Neris : 2007 metų ekspedicija [1] 9785417009990, 9785417010002

Citation preview

Visų kelionių draugams

Klaipėd os universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeolo gijos institutas

Vykintas Vaitkevičius

Neris

2007 metų ekspedicija P i r m a k n yg a

UDK 39(474.5+476) Va-122

Recenzavo Doc. Jūratė Sofija Laučiūtė, Klaipėdos universitetas Doc. Aleksiejus Luchtanas, Vilniaus universitetas Knygos rengimą ir leidybą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas Lietuvos mokslo taryba

© Vykintas Vaitkevičius, 2009 © Iliustracijų autoriai, 2009 © Mintis, 2010 ISBN 978-5-417-00999-0 (1 knyga) ISBN 978-5-417-01000-2 (bendras)

Turinys

• Pratarmė 9 • I. Įvadas 10 • I. 1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m. 18 • I. 2. 2007 m. Neries ekspedicija 20 • I. 2. 1. Ekspedicijos dalyviai 24 • I. 2. 2. Ekspedicijos eiga 26 • I. 3. Knygos parengimo principai 29 • II. 2007 metų ekspedicijos šaltiniai 30 • II. 1. Neries ištakos 32 • II. 1. 1. Mitų pėdsakais 38 • II. 1. 2. Kultūrinio kraštovaizdžio bruožai 44 • II. 1. 3. Iš kaimų istorijos 50 • II. 1. 4. Kur upės pradžia? 53 • II. 2. Neries aukštupys 116 • II. 3. Iš aukštupio į vidurupį 142 • Šaltiniai ir literatūra 151 • Iliustracijų šaltiniai 154 • Priedai. Dvikalbiai vietovardžių ir asmenvardžių sąrašai 165 • Tautosakos tekstai 302 • Рэзюмэ. Neris. Экспедыцыя 2007 г. 304 • Cпiс iлюстрацый 310 • Summary. Neris. Expedition of 2007 312 • The list of Illustrations 318 • Asmenvardžių rodyklė 322 • Geografinė rodyklė 327 • Dalykų rodyklė 334 • Trumpiniai 6

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI



1. Neries ištakos



Pratarmė

Šioje knygoje pristatomi svarbiausi Neries ekspedicijos rezultatai, kurie iki šiol slypėjo dienoraštyje, pateikėjų pasakojimuose, nuotraukose, vaizdo juostose, mintyse ir širdyje. Man ekspedicija žymi tam tikrą brandą ir nuosekliai įgyvendinamą siekį plėsti archeologijos ribas platyn ir gilyn. Džiaugiuosi, jog ekspedicijos organizatoriai nė akimirkos nesuabejojo manimi, o aš – ištikimiausiais pagalbininkais, su kuriais ir sukrovėme didįjį Neries lobyną. Esu nepaprastai laimingas, pabuvęs Neries pasaulyje, ir šiandien, prabėgus dvejiems metams, apie tai pasakoju šios knygos puslapiuose.

Autorius

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI



I. Įvadas

Mokslinės ekspedicijos ar kelionės dienoraščio žanras Lietuvoje turi gilias šaknis, tačiau šiuos išskirtinius kūrinius sunku tarpusavyje lyginti. Kiekvienas jų paveikus pirmiausia dėl ten aprašomų tikrų vietų, įvykių ir asmenų. Nuostabu, jog pastaraisiais metais šis žanras atgimsta, kaskart ieškodamas sau terpės bei skaitytojui patrauklios tekstinės ir vaizdinės formos (plg. Vitkauskas 2002; Ganusauskas 2006; Krupickas 2007; Stanionis 2008; Urbonas 2008; Giedraitis 2009). 2007 m. ekspedicijos Nerimi dalyviai ne kartą dalijosi įspūdžiais apie viešnagę Neries pasaulyje. Bene pirmasis spaudos puslapiuose tą suskubo padaryti žurnalistas Feliksas Žemulis, kuris su jam būdingu atidumu parengė skaitytojams nemažos apimties reportažų ciklą dar ekspedicijai nepasibaigus (Žemulis 2007a–d). Publikacijų skaičius tolydžio augo (Babeckaitė 2007; Girininkienė 2007; Kavoliūtė 2007; Giedraitis 2008a; Vaitkevičius 2008a; ir kt.), bet dėmesį visų pirma patraukia pastabumo kupinos, neretai šmaikščios ištraukos iš Liudviko Giedraičio dienoraščio (Giedraitis 2008b). Ekspedicija Nerimi neliko be Baltarusijos žiniasklaidos dėmesio. Iš spaudos publikacijų turiniu ir apimtimi išsiskiria ekspedicijos dalyvės žurnalistės Elos Kuleš dienoraščio santrauka (Кулеш 2007). Be to, vertingų pranešimų 2007 m. lapkritį perskaityta Neries ekspedicijai skirtoje konferencijoje Vilniuje (Михалевич 2007; Valauskaitė 2008; plg. Kalnius 2008). Taip pat privalau paminėti, jog šiandien kiekvienam prieinamas 2008 m. išleistas faksimilinis Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos knygos leidimas ir, svarbiausia, rankose jau laikome Neries ekspedicijos išvakarėse pradėtą rašyti pirmąją išsamią Konstantino Tiškevičiaus asmenybei, jo kelionei Nerimi ir Didžiajai Knygai skirtą monografiją. Autorė dr. Reda Griškaitė ją dedikavo 2007 m. Neries ekspedicijos dalyviams (Griškaitė 2009). Tarp ekspedicijos organizatorių ir dalyvių iki šiol sklandė trijų leidinių idėja: reportažinio pobūdžio fotoalbumo, keliautojams skirto Neries vadovo su žemėlapiu ir mokslinės Neries ekspedicijos rezultatų publikacijos. Šiandien pradedamas įgyvendinti pastarasis sumanymas. Visus per ekspediciją sukauptus duomenis ėmėmės tvarkyti netrukus, jai pasibaigus, tačiau šis darbas, ypač garso įrašų šifravimas, užtruko daugiau kaip metus. Tiek pat laiko užsitęsė ir knygos rėmėjų paieškos. Pradėjęs rašyti knygą vis aiškiau suvokiu surinktų duomenų svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir visų mūsų etninės kultūros tyrimams, todėl Neries ekspediciją pirmą kartą drįstu vadinti lituanistine. Tai ir yra didžioji ekspedicijos rezultatų vertė.

1. Neries ištakos



I. ĮVADAS

10

Skaitytojui į rankas atiduodamas ne 2007 m. Neries ekspedicijos metraštis ar kronika. Ši knyga nepretenduoja tapti Neries monografija arba išsamiu dviejų ekspedicijų palyginimu. Knyga sumanyta kaip 2007 m. Neries ekspedicijoje dalyvavusių dviejų šalių mokslininkų grupės sukauptų tekstinių bei vaizdinių šaltinių publikacija.1 Šaltinių sąvoka čia platesnė nei įprasta, kartais ji laviruoja tarp liudijimo ir fiksacijos, nebūdama nei vieno, nei kitos tikslia kopija. Dar daugiau, šaltinių sąvoka apima ne vien iš pateikėjų lūpų užfiksuotus tekstus ir sukurtas nuotraukas, bet ir tai, ką kitais žodžiais galėtume pavadinti mūsų – mokslininkų grupės – darbo aprašymu ir svarbiausių empirinių tyrimų rezultatų (objektų geografinės padėties nustatymo, atliktų stebėjimų, matavimų, žvalgymų, archeologinių kasinėjimų ir kitų duomenų) ataskaita. Duomenis lydintys moksliniai komentarai padės kiekvienam skaitytojui suvokti minėtų šaltinių reikšmę bei tolyn nuo upės besidriekiančius jų kontekstus. Dėl didelės darbo apimties ekspedicijos šaltinių publikacija suskaidyta į dvi dalis. Antroji su apibendrinamuoju skyriumi pabaigoje ir platesnės apimties tautosakos šaltinių priedu sumanyta didesnė už pirmąją. Apskritai šis ekspedicijos leidinys yra artimas K. Tiškevičiaus knygai, nes upė jame aprašoma nuosekliai, keliaujant žemyn, mokslinio domėjimosi objektams skiriama daugiau ar mažiau išsamių pastraipų ten, kur, atrodo, to reikalauja pati dėstymo eiga. Tačiau knyga parašyta, iš anksto neapsisprendus dėl jos turinio, veikiau vadovaujantis nuojauta, atsiradusia perskaičius dienoraščio eilutes, pasakojimų tekstus, peržiūrėjus nuotraukas ir vaizdo įrašus. Taigi, prieš leisdamasis į kelionę Nerimi, privalau visiems ekspedicijos bendražygiams ir šios knygos rengimo talkininkams tarti kuo nuoširdžiausią ir skambiausią ačiū!

I. 1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m. Grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicija Nerimi, kurią jis surengė 1857 m. gegužės 28 (8) – liepos 4 (16) dienomis keliaudamas plokščiadugne upės valtimi laiba (žr. Бураковская 1998, pav. 96: б), yra pirmasis ir iki šiol ryškiausias Neries tyrinėjimų atskaitos taškas. K. Tiškevičius (1806–1868), garsios LDK didikų giminės atstovas (plg. Snitkuvienė 2008, 414–415; Griškaitė 2009), kaip netrukus pamatysime, nėra vienintelis, įveikęs Neries kelią mokslo labui. Tačiau dėl puikia knyga virtusio iliustruoto dienoraščio 1857 m. ekspedicija, arba, jos vadovo žodžiais tariant, mokslinė išvyka (w tej mojej naukowej wycieczce – W 23), užima išskirtinę vietą. K. Tiškevičiaus norui, išsakytam viename 1856 m. laiškų Adomui Honorijui Kirkorui: „Man norisi iš to padaryti monumentalų dalyką, vertą pastangų ir prisiminimų“ (chcę mi się z tego zrobić rzecz monumentalną, wartą zachodu i wspomnienia) (Griškaitė 2009, 75–76), buvo lemta išsipildyti. 1

Ekspedicijoje dirbusios mokslininkų grupės surinkta tekstinė, garsinė ir vaizdinė medžiaga, parengus šią knygą spaudai, bus perduota saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui.

Sunku įsivaizduoti, kokia iš tikrųjų buvo svarbi ši kelionė Nerimi K. Tiškevičiui ir kiek daug ji jam kainavo! Kelionės išvakarėse, 1856 m., paūmėjo akių liga, kuri greitai baigėsi visišku apakimu. Tačiau, nepaisydamas sveikatos būklės, dvasinių išgyvenimų, atsisveikinimo su aktyvia veikla ir apskritai su mokslo pasauliu, K. Tiškevičius sugebėjo ne tik leistis į kelionę, bet dar ir ją aprašyti. Tiesa, kaip vėliau prisipažino, „svetimomis akimis“ ir „svetima ranka“ (Griškaitė 2009, 76).

1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m.

11

1 Konstantino Tiškevičiaus knygos titulinis puslapis

K. Tiškevičiaus Wilija i jej brzegi (Tyszkiewicz 1871) (1 pav.) pagrįstai laikoma profesionaliausia XIX amžiaus studija apie vieną Lietuvos upių (Griškaitė 2000, 77). Ji buvo ir iki šiol tebėra svarbus Neries geografijos, archeologijos, istorijos, tautosakos, kalbos ir etnografijos pažinimo šaltinis (plg. Матерiалы 1896, 18–57; Станевич 1902, 11–15; Kolupaila 1932a; 1932b; 1960; Kudaba 1985; Neris 2008).

2

I. ĮVADAS

Tiksli Konstantino Tiškevičiaus kapo vieta Lahoisko bažnyčios šventoriuje nežinoma. Tačiau pastaraisiais metais buvo surasta sovietiniais metais nuversto antkapio dalis (2006-07-24)

12

Iki šiol kur kas mažiau nei spausdinta knyga tyrinėtas per 1857 m. ekspediciją nubraižytas Neries aukštupio žemėlapis ir Neries rėvų atlasas (Tyszkiewicz 1859a; 1859b). Sugrįžus iš kelionės, dvylikos sudėtingiausių Neries rėvų planai (M 1:21 000) ir Neries aukštupio žemėlapis (M 1:83 000) lenkų ir rusų kalbomis buvo perbraižyti švarraštyje. Dailininkas Artūras Bartelis milžinišką, iš aštuoniolikos 48,5 x 65 cm dydžio vatmano lakštų suklijuotą žemėlapį (3 pav.) dar iliustravo 7 piešiniais ir pasaulio krypčių žvaigžde (kartu perpiešta ir Antano Zaleskio sukurta verkiančios Ulijonos scena). Pirmasis šių brėžinių egzempliorius 1860 m. perduotas Senienų muziejui Vilniuje (Griškaitė 2000, 82), vėliau jis papildė Vilniaus universiteto bibliotekos fondus. Antrąjį ketinta išsiųsti Rusijos geografų draugijai Peterburge (MAB f. 273–2465, 3).

3 Neries aukštupio žemėlapio atradimas Vilniaus universiteto bibliotekoje (2005-02-10)

Neilgai trukus K. Tiškevičiaus ekspedicijos knyga paskatino leistis į kelionę Nerimi vieną žymiausių XIX a. Vilniaus fotografų – Juzefą Čechavičių (1818–1888). Apie šią kelionę galima spręsti tik iš Neries fotografijų albumo, deja, kitų faktų nežinoma. Stanislovas Žvirgždas

spėja, jog kelionę J. Čechavičius surengė praėjus keleriems metams po K. Tiškevičiaus knygos išleidimo, norėdamas nufotografuoti tas Neries ir jos pakrančių vietas, kurias K. Tiškevičiaus dailininkas dar piešė popieriuje pieštuku ir tušu. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomą J. Čechavičiaus albumą Album brzegów Wilii (LNM AtV 19537) sudaro dvidešimt aštuonios 21,3 x 26,8 cm dydžio nuotraukos. Nors ir sudėtos ne Neries pakrančių eilės tvarka, iš dalies jos atitinka K. Tiškevičiaus knygos iliustracijas (pvz., Daniušavos bažnyčia, pirmoji Neries rėva, Kernavės piliakalniai), iš dalies jas papildo (pvz., Aušros Vartų stebuklingas paveikslas, upės pakrantė ties Ardiškių kaimu) arba atspindi pačios kelionės eigą. Antai pati pirmoji nuotrauka fiksuoja, matyt, kelionės pradžią Vileikoje (Odjazd z miasta Wilejki). Grupė žmonių susibūrusi didelėje miesto fone stovinčioje valtyje (4 pav.) – to meto technika dar nebuvo įmanoma fotografuoti judančių objektų. Hidrografo Stepono Kolupailos (1892–1964) žygiai Nerimi mus nukelia į XX a. pirmąją pusę. Sutelkęs daugiausia dėmesio į didžiausią Lietuvos upę Nemuną, kaip į mokslo objektą, S. Kolupaila ne mažiau domėjosi ir Nerimi, tačiau Vilniaus krašto okupacija trukdė ištirti visą Nerį (plg. Kolupaila 1927). Nenuostabu tad, jog į kelionę Nerimi jos aukštupiu S. Kolupaila leidosi iškart, atsiradus tokiai galimybei. 1939 m. liepos 12–26 dienomis S. Kolupaila kartu su studentais H. Jonaičiu ir J. Puodžiūnu baidarėmis įveikė atstumą nuo Naručio ežero iki Kauno (Vilnių ekspedicijos dalyviai pasiekė liepos 22 d.) (5 pav.). Vaizdą iš publikuotų šios kelionės aprašymų (Kolupaila 1940; 1957; taip pat plg. Kolupaila 1960) pastaraisiais metais papildė profesoriaus šeimos archyve Jungtinėse Valstijose išsaugoti spalvoti diapozityvai, kurių kolekcijos dalis 2008 m. rudenį eksponuota parodoje Vilniaus rotušėje.

4 J. Čechavičiaus kelionė Nerimi. Išvykimas iš Vileikos (apie 1874–1880)





S. Žvirgždo duomenimis, iš ateljė patalpų Vilniaus fotografai išėjo 1859 m. – Abdonas Korzonas nufotografavo Vilniaus geležinkelio tunelį. Publikacijoje Vileika klaidingai sutapatinta su Vilniumi.

1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m.

13

I. ĮVADAS

14

5 S. Kolupaila (kairėje), H. Jonaitis (centre) ir A. Sabaliauskas (dešinėje) prie Gaidžio akmens Neryje ties Valiukiškių k., Širvintų r. (1939)

6 Č. Kudaba (dešinėje) per vieną ekspedicijų

Geografo Česlovo Kudabos (1934–1993) vardas neatsiejamas nuo Neries tyrinėjimų ir jų sklaidos sovietiniu laikotarpiu (6 pav.). Žinomas įdomus faktas apie 1957 m. hidrografinę ekspediciją Nerimi, kurioje Č. Kudaba dalyvavo būdamas trečio kurso studentas (Kudaba 1985, 121), tačiau išsamesnių duomenų apie šią kelionę, praėjus šimtmečiui po K. Tiškevičiaus ekspedicijos, iki šiol neturima. Č. Kudaba ne kartą plaukė Nerimi, apibendrintas jo pasakojimas tapo nedidelės knygos apie šią upę, išleistos vandens turistams skirtoje leidinių serijoje, vėliau išverstos ir į baltarusių kalbą, pagrindu (Kudaba 1985). Knygoje ne kartą minima 1965 m. rudens kelionė valtimi iki pat Kauno, dalyvaujant geologui Petrui Vaitiekūnui. Matyt, tokių kelionių nevienodo ilgio maršrutais būta ir vėlesniais metais. Ir S. Kolupailos, ir Č. Kudabos keliones sunku vienareikšmiškai priskirti prie ekspedicijų. Minėti mokslininkai, kartu būdami žygeiviai, skirtingus – mokslinės ir turistinės – kelionės žanrus tarytum sulydė, derino savo tyrimus su poilsiu arba atvirkščiai – poilsį su tyrimais. Apie kitas XX a. keliones ir ekspedicijas Nerimi spręsti sunku dėl tikslios informacijos trūkumo. Kartais žinomas vienas kitas faktas (pvz., 1968 m. studentai keliavo Nerimi nuo jos

ištakų iki Kauno – Krupickas 2007, 28–29) (7 pav.), kartais apie tai užsimenama dienoraščio eilutėse (pvz., 1973 m. ramuviečiai keliavo Neries krantais nuo Smurgainių iki Buivydžių – Trinkūnas 2008). Dėl įvairių priežasčių šios knygos autoriui, matyt, nežinoma ir apie daugybę kitų asmenų surengtų kelionių Nerimi. Telieka tikėtis, jog jų dalyviai ir liudininkai savo prisiminimuose apie tai papasakos patys. Neries ekspedicijų paveikslas nebūtų baigtas, nepaminėjus Neries pakrančių tyrinėjimų ir masinių vandens žygių. Reikšmingus archeologijos paminklų žvalgymus ir geležies amžiaus pilkapių kasinėjimus Neries vidurupyje, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, 1892–1895 m. surengė Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) (8 pav.). Šių tyrimų publikacija visapusiškai svarbi archeologijos paveldo prie Neries pažinimui (Покровскiй 1899; plg. Kulikauskas, Zabiela 1999, 128–133). F. Pokrovskio pradėtą darbą tęsė lenkų archeologai Helena Cehak-Holubovičova (Hołubowiczowa (1902–1979) ir Vladimiras Holubovičius (Włodzimerz Hołubowicz)(1908–1962) (plg. Hołubowicz 1937).

7 Prie Neries ištakų (1968)

1920-aisiais savo pirmąsias ekspedicijas Neries žemupyje surengė Lietuvos kariuomenės karininkas, archeologas Petras Tarasenka (1892–1962). Tarnaudamas Kauno batalione, dislokuotame Vaitkuškio dvare prie Ukmergės, P. Tarasenka rado laiko Šventosios ir Neries pakrančių žvalgymams (Tarasenka 1922; 1924). Tačiau nuodugniam Neries pakrančių pažinimui archeologijos, etnografijos ir tautosakos požiūriu trukdė Vilniaus krašto okupacija (1920–1939), prisidėjo ir specifinė šio krašto istorijos ir kultūros raida. Ir Vilniaus kraštas, ir Neris po ilgos pertraukos atrasti 1960-ųjų pabaigoje: 1967 m. Neries pakrantėse Kernavėje surengta pirmoji, netrukus tradicine tapusi Rasų šventė. 1969 m. rugpjūtį Kernavėje dirbo Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos kompleksinės ekspedicijos dalyviai, 1970 m. į Dūkštas atvyko Ramuvos klubo nariai (9 pav.). Šios ekspedicijos reikšmę Ramuvai ir visam etnokultūriniam judėjimui pabrėžia daugelis jos dalyvių (Ozolas

1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m.

15

2007, 48–50; Rasos 2007, 72). Nėra abejonės, jog tai dalis to, ką Jonas Trinkūnas – vienas ryškiausių tų dienų įvykių dalyvių – šiandien vadina to meto tautine kultūrine veikla (Trinkūnas 2009, 57). Per ekspedicijas surinkta visais požiūriais vertingų duomenų (plg. LTR 4112; LTR 4113; Kernavė 1972; Trinkūnas 1992).

ĮVADAS

16

8 1895 m. per F. Pokrovskio ekspediciją sudarytas Neries–Naručio ežero apylinkių archeologinis žemėlapis. (Sutartinių ženklų lentelė: 1) pilkapių grupė; 2) piliakalnis; 3) titnago gaminių dirbtuvė; 4) akmeninio kirvelio radimvietė.)

Naujus ryškius Neries ekspedicijų istorijos puslapius įrašė Ida Stankevičiūtė (1952– 2006), kuri aktyviai darbavosi ir Neries pakrančių kaimuose, ir upės vagoje (10 pav.). Idai pavyko sukaupti etnokultūrinių duomenų, kurie parodo Neries įtaką senosios pasaulėžiūros vaizdiniams (LTR 7592; Piasecka et al 2005; 2007; plg. Neris 2008), tad šio darbo rezultatų reikšmė nepaprastai didelė. Prie unikalaus Neries vagoje esančių akmenų vardyno tyrimų sugrįžome ir per 2007 m. ekspediciją, plaukdami Nerimi nuo Vilniaus iki Kernavės. Skirtingai nei Nemunas, Neris visuomet turėjo kažką daugiau, kažką nematoma, bet nujaučiama ir svarbaus Lietuvos žmonėms. S. Kolupailos iniciatyva studentų skautų korporacija „Vytis“ 1940 m. gegužės 11–14 d. surengė pirmąjį masinį (apie 190 dalyvių) žygį Nerimi nuo Vilniaus iki Kauno. Nėra abejonių, jog žygio, vykusio didžiųjų istorijos įvykių išvakarėse, motyvai buvo patriotiniai. Vėliau panašaus ir dar didesnio masto kelionės, inicijuotos Lietuvos žaliųjų, pakartotos pirmaisiais Sąjūdžio metais.

1. Ekspedicijos Nerimi iki 2007 m.

17

9 Dūkštų ekspedicijos dalyviai Sudervėje (1970)

10 I. Stankevičiūtė su bičiuliais žvalgo Neries akmenis tarp Vilniaus ir Kernavės (2004-09-24)

11 Ekologinio protesto žygio akimirka (1988)

1988 m. liepos 29 – rugpjūčio 5 d. Ekologiniame protesto žygyje įvairiomis plaukimo priemonėmis keletas šimtų žmonių keliavo nuo Vilniaus iki Kauno (rugpjūčio 2 d. Nemuno ir Neries santakoje surengtas daugiatūkstantis mitingas, žygis tęsėsi Nemunu) (11 pav.). Mobiliųjų laboratorijų darbuotojai, žygio dalyviai, atliko Neries ir jos intakų vandens, pakrančių dirvožemio bei oro tyrimus, nustatė tikrąjį taršos mastą. 1989 m. liepos 7–16 d. Taikos žygio dalyvių plaukta nuo Gegužinės iki Kauno, siekiant atkreipti dėmesį į sovietų karinių dalinių padarytą ir tebedaromą žalą gamtai.

I. 2. 2007 m. Neries ekspedicija

ĮVADAS

18

Šiandien niekas tiksliai negali pasakyti, kam pirmajam kilo mintis pakartoti K. Tiškevičiaus kelionę. Kartais ta pati idėja tuo pačiu metu ateina į galvą vienas kito nepažįstantiems žmonėms. Matyt, taip bus atsitikę ir šį kartą, nes, artėjant 1857 m. sukakčiai, apie Neries ekspedicijos galimybę Vilniuje prašnekta mažiausiai dviejose vietose: Žvėryno bendruomenėje ir Neries regioninio parko direkcijoje (Giedraitis 2008b, 9). Aš apie kelionę išgirdau 2005 m. vasarį iš I. Stankevičiūtės ir netrukus šią naujieną Minske aptarinėjau su būsimuoju bendražygiu Jurasiu Unukovičiumi. Susitikus liūdnomis aplinkybėmis, per I. Stankevičiūtės laidotuves 2006 m. liepą, su Vyčiu Vidūnu ir Kęstučiu Navicku, širdyje nebeliko abejonės, jog Neries ekspedicija įvyks. Tų pačių metų rugsėjį kelionės planas Vileikoje imtas derinti su keliautoju Vitaliu Kostenka (1949–2009), o lapkričio pradžioje Vilniuje įkurta Koordinacinė ekspedicijos taryba. Nerį – nuostabų gamtos pasaulį ir kartu mokslinių tyrimų objektą – atradau palengva, gyvendamas ir dirbdamas Vilniaus apylinkėse netoli Neries. Pirmoji išvyka į Vileiką kraštotyrininko Aliaksandro Zaicevo kvietimu, įvykusi 2003 m. liepą, atvėrė kelią į iki tol man visai nepažįstamą Baltarusijos erdvę, kraštą, kur prasideda Neris. Bendradarbiaujant su archeologe dr. Liudmila Dučyc, kalbininke dr. Julia Gurskaja, folkloriste dr. Tacjana Valodzina, archeologu aspirantu Andrejumi Vaiciachovičiumi, etnologe dr. Olga Lobačevskaja, etnologu aspirantu Jurasiu Unukovičiumi, istoriku doc. Andrejumi Procharavu, 2004–2006 m. buvo surengta keletas tiriamųjų išvykų į centrinę Baltarusiją, tarp jų ir į Neries aukštupį (12 pav.). Lietuvoje taip pat atsirado Neries tyrėjų ir šių tyrimų rėmėjų. Tai pirmiausia mitologijos tyrinėtoja dr. Daiva Vaitkevičienė, istorikė dr. Reda Griškaitė, kino operatoriai ir režisieriai Algirdas Tarvydas, Saulius Bagočiūnas ir daugelis kitų. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamos mokslininkų grupės veikloje 2005 m. dalyvavo kalbininkai doc. Danguolė Mikulėnienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, etnologas dr. Žilvytis Šaknys, folkloristė dr. Aušra Žičkienė. Tad galima tvirtinti, jog Neries ekspedicija prasidėjo anksčiau, nei į vandenį buvo nuleistas jos dalyvių plaustas. Per kelerius metus sukaupta patirtis ir įgytos žinios reiškė labai daug – tai padėjo tiksliai apibrėžti 2007 m. Neries ekspedicijos užduotis ir siekti optimalaus jų įgyvendinimo. Pirma, per ekspediciją planavome atlikti lyginamuosius tyrimus – siekėme nustatyti Neries pokyčių mastą ir pobūdį per 150 metų; atskaitos tašku čia turėjo tapti K. Tiškevičiaus dienoraštyje pateiktas upės aprašymas. Antra, apie Nerį privalėjome surinkti duomenų, kurie tapo reikšmingi XX a. istorijos įvykių verpetuose ir sparčių tradicinės – senosios kultūros pokyčių akivaizdoje. Trečia, siekiant kuo didesnio tyrėjams deramo objektyvumo, minėti duomenys turėjo tapti ir ateities lituanistinių tyrimų šaltiniu. Taigi per Neries ekspediciją mūsų dėmesys buvo sutelktas į upę ir ją supančią aplinką, pakrančių gyventojus bei visas jų išsaugotas paveldo vertybes. Akcentuotos šios tyrimų kryptys:

a) fiziniai žmonių tipai ir seniausiųjų gyventojų paieška; b) gyventojų pavardžių fiksavimas, įskaitant ir įrašytas antkapiuose; c) vietų vardų – toponimų ir hidronimų – fiksavimas ir lokalizacija; d) gamtos ir kultūros paveldo vertybių fiksavimas bei naujų objektų paieška; e) Neries vaidmens kultūroje tyrimas (remiantis padavimais, sakmėmis, tikėjimais, sapnais ir pateikėjų prisiminimais); f) žvejybos įgūdžiai ir papročiai; g) šeimos ir kalendorinių švenčių papročiai; h) tradicinė virtuvė; i) liaudies medicinos tradicijos; j) etninio ir religinio tapatumo bei santykių tarp skirtingų etninių ir religinių grupių fiksavimas.

12 Išvykos į Baltarusiją akimirka (2006-05-21)

2. 2007 m. Neries ekspedicija

19

I. 2. 1. Ekspedicijos dalyviai

ĮVADAS

20

Knygos skaitytojui privalau paaiškinti, jog lituanistinė Neries ekspedicija – svarbi, tačiau tik maža didelio visuomeninio ir tam tikra prasme istorinio renginio dalis. Dauguma šios kelionės dalyvių savaip ją įsivaizdavo ir neretai siekė kokių nors asmeninių tikslų. Reikia pripažinti, jog tarp ekspedicijos dalyvių tebuvo saujelė žmonių, norinčių ir gebančių įgyvendinti suformuluotas mokslinės ekspedicijos užduotis. Kartais upe plaukdavo dešimtys baidarių, plaustų, valčių ir valtelių su didžiuliu keliautojų būriu. Tuo tarpu mokslinės ekspedicijos dalyvių skaičius, nors grupės sudėtis dažnai keitėsi, visą laiką svyravo nuo šešių iki devynių narių (13 pav.). Pirmosiomis ekspedicijos dienomis mokslininkų plaustas gabeno saugiai supakuotą ekspedicijos globėjos UNESCO vėliavą, vėliau drįso ją iškelti plausto pirmagalyje. Tai buvo ženklas, jog gamtos ir kultūros paveldas nepaiso sienų ir tyrimams neturi būti taikomi apribojimai. Būtų per drąsu sakyti, jog dirbdami kartu mes, mokslininkų įgula, tapome viena šeima, tačiau dėl bendro tikslo tomis dienomis buvome pasirengę padaryti viską: šokti į vandenį, irkluoti dviguba jėga, atsisakyti valgio, poilsio ir patogumų. Per ekspediciją tą ne kartą teko padaryti.

13 Laivai artėja prie Lietuvos–Baltarusijos sienos. Priešakyje – mokslininkų plaustas (2007-06-16)

Vilniaus universiteto geografė doc. Filomena Kavoliūtė – vyriausia mūsų grupės narė, patyrusi keliautoja ir puiki daugelio geografijos mokslo kertelių žinovė. Ji visuomet rasdavo būdų padrąsinti arba išblaškyti liūdesį, kartkartėmis apnikdavusį mus vakarais, kai nuvargę nekantraudavome išvysti už upės vingio nakvynės vietą. Padedami Jurasio Unukovičiaus – imlaus ir talentingo, lietuviškai kalbančio etnologijos aspiranto iš Baltarusijos mokslų akademijos Menotyros, etnografijos ir folkloro instituto, su baltarusiais pateikėjais ir keliautojais visuomet turėjome galimybę bendrauti gimtąja jų kalba. Pasiekus Lietuvą, Jurasio aktyvumas kiek priblėso, tačiau jis vėl pagyvėjo, netikėtai aptikęs gudų diasporos palikuonių Kaišiadorių rajone, na, o apdovanotas ekspedicijos pabaigtuvių medaliu Kaune, jau švytėjo iš laimės! Kviesdamas prisidėti prie mokslininkų grupės Trakų nacionaliniame parke dirbančią archeologę Liną Sokolovaitę pirmiausia tikėjausi, kad ekspedicija jai bus proga įgyti patirties. Bet Lina sparčiai vijosi savo mokytojus ir netrukus išlipusi į krantą pradėjo dirbti savarankiškai. Nuoširdi ir miela mergina pelnė ne tik mūsų ir daugelio keliautojų simpatijas. Svarbiausia ji labai patiko pateikėjams, kad ir kokio amžiaus ar tautybės jie būtų. Merkiniškis Mindaugas Černiauskas iš Kultūros paveldo departamento fotojuostoje fiksavo ekspedicijos akimirkas, mūsų tiriamus objektus ir reiškinius. Su šia ir kitomis grupės užduotimis jis puikiai susidorojo, gaila, atplaukus į Lietuvą Mindaugas buvo priverstas mūsų draugiją palikti. Dr. Gražina Golubovska, atsakinga už turizmo plėtrą Vilniaus rajono savivaldybėje, buvo mažiausiai su lituanistiniais tyrimais susijęs grupės narys. Vis dėlto mums buvo svarbu turėti lenkų kalbos vertėją ir šias pareigas, ekspedicijai pasiekus Vilniaus kraštą, Gražina atliko nepriekaištingai. Vilniaus universiteto studentės Laura Valauskaitė ir Inga Kovalenkaitė prie ekspedicijos prisidėjo tik Vilniuje, tačiau tai nesutrukdė joms likusį laiką šauniai darbuotis bendram labui. Pirma, Lauros ir Ingos įsiliejimas į grupę suteikė mums naujų jėgų ir teigiamų emocijų. Antra, Lauros paakinti, liudijimus apie istorinę Neries pakrančių gyventojų atmintį rinkome dar atkakliau. Trečia, ekspedicijai pasibaigus, abi merginos svariai prisidėjo prie sukauptų duomenų tvarkymo. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dirbanti dr. Daiva Vaitkevičienė pagyvino ir sustiprino tautosakos srities tyrinėjimus. Deja, ji dirbo tik Lietuvoje ir vos keletą dienų. Aš, dr. Vykintas Vaitkevičius, atstovaujantis Klaipėdos universitetui, visą laiką stengiausi neprarasti tyrėjui deramo budrumo ir, tik įveiktas nuovargio, plaukdamas užsnūdau vienintelį kartą – tąsyk bendražygiai leido man pailsėti keletą minučių plausto viduryje. Siekiau grupei vadovauti taip, kad atsiskleistų geriausios kiekvieno nario savybės, kita vertus, įsiklausydavau į kitų nuomonę ir visuomet buvau pasirengęs keisti savąją. Na, galbūt išskyrus tuos atvejus, kai, nepasisekus priplaukti prie akmens upėje, bendražygiai nuleisdavo irklus, o aš atkakliai prašydavau dviguba jėga irtis atgal (14 pav.). Žinoma, kartu keliavo ir žmonių, kurių motyvacija buvo artima mokslininkų grupės idėjoms. Tai pirmiausia kino operatorius ir režisierius Vytautas Damaševičius. Jis gana dažnai (tik kai pats to norėdavo!) tapdavo mūsų plausto keleiviu ir nenuilsdamas filmavo bei fotografavo.

2. 1. Ekspedicijos dalyviai

21

ĮVADAS

22

Vis dėlto Vytautas nepripažino jokio nukrypimo nuo K. Tiškevičiaus dienoraščio teksto ir šio savo nusistatymo nieku gyvu nenorėjo keisti. Čia mūsų požiūriai netrukus išsiskyrė. Istorikei Vidai Girininkienei netrūko tyrėjos ryžto, gaila, ji neturėjo galimybės jo įgyvendinti Baltarusijoje. Lietuvoje kelias dienas bandėme dirbti vienu ritmu, bet mums nesisekė, tad Vida netrukus tapo lietuvių delegacijos flagmano įgulos nare. Negalima pamiršti kitų lietuvių flagmano įgulos narių, kurie sunkiu metu padėdavo mums irtis pirmyn. Tai Feliksas Žemulis – žurnalistas ir specialusis „Lietuvos žinių“ korespondentas, pasiųstas į ekspediciją. Menkiausia proga jis džiaugdavosi galėdamas prisidėti prie mokslininkų ir neprieštaraudamas likdavo saugoti mūsų plausto su daiktais. Kol dirbdavome krante, Feliksas tą laiką išnaudodavo rašymui. „Sodo spalvų“ leidėja Birutė Stanislauskienė vylėsi mūsų lankomose sodybose aptikti tradicinių gėlių darželių ir jos lūkesčiai su kaupu išsipildė. Trečiasis pagalbininkas – verslininkas Andrius Simaitis. Turintis akademinio irklavimo sporto patirties ir net šios sporto šakos apdovanojimų Andrius mums pravertė ir kaip pajėgus plausto plukdytojas, ir kaip vairininkas. Ištiesinti plaustą arba nukreipti jį pasroviui buvo nelengva, ypač ekspedicijos pradžioje tam išeikvodavome nemažai jėgų, tad Andrius, prisidėjęs prie mūsų Smurgainyse, tapo tikru atradimu.

14 Seklumoje ties Gegužine, Kaišiadorių r. (iš kairės): Laura, Lina, Filomena, Gražina, Vykintas, Inga ir Jurasis (2007-06-30)

Nakvynės vietose mums nuolat padėjo ir turbūt apskritai daugiausia nematomo darbo įdėjo rengiant ir vykdant ekspediciją šie žmonės: Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius, istoriko išsilavinimą turintis aplinkosaugininkas Kęstutis Navickas, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorius ir keliautojas Vytis Vidūnas, taip pat Vidmantas Putelis, Snieguolė Babeckaitė, Saulius Pilinkus. Visi jie, ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą dalyvavę ekspedicijoje, tai suvokė kaip asistavimą mokslininkams, tad jų indėlis gabenant daiktus, gaminant valgį, rūpinantis kitais svarbiais buities dalykais jokiu būdu negali būti pamirštas (15 pav.). Žinoma, gaivių vėjų į mokslininkų grupės gyvenimą įpūsdavo ir kiti ekspedicijos dalyviai, kurie, irkluodami valtis, baidares ir plaustus arba ilsėdamiesi sausumoje, atsidurdavo greta mūsų. Tai pirmiausia restauratorė Dalia Jonynaitė ir mitologijos tyrinėtojas dr. Dainius Razauskas, kartografai Romualdas ir Zita Girkai iš Aerogeodezijos instituto, lituanistas, baltų kultūros puoselėtojas Liutauras Balsys su įgula ir daugelio kraštotyros ekspedicijų dalyvis, prisiekęs žvejys Liudvikas Giedraitis. Pastarąjį pagrįstai galima laikyti pačiu savarankiškiausiu ekspedicijos dalyviu, nes niekas negalėjo atspėti, ar jis plaukia priekyje, ar vejasi iš paskos. Dėl šios nepaprastos savybės Liudviką dažniausiai vadinome upių kauku ir jis tam neprieštaravo. Pabaigai negalima nepaminėti Bliuškiu vadinamo plausto su stogu, sukonstruoto iš rąstų ir lentų karkaso ir užpildyto tūkstančiais plastikinių butelių. Dėl savo dydžio, masės ir lėtumo šis plaustas buvo išskirtinė, visai kitos kategorijos plaukimo priemonė. Jos kapitonas Vladas Kasperavičius, su įgula pradėjęs kelionę Buivydžiuose ir plaukęs savo ritmu, dėl kasdien žemėjančio vandens lygio upėje turėjo ją nutraukti Čiobiškyje.

15 Lietuvių delegacijos flagmanas: Birutė, Vytis, Andrius ir Vytautas (2007-06-14)

2. 2007 m. Neries ekspedicija

23

I. 2. 2. Ekspedicijos eiga

ĮVADAS

24

Būrys Baltarusijos turistų kartu su V. Damaševičiumi pėsčiomis į žygį prie Neries ištakų leidosi birželio 1-ąją. Mūsų, mokslininkų, grupės branduolys ekspediciją pradėjo birželio 2-ąją; tądien pėsčiomis ir išsinuomotu mikroautobusu lankyti kaimai šalia Neries ištakų. Oficialiai ekspedicijos laivai išplaukė birželio 5-ąją iš Kameno kaimo, esančio 47 km žemiau Neries ištakų. Po dvidešimt aštuonių dienų, liepos 2-ąją, jie pasiekė Kauną. Šia proga reikėtų pažymėti, jog ekspedicija Nerimi – ne vien plaukimas. Birželio 6-ąją taupydama jėgas ir laiką mokslininkų įgula, užuot plaukusi Vileikos hidroelektrinės tvenkiniu, dirbo aplinkiniuose kaimuose. Kai birželio 13-ąją ekspedicijos dalyviai viešėjo Lietuvių kultūros namuose Rimdžiūnuose, mokslininkų grupė žvalgė lietuviškus Gervėčių apylinkių kaimus. Birželio 17-oji Buivydžiuose, mažame miestelyje Baltarusijos pasienyje, buvo skirta poilsiui, ruošai ir tyrimams. Birželio 23-iąją ekspedicija įrengė stovyklavietę Vilniuje, šį kartą – Vingio parko Botanikos sode ir kas norėjo, galėjo dalyvauti Žvėryno bendruomenės renginiuose. Ekspedicijos eiga ir dienos ritmas apibrėžė realias mokslininkų darbo galimybes: mokslininkų įgula plaukė savadarbiu pripučiamu atviru plaustu, kuriame vienu metu galėjo tilpti 8–9 žmonės, o jį irkluoti – 4 arba 6 (porinis yrėjų skaičius) (16 pav.). Neryje ši plaukimo priemonė pasirodė esanti lėta; be to, ekspedicijos pradžioje plaustui vietomis prakiurus, dažnokai per dieną jį reikėdavo pūsti rankine pompa. Tai trukdavo dešimt minučių, tačiau kaskart atitraukdavo nuo kitų darbų. Jei vėjas nepūsdavo, vien irkluojant įgulai, plaustas plaukdavo vidutiniškai 3,5–4,5 km/h greičiu. Dideli maždaug 18–28 km atstumai tarp nakvynės vietų lėmė, jog mūsų darbo diena trukdavo vidutiniškai nuo 9 iki 21 valandos, neretai dar ilgiau. Per ekspediciją naudojomės įvairiais žemėlapiais. Baltarusijos teritorijoje – 1970-aisiais išspausdintų karinių topografinių žemėlapių M 1:50 000 kopijomis, kurias kelionės išvakarėse parūpino Vitalis Kostenka. Šią kartografinę informaciją nuolat lyginome su XX a. pirmosios pusės lenkiškų žemėlapių M 1:100 000 ir Rusijos imperijos pusės varsto viename colyje žemėlapių (M 1:21 000) kopijomis iš R. Girkaus rinkinių. Lietuvos teritorijoje aukščiau minėtus sovietinius žemėlapius pakeitė 2004 m. išspausdinti lietuviški topografiniai žemėlapiai M 1:50 000, o baigiantis vidurupiui ir žemupyje rėmėmės ir XX a. pirmosios pusės lietuviškais žemėlapiais M 1:100 000. Vandens lygis upėje ekspedicijos pradžioje buvo artimas vasaros laikotarpio vidutiniam įprastam, tačiau, pasiekę Buivydžių vandens matavimo stotį Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, supratome, jog Lietuvoje Neris kasdien senka. Žemiau Vilniaus vandens lygis buvo žemesnis už vidutinišką šiame ruože, tad iki pat žiočių turėjome puikias galimybes žvalgyti rėvas, akmenų grupes ir pavienius riedulius, kurių čia likę iš tiesų daug. Kai rugpjūčio pirmomis dienomis atvykau į Jonavą patikslinti informacijos apie upės akmenų vardus, Neris pasitiko paplūdusi vandeniu ir daugelį savo riedulių jau paslėpusi nuo upeivių akių. Tapo aišku, jog per ekspediciją nusekusi upė mums buvo atsivėrusi ir neprieštaravo detaliai vagos apžiūrai.

2. 2. Ekspedicijos eiga

25

16 Mokslininkų plaustas ekspedicijos poilsio akimirką (2007-06-30)

Orai ekspedicijos dienomis buvo permainingi, Lietuvoje bent nekankino kaitra, kuri išvargino pačioje ekspedicijos pradžioje, kai per pirmąjį dešimtadienį temperatūros stulpelis nenukrisdavo žemiau +25oC. Po alinamo dienos karščio naktys atrodė per vėsios. Niekas nematavo oro temperatūros, tačiau daugelis bendražygių žvarbo. Mane išgelbėjo Halinos Zaicevos antklodė, kiek vėliau – šiltas Kęstučio miegmaišis. Turbūt nereikia sakyti, jog jau pirmomis dienomis plaukiant upe karštis darė baisų poveikį mūsų kūno odai. Pelkėse prie Neries ištakų mane ištiko šienligės priepuolis, tad nedidele balta kauke gindamas savo kvėpavimo takus nuo žiedadulkių tomis dienomis išsaugojau ir sveiką nosį, ir lūpas. Kaitrą artėjant prie Lietuvos pakeitė audros ir lietūs. Apie Čiobiškį vargino stiprus vakarų vėjas, o žemupyje – vėl liūtys. Ekspedicijai einant į pabaigą jautėme didelį nuovargį. Tačiau kaip tik tuomet patyrėme pasitenkinimą savo darbu. Tik buvo šiek tiek apmaudu, prisiminus trūkumus, kurių nepavyko išvengti aukštupyje. Turiu omenyje profesionalius Neries tyrinėtojų įgūdžius, kurie susiformavo vėliau, ekspedicijai įsibėgėjus. Tiesa, leidžiantis žemiau Vilniaus, mokslininkų grupės ritmas ėmė palengva keistis. Darbo dieną pradėdavome vėliau, didžioji jos dalis prabėgdavo krante, bendraujant su žmonėmis ir lankant mums rūpimas vietas, o ilgus upės kilometrus tekdavo įveikti vakarėjant. Įsiminė birželio 30-oji, kai santaką su Šventąja praplaukėme ir stovyklavietę Jonavos prieigose pasiekėme gerokai po vidurnakčio.

I. 3. Knygos parengimo principai

ĮVADAS

26

Rengiant ekspedicijos tekstinių ir vaizdinių šaltinių publikaciją reikėjo išspręsti daugybę didelių ir mažų klausimų, su kuriais skaitytoją būtina supažindinti. Nors upė turi du lygia greta vartojamus vardus ir daugelį jų variantų, dėl aiškumo šioje knygoje ji nuosekliai vadinama Nerimi, išskyrus kai kurias išimtis, susijusias su turinio dėstymu. Siekiant skaitytojui palengvinti naudojimąsi knyga, o autoriui – skelbiamų šaltinių valdymą, Neries upė ir su ja susijusių geografijos, kultūros bei istorijos duomenų masyvas suskirstyta į septynias sąlygines dalis (17 pav.): 1) ištakų rajoną; 2) aukštupį nuo upės ištakų iki santakos su Naročia (510–366 km); 3) pereinamąjį ruožą iš aukštupio į vidurupį nuo santakos su Naročia iki Daniušavos (366–330 km); 4) pirmąją vidurupio dalį nuo Daniušavos iki santakos su Žeimena (330–213 km); 5) antrąją vidurupio dalį nuo santakos su Žeimena iki Gegužinės (213–60 km); 6) pereinamąjį ruožą iš vidurupio į žemupį nuo Gegužinės iki santakos su Šventąja (60–44 km); 7) žemupį nuo santakos su Šventąja iki žiočių. Knygoje pasakojimas ne visur vienodas, jam tenka skirtingas vaidmuo: kartais įterpiami duomenys apie vietas arba objektus (geografinės padėties apibūdinimas, matmenys, ypatumų aprašymas ir kita), pabaigoje originalo kalba pateikiami numeruoti iš pateikėjų lūpų užrašyti tekstai, kurių turinys yra neatsiejama svarbiausių ekspedicijos rezultatų dalis. Rašydamas remiuosi lauko užrašais ir išsaugotais prisiminimais, asmeninio turinio įspūdžius pasitelkiu tik tada, jei manau, jog tai padės skaitytojui geriau pajusti praėjusių dienų nuotaiką arba sujungti į visumą iš pažiūros viena su kita nederančias ekspedicijos dienoraščio dalis. Tokias vietas skaitytojas knygoje atpažins iš minčių dėstymo pirmuoju asmeniu. Kitur, suvokdamas save kaip vieną mokslininkų grupės narių, stengiuosi vartoti daugiskaitinį mes. Knygoje nuosekliai atspindima ekspedicijos eiga, tačiau retais atvejais, jei kuri nors vietovė, esanti upe žemiau, buvo aplankyta anksčiau už esančią upe aukščiau, laikomasi jų aprašymo geografinės tvarkos. Vietovių ir objektų geografinės koordinatės knygoje nurodomos WGS84 formatu. Jos matuotos natūroje, naudojantis imtuvu Garmin Legend (vidutinė paklaida 3–5 m).

3. Knygos parengimo principai

27

17 Neries suskirstymas į septynis ruožus, kurio laikomasi šioje knygoje

Administraciniai pavadinimai ir asmenvardžiai baltarusių arba lenkų kalbomis tekste transkribuojami lietuviškai, stengiantis, kiek įmanoma, remtis norminiais pavadinimais (Lietuviški 2002). Jų originali rašyba pateikiama atitinkamuose dvikalbiuose sąrašuose knygos pabaigoje. Ten, kur tekste esama citatų ne lietuvių kalba, laikomasi tikslaus originalo. Upės ilgis kilometrais nurodomas, remiantis Č. Kudaba (1985) ir skaičiuojant, kaip tokiais atvejais priimta, atstumą iki upės žiočių. Šiuo metu duomenys apie Neries hidrografiją (intakus ir baseino plotą) kiek patikslinti (Grižienė et al 1993; Gailiušis et al 2001, 445–504). Tačiau visais atvejais, tiek vykdant ekspediciją, tiek rašant šią knygą, tiksliai apskaičiuoti upės kilometrus nebuvo paprasta – dažnai vieno kurio kaimo pradžią žyminčios sodybos būna gerokai nutolusios nuo paties kaimo ir kt.

ADAS

28

2. 2

II.

2007 metų

EKSPEDICIJOS Š ALTINIAI

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

II. 1. Neries ištakos

30

Nuošalių, miškingų ir retai apgyventų Neries ištakų apylinkių tyrimus K. Tiškevičius pradėjo prie Vialikaje Polės kaimo, kur pamatė srūvantį upės vandenį. Jis puikiai jautė mitologinių pasakojimų apie upės atsiradimą svarbą ir dėjo pastangas juos surinkti. „Pakrantėse rinkau liaudies padavimus“ (spisywałem i zbierałem po brzegu podania ludowe), – rašė K. Tiškevičius viename savo laiškų, ekspedicijai dar nepasibaigus (TL 8v). Bet lygia greta birželio 8 d. (senuoju stiliumi – gegužės 28 d.) jis kartu su braižytoju Jurgiu Šantyru ėmėsi įgyvendinti vieną svarbiausių ekspedicijos uždavinių – matavo upę, kad galėtų sudaryti jos aukštupio žemėlapį: „Ir pats ėjau su lazda rankoje pradžioje pelkėtais upės krantais“ (i ja dążyłem z kijem w ręku po bagnistych zrazu jej brzegach – W 24). Deja, nei vienas aplinkinių kaimų gyventojas nežinojo apie istorinę K. Tiškevičiaus ekspediciją, nebuvo girdėjęs ir apie ketinimus 2007 m. ją pakartoti. Lina, Mindaugas, Jurasis ir aš Neries ekspediciją pradėjome 2007 m. birželio 2 d., po pietų, Studzionkos kaime su miela kolegų archeologų dr. L. Dučyc ir A. Vaiciachovičiaus, folkloristės dr. T. Valodzinos ir kalbininkės dr. J. Gurskajos palyda. Atrasti šiandien saugomas kultūros vertybes ir nustatyti nežinomas, tik padavimuose minimas vietas visame ištakų rajone pasirodė esąs sunkiausias uždavinys. Žvalgydami visą laiką turėjome keblumų dėl pasenusių arba nepakankamai tikslių žemėlapių ir geografinių koordinačių nustatymo, imtuvas tik iš dalies kompensavo šį trūkumą. Be to, atsidūrę klaidžioje girioje, galėjome kliautis tik vienu vedliu, iki šiol geriausiu šios vietovės žinovu – Viktaru Radkevičiumi iš Žamoisko (18 pav.). Šis energingas vyras mišką pažįsta kaip savo penkis pirštus, nes kasdien dirbdamas jame praleidžia didžiąją dalį laiko. Jis suprato, ko mes norime, ir už sutartą atlygį birželio 3-iąją kantriai vedžiojo apie 21 km ilgio maršrutu iš vienos vietos į kitą. Nuostabą kėlė ypatinga vedlio nuojauta, mat trejus metus paeiliui, į Žamoiską atvykus tyrinėtojams iš Lietuvos, jis išdygsta tarytum iš po žemių. Taip atsitiko ir per Neries ekspediciją. Neradę Viktaro namuose, užėjome pas mūsų pažįstamą pateikėją Lidziją Parfianovič, būdami beveik tikri, jog vedlys pasirodys pats. Žinoma, jis kaipmat atskubėjo iš miško ir buvo pasiruošęs lydėti, kur paprašysime. Žiemą Viktaras neteko dešinės akies, tad šį kartą bendraudami su juo negalėjome atsikratyti minties, jog puiki mūsų vedlio orientacija yra susijusi su išoriniu jo aklumu. Įspūdį sustiprino tarsi tyčia šiai progai skirtas užrašas Сервисные технологии (Serviso technologijos) ant Viktaro striukės. Sekant miško takais įkandin vedlio jis nuolat buvo mūsų akiratyje. Neries ištakų vaidmuo ypatingas. Nepaprastai svarbu pažinti upės ištakų gamtines sąlygas, kultūrinę aplinką ir tuos mitinius vaizdinius, kuriuos su upe sieja kaimynystėje gyvenantys

žmonės. Dalis čia pastebėtų charakterio savybių upę lydės per visą ar dalį jos tėkmės. Tai vakarų kryptis, pakrančių lankos, lėta srovė ir nesuskaičiuojamos kilpos, gausūs plika akimi nematomi upę maitinantys požeminiai vandenys ir iki vidurupio vartojamas tik vienas upės vardas Вялья, Вялля arba Вяльля (rašant lotyniškais rašmenimis – Vialla). 1. Neries ištakos

31

18 Vedlys Viktaras Radkevičius (2007-06-03)

Ištakų rajone kitados buvo sukurti ir iš kartos į kartą sklido nuostabūs pasakojimai apie upės atsiradimą. Iš pateikėjų lūpų ir mes turėjome unikalią galimybę patirti, kaip jie gyvavo ir kaip įtaigiai būdavo perduodami prieš penkiasdešimt ir daugiau metų. Sofja Nasenik iš Haradziščo kaimo mena: anksti rytą mes, vaikai, atsikeliam, gal ketvirtą valandą, išeinam kartu su kaimyne (ji mums buvo kaip motina) į Biagomlį. Prieš akis tolima kelionė – dvidešimt kilometrų. Praeinam Šylencus, Dolhaję. Čia jau gieda gaidžiai. Prisėdam, ilsimės ir girdime pasakojant. „Šis kelias veda prie Stepo akmens, o ten pelkės pelkės... Jose prasideda Velja. Kitados jų vietoje plytėjo laukai. Vyras išėjo arti, žmona atnešė jam valgyti. Tačiau juodu susibarė ir pati palinkėjo vyrui: „Kad tu Stepo akmeniu pavirstum! Kaip tu man įgrįsai!“ O jis spėjo atkirsti: „Kad tu Veljos upe imtum tekėti!“ Ir tą akimirką pelkėse tarsi iš niekur ėmė tekėti Velja, ten pat atsirado ir Stepano akmuo“ („Каб ты Сцёп-каменем узяўся! Як ты мне ўжо надаеў!“ А ён кажыць: „Каб ты ракой Вяльлёй пайшла!“ І з таго ці не з таго, гэтак, з гэтага месца, з гэтых імшар абразавалася гэта Вілья. А там вялікі-вялікі камень стаіць... „Каб ты Вяльлёй узялася“ – LTR 7686/6). Šis mitas, jau seniai pažiręs į daugybę smulkių fragmentų ir dažnai net prieštaringų variantų, pateikia atsakymą į upės pažinimui nepaprastai svarbius klausimus: vandens atsiradimo šaltinį, geografinę jo lokalizaciją ir upės vardo kilmę. Visi jie nusipelno atskiro dėmesio. 

Vartojant vietovardį Сцёп-камень daroma išimtis – šio akmens pavadinimas yra verčiamas į lietuvių kalbą.

II. 1. 1. Mitų pėdsakais

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

32

Beveik visų be išimties padavimų apie upės atsiradimą ašis – Stepano akmuo. Įspūdingas senosios religijos paminklas, išlikęs siaurame Neries ir Beržuonos (atitinkamai Nemuno ir Dnepro, Baltijos ir Juodosios jūros) baseinus skiriančiame ruože, pastaraisiais dešimtmečiais jau spėjo prikaustyti tyrinėtojų dėmesį (Ляўкоў 1992, 135–140; Зайкоўскі 1998; Zaikovskiy 2005, 287–290; Кашкурэвiч 2005).

19 Stepano akmuo (2004)

Stepano akmuo (Сцёп-камень arba Сцяпан-камень) yra Biagomlio miškų ūkio 2-ame kvartale, 180 m į v nuo kelio Vialikaje Polė–Bajorai, šiek tiek pakilioje vietoje (N54o42´46,1'', E27o56´40,3''). Pasak K. Tiškevičiaus, akmuo buvęs Zabarjės dvarininko Rusecko miške (W 23), tačiau XX a. pirmojoje pusėje čia plytėjo dirbami ir ganomi Fiodoro laukeliai (Фёдаршына поле – СК 20). Tai stulpo formos rausvas stambiagrūdis granitas, kurio aukštis virš žemės paviršiaus – 1,96 m, plotis – apie 1,15 m, o storis svyruoja nuo 0,25–0,3 m viršuje iki 1 m prie pagrindo (19 pav.). Į pietryčius atgręžtoje akmens plokštumoje, centre, yra iškaltas 29 x 30 cm dydžio Golgotos kalno kryželis (griovelis 2 cm pločio, 0,5–0,6 cm gylio). Į pietvakarius nuo jo (kairėje) esantis antrasis kryželis ne toks ryškus, 10 x 15 cm dydžio. Tos pačios plokštumos apačioje (kairėje), apie 15 cm aukščiau žemės paviršiaus, yra suformuota (išskelta) 32 cm ilgio, 9 cm pločio atbraila. Už 4 m į pietvakarius nuo Stepano akmens yra 1,8 x 2,4 m dydžio, apie 0,45–0,55 m aukščio, kiek apskaldytais kraštais akmuo – raudono granito su juodomis priemaišomis netaisyklingos piramidės formos riedulys, laikomas vienu iš suakmenėjusių Stepano jaučių. Per 1993 m. ekspediciją (vad. E. Zaikouskis) aplink Stepano akmenį ir Suakmenėjusį jautį ištirtas 32 m2 plotas. Ploto pietrytinėje dalyje, 10–22 cm gylyje, rasta angliukų. Kitur jų aptikta geltonai rudo smėlio sluoksnyje, 28–38 cm gylyje. Kasinėjant aptikta daug įvairaus dydžio akmenų. Daugiausia jų buvo į š ir į šv nuo Stepano akmens. Be to, įžemyje aptiktos 8 įvairių dydžių ir konfigūracijų duobės, užpildytos geltonai rudu smėliu, kuriame būta ir angliukų. Viena duobė – stulpavietė (Nr. 6) aptikta tarp Stepano akmens ir Suakmenėjusio jaučio. Plane ji pažymėta apskritimo formos, 28–29 cm skersmens, 82 cm gylio. Manoma, kad tarp dviejų didelių riedulių praeityje būta masyvaus stulpo, galbūt stabo (Zaikovskiy 2005, 287–290).

Kartu su Stepanu padavimuose ir tyrinėtojų darbuose šiandien dažniausiai minima jo kaimynystėje auganti, šventa laikoma Kulinos pušis. Daugelyje padavimų variantų šiandien ji jau užima akmeniu pavirtusio Stepano žmonos Veljanos (Вяльяна, Wulianna) vietą.

1. 1. Mitų pėdsakais

33

20 Kulinos pušis, žvelgiant iš vakarų (2004-08-29)

Kulinos pušis (Кулiна-сасна, Акуліна-сасна arba Кулiн) yra už 180 m į r nuo Stepano akmens, kelio Vialikaje Polė–Bajorai rytinėje pusėje, ant kalvelės (N54o42´47,4'', E27o56´50,0'') (20 pav.). Medis apie 15–18 m aukščio, senas, kiek apdžiūvęs, susisukęs. Kamienas 2,55 m apimties 1,3 m aukštyje, apatinėje jo dalyje susidariusi nedidelė ertmė. Matyti senos pjovimo žymės.

Pirmasis apie Stepaną ir jo mylimąją savo ekspedicijos aprašyme pasakoja K. Tiškevičius (W 20–23), XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje panašūs tekstai buvo užrašyti ir publikuoti dar kelis kartus (ЛП 379–381). 1938 m. panašus motyvas užrašytas net Kelmės krašte! (LTR 1782/84) Tačiau didysis lūžis renkant šiuos duomenis įvyko daug vėliau. Vertingą pluoštą padavimų apie Stepaną ir Kuliną 1993 m. užrašė Etnokosmologijos centro Kryuja ekspedicijos dalyviai (СК 5, 11, 17 ir kt.), 2005–2006 m. neformali Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų grupė padėjo daug pastangų šį rinkinį praturtinti pavyzdžiais iš visų upės ištakas supančių gyvenviečių (LTR 7647). XIX a.–XX a. pradžioje užrašytuose padavimuose Stepanas dažniausiai vaizduojamas kaip siuvėjas arba batsiuvys, šių apylinkių gyventojas, kuris suakmenėjo nubaustas už sudarytą sąjungą su piktąja dvasia. Tačiau net suakmenėjęs Stepanas toliau siuvo drabužius ar avalynę iš atnešamos ir ant akmens paliekamos medžiagos. Siuvėjo galių akmuo neteko tik tada, kai kažkoks žmogus paprašė jo pasiūti „nei šį, nei tą“ (poszyj mnie ni to, ni owo – W 22; сшый мне нi то, нi сё – СК 57). Tačiau šiandien padavimuose jau vyrauja Stepano – valstiečio, kuris Velykų rytą išėjo arti lauko ir kuris, žmonos (variantuose – motinos) prakeiktas, kartu su savo

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

34

jaučiais pavirto akmeniu, paveikslas. Tiesa, prieš pavirsdamas akmeniu Stepanas pats spėjo užkeikti savo žmoną, kuri pavirto pušimi arba išsiliejo vandeniu. Prakeiksmai skirtingų pateikėjų lūpomis sekamuose padavimuose apie Stepaną ir jo žmoną yra pastoviausia ir mažiausiai įvairuojanti pasakojimo dalis: „Kad tu pavirstum akmeniu!“ (Каб ты каменем стаў!), „Kad tu išsilietum vandeniu!“ (Каб ты вадой разьлiлася!), – atsikerta Stepanas (СК 20, 56 ir kt.). Nors dialogas vyksta tarp Stepano, pavirtusio akmeniu, ir Kulinos, pavirtusios pušimi, minimas vandens išsiliejimas čia yra labai svarbus. Kaip tik dėl to pušis poroje akmuo–vanduo laikytina santykinai vėlesne inovacija. Paradoksalu, tačiau šalia kelio į rytus nuo akmens auganti šventa pušis padavimuose jau kuris laikas virsta vandens telkiniu (pelke, ežeru, upe), telkšančiu į vakarus nuo akmens, plg.: „Kulina, toji pušis, virto Vilija“ (А йна пашла, Куліна, гэта сасна, ракой Вільлёй – LTR 7647/174). Arba Zascebjė, pažodžiui reiškianti už Stepano akmens esančią pelkę, padavimuose kartais jau imama laikyti tikriniu Stepano žmonos vardu! (plg. СК 20, 51).

21 Zascebjės pelkių vakarinė dalis (2007-06-03)

Zascebjė plyti už 220 m į v nuo Stepano akmens. Tai apie 4 km ilgio iš š į p plytinti, apie 1–1,5 km pločio aukštapelkė (21 pav.), dažniausiai laikoma užakusiu ežeru (было як возера, а цяпер заросшы). Tačiau Zascebje šią vietovę vadina tik ją lanku iš rytų supančių aplinkinių kaimų – Bajorų, Krasnikų, Žamoisko ir kitų – gyventojai, tai yra tie, kuriems ši pelkė iš tikrųjų yra „už“ Stepano akmens. Vakarų lanko kaimų – Vialikaje Polės, Kromavičių, Zabarjės ir kitų – gyventojams tai tiesiog Pelkė (Балота, Лагчына). Nors geografiškai Zascebjė pietuose remiasi į kelią Vialikaje Polė–Bajorai, aplinkinių kaimų gyventojai čia dar išskiria Pereiminą (Пярэйміна) Biagomlio miškų ūkio 8-ame kvartale (veikiausiai kalbama apie du ilgus į sausumą įsirėžusius pelkės ruožus) ir Ežeryną (Азерэц) – 7-ame kvartale.

Taip ima ryškėti mito apie upės kilmę kontūrai. Įvykių ištakų vietoje, prie užpelkėjusio ežero su šiandien nematomomis upės versmėmis, centre – akmuo ir vanduo. Ir baltų, ir slavų mitologijoje ši pora nuolat kartu, papildo vienas kitą, perduoda vienas kitam savo savybes, tarsi demonstruodama, jog jų egzistavimas neįmanomas be abipusės sąveikos. Akmens ir vandens vaizdinys (akmuo mariose, akmuo upelyje, akmuo prie šaltinio) laikytinas vienu iš

pamatinių, nes jame atsispindi ugnies ir vandens, gyvybės ir mirties samprata (Vaitkevičienė 2001, 144–148). Užfiksuota ir nemažai tokios rūšies šventviečių kompleksų (plg. Stabinės akmenų grupė ir ežeras-pelkė, vadinamas Stabu, Tauragės r.; Veprio ežeras ir Veprio akmuo Veprių miestelyje, Ukmergės r.). Nuostabios stulpo formos Stepano akmuo – tai orientyras, vietos ženklas, o mitologijoje – neišsenkančių vandens išteklių garantas, nes kai akmuo stovi, tai vanduo teka. Tai dalis šventvietės ir visos sakralios erdvės, atstovaujamos vyriškajam pradui arba savarankiškai dievybei. Pastarosios paveikslą labai primena pasakojimai apie tai, koks esą anksčiau buvęs šis akmuo (=akmeniu pavirtęs žmogus). Jis stebinęs savo nepaprastu ūgiu, kitados turėjęs galvą, pečių, rankų, krūtinės žymes ir net kojas, tarp kurių esą raitelis galėjęs prajoti (Ужо ён быў такi вялiкi, што празь яго, празь ногi дажа i с канём можна было праехаць – СК 56). Kai kuriuose variantuose bylojama, kad pats Stepanas buvęs raitas! (Было відаць, што там конь і чалавек – LTR 7647/474; plg. Чатыры казалi нагi у тым каменю – LTR 7647/266). Šalia Stepano išsilieję vandenys – tai moteriška šventvietės dalis. Literatūrinės padavimų redakcijos šį vandenį laiko sielvarto ašaromis, tačiau daugelyje pasakojimų – tai tyras, šaltas šaltinių vanduo, kuriuo karštą dieną pakeleivis galėjęs atsigaivinti (Мы, я як яшчэ вадзіла сваіх дзяцей у ягады, дык дзеткі піць хочуць жа за цэлы дзень – бягуць туды піць вадзічку. O, a вадзічка халодная-халодная была. Балота, а вада – як усё роўна крыніца б’е – LTR 7685/16). Padavimai iš kitų Lietuvos ir Baltarusijos šventviečių rodo, jog virsti vandeniu ir tekėti – tai dažnai į (iš) vestuves važiuojančių ir prakeiktų nuotakų likimas arba tolesnė jų egzistencinė būsena (plg. Mergežerį Vievio miškuose, Elektrėnų sav. – Ar meni 2009, 151). Upės gimimoatsiradimo ir vandenų išsiliejimo fone labai įdomus Kulinos pušies pavadinimo aiškinimas, esą Kulina po pušimi pagimdžiusi kūdikį (Ішла баба, і вот трэба ей радзіць, йна села пад гэту сосну і радзіла – LTR 7647/262; И йна там нарадзіла малога пат той соснай. I вот яе празвалi сосна Кулiна – LTR 7647/285). E. Zaikouskis atkreipė dėmesį, jog Kulina, kaip ir Steponienė užkalbėjime nuo gyvatės įkandimo (beje, užrašytame tiriamoje vietovėje), galįs būti gyvatės vardas (змяя Скурапея, сястра яе Палагея, Сцепанiда, Арына, Кулiна, Салепянета, Цыклiда – Барташэвiч 1992, 122). Šią temą tęsia ir papildo duomenys apie ištakų rajone buvusį Змяёва магіла (Gyvatės kapą) – vingiuotą žemių sampilą, kurio apibūdinimas iзвілістая як змея („išraitytas, lyg gyvatė“) primena pačios upės vardo kilmę – ši upė raitosi, sukasi, tai vienur, tai kitur (яна ідзець няроўненька, а гэдак віляючы. Вот і празваная Вілія. Тымі лучкамі, вот сюды яна пахінецца, то туды пахінецца. Яна не ідзець прамая рака. Так вот і Вілія – LTR 7685/3). Nežiūrint šių įdomių faktų, ištakų šventvietės dievybės išvaizda ir jos charakterio bruožai laikytini tik hipotetiniais. Gali būti, jog skirtinga išvaizda yra skirtingi vienos ir tos pačios dievybės pavidalai. Pirmiausia tai pasakytina apie milžiniško ūgio vyrą (batsiuvį, siuvėją) ir gyvatę, kurių analogija yra Gogalevkoje dunksantis Gyvatės akmuo (Змееў камень) (žr. Ляўкоў 1992, 131–135; ЛП 363–365). Vandenų dievybės – moters (galbūt nuotakos?) – paveikslo kontūrai labiau migloti. Tačiau tai, jog praeityje šios rūšies vaizdiniai galėjo turėti konkrečius prototipus – žmones – rodo

1. 1. Mitų pėdsakais

35

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

36

kai kurių padavimų motyvai, pavyzdžiui, esą Kulina buvusi labai gera ir paslaugi senutė, pelniusi visų aplinkinių gyventojų pagarbą (LTR 7647: 348, 349). Svarbus ir Šylencų kaimo kapelių pavyzdys. Esą juose buvusi palaidota upės vandenims pradžią davusi Veljana (Вяльяна); ant to kapo jos atminimui pastatyta koplyčia (Вяльяну хораша пахавалi, ухаўтурылi i на яе магiлцы пабудавалi цэркаўку. I цяпер на Вельянавай магiлцы ў Шылянах стаiць царква – ЛП 381). Sovietiniais metais nukastų Šylencų kapinių vieta yra kaimo š pakraštyje, tarp Neries ir kelio į Škliancus (N54o41´08,6'', E27o51´06,4''). Tai būta neaukštos žvyro kalvos. Kapinių dalyje stovėjo įprasti šioms vietovėms nedideli plokšti akmeniniai paminklai. Tikslesnių duomenų apie koplyčią nėra, o paskutiniai palaidojimai datuojami Antrojo pasaulinio karo metais. Padavimuose ši kalva laikyta legendinės Veljanos kapo vieta (ЛП 381).

XX a. pradžioje publikuotas tekstas apie Šylencų kapinėse palaidotą Veljaną (Вяльяна) – bene vienintelis pasakojimo atvejis, kuriame sureikšmintas upės vardas ir būtent tokia leksinė jo forma. Esą tik vėliau svetimi ir upės kilmės nežinantys žmonės ėmę vartoti pavadinimą Vilija: толькi чужынцы, не ведаючы гэтай гiсторыi, перайначылi крыху яе праўдзiвае iмя, завучы Вiлiяй (ЛП 381). Šiandien padavimuose upės vardo kilmė dažniausiai neaiškinama ir jai neteikiama išskirtinės reikšmės. Velja dažnai pakeičiama jau ne kartą minėta Kulina (Куліна), taip pat Zascebje (Засцеб’е – СК 20), Zosia (Зося – СК 51) ir kt. Kai kuriems pateikėjams upė – tai tiesiog „upelis“ (ракушка) ar „mūsų upė“ (Не знаю, як яна называецца. Наша рака... – LTR 7647/257), kurios tikrinis vardas pamirštas ar net nežinomas! Vėliau patyrėme, jog artėjant prie vidurupio tai būdinga ir kai kuriems kitiems kaimams: Мы называлі „рака“ і ўсё (LTR 7685/230; Проста „рака“ – LTR 7686/152). Apie senąsias apeigas Neries ištakų šventvietėje iki šiol turime mažai duomenų. Apčiuopiamų rezultatų nedavė ir nedidelio masto archeologiniai tyrinėjimai prie Stepano akmens ir Suakmenėjusio jaučio. Nei laužaviečių pėdsakai, nei stulpavietės nebuvo datuotos, jokių kitų, net ir XIX–XX a. laikotarpio, radinių rasti nepavyko (Zaikovskiy 2005). Iš padavimų matyti, jog praeityje, veikiausiai jau po krikščionybės įvedimo, šventvietėje galėjo būti praktikuojami tam tikri ritualai, susiję su arkliais, jų globos, sveikatos užtikrinimu arba pagerinimu – simptomiška, kad pateikėjai iš Bajorų kaimo visi kaip vienas pasakoja apie raitelių jojimą pro tariamą suakmenėjusio Stepano tarpukojį (СК 56; LTR 7647: 266, 290). Dėmesį patraukia pateikėjo iš Krasnikų kaimo nuoroda, jog pro tą tarpą galėję žmonės klūpomis praeiti (Ляўкоў 1992, 136). Kulinos pušis apskritai laikyta neliečiama (Не ахраняў ніхто, але яе абходiлi, як чi набожная, цi як сказаць што. Яе кап ня трогалі – LTR 7647/189). Sovietiniais metais sumanius medį nupjauti, to padaryti nepavyko, nes pradėjęs tekėti kraujas! (variantuose – pabirusios kruvinos pjuvenos – LTR 7647: 6, 7) (22 pav.). Per 2005–2006 m. ekspedicijas iš senosios kartos pateikėjų lūpų girdėjome prisiminimus apie tai, jog būdami vaikai jie dažnai užsukdavę prie Stepano (akmens) ir Kulinos (pušies), paaukodavę ten dalį to, ką turėjo pririnkę – uogų ar grybų, tai buvusi auka nelaimingajam Stepanui

22 Įpjautas Kulinos pušies kamienas ir susidariusioje ertmėje nežinia kieno paaukotas maistas (2006-07-26)

23 Stepano akmens atbraila (2004-08-29)

ar pačiam Dievui (Кажа, сабіраюць ягады і знаюць, што эта там можа хто пагіпшы быў, дык там ягады занясём туда ўсё – LTR 7647/169, arba: Мы тады ўжо бегалі, збіралі вёдры, карзінкі, і ў паземкі гэтыя. Гэта нам ужо кажуць, што ахвяркі кладзіця, дык мы ўжо па жмені туды ахвяру – LTR 7685/16). Uogos Stepanui buvo beriamos ant akmens apatinės atbrailos-išskaldos, esančios priekyje, kairėje (23 pav.). Gražus Mikalajaus Lynko iš Kromavičių pasakojimas apie tai, kaip, su bendrakeleiviais pėsčiomis keliaudami į Biagomlį, jie sustodavę išgerti prie Stepano su Kulina ir juos sveikindavę (Ну і ідзём аш туды, да гэтага камiня, Сцёп-камiня. Станавімся каля яго, каля гэтага камiня – ён высокі такі... Вот выпiм, тады: „Ну, Куліна, будзь здарова“... Ну і выпілі, пагаварылі, паглядзелі яшчо на сасну, на гэту, на камiнь. Ну, атходзім: „Ну, бывайце! Мы пайдзём па свайму назначэнню“ – LTR 7647/376). Ypač vertingas Alenos Kapyl iš Krasnikų (24 pav.) liudijimas, kuris mums atskleidžia prosenovinius nepaprastai glaudžius šventvietės ir gretimame kaime gyvenančių žmonių santykius. Pateikėjos močiutė, atėjusi prie akmens, mintyse pagalvojusi: „Ir ko tu, Stepanai, čia stovi“. O Stepanas jai atsakęs naktį, sapne, sugėdydamas: „Girdi, ko tu čia atėjai pas mane, ar pasijuokti?“ (Яна кажаць: „Сцяпан, Сцяпан, што табе стала тут стаяць?“ А ён: „Што ты прышла тут насьмешку строіць. Зь мяне“ – LTR 7647/53). Tą pačią betarpiško bendravimo tradiciją tęsia ir pati pateikėja. Antai ji prašanti sveikatos, atėjusi ir pas Stepaną, ir pas Kuliną: (Эта я сама с сабой гавару з ім гэтым камнем. Кажу: i ты мне памажы, як

1. 1. Mitų pėdsakais

37

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

здароўя ў мяне няма. Во гэткая гаворка. Сама с сабой так; ir С сасной толькі пастаяла, паглядзела і кажу: Куліна, Куліна, якая ты бедная, так цябе падрэзалі. А ты стаіш, не далі табе рады. Ты, наверна, у Бога шчаслівая, што цябе ня зрэзалі. Во так пагавару, стаючы ля яе – LTR 7647/53). Per Velykas pateikėja aukodavusi Stepanui gabalėlį duonos (dalį velykinio maisto, nešamo mirusiesiems į kapines ar atiduodamo elgetoms), pririnkdavusi miške uogų ar šiaip ką kita (LTR 7647/53).

38

24 Tacjana Valodzina kalbina Aleną Kapyl (2006-07-24)

Senųjų apeigų tradicijas ištakų šventvietėje 1990-aisiais atkūrė ir iki šiol puoselėja Etnokosmologijos centro Kryuja nariai. Per šventes čia užkuriama šventoji ugnis, skamba senoji muzika, aukojamos įvairios aukos.

II. 1. 2. Kultūrinio kraštovaizdžio bruožai Sekdami upės atsiradimo mitų pėdsakais, apytiksliai nužymėjome sakralinės erdvės tarp Bajorų, Šylencų ir Krasnikų kaimų ribas. Tačiau kultūriniam ištakų rajono kraštovaizdžiui priklauso ne vien šventvietės ir joms artimos mitologinės vietos. Gyvenvietės ir laidojimo paminklai – puiki proga prisiminti svarbiausius rajono apgyvendinimo, taigi ir istorijos etapus. Seniausi priešistoriniai laikai tebeskendi ūkuose ir laukia savo tyrinėtojų, bet turtingas akmeninių ir titnaginių kirvelių (įtveriamųjų ir su skyle kotui) rinkinys Vituničių mokyklos muziejuje rodo, jog vietovėse į šiaurę nuo upės ištakų išties esama archeologų iki šiol nežvalgytų gyvenviečių maždaug iš 2900–1700 m. pr. Kr. laikotarpio. Galimas dalykas, kad būtent su jomis arba kiek vėlesnio laikotarpio paminklais yra susijęs ir per Neries ekspediciją Vileikos keliautojų surastas akmuo su duobutėmis prie Vialikaje Polės kaimo kapinių (Кулеш 2007, 2).

Gerai Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje žinomai Brūkšniuotosios keramikos kultūrai (apie 500 m. pr. Kr. – 300 m. laikotarpiui) upės ištakų rajone atstovauja Haradziščo, Navasiolkų (Asinaviko dalis), Zamastočo piliakalniai su radinių turtingais kultūriniais sluoksniais. Šiek tiek toliau į šiaurę esančiame Staroje Zaponės (Vituničių) piliakalnyje pastaraisiais metais rastas itin būdingas baltų genčių papuošalas – pasaginės emaliu puoštos segės fragmentas, datuojamas III a. (Харитонович et al. 2008, 215) (25 pav.). Kartu su kitais šios rūšies radiniais, anksčiau rastais netoli Neries (Pakalniai, Varapniškės – Vilniaus r., Malyškos – Vileikos r.), jis laikytinas patvirtinimu, jog to meto ryšiai tarp vakarų kraštų ir Dnepro aukštupio regiono buvo palaikomi ir naudojantis Neries upės ar pakrančių keliu.

25 Staroje Zaponės (Vituničių) piliakalnyje rastas pasaginės emaliuotos segės fragmentas

26 Niabyšino pilkapiai (2007-06-02)

Pavieniai geležies amžiaus pilkapiai ir jų grupės sudaro dar vieną svarbią archeologinių paminklų grupę. Ji datuojama apie VII–XI a. ir siejama su krivičiais – veikiausiai subkultūrinei baltų ir slavų grupei atstovaujančiais Polocko žemės (vėliau – kunigaikštystės) pietinio paribio gyventojais. Ankstyvuoju laikotarpiu randama ilgų sampilų, vėliau dominuoja apskritimo arba ovalo formos iš smėlio supilti pilkapiai, kartais apjuosti keliomis duobėmis-grioviais (26 pav.). Mirusiųjų palaikai dažniausiai laidojami nesudeginti, galvomis į vakarus. Tačiau aptinkama

1. 2. Kultūrinio kraštovaizdžio bruožai

39

40

Biagomlis

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

ir degintinių kapų. Įrengiant kapą dažnai naudojami akmenys; įkapės negausios, jas sudaro aprangos detalės, papuošalai, darbo įrankiai, ginklai. Be jų, randama ir paaukotų gyvūnų kaulų (Vituničiai, Biagomlis – abu Dokšicos r., Izbiščas ir Veina – abu Lahoisko r., Kameno, Vileikos r. pilkapynų duomenys – Штыхаў 1992, 171–172; 2000, 25; Вайцяховiч 2003; 2007; Звяруга 2005, 134–140). Tačiau šį kartą mums svarbiausia tai, jog prie pat upės ištakų išsidėsčiusius pilkapius bei aukščiau paminėtas šventvietes sujungia senasis kelias iš Vialikaje Polės į Biagomlį ir Voučią (27 pav.).

Vialikaje Polė

27 Neries ištakų duburys (pilkas) ir pilkapių grupės (apskritimų dydis rodo pilkapių skaičių). Šventvietės: 1) Stepano akmuo ir Kulinos pušis; 2) Karagodziščas; 3) Veljanos kapas (Šylencų kaimo kapinės); 4) Vialikaje Polės Lysaja Hara. Vietovės: 5) Zascebjė; 6) Pereimina (Zascebjės dalis); 7) Azarecas (Zascebjės dalis); 8) Penki kaupai

Pirmasis šiame kelyje, keliaujant iš vakarų į rytus, yra Dolhajės pilkapis. Antroji (spėjama) Dolhajės pilkapių grupė yra kiek toliau į šiaurę nuo kelio. Iš ten pasiekiama Gyvatės kapo vieta, kur galima sukti kairėn – Stepano akmens link arba toliau eiti keliu dešinėn į Bajorus. Gyvatė (змяя arba vyriškos giminės змей), neblogai žinoma priešistorinių Baltarusijos paminklų – piliakalnių ir pilkapynų pavadinimuose (plg. Змяiнкi, Змяiнец – Дучыц 1993, 23, 47), Lietuvoje – labai reta.

Dolhajės pilkapis yra Biagomlio miškų ūkio 51-ame kvartale, 1,4 km į v nuo kaimavietės, nedidelėje kryžkelėje, kelio Vialikaje Polė–Biagomlis šiaurinėje pusėje (N54o41´17,8'', E27o52´05,1''). Sampilas 10 m skersmens, 1,5 m aukščio, apaugęs senomis pušimis. Pilkapio papėdėje išlikusios iš v, p ir r jį supusių duobių žymės. Padavimai pilkapį sieja su prancūzais (supiltas kepurėmis, paslėpto aukso vieta ir kt.). Dolhajės pilkapių grupė pastebėta miško 6-ame kvartale, už 1 km į r nuo kaimavietės, nedidelėje kryžkelėje, kurioje kelias Žamoiskas–Zabarjė atsišakoja į Dolhaję (N54o41'43,0'', E27o54´14,2''). Suskaičiuoti 7 pilkapius primenantys sampilai, iš kurių vienas, geriausiai išlikęs, yra 4 m skersmens, 0,8 m aukščio. Pasakojamoji tradicija nežinoma. Gyvatės kapo (Змяёва магіла) būta miško 8-ame kvartale, kiek į p nuo didelės miško kelių, vedančių į Bajorus, Biagomlį, Krasnikus ir Vialikaje Polę, kryžkelės ties Pereiminos pelkės pakraščiu, kelio į Krasnikus v pusėje, vadinamojo Suškovo lauko (Сушкава поле) kaimynystėje (N54o41´59,9'', E27o55´38,7''). Sampilo būta apie 1–2 m aukščio, apie 1–1,5 m pločio, kelių dešimčių metrų ilgio, „išraityto lyg gyvatė“ (iзвілістая як змея), ilgąja ašimi orientuoto apytiksliai š–p kryptimi. Kaip mena pateikėjai, XX a. pirmojoje pusėje – viduryje ši vieta jau buvo ištisai perkasinėta aukso ieškotojų. Paminklas galutinai sunaikintas sovietiniais metais, sodinant mišką, arba, neatmestina, ieškant aukso mechanizuotai.

Už 1,3 km nuo Gyvatės kapo pasieksime Krasnikų pilkapius, netrukus ir geriausiai aplinkiniuose kaimuose žinomų pilkapių grupę, visuotinai vadinamą Penkiais kaupais. Krasnikų pilkapiai yra miško 9-ame kvartale, kelio Vialikaje Polė–Biagomlis šiaurinėje pusėje, ant nedidelės kalvelės, kylant iš žemumos (N54o42´16,3'', E27o56´43,7''). Suskaičiuoti 4 apardyti pilkapiai, iš kurių geriausiai išlikęs sampilas yra 5 m skersmens, 0,8 m aukščio. Pasakojamoji tradicija nežinoma. Penki kaupai (Пяцікапцы) yra miško 9-ame kvartale, kelių, vedančių į Vialikaje Polę, Krasnikus, Bajorus ir Stepano akmens link, kryžkelėje (N54o42´08,2'', E27o57´06,5''). Grupę sudaro 4 sampilai prie minėtos kryžkelės ir vienas pats didžiausias pilkapis už kvartalinės linijos, į r nuo likusių. Pastarasis pilkapis yra 6 m skersmens, 0,8 m aukščio, su duobių žymėmis papėdėje. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šioje vietoje ribojosi valstybės kontroliuojamos ir keturių privačių savininkų valdos (СК 55). Pastaroji kryžkelė, reikia manyti, nuo seno buvo visiems žinoma ir dėmesį patraukianti vieta. Padavimuose pilkapiai laikomi prancūzų kareivių kapais.

Tolyn Bajorų link, kelio pietinėje pusėje, rasime mitologinę vietovę, vadinamą Karagodzišču (Карагодзішча). Tai pelkėta žemuma, kurios pavadinimas, kilęs iš bltr. карагод „šokių ratelis“, yra tiesiogiai susijęs tiek su padavimais apie skradžiai žemę prasmegusius Velykų

1. 2. Kultūrinio kraštovaizdžio bruožai

41

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

42

dieną šokusius jaunuolius, tiek su papročiu kaimo bendruomenės nariams čia rinktis į pasilinksminimus. (Mitologinių vietų, vadinamų Karagodziščo vardu, žinoma ir daugiau, pvz., Gubų miške, Vileikos r. (Дзявочы карагод), Neryje prie Vilkinės, Vilniaus r. (Dziewiczy korohod). Kelias, atvedęs į Bajorų kaimą, šakojasi Biagomlio link, kur prie karjero pasiekiame buvusią Bajorų pilkapių vietą, arba, pasukus Studzionkos upelio dešiniuoju krantu, – prieinama prie Studzionkos miško pilkapių. Abiem pastaraisiais atvejais susiduriame ir su prosenoviniu bendriniu pilkapių pavadinimu – volotaukomis (валатоўкі), kuris kildinamas iš bltr. волат „milžinas“ ir paplitęs visoje Baltarusijos šiaurėje, Vitebsko srityje. Toliau į pietus ir vakarus jau dominuoja kitas pilkapių pavadinimas – „kapčiai“ (капцы) (Дучыц 1993, 11–13; 2006, 120). Bajorų pilkapiai buvo kaimo š dalyje, ant aukštos kalvos, nukastos eksploatuojant karjerą, vilataukų (Вiлатоўкi) vietovėje (apytiksliai N54o43´10'', E27o59´53''). Kalvos viršuje būta 3 pilkapių, padavimuose laikomų turkų karių kapais. Galimas dalykas, praeityje pilkapių būta ir daugiau, nes ariant šią vietą buvo rasti žmogaus griaučiai (СК 51, 55). Studzionkos pilkapiai (Валатоўкі) yra į p nuo kaimo, smėlingoje miško aukštumėlėje (N54o42´15,5'', E28o01´10,1''). Čia aptikti 3 sampilai, didžiausias jų yra net 9 m skersmens, apie 1 m aukščio, suapvalinto kūgio formos, papėdėje iš trijų pusių apsuptas gilių duobių. Pasakojama, jog pilkapiai esantys karo su Napoleonu laikų kapai (LTR 7647/303).

Tai, kad priešistorinėms laidojimo vietoms – pilkapiams buvo parenkamos miško pakelės arba kryžkelės, jau pastebėta anksčiau, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl Kernavės apylinkėse V–XI a. pilkapynai upės pakrantėse tarytum lydi pačią Neries tėkmę. Apibendrinus duomenis apie 130-ies Rytų Lietuvos pilkapynų geografinę padėtį ir vidinį pilkapių išsidėstymą grupėse, beveik nelieka abejonių, jog eilėmis supilti pilkapiai (linijinio tipo grupės) arba netaisyklingos formos pilkapių lizdai (kupetinio tipo grupės) – tai ne atsitiktinumas, o kažkas daugiau nei vien racionali kapinių lokalizacija keliu lengvai pasiekiamoje vietoje (Vaitkevičius 2008b). Ryšys tarp kelių ir pilkapių veikiausiai taip pat turi mitologinį paaiškinimą – kelias sujungia gyvųjų gyvenvietes (sodybas ir kaimus) su mirusiųjų pasauliu (pilkapių grupėmis). Gali būti, jog pilkapių išsidėstymas linijomis arba kupetomis tam tikra dalimi atitinka ir senųjų gyvenviečių tipus: vienkieminį lauko ir kupetinį kaimo tipą. Vėlesnė pilkapių, siejamų su Polocko krivičiais bei Polocko kunigaikštyste, raida nėra aiški. Gali būti, jog tuose pačiuose pilkapynuose dar buvo laidojama XII ar net XIII a. Tačiau dėl skurdžių įkapių ar visiško jų nebuvimo neįmanoma tiksliau datuoti vėlyviausių pilkapių. Veikiausiai dauguma gyventojų nuo XIII a. savo mirusiuosius jau laidojo plokštiniuose kapinynuose, kurie labai panašūs į dabartines kapines. Kapams įrengti dažniausiai naudoti akmenys: plokšti paminklai galvūgalyje ir kojūgalyje, tam tikri kapų aptvarėliai ir kt. Archeologų tyrinėti šio laikotarpio akmeniniai kapai (каменныя магiлы) yra išsidėstę toliau nuo upės ištakų, Biagomlio apylinkėse prie Margavicos ir Voučios. Pastaroji, beje, yra ir viena anksčiausiai istoriniuose šaltiniuose (nuo 1395 m.) minimų apylinkių vietovių (Насевiч 2004, 43).

Šias laidojimo tradicijas, kapų įrangai dažnai naudojant akmenis, tęsė ir upės ištakas supančių kaimų gyventojai. Beje, Bajoruose ir Škliancuose pilkapynai liudija apie geografinį ryšį tarp VIII–XI a. gyvenviečių ir XVI–XIX a. kaimų padėties. Seniausios Asinaviko, Bajorų, Krasnikų, Žamoisko, Vialikaje Polės, Šylencų kapinių dalys su senoviškomis akmeninėmis plokštėmis (28 pav.) gali būti kildinamos iš XVI a. (tai rodo šių kaimų suplanavimas ir kapinių padėtis juose, būdinga Valakų reformos laikotarpiu ir vėliau įkurtiems gatvinio tipo kaimams). XIX a.–XX a. pirmojoje pusėje jau laikytasi tvarkos laidoti parapijų kapinėse ir į senuosius kaimų kapelius grįžta tik Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais (plg. LTR 7647/455).

28 Senoji Krasnikų kaimo kapinių dalis (2005-09-17)

Istoriniais laikais upės ištakų rajonas visą laiką buvo retai gyvenamas, pelkėtas ir miškingas – žvėrių kailiukų, medaus ir vaško, dervos ir kitų miško išteklių šaltinis. Tą bent iš dalies patvirtina 1596 m. tarp Zabarjės (vakaruose) ir Voučios (rytuose) gyventojų kilusio konflikto dėl medaus vagystės aprašymas (Акты XVIII 137). Įvykių vieta – Kastrinsko miškas (на лесе... прозываемомь Кострынскомь) yra Bajorų kaimo apylinkėse, nes čia teka Kastrankos upelis (Кастранка – СК 21–22) ir iki XX a. būta Kastrensko palivarko (Ф. Кастрянскь – TŽ XIII–6). Duomenys apie XIV–XVIII a. žemėvaldą upės ištakų apylinkėse rodo, jog čia plytėjo pirmojo Vilniaus vaivados Alberto Vaitiekaus Manvydo, vėliau Vilniaus kapitulos, Radvilų, Čartoryskių, Tiškevičių, Pacų ir kitų didikų bei bajorų valdos. Pamažu jos smulkėjo, ėjo iš rankų į rankas, būdavo nuomojamos arba įkeičiamos (Насевiч 2004). Nors bendras dvarviečių skaičius ištakų apylinkėse didelis, čia nebūta įspūdingų dvarų ansamblių. Dvarų sodybos ir palivarkai veikiausiai buvo statoma iš medžio ir ypatinga prabanga nepasižymėjo. Parapijų steigimo eiga ir ypatumai upės ištakų apylinkėse iki šiol nėra išsamiau tyrinėti. Nuo 1395 m. apie Voučią ir Biagomlį plytėjo Vilniaus kapitulos valdos, tačiau retai apgyventas kraštas, nuošali geografinė padėtis ir iš dalies administraciniai ypatumai (čia kryžiavosi Vilniaus, Minsko ir Polocko vaivadijų ribos) lėmė, jog šios vietovės ilgai nepatyrė žymesnio christianizacijos poveikio. Tą atspindi ir XIX a. antrosios pusės pranešimai apie

1. 2. Kultūrinio kraštovaizdžio bruožai

43

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

44

vietos gyventojų, ypač stačiatikių, praktikuojamus šeimos ir bendruomenės papročius (žr. Троицкiй 1875). Toli nuo parapijų centrų esančiuose kaimuose buvo statomos katalikų arba stačiatikių koplyčios. XVIII a. jų būta Staroje Zaponėje, Grabianuose, Vieškuose, Voučioje ir, matyt, kitose vietovėse (SGP IV 43; XIII 466). XIV–XVI a. ištakų vietovių gyventojai, matyt, buvo pakrikštyti stačiatikiais – Dokšicoje cerkvės būta dar iki 1514 m. (SGP II 93). Artimiausia katalikų parapija XVI a. veikė Dauginavoje ir rytų kryptimi katalikų skaičius po truputį mažėjo (plg. Ochmański 1972; 1981, 56). Katalikų bažnyčių tinklo plėtra, tikinčiųjų skaičiaus augimas bei jų įtakos stiprėjimas susijęs su procesais, kuriems impulsą davė 1596 m. Bresto unija (plg. Гринблат 1959) bei XVI–XVIII a. vykusi aukštesnių visuomenės sluoksnių polonizacija (plg. Туронак 1995). 1608 m. katalikų bažnyčia įsteigta Dokšicoje (SGP II 93), 1675 m. – Kemešaucuose (SGP IV 43). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje melstis lenkiškai jau įprasta ir tarp katalikų valstiečių, tą gerai prisimena iki šiol dar gyvi senosios kartos pateikėjai. Dėsninga, jog senąsias dvikamienes lietuviškas pavardes Gintautas (Гинтофт), Narbutas (Норбут) turinčių katalikų, aplinkinių vadinamų lenkais (палякі), pėdsakų aptikome ir upės ištakų apylinkėse: Гінтофы палякі... Католікi, палякі – эта ж усё-роўна адно і тое (LTR 7685/6). Prie jų, matyt, priskirtinas ir 1854 m. Dziaružkuose žinomas Butvilavičius (Буцвiлоўскi – НП 724). Tačiau tenka pripažinti, jog pavardžių tyrimai mišriose katalikų ir stačiatikių gyvenamose vietovėse labai sudėtingi ir jų rezultatų negalima vertinti, atsiejus nuo kitų istorinių, kalbinių bei etnografinių duomenų. Pavyzdžiui, Škliancuose prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno katalikai Gintautai (Гінтофы), Sakalauskai (Сакалоўскiя), Zubrickiai (Зубрыцкія) ir stačiatikiai Šarkevičiai (Шаркевічы – sietinas su liet. šarka „varnų šeimos paukštis“) bei Gmyzos (Гмызы – LTR 7647/508). Dažni atvejai, kai katalikišką krikšto vardą (pvz., Jadvyga, Adolfas, Kristina) turintis asmuo teigia esąs stačiatikis arba atvirkščiai.

II. 1. 3. Iš kaimų istorijos Pradėtą lietuviškos temos nagrinėjimą tęsia duomenys apie Bajorų kaimo laukų pavadinimus. Vienas jų П’явнное поле arba П’янноя поля (LTR 7647/297; [урочышча] П’янныя – СК 56) sietinas su senuoju, šiandien retai tevartojamu, bet lietuvių vietų varduose dažnai pasitaikančiu žodžiu pjaunis „loma, klonis; aptverta lauko dalis, kurioje yra daugiau pievų negu dirvų“, arba pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė“ (LKŽ IX 886–887). Pjaunis (originaluose Пявня, Певня, Piawnia) kadaise nepakitęs pateko ir į ne lietuvių kalba rašytus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų dokumentus (žr. Jablonskis 1941, 164–166). 

XVI a. istoriniuose šaltiniuose įrašyta Dokšicos pavadinimo forma Довкшичи (1560), Довкшчичи (1567) (žr. Cпiрыдонаў 1997, 211, 216) primena tokius Baltarusijos teritorijoje užfiksuotus administracinių vietų pavadinimus kaip Daukšiai, Daukšiškės, Daukšionys (Lietuviški 2002, 31).

Tos pačios kilmės kaip Pjaunis Bajoruose, be abejonės, yra ir istorinis už 3 km į šiaurę esančio Sasnovajos kaimo pavadinimas – Pjaunio miškas (П’яны Лес). Jis žmonių visuotinai kildinamas iš bltr. п’яны „girtas“ (LTR 7647: 305, 307) ir todėl sovietiniais metais buvo pakeistas į neutralų – Pušynėlį (Сасноўка). Beje, pirminė tautosakos tekstų, 1993 m. užrašytų upės ištakų apylinkėse, peržiūra, kurią atliko doc. Danguolė Mikulėnienė, atskleidė įdomių kalbinių faktų, kurie teikia pagrindo manyti, jog vietos šnekta galėjo išsirutulioti ant baltiško ar net lietuviško pamato (KT 32). Pirmiausia pažymėtina senovinė sintaksinė konstrukcija, kai veikiamojo dalyvio būtojo kartinio laiko (ar pusdalyvio) daugiskaitos forma žymi ne tik daugiskaitą, bet ir vienaskaitą, ne tik vyriškąją, bet ir moteriškąją giminę, pvz.: Пашла па бару iграючы, ягадачкi забiраючы (CК 4) arba: A ў другой – ёсьць вада, але там травой заросшы (СК 52; abu pavyzdžiai – iš Bajorų kaimo). Lietuvišką temą papildo ištakų apylinkėse ir tolėliau gerai žinoma iš etnonimo kilusi Litvino (Литвин) pavardė, kuri šiaurinėse Neries ištakų apylinkėse, apie Kemešaucus, yra fiksuojama poroje su Lenko pavarde (Паляк). Tai leidžia įtarti, jog tuo metu, kai šios pavardės nusistovėjo, veikiausiai ne anksčiau kaip XVIII a., jos žymėjo dvi skirtingomis kalbomis kalbančias gyventojų grupes arba dviejų tikybų atstovus, kur Litvinai būtų atstovavę stačiatikiams, o Lenkai – katalikams. Su kita – nesuprantama ar svetima – kalba kalbančių žmonių grupe, matyt, turėtų būti siejamas ir netikėtai toli rytuose išniręs Žamoisko (Жамойск) kaimo pavadinimas. Galimas dalykas, čia susiduriame su žemaičiuoti „kalbėti kita tarme“ reikšme (LKŽ XX 292; plg. guduoti „kalbėti ne vietos tarme“ – LKŽ III 700; leičiuoti „kita tarme kalbėti“ – LKŽ VII 232). Tačiau be nuodugnių tyrinėjimų tvirtinti, kas Žamoiske galėjo žemaičiuoti ir kas tokiu vardu pavadino jų gyvenvietę, būtų per drąsu. XX a. kaimo gyventojai vadinti žemaičiais (хараніліся, відзіця, жамайцяне ў Красніках – LTR 7647/455). Žamoiskas, kaip užusienis, minimas nuo 1797 m., kai jis priklausė Vilniaus vizičių vienuolyno aukštupio Vileikos dvarui (Zamoysk – Акты XXXVIII 356). Kolūkių metais apardyta laukuose į šiaurę nuo kaimo esanti kapinių vieta su pavieniais akmeniniais antkapiais patvirtina seną gyvenvietės praeitį (29 pav.). Tačiau pasakojimą apie lietuvius Žamoiske, užrašytą iš smalsaus ir gana išsilavinusio pateikėjo Aliaksandro Bialkovičiaus, reikėtų vertinti kritiškai (Перш жа тут Літоўскае Княства занімала перш ўсё тут, усю гэту меснасць. Хутары былі літоўскія... Наверна дажа і Жамойск быў хутар літоўскі – LTR 7647/175). Beje, būtent Žamoiske, be visuotinai žinomų lietuviškų skolinių gudų kalboje, tokių, kaip rezginės (рэзгiны), kumpis (кумпяк), svirnas (свiран), ir kai kurių kitų (Лаучюте 1982, 16, 21, 22), iš Lidzijos Parfianovič pirmą kartą aiškiai išgirdome vartojamą bltr. вяркать, tai yra „(niekus) kalbėti“, kuris atitiktų aukštaičiams puikiai žinomą vérkauti „verkti žodžiais; skųstis; aimanuoti“ (LKŽ XVIII 755; plg. Лаучюте 1982, 102; Аникин 2005, 117). Prie Asinaviko kaimo esantis Stan Krulis (Stańkról – W 28), kitaip tariant, Karaliaus pastovis, – vietovė į šiaurę nuo Neries ištakų taip pat sulaukė nemažo Neries ekspedicijos dalyvių dėmesio. Jau XIX a. vidurio literatūroje minimas akmuo su karaliaus atvaizdu ir raidėmis RSB, kurios šifruojamos kaip Rex Stehanus Batoreus (Дучыц 1997, 38–39). Kalbėdamas apie Milčos – kaimo ir dvaro dešiniajame Neries krante – praeitį K. Tiškevičius taip pat pateikė išsamų Stan Krulio įkūrimo aprašymą. Iš jo matyti, jog 1579 m. Stepono

1. 3. Iš kaimų istorijos

45

II.

Batoro karo žygio į Polocką maršrutas driekėsi pro Milčą ir Stan Krulį, kur karalius viešėjo tris dienas, kol jo vadovaujama kariuomenė susitiko su Chmelevskio daliniais – šie saugojo karaliaus persikėlimą per Nerį ties Milča iš pietų pusės (W 26–28). Tai, jog Chmelevskis kaip tik šiose vietose iš Stepono Batoro gavo valdyti žemių (Vituničius ir Niabyšiną) (Насевiч 2004, 57), yra svarbus, nors ir netiesioginis K. Tiškevičiaus pateiktų duomenų patvirtinimas.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

46

30a

30b

Kryžiaus piešinys K. Tiškevičiaus žemėlapio paraštėse (1859)

Kryžius, perkeltas į Riedulių muziejų Minske (2004-08-30)

Ant šono nuvirtęs Stepono Batoro kryžius (Крыж Стафана Баторыя), arba Karaliaus akmuo (Каралеўскi камень), gulėjo Biagomlio miškų ūkio 76-ame kvartale, tarp Asinaviko ir Sosnovajos kaimų (1,75 km į vakarus nuo pastarosios), 90 m į p–pr nuo kelio į Vituničius, atsišakojančio iš plento Biagomlis–Dokšica, miško kelio rytinėje pakelėje (Ляўкоў 1992, 98). Nuo 1988 m. akmuo eksponuojamas Minske, prie Geologijos instituto įkurtame Riedulių muziejuje, o senoje jo vietoje žiojėja nemaža duobė. Akmuo kryžiaus formos, 1,6 m aukščio, plačiausioje vietoje 1 m pločio, 0,35 m storio. Centrinėje dalyje – stilizuotas žmogaus su kalaviju ir skydu rankose atvaizdas, virš jo galvos – didelė karūna su kryžiumi, apačioje – raidės RSB, šonuose – po kryželį. Žemiau raidžių dar du koncentriniai apskritimai (30a–b pav.).

XIX a. antrojoje pusėje už 1 km į pietvakarius nuo Karaliaus akmens, dar buvo Stan Krulio vardu vadinamas palivarkas (Станкруль – TŽ XIII–6). XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose ten jau radosi Karlo Markso kaimelio pavadinimas! (Пос. Карла Маркса – ВТУ LXVIII–15). Karaliaus akmens ir palivarko vietą ekspedicijos dalyviams parodė Vasilis Cimofejonakas iš Sasnovajos, kuris kartu entuziastingai patvirtino ir padavimus apie čia pietavusį Napoleoną (arba – „karalių“). Nuorodą, jog Karaliaus akmuo buvęs sename kapinyne (Вiнакураў, Дучыц 2004, 40), dar būtina patikrinti. Tačiau XVI a. akmeninių kryžių, datuojamų pagal

iškaltą datą, Baltarusijos teritorijoje yra žinomas ne vienas ir dalis jų išties laikytini antkapiais (Дучыц 1997). Apie seną Asinaviko ir šalia prisišliejusios Navasiolkais vadinamos šio kaimo dalies praeitį byloja ne vien Stan Krulio istorija. Miške prie Navasiolkų kapinių dunkso įspūdingas keliais grioviais apjuostas piliakalnis, kuriame per žvalgomuosius tyrimus 1972 m. aptiktas kultūrinis sluoksnis su lipdyta keramika brūkšniuotu paviršiumi, gyvulių kaulais, sudegusiais akmenimis ir geležies šlaku (Дучыц et al. 2004, 29). Kažkur kaimo gale, tiksliau nenustatytoje vietoje, minima ir laidojimo vieta – Gyvatės kapas (Змеева магіла – LTR 7647/176). Į šiaurę nuo Asinaviko yra kaimo kapinės, kurių seniausia dalis – įspūdingas plokščių akmeninių antkapių ir nedidelių akmens aptvarėlių kompleksas. Jame išliko ir masyvus, kresnas akmeninis kryžius. Keli palyginti neseniai supilti, apdėti velėna kapai (31 pav.) byloja, jog tarp gyventojų tebegyvuoja prosenovinės mirusiųjų minėjimo šventės – Kauturų (Хаўтуры; veikiausiai tos pačios kilmės, kaip ir liet. kiautas „kevalas, lukštas“), arba Apklotų (Прыкладзіны), – tradicija. T. Narbuto žodžiais tariant, Chauturej kitados buvo bendras lietuvių ir gudų paprotys (Narbutas 1992, 267).

31 Velėna apdėtas kapas Asinaviko kapinėse (2007-06-02)

Mūsų tirtame rajone Kauturų eiga ir jų samprata net kaimyniniuose kaimuose kiek skiriasi, tačiau bendra tai, jog šventė skirta mirusiesiems per praėjusių vienuolikos mėnesių laikotarpį nuo paskutinių Kauturų (t. y. anksčiau nei 30 dienų iki einamųjų metų Kauturų). Šventės data nustatoma pagal Pakravų (Пакроў) dieną – spalio 14-ąją. Naujajame kalendoriuje, pavyzdžiui, Bajoruose, kur išliko daugiausia šios šventės detalių, ji minima trečiąjį trečiadienį po Pakravų.

1. 3. Iš kaimų istorijos

47

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

48

Trečiadienio vakarą į kapines prie mirusio artimojo kapo einama kūrenti laužo – šildyti mirusiojo kojų (грэюць, каб цёпла ў ногі было – LTR 7647/271)6. Prie kapo nešamasi pasninko valgių, degtinės. Ketvirtadienį lauke kasama ir ant kapo sampilo dedama velėna – taip mirusysis yra „rengiamas“ (каб у кажух яго надзець – LTR 7647/271). Prie kapo vietoj medinio kryžiaus yra statomos akmeninės plokštės – galvūgalyje didesnioji, o kojūgalyje – mažesnioji (пліта, плітачка). Šią dieną valgoma jau riebiai. Šeštadienį po Kauturų kai kurios šeimos (pavyzdžiui, Bajoruose Kaminskių giminė) šventė kitą, ne mažiau senovišką mirusiųjų minėjimo šventę – Diedus (Дзяды). Šios šventės kulminacija – visų mirusių artimųjų vėlių kvietimas ateiti bendrai vakarienei (Дзед і баба, тата і мама, прыхадзіця к нам на Дзяды. Самі ідзіця і малых за руку вядзіця – LTR 7647/265) bei jų vaišinimas visais ant stalo esančiais valgiais ir gėrimais, pirmiausia – garuojančia duona arba sriuba (garai laikomi ta substancija, kuria vėlės galinčios pasisotinti). Diedų šventę išsaugojo stačiatikiai, tai pažymi dar XIX a. tyrinėtojai (Tyszkiewicz 1843, 19), tačiau ji, be abejonės, buvo žinoma ir katalikams. Tą savo ruožtu patvirtina tyrinėjimai Pietų ir Pietryčių Lietuvos vietovėse apie Dieveniškes, Musteiką (žr. Samulionytė 1998; Vaitkevičienė, Vaitkevičius 1998). Kaip patyrėme per ekspediciją Neries ištakų apylinkėse, čia apie Diedų šventę žino ir kai kuriais atvejais ją švenčia katalikai, gyvenantys tarp stačiatikių. Tačiau tolstant nuo tokių židinių, mirusiųjų minėjimo tradicijos kinta, dažniausiai lieka vos keli svarbiausi elementai – kapų lankymas velykiniu laikotarpiu ir apeiginė Kūčių vakarienė su pasninkinių valgių komplektu. Upės ištakų apylinkėse retai kur per metus Diedai švenčiami vienąkart; dažniausiai tris sykius – kartą pavasarį ir du kartus rudenį. Kartais Diedai po keliskart dar švenčiami pavasarį, vasarą, žiemą, tad per metus tokių švenčių susidaro nuo 5 iki 7. Tai pareina nuo giminės ar kaimo tradicijų, kurios stebina iki mūsų laikų išlikusia įvairove, plg.: Вербныя Дзяды (Verbų dienos Diedai), Траецкія Дзяды (Šv. Trejybės dienos Diedai) (LTR 7647/309), Камінскія Дзяды (Kaminskių giminės Diedai), Стаўроўскія (Staverų) (LTR 7647/272), Кромаўскія (Kromavičių kaimo Diedai), Вялейскія (aukštupio Vileikos) Сакаўскія Дзяды (Sakovičių) (LTR 7647/196), Петушыныя Дзяды (Gaidžių Diedai – pavadinimas nuo pagrindinio vakarienės patiekalo) (LTR 7647/117), Буркаўскія (iš kiaulių kojų kaulų pagamintų brūzgynių, kuriomis vakare ūkaujama, Diedai) (LTR 7647/311) ir kt. Šių švenčių turinys turi nemažai bendra, pavyzdžiui, jas visas sieja kapų lankymas, prausimasis pirtyje, maldos, maisto dalijimas elegetoms ir visada – apeiginis valgymas, prie stalo kviečiant ir mirusiųjų vėles. Tačiau dažnai pasitaiko ir specifinių (lokalinių) šventės bruožų, plg. neskalbtos staltiesės tiesimas per vaišes, rengiamas ant mirusiojo kapo, praėjus metams po mirties (LTR 7647/279), miniatiūrinės vantos, paliekamos puodelyje pirtyje mirusiųjų vėlėms, rišimas iš jaunų berželių (LTR 7647/283), vakarienės malda virš gerajame kampe pastatytos garuojančios kopūstienės (LTR 7647/519) ir kt.

6

Šioje vietoje pažymėtini archeologiniai A. Vaiciachovičiaus tyrinėjimai, kurie rodo, jog ugnis mirusiojo kojūgalyje Biagomlio apylinkėse buvo kūrenama dar pilkapių naudojimo epochoje, apie X–XI a.

Škliancai – istorinis Asinaviko palydovas, Chmelevskiui taip pat tekęs Stepono Batoro valia (Насевiч 2004, 57). Didžiausias VIII–XI a. pilkapių telkinys Škliancuose (keturiose grupėse – ne mažiau kaip 50 sampilų) rodo, jog vietovė apgyventa nuo seno; antroji pilkapių grupė visiškai priartėja prie upės ištakų iš šiaurinės pusės ir papildo šio rajono laidojimo paminklų žemėlapį (27 pav.). Pavadinimas sietinas su senovės stiklo gamybos vieta, apie kurią tikslesnių duomenų nėra. Istoriniais laikais Škliancai – miestelis su gausia žydų bendruomene, cerkve ir atlaidų tradicijomis. Tą praeitį dabar mena nemaža aikštė priešais cerkvės vietą. Nedidelio kalnelio su Šv. Kryžiaus Išaukštinimo cerkvės pamatais papėdėje stovi giliai žemėse susmegęs akmeninis, o altoriaus vietoje – medinis kryžius. Tikintieji jį puoselėja, kartais čia daro apžadus ir pakabina, kaip auką, rankšluostėlį ar prijuostėlę. Stebuklingu laikomas ir vanduo iš šalia esančio senovinės formos akmens su dubeniu (Вiнакураў et al. 2003, 234). Pastarasis veikiausiai naudotas cerkvėje kaip švęsto vandens indas, tačiau neatmestina, jog gali būti kilęs iš kurio nors Škliancų kaime esančio priešistorinio laikotarpio paminklo.

