Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarkos tendencijos sovietmečiu : daktaro disertacija 9789955125501

Citation preview

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ARCHITEKTŪROS IR STATYBOS INSTITUTAS

JOLITA BUTKEVIČIENö

LIETUVOS MŪRINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS TENDENCIJOS SOVIETMEČIU

DAKTARO DISERTACIJA HUMANITARINIAI MOKSLAI, MENOTYRA (03 H)

KAUNAS, 2009

UDK 72(474.5).03 Bu-393 Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnių suteikimo teis÷ suteikta Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Architektūros ir statybos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s nutarimu Nr.926.

Disertacija parašyta Vytauto Didžiojo universitete 2003-2009 metais.

Disertacijos vadovas: Prof. habil.dr. Vytautas Levandauskas (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H)

ISBN 978-9955-12-550-1

TURINYS ĮVADAS ........................................................................................................................................4 1. ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS TEORINöS MINTIES RAIDA ...................... 18 1.1 Vakarų Europos paveldotvarkos istorija .............................................................................. 19 1.1.1 Ankstyvoji paveldotvarkos teorija ................................................................................ 19 1.1.2 Klasikin÷ paveldotvarkos teorija ................................................................................... 25 1.1.3 Šiuolaikin÷ paveldotvarkos teorija ................................................................................ 33 1.2 Architektūros paveldo tvarkymo ir vertinimo metodikų raiška Lietuvoje ........................... 37 2. LIETUVOS MŪRINöS ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS .................................. 45 DARBŲ RAIDA IR TENDENCIJOS......................................................................................... 45 2.1 Paveldotvarkos darbų sklaida XX a. pirmojoje pus÷je......................................................... 45 2.1.1 Situacija tarpukariu laisvoje Lietuvoje ir okupuotame Vilniaus krašte. ......................... 45 2.1.2 Lietuvos kultūros paveldo pad÷tis pirmąjį sovietų okupacijos dešimtmetį .................... 52 2.2 1950–1990 m. (sovietmečio) paveldotvarkos darbai: tarp mokslo ir kūrybos...................... 55 2.2.1 Paveldotvarkos metodų taikymo problema: atradimai ir praradimai ............................. 55 2.2.2 Architektūros kompozicijų atkūrimas. Nuo mokslinių tyrimų iki menin÷s interpretacijos........................................................................................................................ 68 2.2.3 Autentiškos substancijos ir elementų naikinimo atvejai................................................ 88 3.1 Paveldotvarkos darbų pasekm÷s.......................................................................................... 93 3.2 1990–2008 m. paveldotvarkos tendencijos ......................................................................... 98 3.3 Veiksniai l÷mę paveldotvarkos darbų pobūdį.................................................................... 104 IŠVADOS.................................................................................................................................. 113 ŠALTINIAI ............................................................................................................................... 117 LITERATŪRA .......................................................................................................................... 139 ILISTRACIJŲ SĄRAŠAS.......................................................................................................... 1 ILIUSTRACIJOS ...................................................................................................................... 15

3

ĮVADAS Kultūros paveldas – gyvas mūsų praeities liudininkas, saugantis gerai žinomų ar seniai pamirštų įvykių p÷dsakus. Prisilietę prie kultūros lobių, galime įminti daugybę paslapčių, suprasti kas mes buvome, esame ir kuo tapsime. Architektūros paveldas šiame istorijos pažinimo procese užima išskirtinę vietą, nes šimtmečius skaičiuojantys mūsų senamiesčių pastatai yra atviri nuolatiniam sąlyčiui su visuomene. Ir nors Lietuvos istorinių miestų pastatų architektūra laikui b÷gant buvo ne kartą keičiama, daugelyje jų bent iš dalies išliko vertingų kelių šimtmečių senumo fragmentų. Tyrimo problema XX a. antrojoje pus÷je Lietuvoje prasid÷jo pirmieji nuoseklūs kompleksiniai paveldo tvarkymo darbai. Atstatyti Trakų salos pastatai, Biržų pilis, restauruoti Vilniaus, Kauno, Klaip÷dos, K÷dainių senamiesčių pastatai atskleid÷ mūsų architektūros paveldo praeitį. Pašalinus XIX– XX a. pr. susiformavusius sluoksnius, atsideng÷ senieji architektūros klodai, iš užmaršties buvo prikelta gotikos, renesanso, baroko architektūra. Daugelis sovietmečiu rekonstruotų ir restauruotų pastatų tapo svarbiausiais mūsų senamiesčių akcentais. Monografijoje „Lietuvos architektūros istorija“1 jie pateikiami kaip autentiški gotikos ir renesanso kūriniai. Nors pra÷jo jau keli dešimtmečiai, min÷tieji objektai iki šiol dar n÷ra išsamiai nagrin÷ti ir įvertinti restauravimo metodikos požiūriu. Tod÷l šiandien išryšk÷ja dvi problemos: 1) n÷ra nustatyta, ar šie chrestomatiniai architektūros pavyzdžiai iš tiesų atkartoja buvusį originalų pavidalą; 2) neįvardytos praeities paveldotvarkos klaidos sudaro prielaidas šioms klaidoms plisti. Tyrimo objektas Rekonstruoti, restauruoti pastatai reprezentuoja Lietuvos XV–XVIII a. architektūrą. Tyrin÷dami šiuos objektus, fiziškai ir dvasiškai prisiliečiame prie praeities: architektūros formų kaita atskleidžia kūrybin÷s minties raidą, gyvenamųjų namų fasadus puošę dekoratyviniai elementai iliustruoja vyravusias estetines pažiūras, liudija ekonominius pakilimus, apdegę plytų fragmentai primena praūžusius karus ir gaisrus. Pastatų sienose galima perskaityti daugybę informacijos, tačiau jos objektyvumas priklausys nuo tyrin÷jamos medžiagos autentiškumo. Tod÷l labai svarbu žinoti, ar restauruoti pastatai atskleidžia mums pirminę informaciją, ir atskirti, kas yra tikra, kas – atkurta, o kas – tik XX a. viduryje sukurta imitacija. Šio mokslo darbo o b j e k t a s yra Lietuvos mūrin÷s architektūros paveldotvarka sovietmečiu (1950–1990 m.), daugiausia d÷mesio skiriama rekonstrukcijos ir restauracijos darbų mokslinio pagrįstumo analizei, atkurtų fragmentų formos autentiškumo tyrimams, istorin÷s medžiagos (formos ir substancijos) išlikimo 1

Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T.1. Vilnius: Mokslas, 1988. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII pradžios iki XIX a. vidurio. / Ats. Red. Jankevičien÷ A. T.2. Vilnius: Mokslas, 1994.

4

nustatymui. Sovietmečio laikotarpis šiame darbe apibr÷žiamas kaip prasidedantis nuo 1950 m., nes tais metais prasid÷jo nuoseklūs architektūros paveldotvarkos darbai. Tyrimo aktualumas ir naujumas Pra÷jus keliems dešimtmečiams nuo pirmųjų paveldo tvarkymo darbų, reikia atsigręžti atgal ir nuodugniai išanalizuoti bei įvertinti sovietmečiu rekonstruotus, restauruotus objektus, nes iki šiol tai buvo atliekama palyginti fragmentiškai ir paviršutiniškai. Sovietmečiu architektūros paveldotvarka buvo aptariama spaudoje ir mokslin÷se konferencijose, tačiau tuomet buvo aptariami tik teigiami atliktųjų darbų aspektai, daug d÷mesio skirta statistikos pateikimui, nesigilinta į atliktų darbų mokslinį pagrįstumą, o svarbiausios problemos, susijusios su atkurtos architektūros kompozicijos autentiškumu, originalios substancijos išsaugojimu, buvo nesuvoktos ir neįvardytos. Toks požiūris į architektūros paveldotvarką rodo, kad nebuvo tinkamai suprasta jos reikšm÷ ir tiesioginis poveikis verčių, glūdinčių architektūros paveldo objektuose, sklaidai. Šio darbo mokslinis naujumas atsiskleidžia keliais aspektais. Lietuvos menotyroje pirmą kartą visapusiškai tiriami rekonstruoti ir restauruoti architektūros objektai daugiausia d÷mesio skiriant atliktų darbų moksliniam pagrįstumui. Pirmą kartą išskiriami, apibr÷žiami ir įvertinami trūkstamų architektūros statinio dalių atkūrimo būdai ir vadovaujantis tarptautin÷mis architektūros paveldotvarkos nuostatomis įvertinami Lietuvoje sovietmečiu atlikti paveldotvarkos darbai. Šiuo mokslo darbu siekiama užpildyti iki šiol buvusią tokio pobūdžio tyrimų spragą ir tikimasi, kad atlikta analiz÷ ir pateiktos išvados pad÷s užkirsti kelią galimam iki šiol neįvardytų klaidų plitimui. Tyrimo tikslas ir uždaviniai Visi aukščiau išvardyti veiksniai padiktavo šio mokslo darbo t i k s l ą: remiantis šiuolaikin÷mis paveldotvarkos teorijomis, įvertinti Lietuvos mūrin÷s architektūros paveldo rekonstravimą ir restauravimą sovietmečiu. Šiam tikslui pasiekti iškelti pagrindiniai u ž d a v i n i a i: 1) apžvelgti ir įvertinti Europos paveldotvarkos raidą bei tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius paveldotvarkos darbus; 2) aptarti paveldotvarkos pad÷tį tarpukario Lietuvoje; 3) ištyrin÷ti ir įvertinti sovietmečiu (1950–1990 m.) Lietuvoje paskelbtus teorinius paveldotvarkos darbus; 4) suklasifikuoti objektus pagal paveldotvarkos darbų tipus ir juos išnagrin÷ti; 5) išskirti ir įvertinti architektūros statinio dalių atkūrimo būdus bei išanalizuoti jiems priskiriamus pavyzdžius; 6) įvertinti sovietmečiu atliktus paveldotvarkos darbus;

5

7) išaiškinti ir įvardyti istorines, kultūrines, politines priežastis, l÷musias to laikmečio architektūros paveldotvarką. Tyrimo metodai Šio mokslo darbo tema l÷m÷ įvairių mokslinių tyrimų metodų taikymą. Aptariant Europos paveldotvarkos raidą, pasitelkti istorinis ir analitinis metodai, padedantys atskleisti chronologinę esminių id÷jų ir sampratos kaitą bei išskirti šio proceso priežastinius ryšius. Taikant šiuos metodus, apžvelgiama ir Lietuvos paveldotvarkos pad÷tis tarpukariu, ieškoma priežasčių, l÷musių specifinę paveldo traktavimo ir tvarkymo būklę sovietmečiu. Analizuojant Lietuvos mūrin÷s architektūros paveldotvarkos darbų, atliktų sovietmečiu, mokslinį pagrįstumą ir apimtis, taikomi analitinis, empirinis ir lyginamasis metodai. Paveldotvarkos darbų teigiami ir neigiami aspektai atskleidžiami analizuojant, apibendrinant ir lyginant sukauptus archyvinius duomenis bei empirinių tyrimų medžiagą.

Gauti

rezultatai

įvertinami

tarptautinių

paveldotvarkos

nuostatų

kontekste.

Restauravimo ir rekonstravimo pasekm÷s (pastatų tūrin÷s-erdvin÷s sandaros ir / ar architektūros kompozicijos pasikeitimai) atskleidžiamos pasitelkus formaliosios analizės metodą. Taip pat taikomas autor÷s sukurtas metodas, sąlyginai pavadintas formaliuoju-rekonstrukciniu: rekonstruota (visiškai atstatyta) ar restauruota architektūros kompozicija lyginama su architektūrinių ir ikonografinių tyrimų duomenimis, pagrindinį d÷mesį skiriant moksliniam atkuriamų pastato dalių ir detalių pagrįstumui. Šis metodas padeda atskleisti, kiek paveldotvarkos invaziją patyrusioje architektūroje yra likę autentiškos informacijos (statybin÷s medžiagos, architektūros elementų ir t. t.) ir nustatyti atkurtojo vaizdo artimumą buvusiam autentiškam vaizdui. Darbe taikomas lyginamasis metodas padeda įvertinti Lietuvos paveldotvarkos metodikos ir praktikos pad÷tį Europos kontekste. Atliekant tyrimą, architektūros paveldo objektų atrankos procesas vyko trimis etapais. Visų pirma buvo susipažinta su įvairius tvarkymo darbus patyrusių pastatų architektūros tyrimų, projektavimo ir atliktų darbų ataskaitų medžiaga2. Taip buvo atskleisti paveldotvarkos darbų skaičiai ir geografinis paplitimas, o pagal konkrečiuose objektuose atliktų darbų apimtis buvo nustatyti sovietmečiu taikytų paveldotvarkos metodų tipai. Tolesniam tyrimui buvo atrinkti pastatai, kuriuose atlikti rekonstravimo ir restauravimo darbai. Šiame etape išryšk÷jo sovietmečiu naudoti kompoziciškai svarbių architektūros dalių bei detalių atkūrimo problemų sprendimo būdai. Tęsiant tyrimą, buvo atrinkti tipiškiausi, geriausiai sovietmečio paveldotvarkos tendencijas atspindintys objektai.

2

Iš viso buvo peržiūr÷ta 380 vienetų Kultūros paveldo centro ir Vilniaus apskrities apygardos archyvuose saugomų su sovietmečio paveldotvarkos darbais susijusių bylų.

6

Literatūra ir šaltiniai Šiame darbe, toliau tyrin÷jant Lietuvos architektūros paveldo tvarkymą sovietmečiu, buvo remiamasi archyviniais dokumentais, mokslin÷mis monografijomis, straipsniais ir kita literatūra. Visą naudotą literatūrą ir šaltinius galima suskirstyti į keturias grupes: 1) šaltiniai ir literatūra, pristatantys Lietuvoje sovietmečiu atliktus rekonstravimo ir restauravimo darbus; 2) tarptautiniai teis÷s dokumentai ir leidiniai, reglamentuojantys paveldotvarkos darbus; 3) užsienio specialistų architektūros paveldotvarkos mokslin÷s studijos; 4) literatūra, atskleidžianti kultūros paveldo sampratos raidą Lietuvoje. Atskirą šaltinių ir literatūros grupę sudaro kultūros paveldo saugojimo ir tvarkymo Lietuvoje tyrimai. Kaip jau min÷ta, nuo paveldotvarkos darbų pradžios Lietuvoje pra÷jo penki dešimtmečiai, tačiau jie iki šiol n÷ra išsamiai išanalizuoti ir įvertinti. Retkarčiais visuomenei būdavo pateikiama paveldotvarkos darbų (tik teigiamų) apžvalga, šiek tiek daugiau kritikos sulaukdavo atliktų darbų ir medžiagų kokyb÷, tačiau beveik visai nesigilinta į paveldotvarkos darbų mokslinį pagrįstumą. Atkurtų architektūros kompozicijų autentiškumo ir originalios substancijos išsaugojimo problemos taip pat liko nuošalyje. Svarbiausias ir bene vienintelis sovietmečio laikotarpio mokslo darbas, skirtas architektūros paveldotvarkai, – tai Jono Glemžos 1974 m. Maskvoje apginta disertacija „Lietuvos TSR mūrin÷s architektūros restauravimo darbų metodin÷s kryptys“3 ir jos pagrindu parašytas mokslinis straipsnis „Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu“4. J. Glemžos disertacijoje teoriškai apibr÷žti visi architektūros paveldo objektų tvarkymo metodai, apibūdinti tik keli tipiškiausi Lietuvos gynybin÷s, visuomenin÷s ir gyvenamosios

architektūros

paveldo

restauravimo

pavyzdžiai,

pateikti

trumpi,

dažnai

prieštaraujantys šiuolaikinei paveldotvarkos sampratai vertinimai. Paveldotvarkos ir paveldosaugos tyrimų pad÷tis šiek tiek pager÷jo Nepriklausomyb÷s laikotarpiu. Prieš keletą metų Edita Riaubien÷ paraš÷ mokslo darbą „Lietuvos architektūros paveldosauga (1918–2000): teisin÷s galimyb÷s ir tvarkymo rezultatai“5, kuriame gilinosi į tuo metu galiojusius įstatymus, paveldosaugos institucinę sistemą, pateik÷ kiekybinę paveldotvarkos darbų analizę ir keliuose architektūros paveldo objektuose atliktų darbų apžvalgą. 2003 m. buvo apginta Rasos Čepaitien÷s disertacija „Kultūros sampratos Lietuvoje XX amžiuje“6, jos pagrindu 2005 m. buvo išleista knyga „Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo samprata modernioje Lietuvoje“7. R. Čepaitien÷ savo

Glemža, Jonas. – Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974. 4 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 3–11. 5 Riaubien÷, Edita. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918–2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai: hum. m. dr. disertacija. VGTU. Vilnius, 2003. 6 Čepaitien÷, Rasa. Kultūros sampratos Lietuvoje XX amžiuje: hum. m. dr. disertacija. VU. Vilnius, 2003. 7 Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo samprata modernioje Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 3

7

tyrimuose daugiausia d÷mesio skiria kultūros paveldo ir jo apsaugos sampratos kilm÷s ir raidos Lietuvoje analizei instituciniu, administraciniu, juridiniu, ideologiniu ir istorin÷s sąmon÷s aspektais ir atskleidžia, kaip ta samprata skirtingais laikotarpiais skleid÷si tarp specialistų ir visuomen÷je. Pirmajai literatūros ir šaltinių grupei taip pat priklauso pirmin÷ ir svarbiausia medžiaga apie Lietuvoje sovietmečiu vykusius rekonstravimo ir restauravimo darbus, sutelkta Vilniaus apskrities ir Kultūros paveldo centro archyvuose. Tačiau informacijos kiekio požiūriu pad÷tis n÷ra gera. Tik nedidel÷ dalis atliktų rekonstrukcijos ir restauracijos darbų aprašyta mokslin÷se ataskaitose. Išsamiausiai

ir

aiškiausiai

architektūros

tyrimai

ir

paveldotvarkos

darbai

apibūdinti

8

Dalijos Zareckien÷s rengtose ataskaitose . Dauguma kitų autorių daugiausia d÷mesio dažnai skyr÷ ne nuosekliam architektūros tyrimų ir paveldotvarkos procesų charakterizavimui, bet chronologiniam vykusių darbų aprašymui, dažnai visiškai nenurodydavo, kuo remiantis buvo atkurtos architektūros detal÷s ar ištisos kompozicijos. Tokių neinformatyvių pavyzdžių yra nemažai. Jiems priklauso ir dauguma Vilniaus universiteto pastatų restauravimo ataskaitų9. Atkurtų detalių analiz÷s atžvilgiu ne visada pakankamai išsami ir Trakų salos rekonstrukcijos darbų medžiaga10. Mokslinių ataskaitų kokybę l÷m÷ daug įvairių veiksnių. Labai dažnai visus darbus apibendrinantys dokumentai buvo rašomi pra÷jus keleriems, o Trakų salos pilies atveju – net keliolikai metų, architektai-restauratoriai lygiagrečiai dirbdavo su keliais objektais, aprašomieji darbų procesai jau buvo prad÷ję grimzti užmarštin. Už šį moksliškai svarbios dokumentacijos rengimą buvo labai mažai arba kartais ir visai nemokama, jam nebuvo skiriama papildomai laiko. Didelių problemų kilo tyrin÷jant tuos pastatus, kurių rekonstravimo, restauravimo darbai visai neaprašyti. Tokiais atvejais buvo analizuojama architektūros tyrimų informacija, gauti duomenys lyginami su rekonstravimo, restauravimo projektais ir natūros medžiaga. Tačiau sud÷tingiausia nagrin÷ti objektus, kurių architektūros tyrimų duomenys liko neapibendrinti ir neišleisti atskiromis bylomis. Vienas iš tokių yra Biržų pilis: moksliniai dokumentai, pagrindžiantys jos 8 KPCA. F. 5, ap. 1, b. 428. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 424. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973. KPCA; F. 5, ap. 1, b. 443. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyv. namas Rotušės a. 29. Ataskaita. D. Zareckien÷, 1970; KPCA. F. 5, ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamo namo Kaune Rotušės a. 10 ataskaita. D. Zareckien÷, 1973. 9 VAA. F. 5, b. 3049. VVU Kolonų salė. B. Sruogos Nr. 10. Autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. T. Meilūnas. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 3073. B. Sruogos Nr. 10. VVU pagrindinio įėjimo ir salių korpuso restauracijos autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. V. Stepulien÷. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 2169. Buv. Vilniaus Alumnato rūmų Universiteto g. 4 rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita; E. Urbonien÷. Vilnius, 1979. VAA. F. 5, b. 2922. VVU praėjimo iš Sarbievijaus į Didįjį kiemą rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1978– 1979 m. J. Kriukelis. Vilnius, 1982; VAA. F. 5, b. 28293. VVU Universiteto 7, 9. Rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1977–1979 m. J. Kriukelis. Vilnius, 1982. 10 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo – restauravimo darbus 1950 – 1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1975. S. Mikulionis. Vilnius, 1975–1976; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 910. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1976. S. Mikulionis. Vilnius, 1977; ir kt.

8

atstatymą, – neparengti, architektūrinių tyrimų duomenys – nesusisteminti, išlikusioje istorinių tyrimų ir projektin÷je medžiagoje nepaaiškintas ir nepagrįstas tokio svarbaus architektūros elemento, kaip pagrindinio fasado pirmojo aukšto arkada, pastatymas (atkūrimas). Panaši yra ir Kauno Rotuš÷s aikšt÷s pastatų nr. 2, 3, Raudon÷s pilies ir kai kurių kitų objektų, apie kurių atkūrimą n÷ra jokių duomenų, pad÷tis. Šie faktai rodo, kad tuometin÷se architektūros paveldo apsaugą ir tvarkymą vykdžiusios įstaigose nebuvo suvokta atliktų darbų dokumentavimo svarba ir d÷l to ateities kartos prarado galimybę sužinoti apie kai kurių objektų atkūrimo pagrįstumą, juo labiau kad dažnai paveldotvarkos darbų metu autentiška substancija buvo ardoma ir jos vietą užimdavo naujadarai. Renkant informaciją rūpima tema, buvo išnagrin÷ta nemažai sovietmečiu rengtų paveldotvarkai skirtų konferencijų pranešimų, tačiau šios konferencijos buvo praktinio pobūdžio, jų metu nebuvo gilinamasi į bendras problemas, o tik paviršutiniškai apžvelgiami atskiri darbai11. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą paveldotvarkai skirtų to meto straipsnių12. Sąlyginai daugiau d÷mesio sulauk÷ kai kurių Kauno architektūros paveldo objektų restauravimas. Architekt÷-restaurator÷ D. Zareckien÷ savo straipsniuose pateik÷ namo, esančio Vilniaus g. nr. 1113, Senosios klebonijos (klaidingai vadintos Karališkąja karčema)14, Perkūno namo15 ir pastato, esančio Rotuš÷s a. nr. 2916, architektūros tyrimų duomenis bei trumpą pastarųjų dviejų pastatų restauravimo darbų aprašą. Antrąją bibliografijos grupę sudaro tarptautiniai paveldotvarką reglamentuojantys dokumentai ir literatūra. Specialiai atsiribota nuo sovietmečiu galiojusių taisyklių ir instrukcijų – siekta kuo objektyviau įvertinti atliktus darbus, atskleisti pasiektus teigiamus ir neigiamus rezultatus remiantis šiuolaikine paveldotvarkos darbų samprata. Nors architektūros paveldotvarkos darbai Lietuvoje prasid÷jo 1950 m., kai buvo įsteigta Mokslin÷ restauracin÷ gamybin÷ dirbtuv÷, net iki 1974 m. nebuvo bendros metodikos, apibr÷žiančios paveldotvarkos darbus17. V÷liau sovietmečiu įsigalioję architektūros paveldotvarkos (tuo metu buvo vartojamas paminklotvarkos terminas) metodiniai nurodymai ne visada sutapdavo su Venecijos chartija ir kitais tarptautiniais dokumentais, reglamentuojančiais elgesio su architektūros paveldu būdus. Metodika sek÷ 11 Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 76–118; Kultūros paminklų restauravimo darbų praktika. Konferencijos medžiaga. Kaunas, 1979; Kultūros paminklų tyrimo ir restauravimo problemos. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1977. 12 Glemža, Jonas. Istoriniai centrai – miestų puošmena. In: Statyba ir architektūra. 1973. Nr.10, p. 4–7; Glemža, Jonas. Kultūros paminklai ir jų apsauga. In: Kultūros barai. 1976. Nr. 9. p. 17–19; Glemža, Jonas. Dabarčiai ir ateities kartoms. In: Kultūros barai. 1977. Nr. 9. p. 17–21; ir kt. 13 Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 49. 14 Zareckien÷, Dalija. Gyvenamasis namas Kaune, Vilniaus g. Nr. 20. In: Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970, p. 95–102. 15 Zareckien÷, Dalija. Perkūno namas Kaune. In: Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972, p. 105–124. 16 Zareckien÷, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius, 1980, p. 3–15. 17 Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974. стр. 5.

9

praktikos įkandin, ją koregavo praktinių darbų metu išryšk÷jusios klaidos (ši problema plačiau nagrin÷jama pirmajame mokslinio darbo skyriuje). Moksliniame

darbe,

formuojant

mūrin÷s

architektūros

paveldo

restauravimo

ir

rekonstravimo darbų vertinimo kriterijus, remtasi Tarptautin÷s paminklų ir istorinių vietų tarybos (ICOMOS)18 paveldotvarkos darbus reglamentuojančiais dokumentais: Venecijos chartija19, Istorinių miestų apsaugos chartija20, Europos architektūros paveldo chartija21, Burra chartija, Naujosios Zelandijos chartija, Nara autentiškumo dokumentu22. Taip pat naudotasi Tarptautinio kultūros turtų konservavimo ir restauravimo centro (ICCROM)23 apibr÷žtais ir leidinyje „Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gair÷s“ išd÷stytais šiuolaikiniais elgesio su architektūros paveldu ir autentiškumo kriterijais24. Knygoje apibūdinama šiuolaikin÷ kultūros paveldo samprata, išsamiai apibr÷žiami paveldotvarkos darbai, atskleidžiamas jų santykis su objekto autentiškumo išsaugojimu, pateikiamos vert÷s grup÷s, lemiančios paveldo išsaugojimą. Plačiau su techniniais paveldotvarkos proceso aspektais pad÷jo susipažinti Bernardo M. Feildeno knyga „Conservation of Historic Buildings“25. Čia pateikiamos istorinių pastatų struktūrų tvarkymo priemon÷s, aptariamos svarbiausios gamtin÷s ir žmogiškosios kilm÷s priežastys, sukeliančios pastatų irimą, nurodomos priemon÷s, padedančios išvengti ar pristabdyti įvardytus nykimo

/

naikinimo

procesus,

nuosekliai

nagrin÷jamos

architektų-restauratorių

darbo

sudedamosios dalys. Šioje knygoje aptariama ir architektūros paveldotvarkos darbų samprata. Trečiajai grupei priskiriama literatūra, skirta architektūros paveldo rekonstrukcijos, restauravimo ir konservavimo sampratos užsienyje istorinei raidai. Tai Jukkos Jokilehto26, Johano Earlo27, Salvadoro Muñoz Viñas28 darbai. Paveldotvarkos specialistas J. Jokilehtas mokslin÷je studijoje išsamiai apžvelg÷ Europos architektūros paveldotvarkos teorijos ir praktikos raidą. Ankstyviausių pastatų išsaugojimo darbų paiešką autorius pradeda nuo renesanso ir keliaudamas per šimtmečius iki XX a. antrosios pus÷s nuosekliai atskleidžia architektūros objektų išsaugojimo ir tvarkymo sampratos kaitą. Daugiausia d÷mesio skiriama XIX a., kai Europoje buvo 18

International Council on Monuments and Site. Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 20 Istorinių miestų apsaugos chartija. In: Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius: Savastis, 1997, p. 246–248. 21 Europos architektūros paveldo chartija. In: Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius: Savastis, 1997, p. 114–118. 22 www.icomos.org. 23 International Centre for the Study of Preservation and Restoration of Cultural Property. 24 Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998. 25 Feilden, B. Conservation of the Historic Buildings. Oxford: Butterworth Heinemann: 1994. 26 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 410– 412. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 27 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shatesbury: Donhead, 2006, 223 p. 28 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, 239 p. 19

10

formuojami pamatiniai paveldotvarkos metodai ir principai. Svarbu pamin÷ti, kad J. Jokilehtas ne tik pateik÷ restauratorių teorinių minčių, bet ir aptar÷ jų įgyvendintus projektus atskleisdamas dažną minties ir veiksmų neatitikimą. J. Jokilehto tyrimą papildo paveldotvarkos specialistai J. Earlas ir S. M. Viñas. Abu autoriai pateikia svarbiausius paveldotvarkos raidos momentus ir kritiškai juos vertina šiandieniniame kontekste. S. M. Viñas daugiausia d÷mesio skiria XX a. viduryje susiklosčiusios klasikin÷s paveldotvarkos analizei, išskiria ne tik teigiamus, bet ir neigiamus jos aspektus, analizuoja neigiamų reiškinių priežastis ir pasekmes, ieško būdų pad÷čiai gerinti. Autorius daug d÷mesio skiria autentiškumo sampratos kaitai atskleisti ir nurodo problemas, kylančias d÷l neteisingo šio labai svarbaus koncepto suvokimo. Taip pat atskleidžia šiuolaikin÷s paveldotvarkos prioritetus ir aptaria priemones jiems įgyvendinti. J. Earlas savo knygoje per filosofijos prizmę žvelgia į istorinių pastatų sampratą, apžvelgia architektūros paveldo saugojimą ir tvarkymą inspiruojančias priežastis, analizuoja paveldotvarkos darbų poveikį architektūros objektų reikšmei ir vertei, apibūdina ir įvertina konkrečias restauravimo priemones, svarsto paveldo saugojimo ir tvarkymo metu kylančių skirtingų interesų suderinimo galimybes. Ketvirtą bibliografijos grupę sudaro literatūra, atskleidžianti kultūros paveldo sampratos raidą Lietuvoje. Siekiant atkurti kuo visapusiškesnį ir objektyvesnį kultūros paveldo suvokimo, vertinimo, saugojimo vaizdą sovietmečiu, informacija kaupta naudojantis įvairiais archyviniais šaltiniais ir literatūra. Sovietmečiu susiklostęs institucijų ir specialistų požiūris į kultūros paveldą tyrin÷tas min÷toje R. Čepaitien÷s knygoje „Laikas ir akmenys“. Šią problemą savo straipsniuose aptaria ir Jūrat÷ Markevičien÷,29 Jonas Glemža30, Rimvydas Glinskis31. Vytauto Jurkšto monografijos d÷ka atsiveria sovietmečiu gyvavusi architektūros objektų verčių identifikavimo sistema. Jos pagrindu tapo senamiesčio pastatų vertinimo metodika, parengta XX a. septintąjį– aštuntąjį dešimtmečiais sudarant senamiesčių regeneracijos projektus. Šią metodiką suformavo Kazimieras Šešelgis, o išpl÷tojo V. Jurkštas32. Pastarasis architektas mokslo darbo nesp÷jo apginti, tačiau praktikoje išbandyti vertinimo kriterijai išsamiai aprašyti po autoriaus mirties išleistoje min÷toje monografijoje. Daug vertingos informacijos rasta Vilniaus apygardos ir Kultūros paveldo centro archyvuose saugomose įvairiose rekonstrukcijos ir restauravimo darbus aprašančiose bylose. Motyvuotų teiginių apie Lietuvos paveldotvarkos nes÷kmių priežastis esama Dangiro Mačiulio

29

Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldas vabzdžio žvilgsniu. In: Literatūra ir menas. 1992, sausio 18, p. 8–9; Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldo samprata Lietuvoje: žvilgsnis į prabėgusį dešimtmetį. In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 38; Markevičien÷, Jūrat÷. Kuo restauratorius skiriasi nuo architekto novatoriaus. In: Kultūros barai. 1992. Nr. 9–10, p. 9–12. 30 Glemža, Jonas. Lietuvos paminklotvarkos raida ir architektūrinis konsensusas In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 74–80. 31 Glinskis, Rimvydas. Samprotavimai apie architektūros restauraciją. In: Archiforma. 2000. Nr. 3, p. 59–63. 32 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994.

11

knygoje „Valstyb÷s kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais“33. Susisteminus visus duomenis, atsiv÷r÷ sovietmečiu egzistavusi architektūros paveldo būkl÷s panorama. Gilinantis į istorinį Lietuvos paveldotvarkos kontekstą, pasitelkta J. Glemžos knyga „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas“34, kurioje nemažai d÷mesio skirta architektūros paveldo apsaugos ir tvarkymo darbų istorinei raidai. Geriau suprasti tarpukariu susiklosčiusią kultūros paveldo pad÷tį pad÷jo Algirdo Mošinskio, Pauliaus Galaun÷s straipsniai35. Daug vertingos informacijos apie šį laikotarpį rasta ir Nastazijos Keršyt÷s darbuose36. Skirtingas naudojamų šaltinių ir literatūros pobūdis pad÷jo kompleksiškiau ir objektyviau atskleisti Lietuvos paveldotvarkos tendencijas. Terminai Disertacijoje vartojant kai kuriuos teminus, atsiribota nuo sovietmečio terminologijos ir nuo kai kurių 2005 m. priimtame LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme apibr÷žtų sąvokų. Per penkis dešimtmečius Lietuvoje ne kartą kito daugelis kultūros paveldo ir jo apsaugą bei tvarkymą apibr÷žiančių terminų. Kaitos procesą l÷m÷ Lietuvoje vykę politiniai, kultūriniai pokyčiai, kurių d÷ka susidar÷ galimyb÷ įteisinti kokybiškai naują kultūros paveldo sampratą. Sąvokų ir terminų kaitą lemia požiūrio į paveldo reikšmę ir vertę raida. Sovietmečiu galiojusių Kultūros paminklų apsaugos (priimtas 1967 m.) ir Lietuvos TSR Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo (priimtas 1977 m.) įstatymų pavadinimuose vartojama formuluot÷ kultūros paminklas. Ši sąvoka žymi praeities kultūros liekaną, ir oficialus jos įteisinimas l÷m÷ tai, kad vienu iš svarbiausių vert÷s kriterijų tapo objekto amžius37. Akivaizdu, kad gyvuojant tokiai nuostatai, susidar÷ palankios sąlygos naikinti palyginti „jauną“ (XVIII a. pab. – XX a. pr.) palikimą. Žodis paminklas ilgainiui tapo suvokiamas kaip nuoroda į ekspozicinę, estetinę, meninę vertę turintį reginį38. Šio termino vartojimas implikavo estetiniais kriterijais paremtą saugomų objektų atranką. Kita vertus, ir žodis kultūra dažnai vartojamas siaurąja prasme, atkreipiant d÷mesį tik į elitinius reiškinius. Apibendrinant galima teigti, kad terminas kultūros paminklai užprogramavo išskirtinių senumo ir meninę vertę turinčių objektų apsaugą. Tačiau lieka 33

Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927 – 1940 metais Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005. 34 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002. 35 Mošinskis, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų. In: Naujoji Romuva. 1938. Nr. 11, p. 273; Galaun÷, Paulius. Dėl Jėzuitų bažnyčios remonto. In: Lietuva, 1924, kovo 31, Nr. 75; Galaun÷, Paulius. Dėl mūsų praeities paminklų likimo In: Lietuvis. 1926, rugs÷jo 10, Nr. 36, p. 7–9; spalio 1, Nr.39, p. 10–12. Galaun÷, Paulius. Paruoštas senovės paminklų apsaugos įstatymas. In: Lietuvos aidas. 1938, kovo 31, Nr. 144. 36 Keršyt÷, Nastazija. Valstybės archeologijos komisija. In: Baltų archeologija. 1996. Nr. 2, p. 27; Keršyt÷, Nastazija. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje. In: Kultūros paminklai. 2001. Nr. 8, p. 77–90. 37 Bučas, Jurgis. Lietuvos kraštovaizdžio saugotinų kultūros vertybių sistemos formavimo ir apsaugos metodologiniai pagrindai. Kaunas: Architektūros ir statybos instituto rotoprintas, 1993, p. 23. 38 Ibid, p. 23.

12

nenustatyta, ar analizuojamoji elitarin÷ formuluot÷ kultūros paminklas l÷m÷ požiūrį į kultūros palikimą, ar vyravusios nuostatos l÷m÷ šios formuluot÷s pasirinkimą. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje pastebima kokybin÷ kultūros palikimo sampratos transformacija. Vis dažniau prad÷ta vartoti liberalesn÷ kultūros paveldo sąvoka. Žodis paveldas žymi perimtą palikimą ir neapima senumo, meninio išskirtinumo reikšmių. Siekiant išskirti įstatymų saugomus kultūros paveldo objektus, prad÷tas vartoti kultūros vertybių terminas, šis žodžių junginys vartojamas ir 1994 bei 1997 m. priimtuose įstatymų pavadinimuose39, kultūros paminklo statusas suteikiamas tik reikšmingiausioms kultūros vertyb÷ms. Tokia pad÷tis buvo pakankamai aiški, nes apibendrinantis terminas kultūros paveldas apr÷p÷ tiek teisiškai saugomus, tiek nesaugomus objektus, o kultūros vertybėmis vadinti į Registrą įtraukti (valstyb÷s teisiškai saugojami) objektai. Tačiau 2005 m. priimtame naujame LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme šios dvi formuluot÷s sutapatintos. Aiškinant pagrindines įstatymo sąvokas, kultūros paveldas apibr÷žiamas kaip „karta iš kartos paveldimos /.../ kultūros vertyb÷s, svarbios istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu“40. Tokiu būdu panaikinama plati fraz÷s kultūros paveldas prasm÷, ir dvi iki tol buvusios skirtingos formuluot÷s tampa kone sinonimais. Disertacijoje sąvokos kultūros paveldas ir architektūros paveldas vartojamos platesne prasme, įvardijant ir valstyb÷s saugomą, ir tos apsaugos laukiantį kultūros ar architektūros palikimą. Žodžių junginys architektūros paveldo objektas vartojamas architektūros paveldo vienetams – statiniams, statinių kompleksams ar ansambliams – apibr÷žti. Sovietmečiu vartotos sąvokos paminklotvarka41 transformavimasis į paveldotvarką yra sąvokos paminklas pakeitimo sąvoka paveldas pasekm÷. Tačiau šiandien šie žodžiai n÷ra lygiareikšmiai. 1975 m. J. Glemža, remdamasis atliktų architektūros paveldo tvarkymo darbų analize, apibr÷ž÷ paminklotvarkos sąvoką ir išskyr÷ tokias darbų grupes: tyrimus, projektavimą ir projektų realizavimą42. Naujajame LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme sąvoka paveldotvarka apibr÷žiama kaip „paveldosaugos norminių teis÷s aktų sistemos kūrimas, institucijų formavimas ir jų veiklos organizavimas, paveldosaugos programų projektų rengimas ir įgyvendinimas, tvarkybos administravimas ir steb÷sena“43. Taigi ilgainiui kito ne tik pirmoji žodžio dalis, bet ir jo reikšm÷, kuri dabar nurodo ne fizinį architektūros objekto tvarkymą, o teisinę apsaugą. Sąvokai paminklotvarka pagal naująjį įstatymą šiandien yra adekvati sąvokai tvarkyba44.

39

LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Kultūros paveldo apsauga. Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius: Savastis, 1997, p. 8–25; LR Kilnojamų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. In: Ibid, p. 26–41. 40 LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas; www.heritage.lt. 41 Šį terminą XX a. septintajame dešimtmetyje pasiūl÷ kalbininkas B. Savukynas. 42 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 3–11. 43 LR Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt/lt/iNrIX-2452 [žiūr÷ta 2008 m. rugs÷jo 20 d.]. 44 Ibid.

13

Šiame mokslo darbe terminu paveldotvarka, skirtingai nei įstatyme, vadinami su fizine paveldo objekto priežiūra ir tvarkymu susiję darbai: tyrimai, projektavimas, projektų realizavimas: konservavimas, restauravimas, rekonstrukcija, remontas. Šis apibr÷žimas tapatus paminklotvarkos sąvokai, tokį pasirinkimą l÷m÷ noras pratęsti ilgamečio apie 1975 m. įteisinto ir greitai prigijusio termino paminklotvarka bei jį pakeitusio termino paveldotvarka vartojimo tradiciją. Manoma, kad įsitvirtinusio termino, tiksliai ir aiškiai nurodančio juo pavadinamus veiksmus, keitimas naujadaru yra nereikalingas.

Paminklotvarkos darbai

Tvarkyba

Tyrimas

Tyrimas

Projektavimas

Projektavimas

Remontas

Remontas

Avarijos gr÷sm÷

Konservavimas

pašalinimas Restauravimas

Konservavimas Atkūrimas

Atstatymas

Pritaikymas Rekonstrukcija

Pritaikymas

Restauravimas

Atkūrimas Projektų realizavimas Projektų realizavimas

1 s c h e m a. Paminklotvarkos darbai pagal J. Glemžos metodologiją (1976 m.)

14

2 s c h e m a. Tvarkybos darbai pagal 2005 m. priimtą LR Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymą

Paveldosaugos norminių teis÷s aktų kūrimas

Institucijų formavimas ir jų veiklos organizavimas

Paveldotvarka

Paveldosaugos programų projektų rengimas ir įgyvendinimas

Tvarkybos administravimas, steb÷sena

3 s c h e m a. Paveldotvarka pagal 2005 m. priimtą LR Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymą

Konkretūs paveldotvarkos darbus apibūdinantys terminai disertacijoje vartojami remiantis tarptautiniais paveldotvarkos darbus reglamentuojančiais dokumentais. Dažniausiai vartojami du šio mokslo darbo tikslus atspindintys terminai – restauravimas ir rekonstrukcija. Restauravimu įvardijamas procesas, kurio metu siekiama sugrąžinti objektui prarastą pavidalą ir vertę. Jo metu pašalinami tam tikri elementai, prieštaraujantys grąžinamai formai, kai kuriais atvejais nuimami ištisi v÷lesni sluoksniai ir atskleidžiama tai, kas glūd÷jo po laiko apnašomis, atkuriami trūkstami elementai. Tai sud÷tinga operacija, atskleidžianti prarastą objekto būseną, jo kultūrinę vertę išsaugant maksimalų autentiškos medžiagos kiekį45. Reikia pamin÷ti, kad šiame mokslo darbe vartojama restauravimo sąvoka nedaug skiriasi nuo 1972 m. Kultūros paminklų apsaugos įstatymo taikymo instrukcijoje pateikto apibr÷žimo46. Šioje disertacijoje sąvoka rekonstrukcija47 vartojama kaip tarptautinis lietuviško žodžio atstatymas atitikmuo. Abiem šiais terminais apibūdinama veikla, kurio tikslas – atstatyti trūkstamus, pašalintus ar sunaikintus elementus48. Reikia pamin÷ti, kad sovietmečiu rekonstrukcijos terminas buvo vartojamas netinkamai. Vakarų Europos tradicijoje jis žymi atstatymą, buvusio vaizdo sugrąžinimą, o sovietin÷je erdv÷je šiuo terminu buvo apibr÷žiamas esminis pakeitimas, kokio nors naujo, dar nebuvusio elemento sukūrimas49. Min÷toje 1972 m. Instrukcijoje šis žodis reišk÷ restauravimą pagal analogijas ir hipotezes. J. Glemža savo disertacijoje atstatymo terminą 45

Venecijos chartija. Str. 9–13. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 46 „Architektūros paminklo atnaujinimas, maksimaliai saugant jo autentiškumą, išryškinant istorinę meninę reikšmę, pagal moksliškai pagrįstus duomenis“. Kultūros paminklų apsaugos įstatymo taikymo instrukcija, 1972 11 23, Nr. 387. In: Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Kultūros paminklų apsaugos įstatymo taikymo instrukcija. Vilnius: LTSR Kultūros ministerija, 1975, p. 8–88. 47 Lotyniškai reconstructio – atkūrimas. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma Littera, 2001, p. 635. 48 Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 69. 49 Markevičien÷, Jūrat÷. Pastabos ir paaiškinimai In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 81.

15

papildomai skaido į atkūrimą ir rekonstrukciją50. Atkūrimo operacija, J. Glemžos teigimu, – tai moksliniais tyrimais pagrįstas prarastų architektūros paveldo objekto dalių atkūrimas, o rekonstrukcija – tai šiuolaikinių architektūros formų ir priemonių panaudojimas trūkstamoms detal÷ms sukurti51. Taigi termino rekonstrukcija samprata J. Glemžos darbuose dar labiau nutolo nuo tikrosios savo reikšm÷s, juo apibūdinami į kultūros paveldo objekto struktūrą įterpti naujadarai. Šiame

mokslo

darbe

architektų-restauratorių

interpretacijomis

paremtos

detal÷s,

įkomponuotos į architektūros objekto audinį, vadinamos sukurtomis. Darbo struktūra Pagrindinę disertacijos dalį sudaro įvadas, trys d÷stomosios dalys, susidedančios iš atskirų skyrių, ir išvados. Tokia struktūra padeda parodyti Europos ir Lietuvos istorinį kontekstą bei įvairiais aspektais atskleisti paveldotvarkos ypatumus Lietuvoje sovietmečiu. Įvade apibr÷žiamas darbo objektas, aptariamas problemos aktualumas ir naujumas, formuluojami tyrimo tikslas ir uždaviniai, pristatomi tyrimo metodai, darbo struktūra, apžvelgiami šaltiniai ir literatūra. Įvado pabaigoje paaiškinami pagrindiniai disertacijoje vartojami terminai. Pirmojoje dalyje, atsižvelgiant į tai, kad lietuvių kalba n÷ra n÷ vieno leidinio ar straipsnio, kuriame būtų gilinamasi į architektūros paveldo tvarkymo teorin÷s minties ir praktikos raidą Vakarų Europos šalyse52, aptariama architektūros paveldotvarkos teorija ir jos įgyvendinimas. Apžvelgiama paveldotvarkos teorijos istorin÷ raida užsienyje, analizuojami tarptautiniai dokumentai, reglamentuojantys konkretaus metodo taikymą, apibr÷žiantys paveldotvarkos darbų apimtis, nagrin÷jama koncepto autentiškumas kaita. Išsami Vakarų Europos paveldotvarkos raidos analiz÷ pateikiama siekiant atskleisti kuo platesnį kontekstą ir įvertinti Lietuvos paveldotvarkos tendencijas tame kontekste. Šioje dalyje taip pat aptariami ir įvertinami sovietmečiu Lietuvoje parašyti paveldotvarkos teoriniai darbai. Analizuojama architektūros paveldo vertinimo sistema, nukreipta į elitinių objektų, pasižyminčių aiškiais stilistiniais bruožais ir išskirtine menine fasadų kompozicija, išsaugojimą, bei jos poveikis paveldotvarkos darbams. Antroji dalis skirta Lietuvos paveldotvarkos darbų, vykusių sovietmečiu, analizei. Pradžioje pateikiama trumpa XX a. pirmosios pus÷s paveldo sampratos ir paveldotvarkos darbų sklaidos Lietuvoje apžvalga. Šis istorinis kontekstas padeda išskirti priežastis, l÷musias tolesnį Lietuvos architektūros paveldo vertinimą ir tvarkymą. Toliau antrojoje dalyje nagrin÷jami sovietmečiu atlikti mūrin÷s architektūros paveldotvarkos darbai, susitelkiama į rekonstravimo ir

Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974. стр. 4, 23. 51 Ibid, p. 23. 52 Rengiant disertaciją, surinktos medžiagos pagrindu buvo parašytas straipsnis, nagrin÷jantis Europos paveldotvarkos raidą. Butkevičien÷, Jolita. Architektūros paveldotvarkos teorinės minties raida. In: Meno istorija ir kritika. T. 4. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008, p. 199–213. 50

16

restauravimo darbų analizę, nustatomi naudoti paveldotvarkos darbų tipaibūdai ir atkūrimo . Daugiausia d÷mesio skiriama rekonstruotų ir restauruotų objektų moksliniam pagrįstumui ir tokių neigiamų reiškinių, kaip sunaikintų architektūros detalių atkūrimas remiantis analogijomis ir laisva restauratorių interpretacija, paplitimui. Trečiojoje dalyje, remiantis pripažintomis šiuolaikin÷mis vert÷s sistemomis, įvertinami sovietmečiu atlikti restauravimo darbai. Atskleidžiamas sovietmečio paveldotvarkos tendencijų tęstinumas Nepriklausomyb÷s laikotarpiu (1990–2008 m.). Analizuojamos aplinkyb÷s, l÷musios nuolatinį klaidų, nesuderinamų su dabartine rekonstrukcijos ir restauravimo samprata, kartojimą. Aptariamas tuometin÷s politin÷s pad÷ties poveikis paveldotvarkos darbams. Gilinamasi į priežastis, skatinusias restauratorius atkurti, taip pat – nesilaikant restauravimo ir rekonstravimo nuostatų kopijuoti ar netgi sukurti kuo senesnes architektūros kompozicijas, kartais sugriaunant v÷lyvesnio laikmečio autentišką, meninę vertę turintį palikimą. Nagrin÷jamas architektų-restauratorių ir paveldosaugos srityje dirbusių valdininkų požiūris į architektūros paveldo autentiškumą. Disertacijos pabaigoje pateikiamos išvados, atskleidžiančios surinktos medžiagos tyrimus, analizę ir sintezę. Tekstinę darbo dalį papildo paveldotvarkos darbus patyrusių objektų fotografijos.

17

1. ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS TEORINĖS MINTIES RAIDA Architektūros paveldo objektai, būdami nuolatos kintančioje aplinkoje, patiria ne vieną perstatymą, pertvarkymą, remontą. Keičiantis epochoms, stiliams, dažnai būdavo negailestingai paneigiamas ankstesnis požiūris į aplinkos formavimą, anksčiau plačiai taikytas kūrybos normas, taisykles. Tačiau ne visa praeitis buvo atmetama: kai kurie naujieji stiliai id÷jų semdavosi ir iš ankstesnių laikų, pavyzdžiui, renesansas, klasicizmas savo kūrybin÷s energijos šaltiniu oficialiai vadino antiką, neogotika sek÷ gotika ir t. t. Tokia stilių draugyste ir priešprieša paremta kaita aiškiai apibr÷ždavo ir elgesio su kultūros palikimu normas. Objektai, turintys ryškių atmestųjų epochų ar stilių bruožų, būdavo suvokiami kaip nevertingi, neatitinkantys estetinių normų, kompozicinių reikalavimų ir dažnai pertvarkomi pagal konkretaus laikmečio madas. Sektinųjų stilių kūriniai, priešingai, sulaukdavo didel÷s pagarbos, išsamios analiz÷s ir remonto, kurio metu ne tik bandyta pagerinti fizinę būklę, bet ir stengtasi patobulinti meninę formą. Kultūros palikimas buvo rūšiuojamas, o atrinktasis – suvokiamas palyginti paviršutiniškai, daugiausia d÷mesio skiriant formos tobulumui, kompozicijos d÷sniams ir nesigilinant į istorinę informaciją. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pus÷je Vakarų Europoje pastebimas ryškus kokybinis lūžis. Romantizmo id÷jos persmelk÷ visas kultūrines sferas. Tautin÷s savimon÷s formavimasis, savosios kilm÷s paieška, istorijos romantizavimas skatino atsigręžti ir įsižiūr÷ti į praeitį. Nors praeities architektūros objektai vis dar buvo skirstomi į vertingus (į šią grupę patekdavo ryškių tautinių bruožų turintys, svarbius praeities faktus menantys objektai) ir nevertingus (neiliustruojančius praeities didyb÷s, atneštus užkariautojų, pernelyg kosmopolitinius), kultūrinis palikimas vis d÷lto prad÷tas suvokti kaip tam tikra dvasin÷ ir fizin÷ vertyb÷, materialus istorijos liudininkas. Skleidžiantis naujam požiūriui, įstabiausių architektūros paminklų išlikimui užtikrinti imtasi konkrečių veiksmų: atlikti pirmieji anastiloz÷s, rekonstravimo, restauravimo darbai, prad÷ta kurti kultūros paveldo išsaugojimo problemas nagrin÷janti teorija. XIX a. savo šaknimis siekiantis architektūros paveldo išsaugojimo teorijos pl÷tojimo procesas vyksta ir šiandien. XX a. pabaigoje prad÷ta giliau studijuoti, sisteminti ir architektūros paveldotvarkos teorinį palikimą. Bene daugiausia nuveik÷ ICCROM53 ekspertas J. Jokilehtas, parašęs išsamią „Architektūros paveldo konservavimo istoriją“54. Įdomi ir vertinga yra ilgametę patirtį turinčių anglų architektūros paveldo apsaugos specialisto J. Earlo ir ispanų kilm÷s tyrin÷tojo S. M. Viñas55 kritin÷s

53

ICCROM (International Centre for the Study of Preservation and Restoration of Culture Property) – Tarptautinis kultūros turtų konservavimo ir restauravimo centras. 54 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, 408 p. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 55 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, 230 p.

18

architektūros paveldotvarkos analiz÷56. Tačiau, anot J. Earlo, ši tema dar n÷ra visiškai išgvildenta, pastebimas tokio pobūdžio literatūros stygius57. Dar skurdesn÷ pad÷tis yra Lietuvoje. Europos paveldotvarkos patirtis n÷ra išsamiai aptarta. Tokio pobūdžio informacijos trūkumas ne tik riboja praeities darbų vertinimą, bet ir lemia kai kurių klaidų kartojimą. Tod÷l prieš pradedant Lietuvos architektūros paveldotvarkos tyrimą, pravartu apžvelgti ir įvertinti Europos paveldo tvarkymo praktikos ir teorijos raidą. Atskleista informacija leis išsamiau ir tiksliau įvertinti Lietuvos architektūros paveldotvarkos darbus sovietmečiu, pad÷s nustatyti Lietuvos paveldotvarkos pad÷tį Europos kontekste. 1.1 Vakarų Europos paveldotvarkos istorija Remiantis paveldotvarkos tyrin÷tojo S. M. Viñas skirstymu ir jį išpl÷tojus, dviejų šimtų metų paveldotvarkos raidą sąlyginai galima skirti į tris laikotarpius – ankstyvąjį, klasikinį ir šiuolaikinį58. A n k s t y v a s i s laikotarpis apima XIX a. I p. – XX a. I p. Pagrindin÷ ankstyvosios teorijos ypatyb÷ – romantizuotas požiūris į istorin÷s architektūros objektą. Pradedamos pl÷toti restauravimo ir konservavimo koncepcijos, l÷musios paveldotvarkos darbus. K l a s i k i n i s laikotarpis apima XX a. ketvirtą–dešimtą dešimtmečius59. Pagrindin÷ klasikin÷s teorijos ašis – architektūros vertyb÷je glūdinčios objektyvios informacijos atskleidimas. Į paveldotvarkos teoriją įtraukiami tikslieji mokslai. Š i u o l a i k i n i s laikotarpis prasideda nuo XX a. devintojo dešimtmečio60. Pagrindin÷ šiuolaikin÷s antropologin÷s teorijos ašis – visuomen÷s grupių santykis su architektūros objektu. Pradedama taikyti socialinių ir aplinkosaugos mokslų sferoje suformuota tvarios raidos koncepcija. Visi šie raidos etapai paliko ryškius p÷dsakus architektūros pavelde. Ryškiausi ir drastiškiausi buvo pirmojo, ankstyvojo, laikotarpio ženklai. 1.1.1 Ankstyvoji paveldotvarkos teorija Romantinis architektūros vertybių atkūrimas XVIII a. pabaigoje prasid÷ję pirmieji architektūros restauravimo ir konservavimo darbai buvo atliekami neturint specialaus teorinio pagrindo, tačiau manoma, kad Johanno Joachimo Winckelmanno menotyros traktatai l÷m÷ gilesn÷s, paremtos pagarba autentiškai medžiagai

56

Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, 239 p. 57 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 1. 58 S. M. Viñas savo knygoje daugiausia d÷mesio skiria XX a. antrosios pus÷s paveldotvarkai ir išskiria klasikinę bei šiuolaikinę paveldotvarkos teorijas. Remdamasi jo skirstymu, šio darbo autor÷ XIX a. I pus÷s – XX a. I pus÷s laikotarpį vadina ankstyvuoju ir pateikia susitetintą kiekvieno laikotarpio apibūdinimą. 59 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 65. 60 Ibid, p. 175.

19

sampratos sklaidą architektūros tvarkymo plotm÷je. Toks kokybiškai naujas požiūris XVIII–XIX a. sandūroje pademonstruotas fragmentiškai atstatant antikinio laikotarpio Romos palikimą (Rom÷nų forumą, Koliziejų, Nimo areną) – rekonstruojant suirusias sienas, panaudotos čia pat gul÷jusios autentiškos plytos61. Romantizmo laikotarpiu architektūros paveldo suvokimas, jo tvarkymo darbų koncepcijos neapsiribojo antika ir anastiloze. Garbingą vietą už÷m÷ ir viduramžių palikimas: XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje prad÷ti pirmieji senųjų pastatų romantinio restauravimo (teisingiau – perkūrimo) darbai, anglų architektas Jamesas Wyattas, griaudamas ir perstatin÷damas, tobulino Herefordo, Durhemo, Salisburio ir Ličfildo katedrų architektūros išraišką62. Jau XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje toks šio puikaus architekto, bet nevykusio restauratoriaus požiūris ir darbas t÷vyn÷je buvo pavadinti barbariškais63, tačiau restauravimo-perkūrimo banga užplūdo ir kitas Europos valstybes. XIX a. pirmojoje pus÷je Vokietijoje, Prancūzijoje prad÷ti sud÷tingi, didel÷s apimties pertvarkymai, kuriais viduramžių sakralinei architektūrai siekta suteikti idealizuotą kompoziciją. Patobulintos ir baigtos kelis šimtmečius su pertraukomis statytos romanin÷s ir gotikin÷s katedros (Kelno, Miuncheno, Vienos ir kt.). Remontuotos ir perstatin÷tos nuo senumo sunykusios bažnyčios (Saint Denis ir kt.), tik÷tasi sugrąžinti pirminį vaizdą apvalytiems nuo v÷lesnių, dažniausiai baroko, „apnašų“ sakraliniams pastatams (Bambergo, R÷gensburgo, Špeiro, Nordlingeno, Rotenburgo katedroms ir kt.)64. Trūkstami kompozicijos fragmentai, architektūros elementai sukurti kopijuojant arba laisvai interpretuojant išlikusius. Dažnai būdavo atvejų, kai neįsigilinus į objektą buvo nugriaunamos autentiškos viduramžiais sukurtos detal÷s, o jų vietą užimdavo romanikos ir gotikos naujadarai. Toks į tobulą pastato išvaizdą nukreiptas restauravimas tuo metu buvo vadinamas meniniu arba archeologiniu. Tačiau ne visi

amžininkai

pritar÷

skubotam

atkūrimui.

Sunerimęs

vokiečių

architektas

Karlas

Friedrichas Schinkelis band÷ atkreipti d÷mesį į pražūtingą tokio elgesio su viduramžių palikimu žalą65. Ferdinandas Van Quastas, pirmasis Vokietijoje už÷męs valstybinį konservatoriaus postą, ragino destruktyvaus pobūdžio restauravimą pakeisti tausojančiu restauravimu, saugančiu visą objekto struktūrą ir visų laikmečių dalis, turinčias meninę ar istorinę vertę66. Tačiau tai buvo pavieniai pareiškimai, netur÷ję didelio poveikio priežiūros ir tvarkymo praktikai. XIX a. viduryje, intensyviai vykstant darbams, Prancūzijoje suformuotas restauravimo teorinis pagrindas, l÷męs tolesnę paveldotvarkos veiklą visoje Vakarų Europoje. Tuo metu jau 61

Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 231– 232. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 62 Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 53. 63 J. Wyatto restauravimą 1831 m. neigiamai įvertino E. J. Willsonas. Ten pat, p. 53. 64 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 46– 251. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 65 Ibid, p. 254. 66 Ibid, p. 257.

20

buvo suvokta, kad restauravimo koncepcija turi remtis ne asmeniniu skoniu, bet architektūros paminklų tyrimais ir analize. Generalinio istorinių paminklų inspektoriaus, žymaus rašytojo P. Mérimée parengtoje instrukcijoje buvo rekomenduojama vengti bet kokių naujovių, siūlyta susid÷v÷jusių detalių formas tiksliai pakartoti, o trūkstamų elementų atkūrimą pagrįsti kruopščiomis analogų studijomis67. Toliau pl÷todamas teorinę mintį, archeologas, kunigas J. J. Bourassé apibr÷ž÷ dvi paveldo grupes. Pirmajai priskyr÷ antikos – mirusios kultūros – paminklus, kuriuos, kaip istorijos liudininkus, siūl÷ konservuoti. Antrąją grupę, apr÷piančią platų krikščioniškos kultūros palikimą, įvardijo kaip gyvą ir ragino baigti menin÷s šių paminklų id÷jos įgyvendinimą68. Svariausias ind÷lis į XIX a. architektūros paveldotvarkos teorijos ir praktikos pl÷totę priklauso prancūzų architektui Eugène’ui. Viollet-Le-Duc‘ui. Pagrindiniu paveldotvarkos principu pavadinęs siekį kiekvienam pastatui, kiekvienai jo daliai grąžinti pirminį stilių, E. Viollet-LeDuc’as teoriniu lygmeniu įtvirtino ir paskatino restauravimo, v÷liau pavadinto stilistiniu, pl÷trą. 1866 m. jo pateiktame apibr÷žime teigiama: „Ir restauravimo terminas, ir pats procesas yra modernūs. Restauruoti didingus pastatus – tai nereiškia prižiūr÷ti, remontuoti, ar atstatyti juos, tai reiškia – sugrąžinti jų baigtą pavidalą, kurio iš tikrųjų galbūt niekada n÷ra buvę.“69. Pl÷todamas akivaizdžiai romantinę pasaul÷jautą atitinkančią koncepciją, autorius padar÷ išvadą, kad tikrasis, pirminis objekto būvis yra ne tas, kuris buvo įgyvendintas, bet tas, kuris buvo sumanytas70. Restauravimas buvo suvoktas kaip giliomis praeities studijomis paremtas kūrybinis procesas, tur÷jęs išlaisvinti architektūros objektus nuo laiko apnašų. Architektai prival÷jo studijuoti savo regiono, šalies architektūros palikimą. Tas žinias jie tur÷jo pritaikyti baigdami prieš šimtmečius prad÷tas, bet nebaigtas arba taisydami laikui b÷gant pakitusias architektūros kompozicijas, tai yra – sukurdami savąsias romanikos ir gotikos traktuotes. D÷l išplitusio tokio požiūrio pastatuose buvo sunaikinta nemaža dalis v÷lesnių amžių architektūrinių sluoksnių. Greta (arba kartais net vietoje) autentiškų viduramžių detalių įkomponuotos XIX a. interpretacijos būdavo pateikiamos kaip originalios. Reikia pabr÷žti, kad E. Viollet-le-Duc’as vienas iš pirmųjų gana drastiškai prad÷jo naudoti metalines konstrukcijas ir kitas naujas medžiagas architektūros objektams restauruoti, taigi dar labiau sumažino autentiškos materijos kiekį71. Svarbiausia, kad toks sutvirtinimo būdas netrukus paplito už Prancūzijos ribų ir dažnai buvo taikomas net XX a. antrojoje pus÷je. Tam tikru metu šis prancūzų architektas buvo vienas iš labiausiai gerbiamų

67

Ibid, p. 271. Ibid, p. 273. 69 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 4. 70 Ibid, p. 5. 71 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 284. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 68

21

architektūros restauravimo specialistų, kontroliavęs visų Prancūzijos architektūros paminklų tvarkymą, restauravęs daugelį pastatų (Paryžiaus katedrą (Notre Dame de Paris) ir Šventąją koplyčią (Sainte Chapelle), Sen Deni (Saint Denis) baziliką, Puasi mieste esančią Sen Lui (Saint Louis) bažnyčią, Karkasono mieste esančią Sen Nazar÷ (Saint Nazaire) katedrą, Lozanos katedrą, Sen Antonino ir Narbono miestų rotušes, pilis, vadinamas Château de Pierrefonds, Château de Roquetaillade, Château de Cousy, Château de Vincennes, ir kt. objektus) ir sulaukęs pasek÷jų beveik visoje Europoje. Tačiau šiandien į jo nuopelnus žiūrima kritiškai. XX a. septintajame dešimtmetyje ICCOMOS prezidentas Pierto Gazzola ironiškai vadino E. Viollet-Le-Duc‘ą „interpretacin÷s mokyklos čempionu“72, o min÷tas anglų paveldotvarkos specialistas J. Earlas XIX a. antrąją pusę Prancūzijoje vadina „Viollet-Le-Duc‘o režimo laikotarpiu“73. Vertinant E. Viollet-Le-Duc‘o ir jo pasek÷jų teorinę ir praktinę veiklą, labiausiai kritikuotinas istoriškai susiklosčiusių architektūrinių kompozicijų ardymo įteisinimas. Kaip jau min÷ta, toks požiūris negrįžtamai sužalojo nemažą dalį Prancūzijos ir visos Europos architektūros paminklų. Neigiamų pasekmių tur÷jo ir XIX a. paplitusi statinio, kaip atskiro meninio vieneto, atskirto nuo jį supančios aplinkos, traktuot÷, sukūrusi palankią terpę urbanistiniams pertvarkymams, kurių metu buvo nušluota nemaža dalis senamiesčių. Tačiau kad ir kaip būtų paradoksalu, v÷liau visas XIX a. romantinio restauravimo palikimas tapo neatskiriama architektūros paveldo dalimi, atskleidžiančia to laikotarpio tendencijas. Naujų kelių ieškojimas XIX a. viduryje Anglijoje prad÷jo formuotis pasipriešinimo stilistiniam restauravimui jud÷jimas, pagrįstas suvokimu, jog kiekvienas objektas priklauso tam tikram istoriniam ir kultūriniam kontekstui, tod÷l pra÷jusio laiko ženklų atkurti neįmanoma. Vienas iš nepritarusių stilistiniam restauravimui ir ieškojusių kitų galimų architektūros paveldo gyvenimo pratęsimo būdų, buvo architektas G.eorgas Gilbertas Scottas, tačiau jo mintims dar trūko nuoseklumo. G. G. Scotto nuomone, kiekvieno laikotarpio ženklai, išlikę architektūros paveldo objekte, tiek pat vertingi kaip ir pirminio sumanymo liekanos, tod÷l juos, kaip istorijos liudininkus, siūl÷ išsaugoti. Tačiau Dievui šlovinti sukurtas bažnyčias architektas skatino restauruoti: panaikinti v÷lesnių amžių detales, kurias jis vadino bjauriomis, ir atkurti pirminius kompozicinius sprendimus. Prarastos detal÷s tur÷jo būti sukuriamos prisiderinant prie pastato pobūdžio74. Taigi architektūros paveldui siūlyti dvigubi standartai: sakraliniams pastatams – stilistinis restauravimas, o pasaulietiniams – naujas ir pažangus visus pastato gyvavimo laikotarpius apr÷piantis tvarkymas.

72

Gazzola, Pietro. The Training of Architect – restorers In: Monumentum. T. 3. 1969, p. 19. Prieiga internetu: http://www.international.icomos.org/monumentum/vo3/index.html [žiūr÷ta 2007 m. rugpjūčio 18 d.]. 73 Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 54. 74 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 299– 304. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.].

