuometinis šio metraščio autoriaus sla­ pyvardis.) L i e p o s 1 d. po vidurdienio poetę ligoninėje aplankė Regina Januškevičienė ir Emilija Teumin. R. Januškevičienė rašė: “Rinkosi Aukščiausiosios Tarybos XII sesija. Laukiau at­ važiuojant savųjų, iš Lietuvos, o daugiausia laukiau Sa­ lomėjos, bet ji nebeatvažiavo. Jau visi deputatai buvo at­ vykę, o jos vienintelės nebuvo. Sutikau m ūsų atstovybėje drg. G. Paleckienę, ir ji pranešė nemalonią žinią, kad Sa­ lomėja sunkiai susirgusi ir esanti Kaimo ligoninėje. Tai ma­ ne baisiai sujaudino. Aš parašiau Salomėjai laišką, ir vie­ nas iš draugų deputatų kauniečių, kurį prašiau tą laišką įteikti Salomėjai, pasakė, kad Salomėjos laukiama Maskvoje, kad ją turėtų atvežti ir paguldyti ligoninėje. Po keleto dienų ji buvo atvežta lėktuvu ir paguldyta Kremliaus poliklinikoje. Ją iš Kauno lydėjo m ūsų gydytojai drg. drg. Markovičius ir Januškevičius. Diagnozę, kurią nu­ statė Lietuvos gydytojai, pripažino ir Maskvos profesoriai. Salomėja beveik visą laiką buvo be sąmonės, ir prie jos ne­ norėjo prileisti. Bet sekmadienį, liepos 1 dieną, aš buvau pas ją. Ji gulėjo izoliatoriuje, Kremliaus ligoninėje. Sąlygos buvo kuo puikiausios. Speciali sesutė ir slaugė seka kiek­ vieną ligonio žvilgsnį ir pageidavimą. Kuone kasdien būda­ vo profesorių konsiliumai, buvo kalbama apie operaciją, bet kadangi padėtis buvo ne visai išaiškinta — dar laukė ir tikėjosi... Didelis šviesus kambarys. Aplink švaru ir balta. Keletas pagalvių, ir ant jų ilsisi Salomėjos galva. Akys užmerktos, bet veidas mažai pasikeitęs — gana baltas ir nelabai sulysęs. Ji vis kažką kalbėjo, tyliai, negirdimai, vos vos judindama lūpas. Pageltusios, neramios rankos vis kažko ieškojo, graibstėsi aplink. Iš karto akys buvo tartum beregės. Paskui ji pradėjo gailiai, gailiai verkti. Išbučiavau rankas ir kaktą, stengdamasi ją nuraminti. Kalbėjau jai daug gerų, malonių žodžių, raminau, kiek mokėjau, ir ji truputį apri­ 702

mo. Paskui pritraukė mane rankomis arti arti savęs, kažką kuždėdama. Pridėjau ausį visai arti jos lūpų ir paklausiau, ar pažino mane. — P ažin au,— vos girdim ai sušnibždėjo sukepu sios lūpos,— Regina...— ir pažiūrėjo tiesiog į mane. Jos žvilgs­ nis buvo rimtas, ramus, akys — žaliai mėlynos, kaip ir anksčiau. Lūpos pradėjo šypsotis. Matyt, apsidžiaugė. Aš vėl pradėjau glamonėti jos rankas ir nejučiomis pavadinau ją balandėle. Staiga ji vėl pravirko. — Balandis, Balandis,— kuždėjo, minėdama sūnų, ir po kiek laiko vėl išgirdau: — Kam mane atvežė, kam mane atvežė? — ir vėl verkė, ir vėl kliedėjo: — Kaip ten be manęs...— o paskui šnibždėjo: — Sesuo, Vokietija, mamytė... Matyt, ją kankino artimųjų atsiminimas. Ir vėl man pa­ sisekė ją nuraminti — įtikinėjau, kad viskas bus gerai: ji pagis ir grįš namo, vėl pamatys vyrą ir sūnelį, ir savuo­ sius, tik reikia noro pasveikti ir todėl būtinai reikia valgy­ ti. Atnešiau jai gėlių. Ji vėl pradėjo šypsotis, ir neilgam grįžo sąmonė. Išgėrė stiklinę pieno, paskui paprašė gerti ir pradė­ jo skųstis, kad jai skauda dešinį šoną. Man buvo be galo sunku ir graudu, m atant ją taip sun­ kiai sergančią, bet kada ji nusišypsojo ir išgėrė pieno, man pasirodė, kad vėl bus viskas gerai, kad ji pasveiks, kad ta pati brangi mums Salomėja guli čia sau ramiai ir šypsosi, šypsosi... Paskui ji greitai atsisėdo ir pasikėlė šnibždėdama: — Eisim, eisim... Kur?.. Eisim, eisim...— kartojo vėl jos lūpos, o toliau vėl tyliai pakuždomis šnibždėjo nesupranta­ mus žodžius. Sėdėjau su ja apie dvi valandas. Ji truputį aprimo ir pradėjo snausti. Matyt, pailso. Metas buvo eiti, bet taip nesinorėjo jos palikti vėl vienos. Matyt, ją truputį atgaivino tai, kad ji išgirdo gimtąją kalbą. Ir man širdyje pasidarė kiek ramiau... Paskui ji pritraukė mane už rankų vėl arti prie savęs. Prisilenkiau... Ji pirštu parodė savo veidą. Supratau. Karštai, širdingai išbučiavau ją, ir ji vėl nusišypsojo... Paskui atėjo drg. E. I. Teumin iš Tarybinio informacijų biuro, įdėjo jai į rankas puokštelę laukinių gėlių, Salomėja tas gėles laikė ir šypsojos. Matyt, gėlės vėl suteikė jai malonumo. Paskui jos akis uždengė smulkios blakstie­ nos, ir žvilgsnis kaip ir apstulbo, tarytum Salomėja nuėjo nuo m ūsų toli, toli... Ilgai dar stovėjau, nenorėdama išeiti, ir vis žiūrėjau, ar nebenusišypsos, ar nebegrįš vėl sąmonė. 703