32 Kryžius Škliancų cerkvės altoriaus vietoje (2006-07-27)

1930-aisiais sugriauti maldos namai mena, kad šioje vietovėje sovietinė politika (ateizmas, kolektyvizacija, represijos ir kt.) buvo pradėta vykdyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nors sienos tarp tuometinės Baltarusijos (SSSR) ir Lenkijos būta gerokai toliau vakaruose, Škliancuose tas skirtingų pasaulių gyventojų supriešinimas jau buvo justi. Kolektyvizacijos padarinius patyrę Rytų pasaulio gyventojai ne šiaip sau vadinti торбечнiкi (iš bltr. торба „(ubago) maišas“).

1. 3. Iš kaimų istorijos

49

II. 1. 4. Kur upės pradžia?

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

50

Klausimas apie upės pradžią nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Galima pateikti kelis atsakymus, turint galvoje spėjamą upės ištakų vietą prieš kelis šimtmečius ir faktinę upės padėtį nuo XIX amžiaus. 1857 m. K. Tiškevičius ryžtingai atmetė galimybę upės ištakas susieti su Stepano akmeniu ir Neries versmes rado kiek toliau, už 6 km į pietvakarius nuo jo, Vialikaje Polės kaimo laukų pakraštyje esančioje klampynėje (trzęsawica). Skersai per klampynę buvo nerūpestingai supiltas nedidelis žemių sampilas (mała grobelka), gyventojų naudojamas kaip kelias. Į vakarus nuo jo būta apie trijų kvadratinių sieksnių, arba apie 6,5 m2 akies (oko), iš kurios vandens perteklius tekėjo vakarų link (W 23) (33 pav.).

33 Neries ištakos K. Tiškevičiaus žemėlapyje (į pietus nuo versmių nupiešta Lysaja haros kalva) (1859)

Šiandien sunku atpažinti vietą, apie kurią kalba K. Tiškevičius, nes ilgainiui ji tapo neįžengiama pelke, šeimininkaujama bebrų. Artimiausias orientyras – pietuose dunksantis Lysaja hara kalnas. Lysaja hara (Лысая Гара) – apie 3–4 ha ploto, iki 10 m virš aplinkinių laukų iškylanti, mišku apaugusi pakiluma. Rytuose ją su plačiai iškirsta apsaugine juosta kerta aukštos įtampos elektros perdavimo linija. Vakarų pusėje yra seniai nenaudojami kaimo kapeliai su pavieniais antkapiniais paminklais – akmenų plokštėmis. Keliautojų grupė iš Vileikos, savarankiškai pradėjusi Neries ekspediciją, pirmąkart išgirdo padavimą apie kalną, esą tai žemėn prasmegusios bažnyčios (цэркаў) vieta. Kapelių prieigose, nuolaidžiame kalno šlaite, keliautojai aptiko ir akmenį su duobutėmis. Tikslesnių duomenų apie jį nėra, nežinoma, ar akmuo neatvežtas iš laukų.

Seniausiose rašytinėse žiniose apie upės pradžią, deja, stokojama tikslumo, nors vertas dėmesio faktas, jog anuomet pačiame aukštupyje, veikiausiai pradedant pirmaisiais upės kilometrais, jau būta brastų, kuriomis naudotasi keliantis iš vieno upės kranto į kitą. 1797 m. liepos 29 d. nežinomas keliauninkas, iš Amniševo (Mniszewo) atvykęs į Škliancus (Szklinice), dienoraštyje pažymėjo, jog kelias esąs siauras ir akmenuotas, jame daug brastų; miškai esą menki, o netoli Škliancų prasideda Neris, kurios ištakas važiuotam labai sunku įveikti: droga tu wąska kamienista i pełna brodów. Lasy drobne. Niedaleko od Szklenic zaczyna się Wilia, przez ktorey początek bar[d]zo wąski przejezdzaliśmy (Diariusz 5). Pradėdami Neries ekspediciją nuo upės ištakų, be kita ko, turėjome vieną svarbų tikslą – patikslinti duomenis apie ištakų topografiją, nusigauti iki Ežerynu (Азерэц) vadinamos Zascebjės pelkės vakarinio pakraščio ir nustatyti, ar ji jungiasi su vakarų kryptimi toliau besiformuojančia upės vaga. Birželio 3 d. vidurdienį, vedami Viktaro Radkevičiaus, pasiekėme numatytą vietą. Pasirodo, minėtos jungties pelkėtos sąsmaukos pavidalu čia esama. Upės tėkmės šiandien neįžiūrėsi, tačiau, sprendžiant iš medžiais neužaugančio ruožo, vanduo čia jau srūva (34 pav.). Ryškiausias įspūdis – stiprus pelkėje želiančių augalų kvapas, kuriame pavyksta išskirti mėtų dvelksmą. Pirma Lina, paskui Mindaugas arčiau manęs ateina basi ir jų kojos bemat panyra šaltame, galbūt vos dvylikos ar penkiolikos laipsnių vandenyje. Apsiprausiu veidą ir pagalvoju, kad tą patį padarysiu Kaune, Neries žiotyse.

34 Siauras medžiais neužaugęs ruožas rodo, jog čia jau srūva Neries vanduo (2007-06-03)

Vandens lygis pelkėje žemas, medžiai neauga kelių metrų pločio ruože, tysančiame rytų– vakarų kryptimi (80o–260o). Matyt, jis ir pavaizduotas XIX a. antrojoje pusėje sudarytame topografiniame žemėlapyje (TŽ XIII–6) (35 pav.). Viktaras girdėjęs pasakojant, kad tai „ponas“ kitados liepęs čia iškasti griovelį. Minėtos sąsmaukos vidurinę dalį kerta senkelis iš Žamoisko į Zabarję. Atrodo, pačiame jo viduryje, kur prateka vanduo (N54o41΄59", E27o54΄14"), galėjusi būti brasta; siekiant apsaugoti ją nuo didesnio vandens antplūdžio arba jį reguliuoti, supiltas ir dalinai išlikęs apie 1,5 m aukščio pylimas.

1. 4. Kur upės pradžia?

51

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

35

52

Jungtis tarp dviejų Neries aukštupio pelkių duburių (1865–1866)

36 Jungtis tarp dviejų Neries aukštupio pelkių duburių: 1) Neris; 2) Deriažina; 3) Studzionka; 4) Stepano akmuo

Šiandien aiškėja, jog senųjų gyventojų prisiminimai apie upės ištakas „prie Stepano akmens“, „Zascebjės pelkėje“, arba, dar tiksliau – prie Stepano akmens prisišliejusios pelkės dalyje, kur dar ilgai telkšojo nedidelis neužankantis ežerėlis (Вілія вот начынаiцца ад Сцёп-камiня. Там такоя балота, балота тады... – LTR 7647/191; там есць балота, цячэць вада, у раку Вілію ўходзіць. Эта адтуль адкуда-та. Балота эта цянецця. Там начанаецца Вялья – LTR 7647/471), turi realų pagrindą (36 pav.). Tokios galimybės kadaise neatmetė ir prof. Česlovas Kudaba (N 5–6), nors į šį klausimą nesigilino. XVI a. pabaigos – XIX a. pradžios istorinės geografijos šaltiniai patvirtina, jog XVI a. pabaigoje upės pradžia dar buvo šiaurės–pietų kryptimi plytėjusiame pailgame ežere arba

vandeningoje aukštapelkėje, šiandien vadinamoje Zascebjė. Tokią padėtį fiksuoja ir pirmasis tikslus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, parengtas apie 1590–1600 m., išspausdintas 1613 m. (LŽ 52–53). Tą patį atspindi su nedidelėmis išimtimis vėlesni žemėlapiai iki pat XIX a. pirmosios pusės (LŽ 70–71, 72–73, 92–93 ir kt.) (37 pav.). 1. 4. Kur upės pradžia?

53

37 Vilniaus, Trakų ir dalies Minsko vaivadijų žemėlapio fragmentas (1665)

II. 2. Neries aukštupys Kokie skirtingi bebūtų atsakymai į klausimą, kur yra upės pradžia, tiek mes, ekspedicijos dalyviai, tiek aplinkiniuose kaimuose gyvenantys pateikėjai sutarėme, jog tarp Dolhajės ir Vialikaje Polės vietovių upė jau srūva. Čia prasideda pirmieji tekančios upės kilometrai. Dolhajėje (510 km, kair.)7 pamatėme sunykusio kaimo vietą – senų medžių guotą laukų apsuptyje (38 pav.). Čia gimusi dabar seniausia Žamoisko gyventoja Lidzija Parfianovič mielai dalijosi prisiminimais apie Dolhajėje praleistus metus. Kaimo pradžia – tai, matyt, keli vienkiemiai užusieniuose (TŽ XIII–6), vadinamoji Ilgoji sala (Доўгi Востраў – НП 724), apsupta pelkių (35, 36 pav.). 7

Dėl patogumo atstumas iki Neries žiočių pateikiamas, remiantis skelbtais prof. Č. Kudabos duomenimis (1985). Vėliau šie skaičiai dar buvo patikslinti ir apskaičiuota, jog Neries ilgis yra 509,5 km (Gailiušis et al. 2001, 445).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

54

38 Dolhajės kaimavietė, žvelgiant iš pietvakarių (2007-06-03)

Vialikaje Polė (508 km, kair.) – iš vienkiemių aukštupio Vileikos dvaro užusienyje išaugęs kaimas (39 pav.). Tačiau jis, skirtingai negu Dolhajė ar pietuose esantys Kromavičiai, Plikajame kalne turėjo savo kapines. Pasakojama, jog kaime gyveno katalikai Dabyšiai (Добыш), kitados atsikėlę net iš Voučios (LTR 7647/197). Iš 1797 m. inventoriuje pateiktų duomenų (krikšto vardų Agata Batura, Petrula Batura, Ewa Hayczuk, Marcin Hayczuk, Stanisław Hayczuk, Anna Nowicki, Domicela Nowicki ir kitų – Акты XXXVIII 356) akivaizdu, jog katalikai praeityje čia dominavo.

39 Vialikaje Polė, žvelgiant iš vakarų (2005-06-06)

Šiandien kaimo pavadinimas Вялiкае Поле (1797: Zascianek Wielkopole – Акты XXXVIII 356; XIX amžiuje: Wielkie pole – W 282; Великополье – TŽ XIII–6; Великое Поле – ВТУ LXVIII–15) siejamas išimtinai su bltr. вялiкi – „didelis“. Esą čia buvęs didelis laukas ir daug dirbamos žemės: Тут некалі вялікая паляна была і тут пасяліліся людзі (LTR 7685/7), яму далі зямлі, што ня мог яе абрабатываць. Вот і „Вялікая поля“ (LTR 7647/197). Akivaizdu, jog istorinis šio mažo kaimelio pavadinimas bus buvęs „Veljos (upės) laukas (kaimas)“. Prisiminkime, kad istoriniuose dokumentuose, kildinamuose ir iš aukštupio, dominuojanti upės pavadinimo forma yra Велья (1590 m.: до... Велыи..., с рекою Велею... – Акты XIV 377; Vanagas 1993, 232–233). Dėl šios formos diskutuojantys kalbininkai yra pasidaliję

mažiausiai į dvi stovyklas. Pirmieji upės pavadinimą vienareikšmiškai sieja su senovės slavų велий – „didelis“, велья – „didelė“ (plg. Жучкевич 1974, 51; Vanagas 1993, 233), kiti laikosi nuomonės, jog upės pavadinimo forma Велья atsirado iš *Вьлья, pastaroji – iš senosios lietuvių *Vilija, *Velēja arba *Vilēja (plačiau žr. Vanagas 1993, 231–232) ir ji galinti turėti sąsajų su šaknies vel- žodžiais, tokiais kaip liet. vėlė, velionis ir kitais (Топоров 1980, 58). Atsargiai vertinant istorinių dokumentų faktais grįstą kategorišką neiginį, esą šaknis vel- tegali būti antrinė ir vėlesnė (Vanagas 1993, 235), tenka pasakyti, jog galimi pokyčiai upės aukštupyje, apie kuriuos savo darbuose kalba V. Toporovas ir kuriuos vienu metu atmetė A. Vanagas, galėjo vykti šimtu ar net tūkstančiu metų anksčiau, negu datuojami patys seniausi rašytiniai dokumentai (XIII a.). Atskirai paminėtini pastaraisiais metais atlikti toli rytuose esančių Okos baseino vandenvardžių tyrimai. Juose – dviejų priesagų -ija- ir -eik- tarpusavio ryšys, taigi ir formų Велья–Велейка (var.: Вялейка) kaitaliojimasis (dvi pastaruoju vardu vadinamos gyvenvietės yra ir Neries aukštupyje), iškyla kaip baltams būdingas kalbinis reiškinys (žr. Откупщиков 2004, 98–99). Šylencai (508,5 km, deš.) – už upės esantis Vialikaje Polės palydovas. Kaimus dabar jungia pirmasis nedidelis Neries tiltas. Tačiau tiksliau atkurti senąjį Neries aukštupio brastų, tiltų ir keltų vaizdą nėra paprasta – istoriškai susiklosčiusios kelių trasos tarp abiejų Neries krantų ilgainiui pasikeitė arba išvis nustota jomis naudotis, XX a. pirmojoje pusėje upei tapus siena, skiriančia pirmąją sovietinės Baltarusijos respubliką nuo Lenkijos. Retrospektyviai žvelgiant, matyti, jog Neries ištakų apylinkėse daug kur statyti tiltai arba tilteliai, o ten, kur pelkėtos upės pakrantės platesnės – formuoti ir žemių pylimai. Tarp aukštupio Vileikos (501 km, kair.) ir Stachų (472 km, deš.) pelkėtas upės slėnis ženkliai platėja, keltis per upę galimybių čia maža. Įspūdingi kelių pylimai, vedantys prie upės, išliko ties Milčos dvaru (486 km, deš.) ir Sakovičiais (476 km, kair.). Žemyn upe, kone iki Vileikos, nepaprastai gausu brastų. Jų XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose matyti ties kiekvienu kaimu, kai kur – net po kelias. Pirmasis keltas per upę 1857 m. užfiksuotas Spase (455 km, deš.), kur kelias iš pietų vedė į stovėjusią prie Neries bažnyčią. Šylencų pavadinimas (Szylany – W 21; Szylińce – W 24; Шилинцы – TŽ XIII–6; Шиленцы – ВТУ LXVIII–15) kartais minimas tarp lietuviškos kilmės vietovardžių (Gaučas 2004, 18; plg. Šilėnai), tačiau gali būti siejamas ir su su baltarusių pavarde Шыла, Шылёнак (iš bltr. шыла „yla“; plg. taip pat kaimų pavadinimus Dokšicos ir Lahoisko rajonuose Шылькi, Шылы, Шылянка). Įdomu, jog ekspedicijos metu Šylencuose nugirdome Ramualdą Šynkevič vartojant retą veiksmažodį бражджэць „(garsiai) barškėti“ (бражджэлі косьці па дарозе... – LTR 7685/1), sietiną su liet. brazdėti „bildėti; brazdant važiuoti; kristi“ (LKŽ I 837). Be fakto, jog Šylencų rytiniame pakraštyje, ant dešiniojo Neries kranto, būta dabar jau nukastos senųjų kapinių su koplyčia kalvos, apie kaimo praeitį daugiau nėra ką svarbaus pridurti. Dziaružkai (507,5 km, deš.). K. Tiškevičius būtent čia pamatė pirmąjį tiltą per Nerį (W 24). Praeityje Dziaružkuose gyventa garsių bajorų giminių atstovų. Vien iš XIX a. laikotarpio žinomi

2. Neries aukštupys

55

Odyncai, Volkai–Lanevskiai, taip pat Rutkovskiai, Gornovskiai, Butvilavičiai (НП 724). Dabar vietovardis vartojamas tik neoficialiai, nes kaimas tapo Kromavičių dalimi.

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

56

Kromavičiai (507 km, kair.) – iš vienkiemių aukštupio Vileikos dvaro užusieniuose išaugęs kaimas, kurio pavadinimą žmonės sieja su menama karčema ir parduotuve: даўней была карчма і крама, называлася па беларуску. Тады крама называлі, а не магазін (LTR 7647/195). Kaime nuo seno gyveno daug Batūrų (Батура), Lynkų (Лынько), Šynkevičių (Шынкевiч). 1797 m. minimi krikšto vardai Marcin Baranowski, Adam Hayczuk, Józef Hayczuk, Sidor Łynka, Krysia Łynka, Zacharia Czarnysz (Акты XXXVIII 355–356) rodo kaime kartu gyvenus katalikus ir stačiatikius. Įdomiausi mums – upės pokyčiai, apie kuriuos dienoraštyje kalba ir žemėlapyje fiksuoja jau K. Tiškevičius – žemiau Kromavičių formuojasi išties tvirtas upės krantas, vagos dugnas kietas, ji ima vis dažniau vingiuoti (W 24) (40 pav.). Mūsų pateikėjai Kromavičiuose taip pat gyvai pasakoja apie upės grožį, vandens švarumą, šaltiniuotas pakrantes ir žuvų gausą. Matyt, čia atplaukdavo neršti lydekos ir kitos žuvys (LTR 7647/350a).

40 Neris ties Kromavičiais (2005-06-06)

Nepaprastai įdomu, jog su Nerimi Kromavičiuose buvo susiję prosenoviniai papročiai sausmečiu šaukti lietų. Į devintą dešimtį įkopusi Aliaksandra Lynko prisiminė ypatingą, iki šiol tyrinėtojams nežinomą apeigą: niekam nematant našlė moteris turėjusi tris kartus nunešti prie upės linų grįžtelę ir paleisti ją pasroviui: прыносілі лён, тры разы нада было патрошку з вадой пусьціць у раку (LTR 7647/435). Aštuntą dešimtį perkopusi Nadzeja Papliouka iš Kromavičių mena, kaip jos, dvi našlės (veikiausiai nuogos – Vait.), viena priekyje, kita įsitvėrusi žagrės, bridusios į upę ir, melsdamos Dievą lietaus, taip ardavusios smėlingą upės vagą skersai bei išilgai, kad išrėžtų joje kryžių: У рэчку ўлезем і робім крыж і просім Бога, каб даў дожджу, аром рэчку... Крыжом,

у раку ўлазім, дзе мелка, пясок аром (LTR 7647/239). Tačiau tai tik vienas arimo būdų. Kitais atvejais Nerį Kromavičiuose ardavo ne vaikščiodami pirmyn atgal, kaip įprasta ariant lauką, ne ardami kryžiumi, kaip pasakojo N. Papliouka, bet tik iš vieno kranto (не так што туды і туды, а нада было з аднаго боку заходзіць). Taigi vaga išvaroma einant pirmyn, tačiau neužariama grįžtant atgal (LTR 7647/435). Pabrėžiama, jog tai nepaprastai veiksmingas būdas – prasidėjus lietums kaimynai juokdavęsi, jog teksią upę užarti: Сяргеіха як узарала раку, дык хоць ты аторавай (LTR 7647/435). Upės arimo paprotys XX a. jau tapo gana retu reiškiniu tiek Vakarų Baltarusijoje, tiek pietinėje Lietuvos dalyje, kaimuose prie Merkio, Ūlos ir Nemuno. Plačiau jis praktikuotas uždarumu ir senovinėmis tradicijomis garsėjančioje Polesėje bei į rytus nutolusiuose Rusijos rajonuose. Tolimesniuose nuo Neries ištakų apylinkių kaimuose, pavyzdžiui, Krasnikuose, našlės panašiu aprašytuoju būdu arė... kaimo gatvę (LTR 7647: 21, 114). Beje, iki šiol tyrinėtojai nieko nežinojo apie kitados Škliancų kaimo moterų praktikuotą apeigą: sausmečiu nuo saulėtekio iki saulėlydžio bendrai suverptas ir išaustas siauras stuomuo (нешырокі такі намёцік) aukotas cerkvei (LTR 7647/504). Šis pasakojimas labai primena kitą panašų apie tai, kaip, siekdamos apsaugoti kaimą nuo maro, kitados moterys nuo saulėlydžio iki saulėtekio bendrai verpdavusios suneštinę vilną ir audusios retą kaip tinklas audinį (bradinį). Saulei tekant apnešdavusios jį aplink kaimą ir užklodavusios abejus kaimo vartus (plg. LTR 2919/353, Žižmai, Šalčininkų r.). Nepaprastų galių turėdavęs panašiu būdu talkinant visam kaimui numegztas tinklas iš lininių siūlų (linus per vieną dieną reikėję išminti, iššukuoti ir suverpti) (FR 19, Labanoro apylinkės; БНП II 1895). Be jau išvardytų lietaus šaukimo apeigų, pateikėjos mini vandens pylimą ant savižudžio – pakaruoklio ar skenduolio – kapo ir, žinoma, aguonų bėrimą į šulinius. Pastarasis yra ilgiausiai išlikęs ir geriausiai viduriniajai kartais žinomas lietaus šaukimo būdas (plg. LTR 794/93). Apskritai šiai ir kitoms apeigoms būdinga tai, jog jas mažiausiai tris kartus atlieka našlės, dažniausiai slapta nuo pašalinių akių, neretai nuogos. Viena vertus, šios apeigos tiesiog imituoja lietų (plg. barstomas aguonas), kita vertus, pažvelgus atidžiau, matyti, jog daugelis atsakymų į klausimus, susijusius su lietaus šaukimo apeigomis, tebeslypi seniausiuose mitologijos kloduose. Grabianai (504 km, deš.). Žemiau šio kaimo upės vanduo nuo seno suko pirmojo malūno ratą. Jį mini K. Tiškevičius (W 24), prisimena ir senieji gyventojai (LTR 7686/3). Užtvankos liekanų žymu iki šiol. Vandens trūkdavę, todėl paleidus malūną vanduo per užtvanką patvindavęs didesne srove ir vaikai mielai maudydavęsi pursluose. Veikiausiai nuo pirmojo, tiksliai nežinia kada pastatyto malūno užtvankos pylimo (bltr. грэбля „užtvanka“ – БРС I 722) ir kilo kaimo vardas. Malūnas dirbo Grabianų arba aukštupio Vileikos dvaro naudai. Žinoma, pylimas su keliu per upę galėjo būti įrengtas dar senesniais, galbūt net ankstyvaisiais istoriniais laikais, kai priešais esančiame Haradziščo kaime būta piliakalnio su gyvenviete. Grabianų dvaro vieta yra toliau nuo kaimo, upe leidžiantis žemyn. Upės aukštupyje šis dvaras pratęsia dešiniojo kranto dvarų grandinę. Kairiajame – priešingai, matome tik užusienius ir kaimus. Tai rodytų, kad kairysis miškingas krantas ilgiau išliko kontroliuojamas

2. Neries aukštupys

57

didžiojo kunigaikščio arba galbūt Neries–Beržuonos tarpupio regiono kolonizacija pirmiausia pasuko į dešinįjį Neries krantą. Kairiajame krante kūrėsi su įvairiais miško verslais susijusių (ar bent iš dalies susijusių) valstiečių gyvenvietės.

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

58

Haradziščas (503,5 km, kair.) – vietovė, kur stūkso pirmasis upės pakrančių piliakalnis. Nuo jo, be abejo, kilo ir kaimo pavadinimas (iš bltr. гарадзiшча „piliakalnis“). Keista, jog 1857 m. ši vieta nesulaukė didesnio K. Tiškevičiaus susidomėjimo, nors daugelį kilometrų Neris keliautojų anaiptol nelepina piliakalnių gausa.

41a

41b

Haradziščo piliakalnis, žvelgiant iš rytų (2007-06-03)

Ornamentuotos keramikos fragmentas, surastas Haradziščo piliakalnio papėdėje (2007-06-03)

Piliakalnis (Гара) yra kaimo šv pusėje, pelkėtame upės krante (N54o38´52,2'', E27o48´48,4'') (41a pav.), įrengtas atskiroje stačiašlaitėje kalvoje, kurios viršuje suformuota gana lygi 40 x 60 m dydžio aikštelė. Dabar aikštelės viduryje, taip pat šv ir pv dalyse, žiojėja dešimtis didesnių ir mažesnių netaisyklingų duobių. Jų sienelėse kultūrinio sluoksnio – juosvo priesmėlio su žvyro priemaiša – storis siekia 30 cm. Pastebėta lipdytinės keramikos trupinių, gyvulių kaulų fragmentų. Pasakojama, jog piliakalnį-kapą kepurėmis supylė kareiviai, pagerbdami upėje nuskendusį savo vadą (LTR 7686/3).

Remiantis išoriniais požymiais ir žvalgymų rezultatais, iki šiol manyta, jog Haradziščo piliakalnis priskirtinas prie Brūkšniuotosios keramikos kultūros paminklų (apie III–II a. pr. Kr. – Дучыц et al. 2004, 32). Tačiau per Neries ekspediciją rytinėje piliakalnio papėdėje, erozijos pažeistoje vietoje, rastas žiestos keramikos su bangelės ornamentu fragmentas yra būdingas XI–XII a. (41b pav.). Matyt, piliakalniu naudotasi ir vėlesniu laikotarpiu, siekiančiu ankstyvuosius istorinius laikus. Kaip ir kitos kairiojo kranto gyvenvietės, Haradziščas atsirado iš aukštupio Vileikos dvaro užusieniuose įkurtų vienkiemių (minima nuo 1797 m., Horodyszcze – Акты XXXVIII 359). Kaimas nedidelis, apima plotą, iškirstą kadaise bekraštės į rytus nusitęsusios girios vakariniame

pakraštyje. Senolis ąžuolas miške prie kaimo dar ilgai vadintas Ąžuolu karaliumi (Цар-дуб), tačiau jo pavadinimą (nežinia, ar pagrįstai) pateikėjai sieja ne su bltr. цар „karalius“, o su bltr. царква „cerkvė“: Цар-дуб – Царкоўе было... У царкоўскай дзялянцы (LTR 7686/5). Daug kur – prie tvoros stulpų, kiemo vartų ir įėjimo į namus pastebėjome nudžiūvusių berželių, mat čia laikomasi tradicijos Šv. Trejybės dieną jais puošti sodybas ir namus. Vileika (501 km, kair.). Bene pirmą kartą vietovė paminėta 1570 m., Vasiliaus Tiškevičiaus testamente (Насевiч 2004, 54), vėliau kelis kartus keitėsi jos šeimininkai. Ne vėliau kaip 1712 m. Pacų giminės atstovai Vileikos dvarą su šalia esančiu kaimu užstatė Vilniaus viziečių vienuolynui (Indeks 117), kuris čia šeimininkavo iki 1842 m. (W 24). Po konfiskacijos valda tapo valstybine. Bažnytkaimis įspūdingas, daro nedidelio, ištisai medinio, palei dulkėtą gatvę nusidriekusio miestelio įspūdį. Sodybos išsaugojusios daug gražių senosios architektūros elementų. Tačiau pietiniame pakraštyje ant nedidelio kalnelio pasitinka griūvanti 1818 m. Vilniaus viziečių pastatyta medinė bažnyčia (42 pav.). 1864 m. ji buvusi rekonstruota į Apsireiškimo cerkvę, tačiau išlaikė ir kai kurių Vilniaus baroko architektūriniam stiliui artimų bruožų (Гарбусь 2004, 672).

42 Griūvanti aukštupio Vileikos cerkvė (2005-06-06)

Menama, jog mediena cerkvės statybai ruošta kertant mišką prie Haradziščo kaimo (LTR 7686/5). Apskritai reikia pažymėti, jog aukštupio Vileika – pirmoji kertamų aukštupio miškų sandėliavimo ir plukdymo vieta, apie tai užsimena ir K. Tiškevičius (W 25). 1857 m. miško plukdymo vajus jau buvo baigęsis, tačiau, kaip žinoma, Vilniaus viziečių vienuolynas dar 1697 m. naudojosi valdovo suteikta privilegija, leidžiančia savo reikmėms Nerimi plukdyti mišką be apribojimų (Indeks 117). Beje, 1797 m. aukštupio Vileikos dvaro inventoriuje penktuoju numeriu įrašyta prievolė „pagal seną paprotį“ vežti medieną prie upės ir plukdyti ją į Vilnių (Drzewa na płyty wedle zwyczaju dawnieyszego całą włoscią wywozić maią y do Wilna spłycać – Акты XXXVIII 363) (43 pav.).

2. Neries aukštupys

59

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

60

43 Žemiau aukštupio Vileikos Neris kurį laiką teka kanalu (2007-06-03)

Birželio 3-iąją savo žvalgymus prie Neries ištakų norom nenorom turėjome baigti. Iš Vileikos patraukėme į Kameną, kur planavome praleisti likusį laiką. Tiesa, neatsispyrėme smalsumui pakeliui prie Sakovičių apžiūrėti pačioje 1930-ųjų pabaigoje sovietų karių pastatyto didingo doto, kitaip tariant, atspariosios ugniavietės, liekanų (N54o37´40,6", E27o36´27,1") (44 pav.). Iš viso šį kaimą Lenkijos pasienyje supo penki dotai. Kaip daugelis jų Baltarusijoje, taip pat ir Lietuvos teritorijoje, pradėta statyti 1940-aisiais, tačiau Sakovičių dotas taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį. 1941 m., traukdamiesi nuo vokiečių puolimo, jį susprogdino patys sovietų kariai.

44 Sakovičių doto griuvėsiai (2007-06-03)

Įvažiavę į Neries slėnį ties Sakovičiais, kirtome buvusią pirmosios Baltarusijos sovietinės respublikos ir Lenkijos respublikos sieną. Netrukus, vakarėjant, pasiekėme Kameną, kur nakvynei vietą išsirinkome ant Neries kranto, šalimais ką tik K. Tiškevičiaus ekspedicijos jubiliejui paminėti pastatyto paminklo. Tačiau pakili nuotaika netrukus išblėso, pamačius aikštelę priešais paminklą lyginusio traktoriaus suardytą naujųjų laikų kaimavietės kultūrinį sluoksnį. Apie jį bylojo gausūs žiestos keramikos radiniai ir pilko smėlio sluoksnis čia pat esančioje Neries atodangoje. Negana to, atsisveikinus su mus lydėjusiais bičiuliais iš Minsko, paaiškėjo, jog tai buvo ne vienintelis kultūros paveldo naikinimo atvejis Kamene, susijęs su pasirengimu

šventiniams renginiams – jubiliejiniam paminklui panaudotas riedulys taip pat yra... vertingas archeologijos paminklas. Kamenas (463 km, deš.). Šiame kaime gražiai dera krašto archeologijos, istorijos ir etnografijos puslapiai. Istoriškai susiklosčiusios jungtys tarp ankstyvųjų metalų epochos švento akmens su duobutėmis ir XII a. ant jo iškaltų rašmenų, X–XI a. pilkapių ir galbūt jau Vytauto laikais ten pat įkurtų totorių kapinių yra unikalios ne vien Neries pakrantėse, bet ir visame regione. Tradicinės kultūros ritmą pajutome pabendravę su nemažu pulku kaimo senbuvių. Neries upe ėjusi Baltarusijos–Lenkijos siena (Kamenas buvo Lenkijos pasienyje), tarpusavyje susipynusios katalikų ir stačiatikių tradicijos, atitinkamai vartotos lenkų ir baltarusių kalbos XX a. pirmosios pusės ir jo pabaigos tradicinės kultūros apraiškoms suteikia įdomių, kartais netikėtų, net unikalių pavidalų. Antai didžiosios religinės šventės čia gali būti švenčiamos du kartus: pagal senąjį kalendorių (stačiatikių) ir naująjį (katalikų) (LTR 7686/17), ypač populiarią tarp stačiatikių pavasarinę mirusiųjų minėjimo šventę Radaunicą (Радаўніца) pripažįsta ir katalikai (LTR 7686/46) ir kt. Kaimas Kameno vardu, tuomet buvęs Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos valda, minimas nuo XVI a. pirmosios pusės (НПВ 677; Рогач 2005, 54), vėliau jo savininkai ne kartą keitėsi, kol XVIII a. viduryje atiteko Kamenskiams ar Kaminskams. Pirmuoju atveju dvarininko pavardė gali būti kilusi pagal valdos – Kameno – pavadinimą. Dvaro sodybos būta į šiaurės rytus nuo kaimo, Karolino vietovėje, ten dabar yra apleistas nedidelis poilsio namų kompleksas. Tačiau Kameno istorijos puslapius toli pranoksta archeologinės vertybės. Svarbiausia jų – šventas akmuo – kartu yra vertingas senovės rašto paminklas (!), nes veikiausiai XII a. pirmojoje pusėje ant jo buvo iškaltas kryžius su malda. Šis akmuo kitados davė vardą gyvenvietei ir vėliau traukė tyrinėtojų dėmesį. Nuostabą kelia tai, jog K. Tiškevičiaus ekspedicijos piešinyje akmuo nupieštas ne iš natūros – veikiau namuose, iš atminties, o ne būnant vietoje (W 32). Tačiau K. Tiškevičius vienintelis užrašė padavimą apie Velykų rytą išėjusį arti ir suakmenėjusį artoją. Vėliau šio motyvo Kamene niekas negirdėjo. Šiandien vienaip ar kitaip akmuo siejamas su čia įvykusia nelaime, laikomas antkapiu, paslėptų lobių ženklu arba kryžiumi paženklinta šventa vieta.

45a

45b

Kameno akmuo, žvelgiant iš vakarų (2003-07-28)

Duobutės Kameno akmens viršuje (2003-07-28)

2. Neries aukštupys

61

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

62

Akmuo, mokslinėje literatūroje geriau žinomas Varacišino kryžiaus (Варацішын хрэст) pavadinimu, stūkso vienos iš panerio sodybų daržų (N54o34´55,5'', E27o28´14,6''). Tai raudonos spalvos, vidutinio grūdėtumo granito riedulys; žvelgiant iš v jis yra milžiniško, tačiau kiek nesimetriško varpo formos (45a pav.). Aukščiausioje akmens dalyje (ant keteros p pusėje) yra 5 nedidelės duobutės (45b pav.). Į šr (priešingą pusę nuo upės) žvelgia ant akmens šoninės plokštumos iškaltas apie 1,5 m dydžio kryžius su dviem kryžmomis, susietas kompoziciniais ryšiais su išskaidytu keturiomis eilutėmis dabar vos įžiūrimu užrašu [šiaurės rytų pusė, pirma eilė, nuo kryžiaus kairėje] IС [dešinėje] ХС [antra eilė, kairėje, raidės sujungtos] NН [dešinėje] КА [trečia eilė, kairėje] ВОРО [dešinėje] ТНШН [šiaurės pusė] NЪ [šiaurės vakarų] ГН ПО [pietvakarių] БЮСВО6 [ketvirta eilė, kairėje] ХРЪ [dešinėje] СТЪ (46 pav.). Tai gerai žinoma religinė formulė-prašymas su vieninteliu intarpu – Varacišino vardu, prašant jo savininkui Dievo pagalbos, arba kad Dievas, veikiausiai kelionėje, jį lydėtų ir sugrąžintų: Иисус Христос Ника, Воротишин. Христосъ [arba Крест] свят. Господи, по[мози] [ра]бю cво...у (Романов 1911, 61–63). Palyginus akmens aprašymą XX a. pradžioje, jo matmenys iš esmės nepasikeitė: apie 3,9 x 5,3 m prie pagrindo, 2 m aukščio virš žemės paviršiaus. Tačiau ankstesni tyrinėtojai dar ieškojo akmens pagrindo ir kasinėdami nustatė jo vietą giliai, žemėse. Iš š, v ir r pusių akmens ilgis siekia dar 1–1,4 m, o iš p platėja (Романов 1911, 60).

46 Kryžius ir įrašas ant Kameno akmens (2007-06-03)

Tyrinėtojai Kameno akmenį pagrįstai sieja su Boryso akmenimis (Барысавы камянi), žinomais Šiaurės vakarų Baltarusijoje, Dauguvos upėje ir ant jos krantų. Bendra tiems akmenims tai, jog ant jų abipus kryžiaus iškalta populiari XII a. formulė senąja slavų kalba su įterptu Polocko kunigaikščio Boriso Vseslavičiaus (valdė apie 1102–1128) vardu: „Viešpatie, padėk savo tarnui Borisui” (Господi‚ помозi рабу своему Борису).

Pareikšta nuomonių, jog užrašas galįs būti skirtas kunigaikščio atminimui; maldos žodžius ant akmenų kalęs pats Borisas, melsdamas Dievo pagalbos karo žygiuose; akmenys Dauguvoje žymėję pavojingiausias laivybai vietas ir kt. (plačiau žr. Дучыц 1985; Urtāns 1993). Atskirai pažymėtina tai, jog užrašai galėjo būti iškalti ant šventų senosios religijos akmenų, kai 1127-aisiais krašte buvo užsitęsusi žiema, po jos prasidėjo potvyniai, o anksti rudenį užėjo šalčiai; vėliau sekę 1128-ieji buvę dar baisesni ir žmonės ėmę masiškai mirti iš bado. Tokią prielaidą paremia faktas, jog 1171 m. (t. y., kai 1170 m. vėl stojo negandų metai), matyt, panašiai pasielgė Boriso Vseslavičiaus sūnus Rogvolodas – ant akmens prie Oršos jis iškalė kryžių su užrašu: „Viešpatie, padėk savo tarnui Vasilijui, krikštytam Rogvolodu, sūnui Boriso“. Beje, žodžiai „sūnui Boriso“ įkomponuoti akmens centre, prie kryžiaus (Ляўкоў 1992, 99–115). Naujausi tyrimų duomenys rodo, jog Dauguvoje prie Kraslavos stūksantis Boriso akmuo 1529 ir 1542 m. buvęs LDK ir Livonijos sienos riboženklis (Варонiн 2000; Urtāns 2007, 12– 26). Taigi neatmestina, jog kitados jis žymėjo Polocko kunigaikštystės sieną. (Beje, toje pačioje vietoje iš kairės į Dauguvą įteka 12 km ilgio Vileikos upelis, istoriniuose dokumentuose, kaip ir minėtas akmuo, dar vadinamas Kobylos vardu). Pirmusyk žvelgiant į Kameno akmenį atrodo, jog varpo forma kitados jam suteikta apgalvotai, akmenį rūpestingai tašant ir gludinant, ruošiant vietą užrašui. Amžiaus pradžioje dėmesį į tai atkreipė ir Jevdokimas Romanovas, prie akmens, iš pietų pusės, radęs suverstų ir užkastų jo skeveldrų (Романов 1911, 60). Varpo forma galėjusi daug ką simbolizuoti, tačiau šiuo atveju jis, žinoma, susietas ir su iškaltais maldos žodžiais – veikiausiai turėjęs juos pagarsinti, nešti aukštyn, į dangų, arba skleisti tarp žmonių. Tokiame kontekste nederėtų atmesti, jog ir duobutės akmens viršuje galėjo būti iškaltos ne ankstyvųjų metalų epochoje, o kartu su užrašu, apie XII a., ir skirtos, pavyzdžiui, švęstam vandeniui (nedidelę duobutę vandeniui šalia metalinio kryželio ant švento akmens galima pamatyti Akmenio kaime, Varėnos rajone). Kita vertus, bronzos ir ankstyvuoju geležies amžiumi (apie 2000–500 m. pr. Kr.) datuojamų akmenų su duobutėmis ir Vileikos krašte, ir pačiame Kameno kaime yra kur kas daugiau. Visų ant jų aptiktų duobučių išvaizda ir dydis iš esmės nesiskiria ir tai patvirtina prielaidą, jog sakralinės tradicijos, susijusios su didžiuoju Kameno akmeniu, ištakos taip pat gali siekti priešistorinius laikus (plg. Вiнакураў et al. 2003). Lietuvoje analogiškos duobutės rastos ant Puntuko, Švendubrės Velnio, Laukagalio Aukuro ir kai kurių kitų akmenų (žr. V. Vaitkevičius 2003, 90–98). Tačiau galima drąsiai teigti, jog minėtos tradicijos griežtų geografinių ribų dar niekam nepavyko nustatyti – skirtingais laikotarpiais ji fiksuojama dideliuose Šiaurės, Vakarų ir Rytų Europos plotuose. Trečias paminėtinas dalykas, jog negandų ir nežinomybės metais tikintys žmonės dažnai meldžia Dievo ir mirusių protėvių pagalbos; savo maldas jie ne kartą yra užrašę šventovėse. Antai būdingas pavyzdys Lietuvoje – ant senųjų Naikių kaimo kapelių, Mažeikių rajone, 1905 m. pastatytas kryžius su įrašu Nuo bado, maro, ugnies ir karo saugok mus, Viešpatie (VAK 27/370). Mažai kieno pastebėtas antrasis Kameno akmuo su aptrupėjusia duobute guli susmegęs žemėse vos už kelių metrų nuo akmens su kryžiumi, o trečiasis, taip pat žemėse, – tame pačiame kieme, šalimais gyvenamojo namo. Nuostabu, jog dar vieną atradimą padarėme ir mes.

2. Neries aukštupys

63

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

64

Kad ir kaip sunku tuo būtų patikėti, priešistorines duobutes birželio 4-ąją pastebėjau ant ketvirto akmens, numatyto panaudoti jubiliejiniam K. Tiškevičiaus ekspedicijos paminklui Kamene! Tuomet prireikė daug pastangų ir diplomatijos, visos lietuvių delegacijos vardu prašant ir galų gale įtikinant minėto paminklo statytojus negręžti naujų duobučių ir netvirtinti atminimo lentos prie akmens, kuris savaime yra paminklas. Nors tai sukėlė nenumatytų rūpesčių, rytojaus dieną vis dėlto buvo atidengta atminimo lenta paminklo postamento papėdėje.

47 Neries ekspedicijos sukakties paminklu tapęs akmuo su duobutėmis (2007-06-04)

Akmuo jubiliejiniam paminklui (N54o34´52,7'', E27o28´17,1'') atvežtas iš kaimo palaukėje buvusios akmenų krūsnies, taigi pirminė jo vieta lieka nežinoma. Joje plokščias rausvos spalvos vidutinio grūdėtumo granito akmuo virš žemės buvo iškilęs apie 0,9 m. Dabar akmuo stačias styro iš žemių ir akmenų postamento, matoma plokštuma 1,05 x 1,66 m dydžio, joje žymu trys 4,2–4,8 cm skersmens, 0,5–1 cm gylio duobutės (47 pav.). Veikiausiai žemiau jų yra daugiau.

Pažintis su Kameno kaimu neapsiribojo akmenimis su duobutėmis. Ne mažiau knietėjo apžiūrėti į rytus ir vakarus nuo kaimo stūksančių pilkapių grupes, nes tą geografinį skirtumą galėjo lemti ne vien chronologiniai skirtumai ar istorinė raida, bet ir etninės priežastys. Rytuose esantys smėlio pilkapiai, datuojami X–XI a., o vakaruose, supilti iš smėlio su vidutinio dydžio akmenimis, – XIII–XIV a. Pirmoji Kameno pilkapių grupė yra į r nuo kaimo, dešiniajame Neries krante (N54o35´33,7'', E27o30´07,5''), mokslinėje literatūroje dar minima Karolino adresu, bet geriausiai žinoma Totorių kapinių pavadinimu (plg. Tatarskie mogily – Tyszkiewicz 1859a) – totorių kapai ir antkapiai su neįskaitomais įrašais (rusų kalba – vos vienas kitas) apima visą centrinę pilkapyno dalį ir iš dalies pakraščius (48 pav.). Padavimai pasakoja, jog pirmasis juose buvęs palaidotas totorių chanas – Vytauto belaisvis (han tatarski –W 32).

48 Pirmoji Kameno pilkapių grupė totorių kapinėse (2005-06-05)

49 Pirmosios Kameno pilkapių grupės radiniai: 1) puodelis iš pilkapio nr. 1; 2) puodelis iš pilkapio nr. 3; 3) ietigalis iš pilkapio nr. 1 (1, 3 – keramika, 2 – geležis)

Iš viso kompaktišką pilkapių grupę, apjuostą totorių kapinių grioviu, sudaro 47 pilkapiai (bendrą planą žr. Звяруга 2005, 143, pav. 79; tiesa, dar du pilkapiai yra griovio išorinėje pusėje, į rytus nuo jo). Kai kurie pilkapiai siekia iki 14 m skersmens ir 2,3 m aukščio. Tarp jų – ovalo formos duobės ir puslankiu iškasti grioviai. Nurodoma, jog pilkapius 1928 m. tyrinėjo A. Liaudanskis, tačiau tikslesnių duomenų nėra (Штыхаў 1992, 83). 1972 m. J. Zveruga keturiuose pilkapiuose rado du griautinius ir du degintinius kapus su negausiomis X–XI a. įkapėmis. Pilkapyje nr. 1 prie mirusiojo, galva orientuoto į pr pusę, rastas ietigalis lauro lapo formos plunksna ir puodelis. Antras panašus puodelis rastas vienas užkastas pilkapio nr. 3 viduryje (Звяруга 2001, 175–177; 2003, 56–57; 2005, 139–140, 158–159) (49 pav.). Antroji Kameno pilkapių grupė yra į v nuo kaimo, miške, kelio į Stešicus š pusėje. Nurodytoje vietoje, mišku apsodintuose smėlynuose, pastebėta daug nupustytus pilkapius primenančių kalvelių, tačiau užfiksuotas vos vienas 12 m skersmens, 1 m aukščio pilkapio sampilas (N54o34´48,8'', E27o26´48,2''). Nėra aišku, ar jis tikrai priklauso 1973 m. J. Zverugos tyrinėtai ir aprašytai pilkapių grupei, kurioje, anot tyrimų vadovo, kompaktiškai buvo

2. Neries aukštupys

65

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

66

50a Antrosios Kameno pilkapių grupės pilkapio nr. 5 planas ir pjūvis

50b Antrosios Kameno pilkapių grupės pilkapio nr. 5 kapo įkapės (dalis)

išsidėstę septyniasdešimt 3,5–6 m skersmens, 0,4–1 m aukščio pilkapių (planą žr. Зверуго 1989, 107, pav. 60). Atliekant minėtus tyrimus šešiuose pilkapiuose, duobėse po pagrindu, rasta po vieną griautinį kapą, kuriuose mirusieji suguldyti galvomis į v–pv, o moterų įkapės – du uždari žiedai, auskaras su karoliukais, apgalvių, papuoštų ornamentuotomis plokštelėmis, liekanos (50a–b pav.). Keturiuose pilkapiuose užfiksuotos medinių rentininių (?) konstrukcijų liekanos (žr. Звяруга 2001, 177–179).

Antai pirmoje vietoje pilkapiuose surasti puodeliai sietini su dideliu Polocko krivičių pilkapių arealu, tuo tarpu antroje vietoje papuošalai (apgalvių plokštelės) analogiški paplitusiems didelėje Vidurio ir Vakarų Baltarusijos teritorijoje iki pat Naugarduko ir Gardino. Pastaraisiais dešimtmečiais jie sulaukė ypatingo tyrinėtojų dėmesio Lietuvoje, pirmiausia Kriveikiškyje prie Kernavės ir Verkiuose. Minimas iš krūsninių pilkapių ir plokštinių kapinynų tyrinėjimų žinomas radinių horizontas su moterų galvos papuošalu – medžiagine apgalvio juostele, papuošta prisiūtomis nedidelėmis metalinėmis plokštelėmis – pagrįstai datuojamas XIII–XIV a. Jis siejamas su vienos vakarų baltų genčių (jotvingių?) palikuonimis, kurie anuomet kaip pabėgėliai ar belaisviai iš Nemuno aukštupio apylinkių kėlėsi į šiauriau esančius kraštus (žr. Квятковская 1997; 1998; Дучыц 2004). Dar daugiau, Neries aukštupio regione ir tolyn į pietus esama akivaizdaus geografinio ryšio tarp krūsninių pilkapių ir vietovių, kurias, remdamiesi XIV–XX a. istoriniais duomenimis, tyrinėtojai vadina lietuviškomis salomis (žr. Гурская, Вайткявичюс 2008a, 293–296). Tačiau šia proga negaliu nutylėti, jog dviejų, trijų ar net keturių šalių mokslininkų pastangos pasidalyti kalbinį, archeologinį, tautosakinį ir etnografinį paveldą Baltarusijos teritorijoje, ypač vidurinėje ir vakarinėje jos dalyse, nėra pamatuotos (plg. Дучыц 1995; Gaučas 2004; Kurila 2005a; 2005b; Зверуго 1989; Звяруга 2005).8 Tačiau glaudžiai bendradarbiaudami pamažu artėjame prie požiūrio ir sutarimo, jog daugeliu atvejų per ankstesnes Baltarusijos paveldo dalybas moksliniai duomenys ir net tyrinėtojų surinkti faktai buvo veikiau kraipomi, nei bandoma juos objektyviai nagrinėti. Kultūros elementų ar realijų, būdingų skirtingoms etninėms (pirmiausia, matyt, kalbinėms) grupėms, gyvavimas vienoje vietoje verčia tyrinėti jų koegzistavimo faktą, pobūdį ir pasekmes, užuot taikius įprastus modelius. Taigi archeologijos duomenys rodo, jog kitados Kamene taip pat gyveno žmonių bendruomenė, kuri pagal to meto laidojimo papročius ir materialinės kultūros elementus buvo artima baltų kraštų ir besikuriančios Lietuvos valstybės gyventojams. Dabar niekas nesiryžtų pasakyti, kokia kalba ir tarme ji kalbėjo, bet greitai pamatysime, jog Neries intakų vardai ir senieji asmenvardžiai pateikia tokiems tyrinėjimams įdomių duomenų. Archeologo A. Vaiciachovičiaus pastangomis pastaraisiais metais tyrinėti VIII–XI a. laidojimo paminklai Neries aukštupio regione ir į šiaurę nuo jo – Vituničiuose, Biruliuose ir kitur patvirtina, jog anksčiau istoriografų ne kartą išsakyti teiginiai etninės priklausomybės tema, paremti archeologiniais duomenimis, turėtų būti vertinami kritiškai. Minėtame regione pinasi ne vien slavų ir baltų gentims būdingi reiškiniai, bet ir elementai, sietini su senovės skandinavų, kitaip tariant, vikingų kultūra. Persikelkime į istorinių laikų Kameną. Kaimo struktūra senovinė, sodybos sustatytos galais į dvi lygiagrečias gatves, o šios savo ruožtu eina Neries tėkmės kryptimi – iš šiaurės rytų į pietvakarius (plg. kaimyninis Anoškų kaimas XX a. pirmosios pusės žemėlapiuose visai kitoks – su sodybomis vienkiemiuose). K. Tiškevičius Kameną matė kur kas mažesnį, centrinė kaimo erdvė tuomet buvo didelė kryžkelė ir aikštė dešiniajame upės krante, kuri susiformavo prie tilto per Nerį. Ten pat, aikštės šiauriniame pakraštyje, stūksojo mūsų aprašytasis Kameno

8

Tas pats, beje, pasakytina apie šių eilučių autorių (plg. V. Vaitkevičius 2005).

2. Neries aukštupys

67

akmuo su kryžiumi. Visa vakarinė kaimo dalis tuo metu vadinta Kordūnais (Korduny – Tyszkiewicz 1859a).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

68

1643 m. Milčos dvaro inventorius pateikia vertingų duomenų apie Kameno gyventojus, tarp jų visiškai dominavo stačiatikiai, čia būta jų cerkvės, o katalikų mažumą, remiantis krikšto vardais, sunkoka išskirti (plačiau žr. Ochmański 1981, 54, išn. 153). Sprendžiant iš antkapių įrašų kaimo kapinėse, XIX a. pabaigoje – XX a. Kamene daugiausia gyventa Navoičikų, Seržantų, Lobačių ir Kogеlių. Pastaroji pavardė Vileikos krašto antroponimų tyrinėtojams kartu su kai kuriais kitais asmenvardžiais kėlė didelių neaiškumų (Лемцюгова 2003, 658). Bet čia gyventa įvairių tautų ir religijų atstovų, todėl mes nė kiek nesistebėjome (plg. vokiečių pavardę Kogel arba Koggel – LPŽ II 1038). Lituanistiniu požiūriu sudomino mergautinė Albinos Seržant pavardė Maceikovič (Мацейк-ович; plg. Maceika – LPŽ II 122). Be abejonės, kilusi iš krikšto vardo Мацей, Матфей (plg. liet. Matas) minima pavardė įdomi dėl priesagos -ейка. Ši itin produktyvi baltarusių asmenvardžių darybos priesaga (plg. Аўсейка, Бадзейка, Борейка, Дабейка, Дурэйка, Жалейка ir daugelį kitų) siejama su lietuvių, latvių ir prūsų kalbų priesaga -eika, -eikis (žr. Гурская, Вайткявичюс 2008a, 283). Beje, rinkdamas duomenis apie etnokultūrinius ryšius Jurasis, pats tuo negalėdamas patikėti, Kamene iš Boleslavo Lobačiaus išgirdo, esą lietuviai гiргiтают (girguoja). Tokia nuomonė apie lietuvių kalbėseną, kaip ir žodis гiргуны (girgūnai), apibūdinantis visus lietuvius, yra plačiai paplitusi Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, ypač apie Astravą, tačiau nežinomais keliais XX a. antrojoje pusėje ji atklydo ir į kaimą Neries aukštupyje. (Plg. vokiečiai Antrojo pasaulinio karo metu apie Smurgainis galgatavo: немцы па-нямецку галгэчаць – LTR 7685/215). Atskiro dėmesio Kamene nusipelno totoriai, kurių kitados daug gyventa visame Vileikos krašte. Pažymėtina, jog Kameno pilkapių vietoje totoriai iš tolimų apylinkių laidojo savo mirusiuosius ir kasmet vidurvasarį rinkosi specialiomis apeigomis jų pagerbti (N 12–13). Deja, iki šiol niekas netyrė, kokiomis aplinkybėmis totoriai Kamene gavo žemės kapinėms, kurios, sunykus bendruomenei, dabar traukia, deja, tik lobių ieškotojus. Skirtumų tarp kaimo gyventojų būta ne vien dėl jų pavardžių ar religijos. Praėjusį šimtmetį kaime dar griežtai buvo skiriami rytiečiai (tai yra žmonės, gimę arba gyvenę pirmosios sovietinės Baltarusijos respublikos teritorijoje) ir vakariečiai (tai yra žmonės, gimę arba gyvenę Lenkijos respublikoje) (51 pav.). Suprantama, juk gyvenimas pasienyje visuomet turi savo spalvų. Kamene mažų mažiausia akivaizdi lenkų kalbos ir kultūros sklaida per mokyklą ir bažnyčią. Tokia mintis kirbėjo ir bendraujant su geriausia Kameno pateikėja, labai religinga, aštuonias dešimtis perkopusia Palina Navoičik. Ši moteris ant skaudamos kairės kojos kulkšnies gydomaisiais tikslais ryšėjo veikiausiai užkalbėtą vilnonį žalsvą siūlą nuo verbos. Dzūkės moterys dar neseniai šventintos verbos siūlais taip pat gynėsi nuo riešo ir juosmens skausmų per rugiapjūtę (LTR 6447/1259). Daug įdomaus radome ir P. Navoičik namų interjere: užrašą kreida K+M+B+ 2007 ant durų staktos, verbą (žilvyčio šakeles su spalvotų vilnonių siūlų kaspinėliais), Sekminių bei Devintinių berželius ir šiaudinius sodus palubėje, Grabnyčių (vasario 2-ąją pašventintas) žvakes, dešimtį religinio turinio paveikslų (52 pav.). Tokių reginių, išvykę iš Neries ištakų apylinkių ir stačiatikių gyvenamų kaimų, dar nebuvome matę, o čia, Kamene, jie neatrodė kuo nors ypatingi. Pati P. Navoičik buvo entuziastingai nusiteikusi, daug pasakojo ir lengvai

leidosi įkalbama sudainuoti, tačiau galiausiai nedvejodama... pamelavo. Nors ant stalo aiškiai matėme jai adresuotą laišką su Navoičik pavarde, vardu ir tėvavardžiu, paklausta pasakė mums kitą, net negirdėtą Anos Ščerbos pavardę. Supratome, jog seni žmonės, kad ir kur gyventų, Lietuvoje ar Baltarusijoje, visur vienodai yra kaustomi baimės. Birželio 4-ąją susitikome su didžiąja lietuvių delegacija, tą rytą išvykusia iš Vilniaus ir per pietus pasiekusia Kameną. Šnekučiuodamiesi apie šį bei tą iš tikrųjų visi galvojome apie plaukimą. Pradėti jį buvo numatyta birželio 5-ąją. Ši data, nurodyta K. Tiškevičiaus knygoje, visai atsitiktinai sutapo su pasaulyje minima Aplinkos diena. Tačiau niekam neatėjo į galvą, jog K. Tiškevičiaus laikais birželio 5-oji nurodoma pagal senąjį (Julijaus) kalendorių, o pagal dabartinį naująjį (Grigaliaus) kalendorių – tai birželio 17-oji. Skirtumų tarp K. Tiškevičiaus ir mūsų ekspedicijos, be abejonės, buvo daug daugiau. Antai per praėjusius 150 metų pasikeitė plaukimo ir pačių tyrėjų darbo priemonės; keliaudamas K. Tiškevičius rėmėsi dvarininkais ir kunigais, tokią paramą dabar mums būtų buvę sunku įsivaizduoti. Mus su juo tikrai vienijo upė, tačiau ir ji per šimtmetį sparčiai keitėsi ir buvo žmonių keičiama. Nedrįsčiau sakyti, jog nepakitęs išliko vien jos vardas, tačiau prabėgę metai paliko daug ženklų Neries vandenyse ir pakrantėse. Tuo vėliau ne kartą įsitikinome.

51 Kamenas – kaimas Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje (1932–1933)

2. Neries aukštupys

69

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

70

52 Palinos Navoičik namų interjeras (2007-06-04)

Šventinis rytas išaušo saulėtas, vėsa ir rasa pranašavo būsimą dienos karštį. Kartu su Filomena ieškant antrosios Kameno pilkapių grupės sugedo fotoaparatas ir nuo tada Baltarusijoje turėjome kliautis pagrindiniu grupės fotografu Mindaugu. Artėjant vidurdieniui, į Kameną prie Neries ėmė rinktis ekspedicijos dalyvių giminaičiai, draugai, smalsuoliai iš Kameno ir aplinkinių kaimų, saviveiklininkai – šventinės programos dalyviai ir, žinoma, oficialūs asmenys. Buvo įdomu iš šalies stebėti šį margą, dažnai visiškai skirtingiems pasauliams, kultūrai ir religijai atstovaujančių žmonių būrį. Kažkur kaime giedojo gaidys, Kastykų šventikas Valentinas netrukus skaitys maldas, muzikantas plėš akordeoną... Lietuvių, susirinkusių tą dieną į Kameną, galėjo būti arti keturių dešimčių. Tačiau irgi skirtingų savo išvaizda, nuotaika ir, žinoma, skatinamų įvairių motyvų. Antai Liutauras Balsys savo dalyvavimą ekspedicijoje suvokė kaip ypatingą misiją, kurios tikslas – Nerimi į Kauną nuplukdyti šventąją ugnį ir lazdą-krivulę. Jis nedvejodamas užėmė vietą greta Kastykų cerkvės šventiko, pakviesto palaiminti ekspedicijos (53 pav.). Tarsi nujausdamas Liutauro tikslus Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Baltarusijoje patarėjas Marius Janukonis lietuvių delegacijai perdavė Perkūno skulptūrą ir prisakė ją saugoti per visą kelionę; pasirodo, 2006 m. šis Perkūnas kitos lietuvių keliautojų grupės jau plukdytas Nemunu. Baltarusių delegacijos vadovams buvo įteikta vandeniu keliaujančiųjų globėjo Šv. Mikolos ikona ir nuo tol Neryje kartais šalia, kartais nutolę vienas nuo kito, keliavo du visiškai skirtingų tikybų atributai. Aišku, dar privalau paminėti vėliavą – baltą 2007 m. ekspedicijos ženklą melsvame fone. Vėliavų su ekspedicijos ženklu buvo keletas – didžioji, kurios kotui mūsų delegacijos vadas Vytis panaudojo du sujungtus katamarano irklus, ir kelios mažesnės, tvirtinamos prie laivų pagal jų savininkų pageidavimą. Tačiau apmaudu mums buvo dėl vienos nedovanotinos lietuvių dailininko klaidos šiose vėliavose: pirmame baltarusių žodžio Вилiя skiemenyje turėjo būti raidė -i- (Вiлiя). Apmaudu, kad Vilniuje mes nuolat stokojame tikrų baltarusių kalbos, taip pat ir jos kultūros žinovų... Plaukimą pradėjome kiek aukščiau nuo senojo Kameno tilto vietos (rytinio pylimo gale – N54o34´47,4'', E27o28´19,2''), taigi beveik ten pat, kaip ir K. Tiškevičius 1857 m. Tuo tarpu mus palydintieji stovėjo jau ant kito – naujojo tilto ties Krainos (462 km, kair.) žiotimis. Iš kaimo pusės šio tilto prieigas puošia... betoninis stumbras. Sovietmečiu statant tiltą medžiagų

2. Neries aukštupys

53 L. Balsys (kairėje) ir šventikas Valentinas (dešinėje) ekspedicijos atidarymo šventėje (2007-06-05)

netrūko, tad tą puošmeną išliejo jau miręs savamokslis kūrėjas Josifas Navoičikas. Jo namuose grožėjomės medinėmis Neries žuvų, lydekos ir ešerio, skulptūromis, kurios saugomos kartu su kitomis šventenybėmis. Baltarusijoje Neris teka Naročios–Neries žemuma, kurią iš šiaurės juosia Švenčionių kalvynas, iš rytų ir pietų – Minsko aukštuma. Pakilimų šlaitus drenuoja giliai įsirėžę Neries intakai. Lietuvoje Neris kerta Baltijos aukštumas, o žemupyje siekia Vidurio Lietuvos žemumos pakraštį (Grižienė et al. 1993, 22). Atskiros Neries dalys nevienodo senumo: iki Vokės (141 km, kair.) Neris yra seniausia. Ja plūdo paskutinio ledyno vandenys iš aukštupio per Vokės ir Merkio slėnius į vakarus. Toliau Neris vagą suformavo jau buvusių prieledyninių ežerų dugne. Didžiąja dalimi Neries baseinas apima Baltarusijos (10 932 km2) ir Lietuvos (13 921,9 km2) teritoriją, tačiau šiaurėje dar įsiterpia ir į nedidelį Latvijos plotelį (88,1 km2). Beje, nuo aukštupio iki žemupio Neries baseino asimetriškumo rodiklis neigiamas – dešiniosios pusės baseinas didesnis už kairiosios. Nuo aukštupio ligi Šventosios Neries kairioji pusė sudaro apie 40 proc., o dešinioji – 60 proc. bendro baseino ploto. Įtekėjus Šventajai, Neries baseino asimetriškumas dar labiau padidėja atitinkamai iki 30 ir 70 proc. Ten pat, Neries dešinėje, susitelkę beveik visi jos baseino ežerai, kurie formuoja savitą šios dalies upių hidrologinį režimą; pastarasis turi įtakos visam Neries hidrologiniam režimui (Grižienė et al. 1993, 22, 25). Remiantis naujausiomis Neries hidrografijos studijomis, ir aukštupyje, tekėdama plačiomis žemumomis, ir vidurupyje, tekėdama per aukštumas bei grauždamasi į jas, Neris suformavo vingiuotą vagą. Bendras vingiuotumas v=2,00 artimas Nemuno rodikliui (2,13). Palyginti su kitomis Lietuvos upėmis, tarp jų ir su Neries intakais – Šventąja, Žeimena, Vilnia ir Voke, Neris pagal vagos vidutinį vingiuotumo koeficientą yra vingiuota. Jos vingiuotumas mažėja pasroviui: iki Vokės jis yra 1,70–1,67, tarp Vokės ir Šventosios – 1,46, o žemupyje – 1,27 (Grižienė et al. 1993, 24). Neries kritimo lygis 163 metrai – nuo 184 m ištakų rajone iki 21 m aukščio virš jūros lygio žiotyse, o vidutinis nuolydis – 0,00032. Lyginamasis Neries vandeningumas (7,6 l/s km2) didesnis už Nemuno rodiklį (6,3 l/s km2) iki santakos su Nerimi (Grižienė et al. 1993, 22).

71

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

72

Netrukus už Kameno praplaukėme Krainos (462 km, kair.) žiotis, kur K. Tiškevičiaus ekspedicija patyrė daug nuostolių (W 38), ir pasiekėme upės vietą (N54o34´27,0'', E27o27´48,2''), kurios būta gražios, sprendžiant iš pavadinimo Krasny Berahas. Iki XX a. pirmosios pusės čia gyvavo ir to paties pavadinimo vienkiemis (Красный Берег – ВТУ LXIX–13). Krasny Berahas (457 km, kair.). Taip vadinami Neries krantai tęsiasi kelis kilometrus ties Bakūnkais (460 km, deš.), Spaso vietove ir Stešicų kaimu (455 km, deš.) (54 pav.). Aukštupyje ir toliau upe žemyn tokių krantų pavadinimų pasitaiko daugiau. Pakrančių skardžiai, nelygu jų išvaizda ir byrančio smėlio spalva, dar gali būti vadinami geltonais (Жоўты Беражок) ar baltais (Белая гара). Čia pat minėtinas ir iš esmės bendriniu tapęs, dažnas kitų skardžių pavadinimų pakaitas – Plikasis kalnas (Лысая гара).

54 Krasny Beraho vietovė (2007-06-05)

Graži Neries antrosios terasos atodangų ekspozicija plačiame slėnyje. Griūvančiuose apie 4 m aukščio krantuose ties Bakūnkais matyti, jog armens storis čia svyruoja apie 30 cm, daugelyje vietų giliau slūgso geležies rūdos sluoksneliai (plg. Tyszkiewicz 1871, 67). Viename atodangų ruože akį traukia išraiškingi supustymai: žvelgiant nuo viršaus, didelė kopos kepurė buvo užklojusi velėną, po ja slūgsojo jaurinio dirvožemio horizontas, o po juo kitos – senesnės – velėnos sluoksnis. Iš pažiūros Neris primena Merkio aukštupį ar vidurupį. Daugybė kilpų, o rami tėkmė vadinama bendriniu pliosų pavadinimu: Тут ёсць Красны Бераг... Пад Бакунькамі. Там такая пляса і такая высата, і пясок (LTR 7686/29). Mano prietaisas rodo, jog plaukiame lėtai – neirkluojamas plaustas juda maždaug 2,9–3,2 km/h greičiu. Nelengvai sekasi atrasti tikrąją upės srovę ir būti jos nešamiems. Besimokydami sutartinai irkluoti ir greičiau plaukti iššvaistėme daug jėgų, be to, į upės šiekštus spėjome pradrėksti abu plausto šonus. Spasas (455 km, deš.) – praeityje miesteliu tituluota vietovė, kuri, kaip rodo jos pavadinimas, išaugo greta Kristaus Atsimainymo (bltr. Спас) bažnyčios. Nepatvirtintais duomenimis, bažnyčia XIX a. buvo paversta cerkve, Spase apsigyveno stačiatikių šventikas (LTR 7685/83).

1857 m. čia stovėjo Romos katalikų bažnyčios statinių kompleksas, veikė smuklė ir pirmasis keltas per upę (W 41–43). Tarp medžių senolių kelio rytinėje pusėje išvydome akmeninius klebonijos pamatus, vakarinėje – dideles kapines. Kapinėse, atviroje jų aikštelėje, – laiptus į bažnyčią, kurios nebėra. Šalimais ant antkapinės plokštės užrašas: Józefa Trydenskiegi zm. 1896. R. Wieku ... Prosi o westhnie ... do Boga. Giminaičio, Dauginavos klebono Tridenskio, Spaso bažnyčios statytojo, pavardę nurodo K. Tiškevičius (1787 m.) (W 41). Ant antkapių daugiausia Putričių, Trockių, Šabanų, Čiupkų, Karpovičių, Ruseckų, Stankevičių pavardžių – laidota čia iš plačios apylinkės. Beje, tikintieji į ateistų sugriautos apie 1956 m. Spaso bažnyčios vietą iki šiol renkasi per Devintines ir Kristaus Atsimainymo šventę, rugpjūčio 6-ąją, tą dieną buvusių altorių vietose yra įrengiami laikini altorėliai ir laikomos mišios (LTR 7686: 45, 53). Paslaptingiausia kapinių vieta – pilkapį primenantis žemių sampilas, kurį kapinėse sutikta Irena Kurjanovič pavadino senovės karių kapu: нейкія курганы... даўней, казалі, у вайну і салдаты хавалі...

55 Karių kapu laikomas sampilas Spaso kapinėse (2007-06-05)

Pilkapį primenantis sampilas yra Spaso kapinių centrinėje dalyje, senų medžių guote, tarp XIX–XX a. kapų (N54o34´25,8'', E27o24´54,8'') (55 pav.). Jis 4 x 4,2 m dydžio, 0,6–0,8 m aukščio, iš žemių kyšo keli akmenys.

Paliekame Spasą. Į priekį judame taip pat lėtai, kaip ir prieš pietus. Prie ramybės prisideda ir tai, jog mobilieji telefonai išjungti dėl itin brangių tarptautinių pokalbių minučių. Per dvi savaites prie šios izoliacijos priprasime ir ne kartą dėl to stebėsimės. Visi ekspedicijos laivai seniai dingo iš akių. Lygintis su gyventojų turimomis plaukimo priemonėmis neturime galimybės, nes čia jų apskritai nėra. Prireikus nukakti kitapus Neries, keliaujama Kameno arba Stešicų tiltu. Žvejų nematyti, juos visus traukia Neries ir Servėčės (442 km, deš.) santaka. Č. Kudaba šioje vietovėje mini plokščiadugnes lentines valtis, o skobtiniai luotai XX a. antrojoje pusėje jau buvę retenybė (N 19). Netrukus į devintą dešimtį įkopęs Konstantinas Čerapovičius iš Čapelščinos patikslins, jog luotą (човен) Neryje matęs būdamas šešerių ar septynerių metų. Raisa Sonič, kilusi iš Rybčino, pamena, jog XX a. viduryje jų kaime luotas jau puvo sausumoje nebenaudojamas.

2. Neries aukštupys

73

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

74

Dar Kamene girdėjome senolius pasakojant apie Neryje suvirtusius ąžuolus, aukštupyje K. Tiškevičius apie juos tik užsimena (W 67–68), smulkiau aprašo ties Trapalava (372 km, deš.). Pirmąjį tokį medį savo akimis išvydome baigdami praplaukti Krasny Berahu vadinamą upės ruožą, tuoj už Kabyliankos žiočių (453 km, kair.). Jau buvome apiplaukę iš kairės styrantį (N54o33´39,8'', E27o22´51,6'') apie 60 cm skersmens juodą kamieną (56 pav.), kai staiga sumojome, jog sulig upės vandens lygiu po kelių metrų storio žemės sluoksniu kyšoti tegali tik labai senas medis. Žinoma, sugrįžome ir vėliau žvalgėmės kur kas atidžiau.

56

57

Juodasis ąžuolas Neries vagoje žemiau Kabyliankos žiočių (2007-06-05)

Chronologinė 1968–1972 m. rastų ąžuolų skalė

Vietos gyventojai, suprantama, nieko negalėjo pasakyti apie upės ąžuolų amžių, plg.: гэтаксама пыталіся мы ў сваіх бацькоў адкуль гэтыя дубы паявіліся тут. Дык яны кажуць, можа калі якая пушча была. Ніхто не знаіць цяпер (LTR 7685/50). Visas abejones dėl šių medžių amžiaus jau po ekspedicijos išsklaidė dr. Adomas Vitas, kuris 1968–1972 m. turėjo galimybę išsamiau tyrinėti Neries ąžuolus iš Smurgainių apylinkių. Radiokarbono metodu nustatyta, jog chronologinė ąžuolų skalė labai plati ir apima metus nuo 5557 m. pr. Kr. iki 1813 m. (57 pav.). Tačiau daugiausia jų iš dviejų laikotarpių: I t-mečio pr. Kr. pirmosios pusės – I t-mečio po Kr. pirmosios pusės (624 BC–277 AD, 22 pavyzdžiai) ir I t-mečio pabaigos – II t-mečio pirmosios pusės (829–1376 AD, 26 pavyzdžiai) (Vitas 2004). Beje, vertinga tirtų ir tebetyrinėjamų ąžuolų pavyzdžių kolekcija, kurią sudaro šimtas trys vidutiniškai 155 metų amžiaus kamienų pavyzdžiai, šiandien yra saugoma VDU Aplinkos tyrimų centre. Netrukus už ąžuolo, upės posūkyje į vakarus, dešiniajame krante (N54o33´42,3'', o E27 22´51,6''), maždaug po 4 m storio smėlio sluoksniu, atodangoje, pirmą kartą išvydome moreninį priemolį. Č. Kudaba apie šiuos dirvožemio pokyčius numanė iš besikeičiančios augmenijos, pirmiausia iš miške gausėjančių eglių (N 20). Kumelščina (449 km, deš.). Ribų tarp jos, Čapelščinos ir Kastykų šiandien faktiškai neliko. Kumelščina pirmą kartą paminėta 1765 m. ir greitai tapo dvarininkų Kozielų nuo-

savybe (НПВ 679). Pastarąją giminę seniausieji gyventojai dar mena (Казёл-Паклеўскі – LTR 7685/62, 7686/86). Intriguoja Kumelščinos (Kumielszczyzna – W 43) pavadinimo kilmė. Šiuo metu ją linkstama sieti su dvarininko pavarde (Лемцюгова 2003, 657–659), tačiau šis siūlymas mažai tikėtinas, nes tokio asmenvardžio čia neužfiksuota, taip pat nėra ir tarp pavardžių, kildinamų iš gyvūnų pavadinimų, panašių į Kumelys (iš liet. kumelė „paaugęs arklys; eržilas“). Peršasi mintis, jog kaimo pavadinimas turėtų būti siejamas su lietuviškos kilmės pavarde Kumelys, Kumelėnas ar Kumeliauskas (LPŽ I 1118). Čia minėtina mažiausiai viena kaimo vardo analogija iš Alšėnų krašto, Vakarų Baltarusijos (Кумеланы – Бiрыла, Ванагас 1968, 45). Tiesa, dėmesio vertas dar vienas bandymas Kumelščinos kilmę nagrinėti kartu su keliais kilometrais aukščiau į Nerį įtekančio Kabyliankos upelio (453 km, kair.; до ръчки Кобылянки – 1590 m., Акты XIV 377; Kobylanka – 1857 m., W 43), Kabyliankos (Кобылянка) ir Kabyljės (Кобылье) kaimų pavadinimais (pirmasis dabar prijungtas prie Zabalotės, o antrasis pervadintas į Oktiabrskoje – Рогач 2006). Tai būtų opozicinis modelis – dvikalbystės arba dviejų kalbų kaimynystės rezultatas. Panašių atvejų, kai tos pačios vietovės pavadinimas skirtingomis kalbomis reiškia tą patį, galima rasti kitados rytų baltų genčių gyventuose kraštuose (Топоров, Трубачев 1962), lietuvių ir jotvingių paribyje (Vanagas 1996, 133–135), vokiečių nukariautose prūsų žemėse (Pėteraitis 1992, 69). Išraiškingi XIX–XX a. pavyzdžiai mums žinomi iš Lydos ir Gervėčių apylinkių, kaip antai kaimo pavadinimas Užupis ir Zarečė (Razmukaitė 1989, 273), upelis Akmena ir Kamenka (Razmukaitė 2002, 670) ir kt. Galimas dalykas, Kabylianka praeityje galėjo būti vadinama ir Kumele, kaip kitados vienas Neries intakų žemiau Strėčios (275 km, deš.) (Kumielnaja – W 281; plg. taip pat intaką ties Mamajais (381 km, deš.), vadintą Кобылья речка – TŽ XIV–5; Рогач 2006). Tai, kad geografiniai pavadinimai Vileikos krašte dar nėra galutinai nusistovėję, rodo Neries intako Ilijos (422 km, kair.) pavyzdys – ji ir Rybczanka, ir Wiazuć (W 281), ir Viazinka, ir Ilija (Kolupaila 1956). Čapelščina (448 km, deš.). Kaimo ištakos siekia XVIII a. (Рогач 2006), bet dabar jis jau susiliejęs su Kastykais. Vėl mūsų dėmesį prikausto pavadinimas (Czapielszczyzna – W 43), kuris atsargiai gali būti siejamas su asmenvardžiu Čepelis ar Čepelė. Nors jis kildinamas iš lenkų kalboje iki XVI a. vartotos Stepano lyties Szczepan (LPŽ I 411), mūsų dėmesį pirmiausia patraukia lietuviška mažybinė priesaga -elis. Tokia pavardžių daryba būdinga Baltarusijos teritorijai ir yra laikoma lietuvišku paveldu (plg. Гігель, Гіргель, Гойгель, Гудель, Дзягель ir kt.; Гурская, Вайткявичюс 2008a, 283). Pagrindo lituanistiniams ieškojimams šia kryptimi taip pat teikia faktas, jog Vileikos rajone, tiek vakarinėje, tiek vidurinėje jo dalyse, yra daugiau iš lietuviškų pavardžių kilusių gyvenamųjų vietų vardų, tokių kaip Плiкавiчы (plg. Plikis; pirmą kartą minima 1556 m.), Рамэйкi (plg. Rameika; 1608 m.), Бутрымава (plg. Butrimas; 1690 m.) ir Карвелi (plg. Karvelis; 1800 m.). Čia gausiau buvo atstovaujama ir lietuvių kalbos ženklu laikomai priesagai -iškės / -iškiai. Palyginimui, Miadzvedzinos (Мядзведзiна) kaimas 1800 m. sąrašuose dar vadinamas Miadzvedziškiais! (Мядзведзiшкi – НПВ 672) Apsilankymas Kastykuose, kuriuos netrukus priplaukėme, daugelį ką tik išsakytų spėlionių patvirtino ir padėjo formuluoti atitinkamas naujas prielaidas.

2. Neries aukštupys

75

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

76

58 Kastykų pilkapiai, žvelgiant iš šiaurės rytų (2007-06-05)

59 Kastykų pilkapiuose rasti puodeliai: 1) pilkapyje nr. 3; 2) pilkapyje nr. 2; 3) pilkapyje nr. 4; 4) pilkapyje nr. 5; 5) pilkapyje nr. 1; 6) pilkapyje nr. 7

Kastykų pilkapių grupė yra į r nuo cerkvės ir kapinių, dešiniajame Neries krante (N54o34´01,7'', E27o19´28,6'') (58 pav.). Pirmą kartą aprašyta ir tyrinėta (tačiau be žymesnių rezultatų) 1857 m. per K. Tiškevičiaus ekspediciją. Anuo metu pilkapių būta didesnių, labai daug (znajduje się mnóstwo), juos skalavo Neries vandenys. Pasakota, jog tai švedų kapai (Tyszkiewicz 1871, 44). Šiandien šr–pv kryptimi išsitęsusią pilkapių grupę sudaro 20 pilkapių (bendrą planą žr. Звяруго 1989, 101, pav. 57). Kai kurių jų sampilai siekia iki 14 m skersmens ir 1,8 m aukščio. 1973 m. J. Zveruga septyniuose pilkapiuose rado griautinių kapų ant pagrindo su XI–XII a. įkapėmis: plačiaašmeniu pentiniu kirviu, antkaklėmis, žiedais, verpstukais, puodeliais ir kt. (Звяруга 2001, 173–175; 2003, 57; 2005, 138–139, 155–157) (59 pav).

Kastykai (446 km, deš.). Kaimas turi aiškią dominantę – nedidelę unitų cerkvę, pastatytą Keturiasdešimties kankinių garbei bene 1756 m. (НПВ 684). Prie šventoriaus ir kapinių šliejasi pilkapių grupė. Tačiau mintys greitai nukrypo kitur – kapinėse, šalia cerkvės, tarp labiausiai paplitusių pavardžių pamačiau dvi, priskiriamas prie seniausio lietuviškų asmenvardžių,

2. Neries aukštupys

77

60 Ivanas Jaugelis su šeimoje saugomu tėvo portretu rankose (2007-06-05)

randamų rytuose, klodo! Tai Vėževičius (Вяжевич) ir Jaugelis ar Jaugilas (Явгель). Pirmoji pavardė, dar be priesagos -evičius, figūruoja XV a. Lietuvos metrikos knygose: Даугирду Вяжелис arba земля... на имя Вяжевъщина... А тот... Вяжис ныне змерл (Garliauskas 2000, 244). Antroji, dvikamienė Jau-gelis, nusipelno ypatingo dėmesio dėl senovinės darybos. Dar daugiau, netoli cerkvės susitikome savo sodyboje medų kopinėjantį senųjų Jaugelių palikuonį, kuris išsiskyrė ir šviesiu protu, ir išvaizda. Vidutinio ūgio, kiek pailgo veido, mėlynakis senukas atstovavo tam antropologiniam baltarusių tipui, kurį mūsų žvalgomosiose išvykose L. Dučyc visuomet pusiau juokais, pusiau rimtai vadina baltais (60 pav.). Bet čia, Kastykuose, neliko jokių abejonių – netrukus išsiaiškinome, jog tai sena, Vileikos kraštui įprasta pavardė, be Kastykų, dar žinoma Arpoje ir Astaškave. Stačiatikis Ivanas Jaugelis pats žino, jog jo pavardė ne baltarusiška (таму шта ў Беларусі ж нет фаміліяў Яўгель), tačiau kokia, tiksliai atsakyti negalįs ir spėliojantis, jog ji esanti... turkiškos kilmės (как-будто ад туркаў). Dažnų pašaipų – pravardžiuojami turkais – Jaugeliai sulaukdavo ir iš aplinkinių: Звалі турчакі... дачку – Турчанка (LTR 7685/61). Belieka pridurti, jog panašų, tarytum prarastos tapatybės atvejį 2006 m. kartu su Jurasiu turėjome progos stebėti toli rytuose – Dobrovolske prie Obolcų. Tuomet 76-erių Stanislovas Vidmantas (Вiдмант) spėliojo, jog jo giminės šaknys galinčios būti švediškos, jo pavardė kildintina iš latvių arba vokiečių kalbų; pats save laikantis baltarusiu, o gyvendamas Rusijoje visam gyvenimui pripratęs kalbėti rusiškai (plačiau žr. Гурская, Вайткявичюс 2008b, 21). Lietuviškos kilmės dvikamienę pavardę Jaugelis Vileikos krašte galima pagrįstai sieti su LDK laikotarpio realijomis, veikiausiai su viena to meto bajorų giminių (plg. Zinkevičius 1988, 117, 151). Vileikos krašte būta ir didesnių jų telkinių – bajorkaimių arba akalicų (žr. Viliamas 1940, 27–28). Tenka apgailestauti, jog Ivanas Jaugelis (g. 1925 m.) yra paskutinis šios giminės šakos Kastykuose atstovas. Minske gyvenantis jo sūnus augina dvi dukteris...

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

78

Visai kas kita XX a. Kastykuose gyvenę lietuviakalbiai: Bublis (Бубль), Čiegis (Чэгіс), Gulis (Гуліс), Velaišis (Велайшыс), taip pat latvis Spruogis (Спрогіс). Pasakojama, jog įvairiomis aplinkybėmis jie čia persikėlė po Pirmojo pasaulinio karo (LTR 7685/64) – dažnai pamirštama, jog rimtų kliūčių keisti savo gyvenamąją vietą XIX a. antrojoje pusėje – XX a. nebuvo, o etninės Lietuvos žemės su Baltarusija (vienu metu ir su vakarine jos dalimi) buvo viena administracinė erdvė. Apie žmonių kėlimąsi iš etninės Lietuvos (Aukštaitijos) į rytų kraštus žinoma daugiausiai nuo XIX a. aštuntojo–devintojo dešimtmečių. Emigraciją lėmė ekonominės priežastys: žemės trūkumas ir teisių ją įsigyti valstiečiams katalikams faktinis ribojimas. Lietuviai valstiečiai vienijosi į bendrijas ir, naudodamiesi Vilniaus ir Maskvos žemės bankų paskolomis, pirko daug nebrangiai dvarininkų pardavinėtos žemės, pirmiausia Rytų Baltarusijoje (plačiau žr. Unukovič 2006). Galimas daiktas, jog dalis lietuvių dėl šių arba kitų priežasčių įsikūrė ir apie Vileiką, kur bent Viazynės valsčiuje XIX a. pabaigoje lietuviais užsirašė nemaža bendruomenė – 37 asmenys (Anonim 1898, 68, 72; plg. Gaučas 2004, 18).9 Vėlų birželio 5-osios vakarą Kastykus turėjome palikti, nesuspėję aprėpti visko, kas čia dar galėjo būti svarbaus ekspedicijos labui. Bet rytojaus dieną sutarėme: užuot gynę savo plaustą per Vileikos marias, toliau dirbsime Neries pakrančių kaimuose. Kepinant saulei, Algimantas mus nuvežė į Kastykus ir Čapelščiną.

61a

61b

Kastykų cerkvė (2007-06-05)

Viena Kastykų sodybų (2007-06-06)

9

Su ja gali būti sietinas XX a. viduryje Ilijos kaime gyvenęs Vladislavas Daukša (Уладзiслаў Даўкша) (ПВ 414).

Kaimas didelis ir gražus (61a–b pav.), rėžinės struktūros, pagrindinė gatvė, kaip ir dera, prieš Antrąjį pasaulinį karą išgrįsta akmenimis. Tačiau dėl Vileikos marių kaimynystės čia daugėja vasarotojų, dygsta ir naujų vasarnamių. Mums labiausiai rūpima tema – upė ir Kastykų vaidmuo prekybos kelyje iš Neries aukštupio į žemupį. Patogi geografinė padėtis Neries ir Servėčės santakos rajone, gilėjanti Neris ir jos vandeningumas lėmė, jog Kastykuose apsistodavo keliaujantieji iš aukštupio ir atgal, čia buvo pakraunamos arba iškraunamos prekės, ruošiamasi kitam medienos plukdymo etapui. Septyniasdešimtmetis K. Tiškevičiaus laivo vairininkas Vasilis Sapiežka dar pats jaunystėje ne kartą iš Kastykų į Kauną plukdydavęs produktus, o atgal grįždavęs su vynu, cukrumi, plienu ar geležimi (Tyszkiewicz 1871, 59). Viena vertus, Kastykų klestėjimo laikai baigėsi išties seniai, nes jau 1857 m. K. Tiškevičius ant Neries kranto, kur stovėta prekių saugojimo sandėlių (śpichlerze), nerado jokio ženklo; lemtingi buvo 1808 metai, Prancūzijai paskelbus ekonominę blokadą Anglijai su daugeliu iš to išplaukiančių pasekmių (Tyszkiewicz 1871, 45, 59). Mes gi jautėmės nepaprastai laimingi klausydamiesi Ivano Jaugelio, prisiminusio senelių pasakojimus apie XIX amžiuje Nerimi laivais iš Kraisko gelumbės fabriko plukdytą produkciją: У Крайску ш была ш фабрыка. Тамака ш па гэтай раке сплаўлялі. Усё вазілі. Тут хадзілі караблі былi, небальшыя баржы (LTR 7685/76; plg. Tyszkiewicz 1871, 39). Jis nurodė ir sunykusios Kastykų prieplaukos vietą Neries kairiajame krante kitapus pilkapių, kiek aukščiau jų. Upė toje vietoje kadaise buvo platesnė, o prieplaukoje ir gilesnė. Susisiekimą tarp abiejų Neries krantų Kastykuose užtikrino keltas, kuris veikė iki pat XX a. vidurio (LTR 7685/92). Kita vertus, prekybai palankių metų Kastykuose būta ir po 1808 m. (pvz., 1853–1854 m., žr. Tyszkiewicz 1871, 62), o svarbesnis ar menkesnis vietovės ekonominis vaidmuo, susijęs su medienos plukdymu, vis dėlto išliko iki XX a. penktojo–šeštojo dešimtmečių. Būtent apie medienos plukdymą daug ką gali papasakoti Kastykų ir Čapelščinos seniausi gyventojai, nes jie buvo šio ekonominio proceso dalyviai ir liudininkai. Medieną plukdyti nustota, nutiesus gerus kelius į Neries ištakų rajoną, atsiradus miškovežiams ir galų gale Vileikoje pastačius užtvanką. Sielių plukdymas seniai žinomas kaip amatas ir verslas. Per Neries ekspediciją prie šios nepaprastai įdomios ir plačios temos grįžome daugybę kartų, pirmiausia bendraudami su žmonėmis, kuriems patiems teko ragauti sielininko duonos arba stebėti tą darbą iš arti. Kastykuose dėmesį pirmiausia patraukė pabrėžiamas skirtumas tarp Lenkijos respublikos metais plukdytų sielių (kiekvieną sielį sudarė keletas iš rąstų surištų plaustų) ir sovietiniais metais plukdytų nesurištų rąstų-mailiaus (моллю гналі – LTR 7685/85). Iš Neries aukštupio į Vileiką iki maždaug 1960-ųjų masiškai plukdyta pušies ir eglės mediena. Įkandin suverstų į upę 12–15 m ilgio rąstų pakrantėmis eidavo darbininkai, tarp jų ir moterys. Norint sustoti poilsio, arba siekiant rąstus kontroliuoti, upė kartais buvo užtveriama ir srovė juos suplakdavo į vieną didelį masyvą (перагарадзілі раку – усё сабралася, тады пускаюць). Imtis tokio užsiėmimo gegužės–birželio mėnesiais žmones skatino užtikrintas, palyginti greitas ir didelis uždarbis – medienos labai reikėję miestuose (LTR 7685: 66, 69). Minėtą laikotarpį apibrėžė Neries kalendorius – rąstus reikėjo išplukdyti nelaukiant gegužės pabaigos, mat birželio pradžioje prasidėdavo apie 145 dienas Neryje trunkantis vasaros nuosėkis (Gailiušis et al. 2001, 327; plg. žiemos nuosėkis sausio–vasario mėnesiais trunka apie 50–70 dienų).

2. Neries aukštupys

79

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

80

Dar nepaminėjau, jog birželio 6-ąją į Kastykus su vaizdo kamera mus lydėjo V. Damaševičius, kuris atkakliai reikalavo rasti jam dainuojančių pateikėjų. Šiek tiek pasistengę, šį Vytauto pageidavimą išpildėme (LTR 7686: 75–77). Dar daugiau, įspūdingas ir iki tol negirdėtas Antrojo pasaulinio karo metais tragiškai pasibaigusios traktorininko ir jo mylimosios meilės siužetas įsiminė visam likusiam ekspedicijos laikui... Skirtumas tarp K. Tiškevičiaus kaimuose prie Neries girdėtų ir mūsų, po 150 metų fiksuotų dainų buvo milžiniškas. Dainuojamoji tautosaka ir teksto, ir melodijos požiūriu per minėtą laikotarpį pasikeitė daugiau nei, pavyzdžiui, tradiciniai pasakojamosios tautosakos siužetai. Tuo patys rytojaus dieną įsitikinome Sosenkos kaime. Leisdamiesi upe žemyn už Kastykų įplaukiame į Vileikos marias. Neturint tikslaus ir, svarbiausia, naujo vietovės žemėlapio, orientuotis čia labai sunku. Kažkur mums iš kairės, veikiausiai vienoje salų, turėtų būti Plikasis kalnas (Лысая гара), apie kurį pasakojama, esą čia buvusi austrų kareivių paslėpta karieta su auksu (LTR 7685/94). Dešinėje, kyšulyje, nedidelėje smėlio kalvelėje, turbūt yra 1973 m. archeologų tyrinėta viduriniojo neolito ir bronzos amžiaus gyvenvietė su akmens, titnago, keramikos ir bronzos dirbiniais (Чарняўскi 2006). Čia pat, nedaug nutolę vienas nuo kito, stoviniuoja žvejai atvykėliai. Kartais jų tiek daug, jog susidaro mašinų spūstys! (у Мінску на базары нямашака гэтулька машын, сколька на Вільле – LTR 7685/97). Į aštuntą dešimtį įkopusio Mikalajaus Zajaco atmintyje Kastykų kaimo žvejai gaudydavę lydekas, karšius, šapalus, kuojas, skersnukius (Chondrostoma nasus). Dabar belikę pūgžliai ir kuojos, pasitaikanti vos viena kita lydekaitė (LTR 7685/97). Oficialiais duomenimis, Vileikos mariose veisiasi šios žuvys: karšis (Abramis brama), srovinė aukšlė (Alburnoides bipunctatus), paprastoji aukšlė (Alburnus alburnus), salatis (Aspius aspius), plakis (Blicca bjoerkna), sidabrinis karosas (Carassius auratus), paprastasis karosas (Carassius carassius), karpis (sazanas) (Cyprinus carpio), gružlys (Gobio gobio), saulažuvė (Leucaspius delineulus), šapalas (Leuciscus cephalus), meknė (Leuciscus idus), strepetys (Leuciscus leuciscus), kartuolė (Rhodeus sericeus), kuoja (Rutilus rutilus), raudė (Scardinius erythropthalmus), lynas (Tinca tinca) (iš viso 64%); šližys (Barbatula barbatula) (4%); vijūnas (Misgurnus fossilus), kirtiklis (Cobitis taenia) (8%); vėgėlė (Lota lota) (4%); dyglė trispyglė (Gasterosteus aculeatus) (4%); pūgžlys (Gymnocephalus cernuus), ešerys (Perca fluviatilis), starkis (sterkas) (Stizostedion lucioperca) (12%); paprastasis kūjagalvis (Cottus gobio) (4%). Tiesa, priduria šio šaltinio autorius, dėl besaikio ir nekontroliuojamo brakonieriavimo šiandien mariose žuvų yra galbūt net dvidešimt kartų mažiau nei apie 1977-uosius (Михалевич 2007). Neries vandenys žemiau Kastykų plūsta į šalis, vagos tėkmės nebejaučiame ir į priekį judame tik padedami irklų. Tolumoje, dešinėje – Sutokų vietovė ir buvęs to paties pavadinimo kaimas (Sutoki – W 66) (62 pav.). Simptomiška, jog šis pavadinimas vietos gyventojų tariamas kaip Sytokai (Сытокі) (LTR 7685: 74, 75), o bendrinę geografinę reikšmę turintis žodis bltr. cутока, arba сутокi „upių santaka“ (Жучкевич 1974, 368; Яшкiн 2005, 639–640), galimas dalykas, turėtų sulaukti daugiau baltistų dėmesio (plg. BR I 519).

2. Neries aukštupys

81

62 Kastykų–Sutokų–Sosenkos apylinkės, dabar – Vileikos marių rytinė dalis (1932–1933)

Neries ir Servėčės (442 km, deš.) santakos vietoje tyvuliuoja milžiniškas ežeras, dar vadinamas Servėčės įlanka. Sprendžiant iš gausių meldų sąžalynų, upė dumblėja, plika akimi vandens paviršiuje matyti didesnių ir mažesnių nešvarumų dėmių. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio čia nenuščiūva, atrodo, didžiausias kada nors gamtoje girdimas triukšmas – susiliejantis tūkstančių vandens paukščių klegesys. Vileikos marios (nuo 446 iki 403 upės kilometro). Milžiniškas 67 km2 ploto ir apie 260 mln m3 vandens rezervuaras su atitinkama infrastruktūra (hidroelektrine, pylimais, keliais, tiltais, siurblinėmis) yra 1968–1976 m. sukurtos Vileikos–Minsko vandens sistemos dalis (Коласава 2003) (63a–b pav.). Projekto tikslas – 62 km ilgio kanalu nukreipti dalį Neries vandens (12 m3/s debitu) į Svisločiaus upę, tekančią pro Minską. Maža pasakyti, jog tokiu būdu buvo įgyvendintas senas, ne vėliau kaip 1631 m. sumanytas Baltijos ir Juodosios jūrų baseinų sujungimas (plačiau žr. W 56),10 kuris padarė įtakos per tūkstančius metų susiklosčiusiam Neries hidrografiniam režimui. Vileikos marios apskritai reiškė didžiausias Neries gamtos ir kultūros istorijos permainas, iki šiol pasiektas žmogaus rankomis. Neries pakrančių gyventojas pridurs, jog upei ir žmonėms tai turėjo pačių didžiausių pasekmių. Michailas Michalevičius, aistringas kraštotyros entuziastas iš Vileikos, per ekspediciją kasdien teiravosi prie upės gyvenančių žmonių, kas, jų manymu, labiausiai pakeitė Nerį. 10

Galima pridurti, jog faktiškai tas sujungimas sovietiniais metais buvo atliktas ir ištakų rajone, kur melioracijos kanalas Nerį sujungė su Ponia (dešiniuoju Beržuonos intaku).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

82

63a

63b

Mitingas, įvykęs prie hidroelektrinės pylimo prieš pat patvenkiant Nerį (1973-09-08)

Vileikos marių pakrantė ties Sosenkos kaimu (2007-06-07)

Ištakų rajone ir aukštupyje nurodyti 1958–1968 metais atlikti melioracijos darbai ir kanalų kasyba, žemiau Vileikos – 1976 m. baigta marių ir hidroelektrinės statyba, apie Zalesę – nuo 1963 m. veikianti Smurgainių silikato gamykla, Lietuvoje, žemiau Vilniaus, – 1986 m. paleisti šio miesto nuotekų valymo įrenginiai, žemiau Jonavos – 1965 m. pradėjęs veikti gamybinis susivienijimas „Azotas“, šiandien geriau žinomas „Achemos“ vardu. Tačiau daugiausia kartų, kad ir kokiame upės ruože minėtas klausimas būtų buvęs užduotas, žmonės nurodė Vileikos hidroelektrinę ir marias (Михалевич 2007; su patikslintomis datomis – Vait.). Kažin ar mums pavyks glaustai išvardyti visas Neries netektis, tačiau prisiminkime svarbiausias. Pirma, pažvelgus į 1960-ųjų pabaigoje ir 1970-ųjų pradžioje sudarytą Neries pakrančių akmens ir bronzos amžiaus paminklų – stovyklaviečių ir gyvenviečių – žemėlapį (Чарняўскi 2006, 32) (64 pav.), reikėtų pažymėti, jog mažiausiai dešimtis šios rūšies archeologinių objektų netrukus buvo apsemti tvenkinio vandens (žr. Чарняўскi 2003). Palyginti negausūs geležies amžiaus ir viduramžių laikotarpio paminklai tame pačiame areale (žr. Звяруга 2003) verčia daryti prielaidą, jog dalis šių vertybių apsemta, dar jų nespėjus atrasti ir ištyrinėti. Antra, buvo išbraukta mažiausiai devynių gyvenamųjų vietovių (Alšankos, Kasutos, Lazavų, Malmygų, Pachomavo, Rybčino, Seniščos, Slabados, Škliany Lugo – Рогач 2006) istorija,

perrašyti ten gimusių ir gyvenusių žmonių likimai. Iškeltų į naują vietą gyventi Sosenkos, Rybčino ir Malmygų gyventojų pasakojimai ir išgyvenimai daugeliu atvejų primena iš Kauno, Elektrėnų ar Antalieptės marių dugno iškeltų kaimų gyventojų (plg. Ar meni 2009, 17). Atrodo, naujų sodybų įkūrimas ir piniginės kompensacijos tebuvo materialinės buities pagerinimas, kuris iš žmonių nesugrąžinamai atėmė upę – tai, kas iki tol jų gyvenime, regis, buvo svarbiausia. Neliko upės, prie kurios jie užaugo, kuri lydėjo kiekvieną jų gyvenimo dieną ir kone kiekvieną žingsnį, plg.: цяпер... саўсем другая жызь („Dabar visai kitoks gyvenimas“ – LTR 7685/109).

64 Vileikos marių vietoje buvusių akmens ir bronzos amžiaus paminklų žemėlapis

Trečia netektis, priešingai, nei pirmosios dvi, yra bemaž tiksliai išmatuojama. Ji susijusi su Neries vandenimis, kuriais ji pulsavo ir buvo gyva. Dabar, ištvinus Vileikos marioms, jie neatplūsta iki Nemuno, Kuršių marių ir Baltijos jūros, o nukreipiami į Svisločių, Beržuoną, tolyn į Dneprą ir Juodąją jūrą. Ties Vilniumi Neries vandenų nuotėkis sumažėjo vidutiniškai 15%, ties Jonava – 10%. Be to, specialiu susitarimu nustatytas minimalaus nuotėkio lygis per 18 metų, skaičiuojant nuo 1976 m., buvo mažiausiai 5 kartus pažeistas ir, pavyzdžiui, 1980 m. ties Vilniumi buvo 24% mažesnis, ties Jonava – 14,4% (Gailiušis et al 2001, 343–345). Galbūt skaičiavimai popieriuje ir jų procentinė išraiška neatspindi tikro vaizdo apie Vileikos projekto pasekmes. Plaukdami žemiau Vileikos turėjome progos kasdien klausytis liudininkų pasakojimų. Pusmetriu ir daugiau nusekusi upė pati nuolat apie tai bylojo. Birželio 7-oji. Mūsų plaustą kelis kilometrus nuo Vileikos hidroelektrinės iki miesto parko plukdys Filomena, padedama lietuvių delegacijos vyrų. Keturiese vykstam į Sosenką. Mikroautobusą vairuojantis Algimantas ir aš, sėdintis greta jo kabinoje, girdime, kaip triukšmauja mums už nugarų įsitaisę Lina, Mindaugas, Jurasis, Liudvikas ir Vytautas bilda neiškrauti kroviniai. Iki oficialaus renginio Vileikos muziejuje ir vakaro kultūrinės programos turime pusdienį. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl taip traukė aplankyti Sosenką.

2. Neries aukštupys

83

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

84

Sosenka (432 km, deš.). Mokslinėje literatūroje iki šiol dažniausiai minimi kaimo archeologijos paminklai: akmens ir bronzos amžiaus gyvenvietė (Чарняўскi 1999), VI–VII a. neįtvirtinta gyvenvietė ir VIII–IX a., galbūt net dar vėlesnių amžių pilkapiai su degintiniais kapais, ritualine keramika ir kitais radiniais (Звяруга 2003, 58; 2005, 144–154) (65 pav.). K. Tiškevičius teigia, jog XIX a. pradžioje sunykus Kastykų prieplaukai, jos vaidmenį prekiaujant mediena perėmė žemiau Neries ir Servėčės santakos, dešiniajame Neries krante, įsikūrusi Sosenka (W 66–67).

65 Dalis Sosenkos pilkapių sampiluose rastų dirbinių: 1) kaplys; 2–5) peiliai; 6–7) žuvų kabliukai; 8) vinis arba kaltas; 9) nežinomos paskirties dirbinys; 10) skiltuvas; 11) nežinomos paskirties dirbinys

Kaimas, kaip teigia jo gyventojai, katalikiškas, bet XX a. išgyvenęs įvairių tapatybės pokyčių (plg. LTR 7685: 113, 114); kalendoriniai ir šeimos papročiai rodo mišrias – katalikų ir stačiatikių – konfesijas. Sosenkos sodybos išsidėsčiusios palei grįstą centrinę gatvę, daugelis jų priklauso atvykėliams vasarotojams ir žūklės mėgėjams. Pažintį su kaimu pradedame nuo vakarų pusės. Čia tebestovi išskirtinis akmenų mūro pastatas su mūrytomis raudonų plytų mentėmis (N54o30′26,7", E27o13′18,5") (66a–b pav.). 1920–1930 m. įrašai pietų sienoje veikiausiai vėlesni už statybos datą, kurią bent pagal Lietuvos dvarų analogijas reikėtų nukelti į XIX a. pabaigą – XX a. pradžią. Devyniasdešimtmetė Hana Šalucha šį pastatą vadina grūdų sandėliu, esą prieš Antrąjį pasaulinį karą jį kartu su kitu turtu Sosenkoje valdė vienas žydas, vertęsis miško supirkinėjimu, grūdų prekyba ir turėjęs savo kepyklą. Vakarinėje kaimo dalyje, baigiantis sodyboms, dar žymu kapinių kalvelė su dviem senais beržais (N54o30′29,1", E27o13′14,6"). Antkapiai susmegę į žemę, ant vieno jų, skirto trimetei mergaitei, įskaitoma 1904 m. data. Kiti antkapiai – lauko akmenų plokštės, daugybę jų matėme Neries ištakų rajone. Ant kelių antkapių iškaltos raidės IHS su aukštyn besistiebiančiu kryželiu viduryje. Dairantis aplink kapelius, netikėtai akį patraukia dar kai kas, ko išvysti čia nesitikėjome, – kieme virš aklinos tvoros iškelta... Jungtinių Valstijų vėliava. Akimirką apstulbstame,

paskui juokiamės ir fotografuojamės. Niekas kaime to paaiškinti negali, tad netrukus ir patys užsikrečiame abejingumu. Mindaugas švilpauja himną šalies, kurios vėliava čia plevėsuoja (jis – šio žanro kūrinių žinovas ir monografijos, skirtos Europos šalių himnams, autorius), ir gatve leidžiamės ten, kur link nuo ryto mus vedė nuojauta. 2. Neries aukštupys

85

66a Sosenkos grūdų sandėlis (2007-06-07)

66b Įrašai grūdų sandėlio sienoje (2007-06-07)

Sosenkoje mūsų laukė iš lovos nepasikelianti, kaimynės prižiūrima ir iš lauko jos užrakinama (!) išskirtinė tautosakos pateikėja Nina Puciata, mergautine lietuviškos kilmės pavarde Гiль,11 kilusi iš Slipkų ir iki vedybų gyvenusi šiame kaime (67 pav.). Mes, keturi pašnekovai, tiksliau, klausytojai, 89 metų moterį nuoširdžiai pradžiuginome. Tačiau Nina, žinoma, negalėjo įsivaizduoti, kad tokį pat džiaugsmą patyrėme ir mes. 11

Plg. skoliniu iš baltų kalbų laikomą bltr. гiль „(arklinis) gylys“, гиляваць „zylioti, nerimti“ (Лаучюте 1982, 29, 44; plg. Аникин 2005, 119).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

86

67 Nina Puciata iš Sosenkos (2007-06-07)

Bendraujant su pateikėjais svarbiausia suvokti, ką jie žino geriausiai, nes vieni visuomet pirmenybę teikia dainai, kiti – pasakojimui. Žvejį pirmiausia reikia klausinėti apie jo įgūdžius, papročius ir tikėjimus, namų šeimininkę – valgių receptus... Kuo greičiau ir tiksliau pavyksta apčiuopti geriausiai prisimenamus dalykus, tuo didesnė sėkmė lydi tautosakos rinkėją. Matyt, dėl prailgusių vienatvės dienų N. Puciatai labiausiai norėjosi šnekėti. Ne tiek bendrauti, kiek kalbėti mums. Pasakoti savo gyvenimo istoriją ir sakmes. Nuostabu, jog pateikėja, priešingai, nei dažniausiai tokiais atvejais, buvo nuosekli ir prie kitos temos pereidavo tik baigusi ankstesniąją. Jei pertraukdavome ją savo klausimais anksčiau, dar neišsisėmus temai, Nina prašydavo palaukti ir patikindavo papasakosianti viską, ką žinanti. Atsisveikinant švytėjo ir kuo karščiausiai dėkodama (suprantama, už klausymąsi) išsitarė, jog dabar prisikalbėjusi iki soties. Tad ką žinojo Nina ir ko nežinojo kiti pateikėjai? 1874 m. periodiniame Minsko arkivyskupijos žinių leidinyje buvo išspausdintas įspūdingas Neries ištakų apylinkes apimančioje Biagomlio parapijoje Viešpaties Apreiškimo Švč Mergelei Marijai dienos, arba Blovieščių (stačiatikių kalendoriuje – balandžio 6 d.), išvakarėse švenčiamos Kamų šventės (Камаедзiца) aprašymas. Kamai – vienas trijų apeiginių šventės patiekalų – žirnių, veikiausiai šutintų ir trintų, gumulėliai. Ant stalo taip pat tiekiami džiovinti ropienojai (galimas dalykas, kad iš jų buvo verdami barščiai) ir avižų kisielius. Ropių virkščių ant stalo dedama dėl to, jog meška esą labiausiai mėgstanti augalinį maistą, kisielius – dėl žvėries mėgstamų avižų. Tačiau svarbiausias patiekalas, kaip byloja šventės pavadinimas, – tai žirniniai kamai. Švenčiama namuose, pavalgę šeimynykščiai eina gulti, tačiau, užuot miegoję, vartosi nuo vieno šono ant kito, stengdamiesi kuo tiksliau atkartoti meškos judesius. Ši apie dvi valandas trunkanti ceremonija turinti padėti meškai lengviau pakilti iš žiemos guolio – tikima, jog meškos bunda kaip tik per Blovieščių (ЗК 1990, 139–140; plg. Лозка 2002, 85–86). Aprašymas, kurio glaustą turinį čia perteikiau, seniai tapo chrestomatiniu tekstu apie paslaptingą šventę Baltarusijos girių kaime, kuri kitados buvo susijusi su meškos kultu. Tačiau svarbiausia, jog po minėtos 1874 m. publikacijos niekam iš senųjų papročių tyrinėtojų

Baltarusijoje nepavyko ko nors daugiau pridurti prie šio aprašo ar bent jį patvirtinti. Todėl turbūt nereikia sakyti, kad Ninos Puciatos pasakojimas apie šventę, per kurią žmonės turintys pasiritinėti ant žemės kaip meškos, mus apstulbino: ёсь такоя свята, дык усе на тоя свята качаюцца па зямлі. Гэта такі абычай – пакаціцца па зямлі. Як вядзьмедзь гэдак во... усе людзі за ведзьмедзя, гэта такое свята, што пакаціцца трэба (LTR 7685/130). Akimirksniu suvokiau, kokia didelė šio teksto vertė ir kad Neries ekspedicijos atradimas dėl to dar džiugesnis. Taip pat reikia pažymėti, jog viena N. Puciatos giminės šaka susijusi būtent su Biagomlio apylinkėmis. Šventės motyvas pateikėjos pasakojime radosi iš etiologinės sakmės apie meškos kilmę ir aiškinimų, jog žirniai buvo mėgstamas meškos valgis; be to, prieš prabylant apie žmonių raičiojimąsi, buvo kalbama kaip tik apie tai, kaip meška ruošia sau žiemos guolį. Baigiant meškoms skirtos šventės temą, belieka pridurti, jog lietuviams kamas žinomas kaip bulvinė košė, kartais patiekiama su žirniais (LKŽ V 172; plg. Dieveniškėse kamai – košė iš šutintų, džiovintų, maltų ir sijotų avižų – LTR 2919/115). 1858 m. Anykščių parapijoje kamukai – apeiginis Kumeliuko krikštynų šventės, rengiamos Grabnyčių (vasario 2 d.) išvakarėse, patiekalas (kamuoliukai) iš šutintų žirnių, trintų kartu su aguonomis, kanapėmis bei medumi (Lietuvių 1981, 38; plg. Greimas 1990, 320–321; įdomu, jog šis laikas beveik sutampa su pusiaužiemiu, kai meška savo guolyje verčiasi ant kito šono).