22

Daug toliau naujos koncepcijos formavimo srityje paženg÷ meno istorikas John Ruskinas. 1849 m. išleistoje knygoje „Septyni architektūros žiburiai“ jis raš÷: „Nei visuomen÷, nei tie, kurie rūpinasi paminklų išsaugojimu, nesupranta tikrosios restauravimo reikšm÷s. Jis reiškia patį didžiausią sugriovimą, kurį pastatas turi iškęsti: sugriovimą, po kurio n÷ra liekanų, kurios gal÷tų būti surinktos; sugriovimą, kurį lydi falsifikuotas sunaikintų detalių perkūrimas. Neapgaudin÷kime savęs, neįmanoma restauruoti kažkada tur÷to pastatų didyb÷s ir grožio, kaip neįmanoma prikelti mirusiojo.“75. Kaip vienintelę priemonę, galinčią užtikrinti praeities palikimo išsaugojimą, autorius nurod÷ konservavimą. Tačiau ir J. Ruskino koncepcijoje palikimas vis dar rūšiuojamas nubr÷žiant ryškią takoskyrą tarp vertingų ir nevertingų stilių. Architektūroje grožis, jo manymu, skleid÷si tomis formomis, kurios imitavo gamtą, nes žmogus negal÷jo pats sukurti grožio, o tik pakartoti dieviškojo grožio apraiškas. Gotika buvo įvardyta kaip vienas iš įstabiausių, gamtai artimiausių stilių, o antikos, renesanso, klasicizmo architektūra buvo atmesta kaip neturinti sąsajų su gamta. J. Ruskinas, gilindamasis į architektūros palikimo kloduose glūdinčią informaciją, buvo vienas iš pirmųjų tyrin÷tojų, išskyrusių istorinę, emocinę ir vaizdingumo (angl. picturesque) vertę. Istorinę vertę jis laik÷ galimybe mokytis iš praeities; emocinę vertino kaip susijusią su visa architektūros objektuose slypinčia jausmine informacija, su Dievo, kaip Kūr÷jo, buvimu kiekviename pastate; vaizdingumo vertę apibūdino kaip grožio ir didingumo darną. J. Ruskino nuomone, pastatas subręsta ir pasiekia pačią grožio viršūnę per keturis–penkis šimtus metų. Tod÷l restauravimą jis laik÷ veiksmu, galinčiu sunaikinti esamą, atsiskleidžiančią ir ateityje būsimą pastato vertę. Į klausimą, kaip užtikrinti architektūros objekte glūdinčios informacijos išsaugojimą, J. Ruskinas atsak÷: „Sutelkime visas pastangas jų priežiūrai, o kai priežiūra nebepad÷s jų išsaugoti, leiskime jiems colis po colio numirti.“76. Toliau pl÷tojant J. Ruskino prad÷tą konservavimo teoriją, suvokta, kad istorija nesibaigia viduramžiais, bet apr÷pia ir v÷lesnius laikotarpius, kurie taip pat turi būti saugomi. Taigi į konservavimą buvo įtrauktas iki tol dažnai negailestingai naikintas v÷lesnių amžių palikimas. Anglijoje įsteigtos Senovinių pastatų apsaugos draugijos (Society for the protection of Ancient Buildings) iniciatyva 1876 m. paskelbtame manifeste n÷ra vietos ankstesniam selektyviam požiūriui. Dokumente raginama grįsti išsaugojimą objekto stilistikos vert÷s studijomis, o ne išankstine išskirtinių stilių pastatų atranka. Teigiama, kad savo istorinį laikmetį reprezentuoja tik tie paminklai, kurių autentiška, nesuardyta medžiaga saugoma in situ77, o bet koks bandymas restauruoti mažina objekto autentiškumą. Senovinių pastatų apsaugos draugijos nariai kaip pagrindinę architektūros palikimo išsaugojimo priemonę įvardija konservatyvų remontą, 75

Ruskin, John. The Seven Lamps of Architecture. New York: Dover Publications, 1989. p. 14. Ibid, p. 25. 77 Terminu in situ įvardijamas objekto buvimas pirmin÷je vietoje. 76

23

kasdieninę priežiūrą78. Šis manifestas tapo šiuolaikin÷s konservavimo teorijos pagrindu, tačiau XIX a. pabaigoje konservavimas didesnio pritarimo sulauk÷ tik Anglijoje ir Suomijoje, o stilistinio restauravimo metodika vis dar buvo taikoma beveik visoje Vakarų Europoje. Tokių priešingų architektūros paveldo interpretavimo ir tvarkymo teorijų atsiradimą XIX a. galima sieti su Prancūzijos ir Anglijos inteligentijos bandymu pasipriešinti susiklosčiusiai politinei, ekonominei ir socialinei situacijai. Prancūzija XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pus÷je išgyveno dramatiškų pasikeitimų, visuotinių griovimų laikotarpį. Pavargusi nuo destrukcijų tauta, ypač inteligentija, deg÷ noru susigrąžinti suirut÷je nykstantį identitetą, ir žvilgsnis natūraliai krypo į visiems socialiniams sluoksniams atvirą architektūros palikimą. J. Earlo nuomone, restauratoriai, koreguodami katedrų ir pilių architektūrą, kūr÷ naują, patobulintą miestovaizdį, naujas pastatų sąsajas su aplinka, naujas menines kompozicijas79. Toks praeities gražinimas, idealizuotų vaizdų kūrimas tur÷jo užpildyti revoliucijos išdegintą tuštumą, pad÷ti tautai susigrąžinti savigarbą. Tuo metu Anglijoje, kurios raida buvo stabilesn÷, daugumą gyvenimo sferų baig÷ užvaldyti industrializacija. Siekdama pasipriešinti technokratijai, nustumiančiai žmogų į kultūros procesų kūrybos pakraščius, grupel÷ inteligentų išsigelb÷jimo ieškojo viduramžiuose, kai žmogus buvo pagrindinis kūr÷jas ir atlik÷jas. Viduramžių palikimas, išlikę autentiški ženklai, buvo sudvasinti ir neleista nieko keisti, kad nesunyktų juose slypintis sakralumas. Tačiau nepaisant visų prieštaravimų, abiejose XIX a. teorijose pastebima romantin÷s pasaul÷jautos sklaida. Dualistin÷ architektūros paveldotvarkos teorijų būkl÷ prad÷jo kisti XIX–XX a. sandūroje. Suvokus stilistinio restauravimo daromą žalą, nuo jo prad÷ta tolti ir ieškota galimybių suderinti prieštaringus restauravimo ir konservavimo teorijų principus. Vieną iš pirmųjų žingsnių šia kryptimi ženg÷ įvairias Vokietijos istorijos ir senienų draugijas vienijusi asociacija, 1899 m. suformulavusi paveldotvarkos nuostatas, kuriose siūl÷ konservavimo arba restauravimo metodą taikyti atsižvelgiant į konkretaus objekto galimybes, ragino nekeisti senų formų ir skatino išsaugoti visus restauruojamo pastato sluoksnius. Komisijos nuomone, kiekvienas pakeitimas tur÷jo būti grindžiamas pagarba autentiškumui, o didesnis įsikišimas galimas tik blogos technin÷s būkl÷s atveju. Visi objekte atliekami darbai tur÷jo būti registruojami. Svarbu pamin÷ti, kad saugotinų pastatų amžius buvo apibr÷žtas nuo seniausių laikų iki XVIII a.80. Šios nuostatos atskleidžia kokybiškai naują požiūrį į kultūros paveldą. Atsižvelgiant į laiką, saugomų pastatų amžiaus amplitud÷ yra labai plati, tačiau šiandien matome, kad ribos nubr÷žimas ties XVIII a. pasmerk÷ XIX a. architektūrą sunykti. XIX a. palikimas pražūtingai ilgai buvo nevertinamas ir prad÷tas saugoti tik XX a. pabaigoje. 78

The SPAB Manifesto. In: Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 156–159. Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 54, 57. 80 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 376. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 79

24

Dar toliau Vokietijos istorijos ir senienų draugijų pasirinkta kryptimi paženg÷ austras Maxas Dvořákas, raginęs globoti pastatus, turinčius ne tik ryškių stilistinių, bet ir kuklių, konkrečiai vietovei būdingų bruožų ir teigęs, kad nacionaliniu palikimu turi rūpintis kiekvienas žmogus81. Visuomen÷s, ypač inteligentijos, pritarimo svarba kultūros vertybių išsaugojimui XX a. pr. sustipr÷jo ir Anglijoje82. Taigi XIX–XX a. sandūroje paveldotvarkos teorijoje skleid÷si naujas mąstymas ir matymas, atmetantis išankstinį vienos ar kitos paveldotvarkos teorijos taikymą, apr÷piantis beveik visą praeities palikimą, neteikdamas pirmenyb÷s konkrečiam stiliui ir netgi apmąstantis galimybę į išsaugojimo procesą įtraukti nuošalyje buvusią visuomenę. Savų korekcijų į architektūros paveldo tvarkymo praktiką įneš÷ Pirmasis pasaulinis karas. Mūšių nualintos valstyb÷s rinkosi skirtingus problemų sprendimo variantus. Smarkiai nukent÷jusioje Belgijoje buvo nuspręsta istorinius paminklus atstatyti atkuriant jų ikikarinį vaizdą. Daug diskusijų sulauk÷ visiškai sugriauto Ipro miesto likimas. Buvo siūlomi trys variantai: palikti griuv÷sius kaip memorialą karo aukoms, pastatyti naują miestą ar atkurti ikikarinę būklę. Buvo pasirinktas pastarasis variantas – atstatytos replikos su laisva išlikusių elementų kompozicija83. Prancūzijoje nekilo jokių diskusijų d÷l metodikos pasirinkimo: pasitelkus modernias technologijas, pastatai buvo atstatomi ir restauruojami. Ankstyvuoju

paveldotvarkos

raidos

laikotarpiu

susiformavusios

dvi

pagrindin÷s

architektūros paveldotvarkos koncepcijos buvo toliau pl÷tojamos klasikinio laikotarpio metu, kitaip tariant, ant teorinių pamatų konstruotas karkasas.

1.1.2 Klasikinė paveldotvarkos teorija Tarptautinės chartijos Klasikinio laikotarpio pradžią galima tapatinti su 1931 m. At÷nuose įvykusiu pirmuoju Tarptautiniu istorijos paminklų architektų ir technikų kongresu. Po Pirmojo pasaulinio karo suburta Tautų lyga 1922 m. įsteig÷ Tarptautinį intelektualinio bendradarbiavimo komitetą, kuris savo ruožtu įkūr÷ Tarptautinę Muziejų valdybą84. Ši valdyba 1931 m. inicijavo min÷tąjį Tarptautinį istorijos paminklų architektų ir technikų kongresą At÷nuose, kurio metu priimtas dokumentas, vadinamas Istorinių paminklų restauravimo At÷nų chartija85. Ir nors iki tol buvo 81

Ibid, p. 382. Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 26. 83 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 398. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 84 International Museums Office. Ši institucija buvo Tarptautin÷s muziejų tarybos – International Council of Museums (ICOM) – pirmtak÷. 85 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 399. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 82

25

surengtas ne vienas tarptautinio masto renginys, tik At÷nų kongreso darbo rezultatai įgijo svaraus tarptautinio dokumento pavidalą. Chartija atskleidžia platų to meto specialistų (daugiausia architektų ir meno istorikų) požiūrį į kultūros paveldą. Bene reikšmingiausias yra vienas iš pagrindinių dokumento teiginių, pritariantis daugumoje valstybių pastebimoms restauravimo in

toto86 atsisakymo tendencijoms ir istorinių monumentų nykimui stabdyti kuriamoms ir taikomoms

nuolatin÷s priežiūros ir konservavimo sistemoms87. Taigi tarptautiniu lygiu pripažintas siekis

architektūros paveldo objektą išsaugoti tokį, koks jis tapo laikui b÷gant, nesistengti atkurti pirmin÷s jo kompozicijos. Restauravimą rekomenduota naudoti tik tais atvejais, kai laiko ar žmonių sužalotų paminklų atkūrimas yra būtinas, primenant, kad atliekami darbai turi būti grindžiami pagarba visiems objekto laikotarpiams. Kita svarbi chartijos mintis, tur÷jusi didelę įtaką tolesnei paveldotvarkos teorijos raidai, buvo pasiūlymas architektams glaudžiai bendradarbiauti su fizikais, chemikais ir kitų gamtos mokslų atstovais. Toliau šiame dokumente pabr÷žiama pagarba visiems objekto gyvavimo laikotarpiams. Pastatų panauda įvardijama kaip priemon÷, galinti pad÷ti apsaugoti juos nuo irimo proceso, ir primenama, kad parenkant funkciją reikia gerbti istorinį ir meninį pastato pobūdį. Pritariama naujų medžiagų ir naujų konstrukcijų sutvirtinimo būdų pritaikymui konservuojant ar restauruojant pastatus, tačiau pabr÷žiama, kad šie veiksmai turi būti atlikti laikantis deramos pagarbos kultūros objektui ir nepažeidžiant jo ypatumų. Chartijoje atskleidžiama prasipl÷tusi architektūros paveldo samprata. Šį teiginį įrodo dokumente akcentuojama istorin÷s aplinkos išsaugojimo būtinyb÷, švietimo, kaip vienos iš kultūros paveldo apsaugos priemonių, įvardijimas, visoms šalims skirtas raginimas inventorizuoti savo kultūrinį palikimą88. Taigi At÷nų kongrese pirmą kartą pabandyta parengti trumpas, bet universalias paveldotvarkos

darbus reglamentuojančias nuostatas, kurias būtų galima pritaikyti įvairiose šalyse, sprendžiant skirtingas kultūros paveldo išsaugojimo problemas. Chartijos principams įsitvirtinti praktikoje sutrukd÷ Antrasis pasaulinis karas. Per kelerius šio karo metus didžioji dalis Europos miestų virto griuv÷sių krūvomis, buvo sunaikinta nemažai architektūros paminklų. Akivaizdu, kad At÷nų chartijoje prioritetin÷mis priemon÷mis vadintos nuolatin÷ priežiūra ir konservavimas tokiomis sąlygomis buvo netinkamos. Kiekviena šalis, regionas ar miestas rado skirtingus šios problemos sprendimo būdus. Ypač sud÷tinga situacija susiklost÷ Lenkijoje. Per karą ši šalis labai smarkiai nukent÷jo: visiškai sunaikinta 37 % prieškariniuose paminklų registruose užfiksuotų architektūros paminklų, o 50 % jų daugiau ar mažiau sužalota. Sostin÷je Varšuvoje iš viso sugriauta 75 % pastatų, sunaikinta 95 % senamiesčio, smarkiai nukent÷jo ir kitų miestų, tarp jų Gdansko, Vroclavo, Malburgo, Poznan÷s, istorin÷s 86

Terminu restauravimas in toto apibr÷žiamas visiškas restauravimas, kai pašalinant visus v÷lesnius sluoksnius atidengiama apačioje glūdinti materija ir pasitelkus atstatymą bei konservavimą visiškai atkuriama atidengto laikmečio (dažniausiai pirminio) kompozicija. 87 Athens Charter. Prieiga internetu: http://www.icomos.org.athens_charter.html [žiūr÷ta 2005 m. rugpjūčio 30 d.]. 88 Ibid.

26

dalys89. Lenkams sunaikintų miestų, ypač sostin÷s, atkūrimas tapo tautinio identiteto, savigarbos susigrąžinimo iššūkiu, tod÷l buvo pasirinktas rekonstrukcijos principas ir jau 1953 m. atstatyta nemaža dalis Varšuvos90. Kompleksinis sostin÷s ir kitų miestų atstatymas būtų buvęs neįmanomas be ketvirtajame dešimtmetyje atliktos išsamios architektūros paveldo objektų fiksacijos, tačiau reikia pamin÷ti, kad trūkstant šių duomenų remtasi ir istorin÷mis interpretacijomis. Kitaip elgtasi Londone. Teritorijoje, supančioje Šv. Pauliaus katedrą, sugriautus senuosius namus pakeit÷ modernių formų ir tūrių statiniai91. Belgijoje, kur karo žaizdos nebuvo tokios gilios, praradimus sugrąžinti pad÷jo restauravimas. Olandijoje ir Vokietijoje, priklausomai nuo turimos informacijos kiekio ir sugriautų pastatų istorin÷s menin÷s reikšm÷s, buvo pasirinkti trys skirtingi būdai: visiškas atstatymas, sunaikinto tūrio atkūrimas moderniomis architektūrin÷mis formomis arba naujo tūrio ir modernios formos statinių sukūrimas griuv÷sių vietoje92. Tokie skirtingi sprendimai sulauk÷ daug įvairiausių vertinimų ir diskusijų. Situaciją aštrino tai, kad rekonstravimas netur÷jo tvirto teorinio pagrindo ir iš esm÷s prieštaravo tarpukariu susiklosčiusioms nuostatoms. Pokariu vis labiau gil÷jo suvokimas, kad kultūros turtai yra ne tik konkrečios šalies, bet ir viso pasaulio vertyb÷s. Tad po Antrojo pasaulinio karo prad÷ta vienytis siekint ne tik politin÷s93, bet ir kultūrin÷s komunikacijos. Iš Tarptautinio intelektualinio bendradarbiavimo komiteto perorganizuotos Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO94) rūpesčiu 1956 m. Naujajame Delyje vykusios asambl÷jos metu buvo įsteigtas Tarptautinis kultūros turtų konservavimo ir restauravimo centras (ICCROM), kuris iki šiol veikia Romoje. Ši tarptautin÷ organizacija didel÷s įtakos po karo vykusiems atstatymams netur÷jo (didžioji dalis darbų jau buvo padaryta iki jos įsikūrimo), tačiau intensyvių restauravimo ir rekonstravimo procesų metu kilę sunkumai, atskleidę šių paveldotvarkos darbų teorinio pagrindo trūkumą, neliko centro nepasteb÷ti. Kaip jau min÷ta, į konservavimą nukreiptoje At÷nų chartijoje restauravimas nebuvo išsamiai apibr÷žtas, tod÷l ICCROM ÷m÷si iniciatyvos parengti naujus paveldotvarkos darbų nuostatus. Siekiant šio tikslo, 1964 m. Venecijoje buvo sušauktas Antrasis tarptautinis istorijos paminklų architektų ir technikų kongresas, kurio darbo rezultatas – Tarptautin÷ paminklų ir vietų konservavimo bei restauravimo chartija, dažniau vadinama Venecijos chartija. Šiame dokumente buvo trumpai ir koncentruotai apibr÷žti svarbiausi paveldotvarkos darbai: konservavimas, restauravimas ir rekonstrukcija, akcentuojamas ir meninių, ir istorinių vertybių lygiavertiškumas, 89

Kalinowski, Konstatntyn. Conservation and Protection of Historical treasures in People’s Poland. In: Polish Western Affairs. 1975, nr. 1, p. 53. 90 Rymaszewski, Bohdan. Polska ochrana zabytków. Warszawa: wydawnictwo naukowe Scholar, 2005, p. 102. 91 Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 126–127. 92 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 410– 412. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 93 Tautų lygą pakeičia Jungtinių tautų organizacija, įkuriami Šiaur÷s Atlanto blokas (NATO), Varšuvos pakto sutarties blokas. 94 United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization.

27

konstatuojama paveldo objekto apsupties išsaugojimo būtinyb÷, pastato tinkamos panaudos reikšm÷ išsaugojimui95. Atsižvelgiant į paveldotvarkos praktikoje tuo metu kilusias problemas, daugiausia d÷mesio chartijoje skiriama ypač specializuotam restauravimo procesui, kurio tikslas apibr÷žtas kaip siekis „/.../ išsaugoti ir atskleisti estetinę bei istorinę paminklo vertę“. Šiame tarptautiniame dokumente pabr÷žiama būtinyb÷ restauravimą grįsti pagarba originaliai medžiagai ir autentiškumui, nurodoma, kad stiliaus vienyb÷ n÷ra restauravimo tikslas. Procesas „turi sustoti ten, kur prasideda prielaidos“, bet kurie būtini papildomi darbai privalo tur÷ti dabarties žymę. Akcentuojama paminklo archeologinių ir istorinių mokslinių tyrimų būtinyb÷ (9 str.)96. Venecijos kongrese buvo nuspręsta pad÷ti tašką po Antrojo pasaulinio karo įsib÷g÷jusiems atstatymo darbams, tod÷l nuostatose atsirado teiginys, raginantis visus atstatymo darbus „/.../ a priori atmesti“. Tik anastilioz÷ – „išlikusių, bet išsklaidytų, elementų suvienijimas“ – nurodyta kaip vienintelis galimas atstatymo variantas97. Priimant Venecijos chartiją, dalyvavo UNESCO, Europos Tarybos, ICCROM, ICOM98 ir šešiasdešimt vienos valstyb÷s delegacijos iš Europos, Amerikos, Azijos, Australijos. Kadangi buvo ieškoma universalių, tarptautiniu mastu pritaikomų paveldotvarkos problemų sprendimo būdų, chartija kritikos neišveng÷. Dažniausiai buvo peikiama per griežta nuostatų formuluot÷, ribota šiuolaikinių

medžiagų

naudojimo

galimyb÷.

Buvo

pasigesta

urbanistinių

kompleksų

paveldotvarkos reglamentavimo. Priekaištauta d÷l per didelio chartijos europietiškumo, nes nebuvo atsižvelgta į trečiojo pasaulio valstybių, pasižyminčių turtingu kultūriniu palikimu ir skurdžia ekonomika, specifiką99. Nepaisant kai kurių trūkumų, Venecijos chartija tapo svarbiausiu paveldotvarkos darbus reglamentuojančiu tarptautiniu dokumentu, kurio pagrindu kuriami visi tarptautinių organizacijų ICOMOS100, ICCROM ir atskirų valstybių dokumentai, įstatymai, taisykl÷s, reglamentuojančios konservavimo, restauravimo darbus. Įvairiausių problemų sprendimų sutalpinimas į trumpą dokumento tekstą tur÷jo ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į konkrečių nuostatų pritaikomumo galimybę skirtingose kultūriniu ir ekonominiu požiūriu šalyse, chartijoje pateikti konkretūs, koncentruoti teiginiai. Tokios svarbios sąvokos, kaip autentiškumas, pagarba originaliai medžiagai, liko

95

Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 115–117. 96 Ibid, p. 116. 97 Ibid, p. 117. 98 International Council of Museum – Tarptautin÷ muziejų taryba. 99 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 422. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 100 ICOMOS – International Concil on Monuments and Sites – Tarptautin÷ paminklų ir istorinių vietų taryba.

28

neapibr÷žtos101. Visi konceptai, kurių reikšm÷ neišskleista tarptautin÷se chartijose, tur÷jo būti išgvildenti išsamesniuose teoriniuose veikaluose. Ar tai buvo padaryta? Teorijos XX a. antrojoje pus÷je susiformavo estetinė ir mokslinė paveldotvarkos teorijos. Tyrin÷tojas S. M. Viñas jas priskiria bendrai klasikinei teorijai102, nes, nepaisant kai kurių skirtumų, abi šios teorijos sutelktos į objektą, o pagrindinį paveldotvarkos darbų tikslą apibr÷žia kaip tiesos grąžinimo, įtvirtinimo procedūras103. Svarbiausios priemon÷s siekiams įgyvendinti taip pat vienodos – tai yra plataus pobūdžio moksliniai tyrimai. Estetinė

paveldotvarkos

teorija

buvo

suformuota

Italijoje.

Meno

istorikas

Cesare Brandi savo veikaluose daug d÷mesio skyr÷ pusiausvyros tarp istorin÷s vert÷s, dominavusios nuo XIX a. pabaigos, ir nepelnytai primirštos estetin÷s vert÷s paieškai104. Tačiau septintajame dešimtmetyje C. Brandi pervertino estetin÷s vert÷s reikšmę ir teig÷, jog ji (estetin÷ vert÷) yra svarbiausias kiekvieno objekto turtas105. Tokie teoriniai pamąstymai l÷m÷ estetin÷s teorijos atsiradimą, jos d÷mesio objektais tapo tik išskirtiniai meno kūriniai. Ši teorija paveldotvarkos darbus laik÷ priemon÷mis, padedančiomis atskleisti ar netgi atkurti estetinę objekto vienovę ir taip išsaugoti visus laikui b÷gant atsiradusius elementus106; vieninteliu būdu tikslui pasiekti buvo laikomas platus mokslinių tyrimų spektras107, tačiau iš tiesų šių svarbiausių teorijos teiginių beveik neįmanoma įgyvendinti. Atkuriant prarastas menines kompozicijas ar jų dalis, dažniausiai sunaikinamos kitų laikotarpių žym÷s, skirtingus pastato raidos etapus reprezentuojančios detal÷s, tad atkūrimas ir visų sluoksnių išsaugojimas yra nesuderinami siekiai. Toliau ieškant tilto, galinčio sujungti istorinę tiesą ir meninę kompoziciją, išeities tašku buvo pasirinktas palyginti abstrakčiai apibr÷žtas objektyvizmas, beveik sutapatinamas su meniškumu: „/.../ žmogus jokiu būdu negali pakeisti meno kūrinio, tačiau privalo jį išryškinti ir nuskaidrinti. Ši intervencija turi būti paremta tikrove, sklindančia iš objekto, ir atribota nuo bet kokio asmeninio skonio ar ketinimų.“ (Umberto Baldini)108.

101

Venecijos chartija In: Feilden, Bernardas.M., Jokilehto Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gair÷s. Vilnius: Savastis, 1998, p. 115 – 117. 102 Terminas klasikinė teorija yra sąlyginis; autorius, pasirinkdamas šį konceptą, tikriausiai nor÷jo akivaizdžiai pabr÷žti klasikinės ir šiuolaikinės teorijos skirtingumą. 103 Ibid, p. 65. 104 Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 417– 423. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 105 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 67. 106 Ibid, p. 67–68. 107 Ibid, p. 69. 108 Citata paimta iš Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 69. Originalus šaltinis – Baldini, Umberto. Teoria del restauro e unita di metodologia. Florence: Nardini, 1978.

29

Estetin÷ teorija d÷l jos pačios viduje slypinčių prieštaravimų ir siauro tik didelę meninę vertę turinčių objektų pasirinkimo nebuvo plačiai pripažinta. Jos pozicijos buvo stipresn÷s Viduržemio jūros ir Pietų Amerikos šalyse, o kitų valstybių paveldotvarkos lauke vyravo mokslin÷ teorija. Toks geografinis suskirstymas yra sąlyginis, nes abi teorijos tuo pačiu metu gal÷jo gyvuoti tame pačiame regione. Mokslinė paveldotvarkos teorija prad÷jo formuotis XX a. viduryje. Šio amžiaus pirmojoje pus÷je aprimo iki tol audringai pl÷toti teoriniai debatai, buvo prad÷ta gilintis į fizines, technines restauravimo problemas. Kaip jau min÷ta, 1931 m. At÷nų chartijoje buvo paskelbta nuostata, raginanti architektus glaudžiai bendradarbiauti su gamtos mokslų atstovais. Jau nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios šių sričių specialistai prad÷jo aktyviai įsitraukti į paveldotvarkos darbus. XIX a. paveldotvarkoje gyvavusias asmeninio skonio arba asmeninės hipotezės apie objekto kompozicinį baigtumą kategorijas palaipsniui pakeit÷ mokslinio objektyvumo kategorija. Po Antrojo pasaulinio karo mokslinis paveldosaugos problemų sprendimas buvo suvoktas kaip pats teisingiausias, ir toks požiūris gyvavo visą XX a. antrąją pusę. 1984 m. ICOM suformuluotame Etikos kode nurodoma, kad fizinis įsikišimas paveldo objekto būklei pagerinti yra galimas tik atlikus mokslinius tyrimus, paremtus moksliniais metodais: šaltinių tyrimais, analize, interpretacija ir sinteze. Tyrin÷tojas privalo iššifruoti objekte slypinčią mokslinę informaciją ir kartu atskleisti naujas žinias109. Šiems tikslams įgyvendinti naudojami gamtos mokslų laboratoriniai ir humanitarinių mokslų šaltinių tyrimai. Paveldotvarka per÷jo į kokybiškai naują lygį. Iki XX a. pradžios buvo grindžiamas architektų interpretacijomis, analogais ir kartais absoliučiai laisva kūryba, o su moksliniais tyrimais atsirado galimyb÷ žymiai geriau pažinti objektą, perskaityti po storais apnašų klodais glūdinčius informacijos likučius ir iš atskirų detalių d÷lioti laikui b÷gant pakitusius vaizdus. Restauravimo operacija jau gal÷jo remtis ne kontempliacijomis objekto tema, bet akivaizdžiais tyrimų rezultatais. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad mokslinis požiūris į kultūros paveldą yra absoliučiai teisingas, tačiau XX a. paskutiniame dešimtmetyje jo pozicijos prad÷jo svyruoti. Tokio pokyčio priežastys slypi mokslin÷je teorijoje arba, vaizdžiai sakant, jos filosofinio kūno nebuvime. XX a. mokslas tapo „universalia religija“, kuri buvo „beveik prietaringai garbinama“110, jo naudojimo nereik÷jo įteisinti jokioje srityje, tod÷l konceptas mokslas, paveldotvarką susaistęs su gamtos mokslais, prigijo savaime, be jokio teorinio pagrindo, galinčio jį pateisinti ir pagrįsti, be konkrečių apibr÷žimų111. Ši sąvoka atrod÷ savaime suprantama. Kartu prad÷jusi skleistis 109 ICOM. The Code of Ethics. The Conservator – Restorer: A Definition of the Profession. 1984. Prieiga internetu: http://www.encore-edu.org/encore/documents/ICOM1984.html [žiūr÷ta 2005 m. spalio 10 d.]. 110 Paul Karl Feyerabend citatos paimtos iš Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 69. Originalus šaltinis – Kirby, Talley Jr. Conservation Science and Art: Plum, Puddings, Towels and Some Steam. In: Museum management and Curatorship. Nr. 15 (3), p. 271–283. 111 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 79.

30

objektyvumo siekiamyb÷ įpareigojo mokslinę paveldotvarką išskirtinai telktis ties objektais ir faktais, palikti nuošalyje id÷jas ir sugestijavo įsitikinimą, kad filosofinio pobūdžio teorijos yra paprasčiausiai nereikalingos112. Atmetusi gilesnes refleksijas, mokslin÷ paveldotvarka remiasi ne id÷jomis, o materija, jos priemon÷s, kaip ir gamtos mokslų, – materialios. Iš humanitarinių mokslų šioje srityje įsitvirtino tik istorija ir menotyra, kurios sutelk÷ d÷mesį į platesnes praeities studijas ar istorinę, architektūrinę laikotarpio ar konkretaus pastato raidą ir patenkino faktologin÷s informacijos poreikį. Atsisakiusi filosofin÷s minties, mokslin÷ paveldotvarka liko neapibr÷žta ir stokoja aiškaus gnoseologinio kūno. Daugelis vartojamų terminų, frazių taip ir nebuvo teoriškai pagrįsta, o tokia pad÷tis sudar÷ sąlygas plisti netikslioms interpretacijoms. Tod÷l abi klasikin÷s paveldotvarkos teorijos susidūr÷ su tomis pačiomis – kai kurių teiginių negal÷jimo įgyvendinti realyb÷je – problemomis. Viena iš jų – teorinio restauravimo apibr÷žimo pritaikymo praktikoje problema. Mokslin÷s teorijos kūr÷jas B. M. Feildenas išk÷l÷ pagrindinį tikslą – „originalios / tikros koncepcijos ar perskaitomumo sugrąžinimą“, tačiau nurod÷, kad „visų laikotarpių ženklai turi būti gerbiami; visi v÷lesni priedai /.../ privalo būti išsaugoti“113. Šiuose teiginiuose slypi jau estetin÷je teorijoje pasteb÷ta prieštara: kaip atkurti pirminį objekto būvį nesunaikinant v÷lesnių laikotarpių žymių? Mokslin÷ teorija atsakymo į šį klausimą nepateikia. Klasikin÷s paveldotvarkos srityje kartu su objektyvumu įsitvirtino autentiškumo ir tiesos sąvokos. Kaip pagrindinis mokslinio restauravimo ir konservavimo tikslas įvardijama siekiamyb÷ „atskleisti ir išsaugoti objekto tikrąją prigimtį ar tikrąjį būvį (pabraukta autor÷s – aut. past.)“114.

Visas paveldotvarkos procesas turi būti pagrįstas svarbiausiu principu – tiesa. Kūrinio meniškumas yra estetin÷s teorijos tiesa. Mokslin÷ teorija, atmetusi estetinę ir emocinę tiesą kaip negalimas moksliškai pagrįsti, tikrąja pasirenka materialią, objektyvią tiesą. Taip paveldotvarka tampa tam tikru kovos su melu lauku. Objektyvios tiesos atskleidimo procese dalyvauja tik uždara specialistų grup÷, turinti išsilavinimą ir priemonių tikslui pasiekti. Bene didžiausia problema slypi jau min÷tame posakyje tikroji būklė. Toks teiginys perša mintį, kad yra ir netikroji objekto būklė, o restauravimo procesas skirtas netikriems priedams panaikinti. Tačiau iš tiesų objektas negali būti netikro būvio, ir jokie pakeitimai nepadarys objekto tikresnio115. Dabartin÷ būsena, anot tyrin÷tojo S. M. Viñas, yra neišvengiamai autentiška, visos kitos – sp÷jamos, numanomos, atsimenamos – būsenos glūdi tik subjektų mintyse, vaizduot÷je, 112

Ibid, p. 79–80. Feilden, Bernard M. Conservation of historic buildings. Oxford: Elsevier. Architectural Press, 2003, p. 9. (Pirmasis leidimas – 1981 m.). 114 Reveal and preserve an object’s true nation or condition. Ispanų kalboje, rašant apie restauravimą, dažnai vartojamas posakis nos ha devuelto – „grąžino mus atgal“, italai, kalb÷dami apie restauruotą objektą, sako e ritornato – „sugrįžo“. Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 91. 115 Ibid, p. 92–93. 113

31

atmintyje arba yra užfiksuotos popieriuje, drob÷je. Klasikin÷se teorijose tiesa ir autentiškumas dažnai tapatinami su pirminiu sumanymu (tai ypač būdinga estetinei teorijai), o jo atkūrimas dažnai pasmerkia sunaikinti netikras (vadinasi, objektui lyg ir nepriklausančias?), tiesą maskuojančias, v÷lesnių laikų žymes. (Prob÷ga kyla klausimas, ar siekio sugrąžinti pirminę išvaizdą nel÷m÷ Vakarų kultūroje įsigal÷jęs jaunyst÷s kultas?) Toks požiūris į kultūros paveldo objektus įteisina destrukciją kaip „būtiną restauravimo sąlygą“116. Griaunant susiduriama su vert÷s atrankos problema, tačiau mokslin÷ teorija nepasirengusi ieškoti sprendimo. Vienos vert÷s paaukojimas kitos labui yra subjektyvus veiksmas, tod÷l nepatenka į objektyvių gamtos mokslų tyrimų lauką. S. M. Viñas kaip pagrindinę klasikin÷s paveldotvarkos teorijos ydą įvardija tik÷jimą, „kad kai kurie konkrečiam objektui padaryti pakeitimai gali paversti jį autentiškesniu“117. Klasikin÷s teorijos, į praeitį žvelgdamos per iškreiptą objektyvumo ir autentiškumo prizmę, sukuria klaidingą iliuziją, kad daiktai laikui b÷gant negali būti keičiami, o jei taip atsitiko, tai paveldotvarkos pareiga – sugrąžinti objektui pirminį pavidalą išsaugant ir pakeitimų žymes. Situacija iš tiesų labai sud÷tinga. Perkirsti šį Gordijaus mazgą gali pad÷ti Davido Lowenthalio teiginio įsisąmoninimas, jog n÷ vienas kada nors padarytas daiktas neliko nepaliestas, nepakeistas118. Kultūros objektai patiria nuolatinę kaitą, ir paveldotvarką būtų galima įvardyti kaip sud÷tinę šio vyksmo dalį. Moksliniai tyrimai, atskleidžiantys istorinius ir techninius faktus, negali pad÷ti sugrąžinti objekto į praeities (numanomą, įsivaizduojamą, prisimenamą) būvį, nes, vertinant objektyviai, tai – neįmanoma. Mokslin÷ teorija susiduria ne tik su filosofinio, bet ir su praktinio pobūdžio problemomis. Gamtos mokslų įsiliejimas ir nuolatinis vystymasis labai išpl÷t÷ paveldotvarkos galimybes. Pasitelkus konkrečius tyrimus, galima nustatyti objekto fizinę būklę, atlikti tikslesnį datavimą, apibr÷žti techninių priemonių ir medžiagų naudojimą. Tačiau aplinkos sud÷tingumas lemia dažną laboratorijos ir natūros rezultatų neatitikimą. Gamtos mokslams būdingas visuotinių taisyklių, universalumo, standartizavimo siekis, tyrin÷tojų polinkis į susistemintus teorinius apmąstymus ne visada gali pad÷ti rasti išeitį iš paveldotvarkos praktikoje susidariusių sud÷tingų situacijų. Nevienodos sąlygos lemia kiekvieno atvejo išskirtinumą ir reikalauja skirtingų, konkrečių, o ne universalių, susistemintų, problemų sprendimo būdų. Praktikoje dažnai esama atvejų, kai empirinis restauratorių patyrimas lemia geresnius rezultatus nei mokslininkų laboratorijose sukurti metodai; nepriekaištingas prastesnių medžiagų panaudojimas gali būti žymiai efektyvesnis už

116

Ibid, p. 102. Ibid, p. 95. 118 Lowenthal, David. Fabricating Heritage. In: History and Memory. 10 (1) Tel Aviv: Tel Aviv University, 1998. Prieiga internetu: http://www.iupjournals.org/history/ham 10 - 1.html. [žiūr÷ta 2005 m. gruodžio 15 d.]. 117

32

geros medžiagos, bet blogo darbo derinį119. Pastebimas dažnas praktikų ir teoretikų nesusikalb÷jimas, nulemtas skirtingo išsilavinimo, nevienodo požiūrio į problemų sprendimą, išankstinių nuostatų vieni kitų atžvilgiu, nes÷kmingų tyrimų rezultatų, taip pat ir praktinių darbų įgyvendinimo sl÷pimo, tik paaštrina mokslin÷s paveldotvarkos prieštaravimus. Apibendrinant galima teigti, kad pagrindin÷ klasikin÷s paveldotvarkos problema yra filosofinių apmąstymų stoka, implikavusi pamatinių sąvokų – objektyvumo, tiesos, autentiškumo klaidingą interpretaciją ir sukurianti prieštaringą situaciją. Viena vertus, naudojant solidžias mokslines priemones, atsirado galimyb÷ atkurti, išryškinti ankstesnių laikotarpių formas, kompozicijų fragmentus ar visumą, ir tai neabejotinai yra pozityvioji mokslin÷s paveldotvarkos pus÷, tačiau teigimas, kad šios operacijos grąžina objektą į tikrąjį būvį, yra klaidingas, nes nenorima pripažinti objekto istorijos, nors visada pabr÷žiama, kad saugoti reikia visų laikotarpių ženklus. Atsižvelgiant į klaidingą sąvokų traktavimą, nereik÷tų vadinti atkurtos konkretaus laikmečio architektūros kompozicijos vienintele autentiška, nes autentiški yra visi pastato istoriniai sluoksniai. Taip pat, akcentuojant visų laikotarpių išsaugojimo būtinybę, reikia pripažinti, kad restauravimas yra tiesiogiai susijęs su atranka, tod÷l pasitelkus šį paveldotvarkos veiksmą beveik neįmanoma išsaugoti visų architektūros sluoksnių. Plačiau teorines mokslin÷s paveldotvarkos prieštaras sprendžia šiuolaikin÷ teorija.

1.1.3 Šiuolaikinė paveldotvarkos teorija Spartūs demokratijos procesai, tarpdisciplininių mokslų raida XX a. devintajame– dešimtajame dešimtmečiais paskatino kokybiškai naujos kultūros paveldo sampratos formavimąsi. Klasikinei

paveldotvarkai

būdingas uždarumas, nedidel÷s specialistų grup÷s nuomon÷s

dominavimas nebeatitiko besikeičiančios visuomen÷s lūkesčių. Į paveldotvarką palaipsniui įsitrauk÷ vadybos, ekonomikos, turizmo sričių darbuotojai ir paveldo išsaugojimu suinteresuotų visuomen÷s grupių atstovai. Šie pokyčiai l÷m÷ ir kritinio požiūrio į klasikinę konservavimo teoriją susiklostymą. Suvokus, kad paveldotvarka nepaj÷gi sugrąžinti objekto pirminio vaizdo, pasteb÷jus, kad pamatin÷ klasikin÷s teorijos koncepcija – objektyvios tiesos siekiamybė – yra mistifikuota, neturinti teorinio pagrindo, imta ieškoti naujų paveldotvarkos principų. Palaipsniui įvyko esminis lūžis. Abiejų klasikin÷s paveldotvarkos teorijų centre buvusį objektą pakeit÷ paveldo likimu suinteresuota subjektų grupė; pamatin÷ sąvoka tiesa buvo pakeista komunikacija tarp objekto ir subjekto. Šiuolaikin÷ paveldotvarka nukreipta ne į objektyvios tiesos paieškas, bet į veiksnius, priklausančius nuo subjektų, t. y. į paveldo objekto vertę, reikšmę, funkciją. Šie subjektyvūs konceptai palaipsniui prad÷jo išstumti gnoseologinio pagrindo neturinčias klasikin÷s teorijos sąvokas. Šiuolaikin÷ paveldotvarka paremta aktyvia komunikacija. Vienu iš svarbiausių procesų 119

Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 114, 144.

33

tapo konkretaus paveldo objekto ir visuomen÷s grupių santykio (t. y. vert÷s ir reikšm÷s) nustatymas. Susiklostęs naujas antropologinis požiūris pad÷jo atskleisti žymiai platesnę kultūros paveldo sampratą. Atitrūkus nuo klasikinio normatyvinio vertinimo, apimančio tik istorines ir menines objektų savybes, kultūros paveldas prad÷tas suvokti kaip įvairių funkcijų, vert÷s, reikšm÷s tur÷tojas, daugialyp÷s, o ne vien elitin÷s kultūros atstovas120. Reikia priminti, kad konceptai vertė ir reikšmė paveldotvarkoje naudojami nuo XIX a. pabaigos, tik šie subjektyvūs veiksniai netur÷jo didel÷s įtakos objektyvumu paremtam klasikiniam laikotarpiui. Vert÷ ir reikšm÷ suvokiamos kaip tarpusavyje artimai susiję kriterijai, tarp kurių n÷ra ryškios takoskyros. Mokslininkai išskiria pagrindines vert÷s grupes, kurios gali pad÷ti lengviau perskaityti objektuose slypinčią informaciją. Ir nors vert÷s ir reikšm÷s apibūdinimuose aptinkama įvairių variacijų, jau min÷ti paveldotvarkos specialistai B. M. Feildenas ir J. Johilehtas, įvardydami kompleksines kultūrines, ekonomines, socialines ir politines vert÷s grupes121, nurod÷ esmines kryptis. Tą patį galima pasakyti ir apie S. M. Viñas išskirtas aukštosios kultūros, grupės indentifikacijos, ideologines ir sentimentalias reikšmes122, kurios iš esm÷s yra artimos min÷toms vert÷s grup÷ms. Svarbu pamin÷ti, kad vert÷ ir reikšm÷ n÷ra universalios. Vienos žmonių grup÷s gali perskaityti įvairiausią objekte glūdinčią informaciją, o kitos neįžvelgs nieko. Tod÷l paveldotvarkos veikla turi būti vykdoma d÷l tų, kuriems objektas yra svarbus ir reikšmingas. Suinteresuotos visuomen÷s dalies lūkesčiai, prioritetai neturi būti ignoruojami – atvirkščiai, jie turi tapti svarbiais paveldotvarkos darbų kryptį ir apimtis lemiančiais veiksniais123. Šiuolaikin÷ paveldotvarka sprendžia svarbiausius klausimus – kam ir kod÷l reikalingas įsikišimas į kultūros paveldo objektą. Tik atsakius į šiuos klausimus, pradedama ieškoti tinkamų techninių sprendimų. Pastaruoju metu apibr÷žiamos kelios pagrindin÷s paveldotvarkos darbų motyvacijos kryptys: 1) objekto mokslin÷s reikšm÷s išsaugojimas ir / arba pagerinimas; 2) socialin÷s ir simbolin÷s reikšm÷s, kurią objekte mato didel÷s žmonių grup÷s, išsaugojimas ir / arba pagerinimas; 3) sentimentalios simbolin÷s reikšm÷s, kurią objekte mato mažos žmonių grup÷s ar net atskiri individai, išsaugojimas ir / arba pagerinimas124.

120

Mason, Randall. Assessing Values in Conservation Planning: Methodological Issues and Choices. In: Assessing the Values of Cultural Heritage. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2001, p. 7. Prieiga internetu: http://www.getty.edu/conservation/publications/pdf_publications/assessing.pdf [žiūr÷ta 2006 m. balandžio 15 d.] 121 Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 20–23. 122 Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005, p. 51. 123 Ibid, p. 70–71. 124 Ibid, p. 147–175.

34

Kiekviena paveldotvarkos operacija, išryškindama, pagerindama vieną reikšmę ir vertę, dažnai sumažina kitą. Svarbu atkreipti d÷mesį į tai, kad restauruojant objektus kyla pavojus sukurti naują, iki tol nebuvusią vertę, kuri labai greitai prigyja ir klaidina visuomenę. Šalia vert÷s ir reikšm÷s šiuolaikin÷je paveldotvarkoje svarbią vietą užima objekto funkcija, glaudžiai susijusi su ekonomine verte. Tod÷l renkantis paveldotvarkos darbų kryptį nustatomas objekto patrauklumas vietiniams gyventojams, turistams, analizuojama, kokią įtaką jo populiarumui tur÷s sutvarkymas ir panaudos pakeitimas. Lemiamas sprendimas tur÷tų būti priimamas tik diskusijų, kuriose dalyvautų visos suinteresuotos grup÷s, metu. Šiuolaikin÷je paveldotvarkoje labai svarbią vietą užima tvarios raidos koncepcija, perimta iš socialinių ir aplinkosaugos mokslų. Remiantis pagrindiniu šios koncepcijos principu, gamtos ir kultūros išteklių tausojimu ir perdavimu ateities kartoms, paveldotvarka nukreipiama į veiklą, neužkertančią kelio ateities kartų reikm÷ms. XX a. pabaigoje patikslinta autentiškumo sąvoka. Krokuvos chartijoje autentiškumas apibr÷žiamas kaip esminių istorinių charakteristikų visuma, susiklosčiusi per visą objekto gyvavimo laikotarpį, apr÷pianti visus pasikeitimus, įvykusius nuo objekto sukūrimo iki šių dienų125. Tai sud÷tin÷ daikto savyb÷, nustatoma pasitelkus formos, medžiagos, atlikimo būdo, aplinkos ir funkcijos kriterijus126. Autentiškumas gali atskleisti ir jausmų bei dvasios veiksnius127. Taigi klasikin÷s paveldotvarkos dažnai tik su pirminiu būviu tapatinto koncepto sukonkretintas ir prapl÷stas apibr÷žimas nepaliko vietos filosofiniu požiūriu klaidingoms interpretacijoms. Nemažai kritikos sulauk÷ ir klasikin÷je teorijoje naudotas grįžtamumo principas, apibr÷žtas kaip galimyb÷ grąžinti objektui iki paveldotvarkos darbų buvusį pavidalą. Tačiau šis įnoringas konceptas, randamas tekstuose, iš tiesų yra labai sunkiai įgyvendinamas. Visada išlieka didel÷ rizika, kad naudojamos naujos medžiagos neder÷s su senosiomis ir laikui b÷gant gali pakenkti autentiškai struktūrai128. Visada išlieka tikimyb÷, kad objekto restauravimą pagrindusi duomenų interpretacija buvo netiksli, tačiau paaišk÷jus šiam faktui nebeįmanoma grąžinti sunaikintos v÷lyvesn÷s autentiškos formos. Tad suvokus, jog grįžtamumo principas yra sunkiai pritaikomas, jis nenaudojamas ir teorijoje. Jo vietą už÷m÷ naujas konceptas, apibr÷žiamas kaip būtinybė neužkirsti objekto priežiūros kelio ateities kartoms.

125

The Charter of Cracow. Principles for Conservation and Restoration of Bilt Heritage. Cracow, 2000. Prieiga internetu: http://www.metria.es/eng/servicios/docs/Charter_of_Cracow_2000.pdf [žiūr÷ta 2003 m. spalio 13 d.]. 126 Feilden, Bernardas M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 72, 73. 127 Nara autentiškumo dokumentas (1994). In: Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 136. 128 Shahani, Chandru J. Accelerated aging of paper can it really foretell the permanence of paper. In: Preservation Research and Testing Series. No. 9503, 1995. Priega internetu: http://www.loc.gov/preserv/rt/age/age.html [žiūr÷ta 2004 m. gruodžio 10 d.]

35

Svarbu pamin÷ti, kad šiuolaikiniai specialistai pabr÷žia, jog negalima sukurti vienos visa apimančios paveldotvarkos teorijos, n÷ra vieno teisingo kelio129. Taigi šiuolaikin÷ paveldotvarka, per÷musi demokratijos principus, deklaruoja atviros visuomen÷s, dialogo, tausojančios veiklos svarbą. Nauja paveldo suvokimo ir tvarkymo koncepcija gali skleistis tik sąmoningoje, išsilavinusioje ir subrendusioje demokratin÷je visuomen÷je. Kompleksin÷s vert÷s atskleidimas, tvarios raidos principų taikymas, geb÷jimas diskutuoti ir rasti visoms suinteresuotoms grup÷ms palankų sprendimą yra sud÷tingas procesas, galintis teikti teigiamus rezultatus tik tuo atveju, jei jame dalyvaus ne vien paveldosaugos specialistai ir darbus finansuojantys užsakovai, bet ir gyventojai, konkretaus objekto myl÷tojai ir įvairios kitos suinteresuotos grup÷s. Akivaizdu, kad šių principų taikymas visuomen÷je, neturinčioje gilių demokratinių tradicijų, nemokančioje adekvačiai suvokti kultūros paveldo reikšm÷s ir vert÷s, gali tapti pavojingu reiškiniu. Tokioje erdv÷je aktyvioms finansin÷ms grup÷ms svarbi vert÷ gali tapti dominuojanti, nes didžioji visuomen÷s dalis dar nesubrendusi priimti savus sprendimus, n÷ra stiprių gyventojų bendrijų, nesusiformavusi visuomen÷s įtraukimo į problemų sprendimą sistema. Tokios situacijos kitimą į gerąją pusę gali paveikti aktyvi demokratinių vertybių sklaida ir įtvirtinimas valstybin÷se institucijose bei visuomen÷je, pragyvenimo lygio gerinimas, kultūrinis švietimas, pagarbos praeičiai ugdymas. Svarbu, kad kultūros paveldotvarkoje ir paveldosaugoje dirbantys specialistai būtų atviri naujov÷ms. Akivaizdu, kad Lietuvoje dar n÷ra palankios situacijos skleistis šiuolaikinei paveldotvarkos teorijai. Esama ženklų, rodančių visuomen÷s suinteresuotumą kultūros paveldo likimu, tačiau kol kas nematyti reikiamų permainų instituciniu lygmeniu. Apibendrinant galima pasakyti, kad per du šimtus metų kultūros paveldo išsaugojimo teorija ir praktika patyr÷ sud÷tingų metamorfozių. Akivaizdu, kad kokybinę paveldotvarkos kaitą l÷m÷ socialiniai, politiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai. Išskirti trys paveldotvarkos teorijos ir praktikos raidos etapai rodo architektūros paveldo suvokimo raidą. XIX a. kultūros paveldo likimą l÷m÷ romantizuotas specialistų požiūris į objektą, XX a. pradžioje palaipsniui įsigal÷jo objekte slypinčios objektyvios informacijos paieškos, o XX a. devintajame dešimtmetyje atsigręžta į subjektyvios paveldo vert÷s ir reikšm÷s visuomenei suvokimo svarbą. Šioje raidoje galima įžvelgti kylančios spiral÷s principą. Ir XIX–XX a. pr., ir XX a. pabaigoje paveldotvarka kreipiama į subjektų ir objekto santykį, tačiau šio santykio kokyb÷ yra visiškai skirtinga. Ankstyvuoju laikotarpiu objekto likimą lemdavo specialistų estetinių vertybių sistema, o šiandien priimant sprendimus greta paveldotvarkos profesionalų dalyvauja ir didel÷s suinteresuotos visuomen÷s grup÷s, gebančios įskaityti daugybę skirtingų objekto reikšm÷s ir vert÷s aspektų, kurie tampa svarbiais objekto išsaugojimo kelius lemiančiais veiksniais. 129

Avrami, Erica; Randall, Mason; Marta de la Torre. Report on research. In: Values and Heritage Conservation. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2000, p. 11. Prieiga internetu: http://www.getty.edu/conservation/publications/pdf_publications/valuesrpt.pdf. [žiūr÷ta 2003 m. spalio 15 d.].

36

1.2 Architektūros paveldo tvarkymo ir vertinimo metodikų raiška Lietuvoje XIX a., kai Vakarų Europoje prasid÷jo pirmieji paveldotvarkos darbai ir buvo prad÷ti rašyti pirmieji teoriniai veikalai, Lietuvoje vyko kova d÷l galimyb÷s išlikti, teis÷s kalb÷ti ir rašyti lietuviškai. Tuo metu nebuvo jokių sąlygų nei praktinei, nei teorinei paveldotvarkai. Po 1918 m. sustipr÷jusi jauna nepriklausoma valstyb÷ nesugeb÷jo deramai įvertinti kultūrinio palikimo svarbos. Dauguma profesionaliosios pasaulietin÷s kultūros objektų (dvarų paveldas) buvo įvardyti kaip svetimas lenkų palikimas ir jo likimu nesirūpinta. Kitokia pad÷tis buvo Lenkijos užimtame Vilniaus krašte, kur vyko pavienių objektų tyrimas ir restauravimas. Tačiau pirmieji rimti praktiniai ir teoriniai darbai Lietuvoje prasid÷jo tik sovietiniais metais, t. y. daugiau kaip šimtmečiu v÷liau nei kitose Vakarų Europos valstyb÷se. Natūralu, kad Lietuvos paveldotvarka d÷l sovietmečiui būdingos informacijos ribojimo tur÷jo iš naujo spręsti daugelį Vakarų Europoje seniai išgvildentų problemų. 1950 m. įsteigta Mokslin÷ restauracin÷ gamybin÷ dirbtuv÷ prad÷jo organizuoti architektūros paveldo objektų tvarkymo darbus, tačiau dar du dešimtmečius nebuvo bendros šiuos procesus reglamentuojančios metodikos130. Architektai-restauratoriai netur÷jo galimyb÷s plačiau susipažinti su didelę patirtį šioje srityje turinčių šalių teorija. Nedaug gal÷jo pad÷ti ir Sovietų sąjungos hegemon÷s Rusijos, kurioje paveldotvarkos procesai vyko nuo XIX a., pavyzdys. Čia visoms sritims galiojo kardinalus teorijos ir praktikos neatitikimo fenomenas. Sovietin÷je Rusijoje jau XX a. trečiajame dešimtmetyje skleistos pažangios mintys, skatinusios saugoti autentiškus visų laikotarpių ženklus131, tačiau praktikoje architektūros paveldo objektai buvo naikinami, dažnai netgi visiškai sulyginami su žeme. Svariu atspirties tašku Lietuvos paveldotvarkos raidai tapo Venecijos chartija132, tačiau glaustas tarptautinis dokumentas negal÷jo užpildyti žioj÷jančios teorinių žinių spragos. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje situaciją pagerino vienintelis architektūros paveldotvarkai skirtas mokslinis veikalas – J. Glemžos 1974 m. Maskvoje apginta disertacija „Lietuvos TSR mūrin÷s architektūros restauravimo darbų metodin÷s kryptys“133 ir jos pagrindu parašytas mokslinis straipsnis „Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu“134. Kitą svarbią teorinę priemonę, skirtą architektūros paveldui vertinti, devintajame dešimtmetyje pareng÷ V. Jurkštas. Kyla klausimas, kiek Lietuvos teorin÷ mintis atitiko to meto tendencijas, ir iš karto reik÷tų pamin÷ti, jog šie teoriniai darbai buvo sutelkti į praktinių architektūros paveldo

Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974, стр. 5. 131 Реставрация памятников архитектуры / Ред. С. С. Подъяпольский. Москва: Стройиздат, 1988, стр. 40. 132 Riaubien÷, Edita. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos. In: Urbanistika ir architektūra. T. 24, nr. 1. 2000, p. 6. 133 Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974. 134 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 3–1. 130

37

darbų, kalbininko B. Savukyno siūlymu pavadintų paminklotvarka, apibūdinimą135 bei konkrečių architektūros vertinimo kriterijų apibr÷žimą. Filosofinių veikalų, motyvuojančių šiuos veiksmus, Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių,nebuvo. Paveldotvarkos darbų teorija Paveldotvarkos darbų metodiką sovietmečio Lietuvoje iš dalies būtų galima priskirti estetinei paveldotvarkai, tačiau kai kurios jos formuluot÷s alsuoja XIX a. romantinio restauravimo dvasia. Susitelkęs į praktin÷s veiklos teorinio pagrindo kūrimą, J. Glemža savo darbuose susistemino ir apibr÷ž÷ architektūros paveldo objektų tvarkymo būdus, suskirst÷ juos tokia seka: - Tyrimai: 1) matavimai, fotografavimas; 2) istoriniai; 3) natūros. - Projektavimas: 1) remontas; 2) konservavimas; 3) restauravimas; 4) rekonstravimas-atstatymas; 5) pritaikymas. - Projektų realizavimas. Neatsilikdamas nuo to meto pasaulin÷s paveldotvarkos tendencijų (ir estetin÷s, ir mokslin÷s krypties), autorius pabr÷ž÷ ypatingą kompleksinių mokslinių tyrimų svarbą ir teig÷, kad neatlikus tyrimų negalima vykdyti jokių darbų, išskyrus remontą136. Vienu iš efektyviausių paminklų (kultūros paveldo objektų) apsaugos būdų jis laik÷ konservavimą – nurod÷, kad ši priemon÷ taikoma vertingiems mūrinių pastatų griuv÷siams išsaugoti ir yra sud÷tin÷ restauravimo darbų dalis, užtikrinanti autentiškų fragmentų išsaugojimą137. Metodin÷se gair÷se siūlyta plačiau naudoti pažangesnius ir efektyvesnius cheminius medžiagų sutvirtinimo būdus, nes fizin÷s priemon÷s yra skurdžios ir ne visuomet veiksmingos138. Apibr÷ždamas restauravimo metodiką, J. Glemža išskyr÷ pagrindinius šio proceso tikslus: paminklo, kaip autentiško istorinio dokumento, išsaugojimą ir istorin÷s, visuomenin÷s, menin÷s jo vert÷s išryškinimą. Norint geriau išsaugoti

paminklą, autorius ragino konservuoti jo autentiškas dalis, o trūkstamus elementus atstatyti

135

Ibid, p. 5. Ibid, p. 6. 137 Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974, стр. 20. 138 Ibid, p. 21. 136

38

remiantis mokslinių tyrimų duomenimis139. Toks restauravimo apibr÷žimas beveik atitinka Venecijos chartijoje suformuluotas nuostatas, o Chartijos formuluot÷je esančios istorinė ir meninė vertė netgi papildytos visuomenine. Iš pirmo žvilgsnio naujos kompleksin÷s vert÷s įtraukimas į

paveldotvarkos lauką atrodo labai pažangus. Koncepte visuomeninis glūdi daug prasmių, juo galima įvardyti socialinę, ekonominę, simbolinę ir daugelį kitų visuomenei aktualių vert÷s aspektų. Tai reikštų, kad visuomen÷ gali aktyviai dalyvauti paveldotvarkoje, ir tai jau yra net ne klasikin÷s, o šiuolaikin÷s paveldotvarkos teorijos, prad÷jusios skleistis XX a. devintajame– dešimtajame dešimtyje kertinis akmuo. Tačiau sovietmečiu Lietuvoje vartota sąvoka visuomeninė vertė buvo visiškai formali, realyb÷je visiškai nerealizuota, o visuomen÷ netur÷jo jokių galimybių dalyvauti paveldotvarkoje. Ši vert÷ buvo tapati konceptui ideologiškai teisingas. Grįžtant prie J. Glemžos naudojamos restauravimo formul÷s (tiksliau – prie siūlymo konservuoti autentiškas dalis, o trūkstamus fragmentus – atstatyti), reik÷tų pamin÷ti, kad joje išryšk÷ja to laikmečio klasikinei teorijai būdingas neadekvatus termino autentiškumas vartojimas. Žinant to meto situaciją, galima teigti, kad autentiškais vadinami ne visi, o tik seniausi objekto būvio laikotarpiai ir tik tokiu atveju loginę prasmę įgyja trūkstamų dalių atkūrimo procesas. Sovietmečio

lietuviškoje

paveldotvarkos

teorijoje

ir

praktikoje

pastebimas

klasikin÷s

paveldotvarkos normų neatitinkantis reliktas. Analizuodamas tuo metu Lietuvoje paplitusį r÷mimąsi analogijomis ar stilistine interpretacija, autorius nurodo, kad toks elgesys yra neleistinas, išskyrus tuos atvejus, kai pakartojamos tame pačiame mieste esančių pastatų autentiškos architektūrin÷s

detal÷s140.

Tačiau

šis

teiginys

neatitinka

Venecijos

chartijos,

kurioje

vienareikšmiškai nurodoma, kad restauravimas negali remtis prielaidomis141. Praktikoje naudojamas trūkstamų architektūros detalių pakartojimas, pagrįstas kitų pastatų pavyzdžiu, perša tikriausiai klaidingą išvadą, kad prieš kelis šimtus metų buvo tiražuoti ištisi kompozicijų fragmentai. Autoriaus pateisinamas r÷mimasis analogijomis buvo dažnas XIX a. restauravimo teorijoje randamas teiginys ir praktikoje egzistuojantis reiškinys, tačiau XX a. klasikin÷ paveldotvarka nepritar÷ tokiai veiklai d÷l akivaizdaus jos nemoksliškumo. Reikia pamin÷ti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų sąjungoje ši priemon÷ (analogų pakartojimas) buvo toleruojama tais atvejais, „kai apibendrinto tūrio atkūrimo d÷l meninių ar kitų priežasčių nepakako“142. Taigi analogijų įteisinimas akivaizdžiai rodo siekį bet kokiomis priemon÷mis atkurti / sukurti

139

Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 5, 8. Autorius nurodo, kad šis apibr÷žimas paimtas iš leidinio „Методика и реставрация памятников архитектуры“. Москва, 1961, стр. 23–25. 140 Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974, стр. 9, 13, 16. 141 Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 142 Реставрация памятников архитектуры / Ред. С. С. Подъяпольский. Москва: Стройиздат, 1988, стр. 136.

39

trūkstamas dalis ir meninį kompozicijos baigtumą. Toks paveldotvarkos metodas iš dalies būdingas estetinei teorijai, tačiau, kaip jau min÷ta, ši siūloma priemon÷ buvo atgyvenusi. Toliau pl÷todamas restauravimo temą ir analizuodamas atliktus paveldotvarkos darbus, J. Glemža kritikuoja nepakankamą atstatytų detalių atskyrimą nuo originalo ir problemai išspręsti siūlo pasitelkti kontrasto principą143. Tačiau reikia pamin÷ti, kad Venecijos chartijoje rekomenduojama remtis pusiausvyros principu – pakaitalai turi būti darniai susieti su visuma ir kartu skirtis nuo originalo144. Taigi atstatytos detal÷s akcentavimas kontrasto principu n÷ra pats tinkamiausias problemos sprendimas. Atkuriant sunaikintus elementus, svarbiausias uždavinys tur÷tų būti pusiausvyros tarp seno audinio ir naujo intarpo radimas145. Kitas autoriaus nagrin÷ta paveldotvarkos darbų rūšis, atstatymas, buvo papildomai suskirstyta į atkūrimą ir rekonstrukciją146. Atkūrimas apibr÷žtas, kaip moksliniais tyrimais pagrįsta prarastų architektūros paveldo objekto dalių atkūrimo operacija, o rekonstrukcija vadinamas šiuolaikinių architektūros formų ir priemonių panaudojimas trūkstamų detalių sukūrimui147. Vertinant tokias atstatymo darbų nuostatas, galima teigti, jog moksliniais tyrimais pagrįsto prarastų fragmentų atkūrimo ir visiškai naujų detalių sukūrimo priskyrimas tai pačiai metodikai n÷ra teisingas, nes darbai yra priešingi ir remiasi skirtingomis nuostatomis. Priešingybių suniveliavimas gali nesąmoningai įpiršti klaidingą išvadą, kad trūkstant duomenų galima sukurti nežinomus fragmentus. Toks naujadarų atsiradimo istoriniame objekte įteisinimas prieštarauja pagrindiniam klasikin÷s paveldotvarkos tikslui – tiesos siekimui. Apibr÷ždamas paveldotvarkos procesus, J. Glemža apr÷pia ir pritaikymo problemą. Šio pobūdžio darbų tikslą formuluodamas kaip architektūros paveldo pranaudojimą visuomen÷s poreikiams, J. Glemža pabr÷žia, jog procesas yra siejamas ir su paminklo išsaugojimu, ir su jo parodymu visuomenei. Naujoji pastato funkcija turi atitikti istorinį planą, o pritaikymo darbai negali pažeisti interjero kompozicijos visumos. Anot autoriaus, tinkamiausia panauda yra tuomet, kai naujoji funkcija artima senajai148, tačiau šis teorinis teiginys, užtikrinantis geriausią pastato išsaugojimą ir įtvirtinantis funkcijos autentiškumo tęstinumą, d÷l Sovietų sąjungoje susiklosčiusio specifinio ypač neigiamo požiūrio į sakralinių, rezidencinių ir kai kurių kitų architektūros paveldo objektų išsaugojimą dažnai buvo ignoruojamas praktikoje.

143

Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974, стр. 10, 16. 144 Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 145 Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 84. 146 Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974, стр.4, 23. 147 Ibid, p. 23. 148 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 10.

40

Apibendrinant J. Glemžos suformuluotą paveldotvarkos teoriją, galima teigti, kad iš esm÷s ji neprieštarauja svarbiausiam restauravimo darbus reglamentuojančiam tarptautiniam dokumentui – Venecijos chartijai, yra gimininga tuo metu Italijoje paplitusiai estetinei teorijai, turi nemažai klasikinei (bendrų mokslinei ir estetinei) paveldosaugai būdingų bruožų. Aštriausiai su tarptautin÷mis normomis konfliktuoja sovietmečio Lietuvoje įteisintas XIX a. požiūrio reliktas – r÷mimasis analogijomis. Lemiamą įtaką konkrečių paveldotvarkos darbų taikymui praktikoje tur÷jo senamiesčių atstatymo projektams skirta istorinių pastatų vertinimo metodika, parengta XX a. septintąjį– aštuntąjį dešimtmečiais.

Architektūros paveldo vertinimo metodika Architektūros paveldo vertė K. Šešelgio suformuluotos ir V. Jurkšto išpl÷totos149 metodikos pagrindas yra kompleksin÷ vert÷s sistema, kurią sudaro: 1) istorin÷ kultūrin÷ vert÷; 2) istorin÷ architektūrin÷ vert÷; 3) architektūrin÷-kompozicin÷ vert÷150. Istorin÷-kultūrin÷ vert÷, anot V. Jurkšto, atskleidžia, kaip artimai pastatas (jo architektūra konstrukcijos, paskirtis) yra susijęs su miesto ir visuomen÷s istorijos bei kultūros raida. Išskiriami tokie svarbiausi šios vert÷s nustatymo kriterijai: 1) pastatas yra susijęs su keliais istorijos, kultūros, visuomen÷s ar miesto raidos etapais; 2) pastatas yra susijęs su vienu kultūros, visuomen÷s ar miesto raidos etapu; 3) pastatas yra senas, pastatytas prieš 1840 metus; 4) pastatas yra susijęs su svarbiais istorijos ar kultūros įvykiais, 5) pastatas yra susijęs su žymaus žmogaus gyvenimu151. Istorin÷ architektūrin÷ vert÷ parodo, ar pastato viduje ir išor÷je yra matomi Lietuvos architektūros raidos p÷dsakai. Vertinant senamiesčio pastatus šiuo aspektu, reikia nustatyti: 1) ar pastato viduje yra kelių epochų architektūros liekanų; 2) ar pastato viduje yra vienos epochos liekanų; 3) ar pastato interjero ir eksterjero architektūros formos turi aiškių stiliaus bruožų; 4) ar pastato architektūros formos turi individualių bruožų.

149

Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994, p. 30. Ibid, p. 36. 151 Ibid, p. 36. 150

41

Toliau V. Jurkštas teigia, kad architektūrinę kompozicinę vertę sudaro du komponentai. Pirmasis parodo pastato vaidmenį senamiesčio tūrin÷je-erdvin÷je kompozicijoje. Šiuo atveju išskiriami du galimi variantai, t. y. svarbiausias arba pasyvusis aplinkos kompozicijos elementas. Antrasis komponentas apibr÷žia pastato fasadų architektūros kokybę. Lyginant V. Jurkšto sudarytą verčių grupę, vadintą kompleksine, su panašiu metu (XX a. devintajame–dešimtajame dešimtmečiais) ICCROM ekspertų suformuluota šiuolaikine vert÷s sistema, galima teigti, kad pastaroji apr÷pia žymiai daugiau ir rekomenduoja atkreipti d÷mesį ne tik į kultūrines, bet ir į daugybę socialinių-ekonominių, švietimo verčių grupių, kurių kiekviena dar skiriama į atskiras dalis152. Lietuvoje įteisintą vert÷s grupę galima sutalpinti į vienos iš kultūrin÷s vert÷s grupių – santykin÷s menin÷s / technin÷s vert÷s – r÷mus. Remiantis V. Jurkšto sistema, vertyb÷s statusą įgyja tik architektūriniu ir / ar istoriniu požiūriu išskirtiniai pastatai. Architektūros kokybės vertinimas Kaip jau min÷ta, XX a. pabaigoje Lietuvoje suformuluota vert÷s sistema nukreipta į architektūros estetinę raišką. Šį teiginį patvirtina ir V. Jurkšto svarbiausia senamiesčių pastatų verte vadinamas meniškumas ir architektūros kokyb÷s apibr÷žimui priskiriamas kompozicijos tobulumas, t. y. sumanus kompozicijos priemonių panaudojimas153. Apriorinę meniškumo vertę autorius apibr÷ž÷ išskirdamas penkis vertinimo kriterijus: 1) kompozicijos id÷ją ir kompozicijos vienovę; 2) stiliaus bruožus; 3) mastelį ir proporcijas; 4) spalvas; 5) pastato techninę būklę. Apibr÷ždamas kompozicijos id÷ją ir kompozicijos vienovę, autorius nurodo, jog šių kriterijų buvimo faktas pats savaime yra vertyb÷, ir išskiria dar vieną – kompozicijos išraiškingumo – kriterijų. Toliau pl÷todamas vertinimo priemonių temą, stiliaus bruožus jis vadina pastato istorin÷s ir menin÷s vert÷s liudytojais. Autorius teigia, kad jų (stiliaus bruožų) ryškumas lemia architektūros kokybę: kuo ryškesni bruožai – tuo geresn÷ architektūra. Mastelis ir proporcijos apibr÷žiamos kaip vienos iš svarbiausių kompozicijos sukūrimo priemonių, o spalva – kaip vienas iš svarbiausių pastatų architektūros kompozicijos elementų154. Remiantis šiais kriterijais, architektūros kokybę siūloma vertinti skaitmenin÷s sistemos balais nuo 0 iki 4 ir žodine kokybine charakteristika. Pagal architektūros vertę senuosius pastatus siūloma suskirstyti į keturias kategorijas:

152

Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 20. 153 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994, p. 13. 154 Ibid, p. 31.