Bet mane paprašė išeiti. Ėjau apstulbusi pati,— taip man buvo liūdna ir graudu. Protas sakė, kad jos būklė beviltiška, o širdis, širdis tikėjosi... ir laukė... stebuklo... Bet stebuklo nebeįvyko. Kiekvieną dieną iš ryto m ūsiškiai daktarai su­ teikdavo apie jos būklę žinių. Paskutines dienas ji buvo visą laiką be sąmonės”. (“Salomėja Nėris”, p. 68—72.) Tą pačią dieną aplankiusi E. Teumin rašė: “Po dviejų m ėnesių pamačiau ją Kremliaus ligoninėje. Retai ji teatgaudavo sąmonę. Atnešiau jai gėlių — rugiagėlių ir ramunių. Kelioms minutėms grįžo sąmonė. Ji pažino m a­ ne, nudžiugo, pamačiusi lauko gėles... — Gimtųjų laukų kvapas,— tarė ji, vos vos nusišypso­ jusi. Ir vėl neteko sąmonės”. (Ten pat, p. 171.) L i e p o s 2 d. už šaunumą ir drąsą kovoje prieš vo­ kiškuosius fašistus TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­ mas ordinais ir medaliais apdovanojo nemaža lietuvių, tarp jų rašytojus L. Girą, SN, J. Paleckį, J. Šim kų — Tėvynės karo I laipsnio ordinu. L i e p o s 3 — 6 d. apie apdovanojimus buvo rašyta są­ junginėje ir respublikinėje spaudoje: visur minima ir SN pa­ vardė. L i e p o s 7 d. laikr. “Literatumaja gazeta” Nr. 29 išsp. SN eilėr. “Mažajai Lietuvai”. Vertė S. Maršakas. L i e p o s 7 d. rytą SALOMĖJA NĖRIS mirė... Sauliukas namuose sušuko: — Mamutė eina per kambarį!.. Salomėjos Nėries rinkinių leidėjas Antanas Kniūkšta — “Sakalo” leidyklos vedėjas — savo atsiminimuose rašo: “1944 m. gruodžio 4 d. aš buvau areštuotas ir daugiau Salomėjos Nėries nemačiau. B et dar kartą buvau ją sutikęs tik sapne. (Nors sapnais mes ir nelinkę tikėti, bet kartais atsitinka tokių dalykų, kurių mes nesuprantame.) O buvo taip. 1945 m. birželio 29 d. visas ešelonas kalinių ir aš kartu buvome iš Kauno išvežti į Vorkutą. Kelionė truko iki liepos 11 d. Kažkur pusiaukelėje dienos metu nugriuvęs ant va­ gono grindų ir trumpai užsnūdęs, aš sapnavau labai aiškų sapną. Einu kažkokio miesto gatve, nepažįstamoje vietoje. 704