68 Proginis vokas, 2007 m. birželio 7 d. Vileikos muziejuje paženklintas pirmos dienos spaudu

Neries ekspedicijos dalyvių priėmimas Vileikos muziejuje tapo dideliu šventiniu renginiu. Įsiminė, jog visi norintys turėjo galimybę parašyti artimiesiems laiškus (68 pav.) ir išsiųsti juos proginiame, ekspedicijai skirtame pašto voke, ten pat salėje buvusios pašto darbuoto-

2. Neries aukštupys

87

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

88

jos užantspauduotame pirmos dienos spaudu! Negaliu nepaminėti archyvuose išsaugoto ir K. Tiškevičiaus laiško Adomui Honorijui Kirkorui, parašyto Vileikoje 1857 m. birželio 9 (21) dieną, taigi jo ekspedicijos dienomis (žr. Griškaitė 2009, 82, 84). Minėtame renginyje susitikau ir Raisą Sonič – išsilavinusią, nuoširdžią pašnekovę, Vileikos bibliotekininkę, užaugusią Rybčine (422 km, kair.). Vileikos marios išsiliejo šio 117 sodybų kaimo su 504 gyventojais vietoje (Манцэвiч 2006), bet pateikėjos piešiamas Rybčino paveikslas gyvas ir kai kuriais atžvilgiais net unikalus. Pasakojimuose ne visuomet aišku, kuri tiksliai upė – Neris ar Ilija – turima omenyje, bet taip atsitiko dėl buvusios kaimo padėties prie šių dviejų upių santakos. Unikalūs R. Sonič prisiminimai apie tai, kaip šventiškai kaimo gyventojai sutikdavo sulig orų atšilimu, balandžio pradžioje, prasidėdavusį ledonešį (крыгаход). Likus dviem trims valandoms iki ledo lūžinėjimo pradžios, pasigirsdavo didėjantis triukšmas, upės vandenims ledą pralaužus, jis palengva nutoldavo. Kaimo žmonės, nesvarbu, ar dieną, ar naktį, pasipuošę rinkdavosi ant kranto ir laukdavo šio kasmečio reginio kulminacijos: вся деревня ожидает священного чуда (LTR 7685/158). Iš Malmygų, dabar apsemto kaimo prie Neries, kilusi Volha Kuleš, paklausta apie ledonešį, pirmiausia prisiminė dainas ir šokius – Užgavėnes, arba vadinamąjį pavasario kvietimą (вясну гукалі – LTR 7685/168; plg. Лозка 2002, 70). Matyt, būdavo metų, kai šios dienos sutapdavo. Čia pat derėtų pacituoti ne mažiau reikšmingą pasakojimą, kurį iš aštuntą dešimtį gyvenančio Broniaus Verkausko išgirdome daug vėliau, Laukysos vienkiemyje, žemiau Čiobiškio: Tai ne tiktai laukdavom [ledonešio], bet ir užkurdavom laužą, jeigu jis pradeda eiti naktį. Eidavom tada pažiūrėti su šviesomis, kaip jisai, nu tokia galinga jėga. Aš nežinau, ėjo tėvai, ėjo seneliai turbūt, ir mes eidavom pažiūrėti. Ledonešis visur ir visada sutraukia būrius smalsuolių (plg. ломіцца, трашчыць, а нам цікава – LTR 7686/206). Tačiau nei viename kalendorinėms šventėms ir papročiams skirtame leidinyje iki šiol nėra ledonešio šventės aprašymo! Tokie duomenys niekuomet nebuvo sistemingai renkami, nors publikacijose jų vis dėlto pasitaiko, plg.: Pavasarį, ledui laužantis Nemune, serediškiai [Seredžiaus gyventojai] ant kalno sustoję džiaugdavosi, sakydami: „Jau mūsų karvutė tvinksta, tuojaus bus šviežio pienelio“ (XIX a. pabaiga; Virakas 2003, 722), arba Kaip katinai žiūri į lašinius, taip ir mes, žvejai, nuo Palėkių kalno [Jurbarko r. vietovė] žiūrėdavome į prasidėjusį pavasario ledonešį [Nemune] (XX a. vidurys – antroji pusė; ŽIA 34). Iš šių citatų gali susidaryti pirmas klaidingas įspūdis, jog svarbiausia ledonešio šventės priežastis yra būsimasis uždarbis (plg. ledui išėjus, pinigas šviežas), nes kartu su lytimis į krantus išmetamos lydekos, potvynį lydi didelis žuvų laimikis. Žuvys, apie kurias dar bus kalbama tolesniuose šios knygos puslapiuose, be abejonės, yra svarbus dalykas, tačiau tai tik dalis šventės, dar tiksliau vėlesnis jos rezultatas. Svarbiausia yra upė, išsivaduojanti iš ledo – šalčio, sąstingio ir miego, mirties būsenos atitikmens. Neris ir kitos upės tai atlieka su milžiniška, nuostabą keliančia jėga, kuri kitose pasaulio šalyse galbūt primena ugnikalnio išsiveržimo akimirkas ar sniego griūtis kalnuose (69 pav.). Kas yra toji galinga jėga, kurią šventiškai sutikti ir ja gėrėtis rinkdavosi pakrančių gyventojai? Pirmas atsakymas paprastas: tai pavasario potvynis, kuris, oficialių stebėjimų duomenimis, Neryje ties Buivydžiais ir Vilniumi prasideda kovo 17 d. (Jonavoje – kovo 16 d.) ir

trunka iki gegužės pradžios. Kad geriau suvoktume potvynio mastą, nereikia pamiršti, jog šie vandenys sudaro apie 30% metinio Neries nuotėkio! (žr. Gailiušis et al. 2001, 236, lent. 7.2) Taigi ledonešį pradeda pati upė, kuri nuo plūstančio intakų ir polaidžio vandens plečiasi ir nebeišsitenka savo vagoje. Ji – gyva būtybė, turinti savo vardą, kuris vienintelis (ne Neries upė, o Neris!) buvo visais linksniais vartojamas. Savo pasakojimą jau minėtas pašnekovas Bronius Verkauskas tęsia tokiais žodžiais: Aš, atsimenu, klausdavau, kaip sugalvojo vardą Neriai – vaikai klausdavo pas bobutes. Sako, Neris gi va neria, tarp visų. Taip sakydavo. O čia, sako, va Neris ropoja per ropą Putriškių [=rėvą]. Iš vaikystės atsimenu tokį sakymą, čia ne aš sugalvojau... „Upė“ mes niekuomet nesakydavom. Niekuomet. Kamaja – tai Kamaja, Laukysta – tai Laukysta. Bendrinio vardo „upė“, tokio neatsimenu, kad būtų buvę. „Einu per Nerį“, „kelsiuos per Nerį“, „Maudžiausi Nery“. Taigi nueina Neris, nuvara Nerį arba sulauža Nerį – sakoma apie išsilaisvinusią iš ledo upę žemiau Čiobiškio (plg. Тады ўжо Вяльля пойдзе – LTR 7685/281). Kas įskelia ir sulaužo ledą?

69 Eigulių tilto liekanos prie sugriauto per Neries potvynį Vilijampolės tilto Kaune (1926)

Lietuvoje pavasarį ledus kojytėmis spardanti kielė, kurią gandras per Blovieščius (kovo 25 d.) parnešantis po savo sparnu (plg. Elisonas 1932, 88). Baltarusijoje Neries ledai taip pat visuomet pajudantys per Blovieščius (заўсягды як Звеставанне – LTR 7685/281) arba Šv. Aleksą (kovo 30-ąją) (W 92; БНП II 1893–1895). jei ledas pats nepajudantis, lydeka jį pramušanti ir išjudinanti uodega: На Звеставанне рэчка далжна абізацельна пайсці. А як не, шчупак праб’е лёд. Шчупак хвастом праб’е лёд і пойдзе (LTR 7686/217), На Аляксея рыба хвастом лёд паб’е (LTR 7686/173). Neries pakrančių gyventojai katalikai taip pat dažnai mini lydeką, tačiau ledą ši žuvis uodega esą mušanti per Šv. Juozapą (kovo 19 d.) – на Юзэфа шчупак хвастом лёд б’ець (LTR 7685/327; plg. Elisonas 1932, 51; Vyšniauskaitė 1993, 45). Matyt, lydekos uodega (o per

2. Neries aukštupys

89

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

90

ledonešį, pranašaujantį nerštą – ypač) turinti daug galios. Palyginimui, antai tikėta: jei priešais žvejį išnirusi lydeka plekštels uodega, šis neilgai gyvensiantis (БНП II 990). Šie tikėjimai puikiai dera su dominuojančiu lydekos, kitaip lydžio, vaidmeniu kultūroje. Ši žuvis labai aukštai vertinama (70 pav.) pirmiausia todėl, jog žmonės įsitikinę, kad ant jos galvos – kryžiaus ženklas, arba galvos kaulai esantys kryžiaus formos; ji tiekiama ant šventinio vaišių stalo, yra svarbus tautosakos personažas, dažnai tituluojama žuvų karaliumi, plg.: „Tarp žuvų yra jų karaliukai. Jei jį pagaut, tai raikės palaist ne tiktai anas, bet visas žuvis tos valkšnas. Karaliukas tai toks kaip lydis, tiktai turi kaktoje karūnėlę ir [yra] plonas ilgas“ (LTR 2429/86, pagal TK), „Saka, kai mes išverdam lydeką ir jos galvoj randam iš kaulų kryžių, tai už tai, kad Dievas, saka, pačią pirmąją sutvėrė ir užtat jai yra kryžius“ (LTR 1440/4, pagal TK). Telieka apgailestauti, jog, oficialiais duomenimis, Vileikos mariose lydekų (Esox lucius) nebėra arba jų šiuo metu tėra mažiau nei 1% visų žuvų (žr. Михалевич 2007; beje, 1857 m. ekspedicijos dalyviams aukščiau Sosenkos lydeka tapo pirmuoju jų laimikiu – W 66).

70 Kamenas. Josifo Navoičiko išdrožtas ešerys (kairėje) ir lydeka (dešinėje) saugomi kartu su kitomis šventenybėmis (2007-06-04)

Vileika (400 km, deš.). Birželio 7-ąją, turėdami popietę laiko pažinčiai su Vileika, siekiame čia aprėpti tai, kas svarbiausia Neries istorijai. Vileikos kaimas (село Велейское) nuo XV a. augo dviejų Kuraneco dvarų – didžiojo kunigaikščio (Neries pakrantėje) ir bajoriško (Neries intako Pelos upelio krante) – aplinkoje. XVI–XVII a. čia formavosi miestelis, kuriam ilgainiui prigijo Vileikos vardas (ПВ 65–69; tarminė jo forma iki šiol yra Вялейка – plg. LTR 7686/11130). Miesto privilegijas Vileika gavo ir administracinio centro vaidmenį iš Pastovių perėmė Katerinos II įsaku tik 1795 m. Miesto herbe bene vienintelį kartą Baltarusijoje ir Lietuvoje buvo pavaizduoti sidabriniai Neries upės vandenys ir laivas, gabenantis krovinius, virš jų kyšo ir auksinė rugio varpa (ПВ 73) (71a–b pav.). Tačiau minėti pokyčiai miestelio gyvenimo iš esmės nepakeitė. Apie XIX a. sąstingį kalba ir K. Tiškevičius (W 68–71), ir vėlesni leidiniai, plg.: Targów ani jarmarków niema, handel nieznaczny, przemysł żaden (SGP XIII 464). Pasakojama, jog aukščiau Vileikos Neryje būta daug akmenuotų seklumų (камяніца – LTR 7685/93), tačiau pirmasis didelis akmuo upėje, pavadintas Paco plike (Łysina Paca), stūkso būtent priešais Vileikos dvarvietę ir seniūnijos būstinės vietą. 1857 m. K. Tiškevičius Paco plikę

71a Istorinis Vileikos herbas (1845)

71b Šiuolaikinis Vileikos herbas

apibūdino kaip keliauninkų upe siaubą (jest on strasznym dla żeglujących po Wiliji – W 71; plg.: ogromny, łysy i twardy, pianą wodną, jak szlafmycą pokryty, trzyma na wierzchu, jakby się nim do rozbijania statków gotował – Chodźko 1843, 46), bet šiandien toji vieta primena veikiau užankančią senvagę nei pavojingą upės ruožą.

72 Paco plikės akmuo užpelkėjusioje Neries pakrantėje (2007-06-08)

Akmuo, vadinamas Paco plike, yra apie 8 m nuo dešiniojo Neries kranto linijos, užneštas smėlio sąnašomis, tarp meldų (N54o29´20,0'', E26o55´14,7''). Tai raudonos spalvos smulkiagrūdis granitas, kurio matoma dalis yra netaisyklingos trišlaitės piramidės formos, apie 1,15 x 1,15 m dydžio, 45–50 cm aukščio (72 pav.). Viršūnė kiek suapvalinta, suformuota kaip 12 x 15 cm dydžio aikštelė. Padavimai akmenį sieja su vienu iš Pacų, kurie valdė Vileiką 1676–1797 metais (ПВ 71–73).

Pasakojama, esą pro seniūnijos langą iškišęs pliką galvą Pacas įspėdavo plaukiančiuosius Nerimi pasisaugoti artinantis prie akmens. Taip žmonėse paplito akmens pavadinimas (Chodźko 1843, 45–48; W 71–72; plg. Зайцев 2002, 273). Bet čia mus labiau sudomina pasakojimas apie tai, koks svarbus akmuo buvęs upeiviams. Pavasario potvyniui artėjant į pabaigą ir vandeniui slūgstant, išnirusi Paco akmens plikė pranešdavo apie priešakyje tykančius iš vandens iškilusius rėvų akmenis. Apskritai jei upeiviai Paco akmens upėje neišvysdavę, kitaip tariant, jei Pacas jų nepasveikindavęs, jie laimingai pasiekdavę Karaliaučių; susivėlinusieji turėdavo

2. Neries aukštupys

91

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

92

prekes iš strugų iškrauti į vadinamąsias dėžes ir toliau gabenti, o grūdus palikti sandėliuoti iki ateinančio pavasario: kogo Pac w Wielejce nie powitał, ten szczęśliwie do Królewca dopłynąl, a kto spóźnił się i jego zdaleka dójrzal, ten musial len i pieńkę z wielką biedą ze strugów na krobki przeładowywać, a ze zbożem drugiej wiosny poczekać (Chodźko 1843, 47). Birželio 8-oji. Paliekame svetingą Vileiką ir netrukus pasiekiame Krasny Beražoko vietovę (396 km, deš.) su žemiau jos esančiu vienatarpsniu geležinkelio tiltu (73a–b pav.). Geležinkelis – dar vienas reiškinys Neries istorijoje, kuris atsirado po K. Tiškevičiaus ekspedicijos. Nebūtume juo per daug domėjęsi, jei ne šio tilto statybos ir išbandymo nuotraukos, aptiktos lietuvių inžinieriaus ir pasižymėjusio tiltų statytojo Petro Vileišio (1851–1926) fotografijų albume, dovanotame broliui Anuprui (Nakas, Pruskus 2001, 60, 63). Tai leidžia daryti prielaidą, jog tiltą per Nerį geležinkelio linijoje Bologojė–Polockas–Sedlecas suprojektavo P. Vileišis, kuris, matyt, dalyvavo ir jį statant bei išbandant (tiltas pastatytas 1905 m., didžiojo Rusijos geležinkelių tinklo dalimi ši linija tapo 1907 m.). Palyginus nuotraukas su šiandienine tilto išvaizda, matyti, jog plieninė tilto santvara po vieno iš XX a. karų pakeista nauja, tačiau P. Vileišio laikų atramos išliko iki šiol.

73a Geležinkelio tilto per Nerį žemiau Vileikos statinis bandymas dviejų traukinių apkrova (apie 1905)

73b Senosios geležinkelio tilto atramos (2007-06-08)

Skirtumas tarp Neries aukščiau ir žemiau Vileikos yra milžiniškas. Būdami prie marių, atrodo, net pamiršome, kokia ji gali būti graži! Upės slėnis platėja, jis erdvus ir pelkėtas. Kitų medžių neužgožti, tobulų formų ąžuolai užėmė gyvenviečių vietą krantuose (plg. W 75; N 34), tad visą dėmesį galime skirti upei ir pakrančių atodangoms. Retkarčiais vagoje matyti juodųjų ąžuolų kamienų. Po vienu žaliuojančių ąžuolų Damanavoje (386 km, kair.) sustojame pietauti ir nesiliaujame šiais senoliais grožėtis (74 pav.). Čia pat pirmą kartą Neries pakrantėje išvydome kolektyvinius sodus.

74 Neries pakrantė ties Damanava (2007-06-08)

Prie vienos daugelio atodangų, staigiame upės vingyje, sutinkame Michailo Michalevičiaus vedamus keliautojus iš Vileikos, sustojusius aplankyti paupio žemumų apjuostos kalvelės – apylinkėje gerai žinomos Kupolių, arba Joninių (Купалья, kitaip Янка Купала), šventvietės (N54o25´44,4", E26o49´23,7"). Michailo duomenimis, į šventę čia iki šiol renkasi keturių kaimų – Kapiščo, Dubiščo, Miadzvedzinos ir Asipavičių gyventojai. Netiesiogiai tą patvirtina kalvelės aikštelėje esanti didelė laužavietė ir maišas šiukšlių. Atkurti senąją Kupolių struktūrą labai apsunkina jos kaita per pastarąjį šimtmetį ir duomenų stygius, tačiau ši šventė, kaip patyrėme iš Neries pakrančių gyventojų, nėra išskirtinai susijusi su vandeniu. Maudymasis upėje, vainikų leidimas pasroviui minimi kaip šventinės apeigos (хадзілі купацца – LTR 7686/110; хлопцы тапілі дзяўчат. І дзяўчаты ўцікалі і іх вадой аблівалі – LTR 7686/221; вяночак, чый уперадзе паплыве – LTR 7686/219). Tačiau ypač svarbi žolynų paieška, rinkimas ir jų šventinimas cerkvėje – vėliau jie bus naudojami gydymui (назбіраюць гэтых цвятоў... Тады нясуць у царкву і свенцаяць. Тады гэта зелле часам ад таго даюць друг другу ці ад іспугу, ці ад чаго памагаіць каму – LTR 7685/247), dedami mirusiajam į karstą ir kt. (Умірае чалавек, абізацельна, эту траву клалі ў труну – LTR 7686/188). Žinoma, neapsieita be laužo, dėmesio vertas faktas, jog visi šventės dalyviai gali jį krauti iš bendrai suneštų pagalių, Sekminių ar Švč. Trejybės dieną šventintų ir sudžiūvusių berželių ar net senų nebereikalingų daiktų: Там сабіраюць бярозкі, усе мы сабіраем этыя бярозкі і нясём туда, што тыркаем вот цяпер, як эта Сёмуха. Сухія бярозкі... Там іх многа сабіраюць, і такі бальшы касцёр робюць (LTR 7686/188; plg. Купальле збіраецца многа

2. Neries aukštupys

93

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

94

людзей, і маладзёж, усе ідуць, і кажны палку нясець, каб даўжэйшую, эта каб лён даўгі быў – LTR 7647/366; усё сабіралі благое, непатрэбнае з хаты – LTR 7685/171). Prisiminimuose iš XX a. vidurio–antrosios pusės taip pat minima ir šventės ragana (ведзьма), kuri gali būti realus asmuo – persirengęs šventės dalyvis, dažniausiai priešingos lyties rūbais, kartais iškamša. Pirmuoju atveju ragana bus vejama lazdomis ar dilgėlėmis (праганялі ведзьму – LTR 7686/110), antruoju – deginama iškelta ant kokio pagalio. Skirtingai, negu esame įpratę girdėti ir matyti Lietuvoje, paparčio žiedo paieškai per baltarusių šventę neteikiama išskirtinės reikšmės, plg.: Іскалі некаторыя, но я пра эта нічаво не знаю (LTR 7686/188). Irkluodami darniau nei iki šiol skylėtu plaustu plaukiame 4,8–5,2 km/h greičiu ir netrukus pasiekiame miškus, kurie dabar kelias dienas tęsis iki Ušos žiočių (359 km, kair.). Dvi ekspedicijos dienos tarp Vileikos ir Naročios upės mums reiškė labai daug. Pažvelgėme į Vileikos krašto stačiatikių gyvenimą prie Neries; suvokę ją, kaip nuolatinę senųjų gyventojų darbų ir švenčių, papročių ir tikėjimų palydovę, palengva patys atradome jos pasaulį. Jis pasirodė uždaras, net paslaptingas, tačiau dėl to tik patrauklesnis. Gerdamas upės vandenį (šuliniai atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo) ir maitindamasis jos žuvimis, pakrančių gyventojas jautė Neries pulsavimą, dar daugiau – išvien su ja pulsavo vienu ritmu. Plaukiant plaustu ir atokvėpio minutėmis krante ramybės nedavė daugybė neatsakytų klausimų. Dažnas jų būdavo susijęs su prabėgusios dienos įspūdžiais arba prisiminus vieno ar kito pašnekovo mintį. Nuostabu, kad daugeliu atvejų vienokia ar kitokia forma atsakymus į minėtus klausimus pateikdavo pati Neris arba tie, kurie ją nuo mažens pažinojo. Razdorai (383 km, deš.). Istorinis jų pavadinimas – Tiškevičiai, kuris vietos tarmėje skambėjo kaip Ciškevičiai (zaścianek Ciskiewicze – W 75; Фаміліі былі... Тышкевічы. Павясковаму звалі Цішкевічы – LTR 7686/96). Be pavardės, šio užusienio gyventojai nei su 1857 m. ekspedicijos vadovu, nei su likusia LDK didikų giminės dalimi neturėjo nieko bendra. Beje, vėliau kapinėse prie Alekso perkėlos radome senųjų šio kaimo gyventojų kapų (Иван Тишкевич [mirė 1928], Алексей Тышкевич [mirė 1926]). Aukščiau kaimo, Neries kilpų pabaigoje, yra nedidelė rėva ar sekluma (камяніца). Akmenų vagoje, matyt, tikrai pasitaiko, nes teigiama, jog jie naudoti vietos poreikiams – girnapusėms gaminti (LTR 7685/191). Tačiau nuo Razdorų kartu su kitapus upės esančiais Pliosais jau prasideda tiesios ir ramios upės ruožas. Pasakojama, jog Pirmojo pasaulinio karo metais žemiau Pliosų buvo sudegintas medinis tiltas per Nerį. Belikę medinių polių ir brasta. Tiek upės vingiuose, tiek tiesiame jos ruože daugelyje vietų apie Razdorus vandenyje arba pakrantėse matyti juodųjų, kitaip dar vadinamų vandens ąžuolų, kamienų (Завуць цяпер мароны дуб. Мы завем чорны дуб, вадзяны дуб – LTR 7685/188). Skirtingai nei miško medienos gabenimo, vandeninių malkų (вадзяныя дровы) rinkimo upėje faktiškai niekas nekontroliuoja. Netrukus įsitikinome, kad gyventojus jos domina kaip kuro šaltinis, žaliava baldų gamybai ar net parketui. Nenuostabu – malkos itin kaitrios ir prilygsta durpių briketams, o stalių gaminiai kieti ir blizga įvairiais juodais bei mėlynais atspalviais. Praleidę pusdienį Vileikos mieste, Razdoruose tikėjomės susidaryti bendrą vaizdą apie Nerį žemiau Vileikos. Tačiau atsitiko taip, jog stačia galva pasinėrėme į gelmę, apie kurios buvimą nedrįsome net pagalvoti.

Karštą popietę Mikalajus Mamajus, 59 metų kresnas vyriškis, pasitiko mus nuoga krūtine. Kelnes buvo susijuosęs sovietinės kariuomenės diržu, nuo saulės prisidengęs sena skrybėle. Kieme, pašalyje, gulėjo seniai nenaudojama medinė valtis (75 pav.), dvi naujos buvo tik ką išsmaluotos. Rami, apytuštė sodyba rodė, jog jos šeimininkai čia nėra nuolatiniai gyventojai. Tačiau tą penktadienį Mikalajų radome atvažiavusį savaitgaliui iš Vileikos. Pokalbis prie malkų (beje, ir ąžuolinių, ištrauktų iš vandens) užsimezgė lengvai, bet nebuvo įsimintinas. Dabar suprantu, jog tuomet ne mes tyrinėjome Mikalajų, o Mikalajus – mus.

75 Razdorai. Valtis M. Mamajaus sodyboje (2007-06-08)

Atsisveikinant viskas apvirto aukštyn kojomis. Šeimininkas panoro bendrauti toliau ir netikėtai tapo... mūsų įgulos nariu, sėdinčiu plausto viduryje. Pretekstą tam davė mūsų pareikštas noras pamatyti gydomojo vandens šaltinį paupyje, prie Pliosų kaimo; būtent Mikalajus galėjo mums padėti. Nei iki tol, nei vėliau kelionėje neturėjome tokio pateikėjo, kuris kartu su mumis būtų plaukęs Nerimi! Šaltinis trykšta į v nuo Pliosų kaimo, į šv nuo aukštos įtampos elektros linijos, Neries kairiojo kranto šlaito viršuje (N54o25´18,4'', E26o47´41,0''). Virš šaltinio – uždengtas betoninis šulinio žiedas, jį atvėrus – atviras medinis rentinėlis. Vanduo bespalvis, šaltas ir skanus, teka šiaurės kryptimi, į Nerį. Į r nuo šios vietos, Neries krante, sukrauta iš upės ištrauktų juodųjų ąžuolų kamienų. Dauguma jų gana ploni, apie 20–30 cm skersmens. Matyt, storesni seniai išvežti.

Pokalbis prie Pliosų šaltinio, kurį kartu nesunkiai atradome, toliau tęsėsi ir gurkšnodamas gydomąjį vandenį Mikalajus atsivėrė (76 pav.). Jo asmenybė bei gyvenimas mums tapo vienu nuostabiausių Neries ekspedicijos atradimų, mat atsidūrėme šalia tikrų tikriausio, jo paties žodžiais tariant, vandens žmogaus. Tai sakydamas, Mikalajus tapatinosi su ypatinga, praeityje Neries pakrantėse gyvenusių žmonių rase ir laikė save, kaip man atrodė, paskutiniu jos atstovu: І ў вёсках, гэта ж такія, вадзания людзi каторыя яны... Богам, прыродай... да вады (LTR 7685/189). Kaip skiriamasis šių žmonių veiklos bruožas netrukus buvo paminėtas išskirtinis

2. Neries aukštupys

95

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

96

76 Mikalajus Mamajus iš Razdorų (2007-06-08)

nardymas, išbūnant po vandeniu iki minutės, žuvų gaudymas iš po akmenų rankomis, vandens malkų rinkimas, apskritai „visas jų gyvenimo malonumas buvęs upėje“. Sąvoka vandens žmogus šiaip žinoma ir Lietuvoje, kalbant apie žvejus (vandens žmonės (=jie viską moka) – Piškinaitė-Kazlauskienė 1995a, 87), jos daryba ir vartojimas analogiški sąvokoms „upės žmonės“ (речные люди – LTR 7685/157), ežeriniai žmonės (Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 28), kopininkai, laukininkai, pievininkai, žuvininkai ar pelkininkai (plg. Purvinas 2003). Vandens žmonės dažniausiai būdavo arti vandens gimusieji ir greta jo gyvenusieji. Jie būdavo puikiai perpratę vandens telkinių floros ir faunos, grunto, dugno, reljefo, temperatūros, vandens judėjimo, skaidrumo, spalvos, taip pat meteorologinių veiksnių įtaką įvairių žuvų įpročiams (Piškinaitė-Kazlauskienė 1995a, 87–88; 2000, 28). Tačiau Mikalajus Razdorų kaime pasižymėjo kažkuo daugiau, nei šiomis etnologijos mokslo teorijai žinomomis savybėmis. Su upe jis buvo susiliejęs visa siela, vandenyje jautėsi kaip žuvis ir drįso apie tai mums prasitarti: „Štai, prieš jus sėdi žmogus! Aš – ar žuvis, ar žmogus, nėra jokio skirtumo“ (Во сядзіць перад вамі чалавек! Я ці рыба, ці чалавек. Ніякай разніцы – LTR 7685/189). Gretimuose kaimuose šią Mikalajaus reputaciją patvirtino kiti pateikėjai, vadinę jį Bebru! (Бабёр; beje, apylinkės kaimuose žinoma ir tokia pavardė – LTR 7685/215.) Ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje su pravarde Bebras pirmiausia siejamas arba kieno nors pamėgtas užsiėmimas ruošti medieną, rinkti malkas, arba stambūs atsikišę priekiniai dantys (plg. LTR 7685/215; 7686/101; Butkus 1995, 166). Tačiau, remiantis V. Toporovo tyrinėjimais, galima drąsiai teigti, jog per Neries ekspediciją sutiktą Mikalajų Mamajų-Bebrą galima apibūdinti kaip mitologinį bebrą, gebantį panirti į vandens gelmę ir išnirti į paviršių (Toporov 2000, 304; plg. lietuvių nerìs „bebras“ – LKŽ VIII 678). Ir iš tikrųjų, prisistatęs žuvimi (Я ці рыба, ці чалавек. Ніякай разніцы), Mikalajus netrukus prabilo apie nardymą ir išsamiai papasakojo apie pasislėpusių po akmenimis žuvų

gaudymo techniką panėrus: „Būdavo, žuvį gaudau nardydamas... ypač dažnai po akmenimis... kojomis čiupt čiupt, apčiuopi žuvį – kuoją... palendu po tuo akmeniu, guluosi prieš vandens tėkmę ir rankomis prigaudau žuvų. Kvėpavimą sulaikau iki minutės – keturiasdešimt penkias sekundes. [Ar daug žmonių tokiu būdu gaudė žuvis?] Tokie vandens žmonės gaudė“ (Бывала рыбу лавіў нурцом... асобенна ў каменнях... нагамі раз-раз, ашчупаў-ашчупаў, ёсць рыба плотка... апускаюся пад гэты камень, лажуся, каб мяне вада так во лажыла. Ні па цячэнію, а так во. І надастаю рыбы. Проста рукамі. Нада прэкраціць дыханіе да мінуты, сорак пяць секунд. [Многія такім спосабам лавілі?] Такія вадзяныя людзі лавалі – LTR 7685/189.) Atsisveikinome su Mikalajumi šiltai, tarsi seni pažįstami; valandėlę ant plausto stojo tyla. Laimei, jog šį žmogų buvo lemta sutikti ne vienam kuriam mūsų, o visiems. Tad visi galvojome apie tą patį – apie Mikalajų galima rašyti knygą ir kurti filmą, kurie nenusileistų geriausiems tokio žanro kūriniams, nes šio vandens žmogaus nereikėtų išgalvoti. Mamajai (381 km, deš.). Šiam stačiatikių kaimui pavadinimą davė išskirtinė pirmųjų jo gyventojų pavardė. Atrodo, tai atsitiko neseniai, nes XIX–XX a. sandūroje čia dar buvo vos viena ar dvi sodybos (З[астенок] Мамай – TŽ XIV–5; plg. istoriją apie du giminaičius, įkūrusius kaimą – LTR 7686/104) (77 pav.). Gali būti, kad kaimai vienu metu kūrėsi ir būsimuosiuose Mamajuose, ir kiek toliau esančioje Trapalavoje bei Šveduose – kitaip sunku būtų paaiškinti dabartinį šios pavardės populiarumą. Šeimos legendos ar joms artimi, populiaria literatūra paremti pasakojimai atskleidžia, viena vertus, totorišką Mamajaus pavardės kilmę (istorinis asmuo – Aukso Ordos chanas Mamajus buvo nužudytas, kilus vidaus karui 1380 m.), kita vertus, pabrėžia, jog totorių čia niekuomet negyventa! Tačiau XIX a. viduryje visoje Vileikos apskrityje totoriai dar sudarė nemažą bendruomenę. Oficialiais duomenimis, jų skaičius siekė 303 (SGP XIII 465), veikiausiai tarp jų būta ir su Mamajų pavardėmis. Be specialių tyrinėjimų kol kas sunku pasakyti, ar šių totorių kilmė siekia didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus. Tačiau senos jų gyvenvietės tiek Neries aukštupyje apie Kameną, tiek ir vidurupyje, kairiajame krante žemiau Vilniaus, bei abiejuose krantuose žemiau Kernavės, neleidžia kategoriškai tokios galimybės atmesti. Beje, Neries pakrantėje, kažkur tarp Mamajų ir Švedų, galbūt apie Alekso perkėlą, užfiksuotas vietovardis Totorių prieplauka (прыстань Татаршчына – LTR 7686/111), kiek aukščiau Smurgainių – Ardija (Ордзея) ir Totorės upelis, kitaip – Biala (TŽ XIV–5; plg. Ardiškį, Širvintų r., netoli nuo Totorių brastos per Nerį). Per ekspediciją Mamajuose pamatėme greta viena kitos susispietusias sodybas ir ramiai tekantį žmonių, žinoma, beveik visų be išimties turinčių Mamajų pavardę, gyvenimą. Pateikėjų pasakojimai patvirtino, jog mūsų išankstinė prielaida apie savitą gyvenimą prie upės buvo teisinga. Pirma, sužinojome apie metų dieną – vandens šventę. Antra, patyrėme, jog apskritai visa žmogaus veikla upėje arba su ja susiję užsiėmimai neapsieina be religijos. Šventė, skirta vandeniui (святкуем для вады arba свята ад вады), yra Šventasis Aleksas, baltarusių Аляксей, Ляксей, arba rusų kalboje Алексей, Алексий. Šventą Aleksą stačiatikiai švenčia kovo 30-ąją, senajame kalendoriuje tai buvusi kovo 17-oji. Nors Šv. Alekso šventė,

2. Neries aukštupys

97

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

98

77 Mamajų apylinkės (1932–1933)

palyginti su Velykomis ar Kalėdomis, ne tokia reikšminga (tai labiau прысвятак), ji labai įnoringa (свята капрызнае). Antai draudžiama artintis prie vandens, nes tą dieną privalu švęsti: быў прыказ – святкаваць (LTR 7686/206). Tačiau kai kuriuose senuosiuose tautosakos užrašymuose teigiama, jog žvejams vis dėlto būdavo leidžiama pasidirbti tinklą–bradinį, kuriuo jie galėsiantys pagauti daug žuvies (Лозка 2002, 80).13 Tie, kurie nepaisydavo draudimo eiti prie upės, žvejoti, skalbti ar net apskritai dirbti bet kurį darbą, patys arba jų giminaičiai būdavo baudžiami skenduolio mirtimi, kartais juos tiesiog ištikdavo nelaimė: Гэта гняўное свята, ужо празднавалі і нічога не рабілі, патаму што каля ракі жывём, што ўжо можна ўтануць і якое няшчасце будзе (LTR 7686/173), Ніхто ня робіць, таму што на Ляксея станіш рабіць – абізацельна нехта ўтопіцца з радні... Ляксея святкавалі ўсе. Вот хто ля ракі блізка жыў. Хоць і далёка, усё раўно святкавалі яга (LTR 7686/112). Teigiama, jog būtent per Šv. Alekso dieną lydeka savo uodega pramušanti upės ledą: Рыба хвастом лёд паб’е, гаварылі. На Аляксея рыба хвастом лёд паб’е. Рака ўжо раскрывалась і лёд пашоў (LTR 7686/173; plg. обычно после Алексея – LTR 7685/267). Tai iš esmės atitinka pavasario laikotarpį, kurį, kaip savotišką upės šventę – ledonešio pradžią, nurodo ir katalikai (Šv. Juozapas minimas kovo 19-ąją, o Blovieščiai – kovo 25-ąją). Vandens šventė – Šv. Alekso diena primena dvi kitas metuose švenčiamas šventes: Blovieščius, kai negalima eiti į mišką, juolab nieko iš jo parnešti namo, nes parsineštas pagalys 13

Dėl panašių priežasčių, galimas dalykas, susijusių su krikščionybe, kurioje žuvis yra svarbus religinis simbolis, buvo leidžiama pradėti megzti tinklą net Kūčių dieną. Tokiu labai gerai seksis gaudyti lydekas (w kućci poczynać robić sieć, to powodzenie na szczupaki – FR 17; Meškonyse, Vilniaus r.).

būtinai pavirs gyvate (LTR 6447: 403, 559 ir kt.), bei Šventą Lauryną (katalikų kalendoriuje tai rugpjūčio 10-oji), kai ypatingas dėmesys rodomas ugniai: „Švento Lauryno dieną gavia (pasninkauja) nuo ugnies“ (JK 313; plg. Vyšniauskaitė 1993, 105). Šv. Laurynas, anot legendos, kankintas ant karštų anglių (KIŽ 172–174), veikiausiai dėl tos priežasties tikintieji tą dieną nekuria ugnies. Kai kuriose šv. Alekso gyvenimo istorijos versijose pasakojama, esą, palikęs tėvų namus, jis perplaukė jūrą nupintame rėtyje (Лозка 2002, 80), taigi turintis ypatingų galių vandenims. Remiantis krikščioniška pasaulėžiūra, vandenyje, nesvarbu, tekančiame ar stovinčiame, gyvena piktoji dvasia, kuri tyko aukos, stveria už kojos ir tempia į gelmę. Pateikėjų tvirtinimu, žmogui prie vandens svarbiausia – malda: Злы дух цягніць у глыбіню! За ногі цягніць у глыбіню. Ва імя Айца і Святога Духа перахрысціся – сатана адышла і вылазіш на бераг (LTR 7685/218; plg. БНП II 2322). Religinė vandens baimė, be abejonės, susijusi tiesiog su žmonių atsargumu maudantis, keliantis per upę ar leidžiantis į kelionę. Tačiau žmogus niekuomet neturėtų pamiršti kryželio (glausti jį prie krūtinės), maldos ir žegnonės: Кагда лезіш у ваду – ва імя Айца і Сына, і Духа Святога. Смела лезь у ваду. Ня ўтопіся нікагда, а як нап’есся, ні крыста ні паложыць на грудзь, у ваду палез – як палез, дык і ня вылез. Капец. Нада хрысціцца як у ваду лезіш... (LTR 7685/219). Apskritai Baltarusijoje daug kur tikima, jog būnant prie vandens ar vandenyje reikia melstis šv. Mikolai: Хто мае справу з вадою (над час купания ці рыбалкі), той павінен маліцца св. Міколу, які ратуе ад усіх няшчасцяў і прыгод на вадзе (БНП I 2408). Vainidzeniatuose išgirsime ir tai, jog prieš einant maudytis, prieš keliantis per upę ar tiesiog prie vandens, reikia prisiminti angelą sargą Vavilą (спамяні ангела Вавілу) arba malda kreiptis į jį pagalbos ir sėkmės: Святы ангеле Вавіле, Ва тваё святое імя Спасі і сахрані раба твайго... Тады будзе табе шчасця (LTR 7685/279; plg. Prieš maudantis reikia pačiam persižegnot ir vandenį peržegnot. Reikia pasimelst prie aniuolo sargo... LTR 1528/6, pagal: TK). Šioje vietoje dera paminėti, jog iš lietuvių aukštaičių tikėjimų žinome apie ikikrikščioniškos kilmės paprotį – vietoje maldos į vandenį įmesti auką (donį): Ainunt per undenį upaly vis veža [?] ar pajėma iš namų ar iš kišenas „donį“ ataduoda upėliui nors ir mažiausy (LTR 4908/13), Gali duoti, ką tik turi: duonos, sūrio ar pinigų. Nieko kito neturėdamas, įmesk vandenin nors trupinėlį kokį ar šapelį iš kišenės. Seniau neatidavę vandeniui donį, ne tik nesimaudydavo, bet nei eidavo, nei važiuodavo per upę, nors ir tiltu (cit. pagal Balys 1966, 33). Prie aukos arba donio vandeniui temos per Neries ekspediciją dar kelis kartus sugrįšime. Šia proga paminėsime tik vienas iš senųjų apeigų, kuriose figūruoja duona (duonos kepalas), kaip maginė priemonė ir kartu auka, padedanti upėje surasti skenduolio kūną. Mamajai nebuvo nei pirma, nei paskutinė gyvenvietė, kurioje tokį paprotį atspindėjo pateikėjų pasakojimai. Tačiau tame kaime surinkti duomenys apie senovines skenduolių paieškos priemones papildė įvairiai reguliuojamo, kitaip tariant, deramo elgesio prie vandens arba vandenyje temą. Skenduolis vienaip ar kitaip būna pažeidęs tam tikras elgesio normas. Skenduolio kūną surasti nėra paprasta: upėje jį tolyn neša srovė, o ežero gelmėse nustatyti jo buvimo vietą taip pat nelengva, tad pirmiausia reikalingas žinovas (былі людзі спецыялісты – LTR 7685/218; plg. LTR 7685/67). Dažniausiai tai koks nors senukas iš kito kaimo, galintis skenduolio ieškoti pagal jam vienam težinomas upės srovės ir gelmių paslaptis,

2. Neries aukštupys

99

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

100

tačiau neretai naudojantis duoną ir žvakę arba vieną žvakę. Atėjęs į nelaimės vietą, žinovas padeda ant kokio nors plaukiančio daikto (pvz., lėkštės, dubens, lentos) Agotos dieną (vasario 5-ąją) šventintą duoną, į ją įstato per Grabnyčias (vasario 2-ąją) šventintą žvakę, pasimeldžia ir paleidžia žvakę plaukti. Ieškantiesiems telieka sekti paskui ją, ten, kur žvakė sustoja arba ima suktis, reikia ieškoti skenduolio: З Заблоццяў старушку прывязлі. Яна тады малілася, дзе там утанула, і тады на талерачку запаліла свечку і паставіла. І кажа: „Дзеткі, ужо тут яе няма. Яна ўжо паплыла далей“... Старушка памалілася і сказала: „Ідзіця за свечачкай“... Яна там стаіць зачапіўшыся. І гэтая талерачка ўжо далей не пайшла (LTR 7686/222), arba: Дзе гэты ёсць утопельнік – на гэтым месцы стаіць круціцца. І там і находзяць яго. Вот і ў нас гэта нядаўна было. Гадоў пяць таму назад. Во тутака начала вёскі, там утапіўся адзін. Іскалі, іскалі, не маглі найсці. Пусцілі талерку са свечкай, там стала круціца, там і найшлі (LTR 7686/113). Šioms senovinėms apeigoms arba burtams (гэта ўсё варажба) paaiškinti reikėtų atlikti specialų tyrimą. Tačiau mes apsiribosime pažymėdami, jog paieškų žinovo paveikslas Neries ekspedicijos pasakojimuose primena Mato Pretorijaus (apie 1635–1704) aprašytų prūsų vandenučių, uduonių ir neručių (Wanduolutti, Udones, Nerutti) – įvairių dalykų būrėjų, vandens, putų ar bangų ženklų aiškintojų tipą (Pretorijus 2006, 410–413). Kita vertus, žinovų elgsena iš esmės tokia pat, kaip ir gydymo ar kurias nors apeigas (pvz., vagies ir jo pavogto daikto paieškas) atliekančių užkalbėtojų. Taigi jie naudoja lengvai užkalbamą daiktą, šiuo atveju duoną (kitose situacijose gali būti ir cukrus). Negalima pamiršti, jog abu skenduolio paieškai naudojami dalykai – duona ir deganti vaškinė žvakė priklauso sakralinei Perkūno sferai ir šventinami kitados su jo kultu susijusiomis dienomis vasario pradžioje (plg. Vaitkevičienė 2001, 71–73, 77–81, 84–85). Duona ieškant skenduolio tampa ne vien užkalbamu daiktu ir savotiška žvakide, tačiau kartu ir auka arba, kitaip tariant, dalyku, kurį siekiama išmainyti su vandens dievybe į skenduolio kūną. Palyginimui: Į atskirus ežerus, kurie laukia gyvo žmogaus aukos, rudenį įmetamas duonos kepalas (Mažiulis 1955, 250) arba: „Tam, kad nenuskęstum, prieš einant pirmą kartą maudytis, į vandenį reikia įmesti gabalėlį viršutinės duonos žievės. Jei jis nuskęsta greičiau, nei žmogus išsimaudo, arba jį praryja žuvis, tą vasarą geriau nebesimaudyti“ (БНП I 2407; plg. БНП II 1308). Ugnis skenduolio paieškose svarbi keliais požiūriais – ir kaip būtinas kiekvienų apeigų elementas, ir kaip Perkūno atributas, ir kaip šviesos šaltinis tamsiame upės dugne ieškant skenduolio, ir, galimas dalykas, net kaip vėlės kelrodis jos kelyje į kitą pasaulį (plg.: Žvakė nušviečia numirėliui kelią. Jam reikia pereiti per tokį lieptų, siaurą, ir tadu kam uždega žvakį, tai šita žvakė šviečia ir jam jau matas šitas kelias. A kam neuždega, tai jam baisiai sunku pereit. Patamsy reikia pereit šitas lieptas – LTR 6982/936). Vieta ekspedicijos dalyvių nakvynei birželio 8-ąją buvo parinkta kiek žemiau Mamajų, vienoje nuostabių laukymių, priaugusių ąžuolų ir kadagių. Upės vagoje čia, kaip niekur kitur, apstu didelių ir mažų juodųjų ąžuolų kamienų. Kelių iš jų, gulinčių skersai upės vagos prie 5–6 m aukščio atodangos (N54o24´46,2", E26o46´04,6"), apžiūra kartu su Filomena, Mindaugu ir Vytautu pradėjome birželio 9 dienos darbą (78 pav.). Atodangoje matyti ir moreninio priemolio, taigi upė kerta nedideles morenines aukštumas. Su jomis sietinas rieduliukų upės

dugne, pavienių akmenų pakrantėse atsiradimas, netrukus netoli Švedų kaimo išvysime ir pirmą nemažą akmenį upės vandenyse.14 Leidęsi į kelionę dar spėjome pamatyti, kaip Vileikos turistų sąskrydžio orientavimosi rungties dalyviai stoviniuoja prie Neries pakrantėje triūsiančio Liutauro. Pasirodo, ženklindamas mūsų nakvynės vietose akmenis specialiu ekspedicijos simboliu su data pastarasis atsidūrė būtent ten, kur buvo pažymėtas sportininkų maršruto įskaitinis taškas.

2. Neries aukštupys

101

78 Juodasis ąžuolas žemiau Mamajų (2007-06-09)

Vienas ryškus vingis ir pasiekiame ties jo kyšuliu įsikūrusią Slabodką (377 km, kair.), kartais vadinamą tiesiog Slabada (Слабода – LTR 7685/213). Kaimo pavadinimas, galimas dalykas, susijęs su čia gyvenusiais žydais, kurie vadovavo pardavimui skirtos medienos kirtimui ir ruošimui aplinkinėse giriose. Gali būti, jog būtent tokius veikėjus, apsuptus miško darbininkų su zuikinėmis kepurėmis, pavaizdavo ir K. Tiškevičius per Neries ekspediciją nubraižyto žemėlapio paraštėse (79 pav.). Pakeliui dalijamės įspūdžiais stebėdami paslaptingą reiškinį. Mūsų akyse sulig kiekvienu vingiu Neris pilnėja ir plūsdama vandenimis platėja, nors didesnių intakų nei kairėje, nei dešinėje nėra. Pasak Filomenos, Nerį čia maitina dideli požeminių vandenų ištekliai. Galbūt tai atsitiktinumas, tačiau pasakojimuose apie Slabodką bene pirmą kartą toks ryškus ir pavasarinių Neries potvynių (паводка) motyvas (LTR 7685/176; plg. LTR 7685/263). Pastačius Vileikoje hidroelektrinę, pats potvynių faktas ir prisiminimai apie jų mastą palengva grimzta į užmarštį. Nuo šiol, kone kiekviename kaime klausantis pasakojimų apie potvynius, kartais atrodys, jog dalis jų, kartojami iš kartos į kartą, spėjo virsti gražiomis legendomis. Esama dar kai ko, ko upėje faktiškai nepastebėsi, tačiau tai akivaizdu pažvelgus į žemėlapį. Slabodka visame Neries kelyje yra piečiausias upės taškas (N 36). Iki tol tekėjusi bendra pietvakarių linkme, upė iki pat Žeimenos dabar suks į šiaurės vakarus. 14

Nuo Vileikos akmens, vadinamo Paco plike, upė seniai nusukusi savo vagą.

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

102

79 Miško darbininkų ir medienos pirklių derybos (ant rąsto įkomponuotas K. Tiškevičiaus žemėlapio mastelis) (1859)

Kitas mūsų sustojimas – Alekso perkėla (374 km, deš.). A. Rogačiaus duomenimis, kaimas nuo XVI a. keliskart keitė savo padėtį (buvo įsikūręs arčiau Neries–Naročios santakos) ir istoriniuose šaltiniuose vadintas keliais vardais (Daniłow przewóz – W 281; Альсеев перавоз – Рогач 2006). Čia pat, kitame, kairiajame, Neries krante kyšo, atrodo, pirmasis taip arti upės pastatytas Vėžučių (Вяжутi) daugiaaukštis vaikų stovyklos ar poilsio namų kompleksas. Prieš ilgą ramų upės ruožą ties Alekso perkėla pateikėjai nurodo nedidelę Karickių rėvą ar veikiau sėklių (забора Карыцькава – LTR 7685/226). Matyt, akmenų šioje vietoje tikrai būta, nes netrukus Trapalavoje pirmą kartą išgirdome senbuvius pasakojant apie upės vagos valymą – akmenų ir juodųjų ąžuolų rinkimą (LTR 7685: 208, 212). Po ilgos pertraukos Alekso perkėloje vėl turime galimybę lankytis senosiose kapinėse. Iš pažiūros nuošalioje vietoje įkurtomis kapinėmis naudojasi kelių aplinkinių kaimų gyventojai. Vidurinėje dalyje (N54o24´54,3", E26o43´47,7") būta 6 x 9 m dydžio medinės koplyčios, jos vietoje dabar telikę akmenų pamatai ir laiptų aikštelė. Čia pastatytas stalas su suoliuku rodo, jog per religines šventes laikomos mišios arba rengiamos apeiginės vaišės (80 pav.). Dėmesį patraukia jau anksčiau minėtų Razdorų kaimo gyventojų Tiškevičių antkapiai, taip pat lietuviškos kilmės pavardės Кiрмель (plg. Kirmela, Kirmėlė) ir Койря (plg. Kairys). Pavardė Гарбук-ович minėtina dėl išsaugotos priesagos -ук (atitinka liet. -ukas) (plg. Гурская, Вайткявичюс 2008a, 284). Matyti, jog vienoje kapų grupėje tarp smėlio sampilų neseniai (per Sekmines ar Švč. Trejybę) buvo įsmeigti jauni, dabar jau nudžiūvę berželiai. Tų pačių kapų sampilų šonai kitados senoviniu Apklotų (Прыкладзіны) – mirusiųjų minėjimo šventės papročiu – buvo apdėti velėna.

Tik žemiau Alekso perkėlos, tai yra nukeliavę upe apie 90 kilometrų, išvydome jos vandenyse vietos gyventojų naudojamą, prie medžio prirakintą valtį. Šiame ruože jos vadinamos čaika (чайка; veikiausiai iš lenk. czajka „laivelis, luotas“ – LLŽ 71). Tai 5,35 m ilgio ir 0,95 m pločio per vidurį, „abiem galais plaukiama“ – į galus smailėjančios ir aukštėjančios formos – valtis. Valties bortai vienos lentos aukščio, galuose – pusės lentos paaukštėjimai. Valties rėmo špantams panaudotos lenktos formos medžių šakos arba šaknys, kurias vėliau Markūnuose (278 km, kair.) žmonės pavadins krivulėmis (крывуля). Valtis – be suoliuko, veikiausiai valtininkas iriasi (dar tiksliau – stumiasi) kartimi ar irklu stovėdamas.

80 Alekso perkėla. Kapinių koplyčios vieta (2007-06-09)

81 Trapalavos žvejų naudota nakra (2007-06-09)

K. Tiškevičiui prieš 150 metų Trapalava (372 km, deš.) įsiminė dėl Neries vagoje styrančio ir upeiviams kelionę apkartinančio juodojo ąžuolo kelmo, praminto Burdyga (W 76). Pirmas dalykas, kurį išvydome dabar, sustoję nedideliame užtakyje ties Trapalava, buvo į pakrantės medį atremtas metalinis įtaisas nakra (накра). Nakra naudota, retkarčiais ir dabar tebenaudojama per naktinę žūklę su žeberklais (81 pav.). Apie tą seniai uždraustą ypatingą žvejybą jau buvome girdėję, bet gal privengdami svetimų žmonių, gal išties pamiršę detales, pateikėjai

2. Neries aukštupys

103

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

104

apie tai iki šiol išsamiau nepasakojo (plg. Znamierowska-Prüfferowa 1935, 37–38). Tuo, kad ir dabar taip kartais žūklaujama, įsitikinome, kai Jeramėjus Mamajus, 75 metų Trapalavos gyventojas, nepabūgo mums parodyti giliai ūkiniuose pastatuose slėptą žeberklą. Mus, įpratusius žeberklais vadinti vien metalines jų įvores, saugomas muziejuose ar vaizduojamas piešiniuose, pribloškė 3,8 m ilgio (!) žeberklas su žeberklakočiu (dėl terminų žr. Sarcevičius 1998) (82a–b pav.). Čia neliko jokių abejonių, jog visi jau girdėti ir būsimi pateikėjų pasakojimai apie Nerį, kaip kitados gilią ir žuvingą upę, yra tikrų tikriausia tiesa.

82a Jeramėjus Mamajus su savo žeberklu (2007-06-09)

82b J. Mamajaus žeberklo įvorė (2007-06-09)

Apie žeberklų universalumą byloja ne vien jų naudojimas upėse ir ežeruose nuo akmens amžiaus iki naujausių laikų, bet ir platus geografinis arealas, apimantis visą Europą ir nusitęsiantis toliau į Azijos šalis (žr. Moszyński 1967, 81–83). Jie žinomi ir Lietuvos archeologinėje

medžiagoje (plg. Kola, Žulkus 1996, pav. 31; Girininkas 2005, pav. 42; Vitkūnas 2006, 6–7). Tačiau nuostabą kelia faktas, jog iki šiol tyrinėtojai skyrė itin daug dėmesio tokių individualių dirbinių, kaip žeberklai, tipologijai sukurti (Znamierowska-Prüfferowa 1939; ŽIA 110–130; Sarcevičius 1998), o jų naudojimo ypatumų aprašymai teužima menką atliktų tyrinėjimų dalį. Įvairiomis aplinkybėmis žeberklais naudojosi ir krantu vaikščiojantys, ir valtyje stovintys žvejai įvairiu metų laiku ir skirtingoms žuvims gaudyti. Ne visi per Neries ekspediciją užrašyti pasakojimai vienodai išsamūs, tačiau nei viename jų nebuvo užuominos apie pavasarinį į krantą išmestų lydekų durstymą ar žeberklo naudojimą poledinei žiemos žūklei (plg. Milius 1964, 117; Driskius 1998, 342–343; ŽIA 130–133). Visi Neries žeberklai, taip pat ir užfiksuotas Trapalavos kaime (17 cm pločio, 32 cm ilgio devynių viela perpintų dantų (išlikę – aštuoni) įvorė, artima VIII tipo I variantui arba IX tipo II variantui), naudoti vienai specifinei žvejybai, kuri su nedidelėmis išimtimis praktikuota ne vien Neries aukštupyje, bet ir jos vidurupyje bei žemupyje. Tai лучнiца (pavadinimas kilęs iš bltr. лучына „balana; skala; šakalys“, plg. LTR 7685/204), arba luokijimas (iš liet. luokas „įtaisas šviesti, naktį žuvis gaudant“ ir atitinkamai luokinti „naktį su žiburiu žuvis (žeberklu) ar vėžius gaudyti“ – LKŽ VII 690). Sakingi pagaliai, dar vadinami dervokšliais, buvo deginami ant apverstų velėnų valties viduryje („virtuvėje“), bet dažniausiai – luoke, gagančiuje, arba lučnėje, – paprastai tvirtinamame valties priešakyje, apie 1,5 m virš valties iškilusiame ragų arba kibiro formos metaliniame įtaise (žr. Sarcevičius 1998, 28) (83 pav.). Kaip minėta, Baltarusijoje jis žinomas nakros (накра), taip pat ožkos (каза), žibinto (светач) arba gagančiaus (гаганец) pavadinimais (Браiм 1989): Як запаляць гэтыя лучыны, смалякі яны, дык тады ў вадзе відаць рыба, яна стаіць уночы. І вот як ужо рыба стаіць, тады восцямі раз – і ў човен, і ў човен (LTR 7685/270), Luoki vadino, būdavo ugnį pritaiso, prikala, pritvirtina... Ir stovi su žeberklais, šviečia, ir matosi, rudenį, vanduo šviesus... Žuvis stovi, naktį miega. Žeberklais duria, nuduria – brūkšt į tą valtį. Pilną skrynią tą (dėžę) prikrauna (Saleninkai, Jonavos r.; plg.: Vadinom lokyt: susikuria puodan gagančių šakalių ir iš užpakalio iries, o kitas žvejoja – Netiesos, Varėnos r., LTR 3924/91; Suskūręs eldijoj ugnį, šiąnakt upėj luokijau, žeberklais lydekaičius badžiau – Ignalinos apyl., LKŽ VII 691). Beje, labai artimas Latvijos atvejis – luokijimas vadinamas veiksmažodžiais dūlēt, lāktēt arba lāpīt nuo dūlis, lākta, arba lāpa „degantis sakingas pagalys“; geležinio įtaiso, analogiško Trapalavos nakrai, pavadinimas buvo lākturis „degančio sakingo pagalio laikiklis“ (Bīlenšteins 2007, 367–368). Taigi лучнiца, arba luokijimas, Neryje reiškia žvejų poros žūklę rudenį,15 naudojant valtyje įtvirtintą įtaisą deginamų smalėkų šviesai skleisti (smalėkų tokių nuvažiuodavo į mišką, prikapodavo iš kelmų pušies, jie labai gerai dega).1 Vėliau smalėkus kai kur pakeitė žibalinės lempos ar žibintai, na, o nuo tikrų dūmų žvejai būdavo net juodi: Krepšis pintas iš vielų priešais. Leidžia valtį už skersą ir kursto ugnį. Naktį, kai plaukioji, tai visą laiką vėjelio traukimas prieš srovę. Tai iš ryto išlendi iš valties visas suodinas (Jonava; plg. lieka „juodi kaip velniai“ – ŽIA 132). 15

Kartais luokijimo pradžia siejama su pirmomis šalnomis (Piškinaitė-Kazlauskienė 1995b, 48).

16

Vėliau, 2008 m. rudenį, Skubėtų kaime, Šalčininkų rajone, Visinčios pakrantėje, teko matyti keletą prie kelmo sužalotų senolių pušų – gyvam medžiui ten metai iš metų skeliama sakingiausia vieta. Tokios skiedros Skubėtuose naudojamos pasišviesti naktį gaudant vėžius.

2. Neries aukštupys

105

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

106

83 Vienas nakros tvirtinimo ir naudojimo būdų

Dažnai luokinti pasroviui plaukdavo ne viena, o kelios ar net keletas žvejų valčių (як старэйшыя рыбакі сабіраліся шэсць лодак, пяць, чатыры), kurios įveikdavo iš tiesų didelius atstumus, pavyzdžiui, nuo Švedų kaimo nusileisdavo upe žemyn iki Zalesės (16 km). Jei leidęsi į tokią kelionę, anot žvejų pasakojimų, jie užtrukdavo apie tris valandas, tai grįžti namo, stumiantis kartimi, prireikdavo keturių ir daugiau valandų (во шост – і гані памалу – LTR 7685/187). Būtina luokijimo sąlyga – sutemos (з наступленнем цемнаты) arba naktis (ночы ездзілі на лучніцу) be mėnesienos ir vėjo, kitaip mėnulio šviesos atspindys ir kylančios bangos apsunkindavo žuvų paiešką: Смаляныя карчы, вада светлая, яны асвяшчаюць да дна. Месячнай ночы не. Гэта нада, як ночы чорныя. Прасвяшчаець да дна. Во так стаіш, глядзіш і колеш (LTR 7685/294b). Valtyje būdavo žvejų pora: gale sėdintis irklininkas ir priekyje stovintis žeberklininkas: І едзіш, адзін лодку гоніш, а другі стаіць во так во ночу, уперадзі глядзіць дзе ўжо рыба ёсць... Ён глядзіць, а тады тыц! І ў лодку – LTR 7686/165). Pastarajam dar tekdavo prižiūrėti ugnį. Teigiama, jog kartais plaukiant pasroviui valtis būdavo kreipiama skersai upės, tuomet žeberklo kuriam laikui galėdavo imtis ir irklininkas (ŽIA 131). Žeberklais gaudytos įvairios žuvys, bet pasakojimuose ir Neries aukštupyje, ir vidurupyje dažniausiai minimos lydekos ir lašišos. Beje, pastarosios, prasidėjus luokijimo sezonui, rugsėjo–spalio mėnesiais neršia. Žemiau Kernavės labai dažnai minimas ūsorius, kartais dar vėgėlė. Pateikėjų prisiminimai apie žūklės žeberklu įgūdžius gana prieštaringi. Antai Stanislavas Pazlevičius iš Markūnų, Astravo r., pasakoja apie žuvies sužeidimą ir nuvarginimą: Як уз’едзіш на гэтага ласося, так ён кідае ў яго і ён па вадзе з гэтым шастом лётае, лётае, лётае – зморыцца, тады раз і выкруціцца навярху, o Aleksas Šiukšta iš Panerių, Elektrėnų sav., priešingai – apie būtiną tikslumą: Mane girdavo seni žvejai, kad aš nebuvau karštakošis: jeigu aš kokią žuvį nusižiūriu, tai jau jinai mano. Jau viskas. O kiti sužaloja, skuba, subado tas žuvis. Klausantis Broniaus Verkausko, kilusio iš Laukystos vienkiemio, žemiau Čiobiškio, pasakojimo aiškėja, jog žūklės žeberklu technika nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: [Žuvys] guli galva prieš srovę ir pelėkai biškį juda, kad nenuplauktų. Prie žemės lydekos... ūsoriai... Aš atsimenu, mane mokė, bet labai sudėtinga. Nes spindulius laužia, tai atrodo, kad tu ten duri, bet duri pro šoną, iki išmoksti. Reikia išmokti... kaip reikia nudurti. Ričardas Adamonis iš Jonavos priduria: Žiuperinį maišą, kokia iki penkiasdešimt–šešiadešimt kilogramų

prikapodavo ūsorių... Naktį jisai [ūsorius] stovi. Jei mėnesieta naktis, nestovi, vaikšto, a tamsi naktis, apsiniaukusi – tai stovi pagal ūgį, eilėmis, tik spėk įdurti. Įduri – ir iš karto į bortą, ten ranka nenuiminėji. Nukrapštai, kad įkristų į valtį, paskui vėl durk. Jei bandysi sustabdyt valtį ant seklumų (rėvose), tai į gruntą bandyk irklą užkabint... Kapodavo. Kaip už galvos „kaukšt“, nes ten geriausiai laikosi, kaulas galvos. Įkala ir... Tėvas iš ryto atveždavo maišą ir jie dalindavosi į tris dalis – dėdė, Ratautas Bronius ir tėvas. Kiekvienam po maišą išeidavo. Ir žydas atvažiuodavo iš ryto... Nedideli ūsoriai stovi, taikai du iš karto vienu smūgiu paimt, nes srovė tai neša valtį, nėr kada sugrįžt atgal. Nedidelio, jaukaus ir daug senosios liaudies architektūros bruožų išsaugojusio Trapalavos kaimo gyventojai suteikė žinių ne vien apie luokijimą Neryje. Čia užrašėme nemažai vertingos tautosakos: pasakojimų, sakmių, dainų. Taip pat, beje, ir gražų pasakos apie auksinę žuvelę variantą. Vladzimiras Mamajus, kaimo senbuvis, gimęs 1914 m., tapo vienu seniausių ekspedicijoje sutiktu pateikėju. Su visomis kultūros naujovėmis neblogai susipažinęs Vladzimiras didžiuodamasis rodė kelis savo sode stovinčius kelminius avilius (deja, kuris laikas jau tuščius) (84 pav.), tad Neries upei skirtoje ekspedicijoje turėjome retą progą daugiau sužinoti apie senąją bitininkystę. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žvejybą ir bitininkystę nuo seno sieja glaudus, kartais sunkiai paaiškinamas ryšys.17

84 Trapalava. V. Mamajaus kelminis avilys (2007-06-09)

Pirma, abu dalykai yra išskirtinai vyriški užsiėmimai, prilyginami meilei moterims, plg. Žvejyba kaip mergina. Reikia mylėti (Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 27) ir Nepasimylėjęs neik į bites (Elisonas 1932, 23). Antra, ne mažiau svarbios žmogaus būdo savybės: visuotinai žinoma, jog bitininkas jokiu būdu negalintis būti blogas: piktas, šykštus ar pavydus (Greimas 1990, 262–263). Su tam tikra nuostaba galima pasakyti, jog minėti bruožai būdingi ir žvejo 17

Tam tikru būdu tą demonstruoja net žymių etnologių Marijos Znamierovskos-Priuferovos (1898–1990) ir Lauros Piškinaitės-Kazlauskienės (1952–2001) akademinės veiklos pavyzdys, nes pirmoji tirdama žvejybą nešykštėjo dėmesio ir bitininkystei, o antroji abiem sritims skyrė po išsamią monografiją.

2. Neries aukštupys

107

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

108

portretui – per Neries ekspediciją iš sutiktų pateikėjų lūpų ne kartą girdėjome, jog piktas žvejys žuvies nepagaunantis, ant vandens jam esą negalima keiktis, sėkmė visuomet lydinti tą, kuris savo laimikiu dalijasi, plg.: Negailėk žmogui žuvies, kitą kartą pagausi daugiau (Piškinaitė-Kazlauskienė 1995b, 50; Jei meškerioti nesisekant supykęs nusikeiksi, tai visai nieko nepagausi tą sykį (LTR 4912/56). Trečia, ir tarp žvejų, ir tarp bitininkų susiklosto stiprūs ryšiai, plg. Esame kaip viena šeima, – taip savo jausmus bendraminčiams apibūdina žvejys (Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 26), o bitininkų-bičiulių bendravimo modelis yra apskritai pavyzdinis lietuvių kultūroje. Ketvirta, žvejybos ir bitininkystės saitų galimas motyvas, nesvarbu, ar toji išraiška sąmoninga, ar ne, – bičių bei žuvų ryšys su Dievu. Pirmuoju atveju visuomet pabrėžiama vaško, iš kurio gaminamos žvakės, reikšmė, bitės, kaip ir žmonės, miršta ir kt., antruoju – žuvis yra vienas ankstyviausių krikščionybės simbolių, pasninko valgis ir kt. (plg. Разаускас 2004, 7–9). Bičių ir žuvų sugretinimą pagrindžia ne vien moksliniai tyrinėjimai. Jos taip pat išnyra ir senųjų pateikėjų pasakojimuose, pavyzdžiui: „Kaip bitės turi savo motinėlę, taip žuvys – karalių“ (Jak pszczoły matka majo, tak oni majo króla – FR 1, Meškonys, Vilniaus r., arba: Kai neršti, tai viduje būna didžioji lydeka, o aplink ją maišai mažųjų. Jei didžiąją sugavai, tai visos sueis, vis tiek kaip spiečius– Elisonas 1932, 51, Švenčionių kraštas; plg. БНП I 504). Švedai (370 km, deš.) – dar vienas stačiatikių kaimas dešiniajame upės krante, kuriame dominuoja Mamajaus pavardė. Priartėjus prie jo, pasitinka pirmasis Neries vandenyse esantis akmuo, kuris turi vardą Gaidelis (Piatuszok – W 79). Jo matavimai tą dieną sukėlė daug gerų emocijų – mes, mokslininkai, praplaukėme Gaidelį, bet grįžti neįstengėme dėl stiprios upės tėkmės. Sugrąžinti mane prie akmens pasišovė Vyčio katamarano įgula, tuo metu, apimtas dokumentuotojo aistros, Vytautas vietą filmavimui vaizdo kamera su stovu pasirinko tiesiog upėje...

85 Gaidelio akmuo aukščiau Švedų, žvelgiant iš šiaurės rytų (2007-06-09)

Akmuo, vadinamas Gaideliu (Петушок), yra nedidelėje upės rėvoje (на заборы), arčiau dešiniojo jos kranto (N54o25´13,5", E26o41´33,6") (85 pav.). Tai raudonas, vidutinio grūdėtumo, į apačią platėjančios netaisyklingos formos, kiek pailgas, smailiuoju galu į pv

nukreiptas granitas. Akmuo apie 0,8 x 1,1 m dydžio, jo aukštis nuo upės dugno – apie 0,9 m. Viršuje apie 30 x 55 cm dydžio plokščia aikštelė, nutupėta paukščių. Už 4 m į v nuo Gaidelio, iš vandens, kyšo kitas nemažas akmuo. Karaliaus akmeniu (Каралёў камень) Gaidelis imtas vadinti po nakties nuotykių, kurie susiję su vienu iš Švedų kaimo gyventojų, seniai mirusiu Ivanu Venediktovičiumi Mamajumi, pravarde Karalius (Кароль) (LTR 7685/251).

Žinojome, kiek daug dėmesio Švedams skyrė K. Tiškevičius – tyrinėjo čia pilkapius, ieškojo kaimo istorijos pradžios, fiksavo ano meto buitį, dūminėje pirkioje užrašė dviejų dainininkių atliktas vienuolika dainų (W 77–79). Kaip neretai būna, praėjus daugeliui metų, Švedai tik iš dalies pateisino profesinius ekspedicijos dalyvių lūkesčius. Asfaltuota kaimo gatvė, pertvarkomos senosios sodybos ir statomi nauji pastatai rodė, jog šią gražią Neries pakrantę senokai pamėgo vasarotojai ir tradicinės kultūros paveldas čia sparčiai nyksta.

86 Pasakoja Vasilis Mamajus iš Švedų (2007-06-09)

Bene seniausias kaimo gyventojas 84-erių Vasilis Mamajus (86 pav.) papasakojo, jog Švedai kadaise susidarė iš trijų didelių dalių: rytinės, gyvenamos penkių Ivanų, vadintos Ivanovščina (Іванаўшчына), vidurinės – Švedų (Швяды) ir vakarinės – Aukštosios prieplaukos (Высокая прыстань) (LTR 7685: 254, 255; plg. LTR 7685/173). Tačiau K. Tiškevičiaus liudijimas apie tai, jog Švedus tarp miškų įkūrė žmogus, pavarde Švedas (od pierwszego jej założyciela, włościanina Szweda – Szwedami nazywać się zaczęła – W 77), jau faktiškai pamirštas. Šiandien tautosakoje labiausiai paplitęs švedų užkariautojų vaizdinys – būtent toks, kokio kadaise čia ieškojo K. Tiškevičius ir nusivylė neradęs! „Kitados, caro laikais, švedai kariavo su Kinija“ (Здзесь кагда-то, у царскую вайну швэд ваяваў з Кітаем што-лі), – taip įspūdingai tęsia savo

2. Neries aukštupys

109

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

110

pasakojimą Vasilis (LTR 7685/250). Vėliau kaime išgirdome dar kelis padavimų apie švedus ir švedų karą variantus. Archeologijos požiūriu svarbiausia tai, jog šie pasakojimai išsaugojo prisiminimus apie miške, prie kaimo, esančius pilkapius: Гаварат, што там захараненія шведскіх салдат (LTR 7685/260), o mokslinėje literatūroje apie juos pateikiama informacija yra labai skurdi (Звяруга 2003, 58–59). Miške, į r nuo Švedų, yra dvi mažos pilkapių grupės. Pirmąją 1857 m. aprašė ir kasinėjo K. Tiškevičius (buvo rasta degintinių kapų be įkapių – W 77). Šiandien 12 metrų atstumu vienas nuo kito, pietinėje miško keliuko pusėje, apie 80 m nuo aukšto Neries skardžio, yra dviejų suplokštėjusių ir apardytų pilkapių sampilai (N54o25´15,6", E26o41´54,8"). Vakarinis 4 x 4,5 m dydžio, apie 0,2 m aukščio, su sena duobe, o rytinio išlikusi tik 2,5 x 4,7 m dydžio, apie 0,2 m aukščio pietinė pusė. Iki antrosios pilkapių grupės, esančios Vileikos girininkijos145-ame kvartale (N54o25´40,0", E26o42´31,7"), už 1 km į šr nuo pirmosios, palydėjo Veniras Mamajus. Jo teigimu, čia buvo 4 (trijų – Звяруга 2003, 58) pilkapių sampilai (могiлкi), kuriuos šiandien įžiūrėti sudėtinga. Bebrams patvenkus gretimą pelkę, vandenys iš visų pusių semia vieną labiausiai pilkapius primenančių sampilų, tad tikrąją padėtį čia suvokti labai sunku. Ir pirmoji, ir antroji pilkapių grupės padavimuose vadinamos švedų kapais (LTR 7685/260, 7686/167).

Švedų pilkapių grupę miško pietinėje dalyje su dideliu džiaugsmu mums rasti padėjo Michailas Mamajus. Atsitiktinai sutiktas Michailas prisipažino, jog slapčia vylėsi mūsų pasirodymo, laukė – šis išsilavinęs žmogus žinojo ir apie K. Tiškevičiaus ekspediciją Nerimi, ir apie mus, keliaujančius tais pačiais keliais po 150 metų. Beje, Švedų pilkapių grupę miško pietinėje pusėje nuo Gaidelio akmens Neries rėvoje šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi skiria tik 0,39 km atstumas. Paaiškėjo, jog Švedai yra pirmas toks kaimas prie Neries, kur pilkapius – geležies amžiaus laidojimo paminklus – ir kiek žemiau upėje esančią rėvą sieja geografinis ir veikiausiai mitologinis ryšys. Kita tema, skirta kaimo istorijai, yra gyventojų aistra žvejybai, nors baigiantis XVIII a. Švedai įsikūrė pušyno su bičių drevėmis vietoje (były jeszcze barcie – W 77). Taigi čia vėl susiduriame su didesnio ar mažesnio masto bitininkystės ir žvejybos deriniu! Švedai – vienas tų Neries pakrančių kaimų, kuriuose dalis gyventojų ne taip seniai vertėsi žvejyba; atrodo, Švedai yra pati pirmoji tokia gyvenvietė mūsų kelyje.18 Žinoma, žvejų nebūtų be žuvies, todėl gali būti, jog kaimo geografinė padėtis prie Gaidelio rėvos Neryje buvo labai palanki žvejybai, plg.: Гэта Вілія была очэнь рыбная рэчка (LTR 7685/228). Deja, Neries žuvų karalystę, upės vandeningumą ir skaidrumą, vagą ir smėlėtus krantus mena tik pasakojimai. Pastačius Vileikoje užtvanką, Neris neatpažįstamai pasikeitė. Neįtikėtinai skamba Genadzio Liscevičiaus, gimusio 1924 m., prisiminimai apie 1938 m. potvynį, kai Neries vandenys, apsėmę Švedų kaimo gatvę, plūstelėjo tolyn į miškus pietuose ir susijungė su Uša! (LTR 7686/179; Uša – kairysis Neries intakas, atstumas nuo Švedų iki jos tiesiąja siekia 18

Palyginimui, Kastykuose, netolimoje praeityje šimto dvidešimties sodybų kaime, tebuvo vienas žvejys (LTR 7685/97).

5 km.) Viačaslavas Markevičius, gimęs 1935 m., teigia jaunystėje savo akimis matęs žeberklais nudurtą 30 kg lašišą (LTR 7686/169), o 20 kg lašišos ir lydekos, 5 kg unguriai nebuvę didelė retenybė. Įspūdingą pasakojimą užrašėme ir apie nepaprastą, esą, net 10 pūdų (= 163 kg) svėrusį šamą, sugautą prie geležinkelio tilto tarp Krasny Beražoko ir Damanavos (LTR 7685/177; plg. Adamonis 1996, 183). Apskritai dar pokario metais Neryje tarp Razdorų ir Švedų žuvys virė (кішэла рыба), „visokių buvo žuvų: karšių, lydekų, žiobrių, skersnukių, vėgėlių, kuojų, šapalų ir meknių. Nesuskaičiuojama daugybė žuvų rūšių... Retai kada dabar gali luokindamas tokių žuvų sugauti. Liko karšiai, lydekos, žiemą – vėgėlės“ (Цяперка ў рэдкіх случаях можаш налучыць на такую рыбу – LTR 7685: 178, 190). Kaip didžiausias priekaištas skamba šis 79 metų Mikalajaus Mamajaus iš Mamajų kaimo pasakojimas: „Ungurių, karšių, ūsorių buvo... Padirbo marias, tada visa žuvis prapuolė (зрабілі мора – вот уся рыба і прапала). Be lydekos, ešerio ir kuojos, ten nieko nerasi... Vanduo šlykštus, dabar teka žydras, nėra nei kaip maudytis (Вада паскудная. Цяпер галубая вада ідзець. Пакупацца няма як). Jei pabandysi, kai vanduo žydras, tai pats nusidažysi. Tuomet ir pirtyje nenusiplaus. [Kodėl upė tokia žydra?] Sušyla, žydi – mariose vanduo stovi. Ten visokios velniavos primesta, be to, kapinės, visa apsemta (разнай чартовіны накідана ў яга. І там магілы, там усё пазатоплена). Už tai taip darosi. Anksčiau, būdavo, įbrisi – du trys metrai gylio. Pažiūrėsi, koja matyti vandenyje. Dabar iki kelių įbrendi – kojos nematyti. Tai tau vanduo! Anksčiau iš upės žmonės vandenį gėrė, ir kad kas būtų atsitikę. Toks švarus (раньша з ракі пілі ваду, хоць бы што, чыстая). Dabar iš upės juk negersi, vanduo purvinas, šlykštus. Karvės, ir tos nenori gert“ (LTR 7686/122) Beje, vienas Švedų kaimo senolių dar tuo metu, kai apie hidroelektrinę Vileikoje nebuvo nė kalbos, pasakojo anuo metu vaikams neįtikėtinai skambėjusias pranašystes apie tai, jog ateis laikai, kai upėje sumažės vandens, susiaurės jos vaga ir krantai užpelkės... (LTR 7685/262) Prieš pereinant prie pasakojimų apie senuosius Švedų žvejus, reikia paminėti, jog čia turėjome vienintelę ir visiškai nerežisuotą progą stebėti, kaip vakarėjant du jaunuoliai, mūvintys ilgas gumines kelnes, įsibridę beveik iki juosmens į Nerį, ėjo pasroviui kilometrą ar daugiau ir, laikydami rankose lazdas, traukė prie jų pritvirtintą tinklą. Valeras Mamajus – tuo metu krante mūsų kalbinamas girininkas – jį pavadino bradiniu: бродзень... хадзіц з броднем arba забрыдзём утрох (plg. brada „brasta; upėje gilesnis lygus tarpas“, bradinys „prie dviejų lazdų galais prisegtas tinklas“ – LKŽ I 803) (87 pav.). Sprendžiant iš maždaug 15 m atstumo tarp žvejų, galima buvo spėti, jog jie žvejoja ne mažuoju dvibradžiu ar sudėtingesnės konstrukcijos tribradžiu, o bradiniu – traukiamuoju, dažniausiai apie 10–15 m ilgio tinklu su sparnais ir gerkle, arba uodega, viduryje žuviai subėgti (plačiau žr. Milius 1964, 119; plg. ŽIA 76; Driskius 1998, 353–354). Patys žvejai nepanoro ką nors aiškinti ir ar dėl to, kad naudojo tinklą, ar kad tuo metu žvejojo, prašė jų nefotografuoti. Šveduose visuomet gyventa žvejų, jų reputacija buvo žinoma ir kaimyniniuose kaimuose: У асноўным яны былі прафесіянальныя па гэтай справе (LTR 7685/200). Trapalavoje, Šveduose bene pirmą kartą išgirdome, koks svarbus kitados buvo miesteliuose, mūsų atveju – Lebedzeve, esančiame apie 10 km į pietus, Maladečinos prieigose, gyvenusių žydų vaidmuo. Jie buvo pagrindiniai sugaunamų žuvų supirkėjai (LTR 7685/214).

2. Neries aukštupys

111

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

112

87 Švedų žvejai brenda su bradiniu (2007-06-09)

Prisiminimuose nebuvo atskleisti kokie nors ypatingi Šveduose naudoti žvejybos būdai, tradiciškai minėtas luokijimas, bradinio traukimas, žuvies gaudymas pintinėmis, rankomis ir kt. Tačiau pateikėjai pateikia vieną nepaprastai įdomų faktą, esą Šveduose buvęs vienas kuprotas žvejys, prie kurio žuvys pačios ėjusios! Žvejojant žeberklais poroje, žuvis nuo vieno žvejo sprukdavusi, o priplaukusi prie pastarojo neatstodavusi, tarytum ją čia kas būtų pririšęs: І вот, брат, ужо такія людзі ёсць, на якіх рыба ідзёт! Тут вёска Швяды, два былі рыбакі, што на іх рыба. Адзін гарбаты быў, калека быў, вот на яга ішла рыба! Ад гэтага шусь, а на гэтага як навязана. Станіць як прывязаная – і ўсё. Чук васцямі і... (LTR 7685/204; plg. LTR 7685/177; Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 27.) Pirmiausia šio žvejo paveikslas primena žmones, kurie turi ypatingą galią vienos ar kitos rūšies gyvūnams, pvz., gyvatėms, pelėms, vilkams. Jie gali tuos gyvius sušaukti, nurodyti, kur jiems būti, ar duoti kokią kitą užduotį. Kita vertus, minėtas Švedų žvejys laikytinas puikiu ypatingos sėkmės pavyzdžiu kurioje nors specifinėje žmonių veikloje, pvz., susijusioje su arkliais, avimis, bitėmis, rugiais ar kita. Tuomet sakoma, kad ta nauda į ranką (rankon) eina arba prie rankos eina – sekasi gyventi, ką nors auginti ar prižiūrėti (Vaitkevičienė 2008, 111). Šie frazeologizmai tiksliai atitinka įdomiausias mūsų pasakojimo vietas – žuvis pati žvejui į rankas ėjusi. Tokia gera, lengva arba laiminga ranka, kuria palietus darbai sekasi, gyvuliai neserga, vaismedžiai veda vaisius, o žuvys pačios atplaukiančios ir nesitraukiančios nuo žvejo, priklauso bendrai senosios kultūros laimės sampratai, nes žmogaus laimė yra sutelkta jo rankose (Vaitkevičienė 2008, 111). Neatsakytas lieka vien klausimas, kaip Švedų žvejys tokią ranką įgijo, nes ji gali būti įgimta arba įgyta, kaip sėkmingas kokio nors maginio veiksmo rezultatas. Tiesa, tą pačią nepaprastą sėkmę žvejyboje galima prarasti, ypač jei kam nors pavyks ją paveržti. Tikėjimai, prie kurių knygos puslapiuose ne kartą grįšime, rodo, jog žuvų skirta kiekvienam ar bent kiekvienam žvejui, tačiau... nevienodais kiekiais. Taip pat, kaip ir kalbant apie laimikį medžioklėje ar grybaujant, supratimas, jog yra mano žuvis arba man skirta žuvis, iki šiol gajus. Apskritai XX a. pirmojoje pusėje Vilniaus krašte užrašytuose tekstuose akivaizdu,

jog žuvis kartu su ėriukais ar paršeliais, medumi ar pienu priklauso toms gėrybėms, kurių pasiskirstymą tarp žmonių dar lemia ir kiekvieno iš jų dalia arba kuriai nors veiklai gera (laiminga, lengva) ranka. Palyginimui, pirmą žvejybos dieną iš namų nieko negalima skolinti, nes atiduosi ir laimę (szczęście oddasz) (verčiau pačiam stengtis pasiskolinti!), šeimininkei tuo metu neleidžiama šluoti namų, pirma mirusiojo karsto iš namų reikia išnešti žvejybai skirtą tinklą ir kt. (FR 41, 51, 55). Be viso to, žvejybos sėkmei dar būtinos tinkamos priemonės, šiuo atveju, pavyzdžiui, laimingas tinklas. Jei laimė jį paliko, reikia ieškoti, kam jį parduoti, t. y. pakeisti ranką: Jeśli sieć jest nieszczęśliwa, należy ją „przetargować“, aby „ręka przemienić“ (FR 35, 37). Deja, gražius dienos įspūdžius aptemdė nelaimingas atsitikimas darbe (sprogo šildymo katilas), po kurio Jurasio tėtis pateko į ligoninę. Norite, tikėkite, norite ne, bet dar iki šio telefono skambučio mūsų bičiulio rankose savaime užsiliepsnojo dujinis žiebtuvėlis... Dingtelėjo mintis, jog kantriai ieškodami senosios kultūros pėdsakų mes, ekspedicijos dalyviai, nejučia patys tapome to beišnykstančio, kartais pateikėjų pasakojimuose nepasiekiamai tolimo, o kartais tokio artimo pasaulio dalimi. Neries santaką su Naročia (366 km, deš.), žyminčią antrojo ekspedicijos etapo pabaigą, pasiekėme kiek netikėtai (plg. N 38), anksčiau nei pačią Naročią pastebėję kitų ekspedicijos dalyvių laivus, išvilktus į krantą. Buvome pavargę, norėjosi praustis ir valgyti. Artėjant nakčiai pirmą kartą maudžiausi ir aš. Vėliau šnekučiavomės prie laužo ir gerai prisimenu, kaip raginau Dainių naujai pažvelgti į Neries vardo etimologiją – jau pirmomis ekspedicijos dienomis pamatėme, kiek mažai mokslinėje literatūroje sukaupta gyvosios kalbos duomenų. Bet atsitiko taip, jog užpildyti šią spragą knygos puslapiuose tenka man pačiam. Neries tyrinėjimams nepaprastai svarbu tai, jog ežeras Narùtis (kitaip, Nãročius) ir iš jo tekantis upelis Nãročia (Нарачанка, Narocz – W 79) (88 pav.) yra pirmieji vandenvardžiai, giminingi Neriai, kuri taip toli rytuose nuo seno visuotinai vadinama Viallia. Вялья (Škliancai), Вілля arba Вілія (Kromavičiai), Вільля (Čapelščina), Вілія (Sosenka ir Malmygai), Вялья (Razdorai), па-беларуску Вяльля, a Вілія – па-руску (Trapalava, LTR 7685/205), Вялля (Trapalava) – tai pavadinimo formos, kurias užfiksavome šnekamojoje kalboje, leisdamiesi upe nuo jos ištakų iki santakos su Naročia. Ežeras ir iš jo ištekanti upė labai dažnai turi giminingus pavadinimus (ežeras vyriškos lyties, upė – moteriškos). Taip, kaip Alaušas ir Alauša, Virintai ir Virinta, Žeimenys ir Žeimena, Narutis tokioje kalbinėje poroje neabejotinai taip pat turėjo upelį, tačiau senoji jo pavadinimo forma šiandien, deja, nežinoma. Turint omenyje Narutį ir Naročią (pastaroji laikoma suslavinta pavadinimo forma), minėtas upelis galėjo būti vadinamas Narute, Nerute arba, neatmestina, net Nerimi. „Atrodo, kad senovės lietuviai laikė Neries pradžia Narutį, o jos aukštupį – kairiuoju intaku Vilija“ (Kolupaila 1940, 52; 1960, 214). Remdamasis analogijomis, kai žemiau dviejų upių santakos išnyra naujas upės vardas, pavyzdžiui, sutekėjus Mūšai ir Nemunėliui, randasi Lielupė, iš Pisos ir Unguros – Prieglius, jau esu reiškęs nuomonę, jog Neries vardas, jei jis buvo žinomas šios upės aukštupio gyventojams, galėjo būti vartojamas nuo Viallios ir Naročios santakos (Vaitkevičius 2005, 12–15). Beje, visame regione, Vileikos, Lahoisko ir, kaip įsitikinome vėliau, Smurgainių rajone, plačiai žinomos lietuvių kilmės pavardės su šaknimi *Nar- / Nor- / Ner-, tokios kaip Нар-бут,

2. Neries aukštupys

113

Нар-ейко, Нар-ушевич, taip pat Нар-уць19 (Гурская, Вайткявичюс 2008a, 289–290; plg. Jan Naruć [1920–1976], Пëтр Наруть [be datos], Леонарда Петровна Наруть [1920–1991] – užrašai ant antkapių Andrejeucų kapinėse, Smurgainių r.).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

114

88 Naručio ežeras ir Naročios ištaka (1865–1866)

Kartu būtina pažymėti, kad per 2007 m. ekspediciją surinkti duomenys neleidžia abejoti, jog visame ruože nuo Viallios ir Naročios santakos iki Neries žiočių Kaune jos pavadinimų bltr. Вялья, lenk. Wilia, liet. Neris (dar galima pridurti ir rus. Вилия) vartojimas ir kaitaliojimasis tarpusavyje susijęs su kalba, kuria asmuo kalba. Pavyzdžiui, lenkų kalbos terpėje Neris, nesvarbu, ar Bistryčioje, Buivydžiuose ar Kauno miesto prieigose, yra nuosekliai vadinama Wilia, kol pateikėjas nepradeda kalbėti kita kalba, kuri Neriai pavadinti turi savo žodį. Berašant ekspedicijos knygą mano dėmesį patraukė Neriai ir jos pakrantėse esančių kaimų pavadinimams giminingas vietovardis Merkinės apylinkėse prie Nemuno. Tai Panarà, kurios pavadinimo formas istoriniuose XVI–XX a. šaltiniuose išgirdę Neries tyrinėtojai turėtų suklusti: поле... на имя Понорское (1524), de Panaras (1604), de poneriszky (1605), de Ponari (1619), Ponáry (1744), Ponary (1807), Panara (1901) (žr. Garliauskas 2004, 235). Šis faktas netikėtai atveda prie visiškai naujos Neries pavadinimo kilmės interpretacijos: analizuojant ir aiškinant dviejų Neries pavadinimų kilmę, iki šiol nė karto nebuvo bandyta 19

Pavardės, sutampančios su ežerų pavadinimais, yra senos kilmės, gerai pažįstamos ir tarp LDK diduomenės (Svirskiai nuo Svierio ežero, Sperskiai nuo Spėros ežero, Siesickiai nuo Siesikų ir kt.)

jų etimologijų tarpusavyje derinti, t. y. kalbėti apie tai, jog Viallia ir Neris gali turėti mažų mažiausiai vieną identišką reikšmę, kuri būtų susijusi su būdinga šios upės tėkmės savybe – nerti, bet šiuo atveju ne gilyn, o reikšme „kilpuoti arba megzti, daryti nėrinį, tinklą“ (LKŽ VIII 684; dar plg. apnerti „aplink nerti; apmegzti“ LKŽ VIII 685–686). Būtent taip šiandien skamba ir liaudiškas Viallios pavadinimo aiškinimas iš bltr. вiляць „vinksnoti, išsisukinėti“ (БРС I 491) arba rus. вилять „vinksnoti, vingiuoti, mėtytis (iš kelio), lankstytis, išsisukinėti“ (RLŽ I 99): [рака] вот так вот віляет (LTR 7647/346), віляіць (LTR 7647/306), Яна надта ўвілістая такая. Няроўная. Бо яна ж, глядзіш, во дажа ў нас во гэткія во выкрунтасы, як кажуць. Можа з-за гэтага (LTR 7686/67; plg. bandymą Viliją kildinti iš liet. vieloti „vynioti“ – BR I 519). Kadangi mokslinė Viallios etimologija tebeskendi miglose ir tuo patys turėjome progos įsitikinti dar ekspedicijos pradžioje, kalbėdami apie Vialikaje Polės kaimą, Neries ryšys su žodžiu nerti, t. y. „kilpuoti arba megzti“, panašiai kaip Viallios ryšys su вiляць – „vingiuoti arba lankstytis“, neatrodo neįmanomas. Juolab, kaip parodyta pačioje šio ekskurso pradžioje, Panerių (taip pat, galimas dalykas, ir Neravų) tipo vietovardžiai nėra būdingi vien Neriai! Jų galima aptikti ten, kur upės kilpuoja, kitaip sakant, nardo. Gali būti, jog toliausiai rytuose neturinti geografinio ryšio su Nerimi (nutolusi nuo jos ne mažiau kaip 20 km) yra Panara Smurgainių rajone, prie Panarkos upelio (Ašmenos deš. intakas). XIX a. pabaigoje abipus jo būta net trijų tuo pačiu Panarų vardu vadinamų kaimų, dviejų vienkiemių užusieniuose ir dvaro (rus. Понары – TŽ XIV–5; bltr. Панара, Панарка – ПС 622). Pati vieta, kur Neris daro posūkį ir suformuoja kilpą, taigi jos kampas arba alkūnė, yra nartas: „Plaukia nartais. Nartas – kaip alkūnė, išimta sausumos (dalis), tai vadinasi nartas. Neris teka tiesiai, o paskui pasuka į kairę ar dešinę. Baltarusiškai nartas, o rusiškai posūkis“ (Плывець... па нартам. Норт – як локаць, выемка, дык гэта называецца норт... Вяльля плывець прама, а патом павярнулася ўлева ці ўправа. Па-беларуску норт, а па-рускі паварот называецца – LTR 7685/218; Яна так во, дзе норт, раз – і паварчвае – LTR 7685/231). Stanislavas Pazlevičius iš Markūnų paaiškina dar įspūdingiau: „Ня збiся з норту, – кажаць, – пойдзеш к чорту!“ Па норце трэба было iсцi. Вось гэга вада туды падцягваiць ён падцягваiць туды... („Nepamesk narto, – sako, – nukeliausi pas velnią!“ Nartu reikia plaukti [su sieliu]. Srovė neša į šalį, o tu turi stengtis [sekti nartą]; plg. Tyszkiewicz 1871, 291). Visi baltarusių норт „srauni tėkmė; vieta, kurią tekėdama juosia upė; gelmė“ vartojimo pavyzdžiai yra kilę iš Nemuno aukštupio krašto (Яшкiн 2005, 454; plg. ŽIA 24) arba, kaip buvo nurodyta aukščiau, Neries ruožo tarp Vileikos ir Smurgainių. Tai leidžia manyti, jog bltr. норт kilmė susijusi su liet. nartas „kampas, kertė, sąspara“ ar nerti „kilpuoti, megzti, daryti nėrinį, tinklą“ (beje, tarp pavyzdžių iš Nemuno aukštupio paminėta ir kitų lietuviškos kilmės vietovardžių, kaip antai: Норт (яма ў рэчцы Апiта) arba Норт (балота) каля в. Купiск – Яшкiн 2005, 454).20 Naročia, 67 km ilgio upelis, ne mažiau svarbus Lietuvos istorijos tyrinėjimuose. Pirmiausia Naročia išilgai skrodžia apie 10–15 km pločio miškų ir pelkių ruožą nuo Svierio ežero ryti20

Įdomu, jog vėliau Vainidzeniatuose (338 km, deš.) užfiksuosime ir nepaprastai vingiuojančios Neries pakrantės pavadinimą Кут iš bltr. кут „kampas“ (БРС II 248): Туды, як пойдзеш да Вяльлі, аж там – у куце, мы завём: „У куце“ (LTR 7685/207).

2. Neries aukštupys

115

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

116

nės pakrantės Smurgainių link. Tai tarytum kokia takoskyra, kuri nuo I t-mečio vidurio supo Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą iš rytų, vėliau skyrė lietuvių ir Polocko krivičių gyvenvietes, nuo XIV a. buvo administracinio vieneto – Panerio Lietuvos – rytinė siena, o XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje dar žymėjo Švenčionių ir Vileikos apskričių ribą. Beje, pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos, kurią įgyvendinti sutrukdė Lenkijos kariniai veiksmai, Naročia turėjo tapti rytine Lietuvos Respublikos siena (Ochmański 1981, 33–34; Kurila 2005b; Vaitkevičius 2005, 11–12).

II. 3. Iš aukštupio į vidurupį Artėjant prie santakos su Naročia ir kurį laiką už jos Neris K. Tiškevičiui atrodė neverta dėmesio (Wilija w tej części najmniejszego interesu nie przedzstawia, a tak jakoś jałowo, tak smutno wśród nagich piasczystych brzegów płynąca – W 79; plg. W 77). Bet tai, kas K. Tiškevičiui kėlė nuobodulį, mums, pasirodo, teikė gražių įspūdžių. Nesant upės krantuose gyvenviečių, po pertraukos vėl atsirado proga atidžiau pažvelgti į pačią upę (89 pav.).

89 Neris žemiau santakos su Naročia (2007-06-10)

Žmonės čia iki šiol nepastatė vasarnamių ir nenutiesė asfaltuotų kelių, tačiau upė žalojama kitaip. Nejučia, palengva, diena iš dienos upė šiame ruože dūsta nuo sąnašų. Neris lėtėja, nes nepajėgia jų plukdyti tolyn. Nusėdusios į dugną sąnašos virsta salų grandinėmis. Šiuos padarinius sukelia silikato gaminių gamykla prie Smurgainių, kur Neris buvusių jos karjerų

vietoje išsilieja į tikras marias. Bet apie tai sužinojome tik vėlai vakare. Iki tol, kartu su Filomena skaičiuodami salas, vien stebėjomės jų gausa iki Ušos ir tolėliau, iki pat minėtos gamyklos prieigų. Iš viso šiame ruože nuo Švedų (370 km, deš.) suskaičiavome ne mažiau kaip 21 salą, nors iki tol ir vėliau jos buvo retas upės svečias (90 pav.). 3. Iš aukštupio į vidurupį

117

90 Salos Neries vagoje ties Švedų kaimu (apie 2006)

Prie vienos minėtų salų, apie 1,3 km žemiau Neries santakos su Naročia, nedidelėje Topčako rėvoje (Забора Тапчакова) radome tuo pačiu pavadinimu vadinamą akmenį (Topczak – W 79).

91 Topčako akmuo, žvelgiant iš pietvakarių (2007-06-10)

Topčako akmuo (Тапчак) yra to paties pavadinimo rėvoje per 4 m į vakarus nuo salos, susidariusios upės vagos kairėje (N54o26´01,5" E26o38´16,6") (91 pav.). Tai šr–pv kryptimi pailgas, apie 0,7 x 1,15 m dydžio akmuo smailėjančia viršūne; virš vandens kyšo tik 20 cm (visas akmens aukštis nuo dugno yra apie 90 cm).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

118

Iškart už Ušos žiočių (359 km, kair.) K. Tiškevičius nurodo Neryje buvusį nartą (Wierebjowy-nort) ir tolėliau už jo gražų pliosą (Ordziejska-plosa) (W 80), apie kuriuos greta esančiame Alianeco kaime (358 km, kair.) ir perkėlos vietoje nieko daugiau sužinoti negalėjome. Kaime nebeliko žmonių, upės žinovų. Tačiau du pagrindiniai upės tėkmės tipai iki šiol išlaikė savo pavadinimus – bendrinius geografinius terminus. Pliosai – tai lygi, rami tėkmė (Плёса як роўна цячэ – LTR 7685/227; plg. Жучкевич 1974, 291; Яшкiн 2005, 520). Nartai, kaip jau turėjome progos patirti, – upės kilpos, jų posūkio taškai. Nuo narto prie Ušos žiočių Ardijos pliosas tęsiasi, matyt, iki pat to paties pavadinimo upelio žiočių (352 km, deš.). Prie pliosų ir nartų dar galima pridurti į upę nubirusio smėlio sėklius – сыплi arba сыпель (Пяску панасыпаіць... гэтыя берагі зробіць ужо. З ракі. Сыпель мы называлі. Сыплі. Насыпі. Яна, значыць, насыпная зямля – LTR 7685/231; plg. Яшкiн 2005, 645), atvajas (Места харошыя былі такія, называлі атвоі. Так называлі па-меснаму... значыць яма глыбокая – LTR 7686/165; зацішша, атвойчык называлі – LTR 7685/204) ir visuotinai paplitusį užutėkio, gilios vietos upėje pavadinimą buchta (бухта) (Яшкiн 2005, 119). Prie Ušos privalu paminėti Neries taršą, nes minėtu intaku į Nerį patenka vandenys iš Maladečinos. Nors šio miesto valymo įrenginių rekonstrukcija baigta 2003 m., į Nerį neretai nuteka nevalomų naftos bazės ir traukinių depo teršalų. Nežiūrint visų pastangų ir pakitusio žemdirbystės pobūdžio (nebedirbama upių ir upelių krantuose, jie nebetręšiami), per pastaruosius metus Neries vanduo nepasidarė skaidresnis, jis vis dar pernelyg drumstas (žr. Михалевич 2007). Antai, oficialiais duomenimis, Neries vandens kokybė Buivydžių stebėjimo punkte, Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos pasienyje, pastaraisiais metais tebebuvo bloga. Zalesė (354 km, kair.). Iš dalies sekdami K. Tiškevičiaus knyga, iš dalies genami smalsumo pamatyti garsiąją kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) dvaro sodybą, per pietus palikome prie Neries plaustą ir leidomės į tolimą kelionę pėsčiomis. Dvaro rūmai, kurių kryptį rodė senų medžių alėjų liekanos, pasirodė esą daugiau kaip už 2 km (N54o25´11", E26o31´25"). Nieko keista, jog, užuot nukakęs į Zalesę, K. Tiškevičius pailsėjęs paupyje leidosi tolyn, pagalvojome grįždami. Ir dvaro statiniai, ir želdiniai, nežiūrint kai kurių žygių juos tvarkyti, padarė slogų įspūdį. 1802–1822 m. pagal Vilniaus universiteto profesoriaus, žymaus architekto Mykolo Angelo Šulco projektą ankstesnio dvaro vietoje pastatyta klasicizmo stiliaus sodyba (ПС 127–132; LAI 308–309) atrodė taip, kaip ir daugelis kitų Baltarusijos ir Lietuvos dvarų: rūmų langai užkalti, apie daug metų trunkančią restauraciją byloja seni pastoliai (92a–b pav.). Nieko nereikalauja tik paprastas lauko akmuo su iškaltu Oginskių giminės herbu... Sekmadienis, tad čia pat esančioje bažnytėlėje laikomos šventosios mišios, nemažam Neries ekspedicijos dalyvių būriui buvo pasiūlyta ekskursija po dvarą. Apžiūrėję nedidelę parodėlę oranžerijoje, kuri niekuo nepriminė buvusios jos paskirties, patraukėme atgal. Tiesa, grįžtant nemaža džiaugsmo suteikė apsilankymas seniai bematytoje maisto prekių parduotuvėje. Baltarusijoje jose visuomet rasi gardžių konditerijos gaminių ir plombyro ledų. Įveikę Ardijos pliosą, upei sukantis į vakarus, pasiekėme Rudnią (352 km, deš.) – jaukų kaimelį prie Ardijos žiočių, kitados Oginskių valdą ir perkėlos per Nerį vietą (W 281). Vėliau, „prie caro“, pasakojama, čia dar būta tilto (Быў мост пры цары – LTR 7686/192), o kažkur

laukuose – siaurojo geležinkelio ruožo. Pastarasis Pirmojo pasaulinio karo metais veikiausiai tarnavo susisiekimui su fronto linija pagerinti. Kaip dar matysime, Smurgainių apylinkėse vokiečių nemažai pasidarbuota statant dotus, tiesiant geležinkelius ir tiltus.

3. Iš aukštupio į vidurupį

119

92a Zalesės dvaro rūmai, žvelgiant iš kiemo pusės (2007-06-10)

92b Zalesės dvaro rūmų portikas (2007-06-10)

Deja, Rudnioje niekas negalėjo nurodyti geležies gamybos vietos. Tai, kad čia jos būta (veikiausiai vandens malūno su liejykla ir kalve ant Ardijos upelio), abejoti neleidžia kaimo pavadinimas, nes rudnė tai „geležies lydymo krosnis“ (LKŽ XI 877). Tačiau 75 metų amžiaus Valentina Nikifarova, kaimo senbuvė ir, atrodo, paskutiniojo Rudnios keltininko dukra, pateikė vien pluoštą prisiminimų apie gyvenimą prie Neries. Tarp žvejybos būdų paminėtas luokijimas, трыгубіца, kitaip tariant, tribradis tinklas, paprasta meškerė, be to, akcentuota naktinė žvejyba metiniais-šniūrais, kuriais pasisekdavę pagauti nedidelių vėgėlių ir ungurių (LTR 7686/195; plg. LTR 7685/204; ŽIA 41–44). Rudnios keltas (порам), veikęs iki užšalant upei, o žiemai išardomas, kėlė važiuojančius į Smurgainius ir grįžtančius iš ten. Sukonstruotas kaip platforma ant dviejų didelių valčių,

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

120

vadinamųjų batų (bltr. бат, lenk. bat), keltas iš vieno kranto į kitą plaukė, pritvirtintas prie ištempto abipus upės lyno. Vietos jame būta pakankamai – tilpdavo trys arkliais pakinkyti vežimai. Valentina atlygio už perkėlimą dydžio neprisimena, bilietų taip pat nebuvo – galiojo taisyklė, duoda kiek kas gali (LTR 7686/195). Atrodo, labai panašios konstrukcijos keltas iki 1988 m. dar veikė prie Būgo upės, Lenkijoje (žr. Litwin 1995, 123). Ne visuomet aišku, kokios vandens transporto priemonės vadintos batais. Vienos jų, matyt, buvo panašios į žvejybai skirtas valtis (баты... як лодкі), tik didesnės, kitos – sunkiems kroviniams gabenti. Pastarosios iki Antrojo pasaulinio karo, atrodo, naudotos akmenų valymui iš upės vagos: Лодкі былі бальшыя – баты называлісь (LTR 7685/257). Palyginimui, Nemune plaukiojusių valčių – batų ilgis buvo apie 6–8 m (Litwin 1995, 384). Ties Rudnios kaimu išvydome ir dvi į vandenį nuleistas į galus smailėjančias valtis su greta padėtais irklais (93 pav.). Panašios formos valtį jau matėme prie Alekso perkėlos, tačiau Rudnioje iki tol vyravusį plokščiadugnės lentų valties pavadinimą čaika (чайка) pakeitė lodka (лодка). Senieji išskobti luotai, kuriuos pateikėjai miglotai dar mena, iki šiol tebevadinami човен (plg. lenkų czółno „valtis, luotas“, czółenko „laivelis, valtelė“ – LLŽ 75; taip vadinamas luotas veikiausiai buvęs siaurėjančiais ir pakeltais galais, turintis dvi pertvaras – Perminas 2009, 19).

93 Rudnios prieplauka (2007-06-10)

Rudnioje turėjome progą atidžiau apžiūrėti krante valtininko paliktą 2,18 m ilgio irklą, kuris per vidurį buvo sutvirtintas didele geležine mova ir atrodė jau seniai naudojamas. Iš gerokai apdilusio mentės galo plika akimi buvo matyti, jog irklu stumiamasi nuo upės dugno (94a–b pav.). Pati mentė asimetriška, 42 cm ilgio, 20 cm pločio, taigi irklas priskirtinas vieninių irklų su trumpomis mentėmis kategorijai (ŽIA 193; Perminas 2009, 89). Kitas valtyje paliktas irklas buvo panašios formos, vientiso medžio, trumpesnis. Jei pirmuoju naudotasi stovint valties gale, kai reikėdavo irtis prieš srovę arba skersai upę atsistumiant nuo dugno, tai galbūt antruoju komplekto irklu valtis sėdinčio irkluotojo valdyta plaukiant pasroviui.

Atsisveikinę su Rudnia netrukus išvydome tai, kas mums tą vakarą prilygo siaubui: Bialos upelio (351 km, kair.) ir Neries santakoje tyvuliavo drumzlinas dirbtinis Smurgainių silikatinių betono gaminių gamyklos (Сморгоньселикатобетон) ežeras (95 pav.). Galite neieškoti žemėlapio. Tai, kas ten rodoma, seniai neatitinka tikrovės. Nebėra apsauginių pylimų, žemiau palei tėkmę per pylimuose padarytus vartus upė pripildo vandenimis milžiniškus karjerų plotus. Pusketvirto kilometro ruože nebėra upės. Vasarą Neries vandenys dėl sąnašų pradžioje nepasiekia nė senvagės, kurioje stovintis nešvarus vanduo, mūsų pateikėjų sapnuose reiškiantis kažką labai negera, mums tarsi bylojo apie šią upę ištikusią nelaimę (96 pav.).

94a-b Dubokas (306 km, kair.): per Nerį keliamasi atsistumiant nuo upės dugno paprasta kartimi (2007-06-14)

Dar būdami mariose akimis nulydėjome besileidžiančią saulę ir nusiminę turėjome skubėti į nakvynės vietą prie Smurgainių, nuo kurios mus skyrė gera dešimtis kilometrų. Jautėmės, tarsi būtume pamatę kažką ne vien labai bloga, bet ir draudžiama ar slepiama. Nuo 1969 m. iki šiol Smurgainių gamykla statybinėmis medžiagomis aprūpina visą regioną. Dygsta nauji pastatai ne tik Minske ar Vitebske, bet ir Vilniuje, Daugpilyje bei Varšuvoje. Pamenate, matytas vaizdas – baltos sunkios silikato plytos, akyto betono blokeliai. Dalis jų pagaminta Smurgainyse, panaudojus Neries pakrančių žvyrą ir smėlį. Dabar savo akimis pamatėme, kokia yra tikroji tų gaminių kaina. Tai labiausiai mus ir sukrėtė. Kainų skirtumą, apie kurį neturėjome nė menkiausio supratimo, savo kūnu ir visa esybe už mus moka Neris.

3. Iš aukštupio į vidurupį

121

Ar tai dera su siekiais saugoti gamtą tokią, kokia ji gražiausia – pulsuojanti savo ritmu, palieku spręsti kiekvienam šios knygos skaitytojui.

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

122

95 Neries ežeras Smurgainių silikatinių betono gaminių gamyklos karjerų vietoje (apie 2006)

96 Neries senvagę nuo karjeruose išsiliejusio ežero skiria savo prasmės nebetekęs apsauginis pylimas (2007-06-10)

Smurgainys (344–339 km, kair.). Birželio 11-osios rytą skyrėme kiek skubotai pažinčiai su šiuo miestu, kuris yra labai svarbus tyrinėjant Neries istoriją. Kaip prieš tai Vileikoje ir vėliau Vilniuje, Smurgainyse savo kelionę baigdavo dalis prekes gabenančių upeivių ir sielių plukdytojų. Čia veikusios lentpjūvės Neries aukštupio giriose nukirstus medžius paversdavo statybine mediena. Tačiau apie Smurgainis pastebima kai kas žymiai svarbiau – čia pasikeičia kaimo ir miesto gyventojų kultūrinė orientacija. Minsko, pagrindinio kultūrinio ir ekonominio centro vaidmenį, perima Vilnius. Ši padėtis išliks iki pat Neries žemupio. Apie Smurgainis ir tolyn į vakarus pirmiausia krinta į akis automobilių lietuviškais numeriais gausa, kuri atspindi daugybę abiejose skirtingose valstybėse gyvenančių žmonių giminystės atvejų.

Teigdami, jog minėtus pokyčius lemia vien geografinis Vilniaus pranašumas, klystume, nes 80 km atstumas iki Vilniaus tėra 20 kilometrų mažesnis nei iki Minsko (100 km). Nėra abejonės, jog ta savotiška ir dažnai sunkiai paaiškinama Vilniaus trauka kilusi ne iš Lenkijos okupacijos ar Vilniaus gubernijos laikotarpio, o yra šimtametės istorijos rezultatas. Jos ištakų reikėtų ieškoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochoje. Tam tikro masto abipusiai saitai gali siekti net Rytų Lietuvos pilkapių kultūros laikus (III–XII a.), nes XIX a. pabaigoje pietinėse Smurgainių prieigose, Uoksnos upelio pakrantėje, dar būta pusšimčio, o miške prie Slabodkos palivarko – viso šimto pilkapių (Покровскiй 1893, 70). Naujausiais dr. Bartošo Kontny duomenimis, V a. antrosios pusės – VI a. radinių iš Slabodkos yra saugoma Vroclavo muziejuje Lenkijoje.21 Šie radiniai yra identiški randamiems pilkapiuose apie Buivydžius, Vilnių ar Kernavę. Smurgainys šiandien yra bene toliausiai į rytus nutolusi jų radimvietė (97 pav.).

97 Geležiniai radiniai iš pilkapių prie Slabodkos palivarko: 1) antskydis, žvelgiant iš šono ir iš viršaus; 2) kovos kirvis; 3) peilis.

Apskritai Vilnius, kaip miestas, kaip kultūrinis, religinis, ekonominis, daugelį amžių ir administracinis centras, ne vien Smurgainių krašte, bet ir visame Vakarų–Šiaurės vakarų Baltarusijos regione yra tam tikras idealas, drįstu sakyti, amžinasis miestas. Šį vaizdinį puikiai iliustruoja iki šiol populiari baltarusių patarlė Рабі пільна – і тут будзе Вільня, bylojanti apie tai, jog kiekvienas nuoširdžiai dirbdamas pastatys savąjį Vilnių. Norminis Smurgainių pavadinimas Смаргонь aplinkiniuose kaimuose iki šiol įvairuoja kaip Смаргоні, arba Смургоні (plg. LTR 7686/130), taigi yra vienas iš tų Vakarų Baltarusijos vietovardžių, kurių genezė sietina su lietuviškais oikonimais, turinčiais priesagą -onai, -ainys 21

Įdomu, jog į pastarąjį muziejų suardytų degintinių kapų įkapes (antskydį ir ietigalį) 1928 m. perdavė prekeivis mediena Teichmanas (Demidziuk K., Kontny B. 2009, 322). Verslo reikalais jis veikiausiai ir lankėsi Smurgainyse.

3. Iš aukštupio į vidurupį

123

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

124

(Бiрыла, Ванагас 1968, 54–55). Šaknis smurg- lietuvių kalboje labai produktyvi, todėl be specialių tyrinėjimų neįmanoma pasakyti, kuri reikšmė gali slypėti Smurgainių pavadinime (plg. Лаучюте 1982, 72; Аникин 2005, 283). Apskritai apylinkių kaimų pavadinimuose pastebimai gausėja būdingų lietuviškos kilmės priesagų -išk-, pvz.: Alešiškės, Garaviškės, Mirkliškės ir pan. (žr. Бiрыла, Ванагас 1968, 12–36). Tačiau eilė panerio kaimų taip pat turi pavadinimus su slavų kalboms būdinga priesaga -eniat-, -enent-, pvz.: Klideniatai, Vainidzeniatai, Rimšenentai ir kt. (Kudaba 1985, 58; Gaučas 2004, 11). Nors pastarojo kaimo pavadinime akivaizdu ir tai, jog jame įamžintas asmenvardis Rimša yra lietuviškos kilmės. Smurgainys istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1503 m., nuo 1628 m. ilgą laiką buvo Radvilų valdžioje (Чагадаева 2004, 53–57). Įspūdingiausias miesto praeities paminklas – kalvinų bažnyčia (збор) – pastatyta apie XVI a. vidurį ar XVII a. pradžioje (ПС 570–571; ВКЛ II 602).

98a Smurgainių herbas

Tačiau pirmiausia Smurgainių vardas asocijuojasi su čia veikusia nuo XVII a. meškų dresavimo mokykla-akademija (Akademia Smorgonska) (98 pav.). Teigiama, jog ji ypač suklestėjo gobojama Karolio Stanislovo Radvilos (1734–1790), kuris vadovauti akademijai pavedė lietuvių čigonų baronui iš Myriaus Jonui Marcinkevičiui (Чагадаева 2004, 57–58; plg. Kudaba 1985, 52–54; Kviklys 1989, 259–260; ВКЛ II 602). Naujausi tyrinėjimai rodo, jog veikiausiai dar prieš akademijos įkūrimą, 1622 m. Smurgainyse jau būta juokdarių ir gyvūnų dresuotojų vardu pavadintos gatvės (rus. Скоморошья, kuri vėliau tapo Медведская) ir žmonių su analogiška pavarde (rus. Скоморох). Akademija veikė dabartinės Smurgainių rajono ligoninės teritorijoje, į šiaurę nuo Uoksnos ir Gervėtos upelių santakos. Rudųjų meškų (Ursus arctos) jaunikliai buvo gaudomi giriose, ant įkaitintų narvo grindų kelis mėnesius pratinami stovėti ant užpakalinių kojų ir, pritariant būgnui bei rageliui, mokomi šokio judesių – perkelti kūno svorį nuo vienos letenos ant kitos. Vėliau daugelis dresavimo numerių ir triukų būdavo paįvairinami (Сморгонская 2009). Meškų vaidmens kultūroje tyrinėtojos dr. Roslyn M. Frank duomenimis, tokių akademijų būta ir kitose Europos šalyse, o pastaraisiais metais Ispanijos teritorijoje rasta meškos kaukolė su nosyje įverta grandimi datuojama bronzos amžiaus laikotarpiu! Kiekvieną pavasarį dresuotos meškos su vadovais (taip pat ir Smurgainyse dresuojamos beždžionėlės) leisdavosi uždarbiauti į kitų Europos šalių miestų muges. Į Smurgainis grįždavo prasidedant lapkričiui, meškų narvuose įrengus guolius žiemos miegui. Tuomet meškų vadovai čigonai savo baronui mokėdavo ir nustatyto dydžio metinį mokestį. Kitaip nei buvo

manoma iki šiol, meškininkų verslas Smurgainyse buvo uždraustas veikiausiai tik 1870 m., pavienių dresavimo ir vaidinimų atvejų dar būta XX a. pradžioje (Сморгонская 2009). Turint omenyje, jog meškos, kurių vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 40 metų, būdavo dresuojamos nuo mažens, minėta data laikytina patikima. Juolab vienas Lietuvių tautosakos rankraštyne saugomų pasakojimų, Jurgio Dovydaičio užrašytas iš Balio Padelio (g. 1896 m.), meškų vedžiojimą po Smurgainių–Astravo apylinkių kaimus taip pat nukelia į 1900-uosius: Meškininkai meškas veda už lūpos, grandele su žiedu. Aš menu, kaip vedžiojo. Kai jų veda, tai ana eina. Jeigu jų pakraipai, tai kai pagriebs stačiakuolį, kaip leis, tai visi žmonės pirkion palaksto ir tas, kas jų veda. Bijo. Jei duodi kų gardžiai pavalgyti, tai ana gražiai elgias, kaip ir žmogus: atneša vandenio, apsiprausia abiem rankom, tada prašo, kad duot šukos – susišukuoja gražiai ir tadu išeidydama galvu triskart pamojoja ir aina kitur. Buvau kokių keturių metų, da in pečiaus sėdėjau be kelinių (LTR 4224/218, Rimdžiūnai).