42

I kategorija – puiki architektūra, pastatai visiškai išsaugomi; II kategorija – gera architektūra, pastatai saugomi; III kategorija – vidutin÷ architektūra, saugomi atskiri elementai; IV kategorija – prasta architektūra, nesaugoma155. Akivaizdu, kad ši sovietmečiu suformuluota vertinimo sistema, sutelkta tik į meniškų objektų išsaugojimą ir ypatingą d÷mesį skirianti stiliaus bruožų ir kompozicijos išskirtinumui, atkartoja Italijoje paplitusios estetin÷s teorijos principus ir chronologiškai šiek tiek nuo jos atsilieka. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, negalima nepasteb÷ti keleto trūkumų. Visų pirma abejonių kelia kai kurie V. Jurkšto apibr÷žti vert÷s nustatymo kriterijai. Visai nepagrįstai senumo kriterijaus riba nubr÷žiama ties 1840 m., nurodant, jog tai – klasicizmo pabaiga: remiantis fundamentaliais Lietuvos architektūros istorijos tyrimais, galima teigti, jog klasicizmas Lietuvoje iš tikrųjų gyvavo iki 1860 m.156. Žinant, kad didesn÷ dalis XIX a. antrojoje pus÷je statytų pastatų neturi aiškių stilistinių bruožų, išskirtinių meninių kompozicijų ir remiantis šia metodika jiems netaikomas senumo kriterijus, tampa aišku, kad šios nuostatos pasmerkia sunaikinti didesnę dalį senamiesčio namų. Pats autorius nurodo, kad mažai vertingų ir nevertingų yra 61,2 % Vilniaus, 69,2 % Kauno ir 61,8 % Klaip÷dos senamiesčių pastatų157, ir teigia, kad tikslinga juos perstatyti ar nugriauti158. Reik÷tų pamin÷ti, kad daugelyje pasaulio šalių XIX–XX a. pr. statiniai ilgą laiką taip pat nebuvo vertinami. Prie šio laikmečio architektūros išsaugojimo prisid÷jo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusi energetin÷ kriz÷, privertusi suvokti, kad griaunant senus pastatus ir jų vietoje statant naujus švaistoma daug fizinių, materialinių ir energetinių išteklių. Pasteb÷ta, kad dauguma po Antrojo pasaulinio karo pastatytų pastatų, nepaisant jų jauno amžiaus, jau buvo nusid÷v÷ję ir ekonomiškai nenaudingi, o atitarnavusiųjų šimtmetį ir daugiau konstrukcijos bei statybin÷s medžiagos išliko patvarios ir ilgaamž÷s, galinčios dar ilgai tarnauti. Tad būtinyb÷ taupyti energijos išteklius privert÷ suvokti architektūros paveldą kaip ekonominį išteklių, kurį reikia tausoti159. Šiek tik v÷liau prie šio laikmečio statinių išsaugojimo prisid÷jo ir kompleksin÷s filotopin÷s (meil÷s savo vietai) vert÷s suformavimas, akcentavęs gyventojams brangios tradicin÷s gyvenamosios aplinkos išsaugojimo būtinybę. Vis d÷lto Sovietų sąjungoje valstyb÷s reguliuojama ekonomikos politika, intensyvus trumparegiškas gamtos išteklių naudojimas pad÷jo išvengti per pasaulį nusiritusios energetin÷s kriz÷s padarinių, ir architektūros paveldo ekonomin÷ vert÷ netapo aktuali.

155

Ibid, p. 32. Levandauskas, Vytautas. Klasicizmas. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. red. J. Minkevičius. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1994, p. 269. 157 Jurkštas Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994, p. 49. 158 Ibid, p. 17. 159 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 34. 156

43

Grįžtant prie lietuviškos vertinimo metodikos, reik÷tų pamin÷ti, kad ne visi V. Jurkšto išvardyti architektūros kokyb÷s kriterijai yra aiškūs ir tikslingi. Nepakankamas formuluot÷s kompozicijos išraiškingumas apibr÷žtumas palieka daug vietos laisvoms vertintojo interpretacijoms ir suponuoja absoliučiai subjektyvų vertinimo rezultatą. Kyla klausimas, ar dviejų stiliaus bruožų turintis pastatas ne toks vertingas kaip tas, kuris turi tik vieno stiliaus bruožų? Nepagrįstas atrodo ir spalvos kriterijaus būtinumas. Šis svarbus naujų pastatų kompozicijos elementas praranda prasmę analizuojant senus pastatus, nes dabartin÷ senamiesčio fasadų spalva dažniausiai neatspindi pirminio sumanymo, o tik parodo paskutinio remonto iniciatorių skonį. Reikia pamin÷ti, jog į vertinimo kriterijų sąrašą galima buvo įtraukti pastato konstrukcijų vertę, kuria tur÷tų būti apibr÷žiama ne technin÷ konstrukcijų būkl÷, bet jų savitumas. Abejonių kelia penkiabal÷ pastatų vertinimo sistema. Kyla klausimas, ar ši gradacija gali atspind÷ti visus niuansus, ar pakanka trumpų sausų formuluočių architektūros paveldui apibr÷žti? Apibendrinant galima teigti, kad ši vertinimo sistema buvo nukreipta į elitinių architektūros paveldo objektų, turinčių aiškių stilistinių bruožų ir išskirtinę meninę fasadų kompoziciją, išsaugojimą. Pastatai, stokojantys min÷tų stilistinių ir meninių savybių ir, kaip rodo patirtis, dažniausiai atstovaujantys XIX a. – XX a. pr., buvo pasmerkti žūčiai. Taigi sovietmečiu Lietuvoje suformuluotą architektūros paveldotvarkos darbų ir vertinimo metodiką galima priskirti estetinei teorijai. Reik÷tų priminti, kad estetin÷ teorija d÷l savo ribotumo buvo taikoma retai. XX a. antrojoje pus÷je daugelyje pasaulio valstybių dominavo mokslin÷ paveldotvarka, o nuo devintojo dešimtmečio nemažai įtakos tur÷jo šiuolaikin÷ antropologin÷ teorija. Tačiau Lietuvoje alternatyvos nebuvo, ir beveik visi praktikos darbai buvo paremti estetin÷s teorijos pamatin÷mis nuostatomis. Galima teigti, kad Lietuvos paveldotvarkos teorija sovietmečiu, nepaisant informacijos ribotumo ir specialistų izoliacijos nuo pasaulin÷s bendruomen÷s, iš esm÷s atitiko tuo metu demokratiškame pasaulyje susiformavusios klasikin÷s paveldotvarkos nuostatas. Vis d÷lto didelis estetin÷s vert÷s sureikšminimas teoretikų darbuose pasmerk÷ pražūčiai nemažą architektūrinio paveldo dalį.

44

2. LIETUVOS MŪRINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS DARBŲ RAIDA IR TENDENCIJOS Lietuvos architektūros paveldotvarka, lyginant su Vakarų Europos, yra labai jauna. Nors XX a. pirmojoje pus÷je Vilniaus krašte lenkų specialistai, vadovaudamiesi savo šalyje susiklosčiusiomis nuostatomis, restauravo atskirus architektūros paveldo objektus, šie darbai tiesioginio poveikio XX a. antrojoje pus÷je (sovietmečiu) prasid÷jusiam Lietuvos architektūros paveldotvarkos procesui netur÷jo. Lenkų specialistų sukaupta paveldo objektų saugojimo ir tvarkymo patirtis d÷l įvairių politinių priežasčių nebuvo perimta. Nepaisant tęstinumo nebuvimo, visą Lietuvos architektūros paveldo objektų tvarkymo raidą, atsižvelgiant į darbų paplitimą ir intensyvumą, galima skirti į tris laikotarpius160: 1. Ankstyvoji paveldotvarkos sklaida Vilniaus krašte – XX a. pirmasis–ketvirtasis dešimtmečiai. Šiuo laikotarpiu buvo restauruojami pavieniai objektai. 2. Paveldotvarkos formavimas ir intensyvi sklaida – XX a. šeštasis dešimtmetis – dešimtojo dešimtmečio pradžia161. Atliekami Vilniaus, Kauno, K÷dainių ir Klaip÷dos senamiesčių bei Trakų salos pilies didel÷s apimties restauravimo ir atstatymo darbai, tvarkomi atskiri architektūros paveldo objektai. 3. Paveldotvarkos tendencijų, susiklosčiusių sovietmečiu, tąsa – XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaiga – XXI a. pirmasis dešimtmetis. Vyksta atskirų Lietuvos architektūros paveldo objektų atstatymo ir restauravimo darbai. Vertinant paveldotvarkos darbus tęstinumo aspektu, atsiskleidžia pirmųjų dviejų etapų savarankiškumas, tačiau žvelgiant per architektūros paveldo sampratos traktavimo prizmę tarp pirmojo ir antrojo etapų išryšk÷ja akivaizdus ryšys. Trečiasis etapas, nepaisant pasikeitusių politinių sąlygų, natūralios raidos ryšiais jungiasi su antruoju – ir paveldo sampratos, ir paveldo tvarkymo atžvilgiu. 2.1 Paveldotvarkos darbų sklaida XX a. pirmojoje pusėje 2.1.1 Situacija tarpukariu laisvoje Lietuvoje ir okupuotame Vilniaus krašte. XIX a. daugumoje Europos šalių kilusi intensyvi architektūros objektų restauravimo banga aplenk÷ Lietuvą. Vieninteliu europin÷s tendencijos atgarsiu galima pavadinti 1816–1817 m. vykusius Vilniaus Aukštutin÷s pilies bokštų konservavimo ir kalno šlaito sutvirtinimo darbus162. 160

Pateiktoje klasifikacijoje visas XX a. penktasis dešimtmetis praleistas neatsitiktinai – okupacijos pradžioje nevyko jokie praktiniai architektūros objektų tvarkymo darbai, išskyrus Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą, atstatymą. 161 Klasifikacija n÷ra griežtai siejama su Lietuvos Respublikos Nepriklausomyb÷s atkūrimu 1990 m., kadangi keletą metų dar buvo įgyvendinami sovietmečiu parengti paveldotvarkos darbų projektai. 162 Glemža, Jonas; Jakučionis, Povilas. Paminklosaugos raida Lietuvoje. In: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius: Savastis, 2000, p. 1.

45

Carin÷s valdžios aparatas, kultūros paveldą įžvalgiai laikęs tautinio identiteto stiprinimo šaltiniu, sąmoningai varž÷ paveldo apsaugos ir tvarkymo veiklą. Paminklų apsaugą reglamentuojantis Statybos statutas buvo skirtas istoriškai ir architektūriškai reikšmingoms stačiatikių cerkv÷ms išsaugoti, o nesusiję su rusų kultūra pastatai buvo pasmerkti nykti163. Vert÷tų išsamiau paanalizuoti XIX a. susiklosčiusį daugiasluoksnį Lietuvos kultūros paveldo vertinimą, tur÷jusį didelę įtaką paveldo sampratos formavimuisi XX amžiuje. Priešiška viskam, kas siejosi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s (LDK) palikimu, carin÷s valdžios politika aiškiai atsiskleid÷ jau 1795 m. po trečiojo Respublikos padalinimo, kai Lietuvos Metrika buvo išvežta į Peterburgą164. Kitas akivaizdus tokių nuostatų patvirtinimas – 1831 m. sukilimo pralaim÷jimą lyd÷jęs Vilniaus universiteto uždarymas. Šio mokslo ir kultūros sklaidos centro veiklos nutraukimas buvo nukreiptas ne tik į ateities perspektyvas – tai buvo ir LDK palikimo, tradicijos bei dvasios naikinimo aktas, pamatų rusifikacijos įgyvendinimui klojimas. Tolesni veiksmai, tokie, kaip Lietuvos vardo ištrynimas iš administracinio Rusijos imperijos žem÷lapio, bažnyčių ir vienuolynų uždarymai, Lietuvos archeologin÷s komisijos ir Senienų muziejaus likvidavimas, rodo kryptingai formuotą praeities ženklų (pačia plačiausia prasme) naikinimo politiką. Kiekvienos min÷tos institucijos veiklos sustabdymą lyd÷jo jose sukauptų kultūros vertybių gabenimas į Rusiją. Be to, prievarta nusavinamas ir išvežamas buvo Lietuvos didikų ir bajorų turtas, kurio didelę dalį sudar÷ kilnojamos kultūros vertyb÷s165. Baudžiavos panaikinimas tapo kokybiškai naujo Lietuvos rusifikacijos proceso pradžia. Šį socialin÷s sanklodos kaitos momentą nuspręsta išnaudoti valstiečių ir bajorų supriešinimui. Tuo metu sukurta nauja istorijos koncepcija teig÷, kad LDK buvo bendra rusų ir lietuvių valstyb÷ ir tik katalikiškas Lietuvos krikštas bei didikų sudaryta sąjunga su Lenkija nutrauk÷ glaudžius ryšius. Taip buvo sudaryta galimyb÷ visą LDK paveldą traktuoti kaip rusišką. Gali atrodyti, kad toks požiūris tur÷jo pagerinti kultūros palikimo būklę Lietuvoje, tačiau tikrov÷ buvo kitokia. Tuo metu susiklost÷ dvigubi požiūrio į kultūros palikimą standartai: propagandiniame lygmenyje LDK paveldo tapatinimo su rusišku id÷ja buvo gaji, bet praktiniame lygmenyje ir toliau buvo tęsiamas kultūros vertybių naikinimas. Į kylantį klausimą, kod÷l taip elgtasi, peršasi atsakymas, kad galbūt carin÷s valdžios aparatas suprato, jog vien koncepcijomis nepavyks pakeisti nei dvasinio, nei materialaus kultūros paveldo reikšm÷s, žodžiais autentiškų kultūros reliktų nepaversi slaviškais, tod÷l juos, tikruosius praeities liudininkus, parankiau buvo naikinti. Kita vertus, ir patys Lietuvos gyventojai stokojo pagarbos architektūros paveldo objektams ir net XIX a. pradžioje pasklidusios romantin÷s id÷jos neįveik÷ giliai įsišaknijusių garbingų pilių griuv÷sių ardymo įpročių. Tačiau nepaisant vyraujančio negatyvaus ar neutralaus požiūrio, 163

Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 56. 164 Kiaupa, Zigmantas Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m. Vilnius: Versus Aureus, 2006, p. 56. 165 Plačiau žr. Ibid, p. 54–76.

46

besirūpinančių Lietuvos architektūros objektų praeitimi ir tuometine būkle žmonių ratas did÷jo. Vieni pirmųjų senaisiais pastatais susidom÷jo dailininkai, stengęsi užfiksuoti romantizuotą jų vaizdą. Taip XVIII a. pabaigoje dailininkas Pranciškus Smuglevičius pavaizdavo Vilniaus pilies pastatų ir miesto gynybin÷s sienos liekanas166. XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais dailininkas Vincentas Smakauskas ne tik užfiksavo Trakų salos pilies vaizdus, bet ir viešai prabilo apie būtinybę išsaugoti praeities paminklus167. Tame pačiame šimtmetyje Trakų saloje stūksančius griuv÷sius vaizdavo Karolis Račinskis, Mykolas Elvyras Andriolis, Napoleonas Orda. Vilniaus ir kitų miestų pastatus įamžino Pietro Rossi, Filipas Benua, Kanutas Ruseckas168. Išskirtinai daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s architektūros paveldo objektų užfiksavo N. Orda169. Romantizuoti fiksavimai ir pavieniai pareiškimai architektūros paveldo objektų išsaugojimo klausimu buvo vieninteliai veiksmai, kuriais siekta atkreipti d÷mesį į nykstančius paminklus. Vienas iš pirmųjų bandymų konkrečiais darbais apsaugoti istorinį pastatą nuo tolimesnio griuvimo / griovimo buvo rusų kilm÷s inžinieriaus Michailo Prozorovo 1888 m. parengta Trakų salos pilies konservavimo darbų dokumentacija, tačiau d÷l specifinio carin÷s valdžios požiūrio į paveldą projektas nebuvo įgyvendintas170. Paveldotvarkos darbų pradžia Lietuvoje reik÷tų laikyti XX a. pirmąjį dešimtmetį. Vienu iš pirmųjų objektų, kuriam išsaugoti ir jo architektūrinei vertei paryškinti taikyti ne vien paprasti remonto, bet ir konservavimo-restauravimo darbai, tapo Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. 1902 m.

užfiksavus pavojingą šio pastato fizin÷s būkl÷s pablog÷jimą, buvo sudarytas komitetas, rūpinęsis remonto darbų organizavimu171. Projektui parengti pakviesti žymus to meto architektasrestauratorius Jozefas Dzekonskis iš Varšuvos ir Krokuvos Vavelio architektas Slavomiras Odživolskis nusprend÷ remontuoti ir restauruoti pastatą nekeičiant jo architektūrin÷s kompozicijos: sutvirtinti pamatus, sienas, skliautus, pašalinti ankstesnio remonto metu prikurtus elementus, sugrąžinant pirminį vaizdą172. Šių nuostatų įgyvendinimas, išvengiant tuo metu dar populiarios laisvos stilistin÷s atkuriamų elementų interpretacijos, rodo, kad projektą rengusių lenkų restauratorių architektūros paveldo samprata atitiko pažangiausias to meto tendencijas. Tad Šv. Onos bažnyčioje atliktus vienus iš pirmųjų Lietuvos architektūros paveldo tvarkymo darbus reikia vertinti teigiamai už mokslinį jų pagrįstumą. 1901 m. pajud÷jo ir Trakų salos pilies išsaugojimo darbai. Archeologas Vandalinas Šukevičius, užsakęs pietryčių bokšto konservavimo ir 166

Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 18. 167 Baliulis, Algirdas; Mikulionis Stanislovas; Miškinis Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 192. 168 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 18. 169 Levandauskas, Vytautas; Vaičekonyt÷-Kepežinskien÷, Renata. Napoleonas Orda. Vilnius: Dail÷s akademijos leidykla, 2006, p. 35. 170 Baliulis, Algirdas; Mikulionis, Stanislovas; Miškinis, Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 199. 171 Jankevičien÷, Alg÷. Vilniaus gotikos ansamblis. Vilnius: Mintis, 1981, p. 46–47. 172 Rymaszewski, Bohdan. Polska ochrana zabytków. Warszawa: wydawnictwo naukowe Scholar, 2005, p. 18.

47

fragmentinio restauravimo projektą parengti inžinieriui Bronislavui Malevskiui, įgyvendino jį savo l÷šomis. Labai svarbu pabr÷žti, kad V. Šukevičius suvok÷ architektūros paveldo objekte atliktų darbų fiksavimo svarbą ir 1905 m. pareng÷ išsamią ataskaitą173. Taigi, po truputį silpn÷jant carinei priespaudai, pirmieji ledai buvo pralaužti, tačiau pavienių entuziastų inicijuoti Vilniaus krašto istorinių pastatų restauravimo darbai netapo sektinu pavyzdžiu likusioje Lietuvos dalyje. Viena iš priežasčių, sustabdžiusių paveldotvarkos darbų plitimą, buvo Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918 m.) ir netrukus po jo sekusi lenkų Vilniaus krašto okupacija. XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiuose į dvi dalis perskirtoje Lietuvoje susiklost÷ nelygiavert÷ architektūros paveldo objektų saugojimo ir tvarkymo pad÷tis. Kaip matysime, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos teritorijoje architektūros paveldotvarkos darbai beveik nevyko, o Vilniaus krašte lenkų okupacin÷s valdžios institucijos rūpinosi architektūros palikimo išsaugojimu. Nepriklausomos Lietuvos valstyb÷s kūr÷jai anksti atkreip÷ d÷mesį į paveldo išlikimo problemą ir 1919 m. įsteig÷ Valstyb÷s archeologijos komisiją, kurios svarbiausia užduotis buvo išsaugoti „Lietuvos praeities liekanas“174. Komisija rūpinosi architektūros objektais, kuriems gr÷s÷ sunykimas, per÷musi iš Rusijos įstaigų archyvus, įkūr÷ Centrinį valstyb÷s archyvą, globojo archeologijos paveldą, kuravo įvairias kolekcijas ir dvarų palikimą. Šios institucijos iniciatyva buvo konservuotos Pažaislio ir Zapyškio bažnyčios175. Tačiau tenka konstatuoti faktą, kad viena Valstybin÷ archeologijos komisija, nesant įstatymų baz÷s ir valdžios institucijų palaikymo, negal÷jo paveikti kultūros paveldo sampratos formavimosi proceso176. 1926 m. vyravusią demokratinę valdymo sistemą pakeitęs prezidento Antano Smetonos režimas perkūr÷ valstybinę kultūros – kartu ir paveldo – sampratą. Iki tol kultūros, kaip jaunos tautos formavimosi pagrindo, reikšm÷ nebuvo deramai įvertinta, tod÷l kultūra nuolatos likdavo valstyb÷s interesų nuošalyje. Autoritarinis režimas kultūrą laik÷ viena iš priemonių, galinčių užtikrinti jo egzistenciją. Vis d÷lto, nors valdžia deklaravo tautin÷s valstyb÷s kūrimąsi, idealizavo garbingą Lietuvos praeitį, materialiu kultūros palikimu rūpintasi gana menkai. Tik 1934 m. Švietimo ministerijoje buvo įkurta Senov÷s paminklų apsaugos referantūra, kuri per dvejus gyvavimo metus kartu su Valstybine archeologijos komisija atliko nemažai darbų177. 1936 m. paskelbus Vytauto Didžiojo Muziejaus įstatymą, paminklų apsauga patik÷ta rūpintis muziejui. Valstybin÷s archeologijos komisijos įstatymas buvo 173

Baliulis, Algirdas; Mikulionis, Stanislovas; Miškinis, Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 191–201. 174 Keršyt÷, Nastazija. Valstybės archeologijos komisija. In: Baltų archeologija. 1996. Nr. 2, p. 25. 175 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 20. 176 Valstybin÷ archeologijos komisija nuo 1925 m. veik÷ tik formaliai, 1930 m. atgaivinta mokslinių archeologinių ir etnografinių tyrimų veikla dideliu aktyvumu nepasižym÷jo. Keršyt÷, Nastazija. Valstybės archeologijos komisija. In: Baltų archeologija. 1996. Nr. 2, p. 27. 177 Pagrindin÷ atnaujintos komisijos veikla buvo skirta kultūros paminklų apskaitai – organizuoti kursai registratoriams, rengtos instrukcijos, rinktos žinios apie paminklus, organizuotos ekspedicijos. Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 30.

48

panaikintas, komisijos darbas nutrauktas. Manoma, kad viena iš komisijos panaikinimo priežasčių gal÷jo būti tai, kad komisija nesugeb÷jo sukurti paveldosaugos įstatymų. Komisijos pirmininkas Vladas Pryšmantas iš pradžių siūl÷ inventorizuoti visą palikimą, o po to kurti teisinę apsaugos bazę. Jo mintis palaik÷ ir Mstislavas Dobužinskis. Buvo teigta, kad kultūrinis palikimas turi būti saugomas remiantis istorinio nešališkumo dėsniu – saugant viską, kas sukurta Lietuvoje ir turi meninę vertę178. Tokia pozicija tuometin÷s valdžios, rūšiavusios istoriją ir akcentavusios LDK didyb÷s laikus, netenkino. Nors oficialiai valdžia ir neįvardijo išskirtinių kultūros vertybių, tačiau tendencingai daugiau d÷mesio skiriant archeologijai ir etnokultūriniam palikimui prioritetai savaime ryšk÷jo. Vytauto Didžiojo muziejus tęs÷ kryptingą šių paveldo sričių protegavimo politiką179. Architektūros palikimui, nepatekusiam į svarbių kultūros objektų sąrašą, d÷mesys rodytas tik retkarčiais, gelbstint objektus nuo sunykimo arba sunaikinimo (d÷l šios priežasties buvo atlikti konservavimo darbai Kauno, Panemun÷s ir Raudon÷s pilyse180). Nepakankama architektūros objektų apsauga k÷l÷ nerimą Lietuvos inteligentams. Zenonas Ivinskis atkreip÷ d÷mesį į pernelyg romantinį pastatų traktavimą, falsifikuotą datavimą ir tikslių mokslinių tyrimų stoką. Ne tik žodžiais, bet ir darbais prie pad÷ties gerinimo prisid÷jo Algirdas Mošinskis, parengęs ir publikavęs paminklų apsaugos ir apskaitos nurodymus181. Tačiau entuziastų darbai negal÷jo užpildyti kultūros paveldo apsaugos įstatymo nebuvimo spragos, neįveik÷ valdžios ir visuomen÷s sluoksniuose paplitusių nepagrįstai menko architektūros paveldo vertinimo tendencijų. Tarpukariu gyvavusį požiūrį į architektūros paveldą atskleidžia 1923 m. Žemaičių vyskupijos kapitulos inicijuotas buvusios Kauno senosios klebonijos ir kaimyninio namo (dabar Vilniaus g. nr. 7 ir nr. 11) perstatymo atvejis. Pastatų vertei nustatyti buvo kreiptasi į Valstybin÷s archeologijos komisijos narius architektą prof. Mykolą Songailą, dailininką-architektą Vladimirą Dubeneckį ir dail÷tyrininką Paulių Galaunę. Atlikę buvusios klebonijos ir kaimyninio namo apžiūrą, ekspertai teig÷: „Šie statiniai /.../ turi neabejotinos istorin÷s reikšm÷s, /.../ tai gyvi objektai studijavimui viduramžių formų ir konstruktyvinių d÷snių. Tai verčia mus pripažinti šiuos statinius neabejotinai brangintinais istorijos paminklais /.../“182. Ruošiamus atlikti darbus komisija apibr÷ž÷ kaip „pilną perstatymą“, kuris sužalos statinių ansambl÷lį ir sunaikins paminklų „architektūrinę vertę“. Ekspertų nuomone, tik „palaikymas ir restauravimas“ gal÷tų užtikrinti šių istorinių pastatų išsaugojimą183. Remonto darbus rekomenduota atlikti prižiūrint Valstyb÷s archeologijos komisijai,

178

Ibid, p. 130. Prioritetines sritis akivaizdžiai iliustruoja 1938 m. biudžeto projekte išd÷stytos l÷šos: Priešistoriniam skyriui prašyta 30 587 Lt, Istoriniam – 45 300 Lt, Meno – 37 062 Lt, kultūros paminklų apsaugai – tik 25 000 Lt, o Etnografiniam skyriui – net 98 000 Lt. Ibid, p. 54. 180 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 22. 181 Ibid, p. 22. 182 KAA. F. 214. Ap. 2, b. 9335, p. 11–17. 183 Ibid, p. 12. 179

49

o savininkams neturint pakankamai l÷šų siūlyta darbus finansuoti iš pačios komisijos biudžeto184. Tačiau sprendžiant buvusios klebonijos likimą į svarias Valstybin÷s archeologijos komisijos ekspertų išvadas nebuvo atsižvelgta. Tokie Lietuvos kultūrai nusipelnę žmon÷s, kaip Kauno miesto atstatymo komisijos pirmininkas, burmistras Jonas Vileišis, miesto technikas, inžinierius Feliksas Vizbaras, pasikliov÷ ne specialistų, bet prelato Konstantino Olšausko argumentais, jog remontuojamos pastato dalys „neturi tokios didel÷s istorin÷s vert÷s, o tos, kurios turi yra paliekamos“185. Įgyvendinant drastišką pertvarkymo projektą, buvo pakeista klebonijos stogo forma ir nugriauta šiek tiek daugiau nei pus÷ XVI a. įrengtų atiko ir frontono. Padidinus priestatus, klebonija sujungta su kaimyniniu namu. Menkos architektūros palikimo vertinimo tendencijos nekito visą Nepriklausomos valstyb÷s egzistavimo laikotarpį, istoriniams architektūros objektams buvo daroma nemaža žala. 1933–1934 m. buvo nugriautos senosios Kernav÷s ir Perlojos bažnyčios186, trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais pakeista Kauno Rotuš÷s aikšt÷s tūrin÷-erdvin÷ kompozicija. Dviem aukštais paaukštinti J÷zuitų kolegijos ir vienuolyno korpusai sumažino bažnyčios ir min÷tų pastatų aukščių kontrastą, taigi bažnyčia prarado dalį savo didingumo187. Į aikšt÷s architektūrinį audinį vakarin÷je dalyje įterpti keli pastatai (Vyskupo ir metropolito rūmai, Žemaičių dvasin÷s seminarijos rektoratas) suard÷ darnią aikšt÷s tūrių kompoziciją. Beviltišką architektūros paveldo pad÷tį geriausiai atskleidžia architekto A. Mošinskio „Naujojoje Romuvoje“ išd÷styti faktai, liudijantys, kad per dvidešimt Lietuvos Nepriklausomyb÷s metų iš penkių šimtų bažnyčių ir koplyčių daugiau kaip trečdalis buvo drastiškai sužalotos remonto metu ir prarado didelę dalį tur÷tos vert÷s188. Akivaizdžiai matomą apgail÷tiną architektūros paveldo būklę ne kartą konstatavo M. Dobužinskis, P. Galaun÷, A. Mošinskis189 ir kai kurie kiti Lietuvos inteligentai, tačiau pad÷tis nesikeit÷. Per Nepriklausomyb÷s laikotarpį nebuvo priimtas paminklosaugą reglamentuojantis įstatymas, nebuvo sukurta apsaugos sistema. Faktai byloja, kad tarpukariu Lietuvos Respublikoje istoriniai pastatai ir urbanistin÷s struktūros, kaip autentiški praeities liudininkai, nebuvo įtraukti į tautin÷s ideologijos kūrimo ir sklaidos procesą, architektūros paveldas netapo tautinio tapatumo dalimi. Į

klausimą, kod÷l

Lietuvoje susiklost÷ tokia pad÷tis, bandysime atsakyti v÷liau.

184

Ibid, p. 12. Ibid, p. 13. 186 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 21. 187 Levandauskas, Vytautas. Kauno Rotušės aikštės 1924–1939 m. užstatymas. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 7, sąs. 2. Vilnius: Mintis: 1981, p. 108. 188 Mošinskis, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 11, p. 273. 189 Dobužinskis, Mstislavas. Apie senovės paminklų globojimą. In: Naujoji Romuva, 1938, Nr. 9, p. 220; Galaun÷, Paulius. Dėl Jėzuitų bažnyčios remonto. In: Lietuva, 1924, kovo 31, Nr. 75; Galaun÷, Paulius. Dėl mūsų praeities paminklų likimo. In: Lietuvis, 1926, rugs÷jo 10, Nr. 36, p. 7–9; spalio 1, Nr. 39, p. 10–12; Galaun÷, Paulius. Paruoštas senovės paminklų apsaugos įstatymas. In: Lietuvos aidas, 1938, kovo 31, Nr. 144; Mošinskis, Algirdas. Lietuvos architektūros paminklų apsauga. In: Naujoji Romuva, 1937, Nr. 49, p. 923–925; Mošinskis, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų. In: Naujoji Romuva, 1938, nr. 11, p. 273–274. 185

50

Pereinant prie lenkų okupuoto Vilniaus krašto paveldotvarkos apžvalgos, tenka konstatuoti, kad šiame krašte pad÷tis buvo daug geresn÷. 1920 m. Lenkijoje jau buvo susiformavusios kultūros, taigi ir architektūros, paveldo saugojimo ir tvarkymo tradicijos. XIX a. nepriklausomybę praradusioje ir į tris dalis suskaldytoje šalyje kultūros paveldo išsaugojimo veikla tapo augančio patriotizmo palydove. Prūsijai ir Austrijai priklausančiose Lenkijos dalyse nuo XIX a. vidurio prad÷jo veikti valstybin÷ paveldosaugos sistema. Rusijos imperijos sud÷tyje buvusioje dalyje iki nepriklausomyb÷s atgavimo 1918 m. jokių institucijų ar įstatymų, reglamentuojančių paveldo saugojimą, nebuvo190. Tačiau devintajame dešimtmetyje, nepaisant politinių apribojimų, paveldotvarkos teorin÷ mintis pasklido visoje šalyje. Lenkijoje prad÷ta aktyviai diskutuoti restauravimo ir konservavimo teorijų pritaikymo praktikoje klausimu, kritikuotas stilistinis restauravimas. 1909 m. ir 1911 m. Varšuvoje ir Krokuvoje įvykusiuose paveldotvarkos seminaruose buvo priimtas sprendimas kultūros paveldo objektams taikyti konservavimo, o ne restauravimo darbus191. Vis d÷lto, kaip ir daugumoje Europos šalių, šis teorinis pasirinkimas praktikoje

nebuvo

griežtai

taikytas

ir

restauravimo

neatsisakyta.

1918

m.

atkūrus

nepriklausomybę, buvo toliau pl÷tojama iki tol Prūsijos ir Austrijos valdytose Lenkijos dalyse sukurta paveldosaugos sistema. Tais pačiais metais priimtas Kultūros ir meno paminklų apsaugos dekretas192. Okupuotame Vilniaus krašte nuo 1922 m. veik÷ Lenkijos paveldosaugos sistema. Buvo įsteigta Vyriausiojo paminklų konservatoriaus įstaiga, rūpinusis architektūros objektų moksliniais tyrin÷jimais ir tvarkymu. Šios institucijos iniciatyva Vilniuje tyrin÷ti, konservuoti ir restauruoti Gedimino pilies griuv÷siai, atlikti nedidel÷s apimties Vilniaus universiteto ir Bernardinų vienuolyno restauravimo darbai, suremontuota Arkikatedra bazilika, prad÷tas Trakų salos pilies tyrimas ir konservavimas, tvarkytos Trakų, Suderv÷s, Šumsko bažnyčios ir kai kurie kiti architektūros paveldo objektai193. Akivaizdu, kad tarpukariu Lietuvoje susiklost÷ paradoksali situacija. Nepriklausomos valstyb÷s teritorijoje valdžios institucijoms ir didžiajai daliai visuomen÷s architektūros paveldas buvo svetimas, jo reikšm÷ ir vert÷ – nepakankamai įsisąmoninta. Lenkijos valdžia ir visuomen÷, priešingai, Vilniaus kraštą ir jo paveldą suvok÷ kaip savą, priklausantį lenkams, ir d÷l šių priežasčių steng÷si jį saugoti. 1939 m. pabaigoje Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, jo, kaip ir visos valstyb÷s, kultūros paveldo reikalais rūpinosi Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Vilniaus ir Trakų pilių paveldotvarkos darbai buvo tęsiami. Objektuose dirbo į vokiečių fašistų ir SSSR okupuotą t÷vynę

190

Rymaszewski, Bohdan. Polska ochrana zabytków. Warszawa: wydawnictwo naukowe Scholar, 2005, s. 12–19. Ibid, p. 29. 192 Ibid, p. 39. 193 Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002, p. 24. 191

51

negal÷ję sugrįžti lenkų restauratoriai194. Tuo metu trumpam atsiradusią galimybę perimti šimtamet÷s tradicijos subrandintų Lenkijos paveldotvarkos specialistų patirtį sužlugd÷ po kelių m÷nesių prasid÷jusi sovietin÷ Lietuvos okupacija. 2.1.2 Lietuvos kultūros paveldo padėtis pirmąjį sovietų okupacijos dešimtmetį 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, visose gyvenimo srityse, neaplenkiant ir kultūros paveldo, greitai padaryta radikalių pakeitimų. Per pirmąjį m÷nesį buvo įkurta paminklų apsaugos įstaiga, priimtas Lietuvos SSR paminklų apsaugos įstatymas, išleisti Kultūros paminklams saugoti ir Kultūros paminklams registruoti įsakymai195. Įstatymas patvirtintas 1940 m. liepos 20 d., likus vienai dienai iki Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Akivaizdu, kad toks greitas patvirtinimas nebūtų buvęs įmanomas, jeigu 1939 m. nebūtų parengtas ir patvirtinimo laukęs Kultūros paminklų apsaugos įstatymo projektas, tapęs sovietinio teisinio akto pagrindu. Istorik÷ R. Čepaitien÷, išnagrin÷jusi greitą teisin÷s baz÷s suformavimą, nurodo tris galimus tokio elgesio motyvus. Gali būti, kad dar de jure SSRS sud÷tyje nebuvusios Lietuvos sovietin÷ valdžia „nor÷jo įgelti susikompromitavusiam ir nugal÷tam tautininkų režimui, pademonstruoti savo savalaikį rūpestį kultūra, /.../ nujausdama būsimą okupacijos eigą, užb÷gti už akių galimiems ekscesams“196. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad skub÷jimą iš dalies gal÷jo inspiruoti ir siekis kuo greičiau įvesti griežtą valstybin÷s, visuomenin÷s ir asmenin÷s sferos kontrolę, atlikti perimto Lietuvos turto apskaitą. Visi šie motyvai gali būti svarstomi kaip paspartinę valdžios sprendimą. Neabejotina, kad greitas paveldosaugos įstatymin÷s baz÷s patvirtinimas buvo laikomas vienu iš sovietų valdžios laim÷jimų197. Tenka konstatuoti, kad materialus palikimas, ignoruotas praeitį idealizavusio A. Smetonos režimo, buvo oficialiai pripažintas sovietin÷s valdžios, niekinusios praeitį ir garbinusios vien sufabrikuotus klasių kovos epizodus. Tačiau oficialus rūpinimasis paveldosauga buvo tik deklaratyvi, realybę maskuojanti pozicija. Pirmosiomis okupacijos dienomis atsiskleidusi sovietinio totalitarinio režimo poliarizacija – kardinalus viešų deklaracijų ir tikrov÷s neatitikimas – neaplenk÷ ir kultūros paveldo. Įstatyminiai aktai tapo priedanga, po kuria vyko religinio meno kūrinių, koplyčių, koplyt÷lių, šventųjų skulptūrų naikinimo akcijos. Smarkiai nukent÷jo dvarai. Dalis jų turto buvo perduota muziejams, tačiau nemažai vertingų baldų, antikvarinių daiktų, paveikslų išgrobst÷ sovietų armijos kariai ir saugumiečiai, didžioji dalis šių vertybių buvo išvežta į Rusiją198. Įvykių statistika rodo, kad

194

Ibid, p. 25. Kaminskas, Romualdas. Praeities paminklai ir šiandiena. Vilnius: Mintis. 1983, p. 6. 196 Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 133. 197 Knygoje „Praeities paminklai ir šiandiena“ teigiama: „Tai ko nepadar÷ valdantys buržuazijos sluoksniai per 20 metų, tarybų valdžia sprend÷ jau pirmaisiais savo gyvenimo metais“. Kaminskas, Romualdas. Praeities paminklai ir šiandiena. Vilnius: Mintis. 1983, p. 6. 198 Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija / Red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2007, p. 130. 195

52

sovietiniam režimui buvo svarbu ne kultūrinio palikimo išsaugojimas, o neparankių objektų naikinimas. Apskaita tapo viena iš priemonių, paspartinusių atrankos procesą. Prasid÷jęs Antrasis pasaulinis karas sustabd÷ Lietuvos sovietizacijos procesą. Fašistin÷s Vokietijos okupacin÷ valdžia nesi÷m÷ drastiško Lietuvos kultūros paveldo objektų naikinimo. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, akcentuodama vokiečių kultūros paveldo inventorizavimo ir tvarkymo pasiekimus, band÷ išsider÷ti realią finansinę paramą, tačiau didelių darbų nenuveikta. Būtina atkreipti d÷mesį į tai, kad vokiečių okupacin÷ valdžia vis d÷lto koregavo istoriją naikindama lietuvių kovų su vokiečiais (nuo bermontininkų iki kryžiuočių, kalavijuočių ordinų) puslapius199. Karo veiksmai tiesiogiai prisid÷jo prie nemažos dalies istorinių pastatų sunaikinimo. Sugrįžę sovietai netrukus tęs÷ planingą religinių ir buržuazinių paminklų likvidavimo veiklą. Per kelerius metus buvo sunaikinta daugiau kaip 500 įvairių paminklų, skulptūros ir architektūros objektų200. Griovimo darbai organizuoti įvairiais lygmenimis, kultūros palikimo niokojimu užsi÷m÷ ne tik represin÷s ar komunistų partijos struktūros, bet ir institucijos, kurios, atrodytų, tur÷jo saugoti meno vertybes. Pavyzdžiui, Vilniaus Katedrą vainikavusių skulptūrų nu÷mimą 1950 m. inicijavo miesto Vykdomasis komitetas201. 1949 m. Vilniaus Reformatų bažnyčios stogo skulptūros sunaikintos LSSR Dail÷s fondo valdybos, t. y. pačių lietuvių menininkų, iniciatyva202. 1945–1950 m. šalia gerai organizuotų naikinimo akcijų vyko ir neplaningas, tačiau oficialių institucijų toleruojamas architektūros objektų žalojimas. Tokią situaciją iliustruoja pavojinga nesaugomos Trakų salos pilies pad÷tis, į kurią 1946 m. atkreip÷ d÷mesį Architektūros reikalų valdyba, tačiau netur÷dama didelių veiklos įgaliojimų ši institucija kreip÷si pagalbos į aukštesnes instancijas, su kuriomis susirašin÷jo trejus metus. Per tą laiką buvo pavogtos medin÷s pirmojo aukšto galerijos ir rūsiuose laikyti mediniai stelažai, ant jų gul÷ję tarpukariu rasti archeologiniai radiniai buvo išm÷tyti ir sudaužyti. Men÷s patalpą naudojant neoficialios šaudyklos reikm÷ms, buvo sugadintos durys, sužalotos architektūros detal÷s. Didžioji dalis stogams taisyti nupirktos bitumin÷s dangos buvo pavogta, tod÷l per men÷s sienas vanduo prasiskverb÷ iki rūsio. Iš pilies

199

Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 142–143. 200 Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija / Red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2007, p. 366. 201 Statulų nuo Vilniaus katedros stogo nu÷mimą sustabdyti band÷ tuometinis Architektūros paminklų apsaugos vyr. inspektorius Antanas Jonikas, kreipęsis pagalbos į Architektūros reikalų valdybą. Formaliai tokie pakeitimai tur÷jo vykti tik leidus SSRS ir LSSR Ministrų taryboms, nes Katedra tur÷jo sąjungin÷s reikšm÷s architektūros paminklo statusą. Tačiau, kaip rodo praktika, užteko ir Vilniaus m. Komunistų partijos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Kornevo sprendimo, kuriam nedrįso pasipriešinti Architektūros reikalų valdybos pirmininkas Jonas Kumpis, ir skulptūros buvo sunaikintos. Žr. Levandauskas, Vytautas. Kai griuvo skulptūros nuo bažnyčių. In: Vakarinės naujienos, 1989, lapkričio 20, p. 2. 202 „LSSR Dail÷s fondo valdyba, kurią sudar÷ Palaima V., Petrauskas B., Mergašilskas L., Petrulis N., Stepanauskas P., svarstydama Vilniaus Reformatų bažnyčios remontą ir pritaikymą „Meno namams“, nusprend÷ nuimti klasicistines K. Jelskio skulptūras. Šį nutarimą patvirtino Vilniaus m. vyriausias architektas.“ Žr. Levandauskas, Vytautas. Kai griuvo skulptūros nuo bažnyčių. In: Vakarinės naujienos, 1989, lapkričio 20, p. 2.

53

buvo grobstomi akmenys ir plytos203. Ardyta ne tik nuošaliau stov÷jusi Trakų salos pilis, bet ir Vilniaus senamiesčio pastatai. Archyviniuose dokumentuose trumpai aprašytas per karą nukent÷jusio namo, esančio Pilies g. nr. 12 atvejis: „kai kurios miesto organizacijos atliko nemažą darbą planingai griaunant ir naikinant šiuos paminklus“204. Planingas įvairaus pobūdžio griovimas ir žalojimas bei nesankcionuoto vandališko elgesio toleravimas vis d÷lto n÷ra vieninteliai veiksmai, apibūdinantys kultūros paveldo būklę pirmuoju Lietuvos okupacijos dešimtmečiu. Reikia pamin÷ti, kad tuo metu buvo prad÷ta atstatyti per karą apdegusi ir apgriuvusi Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. Dar 1944 m. lapkričio m÷nesį buvo sudarytas atstatymo komitetas, kurio pirmininkas buvo kanauninkas Steponas Telksnys, nariai – architektas Eduardas Budreika, Mokytojų seminarijos direktorius Balys Tarvydas ir kiti. Komitetas rūpinosi remonto leidimu, reng÷ talkas griuv÷siams valyti, kaup÷ statybines medžiagas. 1945 m. pagal Simono Ramunio projektą buvo prad÷ti bažnyčios tvarkymo darbai. Pirmasis atstatymo laikotarpis tęs÷si iki 1950 m.205. Sakralinių objektų naikinimo kontekste Šiaulių bažnyčios atvejis yra unikalus, tai – vienintelis pavyzdys, kai 1945–1950 m. laikotarpiu buvo atstatytas architektūros paminklas. Tuo metu, kai Lietuvoje vyko visuotinis kultūros objektų naikinimas, Maskvoje SSRS Ministrų Taryba 1948 m. spalio 14 d. pri÷m÷ Nutarimą d÷l priemonių kultūros paminklų apsaugai gerinti. Remiantis šiuo dokumentu, buvo patvirtinti nauji kultūros paminklų apsaugos nuostatai ir nutarta visose Sovietų Sąjungos respublikose steigti tyrimo ir restauravimo organizacijas206. Įgyvendindama Maskvoje priimtus potvarkius, Lietuvos SSR Ministrų Taryba 1949 m. kultūros paminklų apsaugos funkcijas priskyr÷ miestų ir rajonų valdžios jurisdikcijai, o jų vadovavimą ir kontrolę patik÷jo prie Ministrų tarybos veikusioms Architektūros reikalų, Kultūros švietimo įstaigų ir Meno reikalų valdyboms. 1950 m. LSSR Ministrų taryba, kaip ir analogiškos kitų sovietinių respublikų valdžios institucijos, pri÷m÷ nutarimą įkurti Architektūros reikalų valdybos mokslinę restauracinę gamybinę dirbtuvę, atsakingą už centralizuotą paminklų tyrimą ir restauravimą207. Taigi institucija, atsakinga už Lietuvos kultūros paveldo išlikimą, buvo įkurta aukščiausios SSRS vadovyb÷s nurodymu. LSSR valdžia, kaip rodo min÷tas Trakų salos pilies atvejis, jokių veiksmų, galinčių užkirsti kelią istorinių pastatų naikinimui, savo iniciatyva nesi÷m÷. V÷l tenka atkreipti d÷mesį į paradoksalią Lietuvos paveldo apsaugos ir tvarkymo pad÷tį. Paveldosaugos ir paveldotvarkos institucijas Lietuvoje įkūr÷ okupacin÷ valdžia – toks sprendimas tikriausiai susijęs su sovietams reikalingos liaudies kovos su eng÷jais istorijos ir ją patvirtinančių

203

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo–restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 8, 9. 204 VAA. F. 2, b. 89 – 1. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos projekto užduotis. A. Umbrasas. Vilnius, 1958, p. 3. 205 Tarvydas, Balys. Šiaulių katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kronika. Rankraštis. Šiauliai, 1970, l. 120–130. ŠAM. (Išrašas darytas Vytauto Levandausko, 1986 m.). 206 Kaminskas, Romualdas. Praeities paminklai ir šiandiena.Vilnius: Mintis. 1983, p. 6. 207 Ibid, p. 6–7.

54

materialių įvaizdžių kūrimu. Tačiau laikinai nuošalyje paliekant priežasčių paieškas ir politinius aspektus, reikia pripažinti, kad Mokslin÷s restauracin÷s gamybin÷s dirbtuv÷s tapo pirmąja gana nuosekliai Lietuvos architektūros paveldu besirūpinusia ir jį tvarkiusia institucija, subūrusia entuziastus ir dariusia tiesioginį poveikį specifiniam architektūros paveldo ir jo atstatymo bei restauravimo traktavimui. Kita vertus, tenka konstatuoti, kad lyginant su tokiomis Vakarų Europos valstyb÷mis, kaip Anglija, Prancūzija, Vokietija, Austrija, Italija, kaimyn÷ Lenkija, atsilikta daugiau negu šimtu metų. Pasauliniame paveldotvarkos kontekste sovietų okupuota Lietuva (ir kai kurios kitos sąjungin÷s respublikos) atsidūr÷ vienoje gretoje su ką tik nepriklausomybę iškovojusiomis Azijos ir Afrikos valstyb÷mis. Toks v÷lavimas gal÷jo tur÷ti ir teigiamų pasekmių: klaidomis ir laim÷jimais grįsta kitų valstybių patirtis, išvystytos restauravimo ir konservavimo teorijos sudar÷ prielaidas neieškoti naujų kelių, bet iš karto praktikoje taikyti perimtą iš kitų šalių paveldotvarkos metodiką. Vis d÷lto tikrov÷ buvo kitokia: pradedantieji Lietuvos restauratoriai, tur÷dami labai mažai galimybių susipažinti su pasauline konservavimo ir restauravimo teorija ir praktika, dažnai ieškojo savų sprendimų. Į klausimą, kaip jiems sek÷si, galima atsakyti atidžiau išstudijavus architektūros paveldo rekonstravimo ir restauravimo darbus. 2.2 1950–1990 m. (sovietmečio) paveldotvarkos darbai: tarp mokslo ir kūrybos 2.2.1 Paveldotvarkos metodų taikymo problema: atradimai ir praradimai XX a. antrojoje pus÷je, kai buvo prad÷ti pirmieji architektūros objektų tvarkymo darbai, dauguma Vilniaus, Kauno, K÷dainių, Klaip÷dos senamiesčių ir kitų Lietuvos vietovių senųjų pastatų reprezentavo XVIII a. pab. – XX a. pr. architektūrą. Tik kai kuriuose iš jų buvo likusi viena kita senesnių stilių žym÷, tačiau daugumos pastatų ankstesni architektūros klodai prad÷davo ryšk÷ti tyrin÷jimo ar remonto metu, pašalinus kelių šimtmečių senumo apnašas. Be abejon÷s, ne kartą po gaisrų, karų sugriovimų ar d÷l pasikeitusių madų perstatytuose pastatuose išliko skirtingas kiekis įvairių laikmečių informacijos. Tvarkant senuosius pastatus, daugiausia d÷mesio buvo skiriama pirminiams gotikos ar renesanso sluoksniams. Net negausūs autentiški šių dviejų stilių architektūros fragmentai dažnai tapdavo stimulu prad÷ti restauravimą. Kaip rodo archyviniai duomenys, sprendimas, kokį paveldotvarkos metodą pasirinkti, dažnai būdavo priimamas atlikus tik žvalgybinius architektūros tyrimus. Informacijos trūkumas sunkino teisingą metodikos parinkimą, dažnai kartu su restauravimo, rekonstravimo darbais vykdavo ne papildomi, bet pagrindiniai architektūros tyrimai, o jų rezultatai lemdavo dažną projektų koregavimą. Kai kuriais atvejais pakeitimai būdavo atliekami net be projektų208. Konstatuojant faktą, kad tvarkymo 208

Tokias neigiamas tendencijas gerai iliustruoja Trakų salos pilies atstatymo problemos sprendimo būdai. Vienas iš jų – pietrytinio bokšto atvejis: projektas rengtas paskubomis, neatlikus tikslių matavimų, remiantis pietvakarinio bokšto rekonstrukcija, tačiau jokių duomenų apie jų panašumą netur÷ta. (VAA. F. 5, b. 3851. Ataskaita už tyrimo, projektavimo darbus Trakų salos pilyje 1987 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1987–1988, p. 13.). Panašiai elgtasi atstatant trikampius kazematus – architektūros tyrimai buvo atlikti tik paviršutiniškai (KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 27–30.) Dar

55

metodas dažnai būdavo pasirenkamas skubotai, reikia pabr÷žti, kad jo parinkimą daugiau ar mažiau l÷m÷ ir mokslin÷s priemon÷s – istoriniai, archeologiniai, architektūros tyrimai. Nagrin÷jant 1950–1990 m. atliktus pastatų paveldotvarkos darbus, matomas akivaizdus restauravimo vyravimas, po jo seka atstatymas ir mažiausiai naudotas konservavimas. Reikia priminti, kad jau 1931 m. At÷nų chartijoje restauravimą siūlyta naudoti išskirtiniais atvejais209, o 1964 m. Venecijos chartijoje tie išskirtiniai atvejai aiškiai apibr÷žti ir nurodyta, kad ši procedūra gali būti grindžiama tik mokslinių tyrimų informacija210. Architektūros objektų atstatymui Venecijos chartija visai nepritar÷211. Intensyvus šių metodų naudojimas Lietuvoje sovietmečiu vertintinas kaip tam tikras paveldotvarkos „vaikyst÷s“ požymis. Žinant nuolatinį istorinių pastatų kitimą, šiandien neišvengiamai kyla klausimai: ar atstatymui ir restauravimui pagrįsti visada užteko mokslinių tyrimų duomenų? Ar atkurta gotikos ir renesanso architektūra atkartoja pirminį vaizdą? Kiek restauruotuose objektuose yra autentiškos informacijos ir substancijos? Prieš atsakant į šiuos klausimus, pravartu išsiaiškinti, kokie paveldotvarkos metodų tipai (pagal konkrečiuose objektuose atliktų darbų apimtis) buvo naudoti Lietuvoje. Tai parodys atliktų darbų mastą ir pad÷s dar aiškiau suvokti keliamų klausimų aktualumą. Archyvinių ir natūrinių tyrimų medžiaga rodo, kad pagal architektūros objektuose atliktų darbų apimtis paveldotvarkos darbus galima skirti į tokius tipus: 1) atstatymas (rekonstravimas); 2) restauravimas: a) visiškas pastato restauravimas; b) dalinis pastato restauravimas: atkuriamas dažniausiai vieno, rečiau – kelių (bet ne visų) pastato fasadų vaizdas; c) fragmentinis restauravimas: viename ar keliuose fasaduose atidengiamos, restauruojamos ir eksponuojamos ankstyvųjų architektūros elementų kompozicijos. 3) konservavimas. Toliau šie tipai aptariami išsamiau. viena panaši situacija susiklost÷ atkuriant vakarinių kazematų fasadų kompoziciją. Šiuo atveju nepagrįstai trumpi darbų atlikimo terminai nepaliko laiko nuodugniems objekto tyrimams, tod÷l nelikus kitos išeities projektas buvo paremtas improvizacijomis. (KPCA. F. 5. AP. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1975 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976, p. 10.) Reikia pasakyti, kad min÷ti atvejai sovietmečiu nebuvo reti. 209 Athens Charter. Prieiga internetu: http://www.icomos.org.athens_charter.html [žiūr÷ta 2005 m. rugpjūčio 30 d.]. 210 „Kai statinį sudaro keli vienas ant kito sugulę skirtingų laikotarpių kūriniai, apatinių sluoksnių atidengimą įmanoma pateisinti tik išimtin÷mis aplinkyb÷mis ir jeigu šalinami elementai yra mažareikšmiai, o atidengiamoji medžiaga turi didžiulę istorinę, archeologinę ar estetinę vertę ir yra pakankamai geros fizin÷s būkl÷s, kas leistų pateisinti šiuos veiksmus.“ (11 str.) „/.../ restauravimą grindžia pagarba originaliai medžiagai ir autentiškiems dokumentams. Jis turi sustoti toje vietoje, kur prasideda prielaidos /.../“ (9 str.) Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gair÷s. Vilnius: Savastis, 1998, p. 115–117. 211 Visus atstatymo darbus būtina a priori atmesti. Galima leisti tik anastiliozę, kitaip tariant, išlikusių, bet išskaidytų elementų suvienijimą. (15 str.). Venecijos chartija. Ibid, p. 115–117.

56

Atstatymas Akivaizdu, kad atstatymas buvo ir yra pats sud÷tingiausias paveldotvarkos procesas, reikalaujantis išskirtin÷s gausos objektyvios informacijos apie prarasto objekto buvusią tūrinęerdvinę sandarą, architektūrinę fasadų kompoziciją, vidaus planą, interjero detales. Ne atsitiktinai, kaip jau ne kartą min÷ta, Venecijos chartijoje nepritariama atstatymui. Tokio požiūrio teisinio įtvirtinimo priežastis labai paprasta: surinkti tiek informacijos, kad būtų galima atstatyti pastatą, įmanoma tik tada, jeigu prieš sugriūvant jis buvo išmatuotas, nufotografuotas, yra išlikę daug autentiškos substancijos (statybinių medžiagų, dekoro fragmentų ir pan.), kurią būtų galima panaudoti. Nekyla abejonių, kad tokį informacijos kiekį įmanoma surinkti tik apie išsamiai inventorizuotus ir (dažniausiai) XX a. sugriuvusius ar sugriautus objektus. Taip nuosekliai inventorizuotų architektūros objektų XX a. antrojoje pus÷je Lietuvoje nebuvo, tačiau buvo išlikę kelių lietuviams svarbių pilių griuv÷siai ir nepaisant duomenų trūkumo kai kurie iš šių objektų buvo atstatyti. Pačios didžiausios apimties tokio pobūdžio darbai vyko Trakų salos pilyje ir Biržų pilies rezidenciniuose rūmuose. Kaip žinoma, šie pastatai buvo sugriauti prieš kelis šimtus metų, duomenų apie buvusią jų išvaizdą tur÷ta labai nedaug, tačiau nepaisant informacijos stokos vis tiek taikytas atstatymo metodas (tokio elgesio priežastys plačiau nagrin÷jamos kitoje disertacijos dalyje.) Norint atsakyti į svarbų klausimą, kuo remiantis iš griuv÷sių buvo prikeltos šios pilys, pirmiausia reikia išnagrin÷ti Trakų salos pilies ir Biržų pilies rezidencinių rūmų išlikimo laipsnį ir atstatymų apimtis. Trakų salos pilis Lietuvos didiesiems kunigaikščiams priklausiusi Trakų salos pilis yra vienas iš seniausių, garbingą istorinę praeitį turinčių Lietuvos mūrin÷s architektūros objektų, laikui b÷gant nukent÷jusi nuo karo, vandališkų vietinių gyventojų griovimų ir pirmoji sulaukusi paveldotvarkos entuziastų d÷mesio. XIV–XV a. keliais etapais statytą pastatų kompleksą sudar÷ atraminegynybine siena apjuosti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir donžonu bei gynybai skirtas netaisyklingos trapecijos formos priešpilis, kuriame stov÷jo vakariniai, rytiniai ir trikampiai kazematai, apsupti sienos su trimis gynybiniais ir vienu vartų bokštu212. Gotikos architektūros bruožų turinti akmenų ir plytų mūro pilis, po Žalgirio mūšio praradusi gynybinę funkciją, XV a. pabaigoje pamažu neteko Didžiojo kunigaikščio rezidencijos vaidmens. XVII a. viduryje karo metu apgriauti pastatai ilgą laiką stov÷jo be priežiūros (žr. 1 - 6, 9 - 25 pav.). Salos pilį nuo intensyvaus sąmoningo griovimo išgelb÷jo tai, kad išardytas medžiagas buvo sud÷tinga gabenti į miestą, tačiau žiemos metu plytos ir akmenys buvo vežami užšalusiu ežeru. Prisimenant Trakų salos pilies praeitį, pravartu dar kartą pamin÷ti, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte, skirtingai nei laisvoje Lietuvos 212 Baliulis, Algirdas; Mikulionis, Stanislovas; Miškinis, Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 29, 57.

57

Respublikoje, buvo rūpinamasi architektūros paveldo objektų išsaugojimu. Taigi nemažai d÷mesio sulauk÷ ir Trakų salos pilis. 1929 m., vadovaujant architektui Janui Borovskiui, buvo prad÷ti pilies mūro konservavimo darbai, tur÷ję sustabdyti irimo procesą, o nuo 1935 m. prad÷tas taikyti pilies architektūros fragmentų rekonstravimas buvo laikomas vieninteliu architektūros detalių likučių išsaugojimo ateities kartoms būdu. Per penkerius metus buvo atkurti centrinių rūmų reprezentacin÷s sal÷s langai, pastatyti išorin÷s sienos kontraforsai, prad÷ti rekonstruoti skliautai, iš dalies atstatytas pietryčių bokštas, fragmentiškai restauruota papilio pietin÷ siena. 1939 m. rudenį Vilniaus kraštą sugrąžinus Lietuvai, Trakų salos pilies likimu prad÷jo rūpintis Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. 1940 m. nuspręsta, kad Lenkijos okupacijos metu prad÷ti darbai neturi nutrūkti, ir parengtas 1940–1949 m. veiklos planas. Konservavimo-restauravimo darbams vadovauti v÷l pakviestas J. Borovskis213. Antrasis pasaulinis karas sustabd÷ prad÷tus atkūrimo darbus. Po jo sekusios antrosios sovietin÷s okupacijos pradžioje pilies būkl÷ tik pablog÷jo. Kaip jau min÷ta, 1945–1949 m. nesaugomą objektą siaub÷ vagys ir vandalai. Dažnai vagyst÷s ne tik reišk÷ materialinį nuostolį, bet ir tiesiogiai l÷m÷ architektūros paveldo vertyb÷s būkl÷s bloginimą ir autentiškos informacijos naikinimą. Ko gero, galima teigti, kad nemažą neigiamą poveikį tur÷jusias vagystes dar÷ vietiniai gyventojai, nes, kaip žinia, po karo ir statybin÷s medžiagos, ir šildymui naudota mediena tur÷jo didelę paklausą. Tokie veiksmai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš pilį, kaip reikšmingą praeities objektą, jie buvo susiję su asmeniniais interesais. Vis d÷lto faktas, kad pilies men÷ buvo paversta neoficialia šaudykla ir d÷l to buvo sužalotos autentiškos architektūros detal÷s, sugadintos tarpukariu įstatytos durys, rodo nepagarbą objektui214. Šiuos nusižengimus dar÷ ne vietiniai gyventojai, bet ginkluotos valdžios struktūros, kurioms buvo leidžiama tam tikra į griežtus r÷mus įsprausta savival÷. Būtina priminti, kad d÷l blogos pilies pad÷ties jau 1946 m. rūpinosi Architektūros reikalų valdyba, tačiau atgaivinti objekto paveldotvarkos darbų nepavyko dar keletą metų. Ledai buvo pralaužti 1950 m. – Trakų salos pilyje v÷l prad÷ti atstatymo darbai. Šis vienas iš sud÷tingiausių Lietuvos paveldotvarkos praktikos procesų truko iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pirmosios pus÷s (atstatymo darbų autoriai: iki 1960 m. Bronius Krūminis, nuo 1961 m. Stanislovas Mikulionis). Taigi nagrin÷jant Trakų salos pilies atstatymo darbus, vykusius visą sovietinį laikotarpį, atsiskleidžia to laikmečio paveldotvarkos tendencijos. XX a. antrojoje pus÷je iš Trakų salos pilies pastatų buvo likę tik negausūs fragmentai. Ikonografin÷ medžiaga aiškiai rodo, kad trūko duomenų visiškai atkurti visą kompleksą (žr. 1 – 3 pav.). Suirusių sienų likučiai bylojo tik buvusį statinių plotį. Tai – vienintelis parametras, kurio 213

Borovskis, Janas. Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacijos darbų šviesoje. In: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis / Red. P. Karazija. Kaunas: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus leidykla, 1941, p. 211–215. 214 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo – restauravimo darbus 1950– 1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 8.

58

atkūrimas nebuvo labai sud÷tingas. Žymiai sud÷tingesn÷ pad÷tis susiklost÷ sprendžiant statinių aukščio ir stogų formų, architektūros detalių ir dekoro elementų, vidaus plano ir interjero detalių atkūrimo problemas, kadangi duomenų apie išvardytas pastatų sudedamasis dalis buvo labai mažai arba net fragmentų nebuvo išlikę. Iš bendro konteksto nežymiai išsiskyr÷ rezidenciniai rūmai, kuriuose, lyginant su kitais pilies statiniais, autentiškos informacijos buvo likę tiek tiek daugiau215. Atstatant objektą, labai mažai laiko buvo skirta jo tyrimams. Tyrimo ir paveldotvarkos darbus labai apsunkino LTSR Kultūros ministerijos ir įvairių kitų su kultūros paminklų paveldo apsauga ir tvarkymu susijusių instancijų diktuojami Trakų salos pilies atstatymo terminai, kuriuos sudarant visai neatsižvelgta į realias galimybes216. Stokojant laiko, pietrytinis bokštas buvo atstatytas net neatlikus

tikslių

matavimų217,

trikampių

ir

vakarinių

kazematų

tyrimai

buvo

atlikti

218

paviršutiniškai , tod÷l atstatant pilies pastatus neretai būta klaidų, kurias tekdavo taisyti natūroje, bet tai ne visada pavykdavo. Vis d÷lto, nepaisant akivaizdžios informacijos stokos, per keturis sovietmečio dešimtmečius buvo visiškai rekonstruoti visi Trakų salos pilies pastatai. Atstatyti rezidenciniai rūmai su donžonu (žr. 9 - 15 pav.), konservuota-restauruota juos supanti gynybin÷ siena, rekonstruoti papilio vakariniai, pietiniai ir trikampiai kazematai(žr. 16 – 17, 20, 21; 16, 19, 24, 18 pav.), trys gynybiniai ir vienas vartų bokštai(žr. 16, 22; 17, 21; 19, 23, 24; 6, 19 pav.), užkonservuota ir fragmentiškai restauruota papilio gynybin÷ siena, pastatyti nauji tiltai priešais donžoną ir tiltas per fosą, fragmentiškai restauruotas barbakanas. Kyla klausimas, kaip buvo spręsta informacijos spragų problema? Kol kas, nesileidžiant į konkrečių atvejų analizę, reik÷tų pamin÷ti, kad didesn÷ Trakų salos pilies atstatymo darbų dalis prasilenk÷ su XX a. paveldotvarkos nuostatomis ir pakartojo XIX a. Vakarų Europos klaidas: remtasi romantin÷mis interpretacijomis ir kitų objektų analogijomis. Nors tokiam elgesiui nepritar÷ ilgametis objekto restauratorius S. Mikulionis, jo nuomon÷s, kaip rodo pilies atstatymo ataskaitos, dažniausiai nebuvo paisoma. Taigi Trakų salos pilies atstatymo, vieno iš sud÷tingiausių Lietuvos paveldotvarkos praktikos darbų, negalima vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma, architektų J. Borovskio, B. Krūminio ir ypač S. Mikulionio didžiulių pastangų d÷ka Trakų salos pilis įgijo panašų vaizdą, kokį tur÷jo XV a. Tačiau svarbu nepamiršti, kad atstatytasis objektas ne tik teikia pirminę informaciją, bet ir atskleidžia XX a. kūrybą viduramžių tema.

215

Plačiau konkrečių pilies pastatų autentiški duomenys nagrin÷jami kitame poskyryje. KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 27. 217 VAA. F. 5, b. 3851. Ataskaita už tyrimo, projektavimo darbus Trakų salos pilyje 1987 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1987–1988, p. 13. 218 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 27–30; KPCA. F. 5. AP. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1975 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976, p. 10. 216

59

Biržų pilies rezidenciniai rūmai Šiek tiek kitoks buvo įtakingiems Lietuvos didikams Radviloms priklausiusios Biržų pilies likimas. Gynybinis-rezidencinis objektas buvo prad÷tas statyti XVI a. antrojoje pus÷je, kai Trakų salos pilis jau buvo praradusi savo reikšmę. Keturkamp÷s žvaigžd÷s plano bastioninio tipo įtvirtinimų apsuptoje teritorijoje iškilo triaukštis rezidencinių rūmų pastatas, evangelikų-reformatų bažnyčia ir kazematai. XVII a. pirmojoje pus÷je pilį du kartus užpuol÷ ir stipriai apgriov÷ švedų kariuomen÷. 1662–1669 m., atgaivinant suniokotą kompleksą, buvo atstatyta ar naujai pastatyta nemažai įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, iš jų renesanso architektūra išsiskyr÷ stačiakampio plano rūmai. 1704 m. švedų kariuomen÷ trečią kartą sugriov÷ Biržų pilį219, o po šio antpuolio išlikusius fortifikacijos ir rūmų fragmentus negailestingai ard÷ laikas ir žmon÷s. Nykstančią pilį XIX amžiuje užfiksavo dailininkas N. Orda, o XX a. pirmojoje pus÷je griuv÷siai patraukdavo fotografų akį (žr. 26 – 29 pav.). Tačiau nei XIX a., nei XX a. pirmojoje pus÷je pilies likučiai nebuvo konservuoti – tik sovietmečio pradžioje, 1953 m., architektas S. Ramunis pareng÷ konservavimo projektą, kuriuo vadovaujantis 1955–1956 m. buvo sutvirtintos ir čerpių stogeliais uždengtos sienos. 1976 m. pagal Evaldo Purlio projektą prad÷ti Biržų pilies rezidencinių rūmų rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1986 m. Atskirai lyginant kiekvieno Trakų salos pilies statinio ir Biržų pilies rezidencinių rūmų griuv÷sių liekanas, akivaizdu, kad informacijos apie pastarąjį pastatą būta žymiai daugiau (žr. 2, 3 ir 26 – 29 pav.). Pagrindiniai šio pastato atstatymo atspirties taškai buvo beveik visiškai išlikusi vakarinio fasado siena, trečdalis triaukšt÷s šiaurinio fasado sienos ir pietinio fasado fragmentas, kitų sienų buvo likusios tik žym÷s (žr. 26 - 29 pav.). Taigi geriau išlikę Biržų rezidencinių rūmų likučiai ir rašytiniuose šaltiniuose rasta svarbi informacija apie pastato stogo formą ir aukštį sudar÷ palankesnes sąlygas moksliškai pagrįstesniam atstatymo projektui paruošti ir įgyvendinti. Konkrečių architektūros detalių atkūrimo problemos išsamiai analizuojamos tolesniame disertacijos skyriuje, tačiau nor÷tųsi konstatuoti faktą, kad atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai, nepaisant kai kurių interpretacijos būdu atkurtų fragmentų, atkartojo esminius buvusių renesanso rūmų architektūros bruožus (žr. 30 – 33 pav.). Restauravimas Visiškas restauravimas – kita Lietuvos senamiesčiuose taikyta procedūra, artima atstatymui. Pavadinimas rodo, kad taikant šį restauravimo tipą atstatoma visa po skirtingų laikmečių antsluoksniais glūd÷jusi architektūros kompozicija. Tokios procedūros taikymą visam pastatui lemdavo mokslinių tyrimų rezultatai. Visiško restauravimo pagrindu tapdavo visuose pastato fasaduose ir bent dalyje patalpų rasti autentiški fragmentai, kuriais remiantis buvo atkuriama ankstesn÷ plano konfigūracija, tūrin÷-erdvin÷ struktūra, visų fasadų architektūra ir, kiek leido pritaikymo galimyb÷s, vidaus plano schema. Dažniausiai stengtasi sugrąžinti pastatui 219 Minkevičius, Jonas; Čerbul÷nas, Klemensas. Biržų pilis. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 219–221.

