Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai 1401020000

Citation preview

{^Augustinas ‘J anulaitis

°PRAEITIS JR ‘¡JOS ‘T YRIMO ‘RŪPESČIAI

© Vilnius ,,Mokslas" 1989

BBK 63.3(21.) Ja43l

Redakcinė kolegija: Jonas G rigonis Jonas K ubilius (pirmininkas) V y tau tas M erkys A rnoldas Piročkinas A lgirdas Šidlauskas S udarė ir paaiškinim us p arašė Sigitas Jegelevičius Įvadą parašė Juozas Ju rg in is Tekstus iš k itų k alb ų vertė: Jonas Kilius (vokiečių k.) ir Sigitas Jegelevičius (lenkų ir rusų k.) A sm envardžių rodyklę sudarė G intaras Jegelevičius Recenzavo prof. ist. m. dr. Stasys Lazutka ir doc. ist. m. kand. Irena V alikonytė Serija leidžiama- nuo 1982 metų 1401020000—044 41 — 88' J M 834(08)—89

©

„Mokslo" leidykla, 1989

AUGUSTINO JA N U LA IČIO PALIKIMAS

Isto rija — gam tos ir visuom enės raidos pažinim o m ok­ slas. N o rin t p atirti ir suvokti šio m okslo pažangą, neuž­ ten k a sudaryti k u rio nors istoriko d arbų sąrašą ir pasi­ grožėti jo ilgum u, reik ia pasakyti, k ą jis davė n a u ja ir reikšm inga, kuo jis p rale n k ė savo pirm takus ir kas buvo jo sekėjai. Istorija, k aip ir bet k u ris k itas m okslas, di­ delė kiekvienos tau to s k u ltū rin ė vertybė. L ietuvių m okslo d raugija, susikūrusi 1905 m. rev o ­ liucijos laik o tarp iu V iln iu je ir oficialiai p rad ėju si veik ti 1907 m., buvo pirm oji nacionalinė m okslo institucija. Jos k ry p tis buvo hum anitarinė. N esant L ietuvoje aukštosios m okyklos, kitokia ji ir negalėjo būti. A. Ja n u la itis (1878— 1950), būdam as tos drau g ijo s narys, ne tik spausdino straipsnius d raugijos žurnale „Lietuvių tau ta", bet ir pū> m as p rad ė jo polem iką dėl drau g ijo s skelbiam os m edžia­ g o j m okslinio lygio. Jis rašė: „Koks y ra „Lietuvių ta u ­ tos" m okslas? N e toks jisai, k aip m es p a p ra tę Europoj suprasti. Jisai k v e p ia viduram žiais, viešpatavusiom is anais laikais nuom onėm is. Ir n ė ra tai n a u ja s lietuviškas m okslas, o tik sulietuvintas svetim as pelėsas" ’. A not jo, viduram žiais, v iešp a tau ja n t feodalizm ui, didelę reikšm ę tu rė ju si žm ogaus kilm ė. Ir tautas buvo stengiam asi k il­ dinti iš garb in g ų protėvių. A. Ja n u la itis jau n atviškai, gal k iek per šiurkščiai p riek aištav o d raugijos pirm ininkui ir žurnalo redaktoriui Jo n u i Basanavičiui (1851— 1927) dėl rom antinio lietuvių kilm ės aiškinim o. Jis rašė: „M okslininkai rim tai išvedžio- 1

1 Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1975. T. 8. Mokslo, kultūros ir švietimo draugijos. P. 90.

5

jo, jog jų tau ta ne prasčiokė kokia, o iš garsių senovės did žia vyrių kilus, todėl tai nevidonai ją gerbia. Pas s e ­ nelį N arb u tą randam e n et išvestą vienos lietuvių p ad er­ m ės kilim ą nuo paties N ojaus, kuris, lyg bajoras, v a rto ­ ję s tokį ir tokį žym ėspaudį. G erokas Lietuvos istorikų skaitlius, rašiusių, berods, lenkiškai, bet jaučiančių esą kitokio kilim o negu lenkai, m okėjo priro d y ti lietuvių tau to s aukštą ir seną kilim ą, seniausį negu kokios nors tau to s pasaulyje. D abar m es galim e šypsoties, o jie tai d a rė rim tai. Pasirodo, jog neišm irė to ji srovė ir šia n ­ dien. Berods, ji turi kitokią išvaizdą, lietuvišką, bet tu ­ rinys tas pats" 2. Pašiepdam as ,,garbingos kilm ės" ieškotojus, A. J a n u ­ laitis prim inė ir tuos, kurie m anė, kad A dom as su Ieva ro ju je kalb ėję lietuviškai, kad lietuvių ta u ta iš graikų, tro jėn ų , tra k ų kilusi, taigi ir bajoram s prie jos prisidėti n esanti gėda. Kiti n o rėtų dar įkalbėti, kad lietuviai b ran ­ gūs lyg stum brai, kurie gali išmirti. A. Jan u laitis pasisakė prieš nacionalinėje istoriogra­ fijo je v yravusią rom antinę kryptį, kurios pradininkas bu­ vo Simonas D aukantas (1795— 1864), pirm as parašęs Lie­ tu v o s istoriją lietuviškai ir gim tąją k alb ą paskelbęs ta u ­ tybės pagrindu. D aukanto am žininkas buvo Teodoras N arb u tas (1784— 1864), istorikas m ėgėjas, idealizavęs Lie­ tu v o s viduram žius. Jo devynių tom ų „Lietuvių tautos istorija" darė nem aža įtakos lietuvių tautinės savim onės brendim ui. Jis rašė lenkiškai ir savo v eikalą skyrė Lie­ tu v o s ir Lenkijos bajoram s, stengdam asis pasakyti, kad L enkija laim inga buvo tol, kol ją valdė karaliais išrinkti Lietuvos didieji kunigaikščiai. Lietuviais jis vadino feo­ d alinės Lietuvos valstybės piliečius be tau tin io skirtum o. L ietuviškai k a lb a n tie ji valstiečiai jam neb u v o istorijos objektas, nes tautai, pagal feodalinį jo s supratim ą, jie nepriklausė. ' :1 D aukantas „Būdą senovės lietuvių, k aln ėn ų ir žem ai­ čių", „D arbus senųjų lietuvių ir žem aičių" ir kitus savo veikalus ūkio ir ku ltū ro s tem om is rašė lietuviškai ir 2 Ten pat.

■6

s k y rė valstiečiam s. Senove jis vadino laikotarpį iki k rik š­ čionybės įvedim o. Priešingai N arbutui, viduram žių jis neidealizavo. Senovėje lietuviškai k a lb ė ję „viešpačiai, rykiai ir kunigaikščiai", bet visa tai pradingę, k u nigaikš­ čiai, b ajo rai ir kunigai perėm ę svetim ą kalbą, papročius ir teisę, pasidarę lietu v ių engėjais. Lietuvos gyventojus tautybėm is skirstė, atsižvelgdam as ne tik į jų kilm ę a r luom ą, o į jų kalbą, p apročius ir socialinę padėtį. J is iš­ drįso pasakyti, k ad lenkiškai nekalbančio žem dirbio ponas n elaik ė žmogumi, jį laikė p ririštą vienoj vietoj it jau tį m ėšlui m in ti3. Baudžiava D aukantui — engim o priem o­ nė. Jis paskelbė, k a d garbinga Lietuvos senovė p rik lau ­ so tiem s, kas k alb a lietuviškai ir elgiasi valstietiškai, ir k a d lenkiškai kalb an ty s ir b ajo rišk ų papročių b esivai­ k a n ty s dvarininkai ne tik lietuvių tau tai nepriklauso, bet y ra ir jos engėjai. Jis iškėlė aikštėn per šim tm ečius su­ sidariusį socialinį ir tau tin į skirtum ą ta rp to paties krašto gyventojų, buvusių tėvynainių. D aukantas ir juo sekęs B asanavičius su k ū rė garbingos praeities koncepciją, ide­ alizavusią tuos „senus gerus laikus", k ad a ne tik liau ­ dis, bet ir didieji kunigaikščiai su b ajo rais k a lb ė ję lie­ tuviškai, k ad a v iešpatavusi socialinė taik a ir klestėjusi tau tin ė vienybė su au k šta dvasine kultūra. D aukantas rašė baudžiavos panaikinim o išvakarėse, o B asanavičius ja u baudžiavą panaikinus. J ų pažiūros sk y ­ rėsi. B asanavičius įrodinėjo, k ad pagonim is vadinti seno­ vės lietuviai nebuvo laukiniai. J ų aukštą k u ltū rą rodą n e tik m aterialiniai, bet ir dvasiniai pam inklai. Pirm asis tokios k u ltū ro s įrodym as esąs kalbos tobulum as ir gražu­ mas. Po jos į eilę sto ja tautosaka, m itologija ir papročiai. B asanavičius pasm erkė krikščionybę k aip senosios lietu ­ vių ku ltū ro s griovėją, bet nesm erkė d v arin in k ų k aip liaudies engėjų. Jis tikėjo, kad sulenkėjusius Lietuvos dvarininkus galim a atlietu v in ti žadinant p ag arb ą g arb in ­ gai jų praeičiai ir atgaiv in an t p rotėvių kultūrą. Praeities pažinim as tu rė jo ta rn a u ti tautinei vienybei. 3 Daukantas S. Raštai. V., 1976. T. 1. P. 408, 641.

7

R om antinė k ry p tis Europos tau tų istoriografijoje a ti­ tik o visuom enines politines pažiūras, būdingas k a p ita liz ­ m o Įsigalėjim o laikotarpiui. Kaip rea k c ija prieš rac io n a ­ lizm ą, ji pasitarnavo Prancūzijos didžiajai revoliucijai. To­ ji k ry p tis kėlė tautinį sąm oningum ą ir teigiam ai veikė nacionalinius judėjim us. Bet tie laikai L ietuvoje ja u buvo p raė ję. 1905 m. rev o liu cija Rusijos im perijos tautom s k ė lė n a u jų rūpesčių. M okslas tu ri vieną būdingą y p a ty ­ bę: jis žmonėm s duoda tai, ko iš jo prašom a, bet n e p a ­ sako, ko prašyti. Be šios bendros, isto rija d ar tu ri vieną išskirtinę savybę: ji visada atsigręžusi į praeitį, tačiau p a ti jai nepriklauso, nes žmonės į ją kreipiasi, norėdam i suprasti d abartį ir k u rti ateitį. Tuo m etu, k ad a kilo ginčas dėl lietu v ių kilm ės ir krikščionybės reikšm ės, Europoje, pasaulietiniuose jos u n iv ersitetuose v iešpatavo pozityvizm as, p av eld ėjęs ra ­ cionalizm ą ir istorikų dėm esį atkreipęs į ekonom inius ir socialinius klausim us. Pozityvistinė istorikų m okykla, rem dam asi evoliucijos teorija, progresą laikė svarbiausiu istorijos objektu. Progreso pagrindas — m aterialinės g y ­ venim o sąlygos. Progresą skatinančių faktų aiškinim as šios kry p ties ty rin ė to ju s artino prie m aterialistinio isto ­ rijos supratim o, kurįs tačiau atm etė pozityvią rev o liu ci­ jų reikšm ę. A. Ja n u la itis norėjo, k ad Lietuvių m okslo d raugijos puoselėjam i visuom enės, ypač hum anitariniai, m okslai pak iltų iki pozityvistinio lygio. Tam reik ėjo ne m ėgėjiško, o profesionalaus pasiruošim o. Į A, Jan u laičio k ritik ą J. B asanavičius atsiliepė ilgu straipsniu, išspausdintu k eturiuose „V ilniaus žinių" n u ­ m eriuose. Straipsnio pradžioje ir pabaigoje k ritik u i p r i­ kišam as partiškum as, tu rin t galvoje jo v eik lą socialde­ m okratų partijo je, ir šališkum as jo dėstom ų dalykų atžvilgiu. Dėl m okslinio lygio sakom a, k ad lietuvių in te ­ ligentam s, siekiantiem s mokslo, reik ia d ary tis enciklopedistais, apie viską po tru p u tį nusim anančiais. Rim tesnių v eik alų m okslo d irvoje galėsią atsirasti tik ilgainiui, p ak i­ lus švietim ui, tuom et pakilsianti ir kritika. J. B asanavi­ čius įrodinėjo, jog tau to s kilm ės klausim as y ra aktualus, ir grindė savo k u riam ą teoriją, gavusią trakologijos v a r­ 8

d ą , sam protavim ais apie lietuvių pro tėv ių atsikėlim ą iš p ie tų p er Balkanus 4. Prie diskusijos dėl m okslo k ry p ties prisidėjo A lbinas R im ka (1886— 1944), ekonom inio m aterializm o šalininkas. J o m anym u, draugijos organe skelbiam i straipsniai d v el­ k ia senienom is. Pasitaiko šiokių tokių biografijos žinių, v ien as kitas dokum entėlis ir daugiausia — neapdoroto fol­ kloro. Jis pageidavo, k ad d raugijos m okslinė veikla b ū ­ tų siejam a su to m eto politinio ir ūkinio gyvenim o a k tu ­ alijom is. D iskusijos dėl d raugijos veiklos k ry p tie s padėjo tą veiklą plėsti. 1910 m. išėjo iš spaudos A. Jan u laičio ne sto ra , bet didelio form ato kn y g elė „V alstiečiai ir 1831 m. rev o liu cija Lietuvoje. Iš Šiaulių ekonom ijos archyvo". T ai buvo „Lietuvių ta u to s“ atspaudas. D raugijoje galio­ jo tokia tv ark a: au to rių paprašius ir jam sutikus padengti ne m ažiau k a ip pusę išlaidų, buvo darom i straipsnių a t­ sp a u d ai. Pusė atspaudų tiražo paliekam a draugijos iždui didinti ir pard av in ėjam a kaip atskiri leidiniai. Jiem s buvo spausdinam i tituliniai lapai ir viršeliai, n a u ja i num eruo­ ja m i puslapiai. N et neb u v o žymima, k ad tai atspaudas iš žurnalo. Beveik visi didesnių straipsnių autoriai užsisa­ kyd av o tokius atspaudus, nes iš jų g alėjo ne tik išlai­ d a s padengti, bet ir vieną kitą rublį pelnyti. D raugija sa­ v o atspaudus atiduodavo kom iso pagrindais į M arijos Šlapelienės kny g y n ą V ilniuje, o au to riai — į k u rį nors R itą V ilniaus a rb a net kito m iesto knygyną. Ž urnalą d rau g ijo s nariai gaudavo už sum okėtą n ario m okestį, todėl jis nebuvo pardavinėjam as. A. Jan u laitis rinko archyvinę m edžiagą 1830— 1831 m e tų sukilim o studijai, k u ria i išleisti atsk ira k n y g a n e ­ b u v o perspektyvų. L ietuvoje nebuvo spaustuvės a r lei­ dyklos, k u ri b ū tų galėjusi leisti m okslinio turinio k n y ­ gas lietuvių kalba. V yskupystės tu rė jo savo k lerikalinės k ry p ties žurnalus, K auno (Žemaičių) v y sk u p y stėje ėjo „D raugija", o S e in ų — „Šaltinis". Šie žurnalai m aterialiai buvo pranašesni už pasaulietiškus „Lietuvių tautą" ir 4 Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 8. P. 91, 92.

9

nuo 1910 m. p radėjusią e iti „V isuom enę". A. Jan u laitis savo studiją apie sukilim ą stengėsi skelbti dalimis, stra ip ­ sniais, taip padauginti ir platinti brpšiūrom is. Panašiai elgėsi ir k itų pasaulietinių žurnalų bendradarbiai. Tais pačiais (1910) m etais atsk ira knygele (atspaudu iš „V isuom enės" žurnalo) išėjo A. Jan u laičio „V alstiečių sukilim as XVIII am žiuje Lietuvoje. Iš Šiaulių ekonom ijos archyvo" ir straipsnis „V isuom enėje" apie kunigus 1831 m. sukilim e. Šis straipsnis, gerokai papildytas, 1923 m. išėjo 64 psl. knygele „Kunigai ir 1831 m. rev o ­ liu cija Lietuvoje". 1921 m. A. Jan u laitis paskelbė iš v o ­ kiečių kalbos išverstą J. V oigto „V alstiečių sukilim as Prūsuose 1525 m." Šiais darbais, atskleidžiančiais v alstie­ čių dalyvavim ą sukilim uose, autorius grindė pažiūrą, kad tau to s pažanga priklauso nuo jo je vykstančios socialinės ir politinės kovos. Jis išaiškino 1769 m. valstiečių suki­ lim o Šiaulių ekonom ijos dvaruose eigą ir bandė aiškinti jo priežastis, nušvietė valstiečių dalyvavim ą 1831 m. su­ kilim e ir 1921 m. paskelbė darbą „1863— 1864 m. sukili­ m as Lietuvoje". Tais pačiais m etais Švietim o m inisterijos leistam e žurnale „Švietim o darbas" išspausdino Kons­ tantino K alinausko, Zigmo Sierakausko ir A ntano M ac­ kevičiaus, revoliucinių dem okratų, 1863 m. sukilim o d a ­ lyvių biografijas. Jo ty rinėjim ų objektas — pažangūs v i­ suom enės judėjim ai. N e v iešpataujančią feodalų klasę, o kovojančią liaudį A. Jam P aitis ske!bė buvus tautos istorijos pagrindu. T ai b u v n a u ja ir pažangi pažiūra Lietuvos istoriografijoje. Jam P aičiui p rik ^ u s ė ir kita naujovė: arch y v in ių doku­ m entu panaudojim as. Jo pirm takai rom antikai naudojosi tradiciniais šaltiniais: m etraščiais, Lietuvos didžiųjų k u ­ nigaikščių ir Lenkijos karalių privilegijom is ir kitokiais s k e č a i s valstybinio pobūdžio aktais, bet ne ūkio, teism o ir adm inistracijos reikalų raštais, patekusiais į archyvus. J a n k a itis n eatsitiktinai į savo veikalų p aan traštes įra ­ šydavo panaudoto archyvo vardą. Rašydam as apie 1769 ir 18"1 m. sukilim us, jis panaudojo Šiaulių ekonom ijos are! \ 1*:* kur/is, per Pirm ąjį pasaulinį k a rą Šiauliam s de­ gant žuvo. 10

Susidom ėti liaudies k o v ų isto rija A. Ja n u la itį p ask ati­ n o ne tiek k uri nors V ak arų E uropoje ar R usijoje veik u ­ si istorikų m okykla, su kuriom is jis susipažino stu d iju o ­ dam as teisę, kiek jo paties visuom eninės veiklos praktika. D idysis akstinas buvo kritiškos visuom eninės politinės pažiūros, susiklosčiusios jau n y stėje, d aly v au jan t d a rb i­ n in k ų judėjim e. 1893 m. iš Šiaulių gim nazijos jis buvo pašalintas už draudžiam osios lietuviškos spaudos platinim ą. Po trjejų m etų gim naziją baigė R ygoje ir įstojo į M askvos u n iv er­ siteto Teisių fakultetą. 1900 m. už anticarin ę veiklą iš un iv ersiteto buvo pašalintas, po k iek laiko suim tas ir laikom as Liepojos kalėjim e. Po tardym o paleistas, ven g ­ dam as ištrėm im o į Sibirą, 1902 m. išvyko į užsienį. G y­ veno Prūsijoje, vėliau — Š kotijoje ir, būdam as Lietuvos socialdem okratų partijo s narys, 1902— 1905 m. redagavo tos partijos laikraštį ,,D arbininkų balsą". A. Jan u laitis pirm ą k a rtą į lietuvių kalbą išvertė ir 1904 m. Bitėnuose išleido K. M arkso ir F. Engelso Kom unistų partijos m a­ nifestą, 1911— 1912 m. išspausdino „V isuom enėje" F. En­ gelso „Socializmo išsivystym o iš utopijos į m okslą" v e r­ tim ą, pavadintą „Nuo svajonių iki m okslui" ir 1912 m. V ilniuje paskelbė sutrum pintą F. Engelso veikalą „Šei­ m os, privatinės nuosavybės ir valstybės kilm ė". G yvendam as užsienyje, prisidengęs J. Lizdeikos ir k i­ tais slapyvardžiais, išspausdino dešim tis straipsnių ir b ro ­ šiū rų b. Pasinėręs į publicistiką ir apsikrovęs politinio veikim o darbais, vis dėlto nem etė m okslo: 1903— 1905 m. Berno universitete Šveicarijoje studijavo teisę, bet aukš­ tojo m okslo diplom ą gavo 1907 m. M askvos universitete. Prieš tai V ilniaus kalėjim e tu rė jo atsėdėti 10 m ėnesių už nelegalų sienos perėjim ą su V okietijos piliečio pasu. Pirm ojo pasaulinio k aro m etu vokiečių okupacinės v a l­ džios iš V ilniaus, k u r vertėsi advokato p raktika, buvo ištrem tas ir uždarytas į belaisvių stovyklą. 5 5 Žr.: Augustinas Janulaitis (1878—1950). Bibliografija. V., 1972, P. 15—27.

11

Profesoriaudam as A ukštuosiuose kursuose ir nuo1922 m. Lietuvos u n iv ersitete ir k u rį m etą dirbdam as V y ­ riau sio jo tribunolo teisėju, savo politinėm is pažiūrom is k ry p o į dešinę, nuo socialdem okratų partijo s p asitrau k ė ir visas savo jėgas sk y rė m okslui, pasilikdam as ištikim as pasirin k tai istorijos ty rinėjim o krypčiai. N ors Lietuvos teisės isto riją studentam s teisininkam s A. Ja n u la itis dės­ tė visą laiką, o hum anitaram s — XVII-—XVIII a. pilietinę isto riją — tik protarpiais, tačiau paskelbti jo darbai d a u ­ giausia skirti socialiniam s ir politiniam s judėjim am s. Prieto kių priklauso stam bus straipsnis apie „Ju o d ų jų brolių" organizaciją K ražiuose ir knygos „U žnem unė po Prūsais'“ (1928) , „Baudžiavų panaikinim o sum anym ai Lietuvoje'* (1929) , „Lietuvos b ajo rai ir jų seim eliai XIX amž." (1936), Jis nem etė ir publicistikos, laikraščiuose ir žurnaluoserašė įvairiais m okslo istorijos ir organizacijos k lau si­ mais. N ors į lietu v ių k alb ą buvo v ertęs m arksizm o klasikus-, ir jų darbus propagavęs, tačiau prie m arksistinės m etodo­ logijos nepritapo, jo pažiūros liko pozityvistinės. Kad jis 1830— 1831 m etų sukilim ą revoliucija vadino, stebėtis n e ­ reikia, nes ir F. Engelsas tą sukilim ą pavadino k o n serv a­ ty v ia revoliucija. R evoliucijos sąvoka daug platesnė, už sukilim o. R evoliucijos pagrindas socialinis, ji neįm ano­ m a be liaudies m asių dalyvavim o. R evoliucija galį lai­ m ėti, gali pralaim ėti arb a pasiekti dalinių laim ėjim ų, to T dėl kai kurios Europos šalys pergyveno net tris (1789, 1830, 1848 m.) buržuazines revoliucijas. L ietuvoje v y k ę (1794, 1830 ir 1863 m.) sukilim ai griovė feodalizm ą ir valė kelią kapitalizm ui, buvo buržuazinės revoliucijos etapai. Buržuazinių revoliucijų laikotarpiu Lenkijoje ir L ietuvoje v y k ę sukilim ai buvo susiję ir su lenkų išsi­ v ad u o jam u o ju judėjim u. K lerikaliniai au to riai tuos tris sukilim us vadino lenkm ečiais ir kokios nors teigiam os reikšm ės lietuvių tau ta i n eskyrė ir gyv en to jų dalyvavim ą juose laikė beprasm iu. A. Jan u laitis atm etė tokią pažiū­ rą kaip ko n serv aty v ią ir reakcingą. Jis, k aip ir jo b en ­ dram inčiai pozityvistai, pripažindam i ekonom inį visuo­ m enės pagrindą, v aro m ąja jos raidos jėg a laikė politinę 12

k o v ą , p a rtijų ir socialinių grupių veržim ąsi prie valdžios. 1830 m etų sukilim as, k aip ir k iti L ietuvoje vy k ę sukili­ m ai, jo trak tu o jam i tik k aip tautiniai, siekę išsivaduoti iš carinio despotizm o. K lasių kovos reikšm ė perein an t iš feodalizm o į kapitalizm ą liko už A. Jan u laičio m oksli­ nių interesų ribų. Socialinių santykių isto rijo je n e v e rtin ­ dam as klasių kovos ir liaudžiai priskirdam as tik k u ltū ­ rinę funkciją, jis tap atin o lažo ir baudžiavos sąvokas, nors lažas buvo tik feodalinės rentos form a, o baudžia­ v a — žem dirbio asm eninė priklausom ybė nuo žemvaldžio. Č inšininkas teisinės priev arto s prasm e buvo toks pat baudžiauninkas, k aip ir lažininkas, nors išnaudojim o for­ m a buvo švelnesnė. K aip į kitus socialinius-ekonom inius santykius, taip ir į baudžiavą jam, stigo klasinio požiūrio. Dėl to polem ika nekilo, nes tokių visuom enės gelm ių ty rin ėjim ai tuom et nesiekė. A tm etus neg aty v ią pažiūrą :į krikščionybę, kaip į senovės lietu v ių aukštos kultūros naikintoją, kilo polem ika dėl tautos ir nacionalinės k u l­ tūros supratim o. Pilietinės istorijos ty rin ė to jai iš feoda­ linės istoriografijos (A. V ijūko-K ojelavičiaus ir T. N a r­ buto) perėm ė pažiūrą, buvusios feodalinės Lietuvos v a ls­ tybės piliečių (bajorų) pilietybę tap atin an čią su tautybe. V isi tie piliečiai vadinam i lietuviais, jų sulenkėjim ui neteik ian t kokios nors reikšm ės a r n epripažįstant polo­ nizacijos įtak o s nacionalinei k ultūrai, k ą buvo ak c en ta ­ v ę s S. D aukantas. Feodalinės a risto k ratijo s bei žymios b ajo rijo s dalies n u tau tė jim a s nelaikom as blogybe. K unigaikščiai pagonys su k ū rė valstybę, kurios sienos siekė B altijos ir Ju o d ą ją jū ra s, didikai gynė šios valstybės savarankiškum ą suda­ rydam i Liublino u n iją (1569) ir ją įgyvendindam i. Jie, kalbėdam i ir rašydam i lenkiškai, teisėtai vadino save lietuviais, nes buvo Lietuvos valstybės patriotai. Rem iantis šia koncepcija, Lietuvos valstiečių kalbos n ere ik ėtų laik y ti nacionalinės k ultūros pagrindu ir ne tik A dom o M ickevičiaus, bet ir kitų rašy to jų bei poetų rom antikų, laikiusių save lietuvių kilm ės lenkais, savinim asis k aip lietuvių au to rių būtų visai teisėtas. T ada te isė ta s būtų ir lenkų feodalinės bei buržuazinės istorio13

grafijos teiginys, k ad p raeity je nebuvo lietuvių k u ltū ­ ros, skirtingos nuo lenkų, k u rią b ū tų galim a vadinti n a ­ cionaline, k alb a skyrėsi tik beraštė liaudis, kuriai užteko m aldaknygės ir kalendoriaus. K ilusioje polem ikoje dalyvavo ir V incas M ykolaitisPutinas (1893— 1967). Jis rašė: ,,Tie patys žmonės, kurie sv a jo jo n u tra u k ti un ijo s ryšius, iš tiesų patys buvo jau: n u tra u k ę ryšius su lietuvių tauta. Lietuviškoji a risto k ra ­ tija ir didelė b ajo rijo s dalis, auklėjusi patriotines v alsty ­ bines idėjas, buvo jau priėm usi lenkų kalbą ir kultūrą. Tie tautos sluoksniai, k u rie pasiliko ištikim i savo k a l­ bai ir p a p ro č ia m s— liaudis ir sm ulkioji b ajo rijo s dalis: valstybės politiniam e gyvenim e jokio vaidm ens nevaidi­ no. V alstybiškum as buvo pas anuos nutau tu siu s didikus, o tautiškum as pas šituos valstybiškai indiferentiškus liau­ dies, iš dalies sm ulkiosios bajo rijo s ir dvasiški jos sluoks­ nius. T autinei k u ltū rai k u rti tinkam i teg alėjo būti šitie, o ne anie, nes tik šituose, o ne. anuose buvo išlikę gyvi esm iniai tautiškum o požymiai, k alb a ir papročiai" 6. Isto­ rikas, žiūrįs į praeitį, galįs save ram inti ir džiaugtis di­ džiais kunigaikščių darbais ir plačiom is valstybės sieno­ mis, o ku ltū ro s ir m eno istorikas — vien graudintis a r apgailestauti. „V iena iš pastoviausių ku ltū ro s vertybių, kilusių iš tautos sąm onės susitelkim o, m es laikom e ir literatū rą. Rašto pam inklai — litera tū ra m um y ra sv a r­ biausias k rite riju s įv ertin ti tautos kūrybiniam pajėgum ui ir ištisų laikotarpių bei epochų vaisingum ui" 7. A. Ja n u la itis n e p rita rė didžiavalstybinei pažiūrai, ta ­ patinusiai pilietybę su tautybe, bet n eparėm ė ir nuom o­ nės, kad lietuvių tau to s k u ltū rai priklauso tik tie rašto pam inklai, kurie lietuvių k alb a parašyti. N ėra tautos be savo kultūros, tačiau jos lygis ir pažanga priklauso ne tik nuo raštų kalbos, bet ir nuo tuose raštuose skelbiam ų m inčių ir idėjų. M ikalojus Daukša 1599 m. šaukė nutautėlius grįžti prie gim tosios kalbos ir, k aip sako V. My~ 6 Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai. Kaunas, 1937. P. 175„ 176. 7 Ten pat. P. 148.

14

kolaitis-Putinas, tai buvo „pirm as patriotinis šūksnis, pir­ m as tautinės idėjos sušvitrėjim as", tačiau neišgirstas, nors ir lenkiškai parašytas, tų, į kuriuos buvo kreipiam asi. „Deja, diduom enės nutautim as ėjo toliau. Lietuviškoji liaudis, baudžiavos slegiam a, užsidarius savy, m ito savo pačios k ū ry b a — pasakom is bei dainom is ir negausiais religiniais raštais. Tačiau n e tru k u s svetim ybių pavojus ėm ė grėsti ir liaudžiai. Bažnyčia, klebonija, d varas ir m okykla skleidė svetim ą k alb ą ir ku ltū rą" 8. Tai V. M y­ kolaičio-Putino žodžiai, kuriem s p rieštaravo k atalik išk o ­ sios krypties autoriai, savo sukonkiietintas pažiūras iš­ dėstę m inint 550 m etų krikščionybės įvedim o sukaktį; Juozapas Stakauskas (1900— 1972) savo teiginį, jog k a ta ­ likybė padėjusi pagrindą lietuvių tau tin ei kultūrai, p a ­ rėm ė tokiu argum entu: „Senojoj lietuvių valstybėj besi­ k u rian čio s bažnyčios pasto racijai reik ėjo susitikti ir su visuom enės elitu, ir su vargšo p roletaro siela. Bažnyčia tu o labai nusipelnė lietuvių tautinei kultūrai, k ad ji savo veikloje skyrėsi nuo valstybinės adm inistracijos: jeigu v a lsty b ė neatsižvelgė į žem esnįjį lietuviškosios visuom e­ n ė s sluoksnį, rašydam a valstybinius aktus jam n esu p ran ­ tam om is kalbom is, tai bažnytinė pastoracija, priešingai v alstybės taktikai, aiškiai respektavo lietuvių kalbą" 9. Priėm us tokią pažiūrą, reik ė tų atm esti įstatym ų ir k itų valstybinio pobūdžio ak tų teisinę, m oralinę a r šv ie­ čiam ąją reikšm ę, su teikiant k u ltū rai provincinį su p ra ti­ mą. 1932 m. A. Ja n u la itis paskelbė stam bų darb ą „Ignas D anilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas". Šį V ilniaus universiteto profesorių jis pasirinko kaip Lietuvos k u l­ tūros istorijos pam inklų: Lietuvos M etrikos ir Lietuvos S tatuto tyrin ėto ją, nors tie pam inklai su k u rti ne lietu­ v ių kalba ir pats D anilavičius n ep arašė nė eilutės lietu­ viškai. Ir kitos tau to s pergyveno laikus, k ad a jų p riv i­ leg iju o tieji luom ai savojo krašto istorijas ir teisynus ra ­ šė liaudžiai n esuprantam a kalba. Tų laik ų iš kultūros 8 Ten pat. P. 178. 8 Krikščionybė Lietuvoje: Praeitis, dabartis, ateitis. Kaunas, 1938. P, 6.

15

istorijos negalim a išbraukti. Kitas, sociališkai n au jas e ta ­ pas, k ad a pasaulietinio turin io literatū ra, apim anti ir grožinę, atsiranda liaudies kalba. Tai reiškia šuolį tautos k u ltū ro je, k u rio ieškoti aistringai ėm ėsi A. Janulaitis. T arp 1863 m. sukilim o dalyvių jis aptiko M ikalojų A kelaitį, „valstietį nuo M arijam polės", k a ip tas literatas save lenkiškai vadino. T as valstietis ne tik rašė, bet ir laikraštėlį, panašų į biuletenį, leido lietuviškai. A. J a n u ­ laitis rinko šio savam okslio literato raštus ir m edžiagą jo biografijai. Tokio p at ty rin ėto jo dėm esio susilaukė 1831 m. sukilėlis K iprijonas Juozapas Zabitis (Nezabi­ tauskis), kuris, kunigaudam as V eliuonoje, p ad ėjo suki­ lėliam s, skelbdam as bažnyčioje jų atsišaukim us, įvairius potvarkius; daugelį jų jis pats išv ertė į lietu v ių kalbą. Išvertė jis valstiečiam s knygelę apie bites, gyvendam as em igracijoje, rašė eiles ir savo eilėraščių rinkinį p a v a ­ dino „Eiliavim as liežuvyje lietuviškai žem aitiškam e". Rin­ kdam as šio poeto rankraščius, A. Ja n u la itis 1924 m. b u ­ vo nuvykęs į Paryžių, k u r Zabitis savo gyvenim ą b aig ė savižudybe. A. Ja n u la itis rinko ir skelbė Sim ono D au­ k a n to laiškus, dorojo m edžiagą jo biografijai. Jis įv es­ dino lietuvių literatū ro n Juozapą R upeiką k a ip 1. Chodzkos apysakos „Jonas iš Svisločės“ v e rtė ją . V e ria p risi­ m inti ir tai, k ad vertim o leidinyje y ra to k ia iliu stracija: vyžotas, bet tv ark in g as valstietis pusto dalgį, su parašu: „L etuvininkas“. A. Ja n u la itis atrad o ir Liudviką A dom ą Jucevičių, rinkusį ir skelbusį lietuvių tau to sak ą ir į lietu v ių kalbą vertu sį A. M ickevičiaus ir k itų lenkų po etų rom antikų: kūrinius. Jis skelbė m edžiagą K ristijono Donelaičio, J o ­ no Biliūno ir k itų lietuvių rašy to jų biografijom s. Jeig u iš surinktos ir paskelbtos m edžiagos kiekio suręstam e, kuriuos lietuvių rašy to ju s A. Jan u laitis labiausiai m ėgo, gautum e, kad Simoną D aukantą, M ikalojų A kelaitį ir Jo n ą Biliūną. Jis išv ertė ir tris H enriko Ibseno dram as: „N orą", „Šm ėklas" ir „V isuom enės šulus", kurių idėjos.atitiko v e rtė jo pažiūras. Rinkdam as ir skelbdam as m edžiagą apie pirm uosius; lietuvių grožinės literatū ro s kūrėjus, A. Jan u laitis sten ­ 16

gėsi įrodyti, kad su lenkėjusioje feodalinėje Lietuvos v i­ suom enėje nacionalinės ku ltū ro s pagrindas buvo valstie­ čiai ir kad tos ku ltū ro s pasireiškim as buvo susijęs su pažangiais socialiniais-politiniais judėjim ais toje visuo­ m enėje. Bene reikšm ingiausiu kiekvienos tau to s ku ltū ro s da­ ly k u A. Ja n u la itis laik ė m okslą ir todėl, būdam as Lietu­ vos universiteto, 1930 m. p av adinto V y ta u to Didžiojo univ ersitetu, Teisių ir H um anitarinių m okslų fakultetų profesorium i, pasižym ėjo m oksline organizacine veikla. Jis buvo Teisių fakulteto m okslo d arb ų redak to riu s ir Lietuvos istorijos drau g ijo s žurnalo „Praeitis" red ak to ­ rius, daugelio m okslinių paieškų iniciatorius. Jis buvo žym iausias pasaulietinės, m aterialistinės pasaulėžiūros propaguotojas, k ą sm erkė Teologijos-filosofijos fak u lte­ tas, p asp artin tai ruošęs hu m an itarin ių dalykų, prie k u rių buvo skiriam a ir geografija, m okytojus gim nazijom s. 1938 m. m inint 550 m etų krikščionybės įvedim o sukaktį, istorikų ir teisininkų a te staciją d av ė Teologijos-filosofijos fakulteto žym iausias filosofijos profesorius Stasys Šal­ kauskis (1886— 1941). Jis rašė: „Pergyventos audros iš­ ju dino iš pagrindų krikščioniškas m ūsų tau to s tradicijas. L iaudyje pastebim as vis dažniau atitolim as nuo religijos ir religinės doros. Inteligentijoje, nors absoliučiai im ant dalyką, ir did ėja tik in čių jų skaičius, vis dėlto susidaro taip pat gausios inteligentų grupės, kuriem s krikščioniš­ k o ji e tik a pasidaro svetim a. A pskritai m ūsų jau n o ji in ­ teligentija, susiform avusi naujose atstaty to s lietuvių v als­ tybės aplinkybėse, savo didelėje daugum oje n ė ra linkusi pasekti krikščioniškosios etikos principų. N oras g e ra i pagyventi, aukštesnių interesų stoka, p raktiškas m ateria­ lizmas, reikalavim as sau ištaigingų gyvenim o sąlygų, beprincipiškas nusistatym as į svarbesnius visuom enės rei­ kalus dažnai y ra būdingas n au jo jo tipo inteligentam s. Būtų dar pusė bėdos, jei tuo ir apsiribotų dorinis jųsilpnum as. V isos sum inėtos jų y p a ty b ė s tėra vien ta a t­ m osfera, tas klim atas, kuriam e b ręsta ištvirkim as i r 2. A . Jan u laitis

17

ruošiasi išsigimimas" 10*. A teistai ir religiniai indiferentai (nepraktikuoją katalikai) — tai nedorėliai. Šitą teiginį m o­ dernusis filosofas, katalikybės apologetas, paveldėjo iš viduram žių. Nuo gresiančios tau tai prapulties išgelbėti galinti katalikiška pasaulėžiūra, tu rin ti daug kvalifikuotų gelbėtojų. S. Šalkauskis skelbė: „Lietuva savo u n iv ersite­ te tu ri tik vieną fakultetą, kuris prisilaiko katalikiškos pasaulėžiūros ir jos dvasioje au k lėja jaunuom enę. Pe^ 15 m etų šitas fakultetas y ra paruošęs tiek n a u jų m oksli­ ninkų pajėgų, k iek k iti fakultetai proporcionaliai n ėra įstengę paruošti. Per tą laiką jis y ra išleidęs į visuom e­ nės gyvenim ą tiek intelektualinių pajėgų, k ū rybiškai n u ­ sistačiusių, m oksliškai susipratusių, realiai ir pozityviai sugebančių dirbti k u ltū rin į darbą, kad visuom enė aiškiai paju to sėkm ingą fakulteto darbą. V ieni konstatavo tai su pasitenkinim u, bet kiti, katalikiškosios pasaulėžiūros priešai, su baim e ir susirūpinim u" n . Prie katalikiškosios pasaulėžiūros priešų, be abejo, b u v o priskirtas ir A. Janulaitis, tiki vietoj baim ės ir su­ sirūpinim o jis galėjo jau sti pasitenkinim ą, nes jo, o ne teologų pusėj buvo m okslas. Už tą m okslą, 1941 m. stei­ giant Lietuvos TSR M okslų A kadem iją, jis buvo išrink­ tas tik ru o ju jos n ariu — akadem iku. Po karo, g y venda­ mas Kaune, grįžo prie m okslo tiriam ojo darbo, akadem i­ jos visuotinio susirinkim o sesijai paruošė pranešim ą apie Lietuvos Statuto ryšius su seniausiu rusų teisynu — Rusų tiesa, rašė veikalą apie Lietuvos visuom enines politines pažiūras XVIII a., tačiau dėl senyvo am žiaus ir p ašliju ­ sios sveikatos plačiau pasireikšti nebegalėjo. M irė 1950 m. gegužės 22 d. Iš jo ran k raštin io palikim o M A Istorijos institutas paskelbė „Kazim iero teisyną" (1967) ir „M ika­ lojų A kelaitį" (1969). A ugustinas Ja n u la itis buvo labai produktyvus, tačiau n e visus jo n et stam bius darbus galėtum e pavadinti ti­ riam aisiais. Jo „Lietuvos bajo rai ir jų seim eliai XIX amž." (1936) tu ri n et 600 psl. teksto, tačiau, beveik trečdalį jų i0 Krikščionybė Lietuvoje. P. 84, 85. u Ten pat. P. 82.

sudaro įvadinė dalis, k u rio je dėstom i litera tū ra parem ti R usijos istorijos dalykai. K nyga buvo taikom a kaip m o­ kym o priem onė studentam s. „Lietuvos visuom enės ir teisės istorija" (1916) y ra S. K utšebos lenkiškos knygos kom piliacija,— tai p asak y ta ir lietuviško perdirbinio a n ­ traštėje. N em aža dalis A. Jan u laičio palikim o priklauso m okslo populiarizacijai, kas taip pat buvo labai reik alin ­ ga, nes skatino visuom enėje ne tik istorijos pažinimą, bet ir m okslinį m ąstym ą. Savo tiriam aisiais darbais jis p ad arė posūkį lietuvių istoriografijoje, nes aiškino so­ cialinės ir politinės kovos reikšm ę, panaudojo archyvus ir ieškojo seniausių pasaulietiško turinio raštų lie tu v ių kalba. Tai buvo didelė paslauga Lietuvos ku ltū ro s isto­ rijai. A. Janulaičio tyrinėjim ai tary b in iu pokario laikotarpiu buvo tęsiam i. 1863 m etų sukilim ui skirtos n et try s m ono­ grafijos 12 ir V. M ykolaičio-Putino grožinis kūrinys „Su­ kilėliai", nem inint daugelio tam reikšm ingam įvykiui skir­ tų straipsnių ir dokum entų publikacijos. Žuvus Šiaulių ekonom ijos archyvui, A. Jan u laičio darbo apie 1769 m. valstiečių sukilim ą šioje ekonom ijoje (paskelbto lietuvių ir lenkų kalbom is) faktiniai duom enys buvo plačiai n a u ­ dojam i, m ažai tepapildyti 13. Solidžios m onografijos susi­ laukė 1830— 1831 m. sukilim as 14. Jos autorius F. Sliesoriūnas objektyviai įv ertino A. Janulaičio įnašą į to suki­ limo istoriją, pam inėjo ir jo 1908 m. Tilžėje išleistą biografinę apybraižą „Em ilija Pliateraitė, Lenkm ečių k a r­ žygė", kurios siužetą panaudojo A. V ienuolis-Ž ukauskas dram os k ū riniui „1831 m etai" (1937). Į šį A. Jan u laičio darbų rinkinį straipsnis „Kunigai ir 1831 m. revoliu cija Lietuvoje" dedam as ne dėl to, kad jis tapo bibliotekų retenybe ir būtinas sukilim ui įv ertin ­ 12 Bičkauskas-Gentvila L. 1863 metų sukilimas Lietuvoje. V., 1958; Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863— 1864 m. V., 1969; Žiugžda J. Antanas Mackevičius. 1863—1864 metų sukilimo reikšmė lietuvių tautos istorijoje. V., 1971. 13 Marčėnas R. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m V., 1969. 14 Siiesoriūnas F. 1830—1831 metų sukilimas Lietuvoje. V., 1974.

19

' Į

ti. Pats sukilim as A. Jan u laičiu i buvo tik objektas, tin k a ­ m as k atalik ų bažnyčios santykiam s su valstybės valdžia, d v arin in k ais ir tautiniais-politiniais judėjim ais nušviesti. Tai polem ika ne deklaracijom is, o faktais dėl konflikto, kylan čio iš dvasininkų tautinio nusiteikim o ir jų paklus­ num o bažnyčiai, k aip religija parem tai visuom enės o rg a­ nizacijai. K onflikto tem a teb ėra aktuali ir socialistinėje visuom enėje, k u rio je bažnyčia teb en au d o ja tas pačias politinės propagandos priem ones, apie kurias 1937 m. ra ­ šė S. Šalkauskis. A. Jan u laičio straipsnyje randam e d o k u ­ m en tais parem tą k atalik ų bažnyčios padėties Lietuvoje XIX am žiuje nušvietim ą, sužinome, k aip buvo m okom i kunigai, kokiais tu rta is naudojosi bažnyčia, kokią pozi­ ciją dėl sukilim o užėm ė popiežius, dvarininkai, vyskupai su k u rijų nariais ir kunigai su vienuoliais, tu rė ję tiesio­ ginių reik alų ne tik su sm ulkiaisiais bajorais, bet ir su valstiečiais. Panašią reikšm ę tu ri ir straipsnis „Juodieji broliai K ra­ žiuose". Gim nazijos m okinių steigta slapta d rau g ija — n e visuom eninio politinio judėjim o tyrim o objektas. J i b u v o m enkutė, gaivališka, be aiškios veikim o program os, ir veikim o m etodai, k u rių ėmėsi draugijos steigėjai, gali­ m a sakyti, jaunuoliškai naivūs. Straipsnis ir jam e skel­ biam i dokum entai atskleidžia XIX am žiaus m okyklose viešp atav u sią dvasią, antihum aniškus m okym o ir au k lė ­ jim o m etodus. N ors opoziciniai gim nazistų laiškai tep asie­ k ė m okyklos direk to rių (prefektą), valdžios sferose kilo didžiausias sujudim as — ieškota kaltininkų, rengti ta rd y ­ m ai, a re štai ir pagaliau k aro teism o skelbti m irties sp re n ­ dimai. Gim nazistų, pasivadinusių Juodaisiais broliais, b y ­ la atskleidžia politinę ir m oralinę aplinką, k u rio je tu rė jo veikti gim nazija k aip valstybės švietim o ir m okslo sis­ tem os vidurinė grandis. Tai — straipsnio au toriaus nuo-, pelnas, nes vien išskaičiavim as, kiek, k u r ir kokios g ra ­ dacijos veikė m okyklų, dar nerodo k rašto k u ltū ro s ir švietim o lygio. Du straipsniai „K ęstutis M arienburgo pilyje ir jo p a ­ bėgim as iš ten" ir „Žem aičiai ir bažnytinis seim as Kons­ ta n c ijo j“ skirti kitai epochai — lietu v ių kovom s su k ry ­ 20

žiuočiais. A bu tie straipsniai polem iniai, paliečiantys se­ nosios lietuvių valstybės tautiškum ą, nes Kęstutis, v e s­ dam as derybas su im peratorium i K aroliu IV dėl krikšto, apibrėžė sienas teritor/ijos, kuri, k a ip lietuviška, tu rė tų p rik lau sy ti Lietuvai, ir K onstanco bažnytiniam e suvažia­ vim e buvo aiškinam a, kurios žem ės priklauso lietuviam s. T ačiau straipsnių pavadinim uose tai neakcentuojam a, nes polem ika vystom a ne filosofiškai, o faktologiškai. Pasi­ kliovę viena a r k ita m etraštininko žinia, rašy to jai ir po­ etai k ū rė rom antiškus siužetus, susijusius su K ęstučio asm eniu ir ypač jo dram atišku pabėgim u iš O rdino n e ­ laisvės. A. Ja n u la itis nė vienos v ersijos su rašy to /., iš­ m one negriovė, tik k aip istorikas ryžosi pasakyti, k ad v i­ sas viduram žių k ro n ik ų žinias reikia priim ti ir v ertin ti kritiškai, nes jos dažniausiai esti parem tos gandais. Kęs­ tučio patekim as į nelaisvę ir pabėgim as iš nelaisvės — tik ras įvykis, tačiau kaip skirtingai ir p rieštarin g ai jis aprašom as pateikiam ose k ro n ik ų ištraukose. Tai įro ­ dym as, k a ip atsargiai istorikas ty rin ė to jas tu ri elgtis su n araty v in ių šaltinių žiniomis. Bažnytinio suvažiavim o aprašym e bylos su O rdinu dėl Žem aitijos svarstym as — tik epizodas. S varbiausia — supratim as, kas buvo tie bažnytiniai suvažiavim ai, kas; ir kaip juose buvo svarstom a, kokią jie tu rė jo reikšm ę ideologijai ir politikai. Suvažiavim e buvo ginčijam asi, ar galim a žudyti k araliu s ir kitokiais v ardais vadinam us valdovus, jeigu jie blogi. Teologai gynė nuom onę, k ad galim a, nes šv. Tom as A kvinietis leidęs užm ušinėti tiro ­ nus. Suvažiavim e d alyvavę karaliai a rb a jų įgalioti atsto ­ vai priešinosi šiai nuom onei. N eram u pasidarė suvažia­ vim e dalyvavusiam ir k atalikybę gynusiam Jogailai, k u ­ rio paliepim u buvo nužudytas Kęstutis. D om inikonų v ie ­ nuolis Jo n as Falkenbergas po Žalgirio m ūšio parašė ir p latino tra k ta tą „A ccipe gladium " (Paimk kardą),, k u ­ riam e tik rie ji krikščionys kviečiam i žudyti Jo g ailą ir visą jo tautą, nes jie esą piktesni ir pavojingesni už a t­ k ritusius stabm eldžius. J ų kunigaikščius ir ponus reikią p a k a rti prieš saulę. Popiežiaus ir im peratoriaus dovanoji-

21

p ris ta ty ti išilgai sienos pilių, jose pastaty ti įgulas, tu rė ti v isu r sargų ir žvalgų, k ad susektų ir p ran e štų apie g re ­ siantį pavojų, o iš kitos pusės kelti sienas toliau ir to ­ liau į v ak aru s ir į pietus, p erkelti k a ro baisenybes į k a i­ m y n ų žemes, jas užim ti, o jose rasti n a u jų žmonių d a r­ bui, dargi stengiantis rin k ti į vieną savo tautos žmones. Sunkioj b ū ty tuo atžvilgiu atsirado Palenkė ir Žem ai­ čiai: juos puolė čia kartu, čia skyrium V okiečių ordinas, M ozūrai ir Lenkai. Palenkė. Palenkė, vadinam a aktuose Podlachia, Podlesie,— tai vėlesnis vardas, o kadaise buvo gyvenam a jo tv in g ių , užėmusių, berods, daug didesnį plotą n e g u Palenkė. Čionai buvo tokios pilys, kaip D argukeinas *, Brasta, M elnikas, K obrynas, vėliau slav ių gyvenam os. Tat b u v o seniausiai žinom a kaim ynam s lietuvių tautos šaka, puolam a, naikinam a, plėšiam a kaim ynų, to paties su lau ­ k u sių ir iš jotvingių. Dėl to anų kronikos blogai atsiliepia ap ie jotvingius. N uolatiniai k a ra i dėl ganyklų, dėl sienų, n e tu rė jim a s stipresnės, organizuotos lietuvių valstybės, k u ri d ar tik k ūrėsi jų užpakalyj, apnaikino plačiai, bet n e stangiai gyvenusius jotvingius, ypač daug jie k en tėjo n u o m ozūrų. M ozūrai, sugebėję anksčiau su k u rti Pavyslyj v a lsty ­ bę, kovodam i su kitais lenkais dėl pirm enybės ir n e p a ­ jėgdam i apsiginti d ar nuo jo tvingių iš ry tų ir iš žiem ių nuo prūsų, pasikvietė vokiečius, k ad šie juos apgintų. J ie pasikvietė ne laikinus karius, ne algauninkus, bet pastovią k aro b ro liją (Ordiną), dargi dvi, ku rių viena paskui tiek sustiprėjo, jog ja u n ebeklausė tų, k u rie ją p ak v ietė, ir, įsitaisiusi į atsk irą valstybę, paju n g ė Prūsus, puolė tuos pačius M ozūrus, puolė Lietuvius. K artais O r­ din as eidavo su M ozūrais išvien, jeigu buvo kas iš lie­ tu v ių paim ti. XIII a. rusinu G aličo-V ladim iro k u n ig aik š­ tis, M ozūrai ir V okiečių ordinas susitarę pasidalino ta rp savęs Jo tv in g ių žemę (1260). Likučiai p rašė pagalbos iš stip rėja n čio s Lietuvių valstybės, k a rtu puolinėjo M ozū­ rus ir Lenkus, stengėsi atg au ti užim tąsias žemes. * Drohičinas (Red. past.)

24

Toli eidavo tie k aro žygiai. Iš pradžių jie darom i vien ■grobio plėšim o tikslais. Iš k aro parsinešam a turto, p arsi­ vedam a žmonių. Savo g y v en to jų per k a ru s m aža tepriaugdavo, žemė likdavo nedirbta. P arsivesdavo dirbti že­ m ės svetim ų vergų. A teid av o žemės ieškodam i ir patys m ozūrai, k u rie vokiečių spiriam i brovėsi į Palenkę. Dėl to jo tv in g ių jų pačių šalyj sum ažėjo, o ateidavo sv eti­ m ų — slavių: rusinu, m ozūrų. D argi jų žem ė k itą nu o la­ tin į v a rd ą įgijo: ėm ė vadinti Palenkė (Podlachia, Podlasie). Dalį tos Jo tv in g ių žemės Gedim inas atgavo iš Galičo (XIV a. pradžioj) *. M ozūram s ta t buvo nepatogu: jie tik ė jo si ją užimti, sau gauti, tai laukė geresnės progos, k a ip k a rta is būdavo seniau, k ad a nebuvo stiprios Lietu­ vos valstybės. M ozūrai ir Lenkai. K adaise stipri Lenkų valstybė, v e ­ d a m a Piastų giminės, ilgainiui subyrėjo. A tsirado jos v ie­ toj ištisa eilė m ažesnių valstybių, kurias valdė tos pačios P ia stų gim inės nedideli kunigaikščiai. P rasidėjus kovom s jų pačių tarpe, kiekvienas jų stipresnis, energingesnis stengėsi įsiv y rau ti visam Lenkų krašte, pajungęs kitas žemes. V aržėsi dėl pirm enybės K rokuvos (Lenkų) k a ra ­ lius su M ozūrų kunigaikščiais. Be to, visą Lenkų k ra štą ste n g ė si paim ti į savo įtak ą kas nors iš šalies, ir k a rta is ta t pad ary d av o čia Čekai, čia V engrai. G ana anksti ėm ė spaustis į M ozūrus arb a neleido jiem s plėstis lietuvių gim inės — prūsai ir jotvingiai. Šitos kovos K liudė jiem s [ = m ozūrams] sustiprėti Lenkuose, ir dėl to, k a d apsisaugotų nuo Lietuvių puolim ų, k aip m inėta, v ie ­ nas M ozūrų kunigaikštis K onradas pasikvietė į talk ą v ie­ n ą, o paskui k itą k a rin ę V okiečių b ro liją (ordiną), k u ri ilgainiui atsigrįžo prieš M ozūrus. P radėjusi stiprėti Lietu­ 1 Zajqczkowski S. Przymierze polsko-litewskie w 1325 r. // Kwartalnik Historyczny. 1926. R. 40. Z. 1. S. 567—617; Paszkiewicz H. Polityka ruska Kazimierza Wielkiego. Warszawa, 1925. Be to, jų polemi­ kos straipsniai: Paszkiewicz H. U podstaw potęgi moskiewskiej // Ateneum Wilenskie. 1928. R. 5. Z. 14. S. 1—85; Zajqczkowski S. W sprawie zajęcia Podlasia przez Giedimyna // Ateneum Wilenskie. 1929. R. 6. Z. 1. S. 1—8.

25

v ių valstybė galėjo būti pavojinga, tai K onradas stengėsi sueiti į gerus santykius, susigim iniavo su M indaugu, k v ie ­ tė talk o n prjieš Lenkus, į K rokuvos pusę,— jis ta rė apsi­ saugosiąs nuo Lietuvių puolim ų, o Lenkus susilpninsiąs. M ozūram s tekdavo svyruoti ta rp Lenkų, Lietuvių, V o­ kiečių, Galičo: kiekvienas n o rėjo žemių užimti, savo v a l­ das išplėsti. N orint išlaikyti, o ruošiantis įsivyrauti Len­ kuose, tek d av o čia su ginklais spirtis, čia daryti su v ie­ nais laikinas sąjungas, pulti kitus. K arlais sąjungom s p a­ stiprinti susigim iniuodavo su kaim ynų viešpačiais arb a savo kaim yno kaim ynų viešpačiais. M ozūram s pavojinga buvo n esan tarv ėj gyventi su Lietuviais; jie per arti, prie pat sienos, geriau, kad atlie­ kam i jų kariai eitų pro juos, trau k tų toliau į Lenkus arba puolinėtų O rdino žemes; k artais leisdavo įsitaisyti kurioj M ozūrų pilyj, pvz., buvo tat ne sykį darom a Viznoj. Blogiau pasidarė M ozūram s, kai Lenkai, V okiečių ir Č ekų spiriam i, ėm ė gerintis prie Lietuvos. K rokuvos k a ­ raliai n o rėjo tuo apsisaugoti nuo Lietuvių k aro žygių, suvaldyti M ozūrus ir paim ti juos savo žinion, tad M o­ zūram s teko išsižadėti savo planų — v yrauti visose Lenkų žemėse, negelbėjo ir dėjim asis su Čekais. K artais M o­ zūrų ku n ig aik štija suskildavo į k eletą m ažesnių, tai jos jėgos ir plėtim osi norai buvo dar mažesni. Taigi su Lietuvos viešpačiais nuolatos gim iniavosi d a­ b ar ir M ozūrų kunigaikščiai, ir Lenkų karaliai. M ozūrų kunigaikščių vedybos rodo, k u ri valstybė b u ­ vo stipresnė. Štai ištisa eilė pavyzdžių. Boleslovas II (1263— 1313), negalėdam as pats vienas atsispirti prieš Lietuvius, Lenkus ir V okiečius, vedė (1279) T raidenio d ukterį G audem undą (m. 1288). Jis tu rė jo tap ti sąjungininku, o tik ria u vasalu, pareik alav u s p riv alėjo eiti talkon Lietuviam s prieš V okiečius. 1294 m. vokiečiai sugriovė Viznos pilį. Lietuviai padėjo ją atstatyti, b et ten ai ir įsitaisė, palikę savo įgulą saugoti. G elbėdam asis nuo Lenkų, pateko į Lietuvių rankas. Čia ieško atsparos k itur, k reipiasi į įsigalinčius Čekus, kad padėtų atsispirti K rokuvos k araliui ir Lietuviam s. M irus žmonai lietuvei, v ed a jis ja u čekę. 26

N uo pirm osios žmonos, lietuvės, liko d u sūnų: Ša­ mo vitas II (Ziemowitas, m. 1323) ir T raidenis (taigi lietu ­ v išk u vardu, m. 1341), nuo antrosios, čekės, vienas: V enslovas a r V anka (m. 1336). M ozūrai padalinti į tris dalis. S u savo dalim i V anka virto Č ekų vasalu. T ačiau ir jis ieškojo gim inystės su Gedim inu: apie 1322 m. vedė G e­ dim ino d ukterį Danmilą. Jo gim inaičiai ėjo jo pėdom is, žiūrėjo į n a u ją galybę: T raidenio sūnus Boleslovas vedė k itą Gedim ino d ukterį A u k ą (Ofką, pak rik šty tą M are(?)r m. 1342) 2. V ėliau jis įsiv y rav o Galiče. V an k a (Venslovas) m irė 1336 m., po jo liko mažas sūnus Bolis III (Bolek, Boleslaw), tai tėviškę valdė jis d ra u g e su m otina. Boleslovo žmona, sakom a, buvus taip p a t lietuvė, tik nežinom a nei vardo, nei kiem o, iš kurio p a im ta 3. Bolis tapo Lenkų vasalu. Jis n o rėjo ir stengėsi taikiai g y v en ti su Lietuviais, bet būdam as Lenkų vasalas, tu rė jo anų liepiam as k artais eiti net prieš Lietuvius. V ienam e m ūšyje su K ęstučiu jis savo galvą padėjo (1351). Bolis v a ik ų nepaliko. Tai M ozūrai vėl palengva pateko į v ie­ nas rankas: iš pradžių valdė Kazys (m. 1354), paskui Sam ovitas III (m. 1381). Šamo vitas bandė priešintis Lenkų k a ra liu i, b et neįstengė: tu rė jo pasiduoti jo įtak ai (1355), o tik tada teg alėjo pasilikti M ozūruose. Sam ovitas tu rė ­ jo v y k d y ti v ien ą svarbiausią reikalavim ą: nesidėti su L ietuviais be Lenkų karaliau s žinios 4. 2 Ar kronikų Ofka nebus lietuviškai Auka? Jeigu Ofka reikštų Eufemiją, tai kam dar krikštyti Mare? Berods, turime atsitikimų, kad Ikelis sykius krikštijo ir vardą keitė. Šituodu vardu nurodė Narbutas. Tačiau O. Balceris neigia apskritai tą faktą, kad ji vadintųsi Marė: sako, tai esąs Narbuto (prasimanymas (Balzer O. Genealogia Piastów. l-Kraków, 1895. S. 455—457). 3 O. Balceris yra tos nuomonės, jog apie Boleslovą nėra žinių, Ikad būtų apskritai vedęs ar vedęs lietuvę (Genealogia Piastów. S. 449). 4 Koziowski F. Dzieje Mazowsza za panowania ksiąžąt. Warszawa, 1858. S. 123; Historya polityczna Polski. T. 1; Balzer O. Genealo­ gia Piastów. S. 462, 463; W olii J. Ród Gediminą: Dodatki i poprawki do dziel Hr. K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina", „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Wladyslawa Jagielly", Kraków, 1886.