98b Smurgainių meškų akademija (1865)

Antra Smurgainių vizitinės kortelės su meškomis dalis yra ne mažiau egzotiška – tai riestainiai (Смаргонскія баранкі). XIX amžiuje, kaip pažymi ir K. Tiškevičius, Smurgainys savo riestainiais jau plačiai garsėjo (W 70). Miesto ir aplinkinių kaimų kepėjai gaudavo iš šios prekybos nemažą pelną. Mums įdomu, jog Smurgainių riestainiai, kurie žavėjo tešlos skoniu ir savo išvaizda (такія вялікія і блісцяшчыя. I такімі чарнушкамі пасыпаныя. I такія мягкія заўсягды – LTR 7685/289), nuo seno buvo neatsiejama Šv. Kazimiero dieną (kovo 4-ąją) Vilniuje rengiamo prekymečio dalis (99 pav.). Neatmestina, jog apskritų tešlos kepinių išradimas Smurgainyse iš tikrųjų siekia XVII a. ir yra susijęs su čia dresuojamų meškų penėjimu (Сморгонь 2009).

3. Iš aukštupio į vidurupį

125

II.

99

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

Elena Alchimovič Vilniuje prekiauja Smurgainių riestainiais (1920–1930)

126

Paliekame miestą ir išskubame tolyn. Priešakyje po ilgos pertraukos laukia įspūdingos meandriškos Neries kilpos (plg. N 57) (100 pav.).22 Sraunios upės retai būna vingiuotos, o natūraliomis sąlygomis pastebėta, jog vingių spindulys yra tiesiog proporcingas upės dydžiui ir atvirkščiai proporcingas nuolydžiui (Gailiušis et al. 2001, 23–24). Tad aišku, jog iki Daniušavos, paklusdami lėtos upės valiai, turėsime irtis. Papildomą pasipriešinimą sukuria stiprus vėjas, kuris pučia iš priekio, bet dėl besikaitaliojančios upės krypties kartkartėmis jam atgręžiame ir savo nugarą. Beje, šiandien įgulos paspirtis – Smurgainyse prie lietuvių delegacijos prisidėjęs Andrius, kuris trykšta jėgomis ir, svarbiausia, turi puikios akademinio irklavimo sporto patirties. Mūsų palydą sudaro Michailas, Ela ir Liudvikas. Pastarasis, kaip paaiškėjo vėliau, mokslininkų grupės narius galbūt dėl jų ryžto ar atkaklumo jau praminė drąsuoliais (Giedraitis 2008, 12), o pats savo ruožtu papasakojo apie žūklės nuotykius Neryje prie Zalesės. Iš to pasakojimo supratau, jog jis taip pat giliai išgyvena ekspediciją, kaip ir mes, nes prie Zalesės Liudvikui, kaip ir toje pačioje vietoje žvejojusiam K. Tiškevičiui, pirmą kartą užkibo lydeka, deja, pritraukta prie valties ištrūko. Tačiau antroji, netrukus ten pat užkibusi lydeka, kaip ir anuomet K. Tiškevičiui, buvo ištraukta ir vakare žvejo suvalgyta. Liudviko žodžiais tariant, tik anų ir šių laikų lydekos smarkiai skyrėsi: 1857 m. sugautos lydekos buvo didžiulės, o dabartinės – vos puskilograminės (Giedraitis 2008, 12; plg. W 85). Vainidzeniatai (338 km, deš.). Kaimas kiek atokiau nuo upės, įkurtas ant antrosios terasos. Dalis gyventojų katalikai, dalis – stačiatikiai. Pirmieji lanko Daniušavos arba Smurgainių bažnyčią, antrieji – Smurgainių arba už Neries esančią Rybakų (Svetlionių) cerkvę. Anksčiau ten neretai brisdavo brasta, plaukdavo valtimi ir net karstą su mirusiojo palaikais į kapines tekdavo plukdyti: Ідзём у цэркаву ўброд. Мелка было ўлетку, во так во кажды раз... І крэсны ход, праз гэту, праз лодкі... (LTR 7686/211), Гроб на човен. Адзін тут сядзіць, другі там і гоня. А там возьмуць каня ці так, на плячах нясуць (LTR 7685/290b). Bet žiemą, nuo lapkričio iki kovo pabaigos, viskas paprasčiau, nes geriausias tiltas buvo tvirtas Neries ledas.

22

Kažin ar su jomis arba Gervėtos upelio kilpomis negali būti susijęs už kelių kilometrų esančio Naratų kaimo pavadinimas (rus. Нароты – TŽ XIV–5; lenk. Naroty – MW P31–S43; bltr. Нараты – ПС 620).

Dėmesį atkreipia faktas, jog nuo čia daugelio parapijų ribos ir teritorinės senųjų dvarų struktūros paneriuose nepaisys upės, kaip gamtinės kliūties, ir drieksis abiem upės krantais. Padėtis pastebimai ims keistis tik žemiau Vilniaus.

3. Iš aukštupio į vidurupį

127

100 Neries kilpos žemiau Smurgainių (1932–1933)

Vainidzeniatai ir keli kiti kaimai, visų pirma Sasnovka, kurios istorinis pavadinimas yra Avečki (Авечкі), garsėjo kailiadirbiais (кушняры – LTR 7685/268). Pateikėjai dar mena, jog jų seneliai eidavo į Svetlionių dvarą uždarbiauti: plaudavo avikailius ir, matyt, pačią vilną: Зую нейкую, аўчыны там мылі... хадзілі там да пана на рэчку мыць, у заработкі (LTR 7685/288).23 Pasiekę rėžinę struktūrą išsaugojusių Vainidzeniatų gatvę apsidairome. Akį patraukia sena tvirta troba, ryškia mėlyna spalva nudažyti jos langų apvadai ir... ant sienos prikalta lentelė su negrabiai užrašyta lietuviškos kilmės pavarde Шурпа (iš liet. šiurpus „keliantis šiurpą, šaltas, žiaurus“ – LPŽ II 943; plg. skoliniu iš baltų kalbų laikomą bltr. шурпа „garbanoti plaukai“, „nesusišukavusi mergaitė“ – Лаучюте 1982, 25; Аникин 2005, 307–308). Netrukus paaiškėja, jog tokia pati buvo ir mergautinė šių namų šeimininkės Helenos pavardė (101a–b pav.). Be Šurpos, kaime mūsų dėmesį dar patraukia Gylio (Гiль), Vituko (Вiтук), užkurio iš Verebuškių, ir Dureikos (Дурэйка), užkurio iš Peravozų, pavardės. Pastarosios dvi – dėl savo priesagų. 23

Bltr. зуй „(vilnos) pakulos, pašukos“ (БРС II 56).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

128

101a

101b

H. Šurpos gyvenamasis namas (2007-06-11)

Helena Šurpa iš Vainidzeniatų (2007-06-11)

Senų žvejų nėra, ilgesniam laikui sustojame pas Niną Kunavič (beje, mergautine Šurpos pavarde). Po ilgesnės pertraukos jos tarmėje vėl labai ryškus akavimas, arba аканне, kai nekirčiuotame skiemenyje vietoje o tariama a. Savo pastabų sąrašą papildome žodžiais: скрэбаць – „lupti bulves“ (plg. liet. skrebėti „šiugždėti, čežėti“ – LKŽ XII 1043; plg. БРС III 576), сем’янiн – „šeimininkas“ (plg. БРС III 532), табал – „pulkas arba būrys“ (atitinka liet. tabalas „vakarėlis, pasilinksminimas; šokis, žaidimas; koks tabaluojantis daiktas“ LKŽ XV 631), Neries pakrantės kalno pavadinimu Верацея (LTR 7686/207). Netrukus Rybakuose dar išgirsime ir veiksmažodį перажэргаць reikšme „peržengti“ (atitinka liet. peržergti „peržengti, perlipti“). Beje, žodžio tabalas (bltr. табал, arba табала) pėdsakais sekėme nuo pačių Neries ištakų. Табалом идет taip buvo sakoma apie pirmą ar antrą Kalėdų dieną vaikščiojančių persirengėlių būrį Zabarjės kaime; be abejonės, tai atitinka lietuvių ir žemaičių tradiciją lankyti gerus kaimynus per Kalėdas mušant tabalus, velkant blukį ir dainuojant: „Tabałaj, taj, taj, taj...“ (žr. Greimas 1990, 331–335). Tabala išniro ir pasakojimuose apie kalėdiniu laikotarpiu rujojančius vilkus Sosenkoje bei Trapalavoje: ваўкі ў калядніцу ўсягды табалой ходзяць... грамадой. Табала – гэта кружок іхны (LTR 7685: 133, 134), Яны ў калядніцу вяселле праводзяць. Сабіраецца ігрышча іхнае. Свадзьбу спраўляюць... Табалом. Сабіраюцца... і ходзяць, свадзьбу сваю спраўляюць (LTR 7685/245). Kalėdinis rujojančių vilkų tabalas, arba jų vestuvės (vilkę sekioja būrys vilkų), Baltarusijoje visiškai atitinka seno lietuvių vestuvių šokio-žaidimo Tabalo arba Čigono modelį: grandine susikibusių vaikų priešakyje stovėdavo suaugęs asmuo – vestuvių maršalka ir vaikai turėdavo kartoti maršalkos judesius (ką anas daro, taip ir visi turi daryti),

o nesugebantieji pakartoti nuo maršalkos gaudavo mušti rankšluosčiu (Urbanavičienė 2000, 162–165; plg. apie vilkus sakoma: „Ką daro vilkienė, tą daro ir vilkai“ – LKŽ XIX 392). Pokalbiui su Nina pakrypus apie Nerį, vėl iškyla kitados nepaprastai didelių potvynių tema: Ай-е-е-е! Надта страшна разліваецца (LTR 7685/281). Be to, per Neries ekspediciją nebe pirmą kartą išgirdome pasakojant apie stačiatikių paprotį per Viešpaties Krikšto šventę, (Вадохрышча) sausio 19 d., šventinti vandenį. Vandens šventinimo apeigos pirmiausia buvo skirtos šaltiniams, ežerams ir upėms. Vainidzeniatų gyventojai kartu su kitais tikinčiaisiais, vedami Rybakų (Svetlionių) cerkvės šventiko (102 pav.), taip pat eidavo prie Neries: Крэсны ход, як мы завём. Іконы нясуць. Усё, ідзём тады да гэтай рэчкі. Ён асвяшчае, крэст, тады ўсе бяруць ваду (LTR 7685/280). Vanduo buvo šventinamas šventikui iškirtus eketę, o po apeigų norintieji joje maudydavosi (LTR 7685/169). Pašventinto Neries vandens buteliuose žmonės nešdavosi namo, tikėjo nepaprastomis jo savybėmis. Pavyzdžiui, gydant išgąstį (ад спугу) reikėdavę šio vandens atsigerti ir apsiprausti.

102 Rybakų (Svetlionių) cerkvė (2007-06-11)

Upėje vanduo šventumą išlaikydavęs tris dienas (Тры дні – свянцоная вада – LTR 7586/ 136a). Ir Vileikos, ir Smurgainių apylinkėse menama, jog prie stačiatikių, semiančių vandenį, sausio 19 d. prisidėdavo katalikai (plg. LTR 7685/183). Be to, atrodo, Neries vandenys šventinti ne vien Viešpaties Krikšto dieną, bet ir vasarą, per Šv. Joną Krikštytoją (LTR 7686/191) bei Makavėjų (rugpjūčio 14 d. – LTR 7686/136b).24 Palikę Vainidzeniatus, Neryje vėl regime juoduosius ąžuolus, kyšančius iš po storo juodų sąnašų sluoksnio. Atrodo jie ne tokie stori, kaip jau buvome įpratę matyti (vidutiniškai 15–25 cm 24

Matyt, vieną iš tokių švenčių Vilniuje prie Neries fiksuoja 1905 m. fotonuotrauka (žr. Matulytė 2001, 274).

3. Iš aukštupio į vidurupį

129

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

130

skersmens), bet daro nemažesnį įspūdį. Dar labiau jį sustiprina pirmoje viršsalpinėje terasoje žaliuojantys senoliai ąžuolai (103 pav.), alksnių ir krūmų neprižėlusios upės pakrantės bei nuostabaus grožio slėnis. Neryje sutinkame didžiausią karvių bandą, besimėgaujančią vandens skleidžiama vėsa. Piemuo, tuo tarpu apkastas ar pats apsikasęs smėliu nedidelėje salelėje, džiūgauja tądien sulaukęs tokio didelio upeivių antplūdžio. Kaip spėjome įsitikinti, aukštupyje, kur upės krantai žemi, o dideles bandas paeiliui gano jų savininkai, karvių girdymas Neryje yra įprastas dalykas (104a–b pav.).

103 Neries kilpose žemiau Smurgainių (1932–1933)

104a Karvės Neryje žemiau Vainidzeniatų (2007-06-11)

104b Karvės Neryje Vileikos apylinkėse (1962)

K. Tiškevičius per daug nesusidomėjo nei Vainidzeniatų, nei artėjančiu Rybakų kaimu, tačiau didelis ekskursas apie žuvis ir žvejybą jo knygoje, aprašant kelionę Nerimi Smurgainių apylinkėse (W 85–93), leidžia spėti, jog būtent čia žvejyba Neryje, iki tol dėl pajamų buvusi nereikšmingas užsiėmimas, tampa verslu (plg. W 89). Tą su kaupu patvirtino Rybakų kaimo pavyzdys. Rybakų (334 km, kair.) ištakos nėra tyrinėtos. Bet šį pavadinimą randame 1784 m. Daniušavos parapijos topografiniame aprašyme (Rybaki, Wioska Jm P. Przeciszewskiego – TVD 22v). Tad kaimas yra senas greta esančio Svetlionių dvaro palydovas, veikiausiai žvejų – specifinės minėto dvaro tarnybos atstovų – gyvenvietė. Neretai savo gyvenvietes paskirtų valakų ribose įkurdavo ir kalviai, dailidės, rūdininkai, raitininkai, žirgų prižiūrėtojai bei kitų tarnybų atstovai. Žvejų tarnybininkų gyvenviečių žinoma nemažai (pvz., Jonionys, Varėnos r., prie Nemuno; Šilėnai, Vilniaus r., prie Neries ir kt.), bet reta jų pavadinta Žvejais (plg. istorinį Vilniaus priemiestį) ar Žuvininkais (plg. kaimą Šiaulių prieigose). Jų gyventojų santykiai su dvaru ar Vilniaus kapitula, kaip Šilėnų atveju, jokiu būdu nebuvo baudžiaviniai. Toji tarnyba pirmiausia reiškė nustatytos žuvies normos tiekimą, dalyvavimą talkose ir ruošiant šieno atsargas (žr. Любавский 1892, 334, 336–337). Jaukus, senąją gyvenvietės ir sodybų struktūrą, daugelį tradicinės architektūros elementų išsaugojęs gatvinis kaimas (105 pav.) visiems čia užsukusiems Neries ekspedicijos dalyviams padarė puikų įspūdį, nes kiekvienas atrado tai, ko ieškojo. Suprantama, mes, mokslininkai, Rybakuose, lietuviškai tariant, Žvejuose, ieškojome žvejų. Koks apėmė džiaugsmas, suvokus, jog 79-erių Anatolis Dagockis, pravarde Sakalas (Сокал), yra pateikėjas, apie Nerį, žuvis ir žvejybą galintis pasakoti be galo daug. Teliko jį prakalbinti (106 pav.).

105 Rybakų kaimo gatvė (2007-06-11)

Anatolį užkalbinome prie namų, pradžioje per tvorą, tada įsiprašėme į kiemą. Nekreipė dėmesio, jog fotografuojamas kasdieniais drabužiais, suplėšyta marškinių rankove. Trauktis ėmė sužinojęs, kokius klausimus norėtume jam užduoti. Akimirksniu supratau, jog Neries tema jam yra pati skaudžiausia, apie tai nesinori nė kalbėti – не охота пра рэчку гаворыць...

3. Iš aukštupio į vidurupį

131

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

132

106 Anatolis Dagockis iš Rybakų (2007-06-11)

Tam žmogui Neris buvo ir yra labai svarbi. Jo akivaizdoje upė keitėsi, pamažu joje nyko žuvys, dumblėjo krantai, o vanduo, kurį Anatoliui dar teko kas dieną gerti, tapo drumzlinu skysčiu. Iš Neries buvo atimta tai, kas brangiausia, ir šie pokyčiai Anatoliui, kuris Nerį iki šiol mato, kaskart išėjęs pro duris į kiemą, sužadino daug skaudžių išgyvenimų: „Dabar pribaigė Nerį. Matydavau žuvis iš kiemo, kaip jos plaukia. Plaukia trikampiu, kaip gervės, vandenį rėžia. Atsistosi ant kalnelio, matai dėmes, kur jos plaukia. O dabar – drumzlės. Žuvų nėra, visos išnuodytos“ (А цяпер давялі гэту Вяльлю. Я відзіў рыбу з падворышча, як ідзець. Ідзець клінам, як жураўлі, аж ваду рэжаць. Станеш на пагурак і відзіш цені, як яны ідуць. А цяпер муць. І рыбы няма. Вытраўленая – LTR 7685/294a), „Mailiaus buvo taip tiršta, jog tamsu... Nebėra mailiaus. O taip atsitiko todėl, kad žuvys atrofavosi, jos nebeleidžia mailiaus... Išeinu, žvejai žvejoja. Aš jų neklausiu, ar sugavo, klausiu, ar kibo“ (Малька было цьма цьмушчая... Няма малька. А малька няма патаму, што атрафіраваўшыся ўся рыба, яна не праізводзіць малька... Выходжу, рыбаловы сядзяць. Я не спрашываю, ці злавіў, спрашываю, ці клявала – LTR 7685/297b), „Prasidėjo statybos, kolūkiai, nuodingosios medžiagos... Kur koks teršalas, viskas plaukia į Nerį“ (Пайшлі гэтыя стройкі, калхозы, ядахімікаты... Дзе якая гразь, усё плывець у Вяльлю – LTR 7685/302). Nei brakonierių naudojami sprogmenys, nei naktinė žvejyba tinklais ar žeberklu niekada nebūtų turėjusi tokių pasekmių, kokias upei turėjo beatodairiškas sovietinio žmogaus elgesys – pakrančių laukų tręšimas cheminėmis medžiagomis, nuotekų leidimas į upę, jos tėkmės reguliavimas, dar daugiau – atsainus disponavimas vandenimis, tarsi rezervuaru, tiesiogine ir perkeltine prasme, iš kurio visuomet galima imti. Anatolis Dagockis pasakojo daug, bet ne visais atvejais išsamiai. Gali būti, tik dabar dingtelėjo, jog mes pristigome sumanumo apklausti šį žvejį.

Visais požiūriais geriausia žuvis mūsų pateikėjui – ūsorius (вансач). Jis buvo verdamas, turi daug riebalų, storą odą (LTR 7685/295c). Ūsorių nelikus, tenkinamasi lydeka (шчупак), kuri visai kitokia – tai pasninko valgis, joje daug ašakų. Pasakojimas apie 1950-ųjų pabaigoje sugautas šešias lydekas, svėrusias po 18 kg, pribloškiantis: „Tokiam lydžiui į nasrus lengvai įkištum vištą ar žąsį. Iltys – tik truputį plonesnės už žmogaus pirštą“ (Яму спакойна ўкінеш у рот курыцу ці гусь, во так во. І клыкі – танейшыя троху за палец – LTR 7685/302).25 Karšiai (лешч) buvo gaudomi plukdomuoju tinklu – vedėja. Menama, kai vienu traukimu pasisekė sugauti dvidešimt septynis karšius (LTR 7685/294a). Toliau žuvys vardijamos, nė vienai jų neteikiant pirmenybės: vėgėlė (налім), lašiša (ласось), šamas (сом), šapalas (галавль), kuoja (платва), žiobris (цырта), ungurys (вугар), taip pat meknė (язь – было мора), ešerys (акунь – было навалам) ir starkis (судак – да халеры было), kurių buvo be proto daug.26 Atrodo, jog gružliai (Gobio gobio) čia vadinami kilbukais (калбы) ar net seliava (сялява). Be to, pasitaikydavo upėtakių (фарэль вадзілася – LTR 7685/297d) ir sazanų (сазан, kitaip – karpių, Cyprinus carpio). Lyginant su K. Tiškevičiaus sudarytu Neryje gyvenusių žuvų sąrašu ir komentarais, pateiktais plaukiant pro Smurgainis, tarp Anatolio žuvų nėra karpžuvės (Lenciscus debula) ir lyno (Cyprinus tinca). Jo pateiktas бялюга apibūdinimas, lyginant šią žuvį su žiobriu (LTR 7685/306), verčia manyti, jog kalbama apie skersnukę (Chondrostoma nasus), bet ne didįjį eršketą, kaip nurodo K. Tiškevičius (Biełuha – Acipenter huso, W 88). Čia pat galima paminėti, jog Neryje buvo ir daug vėžių, kurie pakrantėse gaudyti paprasta pintine: Кошыкам шахнеш, адзін, два, ракі толькі клюшнямі лопаюць па гэтай кашолцы (LTR 7685/297b). Bet šiandien iš ilgo Neries žuvų sąrašo, kuris per šimtą metų nuo 1857-ųjų iš esmės nesikeitė, teliko, Anatolio žodžiais tariant, tik ešeriai ir šiek tiek kuojų: Нямнога акуня ёсь, нямнога плоткі, алі ж гэта мала (LTR 7685/297b). Kaip apibūdinti XX a. pirmosios pusės – jo vidurio Rybakų žvejus? Tuo metu žvejys jau visur vertintas panašiai: jo statusas visuomenėje buvo žemas, nes, vieninga žemdirbių nuomone, iš žūklavimo gyvenantys vien dykaduoniai ir tinginiai, jų neturto priežastis esanti ne kas kita, kaip tingumas. Tiesa, išimtis buvo daroma meškeriojantiems (ne žvejojantiems!) vaikams ir seneliams bei visų profesijų amatininkams (Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 19). Taigi jokios nuostabos nekelia Anatolio žodžiai, jog „žvejys – kaip muzikantas, toks pats kaip elgeta, bet ne ūkininkas. Žvejys, – juo būti gėda“ (Рыбалова шчыталі як музыканта, як басяка ўсё роўна, гэта як не хазяін. Рыбалоў – гэта было пазорна – LTR 7685/298; plg. Žuvis gaudyti – tai kaip muziką groti – Piškinaitė-Kazlauskienė 2000, 27; Piemuo, kareivis ir žvejys – lygūs draugai – ŽIA 34). Panašų požiūrį į žvejį per Neries ekspediciją ne kartą girdėjome ir vėliau, plg.: „Tik paskutinis valkata sėdi prie upės! Eik prie darbo!“ (Паследній брадзяга толька сідзіт на рэчке! Ідзі работу рабіць! – Daunoriškės, Astravo r.) 25

Oficialiai Lietuvoje užregistruotas rekordas – 1986 m. Gilučio ežere sugauta 19,1 kg lydeka (Adamonis 1996, 55).

26

Išraiškingai čia suskamba Anatolio pasakojimą palydinti šeimininkės pastaba: „Kodėl gi nežvejoti? Kol blyną iškepsiu, žuvies jau parnešta“ (Чаму ж яе было не лавіць? Пакуль блін спяку, дык рыба на стале – LTR 7685/295b).

3. Iš aukštupio į vidurupį

133

Mitą apie lengvą žvejo duoną paneigia tyrinėtojai. Jų duomenimis, šis darbas kartais būdavo nepakeliamai sunkus, reikalavo iš žvejo begalinės fizinės ištvermės ir jėgų, plg.: Už plūgo lengviau čiupinėti, negu žvejoti (ŽIA 35).

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

134

Kaip ir galima tikėtis, Anatolis dažniausiai žvejodavo kartu su kitais dviem trimis vyrais. Šią visuotinę tendenciją (individualiomis priemonėmis įprasta žvejoti kolektyviai) lėmė daugybė žuvų vandenyse ir žvejybos priemonės, kuriomis naudotis neužteko vieno žmogaus rankų. Luokijant ar traukiant bradinį reikėjo dviejų, statant ar traukiant tribradį tinklą – trijų, plukdomai vedėjai – keturių žvejų. Visas laimikis buvo dalijamas po lygiai, plg.: „Atveždavome po keturiasdešimt kilogramų žuvies. Kai išdaliji keturiems, išeina po dvi pintines“ (Мы прывозілі кілаграм па сорак рыбы. А як раздзеліш на чатырох – то і па два кошыкі – LTR 7685/301). Kalbant apie išsaugotas žvejybos priemones, Anatolis pirmiausia mums rodo vedėją: „ji buvo mūsų pagrindinė“ (вядзяя... была наша аснаўная снасць – LTR 7685/294a; plg. вядзяя... сетка так называецца, каторую цягнуць – LTR 7685/204). Pamatėme 4 m ilgio, 1,2 m aukščio plukdomą tinklą (107 pav.), naudojamą pririšus jį prie kartelių. Rybakų žvejai tokiais mėgo žvejoti karšius, taigi jo akys apie 50–60 mm dydžio. Žvejota rytais arba vakarais dviese arba keturiese: „Dvi valtys (лодкi), pasroviui plaukiam. Vanduo švarus, valčių galai nukreipti vienas į kitą (конусна ідуць), tarp jų nedidelis tarpas. Mes su vedėja sėdime gale, kas priekyje, valtį vairuoja... Žuvis čia tarsi kiškis naktį tarp žibintų šviesų – stengiasi tarp valčių prasmukti (стараецца между лодак прарваць). Tinklą plukdom dugnu ir turim ant piršto jo virvelę. Kai tik žuvis stukteli, jaučiam. Jei žuvų daug arba ji didelė, tai net valtis sulaiko. Tada tinklą suglaudžiam ir keliam“ (LTR 7685/294a). Prie šios temos knygos puslapiuose dar sugrįšime, nes vedėjos naudojimas glaudžiai susijęs su senaisiais Neries luotais, vadinamais душагубка. Dar vieno Rybakuose naudoto tinklo трыгубіца Anatolis neišsaugojo. Tribradis iš lininių siūlų numegztas tinklas ilgainiui supuvo. Tačiau bučiumi (буч)2 vadinamai varžai sunykimas negresia, nes prieš kelis dešimtmečius žvejys ją nupynė iš aliuminio vielos, užuot naudojęs trumpaamžes karklų vyteles. Ši varža buvo statoma prie upės akmenų (дзе каля каменняў), bet tikrąjį jų populiarumą pamatysime dar vėliau – apie Žadiškes ir kituose akmenuotosios Neries ruožuose. Į kiemą išneštas Anatolio žeberklas (васцямі ўжо не называем, астрага завём – LTR 7685/293b) siekė kone rekordinį 3,95 m ilgį. Kitados tokiu Rybakuose buvęs nudurtas 11,5 kg sveriantis šamas. Neįprastai ilga ir sunkiai klasifikuojama šio žeberklo įvorė – net 72 cm ilgio; įvorė 23 cm pločio, aštuonių dantų, iš kurių vienas be užbarzdės. Galų gale išvydome ir spiningą, tiksliau, šiuolaikinių spiningų pirmtaką – 1,25 m ilgio, veikiausiai iš lazdyno padarytą meškerę su primityvia, galbūt net viena pirmųjų rulečių, kuri 1950-aisiais buvo nupirkta Vilniaus turguje! Anatolis pamena, kaip vaikystėje, lenkų okupacijos metais, pirmą kartą pamatė Daniušavos kunigą, Neryje žvejojantį bambukine meškere su rite 27

Varžas gamindavo iš vytelių arba balanėlių, bučius – lininių arba kanapinių siūlų tinklu aptrauktas medinis tokios pačios formos rėmas su įgerkliu (Žvejo 1982, 20–21; plg. Driskius 1998, 346–347). Taip pat plg.: Varžą spendžia prieš vandenį, o bučių pavandeniui (LKŽ XVIII 354).

(LTR 7685/293b; plg. Visą amžių esu žvejys – meškerės rankoj neturėjau – LTR 6060/252). Trapalavos žvejys Vladzimiras Mamajus kiek anksčiau pasakojo, kaip ant žiogo gaudydavęs strepečiuką (яльчык – Leuciscus leuciscus), o tada šį, kaip masalą lydekai, kabindavęs vietoj blizgės ant meškerės. Didelės žuvies su meškere neištrauksi – tam buvo naudojamas graibštas савочак (LTR 7685/204). 3. Iš aukštupio į vidurupį

135

107 Matuojame A. Dagockio vedėją (kairėje – Liudvikas, dešinėje – Vytautas; kairėje į sieną atremtas žeberklas) (2007-06-11)

Lyginant Anatolio žvejybos priemonių komplektą su K. Tiškevičiaus piešiniu, iliustruojančiu Neries žuvų ir žvejybos aprašymą praplaukiant Smurgainis (W 88) (108 pav), matyti, jog jame pavaizduotas traukiamas dvibradis su mediniu rėmu, bet nėra statomo ar traukiamo tribradžio. Graibštams atstovauja varžos arba bučiaus formos krepšys su įgerkliu ir pritaisyta lazda (plg. Moszyński 1967, 93), kurios Anatolis nebuvo iki šiol net matęs. Vadinamoji padripka, arba televizorius (целевізар), piešinyje Anatoliui atrodė esąs naujų laikų graibštas, nors Vilniaus žvejai tokį tikrai naudojo XIX–XX a. sandūroje (žr. Stanisław 2007, 49; plg. Moszyński 1967, 107; ŽIA 86). Ten pat paguldytas ir tikras samtis (vadintas, nelygu konstrukcija ir regionas, įvairiai: савочак, чарпак ir kt.) (plg. ŽIA 63–65, pav. 4). Apvožta stovi, matyt, varža be įgerklio (plg. Žvejo 1982, 21; Bīlenšteins 2007, pav. 607), o aukščiausiai iškelta džiovinama vedėja. Keista, bet K. Tiškevičiaus piešinyje nematyti žeberklo. Bendraudamas ar jau vėliau, atsisveikindamas, Anatolis prasitarė aštuonerius metus nebuvęs prie Neries. Kas gi tai? Per mūsų susitikimą upės tema jam buvo tiek pat miela ir skausminga. Užrašuose pasižymėjau žodį nostalgija ir dabar drįstu juo pavadinti pačią sunkiausią senųjų panerio gyventojų ligą, nesvarbu kur, ar apie Smurgainis ar Vilnių. Jaunystėje matę Nerį kitokią – švarią ir gyvybingą – jie patiria pačią didžiausią tos Neries nostalgiją. Iš dalies šią Neries temą plėtoja mūsų pateikėjų sapnai. Jie yra neatsiejama jų vidinio pasaulio, vertybių ir pasaulėžiūros dalis. Kaip ir buvo galima tikėtis, bendras vandens arba upės (kadangi kalbame apie panerio gyventojus, galime sakyti, net pačios Neries) vaizdinys yra gerai žinomas. Braidymas, plaukimas, vaikščiojimas ledu, kėlimasis į kitą pusę valtimi ar ėjimas per brastą visuomet pranašauja permainas. Nujausdama jas, Nadzeja Racevič iš Rybakų, susapnavusi vandenį, visuomet verkia (LTR 7686/227). Tačiau kokios būsiančios

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

136

tos permainos, lemia daugybė kitų detalių, iš kurių pati svarbiausia yra tai, ar sapne regėtas vanduo buvęs švarus ir skaidrus, ar priešingai, drumzlinas ir tamsus: „Švarus vanduo, sako, gerai, kai nešvarus – nelaimė“ (Чыстая, гавораць, добра, як брудная, дык бяда – LTR 7686/160; plg. LTR 6060/246), „Jeigu sapnuoji švarų vandenį ir plauki, tai labai geras ženklas, bet jeigu vanduo drumstas, nešvarus, tai reiškia kažkokį sunkumą“ (Еслі ваду, чыстую, і плысці, гэта очань харашо, а еслі вада такая мутная, гразная, то гэта цяжасць какаята – LTR 7686/196).

108 Žvejybos priemonių piešinys, iliustruojantis K. Tiškevičiaus ekspedicijos dienoraštį

Tačiau tikroji sapnų reikšmė dažniausiai atspėjama iš kelių vaizdinių derinio, pavyzdžiui, upės vandens kokybės (skaidrumo) ir kranto, kuriuo vaikščioja sapnuojantysis, statumo (status skardis reiškia pavojų ir nelaimę – LTR 7686/160), vandens skaidrumo ir upe plaukiančių medžių (su šaknimis išrauti, nudžiūvę medžiai visuomet pranašauja nelaimes – LTR 7685/148) ir kt. Kantriai irkluodami įveikėme dar kelias Neries kilpas ir vakare pasiekėme Daniušavą (330 km, deš.) – jaukų, nedidelį ir atokų panerio bažnytkaimį. Vieta stovyklai buvo parinkta žemiau kaimo, kur Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai pastatė vieną iš daugelio tiltų per Nerį. Tikriausiai toje pačioje vietoje keliaujant į Salų miestelį per Nerį buvo keliamasi ir iki 1914 m. (plg. Droga do Sol... przez Wilią rzeką y przez Wioskę Markowcę... 1784 m., TVD 24). Deja, apie K. Tiškevičiaus lankytą XV–XVI a. kapinyną su gausiais radiniais kaimyninio Uglėnų kaimo smėlynuose (W 100–101) nesužinojome nieko nauja. Šiandien ten nebeliko nė vienos sodybos, o kitados pustomi smėlynai apsodinti pušynais. XVI a. pirmojoje pusėje Daniušava – Radvilų, vėliau – Kiškų valda. Romos katalikų Švč. Trejybės bažnyčia 1620 m. pastatyta įtakingo LDK didiko, Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Kiškos (1586–1654) ir jo žmonos Kristinos iniciatyva (Asadauskienė 2003, 249). 1728 m. bažnyčia

perduota Žadiškėse įsikūrusiems jėzuitams, o jų ordiną panaikinus, tapo parapijos, iki šiol apimančios kaimus abipus Neries, centru (Kviklys 1989, 232). Kiek toliau nuo bažnyčios būta su jos istorija glaudžiai susijusio dvaro, kurio išsamius aprašymus iš XVII a. pradžios inventorių pastaraisiais metais paskelbė lenkų istorikai (Zawadski 2002, 33–43). Tačiau šiandien dvarvietėje – tik du mūriniai kiemo vartų stulpai. Medienos sandėliai, Č. Kudabos nurodyti upės pakrantėje priešais bažnyčią (N 59), jau pamiršti. Su Daniušava susipažinome birželio 12-osios rytmetį. Stovyklą nuo bažnyčios kaimo centre skyrė ilga eilė tradicinės architektūros sodybų, galais sustatytų į paupiu vingiuojančią gatvę. Už jos – Neris. Pradėję nuo bažnyčios ansamblio, savo tyrinėjimus tęsėme ieškodami lietuviškos kilmės pavardžių. Nuojauta neapgavo. Be populiarios Gylio pavardės (Гiль), kapinėse radome senąją dvikamienę Survilos (Елена Сурвило [1901–1938]) ir retą Gaud-evičiaus pavardes (Wincenty Gaudzewicz [1836–1888]). Kaime išgirdome ir kitokių: [Juzefa] Šimanovska, [Stanislava] Galdickaja, [Jan] Navicki, [Marija] Leščevič. Akivaizdu, jog tyrinėtojų ne kartą nagrinėta grandinė katalikų bažnyčia–lenkų kalba–lenkiška savimonė būdinga ir Daniušavai. Turėjome progą tuo įsitikinti bendraudami su šeimos nesukūrusia 78-erių Jadvyga Teresa Skrobot (111 pav.). Ją užkalbinęs vilnietiškąja lenkų kalbos atmaina Vytautas buvo pradžiugintas tokiu pačiu atsakymu.

109a Daniušavos bažnyčia (2007-06-11)

109b Daniušavos bažnyčios interjeras (2007-06-12)

3. Iš aukštupio į vidurupį

137

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

138

110 Filomena Daniušavos šventoriaus liepos pavėsyje (2007-06-12)

Monumentali, klasicizmo formų medinė Švč. Trejybės bažnyčia (109a–b pav.) pastatyta, kaip rodo data ant jos portiko kolonos pagrindo, 1909 m. Sandėliu tarnavusi bažnyčia 1989 m sugrąžinta tikintiesiems. Pamatų rytinėje pusėje yra įmūryta memorialinė lenta su užrašu DOM | WIECZNOSCI | S: P: STEFANA | TOMASZEWICZA. 1800 R | M 9RA 12: D: OPUSCIŁ SWIAT | ŻALEM DLA SYNA FAMILI | PRZECHODNIU WESTCHNI | DO BOGA. Šventoriaus rytuose – atvira medinė karkasinės konstrukcijos varpinė su viršuje įkeltu senu varpu. Šventoriaus vakaruose – apleistas tašytų lauko akmenų, keturkampio plano pastatas, tarnavęs kaip varpinė, vėliau – lavoninė (трупэрня). Prie šventoriaus vartų, jų vidinėje pusėje, žaliuoja net 4,35 m skersmens aukšta, gyvybinga liepa (110 pav.). Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčioje veikė vokiečių karo ligoninė. Matyt, vokiečių žygio į Rusiją pradžią mena priešais bažnyčią pastatytas tašytų lauko akmenų paminklas su užrašu „Žygiui, kurį lydėjo sėkmė, atminti. 1915“ (Zur Erinerung an den glorreichen Vormarsch. 1915) ir nauja viršuje užkelta plastikine Marijos skulptūra. Šventoriuje – du vokiečių karių (karininkų?) kapai.

Iki aštuonerių Jadvyga namuose kalbėjo lenkiškai, pradinėje lenkų mokykloje baigė pirmąją klasę. Jos mama kilimo nuo Eišiškių, mergautine Tiškevičiūtės pavarde. Taigi pagal mamos, galbūt net tėvo liniją2 Jadvyga atstovauja LDK bajorams (šlėktoms). Kastykuose radome Jaugelį, Mockose prie Gervėčių dar laukia susitikimas su Butvilu. Pamaniau sau, kiek Baltarusijos ir Lietuvos kaimeliuose šiandien dar gyvena tokių mūsų diduomenės palikuonių, kurie, skirtingai nei į bajorų klubus susivieniję inteligentai, apie tikrąją savo giminės istoriją neturi jokio supratimo. 28

Skrobot (bltr. Скробот) pavardės kilmė nėra aiški, kaip analogijos nurodomos lenk. Skrobut, Skrobot, liet. Skrabas (iš liet. skrabėti „skrebėti; daug kalbėti, plepėti“), Skrabatas (LPŽ II 747, 751).

3. Iš aukštupio į vidurupį

139

111 Jadvyga Teresa Skrobot iš Daniušavos (2007-06-12)

Pokalbis su Jadvyga labai išraiškingas, jame susilydo skirtingos kalbos, tautybės ir šalys. Toks pat spalvingas šiandien yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. Skrobut Jadwiga, jiszcze i Teresa, na dwa imi chryszczana. – A tu dawno pani mieszka? Mieszka z dawnych czasów tu? – Z dawnych, z urodzenia. – A dziady pradziady? – I dziady pradziady tutaj żyli. Mama pochodzi z Ejszyszek. – I Pal`akami nazywali sia? – Палякамі. Караннымі палякамі, я вам гавару. – А хто был некоренной поляк? – Гэта ўжо, потым як хочаш. Радзіцелі... мама з Эйшышак, там нават савецкая власць ня выгнала польскага языка. Я ездзіла к цёткі, як памярлі там, маладыя на вакзале, прыходзяць на вакзал і гавораць [па-польску]. – А вы сама себя полячкай счітаете? – Ну, канешна, палячкай. – Не белоруской? – Не (...). – A jak to wyszło, że pani tutaj? – Nu jak urodzona tutaj, to i została tutaj. Braci w Polsce, a ja, tatuś i jiszcz`e byli ciotki stare, z nimi tak i została tutaj. (LTR 7686/234).

Skrobot Jadvyga, dar ir Teresa, krikštyta dviem vardais. – Ar seniai čia gyvenate? Iš senų laikų? – Nuo seno, nuo pat gimimo. – O seneliai ir proseneliai? – Ir seneliai proseneliai čia gyveno. Mama kilusi iš Eišiškių. – Ir save laikote lenkais? – Lenkais. Tikrais lenkais, – sakau jums. – O kas buvo netikras lenkas? – Tai jau čia paskui kaip nori. Tėvai... mama iš Eišiškių. Ten net sovietų valdžia lenkų kalbos neišgujo. Aš važiavau į tetos laidotuves, kai numirė, jaunimas geležinkelio stotyje kalba lenkiškai. – O pati save laikote lenke? – Žinoma, lenke. – Ne baltaruse? – Ne (...). – O Kaip atsitiko, jog čia gyvenate? – Čia gimiau ir gyvenu. Broliai Lenkijoje, o aš, tėvelis ir dar senos tetos buvo, likome čia.

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

140

Kitos šiame pokalbyje paliestos temos, pirmiausia klasikiniai padavimai apie velnią, nešusį mesti akmenį ant Žadiškių bažnyčios, dar sulauks mūsų dėmesio antroje knygos dalyje. Tačiau paminėtina, jog Jadvyga pati prisiminė savo vaikystės metus, kai jiems, ant krosnies susėdusiems vaikams, močiutė pasakodavo apie pasaulio pabaigą pranašaujančius ženklus, tokius kaip padangėmis nelyg paukščiai skraidysiantys žmonės (suprask, lėktuvai): Дзеткі, прад канцом свету людзі будуць лётаць у паветры як птушкі (LTR 7686/240). O juk didžiausias K. Tiškevičiaus nuotykis Daniušavoje buvo susijęs su išpranašauta, esą, dar tais pačiais 1857 metais ateisiančia pasaulio pabaiga. Tad žmonės Nerimi nematytu laivu atplaukiantį grafą palaikė keliaujančia mirtimi... (W 96–97). Daniušavoje išvydome dar kai ką svarbaus. Tai buvo pirmasis panerio kaime mūsų pamatytas senas, tradicinės pėdinės konstrukcijos kluonas, atitrauktas tolėliau nuo namų, daržų pusėn (112 pav.). 1973 m. daugybė jų naudota kolūkio nuožiūra (Trinkūnas 2008), dabar liko tik vienas. Šį paskutinį Daniušavos kluoną pastebėjo Filomena, kaipmat apčiuopusi derlingesniu tampančio dirvožemio (moreninio priemolio) ir gausėjančių javų derliaus bei šieno išteklių sąsajas. Iš tikrųjų sodybose jau niekur nebuvo matyti žardų, be kurių neapsieinama Neries aukštupyje džiovinant šlapiose lankose sugrėbtą šieną.

112 Kluonas Daniušavos pakraštyje (2007-06-12)

Nežiūrint sėkmingos dienos pradžios, Daniušavą palikome negalėdami atsikratyti prieštaringų minčių. Nerimą kėlė kelių jaunų vyrų palyda, kuri mus sekė Daniušavoje nežinia su kokiais tikslais ir ketinimais. Pasak bičiulių, aš tą pastebėjau paskutinis. Tas pats automobilis, tie patys žmonės, jau ne kartą sutikti mūsų ekspedicijos kelyje. Nežinau, kaip buvo iš tikrųjų, o neturėdamas daugiau ką pridurti kviečiu tęsti kelionę. Markovcai (328 km, kair.) – Daniušavos palydovas priešingame Neries krante. Apsilankymas kaime žymesnių rezultatų nedavė, išskyrus tai, jog patikslinome pieštaringus K. Tiškevičiaus duomenis apie Verebiejumi vadinamo akmens buvimo vietą prie kairiojo upės kranto (Wierebiej, W 102, 284).

3. Iš aukštupio į vidurupį

141

113 Verebiejaus akmuo, žvelgiant iš pietryčių (2007-06-12)

Verebiejaus akmuo (Верабей), už 0,55 km žemiau Daniušavos tilto vietos, glaudžiasi prie kairiojo upės kranto (N54o34´03,3", E26o24´04,8") (113 pav.). Tai šr–pv kryptimi ilgėjantis, apie 1,4 x 2,2 m dydžio, apie 0,85 m aukščio stambiagrūdis ir vidutinio grūdėtumo granitas, kurio plokštuma nuožulnėja pietvakarių kryptimi. Kaime gyventa žmonių Verabiejaus pavarde, tačiau jų ryšys su akmeniu nežinomas. 0,46 km žemiau akmens į Nerį p–pr kryptimi (170o) įteka sraunus šalto skaidraus vandens šaltinis (ties žiotimis – N54o34´07,9", E26o24´28,9").

Akmens pavadinimo, kuris, be abejonės, atitinka bltr. верабей „žvirblis“ arba iš šio žodžio kilusią pavardę, kilmė seniai pamiršta. Svarbiausia, anot K. Tiškevičiaus, jog nuo šio akmens Neries krantai ima aukštėti, vaga prisipildo akmenų. Upės dugnas virsta tarytum kokiu grindiniu: Odtąd poszły już brzegi wysokie, kamieniami przepełnione i dno rzeki poszło kamieniste, jakby brukiem wyłożone (W 102–103). Už savęs palikusi pelkėtus krantus ir žemumas, Neris virsta akmenuota ir veržlia upe (plg. W 88–89; N 58–59) (114 pav.). Sulig Neries tėkme keičiasi kaimai: gyventojų religija, kalba, savimonė, ūkis. Keliaudami Neries keliu priartėjome prie Pasisveikinimu vadinamos rėvos – mums pažįstamo ir kartu vis dar neatrasto Vilniaus krašto vartų. Tačiau apie tai – kitoje knygos dalyje.

114 Neris žemiau Daniušavos (2007-06-12)

Š a lt i n ia i i r l i t e r at ū r a

II.

Tr u m p i n i a i

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

142

Institucij os LNB RS – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius. LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus. LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas (nurodomas rinkinio ir saugomo vieneto numeriai). LVIA – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. MAB RS – Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. SED – Studentų etnografijos draugijos prie P. Skorinos mokslinio švietimo centro Folkloro archyvas Minske. TK – Tikėjimų kartoteka, saugoma Lietuvos istorijos instituto Rankraštyne. VAK – Valstybės archeologijos komisijos archyvas Kultūros paveldo departamente (nurodomi bylos ir lapo numeriai). VDU – Vytauto Didžiojo universitetas. VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius.

Literatūra BR – Būga K. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1958–1961, t. 1–3. FR – Znamierowska-Prüfferowa M. Folklor rybaków, Ethnographica, 1937, zs. 1, s. 31–37 (nurodomas kūrinio numeris). JK – Juodoji knyga. Surinko J. Basanavičius. Vilnius, 2004. KIŽ – Krikščioniškos ikonografijos žodynas. Sudarė D. Ramonienė. Vilnius, 1997. KT – Vaitkevičius V. Mokslinio tyrimo darbo „Kompleksiniai tyrimai Neries (Vilijos) aukštupyje“ baigiamoji ataskaita. Vilnius, 2005. LAI – Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius, 1994, t. 2. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1941–1999, t. 1–19. LLŽ – Vaitkevičiūtė V. Lenkų-lietuvių kalbų žodynas. Słownik polsko-litewski. Vilnius, 1994. LPŽ – Lietuvіų pavardžių žodynas. Vilnius, 1985, t. 1; 1989, t. 2. LŽ – Lietuva žemėlapiuose. Vilnius, 2002. MW – Mapy Wileńszczyzny. Powiat Oszmiański i Święciański (rok 1937). Gdańsk, 2001.

N – Kudaba Č. Nerimi. V., 1985. RLŽ – Rusų–lietuvių kalbų žodynas. Русско-литовский словарь. Sud. J. Baronas. V., 1967, t. 1–2. SGP – Słownik geograficzny Królestwa Połskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa, 1881, t. 2; 1883, t. 4; 1893, t. 13. TL – [M. Brenšteino daryti K. Tiškevičiaus 1854-05-01–1867-07-06 laiškų, adresuotų įvairiems asmenims, nuorašai ir išrašai]. LNB RS f. 171–18. TVD – [Topografinis Vilniaus dekanato aprašymas 1784 m.]. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3504. TŽ – [Topografinis XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno gubernijų žemėlapis. Nurodomas lapo numeris] MAB RS. ŽIA – Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejybos istorijos apybraižos. Vilnius, 1998. W – Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi. Pod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym. Drezno, 1871. БНП I – Зямля стаіць пасярод свету... : Беларускія народныя прыкметы і павер’і. Уклад. У. Васілевіч. Мiнск, кн. 1 (nurodomas kūrinio numeris). БНП II – Жыцця адвечны лад: Беларускія народныя прыкметы і павер’і. Уклад. У. Васілевіч. Мiнск, кн. 2 (nurodomas kūrinio numeris). БРС – Беларуска-рускi слоўнiк. Ред. К. К. Атраховiч. Мiнск, 2003, т. 1–3. ВКЛ – Вялiкае княства Лiтовскае. Энцыклапедыя. Мiнск, 2005–2006, т. 1–2. ВТУ – Военно-топографическое управление. Масштаб 1 верста в дюйме. [XX a. pirmoji pusė; nurodomas žemėlapio lapo numeris] [Kartografinis R. Girkaus rinkinys] ЗК – Земляробчы каляндар (абрады i звычаi). Мiнск, 1990. ЛП – Легенды i паданнi. Мiнск, 2005. (2 papild. ir pataisytas leid.). НП – Дулеба Г. И., Новiкава Г. М., Скараход В. И. З гiсторыi населеных пунктаў Докшыцкага раëна, Памяць. Докшыцкi раëн. Мiнск, 2004, с. 708–746. НПВ – З гiсторыi населеных пунктаў, Памяць. Вiлейскi раëн. Мiнск, 2003, с. 669–699. ПВ – Памяць. Вiлейскi раëн. Мiнск, 2003. ПC – Памяць. Смаргонскi раëн. Мiнск, 2004. СК – Этнаграфiчная экспэдыцыя „Сьцëп-камень“ 15–25 жнiўня 1993 г. SED.

Šaltiniai ir literatūra

143

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

144

Adamonis R. 1996. Plėšriųjų žuvų gaudymas. Patirtis ir patarimai. Kaunas.

lytys XV amžiaus Lietuvos metrikos dokumentuose, Baltistica, t. XXXV(2), p. 231–246.

Anonim 1898. Obszar języka litewskiego w gub. Wileńskiej, Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne, t. 3, s. 3–72.

Garliauskas V. 2004. Merkinės krašto istoriniai oikonimai, Merkinės istorijos bruožai. Vilnius, p. 197–256.

Ar meni 2009. Ar meni tų ažerų? Elektrėnų krašto tautosaka. Vilnius. Asadauskienė N. 2003. Kiškų giminė LDK XV– XVII a. genealoginis tyrimas. Vilnius.

Gaučas P. 2004. Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m. istorinė-geografinė analizė. Vilnius.

Babeckaitė S. 2007. Ekspedicija Nerimi (Vilija)

po 150 metų, Voruta, 2007-07-18. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/rubrikos/57/1053. [Žiūrėta 2009-11-09.] Balys J. 1966. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Chicago.

Bīlenšteins A. 2007. Latviešu koka iedzīves priekšmeti. [Iš vokiečių kalbos išvertė] L. Kazeniece. Rīgā, t. 2. (1 leid. originalo kalba – 1918). Butkus A. 1995. Lietuvių pravardės. Kaunas.

Chodźko I. 1843. Obrazy litewskie. Wilno, t. 2. Czechowicz 1995. XIX amžiaus Vilniaus vaizdai. Sudarė L. Skeivienė. Vilnius.

Demidziuk K., Kontny B. 2009. Materiały kul-

tury kurhanów wschodniolitewskich w kolekcjach muzeów dolnośląskich. Zabytki z cmentarzyska w okolicy Smorgoni, Silesia Antiqua, t. 45, s. 315–333. Diariusz – Diariusz podróżny do Petersburga. Ru 1797. VUB RS f. 1–D1422. Driskius K. 1998. Žvejyba Sartų ežere ir kituose Obelių–Kriaunų krašto vandenyse, Obeliai. Kriaunos. Vilnius, p. 331–369. Elisonas J. 1932. Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje, Mūsų tautosaka, t. 5, p. 3–231. Gailiušis B., Jablonskis J., Kovalenkovienė M. 2001. Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. Kaunas. Ganusauskas E. 2006. Po sparnu – Žemė. Pasakojimas apie R. Pakso ir V. Makagonovo skrydį aplink pasaulį. Vilnius. Garliauskas V. 2000. Lietuviškos asmenvardžių

Giedraitis L. 2008a. Neris ir mes, Liaudies kultūra, Nr. 1, p. 1–8. Giedraitis L. 2008b. Žodžiai nuo Neries, Liaudies kultūra, Nr. 1, p. 9–15. Giedraitis L. 2009. Sąjūdžio pakylėti. Ekologinio žygio dviračiais Lietuva – Mano namai (1988. VII.20 – 1988.VIII.2) metraštis su graudulio ir džiaugsmo asmeniniais intarpais. Vilnius. Girininkas A. 2005. Neolitas, Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. Vilnius, p. 103–250. Girininkienė V. 2007. Grafo Tiškevičiaus kelionės misija, Veidas, Nr. 46, p. 46–47. Gołubowska G. 2007. Nurtem Wilii..., Tygodnik, Nr. 32 ir 35. Prieiga per internetą: http:// www.tygodnik.lt/200732/bliska2.html, http:// www.tygodnik.lt/ 200735/bliska2.html. [Žiūrėta 2009-11-18]. Greimas A. J. 1990. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius–Chicago. Griškaitė R. 2000. Nemunas kaip XIX amžiaus Lietuvos istoriografijos objektas, Metmenys, Nr. 7/8, p. 72–106. Griškaitė R. 2009. Konstantinas Tiškevičius ir Neris, arba Kelionė ir Knyga. Vilnius. Grižienė G., Jablonskis J., Januševičius S., Jurgelevičienė I., Jurgelėnaitė A., Juškienė A., Kriaučiūnas R. 1993. Neries hidrografija, Energetika, Nr. 1, p. 20–41.

Hołubowicz W. 1937. Pięć lat pracy terenowej

Muzeum archeologicznego Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie (1933–1937), Rocznik archeologizcny, Nr. 1, s. 83–90.

Indeks 1929. Indeks alfabetyczny miejscowosci

Dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wilno, cz. 1.

Lietuvos archeologija, t. 28, p. 121–132. Kviatkovskaja A. 1998. Jotvingių kapinynai Baltarusijoje (XI a. pab. – XVII a.). Vilnius.

Jablonskis K. 1941. Lietuviški žodžiai senosios

Kviklys B. 1989. Mūsų Lietuva. Vilnius (2 leid.).

Lietuvos raštinių kalboje. Kaunas, t. 1.

Kalnius P. 2008. Neries vidurupio lietuviai nuo K. Tiškevičiaus ekspedicijos iki mūsų dienų, Liaudies kultūra, Nr. 1, p. 16–19.

Kavoliūtė F. 2007. Neris šiandien, Baltijos miškai, 2007 m. lapkritis, p. 68–70.

Lietuviški 2002. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Sudarė M. Razmukaitė. Vilnius.

Lietuvių 1981. Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės. Parengė B. Kerbelytė. Vilnius.

Kernavė 1972. Kernavė. Vilnius.

Litwin J. 1995. Polskie szkutnictwo ludowe XX wieku. Gdańsk.

Kola A., Žulkus V. 1996. Viduramžių pabaigos – naujųjų laikų pradžios tilto Platelių ežere povandeniniai archeologiniai tyrimai 1995 metais, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, p. 296–300.

Matulytė M. 2001. Photography of Vilnius. 1858–1915. Vilnius.

Kolupaila S. 1927. Išilgai Neries, Mūsų žodis, Nr. 17, p. 7–8.

Mažiulis A. 1955. Duona tautotyroje, Lietuvių enciklopedija. Boston, t. 5 p. 247–251.

Kolupaila S. 1932a. Lietuvos upių monografijos, Židinys, Nr. 8/9, p. 131–145.

Meilus E. 2007. Vilniaus ir Kauno upeivių brolijų (cechų?) privilegijos XVII a., Praeities pėdsakais. Skiriama prof. dr. Zigmanto Kiaupos 75-mečiui. Vilnius, p. 359–380.

Kolupaila S. 1932b. Neriai tirti ekspedicijos 75 metų proga, Naujoji Romuva, Nr. 42, p. 900–902. Kolupaila S. 1940. Narutis ir Neris, Kosmos, 1940, Nr. 1/3, p. 49–64. Kolupaila S., 1956. Ilija, Lietuvių enciklopedija. Boston, t. 8, p. 407. Kolupaila S. 1957. Narutis−Vilnius−Kaunas 1939 m., Aidai, 1957, Nr. 10, p. 461−469. Kolupaila S. 1960. Neris, Lietuvių enciklopedija. Boston, t. 20, p. 214–219. Krupickas R. 2007. Paskui rasos lašą: geografijos skaitiniai. Kaunas. Kudaba Č. 1985. Nerimi. Vilnius. Kulikauskas P., Zabiela G. 1999. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius. Kurila L. 2005a. Lietuvių etninė riba rytuose XI–XIV a. (1. Archeologijos duomenys), Lietuvos archeologija, t. 27, p. 59–84. Kurila L. 2005b. Lietuvių etninė riba rytuose XI–XIV a. (2. Rašytinių šaltinių duomenys),

Litwin J. 2000. Die Memel, Wittinen und die Binnenschiffahrt nach Königsberg, Deutsches Schiffahrtsarchiv, Nr. 23, s. 373–394.

Milius K. 1964. Žvejyba, Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, p. 110–125. Moszyński K. 1967. Kultura ludowa słowian. Kultura materialna. Warszawa, t. 1. (2 leid.).

Nakas A., Pruskus V. 2001. Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas. Vilnius.

Narbutas T. 1992. Lietuvių tautos istorija. Vertė R. Jasas. Vilnius, t. 1. (Versta iš: Dzieje starożytne narodu Litewskiego przez Teodora Narbutta. Wilno, 1835, t. 1). Neris 2008. Neris tarp Vilniaus ir Kernavės. Vilnius.

Ochmański J. 1972. Biskupstwo Wileńskie w śriedniowieczu. ustrój i uposażenie. Poznań. Ochmański J. 1981. Litewska granica etniczna na wschodzie od epoki plemiennej do XVI wieku. Poznań. Ozolas R. 2007. Iš pokalbių su Romualdu Ozolu: 7–8 dešimtmečio dvasinės erdvės, Liaudies kultūra, Nr. 5, p. 45–53.

Šaltiniai ir literatūra

145

Perminas K. 2009. XVI–XIX a. luotai iš dabarti-

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

146

nių Lietuvos ir Latvijos teritorijų. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Klaipėda–Vilnius. Pėteraitis V. 1992. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų laikais. Vilnius. Piasecka B., Stankevičiūtė I., Vaitkevičius V. 2005. Vilniaus apylinkių padavimai, Tautosakos darbai, t. 22, p. 219–261. Piasecka B., Stankevičiūtė I., Vaitkevičius V. 2007. Vilniaus apylinkių padavimai, Tautosakos darbai, t. 33, p. 198–247. Piškinaitė-Kazlauskienė L. 1995a. Lietuvos žvejai XX a., Mūsų kraštas, Nr. 1, p. 82–90. Piškinaitė-Kazlauskienė L. 1995b. Lietuvos žvejai XX a., Mūsų kraštas, Nr. 2, p. 46–67. Piškinaitė-Kazlauskienė L. 2000. Žvejų vieta Lietuvos kultūroje, Liaudies kultūra, Nr. 6, p. 18–30. Pretorijus M. 2006. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. Parengė I. Lukšaitė. Vilnius, t. 3. Profesorius 1996. Profesorius Česlovas Kudaba. Sudarė R. Krupickas. Vilnius. Purvinas M. 2003. Kopininkai, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vilnius, t. 2, p. 287.

Rasos 2007. Rasos Kernavėje, Liaudies kultūra,

Nr. 3, p. 70–79.

Razmukaitė M. 1989. Gervėčių apylinkių vietovardžiai, Gervėčiai. Vilnius, p. 271–283. Razmukaitė M. 2002. Pelesos apylinkių vietovardžiai, Lydos krašto lietuviai. Kaunas, kn. 2, p. 666–680.

Samulionytė J. 1998. Mirusiųjų paminėjimas – Dziedai, Liaudies kultūra, Nr. 5, p. 32–41. Sarcevičius S. 1998. Žeberklų įvorės, Etnografija. Metraštis. 1992–1993, p. 28–32. Snitkuvienė A. 2008. Biržų grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Kaunas. Stanionis V. V. 2008. Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai. Alytus.

Stanisław 2007. Stanisław Filibert Fleury. 1858– 1915 fotografijos. Vilnius.

Tarasenka P. 1922. Ieškojimai Neries ir

Šventosios santeklyje, Senovė, t. 1, kn. 4–5, p. 574–590. Tarasenka P. 1924. Panerio pirmykštės kultūros sodybos, Kultūra, Nr. 7–8, p. 299–310.

Tyszkiewicz E. 1843. Opisanie zabytków niektórych starożytności, odkrytych w zachodnich guberniach cesarstwa rossyjskiego, Przyjaciel Ludu, Nr. 3, s. 18–23. Tyszkiewicz K. 1859a. Mappa rzeki Wilji od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach. Zjęta podczas żeglugi odbytej po tej rzece w 1857m roku przez Konstantego Hr. Tyszkiewicza rzeczywistego członka Wileńskiej Archeologicznej Komissyi i Muzeum Starożytności. VUB RS f. 29–196. Tyszkiewicz K. 1859b. Atlas raf głównych na rzece Wilji. Zmierzonych i zrysowanych podczas wycieczki naukowiej, odbytej po tej rzece w 1857 roku przez Konstantego Hrabiego Tyszkiewicza i przez tegoż złożone w Wileńskiem muzeum w 1859m Roku. Pisał J. Szantyr. VUB RS f. 29–197. Tyszkiewicz K. 1871. Wilija i jej brzegi. Pod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym. Drezno. (Vertimas į lietuvių k.: Tiškevičius K. Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. Vertė V. Būda. Vilnius, 1992). Toporov V. 2000. Baltų medžiaga apie bebrą iš mitologinės perspektyvos (rekonstrukcijos bandymas), Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Vertė E. Jakulis. Vilnius, p. 279–327. Trinkūnas J. 1992. Dūkštų senovė, Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. Vilnius, p. 210–216. Trinkūnas J. 2008. Kelionė Neries pakrantėmis 1973 m. birželio mėn. Autoriaus asm. archyvas. Trinkūnas J. 2009. Laikas kaip vandenynas, Liaudies kultūra, Nr. 1, p. 56–64.

Unukovič J. 2006. Lietuviai išeiviai Rytų Bal-

tarusijoje XIX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje, Liaudies kultūra, Nr. 6, p. 43–55.

Urbanavičienė D. 2000. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Vilnius. Urbonas V. 2008. Jūra – mano skaistykla. Vilnius. Urtāns J. 1993. About a Destroyed Stone with Signs on the Daugava River, Journal of Baltic Studies, Vol. 24, No. 4, p. 385–388. Urtāns J. 2007. Daugavas kultūrvēsturiskie akmeņi. Rīga.

Vaitkevičienė D. 2001. Ugnies metaforos. Lietuvių ir latvių mitologijos studija. Vilnius. Vaitkevičienė D. 2008. Devyniamislis, arba kurklio istorija, Tautosakos darbai, t. 36, 101–123. Vaitkevičienė D., Vaitkevičius V. 1998. Mirtis, laidotuvės ir atminai, Tautosakos darbai, t. 9, p. 204–261. Vaitkevičius V. 2003. Alkai. Baltų šventviečių studija. Vilnius. Vaitkevičius V. 2005. Vilija-Neris: vardo istorijos vingiai, Liaudies kultūra, Nr. 6, p. 10–16. Vaitkevičius V. 2008a. Neries ekspedicija, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. Vilnius, p. 502–507. Vaitkevičius V. 2008b. Examining the Layout Tendencies of East Lithuanian Barrows, Interarchaeologia, vol. 2, p. 117–125. Valauskaitė L. 2008. Istorijos refleksijos prie Neries, Šiaurės Atėnai, 2008-04-18, p. 10. Vanagas A. 1981. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius. Vanagas A. 1993. Upių vardai Neris ir Vilija, Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 32, p. 230–237. Vanagas A. 1996. Lietuvos miestų vardai. Vilnius. Viliamas V. 1940. Vilniaus krašto geografinė apžvalga, Kosmos, Nr. 1/3, p. 17–48. Virakas P. 2003. Seredžius, jo apielinkės,

papročiai pabaigoje devynioliktojo šimtmečio, Sredžius. Vilnius, p. 668–756. Vyšniauskaitė A. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas. Vitas A. 2004. Dendrochronological investigation on oak timber from gravel pit of Smurgainiai, Western Byellorussia, EuroDendro-2004. Abstracts. Rendsburg, p. 50. Vitkauskas V. 2002. Everestas – manoji lemtis. Vilnius. Vitkūnas M. 2006. Žvejyba Pietryčių Lietuvos vandenyse XIII–XIV a., Istorija, t. 63, p. 3–13.

Zaikovskiy E. 2005. Šventviečių tyrimai Neries (Vilijos) baseine, Lietuvos archeologija, t. 27, p. 287–294. Zawadzki J. 2002. Siedziby Kiszków i Radziwiłłów na Białorusi w XVI–XVIII wieku. Opisy z zasobu Archiwum Głównego Akt Dawnych. Warszawa. Zinkevičius Z. 1988. Lietuvių kalbos istorija. Senųjų raštų kalba. Vilnius, t. 3. Znamierowska-Prüfferowa M. 1935. Rybacy – ludzie zapomniani, Alma Mater Vilnensis, p. 37–42. Znamierowska-Prüfferowa M. 1939. Ości rybackie. Próba klasyfikacji ości północno-wschodniej Polski. Wilno.

Žemulis F. 2007a. Lietuvių žygeivius užbūrė

baltarusių svetingumas, Lietuvos žinios, 200706-15 (Nr. 135), p. 20–21. Žemulis F. 2007b. Iš Neries aukštupio – su gyvybės vandeniu ir dainomis, Lietuvos žinios, 2007-06-22 (Nr. 141), p. 20–21. Žemulis F. 2007c. Neries vaizdai Lietuvoje žygeivius ir nuvylė, ir pradžiugino, Lietuvos žinios, 2007-06-29 (Nr. 146), p. 20–21. Žemulis F. 2007d. Kelionė upe suartino lietuvius ir baltarusius, Lietuvos žinios, 2007-07-13 (Nr. 157), p. 20–21. Žvejo 1982. Žvejo vadovas. Vilnius.

Šaltiniai ir literatūra

147

Акты. Акты, издаваемые Виленского комис-

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

148

сiею для разбора древнихъ актовъ. Вильна, 1887, т. 14; 1891, т. 18; 1914, т. 38 (nurodomas tomas ir puslapio numeris). Аникин А. Е. 2005. Опыт словаря лексических балтизмов в русском языке. Новосибирск.

верховьях реки Вилии (Нерис), Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos, kn. 2, p. 246–315. Гурская Ю., Вайткявичюс В. 2008b. Балтийское наследие в Восточной Беларуси: новые исторические и лингвистические данные об Обольцах, Acta Baltico-Slavica, t. 32, s. 9–30.

Бiрыла М. В., Ванагас А. П. 1968. Лiтоўскiя

Дучыц Л. У. 1985. Бaрiсавы камянi, Весцi Академii Навук БССР, № 4, с. 69–73.

Браiм I. 1989. Каза, Этнаграфiя Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, с. 230.

Дучыц Л. У. 1993. Археалагiчныя помнiкi ў назвах, вераваннях i паданнях беларусаў. Мiнск.

элементы ў беларускай анамастыцы. Мiнск.

Бураковская Н. И. 1998. Транспортные средства, Белоруссы. Москва, с. 214–222.

Варонiн В. А. 2000. Звесткi пра Барысаў

камень з першай паловы XVI ст., Гiстарычнаархеалагiчны зборнiк, т. 15, c. 126–127. Вайцяховiч А. В. 2003. Даследаваннi курганных могiльнiкаў у Докшыцкiм раëне Вiцeбскай вобласцi, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 7, c. 114–122. Вайцяховiч А. В. 2007. Пахавальны абрад курганнага могiльнiка канца X–XII стст. каля вескi Вiтунiчы Докшыцкага раена Вiцебскай вобласцi, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 14, c. 86–108. Вiнакураў В. Ф., Дучыц Л. У. 2004. Культавыя камянi i святынi Докшыччыны, Памяць. Докшыцкi раëн. Мiнск, с. 37–42. Вiнакураў В., Дучыц Л., Зайкоўскi Э., Карабанаў А. 2003. Культавыя валуны ca штучнымi паглыбленнямi на Беларусi, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, т. 18, с. 231–251.

Гарбусь Т. В. 2004. Архiтэктурныя помнiкi

Докшыцкага раëна, Памяць. Докшыцкi раëн. Мiнск, с. 665–674. Гринблат М. Я. 1959. К вопросу об участии литовцев в этногенезе белоруссов, Вопросы этнической истории народов Прибалтики по данным археологии, этнографии и антропологии. Москва, с. 523–543. Гурская Ю., Вайткявичюс В. 2008a Антропонимы балтийского происхождения в

Дучыц Л. У. 1995. Балты i славяне на тэрыторыi Беларусi ў пачатку II тысячагодзьдзя, Бе-ларускi гiстарычны агляд, т. 2, сш. 1, с. 15–30. Дучыц Л. 1997. Каменныя крыжы, З глыбi вякоў. Наш край, т. 2, с. 31–47. Дучыц Л. 2004. Каменные курганы Полоцкой земли, Археология и история Пскова и Псковской земли. Материалы 50 научного семинара. Псков, с. 386–395. Дучыц Л. 2006. Этнаграфiя i мiфалогiя курганоў Беларусi, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, т. 21, с. 119–124. Дучыц Л. У., Вайцяховiч А. В., Скараход В. I. 2004. Помнiкi археалогii, Памяць. Докшыцкi раëн. Мiнск, с. 29–34.

Жучкевич В. А. 1974. Краткий топони-

мистический словарь Белоруссии. Минск. Зайкоўскі Э. М. 1998. Месца Вялеса ў дахрысціянскім светапоглядзе насельніцтва Беларусі. Мiнск. [Atspausta iš XII Мiжнародны з’езд славiстаў. Даклады.] Зайцев А. 2002. К вопросу о датировке культовых камней Вилейщины, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 5, с. 271–275. Зверуго Я. Г. 1989. Верхнее Понеманье в IX– XIII вв. Минск. Звяруга Я. Г. 2001. Даследаванне курганных могiльнiкаў у вярхоўях Вiлii, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 3, c. 173–186.

Звяруга Я. Г. 2003. Вiлейшчына ў жалезным веку i раннiм срядневякоўi, Памяць. Вiлейскi раëн. Мiнск, с. 49–59. Звяруга Я. Г. 2005. Беларускае Павiлле ў жалезным веку i раннiм сярэдневякоўi, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 10.

Кашкурэвiч Т. 2005. Касмаграфiя i тапаграфiя ў крыўскiх легендах пра камянi-краўцы ды пра паходжанне рэк Вялля (Нярыс) i Бярэзiна, Druvis, № 1, c. 37–45. Квятковская А. В. 1997. К вопросу о пруссах – переселенцах на территории Беларуси в средневековье, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, т. 11, с. 9–13. Коласава В. А. 2003. Вiлейска-Мiнская водная сiстэма, Памяць. Вiлейскi раён. Мiнск, c. 539– 541. Кулеш Э. 2007. Вiлiя-Neris. 1857–2007: Падарожны дзëннiк, Волат (Спецвыпуск), Но. 3(18).

Лаучюте Ю. А. 1982. Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград.

Лемцюгова В. П. 2003. Вiлейскi iменаслоў, Памяць. Вiлейскi раëн. Мiнск, c. 651–659. Лозка А. 2002. Беларускi народны каляндар. Мiнск. Любавский М. 1892. Областное дъленiе и мъстное управленiе Литовско-Русскаго государства ко времени изданiя перваго Литовскаго статута. Москва. Ляўкоў Э. A. 1992. Маўклiвыя сведкi мiнуўчыны. Мiнск.

Манцэвiч Я. 2006. Вёска, якой няма. Prieiga per internetą: http://21.by/papers_print?id=17136. [Žiūrėta 2009-11-10]. Матерiалы 1896. Матерiалы по исторiи и географiи Дисненскаго и Вилейскаго уъздовъ Виленской губернiи. Витебскъ, 1896. Михалевич M. M. 2007. Вилия глазами путешественника 30 лет спустя. [Pranešimo, perskaityto tarptautinėje konferencijoje

„Neris dviejų tautų dialoge“ Vilniuje, 2007-1108, tekstas.]

Насевiч В. Л. 2004. У складзе Вялiкага княства Лiтоўскага i Рэчы паспалiтай, Памяць. Докшыцкi раëн. Мiнск, с. 42–59.

Откупщиков Ю. В. 2004. Древняя гид-

ронимия в басейне Оки, Балто-славянские исследования, т. 16, с. 83–114.

Покровскiй Ф. В. 1893. Археологическая карта Виленской губернiи, Труды Виленскаго отделенiя Московскаго предварительнаго комитета по устройству в Вильне IX археологическаго сьезда, Вильна (nurodomas archeologinės vietovės numeris). Покровскiй Ф. В. 1899. К изследованiю бассейна Вилiи в археологическом отношенiи. Москва. [Atspausta iš Труды деcятого археологического сьезда в Риге 1896 г., т. 1.]

Разаускас Д. 2004. Лексико-семантический

анализ мифологических концептов: символика «рыбы» в балто-славянской традиции. Автореферат на соискание ученой степени кандидата филологических наук. Москва. Рогач A. 2005. Список населенных пунктов Вилейского района Минской области. [Mašinraštis, saugomas autoriaus asm. archyve; nurodomi vietovių numeriai.] Рогач А. 2006. Список н. п., других памятных мест, урочищ и пр. в бассейне реки Вилия. Вилейка. [Mašinraštis, saugomas autoriaus asm. archyve.]

Сморгонская 2009. Сморгонская медвежья академия, Википедия. Свободная энциклопедия. Prieiga per internetą: http://ru.wikipedia.org/wiki/ Сморгонская_медвежья_академия. [Žiūrėta 2009-11-15.] Сморгонь 2009. Сморгонь, Википедия. Свободная энциклопедия. Prieiga per internetą: http://ru.wikipedia.org/wiki/Сморгонь. [Žiūrėta 2009-11-15.] Cпiрыдонаў М. 1997. Здзелкi на сялян маёнтка

Šaltiniai ir literatūra

149

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

150

Докшыцы. Каментарый i тры акты (1557 i 1560 гг.), З глыбi вякоў. Наш край, т. 2, с. 196– 222.

Чарняўскi М. М. 1999. Стаянка Сосенка-3 на Вiлii, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, т. 14, с. 83–97.

Станевич Ц. К. 1902. Озера и ръки СъвероЗападнаго или Литовскаго Края. Вильна.

Чарняўскi М. М. 2003. Першыя людзi Вiлейшчыны, Памяць. Вiлейскi раëн. Мiнск, 2003, с. 42–49.

Топоров В. Н. 1980. Vilnius, Wilno, Вильна город и миф, Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва, с. 3–71. Топоров В. Н., Трубачев О. Н. 1962. Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. Москва. Троицкiй А. 1875. Уклад, Литовскiя епархiальныя ведомости. 1875 год. Вильна, № 11, с. 95–96; № 18, с. 153–155; № 30, c. 258–259; № 35, c. 298–299.

Чарняўскi М. М. 2006. Паселiшча Кастыкi 1 на Вiлii, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, т. 22, с. 31–38.

Штыхаў Г. В. 1992. Крывiчы. Па матэрыялях

раскопак курганоў у паўнонай Беларусi. Мiнск. Штыхаў Г. В. 2000. Полацкiя крывiчы, Археалогiя Беларусi. Сярэдневяковы перыяд (IX–XIII стст.). Мiнск, т. 3, с. 14–32.

Туронак Ю. 1995. Фармаванье сеткi рымакаталiцкiх парафiяў у Беларусi (1387–1781 г.), Беларускi гiстарычны агляд, т. 2/2, с. 173– 194.

Харитонович З., Мяделед А., Кенько П. 2008. Новые находки изделий с выемчатыми эмалями на территории Беларуси, Матэрыялы па археалогii Беларусi, № 15, с. 212–217.

Чагадаева С. М. 2004. Смаргонь i яе ўладары,

Яшкiн I. Я. 2005. Слоўнiк беларускiх мясцовых

Памяць. Смаргонскi раён. Мiнск, c. 53–60.

геаграфiчных тэрмiнаў. Мiнск.

ILIUSTRACIJ Ų Š ALTINIAI

1. D. Vaitkevičienės nuotrauka 2. Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi. Pod względem hydrograficznym, historycznym, archeologicznym i etnograficznym. Drezno, 1871 3. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 4. Chechowicz J. XIX amžiaus Vilniaus vaizdai. Sudarė L. Skeivienė. V., 1995, pav. 65 5. J. Puodžiūno diapozityvas iš prof. S. Kolupailos šeimos archyvo (© Atvirosios visuomenės studijų asociacija) 6. Profesorius Česlovas Kudaba. Sudarė R. Krupickas. V., 1996, p. 142 7. Krupickas R. Paskui rasos lašą. K., 2007, p. 28; 8. Покровскiй Ф. В. К изследованiю бассейна Вилiи в археологическом отношенiи. Москва, 1899, pav. 1 9. Iš pokalbių su Romualdu Ozolu: 7–8 dešimtmečio dvasinės erdvės, Liaudies kultūra, 2007, Nr. 5, p. 49 (R. Ozolo nuotrauka) 10. K. Navicko nuotrauka 11–12. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 13. A. Jurkoico nuotrauka 14. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 15. M. Černiausko nuotrauka 16–17. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 18. M. Černiausko nuotrauka 19–20. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 21. M. Černiausko nuotrauka 22. D. Vaitkevičienės nuotrauka 23. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 24. D. Vaitkevičienės nuotrauka 25. Харитонович et al. Новые находки изделий с выемчатыми эмалями на территории Беларуси, Матэрыялы па археалогii Беларусi, 2008, № 15, c. 215 26. M. Černiausko nuotrauka 27. V. Vaitkevičiaus brėžinys

28–29. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 30a. Tyszkiewicz K. Mappa rzeki Wilij od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach... (VUB RS f. 29–196) 30b–31. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 32. D. Vaitkevičienės nuotrauka 33. Tyszkiewicz K. Mappa rzeki Wilij od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach... (VUB RS f. 29–196) 34. L. Sokolovaitės nuotrauka 35. Vakarinių Rusijos imperijos gubernijų žemėlapio lapas XIII–6 (MAB RS K619t) 36. V. Vaitkevičiaus brėžinys 37. Lietuva žemėlapiuose. V., 2002, p. 72–73 38. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 39–40. G. Zyberto nuotraukos 41a. L. Sokolovaitės nuotrauka 41b. M. Černiausko nuotrauka 42. G. Zyberto nuotrauka 43. V. Damaševičiaus nuotrauka 44. M. Černiausko nuotrauka 45a–48. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 49–50b. Звяруга Я. Г. Даследаванне курганных могiльнiкаў у вярхоўях Вiлii, Матэрыялы па археалогii Беларусi, 2001, № 3, c. 184–186 51. Lenkijos Respublikos topografinio žemėlapio M 1:100 000 lapas P30–S45 52. M. Černiausko nuotrauka 53. M. Černiausko nuotrauka 54. J. Unukovičiaus nuotrauka 55–56. M. Černiausko nuotrauka 57. A. Vito diagrama 58. L. Sokolovaitės nuotrauka 59. Звяруга Я. Г. Даследаванне курганных

могiльнiкаў у вярхоўях Вiлii, Матэрыялы па археалогii Беларусi, 2001, № 3, c. 181 60. L. Sokolovaitės nuotrauka

Iliustracijų šaltiniai

151

II.

2007 metų EKSPEDICIJOS ŠALTINIAI

152

61a. J. Unukovičiaus nuotrauka 61b. M. Černiausko nuotrauka 62. Lenkijos Respublikos topografinio žemėlapio M 1:100 000 lapas P30–S44 63a. Коласава В. А. Вiлейска-Мiнская водная сiстэма, Памяць. Вiлейскi раён. Мiнск, 2003, c. 540 63b. M. Černiausko nuotrauka 64. Чарняўскi М. М. Паселiшча Кастыкi 1 на Вiлii, Гiстарычна-археалагiчны зборнiк, 2006, т. 22, с. 32 65. Звяруга Я. Г. Беларускае Павiлле ў жалезным веку i раннiм сярэдневякоўi, Матэрыялы па археалогii Беларусi, 2005, № 10, c. 149 66a–67. M. Černiausko nuotraukos 68. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 69. Žvilgsnis į Lietuvos tiltus. Iš Henriko Adolfo Kebeikio kolekcijos. Kaunas, 2004, p. 86 70. M. Černiausko nuotrauka 71a–b. Вялейка, Вiкiпэдыя. Вольная энцыкляпэдыя. Prieiga per internetą: http://be-x-old.wikipedia.org/wiki/Вялейка. [Žiūrėta 2009-11-15] 72. M. Černiausko nuotrauka 73a. Nakas A., Pruskus V. Petras Vileišis. Inžinierius. Kultūrininkas. Verslininkas. Vilnius, 2001, p. 60 73b–76. M. Černiausko nuotraukos 77. Lenkijos Respublikos topografinio žemėlapio M 1:100 000 lapas P31–S43 78. M. Černiausko nuotrauka 79. Tyszkiewicz K. Mappa rzeki Wilij od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach... (VUB RS f. 29–196) 80–81a. M. Černiausko nuotraukos 82a–b. J. Unukovičiaus nuotraukos 83. Bīlenšteins A. Latviešu koka iedzīves priekšmeti. Rīgā, 2007, t. 2, p. 368 84–85. M. Černiausko nuotraukos 86. V. Damaševičiaus nuotrauka 87. M. Černiausko nuotrauka 88. Vakarinių Rusijos imperijos gubernijų žemėlapio lapas XIII–5 (MAB RS K610t) 89. M. Černiausko nuotrauka 90. Kosminio vaizdo nuotrauka iš

Google Earth (© Digital Globe) 91. M. Černiausko nuotrauka 92a–b. L. Sokolovaitės nuotraukos 93. M. Černiausko nuotrauka 94a–b. K. Navicko nuotraukos 95. Kosminio vaizdo nuotrauka iš Google Earth (© Digital Globe) 96. L. Sokolovaitės nuotrauka 97–98a. Demidziuk K., Kontny B. Materiały kultury kurhanów wschodniolitewskich w kolekcjach muzeów dolnośląskich. Zabytki z cmetarzyska w okolicy Smorgoni, Silesia Antiqua, 2009, t. 45, s. 324 98b. Сморгонь, Википедия. Свободная энциклопедия. Prieiga per internetą: http://ru.wikipedia. org/wiki/Сморгонь. [Žiūrėta 2009-11-15.] 99. Сморгонь.org. Prieiga per internetą: http://smorgon.org/gallery/i1975.html. [Žiūrėta 2009-11-08] 100. Lenkijos Respublikos topografinio žemėlapio M 1:100 000 lapas P30–S43 101a. M. Černiausko nuotrauka 101b. L. Sokolovaitės nuotrauka 102–104a. M. Černiausko nuotraukos 104b. Baltarusijos MA Dailėtyros, etnografijos ir folkloro instituto Etnografijos skyriaus fototeka [neinv.] (D. Mazaniko nuotrauka) 105–107. M. Černiausko nuotraukos 108. Tyszkiewicz K. Wilija i jej brzegi. Drezno, 1871, s. 88 109a–b. M. Černiausko nuotraukos 110. L. Sokolovaitės nuotrauka; 111–115. M. Černiausko nuotraukos 116–118a.V. Vaitkevičiaus nuotraukos 118b–119. D. Vaitkevičienės nuotraukos 120. M. Černiausko nuotrauka 121–123. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 124. M. Černiausko nuotrauka 125. L. Sokolovaitės nuotrauka 126. G. Zyberto nuotrauka 127. Tyszkiewicz K. Mappa rzeki Wilij od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach... (VUB RS f. 29–196) 128. D. Vaitkevičienės nuotrauka

129. M. Černiausko nuotrauka 130. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 131. M. Černiausko nuotrauka 132–135a. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 135b. J. Unukovičiaus nuotrauka 136–138. V. Vaitkevičiaus nuotraukos 139. J. Unukovičiaus nuotrauka 140. M. Černiausko nuotrauka 141. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 142. Tyszkiewicz K. Mappa rzeki Wilij od jej zródła aż do pierwszej przystani handlowej w Kostykach... (VUB RS f. 29–196) 143. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 144a–b. M. Černiausko nuotrauka 145a. L. Sokolovaitės nuotrauka 145b. V. Vaitkevičiaus nuotrauka 146–150. M. Černiausko nuotraukos 151. L. Sokolovaitės nuotrauka 152–155. M. Černiausko nuotraukos 156–157. J. Unukovičiaus nuotraukos 158. Бодяга, Экологический Центр „Экосистема“. Prieiga per internetą: http://www.ecosystema.

ru/ 07referats/bodaga/bodaga.htm. [Žiūrėta 2009-12-06] (© Экосистема) 159. J. Unukovičiaus nuotrauka 160a–b. Baltarusijos MA Dailėtyros, etnografijos ir folkloro instituto Etnografijos skyriaus fototeka, ng. 531 ir 505 (I. Braimo nuotraukos) 161–162. M. Černiausko nuotraukos 163. Baltarusijos MA Dailėtyros, etnografijos ir folkloro instituto Etnografijos skyriaus fototeka, ng. 521 (I. Braimo nuotrauka) 164. M. Černiausko nuotrauka 165–166. J. Unukovičiaus nuotraukos 167. M. Černiausko nuotrauka 168. J. Unukovičiaus nuotrauka 169–171. M. Černiausko nuotrauka 172. Wilno i ziemia wileńska. Wilno, 1930, t. 1, s. 220 (F. Cyrskio nuotrauka) 173–174. M. Černiausko nuotraukos 175. V. Damaševičiaus nuotrauka 176. M. Černiausko nuotrauka 177. V. Damaševičiaus nuotrauka 178. M. Černiausko nuotrauka

Iliustracijų šaltiniai

153

Priedai Dvikalbiai vietovardžių ir asmenvardžių sąrašai

PRIEDAI

154

Vietovardžiai Lietuvių–baltarusių kalbomis buv. – buvęs / былая ež. – ežeras / возера k. – kaimas / вёска m. – miestas / горад mstl. – miestelis, gyvenvietė / мястэчка, паселiшча up. – upė, upelis / рака, рэчка vtv. – vietovė / мясцовасць Astr. – Astravo r. / Астравецкі р-н Dokš. – Dokšicos r. / Докшыцкі р-н Lah. – Lahoisko r. / Лагойскі р-н Mal. – Maladečinos r. / Маладзечанскі р-н Smurg. – Smurgainių r. / Смаргонскі р-н Vil. – Vileikos r. / Вiлейскі р-н

Alekso perkėla, buv. k. (Vil.) / был. в. Аляксееў Перавоз

Alešiškės, k. (Smurg.) / в. Алешышкi (Cморг.) Alianecas, k. (Smurg.) / в. Алянец (Смарг.) Alšanka, buv. k. (Vil.) / был. в. Альшанка (Вiл.) Amnišavas, k. (Lah.) / в. Амнiшава (Лаг.) Andrejeucai, k. (Smurg.) / в. Андрэеўцы (Смарг.) Anoškai, k. (Vil.) / в. Аношкi (Вiл.) Ardija, k. (Smurg.) / в. Ардзяя (Смарг.) Ardija, up. (Smurg.) / р. Ардзяя (Смарг.) Arpa, k. (Vil.) / в. Арпа (Вiл.) Asinavikas, k. (Dokš.) / в. Асінавік (Докш.) Asipavičiai, k. (Vil.) / в. Асiпавiчы (Вiл.) Astaškavas, k. (Vil.) / в. Асташкава (Вiл.) Bajorai, k. (Dokš.)/ в. Баяры (Докш.) Bakūnkai, k. (Vil.) / в. Бакунькi (Вiл.) Beržuona, up. / р. Бярэзiна Biagomlis, mstl. (Dokš.) / мяст. Бягомль (Докш.)

Biala, up. (Smurg.) / р. Бяла (Смарг.) Biruliai, k. (Dokš.) / в. Бiрулi (Докш.) Bistryčia, mstl. (Astr.) / мяст. Быстрыца (Астр.) Čapelščina, k. (Vil.) / в. Чапельшчына (Вiл.) Damanava, k. (Vil.) / в. Даманава (Вiл.) Daniušava, k. (Smurg.) / в. Данюшава (Смарг.) Dauginava, mstl. (Vil.) / мяст. Даўгiнава (Вiл.) Daunoriškės, k. (Astr.) / в. Даўнарышкі (Астр.) Deriažina, up. (Dokš.) / р. Дзеражына (Докш.) Dokšica, m. / г. Докшыцы Dolhajė, buv. k. (Dokš.) / был. в. Доўгае (Докш.) Dubiščas, k. (Vil.) / в. Дубiшча (Вiл.) Dziaružkai, buv. k. (Dokš.) / был. в. Дзярушкi (Докш.) Garaviškės, k. (Smurg.) / в. Гаравiшкi (Cморг.) Gardinas, m. / г. Гродна Gervėčiai, mstl. (Astr.) / мяст. Гервяты (Астр.) Gervėta, up. (Smurg.) / р. Гервятка (Cморг.) Grabianai, k. (Dokš.) / в. Грабянi (Докш.) Gubų miškas, vtv. (Vil.) / мясц. Губская пушча (Вiл.) Haradziščas, k. (Dokš.) / в. Гарадзiшча (Докш.) Ilija, up. (Vil.) / р. Iлiя (Вiл.) Izbiščas, k. (Lah.) / в. Iзбiшча (Лаг.) Kabylianka, up. (Vil.) / р. Кабылянка (Вiл.) Kamenas, k. (Vil.) / в. Камена (Вiл.) Kapiščas, k. (Vil.) / в. Капiшча (Вiл.) Kastykai, k. (Vil.) / в. Кастыкi (Вiл.) Kasuta, k. (Vil.) / в. Касута (Вiл.) Kemešaucai, k. (Dokš.) / в. Кемешаўцы (Докш.) Klideniatai, k. (Smurg.) / в. Клiдзеняты (Cморг.) Kraina, up. (Lah.) / р. Крайна (Лаг.) Kraiskas, mstl. (Lah.) / мяст. Крайск (Лаг.) Krasny Вerahas, vtv. (Vil.) / ур. Красны Бераг (Вiл.) Krasny Beražokas, k. (Vil.) / в. Красны Беражок (Вiл.) Krasnikai, k. (Dokš.) / в. Краснiкi (Докш.) Kromavičiai, k. (Vil.) / в. Кромавічы (Вiл.) Kulina, vtv. (Dokš.) / мясц. Кулiна (Докш.) Kumelščina, k. (Vil.) / в. Кумельшчына (Вiл.) Kuranecas, mstl. (Vil.) / мяст. Куранец (Вiл.) Lahoiskas, m. / г. Лагойск Lazavai, buv. k. (Vil.) / в. Лазавыя (Вiл.) Lebedzevas, mstl. (Mal.) / мяст. Лебедзева (Маладз.) Maladečina, m. / г. Маладзечна Malyškos, k. (Vil.) / в. Малышкi (Вiл.) Malmygai, buv. k. (Vil.) / был. в. Малмыгi (Вiл.)

Dvikalbiai vietovių ir asmenvardžių sąrašai

155

Mamajai, k. (Vil.) / в. Мамаi (Вiл.) Margavica, k. (Dokš.) / в. Маргавiца (Докш.) Markovcai, k. (Smurg.) / в. Маркаўцы (Смарг.) Markūnai, k. (Astr.) / в. Маркуны (Астр.)

Medilas, mstl. / мяст. Мядзел PRIEDAI

156

Miadzvedzina, k. (Vil.) / в. Мядзведзiна (Вiл.) Milča, k. (Vil.) / в. Мiльча (Вiл.) Minskas, m. / г. Мiнск

Myrius, mstl. / мяст. Мiр Mirkliškės, k. (Smurg.) / в. Мiрклiшкi (Cморг.) Mockos, k. (Astr.) / в. Мацкi (Астр.) Naratai, k. (Smurg.) / в. Нараты (Смарг.) Naročia, up. (Vil.) / р. Нарачанка (Вiл.) Narutis, ež. / воз. Нарач Naugardukas, m. / г. Навагрудак Navasiolkai, k. (Dokš.) / в. Навасёлкі (Докш.) Niabyšinas, k. (Dokš.) / в. Нябышына (Докш.) Pachomavas, k. (Vil.) / в. Пахомава (Вiл.) Panara, k. (Smurg.) / в. Панара (Смарг.) Panarka, up. (Smurg.) / р. Панарка (Смарг.) Peravozai, k. (Smurg.) / в. Перавозы (Смарг.) Pjany Lesas, buv. k. (Dokš.) / был. в. П’яны Лес (Докш.) Pliosai, buv. k. (Mal.) / был. в. Плёсы (Маладз.) Polockas, m. / г. Полацк Razdorai, k. (Vil.) / в. Раздоры (Вiл.) Rybakai, k. (Smurg.) / в. Рыбакi (Смарг.) Rybčinas, k. (Vil.) / в. Рыбчына (Вiл.) Rimdžiūnai, k. (Astr.) / в. Рымдзюны (Астр.) Rimšenentai, k. (Smurg.) / в. Рымшыненты (Cморг.) Rudnia, k. (Smurg.) / в. Рудня (Смарг.) Sakаvičiai, k. (Lah.) / в. Сакавiчы (Лаг.) Salos, mstl. (Smurg.) / мяст. Солы (Смарг.) Sasnovaja, k. (Dokš.) / в. Сасновая (Докш.) Sasnovka, k. (Smurg.) / в. Сасноўка (Смарг.)

Sciopkamenis, vtv. (Dokš.) / мясц. Cцёп-камень (Докш.) Senišča, buv. k. (Vil.) / был. в. Сенiшча (Вiл.) Servėčė, up. (Vil.) / р. Сэрвач (Вiл.) Slabada, buv. k. (Vil.) / был. в. Слабада (Вiл.) Slabada (Slabodka), k. (Mal.) / в. Слабада (Слабодка) (Маладз.) Slabodka, buv. k. (Smurg.) / был. в. Слабодка (Cморг.) Slipkai, k. (Vil.) / в. Слiпкi (Вiл.) Smurgainys, m. / г. Смаргонь Sosenka, k. (Vil.) / в. Сосенка (Вiл.)

Spasas, buv. k. (Vil.) / был. в. Спас (Вiл.)

Stan Krulis, vtv. (Dokš.) / мясц. Стан Круль (Докш.) Staroje Zaponė, k. (Dokš.) / в. Старое Запонне (Докш.) Strėčia, up. (Astr.) / р. Страча (Астр.) Studzionka, k. (Dokš.) / в. Студзёнка (Докш.) Studzionka, up. (Dokš.) / р. Студзёнка (Докш.) Sutokai, buv. k. (Vil.) / был. в. Сутокi (Вiл.) Svetlionys, k. (Smurg.) / в. Святляны (Смарг.) Svisločius, up. (Mal.) / р. Свiслач (Малад) Šylencai, k. (Dokš.) / в. Шыленцы (Докш.) Škliancai, k. (Dokš.) / в. Шклянцы (Докш.) Škliany Lugas, buv. k. (Vil.) / был. в. Шкляны Луг (Вiл.) Švedai, k. (Vil.) / в. Швяды (Вiл.) Trapalava, k. (Vil.) / в. Трапалава (Вiл.) Uglėnai, buv. k. (Smurg.) / был. в. вугляні (Смарг.) Uša, up. (Mal.) / р. вуша (Маладз.) Uoksna, up. (Smurg.) / р. Оксна (Cморг.) Vainidzeniatai, k. (Smurg.) / в. Вайнiдзеняты (Смарг.) Veina, k. (Lah.) / в. Вейна (Лаг.) Verebuškės, k. (Smurg.) / в. Вярэбушкi (Смарг.) Vialikaje Polė, k. (Dokš.) / в. Вялiкае Поле (Докш.) Viazynė, mstl. (Vil.) / мяст. Вязынь (Вiл.) Vieškai, k. (Dokš.) / в. Вешкi (Докш.) Vileika, k. (Dokš.) / в. Вiлейка (Докш.) Vileika, m. / г. Вiлейка Vituničiai, k. (Dokš.) / в. Вiтунiчы (Докш.) Voučia, k. (Dokš.) / в. Ваўча (Докш.) Zabоrjė, k. (Dokš.) / в. Забор’е (Докш.) Zalesė, mstl. (Smurg.) / мяст. Залессе (Смарг.) Zamastočas, k. (Dokš.) / в. Замасточча (Докш.) Zascebjė, vtv. (Dokš.) / мясц. Засцеб’е (Докш.) Žadiškės, mstl. (Smurg.) / мяст. Жодзішкі (Смарг.) Žamoiskas, k. (Dokš.) / в. Жамойск (Докш.)

Baltarusių–lietuvių kalbomis был. – былая / buvęs в. – вёска / kaimas воз. – возера / ežeras г. – горад / miestas мясц. – мясцовасць / vietovė р. – рака, рэчка / upė, upelis

Dvikalbiai vietovių ir asmenvardžių sąrašai

157

Астр. – Астравецкі р-н / Astravo r. Вiл. – Вiлейскі р-н / Vileikos r. Докш. – Докшыцкі р-н / Dokšicos r. Лаг. – Лагойскі р-н / Lahoisko r. Маладз. – Маладзечанскі р-н / Maladečinos r. Смарг. – Смаргонскі р-н / Smurgainių r. PRIEDAI

158

Алешышкi, в. (Cморг.) / Alešiškės, k. (Smurg.)

Альшанка, был. в. (Вiл.) / Alšanka, buv. k. (Vil.) Аляксееў Перавоз, был. в. (Вiл.) / Alekso perkėla, buv. k. (Vil.) Алянец, в. (Смарг.) / Alianecas, k. (Smurg.) Амнiшава, в. (Лаг.) / Amnišavas, k. (Lah.) Андрэеўцы, в. (Смарг.) / Andrejeucai, k. (Smurg.) Аношкi, в. (Вiл.) / Anoškai, k. (Vil.) Ардзяя, в. (Смарг.) / Ardija, k. (Smurg.) Ардзяя, р. (Смарг.) / Ardija, up. (Smurg.) Арпа, в. (Вiл.) / Arpa, k. (Vil.) Асінавік, в. (Докш.) / Asinavikas, k. (Dokš.) Асiпавiчы, в. (Вiл.) / Asipavičiai, k. (Vil.) Асташкава, в. (Вiл.) / Astaškavas, k. (Vil.) Бакунькi, в. (Вiл.) / Bakūnkai, k. (Vil.) Баяры, в. (Докш.) / Bajorai, k. (Dokš.) Бiрулi, в. (Докш.) / Biruliai, k. (Dokš.) Быстрыца, мяст. (Астр.) / Bistryčia, mstl. (Astr.) Бягомль, мяст. (Докш.) / Biagomlis, mstl. (Dokš.) Бяла, р. (Смарг.) / Biala, up. (Smurg.) Бярэзiна, р. / Beržuona, up. Вайнiдзеняты, в. (Смарг.) / Vainidzeniatai, k. (Smurg.) Ваўча, в. (Докш.) / Voučia, k. (Dokš.) Вейна, в. (Лаг.) / Veina, k. (Lah.) Вешкi, в. (Докш.) / Vieškai, k. (Dokš.) Вiлейка, в. (Докш.) / Vileika, k. (Dokš.) Вiлейка, г. / Vileika, m. Вiтунiчы, в. (Докш.) / Vituničiai, k. (Dokš.) вугляні, был. в. (Смарг.) / Uglėnai, buv. k. (Smurg.) вуша, р. (Маладз.) / Uša, up. (Mal.) Вялiкае Поле, в. (Докш.) / Vialikaje Polė, k. (Dokš.) Вязынь, мяст. (Вiл.) / Viazynė, mstl. (Vil.) Вярэбушкi, в. (Смарг.) / Verebuškės, k. (Smurg.) Гаравiшкi, в. (Cморг.) / Garaviškės, k. (Smurg.) Гарадзiшча, в. (Докш.) / Haradziščas, k. (Dokš.) Гервятка, р. (Cморг.) / Gervėta, up. (Smurg.) Гервяты, мяст. (Астр.) / Gervėčiai, mstl. (Astr.)

Грабянi, в. (Докш.) / Grabianai, k. (Dokš.) Гродна, г. / Gardinas, m. Губская пуща, ур. (Вiл.) / Gubų miškas, vtv. (Vil.) Даманава, в. (Вiл.) / Damanava, k. (Vil.) Данюшава, в. (Смарг.) / Daniušava, k. (Smurg.) Даўгiнава, мяст. (Вiл.) / Dauginava, mstl. (Vil.) Даўнарышкі, в. (Астр.) / Daunoriškės, k. (Astr.) Дзеражына, р. (Докш.) / Deriažina, up. (Dokš.) Дзярушкi, был. в. (Докш.) / Dziaružkai, buv. k. (Dokš.) Докшыцы, г. / Dokšica, m. Доўгае, был. в. (Докш.) / Dolhajė, buv. k. (Dokš.) Дубiшча, в. (Вiл.) / Dubiščas, k. (Vil.) Жамойск, в. (Докш.) / Žamoiskas, k. (Dokš.) Жодзішкі, мяст. (Смарг.) / Žadiškės, mstl. (Smurg.) Забор’е, в. (Докш.) / Zabоrjė, k. (Dokš.) Залессе, мяст. (Смарг.) / Zalesė, mstl. (Smurg.) Замасточча, в. (Докш.) / Zamastočas, k. (Dokš.) Засцеб’е, ур. (Докш.) / Zascebjė, vtv. (Dokš.) Iзбiшча, в. (Лаг.) / Izbiščas, k. (Lah.) Iлiя, р. (Вiл.) / Ilija, up. (Vil.) Кабылянка, р. (Вiл.) / Kabylianka, up. (Vil.) Камена, в. (Вiл.) / Kamenas, k. (Vil.) Капiшча, в. (Вiл.) / Kapiščas, k. (Vil.) Кастыкi, в. (Вiл.) / Kastykai, k. (Vil.) Касута, в. (Вiл.) / Kasuta, k. (Vil.) Кемешаўцы, в. (Докш.) / Kemešaucai, k. (Dokš.) Клiдзеняты, в. (Cморг.) / Klideniatai, k. (Smurg.) Крайна, р. (Лаг.) / Kraina, up. (Lah.) Крайск, мяст. (Лаг.) / Kraiskas, mstl. (Lah.) Краснiкi, в. (Докш.) / Krasnikai, k. (Dokš.) Красны Бераг, ур. (Вiл.) / Krasny Вerahas, vtv. (Vil.) Красны Беражок, в. (Вiл.) / Krasny Beražokas, k. (Vil.) Кромавічы, в. (Вiл.) / Kromavičiai, k. (Vil.) Кулiна, мясц. (Докш.) / Kulina, vtv. (Dokš.) Кумельшчына, в. (Вiл.) / Kumelščina, k. (Vil.) Куранец, мяст. (Вiл.) / Kuranecas, mstl. (Vil.) Лагойск, г. / Lahoiskas, m. Лазавыя, был. (Вiл.) / Lazavai, buv. k. (Vil.) Лебедзева, мяст. (Маладз.) / Lebedzevas, mstl. (Mal.) Маладзечна, г. / Maladečina, m. Малмыгi, был. в. (Вiл.) / Malmygai, buv. k. (Vil.) Малышкi, в. (Вiл.) / Malyškos, k. (Vil.) Мамаi, в. (Вiл.) / Mamajai, k. (Vil.)

Dvikalbiai vietovių ir asmenvardžių sąrašai

159

PRIEDAI

160

Маргавiца, в. (Докш.) / Margavica, k. (Dokš.) Маркаўцы, в. (Смарг.) / Markovcai, k. (Smurg.) Маркуны, в. (Астр.) / Markūnai, k. (Astr.) Мацкi, в. (Астр.) / Mockos, k. (Astr.) Мiльча, в. (Вiл.) / Milča, k. (Vil.) Мiнск, г. / Minskas, m. Мiр, мяст. / Myrius, mstl. Мiрклiшкi, в. (Cморг.) / Mirkliškės, k. (Smurg.) Мядзведзiна, в. (Вiл.) / Miadzvedzina, k. (Vil.) Мядзел, мяст. / Medilas, mstl. Навагрудак, г. / Naugardukas, m. Навасёлкі, в. (Докш.) / Navasiolkai, k. (Dokš.) Нараты, в. (Смарг.) / Naratai, k. (Smurg.) Нарач, воз. / Narutis, ež. Нарачанка, р. (Вiл.) / Naročia, up. (Vil.) Нябышына, в. (Докш.) / Niabyšinas, k. (Dokš.) Оксна, р. (Cморг.) / Uoksna, up. (Smurg.) П’яны Лес, был. в. (Докш.) / Pjany Lesas, buv. k. (Dokš.) Панара, в. (Смарг.) / Panara, k. (Smurg.) Панарка, р. (Смарг.) / Panarka, k. (Smurg.) Панара, в. (Смарг.) / Panara, k. (Smurg.) Пахомава, в. (Вiл.) / Pachomavas, k. (Vil.) Перавозы, в. (Смарг.) / Peravozai, k. (Smurg.) Плёсы, был. в. (Маладз.) / Pliosai, buv. k. (Mal.) Полацк, г. / Polockas, m. Раздоры, в. (Вiл.) / Razdorai, k. (Vil.) Рудня, в. (Смарг.) / Rudnia, k. (Smurg.) Рыбакi, в. (Смарг.) / Rybakai, k. (Smurg.) Рыбчына, в. (Вiл.) / Rybčinas, k. (Vil.) Рымдзюны, в. (Астр.) / Rimdžiūnai, k. (Astr.) Рымшыненты, в. (Cморг.) / Rimšenentai, k. (Smurg.) Сакавiчы, в. (Лаг.) / Sakovičiai, k. (Lah.) Сасновая, в. (Докш.) / Sasnovaja, k. (Dokš.) Сасноўка, в. (Смарг.) / Sasnovka, k. (Smurg.) Свiслач, р. (Маладз.) / Svisločius, up. (Mal.) Святляны, в. (Смарг.) / Svetlionys, k. (Smurg.) Сенiшча, был. в. (Вiл.) / Senišča, buv. k. (Vil.) Слабада, был. в. (Вiл.) / Slabada, buv. k. (Vil.) Слабада (Слабодка), в. (Маладз.) / Slabada (Slabodka), k. (Mal.) Слабодка, был. в. (Cморг.) / Slabodka, buv. k. (Smurg.) Слiпкi, в. (Вiл.) / Slipkai, k. (Vil.) Смаргонь, г. / Smurgainys, m. Солы, мяст. (Смарг.) / Salos, mstl. (Smurg.)

Сосенка, в. (Вiл.) / Sosenka, k. (Vil.) Спас, был. в. (Вiл.) / Spasas, buv. k. (Vil.) Стан Круль, мясц. (Докш.) / Stan Krulis, vtv. (Dokš.) Старое Запонне, в. (Докш.) / Staroje Zaponė, k. (Dokš.) Страча, р. (Астр.) / Strėčia, up. (Astr.) Сутокi, был. в. (Вiл.) / Sutokai, buv. k. (Vil.) Cцёп-камень, ур. (Докш.) / Sciopkamenis, vtv. (Dokš.) Сцюдзёнка, в. (Докш.) / Studzionka, k. (Dokš.) Сцюдзёнка, р. (Докш.) / Studzionka, up. (Dokš.) Сэрвач, р. (Вiл.) / Servėčė, up. (Vil.) Трапалава, в. (Вiл.) / Trapalava, k. (Vil.) Чапельшчына, в. (Вiл.) / Čapelščina, k. (Vil.) Швяды, в. (Вiл.) / Švedai, k. (Vil.) Шклянцы, в. (Докш.) / Škliancai, k. (Dokš.) Шкляны Луг, был. в. (Вiл.) / Škliany Lugas, buv. k. (Vil.) Шыленцы, в. (Докш.) / Šylencai, k. (Dokš.)