60

ankstyvąjį – gotikos ar renesanso – pavidalą. Be abejo, tai – pati sud÷tingiausia restauravimo rūšis, kurios metu ardomi visi skirtingų laikmečių architektūros sluoksniai, antstatai ir priestatai, nesusiję su pasirinktuoju atstatyti laikotarpiu, ir atkuriamos sunaikintos dalys. Kartais būna labai sunku nubr÷žti griežtą takoskyrą tarp atstatymo ir restauravimo, nes abi šios operacijos nukreiptos į buvusios architektūros grąžinimą. Vienas iš tokių pavyzdžių yra namas, esantis Vilniuje, Stiklių g.

nr. 4: restauruojant gotikos laikus siekiantį šiaurinį jo korpusą, buvo atstatytas Antrojo pasaulinio

karo metu sugriautas pietinis korpusas220 (projekto autor÷ – Aldona Švabauskien÷). Iš sugriautos namo dalies buvo likę rūsiai ir vienos kapitalin÷s sienos fragmentai su pirmojo aukšto skliauto p÷dos liekanomis221. Negausūs duomenys rod÷ pietinio korpuso ilgį ir plotį, o aukštis buvo pasirinktas pagal tebestovinčio šiaurinio gotikinio korpuso duomenis (žr. 36, 37 pav.). Šiaurinis korpusas buvo visiškai restauruotas atkuriant gotikos kompoziciją (žr. 34 – 36 pav.). Reikia konstatuoti faktą, kad atstatyto pietinio korpuso fasadams buvo naujai parinktos minimalistin÷s, griežtų linijų schematin÷s kompozicijos, disonuojančios ne tik su gotikos korpusu, bet ir su aplinkiniais Vilniaus senamiesčio pastatais. Šiuo atveju rekonstrukcijos metodo panaudojimą Vilniaus senamiesčio tūrinei-erdvinei spragai užpildyti galima vertinti teigiamai. Rekonstruojant buvo atkurta per kelis šimtus metų susiklosčiusi savita posesijos užstatymo struktūra, tačiau atstatytas korpusas iš aplinkinio konteksto išsiskiria primityvia architektūros kompozicija. Restauravimas dažnai susijęs ne tik su statymu, bet ir su griovimu. Retas išimtis, kai griovimai buvo minimalūs, be min÷to namo, esančio Vilniuje, Stiklių g., iliustruoja Kaune esančių Perkūno namo ir Senosios klebonijos222 atvejai, kurių pirmin÷ plano konfigūracija ir

tūrin÷-erdvin÷ kompozicija per kelis šimtmečius nedaug pakito, tod÷l ir visiško restauravimo taikymas neimplikavo didelių griovimų, o po restauravimo buvo atkurtos gotikin÷s šių pastatų eksterjerų ir interjerų kompozicijos (abiejų namų restauravimo projektų autor÷ – D. Zareckien÷) (žr. 38, 39; 48 - 52 pav.). Sud÷tingesnis buvo namų, esančių Kaune, Rotuš÷s a. nr. 29 ir nr. 28,

restauravimas. Namas, esantis Rotuš÷s a. nr. 29, kurį sudar÷ trys skirtingų laikmečių korpusai, XIX a. viduryje buvo perstatytas gotikos ir renesanso korpusų aikšt÷s fasadus sujungiant į vieną eklektišką visumą, o XX a. pirmojoje pus÷je – dar ir paaukštintas iš abiejų gatv÷s frontono pusių pristačius antstatus223 (žr. 55 pav.). Panašiai klost÷si ir namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, 220

VAA. F. 2, b. 58–505. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 darbo brėžiniai. T. 1 Architektūrinė dalis. A. Švabauskien÷. Vilnius, 1971, p. 1. 221 VAA. F. 2, b. 58–522. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 priestatas. Techninis projektas. Architektūrinė statybinė dalis. A. Švabauskien÷. Vilnius, 1972, p. 3. 222 XX a. I pus÷je pristačius Senosios klebonijos ir kaimyninio namo priestatus, suformuotas dviaukštis pastatas, užpildęs tarp min÷tų namų buvusią tuščią erdvę. Šis v÷lyvas intarpas, uždengęs iki tol buvusią akliną klebonijos sieną, netrukd÷ visiškam pastato atkūrimui ir nebuvo nugriautas. Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Karališkoji karčema. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 4. Vilnius, 1974, p. 418–431. VAA. F. 5, b. 1545. VAA. F. 5, b. 1545. Gyvenamas namas Kaune Vilniaus g. Nr. 20 (vad. Karališkoji karčema) istoriniai tyrimai. J. Oksas. Kaunas, 1977. p. 29. 223 Zareckien÷, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius, 1980, p. 6.

61

architektūros raida. XIX–XX a. pertvarkymų metu iki tol buvęs dviaukštis namas įgijo trijų aukštų tūrį ir neišraiškingą fasadų architektūros kompoziciją224 (žr. 55 pav.). Kaip rodo restauravimo dokumentai, d÷l šių palyginti v÷lyvų architektūros kompozicijų sunaikinimo nebuvo abejojama. Name nr. 29, atkuriant eksterjero ir interjero kompozicijas, visiškai restauruoti gotikos ir renesanso korpusai (projekto autor÷ D. Zareckien÷) (žr. 56 – 58 pav.), o namui nr. 28 suteikta gotikos ir renesanso išvaizda bei iš dalies atkurta plano schema (projekto autor÷ Liuda Perevičien÷) (žr. 63, 64 pav.). Prie visiškai restauruotų pastatų galima priskirti ir namą, esantį

Vilniuje, Aušros vartų g. nr. 6. Pastatas, XIX a. sujungtas su kaimyniniu pastatu pasitelkus intarpą

ir vientisą pagrindinio fasado kompoziciją225, restauravimo metu v÷l tapo atskiru objektu. Šiuo atveju XVIII a. viduryje ant kiemo korpuso pristatytas trečiasis aukštas buvo išsaugotas, fasaduose atkurtos gotikos ir renesanso kompozicijos (projekto autorius – E. Purlys) (žr. 72 – 75 pav.). Sovietmečiu visiško restauravimo metodas buvo taikytas ir Vilniaus Žemutin÷s pilies rūmų

komplekso Senojo arsenalo rytų korpusui (vadinamajam Ceikhauzui). Nuo XVI a. pab. gars÷jęs

kaip vienas didžiausių Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s arsenalų, šis iš pradžių gotikos architektūrą reprezentavęs pastatas buvo netaisyklingo stačiakampio plano, dviaukščio tūrio, dengtas dvišlaičiu stogu ir puoštas frontonais. XVII a. pr. arsenalas buvo atnaujintas, jam suteikta renesanso bruožų. Netrukus, XVII a. viduryje, karo metu pastatas buvo stipriai apgriautas. Po šio karo dar kelis kartus tvarkytas pastatas XX a. vidurio sulauk÷ tur÷damas XVIII a. pab. atliktų keitimų metu suformuotą vaizdą. Tada buvo nugriautas renesanso atikas, didžioji dalis antrojo aukšto, pastatas paliktas vieno aukšto ir uždengtas dvišlaičiu stogu226. XX a. devintajame dešimtmetyje Senasis arsenalas buvo restauruotas atkuriant renesanso kompoziciją (žr. 78 – 80 pav.) (projekto autorius – E. Purlys). Akivaizdu, kad ne kartą apgriautame ir perstatyme pastate nebuvo daug autentiškos informacijos. Pastatas, priešingai nei dauguma gyvenamųjų namų, nebuvo prapl÷stas, tod÷l nereik÷jo spręsti skirtingų laikmečių architektūros išsaugojimo problemos, tačiau susidurta su atkūrimui būtinos informacijos stoka. Reikia pabr÷žti, kad su autentiškos medžiagos didesniu ar mažesniu trūkumu susidurta visais atvejais, kai buvo taikomas visiško restauravimo būdas. Tačiau ši svarbi aplinkyb÷ netapo didele kliūtimi pasirinkti visišką restauravimą. Siekiant atkuriamos kompozicijos integralumo, trūkstami elementai buvo komponuojami pasitelkus įvairias priemones, kurioms nepritaria tarptautin÷s paveldosaugos dokumentai. Kaip jau min÷ta, šios vienos iš svarbiausių paveldotvarkos problemų sprendimo būdai bus analizuojami kitoje disertacijos dalyje. 224 VAA. F. 5, b. 4797. Kauno senamiesčio 43 kvartalo XVI – XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 restauracija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. T. 1. L. Perevičien÷. Kaunas, 1988, p. 25–26. 225 Jankevičien÷, Alg÷. Namas M. Gorkio g. 84. In: Vilniaus architektūra / Red. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mintis, 1985, p. 180. 226 Kitkauskas, Napoleonas; Levandauskas, Vytautas; Juchnevičiūt÷, Dainora. Žemutinės ir aukštutinės pilių kompleksas Gedimino a. In: Vilniaus architektūra / Red. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mintis, 1985, p. 103.

62

Dalinis restauravimas – dažniausiai Lietuvos architektūros paveldotvarkos praktikoje taikytas paveldotvarkos darbų tipas. Šis metodas, kai atkuriami keli (bet ne visi) ar tik vienas (šis atvejis dažnesnis) gatv÷s fasadai, naudotas Vilniaus, Kauno, K÷dainių senamiesčių mūriniams pastatams tvarkyti. Dalinio restauravimo pasirinkimą dažniausiai lemdavo autentiškos informacijos kiekis. Čia reikia pabr÷žti, kad dažniausiai, kaip ir visiško restauravimo atvejais, buvo grąžinamos gotikos ir renesanso kompozicijos. Nagrin÷jant dalinio restauravimo taikymą, išsiskiria atvejis, kai pastatas buvo prikeltas iš griuv÷sių, tačiau ankstyvąjį gotikos vaizdą po atstatymo įgijo tik vienas (gatv÷s) fasadas, o kitų fasadų architektūros kompozicijos buvo sukurtos XX a. šeštajame dešimtmetyje. Tai – namas, esantis Vilniuje, Pilies g. nr. 12. Restauruojant šį objektą, buvo

atkurta gotikin÷ gatv÷s fasado kompozicija (žr. 81, 82 pav.), tačiau reikia pamin÷ti, kad duomenų restauravimui tur÷ta labai mažai, tad neapsieita be kūrybin÷s interpretacijos227 (projekto autorius – Algimantas Umbrasas). Kitais atvejais dalinis restauravimo metodas taikytas pastatams, kurie nebuvo sugriauti per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau gotikos ar renesanso kompozicijos buvo pasl÷ptos po v÷lyvesnių amžių architektūros antsluoksniais. Vienas iš įdomesnių, tačiau nevienareikšmiškai vertintinų pavyzdžių yra namas, esantis Kaune, Rotuš÷s a. nr. 2. Šio namo

istorija prasid÷jo XVI a. antrojoje pus÷je, kai panaudojant iš anksto paliktas jungtis prie anksčiau pastatyto mūrinio namo (dabar – nr. 3) ties aikšte buvo pristatytas naujas gyvenamasis korpusas. 1602 m. pastato nr. 2 vakarinis fasadas buvo neatpažįstamai perstatytas, pakeistas jo planas. Svarbu pamin÷ti, kad tuo metu pirmajame aukšte buvo įrengtos dvi patalpos, perdengtos krištoliniais skliautais. XVII a. viduryje ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje namas buvo kapitališkai pertvarkytas. Nuo tol iki XX a. septintojo dešimtmečio didesnių pakeitimų nebuvo atlikta228 (žr. 84 pav.). 1969–1976 m. namas buvo restauruotas pagal architekto Žybarto Simonaičio (Simanavičiaus) projektą. Atlikti restauravimo darbai nebuvo aprašyti ataskaitoje, architektūros tyrimų, projektavimo medžiaga neišlikusi229. Galima daryti prielaidą, kad ne kartą perstatytuose pastatuose pirmin÷s informacijos būta nedaug. Atliktas tyrimas parod÷, kad pagrindiniame fasade buvo atkurta vertinga, autentiškų žymių turinti 1602 m. datuojama architektūros kompozicija (žr. 85 pav.), atstatytas XVII a. pirmojo ir antrojo aukštų planas, suremontuoti pirmojo aukšto pietinę patalpą dengiantys krištoliniai skliautai. Tačiau tenka konstatuoti faktą, kad nemažai detalių atkurta neturint tam mokslinio pagrindo. Panašiai vertintini ir namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a.

nr. 10 (Zabielų rūmai), paveldotvarkos darbai. Šis iš trijų korpusų (vakarinio, šiaurinio ir rytinio)

susidedantis pastatas buvo statytas ir perstatytas skirtingais laikmečiais – gotikos, renesanso ir

227

VAA. F. 2, b. 89–1. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos projekto užduotis. A. Umbrasas. Vilnius, 1958, p. 5–9. 228 Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno Rotušės aikštė. Vilnius: Mintis, 1981, p. 54–58. 229 Informacija apie pastatų restauravimą surinkta pokalbio su projekto autoriumi Ž. Simonaičiu metu. Interviu su architektu Žybartu Simonaičiu. Kaunas, 2002 m. geguž÷s 10 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷.

63

klasicizmo. XX a. antrojoje pus÷je buvo gerai išlikusi savita Kauno miesto klasicizmą reprezentuojanti XVIII a. pab. sukurta architektūros kompozicija, kurios pagrindiniame fasade dominavo kolonomis paremtas balkonas230 (žr. 86, 87 pav.). Restauravus šį pastatą pagal architekt÷s D. Zareckien÷s projektą, visuose fasaduose, išskyrus didžiąją dalį pagrindinio, nuspręsta palikti klasicizmo architektūros formas. Pagrindiniam fasadui restauruoti buvo paruošti keturi skirtingi variantai. Pirmajame variante buvo numatyta visiškai atkurti renesanso kompoziciją paliekant nepakeistą rytinę klasicizmo laikotarpiu pristatytą dalį, kituose siūloma išsaugoti klasicizmo architektūros formas ir atidengti skirtingus renesansinio fasado fragmentus. Buvo patvirtintas ir įgyvendintas pirmasis variantas (žr. 88 pav.). Taigi renesanso formų grąžinimo pagrindiniam fasadui projektas paremtas architektūros tyrimų medžiaga ir analogais. Kadangi šiaurinį ir vakarinį korpusus vienijusio pagrindinio fasado renesansin÷ rytin÷ pus÷ neišliko, ji buvo projektuojama naujai, remiantis išlikusios pus÷s architektūros kompozicijos ir elementų analogijomis231. Klasicistin÷je rytinio korpuso dalyje, atsuktoje į Rotuš÷s a., buvo paliktos autentiškos formos. Priešinga situacija susiklost÷ namo, esančio Kaune, Vilniaus g. nr. 11, fasade.

Prieš tai pateiktas pavyzdys rodo, kad kartais siekis restauruoti nustelbdavo autentiškos informacijos trūkumą ir senesn÷ kompozicija būdavo atkuriama beatodairiškai sunaikinant savitas v÷lesnių laikmečių detales, o namo, esančio Vilniaus g. nr. 7, restauravimas gal÷jo būti ir didesn÷s apimties, tačiau darbus apribojo ekonominiai veiksniai. XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje sukaupta tyrimų medžiaga pateik÷ daug informacijos apie pirminę – gotikos ir renesanso – pastato architektūrą. Stačiakamp÷ namo plano forma ir dviaukštis XVI–XVII a. sandūroje suformuotas tūris laikui b÷gant išliko nepakitę. Palyginus su kitais objektais, rasta nemažai autentiškos informacijos apie namo gatv÷s ir kiemų fasadų kompozicijas bei patalpų suplanavimą. Restauruojant pastatą, buvo atkurtas visas pietinis fasadas ir rytinio fasado pirmasis aukštas (žr. 89, 90 pav.), atidengtas vertingas gotikos ir renesanso mūras, atskleisti puošybos elementai, išryšk÷jo išlikusios frontono dalies menin÷ kompozicija, grakštumas ir grožis (projekto autor÷ – D. Zareckien÷). Kita vertus, architektūros tyrimų medžiaga rodo, kad turimų duomenų pakako visiško restauravimo projektui parengti, tačiau šiuo atveju utilitarinis požiūris sutrukd÷ atskleisti istorinių formų pilnatvę. Dar prieš pradedant namo restauravimo darbus buvo numatyta jame įrengti septynis nedidelius butus. Tokia paskirtis neleido atstatyti pirminio pastato plano, nors architektūros tyrimų duomenų tam visiškai užteko. Didelis patalpų skaičius l÷m÷ ir eksterjero

230

Restauravimo darbai sunaikino autentišką XVIII a. pabaigos architektūros kompoziciją, susiklosčiusią iš Kauno Rotuš÷s pietinio fasado, Zabielų rūmų šiaurinio fasado ir Siručių rūmų (Maironio namų) rytinio fasadų modifikuotų portikų – kolonų su balkonais. Reikia pasakyti, kad tai buvo svarbi pietvakarin÷s aikšt÷s pus÷s architektūrin÷s jungties dalis. 231 KPCA. F. 5, ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamo namo Kaune Rotušės a. 10, ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 25–27.

64

restauravimo koncepciją232. Į M. Daukšos gatvę atgręžto fasado antrajame aukšte buvo atkurtas tik mažas renesanso kompozicijos fragmentas, kadangi patalpoms apšviesti reik÷jo daugiau langų nei jų buvo XVII a. D÷l tos pačios priežasties nebuvo atstatytos ir kiemų fasadų pirmin÷s architektūros formos. Sud÷tinga atkuriamo laikmečio pasirinkimo problema, atrodytų, tur÷jo būti sprendžiama ir svarstant namo, esančio Vilniuje, Pilies g. nr. 13, restauravimą: šio pastato pradžia, manoma,

siekia net XV a., o atlikti architektūros tyrimai atideng÷ po eklektine kompozicija glūdinčius klasicizmo, baroko, renesanso ir gotikos fragmentus. Tačiau atlikti archyvin÷s medžiagos tyrin÷jimai233 suponuoja prielaidą, kad ilgų svarstymų, kokį stilių atkurti, nebūta. Šiuo atveju nemažai gotikos fragmentų buvo išlikę pagrindiniame fasade, o kiemo fasaduose informacijos apie ankstyviausio laikotarpio architektūrą rasta nedaug234. Atsižvelgiant į autentiškų duomenų kiekį, buvo nuspręsta atidengti ir restauruoti gotikos kompoziciją tik pagrindiniame fasade(žr. 93, 94 pav.), o kituose padaryti tik nedideles ankstyvojo laikmečio architektūros atodangas (restauravimo darbų autor÷ – Elena Urbonien÷). Tačiau ir šiuo atveju neapsieita be interpretacijų, kurios panaudotos atkuriant ankstyvąją gotikos kompoziciją. Taigi, nors dalinio restauravimo procedūra yra mažesnių apimčių už visišką restauravimą, nagrin÷jant tokiu būdu restauruotus pastatus, pasteb÷tas tas pats siekis atkurti kuo pilnesnę kompoziciją neatsižvelgiant į tai, ar užtenka autentiškos informacijos. Atrodytų, kad fragmentinio restauravimo metu netur÷jo būti susidurta su panašiomis problemomis, nes ši procedūra reikalauja išimtinai autentiškos medžiagos atidengimo. Tačiau v÷l kyla klausimas, ar taip būta visais atvejais? Fragmentinis restauravimas Prieš pradedant fragmentiškai restauruotų pastatų tyrimą, pravartu dar kartą priminti, jog tai yra paveldotvarkos būdas, kurio metu atidengiami, restauruojami ir eksponuojami fasaduose išlikę autentiški ankstyvesnių architektūros kompozicijų fragmentai. Lietuvoje susiklost÷ platus fragmentinio restauravimo pavyzdžių spektras: nuo visos gotikin÷s kompozicijos atidengimo XIX a. istorizmo architektūros srov÷s fasaduose iki smulkių autentiškų architektūros detalių (frizų, angos sąramos ir kt.) demonstravimo. Vienas savičiausių atvejų išsiskiria ir darbų apimtimi, ir atidengto ploto dydžiu – tai namas, esantis Vilniuje, Karmelitų g. nr. 3. Manoma, kad pirmasis

namas šioje posesijoje buvo pastatytas XV a. viduryje, XVI a. buvo pristatytas dar vienas korpusas, o XVII a. pradžioje gretimoje posesijoje iškilo renesanso stiliaus namas. XIX a. pradžioje visi trys

232

KPCA. F. 5, ap. 1, b. 424. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. D. Zareckien÷. Kaunas, 1970, p. 30. 233 VAA. F. 5, b. 28291. Vilnius, Gorkio g. 11, 13. VVU korpusų rekonstrukcijos, restauracijos darbų autorinės priežiūros ataskaita. 1968 – 1979 m. T. 1. E. Urbonien÷. Vilnius, 1981, p. 25–42. 234 Ibid, p. 25–42.

65

namai buvo sujungti į vieną235. Iki XX a. aštuntajame dešimtmetyje vykusių kapitalinio remonto darbų namas išliko nepakitęs. Prad÷jus darbus rasti senojo mūro plotai inspiravo architektūros tyrimus, jų metu surinkta medžiaga parod÷ seną namo istoriją ir atv÷r÷ autentiškos medžiagos klodus. Geriausiai išlikęs buvusio vidurinio namo gatv÷s fasadas ir ankstyviausio šiaur÷s rytų namo kiemo fasadas buvo beveik visiškai atidengti. Taip XIX a. suformuotuose sienose buvo įkomponuoti du autentišką gotikos informaciją atskleidžiantys fasadai (žr. 95, 96 pav.). Įdomiai buvo išspręstas skirtingų laikotarpių gatv÷s fasadų sluoksnių derinimas. Visiškas gotikinio frontono kompozicijos atkūrimas būtų suardęs antrojo aukšto langų angas, reikalingas tiek d÷l funkcin÷s, tiek ir d÷l kompozicin÷s paskirties, tod÷l šis elementas (frontonas) buvo atkurtas iš dalies, viršutin÷s dalies kontūrus nubr÷žiant sienos tinke (projekto autorius – S. Dagilis). Taip pat teigiamai vertinti galima kitą fragmentinį restauravimą, atliktą Kaune, – tai Rotuš÷s a. nr. 26.

esantis namas. Šio pastato istorija prasideda XVI a. Po įvairių pakeitimų XX a. antrojoje pus÷je jo

architektūros kompozicija reprezentavo istorizmo epochą. Devintajame dešimtmetyje, atliekant pastato paveldotvarkos darbus, pirmojo aukšto rytiniame fasade ir vakarinio fasado šiaurin÷je dalyje buvo atidengtas ir restauruotas architektūros tyrimų metu rastas XVI a. gotikinis mūras, atkurti architektūriniai to laikotarpio elementai (žr. 97 - 100 pav.). Svarbu pabr÷žti, kad rytiniame fasade atstatant buvusias angas vadovautasi natūros tyrimų duomenimis, išskyrus šiaurinę šio fasado dalį, kur durys ir langelis sukurti remiantis Kauno senamiesčio pastatų (restauravimo projekto autorius Alfredas Jakučiūnas nenurodo konkrečių pavyzdžių) analogijomis236 (žr. 100 pav.). Taigi šiuo atveju fragmentinis restauravimas atv÷r÷ autentiškos gotikin÷s kompozicijos likučius. Pirmin÷ autentiška informacija buvo atskleista ir tvarkant Bernardinių vienuolyno ansamblį Kaune: iš aikšt÷s pus÷s buvo atidengti vienuolyno tvoroje esantys gotikinių namų fragmentai. Sunykę pirminiai elementai buvo atstatyti vadovaujantis natūros tyrimų duomenimis, o išlikę – konservuoti237 (projekto autor÷ –Birut÷ Kugevičien÷) (žr. 101 pav.). Reik÷tų dar kartą priminti, kad restauravimo tikslas – naikinant viršutinį autentiškos informacijos kiekį, atskleisti giliau glūdinčius architektūros sluoksnius. Tad į fragmentinį restauravimą žvelgiant per mokslin÷s paveldotvarkos prizmę, savaime suprantami atrodo siekiai, kad atidengtos senųjų architektūros kompozicijų ištraukos liktų gilesniame nei visas fasadas sluoksnyje ir kad demonstruojama informacija tur÷tų būti maksimaliai autentiška. Kyla klausimas, kaip šios teorin÷s tiesos buvo įgyvendinamos sovietmečiu Lietuvoje? Anksčiau nagrin÷ti pavydžiai rodo, kad ši nuostata buvo visiškai įgyvendinta, tačiau kitų objektų tyrimas rodo, kad praktikoje

235

Jankevičien÷, Alg÷. Namas Biržų g. 3. In: Vilniaus architektūra / Red. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mintis, 1985, p. 61. VAA. F. 2, b. 432 – 97. XVI – XIV a. architektūros paminklas gyv. namas Rotuš÷s a. Nr. 26 kapitalinis remontas, restauracija ir pritaikymas Dailininkų sąjungos Kauno sk. T. 1 A. Jakučiūnas. Kaunas, 1983, p. 2. 237 VAA. F. 2. B. 941–7 Architektūros paminklo XVI – XVII a. gyv. namų komplekso fragmentai. Rotušės a. 22. Restauravimas, konservavimas. Eskizinis projektas. B. Kugevičien÷. Kaunas, 1977, p. 2. 2008 m. dalis mūro fragmentų buvo nutinkuota ir nudažyta. 236

66

ne visada buvo elgtasi pagal min÷tus teorinius principus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Kauno

Rotuš÷s fasadų restauravimas, kurio metu buvo padarytos net devynios skirtingo dydžio

atodangos, eksponuojančios senesnių architektūros sluoksnių fragmentus. Reik÷tų priminti, kad XVI a. viduryje pastatyto pastato pirmin÷ kompozicija buvo gotikin÷, v÷liau, atlikus pertvarkymą, ji įgijo renesanso bruožų. 1771–1780 m. pagal Jonas Matekerio projektą atnaujintai Kauno Rotušei buvo suformuota subtili v÷lyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo formas sujungusi kompozicija. Nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. antrosios pus÷s svarbiausio miesto savivaldą reprezentuojančio pastato fasadai išliko nepakitę, išskyrus šiaurinį, kuris buvo pertvarkytas XIX a. 1965 m. šis keturių šimtų metų senumo pastatas buvo prad÷tas restauruoti (restauravimo projekto autorius – architektas Ž. Simanavičius). Visus pastato fasadus nuspręsta remontuoti, konservuoti ir juose eksponuoti vertingus senesnių statybos sluoksnių fragmentus238. Kauno Rotuš÷s sienose darant atodangas, buvo siekiama pateikti kuo daugiau informacijos, tačiau neatsižvelgta į eksponuojamų fragmentų išlikimo laipsnį ir teikiamos informacijos svarbą – tai visiškai prasilenkia su

tarptautiniuose

paveldotvarkos

paveldotvarkos

darbų

ataskaitoje

dokumentuose yra

netikslumų

esančiais –

nurodymai239.

restauruotos

Šio

architektūros

objekto detal÷s

sutapatinamos su autentiškomis. Taip į XVIII a. pabaigos kompozicijos audinį įterptas bokšto į÷jimo portalas, datuojamas XVI a. pabaiga, pietinis pirminis portalas, datuojamas XVI a. viduriu240, tačiau jie yra ne autentiški, bet atkurti restauravimo darbų metu (žr. 102, 103 pav.). Pietiniame fasade taip pat demonstruojama ne originali, o beveik ištisai atkurta „asilo nugaros“ sąrama. Čia matomas tik nedidelis sąramos viršaus autentiškas fragmentas, kuriuo vadovaujantis buvo atkurtos trūkstamos sąramos dalys (žr. 104 pav.). Vakarinio fasado į÷jimo į rūsį angokraščio fragmente taip pat matomas tik atstatytas, bet ne originalus vaizdas. Taigi, eksponuojant min÷tus elementus, neatkreipta pakankamai d÷mesio į medžiagos autentiškumo svarbą, neatsižvelgta į faktą, kad autentiškas XVIII a. architektūros audinys bus suardytas XX a. antrosios pus÷s restauravimą reprezentuojančių architektūros fragmentų. Kitokia pad÷tis yra restauruotame šiauriniame fasade, čia atodangos demonstruoja autentiškas medžiagas ir formą. Vertingiausi autentiški eksponatai – XVI a. pabaigos vertikalaus plafon÷lio fragmentas su jame įkomponuotu liuftklozeto langeliu ir dalis XVI a. sąramos – gerai įsiliejo į bendrą fasado kompoziciją (žr. 105 pav.). Tačiau atodangos, demonstruojančios XVI a. gotikinio mūro aukštį, nukapotus tarpaukštinio frizo mūro fragmentus, pateikia sunkiai perskaitomą informaciją (žr. 106 pav.). Taigi 238

Reikia pamin÷ti, kad interjere taikytas dalinis restauravimo metodas: pastato vidaus erdvių didesn÷je dalyje buvo atkurtas XVI a. pabaigos planas paliekant vertingus v÷lesnių perplanavimų fragmentus. VAA. F. 5, b. 2254. Kauno Rotušės konservavimo – restauravimo ir pritaikymo darbų aprašymas ir pagrindimas. Ž. Simanavičius. Kaunas, 1980, p. 17. 239 Venecijos chartijos 11 straipsnyje teigiama, kad atidengiama medžiaga turi būti gerai išlikusi. Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 240 VAA. F. 5, b. 2254. Kauno Rotušės konservavimo – restauravimo ir pritaikymo darbų aprašymas ir pagrindimas. Ž. Simanavičius. Kaunas, 1980, p. 35.

67

viename architektūros paveldo objekte randama ir gerai restauruotų, informatyvių, svarbių, ir per daug rekonstruotų atodangų. Konservavimo darbai skirti išlikusiems sluoksniams sutvirtinti. Ši paveldotvarkos operacija sovietmečiu Lietuvoje buvo naudota rečiausiai. Konservavimas dažniausiai tapdavo sud÷tine restauravimo darbų dalimi. Jei būdavo taikomas vien konservavimo metodas, ant išlikusio mūro būdavo dedamos cemento pagrindu paruošto tinko karūn÷l÷s, tur÷jusios apsaugoti pastatus nuo irimo, tačiau iš tiesų cementas traukia dr÷gmę ir n÷ra paveldotvarkos darbams tinkama medžiaga. Konservavimo metodas buvo panaudotas Kauno pilyje, dalyje Vilniaus aukštutin÷s pilies, Medininkų pilyje. Kaip jau min÷ta, naudojant šį paveldotvarkos būdą, pastato išor÷ pasikeičia nežymiai, taigi tokių sud÷tingų fragmentų ar detalių atkūrimo uždavinių, kurie būdavo sprendžiami rekonstruojant ar restauruojant pastatus, neiškildavo. Tačiau konservuojant architektūros objektus susidurta su sud÷tingomis medžiagų suderinamumo problemomis, kurių sprendimo būdus tur÷tų įvertinti gamtos mokslų specialistai. Atsižvelgiant į tai, kad sud÷tingiausi klausimai susiję ne su menotyros, o su gamtos mokslais, toliau šiame darbe konservavimo operacijos neanalizuojamos. Atsakant į rūpimą klausimą, kokias svarbiausias problemas sovietmečiu sprend÷ restauravimo darbų specialistai, tenka konstatuoti faktą, kad dažniausiai svarstytos ne atkūrimo galimybes ribojančios autentiškos informacijos kiekio trūkumo problemos, ne kelių skirtingų laikmečių architektūros kompozicijų atkūrimo siekis, ne maksimalios v÷lesnių architektūros kompozicijų išsaugojimo užduotys. Nesąlygiškai stengtasi atkurti kuo pilnesnę ir menine prasme baigtesnę ankstyviausių pastato laikų architektūros kompoziciją. Tačiau, kaip jau ne kartą min÷ta, tokiam atkūrimui dažniausiai trūkdavo duomenų, ir tokiais atvejais būdavo pasirenkamos priemon÷s, kurioms nepritaria mokslin÷ paveldotvarkos teorija. 2.2.2 Architektūros kompozicijų atkūrimas. Nuo mokslinių tyrimų iki meninės interpretacijos Atliktas tyrimas parod÷, kad Lietuvoje sovietmečiu rekonstruojant ir restauruojant architektūros paveldo objektus, kompoziciškai svarbių architektūros dalių ir detalių atkūrimo problemos, priklausomai nuo autentiškų duomenų kiekio, ikonografin÷s medžiagos ir viso pastato tvarkymo metodikos, buvo sprendžiamos keliais būdais. Paveldotvarkos darbų pagrindimas buvo atliekamas remiantis: a) mokslinių tyrimų informacija; b) mokslinių tyrimų inspiruotomis login÷mis interpretacijomis; c) mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo deriniu; d) kūrybine interpretacija. Trūkstamų dalių atkūrimas, pagrįstas m o k s l i n i ų t y r i m ų i n f o r m a c i j a – pats tiksliausias: architektūros tyrimai ar objektyvi vaizdin÷ medžiaga atskleidžia tikslų buvusį

68

atkuriamo fragmento vaizdą. Tokiu principu atkurtos trūkstamos dalys padeda atkartoti sunaikintą kompoziciją. Mokslinių

tyrimų

inspiruotos

login÷s

interpretacijos

atveju visiškam fragmento atkūrimui mokslin÷s informacijos neužtenka, trūkstami duomenys gaunami matematinių (geometrinių) skaičiavimų būdu. Kai paveldotvarkos darbuose panaudojama tokia atkūrimo priemon÷, negalima tiksliai nustatyti, kiek atkurtoji informacija atitinka buvusį vaizdą. Mokslinių tyrimų ir kūrybinioi n t e r p r e t a v i m o derinio atveju išlikusių autentiškų fragmentų neužtenka visiškai atkurti objektą, tod÷l, siekiant kompozicin÷s vienov÷s, trūkstamos fragmentų dalys sukuriamos. K ū r y b i n ÷ s i n t e r p r e t a c i j o s atveju autentiška informacija tik parodo, kad konkrečios detal÷s būta, tačiau duomenų apie jos išvaizdą n÷ra, – tada toji prarasta detal÷ sukuriama. 2.2.2.1 Mokslinių tyrimų informacija. Atverti praeities ženklai Vienas iš priimtiniausių, tarptautines paveldotvarkos normas atitinkantis kultūros paveldo suirusių dalių atkūrimo būdas – vadovavimasis mokslinių tyrimų duomenimis. Šiuo atveju pačiame objekte išlikusi informacija ir / arba fotofiksacija, ir / arba objekto matavimų br÷žiniai tampa pagrindiniu objektyviu atkūrimo šaltiniu. Tokiu būdu atkurta architektūros kompozicija pakartoja buvusį vaizdą. Tenka konstatuoti, kad autentiškos informacijos gausa nepasižym÷jo n÷ vienas paveldotvarkos darbus patyręs objektas, tod÷l šis būdas buvo pritaikytas tik atskirų pastatų pavien÷ms detal÷ms atkurti. Įdomesni šios grup÷s pavyzdžiai yra autentiškų frontonų restauravimo darbai. Daugumą istorinių gyvenamųjų pastatų vienu ar kitu jų gyvavimo laikotarpiu vainikavo frontonai arba atikai. Šios architektūros detal÷s dažnai būdavo puošniausi ir meniškiausi visos architektūros kompozicijos elementai (Kaune Perkūno namas ir Napoleono namas, Vilniuje, Pilies g. nr. 4, esantis namas, K÷dainiuose, Didžiojoje g. nr. 6, esantis namas ir kt.). Tačiau pertvarkant namus – atstatant juos po gaisrų, pristatant papildomus aukštus, vadovaujantis naujomis architektūros tendencijomis performuojant eksterjerų kompozicijas – frontonai ir atikai neretai būdavo iš dalies arba visiškai sunaikinami (Vilniuje, namo Aušros g. nr. 6 frontonas ir senojo arsenalo atikas, Kaune, Rotuš÷s a. nr. 29, esančio namo gatv÷s (pietų) fasado frontonas ir namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, šoninio (rytų) fasado frontonas). Taigi labai reti tokie atvejai, kai frontonai yra išlikę pakankamai gerai, kad būtų galima atstatyti juos remiantis vien moksliniais tyrimais. Du tokie pavyzdžiai išskirti Kauno mieste, toliau jie aptariami išsamiau. Pirminis renesansinis vaizdas buvo atkurtas nežymiai transformuotam Napoleono namo (esančio Kaune,

Muitin÷s g. nr. 14) frontonui. Šios trijų tarpsnių detal÷s kompoziciją, suformuotą iš pusapskričių

69

arkų, atremtų į mentes, iš dalies suard÷ apatiniame tarpsnyje įkomponuoti du nedideli langai bei praplečiant pastatą į aukštį pristatyti vakarinę dalį r÷minę pirmojo tarpsnio sparnas ir antrojo tarpsnio voliuta (žr. 107 pav.). Kaip jau min÷ta, autentiškų duomenų visiškai užteko atkurti pirminę frontono kompoziciją: remiantis vakarin÷je pus÷je iš dalies ir rytin÷je pus÷je visiškai išlikusiais sparnu ir voliuta, buvo atkurti trūkstami vakarin÷s pus÷s fragmentai, o pagal visiškai išlikusią rytinę pusapskritiminę arką ir ją remiančią mentę buvo atstatyti vakarin÷je pus÷je iš dalies išlikę analogiški elementai (žr. 108 pav.). Didelių problemų nekilo ir restauruojant nedaug nukent÷jusį Perkūno namo (esančio Kaune, Aleksoto g. nr. 6) gatv÷s (rytinio) fasado įstabios

menin÷s išraiškos gotikinį frontoną. Apirusius stulpelius visiškai atkurti pad÷jo sveiko stulpelio teikiama informacija, apnykusiai edikulai atstatyti taip pat užteko išlikusių p÷dsakų teikiamų duomenų241 (žr. 42, 43 pav.). Šių abiejų frontonų didžioji dalis architektūrin÷s kompozicijos ir substancijos yra pirmin÷s, tad dideliu autentiškų duomenų kiekiu pagrįsti atkurtieji fragmentai gali tur÷ti tik nedidelių nukrypimų nuo suirusių originalių detalių. Palankiai reikia vertinti ir fotofiksacija pagrįstą elementų atstatymą, tačiau toks būdas taikytas retai, kadangi tik nedaugelis Lietuvos architektūros objektų buvo užfiksuoti fotografų darbuose. Reikia pamin÷ti, kad fotografuota medžiaga pateikia objektyvią informaciją. Fotografijose, kitaip nei dail÷s darbuose, kur architektūros elementai perteikti kūrybiškai, dažnai nutolstant nuo originalo, yra užfiksuotos tikros architektūros elementų kompozicijos. Vertinant tokiu būdu pagrįstų elementų atstatymą, reikia nepamiršti, kad egzistuoja tam tikra atkuriamų elementų gabaritų paklaida, tačiau žinant, kad fotografijoje užfiksuota kompozicija yra visiškai autentiška, galima teigti, kad pagal šią metodiką atstatytas frontonas savo forma yra labai artimas originalui. Vienas iš tokių pavyzdžių – namo, esančio K÷dainiuose, Didžiojoje g. nr. 6, frontonas,

atstatytas pagal 1908 m. fotografijas. Keturiuose fotografijos dokumentuose buvo įamžintas puikiai išlikęs v÷lyvojo renesanso (manierizmo) formų pagrindinį fasadą vainikuojantis architektūros elementas, kuris, kaip rodo v÷lesn÷s fotofiksacijos, sudeg÷ Pirmojo pasaulinio karo metu242 (žr. 109, 110 pav.). Restauruojant pastatą, į pagalbą pasitelkus autentišką vaizdą demonstruojančią ikonografinę medžiagą, buvo atstatytas grakštus trijų tarpsnių frontonas. Pirmajame ir antrajame tarpsniuose išrikiuotos biforin÷mis arkomis sujungtos ment÷s, o šonai padabinti liaunomis voliutomis (žr. 111, 112 pav.). Po restauravimo darbų virš pagrindinio fasado iškilęs frontonas beveik tiksliai atkartoja pirminę formą ir meninę kompoziciją, tod÷l galima teigti, kad šis elementas atitinka formos autentiškumo kriterijų (restauravimo projekto autorius – Liudvikas Aksamitauskas). Tačiau toks pakankamai pagrįstas sunaikinto frontono atstatymo pavyzdys yra retas Lietuvos paveldotvarkoje. 241

KPCA. F. 5, ap. 1, b. 428; Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1970, p. 60. 242 VAA, F. 5, b. 1235. XVII a. kultūros paminklas gyv. Namas Kėdainiuose Taikos g. 6. Architektūriniai tyrimai. N. Bikinien÷. Kaunas, 1975, p. 6.

70

Fotofiksacin÷s medžiagos buvo išlikę ir apie svarbius miestovaizdžio / kraštovaizdžio formantus – architektūros objektų bokštus. D÷l savo išskirtinio aukščio šios pastatų dalys karo metu tapdavo gerais orientyrais priešų artilerijai, tod÷l dažnai beatodairiškai naikintos. Viena iš tokių kraštovaizdžio dominančių, nukent÷jusių per Antrąjį pasaulinį karą, buvo renesansin÷s Raudon÷s pilies pietinis bokštas. Iš susprogdinto kompoziciškai svarbaus elemento buvo likę tik

pirmojo ir antrojo aukštų sienų fragmentai, kurie pad÷jo nustatyti buvusią bokšto konfigūraciją ir pirmojo aukšto aukštį. Tarpukariu darytos nuotraukos, atskleidusios XIX a. suformuotą bokšto kompoziciją, tapo pagrindiniu rekonstrukcijos atspirties tašku243. Jomis vadovaujantis, XX a. septintajame dešimtmetyje buvo visiškai atstatytas šešiaaukštis cilindrinis tūris, įkomponuoti sienas skaidantys langai ir šaudymo angos, viršus apjuostas masyviu konsoliniu karnizu, virš jo iškelta dekoratyvių dantytų kuorų karūna (žr. 113, 114 pav.). Tai yra vienas iš retų Lietuvos paveldotvarkos praktikos atvejų, kai nepaisant kai kurių specialistų siūlymų244 nesistengta atkurti kuo ankstyvesnį laikmetį reprezentuojančios architektūros, o atkartotos v÷lyvesn÷s formos (atstatymo projekto autoriai – Stefanija Čerškut÷ ir V. Jurkštas). Pagal fotografijas atstatytas bokštas savo išvaizda ir parametrais yra artimas autentiškam, tod÷l galima teigti, kad iš artimiausių ir tolimiausių (10–15 km nutolusių) apylinkių245 matoma dominant÷ daro tokį pat poveikį kraštovaizdžiui kaip ir XIX a. vidurio – XX a. penktojo dešimtmečio laikotarpiu. Panašiai išspręsta ir Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai sužalotos Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto

viršūn÷s atstatymo problema (projekto autorius – Vytautas Krikščiūnas). Net neatlikus išsamių architektūros tyrimų, nuspręsta sugrąžinti po 1880 m. gaisro naujai įrengtą smail÷jantį aštuoniakampį bokšto stogą246. Rekonstruojant viršūnę, jos aukštis ir forma atkurta gana tiksliai, tam pasitarnavo XX a. pirmojoje pus÷je darytos fotografijos247 (žr. 116, 117 pav.). Iki XIX a. gaisro buvusį renesansinį varpo formos bokšto stogą buvo užfiksavęs A. Riomeris. Po 1956 m., kai bokštas jau buvo atstatytas, rasti ir N. Ordos Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios piešiniai, atskleidę primirštą iki XIX a. pabaigos buvusį vaizdą. Dailininkai šią pastato dalį nupieš÷ šiek tiek skirtingai. A. Riomeris pavaizdavo viršutinį bokšto tarpsnį puošiantį laikrodį ir liekną profiliuotą šalmą. N. Ordos piešinyje matomas paprastesnių ir kresnesnių formų šalmas, o laikrodžio visai

243

VAA. F. 2, b. 114–2. Raudonės vidurinės mokyklos rekonstrukcijos I var. Aiškinamasis raštas. S. Čerškut÷, V. Jurkštas, Vilnius. 1959, p. 8. 244 Ž. Simanaitis (Simanavičius) rengęs antrąjį Raudon÷s pilies tvarkymo projekto variantą siūl÷ XIX a. detalių neatstatyti. VAA, F.2, b. 114-3. Vidurin÷s m-los Raudon÷s pilyje projektin÷s užduoties II variantas. Ž. Simanavičius, Vilnius, 1960 p. 7-8. 245 Baršauskas, Juozas; Stefanija Čerškut÷. Raudonės pilis. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. red. J.Minkevičius. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 237. 246 Budreika, Eduardas. Pirmasis pokarinis architektūros paminklo restauravimas. In: Statyba ir architektūra. Nr. 11. 1969, p. 24. 247 KPCA, F. 5. Ap. 2, b. 1239. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto atstatymo projektas. V. Krikščiūnas. Vilnius, 1952.

71

n÷ra248 (žr. 115 pav.). Šiuo atveju renesansinę formą iliustruojanti ikonografin÷ medžiaga nepateikia visiškai tikslios informacijos, tod÷l nuo XIX a. pab. Šiaulių miestovaizdyje dominavusios bokšto stogo formos atkūrimas vertintinas teigiamai. Kyla klausimas, kod÷l po Antrojo pasaulinio karo, atstatant svarbią architektūrinę dominantę, nepabandyta sugrąžinti jai renesansinio vaizdo? Galima daryti prielaidą, kad toks sprendimas buvo priimtas siekiant kuo greičiau sutvarkyti bažnyčią. Dar 1951 m. rugpjūčio 21 d. Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis Bronius Pušinis pareikalavo atšaukti statybos leidimą ir rugs÷jo m÷nesį darbai buvo sustabdyti. Tačiau bažnyčios atstatymo iniciatoriai užtarimo kreip÷si į Maskvą ir iš SSRS Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio gavo palankų raštą, kurio pagrindu statybos leidimas buvo atnaujintas249. Tod÷l gali būti, kad projekto autorius V. Krikščiūnas, nenor÷damas v÷l sulaukti neigiamos Lietuvos sovietinių funkcionierių reakcijos į bažnyčioje vykdomus darbus, pasirinko fotografija paremtą aiškiausią ir greičiausią bokšto atstatymo būdą. Renesansin÷s kompozicijos atkūrimas gal÷jo būti laikomas praeities garbinimu ir funkcionierių įvertintas neigiamai. Tačiau galima daryti dar vieną prielaidą, kad atstatymo projekto autorius XIX a. bokšto formą pasirinko kaip geriausiai pagrįstą atkūrimo variantą. Taigi moksliniais tyrimais paremti atstatymai padeda atskleisti prarastą autentišką vaizdą pakartojančią architektūros kompoziciją, o galimi nukrypimai nuo buvusio originalo yra nežymūs. Tokiu būdu atstatytos detal÷s neabejotinai yra vertingos, talpinančios savyje mokslinę, estetinę, pažintinę vertę. Šiuo būdu restauruoti fragmentai atitinka tarptautines paveldotvarkos nuostatas ir vertinami teigiamai. Ne kartą nuniokotuose, perstatytuose pastatuose autentiškos informacijos kiekis nebuvo toks gausus. Duomenų stygius tur÷jo lemti rekonstravimo ir restauravimo darbų apimties mažinimą, tačiau turint tikslą atkurti kuo senesnius architektūros sluoksnius buvo ieškoma įvairiausių išeičių iš atkūrimo atžvilgiu nepalankių situacijų. Viena iš tokių išeičių buvo login÷s interpretacijos taikymas. 2.2.2.2 Mokslinių tyrimų inspiruotos loginės interpretacijos. Tarp objektyvios ir subjektyvios tiesos Moksliniais tyrimais pagrįstoms login÷ms interpretacijoms priklauso paveldotvarkos būdai, kai vadovaujantis išlikusia autentiška informacija ir pagal ją atliktais geometriniais skaičiavimais, ir / arba loginio mąstymo būdu atkuriamas visas elementas. Šis atkūrimo būdas, priklausomai nuo autentiškos informacijos kiekio, gali pad÷ti atkartoti pirminio elemento tūrį ar formą, tačiau jei

248

Levandauskas, Vytautas; Vaičekonyt÷-Kepežinskien÷, Renata. Napoleonas Orda. Vilnius: Dail÷s akademijos leidykla, 2006, p. 175–176. 249 KPCA. F. 3, ap. 1, b. 216. Architektūros paminklo – Šiaulių bažnyčios dokumentai. (Išrašas darytas Vytauto Levandausko, 1986 m.).

72

informacijos n÷ra pakankamai, išlieka tikimyb÷, kad logiškas duomenų vertinimas gali prasilenkti su pirminiu elemento vaizdu. Atliktas sovietmečio architektūros paveldotvarkos darbų tyrimas parod÷, kad mokslinių tyrimų inspiruota login÷ interpretacija buvo palyginti dažnai naudojama kaip atkūrimo priemon÷. Pasitelkus šį būdą, spręstos sunaikinto tūrio ar apirusių architektūros detalių trūkstamų kompozicin÷s struktūros elementų problemos. Vienas iš sud÷tingesnių (ir darbų apimties, ir jų vertinimo atžvilgiu) yra namo, esančio Vilniuje, Stiklių g. nr. 4, gotikinio pietinio korpuso

atstatymas. Kaip jau min÷ta (žr. 57 p.), per Antrąjį pasaulinį karą sugriautos namo dalies250 likučiai (rūsiai ir vienos kapitalin÷s sienos su pirmojo aukšto skliauto p÷dos liekanomis fragmentai251) rod÷ šio korpuso ilgį ir plotį, o aukštis buvo pasirinktas pagal tebestovinčio šiaurinio gotikinio korpuso duomenis. Galima daryti prielaidą, kad pagal griuv÷sių gabaritus ir gretimo korpuso aukštį suformuotas tūris yra artimas pirminiam (žr. 34 – 36 pav.). Net jeigu ši prielaida yra klaidinga, toks pasirinktas problemos sprendimo būdas leido suformuoti prie autentiškos dalies savo apimtimis derančią atstatytą dalį. Taigi šiuo atveju mokslinių tyrimų inspiruotą login÷s interpretacijos panaudojimą galima vertinti teigiamai. Šis būdas pad÷jo atkurti per kelis šimtus metų susiklosčiusią savitą posesijos užstatymo struktūrą252, tačiau atstatytas korpusas iš aplinkinio konteksto išsiskiria primityvia architektūros kompozicija. Kaip jau min÷ta, su dideliu informacijos trūkumu buvo susidurta atstatant Trakų salos pilį. Visos pastatų sienos buvo smarkiai apgriuvusios,

autentiškų žymių, rodančių jų buvusį aukštį, juo labiau – stogo formą, nebuvo. Iš bendro konteksto nežymiai išsiskyr÷ rezidenciniai rūmai, kuriuose, lyginant su kitais pilies statiniais, autentiškos informacijos buvo likę šiek tiek daugiau (žr. 2 pav.). Nors šio pastato viršutin÷s sienų dalys buvo smarkiai aptrup÷jusios, jų aukštį nustatyti pad÷jo ant donžono išlikusios žym÷s253. Taigi šiuo atveju išlikusi informacija ir geometriniai skaičiavimai pad÷jo atskleisti buvusį pastato aukštį (žr. 9, 10 pav.). Apie buvusį stogų aukštį ir formą neliko net menkiausių užuominų, tod÷l čia buvo pasitelkta kūryba (šių svarbių detalių atkūrimas nagrin÷jamas kitame poskyriuje). Logine negausių autentiškų duomenų interpretacija buvo pagrįstas ir Trakų salos pilies pietinių kazematų aukščio ir stogo atkūrimas. Vadovaujantis išlikusiais duomenimis, nuspręsta, kad pastatas buvo vienaukštis, uždengtas vienšlaičiu stogu, tačiau tikslūs matmenys nebuvo žinomi. Aukštis buvo apskaičiuotas pagal buvusias pirmojo aukšto perdangos žymes, virš pastato tur÷jusį būti pietin÷s gynybin÷s sienos kovos tako lygį, o stogo nuolydžio kampas (30°) pasirinktas kaip labiausiai 250

VAA. F. 2, b. 58–505. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 darbo brėžiniai. T. 1. Architektūrinė dalis. A. Švabauskien÷. Vilnius, 1971, p. 1. 251 VAA. F. 2, b. 58–522. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 priestatas. Techninis projektas. Architektūrinė statybinė dalis. A. Švabauskien÷. Vilnius, 1972, p. 3. 252 Kaip jau min÷ta, negalima teigiamai vertinti fasadų kompozicijos. Šiuo atveju nebuvo ieškota įdomesnių meninių raiškos priemonių. Statiška, schematiškai sukomponuota, neišraiškinga fasado kompozicija disonuoja Vilniaus senamiesčio pastatų kontekste. 253 KPCA. F. 5. AP. 2, b. 46. Trakų salos pilies centrinių rūmų atstatymo projekto pagrindinės problemos. B. Krūminis. Vilnius, 1958, p. 4.

73

atitinkantis esamas sąlygas254 (žr. 16, 19, 24 pav.). Gynybin÷s sienos bokštų atstatymo projektavimą taip pat apsunkino autentiškos informacijos stygius. Iš buvusių keturaukščių su gynybine pastoge statinių geriausiu atveju buvo išlikę nepilni du aukštai ir trečiojo aukšto žym÷s. Tarpukariu prad÷tame restauruoti pietvakarių bokšte reik÷jo atstatyti trečiąjį ir ketvirtąjį aukštus, pastoginį gynybai skirtą aukštą ir stogą. Ir šiuo atveju buvo sprendžiama aukščio problema. Nustatant trečiojo aukšto aukštį, pasiremta minimalia autentiška informacija, o ketvirtojo aukšto atkūrimas buvo sud÷tingesnis. Iš negausių archeologinių radinių paaišk÷jo, kad ketvirtąjį aukštą deng÷ skliautai. Tikslus šio perdengimo ir viso aukšto aukštis nebuvo žinomas, tod÷l į pagalbą pasitelktas loginis mąstymas. Taip skliauto arkos p÷da buvo atstatyta šaudymo angos apačios riboje, tokiu būdu skliautas nesusikerta su šaudymo anga viršuje. Tačiau pastarojo elemento dydis taip pat paremtas apskaičiavimais, tod÷l sunku įvertinti, kiek atkurtojo fragmento vaizdas artimas autentiškam. Pastog÷s aukštis (2,30 m iki mūrloto) pasirinktas toks pat, kaip ir vakariniuose kazematuose, tačiau abiem atvejais šis matmuo niekuo nepagrįstas ir, projekto autoriaus S. Mikulionio nuomone, yra per didelis255. Įsigal÷jusią nepagrįstą pastatų aukštinimo tendenciją pratęs÷ ir darbininkai, savavališkai sumūriję per aukštą pastog÷s sieną256 (žr. 16, 22 pav.). Labiausiai sunykusio šiaur÷s vakarų bokšto aukštis nustatytas pagal jo paties ir pietvakarinio bokšto diametro santykį. Kadangi šiaur÷s vakarų bokšto diametras buvo mažesnis, nuspręsta, kad ir visas bokštas tur÷jo būti žemesnis257 (žr. 17, 21 pav.). Gausesnis informacijos kiekis l÷m÷, kad Perkūno namo, esančio Kaune, pagrindinio fasado

erkerio sugrąžinimo darbai, taip pat atlikti mokslinių tyrimų ir login÷s interpretacijos metodu, yra artimesni originalui nei ką tik nagrin÷ti Trakų salos pilies fragmentai. Nuo Perkūno namo nu÷mus XIX a. mūrą, fasado plokštumoje, lyg vertikaliame pjūvyje, atsiv÷r÷ elemento vidaus forma ir konstrukcija258, jo tūris ir aukštis buvo apskaičiuotas pagal autentiškus p÷dsakus. Trišlaičio stogelio trikampis kontūras buvo išlikęs sienoje, o žym÷ ant viršutin÷s frizin÷s juostos rod÷ visų šlaitų susikirtimo vietą, sutapusią su erkerio centro linija. Šios linijos d÷ka buvo nustatytas stogelio kampas ir paties erkerio tūris259. Remiančiosios konsol÷s skerspjūvio forma buvo išaiškinta pagal natūros duomenis, tačiau nebuvo įmanoma nustatyti, kiek ji atsikišusi į priekį. Tod÷l restauruojant 254

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 910. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1976 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1977, p. 11–12. 255 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 13–15. 256 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 910. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1976 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1977–1979, p. 20. Čia reikia pamin÷ti, kad atstatant Trakų salos pilį savivaliavimas buvo dažnas faktas. Klaidos ne visada buvo ištaisomos, nes objekto atstatymas buvo terminuotas. Kita vertus, remiantis archyvine medžiaga, galima daryti prielaidą, kad darbininkai ir jų vadovai sekimo rekonstravimo projektu nelaik÷ būtinu. 257 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1975 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1975–1976, p. 22. 258 KPCA. F. 5, ap. 1, b. 428; Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1970, p. 57. 259 Ibid, p. 58.

74

šią detalę jos erdviniai parametrai parinkti atsižvelgiant į kompozicinę visumą, atstatymui panaudotos profiliuotos suapvalinta briauna plytos260 (žr. 39 pav.). Architektūrin÷s informacijos ir jos login÷s interpretacijos pagrindu atstatyto erkerio forma ir tūris nekelia abejonių d÷l pakankamo pagrįstumo, tačiau to negalima pasakyti apie jo plokštumas skaidančius elementus. Šoninių erkerio sienų nišos ir jose įkomponuotos angel÷s atkurtos vadovaujantis nedidelių išlikusių fragmentų interpretacija, o centrin÷je erkerio dalyje, apie kurios buvusį vaizdą nerasta jokios informacijos, buvo suformuota šonin÷ms dalims analogiška kompozicija. Atstatant erkerio angokraščius ir karnizą, buvo panaudotos kitose namo vietose aptiktos dviejų skirtingų profilių plytos. Remiantis pateikta informacija, galima teigti, kad atstatytas erkeris atkartoja pirminį tūrį, tačiau didel÷ dalis architektūrin÷s kompozicijos yra hipotetin÷. Natūros tyrimų duomenys ir login÷ jų interpretacija pad÷jo atstatyti ir namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 29, gotikinio

korpuso rytinį trijų laiptinių rizalitą (žr. 59 pav.). Nevienalytę jo formą l÷m÷ pietin÷je pus÷je išlikę sraigtinių laiptų fragmentai, byloję, kad šioje vietoje būta puscilindrinio tūrio, prie kurio, kaip rod÷ pamato likučiai, glaud÷si ilgesn÷ stačiakampio plano dalis. Atsižvelgus į faktą, kad laiptai į pastogę neved÷, nuspręsta, kad rizalito būta ne aukštesnio už fasadą, o nedidelis šio pastato dalies plotis (rizalitas buvo atsikišęs tik 0,9 m nuo sienos) suponavo prielaidą, kad jo tūrį deng÷ pratęstas pagrindinio korpuso stogas261. Plačiojoje sienoje buvo įkomponuotos dvejos išorin÷s laiptinių durys, kurių vieta ir apačia nustatytos pagal autentiškus laiptų fragmentus, jų forma atkurta pagal išlikusių pirmojo aukšto durų pavyzdį. Atsižvelgus į faktą, kad sraigtinių laiptų narvelis priskiriamas vidinių laiptų tipui, į÷jimas iš lauko nedarytas262. Pateikti duomenys byloja, kad po restauravimo darbų v÷l iškilęs rizalitas atkartoja pirminę plano formą. Tačiau, skirtingai nei Perkūno namo erkerio atveju, negalima to paties vienareikšmiškai teigti apie šios pastato dalies aukštį ir stogo uždengimo būdą. Gali būti, kad loginis autentiškos informacijos vertinimas pad÷jo atrasti pirminį sprendimo variantą, juolab kad viso gotikinio korpuso fasadai pasižymi santūria, racionalia, funkcinių poreikių nulemta išraiška, tad ir rizalitas gal÷jo būti komponuojamas vadovaujantis tais pačiais racionalumo, logiškumo principais. Tačiau, kaip jau min÷ta, logine interpretacija pagrįstas atstatymas visada palieka galimybę abejoti, visada egzistuoja tikimyb÷, kad neišlikęs fragmentas buvo individualus, neatitinkantis viso namo architektūros koncepcijos. Tame pačiame name (Kaunas, Rotuš÷s a. nr. 29) esama ir daugiau architektūros detalių, atkurtų pasitelkus mokslinius tyrimus ir login÷s interpretacijos sintezę. Tai – gotikinio korpuso šiaurinio (kiemo) fasado frontono restauravimas (žr. 60 pav.). Ši architektūros detal÷ stokojo viršutinio trečiojo tarpsnio, o du apatiniai buvo apirę. Jos aukštį nurod÷ išlikę dviejų tarpsnių fragmentai ir kaimyninio namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, sienoje aptikti viršutinio tarpsnio p÷dsakai. Buvusi 260

Ibid, p. 57–60. Zareckien÷, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius, 1980, p. 15. 262 Ibid, p. 15. 261

75

vienšlait÷ gotikinio namo forma suponavo prielaidą, kad frontonas tur÷jo būti asimetriškas, o atsižvelgus į horizontalų jo suskaidymą nuspręsta, kad forma gal÷jo būti laiptuota. Frontono restauravimą palengvino išlikę pirmąjį tarpsnį skaidžiusių nišų ir antrojo tarpsnio piliastrų fragmentai bei tarpsnius skiriančio karnizo dalys263, tapusios pagrindu atkuriant neišlikusį tarpsnį. Vadovaujantis mokslinių tyrimų ir login÷s interpretacijos sinteze atstatytų architektūrinių fragmentų negalima vertinti vienareikšmiškai, tačiau akivaizdu, kad kuo daugiau būta autentiškos informacijos – tuo restauruotas fragmentas artimesnis sunykusiajam. Vis d÷lto daugeliu atvejų informacijos neužtekdavo net matematiniams skaičiavimams atlikti, tad naudotas interpretavimo būdas. 2.2.2.3 Mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinys. Objektyvios tiesos ir laisvos kūrybos sankirta Siekiant visiškai atkurti pastatus, į pagalbą būdavo pasitelkiami ir tarptautiniams paveldotvarkos nuostatams prieštaraujantys būdai. Restauruojant kai kurias detales, pristigus autentiškos informacijos, būdavo pasitelkiama menin÷ interpretacija arba analogijos – toks būdas sovietmečiu taikytas palyginti dažnai. Mokslin÷s informacijos ir kūrybinio interpretavimo grupei priskiriami ir dail÷s darbais pagrįsti atstatymai. Viena vertus, tai – ikonografin÷ medžiaga, kuri tur÷tų priklausyti mokslinių tyrimų sričiai, tačiau, kita vertus, dailininkai architektūros elementus (dažnai – ir visus pastatus) perteikdavo netiksliai, nutoldami nuo originalo, steb÷dami aplinką per romantizmo prizmę, tod÷l dail÷s darbuose matoma informacija dažnai gali būti subjektyvi. Šį teiginį iliustruoja Kauno Pranciškonų Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčios bokšto viršūn÷s

perstatymas. Reikia pasakyti, kad pagarba XIX amžiui pagrįstas Raudon÷s pilies bokšto atkūrimo atvejis netapo sektinu pavyzdžiu sprendžiant kitų pastatų bokštų restauravimo problemas. XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje buvo perstatoma XIX a. suformuota Kauno Pranciškonų Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčios bokšto viršūn÷. XV a. pradžioje pastatyta bažnyčia (bokštas primūrytas to paties amžiaus viduryje) ne kartą buvo atstatyta po karų, gaisrų ir potvynių. Kaip rodo 1675 m. vizitacijos dokumentai, per XVII a. vidurio karą nukent÷jęs pastatas jau buvo suremontuotas, tačiau bokštas – vis dar neuždengtas. XVIII a. pradžioje, po Švedų karo, šventov÷ v÷l buvo remontuota, o kiti svarbūs pertvarkymai atlikti 1859 m., atnaujinant bažnyčią po Napoleono kariuomen÷s sukelto gaisro264. Ne kartą degusio bokšto stogo forma dažnų atstatymų metu gal÷jo būti keičiama, tačiau paskutinę – XX a. devintojo

263

KPCA. F. 5. Ap. 1. b. 443. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Architektūrinis paminklas Rotušės a. 29. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 38. 264 Jankevičien÷, Alg÷, Kauno gotikinės bažnyčios, In: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė / Vilniaus dail÷s akademijos darbai, T. 26, Vilnius, 2000, p. 104.

76

dešimtmečio – korekciją l÷m÷ ne būtinyb÷ užtikrinti bokšto išlikimą, bet noras atkurti kuo senesnę architektūros kompoziciją (restauravimo projekto autor÷ S. Čerškut÷). Vietoje XIX a. viduryje suformuoto neaukšto aštuonšlaičio stogo (žr. 118 pav.) , vadovaujantis XVII a. pr. Tomo Makovskio graviūra (žr. 119 pav.), buvo įrengta aukšta smail÷ (žr. 120 pav.). Tačiau šiame vieninteliame atstatymą pagrindusiame grafiniame šaltinyje pavaizduota Kauno panorama, kurioje matomos visos to meto miesto bažnyčios, yra netiksli: iki šių dienų gerai išlikusi gotikin÷ parapijin÷ Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia pavaizduota daug grakštesnių, į aukštį ištęstų proporcijų. Graviūroje Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų bažnyčios bokštas visuose aukštuose turi vienodą kvadratinį planą, o natūroje tik apatinio aukšto planas kvadratinis, kitų penkių – aštuonkampis. Atsižvelgiant į šiuos netikslumus, galima daryti prielaidą, kad išlaki bokšto smail÷, kaip ir parapijin÷ bažnyčia, pavaizduota per daug ištęsta į viršų. Taigi XX a. devintajame dešimtmetyje abejotino tikslumo ikonografine medžiaga remiantis suformuota pirminio aukščio ir formos tikriausiai neatkartojanti bokšto viršūn÷ yra tik gotikos imitacija. Autentišką XIX a. tūrinį elementą, buvusį įprastą Kauno senamiesčio panoramos fragmentą, pakeit÷ naujadaras, tapęs žymiai aktyvesne miestovaizdžio dominante. Tikslaus atsakymo į klausimą, ar d÷l šio pakeitimo senamiestis atgavo kadaise prarastą vaizdą, n÷ra. Tačiau akivaizdu, kad XX a. antrojoje pus÷je XIX a. architektūros palikimas, priklausomai nuo aplinkybių, buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Raudon÷s pilies atveju, atstatant sugriautą pilies bokštą, grąžintos XIX a. vidurio architektūros formos, o Kauno bažnyčios atveju to paties XIX a. kompozicija sugriauta ir pakeista senesnių laikmečių imitacija. Ir nors šiais kartais buvo vadovautasi ikonografija, gauti rezultatai – akivaizdžiai skirtingi. To paties dailininko T. Makovskio graviūra buvo pagrįstas ir Trakų salos pilies donžono atstatymas. (žr. 1 pav.) Nagrin÷jant XX a. pirmosios pus÷s fotografijas (žr. 2 pav.) ir architektūros tyrimų medžiagą, peršasi išvada, kad tikslus smarkiai apirusio donžono aukštis nebuvo žinomas, taigi galima daryti prielaidą, kad atstatant buvo remiamasi numanymais. Ši problema ir jos sprendimo būdai išlikusiuose Trakų salos pilies atstatymo dokumentuose neaptariami, juose tik nurodoma, kad bokštas, sekant T. Makovskio graviūra, uždengiamas dvišlaičiu stogu265, tačiau, kaip jau min÷ta, šis autorius pastatus vaizdavo netiksliai, tod÷l atstatytas donžonas taip pat gali būti nutolęs nuo pirminio vaizdo. Dail÷s ikonografija pagrįstas ir namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 28, pagrindinio

korpuso neišlikusio vakarinio frontono atstatymas. Tą patį manierizmo formų elementą dailininkai M. Barvickis (1909) (žr. 67 pav.) ir Kazimieras Šimonis (1920) (žr. 68 pav.) pavaizdavo šiek tiek skirtingai. Ankstyviausiame variante frontono pirmojo tarpsnio šonuose nupieštos plokštumoje įkomponuotos apskritos nišel÷s ir kraštus puošiančios voliutos, o antrajame – vietoje voliutų 265 KPCA. F. 5. AP. 2, b. 46. Trakų salos pilies centrinių rūmų atstatymo projekto pagrindinės problemos. B. Krūminis. Vilnius, 1958, p. 14.

77

pavaizduota dviejų dalių bangel÷, apskritos nišel÷s pakeistos stačiakamp÷mis. Skiriasi ir apatinio tarpsnio vidurin÷s dalies detal÷s – M. Barvickis nupieš÷ pusapskritę, o K. Šimonis – kvadratinę nišą. Dailininkai šiek tiek skirtingai pavaizdavo ir tarpsnius skiriantį karniz÷lį – K. Šimonis čia įkomponavo stačiakampes ir kvadratines nišeles. Pastarojo dailininko užfiksuota frontono kompozicija plokštesn÷, tarpsnius skaidantys piliastrai ir atskiriantis karniz÷lis tik nežymiai iškilę iš plokštumos, o M. Barvickio piešinyje matoma raiški šių elementų apimtis. Šio autoriaus piešinyje užfiksuotas viršutinį tarpsnį vainikuojantis karniz÷lis, kurio n÷ra K. Šimonio akvarel÷je, taigi galima daryti prielaidą, kad ši detal÷ iki 1920 m. sunyko. N÷ra žinoma, kuris variantas tikslesnis, tačiau panagrin÷jus 1923 m. dailininko M. Preso to paties frontono pietin÷s dalies piešinį (žr. 69 pav.), matyti, kad jo pavaizduotas fragmentas yra artimesnis K. Šimonio variantui, tik kraštų nepuošia nei voliutos, nei dekoratyvin÷s bangel÷s. Neaišku, kod÷l dailininkai šiek tiek skirtingai pavaizdavo tą patį elementą, tačiau galima daryti prielaidą, kad vienas, o gal net ir visi autoriai piešdami šiek tiek pakeit÷ fiksacijos metu buvusį frontono vaizdą. Atsižvelgiant į tai, kad K. Šimonio ir M. Preso pavaizduotas elementas turi daugiau bendrų bruožų, galima daryti prielaidą, kad šiuose piešiniuose užfiksuotos detal÷s gali būti artimesn÷s originalui. Tačiau atstatant frontoną buvo vadovautasi M. Barvickio piešiniu266 (žr. 70 pav.). Netiksliai pavaizduotos detal÷s – tai ne vienintel÷ problema, su kuria susidurta atstatymą grindžiant ikonografine medžiaga. Iš piešinio sunku nustatyti autentišką frontono ir atskirų jo tarpsnių aukštį, detalių proporcijas. Tačiau, nepaisant paklaidų, galima teigti, kad namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, atstatytas frontonas yra labai artimas sunaikintam originalui, tik sunku nustatyti, kas yra tikra, o kas – ne. Visiškam sunaikintos dalies atstatymui ne visuomet užtekdavo vien ikonografin÷s informacijos – kompozicijos spragoms užpildyti būdavo pasitelkiama ir interpretacija ar analogijos. Tokie skirtingi būdai buvo panaudoti rekonstruojant Vilniuje esančio Senojo arsenalo

(Ceikhauzo) atiką. Visą pastatą juosęs architektūros elementas buvo užfiksuotas P. Smuglevičiaus akvarel÷se (žr. 77 pav.). Tačiau, kaip jau min÷ta, vadovaujantis piešiniu, sunku nustatyti atiko aukštį, proporcijas. Šiuo atveju atsakymų, kurių negal÷jo suteikti ikonografin÷ medžiaga, ieškota Vilniaus miesto renesanso pastatuose. Pagrindiniu atspirties tašku pasirinktas į P. Smuglevičiaus nupieštą Senojo arsenalo atiką panašiausias vieno iš Vilniaus universiteto pastatų (Skapo g. 7, pietinis korpusas, S. Daukanto kiemelio fasadas) atikas267. Tokiu būdu, vadovaujantis ikonografija

266

VAA. F. 5, b. 4797. Kauno senamiesčio 43 kvartalo XVI – XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 restauracija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. T. 1. L. Perevičien÷. Kaunas, 1988, p. 28–30. 267 VAA. F. 5, b. 1111. Pastato Vilniuje Kosciuškos g. (Vilniaus Žemosios pilies arsenalo) tyrimo projektavimo darbų ekspertizė. In: Vilniaus Žemutinės pilies Ceihauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai. Tyrimų apsrašymas. S. Lasavickas. Vilnius, 1975 (bendra puslapių numeracija nenurodyta).