Prie manęs priėjo Salomėja Nėris, rankomis apsikabino man petį ir atsirėmė. Aš paklausiau, kur ji einanti. Atsakė, kad einanti namo, ir parodė netoli esantį namą. Toliau stovėjęs Feliksas Šinkūnas (geografas) pagrasė man pirštu ir pasakė: “Antanai, neviliok Saliutės”. Nekreipdamas į tai dėmesio, aš palydėjau ją iki to namo, įleidau į verandą ir atsisveiki­ nome. Kiek paėjėjęs atsisukau ir pamačiau, kad namas, į kurį įėjo Saliute, dega. Puoliau atgal, tačiau nieko negalėjau padėti, nes nam as jau sm arkiai liepsnojo, ir Salomėjos Nėries nebemačiau. Kai vėliau sužinojau ją mirus, supratau ir paskaičiavau, kad mano sapnas galėjo įvykti kaip tik tą dieną, gal ir va­ landą, kada Salomėja Nėris mirė. Užpoliaryje vidurvasarį saulė visą parą nenusileidžia. Uždarame vagone nesuprasi, kada diena, kada naktis, arba — kada rytas, kada vaka­ ras”. (1979 05 05.) L i e p o s 8 d. “Pravdoje” išsp. nekrologas, kurį pasi­ rašė J. Paleckis, N. Tichonovas, L. Gira, K. Korsakas, A. Venclova, P. Skosyrevas, M. Zenkevičius, N. Čertova, M. Lynkovas, M. Petrovych, P. Cvirka, S. Maršakas, D. Polikarpovas. Liepos 8 d. šis nekrologas išsp. ir “Izvestijose”. L i e p o s 8 d . “Tiesoje” išsp. Lietuvos TSR Aukščiau­ siosios Tarybos Prezidiumo, Lietuvos TSR Liaudies Komi­ sarų Tarybos ir Lietuvos KP(b) Centro Komiteto, Lietuvos TSR Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos ir Lietuvos LKJS Centro Komiteto pranešimai apie poetės mirtį, taip pat Lie­ tuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas apie SN laidojimo komisiją, į kurią paskirti F. Krastinas (pirm.), K. Korsakas, A. Venclova, J. Šimkus, S. Čiurlionienė. Lai­ dotuvės vyks valstybės lėšomis. Visi šie pranešimai išsp. liepos 8 d. ir laikr. “Sovetskaja Litva”. L i e p o s 8 d. “Tiesoje” ir “Sovetskaja Litva”, o l i e p o s 9 d . “Tarybų Lietuvoje” išsp. Lietuvos rašytojų pasirašytas poetės nekrologas: “Po ilgos ir sunkios ligos mirė SALOMĖJA NĖRIS, žy­ mioji m ūsų poetė, talentingoji lietuvių poezijos kūrėja, ta­ rybinės lietuvių literatūros pasididžiavimas. Mirtis išplėšė ją iš m ūsų tarpo pačiame jos poetinio talento žydėjime . Visas neilgas Šalomėjos Nėries gyvenimas yra įkūnijimas 23.296

705

rašytojiško darbo principiškumo, taurumo ir pasiaukojimo liaudžiai, m ūsų tautos gyvybiniams reikalams. Ji buvo ne tik talentinga poetė, bet ir gili mintytoja, numačiusi isto­ rinės raidos kelią, supratusi socialistinių idėjų didžiąją prasmę ir reikšmę. Visas savo paskutiniųjų kelerių m etų jėgas ir talentą ji atidavė tarybinei santvarkai įgyvendinti Lietuvoje. Salomėja Nėris yra žavintis pavyzdys inteligentės, paskyrusios visas savo jėgas m ūsų liaudies laimei. Salomėja Nėris liks m ūsų literatūroje visiems laikams kaip viena žymiausiųjų poečių, kaip didelė grožio menininkė, praturtinusi lietuvių poeziją pirmaeiliais lyrikos kūriniais, kaip viena talentingiausiųjų tarybinės lietuvių literatūros kūrėjų. Jos ankstyva mirtis — didžiausias nuostolis m ūsų tautinei kultūrai, lietuvių poezijai ir tarybinei literatūrai. K. Korsakas, J. Baltušis, J. Banaitis, K. Boruta, J v Bū­ tėnas, Butkų Juzė, V. Drazdauskas, P. Cvirka, Sof. Čiur­ lionienė, A. Čhurginas, L. Gira, V. Sirijos Gira, J. Grušas, A. Gricius, A. Iešmantą, K. Inčiūra, P. Juodelis, L. Janušytė, R. Januškevičienė, J. Josadė, K. Jankauskas, V. Jocaitis, V. Katilius, K. Kiela, H. Korsakienė, J. Krikščiūnas-Jova­ ras, Z. Kuzmickis, S. Kapnys, A. Lastas, O. Miciūtė, V. My­ kolaitis-Putinas, A. Miškinis, V. Mozūriūnas, E. M ieželai­ tis, J. Marcinkevičius, T. Tilvytis, B. Sruoga, E. Simonai­ tytė, J. Šimkus, A. Šalčiuvienė, J. Paukštelis, Pr. Povilai­ tis, V. Reimeris, K. Račkauskas-Vairas, V. V alsiūnienė, A. Venclova, P. Vaičiūnas, E. Viskanta, A. Žukauskas-Vie­ nuolis, J. Žiugžda, V. Žilionis, A. Liepsnoms. L i e p o s 8 d. “Tiesoje” bei “Tarybų Lietuvoje” paskelb­ tas LTSR Liaudies Komisarų Tarybos nutarimas poetės Sa­ lomėjos Nėries-Bučienės atminimui įamžinti: 1. Pastatyti Vilniuje poetės paminklinį biustą. 2. Pavadinti Kaune gatvę S. Nėries vardu. 3. Pavesti valstybinei Grožinės literatūros leidyklai išleis­ ti 1945/46 metais pilną S. Nėries raštų rinkinį. 4. Pavadinti mergaičių gimnaziją Vilniuje SN vardu. 5. Paskirti Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos F i­ lologijos fakultete Salomėjos Nėries vardo 400 rublių stipen­ diją. Šios dienos “Tiesoje” taip pat buvo išsp. taryb. partiza­ no H. Rešeliausko straipsnelis “Lenkiame galvas, brangi 706