Asmenvardžiai Lietuvių–baltarusių kalbomis Pateikėjas, gyvenamoji vieta / информант, месцажыхарства Mikalas Batūra (Kromavičiai) / Міхал Батура Aliaksandras Bialkovičius (Žamoiskas) / Аляксандр Бяльковіч Vasilis Cimofejonakas (Sasnovaja) / Васіль Цімафеёнак Anatolis Dagockis (Rybakai) / Анатоль Дагоцкі Ivanas Jaugelis (Kastykai) / Іван Яўгель Alena Kapyl (Krasnikai) / Алена Капыл Nina Kunavič (Vainidzeniatai) / Ніна Кунавіч Irena Kurjanovič (Buikos) / Iрэна Кур’яновiч Aliaksandra Lynko (Kromavičiai) / Аляксандра Лынько Mikalajus Lynko (Kromavičiai) / Мікалай Лынько Genadzis Liscevičius (Švedai) / Генадзь Лісцэвіч Boleslavas Lobačius (Kamenas) / Баляслаў Лобач Jeramėjus Mamajus (Trapalava) / Ерамей Мамай Michailas Mamajus (Švedai) / Міхаіл Мамай Mikalajus Mamajus (Mamajus) / Мікалай Мамай Mikalajus Mamajus (Razdorai) / Мікалай Мамай Valeras Mamajus (Švedai) / Валеры Мамай Vasilis Mamajus (Švedai) / Васіль Мамай Veniras Mamajus (Švedai) / Венiр Мамай

Dvikalbiai vietovių ir asmenvardžių sąrašai

161

PRIEDAI

162

Vladzimiras Mamajus (Trapalava) / Уладзімір Мамай Viačaslavas Markevičius (Švedai) / Вячаслаў Маркевіч Sofja Nasenik (Haradziščas) / Соф’я Насенік Palina Navoičik (Kamenas) / Паліна Навойчык Josifas Navoičikas (Kamenas) / Iосiф Навойчык Nadzeja Papliouka (Kromavičiai) / Надзея Паплёўка Lidzija Parfianovič (Žamoiskas) / Лідзія Парфяновіч Stanislavas Pazlevičius (Markūnai) / Станіслаў Пазлевіч Nina Puciata (Sosenka) / Ніна Пуцята Nadzeja Racevič (Rybakai) / Нядзея Рацэвіч Viktaras Radkevičius (Žamoiskas) / Вiктар Радкевiч Albina Seržant (Kamenas) / Альбіна Сержант Jadvyga Teresa Skrobot (Daniušava) / Ядвіга Тэрэса Скробат Raisa Sonič (Rybčinas) / Раiса Сонiч Hana Šalucha (Sosenka) / Ганна Шалуха Ramualda Šynkevič (Šylencai) / Рамуальда Шынкевіч Helena Šurpa (Vainidzeniatai) / Гэлена Шурпа Mikalajus Zajacas (Kastykai) / Мікалай Заяц

Ekspedicijos dalyviai, mokslininkai / Удзельнiкi экспедыцыi, вучоныя Liudmila Dučyc / Людмiла Дучыц Julia Gurskaja / Юлія Гурская Alesis Jurkoicas / Алесь Юркойць Vitalis Kostenka / Вiталiй Кастэнка Ela Kuleš / Эла Кулеш Olga Lobačevskaja / Вольга Лабачэуская Michailas Michalevičius / Міхаіл Мiхалевiч Andrejus Procharavas / Андрэй Прохараў Anatolis Rogačius / Анатолiй Рогач Jurasis Unukovičius / Юрась Унуковіч Andrejus Vaiciachovičius / Андрэй Вайцяховiч Tacjana Valodzina / Таццяна Валодзiна Halina Zaiceva / Галiна Зайцава Aliaksandras Zaicevas / Аляксандр Зайцаў Edvardas Zaikouskis / Эдвард Зайкоўскі

Baltarusių–lietuvių kalbomis Информант, месцажыхарства / pateikėjas, gyvenamoji vieta Мікал Батура (Кромавічы) / Mikalas Batūra Аляксандр Бяльковіч (Жамойск) / Aliaksandras Bialkovičius Анатоль Дагоцкі (Рыбакi) / Anatolis Dagockis Мікалай Заяц (Кастыкi) / Mikalajus Zajacas Алена Капыл (Краснiкi) / Alena Kapyl Ніна Кунавіч (Вайнiдзеняты) / Nina Kunavič Iрэна Кур’яновiч (Бакунькi) / Irena Kurjanovič Генадзь Лісцэвіч (Швяды) / Genadzis Liscevičius Баляслаў Лобач (Камена) / Boleslavas Lobačius Аляксандра Лынько (Кромавічы) / Aliaksandra Lynko Мікалай Лынько (Кромавічы) / Mikalajus Lynko Ерамей Мамай (Трапалава) / Jeramėjus Mamajus Міхаіл Мамай (Швяды) / Michailas Mamajus Мікалай Мамай (Мамаi) / Mikalajus Mamajus Мікалай Мамай (Раздоры) / Mikalajus Mamajus Валеры Мамай (Швяды) / Valeras Mamajus Васіль Мамай (Швяды) / Vasilis Mamajus Венiр Мамай (Швяды) / Veniras Mamajus Уладзімір Мамай (Трапалава) / Vladzimiras Mamajus Вячаслаў Маркевіч (Швяды) / Viačaslavas Markevičius Паліна Навойчык (Камена) / Palina Navoičik Iосiф Навойчык (Камена) / Josifas Navoičikas Соф’я Насенік (Гарадзiшча) / Sofja Nasenik Станіслаў Пазлевіч (Маркуны) / Stanislavas Pazlevičius Надзея Паплёўка (Кромавічы) / Nadzeja Papliouka Лідзія Парфяновіч (Жамойск) / Lidzija Parfianovič Ніна Пуцята (Сосенка) / Nina Puciata Вiктар Радкевiч (Жамойск) / Viktaras Radkevičius Нядзея Рацэвіч (Рыбакi) / Nadzeja Racevič Альбіна Сержант (Камена) / Albina Seržant Ядвіга Тэрэса Скробат (Данюшава) / Jadvyga Teresa Skrobot Раiса Сонiч (Рыбчына) / Raisa Sonič Васіль Цімафеёнак (Сасновая) / Vasilis Cimofejonakas Ганна Шалуха (Сосенка) / Hana Šalucha Гэлена Шурпа (Вайнiдзеняты) / Helena Šurpa Рамуальда Шынкевіч (Шыленцы) / Ramualda Šynkevič Іван Яўгель (Кастыкi) / Ivanas Jaugelis

Dvikalbiai vietovių ir asmenvardžių sąrašai

163

Удзельнiкi экспедыцыi, вучоныя / Ekspedicijos dalyviai, mokslininkai

PRIEDAI

164

Андрэй Вайцяховiч / Andrejus Vaiciachovičius Таццяна Валодзiна / Tacjana Valodzina Юлія Гурская / Julija Gurskaja Людмiла Дучыц / Liudmila Dučyc Аляксандр Зайцаў / Aliaksandras Zaicevas Галiна Зайцава / Halina Zaiceva Эдвард Зайкоўскі / Edvardas Zaikouskis Вiталiй Костенка / Vitalis Kostenka Элла Кулеш / Ela Kuleš Вольга Лабачэуская / Olga Lobačevskaja Міхаіл Мiхалевiч / Michailas Michalevičius Андрэй Прохараў / Andrejus Procharavas Анатолiй Рогач / Anatolis Rogačius Юрась Унуковіч / Jurasis Unukovičius Алесь Юркойць / Alesis Jurkoicas

Tautosakos tekstai Сцёп-камень і Куліна-сосна / Stepano akmuo ir Kulinos pušis 1–35 Засцеб’я i Вялья / Zascebjės pelkė ir Neris (Vialia) 36–52 Вілатоўкі ля Баяр / Bajorų pilkapiai (vilataukos) 53–55 Пяцікапцы / Penki kaupai 56–58 Возера Карагодзішча / Karagodziščo ežeras 59–62 Змяёва магіла / Gyvatės kapas 63–66 Жамойск / Žamoiskas 67–68 Валатоўкі ля Сцюдзëнкi / Studzionkos pilkapiai (valataukos) 69 Сасновая (П’яны лес) / Sasnovaja (Pjany Lesas) 70–72 Стан Круль / Stan Krulis 73–75 Шклянцы / Škliancai 76–78 Доўгае / Dolhajė 79 Вялікае Поле / Vialikaje Polė 80–82 Cтарыя магілы ў Шылінцах / Senosios Šylencų kapinės 83–84 Кромавічы / Kromavičiai 85 Гарадзiшча / Haradziščas 86–87

Камена / Kamenas 88–99 Спас / Spasаs 100–103 Чапельшчына / Čapelščina 104–105 Кастыкі / Kastykai 106–118 Сутокi / Sutokai 119–120 Сосенка / Sosenka 121–127 Пахомава / Pachomavas 128 Рыбчына / Rybčinas 129–136 Малмыгі / Malmygai 137 Красны беражок / Krasny Beražokas 138 Раздоры / Razdorai 139–150 Мамаi / Mamajai 151–155 Слабодка / Slabodka 156–157 Трапалава / Trapalava 158–170 Пятушок (Каралёў камень) / Gaidelis (Karaliaus akmuo) 171–173 Швяды / Švedai 174–196 Тапчак / Topčakas 197–199 Рудня / Rudnia 200–205 Смаргонь / Smurgainys 206–207 Вайнідзеняты / Vainidzeniatai 208–212 Рыбакі / Rybakai 213–227

Santrumpos LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas / Рукапісны фонд літоўскага фальклору Adam. – Ričardo Adamonio pastaba / заўвага Рычардаса Адамоніса Tuom. – Nijolės Tuomienės pastaba / заўвага Ніёле Туамене Vait. – Vykinto Vaitkevičiaus pastaba / заўвага Вікінтаса Вайткявічуса A. T. – Альгірдас Тарвідас / Algirdas Tarvydas В. В. – Вікінтас Вайткявічус / Vykintas Vaitkevičius Г. З. – Гедрус Зібертас / Giedrius Zybertas Д. В. – Дайва Вайткявічэне / Daiva Vaitkevičienė Л. С. – Ліна Сакалавайтэ / Lina Sokolovaitė Т. В. – Таццяна Валодзіна / Tacjana Valodzina Ю. Г. – Юлія Гурская / Julia Gurskaja Ю. У. – Юрась Унуковіч / Jurasis Unukovičius

в. – вёска / kaimas зап. – запісаў (запісала) / užrašė зах. – захоўваецца / saugoma нар. – нарадзіўся (нарадзілася) / gimė расш. – расшыфраваў (расшыфравала) / iššifravo Вiл. – Вілейскі раён, Мінская вобласць / Vileikos rajonas, Minsko sritis Докш. – Докшыцкі раён, Віцебская вобласць / Dokšicos rajonas, Vitebsko sritis Лаг. – Лагойскі раён, Мінская вобласць / Lahoisko rajonas, Minsko sritis Смарг. – Смаргонскі раён, Гродзенская вобласць / Smurgainių rajonas, Gardino sritis

Tautosakos tekstai

165

PRIEDAI

166

Tautosakos publikacija: padavimai, pasakojimai ir prisiminimai parengti laikantis geografinio principo – nuo Neries ištakų Dokšicos rajone, Vitebsko srityje, leidžiantis upe žemyn iki Daniušavos bažnytkaimio, Smurgainių rajone, Gardino srityje. Knygoje skelbiama tautosaka yra svarbi atliekant archeologinius, mitologinius ir istorinius Neries tyrinėjimus, siekiant geriau pažinti konkrečių upės pakrančių kaimų ir ten gyvenančių žmonių etninę kultūrą. Kita per ekspediciją šiame upės ruože surinkta tautosaka – dainos, sakmės, tikėjimai, užkalbėjimai ir kita – sugrupuota pagal temas ir (arba) žanrus ir bus publikuojama Neries ekspedicijos knygos antrojoje dalyje. Visą tautosaką baltarusių kalba iššifravo dr. Tacjana Valodzina ir dr. Jurasis Unukovičius. Knygai tekstus atrinko ir juos sugrupavo dr. Vykintas Vaitkevičius. Kalbinę tekstų redakciją (šifruotos medžiagos sulyginimą su garso įrašais) ir visų jų santraukas, kai kuriais svarbesniais atvejais išsamesnius vertimus į lietuvių kalbą atliko dr. Nijolė Tuomienė (baltarusių kalba) ir dr. Krystyna Rutkowska (lenkų kalba). Žuvų ir žvejybos terminus išversti į lietuvių kalbą padėjo Ričardas Adamonis. Rengiant šias tautosakos tekstų ištraukas spaudai, laikytasi pagrindinės nuostatos, jog tai yra visais požiūriais autentiškas mūsų laikmečio kalbos ir kultūros pažinimo šaltinis. Kartais iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos pateikėjų pasakojimų vietos ir tyrėjų jiems užduoti klausimai leidžia visiškai tiksliai sekti vykusio dialogo ir, svarbiausia, pateikėjo minčių eigą. Greta autentiškų baltarusių šnektų tekstų skelbiamos santraukos lietuvių kalba padės Lietuvos skaitytojui lengviau suprasti jų turinio esmę. Prireikus, tekstai ir jų pateikėjų metrikos papildyti paaiškinimais ir pastabomis. Visi kiti tautosakos komentarai ir kontekstai, taip pat vietos, apie kurias kalbama padavimuose, yra aprašytos ankstesniuose šios knygos puslapiuose (žr. p. 30–141).

Сцёп-камень і Куліна-сосна / Stepano akmuo ir Kulinos pušis 1. [Kitados Stepano akmuo buvo didelis, ant jo kryžius iškaltas. Kalbėjo, kad po tuo akmeniu kažkas užkasta, tai bandė atkast. Dėl to jis tapo žemesnis – susmuko gilyn į žemę. Atrodo, kad per Velykas vyras ėjo arti, o žmona neleido. Tai ji vyrą prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ O jis atkirto: „Kad tu pušim pavirstum!“ Taip ir atsirado Stepano akmuo, o greta dar du mažesni akmenys – tai jaučiai. Ir Kulinos pušis netoli. Ją ne kartą bandė nupjauti pjūklu, bet nesėkmingai. Tebestovi ji ten. Tai toks atminimas likęs.] Сцёп-камінь (...) он кагда-то йшчэ пры маей памяці, пры маей моладасці йшчэ, он был бальшой. От там былі какой-то крэст выбітый там. Сцёп-камень і Куліна-cосна. Куліна-сосна звалася. Дык ана січас ужо тамка ўсё разгавор, што можа йкая-то, можа там схароняна што, дык ўжо яны яго аткапалі. Как-то он ужо ўніз аб’ехаў, ужо он ніскі стаў. А ўпярод он был яшчэ як пры маёй маладосці быў. Эта была как-то вродзі бы на Пасху. Мужык ехал этак араць, а жонка ні пускала. Дык ана яго скліла, што гавoрыць: „А штоб ты камінем стаў!“ А ён гаворыць: „Каб ты сасной!“. І вот там был этат камень, і там два камні малыя, эта гаварылі, што эта быкі тамака. Там то, другое, вот такое вот. І вот асталась і Куліна-сосна нідалёка. Эта Куліна-сосна, как я запомніла, я яшчэ была, сколькі мне лет было. Яе леспрамхозы пробывалі, каб зрэзаць пілой, но ні зразалі. І стаіць йна так. Яна ўжо абламаная йкая-то, но стаіць яна. Вот эта памяць там стаіць. Вот. Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/16. Kai kuriuos žodžius pateikėja stengiasi tarti rusiškai (Tuom.).

115 Lidzija Parfianovič iš Žamoisko (2007-06-03)

2. [Vaikystėje ir jaunystėje dažniau lankydavau Stepano akmenį. Tai maždaug dviejų metrų aukščio plokščias akmuo. Ant jo buvo kryžius iškaltas. Šalia akmens buvo dar du mažesni akmenys ir kažkas ilgas (akmuo?). Vyras, vardu Stepanas, išėjo per Velykas jaučiais žemės arti. Jo žmona, vardu Kulina, atėjo pas jį ir pradėjo bartis: „Kodėl per Velykas ari? Kad tu akmeniu pavirstum!“ O jis jai: „Kad tu

Tautosakos tekstai

167

PRIEDAI

168

pušim pavirstum!“ Taip atsirado Stepano akmuo ir Kulinos pušis. Labai stora ir didelė pušis. Daug kartų bandė ją nupjaut, bet taip niekas ir nenupjovė. Stepano akmuo dabar giliai susmegęs į žemę. Aplink jį labai iškasinėta. Žmonės galvojo, kad ten auksas ar dar kažkas paslėpta. Metrą žemių nukasė, vis kažko ieškojo, bet iki šiol nieko nerado. Grybaudavom, uogaudavom tose vietose. Ir mes, vaikai, ir kaimynės moterys visada nueidavom prie Stepano akmens pasižiūrėti. Berdavom ant jo uogų. Gretimų kaimų žmonės taip pat darė. Ant akmens kryžiai iškalti matėsi. Pasakojo, kad ten kažkas žuvęs. Niekas nežino, ar taip iš tiesų buvo.] Ну Сцёп-камень. Я дзевчонкай хадзіла к нему, і вазрослай жэншчынай хадзіла. Он камень бальшой такой, ну метра два он ў вышыню такая пліта была. Ана, эты, там какоя балота называлася Засьцеб’е. Можа быць, кагда яно і возера было, чорт яго знаіць, но цяпер ўжо травой ўрошшы всё тамака. И ён там на гэтым камні был как крэст выбітый. Бох яго там знаіць, што такое. Кала этага камня два там камушкі такія бальшыя былі. Вот так, яны бальшыя былі, но урошшыя яны у мох былі. І што-та длінная. Вродзе бы кагда-то што-та была. Муж паехаў на Пасху, гаворыць, араць. А йна, жонка, звалася Куліна, прышла. А ён – Сьцяпан. Прышла і стала ругацца: „Зачэм на Пасху арэш? Дык штоп ты камінем стаў“. А ён гаворыць: „Кап ты стала сасной“. А тады далі йменне Куліна. Бальшая-бальшая вырасла сасна эта. Яе сколькі ня рэзалі, сколька ня рэзалі. А яна і сядзіць эта сасна. Вот. А гэты Сцёп-камень, он ўже там скока ўехаў ў зямлю. I сколькі хто-та шукаў, можа быць думаў, што можа скрыта тамака, у вайну можа астаткі якія. Но ніхто нічога так і, ну метр ямы павыкопываныя кала яго былі, вот. Но нічога кала яго ні нашлі. Вот. – А нашто к таму камню хадзілі? (…) I ў ягады, у грыбы хадзіла туда. I там бальшое эта балота, ні балота, а такая какая озіра. Ну так я эта абязацільна сабяруся і пайду да этага. Пабегаім там эта, а патом пабежым паінцерысуімся калі яго. Як на ім такія красты былі выбітыя. Што-та крэст быў такі, што-та яшчэ такоя. – Можа на камень клалі які хлеб ? (…) Не. Ну так эта пабегім, а патом дзеці. Тут ў мяне сусетка была, йна выіхаўшы. Кажа, сабіраюць ягады і знаюць, што эта там можа хто пагіпшы быў, дык там ягады занясём туда ўсё. А Куліна эта сосна. – А хто там пагібшы? – Ну, эта так расказы валі, што можа быць пагіпшы, дык занясуць ягаткі пасыпуць там ўсё. – кала камня цi на яго? Ну кала камня яны там вапшчэ так. Там дзярэўня нідалёка была, дык ані бегалі. Вот. А эта Куліна эта сосна, ана очэнь такая тоўстая. Ну яна ўжо такая абломана, но сколька лес ні рэзалі там пры маей патяці, но нікагда яе. Рэзаць рэзалі пілой. Но зрэзаць яе ні зрэзалі нікак. Так ана, патом і пшчолы ставілі. Куліна і цяпер там стаіць (…) і Сціпан эты стаіць. (…) – Можа быў кравец ці шавец?

– Не, нет, хто-то нічаво, так эта всё расказывалі, што эта как-то жыл он і паехаў на Пасху араць. I жана яму панісла есьці, а ён там. Расказывала мая бабушка. Йіна панісла есьці, ён быкамі араў. I гаворыць, во этыя быкі, гаворыць, два ж такіе вот, стаялі. Эта бык, гаворыць, і камні – эта вядзёркі. Яна насіла есьці яму. І гаворыць, ана стала ругацца: „Зачым ты прыехаў на Пасху араць“. Кажуць, занялісь ругацца. Яна яму: „Штоп ты каменем стаў“. А ён ей скляў: „Кап ты сасной стала“. А сасна гэта, яна Кулінай звалася, i Сцяпан. Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/169. Pateikėja stengiasi kalbėti bendrine kalba arba rusiškai (Tuom.). 3. [Pasakojo, kad šeimininkas per Velykas išvažiavęs žemės arti. Žmona jo nenorėjusi leisti. Toje vietoje buvęs Stepano akmuo, o greta jo gulėję dar du maži akmenys. Žmona atnešusi šeimininkui valgyti ir padėjusi prie tų akmenų. Ji supykusi (kad vyras šventą dieną dirbąs) ir taip vyrui pasakiusi: „Kad tu akmeniu pavirstum!“, o jis taip žmonai atsikirtęs: „O tu – pušim!“ Toji pušis augusi netoli kelio. Daug kas bandęs ją pjauti, bet taip ir nenupjovęs. Toliau buvusi Zascebjė – tai tokia azeravina (pelkė, ežero vieta?). Ten vandens buvo, žmonės ten šienavo. Prie tos Zascebjės, prie tos azeravinos, toliau už kelio, už pušynėlio, tas Stepano akmuo buvo.] Такі вапшчэ разгавор быў, што эта хазяін на Пасху ехаў араць, во гэта такі разгавор быў. Ну ана яго ні пускала. Панісла яму, гаворыт, есці (...). Дык там ужо Сцёп-камінь гэты, он был бальшой стаяў. Што-то крэст на гэтым камні быў. (...) І два камьні, во так камні два ліжалі малінькія – гэта мне гаварылі, што гэта йна прынасіла есці і паставіла вот. А Куліна-сосны – эта йна тады закліла яго. Гаворыт: „Штобы ты камнем узяўся!“. А ён гаворыць: „Штобы ты сасной!“ (...). Ну сасна эта па дароге была – хто бы йе ня рэзаў, но ніхто йе ні зрэзаў. Парэжуць – і стаяла йна (...). Засьцеб’е. Вот там такая як азеравіна Засьцеб’е гэта. Ано была, вада была там касілі ўсё. I кагда даходзіш да гэтага Засьцеб’і, да гэтай азеравіны патом так нямношка дарогі, соснячок i о Сцёп-камінь быў (...). Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/1. 4. [Kokia legenda apie Stepano akmenį buvo? Mama mums pasakojo, kad buvo kažkokia religinė šventė. Žmogus per tą šventę nuvažiavo žemės arti. Pati atnešė jam valgyti ir sako: „Šiandien didelė šventė, važiuok namo! Kad tu akmeniu pavirstum!“ – ir prakeikė jį. Vyras tada atkirto: „Kad tu Kulina pavirstum!“ Kai miškų ūkis kirto mišką, tai šitos pušies nepalietė. Paliko ir Stepano akmenį. Šitaip žmona vyrą, o vyras žmoną prakeikė. Štai kokia legenda. Ją mama mums pasakojo, o jai jos tėvai pasakojo. Kulina ir Stepano akmuo. Stepas jis. Stepanu vadino. Ir šitą akmenį Stepano akmeniu pavadino. Taip jau prakeikė. Dar vaikystėje žinojome tą akmenį ir pušį. Kai eidavom žemuogiauti, tai kaip auką berdavom saują uogų prie to akmens ir prie Kulinos.]

Tautosakos tekstai

169

PRIEDAI

170

Ну якая лiгенда пра Сцёп-камiнь? Расказывала нам мама, што было сьвята нейкае, і гэты чылавек паехаў на свьята араць. Hy aрэць. Iна прынiсла есці туды яму, і кажыць: „Сягоньня сьвята вялікае. Ед(зь) дамоў! Каб ты камiнем стаў!“ А ён кажыць: „Каб ты Кулінай узiлася!“. Дык леспрамхоз рэзаў дзiлянку, а гэту сасну нi зачапіў. І гэты Сцёп-камiнь. І гэтак ужо пракліла. Жонка мужыка, а мужык – жонку. Во iкая лiгенда. Гэта рысказывала мама, што яе рысказывалі бацькі. Гэта даўна-прыдаўна (...). – I то было iмя Куліна? – Куліна і Сцёп-камiнь. Сцёп ён. Сцiпан называўся. Дык яго назвалі Сцёп-камiнь. А iна Куліна. Эта праклiла жонка мужыка, а мужык – жонку. Прыкляціе. Дык нам ужо ўвялі ў вушы малым. Мы як пайдзём у паземкі і тады ахвяру сып, ягад сыпiм каля гэтага камiня, калi Куліны.

Жамойск, Докш. – Ніна Андрэеўна Скакун, 1932 г., нар. у в. Людвінова, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/16.

116 Nina Skakun iš Žamoisko (2004-08-29)

5. [Kai dar vaikai buvome, vis žemuogiaut ten bėgdavome. Nepaprastai daug žemuogių toje vietoje buvo. Tėvai mums sakydavo, kad aukotume uogų prie Stepano akmens ir Kulinos pušies. Taip ir darėme – berdavom po saują uogų. Seniai ten buvau. Dabar jau tos vietos nerasčiau.] Як мы тады былі малыя, дык там было чыста і паземак. Ааай, Божа-Божа, што тады расло! Мы тады ўжо бегалі, зьбіралі вёдры, карзінкі, і ў паземкі гэтыя. Гэта нам ужо кажуць, што ахвяркі кладзіця, дык мы ўжо тады па жмені туды ахвяру. – А гдзе гэта? Каля гэтай... Пра Сцёп-камінь. Ахвяравалі. Цяперў я нi найду ўжо яго. Я даўнапрыдаўна была. Жамойск, Докш. – Ніна Андрэеўна Скакун, 1932 г., нар. у в. Людвінова, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/16.

6. [Pasakojo, kad seniau užkeikdavo žmones. Kaip sakydavo – taip ir atsitikdavo. Tai labai seni laikai. Maža kas dabar gali apie Stepano akmenį ir Kulinos pušį papasakoti.] Сцёп-камінь быў, Куліна-сасна нейкая звалі. Ну, аля эта даўнае ўсё (…). – Чаму такая назва - Сцёп-камень, Куліна? (…) Сцёп-камінь стаяў і Куліна-сасна. Даўна, казалі, закліналі людзей, дык яны гэдак робіліся. Закліналі, эта даўна казалі, людзей! (…) Эта ж даўнае ўсё было, я ж ужо ня помню. Мама мая ўжо што дзе помніла. Мне ўжо самой за восімдзісят. Пры мне ж гэтага не было (...). Шылінцы, Докш.1 – Рамуальда Міхайлаўна Шынкевіч, 1931 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/2. 7. [Pradėjo pušį pjauti, ėmė kraujas bėgti. Ji nepasidavė. Ant akmens iškaltas kryžius. Anksčiau ten viskas buvo matyti – stovi akmuo kaip žmogus, medinė žagrė su rankenomis. Skaičiau rajoniniame laikraštyje, kad norėjo pušį nupjauti. Prapjovė, o iš jos ėmė raudonos pjuvenos byrėti. (Tai) kraujas. Dabar stovi apipjauta.] Дыл як яе сталі рэзаць эту сасну Куліну, дык пашла з яе кроў. Там леспрамхоз там лес валіў і хацелі яе зрэзаць. Дык не далі рады, йна ні паддалася. Пацікла кроў. А на камні як во так во, выбіта сероўна як крэст. (…) Але як ж з моладасці хадзіла, дык там во так во стаіш дык усё было відаць – вот відаць і лейцы, і столп стаіць як чалавек, тут саха стаіць эта дзерывянная, а так во ручкі гэтак о тарчаць, і ён дзяржыць. Цяпер ужо ўрасло. Паўрастала паўрастала, і пара гэтых быкоў. Да, пара стаіць. І во так во гэтыя і лейцы во гэдак, гэтыя быкі што кап ужо паварачувать куды (...). Сасна Куліна. Я чытала у газэце, у районце гэта было. Казалі, як стануць рэзаць, апілкі гэтыя сыпюцца красныя. Кроў. Йiна кругом абрэзанна i нiзрэзалі (…). Краснiкi, Докш. – Ванда Васілеўна Добыш, 1931 г.; Вера Барысаўна Добыш, 1930 г.; Яніна Кузьмінічна Прадзед, 1931 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647: 6, 7.

117 Vanda Dabyš ir Janina Pradzied iš Krasnikų (2006-07-24) 1

Jeigu pateikėjo metrikoje po jo gimimo metų nėra nurodoma gimimo vieta (kaimas ir rajonas), vadinasi, ji sutampa su metrikos pradžioje nurodyta kūrinio užrašymo vieta.

Tautosakos tekstai

171

8. [Kulinos pušis auga visai netoli šių vietų. Kai eidavom uogauti, tai sakydavom: kur eisim, ar prie bobulės Kulinos? Ten buvo toks pušynėlis ir uogos gražios. Ir Stepano akmuo šalia buvo. Kalbėjo, kad ten kažką prakeikė.]

PRIEDAI

172

Сасна Куліна тут недалёка ад нас жыла. Тут лес о, проста о відаць і Куліна. Толькі я забылася, як йна, хто там эту Куліну... Мы ў ягады хадзілі. Куды пайдзём? – К бабе Куліне. Там соснік такі і ягаткі харошанькія. – Дак гэта гаварылі, што там жывець йна, ці расцець? – Там к сасне хадзілі. А там ні было нічога. Ну ў леся сасна была проста. Звалі яе Куліна. – А камень там ці быў? – Сцёп-камень. – А чаму Сцёп-камень? – Нехта, ці пракляты які быў (...). Краснiкi, Докш. – Марыля Дзмітрыеўна Скакун, 1923 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/47. 9. [Ten tokia vieta, pavadinta Pereimena. Jis buvo vardu Stepanas, todėl akmuo pavadintas Stepanu. O pušis – Kulina. Ją bandė nupjaut, sakė, kad, esą, kraujas (iš kamieno) ėmė tekėti. Taip ir nenupjovė ir dabar įpjauta stovi. Nueidavom ten ir prie akmens. Mano močiutė pasakojo, kad susapnavo akmenį. Ji sako: „Stepanai, Stepanai, kodėl tu čia stovi?“ O jis atsako: „Ar atėjai čia iš manęs pasijuokti?“ Taip mano močiutei jis prisisapnavo. Nešėm vis ir aukojom prie akmens ką nors, aš ir pati nešiau. Per Velykas ar eidama uogauti. Duonos gabalėlį ar dar ką nors. Per Velykas paprastai atidedama maisto, einam į kapines. Aš ir akmeniui nunešu, padedu. Galvoju: stovi tu čia, akmeniu pavirtęs, o juk šventė. Stoviu ten, Dievui meldžiuosi, sakau (Stepanui): „Gal tu žinai kaip, tai padėk man.“„Tu man padėk – sveikatos neturiu“, – ir su savimi pasikalbu, ir su akmeniu. Prie pušies pastoviu, pagalvoju: „Kulina, kokia tu vargšė, tave taip žalojo, o tu stovi. Tu tikriausiai pas Dievą palaiminta, kad tavęs neįstengė nupjauti.“ Ten buvo Pereimena. Už Stepano akmens pelkė tokia buvus – Zascebjė. Todėl ta pelkė taip ir pavadinta „Už Stepano“. Seniau žmonės vienas kitą prakeikdavo. Taip ir Stepanas su Kulina vienas kitą prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum“ (kai jis išėjo arti). O jis – „Kad tu vandeniu išsilietum“]. Там такая Пярэйміна. Ён Сцяпан зваўся, дык і Сцяпан-камень. А сасна дык яна Куліна. Яна там і цяпер стаіць. Там яе і рэзалі, я і сама відзіла, а тады казалі, што вродзе і кроў пашла. Яна недарэзаная стаіць. – А ці казалі, што к таму камню хадзілі можа маліцца? – Ну хадзілі. А тады мая бабушка казала: прысніўся эты камень ей. А яна кажаць: Сцяпан. Сцяпан, што табе стала тут стаяць? А ён: Што ты прышла тут насьмешку строіць. Зь мяне. Прысніўся бабе маей. – Эта бабе так пытала ў яго? – Бабе маей. Пытала: Што табе ту... стаяць? А ён, кажаць, ноччы прысьніўся ей, што ты, кажаць, прышла насьмешку пашла строіць. Прысьніўся ей. – А можа што к этаму камню насілі што нябуць, клалі?

– Я і сама насіла, клала. – А што вы насілі? – Ну як на Пасху ідзеш ці ў ягады... Хлеба кусочак вазьму, ці яшчэ што. – А для чаго эта так? – Як у нас абычна на Пасху кладуць, адкладаюць, на кладбішча ходзім. Дык я і яму туды палажыла, туды занісла. Думаю, стаіш ужо тутака, а тут жа сьвята, стаў каменем. Дык я яму і паклала гэта. Вот так я. – А ці гаварылі, што можа ля яго і лячыліся? – Лячыцца то я і сама лячылася, Богу малілася. Кажу: можа, ты тут знаеш што, дык і мне памажы. Во так толькі. Эта я сама с сабой гавару з ім гэтым камнем. Кажу: i ты мне памажы, як здароўя ў мяне няма. Во гэткая гаворка. Сама с сабой так. – А з сасной вы ці гаварылі? – С сасной толькі пастаяла, паглядзела і кажу: Куліна, Куліна, якая ты бедная, так цябе падрэзалі. А ты стаіш, не далі табе рады. Ты, наверна, у Бога шчаслівая, што цябе ня зрэзалі. Во так пагавару, стаючы ля яе. Там сасна во так во на двоя вілачак во так во. – А там возера некая збоку ёсць? – Там ня возера, там пярэйміна такая. Зьлілося там эта. Мы ідзём туды ў Засцеб’я. Сцяпан ён зваўся, дык мы кажам: у Засцеб’я паёдзём у ягады. Сцяпан і Засцеб’я. Пагэтаму мы і звалі Засцеб’я. Ён ля самага балота стаяў. Ля самага балота і вада там кала яго. – Ці гаварылі, што яно там тожа праклятая, тоя Засцеб’я? – Даўней жа пракліналі людзі. Пракліналі. І яны адзін аднаго праклялі яны. Яна кажыць: кап ты каменем стаў. Як ён паехаў араць. А ён кажыць: кап ты вадой разлілася. Краснiкi, Докш. – Алена Віктараўна Капыл, 1920 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/53. 10. [Pasakojo, kad Stepanas buvęs siuvėjas. Batus siuvo. Nustojo siūti, kai akmeniu pavirto. Kai nunešdavau duonos, šalia akmens padėdavau. Nedėdavau ant viršaus – ant jo „galvos“. Anksčiau ten buvo matyti ir jaučiai, ir žagrė. Tada juk žagrėm arė. Dabar jau viskas užaugę.] – Ці чулі вы, што ля гэтага Сьцяпана, што камень, што ён быў шавец, боты шыў? – Казалі ж гэдак. Казалі, што шыў боты. Я чула, што шыў боты (...). – А чаго ён перастаў шыць? – Тады ж ужо перастаў, як ужо камінем стаў.* – А вот вы як прыхадзілі к камню, хлеб прынасілі, куды вы гэта лажылі, прама на камень ці кала камня? – Я кала камня клала. – А на сам камень не нада? – Не, не, на галаву не клала я яму. – Дык эта галава ягоная? – А як жаш, ён жа стаіць жаш. – А валы нейкія ёсць кала яго? – Ну гэта што, як ён жа як араў там, там і берчыкі тыя былі. Я іх яшчэ сама відзіла.

Tautosakos tekstai

173

Відзіла. І саха даўная, як эта даўна сахой аралі. Во эта. Я яшчэ сама відзіла эта. Паўрасталі, німа іх. Краснiкi, Докш. – Алена Віктараўна Капыл, 1920 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/113. * Pateikėja juokiasi (Tuom.) PRIEDAI

174

11. [Seni žmonės pasakojo, kad senovėje bernas dviem jaučiais arė žemę. Tėvas jį išsiuntė arti. Bernas truputį suarė ir pavargo. Atsigulė pamiegoti. Atėjo tėvas ir prakeikė jį: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ Vaikščiojau ten, dirbau, tai ten buvo matyti ir ragai (jaučių), viskas. Pasakojo, kad ir dukterį tėvas prakeikė. Nežinia už ką. Tai pušis (Kulina) ir dabar ten stovi. Netoli yra labai samanų priaugusi pelkė. Pereimena vadinasi. Toje vietoje daug spanguolių būna.] Ля Краснікаў там і Сцёп-камень і Куліна. Старыя людзі расказывалі, ў старыну, што тамака хлопец араў двума быкамі. І гэта, і лёг спаць. А бацька прышоў... Ён араць атправіў яго, а бацька прышоў. А той нямношка ўзараў і спіць. Устаў гэты хлапец, а ён кажыць: „Кап ты каменем стаў“, – пракляў яго. Я робіла і хадзіла, усё было відна. І тамака была відна – і рогі, і ўсё такоя. А гэта тожа – дачку, казалі, пракляў. – Той бацька? – Бацька. – А дачку за што? – А не знаю, за што дачку пракляў. Вот і сасна стаіць. Можа яна і цяпер стіць. – А там можа якая рэчка цячэ? – Неа. Там было поля, а цяпер ўжо бор зарос. Але там гэта места рашчышчалі. – А можа якоя балота там было? – Неа. Там балота ёсьць. Эта тамака. Мох нідалёка. – А як яно нвзываяцца? – Балота Пярэйміна называлася. Мох, там журавін дужа многа. Замасточча, Докш. – Лідзія Максімаўна Скакун, 1931 г., нар. у в. Краснiкi. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/153. 12. [Stepano akmuo – priešakyje stovi du jaučiai (akmenys), o už jų – trečias akmuo. Pasakojo, kad jis (Stepanas) arė ir akmeniu pavirto. O ji, pušis Kulina, upe Vilja išsiliejo. Iš tos vietovės, iš tų pelkių Vilja išteka. Tą kalnelį, kur pušis Kulina ir akmuo Stepas, anksčiau žmonės dirbo, arė. Iš kairės pusės – klampios pelkės. Buvo susidarius mišku apaugusi sala Baravina. Legenda pasakoja, kad iš Kulinos ašarų atsirado upė.] Сцёп-камінь. Так як два быкі наперадзі стаяць, а ззадзі камінь трэцьці. Ён называўся Сцёп-камень. А што там было, а хто ж яго ведаіць. Але казалі, ён араў і камінем стаў. А йна пашла, Куліна, гэта сасна, ракой Вільлёй. – Ад туль выцякая рэка Вільля? – Адтуль выцякаець рака Вільля з той, с таго меснасці, з тых балот. – Дзе сасна эта, ад туль выцякая? – Да, балоты тамака и з этых балот. І тамака пагурачак там, дзе сасна Куліна і Сцёп-

Tautosakos tekstai

175

118a

118b

Stepano akmuo (antrame plane) ir Suakmenėjęs jautis (pirmame plane) (2004-08-29)

Kulinos pušis (2006-07-26)

камень. Там пахалася раньшы (там хутары былі, зямля пахалася пры маей памяці), а ў сторану, як адгэтуль ідзеш, у левую сторану балоты пашлі. І балоты топкія былі. Дажа лес, востраў быў там, Баравіна назаваўся. Клалі ляжнёўку дзеравянную. Выразалі лясы. – Ці яна, Куліна, плакала, што яна разлілася? Ці чаго яна разлілася? – Па расказах, плакала. – А чаго? – А хто яго ведаіць. – І з яе слёз пацякла… – Рака. – Са слёз? – Гэткая легенда ёсць. – А чаму называіцца Вілья, ці як вы яе называлі? – Вілья. І горад такі ёсць – Вільнюс. Вада туды ідзець (...). Жамойск, Докш. – Аляксандр Мікалаевіч Бяльковіч, 1927 г., нар. у в. Кромавічы. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647: 174, 177. 13. [Kalbėjo, kad buvo toks akmuo Siuvėjas. Ten tarsi eidavo melstis, užsakyti drabužių. Tai ne Stepano akmuo. Tarp Pjany Leso ir Navasiolkų. Akmenį vadino Siuvėju ir dar kažkaip. Ten buvo daugiau akmenų, bet tik vienas įžymus. Iš viso penki akmenys. Tarsi visi jie ratu gulėjo.] – Ці казалі, што кравец нейкі жыў? Што шыў боты? – Разгавор то быў. Многа разгавораў было.

PRIEDAI

176

– Ну, як расказывалі, што там было? – Быў вродзе камень. Вродзе к яму хадзілі маліліся, заказывалі. А ён ім рабіў. – Дык эта Сцёп-камень? – А не. – А дзе ён быў? – Между П’яны лес і Навасёлкі. Як з Бягoмля едзеш, дык налева. А як адсюль, то направа. – Дык камень Кравец называўся? – Яны яго і Кравец і яшчэ неяк называлі, а хто яго знаіць (...). Не знаю добра, толькі што чуў такі разгавор. – Можа, эта Сцёп-камень – кравец. – Не. Сцёп-камень атдзельна. – А кала Сцёп-каменя ці быў кравец? – Там нейкі як футар вродзе бы быў. Разгаваравалі. А хто яго там знаіць. Ці ён шыў ці ня шыў. – Дзе Сцёп-камень быў футар? – Там жыў хто-та. – А хто? – Раньшы атдзельна жылі. Ня гэдак як цяпер. Ці лясьнік, ці аб’езчык тамака. – Кала камня? – Ну. Лясьнік. Хадзілі тамака (...). Іх там многа камяней, але ж адзін толькі, казалі, што праслаўля ны. А гэтта ці пяць камяней. А дзе Сцёп – адзін. – Какіе камні былі, Большіе? – Гэта гадоў 50 таму. – А как камні, что другіе, тоже высокіе как Сцёпкамень? – Не, тыя меншыя. Пяць але меншыя. – Яны былі рядом ілі по кругу? – Вродзе як ў кругу. – А катораму насілі шыць тыя боты, ці што? – Я дык і не знаю. – Можа, ён выдзяляўся? – Легенда хадзіла ўсякая, а хто яго знаіць. Каб хто старэйшы. Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/194. Nėra visiškai aišku, apie kokį akmenį Neries ištakų girioje pasakojama (Vait.). 14. [Kalbėjo, kai tik kas imdavo pušį pjauti – kraujas iš jos tekėdavo. Taip ji ir liko. Jos niekas nesaugojo, bet ją gerbė, taip kaip nuo Dievo. Nelietė.] Казалі, ну як вам расказаць, яе сталі рэзаць і кроў пашла. Тады яна асталася і цяпер стаіць. Леспрамхоз рэзаў, яна тады асталася. Ну нязнаю, я цяпер нябыў ўжо. – А адкуль яна бралася? – А я ж яшчэ малады быў...

– А як казалі, што і камень там? – Сьцёп-камень і сасна Куліна. – А чаму так называлі, адкуль камень там узяўся? – Каб у каго старэйшага. Яны лепей знаюць. Аля этых старых ўжо… – Ну, а вы што помніця? – Памню я хадзіў. І Сьцёп-камень гэты і сасна Куліна. Дык я, i сасна гэта... Не ахраняў ніхто, але яе абходiлi, як чi набожная, цi як сказаць што. Яе кап ня трогалі. Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/189. 15. [Ten stovėjo truputį įpjauta pušis. Iš jos tarsi kraujas tekėjo. Turbūt tai – raudoni sakai. Ji kaip gyva. Pradėjo pjauti – kraujas pasirodė.] Сасна там падрэзана трошку стаяла. Як кроў усё адно з яе. Смала наверна красная. Як яна жывая. Як сталі рэзаць, кроў пашла. Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/194. 16. [Jaunystėje į Biagomlį eidavom. Prie Stepano akmens ir Kulinos pušies tiesiausiu keliu mus nusivesdavo toks vyriškis. Stepano akmuo – tai motinos prakeiktas sūnus. Dėl kažko sūnus susipyko su motina. Jis išėjo arti ir pavirto akmeniu. Taip ir liko ten suakmenėję – ir žmogus, ir jaučiai.] Я йшчэ дзеўчынюшкай (…) хадзіла ў Бегамля. І вот тут у нас быў мужчына такі, быстра хадзіў. А во эта дарогамі, а ён скажыць: „Ну сабірайцеся, заўтра пайдзём на базар і на Сцёп-камінь“. Мы кажам, ўжо эта дзяўчаткі: „Ну добра, павядзи нас“. Павядзець. Ну мы гэтыя і хадзілі на Баяры, тут на Доугае (…). Сцёп-камінь – гэта маці пракліла сына. Маці пракляла сына. Ён паехаў араць і пасварыліся нешта матка. І з маткай – i цяпер жа сваруцца, i даўна. Ну ён паехаў араць i стаў камінем. І там стаялі і валы, і камінь. Цяпер ужо ня знаю. Гэдак і стаялі – чалавеккамінь і валы. Як ён араў валамі, так і астаўся (...). Кромавічы, Докш. – Надзея Мацвееўна Паплёўка, 1918 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/224. 17. [Žmogus, vardu Stepanas, išėjo per Velykas arti. Pati nunešė jam pietus ir pradėjo keikti, kad jis stotų it įbestas. Taip ir atsitiko: jis ir du jaučiai suakmenėjo. Žmona, sakė, sugrįžo namo. Prie tų akmenų gyvulius ganydavom. Dideli tie akmenys. Trys – du žemi ir vienas aukštas.] Паехаў чалавек араць на Пасху. Панясла хазяйка яму абед і там яго стала клясьці, кап ён там так і так. – A што каб ён там? – Кап ён камінем і колам сеў. Усяк. І ён гэткі і зробіўся – камінем стау, два быкі і сам. А праўда гэта, ці не, я ж ні магу сказаць, ні знаю. – A жонка?

Tautosakos tekstai

177

PRIEDAI

178

– Пашла дамоў і ўсё. – A як іх звалі? – Ну вот Сцёп-камінь. Мужыка Сьцяпан звалі, а жонку ні знаю. – А ці к яму хадзілі? – Мы туды на пасту ганялі. Каровы былі і пастыр быў. Вот ён і кажаць: „Куды пагонім?“. „К Сцёп-каменю“. Я і кажу: „Іван, пакажы мне Сьцёп-камень“ (я ж тады невялікая была). Пагналі тых цялух. Там была дзілянка, невялікі быў лес. Ну вот ён прывёў і кажаць: „Дастань пугай вяршок“. Паглядзела, пастаяла, кругом абышла. Вылікі камінь. Ну паглядзела. Тры камяні – адзін высокі, а два ніжэйшых па бакох. Баяры, Докш. – Марыя Мікалаеўна Глазко, 1926 г.; Алена Філімонаўна Глазко, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/259. 18. [Nepavyko miškų ūkiui nupjauti Kulinos pušies ir ji iki šiol liko stovėti. Buvo kažkokia moteris Kulina. Gal ją vyras prakeikė. Moterys keikė vyrus, o ten – vyras prakeikė. Pradėjo pjauti, kraujas ėmė tekėti, tai ir metė pjauti. Kaimynė pasakojo, kad Kulina gimdė po ta pušimi. Atėjo laikas gimdyti, atsisėdo po pušimi ir pagimdė sūnų. Todėl pušį pavadino Kulina.] Куліна-сосна. Леспрамхоз рэзаў дзялянкі і яе хацелі зрэзаць эту сасонку. І папробвалі, не ўдалося і цяпер казалі стаіць. – А чаго яна Куліна? – Там нейкая была баба Куліна. – А чаго яна зробілася сасной? – А хто яе знаіць, можа дзед пракляў яе. Тут бабы клялі дзядоў, а там можа дзед бабу пракляў. – А чым яна правінілася? – А чорт яе ведаець, чым яна правінілася. – А к ей ці хадзілі? Можа, яе абвязавалі чым. – А ніхто к ей не хадзіў. Так казалі, вот у ягады пашлі к Куліне. (…) А яе папробувалі рэзаць, и нешта кінулі. Ці з яе стала кроў іці с тэй сасны, но нешта кінулі. А там жа казалі, чуеш, Манька, што там Куліна раджала пад тэй соснай. Куліна радзіла сына. Манечка неяк расказавала (…). Ішла баба, і вот трэба ей радзіць, йна села пад гэту сосну і радзіла. І назвалі яго мальчыка…Вот і назвалі сасну Куліна. Куліна сосна ды ўсё. Як хто дзе збаіць (...) [– Можа, яна там плакала, што з яе слёз пацякла рака? – Раджала, дык ня толькі плакала, але і крычала. Ей жа дрэнна было. Эта даўна было.]* Баяры, Докш. – Марыя Мікалаеўна Глазко, 1926 г.; Алена Філімонаўна Глазко, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/262. * Pasakojimo pabaiga užrašyta ranka (Tuom.). 19. [Miškų ūkis bandė prie akmens kasti. Kažkas pasakė, kad akmuo turi kojas... Metrą iškasė, nieko nerado. Sakė, kad akmuo turįs net ne dvi, o keturias kojas. Seniau tarp kojų buvo galima

raitam joti. Vyras arė jaučiais, pati atnešė valgyti ir juodu dėl kažko susiginčijo. Ji prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ O jis jai atkirto: „Kad tu ežeru išsilietum!“ Ir atsirado pelkė Zascebjė, pilna vandens. Miškų ūkis bandė pušį pjauti, pradėjo, bet nebaigė. Įpjova liko. Pagailėjo. Ir vėjas jos nenuvertė. Kitus medžius miške išvarto, o ji stovi.] Я быў ля яго, слаяў. Там леспрамхоз пробавалі капаць. ён высокі проста стаіць камінь. Нехта сказаў, што там ёсць ногі. Метр выкапалі кала яго і нічога не нашлі. Чатыры казалi нагi у тым каменю.* Дзве нагі. Баiлi что дажа на кані езьдзілі между ног. Раньша было (…). Метр выкапалі у землю кала яго, там нічога нет. Камень i усё (…). – Ну а як вы чулі пра гэты камень? – Чулі, што мужык араў на быках, а жонка прынісла есьці яму, а тады нешта паспорылі. А яна яго скляла: „Каб ты каменем узяўся!“ Я ён яе: „Каб ты возерам разьлілася!“ І там палучылась такоя балота і стаіць вада там. Стаіць вада. – А як завецца балота? – Засцеб’я. – Дык гэта жонка стала балотам? Засцеб’ем? – Ну. – Можа, адтуль якая рака пацякла? – А не, толькі балота. Німа, німа. – І зараз ёсць балота? – Ёсць, туды ўсе ходзюць у клюкву (...). Леспрамхоз яе пробаваў рэзаць, рэзь здзелана, но не звалілі. Пажалелі, няхай яна стаіць. І вецер яе ніколі не паваліў. А вецер жа валяець дрэвы ў лесе, а йна стаіць (...). Баяры, Докш. – Міхаіл Піліпавіч Глазко, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647: 266, 268. * Moters žodžiai – šioje vietoje į pasakojimą įsiterpia kaimynė (Tuom.). 20. [Pasakojo, kad buvo galima tarp to akmens kojų su arkliu prajoti. Kojos jo buvę kaip mūsų, žmonių. Bet tai netiesa. Nuvažiavo žmonės, kastuvais atkasė – akmuo vientisas. Mūsiškiai akmenį kranu pakėlė ir atgal pastatė – taip pat jokių kojų nematė. Pušis ten auga. Viena moteris, vardu Kulina, pagimdė po ta pušim kūdikį. Tos moters vardu ir pavadino pušį Kulina. Niekas jos nepjauna.] Казалі, што той камень, што можна праз ногі праізджаць, як стаяў. – А што эта за ногі былі? – Гэта ногі, гэткія як і у нас. Алі гэта ніпраўда. Там камінь сплашной стаіць. – Так у камня былі ногі? – Так казалі. А яны взялі лапатку, расскапалі шафяры глыбака. И той камінь як стаіць кверху, так і ўнізу (…). Яго нашы кранам падымалі і ізноў назад паставілі (…). Унізу няроўны такі. Сплашны ён (…). Там стаіць такая на павароце сосна. Бальшая такая (…). Там жанчына, звалі яе Куліна. И йна там нарадзіла малога пат той соснай. I вот яе празвалi сосна Кулiна. Яе нiхто нiзразаiць, яна i цяпер там.

Tautosakos tekstai

179

Там сасна. Там была такая жанчына, яна нарадзіла малога пад той соснай. Вот яе і назвалі Куліна. Баяры, Докш. – Марыя Гаўрылаўна Глазко, 1932 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647: 285, 291.

PRIEDAI

180

119 Stepano akmuo (2006-07-26)

21. [Vyras išėjo arti arkliu. Žmona atnešė pietus ir dėl kažko susibarė. Pati jam: „Kad tu suakmenėtum“, o jis jai: „Kad tu vandeniu išsilietum“. Ten pelkė ir prasideda. Stovi akmuo, atrodo, ir jaučiai yra.] Мужык захацеў узнаць, сколька здзелаіць, паехаў пахаць на лошадзі. А жана прынясла ў абед кушаць. І што-та завяліся. Жонка яму: „Каб ты акамянеў“, а ён ей: „Каб ты вадой разлілася“. Там і балота начанаецца. – Дык гэта жонка балотам разлілася? – Ну. І камень там во такой высаты. Стаіць і камень. І быкі вродзе. – Можа, кравец жыў? – Не, не гаворуць. – А можа там якая рака? – Не. Ужо і балота высыхаіць. – А можа Вілія тут? – Не. – Дык жонка стала балотам? – Вадой пацякла. – А Куліна – гэта ня жонка? Думаеш, ей многа гадоў. Ну няхай сотню. А камень вечна ляжыць. Баяры, Докш. – Фёдар Барысавіч Камінскi, 1927 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/298.

22. [Gyveno šeimininkas. Ir štai per Velykas jis sumanė daug darbų nudirbti ir išėjo jaučiais lauko arti. Kaip tik pradėjo arti, suakmenėjo. Kulina – tai karininko žmona. Kai ji mirė, vyras ją čia palaidojo ir pasodino pušelę. Ten netoli buvo kažkoks Sičiaus šulinys. Toliau – pelkė Pereima.] Быў хазяін. І вот на Пасху, на вялікі дзень задумаў ён многа зробіць і паехаў на быках пахаць поля. Як стаў пахаць, дык ён і акамянеў. Вот такоя я чуў. – А сасна? – Куліна-сасна. Эта тожа быў афіцэр і яго жонка звалася Куліна. І вот он ці ён ранены, яна кагда умерла, ён пахараніў яе здзесь і пасадзіў сасонку. – А адкуль ён? – З царскай арміі? – А жонку звалі Куліна? – Да Куліна. – Дык яна з магілы вырасла? – Ён пасадзіў. – Чаму памёрла? – Гэтаго ні знаю, ну усякая ж бываіць. – Можа там рака цячэць? – А не. – Там быў Сычаў калодзіж нейкі. Дзядзька Іван казаў. Там баяліся, бандзіты хадзілі. Але гэта бліжэй быўшы той калодзіж (…). – А кала камня можа вада якая была ,ці балота? – Там недзе было балота, Пярэйма называлася. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Аляксеевіч Глазко, 1927 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/302.

120 Pasakoja Sciapanas Glazko iš Studzionkos. Iš kairės: J. Gurskaja, V. Vaitkevičius, S. Glazko, J. Unukovičius (2007-06-02)

23. [Ten akmuo yra. Ji buvo Kulina, pušį vadino Kulina, o jis – Stepanas. Vyras arė jaučiu, pati atnešė jam valgyti ir prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum“. Jis suakmenėjo. O ji pavirto pušimi, nes vyras ją prakeikė: „Kad tu pušim pavirstum“. Ten buvo akmenyje matyti ir dubenėlis, ir

Tautosakos tekstai

181

šaukštelis. Viskas, kuo jis (Stepanas) valgė. Greta yra pelkė – Zascebjė. Tiltelis yra paklotas. Karo metais mes ten nuo vokiečių slėpėmės. Aš maža lipdavau į pušį pažiūrėti, kur vokiečiai.]

PRIEDAI

182

Там стаіць камінь. Была яна Куліна, звалася сасна Куліна. А ён – Сьціпан. Прынясла яму есьці і йна пракляла яго: „Каб ты, кажаць, камінем стаў“. Ён стаў камінем. А гэта сасна Куліна стала. У тоя места вазілі дзяцей во паказываць. Там Сцёп-камінь, і места, і місачка, і лыжачка, усё было. – Якая місачка і лыжачка? – Што елі. Прынасіла йна яму. Ён араў на быку, а яна прынасіла есьці. – Эта місачка і лыжачка як камяні такія? – Не, эта на камні. Як прыпачак. Як прыпачак такі от (…). Як ён еў, йна сказала: „Кап ты камінем стаў“. І ён стаў камінем. А ён кажыць: „Кап ты, Куліна, сасной“. Вот Куліна звала сасна і Сцёп-камень, і тоя места. Туды вазілі дзяцей. – Можа, там вада якая блізка. Балота? – Балота было, правільна. – А як яно называлася? – Ляжнёўка там. Салдаты лес рэзалі. У вайну там хаваліся мы. Вот такоя места было. – Можа, там рака якая цячэ? – Не німа. Там ляжнёвачка такая паложана. Балота и всё. Пярахадзіць зробляны вот такі мосцік з палачак. – А Засцеб’я? – Во, і ў Засьцеб’я хаваліся . Я лазіла на сасну і немцаў глядзелая яшчэ маленькая. – А шло эта Засцеб’е такое? – Зямля там і всё. Засьцеб’я, вот я ні знаю, ж чаго гэта Засьцеб’я назвалі яго. – Так эта балота Засцеб’еб ці што? – Да, балота. Балота. Мы сядзелі ад немцаў там ў балоце. І сядзелі ў курганах. І сасна была, дык я маленькая лазіла. Забар’я, Докш. – Таццяна Сушкевіч, 1932 г.; Галіна Сяліцкая, 1931 г.; Антон Саўкоўскі, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/324. 24. [Kažkoks žmogus jaučiais arė ir tuos savo jaučius prakeikė. „Kad jūs akmeniu pavirstumėt“. Jie virto akmenimis. Ten ir pušis yra. Vaikystėje girdėjau, Kulina ja vadino. Pamiršau jau viską. Vilija nuo Dolhajės (kaimo) prasideda.] Вродзе бы казалі, што нейкі чалавек быў, ці там араў быкамі ды пракляў іх. На валоў, на быкоў, даўна валамі звалі, а ўжо як далікатней – валы. Пракляў: „кап вы колам сталі, камінем кап вы сталі“. – Эта ён сваіх валоў пракляў? – Ага. – А сам ён куды? – А сам, ні скажу гэта. Я ў дзетстве чула. – А там сасна нейкая расцець? – Сасна расьцець. Ей жа імення ёсь нейкая, мае дзеткі.

– Куліна. – Ну во, во (...). – А Вілія дзе пачынаецца? – З Доўгага пачынаiцца (…). Кромавічы, Докш. – Ганна Сцяпанаўна Разбоцкая, 1922 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/347. 25. [Augo pušis Akulina. Šalia jos – didelis akmuo (Stepano akmuo). Kai žmonės pro šalį važiuodavo, visuomet ten sustodavo. Pasakojo, kad gyveno žmogus ir turėjo pačią. Ji vaikščiojo į mišką grybauti ir kartą surado tą pušį. Grįžusi tarė vyrui: „Radau pušį, tokia graži, tokia gera“. Vyras pasakė: „Žinai, pavadinkim ją Akulina. Atminimui“. Jų kaime gyveno senutė, vardu Akulina, kuri numirė. Taip pušį ir pavadino jos ir viso to kaimo atminimui. Senutė palaidota Bajorų kaimo kapinėse.] Як ехаць у Баяры па левую сторану, па нашай дарозе. І была сасна Акуліна там. Яны дзьве. І этыя самыя знамянітыя. Дравясіна і этат камінь. Он бальшы такі камінь, пачці з мяне ростам. Во такі камінь быў. Да яго як была дарога (…), дык кала яго часта астанаўліваліся. Іньцірэсна было, што за камінь, чаму гэтак назвалі. І Акуліна-сасна. Ана очынь такая была тоўстая і высокая. І яе празвалі састой Акулінушка. – Чаму? – А таму, што там жыў чалавек. Чалавек жыў. І ў яго была жонка, ну жанка, і йна хадзіла ў лес у грыбы. І яе абнаружыла. І сказала свайму мужыку: „Вот я нашла сасну, такая красівая, такая харошая“. А ён кажыць: „Знаіш што, давай мы яе на памяць назавём Акулінай“. А ў іх была старушка ў вёсцы Акуліна. І яна ўмерла. Дык вот, па яе сладу назвалі эту сасну. Кап памяць была. – А што гэта за старушка, што ў яе памяць назвалі? – Абыкнавенная жэншчына была, абыкнавенная. Яна ў грыбы хадзіла, у ягады. Абнаружыла яе. А так йна абыкнавенная, ня ўчоная, нічога. Абыкнавенная. – А можа яна лячыла там, ці што загаварывала? – Не, нічога, толькі што абнаружыла. – Яны з межыком так дагаварыліся? – Да, мужык кажаць: „Пусць будзець памяць“. Мы ўмром і нас ня будзець, а так будзець памяць аб этай вёсцы і аб нас і аб этых дрэвах с камнім. (...) Я ездзіў у Бягомль часта. Эта сама блізкая дарога. Ездзілі і расказавалі. – Ці была ля Куліны вада? – Не. – А возера? – Ня возера, проста лагчына (...). – А як звалася? – Проста лагчыной и звалася. – Можа што насілі туды? – Не (…). (...) На другую сторану нейкі домік стаяў. [Магiла той старухi – у вескi Баяры.]*

Tautosakos tekstai

183

Кромавічы, Докш. – Мікалай Іванавіч Лынько, 1921 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/348. * Sakinys užrašytas ranka (Vait.).

PRIEDAI

184

26. [Savo brolius dažnai lankydavau – vaikščiodavome su draugais į Biagomlį. Ten buvo tiesiausias kelias (pro Stepano akmenį ir Kulinos pušį). Aplankydavom Stepano akmenį, Kuliną. Pasiimdavom iš namų naminės degtinės butelį ir ten, prie akmens, išgerdavom. Tai toks aukštas, bet nedidelės apimties, apvalus toks akmuo. Išgerdavom ir sakydavom: „Na, Kulina, būk sveika, dabar geriam už tave“. O ji ten, kitoj kelio pusėj buvo, ten ir namelis buvo. „O tu, Kulina, būk sveika, išgeriam į tavo sveikatą.“ Išgerdavom, pakalbėdavom, pažiūrėdavom dar į pušį, į akmenį. Ir eidavom: „Na, likite sveiki! Mes jau eisim savo keliais“. Tikrai įdomus akmuo. – O kodėl Kulina, jūs dar kartą papasakokite? – O štai kodėl. Ten kaime gyveno tokia senutė. Visiems padėdavo: ir kaimynams, ir seniems, visiems padėdavo. Geranoriška, viskuo patenkinta tokia buvo. Visi, kas ten gyveno, ja buvo patenkinti. Jai visi padėdavo, visi dirbdavo. Kai senutė mirė, vienas senas žmogus taip tarė: „Palikim atminimą, kad mes ją prisimintume, nes ji buvo labai gera moteris“. Jis taip pasakė ir visi su tuo sutiko. Na štai Kulina ir Kulina (tą pušį pavadino). Ir dabar Kulina. Gal dabar tos pušies jau nėra, o gal ir yra.] Ну мы ж хадзілі, я ж гаварыў, што хадзілі ў Бягомль. Ну я да братоў хадзіў часта. Вот. І эта самая бліская дарога была ў нас. Вот. І ідзём. Ну як вот бываіць, і таварышчы ідуць з намі, ну, кажуць, пайдзём да Сцёп-камiня, да Куліны. Вот. Возьмiм бутылку з дома, ну самагонкі, і там выпiм. Вот. Ну і ідзём аш туды, да гэтага камiня, Сцёп-камiня. Станавімся каля яго, каля гэтага камiня – ён высокі такі, а ў аб’ёме ён нiбальшы, ну o так о гэта токі трошкі круглей, круглы такі ён. Вот выпiм, тады: „Ну, Куліна, будзь здарова“. А йна там чэраз дарогу, там хата была i чэраз дарогу была. „Ну, а ты, Кулінка, будзь здарова, вот, за тваё, – кажыць, – выпiм за цябе“. Ну і выпілі, пагаварылі, паглядзелі яшчо на сасну, на гэту, на камiнь. Ну, атходзім: „Ну, бывайце! Мы пайдзём па свайму назначэнню“. Ну, і пашлi паціхоньку. Вапшчэ камiнь інцiрэсны. – А чаго Куліна, вы яшчэ раз раскажыця? – Ну дык вот чаго. Ну там была, ну, старуха. Панімаiця? Йіна там была, ну, пъмъгала там у дзярэўні, ну проста па сусетству, і так, і старым этым усім пъмъгала. Дабражылацiльная была такая, вот. Йіна усім была давольна. І яны, хто жыў там, даволен ей быў, і йна давольна была. Ей пъмъгалі, ей ўсё рабілі. Ну і тады от ну адзін там такі, ўжо тожа пажылы чалавек кажа: „Знаiця што, аставім мы паміць“. Як яна ўжо ўмёрла, тады кажыць: „Аставім памiць, каб была памiць наша, бо яна была очань харошая жэньшчына і ўсё.“ И ну, рас ён сказаў, значыць, усе сагласіліся. Ну а што ж, чаму не сагласіцца. Ну і вот – Куліна і Куліна. І цяпер Куліна. Ужо можа, і сасны тэй нiма. Можа і повіду. А можа і ёсьць, бох яе знаіць. Кромавічы, Докш. – Мікалай Іванавіч Лынько, 1921 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/376.

Tautosakos tekstai

185

121 Mikalajus Lynko iš Kromavičių (2006-07-27)

27. [Pušis augo ir Stepano akmuo buvo. Sako, kad tas akmuo užkeiktas. Ten žmonėms piktoji dvasia vaidendavosi. Kas tik eidavo pro šalį – vis vaidendavosi. Upė Vilija prasideda čia, už Vialikaje Polės kaimo.] Там, кажуць, сасна расла. І Сцёп-камень нейкі быў. – Можа, ён які закляты быў? – Ага, кажуць жа што закляты. Тамака, казалі, на гэтым Сцёп-камені сасна, там і здавалася гэта. – Людзям? – Ага, людзі, як ішлі там, здавалася. Хадзілі дык ім там здавалася. – Дрэнная здавалася? – Пэўна ж нядобра. Эта ж, маі дзеткі, як не ў хаце каворучы, эта ж нячыстая сіла. Здавалася эта. Вы ж панімаіця эта. – Дык гэта нядобрая места каля таго Сцёп-каменя? – Ага, дзеткі, кажуць жа, што нядобрая. Да-да-да, нядобрая. – Дык туды баяліся ісці? – Ну дык ж туды на Бегамля, ж пешшу хадзілі. На Бегомля ішлі каля яго, каля Сьцёпкаменя. I там сасна гэта была. – Можа, яму што насілі? – Можа, хто што і клау, я ж няведаю, дзеткі (...). Можа, там хто што ўтварыў. Казалі, там і людзі здаваліся людзём. Гэдак. – А ці цячэ там рэчка? – Не, няма. Возера там ëсьць пад Баярамі, ну але далекавата. Далекавата возяра ëсьць гэта (…). – А Вілія, чаго яна Вілія? – Дык гэта ж наша рака. – A дзе яна пачынаецца? – А за Вялікім Полем, за дзярэўней тут. Кіламетра паўтара. Кромавічы, Докш. – Аляксандра Фёдараўна Лынько, 1916 г., нар. у в. Чысцi, Докш. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/378а.

28. [Vyras per šventę arė žemę, žmona jam atnešė valgyti. Keliu į Biagomlį važiavo žmonės ir prakeikė jį, kad šventą dieną aria: „Kad tu akmeniu pavirstum“. Taip atsirado tas akmuo. Negalima buvo dirbti šventą dieną, todėl pavirto akmeniu. Ten pat ir pušis Kulina. Tai moteris pavirto pušimi. Tie patys žmonės prakeikė ir žmoną, kuri rinko uogas: „Kad tu pušimi pavirstum“. Vilija prasideda prie Dolhajės. Už kaimo paėjėjus pieva, palei krūmus, yra pelkė, tada griovelis ir ten ji prasideda.] PRIEDAI

186

Араў чалавек, араў. Ну от прынісла жонка есьці. Ну, а там ішла дарога такая, на Бегомля, ехалі людзі. Тады кажуць: „Во, каб ты камінем стаў“. А гэта сьвята было нейкая, а ён араў. Кажуць, каб ты камінем стаў. Вот і абразаваўся камінь. – Дык хто яго скляў? Тыя, хто ехалі? – Той, хто ехаў. А гэта было сьвята, нельзя было робіць у сьвята. Вот і стаў камінь. Стаў Сцёп-камінь. І сасна там, сасна Куліна. – А сасна што? – Гэта абярнулася жанчына сасной (…). Тожа гэтаксама склялі жанчыну. Кажуць: „каб ты сасной стала“. Яна ягады збірала. Каб ты, кажуць, сасной стала. – А за што? – У даўнія гады ўсякае было гэта праклінання. Калі чалавек ні наравіцца каму, значыць, яга можна… Ну тая сасна Куліна ў два абхваты такая. Бывала, ідзём на Баяры, чараз лес. Ну, як пайдзём ў Бягомль, дзе пайдзём? ну, на Сцёп-камінь. – А ці насілі ці што клалі, ці хлеп? – А хто яго знаіць. Мы ж далëка. Старыя ў Баярах можа знаюць.

122 Jevgenija Sobal iš Šylencų (2006-07-27)

– А места кала камня шчыталася харошая ці плахоя? Ці баяліся там хадзіць? – Не, не баяліся. Пайдзём, куды пайдзём? На Сцёп-камінь. На Бягомаль збіраімся на базар ісьці – на Сцёп-камінь ідзём. – А можа там кравец жыў? – А хто яго знаіць. – А вада там ці ёсць? – Там недалёчка возера абразавалася.

– Як называецца? – Хто яго знаіць. Пад самыя Баяры тожа возера ëсьць (…). – А можа там Вілія цячэць? – Вілія з-пад Доўгага цячэць. За дзярэўняй ісьці, ісьці, ісьці, лугам, лугам, там кала кустоў, там будзець такоя балота, тады канаўка, канаўка і пашла. – А з тым возерам ці звязаная яна? – А не, не (…). Вілія з тым камнем ніяк не звязана. Шыленцы, Докш. – Яўгенія Рыгораўна Собаль, 1925 г., нар. у в. Кромавiчы, Докш. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/452. 29. [Vyras arė ten laukus. Arklius sustabdė ir susiginčijo kažko su savo pačia. Ji prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum“. Ir liko jis akmeniu. Anksčiau ir rankos buvo matyti, ir galva (to akmens). Maždaug dviejų metrų aukščio akmuo buvo. Ten pat gulėjo dar du akmenys – tai jaučiai. Kulina – tai pušis. Atrodo, kad žmona Kulina vyrą prakeikė. Nežinia, kas ją prakeikė.] Даўней расказывалі, ехаў дзед і араў там. Пахаць была. Там што-та коні паставіў і што-та завёўся з жэншчынай, са сваёй жонкай ці што, і яна яго пракляла: „Каб ты камінем стаў“. І астаўся камінем. Раньшы і рукі ў яго былі, і галава. А як я хадзіў, ужо не было. Ляжалі яшчэ два камні. Гэтыця быкі. – Дык у яго і галава была? – Када-та была і галава, і рукі, расказавалі. Очань даўно (…). Метры пад два стаяў камінь. Два валуны камні ляжалі. – А Куліна? – А Куліна сасна была. Куліна эта вродзе яна пракляла яго. Тожа стаяла там, тоўстая такая вот. Тоўстае дзерава сасна (…). – Эта ягоная жонка? – Вродзе ягоная жонка была сасна Куліна. І яго пракліла – А яе хто пракляў? – А яе, хто яго знаіць. Шклянцы, Докш. – Пётр Вацлававіч Няверка, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/471. 30. [Pamotė iš Vialikaje Polės pasakojo apie Stepano akmenį. Tai buvę labai seniai. Vyras išėjo arti, kažko nepaklausė žmonos ir ji prakeikė jį: „Kad tu akmeniu pavirstum“. Kai pamotė dar buvo maža, tai buvo matyti, kad tas akmuo – tai arklys ir žmogus. Vėliau susmego žemėn. Teta, pamenu, sakė, kad tai prakeiktas akmuo.] Мачаха з Вялікага Поля – Добыш Ганна Канстанцінаўна. Расказывала пра гэты Сцёпкамінь. Гэта было даўно-даўно. Ну нешта, ехаў мужык там араць ці што. А тады нешта жонку ні паслухаў, а яна сказала: „Каб ты камінем стаў“. Як цёця яшчё была малая, дык гаварыла: „Было відаць, што там конь і чалавек. А цяпер, – яна гаварыла, – урос“. Я сама там ні была. – А з жонкай што зробілася?

Tautosakos tekstai

187

– Нічога. Толькі помню, цёця гаварыла, што эта прокляты камінь. – А пра сасну? – Нічога ні гаварыла.

Шклянцы, Докш. – Kлаўдзiя Kовель, 1939 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/474. PRIEDAI

188

123 Klaudzija Kovel iš Škliancų (2005-09-17)

31. [Girdėjau, kad prakeikė. Žmona nunešė vyrui valgyti, o jis arė jaučiais. Kažko susiginčijo, ji prakeikė jį: „Kad tu pavirstum akmeniu“. Šeimininkas buvo vardu Stepas – Stepanas. Pasakojo, anksčiau akmenyje matėsi ir jaučiai, jų ragai. Akmenys dideli stovėjo, o dabar jau susmegę į žemę. Pradžioje jis stovėjęs visu ūgiu – taip, kaip arė. Ir kojos, ir galva buvo matyti. Pasakojo, kad pušis Kulina – taip pat prakeikta. Prakeikta mergina. Yra pas mus toks mažas upeliūkštis. Žiemą neužšąla. Tai gal tai ta Vilija. Sunku pasakyti.] Там, за Забар’ем – там Сцёп-камiнь. – А што пра яго казалi? – Было пракляція. Я чула. Жонка панісла мужыку есьці, ён араў быкамі. Там і быкі былі, рогі, аварылі. Там нешта яны паспорылі. Дые яна сказала ужо гэдак, пракліла яго: „Каб ты абярнуўся камінем“. А ён зваўся, эты хазяін яе зваўся Сьцёпа, Сьцяпан. Такі разгавор быў, ежо там хадзілі, многа, хто хацеў. Дык яны уехалі – і быкі гэтыя і той Сціпан, толькі рогі былі бычыныі відаць. А ён парай быкоў араў. Я гэдак чула. – Не а сам Сцяпан жа стаіць, эты камень? – Камінь стаіць, але гаварылі, што ён уехаўшы ў зямлю. А ён стаяў так паначалу як ён араў, і быкі былі, і есё, але даўна. – Там і галава была, і рукі? – Ну нешта ж было. ён увесь быў, казалі. Сам гэты чалавек. – І ногі? – І ногі. Увесь быў. Сам гэты чалавек. – А можа хадзілі, насілі якія капейкі? – Ні знаю, ні скажу гэтага.

– А што з ягонай жонкай зробілася? – Ні скажу гэтага. Дужа многа гадоў было. – А сасна там расцець, бліска ат камня? – Тожа ж нешта было, праклялі дзеўку. І сасна гэта, як яна звалася, ці Кацярына, ні Кацярына…Забылася. – А яе хто пракляў? – Ні знаю, дзеткі. Забылася. – Можа, Куліна? – Ай, во, дачушка, во, Куліна! Куліна, ага, Куліна. Гаварылі, і цяпер тая сасна стаіць (...). За гэтымі быкамі недзе пад Баяры. – А к той сасне ці хадзі? – Можа і хадзілі. – А можа там Вілія цячэць? – Не я тут дажа ня чула (...). Там, дзе Кромавічы, ручаёк такі, невялікі, такі чысьценькі, і зімой цячэць (...). Каля Шылінцаў, теды, каля Вялікага Поля гэта рэчачка бяжыць, а куды яна бяжыць (...). – А чаму Куліна? – Можа тожа была праклятая дзеўка. Шклянцы, Докш. – Кацярына Фадзееўна Круглянін, 1915 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/480. 32. [Išvažiavo žmogus per Velykas arti. Tai motina jam pasakė: „Sūnau, kad tu akmeniu pavirstum“. Jis kartu su jaučiais ir suakmenėjo. Ilgai stovėjo. Nežinia, ar tie akmenys tebėra, gal jau į žemę įaugę. Jokio vandens ten aplink nebuvo. Jis juk lauką arė. Žmonės tuomet labai tikintys buvo. Per labai didelę šventę – Velykas – arė. Todėl ir prakeikė.] Паехаў чалавек на Пасху пахаць. А маць сказала што: „Сынок, штоб ты камнем стаў“. Ён з быкамі так і акамянеў. Ён стаяў доўга. Не знаю, дзе ён, той камень. Можа, зарос, ці ў землю ушол. – А цi чулi, што кала тога камня сасна яшчэ нейкая расла? – Ня чула гэтага. – ці была вада побач? – Не, нiчога не было. Ён жа ў полі был, ва врэмя пахаты. – А як гэта маці свайго сына магла праклясці? – Вот былі тагда веруюшчыя такія. У Бога верылі і всё такоя. Ён жа на бальшой празнiк, на Пасху. Я яшчэ ў дзетстве чула такоя, падросткам яшчэ была. Мама мая гаварыла. Асінавік, Докш. – Соф’я Рыгораўна Качуева, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/512. 33. [Senis per Velykas išėjo su jaučiais arti ir ten suakmenėjo. Žmona atnešė jam valgyti. Valgė iš medinių indų, kurie taip pat akmenimis pavirto. Anksčiau, pasakojo, to akmens kojos buvo matyti. Jo (Stepano) pati taip pat suakmenėjo.]

Tautosakos tekstai

189

Старык паехаў араць на Пасху, на валах, на быках, і акалеў там. Як камень стаў там (...).

PRIEDAI

190

Паехаў пахаць на быках, на Пасху, а жана прынесла яму есці, раньша з дзеравяннай пасуды, бенчыкі звалі такія. Там і на камні такія. Раньшы, гаворуць, і ногі былі. – А жонку як звалі? – Не знаю, не гаварылі. – А што з ей сталася? Тожа на камнях асталася. Так і з ім умесці акамянелі, удваёх. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Глазко, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/20. 34. [Kartą keliu važiavo karininkas. Iš karo ar iš kur. O jo žmona Kulina buvo sužeista, atrodo. Ir ji numirė. Tai jis ją palaidojo prie kelio ir pasodino ten pušelę.] А Куліна… Гэта быў афіцэр. Дзе-та быў ён, на вайне, што лі. І вот ехаў ён. І жонка яго ці ранена была, проста не знаю. Яна ўмерла. І вот ён яе пахараніў кала дарогі і пасадзіў сасоначку. Жонку звалі Куліна. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Глазко, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/20. 35. [Buvau dar maža. Labai anksti, ketvirtą valandą, keldavomės ir nešdavom į Biagomlio turgų obuolius pardavinėt. Gyveno pas mus tokia našlė. Mes kartu su ja eidavom per mišką. Nuo mūsų iki Biagomlio dvidešimt kilometrų. Reikėjo eiti per Viliją, per Šylencus, per Dolhaję. Tai ji, kaip mama, kaip senelė, mus vesdavo ir vis pasakojo. Rodė ir sakė, kad šitas kelias eina prie Stepano akmens, o ten, prie Šylencų, upė Vilija prasidedanti. Seniau žmonės labai vienas kitą prakeikdavo. Nuvažiavo žmogus arti. Ten kadaise laukas buvo. Dabar tai jau pelkė. Sakė, tas Stepano akmuo taip atsirado: vyras arė žemę, o žmona atnešė jam valgyti. Ar jis ten valgė iš tokio dubenėlio, ar ne, bet juodu kažko susibarė. Ji ir sako jam: „Kad tu akmeniu pavirstum, kaip tu man atsibodai“. O jis jai: „Kad tu upe Vialia išsilietum“. Iš tos vietos ir ištekėjo Vilja. Ir ten didelis akmuo yra. Gal dabar jau įaugęs. Greta ir tas dubuo yra. Dar du akmenys – du jaučiai: ir kojos, ir ragai buvo matyti. O per vidurį didelis akmuo – Stepano akmuo. Taip ta senelė pasakojo. Nesakė, kaip žmoną vadino.] Сколькі мне было гадоў, яшчэ малая... Зрання ўстанем, у часы чатыры... гэты ў Бегамлі нада нясці яблыкі прадаць на базар. А ў нас жанчына была, яна ўжо удава (даўна ж не глядзелі, „А! Багата жывець!“ – мужыка заберуць і вышлюць). Яна нам расказваець, ідзём па лесе, там нада ад нас у Бегамля – дваццаць кілометраў і па лесе ідзём. Гэна ісці праз Вільлю. Ідзём і яны расказваюць. Мы пераходзім гэта ўжо Шылінцы, Доўгае там ёсць. У Доўгім прыходзім – пятухі пяюць. Пасядзім пад хлеўчыкам, паддыхнём, эта ж ужо не знаем надта дужа, а яна ў нас як маці, бабушка. Вот яна нам раскажыць. „Во гэта, – кажыць, – дарожка ідзець на Сцёп-камень, а з гэтага Сцёп-каменя – там імшары, імшары – начынаецца гэта рака Вялья“. У Шылінцах. А гэты Сцёп-камень – даўна ж людзі неяк пракліналі адзін аднаго. Мужык паехаў араць туды. Там поле было – аралі, а цяпер ужо балота зарасло. З быкамі паехаў араць. Там, казалі, гэты камень гэдак ён і зрабіўся.

– А з жонкай што сталася? – Прынясла жонка есці яму. Даўна ж гэта халадніку. Такая балеячка ёсць (...). Прыехаў, араў, араў. Прыходзіць жонка, прыносіць есці. Прыносіць есці яму і, гаворыць, нешта ён можа еў там, можа ня еў, і нешта яны ўжо заругаліся. І яны ўжо будзіць на яго казаць: „Каб ты Сцёп-каменем узяўся! Як ты мне ўжо надаеў!“ А ён кажыць: „Каб ты ракой Вяльлёй пайшла!“ І з таго ці не з таго, гэтак, з гэтага месца, з гэтых імшар абразавалася гэта Вілья. А там вялікі-вялікі камень стаіць. То можа ў траву дзе ўрос. Балеячка стаіць. А камень, кажуць, настаяшчэ быкі, кажуць, як рогі, кажуць, гэтыя. Дык два ж гэтыя і гэткі камень вялікі. Ну, дык яго, як тады ўжо гэдак ён пракляў, усе людзі празвалі Сцёп-камень. Ён, той мужык, зваўся Сцёпа. Ну дык Сцёп-камень. А яна я не знаю, як звалася. Ну толькі ён сказаў: „Каб ты Вяльлёй узялася.“ І ад таго ці не ад таго, ну мне дык тожа бабушкі расказывалі (...). Гарадзiшча, Докш. – Соф’я Маркаўна Насенік, 1929 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/6.

Засцеб’я i Вялья / Zascebjės pelkė ir Neris (Vialia) 36. [Ten prie pušies ir akmens atsirado ežeras. Pats savaime. Dabar tas ežeras jau užaugęs. Vadinasi jis Zascebjė. Gražus toks ežerėlis. Kai aš dar savo vaikus vedžiodavau uogauti, tai vaikučiai per visą dieną labai ištrokšdavo. Tada bėgdavo ten vandens atsigerti. O vanduo labai šaltas buvo. Pelkės, o vanduo – kaip iš tekančio šaltinio. Greta Stepano akmens ir Kulinos pušies šitas ežerėlis buvo. Didokas. Štai kaip šis kiemas. Didokas prasimušė. Labai šaltas vanduo. Vaikai prisemia ir neša. Aš ilsiuosi ant kelio. O jie nubėga ir atneša vandens atsigerti. Dabar viskas užaugo.]

124 Zascebjės pelkės pietvakarinė dalis (2007-06-03)

Tautosakos tekstai

191

PRIEDAI

192

І тамака абразавалася возерца было. Само па сабе. Ну і яно цяпер ужо недзе зарасло. Тое возерца. Яно называлася Засьцеб’е. Такое возерца ладнае. Мы, я як яшчэ вадзіла сваіх дзяцей у ягады, дык дзеткі піць хочуць жа за цэлы дзень – бягуць туды піць вадзічку. Во, a вадзічка халодная-халодная была. Балота, а вада – як усё роўна крыніца б’е (...). Радам азёрца гэта было. Радам было. – Бальшое? – Бальшыватае. Вот як вo на гэты двор. Бальшаватае прабілася. Ну халодная вада. Дзеці наберуць і нясуць ужо. Я аддыхаю на дароге. А яны прыбягуць і нясуць гэту вадзічку піць. Цяпер пазарыстала ўсё (...). Жамойск, Докш. – Ніна Андрэеўна Скакун, 1932 г., нар. у в. Людвінова, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/16. 37. [Seni žmonės pasakojo, kad ten, kur dabar Zascebjė, maždaug penkiasdešimt metrų skersmens ežeras buvęs. Dabar ten nieko nėra, tik pelkė, tankia žole užaugus. Šienavo ten žmonės. Zascebjės vidury labai gili vieta buvus. Kas žino, gal kadaise toje vietoje ir upė kokia tekėjus. Neris išteka iš Dolhajės kaimo ir teka į Kromavičius. Dabar to Dolhajės kaimo jau nebėra. Vienkiemis buvęs. Iš pelkių Neris išteka. Nuo tų vietų iki pat Biagomlio tęsiasi tankūs miškai, klampios pelkės.] – Можа яна там плакала і ў яе са слез там пацякла якая рэчка? Не нiчаво, можа быць там, но нет. Эта рассказы, каторыя старыя людзі былі. Нікакога нічаго не была. – I нiякай там нi рачушки нiчога? Нет, толькі нідалёка Засьцеб’е. Ано так ну насколька, ну так ну метраў піісят. I эта такое, нехта была озера там, но яно малая там зарошшы, там эта ж годы. Зарошшы там. – Ну а пра тоя Засцеб’е можа казалі, можа і там хто каго скляў? Нет, нет, эта гаворыць якоя тут даўная была, можа быць дажэ гаворыць, якая там дзе рэка цякла, ці што, чорт яго знаіць. – Дзе, о там дзе Засцеб’е цякла рэка? Ну Засьцеб’е. Но нічаго там прэдметаў нету. Ано такая бальшоя, но дліна можа быць гектара два. Но яно зарошшы ўсё такой травой, касілі людзі. Ну пасрадзі яго очань глыбокая места было, очань-очань глыбокая места. – А ніказалі, можа туды хто праваліўся? Не не не, такога я нячула нічаго. Гаварат, так рассказывалі, што кагда-то вот там штота было. Што-та было, што там асталася вадзяноя ўсё от. – Можа ат туль рака пачынаецца якая небудзь? Не. Не, аттуда ракі нікакой не пачынаіцца. Аттуда ракі нікакой. Тут Вілля рэка, Вілля каторая ідзець ў Кромавічы дзярэўню, ана пачыналася з дзярэўні Долгае (…). А там нічаго нету. – Ну вот а тоя места, ат куль пачыналася Вілья, ці там можа які камень быў, ці крэст стаяў? Не, нічаво. Эта Вілья пачыналася, гаворыт, балота, абыкнавенная йна балота. I яно эта балота ўжо вапшчэ зарасло, как ком зарасло. А такоя вот места, дзе йна пачыналася,

мох там, мох і патом далей далей і стала вада. А да Кромавіч ўжо яна пачалася (…). Ана ў Доўгім пачыналася, вот ну кала самага Доўгага і за Доўгае был хутар там. I з этага хутара йна пачыналася. – А як ён называўся той хутар? Эта хутар усяроўна эта Доўгая. Да, гэта Доўгая ўсё была па хутарам, па хутарам. Па хаця, па две хаты ў лясу была от. – А можа яна нек з этым Засцеб’ем нек пяракрыжовувалася? Не. К таму, дзе эты Сцёп-камень, там очань бальшыя леса, туда ана нікак не магла, очань бальшыя леса. Чэраз лесы туды яна ні магла пранікнуць. Там леса балата непрахадзімыя. Аш да Бегомля ўсё такоя зарошшы. Аттуда нікак ана ні магла. – (...) А чаму яна Вілья называяцца? Ні магу сказаць, пачаму Вілія яе называлі. Ні магу сказаць. (...) яна і цяперака там (...). – А балота як звалася? – Балота і ўсё (...). Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/169. 38. [Senais laikais visokių stebuklų buvę. Prakeikia kas nors ką nors – taip ir atsitinka. Štai ten upė, pailgas ežeras yra. Zascebje vadinamas. Pasakoja, kad ten taip pat vyras žmoną prakeikė. Už tai, jog vyras per šventę žemę arė. Jis jai: „Kad tu vandeniu pavirstum, upe išsilietum“. O ji vyrą prakeikė: „Kad tu akmeniu pavirstum“. Taip ji, jos kasos virto Zascebjės ežeru. Ten, tame ežere, gilių vietų yra. Ypač pavasarį vanduo pakyla sulig žmogaus ūgiu.] Дык от тады было ж усякае здарэння. Відзіце, от праклянець і усё случаіцца. А як о рэчка ж там, во такі расцягнуўшыся возера Засцеб’я. Засцеб’я . Тожа мужык жонку пракляў. Пракляў. Ага, каб вадой узілася. – А за што? – Вот тожа на гадавоя свята робіла нешта, ага. – Так а што эта за Засцеб’е, гэтак места называяцца? – Ага, гэта мeста назывaiцца i там разлілося як мора (…). – А што Засцеб’ем называецца? – Гэта называяцца маста, гдзе тожа мужык жонку праклёў (…). Пракляў гэта тожа мужык жонку. Ага, гэты самы. Йiна яго праклiла ужо: кап ты стаў Сцёп-камiнем „Кап ты камiнем стаў“. Ну, ён як араў. А йна, а ён яе: „Кап ты разлілася рэчкай, кап ты вадой узілася“. Косы узяліся вадой,* а Куліны стала велькай сасной. Ага. Дык вот я нiзнаю як, як йе там звалi тады, што йна стала Засцеб’ем там. I цялер гэта у нас яно Засцеб’е. Ну вада то там глыбокая. Дык гэта як будзеш ісці, як вясной, дык як схаваiця галава [вады] (...). Такая чыстая, чыстая была вада, аш чорная. І дужа глыбокая. – Гэта ў гэтым балоце? – Да, у гэтым балоце. Я там смалу брала, за гэтым Засцеб’і. Дык бывала, ідзеш, плывеш, па па гэтых пор.

Tautosakos tekstai

193

Краснiкi, Докш. – Ванда Васілеўна Добыш, 1931 г.; Вера Барысаўна Добыш, 1930 г.; Яніна Кузьмінічна Прадзед, 1931 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647: 6, 30. * Ši padavimo vieta (prakeiktos žmonos kasos virsta ilgais pelkės ruožais) laikytina nauja kūrybine senųjų motyvų interpretacija (Vait.). PRIEDAI

194

39. [Zascebjė – ten didelė pelkė. Ten pievelė, žolė. Karves ten ganydavom.] Там вялікая балота, Засцеб’я. Лужайка, там трава, кароў там ганялі пасціць. Баяры, Докш. – Марыя Гаўрылаўна Глазко, 1932 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/291. 40. [Ten tik pelkė. Zascebjė. Anksčiau ten buvęs kaip ežeras, o dabar viskas didele žole užaugę. Ir pušynėlis auga.] Там толькі Засцеб’я. Балота. Было як возера, а цяпер заросшы бальшой травой. І соснічак расьцець. Баяры, Докш. – Марыя Глазко, 1926 г.; Алена Глазко, 1929 г.; Міхаіл Глазко, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/259. 41. [Neris išteka netoli Dolhajės kaimo. Dabar jau jis išnykęs. Toliau teka per Vialikaje Polę, per Kromavičius iki Vileikos kaimo. Pradžioje upė buvusi nedidelė ir smarkiai užaugusi. Prie Vialikaje Polės ji jau platesnė, kai kuriose vietose net lydekų yra. Toliau jau nieko, nei ežerų, nei upių nėra. Tik didžiulės klampios pelkės tęsiasi iki pat Biagomlio.] Эта ракушка пачынаіцца. Я забыла як яе, ужо я ні помню. Ана пачынаіцца з Доўгае. Вот там, дзе дзеравушка Доўгае. Но яе нету, ана ўжэ шчэзла, і там пачыналася гэта рака. І вот Вялікае Поле, будзіця ісьці Кромавічы, ана ідзёць гэта рэчка. Вот. Ідзёць яна там аж на Вялейку, туда тая рэчка. Вілья, вродзе бы, як яна называецца. Вілья! Вот ана і малінькая. Так ана ўжо шчэзла, ужо зарасла там. Ну, яшчэ там Вялікае Поле, дык ана яшчэ ёсць і бальшое места, яшчэ і шчука ёсь там. Вот, а так тут нічаво нет, нікакой. Ні азёраў, нічаво нет. Усё пустата (…). Балоты. Бальшое балота. Балота эта яно цяніцца аж пад Бегомль (...). Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/14. 42. [Šita upė pavadinta Vilija. Ji prasideda čia, ties mišku. Dabar jau užaugę labai ir užtvankų yra – bebrai veisiasi. Upė neteka tiesiai, o vingiuoja vis. Tai šen, tai ten, todėl ir Vilija. Vingiuodama teka, todėl Vilija ir pavadinta. Tokiais lankeliais – tai į vieną pusę pasisuka, tai į kitą pusę. Kur ji toliau teka, tai nežinau. Iš čia ji teka per Grabianus, per Vileiką, o paskui į Vieškus.] Вілія эта рака названая. Яна тут каля леса начынаіцца, ужо цяпер заросшы. І то тут бабры плодзюцца, плаціны ёсь. Яна вывілістая. Вот, мусі, і крынічная, і яны віляюць, яна не ідзець як прамая. Вот туды-сюды, дык вот і Вілія.

Ну, вот яна ідзець няроўненька, а гэдак віляючы. Вот і празваная Вілія. Тымі лучкамі, вот сюды яна пахінецца, то туды пахінецца. Яна не ідзець прамая рака. Дык вот і Вілія. А куды яна ўходзіць тая Вілія я не знаю... Яна ідзець ад нас во на Грабяні, на Вялейку, а тады там на Вешкі. Шылінцы, Докш. – Рамуальда Міхайлаўна Шынкевіч, 1931 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/3.

Tautosakos tekstai

195

125 Zascebjės pelkės vakarinis pakraštys – medžiais neapaugusiu ruožu jau srūva Neries vandenys (2007-06-03)

43. [Vilija prasideda nuo Stepano akmens. Ten yra pelkė ir nedidelis ežeras. Tarp Bajorų, Krasnikų ir Dolhajės. Pasakojo, kad Vilija iš po to akmens ištekėjo. Tai Kulina verkė, kad jos nepjautų. Ir iš jos ašarų prasidėjo Vilija.] Вілія вот начынаiцца ад Сцёп-камiня. Там такоя балота, балота тады (...). Там і возера такоя ёсць небальшоя ужо. Между Баяр, Краснікаў і Доўгага. – Дык з пад-Сцёп каменя Вілія пашла? – Да, адтуль яна iдзе. Там начынаiцца Вілія. – А што расказывалi, можа, эта плакала Куліна, і з яе слёз? – Да, разгавор быў, а хто яго знаець. Казалі, што плакала яна, каб яе ня рэзалі. Можа быль, можа не. Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/191. 44. [Prie upės buvo šaltinis. Vanduo iš žemės tryško. Jau užako. Ten eidavo praustis. Prie mūsų upės, nepamenu, kaip ji vadinasi. Išteka kažkur nuo Dolhajės.] – Можа, тут была крынічка, каб к ей хадзілі за вадзічкай? – Была, такая, што ключы білі з зямлі. Ужо заплыла. Кала ракі. Туды хадзілі, змываліся. – Каля якой ракі? – Каля нашай.

– А як яна называецца? – Не знаю, як яна называецца. Наша рака. Пачынаецца недзе ля Доўгага (...). Кромавічы, Докш. – Надзея Мацвееўна Паплёўка, 1918 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/257.

PRIEDAI

196

126 Neris ties Šylencais (2005-06-06)

45. [Vilija dėl to, kad vingiuoja turbūt.] – Чаго Вілія? – Віляіць наверна. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Аляксеевіч Глазко, 1927 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/306. 46. [Šulinys toks buvo. Ten mes su tėvu vandenį sėmėm, gėrėm. Dabar jau užgriuvęs. Toliau žemyn yra Stepano akmuo. Žemumoje, tokioje pelkėje. Ta pelkė iki pat Dolhajės tęsiasi. Toliau jau upė Vilija. Ji iš Dolhajės pelkių išteka. Vilija pavadinta todėl, kad vingiuoja.] Калодзец, мы там з бацем ваду бралі, пілі. – А ці ён зваўся як, той калодзец? – Баця мне не гаварыў. Тамака калодзец, абрyшыўся цяпер, а вада харошая, піцьевая. – Капаны такі? – Ага. А Сцёп-камень уніз, там нізіна, ціпа балотца. – А як балотца называлася? – Не знаю. – А яно глыбокая?

– Не, яно цянiцца аж на Доўгая, а тады рака Вілія. Ад гэтага балотца пашла рака. – Балотца саедзіняецца з ей? – Рака Вілія бяроць начала з Даўжанскага балота. – Чаго Вілія? – Патаму што вот так вот віляет. Жамойск, Докш. – Генадзь Васілевіч Батура, 1950 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/346.

127 Neries vingiai, apie kuriuos kalba aukštupio kaimų gyventojai (1859)

47. [Vilija išteka už kilometro nuo čia. Ji prasideda už Vialikaje Polės kaimo. Ten tokia užžėlusi pelkė, krūmai – toje vietoje upė ir prasideda. Trykšta iš po žemių šaltinis ir teka. Daug šaltinių suteka į didelę upę. Kuo toliau – vis plačiau. Visokių žuvų buvo.] – Адкуль Вілія выцякае? – Вілія выцякае кіломэтр атсюда. Тут былі Дзяружкі, вот едзяш, будзець перакростак і мост. Блізенька тут. А яно начынаіцца з Вялікага поля, во за сялом. Там такоя балота, кусты, зараснік, там начынаіцца эта рэчка. – Ці называецца балота? – А не. З-пад зямлі б’ець ключ, а ўсюды ўжо большая рэчка. Кілометр сюда ці паўтара. Усякая рыба была. – А чаго так завецца Вілія? – А я не знаю. Проста назвалі. А што дальшы, то шырэй і шырэй. Ключэй многа кала рэчкі, крыніц. А цяпер зарастаіць. – А святыя крыніцы? – Не, не. Кромавічы, Докш. – Мікалай Іванавіч Лынько, 1921 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/350a.

Tautosakos tekstai

197

48. [Prie akmens yra pelkė. Vanduo teka ir į upę Viliją įteka. Pelkės visur tęsiasi, o iš jų išteka Vilija. Ten Vialikaje Polės kaimas, Šylencai. Vilija teka net iki Maladečinos, į Nemuną įteka. Vilija išteka nuo šito (Stepano) akmens ir Kulinos pušies.]

PRIEDAI

198

Кала камня там есць балота, цячэць вада, у раку Вілію ўходзіць. Эта адтуль адкудата. Балота эта цянецця. Там начанаецца Вялья. Там дзярэўня Вялікая Поля, Шылінцы. І ідзець эта Вялья аж к Маладзечну. У Нёман уходзіць. – Палучаецца, яна аднекуль ад гэтага камня? – Вот ад гэтага камня, ад Куліны-сасны. – Вілія? – Вілія, начынаецца, там эта балота ідзёт. Шклянцы, Докш. – Пётр Вацлававіч Няверка, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/471. 49. [Ten, kur Kromavičiai, upelis toks švarus teka. (Vasarą) ir žiemą teka. Prie Šylencų, prie Vialikaje Polės šitas upeliukas teka.] Там, дзе Кромавічы, ручаёк, такі чысьценькі, і зімой цячэць. Каля Шылінцаў, каля Вялікага Поля гэта рэчачка бяжыць, а куды яна бяжыць. Шклянцы, Докш. – Кацярына Фадзееўна Круглянін, 1915 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/480. 50. [Ji (prasideda) visai netoli. Ėjo (sielininkai) palei upę, per kaimus. Tada čia dar Rusija buvo, Sovietų Sąjunga. Nuo mūsų bus apie dvidešimt–trisdešimt kilometrų. Kitos upės įteka, tai čia (pas mus) vandens jau daug. Tada sausra buvo. Tai jie iki pat galo (upės ištakų) nuėjo. Pasakojo, kad ten toks ruožas, pelkė plyti, bet vandens nėra. Dauba ir kažkoks didelis akmuo – tai tik ten vanduo.] Яна саўсім недалёка. Ішлі па рацэ, дзе каля вёсак, праз вёскі. Там у васточнай [Беларусi]. Ну тады тут ужо Расія, Савецкі Саюз быў. Эта кілометраў ад нас можа якіх ну не болей які дваццаць пяць-трыццаць. Ня болей. Як яны, па разгаворы. Але тут рэчкі ўпадаюць, дык тут ужо сколька вады. А тады сухі год быў. Ну і шо ж яны дайшлі аж да самага канца. Дайшлі. Дык вот расказывалі, дык вот такая во паласа, там лагчына ідзе, але вады не было там, а толька калдобіна вот такая дапусцім як да гэнага забора. Камень там нейкі бальшы – і там толька вада. – А што за камень? – Ну нейкі камень ляжаў ваабшчэ. А тут яшчэ камень у Камене, але я ўжэ... Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/87.

51. [Gal todėl Vilija pavadino, kad ji labai vingiuota upė. Netiesi, o čia net ir pas mus didelius vingius daro.] – А чаму назва такая – Вілья? – Можа яна надта ўвілістая такая. Ну няроўная. Бо яна ж, глядзіш, во дажа ў нас во гэтaкія во выкрунтасы, як кажуць. Можа з-за гэтага? Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/67. 52. [Vilija išteka iš Vieškų. Tai netoli Rusijos sienos. Anksčiau ten Lenkija buvo. Tie Vieškai už Rusijos ir Lenkijos sienos buvo. Ten iš po akmens išteka Vilija. Ant to akmens buvo (iškaltos) raidės, kurių niekas nesuprato. Karo pradžioje vokiečiai tą akmenį norėjo susprogdinti, bet pastebėjo tas raides ir paliko. Vežė visokius tepalus, kad išnaikintų dulkes ir išsiaiškintų, kas ten parašyta. Bet niekam nepavyko sužinoti. Žmonės, sielius kur plukdydavo, matė viską. Upė ten siaura, o toliau vis platyn ir platyn. Tokia plati į Nemuną įteka.] – Адкуль Вілія началася? – Вілія началася з Вешкаў. – З Вешкаў? – Да. – А дзе гэта Вешкі? – Гэта недзе за граніцай у Расеі. У Расеі. Гэта як бы лічылася раніша Польшча, а там ужо за граніцай. За польска-рускай. Там Вешкі. Вот адтуль началася гэта наша Вілія. Там яна ідзёт з-пад каменя. – А якога каменя? – Абыкнавеннага каменя (...). Там былі буквы, но буквы не панялі ніхто ніякіх. Сляды былі чалавечаскія і буквы. (...) Там яга немцы хацелі ўзарваць вайной. У сорак первам гаду, як началась вайна. Но абнаружылі сляды і буквы. І так не рвалі яга. Прывозілі там разную мазь, штоб сагнаць гэту усю пыль, штоб узнаць якія буквы. Так ім і не ўдалося ўзнаць. Вайна зачалася тут ваяваць і сталі адступаць. Так і асталося. – А адкуль Вы знаеце? – А гаварылі тут людзі – плыты ганялі. І там відзелі гэта ўсё. Там яна вузкая гэтая рака. Саўсем вузкая. Мэтры тры-чатыры шырынёй. А дальша большая, усё шырэйшая вот сюды... Ужо відзеце, якая шырокая тут стала. І гэткая аж да Нёмана ідзець. Упадаіць яна ў Нёман. Мамай, Віл. – Мікалай Міхайлавіч Мамай, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/106.

Tautosakos tekstai

199

Вілатоўкі ля Баяр / Bajorų pilkapiai (vilataukos)

PRIEDAI

200

128 Bajorų kaimo galulaukės П’явнное поле (2007-07-26)

53. [Vilataukos – tai didelis kalnas. Žvyrą iš ten vežė, kelią tiesė. Karo metais ten kareivius palaidojo. Pušynėlis buvo užaugęs. Kai pradėjo kasti smėlį, tai kaulų rado.] Вілатоўкі – такая бальшая гара. Гравій адтуль вазілі, дарогу рабілі. Была вайна, і тады там пахавалі салдатаў. – Якія? – Даўныя. Там паросшы быў сасоньнік. Як сталі браць пясок, усё паднялі тоя. І косці знаходзілі. Баяры, Докш. – Марыя Мікалаеўна Глазко, 1926 г.; Алена Філімонаўна Глазко, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/261a. 54. [Pas mus Biagomlyje yra degalinė. Daug avarijų ten būna, daug žmonių žūva. Kalbama taip: ten, ant to kalno, vyko karas. Atrodo, du kauburiai (pilkapiai) buvo ir kareiviai ten palaidoti. Dabar, kai pradėjo statyti ir vežti iš ten smėlį, sako, ant žmonių kaulų degalinė pastatyta. Todėl ir žūva žmonės. Ant žmonių kaulų negalima nieko statyti.] Вот у нас заправачная ў Бягомлі. І многа людзей гібнець. Аварыі часта бываюць. Вот гаворуць так: Тут, на гэтай гарэ была вайна. Сколькі лет, і калі. Кажацца, два бугры было, так высака, і там былі пахаронены салдаты. Січас як сталі строіць, вазіць адтуль пясок, вот гаворуць – на чалавечаскіх касьцях пастроена заправачная. Вот паэтаму гібель людзей праісходзіць. На чалавечаскіх касьцях нельзя строіць. Баяры, Докш. – Міхаіл Піліпавіч Глазко, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/ 270.

55. [Vilataukos – ten, kur karjeras. Sakė, kai vyko kažkoks karas, ten laidojo. Pilkapiai ten.] Вілатоўкі – эта там дзе кар’ер. Казалі, як была нейкая вайна, там хавалі. Капцы, там дзе Вілатоўкі. Баяры, Докш. – Марыя Гаўрылаўна Глазко, 1932 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/285. Tautosakos tekstai

201

Пяцікапцы / Penki kaupai

129 Du iš penkių pilkapių Penkių kaupų vietovėje (2007-06-03)

56. [Mama pasakojo, kad Penki kaupai (pilkapių sampilai) dar nuo japonų karo likę. Čia ir prancūzus, sako, tose duobėse laidojo. Vadina Penkiais kaupais.] Пяцікапцы былі, што-та ў вайну... Казалі, як была Японская... Якая-то вайна, – мама ўсё расказывала. Тут французы ішлі. Дык вродзе закопвалі французы нешта ў гэтых ямах. І гэта называліся Пяцікапцы. Эта ваеннае. ў ваеншчыну эту была. Жамойск, Докш. – Ніна Андрэеўна Скакун, 1932 г., нар. у в. Людвінова, Докш.; Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/17. 57. [Netoli Biagomlio yra Penki kaupai. Pasakojo, kad tie kapai nuo karo laikų likę, kai (priešai) traukėsi. Tokia legenda tik, o dabar ten jau nieko nėra.] Патом Пяцікапцы там туда пад Бегомль. Как называлісь „Пяцікапцы“. Ані пяць кучак і была такіх. Эта кагда-то ў вайну, што-тa гаварылі аб аступленіі, дык былі вот. От такая, толькі лігенда такая была, так нічаго больш нету тут (…).

Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/13.

PRIEDAI

202

58. [Yra penki kaupai. Ten riba ir kiekvienas sau kaupą (kapčių) pylė. Penki kaupai ir vadinasi.] ёсць пяць капцоў і кажды... Там граніца, кажды сабе капец рабіў. Вот Пяцікапцы называюцца. Пяць капцоў. Вялікае Поле, Докш. – Васіль Уладзіміравіч Добыш, 1929 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/10.

Возера Карагодзішча / Karagodziščo ežeras 59. [Užakęs Karagodziščo ežeras. Buvo vyras ir moteris. Jis arė, o pati jam atnešė valgyti. Žmona prakeikė vyrą: „Kad tu ežeru pavirstum“. Visaip keikė. Atsirado tokia didžiulė dauba ir ten telkšojo vanduo. Dabar pušynėlis užaugo. Prakeiktas vyras virto ežeru. Susirinkdavo jaunimas ir eidavo ratelius. Dėl to toks ežero pavadinimas.] Там заросшы ці што, возера, Карагодзішча. Тожа былі дзед і баба. Ён араў, а яна яму прынясла есці. І кляла тожа там: „І каб ты возерам узяўся“. Усяк. І там зробілася такая яміна. Бальшая-бальшая. І была вада. А цяпер сасоннік парос. – Дык гэта яго жонка скляла? І ён стаў вадой? – Скляла і стаў вадой. – Дык чаго называецца Карагодзішча? – Можа, там збіраліся, хадзілі карагодам. Маладзёж, хто яго знаіць. Даўна ж не было ўсякіх там гулянняў. Баяры, Докш. – Марыя Мікалаеўна Глазко, 1926 г.; Алена Філімонаўна Глазко, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/260. 60. [Pasakojo, kur dabar Karagodziščo ežeras, ten jaunimas šoko ir namas prasmego į žemę. Ten vanduo telkšojo. Net laukus apsemdavo.] А там дзе возера Карагодзішча, па расказах, там былі танцы і гэта хата пашла пад зямлю. – У каторай танцавалі? – Ага, так і пашла. Старыя расказывалі, што там стаяла вада. Дзядзька Іванька помніць. Выхадзіла вада аж на поля. Баяры, Докш. – Міхаіл Глазко, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/267. 61. [Karagodziščas – tokia vietovė. Galbūt ten žmonės ėjo ratelius, šventė Kupoles.] Карагодзішча – урочышча такоя.

– Чаго Карагодзішча? – Можа там карагод сабіраўся, Купальля во было. Там карагод вадзілі. На какой-та празнік і вадзілі. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Аляксеевіч Глазко, 1927 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/303. 62. [Prie Bajorų yra ežeras. Nepamenu jo pavadinimo. Pasakojo, kad ten kadaise taip pat prakeikė. Gal žmona savo vyrą? Atsirado ežeras. Pati prakeikė vyrą ir metė ten šukas ar šepetį. Ežero vietoje auga pušynėlis.] Там ля Баяр яшчэ ёсць возера, не знаю як яго завуць. – А што пра яго казалі? – Кагда-та тожа пракляла, хто-та, ці мужыка жонка: „Каб ты возерам стаў“ ці як, і зьдзелалась там возера (...). Баба пракляла там мужыка была і кінула туды расчоску ці шчотку. Нешта такоя, расказавалі. Расказавалі, дык там возера і па ім сасоннік расьцець. – Эта ад шчоткі? – Ад шчоткі (...). Не знаю, як яго называлі тагда. Я плаваў там у ім – вада халодная. Шклянцы, Докш. – Пётр Вацлававіч Няверка, 1929 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/471. Pastaba: Dviejų vienas kitam priešingų padavimų motyvų kontaminacija. Ežeras atsiveria sukeikus vyrą, o užanka ir apauga pušimis, ten įmetus šukas arba šepetį (Vait.).

Змяёва магіла / Gyvatės kapas

130 Gyvatės kapo vieta, žvelgiant iš šiaurės (2007-06-03)

Tautosakos tekstai

203

63. [Gyvatės kapas – tai niekai. Jis buvo pakelėje į Biagomlį, dabar toje vietoje nieko nebėra. Kas ten buvę, kas ten palaidotas – niekas neprisimena. Anksčiau žmonės toje vietoje ieškojo aukso, viską išdraskė, ir tiek. Nieko nerado.

PRIEDAI

204

Azarecas, Pereimena, Zascebjė – pelkių pavadinimai prie kelio į Biagomlį.] Змяёва магіла – эта пустата. Эта магіла там па дароге пад Бягомель. Ана якая-та была магіла, шчас там усё загорнута, нічаво нету. Гаварылі, што якая-то „Змяёва магіла“. А хто там, што там пахаронена, чорт яго знаіць. Наверна, ужо нічаго не пойміш. Там што-та капаліся, хто-то золата там маглі шукаць. Павырывалі, павырывалі, разарвалі яны ўсё там. Азярэц, Пярэймена, Засцеб’е – там кала этай дарогі такія ішлі балацявіны, ці азёры, ці чорт яго знаіць. Вот. Дык тут. А тут, дык такой легенды тут нету нічаво. Змяёва магіла гэта да, гэта пад Бягомлем, гэта как-то даўнае, бывшые людзі гаварылі „Змяёва магіла“. Што за магіла там? Назва была. Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/15. 64. [Gyvatės kapas. Na, kaip jums papasakoti? Tai Gyvatės kapas. Einant Biagomlio keliu buvo, kiek menu, didelis, poros metrų aukščio ir galbūt pusantro metro pločio kalnelis. Niekas negali pasakyti, kas ten palaidotas. Žmonės tą kapą iškasinėjo, galvojo, gal karo metais auksas paslėptas. Nieko nerado. Vaikystėje, būdavo, klausia: „Kur eini?“ (o mes uogauti eidavome). Sakom: „Ten, kur Gyvatės kapas“. Aplinkui neįžengiami miškai, kapas – prie kelio.] Эта Змяёвая магіла (…). Ну как вам расказаць? Змяёвая эта магіла. Эта па Бегомальскай дарогі была бальшая, ну эта у маей памяці, была бальшая накопана. Бальшая на метра два і шырыня можа быць на метра паўтара – эта Змяёва магіла. Хто там хараніўся, як там эта Змяёва магіла. – Ну апішіце яе, што гэта там было? Там камень быў? Нічаво ў ім не была, а січас ўжо яе раскапалі людзі, думалі, што ва врэмя вайны можа золата, ці што. Дык яе раскопывалі і там нічаво нету. – Так эта проста горка была? Как горка, как накопана, но усёраўно как і магіла была накопана. Што там сахранялася, чорт яго знаіць. – Так а што эта за змей быў такі? А чорт яго знаіць. Эта ні магу я сказаць. Как ў дзетстве верылi дык вот: „Куда iдзеш?“. ў ягады хадзілі. Ну вот: „Хадзілі на Змяёву магілу“. Я эта знаю, што от. – Там ягады збіралі? Там кругом леса, леса непрахадзімыя. Сейчас леса выразаныя. А там леса непрахадзімыя, каля дарогі эта магіла была. – А крыніцы не было? Не, там нічаво. Вапшчэ там такі сухі лес, баравы лес, нічыво там не была. Так толькі гэта магіла была і ўсё. – А зарас яна гдзе? Можна яе убачыць.

Цяпер, гаварылі, яна раскопана, там не паняць. Лес гарэў і як то там не паняць ужо. Скот не ганяяцца, людзі ня ходзюць там не паняць. Па правай старане гарэў лес с прошлага года, так там не разбярош гдзе і што. От пра эту Змяёву магілу, што за йна азначала эта Змяёва магіла. Ці яе ў якую вайну накапалі (…). Можа, ў якую вайну якоя атступленне была, ці што такоя, што эта насып такі зроблены. – А ў вайну тут змеі былі, ці што? – Ну Змяёва магіла, можа быць якой, можа быць якога тамака воіна ці змяя там укусіла. Пачаму эта Змяёва магіла, не знаю. Пачаму яны яе так назвалі. Яе дваццаць рас раскапалі. Усё эта расказывалі, што эта шукалі. Людзі золата шукалі (...). Каму-та талкнула ў голаву пайсьці іскаць (…). Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/170. 65. [Kiek prisimenu – ir tėvai, ir seneliai taip vadino: Gyvatės kapas. Mano mama jau penkiasdešimt metų kaip mirusi, ir ji vis sakydavo, kad ten Gyvatės kapas. Kalnelis toks, kaip kapas. Paprastas kapas.]. Гэта ўсю жызнь этак завуць. І маткі, і прадзяды. Усё „Змяёва магіла“. Мая мама памёршы ўжо пейсят гадоў і яна ўсё нам казала, што „Змяёва магіла“ (...). Там бліжэй, тая гэтая, сяло тое, і ўсё роўна называлі „Змяёва магіла“ (…). – А то як там? – Ну пагурак тамака такі як магіла. Абыкнавенная была о як магіла. Яна была вышыні вот такая во была.* Жамойск, Докш. – Ніна Андрэеўна Скакун, 1932 г., нар. у в. Людвінова, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/15. * Apie 1 m nuo žemės paviršiaus (Vait.). 66. [Atrodo, kairėje kelio į Dolhaję pusėje (Gyvatės kapas). Ten nieko tokio nėra, tik pavadinta.] Гэта дарога ідзець на Доўгае. – А на которой стороне? – Кажацца, на левай. Там нічога такога няма. Тока названія – Змеева магіла. Баяры, Докш. – Міхаіл Піліпавіч Глазко, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/269.

Tautosakos tekstai

205

Жамойск / Žamoiskas

PRIEDAI

206

131 Žamoisko galulaukės, žvelgiant iš šiaurės (2007-06-03)

67. [Iš kaimo istorijos. Kaimas pavadintas Žamoisku. Kadaise gyveno keli šimtai žmonių. Dabar gal nė dvidešimties jau nėra. Žmonės išmirė. Gyveno čia žmonės, dirbo, miškų ūkiai buvo. Darbininkų, mašinų, visko buvo. Veikė parduotuvė. Dabar viskas išnyko. Du kartus per savaitę atvažiuoja autoparduotuvė ir viskas. Niekur nieko nematom. Gerai, kad nors telefonas yra, tai bent vaikams galima paskambinti. Seniau kaime linksmai, gražiai gyvenome. Daug žmonių, jaunimo. Jeigu dabar eitume gatve, tai kaime visai mažai namų, kuriuose gyvenama. Vienam kaimo gale – tuščias namas, tik vaikai atvažiuoja, toliau – aštuoniasdešimtmetė senutė gyvena, dar toliau – du tušti namai. Štai čia moteris viena gyvena, vyrą palaidojusi. Aš irgi viena. Kitame kaimo gale taip pat vienas žmogus gyvena. Toks tad kaimas. Viskas išnyko, nieko nebėra.] Дзярэўня Жамойск названа (...). Нескалька сот чалавек было, многа. А цяпер можа чалавек дваццаць, няма ўжо. Пазміралі ўсе людзі ўжо. Ужо ўсё атміраіць. Усё атміраіць, нідзе нічаво няма ўжо (...). Жылі людзі, леспрамхозы былі, тут народу многа было, рабочых, машын. Тутака ўсё. І магазіны, і ўсё былі. А цяпер усё шчэзла o. Нічаво няма. Усё пустое. Аўталаўка прыдзёць два разы ў нядзелю. Усё. Нідзе нічаво не відзім. Добра, што яшчэ этат во целефон, дык хоць дзяцём пазвоніш, ці што так вот. Даўна жылі – весела было, красіва, дзярэўня, народу многа было, маладзёжы была. А шчас усё. Вот этат вот пасёлак, эту ўліцу прайдзі – адна хата на канцы, там нікаво нету, но дзеці прыяжджаюць. Другая хата – адна бабка сядзіць тамака, восемсят гадоў. Патом фтарая хата нікаво нету. Трэцяя хата там бацькі пазміралі, стаіць хата как калок. У этай жэншчыны мужык памёр – адна. У мяне тожа я адна. Там на канцы тожа адзін. Вот табе і дзярэўня. Усё ішчэзла, нічаво нету.