78

ir analogijų studijomis, buvo atkurtas aukštas, pusapskričių biforinių nišų ir jose įkomponuotų langų skaidomas pastatą vainikuojantis elementas (žr. 78 - 80 pav.). Vien vaizdin÷s medžiagos neužteko restauruojant Senosios klebonijos, esančios Kaune,

Vilniaus g. nr. 7, atiką ir rytinį frontoną bei Perkūno namo vakarinį frontoną. Amžiams b÷gant

nemažai nukent÷ję Senosios klebonijos vakarinis atikas ir rytinis frontonas 1923 m. buvo beveik visai sunaikinti, tik dailininko K. Šimonio, 1918 m. įamžinusio iš dalies išlikusį atiką piešinyje ir nuotraukoje, o apardytą rytinį frontoną – piešinyje (žr. 89 pav.), d÷ka galima sužinoti, kaip šie elementai atrod÷. Aukščiau aptartas namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, atvejis rodo, kad ikonografin÷ medžiaga ne visada būna tiksli, tačiau palyginus klebonijos atiko nuotrauką su piešiniu matyti, kad architektūros detal÷s piešinyje pakartotos tiksliai, tod÷l galima daryti prielaidą, kad ir rytinio frontono nupieštas atvaizdas suteikia pakankamai tikslią informaciją. Vis d÷lto ir šiuo atveju ikonografin÷ medžiaga negal÷jo atsakyti į visus klausimus. Neliko jokių duomenų, kaip atrod÷ užfiksavimo metu jau sugriuvę viršutiniai šių architektūrinių elementų tarpsniai, neaišku, kokios formos buvo jų šonai. 1980 m. projekte buvo pateikti du hipotetiniai variantai268: viename buvo siūlyta suteikti frontonui trikampio pavidalą, o atiko pietin÷je pus÷je suformuoti nuožulnią kraštinę, kitame frontoną ir atiko pietinę kraštinę siūlyta daryti laiptuoto silueto. Abiejuose variantuose atiką šiaurin÷je dalyje pratęsia rekonstruojamas vakarinio rizalito frontonas, tod÷l šioje vietoje atiką užbaigia tiesi šonin÷ kraštin÷, nors ikonografin÷ medžiaga rodo, kad abi atiko šonin÷s kraštin÷s XX a. pradžioje buvo nuožulnios. Restauruojant rytinį frontoną ir atiką, buvo pasirinktas, projektą rengusios architekt÷s D. Zareckien÷s nuomone, pastato mastelį atitinkantis laiptuotas siluetas269(žr. 53 pav.) Šių elementų aukštis ir plotis nustatytas atsižvelgiant į pastato proporcijas ir mastelį. Rytinį frontoną skaidančių elementų atkūrimas buvo pagrįstas K. Šimonio piešiniu: plokštumoje atkartotos arkinių nišų eil÷s, o trūkstamos detal÷s sukurtos pratęsiant tą patį motyvą – antrojo tarpsnio šonuose, trečiajame ir ketvirtajame tarpsniuose išd÷stant nežymiai smail÷jančias nišas. Vakarinio atiko atstatymo projektas buvo parengtas pagal min÷tą K. Šimonio nuotrauką, o trūkstamos detal÷s sukurtos vadovaujantis turimų duomenų interpretacija. Atstatyto elemento plokštumą vertikaliai į dvi dalis skiria platus kaminas, o horizontaliai į tris tarpsnius dalija frizo juosta, kurią dešin÷je pus÷je tarp pirmojo ir antrojo tarpsnio pakeičia horizontali trauka. Dešin÷je atiko pus÷je rikiuojasi skirtingo aukščio ir dydžio smailiaark÷s tinkuotos nišos, kurias pirmajame ir antrajame tarpsnyje jungia vertikalios traukos. Kair÷je atiko pus÷je apatiniame ir viduriniame tarpsnyje dominuoja tinkuotos dvilyp÷s segmentin÷s arkos formos nišos, o viršutinį tarpsnį skaido viengubos tos pačios formos nišos. Nepaisant visų netikslumų ir interpretacijų, galima teigti, kad restauruotas Senosios klebonijos atikas atkartoja didžiąją dalį autentiškos formos. 268

VAA. F. 2, b. 749–2. Gyv. namas Vilniaus g. Nr. 22 Kaune su 2,5 aukšto intarpu restauracija ir pritaikymas kavinei su šokių sale. Eskizinis projektas. D. Zareckien÷. Kaunas, 1980, p. 14–15. 269 Ibid, p. 15.

79

Atstatant Perkūno namo vakarinį fasadą puošiantį frontoną, gauti visai kitokie rezultatai. 1850 m. nugriautas elementas yra užfiksuotas tik viename XVIII a. piešinyje, kuriame pavaizduoti abu galiniai fasadai (žr. 44 pav.). Palyginusi šame piešinyje užfiksuotą rytinį fasadą su natūros duomenimis, restauravimo projekto autor÷ D. Zareckien÷ padar÷ išvadą, kad dailininkas nesisteng÷ tiksliai pavaizduoti architektūros elementų, tod÷l vakarinio frontono restauravimo projektas

buvo

pagrįstas

ikonografin÷s

medžiagos

ir

rytinio

frontono

kompozicijos

interpretacija270. Stulpeliai buvo atkurti vadovaujantis min÷tuoju piešiniu, susikertančių kreivių, langelių formos ir proporcijos, figūrinių plytų profiliai buvo pasiskolinti iš rytinio fasado. Schematiškai sud÷liota kompozicija neturi autentui būdingo linijų minkštumo, formų lengvumo ir plastikos, taigi šis restauruotas architektūros elementas neatskleidžia pirmin÷s formos (žr. 45 pav.). Vadovaujantis negausia autentiška informacija ir improvizacija, buvo spręsta namo, esančio

Vilniuje, Aušros vartų g. nr. 8, gatv÷s fasado frontono atstatymo problema. Trečiojo aukšto

sienoje buvo išlikę dekoruotų frontono nišų fragmentai, kuriuos interpretuojant sukurta viršutin÷ sunaikinta dalis – laiptuotas trijų pakopų skydas, vertikaliai suskaidytas penkių į ritminę eilę sugrupuotų nišų. Apatines iš dalies autentiškas keturių nišų dalis puošia atkurtas sgrafitas, o atstatytame plote šių elementų įdubos padengtos baltu tinku. Sunkių proporcijų, schematiškos kompozicijos frontonas tapo dominuojančiu pagrindinio fasado elementu (žr. 76 pav.). Projekto autorius E. Purlys šios architektūros detal÷s atkūrimą laik÷ nes÷kme. Jo nuomone, ypač nepavyko atskirti senos ir naujos dalių271. Tačiau reikia pasakyti, kad didesn÷ problema yra neautentiška informacija nei prielaidomis paremtas frontono atstatymas. Vadovaujantis tarptautin÷mis restauravimo nuostatomis, toks hipotetinis sunaikintų elementų atkūrimas vertintinas neigiamai. Kaip pavyzdį galima pateikti namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 28, pagrindinio korpuso

rytinio manierizmo formų frontono atkūrimą. Pirmasis šios architektūros detal÷s tarpsnis buvo beveik išlikęs, antrasis – sunaikintas. Apatiniame tarpsnyje pažeisti frizin÷s juostos, karnizo ir nuolajos fragmentai suteik÷ pakankamai duomenų atkūrimui. Neišlikusio tarpsnio atstatymui informacijos beveik netur÷ta: buvusį plotį nurod÷ apatinio tarpsnio viduryje esantis sienel÷s pastorinimas, o aukštis ir architektūros elementų išd÷stymas buvo atkurtas kūrybiškai interpretuojant autentišką pirmojo tarpsnio informaciją272 (žr. 71 pav.). Nemažai kūrybin÷s mokslinių duomenų interpretacijos pavyzdžių yra ir Trakų salos pilies

pastatuose. Savitai interpretuotas vakarinių kazematų stogo atkūrimas. Architektūros tyrimų metu 270 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 428. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973 p. 61–63. 271 VAA. F. 5, b. 1997a. Namas Vilniuje Gorkio g. 84. Restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. T. 2. E. Purlys. Vilnius, 1979, p. 38. 272 VAA. F. 5, b. 4797, Kauno senamiesčio 43 kvartalo XVI – XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 restauracija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. T. 1. L. Perevičien÷. Kaunas, 1988, p. 29–30.

80

nustatyta, kad vakariniai kazematai buvo priglausti prie gynybin÷s sienos273, apytikslį pastato aukštį apibr÷žti pad÷jo iš pietvakarių ir šiaur÷s vakarų bokštų į nagrin÷jamo objekto gynybinę pastogę vedusių angų likučiai274. Visiškai nebuvo informacijos apie tai stogų formą ir aukštį, nežinoma, ar gynybinis parapetas supo visą pastatą, ar buvo atsuktas tik į pilies išorę. Architektas-restauratorius S. Mikulionis siūl÷ pastatą uždengti vienšlaičiu stogu, gynybinį parapetą įrengti išorin÷je pus÷je, tačiau Mokslin÷s metodin÷s kultūros paminklų apsaugos tarybos pos÷dyje buvo nutarta stogą daryti keturšlaitį, o šaudymo angas gynybiniame parapete nukreipti į visas keturias puses. Vienas iš svarbiausių veiksnių, l÷musių tokį pasirinkimą, buvo archeologinių tyrimų metu rasti architektūros detalių fragmentai, rodę, kad šio pastato būta puošnaus, taigi nuspręsta, kad ir stogo forma tur÷jusi būti tokia pat kaip rezidencinių rūmų275 (žr. 16 – 17 pav.). Tokiems argumentams, kaip ir kazematų parapeto bei stogo atstatymui, akivaizdžiai trūksta mokslinio pagrįstumo. Trikampių kazematų tūris atstatytas vadovaujantis taip pat labai mažu autentiškos informacijos kiekiu ir dažnomis improvizacijomis. Prie šiaur÷s vakarų bokšto prisišliejusioje patalpoje išlikusi atbraila, skirta sijų galams pad÷ti, bylojo apie buvusį perdengimo aukštį. Likusių dviejų patalpų aukštis nustatytas matematiškai pagal labai menkus buvusių arkų p÷dsakus, tačiau informacijos tur÷ta tiek mažai, kad skaičiuojant buvo galima pasirinkti kelis duomenų interpretavimo variantus ir gauti skirtingus rezultatus276. Architekto S. Mikulionio nuomone, patvirtinant šių vidaus erdvių atstatymą buvo pasirinktas per didelis jų aukštis. D÷l šios priežasties kovos tako lygis pakilo 20 cm ir nebesutapo su visu fosos sienos ir atramin÷s gynybin÷s sienos kovos tako lygiu. Nepritar÷ autorius ir murlotų apatinių atraminių taškų įrengimui sienoje virš perdangų, nes tai l÷m÷ didelį kiemo sienos aukštį. Nors projektuojant buvo nuspręsta pastato parapeto aukštį daryti tokį pat kaip ir pietvakarių bokšto (2,30 m), tačiau v÷liau d÷l neaiškių priežasčių parapetas buvo paaukštintas iki 2,60 m277. Visi išvardyti veiksniai l÷m÷ nepagrįstai didelį trikampių kazematų aukštį. Autentiškų duomenų apie stogą taip pat nebuvo likę. Jo formą padiktavo netaisyklingas statinio tūris, kraigo vieta buvo nustatyta skaičiavimais, o šlaito nuolydis pasirinktas panašus kaip ir rezidenciniuose rūmuose278 (žr.18 pav.). Autentiškos informacijos papildymo kūrybine interpretacija problemą atskleidžia Perkūno

namo pietinio fasado laiptų atstatymas. Natūros duomenys šiuo atveju buvo labai menki. Iš

autentiškų, XVII a. nugriautų laiptų liko tik dviejų atramų ir apatin÷s aikštel÷s pamatų p÷dsakai bei antrojo aukšto durų, prie kurių jie ved÷, vieta. Remiantis šiais duomenimis, buvo nustatytas jų 273

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrin÷jimo, projektavimo, restauravimo darbus 1950– 1973 m. laikotarpyje. S. Mikulionis, Vilnius, 1986, p. 48. 274 Gynybinės architektūros paminklų mokslinės–projektinės dokumentacijos ruošimas. Sud. S. Mikulionis, R. Kaminskas. Vilnius: LTSR Kultūros ministerija, Paminklų konservavimo institutas, 1986, p. 40. 275 Ibid, p. 43. 276 KPCA. F. 5.Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 27–30. 277 Ibid, p. 30–31. 278 Ibid, p. 31.

81

plotis, ilgis ir kilimo kampas279, tačiau neturint jokios informacijos apie architektūrines formas jos buvo sukurtos vadovaujantis apibendrinta analogų analize ir derinantis prie bendros fasado kompozicijos. Tokiu principu atkurtų laiptų sienel÷s puošimui panaudotas rytinio fasado frizin÷s juostos modifikuotas motyvas280. Gautas rezultatas, vertinant formos vientisumo aspektu, n÷ra geras. Masyvūs, griežtų geometrinių formų laiptai grakščioje namo kompozicijoje išsiskiria kaip disonuojantis elementas (žr. 46, 47 pav.). Kaip jau ne kartą min÷ta, tokį trūkstamų elementų kūrybinį interpretavimą tarptautin÷s paveldotvarkos nuostatos vertina neigiamai. Kitas tūrinis elementas, kuriam atkurti taip pat pasitelktas nerekomenduojamas kūrybin÷s interpretacijos būdas, – Senosios Klebonijos šiaurin÷s sienos ir vakarinio rizalito sandūroje iškilęs pastog÷s laiptin÷s

erkeris (žr. 50 pav.). Pirmin÷je ir papildytoje architektūros tyrimų medžiagoje n÷ra jokios informacijos apie šio svarbaus architektūros elemento fragmentus281. Jo buvimą liudijo tik išlikę sraigtinių laiptų p÷dsakai282. Lyginant 1966 m. restauravimo projekte matomą fragmentą su natūroje esančiu rekonstruotu erkeriu, galima teigti, kad apytikrį jo plotį padiktavo rasti laiptų likučiai, tačiau šio tūrinio elemento forma, aukštis, langų skaičius, stogelio forma, nesant duomenų, yra sukurti naujai. Šiuo atveju sienų sandūroje iškilęs hipotetinis laiptin÷s erkeriukas darniai įsilieja į bendrą kompozicinę visumą – dermę lemia nedidelis tūrinio elemento aukštis, santūri forma ir fasado kompoziciją atitinkanti taupi architektūros išraiška. Vadovaujantis tyrimų duomenų kūrybine interpretacija, buvo atstatytas ir namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 28, gatv÷s

(pietinio) korpuso kiemo (šiaurinio) fasado laiptin÷s priestat÷lis (žr. 65 pav.). Jo buvimą liudijo pirmojo ir antrojo aukštų sienose rasti durų angokraščių ir sąramų fragmentai bei laiptų pakopų žym÷s283. Minimalaus autentiškos informacijos kiekio neužteko, tod÷l laiptuota forma, stogelių uždengimas parapetais ir langelių išd÷stymas interpretuota kūrybiškai. Naujai iškilęs laiptin÷s priestat÷lis neatkartoja pirminio vaizdo, tačiau darniai papildo restauruotą renesanso kompoziciją. Prie mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo paveldotvarkos darbuose sąlyginai reik÷tų skirti ir r÷mimąsi analogijomis, kai informacija „pasiskolinama“ iš to paties ar kitų objektų. Tokiu būdu buvo atstatytas namo, esančio Kaune, Vilniaus g. nr. 7, pietinį fasadą vainikuojantis

puošnus renesansinis frontonas. Iki XX a. vidurio beveik nepakitęs išliko tik pirmasis frontono tarpsnis, kiti du buvo sunaikinti. Ruošiant restauravimo projektą, nepavyko rasti jokių duomenų, galinčių pad÷ti visiškai atkurti pirminį prarastų dalių vaizdą. Tuomet buvo nuspręsta nukopijuoti 279

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 428, Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷, 1973, p. 34. 280 Ibid, p. 49. 281 VAA. F. 5, b. 921. Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1966–1973; VAA. F. 5, b. 1340. Kaunas Vilniaus g. Nr.20 Karališkoji karčema. Architektūriniai tyrimai, Kaunas, 1976; KPCA. F. 5, ap. 1, b. 2707. XVI a. respublikinės reikšmės istorinis paminklas gyv. namas Kaune, Vilniaus g. Nr. 22. Vidaus architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1975. 282 VAA. F. 5, b. 1340. Kaunas Vilniaus g. Nr.20 Karališkoji karčema. Architektūriniai tyrimai, Kaunas, 1976, p. 13. 283 VAA. F. 5, b. 4797. Kauno senamiesčio 43 kvartalo XVI – XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 restauracija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. T. 1. L. Perevičien÷. Kaunas, 1988, p. 23.

82

autentišką netoliese esančio Napoleono namo frontoną, kurio pirmasis tarpsnis, kaip teigia projekto autor÷ D. Zareckien÷, identiškas išlikusiajam Vilniaus g. nr. 7284 (žr 91, 89, 92 pav.). Vis d÷lto, išanalizavus abu frontonus, paaišk÷jo, kad toks teiginys n÷ra pagrįstas. Namo, esančio Vilniaus g. nr. 7, išlikusio tarpsnio plokštumą skaido kompozicijos kraštuose sutrejintų, o centre sudvejintų piliastrų eil÷, į kurią įsiterpia du arkiniai langai. Virš langų įkomponuoti archivoltų lankai „išauga“ iš piliastrų viršūnių. Frontono plokštumą suvirpina siaura vingiuota horizontali juosta. Visi puošybos elementai sumūryti iš profiliuotų plytų. Napoleono namo stambesnių proporcijų frontono pirmojo tarpsnio kompozicija beveik tokia pat, skirtumas tik toks, kad plokštumą skaido iš šono sudvejintos, o centre – sutrejintos ment÷s. Kyla klausimas, ar remiantis dideliu fragmentų panašumu galima daryti išvadą, kad šių architektūros elementų kompozicijos buvo tapačios? XV–XVII a. architektūros tyrimų duomenys rodo, kad statant gyvenamuosius namus naudotos panašios raiškos priemon÷s, tačiau vyrauja nuomon÷, kad identiškos kompozicijos nebuvo kuriamos285. Taigi namą, esantį Vilniaus g. nr. 7, vainikuojantis frontonas tikriausiai neatkartoja tikrosios pirmin÷s formos. Restauruojant šį architektūros elementą, pirmojo tarpsnio šonuose, kaip ir Napoleono name, buvo primūryti dekoratyvūs ketvirtadalio apskritimo sparnai. Antrąjį tarpsnį iš šono papuoš÷ kuklios voliutos, o centrin÷je dalyje iš profiliuotų plytų sumūryti piliastrai įr÷mino arkinę angą, kurioje buvo įstatytas langas (Napoleono name šioje frontono dalyje yra ne langas, bet arkin÷ niša). Skiriamoji juosta ir pusapskrit÷ arkin÷ niša užbaig÷ atstatyto frontono viršų. Restauruojant Senąją kleboniją, sunaikintas šiaurinis frontonas buvo atstatytas pagal

išlikusio atiko analogiją. Taip pat pasielgta ir atstatant namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 29, frontoną.

Senosios klebonijos vakarinio rizalito galin÷s (šiaurin÷s) sienos frontonas buvo pastatytas net neturint duomenų, ar iš tikrųjų šioje pastato dalyje būta frontono286: siekiant sukurti vientisą stilistinę pastato architektūrą, pratęsiant vakarinio atiko kompozicinį motyvą, buvo sukurtas asimetriškas, rytin÷je dalyje laiptuotas trijų tarpsnių frontonas, kurio plokštumoje pakartoti pagrindiniai vakarinio atiko šiaurin÷s dalies kompoziciniai elementai – tinkuotos dvilyp÷s ir viengubos segmentin÷s arkos formos nišos (žr. 51, 54 pav.). Apie namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 29, gotikinio korpuso gatv÷s frontoną taip pat neliko jokių duomenų. Pagal funkcionalią, kuklios išraiškos pagrindinio fasado kompoziciją buvo nuspręsta, kad ir trūkstamas vainikuojantis elementas tur÷jo būti nelabai puošnus, tod÷l nutarta jį atkurti remiantis ne visiškai išlikusio kiemo

284

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 424. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. D. Zareckien÷. Kaunas, 1970, p. 27–29. 285 Jankevičien÷, Alg÷. Gotika. Gyvenamieji namai. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 108; Baršauskas, Juozas; Čerbul÷nas Klemensas. Renesansas. Gyvenamieji namai. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 243. 286 Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Karališkoji karčema. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 4. Vilnius, 1974, p. 428.

83

fasado frontonu287 (žr. 60, 56 pav.). Tokiu būdu gatv÷s fasadą vainikuojantis frontonas įgijo vienšlaitę laiptuotą formą, o karniz÷lių į tris tarpsnius sudalytą jo plokštumą skaido vertikaliai išrikiuotos ment÷s. Pirmajame ir trečiajame tarpsnyje kompoziciją pagyvina pastogę apšviečiantys pusapskritimin÷s arkos formos langai. Siekiant parodyti, kad šis elementas neatkartoja pirminio vaizdo, jo paviršius buvo padengtas tinku. Atstatant namo, esančio K÷dainiuose, Didžiojoje g. nr.

4, gatv÷s frontoną, iš dalies remtasi gretimo namo (esančio Didžiojoje g. nr. 6, jau nagrin÷to

šiame skyriuje) analogija. Kaip rodo XX a. pradžioje darytos fotografijos, namas nr. 4 tuo metu frontono jau netur÷jo (žr. 109 pav.). Jokių duomenų apie buvusią jo išvaizdą nerasta, tod÷l ketinta elementą atkurti pasitelkus modernias formas288, tačiau projekto medžiaga ir realizuotas objektas rodo, kad frontono aukštis ir vingiuotas kukliomis voliutomis įr÷mintas siluetas „pasiskolintas“ iš namo nr. 6 ikonografin÷s medžiagos (žr. 111, 112 pav.). Modernią interpretaciją galima įžvelgti tik frontono plokštumoje, kuri palikta lygi, neskaidoma jokių elementų. Šią naujai sukomponuotą kompoziciją galima pavadinti kuklia istorin÷s temos parafraze. Vertinant tik menin÷s formos aspektu, atsiribojus nuo paveldotvarkos nuostatų, galima teigti, kad analogijomis pagrįsti frontonai, atkartojantys senąsias plastiškas formas ar jų fragmentus, įsilieja į bendrą fasado kompoziciją organiškiau nei naujai suprojektuotieji. Tačiau toks elgesys turi daug jau min÷tų neigiamų pasekmių. Analogijomis buvo pagrįstas ir namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 29, renesansinio

korpuso šiaurinio priestato atstatymas: menki autentiški p÷dsakai buvo papildyti išlikusio pietinio priestato duomenimis. Restauruojant namą, ant atstatyto ir autentiško priestatų (pastarajam nugriovus v÷lyvesnį mūrinį antstatą) pirmųjų aukštų po pratęstu namo stogo šlaitu buvo įrengtos nedidel÷s medin÷s galerijos. Jų stogo formą atskleid÷ architektūros tyrimų duomenys, tačiau net menkiausių p÷dsakų nepalikusios stogą remiančios kolonos ir atitvarin÷s tvorel÷s buvo suprojektuotos pagal liaudies architektūroje paplitusių medinių prieangių formų pavyzdžius289 (žr. 61

pav.).

Toks

renesanso

architektūros

sandaros

imitavimas

negali

būti

vertinamas

vienareikšmiškai. Viena vertus, galima daryti prielaidą, kad atstatytas šiaurinio priestato tūris yra artimas pirminiam, nes tuo pačiu metu statytos funkcines reikmes tenkinančios pastato dalys tikriausiai tur÷jo vienodas arba labai panašias tūrines formas. Tačiau trūkstamų dalių sukūrimas pagal XIX a. kaimo pastatams būdingas formas yra klaidinantis, tod÷l vertintinas neigiamai. Dar vienas r÷mimosi analogijomis pavyzdys yra namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 28,

pagrindinio fasado restauravimas: į Rotuš÷s aikštę atgręžto fasado antrajame aukšte buvo atkurta

287

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 443, Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Architektūrinis paminklas Rotušės a. 29. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 40. 288 VAA. F. 2, b. 313–3. XVI a. kultūros paminklas. Gyv. namai Kėdainiuose, Taikos g. 4 – 6. eskizinis pritaikymo projektas. L. Aksamitauskas. Vilnius, 1975. (Bylos puslapiai nesunumeruoti.) 289 Zareckien÷, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius, 1980, p. 16.

84

natūros tyrimais paremta XVII a. kompozicija, o pirmajame aukšte, pritrūkus duomenų, sukurta XVI a. gotikin÷s architektūros imitacija. Apatiniame pastato tarpsnyje iš XVI a. buvo išlikę tik du rūsio langeliai, ventiliacijos angel÷, rūsio laiptin÷s angokraščio fragmentas ir įvažos cilindrinio skliauto fragmentai (žr. 63, 64 pav.)290. Kitos pirmojo aukšto angos buvo padarytos remiantis analogijomis291. Kadangi autentiško XVI a. mūro buvo išlikę mažai, mokslin÷ taryba nutar÷ sukurtą gotikos imitaciją padengti tinku292, tačiau toks sprendimas dar labiau komplikavo situaciją, nes apžiūrint pastatą sunku suvokti, kokį laikmetį reprezentuoja pirmojo aukšto kompozicija (žr. 64 pav.). Neišvengta vadovavimosi analogijomis ir restauruojant Kaune esančius Zabielų rūmus

(Rotuš÷s a. nr. 10). Pagal natūros tyrimų duomenimis atkurtos tik vakarin÷s fasado pus÷s angos, o rytin÷s pus÷s angų išd÷stymas atkartoja vakarinę pusę. Svarbūs menin÷s kompozicijos akcentai – frizo apatin÷s dalies karniz÷lis, vainikuojantis karnizas – buvo sukurti remiantis Tytuv÷nų vienuolyno ir Kauno Švč. Trejyb÷s bažnyčios analogiška medžiaga. Tokiu pat principu buvo suprojektuotos durų varčios, langų staktos, r÷mai293. Galima teigti, kad restauruotuose Zabielų rūmuose yra nedaug autentiškos informacijos (žr. 88 pav.). Panaši pad÷tis yra ir restauruotame name, esančiame Kaune, Rotuš÷s a. nr. 3.

Architektūros tyrimais paremtas tik pirmojo aukšto struktūros atkūrimas, o antrasis aukštas sukurtas pagal analogus. Restauruotame šio namo fasade yra išlikę labai mažai autentiško mūro fragmentų, tod÷l galima teigti, kad vertinga yra pirmojo aukšto kompozicijos forma, tačiau šis pastatas neatskleidžia tikrosios gotikos dvasios, kurią perteikia autentiška medžiaga294 (žr. 121 pav.). Namo nr. 26 rytinio fasado šiaurin÷je dalyje gotiką reprezentuojančios durų ir langelio

angos taip pat sukurtos pagal kitų Kauno pastatų medžiagą295 (žr. 100 pav.). Kai architektūros detal÷s „skolinamos“ iš to paties objekto, toks sprendimas gali būti artimiausias sunykusiam vaizdui, nors iš tiesų negalima teigti, kad tai visuomet yra tiesa. Dar didesn÷ atitikimo sunykusiam originalui problema kyla, jeigu detal÷s kopijuojamos nuo kitų tame pačiame arba net kitame mieste esančių objektų. R÷mimasis analogijomis yra ne kas kita kaip architektūros elementų tiražavimas. Formų papildymas, pagrįstas šiuo būdu, slepia rimtą problemą: stebint pastatą, neįmanoma atskirti, kurios detal÷s atkurtos pagal tyrimų medžiagą ir kurios atkartoja kituose pastatuose esančias formas, taigi steb÷tojas gali suvokti visą informaciją 290

VAA. F. 2, b. 432–96. Kauno senamiesčio 43 kvartalas Rotušės a. 28 rekonstrukcija ir pritaikymas farmacijos – medicinos muziejui. Išorės architektūriniai tyrimai. L. Perevičien÷. Kaunas, 1983, p. 6. 291 Ibid, p. 6. 292 Interviu su architekte-restauratore L. Perevičiene, Kaunas, 2000 m. balandžio 12 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷. 293 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Architektūrinis paminklas Rotušės a. 10. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 28–29, 33. 294 Interviu su architektu-restauratoriumi Ž. Simonaičiu. Kaunas, 2002 m. geguž÷s 10 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷ 295 Konkretūs pastatai, kurių angos pasirinktos analogais nenurodyti. VAA. F. 2, b. 432–97. XVI – XIX a. architektūros paminklas gyv. namas Rotušės a. Nr. 26 kapitalinis remontas, restauracija ir pritaikymas Dailininkų sąjungos Kauno sk. T. 1. A. Jakučiūnas. Kaunas, 1983, p. 2.

85

kaip autentišką arba kaip tyrimais pagrįstą rekonstruotą praeities fragmentą, nors iš tiesų taip n÷ra. Vadinasi, r÷mimasis analogijomis falsifikuoja istorinę tiesą. Visi nagrin÷ti atvejai – vadovaujantis natūros duomenų kūrybine interpretacija atkurti architektūros elementai – neturi jokių jų formos naujumą liudijančių ženklų ir pateikiami kaip (formos atžvilgiu) autentiška informacija, tod÷l steb÷tojui sunku suvokti šių elementų skleidžiamą autentiškos informacijos kiekį. Su tokia pat atpažinimo problema susiduriama ir stebint pastatus, kuriuose trūkstamos detal÷s, nebuvus duomenų apie jų vaizdą, yra sukurtos. 2.2.2.4 Kūrybinė interpretacija. XX a. antrosios pusės romantizmo ženklai Kaip žinia, nemaža dalis architektūros kompozicijų ar atskirų detalių laikui b÷gant nuskendo užmarštyje, liko tik vos apčiuopiami jų egzistavimo p÷dsakai. Sovietmečiu atliekant paveldotvarkos darbus, beveik ar visai sunaikinti pastato fragmentai neretai būdavo sukuriami improvizuojant išlikusių fragmentų tema. Kaip jau min÷ta, apie Trakų salos pilies pastatus tur÷ta nedaug informacijos. Tačiau norint

rekonstruoti šį kultūros paveldo objektą ne kartą buvo pasitelkta kūrybin÷ interpretacija. Apie rezidencinių rūmų buvusį stogų aukštį ir formą nebuvo likę net menkiausių užuominų. Nebuvo žinoma, ar rūmus juosę parapetai buvo uždari, įkomponuoti po bendru pastato stogu, ar atviri, – abu variantai atrod÷ galimi296. Architektas restauratorius B. Krūminis, remdamasis estetiniais297 ir praktiniais kriterijais, pasiūl÷ statyti uždarus parapetus ir paruoš÷ du skirtingus stogo formų atstatymo būdus: dvišlaitį ir keturšlaitį (žr. 7, 8 pav.). Jo pasiūlymas buvo priimtas, tuomet, geriau ištyrin÷jus donžono sienas ir neradus dvišlaičių stogų atveju tur÷jusių išlikti frontono žymių, nuspręsta centrinių rūmų korpusus uždengti keturšlaičiu stogu298 (žr. 9, 10 pav.). Šis sprendimas buvo visiškai hipotetinis, nepagrįstas jokiais mokslinių tyrimų duomenimis, o tik estetin÷mis XX a. antrosios pus÷s nuostatomis. Nemažai XX a. antrosios pus÷s kūrybos galima pamatyti ir pilies trikampiuose kazematuose. Šio pastato išorin÷je pus÷je gynybinių sienų susikirtimo vietoje buvusio bokštelio egzistavimą liudijo didesnis nei kitose vietose sienų storis. Šio elemento projektavimui buvo skirta labai mažai laiko, tod÷l moksliniai tyrimai nebuvo atlikti ir remtasi tik kūrybine improvizacija. Parengti trys sprendimo variantai buvo labai skirtingi: pirmajame siūlyta bokštelį daryti cilindrinį, analogišką kampiniams priešpilio bokšteliams, antrajame – keturkampį su pirmajame aukšte nusklembtais kampais, trečiajame – paprastą keturkampį. Pastarasis variantas ir buvo pasirinktas (žr. 25 pav.). Bokštelio aukštis, stogelio forma ir nuolydžiai buvo priderinti

296

KPCA. F. 5. AP. 2, b. 46. Trakų salos pilies centrinių rūmų atstatymo projekto pagrindinės problemos. B. Krūminis. Vilnius, 1958, p. 4. 297 B. Krūminio nuomone, rezidentiniai rūmai su atvirais parapetais būtų negražūs. Ibid, p. 12. 298 Ibid, p. 2, 9, 11, 16.

86

prie aplinkinių statinių299. Kaip jau min÷ta, atstatant trikampius kazematus, darbininkai, pakeisdami pastog÷s aukštį, savavališkai paaukštino pastatą, kuris jau iki tol buvo suplanuotas nepagrįstai aukštas. D÷l šių klaidų kazematų stogas nepalindo po bokštelio stogeliu, o su juo susikirto. Pats rekonstravimo projektų autorius S. Mikulionis, vertindamas trikampių kazematų atstatymo pagrįstumą, teig÷: „Kod÷l trikampiai kazematai suprojektuoti būtent tokie, greitai taps mįsle.“300. Nemažai diskusijų sulauk÷ pietrytinio bokšto paveldotvarkos darbų parinkimas. Architekto S. Mikulionio nuomone, šį pagal B. Malevskio projektą 1905 m. V. Šuškevičiaus iniciatyva restauruotą ir 1938 m. beveik visiškai atstatytą (trūko tik šaudymo pastog÷s ir stogo) statinį reik÷jo tik konservuoti ir tokiu būdu išsaugoti jau kultūros vertybe tapusius pirmųjų Lietuvoje paveldotvarkos darbų rezultatus. Visiškai atstatant šį objektą, anot autoriaus, smarkiai nukent÷tų XX a. pradžios restauracinis mūras301. Tačiau nepaisant šių svarių argumentų nuspręsta rekonstruoti trūkstamas dalis (žr. 19, 23, 24 pav.). Projektas rengtas paskubomis, neatlikus tikslių matavimų302, remiantis pietvakarinio bokšto rekonstrukcija. Bendrais kompoziciniais principais pagrįsti buvo ir visų priešpilio bokštų kūginiai stogai. Pasitelkus vien kūrybines priemones, buvo spręsta namo, esančio Vilniuje, Pilies g. nr. 12,

pietinio korpuso pagrindinio fasado frontono atkūrimo problema. Per Antrąjį pasaulinį karą nukent÷jęs namas pokariu buvo toliau ardomas. Manoma, kad apie 1953 m. buvo nugriautas apiręs pietinio korpuso trečiasis aukštas, kuriame gal÷jo būti likusių frontono fragmentų303. 1957– 1960 m. name prad÷ti tvarkymo darbai. Tuo metu pagrindiniame fasade restauruojant gotikinę kompoziciją, nepaisant penkių restauratoriaus A. Umbraso paruoštų variantų304, frontonas nebuvo atstatytas. Aukštą trikampę pastogę laikinai pasl÷p÷ vertikaliai sud÷tų medinių lentelių apkala (žr. 81 pav.). Fotografijose užfiksuotas mūrinio išraiškingo fasado ir visiškai paprastos, netgi prastos, medin÷s frontonin÷s dalies derinys atrod÷ pernelyg kontrastingai. Prie frontono projekto paieškų sugrįžta 1982 m. Tuo metu konkurso keliu buvo atrinktas S. Misevičiaus sukurtas variantas. Nagrin÷jant projektą, buvo akcentuota, kad sunaikintasis elementas turi būti atkurtas naujomis priemon÷mis305, tačiau pagrindiniu rekonstrukcijos atspirties tašku tapo antrajame aukšte pagal natūros duomenis šeštajame dešimtmetyje restauruoti trikampių stulpelių galai, galbūt gal÷ję

299

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 621. Trakų salos pilis. trikampių kazematų pietinio fasado su frontonu bei bokštelio fosos ir vakarinės gynybinės sienos sandūroje eskizai. S. Mikulionis. Vilnius, 1974, p. 3. 300 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 27. 301 VAA. F. 5, b. 4487. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1986 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1986–1988, p. 16–17. 302 VAA. F. 5, b. 3851. Ataskaita už tyrimo, projektavimo darbus Trakų salos pilyje 1987 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1987–1988, p. 13. 303 KPCA. F. 5, ap. 1, b. 848. Gyv. namo Vilniuje Gorkio 12 istoriniai ir meniniai tyrimai. V. Dr÷ma, R. Sabaliauskien÷. Vilnius, 1977, p. 21. 304 KPCA. F. 5, ap. 2, b. 115. Gorkio g. Nr. 12 Frontono eskizai. Vilnius. A. Umbrasas. Vilnius, 1960. 305 VAA, F. 2, b. 107–7. Frontonas namui Vilniuje Gorkio 12. S. Misevičius. Vilnius, 1982, p. 2.

87

puošti ir neišlikusį frontoną306. Naujasis fasadą vainikuojantis elementas buvo atskirtas nuo fasado lygia frizine juosta. Nuo antrojo aukšto viršaus per frizą link frontono aukštyn kyla pratęsti trikampiai stulpeliai. Šoniniai nutrūksta vainikuojančio elemento apačioje, atsir÷mę į nuožulnią kraštinę, centrinis išauga iki pat viršaus. Abipus aukščiausio stulpelio įkomponuoti stačiakampio skerspjūvio viršuje laiptuoti neaukšti pilon÷liai. Tarp lieknų tūrinių elementų išd÷liotos siauros stačiakamp÷s tinkuotos nišos. Sukurtosios dalys sumūrytos iš restauracinių plytų ir tokiu būdu nubr÷žta aiški takoskyra tarp restauruotų fasadų, kur panaudotos senos plytos, ir naujų dalių (žr. 82, 83 pav.). Šiame atstatytame frontone, kaip ir prieš tai nagrin÷tuose Perkūno namo kiemo ir namo, esančio Aušros vartų g. nr. 8, gatv÷s frontonuose, buvo sukurta stilizuota gotikin÷ kompozicija. Tačiau namo, esančio Vilniuje, Didžiojoje g. nr. 12, frontonas, priešingai nei kiti du min÷ti pavyzdžiai, yra grakštus, lengvų proporcijų, senosios ir naujosios fasado dalys atskirtos išvengiant didelio kontrasto. Vertinant šį elementą puošnaus restauruoto gotikinio fasado kontekste, akivaizdu, kad originalus frontonas tur÷jo būti žymiai įmantresnis, tačiau atstatant stengtasi ne sukurti gotikinį frontoną, o stilizuotomis priemon÷mis priminti apie jo buvimą, taigi galima teigti, kad šio namo frontono problema išspręsta gerai. Šiuo atveju pavyko įgyvendinti ir Venecijos chartijos nuostatą, raginančią atkurtus elementus darniai sieti su visuma ir kartu atskirti juos nuo originalo307. Vis d÷lto, nepaisant visų teigiamų aspektų, toks vien kūryba paremtas elementų atstatymas neatitinka tarptautinių paveldotvarkos nuostatų. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, rekonstruojant ir restauruojant mūrinius pastatus, buvo pasitelkta nemažai skirtingų priemonių, tačiau tenka konstatuoti, kad dauguma šių priemonių neatitinka tarptautinių paveldotvarkos rekomendacijų. Bene didžiausia problema yra tai, kad analizuojant pastatus natūroje retai kada galima nustatyti, ar atkurtas vaizdas pagrįstas autentiškais duomenimis, ar kuria nors iš min÷tų improvizacijų. Problema būtų mažesn÷, jei būtų publikuotos restauravimo darbų apžvalgos, deja, net nagrin÷jant negausią archyvinę medžiagą, ne visuomet pavyksta aptikti, kokiu būdu buvo atkurta konkretaus pastato viena ar kita architektūros detal÷. Informacin÷ sumaištis, kylanti stebint restauruotus ir rekonstruotus objektus, yra viena iš didžiausių sovietmečio paveldotvarkos darbų problemų. Kita vertus, reikia prisiminti dar liūdnesnį faktą, kad griovimo darbai buvo to meto paveldotvarkos proceso, ypač ištisin÷s senamiesčių regeneracijos, nuolatiniai palydovai. 2.2.3 Autentiškos substancijos ir elementų naikinimo atvejai Tyrin÷jant sovietmečiu atliktus atstatymo darbus, atsiskleidžia giliai įsišaknijusi autentiško mūro ir architektūros detalių naikinimo praktika, iš esm÷s prieštaraujanti atstatymo koncepcijai. 306

Jankevičien÷, Alg÷. Namas M. Gorkio g. 12. In: Vilniaus architektūra. Ats. red. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mokslas: 1985, p. 129. 307 Venecijos chartija. 12 str. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 117.

88

Norint geriau suvokti tokių veiksmų pobūdį ir apimtį, vert÷tų panagrin÷ti Trakų salos pilies

atstatymo ataskaitose pateiktus duomenis. Deja, faktai rodo, kad, nepaisant išlikimo laipsnio, autentiški elementai buvo naikinami visuose pilies statiniuose. Rezidenciniuose rūmuose labiausiai nukent÷jo jau iki tol negausūs išlikusio autentiško mūro plotai. Įrengiant duris308, iškalin÷jant elektros instaliacijos griovelius, montuojant apsauginę signalizaciją rūmų vakarin÷je (išorin÷je) sienoje309, be jokių skrupulų buvo ardoma senoji autentiška substancija (mūras). Taip pat elgtasi ir donžone: tvirtinant vartų vyrius, buvo suardytas nemažas pirminio mūro kiekis, o nesunaikinti autentiški likučiai pasl÷pti po tinku310. Nemažai panašaus pobūdžio ardymų padaryta ir atstatant priešpilio statinius. Pietryčių bokšte buvo išardytas, o ne restauruotas sudūl÷jęs mūras311. Trikampiuose kazematuose buvo sugriauti išlikę arkos likučiai ir židinio apatin÷ dalis, vidin÷s apdailin÷s sienut÷s pamato duob÷ buvo iškasta sunaikinant dar netyrin÷tą kultūrinį sluoksnį312. Vakariniuose kazematuose buvo išardytos mūro gilumoje išlikusios pirmin÷s konsolių angos, dažais ištepliotas originalaus mūro plotas, sunaikinta autentiška pirmojo aukšto durų anga, o pastato viduje išardyti skliauto apatin÷s dalies likučiai313. Įrengiant šio pastato stogo konstrukciją, gegnių galai vietomis buvo įkirsti į originalų pietvakarių bokšto mūrą314. Savų neigiamų korekcijų pareikalavo ir pastatų pritaikymas muziejui: lankytojų patogumui visos vakarinių kazematų patalpos buvo sujungtos skersin÷se sienose iškertant durų angas. Toks sprendimas suard÷ autentiška informacija pagrįstą pirminę pastato plano struktūrą, nes tyrimų duomenys rod÷, kad patalpos tarpusavyje nesijung÷, į jas buvo patenkama tik iš lauko315. Dar vienas Trakų salos pilies paveldotvarkos neigiamas aspektas – d÷mesio archeologinių radinių ir sluoksnių tyrimams bei išsaugojimui stoka. Būdavo atvejų, kai rasti pastatų sienų, architektūros detalių fragmentai buvo ne tik netyrin÷jami, bet dar ir sunaikinami316. Dažnai be 308

KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 862. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1973 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1973–1976, p. 16, 33. 309 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 5; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 1711. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai, priešpilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1980 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1981, p. 6. 310 Ibid, p. 43–44. 311 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo–restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 11. 312 KPCA. F. 5. AP. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1975 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976, p. 53; KPCA. F. 5. AP. 1, b. 1 305. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai, priešpilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1978 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1979, p. 4, 5. 313 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 1402. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai, priešpilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1979 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1979, p. 11–12; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3851. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai, priešpilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1987 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1981, p. 6–7; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 1711. Ataskaita už restauravimo darbus Trakų salos pilyje 1980 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1981 p. 7. 314 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 1854. Ataskaita už restauravimo darbus Trakų salos pilyje 1981 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1982, p. 6. 315 KPCA. F. 5. AP. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1975 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976, p. 19. 316 Buvo sunaikinti neištyrin÷ti vakarinių kazematų architektūrinių detalių autentiški fragmentai, – KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo–restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 83; Trikampių kazematų tyrimų metu rastas mūro luitas ir figūrin÷s plytos, – KPCA. F. 5.

89

archeologin÷s priežiūros vykdytų geologinių tyrimų ir įvairių su komunikacijų tiesimu susijusių žem÷s kasimo darbų metu negrąžinamai suardyti kultūriniai sluoksniai317. Visus min÷tus naikinimo atvejus galima priskirti sąlyginei statymo griaunant318 kategorijai. Iš šio konteksto išsiskiria situacija, kai autentiški XV a. dail÷s paveldo fragmentai, išlikę rezidencinių rūmų rytinio korpuso reprezentacin÷je sal÷je, trečiojo aukšto patalpoje ir donžono penktajame aukšte, neskiriant finansavimo jų tvarkymui, ilgus metus nyko palikti likimo valiai. Šis pavyzdys priskirtinas kitai – naikinimo nieko nedarant – kategorijai319. Tačiau abiejų paveldo naikinimo / nykimo būdų rezultatas vienodas – autentiškos medžiagos praradimas. Apmaudu, kad griovimo veikla vyko ne tik pirmaisiais rekonstrukcijos darbų metais, kai tokį elgesį dar būtų buvę galima pateisinti žinių, patirties stoka, o visus keturis sovietmečio dešimtmečius. Architektas-restauratorius S. Mikulionis ilgai kovojo su šiuo neigiamu reiškiniu, rašydavo raportus Paminklų Konservavimo instituto vadovybei, išd÷stydavo griežtą savo poziciją įvairiuose pos÷džiuose, informuodavo Muziejų ir kultūros paminklų valdybą320, tačiau nepaisant visų pastangų situacija nesikeit÷, kadangi n÷ viena min÷ta institucija nesi÷m÷ jokių priemonių pad÷čiai pagerinti. Tuometin÷je mokslin÷je spaudoje buvo teigiama, kad „vertingiausia kiekviename architektūros paminkle yra istorin÷s autentiškos statybin÷s medžiagos, konstrukcijos ir formos. Tod÷l svarbiausias šiuolaikin÷s paminklų apsaugos principas – maksimalus autentiškumo išsaugojimas.“321. Vis d÷lto akivaizdu, kad Trakų salos pilies rekonstravimo praktikai šie svarbūs teiginiai netur÷jo didelio poveikio. Sovietmečiu autentiškos medžiagos svarbos nesuvok÷ ne tik objektą tvarkę darbininkai, bet ir paveldosaugos institucijų valdininkai. Koncepto autentiškumas dvejopas interpretavimas rodo tipišką sovietmečiu paplitusį teorijos ir realyb÷s neatitikimą. Tenka apgailestauti, kad autentiškos medžiagos nesaugojimas būdingas ne tik Trakų salos pilies, bet ir daugelio kitų Lietuvos objektų sovietmečio paveldotvarkai. Pavyzdžiui, Kauno Rotuš÷s didesn÷je pirmojo aukšto dalyje atkuriant XVI a. išplanavimą, visiškai sunaikintos septynios iš dvylikos XVIII a. patalpų, išardytos to laikmečio kapitalin÷s sienos, pašalinta pastato

Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo–restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 37. 317 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo–restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989, p. 80; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 862. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1973 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1973–1976, p. 16, 33, 80; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 33, 44. 318 Tai yra aktyvi paveldo naikinimo veikla, kai objekte atliekant paveldotvarkos darbus autentiška medžiaga specialiai ar neapdairiai ardoma, dažniausiai – kaip paveldotvarkos procesą apsunkinantis veiksnys. 319 Tai yra pasyvi paveldo naikinimo veikla, kai dažniausiai specialiai neprižiūrimas objektas nyksta savaime. 320 KPCA. F. 5.Ap. 1, b. 862. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1973 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1973–1976, p. 33; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo, projektavimo ir gamybos darbus 1974 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1974–1976, p. 19; KPCA. F. 5. AP. 1, b. 863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo, restauravimo darbus 1975 m. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976, p. 51; KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 3863. Ataskaita už tyrimo, projektavimo restauravimo darbus Trakų salos pilyje 1989 m. S. Mikulionis. Vilnius, 1989, p. 7. 321 Glemža, Jonas. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 6–7.

90

XVIII a. pabaigos substancija, o autentišką informaciją pakeit÷ XVI a. imitacija322. Per mažai d÷mesio pirmin÷s medžiagos konservavimui buvo skirta restauruojant namą, esantį Kaune,

Rotuš÷s a. nr. 29: išlikusius renesansinius tapytus frizo piešinių fragmentus uždeng÷ nauji, sgrafito

technika atlikti piešiniai323 (žr. 62 pav.). Akivaizdu, kad toks elgesys su architektūros paveldu prieštarauja Venecijos chartijos 9 straipsniui324, kita vertus, šis pavyzdys patvirtina prielaidą, kad autentiškos informacijos svarba, jos išsaugojimas ir demonstravimas visuomenei sovietmečiu nebuvo deramai suprastas. Nemažai pakeitimų ir autentiškos medžiagos naikinimo lemdavo nauja pastato paskirtis. Nors ir buvo stengiamasi, kad vertingas architektūros palikimas būtų prieinamas visuomenei, keičiant patalpų paskirtį ne visada pavykdavo visiškai išsaugoti autentišką mūrą ir plano struktūrą. Name, esančiame Kaune, Rotuš÷s a. nr. 24, įrengiant kavinę, visų pirma buvo

atsižvelgta į technologinius, funkcinius ir sanitarinius reikalavimus: rytin÷je XVI a. rūsio patalpos sienoje buvo iškirsta anga į gretimo namo (Rotuš÷s a. nr. 23) rūsio patalpą, galin÷je sienoje iškirsta anga į po kiemu statomą vandens perpumpavimo stotelę, įrengta nauja laiptin÷, vedanti iš pirmojo aukšto į rūsius325. Namų, esančių Rotuš÷s a. nr. 2 ir nr. 3, XVI a. rūsius siekiant pritaikyti aludei,

buvo iškirsta nauja anga, sujungusi abu pastatus326. Zabielų rūmuose įrengiant kavinę, buvo iškirsti dideli autentiško mūro plotai, pertverta įvažiavimo į kiemą patalpa (projekto autorius – V. Parčiauskas)327. Name, esančiame Rotuš÷s a. nr. 26, dar prieš restauravimo darbus buvo sužaloti

vertingi XVI a. rūsiai: įrengiant juose sl÷ptuvę, buvo pristatyta pertvarų, iškapotas autentiškas XVI a. mūras, išvedžioti vamzdžiai, įrengti keturi sanitariniai mazgai, vakarin÷je sienoje iškirsta anga, iškastas tunelis į gretimą posesiją328. Lietuvoje vykusį restauravimą galima vadinti fasadizmu, nes pastatuose, atliekant paveldotvarkos darbus, buvo paliekami tiktai fasadai. Iš restauruojamų pastatų buvo šalinamos XVIII–XIX a. perdangos, pertvaros, grindys, durys, langai, krosnys ir kitos su pasirinktu restauruoti laikmečiu nesusijusios detal÷s. Tačiau toks elgesys, anot anglų mokslininko J. Earlo,

322

Restauravimo projekto autorius Ž. Simanavičius pateikia savo skaičiavimus, kaip po restauravimo darbų pasikeit÷ Rotuš÷s patalpų interjerų stiliaus plotai: prieš restauravimą gotika už÷m÷ 8 %, po restauravimo – 58 % (27 % atstatyta iš griuv÷sių) viso ploto, v÷lyvasis barokas ir ankstyvasis klasicizmas prieš restauravimą už÷m÷ 30 %, po – 7 % viso ploto, neoklasicizmo užimami 22 % viso ploto išliko nepakitę. VAA. F. 5, b. 2254. Kauno Rotušės konservavimo – restauravimo ir pritaikymo darbų aprašymas ir pagrindimas. Ž. Simanavičius, 1980. p. 27. 323 KPCA. F. 5, ap. 1, b. 443. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Rotušės a. 29. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1970, p. 45. 324 Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 325 VAA. F. 5, b 4139. Kaunas Rotušės a. Nr. 24 – 25 Kavinė „Ugnė.“ Tyrimo, projektavimo, restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. K. Bubnaitis. Kaunas, 1984. p. 16, 19. 326 VAA. F. 2, b. 227–2. Aludės, valgyklos ir kavinės Kaune, Rotušės a. 2 – 3. Projektinė užduotis. Architektūrinė statybinė dalis. Ž. Simanavičius.Vilnius, p. 19–20. 327 KPCA. F. 5. Ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamo namo Kaune rotušės a. 10 ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 30, 37. 328 VAA. F. 2, b. 432–10. Pastato Rotušės a. 26 restauracija ir pritaikymas. Architektūriniai trimai. L. Perevičien÷. Kaunas, 1983, p. 10.

91

demonstruoja pastato, kaip visumos, nesuvokimą, visų elementų vienodos dokumentin÷s reikšm÷s nepaisymą. Kai restauruojant paliekamas tik fasadas – „pastatas virsta savo paties suvenyru“329. Vertinant sovietmečio paveldotvarkos darbus iš šiandieninių pozicijų, galima teigti, kad restauruojant pastatus buvo pažeidžiami medžiagų suderinamumo principai, nenaudotos tradicin÷s technologijos330, tačiau toks elgesys atitiko tuo metu Lietuvoje galiojusius reikalavimus. Visų pastatų plytų rišimo skiediniui ir renesanso namų fasadų tinkavimui buvo naudotas cementas. Ši dr÷gmę traukianti medžiaga visiškai netinkama seniesiems mūro sluoksniams tinkuoti331. Cemento pagrindu pagamintas tinkas greitina kelių šimtų metų senumo plytų dūl÷jimą, be to, ateityje bus beveik neįmanoma nuvalyti tinko nepažeidžiant autentiško mūro332. Reikia pamin÷ti, kad tinkuojant pastatą, esantį Kaune, Rotuš÷s a. nr. 28, nebuvo naudojama ir sena renesansui būdinga

tinko dr÷bimo technologija, kurios d÷ka fasadas įgyja grubl÷tą faktūrą. Restauruotose pastatuose, išskyrus min÷tąjį namą, esantį Rotuš÷s a. nr. 29, sud÷tos priešgaisrin÷s apsaugos normas atitinkančios gelžbetonin÷s perdangos pažeidžia konstrukcijų autentiškumo tąsos principus. Norint sušvelninti pad÷tį, gelžbetonin÷s sijos buvo aptaisomos medin÷mis lentel÷mis ir taip sukuriama butaforin÷ medin÷ sijin÷ konstrukcija. Name, esančiame Rotuš÷s a. nr. 2, iš betono atstatyti krištoliniai skliautai atkuria tik formą, bet nedemonstruoja sud÷tingos šio tipo skliautų mūrijimo technikos333. Apibendrinant galima pasakyti, kad sovietmečiu architektūros paveldotvarka patyr÷ sud÷tingų metamorfozių. Atkuriant kuo senesnius sluoksnius, nebranginta kitų laikmečių autentiška medžiaga; trūkstant duomenų, vadovautasi įvairaus pobūdžio interpretacijomis; vertinti tik gotikos ir renesanso sluoksniai. Kod÷l taip elgtasi – pabandysime atsakyti kitoje disertacijos dalyje.

329

Earl, John. Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 83. Plačiau apie medžiagų suderinamumo principus ir tradicines technologijas žr. leidinyje: Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gair÷s. Vilnius: Savastis, 1998, p. 68, 76. 331 Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shaftesbury: Donhead, 2003, p. 36–37. 332 Feilden, Bernard M., Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gair÷s. Vilnius: Savastis, 1998, p. 68. 333 VAA. F.5, b. 227–2. Alud÷s, valgyklos ir kavin÷s Kaune, Rotuš÷s a.2 – 3. Projektin÷ užduotis. Architektūrin÷ statybin÷ dalis. Ž. Simanavičius. Kaunas. P. 19–20. 330

92

3. PAVELDOTVARKOS DARBŲ VERTINIMAS

Išnagrin÷ti sovietmečio paveldotvarkos pavyzdžiai rodo, kad pasitelkus tuos pačius rekonstrukcijos ir restauravimo metodus buvo gaunami skirtingi rezultatai. Akivaizdu, kad šių architektūros objektų paveldotvarkos darbų negalima vertinti vienareikšmiškai. Visų pirma reikia prisiminti, kad Lietuvoje architektūros paveldotvarkos darbai prad÷ti tik XX a. šeštajame dešimtmetyje. Atrodytų, kad šimto penkiasdešimties metų pasaulin÷ paveldotvarkos patirtis tur÷jo tapti pavyzdžiu, leidžiančiu nekartoti kitose šalyse darytų klaidų, tačiau Lietuva tuo metu buvo izoliuota nuo pasaulio ir tur÷jo iš naujo ieškoti savų rekonstravimo ir restauravimo būdų. Taigi, įvertinus rezultatus, visų pirma tenka konstatuoti, kad Lietuvos XX a. antrosios pus÷s paveldotvarkos pad÷tis buvo panaši į daugelyje Europos valstybių (Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje) XIX a. pirmojoje pus÷je buvusią pad÷tį. Ir nors 1964 m. priimta Venecijos chartija jau 1966 m. buvo išversta į rusų kalbą334, šis mokslin÷s paveldotvarkos pamatinis dokumentas netapo atspirties tašku Lietuvos paveldotvarkai nei teoriniame, nei praktiniame lygmenyje. Kaip jau min÷ta, Venecijos chartijoje palyginti griežtai apibr÷žti galimi ir negalimi veiksmai, o pagrindiniu kriterijumi, leidžiančiu atlikti paveldotvarkos darbus, laikomas pakankamas informacijos kiekis. Tačiau atliktas tyrimas leidžia teigti, kad beveik visiems pastatams, kuriuose buvo atlikti restauravimo ar rekonstravimo darbai, būdingas didesnis ar mažesnis autentiškų duomenų stygius. Taigi čia buvo susidurta su dilema: ar reikia kuo daugiau restauruoti įvairiai interpretuojant trūkstamas detales (kaip buvo elgtasi XIX a. Europoje), ar palikti pastatus ne visiškai restauruotus / rekonstruotus ir atkurti tiek, kiek leido moksliniai duomenys? Pastarasis būdas būtų atitikęs tarptautines paveldotvarkos nuostatas, ir steb÷tojas gal÷tų suvokti, kad matomos dalys atkartoja originalą. Tačiau dažniau būdavo pasirenkamas pirmasis variantas – atkurti kuo daugiau. Kyla klausimas: kaip reik÷tų vertinti išankstin÷s nuostatos atkurti kuo daugiau inspiruotą paveldotvarką? 3.1 Paveldotvarkos darbų pasekmės Vertinant Lietuvoje sovietmečiu atliktus rekonstravimo ir restauravimo darbus, negalima vadovautis vien mokslin÷s paveldotvarkos kriterijais. Visų pirma reikia prisiminti, kad ryškus Lietuvos atsilikimas nuo Vakarų Europos valstybių architektūros paveldotvarkos srityje l÷m÷ paradoksalią situaciją. Per visą XIX a. Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, net ir Anglijoje, kurioje buvo gaji konservavimo id÷ja, remiantis romantin÷mis nuostatomis, buvo restauruota, perstatyta, pagražinta daugyb÷ architektūros paveldo objektų. Tad, kaip jau min÷ta pirmojoje disertacijos dalyje, XX a. antrojoje pus÷je priimti tarptautiniai paveldotvarkos dokumentai ir mokslin÷ 334

Architektūra SSSR, 1964, N. 12, str. 60–61.

93

paveldotvarkos teorija buvo nukreipta į šalis, kurios nemažą dalį savo istorinių pastatų buvo jau restauravusios. Šie dokumentai skyr÷ mažai d÷mesio šalims, kuriose paveldotvarka XIX a. ir XX a. pr. d÷l svetimšalių priespaudos, sunkios ekonomin÷s situacijos, ar kitų priežasčių netur÷jo galimybių skleistis. Tod÷l galima daryti išvadą, kad Lietuvos architektūros restauratoriai negal÷jo remtis vien moksline paveldotvarkos teorija, kuri buvo skirta šalims, jau turinčioms nemažą rekonstruotų ir restauruotų objektų kiekį. Reikia prisiminti ir tai, kad klasikin÷ paveldotvarkos teorija, nukreipta į galimus objektų tvarkymo procesus, beveik neskyr÷ d÷mesio praeities klaidų analizei. Pavien÷s kritikos būta jau XIX a., tačiau restauravimui būdingas klaidas aiškiai įvardijo tik šiuolaikin÷s paveldosaugos teoretikai335, neigiamai vertinantys XIX a. vykdytą stilistinę restauraciją. Vis d÷lto tokio pobūdžio paveldotvarkos darbus patyrę objektai nuo XIX a. iki šių dienų teb÷ra vertinami kaip vieni iš reikšmingiausių architektūros paminklų336. Galima teigti, kad tokie gyvi restauravimo pavyzdžiai ir solidus jų statusas XX a. viduryje gal÷jo padaryti nemažą įtaką besiformuojančiai Lietuvos paveldotvarkai. Lietuvos atveju netiko ir Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo nukent÷jusių ir rekonstruojamų objektų pavyzdžiai. Dauguma Vakarų Europos valstybių architektūros paveldo objektus prad÷jo inventorizuoti jau XIX a., tad nusprendus atstatyti sugriautus pastatus dažnai tur÷ta vertingos mokslin÷s informacijos. Atsižvelgiant į išvardytus veiksnius, galima daryti prielaidą, kad net ir tur÷dami galimybę pasinaudoti kitų valstybių sukaupta patirtimi, Lietuvos restauratoriai atskirais atvejais būtų ieškoję nuo tarptautinių paveldotvarkos principų nukrypstančių sprendimų, nes tokie objektai, kaip Trakų, Biržų pilys, žadinę tautinio identiteto ir romantinius jausmus, l÷m÷ savitus sprendimus. Be to, Lietuvoje n÷ra tokio gausaus gyvenamosios mūrin÷s architektūros palikimo, kaip kitose Vakarų Europos valstyb÷se, tod÷l ir šie pastatai, išskirtiniai Lietuvos architektūros istorijos objektai, vertinti per daug romantizuotai. Tačiau visa tai negali pateisinti Lietuvoje paplitusio stilistinio restauravimo. Visi išvardyti veiksniai rodo, kokia sud÷tinga buvo Lietuvos paveldotvarkos pradžia. Tačiau remiantis šiuolaikinių teoretikų (J. Earlo ir kt.) darbais, reikia atsiriboti nuo sud÷tingos sovietmečio situacijos ir vertinti Lietuvos mūrin÷s architektūros paveldo rekonstravimą ir restauravimą nurodant ne tik teigiamus, bet ir neigiamus aspektus, atskleidžiant, kiek autentiškos informacijos turi paveldotvarkos darbus patyrę objektai. Atliktas tyrimas parod÷, kads atstatytuose Trakų salos pilies pastatuose didesn÷ dalis tūrių,

medžiagos substancijos, architektūros kompozicijos, vidaus erdvių plano, interjero detalių yra ne autentiškos, ne restauruotos pagal išlikusius fragmentus, o sukurtos rekonstrukcijos metu. Biržų pilies rūmų atstatymas, pagrįstas daugiausia moksline informacija, tačiau ir čia neišvengta 335

Plačiau žr. Gazzola, Pietro. The Training of Architect – restorers. In: Monumentum. T.3. 1969, p. 19. Prieiga internetu: http://www.international.icomos.org/monumentum/vo3/index.html [žiūr÷ta 2007 m. rugpjūčio 18 d.]; Earl, John. Building Conservation Philosoph.y Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 54. 336 Paryžiaus Notre Dame, Sainte Chapelle – Paryžiuje, Saint Denis – prie Paryžiaus, Salisburio, Durhemo katedros ir kiti architektūros paveldo objektai.

94

analogijų bei improvizacijos. Šiais atvejais rekonstravimo metodo taikymas sprendžiant visiškai sunykusių dalių ir elementų atkūrimo problemą implikavo paveldotvarkos nuostatoms prieštaraujančius veiksmus. Panaši situacija susiklost÷ ir tyrin÷tuose restauruotuose pastatuose. Nors šiuose pastatuose buvo išlikę autentiškos informacijos, tačiau būta ir informacijos spragų, trukdžiusių visiškai atkurti objektus. Kaip jau min÷ta, nesant aiškios ikonografin÷s medžiagos ar nors menkų autentiškų likučių, architektai-restauratoriai rinkosi detalių „atkūrimo būdus, kurie tarptautiniuose paveldotvarkos dokumentuose įvardyti kaip netinkami“337. Griežtai neigiamai reikia vertinti min÷tus autentiškos medžiagos naikinimo atvejus, nepakankamus objekto natūros tyrimus, nepagrįstai didelius atstatymo tempus. Žinant, kad Trakų salos pilies rekonstrukcijos metu reik÷jo siekti objekto integralumo ir sukurti trūkstamas dalis, apie kurias netur÷ta jokios informacijos, galima pateisinti kai kuriuos naudotus būdus, tačiau ne visi atvejai yra toleruotini. Kaip visiškai netinkamą reik÷tų įvardyti r÷mimąsi analogais iš kitų objektų, juo labiau esančių ne Lietuvoje. Tik Trakų salos pilies atveju galima teigiamai vertinti r÷mimąsi skaičiavimais, to paties objekto detalių pakartojimą, kūrybines autoriaus interpretacijas. Tačiau reikia pabr÷žti, kad tokie sprendimai yra galimi tik išimtiniais atvejais. Kita didel÷ problema, kurią implikavo trūkstamų dalių ar detalių sukūrimas, yra tai, kad steb÷tojas neturi galimybių suvokti, kas yra išlikę autentiška, kas – atstatyta vadovaujantis patikimais duomenimis, o kas – sukurta siekiant objekto integralumo. Tokia informacijos diferenciacijos stoka daro neigiamą poveikį ir architektūros istorijos mokslui: atstatyti objektai pateikiami kaip integrali visuma, nenurodant sudedamųjų dalių autentiškumo laipsnio338. Tod÷l labai svarbu, kad visuomen÷ būtų išsamiai informuojama apie atstatytų objektų pagrįstumą, aiškiai įvardijama, kurios pastato dalys yra autentiškos, kurios – atkurtos pagal autentiškus likučius, kurios – naujai sukurtos. Toliau vertinant rekonstruotus objektus, reikia atkreipti d÷mesį į tai, kad Trakų salos pilis buvo gyva Lietuvos valstyb÷s klest÷jimo liudinink÷, jos griuv÷siuose slyp÷jo ypač didel÷ istorin÷, menin÷-technin÷ vert÷. Sovietin÷s okupacijos priespaudą kenčiančiai lietuvių tautai Trakų salos pilies atkūrimas buvo labai svarbi savojo identiteto išsaugojimo prielaida. Tod÷l atsižvelgiant į šį svarbų aspektą galima teigti, kad pasirinkta rekonstrukcijos metodika buvo teisinga, kritikuotinas tik jos realizavimo procesas. Vertinant Biržų pilies rezidencinių rūmų atstatymą, reikia pasakyti,

kad jai atkurti tur÷ta nemažai informacijos. Ir nors rekonstruojant šį objektą neišvengta r÷mimosi numanymais, prieštaraujančio tarptautin÷s paveldotvarkos nuostatams, vis d÷lto, atsižvelgiant į to laikmečio sąlygas, galima teigti, kad pasirinkta paveldotvarkos metodika taip pat buvo teisinga,

337

Venecijos chartijos 9 str. nurodoma, kad procesas „turi sustoti toje vietoje, kur prasideda prielaidos“. Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 338 Mikulionis, Stanislovas. Trakų salos pilis; Minkevičius; Jonas; Čerbul÷nas Klemensas. Biržų pilis. In: Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. Minkevičius J. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988, p. 103–108, 222–224.