27

Tačiau K rokuvos viešpačiai patys dėjosi su Lietuviais, ieškojo jų talkos, taigi d a b a r M ozūram s gim inystė su L ietuviais m ažiau padėdavo, tik jų valdos likdavo n e ­ liestos. V ladislovas A lkūnė (Lokietek), norėdam as paim t M o­ zūrus, susiartina su Lietuviais: jo sūnus Kazys vedė Ge­ dim ino d ukterį A ld o n ą 5: jisai M ozūruose įgavo įtakos. O rdinas, siekdam as savo tikslų, jiem s n e p a d ė jo 6. Sam ovitas vis dėlto stengėsi išsivaduoti iš Lenkų glo­ bos, nes ta t sunkino jo sugyvenim ą su Lietuviais, k u rie b u v o p e r arti, o K rokuva ta ip toli nuo M ozūrų. Sam ovitas su Lietuviais susitardavo skyrium , stengda­ m asis išsisukti nuo prispirtos vasalo priesaikos, su jaisd a rė paliaubas ir taikėsi, nes Lenkai jam nepadėjo, o tik n o rėjo visai jį paim ti, apsiginti gi n u o Lietuvių vis dėlto reikėjo. Palenkėj stipriai įsiv y rav o Kęstutis. 1355 m. rašte jis v ad in a save D argukeino, M elniko ir Brastos kunigaikščiu. Didesnio m asto susidūrim as tarp Lietuvos ir sustiprė­ ju sių Lenkų tu rė jo įvykti. Kazim ieras ruošėsi pulti Lietuvą, kiršino M ozūrus, de­ rėjosi su V okiečių ordinu, k ad jam padėtų. O rdinas n e ­ ketino padėti su stiprėti Kazim ierui, dargi puolė jo žemes, taigi tat p risp y rė jį vėl dėtis su Lietuviais ir nebe ju d in ti M ozūrų. Dėl n uolatinių pasienio k ivirčų reikėjo nu staty ti n u o ­ latinė siena ta rp Palenkės, K ęstučio valdom os, ir M ozūrų. 1358 m. d erėtasi dėl sienų nustatym o. Kom isarai susirin­ ko G ardine, a p ta rė sienas, susitarė, prad ėjo jas žym ėti, prakasė n et griovius. ,,Siena prasideda nuo A km eninės Brastos (Kam ienny Brod), eina tiesiai R aigrodo link, nuo jo prie M ėtos upės, nuo šios prie Bebros upės ligi T ar6 Buvo tai antroji Kazio žmona (o iš viso jis turėjo šešias). Aldo­ na ištekėjo 1325 m., mirė nuvarginta 1339 m. (Balzer O. Genealogia Piastów. S. 383, 384; W,oIli J. Ród Gediminą. S. 7.). 6 Kozlowski F. Dzieje Mazowsza za panowania ksiąžąt. S. 128; Historya polityczna Polski. T. 1 *. [Čia ir toliau žvaigždute pažymėtos tos A. Janulaičio nuorodos, kurių sudarytojams nepavyko sutikrinti,, nes nebuvo rasta jo paminėtų leidinių.]

28

govisko, o iš ten ligi didelės upės, paskui au kštyn ligi M ažosios Sacholdos upelės pradžios, nuo jos pradžios p a ­ sukus upe žem yn prie Supraslės upės", tą ja upe žem yn li­ gi Tapelio gyvenim o, iš čia aukštyn ligi N evodničėnei *, k u r susieina neginčijam os sienos 1*3. G onionių valsčius b u ­ vo pripažintas S a m o v itu i8. V ėliau, 1366 m., derm ėj tarp Lietuvių ir Lenkų pripažintos L ietuvių valdom os tos p a­ čios sienos. Lenkų k araliu s n etikėjo, k ad siena būtų apsaugota; n u ta rė p astiprinti ją ir nuo Lietuvių, ir-. V okiečių ordino. 1360 m. v asarą K azim ieras liepė pastaty ti prie Raigrodo pilį, ku r susieina M ozūrų, Lietuvių ir V okiečių ordino valdos. V okiečiai įžiūrėjo sau pavojų; jie tarė, kad tat M ozūrai daro susitarę su K ęstučiu, bent žinojo, k ad n eto ­ limais, G ardino pilyje, sėdi K ęstučio sūnus Patirkas. V o ­ kiečiai pasiuntė kom isiją. Lenkai nesiliovė statę. A tėjo O rdino m aršalas ir sugriovė ją, išdegino Raigrodą, o p a­ sien y savo pusėj pastatė dvi pili 9. O rdino kronikose šitas žygis nupieštas dram atingiau. O rdinas gavo žinių, esą pilis statom a O rdino žem ėje. T u o ja u m eistras p asiuntė m aršalą su žym ia kariuom ene. M aršalas p areikalavo liautis, girdi, pilis statom a O rdino žem ėje. D arbininkai nepaliovė dirbę, sakydam i, k ad ta t darom a k araliau s įsakym u. M aišalas įrodinėjo, jog šitą žem ę jie esą su k ra u ju išplėšę pagonim s. J u k ta t esanti O rdino žemė. Darbas tęsiam as, darbininkai nesiliauna sta ­ tę, n enori su vokiečiais derėtis, sako, apie teises geriau žinąs V iznos viršininkas. M aršalas sako, jog jie a tė ję k a ria u ti su lietuviais, savo priešais. Jis p rid ū rė k lau sd a­ mas: girdėjom e, kad lietuviai čia esą, ar tat teisybė? D ar­ bin in k ai atsakė: lietuvių čia nebuvo, o tik P atirkas su sa v o sūnum . A pie K ęstutį negirdėję, žmonės sako, kad jo tai nebuvę. T Danilowicz 1. Skarbiec diplomatow papiezkich, cesarskich, krolewskich, ksiąžęcych. Wilno. 1860. T. 1. Nr. 417. 3 Ten pat, NV. 417, 432; Kwartalnik Historyczny. 1900. R. 14. S. 515 .

* Nevodničje, Nevodničje ustje (Red. past.). 3 Historya polityczna Polski. T. 1. S. 352, 353.

29

V is dėlto Patirko buvim as atrodė įtartinas. Ir po tokio pasikalbėjim o vokiečiai puolė darbininkus, tie išbėgiojo, pilį uždegė, visai sunaikino. V okiečiai grįžo nam o iš M ozūrų, niekas jiem s nieko n ed arė 101. Ir M ozūrai n eg alėjo d aryti žygių: per silpni, be to, ištiko m aras, nuo kurio išm irė apie du trečdaliu gy v en ­ tojų, kiti išbėgiojo, pasidarė tuščia. Šitoj vietoj galim a buvo laukti ar V okiečių, ar Lietu­ v ių veiksm ų. V okiečiai b ijojo Lietuvių, ne Lenkų; juk čia sukėsi K ęstučio sūnus Patirkas iš netolim o Gardino, jeigu K ęstučio nebuvo statom oj pilyj, tai toliau ku r nors jis skraidė. V o kiečių ordinas. K arinė dvasinė vokiečių brolija iš pradžių atsirado Padauguvyj, pajungė Latvius, kita M o­ zūrų kviečiam a atsirado Pavyslyj, užėm ė Prūsus, sunai­ kino aukštą Prūsų ku ltū rą, įsitaisė N em uno žiotyse, v ė ­ liau abi broliji susidėjo į vieną. Užėmęs žiotis, O rdinas kilo upėm is aukštyn, stengėsi sudaryti plačią valstybę, nuolatos gaudam as pašalpos iš V akarų Europos žm onė­ mis, pinigais ir palaim inim ais. Slinko v is toliau ir toliau nuo jūros. Bet, priėjęs prie Žem aičių, sustojo, nes jie nesidavė, be to, jų užpakalyj susidarė Lietuvių valstybė, k u ri palaikė Žem aičių kovas. Iš trijų pusių O rdinas buvo apsupęs Žem aičius: iš žiem ių nuo Kuršo, iš v ak arų — nuo Prūsų, iš pietų — N em uno vaga. Išilgai N em uno, Že­ m aičių vakaruose, prisistatė pilių: daug jų buvo, lyg šerių prism aigyta: ėjo au kštyn N em unu, supo Žem aičius iš pietų ir ten statė pilis, buvo nuėjęs toli, siekė Kauno, V ilniaus, o k a rta is dar toliau. O Prūsų žemę nuo Lietuvių saugojo Sytuose didelė plati m iškų ir balų juosta, vadinam a W ildniss (dykuma); gyventojus, jei jų ten| buvo, išvijo ar perkėlė k u r kitur. Per tą ju o stą buvo tik keli praeinam i keliai, ir jie buvo saugojam i u . 10 Scriptores Reruml Prussicarum. T. 2.,1p . 524, 525. Nota 519 (to­ lia u — SRP). 11 Schlüter O. Wald, Sumpf und Siedelungsland in Altpreussen vor der OrdenszeHt. Halle a. d. Saale, 1921. S. 79—88; W eber L. Preussen vor 500 Jahren kulturhistorischen, statistischer und mililairischer Be­ ziehung nebst Special-Geographie. Danzig, 1878. S. 546—553.

30

Stangiau buvo pilių nuo Žem aičių, m ažiau nuo M o­ zūrų pusės, o vietų, k u r galim a p rasp ru k ti ta rp ežerų, daugiau. Žem aičiai ginasi, stato savo pilis, griauna n au jai vo­ kiečių statom as, puola jų valdas, bet sunku prasim ušti pro pilių virtinę, nejučiom is perbristi per saugojam ą N e­ m uną. Ir žem aičiai savo k rašte p ristatė ištisą jų grandinę. Kovos su O rdinu virto visos Lietuvos kovom is dėl savo būties. Sunkiausia jų n ašta ten k a žem aičiam s, bet jie vieni negali ištesėti. K itaip atro d ė tos kovos, kai įsi­ kišo aukštaičiai, organizuoti į vieną stiprią valstybę, b e ­ n e žem aičių gim inės valdom ą. Lietuvos viešpačiai nesilaikė vien gynim osi taktikos, n e tik gindavosi nuo O rdino puolim ų, bet ir patys pulda­ vo, plačiai naikindam i jų valdas. K artais rasdavo param os ta rp vietos gyventojų, prūsų. Iš pradžių d a r padėdavo sukilim uose, g y ventojus priim davo pas save, o paskui tik p ask iri asm enys tepadedavo, kuo nors n ep atenkinti V o­ kiečių ordino valdym u. Kovos sąlygos buvo nelygios: O rdinas tu rė jo au k štes­ n ę Europos techniką, Europos kapitalą, propagandą. Bet visokios kloties buvo tose kovose. G inklų ir m eistrų lietuviai gaudavo už pinigus iš tos pačios Europos. Jie pram oko ginkluotis, kariauti, v a rė n e t Europoj p ropagandą už save prieš O rdiną. Tiesiausias kelias pulti Prūsus buvo stačiai į vakarus, b et ilgainiui pasidarė tat sunku: N em unas neleidžia, o perėjim us saugoja vokiečių pilys. T enka laukti geros progos pro jas prasilaužti, kada jos m ažiau saugojam os, a rb a ieškoti kitos vietos pulti, kitų kelių O rdinui apsupti, pulti iš priešpiečių, k u r dar nedaug pilių, k u r girios, iš k u rių galim a n etik ėtai užklupti. Lietuvos priešpiečiuose už N em uno m aža gyventojų, nedaug kelių; O rdino žval­ gai m aža jų tenurodė, retai k u r gali apsistoti, gauti m ais­ to. Palenkė — dar piečiau, iš ten patogu pulti, vieta p la ­ tesnė, m aža kas tepersergės. Dėl to abi pusi stengėsi įsi­ b rau ti į M ozūrus, įsitaisyti Palenkėj. Lietuvai ta t buvo k airy sis fronto sparnas. 31

Silpnas pietuose O rdinas ieškojo talkininkų, pvz., k a r­ tais padėdavo jam čia Lenkai, čia M ozūrai. Savo keliu ta rp savęs kariaudavo, kiekvienas stengėsi ju o daugiau sau- paim ti. L ietuvių įsivyravim as Palenkėj, nukėlim as kaito žygių į Lenkų ir M ozūrų valdas užtikrino ram esnį gyvenim ą rusinam s ir m ozūram s. Lietuviai, be k aro priem onių, apsiginti v a rto jo ir p ro ­ p agandą Europoj. D arė ta t Gediminas, juo labiau K ęstu­ tis,— jis kreipėsi į E uropą ir artim iausius O rdino kaim y­ nus. Europoj tuom et civilizacijos (sakydavo: krjkščionybėsj v a rd u buvo galim a pulti ir grobti pagonis ir kreivatikius. N e viena žemė buvo užim ta to šūkio vardu, ne viena ta u ta sunaikinta. O kai kas pasipriešindavo, kai kryžiaus k a ra i buvo nebe pram oga, o sunkus darbas, pavojingas žygis, k a d a pagonys įgijo gerą k aro techniką, tad a derėdavos su jais, taikėsi ar dary d av o paliaubas. M indaugas priėm ė krikštą, derėjosi dėl to Gediminas, siūlė tą patį K ęstučiui, ir šis d erėjosi dėl šito. K iekvienas n o rėjo tuo pelnyti. K ęstučiui siūlė už krikščionybę karaliau s k a rū ­ ną. Be abejo, iš to būtų; buvę tam tikros naudos ir ta rp i­ ninkui. 1349 m. Lenkų K azim ieras pasiūlė K ęstučiui priim ti krikščionybę, prid ėjęs sąlygą: k ad Lietuvos bažnyčia p ri­ k lau sy tų nuo Lenkų 12. 1351 m. V engrų Liudvikas siūlo savo bažnyčią. K ęstu­ tis derasi, bet stato tam tikras sąlygas dėl Ordino: atim ti iš jo žemes ir jį pasiųsti į k itą vietą, būtent, kad gintų krikščionis nuo totorių. J a u jo jo K ęstutis su Liudviku į B udapeštą krikšytis, bet n ak tį išspruko, išnyko, nenorėjo, k ad V engrai sustiprėtų, nieko jam nedavę. 1354 m. Lenkų Kazim ieras išprašė popiežiaus, kad p a ­ sk elbtų kryžiaus k a rą Kęstučiui. K aras įvyko. D rauge su krikščionim is k a ria u ti ėjo ir septyni totorių kunigaikščiai (patys nekrikštyti). O rdinas neprisidėjo. Ir k aras geros kloties n etu rėjo . Taigi k itaip atrodė dab ar kryžiaus karai. 12 SRP. T. 2. P. 79, 80.

32

1357 m. O rdinas gavo iš im peratoriaus K arolio IV p a ­ galbos, bet d a b a r jo iniciatyva ėjo derybos dėl krikšto. K ęstutis stato sąlygas: O rdiną p erkelti į totorių pasienį. T u rėjo susieiti ir ta t a p ta rti Breslavoj 1358 m. Buvo p ri­ dėti reikalavim ai atim ti iš O rdino žemes 13. Ir vėl n u trū k o derybos. Be abejo, ja u brėško K ęstuty ir tau tin ė idėja. Jis nori apim ti visas lietuvių gyvenam as žemes, pašalinti vokie­ čius. Kai kur, be abejo, strateginės linijos vyraudavo; teisybė, d ar ne griežtai form uluota, bet ja u prasim uša tau tin ė m intis,— tat m atyti iš siūlom ų Lietuvos sienų. D erėdam asis su im peratorium 1358 m. K ęstutis nurodė tokias Lietuvos v ak arų sienas: nuo M ozūrų pradėjus, Alos upe, Pregale, j ū r a 14, taigi O rdino užim tom is Prūsų žem ė­ mis. 1360 m. vienas lietuvių galiūnų paleido šūkį išvyti vi­ sus vokiečius iš Livonijos 15. Šitie reikalavim ai atrodė per dideli, ir dėl to iš šitų d erybų nieko neišėjo. Dar per stipriai laikėsi O rdinas, kad pagonys už paža­ dus krik šty tis galėtų jį sugriauti diplom atiniais keliais. Teko ir toliau kariauti. Abi šalys tam rengėsi. Iš ab iejų pusių ruošiam as didesnis, platesnis žygis, abi pusi stiprinąs, ieško lengvai pereinam ų vietų. Per k a irįjį lietuvių sparną gali įsiveržti vokiečiai, tuo pačiu keliu per balas gali įsiveržti lietuviai ir toli įeiti, išnaikinti, užeiti iš užpakalio. K eletas m etų paeiliui puolam a prp M ozūrus. V okiečiai stato pilis. Iš L ietuvių pusės d aly v av o Kęstutis, kelis sykius ėjo su ju o jo sūnus Patirkas. O rdinas tarė, jog M ozūrai n e ­ puls, jog dėl to gali būti ramus. Per vieną tokių žygių (1361) K ęstutį paėm ė į nelaisvę. A pie šį jo gyvenim o epizodą ir ketin u čia pakalbėti. 13 Ten pat. 14 Ten pat. P. 80. 16 Ten pat. Ten pasakyta „krikščionis", bet vargu juos, o ne vokiečius turėjo galvoj; tai nuo savęs buvo pataisęs kronikininkas. 3, A. Janu laitis

33

II

KĘSTUTIS VOKIEČIŲ N ELAISVĖJE 1 ž in io s ap ie j o p a ė m im ą

Plačiai po Europą pasklido žinių apie K ęstučio paėm i­ m ą į nelaisvę: apsidžiaugė tolim uose V akaruose, žymi tą įvykį, žymi savo k ronikoj T eoderikas iš Niemo, U trech ­ to k an auninkas *, žymi ir rusų m etraščiai. Šitą užrašė b e­ veik visi O rdino m etraščiai. Tos žinutės buvo ten tru m ­ pos, suglaustos, kiekvienoj įdėta kokia nors n a u ja sm ulk­ m ena. H errm ann de W artberge savo ,,Chronicon Livoniae" įdėjo šitokią žinutę: „Tais pačiais m etais šeštadienį prieš Ju d a ic a (t. r. 1361.III. 13) įvyko susidūrim as ta rp p rūsų ir lietuvių, ten paėm ė K ęstutį, Lietuvių karalių, ir nugabeno į M arienburgą" 12. ,,A nnales T om nenses" ir Detmaras užrašė, jog K ęstutį pagavo šeštadienį prieš V erbų dieną. „Senoji didžiųjų m eistrų [ = magistrų] kronika" sako, k ad „šeštadienį prieš Ju d a ic a (t. r, III. 13) girioj bem edžio­ jan t" pagavo K ęstutį ir nugabeno į M a rie n b u rg ą 3. Dusburgo tęsėjas Bitschinas sako, k ad bem edžiojant prieš V erb ą paėm ė į nelaisvę K ranichfeldtas 4. Keliom is sm ulkm enom is daugiau (nurodydam as vietą) duoda Johann v. Posilge: „V iešpaties m etais 1361 p a ­ gavo K ęstutį v a k a re prieš V erbų dieną ties Ekersbergu girioj bem edžiojant vienas ponas, k u ris vadinosi K ranichfeldas" 5. Taigi užrašyta dvejopai: vienos kronikos rašo, jog p a­ gavo girioj bem edžiojantį, kitos — jog buvęs mūšis. Ir 1 SRP. T. 2. P. 736. 2 Ten pat. P. 81. 3 Ten pat. T. 3. P. 593. 4 Ten pat. P. 479. 6 Ten pat. P. 80, 81.

34

ap ie m edžiojim ą rašo artim esnės prūsam s kronikos, apie m ūšį — tolim esnės. Sm ulkiausiai rašo vėlesn ių jų laikų rašytojai, paėm ę tą žinią iš raštų a r iš k itų pasakojim ų. Jiem s, m atyt, rūpi gražus, sklandus vaizdas, dėl to stengiasi suderinti abi žini. Č ia turim e du p latesniu užrašu: W igando iš M arburgo, rašiusio X V a., Dlugoszo (XV a.) ir Simono G runau, ra ­ šiusio XVI a. 2 WIGANDAS: 15 MARBURGO

Ištisas W igando raštas pasidarė žinom as visuom enei XIX a. pradžioj, kai Lucas surado lotynišką jo vertim ą, o paskelbė spaudoj 1842 m. ja u su lenkišku v ertim u ir paaiškinim ais V oigtas ir Raczynskis. D ar sykį su savo paaiškinim ais išspausdino jį 1863 m. T, H irschas („Scripto res Rerum Prussicarum ", t. II). Tas raštas pavadintas „C hronica N ova Prutenica", p aprastai vadinam a W igando M arburgiškio kronika, apim anti 1293— 1394 m. laikotarpį; ji ketino būti D usburgo kronikos tęsiniu. Pasirodė, jog ji buvo p arašy ta vokiškai eilėmis. Lenkų istorikas J. Dlugoszas, sužinojęs apie ją, pats nelabai m o­ kėdam as vokiečių kalbą, pavedė ją išversti į lotynų k a l­ bą proza, ir po to vertim as gulėjo T oninio vienuolyne, kol XIX a. jį surado, o originalas žuvo, liko iš jo vos keli fragm entai. Paskelbus kroniką, m okslininkai ėm ė tyrinėti, kas jos autorius, k ad a parašė, kas v ertėjas, a r tinkam as v e rti­ m as 6. V ertim ą pripažino esant m enką, nepilną, vietom is sutrum pintą, o kadangi originalo nebuvo, tai teko nau d o ­ tis vertim u. 6 Toppen M. Geschichte der Preussischen Historiographie von P. v. Dusburg bis auf K. Schütz. Oder Nadrweisung und Kritik der gedruckten und ungedruckten Chroniken zur Geschichte Preussens unter der Herrschaft des Deutschen Orden. Berlin, 1853. S. 28—35j SRP. T. 2. P. 429—452.

35,

W igandas tikrai buvo. G alėjo jis ją [ = kroniką] p a ra ­ šyti per 3—4 m etus. Užsiliko žinių ir apie asm enį: O rdino kasos knygose 1409 m. pažym ėta, kiek W igandui duota; pasirodo, kad jis buvęs heroldas. O ta t išaiškina ne vieną dalyką. O rdinas savo konventuose tu rė jo ne tik vienuolių, o buvo ir tokių žmonių, k u rių darbas buvo linksm inti b ro ­ lius. Kada į Prūsus tra u k ė vyčiai, norį pam edžioti žmo­ nių, įgyti pentinus, gauti atlaidų, pasaulio pam atyti, tai O rdinas tu rė jo tiems svečiam s ne tik k aro žygius p rire n g ­ ti, bet ir puotas kelti, parūpinti jiem s visokių linksm ybių. Didžiojo m eistro kiem e M arienburge buvo m uzikantų, dainių, juokdarių, buvo ir m erginų šokikių. A ukščiau tų visų linksm intojų stovi heroldai. J ų d a r­ bas — žiūrėti iškilmių, apeigų, būti n et diplom atiniais kviesliais, prižiūrėti vyčių, raitelių žaislų ir švenčių, žiū­ rė ti m andagum o, ginklų etiketo, pažinti herbus, jų žymes ir savybes. J u k į M arienburgą susirinkdavo nem aža visos Europos bajorų, tai vyčių taisyklių m okovai buvo čia reikalingi. H eroldas pats retai d a ly v a u ja vyčių žaisluose ir darbuose, bet prižiūri tvarkos, k u r reikia įsikiša, pasa­ kęs tinkam ą kalbą proza ar eilėmis. W igandas buvo vienas tokių heroldų. Jis daly v au ja k aro žygiuose, labiau žiūri į kitus, negu pats mušasi. P ažiūrėjus į jo kronikos turinį, tai atrodo, jog ta t tik ras heroldo darbas. Jam rūpi k aro žygiai, tik jais vienais domisi, žiūri vyčių elgim osi k a re a r kovoje. Skir­ tu m ų jis nedaro tarp vokiečių ir lietuvių. K ęstutis v ie ­ nodai y ra gerbiam as ir giriam as, k aip ir O rdino brolis. Dėl to atskiros kronikos vietos y ra pilnos dram atiškų scenų, jam tat piešti patogiau, pratęs tom is akim is žiūrėti. O rdino ir Lietuvos karai ir kovos jam įdomios tiek, kiek jam duoda dvikovų ir konfliktų vaizdų, o kokie gyvieji interesai veikia šiose kovose, dėl ko eina kovos — jam ta t kuo m ažiausia terūpi. M edžiaga jam buvo: senosios kronikos, atskiri u ž ra ­ šai, o ten, k u r kas dėjosi a rč iau jo laikų, tai ėm ė žinių iš pasakojim ų. Taigi, rašydam as savo eiliu o tąją kroniką, 36

jis nesilaikė to, kaip ta t b u tų daręs tikslus kronikininkas: Čia ja u v eik ė ir poeto bei heroldo artisto fantazija 1. Taip atrodo ir jo įvykių 1361 m. aprašym ai, dėl k u rių ir teks dabar kalbėti. V o k ieč ių žygiai 1361 m. K ęstučio suėm im as 1361 m., k a ip ir paprastai, V okiečiai puldinėjo Lietu­ vių žemes. Jie puola čia lietuvių, čia gudų gyvenam as vietas, eina ten, k u r žm onės n e p a ju n ta ir nesisaugoja. Puolim ai — tai plėšikų žygiai. Je i lietuvių sargyba p a ju n ­ ta, gali apsiginti, tai vyčiai (broliai ir svečiai) grįžta. Žie­ m ą buvo galim a d a ry ti žygių, bet pavasario m etu ne visada vykdavo. Buvo ir šį pavasarį ištrau k ę į Lietuvą, bet neperbrido N em uno; jis buvo labai patvinęs. Kur nors pasieniuose, pvz., iš Ragainės, k u r nebuvo didelių upių, o N em unas d a r nebuvo visai paleistas, jei Lietuviai nelaukė, tai ten galėjo užpulti ir n aikinti priešų žemes. T raukdam i į žygį, išstatydavo sargybas ir žvalgus, ap rū pindavo m aistu pasienio pilis, apstatydavo kelius, kad niekas tuo laiku nepultų. K iekviena pilis tu rė jo savo apylinkę, žiūrėjo savo vietos, žvalgavo a p lin k u i78. Buvo atvykusių svečių, daug jų susirinko, bet šiais m etais jie visi tu rė jo grįžti tušti. Iš R againės puolinėjo Žem aičių pasienius, šį tą pag au ­ davo ir grįždavo, vėl išėję ką nors m edžiodavo. Eiti į Lietuvių pusę šiuo k a rtu nesisekdavo. Tai kiti būriai m ėgina eiti pro M ozūrus į krikščionių šalį, į gudų gyvenam as vietas, į priešpiečius, į Palenkę, m ėgina tra u k ti į Dodlicų žemę, kur, tarė, niekas jų nesi­ tikės, nelauks, nes gyventojai krikščionys. Ištraukė brolis Indrikas K ranichfeldas, R astenburgo pi­ lies viršininkas (Pfleger), jau nem aža su lietuviais k a ria ­ vęs, viso ko m atęs. 1353 m. jis y ra buvęs lietuvių n elais­ 7 SRP. T. 2. P. 447—451; Ziesemer W. Die Literatur des Deutschen Ordens in Preussen. Breslau, 1928. S. 115—120. 8 Wigand. Capitulum (toliau — C.) 51 // SRP. T. 2. P. 526, 527.

37

v ė j, m atyt, iš ten jį išpirko a r išm a in ė 9. Su juo buvo brolis Indrikas Beleris, Saksų kunigaikštis A lbertas 10. Jis tu rė jo nem aža žmonių, k aip paprastai, buvo ta t bajorai, p rū sų vitingiai, laim ės ir garbės ieškotojai iš svetur, iš viso apie 250 žmonių. K iekvienas brolių vedė savo būrius. Ištrau k ė į Palenkę, perėjo N arvės upę, bet ji buvo p a ­ tvinusi, negalėjo perplaukti, žemė drėgna, balėta, arkliai neišneša. Ir grįžo tuščiom is rankom is atgal 11. Iš pradžių apsistojo ties Ekersbergo pilim, ežerų šaly, prie Spirdingo ežero. Pilis nedidelė, neseniai pastatyta, daug žmonių padėti negali, tai apsistojo prieš ją, ilsėjos, nes buvo nuvargę. V isą laiką buvo kelias sunkus, šlapia. Brolis Beleris su visu savo būreliu eina arčiau į savo būstinę, į Lotzeno pilį (Lotzen a r Lotzenburg) prie Leventino eže­ ro. Kiti, m atyti, taip pat iškriko, kai kas liko Ekersberge. Kas galėjo, tra u k ė per klam pynes namo. Staiga užtiko lietuvių pėdsakus, tu rb ū t pagavo vieną k itą jų žvalgų, ėm ė teirautis. Gavo žinių, a r tik spėjo, jog lietuvių esą apie penkis šimtus, k ad esą k u nigaikš­ čiai Kęstutis, jo sūnus Patirkas, ir A lgirdas esąs, dabar Stovį prie ežero, vadinam o V o b e l12. Eina pam ažu, gal pak eliu i m edžiodam i, tra u k ia gilyn į Prūsų žemę. 2inios tuoj pasklido po visą apylinkę. Beleris skubiai davė žinią visur, k u r galėjo, pasiuntė kvieslių į E kersbergą, pasakė, k u r kas esąs, kad lauktų, pasiruoštų, o pats išstatė sarg y ­ bas ir žvalgus. Bet p aju to tat ir E kersberge. Brolis Indrikas Kranichfeldas (Rastenburge) ja u buvo gavęs žinių, tai jis prašęs 9 Wigand. C. 44 // SRP. T. 2. P. 520; C. 52 (// Ten pat. P,. 527; Voigt J. Namen-Codex der Deutschen Ordens-Beamten, Hochmeister, Landmeister, Grossgebietiger, Komture, Vogte, Pfleger, HochmeisterKompane, Kreuzfahrer und Söldner-Hauptleute in Preussen. Königsberg, 1843. P. 100. 10 Jis vėliau, 1363 m., buvo Rastenburgo viršininkas. 11 SRP. T. 2. P. 520, 527. 12 Ėmė tyrinėti, kur jis galėjo būti. O vardo ežero nerado '(SRP. T. 2. P. 527). L. Weberis mano, kad tai galėjo būti Ublikių ež. (Ublicker See) (Weber L. Preussen vor 500 Jahren. S. 552).

38

Belerio pagalbos, p akvietęs A lbertą, k ad šis atv y k tų su savo žmonėmis. Susirinkęs didesnis skaičius užklum pa lietuvius. Lie­ tu v iai ginas. V ieni užm ušti, kiti pabėgo, bet į nelaisvę n ė vieno nepaėm ė. Lietuvių buvę užm uštų 130, vokiečių 14. Patirkas, didelės baim ės apim tas, kaip pašėlęs p as­ prukęs. „K onradas H ochbergas paleidęs ietį num etė nuo žirgo K ęstutį. Jonas iš E kersbergo pagavo į nelaisvę ir laikė. Ekersbergo perdėtinis, girdėdam as, jog tai (Kęstutis) n u ­ k rito nuo arklio, gailėdam os jo, stengėsi pak elti ir a tid a ­ v ė saugoti M ikalojui V indakiem iui Lietuvos v iešpatį ir k aralių, kuris n o rėtų pabėgti. Skubiai a tė jo kunigaikštis (Albertas) ir pag au tąjį k a ra lių laikė didelėje sargyboje ir n u vedė į M arienburgą. D abar visi, m eistras ir broliai, džiaugėsi dėl tokios geros kloties, k u rią suteikė anuo laik u Dievas. K ęstutis buvo pagautas V erbų dieną" 13 (1361.III.21). Dar du W igando aprašym u A prašęs K ęstučio pabėgim ą po pusės su viršum m etų kalėjim o, VVigandas p asak o ja apie tat, k aip K ęstutis p a ­ ėm ęs Jo n o pilį (Johannisburg) ir sunaikinęs. Pilies virši­ ninkas (Jonas Kollin) 14 ir draugai pasislėpę slėptuvėse, b et juos visus paėm ę. Be to, aptuštino visą apylinkę. Paskui k araliu s ėm ė Ekersbergą; viršininko vardas H edim aras: jis, m atydam as k araliaus galybę, pasislėpė slėptuvėse, iš k u rių su k itais narsiai gynėsi, naikindam as pagonis, ir k e le tą jų su vylyčiom is p erd ū rė ir šitaip išspruko iš jų ran k ų l5. Šita vieta įdėta po to, kai K ęstutis pabėgo iš M arien­ burgo. A trodytų, jog ištrūkęs, grįžęs namo, atk eršijęs O r­ 13 Wigand. C. 52//SRP. T. 2. P. 528. 14 Voigt J. Namen-Codex. P. 88. 15 Wigand. C. 53//SRP. T. 2. 529, 530.

39

dinui. T aip bent suprato ir surišo tas vietas B om bachas X V a. 16, lenkų Dlugoszas 17, vokiečių G runau 18. Bet pasirodo, jog panašų atsitikim ą aprašo W igandas 1366 m. 19 H irschas, aiškindam as tą W igando vietą, radęs p a n a ­ šumą, taria, jog vis dėlto galėjo b ūti ir du įv airiu a tsitik i­ mu. Je i ir buvo du to kiu atsitikim u, tai pirm asis negalėjo b ū ti 1361 m.: vėlybą rudenį ištrūkęs iš kalėjim o, kada V okiečiai ruošę didelį žygį į Lietuvą ir iš tik ro 1362 m. p avasarį buvo apgulę Kauną, K ęstutis neb ū tų suspėjęs to padaryti. Sulyginę asm enis 1361 m. ir 1366 m., randam e tuos pačius, tą patį gynim osi būdą — pasislėpė slėptuvėse ir t. t . 20 Taigi veikiausiai teks laikyti tuo pačiu žygiu 1366 m., d u k a rt aprašytu, arb a jeig u ir du* tai pirm asis n eg alėjo būti 1361 m. K ovojęs prieš K ęstutį Kollinas buvo Johannisburge 1361— 1367 m .21 *

*

W igandas, aprašęs m inėtąjį įvykį, čia pat pasakoja d a r apie n a u ją K ęstučio žygį, su anuo, rodos, nesusietą. Jis pasakoja: „Po to K ęstutis p ad arė savo k aro žygį prieš žuvinin­ 16 SRP. T. 2. P. 531. 17 Dlugosz J. Historiae Polonicae. Cracoviae, 1876. Libri 12. To-, mus 3. Libri 9. P. 286. 18 Grunau S. Preussische Chronik. Im Aufträge des Vereins für die Geschichte der Provinz Preussen herausgegeben von Dr. M. Perl­ bach. Leipzig, 1876. T. 1. Tractat 1—14. Tractat 13. Capitel 3. P. 620— 622. 19 Wigand. C. 64//SRP. T. 2. P. 554, 555. 20 Wigando vertėjas pripainiojo vieną žodį: slėptuvė kare buvo vadinama privetum, secretum ar Danzig, o išvertė cloaca; tat davė is­ torikams vieniems sudaryti žygį į Gedonis, kitiems — paslėpti karius išeinamoj vietoj. 21 Voigt J. Namen-Codex. P. 88.

40

k u s 22, prikausančius Prūsam s. Žinia apie tą puolim ą ir ap ie jų plėšim us šen ir ten pasiekė R astenburgo v iršinin­ ką, kuris drauge su Bartų viršininku skubėjo per dideles girias. Ir susitiko su lietu v iais taip arti, jog kitas kito nepam atė, kol neišgirdo triukšm o, m at jie ruošėsi pie­ tau ti; abu viršininku p rijo jo raiti ir p rijo jo ligi tos jų stovyklos, raiti perbrido upę ir dievo padedam i išlipo a n t krašto, k u r puolė priešo m ušti; lietuviai gavo žaizdų nuo kirtim ų ir dūrim u. Lietuviai ėm ė bėgti, krikščionys ju o s vijosi. Per šį susidūrim ą brolis V erneris V indakiem is nustūm ė k a ra lių nuo arklio, o tas atsikėlęs ir p a g a ­ vęs skydą bei d u rtu v ą p e rv ė rė viršininko arklį. Šitą k a rštą valandą D ribanas (ar Doibanas) n o rėjo pulti k a ra ­ lių, bet jo arklys jį num etė žemėn. M ikalojus V indakiemis, ku rio arklys n eg alėjo eiti, atsistojo an t vieno kelm o, tai šitas M ikalojus, nors buvo sužeistas į ranką, pribėgo ir puolė karalių, norėdam as jį perdurti, bet karalius, a t­ statęs skydąy liko neliestas ir ta rė į jį: liaukis puolęs m ane, o tas atsakė: kodėl negaliu m ušti pagonių? Ir vėl sykį dūrė: liaukis, aš esu K ęstutis, eikš pas m ane, aš tav e apdovanosiu; o jis to n en o rėjo ir atsakė: m ano ponai m an daugiau gali duoti per vieną valandą, nekaip tu p er visą savo amžių. Ir prašė, kad jam paduotų arklį. Ir ta t padarė, o sėdęs an t jo, nu jo jo . Ja m užbėgo kelią vienas jaunikaitis, pats raitas jo jąs ir vedąs už pavadžio k itą arklį; k araliu s skubiai ta rp jų įjojo, liepdam as ja u ­ nikaičiui, kad skubintųsi greičiau, o jis nenorėjo, sakyda­ m as: gerai, galiu paskui joti. M ikalojus V indakiem is ir Jo n as iš E kersbergo vijosi k a ra lių ir vedasi pagavę į stovyklos vietą ir laiko jį sargyboj. Žm onės pam ažu ren ­ kasi, B artų viršininkas sužeistas ry to jau s dieną m irė. V ienas brolis su devyniais kitais buvo užm uštas, daug sužeista. Šimtas lietuvių buvo užm ušta, daug sužeista. 22 Račinskis ir Foiglas (p. 115) negalėjo Išaiškinti žodžio „Wische". Leidęs tą pačią kroniką T. Hiršas aiškina taip: tai bus žvejai (Fischer) ar girios, dykumos (Wüsten — Wildnis), ką tik apgyvendintos (SRP. T. 2. P. 529. Nota 561).

41

Du šim tu arklių pasiliko, kuriuos drauge su dideliu gro­ biu paėm ė krikščionys". O po to W igando kronikoj y ra tokia žinutė, po to, kai papasakojęs, kad K ęstutis pabėgęs: „pasiuntė avalynės perd ėtin į į Ragainę pas viršininką, k u ris jam pasakė, k aip k araliu s buvo O rdino pilyje ir ištrūko didžiajam m eiste­ riui, persirėdęs į V okiečių ordino brolio rūbus. . ." 23. V oigtui ir Raczynskiui, taip pat ir H irschui nekilo abejonių, kad ta t b ū tų tas pats atsitikim as, ką ir ap rašan t K ęstučio paėm im ą į nelaisvę. Dlugoszas padarė dargi du suėm im u ir du pabėgim u. M an gi atrodo,, k ad tat sulygi­ nus, tek tų prieiti tos išvados, kad tai buvo vienas atsiti­ kimas. Pirm iausia K ęstutis negalėjo to p a d ary ti dėl laiko. Ištrūkęs vėlyvą rudenį, žiem ą tegalėjęs grįžti į Lietuvą. Pavasarį vokiečiai apgulė Kauną. K ęstutis ėjo padėti sa­ vo sūnui. Je i g reitai nam ie su sitvarkė, jei n egirdėjo apie ruošiam ą puolim ą tą pačią žiemą, tai žygį teg alėjo d ary ti žiemą. O ta t įvyko ne žiemą, nes u pės buvo neuž­ šalusios, perbrendam os, m iške per lapus nieko nem atyti. K rinta į ak į tat, jog jis eina tuo keliu, k u riuo k ą tik buvo pabėgęs, k u riuo ėjęs pavasarį. Pažiūrėję į dalyvius, randam e a n trą sykį ja u du Vindakiem iu. M anau, jog buvo vienas, k itam nebuvo ko veikti; jis buvo tas pats. Jis num ušė K ęstutį nuo arklio, o tas jam pačiam perd ū rė žirgą, nebegali jis paeiti, pats susižeidė ra n k ą krisdam as nuo arklio, pašoko ant kelm o, n o ri vėl pulti Kęstutį, ir čia kalbasi su K ęstučiu; K ęstu­ tis pasiūlė eiti jam tarn au ti, m atyti, gavo iš jo žirgą ir sėdo joti; jis nesužeistas, nori ištrūkti, bet jį vis dėlto paskui pasivijo du broliu. A trodo, jog čia buvo dvikova, vieno V indakiem io už­ teko, n e reik ėjo nei D ribano, nei kito V indakiem io, nes jie nieko nedarė. A nam e žygyje taip pat buvęs M ikalojus V indakiem is ir jį saugojęs, dėl to d ab ar būtų pažįstam as, apie pabėgi­ m ą b ū tų girdėjęs. 23 Wigand. C. 53//SRP. T. 2. P. 529, 530.

42

A n trąk a rt pasikalbėjim as savo tu rin iu buvo lyg teatro scenoje. V argu buvo tam ir laiko b esikaujant, v arg u b ū ­ tų galim a po to, kai buvo ištrūkęs Kęstutis. A tkartojam as ir E kersbergo viršininkas, v ien u r v ad i­ nam as H anke (Jonelis), k itu r — Jonas (Johann). Ir dabar jis v ejasi Kęstutį. A tkartojam as R astenburgo viršininkas, tik a n trą sykį be pav ard ės (Kranichfeld). M ūšis vienu ir k itu atsitikim u buvo kruvinas. A b eju r v o k iečių žuvo maža, lietu v ių daug, pirm ą sykį: 14 vo k ie­ čių, 130 lietuvių, a n trą sykį — 10 vokiečių, 100 lietuvių užm uštų ir daug sužeistų. Saugoja tie patys žmonės, ir v arg u jie galėjo apsi­ leisti. Išvados iš tų W igando aprašym ų. K ęstučio Brasta Prūsuose Taigi ten k a prieiti šias išvadas. W igandas tu rė jo apie K ęstučio pagavim ą du n e v ie ­ nodu pranešim u a r pasakojim u. Sunaudota abu, ypač W igandui, k aip heroldui, patikęs antras: dvikova, sm ulkus jos aprašym as, išlaikyti rangai, n e t pasikalbėjim as kovos k aršty j toks ram us, lyg būtų tu rn y ro v eikėjų. Jis sunau­ dojo abudu ir, radęs skirtum ų, p ad arė du atsitikim u. W igando v ertėjas, m atyt, čionai dar pripainiojo, kas jam ne k a rtą pasitaikydavo. M atyt ir iš m edžiagos sutvarkym o, k ad an tras atsitik i­ m as įspraustas: staiga autorius pasakoja, k aip didysis m eistras siunčia rim tą kvieslį į Ragainę ir praneša, jog K ęstutis pabėgęs iš M arienburgo, o ne iš čia. Taigi teks pripažinti, jog 1361 m. K ęstutis iš Palenkės pro M ozūrus d arė vieną žygį, o ne tris. K atras VVigando aprašym as b ū tų teisingesnis, v argu b eb ū tų galim a pasakyti. V ienas ir kitas išpuoštas pagražinim ais, tu rn y ro sm ulk­ menomis. K ęstutį paim ant d a ly v a u ja kas k artas daugiau žmonių: 43

vėlesni pasakojim ai daugiau prideda: vis dėlto m alonu būti dalyviu tokio įvykio, k aip Kęstučio paėm im as. N eabejotina, kad paėm ė K ęstutį K ranichfeldas, nes ta t liudija ir kiti šaltiniai, nors pirm oji W igando žinia n urodo į H ochbergą. A r pagavo K ęstutį m edžiojant, ar m ūšyje? Buvo daug užm uštų, taigi ne m edžioklė tai buvo, o ir nebuvo reikalo K ęstučiui eiti m edžioti į O rdino girias, tu rin t užtektinai savųjų; ir ne tam trau k ė į priešų žemę. U žm uštųjų lietuvių daugiau, negu vokiečių, bet n ė vieno nepaim ta į nelaisvę. Tai paprastas k ro n ik in in k ų perdėjim as: priešų užm ušam a dešim teriopai daugiau, n e ­ gu žūva savųjų. A r buvo Patirkas? Gal būti. Jis ir pirm iau su tėv u dary d av o žygius, ne p er toliausia buvo jo būstinė, G ar­ dinas. Tik v argu bau buvo A lgirdas. Šitas K ęstučio žygis, o gal ir kiti paliko atm inim ą pavadinim e: y ra užsilikęs K ęstučio Brastos vardas. T oji b rasta y ra upelyj prie G regersdorfo, kuris y ra ta rp A rio m iestelio (Arys) iš [ —ir?] E kersbergo sodžiaus: upelis te ­ k a iš Didžiosios Šaimos į Spirdingo e ž e r ą 24. N etolim ais y ra ir U blikių ežeras. Taigi tose vietose galėjo būti 1361 m. ir vėliau a p ra šo ­ m ieji žygiai. 3 KITŲ RAŠYTOJŲ ŽINIOS

Dlugoszas J a u W igandas pats nebuvo Kęstučio am žininkas, apie K ęstutį girdėjo iš k itų a r skaitė kro n ik in in k ų užrašus. O kiti, rašę kronikas ir istorijas, rėm ėsi W igandu. J u o seka lenkų Dlugoszas, kuris buvo užsakęs W igando k ro ­ niką versti į lotynų kalbą. Žinodam i tat, galim e p a tik rin ­ ti, k aip jis naudojo savo šaltinius. 24 2. P. 27.

44

Gerulis P. Kęstutis prūsų atmintyje // Tauta ir žodis. 1924. T.

Jis pasakoja, jog 1360 m. V. K niprodė darė tris žygius į Lietuvą ir beveik visą ištuštino. Buvo suėm ę Kęstutį, b e t jį išm ainė į daugybę p rūsų k atalik ų 25. A pie tų m etų žygius VVigando y ra užrašyta, bet kad b ū tų viską užkariavę, n ė ra p asak y ta ir nieko nem inim a ap ie K ęstučio paėm im ą į nelaisvę. Gal būti, jis laiko a t­ sk iru suėm im u W igando nurodym ą, jog tas žygis buvo tu o laiku, k ad a K ęstutis buvo suim tas 26. N eradęs, jog b ū tų pabėgęs, davė savo paaiškinim ų — jog jį išm ainė, kadangi ta t buvo Kęstutis, tai d av ė m ai­ n ais daug krikščionių. O ja u apie suėm im ą trum pai pasak o ja sekdam as W igandu. Sako, buvęs nelaisv ėje dvejus m e tu s 27. A ntras žygis 1361 m.— tai k eršto žygis, iš kalėjim o pabėgus. Žinom a, Dfugoszas n etu ri K ęstučiui tos pagarbos, k u rią tu rėjo W igandas. Jis Lietuvos apskritai nem ėgsta. Esąs ta i n eturtingas ūkio kraštas, o vis vokiečiai plėšią ir plė­ šią; čia atsigauną, y ra vėl ko plėšti, nes pats Dlugoszas tuos k aro žygius ap rašin ėjąs 28. Sim onas Grunau K ęstučio paėm im ą į nelaisvę a p rašin ėja Simonas G ru­ n au. Jisai kilęs iš Tolkiem ito, dom inikonas vienuolis, gy­ venęs X V a. pabaigoj ir XVI a. pradžioje; jisai parašė vokiškai plačią Prūsų kroniką. Jo kronikos ilgą laiką g u lėjo rankraščiais, dažnai jas nurašinėjo, vos XIX a. teišspausdino. Ligi tol G runau dėl savo vaizdingum o ir aiškum o buvo laikom as didžiausiu a u to rįte tu Prūsų isto­ rijai. Protestantam s, berods, nepatiko jo piktas n u sista­ tym as dėl reform acijos, bet vis dėlto ėm ė iš jo žinių, tik savaip jas p erdirbinėjo (pvz., Lucas Davidas). XIX a. 25 Diugosz J. Historiae Polonicae. Lib. 0. P. 279—280 (1360 m.). 26 Wigand. C. 51//SRP. T. 2. P. 526, 527. 27 Semkowicz A. Krytyczny rozbior dziejow polskich Jana Dlugosza (do roku 1384). Krakow, 1887. S. 372, 373. 28 Diugosz J. Historiae Polonicae. Lib. 9. P. 285, 286 (1361 m.).

45

p ra d ė ta ab ejo ti dėl G runau patikim um o, d argi visai jį neigti, b et vėliau vis dėlto šį tą pripažino 29. G runau rašo: ,,1361 m. broliai ruošė savo p ap rastą žygį ir< pasiuntė geriausius brolius į pilis ir į pasienius, jie k asdien išjodavo ir saugojo kelius, k a d niekas n eti­ k ė ta i n ep u ltų su k a ru į Prūsus» k aip ta t pirm iau dažnai būdavo. Ir k iekviena pilis tu rė jo savo apylinkę, ne toliau jos tenujodavo. Šitose ribose Lyko perdėtinis V ilim as von K ranichfeldas su 20 arklių atjo d in ėjo dykum ą sau ­ godam i. Ir štai, jisai užtinka vieną lietuvį ir klausia, k u r b ū tų jų k araliu s Kęstutis. Lietuvis atsakė: tu m an nieko neduodi, jeigu k ą duotum , tai galiu p er v alandą nuvesti, k u r K ęstutis m edžioja p ats vienas, ir anas prisiekė, kad jam duosiąs sodybą. Ir lietuvis atsisėdo už kareiv io an t jo arklio ir n u vedė viršininką p er v alandą a r k iek d au ­ giau, ir jie rjado K ęstutį, L ietuvių karalių, s ta ta n t spąstus ir ty k o ja n t žvėrių, o brolių visiškai nepaisant. Ir jie puolė jį, ir jis pasidavė, ir jeig u jis būtų surikęs, tai jie jį b ū tų nudūrę, ir po šešių dienų nugabeno į M arienburgą. .. M eistras davė lietuviui d v a rą V angiuose su 40 laisvų valakų, ir jie buvo vadinam i N am elkoner" 30. G runau tvirtina, jog K ęstutį paėm ė bem edžiojant, o ne m ūšyje, be to, jį išdavęs vienas lietuvis ir už ta t g a ­ vęs dvarą. G runau, kaip m atyti, paėm ė iš D usburgo tęsėjo Bitschino, o ko ten nerado, tai nuo savęs prid ėjo ir kai kui. pripainiojo: rado išdaviką, d av ė n e t jam vardą, apie K ranichfeldą pasakė, jog esąs iš Lyko ir t. t. Taigi ju o rem tis netenka. III KĘSTUČIO PABĖG IM AS iŠ K ALĖJIM O

K ęstutį pagavus, M arienburge buvo didžiausias džiaug­ sm as. O rdinas v isur išsiuntinėjo žinių apie n ep ap rastą savo laim ikį. 29 Toppen M. Geschichte der Preussischen Historiographie. S. 122—• 202; Lietuvių kalba: Yčas J. Simono Grunau XVI amžiaus kronisto reikalu. Kaunas, 1922. 30 Grunau S. Preussische Chronik. P. 620.

46

U ždarė K ęstutį M arienburge, laikė uždarę savo m ūro pilyje, atskiram k a m b a ry ir saugojo jį. D ieną prie jo p ristatė du broliu, tik n a k tį nesaugojo, ju k pilis uždary­ ta, apsiausta aplinkui. P atarn au ti davė jam vienų vieną ta rn ą A lfą (Adolfą). Taigi n ak tį buvo jis vienas. G alvojo jis apie tat, kas dedasi Lietuvoje, k ą veikia Trakuose. Birutė laukia ir nesu lau k ia jo grįžtant, žino, k ad jos v y ras už stipiįių m ū rų sėdi. V ytautas d a r m ažas, vos 11 m etų amžiaus, visi lau k ia grįžtant, b et k ą ji padarys? . . Vis dėlto rūpinam a­ si jo išvadavim u. Buvo a tė ję į O rdiną kviesliai iš Lietuvos, n e t du sy­ k iu buvo atvykę, derėjosi, k a ip galį jį išgauti iš n elais­ vės. Kas ju o s atsiuntė? Žm ona ir v aik ai rūpinos išgauti? G al A lgirdas pasiuntė kvieslius? Brangiai užsiprašė O rdino viršininkas už tokį kalinį, gal n o rėjo Žem aičių, k itų ku rių žemių, Lietuvos pasidali­ nim o. J u k jis nem ėgo pigiai užsiprašyti. Dėl to tai lietu ­ viai kviesliai grįždavo tuščiomis. Ilgai sėdėjo Kęstutis. Pasibaigė pavasaris, a tė jo v asa­ ra, vis nieko nėra, niekas jo neišvaduoja. Ėm ė visą laiką galvoti, k a ip pačiam išsprukus, ju k ta t jam ne pirm iena išsisukti iš painiavų. Sėdėdam as paniuriam kam bary, tik naktim is tepaliktas vienas, išžiūrėjo pagaliau visus kam ­ pus, iščiupinėjo visus akm enis a r plytas. M ūro siena b u ­ vo padengta tapetų; vienoj vietoj po jais rado įdubim ą, lyg b ū tų niša, ten, k u r buvo m edinė lentyna, siena plo­ nesnė, ne taip stipriai laikėsi, dargi vienoj vietoj buvo pasidaręs plyšys. G alėtų pro čia išeiti. V ienas niekieno nepadedam as nieko nepadarys, rei­ kia, k a d kas iš šalies padėtų. Ir ta t teg alėtų tarnas. Buvo jis žem aitis ar prūsas, apkrikštytas A dolfu; kaip pirm iau buvo vadinam as — nežinia. M eistras buvo jį davęs K ęstučiui ap tarnauti, a r tai dėl to, kad jis nem okėjo vokiečių kalbos, a r dėl to, kad tarn a i visi ap daugum as buvo iš p rūsų a r n au ja k rik štų belaisvių lietuvių. J e i K ęstutis ligi šiol nem okėjo vokiečių kalbos, tai dabar, kalbėdam asis su dviem sargais — vokiečiais, O rdi­ 47

no broliais, tu rė jo pram okti. G reičiausiai tarn as tu rė jo dirbti ju o d ąjį darbą, kurio patys broliai nenorėjo. Šitas A dolfas (Alfas) jau tė si čia svetim as, n a u jo ji ti­ k y b a atm ainų jam nedavė, pajungtas, p adarytas tarn u , tu ri a p ta rn au ti vokiečius. O čia sėdi garsusis Kęstutis, k u ris m ušė vokiečius, jie jo jo bijojo, o savo keliu g ė rė ­ dam iesi kalbėjo apie jį. Gal tėv išk ėje laukdavo K ęstučio kaip išvaduotojo. K ęstutį ir A lfą suartino bendra kalba, bendras likimas. M atėsi trum pai, gal kas dieną, žinoma, tik dieną, p rie brolių, kurie saugojo, o buvo ir be jų, ju k ne visuom et brpliai būdavo prie jo, pasitraukdavo, išeidavo. Tai to ­ mis valandom is galėjo susitarti, galėjo p rašnekti lietuvis į lietuvį, kalinys į ta.rną. Ir K ęstutis pabėgo iš kalėjim o. W igandas šitaip aprašo jo pabėgim ą: ,,Jis pasteb ėjo m ū re plyšį, k u rį išplėtė ir uždengė, plytas ir k itą m edžiagą tarn u i liepė išnešti. Ir tat, apie ką taip ilgai galvojo, v a ­ dinas, k aip pabėgti, išsipildė, n es per pirm ąjį m iegą išė­ jo per sienos skylę, nusileido į griovį, patariam as tarno, v a rd u Alfas, kuris, nors krikščionis, bet buvo kilęs iš pagonių. Jis ram ino k a ra lių ir atnešė jam baltą apsiaustą su juodu kryžium , ir taip kryžiuočių drabužiais raitas jo jo savo keliu, didžiojo kom andoro arkliais, kuriuos jam atvedė, ir linksm ai ištrūko tokiais drabužiais ir tokiu arkliu. Sutikęs jį buvo vienas O rdino brolis ir pasisveiki­ no, kaip daro broliai; nepažino jo, tik paskui prisim inė, jog taip atiĮodė tasai, kuris bėgo. G reitai įjojo į m išką prie Liebstado, k u r pasislėpė vienoj pelkėj, paleidęs anuos gerus arklius, ir liko baloj iki nakties ir m anė, k a ip paskui eiti tam sum oje, tat ir padarė, p riėjo prie D revencos upės, k u rią perplaukė. Paskui skubiai atvyko į M o­ zūrus, prie sesers, k u r k u rį laiką sugaišo. . ." 1 Iš k u r ėmė tas žinias W igandas? K ronikose tas įv y k is įrašytas trum piau: H erm annas de W artberge savo „Chronicon L ivoniae“ trum pai sako: „Tais pačiais m etais apie šv. M artyno šven­ 1 Wigand. C. 52//SRP. T. 2. P. 528.

48

tę suim tasis K ęstutis n e tik ė ta i pabėgo iš M arienburgo pi­ lies ir grįžo į savo žemę" (Taip b ūtų 1361.XI.11). A nnales T oiunenses sako: „Ir tais pačiais m etais ste­ buklingai išspruko 17 lapkričio dieną iš M arienburgo ir pabėgo". Dietmaras sako: „dviem dienom prieš šventą Luką išspruko iš M arienburgo ir pabėgo". Jonas v. Posilge rašo: „ .. .bet jis išėjo iš kalėjim o šv. Elžbietos dieną ir n u ėjo per M ozūrus, ir ko stebėtis, k a d jis galėjo pabėgti, nes jam buvo atid ary ti visi vartai, ir jis tu rė jo žmonių, k u rie jam slapta padėjo, taip sako­ m a, k ita ip jisai neb ū tų galėjęs išsprukti" 2 (1361 .XI. 18). D usburgo tęsėjas Bitschinas kalba, k ad pabėgęs prieš šv. E lz b ie tą 3 (1361.XI.17). Senoji didžiųjų m eistrų kronika duoda k iek daugiau žinių; ten randam e: ,,. . .Bet apie šv. M ykolą slapta išlaužė m ūrą kalėjim e ir O rdino drabužiais, padedam as vieno berno, k u ris laukė su dviem arkliais, n ak tį išleistas, ir k adan gi jis bijojo, kad jį seka, tai raitas jo jo ligi girios, pėsčias ėjo į m išką. D ieną jis gulėjo, n a k tį ėjo, kol jisai p er M ozūrus nen u ėjo į savo žemę" 4. Taigi, kaip m atyti, W igandas visas žinias paėm ė iš Senosios didžiųjų m eistrų kronikos. Tai buvo apm atai. O paskui ataudė iš trad icijo s pasakojim ų, ir iš savo gal­ vos pridėdam as tą a r k itą aiškinim ą. Visi kiti, rašę po W igando, a rb a rėm ėsi viena k ita kronika, arb a tik vien W igandu. Dtugoszas n u p a sak o ja iš W igando, nes sau buvo už­ sakęs vertim ą, šį tą iškreipęs: pvz., k ad buvęs n elaisv ėje d v ejus m etus. Kai ką, berods, pataisė, ir tai klaidingai, pvz., W igandas sako, jog K ęstutis vyko į M ozūrus, k u r buvo n u tek ė ­ jusi jo sesuo, o Dlugoszas rašo, jog tai buvusi duktė. T ikrai K ęstučio duktė buvo, bet daug v ėliau iš te k ė ju s i5, o tuo laiku buvo sesuo. 2 SRP. T. 3. P. 81. 3 Ten pat. P. 479. 4 Ten pat. P. 593. 5 Dtugosz J. Historiae Polonicae. Lib. 9. P. 286. 4. A. Janulaitis

49

D ar Dlugoszas p asak o ja vieną atsitikim ą, k u rį duodu aukščiau: 1361 m. K ęstutis buvo suim tas, išm ainę jį į d au ­ gy b ę p rūsų krikščionių 6. Griniau nesuteikia n a u jų sm ulkm enų apie pabėgim ą; pad aręs tat, išbuvęs n elaisv ėje 7 savaites. Šaltinių tu rė jo visai m aža — vieną Senąją didžiųjų m eistrų kroniką. Kai ką iškreipęs, nesupratęs, sudarė n a u ju s vardus, o ja u po to ėm ė austi savo apsakym ą. Pvz., anoj kronikoj pasak y ta: ,,Umb sente M ichel tag entfloht K ynstud" (Apie šv e n tą M ykolą pabėgo Kęstutis), o jis iš to padarė: „Auf ein e n Tag M ichael von Luff und K ynstud kuam m en zu reden. . . (Vieną dieną atėjo M ykolas von Luff ir K ęstutis ėm ė kalbėtis). . . Po to K ęstutis pažadėjęs paim ti jį už sūnų. . . Ir jau vadinęs jį s ū n u m 7. Ju o toliau, juo įvairesnės buvo sm ulkm enos, viena už k itą gražesnės, surašytos įv airių rašytojų: Lucas Davidas, K asparas Schūtze, Stryjkow skis, Kojalow iczius ir t. t. K artais iii XIX a. buvo tiek pat įvairum ų, n e t tu rin t tik resn ių šaltinių. K otzebue, daugiausia žinom as vokiečių raštijoj k aip gausingas dram aturgas ir rom anistas, savo Prūsų istorijoj p a sak o ja apie K ęstučio pabėgim ą, rem dam asis, be kitų, G runau ir Dfugoszu, tik gal su tuo skirtum u, kad gyrė K ęstučio ir Patirko narsum ą. K ęstutis jam atrodė tikras rom antiškas didvyris — k a r ­ žygys. Jo išvaizdą jis taip piešia: „Jis buvo aukštas, laibas, ugningos akys žėrėjo išblyškusiam e veide; m aža p lau k ų dengdavo jo galvą, o žila barzda klojo krūtinę. . ." Jo priešas didysis m eistras V. K niprodė — ne m ažesnis karžygys, jis palieka K ęstučiui kardą. Tai su šituo k a rd u kalėjim e prasim ušė angą išeiti. V is dėlto susitepė rankas, berods, k ita ip ir negalėjęs: n u d ū rė tą raitelį, k u ris jį 6 Ten pat. P. 280 (1360 m.). 7 Grunau S. Preussische Chronik. Tractat 13. Capitel 3. Citata, ku­ rią iš S. Grunau pateikia A'. Janulaitis, S. Grunau) tekste skamba kiek kitaip: ,,Auff eynen tag JMichel von Luff und Kynstoto ąuamen zu reden. . .“ (Red. past.).

50

saugojo. Pabėgti padėjęs tarnas, krik šty tas lietuvis. K ot­ zebue sm ulkm enom s rėm ėsi Dlugoszu, o ypač G runau, saviškai ta t suderinęs, saviškai išpynęs šitą dram atišką įvykį 8. K ęstučio išvaizdos aprašym as, K otzebue padarytas, p a ­ sid arė ku o n e privalom as piešėjam s. A ntonovičius, iš jo im dam as žinias apie K ęstučio išvaizdą, tiki, jog K otzebue tu rė ję s duom enų, tik jų nenurodęs 9. O iš tik rų jų tai buvo tik rom anisto aprašym ai. Danilavičius, tie k daug m edžiagos paskelbęs ir su rin ­ kęs, visiškai seka Kotzebue, juo tikėdam as. M arienburge p a ju to apie Kęstučio pabėgim ą, radę p a p ja u tą k alėjim o sargą 10. Voigtas, didysis O rdino istorikas, XIX a. duoda d v e ­ jopą, nevienodą pabėgim o aprašym ą. Pirm ą sykį jis ap ie ta t papasakojo M arienburgo pilies istorijoj, o k itą sykį savo didžiojoj Prūsų istorijoj. Pirm oji v e rsija tokia. K ęstutis buvo paim tas per k ru ­ v in ą m ūšį ties Kaunu. Elgėsi su juo su pagarba, dargi k a rio pažibos — kard o nebuvo iš jo atėm ę. ,k a s d ie n i­ niam patarnavim ui m eistras d av ė jam kam barinį Alfą, k rik šty tą lietuvį, k u riuo tačiau V inrikas labai pasitikėjo, nes tik jam vienam suim tasis kunigaikštis teg alėjo pasi­ sakyti savo norus, kadangi jis nem okėjo vokiškai. „Šešias sav aites jis teišbuvo, ir kadangi jis teg a lėjo susikalbėti savo gim tąja k alb a tik su Alfu, tai šitas ta r ­ nas g reitai pasidarė kunigaikščio ištikim uoju, k u ris tarė, k ad jo pono išvadavim as padarys jo laim ės pradžią. .. A lfas slapta atnešė k alin iu i geležinius įrankius, o tas, naudodam asis sienos įdubim u, k u r sieninė spinta visk ą lengvai galėjo pridengti, p ad arė skylę per m ūrą. Išlauž­ tas plytas tu rė jo skubiausiai išnešti A lfas prieblandoj, k a d a saugoją broliai nueidavo į pam aldas". O paskui ein a pabėgim o apsakym as, paim tas iš W igando. Ir tai 8 Kotzebue A. Preussens ältere Geschichte. Riga, 1808. Bd. 2. S. 203—207. 9 Антонович В. Б. Монографии по истории Западной и Югозапад­ ной России. Киев, 1885. Т. 1. С. 89. 10 Danilowicz I. Skarbiec diplomatöw. . . Т. 1. Nr. 422 (Р. 202).