Жамойск, Докш. – Лідзія Антонаўна Парфеновіч, 1920 г., нар. у в. Доўгае, Докш. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/12. * Kai kuriuos žodžius stengiasi ištarti rusiškai (Tuom.).

Tautosakos tekstai

207

132 Aliaksandras Bialkovičius iš Žamoisko (2005-06-06)

68. [Iš kaimo istorijos. Anksčiau juk visur čia buvo Lietuvos Kunigaikštystė. Sodybos buvo lietuvių. Turbūt ir Žamoiskas toks buvo, nes pavadinimas tarsi lietuviškas. Kapinės buvo, bet apstumdė, tik toks nedidelis kalnelis išliko.] Перш жа тут Літоўскае Княства занімала перш ўсё тут, усю гэту меснасьць. Хутары былі літоўскія. – А дзе яны былі? – Наверна дажа і Жамойск быў хутар літоўскі. Бо названія вродзе бы літоўская. Там кладбішча ёсьцека. Алі яго ссунулі, толькі бугарок такі сахраняіцца. Жамойск, Докш. – Аляксандр Мікалаевіч Бяльковіч, 1927 г., нар. у в. Кромавічы. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/175. Pateikėjas smalsus, apsiskaitęs (Vait.).

Валатоўкі ля Сцюдзëнкi / Studzionkos pilkapiai (valataukos) 69. [Valataukos – tai du kaupai (pilkapiai) vienas greta kito. Gal prieš du šimtus metų kažkas palaidotas. Pasakojo, tarsi Napoleono laikais ten kareivius laidojo. Ar rusų, ar prancūzų (nežinia).] Валатоўкі – два капцы радам. Можа 200 лет таму назад ці столькі хто пахаронены. У нас у лесе два капцы такіх. Хто знает. Адзін і втарой. А ўжо яны можа разваліліся.

Вродзе бы як Напалеон ішоў, харанілі салдат. А хто хараніў, ці рускія, ці французы. Сцюдзëнка, Докш. – Сцяпан Аляксеевіч Глазко, 1927 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/304.

PRIEDAI

208

133 Vienas Studzionkos pilkapių (2007-06-02)

Сасновая (П’яны лес) / Sasnovaja (Pjany Lesas) 70. [Kaimo pavadinimo kilmė. Gėda ir sakyti, kodėl Pjany Lesu pavadinta. Dabar Sasnovka vadina. Vyras pasigėręs pas moterį per langą lipo. Nežinia, ar įlipo, ar ne, bet buvo smarkiai įkaušęs.] – Чаго завецца П’яны лес? – Ай, стыдна гаварыць... – Ай, скажыця, хто там упіўся? – Цяпер Сасноўка завецца. Лез п’яны – п’яны праз акно лез... Мужык упіўся ды лез праз акно да бабы (...). Ці ўлез ці ня ўлез, алі лез п’яны. Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/193. 71. [Kaimo pavadinimo kilmė. Pasakojo taip, kad žmogus sėdėdamas ant kelmo atsigėrė vandens ir apgirto. Todėl pavadino Pjany Lesu (= Girtas miškas).] Казалі, вродзе какой-та чалавек на пні напіўся і ап’янеў. Вот і назвалі П’яны лес. – Прама на пні? – На пні, вады напіўся і ап’янеў. – Ад вады напіўся, не ад гарэлкі? – Ад вады. Тады гарэлкі не было.

– Там вада такая была? – Вот і назвалі П’яны лес. Сасноўка (П’яны лес), Докш. – Васіль Цімафеёнак, 1928 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/307. 72. [Kaimo pavadinimo kilmė. Čia gyveno ponai, o ten važiuodavo girtauti. Dabar tas kaimas vadinasi Sasnovka.] – Чаму П’яны лес? – Тут жылі паны і аны ездзілі туды п’янстваваць. Січас эта дзеревня называется Сасноўка. – А якія эта паны? – Ну якія паны. Асінавік, Докш. – Соф’я Рыгораўна Качуева, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/518.

Стан Круль / Stan Krulis

134 Stan Krulio dvarvietė, žvelgiant iš šiaurės (2007-06-02)

73. [Iš dvaro istorijos. Čia pas mus netoli Stan Krulis. Karaliai gyveno. Ten ir dabar rūsys dar yra. (Buvo) ponas Linevičius. Jie ten (Pjany Lese) miške girtuokliavo.] Тут у нас Стан Круль. Стан. Каралі жылі. Там недалёчка. Там с этай крынічкі бярот начала эта вада. Там і цяпер склеп этат есць. Пан Ліневіч. Яны в том лясу п’янствавалі, куцілі. Асінавік, Докш. – Соф’я Рыгораўна Качуева, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/517.

Tautosakos tekstai

209

74. [Akmeninis kryžius. Buvo apskritas akmuo, jame iškalta lėkštė, šakutė. Tai iš tų laikų, kai Napoleonas ėjo.] Быў круглы камень, там выбіта талерка, вілка, эта як Напалеон ішоў. Асінавік, Докш. – Соф’я Рыгораўна Качуева, 1926 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/511. PRIEDAI

210

75. [Akmeninis kryžius. Vietoje, kur pietavo Napoleonas, buvo kryžius su užrašu.] Быў крэст, дзе Напалеон абедаў, і падпісана было. Сасноўка (П’яны лес), Докш. – Васіль Цімафеёнак, 1928 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/308.

Шклянцы / Škliancai 76. [Kaimo pavadinimo kilmė. Tėvas man pasakojo, kad čia gyveno stiklius – žmogus gamino stiklą.] – Чаму Шклянцы? – Яшчэ мой тата казаў. Тут жыў такі шкленьнік, чалавек. Ён займаўся сьцяклом, робіў сьцякло тут. Шклянцы, Докш. – Кацярына Фадзееўна Круглянін, 1915 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/484. 77. [Iš kaimo istorijos. Škliancuose Švento Kryžiaus Išaukštinimo dienos išvakarėse buvo kermošius. Susirinkdavo daug jaunimo. Dainavo, šoko, grojo. Televizorių nebuvo, tad įdomu buvo pažiūrėti. Škliancuose jūra žmonių susirinkdavo. Ten buvo cerkvė, kurią (vėliau) nugriovė.] А там зьбіраўся кірмаш. – А калі? – Перад Узьвіжаньнем. Там столькі маладзёжы зьбіраліся, ды песні, танцы і музыка. Целівізараў не было, дык інцерэсна было паглядзець. – А хто хадзіў на кірмаш? – Усе ішлі і ехалі. Там мора было людзей. У Шклянцы. – Там царква была? – Была, а тады разрушылі. Замасточча, Докш. – Лідзія Максімаўна Скакун, 1931 г., нар. у в. Краснiкi. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/152b.

Tautosakos tekstai

211

135a Akmeninis kryžius buvusiame Škliancų cerkvės šventoriuje (2005-09-17)

135b Akmuo su dubeniu Škliancų cerkvės vietoje (2005-09-17)

78. [Iš cerkvės istorijos. Akmuo (švęstam vandeniui) buvo cerkvėje. Ją 1930-aisiais sugriovė. Stovėjo kryžius, ten ir buvo akmuo. (Į dubenį) žmonės aukojo kapeikas. Ten šventintas vanduo.] – А ў вас камень, што вадзічка стаіць... – Эта была цэркаў, у 1930 гады разбурылі. – А камень? – А ён у цэркві ляжаў. – А дзе? Гэты пагурачак – быў уваход, а тады во так ішлі. Там крэст стаяў. Там і камень быў. Туды кідалі капейкі. Там была свянцоная вада. – А гэта крэст ці што? – Ніхто нічога не казаў. Быў высокі. Як я была малая, мы на яго лазілі. Шклянцы, Докш. – Kлаўдзiя Kовель, 1939 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/475.

Доўгае / Dolhajė

PRIEDAI

212

136 Dolhajės pilkapis (2007-06-03

79. [Pilkapis prie kaimavietės. Pasakojo, kai traukėsi prancūzai, čia supylė daug pilkapių. Prie Dolhajės vienas yra. Žmonės kasinėjo, bet nieko nerado. Mano vaikai irgi ėjo ten kasti. Sako, tai Napoleono paminklai.] Курганоў тут ёсьцека. Француз як адступаў – панасыпаў. Напаліён. Ля Доўгага курган адзін. Хадзілі капалі, нічога не нашлі. І мае хлапцы хадзілі капалі. Па расказах – эта напаліёнаўскія памятнікі. Жамойск, Докш. – Аляксандр Мікалаевіч Бяльковіч, 1927 г., нар. у в. Кромавічы. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/178.

Вялікае Поле / Vialikaje Polė 80. [Kaimo pavadinimo kilmė. Kadaise čia buvo didelė laukymė, kurioje apsigyveno žmonės. Štai ir Vialikaje Polė (=Didysis laukas). Anksčiau buvo miškas ir didelė laukymė. Žmonių daug, vietos trūko, tai kai jie čia įsikūrė, ir atsirado (kaimas) Vialikaje Polė.] Тут некалі вялікая паляна была і тут пасяліліся людзі. Вот і „Вялікае Поле“. Тут лес перш быў і паляна вялікая была. А даўна ж людзей многа было, места не хватала, дык тут як пастроіўся і зрабілася Вялікае Поле. Вялікае Поле, Докш. – Васіль Уладзіміравіч Добыш, 1929 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/7. 81. [Kaimo pavadinimo kilmė. Vienas (žmogus) Dobyšas persikėlė ir jam davė tiek žemės, kad nesugebėjo jos apdirbti. Štai ir Vialikaje Polė (=Didysis laukas). Čia vien Dobyšai (gyvena).

Jie persikėlė iš Voučios. Kromavičių irgi nebuvo, kol nepradėjo dalyti žemių po baudžiavos panaikinimo.] Адзін Добыш пераехаў, а яму далі зямлі, што ня мог яе абрабатываць. Вот і „Вялікая поля“. Усё Вялікая поля адны Дабышы. Яны пераехалі з Ваўчы. І Кромавіч не было, пакуль не сталі з прыгоннага права надзяляць... Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/197. 1797 m. aukštupio Vileikos dvaro inventorius rodo, jog Vialikaje Polės užusienyje Dobyšai tuo metu jau nebuvo vieninteliai gyventojai (Vait.; plačiau žr.: Акты XXXVIII 356).

137 Vaizdas į Lysaja Haros kalną, žvelgiant iš vakarų (dešiniojo Neries kranto) (2005-06-06)

82. [Lysaja Hara. Vilja prasideda nuo Lysaja Haros. Tai tas kalnas, kur (elektros) stulpas stovi. Ant jo niekas neaugo, todėl ir Lysaja Hara (=Plikasis kalnas). Vilija ten prasideda ir teka toliau. Vingiuota upė, todėl, matyt, Vilija ir pavadinta.] Ад Лысай Гары шчытай [Вілья] начынаіцца. Лысая Гара, – во дзе столб стаіць. Нічога не расло на ёй, так Лысая назвалі. [Вілья] адтуль начынаецца і пашла. – А почему Вілья? – Не знаю чаму Вілья... Назвалі неяк. Што ізвілістая наверна была. Ізвілістая [рака]. Вялікае Поле, Докш. – Васіль Уладзіміравіч Добыш, 1929 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/8.

Tautosakos tekstai

213

Cтарыя магілы ў Шылінцах / Senosios Šylencų kapinės 83. [Šylencuose buvo kapinaitės. Šitų kapinių žemė jau parduota, išvežta keliams tiesti. Kapinaičių niekas neprisimena, net senutės. Koplyčia ten buvo.]

PRIEDAI

214

У Шылінцах былі [магілкі]. Зямлі ўжо прадалі гэныя магілкі. На дарогу вывязлі. Іх ніхто ня помніць гэныя магілкі. Дажа старухі (...). Капліца [там] толькі была. Вялікае Поле, Докш. – Васіль Уладзіміравіч Добыш, 1929 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/9.

138 Senųjų Šylencų kapinių vieta – žvyrduobės (2005-06-06)

84. [Iškasinėjo, išdarkė didelį kalną, kur senovinės kapinės yra buvusios. Žmonių kaulai, kaukolės pakelėse mėtėsi. Karo metu tose kapinėse vaikus dar laidojo, žmonės į duobes pylė bulves. Kasdami tas duobes rasdavo kaulų. Kolūkio metais kalvą traktoriais išstumdė, paruošė duobę silosui, tačiau rado žmonių kaulų ir paliko. Kai seniau žmogų palaidodavo, tai galvos pusėje ant kapo akmenį pastatydavo. Nebuvo kitokių antkapių. Paprastai kapinėse koplyčia ar cerkvė statoma. Šitose kapinėse to nebuvo. mama jau nieko nepasakojo. Visas kalnas iki pat upės – tai vis šitos senos kapinės. Tuomet tiesė kelią į Beriozkas, čia smėlį kasė. Smėlis, žvyras, žmonių kaukolės. Ekskavatorininkai, kurie dirbo, būdavo, ant pagalio jas užmauna ir į žemę įbeda.] Тут разрылі, траншэi этыя павыкопывалі. Косьці во па, Бярозкі, дарогa на Бярозкі. Бражджэлі* косьці па дарозе. Разрытыя этыя стaрыя магілкі, i вайной дзетак харанілі, усё (...). Яшчэ во ў вайну памёршы двое дзетак было, так пахаронены так збоку каля кладбішча, дык стараліся рылі, што золата там (...).

Тут бальшая гара была. Яшчэ дорога iшла туды. Ну, бальшая такая пад’ёмiстая. Ну, дарога, але такая гарушка. Ну тут i з даўна, тут i такія ... [?] пастрояныя былi. Тут i мама расказывала, што тут усё на кладбішчы было пастрояна. Як калхоз ужо была эта. На этым кладбішчы, мама ў вайну, казала, рыла тут, была бульба (...). У яму тут і бульбу хавалі. І капала, капала, там і косьці чалавечаскія. Пайшла і кажа, што там косьці. „Капай, – кажыць, – усё-роўна“. І трохі на тэй гэтай гарэ рассунуў трахтар сілас класьці. Эта после ш вайны. У калхозе яшчэ было, тады бульдозерам. Але яго і ніклалі, тожа ж косьці чалавечыскія выграбалі. Ужо даўнае кладбішча. Яшчэ тут харанілі, дык гэта ж даўна яшчэ ні было гароў, дык толькі камні ў галаве ставілі ўсё. І камені тут зрылі, змяшалі ўсё (...). Абычна ж і каплічка, і царква на гэтым ставіцца. Нічога мама ні казала, ні было. Гэта гара была аш да ракі, усё гэта было кладбішча. Я ж гэтага ня помню, як мама (...). Ужо гэтыя старухі пазьміралі. Во тут сусетка ў нас была, дык яна яшчэ помніла. Дык кажыць, была ўся гэта гара ў кладбішчы. Тады во ўжо гэту дарогу увялі, не было тут дарогі, на Бярозкі туды. Дажа недзе вывозілі за Чысці, там на Саланое, на балоце. І то тут пясок бралі. Тут жа многа пяску, гравій. Пясок добры, адны камушкі этыя тут. І чарапы этыя чалавечыскія былі, дык гэтыя эскаватаршчыкі, што рабілі, на калок гэтую галаву надзенуць і паставяць (...).

Шылінцы, Докш. – Рамуальда Міхайлаўна Шынкевіч, 1931 г. Зап. у 2005 г. В. В., Г. З., А. Т. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/1. * Plg. lietuvių brazdėti „bildėti“ (LKŽ I 837). Kai kuriuos pasakojimo žodžius sunku suprasti dėl prastos įrašo kokybės (Tuom.).

Кромавічы / Kromavičiai

139 Vienas seniausių Kromavičių pastatų (2006-07-24)

Tautosakos tekstai

215

85. [Kaimo pavadinimo kilmė. Kodėl Kromavičiai? Čia seniau buvo karčema ir parduotuvė. Tuomet sakydavo kromas, o ne parduotuvė.] Чаму Кромавічы? Тут даўней была карчма і крама, называлася па беларуску. Тады крама называлі, а не магазін.

PRIEDAI

Кромавічы, Докш. – Мікал Максімавіч Батура, 1925 г. Зап. у 2006 г. В. В., Д. В., Т. В., Ю. Г. Расш. Т. В. Зах. LTR 7647/195.

216

Гарадзiшча / Haradziščas 86. [Piliakalnis. Pasakojo, kai vyko karas su totoriais, jie kariavo šakėmis, kirviais, viskuo. Jų vadas jojo raitas priešakyje, o čia visur šaltiniai... Seniau čia veikė malūnas, buvo didelis ežeras (tvenkinys). Prisimenu, kai buvau maža, jame maudėmės. Nepamenu, su kuo kariavo. Vyko susidūrimas. Pasakojo, kad totoriai karo metu įsikūrė ant kalno. Jų vadas jojo pirmas ir įklimpo į pelkę. Arklys kapanojosi kapanojosi. Kol kariai atbėgo, tas vadas nuskendo. Tada totoriai kepurėmis prinešė smėlio ir supylė kalną.] Ішла вайна. Нейкая, казалі, татарская ішла вайна... Ваявалі і з віламі, з тапарамі, з усімі. І вот іхны начальнік ехаў уперадзі на кані, скакаў. А тут-жаж наша месца крынічнае, крыніцы, во я ж толькі з крыніц! Даўна ў нас тут млын быў. Дык возера было вялікае, я яшчэ малая была – на пораме каталіся, купаліся. – А як называлася тое возера? – Возера, ну, яно... Вільля-рака, і ўсё, называлася, а тут млын – засаўкі заслонюць – дык тут возера тады! А як адслонюць – трэба малоць, засанку адслоніваюць і тады мы па гэтай цячэні купаемся, а гэта ўжо возера трохі сходзіць – рыбу ловім тады... – Ну і ехаў той начальнік... – Ехаў той начальнік на ўперадзе, эта ж уперадзе, хто там яго. Нейкая сутычка ж была, з кім ваяваў, я не знаю. Ну, татары, ён казаў мне гэты Стась. У нас тут свіран наш стаяў, дык мы гэдак як во і вы прыйшлі, нам тады па гадоў пятнаццаць было: „Дзед Яхім! Ты нам раскажы што. Мы ж тожа інцерысуемся, мы ж тожа наезныя!“... Ну, што? Тады гэны самы бацька жыў тамака аж дагэтуль, дагэтуль ён там жыў. А тады прыехалі гэтыя татары на гарэ пастроіліся, але як гэта ўжо вайна прайшла. А гэты – ехаў-ехаў і ўперадзе як ляцеў і, думаў усюды ж цэла добра дзержыць нас зямля, і конь як уляцеў – крыніца правалілася, правалілася, боўтаў, боўтаў... Мы ж самі гадавалі коней, калі дзе балота, дык ён ужо глядзіш, каб шыя голая была, тады мужчыны вяроўкі закідуюць і выцягваюць. Ну, дык ён і патануў. І як патануў, пакуль гэтыя вайска к яму прыляцелі, ён ужо там, у гразі гэтай патануў. Ну, і што і казаў, ён, кажыць, па шапцэ яго войска, па шапцэ пяску зняслі туды і зрабілі гэту гару! А тады ўжо посля гэтыя татары нейкія паставілі там. Дык майму тату і не далі зямлі тут ... Гарадзiшча, Докш. – Соф’я Маркаўна Насенік, 1929 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/3.

Tautosakos tekstai

217

140 Sofja Nasenik iš Haradziščo (2007-06-03)

141 Švč. Trejybės dieną berželiais papuošti vienos Haradziščo sodybos varteliai (2007-06-03)

87. [Ąžuolas Caras. Jis ir dabar yra! Gal jau išdžiūvo, nes šią vasarą nenuėjau. Šią vasarą buvo audra. Nuo stogo šiferį nuplėšė. To ąžuolo vardas duotas pagal miško sklypo pavadinimą. Ąžuolas Caras – Cerkvės sklypas.* Tą sklypą kirto, (aukštupio) Vileikos cerkvę statė. Todėl taip praminta. Jei kas klausia, kur gyvulius ganei, tai atsako: „Cerkvės sklype“. Ten išpjovė, o ąžuolas pavadintas pagal sklypą – ąžuolų negalima kirsti.] – Гэээ, ёсць ён і цяпер!!! Але не знаю, можа ўжо высах? Я ўжо летась не дайшла – ногі... Цяпер во буран, у нас жа летась... залетась прайшоў буран. Адгэтуль як падскачыў, дык у нас трохі з гэнай хаты сарваў шыфер. А так – ябланы!

PRIEDAI

218

– А што пра таго дуба казалі? – Ну, ён дуб рос, там дзялянка. Ну, сколькі мне было гадоў... Малую мама адправіла мяне ў лесхоз – нада ж рубель быў... Гэта па дзялянцы яго празвалі. Рэзалі там дзялянку. Цар-дуб – Царкоўе было. Там калі-то дзялянку рэзалі і во, у Вялейцы, ёсць цэркаў. На гэту цэркаў строілі калі-то. І як гэты лес на цэркаў строілі і гэту дзялянку празвалі ўжо. Мы заўсёды: „Дзе скаціну пасеш?“ „У царкоўскай дзялянцы!“ Як выразалі гэта там, а гэты дуб, там ужо ад дзялянкі, кідалі – дубы нельзя было рэзаць, каб размнажэніе. Гарадзiшча, Докш. – Соф’я Маркаўна Насенік, 1929 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Т. В., Ю. Г., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/5. * Bltr. царква „cerkvė“, o цар – „caras, monarchas“ (Vait.).

Камена / Kamenas 88. [Iš kaimo istorijos. Kaimas, gyveno žmonės, kaip jums pasakyti... Savo valakuose kiekvienas statėsi (namus). Niekas niekuo nesidomėjo, kol sovietų valdžia neatėjo... Iki to laiko visi gyveno ant savo žemės gabalėlio.] Тут проста, ну што? Дзярэўня была, тут жылі людзі, як вам сказаць... Ну такімі валокамі, хто сваё строіў і ўсё. Ніхто нічым не інцерысаваўся, пакуль не сталі, як гаварылі, што тады савецкая власць як началася. Зразу ж не было тады. Адзіначлічна жылі – хто на сваей зямельцы, кусочак зямелькі. Камена, Віл. – Марыя Іванаўна Навойчык, 1944 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/55. 89. [Akmuo su iškaltu kryžiumi. Kadaise karo metu važiavo (ponas) karieta. Atrodo, prie akmens ta karieta subyrėjo. O ar tai tiesa, ar ne – to mes nežinome.] Ехаў калісьці вайной на брычцы, там вродзе бы разбілася гэна брычка, там. Ну, а праўда гэта, непраўда – гэта ж мы не знаем. – А там? – Там. Во ля гэнага каменя. – А які пан? – Вот гэтага не знаю. Эта, знаиця, эта ж да нас былі, вы ўжо дзеці нашыя, а мы-жаж што? Камена, Віл. – Марыя Іванаўна Навойчык, 1944 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/54.

Tautosakos tekstai

219

142 Kameno akmuo su kryžiumi (1859)

90. [Akmuo su iškaltu kryžiumi. Mano tėvas apie tą akmenį pasakojo. O iš kur jis atsirado, tai nepasakysiu. Klausiau tėvo, iš kur akmuo. Jis sako, na štai, atsirado... – Kodėl kryžius iškaltas? – Akmuo šventas.] Мой тата быў яшчэ. Дык ён мне казаў, што камінь ёсць – і мы ў школу хадзілі. Мы відзялі яго тамака, гэты камінь, і гулялі. А дзе ён, адкуль браўся, я не скажу. Я кажу на тату: „А дзе ён?“ Дык ён кажыць: „Ну во, дзеткі, тут стаў гэты камінь“ (...). – А чаму там крыж? – Святы быў! – Камень святы? – Камінь. Да (...). Камена, Віл. – Соф’я Навойчык, 1920 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/57. 91. [Akmuo su iškaltu kryžiumi. Gal karo metu kažkas ten žuvo. Sunku pasakyti kas... Daug jų (karių) čia ėjo. Žuvusius čia galbūt palaidojo ir tą akmenį pastatė. Kryžius su užrašu yra, tik nežinau, ar perskaitysi. Tai ne Didysis Tėvynės karas, o daug anksčiau, gal dvyliktųjų metų (Napoleono) karas. Palaidojo ir akmenį (pastatė) su užrašu.] Вайной нейкай можа хто-та там пагіп. А хто ж пагіпп там... Надта іх многа ішло. І там, наверна, хто-та астаўся і іх пахаранілі і гэты камень палажылі. Там-жаж ёсць і крэст такі, і там надпісь ёсць. Тока там ці прачытаеш, я не знаю. – А якая вайна? – А гэта аай! Эта было можа, я не знаю, яшчэ можа ў двенаццатым ці якім гаду. Ні гэта вайна, ні Вялікая, а раньша ж. Ну я эта чула, некалі гаварылі.

– То там як магіла? – Ну проста яны іх пахаранілі ўсіх. Іх тут разбілі. Вот і ўсё. Іх пахаранілі і камень, навернае, і там можа якую подпісь. Ну нешта там напісана (…). Камена, Віл. – Альбіна Сержант, 1939 г., нар. у в. Анушкі, Віл. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/58. PRIEDAI

220

92. [Akmuo su iškaltu kryžiumi. Labai seniai, dar caro laikais kažkas plaukė upe ir ant to akmens užrašą iškalė. Nuo akmens ir kaimas Kamenu (=Akmeniu) pramintas. Mačiau ant akmens iškaltas raides, bet negaliu pasakyti, kas ten užrašyta.] – А што гэта за камень? – Хто-та праходзіў па рацэ і надпіс выбіў на гэтым. Гэта ўжо пры царэ. Даўнапрадаўна. Ну ад гэтага, значыць, і вёска Камена. Дык там нейкія надпісі, нехта нейкі ш ўжо... Я цяпер не скажу. Праходзіў па гэтай меснасці. І высек на камене на гэтым. Дык вот камень гэты там і сахраняецца. Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/88.

143a Kameno akmuo su kryžiumi, žvelgiant iš pietų (2005-06-05)

143b Kameno akmuo su kryžiumi, žvelgiant iš šiaurės vakarų (2005-06-05)

93. [Šventas šaltinis paupyje. Tėvas man pasakojo, kad kadaise vanduo ištryško. Vandenį sėmė gydymuisi. Paskui tas fontanėlis pranyko.] А тады там некалі, гэта мой бацька расказваў, фантанчык вады біў з гэнай зямлі, там на зямлі. Бралі на лячэнне. Там на павароце. ... А тады прапаў ужо гэны фантанчык. Камена, Віл. – Іван Вікенцьевіч Навойчык, 1937 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/48. 94. [Iš kaimo istorijos. Anksčiau visas kaimas buvo katalikiškas. Paskui vaikai ėmė tuoktis su stačiatikiais, keisti religiją... Dabar kunigas jau leidžia – Dievas vienas, ir rusų (stačiatikių), ir lenkų (katalikų). Kunigas sako, jei toli bažnyčia, eikite į cerkvę. Atvažiuoja čia ir kunigas, ir popas. Mes katalikai, mes tikim Lenkija. Aš septynerius metus lenkiškai mokiausi. Rusiškai nei rašyti, nei skaityti nemoku. Lenkiškai viską moku – ir dainuoti, ir skaityti.] Перш вёска была ўся каталіцкая, а тады ўжо сталі жаніцца дзеці, сталі рускія браць, пераходзіць у рускія, і гэтак во ксёндз пераводзіў на каталікоў, а цяпер ужо ксёндз разрашаіць – Бог адзін, і рускі, і польскі. Кажыць ксёндз, як далёка касцёл, дык у царкву хадзіце. І прывозяць і ксяндза, і бацюшку (...). Наша вера каталіцкая, мы верым у Польшч, у самую. І па-польску ўсё вучылася сем гадоў, я па-руску ня ўмею. Нічога – не пісаць, не чытаць. А па-польску ўсё ўмею – і пець, і чытаць (...). Камена, Віл. – Паліна Іванаўна Навойчык, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/47.

144b P. Navoičik namų interjero detalė (2007-06-04)

144a Palina Navoičik iš Kameno (rankoje laiko pašventintas žvakes) (2007-06-04)

Tautosakos tekstai

221

95. [Iš kaimo istorijos. Anksčiau totorių čia nebuvo. Nežinau, kur jie gyveno, bet kasmet lankydavo kapus. Čia, už kaimo, jų kapai. Kasmet atvažiuodavo. Melsdavosi, paskui – vaišės. Vaikai vis bėgdavo pažiūrėti, kai totoriai atvažiuodavo.]

PRIEDAI

222

– А перш татары тут не жылі, але не знаю, дзе яны жылі. Кажды год прыязджалі на магілкі. Ага, тут во за Каменем – іхныя магілкі. Кажды год прыязджалі, а цяпер ужо і не чуваць. Усягды прыязджалі. – А што яны рабілі там? Як маліліся? – Маліліся. Гэдак маліліся, а тады ўжо абед зробяць тамака яны. Там – на магілках. (...). Там і камень напісаны валяецца, ніколі не хадзіла не чытала. Дзеці бегалі глядзець. Я так не хадзіла, а дзеці бегалі глядзець. Татары прыехалі – і палятуць глядзець! Камена, Віл. – Ганна Іосіфаўна Лобач, 1925 г., нар. у в. Стахі, Віл. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/32. 96. [Iš kaimo istorijos. Totorius laidojo sėdinčius. Iškasa duobę ir pasodina. Daug kartų matėm, kai per kaimą veždavo laidoti. Iš toli veždavo, nes pas mus totorių nėra. Vaikystėje nubėgdavom pažiūrėti, kaip juos laidoja. Įdomu buvo.] А татары пасадзюць, седзячы закопвалі ў яму. Дол выкапаюць, а тады седзячы. У іх – седзячы. І так капалі многа разоў, і свежыя вязуць праз нашу вёску, здалёк усё вязлі сюды, здалёк – тут у нас татараў няма. Далёка. А цяпер там ужо ўсё парынулася. Нічога няма там. – А як яны памінкі спраўлялі? – Ну, спраўлялі! Але ж цяпер-то ўжо там ніякага няма нічога. Мы даўней на гэта не хадзілі, але тока вот, калі былі меншыя, пабяжым як вязуць татарына хаваць, як хавалі, дык нам інцярэсна палядзець. Камена, Віл. – Паліна Іванаўна Навойчык, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/33. 97. [Iš upės istorijos. Labai daug žuvų buvo. Per minutę po du kibirus žuvų prigaudydavo. Pusė upės buvo mūsų, o kita pusė – bolševikų. Čia buvo Lenkija, o ten – bolševikai. Niekas nesaugojo tų žuvų. Iššoko kažkas ir: „Stokit!“ O jie puolė bėgt, tai mano broliui šovė į petį ir sužeidė. Kitam iš nugaros vidurius peršovė, valandą pagyveno ir mirė.] А рыба лавілася, дык прама па вядры два налоўлівалі рыбы, пойдзе – за мінуту. Так яны, а рака палавіна была наша, палавіна – бальшавікі. Тут была Польшч, а ў іх там – бальшавікі. Дык яны можа і скочылі тамака дзе, там на рыбе ніхто не глядзеў. „Стойце!“ А яны ўцякаць сталі, дык майму брату як далі ў плячо, куля ўляцела, а во тут во выляцела, а гэнаму другому – ззаду, а тут кішкі выбеглі, дык пажыў гадзіну і памёр, а мой брат і выжыў. Камена, Віл. – Паліна Іванаўна Навойчык, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/42. 98. [Iš upės istorijos. Upe pasroviui plukdė medieną. Plukdė iki Vileikos. Ten buvo paskirstymo punktas – medieną ten kraudavo, kur reikia.]

Tautosakos tekstai

223

145a Totorių kapinės Kameno pilkapių teritorijoje (2007-06-04)

145b Vienas totorių antkapių Kameno pilkapių teritorijoje (2005-06-05)

Лес жа гэты гналі, як гналася Вілія, так і гналі дзерава. І вот гэта дзерава гналі аж да Вілейкі. Там быў ужэ перавалачны пункт. Там дзерава ўжэ адгружалі, куда яго. Так во па нашай рэчке тут... Камена, Віл. – Алена Аляксандраўна Лобач, 1936 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/40. 99. [Iš upės istorijos. Į kaimo galą eidavo maudytis. Toje vietoje upėje buvo labai daug (juodojo) ąžuolo. Klausėm tėvų, iš kur tie ąžuolai. Sako, gal kada kokia giria buvo. Dabar niekas nežino.] Там вун, у канцы вёскі, там усягды купацца хадзілі туды. Там надта дубоў многа было ў рацэ. І тожа, гэтаксама пыталіся мы ў сваіх бацькоў адкуль гэтыя дубы паявіліся тут. Дык яны кажуць, можа калі якая пушча была. Ніхто не знаіць цяпер. Камена, Віл. – Іван Вікенцьевіч Навойчык, 1937 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/50.

Спас / Spasаs

PRIEDAI

224

146 Vienas senųjų kryžių Spaso kapinėse (2007-06-05)

100. [Iš bažnyčios istorijos. Rugpjūčio šeštąją pas mus atlaidai. Vadinasi Spasas. Atvažiuoja vaikai ir mes ten meldžiamės.] Фэст у нас шостага аўгуста – Спас. – Дык у Вас і Спас называецца? – І Спас называецца. Вот мы і ходзім да Спаса. І дзеці прыязджаюць, вот мы і там молімся. Камена, Віл. – Леаніда Карлаўна Казак, 1939 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/45. 101. [Iš bažnyčios istorijos. Pas mus berželiais puošiama. Jau buvo Sekminės, dabar artėja Devintinės, atlaidai Spase. Reikia išpuošti altorius. Kiekvienas kaimas puošia savo altorių. Pavyzdžiui, mūsų Kameno kaimas. Berželių paimam, ten stato Dievo Motinos paveikslą ir gėlių, bijūnų į bažnyčią atneša. Berželius iš bažnyčios būtinai reikia parsinešti namo – tam, kad audra stogo nenuplėštų.] – Не. У нас вісяць бярозкі. Вот Дзевятнік, вот ужо была Сёмуха, а цяпер будзіць у нас Дзевятнік, вот фэст – там у Спасе. Вот там стаіць прыбіраць алтары. Сколька алтараў, вам сказаць... Адзін алтар, два алтары, тры алтары – чатыры алтары. Эта каждая дзярэўня там вот, прымерна, мы – Камена – там свой робім. Бярозкі наташчаем, там абраз ставяць Матку Боскую і цвяты во гэтыя во – піоны, усе носім у касьцёл. І тады мы гэну бярозку – эта трэба абезацельна – прыносім дамоў і нада, каб бура страху не саравала. – А можа якія зёлкі во так во ўпіхалі ў сьцены, каб нячысцікі ня ўлазілі?

– Бабы ўпіхалі, но мы ўжо – не. – А ад каго гэта так яны рабілі? – Ну ад гэтых во... Кажуць, гэта ад бураў. Ну, мы ўжо гэткага ня робім. Камена, Віл. – Леаніда Карлаўна Казак, 1939 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/53. 102. [Iš bažnyčios istorijos. Anksčiau stačiatikių šventikui duodavo žemės. Kastykuose stovi sena cerkvė, o Spase buvo bažnyčia. Kai Rusija nugalėjo Lenkiją,* bažnyčia atiteko stačiatikiams. Spase ir šventikas gyveno. Jiems žemės anksčiau duodavo. Man pačiam teko skaityti, kad popas turėjo net šimtą tris hektarus.] Дарога – раней бацюшку, папу, давалі ж зямлі. Тут цэркаў стаіць [у Кастыкаў] – тожа ж старынная цэркаў. А там, у Спасе, касцёл быў. Значыць, раней недзе, па-відзімаму, посля як Расея забралі Польшч, ужо аднялі, праваслаўным перайшоў гэты касцёл. І бацюшка жыў там, у Спасе гэтым. Ну, і раней давалі ж папом, бацюшкам зямлі. І вот дажа мне прышлося прачытываць, чытаць. Сын прынясець бывае. Дык у яго зямлі было аж сто тры гектары! У бацюшкі гэтага. І было, што тут папу эта была, тут яна і дарога завецца. У Залозках зямля, у Спасе зямля. Сто тры гектары. Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/83. * Omenyje tikriausiai turimas trečiasis Abiejų tautų respublikos padalijimas (Vait.). 103. [Vieškelis. Spaso vieškelis – čia kažkada buvo Spasas (gyvenvietė), bažnyčia. Kelias tęsiasi nuo Dauginavos iki Kuraneco, medžiais apsodintas. Dabar mažai jį kas benaudoja.] Гэтай дарогаю... Спаські гасцінец называецца. Тут некалькі Спас быў, касцёл быў. І ён цягнецца адгэтуль ад Даўгынава аж у Куранец. Яно там дрэвам павысаджвана. Мала хто гэтым гасцінцам і пользуецца. Камена, Віл. – Іван Вікенцьевіч Навойчык, 1937 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/53.

Чапельшчына / Čapelščina 104. [Iš kaimo istorijos. Mūsų kaimas Čapelščina. Kadaise čia tebuvo keturi namai, baudžiava. (Tada) dvarininkas išdalijo žmonėms žemę – visiems po valaką. Kiekvienam namui davė. Namų daugėjo. Iš keturių pasidarė gal dvylika. Atrodo, jog čia gyveno kažkoks dvarininkas Čapialevskis. Dėl to ir kaimas Čapelščina pavadintas.] Наша вёска гэта Чапельшчына. Некалі тут былі толька чатыры хаты. Эта, відна, я так думаю. Некалі ж было крэпасное права. Ну і надзяліў памешчык людзей – усім па валоцэ. У каждую хату давалі. І яны размножыліся. З чатырох зрабілася тут, наверна, дванаццаць хат.

Tautosakos tekstai

225

– А чаму так Чапельшчына называецца? – Вродзе бы гаварылі, памешчык нейкі быў – Чапялеўскі. Вродзе бы ад гэтага Чапельшчына. Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/68. PRIEDAI

226

147 Pasakoja Konstantinas Čarapovičius (2007-06-05)

105. [Iš upės istorijos. Prisimenu, vaikystėje buvo įdomu stebėti, kaip prie Vilijos rišdavo ir plukdydavo sielius. Daug plukdydavo. Sielis ilgas. Buvo ten kelnės tokios (lovos), dvylikos – penkiolikos metrų ilgio rąstai, surišti iš berželių padarytais ilgais raiščiais. Daug jų surišdavo, iki šimto, šimto penkiasdešimt kelnių (lovų) surišdavo. Priešakyje stovėdavo vadovas ir leisdavo juos vandeniu. Būdavo, ant seklumos užplaukdavo ir imdavo juos laužyti – srovė užpakalyje esančius tai neša. Tai greičiau į krantą! Plukdydavo iš Vileikos net į Vilnių. Ten prekeivis šitą medieną iš dvarininko nupirkdavo. Jau po karo, kaip buvo Sovietų Sąjunga, tai rąstus plukdė nesurištus. Suveždavo ir ridena tiesiai į upę. Tai visa upė tų rąstų pilna. Plukdė ir plukdė. Iš mūsų kaimo vienas, iš Kastykų – Beganskis.] – А скажыце ці плыты ганялі даўней? – Да. Асоба запомнілася мне ў дзецтве яшчэ. Дзе-та там каля Вільлі, там ужо вязалі іх, звівалі і гналі ракой многа. Інцярэсна малому. Плыт – длінны. Былі там кельні такія, броўны можа па метраў якіх дванаццаць-пятнаццаць, сма палена. Павязаны яны швартугамі, ні шынтам, ні провалкай, а з бярозы з тонкай круцілі і гэтай бярозай вязалі іх. І длінны – метраў якіх можа сто-сто пейсят навяжуць кельняў гэтых. Ну ўперадзе ўжо, каторы рукавадзіцель, адпускае іх. Ёсць і мелка – трэба аж абходы, але бываіць, як засядзіць углыб на мелкае – там начнець ужо ламаць у іх усё, зад жаш наганяіць. Тут скарэй на кардэль, на берагах! Ужо кап астанавіць, каб не пакрышыла ўсё гэта. Ну і гналі

аж у Вялейку, а з Вялейкі – аж у Вільна, а там купец гэта ўсё дрэва купляў у памешчыка. Значыць, сплаўлялі так вадой. А посля ўжо вайны, ужо Савецкі Саюз стаў, ужо гналі моллю, ужэ ні плытамі, а ў ваду накачаюць, навозюць і тады ўся рака запоўнена гэтымі броўнамі. Там упоперак троху задзержуць гэта ўсё і гэдак гналі-гналі. Во так во... – А з Вашай вёскі ці ганялі плыты? – З нашай адзін ёсць тут. З Кастык Беганскі (...). Так той моллю, ужо пры савецкай власці. Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/85.

Кастыкі / Kastykai 106. [Pilkapiai. Vietiniai žmonės pasakojo, kad tie pilkapiai nuo švedų karo likę. Bet tai netiesa. Kai iškasė, tai kiekvienam kape – po vieną. Netiesa, kad čia karas buvo.] – А вот даўней, як раскопкі яшчэ не праводзіліся, што казалі пра гэтыя курганы? – А гэта, гаварылі месныя, што гэта ад вайны ад шведскай. Эта няпраўда. Яны як раскапалі, у кажнай магіле – адзін. А гэта ўжо, што тут вайна была – гэта няверна. Кастыкi, Віл. – Іван Іванавіч Яўгель, 1925 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/56. 107. [Pilkapiai. Kasu kasu, žiūriu – žmogaus kaukolė. Mačiau viską. Paskui kasinėjo (archeologai) ir nustatė, kad čia gyveno žmonės ir juos taip laidojo: paguldydavo mirusįjį, aplink kasdavo griovį ir supildavo pilkapį. Tie kalnai ir dideli, ir maži.] Капаў-капаў, гляджу – чэрап чалавечаскі. Так я і кінуў гэта ўсё ваабшчэ. А посля рабілі, значыць, раскопку. Аказалася, вродзе бы, што эта насяленіе было і на айна врэмя такім манерам харанілі людзей. І вот, значыць, як раскопку рабілі, клаўся пакойнік, значыць, і кругом насыпалі, проста ровам абносілі, насыпалі гару. А горы гэтыя і большыя, і меншыя. А тут была такая болей, вродзе бы, як багацейшы чалавек ужо. Чапельшчына, Віл. – Канстанцін Пятровіч Чараповіч, 1921 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/79. 108. [Lysaja Hara yra netoli. Už upės. Visur žemuma, o ten prie pat upės – aukštas kalnas. Matyti, kad kadaise aplink kalną upė tekėjo. Uošvis pasakojo, kad šitame miške buvo Vladyčinos kaimas. Sakė, kad jį sudegino, nes žmonės apsirgo cholera. Niekas tada choleros negydė. Bijojo, kad neišplistų.] А Лысая гара во недалёкa. За ракой. Можа яна после патопа аказалася гэная гара? Я ня знаю. Усюды вот нізіна, а яна высокая, выдае там кругом. А гэта ўсюды – нізіна. – Так яна ў ракі стаіць? – Каля самай ракі (...). Там і дубы растуць, там такі лес. Кажуць: „На Лысай гарэ“.

Tautosakos tekstai

227

PRIEDAI

228

А каля там такая. Ну ручаёк цёк. Відна, некалі рака ішла. Бо во так абходзіла кругом. Там затокі тожа і абходзіла гэтак. Дык гэты... Звалі „Баўтоніха“. А чаму яе звалі „Баўтоніха“? Ну, назваў народ гэдак. – А што гэта Баўтоніха? – Баўтоніха. Бо называлі раку. Раку прымерна. Рэчачка цякла ў гэту раку, круга гэнай Лысай Гары цякла такая рачулка. Ну, і вот назвалі. А чаму яе назвалі гэдак. Як вот свекар расказываў, тут у лесу, у дуброве, была дзерэўня. Владычына. Дык яе, казаў, спалілі ваабшчэ. Была гэта. Ну, дык гэта някрэпка даўна, гэта ўсё свекар расказваў (...). Гаворыць, халерай захварэлі людзі і тады і людзей там спалілі, і ўсё, і дзерэўню спалілі. Лячыць то не было, баяліся, кап не распрастранялася дальша. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/73.

148 Marija Jaugel iš Kastykų (2007-06-06)

109. [Lysaja Hara – už upės, krante. Gal tiesa, gal ir netiesa, bet pasakojo, kad austrai su Rusija ar su Lenkija, ar dar su kažkuo kariavo. Tai bėgdami (austrai) karietą aukso šiame kalne paslėpė.] Лысая [гара] за ракой во, на беразе. Дык тут нам расказывалі, можа і праўда, можа няпраўда, халера знаіць, што ў гэтай

гары, як аўстрыйцы ваявалі з Расеяй, ці з Польшчаю, ці з кім ён. Дык уцякаючы карэту золата, гаварылі, што захавалі. Казалі, што ў гэтай гарэ. Кастыкi, Віл. – Мікалай Мікалаевіч Заяц, 1934 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/94. 110. [Iš kaimo istorijos. Prieplauka, atrodo, ir Kamene, ir Kastykuose buvo. Kastykuose – kitoje upės pusėje. Toje vietoje buvo randama koklių. Buvo prieplauka.] Прыстань, наверна, у Камене была. І ў Кастык. – А дзе ў Кастык была? – На тэй старане. – А на той старане? – На той старане. – А далёка адсюль? – Не. Вот, дажа гэта... кахаля там яшчэ находзілі. Была прыстань. Кастыкi, Віл. – Іван Іванавіч Яўгель, 1925 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/57. 111. [Iš upės istorijos. Taip, čia buvo gilu. Upė gili, ne tokia, kaip dabar. Seni žmonės pasakojo, kad Kraiske buvo fabrikas. Geras, plonos vilnos gamybos fabrikas buvo. Jokių mašinų tada nebuvo, šia upe plukdė viską į Vilnių. Juk šita upė teka į Vilnių. Aš viso to neatsimenu, tai mano seneliai pasakojo.] – Ну, дык раскажыце, там два месца было зроблена для лодак так глыбака? – Да. Там глыбака было. Дык тут рака глыбокая была! Гэта не цяпер. Вы знаiце, пэўна, ехалі там. Камiна! А ў Крэйску, гаварылі, гэта перадавалі старыя людзі, што ў Крайску была фабрыка гэта. Ну суконная, як яны гавораць, тонкасуконная, харошая была фабрыка. І па гэтай раке – тады ж не было ні машын, нічога – і сплаўлялі. Ну, і яна там недалёка. Ад гэтай па раке сплаўлялі сюды на Вільнюс. Гэта ж рака на Вільнюс ідзець. Да? – Але Вы ўжо не помніце? – Не, не! Гэта, знаiце, мой бацька ня помніць. Гэта, можа, дзедушка, там прадзедушка расказваў. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/68. 112. [Iš upės istorijos. Kraiske buvo fabrikas. Upe viską plukdė. Laivai plaukiojo, nedidelės baržos. Turbūt į Vilnių, Kauną viską plukdė.] У Крайску ж была ж фабрыка. Тамака ж па гэтай раке сплаўлялі. Усё вазілі. Тут хадзілі караблі былi, ну – небальшыя баржы. Баржы называлі. Небальшыя. – А куды яны? – Куды яны? Туда, наверна, у гарады – у Вільнус, у Каўнус. Туда ж недзе сплаўлялі. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/76.

Tautosakos tekstai

229

PRIEDAI

230

149 Ivanas Jaugelis iš Kastykų (2007-06-06)

113. [Iš upės istorijos. Medieną suveždavo žiemą, surišdavo. Vinimis nekaldavo, o rišdavo, kad nepažeistų medžių. Iš beržo vydavo tokius (raiščius), surišdavo. Plukdydavo rąstus ir surištus, ir ne. Nuridenam į vandenį. Plukdo ir eina sausuma, žiūri, kad nesustotų. Nesurištus rąstus daugiausia plukdė merginos. Vileikoje, Vilniuje, Kaune iš vandens ištraukdavo. Įvairią medieną plukdė. Eglė buvo labai gera, balta tokia. Tais laikais už šį darbą gerai mokėjo. Metus ir aš rąstus plukdžiau iki Vileikos. Medžio apdirbimo įmonėje juos iškraudavo. (Pavyzdžiui) prie Kastykų užtvėrė upę, viskas nuo Stešycų čia suplaukia. (Kur reikia) sustabdo. Kamene, Pagoste. Sosenkoje, Rabunėje sustabdydavo. Pertveria upę – sulaiko viską, paskui vėl paleidžia.] – А так ў нас во зімою звозюць, зложаць дрэва, вяжаць – біць ня бей гваздзямі, штоб не нарушыць, а вязалі. Вілі з бярозы такія, прывязвалі, штоб не сапсаваліся, бо сапсуеш усе доскі. І тады вязалі і сплаўлялі. А то і моллю ганялі. Качаеш у ваду. – А тады па берагах ідуць, гдзе там астановілася.* – У аснаўном дзяўчаты моллю гналі. – А потым ужо? – А там у Вілейке, у Вільнюсе выгружалі з вады. – Сматра ж куды ішло.* – Да. Можа і ў Каўнас шло. – То там сасняк?.. – Разнае. Ой, очынь харашо ель гналі. Такая белая. – Так, а ці добра плацілі? – Ну, на тое врэмя добра плацілі. – А Вы былі на сплаве? – Адзін год. – А да куда Вы даплылі?

– Да Вялейкі. – Да Вялейкі? – Да Вялейкі. А там ужо ў Вялейке выгружалі на лесазаводзе. – Дык вот як гналі, дзе спыняліся? Ці плылі, плылі? – Не. Гэта ж астанаўляюць. Астановяць, а тады пускаяць. У Кастык загарадзілі – са Сцешыц даплыло ўсё сюда. – А ў якіх вёсках спыняліся? – У Сцешыцах астанаўліваліся, у Камене там, у Пагосце. – А як да Вялейкі? – У Сосне, у Рабані. Перагарадзілі раку – усё сабралася, тады пускаюць. Кастыкi, Віл. – Іван Іванавіч Яўгель, 1925 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/66. * Įsiterpia pateikėjo žmona (Tuom.). 114. [Iš upės istorijos. Nuridendavom rąstus į upę. Iš miško į pakrantę rąstus suveždavo ir į rietuves sudėdavo, paskui į upę ridena. Būdavo, ir sieliais, ir nesurištus rąstus plukdė. Į Vileiką nuvarydavom ir priduodavom. Plukdė gegužės, birželio mėnesiais, kai vanduo aukštesnis – rąstai geriau plaukia. Sustodavom tik naktį trumpam, paupyje. Stengėmės greičiau – daugiau pinigų uždirbsi. Iš Vileikos grįždavom pėsčiomis. – Ar upėje buvo akmenų? – Upėje buvo ir akmenų, prie Vileikos, už Sutokų. Ten jų daug. Plukdėm (iš toli) upe aukštyn kilometrų ne mažiau penkiasdešimt, dar už Pagosto, už Kameno. Ten nueidavom pėsčiomis. Medieną priduodavom Vileikoje, o ką toliau ten darydavo – nežinau. Turėjom brigadininką. Visi suaugę vyrai (plukdė). Iš kaimo susirinks penkiolika, dvidešimt vyrų.] – А вот Вы ганялі плыты? Як там было раскажыце? – Ну з берага скатывалі. З лесу на бераг вазілі так ў штабалі клалі, а тады ў раку з берага скатывалі. Бываеш плытамі збівалі, а то моллю ганялі. Так, незбіваючы. Моллю. І аж у Вялейку. У Вялейку загонім і там здавалі. – А ў які час вясной? Прымерна. – Май-юнь так. Во так. Вада каб большая была. Яно ж лучша для дрэва. – А дзе прыпыняліся як гналі плыты? – Нідзе. Во гэдак гонім. Ночы нямножка там на беразе. Каля ракі гэдак. – А былі месцы такія спецыяльныя? – Не. Дзе ўжо там ну прыдзержымся троху, вот паўжынаць, паабедаць. І тады ішлі дальша-дальша. Рабілі ж ад зарабатку. Хто раней, скарэй – большы ж нам зарабатак тады. Дзенег больше. – А дамоў пяшком вярталіся? – Патом пяшком. І за дзень аж у Вялейку пяшком хадзілі. Гэта ж транспарту не было. – Так спраўлялі лес у Вялейку і там грошы плацілі? – Да. І там грошы плацілі. – А ці добрыя грошы?

Tautosakos tekstai

231

PRIEDAI

232

– Нічога. Зараблялі добра (...). – А камні ў рацэ былі? – Былі і камні. – І дзе гэта было? – Былі туды пад Вялейку, былі там за Сытокамі камні. Там многа. – А як называлі тыя камні? – Ну камяніца. Не знаю як іх там у рацэ. – А Вы ганялі з Камена? – Аж далей. Яшчэ за Пагостам, за Каменам, кілометраў пейсят, а можа і болей яшчэ. Туды дальша ўверх. – Так трэба пайсці пяшком туды? – Да, да. Туды хадзілі пяшком. – А хто далей з Вялейкі? – А ў Вялейцы тамка ў нас забіралі, я ні знаю як там. На паязды можа чы куды яны яга ададавалі. Гэтага я ні знаю. Далей гэта не наша дзела. Наша дзела ў Вялейку прыгнаць, здаць там. Чалавек ёсць прыймаіць скока там кубоў, як абмяраіць. Здалі і да свіданія! – А хто там глаўны быў, як па рацэ гналі? – Ну як і ў нас. Гэткі тамка глаўны. Брыгадзір. Во прымерна. – А хто ганяў – хлопцы ці дзеўкі? – Не, усе мужчыны сталыя. З дзярэўні збяруцца. Дваццаць там, пятнаццаць. Ну скока збярэцца. Кастыкi, Віл. – Мікалай Мікалаевіч Заяц, 1934 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/93.

150 Mikalajus Zajacas iš Kastykų (2007-06-06)

115. [Iš upės istorijos. Keltas pas mus buvo. Iš karto už cerkvės, už kapinių, kelias ėjo į Pleščenicas. Dar aš mažas juo (keltu) keliavau. Dar prieš karą išardė.] Тока ў нас там за царквой зразу, дзе кладбішча, порам быў, дарога аж за раку туды на Плешчаніцы была. Порам быў. – І даўно там порам быў? – Яшчэ я малы быў. Ездзіў я на ім. – А калі яго ўжо знялі? – Перад вайной. Кастыкi, Віл. – Мікалай Мікалаевіч Заяц, 1934 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/92. 116. [Iš upės istorijos. Visokių žuvų buvo. Ungurių buvo, nors retai (pasitaikydavo). Dabar pelke pavertė upę. Žuvų inspekcija užveisė tokių žuvų, kurių anksčiau nebuvo. Visokių žuvų dabar įleido.] – А якой рыбы? – Усякай. Угор і то быў. Но рэдка. А цяпер як забалоцілі... І цяпер многа ёсць, але рыбнадзор цяпер як запусцілі такой, раньша такой у рацы не было. А цяпер разнай рыбы запусцілі. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/78. 117. [Iš upės istorijos. Visokių žuvų (buvo), (tik) žvejų nebuvo. Vienas žmogus visame kaime. Mūsų kaime buvo šimtas dvidešimt kiemų. Nueisi, penkias ar dešimt minučių pasėdėsi, kokių nori žuvų kibirą prigaudysi. O dabar iš kur bus žuvų? Elektra, tinklais gaudo. Mašinomis suvažiuoja – Minsko turguje nebūna tiek mašinų, kiek prie Vilijos suvažiuoja. Brakonierių daugybė. Buvo lydekų, karšių, šapalų, kuojų, skersnukių. Dabar išnyko visos. Vien pūgžliai ir kuojos. Lydekaitės po 300–700 gramų. O dar Vileikos marias padarė. Vanduo pradeda gesti, subėga ten ir degalai (iš mašinų), viskas. Bjauru tą žuvį valgyt.] Усякай рыбы. Не было вудакоў. Адзін чалавек толькі на ўсю вёску. Сто дваццаць двароў у нас вёска была. Дык адзін чалавек толька ў нас. Пойдзіць там – пяць-дзесяць мінут пасядзіш і любой вядро наловіш. А цяпер дзе ж табе рыба? Электравуды, сеткі, во машын панаязджае – у Мінску на базары нямашака гэтулька машын, сколька на Вільле. Дык дзе ж рыбы будзіць? Ды гэтыя браканьераў поўна. – А якая рыба вадзілася? – Шчука, ляшчы, язі, платва, бялюга. А цяпер усё вывелася, нямашака, адныя яршы, платва. Па грам семсот, трыста. Шчупачок. Усё павыводзілі. А гэта цяперака мора як зрабілі яшчэ гэта Вялейска. Дык ужо вада начынаіць псавацца. Усё – і саляркі, і з машын, з усяга лятуць. Дык гэту рыбу гадка есці. Кастыкi, Віл. – Мікалай Мікалаевіч Заяц, 1934 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/97.

Tautosakos tekstai

233

PRIEDAI

234

151 Vieno Kastykų namų puošyba (2007-06-06)

118. [Iš upės istorijos. Kažkas čia buvo, bet aš nepamenu. Vienais metais vanduo buvo taip pakilęs, kad, galvojo, tą kelią per Servėčę nuplaus. Ten už kapinių gyveno miškininkas. Jam sako: „Antosiau, vanduo kyla, tau reikia gelbėtis“. Jis atsakė: „O kaip žuvis upėje gyvena?“ Ir, pasakoja, naktis atėjo, pradėjo (jis) šaudyti. Gelbėkit! Semia, namus vanduo semia. Atsirado keli vyrai ir valtimis prisiyrė prie jo namų. Išplukdė gyvulius į aukštesnę vietą.] Было што – ну, я ня помню, а гаварылі – адзін год была такая вада бальшая, што думалі там во у Сэрвачы прарвець дарогу дажа. Вот такая была вада. І во там, як кладбішча, там быў лясьнік за кладбішчам, за цэрквай, за ракой быў гарод і там быў лясьнік. І гэны ляснік зразу, казалі: „Антось! – кажуць, – вада вялікая. Трэба табе адгэтуль перабірацца!“ Дык ён гаворыць: „А як рыба ў рацэ жывець?“ Ну, і як прышлося, кажуць, ноч прыйшла – страляіць. Спасайцяе! Затопліваіць – у хату вада пашла. Дык тады там дзядзькі найшліся, ну не надта што і адважаюцца, на лодках паехалі па раке і там проціў ужо гэнага выехалі. Тады скаціну вывезлі там вышэй бераг, высака бераг. Баня была ў яго. Тутака ж высака, высокі бераг. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/70.

Сутокi / Sutokai 119. [Iš kaimo istorijos. Už upės buvo smalinyčia (deguto varykla). Ten gal pora žmonių ir sargas. Jie iš Sytokų daugiausia. Dabar visus Sytokų kaimo gyventojus iškėlė į tarybinį ūkį, į Liudvinavą. Visi ten dirbo.] – А тут за ракой была смалярня? – Была. Смалярня была.

– А там былі якія дамы? – Ну там, вы знаеце, смалярня – ну гэта ж смалу завод быў. Ну і хто там, пару чалавек можа было – стораж... А яны аснаўное з Сыток. А Сытокі цяпер перавязлі ўсіх у гэту... У саўхоз. – У Людвінова? – Ну. У Людвінова. Аснаўное ездзілі работаць туды, яна пад Сытокамі была. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/74. 120. [Iš kaimo istorijos. Vadinam paprastai – Sytokai. Dervos gamintojai turėjo arklius kelmams vežti. Rovė kelmus ir vežė.] – Так Вы называеце Сытокі? – Сытокі. – Сытокі? – Ага. – А на картах Сутокі? – Сутокі. Ну, можыт быць. А мы па-простаму болей: Сытокі! Аттуда ездзілі работаць. З Харак многа работала. Коні там былі ў смалярскіх – вазілі там карчы. Карчы рвалі і вазілі на смалу. Кастыкi, Віл. – Марыя Мячыславаўна Яўгель, 1935 г., нар. у в. Пабедзіцель, Докш. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/75.

Сосенка / Sosenka 121. [Iš kaimo istorijos. (Pavardės populiariausios) Jarašonkai, Andrijevskiai, dviejuose ar trijuose namuose – Šaluchos. Pas mus visi lenkai, visi į bažnyčią einam. Nors mes (ir) baltarusiai. Rašomės baltarusiais, o pagal tikėjimą – lenkai. Taip nuo tada, kai čia Lenkija buvo. Kalbam baltarusiškai. Kunigas bažnyčioje irgi jau baltarusiškai kalba. Jam liepta kalbėti ta kalba, kuria žmonės kalba. Anksčiau viskas lenkiškai buvo. – Jums kaip geriau? Aš viską lenkiškai... Baltarusiškai nemoku. Senatvėje jau vėlu iš naujo mokytis (poterius).] – А скажыце, якія тут фаміліі ў Вашай вёсцы самыя такія? Ярашонкі болей, Андрыеўскія, вот болей гэтых у нас. Шалухі. Дзве ці тры хаты Шалухаў. – А хто тут жывуць: палякі, беларусы, рускія, ці можа літоўчы?... – У нас усе палякі, усе ў касцёл! – А беларусаў няма? – Як беларусы? Ну, усе мы беларусы. Мы палякамі ня пішымся. Беларусы. – А чаму палякі? Гэта па веры?

Tautosakos tekstai

235

PRIEDAI

236

– Ну, даўней як палякі былі. А цяпер усе беларусы. Цяпер у пашпарце зрабілі, на палякаў не запісалі, а беларусы ўсе. У пашпарце – беларусы. – А на якім языке гаворыце? – На беларускім. – А ў касцёле на якім ксёндз гаворыць? – Цяпер усё беларускае. Сказалі, на якім людзі языку гавораць, каб ксёндз гэтак гаварыў. А даўней па-польску ўсё было. – А як лепей Вам? – Як мне, як я па-польску ўсё. Я па-беларуску не ўмею. Я па-польску ўсё. – А цяпер ужо па-беларуску ўмееце як у касцёл? – Не, ня ўмею. А што ўжо старыя гады перавучвацца? Сосенка, Віл. – Ганна Шалуха, 1919 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/114.

152 Sosenkos tiltas per marias (2007-06-07)

122. [Iš kaimo istorijos. Mūsų kaimą užtvindė. Visus iškėlė. Žmonės nenorėjo likti. Jeigu namas prastas – geriau jau persikelti. Marios užtvindys viską – vis tiek reikės išeiti. Be to, valstybė daug pinigų (už tai) davė. Galėjai kitur namą nusipirkti. Valstybė už namus mokėjo, visą šį kaimo galą perkėlė (iš marių vietos). Šitoj pusėj visi persikėlėliai. Likusi tik viena mūsų kaimo gatvė. Toliau – vien persikėlėlių gatvės. Kai kurie pinigus paėmė ir labai gerai įsikūrė, geresnius namus pasistatė. O kai kurie ir patys persikraustė. Visaip buvo.] Дзеткі, нашу вёску затапілі. – А як? – Выселілі ўсіх. – А ці хацелі людзі перасяляцца? – Хацелі. – А чаму? – Чаму? У кага была благая хата, дык хто хацеў сам перайсці сюды, ужо ж усё роўна як

мора ўсё роўна трэба ж выходзіць, дык давалі многа грошы і ён сабе мог дзе купіць хату ці як. А як яны перасялялі, дык тады дарма гасударства давала дзеньгі і перасялялі. І вот многа. Увесь гэты канец перасялілі. І гэты многа. Многа, оой! Усе на гэтым баку – гэта ўсе перасяленцы. На гэным баку. Гэта тут толькі наша во гэта вёска, вуліца, што астаўшыся, а гэныя ўсе перасяленцы – з гэнай вуліцы. Дык добра. Некатарыя добра паўстраівалі дамы. Дзенег узялі, ці пазычку, ці як, і паўстраівалі дамы лепшыя. А ў кага не было сілы, то і сам перацягнуў. Усяк было. Сосенка, Віл. – Ніна Пракопаўна Пуцята, 1918 г., нар. у в. Сліпкі, Вiл. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/87. 123. [Iš kaimo istorijos. Padarė marias, o anksčiau upėje drabužius skalaudavom. Dabar ten slidu, neprieisi, nuskęsti gali. Anksčiau upė buvo ne tokia plati, pakrantėse gėlės žydėjo, gamta buvo graži. Žuvis gaudėm. Kiekvienas turėjo savo valtį. Visai kitoks gyvenimas.] – А ці падабаецца Вам што мора тут зрабілі? Гэта для Вас добра ці дрэнна? – Перш адзежу паласкалі ў рацэ як была. А цяпер-жаж там слізка – не падойдзіш, там утопіся. Няма ж падыйсці да ракі! – А даўней дзе яна цякла? Не такая ж шырокая была? – Дык усё там было. І квяты пры рацэ, і прырода якая харошая. Было рыбу лавілі. А цяпер ужо рыбы оой. На лодках. Лодка ў каждага чалавека была. Саўсем другая жызь. Сосенка, Віл. – Ганна Шалуха, 1919 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/109. 124. [Iš upės istorijos. Seniau valtis gamino iš lentų. Iš medžio niekas jų neskobė. Buvo meistrai, kurie valtis darė. Su jomis ir žvejojome. Naktį valtyje sukurdavo tokią ugnelę. Buvo žeberklas žuvims smeigti. Daug žuvų prigaudydavo. Ugnis apšviečia, žuvis lengviau įžiūrėti, žeberklais dideles lydekas nudurdavo.] – А лодкі якія даўней былі? Прастыя такія? Ці можа якія выдзеўбеныя? – (...) З дошчак! З дошчак збівалі. Ня з дрэва, а з дошчак. Ніхто лодку з дрэва ня біў. З дошчак рабілі. Былі майстры – рабілі лодкі. – І рыбу лавілі на гэтых лодках? – І рыбу лавілі. – А ці шмат яе было? – Ночы ставяць на лодцы такі агонь. І тады такія осці былі як рыбу біць (...). А сколька наловя многа рыбы. – А нашто гэты агонь? – Асвятляе там раку як рыбу біць. Падсвячалася рыба, яны восцямі гэтыя вялікія шчупакі білі. Былі восці такія. Ну, наловяць начоўкі рыбы за ноч. – А якая рыба была? – Вялікая ўся рыба, малой не было. Сосенка, Віл. – Ганна Шалуха, 1919 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/110.

Tautosakos tekstai

237

125. [Iš upės istorijos. Medieną iš toli plukdydavo. Nepamenu, iš kur. Mano vyras namą statė, tai dviračiu ten važinėjo. Į Vileiką sielius plukdė. Daug žmonių dirbo. Ir sieliais, ir nesurištus rąstus plukdė. Iš mūsų kaimo gal dešimt žmonių plukdė.]

PRIEDAI

238

– Раскажыце як плыты дазней ганялі? Адкуль, куды? Ааай, здалёку гналі. Мужык мне казаў адкуль. Я ж, – кажыць, – хату строіў, ехаў аж на ровары. Дык, – кажа, – думаеце лёгка як я ехаў. Здалёк, але ўжо не помню адкуль. – А куды? – І ў Вялейку гналі. Гэтыя плыты ў Вялейку гналі (...). – Дык а як плыты гналі? – Такі сплаў быў. Людзей было многа ў тым сплаве. Сплаў звалі даўней. Сплаў. І плыты гналі, і так дрэва гналі – моллю. Звалі моль. Так дрэва гэта... Не ў плытах! – А ці многа людзей як дрэва гналі? – Многа людзей. – А з Вашай вёскі ці ганялі? – Ганялі чалавек можа дзесяць. Сосенка, Віл. – Ганна Шалуха, 1919 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/107.

153 Pasakoja Hana Šalucha iš Sosenkos (2007-06-07)

126. [Iš upės istorijos. Plukdė sielius. Būdavo, sukals tris keturis rąstus. Ant jų padeda šieno, (darbininkai) ten ir nakvodavo. Net į Vilnių plukdė. – Kodėl upė pavadinta Vilija? Ji teka iki Vilniaus. Jei kas važiuos, pasiklys ar ką, tai prie upės buvo (lenkiškai) parašyta „upė Vilija“. Iš Dauginavos plukdė į Vilnių. Iš ten upė teka... Iki mūsų dar plukdė ir tokius sausus medžius po du metrus ilgio, vadinamus sobački (šuniukais). Mano vyras taip pat plukdė, o aš iš

paskos nuėjau. Šitus sobački į upę ridena, nesurištus plukdo. Būdavo, jie į vieną krūvą susiplaka, tai juos išskirsto ir vėl plukdo. Sobački todėl, kad nedideli, tik po du metrus.] [Плыты асаблівыя] ганялі. Яны гэдак саб’юць тры-чатыры палены. Паложаць на іх сена. Яны і начавалі там. Аж у Вільню ганялі. Наша рака звалася Вілія. – А чаму так звалася? – Кажная рака мела сваю назву. Наша рака – Вілія. Або туды далей – рака Рыбчанка. – Дык а чаму Вілія называецца? – Яна спадала да Вільні. У Віленскую... Туды... І было, як хто п ехаў, ці заблудзіў, ці што, дык на масце было напісана „жэка Вілія“. – Так у Вільню гналі плыты і што там? – І там жалезныя дарогі можа рабілі. – А адкуль ганялі? – Гэта ні знаю. Адтуль гналі. З Даўгінава. Гэта рака ішла адтуль. Адтуль гналі. А да нас толька вадзілі нейкія яшчэ такія дрэва звалі „сабачкі“. Пад два мэтры сухія. На бераг. І мой мужык быў у сплаве. І тады я за ім, ён пайшоў касіць, гэтыя „сабачкі“ качалі ў раку. І тады, моллю звалі, гналі гэтыя. Яны саб’юцца, саб’юцца, іх раскрыжуюць і так гналі. Дзе ім трэба было, там гэтыя „сабачкі“ ганялі. Дык вот. – А чаму так сабачкі называлі? – Чаму? Бо яны невялікія, па два мэтры, дык за гэта. Сосенка, Віл. – Ніна Пракопаўна Пуцята, 1918 г., нар. у в. Сліпкі, Вiл. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/119.

154 Nina Puciata iš Sosenkos (2007-06-07)

Tautosakos tekstai

239

PRIEDAI

240

127. [Iš kaimo istorijos. Karo metu aš labai padėjau. Kai kurie žino, kai kurie ne. Manęs klausė: „Nina, ar jau netoli tiltas?“ Atsakydavau: „Netoli!“ Mūsiškius jau paėmė į Antrąjį karą. Mano vyras išėjo. Milicija tiltą saugojo, o partizanai jį laužė. Partizanai buvo sovietų, o į miliciją visus ėmė vokiečiai. Kur tu dėsies, jeigu liepia, tai ir ėjom pas vokiečius. Mano vyras labai bijojo. Norėjo darbą gauti, tai mes nuėjom į Vileiką. Ten jo brolis prie kelio darbų dirbo. Norėjom įsidarbinti, tai turėjom nešti magaryčių – mėsos, degtinės. Parėjom namo, papjovėm dvi vištas, degtinės turėjom. Paėmėm viską ir vėl į Vileiką. Atidavėm viską, tada vyrą užrašė prie kelio darbų. Štai taip jis gavo darbą.] Я надта вайне памагала. Гэта хто знаіць, хто не знаіць. У мяне пыталіся: Ніна, ці скора будзе мост? Дык я кажу: Скора! Ужо нашых пабралі на вайну. На другую. Мой мужык пайшоў. А міліцыя сахраняла мост, а парцізаны ламалі. Вот. Парцізаны – за саветаў, а гэты немцы бралі ў міліцыю. Немцы. Ну і дзе ж ты дзеніся? Ідзець у немцы. Мой мужык баяўся, дык каб на работу ўстроіцца, дык пайшлі мы ў Вялейку – яго брат быў на рабоце. У дарозе. Схадзілі. Ну што? На работу ўстроіцца – нада магарыча занясці. Водкі, мяса. Прыйшлі мы з Вялейкі дамоў, забілі дзве курыцы, водка ў нас была. Узялі тры водкі і апяць на адзін дзень у Вялейку. Заняслі гэта і яго ж тады ўпісалі ў дарогу на работу. І вот і пайшоў на работу. Сосенка, Віл. – Ніна Пракопаўна Пуцята, 1918 г., нар. у в. Сліпкі, Вiл. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/120.

Пахомава / Pachomavas 128. [Iš kaimo ir cerkvės istorijos.* Rybčine kapinių nebuvo. Buvo už (Ilijos) upės, Pachomave. Istorija tokia (vėliau perskaičiau bažnytinėse knygose), kad (ten) rado ikoną. Viena moteris nuolatos sapnavo tokį vaizdą: matė Dievo Motiną medyje. Moteris atėjo pas šventiką išpažinties ir viską papasakojo. Bet iš pradžių jis neatkreipė į tai dėmesio. Po kurio laiko ji vėl atėjo ir šventikui pasakė, kad sapnavo tokį pat sapną. Tada šventikas jos paprašė parodyti tą vietą. Kai jie nuvažiavo, tai ant pušies pamatė Dievo Motinos ikoną. Rado miške ant pušies. Šitoje vietoje, netoli upės, pastatė koplytėlę. Nuo tada visus Rybčino gyventojus imta laidoti toje vietoje. Tai įvyko prieš šimtą–šimtą penkiasdešimt metų. Pachomavo kaime. Ta koplytėlė buvo, kol kaimo nepradėjo kelti.] У нас, кстати, кладбища в самой деревне не было, в Рыбчыно. А было за речкой, в Похомово. (...) Там история такая была, я читала потом в церковных книгах, что нашли икону. Одной женщине постоянно во сне приходило видение, что она видит Матерь Божью на дереве. Она пришла к священнику на исповедь и рассказывает, что я вот видела такой сон. Но он не предал значения. Проходит некоторое время, она опять – мне опять этот сон. Это я читала в церковных книгах сама. И потом священник говорит: ну поедем, покажи это место. Приехали и они увидели на сосне икону Матери Божьей. На сосне, в лесу нашли.

И вот на этом месте, недалеко от речки, на этом месте тогда поставили часовенку. И тогда все наши рыбчане вот только там и хоронились. Было это лет сто-сто пятьдесят. (...) И эта часовенка была, пока не стали сносить Похомово. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/162. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.).

Tautosakos tekstai

241

Рыбчына / Rybčinas

155 Raisa Sonič iš Rybčino (2007-06-07)

129. [Iš kaimo istorijos. Rybčine buvo Spaso* atlaidai. Iš visų kaimų rinkdavosi. Sueidavo visi giminės. Ir tie, kas Rybčine gyvena, ir tie, kas už dešimties–dvidešimties kilometrų nuo jo. Visi suvažiuodavo į cerkvę. Jeigu vykdavo į Pachomavo kapines, tai aplankydavo visus giminių kapus. Paskui važiuodavo į kaimą švęsti.] Спас** в Рыбчыне, когда был фэст. Собирались со всех деревень. И тогда шли все родственники. Кто в Рыбчыне, если вот у нас родственники, и они там и за десять, и за двадцать километров. Они все съезжались. Все в церковь. В это Похомово ехали на кладбище, отведывали всех похороненых родственников. Ну а потом ехали в деревню, отмечали. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/163. * Kristaus Atsimainymo šventė rugpjūčio 6-ąją (Vait.). ** Pasakojama rusų kalba (Tuom.).

130. [Iš kaimo istorijos. Pas mus tokios pavardės: Jacukovič (mano mergautinė pavardė), Žolnerovičiai, Klimionkos, Filistovičiai, Viaževičiai. Visi stačiatikiai. Kaime katalikų nebuvo, tik baptistų. Tuo metu, kai čia buvo Vakarų Baltarusija, tai žmonės važiuodavo į Ameriką dirbti. Amerika skyrė lėšų, kad mūsų kaimui pastatytų maldos namus. Gal dešimt šeimų buvo baptistai. Paskui tuos maldos namus uždarė.] PRIEDAI

242

– А какие фамилии самые такие? – Моя* фамилия была Яцукович, девичья. Жолнеровичи, Климёнки, Филистовичи, [Вяжевичи]. Ну вот такие фамилии. – И это православные? – Да. У нас были православные. У нас не было католиков в деревне. Но былa, баптисты были. Да. Еще в свое время, когда здесь была Западная Беларусь, ездили в Америку работать. И Америка нам построила молебенный дом. Дали средства, чтоб построили здесь дом. И где-то семьей десять было у нас баптистов-пятидесятников. Но их немного было. Потом закрыли этот молебенный дом. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/161. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.). 131. [Iš kaimo istorijos. Mes buvome vaikai. Kasdien turėjome ten (prie upės) eiti ir išsiprausti. Žiemą privalėdavo eiti visas kaimas. Namie niekas drabužių neskalaudavo. Išskalbia ir neša prie upės skalauti. Nes bus geriau ir švariau. Žiemą skalaujam – rankos šąla, išgręžt neįmanoma. Todėl drabužius mesdavo į tokį krepšį ir jie ten šaldavo. Nešam namo. Atitirpsta, tada išgręžiam.] Мы* же были дети. Мы должны были каждый день пойти и там вымыться. Зимой вся деревня обязательно. У нас никто никогда не полоскал одежу – вот вымыют дома одежу и там она живет за двесте метров от речки,** но она несет на речку прополоскать, потому что считалось: лучше и чище не будет. А ее полощешь зимой, а руки замерзают, их выжать нельзя, поэтому их сбрасывали в такой кошик. Сбрасываешь и это мерзло. Несешь домой, дома оно уже оттает и тогда только отжимается. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/159. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.). ** Gali būti kalbama ir apie Ilijos upę – kaimas Neries ir Ilijos santakos rajone (Vait.). 132. [Iš kaimo istorijos. Kad patektume į Vileiką, tai per upę valtimi reikia keltis. O šiltuoju metu eidavom per brastą. Kiekvieni namai turėjo savo valtį. Kiekvienas savo valčiai turėjo vietą. Upė teka – visa valtimis apstatyta. Už perkėlimą mokėjo dešimt kapeikų.] Чтобы* в Вилейку попасть, мы через речку – на лодке, а так в брод, если тепло. А так на лодке. В каждом доме была своя лодка. (...) У каждого свое место, вот ближе к своей усадьбе привязана своя лодка была. Вот как речка идет – так все в лодках стоит. (...) Десять копеек чтобы перевезти платили.

Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/164. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.). 133. [Iš kaimo istorijos. Kai liepė išsikelti, tai visi stengėsi rasti tokią vietą, kur yra vanduo. Nesirinko kaimo, kur nėra upės. Pirmiausia perkėlė kapines. Ėjau pažiūrėti. Ten dirbo kažkokia ekspedicija – trejetas žmonių. Jie iškasinėjo kiekvieną kapą. Apibarstydavo viską chloru ir iškeldavo kaulus. Kuriuos dar galima buvo perkelti, kurie palaidoti prieš penkerius šešerius metus, tuos vežė į Viazynę – į gretimą kaimą už dešimties kilometrų. Ten juos perlaidojo. O ko jau negalėjo perlaidoti, nebuvo artimųjų, tai tik supurtydavo, kaulai lieka – juos surinkdavo. Po trisdešimt rublių už kiekvieną kaukolę (darbininkams) mokėjo. Surinkdavo kaukoles ir atvažiuodavo komisija – paskaičiuodavo jas ir sumokėdavo. Kiekvieną dieną jie leisdavosi sau vaistus – gal skiepijosi prieš darbus kapuose. Visa tai buvo labai skausminga. Mano senelė ten buvo palaidojusi du savo vaikus, vyrą. Mes susirinkom ir nuėjom, kai kasė mūsų giminės atstovus. Vyko perlaidojimas – teko išgyventi skausmą iš naujo. Dabar mes (kraštiečiai) susirenkame. Gal dvidešimt penkerius metus nesimatėm. Užeina tėviškės ilgesys. Kadangi aš dirbau bibliotekoje, pažinojau žmones, tai surašiau visus. Norėjau visus pamatyti. Išrinkau dieną – per Švenčiausią Trejybę. Tada žmonės labiau atsitraukia nuo darbų ir švenčia. Pirmą kartą susitikom 1997 m. Šiemet jau vienuoliktą kartą susirinkom. Atvažiuoja beveik visi iš mūsų kaimo, iš kitų kaimų būna mažai. Mes buvom perskirti upės. Vieni vienam krante, kiti – kitam. Žmonės išsikėlė. Tada leisdavo išvažiuoti gyventi kur nori Baltarusijoje ir už jos ribų. Todėl sudėtinga atvažiuoti. Dabar ir iš Maskvos, iš visų Baltarusijos kampelių, iš Lietuvos, iš Latvijos, iš Estijos. Vienas žmogus į susitikimą net iš Tolimųjų Rytų specialiai buvo atvažiavęs. Apie du šimtus žmonių suvažiuoja. Tame lauke, kur mes pirmą kartą susirinkome, mums pastatė stačiatikių kryžių. Pastatė ten, kur kadaise buvo mokykla.] Когда* сказали выселяться, все старалися найти место где-бы была вода. Я поеду в эту деревню – нет, я в эту деревню не поеду, там нет речки! – А кладбище осталось? – Кладбище все сносили. Сносили, я ходила смотреть. Ну тагда была яшчё маладая. Сперва сносили кладбище, была какая-то экспедиция, там три человека, они постоянно там работали. Они собирали и землю сперва выкапывали, каждую могилку раскапывали, ссыпали это все хлоркой, потом вымали все по-возможности кости, кого можно было перевезти, кто недавно, пять-шесть лет, тех перевозили в Вязынь, в соседнюю там деревню, это за десять километров и там их захоранивали. А кто не мог, кого уже некого, они просто трясануть, вот лежит человек – трясануть и кости остаются. Потом собирают. И им платили на то время, я помню, по тридцать рублей за череп. Собирали за несколько дней черепа, потом приезжала их комиссия, высчитывала – это ж их зарплата. И еще меня поражало, они каждый день себе уколы делали. Видно, какие-то прививки перед тем как на кладбище. И было это очень трагически, когда вот, например, я знаю, что теперь вот моя бабушка, которая похоронила своих детей уже двое, муж ее, ну ее родители, вот мы все собирались и шли, когда выкапывали нашу всю родню, это как-бы по-новому шло перезахарон, по-новому боль пережили… Даже такой момент, у моей бабушки умерла

Tautosakos tekstai

243

PRIEDAI

244

дочка, ей было двадцать два года, и ей одели серебренное кольцо, и когда ее теперь раскопали, тогда раскопали, у нее лежало серебрянное кольцо. И бабушке сняли, отдали. И когда бабушка умерла, мы ее похоронили с тем кольцом. Вот, абручальным (...). Ну, и теперь мы собираемся. Где-то лет двадцать пять мы [не]собирались, потом какая-то настольгия очень большая стала по родине и вот я, как работник, там была, в библиотеке работала, людей знала, я где-то переписала и потом старалась всех увидеть. И почему-то выбрала Троицу, я посчитала, что самый такой праздник, когда люди отходят от каких-то работ, и праздник, когда могут собираться. И вот десять лет в этом году, мы в девяносто седьмом году первый раз встретились и в этом году одиннадцатый раз мы встречались (...). – Но это из Вашей деревни или из всех, которые переселили? – Приезжают как-то сперва с нашей больше, некоторые приезжают, но немного, из других деревень. Потому что мы ж разделены как-бы рекой – они были на той стороне, а мы на этой. И люди расселились, это тогда разрешалось расселяться по всей Беларуси и за ее пределами расселились, поэтому очень сложно. Вот, как теперь приезжают и из Москвы, и со всех уголков Беларуси, и из Литвы, и из Латвии, и из Эстонии приезжали. Даже из Дальнего Востока приезжал человек на встречу специально. – Сколько примерно человек приезжает? – Ну, приезжает, где-то вот и в этом году где-то двести-двести десять человек было. Первый раз может было двесте пятьдесят, но может даже в пределах сотни быть. По мере того, кто может (...). – И где Вы собираетесь? – На поле, когда мы первый раз собирались, я попросила нам сделали крест, православный крест поставили. А обозначили ему место на поле, там, где наша школа стояла когда-то. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в.Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/160. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.). 134. [Iš upės istorijos. Kai prasidėdavo ledonešis, susirinkdavo visas kaimas. Tai buvo šventė. Iškilmingai visi apsirengdavo, stovėdavo ir laukdavo. Ledas pradėdavo lūžinėti maždaug už dvidešimties kilometrų. Triukšmas, žmonės laukia šito stebuklo. Labai įdomu, kai ledą į krantus neša. Visi stovi, žiūri. O mes dar spėdavom pirmyn ir atgal per ledą perbėgti. Kol tau po kojomis jis lūžta. Labai įdomus vaizdas. Visada darydavom klojinį (tiltelį) į kitą krantą. Pavasarį jį vanduo nunešdavo. Triukšmas girdėdavosi iš labai toli – dviem, trims valandoms likus iki ledonešio pradžios. Ledas lūžta ir labai traška. Garsas eina tolyn. Jeigu upės tėkmė labai srauni, tai, būna, kad į krantus daug ledo suneša. Lytys ten ilgai guli, kol ištirpsta. Kai iš karto tiek daug vandens, tai dugne išplaudavo duobes. Reikėdavo sužinoti, kur jos (dabar). – Kada ledai pajuda? Balandžio pradžioje. Kai jau (oras) šyla, tada ir prasideda. Ledas būdavo storas. Užšaldavo greitai, per porą trejetą dienų. Jau ir einam per ledą. Jeigu ledonešis naktį, tai žmonės stovi ir žiūri visą naktį.]

Когда* начинался весной крыгаход, когда шли крыги, вся деревня собиралась, это был праздник, торжественно все люди одевались и все стояли, ждали. Он начинал ломаться где-то километров двадцать этот лёд, шум такой и вся деревня ожидает священного чуда. Когда эти льдины на берег несёт – это так интересно. Все стоят, смотрят. А нам тоже ж по льдинах еще успеть перебежать туда-назад. Пока у тебя ломается под ногами. Это очень интересное зрелище. Всегда делали кладочку, чтобы на ту сторону переходить. Ее всегда сносило весной. – Так, значит, кто-то первый или услышит? – Да, шум он идет. Да, услышать. Шум слышен далеко-далеко. Где-то за два, за три часа до того, как начинается. Он ломается, лед. Он так трещит. Это такой треск. Он оттуда идет-идет и пошел дальше. А потом уже такой пролом туда, а потом тише-тише и пошли уже по отдельному. И обычно, если очень бурно идет, бывает, вода несет бурно, тогда очень много выносит на берег этих льдин. И они очень долго лежат, покуда не растаят. И как правило, когда вот так это бурно шло все, потоку воды некуда было деться и она подмывала. И у нас где отмои, вот глубина: в этом году – в этом месте, через год – она могла найти где-то через полкилометра. Поэтому надо было всегда узнать места. – А когда примерно сходит лед? – Ну вот где-то в апреле, начале апреля. Вот я помню, когда уже тепло, вот когда тепло начинается. И уже начинается. – А так обычно зимой она вся… – Она очень была, да. Ну большой лед, толстый лед. – И быстро затягивает? – Быстро. Могло вот буквально за сегодняшнюю ночь прямо стянуть чуть-чуть, потом пару дней и уже смотришь – и пошли мы по речке. Вся деревня собиралась, все ждут – вот, сейчас! И вот там лед трескается-трескается, с таким треском, не хочет отступать – но надо. Если это ночью – целую ночь люди будут стоять. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/158. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.). 135. [Iš upės istorijos. (Ledonešis) būdavo Slabadoje – rinkdavosi Slabadoje. Jeigu būdavo Jermoličiuose – tai Jermoličiuose rinkdavosi. Taip ne tik mūsų kaime. Kaip va upė tekėjo, taip pasroviui visi žmonės ir rinkdavosi. (Ledonešis) – kiekvieno kaimo šventė. Sakydavo, kad vanduo valosi.] Было* в Слободе – Слобода собиралась. А перед этим в Ермоличах – Ермоличи собирались. Это было не только в нашей деревне, это было как по том, как шла река, так люди собирались все. Это был праздник каждой деревни. Вода очищалась, вода очищалась, считалось. – Но это какого-то специфического названия не имело? – Нет, нет. Ледоход. Крыгаход. Крыгаход!

Tautosakos tekstai

245

Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчiн. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/167. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.).

PRIEDAI

246

136. [Iš upės istorijos. Ir proseneliai, ir seneliai plukdė (sielius). Tėvai mūsų taip pat plukdė. Maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje liovėsi. Vaikystėje, pamenu, buvau septynerių–dešimties metų, tai ten lakstydavome. Kai ištisais srautais plukdė, tai mes rąstais perbėgdavome į kitą upės krantą. Viską mes mokėjome, nes užaugome prie upės. Tėvai versdavo vakarais eiti prie upės praustis. Kojas nusiplauti. Pabusdavome rytais – vėl prie upės praustis. Todėl mes – tikri upės žmonės.] И прадеды*, и деды сплавляли. И вот и родители наши сплавом занимались. И они занимались, где-то в начале шестидесятых перестала эта работа. Даже я помню своё босоногое детство – я с сорок восьмого года, а где-то лет мне было семь-десять, когда мы бегали, когда шло сплошным потоком, а мы перебегали по бревнам на другую сторону. – А Вы даже умели так? – Все мы умели. Потому что мы выросли на речке и так у нас было, что даже родители заставляли ходить мыться вечером, вот вымыть ноги – на речку, утром просыпаешся – на речку мыться. Поэтому мы настолько речные люди. Вiлейка. – Раіса Пятроўна Сонеч, 1948 г., нар. у в. Рыбчына. Зап. у 2007 г. В. В. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/157. * Pasakojama rusų kalba (Tuom.).

Малмыгі / Malmygai 137. [Iš kaimo istorijos. Žmonės dainavo, šoko, pavasarį šaukė. Kai prasideda (ledonešis). Vaikystėje per ledonešį man būdavo baisu. Pakeldavo tiltą per upę, kad nenuneštų. Negalėjome į kitą pusę pereiti, kol ledas nenueidavo. Ledas staugė, tiesiog ūžė. Kas labiausiai įsiminė – per ledonešį nunešdavo mūsų kaimo tiltą ir mes negalėjome pereiti į kitą pusę, į Rybčiną. Ledonešis prasidėdavo apie balandžio pabaigą.] Пелі людзі, танцавалі, вясну гукалі. – Вясну гукалі? – Да. – Гэта як лёд пачынаўся? – Да. – І як гэты лёд пачынаўся? – На маім дзецтве гэта было страшна. Мне гэта было страшна. Патаму што ў нас там был мост і кагда там лёд гэта, паднімалі мост і мы не маглі перахадзіць на другую старану рэчкі пакуль не спадзе лёд. – Так як гэты лёд? Равеў можа? – Да, равеў. Гудзеў проста.

Вот мы што запомнілі, кагда праходзіў крыгаход, у нас мост смывала. У нас снасіла мост у дзярэўне. І мы не маглі перайсці на ту старану, да Рыбчына дзярэўні. – А когда примерно уходил лед? – Где-то в месяце апреле, в конце апреля. Вiлейка. – Вольга Кулеш, 1954 г., нар. у в. Малмыгі. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/168.

Tautosakos tekstai

247

Красны беражок / Krasny Beražokas 138. [Iš upės istorijos. Didelių žuvų Vialioj nėra. Na, kokia yra didelė žuvis? Pavyzdžiui, aštuoniolikos, dvidešimties kilogramų lydekos. Nepasakytum, kad tai didelė žuvis. Ten apie geležinkelio tiltą žvejai pastebėjo šešiolikos pūdų šamą. Šamas – didelė žuvis. Pasakojo, kad Damanavos vienkiemyje žmonės laikė daug žąsų. Išleisdavo jas, jos pradingdavo. Šamas tas žąsis gaudė, o žmonės manė, kad kaimynai. Sako, reikia iš eilės žąsis ganyti, nes kažkas jas vagia. Vieno žmogaus akivaizdoje šamas čiupo ir prarijo žąsį. Nuo tada žmonės ilgą laiką bijojo į upę bristi. Nežinojo, kas čia ir kaip. Žąsis stvėrė. Dešimt pūdų, o viename pūde – šešiolika kilogramų. Paskui ten, kažkur prie geležinkelio tilto, upėje yra seklumos. To šamo negaudė, kartą jis užplaukė ant tos seklumos ir kažkas pamatė. To ir sėkmė buvo – negaudydamas pagavo didžiausią žuvį visame kaime. Dešimt pūdų – tai dešimt krepšių mėsos.] – А казалі, што бальшая рыба вядзецца на Вяльлі? – Бальшой рыбы не вядзецца на Вяльлі. Ну якая гэта вялікая рыба? Тамка васемнаццаць кілаграм, там дваццаць. Ну вот шчупак, напрымер. Такія дваццаць кілаграм шчупак. Ну дык што ж? Не сказаць, што гэта вялікая рыба. А адно врэмя, праплывалі ва такую вёсачку, там пад мастом плылі жалезнадарожным, во тамака адно врэмя рыбакі агледзілі, можа рыбакі, а можа і не рыбакі, вобшчым людзі, агледзілі сама, як у нас тут гавораць, на дзесяць пудоў! Сом. Сом – рыба бальшая. Расцець бальшая. І гэты сом, адно врэмя, ёсць такі футарок Даманова, у людзей было многа гусей і выпускалі гусей і прападалі гусі. Сом лавіў гусей. І думалі на суседзяў. Ты на мяне думаеш, я на цябе думаю. Тады давай, гаворыць, ну па очарадзі будзем пасвціць, глядзець. Ну нехта ж крадзець гэтых гусей! І відавочна, у ачах гэнага чалавека, катораму очарадзь прышла пасвіць гэтых людзей, сом заглаціў гэту гусю. І тады людзі доўгае врэмя баяліся лезці ў раку, ні зналі што, да чаго! Гусей хапаў. Ну, дзесяць пудоў! А ў пудзе – шаснаццаць кілаграм. А потым, там недзе каля жалезнадарожнага маста ў рацэ ёсць завадзі такія, мелкаводзіе такое, і яны яга ніяк не лавілі, а ён зайшоў у гэту мелкаводзій і чэй ён быў, чыя была ўдача – агледзіў. Во так не ловячы і рыбу злавіў на ўсю вёску. Дзесяць пудоў – гэта дзесяць кошыкаў мяса! Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/177.

Раздоры / Razdorai

PRIEDAI

248

156 Mikalajus Mamajus iš Razdorų (2007-06-08)

139. [Iš upės istorijos. Nuo seno žmonės gerbė ir tausojo upę. Dabar taip nedaroma. Kalbama viena, o daroma kita.] – А ці ўчылі так, каб шанавалі рэчку, адносіліся да яе з павагай? – Гэта ж з даўнага даўнага. Але ж яно так не робіцца. Гаворыцца адно, а робіцца зусім другое. Гэта ў настаяшчае врэмя. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/99. 140. [Iš upės istorijos. Visada upės vandenį gėrėme. Nuo tvano laikų upės vandenį gėrėme. Šulinių juk nebuvo. Neseniai, po karo, atsirado šuliniai. Žiemą eketę prakirsdavo. Vanduo buvo švarus švarus. Upės dugnas bet kokiame gylyje buvo matyti. Marių dar nebuvo, viskas dėl jų. Smarvė, viskas pūva, niekur neprapuola (nenuteka). Rytų vėjas – tai ją čia neša.] – А ці бралі піць ваду з рэчкі? – Усё врэмя бралі. Усё врэмя. Ад патопа пілі ваду з рэк. Студняў жа не было. Яшчэ нядаўна, после вайны гэтыя студні паявіліся. І то не скора, таму што ўсё было разрушана. – А зімой? – З ракі. – Рабілі проруб? – Да. Вада ж была чыстая, чыстая. Любое глыбіна ў рацэ, яно ж відаць дно было. Ужо даўна людзі не п’юць з ракі. Даўна-прыдаўна цвіценія вады не бывала. Мора ж не было. Гэта ўсё з-за мора. Твань гэтая абгнівае, нідзе не дзяецца, вецер з вастоку – і сюды яе.

Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685: 193, 194. 141. [Iš upės istorijos. Upė sumenko todėl, kad žmonės negailestingai ją išnaudoja. Taip pat ir dėl marių. Kai papučia vėjas iš rytų, šita smarvė (vėjas neša), upė nusidažo. Tarsi dažai plauktų, jei pučia rytų vėjas. Viską neša prie užtvankos ir čia, tolyn. Bet su tuo gamta jau susitaikė.] – А чаго абнішчацела? – А, так сказаць, па грубай эксплуатацыі людзей. Вот ад чага абнішчацела рака. – А можа з-за вадахранілішча? – Ну, вадахранілішча тожа. Яно не ў пользу, канешна. Як вецер зайдзе з вастоку, гэта твань, рака зробіцца крашаная. Як краска плыве, еслі вецер зайдзе з вастоку. Гэну ўсю твань падапрэць да вадазброса і аж прэць сюды. Ну, але па гэтаму ўжо звыклася прырода. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/178. 142. [Iš upės istorijos. Ledas pas mus ilgai neišbūna. Kad upė užšaltų, reikia dvidešimties laipsnių šalčio ir kad toks šaltis laikytųsi bent dvi paras. Kai atodrėkis, kai temperatūra pakyla iki nulio, dviejų, trijų, keturių ar penkių laipsnių – upė labai greitai prasiveržia. Per dvi tris dienas, kartais per savaitę ledą nuneša.] – А быстра лёд сходзіць? – У нас лёд доўга не стаіць. Гэта, каб у нас рака стала, тут каб у нас рака стала – нада дваццаць градусаў мароз. Каб ён пабыў, хаця бы, двое сутак. Ну як толька отцепель, дайдзе цемпература, скажам, ноль тамка, ілі там два, тры, чатыры, пяць градусаў і яе быстра рвець. Быстра рвець раку. Доўга не прастаіць. Два дні, тры дні... Ад сілы нядзелю. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/179. 143. [Iš upės istorijos. Tiek mūsų kaime, tiek kitur valtis vadino čaikom. Nesakė „valtis“ – tai rusiškas žodis. Mes vadinom čaika.] У нашым паняціі любая [лодка] будзе чайка. – Гэта лодка? – Гэта лодка. – Гэта ў вашай вёсцы ці ў другіх таксама называлі? – І ў другіх вёсках. Па ўсіх гэтых месцах называлі, лодкі не звалі, „лодка“ – гэта слова рускае. Мы на сваім языку. У нас апрэдзеленіе такое – „чайка“. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/196.

Tautosakos tekstai

249

PRIEDAI

250

157 Smaluojamos valtys M. Mamajaus sodyboje Razdoruose (2007-06-08)

144. [Iš upės istorijos. Savo laiku lašišų iki dvidešimties kilogramų buvo. Dabar nėra. Po karo Vilijoje žuvies knibždėte knibždėjo. Visokių žuvų: ir karšis, ir lydeka, ir žiobris, ir skersnukis, ir vėgėlė, ir kuoja, ir šapalas, ir meknė. Žuvų buvo nesuskaičiuojama galybė. Dabar gamta skursta. Šitų žuvų nebėra. Labai retais atvejais gali sugaut. Liko tik karšis, lydeka ir žiemą – vėgėlė.] У людзей да дваццаці кілаграм ласосі ў сваё врэмя былі. Цяпер няма. Гэта посля вайны яшчэ, да вайны. І посля вайны ў нас рыбы было ў Вяльлі – кішэла! Кішэла рыба. Ну, усякай! Усякай рыбы было. Там і лешч, і шчупак, і цырта, і бялуга, і налім, і плотка, і галаўні, і язі. Нісчыслёна сартоў было рыб! А цяпер абнішчацела прырода (...). Цяпер ужэ гэтай рыбы нет. Эта ў рэдкіх случаях, цяперка ў рэдкіх случаях можаш налучыць на такую рыбу. Цяпер астаўся лешч, шчупак, ну і зімой мянтуз.* Усё. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685: 178, 190. * Pateikėjas vėgėles vadina ir rus. налім, ir bltr. мянтуз. 145. [Iš upės ir kaimo istorijos. Prieš karą čia nieko nebuvo. Žmonės palengva prakuto tik po karo. Vileika pradėjo kilti. Kaimuose čia tokie tikri vandens žmonės. Nuo Dievo, iš gamtos... jie prie vandens (įpratę). Štai prieš jus sėdi – jokio skirtumo, ar (aš) žmogus, ar žuvis. Būdavo, nardydamas gaudydavau žuvį. Prigaudydavau žuvų tiesiog rankomis. Ypač tarp akmenų. Vasara šilta, akmenų daug, tai kojomis apčiuopiu – žuvų yra, kuojų yra. Po akmeniu gali būti visokių žuvų. Neriu po akmeniu ir atsigulu. Ne pasroviui, palei srovę. Traukiu rankomis žuvį. Sulaikau kvėpavimą iki minutės, keturiasdešimt penkias sekundes. Taip darė ir kiti vandens žmonės, ne vienas, ne du.] Нічога ж не было. І да вайны нічога не было. І пасля вайны пака-ніпака, калі-нікалі паднялі людзі вушы. Начала Вялейка абстрайвацца. І ў вёсках, гэта ж такія вадзяныя людзі, каторыя яны... Богам, прыродай... да вады. Во сядзіць перад вамі чалавек! Я ці рыба, ці чалавек. Ніякай разніцы. Бывала рыбу лавіў нурцом. Ну, нурнуў. Не было ж тых пісталетаў, і налаўліваў рыбы проста рукамі. Вот асобенна ў каменнях. Цёпла, лета, камень бальшы, камень, там усякіх

ёсць – вот нагамі раз-раз, ашчупаў-ашчупаў, ёсць рыба, ёсць рыба плотка. Плотка тамка, ну ўсякай можа быць рыбы, в завісімасці, якія там падходы пад яга. Апускаюся пад гэты камень, лажуся, каб мяне вада так во лажыла. Ні па цячэнію, а так во. І надастаю рыбы. Проста рукамі. Нада прэкраціць дыханіе, ну да мінуты, сорак пяць секунд. – І многія такім спосабам лавілі? – Ну такія вадзяныя людзі лавалі. Так ні адзін, ні два. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/189. 146. [Iš upės ir kaimo istorijos. Seniau kai kurie kaimo žmonės, ne visi, tik vandens žmonės, rinkdavo upėje malkas. Juodąjį ąžuolą. Miško užteko, bet ir anksčiau, ir dabar viskas buvo griežta – mišką reikia užsakyti, reikia dokumentų. Vietiniai žmonės žino, kur rasti juodojo ąžuolo. Dabar jau atsirado traktoriai – lengviau medžius traukti. Malkoms juos naudojom. Vandenyje pabuvęs ąžuolas pajuosta. Žiemą juo galima kūrenti krosnis. Jo žarijos kaip nuo durpių. Tas žarijas nešdavo į bulvių saugyklas. Rūsių anksčiau nebuvo, tai bulves laikydavom nekūrenamuose priestatuose prie namų. Tuo ąžuolu apšildydavo. Ąžuolu krosnies nekūrensi – per žiemą krosnis suskilinės. Ąžuolus išdžiovindavo. Kai kuriuos rankomis iškeldavom, kai kuriuos lynu traktorius ištraukdavo. Juos galima vadinti vandens malkomis. Staliai iš juodojo ąžuolo darė stalus. Jeigu tą medį nušlifuoji – jis blizga.] Як мы вясковыя людзі, некатарыя, гэта не ўсе, а такія вадзяныя людзі, вясковыя людзі, цехнікі не было, дабывалі дровы з вады. Дубы. Чорны дуб. Завуць цяпер мароны дуб. Мы завем чорны дуб, вадзяны дуб. – А што леса не хапала? – Леса хапала, но такжа як і цяпер, такая строгасць. Усё нада, як заяўляюць, дакументы, выпіскі, усё. – А дзе нахадзілі гэтыя дубы? – Месныя людзі знаюць дзе іх нахадзіць, дзе іх... гэтых дубоў не нада шукаць, тока... Тады паявіліся трактары, ужо лягчэй стала: ты трактарыст, там той трактарыст. Ага, добра. Выцягні мне дуб! – А дзе выкарыстоўвалі гэтую драўніну? – На дровы, на дровы. – А ці добра гарэла? – Канешна, гарыць харашо. Гэта ж дуб. – А чы лепей чым просты дуб, які расце? – Каторы ў вадзе дуб праляжаў, ён чорны. І гэтым дубам можна тапіць печку, печ. Асобенна зімой. У яга жар як ад торфу. Як ад торфу. Гэты жар выносілі ў нас у такія пастройкі як істопкі. Скляпоў не было. Бульба хранілася ў такіх істопках. Пры хаце страеніе і яно не атаплівалася. Вот гэтым дубам. А гэтым дубам, простым дубам печку тапіць не можна. Чаму не можна – таму шта, еслі налажыць такую норму дроў у печку, дык зіму папаліш і печцы канец. Яна разрушыцца. – А яго сушцыць трэба?

Tautosakos tekstai

251

PRIEDAI

252

– Ну, канешна нада сушыць. Яга падымім, яны ж разнаабразныя: ёсць уручную паднімім, ёсць такія, былі ў былыя врэмена, як трактарам трос зацэпім, то трактар выцягне. – А як гэтыя дровы называлі? Можа як па-асобаму? – Дубовыя дровы. – Дык вот дубовыя з леса і дубовыя з рэчкі? Можа яны як розніліся? – Гэта можна назваць вадзяныя дровы. – Так і казалі? – Да. Вадзяныя. Ад вадзянога дуба. З чорнага дуба. – Можа з такога дуба нешта асаблівае рабілі? – Савершэнна верна. Гэта ішло ў сталярства. Хто імеў паняціе, любое можна рабіць, таму шта, еслі яга шмарганць, ён блішчыць. – А што рабілі з яго? – Рабілі сталярныя іздзелія: сталы, во такое во. Вот ножкі рабілі да стала. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/188. 147. [Iš upės ir kaimo istorijos. Iš vandens traukdavo akmenis girnapusėms daryti. Maudosi, pamato plokščią akmenį. Pakviečia meistrą. Tas pažiūri: tinka, reikia iškelti.] Камяні даставалі з вады рабіць жорны. – А з вады даставалі? – Даставалi адусюль. Вот купаюцца, тамка камень, сказаў, такі плоскі. Ага. Дзе? Тады масцер прыходзя, палядзіць. Ага, нада дастаць. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/191. 148. [Iš upės ir kaimo istorijos. Vandenyje žmonės rinko vaistažolę, vadinamą badiaga (durle). Kas ją pažįsta, tą daro ir šiandien. Vandenyje ji auga ant senų ąžuolų, akmenų arba tiesiog ežeruose. Tokia, kaip kempinės parduotuvėse būna. Įtrynimams tinka. Užpildavo ją spiritu arba namine degtine. Reikia, kad būtų stipri.] – А што яшчэ з вады даставалі? Траву можа якую? – Траву даставалі. Траву, хто маіць паняцце, дастаюць па сянняшні дзень. Называецца бадзяга.* Лекарственная трава. Бадзяга. Яна такая абрастаіць на даўна-прыдаўнішніх прадметах – на дубах, на каменнях, і проста ў вазерах. Такая як у магазіне губкі такія. – А для чаго яна? – Для націрання. – А ад чаго? – Людзі зналі каму націраніе. Яно настайвалася на спірце. На самагонцэ. Але нада каб крэпкая была (...). А націралі, каму што балела.

Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/192. * Upinė durlė (Spongilla fluviatilis) – bestuburis nekalkinių pinčių klasės gyvis (Vait.). Tautosakos tekstai

253

158 Upinė durlė (Spongilla fluviatilis)

149. [Iš upės ir kaimo istorijos. Dumblą imdavo augalams. Kas netingėdavo ar kur koks ežeras, prikasa to purvo ir daržą tręšia. Paskui labai gerai (viskas) auga. Jo dėk kiek nori, čia gi ne trąšos, ne amoniakas. Juo (augalų) nesudeginsi.] – А іл ці бралі? – Іл бралі. Іл бралі на расценія. Вот не лянуіся, вот дзе якое возера, накапаў гэтай гразі і на агарод. І харашо агарод расце. Яга скока хочаш лажы, гэта ніякая ні сялітра, ні аміяк. Ім ні спаліш. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/193. 150. [Iš upės istorijos. Sieliai plaukė dar net prie sovietų valdžios. Juos nuo senų laikų plukdė. Nuo lenkų valdžios laikų. Per visą upę rąstų buvo. Paskui darbininkai padarydavo tokias užtvaras, kad rąstai susirinktų į vieną krūvą. Sakydavo: „Padarysim bomą“. Žmonės mokėjo. Pertveria upės vagą ir rąstai kaupiasi vienoje vietoje, vanduo kyla. Reikėdavo, kad vanduo pakiltų. Vasarą vanduo nusekdavo, o rąstų daug, tai jie įstrigdavo. Tada upę užtvenkia, vandenį pakelia. Paskui paleidžia, mediena plaukia žemyn. Plukdė iki Smurgainių ir žemiau. Prie sovietų valdžios iki Smurgainių plukdė, o lenkų laikais – į Vilnių. Ir pavasarį, ir vasarą – bet kuriuo metu, priklausydavo nuo užsakovų. Kai sielius plukdė, tai ten ir žmonės sėdėdavo. Jie ten gyveno, laužą ant rąstų kūrendavo. Mol’ – tai plukdomi nesurišti rąstai.] Плылі плыты дажа ўжо пры савецкай власці. Но гэтыя плыты ганяліся здаўна, ад польскай власці, пры паляках ганяліся. І па ўсёй рацэ ішло дрэва, плыло дрэва. Патом рабілі такія, гэтыя работнікі, рабілі такія, каб дрэва сабралася болей-меней у кучу, рабілі такія плаціны, каторыя называліся „зробім бому“. Умелі людзі рабіць. Перагародзяць і ўсё,

PRIEDAI

254

і дрэва скаплялася, вада падымалася. Ілі нада ім ваду падняць, там маса ўвярху бальшая лесу, а вада як летам малая, дык загародзяць, ваду падапрэ, і гэны лес пашоў уніз. І гналі аж туды – да Смургонь. – Да Смургонь? – Да Смургонь і далей гналі. Гналі як тутка пры савецкай власці, дык да Смургонь, а пры паляках гналі аж у Вільнус. Гаварылі, аж у Вільна гналі. – І гэта вясной, летам? – Вясной, летам – у любое врэмя. Як заказчыкі дагаворацца з людзьмі, вот такая была. Ну гэта звалі „моль“. – Калі не плыты – гэта моль? – І плыты плылі. Плыты, якія плылі. На плытох людзі сядзелі, жылі там на гэтых плытах і агонь лажылі на гэтым дрэве. А моль, моль – гэта дрэва. Алі як яно па вадзе звалі гэтыя работнікі „моль“. Моль – уроссып’ю плыло. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/175.

Мамаi / Mamajai 151. [Iš kaimo istorijos. Mamajus buvo totorius. Chanas Mamajus – totoriška pavardė. Man tėvas pasakojo, o aš savo vaikams pasakoju. Pavardė Mamajus iš (autonominės) sovietinės totorių respublikos. Jis buvo chanas, šitos respublikos ministras.] – А Мамай чаму так называецца? – Мамай – татар. Хан Мамай – татар. Гэта татарская фамілія. – А хто Вам так расказываў? – Бацька мой расказываў мне. – Бацька расказываў? – Да. Я расказываю сваім дзіцям і вам расказываю. Вот. – Дык адкуль гэты хан узяўся? – Татар, татар! Татарская ССР. Адтуда ўзята гэта фамілія Мамай. А Мамай быў хан, там міністар быў гэтай распублікі татарскай. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/208. 152. [Iš kaimo istorijos. Kaimą įkūrė išeiviai iš Šelavičių. Prieš šimtą ir daugiau metų ten buvo didelis kaimas. Iš ten perkėlė į kitus kaimus, kūrė vienkiemius. Čia perkėlė du žmones – du giminaičius. Čia buvo ištisi miškai. Darykite, ką norite, žemė ir pastatai – jūsų. Taip ir gyveno. Paskui pradėjo žemę sklypais dalyti, atsirado kaimas. (Visi) baltarusiai. Atrodo, kad Mamajus – totoriška pavardė, bet totorių čia nebuvo. Jie čia labai senais laikais žygiavo, gal tada galėjo atsirasti totoriškas vardas Mamajus. Nuo tų laikų kaimą Mamajais vadina. Kaime visi baltarusiai stačiatikiai, nei katalikų, nei lenkų nėra.]

Tautosakos tekstai

255

159 Vienas senųjų ūkinių pastatų Mamajuose (2007-06-08)

– А Вам Вашыя дзяды гаварылі адкуль гэтая дзярэўня ўзялася? – Гэта дзярэўня выходзіць з Шэлавічаў. Шэлавічы. Там была бальшая дзярэўня, даўней кагда-то. Ну ні знаю, эта лет сто назад, а можа і больша. Вот тады з гэтай дзярэўні развозілі па вёсках. Рабілі футара. Вот у нас у дзярэўню перавялі двух чалавек. Двух братоў. Ні братоў, а як бы плямяннікаў. Тут жа сплашной лес быў, балота, гразь. І пасадзілі іх тутака. І рабіце, што хочаце. Зямля ваша і ваш будынак. Усё. Вот так і жылі. Патом стала раздзяляцца дзяльбой, дзяльбой. Вот і палучылася вёска. – А якой народнасці тут людзі? – Беларусы. – А не гаварылі, што Мамаі – гэта татары? – Гэта здаўноў как-та была. Ну як бы фамілія татарская. А так тут усе беларусы былі. Татараў не было. – А адкуль узяліся татары на зямлі беларускай? – Гэта як было іхнае пахажджэніе некае. Як ваявалі – вот тада. Гэта даўно ўжо. Шмат лет назад. Вот с таго врэмя сталі Мамаі. І вот як бы татарскае імя Мамаі. Вот так. – А так усе праваслаўныя? – Усе праваслаўныя. Палякоў няма. Ні каталікоў, ні палякоў нет. Усе праваслаўныябеларусы здзесь. Мамаi, Віл. – Мікалай Міхайлавіч Мамай, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/104. 153. [Iš kaimo ir upės istorijos. Anksčiau visos žuvys buvo valgomos. Ungurių buvo, karšių, ūsočių. (Visos) geros, valgomos. Dabar nėra nė ko valgyti. Marias padarė, visos žuvys ir pranyko. Išskyrus lydeką, ešerį ir kuoją. Daugiau nieko nerasi. (Upės) vanduo – šlykštus. Žydras dabar teka. Nėra kaip maudytis. Pasimaudai ir pats nusidažai žydra spalva. Nė pirtyje nenusiplausi. Žydras vanduo todėl, jog pašvinkęs, sužydėjęs – marių vanduo stovi. Dar į jį visko primesta. Ten ir kapai, viskas užtvindyta. Anksčiau du tris metrus į vandenį įbrendi – savo kojas matai. Dabar iki kelių įbrendi – kojų jau nematyti. Štai koks vanduo. Anksčiau juk upės vandenį gėrėm. Ir

nieko, švarus vanduo buvo. Dabar neatsigersi, nes vanduo nešvarus, šlykštus. Nė karvės nenori jo gerti.]