95

pad÷jusi išgelb÷ti objektą nuo visiško suirimo. Toliau ieškant teigiamų rekonstrukcijos aspektų, reik÷tų atkreipti d÷mesį į vertes, kurias įgijo rekonstruoti objektai. Teigiamu reikia laikyti faktą, kad atstatyta Trakų salos pilis ir Biržų rezidenciniai rūmai įgijo naujas, griuv÷sių pavidalu netur÷tas vertes, ryškiau atsiskleid÷ ir buvusios jų vert÷s. Visų pirma reikia pabr÷žti, kad atstačius Trakų salos pilį sustipr÷jo jos identiteto (tapatumo) vert÷339, apr÷pianti plataus spektro emocinius ryšius, siejančius visuomenę su kultūros paveldo objektais. Iš griuv÷sių kylantys Trakų salos pastatai okupuotai lietuvių tautai įkv÷p÷ pasididžiavimo praeitimi jausmą, sustiprino tik÷jimą ateitimi, tapo vienu iš svarbiausių buvusios nepriklausomos valstyb÷s simboliu. Biržų pilies rezidencinių rūmų atstatymas identiteto vert÷s aspektu visų pirma reikšmingas šiaur÷s Lietuvos regiono gyventojams. Žinant, kad Trakų salos ir Biržų pilyse buvo priimami visai Lietuvai, dažnai – ir kitoms Europos valstyb÷ms svarbūs politiniai sprendimai, galima teigti, kad rekonstravus šiuos architektūros objektus, iki tol dvasin÷je plotm÷je saugoti didingos praeities atsiminimai įgijo fizinę raišką ir taip prisid÷jo prie istorinių žinių sklaidos. Taigi paveldotvarkos darbai sustiprino ir padar÷ lengviau perskaitomą šių architektūros paveldo objektų istorinę vertę. Svarbu ir tai, kad visuomenei suprantamesn÷ tapo šių architektūros paveldo objektų meninė-techninė vertė340. Tai ypač išryšk÷ja kalbant apie Trakų salos pilį, kur iš griuv÷sių prik÷lus pastatus buvo atkurtas visas rezidentinis-gynybinis pastatų kompleksas, geriau nei griuv÷siai leidžiantis lankytojui pažinti viduramžiais gyvavusias gynybines ir estetines nuostatas. Rekonstruota Biržų rezidencin÷ pilis atskleid÷ Lietuvoje negausiai išlikusios renesanso architektūros savitumus. Šios vert÷s išryškinimas implikavo ir švietimo vertės341 padid÷jimą. Kaip jau min÷ta, Trakų ir Biržų pilyse žiūrovai randa daug įvairios kultūrin÷s informacijos. Šiems objektams tapus nuolatiniais visuomen÷s traukos centrais, atsiskleid÷ socialinių ryšių vertė342, įgyjanti

vis

svarbesnį

vaidmenį

šiuolaikiniame

komunikacijos

priemonių,

skatinančių

neakivaizdinį bendravimą, pasaulyje. Svarbu pamin÷ti, kad atstatyta Trakų salos pilis ir Biržų rūmai tapo vertingais nekilnojamojo turto ištekliais – įgijo ekonominę vertę343. Svarbu ir tai, kad Trakų salos pilies muziejaus veikla, įvairūs teritorijoje organizuojami renginiai pritraukia nemažai l÷šų344. 339

Siekiant išsaugoti kultūros paveldo objektus, labai svarbi tampa identiteto vert÷, kurios pagrindas glūdi emociniuose visuomen÷s ryšiuose su tam tikrais objektais. Ji apima tradiciją, memorialumą, objekto amžių (senumą), tradiciją, tęstinumą, legendiškumą, dvasinius ir religinius jausmus, susižav÷jimą, sentimentus ir t. t. Plačiau apie identiteto vertę žr. leidinyje Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 20. 340 Plačiau apie meninę-techninę vertę žr. Ibid, p. 21. 341 Plačiau apie švietimo vertę žr. Ibid, p. 22. 342 Plačiau apie socialinių ryšių vertę žiūr÷ti straipsnyje Mason, Randall. Assessing Values in Conservation Planning: Methodological Issues and Choices. In: Assessing the Values of Cultural Heritage. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2001, p. 13. Prieiga internetu: http://www.getty.edu/conservation/publications/pdf_publications/assessing.pdf [žiūr÷ta 2006 m. balandžio 15 d.]. 343 Plačiau apie ekonominę vertę žr. Ibid, p. 14. 344 Trakų istorijos muziejus 2008 m. iš bilietų surinko 3,41 mln. Lt, t. y. beveik triskart daugiau nei gavo biudžetinių l÷šų. Neviera, Valentinas. Muziejuose mažėja lankytojų. In: Veidas 2009, rugpjūčio 3, Nr. 31, p.51.

96

Ieškant atstatymo pavyzdžių, reikia pamin÷ti, kad XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Kanadoje Kvebeko mieste Place Royale rajone buvo atkurtas 40 namų kvartalas. Viena iš šio kvartalo atkūrimo priežasčių buvo siekis atgaivinti prancūziškos bendruomen÷s nacionalinį identitetą. Svarbu ir tai, kad šiandien šis projektas vertinamas nevienareikšmiškai: vienas iš labiausiai kritikuojamų aspektų yra tai, kad atstatant kvartalą buvo skirtas nepakankamai d÷mesio atkuriamų objektų kuo didesniam priartinimui prie buvusių originalų345. Taigi Trakų salos pilies atstatymas to meto pasauliniame kontekste nebuvo visiškai išskirtinis. Trakų salos pilies ir Biržų rezidencinių rūmų rekonstravimą, nepamirštant visų paveldotvarkos nuostatų neatitinkančių veiksmų, išimties tvarka ir tik iš dalies galima vertinti teigiamai. Tačiau šių architektūros objektų rekonstrukcijos negali būti sektinu pavydžiu. Vienareikšmiškai negalima vertinti ir ištyrin÷to sovietmečiu atlikto restauravimo pavyzdžių, tačiau akivaizdu, kad jei šie paveldotvarkos darbai nebūtų atlikti, Lietuvos architektūros istorijoje žioj÷tų daug spragų. Tod÷l visų pirma reikia prisiminti, kad atlikti architektūros tyrimai ne tik pad÷jo atstatyti prarastas stilistines kompozicijas, bet ir tapo svarbiu Lietuvos architektūros istorijos žinių šaltiniu. Nevykdžius paveldotvarkos darbų, Vilniaus, Kauno, K÷dainių senamiesčiuose netur÷tume gotikos ir renesanso stiliaus gyvenamųjų namų pavyzdžių. Restauruoti pastatai senamiesčiuose sukūr÷ erdvę skleistis identiteto, meninei-techninei ir ekonominei vertei. XX a. antrojoje pus÷je didelei daliai tautos persik÷lus iš kaimų į miestus, atnaujinti paveldo objektai rodo šimtmečius skaičiuojančią lietuviškų miestų tradiciją. Steb÷tojas gali gyvai skaityti senųjų miestų istoriją, tačiau čia susiduriame ir su informacijos objektyvumo trūkumais. Autentiškų formų pakartojimų ir XX a. pabaigos interpretacijų pastatuose neįmanoma atskirti. Mokslininkas J. Earlas teigia, kad „pagrįstai galime jaustis apgauti ir apvogti, jei mūsų susižav÷jimą, pagarbą keliantis mūras iš tiesų datuojamas 1950 m.“346. Tokiu būdu savo prasmę praranda viena iš svarbiausių – pažintinė – vert÷. Taigi galima teigti, kad restauruojant dažniau reik÷jo daryti atodangas, o ne atkurti / sukurti visą prarastą kompoziciją. Vertinant sovietmečio restauravimą, tampa akivaizdu, kad esama ir teigiamų, ir neigiamų šio proceso pasekmių. Svarbu priminti, kad restauratoriai, koreguodami senuosius pastatus, sukūr÷ naujus miestovaizdžius, naujus pastatų ryšius su aplinka, padar÷ juos senamiesčių dominant÷mis. Kaip teigia J. Earlas, prie tokios situacijos prisid÷jo patriotizmas, romantizmas, menin÷s ambicijos347. Šie žodžiai skirti XIX a. Prancūzijos restauravimo tendencijoms apibūdinti, tačiau galima pasteb÷ti artimų paralelių su sovietmečio Lietuva. Atliktas tyrimas parod÷, kad sovietmečiu Lietuvoje gyvavo tik dvi tarpusavyje glaudžiai susijusios vert÷s – estetin÷ ir senumo, tod÷l 345

Bumblauskas, Alfredas. „Nelengvas paveldas“: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo problemiškumas. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 14. Plačiau apie Place Royal kvartalą žr. internete: http://whc.unesco.org/en/list/300. 346 Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 102. 347 Ibid, p. 54.

97

gotikos, renesanso ir stilistiškai grynos baroko architektūros pastatai buvo laikomi vertais būti atkurti ir išsaugoti. Analizuojant Lietuvos paveldotvarkos darbus, pasteb÷tas XIX a. Prancūzijos paveldotvarkai būdingų klaidų kartojimas – noras atkurti kuo senesnį architektūros sluoksnį, siekis kuo estetiškiau baigti architektūrinę kompoziciją. Tęsiant sovietmečiu atliktų paveldotvarkos darbų vertinimą, labai svarbu nustatyti jų poveikį šiandieninei paveldotvarkai. 3.2 1990–2008 m. paveldotvarkos tendencijos XX a. devintojo dešimtmečio antrojoje pus÷je prad÷jus keistis SSRS vidaus politikai, bandyta įtvirtinti tam tikrą liberalizmą, viešumą. Lietuvoje prad÷jo kurtis neformalios organizacijos, aktyviai dirbusios kultūros paveldo išsaugojimo srityse (Vilniuje „Žemyna“, „Talka“, Kaune „Atgaja“). Išskirtinis vaidmuo teko 1987 m. geguž÷s m÷nesį įkurtam Lietuvos kultūros fondui (LKF). Formaliai šią organizaciją įsteig÷ LSSR Kultūros ministerija, kaip Maskvoje veikusios centrin÷s institucijos padalinį, tačiau iš tiesų fondas veik÷ nepriklausomai ir tai buvo pirmas svarbus žingsnis valdžios monopolijos griovimo link. LKF pl÷tojo paminklosaugos veiklą, rūpinosi kultūros vertybių atskleidimu, tyrimais ir sklaida visuomen÷je, l÷šų, reikalingų objektams tvarkyti, rinkimu, k÷l÷ viešumon bažnyčių, vienuolynų grąžinimo religin÷ms bendruomen÷ms klausimus348. Paveldo apsaugos problemų klausimu aktyviai diskutavo ir architektūros bei meno istorikai349. Kultūros paveldo problemos tapo labai svarbia Atgimimo laikų tema. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atsiv÷r÷ naujos galimyb÷s prad÷ti tvarkyti sakralinius pastatus (sovietmečiu tai buvo beveik neįmanoma). Tai reišk÷ ne tik kiekybinį, bet ir kokybinį pokytį. Viena vertus, sakralinių pastatų restauravimas reikalavo naujų specifinių žinių, kita vertus, jų vidaus erdv÷ per šimtmečius, nepaisant įvairių perstatymų, išlaik÷ esminius kanoninius plano struktūros principus (tai visai nebūdinga gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams). Atrodytų, kad Atgimimo laikotarpiu sustipr÷jęs d÷mesys kultūros paveldo vertyb÷ms, atsiradusi galimyb÷ laisvai naudotis pasaulin÷s paveldotvarkos teorijos ir praktikos žiniomis, Nepriklausomyb÷s metais tur÷jo pad÷ti keisti ir paveldosaugos bei paveldotvarkos specialistų požiūrį į kultūros vertybes. Tačiau, kaip rodo praktika, didelių pokyčių šioje srityje neįvyko. Tipišką situaciją, susiklosčiusią po 1990 m., liustruoja Valdovų rūmų Vilniuje atstatymas. Kaip žinoma, iš šių rūmų in situ buvo išlikę tik rūsiai ir pamatai. Tačiau netrukus po to, kai 348

Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija / Red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 456. 349 Levandauskas, Vytautas (pasirašyta slapyvardžiu Levas Vilkauskas). Kultūros paminklai – istorijos veidrodis. In: Kauno tiesa, 1987, geguž÷s 23, Nr. 119, p. 3; Levandauskas, Vytautas. Restauruokime Antalieptės paminklus. In: Statyba ir architektūra, 1987, Nr. 12, p. 22–23; Levandauskas, Vytautas. Ar įveiksim kryžių baimę? In: Literatūra ir menas, 1988, rugs÷jo 3, Nr. 9, p. 13; Levandauskas, Vytautas. Prie dvarų griuvėsių. In: Kultūros barai, 1989, Nr. 6, p. 42–45. Levandauskas Vytautas. Gelbėkime dvarų sodybas! In: Lietuvos aidas, 1990, liepos 4, nr. 30, p. 5; Miškinis, Algimantas. Kultūros paveldas ir jo apsaugos bei tvarkymo problema; Lukšionyt÷-Tolvaišien÷ Nijol÷. XIX–XX a. pr. Architektūra apsaugos pranašumai ir kt. straipsniai. In: Lietuvos kultūros kongresas / sud. G. Kvieskien÷. Vilnius:Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, 1991, p. 33–38, 322–326, 317–350.

98

1987 m. buvo prad÷ti archeologiniai tyrimai, prasid÷jo siūlymai visiškai atstatyti Valdovų rūmus. Archeologinių tyrimų metu rasti architektūros detalių likučiai dar labiau sustiprino atstatymo šalininkų pozicijas. 1989 m. menotyrininkas Vladas Dr÷ma teig÷, kad valdovų rūmų atstatymas „yra grynai utopistin÷ svajon÷“, tačiau šį teiginį grind÷ ne informacijos, o specialistų stoka350. Kaip teisingai pasteb÷jo istorik÷ R. Čepaitien÷, V. Dr÷ma neatmet÷ galimyb÷s atstatyti Valdovų rūmus, bet nurod÷ priemones šiam tikslui pasiekti351. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje susiformavo dvi priešingos nuomon÷s: vieni pasisak÷ už atstatymą, kiti – prieš352. Šiame procese labai aktyviai dalyvavo

ir

pritariančiųjų

grupei

atstovavo

vienas

iš

Lietuvos

politinių

lyderių

Algirdas Brazauskas353. Politikų parama atstatymo šalininkams buvo labai reikšminga: 2000 m. spalio 6 d. Lietuvos Respublikos Seimas pri÷m÷ specialų Valdovų rūmų atkūrimo įstatymą354. Netrukus, tų pačių metų spalio 23–24 d. regionin÷je konferencijoje Rygoje buvo priimta Rygos chartija D÷l autentiškumo ir istorin÷s rekonstrukcijos kultūros paveldo atžvilgiu355. Reikia prisiminti, kad šioje chartijoje, atsižvelgiant į posovietin÷je erdv÷je esančių valstybių specifinę kultūros paveldo pad÷tį, į didelius kultūros paveldo objektų nuostolius, buvo apibr÷žti išskirtiniai atvejai, kai objektą galima rekonstruoti, tačiau nurodyta, kad tam turi būti pakankamai mokslinių duomenų356. Taigi Lietuvoje nutarimas atstatyti Valdovų rūmus buvo priimtas anksčiau už Rygos chartiją. Galima daryti prielaidą, kad Rygos chartijos dokumento tekstas buvo žinomas iš anksto, tačiau bent formaliai buvo galima sprendimą d÷l Valdovų rūmų atkūrimo priimti po tarptautinio dokumento patvirtinimo. Vis d÷lto pagrindin÷ problema glūdi ne Valdovų rūmų atstatymo patvirtinimo datoje, o pačiame sprendime. Atsakymą į sud÷tingą klausimą „Atstatyti ar ne?“ 350

„Šiandienin÷mis mūsų gyvenimo sąlygomis bei turimomis galimyb÷mis, ypač stokojant profesionaliai moksliškai paruoštų architektų restauratorių, architektūrologų bei dail÷s istorikų, nuodugniai pažįstančių Lietuvos architektūros istoriją nuo seniausių laikų, jos stilių kaitą ir tautinę specifiką, ryžtis atstatyti Vilniaus žemutin÷s pilies reprezentacinius kunigaikščių rūmus yra grynai utopin÷ svajon÷.“ Dr÷ma, Vladas. Ad fontes, cives! In: Krantai, 1989, Nr. 4, p. 33. 351 Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 355. 352 Steponavičien÷, Daiva. Valdovų rūmai. Vizija; Urbanavičius, Vytautas. Valdovų rūmų ateitis: užkasti ar atstatyti. In: Baltų archeologija. 1996, nr. 1 (8), p. 35; p. 26–29; Žemaityt÷, Agn÷. Dėl Valdovų rūmų atstatymų yra entuziastingų šalininkų ir griežtų kritikų. In: Respublika. 1999 vasario 6, p. 22; Jučas, Mečislovas. D÷l Vilniaus Žemutinës pilies rūmų atstatymo; Kitkauskas, Napoleonas. Žemutin÷s pilies Valdovų rūmai: tyrimas, atkūrimo vizija ir prasm÷. In: Dienovidis. 2001 sausis, p. 5; p.15–19; ir kt. 353 Zubrys, Antanas. Didysis Lietuvos statytojas. In: Lietuvos rytas, 2006, spalio 6 d. 354 Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas. Vilnius, 2000-10-17, nr. VIII–2073. In: Valstybės žinios. 2000, nr. 92–2889, p. 88–89. 355 http://www.vsaa.lt/rygos_chart.htm 356 Rygos chartijoje suformuluoti tokie kultūros paveldo objektų atstatymą apibr÷žiantys teiginiai: 5. kultūros paveldo kopijavimas yra apskritai klaidingas praeities liudijimo vaizdavimas ir kiekvienas architektūros kūrinys tur÷tų atspind÷ti jo paties sukūrimo laiką, taigi dažnai architektūrinei situacijai derantis naujas pastatas gali įsijungti į aplinkos kontekstą; 6. esant išskirtinėms aplinkybėms, kultūros paveldo, prarasto d÷l stichinių gamtos ar žmonių veiklos sukeltų nelaimių, rekonstrukcija gali būti priimtina, kai su tuo susijęs paminklas turi išskirtinę meninę, simbolinę ar aplinkos (miesto ar kaimo) reikšmę regiono istorijai ar kultūroms; su sąlyga, kad yra atitinkama tyrimų ir istorin÷ dokumentacija (tarp jų ikonografin÷, archyvin÷ ar natūros įrodymai); kad rekonstrukcija nefalsifikuoja viso miesto ar kraštovaizdžio konteksto; ir kad nebus pažeistas esantis reikšmingas istorinis audinys; ir visada su sąlyga, kad rekonstrukcijos poreikis buvo nustatytas per išsamias ir atviras konsultacijas tarp valstyb÷s ir vietos valdžios bei su tuo susijusios visuomen÷s.

99

suteikia visi XX a. priimti paveldotvarkos dokumentai, tarp jų ir Rygos chartija357: bet kokie paveldotvarkos darbai turi tur÷ti pakankamą mokslin÷s informacijos kiekį, laisvos interpretacijos yra negalimos. Taigi kyla pats svarbiausias klausimas: ar tur÷ta pakankamai mokslin÷s medžiagos Valdovų rūmams atstatyti? Žinant, kad pagrindin÷ patikima informacija buvo surinkta tik iš archeologinių tyrimų, galima teigti, kad duomenų apie rūmų aukštį, stogų formą, angų skaičių, vidaus planą netur÷ta. Atstatymo šalininkai vienu iš informacijos šaltinių, pagrindžiančių rūmų atkūrimą, laik÷ P. Smuglevičiaus piešinius, tačiau, kaip jau min÷ta antroje šio darbo dalyje, dail÷s darbų

patikimumas

yra

nedidelis

d÷l

autoriaus

romantinių

interpretacijų.

Istorikas

Alfredas Bumblauskas, aktyviai dalyvavęs Valdovų rūmų likimo sprendimo procese, rašydamas apie autentiškos informacijos kiekį, teigia: „Iki šiol nerasti rūmų br÷žiniai (planai), inventoriai. Nedisponuojama tiksliais rūmų fasadų piešiniais. Ikonografinių šaltinių sąrašas labai skurdus: yra kelios XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios dailininko P. Smuglevičiaus Valdovų rūmų egzistavimo metu pieštos sepijos358, kuriose matome ne visą Valdovų rūmų vaizdą; disponuojama XIX a. pradžios piešiniais, perpieštais iš senesnių ar atminties, t. y. jau po rūmų nugriovimo (M. Pšibilsio, J. Ozemblovskio ir kt. litografijos). N÷ra ikonografin÷s medžiagos, susijusios su rūmų interjerais. Rasta nedaug istorinių šaltinių, kuriuose būtų nurodytos Valdovų rūmų patalpų paskirtys bei jų tarpusavio ryšiai. Esant informacijos trūkumui iškyla kolizija ne tik su Venecijos, bet ir Rygos chartija, patvirtinusia atitinkamų tyrimų ir istorin÷s dokumentacijos reikalavimą. Valdovų rūmų atkūrimo projektų konkursą laim÷jęs autorių kolektyvas pripažino, kad esant tokiam informacijos kiekiui reikia kalb÷ti ne apie pastato atkūrimą, bet naujo pastato statybą.“359. Vertinant Valdovų rūmų atstatymui turimos autentiškos informacijos kiekį pagal tarptautin÷s paveldotvarkos dokumentus, tenka pritarti istorikui A. Bumblauskui, kad atkūrimui pagrįsti tur÷ta per mažai mokslin÷s informacijos. Lyginant atstatytą Trakų salos pilį ir Vilniuje baigiamus atstatyti Valdovų rūmus, akivaizdu, kad Trakų salos pilies atveju tur÷ta žymiai daugiau autentiškų duomenų, pastatų sienose yra išlikę ne tik autentiško mūro, bet ir architektūros detalių likučių. Be to, Trakų salos pilis atstatyta nedaug pakitusioje salos aplinkoje, o Valdovų rūmai buvo įsprausti į jau XIX a. susiklosčiusį urbanistinį kontekstą. Rimtų abejonių kelia ir tokių objektų statymas siekiant tautinio identiteto. Juk autentiškumas yra labai svarbus veiksnys, sudarantis galimybę tautinio identiteto sklaidai, tod÷l kyla abejonių, ar XXI a. interpretacijos ir substancijos derinys skleis teisingą istorinę, simbolinę, meninę informaciją (žr. 122 - 124 pav.). Svarbu pamin÷ti, kad Valdovų rūmų atstatymo peripetijos paskatino Lietuvos paveldosaugos ir

357

At÷nų chartija (1931), Venecijos Chartija (1964), Burra Chartija (1999), Rygos Chartija. Čia reikia prisiminti, kad dailininkų piešiniuose dažnai būna netikslumų, autorių interpretacijos ir pan. 359 Bumblauskas, Alfredas. „Nelengvas paveldas“: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo problemiškumas. In: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2006, p. 19–20. 358

100

paveldotvarkos specialistus suformuluoti rekomendacijas, apibr÷žiančias atstatomų objektų lygius ir tipus360. Autoriai siūlo pagal turimos informacijos kiekį objektus atstatyti tokiu principu: 1) objekto kopijos – maketo kūrimas taikomas turint išsamių mokslinių duomenų; 2) objekto istorinio įvaizdžio kūrimas taikomas turint dalinių mokslinių duomenų; 3) objekto sąlyginis tūrio ar jo vietos pažym÷jimas taikomas neturint mokslinių duomenų. (Čia kyla klausimas, kaip galima pažym÷ti objekto tūrį, jei n÷ra jį apibr÷žiančios mokslin÷s informacijos.) Atkuriant istorinį įvaizdį ar sąlyginai pažymint objektą, informacijos trūkumą siūloma kompensuoti interpretacija, improvizacija ir sąlyginio (asociatyvaus) vaizdo atkūrimu remiantis konkrečiu istoriniu architektūros laikotarpiu361. Tokios autorių rekomendacijos, išskyrus objekto kopijos – maketo atvejį362, prieštarauja tarptautin÷s paveldotvarkos nuostatoms, jose pastebimas kultūros paveldui svarbiausio autentiškumo kriterijaus ignoravimas ir romantinis paveldo interpretavimas. Taigi Valdovų rūmų atstatymas rodo, kad Nepriklausomyb÷s metais nepasikeit÷ sovietmečiu susiformavusi kultūros paveldo samprata, liko neįsisąmoninta objektų autentiškumo svarba, tęsiama ydinga istorijos koregavimo tradicija. Toliau analizuojant po 1990 m. vykusius paveldotvarkos darbus, pastebimas ir sovietmečiu susiformavusių restauravimo problemų sprendimų tęstinumas. Ši tendencija turi ir teigiamų išimčių, tačiau tokių išimčių būta ir sovietmečiu. Siekiant geriau atskleisti situaciją, galima paanalizuoti du 1992–2008 m. laikotarpiu restauruotus objektus – 1992–1994 m. restauruotą Šv. Gertrūdos bažnyčią Kaune ir Siesikų dvaro rezidencinius rūmus, kuriuose darbai vyksta nuo

1996 m. ir dar n÷ra baigti. Šie objektai pasirinkti neatsitiktinai: juos tvarkant, pritaikytas sud÷tingiausias visiško pastato restauravimo metodas, tad didel÷s apimties paveldotvarkos darbų pobūdis pad÷jo lengviau atskleisti vyraujančias tendencijas. Analizuojant Šv. Gertrūdos bažnyčios ir Siesikų dvaro rezidencinių rūmų paveldotvarką, daugiausia d÷mesio skirta restauravimo būdams nustatyti. Visų pirma reikia pasakyti, kad restauruojant Šv. Gertrūdos bažnyčią dažniausiai naudotasi mokslinių tyrimų informacija. Be abejo, šio būdo panaudojimą l÷m÷ išlikęs autentiškos informacijos kiekis, tačiau pastebima ir restauravimo projekto autorių Irena Vaškelien÷s, Irmos Grigaitien÷s ir Nijol÷s Šv÷gždien÷s nuostata nekurti daugiau, nei leidžia patikimi duomenys (išskyrus bokšto smail÷s atstatymą, kuris v÷liau bus aptartas šiek tiek plačiau). Restauruojant bažnyčią, remiantis natūros duomenimis, buvo atidengti ir konservuoti gotikiniai fasadai ir neblogai išlikusios architektūros detal÷s. Natūros tyrimų duomenų užteko bokšto visų keturių aukšto eksterjero kompozicijai atkurti pirmajame aukšte atidengiant atvirų arkų bokšto prieangį, kiti elementai 360

Glemža, Jonas; Katilius, Audronis; Purlys Evaldas. Kultūros vertybių atstatymo problemos ir metodai. In: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius: Savastis, 2000, p. 70–72. 361 Ibid, p. 70–72. 362 Šis atvejis neprieštarauja Rygos chartijai.

101

konservuoti arba atstatyti tik minimaliai. Gausių architektūros duomenų d÷ka vakariniame ir šiauriniame fasaduose didžiojoje dalyje presbiterijos ir apsid÷je taip pat buvo atkurta ankstyvoji bažnyčios architektūros kompozicija363 (žr. 125 - 127 pav.). Atkuriant

Siesikų

rūmų

renesanso

fasadų

kompoziciją

(projekto

autor÷

–

Gražina Kirdeikien÷) mokslinių tyrimų duomenimis buvo pagrįstas tik pavienių elementų atkūrimas. Iš visų rūmų fasadus skaidančių trisdešimt aštuonių langų tik vienas šiaurinio fasado pirmojo aukšto langas buvo išlikęs autentiškas, demonstruojantis renesanso vaizdą364, likę langai atkurti pasitelkus kitus restauravimo būdus (žr. 133 pav.). Trūkstant architektūros tyrimų duomenų, naudotos ir mokslinių tyrimų inspiruotos loginės interpretacijos. Remiantis šiuo būdu, buvo atstatytos kai kurios Šv. Gertrūdos bažnyčios architektūros detal÷s. Tai – rytinis ir vakariniai frontonai, kurie kadaise keičiant stogo aukštį buvo pažeminti. Vakarinis frontonas restauruotas paaukštinant ir atkuriant sunaikintų pusapskritiminių nišų ir jose esančių apskritimo formos nišeles. Trūkstama informacija papildyta duomenimis, gautais sud÷jus duomenis apie pietin÷je ir šiaurin÷je frontonų dalyse išlikusius elementus (žr. 129 pav.). Rytiniame frontone atstatytas pirminis aukštis ir remiantis išlikusių elementų duomenimis bei matematiniais skaičiavimais atstatytos plokštumą skaidančių stulpelių viršutin÷s dalys (žr. 127, 128 pav.). Tuo pačiu principu remiantis atstatyta ir sudegusi zakristijos viršutin÷ dalis (žr. 126 pav.). Buvo išlikusi didel÷ dalis pietinio fasado navos langų ir presbiterijos durų angos bei sieną skaidančių nišų, tod÷l jas atkurti nebuvo sud÷tinga365 (žr. 130 - 132, 127 pav.). Restauruojant Siesikų rūmus, pagal išlikusius langų fragmentus nustačius jų ritmą, sukurtos pirmojo ir antrojo aukšto langų eil÷s366, tačiau jų formos atkurtos kitu būdu. (žr. 134 pav.) Pereinant prie mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinio naudojimo, pravartu dar kartą pamin÷ti, kad tai – tarptautinių paveldotvarkos nuostatų neatitinkantis restauravimo būdas. Restauruojant Šv. Gertrūdos bažnyčią, šiuo būdu nesiremta ir tai rodo teisingai pasirinktą restauravimo koncepciją. Siesikų rūmų pagrindiniai architektūros elementai, langų ir durų angų formos, priešingai, atkurtos remiantis mokslinių tyrimų kūrybine interpretacija. Pirmajame aukšte langų angos atkurtos pagal min÷tą šiauriniame fasade išlikusį langelį, ir tai yra r÷mimasis analogija. Antrojo aukšto langai atkurti iš autentiškų likučių, tačiau jų aukštis, neturint informacijos, naujai 363

Respublikinės reikšmės XV – XVI a. architektūros paminklas Šv. Gertrūdos bažnyčia; Kaunas Laisvės al. 101. Paruošiamieji darbai. Architektūriniai tyrimai – zondavai ir fotofiksacija. T. VII, 140 p. Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios archyvas. Susisteminta informacija apie Šv. Gertrūdos bažnyčios architektūrinius tyrimus išd÷styta: Gedzevičiūt÷, Vaida. Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia: istorinė-architektūrinė raida ir restauravimo vertinimas: menotyros bakalauro darbas, vadov÷ J. Butkevičien÷. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, p. 18–32. 364 Kirdeikien÷, Gražina. Siesikų dvaro centrinių rūmų restauravimo projektas: mašinraštis. Vilnius: PRPI, 1994. G. Kirdeikien÷s asmeninis archyvas. Susisteminta informacija apie Siesikų rūmų architektūros tyrimus išd÷styta: Baublien÷, Lina. Siesikų dvaro restauravimo koncepcijos ir rezultatų vertinimas: menotyros bakalauro darbas, vadov÷ J. Butkevičien÷. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 24–35. 365 Susisteminta informacija apie Šv. Gertrūdos bažnyčios architektūros tyrimus išd÷styta: Gedzevičiūt÷, op cit, p. 18– 32. 366 Susisteminta informacija apie Siesikų rūmų architektūros tyrimus išd÷styta: Baublien÷, op cit., p. 24–35.

102

sukurtas. Tokiu pat būdu buvo restauruojama ir pietinio fasado pagrindinio į÷jimo renesansin÷ durų anga, kurios didžioji dalis XIX a. pradžioje buvo sunaikinta. Kvadratinio ir apskrito plano bokštelius skaidančios angos taip pat atkurtos klasicistinių langų vietoje įkomponuojant renesansinius, kurių forma parinkta pagal analogus. (žr. 136 - 137 pav.) Apskrito plano bokšto antrajame aukšte, neturint jokios informacijos, tik remiantis pirmojo aukšto analogu, vietoje klasicistinių durų suformuota šaudymo anga367 . Restauruojant šiuos architektūros paveldo objektus, buvo neišvengta ir kūrybinės interpretacijos. Neturint jokios informacijos apie buvusią autentišką formą ir aukštį, sukurti Šv. Gertrūdos bažnyčios bokšto piramidinis stogelis368 (žr. 126, 128 pav.) ir Siesikų rūmų pagrindinio korpuso keturšlaitis stogas bei abiejų bokštelių piramidiniai stogai369 (žr. 133, 136, 137 pav.). Abiem nagrin÷jamais atvejais stogai buvo sukurti interpretuojant gotikos ir renesanso architektūros tema. Šv. Gertrūdos bažnyčios restauravimą reikia vertinti teigiamai. Iki restauravimo buvo išlikusi XIX a. pr. – XX a. pr. palaipsniui suformuota šio sakralinio objekto architektūros kompozicija, netur÷jusi didel÷s menin÷s vert÷s. Taigi pasirinktas gotikin÷s kompozicijos atkūrimas, kuriam tur÷ta pakankamai medžiagos, išskyrus bokšto stogą, visiškai pasiteisino, nes buvo sugrąžinta sunykusi XV a. pab. – XVI a. pr. architektūros stilių demonstruojanti kompozicija. Siesikų rūmų renesansin÷s architektūros atkūrimo negalima vertinti teigiamai. Šiam architektūros paveldo objektui vis d÷lto parinkta netinkama restauravimo koncepcija, nes, kaip parod÷ atliktas tyrimas, medžiagos renesanso kompozicijai sukurti tur÷ta nedaug, informacijos spragos užpildytos remiantis tarptautin÷ms paveldotvarkos nuostatoms prieštaraujančiais būdais. Reikia pabr÷žti, kad restauravimo metu buvo sunaikinta autentiška klasicistin÷, istorisrin÷ kompozicija ir to laikotarpio mūras. Siesikų rūmų restauravimas rodo, kad iki šių dienų išliko ydinga senesnių architektūros sluoksnių atkūrimo praktika ir klasicistin÷s architektūros naikinimo tendencijos. Analizuojant Nepriklausomyb÷s laikotarpiu atliktus paveldotvarkos darbus, matyti ir teigiamų, ir

neigiamos sovietmečio tradicijų poveikis. Tai susiję ne tik su rekonstravimo ir

restauravimo darbais, bet ir su visomis paveldo saugojimo ir sklaidos sritimis. Viena iš didžiausių problemų šiandien yra neužtikrintas informacijos prieinamumas. Atlikus paveldotvarkos darbus, nerengiamos mokslin÷s ataskaitos, tyrimų ir projektavimo medžiaga tampa tik autoriaus ir užsakovo nuosavybe. Kyla klausimas, d÷l kokių priežasčių susiklost÷ tokia specifin÷ Lietuvos paveldotvarkos pad÷tis? Atsakymo į šį klausimą ieškoma kitame skyriuje.

367

Ibid, p. 34–35. Susisteminta informacija apie Šv. Gertrūdos bažnyčios architektūros tyrimus išd÷styta: Gedzevičiūt÷, op cit, p. 18– 32. 369 Susisteminta informacija apie Siesikų rūmų architektūrinius tyrimus išd÷styta: Baublien÷, op cit., p. 24–35. 368

103

3.3 Veiksniai lėmę paveldotvarkos darbų pobūdį Ištyrin÷jus sovietmečiu atliktus rekonstravimo ir restauravimo darbus, nustačius nemažą kiekį tuo metu susiformavusių neigiamų tendencijų ir jų tąsą Nepriklausomyb÷s metais, svarbu įvardyti priežastis, l÷musias tokią paveldotvarkos pad÷tį. Visų pirma reikia prisiminti, kad tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomyb÷s laikotarpiu paveldotvarkos darbų koncepcijas l÷m÷ ir vis dar lemia siekis atstatyti kuo senesnius architektūros sluoksnius. Analizuojant paveldotvarkos darbus, pasteb÷tas ir nepagrįstai išpl÷stas autentiškos medžiagos vertinimas. Mažas prarastos detal÷s fragmentas laikomas labai reikšmingu informacijos šaltiniu, kuriuo remiantis sukurti fragmentai pristatomi kaip autentiški. Esant tokiai išankstinei atkūrimo nuostatai ir komplikuotam autentiškumo suvokimui, susiklost÷ didžioji dalis neigiamų Lietuvos paveldotvarkos darbų tendencijų. Tad kyla klausimas, kod÷l toks svarbus tapo senosios architektūros atkūrimas arba sukūrimas, o ne autentiškos informacijos išsaugojimas? Norint atsakyti į šį klausimą reikia pažvelgti į Lietuvos sovietmečio paveldotvarką iš skirtingų istorin÷s perspektyvos taškų. Visų pirma pravartu išsiaiškinti, kaip paveldas buvo suvokiamas Lietuvoje tarpukariu ir sovietmečiu. Istorik÷ R. Čepaitien÷, nagrin÷dama kultūros paveldo pad÷tį tarpukariu, pasteb÷jo, kad tuo metu nepasinaudota gotikos kultūriniu palikimu370. Iš tiesų tuo metu susiklost÷ keista situacija: prezidento A. Smetonos režimas, aukštinęs LDK laikus, išlikusio materialaus tų laikų palikimo neįtrauk÷ į propagandinę sklaidą. Kod÷l taip atsitiko, gali pad÷ti atsakyti J. Markevičien÷, teigianti, kad Lietuvos istorija, jos ilgaamž÷s okupacijos, specialiai skatinusios žodį, atskirtą nuo tikrov÷s palikimo, subrandino simbolinį praeities matymą. Šiam mąstymo būdui svarbus ne tiek konkretus išsaugotas praeities daiktas, kiek prisiminimas apie jį371. Taigi tarpukariu visa Lietuvos politin÷ ir kultūrin÷ praeitis pateko į simbolinio suvokimo sritį. Toks suvokimas implikavo perd÷tą nacionalinių herojų, mitų, tautinių švenčių sureikšminimą, stūmusį gyvus žmones, autentišką istoriją ir jos materialius ženklus į šalį. Taip susiklost÷ abejingas valdžios ir didel÷s dalies tautos požiūris į materialų kultūros paveldą. Kita vertus, lietuviams miesto ir dvarų paveldas buvo svetimas. Iki Nepriklausomyb÷s atgavimo dauguma lietuvių tautyb÷s atstovų gyveno kaimuose ir miesteliuose, o miestuose jie sudar÷ mažumą, tad miesto architektūra jiems tikrai nebuvo sava. Tą patį galima pasakyti ir apie dvarus. Anot B. Sruogos, bajorija buvo tarsi nuo tautos atskilusi šaka, tod÷l jos palikimas taip pat nebuvo priimtas kaip savas373. Svarbiausiais

370

Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 101. 371 Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldo samprata Lietuvoje: Žvilgsnis į prabėgusį dešimtmetį. In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 38. 373 Čepaitien÷ Rasa, Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo sampratos modernioje Lietuvoje. Vilnius Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 61.

104

paveldo objektais lietuviams tapo visa, kas susiję su gimtuoju žodžiu ir valstiečio pasaul÷žiūra, taigi kultūros palikimas, netur÷jęs min÷tųjų ženklų, nepateko į puosel÷jamų vertybių sąrašą. Per dvidešimt dvejus Nepriklausomyb÷s metus materialaus paveldo svarba nebuvo įsisąmoninta, jis nelaikytas autentišku garbingos praeities įrodymu, tod÷l ir nesulauk÷ deramo valdžios ir visuomen÷s d÷mesio. V÷lesniu sovietmečio laikotarpiu kultūros paveldo saugojimo ir tvarkymo pad÷tis buvo labai sud÷tinga. Nors oficialioji paminklosauga sudar÷ apsaugos regimybę, vis d÷lto suvokiant, kad kultūros paveldas yra tautos galimyb÷ atsikurti, perteikti tradicijas ir išlikti savimi, jis (kultūros paveldas) buvo saugojamas paviršutiniškai, o dažnai, prisidengus ideologija ir tendencingai suformuotomis vert÷mis, netgi naikinamas374. Ypač nepagarbiai elgtasi su sakraliniais pastatais, kurie dešimtmečius stov÷jo neprižiūrimi, buvo pl÷šiami, dažnai pritaikomi kitai paskirčiai. Pasaulietinių pastatų išsaugojimui buvo skiriama nemaža d÷mesio, tačiau, kaip jau ne kartą min÷ta, atliktas tyrimas parod÷, kad atstatymo / atkūrimo koncepcija ir jos įgyvendinimas dažnai implikuodavo autentiškos informacijos ignoravimą, naikinimą. Tuo metu autentiškumas buvo tapatinamas su pirmapradžiu objekto pavidalu. Čia kyla klausimas: kod÷l taip elgtasi? Ieškant atsakymų, reikia prisiminti, kad sovietin÷s ideologijos gijos, apraizgiusios visas viešojo ir privataus gyvenimo sferas, nepaj÷g÷ persmelkti daugelio žmonių sąmon÷s ir pasąmon÷s. Per paskutinius šimtmečius susiformavusi simbolin÷ lietuvių pasaul÷jauta v÷l tur÷jo palankią erdvę tarpti ir skleistis. Garbinga Lietuvos praeitis tapo atramos tašku, padedančiu neprarasti tautin÷s savimon÷s, ir tokios sąlygos l÷m÷ neteisingą autentiškumo tapatinimą su pirminiu būviu. Architektūros vertybių perkūrimą veik÷ simbolinis praeities matymas, ir būtent šis veiksnys labiausiai l÷m÷ plačiai paplitusią tendenciją bet kokia kaina atstatyti kuo senesnę architektūros formą. Architektūros paveldas nebuvo suvoktas kaip istorinis dokumentas, tod÷l kadaise prarastos kompozicijos detal÷s buvo sukuriamos arba nukopijuojamos ir pateikiamos kaip autentiškos. Kita priežastis, l÷musi tokį elgesį su architektūros paveldu, – tarpukario laikotarpiu susiformavęs romantinis požiūris į Lietuvos praeitį, nepaprastai idealizuojantis seniausius istorinius laikus. Objektyvių žinių trūkumas ir ideologinis spaudimas sovietmečiu sudar÷ galimybę LDK klest÷jimo idealizavimui tapti savotiška pasyvios rezistencijos forma. Galima teigti, kad toks praeities suvokimas skatino kai kuriuos restauratorius demonstruoti kuo senesnius architektūros klodus, dažnai imtis sp÷jamų formų ir detalių sukūrimo. Svarbus buvo formos pavidalas, bet ne jos (juo labiau – substancijos) autentiškumas, tod÷l restauruojant pastatus nesistengta išsaugoti autentiškų konstrukcijų ir medžiagos. Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nebuvo architektūros paveldotvarkos tradicijų. Sovietmečiu buvo žengiami pirmieji rimti rekonstravimo ir restauravimo darbų žingsniai. Kitas veiksnys, l÷męs 374

Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldas vabzdžio žvilgsniu. In: Literatūra ir menas, 1992 m. sausio 18, p. 8.

105

neadekvatų kultūros paveldo objektų ir paveldotvarkos vertinimą, buvo architektų dominavimas priimant su paveldotvarka susijusius sprendimus. Vakarų Europoje architektų nuostatos paveldotvarkos atžvilgiu buvo svarbios iki XX a. pradžios. Pri÷mus At÷nų chartiją, pad÷tis prad÷jo keistis, į šią sritį palaipsniui įsitrauk÷ gamtos ir humanitarinių mokslų atstovai. Sovietmečiu Lietuvoje

architektų-restauratorių

kvalifikacija

nebuvo

pakankama.

Dažnai

inžinerines

architektūros studijas baigę paveldotvarkos srityje dirbantys specialistai netur÷jo pakankamai architektūros istorijos žinių, be to, pastarasis mokslas buvo dar labai jaunas. Kalbant apie architektų-restauratorių kompetenciją, pravartu pasidom÷ti, kokia situacija buvo demokratiniame pasaulyje. XIX a. restauravimo darbų ÷męsi architektai, veikiami tuo metu klest÷jusios istorizmo krypties, buvo gerai susipažinę su istorinių stilių savitumais. XX a. Vakarų Europos valstyb÷se jau buvo sukaupta nemaža paveldotvarkos darbų patirtis ir šios srities atstovai tur÷jo sąlygas ja pasinaudoti, taip pat buvo galimyb÷ stažuotis architektų-restauratorių / konservatorių biuruose. Specialios architektų-konservatorių ruošimo studijos prad÷tos tik XX a. antrojoje pus÷je. Pirmiausia paveldotvarkos bakalaurai prad÷ti ruošti Louvaino (Belgija), Delftų (Olandija), Kopenhagos ir Arhuso (Danija) bei Stoholmo (Švedija) aukštosiose mokyklose. Kitose valstyb÷se XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais prad÷tos steigti magistrantūros studijos375. Matyti, kad specialus paveldotvarkos srities architektų ruošimas Vakarų Europoje prad÷tas v÷lai, tačiau reikia nepamiršti, kad sukaupta patirtis pad÷jo užtikrinti specialistų kompetentingumą. Lietuvoje susiklost÷ išskirtin÷ situacija ne tik d÷l patirties stokos ir specialių studijų nebuvimo: demokratin÷se valstyb÷se architekto-konservatoriaus specialyb÷ buvo pasirenkama savanoriškai, o sovietmečiu Lietuvoje restauratoriais ne visi tapdavo savo noru, nes baigusių studijas architektų likimą dažnai spręsdavo aukštosios mokyklos komisija, skirsčiusi darbo vietas. Tod÷l natūralu, kad daugumos į paveldotvarkos sritį patekusių architektų noras kurti stelb÷ pagarbą autentiškai medžiagai, trukd÷ konservavimą vertinti labiau už atkūrimą376. Atsižvelgiant į išvardytus veiksnius, galima teigti, kad vienus restauratorius architektūros paveldo vertybes perkūrin÷ti skatino simbolinis mąstymas, savitas pasipriešinimo sovietų valdžiai būdas, kitus – aktyvus kūrybinis pradas, neleidęs gerai suvokti paveldo objekte glūdinčios vert÷s. Tenka konstatuoti paradoksalų faktą, kad sovietmečiu susidar÷ palankios sąlygos tarpukariu paplitusį simbolinį matymą perkelti į kultūros paveldo plotmę. Senoji architektūra prad÷ta laikyti tam tikru simboliu, o trūkstamos dalys paprasčiausiai būdavo sukuriamos. Čia susidūr÷ A. Smetonos režimo kurti mitai ir sovietiniai mitai. Nors šiais istorijos laikotarpiais kurti mitai buvo skirtingi, principas išliko tas pats – sukurti praeitį. Taigi toliau tęsiamas tarpukariu prad÷tas darbas, tik pakeičiamos raiškos priemon÷s. A. Smetonos režimas gotikai, kaip stiliui, neskyr÷ daug 375

Feilden, Bernard; Linstrum, Derek. Training for conservation. A European View. In: Architectural conservation in Europe. Sud. S. Cantacuzino. London: The Architectural Press, 1975, p. 127–128. 376 Glinskis, Rimvydas. Samprotavimai apie architektūros restauravimą. In: Archiforma. 2000. Nr. 3, p. 59–60.

106

d÷mesio, o sovietmečiu restauratoriai atsigręž÷ būtent į vieną iš ankstyviausių Lietuvos mūrin÷s architektūros laikmečių. Toliau ieškant paveldotvarkos nes÷kmių priežasčių, pravartu dar kartą prisiminti, kokie tuo metu (XX a. antrojoje pus÷je) buvo architektūros paveldo objektų samprata ir paveldotvarkos pad÷tis Vakarų Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo sustipr÷jo visuomen÷s dom÷jimasis architektūros paveldo išsaugojimu, ir atskirų pastatų izoliuota apsauga nebetenkino vis did÷jančio poreikio matyti praeities liudininkus savo kasdien÷je aplinkoje. Toks visuomen÷s sąjūdis paskatino mokslininkus atkreipti d÷mesį į ryškių meninių bruožų neturinčius, neseniai statytus pastatus. Palaipsniui apsaugos vertų architektūros objektų spektras buvo išpl÷stas377. Nuo 1968 m. Jungtin÷je Karalyst÷je prad÷jo veikti įstatymai, užtikrinantys kompleksinį teritorijų išsaugojimą. Jau tuo metu buvo suvokta saugomų teritorijų svarba, nes tik teritorijos apsauga užtikrina urbanistin÷s struktūros išlikimą, be kurios atskiras paminklas praranda daug prasmių378. Taigi autentiškame senojo miesto audinyje susipynę įvairių laikmečių statiniai prad÷ti suvokti kaip nedaloma visuma. Kita vertus, XX a. septintajame dešimtmetyje kilusi energijos kriz÷ paskatino žmonių sąmon÷s ir pasaul÷jautos kaitą, vartotojiškos visuomen÷s mąstysenos pamatai prad÷jo byr÷ti. Palaipsniui suvoktas gamtos ir kultūros išteklių negrįžtamumas implikavo gamtos ir žmogaus sukurtų turtų tausojimą, taigi XX a. aštuntasis dešimtmetis tapo visa apimančio taupymo pradžia. Architektūros paveldo objektai neliko šio vyksmo nuošalyje. Senų pastatų tradicin÷s medžiagos ir konstrukcijos jau buvo užsirekomendavusios kaip ilgaamž÷s, ir d÷l šios priežasties architektūros paveldui suteiktas ekonominio ištekliaus, kurį reikia tausoti, statusas379. Taigi XIX a. pabaigoje architektūros paveldo objektams pritaikytas ir ilgai nepakeistas amžiaus cenzas, apr÷pęs pastatus, statytus iki XVIII a. pabaigos, pasistūm÷jo į priekį, ir XIX amžiaus pastatai bei nemaža dalis XX a. pastatų buvo įtraukti į saugomų objektų sąrašus380. Architektūros paveldas tapo ne tik specialistų, bet ir visuomen÷s rūpesčio objektu. Lietuvoje XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmetyje vis dar nematyti jokių kultūros paveldo suvokimo pokyčių. Dauguma XIX a. pastatų iki pat XX a. pabaigos laikyti mažai vertingais arba visai nevertingais381. Ir toliau, restauruojant objektus, XVIII a. antrosios pus÷s – XIX a. autentiški ženklai dažnai būdavo sunaikinami, o jų vietą užimdavo romantizuotos gotikos ar renesanso interpretacijos. Kaip pavyzdį galima pateikti Kauno Rotuš÷s planą: pirmajame aukšte

buvo išardyta autentiška XVIII a. suformuota plano schema ir atkurta / sukurta gotikin÷.

377

Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 27. Cantacuzino, Sherban. Introduction. In: Architectural conservation in Europe. Sud. S. Cantacuzino. London: The Architectural Press, 1975, p. 3. 379 Earl, John. Building Conservation Philosophy Shaftesbury: Donhead, 2006, p. 28, 35. 380 XX a. pastatai dažniausiai reprezentavo modernizmą, ir įtraukiant juos į saugotinų grupę buvo atsižvelgiama į menines ir technines jų ypatybes. 381 Tokį požiūrį iliustruoja pirmojoje šio darbo dalyje aptarta V. Jurkšto suformuluota architektūros paveldo vertinimo metodika. Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994. 378

107

Restauravimo projekto autorius Ž. Simanavičius pateikia savo skaičiavimus, kaip po restauravimo darbų pasikeit÷ Rotuš÷s patalpų interjerų stiliaus plotai: „prieš restauravimą gotika už÷m÷ 8 %, po restauravimo 58 % (27 % atstatyta iš griuv÷sių) viso ploto, v÷lyvasis barokas ir ankstyvasis klasicizmas prieš restauravimą už÷m÷ 30 %, po – 7 % viso ploto, neoklasicizmo užimami 22 % viso ploto išliko nepakitę“382. Tokia statistika akivaizdžiai rodo XVIII a. pabaigos architektūros nuvertinimą. Taip pat pasielgta ir Zabielų rūmuose Kaune (Rotuš÷s a. nr. 10): restauruojant buvo

nugriautas XVIII a. pabaigoje statytas, XX a. pradžioje kapitališkai suremontuotas balkonas su kolonomis383 (žr. 86 - 88 pav.) Kod÷l taip elgtasi, kod÷l po baroko sekusi architektūra ilgai nesulauk÷ pripažinimo? Tam paaiškinti yra keletas akivaizdžių ir vis dar hipotetinių priežasčių. Visų pirma, lyginant Lietuvos pad÷tį su laisvu demokratiniu pasauliu, būtina dar kartą prisiminti, kad griežtai valstyb÷s reguliuojamos sovietin÷s ekonomikos nesukr÷t÷ energijos kriz÷. Taip atsitiko tod÷l, kad SSRS tur÷jo gausių naftos atsargų, be to, šios valstyb÷s ekonomika nepasižym÷jo toliaregiškumu, taigi didel÷je pasaulio dalyje pasklidusi gamtos ir kultūrinių išteklių taupymo ir tausojimo banga Sovietų Sąjungą aplenk÷. Taigi architektūros paveldo objektai netapo ekonomin÷mis vertyb÷mis plačiąja prasme – ši vert÷ buvo suvokiama siaurai, pastatai vertinti tik kaip patalpų, atitinkančių konkrečią iš anksto numatytą paskirtį (dažnai net visai netinkančią išlikusiam planui) šaltiniai. Senosios statybin÷s medžiagos nebuvo suvokiamos kaip vertingi ištekliai, tod÷l buvo ardomos vidaus ir lauko sienos, grindys, perdangos, jos keičiamos naujomis prastos kokyb÷s statybin÷mis medžiagomis. Reikia prisiminti, kad Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo architektūros paveldo vertinimas tendencingai susitelkiant į ankstyvuosius stilius jau buvo visai nepopuliarus. Ankstyvesni architektūros sluoksniai buvo atidengiami, tačiau ne ištisai restauruojant pastatus, o atveriant vertingus fragmentus – taip dažnai elgtasi Belgijoje. Vokietijoje, net restauruojant nuo karo nukent÷jusius pastatus, nebandyta atkurti prarastų dalių arba specifinių meno kūrinių. Rekonstruojant

Magdeburgo,

Naumburgo

katedras,

atstatytos

sienos,

stogai,

stambūs

architektūros elementai, tačiau skulptūros, smulkūs puošybos elementai, net žinant kaip jie atrod÷,

382

VAA. F. 5, b. 2253. Kauno Rotušės konservavimo – restauravimo ir pritaikymo darbų aprašymas ir pagrindimas. Ž. Simanavičius. Kaunas, 1980, p. 27. 383 Zabielų rūmų restauravimo projekte teigiama, kad n÷ra žinomas pagrindinio fasado prieangio klasicistinio laikotarpio architektūrinis vaizdas, o esamas suformuotas v÷lesnių pertvarkymų metu, naudojant silikatines plytas. KPCA. F. 5, ap. 1, b. 425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. (Gyvenamo namo Kaune Rotuš÷s a. 10, ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973, p. 20) Šis teiginys parodo, kad nepakankamai d÷mesio buvo skirta istorin÷s medžiagos surinkimui. Archyvuose išlikusiuose dokumentuose užfiksuota, kad 1933 m. perstatant, prieangį su kolonomis buvo išlaikytos senosios formos. (KAA. F. 214, ap. 2, b. 9665, p. 11–17.)

108

nebuvo atkurti384. Taip stengtasi neklastoti architektūros paveldo, naujų detalių nepateikti kaip originalių, laikytasi autentiškumo principų. O kaip elgtasi Lietuvoje? Iš antrojoje disertacijos dalyje pateiktos informacijos matyti, kad sovietmečiu Lietuvos paveldotvarkai toks elgesys su architektūros objektais nebūdingas. Rengiant ir įgyvendinant projektus, nebuvo suvokta, kad svarbūs yra visi istoriniai sluoksniai. Lieka tik priminti, kad trūkstant informacijos dažnai remtasi prielaidomis ir analogijomis. Venecijos chartijos 11 straipsnio tez÷, „stiliaus vienyb÷ n÷ra restauravimo tikslas“385, Lietuvoje dažniausiai interpretuota priešingai – stiliaus vienyb÷ yra restauravimo tikslas. Kaip min÷ta, visų pastato laikmečių svarba nebuvo suvokta, ir stengtasi atkurti tik išgrynintą pirminę stilistinę formą. Ilgainiui susiklost÷ situacija, kad XVIII a. antrosios pus÷s ir viso XIX a. architektūros palikimas buvo neigiamai vertintas ir oficialios sovietin÷s ideologijos, ir paveldotvarkos specialistų. Pra÷jusio šimtmečio pasiekimų neigimas būdingas ne tik sovietinei ideologijai, žmonijos istorijoje dažni atvejai, kai nauja epocha neigia senąją. Tačiau sovietmečiu šūkį „Pasaulį seną suardysim“ lyd÷jo planingi ir drastiški kultūros palikimo naikinimo darbai – tokių dalykų nebūta ankstesn÷se epochose. Buvo griaunamas ne tik artimiausio šimtmečio palikimas, bet ir senesnių laikmečių ženklai. XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Lietuvoje prad÷ta formuoti paveldo saugojimo ir tvarkymo sistema, griovimai Sovietų sąjungoje buvo aprimę, tačiau XVIII a. pab. – XIX a. kultūrinis palikimas nepateko į saugomų objektų gretas. Lietuvoje ne tik sovietin÷ ideologija, bet ir (galbūt net labiau) XVIII–XIX a. skaudi istorin÷ realyb÷ implikavo neigiamą daugumos lietuvių, tarp jų ir paveldotvarkos specialistų, požiūrį į to laikmečio palikimą. Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s žlugimas, Rusijos carin÷ priespauda, pralaim÷ti sukilimai, kalbos draudimas – visi šie neigiami veiksniai skatino norą ištrinti tą laikotarpį iš atminties. Tod÷l buvo naikinami gyvi to laikmečio liudininkai, neįžvelgiant juose jokios išliekamosios vert÷s386. Deja, XIX a. architektūra ir šiandien dar n÷ra vertinama. Tai liudija Nepriklausomyb÷s pradžioje prad÷ti naikinti Kaune, Šančiuose, esantys tvirtov÷s kareivinių pastatai, kurie, neradus paskirties, dabar stovi tušti, griaunami vietinių gyventojų, o dalis pastatų visai išardyta. Taip pat nesirūpinama ir dvarų palikimu, pastatus ardo vandalai ir gamtos reiškiniai. Šie faktai rodo ne tik tai, kad dalis visuomen÷s nesuvokia paveldo objektų išlikimo svarbos, bet ir primena paveldosaugos specialistų neigiamas nuostatas XIX a. palikimo atžvilgiu.

384

Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories: D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 410, 412. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/e-docs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.]. 385 Venecijos chartija. In: Feilden, Bernard M.; Jokilehto, Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998, p. 116. 386 Restaurator÷ L. Perevičien÷ pasakoja, kad darant fizinius architektūrinius pastato tyrimus XVIII ir XIX a. sluoksniai būdavo nuimami be jokių svarstymų. Interviu su architekte-restauratore L. Perevičiene, Kaunas, 2000 m. balandžio 12 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷.

109

Toliau ieškant atsakymo į klausimą, kod÷l buvo nepalankiai vertintas ir naikintas XVIII a. antrosios pus÷s ir viso XIX a. palikimas, gali pasirodyti keista, kad sovietų valdžia toleravo ankstyvojo su garbinga Lietuvos praeitimi susijusio architektūros palikimo tvarkymą. Visa, kas buvo sukurta iki 1917 m., buvo vertinama labai rezervuotai, o gotika, kaip sakralin÷je architektūroje labiausiai atsiskleidęs stilius, tur÷jo būti ignoruojama. Tačiau galbūt čia buvo įžvelgta ir tam tikrų pranašumų. Visų pirma senoji Lietuvos istorija iki Žalgirio mūšio, nors ir ribotai, vis d÷lto buvo propaguojama, nes joje galima pamatyti bendrą Lietuvos ir SSRS priešą – vokiečius, kurių daugumos pagrindu įkurti ordinai puldin÷jo LDK XIII a. – XV a. pradžioje ir su kuriais ką tik (1941–1945 m.) vyko karas. Taip pat galima įžvelgti ir užmaskuotą siekį ištrinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s laikotarpį. Kaip žinia, šis Lietuvos istorijos laikotarpis buvo nagrin÷jamas ir viešinamas labai menkai, tad kyla klausimas: kod÷l? Kad gal÷tume atsakyti į šį klausimą, reikia iš istorin÷s perspektyvos pažvelgti Rusijos ir Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s tarpusavio santykius. Pirmiausia galima teigti, kad Rusijos istoriografija Lenkiją kelis šimtus metų apibūdino kaip vieną iš didžiausių priešų. Tam įtaką tur÷jo 1612 m. karas, kai Lietuvos ir Lenkijos karalyst÷s pulkai, sudaryti iš lenkų, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kavaleristų, puol÷ Maskvą, tačiau jos neuž÷m÷. Rusų pasipriešinimas ir pergal÷, kurios tiesiogin÷ pasekm÷ buvo Romanovų dinastijos at÷jimas į valdžią, ilgam įtvirtino oficialaus priešo lenko statusą387. Šie trumpi karo veiksmai (mūšis d÷l Maskvos vyko dvi dienas) stipriai įsir÷ž÷ į Rusijos istorinę sąmonę ir buvo plačiai eskaluojami (kaip žinia, Rusijos valstybei visada reikalingas išor÷s priešas, padedantis nukreipti d÷mesį nuo vidaus problemų). Lenkai savo, kaip priešo, statusą dar labiau įtvirtino jau būdami Rusijos imperijos sud÷tyje ir kartu su lietuviais rengdami aktyvias pasipriešinimo kovas388. XIX a. rusų sąmon÷je v÷l atgijo (arba buvo specialiai atgaivintos) ir vaizduojamos kūryboje 1612 m. kovos. Šie įvykiai tapo kompozitoriaus Michailo Glinkos operos „Gyvyb÷ už carą“ (1836 m.), v÷liau pervadintos „Ivanu Susaninu“, siužetu: pagrindinis veik÷jas į Maskvą žygiavusius priešus lenkus paklaidina pelk÷se. Ilgainiui Ivanas Susaninas tapo Rusijos nacionaliniu didvyriu. Aleksandras Puškinas poemoje „Borisas Godunovas“ taip pat apraš÷ Lietuvos ir Lenkijos karalyst÷s puolimą. XX a. pradžioje valdžią Rusijoje pa÷mus bolševikams, šimtmečius besitęsianti neapykanta dar labiau sustipr÷jo, kadangi proletariato revoliucijos žygį į vakarus sustabd÷ ne kas kitas, bet lenkai389. Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1940 m. balandžio– birželio m÷nesiais)390 Katyn÷je, Charkove ir Tver÷je vykusios žudyn÷s ir 1944 m. rugpjūčio–

387

Lietuvos nacionalin÷s televizijos laida „Amžių šeš÷liuose“. 2008 m. sausio 28 d. Prieiga internetu: http://www.lrt.lt/archyvas/amziu_seselyje [žiūr÷ta 2008 m. sausio 30 d.]. 388 1794, 1831, 1863 m. sukilimai. 389 Courtois, Stephanie; Werth, Nicolas, Panné, Jean-Louis; Paczkowski, Andrzej; Bartosek, Karel; Margolin, JeanLouis. Juodoji komunizmo knyga. Vilnius: Vaga, 2000, p. 497–498. 390 1940 m. kovo 5 d. SSKP politinio biuro potvarkiu buvo prad÷ta plataus masto lenkų naikinimo operacija. Katyn÷je buvo nužudyti 4404 žmon÷s, atvežti iš Kozelsko lagerio, Charkove – 3896 žmon÷s, atvežti iš Starobelsko lagerio, Kalinine (šiandiena Tver÷) – 6287 žmon÷s, atvežti iš Ostaškovo lagerio. Dar 7305 lenkų tautyb÷s žmon÷s buvo

110

rugs÷jo sukilimas Varšuvoje, kai sovietų armija, sustabdžiusi puolimą, steb÷jo, kaip fašistai žudo gyventojus ir siaubia miestą, rodo akivaizdų kerštą392. Kita vertus, XX a. pradžioje susiformavęs neigiamas lietuvių požiūris į lenkus sovietmečiu tur÷jo palankią erdvę skleistis. Kaip jau min÷ta, sovietin÷ istoriografija menkai nagrin÷jo šį laikotarpį, lenkai tendencingai buvo vadinami ponais, išnaudojusiais lietuvius, tad galima daryti prielaidą, kad toks neigiamas požiūris buvo specialiai skatinamas393. Nors tam pačiam sovietiniam blokui, vadintam Varšuva, priklausiusios SSRS ir Lenkija formaliai buvo draugaujančios (broliškos) valstyb÷s, tačiau priešo statuso šeš÷lis išliko394. Šis iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, nesusijęs su paveldotvarkos tema posūkis į istoriją iš tikrųjų galbūt gali pad÷ti suprasti, kod÷l XX a. antrojoje pus÷je, t. y. sovietmečiu, buvo skeptiškai žiūrima į XVIII a. pabaigos ir XIX a. architektūrą. XVIII a. (Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s gyvavimo pabaiga) ir XIX a. (dvarų kultūros klest÷jimo ir sukilimo laikmetis) – tai laikas, vienaip ar kitaip susijęs su bendru Lietuvos ir Lenkijos valstyb÷s palikimu. Tod÷l galima daryti prielaidą, kad sovietmečiu d÷l kelis šimtmečius besitęsiančio nedraugiško požiūrio į Lenkiją buvo bandoma ištrinti su Lietuvos ir Lenkijos valstybe susijusius ženklus395. Visi šiame poskyryje išvardyti veiksniai l÷m÷ Lietuvoje sovietmečiu susiformavusią architektūros stilių gradaciją: vertingais laikyti tik iki XIX vidurio sukurti objektai, turintys aiškių stilistinių bruožų396. Taip pat galima teigti, kad tik sovietmečiu prad÷tos nuoseklios architektūros istorijos mokslin÷s studijos gal÷jo daryti įtaką senųjų stilių populiarumui. Architektūros palikimas buvo tyrin÷jamas chronologiškai, tod÷l gotikos, renesanso architektūra buvo ištirta pirmiausia, o XIX a. dom÷josi tik pavieniai specialistai397. Apibendrinant galima pasakyti, kad architektūros paveldotvarkos darbų tyrimas atskleid÷ dvi skirtingas šio proceso ypatybes: akivaizdų norą atkurti prarastą architektūrą ir autentiškos nužudyti Ukrainoje ir Baltarusijoje. Šios žudyn÷s vyko balandžio–geguž÷s m÷nesiais. Nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS, vien Vakarų Ukrainos kal÷jimuose buvo nužudyta apie 6000 lenkų tautyb÷s žmonių. Ibid, p. 502–506. 392 Ibid, p. 509–510. 393 Šiuo atveju tinka posakis „skaldyk ir valdyk“. 394 Tai patvirtina ir šiandienin÷ Rusijos politika. Nuo 2005 m. buvusią Spalio revoliucijos šventę Rusijoje pakeit÷ Liaudies vienyb÷s diena, švenčiama lapkričio 4 d., kai 1612 m. buvo nugal÷ta Lietuvos ir Lenkijos karalyst÷s kariuomen÷. Pirmą kartą minint „Liaudies vienyb÷s dieną ir gerokai prieš ją Rusijos žiniasklaidą tiesiog užpyl÷ straipsniai ir televizijos laidos apie tai, kad Varšuva, pasitelkusi Vilnių ir Kijevą, v÷l stengiasi atkurti Žečpospolitą. Taip pat kuriamos įvairios komisijos, kurios imasi tirti bolševikų intervencijos metu, 1920-aisiais, maršalo Pilsudskio piktadarybes prieš bolševikų gaujas, neva sušaudytus tūkstančius raudonarmiečių belaisvių, už kuriuos rengiamasi pareikalauti kompensacijų.“ Katinas Petras. Šventė su revanšo gaida. Prieiga internetu: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/11/11/pasa_01.html. 395 Tokias inspiracijas kelia mokslinis leidinys „Juodoji komunizmo knyga“, kuriame aiškiai atsiskleidžia sovietų valdžios geb÷jimas tobulai planuoti, manipuliuoti ir kurstyti valstybių tarpusavio vaidus. Courtois, Stephanie; Werth, Nicolas, Panné, Jean-Louis; Paczkowski, Andrzej; Bartosek, Karel; Margolin, Jean-Louis. Juodoji komunizmo knyga. Vilnius: Vaga, 2000. 396 Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994, p. 36. 397 Adomonis, Tadas. XIX a. antrosios pusės Lietuvos architektūra ir dailė. In: Menotyra, t. 3, 1971; Lukšionyt÷, Nijol÷. Moderno stiliaus individualūs gyvenamieji namai Vilniuje. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. VI, sąs. II / Ats. red. J. Baršauskas. Vilnius: Mintis, 1980, p. 70–82; Lukšionyt÷ Nijol÷. Istorizmo architektūros daugiabučiai nuomojamieji namai Vilniuje. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. VIII, sąs. II / Ats. red. V. Barkauskas. Vilnius: Mintis, 1986, p. 70–82.

111

medžiagos neįvertinimą. Skleidžiantis šiems dviem požiūriams, paveldotvarkoje įsivyravo atkuriamasis-kūrybinis, o ne saugojimo pradas. D÷l to buvo atkurta kadaise sunykusi gotikos ir renesansos architektūra, tačiau sunaikintas v÷lesnių amžių palikimas.