51

jo žinias painioja u . Č ionai V oigte jaučiam a d a r Kotzebue įtakos. Plačioj istorijoj, ja u plačiau ištyręs, apie ta t p asak o ja k itaip: ,,Apie vidu rn ak tį kunigaikštis pagal m ūrą n u si­ leidžia atn eštąja virve, Alfas, jo belaukiąs pilies griovyje, p adeda perlipti per griovio m ūrą ir atneša jam baltą O rdino apsiaustą su juodu kryžium . Tuoj šoko persirėdęs k unigaikštis su tarn u į du žirgu, kuriuos jis buvo p a g a ­ vęs didžiajam kom tūrui. V artininkas atkėlė tariam am O r­ dino vyčiui vartu s ir d ab ar per dienas naktis lekia K ęstu­ tis į M ozūrų pusę. . 12 J a u n eb ėra čia Dlugoszo, G runau, K otzebue p asak o ji­ mų. M arienburge p a ju to apie pabėgim ą, anot G runau, tik tre č ią dieną, kai m eistras pasigedo tarn o M ykolo; visur ieško, neranda, nu ėjo į bokštą ir jį rado tuščią 13; anot K otzebue — tuoj, kai rado p ap jau tą raitelį. V ėliau Alfas, išpuoštas Kotzebue, vėl atgijo poezijoj — M ickevičiaus „K onrade V allenrode". A lfas — lietuvio b ajoro ar kunigaikščio sūnus, d a r v aikas paim tas į nelaisvę, tarn av o didžiajam m eistrui, v ėliau išaugęs grįžo pas lietuvius, tapo K ęstučio žentas, vedė jo d ukterį Aldoną, kariav o prieš vokiečius, n eg alė­ dam as O rdino perg alėti karu, sum anė išplaišyti jį iš v i­ daus, į jį įėjęs. Jis ištrau k ė į V akarus, buvo Ispanijoj, Palestinoj. Prūsuose atsirado kaip K onradas V allenrodas, čia buvo išrinktas didžiuoju O rdino m eistru, ir juo būdam as tas A lfas žudo O rdiną, bet ir pats žūsta.

11 Voigt J. Geschichte Marienburgs, der Stadt und des Haupthau­ ses des deutschen Ritter-Ordens in Preussen. Königsberg, 1824. S. 153— 155. 12 Voigt J. Geschichte Preussens von| den ältersten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des Deutschen Ordens. Königsberg, 1832. Bd. 5. S. 146, 147. 13 Grunau S. Preussische Chronik. Tractat 13. Capitel 3. P. 621.

52

IV Į M OZŪRUS Pabėgęs K ęstutis tra u k ė į M ozūrus. Kelias artim esnis, n e k a ip į Žem aičius. Be to, patogesnis slėptis: rečiau gy­ venam as, m ažiau pilių, o aplinkui girios ir balos. M ozūruose iš gim inių buvo jo sesuo u ; v arg u jo laukė Sam ovitas. K raštas n u v argintas dėl m aro; rodos, ilgai negaišo, tra u k ė pėsčias į Lietuvą. Iš Lietuvos kviesliai laukė girios pasieny, bene tie, k u rie buvo M arienburge, davė arklius, p a rjo jo namo. A r K ęstutis davė žinią apie save O rdinui? A rtim iau­ sieji aniem s laikam s k ronikininkai nieko apie tat nem ini, o ir nebuvo reikalo. Tačiau G runau ir ištisa eilė kitų pagražindam i pasakoja, esą K ęstutis pasiuntęs p a ju o k ia n ­ tį laišką: ačiū, sako, už gerą pastogę ir vaišinim ą M arien ­ burge, bet pasižada, jeig u dievai duos jam pagauti didįjį m eistrą, tai geriau saugosiąs ir aprūpinsiąs; pabėgti p ad ė­ ję tik dievai ir m inėtas tarnas, jo sūnus M ykolas Lauf 14I5. A pie tokį raštą n ė ra užsilikę žinių, greičiausiai jo ir nebuvo. Vis dėlto šis tas galėjo būti atsitikę: galbūt v ė ­ liau kalbėdam asis su O rdino žmonėmis, a r pats, a r per kvieslius, K ęstutis buvo pajuokavęs dėl savo pabėgim o, nes ne sykį tekdavo jam su anais susieiti. K ęstučiui pabėgus, O rdinas ruošė labai didelį žygį prieš Kauną. Buvo p rad ėjęs jį ruošti dar K ęstučiui k a lė ji­ me esant. K auną buvo paėm ę per V elykas 1362 m.

14 Vienas Wigandas teisingai sako, jog čia buvus jo sesuo, visi kiti ir vėlesnieji istorikai kalba apie dukterį ir žentą. Jo duktė (Danutė) tikrai buvo nutekėjusi į Mozūrus, tik Vėliau, 1380 m., už Janužio. 15 Grunau S. Preussische Chronik. Tractat 13. Capitel 3. P. 621; Kotzebue A. Preussens altere Geschichte. Bd. 2. S. 199 (jis sako — sū­ nus Alfas tepadėjęs).

53

ŽEMAIČIAI IR BAŽNYTINIS SEIMAS K O N ST A N C IJO J (1414— 1418) D iplom atiniai ginčai su V okiečių ordinu Prūsuose dėl Žem aičių — tai tolesnis tęsim as ginklo kovų dėl priėjim o p rie jūros, dėl lietuvių jungim o į vieną politinį kūną; po Egliakalnio m ūšio tie) ginčai ėjo toli nuo Lietuvos sienų, prie Šveicarijos, visuotiniam e bažnytiniam seime. Šitas ginčas tu ri ja u nem aža raštijos — a r tai specia­ liai tam klausim ui paskirtos, a r bendruose darbuose apie K onstancijos seim ą duodančios kokią dalį. R aštijos nusistatym as šituo klausim u įv airu o ja — į ta t veikia politiniai ar tautiniai rašiusiojo reikalai. Pvz., kun. N ieborow skis (vokietis), išleidęs pilną savo darb ą per pasaulio karą, k ad a d a r vokiečių ginklai laim ėdavo, p e r­ k ė lė savo n u o taik ą į aną gadynę, buvo įsitikinęs, k ad šis pasaulio k aras atitaisysiąs anų laikų istorinę klaidą, p a ­ d a ry tą prieš 500 m etų, b ū ten t atim s Žem aičius ir atiduos vokiečiam s; rašiusis ja u pralaim ėjus šį k a rą — Krolm annas k alb a apie vokiečių skriaudim ą, kad jiem s n eatidavė Žem aičių! Lenkų Prochaska, berods, nusistatęs prieš vo­ kiečių O rdiną, v isu r m ato jo vylius, bet tik i vis, kad bent popiežius ir bažnytiniai seim ai galėjo teisingai išspręsti ta u tų klausim us. Šiame savo darbe k e tin u n agrinėti diplom atines kovas dėl Žem aičių bažnytiniam e seime. T enai V a k a rų E uropa tu rė jo g an a savo k o v ų ir vaidų, ji susirinko jų išspręsti,, o pakeliui bandė įtra u k ti Lenkiją ir Lietuvą, k a rtu a r skyrium k a trą sau, į savo k o v ų sūkurį, tardam a, k ad tos n au jo s civilizacijos šalys lengvai eis jų vedam os ir jų interesam s tarnaus. Šitam e viso civilizuoto pasaulio sei­ m e iškildavo ištisa eilė klausim ų, sv arb ių ir Lietuvai, k u rių k iekvieną reik ėtų skyrium ir sm ulkiau išnagrinėti, tačiau čionai d a ra u trum pą jų apžvalgą.

54

I

REFORMŲ REIK A LAS B A Ž N Y Č IO S G YVEN IM E 1. DVI GALYBI

V a k a rų ir V idurio Europa, visas žinom as civilizuotas krikščionių pasaulis, viduram žiais baigiantis gyveno su n ­ kius laikus, ė jo kovos dėl plačios Romos im perijos p ali­ kim o ta rp d v iejų galybių, kovos dėl viešpatavim o — ta rp Romos im peratoriaus ir Romos popiežiaus. K iekvienas tu ­ rėjo savo jėgas, v a rto jo kitokius ginklus, kitas p ro g ra ­ m as, nors buvo ir bendrum ų. V okietijos k araliai, n orį b ūti Romos im peratoriais, v aldyti germ anus, slavus, bet ir rom anus, rėm ė savo p retenzijas į pasaulio v iešp a tav i­ m ą Romos palikim u, b et jų dvasinės ir finansinės jė ­ gos — daugiausiai iš germ anų tautos. A tk reip ę savo plė­ tim ąsi į Italus, į pietų pusę, į V iduržem ių jūrą, besivydam i Im perijos vainiką, eik v o jo Im perijos jėgas, o teisingiau savo tėviškės, pajėgdam i tiek, kiek buvo stipri jų tėv iš­ kė. Ilgainiui virtę tuo au strų viešpačiais, vokiečių k a ra ­ liai nutolo nuo gim tojo kam ieno, nors ir rėm ėsi v ien ija n ­ čiu g aiv alu — k atalik ų tikyba, b et savo plačių p lan ų n e ­ pasiekė ir tu rė jo žūti. N epavyko ir Romos popiežiam s atsistoti visuotinės m onarchijos priešakyj, nors tu rė jo stiprų ginklą: v e ik ė tikybos vardu, rėm ėsi šv. Petro palikim u. Dideli n a u jų žem ių ir tu rtų ieškojim ai rytuose, platūs, ilgai tęsęsi k ryžių karai, ta rp savęs besivaržančių viešpačių vedam i, popiežiaus rodomi, n e tu rė jo geros kloties. V iduram žiais visą krikščionių pasaulį v ienijo bendra tik y b a ir tokia pat socialinė, b ū ten t feodalinė, san tv ark a. V isos valstybės įeina į vieną didelę Respublica C hristia­ na. Toj sąjungoj viskas su tv ark y ta feodalinės sistem os pavidalu: valstybės nelygios, jų tarp e n u sta ty ta tam tik ra h ierarchija. V iduram žiam s baigiantis, visa ta t irsta. Piniginis ū k is pam aži naik in a n a tū ra lin į ūkį ir griauna feodalinius san ­ tykius, k u riasi tau tin ės valstybės, kurios n eįein a į Im pe­ riją. Im perija — tai daugiausiai vokiečių valstybė, o g reta 55

jo s yra galingesnės kitų tau tų valstybės; dom inium m un­ di (pasaulio viešpatavim as) — tai tik svajonė, utopija; im peratorius — tai tik stipresnis Im perijoj v ie š p a ts 1. J a u ir pirm iau kryžių karuose, o dabar ypatingai, pasireiškė n aujos srovės — tau tin iai skirtum ai, k u rie iš­ eid av o aikštėn susidūrus; atsirado ir sustiprėjo tautinės valstybės, kurios k ū rė savo ku ltū ro s židinius, perim dam os iš senosios Romos ku ltū ro s likučius, tik savaip vystydam os ir plėtodam os juos toliau, priduodam os jiem s ta u ­ tinį atspalvį,— nors dar kai kam e laikėsi senos form os — universalios lotynų, inteligentų, rašto kalbos. Ypač tos tautinės žymės buvo m atyti už Romos im perijos sienų. Bet perim dam i lotynų kultūrą, k atalik ų tikybą, kiekvienoj tų v alstybių viešpačiai stengėsi vietos bažnyčią p ajungti savo tautiniam s reikalam s, surišti su savo valstybe. Su šituo skaldym u n eg alėjo sutikti Romos popiežiai, jie n o ­ rė jo būti viršuje ne tik Romos im perijos, ne tik visų ti­ k in čių jų (katalikų), b et rūpinos praplėsti savo įta k ą ta rp atskilusių krikščionių ir politiškai v y rau ti visam e p asau ­ lyje. Esant kovom s ta rp valstybių, ta rp įv airių tautų, y ra vienas bendras dalykas — tas pats kultūros šaltinis, senoji rom ėnų kultūra, palaikom a vienos tikybos form a, k uri prim ena apie tau tų solidarum ą ir bendravim ą, kurios v a r­ dan ne sykį tek d av o ir išvien eiti; jos v ard an galim a buvo sulaikyti a r paskelbti karus, bet niekas n evaržė pulti tuos, kas neprid era į šitą civilizuotąjį pasaulį, jei bent jėg ų stoka trukdydavo. K rikščionybė tu ri duoti taiką; k aras y ra blogas d aik ­ tas, bet k artais jis yija neišvengiam as ir būtinas, tuom et jis yra teisėtas, teisingas, pvz., ginant tėv y n ę ar tikybą. V isa tat, be abejo, privalom a tik ta rp tik rų jų krikščionių. K aram s išvengti v arto jam a arbitražas, tre č ių jų teis­ mas, pagaliau buvo galim a k reip tis į visuotinį bažnytinį seim ą, jeigu tuo laik u susirinktų. K iekvienoj šitų tau tin ių valstybių eina vidaus p ak eiti­ mų: auga m iestai, ky la prekyba, ein a kovos viduje prieš 1 Таубе М. Принципы мира и права в международных столкно­ вениях средних веков. Харьков, 1891. С. 301*.

56

feodalinę tvarką, stip rėja m onarchija; kuriam a savo švie­ tim o židiniai, n a u jo ji intelig en tija tu ri apginti ir pateisin­ ti viešpačių užm ačias — sustiprinti m o n arch iją viduje ir išplėsti jos valdžią kitur. K artais galim a ta t pasiekti g a­ vus pagalbos iš vienos d ar stiprios besivaržančios dėl viešpatavim o Romos im perijoj galybės — im peratoriaus ar popiežiaus, o k artais ir abiejų. Spręsti ginčam s, kilusiem s ta rp valstybių, k u rių negali išspręsti savo jėgom is, -renka­ si didieji, visuotinieji bažnyčios seimai, k u r svarsto ne tik svarbius tikybos, bet k a rtu ir politikos klausim us. Ko n eg alėjo ginklais išspręsti, tu rė jo n u sta ty ti civilizuo­ tos (tai reiškia tikros krikščioniškos, ir tai vien k atalik iš­ kos) Europos seimas. K iekviena v alstybė ėjo į jį su savo reikalavim ais, su savo skundom is, o iš tik rų jų pasiekti teg alėjo tik tą, ką leido savo jėgos. Tos didžiausios jėgos, norinčios būti visuotinėm is, b u ­ vo Im perija ir Bažnyčia, abi tu rė jo centrą Romoje, tik viena galybė faktiškai ten nuolatos ir sėdėjo, k ita — no­ rėjo ten būti, bet nebūdavo; nors ir skyrium gyvendam os, san tarv ės išlaikyti negalėjo; savo pagam intos inteligen­ t i j o s — teisininkų ir k a n o n istų dalykas įrodyti, jog tas, o ne kitas teisus, o politikų uždavinys — tas planas įv y k ­ dyti. V iena ir k ita galybė steigė teisines m okyklas, k u ­ rios tu rė jo paruošti v e ik ė jų ir agitatorių, tu rinčių p a rū ­ pinti argum entų sav ajai politikai parem ti. Ginčai eina dėl to, kas viršesnis •— pasaulietinė ar dvasinė valdžia. A rgum entus ima; iš Šv. rašto ir šv en tų jų tėvų, rečiau iš rom ėnų teisės. Kas v y ra u ja šv. Romos im perijoj, tas turi vad o v au ti ir .visam pasauliui, a r im peratorius, a r popie­ žius. Popiežiaus atstovai įrodinėjo, jog dvasinė valdžia y ra senesnė, viršesnė ir aukštesnė už visas kitas. Teisybė, esą du k a rd u — dvasinis ir pasaulietinis, bet abu tu ri vieną tikslą — vesti prie am žino gyvenim o, o šitą kelią tenurodys Bažnyčia, K ristaus vietininkas žem ėje. Kiti iškėlė dorinį jo valdžios pagrindą: popiežius spren­ džiąs nuodėm ę, tai negalįs šventinti į k a ra lių netinkam o. Kiti teologai ėjo toliau: jie įrodinėjo, kad dvasinė valdžia pastačius pasaulietinę, dėl to anoji galinti vieš­ 57

pačius atstatyti. O toks reikalas gali būti:, ju k būna v i­ sokių viešpačių, esti nedorų, tironų, k u rie laužo Šv. Baž­ nyčios įstatym us, tai valdiniam s apsaugoti tokie reikia atstatyti. Tokį nedorėlį viešpatį popiežius galįs atstatyti, dargi kiekvienas žmogus galįs aną užm ušti — ta rė kiti; kas n o ­ ri, gali sukilti — skelbė treti. Šiaip viešpats tė ra Bažnyčios, kunigo tarnas. Kai kam pasirodė baisu — tiro n ų žudym as. N ors d v a­ sinė valdžia esanti viršesnė už pasaulietinę, popiežius esąs viršum karalių, bet viešpaties, kad ir tirono, užm ušti jis negali kiekvienam leisti, jį prašalinti tegalinti tauta. Šitos popiežiaus viršenybės teo rijo s visur, žinoma, ne Romoj, toliau nuo jos, po k a ra lių sparnais, sulaukė p rie­ šininkų m onarchų, atsirado jų visose valstybėse, šitom s politinėm s popiežių aspiracijom s buvo priešininkų tiek pasauliečių, tiek kunigų. K aralių valdžios šalininkai iš pradžių tenkinos jo s ly ­ gybe popiežiaus valdžiai: jie sakė, jog abi valdi y ra lygi, esą du vienodu kardu. N esitenkindam i senais įrodym ais iš Šv. rašto, ieškodavo n a u jų pagrindų, pvz., ban d ė iš­ vesti viešpatie^ valdžią iš tautos valios, rem dam iesi de­ m okratija. Gal būti, karaliam s geriau tiko d v iejų k a rd ų teo rija, jų lygybė, neg u išvedim as iš tautos, nes, ją ja rem iantis, ta u ta galinti ir sukilti. V ėliau ėjo ja u toliau: pasaulietinė valdžia kai k u o esanti viršesnė už dvasinę; v alsty b ėje tegalįs būti vienas neribotas karalius, dvasiniuose dalykuose jis klausąs k u ­ nigo, o visi žemės dalykai jam priderą, į kuriuos Bažnyčia negalinti kištis. Kai k u r viešpačiai dary d av o praktikos išvadas iš šitos teorijos: nepripažindavo Bažnyčiai teisės valdyti žemės tu rtų 2. K iekvienoj Im perijos šalyj, taip pat Prancūzijoj ir A n ­ glijoj tos kovos savaip atrodė: v ienur sm arkiau ėjo, k itu r švelniau. Sm arkesnės kovos ėjo Prancūzijoj. 2 Чичерин Б. История политических учений. СПб., 1869. Ч. 1; Böhme R. Katalikų bažnyčios mokslas apie tironus. Tilžė, 1907; Tzeumann R. Monarchomachen: Eine Darstellung der revolutionären Staats­ lehren des XVI Jahrhunderts (1573—1599).

58

K urija ilgiau teg alėjo varžytis su karaliais vienoj Im­ p e rijo j, kurios viešpats pas save buvo silpnesnis — k itu r ji p ralaim ėjo prieš pasaulietinę valdžią. P r a n c ū z i j a gana anksti susijungė į v ien ą tautinę v alsty b ę; ilgos kovos su anglais pasibaigė tautinio, v a ls­ tybinio prado laim ėjim u. J i n e p rid e rė jo Im perijai, tai ir im peratoriaus nelaikė savo viršininku. J i stengėsi tu rėti ir savo tau tin ę bažnyčią, galikanizm o form a, eidam a prie to kitais keliais negu Im perija. Užuot pati ėjusi į Romą ir ją naikinusi, nors buvo taip dariusi, b et nepavykus, P rancūzija, pasinaudodam a popiežiaus kovom is su Im pe­ rija ir italais, galų: gale sugebėjo jį pavilioti pas save ir pasodinti A vignone: popiežius, prancūzų valdžios m any­ m u, tu rįs būti prancūzas, pas juos tu rįs gyventi. Perkėlę pas save, prancūzai neb ėjo prieš popiežių, dargi jį palai­ kė, o jis tu ri palaikyti jų politiką, per jį prancūzų m o­ n a rc h ija tu ri sustiprėti. Pvz., popiežius padėjo panaikinti T em plierių ordiną, galingą savo turtais, k u riu o s visus prancūzų karaliu s sau paėm ė. Šita prancūzų įtak a tu rė jo sukelti pasipriešinim ą k ito ­ se valstybėse: prancūzai per popiežių, kuris tu ri ir bažny­ tin ę valdžią, ir daugybę turtų, išplėstų savo įtak ą ir visam pasauliui, o jos to pnileisti nenorėtų. Tuom et tai pasigirdo balsų prieš patį popiežių ir pasaulinę jo valdžią. A n g l a i taip pat su k ū rė savo tau tin ę bažnyčią. Bū­ dam i saloj, niekieno nepuolam i, tik patys k u rį laiką buvo bandę pulti į kontinentą, b et išstum ti jie liko savo saloje. W yklifas ėm ė įrodinėti, k ad reikia tu rė ti savo, anglų bažnyčią. X IV a. eina agitacija už tą sum anym ą; už jį y ra ir finansinių sum etim ų: A nglija be reikalo išvežant! daug p inigų visokiais pavidalais popiežiui, o jie galėtų pasi­ likti A nglijoj; geriau tie pinigai sunaudoti savo p a v a rg ė ­ liams; išvežant svetur, jiem s p ritrūksta. K urija angių atžvilgiu buvo nuolaidesnė, o ir A nglų k araliai su savo reikalavim ais taip toli nėjo, k aip kontinente; jie buvo linkę d a ry ti kom prom isą su k u rija : pvz., jiem s pavyko pasiekti, kad dvasinės vietos A nglijoj palieka anglam s, k a d jų negali gauti n ė svetim šaliai, n ė p ats popiežius. 59

Prancūzų politikai m atė, k a d A vignone popiežiaus vis tiek nepaliks, kad gali būti išrinktas jiem s svetim as, to ­ dėl rūpinos apginti galikanizm ą — vienintelę galim ybę tu ­ rėti įtakos į savo kunigus. Buvo, įsitikinę, k ad popiežių išrinks ne prancūzą; kad, būdam as jiem s svetim as, n e­ pak en k tų savo turtais, jie rūpinos jo pajam ų sumažinim u, bent iš savo krašto. Popiežius esąs turtin g as ir be to;, kam jam m okesčiai? A r jie reikalingi — tesprendžia sušaukti į bažnytinį seim ą prelatai. N ebuvo germ anikanizm o, nes nebuvo vieningos v o ­ kiečių valstybės, buvo tik šv. Romos im perija su tra u k i­ m u į pietus. Ir jo je atsk iri viešpačiai priešinos im perato­ riui, be to, pasireiškė priešinim asis jam tautiniais p a g rin ­ dais, pvz., čekai subruzdo prieš vokiečius, karalių, popie­ žių, prieš jų tu rtu s 4. O pačioj Bažnyčioj, bent jos organizacijoj, buvo ko taisyti. 3. BAŽNYČIOS SKILIMAS

K ryžių karai, tu rė ję galų gale blogą klotį, p akirto popiežių a u to ritetą kaipo politinių krikščioniško p asau ­ lio vadų, nesulaikė nuo to ir dideli politiniai kai k u rių iš j ų gabum ai. V ėliau ėjo dar baisesnė tu rk ų banga į pačią Europą, ja u grėsė p avojus artim iausiom s popiežiui ša ­ lim s — Balkanam s ir Italijai; užuot puolus į A ziją ir ėm us n au jas žemes, kaip ta t buvo pradžioje, galų gale k rik š­ čionim s reik ė jo tra u k tis atgal. Dėl to iki šiol tu rė ju sie ji išeitį savo karingam ūpui ir žem ės ieškojim ui b ajo rai ėm ė bruzdėti, ėm ė ju d ėti ir Italijoj, kilti prieš popiežių. P rasidėjo prieš jį atkaklios kovos: italų bajorai n e įv e rti­ no, ką jiem s reiškė popiežiaus buvim as Rom oje; neb eg a­ lėdam as ištverti, vienas iš jų pabėgo iš Romos, įsitaisė Prancūzijoj, A vignone (1309), kas taip buvo p aran k u prancūzų politikam s — gauti bežem į Bažnyčios galvą pas save ir duoti jam prieglaudą. Italų b ajorai, kovodam i prieš popiežių, galvojo ja u apie senovės ita lų žem ių 4 DempI A. Sacrum Imperium. P. 528—545.

62

sujungim ą į vieną pasaulinę valstybę, bet nesant v ien i­ jančio vidurkio [ = centro], d ar labiau subyrėjo. P rancū­ zų karaliam s buvo n au dinga popiežiaus persikėlim as į Prancūziją; jie tu rė jo jį savo žinioje, jisai tarn av o p ra n ­ cūzų ekspansijai, sm erkdavo bažnytinėm is bausm ėm is jų priešus, viso pasaulio pinigai vietoj Romos plaukė į Avignoną. O pinigų reikalavim as iš tik in čių jų tik padidėjo: n a u jo j vietoj įsitaisant, n au ju s žm ones im ant, reikėjo tu rė ti daugiau pinigų. V is dėlto A vignonas — tai ne Ro­ ma; Romoj — jie buvo viešpačiai, o A vignone laikėsi iš prancūzų karaliau s m alonės, jie — tik įnam iai. Dėl to tai vienas iš popiežių (Urbonas V) buvo grįžęs į Romą (1367), kurios g y v entojai jo reikalavo, nes pam a­ tė, k o nustojo n etek ę popiežiaus, b et jis neišliko: g reitai iš Romos traukėsi atgal. V is dėlto kitas, italas U rbonas VI, išrinktas 1378 m., liko Romoj. Dėl jo griežtum o k a r ­ dinolų dalis išrinko jo vietoj n a u ją popiežių, K lem ensą VII, tai tas apsigyveno A vignone, ko n o rėjo prancūzai, o likusįjį Romoj tepripažino italai ir vokiečiai. Taigi dab ar buvo du popiežių: vienas Romoje, k i­ tas — A vignone. Persikėlus popiežiam s į A vignoną, o ypač esant dviem popiežiam s, kunigų ir v y sk u p ų piniginiai reikalavim ai iš tik in čių jų padidėjo, kiekvienas jų d v iejų reikalavo, k ie k ­ vienas n o rėjo pralen k ti savo priešginį dvasiniu dosnum u ir tu rtų pašveitim u. V ienos tau to s pripažino šį, kitos — an ą popiežių, o buvo tokių, kurios derėjosi su abiem, žiūrėdam os, k a tra s šiuo a r k itu klausim u bus palankesnis. Be organizacinių sunkenybių, tik in čių jų sieloj a tsira ­ do skilim as: K ristaus vietininkas tegali būti vienas, o jų d ab ar du, vienas tikras, o kitas ne, tik k a tra s dab ar iš jų tikrasis? N ė vienas iš jų g eruoju neatsisako. Kas gi su iru tes pašalins, n e tik rąjį popiežių atstatys? V isur rado vienintelį išėjim ą — sušaukti visuotinį bažnyčios seimą, k u rį seniai siūlė m okslininkai. K ardinolai, susitarę su A vignono popiežium (1408) su­ šaukė seim ą 1409 m. Italijoj, Pisos m ieste, b et paskui nė vienas iš popiežių) į jį neatvyko, dargi abu jį pasm erkė, o seim as atstatė abudu, išrinko naują, Jo n ą XXIII (Balta63

žarą Kossą), bet reform ų nepadarė, atidėjęs jas kitam seim ui, kuris turės susirinkti už 3 m etų. Seimas išrinkti išrinko popiežių, bet n aujasis popiežius (Jonas XXIII) dar tuo pačiu negavo valdžios, jis tu rė jo su ginklu iškovoti sau šv. P etro sostą; jam tek o eiti į karą, bet ties1N eapo­ liu pralaim ėjęs, tu rė jo pabėgti iš Romos. V argo spiria­ mas, tu rė jo prašyti pagalbos savo v aržytojo — pasaulie­ tinio viešpaties, susitarti su vokiečių karalium Žygim antu, o tas, ir pats nelabai stipinus, žadėjo' padėti, jeigu popie­ žius iš savo pusės jam padės kitam e dalyke, palaikys jį vokiečių žemėse savo au to ritetu ir per vyskupus. Žygi­ m antas ir Jonas XXIII buvo susitikę Lodi ir. Como m ies­ tuose, susitarė greitai sušaukti seim ą Žygim anto žem ė­ je — K onstancijos m ieste prie Bodeno ežero. Jonas XXIII kv ietė į visuotinį bažnytinį seim ą į Kons­ tan c iją 1414.XI.8. Savo kvietim us išsiuntinėjo ir Žygim antas, 4. VOKIETIJOS KARALIUS:

V o k ietija nebuvo vieninga valstybė, tai palaida są­ ju n g a iš įvairių didesnių ir m ažesnių valstybių. T autiniu atžvilgiu — mišri: daugiausia gyveno vokiečiai, tik prieš­ piečiuose kitos tautos — čekai, į pietus — vengrai, italai. V okietijos pryšakyj, virš visų viešpačių stovėjo V okieti­ jos karalius, norįs būti Romos im peratorium . K aralių rinkdavo didesnieji kunigaikščiai, vadinam i kunigaikščiai rin k ėjai (kurfiurstai). Jie rinkdavo vieną iš stipresniųjų kunigaikščių, nebūtinai stipriausią, ilgainiui praktiškai apsistota prie H absburgų dinastijos. R inkdam i karalių, kunigaikščiai surašydavo renkam ąją derm ę (kapituliaci­ ją), k u r stengėsi savo teises praplėsti, o jo — sum ažinti. Išrinktasis karalius nebūtinai valdydavo. 1400 m. rin k ė ­ jai, pripažinę k a ra lių V encelį (Vaclovą) tiro n u ir jį a tsta ­ tę, karalium išrinko R uprechtą ir jam pačiam pavedė įsi­ v y rau ti soste ir su tv ark y ti Bažnyčios reikalus. R uprechtas pasirodė besąs bejėgis, o ir patys kunigaikščiai, iš­ rinkę jį, juo nesirūpino, kiti vėliau dargi atsigrįžo prieš jį. Ištiko kova ta rp dv iejų karalių, ir V encelis, ir Ru-

64

p rechtas laikė save teisėtai išrinktu V okietijos karalium . K unigaikščiai palaikė vieną ar antrą, popiežiai darė tą pat. R uprechtui m irus (1410), V encelis d ar negrįžo į k a ra ­ lius; kiti kunigaikščiai būtų n o rėję išrinkti jo brolį Žy­ gim antą, ir tik ra i jį išrinko, o kiti dar trečią — Jostą. Buvo dabar try s k araliai; kovos buvo neilgos: Jostas m irė, Žygim antas ir V encelis susitaikė, k aralium liko vienas Žygim antas, tik po to jis teg alėjo rūpintis savo karalyste, bažnyčia ir, be to, d ar im peratoriaus vainiko įgijim u. O gavo atlikti sunkų darbą. N etolim ais V okiečių ordiną, jo palaikom ą, k ą tik buvo sum ušę lietuviai ir len k ai ties Egliakalniu (Tanenbergu, 1410 m.); čia pat p rad ėjo nerim auti čekai, k u rių bruzdėjim as ėm ė reikštis tikybinėj, socialinėj ir tau tin ėj srityse, iš pietų, nuo Bal­ kanų, ėjo turkai; jie grėsė ir Bažnyčiai; ji tu rė tų padėti, bet d a b a r negali, jos pačios organizacijoj y ra suiručių — atsirad o trys popiežiai, taigi no rin t ir reikiant gauti iš Bažnyčios pagalbos Im perijai, pirm iausiai reikia su tv a r­ k y ti Bažnyčios reikalus ir su ta ik y ti tautas, kad galim a b ū tų gauti pagalbos Im perijos reikaluose: čekų, turkų, O rdino, lietuvių-lenkų. Savo ruožtu reikia d ar tapti Ro­ mos im peratorium , o šitą tikslą pasiekus, suirutę šalinti bus daug lengviau. Žygim antas — vengrų karalius, o į jų žemes savo lai­ k u buvo kėlus p reten zijų Jadvyga, vėliau lenkų karalė, jai m irus, to paties reikalavo k itu pagrindu jos vyras, a tė jęs užkuriom is — lietuvis Jogaila. Be to, jisai, tasai atėjūnas, plėtė savo ran k ą į pietus, į Balkanus, jisai p ad arė savo vasalu M oldavų viešpatį, taigi supo vengrus iš pietų. Žygim antas tu rė jo atsižvelgti į lenkus, jiem s d ary ti sunkenybių, palaikydam as V okiečių ordiną. Turjtai vis labiau veržėsi į Europą, ja u pasidarė stip ­ rūs Balkanuose ir grėsė vengram s: norėdam as išlaikyti v en g rų sostą, Ž ygim antas tu rė jo juos apginti nuo turkų. Bet m atė, k ad jis vienas neapgins, nes esąs per silpnas ir n etu rįs lėšų: tikrai, ką turėdavo, praleisdavo savo, ne valstybės reikalam s, dėl to am žinai paskendęs skolo­ 5. A. Jan u laitis

65

se, iš v isu r im ąs pinigų, m ažai k ą už ta t duodam as, daž­ nai apvildam as. Prieš turkus reikia organizuoti visą Europą, gal ji apgins jo žemes. Tuo reikalu Žygim antas kreipėsi į n a u ją popiežių Jo n ą XXIII, stengėsi p a tra u k ti į tą sąjungą V e ­ n e c iją dėl galingo jos laivyno ir vengrus, k urie duotų savo k arių; iš v engrų tikėjosi gauti daug karių, nes tu r ­ k a i stovėjo ja u prie pat jų žemių. Iš popiežiaus jis reik a ­ lavo, k ad uždėtų jam im peratoriaus v ain ik ą Romoje, po­ piežius tu rės uždrausti v engrų kunigam s ir vyskupam s ag ituoti prieš jį ir m aištą kelti, nes be ginčų turis būti v en g rų karalium , tarpininkaus ta rp V engrų ir V enecijos dėl D alm atijos, suvienys Rytų ir V a k a rų bažnyčias. N ors susitarė dėl šitos program os, nors dirbo abu, ir popiežius ir karalius, betgi darbas sklandžiai nėjo. N ep a­ siruošęs prįeš stipresnius turkus, Ž ygim antas galų gale pasiryžo pulti tu rtin g ą V eneciją, nes ten pavojus būtų m ažesnis, o laim ėti būtų galim a daugiau. Bet nepavyko Ž ygim antui nė k o alicija prieš turkus, nė V enecijos už­ puolim as. Ž ygim antas visą laiką gynė V okiečių ordiną P rūsuo­ se, nes už tą pagalbą im davo iš jo pinigus, be to, jį rem dam as saugojo savo valdas nuo lenkų puolim o, o kai O rdinas atsidūrė p avojuje, Ž ygim antas jį apvylė, dėl to O rdiną sum ušė ties Egliakalniu. Ž ygim antas buvo įsikišęs ir į anglų-prancūzų ginčą, tikėdam as ir čia sau pelnyti, n ev a norėdam as ginčą lik­ viduoti, bet veidm ainiaudam as įgijo apviltosios šalies n e ­ apykantą. T urkų k aras reik ėjo atidėti vis toliau, nes Žygim antas vis ruošėsi į tą karią ir neprisiruošė, tuo ta rp u šalino visokias kliūtis, jam an t kelio stovinčias; tuo laiku jis gerai tea p tv ark ė savo reikalus: jau pripažintas karalium , tu ri im peratoriaus titu lą ir galią (tik d ar nevainikuotas), g alėtų ir lėšų tam k a ru i skirti, tik vis jų nedavė. Liko dar didelė kliūtis: Bažnyčia negali prieš tu rk u s 66

jam padėti, ji pati dar n ė ra vieninga, reikia ji su tvarkyti, k a d galėtų k a re eiti į pagalbą 5. 5. BAŽNYČIOS REFORMŲ REIKALAS

X IV —X V a.— tai persilaužim o gadynė: senosios ga­ lybės nyksta, atsiranda naujos; stipriausios iki šiol buvo ir liko dvi galybi — popiežius ir im peratorius. Bet im pe­ rato riu s vis puola, nes stip rėja terito rin ės galybės. Po­ piežius, berods, jį pergalėjo, bet ir pats politiškai nusil­ po 6. Suiręs visas civilizuotasis pasaulis, tai reiškia visa V a k a rų Europa, chaosas visam e politiniam e ir tik y b in ia­ me 1U gyvenim e; gal laim ėtų ir atsig au tų tas, kas suge­ b ėtų išvesti pasaulį iš šitos suirutės. Prisirinko begalės opių klausim ų, pilna vočių, o šito vidurkio, k u ris ta t visa prašalintų, nėra. Bažnyčioj, k u ri pirm iau tard av o savo žodį,— iširim as, popiežius nebe Romoj, paskui — vieton vieno atsirado du ir n et trys; atsiranda atskalų, kitoniš­ k ų nepripažintų m okslų, ku riasi naujos, nepriklausom os tau tin ės valstybės, kai k u r bruzda valstiečiai. Į savo rankas paėm ė vadovavim ą kovojąs dėl karaliau s ir im ­ perato riau s vainiko bei teisių Žygim antas. Jis susitarė su vienu iš popiežių Jo n u XXIII, susiėję Lodi ir Como, k ad Bažnyčios seim as susieis K onstancijoj; apie tat paskelbė iš Lodi 1411.XII.9 savo bulėj Jonas XXIII ir savo d e k re tu Žygim antas. Bet nevienodas buvo ab iejų kvietim as. Popiežius kėlė bažnytinį, tikybinį tikslą — pan aik in ti schizm ą (Bažnyčios suirutes), pašalinti ereziją, pad ary ti reform ą organizacijoj — galvai ir nariam s. Žygim antas, be anų, iškėlė dar k e tv irtą tikslą — iš­ spręsti politinius klausim us, kurie skaldė Europą; dėl šito Bažnyčios seim as virstų vyriausiu pasaulio teism u politi­ kos dalykuose. 5 Beckmann D. Der Kampf Kaiser Sigismunds zu Polen bis zum Ofe­ ner Schiedsspruch 1412. Halle, 1897 *; Stachön B. Polityka Polski wobec Turcji i akcyi antitureckiej w wieku XV do utraty Kilii i Bialogrodu. Lwow, 1930*. 6 Kaulmann G. Geschichte der deutschen Universitäten. Stuttgart, 1888. B. 1.

67,

Esant ir šiam tikslui, tu rė jo virsti k itokia bažnytinio seim o darbuotė, n a rių sudėtis ir dalyvių skaičius, negu šau k ian t grynai Bažnyčios reikalam s. Šitam seime a k tin ­ gai d alyvavo pasauliečių jėgos — valstybių atstovai, d v a­ s in in k a i— kunigai (vyresnieji ir m ažesnieji) ir inteligen­ tija — naujos, m aišytos korporacijos — u n i v e r s i t e t ų atstovai. T enka tarti k eletą žodžių apie universitetus, k u rių įta k a taip įsigalėjo viduram žiais Bažnyčios reikaluose. J ų uždavinys — gam inti inteligentiją, taip reikalingą po­ piežiam s ir karaliam s; jie tu rė jo išgvildenti opius k la u ­ sim us, k ad paskui galėtų paim ti juos Bažnyčia ar v ieš­ pačiai. U niversitetai, iš pradžių Bažnyčios reikalam s dirbę, kas k a rtą labiau ėm ė sietis su valstybe ir jos viešpačiu. Prancūzijoj jie prid erėjo nuo karaliaus. V okietijoj atsi­ rasdavo vis n a u jų universitetų, k urie p rid erėjo nuo jų steig ėjų — dažniausiai kunigaikščių rinkėjų, nes k iek v ie­ nas stipresnis kunigaikštis, kuris iki šiol nebuvo u n iv er­ siteto įsteigęs, stengės įsikurti, kad gintų reikalui esant jo program ą. Ir tikrai, tais laikais pristeigta daug n a u jų universitetų. Bet n au jai steigiam ieji, kad juos laik y tų lygiais kitiem s, tu ri įsigyti universalių galybių leidim ą — bent popiežiaus. Bažnytinis skilim as d arė sunkenybių gyvenim e. Esant keliem s popiežiam s buvo neaišku, iš ku rio reikia gauti kuriam am u n iv ersitetu i tasai leidim as. O praktiškai p a ­ prastai pasirinkdavo tą popiežių, kuris buvo patogesnis. Ir k itu atžvilgiu buvo svarbu, k atras popiežius skirstys su un iv ersitetu susijusias beneficijas. L enkija laikėsi su Romos popiežium , dėl to tai šis ją ir palaikydavo, darydavo nuolaidų. 1397 m. Bonifacas IX leido įsteigti K rokuvoj teologijos fakultetą, 1398 m. sutiko būti Jogailos dukters krikšto tėvu, bet prie Grigo XII L enkija p akeitė savo santykį, ėm ė žiūrėti į A vignoną. U niversitetai opiai a tja u tė bažnytines suirutes, ir jie gyvai dalyvavo darbe jom s prašalinti. Žinoma, vieni tam e darbe daugiau svėrė, kiti — m ažiau. G arsiausias ir įta k in ­ giausias buvo Paryžiaus universitetas, kas n o rėjo įgyti p a ­ saulinio m okslininko vardą, trau k d av o tenai. P aryžiuje 68

kilo reform ų sum anym ų, tenai juos iki šaknų išnagrinė­ davo. Paryžiuje atsirado ir subrendo nuom onė, k ad bažny­ tinis seim as esąs viršesnis už popiežių. Pirmas viešai p a­ sisakė G elbausenas (1380). Paryžiaus universitetas toliau p lėtojo tą m intį, jis v a rė aiškią propagandą už bažnytinį seim ą; jos pryšakyj atsistojo Gersonas. T en įsigalėjo m intis, kad seim ą su šau k ti reikia, pad ary ti galim a ir be popiežiaus; netikusius popiežius jis galįs a ts ta ty ti7. Taigi su visokiais planais dalyviai tra u k ė į bažnytinį seim ą, į K onstanciją. 11

VISU O TIN IS B A Ž N Y T IN IS SEIM A S K O N ST A N C IJO J 1. SEIMO ORGANIZACIJA

Im peratorius ir popiežius, šaukdam i seimą, paskelbė k atras sau savo taisykles, gana painias, nevienodas, nes įvairūs buvo ab iejų tikslai. Im peratorius norėtų, kad sei­ m as būtų viršesnis už popiežių, o popiežius, stengdam asis atsigauti, kėlė priešingą dėsnį. O susidarė seim as ne taip, k aip anuodu norėjo; p raėju sio jo seim o p raktika, k ai k u ­ rių įstaigų tradicijos, pagaliau jėgų santykiai pačiam e seim e n u sverdavo į vieną ar a n trą pusę. Iki šiol bažnytiniuose seim uose p aprastai d aly v au d av o prelatai a r dvasinės hierarch ijo s didikai. D abar reik ė jo pakeisti sudėtį. D alyvavo seime dvasi­ ninkai ir pasauliečiai, nes vyko ne tik bažnytiniais, bet ir pasauliniais reikalais, tai buvo pasaulio kongresas. Seime dalyvavo valstybės per atstovus, vyskupijos, dvasiniai ordinai, u n iversitetai ir t. t. 7 Kaufmann G. Geschichte der deutschen Universitäten. S. 422—i 431; Morawski K. Historya uniwersytetu Jagiellohskiego: Srednie wieki i Odrodzenie. Z wstępem o Uniwersytecie Kazimierza Wielkiego. Kra­ kow, 1900. T. 1. S. 113—118.

69

K iekvienoj v alstybėje atstovavim as savaip sudarytas. Pvz., Prancūzija išdirbo savo tvarką, kitokią negu kitose valstybėse. Pasauliečių atstovai buvo atsitiktinai, p aprastai — d v a ­ siniai žmonės. K adangi seimo sudėtis keitėsi, tai ja u p a­ čioj pradžioj reik ėjo išdirbti pastovias darbo form as. N e visi atstovai tu ri lygias teises, reikia dar įgyti balso teisę. Popiežiai griežtai buvo prieš pasauliečius, dvasinė a risto k ra tija (kardinolai) — d ar prieš kunigų d em okrati­ ją. Dėl šito ėjo karštos kovos pačiam e seime. D em okratai n eįtikino aristokratų, bet perbalsavo. A tstovas, m okslinin­ kas (daktaras) a r kunigas, balsuoja už atsto v au jam ąjį ir save. Pasauliečiai, kaipo tokie, balso n eturėjo, bet jų atstovai, jeigu buvo kunigai a r daktarai, galėjo balsuoti, bet šiaip ir anie galėjo daly v au ti debatuose. V ieni n orėjo pačiam e seim e visuotinio balsavim o, k i­ t i — ne. Popiežius Jo n as XXIII, važiuodam as į seimą, atsi­ vežė su savim didelį skaičių italų, jie iš pradžių sudarė seim o daugum ą, tai popiežius norėjo, k ad balsavim as eitų pagalviui; tam pasipriešino negausūs kitų tau tų žmonės, ypač anglai, nes jų buvo maža, iš toliau sunkiau jiem s v y k ti ir šiaip visuom et liktų m ažum a. Šitas sum anym as n ep raėjo, seim as įvedė balsavim ą nacijom is (tautomis), kas buvo ja u susidarę Pisoj, n e reik ėjo to prado nė n u ­ balsuoti. Pirm ininkavo pats popiežius Jo n as XXIII, jis vedė visuotinius seimo posėdžius, bet šiam e seim e ta t jokios reikšm ės n etu rėjo , nes jis g reitai pabėgo, o kito nebuvo vieto je; jo v ie to j— pirm ininkavo kardinolas, o paskui, ja u a rti galo, n au jai išrinktasis popiežius. Seimo posėdžiai buvo dvejopi: visuotiniai posėdžiai (sessio generalis) ir visuotinis susiėjim as (congregatio ge­ neralis, congregatio publica). V isuotiniai posėdžiai retai darom a, iš viso jų buvo 45, pirm asis — 1414.XI.16, paskutinis — 1418.IV.22. D aro­ m a jie iškilm ingai, su pam aldom is ir m išiom is pradėdavo, pam aldom is ir baigdavo. Susiėjim ai buvo ne tokie iškil­ m ingi. Ir vienur, ir k itu r skelbė seim o d ek retu s (nutari­ mus). Reikšm ingieji dek retai būdavo posėdyje, a rb a pa70

k arto d av o [juos] v ien u r ir k itur. Ju o se dalyvių būdavo nedaug, iš viso 200— 300 žmonių, vietos iš anksto jiem s nurodytos. V ieta posėdžiam s ir susiėjim am s — k a te d ra ir m inoritų vienuolynas. V iso darbo našta atitek o nacijom s, jrį posėdžiam s bei organam s iš n acijų ir ta rp jų sudarytiem s. 2: NACIJOS

N acijos buvo ja u susidariusios Pisos seim e, d ab ar jos įgijo pastovesnę formą. Iki šiol buvo pasireiškusios 4 nacijos: prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų. Seimo p ra ­ džioj tebuvo try s nacijos, nes ispanų neatvyko; kadangi k e tu rių skaičius buvo reikšm ingas, tai anglai, atv y k ę į seim ą anksčiau, pasinaudojo proga ir pareikalavo, kad jiem s atiduotų k etv irto s nacijos vietą; ir seim as lengvai anglus pripažino nacija. Bet vėliau, nors ir n e g re ita i (1416.Х. 15), atvyko ispanai; jie p areikalavo savo balso, n et n o rėjo atim ti anglam s nacijos teisę, norint, k a d sei­ me jų būtų tik k eturios; anglai nesutiko; kilo didelis triukšm as; anglai įrodinėjo, kad jie esą stipri valstybė, tu rį garsią praeitį Bažnyčioje ir dėl to p riv a lą tu rė ti balsą, tai galų gale anglam s paliko d u o tąją teisę, bet ir ispanam s grąžino atskiros nacijos vardą, taigi pasidarė dabar penkios nacijos. Buvo ginčų, kokia eile eina nacijos. A nglai sakė, kad jie esą dabar k e tv irto ji nacija, o vėliau a tė ju sie ji ispanai reikalavo sau savo istorinės vietos. Šituo klausim u gin­ čai k artais nueidavo gana toli. Pvz., sykį buvo to k s a tsi­ tikim as: prie vieno rašto ispanai prikabino savo an tsp au ­ dą, k etvirtoj vietoj, tai anglai jį nuplėšė ir piiikabino sa­ vo, sakydam i, jog tu rį stovėti aukščiau anų. Ispanai po to atsisakė dirbti seime. Prancūzai n et pasiūlė atim ti a n ­ glam s nacijos teisę, nes ji esanti per m aža sulyginus su kitom is, tačiau ginčai nesiliaudavo, vis nerim avo ispanai ir anglai. 71

G reitai prisidėjo d ar viena korporacija, k uri atsirado g reta 5 nacijų — tai k ardinolų kolegija, lyg būtų šeštoji n a c ija (nuo 11 posėdžio). N acija apim davo k a rta is keletą tautų: pvz., germ anų n a c ijai prid erėjo visas Europos vidurkis ir visa, kas į žiem ius, pietus ir rytus nuo jo, taigi ten prid erėjo visi skandinavai, lenkai, lietuviai, čekai ir kiti. Dėl to tai to je n acijo je kildavo tau tin ių kovų. Kitos nacijos tau tiš­ kai buvo vienodesnės, bet ir jos nevienodos. N et ispanų tarp e buvo tautinių kovų: kastilai nori būti pirm esni už aragonus, prancūzų nacijoj vaidijos prancūzai ir burgundai ir t. t. A tskirų nacijų rangas nelygus, o paskui įvairiais k e ­ liais susidarė tokia eilė: italai, prancūzai, germ anai ir anglai, kardinolai buvo gale, paskui, ispanam s atvykus ir Sutvarkius ginčus, ispanai atsirado treciojoj, o germ anai p enktojoj vietoj. Susidarius nacijom s, pačioj pradžioj kilo klausim as, a r daugum a nacijų gali perbalsuoti kokią vieną naciją. 1416.VII seim as n o rėjo įvesti tą pradą, k ad trys nacijos gali perbalsuoti k etv irtąją. Bet tas pradas nelaim ėjo, liko k itas dėsnis — vienos nacijos nesutikim o užtenka visam sum anym ui, net daugum os priim tam , atm esti. Šiaip kiekviena nacija, nepaisant n a rių skaičiaus, yra lygi kitai, nepriklausom a nuo kitos ir savo reikaluose ta ria pati viena. N esibaigiant ginčam s dėl nacijų rango, kokia eile kokia n acija balsuoja, rado (1417.III) tokį išėjim ą: pirm i­ ninkas, surinkęs n acijų balsus raštu, pats paskelbia seimo nutarim ą. O seim o posėdžiuose iš pradžių b a ls a v o ' prelatai, tik ja u paskui nacijų pirm ininkai. Pačios nacijos greitai susitvarkė savo vidaus gy v en i­ me; tokį prityrim ą veikti korporacijom is tu rė jo p ran c ū ­ zai, ypač Paryžiaus universitetas, kuris ja u buvo išdirbęs atitinkam ą organizaciją; kitos nacijos tik sekė jų pavyz­ džiu. K iekviena n acija tu rė jo pirm ininką (prezidentą), k urį kas m ėnesį keisdavo. 72

N acijos prezidentas — prelatas; jį gali atsta ty ti ir m ė­ n esiu i neišėjus, gali tą patį m ėnesiui pasibaigus perrinkti. Prezidentas pirm ininkauja n acijoj, susižino su kitom is nacijom is a r pats vienas, a r d ar su deputatais, praneša seim e nacijos balsą; seimo d ekretus ir raštus siunčia savo vardu, su savo antspaudu, paskui — nacijos v a rd u ir jos antspaudu, pagaliau seim o vaiidu. 3. SEIMO VALDININKAI

Įvairiem s darbam s atlik ti reik ėjo tu rė ti ištisą eilę v a l­ dininkų. T varkai prižiūrėti, pasiūlym am s priim inėti buvo p ro k u ra to riai (prom otoriai), jiem s padėdavo savo p a ta ri­ m ais ta rė ja i (consiliarii). Protokolus (instijumenta publica), žinias apie visa tą, k as dėjosi seime, rašė n otarai: popiežius tu rė jo — 6, sei­ m a s — 4, nacijos — 4 pro to n o taru s ir 8 notarus, be to, kai k u rie atstovai tu rė jo d ar savo notarus. Balsus rinko 4 valdininkai — balsų rin k ėjai (scrutato­ res votorum ). Seime buvo 4 ad vokatai (advocati concilii), popiežiaus seim ui patiekti; jie padėdavo prokuratoriam s. Be šitų oficialių advokatų, buvo d ar veikusių per šalį, tik seim o prie šito darbo prileistų. A dvokatų darbas — atstovauti asm enim s stojantiem s seim e; daugiausiai žinom e apie šitą jų darbuotę. Stiprios, pastovios organizacijos advokatai nesudarė. J ų skaičius tai didėjo, tai m ažėjo; šitai p a re i­ davo nuo to, kiek kas p areikalaudavo jų darbo. Pavyz­ džiui, žinom a, k a d lenkai ir lietuviai ginče su V okiečių ordinu buvo paėm ę 8 italų teisininkus, m inim as žym iau­ sias iš jų — Simonas de Therano. Tas pats Simonas gynė prancūzo Jo n o M ažojo (Petit, Parvulus) byloje. O rdinas dejavęs, k ad netu rįs lėšų, tetu rįs vieną advo­ katą, lenkai ir lietuviai tu rį tai 3, tai — 8, gerokai apm o­ ką. Bet ir jis tu rė jo garsenybę — A rdecinus de N ovaria, berods, ne jį vieną. Seime buvo ištisa eilė m ažesnių valdininkų įvairiem s reikalam s. 73

4.

K O M ISIJO S.

TVARKOS

P A L A IK Y M A S

Seimas, turėdam as ištisą eilę darbų, jiem s parengti su darydavo kom isijas — laikinas a r nuolatines, žiūrint rei­ kalo. Į jas įeidavo atstovai iš atsk irų n acijų ir kardinolų. Žym iausios iš nuolatinių buvo dvi: vienybės, tikybos re i­ kalam s (vėliau pavadinta: veikesniam atskalos išnaikini­ mui) ir reform om s vykdyti. Pirm oji pasm erkė W yklifo ir H uso m okslus, sudegino Husą, bet atskalų nepanaikino, a n tro ji — apie reform as daug kalbėjo, bet jų nepadarė. Susižinoti su nacijom is buvo viena kom isija — visuo­ tinė, į k u rią įeidavo n a c ijų prezidentai ir jų deputatai. K artais nacijų prezidentai kai ką ap tard av o ir vykindavo nė-nepranešę savo nacijom s. Seimas leido savo dekrptus, bules ir nutarim us; iš pradžių antspaudus dėdavo atskirų n acijų prezidentai, paskui — seimo; berods, buvo tai pirm asis bažnyčios sei­ mas, kuris buvo įsitaisęs savo antspaudą. Seimui reikėjo rūpintis tv ark o s palaikym u: jisai n u ­ statė bausm es už tvark o s ardym ą. T riukšm adarius baus­ davo išm etim u ir ekskom unika 3 dienom s, svarbesniais atsitikim ais skirdavo didesnes bausm es — kalėjim ą ir ek s­ kom uniką 2 mėn. N eram us buvo šitas seimas, k artais tek d av o net jo posėdžius pertraukti. R eikėjo kovoti su tais, kurie ne laiku apleisdavo sei­ mą, nes šitaip galėtų išardyti ir patį seim ą; buvo n u tarta, k ad gavus seimo leidim ą, tegalim a iš K onstancijos išva­ žiuoti. Seimui reikėjo tu rė ti k aro a r policijos pagalbą p ačia­ m e m ieste, reikėjo ta ip pat apsaugoti k e lia i į seim ą ir iš seimo, užtikrinti korespondencijos neliečiam ybę, o šitą visą teik ė protektorius. 5. SEIMO PROTEKTORIUS

Seimui apginti, ram ybei ir saugum ui keliuose palaikyti tu rė jo būti ginkluota jėga; ją tu rė tų ir g alėtų duoti kas nors iš viešpačių; jį vadino protektorium . Pirm am e seim o posėdyje juo p askyrė grafą B ertoldą de Ursinis. Jisai 74

neb u v o savarankiškas, daugiausiai veikė Jo n o XXIII n u ­ rodym ais. 1414 m. K alėdom s p ro te k to ra tą perėm ė pats Žygim antas. D abar seim as jau tė si laisvesnis, nes nuo po­ piežiaus pagalbos m ažiau priklausė, galėjo drąsiau p asi­ sakyti, k ad esąs viršesnis už popiežių, dargi vėliau, nuo 1415 m., seim as veikė kaipo Bažnyčios galva ir vienytojas. K araliaus nesant ir esant toli Bertoldui, ja u 1415 m. gegužės m ėn. ėm ė ieškoti kito seim o užtarytojo. Kalbos buvo apie b av arų Liudviką, užsim inė ir apie k itą kan d i­ datą, bet liko artim iausias ir stipriausias Liudvikas, k a i­ po Ž ygim anto vietininkas, ju o ir išbuvo iki Žygim antui g rįžtant į seim ą (1417.1.27). P rotektoriaus darbas — palaikyti ram ybę ir saugum ą K onstancijos m ieste ir už m iesto, jeigu pati K onstancija n e p a jė g ia to užtikrinti, visuose keliuose į K onstanciją ir iš jos. Taigi Žygim antas pasidarė seim o centru, jis duo­ davo saugum o lapus, jis ir atšaukdavo juos. K artais jis ir apvildavo su saugum o lapais. V ėliau tuo bent Ž ygi­ m antą k altino dėl H uso sudeginim o. Dėl tv ark o s jis susitardavo su seim u; pvz., seim ui nutarus, kad dalyviai negali išvažiuoti iš K onstancijos jo neatsiklausę, Ž ygim antas žiūrėjo, kad tas b ū tų vykdom a: tokių neišleisdavo, pvz., jis v a ru sulaikė norinčius išv a­ žiuoti kastilus, susibarusius su aragonais ir t. t. Taigi jis y ra m iesto ir seimo „dom inus naturalis" 8. 6. GYVENIMAS KONSTANCIJOJ. DALYVIŲ SKAIČIUS

Ž ygim antas ir Jo n as XXIII, derėdam iesi Como ir Lodi dėl vietos seimui, pasirinko K onstanciją. V ieta buvo p a to ­ 8 Siebeking H. Die Organisation und Geschaltsordnung des Constnitzer Concils. Leipzig *; Stuhr F., Dip Organisation und Geschaltsordnung des Pisaner und Konstanzer Konzils. Berlin, 1891 *; trumpiau: W essenberg J. H. Die grossen Kirchenversammlungen 15-ten u. 16-ten Jahrhunderts. Constanz, 1843. Bd. 2. S. 116—120*; Arle B. Beiträge zur Geschichte des Kardinalskollegiums in der Zeit von Konstanzer bis zum Tridentiner Konzil. Bonn, 1914 *.

75

gi: ji y ra Im perijos valdose, per ten ėjo daugybė p rek y ­ bos kelių. Tuoj paskyrė žm ones vieto je su tv ark y ti seim o sutalpinim ą. J a u 1413 m. gruodžio mėn. jų įgaliotasis te i­ ravosi K onstancijos m ieste ir prašė žinomo jos m iestėno U lriko Richentalio, kad padėtų išaiškinti, ar bus ganėtinai pastogės. 1414 m. pavasarį atvyko tik rieji exploratores (žvalgai) jau tiksliau ištirti sąlygų. Jie apskaitė, jog y ra apie 1500 nam ų ir nam elių, teisingiau tiek židinių, gy­ v en to jų apie 6000, taigi — m ažas m iestas. Žvalgai susirū­ pino, ar sutalpins visus, o laukė daug svečių atvažiuo­ ja n t ir ilgesnį laiką gaišiant. Vis dėlto n ekeitė vietos; o ir m iestui rūpėjo, kad jam e susirinktų seimas, galėtų daug uždirbti. 1414 m. birželio pradžioj atvažiavo pirm ie­ ji svečiai. Jie rinkosi geresnes vietas. R ugpjūčio 12 d. įvažiavo popiežiaus legatas, kardinolas Orsinis. Im pera­ toriaus, popiežiaus ir m iesto atstovai paskelbė taisykles; apie svečių gyvenim ą, taksas m aistui, taisykles ginčam s spręsti ir t. t. Ėmė važiuoti pirkliai: atv y k o jų iš v isu r ir su visokiom is prekėm is: buvo atvykusių prancūzų, vo­ kiečių, lenkų, anglų, ispanų, arm ėnų ir kitų. M iestas p ri­ sta tė n a u jų ištisų gatvių su n aujais laikinais, m ediniais nam eliais. N etikėtai svečių tiek daug ėm ė veržtis, jog vietos neužteko, darėsi ankšta, o arkliam s trū k o pašaro, tai reik ėjo jie p astatyti tolim ose apylinkėse, o v a sarą ganyti aplinkinėse pievose. M iestas akylai sekė visus atvažiuojančius — tai pelno, uždarbio šaltinis, o ir sv arb u saugum ui, jisai su rašin ėjo visus svečius. M iestas nesigailėjo m alonum ų svečiam s; jis taipogi davė jiem s ir saugum ą. Ram ybė ir tv a rk a buvo visai u žtikrinta m ieste ir apylinkėje, tik toliau nuo m ies­ to pasirodydavo plėšikų, ir jie norėjo pasipelnyti iš sei­ mo, bet greitai išgaudydavo juos. Žinoma, būdavo susi­ dūrim ų, m uštynių ir užm ušim ų pačioj K onstancijoj, b et šitai pasitaikydavo labai retai. A pie svečių skaičių K onstancijoj užsiliko sm ulkių ži­ nių, jų suteikė savo K onstancijos seim o kronikoj jau m inėtasis Richentalis. Jis teikė n et svečių herbus, piešė 76

paveikslus, aprašinėjo seim o d arb ų eigą, bet tiekė žinių ir seim o dalyviai. Skaičius svečių įvairavo, nuolatos keitėsi; vieni išva­ žiuodavo, atvažiuodavo kiti. Dėl to kronistai ir nevienodą skaičių teikia. V ienas sako bus priėję 60 050, kitas — 72 460, d ar kitas — 100 500, o p a g a lia u — 152 000. Papras­ tai būdavo iš k arto ne daugiau kaip 20 000. 1418 m. ištiko dar epidem ija — m aras, buvęs anksčiau kitose šalyse, apsilankė ir čia, dėl to dalyviai ėm ė būriais bėgti. Sąrašuose nurodom a, kokie svečiai y ra buvę K onstan­ cijoj, kitus m atom e iš seim o užrašų. Be to, buvo daugybė visokių žmonių visokiem s reikalavim am s patenkinti. Be pirklių, am atininkų, rąndam e linksm intojų, pvz., m uzi­ k a n tų apie 400—500, linksm ųjų m erginų 450—3800 9. Linksmai gyveno ir ūžė svečiai, jei buvo atsivežę pi­ nigų, aukso, brangenybių, svaigalų, reik ėjo pasirodyti p atek u s į pasaulinį kongresą. Pasakojam a apie linksm ą vieno lenkų vyskupo gyvenim ą, b ū ten t K ujavų, k u ris m ė­ go m oteris 10. Patogiai gyveno K onstancijoj svečiai, jeig u tu rė jo pi­ nigų. Seimo vadovybė tu rė jo k ariau ti su ištvirkim u ir pasileidim u, o tata i tokiam e žm onių susigrūdim e puldavo į ąkį. Su šituo tekdavo kovoti ir bažnyčioj p er pam oks­ lus. Pvz., pam okslai 1416.V II.16, 23, 28, 30 11 tuo užsiima, jie puola ištvirkusį kai k u rių atvažiavusių kunigų gy­ venim ą. Bet tai — ponų gyvenim as. Buvo daugybė ir tokių, k u ­ rie dirbo ir iš darbo gyveno; buvo atv y k ę daug inteligen­ tų (daugiausiai dvasininkų), kuriuos siuntė valstybės ar [kurie], vyriausybei leidžiant, patys vykdavo darbo ir laim ės ieškodam i, nes k artais tie m okytieji nam ie jau nerasd av o darbo ar n o rėjo iškilti. A tstovų skaitom a 500— 9 Riedel J. Die Teilnehmerlisten des Konstanzer Konzils. Freiburg, 1916 *. 19 Caro J. Geschichte der europäischen Staaten. Geschichte Polens. Gotha, 1869. Bd. 3. S. 472. 11 Hefele C. J. Conciliengeschichte. Freiburg, 1874. Bd. 7. S. 288*.

77

600, b et ir jų skaičius keitėsi, gal ir jie ne nuolatos sė­ dėjo, nors buvo pastovesni. Esant tiek daug žmonių, tęsiantis seim ui k eletą m etų, reik ėjo rūpintis jų pram aitinim u. Buvo tokių, k u rie n u ­ v y k ti n u v y k o į ¡seimą, b et grįžti nebegalėjo, p ritrū k ę lėšų. Kai kurios tautos tuo klausim u iš anksto buvo su ­ sirūpinusios. Pvz., prancūzai savo priešseim iniam e pasi­ tarim e 1414 m. Paryžiuje buvo nustatę dietas (dienpi­ nigius) delegatam s. Buvo tokių, k u rie viską p ragyvenę skolindavos, jeigu gaudavo. T urtingieji, nebeturėdam i jiem s rūpim ų reikalų a r p ritrū k ę lėšų, važiuodavo namo, k iti parsiduodavo ką galėjo, skoIindavo[si], kol gaudavo, tretiem s teko gyventi iš labdarybės, pašalpų ar im tis visokių darbų, kurie pasitaikydavo. M iestas k a rta is sta­ tėsi tik tam , kad d uotų darbo [jo] reikalingiem s. Seimas kovodavo su tais, k u rie prasiskolindavo ir neištesėdavo užm okėti: sodindavo į kalėjim ą, m esdavo ekskom uniką ir t. t. III KO VO S DĖL ŽEMAIČIŲ SEIME 1. GINČAI SU VOKIEČIŲ ORDINU

V iduram žių v id u ry je ir pabaigoje iškilo Europos p a­ sieniuose, jos rytuose, n a u ja galybė, d ar pusiau stab ­ m eldiška Lietuva; Europos bajorai, ypač vokiečiai, n etek ę plėtim osi A zijoj, neįsitaisę V engruose, a tk re ip ė savo e n e rg iją prieš Lietuvą. Ir čia nesisekė labai plačiai įsiga­ lėti; taip laukiam ų Žem aičių negavo. K onstancijoj atsid ū rė ir šitas ginčas. Sum ušus O rdiną ties E gliakalniu (Tannenberg), d ar tuo jo nesunaikinta: jis atsigavo, galėjo ir toliau kariauti, b et ja u besigindam as, k itų nepuldam as; jis rasdavo vis d ar pagalbos. Dėl to tai greitai po to T orunyj p ad ary to ji taik a (1411 .II. 1) nedavė to, ko laim ėtojai buvo g alėję laukti, ko n o rėjo V ytautas. Žem aičiai, dėl k u rių ėjo ko­ va, atitek o Jogailai ir V y tau tu i iki jų gyvos galvos. Len­ 78

k a i gavo šiek tiek žemių, bet dėl kai k u rių pilių ir šiaip d ėl girių, ypač sienų, v y k d an t taiką, galutinai n esusita­ rė: ginčus tu rė jo spręsti dvylika teisėjų, jiem s gi nesusi­ ta ru s — popiežius. A iškesnis buvo dalykas — uždėtoji O r­ dinui kon trib u cija — už išpirkim ą žym esniųjų belaisvių 12. Šį tą pertv ark ęs savo gyvenim e, O rdinas vėl ėmė gal­ v oti apie puolim ą; ypač karingas buvo naujasis didysis m eistras H einrichas von Plauenas. N aujas k aro pavojus iš vokiečių pusės, dar galim as sutrukdym as Lietuvos ek s­ pansijos į žiem ius ir pusiauryčius p risp y rė V y ta u tą n u si­ leisti prieš Lenkiją H orodle. D abar O rdinas pam atė, jog ja u nepajėgs atsispirti, tai p akeitė savo politiką į ta ik in ­ gą, nusileido, sutiko vėl derėtis. Eina derybos G rabow e ir Raciąže (prie Vyslos), bet be geifos kloties, nes Lietu­ v a p areikalavo iš O rdino daugiau, neg u su ta rta Torunyj ■ — visiško išsižadėjim o Žem aičių ir Sudavų, o lenkai reik alav o tų plotų, dėl k u rių buvo ginčų Torunyj, bet liko neišspręsti. D erybos nutrūko, prasidėjo karas, n eil­ gas, bet naikinąs abi pusi, siaučiant m arui, vadinam as „bado karas". A bi pusi vėl prad ėjo derybas Brpdnicoj (vok. Strassburg), kurios pasibaigė d v e jų m etų p aliau ­ bom is (1414.X.7— 1416.X.7) 13. Į šitas derybas buvo įsikišęs popiežiaus Jo n o XXIII legatas V ilim as iš Lozannos, buvo prisidėjęs prie to ir im peratoriaus atstovas. Legatas kv ietė į bažnytinį seimą, k u r išspręs te rito ri­ nius ginčus, apie ta t įrašė į paliaubų raštą. Rūpindam asis dalyvavim u, legatas leido įkeisti Lenkijos bažnyčios tu r ­ tus, kad galėtų tu rė ti lėšų pasiuntiniam s išlaikyti. 12 Raczynski E. Codex diplomathicus Lithuaniae. Breslau, 1845. P. 129— 134 (yra titulinis puslapis lenkų kalba: Raczynski E. Kodex diplomatyczny Litwy. Wroclaw, 1845); trumpiau: Danilawicz I. Skarbiec diplomatöw papiezkich, cesarskich, krolewskich, ksiąžęcych. Wilno, 1862. T. 2. S. 2. Nr. 951; Krumbholtz ,R. Die Finanzen des deutschen Ordens 1414— 1422 // Zeitschrift für die Geschichtswissenschaft. 1892. S. 175—180 *. 13 Raczynski E. Codex diplomathicus Lithuaniae. P. 189, 190; trum­ piau: Daniiowicz I. Skarbiec diplomatöw. . . T. 2. S. 27, 28. Nr. 1074.

79

Taigi paliaubos neilgam padarytos, o ginčai spręsti pav esta bažnytiniam seim ui K onstancijoj. Europai, bent jos vidurkiui, rūpėjo, kad būtų taik a , k ad galėtų tos pačios k aro jėgos eiti k u r kitur, pvz., prieš turkus. Žygim antui ta ip pat rūpėjo, kad Jo g aila ir V y tau tas liautųsi k a ria v ę su O rdinu, p aliktų jį ram y­ bėje, n ežiū rėtų vienas į čekų ir v engrų žemes, kitas — į Prūsus. Tuom et Jo g aila a tk re ip tų akį ir jėgas prieš tu r ­ kus, pad ėtų už dyka Im perijai, o V ytautas galėtų e iti į rusų žemes, b rautųsi į stepes prieš totorius, lai tik atsi­ tra u k ia nuo Baltijos jūros, paskui gal nereik ės nė Prūsų, nė Žem aičių. Bažnyčios seim as tu rė jo išspręsti politikos ginčus, iš­ spręsti terito rijo s klausim us. N ė V okiečių ordinas, nė jo priešai nebuvo įsitikinę, k ad seim as būtų tinkam a v ie ta šitokiem s ginčam s spręsti, jie tar^ė, k ad tai jėgos k la u ­ simas, bet išsisukti nuo to niekas nenorėjo, k ad nebūtų k altinim ų blogais norais, bažnytiniam e seim e tęsė tą p a ­ čią kovą, tik dabar diplom atinėm is priem onėm is; k iek ­ viena pusė bandė įtikinti Europos visuom enę, jog esan ti teisi. V ažiuojant į K onstanciją, reikėjo tu rė ti užtikrintą, apsaugotą kelią, galėjo, o ir tikrai k artais reik ėjo k e lia u ti per O rdino žemes, tai jis užtikrino laisvą važiavim ą 14. 2. DELEGATAI rzewlockio. Paškevičius tarė, kad dar ne viską pasakęs, kad rei­ k ia daugiau surinkti žinių, p arėjęs namo, ėm ė prisim inti visa, k ą girdėjo, ir parašė Bot vinkai ir Baikovui p latų 69 Nr. 19. L. 97.

197

raštą apie Jančiauską. V aizdas tas pats, tik d ar juodesnis. N et Botvinka ir Baikovas ėm ė abejoti Paškevičiaus te i­ singum u, uolum as pasirodė įtartinas, paklausė, iš k u r visa ta t žino, kodėl pirm iau to nesakė; ėm ė kam antinėti apie tuos ar kitus jo rašto žodžius. Paškevičius įtikinėjo, jog Jančiauskas teg alėjo rašyti, nes K aune rašęs paskvilius an t advokatų ir policijos, b u ­ vęs areštuotas (prieš kelias dienas sakęs, rodos, buvęs areštuotas). Jo žodžius (puolęs esam ąją valdžią) reikia suprasti: įstatym ą, tvarką, jų pildym ą ir priklausančius prie to valdininkus. Jančiauskas peikęs valdininkus iš m okyklos, valdininkus pilietinius, visur m atęs kliaudis ir trūkum us. N ors [Paškevičius] n a u jų faktų ir neduodavo, bet uolum as k altin an t ir ren k an t m edžiagą įtikino ta rd y ­ tojus, jog norįs jiem s ta r n a u ti70. Iš pradžių ne visai tik ė jo Leiba. Parodė ir su statė į akis V itkevičių, Ivaškevičių — rodos, nepažino, o vėliau dargi parodė Paškevičių ir H určiną. D abar neab ejo jo dėl Paškevičiaus. N ors vėliau surado šį tą įta rtin a prieš jį. R ytojaus dieną, kai atvažiavo iš V ilniaus tardytojai, baim ė apėm ė Paškevičių, kai apie ta t išgirdo: v ak are 7—8 vai. sudegino kažin kokius laiškus. M atė ta t J a n ­ čiausko brolis ir Elzbieta L iutkevičienė (turbūt šeim inin­ kė). D egindam as prašė nesakyti, nes jeig u sužinotų, visi supusią kalėjim e. T urbūt broliai ar kas k itas tu o ja u apie ta t pasakė suim tajam K ip ru i71. Ir jis šitą faktą įsidėjo į galvą prieš Paškevičių apsiginti: pajuto, jog Paškevičius jį skandina. Paškevičius gaudė kiek v ien ą kieno nors žodį, tuoj su savo paaiškinim ais pakartodavo. Pavyzdys gali būti šis atsitikim as. A tsitiktinai buvo atvykęs generolas Suchtelenas į K ra­ žius lapkričio 27 d., ry to ja u s dieną, kai išnešiojo laiškus. A pie ta t m iestelyje girdėjo ir k alb ėjo visi, k alb ėjo k a ­ rininkai. 70 Bylos 1. 75—80. al Nr. 19. L. 154—158.

198

R ytojaus dieną n u ėjo ap lankyti Suchteleno D aujotas, H určinas ir Bieliauskas. U žėjo k alb a ir apie m aištiškus raštus. G enerolas buvo tuo nepatenkintas; jisai pasakė, jog tai esąs piktas darbas: ar m okykla tu ri priešą, k u ris nori ją pražudyti, a r čia dirbąs apsukrus vilniškių d rau g ijų prietelis, kuris nori padidinti k a ltų jų skaičių ir tuo su­ m ažinti kaltiesiem s bausm ę. Žinoma, m okytojai tuoj papasakojo kitiem s savo d ra u ­ gams, o tie ir m okiniam s ir ja u rado išaiškinim ą, kodėl atsirado m aištiški raštai. Paškevičius tu o ja u paleido tuos žodžius kaipo savo nuom onę. Bet pirm iau jis buvo parodęs savo, paprastesnį išaiš­ kinim ą: tai buvęs kerštas direktoriui, kam jis, priim da­ m as m okinių laiškus atiduoti į paštą, juos s k a ity d a v ę s72. MOKYTOJAI, KAPELIONAS

Baikovas ir B otvinka k lausinėjo ir k itų m okytojų. Bet ant Jančiausko, be Paškevičiaus, širdį te tu rė jo vienas kapelionas, kun. A lkim avičius. Ja m rū p ėjo tikybos p ra k ­ tika, tikybinių apeigų vykdym as, jis laikė Jan čiau sk ą abejo jan tį; ir klausinėjam as apie Jančiauską, jis vienas pasistengė prim inti, jog jis pernai pasirodęs neklausus ir dėl to buvęs nubaustas. Jis ir Paškevičius buvo tų k e tu rių m okytojų tarpe, kurie pripažino Jan čiau sk o rarašyseną, kiti m okytojai a r nepripažino, a r svyravo. DRAUGAI MOKINIAI (AKADEMIKAI)

D aujotas kaltiesiem s susekti p akvietė į pagalbą ir m o­ kinius, k u rie geriau g alėtų dabar žvalgauti a r suteikti žinių apie tat, kas ja u buvo pirm iau, o jis pats nežinojo. Ju o s ėm ė dar ir k aip ekspertus. Iš pat pradžios jis pasirinko šešis m okinius iš 6 k la ­ sės „geriausiojo elgim osi" ir pavedė jiem s būti e k sp er­ tais, ¡sulyginti laiškų rašyseną ir Jančiausko raštą. Tie šeši, k aip m inėta, vadinos: Laurinavičius, Labanauskas, 72 Ten pat.

199

R ačkauskas, Zienkevičius, Gedvilą, Baracevičius, nuo 17 iki 24 m. amžiaus. J a u buvo m inėta, jog tie pirm ieji k e ­ tu ri tepripažino Jančiausko rašyseną. Tuos pačius ir kitus m okinius D aujotas v a rto jo k aip liudininkus. Būdami vienoj klasėj su Jančiausku, galėjo duoti žinių apie jo kalbas, nu staty ti jo m intis, galvojim ą. Juozapatas R ačkauskas renkančiam žinias D aujotui p a ­ sakė apie Jančiauską: jis girdėjęs, k aip Jančiauskas „k al­ bėjęs apie politinį valdym ą ir konstituciją", ir A dom as L abanauskas — jog sykį Jančiauskas jam pasakęs: „aš m okyklos vyriausybės nesibijau, m okyklos vyriausybė negali m anęs n u b au sti“ 73. Tokie m okinių parodym ai buvo tikras radinys Baikovui ir Botvinkai, juodu tuoj juos pasikvietė, ėm ė k la u ­ sinėti, gal ką nors daugiau nugirdę. Bet, m atyt, daugiau šitų atsk irų pasakym ų negalėjo išgauti, o gal ir šitų m o­ k in ia i nesuprato. Botvinka ir Baikovas d arė visa, k ad tik ištirtų: ty ri­ n ė jo m ažiausius nurodym us, m ėgino susekti, a r nesužinos ko, todėl klausinėjo visokius žmones, ku rių vardas bent k u r buvo pam inėtas. E. Jančiausko tardym as PIRMĄ KARTĄ — GYNĖSI

V isi gim nazijoj tek alb ėjo apie Jančiauską, tai norom s nenoram s tard y to ja i tu rė jo jį tyrinėti, tikėdam iesi, k ą nors iš jo paties išgauti. Pirm asis kvotim as nedavė tos naudos, kurios jie tik ė ­ josi. K lausiam as jis atsakęs, jog poterius kalbąs kasdien, pirm iau m okęsis R aseinių ir K auno m okykloje, ir tuom et viską prideram ai a ttik d a v ę s; dabar K ražiuose esąs Paške­ vičiaus priežiūroj. Knygas, kurias pas jį radę, pirkęs pas p rav ažiu o jan tį žydą, jų nevartojęs. N aktį iš lapkričio 26 į 27 d. buvęs nam ie ir m okęsis, šitą galįs paliudyti 73 «говорили о правлении политическом и конституции». .. «я на­ чальства училищного не боюсь, начальство училищное не властно есть наказать меня».

200

p ats Paškevičius, jo broliai Indrikas ir V alerijonas, gim i­ naitis Sandonavičius; m okytojas buvęs pirm am e k am b a­ ryje- o jis su broliais kitam e; be m okslo darbo, d ar tu ri prižiūrėti viralinę, gulti einąs 10 vai. Susirašinėjęs su nam iškiais dėl m aisto, du sy k iu rašęs į K auną buvusiam m o ky tojui Sorokai, prašydam as grąžinti algebros sąsiuvi­ nį. Lapkričio 27 d. po pietų buvo užėjęs pas Leibą, v a k a ­ re iš vienuolyno n ebuvęs išėjęs, 10 vai. ėjęs gulti. Jo k ių įta rtin ų kalbų su niekuo nekalbėjęs. Jančiausko klausinėjim as nieko nedavė. Jo paaiškini­ m ai buvo panašūs į teisybę, prieš jį nebuvo jo k ių įro d y ­ mų. R aštų sulyginim as ted av ė m aža. Dėl to tai su p ra n ta ­ m a, kodėl B otvinka ir Baikovas darė didžiausių p astan ­ gų, kad surastų ryšių k u r k itur, išieškojo visus takelius, nurodym us, kuriuos tik buvo gavę, bet iš n iek u r nieko nesužinojo. D aujotas nuo pat pradžios įsispyręs tvirtino, k ad maištiški laiškai — tai Jančiausko, o ne kieno kito darbas; jisai buvo uolus rusų valdininkas, rodė visus uoslio gabum us, daugybę darbo įdėjo, kad su rin k tų m edžiagos kaltininkam s susekti. Į Jan čiau sk ą rodė taip pat Paške­ vičius, kuris drauge su juo gyveno, po kelis k a rtu s a te i­ davo pas tardytojus, teikdavo net sm ulkių žinių iš jo praeities, jo būdo. Teisybė, jied u n eg alėjo duoti faktų, bet davė įtikinim ą, kad jis vienas teg alėjęs tat padaryti, o ne kas kitas, tai: esąs gabus, išsilavinęs, atkaklus žmo­ gus, m enkos galvos nesu g eb ėtų to padaryti, iš talkininkų galėjo būti Pesliokas. Berods, dar galėjo būti Sinickis, k u ris visa ta t galėjo atsiųsti iš V ilniaus. B ytautas negalįs būti įtariam as: m enkos galvos, nebuvo išvažiavęs. Įtariam i lieka du: Sinickis, o ypatingai Jančiauskas, taip rašė į V ilnių Baikovas ir Botvinka gruodžio 12 dieną. P raėjo kelios dienos darbo, ieškojim o, k l a u s i n ė j i m o, n au jo s m edžiagos nebuvo. R eikėjo paspausti, pulti vieną Jančiauską. Seni, p rity rę tard y to jai, p rip ra tę gaudyti, m oką sta ­ ty ti žabangas ir gaudyti į jas, visais būdais stengėsi iš­ gauti jeig u ne prisipažinim ą, tai bent k iek nurodym ų iš Jančiausko. O čia dar nieko n epadarė bandym ai surasti 201

k altininkus už Kražių, n edavė jokių vaisių. D aujotas, Paškevičius nesiliaudam i tvirtino, k ad jis vienas teg alįs ta t padaryti, taigi jis vienas tegalįs duoti žinių. J a u k e ­ lintą dieną Jančiauskas buvo arešte, paskui jo saugoji­ m ą dar padidino, buvo atskirtas nuo visų, nusim inęs, išerzintas, gal tarė ką nors anie žiną. Botvinka ir Baiko­ vas m okėjo paveikti jį, pasakojo, k ad viską žiną, ja u kiti prisipažinę, be to, k enčią dėl jo nekalti žmonės, ju k visi K ražių žydai tu rė ję k e n tė ti hu sarų egzekuciją, jo draugai, kuriem s rašyti laiškai, sėdi taip pat, pasakojo jam , k ą girdėję apie jį iš Daujoto, Paškevičiaus, kap elio ­ no žodžių. T ardytojai m okėjo taip gerai išpasakoti, ką iš anų girdėjo, atitinkam ai išpuošdam i, nuo savęs p ri­ dėdam i, k ad Jančiauskas galėtų tarti, jog jie viską žiną, jog jam tylėti n ėra ko. Jančiauskas pam atė dabar, kas eina prieš jį, k ad tai y ra jo m okytojai: tai ne vadovai, o ru sų valdininkai, m en­ kučiai žm oneiiai, drebą dėl savo vietos, gindam i save nuo n e p a d ary tų nusidėjim ų, skandiną kitus: jie p aty s m enkos galvos, doros, rusam s atsidavę, uolesni už pačius rusus tarnaudam i jiems. D abar jis pam atė, kaip ir kiek jo nem ėgo visi nykštukai. Pripažįsta, kad jis gabus žmo­ gus, tu rb ū t neneigs gražių norų, galėtų tu rė ti skaisčią ateitį. D aujotas, Paškevičius, kun. A lkim avičius negali pakęsti gabaus jaunikaičio, tu ri baim ės prieš tą dvasinę jė g ą ir kam jis nenori būti toks m enkas, k aip jie p aty s ar kiti. Ir m okyklos draugai y ra įsižeidę, nusigrįžę nuo jo, nusistatę prieš jį, kad tu ri kitų, negu jie, interesų, k ad skaito, dedasi aukštesnis, galvojąs. Taigi visos K ražių gim nazijos m enkutės galvos puolė jį. Bet ir jie nežinojo, kas ta t padarė, jeigu nebus p rasitaręs kas iš dalyvių. Paš­ kevičius, drauge su ju o gyvenęs, Jan čiau sk o atlyginam as, kad p rižiūrėtų visus jo vaikus, galėjo papasakoti apie jo gyvenim ą, būdą. Jiis tu rė jo būti draugas, gynėjas, o iš tik rų jų jo žinios buvo pikčiausios, labiau įžeidžiančios jį, nes prasim anydavo jas, pasakojo n e t tą, ko nebuvo a r n et savo žodžius ir kalbas suverpdavo jam . Dėl to Jan čiau sk as supratęs ir n u taręs pulti Paškevičių, pasakoti, k ą iš jo y ra girdėjęs, ėm ė jį klam pinti. 202

M atyt, visi p ateik tieji įrodym ai d ar neįtikino J a n ­ čiausko, k ad tard y to ja i viską žiną. R eikėjo paveikti dar giliau, paveikti jo am biciją, socialinį jausm ą, k ad dėl to k en čia nekalti, jis jų turįs pasigailėti. Botvinka ir Baikovas m okėjo nuvesti jauniklius į spąs­ tus. G ruodžio 14 d. vėl Jan čiau sk ą puolė, tas gynėsi dar, pagaliau aniem pavyko perlaužti jo svyravim ą. Ja n čia u s­ k a s neištu rėjo ir prisipažino. ANTRĄ KARTĄ — PRISIPAŽINO (1823.XII.14)

K lausinėjo tard y to ja i raštu, o kvočiam asis taip pat raštu atsakinėjo. Pabaigę vieną klausim ą, ėjo p rie kito. 1. Pirm asis klausim as buvo, k ad atsak y tų sm ulkiau dėl Paškevičiaus pranešim o, k u rį parašė apie Jančiauską. O tenai jisai rašė tokius dalykus. Jan čiau sk as gyvena pas Paškevičių ja u an tri m etai, y ra jo prižiūrim as, tai gerai pažįstąs jį. Per tą laiką n e ­ pastebėjęs nė m ažiausio pam aldum o, nes nei Kražiuose, nei būdam as namie, jeigu pasitaikydavo b ūti ku rio j baž­ nyčioj, niekuom et n ė ra m atęs m eldžiantis, taip ja u savo bute n ė ra m atęs k alb an t poterius nei rytą, nei vakarą, todėl jis tarė, kad Jan čiau sk as visai nem okąs poterių, o jeig u k a rta is jis (Paškevičius) prim indavęs Jančiauskui apie poterius, tai Jan čiau sk as a r pašiepdavęs, arb a n e ­ m andagiai atsakydavęs, jis n ė ra dargi girdėjęs, k ad J a n ­ čiauskas bent kiek g erb tų religiją, a r dėl dorovės, a r dėl liturgijos, ar dėl religinio tikslo, kuris sulaiko visokius nusidėjim us, o jis (Jančiauskas) iš viso to tyčiojas, taigi Jan čiau sk as pirm ą sykį buvo pasakęs neteisybę, kad a t­ liekąs tikybines pareigas. Jan čiau sk as ir dab ar atsako taip pat, k aip ir pirm iau, kad tikįs, atliekąs pareigas, o jeig u Paškevičius sakąs ant jo priešingai, tai jis galėjo nem atyti, anksti eidam as gulti. 2. D aujotas ir Paškevičius savo raštuose sako, k ad J a n ­ čiauskas, būdam as K auno m okykloje, bū ten t 1821 m., rašęs paskvilius, dargi buvęs areštuotas, o visų K ražių 203

m okyklos m okytojų pripažintas atžagariu ir neklaužada. Prašo paaiškinim o. Į ta t Jančiauskas duoda daugiau paaiškinim o. P ripa­ žįsta, k ad tikrai tat daręs Kaune, dėl neišm anym o rašęs paskvilius an t palestros, joįs žmones peikęs už blogus darbus. Č ionai ne vienas jis buvęs, buvę ir daugiau, draugų, 5 klasės m okiniai: Sw inarskis, A polinaras Charew iczius, V incentas W ierzyckis ir kiti, k u rių pavardžių d ab ar neatsim enąs, k u r anie dabar gyvena, nežinąs. Iš jų W ierzyckis rašydavo eiles an t policijos. O K ražių gim ­ nazijoj pernai tik rai esąs parodęs atžagarum ą, bet tik dviem : m okytojui Sabaliauskui ir kapelionui, šio atsi­ prašęs, po to stengęsis geriausiai elgtis. Šiem et elgęsis ge­ rai, rodęs klusnum ą, tik du sy k iu nam ie buvęs esą įžei­ dęs Paškevičių, sykį ne laiku apie k ą ten paklausęs, kad išaiškintų, kai jis buvęs užim tas, k itą sykį šiaip kokią k alb ą pradėjęs. 3. T ard y to jai klausė, iš k u r Jan čiau sk as y ra gavęs knygas. Pirm iau klausinėjam as jis atsakęs, k ad pirkęs K ražiuose iš pravažiuojančio knygininko, bet jie netikį, nes apie tokį pirklį žinių netu rėję, būtų girdėjęs P aške­ vičius a r draugai. O ir D aujotui bei Paškevičiui esą k itaip aiškinęs, galėjęs pirkti k u r kitur, taigi nori sužinoti, k u r tas knygas jis y ra įsigijęs. Jančiauskas, m atydam as, jog nebegalim a bus ten k in ­ tis senuoju pasiteisinim u, k u ris pasirodė esąs n e įtik in a ­ mas, tu ri duoti kitą, bene teisingesnį atsakym ą. „U ždraustų" knygų tu rė jęs iš viso 11. K eturias iš jų, būtent: N apoleono teisyną, Piliečio balsą į tautą, Teisė, priim toji gegužės 3 d., B onapartės gyvenim as ir v e ik a ­ lai 74— paėm ė iš savo dėdės Igno Bielskio bibliotekos, gyv. 74 [Galėjo būti vienas iš dviejų Napoleono kodekso leidinių: Kodex Napoleona Xięstwu Warszawskiemu, artykulem 69-tym ustawy konstytucyjnej roku 1807 dnįa 22 lipca za prawo cywilne podany, z niektörymi odmianami na sejmie warszawskim w roku 1809 potwierdzonymi. Warszawa, 1810, arba Kodex Napoleona z przypisami. Warszawa, 1808]; Glos obywatela, dobrza swej Ojczyznie žyczącego, do narodu Polskie­ go. . . Warszawa, 1809; Prawo, uchwalone na dniu 3 maja *; 2ycie, czyny i wyniesienie Bonaparty. Wilno, 1802.

204

R aseinių paviete, Betygalos p arapijoje, Paturkšlių dvare. J i su k rau ta jo tėv ų dvare, toj pačioj parapijoj. G alėjęs prieiti, dėl to ir paėm ęs, Be to, pasiėm ęs iš ten: 1) Lenkas konfederatas, į Sibirą m askolių išvestas, 2) Parodytoji Lenkijos dalybų paslaptis, 3) P ersergėjim ai Lenkijai dėl d ab a rtin ių Lenkų santykių, 4) K rzyw kow skio k a lb a 75. Iš ten seniau buvo paėm ęs dar dvi knygi: 1) Politikos k a le n ­ dorius, 2) Bonapartės b iu le te n ia i767. K ollontajo P astabas pirkęs iš 6 kl. m okinio A bram avičiaus 11. A pie knygas Paškevičius žinojęs,, jam re je strą rodęs. V iešai skaitęs tik vieną „Teisę, priim tąją gegužės 3 d.", ją paskolinęs V itkevičiui keliom s, 3—4 dienom s, a tsiė­ m ęs atgal ir padavęs Paškevičiui. 4. Paškevičius savo skundoj šitaip rašė apie Ja n čia u s­ ką: „K ipras Jan čiau sk as y ra stalgus, rizikingas, su įn ir­ tim u puoląs esam ąją valdžią, už ką n et ne sykį jį sudrausdavau. Jo elgim asis nem alonus ir įžeidžiąs, visi m okytojai ta t jautė, dėl to pernai m etais įrašė į rap o rtu s jo išdidu­ m ą ir staigum ą. Iš k u r ir kaip jis y ra gavęs šitos n eap y ­ k an to s esam a j ai valdžiai, ne sykį m an skaudėjo širdį; girdėdam as puolant su visokiais kaltinim ais dabartinę valdžią, ted rįsau jam pasakyti, kad kuom et nors sunkiai atsak y s už savo begėdiškum ą. Jančiauskas taip drąsiai k a lb ėd av o ir niekada neslėpdavo savo nuom onių, o tat p areid av o iš jo niekinim o kitų ir užsispyrim o. J u k tas 75 1) Polak konfederat, na Syberją przez Moskalow zaprowadzony *, 2) Tajemnica podzialu Polski odkryta *, 3) Przestrogi dla Polski z teraznieyszych politycznych Europy związkow y z praw natury wypadaiąc,e. S. 1. [1790], 4) Mowa Jana Krzywkowskiego obožn. powiatu Grodzenskiego na dniu 15 marca roku 1792 do Trybunalu glow. W. X. Litt. y powszechnosci przed przysięgą na obronę Konst. 3go maia wykonaną w Wilnie miana. [Wilno, 1792]. 76 1) Kalendarz. polityczny [Tai galėjo būti: Kalendarz polityczny dla Krolewstwa Polskiego y Wielkiego Xięstwa Litewskiego na rok. . . , leistas Varšuvoje nuo 1769 m., arba: Kalendarz polityczny Wilenski na rok. . .,— leistas Vilniuje 1798—1799], 2) Bulletyny Bona­ parte *.

77 KoilątaJ H. Uwagi nad teraznieyszem položeniem tey częšci žie­ mį polskiey, ktorą od ¡Pokoiu Tylzyckiego zaczęto zwac Xięstwem Warszawskim. Lipsk, 1808 ar 1810. [Antraše autorius nenurodytas.]

205

jaunikaitis, ką tik išėjęs iš m ažų m etų, buvo seim elyje, pasidarė piliečiu, n elaikė m anęs per savo p erdėtinį ir neketino ju o laikyti, nuo m anęs jis nesislėpė, o m aty d a­ m as, k ad aš esu prisirišęs prie dab artin ės valdžios, tai norėdam as iš m anęs pasityčioti, tyčia pradėdavęs tokią kalbą". Jo draugai A. L abanauskas ir Juozapatas R ačkauskas pasakė apie Jančiausko kalbas. Labanausko žodžiais, J a n ­ čiauskas dažnai sakydavęs, jog m okyklos vyriausybės nebijąs, nes ji negalinti jo bausti. R ačkauskas y ra pasa­ kęs, jog k lasėje dažnai girdėjęs Jan čiau sk ą kalb an t apie konstituciją. Jan čiau sk as dar ram iai atsako į klausim us, ginasi, k ad to, ką p asak o ja Paškevičius, nebuvę. Su juo būdavę v i­ sokių kalbų, k a lb ė ta ir apie tat, k ad elgetom s laikyti n ė ra tam tik ro kapitalo, kad ne visi tu ri vienodai žemės, b et tas visas kalbas pradėdavo ne jis, o Paškevičius. Paškevičius papasakojo, kokio jis (Jančiauskas) būdo, tai dėll šito jis negalįs spręsti;, bet y ra įsitikinęs, kad tai Paškevičius vienas taip galvojąs. G alėjo jis m urm ėti p rieš gim nazijos vyriausybę, galėjo klasėj 2—3 sykius kalb ėti apie konstitucinį valdym ą, apie senovės tautos būklę, Lenkų krašto sentėvių garbę. T ikrai ta t buvo, kad balsu skaitęs k lasėje gegužės 3 d. priim tąjį įstatym ą, atnešęs jį buvo V itkevičius, prieš ateisiant m okytojui, bet n e a t­ m enąs, kad būtų jis pats atnešęs. K artais n eatsargiai pasi­ sakydavęs nuom onę, prisipažįsta daręs ta t neišm intingai, per( daug užsivaręs, nieko pikto pats nem anęs 78. Taigi Jančiauskas palengva prisipažino, kad tos k a l­ bos, esą jis leidžiąs neprideram as nuom ones, buvo teisin­ gos. V isi jį puolė, nieko nepram anyta, ypač daug žino Paškevičius, drauge gyvenąs, kiekvieną jo žodį ar žingsnį sekąs, ir d a b a r jis visa ta t papasakojo. Taigi dab ar Botvinka ir Baikovas galėtų patik ėti D aujoto ir Paškevičiaus išvadai, jog išsiuntinėtieji laiškai — tai Jan čiau sk o d a r­ bas. A nuose dalykuose gynim asis jam negelbėjo. A r galim a ir toliau gintis? T ardytojai jam sakė, k a d jis nesigintų, 78 Priedas VI, klausimai 1—4 [P. 85—88].

206

v isa ta t esą jo darbas, jie ta t žiną. Prisipažinim as ir a tg a ila tegali sum ažinti atsakingum ą. Jie m okėjo veikti jį: pastebėjo, jog įkalbinėjim ai ja u veikia, jog jis svy­ ru o ja, susigraudino, p ravirko ir nutilo, jie k alb ėjo toliau, ja m nurodė, jog dėl to kenčią nekalti, k ad negalim a žu­ dyti, labiau ėmė veikti jo garbę, kilnum ą. T ardytojai už­ sisėdo dar labiau, neatstodam i reikalavo, kol susigraudi­ nim as nep raėjo , k ad tu o ja u pasisakytų, prisipažintų ir n u ro d y tų dalyvius. Jis prašė laiko duoti jam apgalvoti, k a d galėtų aprašyti. J ie nuram ino jo širdgėlą, pagyrė k il­ nią jo sielą. Jančiauskas viską pasakė. Išgirdę dalyvių vardus, lie­ p ė tu čtu o ja u suim ti visus 4, iš k u rių vienas, V itkevičius, k a ip įtariam as, ja u be to buvo areštuotas. G alėjo dabar atšau k ti egzekuciją nuo žydų kahalo narių, o nuo ketu rių žydų, kurie buvo priėm ę ar nešioję laiškus, nuim ti gele­ žinius pančius, dargi visus paleido, laidavus kahalo n a ­ riam s. Jan čiau sk as ėmė rašyti savo prisipažinim ą; dėl jo k en čią tiek daug žmonių, tai jo širdis neišturėjo, ir jis tu rįs viską išpasakoti. K eturiese įkūrė drau g iją: jis, V itkevičius, Pesliokas ir Zelenavičius. M intį y ra padavęs V itkevičius. Laiškus jis rašęs, p errašė Zelenavičius, antspaudus dėjo V itk e­ vičius, kuris kelias dienas pas save laikė. Lapkričio 27 d. 6 vai. v ak aro su V itkevičium išėjo iš kolegijos ir išdali­ no laiškus žydams. K etinąs papasakoti sm ulkm enas. Ir čia apsistojo. M atyt, vis dėlto abejojo, ar ne p er toli n u ėjo , ar nesusipainiojo kuo nors. T ardytojai m atė, jog norįs viską pasakyti, pateisinti save, jeig u prad ėjo prisipažinim ą, tai įtikinėjo, kad savo sąžinei nuram inti tu rįs toliau viską ligi galo pasakyti. Ir Jan čiau sk as ėmė pasakoti toliau. Ligi šiol, sako, ne _ v isą teisybę pasakęs, kai ką pam elavęs ar nuslėpęs. Jis sum anęs įkurti Ju o d ų jų brolių sektą, nes girdėjęs, k a d K aune tokia buvusi prieš k eletą m etų. Rinkdavos K aune C hrapovickio palociuje. Kražiuose dar ji tikslo n e tu rė jo , niekas aiškaus sum anym o nedavė. Buvo susirin­ k ę čia pas Peslioką kelis sykius, čia gim nazijoj 5 klasėj. 207

Jis iškėlęs sum anym ą laiškam s rašyti, niekas nesipriešino; m intys laiškam s paim tos iš skaitytų knygų. Laiškuose kai k u rie v a rd a i įdėti klaidinti, kad nesusektų, iš k u r eina ir kieno tai darbas. Laiškus perrašė, pijidėjo an tsp au ­ dus, išnešiojo, visi laiškai atsidūrė, k aip ir reikėjo, Dau­ jo to rankose 79. Jis n orėjęs pasakyti direktoriui visą teisybę, prašyti, k ad n ek eltų triukšm o ir nesiųstų laiškų toliau, bet d ire k ­ torius pasiskubino juos išsiųsti, ir nebebuvo galim a jų besulaikyti. Žinoma, tas visas jo darbas neapgalvotas. Buvo pasiruošę ir eiles rašyti ant sienų, bet pam atę, kas po laiškų prasidėjo, kokia suirutė ištiko, tai eiles sudegino. V arydam as savo prisipažinim ą iki galo, skaudžiai įsi­ žeidęs dėl n ešv arau s m okytojo Paškevičiaus elgimosi, Jan čiau sk as pasiryžo p asakyti viską, ką girdėjo apie patį Paškevičių, apie jo būdą, elgim ąsi, n et pasakė apie gin­ klus, esą šį tą jų turėjo, k ad ir jį įpintų. N orįs, sako, būti atviras, viską prisipažinti, tai prisi­ m inė, k ad tu rė ję s špagą, į m edinę lazdą įdėtą, p ap rašy ­ tas, ją dovanojęs Paškevičiui. Prie jo V itkevičius buvo atid av ęs pataisyti ran k en ą m ažai špagai ir atsiėm ęs pas laikrodininką M alachow skį Kražiuose. Taigi Jančiauskas labiausiai įsižeidė dėl Paškevičiaus žodžių ir jo kaltinim o, dėl to ir prisim inė špagą, k ad ją y ra davęs Paškevičiui. D abar stengėsi ap versti prieš jį patį visus jo p astaty tu s kaltinim us. Jeig u kalbos buvo apie valdžią, tai jis pats jas pradėdavęs. A pie elgetas, k u rie ateidavo p rašyti išmaldos, jis pats sakydavęs, k ad n etu rįs lėšų jiem s laikyti. Paškevičius sakėsi tardytojam s, jog jis prisirišęs prie valdžios, o Jan čiau sk as ta t matęsi ir dėl to an t jo pykęs. Tai dab ar Jan čiau sk as į ta t atsikerta, sakydam as, jog to jo prisirišim o nepastebėjęs, dargi kalb ėjęs jam visai p rie­ šingai; Paškevičius, norėdam as pats išsisukti, save patei- *87 79 Smulkmenos aukščiau išdėstytos- // Priedas VI. Punktas 5 [P. 87, 88].

208

sinti, jį kaltinąs, prasim anąs: Paškevičius sakąs ant jo neteisybę, o jis v a rto jąs priešingas priem ones, sakąs visą teisybę, dėl to tuijįs p asakyti apie šį atsitikim ą, kurio negalįs niekaip išaiškinti ir suprasti. V ak ar (taigi gruo­ džio 13 d.) tarn a u ją s pas juos vaikinas, Jo nukas vardu, paklausė, ką tat reiškia, k ad Paškevičius, kai išgirdo, jog atvažiavo į Kražius tardom oji kom isija, gruodžio 9 d. surinko kažin kokius popierius ir sudegino. Rašydam as savo paaiškinim us, Jan čiau sk as jau visai nu v arg o ir, baigdam as parodym us, d ar pridėjo, jog viską, ką girdėjęs ir žinojęs, y ra pasakęs, o jeigu ir bus ką p ra ­ leidęs, tai dėl to, kad negalėjęs tuo laiku prisim inti. V isa tat, k ą y ra padaręs, jaučiąsis, kad elgęsis neišm intingai, dėl to ir prašąs atleidim o. Pabaigęs savo paaiškinim ą, vėl p rad ėjo pasakoti apie Paškevičių, k u rį laikė savo didžiausiu priešu. Jisai, sako, tam e k am b ary je prie teisėjo Przew lockio pasisakęs, jog dab ar pražuvęs, b et jeigu žūsiąs, tai įtrauksiąs su savim į pražūtį bent pusę gubernijos, juos įtrauksiąs kaip k a lti­ ninkus, tai bent žūsią drauge. Baikovas ir B otvinka galėjo d ab ar prad ėti teirau tis apie Paškevičių: jis atrodė tokis ištikim as vyriausybei, o d ab ar duodam a apie jį n etik ėtų žinių. Bet dėl Jančiausko neiškrypdam i ty rin ė jo toliau, netikėtai įduotojo siūlo nepaleisdam i. F. D alyvių apklausinėjim as VITKEVIČIUS

Jan čiau sk as nurodė sąm okslo dalyvius, tai dab ar ty ri­ n ė ja n t buvo galim a teiti toliau, p atikrinti tą visą. T uojau ėm ė klausinėti. Pirm iausia paklausė V itkevičiaus, jis p ri­ sipažino, parodė tą patį, k ą ir Jančiauskas. N uo savęs pridėjo, jog Ivaškevičius žinojęs apie laiškų turinį, bet jų neskaitęs; iš jo paėm ę sk arą veidui aprišti, k u rią jis sudeginęs prieš tardytojam s atvykstant. A pie eilėraščiu s galįs pasakyti, k ad jis pats buvo paruošęs 14 14. A. Jan u laitis

209

a n t m ūrų sienų rašyti, juos sudeginęs. Ir kiti draugai b u ­ vo paruošę eiles, bet jis jų nebeatm enąs; atsim enąs tik tas, kurias y ra parašęs Z elenavičius 80. ZELENAVICIUS

Toliau Baikovas ir B otvinka paklausė Zelenavičiaus. Jisa i taip pat prisipažino. Susirinkim e y ra buvęs, m atęs Jan čiau sk ą, V itkevičių ir Peslioką, o apie M ikalojų Suchockį tegirdėjo, jog priklausąs, padedąs, bet kalb ėti ap ie jį buvo uždrausta. Įstoti Į d rau g iją prikalbinęs jį V itkevičius, reikalavęs paslapties ir pasitikėjim o. Susi­ rin k ę buvo pas Januškevičius 6 vai., n esan t jiem s nam ie. A pie pusę valandos kalb ėjęs Jančiauskas, nurodęs, jog reik ės paaukoti ir gyvybę. Po kelių dienų susirinkus V klasėj, Jančiauskas ir V itkevičius k alb ėjo apie raštus, laiškus, reikėsią iškreipti raides, apie antspaudą, apie dalyvių padauginim ą. A ntspaudą tu rė ję s iš m arm uro p a­ d a ry ti V itkevičius, išpjausiąs kaukolę, k a rd ą ir kitus daiktus. Jančiauskas bandė įtra u k ti H olšteiną, bet n e p a ­ vyko. Po kelių dienų vėl buvo susirinkę, bet jis, b ijo d a ­ m as pasiaukojim o, neatvykęs, Jančiauskas už tą išbaręs, kam neatėjęs, užtikrinęs, kad niekas nieko nežinos, vis­ kas taip gerai esą sudaryta. Jančiauskas p akvietė pas save, tenai pasakė, jog trise y ra surašę raštus, ir skaitęs juos; vieną iš tų raštų atsim enąs, k itu s nevisiškai. Ėmė pasakoti apie pirm esniąją Lenkijos laisvę, apie jos galy­ bę, apie spindulinguosius, nelaim ingą jų padėjim ą, ir jis g alėtų rašyti, šituo būsią galim a padėti aniem s. Žele na vičiūs pasakęs, jog eilių rašyti negalįs, nežinąs, nė iš ko paim ti m edžiagos. Tai Jančiauskas p ataręs jam pasiskai­ ty ti N iem cevičiaus „Istorines giesm es“ 81, gaila, sako, kad dab ar n ebeturįs knygelės „Lenkas konfederatas", jam ją buvo paėm ęs d irektorius D aujotas. Jan čiau sk as pasakęs, k ad jo tikslas — padėti spindulingiesiem s. O jiem s k e tin a ­ 80 Vitkevičiaus parodymo aktuose nėra, tėra jo turinys, suteiktas Botvinkos ir Baikovo raporte (1. 89). 81 Spiewy Historyczne *.

210

m a skirti didelė bausm ė. R eikia eiti toliau: išvaduoti visą tautą, o, tas bus galim a pasiekti, parodžius, kad net m en­ kuose ir m ažučiuose m iesteliuose esą riaušių, nes juo daugiau bus kaltų, juo m ažesnė bus bausm ė. Kaip ta t reik ia daryti, žadėjo parodyti kitoj sesijoj. Ir tikrai, grei­ tai vėl susirinko; susirinko VI klasėj; skaitė laiškus, su ­ rašė, kam bus atiduoti, iš jų Jan čiau sk as prispyręs rašyti. Tuom et ir jis, įZelenavičius, perskaitęs savo eilių. J a n ­ čiauskas vienas priėm ė, atrad ęs geras, kitas pasiėm ė ta i­ syti. Jis padiktavo ir V itkevičiaus eiles, kurias jis tu rė ję s užrašyti ant m ūro ant kiekvienos klasės juoda kreida, o kitas eiles tu rė jo užrašyti ant abiejų vienuolynų m ū rų Jančiauskas ir V itkevičius, jiem s tu rė jo dar padėti Suchockis. Bene jie tu rė jo ir šaunam ųjų ginklų. Jančiauskas atnešė laiškus, perrašęs atidavė. Jis įd ėjo į voką, p ridėjo už antspaudą rublį, išsinešė adresam s užrašyti; juos parašė V itkevičius, padavė Suchockiui, jis nu ėjo , pas žydus Šepšelį ir Berką, bet užtiko pas juos pažįstam ą žydą, tai grįžo atgal neatidavęs. Tuom et k itą sykį išnešiojo Jančiauskas ir V itkevičius. Jan čiau sk as reik alav o iš jo, kad paslaptį išlaikytų, jų neišduotų, su nieku apie ta t nekalbėtų, n eprasitartų. Raštus rašyti jį prik alb ėjo Jančiauskas ir V itkevičius, o juos gal kitas kas prikalbėjo, bet jie suviliojo ir Peslioką. Gegužės 3 d. k o n stitu ciją skaitė klasėje V itkevičius. Parašius laiškus, jau neb ereik ėjo eilių r a š y ti82. PESLIOKAS

Pesliokas prisipažino, jog priklausė prie Ju o d ų jų b ro ­ lių draugijos, prikalbinę jį Jančiauskas, V itkevičius, Zelenavičius. Tikslas — pad ary ti sąm okslą tokį pat, kaip ir V ilniaus studentų. Eilės buvo skiriam os I—II klasės m o­ kiniam s. D argi ketino nupiešti, kaip viengalvis erelis m uša dvigalvį. 82 Priedas VII [P. 89—91].

211

Jis rašė tik ant vokų, davė savo popierių, laiškų nerašinėjęs; rašy tų laiškų tikslas — sukelti tokį pat sąjūdį, kaip ir V ilniuje 83. SUCHOCKIS

Suchockis prisipažino, kad laiškus, gautus iš V itk ev i­ čiaus, nunešęs žydams, Leiba jį pažinęs, dėl to neatidavęs, grąžinęs V itkevičiui, pataręs jam sunaikinti; laiškų n e ­ skaitęs, turinio nežinąs, V itkevičius tik pasakojęs jam laiško tu rin į į direktorių, sako, esą ten jį bauginę 84. IV A ŠK E V IČ IU S

V itkevičius ir Jančiauskas jį p rikalbinėjo įstoti į m i­ n ė tą ją Ju o d ų jų biiolių draugiją, bet nesutikęs, dargi siū­ lęs jiem s patiem s liautis; kai ji susidarė, tai vėl jį p ri­ kalbinėję, taip pat nesutikęs, tai V itkevičius, k a d n e ­ išduotų, ėm ė gąsdinti jį, jog užmušią, jeigu pasakys bent žodį, ištrau k ė iš jo garbės žodį, o ne priesaiką, kadangi, sako, „priesaika m ums nieko nereiškianti, nes ištyrę gerai m ūsų religiją, randam e ją prikim štą pasakų" 85. „V itkevičius ir Jančiauskas labiau buvo be religijos negu jos žiūrėjo". Ju o d ų jų brolių draugijos tikslų nežinąs, niekas n ė ra jam sakęs, o laiškus n o rėjęs išvogti ir sudeginti. V itk ev i­ čiaus prašom as, buvo paskolinęs fraką ir skarą. Prasi­ d ėju s tardym ui, k v o čiant V itkevičių, jam pasakė, kad p aim tų jo eiles, kurios y ra kėdėje, ir sudegintų. T at jis ir padaręs, neskaitęs. V itkevičius buvo prašęs sudeginti skarą, bet jis atidavęs e lg e ta i86. G. N aujas paklausim as V itk e v ič iu i ir Jančiauskui Taigi didžiausi kaltin in k ai pasirodė V itkevičius ir J a n ­ čiauskas, iš jų V itkevičius labiau susilaiko, atsargesnis prisipažinim uose. D abar vėl im a juos klausinėti. 83 Jo viso parodymo aktuose nėra (L. 93). 84 Jo parodymų aktuose nėra (L. 94). 85 Priedas VI, pradžioje [P. 85]. 88 L. 94.

212

VITKEVIČIUS

V itkevičius į n a u ju s paklausim us davė tokius paaiš­ kinim us. Steigiant Ju o d ų jų brolių draugiją, n o rėta iš­ garsinti Kražiai. P rasidėjo ji, kai m okytoją Sabaliauską išvežė į V ilnių. D raugijos tikslų nežinąs. A pie ją pirm a­ sis ėm ė kalbėti Jančiauskas, k u ris papasakojo, jog K aune buvus tokia draugija, jis prie jos priklausęs. Gegužės 3 d. k o n stitu ciją skaitęs ne jis, bet Jančiauskas. A pie an tsp au ­ dą sako tą pat, k ą ir pirm iau. A pie spindulinguosius tik girdėjęs. Jančiauskas n o rėjęs susidėti su spindulingaisiais, kai Ju o d ų jų brolių daug atsirasią. Ivaškevičiui tik rai g ra ­ sinęs m irtim, bet tat buvo sakom a juokais. A pie p riesai­ k ą ir' religiją k albėjęs Jan čiau sk o žodžiais. Į šitą nusidė­ jim ą Įtraukęs jį Jančiauskas, jis pasakojęs apie savo d ar­ bus Kaune; uždraustąsias knygas ėm ęs taip pat iš jo 87. JANČIAUSKAS

Tai reikėjo papildom ai paklausti Jančiauską. D abar nebeklausinėj o apie dalyvius, nes viską žinojo. R eikėjo ištirti jo žinias, pažintis, santykius. Prieš 5 m etus atvykęs į Kauną, tik ten girdėjęs apie Juoduosius brolius, apie jų tikslus gerai nežinąs, pats nepriklausęs; antri m etai skaitąs uždraustuosius raštus: N iem cevičiaus „Istorines giesm es", K arpavičiaus pam okslus ir t. t. Iš ko ėmęs k n y ­ gas, ja u nebeatm enąs, tik tenai nieko nežiną. Laiško m in­ tys paim tos iš K arpavičiaus pam okslo. S urašytųjų eilių visų nebeatm enąs. Žodžiai „Lai ir pas m us gyv u o ja kons­ titu cija" paim ti iš „B onapartės biuletenių". A pie sp in d u ­ linguosius nieko nežinąs, išgirdęs apie juos iš Paškevi­ čiaus, kai vežė Sabaliauską. Tuom et Paškevičius pasako­ jęs, jog reikia padauginti k a ltų jų skaičių suim tųjų V il­ n iu je likim ui palengvinti. G inklų nebuvo. A pie religiją ir p riesaiką tikrai taip V itkevičiui sakęs 88. 87 L. 97. 88 L. 98, 99.

213

H. Kaltinim as T ardytojai savo d arb ą baigė. D abar jie galėjo k a ltu o ­ sius padalinti į 2 dalis ir taip kaltinti: 1) Jančiauskas, V itkevičius, Pesliokas, Z elenavičius kaltinam i tuo, k a d su d a rė Ju o d ų jų brolių draugiją, surašė m aištiškus laiš­ kus, norėdam i sekti V ilniaus studentų draugija, sukelti riaušes visose m okyklose ir, be to, ketino pad ary ti m aiš­ tišk u s užrašus ant m ūrų; 2) V iktorą Ivaškevičių ir M ika­ lo jų Suchockį kaltino tuq, jog žinojo apie laiškus ir ra ­ šytas eiles, davė V itkevičiui fraką ir sk arą laiškam s iš­ nešioti, priėm ė iš V itkevičiaus įsakym ą sunaikinti eiles, paslėptas kėdėje, ir atidavė elgetai sk arą nusidėjim o pėdsakam s slėpti, be to, Suchockis žinojęs apie eiles ir laiškus ir priėm ęs atiduoti žydams 89. V isus šešis, apsiaustus sargybos, išsiuntė į V ilnių, į V ilniaus kom isiją teisti. IV TEISM AS VILNIUJE 1. PARUOŠIAMIEJI DARBAI

A pie bylos eigą tard y to ja i Baikovas ir B otvinka p ra­ nešdavo N ovosilcevui, o tas, gavęs baigtą tardym ą, p a ­ siuntė caraičiui K onstantinui. Baigdam as savo platų, g e ­ rai apdirbtą pranešim ą apie p a d ary tąjį tardym ą, jis [Novosilcevas] praneša, jog „visi m inėtieji m okiniai atg ab en ­ ti į V ilnių. Ju o s vėl tiksliai ir sm ulkiai klausinėsią" 90. Žinios į V aršuvą nu ėjo tokiu keliu. Iš V ilniaus m iesto policijos karin in k as Stankevičius pasiuntė p ak etą K auno policm eisteriui; jis gavo n ak tį iš gruodžio 23 į 24 d., įsa­ kyta, kad atiduotų stačiai į rankas caraičiui, kai jis v a ­ žiuosiąs iš V aršuvos per K auną į P e tra p ilį9I. 89 L. 101. Raštas 1823.XII.16. Nr. 24. 3 vai. po pietų. 90 Priedas VIII [P. 91, 92]. Raštas 1824.I.3/1823.XII.24. Nr. 1829. L. 108—113. 91 L. 135. Tenai buvo dar Nr. 1825, 1830.

214

K adangi caraitis dar tuo laiku nevažiavo, tai Novosilcevas paklausė, a r pasiuntė [paketą] į V aršuvą, ar lau k ia atvažiuojant. Pasiųstas paklausti paštininkas Liud­ vikas G orskis 92. G avęs tokį paklausim ą, K auno policm eisteris atsakė, jog N ovosilcevo ir Baikovo prąnešim us tuoj buvo išsiun­ tęs, tik ne per Gorskį, k u ris susirgęs, o per S a k a v ič ių 93. G reitai atėjo caraičio atsakym as iš V aršuvos. J a u sausio 6 d. iš ten atrašė į V ilnių. Įsakė teisti šešis K ražių m okinius, bet reikia teisti taip pat ir Paškevičių. Teis juos visus k aro teism as V ilniuje. K adangi ketin a būti dar kaltin am ų jų kvotim as, tai papildom us jų atsakym us rei­ kia p ristaty ti stačiai į k aro teism ą, bet jam vis dėlto p ra ­ nešti apie jų parodym ų turinį, o N ovosilcevą prašo sekti šią bylą. Be to, kadangi V ilniuje buvo an traštės [užra­ šai an t sienjų] darom os, o K ražiuose tik ketino ir jau ruošėsi padaryti, tai reik ėtų ištirti, a r nebus kas nors iš šitų pačių kražiškių ta t daręs V ilniuje 94. N ors platūs buvo caraičio įgaliojim ai, bet tokiu sv a r­ biu atsitikim u nedrįso pats vienas tarti, nepasiklausęs paties viešpaties, koks teism as tu ri teisti, arb a bent n e ­ pranešęs. Im peratorius savo resk rip tu 1824.1.21 patvirtino Kons­ tantino įsakym ą teisti k aro teism ui K ražių m o k in iu s95. Ruošiam as kaijo teism as. K onstantinas nusiuntė įsaky­ m ą esančiam jo žinioje atskiro Lietuvos korpuso virši­ n inkui D 'A uvrez su nurodym ais, kaip jis tu rįs sudaryti teism ą. Teism as būsiąs V ilniuje, pirm ininkausiąs 24 pės­ tin in k ų divizijos 3 brigados kom andierius generolas m a­ jo ras baronas Rosenas. D 'A uvrez tą įsakym ą įvykdė. Įsakė Rosenui vykti į V ilnių, o 24 pėstininkų brigados generolui m ajorui Savoini pavesta paskirti asesorius iš 2 brigados pulkų ir vieną nusim anantį auditorių. 92 Raštas 1824.1.1. Nr. 1. L. 137 (Kitoj vietoj Grodskis). 93 182 4.1.3, Nr. 16, L. 140, 141. 94 Raštas 1824.1.6. Nr. 4, slaptai. L. 143, 144. Nr. 9. 94 D'Auvrez — Novosilcevui. 1824.1.9. Nr. 4. (L. 148); Novosilcevas — caraičiui. 1824.1.13. (L. 149).

215

J a u Rosenas ir asesoriai atvyko į V ilnių sausio 11 d., lau k ė tik auditoriaus 96. Sausio 15 d. N ovosilcevas persiuntė Rosenui visą bylą, p rid ė jo prie jos: 8 lenkų knygas iš Jančiausko, 1 štiletą, sulaužytos špagos kąsniuką ir Paškevičiaus lazdą su štiletu. V isa tat perduoti k aro teism ui. Bet n eg alėjo p rista ­ ty ti papildom ojo tyrinėjim o, nes Paškevičius tą pačią dieną susirgo, tai ir kom isijos darbas sustojo. Ir k aro teism as negalėjo pradėti veikti. Be to, rado sp rag ų su­ rinktoj m edžiagoj, tai pats k aro teism as, negalėdam as ta r d y t i 97, vėl atsiklausia tardom osios kom isijos, su d ary ­ tos politinėm s draugijom s tirti. O papildom ieji klausim ai buvo dėl kelių dalykų: a) ginklų klausim as, b) Paškevičius, c) pati J u o d ų jų brolių drau g ija, d) jos ryšiai su V ilnium ir slaptom is jo d rau ­ gijom is. 2. PAPILDOMIEJI TARDYMAI

A . Ginklai Jančiauskas, prad ėjęs b ūti atviras, buvo visiškai įsi­ tikinęs, kad nieko paslėpti negalim a, vis tiek jau viską žino, ir kad tik visiškas prisipažinim as tegali išrūpinti pasigailėjim ą. Gal būti, tard y to jai ta rp k ito ko buvo už­ sim inę apie ginklusi, bene patys nedaug teduodam i reik š­ mės, d ab ar V ilniuje tuo dalyku susirūpino labiau. Jančiauskas apie ginklus suteikė tokių žinių. Jisai pats buvo tu rė ję s špagą, įstatom ą į lazdą, tai, prašom as savo m okytojo Paškevičiaus, jam ją atidavęs. Iš jo draugų m ažą špagą tu rė ję s V itkevičius, jis tu rė jęs be rankenos, tai nunešęs K ražių laikrodininkui M alachow skiui, kad prid irb tų 989. Šiaip ginkluoti nebuvo " . 96 Novosilcevas — Rosenui. 1824.1.15, Nr. 69 (Vilniuje). L. 150, 151. 97 Комиссия военного суда, в гор. Вильно особо учрежденная. 98 L. 82—88. 99 L. 98.

216

T ardytojai, išgirdę apie ginklus, tardam i, kad galėjo b ūti tik ras ginkluotas sąm okslas, tu o ja u pašaukė Paške­ vičių, p areikalavo lazdos su špaga, o jį patį n u tarė a re š­ tuoti. A pie ginklus plačiau pasakoja Zelenavičius. T a rd a ­ m iesi eiti užrašyti tuos šaukim us ant ab iejų vienuolynų m ūrų, tu rė jo pasirūpinti, k ad n eb ū tų jiem s pavojaus įkliū­ ti, tupėjo būti persirėdę nežinom ais drabužiais ir su šau­ nam ais ginklais, k ad apsigintų, jeigu kas užpultų juos bed irb an t savo darbą. Bet jis pats šitų g inklų n ėra m a­ tęs, dargi nežinąs tikrai, a r kiti juos tu rėjo . Taigi buvo vien tik kalbos 10°. Liko p atirti apie tu o s ginklus, k u rie buvo aiškiai n u ­ rodyti. D abar Paškevičius prie D aujoto buvo tardom as k a ip kaltinam as dėl Jan čiau sk o parodym ų apie laikom us ginklus ir sudegintus jo raštus. Jis pripažino, jog lazdą su špaga y ra tikrai gavęs iš Jančiausko, n es savo buvo pam etęs 10101. K ražių tard y to ja i nekaltino Paškevičiaus, k a d tu rėjęs ginklų, jie tom s kalbom s nebuvo pridavę jokios v e rty ­ bės, tik užrašė parodym us, ginklų daugiau nebepaisė, nutilo. Šituo dalyk u labiau susirūpino V ilniuje, apie tat dau g iau klausinėjo. Jančiauskas tu rė jo dar aiškinti, o tep asak ė tą patį, ką ir K ražiuose — vis apie savo lazdą, padovanotą Paškevi­ čiui ir V itkevičiaus štiletą, k u rį taisęs M alachow skis. Iš­ šau k ė į V ilnių M alachow skį, gal jis duos ką nors d a u ­ giau. Jis atvyko, tep atv irtin o anų žodžius: k ad taisęs štiletą V itkevičiui, o lazdą, duotą jam pataisyti, atidavęs Paškevičiui. R eikėjo išaiškinti ir tat, iš k u r atsirado štiletas. Pa­ aiškinim us davė V itkevičius. Štiletą y ra gavęs iš buvusio m okytojo Šalmo (Szotm), pataisęs, parsinešęs nam o; pas jį pam atęs Ivaškevičius, tai perlaužęs ir pasijuokęs: „kam ta u tokie niekai", tai jis ir nebetaisęs, o atidavęs H určino vaik u i K utnevičiui. Tuoj policija atėm ė štiletą iš Kutne100 Priedas Nr. 5 [P. 83, 84]. L. 123, 124. 101 L. 95.

217

vičiaus, m eistras M alachow skis pripažino, k ad jis p a n a ­ šus Į tą, k u rį buvo davęs V itkevičius. V itkevičius tik V ilniuje klausiam as pasakė dar vieną n a u ją dalyką, jog tu rė jęs 2 m ažu pistoletu, pirkęs juos iš m okinio N ovickio, o atidavęs m okiniui Jelenskiui; be to, tu rė jęs šoblią, k u rią buvo gavęs iš savo dėdės M ikuckio, ją palikęs Kražiuose, savo bute. M atyt, tenai, bute, nelabai atidžiai ieškojo ar nežinojo, k ad reikės paim ti ir ginklai. T ardytojai nepasitenkino a t­ sakym ais, jie ėmė kam antinėti, iš k u r y ra gavęs lazdą su štiletu. Jis pirkęs iš savo tėvo liokajaus M ato, o tas bu­ vo radęs pam estą ant kelio. Tinklas vis pynės ir pynės. V is dėlto Ju o d ie ji broliai galėjo ar ketino būti g in k ­ luoti, taigi nusidėjim as daug didesnis, negu iki šiol buvo m anom a. Jančiauskas, pam atęs, kuo rūpinas, paaiškino, jog gin­ kluotis neketino, tik Suchockis, berašydam as ant m ūrų, te tu rė jo būti su ginklais. Z elenavičius nieko nežino apie ginklus. V itkevičius paaiškino, jog juokais vieną sykį buvo pasakęs, jog ,,kai eisiu d aryti užrašų, pasiim siu pis­ toletus", o iš tik rų jų jis pats jokių ginklų neturėjo, tik štiletą, k urį buvo atidavęs Paškevičiui. Bet vienam e J u o ­ d ų jų brolių susirinkim e buvo kalbam a apie ginklus: J a n ­ čiauskas sakė, jog d aran t antrašus ant sienos, reikės persirėdyti ir apsiginkluoti, bet šito nepadaryta. Ju o d ie ji broliai nesiruošė rim tai ginkluotis, vienas k i­ tas buvo prasitaręs, čia juokais, čia ram iai, dėl to buvo prieštaravim ų sm ulkm enose. Zelenavičius tvirtino, jog V itkevičius, o ne Jančiauskas buvo sakęs, kad eis apsi­ ginklavęs ir persirengęs, bet pridėjo, jog tokio nutarim o nebuvo. Jančiauskas atsakė, jog neatm enąs, ar jis, a r kitas b ū tų ta t sakęs. Z elenavičius dar pridėjo, kad buvo susitaręs su Ja n čia u sk u kits k itą saugoti, k ad kas n ep as­ tebėtų. V itkevičius paklaustas pasakė, k ad kalbos apie pistoletus neatsim enąs, o jeigu ir buvo, tai juokais pasa­ k y ta 102. 102 L . 154— 168.

218

Iš šitos m edžiagos negalim a buvo sud ary ti rim to gin­ k luoto sąmokslo. B. Paškevičiaus byla M okytojas Paškevičius, gyvenęs su Jančiauskiukais, rodė uolum ą Rusų vyriausybei, sekė Jan čiau sk iu k ų gy v e­ nimą, per dvejus m etus buvo girdėjęs visokių kalbų, k a r­ tais atvirų, dabar visa ta t ištrau k ė aikštėn ir apie viską ėm ė pasakoti tardytojam s, dar nuo savęs pridėdam as savo paties išvadas. Jan čiau sk ą ypač suerzino Paškevičius, ir po to tu rė jo ant jo širdį ir dėl to, m atydam as, kad jį skandina, sum anė jam tuo pačiu atsilyginti. Paškevičiaus nep rašy tas uolum as net tard y to jam s pasirodęs įtartinas, n e s rodė per daug karštum o bekaitindam as savo m okinį. Tai Jančiauskas ėmė rin k ti žinių apie jį, prisim inti, dab ar jį sekti. Jis nugirdo, jog Paškevičius gruodžio 10 d. 7 —8 vai. ryto prie Jono Jančiausko ir tarn a itė s Elzbietos L iutkevičienės sudeginęs popierius ir prašęs nesakyti, nes visi supusią kalėjim e. Jan čiau sk as prisim inė, jog turįs ginklą, tai ir apie ta t papasakojęs. D abar gavę tokių žinių, tard y to ja i n u tarė Paškevičių a re š tu o ti!03. Žinios buvo teisingos. T ikrai taip k alb ėjo Paškevičius, užėjęs pas Jančiauską, kai jis ja u buvo suim tas, o tat buvo girdėjęs ir teisėjas Pųzewlockis. Paškevičius šitaip pasakęs: ,,aš pražuvau, bet jeigu turėsiu žūti, tai įtrauksiu pasaulio a r provincijos pusę" 103I04. D abar ėm ė k lausinėti Paškevičių prie D aujoto apie Jan čiau sk o parodym us dėl ginklų ir apie sunaikintus ra š­ tus. Paškevičius paaiškino, jog sudeginęs susirašinėjim us su giminėm is. O padaręs ta t apskritai gąsdinam as. T ikrai jis buvo taip sakęs, kaip tvirtino Przew lockiš, jog „pražu­ vęs", bet tą ja prasm e, jog Jan čiau sk o tėvai tu rės p re te n ­ zijų į jį, o> visa k ita pram anęs, esą įtrauksiąs k itu s žmo­ nes. A trodė paaiškinim as neįtikėtinas. 103 L. 82. 104 L. 95.

219

Pašaukė Przew lockį, sustatė akis į akį su Paškevičium , b et kiekvienas paliko prie savo žodžių. Tai Paškevičiaus paaiškinim ai atro d ė tardytojam s neužtektam , ėmė vėl klausinėti. Paškevičius nesakęs Jan čiau sk ų tarnaitei, kad ji ty lė ­ tų; jį patį visi baugindavo. Jančiausko Kipro nekiršinęs pijieš esam ąją socialinę tv ark ą, bet tikrai pasakojęs ap ie užsienių elgetas, kad jie tu rį išlaikym ą, o čionai to n ėra, taigi jį norėjęs pripratinti, kad šelptų elgetas 105. Bei Jančiausk as buvo suteikęs ir daugiau sm ulkm enų apie Paškevičiaus elgim ąsi ir žodžius, kad apie spindu­ linguosius išgirdęs iš Paškevičiaus, k a i vežė iš Kražių Sabaliauską; jis tuom et buvo pasakęs, kad reikia p ad au ­ ginti k a ltų jų skaičių, k ad aniem s V ilniuje būtų lengviau. Paškevičius taip ir nepasiteisino, jis vis dėlto ta rd y ­ tojam s (Botvinkai ir Baikovui) atrodė įtariam as, turįs 'kažin kokį slaptą susirašinėjim ą. Bet a n tra vertus, jis jiem s padėjo susekti laiškų rašytojus, jis labiausiai k reip ė įtarim ą į Jančiauską, D aujotas giriąs Paškevičių, jo n u ­ sistatym ą, o D aujotas y ra tikrai vertas pasitikėjim o. Taigi dėl to jo neareštavo, paliko direktoriaus priežiūroj 106. V ilniuje b etard an t Juoduosius brolius, Paškevičius vėl buvo m inimas, ar tai1 dėl ginklų, ar; dėl žinių apie slap­ tąsias draugijas, jo k a rta is net juo pačiu ir jo darbais rūpinas. Dėl ginklų tai nieko blogo jo darbuose nesusekė, dėl kalbų apie slaptąsias d raugijas jis visiškai užsigynė. Ju o d ų jų brolių byloje jis liko liudininku. Jan čiau sk o bandym ai įpainioti Paškevičių, kaip žinantį apie slaptąsias draugijas, n e tu rė jo geros kloties. Vis dėlto lieka spragų žiniose apie jį: kas jis, k ą dirbo ir t. t. Taigi atsitiktinai, netyčiom is visą laiką tek d av o k liu ­ dyti Paškevičių. Pvz., jo b ajo ry stė buvo neįrodyta. K aro teism o kom isija praneša N ovosilcevui, jog įrodym ų nėra, reikia jie p r is ta ty ti107, o ir y ra jo parodym uose p riešta­ ravim ų. 105 L. 96. 106 L. 100, 101. 107 L. 169, 170.

220

Paškevičius apie save duoda tokių žinių: kilim o jis esąs bajoras, m okslus ėjęs M intaujoj; jo m otina anksti m irusi. K ur krikštytas, nežinąs. Taip jis rodė 1824.1.21. K aro kom isija vėl jį iššaukė, k lau sin ėjo jau naktį, ištrau k ė ir k itu s jo parodym us ir sugretino juos. V akar, sako, vadinęs save našlaičiu, m o­ kęs jį G oldbergeris, M intaujos kunigas, o pirm iau, g ruo­ džio 15 d., užrašuos sakęs, k ad sudeginęs sesers ir gim i­ nių laiškus iš M insko gubernijos. Kurgi dabar teisybė? Paškevičius dabar tu rė jo išduoti savo paslaptį, išsi­ sukti nebegalėjo. Jis prisipažino, jog Budslave, M insko gub., turįs ne jung tu v in ę žmoną, našlę Francišką A dom a­ vičienę, iš jos turįs sūnų ir dukterį. Laikąs juos G udijoj, k a d niekas nesužinotų ir universitetas neatim tų iš jo m okytojo vietos. Sudegintij laiškų buvę devyni iš viso, penki nuo žmonos, o kiti k e tu ri nuo k itų asm enų: du — nuo kom isaro M oračevkio, kuris aniem s pristato p ro d u k ­ tus, du — nuo kaim yno Rodzevičiaus, prie jų du reje stru p ristaty tų vaikam s produktų. Savo gim inių nežinąs, jo ­ kios sesers neturįs. Paškevičius pasakė savo paslaptį, k u ­ rios iki šiol niekas K ražiuose nežinojo. J į apėm ė baimė. O jeigu ir dabar juo netikės? Jo vaikų likim as dabar neužtikrintas. Ir jis įtikinim ui prideda baisią priesaiką: ,,jeigu rodau neteisybę ir jeigu y ra bent vienas koks laiškas, be m inėtųjų devynių ir 2 rejestrų, kuriuos sude­ ginau, tai tenubaudžia V iešpats m ano k ū n ą ir sielą" 108. D abar Paškevičius davė k itų žinių apie savo mokslus. Jis pats y ra m okęsis Kražiuose, o paskui ėjo m okslus V ilniaus universitete, ta t m atyti iš tik rų jo a testatų 109. O iš jo tarnybinio lapo m atyti, kad u n iversitete klausė lotynų ir lenkų literatūrą, paskui buvo ¡išvykęs į K ara­ liaučių pasitobulinti vokiečių, prancūzų ir italų kalbų; grįžęs gyveno V ilniuje, davinėjo privačias pam okas. 1818 m. m okė vokiečių kalbos vyriausioj dvasinėj sem i­ n arijo j, >nuo 1819.IX.1 buvo vokiečių kalbos m okytojas los pledas VIII. [P. 91, 92, bet tokios informacijos šiame priede nėra]. 109 L. 171—174.

221

Kražiuose; kadangi nebuvo bažnyčioj susituokęs, tai už­ rašytas tarnybos lape nevedęs 1101. K aro teism o kom isija n o rėjo d ar paty rin ėti apie Paš­ kev ičiau s bajorystę, patik rin ti jo žinias, bet tuo b ū tų užsitęsusi K ražių byla. Ir N ovosilcevo nurodym ais n u s­ prendė geriau neb ety rin ėti tų sm ulkm enų, prieš jį esą užtektinai įrodym ų, tai jis neišsisuko, jį taip pat teisė. C. Juodųjų brolių tikslai ir santykiai su kitais N orėdam a sm ulkiau sužinoti Ju o d ų jų brolių tikslus,, m atydam a, jog esam osios žinios vis dar neaiškios, k a ro teism o kom isija ėm ė dar klausinėti, gal dar ką sužinos, netikėjo, kad būtų viską pasakę. D augiausia žinių tu rįs duoti Jančiauskas, todėl jo ir paklausė. Jis a tk a rto jo tas žinias, k u r pirm iau pasakojo, gal tik vieną kitą brūkšnelį pridėjo naujai. Ju o d ų jų brolių v a rd ą j ils pats y ra davęs, b et jo nepram anęs, buvo gir­ dėjęs būdam as Kaune, kam e y ra tokia d rau g ija buvusi. Kas į ją įeidavo — vietos gyventojai ar m okiniai, neži­ nąs 1". K aro kom isija ir dabar nepasitenkino tokiu jo aišk i­ nim u; jie n o rėjo daugiau žinoti, įtarė, jog jisai dar šį tą slepiąs, nes V itkevičius sakė, jog Jančiauskas prisip a­ žinęs, kad ir pats priklausęs prie Ju o d ų jų brolių Kaune. Taigi vėl klausė apie tą draugiją: K aune. Jančiauskas p a k a rto jo tą patį, jog nepriklausęs, pasakęs ta t V itk ev i­ čiui juokais. A tv y k u s jam į K auną 1818 m. apie Ju o d u o ­ sius brolius pasakojęs Edm undas Zaviša, su k u riuo buvęs vienam e bute. D raugija buvo tuo laiku, kai iš U žnem unės nem aža m okinių buvo atv y k ę į K auną m okytis. R inkdavos jie C hrapovickio nam uose, sykį buvo iškėlę puotą; prie d raugijos priklausė daugiausia užnem uniškiai, ir tai toki, k u rie buvo aukštesniosiose klasėse. 110 L. 175, 176. 111 L. 154—168.

222

Be Zavisos, apie tą d rau g iją pasakojo m okinys Fer­ dinandas M atczew skis. O kai jis buvo atvykęs į Kauną, tai nė vieno m okinio iš U žnem unės nebuvo radęs Kaune, draugijos tuo laiku nebuvo, taigi jisai pijie jos n eg alėjo priklausyti. K ur yra Z aviša ir M atczew skis, nežinąs I12. Surasti siūlus, k urie rištų prie Ju o d ų jų brolių ne tik Kražiuose, bet ir Kaune, taip ir neteko. R eikėjo išaiškinti jų tikslai. Tuo reik alu vėl klausinėjo Jančiauską. Steigiant tą d raugiją, visai nebuvo tikslo palengvinti V ilniaus suim tiesiem s, padauginant k a ltų jų skaičių. To­ kios kalbos Kražiuose atsirado vėliau, po to, kai išnešiota laiškai. G enerolas Suchtelenas, buvęs Kražiuose, pasakė, jog dariusieji tat galėjo n orėti duoti darbo kom isijai, parodyti, jog daug y ra k a ltų ir dėl to tu rė tų sum ažinti bausm ę. Tat girdėjęs iš Paškevičiaus, pasakė Pesliokui, k ad laiškai išm ėtyti spindulingiesiem s padėti. Šiaip niekas iš Ju o d ų jų brolių nesakė, kad reikia p a ­ dėti suim tiesiem s, niekas nesakė, k ad k a ltų jų padaugini­ m as sum ažins bausm ę. D. Ju o d ieji broliai ir spindulingieji Tardom oj ai kom isijai rūpėjo nustatyti, k ad buvo koki san ty k iai ta rp spindulingųjų, vėliau pasivadinusių filare­ tais, ir Ju o d ų jų brolių. Žinių tu rė jo duoti Jan čiau sk as ir V itkevičius. J a n ­ čiauskas pasakė, jog pirm ą sykį jis buvo išgirdęs apie spindulinguosius, kai K ražiuose suėm ė ir po to išvežė į Vi In i ii m okytoją Sabaliauską, 1823.XI.7 išgirdęs apie spin­ dulinguosius iš Paškevičiaus. Jisai sakęs, k ad suėm ė Sa­ baliauską už tat, k ad priklausęs prie spindulingųjų, tik tuom et ir tesužinojęs apie juos. Paškevičius tuom et p a­ pasakojęs ir daugiau, kad to ji d rau g ija atsirado prieš k e ­ letą m etų, kad rektorius M alew skis ją išvaikęs, tai tuom et jie susidėjo į d rau g iją ja u kitu, filaretų vardu. D raugija 112 1824.1.23 (L. 179, 180).

223

dalijosi į 3 klases, tu rė jo spausdintą in stru k ciją arba organizaciją; ji buvus įsteigta patriotinei dvasiai platinti. V itkevičius m aža k ą tegalėjo pasakyti: sako, tik gir­ dėjęs, ėjo neaiškios kalbos. Paškevičius visai užsigynė, pasakė, jog nieko nežinąs, m okiniam s nieko nesakęs, o jis pats išgirdęs apie sp in ­ dulinguosius, kai prasidėjo tardym as m . Ėmė klausinėti toliau Jančiauską, jis vėl pasakė k e le ­ tą n a u jų sm ulkm enų iš Paškevičiaus žodžių. Paškevičius jam pasakęs, jog, spindulingųjų laim ei, prie jų priklausą daug kunigų, juos reik alau ją į Vilnių, ir kitų luom ų žmo­ nės galį prisidėti. Ju o d ie ji broliai, kaip sako Jančiauskas, kokio nors santykio su kitom is m okyklom is n e tu rė jo ir neketino siuntinėti jom s laiškų. Paškevičius, pirm iau užsigynęs, d ab ar išsigandęs ėmė pasakoti apie viską, ką girdėjo, gal būti, išsisukdam as ir čia pasakojo ne visą teisybę. Pasklido kalbų, kad tardom oji kom isija suėm us spin­ dulinguosius, tarp jų 2 p iaru iš Polocko. Toliau ėmė k a l­ bėti, bet žinios tos pasirodė neteisingos, jog suėm ė vieną kunigą iš K olainių k arm elitų m okyklos. Iki šiol kunigai galėjo pasijuokti iš jų, kad vieni pasauliečiai m okytojai tepriklausą prie įtariam ų draugijų, todėl k arm elitų suėm i­ m ą jis pavadinęs laim ingu nuotykiu. Bet apie kitus luo­ m us negirdėjęs ir nekalbėjęs. Kad k a ltų jų padauginim as gali sum ažinti bausm ę, y ra girdėjęs, esą taip sakęs g en e­ rolas Suchtelenas, apsilankęs Kražiuose. Jančiauskas ėmė dar daugiau prisim inti, ką pasakojo Paškevičius. Jis prisim inė, ką kalb ėję N arkevičius ir Paškevičius apie spindulinguosius. Paškevičius sakęs, jog kitose v als­ tybėse nepaisą visai slap tų jų draugijų, dargi jų u žd ary ­ mo būdas p aprastai prisideda prie švietim o sum ažinim o. Paškevičius, išgirdęs tokį savo kaltinim ą, pašokęs, sušukęs: tai melas, Jan čiau sk u tikėti negalim a, ju k jis susekęs ir nurodęs slaptosios d raugijos pradininką. 113 L. 154— 168.

224

N aujos sm ulkm enos n a u jų santykių nerodo, o vis su­ kinąs apie tat, ką kas m anęs Kražiuose. V is dėlto k aro kom isija n o rėtų dar paklausinėti ir patik rin ti sm ulkm enas apie spindulinguosius, prašo N ovosilcevo dar tas žinias patikrinti. Bet jam atro d ė tos sm ulkm enos nesvarbios, k a ip buvo nesvarbu Paškevičiaus b ajo ry stės įrodym as, dėl jų vienų, jo nuom one, stabdyti a r tęsti bylą n ė ra reikalo. E. Slaptieji raštai pas Jančiauską Vis dėlto tu rė jo būti kas nors iš slaptų raštų. Jis pasi­ sakęs V itkevičiui, jog tu rįs slaptų popierių. Kai atvyko suim ti m okytojo Sabaliausko 1823.X1.7, tai Jančiauskas paslėpęs popierius į batą. Kokie tai raštai? i14 Jis paaiškino, jog tat buvę juodraščiai pakvietim o padaryti teism ą tarp m okinių, apie tat pasakojo V itk ev i­ čius; paskui: perrašytosios eilės iš N iem cevičiaus {„Sa­ kelė"), W ęgierskio („Bočiai") ir t. t. Pakvietim ą atidavęs V itkevičiui, o visa kita sudeginęs. Taigi nebuvo tenai nieko, kas vestų į santykius su kitom is slaptom is d rau g i­ jomis. 3. JANČIAUSKO TĖVAS VILNIUJE

Esant bylai ir kaltinam iesiem s V ilniuje, teatvažiavo į V ilnių vienas Jančiauskas — tėvas, Raseinių pavieto sienų teism o pirm ininkas. Jisai rūpinos kaip nors palengvinti savo sūnaus likimą. Beldėsi į visokias duris, stengėsi visur, k u r galim a įeiti. Jam vienam reikėjo visus užtarti, nes k itų m okinių tėv ų ar nebuvo, ar negalėjo rodytis, ar p ri­ eiti negalėjo, ar nem okėjo. Jančiausko tėvas kreipęsis į N ovosilcevą, kad jisai prašytų sosto ir užtartų jo sūnų. Jis n u ro d in ėjo į jo ja u ­ nystę ir t. t. N ovosilcevas atsakė į šitą tėvo prašym ą, nieko neža­ dėdam as. Jis suprantąs, sako, tėv ų sopulius, bet sūnus 15 114 L. 179, 180 (1824.1.23). 15. A. Jan u laitis

225

n ė ra m ažas; ju k jisai greta tėvo naudojosi b ajo rų p riv i­ legijom is savo paviete, dalyvavęs b a jo rų seim elyje; ši b y la parem ta įstatym ais, bet, žinodam as šviesiausiojo caraičio m aloningum ą, tikisi, k ad sprendim as bus m inkštes­ nis u5. Taigi nieko nežadėjo. Blogas buvo ženklas. A pie k itų tėvus ir negirdėti: atvažiuoti n eg alėjo a r nedrįso rodytis. 4. SPRENDIMAS

|

K aro teism as, kaip m inėta, dirbo san tarv ėje su Novosilcevu, jo tardom oji kom isija atsiklausdavo dėl k iek ­ vieno tardom ojo žygio, betgi galutinį sprendim ą darė patsai teismas. V asario m ėn. pradžioj (5—6 d.) k aro teism as padarė s p re n d im ą U6. Sprendim as bene buvo toks: Jančiauską, V itkevičių, Z elenavičių pasm erkti m irti, Peslioką, Ivaš­ kevičių, Suchockį išplakti, Paškevičių tv irto v ėj laikyti, N ovosilcevas, gavęs k aro sprendim ą, tu o jau pranešė caraičiui apie jį, pridėdam as savo nuom onę; tik iš jos nem atyti, kad k alb ėtų ar prašytų sum inkštinti sprendim ą. Jis tik nurodė padarytąsias teism o sprendim e klaidas, o jų buvę nem aža. Peslioką, Ivaškevičių ir Suchockį nusm erkė išplakti, bet, rem dam asis b a jo rų privilegija, to n eg alėjo skirti, reik ėjo skirti kitą bausm ę. M ikalojus Paškevičius atid u o ­ tas teism ui už laisvam aniškas m intis ir popierių sudegi­ nimą, o k a ip teism o kom isija pritaik ė 1762.X. 19 ,,ukazą" apie m elagingus skundim us. Be to, V itkevičius y ra n ep il­ nam etis, tai rem iantis 1766.V.2 „ukazu" apie nepilnam e­ čius skiriant m irties bausm ę, reikėjo pačiam sprendim o nedaryti, o tat p atiekti valdančiajam senatui U7. C araitis sprendim ą panaikino, o p ask y rė nuo savęs bausm ę. Iš visų atėm us bajorystę, nubausti šitaip: J a n ­ čiauską, kaip sum anytoją, ir Z elenavičių apkalus grandi- *16 ■lS į prašymą atsakymas (L. 180, 182). 116 Rodos, jo neliko Novosilcevo byloje, o buvo persiųstas carai­ čiui. ir Novosilcevas — caraičiui. 1824.II.7. Nr. 190 (L. 187, 188).

226

nėm is išsiųsti į Bobruisko tv irto v ę dešim čiai m etų ir p ri­ staty ti prie su n kiųjų tvirtovės d a rb ų apkalus grandinėm is, po 10 m etų išsiųsti kareiv iais į O renburgo linijas, o jeigu n e tin k a tarnybai, tai į Sibirą gyventi; tą pačią bausm ę reikia paskirti ir V itkevičiui, k a ip sum anytojui, bet k a ­ dangi jis nepilnam etis, tai jį ir m ažiau kaltuosius Peslioką, Ivaškevičių ir Suchockį, apkalus grandinėm is kelionės lai­ ku, išsiųsti į O renburgo liniją ir paskirti kareiviais be teisės išsitarnauti; Paškevičių dėl jo geros be kliaudžių tarn y b o s pasodinti Bobruisko tv irto v ė je skyrium vieną į kazem atą dvejiem s m etam s, o po to išleisti; išlaidas iš­ ieškoti iš jų pačių a r jų giminių. A pie tą visą bylą ir savo konfirm aciją caraitis pranešė im peratoriui. Baigdamas pridėjo apie dovanas, k u rias rei­ k ė tų paskirti K ražių m okytojam s ir m okiniam s, taip pat rektoriui lls. 5. NUTEISTŲJŲ IŠVEŽIMAS

K aro teism o su pakeitim ais sprendim ą patvirtino ca­ raitis K onstantinas 1824.11.28; jis pranešė apie tat im pe­ ratoriui, o tas vos po m ėnesio, kovo 28 d., davė žinią apie savo sutikim ą. Bet K onstantinas nelaukė, ką pasakys viešpats, įsakė tu o jau sprendim ą įvykdyti. R ytojaus die­ ną, v asario 29 d., įsakė N ovosilcevui: ,patirti, koki Įspū­ dį padarys publikoj bausm ė, m ano paskirtoji". V isa tai tu ri p a d ary ti slapta, patirti reikia tikras žinias " 9. Novosilcevas pavedė policm eisteriui Slykovui sekti ir jam apie tat pranešti. Ir netrukus, kovo 8 ir 9 d., sprendim ą įvykdė viešai. Apie tat, koks buvo įspūdis, užsiliko žinių, vienos — iš sekusio Slykovo, k ita s buvo surinkęs rektorius Tw ardoviskis, Lolovvelis ir kiti. S lyko va s ir k iti suteikė N ovosilcevui žinių, kurios buvo ką tik surinki os, nes rašė ry to jau s dieną ar tuoj 15 118 L. 189— 191 (konfirmacija), 193— 196 (raporlas carui). Priedas VIII [P. 92]. 115 Caraitis — Novosilcevui, 1824.11.29. Nr. 25 (L. 197).

227

po to įvykio (rašė k o v o 9 d.). A prašom a, kaip ta iškilm ė a tlik ta ir k aip visuom enė į tat atsiliepė. Kovo 8 d., rašo jisai, vidudienį (taigi 12 vai.) išsiųsti Jančiauskas, Zelenavičius ir m okytojas Paškevičius; kol kiekvieną prirengė, tatai gana ilgai truko; buvo susirin­ kus didelė daugybė žmonių, k u rie lydėjo iš Didžiosios d a ­ boklės už A ušros varų. Jiem s pasitikti pasirodė keli e k i­ pažai, gal būti, prijau čian ty s jų likimui. O ry to jau s dieną (kovo 9 d.) 11 vai. ryto išsiųsti paskutiniai — V itk ev i­ čius, Pesliokas, Suchockis, Ivaškevičius; jų lydėti susi­ rinko dar daugiau žmonių. V iskas ėjo k aip reikiant, jokio triukšm o nebuvo. N u ­ sidėjėliai išsiunčiant, dargi dedant grandines, nerodė nė m ažiausio gailesčio, ir buvo jiem s vis tiek, k a s su jais darom a, bet lydintys juos jų gailėjosi. Y patingai krito i akį: Jan čiau sk o tėvas, (stovėjęs šiek tiek toliau nuo vežimo, k u riuo vežė sūnų, su didžiausiu sopuliu ir vienas pilietis, kuris pasakė: ,,rūpinas jų auklėjim u, o jie štai ko užpelnijo savo nusidėjim ais". Iš publikos teko išgirsti lokių nuom onių. Kai ku r nam uose šitaip kalbėjo: „reikia lik ai vožti Lietuvos Sta­ tutą, ir pam atytum ėte, kokia didelė bausm ė paskirta m aiš­ tininkam s". O kiti buvo baim ės apim ti; nes jeigu taip nubaudė kražiškius, tai kokios bausm ės sulauks K ėdainių m okiniai 12°. Bausmė daro pageidaujam ą įspūdį 120121. A pie tuos įvykius praneša ir universiteto rektorius Tw ardow skis. Karo [teism o]pirm ininkas Rosenas, išgirdęs, jog žada viešai išvežti, rūpinos atkalbėti nuo to žingsnio. N ovosilcevas, Rim skis-K orsakovas stengėsi išsisukti nuo atsakingum o už viešum ą. Ir suprantam a, kodėl jie tat darė: ju k tai buvo caraičio noras, o ta t pasakyti buvo nepatogu. Iš anksto buvo jų apgalvotas ir sudarytas a p e i­ gų planas, „vežim us ty čia pastatė toliau nuo daboklės, už kokių pusantro šim to žingsnių, kad apkalti, nepratę d ar prie n au jų ir neištem ptų geležinių pančių, vilktųsi 120 Kėdainių mokinių byloje buvo iškeltas kaltinimas, esą norėję nužudyti patį Konstantiną. 151 L. 198—200. Novosilcevas — caraičiui. 1824.III.9, Nr. 296.

228

p rie jų pam ažėle ir sunkiai. J ie ėjo pro daugybę susirin­ k u sių žmonių, kurie v e rk ė graudžiom is ašarom is, bet nie­ kas n eparodė jokio pasipiktinim o. Visi paniuriai tyli, tik k a rta is girdėti v e rk ian t ir raudant". Lelewelis, rašydam as apie N ovosilcevą V ilniuje, piešia visai kito k ią minios nuotaiką. Jan čiau sk as ram inęs d ra u ­ gus. Žm onės piktinęsi, m oterys klykė, alpo, jos v erk ė !22. Dar k itaip praneša apie tat pats N ovosilcevas, o jis tu rė jo Šlykovą ir k itų žvalgų. Jie akylai sekė m inios n u o ­ taiką. A titinka ir artim os N ovosilcevo pranešim ui Twardow škio žinios 12123. 6. DOVANOS

i

Sėkm ingai pabaigus tardym ą ir suradus kaltininkus, kilo klausim as apie susekusiųjų nuopelnus ir jiem s dova­ nas už tat. N ovosilcevas, pranešdam as caraičiui apie darbų b a i­ gimą, nurodė Baikovo, Botvinkos, taip pat asesoriaus Krulikovskio nuopelnus 124. C araitis K onstantinas pristatė N ovosilcevo rap o rtą pa­ čiam viešpačiui, nurodė anų nuopelnus, o nuo savęs y p a ­ tingai dėkoja N ovosilcevui už rūpestingum ą ir uolum ą susekant sąm okslą l25. N ovosilcevas sako viską įvykdysiąs, kas jam pavesta, ir dėkoja ca-raičiui už atm inim ą l26127. Im peratorius pranešė K onstantinui, o tas N ovosilce­ vui, jog pakėlęs jį (Novosilcevą) tik ru o ju slaptuoju ta rė ­ ju; klausia jo, kokias dovanas reikėtų suteikti Botvinkai, Baikovui ir K rulikovskiui m . 122 Biensitejn M. Bracia Czarni. S. 556, 557. 123 Šitą sceną aprašė Mickevičius III „Vėlinių" dalyje. 124 L. 108— 113. Raštas 1822.XII.18/20 (1824.1.3. Nr. 1829). 125 L. 143. 144 (1824.1.6, Varšuva). 126 L. 147 (1824.1.10. Nr. 10). 127 L. 183 (1824.II.1. Konstantinas — Novosilcevui).

229

N ovosilcevas dėkoja caraičiui už užtarim ą ir m alonę, nes jis vykdęs tik jo nurodym us 12S. Tuo pačiu1laiku N ovosilcevas gavo iš galingojo grafo A nakčejevo žinią apie dovanas. Tai N ovosilcevas jam dėk o ja už laišką, už prisidėjim ą gauti dovanos, už p a la n ­ kum ą 128129. Bet čia visai neužsim ena apie K onstantiną. Gal N ovosilcevas pats buvo kreipęsis į A rakčejevą, kad tas jam davė žinią apie skiriam as jam dovanas? K onstantinas, tvirtindam as sprendim ą, prim inė carui, kad paskirtų dovanas Kražių m okiniam s, kurie pasirodė esą ištikim i: Č aprackiui, Stulginskiui, Jaulauskui; jiem s buvo pasiųsti laiškai [Juodųjų brolių], tai jie gavę tu o jau p ristatė vyriausybei, o m okinys H olšteinas, nors ir buvo gavęs, bet iš baim ės ir nesusivokęs k ą d ary ti sudegino, bet pranešė vyriausybei be jokio gaiščio: jie esą parodę uolum ą ir prisirišim ą prie vyriausybės: jie tu rį būti kuo nors pažym ėti, ypač dabartiniais laikais. J u k tuo keliu sąm okslininkai galėjo bandyti: a r praneš, a r ne, gal prie jų prisidės. Iš savo pusės siūlytų apdovanoti sidabro m e­ daliais su tam tikrais parašais ar kuo kitu. Kražių m o­ kyklos direktorius D aujotas ypatingai pasitarnavęs: a ti­ davė laiškus, padėjo susekti kaltuosius, tai jam siūlo V la­ dim iro IV laipsnio ordiną l3°. V iešpats tam sum anym ui p rita rė ir davė sutikim ą. Ir N ovosilcevas, gavęs caraičio raporto nuorašą, pats siūlo dėl dovanų d ar vienam — univ ersiteto rektoriui T\vaidow skiui. Stipri jo kalba, p asak y ta uždarant K ėdai­ nių m okyklą, rodo, jos jis v is labiau darosi ištikim as vyriausybei. C araitis pristatė viešpačiui ir šitą, jis taip pat sutinka duoti dovaną, tik kokią — laukia pasiūlym o, nes klausia N ovosilcevo, kokią duoti dovaną T w ardow skiui ISI. N ovosilcevas pasisakė, jog esąs v ertas Onos II laip s­ nio, nes jau turis kiem o [ = rūmų] ta rė jo r a n g ą 132. Dar 128 L. 129 L. 130 L. 131 L. 132 L.

230

185 (1824.II.5. Novosilcevas — Konstantinui). 186 (1824.II.5 Novosilcevas — Arakčejevui). 193—196. Priedas VIII [P. 92]. 202. Caraitis — Novosilcevui. 1824.IV.12. 203 (1824.IV. 17. Nr. 677).

neseniai prieš Ju o d ų jų brolių susekim ą jis pats sėdėjo arešte !33, tai po to uoliai vykdė vyriausybės norus 13134135. V isas dovanas — ordinus, m edalius — caraitis siuntė N ovosilcevui, o tas un iv ersiteto rektoriui, kad įteiktų. R ektorius išsiuntė į Kražius, kad vietoj įteiktų. M oki­ niam s pavesta įteikti m edaliai birželio mėn. v iešųjų eg­ zam inų m etu. Šitam darbui atlikti pakviesta Raseinių pav. garbės globėjas Bielozoras. M okiniai gavo m edalius dykai, D aujotas, kaip p apras­ tai, tu rė jo užsim okėti už jį 30 rub. asignacijom is 13°. V

JUODŲJŲ BROLIŲ LIKIMAS Ju o d ieji broliai norėjo gelbėti draugus ir tėvynę, už tuos norus davė jiem s įvairių sunkių bausm ių. N ė vienas neišbuvo iki bausm ės galo: vieni m irė, kiti pakilo aukš­ tai, prasim ušė kaip nors: buvo tai energijos ir valios žmo­ nės, o silpnos sveikatos neišturėjo, ar m irė, ar nusižudė. K iekvienas iš jų tu rė jo savo likimą. i. BOBRU1SKO

t v ir t o v ė je

Jančiauskas Jisai sėdėjo Bobruisko tvirtovėje, tu rė jo dirbti sun­ kiuosius darbus, bet darbo nedavė: laikė jį drėgnuose kazem atuose, išleisdam i tik trum pam laikui pasivaikščioti. Ir teko laukti, k ad a ateis galas jo kančiom s. N eilgai teko belaukti. G reitai po to įvyko atm ainų Rusų soste: m irė A leksandras (1825), jo vietą užėm ė jo brolis M ikalojus. Jisai, tas griežia sis absoliutįstas, tu rė jo atitaisyti, k ą buvo pad aręs „palaim intasis" A leksandras. Sykį, 1826 m. b elan ­ 133 L.

1 9 8 - 200.

N o v o s ilc e v a s — c a r a ič iu į.

1824.III.9.

N r.

396.

134 Carailis — N o v o s ilc e v u i. 1824.V .2/24; N o v o s ilc e v a s — r e k to r iu i, 1824. V . 19/31. N r. 823; T w a rd o w s k is — N o v o s ilc e v u i. 1824. V I. 18 (L. 2 0 5 — 219).

135 L. 211.

231

kydam as Bobruisko tvirtovę, pam atė Jančiauską, k rito į akį savo išvaizda, inteligentiškum u, liepė paleisti iš ten ( 1826). Jan čiau sk ų šeim ynoj užsiliko pasakojim ų, kaip tat a t­ sitiko. Tėvas ir gim inės rūpinos savo sūnum, ieškojo būdų jam išgelbėti, o tat galim a tik p riėju s prie caro. Kažin k o k iu būdu jiem s pavyko įgyti carienės palankum ą, jos užtarim ą pas carą, o ji išprašė besilankant Bobruiske p a ­ leisti Jančiauską, ir caras, nors nenorom is, bet padaręs, n e s buvo žadėjęs paten k in ti jos prašym ą, pats nežinoda­ m as, ko paprašys. 1826 m. Jan čiau sk ą paleido iš Bobruis­ ko, p askyrė tarn au ti eiliniu k areiv iu į vieną pulką, sto ­ vintį V ilniaus gub. Kurį laiką esą buvęs Rudzkio tarnu. Po p en k erių m etų jis avansavo ligi karin in k o ir išėjo į di­ m isiją '3B. Dėl avansavim o į karininkus y ra k ita žinia, k u rią y ra suteikęs jo K ražių laikų draugas A. Pesliokas. Jis pasa­ koja, kad Jan čiau sk ą paleidęs iš Bobruisko ne caras, bet jo brolis M ykolas. Jan čiau sk as tarn a v ęs eiliniu kareiviu, 1828— 1829 m. buvęs tu rk ų kare, ten už narsum ą gavęs puskarininkio laipsnų 1830 m. d aly v av ęs k are prieš lenkų sukilėlius, buvęs sužeistas, dėl lo gavęs k arininko laipsnį ir išėjęs: į dim isiją 3*l37. Gal būti, tikrai caras lankėsi Bob­ ruiske, bet neabejotinai teisingos kitos žinios: tik d aly ­ vaudam as kare, galėjo gauti aukštesnį rangą. Jančiauskas gavęs lenkų ordiną — tai buvo duodam a už sukilėlių m al­ šinim ą. Tik abejotina, a r savo noru ėjo į šitą k arą l38. Jančiauskas grįžo į Žem aičius, gyveno dvare, ū k in in ­ kavo, vedė, sulaukė šeim ynos, dalyvavo visuom enės g y ­ venim e, buvo b a jo rų m aršalas, m irė 1853.IX.19. Pergyvenim ai buvo tokie gilūs, jog nepasakojo n ie­ kam apie Juoduosius brolius, apie ta t nepaliko jokio ra š­ telio, lyg bijojo, lyg kažin ką slėpė. l3S Š itą m a n p a s a k o jo p . J a n č ia u s k a s , a n o p a lik u o n is , g y v . K a u n e . 137 З а п и с к и П е с л я к а . С о о б щ е н ы M . В. Л о с и е в с к и м / / И с т о р и ч е ­ с к и й в е с т н и к . 1883. Т . 13. С е н т я б р ь . С . 5 7 6 — 578. 138 Ž in ių s u te ik ė p . В.

232

Feliksas Zelenavičius Jis taip pat buvo išsiųstas į Bobruiską; k itaip buvo susidėjęs visas jo gyvenim as, nežinom ai atsirado, trum pą laiką švystelėjo ir nejučiom is išnyko. Jis gim ė 1805 m., bylos laiku jam buvo 18 metų. Iš kur; jis kilęs, n ė ra žinių. Tardom as pasisakė, jog esąs bajoras, jo tėvai gyveną D aujoto sodžiuje, Palėkiu vardu 139140, o tai galėjo būti Palekėlė V iduklės parapijoje. V eikiausiai buvo valstietis, gal būti, ir jo p a v a rd ė buvo kitokia 14°. M atyt, buvo tai gabus ir m okslus vaikinas. Įstojo į gim naziją 1818.IX.1, besim okydam as buvo gavęs pasižym ėjim ų: 1822 m. buvo gavęs m edalį, įrašytas į aukso k n y g ą ,41. Z elenavičių nuteisė, niekas juo nesirūpino, nebuvo kam galvoti apie jį nei V ilniuje, nei Bobruiske. Ir tenai tvirtovėje; jis m irė, bene 1826 m. Įvairiaip pasakoja apie jo mirtį. Jo K ražių draugas Pesliokas sako, jog išbuvęs 9 mėn. apkaltas grandinėm is kazem atuose, išėjo iš proto ir m irė neatsigavęs 142. Jančiausko gim inių pasakojim ais, Z elenavičius gavęs džiovą ir po d v e jų m etų m iręs I43. 2.

IŠTREMTIEJI Į ORENBURGĄ

Keturi kražiškiai: V itkevičius, Suchockis, Ivaškevičius, Pesliokas buvo ištrem ti į O renburgą, prie U ralo kalnyno. Sunki buvo kelionė, vežė apkaltus g-randinėmis, nugabenę į O renburgą ir paskirstę kiekvieną į atsk irą pulką, p a ­ leido. Č ionai neleido jiem s ištarnauti, visą laiką tu ri būti eiliniais kareiviais. V isi tarn av o eiliniais, ta rp savęs susieidavo, palaikė kits kitą. V ėliau atv y k o vilniškių Žanas ir Suzinas, k a r ­ tais atsirasdavo atsitiktinai koks turtingas a r įtakingas tau tietis ir rūpindavosi jais. 139 B y lo s L. 123— 124. 140 M e tr ik u o s e š ito s ir p a n a š io s p a v a r d ė s V id u k lė s p a r a p i jo j e t e k o a p tik ti. 141 Brensztejn M. F ilo m a tą w K ro ž a c h , S. 19. 142 З а п и с к и П е с л я к а . C . 577. 143 Brensztejn M. B ra c ia C z a rn i. S. 588.

ne­

233

Būdam i beteisiai, persekiojam i, o inteligentiški, sun­ kiai kentėjo, bet stipresnieji dvasia ir k ū n u prasim ušdavo. Rusų vyriausybė už U ralo v arė užkariavim o politiką; no rin t ištrū k ti iš nepakeliam os tarnybos, reikėjo prašyti, kad leistų stoti į k a rą K aukazui užkariauti; kankinim as dvasinis buvo toks sunkus, laisvės kan k in iai geruoju „prašėsi" į k a rą k itų laisvei panaikinti, k ad išliktų gyvi. Ir jie »rūpinos gauti leidim ą pasižym ėti kare, ištarnauti dovanojim ą. Bet darė ta t nenorom is. V ienas kitas šiaip taip įsitaisė vietoje; apie vieną pasakojam a, jog slapta tapęs tėvu. V itkevičius dėl m eilės dalykų nenorįs išv a­ žiuoti l44. O renburgo v yriausybė v arto jo Įvairių priem o­ nių, bespirdaina juos, kad prašytųsi: tie priešinas, kiek galėdam i. K iekvieno iš tų k e tu rių ištrem tųjų buvo kliokis lik i­ mas. Jonas Vitkevičius Tai drąsiausias ir energingiausias iš jų keturių. Kilim u d v arininko sūnus, gimęs Pašiaušio dvare 1806.X1I.19. O renburge pasireiškė jo gabum ai'— gabus kalbom s, m o­ k ėjo daugum ą Europos kalbų, daugybę Rytų kalbų, geo­ grafijos tyrinėtojas. Į jį a tk reip ė savo akį pravažiuojąs H um boldtas, caras tu rė jo kuo nors palengvinti. Greitai pasirodė, kad jis buvo reikalingas savo gabum ais, n e ­ p ap rastu drąsum u, k rašto pažinim u ru sų ekspedicijom s į V idurinę ir Pietų Aziją. Jo praeitis, jo tau ty b ė jam trukdė; atsirado a v a n tiū ­ ristų lenkų, k urie įskųsdavo, jog norįs d aryti sukilim us. Bei! savo žiniomis, atsargum u, p a tv a ra jis ėm ė viršų, juo ėm ė tikėti. Pagaliau pasiuntė į A fganistaną Rusų diplo­ m atiniu agentu. Tenai 1839 m. tasai žem aitis kuone p ri­ v ed ė prie k aro ta rp Rusų ir Angių, o dar ne taip seniai jis buvo k etinęs su Peslioku bėgti per stepes į A nglų kolonijas. Rusų v yriausybė iššaukė V itkevičių į P etra­ pilį, ir. čia 1839.V .9 netik ėtai rad o užm uštą jį ir jo tarn ą H4 K o r e s p o n d e n c ja A d a m a M ic k ie w ic z a . P a r y ž , 1870. T . 2. S. 87.

234

.kirgizą viešbutyje. V eikiausiai tai buvo Rusų vyriausybės darbas 145. Tolim uose priešpiečiuose Juodasis brolis buvo rengęs carinei R usijai pražūtį. Aloyzas Pesliokas Jis y ra gimęs T rakų paviete 1807 m. netu rtin g o j ba­ jo rų šeim oj. Jo šeim ynoj, be jo, buvo dar 5 broliai ir 1 sesuo. Iš nam ų nieko negaudam as, ištrem tas tu rė jo pats už­ darbiauti, k iek leido tarn y b a: m okė vaikus, ta t uždraudus, neleidus rankioti m okslo m edžiagos — augalų, vabalų, m i­ neralų,-- vertėsi am atais visokiais. Persekiojim ai taip pat buvo jį nukankinę, jog jau ruošėsi nusižudyti. Išgelbėjo, nuo to d arbo ai kalbėjo vienas dekabristas. Po daugelio m etų palengva kilo tarnyboje, kai pasižym ėjo k a re Chivos ekspedicijoj, į k u rią buvo įsirašęs. V ėliau vedė vieno dvarininko d ukterį Ufos gub., ten ir pasiliko. Išėjęs į dim isiją 1844 m., ūkininkavo; buvo geras ūkio vedėjas. D arant žemės reform ą, buvo taikos tarpininkas, bet dab ar prisim inė jo praeitį — jo vaikystę, K ražių laikus, a tsta tė 1867 m. M irė greitai po to, į Lietu­ vą negrįžęs M6. Suchockis Suchockis, ištardavęs k eletą O renburgo linijoj, nusišovė. *S .

m etų eiliniu kareiv iu

i45 Brcnsztejn M. B ra c ia C z a rn i. S. 5 6 0 — 564; Патто В. А. С с ы л ь ­ н ы е п о л я к и в О р е н б у р г е / / И с т о р и ч е с к и й в е с т н и к . 1889. Т. 38. Д е к а б р ь . С . 5 8 4 — 606; З а п и с к и П е с л я к а . С . 57 6 — 594; M a ž a ž in o Ž a ­ n a s (Zan T. Z \v y g n a n ia : D z ie n n ik z la t 1824— 1832. W iln o , 1929. S. 138); Janik M. Dzieje p o la k o w n a S y b e r ji. 1929. S. 103, 1 0 4 * ; S. Daukantas b u v o s u s id o m ė ję s šitu o ž e m a ič iu , p a s j į u ž s ilik o ž in u tė iš la ik r a š č i ų a p ie V i t k e v ič ių ( d a b a r L ie tu v ių m o k s lo d r a u g ij o j e V il­ n iu je ) . 546 З а п и с к и П е с л я к а . C . 57 6 — 594.

235

Ivaškevičius A pie Ivaškevičių m aža tetek o užtikti žinių. Jis, išta r­ n av ęs k urį laiką, buvo pakeltas drauge su Peslioku pus­ karininkiu, po 5 m etų — karininku. Apie tolesnį likimą n etek o žinių rasti.

KUNIGAI IR 1831 m. REVOLIUCIJA LIETUVOJE Istorijos tyrinėjimas PRAKALBA Tai — viena 1831 m. revoliucijos istorijos dalis. Dar pirm iau buvau rašęs apie valstiečius) tais pačiais laikais, naudodam asis Šiaulių ekonom ijos archyvu. A pie tos p a ­ čios gadynės žydus įdėta į išspausdintąjį darbą ,.Žydai Lietuvoje". Dar teberenkam a m edžiaga apie bajorus. Kol n ė ra p arašytų parengiam ųjų, pirm ais šaltiniais parem tų darbų, sunku parašyti greitu laiku pilną 1831 m. istoriją. T enka leisti dalimis, prisirinkus užtektinai m e­ džiagos kokiai jos daliai, nes nežinau, kuom et užbaigsiu visą. V ėliau, užbaigus ty rinėjim ą m onografiškai, bus ga­ lim a parašyti plačią visą tos revoliucijos istoriją. Nepaly tėjau U žnem unės kunigų, nes n e tu rė ja u m edžiagos. Rašyta V ilniuje 1914 m., p erdirbinėta 1919 m., užbaigta žiūrėti K aune 1922.11.10. Išspausdinta buvo ,,M ūsų žiny­ ne".

I k u n ig ų

Šv i e t i m a s

XIX am žiaus pradžioje kunigai tu rė jo savo rankose didelę galybę Lietuvoje. To buvo k elio s priežastys: jų darbas, ūkinė padėtis ir organizacija. 236

Lietuva — a rto jų k raštas. M iesto gyv en to jų buvo ne dau g iau kaip dešim ta dalis, o kai k u r būdavo; jų ir m a­ žiau. Bet ir ituose m iestuose didelę g y v en to jų daugum ą sudarydavo žydai,— su savo atsk ira tauta, kalba, tikyba ir teisine padėtim , k urie niekuo nesusieti su Lietuvos gyvenim u. Sodžiaus gyventojai — daugum a valstiečiai; b a ­ jo rai tesudarydavo vos 0% visų gyv en to jų '. Daugum ą g y v en to jų baudžiava slėgė. Žmonės tam sybėje laikom a, nes tai geriausi baudžiauninkai. J ų prislėgta dvasia n e ­ tu ri noro ir galės kovoti dėl geresnės ateities, protas netoli siekia. Lengvai galėjo valdyti tasai, k u ris pats buvo laisvas kūnu ir dvasia; šviesesnysis galėjo daryti su jais, ką norėjo. Esant vargingai padėčiai šioje ašarų pakalnėje, beliko žmonėm s tikėtis užm okesnio danguje, jeigu k an triai neš savo jungą. Bažnyčia ir jos kunigai patenkindavo tą žmonių reikalavim ą. Bažnyčios pam oks­ lai — vienintelis žmonių dvasios penas. Bažnyčioje tiktai žmogus buvo lygus su pačiu ponu, tenai galėjo jisai surasti ar laukti atlyginim o dėl pono p a d ary tų skriaudų. N egana to. P arapija ir įjos sienos sutapdavo su kitu krašto padalinim u. A pskritis dalijosi tuom et ne į valsčius ir nuovadas, kaip dabar, bet į parapijas. K iekvienoj bu­ vo tam tik ra pasaulietinė vyriausybė. Bažnyčia rūpinosi ne tik sielų išganym u, bet ir kitais žmonių reikalais. Su bažnyčia buvo susiję visi svarbiausi gyvenim o atsitik i­ m a i— gimus krikštijo, užaugus šliūbą davė, m irus laido­ jo, ligom s užpuolus m eldėsi, į rekrūtus paėm us ir sv e tu r išvežant bažnyčios varp ai lyg num irėliui skam bino 12. Te­ nai skelbdavo ne tik gobtuves, bet ir apie pavogtus d a ik ­ tus, [pagarsindavo] pasaulietinės valdžios dekretus ir skelbim us apie m elagingas m aldas. Žodžiu, bažnyčia buvo tokia vieta, kurioj ir apie k urią vyko viešasis žmonių gyvenim as. Kur būdavo bažnyčia, tenai palengva a tsi­ rasdavo m iestelis. Išdygdavo smuklės, krautuvėlės, taip 1 Штакельберг. С т а т и с т и ч е с к и е т р у д ы . С П б ., 1860. T. 2*; Ж у р ­ м и н и с т е р с т в а в н у т р е н н и х д е л . 1835. № 4. С . 429, 430. 2 2г, P r ie d ą N r. 1— 5 [P rie d a i n e s k e lb ia m i. J u o s žr.: Janulaitis A , K u n ig a i ir 1831 m . r e v o liu c ija L ie tu v o je . I s to r ijo s ty r in ė jim a s . K a u n a s , 1923. P. 47— 49. T o lia u ž y m im a s tik p u sla p is ].

нал

237

pat viešosios vietos, ti'k kitokios rūšies, m enkesniem s rei­ kalam s patenkinti. Prie daugelio bažnyčių būdavo elge­ ty n ai (špitolės), k u r tos parapijos pavargėliai rasdavo sau prieglaudą. Bažnyčia buvo parapijos gyvenim o vidurys, klebonas buvo tenai galva. Švietim as buvo jo rankose. Iš vienos pusės — pam oks­ lai, bažnyčioj sakomi, buvo vien kunigo: už bažnyčios sienų tu rė jo jisai kitokį įnagį — m okyklą. Buvo laikai, kai bažnyčia ir vienuolynas būdavo v ie ­ nintelis šviesos židinys. Ilgainiui pasaulietinėm is virto daug rūšių m okyklų, kurios buvo atim ta iš kunigų, Iš pradžių atim ta universitetas, paskui vidurinės mokyklos, L ietuvoje XIX a. pradžioje [XVIII a. pab., 1773 m.], dar Lietuvos [ir Lenkijos] nepriklausom ybės laikais, u n iv er­ sitetas p ad ary ta pasaulietinis. Per kelias dešim tis m etų po to, 1820-ais m etais ir vėliau, atim ta gim nazijos, bet kunigam s palikta gerokai teisių m okinant tikybos, p r i­ žiūrint doros ir religijos apeigų vykdym ą. Tais laikais bažnyčia valstybės ir viešp atau jan čių sluoksnių buvo lai­ kom a būtinu ir reikalingu jaunuom enės auklėjim o gai­ valu. N eju d in ta visai, iš kunigų ir vienuolynų neatim ta liau­ dies m okyklos. Buvo tai pradedam osios m okyklos. N uo senų laikų jc s buvo kunigų įkurtos. N e sykį bažnyčių susirinkim ai (vyskupijų sinodai) ir vyskupai įsakydavo ir prim indavo kunigam s, jog tu ri laikyti m okyklas. Ne vienas klebonas ar vienuolynas ne sykį galėdavo varžy ­ tis su kitais savo artim ais a r tolim ais kaim ynais, kieno bus geresnė m okykla. J ų vizitatoriai vienuolynuose, de­ kanai vyskupijose prižiūrėdavo, kad būtų m okyklos. Be abejonės, ne visur jos būdavo, k artais tik rašte stovėda­ vo. P arapijos m okyklas lankydavo sm ulkieji bajorai, n e­ turtingi, bet laisvi žmonės, ir rečiau valstiečiai, šiek tiek pasiturintieji. Paprastai direktoriais arba m okytojais b ū ­ davo karnendoriai, k a rta is vargonininkai arba šiaip p a­ sam dyti pasauliečiai žmonės. Daugum ą išlaidų tekdavo padengti klebonui. M okam a buvo, k aip aprašom a vienoje m okykloje, nedaug, po 15 skatikų per savaitę. M okslo laikas tęsėsi nuo šv. M ykolo iki šv. Jurgio. Ir m okindavo

238

nedaug — skaityti, rašyti, škaičiuoti ir tikybos. Jeig u m o­ k y to jas buvo ir pasaulietis žmogus, tai vis tiek jisai visiškai priklausė klebonui. A pskrityse būdavo po vieną a r po kelias apskrities m okyklas, kurios vėliau virto gim ­ nazijom is. Jos skiriam os bajoram s. Iš pradžių jos buvo vienuolių rankose; atsirado p rie vienuolynų. J a u apie 1820 m. visos atim tos iš jų, įvesdinti pasauliečiai m oky­ tojai, bet kunigų įtaka m enkai tesum ažm la. M okinosi jau pasiturintys bajorai, net retk arčiais gaudavo m okslo ir baudžiauninkų vaikai, pasidirbę baj orybės popierius, je i­ gu ponas ir klebonas padėdavo, ir perm ainę savo pavarė dę į bajorišką, t. y. su lenkiška galūnę, arb a visai sv e ti­ m ą pasisavinę. Taigi švietim as buvo kunigų rankose. Žinomas daiktas, pagal Lai buvo ir m okslo bei jo dėstym o pakraipa. Kas n o rėjo kreiptis į m inią, sulaukti jos pagalbos, negalėjo jokiu būdu aplenkti kunigų. Pasaulietiniai įstatym ai duodavo klebonui ir apskritai dvasininkų vyriausybei daugiau teisių, negu dabar. K on­ sistorija n ag rin ėjo tokių bylų, kurios dab ar jai n eb ep ri­ klauso. Taijp 1828 m. ak tų randam e tokią bylą. Kažin kas pranešė konsistorijai, jog Telšių m ieste ir ap skrityje atsiradę pasileidusių žmonių. J i p rad ėjo tardyti. Tai bylai buvo reikalinga policijos pagalba žmonėm s klausinėti, kratom s daryti ir L. t. Telšių policija ėm ė abejoti, ar tu ri tokią teisę konsistorija, todėl pareikalavo įstatym ų nurodym o. Tuom et konsistorija pranešė gubernijos v a l­ dybai į V ilnių, ir ¡ji paskelbė visom s policijom s, jog jos privalo vykdyti tokius konsistorijos reik a la v im u s3. Peržiūrėdam i visokius skundus ir bylas, užvestas k o n ­ sistorijose, m atysim e, jog jai priklausė nem aža teisių, grynai policinių darbų — papročių ir doros priežiūra, bet tokia, kad gali kviesti į talk ą ir pasaulietinę valdžią, ir ta privalo vykdyti jų reikalavim ą. Patys kunigai daugiausia nebuvo dideliai m okyti. Lietuvos kunigai išeidavo iš trijų sem inarijų — V arnių, V ilniaus ir V ygrių, be to; dar iš vienuolynų m okyklų. 3 P rie d a s N r. 6 [P. 491.

239

N orint stoti į V a rn ių sem inariją, reikėdavo pabaigti V arnių parapijos m okyklą, kur, tarp kito, buvo m okoma ir lotynų kalbos. Pačioje sem inarijoje, į k u rią priim davo, k aip m atom e, žmones be prisirengim o, negalėjo kunigai taip pat įgyti aukštų m okslų: m okslas tęsėsi tik 2 m etus, vėliau 3, o m okytojų buvo 3 iš viso 4. V arnių sem inarija galėjo siųsti 2—3 žmones, žinoma, pasirinkus gabesniuo­ sius, į V y riau siąją V ilniaus sem inarįją, k uri vėliau p a ­ virto kunigų akadem ija, k u r m okslas tęsdavosi 4 metus. Č ionai jie pasižindavo ir su pasaulietiniais m okslais, su pasauliečiais studentais. Bet tokių būdavo nedaug. Jie tikdavo užim ti aukštesnėm s vietom s, o parapijom s te k d a ­ vo tik tie, k urie išeidavo V arnių sem inariją 5. V ilniaus sem inarijoje būdavo ne geriau. M okslai a u k ­ štai nestovėjo. Pačios vyskupijos valdym e buvo didelė netv ark a. V ieni ilgai sėdėjo — 6 m etus ir daugiau, nes gaudavo tam tik rą išlaikym ą, kiti trum piau 6. M okinam ieji prie universiteto ne sykį gaudavo m oks­ lą ne visuom et katalik ų dvasios. Didelė buvo liberalų ir p rotestantų srovių įtaka. Tas auklėjim as atsiliepdavo santykiuose su valdžia ir jos priešais. G abesnieji k lieri­ kai, baigusieji sem inariją, galėjo m okintis V yriausiojoj sem inarijoj (1803— 1832). Tenai ta ip pat m okslas nebuvo k atalik ų dvasios. O iš jų tapdavo aukštesnieji kunigai 7. Buvo, be to, kelios m ažesnės sem inarijos, su mažu k lierikų skaičiumi. V ienuolynai tu rė jo savo m okyklas ir rengė kunigus — vienuolius. Pažiūrų vienodum o, vienodum o politikos rei­ kaluose dėl to sunkoka buvo laukti. 4 V iln ia u s v ie š o jo k n y g y n o [ = v ie š o s io s b ib lio te k o s ] r a n k r a š t y n a s ( to lia u — V V B R ). V a r n ių p a r a p i jo s a p ra š y m a s , 1836 m . 5 Wolonczewskis M. Ž e m a jtiu w is k u p is te . W iln iu j, 1848. T. 1— 2. 6 Kurczewski J.» B is k u p s tw o W ile n s k ie : O d j e g o z a to ž e n ia ai d o d n i o b e c n y c h , z a w ie r a ją c e d z ie je i p r a c a b is k u p o w i d u c h o w ie n s l.w a d j e c e z ji w ile n s k ie j, o ra z w y k a z k o š c io lo w , k la s z to ro w , sz k o l i z ak lad o w d o b r o c z y n n y c h i s p o le c z n y c h . W iln o , 1912. S. 32 4 — 345. 7 T e n p a t. P. 3 4 1 — 345.

240

P radėjus plačiau kalbėti apie sem inarijas, p ra v a rtu čionai duoti žinių apie V y riau siąją V ilniaus sem inariją. V yriausioji kunigų sem inarija įk u rta caro įsaku 1803 m. liepos 18 d. Ją prižiūrėdavo kom itetas iš u n iv er­ siteto 3 profesorių teologų, 2 kapitulos n arių k atalik ų ir 1 unijoto. 10 m etų ,po to praslinkus, nebaigusis V y riau ­ siosios sem inarijos n eg alėjo būti pakeltas vyskupu, pralo­ tu ir t. t. K lierikų galėjo būti 50 žmonių, šitam skaičiui buvo parū p in ta lėšos. M okslas tęsėsi 4 m etus. Visi gyveno b e n d rab u ty je prie sem inarijos. Sem inarija glaudžiai susijusi su universitetu: klierik ai m okinosi ir klausė paskaitų drauge su kitais studentais. S e m in a rija - tai universiteto dalis. V ilniaus vyskupas n e ­ galėjo d aryti su ją ja ką norėjo. Todėl V ilniaus vyskupas J. K asakauskas nepriėm ė garbės nario vardo, k urį jam. pasiūlė universitetas, nes jisai buvo atskirtas nuo jo. Priežiūra v y riau sia priklausė dvasinei kolegijai P etrapily­ je. Prie tos sem inarijos įkūrim o daugiausia dirbo ir triūsė, m atyt, pralotas Strainauskas, universiteto rektorius. V ilniaus vyskupas skersavo į tą sem inariją, jisai ir kiti laikė ją nekatalikų, nekanoniška įstaiga. Taip pat šnairavo į ją ir vienuolynai: įtakos n eturėjo, o priv alėjo duoti pinigų jos laikym ui. Stengėsi kiek gali­ m a m ažiau m okėti ir, progai atsitikus, išsisukdavo. Dėl to tai Petrapilio ko leg ija spirdavo vienuolynus m okėti, kas paskirta. Esant tokiom s kliūtim s, stoka buvo lėšų ir žmonių, ir tiktai universiteto rektorium esant Jo n u i Sniadeckiui 1808 m. buvo sem inarija atdaryta. Rūmus reikėjo atim ti iš augustiniečių vienuolyno, o jiem s m ainais atiduoti K au­ no kleboniją. Įstatym ais į sem inariją siuntinėjo M ogilevos k atalik ų v y sk u p ija 10 klierikų, Žem aičių — 8, Lucko — 5, Kamienco — 5, M insko — 5, iš viso 33 katalik ai; o unijotai: iš Brastos — 9, Polocko — 6, Lucko — 2, iš viso 17. 16. A . J a n u la itis

241

Iškilm ingai įk u rta sem inarija 1808 m. gegužės 24 d. Pirm ieji klierikai nieku nepasižym ėjo, buvo daug n e tik u ­ sių, k artais siunčiam a tyčia negabūs žmonės; jų skaičius nebuvo visas. A tvyko — 20 k atalik ų ir 10 uni j otų. Bet pasitaikydavo ir gabių, kaip Babrauskas, Gintyla. Šiaip buvo daug žmonių, n e p riren g tų tam mokslui. V aisiai greitai pasirodė: vieni patys išbėgiojo, nes sunku buvo m okytis, o kitus dėl blogo elgesio reikėjo išv ary ti iš sem inarijos. Ir jau greitai kilo k lau si­ m as apie jos uždarym ą, bet Įkūrėjai priešinosi ir sten­ gėsi kaip nors ją palaikyti. 1812— 1816 m. buvo ji uždaryta dėl prancūzų užplū­ dimo ir kilusių suiručių; jom s išnykus, gyvenim ui vėl įėju s į savo vagą, sem inarija atidaryta, įėjo k a rtu ir n a u ja dvasia. U niversitete pačiam e pakilo m okslas, ėmė žydėti, tas pats atsitiko ir su sem inarija. Liberalizmo d v a­ sia, laisvės vėjas ėm ė v isur rodytis. Sugyveno gerai ta r ­ pu sav y je uni jotai ¡su katalikais. V ienuoliai iš senovės vedė pasalom karą. D om inikonai norėjo dargi atidaryti savo akadem iją ir prašė leidim o jai įkurti, bet negavo. Ypač negabius kandidatus klierikus siuntinėjo vienuoliai iš Žem aičių, M insko ir M ogilevo vyskupijų. V ienuoliai, nežiūrėdam i į pakvietim ą, visai k lierikų n esiuntinėjo į sem inariją, sakydam i, jog pas juos m okslas esąs gerai pastatytas, bijosi iš dalies ir varžytinių, ir >jau pati sem i­ narijos tary b a liovėsi siūlius. P ijorų ordino m okinių buvo daug besim okančių université, b et jie vėl tyčia n e ­ k lausė teologijos paskaitų. Tik V ilniaus m iesto kunigai lankydavosi į jas. Ne visi, k urie baigė V yriausiąją sem inariją, benorėjo b ūti kunigais. T arp uni j otų buvo keletas gabių klierikų. Politikos atžvilgiu buvo to ji sem inarija lenkų patriotiškos dvasios, o k atalik ų bažnyčios akim is žiūrint — liberali. A pskritai ten ai nelabai laikom asi ir ginam a k atalik ų bažnyčios dog­ m o j ir politika. Pavyzdžiui, nelabai užsidegdavo dėl jos pažiūrjų, į nekatalikus, į popiežiaus valdžią, jo nek laid in ­ gum ą ir t. t.

242

V iską vedė katalikai, o unijotam s leista tik m okintis, reik alų vesti juos neleisdavo. V aldžia buvo sum anius grąžinti unijotus į pravoslaviją, todėl stengėsi ir pati, naudodam asi esam ais skirtum ais, a tsk irti viisai vienus nuo antrų. 1828 m. gegužės 26 d. caro įsakas uždraudė visai priim inėti unijotus į V y riau ­ siąją sem inariją, kadangi 1828 m. balandžio 22 d. įsakyta esą įk u rti jiem s dvasinę akadem iją Polocke. 1832 m. ge­ gužės 1 d. universitas uždarytas, k a rtu ir sem inarija. 1833 m. liepos 1 d. įk u rta D vasinė akadem ija, o 1842 m. ji p erk elta iš V ilniaus į Petrapilį, k u r ir pasiliko iki pasaulinio karo pabaigos s.

11

BAŽNYČIŲ TURTAI Kunigai buvo galingi savo turtais. D augybė dievobai­ m ingų ponų ir šiaip žmonių, m irdam i a r gyvi būdam i, užrašydavo! dvarus ir gyvenim us su žmonėm is bažnyčiai. Tomis gėrybėm is naudodavęs vietos klebonai ar v ien u o ­ lynai. Beveik k iekviena bažnyčia turtėjo savo dvarą, k u ­ riam e dirbo baudžiauninkai, turėd av o m alūnų, girių, lai­ ky d av o sm uklių (karčiam ų), gyveno taip pat, k a ip tų laikų ponai — bajorai. K unigiškiem s baudžiauninkam s ge­ riau nebuvo. N ešė tokią pat sunkią lažą. ¡Žmogaus a s ­ m uo tu rė jo tokią pat vertybę, kaip ir pasauliečiui1 ponui. N e sykį bado prispirti eidavo elgetauti, o pas jų ponus buvo užtektinai gėrybių. M oterys nebuvo geresnėj padėtyj, negu pas pasauliečius ponus. N em až skundų te k ­ davo tardyti dvasinei vyriausybei. N eretai, p ritru k ę kantrybės, žmonės priešindavosi, 8 8 Жукович II. О б о с н о в а н и и и у с т р о й с т в е г л а в н о й д у х о в н о й с е ­ м и н а р и и п р и В и л е н с к о м у н и в е р с и т е т е // Х р и с т и а н с к о е ч т е н и е . С П б ., 1887. № 3 — 4. С. 2 3 7 — 286; Kuiczewski J. M in . v e ik .

243

keldavo riaušes. Su jais būdavo trum pas teism as; poli­ cija be jokio tardym o m alšino 9. V ėliau, apie 1830 m etus, buvo galim a duoti skundus pasaulietinei vyriausybei. Tardym ai dėl tų skundų n e p a ­ tenkindavo. Pvz., 1830 m. Braslavoj skundėsi baudžiau­ ninkai, k ad u n ijotų kunigas K učinskas spaudžius juos; jis, sužinojęs apie tai, pranešė policijai, jog jo valstiečiai m aištą kelią, dėl to atv y k o isprauninkas ir plakė juos be jokio tardym o, dėjo į kaladę, kankino kalėjim e. Pasiųstasai vėliau reikalo ištirti kitas kunigas taip pat visą d arb ą atliko klebonijoje, žmonių netardė. O jų ponas d ar labiau kibo prie skundžiam ųjų l01. Be pelno iš dvarų, sodžių ir baudžiauninkų, gaunam ų tiesioginiu keliu, k u n i­ gai tu rėd av o pelno iš visokių pram onių ir verslų. Kai kurie nuom odavo svetim ą dv arą su žm onėm is ir paskui pelną trau k d av o iš jo žmonių. N e visi atsitikim ai būdavo žinomi, nes reikėdavo didelio nuožm um o, kad k iltų riaušės, ar savininkas, m atydam as tu rto naikinim ą ir žmonių žudymą, keldavo protestą n . Klebonai, lygiai su pasauliečiais ponais, stengdavos kuo daugiau pavergti žmonių. Žem aičių kanauninkas K. Šilkas 1824 m. nori atim ti laisvųjų, žm onių teises v i­ siems tiems, k urie dar prieš 15 m. buvo laisvi užrašyti, ir vėl juos padaryti vergais. Pasaulietinė valdžia jam dėl to m at nepadėjo, nes b ūtų reikėję grąžinti 7000 rub. p er­ m okėto iždinio m okesčio, o iždas to nem ėgdavo daryti 12. D augelyje vietų klebonui priklausė ir smuklės, kurios 9 D a u g įd o m ių ž in ių s u te ik ia d o m in ik o n ų v ie n u o l y n ų v iz ita to r iu s . 1821— 1832 m . ra š ę s s a v o d ie n y n ą . G a b u s, a k y la s , a p š v ie s ta s ž m o g u s, n u s is ta tę s p r ie š b a u d ž ia u n in k ų iš v a d a v im ą ta fo rm a , k o k io s n o r ė jo p o n a i, s to v ė jo už ž ia u r ia s b a u s m e s ir k a r tu v e s n u s id ė jė lia m s , k r e iv a tik ia m s , b e d ie v ia m s , b e t š ia ip la b a i ¡geros š ird ie s ž m o g u s, y p a č k u n i ­ g a m s ir v ie n u o lia m s (Iš s p a u s d in ta : А р х е о л о г и ч е с к и й с б о р н и к д о к у м е н ­ то в, о т н о с я щ и х с я к и с т о р и и С е в е р о -З а п а д н о й Р у с и . В и л ь н ю с, 1904. Т. 14). 10 V iln ia u s g e n e r a lg u b e r n a t o r i a u s a r c h y v a s {to liau — V G G ). 1832 m . N r. 1205. 11 A p ie p a n a š iu s a ts itik im u s p a s a k o ja v y s k u p a s K lo n g e v ič iu s G r. C h r is e n t 1829.V .29 (V V B R . T. 5 4 — 328). 12 V G G , 1825 m . N r. 331.

244

tais laikais duodavo didžiausio pelno. J ų visur buvo d au ­ gybė. N eturėdam as visų skaičių, negaliu tiksliai nurodyti, kiek jų buvo, dupsiu tik k e le tą pavyzdžių. Panevėžio ap ­ skrityje, ku rio je laikom a buvus (apie 1827 m.) 85 400 gy­ v entojų, buvo 97 dvarai, 678 m edinės smuklės, 9 m ūri­ nės, 353 degtinės bravorai, 15 alaus bravorų; ten pat buvo 26 bažnyčios ir kiek m ažiau m okyklų. D augum a sm uklių priklausė ponam s bajoram s, tik dalis kunigam s 13, V arniuose, vyskupo m iestelyje, kuris tu rė jo 750 k a ta ­ likų ir 630 žydų, buvo 5 smuklės. V yskupas jas ir visą m iestelį išnuom ojo žydui, kuris im davo m uitus nuo deg­ tinės ir įvežam ų bei įvedam ų į m iestelį g alvijų ir jav ų 14. Sm ukles galėjo taisyti kiekvienas, kuris tu rė jo b a u ­ džiauninkų. V ėliau ponai didikai darė kliūčių, betaisant klebonam s smukles, ir atim inėdavo k iek įm anydam i. V ienuolynam s ir klebonijom s degtinės varym as buvo didelis daiktas, kuris duodavo nem až pelno. Iš kitos p u ­ sės, iždas pats trau k d av o naudą. N esirūpindam as pats organizuoti m okesčių rinkim ą iš jų, atiduodavo pram oniam s, k urie vadinam i atpirkikais (atkupčiais); šie per tam tik ru s liubrikus sekiojo, k u r p a rd av in ėja degtinę be jų žinios, be patento. V ienuolynai stengiasi p rap latin ­ ti savo teises degtinę ir a lų dirbti ir pardavinėti. Tuo rei­ kalu turim e įdom ų 1815 m. sausio 15 d. Senato įsaką, kuriam e y ra šios vietos: „V ienuolynai gali d aryti alų savo reikalam s, tatai neuždrausta, k aip tatai leista p a ­ čiose Didžiosios Rusijos gubernijose visuotiniais įsta ty ­ mais, neuždrausta niekam , nei m iesto, nei sodžiaus gy v en ­ tojui. Bet dėl leidim o, ku rio prašo k atalik ų vienuoliai, kad leista jiem s būtų vežti į m iestą p aaukotą jiem s degtinę, tai Senatas, [remdamasis] įstatym ais apie svaigalų m okes­ čius, negali pripažinti tokį reikalavim ą įvykdom ą, nes teisę gabenti degtinę į m iestus, kuriuose degtinės p a rd a ­ vim as ein a iždo naudai, palikt tiktai atpirkikam s, o leidus vienuolynam s įgabenti degtinę, būtų aniem s nuosto­ lis. . 15 13 V V B R . A p r . B ialo z o ro . 14 T e n p a t. L a u r in a v ič ia u s a p r a š y m a s . 16 V V B R . E — 8 — 123.

245

Lietuvoje tais degtinės atpirki'kais būdavo žydai. Bū­ davo ne sykį susirėm im ų ta rp jų ir vienuolynų dėl tos degtinės. 1825 m. vasa»rą K auno dom inikonų perdėtinis pirko Rum šiškėse 199 gorčius degtinės po 25 skatikus už gorčių ir paliko Kauno benediktinų dvare, netoli Kauno. V ienuo­ lyno vaikinas slapta, nem atant liubrikam s, pargabeno į savo vienuolyną ir paslėpė. Žydai, laikę K aune degtinės pardavim ą, paju tę apie tat, puolė prie policijos, atėm ė degtinę ir reikalavo ją konfiskuoti ir t. t. 16 K artais vienuolynai patys atpirkdavo visos apskrities degtinę, neužleisdavo žydams, ir savo pinigus surinkdavo iš žmonių, parduodam i ją, ir dar pelnydavo. Įdomu šiam dalykui išaiškinti byla ta rp Raseinių do­ m inikonų ir žydo atpirkiko. 1823 m. Raseinių m ieste atpirko degtinę žydas Bliumbergas. Tam visko neatsiteisus, jo vietą užėm ė teisėjas Rim kevičius. Bet ir šis negalėjo iždui užsim okėti, tai įgaliojo šeim ininkauti dom inikonų perdėtinį, bet neilgam laikui. Prasidėjo anų tarp e vaidai. ’I škilo aikštėn, jog vienuolynas turi dvi smukles, turi savo b rav o rą už m ies­ to ir tuomi daro nuostolio atpirkikui. V yskupas G iedrai­ tis ir gubernatorius nustatė, jog tikrai dom inikonai n e ­ teisėtai elgiasi, bet dom inikonų provincijolas su tuom nesutiko ir n u v a rė bylą iki paties Senato, bet ir tenai pripažino, jog dom inikonam s n epridera šinkoriauti, ir jų sinkiai buvo uždaryti 17. Tais laikais šinkoriavim as nebuvo laikom as blogu daiktu. Buvo tat paprastas traukim as naudos iš jav ų ir jų perdirbim as. Ir daug buvo tuom et sm uklių, kuone k iek ­ vienam e sodžiuje, kiekvienoje kryžkelėje. D abar tik tų sm uklių griuvėsiai liudija apie jų senovės viešpatavim ą. Degtinė g e rti nebuvo laikom a blogu daiktu, tik rei­ k ė jo laikyti saikas. Gerti su saiku — tų laikų blaivybė. 16 V G G . 1825 m . N r. 814. 17 T e n p a t. 1825 m . N r. 361.

246

Ir daug reikalaująs iš žm onių apšviestas dom inikonų m okyklų vizitatorius, ja u anksčiau m inėtas 18, nieko blo­ go tam e nem ato; tai buvo tuom et norm alus dalykas. Išger­ davo daug; k artais ponas ar klebonas paskirdavo vyriškai galvai išgerti po 2 kibiru per m etus 19. Be to, dar kunigai gaudavo naudos iš dovanų, aukų ir užm okesčio už tiesiogini savo darbą. O aukodavo žmo­ nės visokiais daiktais, valgiu, drabužiais, k artais ir deg­ tine. Žinomas daiktas, tatai įvairavo pagal vietą ir reik a ­ lą. P atarnavim ai nebuvo brangūs 20.*1356 18 Ž e m a ič ių v y s k u p ijo s r a š t a i ir c ir k u lia r a i ( to lia u — Ž V ). 2 r . 9 išn a šą . 19 V G G . 1825 m . N r. 361. 20 K a in ų n u r o d y m u i d u o d u i š t r a u k ą iš G ria u ž iš k o k le b o n ijo s a p y s ­ k a it ų 1833 m . p e r 2 m ė n . K le b o n a s tu o m t a r p u b u v o iš v a ž ia v ę s , jo v i e t o n a tk e lia v o K o rd z ik a u s k a s . P a d a r y ta 1am t ik r a s k o n t r a k t a s t a r p j o ir k le b o n o . K o rd z ik a u s k a s v e d ė s ą s k a ita s ir p r i s t a t ė ja s s u g rįž u s ia m k le b o n u i. 1833.3.20. S o s n a u s k o la id o tu v ė s 1/2 b a č k o s a v iž ų , 1/8 b a č k o s m ie ­ žių, p in ig a is 1 r u b .— K o rd z ik a u sk u i; s u tik im a s 30 к а р ., m iš io s ir la id o ­ t u v ė s 50 к а р . 24. M ila š e v ič ia u s la id o tu v ė s — g ė r im a s — s u v a lg y ta . 27. B o r k a u s k ie n ė s la id o tu v ė s ,45 к а р . K o r d z ik a u s k u i g ie d o to s m i­ šio s 30 к а р ., s u tik im a s ir p a la id o jim a s 15 к а р . 28. P a r d u o ta a v iž o s ir m ie ž ia i 1.70 ru b . 4. 8. P o v ila ilie n ė s la id o tu v ė s 1 ru b . K o r d z ik a u s k u i g ie d o to s m i­ šio s 50 к а р ., s u tik im a s , p a la id o jim a s 30 к а р . 11. K lim a š a u s k o 1/4 b a č k o s a v iž ų ir 60 к а р ., m iš io s g ie d o to s 50 к а р ., s u tik im a s 10 к а р . I š m a in y ta a v iž o s į ru g iu s . R u g ia i a tid u o ta A š ­ m e n o s p r i o r u i u ž k u n ig o Š im b o rs k io p a s k o lin im ą v e ly k i n ė s k la u s y ti, o k u n ig u i Š im b o rs k iu i s k y r iu m s u m o k ė ta 2 ru b . 30 к а р . 13. M ila š e v ič ia u s la id o tu v ė s 30 к а р . 22. U ž v a ik o l a id o tu v e s 10 k ia u š in ių — s u v a r to ta . 24. Č y s n a le v ič ie n ė s la id o tu v ė s 1/2 b a č k o s a v iž ų ir 30 к а р . M išio s ir la id o tu v ė s 30 к а р . 3. 5, V a ik o la id o tu v ė s — v iš ta , s u v a lg y ta . 4. 5. K u o d ie n ė s la id o tu v ė s , 4*/г к а р . K u n ig u i 9У 2 к а р . 8. P o v ila ič io la id o tu v ė s 30 к а р . K u n ig u i 30 к а р . 13. L ip s k io l a id o lu v ė s 1 ru b . K u n ig u i 80 к а р . 15. S a s n a u s k o š liū b a s 65 к а р . M ilu š e v ič ia u s la id o tu v ė s 50 к а р . K u n ig u i 50 к а р . 16. G irin io š liū b a s 1 r u b . V a in o s l a id o tu v ė s 1 ru b . K u n ig u i 70 к а р . 22. S e n k e v ič ia u s š liū b a s 50 к а р . (V V BR. T — 54— 368).

24?

III

KUNIGŲ O R G A N IZ A C I JA Bažnyčios galybę padidindavo ir stam antri, am žiais išdirbta organizacija. M ažiausias vienetas — p arapija. Kelios iš jų (apie 10) sudaro dekoniją (dekanatą), o jos — vyskupiją. Padalinim as ė jo iš viršaus, o ne iš apačios, istoriškai taip ir atsirado. V iršum to viso buvo vyskupas, renkam as iki gyvos galvos. Jisai pats — ponas didikas, tu rė jo daug d v a rų ir m iestelių, jog galėjo lygintis ekonom iškąja savo galybe su m agnatais. Jisai buvo dar galingesnis — po juom buvo m ažesni vasalai, kuriuos galėjo prispirti elg ­ tis šiaip ar kitaip. Be abejonės, tik bažnyčios m okslo r i ­ bose. Už pasaulietinius ponus tu rė jo daugiau galios — tu rė jo dorinės įtakos. A nų laikų bažnyčios padėtim Lie­ tu v o je vyskupo rankose buvo ir pasaulietinė ranka — policija, kurios pagalba galėjo įvykdyti savo valią ir reikalavim us. Tokios organizacijos n etu rėjo nė vienas luom as Lietu­ voje. Berods, bajorai dvarininkai tu rė jo savo savivaldybę, susirinkdavo kas tre ti m etai Į apskrities seim elius, o šių rinktiniai — į gubernijos seimą, išsirinkdavo teisėjus ir valdininkus, bet nebuvo ji tokia stam antri, lanksti ir stip ­ ri. Č ionai kovodavo dėl savo in teresų įvairios grupės, ¡savo pasiekdavo a r jas nuveikdavo, paskui anų priešgy­ n a vėl atsigaudavo, nebuvo vidurio, iš kurio viskas išeitų ir atgal grįžtų, kuris spręstų kilusius vaidus. V y skupijoje visai kas kita. Berods, buvo ir čionai kai k u rių spragų ir trūkum ų. Pirm iausia spraga — kunigų pasidalinim as į ju o d u o ­ sius ir baltuosius — vienuolius ir pasaulietinius kunigus. K iekvienas vienuolių ordinas tu rė jo savo organizaciją, vieną visai provincijai, kuri apim davo Lietuvą ir Gudiją, k a rta is ir* toliau siekdavo. J ų p rovincija apim davo kelias vyskupijas. V ienuoliai būdavo ar paprasti broliai, ar ir kunigai drauge. V ienus ir kitus vyskupo valia ne visai siekdavo. 248

Žinomas daiktas, vyskupas stengdavos viską paim ti į sav o rankas. K itaip ir būti negalėjo. Todėl ne sykį skųsdavos vienuoliai, k ad vyskupas sk i­ ria provincijolą ordino viršininku be jų susirinkim o ži­ nios. Taip pat vienuoliai ne sykį p ro testuodavo prįeš v y s­ kup ijo s kapitulos elgesį, jos savivaldybę. M inėtasis dom inikonų vizitatorius liūdnai rašo, jog k ap itu la nori paversti vienuolynus į p a t a i s o s nam us pasileidusiem s kunigam s, jog jie gadina vienuolyno d v a ­ sią. K artais jisai dejuoja, jog vienuolynus ap k rau n a did e­ liais m okesčiais, lupa juos 21. Pasipriešinim ų, a tv irų kovų nebūdavo, viskas įv y k d a­ v o nam ie tyliai, nors ir pasiekdavo aukštesniąją v y ria u ­ sybę. G adynės išdirbo būdus ir priem ones painėm s iš­ spręsti. A ntroji spraga tai, jog kunigai ir vienuoliai tokie pat žmonės, k aip ir kiti, jog jie neatitin k a visuom et to tikslo, k u ris buvo paskirtas atr pageidaujam as. V ienuolynuose turim e barnių ir vaidų, kuriuos tu ri išspręsti vyriausybė ir konsistorija. Buvo vaidų tarp klebono ir kam endoriaus, ta rp k le ­ bono ir vienuolyno, besivaržant dėl įtakos ir lobių. Kunigų apšvietim as nebuvo didelis, ir dabar ty rė jai nustato, jog sem inarijos ne visuom et buvo katalikiškos 22. Tenai ir už jų m atom e veikiant įvairias sroves — liberalų, m asonų ir bedievių, k u rių atsirasdavo ir kunigų tarpe. G adynės dvasia ėsdavo ir puikią organizaciją. D om inikonų vizitatorius, per didelis pesim istas, su šird­ gėla užrašinėjo tokias žinias, jog vienuolynai genda, kad gadina juos gadynės dvasia, sugadinti draugai išsiunčiam a pasitaisyti, bet be geros kloties, m aldingum as nusm ukęs, dvasininkų įtaka m ąžta, vaidai didinasi, m išių skolos auga, drausm ė smunka, n au jokai yra m enko a p šv ie tim o 23. 2! D o m in ik o n ų v i z ita to r ia u s d ie n y n a s (А р х е о г р а ф и ч е с к и й с б о р н и к . В и л ь н а , 1904. T. 14). 1822.IV .13; 1823.Х .2. (to lia u — D ie n y n a s ). 22 Kurczewski J. M in . v e ik . 23 D ie n y n a s . 1822, 1823, 1824, 1829, 1830 m . ir k t.

249

O aplinkui ta rp pasauliečių atsirado nenuoram ų. M a­ tan ty s toliau b altieji (pasauliečiai) ar juodieji kunigai žiūri į tą pavojų su baim e ir pasibaisėjim u. J a u ir d v a­ ruose tikėjim as sm unkąs, ir visur pradeda juoktis ir ty ­ čiotis, nelaiko pasninkų, pavyzdžio liaudžiai nebeduoda, vienuolius niekina, atšalim as nuo bažnyčios didinas, n e ­ belanko jos 24: m asonai įsivyravo, u žk rėtė žmones, dargi jų ta rp e buvę pralotų ir pavyskupių 25. Lietuvos gyventojų pažiūrų, tikybos ir nuom onių n e ­ vienodum as, be abejonės, silpnino Lietuvos kunigų orga­ nizaciją. Didesni sujudim ai parodydavo, jog ne viskas pas juos y ra tvarkoj, ir audrom s p raė ju s jie gydydavo savo ligas. Bet tuom et visados buvo galim a rasti žmonių, kurie, užklydę pas juos, pasinaudos riaušėm is, k a d iš­ sp ru k tų iš jų slegiam os organizacijos.

IV KUNIGAI IR BAJORAI Kas gi tapdavo kunigais? Pirm iausia tapdavo d v a ri­ ninkai. Ekonom inė padėtis gera, o kai kurios vietos labai geros, todėl ir tra u k ė tenai dėl skanios duonos. Žino­ m as daiktas, didikam s kliūdavo aukštesnės ir šiltesnės vietos. Paskui tapdavo kunigais sm ulkieji bajorai, jiems kliūdavo paprastai klebonų ir kam endorių vietos, v ien u o ­ lynuose jų taip pat pasitaiko. Bet būdavo k a rta is ir baudžiauninkų, valstiečių vaikų. Dargi V arnių sem inarijoj iki 1832 m. neklausinėdavo, k u ­ rio luomo naujokas, b ajoras ar v a ls tie tis 26. Įstoję i š d i ­ dindavo savo kilim ą ir skųsdavo b ajo rų jūrose. Kiti v a ls­ tiečiai prieš stodam i pasidirbdino bajoro dokum entus, pasivadindavo svetim a pavarde, perdirbdavo sav ąją \ po­ 24 T e n p a t. 1828 m . 25 Добрянский C. Ф. О ч е р к и и з и с т о р и и м а с с о н с т в а в Л и т в е , В и л ъ н а, 1914. 26 Woionczewskis M. Ž e m a jtiu w is k u p is te . T. 2. P. 25, 26.

250

niškąją, ir tik tė ti tesužinodavo, k uri tik ra jo pavardė. Sem inarija, vienuolynas, gim nazija tardym o nedarydavo, ar pristaty tieji bajorystės dokum entai tikri. Ti'k riaušėm s iškilus, kam nors nusidėjus prieš pasaulietinę ar d v a ­ sinę valdžią, kai p radėdavo tirti jo kilimą, su rasd av o te i­ sybę. J ų ta rp e buvo ne vienas išgarsėjęs žmogus. Tie visi valstiečių vaikai priim davo b a jo rų kultūrą, gyvendavo jų interesais ir niekuo nesiskirdavo nuo tik rų jų bajorų, tik audrai ištikus, susikirtim ui užėjus, pasirodydavo ti­ krasis jų pogymis. K artais, bijodam i p riekabių ir p ai­ nių, stodavo į sem inariją ir vienuolyną tolim oj v y sk u ­ pijoj 27. N eretai energingiausi valstiečiai ir šiek tiek pasim o­ kinę bėga nuo ponų ir sto ja į vienuolyną,, k u r rasdavo gerą ir ram ią prieglaudą. Ponai valdžiai skųsdavosi, kad vienuolynai slepią dezertyrus, ir reik ėjo stipresnių p rie ­ m onių sulaikyti slapstym ą. 1829 m. kovo 15 d. M ogiliavo arkivyskupas paskelbė aplinkraštį, kad kai k urie Lenkijos valstiečiai pabėga į Lietuvą, G udiją ir U krainą, įstoja į vienuolyną, paskui neiškentę grįžta į tėviškę su pasu ar be paso 28. Kunigai — tai tie patys bajo rai dvarininkai, jeigu ne kilim u, tai padėtim . A ntiklerikalizm o b ajo rų tarp e n e b u ­ vo. Tik retkarčiais pasitaikydavo vaidų, m ažų ginčų tarp negausių ,,liberalų"— n a u jų dvasinių inteligentų ir ,,obsk u ra n tų "— senųjų dvasinių inteligentų, kuriuos pirm ieji ta ip pram indavo. Į pačią m inią vaidai neidavo. Išgirsta­ m e vaikų ir jaunuom enės susikirtim ų gim nazijose (Kra­ žiuose, K ėdainiuose) su m okytoju kunigu. Subrendę nerim davo. Santaroj gyveno dvaras su klebonija. Berods, teism uose y ra daugybė bylų tarp vienuolynų, klebonijų, iš vienos pusės, ir dvarininkų, iš antros pusės, dėl že­ mės, lažininkų, sm uklių, palūkanų. Bet tai buvo vaidai 27 VVBR. K ė d a in ių g im n a z ijo s b y la . K u n ig a s T r y n k o w s k is , g a rs u s is V iln ia u s p a m o k s lin in k a s , b u v o t a i T r in k ū n a s ( M u r a v jo v o m u z ie ja u s ( to lia u — M M ) a r c h y v a s . 1832. N r . 50), v ie n u o lis P e tk e v ič iu s — t a i U r b u tis (M M . 1835. N r. 14) ir k t. 28 T e n p a t. S — 7— 40.

25i

ta rp d v iejų rūšių dvarininkų. Kovos, priešingum o tarp tų luom ų nebuvo. R etkarčiais vaidai giliau siekia. Teisybė, ir dar seniau, 1745 m., vyskupas grafas A ntanas T iškevičius popiežiui įduotame, rašte skundžiasi dėl didelių palūkanų, dėl nuo­ latinių bylų su pasauliečių luom u už bažnyčios žemės gro ­ bimą, už m okesčių ir priederm ių vertim ą dvariniam [ = dvasiniam ?] luomui, už ponų apsunkinim ą valstiečių per didelėm is prievolėm is, k ad ir šventų dienų n e la ik o 29. Žuvus Lietuvos [ir Lenkijos] nepriklausom ybei, n eb e­ buvo galim a vienam luom ui spausti k itą įstatym ų keliu. Tik retk arčiais dvarininkai per seim elius keldavo k lau si­ m ą dėl taksos kunigam s, dėl negrąžinim o paskolintų baž­ nyčios pinigų arba bent atitęsim o g rą ž in ti30, Šiaip vaidų nebuvo, ir suprantam as daiktas: n epertraukiam i ryšiai ju n g ė kleboniją ir dvarą — gimimas ir gyvenim o vieno­ dumas,, turto ėmimas iš baudžiavos. Todėl laukti, kad klebonas užstotų baudžiauninką, je i­ gu tatai nėra priešinga jo reikalam s, nebuvo galima. Be to, d a u g e ly je vietų klebonas visai priklausė nuo vietinio pono. Priklausym o priežastys dvejopos: koiiacija ir dvaro duona. K oiiacija atsirado tokiu būdu. Ponas, statydam as baž­ nyčią, užrašydavo jos klebonui d v arų ir baudžiauninkų, kad galėtų išmisti. „Pagal įstatym u bažniczes, kiekw ienas žmogus ąnt saw a žemi ir sava piningajs n au ju s pastatęs nam us Diewa, galieje w isum et paskirties tinkam ą k leb o ­ ną ir w adinos skirieju (kolatoriu)" 31. Pačioje pradžioje Lietuvos bažnyčių įk ū rė jai buvo vien didieji kunigaikščiai, naudojosi koliacijos teisėm is ir ponai. Bet 1503 m. Žem aičiuose karaliu s išsižadėjo sa­ vo teisių ir pavedė jas v y s k u p u i32. Jose koliatorium dabar buvo laikom as vyskupas. Laikui bėgant, išaugo daug baž­ nyčių, buvo daug įkūrėjų. Jie ėjo savo priederm es, mo­ 29 Czerski S. O p is Z m u d z k ie j d y e c e z ji. W iln o , 1830. S. 8, 9. 30 V iln ia u s b a jo r ų d e p u ta c i j o s a r c h y v a s ( to lia u — VBD ). R a š ta i. 31 Wolonczewskis M. Ž e m a jtiu w is k u p is te . T. 1. P. 75. 32 T e n p a t. P. 76.

252

k ėjo a r d a v ė klebonui, kas buvo jų arba jų pirm takūnų žadėta. K oliacijos teisės ir priederm ės buvo susijusios su žeme ir! dvaru. Dėl to turim e tokių k e istų atsitikim ų. Šiaulių ir T elšių ap sk rity įk ū rė jais tapo pravoslavai g ra ­ fai Zubovai, kurie priv alėjo m ezliavas m esti ir pyliavas pilti daugeliui bažnyčių, o tenai1 tu rė jo e iti m aldos ir už jų sveikatą, o n u m iru s — už jų vėles. Grafas Zubovas, pravoslavas, tu rė jo Žem aičiuose 8 k atalik ų b a ž n y č ia s33. T okių bažnyčių, kur vyskupas būtų įk ū rėjas — mažuma. Daugum os p arap ijų kleb o n u buvo ir galėjo būti žmo­ gus, tinkam as tos vietos dvarininkui. V yskupas duoda kleboną, kuris geras y ra dvarininkui, arba jis tiesiog p ask iria klebonu tą, ką d v arininkas prašo. K artais išeidavo susikirtim as ta rp dvarininko ir v y s­ kupo, bent įvykdavo nepasitenkinim as. N e sykį koliatorius prašo iškelti kunigą, vyskupas nem ato re ik a lin g a 34. Bet tai buvo tais laikais, kuom et koliatorių teisės ėjo m ažyn, o išnyko jos form aliai 1843 m., kai atim ta baž­ ny čių ir vienuolynų d v a r a i35. Dar blogiau buvo tokiose vietose, k u r klebonas n e tu ­ rėjo savo žemės. O buvo tokių, nors ir nedaug. Iš v a ls­ tiečių aukų ir atlyginim ų nebuvo galim a daug belaukti: p atys neturtingi, suvaržyti ir n ep ratę duoti. Toksai k u n i­ gas m ito iš dvaro. Ponas duoda m etinę (annatą) javais, g alvijais ir k artais pinigais 36. 33 Czerski S. M in . v e ik .; Wotonczewskis M Ž e m a jtiu w is k u p is te . 34 Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" / / Ž in y č ia . 1901. N r. 3. P. 2 5 — 29. 35 N e g a lim a p a s a k y ti, k a d k o l ia to r ia i ir j ų te is ė s b ū tų v is a i iš n y ­ k ę : ir d a b a r d id ie ji d v a r in i n k a i te b e s i n a u d o j a tu o m i iš d a lie s . V ie n o j v ie to j k a ip o p a v y z d į d v a r in in k ų įta k o s b a ž n y č ia i n u r o d o m a „ P lio te r ių v y s k u p iją " . V iln ia u s ir M o g ilio v o v y s k u p i j o je y r a a ts k ir a s k ū n a s , v a d in a m a s „ P lio te r ių v y s k u p i j a " . J i tu r i 22 b a ž n y č ia s , s a v o d e k a n ą , m e tr o p o lita s le id ž ia j a m k iš tis į s v e tim u s d e k a n a tu s : k a i k u r ie d e k a n a i p rie š in o s , b e t t a t a i n e g e l b ė j o n ie k o , Ž in o m a , č ia y r a f a k tin ė p a d ė tis (A n n a le s d e s N a tio n a lité s . 1913. N r. 5/6. P. 158, 159). 33 A tė m u s 1840 m . v ie n u o l y n ų ir b a ž n y č ių ž e m e s , t e k o v a ld ž ia i s p r ę s ti į v a ir iu s g in č u s d ė l b u v u s ių d v a r o ir k le b o n o 1 s a n ty k ių . (d o m u s g in č a s d ė l a n n a to s . D v a ra s p r i v a l ė j o d u o ti v i e n u o ly n u i k a s m e ta i p y l ia v ą j a v a is ir p in ig a is (a n n a to s). A tė m u s v ie n u o ly n ą , V i­

253

Peržiūrėdam i anų laikų p arap ijų aprašym us, randam e pažym ėta: kunigas m inia iš dva»ro, bet badu nestim pa, k a ip d ažnai prideda M. V alančius, bet ar gardi toji duo­ na — nenurodo 3738. Toksai klebonas, pono duoną valgydam as, tegalėjo jam tarnauti, su juom tam pytis nedrįso, tu rė jo palaikyt jo pusę: ypač tatai buvo lengva todėl, kad socialinės pažiūros vienodos, jeigu buvo vaidų, tai tik asm ens ar duonos. G yvenim o būdas, pažiūros, ekonom inė padėtis kūrė tam tik rą dorą. Kunigai buvo užsikrėtę tom is pačiomis ydom is kaip ir dvarininkai, tik retai kas nepriklausom as galėjo išsim ušti iš jų. Siejo tik tas, kas buvo gero ir peiktino d v arininkų tarpe. Į liaudį neatsižvelgdavo. N e­ buvo jo je visuom enės veikim o ir tobulinim o akstino. N em atė nieko pikto žmonių spaudim e, patys buvo tuom užsikrėtę. Buvo laikom a blogybe ponam s priešintis. M ažiausias žm onių palaikym as sukeldavo triukšm ą ponų tarp e ir persekiojim ą. Šviesos nešim as buvo tai žmonių tvirkinim as ir m aištų kėlim as. Prįe tokių kunigų kib d a­ vo valdžia, ponam s įsk u n d u s 33. K itokių atsitikim ų turim e, pasipriešinus patiem s po­ nams. Pačioj sukilim ų pradžioj žem aičių valstiečiai puolė pirm iausiai prie savo k an k in to jų — ponų ar jų vietininkų, k eletą jų dargi nudėjo, ta rp jų ir G rūžlaukių K arnilavičių už nežm onišką elgim ąsi su jais, kaltino, berods, dėl d a u s [re ik a lų ] m in is te r ija t a r ė , j o g ir d a b a r p r i v a l a n t i g a u ti a n n a tą , ir r e ik a la v o jo s . Iš k ilu s i d ė l to b y l a n u ė jo ik i S e n a to , k u r is n u s ta tė , j o g V id a u s [re ik a lų ] m in i s t e r ij a b a ž n y tin ių p r ie d e r m ių n e v y k d o , o v i e n u o ly n a s b u v o g a v ę s a u k ą u ž m a ld a s . N e g a lin t g a u ti m a ld ų , t u r i a tk r i s t i i r d o v a n a (S e n a to s p r e n d im a s 1868 m . N r. 2. V is u o t. S u sir. V a ls t. T a r y b a 1872 m . L a b u n s k ių b y lo je ). 37 Wotonczewskis M. Ž e m a j t iu w is k u p is te . T. 2. II p r ie d a s [M a ty t, t u r im a g a lv o je ,,T o b lic ze s, r o d a n te s , k o k ie m i p a d ie im i b u w a k a ta l ik u b a ž n ic z e s Ž e m a jtiu w is k u p is te s 1841 m e tu s i" . T. 1. P. 27 3 — 331). 38 V i e n ą to k į a ts itik im ą e s u a p r a š ę s s tr a ip s n y je , iš s p a u s d in ta m e g u d ų l a i k r a š t y je М а л а д а я Б еларусь. 1913. С ш ы т. 3. C. 9 — 16: a p ie j a u n ą p o e tą iš K ro š y n o p a r a p i jo s (M e d ž ia g a : V V B R . 0 — 10-94) [T u rim a s g a lv o je A . J a n u l a i č i o s tr a ip s n is «А б м а л а д ы м п а э ц е c K poш ы н а (c п а р т р э т а м кс. М а г н у ш э у с к а г о ) » ] .

254

aguonų įm aišym o į paraką. „Salantų altarista kun. Lau­ rynas K ovalskis kilo iš am bonos prieš tą žm ogžudystę, p erstatydam as žmonėms, juog k a ria u ti reik ia su ginkluo­ tais m askolių kareiviais, o ne su beginkliais vietiniais gyventojais. Užgauti m aištininkai valstiečiai norėjo kun. K ovalskį pagauti ir kaipo m askolių šalininką pakarti, bet tas pakabiai išspruko į m išką ir tę slėpės lyg pat karei pasibaigiant" 39. Buvo tai ponų užtarytojas. K itaip ir d ary ti negalėjo. Iš kitos pusės, ir kuniguose, kaip: ir bajoruose, atsilie­ pia k artais ir tos srovės bei pažiūros, kurios skelbė b a u ­ džiavų panaikinim ą, šviesos platinim ą. T a rp kovotojų su tam suoliais, vadinam aisiais obskurantais, y ra kunigų. Toliau m atom e judėjim ą iš apačios. Kunigai, spau­ džiam i savo vyriausybės, ar dėl kilimo, ar dėl pažiūrų, arti žm onių stovintys, su jais susiartinę, persiim a jų rei­ kalais, užtaria juos, eina prieš ponus, dargi pam oksluose užsipuola ponų išnaudojim ą. Taip d arė kun. Strazdas ir kiti. Suirutėje toki žmonės tu rė jo iškilti aikštėn. V KUNIGAI IR RUSŲ VA LD ŽI A XIX a. pradžioj k a ta lik ų kunigų privilegijos m ąžta, dargi įvedam i dėl jų tam tik ri išim tiniai įstatym ai. Jaunuom enės m okinim as buvo iki šiol beveik kunigų ir vienuolių privilegija, dargi daugum a m okyklų atsirado prie bažnyčių ir vienuolynų ir jų buvo įkurtos. Palengva atim am a ta privilegija. XVIII a. K ražių gim nazijoj buvo vienas m okytojas r.•.•kunigas, bet jisai, nenorėdam as išsiskirti iš k itų ir norėdam as pritik ti prie visų, dėvėjo kunigo d ra b u ž iu s40. Per k eletą dešim čių m etų po to varom a kunigai iš jų įk u rtų jų m okyklų. Tuose pat Kražiuose nuo 1817 m. m o­ 39 Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" . P. 26. 40 Wolonczewskis M . Z e m a jtiu w is k u p is te . T. 2. § 160 p r ie r a š a s , m o k y to j a s v a d in o s i: M o tie ju s W ą s o w ic z .

255

k y to jai — pasauliečiai žmonės, tas pat ir K ėdainiuose 41. T ik tik y b ą dėstė kunigas. Tikyba buvo laikom a dideliu veiksniu valstybės gyvenim e. K apelionai, kaipo v ald i­ ninkai, p rivalėjo eiti savo priederm es, palaikydam i e sa­ m ąją valstybę. J i buvo įnagis žmonėm s ir jaunuom enei klusnum e laikyti, bet ne daugiau. Kas toliau eidavo, su­ laikydavo valdžia. D arant tardym us politikos n u sid ėjė­ liams, pirm iausia klausinėdavo, ar geras katalikas, ar ei­ n a velykinės, ar laiko k itaip religijos priederm es. K itaip jis tu rė jo būti m aištininkas. Reikėjo vienuoliam s tu rė ti a r gerus pečius biu ro k ratų tarpe, ar pataik au ti jų politi­ kai, kad nors kiek ilgiau išsilaikytų m okykloje. Taip darė dom inikonai K alvarijoj, D ainavoj, b ernardinai Telšiuose ir t. t. 42 Rusų b iurokratai pripažino, kad pasaulietinė m okykla, k u ri n eturi jokių galvinių ir ryšių už rusų valstybės sienų, jiem s parankesnė ir patogesnė ir palaiko pasauliečius k o v o jan t su dvasininkais. K artais vyliais ir priekabėm is išvaro kunigus iš m o­ kyklų, prikabindam i kokį politinį nusidėjim ą 43. 1829 m. išleista įsakas, kuriuo vienuolis gali būti tik. bajoras. Įstodam as naujokas privalo įrodyti, jog tik rai jisai bajoras, jog nebuvo teistas. V iską ta t gavus, v ie­ nuolyno vyriausybė privalo siųsti kulto m inisteriui. V ie­ nuoliai, toliau m atantys, suprato, k u r eina tas įsakas, tai kėsinim asis į vienuolyną: per kelias dešim tis m etų tokiu būdu jie galės būti panai'kinti: išm irs s a v a im e 44. D abar n au jasto jai susilaukia tiek daug kliūčių, jog d a u ­ gelis su širdgėla grįžta nam on ar k u r k itu r prieglaudos ie š k o 45. Sykį du Lenkijos jaunuoliai į vienuolyną stoti laukė 8 m ėnesius ir nieko nesulaukė. N a u jų jėg ų įp lau ­ kim as sustojo 46. T aikantis prie naujo valdžios reik a la v i­ mo, tuoj aus atsirado vienuolių biurpkratų, kurie sąžinin­ 41 42 43 44 45 46

256

T e n p a t. § 161, 174. T e n p a t. § 178, 179, 181. D ie n y n a s . 1827.11.1. T e n p a t. 1829.V I.29. T e n p a t. 1829.X. 10. T e n p a t. 1830.11.18.

gai vy k d ė valdžios norą: žiūrėjo ne į d o rąją žm onių pusę, bet nag rin ėjo atidžiai ir atsidavę n a u jo k ų popierius. Ge­ riausią vaikiną, puikiausių n orų pilną, jie išjuokia dėl g erų dokum entų stokos 47. Taip v ertino šį įsaką vienas do­ m inikonų vizitatorius. Rusų b iu ro k ra tija vis labiau daro skirtum ų ta rp p ra­ voslavų ir k atalik ų bažnyčios. Šie labiau niekinam i, o anie aukštinam i. Būdavo įsakų, k urie tik užgaudavo kunigus, o jokios v erty b ės gyvenim e n e tu rė jo ir n eg alėjo turėti. 1825 m. išleista įsakas, k u riuo pasauliečiam s žm onėm s uždrausta girdyti kunigus p er vestuves, laidotuves ir t. t . 48 Dalį vienuolynų rusų vy riau sy b ė ėm ė naikinti. P ra­ dėjo tą d arb ą nuo u n ijo tų bazilijonų. Iš pradžių valdžia kibdavo prie jų politikos, p ritaik y d av o politikos n u sid ė ji­ m ą ten, k u r jo ir nebuvo, n oriai priim davo bepročių ir pusgalvių skundus, paskui ja u vienuolius grūdo laukan iš vienuolynų, m o k y k lų 49, atim a tuptus, m okint įveda p a ­ sauliečius. V yriausybė nuosekliai elgėsi su bazilijonais ir atkakliai ėjo prie savo tikslo. Su k itais vienuolynais tik žadam a šis tas daryti, kalbam a, svarstom a, ketinam a dargi bažnyčios tu rtu s a tim ti50, jau ir proteguojam us pi­ ja m s rengiasi iš m okyklų varyti, k itu r ja u varo. Baimė apim a vienuolynus. N ežino ką daryti. S av aran ­ kiškai, vieni kovos nepradės. O vyskupai seni, n e m ik lū s ar nedideli priešininkai valdžios reform ų. Ir prie liūdnų išvadų prieina m inėtasis žym us dom inikonas: „N eturim e vyskupų: y ra seni arba apsileidę" 51. Patys persekiojam i, o džiaugėsi tuo, k aip ta pati biu­ ro k ra tija persekiojo a r kibo prie tik rų ar tik spėjam ų priešų. Prieš įvairias draugijas, atėjusias iš V akarų, k u ­ rios ar visai nebuvo katalikiškos, ar tik abejotinos, šir­ dy je leidžia v artoti kazokų negaikas 52. Džiaugiasi, kaip 47 48 49 60 51 62

T en T en T en T en T en T en

p a t. p a t. p a t, p a t. p a t. p a t.

1?. A . Jan u laitis

1830.1.18— 21. 1825.V I.7. 1827.11.1, 1827.IV .28, X .l „ X I. 18— 28, 1830. II.8, 111.16. 1828.X II. 15, 1830.111.12. 1826.X II.2. 1823.X II.17.

257

valdžia p ersekioja m asonus; jie tai sugadinę žmonių gi­ m inę, v yriausybė geifai daranti, kad a re štu o ja juos. Deja, esą ir dvasininkų jų tarpe, bet dvasininkas negalėjo būti sosto ir altoriaus priešas. Jie darą m aištus, kelią rev o liu ­ ciją, ir beliekąs vienas vaistas prieš tai — kazokų nagaika, tepakenčia paleistuvingi šios dienos filosofai, jie k e n ­ tėti nem oka, tepasižiūri į tikruosius krikščionis 53. Džiau­ giasi, kad caras naik in a m asonus, tea reštu o ja juos, juk jie retkarčiais p atrau k ia ir „m ūsų atskalūnus". Džiaugiasi, jog surakintus ir apkaustytus gabeno į sostinę (Petrapilęį, kam k o v o ja su sostu ir altorium , ku riu o d u turi talk ą iš dangaus. Džiaugiasi taip pat, k ad k a rin in k ai n e ­ bus m asonai. O šių skaičius, m atyti, augo, dargi užgrie­ biam i ir e k o n o m a i54. Ilgainiui, pasididinus persekiojim ų skaičiui, pradėjus gaudyti jaunuom enę, pažįstam us, m ainosi pažiūros į p e r­ sekiojim us. J a u v yrjausybė darosi nebe to k ia beklaidė, k a ip tat buvo pirm iau, jau k artais po licija daran ti tai dėl uždarbio, dargi m asonų vadai virsta gerais žmonėmis, rim tais ir g e rb ia m a is55. Per stropus gaudym as gam inąs aniem s šalininkų, laikas būtų liovusis p e rs e k io ti56. V ienuoliai — kunigai jaučia persekiojim us. Jie laiko save sosto ram sčiais, k iekviena valdžia nuo dievo p a e i­ nanti. Piktinas, kad sv etu r darom os revoliucijos. Burbonų išvarym ą iš Prancūzijos ir revoliucijos kėlim ą aiškina bažnyčios silpimu, tikybos smukim u, jeigu taip eis ir to ­ liau, tai didelė gresianti pasauliui n e la im ė 57. Kitoniškiau, žinoma, pradeda galvoti, kai ima juos persekioti. M ato savo privilegijas ir dargi teises atim anti jaučia, k ad diena po dienos išstum ia juos pasauliečiai, kai pasiturinčios jaunuom enės auklėjim ą atim a jie iš bažny­ čios, tai reiškia jų įtakos. „N egali susidėti dievo sūnūs a*

53 T e n 54 T e n T en 58 T e n 67 T e n

258

p a t. 1822.X II. 11— 28. p a t. 1 822.V III.27, 1824.1.2, p a t 1830.III. 10— 22, V I.8. p a t. 1827.V .2. p a t. 1830.V I I I .18, IX .3.

1826.11.1,

III.5,

V I.2 .

su Belijalo vaikais" 58, o pripažinti šiųjų buvim ą reikia. V ėliau surado bendrum ą. P asaulietinė inteligentija neužtarė jų, nem atė tam e savo intereso, dargi buvo jai naudos. D varininkai galėjo ne sykį tikėtis iš to skolų sum ažinim o ar panaikinim o. Todėl anų tu rtų m ažinim as jų nešaldė. Patys kunigai ir vienuoliai n e tu rė jo drąsos ir jėgos kelti protesto: dvasia ir m okslas neleido, o jų galviniai per silpni, bevaliai, kad k ą nors pradėtų, tiktai dalis išm estųjų, n eram iųjų galėjo priešintis, bet ir tai jau išėję iš bažnytinės organizacijos. N egalėjo k elti protesto dėl tu rtų ir savo p rivilegijų apgynim o, o tik dėl persekiojam os bažnyčios ir tikybos. Ir dėjosi prie k itų nenuoram ų.

VI POPIEŽIAI IR REVOLIUCIJA 59 Popiežiai n eskyrė Lietuvos nuo Lenkijos. Esanti pačio­ je L enkijoje tv a rk a ir santykiai, jų nuom one, buvo tokia pat ir Lietuvoje, nors m aža jos dalis tepriklausė Lenkijai. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kaip k u rija suprato „lenkų klausim ą". N epriklausom oj Lenkijoj katalik ų tikyba ir kunigai užim davo priv ileg iju o tą padėtį. Ja i žuvus, iki 1815 m. k atalik ų tikyba dar buvo laikom a valstybine, po 1815 m.—■ jau tik tai rūpestingai vyriausybės globojam a. Bažnyčios reikalam s prižiūrėti valdžia tu rė jo tam tikrą. T ikybų ir švietim o kom isiją. Ši, vadovaudam asi konstitucija, išleido 1817 m. kovo 18 d. dekretą, kuris su tv a tk ė bažnyčios ir valstybės santykius. Jam e jau p ad ary ta „K ultūros kovos" 58 T e n p a t. 1822.V .6. 59 Š ita s s k y r iu s p a r a š y t a s s e k a n t: 1) M o tie ja u s L o re to s t r a ip s n iu , W a ty k .a n _ a P o lsk a . 1815— 1832“, k u r is b u v o iš s p a u s d in ta s le n k iš k a m e l a i k r a š t y je „ B ib lio te k a W a r s z a w s k a " , 1913. T. 2. S. 2 0 9 — 240; 2) B ronis^ lo v o P a v lo v s k io — „ G rz e g o rz X V I a P o ls k a p o p o w s ta n i u l is to p a d c m y m ”, iš s p a u s d in tu ta m e p a t „ B ib lio te k a W a r s z a w s k a " , 1911. T. 2. S. 4 9 8 - ^ 513; 3) J o n o B e lc ik o v s k io k n y g e le „ P a p ie ž e a k w e s t y a P o ls k a v X IX w . ", iš ė ju s ia V a r š u v o j e 1900 m .* L o re ta s r a š ė r e m d a m a s is V a tik a n o a r c h y v o m e d ž ia g a , P a v lo v s k is — V ie n o s k ie m o [ = rū m ų ] a r c h y v u .

259

(Kulturkam pf) pradžia, t. y. kovos su bažnyčia. Tos kovos g alv a buvo St. Potockis, m asonų vadas Lenkijoje, V alsty­ bė stengiasi pirm ą sykį suvaržyti vyskupų valdžią, įsikiš­ ti į bažnytinius reikalus, pasiekti kunigo tu rtu s ir pelną. P rasideda kova. Seimai palaiko Potockį, nes tenai buvo vien pasauliečiai žmonės, vyskupai, užtarim o ieškodam i, k reipiasi į carą i r į žmones. Iš pradžių caras buvo p rie ­ šingas vyskupam s, bet paskui, nuo 1820 m. pats tapęs reakcijos šalininku, ėm ė labiau įsiklausyti į vyskupų reikalavim us. Panaikinta p er tą laiką nem aža vienuolynų, o jų tu rtas su v arto ta bažnyčios reikalam s. Taip pat k a rš ­ ta buvo kova dėl vedybų. Seimas buvo nutaręs, kad visi vedybų ginčai būtų pavesti spręsti civiliniam s teismams, o ne dvasininkų, k a ip to n o rėjo 8 vyskupai. Ir naujasis caras M ikalojus I palaikė v y sk u p ų pusę prieš seim o norą. N eram um as kunigų tarp e buvo didelis. Lenkijos k u n i­ g ija n e tu rė jo tiesioginių reikalų su V atikanu. Susižino­ davo, reikalui užėjus, per Rusijos pasiuntinį prie popie­ žiaus, Taip pat ir popiežius n e tu rė jo Lenkijoj savo n u n ­ cijaus (pasiuntinio). Santykiai tarp k u rijo s ir Rusų valdžios buvo blogi nuo se n ų laikų. K urija nė Rusijoj, nė Lenkijoj n e tu rė jo savo atstovo (nuncijaus), o Rusų valdžia tu rė jo savo atstovą Romoje. Jeig u k u rija n o rėjo k ą pranešti Rusų valdžiai ir savo reikalą k u o parem ti, tai tuo a tv e ju ji kreipdavosi į au strų valdžią V ienoje, ir ši palaikydavo k u rijo s reikalą P etrap ilėje p er savo atstovą prie caro. Žinių gaudavo a r per Rusų pasiuntinį, ar aplinkiniais keliais iš vyškupų ir kunigų, k u rie netyčia apsilankydavo Rom oje, daugiausia žinių eidavo iš V ienos (A ustrijoje), per nuncijų, bet jo suteikiam os žinios neretai būdavo vienpusiškos ir klaidingos, dažnai nepalankios V aršuvos politikai. V atikane skersai žiūrėta į Lenkijos valdžios veikim ą, jos liberališkus darbus, k u rie buvo kreipiam i prieš kunigus. Iš kitos pusės, m alonia akim i žiūrėta į carą A leksandrą I dėl to, k ad jis n u g alėjo N apoleoną, kad veikė prieš antiklerikalus, grąžino „teisėtąją" valdžią, t. y. karalių, atn au jin o pasaulinę popiežiaus valdžią. Ėjo k a l­ bos, kad jisai save laiko kataliku. Daug buvo tokių legen­

260

dų. M irus 'A leksandrui I, popiežius dėl n a u jo jo caro M i­ k alo jau s I buvo tos nuom onės, jog jisai tęs tą pačią poli­ tiką, k a ip ir jo brolis A leksandras. Prasidėjus V aršuvoj 1830 m. lapkričio 29 d. revoliuci­ jai, V ienos nuncijus praneša popiežiui, jog lenkų m inis­ terial visi bedieviai, išskyrus nebent vieną, todėl n ėra ko stebėtis, jog sukilo prieš savo valdžią. Tuo laiku. 1830 m. lapkričio 30 d. m irė popiežius Pijus VIII; revoliucijos laiku įvyko n au jo popiežiaus rinkim ai. N eram ūs buvo laikai. N erim o kardinolai. Sujudim ai P ran­ cūzijoj, Lenkijoj išjudino Italiją, tenai prad ėjo bruzdėti daugybė slaptų d rau g ijų prieš pasaulinę popiežiaus v a l­ džią, D abar kardinolam s rūpėjo patirti, ar galės A u strija suvaldyti G aliciją, jeigu ši sukiltų, ar pajėgs po to užge­ sinti gaisrą Italijoj. N epaisė visai Lenkijos sukilimo, jie prįešingi buvo palaikyti bet kokius ryšius su m aištinin­ kais, nes tv irtai tikėjo, kad Rusija nugalėsianti juos. K ar­ dinolam s tuom et labiau rūpėjo, k ad A u strija neištrau k tų savo įgulų iš Italijos, kovoti žiem ių pusėje. O jeigu jos kariuom enė pasitrauktų, galėtų ištikti revoliucija ir p a ­ čioje Romoje. Dargi R usijoje valdžia galėjo būti n u v eik ­ ta, todėl V atikanui buvo svarbu, k ad kuo greičiausiai V aršu v a b ū tų num alšinta. Žiemą ir pavasarį V atikanas laukė, vis dar jam neži­ nom a buvo, k a tro ji pusė laimės. V ienos n uncijaus ir rusų pasiuntinio G agarino žinio­ mis, neb u v o galim a tikėtis, k ad sukilėliai laim ėtų. Ga­ garinas buvo įtakingas žmogus, tu rė jo prietelių kardinolų tarpe, todėl V atikano nuom onė apie sukilėlius lenkus buvo ne geriausia. O iš Lenkijos nebuvo nieko, k a s būtų išaiškinęs Lenkijos sukilim ą ir nurodęs skirtum ą ta rp Ita ­ lijos ir Lenkijos sukilimų. Paskui bandyta atverti V atikanui akis, bet buvo per vėlu. Buvo 1831 m. pavasarį. N esunku buvo V atikanui pasm erkti lenkus: paskutinių laikų atsim inim ai apie juos nebuvo m alonūs. 1798 m. lenkų legionai, kaipo respublikonai, buvo įėję ir užėm ę am žinąjį m iestą. Visi N apoleono sum anym ai dėl Lenki­ jos buvo atk reip ti prieš popiežius. 261

1831 m. vasario 2 d. stojo n au jas popiežius G rigas XVI, ne ta ip jau svetim as Lenkų reikalam s, nes susipaži­ no su jais, bebūdam as kardinolu. Jeig u jį suklaidino, tai tik vėlesnės inform acijos. Ja u Italijoj prasidėjo m aištai, sukilim as kilo Boloni­ joj, Romoj. T enai revoliucijos gaisras b ū tų ėjęs d a r p la ­ čiau, k ad nebūtų jo užgesinus ginklais ir k ra u ju A ustrija. N aujas popiežius G rigas XVI buvo išrinktas prieš a u strų norą, kurie tu rė jo pasirinkę savo kandidatą, taigi k u rijo j buvo pastangų išsisukti iš po au strų įtakos, bet k ą tik išrinktasis G rigas XVI (1831.II.2) ja u vasario 19 d. p rašo au strų pagalbos prieš savo sukilusius valdinius. A u strų du rtu v ai padarė tv ark ą, ir už tą popiežius p adėko­ jo au strų ciesoriui atsk iru raštu 60. Bet italuose b ru zd ėji­ m as nerim o, reikėjo vis m alšinti: savo jėg ų neužtenkant, nuolat reik ėjo prašyti a u strų pagalbos, prieš juos lenktis ir įtikti ir net, p a ta ria n t austram s, rusam s pataikauti. Dėl to taip lengva buvo G agarinui išgauti popiežiaus b rev ę į lenkų vyskupus, pasirašytą 1831 m. vasario 18 d. Bet R usijos valdžia n epasinaudojo ja, nes pripažino, jog tenai per silpnai peikiam as sukilim as ir ap skritai a b iša ­ liai ir neaiškiai parašyta. A bejodam as, a r tu ri teisingų žinių, popiežius nenori aiškiai visko pasakyti: stačiai nepasm erkdam as sukilim o, prim ena vyskupam s, jog jie esą ram ybės, dievo tarnai, todėl n ep riv alą kištis į pasau­ lietinius ijeikalus, ir p ataria būti ištikim iem s vyriausybei ir k lausyti jos. A rtinantis rusam s prie V aršuvos, b eeinant jau galop sukilim ui, V atikane buvo patenkinti visi, k ad dabar „ la i­ m ingai num alšinta, nors ir bran g ia kaina, ginkluotas m aiš­ tas, k u ris norėjo ginklais laikytis". 30 A d a G r e g o r ii P a p a e X V I. R o m a e , 1901.V .1. P. 11 * (P a w lo w s k i). [Č ia ir 168 i š n a š o je p r i e r a š a s s k lia u s te liu o s e Pawtowski r o d y tų , k a d A . J a n u l a i t i s n u o r o d ą į A c tą . . . d a v ė p a g a l B. P a v lo v s k io s tr a ip s n į, k u r io a p r a š ą žr. 5 9 iš n a š o je . B. P a v lo v s k io s t r a ip s n y je P. 5 0 3 y r a n u o r o d a į A c tą . . . P. 11, o s tr a ip s n io P. 504 — n u o r o d a į A d a . . . P. 143. M in im o a k t ų le id in io r e s p u b lik o s b ib lio te k o s e s u r a s t i n e p a v y k o ] .

262

' Sukilim o vadai, m atydam i blogą jo klotį, ėm ė ieškoti užtarim o Europoje. T arp k ita ko, b an d y ta jo pasiekti ir Romoje. V ienas iš tų veikėjų, V. O strovskis, kreipėsi 1831 m. kovo 1 d. laišku į popiežių, prašydam as palaim inim o len ­ k ų ginklam s; nesulaukė tinkam o sau atsakym o: palaim i­ nim o negavo, o žadėta tik tai viena — iš karalių u ž ta ri­ m as išgauti. K eliavo taip pat į Romą Laikinosios valdžios v ardu tam tik ras pasiuntinys, kurio pav ard ė dar ir dabar n ė ra žinoma. Popiežius priėm ė jį. Kaip jį sutiko popiežius, tik rai nežinom a, bet popiežius pats apie tai vėliau pasako­ jo asm eniškai įteiktam e m em oriale carui M ikalojui I 1845 m. gruodžio m ėn., todėl, be abejonės, reikia tikėti ta žinia. Tenai p arašy ta ta rp k ita ko; „Revoliucinės len ­ k ų valdžios pasiuntinys, slapta; pasiųstas į Romą prašyti pagalbos, griežtai buvo papeiktas dėl to, k ad drįso a tv y k ­ ti į Romą su tokia m isija ir buvo atstatytas". 1831 m. rugsėjo m ėn. V aršu v ą ja u buvo užėm usi rusų kariuom enė, sukilim as galutinai num alšintas. Iš k u rijo s dabar; rusam s reikalingos kitokios priem o­ nės, negu buvo iki šiolei. Rusams rūpi ne m alšinim as, bet tai, kad a te ity je n eg alėtų p asikartoti tas, kas buvo įvykę. VII ŽEMAIČIŲ KUNIGAI IR REVOLIUCIJA Kaip ja u m atėm e, palengva rinkosi debesys virš Lie­ tuvos kunigų ir vienuolių galvos. Bet jie galėjo tik p ra ­ šyti. Patys vieni — per silpni, atėm im as privilegijų nesujiudins nei žmonių, nei bajorų. Ir, vadovaudam iesi patys savo skelbiam uoju m okslu, negalėjo raginti d ary ti revociją, bet m okėjo ir galėjo tat padaryti tik k itų vedam i. Tiktai dalis kunigų ir vienuolių, kuriem s p e r siaura ir ankšta buvo sutana, k urie v argo prispirti buvo tapę ¡ku­ nigais, pasinaudojo proga išsprukti, tie galėjo eiti ir ė jo į revoliuciją. 263

Ir ką gi buvo galim a žadėti kunigam s? V isai nedaug. V eltu i ieškotum e atsišaukim uose kokios nors program os, k u ri žadėtų daug ko tik ra kunigam s. Laikinoji Telšių apskrities valdžia savo rašte 1831.III. 20/IV.l šitokiu būdu prim ena kunigam s apie reik alin g u ­ m ą padėti sukilim ui: „teatsim ena dvasinis luomas, kad, būdam as gausiai apdovanotas žemėmis, pinigais ir b e n e ­ ficijom is, jeigu nenorės dėti aukų visais savo galėjim ais, tai žus po altorių ir bažnyčių griuvėsiais. Idant g y v e n tu ­ m ėt, dėkite aukas" 61. Laikinosios lenkų valdžios pirm ininkas kunigaikštis A dom as Č artoryskis savo patarim uose ir įsakym uose, k u ­ riuos duoda traukiantiem s į Lietuvą generolam s Chlapow skiui ir Gelgaudui, k a ip jiem s elgtis tenai, Įsako įtra u k ti kunigus, žadant n a u ją bažnyčios žydėjim ą ir tv is­ kėjim ą, įkalbant žmonėm s ir kariuom enei bažnyčios ir kunigų pagarbą, taisant dūm ojim us, kurie pakelia žmo­ gų aukščiau už nykstam as žem ės gėrybes, duoda d rąsu ­ mo 6263*. D augiau nieko nežadėta kunigam s. N ebuvo ko ir lau k ­ ti iš jų, neslegiam ų (sunkaus jungo, karštos kovos, o n u ­ stoti joje daug galėjo. Savo atskirų interesų, b en t raiš­ kių, neturėjo. G alėjo tik veikti, padėdam i bajoram s dvarininkam s, jiem s tarnaudam i, arba v eik ė patys tik dėl to,) jog buvo dvarininkai. Dėl to kai k u rie antiklerikalai, k a ip M. Petkevičius išgiria kunigų veikim ą revoliuci­ jos laiku 6S. Jie ėjo p a g a l srovę, k u rį tuom et viešpatavo b a jo rų tarpe, jos bangos nešė ir juos. Sukilim ui pradžią p ad arė V aršuva. 1830 m. la p k ri­ čio mėn. p ad ary ta revoliucija. Galim a buvo laukti, jog jos bangos išsiskleis ir toliau, paskiau ir Lietuvoj. Todėl rusų valdžia k reipiasi į Lietuvos v y s k u p u s — Žem aičių, V ilniaus ir V ygrių, reikalaudam a, kad išleistų m alšinam ų 61 V G G . 1831. N r. 2340. F. 772. 62 Spazier R. O. G e s c h ic h te d e s A u f s ta n d e s d e s P o ln is c h e n V o lk e s in d e n J a h r e n 1830 u n d 1831. A lte n b u r g , 1832. Bd. 2(?). S. 4 1 7 — 426. I n s tr u k c ijo s § 4. 63 Piethiewicz M. L a L itu a n ie e t s a d e r n iè r e in s u r r e c tio n . B ru x e l­ les, 1832. P. 108. *

264

atsišaukim ų, p ersergėtų tikinčiuosius neklausyti k u rsty ­ tojų, įkalbinėtų likti ištikim us valdžiai. Be to, d ar įsa­ k y ta, k ad toki atsišaukim ai būtų skaitom a ir žem aičių kalba. Žem aičių vyskupas Juozas A rnulfas G iedraitis tat p ad arė 1830 m. gruodžio 19. d.: paskelbė K atalikų ko le­ gijos 1831 m. sausio 3 d. raštą ir dar prim inė apie re ik a ­ lingum ą gerų pam okinim ų prieš 1831 m. vasario 13 d., revoliuciją. N eilgai laikėsi pats vyskupas savo įsaky­ m ų 64. Galim as dalykas, k ad uoliai kunigai ir nevykdė jų, P erskaitė valdžios raštą ir tuo pasitenkino. V ilniaus vyskupas K longevičius paskelbė valdžios pranešim ą 1830 m. gruodžio 16 d., toliau 1831 m. v a sa ­ rio 27 d. jau leidžia savo išspausdintą į kunigus laišką lenkų k a lb a 65. Jisai nurodo papiktinim ą, k urį padarė lenkai, dargi vienas vienuolis pabėgęs į užsienį (į Lenki­ ją), ja u keli pakliuvę teism an, todėl terag in a žmones k la u sy ti valdžios, o. jie patys teb ū n a pavyzdžiu. O popiežius dar nebuvo išreiškęs savo nuom onės, to ­ dėl bendros tvirtos pažiūros kunigų tarp e nebuvo. N e­ vienodai kunigai ir' elgėsi. Lietuvos kunigus pagrobė b a ­ jo rų judėjim o banga: palaikė revoliuciją, vos m ažum a tetu rėjo drąsos iki galo eiti su rusais. V yskupų laiškai n ep ad arė nieko, ypač kad ir jie patys nenuoširdžiai buvo rašę. Sukilim ą pradėjo R aseinių apskrities valstiečiai, bet jo vadžias tu o ja u pagrobė bajo rai ir ja u vieni sprendė apie sukilim o likimą, be valstiečių ir be kunigų. V als­ tiečiam s reik ėjo įsakyti, o kunigų talk ą galim a buvo k ita ip įgyti, g eruoju ar piktuoju. Pirm iausia bajo rai kreipėsi į vyskupą. V yskupas b u ­ vo kunigaikštis Juozas A rnulfas G iedraitis, senas žmo­ gus, ram iai gyvenąs A lsėdžiuose 66. Jie, žinodam i v y sk u ­ po padėtį, n etru k u s sum anė pasinaudoti jo v ard u ir žo­ džiu Vįsoj vyskupijoj. „R ytojaus dieną, kaip sako vienas 64 P r ie d a s N r. 7, 8, 9 [P. 5 0 — 52]. 63 T e n p a t. N r. 10 [P. 52, 53]. 66 J i s a i y r a a r p a t s iš v e r tę s a r iš le id ę s j ą j į T e s ta m e n tą , a r t ik p r is i d ė j ę s p r i e to .

1815 m . l ie tu v iš k a i N a u ­

265

iš dalyvių, susikūrus laikinai valdžiai Telšiuose (t, y . 1831.III.17/29), atvyko tokios pat Raseinių valdžios p a­ siuntiniai, siūlydam i įk u rti V arniuose kanuolių liejyklą. A b iejų apskričių pasiuntiniai nuvyko į Alsėdžius, v y sk u ­ po būstinę, gavo iš jo leidim ą sunaudoti tam tikslui v a r­ pus, k u rių p e r apsčiai y ra m ūsų bažnyčiose. N ebesant kliūčių, Šiaulių, R aseinių ir Telšių apskritys bendrom is lėšom is įtaisė dirbtuves" 67. A plink vyskupą buvo susispietusios dvi priešingos: k a n au n in k ų partijos, k u rių turim e ar žinom e tik po v ie ­ ną atstovą. K anauninkas Šlikas, Laižuvos klebonas, jau sykį m inėtas, priešingas buvo sukilimui. M atyt, jisai gana rim tai spyrėsi m aištininkų norui» k ad šie jį persekiojo, dargi grasino nudėti, bet to n e p a ­ darė, kaip n en udėjo nė vieno kunigo per visą sukilim ą, bene buvo Šliką tik suėmę, ir tik per vyskupo užtarim ą liko jisai gyvas, laisvas ir sveikas 68. Kiti k anauninkai buvo sukilim o šalininkai. T arp jų y ra žinom as vyskupo' sekretorius pralotas Juozapas K ryžanauskas. Ir pačiam vyskupui, ,,senam kunigaikščiui n e ­ svetim i buvo patriotiniai jausm ai; tu ojaus todėl prisi­ taikino prie dvarponių valios" 69, ir jisai prisidėjo p rie m aišto. Suprantam a, kad lengvai pakrypo 'y tą pusę visi jo pažįstam ieji, visas tas luom as nuo jo priklausė. Jisa i negalėjo, nen o rėjo atsiskirti nuo bajorų, o paskui d ra u ­ ge su anais taip lengvai atsisakė nuo dalyvavim o. V yskupas padėjo savo v ard ą ten, k u r sukilim ui buvo naudinga. Savo raštuose, į kunigus išsiųstuose ir bažny­ čiose perskaitytuose a r tik pavieniam s kunigam s paskir­ tuose, jisai ragina žm ones eiti į k a rą prieš rusus, skatina ginkluotis, liepia p ristaty ti į V arnius v arp u s kanuolėm s lieti į tą pačią vietą, k u r varp u s nuliedavo, rusų leidžia­ 67 Wroinowski F. Z b io r p a m ię tn ik 6 w o p o w s ta n i u L itw y w r. 1831. Р а г у ž , 1835. S. 107. 68 S im o n o G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 17. / / П е р е п и с к а е п и с к о п а — к н я з я Симона Гедройца с (гр.) Д. Н . Б л у д о в ы м и д р у г и м и л и ц а м и в о в р е м я п о л ь с к о г о м я т е ж а 1831 г о д а / / Р у с с к и й а р х и в . 1869, № 9. Гр. 1485— 1542). 69 Valančius M. Iš k r o n i k o s ,,M a rg u m y n a i" . P. 25.

266

m ų raštų neskaityti, kunigam s įsako e iti taip pat, v y k ­ dyti naujos, valdžias įsakym us, prikalbinėti žmones, saikd inti juos, eiti į sukilėlių eiles k a p e lio n a is 70, būti sukili­ m o organizatoriais. Kai kurie vyskupo įsakym ai y ra atsakym as į m aišti­ n in k ų reikalavim us. N eklausant vienam k itam kunigui, n a u jo ji valdžia skundžiasi dėl jo vyskupui, o tas išleidžia ta dvasia įsakym ą anam kunigui, kad k la u ­ s y tų 71. V yskupas savo valios neparodė,, darė tik k itų spiriam as ar prašom as, nes buvo senas, silpnos valios ir g e rų norų, n e n o rėjo dėl ko nors vaidintis su n a u ją ja valdžia ir žmonėmis, jam artim ais. Galim as dalykas, kad pačioj pradžioj revoliucijos kviesliai grasino prievarta, k a ip jisai teisinosi rusų v a ld ž ia i72. V ėliau, blogai m aiš­ tam s pasibaigus, pralotas K ryžanauskas' ant savęs pasi­ ėm ė k alty b ę už vyskupo darbus, kad išvaduotų jį, be to, d ar „vyskupo pinigai stengė pertikrinti; teisėjus, jog k u ­ nigaikštis, gilioje sen atv ėje būdam as, nežinojo,, po kuo pasirašė" 73, ir vyskupą, berods, vėliau paliko valdžia savo'; vietoje, bet vyskupijos valdym ą pavedė kitam tvirtesniam žmogui Sim anui G ie d ra ičiu i74. Kunigai prisidėjo prie m aišto — vieni savo noru, kiti sukilėlių valdžios spiriam i, tre ti pagaliau vyskupo p a ra ­ ginti; šiaip daugum a, jeigu ne v i s i 75, šiokiu ar to k iu būdu prisidėjo prie m aišto 76. Pirm iausias dalykas — tai jie iš bažnyčios pad arė v ie ­ tą, k u r v a rė ag itaciją, sakė pam okslus, skaitė savo ir v y sk u p o proklam acijas, m aištininkam s laikė pam aldas, 70 71 72 73 74

P r ie d a s N r. 11 [P. 53]. S. G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 26. Valančius M Iš k r o n ik o s „ M a r g u m y n a i“ . P. 25. S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 41. T e n paL. N r. 16, 26.

75 A p i e d a ly v a v im ą m a t y t i iš b a u s m ė s , u ž d ė to s 1833 m . k u n ig a m s Š ia u lių a p s k r ity : v e ik lia i p r i s i d ė j o , p a m o k s lu s s a k ė 30, s k e lb ė v a ld ž io s r e v o l. įs a k y m u s — 4, m a ž e s n i n u s id ė jim a i — 7, n e ž in o m a n ie k o — 24, 6 — p a b ė g o (VVBR. 8— 3 — 163. P. 148— 157). A p i e k itu s n u s ik a ltė liu s ž in ių n e g a l ė j a u s u ra s ti. 76 K u r j e r L ite w sk i. 1833. N r. 8.

267

k a d dievas padėtų priešus nuveikti, laim ino ginklus, su procesijom is sutikdavo sukilėlius. Lygiai k aip pasauliečiai kunigai elgėsi ir vienuoliai 11. N e sykį kleb o n ija ir bažnyčia pavirsdavo' į tokią v ie ­ tą, k u r rinkdavos žmonės išgirsti k itokių kalbų, negu k ad buvo įpratę. Pačioj bažnyčioj ar g reta jos kunigas, apsirėdęs baž­ nytiniais rūbais, su kryžium rankoje ragino žm ones eiti k a ria u t dėl „laisvės ir teisės, dėl tėvynės ir tikybos", k aip vienoj bažnyčioj buvo iškabinta. O dar kiti tiesiog varė agitaciją važinėdam i po p a r a p iją 778. Kai k u rie kapelionai d arė ta t m okyklose, saikdino m okinius. Taip buvo daręs Jom antas, K ražių gim nazijos kapelionas 79. T oliau daly v au d av o sukilim o organizavim e, tv a rk y ­ me. (Įsikūrus naujai valdžiai, įsteigta kelių žm onių p a ra ­ pijos valdyba, kurios nariais, vadinam aisiais deputatais,, būdavo keli dvarininkai ir būtinai klebonas. Parapijos valdyba tv a rk ė žmones, rinko pinigus. Tenai klebonas galėjo daug p a d ė ti8081. K ariuom enei buvo reikalingi kapelionai — ar tai su­ k ilėlių dvasiai palaikyti ir sustiprinti, a r klausyti išpa­ žinties prieš kaunantis, prieš m irštant sužeistiesiem s, ar pagaliau parengti į k itą gyvenim ą pasm erktąjį pak arti valdžios šalininką a r šnipą. Jie buvo su pulkais, k a rtu tra u k ė ir gyveno, ir vargus vargo su jais. V ieni krito m ūšyje ai, kiti vėliau išsikraustė į užsienį, o kitus paėm ė 77 W iolnow ski F. M in . v e ik . P. 234, 236, 237. 78 Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" . P. 26 [T o k io s in f o r m a ­ c ijo s A . J a n u l a i č i o n u r o d y t o je v i e t o j e n ė ra ], 79 W rotnowski F. M in . v e ik . P. 167; S. G ie d ra ič io la iš k a i. N,r. 24, 26. 80 C e ik in o f ilia lis ta s A n u p r a s L a b u tis (W rotnowski F. M in . v e ik . P. 262), V iln ia u s k a te d r o s v i k a r a s P e tr u le v ič iu s , k r i tę s t ie s P le m b u r g u (Pietkiewicz M. M in . v e ik . P. 189; V G G . 1832 m . N r. 2507. P. 12). 81 L u k a s e v ič iu s , Z e n k e v ič iu s (Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a r g u ­ m y n a i" . P. 26); tie s K r e tin g a m ū š y je s u im ta d u k u n i g u (K u rje r L ite w sk i. 1831. N r. 61); V a la n č iu s n u r o d o v ie n o iš s u im tų jų p a v a r d ę — G ric e v ič ių ; n e ž in ia , a r t a i b u s t r e č ia s im tin y s, a r t ik v i e n a s iš t ų d v ie jų .

268

nelaisvėn r u s a i82. Užsiliko dar vyskupo oficialūs raštai, k u riais skiriam a kapelionai. Laikinoji valdžia reikalauja duoti 1 kapelioną 1—-2 parapijom , vyskupas tat atlieka ir Įsako įvykdyti k iekvieną m aištininkų vyriausybės rei­ kalavim ą. Buvo tačiau ir tokių, kurie neprisitaikindavo žodžiu, m aldom is ir pinigais, bet jau čia elgėsi visai sav aran k iš­ kai, ne pagal vyskupo įsakym us. Jie patys gabena gin­ klus, iš Prūsų trau k ia p a ra k ą n au jai m ilicijai. N urodom a taip apie V eliuonos kleboną kan au n in k ą K. N ezabitauskį 83. O vienas sukilim o istorikas pasakoja, k ad kai kurie V ilniaus kunigai, norėdam i išgabenti gin­ klus iš rusų paim tojo V ilniaus, sėsdavo net prie ligonio „į vežim ą, pilną ginklų", tai rusų kareiviai, m atydam i kunigą su kom unija važiuojant, nekibdavo prie j o 84. G reičiaus reikės šitokį atsitikim ą laikyti pasaka, sukili­ mo m etu pram anyta. . . M ažutė d a lis kunigų ir vienuolių platesniu d arbu p ri­ sidėdavo: im davo k a la v iją į rankas ar eidavo agitatoriais. N edaugelį težinom e to k ių atsitikim ų. „A ntanas Daukša, D atnavos bern ard in ų gvardionas, kitados N apoleono k a ­ reivis, regėdam as, jog D atnavoj bajo rai laiką gaišina n e ­ turėdam i vado, sėdo ant arklio ir vyko į K ėdainius, k a ­ m e stovėjo dalis rusų kariuom enės. M iestelį paėm ė, rusų k a re iv ių dalį išm ušė, dalį į n elaisv ę paėm ė, o dalį iš­ vaikė. K am panijai pasibaigus, kom isija vos galėjo tikėti, k a d žmogus senas, labai žemo ūgio ir taip nutukęs, su ­ gebėtų k a ria u ti ir jodinėti" 85. V ėliau jį kaltin o k areivio užmušimu. M atyt, jo k altybės neįrodė. *345 82 T a ip tv ir tin a V a la n č iu s (Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" . P. 27). B y lo je , u ž v e s to j e a p ie N ie z a b ita u s k į, n ie k o p a n a š a u s n e r a n d a m e . G al ru s ų n ie k o a p ie j į n e s u s e k ta ? (VG G , 1831 m . N ;r. 2406). 83 S pazier

O.

M in . v e ik . T. 2. P. 220.

34 Valančias M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" . P. 27 n u r o d y t o j e v i e t o j e t o k io s in f o r m a c ijo s n ė ra ],

[A. J a n u l a i č i o

35 V V B R , 8 — 3— 103. P. 148— 157.

269

Baisogalos parapijos adm inistratorius V incas Z enke­ vičius paėm ė ginklus, pam atęs bebėgant sukilėlius, su-* laikė juos ir ragin o n e p a sid u o ti86. K retingos apylinkėje, ištikus m ūšiui, K alinausko a r ­ tileristo p a d ė jė ju buvo bern ard in ų kunigas Burneika. T arp įdom ių asm enų, kurie pasižym ėjo per sukilimą,, k u rie buvo atv y k ę iš Lenkijos ir žuvę L ietuvoje Šiaulių m ieste, m inėtinas y ra kunigas Loga. A tvyko jisai su Chlapovskiu iš Poznaniaus, su juom i tra u k ė iš Lenkijos % Lietuvą, ju n g ė savo asm enyje kunigą ir k areivį: jo dargi drabužiai buvo m aišyti, ginklai taip pat — kryžius ir k a ­ lavijas. Besibaigiant sukilim ui, sukilėliai ap g u lė Šiaulius, k u rie buvo rusų paim ti. K aršta buvo k o v a dėl Šiaulių, b a n d y ta paskutinį sykį atsispirti ir atsiginti. K eletą sykių puolė jie Šiaulius. J a u sykį buvo sukilėliai įsiveržę į p atį m iestą, bet rusai atm ušė juos. Tuom et kunigas Loga, m atydam as iširim ą ir nusim inim ą savųjų tarpe, su k ry ­ žium ir šautuvu puolė į m iestą priešakyj pulkelio, n o rė ­ dam as jį visą patraukti. Rusai jį pam ovė an t d u rtu v ų ir iškėlė. K rito jis negyvas. Rusai sukilėlius išklojo, vos: dalis tegalėjo atsitrau k ti iš m iesto 87. Kiti vienuoliai ir kunigai buvo žvalgai, kurstytojai.. K aipo toksai puolė į akį T ytavėnų b ernardinas E razm as Švilpys, kuris n ev a ran k io jo aukas savo vienuolynui, a p ­ lankydavo neišeinam as gilias m iškų vietas, k u r slapsty­ davęs sukilėliai, ėjo rinkti au k ų ir tenai, k u r stovėjo kazokai. Suėm ė jį, susekė, jog painiojo vardą, įvairiai vadindavos; jis dar 1812 m. N apoleono laikais buvo ru ­ sų apšauktas parsidavėliu 88. Taip pat aukas rinko savo vienuolynui bernardinas 86 Spazier O. M in . v e ik . T. 2. P. 204. V a la n č iu s n e m in i jo ; m a ty ti,, a r n e v is i k u n ig a i n u k e n tė j ę j a u ž in o m i, a r b a j i s a i iš k i to s v y s k u p i j o s . J o t u r t u s n u t a r t a k o n f is k u o ti ( K u r je r L ite w sk i. 1833. N r. 6). 87 Spazier O. M in . v e ik . T. 2. P. 362; Смит Ф . И с т о р и я п о л ь с к о ­ го в о с с т а н и я и в о й н ы 1830— 1831 г. С П б ., 1864. Т. 3. С . 140— 147; Пузыревский А. К. П о л ь с к о - р у с с к а я в о й н а 1831 г., С П б ., 1886. T. 1. С. 3 3 4 — 336; М е ч . Д е л о п о д Ш а в л я м и / / Р у с с к и й в е с т н и к . 1860. Т . 26*. 88 V V B R . 8— 3— 16. Р. 9; V G G . 1831 m . N r. 1186. P. 1— 5. I š tre m ta s ; į V ite b s k ą .

270

B aranauskas; žinojo jisai, k u r stovi rusai,, k u r sukilėliai, tu rėjo daug nesm agum ų pakliuvęs į ru sų k a re iv ių ra n ­ kas 89. N egalėjo ram ūs likti tie vienuoliai, k u rie nenoriai t e n sėdėjo, įgriso ja u vienuolyno gyvenim as, o geidė daugiau judėjim o, tik ro gyvenim o. Pabėgo iš T ytavėnų 7 b e rn ard in ų k lie r ik a i90, pabėgo taip p at ¡Telšių kunigas N arkevičius. Lygiai kaip ir visi dvarininkai, vyskupas ir kunigai sta tė rekrūtus (kantonistus) m aištam , davė valgio, d ra ­ panų. Jie d av ė daugiau, negu k iti dvarininkai. Leido p a ­ im ti varpus. V yskupas davė leidim ą. V arniuose įtaisė liejy k lą patrankom s lieti. M edžiagos neb u v o tinkam es­ n ės k a ip bažnyčių varpai. 1831 m. kovo 16 d. paim ta iš K ražių kolegijos baž­ nyčios 2 varpai, 12 lik to rių 91, iš kolegijos tu rto — 319 s v a rų švino. Paėm ė toliau v a rp ų iš Gargždų, Skuodo, D arbėnų, Rik elių , N otėnų, Šateikių, Sedos ir kitur. Iš viso surinkta 27 v a r p a i92. VIII VILNIAUS VYSKUPIJOS KUNIGAI K itokia padėtis buvo V ilniaus vyskupijoj. Kelis sy ­ k iu s ji didesnė už Žem aičių, didesnė negu dabar, apėm ė tuom et V ilniaus, G ardino žemes ir dalį Žem aičių. Sostinė V ilnius, apim ta rusų kariuom enės, svarbu buvo valdžiai išlaikyti savo rankose p er visą sukilim ą, todėl bent m a­ žiausias pasipriešinim ų šešėlis buvo skaudžiai baudžia­ m as. 89 V G G . 1831 m . N r. 2123. P. 8 — 15. 90 V V B R . 8 — 3— 163. P. 148— 157. 91 V G G . 1831. N r. 2486. P. 9. 92 T ie k j ų ra d o v ė li a u Ž e m a ič ių v ir š in in k a s g e n e r o la s S irm a n a s . V a r p ų n e b e g r ą ž in o . K a ip b a u s m ę , n e s b a ž n y č io m s n e b e r e ik a lin g i, k a d a ti d a v ė s u k ilim o re ik a la m s , n u g a b e n o v a r p u s į D i n a b a r k ą [ = D a u g p ilį] , i r t e n a i k o m e n d a n ta s iš d a lijo t a r p c e r k v ių s a v o n u o ž iū ra . (V G G . 1831 m . .'Nr. 915). P la č ia u r a š ia u s a v o s tr a ip s n e l y j e „ V a r p a i — m a iš tin in k a i" .

271

K arštesnių ir energingesnių žmonių būrelis 1831 m. vasario m ėn. bandė pakelti sukilim ą pačiam e m ieste, bet ju o s tuoj n u tv ėrė ir nužudė. T arp jų sušaudyta kovo 27 d. Pševlockis, kuris pabėgo iš vienuolyno; ne po il­ gam po to;, balandžio 11 d. su šaudyta kun. V aitkevičius ir k lierik as Strzalka 93. Rusų valdžia, iš p a t pradžių arti vyskupo būdam a, suvaržė jį iš kanto, neleido jam reik šti savo nuom onės 94. J a u vasario m ėnesį rašom a vyskupui K longevičiui iš Petrapilio m inisterio, kad rūpintųsi laikyti ram ybę, o riaušės gali lengvai ištikti, nes arti Lenkija, jeigu to nepadarysiąs, „atsakysiąs prieš Dievą ir V aldžią". V aldžia įtariam us kunigus gaudė. Kuone visus d v a ­ sininkus iš M erkinės Suėmei, atgabeno į V ilnių ir p ran e ­ šė apie tat vyskupui, jam tik liko priim ti jų tu rta s ir duoti laikinai kitus kunigus į anų vietą. Ir K longevičius išleido reik alau jam ąjį atsišaukim ą jau 1831 m. vasario 27 d. -„Vienas vienuolis,— sako ji­ sai,— išėjo į užsienį (turbūt į Lenkus); k eletą gi įtarta ir atiduota karo teism ui", todėl kunigai teneklauso jokių pagundų, tek lau so valdžios, Dievo pastatytosios, ir patys teram ina kitus" 95. Pasaulietinė valdžia paskyrė tam ti­ k rą kom isiją, kaltinam iem s ištardyti reik alau ja, kad v y s­ kupas duotų ištikim iausią kunigą 96. Suėm us k u rį kunigą ar vienuolį, vy riau sy b ė duoda jam žinių apie tat, paskui atiduoda pačiam vyskupui,, o jis teatiduoda į geras savo sarg ų rankas. V is dėlto m aištas apskrityse augo. Piktesnės buvo priem onės num alšinti. Išleistų ram inam ų vyskupo įsak y ­ mų buvo per m aža, pasaulietinė valdžia reik a la u ja iš jo vis daugiau ir daugiau: k ad visi kunigai patys n e tik neitų į m aištus, bet d ar ram intų visus žmones. G en eral­ gubernatorius pats sum anė net tokių pam okslų turinį. 93 V V B R . N ie w ia r o w s k io d ie n y n a s ; V G G . 1831 m , N r. 2567. L. 12. 94 K lo n g e v ič ia u s v e ik im a s m a to m a s iš š itų a k tų V V B R .— 34— 328 (jo r a š t a i ir s u s ira š in ė jim a i); V G G . 1831 m . Nįr. 2 6 0 (k a m e y r a g u ­ b e r n a t o r ia u s ra š ta i). 95 V V B R . L. 57, 58 ir v y s k u p o į s a k y m ų k n y g a . 96 T e n p a t. L. 61.

272

Ikšiol kunigai bažnyčiose a i laikydavo pam okslus iš tam tik rų knygų, a rb a m okytesnieji patys sakydavo iš ¡savo galvos; vyskupas buvo nurodęs, kokios tam 'knygos y ra vartotinos. Dabar, naudodam asis proga, pats gen eralg u ­ b ern ato riu s duoda pam okslų turinį. Reikėtų, sako jisai, k a d vyskupas sudėtų pam okslus lenkų ir lie tu v ių k a l­ bomis, kuriuose būtų dėstom a ta dvasia, k u ria ir pirm ieji bažnyčios tėvai skelbė, k urie ragino žmones būti ištiki­ m ais m onarchui ir sostui, būtų gerai tatai išspausdinusskaityti bažnyčiose ir dalinti žmonėm s dykai. Už tokį d arb ą apdovanos V isagalis ir valdžia bus dėkinga 97. N epatiko tatai vyskupui. Jam rodėsi, jog per daug reikalaujam a ir g en eralgubernatorius kišasi ne į savo darbą. N urodo jisai atsakydam as, jog m anifestai ja u p a ­ garsinti bažnyčiose, jog k atalik ų ir u n ijo tų m etropolitai išleido tam tikrus atsišaukim us, taip p a t jis išleidęs atsi­ šaukim ą vasario 27 d., viskas tenai išdėstyta, paskelbta visose bažnyčiose ir visom is žm onių k a lb o m is 98. „Jeigu ir tos n eužteko žmonėm s su tu rėti klusnum e ir ram ybėje, galim a num atyti, k ad jokie n a u ji atsišaukim ai vis tiek nieko geresnio nebepadarys. Sujudusi m inia negali k la u ­ syti ram ios teisybės žodžio, dar kalbėti į ją reikštų dar1 labiau ją erzinti, išstatyti bažnyčių šventenybes tokiem s paniekinim am s, ku rių pad ary ta neseniai su pikčiausiu pasib jau rėjim u vienoj Paryžiaus bažnyčioj, kunigus, sto­ jančius su skelbim ais, statyti pavojui, o Dievo žodį p a ­ niekinim ui ir pasityčojim ui. V iskam y ra savo laikas,— sako Šventasis raštas,— y ra laikas kalbėti, y rą laikas ir tylėti. V edam i tos praamžinos- išm inties taisyklės, pir­ m ykštės bažnyčios Tėvai, kuriuos Tam sta m inavo j i savo rašte, nestodavo niekuom et ram inti pro tų audrų ir Išga­ n y to jo pasarga nem etė Dievo žodžio p erlų m indžioti, bet laukdavo, ir ateidavo laikas, ir tuom et į žm onių širdis tary tu m į žemę, ištroškusią nuo sausum os, pildavo d an ­ giškojo m okslo rasą". 97 T e n p a t. 1831.IV .5. N r. 368 (P. 68, 69). 98 L ie tu v iš k a i s p a u s d in to t e k s to m a n n e te k o 18. A. Janulaitis

r a s ti,

n o rs b u v o .

273

Laukiąs dabar, kol aprim s žmonės. Bažnyčiose pam ok­ sla i esą sulig tuo, ko m okina Šv. Tėvai, teologai, katekiz­ mai, „kas skelbs savo atsk irą m okslą, bus laikom as a tsk a ­ lūnu. Jeig u p rireik tų n ep ap rastų kalbų, pam okslų ir žo­ džių, tai tam reikia caro valios, M etropolito žinios ir vyskupo sutikim o" 9910. N epatiko toksai atsakym as generalgubernatoriui, nes vyskupas nep an o rėjo jo valią vykdyti, prieš sukilim ą atvirai ir nuoširdžiai eiti nenorėjo, o sukilim as augo ir augo, diena po dienos buvo galim a laukti atein an t suki­ lėlių ties pačiu Vilnium . V ėl g eneralgubernatorius reik alau ja tų pam okslų ir atsišaukim ų. J o rašte y ra daug ištrau k ų iš šventraščio, lyg rašy ta s b ū tų teologo. Pam okslus, sako, esą galim a atkartoti, kol žmogus pasitaisys. M anifestas paskelbtas, bet kunigai netinkam ai jį aiškina, patys vyriausybės n e ­ klauso, k u rsto žmones, patys v ažinėja su dvarininkais, O tokių kunigų y ra daug, todėl tokiem s reikalingi p e r­ kū n ai ir dievo prakeikim ai. Gali p asitaikyti ir gera dir­ va. Jeig u kunigai gali tu rėti nesm agum ų, tai paprastas dalykas: jie n eprivalo to bijotis; bijosi žmonių, o n e si­ bijo dievo,— kunigai ta ip elgtis neprivalo. P ersergėjim ai ir pam okslai reikalingi dabar, o nurim us „girdėsis ne ga­ n y to jų pam okslai Dievo bažnyčiose, bet rim tas teisėjo ir Dievo rūstybės balsas, k u ris grius an t išdavikų galvų, o n ek altų aukų ašaros, krintančios ant galvų įstatym laužių gundytojų, k u rie paviliojo į paklydim ą paprastus žmones, piktam panaudojo Dievo žodžius, padaugins bausm ės saiką". N urodo šv. Povilą, šv. Jo n ą A u k sab u r­ nį. Jeig u pam okslą sako kunigas, kodėl to paties negalįs p a d a ry ti vyskupas. Todėl reik alau jąs tai p a d a r y ti10ū. Žinomas daiktas, tolim esnis sugyvenim as buvo n e b e ­ galim as. N enorįs vyk d y ti pasaulietinės vyriausybės rei­ kalavim ų (o tylėjim as buvo lygus pataikavim ui) ir v y s­ kupas tu rė jo pasitraukti. Jam paskirta caro liepim u gy­ 99 V G G . 1831.IV .8. N r. 1085. P. 70, 71. 100 v v b r . 1831.V .18. N r. 1129.

274

v en ti Jaro slav ly je; ištrem tas iš V ilniaus liepos mėn. 5 d.. J a u liepos m ėn. baigiantis jį tenai randam e 101. Iš tenai rašoi vyskupas vienam kitam m inisteriui, p a­ galiau reik a la u ja išaiškinti dėl darom ų priekaištų. J u k jisai visuom et buvęs ištikim as valdžiai, tiktai m aišto lai­ k ais prašęs apginti kunigus ir bažnyčias nuo p rofanavi­ mo, draskym o ir plėšimo. N uolatos užtardavęs kunigus, kaltin ęs žydus dėl plėšim o; nepatiko tatai k a ro g en eral­ gubernatoriui. Iš tikro rengė katekizm ą, parašė jį, k u r prieduose daug kalbam a apie v aldinių priederm es, k lu s­ numą,, savo vyriausybės ir caro gerbim ą, bet staiga buvo n a k tį paim tas ir ištrem tas. Dargi v isur p ad ėjęs valdžiai: „m iestuose, sako jisai, bažnyčias pav erčiau į m agazynus, vienuolynus į ligonines. . . Didesniam m o terų vienuoly­ nų apsaugojim ui p askyriau rin k liav ą nam am s pasam dyti ligoniam s, o vienuolės paliko savo nam uose, jei bent tik K auno benediktinės, k u rių vienuolynas užim tas ligoninės. A iškinantis karininko K udrevičiaus sąm okslo bylą, p rik a l­ bėjęs du jau n u trinitaru, kad nuoširdžiai prisipažintų d a­ lyvavę, kom isijai reik a la u jan t ir jos akivaizdoj, jiedu, paklausę m ano žodžių, prisipažino, ko pirm iau gynėsi" 102. Ir juos sušaudė 103. V isuom et buvęs ištikim as valdžiai. Be abejonės, buvęs tai tik vietinis nesusipratim as. Skupdu jam buvo R usijoje būti vyskupu su m aištininko žy­ me. .. Ir jis grįžo atgal. N au jas g en eralgubernatorius D olgorukovas prašė carą grąžinti jį į V ilnių, ta rp k ita ko, rašo apie jį: „Klongevičius žmogus doriausio elgim osi ir vienuolių būdo taisy k ­ lių", tik p rid u ria prie to, jog turįs slaptai m eilužę i04. 101 b. p. 81. 102 K u d r e v ič iu s su P r z e w lo c k iu t a i p p a t s u š a u d y ta s V iln iu je 10.27 (V G G . 1831 m . N r. 2533). 103 V V B R . N ie w ia r o w s k io d ie n y n a s . 1831.IV .16; D ie n y n a s . 1831.. V III.5. 104 Кропотов Д. А. Ж и з н ь г р а ф а M . H . М у р а в ь е в а , в с в я з и c с о б ы т и я м и е го в р е м е н и и д о н а з н а ч е н и я его г у б е р н а т о р о м в Г р о д н о . С П б ., 1874. С . 341, с н о с к а .

275

Iš V ilniaus kunigai nėjo į m aištus: studentai pasaulie­ čiai ėjo būriais, o k lierikų nebuvo;, tik 6 kunigai ir 19 vien u o lių ištrūko iš miesto. V ienuolynai toliau nuo m iesto, o arčiau prie Lenkijos buvo neram esni. M erkinėj visi dom inikonai ėjo į talk ą m aištininkam s, dėl to juos visus rusai suėmė. Taip pat padarė Pažaislio kam enduliai, kuriuos rusai .suėmė. K altininkus nurodinėjo daugiausia žydai, re tk a r­ čiais vietiniai. O čia lengviau buvo įduoti: rusai arčiau buvo, m aištininkų m ažiau. Paskui žinomi darbai labiau pasižym ėjusių m aištuose, k u rių paslėpti nebegalim a buvo. Kun. Labutis, jau anksčiau m inėtas, d a ra n t dem onstra­ ciją Švenčionyse, ėjo su kryžium rankoje, ties dabokle jį nušovė. Giliosios (Glubokojė) vienuolynas suruošus iš­ siu n tė į sukilim ą 300 žm onių ir 6 kunigus. K arvės klebonas V olkas p akurstė pakepti 4 žydus. K uktiškių klebonui Podskočim ui kom isija p askyrė m irties bausm ę. A šm enoj buvo p ad ary ta skerdynė, k ad žmonės d au ­ giau nebekiltų: tai p ad arė įsavo įtaką. K am endorius Kušelevskis sušaudyta, o klebonas Kundzičius po to pabėgo pas m aištininkus w5. Dysnos a p sk rity kun. A dom as T atura b u v o apskrities sukilim o organizatorius, ėjo sekretoriaus pareigas *106. Rusams vis labiau apim ant V ilniaus žemę, kurioj ne visos apskritys buvo sujudę, pabėgėliam tek o trau k tis į Žem aičius, Lenkiją, k u r d ar sukilim as laikėsi. V ilniaus v y skupijoj greitai viskas num alšinta ir nuram inta. Be to, nestiprius buvo dalyvavim as, k altin ta iš viso 80 žmonių tokioje didelėje vyskupijoje. Kai k u rie kunigai iš gudrum o pripažino abidvi v a l­ džias: skirtum o ta rp jų nedarydavo. Įdomus tuo atžvilgiu buvo atsitikim as su Stakliškių klebonu Lesevičium, kuris tu rėjo 3 sodžius baudžiaunin­ kų. G avęs iš K auno revoliucinio kom iteto įsakym ą p rista­ Ю5 V G G . 1831. N r. 2507. 106 Кропотов Д . А. У к а з . со ч . C . 48 4 — 496.

276

ty ti iš sodžių paskirtą skaičių drabužių ir rekrūtų, nusiun­ tė 1831 m. birželio 9 d. ekonom ą Lukaševičių, k ad įsakytų žm onėm s duoti tų drabužių K ielėnų sodžiuje ir kituose ir savo čuožtu lieptų (eiti pas jį į lažą jo šieno pjauti. Žm onės sutiko duoti sukilėliam s drabužių, bet į lažą e iti nenorėjo, nes, sako, dabar esanti laisvė paskelbta ir niekas jų prie to neprispirsiąs. Ekonomas, m atydam as, jog grasinim as nieko nereiškia, o tik labiau erzina žmones, liepė žydam s duoti degtinės. Žm onės noriai sutiko gerti. G erokai žm onėm s įkaušus, ekonom as prad ėjo reik alau ti eiti į revoliuciją, nurodė, kas tu ri būti rekrūtu, bū ten t A šaka. Tas nen o rėjo eiti, priešinosi, prasidėjo barniai. T uojau išplaukė viršun viso­ kie senesnieji ekonom o darbai, nedorybės ir skriaudos. Jisai bandė valdyti ir tildyti žmones, net pagrasino ry k š­ tėm is, Žmonės puolė prie jo, sm arkiai apdaužė jį ir jo brolį. Dar galėjo bėgti, n o rėjo kažkur pasislėpti, žmonės pavijo, ištraukė ir pribaigė. Ekonom ą gynė žydas šinkorius, dešim tininkas ir vienas bajoras. Žm onės buvo įnirtę ir ant paties klebono, tarėsi jį užm ušti. Kažin kas jį įspėjo, ir jis stengėsi nesirodyti, o k artais, prireikus kunigo, prašydavo savo kaim yną Užugasčio kunigą pavaduoti jį. Sykį teko važiuoti pas ligonį į K ielėnų sodžių, k u r užm ušė Lukaševičių. Stakliškių k le ­ bonas pats nevažiavo, jį tuom et pavadavo Užugasčio kunigas. N uvažiavęs jisai į sodžių, sutiko 6 vyrus su vėzdais ir kirviais. N o rėjo jį pakarti, bet, pam atę, kad atvažiavo ne tas kunigas, išsiskirstė 107. K lebonas tu o jau praneša apie v alstiečių m aištą suki­ lėlių vyriausybei, o iš kitos pusės, rusų kariuom enei, čia pat Stakliškėj stovėjusiai. Be abejonės, pranešim ų tu rin y s abiem valdžiom nebuvo vienodas. Iš rusų valdžios reikalauja, kad n u baustų neklaužadas, kam užm ušė e k o ­ nom ą, kuris vykdė jo valią, kad nori jį patį užmušti. Be to, ir žodžiu aiškino rusų k arininkui ir plačiau išdėsto savo reikalavim us. ,,Reikia, sako, num alšinti sukilusius 107 N e g a liu p a s a k y ti, a r t a i lig o n is b u v o p r a m a n y ta s , k a d iš v ilio tą k u n ig ą , a r m a n ė u ž m u š ti v ė lia u , o lig o n is b u v o iš tik r ų jų .

277

j o valstiečius, kurie gyvu savo pavyzdžiu gali užkrėsti k aim y n ų sodžius ir gundyti neklausyt ponų, nes nuo to laiko, k ai užm ušė m inėtąjį ekonom ą, jisai, klebonas, tik m aldavim ais priprašęs k eletą savo valstiečių eiti pas jį į lažą, o visi kiti be perstogės gėrė ir triukšm ą kėlė, nieko neklausydam i". Rusų karininkas nuvykci į tą sodžių, areštavo 7 žmo­ nes, 4 pasislėpė, visiem s liepė ponų klausyti; ap lin k i­ niai sodžiai taip pat pabūgo, v ė l p rad ėjo eiti į lažą. N uožm iai valdė jisai žmones. M atyti, jis pats, k aip dvarininkas, didžiausį nusidėjim ą m atė dėl to, kad n e ­ k lau sė pono įsakym o, o koks įsakym as, jisai nežiūrėjo. Teism as greitai pabaigė darbą ir ¡nuteisė 2 nužudyti, 2 į k a lė jim ą įkišti, 5 lazdom is nuplakti; tv irtin an t sprendim ą, m irtis pakeista am žinu ištrėm im u į Sibirą, kalėjim as ir lazdos pakeisti rykštėm is. Iš dalies ir kyšis šiek tiek p a ­ dėjo. Pačiam klebonui nieko nebuvo padaryta, jokios b au s­ m ės neuždėta 108. Kai k u r patys kunigai į m aištą nėjo, tik kitus siuntė. IX ŽEMAIČIU VYSK UPAI Žinodam a, kokią galybę tu rė jo tais laikais katalik ų bažnyčia, valdžia stengėsi ją panaudoti savo tikslam s. Laikė negalim u dalyku, kad vienoj vietoj būtų dvi lygios nepriklausom os valdžios. Tiesiais ar aplinkiniais keliais reik ia ji p ajungti arb a bent išm ušti iš ran k ų ginklą, kad n e d a ry tų kliūčių. Su graikų bažnyčia seniai tat padaryta, sū unijotais vėliau, o paskui ji visai panaikinta, taip pat priklauso nuo pasaulietinės valdžios p ro testan tų ir refo r­ m atų bažnytinės organizacijos. Bandė tą p at padaryti su k a ta lik ų bažnyčia. Tam tikslui įk u rta vadinam oji K atalikų kolegija, k uri atsto v a u ja prieš pasaulietinę valdžią visai i0s V G G . 1831 m . N r. 705.

278

k a ta lik ų bažnyčiai R usijos sienose. K olegijos būstinė Petrap ilėje. Rupų valdžia į ją stengėsi įleisti tik sau tin k a ­ m us žmones. Kilus revoliucijai, valdžia n o ri kolegiją iš­ naudoti nuram inim ui. M etropolitas išleidžia tam tik rą a t­ sišaukim ą į sukilėlius, k u r reik alau jam a padėti ginklai ir pasiduoti teisėtajai valdžiai. Bet n egana to. Lietuva sv arb i kaip o ja v ų klėtis, o Žem aičiuose ėm ė ju d ėti ir pati liaudis, ne tik bajo rai ir kunigai, todėl valdžia n u ta ­ rė atk reip ti ypatingą dėm esį į Žem aičius. Ir jau baigiantis 1831 m. kovo m ėnesiui, ką tik ištikus revoliucijai Lietu­ voje, valdžia, carui liepiant, p a ta rė siųsti dvasinį ram in­ toją, nes m atė, k ad ginklų bus per maža, o ir k ra u jo d au ­ giau b ū tų pralieta iš ab iejų pusių. Tas caro kvieslys b u ­ vo K atalikų kolegijos pirm ininkas vyskupas Simanas, G iedraičių kunigaikščių kilim o (1783— 1844). Buvo jisai tuom et Žem aičių pavyskupis, p a ts kilęs iš Lietuvos, kitą k a rtą tenai gyvenęs, pažįstąs to k rašto žmones, savo gi­ m im u ir pažiūrom žmogus artim as ponam s didikam s 10910. Į L enkiją nesiųsta, nes ten a i nebuvo ko žodžiais ra ­ m inti, buvo tik arm ija, nebuvo liaudies; nesiųsta į A u k š­ taičius, į V ilniaus vyskupiją, nes greitai galėjo nuram inti kalavijas, tą veikiai ir padarė. Svarbu buvo keliais a t­ žvilgiais Žem aičiai. Rusų generolai k a la v iju naikino m aiš­ tininkus, o Žem aičių pavyskupis vežiojo proklam acijas, dievo v a rd u tildė žmones; anot V alančiaus, rusų g en e­ rolas vežiojo jį su savim po Žem aičius ir liepė jam p a ­ dėti no. V aldžia, siųsdam a vyskupą Simaną G iedraitį, p rip a­ žino, jog jis esąs žmogus, iš tik ro sostui ištikim as 1U, to ­ dėl pavedė jam tokį atsakom ingą darbą, davė jam į talką G intylą 112 ir valdininką Gabonskį. V isiem s pridėjo dar n au jas algas, palikdam a senąsias, be to, vien išsik rau sty ­ m ui davė vyskupui 5000 rub., G in ty la i— 1000 rub., v y s­ 109 W r o fn o w s k i F. M in . v e ik . P. 39, 40. 110 Wotortczewskis M. Ž e m a jtiu w is k u p is te . P. 271, 272; 14 w r z e s n ia . [N e k ro lo g a s ] / / K u r j e r W ile n s k i. 1844. N r. 77. 111 S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 2. 112 T e n p a t. N r . 2, 3.

W o r n ie .

279

k u p u i važiuoti laikė 10 arklių, G intylai ir G abonskiui po 4 arklius 113. Tam tikslui rusų valdžia pasirinko tinkam iausius ir iš­ tikim iausius žmones. Žinome S. G iedraičio kilim ą ir n u o ­ pelnus. T aip pat įdom us ir kanauninkas G intyla. A pie jį duoda m ums žinių gerai pažinusis,, bet jo nem ėgusis v y s­ kupas M. V alančius, todėl perdėjusis blogon pusėn. Gimė jisai 1788 m., m irė 1857 m.; kilim o — n e tu rtin ­ gų b a jo rų sūnus, tačiau vargais negalais tapo kunigu, bet kadangi norėjo iškilti aukščiau, todėl m okinosi toliau, kol iš paprasto kam endoriaus tapo universito profesorium (teologijos skyriuje); 1822 m. jisai jau buvo V arnių k a ­ nauninkas, bažnyčia m ažai rūpinos, uliavojo, m edžiojo, n et šaudydavo a rti bažnyčios varnas, kitiem s kunigam s sum ą laikant. Laidokavo, girtuokliavo V arniuose 6 m e­ tus, p aju o k ė jį visi. 1828 m. buvo jis kapitulos narys Petrapilyje. G audė pelningas vietas. Stengėsi kaip įm a­ nydam as įeiti į ponų didikų ta rp ą ir su jais sėbrauti, Su valdžia puikiai gyveno, iš jos dėl savo d arbų gaudavo m edalių. Ir jis taip pat ėjo žmonių m alšinti 114. M atyt, buvo žmogus gabus, apšviestas, pažįstąs daug kalbų, nors V alančius dėl to nori ginčytis. Bet jisai buvo kunigas dėl pelno ir duonos. Bažnyčia, tikyba jam nerūpėjo; jos buvo jam tiek reikalingos, kiek d a v ė pelno. Paliko didelį knygyną, daug rašinių, savo ir svetim ų, išm ėtytų ir n e su tv a rk y tų 115. Prjieš iškeliaujant iš Petrapilės, vysk. S. G iedraitis tu ­ rė jo laim ės balandžio 2 d. m atytis su c a r ų 116. Keliui jam įd av ė Peterburge spausdintų proklam acijų ,,žinom am su ­ vartojim ui", Simano G iedraičio v ardu rašy tų atsišaukim ų lietuvių ir lenkų kalbom is, ir vienus žem aičių kalb a Ž e­ m aičių vyskupo Juozo: A rnulfo G iedraičio vardu, ir caro įsaką apie dovanojim ą tiems, kurie padės ginklus. N ėra 113 T e n p a t. N r. 1. 1141 V a la n č iu s M. K r o n ik o s / / T ė v y n ė s s a rg a s . 1901. N r. 1 (B), 6 — 10(B); 1902. N r. 1(B); S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 1. 1,5 L ie k a n o s m a n t e k o m a ty ti K a u n o k a te d r o s v i r š u j e 1911 a r 1912 m . 116 S. G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 1.

280

žinių, kas parašė Simano G iedraičio atsišaukim ą — a r pats, a r jo valdininkai, a r rusų valdininkai, ar pasirašė pats, a r p ad ėjo jo parašą ir liepė platinti. Tenai religijos v ardu papeikiam as sukilim as, gąsdinam a am žinomis p ragaro liepsnomis, liepiam a klausyti teisėtos valdžios, liepia p a ­ sirinkti ta rp dangaus ir: tėvynės (t. y. „Rusijos") 117. A tsi­ šaukim as Juozo Giedraičio, be abejojim o, buvo netikras: P etrapily parašytas, be žinios pasirašytas ir jo v ardu p a ­ leistas. Simanas platino tą padirbtą atsišaukim ą, k urį rusų valdininkai pagam ino 11S19. Balandžio mėn. 7 d. vyskupas Sim anas iškeliavo su savo palydovais iš Petrapilio per Rygą į Joniškį. J a u ¡ba­ landžio 15 d. jisai buvo Joniškyje. A pie savo darbus jis duodavo rap o rtu s į Petrapilį, iš k u rių galim e sužinoti daug įdom ių dalykų. V isą laik ą nuo tos dienos jisai krau sto si su rusų generolu Palenu, kuris ginklu ram ino žmones. V alančius tvirtina, jog ,,iszwides niekokios ejlos nesant, o žmones, ginklajs apsikabinėjusius w isur w ajksztiojęnt, nezgąnduodam os, k ad kam i i tu naga naikristum , new ažiava i A lsiedus, bet Joniszkie priklida pri Jen ero la Palena ir 'isz bure m askolu lajde žema j tem s tildąntius rasztu s“ ,19. O iš tik rų jų vyskupui Sim anui buvo paskirta būti prie Paleno 12°. Simanas G iedraitis p riv alėjo platinti ir siuntinėti p ro ­ klam acijas, dalinti caro įsaką, prikalbinėti pasiduoti, o atsivertėlius prisaikdinti. Priesaiką parašė generolas Palenas ir įdavė vyskupui,. Tenai buvo prižadam a b ū ti ¡iš­ tikim iem s carui, n etu rėti reikalų su m aištininkais, dargi sužinojus išduoti juos ir p ran e šti vyriausybei 121. Iš rusų stovyklos Simanas siuntinėjo laiškų kunigam s, vadam s, leido jų ir į žmones. M aištininkai naikino juos, pats v y s­ k upas Juozapas buvo pačioj sukilim o pradžioj įsakęs tat 117 pielkievricz M. M in . v e ik . P. 134. L ie tu v ių k a lb a p e r s p a u s d i n ta J . T u m o „ L ie tu v ių T a u to j" , t. 1, p. 35 8 — 364, iš k o p ijo s ; P r ie d a s N r. 12 i r 13 [P. 5 3 — 55]. 118 S. G ie d r a ič io la iš k a i, N r. 4. 119 Wo{onczewskis M. Ž e m a jtiu w is k u p is te . T. 1, P. 271, 272. 130 S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 10. 121 T e n p a t. N r. 13,

281

daryti, bet visgi tie laiškai platinosi I22. Simanui padėdavo k eletas ištikim ų žmonių, rusų valdininkai, bet svarbiausia jam padėdavo kanauninkas Rupeika, atsidavusis tarn a u ti rusų valdžiai kūnu ir širdžia 123. R eikia tačiau pripažinti, jog vyskupas Sim anas n e b u ­ vo labai uolus valdžios tarnas, jam e k e rė jo supratim as, k as jis toks esąs, koki darb ą darąs, kad, gali būti, ne po ilgam tapsiąs tik ru o ju žem aičių vyskupu. T at liudija, jo darbeliai ir laiškų dvasia. Iš dalies jo uolum ą su laiky­ davo ir keršto baim ė. Uolesnis buvo kun. Gintyla, k u rs galėjo laukti tik valdžios paspirties, todėl jai ir tarn av o ištikim iau. Pačioj pradžioj Palenas pareikalavo iš Simano, kad prisaik d in tų visus tuos žmones, kurie, vyskupo nuom one, b ū tų to reikalingi. Jisai atsisako daryti: ne jo reikalas esąs gaudyti ir rankioti m aištininkus, prisaikdinsiąs tik tuos, kuriuos pati v yriausybė pristatysianti. N uo to laiko ja u nebepasitaiko panašių iš generolo reikalavim ų 124. N e­ m aloni buvo jo kelionė ir darbas. Su žmonėm is suseinant a r susirašinėjant, teko išgirsti išm etinėjim ų, jog jis ju d e ­ sius, jog y ra savuosius pardavęs. Šiauliečių vadas Šem ata, gavęs iš Simono G iedraičio laišką, kuriam e šis p rikalba pajsiduoti, atsako jam į tą ta ip pat laišku. Išdėsto tenai sukilim o priežastis, nurodo rusų valdžios p adarytas skriaudas, išm etinėja, kam jisai, išaugęs ta rp tų žmonių, būdam as jų ganytoju, eina prieš juos 125. Palenas, kaipo karo žmogus, nelabai paisė nei p rie ­ saikos, m aištininkų duotos, nei jiem s žadėtos am nestijos. Žinojo, jog valstiečiai spiriam i ėjo- į m aištą, dargi pasi­ davusius ir padariusius priesaiką trėm ė būriais į Rusijos gilum ą. Ir m aištininkai nelabai vertino priesaiką. Tą visą 122 T e n p a t. 123 A p i e j į p l a č i a u r a š i a u a ts k ir a m e 1921. N r. 5 — 6). 124 S. G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 7, 8. 125 T e n p a t. N r. 20.

282

s t r a ip s n y je

(Š v ie tim o

d arb as.

m atė vyskupas Simanas ir suprato, k ą tas reiškia ir kokį d a rb ą jis daro 126. Jisai rūpinos kiek galėdam as m ažiau surasti k altin in ­ kų, ypač jam rū p ėjo nu staty ti kunigų nekaltum ą. N au d o ­ josi savo įgaliojim u ir teisėm is, kad ištrau k tų vieną kitą žm ogų vietoje, praneša apie tat į Petrapilį, stengiasi iš ­ tra u k ti pakliuvėlį iš Paleno rankų. Rusai, n u tv ėrę kokį m aištininką kunigą, n u v ed a pas vy sk u p ą jo kaltybės ištirti. Ir jisai tiria jo nusidėjim us, pap rastai nenustato kaltės 127, o esant aiškiem s įro d y ­ m am s, uždeda atgailą a r tik pabara, prisaikdina ir palieka toj pačioj parapijoj, reikalaudam as tik, kad p risaikdintų savo parapiją. Esant dideliem s įrodym am s, ištrem ia į R y­ g ą a r k u r k itu r sustiprėti „dorybės" atžvilgiu. Ir čia p ra ­ šo g erbti jo stovį: („švelnus apsėjim as su kunigais su ­ grąžinsiąs ram um ą" 128. Kitoks buvo Gintyla. Dėl to įgijo didesnės ku n ig ų neapykantos, ir vėliau po to jam šito nepam iršo. į P etrapilį rašydam as, Simanas G iedraitis stengiasi įro ­ d y ti kunigų nekaltum ą, nes juos prispyrę bajorai, apgavę net, tik m aža dalelė savo noru prisidėjusi 129130, o išgiria tu o s kunigus, k urie p ad ėję rusam s, bet daug [tokių] n esu ­ rado. Telšių ir Luokės klebonijose radę prieglaudą ir p astogę vejam i rusai, o tu rtin g as K retingos b e rn ard in ų vienuolynas jau k etu ris sykius vaišinęs ir priėm ęs rusų pulkelį, k ad tas tik gėrėtis g a lė jo !3°. Bet a r iš tikros širdies ta t darė, ar spiriam i, žinių neturim e. Palenas sk rajo jo po Žem aičius. Vysk. Simanas trau k ė su juom i, k u r tik pasisuka, tenai prisaikdina kleboną, reik alau ja, kad tas būtų p ad ary ta su p arapija. P risaik­ dinęs kleboną, paim a iš jo p arašą ir siunčia rusam s. Pa­ g aliau ir pats vyskupas Juozapas grįžo į gerą kelią: gegužės 2 d. atvyko su visais kanauninkais į rusų sto126 127 128 129 130

T en T en T en T en T en

p a t. p a t. p a t. p a t. p a t.

N r. N r. N r. N r. N r.

13. 22. 14. 16. 17.

283

vykią, k u rią sekė nuo Telšių iki Plungės, taip pat prisie­ k ė m , jo nesuėm ė, grąžino atgal į Alsėdžius. Jo d a ly ­ vavim as visiem s buvo aiškus. V alančius tvirtina, jog K ryžanauskas, paėm ęs savo atsakym u kaltybę, įrodė, jog sukilėliai per p rie v a rtą vyskupo sutikim ą gavę, ir p a g a ­ liau pinigais įtikinę rusus. Jo paties duotam e Sim anui paaiškinim e randam e, jog valstiečių ir sukilėlių baim ė spyrė jį klausyti n aujos valdžios ir jos įsakym us v y k ­ dyti 13132. Gegužės 17 d. Palenas per R upeiką pareikalavo iš vyskupo pasiaiškinti dėl savo darbų, kuriais jis palaikė sukilėlius. '[Vysk. J. A. Giedraitis] atsakydam as nurodo, kokie buvo reikalavim ai, kaip jis juos atlikęs. Savo p a ­ siteisinim ui jisai nurodo prievartą. T arp k ita ko, jis sako: ,,G inkluoti m aištininkų pasiuntiniai, neretai p ristaty ­ dam i paketus, gąsdinim ais prispirdavo vy k d y ti jų re ik a ­ lavim us ir duoti pareiškim us; įnirtę m aištininkai žvėriš­ kai žudydavo ir naikindavo tuos visus, k u rie priešines jų sum anym am s, tas viskas m ane baugindavo; o ap v iltų jų n etik ra laisvė, valstiečių riaušės ir m aištai prieš tuos dvarininkus, kurie nedalyvavo m aište, grėsė iri m an, k a i­ po didelių d v arų valdytojui. Šitokiom s aplinkybėm s esant, o būdam as ja u gilios senatvės ir liguistas, aš n erad au sav y je užtektinai jėg ų pasipriešinti tokiem s begėdiškiem s m aištininkų valdžios reikalavim am s ir, juos vykdydam as, daviau įsakym ų kunigam s, bet stengdam asis, k iek galė­ dam as, tenai parodyti, jog tai darau spiriam as. Tokiu būdu aš buvau prispirtas pasirašyti m aištininkų p riesai­ ką, nors savo šird y je nepakeitęs laikiau ir laikau tik rą ištikim o valdininko priesaiką, k u rią esu davęs Jo Im pe­ ratoriaus D idenybės m aloningiausiam V iešpačiui ir jo šviesiausiam įpėdiniui. . . U pytės ir R aseinių apskrityse griežtai beveik iš m a­ nęs nereikalauta, dėl to tenai aš nieko nesu įsakęs m aišto naudai. Tik du vykdym u esu padaręs Šiaulių apskrity. O kadangi Telšių a p sk rity daug iš m anęs reik alau ta (apie 131 T e n p a t. N r. 17, 18. 132 Valančius M. Iš k r o n ik o s „ M a rg u m y n a i" .

284

dvidešim tį reikalavim ų), tai m ano įsakym ų kuo daugiau­ sia ir buvo toje apskrity. . 133 Be abejojim o, savo paaiškinim uose n ori iškelti tokius argum entus, kurie įtikintų jo teisėjus, tu rė jo pasakyti k e le tą piktų žodžių apie m aištus, bet pasakyta ir nem aža teisybės: m aišto nenorėjo, darė sukilėlių spiriam as, o k u o labiausiai baugino jį, kaipo dvarininką, valstiečiai. V yskupas, kunigai, kaip ir kiti bajorai, už kits kito skubinos atsik ra ty ti nuo m aišto. Jie m atė, jog reikalas ja u prakištas, o čia valstiečiai kelia savo reikalavim us, re ik a la u ja žemės ir laisvės. Bet rusų generolas Sirm anas kuo m ažiausiai tik ė jo a t­ sivertėliais. Jisai praneša apie juos savo vyriausybei: „D augiausia veikia žmones m aištingi, nuolatos a tk a rto ja ­ mi čionykščio vyskupo kun. G iedraičio atsišaukim ai, k u ­ riuos visi kunigai skelbia su fanatišku užsidegim u; ir nors m es dab ar prispiriam atšaukti ir atim ti juos ir perkalbėti liaudį, grįžti prie senovės ram iųjų d arbų ir pasiduoti te i­ sėtai valdžiai, skelbiant m aloninguosius ukazus, b et čio­ nykščiai kunigai daro ta t spiriam i, esant m ūsų k a riu o ­ m enei; už akių v aro to liau savo kurstom as kalbas, nes m ano taip darą vyskupo valia, jiem s paskelbta, kuom et jisai pats galėjo laisvai pasisakyti; o dabar ne savo noru, m ums esant, vėl liepia sakyti pam okslus už teisė tą ją v a l­ džią" l34. O ir rusų generolam s Simanas G iedraitis buvo m ažiau reikalingas, nors vis dar n aujus ram inam us atsišaukim us leidžia į žmones. Gal būti, vyskupas tik v aržė juos; ja u im a patys atsisakinėti nuo talkos, palieka jį kokioj v ie­ toj, o patys m alšina k alaviju, taigi teisia kiečiau negu vyskupas 135. A pleistas rusų generolų pavojingoj vietoj, k u r gali atkeršyti, nesulaukdam as žinios iš Petrapilio, Sim anas pats pasitraukia. Vysk. Simanui, pripratusiam poniškai gyventi, sunku buvo b astytis su kariuom ene. K artais kildavo tokių rū133 Кропотов Д . А. У к а з. со ч . C . 47 7 — 479, 134 T e n p a t. P. 345. 135 S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 25.

285

pėsčių, (ar turės k ą valgyti, vietom is nė u ž pinigus n e g a ­ lim a esą gauti, taip viskas buvo ištu štin ta a r paslėpta 136. Ir kelionė būdavo pavojinga. N e sykį ku lk a prazvim b­ davo prol jį: ties Plunge tik n ak tis išgelbėjo jį nuo m ir­ ties. N ėra žinių, a r tyčia buvo taik o m a į Simaną. M atyt, tu rė jo šiek tiek nesm agum o ir nuo Paleno. J a u atsivažinėjęs ištisą m ėnesį, rašo jisai į Petrapilį, k a d jį atleistų: sako, ja u savo padaiįęs, nuvargęs, o liga n e b e ­ leidžianti toliau darbuotis. N esulaukęs leidimo, pats iš ­ važiavo į Kuršą, į Baldonės m audykles. Sukilim o pradžioj, kol viskas taip baisiai sujudo, kol negalim a buvo n um atyti jo galo, buvo siūlom a am nestija (kalčių dovanojim as). V ėliau, tiem s pažadam s liekant be pasekm ės, o m atydam a, jog ir be to apgalėsianti, jog Sim ano talk a nereikalinga, rusų valdžia prašo paskelbti n a u ją „m alonę". Bet ja u m ažesnę už pirm ąją: tik tiem s kunigam s bus dovanota, k u rie laiku parodys tik rą savo gailestį, o n utvertuosius d aly v a u jan t m aište vis tiek a ti­ duos te is m u i137138. Teism as buvo karo. Bet nenužudyta n ė vieno kunigo p er pavasarį ir vasarą nei Žem aičiuose, nei A ukštaičiuose. D abar jau potv y n iu i baigiantis, geram laikui p raslin ­ kus, p rad ed a valdžia atsim inti, jog vysk. Sim anas n e taip sup rato savo darbą: jisai p rivalėjęs grąžinti į gerą k e lią tik paklydėlius, nesusipratusius, o ne klaidintojus, k u rs ­ tytojus. Pažadai kaltybes atleisti tirp sta vis labiau. Mi~ nisteris Bludovas taip išaiškina valdžios nuom onę dėl jo priederm ių: „Randu reikalinga dar sykį atkartoti, jo g Tam stos perkalbinėjim ai ir atsivertim ai daugiausia tu ri būti n u k reip ti į tuos, kuriuos su p rie v a rta ar su v y liais įtra u k ė į nusidėjim ą, k u rie buvo pik tad arių įnagis, negu į tuos, kurie patys savo noru iškėlė m aišto vėliavą a r buvo dargi jo vadai, nors, be abejojim o, V iešpaties C aro gailestingum as neišsem iam as ir skleisis taip pat į visus, kurie nepavėluos įrodyti savo širdingo gailesčio" 13S. 136 T e n p a t. N r. 22, 29. 137 T e n p a t. N r. 29, 30. 138 T e n p a t. N r. 35.

286

T ikrasis Žem aičių vyskupas Juozas, atsiv ertęs reik a ­ la u ja n t valdžiai, paleido iš A lsėdžių 1831 m. gegužės 15 d. atsišaukim ą, k u riuo pataria padėti ginklus. G ailinąs dėl •savo paklaidų: „senam teko m an eiti savo pareigas, tu r­ būt dėl nuodėm ių D ievas leido tokį baisiausią atsitik i­ m ą, kaip išpilti m aišto lavą prieš savo teisė tą ją valdžią an t m ūsų Šviesiausiojo Ciesoriaus. G ailestingai apverkiu, k a d neįstengiau su m ano kunigais atsispirti kenksm in­ giem s lenkų tautos m aišto reiškiniam s, k ad nustūm iau sa­ ve į bedugnę, kad kuo pikčiau susib jau rin au Dievo, C ie­ soriaus ir visuom enės akyse. M atyti, pikta tam sybės k v ies­ lių sėkla sugebėjo p a tra u k ti su savim m ano vyskupiją" 139140. Rusų valdžia reikalavo, k a d ir Sim anas pasirašytų, išleistų raštą ir savo vardu. Tasai atsisako, abejodam as, a r p rid era tatai jam daryti, a r galįs peržengti tik ro jo vyskupo teises, o jis esąs tik p adėjėjas. Galim as dalykas, k a d norėjo išsisukti nuo jam netinkam ų reikalavim ų. Min isteris jam atsako lyg sinodo prokuroras: į,O dėl re i­ k alau jam ų Tam stos nurodym ų, k a ip reikia elgtis, jeigu Tam stos įsakym ai galėjo kuo 'nors peržengti valdančiojo v y skupo teises ir valdžios ribas, tai į šitą atsak au T am s­ tai, jog atk albinėti žm ones, įtrau k tu s į paklydim ą n e ­ k lau sy ti tikrosios valdžios, gali kiekvienas žmogus, neįgijusis nė jokio pavadinim o, tuom i n ė kiek neperženg­ dam as dvasinės ir pasaulietinės vyriausybės teisių ir prievolių, taigi Tam sta, būdam as tokios aukštos dvasinės padėties, turįs Ž em aičių vyskupo įpėdinio v a rd ą ir, be to, d ar įgijusis ypatingo V iešpaties C aro pasitikėjim o, d au g iau už k itu s turi galios iū teisės veikti žodžiu tam e geradaringam e darbe, o valdantysis vyskupas: per ištiki­ m um ą ir atsidavim ą Rusijos valdžiai, žinomas daiktas, ne tik nedarys dėl tos jokių kliūčių, bet visokiom is priem o­ nėm is iš savo pusės padės T am stai šitam e tikrai k rik š ­ čioniškam e d a rb e “ H0. 139 p r įe d a s N r. 15 [T u ri b ū ti: P rie d a s N r. 140 S. G ie d r a ič io la iš k a i. N r. 35.

14. P. 55, 56].

287

V yskupas buvo dabar Baldonėj ir iš ten siuntinėjo savo r a š t u s 141, o tik dabar nešiojo juos kariuom enė ir policija. N ors vysk. Juozapas ir atsivertė, nors leido n a u jų a tsiša u k im ų 142*, k u riais ragino kunigus ram inti žmones, tačiau rusai n epasitikėjo juo, lengvai g alėjo jis vėl atkristi, pakliuvęs po kitais žmonėmis. Buvo b e šau ­ kiu į P etrapilį pasiteisinti, paskui m ojo ranka, paskyrė Sim aną vyskupijai valdyti, tik kad tikrasis vyskupas n ie ­ k o n e d a ry tų be jo žinios. K artais tasai „rūpestis" taip toli nueidavo, jog nerim astavo Petrapilyje, negavę žinių apie jį ir jo sveikatą ,43. Sim anas su palydovais, pabaigęs savo darbą, sulaukė dovanų. ,,Szwiesiausis C iesorius M ikalojus I už tą n jo w argą, rodidam s saw ą gierą szirdiį sutejkie jem krizių S. Onos pirm a atskire, o w iskupuj Juzapuj isakie, k ad be žinios Sim ona nieko nebdristum dariti. Su lig tuo sikiu Sim ons tapė voz ne tik ru o ju w iskupu" 144. Ja u rugpjūčio mėn. pradžioj jis apsigyveno Ž em aičių vyskupijoj. Ir jis jau paseno; sėdėjo A lsėdžiuos ir nesijudino, dirm avojo tik tuos, kurie atvažiuodavo į Alsėdžius. Gavo pinigų dargi Simano gim inaičiai, kuriem s jis prašė, norėdam as sušelpti. Buvo tai d u jo brolėnai — K a­ zys ir A lbinas G iedraičiai; jied u gavo 1200 rub. p ra g y ­ venim ui. Kun. Gintyla, Simano palydovas, dėl savo d arbų n e ­ įgijo' kunigų m alonės, dėl to vėliau, įgijęs valdžią, k e r ­ šijo jiem s. Jisai valdžios akyse kilo au kštyn ir aukštyn, įgijo m edalių ir rangų, o kunigų akyse vis puolė žem yn ir žemyn. Iš Simano G iedraičio išveržė 5000 rub. išlai­ doms, o tais pinigais Šidlavoj pastatė sm uklę. M irus J u o ­ zapui G iedraičiui (1838) G intyla tapo Žem aičių pavyskupiu. V yskupas buvo Sim anas 145, jam m irus 1844 m., Gin141 142 14a 144 145 288

T e n p a t. N r. 30. 2 r . p r i e d ą N r. 15 [P. 56, 57]. S. G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 32, 35, 42, 43. Wolonczewskis M. Z e m a jtiu w isk u p iiste. T. S. G ie d ra ič io la iš k a i. N r. 43.

1. P. 271, 272.

ty la paskirtas vyskupijos adm inistratorium , buvo num ato­ m as tik ru o ju Žem aičių v y sk u p u 146. Tik, bene pasirūpinus V alančiui ir kitiem s, v y skupu netapo, valdė iki 1850 m., kuom et buvo išrinktas M. V alančius. . . G avo dovanų ir tie visi, kurie vyskupui Sim anui p a­ dėjo.

X PO REVOLIUCIJOS Išnykus dideliem s sukilėlių pulkam s, likučiai b lašk ė­ si po m iškus. G alėjo jie vėl atsigauti. Todėl iš vienos pusės buvo ginklu naikinam a, iš kitos raginam a geru o ju pasiduoti. Šitam e darbe daug tu rė jo p ad ary ti kunigai, V ilniaus ir Ž em aičių vyskupai. V ilniaus vyskupas p ad arė tai g e­ gužės 13 d. laišku į kunigus g reit p rieš ištrėm im ą 147, Ž e­ m aičių vyskupas vos atsiv ertęs nuolatos tą pat daro, g ra ­ sina dargi bausm ėm is tiem s kunigam s, k u rie nesakys pam okslų apie ištikim um ą ir klusnum ą 148. Žem aičių v y sk u ­ pas liko k ito globojam as. J a u 1831 m. rugpjūčio m ėn. tikrasis, valdantysis vyskupas buvo Simanas, nors jis pap rastai nepasirašydavo. V alančius taip rašo apie jų santykius: ,,N elajm ingam s 1831 m etam s praėjus, w iresnibe Ciesoristes, m atidam a w iskupa Ju zu p ą parkarszus, isakie w isusi dalikusi klausties ir klau siti w iskupa Simo­ n a G iedrajte paw iskupes. Diel tikim a, rots, n e p a tik a wysk u p u j Juzupuj tas pažem inim s, w ienok, k a jp o w irs protings, k lau sė w iresnibes nem urm iedam s" 149. Sim anas ir Juozapas uoliai vykdo valdžios reikalavim us. P radėta tard y ti kunigų kaltybes. D arom a dvejopu b ū ­ du. P asaulietinė v a ld ž ia — karo viršininkai ir policija — ren k a savo žinias, ir į paklausim us duoti atsakym ą tu ri :46 Ž r. a u k š č ia u iš n a š ą iš M. Valančiaus „ K ro n ik ų " , 147 V G G . 1831 m . N r. 260. 148 Ž e m a ič ių v y s k u p y s tė s r a š ta i ir c ir k u lia r a i (to lia u — 2 V ). 896 ir 1190. 149 Wolonczewskis M. Ž e m a j t iu w is k u p is te . T . 1. P. 252. 19. A. Janulaitis

Nr.

289

vyskupai. Ir vysk. Juozapas, vyriausybės reikalaujam as, Įsako dekanam s susekti, k u r k u ris kunigas buvo m aišto laiku. Daug Įdomių žinių surin k ta apie tai, k aip kas gyveno; žinomas dalykas, kiekvienas teisinos, kaip jis gali, Tas p at darom a ir: V ilniaus vyskupijoj. V ėliau v a l­ džia pripažino, jog tokiu keliu negalim a sužinoti teisy ­ bės, ir m etė ji. Ja u vėliau renkam a žinių per pasaulietinę valdžią 15015. J i pradeda varžyti visą kunigų gyvenim ą. N egali jie važinėti k u r ir k ad a nori, n et išvažiuoti į k itą apskritį. Raštus privalo tu rėti iš savo vyriausybės, be jų negali nė iš vietos pasijudinti. Juos tu ri išduoti pati vyriausybė, dėl jų d arbų ji atsakysianti. Kunigai skelbia iš sakyklų apie pabėgėlius, rek rū tu s, n urodo jų vardus, įsako, k ad niekas ned u o tų jiem s p rie ­ glaudos, k itaip patys atsakysią. Bažnyčios knygose liko visokių sukilėlių įsakym ų ir atsišaukim ų. įsakom a viskas išplėšti, originalus ir k o ­ pijas surankioti ir p ristatyti v y ria u s y b e i1M. Bažnyčia iš senovės pasiliko viešąja vieta, k u r p a s­ kelbiam a visokie valdžios įsakym ai, patogesnės nebuvo, įsakyta gaudyti rekrūtus, kurie buvo pabėgę, bet ir tuos, k u riu o s atm ušinėjo sukilėliai. O jeigu b ū tų per daug prig au d y ta rekrūtų, tai įskaitom a į k itu s m etus 152. Sukilim as išjudino iš savo v ietų daugybę žmonių. Bau­ džiauninkai per k u rį laiką p rip rato gyventi be ponų, daug jų negrįžo nam o, dideliais ar m ažais būriais gyveno m iš­ kuose, ieškodam i m aisto a r keršydam i plėšė dvarus, k e r­ šijo m enam kitam v eik ėju i dėl jo d arb ų per sukilim ą arb a už dar senesnius, nusidėjim us. Ju o didesni buvo m iškai, tuo neram iau buvo toj vietoj. K artais aplinkiniai žmonės parūpindavo jiem s valgio. Iki gilios žiem os poli­ cija su kariuom ene v aik ė ir gaudė. V aldžia reikalauja, „kad p a ra p ijų kunigai apskritai, o y p atingai T ruskavos, Ram ygalos, K rekenavos, N aum iesčio ir Panevėžio p a ra ­ 150 V G G . 1831 m . № . 2507; 2 V. 151 P r ie d a s № . 16— 19, 23 ĮP. 5 7 — 59, 61]. 132 T e n p a t. № . 20 [P. 59, 60].

290

pijų, savo pam oksluose įkalb in ėtų gyventojus, kad jie n ed av in ėtų „valkatom s" prieglaudos, o tuo labiau m aisto, o sužinoję apie kokius n o rs pulkelius, k ad tu o ja u n e a ti­ dedam i duotų žinių k u r reikia, idant b ū tų galim a p asirū ­ pinti išnaikinti valkatas kitose vietose ir tos priem onės b ū tų tikslesnės, o gyventojai daugiau rūpintųsi savo p a ­ čių ram um u". Rusų priežiūra kunigam s siekia vis toliau. V yskupas praneša, jog susirinkim ai uždrausta; ja u viskam uždėta policijos akis. Taip p at u ždrausta apskritai k alb ėti apie politiką. Kunigai neprivalą, valdžios nuom one, politikuoti. K albėjim as gali būti pavojingas, o jeig u laiko y ra atlie­ kam o n u o savo pašaukim o darbo, tai kunigai teskaito nau d in g ų knygų, teatsim ena tą, k ą pirm iau buvo išmokę. O d arbo daug turį — „turį įkalbinėti žm ones labiausiai v y k d y ti valdžios priederm es". Dėl jų nevykdym o, liežu­ v ių paleidim o, žada būti bausm ės: klebonai gali netekti savo v ietų ir tap ti kam endopiais, o gal dar dėl bausm ės būti grąžinam i į sem inariją 153154. Ir pam okslų negalim a laisvai pasirinkti. Jeig u b ūtų duota ta laisvė, tai gali atsik arto ti m aištų m etai. P a ra ­ šytuosius pam okslus peržiūri dekanas, kuris sutinka arb a atm eta, o jeig u būtų abejojim ų, tai p asitaria su ap sk ri­ ties viršininku. Politikos liesti pam oksluose apskritai n e ­ galim a 1M. V ėliau dar išėjo n a u ja s įsakas, b ū ten t 1832 m. spalių 6 d., k u riu o dar sm ulkiau nurodyta, kas galima, o k a s negalim a sakyti pam oksluose. R eikią vengti n eaiš­ k ių žodžių ir išsitarim ų, alegorijų, politikos, o tik gali būti dėstom as grynas K ristaus m okslas. Pam okslus sa­ k y s n e visi, o tik tie, kurie tu ri Sv. Raštą ir vykdo Įsta­ tym us I55. Išsiunlinėdam as šitą ¡saką, jau sugrįžęs K longevičius nuo savęs prideda 1832 m. gruodžio 1 d. paaiškinim ų. Pam oksluose neb arti nei m onarchų, nei popiežių ir jų neužsipuldinėti, nes jie n e a tė jo tų pam okslų klausyti, nep rid era im ti p ranašų pavyzdys, nes ir pranašai n ė jo p e r­ 163 T e n p a t. N r. 21 [P. 60]. 154 T e n p a t. N r. 22 [P. 60, 61). u s V V B R . B— 8 — 123.

291

serg ėti k a ra lių be aiškaus Dievo įsakym o; kunigai tu ri k a lb ė ti tik į žmones. Pam okslininkas negalįs k ibti prie asm enų, o tik prie d arbų ir nusidėjim ų. „Pam okslinin­ kas — ne cenzorius, pam okslas — ne satyra, bažnyčia — ne teatras. Pam okslininkai niekuom et neprivalo v artoti žodžių: tironas, tiro n ija ir panašių, kuriuos galim a per toli ištem pti ir kuriais galim a nueiti prie išm etinėjim ų, neklausym o, ištvirkim o" 156. U ždėta bausm ės tiems, kurie daro susirinkim us; jeigu kas n epristatys k a ltų jų į vietą, kur; reikia, gali patsai įkliūti. K iekvienas dvarininkas, k a ip sako skelbim as, yra artim iausias policm eisteris savo srityje. Bažnyčiose tata i plačiai skelbiam a, k a rta is n u ro ­ dom a, kas ieškom a 157158. Sukilim o m etu valstiečiai daugelyje v ietų buvo n u s­ to ję dirbti, o kadangi ta ta i k en k ia valstybei, kaim us galįs ištik ti badas, dėl to valdžia tokį apsileidim ą laiko n u si­ dėjim u ir žada skaudžiai bausti. G ubernatorius reik a la u ­ ja, k ad tatai būtų paskelbta bažnyčiose. V yskupo ta t p a ­ d a ry ta !5S. Sukilim o m etu tuo pačiu būdu paskelbta 1830 m. gruodžio 22 d. paliepim as, k ad valdžia išvaduoti žadant žmones nuo ponų, y ra neteisingas, tai pram anę n ed o ri žmonės, todėl jų k lausyti n ereik ia 159. M inėjom e aukščiau nusikaltusių kunigų ieškojim ą. D vasinė vyriausybė sav ų jų nekaltino. Tai pasaulietinė valdžia p rad ėjo ieškoti to paties kitais keliais, p er savo valdininkus. įsteigta tam tikros tardom osios kom isijos, ku rio se paprastai būdavo kun. Rupeika. K altinam uosius ištyrus jų nusidėjim us, skaidydavo į 3 k ategorijas: vienus ištrem davo, kitus atstaty d av o nuo vietos, trečius p ab ar­ davo. Žem aičiuose buvo daugybė tokių kunigų, apie juos m es ir turim e tikresnių žinių. V aldininkai buvo dideliai subruzdę dėl vienuolynų ir dėl jų rankiojo žinių. Dar prieš sukilus, anų akis buvo atk reip ta, ja u ir tuom et buvo kalbam a, k a d reik ė tų jų lsS 157 158 ,b9

2 92

T e n p a t. T e n p a t; Ž V . N r. 931. V G G . 1831 m . N r. 396. P r ie d a s N r. 4, 5 [P. 49j.

tu rta i paim ti, q d a b a r jų dalyvavim as, berods, nedidelis, pražudė juos. P radėta d ar labiau ir atidžiau juos sekti. Žem aičių m alšintojas generolas Širm anas rašo, ta rp k ita ko, savo vyriausybei: „N ėra nė m ažiausios abejonės, jog m aištininkai, eidam i prieš teisėtąją valdžią, ypač v e i­ k ė per vienuolius ir kunigus. Jie, galim a sakyti, išau k ­ lėjo prastuosius žmones ir įdiegė tikybinį fanatizm ą: m a­ žai teatsiras katalikų, dargi ta rp apšviestojo b ajo rų luo­ mo, k urie išdrįstų a tv irai nepaklausyti kunigų įsakym ų. Jie pagam ino čionai p ro tų judėjim ą, jie davė ginklų m aištininkam s, pam okslais ir atsišaukim ais — jie davė šventenybės pavidalo visokiem s nusidėjim am s: p riesai­ kos laužym ai teisėtajam m onarchui, n a u ja priesaika m aiš­ tininkam s, išdavim as p avadinta patriotizm u; plėšim as — aukojim u tėvynės išganym ui, užm ušim as — teisė tą ja bausm e, persekiojim as, inkvizicijos vertas,— krikščioniš­ k u elgesiu. Sunku dabar gauti tų aktų, iš k u rių būtų galim a m atyti visus ku n ig ų darbus. Bet patys darbai, sakyklos, pam okinim ų, pam okslų pasekm ės pavaduoja, m ano nuom one, visus tuos aktus" 160. Tokiam kunigų d arb ų aprašym ui esant, reik ėjo laukti, kad kibs dabar prie jų. V aldžia pirm iausia kreipė dėm e­ sį į kunigų paskyrim ą, kad jos priešininkai arba pirm iau nusidėjusieji dėl jos n ep akliūtų Į netinkam as vietas. Ja u 1831 m. lapkričio mėn. valdžia išleido žem aičiam s tokias taisykles: koliatoriaus teisės, kurios pirm iau p ri­ k lausė karaliam s, o paskui vyskupam s, dab ar p erein a valdžiai; tose parapijose vyskupas skiria kunigą, tik su ­ sitaręs su valdžia. Toliau, tuose privačiuose dvaruose, k u rie y ra atim ti, negalim a skirti kunigų be valdžios ži­ nios; o jeigu e in a byla apie dvarininką k o liatorių ir už­ dėtas laikinai jo d varui sekvestras, tai tik laikinai v a l­ džia sprendžia kunigo paskyrim ą. V isur tegalim a skirti kunigus ištikim us. V yskupas visuom et nurodo 3 k a n d i­ datus, bet ne m ažiau k a ip du, iš k u rių vieną pasirenka Ž em aičių viršininkas, o jeigu sutarties nebūtų, galutinai 160 V G G . 1831 m . N r. 1186; 1831.X .7

r a š ta s iš T e lšių . N r. 818.

293

sprendžia P etrapily m inisterija. T aip pat reikia valdžios sutikim o skiriant konsistorijos narius 161. Su vienuoliais reikalas buvo lengvesnis. M edžiagos dėl jų valdžia tu rė jo užtektinai, ypač k ad ir pirm iau rengėsi eiti prieš juos. Žem aičių viršininkas Širm anas savo rašte, ta rp k ita ko, ta ip išsitaria apie vienuolius: „Esant dabartinei k rašto padėčiai, m an rodosi, b ū tų naudinga griežtai uždrausti vaikščioti vienuoliam s ir k u ­ nigam s. A ukų užrašom as knygas «reikia iš anų atimti, ir tuos vienuolynus, kurie, k aip bernardinų, palaiko tik \ ralkiojim ąsi, gyvena daugiausia iš aukų, n etu ri nek iln o ­ jam ojo turto, reikia visai panaikinti; o tiem s vienuoliam s, k u rie priklauso prie anų, duoti teises pasirinkti gyvenim o būdą, tik ne Lenkijoj ir ne G udijoj" 162. Tokios p at nuom onės dėl vienuolynų uždarym o, k u r buvo vienuoliai prisidėję prie m aišto, buvo ir G ardino gubernatorius. Lietuvos generalgubernatorius, rašydam as apie tą jo nuom onę, pasako, jog jis negalįs su ją ja su­ tikti, nes tuom et tektų kuone visus vienuolynus u žd ary ­ ti l63. Ja u ir tad a kilo vietinių valdžios atstovų tarpe su ­ m anym as naikinti vienuolynus netinkam oj vietoj, o G ar­ dino gubernatorius nurodo, kad kai k u rie un ijo tų v ie ­ nuolynai .reikėtų paversti į pravoslavų. Taigi, nors dalyvavo m aištuose ir daug vienuolių, ir vienuolynų, bet valdžiai neatrodė, kad būtų p a ran k u n a i­ k in ti juos. Tuo reikalu elgėsi švelniai, ypač k u r gyveno vieni katalikai, o k u r buvo m išrios tikybos, ypač jeigu buvo pravoslavai, tai ten k atalik ų vienuolynas buvo n e ­ geistinas, galėjo katalik y b ę platinti. P eržiūrėta visi įsta ­ tym ai, k u r buvo pirm iau išleisti, prižiūrėta, a r v isur jie vykdom i, ir jeigu nelaikom a visi įstatym ai, tai n u ta rta tokie vienuolynai uždaryti. K atalikų kolegija išleido 1832 m. rugpjūčio 16 d. įsa­ k ą panaikinti 191 vienuolyną. J i tenai rašo: 161 18 3 1 .X I.2 6 k o le g ijo s r a š ta s N r. 2193 (V V B R i š — 5 4 — 328), 162 V G G . 1831 m . N r. 1186. P. 1, 2. !63 T e n p a t. N r. 2507. P. 151— 153; 1832.III.9 ir 1832.111.24.

294

„D augelyje vienuolynų stoka gabių sk aity to jų ir p a ­ m okslininkų, drausm ė vienuolynuose y ra smukusi, įsi­ v y rav o pasileidim as, k u ris tik piktina žm ones ir daro gėdos visiem s kunigam s. Dar 1816 m. dvasinių reikalų ministeris siūlė kolegijai Įvesdinti gerą tv a rk ą vienuolynuose, o Senatas 1817 m. vasario 9 d. įsakė kolegijai tat padarytį. V aldžia rūpinas pataisyti, bet veltui, o pernykščiai m etai dar labiau įtikino, kad reikia taisyti. Daug kurs vienuoliai išdrįso religijos v ardu skelbti m aištą, davė ir paveikslą savo m elagingam m okslui ir veidm ainingum ui. Kai k urie net, nežiūrėdam i į žadėtąjį dovanojim ą, ir sugrįžus ram y ­ bei, leido sau k u rsty ti žmones, prikalbinėdam i nepasiduo­ ti teisėtai, Dievo pastaty tai valdžiai. C aras liepęs ištirti tik ras šito priežastis. V ėliau m inisteris nustatė, jog daug y ra prisidėjusių pačių vienuolynų perdėtinių, kurie n ie ­ ko nežiūrėdam i priim davo į vienuolynus žmonių, ypač jau n ų nesubrendusių žmonių, n eįbukiintų d ar m oksluo­ se, k u rių reikalingi dvasininkai, n eištyrus jų palinkim ų ir gabum ų. N eretai priim davo į vienuolyną abejotino būdo žmonių, k a rta is pabėgėlių, kurie vienuolių rūbais n o rėjo pasislėpti nuo persekiojim ų, iš čia atsirado v ie ­ nuolių svyravim as, dažnai m ėginam a pirm ai progai pasi­ taikius atsipalaiduoti nuo duotų įžadų, bėgam a be p e r­ stogės į Lenkiją, idant išgautų tenai iš Romos paleidim ą nuo v ie n o d y b ė s. T urtai silpnai prižiūrim a, net kai kurie vienuolynai n eb etu rėjo turtų, nebegalėjo valdžiai m okes­ čių sum okėti, o ypatingai buv. V y riau siajai V ilniaus se­ m inarijai la ik y ti... Žm onės nebegerbia jų, bajorai, n eb e­ m atydam i uolum o religijoj, n eb etu ri noro tra u k ti Į v ie ­ nuolyną. Dėl to vienuolių skaičius sum ažėjo, o kai k u r trū k sta žmonių vienuolyno reikalam s atlikti. P roviivi¡olai negali prižiūrėti: per toli ir per plačiai vienuolynai išm ėtyti. D augybė tokių vienuolynų yra v i­ sai nereikalinga ir neatitinka nei, bažnyčių, nei katalik ų g y v en to jų reikalų. Skaitom a apie 300 vienuolynų 2 '/2 m ilijonam žmonių, a rb a po 1 vienuolyną 8000 žmonių ab iejų lyčių. Daug k a ta lik ų vienuolynų atsirado be jokio tikslo ir buvo be naudos aplinkiniam s gyventojam s. Lie­ 2P5

tuvoje, Žem aičiuose ir Latvijoje, k u r gyvena katalikai, ten k a po vieną vienuolyną 20, 30 ir n et 40 tūkst. tikybos gyventojų. O tuo ta rp u G udijoj, U krainoj, k u r daugum a p rav o slav ų ar unijotų, n esk aitan t pasauliečių kunigų ir p arap ijo s bažnyčių, y ra po 1 vienuolyną 2 tūkstančiam s, o k a rta is ir 1000 g y v en to jų ab iejų lyčių. Suprantam as reikalas, kad reikia sum ažinti vienuolynų, k urie y ra be naudos artim iem s, o dažnai juos dar ir apsunkina. M inisterija pripažino reikalinga naik in ti vienuolynus tokiu būdu: 1) naikinti tuos, k u r y ra vienuolių m ažiau k a ip 8 žmonės, nes p aprastai tu ri būti 10 žmonių, bet ne m ažiau k aip 8; 2) sujungti k eletą vienuolynų į vieną; 3) visus vienuolynus atiduoti vyskupų a r m etropolito valdžiai. Dėl to n u tarta: vienuolynus ir jų tu rtu s pavesti v y s­ kupų globai, panaikinti nepilnus vienuolynus, uždaryti visus tuos, k u rie y ra ta rp pravoslavų ių u n ijo tų vien u o ­ lynų, bažnyčias p aversti į p arapijas ir filijas, o jeigu ir bažnyčių nereikia, tai sunaudoti jas naudingom s Įstai­ goms, vienuolius perkelti į kitas vietas, k u r y ra jų v ie ­ nuolynai; k u r k atalik ai išblaškyti, tai duoti 1 kunigą 100 kiem ų; koliacija pasilieka valdžiai; u žd ary tų jų v ie­ nuolynų pinigus atiduoti kunigų a r labdaringom s įsta i­ goms, o žemes sunaudoti geriem s tikslam s1' 164. Tokiu būdu Žem aičiuose ir A ukštaičiuose uždaryti 32 vienuolynai, be to, dar ir Pažaislio dėl dalyvavim o m aiš­ te. Iš viso p an aikinta 192 vienuolynai, palikta 119 I65. V i­ sur valdžia, darydam a keitim us kunigų nenaudai, s te n ­ giasi prisidengti bažnyčios įstatym ais, jos labu ir tik in ­ čiųjų gerove. Tas viskas buvo įvykinta. N e vienam vienuolynui te ­ ko k rau sty tis iš gyvenam os vietos. J ų vyriausybė ste n ­ giasi visokiais būdais nutęsti iškraustym ą: tik ra a r p ra ­ m anyta liga ir t. t., bet tuo išvarym as nutęsiam a, bet nepakeičiam a. 164 VGG. 1832.III.9. P. 157— 160. 165 V V BR. F. 19— 63. P. 9.

296

U niversitas uždaryta, b et iš jo išskirta m edicinos ir te o lo g ijo s skyriai, nes reik ėjo tu rė ti g y d y to jų ir kunigų. P a d a ry ta dvi akadem ijos: m edikų ir kunigų. P raėju s sukilim o audrai, atlik u s visus tiesioginio m al­ šinim o darbus, dvasinė v y rau sy b ė prad ed a tv a rk y ti v i­ d au s gyvenim ą savo kunigų tarpe. V ilniaus vyskupas K longevičius, kuris grįžo greitai iš ištrėm im o, nes išsiaiškino, jog jisai tu rė jo asm eniškų su ­ sikirtim ų su generalgubernatorium , išleido didoką 1833 m. aplinkraštį, k u riuo su tv ark o esam ų k itų v y skupų įsaky­ m u s ir prid ed a n aujų, ta rp k ita ko: Įsako klebonam s geriau apsieiti su vikarais, o šiem s k lausyti klebonų. V ik arų padėtis ne per geriausia. A lga m okam a, kaip ir kiekvienam sam dininkui, pam ečiui, todėl ‘kai k u rie dažnai keičia vietas, tas peiktina, o ir p asau lie­ tinė valdžia daro kliūčių. N egalim a išvyt vikaro, o šiam p ab ėg ti be vyskupo žinios, b en t 1 m etai reik ia išbūti vienoj vietoj. A lgos paskirta pinigais ne m ažiau k a ip 60 rub. ir kai kurios pajam os ir visas laikym as, žinoma, jo k ių derm ių (kontraktų) negali būti. K lajūnai kunigai ir vienuoliai negalim a leisti m išių l a ik y tiI6S. *

*

*

N orėdam a d ary ti ir jau darydam a svarbių atm ainų k u n ig ų gyvenim e ir padėtyje, rusų valdžia kai kuriuos dalykus negalėjo p ravesti be k u rijo s žinios ir sutikim o. P radėta atm ainas d aryti 1832 m. Rusų užsienio reikalų m inisteris N eselrodė 1832.III.4 raštu įsako, kaip tu ri v e i­ k ti ir elgtis rusų pasiuntinys prie k u rijo s G agarinas. J i ­ sai privalo n u rodyti ir pertikrinti, įkalbėti, jog lenkų k u ­ n ig a i— m aištininkai, kad jie neleidžią carui nura minti žmones. Je ig u kunigai padėtų, ram ybė greitai įvyktų, ir būtų naudingi valdžiai. Todėl popiežius turįs tam e darbe padėti, prieg tam veikliai. N egalim a esą ta ip daryti, kaip an o ji dviprasm ė popiežiaus brevė, k u ria negalim a buvo pasinaudoti. 16 166

Kurczewski J. Min. veik. P. 456—464.

297

Bet rusų caro santykiai su k u rija buvo blogi, reikėjo rasti, k ad kas padėtų, o jais teg alėjo būti austrai, su k u riais dar neseniai rusai buvo ketinę kariauti, bet b en ­ d ras revoliucijos pavojus (Lenkų, Italų) sujungė ir rusų carą, ir au strų visagalintį M etternichą. Todėl šitokiam reikalui esant, kovai prieš revoliuciją rusų užsienio ministeris N esselrode prašo V ienos kabineto (austrų v a l­ džios) užtarim o — M eiternichas palaiko tą rusų norą ir tuoj rašo (III.31) savo atstovui Rom oje Lūtzovui parem ti rusus: lenkų kunigai esą sugedę, rem ią revoliuciją, griauną sos­ tą, platiną ateizm ą. Už kelių dienų M etternichas vėl ra ­ šo. D abar prideda, k ad prie caro A leksandro I galėjo įv ykti suiručių ir painiavų valstybės gyvenim e, nes v y ­ rav ęs m isticizm as, o d ab ar tų klaidų nebebūsią: Lenkų revoliucija buvusi pavojinga, ji norėju si išvyti Rusiją į A zijos stepes, panaikinti m onarchiją, reikia palaikyti monarchizm o idėją; lenkų k a ta lik ų kunigai sugedę, apim ti pavojingos dvasios, p latin a bedievystę, geresni esą g ra i­ k ų u n itų kunigai. Lūtzovas tuoj persakė k u rija i rusi] norą, daug an k s­ čiau, negu G agarinas suspėjo padaryti, nes buvo susir­ gęs ,67. N etrukus, 1832.1V.20, ir G agarinas įteikė kurijai raštą, kur, ta rp k ito ko, sako: „Pastarasis lenkų m aištas, kuris įgavo tokias baisias form as, galėjo baisėtinai išaugti, jeigu jo nebūtų num al­ šinusi laim ėjusi Jo Ciesoriškos D idenybės kariuom enė. Tačiau valdinių gerovei užtikrinti būtinai reikia nustelbti visokius revoliucijos diegus, kurie gali atsirasti tam e krašte. Tas tikslas galim a pasiekti tik m oralinės įtakos keliu. O kokia įtak a gali būti galingesnė negu religijos? Toji dieviškoji viso gero ir visokios pagundos versm ė d ar turi, laimei, didelę galybę Lenkijoj, ir niekas nebūtų taip pageidaujam a, k aip tik k ad lenkų kunigai panaudotų savo įtak ą tik rą ja dvasia savo šventojo pašaukim o, kurį jie neša, pašaukim o pilnintelės ram ybės, nuolankum o ir santaikos. Deja, k itaip buvo paskutiniu nelaim ių m e tu ,167

w ym

298

167 Pawlowski B. G rz e g o rz X V I a P o ls k a p o p o w s ta n iu lis to p a d o / / B ib lio te k a W a r s z a w s k a . 1911. T. 2. S. 49 8 — 513.

k u rio s aplankė Lenkiją. V isokių laipsnių kunigai, n e a t­ m indam i savo m isijos šventum o, dalyvavo k ru v in iau siu o ­ se darbuose, beveik v isur stovėjo priešak y je revoliucijos riaušių, o k a rta is su n u sto ju sių jų vilties įnirtim u ėjo į karo laukus, darbu prisidėdam i ir krisdam i auka. . . Šven­ tasis Tėvas lengvai įsitikinęs, jog, palaikydam as sosto teises, tuom pačiu kuo geriausiai gina religijos teises. M aišto nustelbim as Lenkijoj labiausiai atėjo pagalbon v i­ soms didžiausiom s valstybėm s, an t k u rių guli d ab artin ę valandą priederm ė palaikyti visuom enės tvarką. Panašių riaušių pasikartojim as atneš nelaim ių visai Europai. Jos gali stum ti ją į bedugnę, kurios gilum ą išm atuoti bijosi n et pati vaidentuvė. Tuom taupu C aro galybė išgelbėjo Europą nuo nukritim o į tą bedugnę. Dėl to tai Jo Ciesoriškoji Didenybė, įsitikinęs, jog veikia vien bendrai visų m onarchų naudai, k reipiasi į Jo Šventenybę, tikėdam as ir laukdam as, jog palenks lenkų kunigus prie žingsnio, k urį Jo Šventenybė pripažins savo m andrybėje naudingą, o k u rio išpildym ą Jo C iesoriškoji D idenybė palieka vi­ siškai priem onėm s, kurias Jo Šventenybė teiksis išrinkti ir k u rias pripažins tinkam iausias. Tikslo didum as užtek ­ tinai rodo tų priem onių kilnum ą, o Jo Š ventenybė negali nepastebėti, kiek kilniausių aplinkybių siejasi su šituom žingsniu. . ." Popiežius m atė, kad jo žodis reikalingas Rusų carui, stengėsi išsisukti nuo to, k ą prašo padaryti, kad n e p a ­ k e n k tų ateičiai. Jisai pasikalbėjim uose sakė, jog nežinąs Rusų padėties, todėl sutinkąs klausyti A u strų patarim ų; pridūrė dar, jog stebisi, kodėl nepaskelbta anoji 1831 m. vasario 18 d. brevė, n o rėtų pats d aryti įtakos lenkam s, bet negalįs, nes neprieinąs prie jų, Rusų valdžia vis dėl­ to spaudžianti katalikus, atim anti bažnyčios turtus, u žd a­ ran ti vienuolynus ir t. t. Ėjo, tęsėsi derybos. P ėrsvėrė A u strų balsas, nes k u rija visai priklausė, k aip ja u buvo m inėta, nuo A ustrų valdžios dėl gynim o nuo m aištiškų italų. Iš kitos pusės, k u rija nen o rėjo visai p e rtrau k ti ryšių su Rusų valdžia, nes b ijojo dėl katalik ų ateities Rusuose. J u k siųsdam as n au jai paruoštą organinį statu tą Lenkijai,

299

N esselrode pridėjo: jeigu kunigai bus m aištiški, tai v a l­ džia p avartos griežtų priem onių, p adarysiant juos n e p a ­ vojingus. Ir k u riją p aveikė rep re sijų grasinim as, dėl to ­ tai ir klojosi Romoj G agarinui: k u rija sutiko išpildyti,, k ą reikalavo rusai. Gegužės mėn. im tasi darbo. Rašė n a u ją b rev ę lenkų vyskupam s pats popiežius su sekretorium , slapta nuo kitų žmonių, stengėsi surašyti taip, kad politika b ū tų ap len k ­ ta. Tenai buvo išdėstytos tokios m intys. Gailisi dėl p e r­ nykščių įvykių ir prašąs dievo num aldyti šalį — grąžinti valdžią tik ram ir teisėtam jos viešpačiui — taigi ir k v ie ­ čiąs vyskupus n aikinti nelaim ių diegus, šaukiąs eiti prieš revoliucijos doktrinas ir žmones, jas skleidžiančius, da­ b ar tu rį skelbti klausum ą dievo pastaty tajai valdžiai; patvirtinim ui im a citatas iš šv. apaštalų Povilo, Petro,, šv. A ugustino, T ertulijono raštų. P arašy tąją brevę popiežius p erskaitė Lūtzovui ir G a­ garinui. Šiam nepatiko. P atariant Lūtzovui, popiežius n u ­ sileido. Bet perd irb ta nedaug: išm esta popiežiaus pasiti­ kėjim as lenkų vyskupais, ir dar viena frazė pataisyta 168, Šita b rev ė pasirašyta 1832 m. birželio 9 d. Lenkams katalikam s pasidarė skaudu, kad, būdam i k atalikai ir eidam i prieš atskalūnus rusus, susilaukė tokio popiežiaus papeikim o 169. Popiežius n esitikėjo tokio Įspū­ džio, nepažindam as visuom enės, per daug v ertino savo įtaką. O Rusų valdžiai ji [brevė] patiko. C aras pasakė ačiū popiežiui p er A u strų ciesorių. Bet popiežius, padėjęs Rusams prieš Lenkus jų v alsty ­ bės politikoj, visai nem anė d aryti tat be savo naudos. Tuoj prim inė carui apie bažnyčios reikalus, apie jos p a ­ d ė tį Rusuose, ir tu o reikalu kreipiasi į carą per A ustrų atstovą. Tam e rašte n urodinėjo k atalik ų bažnyčiai d a ro ­ m as skriaudas: ji nesusižino su Roma, didelės esančios 168 A c t ą G r e g o r ii X V I. . . T. 1. P. 143 (P a w lo w sk i). 169 T a r p k itų , s a v o j a u s m u s iš r e iš k ė S lo v a c k is ,,K o r d y a n e ", įd ė t a p o p ie ž ia u s k a lb a s u p a p ū g a .

300

kur

vyskupijos, susiaurinta vyskupų jurisdikcija, nubiednėję kunigai, nes atim ta beneficijos, vienuolynai ir t. t. ir visa tai atiduota stačiatikiam s, arkivyskupo Sestrzencevičiaus įvestoji n e tv a rk a palieka nepašalinam a, dabar taip pat elgiasi Siem aška; vienuolynuose iširusi disciplina, nei jie atiduoti vyskupų valdžiai, kadangi Lenkijoj lengvai lei­ džiam a ju ngtuvės perskirti, tai atsirandąs pasipiktinim as, palaikom i ir iškeliam i aukštyn tie, kurie šmeižią k a ta li­ kus, laikydam i juos neištikim ais, todėl siūlo leisti jam tu rė ti savo atstovą (nuncijų Petrapilyje). G agarinas sutiko, kad popiežius pasiųstų tą raštą, šį tą jam e išmetęs, bet, rodos, buvo pasiųstas visas be a t­ m ainų. A ustrų atstovas pasiuntė nuorašą M etternichui ir siūlė palaikyti popiežiaus norą už nuolaidą, jo p adarytą Rusų interesam s, ir išpildyti popiežiaus reikalavim us. M etternichas sutiko. Jis rašo 1832.VII.18 au strų a tsto ­ vui P etrapilyje grafui Ficquelm ontui palaikyti popiežiaus prašym ą. Ficquelm ontas atrašydam as į tai M etternichui pasakė, jog sutinka ta t padaryti, nes popiežiaus skundos esančios teisingos. Jis rašo tarp kito ko: „A leksandro I, kuris širdies gilum oj troško susiartinti su k a ta lik ų bažny­ čia, viešpatavim as apsilpnino stačiatikių bažnyčios spau­ dimą. Stačiatikybė Lenkijoj atgaivino tą im pulsyvią jė ­ gą, k u rią ciesorienė K otryna davė tam krypsniui". ,,. . .Žemaičių ir Lietuvos k atalik ų liaudis užsidegus ėjo į revoliuciją, o tuom ta rp u V olyniaus ir Podoliaus k a ta li­ kų liaudis, k u rią ciesorienė K otryna lyg įterpė. Į stačiati­ kių bažnyčią, liko k u rčia viliojančiam b a jo rų šaukim ui. To ko n trasto užteko nu staty ti elgim uisi, ku rio nori lai­ kytis Rusų vyriausybė. Ir jau dabar stato dideles kliūtis, k ad S v. K urijos balsas būtų išklausytas taip, k aip ta t y ra reikalinga. Rusų dvaras patenkins didesnes skundas, nes jis vengs viso, kas prim intų k atalik ų spaudim ą, bet n esi­ duos išvesti iš kelio, kuriuo nuolat eina nuo senesnio laiko". Ficquelm ontas žinojo santykius Rusų ir pažiūras, jis buvo tos nuom onės, k ad Rusai nek etin a nusileisti priim ti nuncijų. Rusų valdžia svarsto, a r įsileisti nuncijų. O -skundas padavė ištirti savo m inisteriui Bludovui. 301

O į Romą vis daugiau ir daugiau rinkosi žinių apie blogą Rusų valdžios elgim ąsi su katalikais. Ir Grigas XVI rašo naują, dab ar ja u viešą notą, nes anoji y ra privatusis jo raštas į carą. Šitoj notoj nurodo skriaudas, darom as bažnyčiai Len­ kuose: atim a vienuolynų turtus, atim am a bažnyčios tu r­ tai, v y skupų algos sum ažintos ir t. t. Panašiai darom a esą ir kitose provincijose. Šita nota, p arašyta 1832.IX.6, įteik ta Gagarinui, jam v ažiu o jan t į Petrapilį. Ta proga popiežius p ridėjo ir savo laišką carui, pasirašytą 1832.X.29. Savo ruožtu vėl prašo au strų valdžios, kad ji p alaik y tų jo reikalavim us pas Rusus. A u strų valdžia žinojo, kas dėjosi Rusuose, tu rė jo g erų inform acijų, nes jų atstovas Rusuose akylai sekė, k as ten dedasi. Jis rašė apie uždarym ą 150 vienuolynų, uždraudim ą m aišytų ju n g tu v ių ir t. t. M etternichas n e n o rė jo pyktis su Rusija, todėl ir n e ­ ketin o per daug kištis į tą reikalą, tai ir pasitenkino tuo, k ad paprašė rusų pasiuntinio V ienoje Tatiščevo, kad jis savo vyriausybei p ad ary tų įtakos. Rusų valdžia atsakė per G agariną 1833 m. gegužės m ėn. į tuos kurijos raštus. Tenai išdėsto, jog nesutinka su priekaištais, jai darom ais, o dėl persekiojim ų ta ip atsako: „Kunigai . . .dėl savo nusikalstam o elgim osi patys sudraskė sutartį, k u ri jiem s buvo užtikrinus ram ų n a u ­ dojim ąsi gėrybėm is, iš to kylančiom is. V yriausybė, n u ­ galėjus kunigus ginklais, ku riu o s tu rė jo pavartoti, nau d o ­ josi visom is nugalėtojo teisėmis, ir vyriausybei vienai d a ­ b ar tep rid era spręsti apie priem ones, kurias pripažins tinkam as užkirsti tam, k ad negrįžtų suirutės, kurios p as­ kan d in tų anas provincijas visose pilietinės (civilinės) ir bažnytinės n etvarkos baisenybėse". G rigas XVI, gavęs tokius raštus, pam atė, kad iš jo rūpesčio nieko neišeis, berods, buvo ta t n u jau tęs ir p ir­ m iau, todėl ir liovėsi bent k ą bedaręs šituo atžvilgiu. Bet trū k o n a u jų faktų, m ažiau abejotinų, k ū n e būtų stipresni įrodym ai, o ne vien apsakym ai apie lenkų nieap y k an tą rusam s. Ieškojo naujos m edžiagos, gavo daug 302

jos iš Lenkų kom iteto Paryžiuje, bet pasirodė faktai m en­ kos vertės, kad n ep atogu buvo jais naudotis prieš rusus. O A ustrai rūpinos k ą nors padaryti, neradę tikresnių faktų. Susivažiavus A ustrų ir Rusų ciesoriam s M ūnchengratze, iškelta vėl tas klausim as. M etternichui rūpėjo bažnyčios reikalai dėl jų svarbos Rusams ir A ustram s, ir m onarchijomis apskritai, jisai n orėjo k aip nors sutaikinti G rigą XVI su N ikalojum 1. Grigas XVI už tą rūpestį padėkojo M etternichui, be to, parašė laišką carui 1834.1.4, dėkodam as jam ir užti­ krindam as, kad „katalikų bažnyčia y ra tolim a nuo p a­ taikavim o m aišto dvasiai prieš teisėtąją valdžią, dargi ji atm eta ir griežtai papeikia" 170. Popiežius nem atė reikalo protestuoti prieš rusų a tsta ­ tym ą K rokuvos vyskupo Skirkovskio. Dėlei tokio k u rijo s nuolaidum o caro politikai eina g ery n Romos—Petrapilio santykiai, bet nė kiek nep ag e­ rėjo k atalik ų padėtis, tep ag erėjo diplom atiniai santykiai. R epresijos ir persekiojim ai liko tie patys, senieji. S tačiatikių bažnyčia p ad ėjo rusų valdžios k are prieš turkus, k uri stengėsi savo globą serbų, juodkalniečių, taip pat g raik ų tikybai uždėti, todėl ir nem anė bent kuo nusileisti katalik ų bažnyčiai, o k atalik ų kunigai sukilim e buvo dalyvavę. Taigi politinės priežastys neleido rusų valdžiai kuo nors nusileisti k atalik ų bažnyčiai. O čia ruošėsi pulti unitus 17 *

*

*

V ėliau, 1836 m., generolas Zam ojskis, būdam as pas tą patį popiežių, G rigą XVI, pajudino ir ;tą opų klausim ą. Ir popiežius, anot Zam ojskio, sujudintas atsakė į jį: „Juk aš jūsų niekuom et nepasm erkiau. Teisybė, aš jū sų iš k a r ­ to nesupratau, bet a r jū s patys kovos m etu užtektinai rūpinotės m an tatai išaiškinti? T aip m ane apgauta jū sų utį 171

Pawlowski B. M in . v e ik . Loret M. M in . v e ik . 303

nenaudai. M ano paties tarnai, kuriais tu rė ja u tikėtis, ta ip pat apsigavo ir m ane suklaidino". V argiai popiežius buvo ištaręs tuos ar panašius žo­ džius. J u k d ar vėliau, 1845 m., popiežius, įteikdam as m e­ m orialą pačiam ca> ^ v% -U^ ^-*-'1 'E J ' »»iii?. W\^>*»VY3 ’f -. .yIii,. U.-, M -í|,^^-^,* C-*A 4Į K^r-i * iKv* •~t*į,~v£K J— «5. (~I * 'įf.

>

.

7~^J

-

««-I

-f

tv^ 'V-Ttt-Hl

^«o '-»--o *• ^k« „ >w*-^ , ’e'a^' ^-W» -uv*

e^.v-*- fcw-a

#

^ *

4-^-r-i^t #*eiW3 v^C'-vT•‘-vv^vvT»vgi .

4. %^4-f ’u ^ t«-«

4-v~~’‘-A* .,» ^ / / / ^ v. * *v.rfr, r-*’ y - /*-• •i-^rr-*-i,r**

ЛлЛлл

j^ V v T ¿ p ^

wb

W

l ^

4

Ѵ ѵ ^ у ^ -

¡r^jUvßX- .wv. * J v .'y t ,> ^ * 0

^ л ^І/С Г K ^ ^ ’U-tX/Cö

ѵЧЛ *ллЛ4/ѵ^ь-

fe

-*f..

A

( Л л л л Х J/v«ą .

у

J/¿Sx-*-* r *4>

¿išgiję c /« fe A* //

/У/2Üf^¿іи.'б- « c/t-LJJ

c

Slg

^A

•*!.*••

>w^w, ’7*7’ i,V*» ****'(? ‘U'tT ,'*’j 7 " >" •/-W’*.'-t»> y **-»«^0?t,

iw v -

eJuJi' -^ a -.

*v>«jn

•, 44»*)'•**«. ...

W-q . w ,

>‘y~,

r*i K^Zf\^CO^t3 yr*i'tf*V**, Ci J,VA.*fVC)VU^. s ^U»(/(1^*,' f~,K * *«*■» nAj**

v7 /

'!

^^rvvOi

Hfyvt*>v«.*V

~''*' vv^ž>^, ^■ id/T ^ V,-v .v i

u , ^ ( i . d ^ r ^ 4 - t i + 4 hk4~>*9i ■ — > V-»f

r ^ \>^

X *k - i-*»

l**

^ ^ ^ T ir

t'"*‘‘

f > r 4 k ^ + ,r r t

}>

. ; ^

,^ ^ n ū i

T v k - « , , ^ ^

k*V•*. _ ^ *

¿

J z

- i

1 9 0 3 m . k ovo 17 d. laiškas M ortai Z aun iutei (atvirlaišk io reversas)

^ r

« 7a m a *V (f.— -

jw

įT . tlf/itA i^ į 1'4VM^ itv i *4v |(L^1t * (ljl«a, J»»-ii-4vv^fį^,

v ^ 1 7: y**-

^ t/ ( t^ j W w V^C»

^ u

»A^*

fClV

.yyi^

^

*v-^A# •>4Vw»iX^~

Hc-V^C-, JT***' VJ» Cvvvtfš. .

*•«Ö? ■« ,

A -S -O y ^ į-

■*-*■Vt,

tv CLf, f~^rjr~*Vh-~

n

* T~'~»‘i'

.

>*-t ~-Wt •‘'-“S*.

V*'U*V ^ *kA ^, -¿v«*:. *• „

v'A*^ įL» 4 * X "

c‘

. -v

^

*-

*'~-H-’

^

v^-s.

•=?*, -— f *-,

7^-#^*

«.'

**«' ■- ■**->'

- o ^-e

* .

Vt^A. VV'AV

^

( tu3c^" -fc^ ^ •*■ Xs,c( *wj **-» •/VV~' *«■»

■ ¿Vvvj Vw>

A t*. ^--

(V,.

£‘UJKa~> r ^

1 9 2 3 m . gruodžio 14 d. laiškas Pauliui Galaunei (4 puslapis)

V I V-^

t\

y^ '^VN t\ JV

,.v y y

W v0,,--V --

^ ■ VxsrsrKc ^

ij~

(

■■)">’- tx

'■v

^

v v į v^ a

l.

>-*. *Uj .

/-*?, X C ,’ ^

)

nuVvvv^s’

.*>■ i/V,j V\^.-!“) -v^h ^ v w v - v"

1 9 2 4 m. sausio 10 d. laiškas Pauliui Galaunei (2 puslapis)

.^

! %;.1^3

Palangoje, L. V aineikio sod e pirm ojo lietu višk o sp ek tak lio „A m eri­ ka pirtyje” 25 m etų sukaktuvių proga. Iš kairės į dešing: antroje eilėje sėdi J. Šliūpas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, S. V aineikienė, L. V aineikis (ant kelių Jurgis V aineikis), A . Janulaitis; trečioje eilėje stovi: 1. L. Gira, 3. T. V aičiūnienė, 5. A . K ubertavičienė, 7. S. Pilka, 8. P. K ubertavičius, 9 . K, G linskis, 10. M. U ntulis. A pa­ tinėje eilėje pirm osios iš kairės L iuda ir E lena V ain eik ytės. 1 9 2 4 m .

LIETUVOS

UNIVERSITETO TEISIŲ FAKULTETO

IV T O M A S .

DARBAI K nygos t.

M É M O IR E S d e la F A C U L T É J 3 E D R O IT d e L ’ U N IV E R S IT É d e L IT H U A N IE IV T o m e . L ivr. 1.

Augustinas Janulaitis: T r a n s n e m u n ie s o u s la d o m in a tio n p ru s s ie n n e .

(1795 —1807).

P rof. A ugustinas Jan u laitis

Užnemunė po Prūsais (1795 — 1807) Istorinis teisės ir politikos tyrinėjimas.

A. Ja n u la ičio šelis

veikalo „U žn em u n ė

p o Prūsais (1 7 9 5 —1 8 0 7 ) ” vir­

1 9 2 9 m . rugsėjo 9 d. la iš­ kas J . Tum ui-V aižgantui

j. " л


^ s ^ V w v ,"

”r' - V

' ___ И

4

А М л

*■* , -w^vñ Л •. ,

c

'V w A ,• Ѵ Л O

~ '" 4 fc ^ V x .^ í. ^

'VV^ * V v~

'

" ^ -V N ^ ^ v v S rt^ '

д ?г

V. i

'ПАг, / 'v'*Ut'-

Л-\ ' ' *">^-i

\

tv*aį* ' K .^ ^ ’^'ci" ™

AUGUSTINAS JANULAITIS

IGNAS DANILAVIČIUS LIETUVOS BEI JOS TEISES ISTORIKAS

I DALIS

DANILAVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO TEISIŲ FAKULTETO LEIOINYS KAUNAS „Spindulio.' B-v*. spaustu* " iii*

A. Janulaičio veikalo „ L ie­ tuvos bajorai ir jų seim eliai X IX am ž. (1 7 9 5 —1 8 6 3 )” viršelis

AU GU STIN A S JA N U L A IT IS

LIETUVOS BAJORAI IR JU

SEIMELIAI X IX AMŽ. (1795 — 1863)

g Į^ T °

°J0 U M 'veas'Ttro TEISIU f a k u l t e t o l į į į ^

ž

A. Janulaitis (centre) su stu d en tais per sem inarą. 1 9 3 7 m .

A. Janulaitis Švedijoje (?) ^

■LA l m i >o j x< ^į , ^ l