PRIEDAI

256

А рыба раньша ўся ядзімая была. Вангоры былі, ляшчы былі, вусачы. Усё. Ядзімая, харошая. А цяпер толькі есці няма чага. Зрабілі мора – вот уся рыба і прапала. Кроме шчукі, акуня і плоткі. А болей нічога не найдзіш. – Цяпер рака не такая чыстая? – Нее! Вада паскудная. Цяпер галубая вада ідзець. Пакупацца няма як. А станіш купацца, як вада галубая, увесь сам галубы зробіся. І ў бані не адмыеся. – А чаго яна такая галубая? – Закісшыся, зацвіўшыся. Знаеце, мора стаіць вада. А там разнай чартовіны накідана ў яга. І там магілы, там усё пазатоплена. Вот за тое. А раньша ўлезіш – два мэтры, тры мэтры – гляніш, яна нага відаць ў вадзе. А цяпер па калена ўбрыдзі – нагі ня ўвідзіш. Вот табе вада. Раньша з ракі пілі ваду, хоць бы што, чыстая. А цяпер жа не п’еся з ракі, таму што яна гразная, паскудная. Кароў піць і тыя ня хочуць. Вады. Мамаi, Віл. – Мікалай Міхайлавіч Мамай, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/122.

160a Mamajų žvejų naudota nakra (1970)

160b Mamajų žvejų naudotas žeberklas (1970)

154. [Iš upės istorijos. Čaikos (valties) priešakyje kabindavo nakrą (pintą metalinį kibirą). Ten dėdavo pušinius dervokšlius ir uždegdavo. Vienas žmogus plaukdavo, irdavosi (atsistumdamas irklu) prieš srovę ar pasroviui. Kitas žmogus stovėdavo su žeberklu. Pamato žuvį, žeberklu duria. Švedų kaimas šituo daugiau užsiimdavo. Pamenu, jie upę pertverdavo ir žuvį gindavo. Iš tikrųjų jie buvo šio reikalo žinovai. Žuvų, galima sakyti, neparduodavo, patys vartodavo.] Вешалі на гэту чайку сперадзі такую накру. Клалі туда сасновыя смаляныя дровы, падпалівалі. І адзін, значыць, вот так во плыў, талкаў гэту лодку, уверх ілі ўніз там. Фтарой стаяў с такімі асцямі. Осці называліся. Ён відзіць рыбу, выплывала там, кідаў гэтыя восці. Гэта Швяды, там больш гэтай прафесіяй займаліся. Патаму што я помню, яны ўсю раку перакрывалі і гналі гэту рыбу, куда там – уперад ілі назад. У асноўным яны былі прафесіянальныя па гэтай справе. – Ну, яны прадавалі? Ці толькі сабе? – Какое прадавалі. Каму тут прадавалі? Тут не была каму прадаваць. Самі там патраблялі. Мамаi, Віл. – Мікалай Лазар, 1933 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/200. 155. [Iš upės istorijos. Ąžuolus iš upės traukdavo. Naudojo juodąjį ąžuolą, baldus darė.] – А ці выцягвалі дубы з ракі? – Выцягвалі. Гэта іспользавалі чорны дуб, называўся такі. – А для чаго? – Ну, дзелалі ж мебель. Мамаi, Віл. – Мікалай Лазар, 1933 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/201.

161 Vienas iš daugelio juodųjų ąžuolų Neries atodangose Mamajų apylinkėse (2007-06-09)

Tautosakos tekstai

257

Слабодка / Slabodka

PRIEDAI

258

156. [Iš kaimo istorijos. Žydai pirkliai supirkinėjo iš dvarininkų mišką. (Tai buvo) vietiniai gyventojai ir kaimuose jų gyventa. Netoli, už Vialios, yra Slabodkos kaimas. Ten taip pat gyveno žydas, turėjo žemės, bet pats jos nedirbo, tą darė samdinys. Tas žydas buvo pirklių šaparas. Tai žmogus, kuris mišką paruošdavo, atmatuodavo, ką reikia pjauti. Matuodavo, kiek ir kokių medžių reikia. Iki dešimties centimetrų (tikslumu). Kurie medžiai tinka, juos mašinomis vežė į Vileikos gamyklą.] Куплялі ў памешчыкаў лес купцы. А купцы жыды былі яны. Самы капітал быў у жыдоў. (...) Каранныя жыцялі былі, дажа ў дзяраўнях былі. Вот тут вот недалёка вёска за Вяльлёй, Слабода называецца. Тожа быў, участак зямлі меў, але ён і не рабіў, парабка наймаў. А сам быў у купцах шапарам, а шапар гэта называўся, ён загатаўліваў лес, ён адмяраў лес, людзі яга пілілі. Ён толька ўжо, значыць, замяраў: сколька, якое дрэва, да якога. Да дзесяці санціметраў. Гэта ўжо ў апал, а гэты дзесяць санціметраў, гэта ўжо адыходзіў на завод, у Вялейку адвозілі на машынах. Сколька лесу выразалі – увесь паехаў на завод у Вілейку. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/213. 157. [Iš upės istorijos. Upe žemyn, ten bus Slabodkos vienkiemis. Ten labai aukštas kalnas. Vanduo taip pakildavo, kad pasiekdavo to kalno viršūnę. Žmonės ant kalno valtimis irdavosi, į kaimą, į namus įplaukdavo. Evakuodavo žmones. Štai kiek buvo vandens.] Будзіце плысці ўніз – будзе такі футарок Слабодка. Там бальшая, бальшая гара! Вада паднялася, што дасцігала высаты гэнай гары. На гэну гару во на такіх во лодках заязджалі да людзей у вёску і ў хаты ўязджалі во з такімі во лодкамі, перасялялі людзі людзей. На гэну гару! Во такая была вада. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/176.

Трапалава / Trapalava 158. [Kaimo pavadinimo kilmė. Trepalov – kažkoks viršininkas, tai jo vardu kaimas pavadintas.] Вот і Трапалава там есць. Трапалаў тожа какой-та начальнік, вот яга іменем і назвалі. І ўсё. Мамаi, Віл. – Мікалай Міхайлавіч Мамай, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/107.

Tautosakos tekstai

259

162 Viena Trapalavos kaimo sodybų (2007-06-09)

159. [Kaimo pavadinimo kilmė. Kažkas buvo, žmones trankė, mušė. Anksčiau, jei prasikaltai, tai patys suruošdavo teismą. Buvo feodalai, o iš feodalų atsirado dvarininkai. Iš dvarininkų tada komunistai. Dabar jau vėl atėjo demokratija. Jau nėra komunistų, atėjo demokratija.] Што-та было трапалі людзей, білі. Вот. – А за што білі? – Патаму што правініўся, табе самасудзіем даўней былі. Былі ж феадалы, а з феадалаў тады зрабіліся памешчыкі. З памешчыкаў тады камуністы. І вот цяпер ізноў дземакрація стала. Ужо няма камуністаў, ужо дземакрація стала. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/207. 160. [Iš kaimo istorijos. Nuo neatmenamų laikų kaimą vadina Trapalava. Čia apsigyveno vienas žmogus – Mamajus. Vardu Kristoforas, o pavardė – Mamajus. Jis turėjo du sūnus: Ivaną ir Fiodorą. Iš to vieno žmogaus Trapalavoje atsirado dvylika namų. Vienas (brolis) buvo siuvėjas, kitas – ūkininkas. Visa ši žemė priklausė vienam ūkininkui. Siuvėjas sakydavo: „Aš iš adatos pragyvensiu“. Paskui jam šovė į galvą, kad žemės reikia. Bulvių pasisodinti reikia. Iš adatos gi nepasodinsi, neišaugs. (Žemės dalijimo) komisija paskyrė Ivanui žemės: mūsų kaimas ant kalno, o žemai prie Vialios – jam atmatavo tris dešimtines žemės.] – А як Вашая вёска называецца? – Трапалава. – А чаму так называецца? – А чаму так – Бог яга ведае, спрадвеку вечнага. Тут адзін быў пасяліўшыся чалавек – Мамай. Крыстафор зваўся. Фамілія – Мамай. У яго былі два сыны: адзін Іван, а другі Хведар. І вот з гэтага аднага чалавека ў нас распладзілася ў гэтым Трапалаве двенаццаць дамоў. З аднага чалавека. Вот адзін быў партны, а другі – хазяін. Вот гэта зямля ўся была аднага хазяіна. Дык кажа: Я з іголкі пражыву. Партны быў. А посля нешта яму стукнула ў галаву, што нада ж які каб зямля, ну як жа з іголкі-іголкі, а бульбу пасадзіць – з іголкі ж не пасадзіш, ня вырасціць з іголкі. Нада навоз бульбу пасадзіць.

Вярнуў, гэта называецца Ганута – пяць кілёметраў ад нас, Божы храм у нас называецца Ганута, вярнуў гэту камісію. Ну што ж, гэту зямлю закрапілі на гэтага Фёдара, а Івану нада дзе-нібудзь выдзяліць участак жа. Дык во – называецца, уніз гэта, мы – на гарэ, наша вёска, а там унізу каля Вяльлі адмерылі яму тры дзесянціны. А тры дзесянціны Бог яга ведае, сколька гэта гактар, даўней на дзесянціны гэтыя былі (...). PRIEDAI

260

Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/206. 161. [Iš upės istorijos. Anksčiau vanduo pakildavo! 1931 metais tai potvynis buvo. Ten, kur dabar ganyklos – išsiliedavo Vilija. Sniego buvo. Taip atsitiko 1931 m. Senelis man pasakojo. Nors ir aš didelius vandenis menu.] Раньша воды былі! Прыходзіла гэта аж у трыццаць первым гаду. Аж во дзе стаяць гэтыя во пашы – разлівалася Вілія. Снегу было. Гэта было ў трыццаць первым гаду. Гэта мне расказываў дзедушка. Мне дажа. Я ня помню. Помню і я воды бальшыя. Бальшыя былі воды, бальшыя. Трапалава, Віл. – Ерамей Аляксандравіч Мамай, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/236.

163 Vileikos apylinkių žvejo graibštas sakas (bltr. сак, kitaip – сачок) (1970)

162. [Iš upės istorijos. Žuvų buvo per akis ir kokių tik nori: ir ungurių, ir karšių, ir šapalų, ir meknių. Visokiausių žuvų buvo. Ir ūsorių. Įvairių žuvų buvo. Ir aš žuvis gaudžiau: tiesdavom virvę, o prie jos kabindavom mažas virveles. Prie vieno ir prie kito jos galo – po akmenį. Mesdavom į upę. Kitą dieną imi kartį ir trauki. Jeigu žuvis didelė, traukiama ji gali atitrūkti, tai pakiši tokį graibštą. Gaudėm nedideles žuvis – strepečiukus. Ant žiogelio. Sugauni tą strepečiuką, kabini ant didelės meškerės ir meti. Kaip dabar blizgė ar spiningas. O tada kabini gyvą žuvytę ir užmeti, ir užmeti. Lydeka čiumpa ir viskas. Tada irgi semtuvą reikia pakišti, nes žuvis didelė. Anksčiau lydekos buvo iki aštuonių kilogramų (svorio).

Naktį tik trigubica (tribradžiu tinklu) gaudė. Pastatydavo tyliose vietose, atvajose (duburėliuose), kaip mes vadinom. O tada specialiai teliūskuoji, judini judini – veji žuvį. Tada reikia pasėdėti, iš karto tinklo nekeli. Praeina pusvalandis – ištrauki. Valtimis keturiese žuvavom: du valtis varo, du tinklus laiko. Žūklė vadinosi vedėja, nes tuo pačiu pavadinimu vadino tinklą – vedėja. Vienas žmogus vienoje valtyje tinklą laiko, kitas – kitoje. Dvi valtys ir keturi žvejai. Ant piršto vyniodavo tokį raištelį, kad pajustų įkliuvusią žuvį. Kai jį timpteli – kelia tinklą. Būdavo ir naktį su ugnimi žuvį gaudydavome. Lučnica vadinosi (luokė). Sakines malkas uždegdavom ir su žeberklais žuvavom. Yra žmonių, prie kurių žuvys eina. Čia Švedų kaimas, jame buvo du žvejai. Jiems labai sekėsi žvejot. Vienas buvo kuprotas luošys, tai jam labai sekėsi. – Kokia didžiausia jūsų sugauta žuvis? Didžiausia žuvis buvo karšis. Tik jie nelabai kimba, nebent kai neršia – tada galima pagaut. Tai tokia žuvis, kurios su meškere nesugausi. Karšis – labai šiurkšti žuvis. Plati, kaip krosniadangtė, bet neilga. Ilgi tik unguriai. Jie būdavo pusantro metro ilgio ir sverdavo po penkis kilogramus.] – Рыбы было навалам і якой хочаш было. І вангароў, і ляшчоў, і галаўнёў, і язёў. Якой толька рыба не было! І вусачоў. Разнай рыбы было. – А Вы ці лавілі? – Я лавіў, рукі былі, канешна ж, а после вайны, дзе ж я буду лавіць. – А раскажыце як лавілі да вайны? – Як лавілі? Вялі шнур такі, а на шнур маленькія вяровачкі чаплялі. На адзін канец – камень і на другі канец – камень. І закідалі ў раку. А назаўтра ўжо бярэш бусак і дастаеш. Як рыба бальшая, дык тады савок такі быў, падсоўваеш – так цягнуць, дык адарвецца як бальшая рыба. Тады савочак раз падлажыў і сюда. – А як яшчэ лавілі? – Лавілі сяляўкай яльчык, невялічкую рыбку. На гэтага коніка, каторы прыг-прыг. І на гэта прынада. Зловіш яльчыка гэтага і чапляеш на бальшую вуду і закідаеш як цяперака блісна, ці спінінг называецца. Дык вот тады рыбку жывую начэпліваеш і закідаеш, і закідаеш. А шчука тады хап – і ёсць. Тожа тады нада савочак, бо бальшая рыба. Па восем кілаграм шчукі былі. Такія бальшыя шчукі былі. – А ўночы ці лавілі? – Уночы толька ўжо трыгубіца. Застаўлялі трыгубіцу, дзе ўжо зацішша, атвойчык называлі мы. І тады спецыяльны боўт, так называецца. Боўтаеш і боўтаеш, заганяеш. Тады нада з поўчаса пасядзець, зразу не падымаць сеткі гэтай. Трыгубіца называецца. Полчаса прайшло, тады падымаеш. О, ёсць рыба. Во так і лавілі. – А на лодках ці лавілі? – На лодках – гэта вядзяя называецца. Учатырох: два цягнуць лодкі, а два дзяржаць сетку. – Як называецца? – Вядзяя. – А чаму так называецца? – Таму што сетка так называецца гэта, каторую цягнуць. Адзін у аднэй лодцы, другі ў другой лодцы. Адзін цягне лодку і другі цягне лодку. Дзве лодкі і чатыры рыбакі. Два

Tautosakos tekstai

261

PRIEDAI

262

цягнуць лодку, а два дзяржаць жа сетку. І чуваць ужо, яны ўжо чувствуе, там шнурок такі ёсць, на палец адзяе. Яго стукніць, гоп тады скора падымаець гэту сетку. – А ўночы так лавілі? – Уночы не. Толька трыгубіцай ночы. – А з кастром ці лавілі? – З кастром бывае. Але строга-настрога. Лучніца называлі. Смалякі загатаўлівалі і ночы тады, восці мы называем, па-рускі астрага, а па-беларуску восці. І вот, брат, ужо такія людзі ёсць, на якіх рыба ідзёт! Тут вёска Швяды, два былі рыбакі, што на іх рыба. Адзін гарбаты быў, калека быў, вот на яга ішла рыба! Ад гэтага шусь, а на гэтага як навязана. Станіць як прывязаная – і ўсё. Чук васцямі і... – А якая самая вялікая Вам траплялася рыба? – Самая вялікая рыба, вот дажа ляшчы яны і цяпер пападаюцца, але як толька нарастуець цяпер ляшча зловіш. А так такая рыба, што нікагда на вуду ні вазьмёцца, очынь жосткая рыба лешч. Такая ўжо шырокая, што засланка ў печы. Такая шырыня, але недаўгая. Даўгі толька вонгор быў, длінны. Па палтара мэтра вангары былі, пяць кіляграм. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/204. 163. [Iš upės istorijos. Žeberklu žuvavom. Iš valties. Aš ir pasakoju: naktį plauki valtimi, laužas dega. Tik duri. Viena žuvis būdavo iki dešimties kilogramų (svorio). Lašiša, šamas, lynas. Visokias žuvis gaudžiau.] Астрагой [лавiлi]. – А як астрагой? З лодкі? – З лодкі. А ж вам расказваю, на лодцы едзіш – касцёр гарыць. Тока – ююх! – Гэта ўночы? – Уноч. – І колькі кілограмаў там было? – Кілограмаў было і да дзесяці кілограмаў адна штука. Ласося, сама, ліна – там усякай рыбкі я лавіў. Трапалава, Вiл. – Ерамей Аляксандравіч Мамай, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/223. 164. [Iš upės istorijos. (Atsirado) tokia didelė žuvis – beveik karvės didumo. Bet rado ją tada, kai ji jau buvo suirusi. Nežinia, kokia tai žuvis, ne mūsų žuvis. Šonkauliai kaip karvės. Atplaukė upe. (Rado) Trapalavoje, vienoje vietoje prie upės, vadinamoje Luka. Kai ten nuseko vanduo, tuomet tą žuvį pastebėjo. Ji jau buvo supuvusi.] Такая бальшая рыба, як мы завём, пачці як карова! І гэту рыбу ніхто не нашоў. Нашлі ўжэ, як яна ўжэ разлажылася. – А якая гэта была рыба? – А хто ж яе знае, якая рыба! Гэта не наша рыба. – А якой велічыні?

– Ну, ні знаю якой. Ну, так сказаць, гаварылі, ляжала як карова. Жэбры як у каровы былі. Прыпрыла той вадой. – А якая дзярэўня гэта была? – Трапалава. Там завецца такое месца каля берага Лука. Лука меснасць завецца такая. Вот у гэнай Луцэ, як спала вада, агледзілі гэну рыбу. Яна ўжо была гнілая. – А калі? – Ну, гэта да вайны была такая рыба. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/177. 165. [Iš kaimo ir upės istorijos. Trapalavoje yra toks senis, vardu Mamajus, pravarde Velnias. Kodėl jį taip pravardžiuoja? Kadaise jis buvo jaunas, energingas žmogus. Mėgo nuotykius (jam dabar per devyniasdešimt metų). Slabodkoje yra ežeras. Mūsų krante vyresnieji, jų seneliai, tėvai, jo dėdė statė bučius* žuviai gaudyti. O tas ežeras jungiasi su upe. Statė greta upės. Jaunimas ateina ir išima iš tų bučių žuvis, vietoje jų įdeda kelmą. Juokais taip darydavo. Ateina šeimininkas ir traukia bučių – jame ne žuvys, o šiekštas. Tada sako: „Tai tik tas Tamošius bus, tas velnias“. O Tamošius buvo jo dėdė ar panašiai. Iš pykčio pasakė: „Tamošius velnias“. Ir iki šių dienų taip vadina, taip Velniu ir numirs.] Так як у Трапалаве ёсць такі дзед па фаміліі Мамай, а абзываюць – „Чорт“. Ну, гэтую гісторыю я ўжо і сам знаю, чаму яго празвалі „Чорт“. У сваё врэмя быў-жаж малады. А такі быў чалавек энэргічны. Такі любіў, каб якое-та так праішэствіе было. І іхныя дзяды, бацькі ўжо, а яму гэтаму цяперака болей як дзевяноста гадоў (…). І вот у сваё врэмя, возера ёсць у Слабодцы на нашам баку, старэйшыя, як ім яны ўжо дзяды прыходзіліся, бацькі прыходзіліся, яму ўжо дзядзька прыходзіўся. Ставілі бучы. Бучы. На рыбу. У тым возеры, там выхад ёсць у рэчку, яны радам з рэчкай. І вот яны маладыя (ён не адзін быў, іх нескалька было) прыдуць рыбу з яга буча вынуць, а туды ўложаць карча. Вот карча. Гэта як для смехаты. І вот прыходзя гэты хазяін, давай жа даставаць буч, а ў бучэ не рыба, а корч. Дык будзе гаварыць: „Ну, гэта тока Тамашоў гэты Чорт“. А Тамаш ужо быў яга як бы дзядзька ці хто ён. Дык будзець: „Гэта яга работа!“ Ну, і сказаў: „Гэта Тамашоў Чорт!“. Са злобы так сказаў. Па сяганняшні дзень так і памрэ „чартом“. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/185. * Tas pats pavadinimas gali būti vartojamas ir kalbant apie varžas. 166. [Iš upės ir kaimo istorijos. Valtys buvo medinės. Baltarusiškai vadino čaika, rusiškai – „valtis“. Tas valtis žmonės patys dirbo iš lentų. Pirko parduotuvėse pjūklus, rankomis pjaustė lentas ir meistrai darė valtis. Skobtas luotas – jau visai kas kita. Jį darė iš drebulės. Storos drebulės pas mus buvo, iki metro skersmens. Dabar tokių nėra. Vidų iškapodavo, išskaptuodavo ir įstatydavo pertvaras, kaip ir į paprastą valtį. Luotas daugiau svorio išlaikydavo negu paprasta valtis. – Kodėl dabar tokiais luotais niekas nesinaudoja? Dabar tokių (storų) drebulių nebėra! Viskas pasikeitė! Kaime niekas luoto nebeturi, net ir valtis išvogė.]

Tautosakos tekstai

263

PRIEDAI

264

– А якія былі лодкі? – Лодкі былі дзеравянныя. – А як называліся? – Лодка. Так і называлі. „Чайка“ па-беларуску, а па-рускі „лодка“. Гэта ж з досак, доскі пілілі, уручную пілілі. Пілы куплялі ў магазінах. Гэта доскі піліць. Ну і людзі-масцяры самі і строілі лодкі гэтыя. – А ці з дрэва даўблі такі човен? – Човен – гэта ўжо саўсем другая. Човен з асіны толька рабілі. Таўстыя асіны ў нас былі. Цяпер німа такіх асінаў. Ёсць, ну ні такія таўстыя. А там таўстыя былі, так што да мэтра даходзілі. Такія былі асіны. Тады іх далбаець з сярэдзіны і тожа таксама ўпругі ставяць, як у прастую чайку, так і ў гэтыя самыя чаўны ставілі. Дык чаўны больш падымалі як лодкі грузу. – А чаму цяпер не карыстаюцца гэтымі чаўнамі? – Ну цяпер асіны німа гэтай! Цяпер усё змянілася! Лес дажа ня той. Ужо лес павыразалі (...). – А можа мае яшчэ хто човен у вёсцы? – Німа ні ў кога, дажа чайкі пакралі. Былі ў каждага чайкі і ўсе пакралі чайкі.

Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/210.

164 Pasakoja Mikalajus Mamajus iš Trapalavos (2007-06-09)

167. [Iš upės ir kaimo istorijos. Į luotą telpa dešimt žmonių. Į čaiką – tik penki. Bet jeigu ji iš plačių lentų, aukštais bortais, tai gali dešimt žmonių išlaikyti. Luotas pusapvalis, o čaikos dugnas – plokščias. Tik valties dugnas nežymiai išgaubtas, kad lengviau vandeniu slystų. Kitaip Vialioje būtų sunku.]

– Дзесяць чалавек можа ў човен. А ў чайку толька пяць. Ну, сматра якая і чайка, бываіць і чайкі. Еслі доска шырокая, барты высокія, дык і чайка падніміць дзесяць. Човен жа паўкруглы, а чайка з досак зроблена, дно плоскае. Толька нямножка так спускаюць і конус нямножка робяць. Вот. У дне. Ужо гарбаты, дно ўжо такое гарбатае, каб лягчэй хадзіла. Бо еслі прама, цяжало па Вяльлі надта тады. А як чуць ужо яно прыгнёнае, тады намнога лягчэй ідзёт па вадзе. Гэта ўсё змянілася як ёсць! Ужо зямля ня тая і лясы ня тыя, усё. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/211. 168. [Iš upės ir kaimo istorijos. Didelių akmenų, ąžuolų (upės vagoje) buvo. Pirkliai buvo žydai. Valstybei mokėjo, o valstybė valė iš vagos akmenis, į kairę, į dešinę juos ir skaldė... Buvo toks plienas. Juo skylutę iškaldavo. Įsivaizduojate, kaip malūne akmenis kelia? Taip ir Vialioj, paimdavo gnybtais ir rankom keldavo. Buvo dvi didelės valtys. Ne bet kokios, kitaip jei didelis akmuo, tai nuskęs. Brindauka vadinosi.] І бальшыя камяні былі, і дуб’ё было. Значыць, купцы, а купцы – жыды. У гасударству плацілі, а гасударства ачышчалі камяні, направа-налева і далбалі гэтымі... Былі ж, каторыя камні, сталь такая была, што самакальная сталь. Дзюрку прабівалі гэтай. Прэстаўляеце як у млыне падымаюць камяні? Ну вот, таксама і ў Вяльлі сціскаюць гэтымі шчапкамі і ўручную падымаець. А дзве чайкі, бальшыя дзве чайкі, каб якая чайка, дык як бальшы камень – аптопіць. Бальшыя былі такія лодкі дзве. Брындоўка называлася. – Як называлася? – Брындоўка называлася. – А чаму так называлася? – Ну названіе такое. А чаму, Бог іх ведае. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/209. 169. [Iš upės ir kaimo istorijos. Brindauka (valtis) vadinosi, joje – upės vagą valančių darbininkų vadovybė. Valtis, o joje dengtas namas su langais.] Брындоўка гэта называлася, дык там начальства яе. Там чайка была такая, на чайцы дом быў здзеланы з вокнамі, крыша. То называлася „брындоўка“. Дом гэты плаваны – „дом на чайцы“ называўся. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/212. 170. [Iš upės ir kaimo istorijos. Sielius plukdė. Iš čia net į Vilnių, Kauną, iki Nemuno. Vialia juk į Nemuną įteka. Nemunu į Vokietiją medieną plukdė.] А гэта плыты ганялі. Адгэтуль аж у Вільна гналі. У Вільна, у Коўна ганялі аж. На Нёман ганялі нібыта. Вяльля ж упадае ў Неман. Вот, і аж на Нёман выганялі, там аж у Германію. Сплаўлялі гэта дрэва. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/209.

Tautosakos tekstai

265

Пятушок (Каралёў камень) / Gaidelis (Karaliaus akmuo) 171. [Akmens forma kaip skiauterės, tai štai ir Gaidelis.] – А чаму Петушок? – Ну, такі как грэбень, так вот і петушок. Так яго і назвалі. PRIEDAI

266

Швяды, Віл. – Міхаіл Міхайлавіч Мамай, 1950 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/256.

165 Neris, žvelgiant nuo Švedų kaimo sodybų (2007-06-09)

172. [Rėvoje didelis akmuo. Švedų (kaimo) pradžioje. Mes jį praminėme Karaliaus akmeniu. Buvo toks senis ir jis ten nuolatos žvejojo meškere. Prikabindavo savo valtį prie akmens, o pats ant akmens sėdėdavo ir žvejodavo. Vietiniai žmonės praminė Karaliaus akmeniu. Todėl, kad tą žmogų dar vaikystėje kažkas praminė Karaliumi.] Вот там тожа камяніца. Там ён не адзін, адзін толька бальшы такі камень. У начале Швядоў. Як мы празвалі яго „Каралёў камень“. Эта па-нашаму, па-меснаму. Быў такі дзед, як для мяне ўжо дзед, і ён там пастаянна вудзіў рыбу. Чапляў за гэты камень, чым ён там чапляў лодку сваю і сядзеў то на камені, то так во. І вудзіў рыбу на гэтым камені. Таму месныя людзі празвалі „Каралёў камень“. – А чаму „Каралёў“? – А таму „Каралёў“, што хто-та яга ў дзецтве празваў „Кароль“. Тога чалавека. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/184. 173. [Karalius – tai pravardė.* Kartą Karalius naktį į tą akmenį šaudė, galvojo, kad tai šernas. Ne akmuo, o šernas.] Каралёў камень. – А чаму Каралёў?

– А таму што, вот калі б вам ці мне далі прозвішча Кароль! І ён ноччу з руж’я ў гэты камень страляў, думаў, што дзік. Ён думаў, што гэта не камень, а дзік. А ён з руж’я ў гэты камень біў. Трапалава, Віл. – Ерамей Аляксандравіч Мамай, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/224. * Прозвішча „pavardė“ vartojama ir pravardės reikšme (Vait.).

Tautosakos tekstai

267

Швяды / Švedai

166 Švedų kaimo rytinis pakraštys (2007-06-09)

174. [Kaimo pavadinimo kilmė. Švedais vadinamas (kaimas), nes jame kadaise, taikiu metu, švedų kariuomenė buvo apsistojusi.] Швяды называюцца, што ў мірнае врэмя кагда-то войска стала швэдскае. Трапалава, Вiл. – Уладзімір Фаміч Мамай, 1914 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/124. 175. [Kaimo pavadinimo kilmė. Nuo amžių taip kaimą vadino (Švedai). Esą atėjo švedai ir apsigyveno. – Iš kur Baltarusijoje švedai? Buvo švedų. Pėsčiomis ėjo. Vedė pagrindinis kelias, pamenu, tai į vieną, tai į kitą pusę (karo metais) vis patrankas tąsė.] – Так звалі спрадвек вякоў. – А што гэты значыць? – Ну, как быццам бы шведы прыйшлі наверна і пасялілся там.

– Адкуль у Беларусі шведы? – Ну, чаму? Былі ж шведы. Шведы ж ішлі сколька тут пяшком. Во, гэта была галаўная дарога. Той дарогі не было. Тут во цягнулі, я помню, цягнулі гэтыя гарматы то ў той бок, то ў гэты бок. Мамаi, Віл. – Мікалай Лазар, 1933 г.; Анатоль Іванавіч Мамай, 1945 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/202. PRIEDAI

268

176. [Kaimo pavadinimo kilmė. (Vienas) kaimo galas – Vysokaja Pristanj (=Aukštoji Prieplauka). Kai Karlo (=Karolio) laikais švedai kariavo, viename (kaimo) gale būta rusų, kitame – švedų. Todėl tą galą ir pavadino Švedais.] Канец – Высокая Прыстань, а патом, када Карл эты, шведы вайну вялі, у адным канцы стаялі рускія, у дзярэўне, а ў фтаром – шведы. І вот тада, дзе шведы стаялі, той канец назвалі Шведы. Швяды, Віл. – Міхаіл Міхайлавіч Мамай, 1950 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/261. 177. [Kaimo pavadinimo kilmė. Švedai mūsų nepasiekė. Čia būta prancūzų. Per Maladečiną traukė į Minską, Maskvos deginti. – Yra Švedų kaimas... Taip, yra. Ten perkėlė žmonių iš Šelavičių. Skirstė didelio kaimo gyventojus. Jame buvo apie tūkstantį trobų. Tai tą kaimą skirstė. Dalijo žemę ir kūrė (naujus) kaimus. – Kodėl pavadino Švedais? Kažkoks viršininkas buvo Švedas. Dėl to kaimas taip pavadintas. – Viršininkas baltarusis ar švedas? Baltarusis, tik jo pavardė Švedas.Todėl kaimas pavadintas Švedais.] – А бацькі, дзяды не расказывалі як тут шведы ішлі? – Нет. Швяды да нас не дайшлі яны. – А французы? – Французы былі. – А дзе былі? – Вот ішлі праз Маладэчна, на Мінск ішлі. – І што яны там рабілі? – Ішлі на Маскву. Маскву паліць. – А там деревня Шведы есть... – Есць. Таксама з Шэлавічаў людзей насялялі. Разганялі дзярэўню бальшую, там дзярэўня была дамоў можа каля тысячы. Вот разганялі дзярэўню і дзелалі вёскі. Надзялялі зямлёй і дзелалі вёскі. – А чаму назвалі Швядамі? – Швед якой-та был. Какой-та начальнік быў Швед, вот і назвалі Швядамі. – А начальнік беларускі ці шведскі?

– Беларус. Ну вот яга такое прозвішча было. Ціпа там фамілія, ці што там у яга. Вот Швед. Вот так яны і пайшлі Швяды. Вот так і называлі. Мамай, Віл. – Мікалай Міхайлавіч Мамай, 1928 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/107. 178. [Kaimo pavadinimo kilmė. Kodėl Švedai? Pasakoja, kad Mamajus ir švedai užkariavo. Ten (kaimo dalis) – Vysokaja Pristanj. O čia pamatysite kryžių, tai (jau) Švedai. Švedai su totoriais kariavo. Čia liko švedas, tai Švedais pavadinta. Kitame (kaimo) gale yra net totorių kapinės.] – А пачаму Шведы Швядамі называюцца? – А пачаму Шведы? Патаму што шведы, тут Мамай і шведы, гавораць, заваявалі нешта там такое. Гэта Высокая Прыстань там. Вунь. А гэта адсюль по... тамака, можа, увідзіце памятнік, не памятнік – крэст. Гэта Швяды называецца. – Чаму Швяды называецца? – Чаму Швяды? Швед ваяваў з татарамі. Дык во тут астаўся швед, вот і Швяды назваліся. Мангола-татарскае іга. На тым баку дажа ёсць гэтых татараў нейкія дажа... кладбішчэ. Швяды, Віл. – Генадзь Лісцэвіч, 1924 г.; Марыя Захава, 1955 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/178. 179. [Kaimo pavadinimo kilmė. Buvo vadinama Vysokaja Pristanj. Kadaise, per karą, caro laikais, atrodo, jog švedai kariavo su Kinija. Pas mus netgi švedų kapinės yra. Seniai supiltas (kapas). Mūsų pasaulyje dar nebuvo, kai jie kariavo.] Называлася гэта Высокая Прыстань. А здзесь кагда-то, у царскую вайну швэд ваяваў з Кітаем што-лі. Швэд ваяваў, дажа ў нас кладбішча есць, там магілы іхныя. Даўны насып. Пахаваны (...). Нас тады на свеце не было як яны ваявалі. Швяды, Віл. – Васіль Мамай, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/250. 180. [Iš kaimo istorijos. Kaimas pradėjo kurtis ten (kur Aukštoji Prieplauka). Senais senais laikais žmonės šeimomis persikėlė gyventi iš Šelavičių. Čia kildavo potvyniai – (upė) viską užtvindydavo. O ten aukštai, ten ir kūrėsi. Ir pavadino Vysokaja Pristanj (=Aukštoji Prieplauka). Laikui bėgant žmonės kūrėsi vis plačiau. Ten pavadino Vysokaja Pristanj, čia – Švedai, o ten – Ivanauščina, nes gyveno penki Ivanai.] Там яна начыналась будавацца. Гэта з даўных, даўных часаў здзесь насялялісь із Шэлавіч. Адтуда насялялісь сямействы. Тут былі бальшыя воды – затапляла ўсё. А там, значыць – высата, там і засялілі. І назвалі Высокая Прыстань. Ну, гэта была за даўным часам. А за гэта врэмя народ рассяляўся-рассяляўся, дык вот і развялілі тут Швяды. Назвалі. Там Высокая Прыстань назвалі, а тут Швяды, вёска пайшла.

Tautosakos tekstai

269

А там Іванаўшчына – там пяць Іванаў. Швяды, Віл. – Васіль Мамай, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685: 254, 255.

PRIEDAI

270

167 Viena gražiausių Švedų kaimo sodybų (2007-06-09)

181. [Iš kaimo istorijos. (Tėvas) man pasakojo ir apie kaupus (pilkapius), ir apie švedų (kapus). Čia (pietuose, prie upės) tai tiesiog kaupai, o ten (toliau, į šiaurę) – švedų kareiviai palaidoti.] Проста расказываў, што і пра капцы, і пра це шведскія, паказваў мне капцы. Патом у Трапалаве там эці захараненія былі. Шэснадцатага года салдаты. – Тут проста капцы? – Ну, эта проста капцы. – А там шведскіе? – Ну, да. А там шведскіе. Гаварат, што там захараненія шведскіх салдат. Швяды, Віл. – Міхаіл Міхайлавіч Мамай, 1950 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/260. 182. [Iš kaimo istorijos. Pasakojo, prie pelkės buvo kažkokie karių kapai. Tai dar ir aš atsimenu. Tokios kalvelės, kauburiai. Sakė, kad ten palaidoti švedai. Taip ir atsirado Švedų kaimas.] Вот окала балота была, дык, гаварылі, нейкія салдацкія магілы былі. Яшчо помню я гэта. Шведы. І я яшчо помню былі такія вазвышынасці. Гэта, гаварылі, шведы былі пахаронены. Дык вот яна і сталася вёска Швяды. Швяды, Віл. – Вячаслаў Міхайлавіч Маркевіч, 1935 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/167. 183. [Iš kaimo istorijos. Papasakosiu jums apie Švedus. Kaimo pradžioje yra vienas pavadinimas (Švedai), viduryje – antras (Vysokaja Pristanj), pabaigoje – trečias (Ivanauščina). – O kokių būta švedų?

Paprastų švedų. – Iš kokių laikų? Nežinau. – Iš kur jie atsirado? Kas juos žino. Gal su kuo kariavo. Kaime buvo maždaug keturiasdešimt penki namai. Pavardės: Markevičiai, Šajukai ir daugiausia Mamajai. Kadaise čia buvo totorių. Jų chanas – Mamajus. Pavardė turbūt kilusi iš totorių genčių. Ir mano pavardė Mamajus. Čia daugiausia Mamajų. Kaimas taip pat pavadintas Mamajais. Kitos pavardės (Markevičius, Šajukas, Salavej) – retenybė. – Kas jums pasakojo, jog jūsų totoriška kilmė? Kalbėjo ne vienas, du ar trys. Iš senų senovės taip. Tarnavau kariuomenėje Rusijoje, Suomijos įlankoje. Kai pasakiau pavardę, tai paklausė, ar ne totorius. Sakau, kad ne. „O iš kur?“ Iš ten ir ten. „Tai gali būti, kad ir totorius“.] Пра Швяды што я вам раскажу. Я вам раскажу ні в точнасці. У Швядох, у начале Швядоў – адно названіе, пасярэдзіне – другое названіе, а ў канцы – трэцяя названіе. Вот Швяды, а тады ёсць Высокая Прыстань, а патом ішчо як-та называлася. – А чаму па-разнаму? – Чаму па-разнаму, як па майму саабражэнію, таму што былі і шведы, толі яны пастаянна былі, толі яны прыастанаўляліся, назвалі там адно месца Высокая Прыстань. – А якія шведы? – Шведы. Нармальныя шведы. – А з якога врэмені? – Ні знаю, ні знаю. – А адкуль яны паявіліся? – Хто іх знаіць, ці яны з кім ваявалі. – А можа там іх магілы? – Магілаў няма. – Курганы, капцы? Вал які? – Нічаго няма. Не, не. Вёска такая, дзе-та было сорак пяць хат. Пад пейсят. – А былі там фаміліі Швед? – Шведы? Швяды фаміліі не было. Маркевічы, Шаюкі, в аснаўном Мамаі. Ну, Мамаі. Тут некалі, некалі, паясняецца, але эта я далёка-далёка, былі татары дажа. Татары. І быў такі хан Мамай. – Хан? – Хан. Эта як мая фамілія, наша фамілія, дык яна, вазможна, ідзець ад татарскага племені. Можа і так. – А як ваша фамілія? – Мамай. Мамай мая і эта в аснаўном у нашай меснасці Мамаі, Мамаі. Во вёсачка так і называецца Мамаі. Там рэдкасць дзе Маркевіч, Шаюк, тамка Салавей. – А хто Вам гаварыў, што Вы з татараў? – Разгавор ішоў не ад адных людзей, не ад двух, не ад трох, а із даўнага даўна так. – А татарскія могілкі ці былі там?

Tautosakos tekstai

271

PRIEDAI

272

– Не, не чуваць было. – Яны былі ўжо праваслаўныя? – Вот этага тожа ні знаю, ці былі яны праваслаўныя. – А Вы праваслаўны? – Я сам праваслаўны. – А радзіцелі? – Радзіцелі праваслаўныя, но паняція ніякага. – Значыць, хто-та ўспамінаў, што гэта татары? – Да, да. Упаміналася. Вот я пайшоў на службу, дык аж там, аж там, эта ж я служыў у палку ў Расеі, Фінска-Капорскі заліў, дык як прывязлі: „Как фамілія?“ „Мамай!“ „Татарын?“ „Не, – гавару, – не татарын“. „А адкуда?“ „Адтуда, адтуда“. „Вазможна, што і татарын“, – гавора. Аж там наша меснасць апрэдзялялася як бы тут татары былі. Вот па такіх слухах. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/173. 184. [Iš kaimo istorijos. Mūsų kaime vien stačiatikiai. Po karo pasirodė katalikai užkuriom. Baltarusių religija – stačiatikybė. – Koks skirtumas tarp lenko (kataliko) ir baltarusio (stačiatikio)? Nėra jokio skirtumo. Vien tik tai, jog jie savo šventes šventė, o mes – savo. Bet būdavo, kad jie mūsų šventes taip pat šventė. Pas vieną (katalikę) buvo vyras baltarusis stačiatikis ir pas kitą taip pat. Štai čia – moteris ištekėjo už lenko (kataliko). Jis po karo vaikščiojo iš kaimo į kaimą, siuvo batus. – Jis neperėjo į stačiatikybę? Neperėjo, liko lenku (kataliku).] – А вёска Вашая праваслаўная? – Праваслаўныя. – Усе праваслаўныя? Каталікоў не было? – Ну, былі такія посля вайны прымакі. – А беларуская вера якая? – Праваслаўная. – Усе беларусы праваслаўныя? – Усе. Ну, ні ўсе ў Беларусі. Па ўсей жа Беларусі ўсякія людзі. А цяпер жа цем более памяшаліся. Усякія. А ў нас тут быў адзін мужык паляк. Ну, былі троху так вот. – А якая разніца паміж паляком і беларусам? – Разніцы ніякай. Толька яны сваё свята святкавалі, а мы сваё. І яны наша святкавалі, бо мужыкі ж... І ў аднэй мужык быў наш беларускі праваслаўны, і ў другой мужык быў праваслаўны. А тут тожа жонка прыняла паляка. Посля вайны хадзіў ён. Сапожнікам быў. – І не перайшоў на Вашу веру? – Не. Не пераходзіў. Так і астаўся паляком. Швяды, Віл. – Ніна Аляксандраўна Мамай, 1939 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/155.

185. [Iš upės istorijos. Lenkų laikais Vilniuje buvo speciali brigada. Sielius plukdė, bet upėje daug akmenų. Tai buvo speciali brigada. Mano dėdė Vilniuje tam vadovavo. Karo metais jis tarnavo vyriausiuoju raštininku. Plukdė sielius, o upėje buvo daug akmenų. Pastatė tokį laivą, susirinko brigada. Tuo laivu plaukiojo ir valė akmenis (iš upės). Jie išgręždavo akmenyje skylutę ir už jos akmenį traukdavo į šoną. Ir pas mus toks akmuo yra.] За Польшчай была спецыяльна брыгада такая ў Вільнюсе. Плыты ганялі, но камні ляжалі. Спецыяльная брыгада была. Вот майго бацькі брат быў у Вільнюсе дажа глаўным гэтым. Ён дажа глаўным пісарам быў ва врэмя вайны. Ну, і там у Вільнюсе. Па раке было многа камней. Плыты ганялі. Ну, пастроілі такі паром, іх набралася брыгада. І на гэтым пароме ездзілі, значыць, ачышчалі раку. І вот здзесь есць прывезены, яны з ракі, яны прабурывалі дырку ў камні і тады бралі і сцягівалі на бакі. Дык і ў нас цяпер есць, як цераз яго вада ідзець, дык яна пераліваецца. Швяды, Віл. – Васіль Мамай, 1923 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/252. 186. [Iš upės istorijos. Lenkijos laikais buvo valoma upė. Buvo didelės valtys – batai – jomis akmenis vežiojo.] Тут ж яшчо пры Польшчы яны тожа там чысцілі фарватар. У камнях прабівалі такія атверсція, патом цангачку ўстаўлялі, такія лодкі былі бальшыя – баты называлісь. І яны камні свазілі. Там і есць камні такія. Швяды, Віл. – Міхаіл Міхайлавіч Мамай, 1950 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/257. 187. [Iš upės istorijos. Dabar prie upės baisu artintis... Juoda. Anksčiau jos vandeny indus plovėm, po karo – vandenį gėrėm. Viską. O dabar va į pirtį prinešt vandens ir tai baisu. Vanduo žalias. – Anksčiau mylėjote upę? Žinoma, kodėl jos nemylėti?] – А вот раку асвяшчалі калі-нікалі? – Раней жаж, ну гэта не ў нас – там цэркаў есць, кіламетраў пяць ад нас, дык там у рацэ асвяшчалі. Гэта на Крашчэнне. А цяпер жа гэта рака – да яе падысці страх, не толькі... Чорная. Раней жаж мы ў вадзе і пасуду мылі, і пілі посля вайны з ракі ваду. Усё рабілі. А цяпер во ў баню нанасіць – і то страшна, гэну ваду, такая зялёная. – А раку любілі? – Канешна. Чаму ж не любілі? Швяды, Віл. – Ніна Аляксандраўна Мамай, 1939 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/157.

Tautosakos tekstai

273

PRIEDAI

274

168 Pirtis Švedų kaimo paupyje (2007-06-09)

188. [Iš upės istorijos. Anksčiau upė paplūsdavo. Štai čia, kur pamatai, tai anksčiau šioje vietoje buvo pirtis. Ją pririšdavo, kad vanduo jos nenuneštų į Lietuvą.] Вода раньша поднималась (...). Вот здесь, где фундамент стоит, вот эту баню – здесь раньше на этом месте баня стояла – её привязывали. Вот до этого уровня поднималась вода. Её привязывали, чтобы она не ушла туда к вам на родину [Лiтву]. Швяды, Віл. – Валеры Мамай, 1961 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/263.

169 Pasakoja Valeras Mamajus iš Švedų (2007-06-09)

189. [Iš upės istorijos. Mūsų upė buvo šimto metrų pločio, dabar – dvidešimt. Trisdešimt aštuntųjų pavasarį ji taip patvino, kad vanduo net į gatvę įsiveržė.* Tada Vialia per mišką susijungė su Uša (upe).] Наша рака была сто метраў шырынёй, а шчас дваццаць. Вясной бальшой вадой, вот тут у нас, у трыццаць васьмым гаду аж на вуліцу тут у мяне выходзіла. Вот. Вада. У трыццаць васьмым гаду, вот дзе Ўша-рака, Ушанка, там па лесе скрозь Вялля саедзініліся з Ушанкай. Тада. Вот.

Швяды, Віл. – Генадзь Лісцэвіч, 1924 г.; Марыя Захава, 1955 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/179. * Kaimas įsikūręs ant aukšto upės kranto (Vait.). 190. [Iš žvejybos istorijos. Daug žuvų buvo, kol (Vileikos) marių nebuvo. Žvejojom ir krepšiais, ir tinklais. Kojomis žuvis gaudėm. Krepšį žolėse pastatai, o paskui kojomis tap tap tap. Žuvis šast – greitai įplaukia į krepšį. Pakeli, ir viskas. Iš po akmenų rankomis gaudėme.] Рыбы многа была, пака вадахранілішча не пастроілі была многа больша рыбы. – І Вы лавілі рыбу? – Да. І кошыкам лавілі і так была, і сеткі былі. – А нагамі лавілі? – Нагамі лавілі. Вот кошык паставіш, а тады во так во – топ-топ-топ, з травы. І яна туды скоранька заляціць, кошык падняў і есць. – А пад камні хадзілі? – Пад камнямі рукамі. Швяды, Віл. – Вячаслаў Міхайлавіч Маркевіч, 1935 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/163. 191. [Iš žvejybos istorijos. Kojomis... sudrumsti vandenį. Tuomet ją (žuvį) rankomis gaudai arba krepšiu bulvėms rinkti. Vienas du. Labai daug žuvų buvo.] Ногами... Это делаешь воду мутную всю. Вот. И всё. Её потом руками раз или же корзиной, вот что картошку собирать. Раз, раз. Ну, ее было очень много рыбы. Швяды, Віл. – Валерый Мамай, 1961 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685: 266. 192. [Iš žvejybos istorijos. Būdavo, plaukdavome luokinti, būdavo žeberklai. Naktį, plaukdavom net iki Zalesės. – Kaip ugnį kūrendavote? Imi šyną (geležinį rato apkaustą). Vienas galas tvirtinamas prie (valties) priekio, o tada kitame gale – du skersiniai, tarsi su rageliais. Dedamos malkos, kaip mes vadinam, smalėkai (dervokšliai). Uždegi ir plauki. Jeigu žuvų yra, geras oras, būna, kad žuvų sugauni. Galima luokinti ir vasarą, ir pavasarį. Svarbu, kad nebūtų sniego ar ledo. Išplaukdavom, kai imdavo temti, kaip dabar, apie vienuoliktą. Irklas – ir palengva plauki. Atgal – prieš srovę, (stumiesi). Priekin, pasroviui, nuo Švedų (iki Zalesės) trys valandos, o atgal, jeigu pavargstame, tai valtį keturias valandas reikia plukdyti. Vienoje valtyje būdavom dviese. Kaip seniau žvejai, tai šešios, penkios ar keturios valtys susirinkdavo. Nelygu kiek žvejų susirinks.] – А як Вы ўжо паплывеце, то потым ужо ўверх падымаецеся? – Бывала ездзілі на рыбу з агнём. – І як гэта? – Вот у такую лодку, як вы відзелі ў мяне ў дварэ. А тады такія, называлі, восці. Паруску „астрага“.

Tautosakos tekstai

275

PRIEDAI

276

– Гэта у ноч? – У ноч. І мы сплывалі аж туды, аж да гэтага Залесся. (...) – А як вось агонь раскладывалі? – Такая вот шына жалезная, угольнік. Адзін канец ставіцца ў нос, клінуецца, а тады дзве папярэчкі з такімі як бы рожкамі. І ложацца такія, як завуцца, дровы, як мы завем – смалякі. Запаліваеш – і едзіш. І еслі лучыш на ход рыбы, на прыятную атмасферу прыроды, дык некатары раз і наловіш. Дык вот мы сплывалі аж да гэнага Залесся. – А гэта летам? Вясной?.. – Гэта можна і летам, і вясной. Каб тока не было снегу, лёда. – І якой парой? – З наступленнем цемнаты. Вот як цяпер прымерна ў адзінаццаць. – А як вярталіся? – Во шост – і гані па-малу. – Проціў цячэнія? – Проціў цячэнія і гані. – Вот сплылі ўніз тры гадзіна, а назад колькі выходзіла? – Да, ты точна сказаў – тры гадзіны. Ад Швядоў нада тры часы плысці. Ну, а назад, еслі ўжо зморымся – часы чатыры, часы чатыры лодку гнаць нада. Дваёх мы на адной лодке. А як старэйшыя рыбакі сабіраліся шэсць лодак, пяць, чатыры. Як рыбакі сабяруцца. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/187. 193. [Iš žvejybos istorijos. Naktinę žvejybą rengdavo. Darydavo nakrą, kaip mes vadinom (geležinį įtaisą ugniai valtyje sukurti). Valties priekyje tvirtindavo. Buvo gražu. Susirinkdavo penkios šešios valtys vyrų ir pirmyn!] – А на начную рыбалку шлі? – Шлі. – А як то выглядзела? – Ну, красіва выгледзіла. – А як? – Такія былі вот тры ці чатыры, во такія во, ну такая вот... Жалезную мы рабілі, „накра“ як звалі. Такая во. Тут такая ручка прыкраплялі да гэтай лодкі на нос. А тут агонь лажылі. Красіва было. А раней як сабяруцца мужыкі лодак пяць-шэсць ды па рацэ! Швяды, Віл. – Ніна Аляксандраўна Мамай, 1939 г. Зап. у 2007 г. Л. С. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/162. 194. [Iš žvejybos istorijos. Aš prisimenu, dar prieš išeinant į kariuomenę, nudūrė lašišą trisdešimties kilogramų. Naktį, žeberklais. Tai ji net kelias lazdas sulaužė. (Paskui) sugavo, padalijo. O dabar žuvų nėra.] – А бывалі тут очынь бальшыя рыбы?

– На маю бытнасць, я яшчо пацаном быў да арміі, забілі ласось такі. Трыццаць кілаграм. Гэта ноччу. Дык так во яго як кінулі асцямі, дык он нескалько палак зламаў гэтых. Паймалі, а тады дзялілі. А цяпер рыбы няма. Швяды, Віл. – Вячаслаў Міхайлавіч Маркевіч, 1935 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/169. 195. [Iš žvejybos istorijos. Žuvų buvo daug. Plukdydavome tinklą ir luokindavome. Valties priekyje buvo tvirtinama tokia geležis ir ant jos dedami smalėkai, kurie dūmija (dervokšliai). Vienas plukdo valtį, o kitas stovi priekyje ir žiūri, kur žuvų yra. Buvo žeberklai, kaip mes vadinom. Pamato, duria ir – į valtį. Žuvų daug buvo, dabar nėra. Vanduo skaidrus buvo. Nuostabu. Kai įrengė marias – viską sugadino. Su meškere (žvejai) daug žvejojo. Gerų vietų buvo, vietiniai vadino atvajomis. Tai reiškia, kad ten yra gili duobė. Kiekviena atvaja turėjo savo pavadinimą. Pavyzdžiui, šita, priešais mus, vadinama Mamčycų atvaja. Mamčycas – senelio pavardė. Priešais jų namus – tai Mamčycų (atvaja).] Рыбы, канешна, была многа. Ездзілі сеткай і ночы ездзілі с агнём. Вунь лодка ў мяне ёсць і цяпер, дык лодка, а тады ў лодке ставіцца такое жалеза і не драва ложацца, а смалякі, каторыя смаляць. І едзіш, адзін лодку гоніш, а другі стаіць во так во ночу, уперадзі глядзіць дзе ўжо рыба ёсць. Такія осці называлі мы. Ён глядзіць, а тады тыц! І ў лодку. Рыбы многа было, а цяпер няма. Вада светлая была. Прэлесць. Травы многа ў рэкі была. А цяпер ерунда. Вадахранілішча як здзелалі – усё яны спорцілі, спорцілі (...). С удачкай рыбы была многа лавілі. Места харошыя былі такія, называлі „атвoі“. Так называлі па-меснаму. – Як называлі? – Атвоі. – А што гэта значыць? – Атвой. Ну, значыць яма глыбокая. Гэта па-меснаму называлі „атвой“. – А тыя ямы мелі імена якія? – Да. Вот гэты атвой, вот проціў нас, называецца Мамчыцаў атвой. – Як? – Мамчыц – во фамілія, дзед быў. Фамілія Мамчыц. Проціў іх – ды і Мамчыцаў. Швяды, Віл. – Вячаслаў Міхайлавіч Маркевіч, 1935 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686/165. 196. [Iš kaimo ir upės istorijos. Anksčiau čia tiek žuvų buvo, kad jos niekas... Pakrantės buvo nušienaujamos. Valtys buvo didesnės. Dabar ne tokios valtys. Anksčiau valtys visu metru ar pusantro ilgesnės ir platesnės. Žoles veždavo gyvuliams. Viskas nuo čia iki ten (švariai) nušienauta. Valtimi žolę plukdydavo ir buvo tokios žuvys – ūsoriai. Kaip tikri paršiukai. Jie tada nebijojo, kad juos kas nors užkliudys. Valtyse gulėjo (paruošti) žeberklai. Vieną persmeigi, padedi. Anksčiau nebijodavo, kad kas pamatys. Pamenu tuos ūsorius. Didžiausios žuvys buvo po dvylika, šešiolika kilogramų, pūdą sverdavo. Nieko nuostabaus.] Раньше этой рыбы здесь было столько, что ее никто... Ну... Вот эти все берега

Tautosakos tekstai

277

PRIEDAI

278

выкашивались, вот эти лодки, они были больше всех. Это сейчас вот это вот. Ну это не лодка. А раньше вот были лодки, они были на метр, метра полтора длиннее и шире. И всю эту траву возили на корм скотине. Все было выкошено – аж оттуда и сюда. И когда лодку эту с травой гонишь, усачи были. Рыба такая – усач. Ну, как поросята. Настоящие. Они не боялись тогда, что их кто-то драгнет или что. Тогда ости лежали в лодке. Ну, одного – раз, положишь. Такого ж не было как сейчас, что если увидели, так они сколько видят, столько нужно убить... и положить. Это при моей памяти вот такие усачи. – А какую самую большую рыбу тут кто-то словил? – Ну, самую большую... По двенадцать килограмм, на шеснадцать килограмм, вот были по пуду. Ничего удивительного в этом не было. – Эти усачи? – Да, усачи. Швяды, Віл. – Валерый Мамай, 1961 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685: 264, 265. Pateikėjas kalba rusiškai (Tuom.).

Тапчак / Topčakas 197. [Topčakas – žemiau Sutokų. Sutokai – dvi upės suteka. Vialia ir Naročia. Plauksite, kur Topčakas, ten vieni akmenys (rėva). Nuo vieno kranto iki kito. Srauni tėkmė. Dideli akmenys apsemti.] Тапчак? Ёсць Тапчак. Гэта ніжэй Cуток. Сутокі – дзе дзве ракі сыходзяцца. Вялья і Нарачанка. Па гэтаму Тапчаку будзеце плысці. І там камяніца ўсплашную. Успалшную – ад берага да берага. Тама вада быстра ідзець. Там тожа вялікія камені. Но яны пачці затоплены. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/186. 198. [Topčako rėva – upėje akmenys ir per juos vanduo teka. Gal kilometras nuo upės yra Topčako ežeras. Netoli Sutokų (nuo mūsų žvelgiant), kitoje pusėje ežeras. Už penkių šimtų metrų ar kilometro (nuo santakos) yra Topčako rėva, gal pusšimtį metrų ji tęsiasi.] – Тапчак? Дык гэта ў нас Забора Тапчакова. На рацэ тамака камней і праз іх гэта вада пераліваецца (...). Там озера ёсь ад рэчкі скока там кілометраў, можа кілометр – Тапчак. Гэна озера – Тапчак. – Возера Тапчак называлася? – Да, да. У Тапчаку возера. – А гэта пасля Сутокаў ужо? – Да. Радам за Сутокамі на той сторане гэты Тапчак. – Возера Тапчак?

– Ага, Тапчак. – А Забора Тапчакова дзе? – Ніжэй гэтай Нарач, дзе ўходзя ў рэчку. І во туды ніжэ. Можа метраў пяцьсот, можа кілометр. І там гэта Забора Тапчакова. – А сама Забора тая ці даўгая? Колькі метраў? – Ну, можа метраў з паўсотні. Во так во. Трапалава, Віл. – Ерамей Аляксандравіч Мамай, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/225. 199. [Kitados nuplaukėm prie Topčako žvejoti su vedėja. Vedėja – dvi valtys ir toks tinklas dviejų metrų pločio. Nuplaukėm iki pat Vušos (Ušos upės) – nieko nepagavom, žuvys neina. Pavargom sėdėti valtyse, nusprendėm grįžti. Mes, vienmečiai, valtis plukdom, o kiti du, vyresni, eina pakrante. Šaukiam jiems: „Sustokim pailsėti!“ Sustojom, mes vienas kitam sakom: „Einam patikrinti, kas po akmenimis“. Ten, rėvoje, mūsų (dešinėje) pusėje, tame Topčake, guli du dideli vandens apsemti akmenys. Aš – po vienu akmeniu, mano draugas – po kitu. Jis aukščiau, aš – žemiau. Laikydamasis už akmens, nusileidau žemiau, gylis virš galvos, kojomis čiupinėju – žuvų yra. Pats sau galvoju: tai ne kuojos. Neriu, vanduo skaidrus, akis vandenyje atmerkiu – prie to akmens tik uodegos kyšo. Štai kaip. Aš vandens žmogus, tad žuvys man žinomos. Tai ūsoriai. Žuvis ūsoriu vadinama, nes turi didelius ūsus, kaip žmogaus. Apvali, pilka žuvis. Iš po to akmens ištraukiau dvylika. Maždaug penkių šešių šimtų gramų svorio. Ten – urvai. Čiupinėjau čiupinėjau, kyštelėjau ranką toliau – dar žuvis yra. Guli koks penkių kilogramų (ūsorius). Žuvis galvą nusukus, gilu, tėkmė gana srauni, mane prie akmens spaudžia – ilgai neišsilaikysi. Krapščiausi krapščiausi, kol iki to ūsoriaus prisikasiau. Oro pritrūko. Iškilau. Vėl neriu – jo jau nėra. Na, ne man skirtas.] Вот некалі, там дзе вы ўпамянулі Тапчак, паехалі мы з ведзяёй рыбачыць. Ведзяя – дзве лодкі і такая сетка як мэлат [?], ну два метра шырыні. Едзім. Ездзілі, сплылі, аж да Вушы сплылі, Вуша, будзеце сустракацца з ракой Вушай. Нічога не злавілі. Рыба ні ў хаду – і нічога. І сядзець у гэтых лодках, і змучаліся, ну будзем назад лодкі гнаць ужо. Ну, гонім лодкі. Я і мне равеснік, а два старэйшыя рыбакі (мы і лодкі гонім) а яны па беразе ідуць. На іх крычым: „Давай прэастановімся, аддыхнём, змарыліся ўжо сільна!“ „Ну, давай, прэастановімся“. Прэастанавіліся і адзін на аднага гаворым: „Давай палазім па камнях“. І вот у гэтым Тапчаку на нашым беразе ляжаць два вялікія каменні, но яны затоплены вадой, во стока вышыні па іх вада коціцца. Я – пад адзін камень, мой таварыш – пад другі камень. Ён – вышэй, я – ніжэй. За камень бяруся, апусціўся вышэй галавы, шчупаю нагамі, шчупаю – ёсць рыба. Алі сам сабе думаю: Ні плоткі. Ні плоткі рыба, нагамі апрэдзяліў. Нураю. Нураю. Вада чыстая, як адкрыў вочы пад вадой каля гэтага каменя – тока хвасты тырчаць. Во так во. Рыба то мне знакомая, я – чалавек вадзяны. Вусачы. Такая рыба вусачы... Вусачы завуцца, таму шта ў іх вусы як у чалавека, бальшыя вусы. Рыба круглая такая, шэрая такая. Ну і палез я. Дастаў я з-пад гэтага каменьчыка да кілаграма дванаццаць штук! Там пяцьсот грам, шэсцьсот грам. Вот да кілаграма. А тады кавыраўся я, кавыраўся, кавыраўся і ўжэ і азяб, а тады руку раз троха далей: Ёсць яшчэ рыба, – сам сабе думаю. А там такі во,

Tautosakos tekstai

279

пяць кілаграм пад гэтым каменем! Там жа норы. Ну ён туды галавой стаіць, вада, глыбака, цячэніе такое быстраватае, мяне сільна здаўлівае да гэтага каменя, доўга не прадзержыся. Кавыраўся я, кавыраўся, кавыраўся, пака я дабраўся да яга, воздуху не хватае. Вылажу. Апусціўся – ужо выйшаў. Ну ні мой быў. Раздоры, Вiл. – Мікалай Іванавіч Мамай, 1948 г., нар. у в. Швяды. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/189. PRIEDAI

280

Рудня / Rudnia

170 Pasakoja Sofja Zialionka iš Rudnios (2007-06-10)

200. [Iš kaimo istorijos. Miške yra prancūzų kapinės. Napoleonas ėjo, ten žuvusieji. Mes ten vaikščiojome, dar Lenkijos laikais, kai mokyklą lankėme. Kasinėjo, iš žemių kaulus surinko, padarė kapą. Ten ir dabar daug akmenų (antkapių). Buvo šalta, prancūzai žuvo, kai į Rusiją traukė.] – Там у лясу французская кладбішча. Там, як ішоў Напалеон, там пагібшыя. Дык мы хадзілі. Яшчэ пры Польшчы, тады як хадзілі ў школу. Як цяпер завуць – экскурсія ці як, і мы хадзілі. З зямлі даставалі косці. Былі косці. Тады яны косці злажылі, злажылі, і зрабілі магілку. Каменняў многа там і цяпер ёсць. – Там французы похоронены? – Там французы. Як ішлі на Расею. Гавораць, марозу баяліся і пагібалі. Рудня, Смарг. – Соф’я Сцяпанаўна Зялёнка, 1924 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/204. 201. [Iš kaimo istorijos. Rudnia pavadinta. Prie caro buvo tiltas (per upę), čia per laukus ėjo siaurasis geležinkelis. To tilto aš jau nemačiau, tik polius.]

– Рудня так называецца дзярэўня. – Что значіт Рудня? – Так называецца. – Может, это руду добывалі? – Не. Быў мост пры цары. А тут нейкая узкакалейка па полі ішла. – А здесь по реке был мост? – Да, да. Но пры маей памяці не было. Я толькі відзела сваі ад яго. Семдзесят пяць гадоў пражыла. – А железо тут не добывалі людзі? – Не помню. Рудня, Смарг. – Вялянціна Мікалаеўна Нікіфарава, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/192. 202. [Iš kaimo istorijos. Pamenu, sodinam (daržus), randam tokių akmenėlių – buvo siaurasis geležinkelis. Pas mus yra didelė įlanka – ten silikato gamybai kasė žvyrą. Ten gilu, šiltas vanduo, maudydavomės. Iš Zabalotės, iš čia (Rudnios) visi toje įlankoje maudosi.] – Ні мастерской, ні завода здесь не было? – Помню толькі. Соткі тут садзім, такія каменьчыкі, тут узкакалейка ішла. – А болото есть рядом в той стороне? – У нас тут бухта вялікая – гэта на сілікатны завод бралі жвір. Так глыбака, так цёпла там. Там цёплая такая вада, дык ездзілі купацца туды. З Забалацця, з той дзярэўні, адусюль тут купаюцца ў той бухце. А гэты мост быў тут. – Значыць, нада каб і дарога тут была. – Тут і была. Рудня, Смарг. – Вялянціна Мікалаеўна Нікіфарава, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/193. 203. [Iš kaimo ir upės istorijos. Upę vadino Vilija. Seniau žuvis gaudė ne taip, kaip dabar, kai tribradį stato, meškerėmis žvejoja. Anksčiau metinį užmeta arba su tinklais brenda į Vialją. Dabar vadina dugnine, o anksčiau vadino šniūru (metiniu). Eidavom su tėvu gremžų (kirminų) kasti. Užkabini, užmeti. Ryte einam žiūrėti, būdavo, kokią vėgėlę sugausim. Pasitaikydavo nedidelių ungurių. Mano tėvas turėjo keltą, žmones keldavo. – Kur keltas veikė? Šiek tiek žemiau kaimo, ten dabar gyvena vasarotojas. Keltu buvo galima ir mašiną perkelti, ir tris arklius su vežimais. Valtys kelia, tai nedidelės. O buvo tokie batai. Dvi didelės valtys. (Ant jų) uždedama platforma visa. Ir vienoje pusėje įkasta (atrama), ir kitoje pusėje, (tarp jų) įtempiamas lynas. Sukasi ir keltas plaukia. Keltas apsimokėjo, tilto čia nebuvo. Kam reikia į Smurgainis ar kitur. – Kiek žmonės mokėdavo? Kas kiek galėdavo – tiek užmokėdavo. Žiemą keltą išardydavo. Vialja sustoja (užšąla) – visi ledu eina. Dabar Vialja greitai nutirpsta aukščiau, prie užtvankos. Ten ledą ištirpdo, tėkmė greita, visai mažai ledo.

Tautosakos tekstai

281

PRIEDAI

282

– O seniau? Seniau ledas būdavo labai tvirtas. Dar kovą ir balandį žmonės eidavo per ledą. Dabar vasarį porą kartų pereisi, ir viskas, kaip košė. – Žiemą žvejodavo? Kas jas ten gaudys... – O naktį? Jaunesni naktimis žvejojo. Turėjom keturių dantų žeberklą. Plaukdavo specialiai įrengta valtimi. Ypač rudenį luokindavo. Valties priekis smailus, o galas toks... (Žvejys) stovi gale. O priekyje – geležinis įtaisas, ant jo dega ugnis. Plaukdavo ir viską matydavo. Žeberklais gaudė žuvis. Visokių žuvų pasitaikydavo – po kilogramą, po tris, pusantro, visokios. – Kaip seniau vadino valtis? Pas mus kitaip nevadino, tik valtimis. – O girdėjote sakant „čiovenas“? Girdėjau. Čiovenas. Tai tokia pati valtis, tik pavadinimas kitoks. – Ar luotus pamenate? Ne.] – Как реку называлі вашу? – Вілія. – Вілія. А давней? – А даўней не знаю. Лодкі свае дзяржым. Племяннікі прыедуць. – Як даўней рыбу лавілі? – Не так як цяпер, што ставяць трыгубіцы, вудачкі. А пярвей во шнур закіне, а не, во пойдзе ў Вяльлю – сетачкі якія. – А шнур перакідалі з берага да берага? – Не. Цяпер завуць донкі, а раньшы звалі шнур. Я хадзіла з папам капалі грамжы. Такія ладныя чарвячкі. Ён на шэсь... на шэсь... так у адно места начэплівае. Тады і закідае, дакуль дакіне. Раніцай ідзём смотрым, і мянтузіка зловім. І вангор, хоць небальшы, усё што пападае. Папа мой быў, ён рабіў... ён дзяржаў порам, ён перавозіў. У нас быў свой порам. – А дзе стаяў паром? – Тут, троху ніжэй. Там цяпер жыве дачнік. – Эта ён перавазіў на тую дарогу, дзе мост стаяў? – Не, пры маей памяці там маста ўжо не было. Тока сваі відаць. – А цяпер сваі не відаць? – Чуць-чуць відаць. Як лодкі ідуць, байдаркі, то ўчэпліваюцца. Байдаркі ішлі і тут зачэпліваліся за іх. – А как паром выглядел, сколько там человек могло ехать? – Можна было і машыну перавазіць, і тры лошадзі з калясьмі ставілі на паром. Лодкі як пераязджаюць, то небальшыя. А то такія называліся баты. Баты – бальшыя два такія, як лодкі. Сцелецца насціл, там эта усё. І на этай сторане ўкопана, і на той сторане ўкопана, і нацягнута лінка. Падкруціш эту лінку і эты паром ідзець.

– І это было выгодно? – А што? Тут жа моста не было. Калі каму ў Смаргоні ці куды, то трэба ехаць аж на мост. Аж туды ехаць, а так тут пераедзець і ўсё. – А сколько платілі люді? – Хто сколькі дась. Тады ж не было білетаў ці што. – А зімой где девалі этот паром? – Разбіралі і ўсё. Станавіцца Вяльля і хадзілі па лёдзе. – А когда расходітся лёд, ну прімерно? – Як калі. Як цяпер, дык дзе-та сьцякае вада. Дык скора размывае Вяльлю. Там вышэй, ля вадакачкі. Там вада ўсякая сцякае. Размаражаваецца. Так быстра ідзець, што саўсім мала льду. – А даўней як? – А даўней стаяў лёд очань крэпкі. Яшчэ март-апрэль перахадзілі чэраз лёд. А цяпер у феўралі пару раз прайшлі чэраз лёд і ўсё. Як каша так. – А зімой лавілі рыбу? – Дзе яе лавілі там зімой тую рыбу? Як хто можа... – А ночью ловілі рыбу? – Як хто маладзейшы, дужэйшы. – А восці імелі? – Да, восьці, зубоў сколька, чатыры. – Как он ходіл с востью на речку? – Вот на лодцы едуць. Лодка ўстроена... Асобенна, бывала, осенню лавілі гэтым. Лодка... нос больш шылаваты, а пятка так пераязджаць... Вот ён стаіць у пяце. А ў насу клалі такое прыспасабленія, жалезная, гарыць як касцёр. Глядзяць і ўночы, усё харашо відаць. І васцямі білі, дажа і забівалі рыбы. І налоўлівалі. – А вялікая рыба пападалася? – Якая пападзецца. І па кілаграму, і па тры, бывае паўкілаграма, усякая. – А як лодкі называлі даўней? – Так і называлі – лодкі. – А чайка? – Чайка?... можа, па-беларуску. Ці па-руску. А так лодка. – А човен, чулі? – Чула. Човен. – А як эты човен? – А такі самы як і лодка. Толькі названія такоя. – А далблёных на вашай памяці – ці было? – А не. Там і мая лодка ляжыць, цяпер ужо дыравая. Рудня, Смарг. – Вялянціна Мікалаеўна Нікіфарава, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/195.

Tautosakos tekstai

283

PRIEDAI

284

171 Valentina Nikifarova iš Rudnios (2007-06-10)

204. [Iš kaimo ir upės istorijos. Lenkijos laikais neleido žuvų gaudyti. Meškere žvejoti galima, o luokinti – ne. Milicija gaudė. Ir dabar draudžiama. – Ar anksčiau Vialia buvo didesnė ir platesnė? – Ne, tokia pati buvo. – Švaresnė? – Taip, vanduo buvo švarus. Mes jį gėrėme. Tik vėliau šulinius išvalė. Čia gi viskas buvo sudeginta, vokiečiai sudegino (kaimą) dėl partizanų. – Anksčiau ilgai ledas stovėdavo? – Taip. Dabar toks nebūna, koks anksčiau. Pavasarį lūžta, traška. O mums smalsu. – [Šventą] Aleksą šventėte? – O kaipgi? Dėl vandens. – Kaip šventėte? – Tą dieną nieko negalima dirbti. Jeigu nepaklusi, gali (paskui) ir nuskęst. Šventėm, nes Aleksas bausdavo. Tokia buvo tvarka – švęsti.] – А рыбаков много было? – Не знаю. Не. А пры Польшчы не давалі лавіць рыбы. Вудачкай можна было, а паехаць на лучніцу – гэта няможна было. Міліцыя лавіла. І цяпер няможна. – А раньшэ Вяльля была большы, шіре? – Не, такая самая. – Может, чішче была? – Да, вада чыстая была. Мы тую ваду пілі. Гэта посля толькі гэтыя студні пачысцілі. Усё ж спалена было тут. Нас жа спалілі за парцізанаў. Немцы. – А раньшы лёд долго стоял? – Да. А цяпер таго няма. Раньшы адной меры. Вясной ломіцца, трашчыць, а нам цікава. Вот было.

– А когда отходіл лед? – Ня помню. – А Алексея праздновалі? – А як жа празднавалі, ад вады. – А как праздновалі? – Нічога дзелаць няможна было. А як ня будзеш (падчыняцца закону) можна і ўтапіцца. – А почему надо праздновать Алексея? Почему важен? – Таму важен, что наказываў. – А кого наказывал? – Хоць каго накажа. А як мы святкуем, для вады. У нас быў прыказ – святкаваць. – Чтоб не утонуть, надо было Алексею молітся? – Да, да. – А может, говорілі, что лед отходіт на Алексея? – Ня помню. Рудня, Смарг. – Марыя Сцяпанаўна Захарыч, 1922 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/206. 205. [Iš upės istorijos. Vialia plukdė medieną. Kažkur iš toli. Sukaldavo tokius, kaip plaustus, (buvo tokie žmonės) stirnikai. Plukdydavo ir vasarą, kai sušyla, ir rudeniop. Reikėjo, kad būtų daug vandens, kad neužplauktų ant sėkliaus. Stirnikai buvo ne vietiniai. Jie pradėdavo (kelionę) kažkur iš Vileikos ar iš kur. Plukdė iki Smurgainių tilto, ir viskas, toliau nepraeisi.] – А былі удачлівые рыбакі? – Усякія былі.... І дрэва па Вяльлі сплаўлялі. Гэта дрэва аднекуль здалёка гналі. Збівалі такія як плытамі, зваліся такія, стырнікі.* – А ганялі плыты толькі вясной? – І летам, і як цяплей, і пад восень ужо. – Як вада высокая? – Да, да, штоб не станавіцца дзе на сыпель, на мель. Нада штоб плысці. – А этыя стернікі, оні не местные былі? – Не, ані начыналі плыты гнаць ці з Вялейкі, ці адкуль там, дрэва, і тут гналі. Гналі да маста ў Смаргоні, тут ужо ўсё, там жа далей пад мост ня пройдзеш. – А что рассказывалі тыя сцернікі? – А што яны будуь гаварыць? Такія самыя людзі як і мы. – А казалі, дзе рака начынаецца? – Можа, і казалі, но я малая была. Рудня, Смарг. – Вялянціна Мікалаеўна Нікіфарава, 1932 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/197. * Vairininkai – iš lenk. ster „vairas“.

Tautosakos tekstai

285

Смаргонь / Smurgainys

PRIEDAI

286

206. [Čia buvo Lenkijos teritorija. Vėliau vokiečiai užpuolė Lenkiją, kilo karas, mus išvadavo sovietinė armija. – Ar žinote Smurgainių riestainius? – Taip, valgėm. Už lauko yra kapinės. Per Šv. Mykolą atveždavo iš Bialos riestainių, saldainių. Į atlaidus žmonės susirinkdavo. Didelius riestainius kepė. Dabar turbūt tokių nėra. Buvo stori, skanūs. Lenkijos laikais pinigai buvo zlotai ir grašiai. Zalesėje žydė turėjo parduotuvę. Vaikystėje su tėvu ten eidavome. Už grašį penkis saldainius nusipirksi. Bialoje riestainius kepė.] − Тут Польшч была, мы пад Польшчай былі. А тады, як немец напаў на Польшчу, вайна была, а тады асвабадзіла Савецкая Армія. − А вы чулі даўней Смаргонскія баранкі? − а, кушалі, Смаргонскія баранкі былі. Тут за полем кладбішча. І на Міколу, як мы завём, раньша быў празьнік такі. Прывозілі з Белай абаранкі, канфеты прывозілі. − На кірмаш такі? − На фэст, па нашаму звалі. Збіраліся. − А як оні выгляделі, баранкі? − Бальшыя такія пяклі. − А теперь такіе пекут? − Цяпер, мусіць, такіх няма. Толстыя былі. Укусныя былі. Раньшы пры Польшчы былі злоты і грошы. У Залессі быў магазін, яўрэйка там была, дык у дзецтве мы з атцом хадзілі. Дык за грош купіш пяць канфетаў. − Так кто пек эті баранкі? − Я ж вам гавару – у Белай. − Это деревня такая? − Да. Як будзеця ехаць па Вяльлі, там і Белая. (...) Рудня, Смарг. – Соф’я Сцяпанаўна Зялёнка, 1924 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/202. 207. [Smurgainių riestainius visuomet veždavo į Vilnių. Ten važiuodavo rogėmis, o atgal grįždavo jau ratais. Nes sniegas aptirpsta. Seniau kepė (visokius riestainius). Nei Vilniuje, nei Smurgainyse tokių nebėra. Dideli, skanūs. Nežinau, kur jie pradingo. Nėra tokių kepėjų. Dideli, blizgantys, juodgrūde pabarstyti, visada minkšti. Kai tėvas vykdavo į Smurgainis, atveždavo šitų riestainių. Važiuodavo (į Vilnių) balandį, apie Blovieščius. Ten, Smurgainyse, buvo savi kepėjai. Dabar kepa traškučius, bet tokių, kaip anksčiau, nėra. Ar jie recepto nepaliko, ar nenori. Gražūs, blizgantys buvo riestainiai. Vis vežiojo į Vilnių – pirmyn rogėmis, atgal – vežimu, nes sniegą nuleidžia. Tad į Vilnių ir roges, ir vežimą reikia vežtis.] – А почему Сморгонскіе баранкі? – А да вас у Вільню вазілі баранкі смургоньскія заўсягды. На санях туды вязуць, а тады назад трэба ўжо на калёсах, разойдзецца ўсё гэта. Раней пяклі. Такія ўкусныя былі. А цяпер не пякуць. І ў Вільні такіх няма, і ў Смургоні няма. Вялікія такія, смашныя. Я ня ведаю, дзе яны падзеліся. Масцяроў няма такіх.

Tautosakos tekstai

287

172 Prekyba Smurgainių riestainiais Vilniaus turguje (apie 1930)

– Якой велічыны? – Такія вялікія і блісцяшчыя. І такімі чарнушкамі пасыпаныя. І такія мягкія заўсягды. Як бацька едзе ў Смургонь, тады вязець гэну баранку. А цяпер вот няма. І ў Вільні няма, і ў нас няма. – А як у Вільню вазілі зімой, прадавалі, прадавалі, што і снег прапаў? – Да, едуць у апрэлі, прадаюць, пакуль тыя дні тры і снег разоўдзя.* Ездзілі ў такі час... На Звеставанне. Яны знаяць, калі ехаць тыя баранкі прадаваць. А цяпер вот не пякуць тых абаранкаў. – А хто пёк? Жыды ці проста? – Я не знаю. У Смургонях былі і свае пекары. Цяпер і сушкі пякуць, а такія няма, як тады. Такія былі масцяры. Ці яны не пакінулі рацэпта. Ці чаго ня хочуць. А баранкі былі такія ладныя. І блісцяшчыя, і такая чарнушка па гэтым...І кругом такі блісцяшчы гэны баранак. Я не ведаю. І вот вазілі гэныя баранкі ўсё ў Вільню. Завязуць на санях, а тады трэба на калёсах. Бо разойдзецца снег. Трэба цягнуць сані і калёсы разам у Вільню. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/289. * Turėtų būti – kovo mėnesį, apie Šv. Kazimierą (Vait.).

Вайнідзеняты / Vainidzeniatai 208. [Kaimo pavadinimo kilmė. Mūsų kaimas – Vainidzeniatai, (nes) čia visuomet eidavo karai. Keturioliktais metais kaimą Vainidzeniatais pavadino.* Tada mano mama ir senelė trejus metus buvo ištremtos į Suvalkus, nes čia trejus metus stovėjo frontas. Kažkur turiu laikraštį apie Smurgainis, kaip čia vyko karas. Vokiečiai išbuvo trejus metus. Viskas buvo sudeginta. Kai atėjo tarybų valdžia, vėl (mūsų kaimas sudegė). Du kartus. Apie prancūzus ar švedus nežinau. Žinau, kad vokiečiai, sovietai ir lenkų armija pas mus šeimininkavo. Visada tuose laukuose. Su mama eidavom bulvių skusti. Lupenas sau pasiimdavom.

Prižiūrėdavo, kad neskustume storai. O mums reikėjo, kad būtų daugiau. Lenkų kareiviai sakydavo: „Dukrele, reikia skusti plonai plonai“.]

PRIEDAI

288

А вот наша вёска Вайнідзяняты, дык тут ужо заўсягды праходзіла вайна. Вот у чатырнаццатым гаду, дык тут ужо і назвалі яе Вайнідзяняты. У чатырнаццатым годзе, тры гады, мая матка, баба, былі выгнаныя ў Сувалкі, у бежанцы, тутка тры гады стаяў фронт. Ёсць газеты, недзе і ў мяне ёсць газета пра Смаргоншчыну. Як тут стаяла вайна. Тры гады тут немцы стаялі. Усё было спалена. У чатырнаццатым, а тады апяць як стала Савецкая ўласць. Ізноў спалілі нашу вёску. Два разы. А перш я не знаю, як тыя старыя тут пасяліліся, не скажу вам. – А як давней – французы, шведы? – Я іх не знаю. Я толькі знаю немцаў, савецкіх, польская войска ў нас стаяла. Во там на лузе заўсягды. Хадзілі мы з мамай бульбу скрэбаць. А тады лупіны сабе забіралі. Дык глядзяць, каб мы ня скрэбалі моцныя лупіны, бо нам жа ж трэба, каб болей было. А яны – каб цененькія лупіны. Дык мы з мамай хадзілі. Дык яны па-польску: „Цурка, нада такі цененькі, цененькі“. І не тшэба так рэзаць, каб груба, нада цененька рэзаць. Салдаты тут стаялі ў нас польскія. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/272. * Bltr. вайна „karas“.

173 Viena Vainidzeniatų sodybų (2007-06-11)

209. [Iš kaimo istorijos. Prie upės yra kažkoks kalnas, vadinamas Veraceja. Nežinom, nei kaip tas kalnas atsirado, nei iš kur toks pavadinimas. Tą vietą vadinam Kut (Kampu). Mūsų vaikinai per Jonines ant to kalno kūrena ratus (padangas). Visas jaunimas susirenka – kas su degtine, kas su užkanda, degina tuos ratus. Seni žmonės ten jau nebeina. Atvažiuoja anūkai, ieško nereikalingų ratų (padangų), (liepos) šeštą dieną eina.] Нейкая гара каля рэчкі, но я не знаю. Верацея яна завецца. Но мы не знаем. Адкуль тая гара паявілася. Там, каля самае рэчкі. Туды, як пойдзеш да Вяльлі, аж там – у куце, мы завём: „У куце“. Там гара (...).

– Там нашыя хлапцы цяперака, як Яна, тады яны на той гарэ паляць калёсы. Збіраюць дзе па лясох, і тады ўжо на Яна паляць. Збіраецца ўся маладзёж, хто з водкай, хто з закускай, і паляць гэтыя калёсы. – На той горе? – На той гарэ. А мы, старыя, ужо ня ходзім. Цэлую ноч тады. Мае ўнукі прыязджаюць. Будуць шукаць па ўсім лесе калёсы, дзе якія благія. Шастога* будуць паліць. – Верацея – эта гара? – Гара. Мы завём тое места „Кут“– у куце. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7686: 207, 208. * Pagal senąjį kalendorių Šv. Jonas – liepos 6 d. (Vait.). 210. [Iš upės istorijos. Upę Vialia vadinam. Rašoma „Vilija“. O mes Vialia vadinam. – Kodėl taip pavadinta? Nežinau. Skaičiau, bet jau pamiršau. Gyveno kažkokia mergina Viljanka. Skaičiau, atrodo, kažkoks (vaikinas) ją mylėjo, bet į žmonas nepaėmė. (Tai) ji kur prapuolė.] – Ну, а рэчку як завуць людзі? – Вяльля. Як мы завём усё – Вяльля! Яна пішыцца „Вілія“, а ў нас усё – „Вяльля“ і „Вяльля“! Мы завём „Вяльля“. – А чаму такая назва? – Я не знаю. Я чытала чаму яна такая, но я ўжо забылася. Гэта ж каждая рэчка, дзе якая ёсць, дык ёсць жа апісаніе. Но я ўжо забылася, я недзе чытала. Тут нейкая была Вільянка, нейкая жыла тут дзеўка нейкая. Нешта такое было. Я ўжо не помню. Нейкі любіў, тады ён яе нешта не ўзяў, дзе яна там дзелася. Вродзе гэтага. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/271.

174 Nina Kunavič iš Vainidzeniatų (2007-06-11)

Tautosakos tekstai

289

PRIEDAI

290

211. [Iš upės istorijos. Kai ledas imdavo tirpti, būdavo baisu. Ledas kai kur skyla, kai kur stovi. Tada ima spausti, traškėti. Mūsų namas buvo prie stotelės, tai labai didelis triukšmas (ūžesys). Vanduo tada į daržą išsilieja. Ten karklai augo. Vandenį taip stipriai neša, baisiai gaudžia, ūžia. Bijom, kad namų nenuneštų. Vienais metais buvo apsėmę iki pirmojo lango tarpsnio. Kitais metais – (jau) iki pusės (lango) siekė. Būdavo, vanduo kiemą užliedavo. Du kartus buvo toks didelis potvynis. Baisu, kai vienur ledas dar nepajudėjęs, dar stovi, o iš ten jau ūžia, spaudžia, neša čia lytis. Labai baisiai išsiliedavo. Dabar ir ledas plonas, ir menkas spaudimas. Ne toks didelis potvynis, ne tiek vandens, kaip anksčiau būdavo. Dabar į miestus vandenį ima. Luitai būdavo jau po Blovieščių. Tada Vialia pajuda. Ledo lytys pakrantėse guli ir tirpsta. Kai kurios su vandeniu plaukia. Baisu, kai Vialia tokia (patvinus), ledas juk būdavo storas. Dabar vanduo taip nesušąla, mažai vandens, miestai paima vandenį.] – Як давней, когда лёд уходіл? – Гэта было страшна. Лёд крышыцца, дзе стаіць, а дзе напірае адтуль, большай часцю напірае адтуль, шуміць. А тады ж ужо наша хата там была каля астаноўкі, дык шуміць так. Тады на гарод гэта вада разліваецца. Там былі вербы. Дык тады прэць гэта вада, так ужо страшна гудзіць, шуміць, такоя ўжо. І так жа мы баімся ўжо, каб хатаў не пазносіла. Было так адзін год, што па першыя шыбкі, а другі год што да палавіны дайшло. Так бывае толькі, што па двары пакоціцца. Два разы было такоя вялікая навадненне. І страшна, дзе стаіць яшчэ не пашоўшы, а дзе гудзіць, гэтыя крыгі напірае адтуль сюды. Ай-е-е-е! Надта страшна разліваецца. Цяпер ужо ня то. Цяпер і лёд ценкі, і малоя напражэнія, таму што не такая моцна вялікая вада, як перш была вялікая. Цяпер жа забіраяць ваду, у гарады недзе. Куды яны яе там заварачаваюць... – А вот эті крыгі не былі оні на какое свята, может, на Саракі? – Не, яны ўжо заўсягды як Звеставанне пройдзе, 25-га ужо Звеставанне. Тады ўжо Вяльля пойдзе. А крыгі ляжаць на беразе, наганяе такія, а тады ўжо разыходзяцца. А там каторыя паплывуць разам з вадой. Страшна, як Вяльля такая ўжо, а лёд жа быў таўсты. Цяпер ужо так і не замярзае вада. Патаму што меней вады, забіраяць на гарады тую ваду. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/281. 212. [Iš žvejybos istorijos. Buvo toks eilėraštukas apie žvejybą: Kas žūklavo – Rizikavo...

Jei įkliūsi prie vandens, Tuoj tau kailį iškedens...

Žuvis (žmonės) gaudė, žuvų norėjo. Sprogdino sprogmenimis, tinklais gaudė. Milicija gaudė, griežta valdžia buvo. Gaudė ir teisė. – Kodėl sako „vargo turėjom“? Nes draudė. Neleido. Kam leido tinklais gaudyti? Po karo apkasai likę. Vaikščiojo, ieškojo sviedinių, išimdavo sprogdiklius. Mesdavo į upę, (žuvusi) žuvis išplaukia. Tada visi bėga rinkti. Jeigu

milicija nesučiups, tai žuvų prigaudysi, o jeigu sučiups – tai metus ar pusantrų sėdėsi (kalėjime). Ir anksčiau, ir dabar taip pat. – Naktį žvejodavo? Naktį luokindavo. Degino smalėkus (dervokšlius), kad žuvis geriau įžiūrėtų. Tada žeberklais duria. Irgi bijojo. Valdžios daug buvo ir visi ten savo darbo žiūrėjo. Jeigu nesučiups, tai prigaudysi. – Toli nuplaukdavo luokindami? – Visą naktį, būdavo, praleis. Nuplaukdavo pasroviui iki Daniušavos. Čovenu vadinam medines valtis. Anksčiau čovenai buvo tokie patys, išsmaluoti. Vieni vadina čaika, kiti – čovenu.] – Ну, а рыбу лавілі людзі? – Лавілі. Як такі быў сцішок: Калі рыбу мы лавілі, З нас жывых скуру лупілі. Адганялі ад вады – Вот было мужыком бяды. А лавілі рыбу, хацелі ж рыбы, таксама ставілі тамака нейкія снарады, шукалі тут ўжо такую зрыўчатку даставалі і кідалі бомбы, і сеткамі лавілі, і лавілі ж. І была ж і тожа і міліцыя, і была ж і власць, і строгая дажа власць была. І судзілі, і лавілі. – А чаму мужыка бяды была? – Бо не давалі. Не давалі ж лавіць. Каму давалі рыбу сеткай лавіць? Посля вайны тутжаж акопы у нас там далей, вот па лесе ёсць такія там. Хадзілі шукалі такой зрыўчаткі – снарады былі. І вымалі з іх – ну, вы маладыя панімаеце – вымалі зрыўчатку гэну. І тады кідалі. Як кінуць ужо ў рэчку, дык тады ж рыба падымаецца. І тады ўжо лятуць усе ловяць. Ну, як ні зловя міліцыя, дык наловіш, а як зловя, дык і будзеш сядзець і год, і паўгода, і ўсяляк. Ну, а што вы думаеце? І тады, і цяперака тожа таксама. – Ну, а ўночы ці лавілі рыбу? – Ночы ездзілі на лучніцу. Але ж надта гэта лучніца. Смалякі палілі такія во, дык яна тады відаць ужо рыба, як паліцца. Тады б’юць васцямі, дык тожа ж баяліся. Запаліш гэтыя смалякі, едзіш па рэчцэ, а тожа ж власці ж было многа. Як гэны казаў... Кажды ж пільнаваўся сваей работы. Бывае калі не зловяць і наловяць. – А як далёка заплывалі з гэтымі лучынамі? – А яны як едуць цэлую ноч, дык далёка, мусі, плылі. Аж туды, пад Данюшава. Разам з вадой яны плывуць, каб лягчэй было. І вот, як запаляць гэтыя лучыны, смалякі яны, дык тады ў вадзе відаць рыба, яна стаіць уночы. І вот як ужо рыба стаіць, тады восцямі раз – і ў човен, і ў човен. А як зловя міліцыя, дык палучыш. – Човен Вы называеце гэту лодку ці даўнейшую? – Човен мы называем дзеравянны. – Але з досак? – І з досак, і смажаны гэтай во... Смалой. – А даўней які быў човен? – І даўней быў човен таксама і абсмалены смалой. Бо есьлі яго не абсмаліш, такая ўжо гарачыня, дык ён тады ж рассохнецца – не паплывеш. Трэба ж каб быў човен абсмалены. – Ну, а чайка ці чулі?

Tautosakos tekstai

291

– Тожа чайка – човен. Такая самая дзеравянная чайка. Хто заве „чайка“, хто заве „човен“. Як дзе. Вайнідзеняты, Смарг. – Ніна Міхайлаўна Кунавіч, 1927 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Ю. У. Зах. LTR 7685/270.

PRIEDAI

292

Рыбакі / Rybakai

175 Rybakų kaimas, žvelgiant iš vakarų (2007-06-11)

213. [Iš kaimo istorijos. Matyt, įsikūrė čia žvejys ir žvejojo. – Tokia pavardė? – Ne, tiesiog žvejys. Nedaug žvejų buvo. Aš pažįstu du žvejus, kurie vertėsi žūkle. Gerai kažkada buvo ir verstis, čia net šamai veisėsi.] Відзіма, пасяліўся тут адзін чалавек, рыбак, і рыбачыў. – Фамілія такая была? – А не, проста рыбачыў. А ў аснаўном, не было тых рыбакоў. Мала. Я знаю пару чалавек, што занімаліся рыбай. Прамышлялі рыбай. Добра ж было прамышляць, тут дажа самы вадзіліся. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/292. 214. [Iš upės istorijos. Upė iš kažkur toli teka. Senelė pasakojo: „Vaikeli, čia dabar taip (upė) teka. Anksčiau tiesiai tekėjo, vėliau užaugo“. Sakė, kad alksniai, ąžuolai – viskas Vialioje nuskendo. Kai pradėjo seklėti, juos (medžius) pradėjo traukti. Traukė, džiovino, kūreno. Matai, kiek visko buvo privirtę. O vanduo pats ras vietą, kur jam tekėti.] – А не чулі, дзе рака начынаецца? – Аднекуль здалёку плыве. Як баба расказывала: „Дзеткі, гэта цяпер так зрабілася, перш жа напрамік была, а тады зарасло, а так напрамік ішла“. Казала, што вольха, дубы,

усё ў Вяллю патапіліся, а тады як стала мялець, тады даставалі. Выцягавалі, сушылі, палілі. Відзіш, сколькі ўсяго наваліўшыся было. А вада сама сабе места найдзець, дзе прайсці. Рыбакі, Смарг. – Нядзея Пятроўна Рацэвіч, 1931 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/224a. 215. [Iš upės istorijos. Kokios žuvys čia veisiasi? Kadaise buvo įleista sazanų (karpių). Lenkijos laikais jų nebuvo. Upės vanduo buvo švarus, gėrėm jį. Čia tik du šuliniai buvo. Upės vanduo – kaip šaltinio. Krantai švarūs, meldų tiek nebuvo, kaip dabar. Pakrantėse švaru, tik akmenėliai ar smėlis. Vanduo kaip veidrodis – žuvys matėsi. – Kada viskas pasikeitė? – Anksčiau Smurgainyse nebuvo nė dviaukščių namų. Kur ta chemija dingsta, kai jūs prausiatės? Anksčiau šampūno niekas nevartojo. Juk tai chemija, chemikalai. Žmonės skundžiasi, kad brakonieriai išgaudė žuvį. Brakonieriai niekada nebūtų žuvų išnaikinę ir išnuodiję. Jau kiek vokiečiai karo metais žuvų išnaikino, jos niekas tiek neišsprogdino. Ir vis tiek žuvų buvo be galo daug, nes buvo mailiaus. Būdavo, prie kranto įbrendi, kojas apspinta, begalė, net juoda (nuo mailiaus), dugnas pilkas. (Dabar) jo nebėra. Po karo Smurgainyse buvo vos du mediniai dviaukščiai namai. Juose nei vandentiekio, nei kanalizacijos nebuvo. Bet viskas buvo švaru – jokių nuotekų į upę. (Vėliau) čia buvo vandens valymas. Tai tik dėl akių iškasti grioviai. Vienas žmogus pasakoja: dieną vandens neleidžia, o kai tik vakaras, žmonių nebėra, tada paleidžia. Viskas pasroviui nubėga (nevalyta). Kaip tokioje bjaurastyje galima maudytis. O seniau tą vandenį gėrėm, žvejojom. Ir aš esu sugavęs šešias lydekas po aštuoniolika kilogramų.] Якая рыба тут водзіцца? Яны былі запусціўшы, некалі былі запусціўшы тут сазана. Патаму што сазана не было. Сазан быў запушчаны. Пры Польшчы яго не было. Такая вада чыстая, што яе пілі, у нас толькі два калодзежы было. Была як крынічная вада. Берагі чысценькія. Не было камышоў гэтых, як цяпер. А берагі чыстыя, ілі жа каменьчыкі, ілі пясок, чысценька. Вада как зеркала. І рыба відаць. – А калі ўсё памянялась? – У нас у Смаргонях не было дажа двухэтажных дамоў. А дзе тая хімія дзяецца, што дажа вы мыецеся? Раньша хто мыўся шампунямі там? Гэта ж усё хімія, хімікаты. Вот гавораць, людзі сетуюць: рыбу вывелі браканьеры. Браканьеры нікагда б рыбу ня вывелі, і ня вытравілі б, і ня вывелі. Ужо як немцы глушылі ў вайну, так ніхто не глушыў. Усё роўна рыбы было навалам, патаму што было малька. Малька было. То ж да берага падыйдзеш станеш, да ног лезуць, цьма цьмушчая, шэрая дно. Няма малька. Пра нашы Смаргоні. Былі два двухэтажныя дамы посля вайны. Дзеравянныя, у іх не было каналізацыі, ні вады, нічаво. У рэчку не было ніякіх сьцёкаў, вот і было чыста. Тут былі ачыстныя, но разьве яны ачысныя. Толькі для фасону пакапаны равы. Як адзін гаварыў: удзень не пускаюць ваду, а як толькі вечар, людзі ня ходзяць, і пусцяць. І ляціць самацёкам усё. Я вот гляджу, як людзі купаюцца, і думаю: як можна купацца ў такой гадасці. А тады... Тады і пілі ваду, ездзілі на рыбалку. Я злавіў шэсь шчук па васемнаццаць кілаграм. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/293a.

Tautosakos tekstai

293

216. [Iš upės istorijos. Per Viešpaties Krikšto šventę šventikas šventindavo (upę). Dabar cerkvėje pašventina. Per Krikštą upės vanduo šventas. (Tik) dabar į upę visokie nešvarumai suteka, anksčiau vanduo buvo švarus. Jokių gamyklų, nieko.]

PRIEDAI

294

– На Крешченіе освешчал батюшка? – Асвяшчаў. Во тут праз вулачку хадзіў. Асвяшчаў. А цяпер у цэркві асвяшчае. – А вы веріте, что вода на Крешченіе в реке святая? – Канешна. Як цяпер у раку ўсё апускаюць гразнае, перш жа чыстая была. Ніякіх не было ні заводаў, нічога. Рыбакі, Смарг. – Нядзея Пятроўна Рацэвіч, 1931 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7686/224b. 217. [Iš žvejybos istorijos. Ūsorius – pati geriausia žuvis. Jis su ūsais, bet tai – ne vėgėlė. Jis baltas, žvynai balti, pats riebiausias, pats skaniausias. O dabar ir lydeka skani, nes ūsorių nebėra. Būdavo, prigaudom lydekų ir neturim kur dėti. Važinėjam, valgykloms siūlom. Meškerėm gaudėm medinėm. Tai kai buvau mažas, prieš karą. Pas mus žemyn upe yra Daniušava. Kartą ten kunigas žvejojo. Tai mes (pirmą kartą) pamatėm jo bambukinę meškerę su rite. Ilgai jis žuvį (užkibusią) vedžiojo, taikėsi ištraukt ją į krantą. Mes stebėjomės, nes meškeres darėm iš siūlo arba iš arklio uodegos ašutų. Lydekoms gaudyti buvo pardavinėjamas specialus valas. Žeberklais irgi gaudžiau. Dabar jau vadinam astraga.] – Шчупак – это самая лучшая рыба? – А не. Вансач быў. Гэта польская назва, патаму што я яшчэ польскі чалавек. Ён з вусамі, но ня гэты, што налімы. А ён белы, белая луска, ён быў сама жырны, сама ўкусны. А цяпер і шчупак укусны, патаму што няма гэтага. Мы наловім шчупака і яго дзець няма дзе. Ездзім па сталоўках, каб узялі ў сталоўках. – А як лавілі? – Вудачкамі, не было жалезкі нікакой. Я малы быў, яшчэ да вайны было, у нас па цячэнні ёсь Данюшава, і ксёндз раз рыбачыў. Дык мы ў яго ўвідзілі і з катушкай, бамбукавая вудзілішча. І ён рыбу доўга вадзіў, майстраваў, каб выцягнуць на бераг. Дык мы ўдзіўляліся, а так вудачкі рабілі ці з ніткі, ці з конскага хваста. А на шчупака спецыяльны шнур прадаваўся ў магазіне. – А восці? – Лавіў тожа і васцямі, чаму не. Васцямі ўжо не называем, „астрага“ завём. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/293b.

Tautosakos tekstai

295

176 Neris aukščiau Rybakų kaimo (2007-06-11)

218. [Iš žvejybos istorijos. Mes žuvis savaip vadinam, kaimiškai. Sakykim, lydeka, ešerys, starkių buvo daug, karšis, meknė, šapalas, kuoja. Ir štai smulkios, seliava, kaip mes vadiname gružlius. Ungurių daug buvo. Jūs – lietuviai. Pas mus daug buvo, o Vilniuje – dar daugiau. Mano brolis gyveno Vilniuje. Mačiau, kaip ten vaikai ūsorius traukė taip, kai mes čia gružlius. Lenkijos laikais pas mus trigubicas (tribradžius tinklus) darė iš moterų verptų siūlų. Tai tokia kaip lininė paklodė. Kai sušlampa – nepatempsi. Nežinau, kodėl trigubica, o kaip atrodo, nėra ką ir parodyti, nes supuvo.] Мы яе называлі па-свайму, па-дзеравенску. Дапусьцім, шчука, окунь, да халеры было судака, лешч, язь, галавль, платва, ну і мелкія разныя: сялява, як мы там называлі, калбы. Усялякай рыбы было. І вугар быў. Навалам вугра было. Вы літоўцы. У нас было многа, а ў Вільнюсе яшчэ болей. Мой брат жыў у Вільнюсе, каля ТЭЦ,* раз я з ім пашоў, там такія дзве трубы, што вада вылівалася і цёплая, там стаялі дзеці, усачоў лавілі, як мы кялбоў (...). У нас тады пры Польшчы ці знаеш якія трыгубіцы былі, бралі лескі. А так во бабы пралі ніткі і вязалі гэтыя трыгубіцы. Яна як посцілка, як намокнець, дык яе не пацягнуць. З лёну. – А як яна выглядзіць? Чаму яна трыгубіца? – Чаму яна трыгубіца, я не знаю. А як выглядзе, няма чаго і паказаць, бо пагнілі ўжо. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/295a. * Vilniaus šiluminė elektrinė (Vait.). 219. [Iš žvejybos istorijos. Skersnukiai buvo dideli. Tokio dydžio kaip žiobriai. Kai jie neršia, tai jų net juoda būna. Labai daug buvo. O dabar visai nėra.] Бялюга была вялікая. Яна была як цырта ростам. Яна дзе нерастуе, яе там чорна. Тады многа было. А цяпер саўсім няма. (...) Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/306.

PRIEDAI

296

220. [Iš žvejybos istorijos. Kiek vėžių buvo! Jie čia žolėse veisėsi. Žolė augo kaip kilimas. Krepšiu perbrauksi kartą – du trys vėžiai žnyplėmis pliaukši per krepšį. Dieną iš valties buvo galima žeberklu durstyt. Vanduo skaidrus, kiaurai matyti. Mailiaus galybė buvo. O dabar mailiaus ir jaukui nesugausi. Mailiaus nėra todėl, kad žuvys išsigimė ir neneršia. Dar yra šiek tiek ešerių ir kuojų. Bet mažai. Žvejų jau neklausiu, ar ką sugavo, klausiu, ar kibo. Sako, kad kartą kibo. Juokiamės. Ko visą dieną sėdėti dėl vieno kibimo? Žemė privati, tai neleisdavo (su priemonėm) žvejot. Prigaudydavom kibirą žuvų ir su meškere, nereikėjo nė priemonių. Lenkijos laikais visos pakrantės buvo privačios – ar žmonių, ar dvarininkų, ar kas buvo išsinuomojęs. Nebuvo kur žuvaut. Tik šalia kaimo, kur niekieno (krantai), o kitur – vis išnuomota.] А сколькі ракаў было! Тут жа ракаў вадзілася. Травіца расла, не гэтакая як зараз, што мячэўнікам усё заросшы, а травіца была як каўром. І кошыкам шахнеш, адзін, два, ракі толькі клюшнямі лопаюць па гэтай кашолцы. Можна было з лодкі ўдзень калоць васцямі на дне. Вада чыстая, ты яе відзіш, і калі. Малька было цьма цьмушчая. А цяпер малявачнікам ня зловіш на жыўца. Няма малька. А малька няма патаму, што атрафіраваўшыся ўся рыба, яна не праізводзіць малька. Нямнога акуня ёсь, нямнога плоткі, алі ж гэта мала. Выходжу, рыбаловы сядзяць. Я не спрашываю, ці злавіў, спрашываю, ці клявала. „Была адна паклёўка“ (cмяюцца). Дык чаго сядзець цэлы дзень з-за аднэй паклёўкі. Нас з-за гэтай зямлі, жылі ж часна, не пускалі парыбачыць, прынясеш вядро рыбы, і вудачкай, не нада і снасцямі было. Пры Польшчы снасцямі тожа б крэпка не разгуляўся, патаму што берагі былі занятыя. Былі занятыя людзьмі, ці памешчыкамі, ці хто арандаваў заняўшы, і ўсё, і ня будзеш рыбачыць. Каля вёскі было, што нічыё, а так арандавалася. Гэта посля ўжо. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/297b. 221. [Iš žvejybos istorijos. Pasakysiu jums vieną dalyką: sugavome šešias lydekas po aštuoniolika kilogramų, tai joms į nasrus lengvai tilptų višta ar žąsis. Iltys – truputį plonesnės už pirštus. Kartą turėjau traukti didelę lydeką, tai bijojau, kad per tinklą nečiuptų man už rankos. Tada jau neišsilaisvinčiau. Maža lydeka stipriai įsikabina, o šita – sužalotų. Tai buvo penkiasdešimt septintais, aštuntais metais. – Kada ėmė žuvies mažėti? Prasidėjo statybos, kolūkiai, (pasirodė) nuodingos cheminės medžiagos. Būdavo, tręšia laukus. Lietus, sniegas. Visas purvas plaukia į Vialią. Ir kvėpuojam blogu oru. Anksčiau viso to nebuvo: tręšėm mėšlu ir jokių kitokių trašų nebėrėm. Kai iš lėktuvų barstė, tai prie laukų miškai aplinkui išdžiūvo. Pas mus barstė nuo piktžolių, kolorado vabalų. Kliudė miško kraštą – pušys išdžiuvo. Taip ir Vialiai (teko). O svarbiausia (ir blogiausia) pastaraisiais metais, kad labai chemija sparčiai plėtojosi.] Толька вам скажу адно – як мы злавілі шэсь шчупакоў па 18 кілаграм, то яму спакойна ўкінеш у рот курыцу ці гусь, во так во. І клыкі – танейшыя троху за палец. Я адзін раз вялікага мусіў быў выцягваць, дык я баяўся, каб праз сетку не хапіў за руку. А то тады не асвабадзіся. Маленькі і то як учэпіцца. А гэты і скалечыў бы. – А не імеете головы этого шчупака?

– Гэта ж даўно было, 1957–1958 гады. – А в какіе годы стало уменьшацца? – Пайшлі гэтыя стройкі, калхозы, ядахімікаты. Падсявалі паля, а дажджы і са снягамі. Дзе якая гразь, усё плывець у Вяльлю. І воздух жа дыхаем благі. А перш жа гэтага не было нічога. Навоз свой, нічога не падсявалі ніякага удабрэнія. А чаго ня відзелі, як самалётамі падсявалі. Кругом каля палей лес сох, кала поля. – І ў вас падсявалі? – А як жа, і ад каларадскага жука, і ад сарнякоў. Дзе чапалі краі, і сосны сохлі. Так вот і Вяльлі. Я у нас калхоз начаўся ў 51 гаду. І глаўна паследнія врэмена, калі хімія стала развівацца крэпка. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/302. 222. [Iš upės istorijos. Kiekvieną pavasarį upė patvindavo, čia buvo pievos, labai daug žemuogių, nes kiekvieną pavasarį apsemdavo. Ir visuose duburiuose kartu su vandeniu likdavo žuvų (ant kranto). Pas mus yra gilus ežerėlis. Jį per potvynį Vialia apsemdavo, ežeras gilokas, ir kai tik paspaudavo šaltis, pasnigdavo, jame žuvys imdavo dusti. Prieš Kalėdas būdavo nedidelis atodrėkis, tai kirsdavom eketes. Lydekos pačios išplaukdavo, net ir negyvos, pašvinkusios. Dabar to nėra. Bebrai kasa urvus – vandenyje deguonies užtenka. O tada (žuvys) dusdavo. Žiemą iš tikrųjų niekas nežvejojo. Labai retais atvejais pamatysi poledinę žūklę. Niekas neturėjo priemonių. Ešerių daug buvo. Numestum varlę ar vabalą, iškart sučiuptų, į krantą negrįžtų. Viską ta chemija sugadino. Niekur nieko nėra. Gėrėm vandenį. Miesto upeliuose, kurie į Vialią įteka, upėtakiai veisėsi. O kur dabar tie upėtakiai? Kaip pradėjo šiukšlės plaukti – turbūt Minsko marias valo.] – А зімой як лавілі? – Зімой? Рэчка гэта кажную вясну разлівалася. Гэта ж лугі былі, на ім жа столькі расло землянікі, патаму што кажную вясну залівала. І па ўсіх калдобінах рыба аставалася. З вадой што. Вот яна выходзіла з берагоў, і ў нас там ёсь азярко. І як толькі мароз, лёд крэпкі, і снегу дась, а возера глыбакаватая, і яго Вяльля займала. Яна там задыхалася, на Раждзество там, перад Раждзеством, отцепель троха дась і пролубкі рубілі. Там шчупакі выходзілі. І порчаныя выплываюць. А цяпер гэтага няма. Бабры норы капаюць, воздух усё раўно ў ваду ёсь. А тады задыхалася. А тады не нада было. Зімой ніхто не рыбачыў. Еслі вам па праўдзе сказаць. Гэта рэдкія случаі, калі ўвідзіш падводны гэты лоў. Тады каб мелі мармышкі гэтыя, усе гэтыя снасці. Акуня ж было навалам. Кінь жабу, да берага не даплывець, кінь жука, да берага не даплывець. Усё схвацяць. Гэта ўсё нарабіла хімія. А цяпер нігдзе нічаво. Пілі вадзічку. У горадзе рэчкі, што ў Вяльлю ўпадаюць, фарэль вадзілася. А дзе тая фарэль? Як стаў мусар нейкі плысьці, па-відзімаму, гэна Мінскае мора ачышчаюць. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/297d.