112

IŠVADOS

1. Vakarų Europoje paveldotvarkos teorija prad÷jo formuotis XIX a. pradžioje. Išpl÷tojus paveldotvarkos tyrin÷tojo Salvador Muñas Viñas skirstymą žmogaus (subjekto) ir architektūros paveldo (objekto) tarpusavio santykių aspektu, du šimtus metų trukusią paveldotvarkos teorijos raidą galima padalyti į tris etapus: 1) Ankstyvojo etapo (XIX a. I pus÷ – XX a. I pus÷) pagrindin÷ teorijos ašis – romantizuotas subjekto požiūris į objektą. Išryšk÷ja dvi pagrindin÷s restauravimo ir konservavimo koncepcijos, apibr÷žiančios paveldotvarkos darbus. 2) Klasikiniam etapui (XX a. ketvirtasis–dešimtasis dešimtmečiai) būdingas objekte glūdinčios objektyvios informacijos atskleidimas. Į paveldotvarkos teoriją įtraukiami tikslieji mokslai. 3) Šiuolaikinis etapas prasideda nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio. Pagrindin÷ šio laikotarpio teorijos ašis – subjektų grup÷s santykis su objektu. Pradedama taikyti socialinių ir aplinkosaugos mokslų suformuota tvarios raidos koncepcija. 2. Lietuvoje paveldotvarkos metodika suformuota tik XX a. antroje pus÷je (sovietmečiu). Ji iš esm÷s atitinka svarbiausią restauravimo darbus reglamentuojantį tarptautinį dokumentą – Venecijos chartiją, yra gimininga tuo metu Italijoje paplitusiai estetinei teorijai, turi nemažai klasikinei (mokslinei ir estetinei) paveldosaugai būdingų bruožų. Aštriausiai su tarptautin÷ms nuostatomis konfliktuoja oficialiai įteisintas XIX a. sampratos reliktas – vadovavimasis analogijomis Paveldo objektų vertinimo teorija glaudžiai susijusi ir su klasikinei teorijai priskiriama estetine teorija, kuri rekomenduoja daugiausia d÷mesio skirti objekto menin÷ms savyb÷ms. Estetin÷s vert÷s sureikšminimas pražūčiai pasmerk÷ nemažą architektūrinio paveldo dalį.. 3. Pirmieji paveldotvarkos darbai Lietuvoje prad÷ti XX a. pirmąjį dešimtmetį Vilniuje – iš Lenkijos pakviesti architektai, remdamiesi moksliniu pagrindu, restauravo Šv. Onos bažnyčią. Netrukus susikūrusioje Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje šiuo pavyzdžiu nebuvo sekama: per du Nepriklausomyb÷s dešimtmečius valdžios institucijoms ir didžiajai daliai visuomen÷s architektūros paveldas buvo svetimas, jo reikšm÷ ir vert÷ nebuvo suvoktos, tod÷l senieji pastatai buvo remontuojami ir perstatomi neatlikus jokių tyrimų, naikinant istorinę autentišką informaciją, o konservavimo ir restauravimo darbai beveik nevyko. Tuo metu Lenkijos užimtame Vilniaus krašte buvo restauruojami ir konservuojami pavieniai objektai (Gedimino pilis, Vilniaus universiteto pastatai, Trakų salos pilis ir kt.).

113

4. Sovietmečiu, 1950 metais, Lietuvoje prasid÷jo pirmieji valdžios institucijų inicijuoti architektūros paveldotvarkos darbai. Laikui b÷gant, per keturis dešimtmečius susiklost÷ paveldotvarkos darbų tipai ir būdai. Paveldotvarkos darbų tipai atitinka tarptautines nuostatas – tai yra atstatymas, restauravimas ir konservavimas, tačiau jų parinkimą lemdavo ne autentiškos medžiagos kiekis, o nesąlygiškas noras atkurti kuo pilnesnę ir menine prasme baigtą kompoziciją. Taip, trūkstant informacijos, buvo rekonstruota Trakų salos pilis, restauruoti namai, esantys Kaune, Rotuš÷s a. nr. 2 ir nr. 10. Kita vertus, siekis atkurti kuo senesnę pastato architektūrą l÷m÷ ir teigiamai vertinamus restauravimo darbus – tokiais pavyzdžiais laikytini Kauno Perkūno namai, Vilniuje, Aušros vartų g. nr. 6, Karmelitų g. nr. 3 esantys namai ir kt. Ištyrus bendrąsias architektūros paveldotvarkos tendencijas, paaišk÷jo, kad kiekvieno pastato atstatymo ir restauravimo darbus reikia vertinti atskirai, atsižvelgiant į teigiamas ir neigiamas jų ypatybes. 5. Sovietmečiu rekonstruojant ir restauruojant architektūros paveldo objektus, trūkstamos architektūros detal÷s atkuriamos remiantis keliais būdais: 1) mokslinių tyrimų informacija; 2) mokslinių tyrimų inspiruota logine interpretacija; 3) mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo deriniu; 4) kūrybine interpretacija. Konkretaus būdo pasirinkimą lemdavo turimas mokslin÷s informacijos, ikonografinių duomenų kiekis ir pastato tvarkymo metodika. Naudojant šiuos paveldotvarkos būdus gauti skirtingi rezultatai: 1) Moksliniais tyrimais pagrįsti atstatymai pad÷jo atskleisti prarastą autentišką vaizdą pakartojančią architektūrinę kompoziciją, o galimi nukrypimai nuo buvusio originalo – nežymūs. Tokiu būdu atstatyti Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ir Raudon÷s pilies bokštai, Kauno Perkūno ir Napoleono namų, K÷dainiuose, Didžiojoje g. nr. 6, esančio namo, frontonai neabejotinai yra vertingi, atskleidžiantys objektyvią informaciją. 2) Mokslinių tyrimų ir login÷s interpretacijos sintez÷s pagrindu atstatytų architektūros fragmentų negalima vertinti vienareikšmiškai. Tokio atkūrimo patikimumą lemia mokslinių duomenų kiekis: kuo daugiau būta autentiškos informacijos, tuo restauruotas fragmentas artimesnis sunykusiajam. Trakų salos pilies rezidencinių rūmų sienų aukštis, pietinių kazematų sienų aukštis ir stogas atkurti remiantis nemenka autentiška informacija ir pagal ją atliktais skaičiavimais, tod÷l šie fragmentai yra labai artimi pirminiams. Tačiau turint nedaug išlikusių duomenų, didesn÷ dalis pietvakarinio ir šiaur÷s vakarų bokšto atkurta remiantis logine interpretacija. Tokiu principu atstatytos pastatų dalys tik numanomai pakartoja pirminį vaizdą. 3) Mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo derinio būdui priskiriami keli skirtingi trūkstamų dalių atkūrimo būdai: a) r÷mimasis ikonografija (dail÷s kūriniais), b) mokslin÷s informacijos inspiruota restauratorių kūryba ir c) analogijų iš to paties ar kitų objektų parinkimas.

114

Mokslin÷s informacijos kiekis ir restauratorių pasirinktas trūkstamos informacijos sprendimo būdas l÷m÷ skirtingus rezultatus: a) Atliktas tyrimas parod÷, kad ikonografin÷ dail÷s medžiaga dažnai pateikia subjektyvią autoriaus interpretaciją ir negali būti a priori vertinama kaip patikima informacija. Nustatyta, kad pagal T. Makovskio graviūras atstatyti Kauno Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų bažnyčios bokštas ir Trakų salos pilies donžonas yra nutolę nuo pirmin÷s savo išvaizdos. Tačiau namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. 28, vakarinis frontonas, atstatytas pagal M. Barvickio piešinį, gali būti artimas sunaikintam originalui. b)

Mokslin÷s

informacijos

inspiruotose

restauratorių

laisvai

interpretuotose

architektūrin÷se detal÷se buvęs pirminis vaizdas neatkartojamas, o autentiškos informacijos kiekis – minimalus. Tokiu būdu sukurti Kauno Perkūno namo pietinio fasado laiptai, namo, esančio Rotuš÷s a. 28, frontonas, Trakų salos pilies vakarinių kazematų stogas ir kt. c) Remiantis trūkstamų detalių analogijomis, nukopijuotomis iš to paties pastato, atkurtas vaizdas gali būti artimas pirminiam. Taip spręstas Kauno Senosios klebonijos ir namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 29, sunaikintų frontonų atstatymas. Kopijuojant trūkstamas architektūros detales iš kitų pastatų (tokiu būdu atstatytas namo, esančio Kaune, Rotuš÷s a. nr. 3, antrasis aukštas, namo, esančio Rotuš÷s a. nr. 10, karnizas), implikuojama klaidinga nuomon÷, kad istoriniu laikotarpiu (gotikos, renesanso) architektūros detal÷s tiražuojamos. Šie atkūrimo būdai, išskyrus r÷mimąsi ikonografine medžiaga, prieštarauja tarptautin÷s paveldotvarkos normoms. 4) Siekiant kuo geriau atkurti pirminį architektūros objekto vaizdą, kai kada trūkstami fragmentai, neturint apie juos jokių duomenų, buvo sukurti. Pvz., Trakų salos pilies rezidencinių rūmų stogas ir parapetai, trikampių kazematų gynybinis bokštelis ir kai kurios kitos trūkstamos dalys buvo sukurtos. Tokie pirminį vaizdą imituojantys dariniai prieštarauja tarptautin÷s paveldotvarkos principams. Visiems šiems restauravimo būdams buvo naudotas restauracinis mūras, tod÷l be specialių tyrimų negalima nustatyti, pagal kurį principą atkurta konkreti pastato dalis. Negal÷jimas natūroje nustatyti, kas restauruotame pastate atkuria buvusį vaizdą, o kas sukurta XX a. antrojoje pus÷je, yra viena iš didžiausių sovietmečio paveldotvarkos darbų klaidų. 6. Sovietmečiu atliktus rekonstravimo darbus išimties tvarka galima vertinti teigiamai. Trakų salos pilies atkūrimas sovietinę okupaciją kenčiančiai tautai buvo labai svarbi savojo identiteto išsaugojimo prielaida. Atstačius Trakų salos pilies pastatus ir Biržų pilies rezidencinius rūmus, sustipr÷jo jų tapatumo ir istorin÷ vert÷s, atsiskleid÷ menin÷-technin÷, švietimo, socialinių ryšių ir ekonomin÷ vert÷s. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atstatant šiuos objektus naudoti

115

paveldotvarkos nuostatų neatitinkantys atkūrimo būdai, reikia pabr÷žti, kad tokios rekonstrukcijos n÷ra sektinas pavyzdys. 7. Tyrimas parod÷, kad sovietmečiu restauruojant pastatus beveik visada stengtasi atkurti kuo senesnę architektūros kompoziciją neatsižvelgiant į informacijos trūkumą. Viena vertus, tai vertinama neigiamai, nes atkuriant pirmines architektūrines kompozicijas buvo suardyti autentiški XVIII a. pab. – XIX a. sluoksniai, tačiau, kita vertus, restauravimo d÷ka atkurtos gotikos ir renesanso kompozicijos atskleid÷ XV amžių siekiančią mūrin÷s gyvenamosios architektūros kilmę. Restauravus pastatus, atsiskleid÷ jų tapatumo, menin÷-technin÷, pažintin÷ vert÷s. 8. Sovietmečiu Lietuvoje nebuvo vertinama autentiška substancija ir architektūros detal÷s. Autentiškumo konceptas klaidingai buvo tapatinamas su pirminiu, tod÷l v÷lyvesni sluoksniai, autentiška substancija nelaikyti vertingais. Rekonstruojant ir restauruojant pastatus, dažnai buvo ardomas autentiškas mūras (tokiais pavyzdžiais laikytini Trakų salos pilis, namai, esantys Vilniuje, Pilies g. nr. 11, Kaune, Rotuš÷s a. nr. 2, nr. 10, nr. 24), restauruojant šalinamos daugumos pastatų XVIII–XIX a. perdangos, durys. 9. Sovietmečio paveldotvarkos klaidų priežastis gal÷jo lemti keletas veiksnių: 1) Šimtamet÷s svetimų valstybių priespaudos subrandintas simbolinis kultūros paveldo suvokimas l÷m÷ požiūrio, nepripažįstančio visų pastato laikmečių kaip vienodai svarbių ir vertinančio objektus pagal amžiaus cenzą, susiklostymą. Laikantis šio požiūrio, autentiški objektai yra nereikalingi, juos galima pakeisti sukurtais simboliais, tod÷l svarbi tampa tiktai forma, o trūkstamos jos detal÷s sukuriamos. 2) Restauratoriai, siekdami atkurti kuo senesnius architektūrinius sluoksnius, demonstravo savitą pasyvios kultūrin÷s rezistencijos formą. 3) Paveldotvarkos informacijos stygius ir tradicijų nebuvimas l÷m÷ kai kurių klaidų, būdingų Europos XIX a. paveldotvarkai (kūrybin÷s interpretacijos, r÷mimosi analogijomis, autentiškos substancijos nesaugojimo), kartojimą. 10. Sovietmečiu įtvirtinti elgesio su paveldu stereotipai išliko gajūs ir po 1990 metų. Tyrimas parod÷, kad pl÷tojamos ir teigiamos, ir neigiamos paveldotvarkos tendencijos. Pavyzdžiui, Šv. Gertrūdos bažnyčios restauravimas buvo atliktas laikantis tarptautinių nuostatų, surinkus pakankamai mokslin÷s medžiagos, restauruojant buvo saugoma autentiška substancija, taigi atkurta gotikin÷ bažnyčios kompozicija yra artima pirminei. Tačiau Vilniaus Žemutin÷s pilies Valdovų rūmų ir Siesikų rezidencinių rūmų paveldotvarkos darbų mokslinis pagrįstumas yra nepakankamas. Nemažai naudojamų atkūrimo būdų prieštarauja esmin÷ms paveldotvarkos nuostatoms.

116

ŠALTINIAI

ARCHYVŲ DOKUMENTAI Kauno senamiesčio pastai

ALEKSOTO G. 1.

KPCA. F.5. Ap.1, b.428. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckien÷, Kaunas 1973.

2.

KPCA. F.5. Ap.1, b.1102 XV – XIX a. kultūros paminklas Vytauto Didžiojo bažnyčia Kaune. Istoriniai meniniai tyrimai.R. Lebedyt÷ Vilnius, 1978.

ROTUŠĖS A. 3.

KPCA. F. 5. Ap.1. b.35. Gyvenamųjų namų – architektūros paminklų Kaune Rotušės a. Nr. 1, 2,3 rekonstrukcijos projektas. Istorinių – architektūrinių tyrimų br÷žiniai, Vilnius.(Autorius ir data nenurodyta).

4.

KPCA. F.5, ap.1, b.443. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Rotušės a. Nr. 29. Ataskaita. D. Zareckien÷, Kaunas, 1970.

5.

KPCA. F.5, ap.1, b.417.Rotuš÷s a. Nr. 1 istoriniai tyrimai.

6.

KPCA. F.5, ap.1, b.425. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams Gyvenamo namo Kaune Rotušės a .Nr. 10 ataskaita. D. Zareckien÷, Kaunas, 1973.

7.

KAA. F. 214, ap. 2, b. 9665, p. 11–17.

8.

KPCA. F.5, ap.1, b.2613. XVI – XX a. architektūros paminklų – gyvenamų namų Kaune, Rotušės a. Nr. 23 ir 24 restauracijos – pritaikymo knygynui „Antikvariatas“ ir LIMTI Kauno filialui ataskaita. A. Šv÷gždien÷, L. Aksamitauskas. Kaunas, 1985.

9.

VAA. F.5, b.27. Kaunas. Kauno pilies architektūrinių tyrimų ir konservavimo restauravimo darbų 1955–1956 ataskaita. Ž. Simonavičius. Vilnius, 1958.

10.

VAA. F.5, b.3632. Kauno senamiesčio 12 kvartalo gyvenamųjų namų komplekso Kaune, Rotušės a. Nr. 1 konservavimo – restauravimo – pritaikymo darbų ataskaita. K. Špikas, Kaunas, 1981.

11.

VAA. F.5, b.1272. Gyv. namas Rotušės a. Nr. 1 Kaune. Architektūriniai tyrimai (II zondažų grup÷).

12.

VAA. F.2, b.227-12. Gyvenamo namo Rotušės a. 2–3 Kaune architektūrinė statybinė dalis. Darbo brėžiniai. T.1.(1). Ž. Simanavičius, Vilnius, 1972.

13.

VAA. F.2, b.227-13.Gyvenamo namo Rotušės a. 2–3 Kaune architektūrinė statybinė dalis. Darbo brėžiniai. T.1.(2). Ž. Simanavičius, Vilnius, 1972.

117

14.

VAA. F.2, b.227-27.Gyvenamo namo Rotušės a. 2–3 Kaune architektūrinė statybinė dalis. Darbo br÷žiniai. T.2. Ž. Simanavičius, Vilnius, 1973.

15.

VAA. F.5, b.227-2. Aludės, valgyklos ir kavinės Kaune, Rotušės a. 2–3. Projektinė užduotis. Architektūrinė statybinė dalis.

16.

VAA. F.2, b.71-6. Gyv. namai Kaune Rotušės a. Nr.15 ir 16 (2 ir 3). Išpl÷stas techninio stovio aktas.

17.

VAA. F.2, b.383-1. Kauno m. Rotuš÷s a. Nr. 4, 5, 6 architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1975.

18.

VAA. F.2, b.383-37. Rotušės a. Nr. 4, 5, 6 architektūriniai statybiniai darbo brėžiniai. Kaunas, 1976.

19.

VAA. F.2, b.383-19. Rotušės a. Nr. 6 parduotuvės Dovanos ir kosmetika techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis (I). Kaunas, 1976.

20.

VAA. F.2, b.383-20. Rotušės a. Nr. 6 parduotuvės Dovanos ir kosmetika techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis (II ), Kaunas, 1977.

21.

VAA. F.5, b.753. Kauno senamiesčio gyvenamojo namo Rotušės a. Nr. 4 istoriniai tyrimai. B. Sabakonien÷, Kaunas, 1973.

22.

VAA. F.5, b.754. Kauno senamiesčio gyvenamojo namo Rotušės a. Nr. 5 istoriniai tyrimai. B. Sabakonien÷, Kaunas, 1973.

23.

VAA. F.5, b.4139. Kaunas Rotušės a. Nr. 24 – 25 Kavinė „Ugnė“. Tyrimo, projektavimo, restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. K. Bubnaitis, Kaunas, 1985.

24.

VAA. F.2, b.378-30. XVI–XIX a. kultūros paminklas – gyvenamas namas Kaune Rotušės a. Nr. 23 -24, pritaikymas. Prieš projektiniai darbai. Architektūriniai tyrimai. T.2. Kaunas, 1981.

25.

VAA. F.5, b.4797. Kauno senamiesčio 43 kvartalo XVI–XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 restauracija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. T.1. L. Perevičien÷, Kaunas, 1988.

26.

VAA. F.5, b.4800. XVI–XVII a. architektūros paminklų Rotušės a. Nr. 28 ir Raguvos Nr. 10a restauracija ir pritaikymas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejui. Mokslinė ataskaita. Pastatų pritaikymas. T.4. A. Jakučiūnas, Kaunas, 1988.

27.

VAA. F.2, b.432-96. Kauno senamiesčio 43 kvartalas Rotušės a. 28 rekonstrukcija ir pritaikymas Farmacijos – medicinos muziejui. Išorės architektūriniai tyrimai. L. Perevičien÷, Kaunas, 1984.

28.

VAA. F.5, b.4800. XVI–XVII a. architektūros paminklo Rotušės a. Nr. 28 pritaikymas farmacijos – medicinos muziejui. A. Jakučiūnas, Kaunas, 1986.

29.

VAA. F.5, b.3309. XVII a. paminklo (buv. Bernardinių vienuolyno Centrinių rūmų) vad. Masalskio rūmais tyrimų, restauracijos ir autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. T.1. B. Kugevičien÷, Kaunas, 1983.

30.

VAA. F.5, b.1426-1. Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija, Trakų g. Nr. 1. Architektūriniai tyrimai. T. 1. Kaunas, 1979.

31.

VAA. F.5, b.1426-2. Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija, Trakų g. Nr. 1. Architektūriniai tyrimai. T.2. Kaunas, 1980.

118

32.

VAA. F.5, b.3418. XVII a. paminklo švč. Trejybės bažnyčios, ūkio pastatų ir teritorijos priklausančios Kauno Tarpdiecezinės kunigų seminarijai, tyrimų, restauracijos, autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. B. Kugevičien÷, Kaunas, 1984.

33.

VAA. F.2, b.329-18. Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija. Švč. Trejybės bažnyčios kairioji zakristija. Architektūrinė – statybinė dalis. Restauracijos darbo brėžiniai.

34.

VAA. F.2, b.329-3. Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija. Centriniai rūmai. Eskizinis projektas. Architektūrinė statybinė dalis.

35.

VAA. F.2, b.290-16. Architektūros paminklo buv. bernardinų vienuolyno bokšto Rotušės a. Nr. 21 restauravimas. Bokšto vartų restauravimo darbo brėžiniai ir bokšto bei pastato fasadų spalvinis sprendimas.

36.

VAA. F.2, b.941-7. Architektūros paminklo gyvenamųjų namų komplekso fragmentai Rotušės a. Nr. 22. Restauravimas – konservavimas (eskizinis projektas).

37.

VAA. F.5, b.1596. Kauno senamiesčio Rotušės a. 26, 28, Raguvos 10, 10a istoriniai tyrimai. J. Oksas, Kaunas, 1977.

38.

VAA. F.2, b.432-97. XVI–XIV a. architektūros paminklas gyv. namas Rotušės a. Nr. 26 kapitalinis remontas, restauracija ir pritaikymas Dailininkų sąjungos Kauno sk. T. 1.

39.

VAA. F.2, b.432-109. XVI–XIV a. architektūros paminklas gyv. namas Rotušės a. Nr. 26 architektūriniai tyrimai. L. Perevičien÷, Kaunas, 1983.

40.

VAA. F.2, b.432-89. Gyvenamojo namo Kaune Rotušės a. Nr. 26a kapitalinis remontas ir pritaikymas Dailininkų sąjungos Kauno sk.

41.

VAA. F.2, b.432-83. Rotušės a. Nr. 26 kapitalinis remontas techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis.

42.

VAA. F.2, b.432-109. Pastato Rotušės a. 26 restauracija ir pritaikymas. Architektūriniai tyrimai. L. Perevičien÷, Kaunas, 1983.

43.

VAA. F.2, b.289-15. LTSR Literatūros muziejus. Architektūriniai elementai. Darbo brėžiniai. Statybinė – architektūrinė dalis. L. Perevičien÷, Kaunas, 1975.

44.

VAA. F.2, b.289-10. Literatūros muziejus. Rotušės a. Nr. 13 Maironio namai – Pacų rūmai. Architektūriniai elementai. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. L. Perevičien÷ Kaunas, 1975.

45.

VAA. F.2, b.289-7. Architektūrinis paminklas Maironio namai – Pacų rūmai Rotušės a. Nr. 13, Kaune projektinė užduotis. L. Perevičien÷, Kaunas, 1976.

46.

VAA. F.2, b. 156-1. Architektūros paminklo buv. Jėzuitų bažnyčios pritaikymo spec. Technikos mokyklos sporto salė. Darbo brėžiniai. B. Kunevičien÷, Kaunas, 1962.

47.

VAA. F.5, b.2254. Kauno Rotušės konservavimo – restauravimo ir pritaikymo darbų aprašymas ir pagrindimas. Ž. Simanavičius, Kaunas, Vilnius, 1980.

48.

VAA. F.2, b.462-26. XVII–XIX a. architektūros paminklai pastatai Kaune Rotušės a. Nr. 18, 19 restauravimo eskizinis projektas.

119

49.

VAA. F.2, b.462-30. XVII–XIX a. architektūros paminklai pastatai Kaune Rotušės a. Nr. 18, 19 architektūriniai tyrimai.

50.

VAA. F.2, b.462-73. Pastato Nr. 17 Pritaikymas Ryšių muziejui. Nenuimami saugotini elementai.

51.

VAA. F.2, b.462-74. XVII–XIX a. architektūros paminklas, pastatai Kaune Rotušės a. Nr. 17, 18, 19, 20, buvę arklių pašto stoties pastatai. Rotušės a. Nr. 17 Bendras aiškinamasis raštas.

52.

VAA. F.2, b.462-75. Rotušės a. Nr. 17, 18, 19, 20 restauracija ir pritaikymas Ryšių muziejui. Pastato Rotušės a. Nr. 17 statybinė dalis.

53.

VAA. F.2, b.462-76. Rotušės a. Nr. 17, 18, 19, 20 restauracija ir pritaikymas Ryšių muziejui. Pastato Rotušės a. Nr. 17 darbo brėžiniai.

54.

KPCA. F.5. Ap.1, b.424. Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Gyvenamas namas Vilniaus g. Nr. 20. Ataskaita. D. Zareckien÷. Kaunas, 1973.

55.

VAA. F.2, b.462-90. Pastatas Rotušės a. Nr. 20. Bendras aiškinamasis raštas.

VILNIAUS G. 56.

VAA. F.2, b.921. Karališkoji karčema Kaune. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1978.

57.

VAA. F.5, b.1340. Kaunas Vilniaus g. Nr.20 Karališkoji karčema. Architektūriniai tyrimai. Kaunas, 1979.

58.

VAA. F.5, b.1545. Gyvenamas namas Kaune Vilniaus g. Nr. 20 (vad. Karališkoji karčema) istoriniai tyrimai. J. Oksas, Kaunas, 1977.

59.

KAA. F. 214. Ap. 2, b. 9335, p. 11–17.

60.

KPCA. F.5. Ap.1, b.2707. XVI a. respublikinės reikšmės istorinis paminklas gyv. namas Kaune, Vilniaus g. Nr.22. Vidaus architektūriniai tyrimai Kaunas, 1979.

61.

VAA. F.5, b.749-2. gyv. namas Vilniaus g. Nr. 22 Kaune su 2,5 aukšto intarpu restauracija ir pritaikymas kavinei su šokių sale. Eskizinis projektas.

62.

VAA. F.5, b.3685. Architektūros paminklo Kaune pastato Vilniaus g. Nr. 22 medienos tyrimai.

63.

VAA. F.5, b.749-3. Architektūros paminklo Kaune pastato Vilniaus g. Nr. 22 avarinio stovio likvidavimo architektūrinė – statybinė dalis. Kėdainių senamiesčio pastatai

DIDŽIOJI G. (buv. Taikos g.) 64.

VAA. F.5, b.3826. Buv. Kėdainių Rotušė. Kapitalinio remonto, restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. T. 1. L. Perevičien÷, Kaunas, 1986.

65.

VAA. F.5, b.3827. Buv. Kėdainių Rotušė. Kapitalinio remonto, restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. T. 2. L. Perevičien÷, Kaunas, 1986.

120

66.

VAA. F.5, b.1234. XVII a. kultūros paminklas gyv. namas Kėdainiuose Taikos g. 4. Architektūriniai tyrimai. N. Bikinien÷, Kaunas, 1975.

67.

VAA. F.2, b.313-3. XVII a. kultūros paminklas gyv. namas Kėdainiuose Taikos g. 4, 6. Eskizinis pritaikymo projektas. N. Bikinien÷, Kaunas, 1975.

68.

VAA. F.2, b.313-4. XVII a. kultūros paminklas gyv. namas Kėdainiuose Taikos g. 4, 6. Eskizinis restauravimo projektas. N. Bikinien÷, Kaunas, 1975.

69.

VAA. F.2, b.313-5. XVII a. kultūros paminklas gyv. namas Kėdainiuose Taikos g. 4, 6. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. N. Butkevičien÷, Kaunas, 1987.

70.

VAA. F.2, b. 172-18. Gyv. namas Kėdainiuose Taikos g. 4. Vidaus architektūriniai tyrimai. N. Šv÷gždien÷, Kaunas, 1981.

LIAUDIES G. 71.

VAA. F.5, b.2679. XVIII–XIX a. kultūros paminklas Kėdainiuose Liaudies g. 4. Architektūriniai tyrimai. N. Šv÷gždien÷, B. Rustauskas, Kaunas, 1981.

72.

VAA. F.5, b.4811. Kėdainiai Liaudies g. 2/20 ir 4. Restauravimo, konservavimo ir remonto darbų mokslinė ataskaita. Aiškinamasis raštas. R. Miliūkštis, Kaunas, 1987.

73.

VAA. F.2, b.216-1. Kėdainiai Kraštotyros muziejaus filialas. (buv. Evangelikų bažnyčia) S. Nėries 7. Projektinė užduotis. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Bunkus, Kaunas, 1966.

RADVILŲ G. (buv. Tarybų a.) 74.

VAA. F.2, b.746-3. Gyv. namas Kėdainiuose Tarybų g. 5. Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. B. Rustauskas, Vilnius, 1982.

75.

VAA. F.2, b.369-15. Kėdainiai Tarybų a. 6 (Buv. Škotų pirklių namai) Restauruojamos parduotuvės techninis darbo projektas. Interjero architektūrinė – statybinė dalis. R. Miliūkštis, Kaunas, 1978.

76.

VAA. F.2, b.369-7. Buv. Kėdainių Škotų pirklių namas. Pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. L. Aksamitauskas, Kaunas, 1974.

77.

VAA. F.2, b.746-3. Gyv. namas Kėdainiuose Tarybų g. 5. Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. B. Rustauskas, Vilnius, 1982.

78.

VAA. F.2, b.369-15. Kėdainiai Tarybų a. 6 (Buv. Škotų pirklių namai) Restauruojamos parduotuvės techninis darbo projektas. Interjero architektūrinė – statybinė dalis. R. Miliūkštis, Kaunas, 1978.

79.

VAA. F.2, b.369-7. Buv. Kėdainių Škotų pirklių namas. Pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. L. Aksamitauskas, Kaunas, 1974.

80.

VAA. F.5, b.2680a. Kėdainiai Tarybų g. 9. Išoriniai architektūriniai tyrimai. R. Jusevičiūt÷, N. Šv÷gždien÷, Kaunas, 1981.

81.

VAA. F.2, b.7472a. Kėdainiai Tarybų g. 9. Pritaikymas visuomenininkėms ir gyvenamosioms patalpoms. Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. R. Jusevičiūt÷, Kaunas, 1981.

121

Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia

82.

KPCA, F. 5. Ap. 2, b. 1239. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokšto atstatymo projektas. V. Krikščiūnas. Vilnius, 1952.

83.

KPCA. F. 3, ap. 1, b. 216. Architektūros paminklo – Šiaulių bažnyčios dokumentai (išrašas darytas Vytauto Levandausko, 1986 m.). Raudonės pilis

84.

VAA. F. 2, b. 114-2. Raudonės vidurinės mokyklos rekonstrukcijos I var. Aiškinamasis raštas. S. Čerškut÷, V. Jurkštas, Vilnius. 1959.

85.

VAA, F.2, b. 114-3. Vidurinės m-los Raudonės pilyje projektinės užduoties II variantas. Ž. Simanavičius, Vilnius, 1960.

Trakų salos pilis 86.

KPCA. F.5. Ap.1, b.3835. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo, projektavimo – restauravimo darbus 1950 – 1973 m. laikotarpyje. T.1. S. Mikulionis, 1989.

87.

KPCA. F.5. Ap.2, b.46. Trakų salos pilies Centrinių rūmų pilno atstatymo projekto pagrindinės problemos. B. Krūminis, Vilnius, 1958.

88.

KPCA. F.5. Ap.1, b.862. Trakų salos pilies ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1973. S. Mikelionis, Vilnius, 1973–1976.

89.

KPCA. F.5. Ap.2, b.455 Trakų salos pilis. Pilies dalinės restauracijos – konservacijos pasiūlymai. S. Mikulionis, Vilnius, 1971.

90.

KPCA. F.5. Ap.2 b.413. Trakų salos pilis. Pilies dalinės restauracijos – konservacijos pasiūlymai. (Papildomi variantai), S. Mikulionis, Vilnius, 1971.

91.

KPCA. F.5. Ap.2 b.456. Trakų salos pilis. Pilies dalinės restauracijos – konservacijos pasiūlymai. (Papildomi variantai). S. Mikulionis, Vilnius, 1971.

92.

KPCA. F.5. Ap.1, b.852. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1974. S. Mikulionis, Vilnius, 1974–1976.

93.

KPCA. F.5. Ap.1, b.621. Trakų salos pilis. Trikampių kazematų pietinio fasado su frontonu bei bokštelio fosos ir vakarinės gynybinės sienos sandūroje eskizai. S. Mikulionis, Vilnius, 1973.

94.

KPCA. F.5. Ap.1, b.863. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1975. S. Mikulionis, Vilnius, 1975–1976.

95.

KPCA. F.5. Ap.1, b.910. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1976. S. Mikulionis, Vilnius, 1977.

96.

KPCA. F.5. Ap.1, b.1322. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai. Priešpilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1977. S. Mikulionis, Vilnius, 1979.

97.

KPCA. F.5. Ap.1, b.1305. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai. Priešpilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1978. S. Mikulionis, Vilnius, 1979.

122

98.

KPCA. F.5. Ap.1, b.1402. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai. Priešpilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1979. S. Mikulionis, Vilnius, 1979.

99.

KPCA. F.5. Ap.1, b.1854. Ataskaita už restauravimo Trakų salos pilyje1987. S. Mikulionis, Vilnius, 1987–1988.

100. KPCA. F.5. Ap.1, b.3851. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai. Priešpilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1977. S. Mikulionis, Vilnius, 1979.

101. KPCA. F.5. Ap.1, b.1322. Trakų salos pilis. Centriniai rūmai. Priešpilis. Ataskaita už tyrimo projektavimo ir gamybos darbus 1977. S. Mikulionis, Vilnius, 1979.

102. KPCA. F.5. Ap.1, b.3863. Trakų salos pilis. Kompleksiniai moksliniai tyrimai. Ataskaita už tyrimo – projektavimo ir restauravimo darbus Trakų salos pilyje. T. 1. S. Mikulionis, 1989. Vilniaus senamiesčio pastatai

ARKLIŲ G. 103. VAA. F.5, b. 135. Namas Arklių g. 4. Apybraiža. Tyrimai natūroje. Vilnius, 1962. 104. VAA. F.5, b. 175. Namas Arklių g. 4. Planinė užduotis rekonstrukcijai. Vilnius, 1963. 105. VAA. F.2, b. 660-1. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Architektūriniai tyrimai. T.1. Vilnius, 1962 106. VAA. F.2, b. 660-2. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Architektūriniai tyrimai. T.2. Vilnius, 1962. 107. VAA. F.2, b. 660-3. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Restauracijos techninis darbo projektas. T.1. Vilnius, 1965.

108. VAA. F.2, b. 660-4. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Restauracijos techninis darbo projektas. T.2. Vilnius, 1964.

109. VAA. F.2, b. 58-48. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Projektinė užduotis. N. Švabauskien÷, Vilnius, 1962.

110. VAA. F.2, b. 58-82. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Architektūrinė statybinė dalis. N. Švabauskien÷, Vilnius, 1963.

111. VAA. F.2, b.58-135. Pastatai Vilniuje Arklių g. 4. Konstruktyviniai darbo brėžiniai. N. Švabauskien÷, Vilnius, 1965.

112. VAA. F.5, b.177. Pastatas Vilniuje Arklių g. 6. Pirminių natūros tyrimų ataskaita. Ž. Simonavičius, Vilnius, 1962.

ARSENALO G. (buvusi Vrublevskio g.) 113. VAA. F.5, b.4244. Pastatas Vrublevskio g. 3. Pastatų pritaikymas istorijos – etnografijos muziejui. Architektūrinių – archeologinių tyrimų brėžiniai.

114. VAA. F.5, b.4245. Pastatas Vrublevskio g. 3. Pastatų pritaikymas istorijos – etnografijos muziejui. Architektūrinių – archeologinių tyrimų ataskaita. T.2. Vilnius, 1987.

115. VAA. F.2, b.88-85. Pastatas Vrublevskio g. 3. Eskizinis projektas ir pritaikymo projektiniai pasiūlymai. V. Povilauskait÷, Vilnius, 1984.

123

116. VAA. F.2, b.88-95. Pastatas Vrublevskio g. 3. Restauracijos eskizinis projektas. V. Povilauskait÷, Vilnius, 1984.

117. VAA. F.2, b.88-95a. Pastatas Vrublevskio g. 3. Restauracijos eskizinis projektas. V. Povilauskait÷, Vilnius, 1984.

118. VAA. F.2, b.110-58. Pastatas Vrublevskio g. 3. Architektūrinė statybinė dalis ir restauracijos projektas. V. Povilauskait÷, Vilnius, 1988.

119. VAA. F.2, b.110-59. Pastatas Vrublevskio g. 3. Architektūrinė statybinė dalis ir restauracijos projektas. E. Parasonien÷, L. Alfimova, Vilnius, 1988.

120. VAA. F.2, b.110-64. Pastatas Vrublevskio g. 3. Interjerų architektūriniai sprendimai. V. Povilauskait÷, G. Pilipavičien÷, Vilnius, 1988.

121. VAA. F.2, b.88-25. Žemutinis senasis Cekihauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai. Žemutinės pilies gynybinė siena. S. Lasavickas, Vilnius, 1977.

122. VAA. F.5, b.1571. Vilniaus Žemutinės pilies Ceihauzas – Arsenalas. Ikonografija. S. Lasavickas, Vilnius, 1977.

123. VAA. F.5, b.1573. Vilniaus Žemutinės pilies Ceikhauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai. Senojo ceihauzo XVI a. stovio rekonstrukcija. Vilnius. S. Lasavickas, Vilnius, 1977.

124. VAA. F.5, b.1112. Vilniaus Žemutinės pilies Ceihauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai (zondažai). S. Lasavickas, Vilnius, 1975.

125. VAA. F.5, b.1114a. Vilniaus Žemutinės pilies Ceikhauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai. Rekonstrukcija XVII a. pr. stovis. S. Lasavickas, Vilnius, 1975.

126. VAA. F.5, b.1111. Vilniaus Žemutinės pilies Cekihauzas – Arsenalas. Architektūriniai tyrimai. Tyrimų aprašymas. S. Lasavickas, Vilnius, 1975.

127. VAA. F.5, b.2411. Vilniaus Žemutinės pilies Ceikhauzas – Arsenalas. Architektūrinių – archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 1980.

128. VAA. F.2, b.88-27. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Purlys, Vilnius, 1974.

129. VAA. F.2, b.88-5. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas. Techninis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Žemkalnis, Vilnius, 1975.

130. VAA. F.2, b.88-20. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas. Pagrindinių konstrukcijų atstatymo darbai. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Zulonas, Vilnius, 1976.

131. VAA. F.2, b.88-21. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas. Pagrindinių konstrukcijų atstatymo darbai. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Zulonas, Vilnius, 1976.

132. VAA. F.2, b.88-66. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas Eskizinis interjerų projektas. G. Filipavičien÷, Vilnius, 1983.

133. VAA. F.2, b.88-26. LTSR Taikomosios dailės muziejus, buvęs Žemutinės pilies arsenalas Restauracijos projektas. D. Gižien÷, L. Preikšait÷, Vilnius, 1982.

124

AUŠROS VARTŲ G. (buv. M. Gorkio g. pietrytinė dalis) 134. VAA. F.2, b.193-38. Buv. Bazilijonų cerkvės ir vienuolyno ansamblis Gorkio 73. Restauracijos ir architektūriniai, statybiniai sprendimai. Vilnius, 1985.

135. VAA. F.2, b.193-25. Buv. Bazilijonų cerkvės ir vienuolyno ansamblis Gorkio 73. Stogų ir fasadų restauracija. Vilnius, 1985.

136. VAA. F.2, b.193-36. Buv. vienuolyno šiaurinis frontonas. Restauracijos darbo brėžiniai. T.1. Architektūrinė – statybinė dalis. Vilnius, 1986.

137. VAA. F.2, b.193-27. Buv. vienuolyno šiaurinis frontonas. Restauracijos eskizinis projektas. Vilnius, 1986. Aušros vartų g., nr. 6

138. VAA. F.5, b.402. Namas Vilniuje Gorkio g. 84. Architektūriniai tyrimai. E. Purlys, Vilnius, 1975.

139. VAA. F.5, b.1997. Namas Vilniuje Gorkio g. 84. Restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. T.1. E. Purlys, Vilnius, 1979.

140. VAA. F.5, b.1997a. Namas Vilniuje Gorkio g. 84. Restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. T.2. E. Purlys, Vilnius, 1979.

141. VAA. F.5, b.1997b. Namas Vilniuje Gorkio g. 84. Restauravimo darbų autorinės priežiūros ataskaita. T.3. E. Purlys, Vilnius, 1979.

BERNARDINŲ G. (buv. Pilies skg.) 142. VAA. F.5, b.44. Vilnius. Pilies skg. Remonto – restauracijos darbų ataskaita. Vilnius, 1960. 143. VAA. F.2, b.58-30. Pastatas Vilniuje, Pilies skg. Nr.5. Technikinės būklės aktas. Vilnius, 1962. 144. VAA. F.2, b.58-30. Gyv. namas Vilniuje, Pilies skg. Nr.5. Planinė restauracijos užduotis. Vilnius, 1962.

145. VAA. F.2, b.58-25. Gyv. namas Vilniuje, Pilies skg. Nr.5. Rekonstrukcijos projektinė užduotis. Vilnius, 1962.

146. VAA. F.2, b.58-366. Vilniaus Sanitarinio švietimo namai Pilies skg. 6/5. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1969.

147. VAA. F.2, b.58-421. Vilniaus Sanitarinio švietimo namai Pilies skg. 6/5. Architektūrinė – statybinė dalis. Darbo brėžiniai. I. Ziobliova, Vilnius, 1970.

148. VAA. F.2, b.58-366. Vilnius Pilies skg. 6/5. Sanitarinio švietimo namai. Interjero darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Gabriūnas, M. Lagunavičien÷, Vilnius, 1971.

149. VAA. F.2, b.58-138. Gyv. namas, Pilies skg. Nr.8. Vilniuje. Projektinė užduotis. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1965.

150. VAA. F.5, b.1915. VVU Pilies skg. 11. Istorinė anketa ir architektūriniai tyrimai. Vilnius, 1975.

125

151. VAA. F.2, b. 58-145. Gyv. namo Vilniuje Pilies skg. 11 projektinė užduotis. E. Urbonien÷, Vilnius, 1965.

152. VAA. F.2, b.118-195. VVU korpusas Pilies 11. Eskizinis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Urbonien÷, Vilnius, 1965.

153. VAA. F.2, b. 58-174. Gyv. namas Vilniuje, Pilies skg. 11 rekonstrukcijos darbo brėžiniai. E. Urbonien÷, Vilnius, 1966.

BOKŠTO G. 154. VAA. F.2, b.82-10. Pastatas Bokšto g. 5 Vilniuje. Restauravimo techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T. Baronait÷, Vilnius, 1983.

155. VAA. F.2, b.82-5. Savičiaus ligoninė. (Bokšto g.6) Restauraciniai pasiūlymai. E. Urbonien÷, Vilnius, 1982.

156. VAA. F.2, b.680-2. Istorijos ir architektūros paminklo namo dalies Bokšto g. 10 rekonstrukcija – restauravimas. Architektūrinė – statybinė dalis. BASTIJONAS

157. VAA. F.2, b.214-4. Vilniaus miesto sienos bastiono bokšto kalne ir Vilniaus m. sienos Bokšto g. restauravimo projektinė užduotis su projektinių sprendimų pagrindimu. Ž. Simonavičius, Vilnius, 1968–1969.

158. VAA. F.2, b.214-22. Gynybinių įrenginių komplekso Barbakanas pritaikymas 200 vietų firminei alaus daryklos „Tauras“ alinei projektas. Vilnius, 1967.

159. VAA. F.2, b.214-28. Vilniaus miesto gynybinis bastionas. Paruošimo lankymui projektas. Vilnius, 1972.

160. VAA. F.2, b.214-57. Vilniaus Bokšto g. Bastionas: gynybinės sienos Bokšto g. restauracijos darbo projektas. Ž. Simonavičius, Vilnius, 1984. DIDŽIOJI G. (buv. M. GORKIO g. dalis) Didžioji g., nr. 13

161. VAA. F.2, b.881- 69a. Namas Vilniuje Gorkio 39. Architektūriniai statybiniai sprendimai. Darbo projektas. Vilnius, 1986.

162. VAA. F.2, b.58-196. Gyv. pastatas Gorkio 45/2. Projektinė užduotis. R. Jaloveckas, V. Dvariškis, Vilnius, 1966.

163. VAA. F.2, b.58-419. Gyv. namas Gorkio 45/2. Darbo brėžiniai. T.2. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1970.

164. VAA. F.2, b.58-453. „Amatininkų“ užeiga Vilniuje Gorkio 45. Interjero projektas. Darbo brėžiniai. V. Gabriūnas.

Didžioji g., nr. 27

165. VAA. F.2, b.58-471. Vilnius Gorkio 51 gyvenamas namas. Techninis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1971.

126

166. VAA. F.2, b.58-479. Vilnius Gorkio 51 gyvenamas namas surašytojų knygynu. T. 1. Techninis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1971.

167. VAA. F.2, b.58-471. Vilnius Gorkio 51 gyvenamas namas. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – restauracinė dalis. T.2. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1971.

Didžioji g., nr. 24–26 (buvusi Mažoji gildija)

168. VAA. F.2, b.588-3. Vilnius Gorkio 66, 68. Architektūriniai tyrimai. II etapas detalių tyrimai. T.1. A. Stiklerien÷, Vilnius, 1976.

169. VAA. F.2, b.588-6. Vilnius Gorkio Nr. 66, 68. Eskizinis projektas. Projektiniai pasiūlymai. A. Stiklerien÷, Vilnius, 1977.

170. VAA. F.2, b.588-8. Vilnius Gorkio Nr.68. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Stiklerien÷, Vilnius, 1977.

171. VAA. F.2, b.588-31. Vilnius Gorkio 68. Visuomeninio maitinimo įstaiga. Darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Stiklerien÷, Vilnius, 1984.

172. VAA. F.2, b.588-32. Vilnius Gorkio Nr. 68. Visuomeninio maitinimo įstaiga. Darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Stiklerien÷, Vilnius, 1984.

173. VAA. F.2, b.588-43. Namai Vilniuje Gorkio 66, 68. Architektūriniai tyrimai. II etapas detalių tyrimai. T.1. Ž. Simonavičius.

174. VAA. F.2, b.588-45. Vilnius Gorkio Nr.66, 68. projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. Vilnius, 1984.

175. VAA. F.2, b.588-63. Vilnius Gorkio Nr. 66, 68. projektas. Architektūriniai interjero sprendimai. Vilnius, 1987.

Didžioji g., nr. 34

176. VAA. F.5, b.51. Vilniaus Kazimiero bažnyčioje 1955–1957 m. vykdytų remonto – restauracijos darbų ataskaita. S. Lasavickas, Vilnius, 1958.

177. VAA. F.5, b.178. Vilniaus Kazimiero bažnyčia. Planinė restauracinė užduotis pritaikymui Ateistiniam muziejui. Ž. Simonavičius, Vilnius, 1962.

DOMINIKONŲ G. (buv. J. Garelio g.) 178. VAA. F.2, b.488-40. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Vilnius Garelio Nr.6 Giedrio Nr.11. Eskizinis pritaikymo – restauravimo projektas. A. Samukien÷ ir kt., Vilnius, 1985.

179. VAA. F.2, b.4.88-49. Vilnius Garelio Nr.6. Buv. Domininkonų vienuolynas. Pritaikymas TMTI „Tempas“ poreikiams. Architektūrinė – statybinė dalis. Korektūra. A. Samukien÷ ir kt., Vilnius, 1985.

180. VAA. F.2, b.488-68. Buv. Domininkonų vienuolyno ansamblis Vilniuje Garelio 6/11. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Bendras aiškinamasis raštas. A. Samukien÷ ir kt., Vilnius, 1985.

127

181. VAA. F.2, b.488-69. Buv. Domininkonų vienuolyno ansamblis Vilniuje Garelio 6/11. Restauravimo ir pritaikymo darbų projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. A. Samukien÷ ir kt., Vilnius, 1986.

182. VAA. F.2, b.488–70b. Buv. Domininkonų vienuolyno ansamblis Vilniuje Garelio 6/11. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. A. Samukien÷ ir kt., Vilnius, 1986.

183. VAA. F.2, b.4.88-49. Vilnius Garelio Nr.6. Buv. Domininkonų vienuolynas. Bendras aiškinamasis raštas. A. Samukien÷, Vilnius, 1988.

184. VAA. F.2, b.4.88-98. Vilnius Garelio Nr.6. Buv. Domininkonų vienuolynas. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. A. Samukien÷, Vilnius, 1988.

185. VAA. F.2, b.4.88-99. Vilnius Garelio Nr.6. Buv. Domininkonų vienuolynas. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. A. Samukien÷, Vilnius, 1988.

186. VAA. F.5, b.1645. Gyv. namo Vilniuje Garelio 10/16 rūsių sienų ir skliautų mūro dalinio atstatymo, sutvirtinimo projektas. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1977.

187. VAA. F.2, b.58-101. Administracinis gyvenamas pastatas Garelio Nr.11. Projektinė užduotis. A. Kunig÷lis, Vilnius, 1964.

188. VAA. F.2, b.466-7. Administracinis gyvenamas pastatas Garelio Nr.11. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. L. Urbonavičiūt÷, Vilnius, 1977.

189. VAA. F.2, b.58-119. Administracinis gyvenamas pastatas Garelio Nr.11. Architektūrinė – statybinė dalis. Darbo br÷žiniai. A. Kunig÷lis, Vilnius, 1964.

190. VAA. F.2, b.735-17. Vilnius Garelio Nr.11 ir Nr.9. Valgykla – bufetas. Eskizinis interjero projektas. A. Samukien÷, Vilnius, 1982. ŠVČ. TREJYBöS BAŽNYČIA

191. VAA. F.2, b.242-24. Buv. Švč. Trejybės bažnyčia. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Žiauberis, Vilnius, 1974.

192. VAA. F.2, b.242-14. Buv. Švč. Trejybės bažnyčia. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1976.

193. VAA. F.2, b.242-15. Buv. Švč. Trejybės bažnyčia. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. L. Mejerovič, Vilnius, 1976.

194. VAA. F.2, b.466-6. Ryšių ministerijos mokymo kombinatas Vilniuje, Garelio Nr.13. Eskizinis restauracijos pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. G. Juknevičien÷, Vilnius, 1978.

195. VAA. F.2, b.466-63. Ryšių ministerijos mokymo kombinatas Vilniuje, Garelio Nr.13. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. Vilnius, 1989.

196. VAA. F.2, b.772-1. Vilnius Garelio Nr.14. Papildomi architektūriniai tyrimai. Vilnius, 1977.

128

197. VAA. F.2, b.772-2. Vilnius Garelio Nr.14. Papildomi detalių architektūriniai tyrimai. Vilnius, 1977.

198. VAA. F.2, b.772-3. Vilnius Garelio Nr.14. Restauracijos projektas. Darbo brėžiniai. D. Dirvonauskien÷, Vilnius, 1977.

199. VAA. F.2, b.772-4. Vilnius Garelio Nr.14. Restauracijos projektas. Darbo brėžiniai. V. Spudas, Vilnius, 1977.

200. VAA. F.2, b.466-5. Gyv. namas Vilniuje Garelio g. 15/1. Restauracijos eskizinis projektas. Vilnius, 1978.

201. VAA. F.2, b.466-19. Gyv. namas Vilniuje Garelio g. 15/1. Pritaikymo techninis projektas ir restauracijos darbo brėžiniai. Vilnius, 1979.

202. VAA. F.2, b.466-20. Gyv. namas Vilniuje Garelio g. 15/1. Pritaikymo techninis projektas ir restauracijos darbo brėžiniai. Statybinės detalės. Vilnius, 1979.

GAONO G. (buv. Stiklių g.) 203. VAA. F.2, b.58-102. Gyv. namas Vilniuje Stiklių g. Nr. 5. Statybinė dalis – darbo brėžiniai. Vilnius, 1964.

204. VAA. F.5, b.1227. Gyv. namas Vilniuje Stiklių g. Nr.7. Architektūriniai tyrimai. I. Barauskait÷, Vilnius, 1975.

205. VAA. F.5, b.1228. Gyv. namas Vilniuje Stiklių g. Nr.7. Architektūrinių pasiūlymų pritaikymo projektas. I. Barauskait÷, Vilnius, 1975.

206. VAA. F.2, b.478-1. Gyv. namas su baru, buterbrodine ir ledaine Vilniuje Stiklių g. Nr.7. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1. I. Barauskait÷, Vilnius, 1975.

207. VAA. F.2, b.478-7. Gyv. namas su baru, buterbrodine ir ledaine Vilniuje Stiklių g. Nr.7. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.2. I. Barauskait÷, Vilnius, 1978.

VILNIAUS PILIŲ REZERVATAS 208. VAA. F.5, b.53. Vilniaus Aukštutinė pilis.1956 m. konservacijos darbų ataskaita. S. Lasavickas, Vilnius, 1958.

209. VAA. F.9, b.18. Vilniaus Aukštutinės pilies vaizdų paveikslinė medžiaga (19 a.). 210. VAA. F.2, b.86-1. Vilniaus Aukštutinė pilis. Aiškinamasis raštas. S. Lasavickas, Vilnius, 1956. 211. VAA. F.2, b.86-6. Vilniaus aukštutinės pilies ir kalno išplanavimo projektas. Aiškinamasis raštas. T.2. S. Lasavickas, Vilnius, 1959.

212. VAA. F.2, b.86-11. Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies rekonstrukcijos – sutvarkymo pasiūlymai. S. Lasavickas, Vilnius, 1960.

213. VAA. F.2, b.86-64. Aukštutinė Gedimino pilis. Rūmų konservacijos projektas. S. Lasavickas. Vilnius, 1980.

214. VAA. F.2, b.86-61. Aukštutinė Gedimino pilis. Vakarinis bokštas. Vakarinio bokšto išorinio paviršiaus restauracijos projektas. S. Lasavickas, Vilnius, 1979.

129

ŠV. STEPONO BAŽNYČIA

215. VAA. F.2, b.191-39. LTSR Valstybinio Jaunimo teatro dekoracijų sandėlis Vilniuje Geležinkelio 39 (buv. Šv. Stepono bažnyčia. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. R. Bliekait÷, Vilnius, 1973.

216. VAA. F.2, b.191-95. LTSR Valstybinio Jaunimo teatro dekoracijų sandėlis Vilniuje Geležinkelio 39 (buv. Šv. Stepono bažnyčia. Architektūrinė dalis. Darbo brėžiniai. R. Bliekait÷, Vilnius, 1973.

ŠV. IGNO G. (buv. M. Giedrio g.) 217. VAA. F.2, b.155-1. Vilnius Giedrio g. 4/ 3. Valgyklos – kavinės projektinė užduotis. A. Brusokas, Vilnius, 1962.

218. VAA. F.2, b.322-60. Vilnius Giedrio g. 4/3. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Vileikis, Vilnius, 1981.

219. VAA. F.2, b.73-2. Ignoto bažnyčia Vilniuje Giedrio g. 4. Pritaikymo Lietuvos kino studijos paviljonui projektinė užduotis. V. Oleka, Vilnius, 1955.

220. VAA. F.5, b.3561. Vilnius Giedrio 6. Buv. Jėzuitų novicijatas. LIMTI 1982–1984 m. darbų aprašymas. Mokslinė ataskaita. E. Purlys, Vilnius, 1984.

221. VAA. F.2, b.322-3. LTSR Karinio komisariato naujokų šaukimo punktas Vilniuje Giedrio Nr. 6. E. Purlys, Vilnius, 1973.

222. VAA. F.2, b.322-3a. LTSR Karinio komisariato naujokų šaukimo punktas Vilniuje Giedrio Nr. 6. Fasadų restauracija. Eskizinis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Purlys, Vilnius, 1973.

223. VAA. F.2, b.322-4. LTSR Karinio komisariato naujokų šaukimo punktas Vilniuje Giedrio Nr. 6. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Purlys, Vilnius, 1973. ŠV. JONO G. (buv. B. Sruogos g.)

224. VAA. F.2, b.56-14. B. Sruogos Nr.3. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Kunig÷lis, Vilnius, 1985.

225. VAA. F.2, b.56-15 B. Vilnius B. Sruogos Nr.3. Ryšininkų kultūros namai. Restauravimo ir pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.3. A. Vaškevičius, Vilnius, 1984.

226. VAA. F.2, b.918-20. Vilniaus 37 kvartalas. B. Sruogos g. 7. Restauracijos ir pritaikymo darbo projektas. R. Kochanovskaja, Vilnius, 1984.

227. VAA. F.2, b.983-104. Vilnius B. Sruogos g. 7. Darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. Restauruojami architektūriniai elementai. D. Pakštien÷, Vilnius, 1987.

228. VAA. F.5, b.3049. VVU Kolonų salė. B. Sruogos Nr. 10. Autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. T. Meilūnas, Vilnius, 1982.

229. VAA. F.5, b.3073. B. Sruogos Nr. 10. VVU pagrindinio įėjimo ir salių korpuso restauracijos autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. V. Stepulien÷, Vilnius, 1982.

230. VAA. F.5, b.1704. Vilnius B. Sruogos Nr. 10. VVU Stogo konstrukcijos medienos stovio nustatymas ir konservavimo projektas. J. Drobelien÷, J. Kirma, Vilnius, 1977.

130

231. VAA. F.2, b.118-353. Buv. Šv. Jono bažnyčios varpinės fasadų restauracijos darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Stepulien÷, Vilnius, 1977.

232. VAA. F.2, b.118-562. VVU Pažangios minties (buv. Šv. Jono bažnyčia). Darbo projektas. Atskirų elementų restauracija. B. Gudynait÷, Vilnius, 1985.

233. VAA. F.5, b.2827. VVU pastato B. Sruogos Nr.12 rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. Architektūriniai tyrimai.

234. VAA. F.2, b.983-72. Vilnius B. Sruogos Nr. 11, 13. Restauracijos, pritaikymo darbo projektas. Bendras aiškinamasis raštas. J. Lasavickas, Vilnius, 1986.

235. VAA. F.2, b.983-166. Vilnius B. Sruogos Nr. 11, 13. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. R. Valeckas, Vilnius, 1986.

236. VAA. F.2, b.983-166. Vilnius B. Sruogos Nr. 11, 13. Architektūrinė – statybinė dalis. T. Meilūnas, Vilnius, 1990.

237. VAA. F.2, b.983-123. Pastatas Vilniuje B. Sruogos 11. Darbo projektas. Restauruojami architektūros elementai. V. Spudas, Vilnius, 1988.

238. VAA. F.2, b.983-73. Vilnius B. Sruogos Nr. 11, 13. Restauravimo ir pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. R. Valeckas, Vilnius, 1986.

239. VAA. F.2, b.983-120. Vilnius B. Sruogos g. 13. Gyv. namas. Restauruojami architektūriniai elementai. R. Valeckas, Vilnius, 1988.

KARMELITŲ G. (buv. Biržų g.) 240. VAA. F.2, b.552-1. Gyv. namo Biržų g. 3 architektūriniai tyrimai. 241. VAA. F.5, b.1279. Gyv. namo Vilniuje Biržų g. 3 medinių sijų ir lentų konservavimo projektai. Cheminiai tyrimai. J. Drobelien÷, Vilnius, 1975.

242. VAA. F.2, b.552-2. Gyv. namo Vilniuje Biržų g. 3. Restauraciniai pasiūlymai. S. Dagilis, Vilnius, 1975.

243. VAA. F.2, b.552-2. Gyv. namo Vilniuje Biržų g. 3. Gotikinės dalies restauracija. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. S. Dagilis, Vilnius, 1975.

ŠV. KAZIMIERO G. (buv. Vito g.) 244. VAA. F.5, b.3059. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Restauracijos ir rekonstrukcijos autorinės priežiūros ataskaita. 1976–1982 m. T.2. J. Kriukelis, Vilnius, 1982.

245. VAA. F.2, b.396-2. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Eskizinis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. J. Kriukelis, Vilnius, 1973.

246. VAA. F.2, b.396-48. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Kiemo frontonas. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. J. Kriukelis, Vilnius, 1973.

247. VAA. F.2, b.396-13. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Technikinis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T. 1. J. Kriukelis, Vilnius, 1974.

131

248. VAA. F.2, b.396-14. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Technikinis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T. 2. J. Kriukelis, Vilnius, 1974.

249. VAA. F.2, b.396-21. Vilnius Vito g. 3, ir Subačiaus g. 2/1 I a. perplanavimas. Restauracinis techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. B. Gudynait÷, Vilnius, 1974.

250. VAA. F.2, b.396-29. Vilnius Vito g. 3, Lietuvos Kurčiųjų d-jos Centro valdyba ir tarprajoniniai kultūros namai. Interjerai. Eskizinis projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. V. Bakšien÷, Vilnius, 1980.

251. VAA. F.2, b.396-32. Gyv. namas Vito Nr.7. Restauraciniai pasiūlymai. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1980.

252. VAA. F.2, b.396 – 50. Gyv. namas Vito Nr.7. Eskiziniai pasiūlymai. Z. Vanagait÷. Vilnius, 1986.

253. VAA. F.2, b.396-53. Gyv. namas Vito Nr.7. Restauravimo pritaikymo darbo projektas. Bendras aiškinamas raštas. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1986.

254. VAA. F.2, b.396-54. Gyv. namas Vito Nr.7. Restauravimo pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. T.1. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1986.

255. VAA. F.2, b.396-55. Gyv. namas Vito Nr.7. Restauravimo pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. T.2. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1986.

256. VAA. F.5, b.2306. Vilnius Vito g.9. Gyvenamo namo architektūriniai tyrimai. R. Jarmalavičius, Vilnius, 1980.

257. VAA. F.2, b.396-51. Vilnius Vito g.9. Eskiziniai pasiūlymai. Z. Vanagait÷,Vilnius, 1986. 258. VAA. F.2, b.396-68. Vilnius Vito g.9. restauravimo pritaikymo darbo projektas. Bendras aiškinamasis raštas. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1986.

259. VAA. F.2, b.396-69. Vilnius Vito g.9. restauravimo pritaikymo darbo projektas. Architektūriniai – statybiniai sprendimai. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1986.

260. VAA. F.2, b.58-265. Lietuvos mokymo kombinato pastato Labdarių g. 3 rekonstrukcijos projekto užduotis (buv. Radvilų rūmai). V. Dvariškis, Vilnius, 1968.

LABDARIŲ G. 261. VAA. F.2, b.1023-25. Vilnius Labdarių g. 3 buv. Radvilų rūmai. Eskizinis architektūrinis sprendimas. E. Zulonas, Vilnius, 1985.

262. VAA. F.2, b.58-266. Valstybės saugumo komiteto administracinis pastatas Vilniuje Liejyklos Nr.2 (buv. Jono Radvilos rūmai). Projektinė užduotis. V. Dvariškis, Vilnius, 1967.

263. VAA. F.2, b.419-2. Vilnius Ligoninės g. 4. 14 butų gyvenamas namas su prekybinėmis patalpomis. Techninis projektas. J. Kriukelis, Vilnius, 1970. ŠV. JOKŪBO IR PILYPO BAŽNYČIA

264. VAA. F.2, b.276-18. Vilnius, Lenino a. 10. buv. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, pritaikymas universaliai salei. Pradiniai darbai. Pirminis susipažinimas su objektu. E. Zulonas, Vilnius, 1984.

132

265. VAA. F.2, b.276-21. Vilnius, Lenino a. 10. buv. Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia. Avarinės būklės likvidavimo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1. V. Kreivys, Vilnius, 1987.

MAIRONIO G. (buv. Tiesos g.) 266. VAA. F.2, b.49-31. LTSR Valstybinis dailės institutas Vilniuje, Tiesos g. 4. Korpusas A. Architektūriniai tyrimai. B. Radavičiūt÷, Vilnius, 1973.

267. VAA. F.2, b.49-44. Vilnius Tiesos g.6. Dailės institutas Priešprojektiniai darbai. Architektūriniai tyrimai. T. 1. B. Radavičiūt÷, Vilnius, 1977.

268. VAA. F.2, b.49-3. LTSR Valstybinis dailės institutas Vilniuje, Tiesos g. 4. Techninis darbo projektas. Fasado restauracija – konservacija. B. Krūminis, Vilnius, 1954.

269. VAA. F.2, b.49-77. LTSR Valstybinis dailės institutas Vilniuje, Tiesos g. 6. Kompleksinio kapitalinio remonto eskizinis projektas.

270. VAA. F.2, b.49-18. LTSR Valstybinis dailės institutas Vilniuje, Tiesos g. 4, 6. Keramikos katedros laboratorinis korpusas. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Songaila, Vilnius, 1983.

271. VAA. F.2, b.49-133. LTSR Valstybinis dailės institutas Vilniuje, Tiesos g. 4. Tapybos studija. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Trimonis, Vilnius, 1983.

272. VAA. F.2, b.239-8. Vilniaus Bernardinų bažnyčia. Dailės instituto aktų – iškilmių salės projektinė užduotis. G. Laucius, Vilnius, 1968– 970.

KRETINGOS G. 273. VAA. F.2, b.141-7. Gyv. namas Vilniuje, Kretingos g. 9. Restauracijos techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. B. Gudynait÷,. Vilnius, 1978.

274. VAA. F.2, b.141-8. Vilnius, Kretingos g. 9. Architektūriniai tyrimai. T.1. B. Gudynait÷, Vilnius, 1978.

275. VAA. F.2, b.141-8a. Vilnius, Kretingos g. 9. Architektūriniai tyrimai. T.2. B. Gudynait÷, Vilnius, 1978.

ŠV. MIKALOJAUS G. (buv. J. Biliūno g.) 276. VAA. F.2, b.58-114. Gyv. namas Vilniuje Biliūno g. 8. Projektinė užduotis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1964. PILIES G. (buv. M. Gorkio g. dalis)

277. VAA. F.2, b.48-5. Vilniaus Valstybinio Dailės muziejaus sandėlis Vilniuje Gorkio g. 4. Techninis darbo projektas. S. Lasavickas, Vilnius, 1954.

278. VAA. F.2, b.48-6. Gyv. namas Vilniuje Gorkio g. 4. Restauracijos projekto darbo brėžiniai. S. Lasavickas, Vilnius, 1954.

279. VAA. F.2, b. 130a-1. Vilniaus gyv. namai Gorkio 5, 7 Techninis rekonstrukcijos projektas. V. Vičas, Vilnius, 1953.

280. VAA. F.2, b.39. Gyv. namas Gorkio Nr. 6. Darbo brėžiniai. Perplanavimas – rekonstrukcija. S. Lasavickas, Vilnius, 1954.

133

281. VAA. F.2, b.130a–4. Architektūros paminklas gyv. namas Vilniuje Gorkio g. 6. Darbo brėžiniai. Perplanavimas – rekonstrukcija. S. Lasavickas, Vilnius, 1954.

282. VAA. F.2, b.58-5.Gyv. namas Vilniuje Gorkio g. 6. Darbo brėžiniai. A. Purlys, Vilnius, 1957. 283. VAA. F.2, b.118-123. VVU korpusas Gorkio g. 11. Architektūriniai tyrimai. E. Urbonien÷, Vilnius, 1970.

284. VAA. F.5, b.2829.1 Vilnius, Gorkio g. 11, 13. VVU korpusų rekonstrukcijos, restauracijos darbų autorinės priežiūros ataskaita. 1968–1979 m. T.1. E. Urbonien÷, Vilnius, 1981.

285. VAA. F.5, b.2829. 2 Vilnius, Gorkio g. 11, 13. VVU korpusų rekonstrukcijos, restauracijos darbų autorinės priežiūros ataskaita. 1968–1979 m. T.2. E. Urbonien÷, Vilnius, 1981.

286. VAA. F.2, b.118-139 a. VVU korpusas. Gorkio g. 13 gotikinės dalies fasado elementai. Darbo brėžiniai Architektūrinė –restauracinė dalis. J. Bartkien÷,Vilnius, 1971.

287. VAA. F.2, b.118-90. VVU korpusas. Gorkio g. 13. Architektūrinė – statybinė dalis. Darbo brėžiniai. T.1. E. Urbonien÷, Vilnius, 1969.

288. VAA. F.2, b.118-184. VVU korpusas. Gorkio g. 13 pietinis korpusas. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1, 2. Z. Vanagait÷, E. Urbonien÷, Vilnius, 1974.

289. VAA. F.2, b.118-222. VVU menė gotikiniame korpuso Gorkio g. 13 rūsyje. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Urbonien÷, Vilnius, 1974.

290. VAA. F.2, b.118-432. VVU menė gotikiniame korpuso Gorkio g. 13 rūsyje. Interjerai. Architektūrinė – statybinė dalis. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1978.

291. VAA. F.5, b.132. Vilnius Gorkio g. Nr. 12. Frontonas. Analoginė medžiaga. A. Umbrasas, Vilnius, 1960.

292. VAA. F.5, b. 501. Architektūros paminklo gyv. namo Vilniuje Gorkio g. Nr. 12. Frontono atstatymo projektiniai eskizai. A. Umbrasas, Vilnius, 1960.

293. VAA. F.2, b.107-7. Namo frontonas Vilniuje, Gorkio g. 12. Eskizinis projektas. S. Misevičius, Vilnius, 1982.

294. VAA. F.2, b.89-1. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos projekto užduotis. A. Umbrasas, Vilnius, 1958.

295. VAA. F.2, b.89-2. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos darbo brėžiniai. A. Darbo brėžiniai. A. Umbrasas, Vilnius, 1958.

296. VAA. F.2, b.89-7. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos darbo brėžiniai. A. Darbo brėžiniai. T.2. A. Umbrasas, Vilnius, 1959.

297. VAA. F.2, b.89-8. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 12 – 14. Atstatymo – restauracijos darbo brėžiniai. A. Darbo brėžiniai. T.3. A. Umbrasas, Vilnius, 1959.

298. VAA. F.2, b.107-1. Šešių butų gyv. namas. Vilnius Gorkio 12. Projektinė užduotis. A. Umbrasas, Vilnius, 1959.

299. VAA. F.2, b.107-2. Gyv. namas Vilniuje, Gorkio 12. Atstatomas kiemo korpusas. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Brusokas, Vilnius, 1959.

134

300. VAA. F.5, b. 1621. Gyv. namas Vilniuje, Gorkio 14. Architektūriniai tyrimai. R. Jarmalavičien÷, Vilnius, 1976.

301. VAA. F.2, b.756-1. Gyv. namas Vilniuje, Gorkio 14. Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. T. Garonait÷, Vilnius, 1977.

302. VAA. F.2, b.512-4. Gyv. namas Vilniuje, Gorkio 14. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T. Garonait÷, Vilnius, 1981.

303. VAA. F.2, b.512-5. XIV – XVI a. architektūros paminklas, gyv. namas Vilniuje, Gorkio 14. Architektūrinė – statybinė dalis. T. 2. V. Vaškevičius, Vilnius, 1981.

304. VAA. F.2, b.118-192. VVU Vilnius Gorkio g. 15. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. E. Urbonien÷, Vilnius, 1974.

305. VAA. F.2, b.118-567. Vilnius Pilies g. 13, 15. VVU Filologijos fakulteto reprezentacinės patalpos. Architektūrinė – statybinė dalis. Interjerai. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1988.

306. VAA. F.2, b.58-160. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio g. 17, 19. Projektinė užduotis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1965.

307. VAA. F.2, b.58-243. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio g. 17, 19. Darbo brėžiniai. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1965.

308. VAA. F.2, b.58-160. Gyv. namai Vilniuje, Gorkio 17, 19. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1972.

309. VAA. F.2, b.915-6. Žemieji rūsiai Vilniuje, Gorkio 23 (Buv. Kardinalija) Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. M. Lagunavičiūt÷, Vilnius, 1980.

310. VAA. F.2, b.915-3. Aukštutiniai rūsiai Vilniuje, Gorkio 23 / 15 Eskizinis restauracijos ir pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. M. Lagunavičiūt÷, Vilnius, 1980.

311. VAA. F.5, b. 1546. Vilnius, Gorkio 24 „Naručio“ viešbutis. Architektūriniai tyrimai. E. Urbonien÷, Vilnius, 1966.

312. VAA. F.2, b.58-205. „Naručio“ viešbutis Vilniuje Gorkio g. 24. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – restauracinė dalis. E. Urbonien÷, Vilnius, 1967.

313. VAA. F.2, b.58-276. „Naručio“ viešbutis Vilniuje Gorkio g. 24. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – restauracinė dalis. T. 2. E. Urbonien÷, Vilnius, 1967.

314. VAA. F.2, b.58-213. „Naručio“ viešbutis Vilniuje Gorkio g. 24. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – restauracinė dalis. T.3. E. Urbonien÷, Vilnius, 1967. PYLIMO G. (buv. Komjaunimo g.)

315. VAA. F.2, b.58-5b. Vilniaus miesto buv. gynybinės sienos (Komjaunimo g.) konservacijos, sutvarkymo projektas. J. Šeibokas, B. Krūminis, Vilnius, 1959.

RŪDNINKŲ G. 316. VAA. F.5, b. 2534. Vilnius Rūdninkų g. 8. 1977 – 1980 m. vykdytų restauravimo darbų darbų autorinės priežiūros mokslinė ataskaita. A. Katilius, Vilnius, 1980.

317. VAA. F.5, b. 528. Vilnius Rūdninkų g. 8 Dailės muziejaus restauracinės dirbtuvės. Architektūriniai tyrimai. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1971.

135

318. VAA. F.5, b. 6451. Vilnius Rūdninkų g. 13. Architektūrinių tyrimų ir restauravimo darbų priežiūros mokslinė ataskaita. B. Gudynait÷, Vilnius, 1992.

319. VAA. F.2, b.882a–10. Vilnius Rūdninkų g. 13. Priešprojektiniai darbai ir restauraciniai pasiūlymai. B. Gudynait÷, Vilnius, 1986.

STIKLIŲ G. (buv. Antakolskio g.) 320. VAA. F.2, b.58-195. Gyv. pastatas Vilniuje Antakolskio g. 4. Projektinė užduotis. R. Jaloveckas, V. Dvariškis. Vilnius, 1966.

321. VAA. F.2, b.58-312. Gyv. pastatas Vilniuje Antakolskio g. 4. Darbo brėžiniai. Eidukevičien÷, Vilnius, 1968.

322. VAA. F.2, b.58-369. Gotikinis korpusas Vilniuje Antakolskiog. 4. Projektinė užduotis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1969.

323. VAA. F. 2, b. 58-505. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 darbo brėžiniai. T.1 Architektūrinė dalis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1971. 324. VAA. F. 2, b. 58–522. Gotikinio korpuso Vilniuje Antakolskio g. Nr. 4 priestatas. Techninis projektas. Architektūrinė statybinė dalis. A. Švabauskien÷. Vilnius, 1972. 325. VAA. F.2, b.58-608. Gotikinis korpusas Vilniuje Antakolskiog. 4. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1973.

326. VAA. F.2, b.58-369a. Gotikinis korpusas Vilniuje Antakolskiog. 4. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.2. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1973.

327. VAA. F.2, b.58-610. Gotikinis korpusas Vilniuje Antakolskiog. 4. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.3. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1973.

328. VAA. F.2, b.58-681. Gotikinis korpusas Vilniuje Antakolskiog. 4. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.4. A. Švabauskien÷, Vilnius, 1974.

329. VAA. F.2, b.58-194. Gyv. pastatas Vilniuje Antakolskio g. 6, 8. Projektinė užduotis. R. Jaloveckas, V. Dvariškis, Vilnius, 1966.

330. VAA. F.2, b.58-221. Gyv. pastatas Vilniuje Antakolskio g. 6, 8. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. R. Jaloveckas, V. Dvariškis, D. Čepien÷, Vilnius, 1967.

331. VAA. F.2, b.58-322. LTSR Medžiotojų ir žvejų d - jos respublikinė taryba Antakolskio g. 6, 8. Darbo brėžiniai. T.2. V. Dvariškis, Vilnius, 1967.

332. VAA. F.5, b. 2726. Vilnius Antakolskio g. 8 restoranas „Lokys“. Baroko salėje išlikusios sieninės tapybos tyrimai ir projektas konservavimui. V. Kaminskien÷ ir kt., Vilnius, 1981.

333. VAA. F.2, b.58-255. Vilnius Antakolskio g. 8 restoranas „Lokys, „Medžiotojų“ menės projektinė užduotis. R. Jaloveckas, Vilnius, 1968.

334. VAA. F.2, b.58-269. „Medžiotojų“ menė, Vilnius Antakolskio g. 8. Restauracinė dalis. Darbo brėžiniai. T.1. R. Jaloveckas, Vilnius, 1968.

335. VAA. F.2, b.58-269a. „Medžiotojų“ menė, Vilnius Antakolskio g. 8. Restauracinė dalis. Darbo brėžiniai. T.2. R. Jaloveckas, Vilnius, 1968.

136

SUBAČIAUS G. 336. VAA. F.2, b.465-1. Gyv. namai Vilniuje Subačiaus g. 3, 5. Restauracinis – eskizinis projektas. Pritaikymo naujai paskirčiai projektas. A. Katilius, Vilnius, 1975.

337. VAA. F.2, b.465-2. Gyv. namai Vilniuje Subačiaus g. 3, 5. Kompleksinis kapitalinio remonto – restauravimo techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1. L. Preikšait÷, A. Katilius ir kt., Vilnius, 1976.

338. VAA. F.2, b.465-4. Gyv. namai Vilniuje Subačiaus g. 3, 5. Kompleksinis kapitalinio remonto – restauravimo techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.2. Žemaityt÷, Vilnius, 1976.

339. VAA. F.2, b.268-6. Buv. Misionierių bažnyčia, laikina Istorijos – etnografijos muziejaus eksponatų saugykla. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.2. B. Ladavičiūt÷, Vilnius, 1978.

UKMERGĖS G. 340. VAA. F.2, b.365-8. Šv. Rapolo bažnyčia. Vilnius Ukmergės g. 4. Techninis darbo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1–3. V. Barauskait÷, Vilnius.

TRAKŲ G. 341. VAA. F.2, b.102. Pranciškonų bažnyčia Vilniuje, pritaikymas archyvo saugyklai. Esama padėtis ir numatomi darbai. A. Purlys, Vilnius, 1988.

342. VAA. F.2, b.205-168. Avarinės būklės likvidavimas. J. Mendelevičius, L. Statulevičien÷, Vilnius, 1992.

343. VAA. F.2, b.205-19. Buv. Pranciškonų vienuolynas Vilniuje. Projektiniai pasiūlymai. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Kunig÷lis, Vilnius, 1985.

344. VAA. F.2, b.205-29. Buv. Pranciškonų vienuolynas Vilniuje Trakų 9/1. Techninis darbo projektas. Architektūrin÷ – statybin÷ dalis. A. Kunig÷lis,Vilnius, 1985.

345. VAA. F.2, b.205-32. Vilnius Trakų 9/1. Buv. Pranciškonų vienuolynas. Restauravimo pritaikymo raštas. G. Miknevičien÷, Vilnius, 1986.

UNIVERSITETO G. 346. VAA. F.5, 3082. Vilnius Universiteto g. 2/18 architektūriniai tyrimai. S. Lipakonien÷, Vilnius, 1982.

347. VAA. F.2, b.515-33. XV – XVIII a. architektūros paminklas, buv. Bžastovskių rūmai Vilnius Universiteto g. 2/18. Eskizinis pritaikymo projektas. Architektūrinė – statybinė dalis. A. Švabauskien÷, E. Urbonien÷, Vilnius, 1980.

348. VAA. F.5, b.2169. Buv. Vilniaus Alumnato rūmų Universiteto g.4 rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. E. Urbonien÷, Vilnius, 1979.

349. VAA. F.5, b.2830. Vilnius Universiteto g. 3, 5 ir B. Sruogos 10. VVU tarnybinis įėjimas, rektoratas, Smuglevičiaus salė, Lelevelio salė. Rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1976–1979 m. J. Kriukelis, Vilnius, 1981.

137

350. VAA. F.5, b.2922. VVU praėjimo iš Sarbievijaus į Didįjį kiemą rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1978–1979 m. J. Kriukelis, Vilnius, 1982.

351. VAA. F.5, b.28293. VVU Universiteto 7, 9. Rekonstrukcijos – restauracijos autorinės priežiūros ataskaita. 1977–1979 m. J. Kriukelis, Vilnius, 1982.

VILNIAUS G. (buv. L. Giros g.) 352. VAA. F.2, b.112-1. Pastato Viliuje L. Giros g. 22 atstatymo rekonstrukcijos įrengiant LTSR Politinių ir mokslo žinių skleidimo d- jos patalpas projektinė užduotis. A. Brusokas, Vilnius, 1959.

353. VAA. F.2, b.58a–1. Kotrynos bažnyčios Vilniuje L. Giros g. fasadų restauracijos projektai. V. Gabriūnas, Vilnius, 1955.

354. VAA. F.2, b.257 – 5. Vilnius Šv. Kotrynos bažnyčios stogo rekonstrukcija ir fasadų restauravimas. Darbo projektas. J. Zibolis. Vilnius, 1971

355. VAA. F.2, b.620-2. Vilnius L. Giros 41. XVII–XIX a. respublikinės reikšmės paminklas. Teatro ir muzikos muziejus. Architektūriniai tyrimai. Priešprojektiniai darbai. G. Juknevičien÷, Vilnius, 1981.

356. VAA. F.2, b.620-5. Vilnius L. Giros 41. Teatro ir muzikos muziejus. Eskizinis restauravimo pritaikymo projektas. G. Juknevičien÷, Vilnius, 1981.

357. VAA. F.2, b.204-14. Vilnius L. Giros 41. Teatro ir muzikos muziejus. Bendras aiškinamasis raštas. G. Juknevičien÷, Vilnius, 1986.

358. VAA. F.2, b.204-45. Vilnius Vilniaus g. 41. Teatro ir muzikos muziejus.1987 – 1989 m. restauracijos brėžiniai. G. Juknevičien÷, Vilnius, 1990.

ŽYDŲ G. (buv. Stiklių skg.) 359. VAA. F.2, b.58-394. Gyv. namo Vilniuje Stiklių skg. 2. Projektinė užduotis. Architektūrinė – statybinė dalis. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1970.

360. VAA. F.2, b.58-449. Gyv. namo Vilniuje Stiklių skg. 2. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. T.1, 2. Z. Vanagait÷, Vilnius, 1971.

361. VAA. F.2, b.58-324. Gyv. namo Vilniuje Stiklių skg. 4 a. Projektinė užduotis. G. Laucius, Vilnius, 1969.

362. VAA. F.2, b.58-324. Gyv. namo Vilniuje Stiklių skg. 4 a. Darbo brėžiniai. Architektūrinė – statybinė dalis. G. Laucius, Vilnius, 1969. MUZIEJŲ FONDAI

363. Šiaulių Aušros muziejus. Tarvydas, Balys. Šiaulių katalikų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kronika. Rankraštis. Šiauliai, 1970, l. (išrašas darytas Vytauto Levandausko, 1986 m.). PRIVATŪS ARCHYVAI

364. Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios archyvas. Respublikinės reikšmės XV–XVI a. architektūros paminklas Šv. Gertrūdos bažnyčia; Kaunas Laisvės al. 101. Paruošiamieji darbai. Architektūriniai tyrimai – zondavai ir fotofiksacija. T. VII.

365. G. Kirdeikien÷s asmeninis archyvas. Kirdeikien÷, Gražina. Siesikų dvaro centrinių rūmų restauravimo projektas: mašinraštis. Vilnius: PRPI, 1994.

138

INTERVIU

366. Interviu su architekte-restauratore LiudaPerevičiene. Kaunas, 2000 m. balandžio 12 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷.

367. Interviu su architektu-restauratoriumi Žybartu Simonaičiu. Kaunas, 2002 m. geguž÷s 10 d. Užraš÷ Jolita Butkevičien÷. DISERTACIJOS

368. Глемжа, Йoнаc. Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской СССР. Автореферат. Москва, 1974.

369. Jokilehto, Jukka. A History of Architectural conservation Theories. D. Phil. Thesis. University of York, 1986, p. 410–412. Prieiga internetu: http://www.iccrom.org/ENG/edocs/ICCROM_05HistoryofConservation.pdf [žiūr÷ta 2005 m. rugs÷jo 20 d.].

370. Čepaitien÷, Rasa. Kultūros sampratos Lietuvoje XX amžiuje: hum. m. dr. disertacija. VU. Vilnius, 2003.

371. Riaubien÷, Edita. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918–2000): teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai: hum. m. dr. disertacija. VGTU. Vilnius, 2003. BAKALAURO DARBAI

372. Gedzevičiūt÷, Vaida. Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia: istorinė-architektūrinė raida ir restauravimo vertinimas: menotyros bakalauro darbas, vadov÷ J. Butkevičien÷. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007.

373. Baublien÷, Lina. Siesikų dvaro restauravimo koncepcijos ir rezultatų vertinimas: menotyros bakalauro darbas, vadov÷ J. Butkevičien÷. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2008.

LITERATŪRA 374. Adomonis, Tadas. XIX a. antrosios pusės Lietuvos architektūra ir dailė. In: Menotyra, t. 3, 1971. 375. Architectural conservation in Europe / Edit. Sherban Cantacuzino. London: Architectural Press, 1975.

376. Assessing the Values of Cultural Heritage. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2001, Prieiga internetu: http://www.getty.edu/conservation/publications/pdf_publications/assessing.pdf [žiūr÷ta 2006 m. balandžio 15 d.

377. Balčiūnas, L. Kai kurios paminklų restauravimo problemos specialiosios mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės praktikoje (1960 – 1965 m.) In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 118–120.

378. Baliulis, Algirdas; Mikulionis, Stanislovas; Miškinis, Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991.

379. Baršauskas, Juozas. Gyvenamieji ir kai kurie gotikiniai pastatai Kaune. In Lietuvos TSR architektūros klausimai. T.1. Vilnius, 1960, p. 187–194.

139

380. Bartkien÷, J., Kitkauskas, Napoleonas. Vilniaus Onos bažnyčios restauravimas 1902 – 1909 ir 1969 – 1971 metais In Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1973, p. 72–86.

381. Borovskis, Janas. Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo kunigaikščio rezidencija, atliktų konservacijos darbų šviesoje. In: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis / Red. P. Karazija. Kaunas: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus leidykla, 1941, p. 211–215.

382. Bučas, Jurgis. Paminklai ir jų apsauga. In: Lietuvos IX kongreso, vykusio 1990 gegužės 18 – 20 d. medžiaga. Vilnius: 1990, p. 523–526.

383. Bučas, Jurgis. Lietuvos kraštovaizdžio saugotinų kultūros vertybių sistemos formavimo ir apsaugos metodologiniai pagrindai. Kaunas: Architektūros ir statybos instituto rotoprintas, 1993, p. 23.

384. Butkevičien÷, Jolita. Architektūros paveldotvarkos teorinės minties raida. In: Meno istorija ir kritika. T. 4. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008, p. 199–213.

385. Butkevičien÷, Jolita. Kauno rotušės aikštės paveldotvarka XX a. šeštąjį–devintąjį dešimtmečiais. In: Kultūros paminklai. 2003, nr.10, p. 91–103.

386. Courtois, Stephanie; Werth, Nicolas, Panné, Jean-Louis; Paczkowski, Andrzej; Bartosek, Karel; Margolin, Jean-Louis. Juodoji komunizmo knyga. Vilnius: Vaga, 2000, p. 497–498.

387. Čekanauskas, Vytautas; Nasvytis, Algirdas. Padarykime pradžią. In: Literatūra ir menas. 1981 geguž÷s 23, p. 2–3.

388. Čepaitien÷, Rasa. Laikas ir akmenys. Kultūros paveldo samprata modernioje Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.

389. Čigriejus, E. Kėdainių senamiesčio ateitis In Mokslas ir gyvenimas. 1974. Nr. 3, p.26 – 28. 390. Dobužinskis, Mstislavas. Apie senovės paminklų globojimą. In: Naujoji Romuva, 1938, Nr. 9, p. 220;

391. Dr÷ma, Vladas. Ad fontes, cives! In: Krantai, 1989, Nr. 4, p. 33. 392. Earl, John. Building Conservation Philosophy. Shatesbury: Donhead, 2006. 393. Feildenas Bernardas M., Jokilehtas Jukka. Pasaulio kultūros paveldo vietų bei vietovių priežiūros gairės. Vilnius: Savastis, 1998.

394. Feilden, Bernard. M. Conservation of the Historic Buildings. Oxford: Butterworth Heinemann: 1994.

395. Galaun÷, Paulius. Dėl Jėzuitų bažnyčios remonto. In: Lietuva, 1924, kovo 31, Nr. 75. 396. Galaun÷, Paulius. Dėl mūsų praeities paminklų likimo In: Lietuvis. 1926, rugs÷jo 10, Nr. 36, p. 7–9; spalio 1, Nr.39, p. 10–12.

397. Galaun÷, Paulius. Paruoštas senovės paminklų apsaugos įstatymas. In: Lietuvos aidas. 1938, kovo 31, Nr. 144.

398. Gynybinės architektūros paminklų mokslinės–projektinės dokumentacijos ruošimas. Sud. S. Mikulionis, R. Kaminskas. Vilnius: LTSR Kultūros ministerija, Paminklų konservavimo institutas, 1986.

140

399. Glemža, Jonas. Dabarčiai ir ateities kartoms. In: Kultūros barai. 1977. Nr. 5, p.17–21. 400. Glemža, Jonas. Istoriniai centrai – miestų puošmena In: Statyba ir architektūra. 1973. Nr. 10, p.4–7.

401. Glemža, Jonas. Kultūros paminklai ir jų apsauga. In: Kultūros barai. 1967. Nr.9. p.1719. 402. Glemža, Jonas. Lietuvos paminklotvarkos raida ir architektūrinis konsensusas In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 74–80.

403. Glemža, Jonas. Lietuvos paminklų restauravimo ir architektūros istorijos sąveika. In: Lietuvos ūkis. 1991. Nr.12, p.19–20.

404. Glemža J. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 3–11.

405. Glemža, Jonas. Restauruojami miestai – paminklai. In: Gimtasis kraštas. 1977 kovo 3, p. 3. 406. Glemža, Jonas. Paminklų apsauga ir tvarkymas. In: Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. T. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 19–20.

407. Glemža, Jonas. Kultūros vertybių, kultūros paminklų apskaitos darbai ir jų rezultatai Lietuvoje 1990 – 1996 metais. In: Kultūros paminklai. T. 4. Vilnius, 1997, p. 195–200.

408. Glemža, Jonas; Jakučionis, Povilas. Paminklosaugos raida Lietuvoje. In: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius: Savastis, 2000, p. 1–3.

409. Glemža, Jonas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2002.

410. Glemža, Jonas; Katilius, Audronis; Purlys Evaldas. Kultūros vertybių atstatymo problemos ir metodai. In: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius: Savastis, 2000, p. 70–72.

411. Gimbutas, Jurgis. Architektūros paminklų apsauga ir restauracija Lietuvoje po 1950 m. In: Lituanistikos darbai. T. 5. Čikaga, 1986, p. 213–261.

412. Glinskis, Rimvydas. Samprotavimai apie architektūros restauraciją In: Archiforma. 2000. Nr. 3, p. 59–63.

413. Istorijos ir kultūros paminklų tyrimai ir restauravimas Lietuvos TSR 1976–1980 m. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1988.

414. Jakučiūnas, Alfredas. Kai kurie Kauno senamiesčio regeneracijos plėtojimo aspektai. In: Architektūros paminklai. T. 12. Vilnius, 1989, p. 44–70.

415. Jaloveckas, Romanas. Kulto pastatų restauravimas ir naudojimas. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 111–117.

416. Jaloveckas, Romanas, Dambrauskait÷ T. Buvusios šv. Jono bažnyčios Vilniuje restauraciniai tyrimai. In: Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970 p. 89–104.

417. Jaloveckas, Romanas, Dambrauskait÷ T. Buvusios šv. Jono bažnyčios Vilniuje restauraciniai tyrimai In: Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972 p. 79–90.

418. Jankevičien÷, Alg÷. Apie kulto pastatų restauravimą ir jų naudojimą In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 118–120.

141

419. Jankevičien÷, Alg÷. Vilniaus senamiesčio ansamblis. Vilnius: Vaga, 1969. 420. Jankevičien÷, Alg÷. Vilniaus gotikos ansamblis. Vilnius: Mintis, 1981. 421. Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 48.

422. Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Karališkoji karčema. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 4. Vilnius, 1974, p. 418–431.

423. Jankevičien÷, Alg÷; Zareckien÷, Dalija. Kai kurie Lietuvos gotiškų gyvenamųjų namų architektūros bruožai. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 45–65.

424. Jučas, Mečislovas. Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys. In: Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972, p. 28–45.

425. Jučas, Mečislovas. Dėl Vilniaus Žemutinës pilies rūmų atstatymo. In: Dienovidis. 2001 sausis, p. 5. 426. Jurkštas, Jonas. Kultūros paminklų apsaugos užuomazgos Lietuvoje. In: Kultūros barai. 1979. Nr. 5, p. 65–66.

427. Jurkštas, Vytautas. Kauno senamiesčio tūrinė – erdvinė kompozicija. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975 p. 98–120.

428. Jurkštas, Vytautas. Senamiesčių regeneracija. Architektūros harmonizavimo problema. Vilnius: Technika, 1994.

429. Jurkštas, Vytautas. Vilniaus senamiesčio tūrinė – erdvinė kompozicija. In: Architektūros paminklai. T. 4. Vilnius, 1977 p. 35–74.

430. Kalinowski, Konstatntyn. Conservation and Protection of Historical treasures in People’s Poland. In: Polish Western Affairs. 1975, nr. 1, p. 52–56.

431. Kaminskas, Romualdas. Architektūros paminklai nūdienos poreikiams. In: Kultūros barai. 1979. Nr. 8, p.30–32.

432. Kaminskas, Romualdas. Du dešimtmečiai – šimtmečiam.s In: Kultūros barai. 1970. Nr. 12. p. 39–41.

433. Kaminskas, Romualdas. Gyvenamųjų namų restauravimas, rekonstravimas ir naudojimas. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 76–80.

434. Kaminskas, Romualdas. Iš respublikos senamiesčių kompleksinio regeneravimo praktikos. In: Architektūros paminklai. T. 9. Vilnius, 1984, p. 3–5.

435. Kaminskas, Romualdas. Kultūros paminklai ir mes. In: Literatūra ir menas. 1979 lapkričio 17, p. 4–5.

436. Kaminskas, Romualdas. Restauratorių penkmetis. In: Kultūros barai. 1980. Nr. 10, p. 30–32. 437. Kaminskas, Romualdas. Rūmai prikelti naujam gyvenimui. In: Kultūros barai. 1974. Nr. 4. p. 20–22.

438. Kaminskas, Romualdas. Praeities paminklai ir šiandiena. Vilnius: Mintis, 1983.

142

439. Karčiauskas, Vitas. Būsimoji paminklosauga. In: Literatūra ir menas. 1989 rugpjūčio 5, p. 2–3. 440. Kauno architektūra / Sud. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mintis, 1991. 441. Keršyt÷, Nastazija. Valstybės archeologijos komisija. In: Baltų archeologija. 1996. Nr. 2, p. 27; Keršyt÷, Nastazija. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga Lietuvoje. In: Kultūros paminklai. 2001. Nr. 8, p. 77–90.

442. Kiaupa, Zigmantas Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m. Vilnius: Versus Aureus, 2006. 443. Kitkauskas, Napaleonas. Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 136–156.

444. Kitkauskas, Napaleonas. Konstruktyviniai sprendimai architektūros architektūrinių paminklų restauravimo praktikoje. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 83–91.

445. Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus pilys. Vilnius: Mokslas, 1989. 446. Kitkauskas, Napaleonas. Žemutinės pilies Valdovų rūmai: tyrimas, atkūrimo vizija ir prasmė. In: Dienovidis. 2001 sausis, p. 5; p. 15–19.

447. Ko nemato Vilniuje ir Kaune užsienio turistai. In: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. 1975 rugpjūčio 31 (Nr. 18).

448. Krūminis B. Trakų salos pilies tyrinėjimai ir restauracija. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1971, p. 122–129.

449. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, 1967 04 15. In: Kraštotyra 1967, p. 5–8. 450. Kultūros paminklų restauravimo darbų praktika. Konferencijos medžiaga. Kaunas: Raid÷, 1979. 451. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas. Kultūros paminklų apsaugos įstatymo taikymo instrukcija. Vilnius: LTSR Kultūros ministerija, 1975.

452. Kultūros paminklų tyrimo ir restauravimo problemos. Konferencijos medžiaga. Vilnius: Mokslas, 1977.

453. Kultūros paveldo apsauga. In: Reglamentuojančių dokumentų rinkinys. Vilnius: Savastis, 1997. 454. Levandauskas, Vytautas; Mikulionis, Stanislovas. Trakų pilių sienų medžiagos ir mūrijimo technika. In: Architektūros paminklai. T. 3. Vilnius, 1975, p. 121–135.

455. Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno rotušės aikštė. Vilnius: Mintis, 1981.

456. Levandauskas, Vytautas. Kauno Rotušės aikštės 1924–1939 m. užstatymas. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 7, sąs. 2. Vilnius: Mintis: 1981, p. 106–114.

457. Levandauskas, Vytautas (pasirašyta slapyvardžiu Levas Vilkauskas). Kultūros paminklai – istorijos veidrodis. In: Kauno tiesa, 1987, geguž÷s 23, Nr. 119, p. 3.

458. Levandauskas, Vytautas. Restauruokime Antalieptės paminklus. In: Statyba ir architektūra, 1987, Nr. 12, p. 22–23.

459. Levandauskas, Vytautas. Ar įveiksim kryžių baimę? In: Literatūra ir menas, 1988, rugs÷jo 3, Nr. 9, p. 13.

143

460. Levandauskas, Vytautas. Kai griuvo skulptūros nuo bažnyčių. In: Vakarinės naujienos, 1989, lapkričio 20, p. 2.

461. Levandauskas, Vytautas. Prie dvarų griuvėsių. In: Kultūros barai, 1989, Nr. 6, p. 42–45. 462. Levandauskas, Vytautas. Gelbėkime dvarų sodybas! In: Lietuvos aidas, 1990, liepos 4, nr. 30, p. 5;

463. Levandauskas, Vytautas; Vaičekonyt÷-Kepežinskien÷, Renata. Napoleonas Orda. Vilnius: Dail÷s akademijos leidykla, 2006.

464. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio / Ats. Red. J. Minkevičius. T. 1. Vilnius: Mokslas, 1988.

465. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII pradžios iki XIX a. vidurio. / Ats. Red. A. Jankevičien÷. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1994.

466. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918. / Red. kolegija A. Jankevičien÷, V. Levandauskas, N. Lukšionyt÷, A. Miškinis. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1994.

467. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. In: Vilniaus dailės akademijos darbai, T. 26, Vilnius, 2000.

468. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006.

469. Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija / Red. A. Anušauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2007, p. 130.

470. Lietuvos kultūros kongresas / sud. G. Kvieskien÷. Vilnius: Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, 1991.

471. Lietuvos pilys / Ats. red. J. Jurginis. Vilnius: Mintis, 1971. 304 p. 472. Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas. Vilnius, 2000-10-17, nr. VIII–2073. In: Valstybės žinios. 2000, nr. 92–2889, p. 88–89.

473. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.

474. Lietuvos gynybiniai įtvirtinimai. Vilnius: Savastis, 2001. 475. LTSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas, 1977 12 22, Nr. IX – 2200. In: LTSR Aukščiausios Tarybos ir Ministrų Tarybos žinios. 1977 gruodžio 31.

476. Lowenthal, David. Fabricating Heritage. In: History and Memory 10 (1) Tel Aviv: Tel Aviv University, 1998. Prieiga internetu: http://www.iupjournals.org/history/ham 10 - 1.html. [žiūr÷ta 2005 m. gruodžio 15 d.].

477. Lukšionyt÷, Nijol÷. Moderno stiliaus individualūs gyvenamieji namai Vilniuje. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. VI, sąs. II / Ats. red. J. Baršauskas. Vilnius: Mintis, 1980, p. 70–82;

478. Lukšionyt÷ Nijol÷. Istorizmo architektūros daugiabučiai nuomojamieji namai Vilniuje. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. VIII, sąs. II / Ats. red. V. Barkauskas. Vilnius: Mintis, 1986, p. 70–82.

479. Mačiulis, Dangiras. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927–1940 metais Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.

144

480. Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldas vabzdžio žvilgsniu. In: Literatūra ir menas. 1992, Sausio 18, p. 8–9, 12.

481. Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldo samprata Lietuvoje: žvilgsnis į prabėgusį dešimtmetį. In: Archiforma. 1998. Nr. 2, p. 38.

482. Markevičien÷, Jūrat÷. Kuo restauratorius skiriasi nuo architekto novatoriaus. In: Kultūros barai. 1992. Nr. 9–10, p. 9–12.

483. Markevičien÷, Jūrat÷. Rytų Lietuvos paminklai. In: Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. T. 2. Vilnius: Savastis, 1998, p. 5–11.

484. Markevičien÷, Jūrat÷. Atstatymas (rekonstrukcija) istoriniame mieste: samprata ir pagrindinės nuostatos. In: Statyba istorinėje aplinkoje. Tarptautinio seminaro medžiaga. Vilnius, 1998.

485. Markevičien÷, Jūrat÷. Istorinių miestų atnaujinimas (renovacija) ir reabilitavimas – du tikslai du elgesio būdai. In: Kultūros barai. 1996. Nr. 1, p. 5–10.

486. Markevičien÷, Jūrat÷. Kultūros paveldas (gyvenimo terpės apsauga). In: Lietuvos IX kultūros kongreso medžiaga. Vilnius, 1990, p. 517–520.

487. Markevičien÷, Jūrat÷. Miesto paveldo autentiškumo aspektai: Lietuvos atvejis. In: Kultūros paveldo autentiškumas: samprata ir išsaugojimo būdai: mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997.

488. Mikulionis, Stanislovas. Gynybinės architektūros paminklų konservavimas ir restauravimas. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 103–111.

489. Mikulionis, Stanislovas. Naujausi duomenys apie Trakų salos pilį. In: Lietuvos pilys / Ats. red. J. Jurginis. Vilnius: Mintis, 1971, p. 129–144.

490. Mikulionis, Stanislovas. Trakai: atsitiktinė samplaika ir harmoninga visuma? In: Literatūra ir menas. 1977 birželio 18, p. 2.

491. Miškinis, Algimantas. Istorija šalia tavęs. In: Literatūra ir menas. 1981 geguž÷s 23, p. 3. 492. Miškinis, Algimantas. Kaip saugosim Kėdainių senovę. In: Literatūra ir menas. 1977 lapkričio 19, p. 2.

493. Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991. 494. Miškinis, Algimantas. Trakai senovė ir nūdiena. In: Literatūra ir menas. 1979 sausio 13, p. 4. 495. Miškinis, Algimantas. Kultūros paveldas ir jo apsaugos bei tvarkymo programa. In: Lietuvos IX kultūros kongreso medžiaga. Vilnius, 1990 p. 33–37.

496. Monumentum. T. 3. ICOMO, 1969. Prieiga internetu: http://www.international.icomos.org/monumentum/vo3/index.html [žiūr÷ta 2007 m. rugpjūčio 18 d.].

497. Mošinskis, Algirdas. Lietuvos architektūros paminklų apsauga. In: Naujoji Romuva, 1937, Nr. 49, p. 923–925.

498. Mošinskis, Algirdas. Dėl Lietuvos kultūros turtų. In: Naujoji Romuva. 1938. Nr. 11, p. 273. 499. Murdosien÷, D. Fotografija paminklų apsaugoje. In: Kultūros barai. 1980. Nr. 7, p. 36–39.

145

500. Nekilnojamų istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, saugojimo, priežiūros, naudojimo ir restauravimo tvarkos instrukcija. Vilnius: LTSR Kultūros ministerija, 1986, p. 83.

501. Neviera, Valentinas. Muziejuose mažėja lankytojų. In: Veidas 2009, rugpjūčio 3, Nr. 31, p. 51. 502. Oksas, Jurgis. Kauno senamiesčio centrinės dalies urbanistinė raida nuo XVI a. pradžios iki XIX a. vidurio. In: Lietuvos TSR architektūros klausimai. T. 6 (1). Vilnius, 1979, p. 31–45.

503. Oksas, Jurgis. Perkūno namas Kaune. Vilnius: Mintis, 1988. 504. Paknys, Mindaugas. Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2009.

505. Pinkus, Stasys. Apie gyvenamųjų namų – architektūros paminklų restauravimą konservavimą ir naudojimą. Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 80–82.

506. Pilipavičius, Juozas Algirdas. Teisiniai autentiškumo išsaugojimo aspektai. In: Kultūros paveldo autentiškumas: samprata ir išsaugojimo būdai: mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1997.

507. Ramanauskien÷, S. Istorijos paminklų globa – visų pareiga. In: Muziejai ir paminklai. Vilnius, 1968, p. 80–81.

508. Riaubien÷, Edita. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos. In: Urbanistika ir architektūra. T. 24, nr. 1. 2000, p. 3–10.

509. Rupeikien÷, Marija. M. Gorkio gatvė Vilniuje. Vilnius: Mintis, 1984. 510. Rymaszewski, Bohdan. Polska ochrana zabytków. Warszawa: wydawnictwo naukowe Scholar, 2005, p. 102.

511. Ruskin, John. The Seven Lamps of Architecture. New York: Dover Publications, 1989. 512. Shahani, Chandru J. Accelerated aging of paper can it really foretell the permanence of paper. In: Preservation Research and Testing Series. No. 9503, 1995. Prieiga internetu: http://www.loc.gov/preserv/rt/age/age.html [žiūr÷ta 2004 m. gruodžio 10 d.]

513. Sovietinė Lietuvos istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai. / sud. A. Bumblauskas, N. Šepetys, Vilnius: Aidai, 1999.

514. Steponavičien÷, D. Valdovų rūmai. Vizija. In: Baltų archeologija. 1996, nr. 1 (8), p. 35. 515. Svarbesni paminklotvarkos darbai 1900–1970 metais. In: Muziejai ir paminklai. T. 5. Vilnius, 1983, p. 90–100.

516. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma Littera, 2001. 517. Valstybinis LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. T. 1. Vilnius, 1958. 518. Valstybinis LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis. T. 2. Vilnius, 1960. 519. Values and Heritage Conservation. Los Angeles: The Getty Conservation Institute, 2000. Prieiga internetu: http://www.getty.edu/conservation/publications/pdf_publications/valuesrpt.pdf. [žiūr÷ta 2003 m. spalio 15 d.].

520. Viñas, Salvador Muñoz. Contemporary Theory of Conservation. Oxford: Elsevier Buterworth Heineman, 2005.

146

521. Vilniaus architektūra / Sud. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mokslas, 1985. 522. Zareckien÷, Dalija. Architektūrinis kompleksas Kaune, Rotušės a. Nr. 29. In: Architektūros paminklai. T. 6. Vilnius, 1980, p. 3–15.

523. Zareckien÷, Dalija. Gyvenamasis namas Kaune, Vilniaus g. Nr.20. In: Architektūros paminklai. T. 1. Vilnius, 1970, p. 95–102.

524. Zareckien÷ D. Perkūno namas Kaune. In: Architektūros paminklai. T. 2. Vilnius, 1972, p. 105– 124.

525. Zubrys, Antanas. Didysis Lietuvos statytojas. In: Lietuvos rytas, 2006, spalio 6 d. 526. Žemaityt÷, Agn÷. Dėl Valdovų rūmų atstatymų yra entuziastingų šalininkų ir griežtų kritikų. In: Respublika. 1999 vasario 6, p. 22.

527. Реставрация памятников архитектуры / Ред. С. С. Подъяпольский. Москва: Стройиздат, 1988... ELEKTRONINIAI DUOMENYS AIC Code of Ethics and Guidelines for Practice. Prieiga internetu http://aic.stanford.edu/about/coredocs/coe/index.html [žiūr÷ta 2006 m. kovo 9 d.].

528. Athens Charter. Prieiga internetu: http://www.icomos.org.athens_charter.html [žiūr÷ta 2005 m. rugpjūčio 30 d.].

529. Definitions of Conservation. Prieiga internetu: http://aic.stanford.edu/about/coredocs/defin.html [žiūr÷ta 2006 m. kovo 9 d.].

530. Forward Planning: The Function Of Cultural Heritage In A Changing Europe. Experts’ contributions. Prieiga internetu: http://www.coe.int/T/E/Cultural_Cooperation/Heritage/Resources/ECC-PAT(2001)161.pdf [žiūr÷ta 2006 m. kovo 9 d.].

531. ICOM. The Code of Ethics. The Conservator – Restorer: A Definition of the Profession. 1984. Prieiga internetu: http://www.encore-edu.org/encore/documents/ICOM1984.html [žiūr÷ta 2005 m. spalio 10 d.].

532. Katinas, Petras. Šventė su revanšo gaida. Prieiga internetu: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/11/11/pasa_01.html

533. The Charter of Cracow. Principles for Conservation and Restoration of Bilt Heritage. Cracow, 2000. Prieiga internetu: http://www.metria.es/eng/servicios/docs/Charter_of_Cracow_2000.pdf [žiūr÷ta 2003 m. spalio 13 d.].

534. The Charter of Riga. Prieiga internetu: http://www.vsaa.lt/rygos_chart.htm [žiūr÷ta 2004 m. sausio 12 d.]

535. Lietuvos nacionalin÷s televizijos laida „Amžių šeš÷liuose“. 2008 m. sausio 28 d. Prieiga internetu: http://www.lrt.lt/archyvas/amziu_seselyje [žiūr÷ta 2008 m. sausio 30 d.].

536. LR Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Prieiga internetu: http://www.kpd.lt/lt/iNrIX-2452 [žiūr÷ta 2006 m. rugs÷jo 20 d.].

147

Santrumpos KAA – Kauno apskrities archyvas KPCA – Kultūros paveldo centro archyvas LSRS – Lietuvos Sovietų Socialistin÷ Respublika SSRS – Sovietų Socailistinių Respublikų Sąjunga VAA – Vilniaus apskrities archyvas

148

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1. Trakų miesto ir pilių vaizdas apie 1600 m. T Makovskio graviūra. Iliustracija iš knygos: Baliulis, Algirdas; Mikulionis Stanislovas; Miškinis Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 89. 2. Trakų salos pilies rezidencinių rūmų griuv÷siai XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 3. Trakų salos pilies priešpilio pietvakarių bokšto, vakarinių ir pietinių kazematų griuv÷siai XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 4. Trakų salos pilies priešpilio pietvakarių bokšto, vakarinių ir pietinių kazematai po tarpukariu vykusių konservavimo darbų. XX a. šeštasis dešimtmetis. Nuotrauka iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 5. Atstatytos Trakų salos pilies planas. 6. Atstatytos Trakų salos pilies vaizdas iš pietų. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 7. Rezidencinių rūmų pagrindinio fasado atkūrimo pirmasis variantas. Autorius. B. Krūminis. Iliustracija iš knygos: Baliulis, Algirdas; Mikulionis Stanislovas; Miškinis Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 258. 8. Rezidencinių rūmų pagrindinio fasado antrasis variantas. Autorius. B. Krūminis. Iliustracija iš knygos: Baliulis, Algirdas; Mikulionis Stanislovas; Miškinis Algirdas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius: Mokslas, 1991, p.258 9. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų ir donžono rytinis fasadas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka 10. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų ir donžono pietų ir vakarų fasadų fragmentas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 11. Atstatytas Trakų salos pilies donžono pietinis fasadas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 12. Atstatytas Trakų salos pilies donžono šiaurinis fasadas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 13. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų šiaur÷s fasado fragmentas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 14. Atstatytos Trakų salos pilies rezidencinių rūmų vidaus kiemelio pietin÷ pus÷. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka 15. Atstatytos Trakų salos pilies rezidencinių rūmų vidaus kiemelio pietin÷ pus÷. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 16. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Vakarinių kazematų, pietvakarių bokšto ir pietinių kazematų fragmentai. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 149

17. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Vakarinių kazematų fragmentas, ir šiaur÷s vakarų bokštas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 18. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Trikampiai kazematai. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 19. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Įvažiavimo vartų bokšto, pietinių kazematų, pietryčių bokšto ir užkonservuotų rytinių kazematų fragmentai. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 20. Atstatytos Trakų salos pilies vakarinių kazematų vakarų fasado fragmentas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 21. Atstatytos Trakų salos pilies šiaur÷s vakarų bokštas ir vakarinių kazematų vakarų fasado fragmentas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 22. Atstatytos Trakų salos pilies pietvakarių bokštas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 23. Atstatytos Trakų salos pilies pietryčių bokštas. Pietrytin÷ pus÷. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 24. Atstatytos Trakų salos pilies pietryčių bokštas ir pietinių kazematų vaizdas iš pietų pus÷s. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 25. Atstatytos Trakų salos pilies trikampių kazematų bokštelis. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 26. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietvakarių. 1926 m. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 27. Biržų pilies rezidencinių rūmų vakarinis fasadas. XX a. I pus÷. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 28. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietryčių. XX a. I pus÷. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 29. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietryčių. XX a. I pus÷. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 30. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai.Rytinis fasadas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 31. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai. Vakarinio fasado fragmentas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 32. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai. Pietinis fasadas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 33. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai. Šiaurinis fasadas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka.

150

34. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio korpuso rytų fasadas ir restauruoto laiptin÷s priestato pietų fasadas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 35. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio korpuso pietų fasadas ir restauruoto laiptin÷s priestato pietų fasadas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 36. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio ir restauruoto šiaurinio korpuso vakarų fasadai. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 37. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Restauruotų šiaurinio korpuso rytų fasadas ir laiptin÷s pristato šiaur÷s fasadas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 38. Perkūno namas Kaune. Rytinis fasadas XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 39. Restauruotas Perkūno namas Kaune. Rytinis ir pietinis fasadai. 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 40. Restauruotas Perkūno namas Kaune. Vakarinis fasadas. (Kaunas) 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 41. Restauruotas Perkūno namas. Šiaurinio fasado fragmentas. (Kaunas) 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 42. Perkūno namų frontonas. XX a. pr. (Kaunas) Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 43. Restauruotas Perkūno namų rytinis frontonas. 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 44. Seniausias Perkūno namo rytinio ir vakarinio fasadų piešinys. XIX a. I pus÷. Iliustracija iš knygos: Oksas, Jurgis. Perkūno namas Kaune. Vilnius: Mintis,1988, p.5. 45. Restauruotas perkūno namų vakarinis frontonas. 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 46. Restauruoto Perkūno namo pietų fasado fragmentas su atstatytais laiptais. Vaizdas iš pietų pus÷s. 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 47. Restauruotas Perkūno namo pietinio fasado fragmentas su atstatytais laiptais. Vaizdas iš rytų pus÷s. 2004 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 48. Vilniaus gatv÷ Kaune 1915 m. Dešin÷je pus÷je Senosios klebonijos pietinio fasado fragmentas. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 49. Restauruota Senoji klebonija, pietų korpuso pietų (pagrindinis) fasadas. (Kaunas) 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 50. Restauruota Senoji klebonija, pietų korpuso šiaur÷s (kiemo) fasadas. (Kaunas) 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 51. Restauruota Senoji klebonija, vakarų korpuso rytinis ir šiaurinis fasadai. (Kaunas) 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka.

151

52. Restauruota Senoji klebonija, vakarinis fasadas. (Kaunas) 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 53. Senosios klebonijos restauruotas rytinis frontonas. 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 54. Senosios klebonijos restauruotas vakarinis atikas ir šiaurinis frontonas. 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 55. Namų Kaune Rotuš÷s a. nr. 28 ir nr. 29 (kampinis namas) vaizdas XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 56. Namas Rotuš÷s a. nr.29, Kaunas. Restauruotų gotikinio ir renesansinio korpusų pietinis fasadas. (Kaunas) 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 57. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso pietinis fasadas ir rytinio fasado pietin÷ dalis. (Kaunas) 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 58. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso rytinio fasado šiaurin÷ dalis. (Kaunas) 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 59. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto gotikinio korpuso kiemo laiptin÷s priestatas. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 60. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto gotikinio korpuso kiemo frontonas. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 61. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso kiemo priestatai. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 62. Namo Rotuš÷s a. nr. 29 sgrafito technika atkurta frizo juosta. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 63. Namo Rotuš÷s a. 28, Kaune stilistin÷ mūro kartograma. Iš bylos: VAA. F.5, b.4798, p. 6. 64. Namas Rotuš÷s a. nr. 28, Kaunas. Restauruotas pietinis fasadas 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 65. Namo Rotuš÷s 28 atstatytos laiptin÷s ir XVI a. gotikinio mūro bei langelio fragmentai. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 66. Namo Rotuš÷s 28 vakarinio korpuso rytinio fasado šiaurin÷s dalies restauruotas XVI a. gotikin÷s kompozicijos fragmentas. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 67. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.M. Barvickio piešinys 1909 m. Iliustracija iš knygos: Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno rotuš÷s aikšt÷. Vilnius: Mintis, 1981, p. 132. 68. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.K.Šimonio akvarel÷ 1920 m. Iliustracija iš knygos: Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno rotuš÷s aikšt÷. Vilnius: Mintis, 1981, p. 133.

152

69. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.A. Preso piešinys. 1923 m. Iliustracija iš knygos: Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno rotuš÷s aikšt÷. Vilnius: Mintis, 1981, p. 135. 70. Restauruotas Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 71. Restauruotas Namo Rotuš÷s a. nr. 28 rytinis frontonas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 72. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruotas pagrindinis (pietvakarių) fasadas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 73. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto pietryčių (kiemo) fasado fragmentas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 74. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto pietryčių fasado fragmentas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 75. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto kiemo korpuso pietryčių fasado fragmentas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 76. Namo Aušros g. nr.6 restauruotas pagrindinio fasado frontonas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 77. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. P. Smuglevičiaus XVIII a. pab. piešinys. Iliustracija iš bylos: VAA. F.2, b.88 – 25, p. 5. 78. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas šiaur÷s ir rytų fasadai. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 79. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas pietų fasadas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 80. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas pietų ir vakarų fasadai. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 81. Namas Pilies g. nr. 12, Vilniuje. Restauruotas pagrindinis fasadas. Pirmasis frontono variantas. 1983 m.. Iliustracija iš knygos: Rupeikien÷, Marija. M. Gorkio gatvė Vilniuje. Vilnius: Mintis, 1984, p.18. 82. Namas Pilies g. nr. 12, Vilniuje. Restauruotas pagrindinis fasadas. Antrasis frontono variantas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 83. Namo Pilies g. nr. 12, Vilniuje, restauruotas frontonas. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 84. Namai Rotuš÷s a. nr.1, nr.2 ir nr. 3, Kaune. XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 85. Namas Rotuš÷s a. nr. 2, Kaune. Restauruotas vakarinis (pagrindinis) fasadas. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka.

153

86. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) 1916 m. Iliustracija iš Pirmojo pasaulinio karo metų nežinomo vokiečių laikraščio. J. Butkevičien÷s asmeninis archyvas. 87. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) XX a. šeštasis dešimtmetis. Iliustracija iš knygos: Levandauskas, Vytautas; Levandauskien÷, Regina; Simanavičius, Žybartas. Kauno rotuš÷s aikšt÷. Vilnius: Mintis, 1981, p.88. 88. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) Restauruotas šiaur÷s (pagrindinis) fasadas. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 89. Namas Vilniaus g. nr. 7 ir nr. 11 (Senoji klebonija), Kaune. K Šimonio piešinys 1918m. Iliustracija iš knygos: Kauno architektūra / Sud. A. Jankevičien÷. Vilnius: Mintis, 1991, p. 323. 90. Namas Vilniaus g. nr. 7, Kaune. Restauruoti pietinis ir rytinis fasadai 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 91. Napoleono namo frontonas. Kaunas, 1916 m. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 92. Restauruotas namo Vilniaus G. nr. 7 frontonas. (Kaunas) 2005 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 93. Namas Pilies g. nr. 13, Vilniuje, architektūrinių tyrimų metu. XX a. septintasis dešimtmetis. Iliustracija iš bylos VAA. F.5, b. 2829 2 p. 2. 94. Namas Pilies g. nr. 13, Vilniuje. Restauruotas gatv÷s fasadas. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 95. Namas Karmelitų g. nr. 3, Vilniuje, gatv÷s fasadas. Buvusio gotikinio namo fasado atodanga. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 96. Namas Karmelitų g. nr. 3, Vilniuje, kiemo fasadas. Buvusio gotikinio namo fasado atodanga. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 97. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, stilistin÷ mūro kartograma. Iliustracija iš bylos: VAA. F. 2, b. 432-109. 98. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado pietin÷ pus÷. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 99. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado vidurin÷ dalis . (2002 m.) 100. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado šiaurin÷ pus÷. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 101. Kauno Bernardinių vienuolyno tvoros atodangos. (2002 m) 102. Kauno rotuš÷. Restauruotas XVI a. pabaigos bokšto portalas. 2002 m J. Butkevičien÷s nuotrauka.

154

103. Kauno rotuš÷. Pietinis fasadas. Restauruotas XVI – XVII a. portalo fragmentas. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 104. Kauno rotuš÷. Pietinis fasadas. Restauruota XVI a. vidurio “asilo nugaros” kontūro sąrama. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 105. Kauno rotuš÷. Šiaurinis fasadas. Liuftklozeto langelio atodanga. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 106. Kauno rotuš÷. Šiaurinis fasadas. Rytin÷s dalies antrojo aukšto atodanga. 2002 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 107. Napoleono namas Kaune. 1916 m. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmeninio archyvo. 108. Napoleono namas Kaune. Restauruotas Frontonas. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 109. Namai Didžiojoje g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. 1908 m. Nuotrauka iš bylos VAA. F.2, b.313 – 3. 110. Namų griuv÷siai Didžiojoje g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. 1915 m. Nuotrauka iš bylos VAA. F.2, b.313 – 3. 111. Restauruoti namai Didžioji g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 112. Atkurti namų Didžioji g. nr. 6 ir nr. 4 frontonai. (K÷dainiai) 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 113. Raudon÷s pilis. Pietinis fasadas ir atstatytas pietinis bokštas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 114. Raudon÷s pilis. Vakariniai fasadai ir atstatytas pietinis bokštas. 2009m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 115. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. N. Ordos piešinys 1875 m. Levandauskas, Vytautas; Vaičekonyt÷-Kepežinskien÷, Renata. Napoleonas Orda. Vilnius: Dail÷s akademijos leidykla, 2006 p. 176. 116. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. 1917 m. Iliustracija iš knygos Bilder aus Litauen. Kowno: Kownoer Zeitung, 1917, p. 126. 117. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. 1999 m. Iliustracija iš atvirukų rinkinio: Lietuvos bažnyčios XVI – XVII a. (1 serija). Autoriai: R. Paknys, A. Balt÷nas, A. Staišys, A. Cvetkovas. 118. Kauno Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčia. XX a. pr. Atvirukas iš J. Butkevičien÷s asmenino archyvo. 119. Kauno panorama. T. Makovskio graviūra 1601 – 1609 m. Iliustracija iš knygos: Paknys, Mindaugas. Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos dail÷s ir architektūros istorija. Vilnius: Vilniaus dail÷s akademijos leidykla, 2009 p. 31.

155

120. Kauno Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčia su įrengta aukšta bokšto smaile. 2007 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 121. Namo Rotuš÷s a. nr. 3, Kaune, restauruotas pagrindinis fasadas. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 122. Valdovų rūmų statymo darbai. Kolona įgręžta į senuosius mūro likučius. 2006 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 123. Atstatytas valdovų rūmų pietinis fasadas. 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 124. Atstatomi valdovų rūmų kiemo fasadai 2009 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 125. Restauruota Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Pietinis fasadas, vakarinio fasado pietin÷ dalis ir bokštas. (2008). J. Butkevičien÷s nuotrauka. 126. Restauruota Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Šiaurinis fasadas. Prie presbiterijos prigludusi zakristija. 2008 J. Butkevičien÷s nuotrauka. 127. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios apsid÷. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 128. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios rytinio frontono pietų pus÷. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 129. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios vakarinio frontono ir bokšto trečiojo tarpsnio arkatūros pietų pus÷. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 130. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios pietinis fasadas. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 131. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios presbiterijos pietinis fasadas. 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 132. Šv. Gertrūdos bažnyčios pietinio fasado restauruotos angos. 2008 J. Butkevičien÷s nuotrauka. 133. Siesikų rūmų šiaurinio fasado atstatyti renesansinių formų langai. 2008 J. Butkevičien÷s nuotrauka. 134. Siesikų rūmų šiauriniame fasade išlikęs autentiškos formos renesanso langelis, prieš restauravimą (kair÷je) ir restauruojant. (dešin÷je). Nuotrauka iš arch. G. Kirdeikien÷s asmeninio archyvo ir 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka. 135. Siesikų rūmų pietinio fasado restauruoti antrojo aukšto langai. 2008 J. Butkevičien÷s nuotrauka. 136. Siesikų rūmų apvalusis šiaur÷s vakarų kampo bokštas, prieš restauravimą (kair÷je) ir vykstant restauravimo darbams (dešin÷je). Nuotrauka iš arch. G. Kirdeikien÷s asmeninio archyvo ir 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka.

156

137. Siesikų rūmų šiaur÷s rytų kampo kvadratinis bokštelis. Avarin÷s būkl÷s (kair÷je ir viduryje) bei restauravimo metu (dešin÷je). Nuotrauka iš arch. G. Kirdeikien÷s asmeninio archyvo ir 2008 m. J. Butkevičien÷s nuotrauka.

157

ILIUSTRACIJOS

158

1. Trakų miesto ir pilių vaizdas apie 1600 m. T. Makovskio graviūra.

2. Trakų salos pilies rezidencinių rūmų griuv÷siai XX a. pr.

3. Trakų salos pilies priešpilio pietvakarių bokšto, vakarinių ir pietinių kazematų griuv÷siai XX a. pr. 159

4. Trakų salos pilies priešpilio pietvakarių bokšto, vakarinių ir pietinių kazematai po tarpukariu vykusių konservavimo darbų. XX a. šeštasis dešimtmetis.

5. Atstatytos Trakų salos pilies planas. A įvažiavimo vartų bokštas, B priešpilio kiemas, C pietiniai kazematai, D vakariniai kazematai, E trikampiai kazematai, F rytiniai kazematai, G pietrytinis bokštas, H pietvakarinis bokštas, J šiaur÷s vakarų bokštas, K fosa, L barbakanas, M donžonas, N rezidenciniai rūmai, O pilies vidinis kiemas, P šulinys, R terasa.

160

6. Atstatytos Trakų salos pilies vaizdas iš pietų. (2006 m.)

7. Rezidencinių rūmų pagrindinio fasado atkūrimo pirmasis variantas. Autorius. B. Krūminis.

8. Rezidencinių rūmų pagrindinio fasado antrasis variantas. Autorius. B. Krūminis.

161

9. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų ir donžono rytinis fasadas. (2006 m.)

10. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų ir donžono pietų ir vakarų fasadų fragmentas. (2006 m.)

162

11. Atstatytas Trakų salos pilies donžono pietinis fasadas. (2006 m.)

12. Atstatytas Trakų salos pilies donžono šiaurinis fasadas. (2006 m.)

163

13. Atstatytų Trakų salos pilies rezidencinių rūmų šiaur÷s fasado fragmentas. (2006 m.)

14. Atstatytos Trakų salos pilies rezidencinių rūmų vidaus kiemelio pietin÷ pus÷. (2006 m.)

164

15. Atstatytos Trakų salos pilies rezidencinių rūmų vidaus kiemelio pietin÷ pus÷. (2006 m.)

16. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Vakarinių kazematų, pietvakarių bokšto ir pietinių kazematų fragmentai. (2006 m.)

165

17. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Vakarinių kazematų fragmentas, ir šiaur÷s vakarų bokštas. (2006 m.)

18. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Trikampiai kazematai. (2006 m.)

19. Atstatytos Trakų salos pilies priešpilis. Įvažiavimo vartų bokšto, pietinių kazematų, pietryčių bokšto ir užkonservuotų rytinių kazematų fragmentai. (2006 m.)

166

20. Atstatytos Trakų salos pilies vakarinių kazematų vakarų fasado fragmentas. (2006 m.)

21. Atstatytos Trakų salos pilies šiaur÷s vakarų bokštas ir vakarinių kazematų vakarų fasado fragmentas. (2006 m.)

167

22. Atstatytos Trakų salos pilies pietvakarių bokštas. (2006 m.)

23. Atstatytos Trakų salos pilies pietryčių bokštas. Pietrytin÷ pus÷. (2006 m.)

168

24. Atstatytos Trakų salos pilies pietryčių bokštas ir pietinių kazematų vaizdas iš pietų pus÷s. (2006 m.)

25. Atstatytos Trakų salos pilies trikampių kazematų bokštelis. (2006 m.)

169

26. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietvakarių. 1926 m.

27. Biržų pilies rezidencinių rūmų vakarinis fasadas. XX a. I pus÷.

28. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietryčių. XX a. I pus÷.

170

29. Biržų pilies rezidencinių rūmų likučiai. Vaizdas iš pietryčių. XX a. I pus÷.

30. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai.Rytinis fasadas. (2009 m.)

31. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai.Vakarinio fasado fragmentas. (2009 m.) 171

32. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai. Pietinis fasadas. (2009 m.)

33. Atstatyti Biržų pilies rezidenciniai rūmai. Šiaurinis fasadas. (2009 m.)

172

34. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio korpuso rytų fasadas ir restauruoto laiptin÷s priestato pietų fasadas. (2007 m.)

35. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio korpuso pietų fasadas ir restauruoto laiptin÷s priestato pietų fasadas. (2007 m.)

173

36. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Atstatyto pietinio ir restauruoto šiaurinio korpuso vakarų fasadai. (2007 m.)

37. Namas Vilniuje, Stiklių g. nr. 4. Restauruotų šiaurinio korpuso rytų fasadas ir laiptin÷s pristato šiaur÷s fasadas. (2007 m.)

174

38. Perkūno namas Kaune. Rytinis fasadas XX a. pr.

39. Restauruotas Perkūno namas Kaune. Rytinis ir pietinis fasadai. (2004 m.)

175

40. Restauruotas Perkūno namas Kaune. Vakarinis fasadas. (Kaunas) (2004 m.)

41. Restauruotas Perkūno namas. Šiaurinio fasado fragmentas. (Kaunas) (2004 m.)

176

42. Perkūno namų frontonas. XX a. pr. (Kaunas)

43. Restauruotas Perkūno namų rytinis frontonas. (2004 m. )

177

44. Seniausias Perkūno namo rytinio ir vakarinio fasadų piešinys. XIX a. I pus÷.

45. Restauruotas perkūno namų vakarinis frontonas (2004 m.)

178

46. Restauruoto Perkūno namo pietų fasado fragmentas su atstatytais laiptais. Vaizdas iš pietų pus÷s. (2004 m.)

47. Restauruotas Perkūno namo pietinio fasado fragmentas su atstatytais laiptais. Vaizdas iš rytų pus÷s. (2004 m.)

179

48. Vilniaus gatv÷ Kaune 1915 m. Dešin÷je pus÷je Senosios klebonijos pietinio fasado fragmentas.

49. Restauruota Senoji klebonija, pietų korpuso pietų (pagrindinis) fasadas. (Kaunas) (2005 m.)

180

50. Restauruota Senoji klebonija, pietų korpuso šiaur÷s (kiemo) fasadas. (Kaunas) (2005 m.)

51. Restauruota Senoji klebonija, vakarų korpuso rytinis ir šiaurinis fasadai. (Kaunas) (2005 m.)

181

52. Restauruota Senoji klebonija, vakarinis fasadas. (Kaunas) (2005 m.)

53. Senosios klebonijos restauruotas rytinis frontonas. (2005 m.)

54. Senosios klebonijos restauruotas vakarinis atikas ir šiaurinis frontonas. (2005 m.)

182

55. Namų Kaune Rotuš÷s a. nr. 28 ir nr. 29 (kampinis namas) vaizdas XX a. pr.

56. Namas Rotuš÷s a. nr.29, Kaunas. Restauruotų gotikinio ir renesansinio korpusų pietinis fasadas. (Kaunas) (2002 m.)

183

57. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso pietinis fasadas ir rytinio fasado pietin÷ dalis. (Kaunas) (2002 m.)

58. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso rytinio fasado šiaurin÷ dalis. (Kaunas) (2002 m.)

184

59. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto gotikinio korpuso kiemo laiptin÷s priestatas. (2002 m.)

60. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto gotikinio korpuso kiemo frontonas (2002 m.)

185

61. Namas Rotuš÷s a. nr.29. Restauruoto renesansinio korpuso kiemo priestatai. (2002 m.)

62. Namo Rotuš÷s a. nr. 29 sgrafito technika atkurta frizo juosta. (2002 m.)

186

XVI a. XVII a XVIII a. XIX – XX a. 63. Namo Rotuš÷s a. 28, Kaune stilistin÷ mūro kartograma.

64. Namas Rotuš÷s a. nr. 28, Kaunas. Restauruotas pietinis fasadas (2002 m.)

187

65. Namo Rotuš÷s 28 atstatytos laiptin÷s ir XVI a. gotikinio mūro bei langelio fragmentai. (2002 m.)

66. Namo Rotuš÷s 28 vakarinio korpuso rytinio fasado šiaurin÷s dalies restauruotas XVI a. gotikin÷s kompozicijos fragmentas. (2002 m.)

188

67. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.M. Barvickio piešinys 1909 m.

68. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.K.Šimonio akvarel÷ 1920 m.

69. Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.A. Preso piešinys. 1923 m.

189

70. Restauruotas Namo Rotuš÷s a. nr. 28 vakarinis frontonas.(2009 m.)

71. Restauruotas Namo Rotuš÷s a. nr. 28 rytinis frontonas.(2009 m.)

190

72. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruotas pagrindinis (pietvakarių) fasadas. (2007 m.)

73. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto pietryčių (kiemo) fasado fragmentas. (2007 m.)

191

74. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto pietryčių fasado fragmentas. (2007 m.)

75. Namas Aušros vartų g. nr. 6., Vilniuje. Restauruoto kiemo korpuso pietryčių fasado fragmentas. (2007 m.)

76. Namo Aušros g. nr.6 restauruotas pagrindinio fasado frontonas. (2007 m.)

192

77. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. P. Smuglevičiaus XVIII a. pab. piešinys.

78. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas šiaur÷s ir rytų fasadai. (2007 m.)

79. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas pietų fasadas. (2007 m.) 193

80. Vilniaus Žemutin÷s pilies Senasis arsenalas. Restauruotas pietų ir vakarų fasadai. (2007 m.)

81. Namas Pilies g. nr. 12, Vilniuje. Restauruotas pagrindinis fasadas. Pirmasis frontono variantas. (1983 m.)

194

82. Namas Pilies g. nr. 12, Vilniuje. Restauruotas pagrindinis fasadas. Antrasis frontono variantas. (2007 m.)

83. Namo Pilies g. nr. 12, Vilniuje, restauruotas frontonas. (2007 m.)

195

84. Namai Rotuš÷s a. nr.1, nr.2 ir nr. 3, Kaune. XX a. pr.

85. Namas Rotuš÷s a. nr. 2, Kaune. Restauruotas vakarinis (pagrindinis) fasadas. (2008 m.)

196

86. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) 1916 m.

87. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) XX a. šeštasis dešimtmetis

88. Zabielų rūmai Kaune (Rotuš÷s a. 10) Restauruotas šiaur÷s (pagrindinis) fasadas. (2002 m.) 197

89. Namas Vilniaus g. nr. 7 ir nr. 11 (Senoji klebonija), Kaune. K Šimonio piešinys 1918m.

90. Namas Vilniaus g. nr. 7, Kaune. Restauruoti pietinis ir rytinis fasadai (2005 m.)

198

91. Napoleono namo frontonas. Kaunas,1916 m

92. Restauruotas namo Vilniaus G. nr. 7 frontonas. (Kaunas) (2005 m.)

199

93. Namas Pilies g. nr. 13, Vilniuje, architektūrinių tyrimų metu. XX a. septintasis dešimtmetis.

94. Namas Pilies g. nr. 13, Vilniuje. Restauruotas gatv÷s fasadas. (2006 m.)

200

95. Namas Karmelitų g. nr. 3, Vilniuje, gatv÷s fasadas. Buvusio gotikinio namo fasado atodanga. (2006 m.)

96. Namas Karmelitų g. nr. 3, Vilniuje, kiemo fasadas. Buvusio gotikinio namo fasado atodanga. (2006 m.)

201

XVI a XVIII – XIX a. XX a. 97. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, stilistin÷ mūro kartograma.

98. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado pietin÷ pus÷. (2002 m.)

202

99. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado vidurin÷ dalis. (2002 m.)

100. Namo Rotuš÷s a. 26, Kaune, restauruoto rytinio fasado šiaurin÷ pus÷. (2002 m.)

101. Kauno Bernardinių vienuolyno tvoros atodangos. (2002 m)

203

102. Kauno rotuš÷. Restauruotas XVI a. pabaigos bokšto portalas.(2002 m)

103. Kauno rotuš÷. Pietinis fasadas. Restauruotas XVI – XVII a. portalo fragmentas. (2002 m.)

104. Kauno rotuš÷. Pietinis fasadas. Restauruota XVI a. vidurio “asilo nugaros” kontūro sąrama. (2002 m. )

204

105. Kauno rotuš÷. Šiaurinis fasadas. Liuftklozeto langelio atodanga. (2002 m. )

106. Kauno rotuš÷. Šiaurinis fasadas. Rytin÷s dalies antrojo aukšto atodanga. (2002 m. )

205

107. Napoleono namas Kaune. 1916 m.

108. Napoleono namas Kaune.Restauruotas Frontonas. (2008 m. )

206

109. Namai Didžiojoje g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. 1908 m.

110. Namų griuv÷siai Didžiojoje g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. 1915 m.

207

111. Restauruoti namai Didžioji g. nr. 6 ir nr. 4, K÷dainiuose. (2008 m.)

112. Atkurti namų Didžioji g. nr. 6 ir nr. 4 frontonai. (K÷dainiai) (2008 m.)

208

113. Raudon÷s pilis. Pietinis fasadas ir atstatytas pietinis bokštas. (2009 m. )

114. Raudon÷s pilis. Vakariniai fasadai ir atstatytas pietinis bokštas. (2009m.)

209

115. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. N. Ordos piešinys 1875 m.

116. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. 1917 m.

210

117. Šiaulių Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia. 1999 m.

118. Kauno Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčia. XX a. pr.

211

119. Kauno panorama. T. Makovskio graviūra 1601 – 1609 m.

120. Kauno Švč. Mergel÷s Marijos ÷mimo į dangų (Vytauto) bažnyčia su įrengta aukšta bokšto smaile. (2007 m.)

212

121. Namo Rotuš÷s a. nr. 3, Kaune, restauruotas pagrindinis fasadas. (2008 m.)

122. Valdovų rūmų statymo darbai. Kolona įgręžta į senuosius mūro likučius. (2006 m.)

213

123. Atstatytas valdovų rūmų pietinis fasadas. (2009 m.)

124. Atstatomi valdovų rūmų kiemo fasadai (2009 m.)

214

125. Restauruota Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Pietinis fasadas, vakarinio fasado pietin÷ dalis ir bokštas. (2008)

126. Restauruota Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune. Šiaurinis fasadas. Prie presbiterijos prigludusi zakristija. (2008)

215

127. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios apsid÷ . (2008 m.)

128. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios rytinio frontono pietų pus÷. (2008 m.)

216

129. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios vakarinio frontono ir bokšto trečiojo tarpsnio arkatūros pietų pus÷. (2008 m.)

130. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios pietinis fasadas. (2008 m.)

217

131. Restauruotos Šv. Gertrūdos bažnyčios presbiterijos pietinis fasadas. (2008 m.)

132. Šv. Gertrūdos bažnyčios pietinio fasado restauruotos angos. (2008)

218

133. Siesikų rūmų šiaurinio fasado atstatyti renesansinių formų langai. (2008)

134. Siesikų rūmų šiauriniame fasade išlikęs autentiškos formos renesanso langelis, prieš restauravimą (kair÷je) ir restauruojant..

219

135. Siesikų rūmų pietinio fasado restauruoti antrojo aukšto langai. (2008)

136. Siesikų rūmų apvalusis šiaur÷s vakarų kampo bokštas, prieš restauravimą (kair÷je) ir vykstant restauravimo darbams (dešin÷je).

137. Siesikų rūmų šiaur÷s rytų kampo kvadratinis bokštelis. Avarin÷s būkl÷s (kair÷je ir viduryje) bei restauravimo metu (dešin÷je).

220

JOLITA BUTKEVIČIENö

LIETUVOS MŪRINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDOTVARKOS TENDENCIJOS SOVIETMEČIU Daktaro disertacija Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. 160. Tiražas 10 egz. 2009 12 23. Nemokamai.