bičiule!” ir poeto E. Mieželaičio eilėraštis “Tu diemedžiu žydėsi”: Ir vienąkart pavasaris Ir vėl atjojo drąsiai. Pražydo vėl pavasaris Pačiai gražiausiai sesei... Ūmai... nuleistos vėliavos Ir gedulingas šydas. Pilka lakštingalėlė jos N utilo tik pragydus... Tu nemirei. Pakelt tave, Kaip nuostabiąją gėlę! Dainuok, audringa Baltija! Dainuok, lakštingalėle!.. *

Dainuok, širdie, gyvenim ą,— Ne m irtį ir ne kraują, Saulės sparnų plazdenim e Dainuok jį gražų, naują. Papuošime pavasariu M ūsų tėvynę šviesią, Tarsi gražiausią seserį — Tu — diem edžiu žydėsi... K. Vairas-Račkauskas pasakoja: L i e p o s 8 d. “rytą iškviestas į LKP(b) Kauno miesto komitetą, kur kartu su partijos atstovais posėdžiavo vyriau­ sybinė Salom ėjos N ėries-B učien ės laid otuvių kom isija, sužinojau, kad man buvo pavesta pasirūpinti pašarvoti ve­ lionę ir prižiūrėti laidotuvių tvarką. Tą garbingą ir drauge sunkią pareigą atlikau su nuoširdžiu uolumu ir liūdna šir­ dimi, ir man daug padėjo C. V. bibliotekos direktorius drg. J. Rimantas, rašytojai, bibliotekos bendradarbiai. Komisija vienbalsiai pripažino poetės kūnui pašar­ voti tinkamiausia didžiąją Centrinės valstybinės bibliotekos skaityklą-salę, ir čia tuojau pat teko im tis reikalingų žygių 23*

707

salei paruošti iškilmingoms laidotuvių, apeigoms. Komisija vyko apžiūrėti ir išrinkti vietos poetės kapui. Buvo nutarta palaidoti poetę prie Kultūros muziejaus, gražioje aikštėje prie vakarinės muziejaus sienos, kur auga liūdni beržai. Šio­ je vietoje, komisijos nuomone, S. Nėris bus pradėjusi lyg ir m ūsų tautos Panteoną, skiriamą m ūsų didžiųjų rašytojų, dailininkų veikėjų palaikams”. (“Salomėja Nėris”, p. 43.) R. Januškevičienė prisimena: "... Ir viena vienintelė mintis skverbėsi į galvą ir širdį: — Būti su Salomėja, lydėti ją į Lietuvą... Drg. E. I. Teumin pradėjo atkalbinėti, bet nuolatinis mūsų respublikos atstovas Maskvoje drg. Mikėnas sutiko su m a­ no noru ir buvo, rodos, patenkintas, kad aš lydėsiu jos pa­ laikus... Paskui atėjo daktarai Januškevičius ir Markovičius. Jie buvo prie Salomėjos skrodimo. Pasirodo, ji sirgo kepenų vėžiu... Apie dvejus metus ji sirgo šia liga, apie ją nieko nenumanydama.

Buvo puikus liepos 8 d. rytas. Giedras, mėlynas dangus. Kaitino saulė, o mes visi iš m ūsų atstovybės — drg. drg. Mi­ kėnas, B. Girienė ir kiti — važiuojame su vainiku Maskvos gatvėmis į ligoninę, kur skrodė velionės kūną. Ligoninėje m ūsų jau laukė keletas rusų rašytojų su dviem didžiausiais vainikais,— vienas jų buvo iš gyvų raudonų rožių ir baltų lelijų. Lydėjo iki pat lėktuvo ir vainiką nešė Visasąjunginės rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius drg. Polikarpovas, jo pavaduotojas ir kiti draugai. K arstą į lėk tu vą irgi įn ešė drg. drg. Polikarpovas, Mikėnas, Januškevičius, Markovičius ir kiti. Sudėjo vaini­ kus, ir mes pakilome į orą. Skridom pro Maskvą, pralėkėm Baltarusijos žemelę. Saulė kaitina, ir dangus toks blaivus, lyg nusiprausęs. Štai ir Lietuvos riba. Gimtoji žemė, Sa­ lomėjos tėviškė. Ir iš karto sutemo. Juodi debesys pastojo kelią, ir dideli lietaus lašai, lyg stambios ašaros, pradėjo ris­ tis pro lėktuvo langelius. — Lietuva verkia Salomėjos,— tyliai pasakė poetės pa­ laikus lydįs daktaras Januškevičius. Taip, gimtinės dangus gailiai verkė savo poetės. Jis tartimi žinojo, kad poetė mylėjo audrų vėją ir lietų... 708

Tėvynė verkia graudžiai, graudžiai, Paplūdęs ašarom (langus... P alydi dainių, skirtą liaudžiai, Užtemus saulė į kapus... Paskutinius šim tus kilom etrų skridom labai sunkiai: vėtra ir lietus daužėsi į m ūsų lėktuvą, tartum norėdamas aplaužyti jam sparnus. Lakūnas kovojo su Lietuvos gamta, o vėtra šėlo, skverbėsi pro plyšius, daužė lėktuvo šonus. Smarki liūtis temdė horizontą. Savaime buvo įdomi šita dvi­ kova — lėktuvas ir šėlstanti vėtra. Galų gale nusileidome nedideliame kariniame aerodrome, pamiškėje, 9 km nuo Vil­ niaus. Apačioje buvo ramu, tik lietus nenustojo lijęs. Kiek palūkėjus, atvyko daug m ašinų sutikti Salomėjos kūno. At­ vyko LKP(b) CK sekretoriai drg. drg. A. Sniečkus, K. Preik­ šas, M. Suslovas, drg. J. Paleckis su žmona ir dukryte, drg. Gedvilas, jo pavaduotojai. Nebuvo tik rašytojų atstovų: jie buvo nuvykę pasitikti m ūsų Kaune. , Daktaras Januškevičius raportavo drg. M. Gedvilui apie m ūsų atskridimą. Lietuvos tarybinė vyriausybė uždėjo ant poetės karsto vainikus. Artėjant pavakarei, lietus aprimo, ir mes galėjome skristi toliau. Iš Vilniaus į Kauną mus lėktuvu lydėjo drg. Palec­ kienė. Ir štai pamiškėje išsirikiavo Lietuvos vyriausybė, ati­ duodama Salomėjai Neriui pagarbą. Paskui lėktuvas vėl pa­ kilo į padangę... Lėktuvas skrenda į padangę, J į gandras genasi tenais. Ir naštą begaliniai brangią J is lydi, kaip ir mes, sparnais. < ...>

Štai ir Kaunas. Paskutinė Salomėjos prieplauka. Dide­ lis, puikus, žalias Kauno aerodromas. Nusileidžiame. Pra­ deda temti. Kaip keista! Per keletą valandų perskridome to­ kius didžiulius plotus — nuo Maskvos iki Kauno. Atvyksta Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas drg. M. Šumauskas, o su juo Salomėjos vyras drg. B. Bučas ir sūnelis Balandis. Balandėlis puola prie lėktuvo: — Kur mamytė? Prieinam. 709

— Ne, ne, bijau, bijau...— ir slepia galvytę. Rašytojai išneša karstą ir įkelia jį į uždarą mašiną. Čia jos draugai, bendradarbiai A. Venclova, K. Korsakas, P. Cvir­ ka, J. Šimkus ir kiti, su kuriais ji ėjo savo gražų kovos ir garbės kelią...” (“Salomėja Nėris”, p. 73—77.) “Salomėjos Nėries kūnas iš Kauno aerodromo buvo at­ vežtas į Centrinės valstybinės bibliotekos rūmus liepos 8 die­ ną, sekmadienį, apie 20 vai., ir paguldytas ant katafalko III aukšte, didžiojoje salėje. Karstas buvo dvigubas: viduje cininis, su stiklo langeliu viršum veido, ir iš viršaus — m e­ dinis, parūpintas TSRS tarybinių rašytojų sąjungos Mask­ voje. Cininio karsto viršų reikėjo nuimti, kad būtų galima padaryti pomirtinę kaukę ir tinkamai pašarvoti velionės kūną. Karstą atidarė drg. L. Dambrauskas.

Karsto vidus buvo Maskvoje apmuštas raudonu audek­ lu, teko tik pakeisti pagalvės apvalkalą, kad derintųsi su balto šilko suknele, kuria čia Kaune velionė buvo įvilkta. Jos tam sius plaukus perjuosėme baltu tiuliu. Visas karstas skendėjo gėlėse. Giminėms ir kai kuriems draugams pareiškus pageidavimą, prie karsto buvo pasta­ tytos keturios vaškinės žvakės.” (Ten pat, p. 46— 47) “Naktį iš liepos 8 į 9 dieną centrinėje valstybinėje bib­ liotekoje budėjo bibliotekos tarnautojai — rašytojas Vikto­ ras Jocaitis, Tadas Balanda ir Jonas Stanskis”. (Ten pat, p. 46.) Prie SN šarvojimo dalyvavo ir SN draugė J. Laurinavičiūtė. Ji pasakojo: “Kai ją parvežė iš Maskvos ir patalpino Respublikinėje bibliotekoje, tai tarėmės, kaip čia ką daryti... įlekia kanau­ ninkas Adolfas Sabaliauskas: “Jei reikia, aš galiu atlaikyti mišias už Salomėją...” Dėl m išių viešame pasitarime niekas nedrįsome pasisakyti. Bet aš pasakiau, kad Salomėja taip mėgo žvakes. Ji net rašė: “Kam žvakės dega nesutemus?” Todėl prie jos karsto reiktų žvakių... Visi sutiko, nors tada ir nebuvo degamos žvakės prie mirusiųjų... Nuėjome su Vis­ kanta į įgulos bažnyčią ir nupirkome gal trisdešim t žvakių. Einant atgal, aš ir sakau Viskantai: “— B et žvakės šven­ tintos!” — “O ar jos dėl to tam siau degs?! — atsakė Vis­ kanta. Aš tada gyvenau Trakų, dabar Cvirkos, gatvėje. Neto710

liese gyveno ir kanaunininkas A. Sabaliauskas. Nuėjau pas jį, ir susitarėme, kad laidotuvių dieną iš ryto jis atlaikys gedulingas m išias įgulos bažnyčioje. Pranešiau, kam su­ spėjau”. L i e p o s 9 d. 8 vai. rytą kan. A. Sabaliauskas laikė gedulingas m išias už a. a. Salomėjos vėlę Įgulos bažnyčio­ je. Buvo Putinas, Kvedaraitė, Laurinavičiūtė nusivedė Sau­ liuką, dar kelios dešimtys žmoniųL i e p o s 8 ar 9 d. buvo išsp. vieno lapo gedulingas pranešimas apie SN mirtį ir laidotuvių tvarką. L i e p o s 9 d. “Tarybų Lietuvoje” buvo išsp. Lietuvos rašytoju pasirašytas nekrologas, A. Venclovos str. “Atsisvei­ kinimas su Salomėja Nėrim”, R. Januškevičienės eilėraštis “Salomėją lydint”. Štai šis eilėraštis: “Dainuok, širdie, gyvenim ą"...— Tu dainavai, tu dainavai,— * Dabar, padangėm genama, Ko nutilai, ko nutilai? Lakštingala gim tos šalies, Giedojai tu ilgus metus. Užgeso akys mūs žvaigždės, Bet niekad jos šviesa nežus. Tave mylėjau g a l mažai, Lakštingala laukų gim tų. — Vai, kam gi, kam g i nuskridai Į šalį tolimą dausų? Tėvynė verks taip graudžiai, graudžiai... Paplūdęs ašarom dangus... Palydi dainių, skirtą liaudžiai, Užtemus saulė į kapus. Tedega aukuras gražus, Sukurtas tėviškėj tavoj. Teskamba vardas nemarus Mūs Salomėjos Lietuvoj! 711

L i e p o s 9 d. per Vilniaus radiją Juozas Baltušis ir Petras Juodelis perskaitė atsisveikinimo žodžius. Tą dieną per radiją buvo perskaitytas ir Teofilio Tilvyčio eilėr. “Beržų pavėsy”, kurio paskutinis posmas skamba taip: Baltam mieste, beržų pavėsy, Pro žemės smilčių daleles Išaugus, diem edžiu žydėsi, Žiedu nevystančios gėlės. L i e p o s 9 d. iš ryto skulptorius A. Aleksandravičius padarė velionės pomirtinę kaukę. L i e p o s 9 d. 13 vai. salė, kur buvo pašarvotas poetės kūnas, atidaryta visuomenei. Salėje grojo Valstybinio teat­ ro simfoninis orkestras. Nuo 13 vai. garbės sargybą ėjo Kau­ no Vytauto Didžiojo universiteto studentai grupėmis po ke­ turis. Nuo 17 iki 18 vai. garbės sargybą prie karsto ėjo Lie­ tuvos rašytoju sąjungos nariai, o paskutines pamainas prie karsto atsistojo M. Gedvilas, M. Sumauskas, J. Grigalavičius ir F. Bieliauskas ir pagaliau M. Meškauskienė, F. Krastinas, K. Vairas-Račkauskas ir A. Iešmantą. Kino kronikos studija nufilmavo sargybas ir kitas gedulo apeigas. 19.30 vai. lankytojų įleidimas į salę nutraukiamas. Ge­ dulingą mitingą pradeda K. Vairas-Račkauskas, suteikda­ mas žodį M. Sumauskui. Po jo rašytojų vardu kalba Anta­ nas Venclova, darbininkų vardu Seniauskas, jaunimo var­ du E. M ieželaitis, Švietimo komisariato — A. Iešmantą, mokslų akademijos — V. Mykolaitis-Putinas; jis kalbėjo taip: “Prie Salomėjos N ėries karsto liūdi kiekvienas, kam brangi kūryba, kam brangus poezijos žodis, kuriuo žmonės bendrauja aukščiausio sielos pakilimo momentais. Tokiais momentais tartas poeto žodis esti visuotinis, neginčijamas, nediskutuojamas. Tokiu žodžiu poetas mus pavergia, laimi mus sau ir pats atsiduoda mums, įsiskverbdamas į mūs jausmus ir mintis. Jis pasidaro m ūsų draugas, m ūsų brolis ir sesuo. Tokio žodžio paslaptį žinojo ir velionė Salomėja Nėris. Geresnioji jos kūrybos dalis — tai nuoširdi daina, kurią po­ etė išdainavo, įsiklausiusi į savosios lietuviškos žemės balsą, įsijautusi į jos žmonių sielą. Kartu išdainavo ji ir savo pačios širdyje kilusį ilgesį, meilę ir rūpestį dėl gyvenimo tragizmo, bet kartu ir herojiškumo tos epochos, kurioje jai teko gy712

venti ir kurti. Visa tai ji išreiškė nuoširdžiai, dainiškai, su lietuviškos sielos šiluma ir paprastumu. Salomėjos Nėries daina nutrūko. Esti mirčių, kurias galėtume laiminti, kaip žmogaus ir poeto išsivadavimą iš painių, neišbrendamų buities kryžke­ lių, esti mirčių, kurios tobuliausiai išbaigia pasiektus kūry­ bos laimėjimus, bet esti ir tokių mirčių, kurios nutraukia kūrybos žygį tuo metu, kada poetas sukaupia savy daug pa­ tyrimo, kada jam buities mįslė jau buvo bepradedanti aiškėti ir ateities perspektyvos švisti naujomis aušromis. Tokia mirtis atėmė mums ir Salomėją Nėrį. Ir ji buvo praturtėjusi naujais patyrimais, naujais išgyvenimais. Ir ji tebekaupė savy jėgų naujam, dideliam kūrybos žygiui. Ji buvo pažinusi žmogiškojo skausmo ir sielvarto geimą, tą neišsemiam ą išm inties ir kūrybos šaltinį. Ji nešasi į kapą ne tik pasiektus laimėjimus, bet ir neįspėtą savo sielos ir poezijos paslaptį. Dėl to mirtis jai ne išsivadavimas, bet di­ delė skriauda ir jai pačiai, ir visiems mums. Lietuvių literatūros instituto vardu noriu jungtis su visais tais, kurie Salomėjos Nėries karsto akivaizdoj jaučia didelį liūdesį ir taria nuoširdaus atsisveikinimo žodį”. (Salomėja Nėris”, p. 30—32.) Gedulo mitingas salėje baigtas, karsto jdangtis uždengia velionę. Sumauskas, Venclova, Korsakas, Šimkus, Mieželai­ tis ir F. Bieliauskas išneša karstą iš salės į gatvę. Gedulo eisena slenka Donelaičio gatve, Vytauto prospektu, Laisvės alėja į Karinio istorinio muziejaus sodelį. Čia įvyksta pas­ kutinis atsisveikinimas. Prie kapo duobės prabyla K. Korsakas, po jo F. Bieliaus­ kas, ir karstas nuleidžiamas į duobę. Ant naujai supilto kapo sudedami 85 vainikai ir 105 gėlių puokštės. 1946 m. išėjo kn. “Salomėja Nėris. Poetės atminimui”. 192 p. Parengė A. Venclova. Čia išspausdinti pasakojimai apie poetės m irtį ir laidotuves, kai kurie poetei skirti eilėraščiai ir kai kurių asmenų atsiminimai apie poetę. Liepos 7—21 Kaune veikė paroda “Salomėja Nėris gy­ venime ir kūryboje”. Buvo išleistas ir parodos katalogas. Rugpjūčio mėn. išėjo SN kūrybos raštų “Poezija” I to­ mas. Jame plati A. Venclovos parašyta poetės biografija ir eilėraščiai, spausdinti rinkiniuose, bei poemos. Gruodžio mėn. išėjo SN kūrybos rinkinys “Poezija” II to713

mas. Čia išsp. eilėr., netilpę rinkiniuose, ir poetės versti iš kitų kalbų eilėr. 1947 m. birželio 7 d. “Pravdoje”, o birželio 8 d. “Tie­ soje”, vėliau ir kt. laikr., pranešama, kad TSRS Ministrų Taryba nutarė Salomėjai Nėriai už eilėr. rink. “Lakštinga­ la negali nečiulbėti” paskirti Stalino literatūrinę premiją.

Sutrumpinimai ap — rankr. lapo antroji pusė apybr. — apybraiža apyg. — apygarda apskr. — apskritis apžv. — apžvalginis AR — rink. ANKSTI RYTĄ ats. —atsakingas at-kai — ateitininkai aut. — autorius cit. — citata CVA — Centrinis valstybinis archyvas (pirmas skaitmuo po santrumpos nurodo fondą, antras — aprašą, trečias — aplanką, ketvirtas — rankr. lapą) d. — diena dail.— dailininkas dienr. — dienraštis dir. — direktorius d-ja — draugija dr. —daktaras DŽ —rink. DIEM EDŽIU ŽYDĖSIU egz.— egzempliorius eil. — eilutė eilėr. — eilėraštis g. — gatvė gyd. — gydytojas g-ja — gimnazija insp. — inspektorius išsp. — išspausdinta k. — kalba 715

kl. — klasė KLM — Maironio literatūros muziejus Kaune komp. — kompozitorius kun. — kunigas kn. — knyga laikr. — laikraštis leid. — leidimas liet.— lietuviu lit. — literatūra _ LK — LITERATŪRA IR KALBA (po santrumpos pirmas skaitmuo nurodo tomą, antras — puslapi) 1-kla — leidykla LKLIBR — Lietuviu literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas. (Čia SN fondas pažy­ m ėtas 6 nr. Fondo numeris nenurodomas. Pirmas skaitmuo žymi aplanką, antras—lapą, jei yra ke­ li lapai. Jei išrašas iš kito fondo, tai nurodomas ir fondo numeris). MBR — Mažvydo bibliotekos rankraštynas. (Čia SN fon­ das pažymėtas 4 nr. Kai po santrumpos vienas ar du skaitmenys, tai išrašas iš SN fondo. Pirmas skaitmuo nurodo aplanką, antras — lapą. Jei tik vienas skaitmuo, tai aplanke tik vienas lapas. Kai išrašas iš kito fondo, tai nurodomas ir fondo nu­ meris) m-ja — ministerija m-la — mokykla m. m. — mokslo metai mok. — mokinys mokyt. — mokytojas nr.— numeris nuotr. — nuotrauka NV — Naujoji Vaidilutė p.— puslapis pab. — pabaiga p am. — pamoka I, II, III — SN RAŠTAI 1984. Romėniškas skaitmuo žy­ mi tomą, arabiškas — puslapį PLL — rink. PER LŪŽTANTI LEDĄ PMM — SN Palemono memorialinis muziejus PP — Pirmoji rankr. lapo pusė 716

prem. — premija prof. — profesorius prot. — protokolas PS — rink. PĖDOS SMĖLY rankr. — rankraštis rašyt. — rašytojas rb.— rublis rink. — rinkinys sąs. — sąsiuvinis savaitr. — savaitraštis s-ga — sąjunga sk. — skyrius SN — Salomėja Neris arba Nėris str. — straipsnis taryb.— tarybinis un-tas — universitetas valstyb. — valstybinis var. — variantas vyr. — vyriausias vis. — valsčius vnk. — vienkiemis