Tautosakos tekstai

297

PRIEDAI

298

177 Pasakoja Anatolis Dagockis iš Rybakų (2007-06-11)

223. [Iš kaimo ir upės istorijos. Anksčiau buvo gera gyventi. Valandai išeini – vakarui žuvies turi. Plaukiam pasroviui – niekur nesutiksi žvejo. Žvejys buvo vertinamas kaip muzikantas, kaip elgeta, ne ūkininkas. Būti žveju – buvo gėdinga. Geriausi ūkininkai neturėjo laiko gaudyti žuvį. Mano dėdė buvo vedęs, tai aš jam (žuvų) atnešdavau. Įdomiau buvo. Ar vasarą, ar pavasarį, ar briedis prabėga, ar laukinė stirna. O dabar kiškio nepamatysi. Viską išdaužė, iššaudė, suvalgė. Vienu žodžiu, liūdnas vaizdas.] Як раней было харашо жыць. На час выйдзеш, і на вечар рыбы. Едзем па цячэнні, нідзе рыбалова ня зловіш. Рыбалова шчыталі як музыканта, як басяка ўсё роўна, гэта як не хазяін.* Рыбалоў – гэта было пазорна. А лепшыя хазяева – ім часу не было лавіць. У мяне дзядзька троху быў заможны, дык я яму прыносіў. Інцерасней было. Ей Богу, і летам ці вясной, то лось заляціць, то дзікая касуля. А цяпер зайца нідзе ня ўвідзіш. Усё перабілі, усё перастралялі, усё перажралі. Смутная карціна, адным словам. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/298. * Pateikėjas juokiasi (Vait.). 224. [Iš žvejybos istorijos. Supratimo neturėjom, jog reikia žuvį nuvarginti, kad ištrauktum. Aš vieną prisitraukiau, tai ji nutrūko, išplėšiau jos nasrus: ji sau traukia, o aš sau. Iš visų jėgų su traukiamąja gerve į savo pusę... Va tinklas – pagrindinė mūsų priemonė. Anksčiau nė tokio žodžio nežinojome – brakonieriai. Šis specialus dviejų metrų tinklas – vedėja – buvo skirtas karšiams. Vedėja – dvi valtys, pasroviui plaukiame. Vanduo skaidrus, valčių galai nukreipti vienas į kitą, tarp jų nedidelis tarpas. Mes su vedėja sėdime gale, kas priekyje, valtį vairuoja, kitas plukdo pasroviui. Žuvis čia tarsi kiškis naktį tarp žibintų šviesų – stengiasi tarp valčių prasmukti. Tinklą plukdom dugnu ir turim ant piršto jo virvelę. Kai tik žuvis stukteli, jaučiam. Jei žuvų

daug arba jos didelės, tai net valtis sulaiko. Tada tinklą suglaudžiam ir keliam. Kartą dvidešimt septynis karšius ištraukėm. Buvo tokie nedideli cukraus maišai, tai pilną tą maišą. Tiek buvo žuvų. O dabar Vialią pribaigė. Mačiau iš savo kiemo, kaip žuvys plaukia – pleištu, kaip gervės, net vandenį rėžia. Atsistoji aukščiau ir matai dėmes – žuvys plaukia. O dabar drumzlina. Žuvų nėra, išnuodytos. – Su vedėjom žvejojote ryte ar vakare? – Ryte arba vakare, tik ne vidurdienį. Su žeberklais – tik naktį. Žeberklus gamino kalviai, pats nepadarysi.] Ня мелі ж паняція, што трэба мучаць, каб уцягнуць. Я адну прыцягнуў, дык сарвалася, і ляпа, ляпа атарваная. Кусок ляпы адарваў шчупак. Ён да сябе, я сколькі ёсь сілы да сябе, лябёдкай да сябе. А во была наша аснаўная снасць.* Раньша і слова не зналі браканьеры. Гэта длінная, вялікая, была па два метры. Гэта спецыяльна была на ляшчэй. – А як называлася такая? – Вядзяя. – Гэта вядзяя? – Дзве лодкі. Шнур на канец навязваецца і астаўляем запас, каб рыба магла прайсці. І дзве лодкі. І з цячэннем з вадой гонім. Вада светлая, лодкі конусна ідуць, як я шост дзяржу. Мы сядзім з гэтай вядзяёй іззаду, а адзін уперадзе ўпраўляе лодкай, і другі гоне па цячэнню. І дзяржаць конусна лодкі. І рыба як заец на фарах. Рыба стараецца между лодак прарваць пад ваду. А мы па дну цягнем гэту сетку. І дзяржым шнур, тут, на пальцы прыжаты. І як рыба стуканецца, адразу ж у палец чуваць. А як вялікая ці многа, яна ж аж лодку затармозя. Як станеш іх сцягаваць. Адзін раз выцягнулі зараз дваццаць сем ляшчоў. Вы прэдстаўляеця – зараз дваццаць сем ляшчоў. Гэта былі сахар у мяхох, невялікія такія мяхі, цэлы мяшочак. Столькі было рыбы. А цяпер давялі гэту Вяльлю. Я відзіў рыбу з падворышча, як ідзець. Ідзець клінам, як жураўлі, аж ваду рэжаць. Станеш на пагурак і відзіш цені, як яны ідуць. А цяпер муць. І рыбы няма. Вытраўленая. – Так это утром с этой ведеей ілі вечером? – Утрачкам, правільна, і вечарам, ні сярод дня. А гэтым, астрагой, толькі ночы. – А хто рабіў гэту астрагу ці прадавалася? – Кузняцы. Гэта кузнечная работа, самі мы не маглі зрабіць. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/294a. * Pateikėjas rodo išvyniojęs tinklą (Vait.). 225. [Iš žvejybos istorijos. Dervingi kelmai, vanduo skaidrus, jie apšviečia ir patį dugną. Tamsiomis naktimis (žuvavom), kai nėra mėnulio. Stovi, žiūri ir duri. Būdavo, kad nėra kuo žuvies nutraukti. Aš koja nutraukdavau ir jau kitą duri. Nuplaukdavom ir už Daniušavos. Pasroviui. Pas mus smėlis, o ten nuo Žadiškių – akmenys. Dugnas (pilnas) akmenų, krantuose nėra smėlio. Nueisi su meškere – kiek žuvų būdavo! Pusvalandį pažvejosi – vakarienei žuvų turi. Meknių dar truputį yra. Anksčiau jų labai daug būdavo.]

Tautosakos tekstai

299

PRIEDAI

300

Смаляныя карчы, вада светлая, яны асвяшчаюць да дна. Месячнай ночы не. Гэта нада, як ночы чорныя. Прасвяшчаець да дна. Во так стаіш, глядзіш і колеш. Бывае, што німа чым яе зрываць, я нагой зрываў. І следуюшчую коліш. – Много? За ночь сколько? – Мы ездзілі і за Данюшава. Па цячэнні ад нас, у нас пяскі, а там ад Жойдзішак тамака камянюга. Там дно – каменне, і на берагох няма пяску. – Меняется? – Мяняецца. І з вудай выйдзеш, столькі было рыбы. З вудачкай выйдзеш, кажды вечар, на паўчаса – і ўсё, на вячэру рыбы. – А ёсць такая рыба – язь? – Ёсць, язь, яшчэ патроху ёсь. Цяпер ужо рэдка, а яго ж было ваабшчэ мора. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/294b.

178 Anatolis Dagockis ir jo naudotas bučius (2007-06-11)

226. [Iš žvejybos istorijos. Bučiai daugiausia buvo iš žilvičių. Iš vielos pradėjo gaminti vėliau. O šiaip iš žilvičio. Mūsų laikais dar gaudė. [Įsiterpia žmona:] Kodėl jos negaudyti – kol blyną iškepsiu, jau ir žuvis ant stalo. Anksčiau buvo žuvų. Dabar visos išnuodytos. Bučiais gaudė tada, kai žuvis neršia, kur prie akmenų. Va, čia įlenda (per įgerklį), o išlįsti nebegali.] – Пакажыце нам буч. – З лазы найболей бучы.* З провалкі сталі пазней рабіць, а так былі з лазы. Яшчэ пры нас былі. [Жонка:] Чаму ж яе было не лавіць? Пакуль блін спяку, дык рыба на стале. Было рыбы перш. А цяпер уся вытравілася. Во так во ставіцца. Лавілі, як нерасціцца, дзе каля каменняў. Сюды во ўлазіць, а тады вылезці ня можа. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685: 295b, 296. * Taigi pateikėjas kalba apie varžas (Vait.). 227. [Iš žvejybos istorijos. Dabar (tą graibštą) vadina televizoriumi. Anksčiau tokių nebuvo. Buvo bučiai.* Venteris (statomasis tinklas su sparnais ir prieduru) buvo panašus į (plukdomąjį) tinklą. Tik mažesnis ir (toks) kaip maišas. Du sparnai ir gale kūlis (maišas). Dabar dar turėtų būti venterių. Tokių venterių, kur keli lankai ir tinklas užtrauktas ant lankų. Nesvarbu, ar geležinių, ar medinių. Toliau – sparnai.] Гэта ж во целевізар, што называюць.** – А як даўней называлі целевізар? – А даўней іх не было, бучы былі. – А этот вентер – это другое? – Венцер – гэта другое, гэта пахожа на невад. Толька малы і куль. Два крылы і куль*** іззаду. Тут далжны яшчэ быць венцера, такія венцера, нескалькі дугаў, і так во сетка нацягнута на колічках. Няважна якіх – жалезных, дзеравянных. І тады крылля. Рыбакі, Смарг. – Анатоль Уладзіміравіч Дагоцкі, 1928 г. Зап. у 2007 г. В. В., Л. С., Ю. У. Расш. Т. В. Зах. LTR 7685/297a. * Omenyje turimos varžos (Vait.). ** Pateikėjas komentuoja žvejybos priemonių piešinį iš K. Tiškevičiaus knygos (Vait.). *** Dėl bltr. куль „tinklo dalis, maišas“ žr. Аникин 2005, 190.

Tautosakos tekstai

301

Рэзюмэ

Вікінтас Вайткявічус PRIEDAI

302

Neris Экспедыцыя 2007 г. Частка І

Летам 1857 г. уладальнік маёнтка Лагойск, прадстаўнік славутага магнацкага роду ВКЛ, граф Канстанцін Тышкевіч (1806–1868) арганізаваў навуковую экспедыцыю па рацэ Віліі.1 На працягу 38 дзён каля дзесяці ўдзельнікаў экспедыцыі пешшу пераадолелі 47 км, на лодках – астатнія 463 км і ўпершыню зрабілі карту вярхоўяў Віліі (адрэзку даўжынёй 66 км), атлас 12 самых вялікіх яе парогаў, выканалі мноства розных прац па назіранні i вымярэнні ракі. Апрача гэтага, на берагах Віліі яны праводзілі гістарычныя, археалагічныя, этнаграфічныя і фальклорныя даследаванні. Кніга Wilija i jej brzegi, надрукаваная ўжо пасля смерці К. Тышкевіча (выдадзена ў Дрэздане ў 1871 г.), належыць да залатога фонду еўрапейскай гістарычнай навукі. Летам 2007 г., г.зн. праз 150 гадоў, падарожнікі з Літвы і Беларусі паўтарылі шлях экспедыцыі К. Тышкевіча, а больш за дзесяць навукоўцаў, прыняўшых удзел у гэтым падарожжы – географаў, гісторыкаў культуры, археолагаў, этнолагаў, фалькларыстаў (д-р Вікінтас Вайткявічус, Лаўра Валаўскайтэ, д-р Гражына Галубоўская, д-р Філамена Кавалютэ, Інга Кавалянкайтэ, Ліна Сакалавайтэ, Юрась Унуковіч, Міндаўгас Чэрняўскас, і пры дапамозе кандыдатаў навук Таццяны Валодзінай, Юліі Гурскай, Людмілы Дучыц, д-ра Дайвы Вайткявічэне і Андрэя Вайцяховіча), удзялілі сваю пільную ўвагу прыродзе, культуры і гісторыі Віліі. На працягу 28 дзён экспедыцыі пешым ходам было даследавана вярхоўе Віліі – адрэзак даўжынёй 47 км, астатнія 463 км пераадолены на надзіманай, прыстасаванай для васьмі-дзевяці чалавек лодцы. Гэта марудны плавальны сродак, бо нават пры спрыяльных умовах надвор’я вяслуючы экіпаж сплаўляўся з сярэдняй хуткасцю 3,5–4,5 км/г. Адрэзкі паміж месцамі начлегу, якія звычайна вагаліся ад 18 да 28 км, прадвызначалі працягласць працоўнага дня – з 9 да 21 гадзіны, а часам і даўжэй. Узровень вады ў рацэ напачатку экспедыцыі быў блізкі да сярэдняй нормы летняга перыяду, аднак пасля таго, як экспедыцыя дасягнула Буйвіджайскай станцыі па вымярэнні вады на самай беларуска-літоўскай мяжы (226 км, на правым беразе)2, рака штодзень мялела. Таму з’явіліся выдатныя ўмовы для абследавання парогаў, груп камянёў і паасобных валуноў.

1

2

Вілія, даўжыня 510 км, правы прыток Нёмана, па-беларуску завецца Вяльля, па-польску – Wilija, палітоўску – Neris. Вілія працякае па тэрыторыі дзвюх дзяржаў – Беларусі (282 км) і Літвы (228 км). Як агульна прынята, пазначаецца адлегласць да вусця ракі.

Надвор’е было пераменнае, дзесяць першых дзён слупок тэрмометра не апускаўся ніжэй +25–30oC. На змену дзённай спёцы прыходзіла начная прахалода. Набліжаючыся да Літвы, спёку на некаторы час змянілі навальніцы і дажджы. Каля Чабішак (75 км, на правым беразе) вандроўнікаў стамляў моцны сустрэчны вецер заходняга напрамку, а ў нізоўях – ізноў ліўні. Прадстаўленая кніга – гэта публікацыя крыніц, назапашаных падчас экспедыцыі па Віліі ў 2007 г. групай навукоўцаў дзвюх краін пад кіраўніцтвам В. Вайткявічуса. Паняцце крыніц ахоплівае не толькі зафіксаваныя з вуснаў інфарматараў тэксты і зробленыя фотаздымкі, але і тое, што іншымі словамі можна назваць апісаннем працы навуковай групы і справаздачай найважнейшых вынікаў іх эмпірычных даследаванняў (вызначэнне геаграфічнага месцазнаходжання аб’ектаў, назіранні, вымярэнні, матэрыялы археалагічных раскопак і інш.). Навуковыя каментары, што суправаджаюць матэрыялы, дазваляюць зразумець літуаністычнае значэнне сабраных крыніц і іх кантэксты, якія распасціраюцца далёка ад ракі. Улічваючы геаграфію, культурнае і гістарычнае развіццё, Вілія і ўвесь масіў дадзеных, звязаных з ёй, у кнізе падзелены на сем умоўных адрэзкаў: 1) раён вытокаў; 2) вярхоўе – ад вытокаў ракі да сутокаў з Нарачанкай (366 км, справа); 3) пераходны адрэзак ад вярхоўя да сярэдняга цячэння – ад сутокаў з Нарачанкай да Данюшава (330 км, справа); 4) першую частку сярэдняга цячэння – ад Данюшава да сутокаў з Жэймянай (213 км, справа); 5) другую частку сярэдняга цячэння – ад сутокаў з Жэймянай да Гягужыне (60 км, злева); 6) пераходны адрэзак ад сярэдняга цячэння да нізоўя – ад Гягужыне да сутокаў з Швянтойяй (44 км, справа); 7) нізоўе – ад сутокаў з Швянтойяй да вусця. Першая частка кнігі па выніках экспедыцыі ахоплівае першыя тры адрэзкі ракі. Кніга па выніках экспедыцыі 2007 г. падобная да твора К. Тышкевіча, бо рака апісваецца паслядоўна, вандруючы па ёй уніз і ўдзяляючы навуковы інтарэс аб’ектам па больш-менш поўным абзацы там, дзе гэтага патрабуе ход выкладання. Аднак тэкст кнігі не паўсюль аднолькавы: у яго выкладанне прасочваюцца дадзеныя пра мясціны альбо аб’екты (характарыстыка іх геаграфічнага месцазнаходжання, вымярэнні, апісанне асаблівасцей і іншае), а ў канцы кнігі публікуюцца запісаныя з вуснаў інфарматараў арыгінальныя тэксты на беларускай мове, змест якіх з’яўляецца неад’емнай часткай найважнейшых вынікаў экспедыцыі. Фальклорныя тэксты расшыфравалі кандыдаты навук Т. Валодзіна і Ю. Унуковіч. Адбор тэкстаў для кнігі і іх кампаноўку выканаў В. Вайткявічус. Моўную рэдакцыю тэкстаў (параўнанне расшыфраваных матэрыялаў з гукавымі запісамі) i іх кароткі змест на літоўскай мове падрыхтавала д-р Ніёле Туамене. Тэрміны рыбалоўства і назвы рыб перакласці на літоўскую мову дапамог Рычардас Адамоніс. Пры падрыхтоўцы вытрымак фальклорных тэкстаў да друку мы зыходзілі з таго, што гэта ва ўсіх адносінах аўтэнтычная крыніца для пазнання мовы і культуры нашых дзён. Часам на першы погляд нязначныя месцы аповядаў інфарматараў і зададзеныя даследчыкамі пытанні дазваляюць вельмі дакладна прасачыць ход дыялогу або, самае галоўнае, накірунак думак інфарматара. Напісанне кнігі адбывалася праз два гады пасля экспедыцыі на падставе палявых запісаў, тэкстаў інфарматараў, фотаздымкаў, відэазапісаў і асабістых перажыванняў. Назвы

Santraukos

303

PRIEDAI

304

мясцін і асоб на беларускай і польскай мовах у тэксце кнігі транскрыбуюцца па-літоўску, імкнучыся пры гэтым, наколькі было магчыма, зыходзіць з нарматыўных варыянтаў. Іх арыгінальнае напісанне адлюстроўваюць пададзеныя ў канцы кнігі дзвюхмоўныя спісы адпаведнікаў (с. 154–164). Кіламетраж ракі ўказаны паводле кнігі праф. Чэслава Кудабы Nerimi (1985) (пераклад кнігі на беларускую мову Па Віліі пабачыў свет у Мінску ў 1992 г.). Геаграфічныя каардынаты мясцін і аб’ектаў пададзены ў кнізе ў фармаце WGS84. Яны былі вымераны ў натуры пры дапамозе прымача Garmin Legend (сярэдняя хібнасць 3–5 м).

С п і с і л ю с т ра ц ы й 1. Тытульны ліст кнігі Канстанціна Тышкевіча 2. Дакладнае месцазнаходжанне магілы Канстанціна Тышкевіча на прыкасцельных могілках у Лагойску не вядома. Аднак нядаўна была знойдзена частка надмагілля, зруйнаванага ў савецкія гады (24 чэрвеня 2006 г.) 3. Адкрыццё карты вярхоўяў Віліі ў бібліятэцы Віленскага універсітэта (10 лютага 2005 г.) 4. Падарожжа Я. Чаховіча па Віліі. Адпраўка з Вілейкі (каля 1874–1880 гг.) 5. С. Калупайла (злева), Г. Янайціс (у цэнтры) і А. Сабаляўскас (справа) ля каменя Пеўня на Віліі паблізу в. Валюкішкі, Шырвінцкі р-н (1939 г.) 6. Ч. Кудаба (справа) падчас адной з экспедыцый 7. Ля вытокаў Віліі (1968 г.) 8. Археалагічная карта наваколля ракі Віліі– возера Нарач, складзеная ў ходзе экспедыцыі Ф. Пакроўскага 1895 г. (Табліца ўмоўных абазначэнняў: 1) курганная група; 2) гарадзішча; 3) майстэрня па вырабу крэмня; 4) месцазнаходжанне каменнай сякеры) 9. Удзельнікі Дукштанскай экспедыцыі ў Судэрве (1970 г.) 10. І. Станкявічутэ з сябрамі вышукваюць камяні на Віліі паміж Вільняй і Кярнаве (24 верасня 2004 г.)

11. Падчас пратэстнага экалагічнага пахода (1988 г.) 12. Падчас вандроўкі ў Беларусь (21 мая 2006 г.) 13. Экспедыцыя набліжаецца да беларускалітоўскай мяжы. На першым плане – лодка навукоўцаў (16 чэрвеня 2007 г.) 14. На мелі ля Гягужыне (Кайшадорскі р-н), злева направа: Лаўра, Ліна, Філамена, Гражына, Вікінтас, Інга і Юрась (30 чэрвеня 2007 г.) 15. Флагман літоўскай дэлегацыі: Бірутэ, Віціс, Андрус і Вітаўтас (14 чэрвеня 2007 г.) 16. “Карабель” навукоўцаў у момант адпачынку экспедыцыі (30 чэрвеня 2007 г.) 17. Сем умоўных адрэзкаў Віліі, якіх прытрымліваўся аўтар пры напісанні кнігі 18. Праваднік Віктар Радкевіч (3 чэрвеня 2007 г.) 19. Сцёп-камень, выгляд з поўдня (29 жніўня 2004 г.) 20. Куліна-сосна, выгляд з захаду (29 жніўня 2004 г.) 21. Заходняя частка балота Засцеб’е (3 чэрвеня 2007 г.) 22. Надрэзаны ствол Куліны-сосны і кімсьці ахвяраваная ежа ў выдзеўбанай адтуліне (26 ліпеня 2006 г.) 23. Выступ-ахвярнік Сцёп-каменя (29 жніўня 2004 г.)

24. Таццяна Валодзіна апытвае Алену Капыл (24 ліпеня 2006 г.) 25. Фрагмент эмаляванай падковападобнай фібулы, знойдзены на гарадзішчы Старое Запонне (Вітунічы) 26. Нябышанскія курганы (2 чэрвеня 2007 г.) 27. Лагчына вытокаў Віліі (шэрая) і курганныя групы (памер акружнасці ўказвае на колькасць курганоў). Святыя месцы: 1) Сцёп-камень і Куліна-сосна; 2) Карагодзішча; 3) магіла Вільяны (могілкі ў вёсцы Шыленцы); 4) Лысая Гара ў Вялікім Полі. Мясцовасць: 5) Засцеб’е; 6) Пярэйміна (частка Засцеб’я); 7) Азярэц (частка Засцеб’я); 8) Пяцікапцы 28. Старая частка могілак у вёсцы Краснікі (17 верасня 2005 г.) 29. Адно з надмагілляў на могілках у Жамойску (29 жніўня 2004 г.) 30a. Малюнак крыжа на палях карты К. Тышкевіча (1859 г.) 30b. Крыж, перавезены ў Музей валуноў у Мінску (30 жніўня 2004 г.) 31. Абкладзеная дзёрнам магілка на могілках у Асінавіку (2 чэрвеня 2007 г.) 32. Крыж на месцы алтара былой царквы ў Шклянцах (27 ліпеня 2006 г.) 33. Вытокі Віліі на карце К. Тышкевіча (на поўдзень ад вытокаў пазначана ўзвышэнне Лысай гары) (1859 г.) 34. Вузкі, непарослы дрэвамі ўчастак сведчыць пра тое, што тут ужо цячэ вада Віліі (3 чэрвеня 2007 г.) 35. Злучэнне паміж забалочанымі лагчынамі вярхоўяў Віліі (1865–1866 гг.) 36. Злучэнне паміж забалочанымі лагчынамі вярхоўяў Віліі: 1) Вілія; 2) Дзеражына; 3) Студзёнка; 4) Сцёп-камень 37. Фрагмент карты Віленскага, Трокскага і часткі Мінскага ваяводстваў (1665 г.) 38. Вёска Доўгае, выгляд з паўднёвага захаду (3 чэрвеня 2007 г.) 39. Вялікае Поле, выгляд з захаду (6 чэрвеня 2005 г.)

40. Вілія ля Кромавічаў (6 чэрвеня 2005 г.) 41a. Гарадзішча ў в. Гарадзішча, выгляд з усходу (3 чэрвеня 2007 г.) 41b. Фрагмент арнаментаванай керамікі знойдзены ў падножжы гарадзішча (3 чэрвеня 2007 г.) 42. Разбураная царква ў в. Вілейка (6 ліпеня 2005 г.) 43. Частка вярхоўя Віліі паблізу в. Вілейка каналізавана (3 чэрвеня 2007 г.) 44. Руіны дота ў Сакавічах (3 чэрвеня 2007 г.) 45a. Камень “Варацішын хрэст”, выгляд з захаду (28 ліпеня 2003 г.) 45b. Ямкі на версе каменя “Варацішын хрэст” (28 ліпеня 2003 г.) 46. Крыж і надпіс на “Варацішыным камені” (3 чэрвеня 2007 г.) 47. Камень з ямкамі, які стаў помнікам у гонар юбілея экспедыцыі па Віліі (4 чэрвеня 2007 г.) 48. Першая курганная група на татарскіх могілках ля Камена (5 чэрвеня 2005 г.) 49. Знаходкі з першай кургананй групы ля Камена: 1) гаршок з кургана № 1; 2) гаршок з кургана № 3; 3) наканечнік дзіды з кургана № 1 (1, 2 – кераміка, 3 – жалеза) 50a. План і разрэз кургана № 5 з другой курганнай групы ля Камена 50b. Рэшткі плашчаніцы кургана № 5 з другой курганнай групы ля Камена 51. Камена – вёска на савецка-польскай мяжы (1932–1933 гг.) 52. Інтэр’ер хаты Паліны Навойчык (4 чэрвеня 2007 г.) 53. Л. Бальсіс (злева) і святар Валянцін (справа) у дзень адкрыцця экспедыцыі (5 чэрвеня 2007 г.) 54. Мясцовасць Красны Бераг (5 чэрвеня 2007 г.) 55. Насып, які лічыцца салдацкай магілай на Спаскіх могілках (5 чэрвеня 2007 г.) 56. Чорны дуб у рэчышчы Віліі ніжэй вусця Кабылянкі (5 ліпеня 2007 г.)

Iliustracijų šaltiniai

305

PRIEDAI

306

57. Храналагічная шкала дубоў, знойдзеных у 1968–1972 гг. 58. Курганы ў Кастыках, выгляд з паўночнага ўсходу (5 чэрвеня 2007 г.) 59. Гаршкі, знойдзеныя ў курганах у Кастыках: 1) у кургане № 3; 2) у кургане № 2; 3) у кургане № 4; 4) у кургане № 5; 5) у кургане № 1; 6) у кургане № 7 60. Іван Яўгель трымае ў руках бацькавы партрэт, які рупліва зберагаецца ў сям’і (5 чэрвеня 2007 г.) 61a. Царква ў Кастыках (5 чэрвеня 2007 г.) 61b. Адзін з кастыцкіх двароў (6 чэрвеня 2007 г.) 62. Ваколіцы Кастыкаў-Сутокаў-Сосенкі, цяпер – усходняя частка Вілейскага вадасховішча (1932–1933 гг.) 63a. Мітынг ля дамбы ГЭС, які адбыўся перад затапленнем Віліі (8 верасня 1973 г.) 63b. Узбярэжжа Вілейскага вадасховішча ля вёскі Сосенка (7 чэрвеня 2007 г.) 64. Карта помнікаў каменнага і бронзавага веку, што знаходзіліся на месцы Вілейскага вадасховішча 65. Некаторыя вырабы, знойдзеныя ў курганных насыпах ля в. Сосенка: 1) цясла; 2–5) нажы; 6–7) рыбацкія кручкі; 8) цвік або долата; 9) выраб невядомага прызначэння; 10) крэсіва; 11) выраб невядомага прызначэння 66a. Зернесховішча ў Сосенцы (7 чэрвеня 2007 г.) 66b. Надпісы на сцяне зернесховішча (7 чэрвеня 2007 г.) 67. Ніна Пуцята з Сосенкі (7 чэрвеня 2007 г.) 68. Памятны канверт, выпушчаны ў гонар экспедыцыі і пагашаны 7 чэрвеня 2007 г. у Вілейскім музеі адмысловай пячаткай 69. Рэшткі маста Эйгуляй побач са зруйнаваным мастом Віліямпаль падчас павадкі Віліі ў Коўне (1926 г.) 70. Камена. Выразаныя Іосіфам Навойчыкам акунь (злева) і шчупак (справа) захоўваюцца

разам з іншымі рэліквіямі (4 чэрвеня 2007 г.) 71a. Гістарычны герб Вілейкі (1845 г.) 71b. Сучасны герб Вілейкі 72. Камень “Лысіна Паца” на забалочаным беразе Віліі (8 чэрвеня 2007 г.) 73a. Статычнае выпрабаванне нагрузкай у два цягнікі трываласці чыгуначнага маста праз Вілію ніжэй Вілейкі (каля 1905 г.) 73b. Апоры старога чыгуначнага маста (8 чэрвеня 2007 г.) 74. Узбярэжжа Віліі паблізу Даманава (8 чэрвеня 2007 г.) 75. Раздоры. Лодка на падворку М. Мамая (8 чэрвеня 2007 г.) 76. Мікалай Мамай з Раздораў (8 чэрвеня 2007 г.) 77. Ваколіцы Мамаяў (1932–1933 гг.) 78. Чорны дуб ніжэй Мамаяў (9 чэрвеня 2007 г.) 79. Лесанарыхтоўшчыкі і купцы драўніны вядуць перамовы (на бярвенні ўкампанаваны маштаб карты К. Тышкевіча) (1859 г.) 80. Аляксееў Перавоз. Месца былой капліцы на могілках (9 чэрвеня 2007 г.) 81. Накра, якой карысталіся рыбакі в. Трапалава (9 чэрвеня 2007 г.) 82a. Ерамей Мамай з сваімі восцямі (9 чэрвеня 2007 г.) 82b. Восці Е. Мамая (9 чэрвеня 2007 г.) 83. Адзін са спосабаў мацавання і выкарыстання накры 84. Трапалава. Калода-вулей В. Мамая (9 чэрвеня 2007 г.) 85. Камень Пеўнік вышэй Швядоў, выгляд з паўночнага ўсходу (9 чэрвеня 2007 г.) 86. Распавядае Васіль Мамай з Швядоў (9 чэрвеня 2007 г.) 87. Рыбакі са Швядоў ловяць рыбу броднем (9 чэрвеня 2007 г.) 88. Возера Нарач і вытокі Нарачанкі (1865– 1866 гг.) 89. Вілія ніжэй сутокаў з Нарачанкай (10 чэрвеня 2007 г.)

90. Выспы ў рэчышчы Віліі ля вёскі Швяды (каля 2006 г.) 91. Камень Тапчак, выгляд з паўднёвага захаду (10 чэрвеня 2007 г.) 92a. Палац у Залессі, выгляд з боку двара (10 чэрвеня 2007 г.) 92b. Порцік палаца ў Залессі (10 чэрвеня 2007 г.) 93. Прыстань у Рудні (10 чэрвеня 2007 г.) 94a–b. Дубок (306 км, па левы бок): пераправа праз Вілію з дапамогай звычайнага шаста (14 чэрвеня 2007 г.) 95. Вадасховішча на месцы кар’ера Смаргонскага завода па вытворчасці сілікатнага бетону (каля 2006 г.) 96. Старыцу Віліі ад вадасховішча ў кар’еры аддзяляе ахоўны насып (10 чэрвеня 2007 г.) 97. Жалезныя знаходкі з курганоў ля былога фальварка Слабодка: 1) Умбон шчыта (выгляд з боку і з верху); 2) нож; 3) баявая сякера 98a. Герб Смаргоні 98b. Cмаргонская акадэмія (1865 г.) 99. Алена Альхімовіч гандлюе ў Вільні смаргонскімі абаранкамі (1920–1930 гг.) 100. Выгіны Віліі ніжэй Смаргоні (1932– 1933 гг.) 101a. Жылы дом А. Шурпы (11 чэрвеня 2007 г.) 101b. Алена Шурпа з Вайнідзенят (11 чэрвеня 2007 г.) 102. Царква ў Рыбаках (Святлянах) (11 чэрвеня 2007 г.) 103. У луцэ Віліі ніжэй Вайнідзенят (11 чэрвеня 2007 г.) 104a. Каровы на Віліі ніжэй Вайнідзенят (11 чэрвеня 2007 г.) 104b. Каровы на Віліі ў ваколіцах Вілейкі (1962 г.) 105. Вуліца вёскі Рыбакі (11 чэрвеня 2007 г.) 106. Анатоль Дагоцкі з Рыбакоў (11 чэрвеня 2007 г.) 107. Абмер ведзяі А. Дагоцкага (злева – Людвікас, справа – Вітаўтас; злева да сцяны прыстаўлены восці) (11 чэрвеня 2007 г.)

108. Малюнак рыбацкіх прылад з ілюстрацый экспедыцыйнага дзённіка К. Тышкевіча 109a. Касцёл у Данюшаве (11 чэрвеня 2007 г.) 109b. Інтэр’ер касцёла ў Данюшаве (12 чэрвеня 2007 г.) 110. Філамена ў цені ліпы ля данюшаўскага касцёла (12 чэрвеня 2007 г.) 111. Ядвіга Тэрэса Скробат з Данюшава (12 чэрвеня 2007 г.) 112. Гумно на ўскрайку Данюшава (12 чэрвеня 2007 г.) 113. Камень Верабей, выгляд з паўднёвага ўсходу (12 чэрвеня 2007 г.) 114. Вілія ніжэй Данюшава (12 чэрвеня 2007 г.) 115. Лідзія Парфяновіч з Жамойска (3 чэрвеня 2007 г.) 116. Ніна Скакун з Жамойска (29 жніўня 2004 г.) 117. Ванда Добыш і Яніна Прадзед з Краснікаў (24 ліпеня 2006 г.) 118a. Сцёп-камень (на другім плане) і скамянелы вол (на першым плане) (29 жніўня 2004 г.) 118b. Куліна-сосна (26 ліпеня 2006 г.) 119. Сцёп-камень (26 ліпеня 2006 г.) 120. Распавядае Сцяпан Глазко з Студзёнкі. Злева направа: Ю. Гурская, В. Вайткявічус, С. Глазко, Ю. Унуковіч (2 чэрвеня 2007 г.) 121. Мікалай Лынько з Кромавіч (27 ліпеня 2006 г.) 122. Яўгенія Собаль з Шыленцаў (27 ліпеня 2006 г.) 123. Клаўдзія Ковель з Шклянцаў (17 верасня 2005 г.) 124. Паўднёва-заходняя частка балота Засцеб’е (3 чэрвеня 2007 г.) 125. Заходняя ўскраіна балота Засцеб’е – па непарослым дрэвамі ўчастку ўжо цурчаць воды Віліі (3 чэрвеня 2007 г.) 126. Вілія ля Шыленцаў (6 чэрвеня 2005 г.) 127. Выгіны Віліі, пра якія так любяць распавядаць жыхары вёсак у яе вярхоўях 1859 г.)

Iliustracijų šaltiniai

307

PRIEDAI

308

128. Ускраіны поля вёскі Баяры (П’янае поле) (26 чэрвеня 2007 г.) 129. Два з пяці курганоў ва ўрочышчы Пяцікапцы (3 чэрвеня 2007 г.) 130. Месца Змяінай магілы, выгляд з поўначы (3 чэрвеня 2007 г.) 131. Ускраіны поля ў Жамойску, выгляд з поўначы (3 чэрвеня 2007 г.) 132. Аляксандр Бяльковіч з Жамойска (6 чэрвеня 2005 г.) 133. Адзін з курганоў у Студзёнцы (2 чэрвеня 2007 г.) 134. Месца былога маёнтка Стан-Круль, выгляд з поўначы (2 чэрвеня 2007 г.) 135a. Каменны крыж на былым царкавішчы ў Шклянцах (17 верасня 2005 г.) 135b. Камень з паглыбленнем на месцы былой царквы ў Шклянцах (17 верасня 2005 г.) 136. Курган у Доўгім (3 чэрвеня 2007 г.) 137. Выгляд на Лысую Гару з захаду (з правага берагу Віліі) (6 чэрвеня 2005 г.) 138. Месца старых могілак у Шклянцах – кар’ер жвіру (6 чэрвеня 2005 г.) 139. Старая хата ў Кромавічах (24 ліпеня 2006 г.) 140. Соф’я Насеннік з Гарадзішча (3 чэрвеня 2007 г.) 141. Вароты адной з гарадзішчанскіх сядзіб, упрыгожаныя бярозкамі на Тройцу (3 чэрвеня 2007 г.) 142. “Варацішын хрэст” (1859 г.) 143a. “Варацішын хрэст”, выгляд з поўдня (5 чэрвеня 2005 г.) 143b. “Варацішын хрэст”, выгляд з паўночнага захаду (5 чэрвеня 2005 г.) 144a. Паліна Навойчык з Камена (у руцэ трымае асвечаныя свечкі) (4 чэрвеня 2007 г.) 144b. Дэталь інтэр’ера хаты П. Навойчык (4 чэрвеня 2007 г.) 145a. Пасярод курганоў на татарскіх могілках ля Камена (4 чэрвеня 2007 г.) 145b. Татарскае надмагілле на тэрыторыі могільніка ля Камена (5 чэрвеня 2005 г.)

146. Стары крыж на Спаскіх могілках (5 чэрвеня 2007 г.) 147. Распавядае Канстанцін Чараповіч (5 чэрвеня 2007 г.) 148. Марыя Яўгель з Кастыкаў (6 чэрвеня 2007 г.) 149. Іван Яўгель з Кастыкаў (6 чэрвеня 2007 г.) 150. Мікалай Заяц з Кастыкаў (6 чэрвеня 2007 г.) 151. Ліштва адной з кастыцкіх хат (6 чэрвеня 2007 г.) 152. Мост праз Вілейскае вадасховішча ў Сосенцы (7 чэрвеня 2007 г.) 153. Распавядае Ганна Шалуха з Сосенкі (7 чэрвеня 2007 г.) 154. Ніна Пуцята з Сосенкі (7 чэрвеня 2007 г.) 155. Раіса Соніч з Рыбчына (7 чэрвеня 2007 г.) 156. Мікалай Мамай з Раздораў (8 чэрвеня 2007 г.) 157. Абсмаляныя лодкі на падворку М. Мамая ў Раздорах (8 чэрвеня 2007 г.) 158. Рачная бадзяга (Spongilla fluviatilis) 159. Гаспадарчая пабудова, в. Мамаі (8 чэрвеня 2007 г.) 160a. Накра з в. Мамаі (1970 г.) 160b. Восці з в. Мамаі (1970 г.) 161. Адзін з мноства чорных дубоў на Віліі ў ваколіцах Мамаяў (9 чэрвеня 2007 г.) 162. Фрагмент сялянскага двара, в. Трапалава (9 чэрвеня 2007 г.) 163. Рыбацкі сак (або сачок) з ваколіцаў Вілейкі (1970 г.) 164. Распавядае Мікалай Мамай з Трапалава (9 чэрвеня 2007 г.) 165. Вілія з боку вёскі Швяды (9 чэрвеня 2007 г.) 166. Усходняя ўскраіна вёскі Швяды (9 чэрвеня 2007 г.) 167. Упарадкаваны сялянскі двор ў вёсцы Швяды (9 чэрвеня 2007 г.) 168. Лазня на ўзбярэжжы Віліі, в. Швяды (9 чэрвеня 2007 г.)

169. Распавядае Валеры Мамай з Швядоў (9 чэрвеня 2007 г.) 170. Распавядае Соф’я Зялёнка з Рудні (10 чэрвеня 2007 г.) 171. Валянціна Нікіфарава з Рудні (10 чэрвеня 2007 г.) 172. Гандаль смаргонскімі абаранкамі на кірмашы ў Вільні (да 1930 г.) 173. Хата ў Вайнідзенятах (11 чэрвеня 2007 г.)

174. Ніна Кунавіч з Вайнідзенят (11 чэрвеня 2007 г.) 175. Вёска Рыбакі, выгляд з захаду (11 чэрвеня 2007 г.) 176. Вілія вышэй вёскі Рыбакі (11 чэрвеня 2007 г.) 177. Распавядае Анатоль Дагоцкі з Рыбакоў (11 чэрвеня 2007 г.) 178. Анатоль Дагоцкі і ягоны буч (11 чэрвеня 2007 г.)

Iliustracijų šaltiniai

309

Sum m a ry

Neris. Expedition of 2007 Volume 1 PRIEDAI

By Vykintas Vaitkevičius

310

In the summer of 1857, the owner of Lahojsk Estate and a member of a well-known noble family of the Grand Duchy of Lithuania Count Konstantinas Tiškevičius (Konstanty Tyszkiewicz) (1806–1868) organized a scientific expedition along the River Neris.1 Ten participants of the expedition covered the whole of 47 km on foot, sailed the remaining 463 km by boats and drew the first map of the Upper Reaches of the Neris (the stretch of 66 km) as well as the atlas of the 12 largest shoals of the river and accomplished a number of observation and measuring works within 38 days of the expedition. Besides, they explored the history, archaeology, ethnography and folklore on the riversides. The book Wilija i jej brzegi (1871) based on the fieldwork, which was published after the death of K. Tiškevičius, belongs to the golden treasury of the history of European science. In the summer of 2007, i.e. 150 years after the above-mentioned events, the travellers from Lithuania and Belarus repeated the expedition route of K. Tiškevičius. A number of researchers, who took part in this 28 day-long tour – geographers, historians of culture, archaeologists, ethnologists and folklorists, such as Mindaugas Černiauskas, Dr. Gražina Golubovska, Inga Kovalenkaitė, Doc. Filomena Kavoliūtė, Lina Sokolovaitė, Jurasis Unukovičius, Dr. Vykintas Vaitkevičius and Laura Valauskaitė, assisted by Dr. Liudmila Dučyc, Dr. Julia Gurskaja, Dr. Daiva Vaitkevičienė, Dr. Tacjana Valodzina and Andrej Vaiciachovič – devoted their attention to the nature, culture and history of the River Neris. The Upper Reaches of the Neris, which make up the stretch of 47 km, were explored on foot, whereas the remaining 463 km were covered by inflatable raft intended for 8–9 persons. The crew of this slowly sailing means of transport could only reach the speed of 3.5–4.5 km/h under favourable climatic conditions. Due to long distances of 18-28 km between camps, the working day of the expedition used to extend from 9 to 21 hours and more. At the outset of the expedition, the water level in the river was close to average summertime norm; however, after reaching the water measuring station of Buivydžiai near the Lithuanian-Belarus border (226 km) the river used to get shallower every day. Thus, there was a great opportunity to explore its rocky shoals and boulders in the riverbed. The weather was always changing; temperatures used to reach 25–30degC during the first ten days. After the exhaustive heat during the daytime, the night used to bring coolness. While coming 1

The Neris, the right affluent of the River Nemunas, which extends for 510 km, is called Вялья in Belorussian and Wilia in Polish. Neris flows along the territory of two countries – Belarus (282 km) and Lithuania (228 km).



As generally accepted, the remaining distance to the mouth of the river is provided.

to Lithuania, the heat was for the time being replaced by storms and rain. The boats were confronted with the western wind around Čiobiškis (75 km) and the showers in the Lower Reaches. The work accomplished is a collection of data accumulated by researches led by Vykintas Vaitkevičius. The concept of data does not only refer to the oral tradition and the photos but also to what we could call the description of the fieldwork accomplished by the group of scientists and the report of the most significant results of their empirical research (the determination of geographical location of objects, the data of observations, measurements, explorations, archaeological excavations and other). The scientific commentaries supplementing the data enable a better understanding of the Lithuanian-specific importance of the data collected and their context extending far beyond the river. The Neris and the entire set of data related to it is roughly divided into seven sections based on the geography, culture and historical development of the river: 1) headwaters; 2) the Upper Reaches from its headwaters to the confluence with Narochia (366 km, on the right); 3) the transitional stretch between the Upper Reaches and the Middle Reaches from the confluence with Narochia to Daniushava site (330 km, on the right); 4) the first section of the Middle Reaches from Daniushava site to the confluence with Žeimena (213 km, on the right); 5) the second section of the Middle Reaches from the confluence with Žeimena to Gegužinė site (60 km, on the left); 6) the transitional stretch between the Middle Reaches and the Lower Reaches from Gegužinė site to the confluence with Šventoji (44 km, on the right); 7) the Lower Reaches from the confluence with Šventoji to the mouth of the river. The first volume of the book covers the first three stretches of the river. The book on the expedition of 2007 is similar to one of K. Tiškevičius since the river is described consistently moving towards its Lower Reaches; shorter or longer paragraphs provide comprehensive descriptions of the objects of scientific interest as prompted by the process of narration. Nevertheless, the text of the book is not always monotonous: the narration is accompanied by the data about remarkable objects (the description of their geographical location, measurements, description of their peculiar features and other); original texts based on the transcription of oral narratives of the information providers in the Byelorussian language, the content of which is an inherent part of the most significant results of the expedition, are published at the end of the book. Dr. T. Valodzina and J. Unukovičius prepared transcription of oral narratives. Dr. V. Vaitkevičius selected and grouped the texts for the book. Dr. Nijolė Tuomienė conducted their final edition and has written summaries in Lithuanian. Ričardas Adamonis helped to translate the terms related to the fish and fishery into Lithuanian. The preparation of folklore texts for publishing was based on the assumption that it is by all means authentic source of information about the language and culture of this epoch. At some points, certain details in the narratives of the information providers and the questions asked by the researchers may seem irrelevant from the first sight but they help to follow the course of the dialogue and, what is most important, the chain of thoughts of the information providers. Since the book was written two years after the expedition, it is based on the field notes, transcription of oral narratives, photographs, video recordings and personal experiences. The names of locations and personal names in Byelorussian and Polish languages are transcribed in

Santraukos

311

Lithuanian characters in the book trying to follow the standard form of the names to the best degree possible. The lists of bilingual equivalents provided (Pages 154–164) reflect their original spelling. The mileage of the river is based on the book by Prof. Česlovas Kudaba Nerimi (1985). The geographical coordinates of objects are provided in WGS84 format. They were measured on the spot using the navigator Garmin Legend (greatest possible error of 5 m). PRIEDAI

312

The list of illustrations

1. Title page of the book by Konstantinas Tiškevičius 2. Precise burial place of K. Tiškevičius in the churchyard of Lahojsk Church is not known. Nevertheless, a fragment of the tombstone demolished during the Soviet Times was found in recent years (24-07-2006) 3. The discovery of the map of the Upper Reaches of the River Neris in the library of Vilnius University (10-02-2005) 4. The tour of J. Čechavičius along the Neris. Departure from Vileyka (around 1874–1880) 5. S. Kolupaila (on the left), H. Jonaitis (in the centre) and A. Sabaliauskas (on the right) near the Gaidys Stone in the River Neris near Valiukiškės Village, Širvintos District (1939) 6. Č. Kudaba (on the right) at the time of one of the expeditions 7. Near the headwaters of the Neris (1968) 8. The archaeological map of the Neris-Narach Lake vicinity drawn during the expedition of F. Pokrovskis in 1895. (Table of conventional signs: 1) group of barrows; 2) hill fort; 3) workshop of flint items; 4) finding place of an stone axe.) 9. Participants of Dūkštos Expedition in Sudervė Village (1970) 10. I. Stankevičiūtė and her colleagues explore the stones of the Neris between Vilnius and Kernavė (24-09-2004) 11. The environmental protest campaign (1988) 12. The tour to Belarus (21-05-2006)

13. Boats coming to the Lithuanian-Belarus border (in the front – the raft of researchers) (16-06-2007) 14. On the shoal near Gegužinė, Kaišiadorys District (from the left): Laura, Lina, Filomena, Gražina, Vykintas, Inga and Jurasis (30-062007) 15. The flagship of the Lithuanian delegation (from the left): Birutė, Vytis, Andrius and Vytautas (14-06-2007) 16. The raft of researchers during a spare minute of the expedition (30-06-2007) 17. The division of the Neris into seven stretches, which is followed in the book 18. The guide Viktar Radkevich (03-06-2007) 19. The Stepan Stone from the south side (2908-2004) 20. The Kulina Pine from the west side (29-082004) 21. Western part of the Zascebje Swamp (0306-2007) 22. The cut in the trunk of the Kulina Pine and the food donated by a stranger in the cavity of the cut (26-07-2006) 23. Ridge of the Stepan Stone (29-08-2004) 24. Alena Kapyl (on the rigth) speaks to Tacjana Valodzina (24-07-2006) 25. A fragment of the enamel horseshoe-shaped brooch found in the hill fort of Staroje Zaponne (Vitunichy) 26. Barrows of Niabyshyna (02-06-2007)

27. The waterhole at the headwaters of the Neris (grey colour) and groups of barrows (the size of circles indicates the number of barrows). Natural holy places: 1) The Stepan Stone and the Kulina Pine; 2) Karagodzishcha; 3) The Grave of Veljana (Cemetery of Shylentsy Village); 4) Lysaja hara of Vialikaje Pole. Localities: 5) Zascebje; 6) Pereimina (part of Zascebje); 7) Azarec (part of Zascebje); 8) Five Mounds 28. The old part of the cemetery of Krasniki Village (17-09-2005) 29. A tombstone in Zhamoysk Cemetery (2908-2004) 30a. A drawing of a stone cross in the margins of K. Tiškevičius’ map (1859) 30b. The stone cross transferred to the Museum of Stones in Minsk (30-08-2004) 31. Turf-covered grave in Asinavik Cemetery (02-06-2007) 32. The cross in the altar place of former Shkliantsy Orthodox Church (27-07-2006) 33. The headwaters of the Neris in the map of K. Tiškevičius (the hill of Lysaja hara is drawn south of the sources) (1859) 34. A narrow stretch not covered by trees shows that the waters of the Neris flow through that area (03-06-2007) 35. The link between the two marshy waterholes in the Upper Reaches of the Neris (1865–1866) 36. The link between the two marshy waterholes in the Upper Reaches of the Neris: 1) Neris; 2) Deriazhina; 3) Studzionka; 4) Stepan Stone 37. A fragment of the map of voivodeships of Vilnius, Trakai and Minsk (1665) 38. The former village Dolhae from the southwest side (03-06-2007) 39. Vialikaje Pole from the west side (06-062005) 40. The Neris near Kromavichy (06-06-2005) 41a. The hill fort of Haradzyshcha from the east side (03-06-2007) 41b. A fragment of ornamented ceramics found

at the foot of Haradzyshcha hill fort (03-062007) 42. Abandoned orthodox church of Vileyka at the Upper Reaches of the Neris (06-06-2005) 43. Below Vileyka in the Upper Reaches of the Neris, the river flows along the channel (03-062007) 44. Ruins of the pillbox in Sakovichy (03-062007) 45a. The Kamena Stone from the west side (2807-2003) 45b. Cups on the surface of the Kamena Stone (28-07-2003) 46. The cross and the inscription on the Kamena Stone (03-06-2007) 47. A cup-marked stone that has become a monument commemorating the anniversary of the expedition along the Neris (04-06-2007) 48. The first group of barrows in the Tartar cemetery in Kamena (05-06-2005) 49. Findings of the first group of barrows in Kamena: 1) a cup from the barrow No. 1; 2) a cup from the barrow No. 3; 3) a spearhead from the barrow No. 1(1, 3 – ceramics, 2 – iron) 50a. A plan and cross-section of barrow No. 5 of the second group of barrows in Kamena 50b. Part of the grave-good assemblage found in barrow No. 5 in the second group of barrows in Kamena 51. Kamena is a village located near the former Belarus-Polish border (1932–1933) 52. Home interior of Palina Navoichik (04-062007) 53. L. Balsys (on the left) and the priest Valentin (on the right) at the opening ceremony of the expedition (05-06-2007) 54. Locality of Krasny Berah (05-06-2007) 55. Mound in the cemetery of Spas considered the burial place of soldiers (05-06-2007) 56. So-called black oak in the Neris bed some distance downstream from the mouth of the river Kabylianka (05-06-2007)

Iliustracijų šaltiniai

313

PRIEDAI

314

57. Chronological scale of oaks found from 1968 to 1972 58. Barrows in Kastyki from the north-east side (05-06-2007) 59. Cups found in the barrows of Kastyki: 1) barrow No. 3; 2) barrow No. 2; 3) barrow No. 4; 4) barrow No. 5; 5) barrow No. 1; 6) barrow No. 7 60. Ivan Jaugel with the treasured portrait of his father in his hands (05-06-2007) 61a. Orthodox Church in Kastyki (05-06-2007) 61b. A homestead in Kastyki (2007-06-06) 62. Vicinities of Kastyki–Sutoki–Sosenka, now – eastern part of Vileyka Lake (1932–1933) 63a. A demonstration near the embankment of the water power plant before impounding the Neris (08-09-1973) 63b. The bank of Vileyka Lake near Sosenka Village (07-06-2007) 64. Map of archaeological monuments of the Stone Age and the Bronze Age in the area covered by Vileyka Lake 65. Some artefacts found in the barrows of Sosenka: 1) a pick; 2–5) knives; 6–7) fish-hooks; 8) a stud or a chisel; 9) an item of unidentified purpose; 10) a striker; 11) an item of unidentified purpose 66a. Grain store-house in Sosenka (07-062007) 66b. Inscriptions on the wall of a grain storehouse (07-06-2007) 67. Nina Puciata from Sosenka (07-06-2007) 68. Commemorative cover marked by the stamp of the opening day in Vileyka Museum on 7 June 2007 69. Remnants of Eiguliai Bridge near Vilijampolė Bridge in Kaunas ruined by the flood of the Neris (1926) 70. Kamena. The perch (on the left) and the pike (on the right) carved by Josif Navoichik are stored along with other holy things (04-062007) 71a. Historical coat of arms of Vileyka (1845)

71b. Current coat of arms of Vileyka 72. The Pacas’ Bold Pate Stone on the marshy riverside of the Neris (08-06-2007) 73a. The static testing of the railway bridge across the Neris near Vileyka by the load of two trains (around 1905) 73b. The old pillars of the railway bridge (0806-2007) 74. The Neris near Damanava (08-06-2007) 75. Razdory. Boat in the homestead of Mikolai Mamai (08-06-2007) 76. Mikalay Mamai from Razdory (08-06-2007) 77. Surroundings of Mamai (1932–1933) 78. So-called black oak downstream from Mamai (09-06-2007) 79. Bargaining between forest workers and wood merchants (the scale of the map of K. Tiškevičius on the log) (1859) 80. Aliaksejev Peravoz. Place of former cemetery chapel (09-06-2007) 81. Nakra used by the fishermen of Trapalava (09-06-2007) 82a. Jeramei Mamai with his gaff (09-06-2007) 82b. The holder of Jeramei Mamai’s gaff (09-062007) 83. One of the ways of attaching and using nakra 84. Trapalava. Bee-hive of Vladzimir Mamai in a tree stump (09-06-2007) 85. The Piatushok Stone in front of Shviady Village from the northeast side (09-06-2007) 86. Vasil’ Mamai from Shviady talking (09-062007) 87. Fishermen of Shviady wading across the water with a push-net (09-06-2007) 88. Lake Narach and the headwaters of the Narach River (1865–1866) 89. The Neris after its confluence with the Narach River (2007-06-10) 90. Islands in the Neris bed near the Shviady Village (around 2006) 91. The Topchiak Stone from the southwest side (10-06-2007) 92a. Zalesse Manor House from the yard-side (10-06-2007)

92b. Portico of Zalesse Manor House (10-062007) 93. The quay of Rudnia (10-06-2007) 94a–b. Dubok (306 km): the Neris can be crossed by pushing off with a casual pole (1406-2007) 95. Neris Lake in the place of quarries of the silicate concrete plant in Smarhon (around 2006) 96. The protective embankment separates the former bed of the Neris from the overflown waters of the Lake in the quarries (10-06-2007) 97. Iron artefacts from the barrows near former folwark of Slabodka: 1) a shield boss from the side and the top; 2) a knife; 3) a battle axe 98a. Smarhon coat of arms 98b. Smarhon Academy of Bears (1865) 99. Elena Alkhimovich trades in Smarhon bagels in Vilnius (1920–1930) 100. The loops of the Neris below Smarhon (1932–1933) 101a. Residential house of Helena Shurpa (1106-2007) 101b. Helena Shurpa from Vajnydzianaty Village (11-06-2007) 102. Orthodox Church of Rybaki (Svetliany) (11-06-2007) 103. In the loops of the Neris below Vajnydzianaty Village (11-06-2007) 104a. Cows in the Neris below Vajnydzianaty Village (11-06-2007) 104b. Cows in the Neris in the surroundings of Vileyka (1962) 105. Street in Ribaki Village (11-06-2007) 106. Anatoly Dagocky from Ribaki (11-062007) 107. Measuring the vedėja (a push-net attached to two poles) of Anatoly Dagocky (Liudvikas on the left, Vytautas on the right; the gaff resting near the wall on the left) (11-06-2007) 108. Drawing of the fishing tools – the illustration in the book of the expedition of K. Tiškevičius 109a. The Church of Danushava (11-06-2007)

109b. Interior of the Church of Danushava (1206-2007) 110. Filomena in the shadow of a linden-tree in the churchyard of Danushava (12-06-2007) 111. Jadvyga Tereza Skrobot from Danushava (12-06-2007) 112. Stackyard at the outskirts of Danushava (12-06-2007) 113. The Verebiejus Stone from the southeast side (12-06-2007) 114. The Neris below Danushava (12-06-2007) 115. Lidzia Parfianovich from Zhamoysk (0306-2007) 116. Nina Skakun from Zhamoysk (29-082004) 117. Vanda Dobysh and Janina Pradzied from Krasniki (24-07-2006) 118a. The Stepan Stone (in the background) and the Frozen Ox (in the front) (29-08-2004) 118b. The Kulina Pine (26-07-2006) 119. The Stepan Stone (26-07-2006) 120. Sciapan Glazko from Studzenka talking. From the left: J. Gurskaja, V. Vaitkevichius, S. Glazko, J. Unukovich (02-06-2007) 121. Mikalai Lynko from Kromavichy (27-072006) 122. Jevgenija Sobal’ from Shylentsy (27-072006) 123. Klaudia Kovel from Shkliantsy (17-092005) 124. Southwestern part of the Zascebje Swamp (03-06-2007) 125. Western border of the Zascebje Swamp – the waters of the Neris already flow across the stretch not covered by trees (03-06-2007) 126. The Neris near Shylentsy (06-06-2005) 127. The twists of the Neris mentioned by the residents of the villages in the Upper Reaches of the river (1859) 128. The remote fields called Piavnoe pole of Bajary Village (26-07-2007) 129. Two of the five barrows in the vicinity of Five Mounds (03-06-2007)

Iliustracijų šaltiniai

315

PRIEDAI

316

130. The former place of Snake’s Grave from the north side (03-06-2007) 131. The remote fields of Zhamoysk from the north side (03-06-2007) 132. Aliaksandr Bialkovich from Zhamoysk (06-06-2005) 133. One of the barrows of Studzionka (02-062007) 134. The place of Stankrul Estate from the north side (02-06-2007) 135a. A stone cross in the former churchyard of the Orthodox Church of Shkliantsy (17-09-2005) 135b. The stone with a bowl in the place of the Orthodox Church of Shkliantsy (17-09-2005) 136. The Barrow of Dolhaje (03-06-2007) 137. The view to the mountain Lysaja hara from the west side (the right bank of the Neris) (0606-2005) 138. Location of the old cemetery of Shylentsy – gravel pits (06-06-2005) 139. One of the oldest buildings of Kromavichy (24-07-2006) 140. Sofja Nasenik from Haradzishcha (03-062007) 141.The gates of a homestead in Haradzishcha decorated on the occassion of the Day of the Holy Trinity (03-06-2007) 142. The Kamena Stone with a cross (1859) 143a. The Kamena Stone with a cross from the south side (05-06-2005) 143b. The Kamena Stone with a cross from the northwest side (05-06-2005) 144a. Palina Navoichik from Kamena (holding consecrated candles in her hand) (04-06-2007) 144b. A fragment of the home interior of Palina Navoichik (04-06-2007) 145a. The Tartar cemetery in the area of the barrows of Kamena (04-06-2007) 145b. A Tartar tombstone in the area of the barrows of Kamena (05-06-2005) 146. One of the old crosses in the cemetery of Spas (05-06-2007) 147. Konstantin Charapovich talking (05-062007)

148. Marija Jaugel from Kastyki (06-06-2007) 149. Ivan Jaugel from Kastyki (06-06-2007) 150. Mikalai Zajac from Kastyki (06-06-2007) 151. Decoration of one of the houses in Kastyki (06-06-2007) 152. Bridge of Sosenka across the Vileyka Lake (07-06-2007) 153. Hana Shalucha from Sosenka talking (0706-2007) 154. Nina Puciata from Sosenka (07-06-2007) 155. Raisa Sonich from Rybchina (07-06-2007) 156. Mikalai Mamai from Razdory (08-06-2007) 157. Boats covered by tar in the homestead of M. Mamai in Razdory (08-06-2007) 158. Fresh-water sponge (Spongilla fluviatilis) 159. One of the old household buildings in Mamai (08-06-2007) 160a. Nakra used by the fishermen of Mamai (1970) 160b. Gaff used by the fishermen of Mamai (1970) 161. One of so-called black oaks in the escarpments of the Neris in the surroundings of Mamai (09-06-2007) 162. A homestead in Trapalava Village (09-062007) 163. Fisherman’s scoop-net sak, or sachok in the vicinity of Vileyka (1970) 164. Mikalai Mamai from Trapalava talking (09-06-2007) 165. Landscape of the Neris in front of Shviady Village (09-06-2007) 166. Eastern border of Shviady Village (09-062007) 167. One of the most beautiful homesteads of Shviady (09-06-2007) 168. A bathhouse on the river bank in Shviady Village (09-06-2007) 169. Valer Mamai from Shviady talking (09-062007) 170. Sofja Zialionka from Rudnia talking (1006-2007) 171. Valentina Nikifarova from Rudnia (10-062007)

172. Trade in Smarhon bagels in the market of Vilnius (around 1930) 173. One of the homesteads of Vainidzianaty (11-06-2007) 174. Nina Kunavich from Vainidzianaty (11-062007) 175. Rybaki Village from the west side (11-062007)

176. The River Neris upstream from the Rybaki Village (11-06-2007) 177. Anatoli Dagocki from Rybaki talking (1106-2007) 178. Anatoli Dagocki and his fishing-basket (Lith. bučius) (11-06-2007)

Iliustracijų šaltiniai

317

Asm e n va r d ž i ų rody k l ė

PRIEDAI

318

eksp. – 2007 m. ekspedicijos dalyvis gim. – giminė ist. – istorinė asmenybė kult. – kultūros veikėjas moksl. – mokslininkas, tyrinėtojas pat. – 2007 m. ir kitų ekspedicijų metu sutikti pateikėjai pav. – 2007 m. ekspedicijos metu arba kituose šaltiniuose užfiksuota pavardė prav. – pravardė talk. – 2007 m. ekspedicijos talkininkas

Rodyklė apima tekste minimus ir iliustracijose vaizduojamus asmenis bei asmenvardžius – kompleksinių tyrimų objektą. Juodai paryškinti puslapių numeriai nurodo vienam ar kitam asmeniui specialiai skirtas teksto dalis. Raidelė n virš skaičiaus žymi iliustraciją (nuotrauką). Rodyklėje vartojamas asmenų apibūdinimas (eksp., ist. ir kitaip), be abejonės, yra sąlyginis.

Adamonis Ričardas, pat. 106, 166 Alchimovič Elena, ist. 126 Andrijevskiai, pav. 235

Babeckaitė Snieguolė, eksp. 23

Bagočiūnas Saulius, talk. 18 Balsys Liutauras, eksp. 23, 70, 71n, 101 Baranovskis, pav. 56 Bartelis Artūras, ist. 12 Batoras Steponas, ist. 46, 49 Batūra Genadzis, pat. 196–197 Batūra Mikalajus, pat. 175–177, 195, 208, 213, 216 Batūros, pav. 54, 56 Bebras, prav. žr. Mamajus Mikalajus Beganskis, pav. 226 Bialkovičius Aliaksandras, pat. 174–175, 207n, 212 Bublis, pav. 77 Butrimas, pav. 75 Butvilas Juozas, pat. 138 Butvilavičius, ist. 44, 56

Cehak-Holubovičova Helena, moksl. 15

Chmelevskis, ist. 46, 49 Cimofejonakas Vasilis, pat. 46, 208–210

Čarnyš, pav. 56

Čechavičius Juzefas, ist. 12–13 Čepelis, pav. 75 Čerapovičius Konstantinas, pat. 73, 198–199, 220, 225–226n, 227 Černiauskas Mindaugas, eksp. 21, 30, 51, 70, 83, 85, 100 Čiegis, pav. 77 Čiupkai, pav. 73

Dabyš Vanda, pat. 171n

Dabyšiai, gim. 54, 187, 212–213 Dobyšas Vasilis, pat. 212, 213–214 Dagockis Anatolis, pat. 131–135, 132n, 135n, 292–301, 298n, 300n Damaševičius Vytautas, eksp. 21, 23n, 24, 80, 83, 100, 108, 135n Dovydaitis Jurgis, kult. 125 Dučyc Liudmila, moksl. 18, 30, 76 Dureika, pav. 127

Filistovičiai, pav. 242

Frank Roslyn M., moksl. 124 Gaičukai, pav. 54, 56 Galdickaja, pav. 137 Garšva Kazimieras 18 Gaudevičius, pav. 137 Giedraitis Liudvikas, eksp. 9, 23, 83, 126, 135n Gyl, pav. 85, 127, 137 Gintautai, pav. 44 Girininkienė Vida, eksp. 22 Girkienė Zita, eksp. 23 Girkus Romualdas, eksp. 23–24 Glazko Alena, pat. 200, 202 Glazko Maryja (g. 1932), pat. 177–180, 193–194, 201 Glazko Maryja (g. 1926), pat. 194, 200, 202 Glazko Michailas, pat. 179, 194, 200, 202, 205 Glazko Sciapanas, pat. 181n, 189–190, 196, 202–203, 207–208 Gmyzos, pav. 44 Golubovska Gražina, eksp. 21, 22n Gornovskiai, gim. 56 Griškaitė Reda, moksl. 9, 18 Gulis, pav. 77 Gurskaja Julia, moksl. 18, 30

Holubovičius Vladimiras, moksl. 15 Jacukovič, pav. 242 Janukonis Marius, diplomatas 70 Jarašonkai, pav. 235 Jaugel Maryja, pat. 228n–229, 233–235 Jaugelis Ivanas, pat. 76–77n, 79, 138, 227, 229, 230n–231 Jonaitis H., ist. 13, 14n Jonynaitė Dalia, eksp. 23 Jucevičius Algimantas, eksp. 23, 78, 83 Kačujeva Sofja, pat. 189, 209–210

Kairia, pav. 102 Kaminskiai, gim. 48 Kaminskiai (kitaip – Kamenskiai), gim. 61 Kaminskis Fiodoras, pat. 180 Kapyl Alena, pat. 37, 38n, 172–174

Karalius, prav. žr. Mamajus Ivanas Karolis, ist. 268 Karpovičiai, pav. 73 Karvelis, pav. 75 Kasperavičius Vladas, eksp. 23 Katerina II, ist. 90 Kavoliūtė Filomena, eksp. 21, 22n, 70, 83, 100–101, 138n, 140, 274n Kazak Leanida, pat. 224–225 Kirkoras Adomas Honorijus, ist. 10, 88 Kirmel, pav. 102 Kiška Jonušas, ist. 136 Kiškienė Kristina, ist. 136 Kiškos, gim. 136 Klimionkos, pav. 242 Kogeliai, pav. 68 Kolupaila Steponas, moksl. 13, 14n, 16 Kontny Bartošas, moksl. 123 Korzonas Abdonas, ist. 13 Kostenka Vitalis, eksp. 18, 24 Kovalenkaitė Inga, eksp. 21, 22n Kovel Klaudija, pat. 187–188n, 211 Kozielai, gim. 74 Kruglianin Kaceryna, pat. 188–189, 198, 210 Kudaba Česlovas, moksl. 14n, 26, 52–53, 73, 137 Kuleš Ela, eksp. 9, 126 Kuleš Volha, pat. 88, 246–247 Kunavič Nina, pat. 128–129, 286–292, 289n

Lazaras Mikalajus, pat. 257, 267–268

Leščevič, pav. 137 Liaudanskis Aliaksandras, moksl. 65 Lynko Aliaksandra, pat. 56, 185 Lynko Mikalajus, pat. 37, 183–185n, 197 Lynko, pav. 56 Liscevičius Genadzis, pat. 110, 269, 274–275 Lobačevskaja Olga, moksl. 18 Lobač Alena, pat. 223 Lobač Hana, pat. 222 Lobačiai, pav. 68 Lobačius Boleslovas, pat. 68

Maceikovič, pav. 68

Mamajus, ist. 97, 271 Mamajus, pav. 97, 108, 254, 259, 271

Asmenvardžių rodyklė

319

PRIEDAI

320

Mamajus Ivanas, pat. 109 Mamajus Jeramėjus, pat. 104, 260, 262, 266– 267, 278–279 Mamajus Michailas, pat. 110, 266, 268, 270, 273 Mamajus Mikalajus (iš Mamajų k.), pat. 255– 256, 258, 268–269 Mamajus Mikalajus (iš Razdorų k.), pat. 95n– 97, 111, 199, 247, 248n–255, 258, 262–263, 266, 270–272, 275–276, 278–280 Mamaj Nina, pat. 272–273, 276 Mamajus Valeras, pat. 111, 274n, 275, 277–278 Mamajus Vasilis, pat. 109n, 269–270, 273 Mamajus Veniras, pat. 110 Mamajus Viačeslavas, pat. 277 Mamajus Vladzimiras, pat. 107, 135, 254, 258– 265, 264n, 267 Marcinkevičius Jonas, ist. 124 Markevičiai, pav. 271 Markevičius Viačeslavas, pat. 111, 270, 275 Michalevičius Michailas, eksp. 81, 93, 126 Mikulėnienė Danguolė, moksl. 18, 45

Napoleonas, ist. 46, 207, 212 Narbutas, pav. 113 Narbutas Teodoras, ist. 47 Naruševičius, pav. 114 Narutis, pav. 114 Nasenik Sofja, pat. 31, 190–191, 216–217n, 218 Navickas Kęstutis, eksp. 18, 23, 25 Navickiai, pav. 54, 137 Navoičik Maryja, pat. 218 Navoičik Palina, pat. 68, 221n–222 Navoičik Sofja, pat. 219–220 Navoičikai, pav. 68 Navoičikas Josifas, pat. 71, 90 Navoičikas Ivanas, pat. 221, 223–225 Niaverka Piotras, pat. 187, 198, 203 Nikifarova Valentina, pat. 119–120, 280–284n, 285 Noreika, pav. 114 Odyncai, gim. 56

Oginskiai, gim. 118 Oginskis Mykolas Kleopas, ist. 118

Pacai, gim. 59, 90–91

Padelis Balys, pat. 125 Papliouka Nadzeja, pat. 56, 177, 195–196 Parfianovič Lidzija, pat. 30, 53, 167n–169, 192–194, 201–202, 204–207 Pazlevičius Stanislavas, pat. 106, 115 Pilinkus Saulius, eksp. 23 Piškinaitė-Kazlauskienė Laura, moksl. 107 Plikis, pav. 75 Pokrovskis Fiodoras, ist. 15, 16n Pradzied Janina, pat. 171n Procharavas Andrejus, moksl. 18 Puciata Nina, pat. 85–87, 86n, 236–237, 239n–240 Puodžiūnas J., ist. 13 Putelis Vidmantas, eksp. 23 Putričiai, pav. 73

Racevič Nadzeja, pat. 135, 292–294

Radkevičius Viktaras, pat. 30, 31n, 51 Radvila Karolis Stanislovas, ist. 124 Radvila Mikalojus, ist. 61 Radvilos, gim. 124, 136 Rameika, pav. 75 Ratautas, pav. 107 Razauskas Dainius, eksp. 23, 113 Razbockaja Hana, pat. 182–183 Rimša, pav. 124 Rogačius Anatolis, talk. 102 Rogvolodas, ist. 63 Romanovas Jevdokimas, moksl. 63 Ruseckas, ist. 32 Ruseckai, pav. 73 Rutkowska Krystyna, moksl. 166 Rutkovskiai, gim. 56

Sabaliauskas Adolfas, ist. 14n

Sakalauskai, pav. 44 Salavej, pav. 271 Sapiežka Vasilis, ist. 78 Seržant Albina, pat. 219–220 Seržantai, pav. 68 Sialickaja Halina, pat. 181–182 Siesickiai, gim. 114 Simaitis Andrius, eksp. 22, 23n

Skakun Marylia, pat. 172 Skakun Lidzija, pat. 174, 210 Skakun Nina, pat. 169–170n, 191–192, 201, 205 Skrobot Jadvyga Teresa, pat. 137–139n Skrobot, pav. 138 Sobal Jevgenija, pat. 186n–187 Sokolovaitė Lina, eksp. 21, 22n, 30, 51, 83, 238n Sonič Raisa, pat. 73, 88, 240–246, 241n Sperskiai, gim. 114 Spruogis, pav. 77 Stanislauskienė Birutė, eksp. 22, 23n Stankevičiai, pav. 73 Stankevičiūtė Ida, kult. 16, 17n, 18 Staverai, gim. 48 Survila, pav. 137 Suškevič Tacjana, pat. 181–182 Svirskiai, gim. 114

Šabanai, pav. 73

Šajukai, pav. 271 Šaknys Žilvytis Bernardas, moksl. 18 Šalucha Hana, pat. 84, 235–138n Šaluchos, pav. 235 Šantyras Jurgis, ist. 30 Šarkevičiai, pav. 44 Ščerba Ana, pat. 69 Šimanovska, pav. 137 Šynkevič Ramualda, pat. 55, 171, 194–195, 215 Šynkevičiai, gim. 56 Šulcas Mykolas Angelas, ist. 118 Šurpa, pav. 127 Šurpa Helena, pat. 128n

Tarasenka Petras, ist. 15

Tarvydas Algirdas, talk. 18 Teichmanas, ist. 123 Tiškevičiai, pav. 94, 138 Tiškevičius Konstantinas, ist. 9, 10–12n, 18, 30, 32–33, 45, 50, 55–59, 61, 67, 69–70, 72, 76, 79, 80, 84, 88, 90, 103, 109–110, 116, 118, 125–126, 131, 133, 135–136, 140–141 Tiškevičius Vasilius, ist. 59 Tomaševičius, ist. 138

Tridenskis, ist. 73 Trinkūnas Jonas, kult. 16 Trockiai, pav. 73 Tuomienė Nijolė, moksl. 166

Unukovičius Jurasis, eksp. 18, 21, 22n, 30, 83,



109n, 166, 238n, 264n

Vaiciachovičius Andrejus, moksl. 18, 30, 48, 67

Vaitiekūnas Petras, moksl. 14 Vaitkevičienė Daiva, eksp. 18, 21, 87 Vaitkevičius Vykintas, eksp. 21, 22n, 30, 51, 67, 83, 87, 100, 109n, 113, 166, 264n Valauskaitė Laura, eksp. 21, 22n Valentinas, šventikas 70, 71n Valodzina Tacjana, moksl. 18, 30, 38n, 166 Velaišis, pav. 77 Verabiejus, pav. 141 Verkauskas Bronius, pat. 88, 89, 106 Vėževičius (kitaip – Viaževičius), pav. 76, 242 Vidmantas Stanislovas, pat. 77 Vidūnas Vytis, eksp. 18, 23n, 70, 108 Vileišis Anupras, ist. 92 Vileišis Petras, ist. 92 Vitas Adomas, moksl. 74 Vitukas, pav. 127 Vytautas, ist. 64 Volkai-Lanevskiai, gim. 56 Vseslavičius Borisas, ist. 62

Zacharyč Maryja, pat. 285 Zaiceva Halina, talk. 25 Zaicevas Aliaksandras, talk. 18 Zaikouskis Edvardas, moksl. 32, 35 Zajacas Mikalajus, pat. 80, 229, 231–232n, 233 Zaleskis Antanas, ist. 12 Zialionka Sofja, pat. 280n, 286 Znamierovska-Priuferova Marija, moksl. 107 Zubrickiai, pav. 44 Zveruga Jaroslavas, moksl. 65, 76 Žemulis Feliksas, eksp. 9, 22 Žičkienė Aušra, moksl. 18 Žolnerovičiai, pav. 242 Žvirgždas Stanislovas, kult. 13

Asmenvardžių rodyklė

321

G eografinė rodyklė

PRIEDAI

322

akm. – akmuo apskr. – apskritis buv. – buvęs dal. – dalis g-ja – girininkija k. – kaimas kln. – kalnas kunig. – kunigaikštystė m. – miestas m. ū. – miškų ūkis mstl. – miestelis pal. – palivarkas pl. – pelkė prp. – parapija r. – rajonas sr. – sritis up. – upė vls. – valsčius vtv. – vietovė Rodyklė apima tekste paminėtas ir iliustracijose matomas geografines vietas, administracinius bei teritorinius vienetus, išskyrus Neries upę, kuriai skiriama ši knyga, valstybių pavadinimus ir vietovardžius, įtrauktus į dvikalbį vietovardžių sąrašą (p. 154–161). Paryškinti puslapių numeriai nurodo vienai ar kitai geografinei vietai specialiai skirtas teksto dalis. Raidelė n virš skaičiaus žymi iliustraciją – nuotrauką, piešinį, schemą ar žemėlapį.

Alauša, up. 113

Alaušas, ež. 113 Alekso perkėla, vtv. 94, 97, 98n, 102–103, 103n, 120 Alešiškės, k. 124 Alianecas, k. 118 Alšanka, buv. k. 82 Alšėnai, k. 75 Amnišavas, k. 51 Andrejeucai, k. 114 Anykščiai, prp. 87 Anoškai, k. 67 Antalieptės marios 83 Ardija, up. 97, 118–119 Ardiškis, k. 13, 97

Arpa, k. 76 Asinavikas, k. 39, 43, 45, 46, 47n, 49 Asipavičiai, k. 93 Astaškavas, k. 76 Astravas, m. 68 Astravas, r. 106, 125 Ašmena, up. 115 Avečki žr. Sasnovka Azarecas, vtv. 40, 204; taip pat žr. Zascebjė, pl. 40

Bajorai, k. 32, 34, 36, 38, 40–43, 44–45, 47–48,

183, 186, 187, 195, 203 – pilkapiai 42, 43, 200n, 200–201 Bakūnkai, k. 69n, 72

Baltijos aukštumos 71 Baltijos jūra 32, 81, 83 Baravina, vtv. 174 Beriozkos, k. 214 Beržuona, up. 32, 58, 81, 83 Biagomlis, m. ū. 32, 41, 46 Biagomlis, mstl. 31, 37, 40–42, 48, 177, 184, 186, 190, 194, 200–201, 204 Biagomlis, prp. 86–87 Biala, k. 286 Biala, up. 97, 121 Biruliai, k. 67 Bistryčia, mstl. 114 Bologojė, m. 92 Būgas, up. 120 Buivydžiai, mstl. 15, 23–24, 88, 114, 123 – vandens matavimo stotis 24, 118 Butrimava, k. 75

Čapelščina, k. 73–75, 78–79, 113, 225–227

Eiguliai, m. dal. 89n

Eišiškės, mstl. 138 Elektrėnai, sav. Elektrėnų marios 83 Ežerynas, vtv. 34, 51

Fiodoro laukeliai, vtv. 32 Garaviškės, k. 124

Gardinas, m. 67 Gardinas, sr. 166 Gegužinė, k. 17, 22, 26 Gervėčiai, mstl. 24, 75, 138 Gervėta, up. 124, 126 Gilutis, ež. 133 Gyvatės kapas, vtv. 35, 40–41, 47, 203n, 203–205 Gogalevka, k. 35 Grabianai, k. 44, 57–58, 194 Gubų miškas 42

Čiobiškis, mstl. 23, 25, 88–89, 106

Haradziščas, k. 31, 39, 57, 58n–59, 216–218

Damanava, k. 93n, 111, 247

Ignalina, r. 105

Daniušava, k. ir prp. 26, 126, 131, 134, 136–140, 140n, 141, 166, 291, 294, 299–300 – bažnyčia 13, 136–138, 137n, 138n Dauginava, mstl. 44, 53n, 225, 238 Daugpilis, m. 121 Dauguva, up. 62, 63 Daunoriškės, k. 133 Deriažina, up. 52 Dieveniškės, mstl. 48, 87 Dnepras, up. 32, 39, 83 Dobrovolskas, k. 77 Dokšica, m. 44, 46 Dokšica, r. 40, 55, 166 Dolhajė, buv. k. 31, 41, 53–54n, 182, 186, 190, 192, 194–196, 205, 212n – pilkapiai 40–41 Dubiščas, k. 93 Dubokas, k. 121 Dūkštos, mstl. 15 Dziaružkai, buv. k. 44, 55–56

Ilgoji sala žr. Dolhajė Ilija, up. 75, 88, 242 Ivanauščina, k. dal. 269–270 Izbiščas, k. 40

Jermoličiai, k. 245

Jonava, m. 24–25, 82–83, 88, 105–106 Jonionys, k. 131 Juodoji jūra 32, 81, 83 Jurbarkas, r. 88 Kabylianka, up. 74–75 Kabylianka, k. 75 Kabyljė, k. 75 Kaišiadorys, r. 21 Kamaja, up. 89 Kamenas, k. 40, 60, 61n–71, 62n, 64n, 65n, 69n, 73–74, 97, 218–224, 224, 229–230 – akmuo su kryžiumi 61–62, 218–220, 219n, 220n

Geografinė rodyklė

323

PRIEDAI

324

Maladečina, m. 111, 118, 198, 268 Malyškos, k. 39 Malmygai, buv. k. 82–83, 88, 113, 246–247 Mamajai, k. 75, 97, 98n, 99–100, 101n, 111, 254–257, 255n Margavica, k. 42 Markovcai, k. 136, 141 – Verebiejus, akm. 141n Markūnai, k. 103, 106 Maskva, m. 243, 268 Mergežeris, ež. 35 Merkinė, mstl. 114 Merkys, up. 57, 71, 72 Meškonys, k. 98, 108 Miadzvedzina, k. 75, 93 Milča, dv. 53n, 55, 68 Milča, k. 45, 46 Minskas, m. 18, 46, 60, 77–78, 80–81, 121–123, 233 Minsko arkivyskupija 86 Minsko aukštuma 71 Minsko vaivadija 43, 53 Myrius, mstl. 124 Mirkliškės, k. 124 Mockos, k. 138 Musteika, k. 48 Mūša, up. 113

Naikiai, k. 63

Oktiabrskojė, k. 75

Pachomavas, buv. k. 82, 240–241

Pagostas, mstl. 230 Pakalniai, k. 39 Panara, k. 114–115 Panarka, up. 115 Paneriai, k. 106 Pastovys, m. 90 Pela, up. 90 Penki kaupai, vtv. 40–41, 201n, 201–202 Peravozai, k. 127 Pereimina, vtv. 34, 40–41, 172, 174, 204; taip pat žr. Zascebjė, pl. Peterburgas, m. 12 Pisa, up. 113 Pjany Lesas žr. Sasnovaja Pleščenicos, m. 233 Plikavičiai, k. 75 Pliosai, k. 94, 98n – šaltinis 95 Polesė 57 Polockas, m. ir kunig. 46, 62–63, 92 Polocko vaivadija 43 Ponia, up. 81 Prieglius, up. 113 Puntukas, akm. 63 Putriškės, k. 89

Rabunė, buv. k. 230

Naratai, k. 126 Naročia, up. 26, 53n, 71, 77n, 94, 102, 113–116, 114n, 117, 278 Narutis, ež. 13, 16n, 113, 114n Naugardukas, m. 67 Navasiolkai, k. 39, 47, 175; taip pat žr. Asinavikas Nemunas, up. 13, 16–17, 32, 57, 67, 70–71, 83, 88, 114–115, 120, 131, 198–199, 265 Nemunėlis, up. 113 Netiesos, k. 105 Niabyšinas, k. 39n, 46

Rameikos, k. 75 Razdorai, k. 94, 95n, 96, 98n, 102, 111, 113, 248–254 Rybakai, k. 126, 128, 129n, 131–135, 292n, 292–301, 295n Rybčianka, up. žr. Ilija Rybčinas, buv. k. 73, 82–83, 88, 240, 241–246 Rimdžiūnai, k. 24, 125 Rimšenentai, k. 16n, 124 Rudnia, k. 118–120, 120n, 280–285 – keltas ir prieplauka 119–120

Obolcai, k. 77

Sakovičiai, k. 48, 55, 60n

Oka, up. 55

Saleninkai, k. 105

Salos, mstl. 136 Sasnovaja, k. 45, 46, 175, 208–209 Sasnovka, k. 127 Sedlecas, m. 92 Senišča, buv. k. 82 Seredžius, mstl. 88 Servėčė, up. 73, 78, 81n, 84, 234 Siesikai, ež. 114 Slabada, buv. k. 82, 245 Slabodka, k. 98n, 101, 258, 263 Slabodka, pal. 123n Slipkai, k. 85 Smurgainys, m. 15, 22, 68, 74, 82, 97, 115, 119, 121, 122–126, 126n, 133, 135, 253–254, 281, 286–287, 287, 293 – akademija 124–125n – silikatinių betono gaminių gamykla 116, 121– 122, 122n, 281 Smurgainys, r. 113–116, 125, 129, 166 Sosenka, k. 80, 81n, 82n, 83, 84n, 84–87, 85n, 90, 113, 128, 230, 235–240 Spasas, k. 55, 69n, 72–74n, 224–225 Spėra, ež. 114 Stabas, pl. 35 Stabinė, vtv. 35 Stachai, k. 55 Stan Krulis, buv. pal. 45–47, 46n, 209n, 209–210 Staroje Zaponė, k. 39n, 44 Stepano akmuo, vtv. 31–38, 32n, 37n, 40n, 41, 50, 52n, 167–191, 175n, 180n Stešicai, k. 72, 73, 230 Strėčia, up. 75 Studzionka, k. 30, 181 – pilkapiai 42, 207–208, 208n Studzionka, up. 42, 52 Sudervė, mstl. 17n Suškovo laukas, vtv. 41 Sutokai, buv. k. 80, 81n, 234–235 Sutokai, vtv. 278 Suvalkai, m. 287 Svetlionys, dv. 126–127, 131 Svieris, ež. 16n, 114–115 Svisločius, up. 81, 83

Šelavičiai, buv. k. 254–255, 268–270

Šiauliai, m. 131 Šilėnai, k. 131 Šylencai, k. 31, 38, 40, 43, 52n, 55, 186, 189, 190, 196n, 198 – kapinės 36, 214n, 214–215 Škliancai, k. 36, 44, 49n, 51, 52n, 57, 113, 210– 211, 211n – pilkapiai 43 Škliany Lugas, buv. k. 82 Švedai, k. 97, 98n, 106, 108–112, 117, 257, 261, 266n, 267n, 267–278, 270n, 274n – Gaidelis, akm. 108n, 108–109, 266n, 266–267 – pilkapių grupė (pirmoji) 110 – pilkapių grupė (antroji) 110 Švenčionys, apskr. 108, 116 Švenčionių kalvynas 71 Švendubrė, k. 63 Šventoji, up. 15, 25, 26, 71

Topčiakas, akm. 117n, 278–280

Totorė, up. žr. Biala Trakai, m. 21 Trakų vaivadija 53 Trapalava, k. 74, 97, 102, 107n, 111, 113, 128, 258–265, 259n

Uglėnai, buv. k. 136

Ukmergė, m. 15 Ungura, up. 113 Uoksna, up. 123, 124 Uša, up. 94, 110, 117–118, 274, 279

Ūla, up. 57 Vainidzeniatai, k. 115, 124, 126–130, 127n, 128n, 131, 287–292, 288n Vaitkuškis, k. 15 Valiukiškiai, k. 14 Varapniškės, k. 39 Varšuva, m. 121 Veina, k. 40 Vepriai, mstl. 35

Geografinė rodyklė

325

PRIEDAI

326

Veprio ež. 35 Verebuškės, k. 127 Vialikaje Polė, k. 30, 32, 34, 38, 40–41, 43, 50n, 52n, 53, 54n–55, 115, 185, 187, 189, 194, 197–198, 212–213 – Lysaja Hara, kln. 50, 213n Viazynė, k. ir vls. 78, 243 Viazynka, up. žr. Ilija Vidurio Lietuvos žemuma 71 Vieškai, k. 44, 194, 199 Vievis, mstl. 35 Vileika, apskr. 97, 116 Vileika, dv. ir k. (aukštupyje) 45, 48, 55–58, 59n–60n, 194, 213, 217 Vileika, g-ja 110 Vileika, m. 13n, 18, 38, 50, 53n, 55, 81–82, 88, 90–92, 91n, 93–95, 101, 115, 122, 223, 226, 230–231, 238, 240, 242, 250, 258 – Paco plikė, akm. 91 Vileika, r. 40, 42, 75, 113, 129, 260 Vileika, up. 63 Vileikos kraštas 63, 68, 75, 77–78 Vileikos marios 24, 78–79, 80–83n, 81n, 88, 90, 110–111, 233, 236–237, 243, 249, 255– 256, 275 Vileikos muziejus 83, 87 Vilijampolė, m. dal. 89n Vilkinė, k. 42 Vilnia, up. 71 Vilniaus kapitula 43, 131 Vilniaus kraštas 15, 21, 112, 141 Vilniaus vaivadija 43, 53 Vilnius, m. 13, 16–17, 21, 24–25, 59, 69–70, 78, 82–83, 88, 97, 121–123, 125, 126n, 127, 129, 134–135, 226, 229–230, 238, 253– 254, 265, 273, 286, 287n, 295

– Aušros vartai 13 – geležinkelio tunelis 13 – Senienų muziejus 12 – Universiteto biblioteka 12 – Verkiai 67 – Vingio parkas 24 – viziečių vienuolynas 59 – Žvėrynas 18, 24 Vilnius, r. 42 Virinta, up. 113 Virintai, ež. 113 Vysokaja Pristanj, k. dal. 268–270 Vitebskas, m. 121 Vitebskas, sr. 42, 166 Vituničiai, k. 38, 39n, 40, 46, 67 Vladyčina, buv. k. 227 Vokė, up. 71 Voučia, k. 40, 42–44, 54 Vroclavas, m. 123

Zabalotė, k. 75, 281

Zabarjė, k. 32, 34, 41, 43, 128 Zalesė, mstl. 82, 106, 118–119, 119n, 126, 275, 286 Zamastočas, k. 39 Zascebjė, pl. 34n, 36, 40, 51–52, 53n, 169, 172, 191n, 191–198, 195n, 204

Žadiškės, mstl. 134, 137, 140, 299–300

Žamoiskas, k. 30, 34, 41, 43, 45, 51, 53, 170, 167, 206n, 206–207, 207n Žeimena, up. 26, 71, 101, 113 Žeimenys, ež. 113 Žižmai, k. 57 Žuvininkai, k. 131 Žvejai, m. dal. 131

D alyk ų rodyklė

Geogr. – Geografinė rodyklė Rodyklė apima tekste minimus ir iliustracijose vaizduojamus dalykus (objektus, kultūros sritis ir kt.). Pajuodinti puslapių numeriai nurodo vienai ar kitai temai specialiai skirtas teksto dalis. Raidelė n virš skaičiaus žymi iliustraciją – nuotrauką, piešinį, schemą ar žemėlapį. Publikuojamų priede tautosakos tekstų (p. 167–301) dalykinė rodyklė sudaryta daugiausia remiantis jų vertimais į lietuvių kalbą arba santraukomis.

aklumas 30

akmuo 32–38, 46, 62; taip pat žr. Stepano akmuo (Geogr.) – antkapis 36, 42, 43n, 45, 47–48, 50, 61, 65n, 73, 84, 138, 214, 219, 223n, 280 – kryžius 46n, 47, 49, 211n – su dubeniu 49 – su duobutėmis 38, 50, 61n–64n – su vardu 14n, 90–91, 91n, 101, 108n, 108–110, 117, 141n, 266 – su ženklais 32, 45, 46n, 61–63, 62n, 84, 101, 210, 218–220 amatininkai 131, 133; taip pat žr. gamybos vietos arimas 33, 56, 57; taip pat žr. Stepano akmuo, vtv. (Geogr.) arklys 36, 75, 187 ašaros 35, 195 atodangos žr. upės vaga ir krantai audimas 228n aukos – duonos 38, 99, 172 – grybų 36 – linų 56 – maisto 37n – mirusiesiems 38, 48 – pinigų 99, 211 – prijuostės 49 – rankšluosčio 47n, 49n, 57

– sūrio 99 – uogų 36, 37n, 169–170 – upei 56 – vandeniui 99 auksas žr. lobiai aviliai žr. bitininkystė avys 127

badas 63

bajorai, dvarininkai 77, 138, 209, 218, 259 baseinai (upių) 71 batsiuvys 35, 272; taip pat žr. siuvėjas bažnyčios žr. maldos namai bebrai 96, 194 bitininkystė 107n, 107–108 brakonieriai žr. žvejai brastos 50–51, 55, 69n, 97, 126, 242; taip pat žr. keltai; tiltai briedžiai 298 brūzgynė (muzikos instrumentas) 48 bulvės 287–288

christianizacija 43 dainos 80, 88, 107, 210, 246, 290–291 dalia žr. laimė darželiai 22; taip pat žr. gyvenvietės

Dalykų rodyklė

327

PRIEDAI

328

derva 43, 234–235 dilgėlės 94 dotas 60n; taip pat žr. karas durlė (upinė) 252–253n dvarai 43, 57, 90, 118, 119n, 131, 137, 199, 213 dvasia – piktoji 99, 185

ekspedicijos

– J. Čechavičiaus 12–13n – H. Holubovičovos ir V. Holubovičiaus 15 – S. Kolupailos 13, 14n, 16 – Č. Kudabos 14n – F. Pokrovskio 15, 16n – Ramuvos klubo 15, 17n – I. Stankevičiūtės 16, 17n – P. Tarasenkos 15 – K. Tiškevičiaus 10–12n, 30, 64, 69, 87n, 109, 126, 140 – E. Zaikouskio 32 elgetos 38, 48–49, 133, 298 emigracija 77–78

filmavimas 21

fotografija 12–13, 21, 70, 77n

gaidys 108–110, 266 galva – akmens 35, 173, 187–188 – lydekos 90 gamybos vietos 49, 119, 210, 234–235; taip pat žr. amatininkai – gamyklos ir fabrikai 121–122, 229 gandras 89 ganiava 130n, 177, 194 geležinkelis 92n, 119, 247, 280–281 geležis 78 gentys, etnosai, tautos – austrai 80, 228 – baltai 39, 67, 75, 76 – baltarusiai 47, 235, 254, 268–269, 272 – japonai 201 – jotvingiai 75

– kinai 109, 269 – krivičiai 39, 116 – lenkai 137, 139, 221, 235, 272, 287–288 – lietuviai 47, 68, 75, 116, 128, 207, 295 – prancūzai 41, 201, 207, 212, 268, 280 – prūsai 75 – rusai 207, 268, 287 – skandinavai 67 – slavai 39, 67 – švedai 76, 109–110, 227, 266, 269–270 – totoriai 61, 64, 65n, 68, 97, 216, 222–223n, 254, 269, 271 – turkai 42, 77 – vokiečiai 68, 75, 136, 138, 199, 240, 284, 287, 293 – žemaičiai 45, 128 – žydai 49, 84, 101, 102n, 111, 258, 265, 286 gimdymas 35, 178–179 girnapusės 94, 252 girtumas 208–209 gydymas 35, 68, 100, 129, 252 gyvatė 35, 40–41, 99 – kapas 35, 40–41, 47, 203n, 203–205 gyvenvietės – akmens ir bronzos amžiaus stovyklavietės 16n, 83n, 84 – kaimai 42–43, 54n, 57–58, 67, 78n, 82n, 97, 109– 110, 128n, 131n, 137, 140, 206, 212, 215n, 218, 225, 227, 236–237, 241–244, 254–255, 259n, 259–260, 267n, 270n, 287–288n, 292n; taip pat žr. dvarai grybai 36, 168; taip pat žr. uogos

herbai 91n, 118, 124n himnas 85

ikona žr. paveikslai

irklai 103, 106, 120n, 121n, 126; taip pat žr. valtys

jaučiai 32, 36;

taip pat žr. Stepano akmuo, vtv. (Geogr.)

jėzuitai 137

kailiadirbiai 127

kalba 45, 128, 141 – baltarusių 45, 61, 70, 77, 114, 235 – latvių 68, 77 – lenkų 44, 61, 68, 114, 137, 139, 221, 235 – lietuvių 67–68, 78 – prūsų 68 – rusų 77 – skoliniai 45, 55, 127, 128 – švedų 77 – vokiečių 77 kalendorius 69 kapai, kapinės 35–36, 39–40, 42, 43n, 45–48, 47n, 50, 55, 64, 65n, 68, 73n, 76, 84, 94, 102, 103n, 126, 129n, 136, 138, 172, 181, 190, 204, 207, 214n, 214–216, 222–223, 224n, 227, 240–241, 243–244, 269, 280; taip pat žr. pilkapiai karaliai 209 karas 63, 109–110, 216, 219, 227–228; taip pat žr. gentys, etnosai, tautos – Napoleono žygis į Rusiją 219 – Pirmasis pasaulinis 119, 136–138, 287 – Antrasis pasaulinis 199, 240, 284–286 karčema 57, 73, 216 kareiviai 41–42, 46, 58, 60, 73, 80, 110, 133, 200, 212, 219, 287–288; taip pat žr. karas; padavimai, sakmės karietos, vežimai 218, 228, 281, 286 karvės 130n, 262 kaupai žr. pilkapiai; riboženkliai keliai 40n, 41–42, 225 kelionės žr. ekspedicijos keltai, persikėlimas per upę 55, 73, 79, 99, 102, 118, 119–120, 121n, 135–136, 233, 242, 281–282; taip pat žr. brastos; tiltai kepurė 58 kielė 89 kiškiai 298 kojos 35, 48, 99, 178, 188–189

– klūpojimas 36 – tarpukojis 36, 178–179 kolektyvizacija 49 kopos žr. upės vaga ir krantai kraujas 36, 171, 176–178 kryžkelė žr. keliai krūtinė 35 kumelė žr. arklys

laimė 112–113, 261, 279

lazda 94, 99 ledas 126, 129, 135, 244, 246, 248–249, 281, 290, 297; taip pat žr. potvyniai ledonešis žr. potvyniai lentpjūvės žr. verslai ligoninės 138 lietus 56–57 linai 56 linkėjimai žr. užsveikinimai lobiai 41, 61, 68, 80, 204, 228; taip pat žr. Stepano akmuo, vtv. (Geogr.)

maistas, gėrimai, taip pat žr. žuvys – aguonos 57, 87 – avižos 87 – cukrus 78, 100 – degtinė 184 – duona 48, 100 – gaidys 48 – kamai 86–87 – kanapės 87 – kiaulė 48 – kisielius 86 – kopūstienė 48 – košė 87 – lydeka 90, 294 – medus 43, 87; taip pat žr. vaškas – ropienojai 86 – ūsorius 294 – vynas 78

Dalykų rodyklė

329

PRIEDAI

330

– žirniai 87 maldos 48, 57, 62–63, 70, 99–100, 172, 175, 222 maldos namai – baptistų 242 – bažnyčios 44, 55, 73, 136–138, 225, 235 – cerkvės 44, 49n, 57, 59n, 68, 72, 76, 78n, 93, 129n, 210–211, 211n, 217–218, 225, 233, 240– 241, 294 – koplyčios 36, 44, 102, 103n, 214 malūnai (vandens) 57, 216 maras 57, 63, 227 maudymasis 57, 93, 99–100, 111, 216, 223; taip pat žr. upė medžiai 136, 208 – ąžuolas 59, 74n, 93n, 94–95, 100, 101n, 129, 217, 223, 251–252, 257 – beržas 59, 68, 70n, 93, 102, 217n, 224, 226, 230 – drebulė 263 – eglė 74, 230 – liepa 138n – pušis 33n–34, 36, 37n, 240; taip pat žr. Kulinos pušis, vtv. (Geogr.) – žilvytis 68 meilė 107 melioracija 60, 82 meškos 86–87, 124–125, 125n miegas 86, 88 milžinai 42 mirtis 98 mirusieji 38, 42, 48, 93, 100 – minėjimas 47, 48, 68, 102 mitingas 82n muzikantai 133, 298

nuotakos žr. vestuvės padavimai, sakmės 31, 35–36, 41, 61, 85–87, 107, 110, 167–191, 193, 195, 199–204, 207, 210, 212, 240–241, 258–259, 266–270, 287–289, 292 pakaruoklis 57 papartis 94 paštas 87n pavardės 44–45, 54, 56, 67–68, 73–77, 85, 94, 97, 102, 108–109, 113–114, 127, 137–138, 235, 242, 259–260, 271, 277 paveikslai 68, 70, 240 piemuo žr. ganiava piliakalniai 16n, 39–40, 47, 58n, 216 pilkapiai 16n, 39n–42, 40n, 48–49, 61, 64–67, 65n, 66n, 73n, 76n, 84, 110, 200–202, 201n, 207–208, 208n, 212n, 227, 270 pirtis 48, 274n; taip pat žr. gyvenvietės pjuvenos 36, 171; taip pat žr. medžiai pliosas žr. upė polonizacija 44 ponai žr. bajorai potvyniai 63, 79–80, 88–89n, 91, 98, 101, 110, 129, 160, 231, 234, 244–247, 258, 269, 274, 290, 297 prakeiksmai 31, 33–34; taip pat žr. Karagodziščas, vtv.; Stepano akmuo, vtv. (Geogr.) pranašystės 111, 140 prausimasis 246 prekyba 78, 79, 84, 85n, 90–92, 101–102, 229 prieplauka 79, 84, 97, 169, 120n, 229, 269–270

nakra žr. žvejyba

radiniai

nardymas 95–97, 115, 250–251; taip pat žr. maudymasis nartas žr. upė našlės 56–57 nėrimas (mezgimas) 115 nuogumas 57 nuosėkis 80, 83

– archeologiniai 16n, 38, 39n, 40, 42, 47, 58n, 60, 65, 66n, 67, 74n, 76n, 84n, 123n, 227, 229 – senųjų medžių 74, 94–95, 100, 101n, 102, 129– 130, 223, 251–252, 257n, 265, 292–293 ragana 94 raitelis 35–36, 179 rankos 35, 112, 187

religija 141; taip pat žr. maldos namai – katalikai 44, 56, 61, 68, 84, 129, 221, 272 – krikščionybė 108 – stačiatikiai 44, 56, 61, 68, 84, 94, 129, 221, 242, 254, 272 riboženkliai 41 riestainiai 125, 126n, 286–287n rėvos žr. upė

salos žr. upė

sandėliai, įvairūs ūkiniai pastatai 79, 84, 85n, 137, 140n, 255n santaka žr. upė sapnai 37, 121, 135, 172, 240 saulėlydis 57 saulėtekis 57 seklumos žr. upė sieliai žr. verslai sienos, ribos – kalbų 75 – kunigaikštysčių 63 – parapijų 127, 137 – vaivadijų 53n – valstybių 20n, 55, 60–61, 68, 69n, 118, 222 – žemių 202 siūlai 68 siuvėjas 33, 173, 175, 259; taip pat žr. batsiuvys skalbimas 237, 242 skenduolis 57–58, 98, 284–285 – paieškos 99–100 skulptūra 70, 71, 90n sodai (iš šiaudų) 68, 221n sodai (kolektyviniai) 93 staltiesė 48 stirnos 298 stumbras 70 sveikata 37

šaltinis 35, 95, 191, 195, 197

šaltis 88 šienas 131, 140, 192, 277; taip pat žr. sandėliai, ūkiniai pastatai

šlėktos žr. bajorai šokiai, žaidimai 40–41, 88, 128–129, 202, 210, 246 šukos 203 šulinys 57, 94, 248, 284, 293 šventės (kalendorinės) – Apklotai 47, 102 – Blovieščiai 86, 89, 98, 286, 290 – Devintinės 68, 73, 224 – Diedai 48 – Grabnyčios 68, 87, 100 – Kalėdos 98, 128, 297 – Kamajedica 86 – Kauturai 47, 48 – Kristaus Atsimainymas 73, 224, 241 – Kūčios 48, 98 – Kumeliuko krikštynos 87 – Kupolės 93, 202 – ledonešio 88, 89, 244–247 – Makavėjus 129 – Radaunica 61 – Sekminės 68, 93, 224 – Šv. Agota 100 – Šv. Aleksas 89, 97–99, 284 – Šv. Jonas 93, 129, 288–289 – Šv. Juozapas 89, 98 – Šv. Kazimieras 287n – Šv. Kryžiaus Išaukštinimas 210 – Šv. Laurynas 99 – Šv. Mykolas 286 – Švč. Trejybė 48, 59, 70n, 93, 217n, 243 – Trys Karaliai 68 – Užgavėnės 88 – Velykos 38, 41, 48, 98; taip pat žr. Stepano akmuo, vtv. (Geogr.) – Verbos 48 – Viešpaties Krikštas 129, 294 šventės (šeimos) – laidotuvės 126, 222, 243 – vestuvės 35, 128 šventikas 70, 71n, 72, 129, 225, 240 šventvietės (senosios) 32–38, 40

Dalykų rodyklė

331

tabalas žr. šokiai, žaidimai

PRIEDAI

332

takoskyra 32 talka 131 telefonai 73 tiltai 55, 67, 70, 73, 89n, 92n, 94, 100, 118, 136, 236n, 240, 244, 246–247, 280–281; taip pat žr. brastos; keltai tyrimai žr. ekspedicijos tvoros 59, 259n; taip pat žr. gyvenvietės

ugnis

– draudimas kurti 99 – laužavietės 36, 38, 48, 88, 93, 94, 288; taip pat žr. luokijimas – šventoji 70, 71n – valtyje 105–106 uodega – arklio 294 – lydekos 89, 90, 98, 247 uogos 36–38, 168–169, 172, 186, 204; taip pat žr. grybai upė 248; taip pat žr. vanduo; taip pat žr. Vileikos marios (Geogr.) – atvajos 118, 261, 277 – buchtos 118 – dugnas 141, 248, 293, 299 – dumblas 253 – kilpos 126, 127n, 130n, 194, 196, 197n, 213 – nartai 115, 118 – pliosai 94, 118 – rėvos 13, 17n, 42, 90, 94, 102, 108n, 108–110, 117n, 141, 266, 278 – salos 116–117, 117n – santakos 78, 80, 81n, 84, 98n, 113, 121, 278 – seklumos, sėkliai 118 – tarša 111, 118, 132, 233, 248–249, 255–256, 273, 293, 296–297 – vaga ir krantai 56n, 60n, 72n, 74n, 81, 100, 101n, 102, 116n, 120, 122n, 141n, 265, 273, 274, 292–293, 295n, 296; taip pat žr. melioracija; prieplauka – versmės 15n, 34n, 40n, 50n, 51, 52n

užkalbėjimai žr. gydymas užsveikinimai 37, 184

vainikai 93

valgymas – vakarienė 48 valtys; taip pat žr. irklai – baidarės 20 – baržos 229 – batai 119–120, 273, 281–282 – brindaukos 265 – dėžės 92 – katamaranai 17n, 23n – laibos 10 – luotai 73, 120, 134, 263–265 – plaustai 20n, 22–24, 25n, 72, 94, 130n – valtys 73, 90, 91n, 95n, 103, 105, 120n, 121n, 126, 134, 237, 249, 250n, 257, 263–265, 275, 277, 282, 291–292 vanduo 34–35, 129, 135–136, 211, 245, 248, 255–256, 293, 297 vantos 48; taip pat žr. pirtis varlės 297 varpai 63 vartai 57, 217n; taip pat žr. gyvenvietės; tvoros vaškas 43, 108; taip pat žr. maistas (medus) velėna 47n vėlės žr. mirusieji vėliava 20, 70, 84 verslai – medienos ruošimo 58–59, 101, 102n, 122, 258 – medienos plukdymo 59, 78–79, 91–92, 223, 226–227, 230–232, 238–239, 246, 253– 254, 265, 273 – žvejybos 110 vėžiai 133, 296 vietovardžiai 27, 44, 67, 123, 128, 200n, 212, 258–259, 268, 288 – Neries pavadinimas 26, 31, 36, 54–55, 70, 89, 113–115, 236n, 238, 289 vilkai 128–129

vištos 296

žagrė 56, 171, 173;

taip pat žr. arimas žardai žr. šienas žąsys 247, 296 žemdirbiai 133, 259, 298 žemė – Valakų reforma 43 – žemėvalda 43, 225, 259–260, 268, 296 žemėlapiai, koordinatės 12, 24, 27, 30 žmogus – būrėjas 100 – ežero 95 – kopininkai 95 – laukininkai 95 – pelkininkai 95 – pievininkai 95 – upės 95, 246 – vandens 95–97, 248n, 250–252, 279 – žinovas 99, 100 – žuvininkai 95 žolynai 93 žuvys 132, 134, 197, 233, 250, 257, 262, 275, 277–278, 293, 296, 298–299 – auksinė žuvelė 107 – aukšlės (paprastosios) 80 – aukšlės (srovinės) 80 – dyglės (trispyglės) 80 – eršketai (didieji) 133 – ešeriai 71, 80, 90n, 133, 255–256, 295–297 – gružliai 80, 133, 295 – karosai (paprastieji) 80 – karosai (sidabriniai) 80 – karpiai (sazanai) 80, 133, 293 – karpžuvės 133 – karšiai 80, 111, 133–134, 233, 250, 255–256, 260–261, 295, 299 – kartuolės 80 – kilbukai žr. gružliai – kirtikliai 80 – kūjagalviai (paprastieji) 80 – kuojos 80, 111, 133, 233, 250, 255–256, 279, 295–296

– lašišos 106, 111, 133, 250, 262, 276 – lydekos 56, 71, 80, 89, 90n, 98, 105, 107, 111, 126, 133, 194, 233, 237, 250, 255–256, 260, 293, 295–297 – lynai 80, 133, 262 – meknės 80, 111, 133, 250, 260, 295, 299 – plakiai 80 – pūgžliai 80, 233 – raudės 80 – salačiai 80 – saulažuvės 80 – seliava žr. gružliai – skersnukiai 80, 111, 133, 233, 250, 295 – starkiai (sterkai) 80, 133, 295 – strepečiai 80, 135, 260 – šamai 111, 133–134, 247, 262 – šapalai 80, 111, 133, 233, 250, 260, 295 – šližiai 80 – unguriai 111, 133, 233, 255–256, 260–261, 281, 295 – upėtakiai 133, 297 – ūsoriai 106, 107, 111, 133, 255–256, 260, 277, 279–280, 294–295 – vėgėlės 80, 106, 111, 133, 250, 281, 294 – vijūnai 80 – žiobriai 111, 133, 250, 295 žvakės 68, 100, 221n; taip pat žr. vaškas žvejai 80, 88, 90, 95, 107–108, 111–112n, 131– 135, 233, 292, 296, 298 žvejyba ir jos priemonės 88, 107–108, 110, 113, 136n, 222, 281–285, 290–291, 296–297; taip pat žr. žuvys – bradinys 111, 112n, 134–135 – bučiai ir varžos 134–135, 263, 300n–301 – gaudymas elektra 233 – gaudymas kojomis 275 – gaudymas pintine 112, 133, 275, 296 – gaudymas rankomis 96–97, 112, 250–251, 275, 279 – gaudymas sprogdinant 290–291, 293 – graibštas 135, 260n, 301 – luokijimas 103n, 103–107, 106n, 111–112, 119, 134, 237, 256n–257, 261–262, 275,

Dalykų rodyklė

333

276–277, 282–285, 291, 294, 296, 299–300 – meškerė 119, 126, 133–135, 260, 266, 277, 281, 294, 299 – metiniai 119, 260, 281 PRIEDAI

334

Knygoje vartojami trumpiniai bltr. – baltarusių kalba lenk. – lenkų kalba liet. – lietuvių kalba rus. – rusų kalba deš. – dešinysis krantas k. – kaimas kair. – kairysis krantas km – kilometras up. – upė, upelis

– tinklai 57, 98, 113, 115, 119, 133–135, 261, 275, 277, 281, 295, 301 – vedėja 134, 135n, 261, 279–280, 298–299 – žeberklai 103–105, 104n, 134, 256n, 277, 282, 299

Vaitkevičius, Vykintas Va-122 Neris: 2007 metų ekspedicija / Vykintas Vaitkevičius. – Vilnius: Mintis, 2010ISBN 978-5-417-00999-0 Kn. 1. – 2010. – 334 p.: iliustr., žml. – Tekstas liet., lenk., senąja gudų k. – Bibliogr.: p. 142–151. Vietovardžių, asmenvardžių ir dalykų r-klės: p. 318–334 ISBN 978-5-417-01000-2

Dalykų rodyklė

335

1857 m. Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868) surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. 2007 m. Lietuvos ir Baltarusijos keliautojų būrys pakartojo šią kelionę, o mokslininkų įgula atliko kompleksinius – archeologinius, istorinius, kalbinius, etnologijos ir folkloro tyrinėjimus. Pirmoji 2007 m. ekspedicijos knyga patraukliai pasakoja apie jos eigą nuo upės ištakų iki Smurgainių apylinkių Baltarusijoje. Publikuojami gausūs tekstiniai ir vaizdiniai ekspedicijos šaltiniai. Prie Neries gyvenančių senųjų žvejų, sielininkų, pasakų sekėjų ir užkalbėtojų lūpomis, remiantis ekspedicijos mokslininkų įžvalgomis, išvadomis ir komentarais, piešiamas spalvingas ir gyvas Neries paveikslas. UDK 39(474.5+476)+947.45+[902/904+908] (474.5+476)+808.82+808.26

Tekstus lietuvių ir rusų kalbomis redagavo Danutė Šaduikienė Baltarusių kalbos dalykus tvarkė dr. Nijolė Tuomienė ir dr. Jurasis Unukovičius Į anglų kalbą vertė Vaida Kavaliauskaitė Į baltarusių kalbą vertė dr. Jurasis Unukovičius Dailininkas ir meninis redaktorius Romas Dubonis Knygą maketavo Dalė Dubonienė

28–29 p. – dail. R. Dubonio pieštas žemėlapis Pirmame viršelyje: M. Černiausko, A. Jurkoico, V. Vaitkevičiaus nuotraukos Ketvirtame viršelyje: M. Černiausko, K. Navicko, J. Unukovičiaus, V. Vaitkevičiaus nuotraukos Pirmajame priešlapyje 1934 m. išspausdintas karinis topografinis žemėlapis (M 1:42 000, lapo LXIX-9 fragmentas), parengtas 1901–1902 m. topografinės nuotraukos pagrindu (iš R. Girkaus kartografinio rinkinio). Antrajame priešlapyje 1931 m. išspausdintas karinis topografinis žemėlapis (M 1:42 000, lapo LXX-9 fragmentas), parengtas 1901–1902 m. topografinės nuotraukos pagrindu (iš R. Girkaus kartografinio rinkinio). Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius