Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje [2 ed.] 5420007207

Citation preview

0 Lietuvos istoriografija

BRONIUS DUNDULIS Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje

Vilnius Mokslo ir Enciklopedijų leidykla 1993

UDK 94745.01 Du 277

Antras, papildytas, leidimas (pirmas leidimas — 1968 m.) Serija leidžiama nuo 1988 metų

ISBN 5-420-007.20-7

© B. Dundulis, 1993

Turinys Pratarmė ........f ) ................................. ..................................................................... Svarbesni trumpinimai ......................................................................................... Istoriografinė apžvalga .......................................................... Valstybiniai Lietuvos ryšiai su Lenkija nuo Krėvos akto (1385) iki Lucko suvažiavimo (1429) ....................................................................... Lietuvos karalystės įkūrimo klausimas (1429—1430) .................................... Politinis ir karinis Lietuvos konfliktas su Lenkija (1430—1432) ................. Vidaus karas Lietuvoje, dalyvaujant Lenkijai ir Ordinui. Pabaisko mūšis 1435 m........................................................................................ . .............................. Kova dėl valdžios Lietuvoje ir Bazelio Bažnyčios susirinkimas (1431—1436) Lietuva ir koalicijos planas prieš Lenkiją (1438— 1440) ............................. Lietuvos ryšių su Lenkija nutraukimas 1440 m. ir dviejų lygiateisių vals­ tybių sąjungos klausimas (1440—1454) ........................................................... Lietuva ir Trylikametis Lenkijos karas su Ordinu (1454— 1466) ................. Nepatvarūs susitarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos (1499—1501). Liublino unijos (1569) linkme ............................................. Išvados ...................................................................................................................... Reziumė (vokiečių kalba) ..................................................................................... Reziumė (rusų kalba) ................................. Asmenvardžių rodyklė .................. Vietovardžių rodyklė .........................................................................................

g 9

10 31 57

89 116 138 156 173 198 223 237 242 249 256 260

Inhaltsverzeichnis Vorwort .............................................................................. Wichtigste Abkurzungen ......................................................................................... 9 Übersicht der Historiographie . . . . . . . . ............................................................... 10 Staatliche Beziehungen zwischen Litauen und Polen in der Periode vom Vertrag in Krewo (im Jahre 1385) bis zur Zusammenkunft in Luzk (im Jahre 1429) ............................................... .............................................................. * 31 Plan der Gründung eines litauischen Königreichs (1429—1430) ................. 57 Politischer und militärischer Konflikt zwischen Litauen und Polen (1430— 1432) . . . j ........................................., ......... ............................................................. 89 Feudalfehde in Litauen unter Teilnahme von Polen und dem Deutschen Orden. Schlacht bei Pabaiskas im Jahre 1435 ................................................ 116 Der Kampf um die Macht in Litauen und Baseler Konzil (1431—1436) . . . . 138 Litauen und der Plan einer antipolnischen Koalition (1438—1440) ............. 156 Abbruch der Beziehungen zwischen Litauen und Polen im Jahre 1440 und •das Problem eines Bündnisses zwischen zwei gleichberechtigten Staaten (1440—1454) ............................ ............................................................................. 173 L itauen. und Dreizehnjähriger Krieg von Polen gegen den Orden (1454— 1466) ....................................... ........................... ...................................................... 198 Ungültige. .(Übereinkommen zwischen Litauen und Polen (1499—1501). Aut dem W,ege zur Lubliner Union (1569) Schlußfolgerungen .................................................................................................... 237 Zusammenfassung in deutscher Sprache ............................................................ 242 Zusammenfassung in russischer Sprache ................................................... 249 Namenregister .................................................................................................... 256 Geographisches Verzeichnis .............................................................................. 260

С одерж ани е Предисловие .......................................................................... ............. . . . . ........... Важнейшие сокращения ................................................... Обзор историографии .................................................................. Государственные связи Литвы с Польшей в период от Кревского акта (1385 г.) до съезда в Луцке (1429 г.) ........................................................... Вопрос о провозглашении Литвы королевством (1429—1430 гг.) .......... Политический и военный конфликт между Литвой и Польшей (1430— 1432 гг.) .............................................................................................. Междоусобная война в Литве при участии Польши и Ордена. Битва под Пабайском в 1435 г...................................... ............................................... Борьба за власть в Литве и Базельский вселенский собор (1431—1436г.) Литва и план антипольской коалиции (1438—1440 гг.) ......................... Разрыв связей Литвы с Польшей в 1440 г. и вопрос о союзе между двумя равноправными государствами (1440—1454 гг.) ......................... Литва и Тринадцатилетняя война между Польшей и Орденом (1454— 1466 гг.) ................................................................................................— • — ••• Непрочные соглашения между Литвой и Польшей (1499—1501 гг.).. К Люблинской унии (1569 г.) ........................................................................... Выводы ................................................................................................................... Резюме (на немецком языке) .................................. Резюме (на русском языке) .............................. .......................... - .............. Именной указатель ........................................ Географический указатель .....................................................................

б 9 10> 31 57 89 116 138 156 173 198 223 237 242 249 256 260

Pratarmė Lietuvos valstybės susidarymas XIII a. buvo labai reikšmingas įvykis lietuvių tautos gyvenime ir svarbus faktas visos Rytų Euro­ pos istorijoje. Rytiniame Baltijos jūros pakraštyje tik vieni lietu­ viai turėjo valstybę; nei kiti baltai (prūsai, latviai), nei estai, nei suomiai savo valstybės nebuvo sukūrę. Lietuvai teko atkakliai ginti savo valstybės laisvę ir nepriklau­ somybę. Didžiausias pavojus lietuviams, kaip ir jų kaimynams, ėjo iš Kryžiuočių, arba Vokiečių, ordino. Svarbiausias Lietuvos užda­ vinys buvo sutelkti visas jėgas ir kartu su kaimynais atremti kryžiuočių ir jiems talkininkaujančių Vakarų Europos riterių agre­ siją, varomą prisidengus krikščionybės platinimu. Lietuviai kartu su prūsais, latviais, estais, rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais suvaidino didį istorinį vaidmenį atremdami viduramžių vokiečių ir kitų riterių veržimąsi į rytus. Istorinių aplinkybių dėka Lietuva tapo didele valstybe, isto­ rijoje žinoma Lietuvos Karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės vardu. Be grynai lietuviškų žemių, į jos sudėtį įėjo daug balta­ rusių, ukrainiečių ir rusų gyvenamų plotų. Lietuva, pasinaudojusi rytų slavų žemių politiniu susiskaldymu, jų nusilpimu kovoje su mongolais-totoriais, prisijungė nemažą jų gyvenamos teritorijos dalį. Tai buvo padaryta daugiausia susitarus su baltarusių ir ukrainiečių žemių kunigaikščiais ir bajorais ir juos įtraukus kaip vasalus į Lietuvos valstybę, o dalį jų pajungus ginklu. Baltaru­ sių, ukrainiečių ir rusų jėgos dalyvavo lietuvių kovoje su kry­ žiuočiais ir totoriais. Tačiau nuo XIV a. vidurio prasidėjus rusų žemių politinio vienijimosi apie Maskvą procesui Lietuvos vals­ tybės pozicijos šiose žemėse pasirodė netvirtos: joms besiformuo­ janti centralizuota Rusų valstybė buvo artimesnė atrama. Lietuvos didikai ir bajorai, gaunantys tarnybas ir valdas prijungtose že­ mėse, siekė jas išlaikyti savo valdžioje, taip pat prisijungti naujų valdų. Tačiau tai, kad Lietuvos valdovai nukreipė dėmesį į rytus, trukdė telkti lietuvių jėgas prieš nesiliaujančią kryžiuočių agre­ siją, už vakarinių lietuvių žemių išvadavimą. Kita vertus, rytų že­ mių ištekliais Lietuva ne kartą rėmėsi kovodama vakarų fronte. Labai svarbus Lietuvos gyvenimo įvykis, paveikęs visos Rytų Europos politiką, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjun­ ga su Lenkijos Karalyste, arba unija, sudaryta Krėvoje 1385 me­ tais. Krėvos unijoje glūdėjo pavojus Lietuvos valstybingumui. Svarbiausias unijos nuopelnas tas, kad jungtinėmis jėgomis buvo likviduotas didysis kryžiuočių pavojus (1410—1422). Sis darbas skirtas nagrinėti politiniams Lietuvos santykiams su Lenkija XV amžiuje. Nuo unijos pradžios Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai nebuvo darnūs, pasitaikydavo ginkluotų konfliktų, nes susidūrė dvi priešingos pažiūros: ar turi būti viena valstybė, ar dvi; ar jos abi lygiateisės, ar ne. Knygoje tie santy­ 6

kiai nagrinėjami didžiausią dėmesį kreipiant į Lietuvos bajorų, kurie vaidino svarbiausią vaidmenį viešajame gyvenime, kovą dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo prieš Lenkijos ponų siekimą likviduoti Lietuvos valstybę ar bent ją laikyti Lenkijos vasale. Lietuvos valstybė sudarė palankesnes sąlygas plėtotis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialinėms ir dvasinėms jėgoms, konsoliduotis lietuvių tautai. Lenkų ponų varoma politika ardė natūralią nacionalinę-valstybinę Lietuvos raidą. Dėl to Lietuvos bajorų luomo kova prieš Lenkijos bajorų (šlėktų) politinę, ekono­ minę ir kitokią ekspansiją atitiko visos lietuvių tautos interesus. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV amžiuje specialiai nagrinėjama pirmą kartą. Kai kuriuos mums rūpimos problemos aspektus istorikai buvo aptarę tik tiek, kiek jie buvo susiję su unijos ar kitais klausimais. Apskritai lenkų istoriogra­ fijai būdingas unijos idealizavimas, ir teisingą tuometinės Lietu­ vos kovą ji paprastai stengėsi nutylėti arba sumenkinti, vaizduo­ dama ją nepalankiai, kaip vadinamojo lietuvių „separatizmo“ pasireiškimą, kaip pavienių politinių veikėjų „maištą“ prieš taria­ mas^ Lenkijos teises. Šios knygos įvadiniame skyriuje nagrinėjama Lietuvos vals­ tybinių ryšių su Lenkija pradžia ir raida XIV a. pabaigoje—• XV a. pradžioje (iki 1429 m.). Tas laikotarpis (1385 m. Krėvos aktas—1413 m. Horodlės susitarimas) istorinėje literatūroje yra palyginti geriau išnagrinėtas, ir mes jį nušviečiame glaustai. Didesnį dėmesį skiriame skirtingam to meto Lietuvos ir Lenkijos santykių supratimui. Specialiam nagrinėjimui pasirinkome laikotarpį nuo 1429 m. iki 1501 m., t. y. nuo Lucko suvažiavimo (1429) iki vadinamojo Melniko akto (1501). Musų nagrinėjamos epochos centre iš pra­ džių stovėjo Jogaila ir Vytautas, paskui Švitrigaila Algirdaitis ir Žygimantas Kęstutaitis, o po jų Jogailaičiai: Kazimieras ir Alek­ sandras. Lietuvos kova dėl nepriklausomybės ir savarankiškumo tada pasiekė didžiausią užmojį ir įtampą. Jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo likviduotas didysis kryžiuočių pavojus ir 1422 m. sudaryta su Ordinu Melno taika. Lietuva, apgynusi Žemaitiją ir Suduvą, faktiškai baigė savo ilgaamžę kovą su kry­ žiuočiais. Lietuvos valstybė, sustiprėjusi ekonomiškai ir politiš­ kai, galėjo atsidėti savo santykių su Lenkija sunorminimui. 1429 m., Lucko suvažiavime kilus sūmanymui paskelbti Lie­ tuvos didįjį kunigaikštį Vytautą Lietuvos karaliumi, prasidėjo atkakli kova dėl Lietuvos nepriklausomybės ir dėl dviejų lygia­ teisių valstybių sąjungos. Po Vytauto mirties (1430), valdant Švitrigailai, Žygimantui, Kazimierui ir Aleksandrui, buvo prieita prie ginkluoto susidūrimo tarp Lietuvos ir Lenkijos, buvo suda­ rytos ar planuojamos sąjungos su trečiomis valstybėmis prieš antrąją pusę, valstybės viduje įvyko net du perversmai, Lietuvoje vyko vidaus karas, kuriame dalyvavo kitų valstybių kariuomenė, kurį laiką buvo visiškai nutrūkę bet kokie vals­ 7;

tybiniai ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Pagaliau XV a. pabaigo­ je—XVI a. pradžioje (1499— 1501) mėginta sudaryti susitarimų tarp Lietuvos ir Lenkijos, bet jie buvo atmesti ir nerealizuoti. Nagrinėjamu laikotarpiu (1429—1501) ypač išryškėjo abiejų šalių — Lietuvos ir Lenkijos—-nusistatymas dėl tarpusavio san­ tykių. Knygoje nagrinėjame pirmuosius Lietuvos valdovų ar jos valstybės (ponų) tarybos pareiškimus dėl, santykių su Lenkija ir jų pasiūlytus sąjungos su Lenkija projektus. Sis laikotarpis yra palyginti mažiau tyrinėtas tiek lietuvių, tiek ir lenkų istoriografi­ jos, nes tada nebuvo sudaryta žymesnių susitarimo aktų, o isto­ rikai paprastai labiausiai domisi teisiniais aktais. Formalistiškai nagrinėjant valstybės juridinius santykius, kai lemiama reikšmė teikiama atskirų valdančių asmenų valiai ar formalių susitarimų raidei, įvykius galima suprasti klaidingai. Šioje knygoje atsisako­ ma tradicinio tik juridinių unijos aktų nagrinėjimo, o daugiausia dėmesio kreipiama j faktinę Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą, bes santykiai nesiklostė pagal susitarimų raidę ir dažnai buvo siekiama skirtingų tikslų. Analizuojant šį laikotarpį, šiek tiek paaiškėja ir - ankstesni įvykiai — Krėvos—Horodlės susitarimai, apie kuriuos šaltiniuose išliko labai maža duomenų; be to, išryškėja Liublino unijos prie­ laidos. Išsamiau išnagrinėjus sudėtingus Lietuvos santykius su Lenkija, galima geriau suprasti ir kai kuriuos kitus svarbius isto­ rijos klausimus, pavyzdžiui, Lietuvos santykius su Ordinu, Vo­ kietijos imperijos ir Romos popiežiaus politiką, taip pat Lietuvos rytų politiką ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių poziciją. Tačiau visa santykių tarp Lietuvos ir Rusios problema dar laukia specialaus tyrinėjimo. Dėl vietos stokos teko pasitenkinti tik glaustai apibūdinus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės struktūrą ir jos vidaus gyvenimą. šiuo savo darbu norėtume tam tikru indėliu prisidėti prie Istorijos mokslo apie valstybių sąjungas ir apie tautų kovą dėl laisvės; ■ Pastaba. Antrasis knygos leidimas papildytas dviem naujais skyriais, kurie; dėl per didelės darbo apimties nebuvo patekę į ankstesnį leidimą: „Kova dėl valdžios Lietuvoje ir Bazelio Baž­ nyčios susirinkimas (1431—1436)“ bei „Lietuva ir Trylikametis Lenkijos karas su Ordinu (1454—1466)“. Atsižvelgiant į pasiro­ džiusią naują istorinę literatūrą ir į tai, kad Lietuva atgavo ne­ priklausomybę, padaryta pakeitimų bei papildymų istoriografinėje apžvalgoje. Pats Lietuvos valstybės santykių su Lenkija XV a. išdėstymas iš esmės nepakito.

Svarbesni trumpinimai Akta unji

— Akta unii Polski z Litwą 1385—1791, wydali St. Kutrzeba i Wl. Semkowicz, Kraków, 1932 CDCV — Codex diplomaticus ecdesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis, t. I (1387—1507), ed. J. Fijalek et W. Semkowicz, Krakow, 1932—1948. CEXV — Codex epistolaris saeculi decimi quinti, t. I—III, Cracoviae, 1876—1894. CEV — Codex epistolaris Vitoldi, magni ducis Lithuaniae (1376— 1430), ed. A. Prochaska, Cracoviae, 1882. J. Dlugosz — J. Dlugosz, Opera omnia, t. X—XIV, Cracoviae, 1873— 1878. LIS — Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. I, Vilnius, 1955, LM — Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, parengė R. Jasas, Vilnius, 1971. LUB — Liv-, Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst. Re­ gesten, t. VII ir kiti, Riga, 1881 ir kt. Skarbiec — Skarbiec diplomatów, zebrai I. Damlowicz, t. I—II, Wilno, I860—1862. SRP — Scriptores rerum Prussicarum, t. I—V, Leipzig, 1861— 1874. M. Stryjkowski — M. Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzka i wszystkiej Rusi, t. I—II, Warszawa, 1846. — E. Weise, Staatsvertfaege des Deutschen Ordens in PreusE. Weise sen im 15. Jahrhundert, Bd. 1 (1398—1437), Koeuigsberg, 1939; Bd. II (1438—1467), Marburg, 1955,. Акты Зап. России — Акты, относящиеся к истории Западной!России, т. I— II, СПб., :1846—1848. ' И. Малиновский — И. Малиновский. Сборник материалов, относящихся к истории панов — рады Великого Княжества Литовского, Томск, 1901. — Полное собрание русских летописей, т. XVII, СПб,, 1907. ПСРЛ

9

Istoriografinė apžvalga Bet kurio istorinio tyrinėjimo pagrindą sudaro istorijos šalti­ niai — praeities paminklai, liudijantys žmonijos istorinę raidą. Svarbiausi yra rašytiniai šaltiniai, kurie skirstomi į dokumentinę medžiagą ir j literatūros kūrinius plačiąja prasme (rnetraščiusv. kronikas ir kt.). Su Lietuva susijusių XV a. rašytinių šaltinių yra išlikę palyginti nedaug, ir svarbesni jau paskelbti šaltinių rim kiniuose ar atskirai. Šaltiniais remiamės ir juos nurodome šio darbo išnašose. Svarbiausi literatūrinio pobūdžio šaltiniai — met­ raščiai ir kronikos — yra kartu ir seniausi istoriniai darbai, tad: reikšmingiausius iš jų paminėsime istoriografinėje apžvalgoje. XV amžiaus lietuvių kova dėl savo valstybingumo istoriogra­ fijoje įėjo j Lietuvos ir Lenkijos unijos temą. Dviejų valstybių susijungimas buvo žymus ¡vykis ne tiktai jį sudariusių šalių, bet ir visos Rytų Europos gyvenime. Todėl šią uniją nuo senų laikų daugiau ar mažiau nagrinėjo įvairių tautų ir pažiūrų istorikai (lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai ir kt.). Daugiausia rašė lenkai. Galima sakyti, kad nebuvo žymesniolenkų istoriko, kuris nebūtų nagrinėjęs unijos. Pirmiausia reikia paminėti įžymųjį XV a, lenkų kronikininką Janą Dlugošą (1415— 1480). Svarbiausias jo veikalas — lotyniškai rašyta „Lenkijos isto­ rija“ k Tai labai žymus XV a. istorinis veikalas. Jis duoda daug' vertingos medžiagos. Jo sukurtas koncepcijas ir istorinių įvykių aiškinimus kartojo vėlesni lenkų kronikininkai. Nors šis J’. Dlu­ gošo veikalas daug kur labai šališkas, tačiau greta išlikusios dokumentinės medžiagos yra vienas pagrindinių mūsų nagrinėja­ mo klausimo šaltinių. J. Dlugošas buvo Krokuvos kanauninkas, įtakingo politiko' Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio sekretorius ir artimas: bendradarbis, karaliaus Kazimiero vaikų auklėtojas, diplomatas. J. Dlugošas labai tendencingai rašė apie tai, kas susiję su Lietuva,, ypač apie lietuvių ir lenkų santykius. Jis menkino' Lietuvos vaid­ menį ir reikšmę, stipriai savaip nuspalvino faktus, daug ką žino­ damas nutylėjo. Katalikų bažnyčios interesus jis kėlė aukščiau už pasaulietinius, Lenkijos — aukščiau už Lietuvos. Reikšdamas ba­ jorų Lenkijos ekspansijos į Lietuvos ir Rusios žemes interesus,. Dlugošas, kaip ir lenkų didikai, kėlė į padanges Lenkijos nuopel­ n ą — krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Lenkų bajorai skelbė savo* moralinę ir politinę pirmenybę ir viršenybę Lietuvos atžvilgiu, 1 Geriausias J. Dlugošo Lenkijos istorijos (Historiae Polonicae): leidinys, yra jo raštų rinkinio X—XIV tomuose: J. Dlugosz, Opera omnia, t. X—XIV, Krakow, .1873—1878. Iš kritinės literatūros apie J. Dlugošo veikalą reikia nurodyti: Rozbiör krytyczny Annalium Poloniae Jana Dlugosza z iat‘ 1385— 1444, t. I, Wroclaw, 1961; M. Bobrzynski, St. Smolka, Jan Dlugosz, Krakow, 1893; Ai. Jučas, J. Dlugošo „Lenkijos istorija“.— LTSR“ M.S, darbai, serija &„ t. 1(6), Vilnius, 1959. 10

■norėjo save iškelti visoje katalikiškoje Vakarų Europoje. Dėl to reikėjo parodyti Lietuvą buvus nekultūringą, paskendusią pago­ nybėje ir tamsoje, kaip kraštą, kurį nuo grėsusio žlugimo išgel­ bėjo tik Lenkija. Lietuvos krikštas buvo politinė priemonė Lietuvai pajungti. Dlugošas teigė, kad tik lenkai išgelbėję lietuvius nuo kryžiuočių ginklo, Žalgirio pergalė — vien lenkų žygdarbis. Len­ kija esanti tikroji krikščionybės tvirtovė ir atrama Rytų Europoje prieš pagonis ir „schizmatikus“— stačiatikius. Ten, kur Lietuvos ir Lenkijos interesai susidurdavo, Dlugo­ šas— visada Lenkijos interesų gynėjas. Jis aprašė kai kuriuos faktus ne taip, kaip jie įvyko, bet taip, kaip lenkų ponai norėjo, kad įvyktų. Lenkijos ponų siekimą prisijungti Lietuvą pateikė kaip realybę, prasidėjusią įvykiais Krėvoje. 1385—1413 m. Krėvos ir Horodlės aktus Dlugošas laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­ tės žemių inkorporavimu į Lenkijos Karalystę, Lietuvos savaran­ kiškumo siekimą — tik maištu ir Lenkijos teisių laužymu. Tačiau Dlugošas nepalankus Jogailai ir jo beveik visai dinas­ tijai. Jogaila mylėjęs tik Lietuvą ir visas savo išgales skyręs jos gerovei. Istorikas žavėjosi Vytautu, kėlė jo gabumus, tačiau smerkė už tai, kad jis netarnavo Lenkijai ir norėjo vainikuotis karaliaus vainiku. Neigiamai Dlugošas vaizdavo Lietuvos savarankiškumo gynėją Švitrigailą ir apskritai visus lietuvių rei­ kalavimus dėl valstybės savarankiškumo. Tendencingos jo žinios apie lietuvių ir lenkų pasitarimus bei ginčus dėl tarpusavio santykių Kazimiero valdymo laikais. J. Dlugošo kronika rėmėsi lenkų vidurinių ir naujųjų amžių istorikai, kurie uniją vertino labai teigiamai, laikė ją reikšmin­ giausiu Lenkijos istorijos faktu, jos galybės ir garbės simboliu. Lietuviškos kilmės karalių Jogailaičių viešpatavimas Lenkijoje bu­ vo vaizduojamas apgaubtas aureole, nes jie apgynė Lenkiją nuo vokiečių ir prisijungė daug žemių rytuose. Unija turėjo pateisinti lenkų bajorų ekspansiją į lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, rusų žemes, pagrįsti Lenkijos istorines „teises“ į šiuos kraštus, vadi­ namąsias pakraščių žemes (kresus). Ekspansija į "Rytus buvo pri­ dengiama Lenkijos „civilizacijos misijos“ šūkiu, nes „pakraščių žemių“ visuomeninis ir kultūrinis lygis buvęs labai žemas. Unija išgelbėjusi lietuvius nuo suirutės krašto viduje, apgynusi juos nuo kryžiuočių, apsaugojusi nuo ištirpimo „rusų pasaulyje“, uni­ jos dėka lietuviai esą gavę iš lenkų aukštesnę Vakarų krikščio­ nybę ir kultūrą, visuomeninio ir politinio gyvenimo institucijas. Tų idėjų randama senojoje bajorų Respublikos (Žečpospolitos) laikų istoriografijoje, jos buvo gyvos carinės priespaudos metu ir plačiai skleidžiamos Lenkijoje tarp dviejų pasaulinių karų, kada Lenkijos valstybė buvo užgrobusi daug nelenkiškų rytinių žemių (Rytų Lietuvą, arba Vilniaus kraštą, Vakarų Baltarusiją ir Va­ karų Ukrainą). Lenkų istorikai Lietuvos praeitį paprastai laikė savo istorijos dalimi. Jie neišskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos 11

nei iš savo šaltiniu rinkinių, nei iš monografijų bei kitų veikalų apie Lenkiją. Lietuvos istorijos tikrąja pradžia laikė Lietuvos ir Lenkijos uniją. Jie stengėsi nutylėti ar sumenkinti Lietuvos vals­ tybės pastangas po 1385 m. unijos išlaikyti savarankiškumą. Tą Lietuvos siekimą lenkų istorikai traktavo neigiamai, vadindami tai lietuvių „separatizmu“. Tačiau nepaisant viso to lenkų istoriografija tirdama Lietuvosistoriją vis dėlto daug kuo nusipelnė. Ji sukaupė ir apdorojo mil­ žinišką istorinių šaltinių medžiagą, nustatė kai kuriuos faktus, paremtus patikimais šaltiniais. Visa tai gali būti panaudota to­ lesniems tyrimams. Nurodysime kai kurių žymesnių XIX—XX a. lenkų istorikų koncepcijas. Pažymėtinas J. Lelevelis — pažangus respublikoniškų-demokratinių pažiūrų istorikas, nutraukęs ryšius su tradicine monarchistine mokykla, kuri istorijoje matė tik karalių ir valsty­ bės valdymo formų evoliuciją. Būdamas Vilniaus universiteto isto­ rijos profesorius ( Í815—1818, 1822—1824), J. Lelevelis spausdino vietinėje spaudoje straipsnius iš senosios Lietuvos istorijos, o vėliau, jau emigracijoje, 1839 m. išleido Lietuvos ir Rusios isto­ riją iki 1569 m. Liublino unijos su Lenkija2. Jis valstybės istoriją suprato kaip tautos, o ne tik kaip privilegijuotųjų luomų praeitį. Kėlė liaudies savivaldą (liaudimi jis laikė bajorų masę, valstiečius ir miestiečius), smerkė turtingųjų bajorų ir dvarininkų ydas, jų viešpatavimą. J. Lelevelis ir kiti Vilniaus istorikai (I. Z. Onacevi­ čius, I. Danilavičius, J. Jaroševičius ir kt.) rašė veikalus apie Lietuvą, didžiavosi jos praeitimi, 1385—1386 m. susidariusius Lie­ tuvos ir Lenkijos santykius suprato kaip gana laisvą ryšį, dviejų yalstybių susijungimą. Vytauto siekimas vainikuotis Lietuvos ka­ raliaus vainikų jiems atrodė kaip vokiečių intriga, siekusi išardyti' brolišką sąjungą. To meto istorikai žiūrėjo į Lietuvos istoriją kaip i sudėtinę Lenkijos istorijos dalį, kaip į bendrą lietuvių ir lenkų lobyną, iš kurio reikia semtis dvasios tvirtybės carizmo prie­ spaudoje. XIX a. antrosios pusės lenkų istorikai nutolo nuo J. Lelevelio koncepcijos, gynė bajorų Respubliką (Žečpospolitą), skelbė „lenkų misiją“ Rytuose. K. Sainocha, monografijos apie Jadvygą ir Jo­ gailą autorius3, sutiko su Leleveliu akcentuodamas smulkiųjų ba­ jorų kovą su didikais, bet savo darbuose gynė valstiečių baudžia­ vą, garbino lenkų bajorų užkariavimus Rytuose ir uniją su Lietuva kaip civilizacinę katalikišką misiją. Lietuvius jis vaizduoja kaip 2 /. Lelewel, Histoire de la Lilhuanie et de la Ruthenie, Biuxelles, 1839; J. Lelewel, Dzieje Litwy i Rusi do unii z Polską w Lublinie 1569 roką zawartej, Poznañ, 1844. J. Lelevelio veikalo naujas leidimas: J. Lelewel, Dziela, t. X, Warszawa, 1969. Apie Lelevelį ir. H. Lowmiafaki, Joachim Le­ lewel jako historyk Litwy i Rusi. Z badañ nad pracami historycznyini J. L.elewela, Poznañ, 1962. 3 K■ Szajnocha, Jadwiga i Jagiello, 1374—1413. \Vyd. 2, poprawne, t. I— IV, Lwow, 1861 (1 leid. — 1855). 12

pusiau laukinius pagonis, gėrisi lenkų ginklo ir plūgo laimėjimais tuščiuose Rytų plotuose. Panašiai samprotauja ir J. Suiskis, savo Lenkijos istorijoje 4 pabrėžiantis Lietuvos prijungimo reikšmę Lenkijos istorijai. Lenkijai tekusi istorinė misija plėsti katalikišką Vakarų civilizaciją Rytuose. M. Bobžinskis savo Lenkijos istori­ jo je 456teigia, kad lenkų ekspansija į Rytus buvusi tautinė ir civili­ zacinė misija. Jis akcentuoja kryžiuočių agresijos pavojų, skati­ nusį sudaryti uniją tarp Lietuvos ir Lenkijos XIV a. pabaigoje. XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje, vykstant lietuvių naciona­ liniam judėjimui, Lenkijos istoriografijoje atsirado nauja unijos koncepcija, būtent į ją imta pirmiausia žiūrėti kaip Į Lietuvos įjungimą į Lenkiją.. Lenkų istorikai imasi unijos aktų teisinės analizės. Unijos aktus pirmą kartą plačiau nagrinėja S. Kutšeba savo veikale „Lenkijos unija su Lietuva“ 5, Veikalas paskelbtas kolektyviniame leidinyje „Lenkijos ir Lietuvos istoriniai santy­ kiai“ (1914), skirtame Horodlės unijos 500 m. sukakčiai paminėti ir nagrinėjančiame kai kuriuos Lietuvos istorijos bei kultūros klausimus. Autorius skiria inkorporacijos, personalinės unijos ir realinės unijos laikotarpius. Maždaug tuo pat laikotarpiu unijos aktus juridiškai nagrinėja kitas teisės ir valstybės specialistas — Q. Baizeris 7. Sukaupus daugiau šaltinių, bandyta apie Lietuvos ir Lenkijos santykius rašyti apibendrinamųjų darbų. Pirmasis darbas apie tuos santykius Gediminaičių-Jogailaičių laikais buvo O. Haleckio veikalas „Jogailos unijos istorija“ 8. Ji parašyta 350 metų Liublino unijos sukakties proga (1919). Autorius, nagrinėdamas politinius, lietuvių ir lenkų santykius nuo Krėyos akto iki Liublino unijos, panaudojo daug istorinių šaltinių. Dėl gausios faktinės spausdin­ tos ir archyvinės medžiagos veikalas ir šiandien vertingas. Tačiau jo pagrindinė koncepcija labai tendencinga. O. Haleckiui Lietuvos ir 'Lenkijos unija yra nepaprastos reikšmės istorinis reiškinys, kurianti idėja, istorinė lenkų misija. Šitos unijos svarbiausias už­ davinys, pasak jo, buvo sujungti Lenkijos, Lietuvos ir Rusios žemes į bendrą valstybinį organizmą. Unija buvusi girtinas lenkų sprendimas tautų ir valstybių tarpusavio santykiuose, atitikęs visų suvienytų žemių poreikius ir vedęs į Jogkilaičių didvalstybės su­ kūrimą. Didžiausias Jogailafčių valstybės nuopelnas — Vakarų ci­ vilizacijos išplėtimas į Rytus. Lenkijos karalystė tapusi Europos 4 J. Szujski, Dzieje Polski, t. I—IV, Kraków, 1862 —1866. 5 M Bobrzynski, Dzieje Polski w zarysie, Wyd. 4, uzup., t. I—II, Warszawa, 1927 (II leid. — 1879). ' 6 St. Kuirzeba, Unia Polski z Litwą.— Polska i Lìtwa w dziejowym stosunku, Warszawa, 1914; St. ■K ut rzeba, Historia ustroju Polski w • zarysie, t. II, Litwa, Warszawa, 1914 (II leid. — 1921). 7 O. Balzer, Unia Horodelska.— „Rocznik Aka.demii Umiejętno.šci“, rok 1912/13 (1913); O. Balzer, Tradycja dziejowa unii polsko-litewskiej, Lwow, 1919; 0. Balzer, Stosunek Litwy do Polski. Pisma pòémiertne Oswalda Bal­ zerà, t. Ili, Lwów, 1937. 8 0. Halecki, Dzieje unii Jagiellonskiej, t. I—II, Kraków, 1919—1920. 13

taikos laidu, Vakarų pasaulio rytinių sienų sargu. O. Haleckio veikalas pasirodė tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, kada atsikū­ rusi Lenkijos valstybė jungė prie savo valstybės buvusios ba­ joriškos Respublikos valdytas nelenkiškas rytines teritorijas. Unijos laikų sintetinį vertinimą vėliau (1930) davė ir L. Koliankovskis savo veikale „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės isto­ rija Jogailaičių laikais“ 9. Knyga griežtai apsiriboja politine isto­ rija ir yra labai šališka. Autorius siekė istoriškai pagrįsti naujo­ sios Lenkijos didžiavalstybines tendencijas, pasireiškusias dau­ gelio nelenkiškų teritorijų užgrobimu. Koliankovskis uniją irgi traktuoja kaip Lietuvos išsigelbėjimą nuo dviejų pavojų: rusų kultūros bei stačiatikių religijos įtakos ir, antra vertus,— kryžiuo­ čių agresijos. Unija su Lenkija esą apsaugojusi lietuvių tautinius pagrindus (visai nutylima po unijos ėjusi polonizacija), centrali­ zavusi iš vidaus Lietuvą ir ją pakėlusi į aukštesnį lygį, įtraukda­ ma į Vakarų kultūrinių santykių ratą. Koliankovskis labai aukšti­ na Jogailą, laiko jį visų svarbiausių sumanymų ir įvykių Lietu­ voje iniciatoriumi ir kūrėju, o Vytautui skiria tiktai nuolankaus Jogailos planų vykdytojo ir bendradarbio vaidmenį. Autorius labai iškėlė dinastinio momento reikšmę politikoje, lietuvių ir lenkų santykių raidoje. Koliankovskis, priešingai O. Haleckio federaci­ nėms idėjoms, teigia, kad Jogailos ir jo dinastijos pagrindinis tikslas ir politinė programa buvusi sukurti didelę vientisą Lietu­ vos ir Lenkijos valstybę kaip savo paveldimą nuosavybę. H. Lovmianskis parašė monografiją apie unijos visuomeninius ir ūkinius pagrindus I01. Autorius, žinomas Lietuvos praeities tyri­ nėtojas, teigė, kad XIV a. septintajame dešimtmetyje sustojus Lietuvos užkariavimams Rytuose, kada labai sumažėjo bajorijos karo grobis ir pajamos, prasidėjo ūkiniai ir visuomeniniai sunku­ mai ir Lietuvos bajorai ėmė virsti dvarininkais — stambiais žem­ valdžiais, o militarinė Lietuvos valstybė — luomine. Unija su Lenkija buvusi sudaryta lietuvių bajorams aktyviai dalyvaujant ir dėl jų interesų. Lenkų istorikai ypač mėgo Jogailos ir Vytauto valdymo laikus, suteikdami savo raštuose valdovų veiklai lemiamą vaidmenį. Čia nesustosime prie visų autorių, ypač senesniųjų (K- Sladuickio, J. Volfo ir kt.). Produktyviausias lenkų istorikas, tyręs lieluvių ir lenkų santykius, buvo A. Prochaska. Svarbiausi jo darbai — mo­ 9 L. Kolankowski, Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego zn .lagiollonow t. I (1377—1499). Warszawa, 1930. 10 H. t.owmianski, Uwagi w sprawie podloža spolecznego i gospodarczegp unii Jagiellonskiej.— Księga pamiątkowa ku uczczeniu czterccliselnej rocznicy wydania pierwszego Statutu Litewskiego, Wilno, 1935. Ankstesnį Lietuvos istorijos laikotarpį autorius nagrinėja savo kapitaliniame veikale: Sūniju nnd początkami spoleczenstwa i panstwa Litewskiego, t. I—II, Wilno, 1931 — 1932. Be to, H. Lovmianskis parašė knygą: Witold wielki ksiąžy litewski, Wilno, 1930. 11 71. Ptochaska, Kro! Wladyslaw Jagietlo, t. I—ii, Krakow, 1908, 14

nografijos apie Jogailą 11 ir apie Vytautą 12. A. Prochaska gerai pažjsta šaltinius (jis paskelbė Vytauto laiškų kodeksą), jo darbuo­ se gausu faktinių žinių, bet trūksta sistemingumo, minčių aišku­ mo. Jam būdinga tendencija teisinti lenkų ponų ekspansiją į Ry­ tus. A. Prochaska lietuvių ir lenkų uniją idealizuoja, laiko ją didele politine ir kultūrine-religine Lenkijos misija Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje. Kad atrodytų, jog lenkų bajorai Lietuvoje daug nuveikė, A. Prochaska labai tamsiomis spalvomis piešė Lie­ tuvos ūkinę, politinę ir kultūrinę padėtį prieš 1387 m., t. y. prieš Lietuvos krikštą, o pačius lietuvius vaizdavo kaip nekultūringus barbarus. Jam visai nerūpėjo, kaip tokie „barbarai“ lietuviai •galėjo sėkmingai kovoti su Vokiečių ordinu ir jį remiančiais įvairių Vakarų Europos šalių riteriais. XIX a. pabaigoje pasirodė A. Levickio gerai dokumentuota monografija „Švitrigailos sukilimas“ l3. Autorius veikalo pradžioje apžvelgia lietuvių ir lenkų santykius, kiek plačiau apibūdindamas ¡paskutinius Vytauto valdymo metus (1429—1430), o paskui perei­ na prie Švitrigailos valdymo laikotarpio ir jo vėlesnių kovų dėl sosto. A. Levickis anksčiau ir aiškiau už kitus išdėstė lenkų ponų politinius tikslus — prisijungti Lietuvą. Jis teigia, kad 1385— 1386 m. nebuvę jokios unijos, o Lietuva tiesiog buvusi inkorpo­ ruota į Lenkijos valstybę. A. Levickis, kaip ir A. Prochaska, gar­ bina uniją ir Jogailą. Švitrigailai, kaip unijos su Lenkija prieši­ ninkui ir Lietuvos savarankiškumo gynėjui, autorius yra nepalan­ kus, laiko jį dideliu stačiatikių ir apskritai rusų rėmėju. Be šios monografijos, A. Levickis rašė ir apie Žygimanto Kęstutaičio pas­ tangas sudaryti su užsienio valdovais sąjungą prieš Lenkiją I4. Tuo pat laiku kaip ir A. Levickis rašęs F. Konečnis irgi vienas iš pirmųjų 1385 m. Krėvos aktą įvertino kaip Lietuvos inkorpora­ ciją į Lenkiją 1516. Objektyviau lietuvių ir lenkų santykius vertina S. Smolka ,6. Jis pripažįsta, kad Vytautas gynęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės valstybingumą nuo lenkų didikų pastangų padaryti Lietuvą Lenkijos provincija ir siekęs visiškos Lietuvos lygybės su Lenki­ ja. Dėl to jis siekęs ir karaliaus vainiko. Norėdamas atsispirti Lenkijai, Vytautas palaikęs gerus diplomatinius santykius su kitomis Vakarų valstybėmis, pavyzdžiui, su husitine Čekija, su imperatoriumi Zigmantu. Tačiau S. Smolka uniją vertino kaip didelę Lenkijos paslaugą Lietuvai, užkirtusią kelią Ordinui į Ry12 A. Prochaska, Dzieje Witolda, W. Księcia Lilvvy, Wilno, 1914.

13 A. Lewicki. Powstanie Swidrygielly, Krakow, 1892. 14 A. Lewicki, Przymierzo Zygmunta w. ks. litewskiego z krolem rzymskim Albrechtem II.— Rozprawy wydzialu historii-filozofll Akademii Umiejętnošci, t. XXXVII, Krakow, 1898. 15 F. Koneczny, Jagielto i Witold, t. I. Podczas unii Krewskiej, 1382— 1392, Lwow, 1893. 16 S. Smolka, Rok 1386. W pięciowiekową rocznicę, Krakow, 1886. Vėliau tas darbas buvo išleistas tokiu pavadinimu: Unia Litwy z Koroną, Krakow. 1903: S. Smolka, Szkice historyczne, t. I, Warszawa, 1882.

tus ir ištraukusią Lietuvą iš sustingusio stačiatikiško rusų pa­ saulio replių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ir Lenkijos teisinių-valstybinių santykių klausimą iš naujo kėlė J. Adamus 17. Jis stojo « prieš įsigalėjusią lenkų istorijos moksle nuomonę (kurios laikėsi S. Kutšeba, O. Balzeris, O. Haleckis, L. Koliankovskis ir kt.) apie Lietuvos valstybės inkorporaciją į Lenkiją 1385— 1401 metais. Argumentuodamas to meto Lietuvos valstybės savarankiškumą,: J. Adamus pateikė pavyzdį, jog Lietuva 1386—1398 metais, Len­ kijai laikantis taikos sutarties su Ordinu, atskirai kariavo su kryžiuočiais. Kiti istorikai (H. Paškevičius, H. Lovmianskis) 18 nenorėjo sutikti su J. Adamaus argumentais, ir šiuo klausimu kilo • diskusija 19. Daug mažiau lenkų istoriografijoje nagrinėtas XV a. vidurys ir antroji pusė, pradedant nuo Kazimiero valdymo pradžios (1440).' Apie šį laikotarpį rašė jau minėti istorikai O. Haleckis ir L. Ko- ' liankovskis platesnės apimties veikaluose, bet specialių darbų,. ypač apie Kazimiero valdymo pradžią, nedaug. XV amžiaus, antrąja pusė daugiau domėjosi F, Papė. Jis paskelbė darbų rin -' kinį kai kuriais to meto Lenkijos, ir Lietuvos istorijos klausim ais20.. Tas pats autorius parašė atskirą darbą apie Lietuvos didįjį kuni­ gaikštį ir 'Lenkijos karalių Aleksandrą21. F. Papė vaizduoja Lie­ tuvą kaip retai gyvenamą, suvargusį kraštą: Jo darbams būdingas siekimas įrodyti, kad Lietuvos vyriausybės pažiūros sutapo su Lenkijos vyriausybės pažiūromis, parodyti, kad unija nebuvo nutraukta Aleksandrą išrinkus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Paminėtini dar kai kurie lenkų istorikų .darbai apie šį Lietuvos istorijos laikotarpį. Tai L. Finkeiio apie Žygimanto Senojo išrin-. 17/. Adamus, Panstwo Litewskie \v latach 1386—1398.— Księga pamilt- ' kova ku uczczeniu czterechseinej rocznicy wydania pierwszego Slaliilu Litewskiego, Wilno, 1935; J. Adamus, O prawnopanstwowym stosiuįkn Polski', do Litwy.— Pąmiętrilk VI Powsz. Zjazdu Historykow Polskicli, t. 1, Lvov,« 1935; 1. Adamus, Najnowsza literatūra o akcie Krewskim.— Wladoitioicj Siu-, dium historii prawa litewskiego, t. I, Wilno, 1938; plg. J. Adamus, O tytole: panujacego i panstwa Litewskiego pairę spostrzežen. — „Kwartnlnik bistoryczny“, K 44, z. I, 1930. 18 H. Paszkiemicz, O genezie i wartosci Krewa, Warszawa, 1938; II. Low- ' miahski, Wcielenie Litwy do Polski w 1386 r.— „Ateneum Wilenskie“, t. XII,Wilno. 1937.. H ., Lo.vmianskio perspausdintas: „Lituano-slavica po/.uatuensia. Studia historica“, t. II, Poznan, 1987. 19 Prieš Lietuvos inkorporaciją, i Lenkiją 1385—1386 m. pasisakė Ii. Malečinska recenzuodama H. Paškevičiaus ir H. Lovmianskio darbus, ir. „Kvartalnik historyczny“, t. 52 (1938), p. 239—245; J. Dainauskas, gyvenąs JAV, vėliau Įrodinėjo, kad Krėvos (jis vadina Kriavu) aktas yra ne nuleiifiškas,. o sufalsifikuotas kur kas vėliau (žr. Lituanistikos instituto 1975 melų su­ važiavimo (laibai. Chicago, 1976). Tačiau ta nuomonė uejsilvirtino Istorijos moksle. _ 20 F. Papke, Poiska i Litwa na przelomie šrednich wiekow, I. I, Krakow, 1904. , , 21 F. Papke. Aleksander Jagielloiiczyk, Krakow, 1949. ISjeisIn po :uno- riaus mirties. 16

kim ą22, L. Koliankovskio apie paskutinio Gediminaičio-Jogailaičio — Žygimanto Augusto — valdymo pradžią Lietuvoje23, O. H aleckio ir S. Kutšebos — apie Liublino unijos genezę ir jos sudarymą. Svarų įnašą į Lietuvos istorijos mokslą įnešė rusų ir ukrai­ niečių istorikai. Rusų istorikai, tirdami savo šalies istoriją, ne kartą minėjo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į kurią įėjo daug rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių, domėjosi ir jos vai-: dovų politika bei ryšiais su Lenkija. Rusų ikirevoliuciniame isto­ rijos moksle panaudota daug archyvinės medžiagos. Kai kuriais Lietuvos istorijos klausimais, ypač Lietuvos vidaus gyvenimo, jos visuomenės ir ekonomikos raidos, čia pralenkta ir lenkų isto­ riografija. Lenkų istorikai visaip stengėsi pateisinti Lietuvos ir Lenkijos unijos būtinumą, o rusų istorikai į šį faktą žiūrėjo objektyviau, pažymėdami, kad unija nutraukė normalią visuomet ninę-politinę Lietuvos plėtotę. Rusų istorikus ypač domino rusų,r baltarusių ir ukrainiečių žemių padėtis Lietuvos (arba kaip jie dažnai vadino Lietuvos-Rusijos) valstybėje ir jų istorinė raida Tačiau kai kurie iš šių tyrinėtojų, vadovaudamiesi didžiarusiškomis tendencijomis ar tiesiog tarnaudami carinei rusifikacijos po­ litikai, dažnai pervertindavo rusų žemių reikšmę Lietuvos vals­ tybės susidarymui ir plėtojimuisi. Iki XIX a. pabaigos rusų istoriografija skyrė palyginti maža dėmesio Lietuvai (N. Karamzinas, S. Solovjovas, V. Kliučevskis). XIX a. pabaigoje prasidėjo specialus mokslinis Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės istorijos tyrimas. Iniciatyvą parodė, Kijevo*, universiteto istorikai V. Antonovičius 24 ir N. Daškevičius 25. Prie­ šingai negu lenkų istorikai, jie nurodė neigiamą lenkų kultūros in jų visuomeninių-teisinių santykių poveikį Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės ir jos tautų istorijai. Jie teigia, kad nuo unijos- Lie­ tuvos valstybė pradėjo prarasti savarankiškumą. A. Barbaševas Peterburge paskelbė dvitomį veikalą apie Vy­ tautą ir jo politiką 26. Jis pažymi lenkų istorikų siekimą paneigti': didelį Rusios vaidmenį Lietuvos istorijoje. Anot jo, Jogailos poli-; tika suvienyti dvi valstybes į vieną buvusi trumparegė. A. Bar­ baševas gina Vytauto pastangas išvaduoti Lietuvą iš lenkų jungo... Po 1410 m. -Žalgirio pergalės Vytautas numatęs tapti visai ne-, 22 L. Finkel, Ё1ексуа Zygmunta I, Krakow, 1910. 23 L. Kolatikowski, Zygmunt August, wielki ksiąžę Litwy do roku 1548, Lwow, 1913. 24 В. Б. Антонович, Монографии по истории Западной и Юго-западной4, России, т. I. Киев, 1885 (to veikalo dalis išversta į lietuvių kalbą: Vytenisir Gediminas, 1921); to paties autoriaus buvo anksčiau išleista: Очерк исто­ рии Великого Княжества Литовского до половины XV столетия, вып. 1,. Киев, 1878. 25 Н. П. Дашкевич, Заметки по истории Литовско-русского государства,. Киев. 1885. 2В А. Барбашев, Витовт и его политика до Грюнвальдской битвы (1410),. СПб., 1885; А. Барбашев, Витовтг Последние двадцать лет княжества (1410— 1430), СПб., 1891.2 2. U žšali. N r. 4648.

177

priklausomu valdovu, bet jis nenorėjęs sunaikinti Ordino, kad sustiprėjusi Lenkija neįgytų per daug drąsos ir jėgų visiškai pa­ jungti Lietuvą. Daugiausia iš rusų istorikų Lietuvos XV—XVI a. tyrimams nusipelnė Maskvos universiteto profesorius M. Liubavskis. Jis pirmas sistemingai ir nuosekliai panaudojo turtingą archyvinę medžiagą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio archy­ v o — Lietuvos Metrikos. Jo veikalai, grindžiami plačia faktine medžiaga, neprarado vertės iki šiol. M. Liubavskis paskelbė dvi ¡kapitalines monografijas: „Lietuvos-Rusijos valstybės sritinis su­ skirstymas ir vietinis valdymas iki pirmojo Lietuvos Statuto išlei­ dimo“ 27 ir „Lietuvių-rusų seimas“ 28. Mums rūpimais klausimais daugiau medžiagos yra antrojoje knygoje, kur Lietuvos valstybės seimo ir ponų tarybos raida siejama su jos santykiais su Lenkija, 1. y. su unijos klausimu. Be šių dviejų veikalų, M. Liubavskis dar išleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos bruožus („Lietuvos-Rusijos valstybės istorijos bruožai iki Liublino unijos imtinai“) 29. Sis jo veikalas sudarytas iš paskaitų, skaitytų Mask­ vos universitete, ir yra jo mokslinių tyrimų santrauka. Būdamas istorinės teisinės mokyklos šalininkas, Liubavskis nag­ rinėjo istorinį procesą kaip valstybinės santvarkos ir juridinių normų evoliuciją. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, pasak jo, yra Kijevo Rusios istorijos tiesioginis tęsinys, tolesnė jos raida. Vakarinėms rusų žemėms susivienijus apie Lietuvą iš -esmės buvo atkurta sugriautos Kijevo valstybės politinė vienybė. Tiktai šios valstybės centras dėl istorinių sąlygų įsikūrė prie Neries, o ne prie Dnepro. Unijos su Lenkija priežastis buvo Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės nusilpimas. Ji buvo įvairių že­ mių ir valdų junginys, vienijamas tiktai didžiojo kunigaikščio valdžios. Dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios krizės XIV a. pabaigoje grėsė, kad iširs valstybė. Jogaila ėmęs ieškoti išeities, ir 1385 m. Krėvos aktu Lietuva buvusi inkorporuota į Lenkijos Karalystę. Lietuvos bajorai pamatė, kad unija nedavė žadėtos „broliškos sąjungos“ su lenkais, o tik politinį pažeminimą bei pavergimą ir materialinių interesų pažeidimą. Kilo maišias, ku­ riam vadovavo Vytautas. Lietuva su Lenkija galutinai nesiisiliejo, kaip buvo numatyta 1385 m. sutartyje. Lietuvos bajorai ir Vy­ 27 M. K■ Любавский, Областное деление и местное, управление Ліповекорусского государства ко времени издания первого Литовского статута, Москва, 1892. 28 М. К. Любавский, Литовско-русский сейм. Опыт по истории учрежде­ ния в связи с внутренним строем и внешней жизнью государства, Москва, 1990. 23 M. К■ Любавский, Очерк истории Литовско-русского государства до Люблинской унии включительно. Изд. 2-ое, Москва, 1915. I’iinms leidimas išėjo 1910 m. Šitie M. Liubavskio Lietuvos istorijos bruožai buvo ISversli (be priedų) į lietuvių kalbą: M. Liubauskis, Lietuvos istorija ligi Liublino unijos. Iš rusų k. vertė J. Sondeckis, d. 1—-2, Vilnius, 1920—1922. .18

tauto valdymo metu, ir vėliau norėjo visiškos nepriklausomybės,, jie gynė savo valstybės savarankiškumą. Istoriko A. Presniakovo skaitytos Peterburgo universitete (1908—1910) paskaitos apie Vakarų Rusią ir Lietuvos-Rusijos valstybę buvo išleistos po jo mirties30. A. Presniakovas, kaip ir Liubavskis, neigė Lietuvos valstybėje buvus feodalinį susiskaldy­ mą. Jis priskiria didikams kai kuriuos nuopelnus dėl Lietuvos, valstybės politinio centralizavimo. Nemaža dėmesio skiria Lietu­ vos ir Lenkijos santykiams, nurodo Lietuvos savarankiškumo sie­ kimą. Lietuvos istoriją tyrinėjo ir V. Pičeta. Jis daugiausia domėjosi XV—XVI amžiaus Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ypač jos. visuomenės ir ekonomikos raida. V. Pičeta nagrinėjo ir Lietuvos santykius su Lenkija, unijų klausimą siedamas su bajorų luomoaugimu 31. Daug ir vaisingai Lietuvos istorijos srityje dirbo J. Lapo, dau­ giausia tyręs Lietuvos istoriją po 1569 m. Liublino unijos32. Isto­ rikas Lapo įrodinėjo, kad Lietuva ir po Liublino unijos išlaikė savo valstybinį savarankiškumą. Jis buvo labai nepalankus Jogai­ los politikai, kaltino jį pardavus Lietuvą Lenkijai už karaliaus vainiką, aukštino Vytauto veiklą. Žymiausias ukrainiečių istoriografijos atstovas buvo M. Gruševskis (Hruševskis). Jis savo veikale „Ukrainos-Rusios istorija“,, kurios IV tomas yra skirtas XIV—XVI a.33, nagrinėjo ne tiktai Ukrainos istoriją, bet ir jos tuometinius santykius su Lietuva ir Lenkija. Veikale daug faktinės medžiagos, rodančios Lietuvos ryšius su ukrainiečių (Haličo ir Volynės) žemėmis. M. Gruševskis Kijevo Rusią laikė tiktai ukrainiečių valstybe. Pasak jo, Lie­ tuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tokia pat politinė ir kultūrinė senosios Rusios įpėdinė kaip ir Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. M. Gruševskis pirmasis stojo prieš lenkų istoriografijoje įsiga­ linčią pažiūrą, kad Lietuva 1385—1386 m. buvo inkorporuota į Lenkiją. Pasak jo, tai buvęs tiktai lenkų ponų siekimas, aktais primestas Lietuvos-Rusios valstybei, kuri iš pradžių gerai nežinojusi, ką tai reiškia, o Lenkijai pradėjus realizuoti savo pla­ ną, kilęs pasipriešinimas, ir lenkų ponų kėslai buvę suardyti. 3U A. E. Пресняков, Лекции по русской истории, т. II, вып. I. Западная Русь и Литовско-русское государство, Москва, 1939. 31 В. И. Пикета, Литовско-польские унии и отношение к ним литовскорусской шляхты (1909). Naujai išspausdinta jo darbų rinkinyje: Белоруссия и Литва XV—XVI вв., Москва, 1961. 32 И. И. Л anno, Великое Княжество Литовское за время от заключения Люблинской унии до смерти Стефана Батория (1569—1586), т. I, СПб., 1901; Западная Россия и ее соединения с Польшей в их историческом про­ шлом, Прага, 1924; Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, Kaunas, 1932Istorinė Vytauto reikšmė.— „Praeitis“, t. II, Kaunas, 1933. 33 M. Грушевский, IcTopin Украши—Руси, т. IV КиТв—Львт, 1907 (antras, leidimas).

Ukrainiečių istoriko M. Cubatijo veikale apie Lietuvos vals­ tybės ukrainiečių žemių valstybinę-teisinę būklę XIV a. pabaigo­ j e 34 teigiama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, centrali­ zuodamas Lietuvos valstybę, siekęs Krėvos aktu garantuoti Lietuvai Lenkijos pagalbą. Cubatijas, kaip ir Gruševskis, rašo, jog Krėvos aktu Lietuva buvo ne inkorporuota į Lenkiją, bet tarp ■ jų buvo sudaryta amžina dviejų valstybių sąjunga. Ukrainiečių istorikas B. Barvinskis, rašęs apie Žygimantą Kęstutaitį35, gerai orientuojasi susijusiuose su šia tema šaltiniuose. Jis akcentuoja Žygimanto pastangas atsipalaiduoti nuo Lenkijos. ■ Vokiečių istoriografija Lietuvos praeities tyrimams yra daug mažiau padariusi. Pirmiausia ji nagrinėjo Ordino veiklos Rytų Europoje istoriją ir jo santykius su Lietuva, o drauge apžvelgė ir Lietuvos bei Lenkijos santykius. Jos (kaip ir vokiečių kronikų) būdingas bruožas — stengimasis pateisinti prūsų, lietuvių ir kitų tautų žemių grobimą ir vokiečių kūrimąsi rytiniuose Baltijos kraštuose. Vokiečių istorikai siekė parodyti Ordiną kaip „istorinės misijos“ vykdytoją, aukštesnės kultūros atstovą ir skleidėją, o Baltijos tautas — kaip barbarus, kuriems tik vokiečiai atnešę pa­ žangą ir civilizaciją. Jie nepalankiai žiūrėjo į rytų tautų telkimąsi prieš vokiečių riterių agresiją ir drauge buvo nusistatę prieš Lie­ tuvos uniją su Lenkija. Minėtina A. Kocebiu monografija apie Lietuvos didįjį kuni­ gaikštį Švitrigailą, kovojusį su Lenkija ir turėjusį gerus santykius su Ordinu 36. Darbas paremtas beveik išimtinai Ordino archyvine medžiaga, kurios dalis iki šiol nėra išleista. J. Foiglas parašė devynių tomų „Prūsijos istoriją“ 37. Rašydamas šį veikalą, rėmėsi gausia Karaliaučiaus archyvo medžiaga. Dar ir šiandien, paskel­ bus svarbiausius šaltinius, J. Foigto veikalas yra naudojamas, ' nes jame autorius detaliai išdėstė Ordino valstybės istoriją ir jos santykius su kaimynėmis — Lietuva ir Lenkija,— o jo nurodomi archyviniai duomenys ne visi yra šaltinių leidiniuose, kai kurie iš jų — apskritai dingę. J. Foigtas pažymi Lietuvos valdovų pas­ tangas padidėjus nesutarimams su lenkų ponais turėti gerus san­ tykius su Ordinu. Lietuvos santykius su Lenkija nagrinėjo J. Karo, parašęs keturių tomu „Lenkijos istoriją“ 38. Jo veikalas XIX a. antrojoje pusėje buvo rimta ir gana objektyvi studija, paremia istorinių šaltinių faktine medžiaga. Veikalas buvo išverstas į lenku kalbą ir turėjo jtakos tolesnei lenkų istoriografijai. J. Karo vienas pir34 M. Чубатый, Державно-правне становище украинских згмс.н. ЛитонскоТ держави гид конедь XIV в. — Записки наукового товаристиа ¡мюш Шеичом:ка, ų 134—135; 144—145, Львге, 1924—1926. 35 В. Варв 1ньский, Жигимонт Кейстутович, великий кми н. aiiU'iuKO-nvc■ский (1432—1440), Жовква, 1905. за A. Kotzebue, Switrigail, Leipzig, 1820; to veikalo nisi-.luis vertimas: А. Коцебу, Свитригайло, великий князь литовский, СПб., 1НЗ!>, 37 /. Voigt, Geschichte Preussens, t. 1—IX, Koenigshcrg, IS;', IflDti, 38 J. Caro, Geschichte Polens, t. II—V, Gotha, 1863—1889. .20

mųjų kritiškai pažvelgė j kronikininko J. Dlugošo žinias' apie lenkų santykius su lietuviais. Autorius pažymi Lietuvos priešini­ mąsi Lenkijos pastangoms ją pajungti ir prisijungti. J. Karo labai vertino Vytauto gabumus, laikydamas jį slavų pasaulio asmenybe. Jis nematė Vytauto veikloje jokio vidinio ryšio, jungiančio jį su Lenkija. Iš vėlesnių vokiečių istorikų darbų minėtina J. Pficnerio mo­ nografija apie Vytautą kaip politiką39. J. Pficneris buvo Prahos vokiečių universiteto profesorius, aukštinęs vokiečių ekspansiją į Rytus. Savo veikale jis norėjo duoti apibendrintą Vytauto veiklos ir jo gyvenamojo laikotarpio vaizdą. Tuo laiku rašęs lenkų isto­ rikas L. Koliankovskis Vytautą ir jo veiklą labai sumenkino iš­ keldamas Jogailą, o J. Pficneris, priešingai,— labai išaukštino Vytautą kaip valstybės veikėją. Anot Pficnerio, Vytautas svar­ biausia problema laikė Lietuvos santykius su Lenkija ir savo1 veiklos pagrindiniu tikslu — Lietuvos savarankiškumą, kurį gali­ ma atkurti panaikinant uniją su Lenkija. Vytauto pastangomis Lietuvos prijungimas prie Lenkijos buvęs faktiškai panaikintas, Vytautas tapęs tikru tiesioginiu Lietuvos valdovu. Tačiau jis ir toliau dėjęs pastangas garantuoti visapusišką Lietuvos nepri­ klausomybę. Tai rodo jo sumanymas vainikuotis karaliaus vainiku. Po Vytauto mirties Lietuva žengusi pirmuosius žingsnius žlugi­ mo link. Vėliau pasirodęs H. Jablonovskio darbas „Vakarų Rusia tarp Vilniaus ir Maskvos“ 40 yra skirtas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­ tystėje buvusių rusų žemių padėčiai ir jų politinėms tendencijoms nagrinėti. Autorius gana gerai orientuojasi šios tematikos litera­ tūroje, bet stengiasi pabrėžti skirtumus tarp rytų slavų žemių, buvusių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir kitų slavų žemių. Kalbama čia tarp kitko ir apie Lietuvos bei Lenkijos unijas, Švit­ rigailos ir Žygimanto kovą. Reikia nurodyti ir kitą tyrinėtoją pa­ našia tematika — amerikietį O. Bačkų, kuris išryškino įvairius motyvus, kodėl, ypač nuo Kazimiero valdymo paskutinių dešimt­ mečių, nemažai Lietuvos valstybės rytinių teritorijų kilmingųjų pasidavė Maskvai41. O. Backus taip pat domėjosi unijos problema Lietuvos ir Lenkijos valstybėje42. Seniausi žinomi Lietuvos istoriniai raštai — metraščiai — pra­ dėti rašyti Vytauto valdymo metais ir yra susiję- su jo politine 33 J. PfUzner, Grossfürst Witold von Litauen als Staatsmann, Praha. 1930. Yra šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą: Didysis Lietuvos kunigaikš­ tis Vytautas kaip politikas, Kaunas, 1930. Fotografuotiniu būdu jį išleido’ „Minties“ leidykla: Vilnius, 1989. 40 H. Jablonowski, Westrussland zwischen Wilna und Moskau*, Leiden, 1955. 41 0. Backus, Motives of West Russian Nobles in Deserting Lithuania for Moscow (1377—1514). University of Kansas Press, Lawrence, 1957. *2 0. Backus, The Problem of Unity in the Polish-Lithuanian State.— Slavic Review, 1963, t. 22. Nr. 3. 21

'veikla43. Seniausias metraštis šlovino Vytauto įsigalėjimą Lietu­ vos soste ir jo valdžią. Jis atsirado kaip atkirtis Lenkijos feodalų pastangoms sudarius uniją inkorporuoti Lietuvą į Lenkiją. Vė­ liau šis metraštis buvo perredaguojamas ir papildomas. Plačioji Lietuvos metraščio redakcija žinoma Bychovco kromikos v ard u 44. Ji buvo parašyta XVI a. viduryje LDK kanceliarine slavų kalba, bet išliko tik XVII a. nuorašas. Po Pirmojo pasauli­ nio karo pradėta abejoti Bychovco kronikos autentiškumu. Ji imta laikyti ją paskelbusio XIX a. istoriko T. Narbuto falsifikatu. Ta-čiau šiandien įrodyta45, kad Bychovco kronika yra autentiška (ją T. Narbutas gavo iš dvarininko A. Bychovco 1834 metais). Kronikos autorius ar autoriai nežinomi. Joje pasitaiko chronolo­ gijos bei smulkmenų netikslumų, bet apskritai čia pateikiama daug vertingų duomenų, ypač iš vėlesnio laikotarpio. Bychovco kronikos uždavinys aiškus — stiprinti Lietuvą kovoje dėl savo valstybės savarankiškumo prieš Lenkijos pastangas jį sunaikinti. Kronika atspindi to meto Lietuvos didikų politinius siekimus, ku­ rie buvo priešiški glaudžiai unijai su Lenkija. Lietuvos valdovus ir didikus čia stengiamasi išaukštinti jų tariama romėniška kilme. Kronika visiškai nepripažįsta jokios Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės priklausomybės nuo Lenkijos. Lietuvos metraščiai turėjo įtakos vėlesnei Lietuvos istorio­ grafijai. Žymus Lietuvos XVI a. antrosios pusės istorikas kroni(kininkas buvo Motiejus Strijkovskis (1547—prieš 1597), lenkas, kilęs iš smulkių Mozūrijos (Mazovijos) bajorų, bet gyvenęs ir rašęs Lietuvoje. M. Strijkovskį nuo 1578 m. globojo Žemaičių vys­ kupas Merkelis Giedraitis. Paskirtas, nors buvo pasaulietis, Žemai­ čių vyskupijos kapitulos kanauninku ir taip materialiai aprūpin­ tas, jis gyveno daugiausia Varniuose. Čia, remdamasis Dlugošo kronika ir lietuvių bei rusų metraščiais, Strijkovskis parašė len­ kiškai savo veikalą „Lenkų, lietuvių, žemaičių ir visos Rusios kronika“ 46. Jis buvo pramokęs lietuvių kalbos ir į „Kroniką“ įdėjo lietuviškų žodžių bei vieną lietuvišką pasikalbėjimą. M. Strijkovs­ kio „Kroniką“ galima laikyti pirmąja žinomo autoriaus Lietuvos 43 Lietuvos metraščiai yra paskelbti rinkinyje: Полное собрание русских летописей, т. XVII, СПб., 1907: papildo t. XXXII, 1975; t. XXXV, I960. 44 Lietuviškas leidinys: Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, parengė R. Jasas, Vilnius, 1971. Kronika išleista ir dabartine rusų kalba: Хроника Быховца, Москва, 1966. 45 R- Salūga, Bychovco kronika.— LTSR MA darbai, serija A, i. 1(0), Vilnius, 195946 M. Stryjkowski, Kronika polska, litewska, žmudzka i wszyslklej Rusi, t. I—II, Warszawa, 1846 (trečiasis leidimas). Apie M. Strijkovskj ir. J. Radziszewska„ Maciej Strijkowski — historyk, poetą z epochi Odrodzenin, Katowice, 1978; А. И. Рогов, Русско-польские культурные связи в эпоху Возрождения (Стрыйковский и его хроника), Москва, 1966; V. ZaborskaiU,' Renesanso kul­ tūros apraiškos M. Strijkovskio „Kronikoje“.— LTSR MA darbai, serija A, t. 2(19), Vilnius, 1965; L Jurginis, Renesansas ir humanizmas Liclttvoje, Vil­ nius, 1965. :22

istorija (pats autorius ją trumpai vadino „Lietuvos kronika“'),, parašyta lenkų kalba ir išspausdinta. „Kronika“ parašyta palan­ kia lietuviams dvasia. M. Strijkovskis nesilaikė neigiamų J. Dlu­ gošo pažiūrų j Lietuvą ir lietuvius, o dėstė panašiai kaip ir Lietuvos metraščių kūrėjai. Jo istorija rodo, kaip Lietuvos bajorai po Liublino unijos, kada buvo ir toliau rūpinamasi savo šalies savarankiškumu, vaizdavosi istorinius įvykius ar asmenis. XVII a. lietuvis jėzuitas, kilęs iš turtingos Kauno apylinkių dvarininkų šeimos, Albertas Kojelavičius-Vijūkas (1609—1677)parašė lotyniškai „Lietuvos istoriją“ 47. A. Kojelavičiaus istorija* apskritai yra M. Strijkovskio kronikos vertimas į lotynų kalbą, tik Lietuvos istorija čia dėstoma atskirai nuo kitų tautų istorijos» A. Kojelavičiaus veikalas jau kiek paveiktas prolenkiškų unijinių pažiūrų. Ši „Lietuvos istorija“ paplito mokslo pasaulyje ir iki XVIII a. pabaigos buvo vienintelė lengvai prieinama tokia knyga. XIX a. ir XX a. pradžios lietuvių istoriografija vystėsi ne­ palankiomis lenkų dvarininkų viešpatavimo ir carizmo priespau­ dos sąlygomis. Naujųjų laikų lietuvių istoriografijos pradininku galima laikyti Teodorą Narbutą (1784—1864), kuris pirmas pa­ rašė atskirą nuo Lenkijos Lietuvos istoriją, pavadintą „Lietuvių tautos istorija“. Tai kapitalinis devynių tomų veikalas, išleistas lenkiškai Vilniuje 1835—1841 m etais48. T. Narbuto pagrindinis nuopelnas yra tas, kad jis išskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės istoriją į savarankišką discipliną, nes lenkų istorikai žiū­ rėjo į ją kaip į bendrą Lenkijos istoriją. Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę jis laikė buvus nepriklausomą, savarankiškai besivys­ tančią valstybę, kurią pražudęs susijungimas su Lenkija 1569 me­ tais. Nors T. Narbutas mokėjo lietuviškai, bet savo istoriją rašė lenkiškai, paplitusia tarp to meto Lietuvos bajorų kalba. 1847 m. T. Narbutas išleido savo veikalo santrauką „Trumpa lietuvių tau­ tos istorija“ 49, kuri padarė jo darbą plačiau prieinamą. Sava veikalams istorikas panaudojo labai daug ir įvairių šaltinių. Ja mokslinė veikla dar nėra kaip reikiant įvertinta, nors jis suvai­ dino dideli vaidmenį lietuvių istoriografijos ir kultūros raidoje. T. Narbutas buvo bajorų istoriografijos atstovas. Istorinio proceso esme laikė valstybės raidą ir valdžios organizavimo per­ mainas, karalių bei didikų veiklą. Romantizmo epochos veikiamas, autorius aukštino visa, kas lietuviška, buvo nepakankamai kri­ tiškas (būdingas ano meto reiškinys ne jam vienam). Narbuto 47 A. Wijuk Kojalowicz, Historiae Lituanae, t. I—il, Dantisci-Aniverpiae, J650—1669. Sis veikalas yra išverstas j lietuvių kalba ir išleistas vienu tomu: A. Vijukas-Kcjelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988. Apie A. Kojelavičių rašė: V. Žulys, A. Vijūkas Kojalavičius ir jo „Lietuvos istorija“,— „Pergalė“, 1959, Nr. 11; J. Matusas-Sedauskas, Albertas Vijūkas Kojalavičius kaip Lie­ tuvos istorininkas.— „Praeitis“, t. I, Kaunas, 1930. 48 T. Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. I—IX, Wilno, 1835—184L 49 T. Narbutt, Dzieje narodu litewskiego w krotkošci zebrane, Wilno, 1847. 2.3

istorija persismelkusi antiunijinėmis tendencijomis. Lietuvos Di­ džiajai Kunigaikštystei unija su Lenkija turėjusi neigiamą reikš­ mę. Lietuva būtų galėjusi būti amžinai nepriklausoma, jei nebūtų susijungusi su Lenkija, svetima tauta, kurioje viešpatavo begali­ me netvarka. Liublino uniją T. Narbutas vertino kaip Lietuvos nepriklausomybės netekimą ir ją laikė lenkų ponų ir bajorų prie­ vartos aktu. Narbutas Lietuvos istorijos nagrinėjimą užbaigia ■paskutinio lietuvių valdovo Žygimanto Augusto mirtimi. Baigda­ m as veikalą, su širdgėla Narbutas rašė: „Aš laužiu savo plunksną ant jo kapo“. Tolesni laikai esą skirtini Lenkijos istorijai. T. Narbutui rašant daugiatomę Lietuvos istoriją, savo tautos praeitimi susidomėjo ir Simonas Daukantas (1793— 1864). Jis buvo Vilniaus universiteto istorikų Lelevelio, Danilavičiaus, Onacevi­ čiaus auklėtinis, T. Narbuto darbo gerbėjas. S. Daukantas, pats kilęs iš žemaičių valstiečių, pirmas parašė Lietuvos istoriją lietu­ viškai. Savo pirmą darbą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ .parašė dar tebebūdamas studentas 1822 metais. Nors veikalas tada nebuvo išspausdintas, tačiau buvo nurašinėjamas ir skaito­ mas.- Jis buvo išspausdintas tiktai 1929 m. K aune50. Tai pirma lietuviškai parašyta Lietuvos istorija iki Vytauto mirties. 1838 m. ,S. Daukantas parašė „Istoriją Žemaitišką“, kuri buvo išleista ..Amerikoje dviem tomais 1893—1897 m. „Lietuvos istorijos“ pava­ dinim u51. Ji apėmė Lietuvos istoriją iki Liublino unijos, kuri, anot’ S. Daukanto, padarė galą politinei Lietuvos valstybės ne­ priklausomybei. Trečias darbas—„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“— pasirodė esant gyvam S. Daukantui (.1 Laukio pseudonimu) 1845 m .52 Siame veikale autorius vaizdavo senovės lietuvių materialinę ir dvasinę kultūrą, charakterį, visuomeninę santvarką. S. Daukantas savo darbams kruopščiai rinko šaltinių medžiagą. Kiekviename žingsnyje aplink save matydamas bau­ džiavos jungą ir politinį beteisiškumą, jis kaip švietėjas romanti­ kas idealizavo patriarchalinę lietuvių senovę53, linija su bukais ir krikščionybės įvedimas sudarkęs lietuvių papročius, nes buvę laisvi žemdirbiai tapo priklausomi. Daukantas piktinasi didikais ir bajorais dėl jų sulenkėjimo ir nesirūpinimo tautiniais nukalais, kad jie, vaikydamiesi asmeninės naudos, išduoda lėvvm s ir jau­ tos interesus, o susidėję su lenkais, pražudę Lietuvos valstybę. Liublino unija panaikinusi Lietuvos valstybės nepi d. I.m .omybę. Lietuvių nacionalinis judėjimas pasinaudojo I Narbuto, S. Daukanto darbais, siekusiais pagrįsti savo tauto .iv.uaiikiš60 S. Daukantas, Darbay senųjų Lietuwiu yr Zem jy/in

i m'i;ii-, 1921.

51 S. Daukantas, Lietuvos istorija, kn. I—II, PlyimmlIi. U 1' , m*17 62 Budą Senowes—Letuvviu kalnienu ir žemajtiu is/.i.i ■/> l / i, 1 U. >t u- Sltnoiuis Daukantas, Vilnius, 1972. L 24

'kūmą ir garbingą praeitį. Tas tradicijas tęsė savo darbuose J. Ba­ sanavičius. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, ypač įsikūrus Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitetui Kaune, susidarė palankesnės sąlygos lietuvių istoriografijos raidai. To laiko valstybiniai ir moksliniai interesai reikalavo kiek galima išsamiau nušviesti Lie­ tuvos istoriją. Buvo išleista keletas bendro pobūdžio darbų apie Lietuvos praeitį ir paskelbta monografijų konkrečiais klausimais, išspausdinta didesnės ar mažesnės apimties straipsnių istoriniuo­ se ir kituose žurnaluose. Tie darbai yra nevienodo mokslinio lygio. Iš pradžių istorinį darbą dirbo asmenys, įgiję išsimokslinimą cari­ nėse rusų aukštosiose mokyklose, o vėliau į jį įsitraukė' ir baigę istorijos mokslą Lietuvos universitete bei gilinę istorijos studijas Vakarų Europos universitetuose. Pagrindinis dėmesys buvo ski­ riamas politinei istorijai, mažiau domimasi socialiniais ir ekono­ miniais dalykais. Buvo rašoma apie senosios Lietuvos valstybės susidarymą, lietuvių kovas su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, san­ tykius su Lenkija ir kitais kraštais, bajorų luomo susidarymą ir valstiečių padėtį, Napoleono politiką Lietuvoje, XIX a. sukilimus prieš caro valdžią. į Lietuvos uniją su Lenkija apskritai buvo žiūrima nepalankiai, nušviečiant lietuvių ir lenkų santykius dau­ giausia dėmesio buvo kreipiama į teisinį valstybinį unijos aktų nagrinėjimą. Nurodysime būdingesnius darbus, kur nagrinėjami Lietuvos santykiai su Lenkija. Iš bendresnių veikalų minėtina daugiausia jaunesniosios kartos istorikų kolektyviai parašyta Lietuvos isto­ rija (red. A. Šapoka) 54. Šioje istorijoje skyrius apie Lietuvos santykius su Lenkija rašė Z. Ivinskis ir A. Šapoka. Iš atskirai rašiusiųjų apie Lietuvos ir Lenkijos santykius nurodytini du vil­ niečiai D. Alseika ir A. Viskantas55. Tuos klausimus savo straips­ niuose minėjo ir I. Jonynas56. Vytauto ir Jogailos jubiliejų proga .buvo išleistos dvi knygos, kuriose kalbamą apie XIV a. pabai­ gos—XV a. vidurio Lietuvos ir Lenkijos santykius. 1930 m. 500 m. sukakties nuo Vytauto mirties proga išėjo kolektyvinis leidinys „Vytautas Didysis“ 57, o kiek vėliau tokio pat Jogailos jubiliejaus 54 Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas 1936. Fotografuotiniu būdu šį leidinį išleido „Mokslo“ leidykla: Vilnius, 1989. 55 D. Alseika, Lietuvos unija su Lenkija Jogailos ir Vytauto Didžiojo lai­ kais, Vilnius, 1927;’ D. Alseika, Vytauto Didžiojo sumanymas vainikuotis Lietuvos karaliaus vainiku, Vilnius, 1924; D. Alseika, Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoje, Vilnius, 1924; A. Viskantas, Vytautas didysis Lietuvos ku­ nigaikštis ir Gardelio unija.— „Lietuvių tauta“, t. IV, Vilnius, 1925; tas pats praplėstas dalbas lenkiškai: Wielki ksiąže litewski Witold a Unia Horodėlska.— „Ateneum Wilenskie“, t. VII, zesz. 3—4, 1930. 56 Ig. Jonynas, Vytauto apšaukimas Lietuvos karaliumi.— „Vairas“, 1930, Nr. 11; Ig. Jonynas, Jogaila.— „Židinys“, 1934,, Nr. 10, 1936, Nr. 2, 3. 57 Vytautas Didysis. 1350—1430, red. P. Šležas, Kaunas, 1930. Naujas fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1988. 25

proga pasirodė taip pat kolektyvinis veikalas „Jogaila“ 58. Tai buvo* jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusių istorikų darbai — straips­ nių rinkiniai. Pirmame veikale Vytautas idealizuojamas ir laiko­ mas kovos su Lenkija simboliu, negailint priekaištų Jogailai, o. antrame darbe Jogailos asmuo ir jo veikla vertinama palankiau, negu iki tol buvo įprasta. Apskritai šis darbas yra aukštesnio mokslinio lygio. J. Matusas parašė monografiją apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą, kuris vaizduojamas kaip vienintelis tuo laiku kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės5960 A. Šapoka savo darbe apie Lietuvą ir Lenkiją po Liublino unijos nagrinėjo to meto Lietuvos ir Lenkijos teisinius valstybinius santykius00. Visam Lietuvos gyvenimui, drauge ir istorijos mokslui, visiš­ kai naujas laikotarpis prasidėjo 1940 metų birželio mėn. viduryje, kai buvo likviduota nepriklausoma Lietuvos valstybė (Lietuvos. Respublika) ir įkurtas sovietinis režimas, laikęsis 50 metų (iki, 1990 m. kovo 11 d.). Lietuvoje buvo sukurta Lietuvos Tarybą Socialistinė Respublika (Lietuvos TSR), kuri įėjo į Sovietų, arba Tarybų, Sąjungą (SSRS, arba TSRS). Lietuva buvo visiškai pa­ klusni centrinei Maskvos valdžiai, komunistų partijai. Istorijos mokslas Lietuvoje, kaip ir visose komunistinėse šalyse, turėjo vadovautis marksistine-leninine teorija ir lietuvių tautos ir valstybės praeities tyrimais padėti įtvirtinti bolševikinio komu­ nizmo politinius uždavinius. Didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į XIX—XX amžių istoriją. Tačiau nebuvo užmiršta ir viduramžių(feodalizmo) epocha. Tiriamas daugiau socialinis ir ekonominisgyvenimas, klasių kova, politinėje istorijoje aukštinamas Rusijos vaidmuo Rytų Europoje ir skelbiamas tautų draugiškas nusista­ tymas rusų tautos atžvilgiu, pasisakoma prieš kitų valstybių ir jų valdovų aukštinimą ar nuopelnų iškėlimą, nepripažįstama ka­ talikų Bažnyčiai teigiamo vaidmens. Iš šio laikotarpio istorijos darbų visų pirma reikia pažymėti kolektyvinės Lietuvos istorijos pirmą tomą (1957). Jo vyriausiasis redaktorius buvo J. Žiugžda, parašęs ir skyrius apie Lietuvos san­ tykius su kaimynais, iš jų ir su Lenkija61'. Ši knyga ilgam tapodirektyviniu leidiniu. Vėliau išėjusioje kolektyvinėje Lietuvos isto­ rijoje (I tomas, 1985) apie santykius su Lenkija rašė J. .Jur­ g in is6263. Lietuvos unija su Lenkija trumpai aptariama ir kolekty­ vinėje Lietuvos valstybės bei teisės istorijoje06. M'. Jučas 58 Jogaila, red. A. Šapoka, Kaunas, 1935. Naujas fotografuolmis leidi­ mas: Vilnius, 1991. 59 J. Matusas, Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis, Kaimas, 1938. Nau­ jas fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1991. 60 A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino imi|os, Kaunas 1938. 61 Lietuvos TRS istorija, t. 1. Nuo seniausių laikų iki- |86! molų, Vilnius, 1957. 62 Lietuvos TSR istorija, t. 1. Nuo seniausių laikų iki 1917 melų, red. B. Vait­ kevičius, Vilnius, 1985. 63 Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorija, Vilnius, 1979. 26

:savo darbe glaustai' apžvelgia unijos raidą nuo Krėvos iki Liublino a k tų 64. Santykiai su Lenkija apibūdinami ir darbuo­ se, skirtuose Lietuvos politikai Ordino atžvilgiu. Galima nurodyti 'kolektyvinį leidinį apie lietuvių karą su kryžiuočiais 65, R. Varakausko knygą apie Lietuvos santykius su Livonijos vokiečių rite­ riais 66, šio darbo autoriaus knygą apie XV a. lietuvių kovą dėl savo vakarinių žemių ir išėjimo į Baltijos jūrą 67. Nurodytinas kiek ankstesnį laikotarpį nagrinėjantis tarybinio istoriko V. Pašutos veikalas „Lietuvos valstybės susidarymas“ 68. Šioje monografijoje autorius analizuoja ankstyvuosius šaltinius ir apžvelgia XIII—XIV a. Lietuvos tyrimus. Lietuvos valstybės susidarymo problema siejama su šalies ūkinės ir visuomeninės raidos permainomis, taip pat tarptautinės padėties pakitimais. Siame veikale apie Lietuvos uniją su Lenkija XIV a. pabaigoje dar nekalbama. Pažymėtina K. Bazilevičiaus monografija „Rusų centralizuotos valstybės užsienio politika. XV a. antroji pusė“ 69. Joje autorius remiasi rusų bei kitais šaltiniais, daug dėmesio skiria Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiams su Lietuvos valstybe XV amžiuje. Nurodytinas L. Cerepnino veikalas „Rusų centrali­ zuotos valstybės susidarymas XIV—XV a.“ 70 Čia autorius mini ir Rusų valstybės santykius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ypač kalbėdamas apie Naugardo ir Pskovo susivienijimą su kito­ mis rusų žemėmis. Ne tiktai XX a. pradžioje, bet ir vėliau Lietuvos istorijos klau­ simus nagrinėjo V. Pičeta. Jam rūpėjo Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės XV—XVI a. socialinės-ekonominės problemos, Lie­ tuvos santykiai su Lenkija, ypač nuo Liublino unijos. Jo nuomone, po tos unijos susidariusi Respublika buvo federacinė valstybė71. Panašiai Respublikos federacinį pobūdį nurodo ir baltarusių isto­ rikas V. Družčicas 72. I. Grekovas savo XIV—XVI a. Rytų Euro­ pos tarptautinių santykių istorijos bruožuose taip pat mini Lietu64 M. Jučas, Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos, Kaunas, 1970. 65 Lietuvių karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis, Vilnius, 1964. 66 R. Varakauskas, Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII—XVI a., Vilnius, 1982. 67 B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje, Vilnius, 1960. ш B. T. Пашуто, Образование Литовского государства, Москва, 1959. Yra šio veikalo (be priedų) vertimas Į lietuvių kalbą: V. Pašuto, Lietuvos valsty­ bės susidarymas, Vilnius, 1971. 69 К. В. Базилевич, Внешняя политика Русского централизованного госу­ дарства. Вторая половина XV века, Москва, 1952. 70 Л. В. Черепнин, Образование Русского централизованного государства в XIV—XV веках, Москва, 1960. 71 В. И. Пичета, Белоруссия и Литва XV—XVI вв., Москва, 1961. Tai daugiausia porevoliucinių V. Pičetos darbų rinkinys. 72 В. Д. Дружчьщ, Палажэньне Литоуска Беларускай дзяржавы пасьля Люблшскай вунп.— «Працы Бел. дзерж. ушв.», 1925, № 6—7. 27

\ vos santykius su Lenkija, dažniausiai jos santykių su Maskva fone 73. Lietuvos santykius su Lenkija neišvengiamai turėjo paliesti ir Lenkijos Liaudies Respublikos istorikai, kurie irgi vadovavosi marksistine metodologija. Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo atgavus vakarines žemes iki Oderio ir pirmą kartą nuo 1385 m. Krėvos akto radikaliai nusisukus nuo ekspansijos į Rytus, lenkų istorikai pagrindinį dėmesį pirmiausia nukreipė į išvaduotas va­ karines žemes. Lenkijos ir Lietuvos santykiams buvo skiriama mažiau dėmesio negu laikotarpiu tarp dviejų karų. Iš Lenkijos istorikų darbų visų pirma nurodytinas autorių kolektyvo paruoštas „Lenkijos istorijos“ I tom as74. Tame veikale kai kuriuo atžvilgiu.; objektyviau nušviečiami lietuvių ir lenkų santykiai. Jame įkyriai nebeskleidžiama nuomonė apie Lietuvos ūkinį, visuomeninį ir kultūrinį primityvumą, nebesigėrima lenkų vakarietiškos kultūros misija Rytuose. Lietuvos ir Lenkijos unija buvusi sudaryta svar­ biausia dėl to, kad iš Ordino grėsęs pavojus abiem valstybėms ir kad lietuvių bei lenkų bajorai siekę vykdyti ekspansiją į rytų slavų žemes. V. Kameneckis paskelbė specialų darbą apie lietuvių visuo­ menę XV am žiuje7576. Toje prieš karą pradėtoje rašyti ir tuoj po> karo pasirodžiusioje knygoje dar yra senų koncepcijų apie feoda­ lizmo pradžią Lietuvoje, valstybės atsiradimą ir t. t. Bajorų vi­ suomenė Lietuvoje susidariusi tiktai XV a., Jogailai ir Vytautui įgyvendinant „revoliucinę“ programą Lietuvai pertvarkyti pagal lenkų santvarkos pavyzdžius. Lietuvos bajorai iki XV a. vidurioneturėję politinės valdžios galios, o Lietuva buvusi absoliutinė monarchija. V. Kameneckio pažiūras iš esmės kritikavo to laiko­ tarpio Lietuvos istorijos specialistas H. Lovmianskis70, ta proga peržiūrėdamas ir savo kai kuriuos ankstesnius teiginius apie Lie­ tuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos ekonominį ir socialinį primity­ vumą. H. Lovmianskis nurodė, kad evoliucionuojanti Lietuvos vi­ suomenė jau gerokai prieš 1385 m. Krėvos uniją buvo susiskirs­ čiusi luominiu atžvilgiu, o unija tiktai paspartino kai kurias re­ formas, reikalingas lietuvių visuomenei. Kitame savo darbe H. Lovmianskis apibendrino ir suskirstė periodais Kryžiuočių ordino agresiją į Lietuvą XII—XV am žiuje77. 73 И. Б. Греков, Очерки по истории международных отношений Восточ­ ной Европы XIV—XVI в., Москва, 1963. 74 Historia Polski, t. 1 (cz. 1—2), pod redakcją H. Lowmiaiiskiego, War­ szawa, 1957. 75 W. Kaniieniecki, Spoteczenstwo litewskie w XV wieku, Warszawa, 1947. 76 H. Lcwmianski, Z zagadniefi spornych spoleczenstwa litewskiego w wte­ ka ch šrednich.— „Przegląd historyczny“, t. 40, Warszawa, 1950. 77 H. Lowmianski, Agresja Zakonu krzyžackiego na Litwp w wiekacb. XII—XV.— „Przegląd historyczny“, t. 45, zesz. 2—3, Warszawa, 1954. Dar pažymėtinas H. Lovmianskio kai kurių ankstesnių darbų rinkinys; Studia na d dziejami Wietkiego Ksiestwa Litewskiego, Poznan, 1983. 28

S. Kučinskis paskyrė stambią monografiją didžiajam karui su kryžiuočiais ir Žalgirio m ūšiui78. Tačiau ne su visais jo teigi­ niais galima sutikti79. Autorius per daug iškėlė Jogailos vaid­ menį Žalgirio mūšyje ir visiškai sumenkino Vytautą. Šaltiniai tokios perdėtos tendencijos negali paremti, ir S. Kučinskis buvo kai kurių pačių lenkų istorikų (M. Biskupo, J. Dombrovskio ir kt.) kritikuojamas. Vėlesnėse savo publikacijose apie Jogailą S. Kučinskis taip pat labai išaukštino šį valdovą 80. Kitame savo darbe apie pirmųjų Jogailaičių politinę programą S. Kučinskis 81 nurodo, jog Jogaila ir jo dinastija siekė, kad Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų sujungtos ir suvienytų valstybių jėgos būtų nukreiptos į Vakarus, į kovą su Ordinu. Jis mano, kad lenkų agresijos į Rytus XV a. nebuvę. Rytais S. Kučinskis laiko tiktai rusų žemes, bet ne ukrainiečių. E. Malečinska prieš karą parašė darbą apie XV a. pirmosios pusės lenkų visuomenės Vakarų problemas82. Darbas per karą buvo sunaikintas, o vėliau atkurtas. Nagrinėdama kai kuriuos Lenkijos vidaus ir užsienio politikos klausimus, autorė daug dė­ mesio skiria dinastiniams reikalams ir politinėms grupuotėms. Autorė nurodo dalies lenkų ponų ir bajorų opoziciją prieš Olesnickio vadovaujamos ponų grupuotės planus inkorporuoti Lietuvą. Pažymint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų (1987), Lenki­ joje buvo išleistas specialus periodinio leidinio tomas, skirtas Lietuvos krikštui ir kitiems to meto istorijos klausim am s83! Teisės istorikas J. Bardadlas, kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, pažymi, kad, nors ir buvo stengtasi inkorporuoti — įjungti — Lie­ tuvą j Lenkiją, tai tebuvo trumpas epizodas. Netrukus buvo pri­ pažintas Lietuvos valstybingumas de 'facto išsaugant Lenkijos viršenybę84. Pažymėtina stambi M. Biskupo monografija, skirta Trylikame­ čiam Lenkijos karui su Kryžiuočių ordinu (1454— 1466)., kuriame 78 S. M: KuczyAski, Wielka wojna z Zakonem krZyžackim w latach 1409— 1411, Warszawa, 1955. . T 79 S. Kučinskio pažiūrų platesnę, kritiką "žr. • Ai. Juías, ' Naujáúsi Lenkijos Liaudies Respublikos istorikų darbai, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.1— LTSR MA darbai, serija A, t. 2(7), Vilnius, 1959; plg. M. Jučas, Naujas šaltinis apie Žalgirį — „Mokslas, ir gyvenimas“, , 1965, N r.. 12..................... 80 S. M. Kuczyñski, Król Jagielio ok. 1351—1434, Warszawa, 1985. 81 S. M. KuczyAski, O programme pierwszych Jagiellonów, tzw. idei jagielloiiskiėj i rzękomej' agresji pólskiej na Wschód w \yieku XV.— Studia . z • dziejów Europy Wschodniej X—XVI w., Warszawa, 1965. 82 E. Maleczynska, Spoleczeñstwo polskie pierwszej poiowy XV wieku wobec zagadnieñ zachodnich (Studia nad dynastyczną polityką Jagiellonów), Warszawa, 1947. Nurodytinas tos pačios autores ir anksčiau išleistas' darbas: Rola polityczna królowej Zofii Holszañskiej na tie walki stronnictw w Polsce w latach 1422—1434, Lwow, 1936. 83 Analecta Cracoviensia, Polskie towarzystwo teologiczne, t. 19, Kraków, 1987. 84 J. Batdach, Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV—XVII w„ Warszawa, 1970. 29

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nedalyvavo, bet su kryžiuočiais; kovėsi žemaičiai85. 2inomas senosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas S. Zajančkovskis paskelbė lenkų istoriografijos apie lenkų ir lietuvių santykius Jogailaičių laikais apžvalgą86. Produktyviai senosios Lietuvos istorijos klausimus tyrė J. Ochmanskis, parašęs ir ištisinę Lietu­ vos istoriją, ir kitų darbų878. M. Kosmanas paskelbė populiarią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto biografiją 8S. Kituose dar­ buose pagrindinį dėmesį jis skiria pagonybės ir krikščionybės są­ veikai Lietuvoje. Sovietinio režimo laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija buvo tiriama ir užsienyje. Baigiantis Antrajam pasauli­ niam karui, nemažai aukštos kvalifikacijos istorikų, kad išvengtų jau 1940—1941 metais vykdytų represijų, turėjo palikti savo tė­ vynę ir iš Lietuvos, kaip ir iš Lenkijos, išvykti į Vakarų Europą. Iš ten dauguma jų vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valsti­ jas. 1944 m. iš savo krašto pasitraukė daug nepriklausomoje Lie­ tuvoje išaugusių, turinčių mokslo laipsnius ar vardus bei Lietuvos istorijos mokslo baruose pasireiškusių istorikų, kurių dauguma dirbo Vilniaus ir Kauno universitetuose: Zenonas Ivinskis, Adol­ fas Šapoka, Juozas Jakštas, Konstantinas Avižonis, Jonas Matusas, Simas Sužiedėlis, Antanas Vasiliauskas (Vasys), Antanas Ku­ činskas (Kučas), Jonas Remeika, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Marija Krasauskaitė, Pranas Čepėnas, Vincas Trumpa ir kt. Pasi­ traukusieji į užsienį iš pradžių daug vargo įsikurdami, vėliau neturėjo reikalingų sąlygų mokslo darbui. Tačiau atliekamu nuopragyvenimą teikiančio darbo laiku kiek galėdami rašė istorijos straipsnius j Bostone leidžiamą „Lietuvių enciklopediją“, žur­ nalus, laikraščius ir kitus leidinius. Iš pokario išeivių istorikų Zenonui Ivinskiui daugiau negu kitiems pavyko specialiai atsidėti istorijos tyrimams. Jis neper­ sikėlė i JAV, o pasiliko gyventi Vakarų Europoje: Romoje, kur dirbo Vatikano archyve, ir Bonoje, kur buvo universiteto profe­ sorius. 1978 m. Romoje buvo paskelbtas Z. Ivinskio ilgų metų studijų apibendrinantis rezultatas „Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties“ 89. Tai labai reikšmingas veikalas, skirtas pir­ 85 M, Biskup, Trzynastoletr-ia wojna z Zakonem Krzyžackim 1454— 1466, Warszawa, 1967. 86 St. Zajączkoieski, W sprawie badan nad dziejami stosunkow polskolitewskich za Jagiellonow. Studia historica w 35-lecie pracy natikowoj Henry-» ka Lowmianskiego, Warszawa, 1958. 87 J. Ochmanski, Historia Litwy, 2 wyd., Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1982 (1 wyd. — 1967); J. Ochmanski, Biskupstwo wilenskie w sredniowieczu: Ustrdj i uposaženie, Poznan, 1972; /. Ochmanski, Dawna l.itwa, Olsztyn, 1986, /. Krzyžaniako’jua, J. Ochmanski, Wladyslaw Jagielto, Wroclaw, 1990. 88 M. Kosman, Wielki ksiąžę Witold, Warszawa, 1967. 89 Z. Ivinskis, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties.— Z. Ivinskis, Raštai, t. 1, Roma, 1978. Sį veikalą 1991 metais fotografiiotim'u būdu iš­ leido „Mokslo“ leidykla. 30

miausia Lietuvos valstybingumo idėjos ir jos realizavimo raidai. Nors ir būdamas toli nuo gimtosios Lietuvos žemės, autorius, kaip pats sako knygos pratarmėje, „čia j visą lietuvių tautos istoriją bando žvelgti iš pačios Lietuvos ir vertinti faktus akimis palikuo­ nių tos tautos, kuri buvo tos istorijos nešėja“. Savo „Lietuvos istorijoje“ Ivinskis duoda plačią Lietuvos istoriografijos apžvalgą. Šaltinius ir literatūrą jis buvo aptaręs anksčiau išleistame specialiame darbe „Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje“ 90. Iš šios istoriografinės apžvalgos galima plačiau susipažinti su lietuvių emigrantų isto­ rine produkcija ir kai kuriais darbais, išėjusiais kituose kraštuose bei tuometinėje sovietinėje Lietuvoje.

Valstybiniai Lietuvos ryšiai su Lenkija nuo Krėvos akto (1385) iki Lucko suvažiavimo (1429) Lietuvių ir lenkų santykiai viduriniais amžiais nuėjo ilgą ir ■sudėtingą kelią. Apie ankstyvuosius lietuvių santykius su lenkais turime maža žinių. Kaip paprastai, to laiko rašytiniai šaltiniai daugiausia užfiksavo tarpusavio karų žygius. Senovėje lietuviai nesiribojo su lenkais. Tarp jų gyveno lie­ tuvių giminaičiai jotvingiai. Anksčiau (IX—X a.) sukūrusios savo valstybę Lenkijos kunigaikščiai ir bajorai IX—XIII a. atkak­ liai veržėsi į gretimas baltų (aisčių)— prūsų ir jotvingių — že­ mes, norėdami jas užvaldyti. Užkariavimus daugiausia rengė šių žemių kaimynė Mazovija (Mozūrija). Jos agresija buvo dangs­ toma krikščionybės platinimo šūkiu pagonių žemėse. Į tai prūsai, jotvingiai ir lietuviai atsakydavo antpuoliais į Mazoviją ir kitas lenkų žemes. Norėdamas užkariauti prūsus, Mazovijos kunigaikš­ tis Konradas kreipėsi pagalbos į Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordiną, išvytą iš Vengrijos. Ordinas, atsikėlęs j Kulmo žemę prie Vyslos (1230), ėmė plėsti savo valdas prūsų žemėse ir kurti nepriklau­ somą nuo Lenkijos valstybę. Su jotvingiais Mazovijos ir kitų lenkų žemių bajorai kariavo taip pat ne vieni. Juos dar puldinėjo Haličo ir Volynės kunigaikščiai ir Ordinas. Dalis jotvingių žemės atiteko Mazovijai. Iš pradžių mozūrai kartais net paremdavo kryžiuočius kovo­ je su Lietuva. Tačiau vėliau jie suprato, kad naujai atsiradęs „ . It'itiskis, Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tytinėjimų šviesoje.— Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, t 5, Roma J 964. Yra atspaudas. 31

ir vis stiprėjantis Ordinas yra bendras lietuvių ir lenkų priešas. Susidarė prielaidos lietuviams ir lenkams suartėti. Lietuvos didyc sis kunigaikštis Gediminas 1325 m. sudarė sąjungų su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka, kariavusiu su Ordinu dėl Pamario,, ir išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero1. Kroni­ kininkas J. Dlugošas rašė, kad Gediminas ta proga atidavė Len­ kijai daugybę belaisvių, kurie grįžę sveiki ir nenukentėję. Lietuvos kariuomenė du kartus talkininkavo lenkams kovoje su Brandenbur­ gu ir Ordinu, tačiau lenkai neketino padėti lietuviams kovoti su Ordinu. Si sąjunga laukiamos naudos Lietuvai nedavė. Lenkijos karalius Kazimieras 1343 m. Kališe sudarė su Ordinu taiką atsi­ sakydamas Ordino naudai Gdansko Pamario. Tada nutrūko Lie­ tuvos sąjunga su Lenkija, ir Lenkijos bajorai nukreipė savo dė­ mesį į Rytus. Lietuvos ir Lenkijos pastangas vienytis kovai su kryžiuočiais nustelbė nesutarimai dėl ukrainiečių žemių: tiek Lietuvos, tiek Lenkijos bajorai reiškė pretenzijas į HaliČą ir Volynę. XIV a. vi­ duryje kelis dešimtmečius vyko kovos dėl Volynės. Didelę Volynės dalį su Lucko miestu valdė Liubartas Gediminaitis. Remiamas savo brolių Algirdo ir Kęstučio, jis gynė Lietuvos interesus ir Volynę išlaikė savo valdžioje. Lietuva į savo valdžią paėmė ir Podolę, kurią taip pat norėjo užimti lenkai. Lenkijai teko Haličas (Lvovo sritis). Lenkijos karaliai, siekdami svetimų žemių, mė­ gino (1349) patraukti Lietuvos valdovus į krikščionybę ir taip įsitvirtinti visoje Lietuvos valstybėje. Lietuvos valstybė XIV a. pabaigoje, po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties (1377), gyveno vidaus neramumų ir kovų dėl valdžios laikotarpį. Iš pradžių vyko kova tarp Jogailos ir Kęstu­ čio, o paskui, po tragiško Kęstučio žuvimo (1382) — tarp Jogailos ir Vytauto bei jų šalininkų. Vykstant kovoms dėl sosto šalies vi­ duje, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei buvo sunku ginti savo' vakarines žemes nuo vis stiprėjančių kryžiuočių antpuolių ir iš­ saugoti užimtąsias rytų slavų (baltarusių, ukrainiečių, rusų) že­ mes, kurių gyventojai ne visada norėjo klausyti centrinės valdžios Vilniuje. Lietuvos santykiai su kaimynais buvo nesureguliuoti arba atvirai priešiški: tiek su Ordinu, tiek su kylančia ir vieni­ jančia rusų žemes Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, tiek su Len­ kijos Karalyste. Lietuvos valdžiai reikėjo pagerinti savo santy­ kius bent su vienu kaimynu. Kartu reikėjo išspręsti pribrendusį krikščionybės įvedimo klausimą. Dėl to kaimynai nepraleido pa­ togios progos iškelti Lietuvai savo reikalavimus. Lietuvos valdovai bei pretendentai į valdžią visų pirma sten­ gėsi susitarti su Ordinu. Su juo Lietuva buvo nuolatinio karo padėtyje daugiau kaip pusantro šimto metų ir dėl tų kovų labai 1 Apie 1225 m. lietuvių ir lenkų sąjungą ir jų ankstesnius santykius ir. S. Zajączkowski, Przymierze polsko-litewskie 1325 r.— ,,K\vartaliuk historyczny“, t. 40, zesz. 4, 1926; O. Halęcki, Dzieje unii Jagielloiiskiej, t. I, Krak6w„ 1919; Ai. Грушевський, 1стор1я УкраТни—Руси, т. IV, КиТв—Лыпв, 1907. 32

kentėjo, o Ordiną iškraustyti iš Pabaltijo buvo maža vilties. Pir­ masis santykius su Ordinu stengėsi sunorminti Algirdo įpėdinis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1379—1380 m. jis sudarė su Ordinu paliaubų bei taikos sutartį prieš Kęstutį2. Jau žuvus Kęstučiui, 1382 m. Jogaila sudarė sutartį su Ordino didžiuoju magistru ir atidavė kryžiuočiams vakarines lietuvių žemes tarp Ordino valdų ir Dubysos bei pasižadėjo per ketverius metus pri­ imti katalikų tikėjimą. Šita sutartimi jis pirmasis XIV a. pabaigoje perleido Ordinui Žemaitiją, kurios iš tikrųjų pats ir nevaldė. Ta­ čiau Ordinas, iki tol palaikęs Jogailą prieš Kęstutį, matydamas jį neskubant įgyvendinti sudarytos sutarties, nutarė pasinaudoti Kęstučio sūnumi Vytautu, pabėgusiu po tėvo nužudymo (1382) į Prūsiją ir ieškančiu Ordino paramos savo tėvo palikimui — Tra­ kams atgauti. Apie Vytautą telkėsi Jogailos priešai. Turėdamas Vytautą, Ordinas tikėjosi lengviau galėsiąs užvaldyti labai trokš­ tamą Žemaitiją, kuri skyrė Prūsiją nuo Livonijos. Būdamas Prū­ sijoje, Vytautas 1384 m. turėjo užrašyti kryžiuočiams vakarines žemes net iki Nevėžio ir Užnemunę. Vykstant deryboms su kryžiuočiais, iškilo ir Lietuvos susiarti­ nimo su Maskvos valstybe projektas. Iš pradžių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos politika buvo priešiška Maskvai. Jogaila buvo pažadėjęs remti Aukso Ordos chaną Mamajų prieš vis stip­ rėjančią Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tačiau 1380 m. Kulikovo lauke, prie Dono, Maskvos ir kitų rusų žemių kariuomenė visiškai sumušė Aukso Ordą, Jogailai nesuspėjus atvykti toto­ riams į pagalbą. Po Kulikovo mūšio vis labiau ėmė įsigalėti rusų žemių vienijimosi centras — Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, į kurią ėmė linkti kitos rytų slavų žemės, esančios Lietuvos įtakoje ar valdžioje. Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donskojus siekė pasinaudoti Lietuvos vidaus kova ir patraukti į savo pusę kai kuriuos Algirdo sūnus. Vilniuje, greičiausiai daug įtakos įgi­ jusiai Jogailos motinai stačiatikei Julijonai tarpininkaujant, buvo ruošiamas Lietuvos ir Maskvos politinis suartėjimas Jogailos ve­ dybomis. Kaip rodo neseniai surasti šaltinių duomenys, 1384 m. įvyko susitarimas tarp Jogailos motinos ir Maskvos didžiojo ku­ nigaikščio Dmitrijaus. Jogaila turėjo vesti Dmitrijaus vyriausią dukterį Sofiją, priimti stačiatikių tikėjimą ir jį įvesti visoje Lie­ tuvoje3. Tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Reikia manyti, kad ši sąjunga nebuvo laikoma patikima priemone Lietuvai ap­ saugoti nuo kryžiuočių agresijos. Lietuviams priėmus stačiatikių tikėjimą, ir toliau būtų likęs pretekstas kryžiuočių puolimams. Be to, Lietuvos bajorai bijojo sąjungos su Maskva, kad nepra­ rastų savo valdžioje turimų rusų žemių. 2 Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964, p. 233 ir kt.; B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje, Vilnius, 1960, p. 5Э ir kt. 3 Л. В. Черепнин, Русские феодальные архивы XIV—XV веков, т. I, М„ 1954, стр. 51, 207. 3. U žsak . N r. 4648. 33

\ Jogaila ir jo šalininkai linko į Lenkiją, su kuria tuo metu taip pat vyko pasitarimai. Tarp Vilniaus ir Krokuvos, tarp Lenkijos ponų tarybos ir Jogailos rūmų užsimezgė derybos dėl Jogailos vedybų su Lenkijos karalaite Jadvyga, dėl Jogailos paskelbimo karaliumi ir dėl dviejų valstybių sąjungos. Lietuvą su Lenkija jungė pagrindinis bendras tikslas — priešinimasis kryžiuočių agre­ sijai. 1343 m. Lenkija su Ordinu sudarė taiką, tačiau Ordino ir jo sąjungininko Brandenburgo grėsmė išliko. Lenkija norėjo atgauti priėjimą prie Baltijos jūros. Be kryžiuočių pavojaus, abiejų šalių didikus ir bajorus artino siekimas išlaikyti savo valdžioje turimas rytų slavų žemes ir dar labiau išplėsti ekspansiją į Rytus. Siaurinei, vadinamajai Didžia­ jai, Lenkijai ypač rūpėjo santykiai su kryžiuočiais, o pietinė, arba Mažoji, Lenkija labai domėjosi ukrainiečių žemėmis ir dėl jų varžėsi ne tik su Lietuva, bet ir su Vengrija. Be to, Lenkijos ponai ir aukštieji dvasininkai manė, kad turėdami bendrą valdovą su Lietuva ir įvesdami krikščionybę Lietuvoje galėsią Lietuvos valstybę pajungti savo valdžiai. Tuo laiku krikščionybės platini­ mas buvo tapęs politiniu įrankiu kitiems kraštams užvaldyti. Pa­ galiau politinis abiejų kraštų susivienijimas turėjo duoti ir eko­ nominės naudos — pagyvinti tų šalių prekybinius ryšius. Jogaila ir jo šalininkai suartėjimu su Lenkija tikėjosi sustip­ rinti savo valdžią visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Neaišku, kas tada buvo lietuvių ir lenkų suartėjimo ir susitarimo iniciatoriai. Derybos prasidėjo, atrodo, 1383 metais. Atsivėrus naujoms perspektyvoms, Jogaila susitaikė su Vytautu, kuris buvo pabėgęs į Prūsiją ir iš ten veikė prieš Jogailą. 1384 m. Vytautas atsimetė nuo kryžiuočių ir atgavo dalį tėvo valdytų sričių. Po ilgų pasitarimų Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pri­ ėmė oficialią Lenkijos Karalystės delegaciją ir 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje (dabar Baltarusijos resp.) raštu patvirtino savo atstovų anksčiau lenkams duotus pasižadėjimus. Iš esmės tai buvo Jogailos ir Lenkijos karaliene paskelbtos Jadvygos su­ tuoktuvių susitarimas. Jogaila pasižadėjo, vedęs Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi, su valdiniais priimti krikštą pagal katalikų apeigas, atgauti prarastas Lenkijos žemes, išmokė!i buvusiam Jadvygos sužadėtiniui Austrijos kunigaikščiui Vilhelmui garan­ tinę pinigų sumą už sužadėtuvių nutraukimą, sujungti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes su Lenkijos Karalyste L Sį Jo­ gailos raštą patvirtino ne tik jo broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis, bet ir pusbrolis Vytautas. Matyt, jis tikėjosi, kad Jo­ gailai išsikėlus j Lenkiją jis galės užimti žymesnę viela Lietuvoje. Kaip Krėvos akte buvo numatyta, Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila priėmė krikštą, gavo Vladislovo vardą, vedė Jadvygą ir 1386 m. kovo 4 d. Krokuvoje buvo vainikuotas Lenkijos karaliaus 4 4 Akta unji Polski z Litwą (1385—1791), wyd. S. Knlr/.ebn i W. Semkowicz, Krakovv, 1932, Nr. 1; LIS, t. I, p. 72. 34

vainiku. 1387 m. pradžioje Jogaila atvyko j Lietuvą su daugybe Lenkijos dvasininkų bei ponų krikštyti lietuvių. Įkurta Vilniaus vyskupystė buvo gausiai apdovanota turtais, o Lietuvos bajorai katalikai vasario 20 d. gavo privilegiją, kuria buvo patvirtintos jų tėvonijų ir kitų žemių nuosavybės teisės, be to, jie buvo at­ leisti nuo kai kurių prievolių didžiajam kunigaikščiui. Katalikų tikėjimas tapo valstybinis; suteikta privilegija turėjo patraukti bajorus į Jogailos pusę. Tačiau jie, ypač Žemaitijoje, neskubėjo krikštytis. Lietuvių bajorai ir toliau bendradarbiavo su rusų ba­ jorais, nors vyriausybės politika stengėsi pabrėžti skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių. Krikščionybė Lietuvoje buvo įvesta su tam tikrais politiniais įsipareigojimais lenkams, tačiau, kita vertus, krikščionybės įve­ dimu Lietuvoje 1387 m. buvo smogta kryžiuočių agresijos į Lie­ tuvą ideologiniam pateisinimui. Lietuvos valdovai gavo ginklą diplomatinei akcijai prieš Ordiną Vakaruose. Nuo Krėvos akto (pagal tradiciją vadinamo Krėvos unijos vardu) Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei iškilo labai svarbus jos santykių su Lenkijos Karalyste klausimas. Apie šių valstybių santykius Krėvos rašte tepasakyta tik viena trumpa ir neaiški frazė: Jogailos pažadas Lietuvos ir Rusios žemes „amžinai pri­ šlieti prie Lenkijos Karalystės“ („terras suas Litvaniae et Rusiae Corone Regni Poloniae perpetuo applicare“). Iš esmės pats Krė­ vos aktas buvo tiktai paruošiamasis raštas ir, matyt, turėjo ga­ lioti tol, kol bus sudarytas tikros sutarties dokumentas. Tačiau jokio kito teksto neišliko, ir abejotina, ar jis iš viso buvo sura­ šytas5. Krėvos akto sudarytojai vargu ar turėjo vieną aiškią nuo­ monę, kaip tas „prišliejimas“ arba „prijungimas“ turėjo būti įvyk­ dytas ir turbūt tyčia buvo pavartota neaiški sąvoka paliekant laisvę tolesnei gyvenimo praktikai išspręsti šį klausimą. Krėvos akte pateiktas labai lakoniškas dviejų valstybių busi­ mųjų santykių nusakymas sukėlė daug ginčų istorinėje literatū­ roje, ypač norint aptarti naujus teisinius-valstybinius ryšius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dauguma lenkų istorikų (F. Konečnis, A. Le­ vickis, A. Prochaska, S. Kutšeba, O. Haleckis, L. Koliankovskis ir kt.) aiškino, kad tai yra ne kas kita, kaip inkorporacija. Sis įsigalintis terminas reiškė, kad Lietuva yra visiškai įjungta | Lenkijos Karalystę kaip jos sritis, likviduojant atskirą Lietuvos valstybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą su tokiu to termino aiški­ nimu nesutiko J. Adamus. Jis teigė, kad Lietuvos valstybė ir po Krėvos unijos išliko. Sį savo teiginį jis argumentavo tuo, kad 5 J. Dlugošas (Opera omnia, t. XI, p. 460) sako, kad greit po krikšto ir vedybų Jogaila lietuvių, žemaičiu ir rusų žemes prie Lenkijos Karalystės am­ žinu raštu prijungęs ir įjungęs. Tai vienintelė žinia apie tokį dokumentą, ¡r jų reikia priimti atsargiai. 35

Lietuva ir po 1385—1386 metų, Lenkijai laikantis talkos ir neutra­ lumo, viena kariavo su Ordinu ir sudarinėjo taikos sutartis 6. Negalima taip pat teigti, kad sudarant Krėvos aktą Lietuva būtų sutikusi susilieti su Lenkija, o tik paskui, pradėjus jį įgy­ vendinti, būtų atsimetusi ir kovojusi dėl savo atskiro valstybinio egzistavimo. Negalima patikėti, kad Lietuvos valstybė būtų su­ tikusi likviduotis. Jei jau XIII a. Lietuva turėjo karalystės titulą ir jos valdovai unijos išvakarėse užsienyje buvo dažnai karaliais vadinami, tai ji nebuvo kokia primityvi gentinė kunigaikštystė, kuri valdovo vedybomis būtų galėjusi visiškai išnykti. Lietuvos visuomenė, turinti ilgą valstybinio gyvenimo istoriją, savitą kultūrą ir papročius, negalėjo staiga atsisakyti savaran­ kiško gyvenimo ir įsilieti į svetimą valstybę, su kuria iki tol daug kariavo, kuri Lietuvos bajorams ir kitiems gyventojams buvo svetima. Tarptautinė Lietuvos padėtis nebuvo tokia, kad būtų vertųsi Lietuvą besąlygiškai kapituliuoti. Dėl tų pačių priežasčių Lietuvos valdovai negalėjo sutikti su vasalinės valstybės padėtimi. Žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, Jogaila tiktai pa­ reiškė, jog būdamas Lenkijos karalius neatsisakys nuo Lietuvos ir pats ją valdys, kaip ir Lenkiją. Vadinasi, buvo kalbama apie dviejų valstybių susijungimą, arba sąjungą, turinčią bendrą val­ dovą. Kad Krėvos akte pažymėta, jog Lietuva prijungiama prie Lenkijos Karalystės, o ne priešingai, tai visai suprantama, nes anais laikais karalystė ir karalius buvo aukštesni titulai už kuni­ gaikštystę ir kunigaikštį. Be to, Lietuva buvo pagoniška šalis ir todėl turėjo užleisti pirmą vietą tarpusavio santykiuose krikščio­ niškos religijos atstovei — Lenkijai. Jogailai nebuvo naudinga dovanoti Lietuvą Lenkijai, likviduoti savo valdomą valstybę ar nustoti savo teisių į Lietuvą ir už tai gauti tiktai Lenkijos kara­ liaus vainiką. Krėvos susitarimu Jogailai sėdus į Lenkijos sostą (1386) ir įvedus katalikybę Lietuvoje (1387), Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės santykiai su Lenkijos Karalyste klostėsi labai nepa­ lankia kryptimi ir greit išryškėjo abiejų valstybių didikų ir kitų bajorų nusistatymas ir siekimai. Lenkijos Karalystės tikroji val­ dytoja— ponų taryba — norėjo padaryti Lietuvą kuo labiau pri­ klausomą nuo Lenkijos, žiūrėjo j ją kaip į pavaldžią šalį, skubėjo joje įsitvirtinti. Jausdami, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė gali pasipriešinti jų planams, Lenkijos ponai pareikalavo palikti 6 J. Adomus, Panstvo Litewskie w latach ! 386—1398. Ksipga pamiątkowa Iro uczczeniu czterechsetniej recznicy wydania pienvszego Statutu Litewskiego, Wilno, 1935; J. Adomus, Najncnvsza literatūra o akcie Krevvskim.— Wiadomošci Studium historii prawa litewskiego, t. I, Wilno, 1938. Nurodytina H. Paškevi­ čiaus ir H. L.ovmianskio su šiuo klausimu susijusių darbų E. Malecinskos recenzija, paskelbta žurnale „Kwartalnik historyczny“, t. 52 (1938). Ji rėmė J. Adamusą ir pasisakė prieš Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją aiškinimą. Panašios nuomonės buvo lietuvių istoriografija. Zr, kolektyvinį darbą „Jo­ gaila“ (rea. A. Šapoka), Kaunas, 1935.

įkaitais Lenkijoje Jogailos brolius ir pusbrolį Vytautą, dalyvavu­ sius iškilmėse Krokuvoje (1386), o iš Lietuvos ir Rusios kuni­ gaikščių pareikalavo ištikimybės priesaikos Jogailai, Jadvygai ir Lenkijos Karalystei7. Dėl tokių lenkų ponų veiksmų subruzdo lietuvių ir rytų slavų bajorai. Lietuviai Krėvos aktą suprato kaip dviejų lygių valsty­ bių sąjungą, sudarytą pirmiausia kariniais tikslais, ir jokiu būdu nesutiko likviduoti savo valstybės ir būti svetimųjų valdomi. Rytų slavų bajorai ypač buvo nepatenkinti lenkų vykdoma poli­ tine ir religine diskriminacija ir taip pat stojo už Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės valstybės išlaikymą. Prieš Jogailą ir lenkų politiką pirmiausia sukilo Jogailos brolis Andrius, Polocko kuni­ gaikštis. Bet jis buvo nugalėtas (1386). Jogailos broliams ir Vy­ tautui buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Kadangi iš Krokuvos buvo sunku valdyti milžinišką Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Jo­ gaila vietininku Lietuvoje paskyrė savo brolį Skirgailą (1387). Jogaila nepasitikėjo savaisiais — lietuviais, o Lenkijos ponai sku­ bėjo išplėsti savo valdžią Lietuvoje. Į Lietuvą atvyko lenkų ka­ riuomenė, Vilniaus viršininku vietoj Andriaus Goštauto buvo pa­ skirtas lenkas (1389) 8. Vadovauti vis didėjančiam visuotiniam nepasitenkinimui dėl svetimųjų kišimosi į šalies valdymą ėmėsi Kęstučio sūnus Vy­ tautas, tuo laiku valdęs Gardiną ir Lucką. Pasinaudodamas si­ tuacija, jis ryžosi atsikovoti savo tėviškę Trakus, įsivyrauti Lietu­ vos valstybėje ir užtikrinti jai politinį savarankiškumą. Vytau­ to vedama kova peraugo į visos tautos pasipriešinimą lenkų prie­ vartai ir agresijai siekiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Apie Vytautą ėmė burtis visi nepatenkintieji Jogailos politika. Kaip sako Lietuvos metraštis, Vytautui „buvo labai apmaudu ir sunku matyti, kad svetimšaliai valdo Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę, ko anksčiau Lietuvos žemėje niekados nebuvo buvę“ 9. Pirmas žinomas Vytauto savarankiškumo žingsnis buvo jo susiar­ tinimas su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. 1387 m., bėgdamas iš Aukso Ordos nelaisvės, pas Vytautą Lucke apsistojo Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnus Vasilius. Čia buvo susitarta, kad Vasilius ves Vytauto dukterį Sofiją. Vytautas davė Vasiliui kariuo­ menės būrį, kuris jį palydėjo iki Maskvos. Po to Vytautas ryžosi pradėti atvirą kovą prieš Jogailą ir netikėtai užimti Vilnių (1389). Bet sąmokslas iškilo aikštėn, ir Vytautas su savo šalininkais įsi­ tvirtino Gardine. Laukdamas Jogailos ir lenkų keršto, jis pradėjo tartis su Ordinu dėl pagalbos ir vėl pasitraukė į Prūsiją. 1390 m. jis pažadėjo vykdyti sutartį, sudarytą pirmo pabėgimo į Ordiną metu (1384). Ordinas norėjo pasiglemžti Žemaitiją, bet, jau kartą 7 Akta unji, Nr. 3 ir kt. 8 Jogaila, Kaunas, 1935, p. 194 ir kt.: A. Lewicki, Powstanie Swidrygielly, Krakow. 1892, p. 13 ir kt.; /. Ochmanski, Historia Litwy, Wroclawj 1967. P. 79—80 ? LM, p. 95, 37

Vytauto apgautas, pareikalavo iš jo įkaitų (brolio Žygimanto su sūnumi, sesers Ringailės ir apie šimto žymesnių bajorų). Pas persikėlusį su visa šeima ir artimaisiais į Prūsiją Vytautą 1390 m. rudenį atvyko tik ką tapusio Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vasiliaus pasiuntiniai parsivežti jo sužadėtinės — Vytauto dukters Sofijos. 1391 m. pradžioje įvyko jų sutuoktuvės Maskvoje. Turė­ damas daug šalininkų Lietuvoje, susitaręs su Ordinu, Maskva, Vytautas Jogailai ir lenkams darėsi vis pavojingesnis. Ordino remiamas, Vytautas su savo šalininkais pradėjo kovą prieš Jogailą, Skirgailą ir lenkus. Jogailos karinių jėgų pagrindą sudarė lenkų daliniai, ir dėl to vietos gyventojai piktinosi. Vy­ tautą rėmė žemaičiai ir kiti Lietuvos gyventojai. Jis padarė kelis didelius žygius prieš Jogailą, pasiekė Vilnių ir kitas centrines Lietuvos pilis, ir visur buvo palankiai sutinkamas. Daug pilių buvo paimta. Vytauto veiksmai Lietuvoje buvo laikomi kova dėl šalies nepriklausomybės prieš lenkų įsigalėjimą. Lenkų įgulos Lietuvos pilyse nebegalėjo išlaikyti Jogailos valdžios. Kai 1391 m. Vytautas priėjo prie Ukmergės, o vėliau prie Gardino, jam pasi­ priešino tik lenkiškoji įgulos dalis, o lietuviškoji įgulos dalis lenkų karius nuginklavo, ir tos pilys taip pat atiteko Vytautui !0. Vy­ tauto ir jo šalininkų ginkluotai kovai pritarė platieji Lietuvos gyventojų sluoksniai. Vytauto kariuomenę rėmė visi gyventojai, teikė jai visokeriopą paramą, ir, kaip sako išlikusi šaltiniuose ži­ nia, ji „turėjo gausiai maisto ir pašaro, mėsos ir miltų, ką noro­ mis suveždavo lietuviai ir žemaičiai; buvo galima saugiai nu­ tolti nuo kariuomenės šešias mylias aplink ir be kliūties atvežti, ko reikėjo“ n . Ginkluotas Lietuvos sukilimas parodė, kad Jogaila su Lenki­ jos ponais nepajėgė įtvirtinti savo valdžios Lietuvoje. Pasinau­ dojęs visuomenės pasipiktinimu svetimšalių lenkų pastangomis įsigalėti Lietuvoje ir ją padaryti savo provincija, Vytautas su savo šalininkais galėjo Jogailą visai išvyti iš Lietuvos. Jogaila labai bijojo netekti Lietuvos, nes tada jis būtų netekęs atramos ir savo sostui Lenkijoje. Padėtis buvo tokia, kad Jogaila turėjo tartis su Vytautu ir jam daryti nuolaidų. Matydamas negalėsiąs išlaikyti Lietuvos savo tiesioginėje valdžioje, Jogaila norėjo kaip nors išsaugoti bent savo paveldėtas teises į Lietuvą. Lenkijos po­ nai, turėdami nesutarimų ir su kitomis užsienio valstybėmis, taip pat buvo priversti atidėti Lietuvos užgrobimo ir įjungimo į Len­ kijos Karalystę planus ir pasitenkinti vien Jogailos teisių į Lie­ tuvą išlaikymu. Jogailos šalininkai, tarpininkaujant Mazovijos kunigaikščiui, ėmė slaptai tartis su Vytautu. Vytautas ir jo šali­ ninkai sutiko daryti nuolaidų, nes įsigalėti Lietuvoje su Ordino pagalba buvo rizikinga. 10* 10 SRP, t. III, p. 173, 176. H Ten pat, p. 166. 38

Susitaręs su Jogaila, Vytautas antrą kartą nutraukė ryšius su Ordinu ir, sudeginęs pakeliui kai kurias pasienio kryžiuočių pilis, atvyko į Gardiną, iš kurio buvo pasitraukęs į Prūsiją. 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos dvare (netoli Lydos) buvo su­ darytas Vytauto ir Jogailos susitarimas 12. Pagal jį Vytautas atga­ vo Trakus ir kitas jo tėvui Kęstučiui priklausiusias žemes ir prieš pabėgant į Prūsiją valdytą Lucko žemę. Be to, Vytautui buvo atiduotas Vilnius, laikytas Jogailos valda. Vytautas už tai pasi­ žadėjo pripažinti Jogailą aukščiausiu valdovu ir visada jį pa­ laikyti. Politinių aplinkybių verčiamas, Jogaila suprato, kad Lie­ tuvą ir Lenkiją vienam valdyti neįmanoma, ir faktiškai su Vil­ niumi atidavė Vytautui valdyti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikš­ tystę. Tačiau Jogaila ir lenkai tikėjosi, kad Vytautas valdys Lie­ tuvą kaip Jogailos vietininkas ir vasalas. Remdamasis Lietuvos bajorais, Vytautas nesitenkino vietininko vaidmeniu, tapo tikru Lietuvos valstybės valdovu ir ėmė tituluotis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Vadinasi, išliko atskira Lietuvos valstybė ir kartu buvo išlaikytas jos ryšys, arba unija, su Lenkija. Taip baigėsi dešimt metų trukusi kova tarp Algirdo įpėdinio Jogailos ir Kęs­ tučio įpėdinio Vytauto. Jie vėl pradėjo bendradarbiauti. Tačiau iš esmės Lietuvos ir Lenkijos valdantys sluoksniai ir toliau skirtingai žiūrėjo į tarpusavio santykius. Vytautas, lietuvių bajorų remiamas, nuo pat savo valdymo pradžios stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir aktyviai centra­ lizavo valstybęl3. Jis naikino Rusijoje dalines kunigaikštystes (t. y. Gedimino palikuonių— Algirdaičių ir kitų, gavusių po tėvo mirties dalas), pajungdamas jas didžiajam kunigaikščiui kaip at­ skiras sritis, kurioms valdyti skyrė savo vietininkus, daugiausia iš žymiausių lietuvių didikų ar paklusnių kunigaikščių. Vytautas atėmė dalines kunigaikštystes iš Jogailos brolių ar jų įpėdinių: iš Švitrigailos — Vitebską, iš Kaributo — Seversko Naugardą, iš Vladimiro— Kijevą, iš Liubarto sūnaus Teodoro — Volynę, iš Karijoto sūnaus Teodoro — Podolę ir t. t. Išliko kai kurios mažos kunigaikštystės (Slucko, Pinsko ir kt.). Dalinių kunigaikštysčių sistemos naikinimas padėjo didinti valstybės materialinius resur­ sus. Ištikimus ir pasižymėjusius kariniais ar administraciniais gabumais lietuvių bajorus Vytautas iškėlė, davė jiems žemių ir tarnybų. Tačiau ta centralizavimo politika neišstūmė nelietuvių bajorų iš vietinės valdžios. Apskritai Lietuvos valdžia skaitėsi su baltarusių, ukrainiečių ir vakarinių rusų žemių gyventojų buiti­ nėmis ir kultūrinėmis tradicijomis. Turtingi ir įtakingi Lietuvos bajorai arba didikai kartu su paklusniais kunigaikščiais sudarė didžiojo kunigaikščio tarybą. Joje iškilę aukštieji Lietuvos bajorai nustūmė kunigaikščius į 12 Akta unji, Nr. 29. 13 Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, p. 117—120; Z. Ivinskis. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, p. 311—312. 39

antrą vietą. Su savo tarybos nariais Vytautas tarėsi ir sprendė visus svarbiausius valstybės klausimus, sudarinėjo sutartis su Lenkija, Ordinu ir kitomis valstybėmis. Miestiečiai dar menkai dalyvavo šalies politiniame gyvenime. Kaip ir ankstesni didieji kunigaikščiai, Vytautas rūpinosi turėti savo valstybėje kuo dau­ giau karinę tarnybą atliekančių raitelių — bajorų. Jiems buvo dalijamos žemės su valstiečiais 14. Vytautas greit paėmė j savo rankas visą valstybinę valdžią Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštys­ tėje. Iš pradžių jis tai darė atsargiai, prisidengdamas Jogailos vardu. Įsistiprinęs elgėsi kaip tikras šalies valdovas. Jogaila, ne­ kalbant jau apie lenkų ponus, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštys­ tėje nebeturėjo jokios valdžios. Lietuvos užsienio politika buvo visiškai savarankiška. Kaip ir anksčiau, daug jėgų Lietuvos valstybė turėjo skirti savo santy­ kiams su Ordinu. Sąjunga su Lenkija ir krikštijimasis Lietuvos santykių su Ordinu iš esmės nepakeitė. Kovos su kryžiuočiais nesiliovė. Vykdydamas agresiją ir siekdamas užgrobti kuo dau­ giau žemių palei Baltijos jūrą (ypač pašonėje esančią Žemaitiją), Ordinas sąmoningai ignoravo Lietuvos krikštą ir skelbė Vakaruo­ se, kad Lietuvos ir Lenkijos valdovai Vytautas su Jogaila esą pu­ siau pagonys, kad Lietuvos krikštas esąs tiktai tariamas-— ji ir vėl galinti grįžti į pagonybę, kad lietuviai susidedu su schizma­ tikais rusais ir pagonimis totoriais kovai su krikščionybės platin­ tojais ir gynėjais kryžiuočiais. Kryžiuočiai gerai suprato, kad Lietuvos ir Lenkijos sąjunga yra jiems pavojinga, ir norėjo jų suardyti. Tačiau Lenkija po unijos sudarymo nesiangažavo viso­ mis jėgomis paremti Lietuvos ir nesiryžo nutraukti anksčiau su­ darytos (1343) taikos sutarties su Ordinu. 1394 m. vasarą kry­ žiuočiai surengė didelį žygį į Lietuvą drauge su savo „svečiais“ iš Vakarų Europos. Ordino kariuomenė prasiveržė iki pat Vilniaus, bet miesto paimti neįstengė. Jogaila atsiuntė lenkų dalinius, kurie pirmą kartą po 1392 m. susitaikymo su Vytautu padėjo lietuviams atremti kryžiuočius. Sis puolimas buvo paskutinis didesnis Ordi­ no žygis į Lietuvos gilumą. Matydamas, kad negalės atviru karu užimti Lietuvos, Ordinas ieško diplomatinių būdų, kad laimėtų bent Žemaitiją. Prasideda derybos. Siekdami apginti Lietuvos savarankiškumą santykiuose su Lenkija, vykdyti senąją ekspansijos politiką Rytuose, ypač pasi­ naudodami Aukso Ordos chanų tarpusavio kovomis, stengdamiesi apsidrausti nuo Vytauto varžovo į Lietuvos sostą — jauniausio Jogailos brolio Švitrigailos, ieškančio Ordino pagalbos, Lietuvos bajorai ir Vytautas ryžtasi sudaryti taiką su Ordinu, padarydami jam taktiniais politiniais sumetimais nuolaidų dėl vakarinių lie­ tuvių žemių. 1398 m. spalio 12 d. pasirašyta Salyno taika (Ne­ muno saloje netoli Kauno) Lietuvos vyriausybė perleido Ordinui 14 Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, p. 362—363; J. Ochmanski, Histcria Litwy, p. 91 ir kt. 40

"vakarinę Lietuvą iki Nevėžio upės ir vakarinę Užnemunės d a lį15. Jogailai ir lenkų ponams, atrodo, buvo žinoma, kad ruošiamasi tokiai sutarčiai, tačiau ją Vytautas ir Lietuvos didikų viršūnė — Vytauto brolis Žygimantas, kunigaikštis Jonas Alšėniškis, didikai Mingaila, Manvydas, Capurna, Sungaila, Goštautas, Astikas ir kiti — sudarė visiškai savarankiškai, ir sutarties įsigaliojimui ne­ reikėjo jokio Jogailos patvirtinimo. Salyno sutartis buvo pirmoji vieša Vytauto bei Lietuvos ba­ jorų savarankiškumo demonstracija. Lietuva savo savarankiškumą parodė kaip tiktai santykiuose su Ordinu, su kuriuo Lenkija buvo sudariusi taikos sutartį. Salyno sutartimi Vytautas siekė įvairių politinių tikslų, bet yra tikra, kad jis norėjo sustiprinti Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu. Bajorų sluoksniuose buvo siekiama pareikšti, kad Vytautas — vienintelis Lietuvos valdovas. Šiuo atžvilgiu labai būdingas faktas yra tai, kad sudarant 1398 m. Sa­ lyno taikos sutartį Ordino didžiojo magistro Konrado fon Jungingeno suruoštoje puotoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lie­ tuvių ir slavų kunigaikščiai bei bajorai paskelbė Vytautą Lietu­ vos karaliumi 16. Sis įvykis neturėjo jokių valstybinių teisinių pa­ darinių, liko paprastas puotos epizodas, bet jis apibūdino lietuvių bajorų siekimus. Lietuvos bajorai žiūrėjo į Vytautą kaip į savo monarchą, jautėsi esą visiškai nepriklausomi ir norėjo savo ne­ priklausomumą nuo Lenkijos įteisinti Lietuvos karalystės pa­ skelbimu 17. 15 E. Weise. Die Staatsvertrâge des Deutschen Ordens in Preussen in 15. Jahrhundert, t. I, Koenigsberg, 1939, p. 9—12; LUB, t. IV, p. 218—227; CEV, p. 51; plg. B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., p. 50 ir kt. 16 SRP, t. III, p. 224. 17 Kad Salyno epizodas nebuvo visiškai atsitiktinis dalykas, rodytų Or­ dino šaltiniuose randama neaiški žinia, jog Jogaila su Vytautu jau prieš tai, 1398 m. pradžioje, rūpinęsi pas popiežių, kad būtų sukurta Lietuvos karalystė) kurios valdovas būtų Vytautas. Nugirdęs šią žinią, Ordino didysis magistras išskubėjo į popiežiaus kuriją su protestu (Codex diplomaticus Prussiens, iš!. J. Voigt, t. VI, Koenigsberg, 1861, Nr. 61, p. 66). Ordinas protestavo, nes po to jam būtų buvę sunkiau reikšti pretenzijas j popiežiaus autoritetu įteisintą krikščionišką karalystę. Neaiškus šiuo atveju Jogailos vaidmuo. Jo pozicijos Lenkijoje nebuvo tvirtos, ir jis galėjo norėti geriau užtikrinti Lietuvoje savo paveldimas tėvonines teises išskirdamas ją kaip atskirą politinį vienetą iš Lenkijos ponų valios. Tai bute galima padaryti paskelbiant Lietuvą karalyste ir ją kaip nors garantuojant savo giminei. Tačiau mintis paskelbti Vytautą Lietuvos karaliumi kilo Lietuvos visuomenėje, ir Jogaila galbūt tiktai sutiko su ta mintimi ir jai nekliudė. Lenkijos ponai ir jų įtakoje esanti karalienė Jadvyga buvo nepatenkinti savarankiška Vytauto padėtimi ir Jogailos jam teikiama tam tikra parama. Kaip nurodo Ordino kronikininkas Posilgė (SRP, t. III, p. 219; plg. Jogaila, p, 211; O. Halecki, Dzieje unii, t. I, p. 152— 153), Jadvyga apie tą laiką pareikalavusi iš Vytauto, kad jis už savo val­ domas žemes, kurias jai Jogaila buvo užrašęs, mokėtų metinį mokestį. Vy­ tautas nesutikęs, nes tai būtų reiškę, kad jis pripažįsta savo pavaldumą Len­ kijai. Lietuvos bajorai, sužinoję Jadvygos reikalavimą, labai pasipiktinę ir jį atmetę. Ir ši priežastis skatino Vytautą susitaikyti su Ordinu, o Lietuvos bajorus — Vytautą paskelbti savo karaliumi. 41

I Tačiau 1398 m. pastangos paskelbti Lietuvą karalyste liko ne­ įgyvendintos. Vytautas tenkinosi faktiškąja monarcho padėtimi ir nesiskubino galutinai pertvarkyti santykių su Lenkija, nes būtų susidūręs su atkakliu Lenkijos ponų pasipriešinimu, o tuo tarpu jis turėjo kitų didelių planų. Susitaikęs su Ordinu, Vytautas rengėsi dideliam žygiui prieš totorius. Lietuvos bajorai norėjo pasinaudoti Aukso Ordos vals­ tybėje vykstančiomis kovomis dėl sosto ir dar labiau Įsitvirtinti Rytuose. Vytautas sutelkė Kijeve didelę kariuomenę Timūro iš­ vytam iš Aukso Ordos chanui Tochtamyšui paremti. Kartu su lietuvių ir rytų slavų pulkais ėjo lenkų savanoriai ir kryžiuočių daliniai. Tačiau šitas žygis prieš totorius, vadovaujamas Lietu­ vos valdovo, baigėsi dideliu pralaimėjimu prie Vorsklos upės (kairiojo Dnepro intako) 1399 metais. Tai buvo stiprus smūgis Lietuvos politikai, ypač Rytuose. Tuo pačiu metu mirė karalienė Jadvyga, ir Jogailos padėtis Lenkijoje pašlijo. Jogaila buvo vėl patvirtintas Lenkijos karaliumi, tačiau Lenkijos ponų taryba siekė aiškiau apibrėžti Lietuvos ryšius su Lenkija; ji bijojo, kad Lietu­ va visiškai neatsiskirtų. Po Vorsklos katastrofos Lietuva neno­ rėjo kivirčytis su Lenkija ir atidėjo savo santykių su šia valstybe radikalų pertvarkymą. 1401 m., po derybų, su Lenkija buvo sudarytas naujas susi­ tarim as— Vilniaus—Radomo su tartis18. Šia sutartimi lenkai pa­ tvirtino Lietuvos valstybinį savarankiškumą ir Vytautą, kurį laikė Jogailos vietininku, pripažino tikru Lietuvos valdovu — didžiuoju kunigaikščiu (magnus dux). Taigi sankcionuota faktinė padėtis, kurią Lietuva buvo iškovojusi. Tačiau Jogaila pasiliko aukščiau­ sio Lietuvos kunigaikščio titulą (supremus dux). Sutartyje buvo pažymėta, kad po Vytauto mirties Lietuva turinti grįžti Jogailai arba jo įpėdiniui — Lenkijos karaliui; jei anksčiau mirtų Jogaila, lenkai pažadėjo nerinkti sau naujo karaliaus be Vytauto ir Lie­ tuvos bajorų žinios bei pritarimo. Taip 1401 m. susitarime atsi­ spindi lenkų ponų siekimas likviduoti Lietuvos valstybingumą. Lietuvos valstybinis atskirumas pripažintas laikinu, galiojančiu tik iki Vytauto gyvos galvos. Sutartis neišsprendė gilių Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų. Vytautas didžiuoju kunigaikščiu buvo tapęs jau anksčiau, ir to pakeisti lenkai negalėjo. Atsisakyti sa­ varankiškos valstybės gyvenimo Lietuva nesutiko, ir Lietuvos ateities klausimas liko neišspręstas. Nors Salyno sutartimi Vytautas buvo užrašęs Ordinui Žemai­ tiją, tačiau 1401 m. žemaičiai sukilo ir išvijo iš savo krašto kry­ žiuočių pareigūnus. Kryžiuočiai vėl ėmė puldinėti Lietuvą 19. Sį kartą išvien su jais veikė Vytauto konkurentas Švitrigaila, siekęs užimti Vilnių ir Lietuvos sostą. Nors Ordinas savo puldinėjimais nepasiekė esminių laimėjimų, bet Vytautas ir bajorai norėjo su18 Akta unji, Nr. 38, 39, 44. 19 Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964, p. 248 ir kt. 42

daryti su juo taiką, nes ketino vėl prisijungti 1401 m. atkritusį Smolenską ir apskritai turėti laisvas rankas ekspansijai j Rytus. Lietuva, tiek kovodama su Ordinu, tiek siekdama išplėsti savo teritoriją j rytus, norėjo bendradarbiauti su lenkais. 1404 m. Racionže, Vyslos saloje. Lietuva ir Lenkija sudarė naują taikos sutartį su Ordinu. Ji buvo paremta 1398 m. Salyno taikos sutar­ ties sąlygomis, t. y. Žemaitija buvo vėl atiduota Ordinui. Ordinas pasižadėjo neberemti Vytauto konkurentų ir teikti jam karinę pa­ galbą kovojant rusų žemėse. Smolenskas buvo prijungtas (1404) ir 1406—1408 m. surengti trys karo žygiai prieš Maskvą. Žygiuo­ se dalyvavo ir kryžiuočių pagalbiniai daliniai. Vis dėlto šie žy­ giai Lietuvos bajorams nepavyko. 1408 m. rudenį prie Ugros (Okos intako) Lietuva sudarė taiką su Maskvos didžiuoju kuni­ gaikščiu Vasilium I. Nors ši taika, nustačiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytų sienas Ugros upe, buvo laikina, bet iš tik­ rųjų baigė atvirų karų ir nesutarimų su Maskva laikotarpį ir il­ gam garantavo abiejų šalių taikingus santykius. Lietuva tuo laiku užmezgė gerus santykius ir su Pskovu bei Naugardu, ir su to­ toriais. Tvirtas užnugaris leido Lietuvai ryžtingiau atsigręžti į Vakarus — stoti į kovą su Ordinu. Ordinas, vėl išsiderėjęs Žemaitiją, visomis jėgomis stengėsi palaužti žemaičių priešinimąsi ir šį kraštą kuo greičiau visiškai sujungti su savo senosiomis valdomis. Žemaičių krašte kryžiuo­ čiai ėmė statyti pilis ir sparčiai jį kolonizuoti. Visuose Žemaitijos gyventojų sluoksniuose vis labiau kaupėsi pasipiktinimas, kilo pasipriešinimas. Pagaliau 1409 m. pavasarį žemaičių kova prieš kryžiuočių jungą vėl virto galingu visuotiniu sukilimu. Atėjo sprendžiamasis Žemaitijos likimo momentas. Galutinai netekus Žemaitijos, visai Lietuvos valstybei būtų kilusi didžiulė grėsmė. Ir visa Lietuva atėjo žemaičiams į pagalbą. Kryžiuočiai buvo išvyti, o Žemaitija prijungta prie Lietuvos valstybės20. 1409 m. sukilimu ir Žemaitijos išvadavimu baigėsi kelerius metus trukę taikingi santykiai su Ordinu. Sukilimas buvo pa­ grindinė priežastis naujam dideliam karui. Kryžiuočiai atvirai pradėjo ruoštis karui su Lietuva, kurią apkaltino rėmus sukilėlius ir net juos sukursčius. Ordino vadovybė ėmėsi diplomatinių žy­ gių, kad Lietuvos sąjungininkė Lenkija liktų neutrali ir nepadėtų pagonims žemaičiams ir kitiems lietuviams. Tačiau Lenkija, taip pat norėdama atgauti Ordino užgrobtas savo žemes Pavyslyje ir Pamaryje, atsisakė tai padaryti. Ordinui pirmą kartą reikėjo stoti į kovą su jungtinėmis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis. 1410 m. Žal­ girio mūšyje Ordinui buvo smogtas lemtingas smūgis, nuo kurio jis jau niekad nebeatsigavo. Žalgirio pergalė sustabdė viduramžių vokiečių riterių veržimąsi j rytus ir Vakarų Europos akyse nepa­ prastai iškėlė Lietuvos ir Lenkijos prestižą. 20 B. Dundulis, Žemaičių sukilimai prieš teutoniškuosius pavergėjus 1401 ir 1409 m.— Vilniaus valst. V. Kapsuko v. universiteto mokslo darbai, t. VI, Vilnius, 1955, p. 132 ir kt. 43

Vis dėlto po 1409—1410 m. karo sudarytos Tortinės taikos. (1411) sąlygos neatitiko lietuvių ir lenkų bei jų sąjungininkų pergalės Žalgiryje svarbos. Žymiausias konkretus rezultatas buvo tas, kad Lietuva apgynė Žemaitiją. Ordinas, iki tol dar niekada neatsisakęs šio krašto, dabar turėjo, nors ir laikinai — iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos,— jo atsisakyti. Taikos sąlygos galėjo būti palankesnės Lietuvai, jei 1409—1410 rn. karas būtų buvęs baigtas galutine pergale. Lietuvių ir lenkų kariuomenė, stipri at­ virame kovos lauke, nebuvo pasirengusi šturmuoti galingų kry­ žiuočių pilių; sąjungininkų kariuomenė labai nuvargo, jai trūko maisto, prasidėjo ligos, ir dėl to nebuvo likviduota visa Ordino kariuomenė, nebuvo paimta sostinė Malborkas (Marienburgas). Lenkų kronikininkas J. Dlugošas nurodo, kad Ordinui išeiti iš šio karo mažai nukentėjusiam padėję dar ir tai, kad jo priešai nevisiškai tarp savęs sutarę. Dlugošas sako, kad Vytautas neno­ rėjęs sunaikinti Ordino, jis siekęs tik jį susilpninti, atsiimti Že­ maitiją ir Sūduvą. Vytautas nenorėjęs, kad užėmus Prūsiją ir sunaikinus Ordiną sustiprėtų Lenkija, nes dėl to galėjusi pablogėti Lietuvos ir Vytauto padėtis. Ordinas buvęs reikalingas Lietuvai kaip atrama kovoje prieš Lenkiją ginant savo savarankiškumą21. J. Dlugošo teiginio negalima ignoruoti, nes jis aiškiai sako, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos visą laiką buvo nesutarimų ir kad Lietuva nuolat turėjo galvoti apie savo valstybinio savarankišku­ mo gynimą, apie nesiliaujančias lenkų ponų pastangas prisijungti ir pajungti Lietuvos valstybę. Vis dėlto ne visai aišku, kaip nesu­ tarimai pasireiškė 1409— 1410 m. k are22. J. Dlugošas rašė savo kroniką vėliau, Trylikos metų (1454—1466) karo laikotarpiu, ir kronikininką galėjo paveikti to meto lietuvių ir lenkų nesutarimai dėl politikos Ordino atžvilgiu. Vis dėlto Dlugošo teiginyje apie 1409—1410 m. nesutarimus yra tiesos. Lietuva negalėjo sutikti, kad Ordiną visai sunaikinus viena Lenkija užimtų visą Prūsiją. Tokius planus lenkų ponai aiškiai puoselėjo Trylikos metų kare, kada Lenkija sutiko iš Prūsų krašto perleisti (ir tai pavėluotai) Lietuvai tik ruoželį prie Žemaitijos, t. y. Klaipėdos kraštą23. Tuo tarpu Lietuva turėjo daugiau teisių į Prūsiją: senųjų prūsų gy­ venamas kraštas turėjo atitekti jai, o Pavyslį ir Pamarį — lenkų gyvenamas sritis — turėjo atgauti Lenkija. 1410 m. Vytautas iš tikrųjų domėjosi Karaliaučiaus sritimi24. Neatsisakiusi savo pre­ 21 /. Dtugosz, t. XIII, p. 84, 86, 118, 119. 22 Kad seni nesutarimai tarp Lietuvos ir Lenkijos valdančiųjų sluoksnių galėjo kenkti bendram reikalui ir 1409—1410 m. kare, pripažįstama „Lietu­ vos TSR istorijoje“, t. I, Vilnius, 1957, p. 140. Tuo tarpu knygoje „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (p. 269) ši Dlugošo mintis apie nesutarimus laikoma nepagrįsta. 23 /. Dlugosz, t. XIV, p. 386. , . . , . 24 1410 m. Vytauto karinės jėgos buvo užėmusios vadinamąją Žemutinę Prūsiją su Karaliaučiumi. Žemutinėje Prūsijoje Vytautas buvo palikęs savo įgulas ir rūpinosi išlaikyti užimtas pilis (/. Dllugosz, t. XIII, p. 80; CEV, p. 214). Po karo Prūsų išvadavimo idėja Lietuvoje tebebuvo gyva. 1413 m. 44

tenzijų į Lietuvą ir prisijungusi visą Prūsiją, kaip teigia ir J. Dlugošas, Lenkija būtų tapusi stipresnė ir kartu pavojingesnė Lietuvos nepriklausomybei. Svarbiausias Lietuvos uždavinys 1409—1410 m. kare buvo atgauti Žemaitiją ir Sūduvą. Tačiau kariniai veiksniai, o ne politiniai nesutarimai lėmė, kad Ordinas išėjo iš šio karo palyginti nedaug nukentėjęs. O pasinaudoti Ordi­ nu atremdama lenkų ponų veržimąsi Lietuva jau bandė anksčiau (1390—1392) ir, kaip pamatysime, tai planuos daryti vėliau. Po 1409— 1410 m. karo Ordinas vis dar buvo rimta Rytų Euro­ pos karinė jėga. 1411 m. Torūnės taika Žemaitijos klausimą iš­ sprendė laikinai, ir Ordinas stengėsi vėl užgrobti šį kraštą po Jogailos ir Vytauto mirties, o progai pasitaikius — ir anksčiau. Lietuva reikalavo iš kryžiuočių grąžinti jų tebevaldomą Žemaiti­ jos dalį — Klaipėdą ir jos sritį, kad gautų natūralų išėjimą prie Baltijos jūros Nemuno upe25. Patyręs triuškinantį smūgį ties Žalgiriu, Ordinas, vadovauja­ mas didžiojo magistro Henriko Plaueno, ėmėsi energingų priemo­ nių savo ekonominėms, politinėms ir karinėms jėgoms atstatyti. Jo pastangos iš dalies pavyko. Sv. Romos, arba Vokietijos, impe­ ratorius ir Romos popiežius buvo jo pusėje. Augant Lietuvos ir Lenkijos galiai ir įtakai, Ordinas matė, kad taika jam gali būti visiškai nenaudinga; tik laimėjęs naują karą, jis gali atkurti savo padėtį Rytų Europoje. Abi pusės ruošėsi galimam karui — stip­ rino pilis, telkė karines jėgas, ieškojo sąjungininkų. Ordinas sten­ gėsi sukiršinti tarpusavyje Lietuvą ir Lenkiją. Tačiau Lietuva ir Lenkija matė, kad gresiant karui reikia su­ vienyti jėgas. Jos nutarė sudaryti naują susitarimą ir parodyti, jog tarp jų yra geri santykiai, kad jų negalima perskirti ir kad Lietuva, priešingai Ordino propagandai Vakaruose, yra tikrai katalikiškas ir panašus į Lenkiją kraštas. 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje (prie Bugo upės, j pietus nuo Bresto) abiejų valstybių didikų suvažiavime buvo surašyti susitarimai dėl Lietuvos ir Len­ kijos valstybinių santykių. Pasirašyti trys dokumentai: bendras Jogailos su Vytautu ir atskiri Lietuvos ir Lenkijos ponų26. Valdovų rašte sakoma, kad Lietuvos ir Lenkijos sąjunga pa­ kartotinai sudaroma, norint apsisaugoti nuo kryžiuočių bei kitų priešų grėsmės ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos Karalystės žemėms. Kai dėl Lietuvos valstybinių santykių su Lenkija, šie Horodlės aktai, arba Horodlės unija, rodo Lenkijos bajorų siekimą laikyti Vytautas grasino Ordinui pareikalausiąs Prūsijos iki Osos upės, t. y. prūsų gyvenamo ploto, o kitą Ordino valdų dalį, palei Vyslą, kur gyveno lenkai, turėjo gauti Lenkija (CEV, p. 257). Bet ši idėja liko vien neįvykdytas gra­ sinimas ir oficialiai buvo reikalaujama tik visos Žemaitijos iki Nemuno upės (t. y. su Klaipėda) ir Užnemunės, arba Sūduvos. 25 Plačiau apie tuometinę kovą dėl vakarinių žemių žr. B. Dundulis, Lie­ tuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., p. 71 ir kt.; Lietuvių karas su kryžiuočiais, p. 274 ir kt. 26 Akta unji, Nr. 49—51. 45

Lietuvą kiek galint tvirčiau susijungusią su Lenkija (valdovų akte Jogailos vardu pavartojama tam nuo 1385—1386 m. einančiam susijungimui pažymėti daug panašios prasmės žodžių: įsisavinome, inkorporavome, sujungėme, suvienijome, prijungėme, surišome, pririšome) ir sustiprinti savo įtaką Lietuvoje privilegijomis, her­ bais ir kt. Kita vertus, Horodlės aktuose akivaizdus Lietuvos sie­ kimas išlaikyti valstybinį atskirumą ir savarankiškumą ir jį ga­ rantuoti ateičiai. Horodlės aktuose Jogaila ir Vytautas yra lygia­ teisiai veikėjai, nėra jokios kalbos apie kokią nors Vytauto žemesnę padėtį Jogailos atžvilgiu ir aiškiai pasakyta (ko nebuvo 1401 m. akte), kad po Vytauto mirties Lietuvoje liks atskiras didysis ku­ nigaikštis. Valdovų dokumente sakoma (Jogailos vardu), kad' po Vytauto mirties Lietuvos ponai ir bajorai negalėsią išsirinkti kito didžiojo kunigaikščio, kaip tik tą, kurį paskirsiąs, su Len­ kijos ir Lietuvos ponais susitaręs, karalius, o po Jogailos mirties, jei jis mirtų bevaikis, Lenkijos bajorai negalėsią išsirinkti ka­ raliaus nesusitarę su Vytautu ir Lietuvos didikais, kaip visa; tai yra numatyta ankstesniuose susitarimuose. Akte pažymėta,, kad Lietuvos ir Lenkijos ponai ir bajorai, reikalui esant, galėsią suvažiuoti i bendrus suvažiavimus (seimus) Liubline, Parčeve; arba kitose vietose. Horodlėje dalyvavo lietuvių ir lenkų didikų atstovai. Iš Lie­ tuvos pusės dalyvavo Vilniaus vaivada Manvydas, Trakų vaivada Jaunius, Vilniaus kaštelionas Mingaila, Trakų kaštelionas Son­ gaila, didikai Nemira, Astikas, Butrimas, Galigantas, Petras Mantigirdaitis, Jonas Goštautas ir kt. Abiejų šalių ponų ir bajorų aktuose kalbama apie abipusę karinę paramą ir bendrą užsienio politiką. Lietuvos didikų rašte, panašiai kaip ir valdovų rašte, nurodoma, kad po Vytauto mirties bus renkamas naujas Lietuvos didysis kunigaikštis; to nėra lenkų ponų rašte. Taigi tik Horodlės valdovų akto pradžioje kalbama apie Lietuvos sujungimą su Len­ kija, o toliau šiame akte ir kituose aktuose Lietuva traktuojama kaip visai atskira valstybė, Lenkijos sąjungininkė27. Kaip matyti, Horodlės aktais nusakant Lietuvos santykius su Lenkija Lietuvos valstybingumas buvo sustiprintas, tačiau, kita vertus, lenkų ponai siekė susilpninti Lietuvos savarankiš­ kumą iš vidaus, Lietuvoje įvedant Lenkijoje egzistuojančius politinės-socialinės santvarkos elementus. Lietuvos bajorai Vytauto valdymo laikais jau buvo įgiję didelę įtaką, valdovas su jais tarėsi visais svarbesniais reikalais. Tačiau jie turėjo mažesnes teises negu Lenkijos bajorai. Lenkijoje nuo bajorų ir karalius buvo daugiau priklausomas28. Todėl Lenkijos bajorai siekė Lie27 1429 m. kilus Vytauto vainikavimosi karaliaus vainiku klausimui, Vy­ tautas ir Lietuvos didikai labai įsižeidė ir pasipiktino, kad Jogaila ir lenkų, ponai nori juos laikyti Lenkijos sosto vasalais, nes jie visada buvę laisvi ir lygūs, nebuvę jokios šalies vasalai (CEV, p. 844, 846—847). 28 Historia Polski, t. I, cz. 1, Warszawa, 1957, p. 594 ir kt.; Historia panstwa i prawa Polski, t. I, Warszawa, 1964, p. 362 ir kt. 46

iuvos bajorus patraukti į savo pusę, išplečiant teises lenkų pa­ vyzdžiu, vykdant vidaus asimiliaciją. Horodlės valdovų rašte net išsitariama, kad lietuviai bajorai buvę išvaduoti iš vergovės jungo (iugum servitutis) 29. Horodlėje buvo patvirtintos Jogailos anks­ čiau (1387) duotos Lietuvos bajorams privilegijos, iš naujo nu­ rodant, kad jomis galėsią naudotis tik tie Lietuvos bajorai, kurie yra katalikai, jiems buvo pripažinta teisė rinkti didįjį kunigaikštį. Horodlėje buvo nutarta sukurti Lietuvoje tokį pat valdymo apa­ ratą, koks buvo Lenkijoje, ir pirmiausia paskirti vaivadas ir kaš­ telionus Vilniuje, Trakuose ir kitur, kur būsią reikalinga. Tiek šios, tiek kitos pareigybės pažadėtos iki gyvos galvos, ir tik ka­ talikams. 47 Lietuvos bajorų giminėms buvo suteikti lenkų ba­ jorų herbai. Ši luominė giminystė turėjo suartinti lietuvių ir lenkų feodalus, sustiprinti Lietuvos ryšius su Lenkija. Plintanti iš Lenkijos krikščionybė ir perimamos bajorų teisės bei privilegijos ilgainiui vis labiau artino Lietuvos visuomenę su Lenkija. Lietuvos bajorai tikėjosi lenkų paramos kare su kryžiuo­ čiais ir prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungtose rytų slavų žemėse. Horodlės aktai, iš naujo patvirtinę abiejų valstybių santykius, padėties iš esmės nepakeitė, buvę prieštaravimai išliko. Pakar­ totus 1385 m. Krėvos unijos pasižadėjimus sujungti abi valstybes sugriovė pats gyvenimas. Lietuva faktiškai gyvavo kaip visiškai savarankiška valstybė. Vytautas buvo tikras šalies valdovas, savo rankose turintis visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią. Pagrindinė grandis, siejanti Lietuvą su Lenkija, buvo tik Jogai­ los asmuo. Jogaila, būdamas Lenkijos karalius, turėjo ir Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą. Politiniais sumetimais Vytautas pripažino Lenkijos karaliaus Jogailos aukštesnę padėtį, nors Jo­ gaila nieko negalėjo Lietuvoje padaryti be Vytauto žinios ir sutikimo. Jogaila turėjo įtakos Lietuvoje tik dėl savo juridinių titulų, o Vytautas dėl savo faktiškos galios darė nemažą įtaką ir Lenkijai. Jokių bendrų institucijų tarp dviejų šalių nebuvo. Tačiau unijoje, arba sąjungoje, vadovaujantį vaidmenį turėjo Lenkijos Karalystė — senesnio valstybinio gyvenimo šalis. Naujai priėmusi katalikybę, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dažnai Va­ karuose buvo nustelbiama aukštesnio Lenkijos Karalystės vardo ir jos senesnių ryšių su Vakarais. Lenkų politikai unijų aktuose stengėsi įrašyti ne esamą, bet siekiamą Lietuvos ir Lenkijos san­ tykių padėtį. Taip jie norėjo išsaugoti savo tariamas teises į Lie­ 29 1448 ir 1451 m Lietuvos atstovai reikalavo išmesti iš Horodlės val­ dovų akto neteisingus ir žeminančius Lietuvą formulavimus, neva Lietuva esanti žemesnė už Lenkiją, ji esanti išvaduojama iš vergiškos padėties ir prijungiama prie Lenkijos. Jų pirmtakai, Lietuvos didikai, nežinoję tų formu­ lavimų turinio. XV a. viduryje lenkų ponai aiškino Lietuvos prijungimą kaip jos įjungimą, arba inkorporaciją, į Lenkiją. Lietuvos atstovai reikalavo, kad lenkai pripažintų formalų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suveunumą ir savarankiškumą (/. Dtugosz, t, XIV, p. 46, 95). 47

tuvą. Lietuvos valdantys sluoksniai vertino pirmiausia tikrąją savo valstybės padėtį ir nepakankamai kreipė dėmesio į aktų formula­ vimus. Ilgainiui, ypač po Vytauto mirties, lenkų senatoriai tais. aktais remsis ir sieks kaip nors juos įgyvendinti. Iš tikrųjų Horodlėje tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas laikinas kompromisinis susitarimas. Lenkija .nebuvo pajėgi užval­ dyti Lietuvos, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tada dar ne­ buvo pajėgi imtis ryžtingo ir radikalaus savo valstybinių santy­ kių su Lenkija sureguliavimo. Valstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos, santykiuose ir toliau liko neaiškumų ir nesutarimų bei prieštara­ vimų. Kurį laiką abiejų valstybių santykių klausimas iš esmės nebuvo judinamas, vengta jį liesti. Horodlėje pasirašyta sutartis turėjo reikšmės bendrai lietuvių ir lenkų kovai su Ordinu iki Melno taikos (1422). Po to, kai im­ peratoriaus Zigmanto arbitražas neišsprendė Lietuvos ir Lenkijos ginčo su kryžiuočiais dėl Žemaitijos ir kai iširo tiesioginės dery­ bos su Ordinu, 1414 m. lietuvių ir lenkų kariuomenė įžengė į Ordi­ no valdas. Kaip ir 1410 metais, ji nepajėgė paimti galingų Ordino pilių ir įsikišus popiežiui su imperatoriumi buvo sudarytos pa­ liaubos30. Po 1414 m. karo, vis pratęsiant paliaubas, vėl imtasi diplomatija spręsti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą su kryžiuočiais. Jis pateko j 1414 m. šaukiamą visuotinį Bažnyčios susirinkimą Konstance (Vokietijos imperijos mieste prie Šveicarijos). Siame susirinkime Lietuva su Lenkija veikė išvien, demaskuodamos kry­ žiuočių grobikiškus žygius ir nurodydamos, kad Ordinas, kaip krikščionybės platintojas, yra veidmainingas ir visiškai nereika­ lingas, nes Žemaitijoje, į kurią taip atkakliai veržėsi vokiečių ri­ teriai, krikščionybė yra įvesta (tai buvo padaryta tuojau po Horodlės unijos, 1413 m. pabaigoje). Į Konstancą buvo pasiųsta speciali žemaičių delegacija, kuri 1416 m. pradžioje pateikė skun­ dą prieš kryžiuočius, apibūdindama krikščionybę skelbiančių ri­ terių grobikiškumą ir žiaurumą. Atkakli diplomatinė kova Kons­ tance nepadėjo išspręsti lietuvių konflikto su kryžiuočiais. Tik žemaičių delegacijos prašymu Bažnyčios susirinkimas įpareigojo Vilniaus vyskupą ir Lvovo arkivyskupą galutinai sutvarkyti Baž­ nyčios reikalus Žemaitijoje, ir 1417 m. buvo įkurta Medininkų, arba Žemaičių, vyskupystė. Ir vykstant šioms kovoms su Ordinu, Vytautas ir Lietuvos po­ litikai rūpinosi savo valstybės savarankiškumu. Juos jaudino ša­ lyje esančių ir kuriamų katalikiškų vyskupysčių priklausomybė. Katalikų Bažnyčia buvo svarbi to meto visuomenės jėga. Kata­ likų vyskupai, panašiai kaip Lenkijoje, priklausė didžiojo kuni­ gaikščio tarvbai ir turėjo didelę politinę įtaką. Todėl kiekvienas valdovas rinkosi kandidatus į vyskupus ir ypač nenorėjo, kad jie 30 J. Dlugošas (t. XIII, p. 175) nurodo, kad 1414 m. kare buvę nesuta­ rimų tarp Jogailos ir Vytauto ir Vytautas anksčiau grįžęs į Lietuvą. Bet grei­ čiausiai tai netiesa, nes Vytaulas buvo iki karo pabaigos ir pasirašė paliau­ bas. Zr. B. Dundulis, Lietuvių kova, p. 147. 48

būtų priklausomi nuo kitos valstybės arkivyskupo metropolito ar kitų Bažnyčios viršininkų. Lenkija seniau dėjo didžiausias pastan­ gas, kad jos Bažnyčios organizacija būtų nepriklausoma nuo vo­ kiškos Magdeburgo arkivyskupystės — metropolijos — pretenzijų ir kad būtų įkurta sava Gnezno arkivyskupystė. Dabar lenkų po­ nai ir bažnytininkai nenorėjo leisti Lietuvai turėti savo atskirą ir savarankišką Bažnyčios organizaciją, kuri tiesiog priklausytų Ro­ mos kurijai, o stengėsi Lietuvos katalikų Bažnyčią išlaikyti savo rankose. Nuo pat krikščionybės įvedimo ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo (1387) Lietuvos katalikų Bažnyčia buvo susijusi su Len­ kijos Bažnyčia. Lenkija stengėsi išplėsti Gnezno arkivyskupo metropolito veikimo sferą Vilniaus ir kitose Lietuvos vyskupys­ tėse ir taip per Bažnyčią politiškai veikti Lietuvą. Vytautas ir jo didikai siekė įkurti atskirą Lietuvos Bažnyčios organizaciją, kuri nebūtų priklausoma nei nuo Lenkijos, nei nuo bet kurios kitos valstybės. Ji turėjo stiprinti valstybės suverenumą ir vientisumą. Apie tai kalbama 1418 m. Vytauto laiške popiežiui Martynui V. Laiške Vytautas prašė popiežių uždrausti Lvovo (priklausiusio Lenkijai) arkivyskupui išplėsti savo teises į Voly­ nėje esančią Vladimiro vyskupystę. Vytautas esą šią vyskupystę įsteigęs ir apdovanojęs, ir todėl niekas be jo sutikimo negalįs į ją reikšti metropolito teisių31. Tame pat laiške Vytautas rašė, kad jis esąs pasiryžęs įsteigti savo žemėse ir valdomuose kraštuose* atskirą arkivyskupystę metropoliją, kuriai jis norįs pavesti visas įkurtas ir ateityje numatomas įkurti vyskupystes32. Tačiau šis di­ delės politinės svarbos projektas nebuvo realizuotas — Lietuvos vyskupystės ir toliau priklausė Gnezno arkivyskupui, kuris turėjo Lenkijos primo titulą 33. Per Bažnyčią ketino įsigalėti Lietuvoje ir Ordinas. Jis rūpinosi, kad Žemaitijoje įkurta Medininkų vyskupystė priklausytų Rygos arkivyskupystei. Be to, Kuršo vyskupas svajojo prisijungti visą Medininkų vyskupystę ar bent kai kurias naujosios vyskupystės žemes. Tačiau iš to nieko neišėjo. Vytautas ir jo vyriausybė ap­ gynė Medininkų vyskupystę nuo Rygos ir Kuršo bažnytinės val­ džios 34. Paaiškėjus, kad Konstanco Bažnyčios susirinkimas neišspręs lietuvių konflikto su kryžiuočiais, Vytautas ir Lietuvos didikai Veliuonoje 1416 ir 1418 m. vėl bandė tiesiogiai derėtis su Ordinu 31 1425 m. vyskupystės centias iš Vladimiro buvo perkeltas į Lucką. 32 CEXV, t. II, №. 89. 33 XV a. pačioje pabaigoje (1499) Lietuvos delegatai reikalavo, kad Len­ kijos atstovai Romoje nesikištu į Lietuvos vyskupų skyrimą ir kad popiežiaus raštai dėl Lietuvos vyskupų skyrimo būtų siunčiami ne Lenkijos karaliui, o tiesiai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (И. Малиновский, Сборник, стр. 121; CEXV, t. III, Nr. 444). 34 M. Andziulytė-Ruginienė, Žemaičių christianizacijos pradžia, Kaunas, 1937, p. 80; J. Pfitzner, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas, Kaunas, 1930, p. 194—196; A. Prochaska, Dzieje Witolda, Wilno, 1914, p. 263— 264, 298—299.4 4. U žsak, Nr. 4648.

4»

•dėl Žemaitijos. Bet ir šį kartą Vytauto pastangos nedavė rezul­ tatų. 1419 m. vasarą Lietuvos ir Lenkijos jungtinė kariuomenė nuo Vyslos pasuko į Prūsijos pasienį. Tačiau karo veiksmai prieš Ordiną nebuvo pradėti: lietuvių-kryžiuočių konfliktas buvo per­ duotas Vokietijos imperatoriaus Zigmanto arbitražui. Jo spren­ dimas, paskelbtas 1420 m. Vroclave (Breslau), patvirtino Tortinės taikos (1411) galiojimą, t. y. imperatorius pripažino, kad Žemai­ tija po Jogailos ir Vytauto mirties turi atitekti Ordinui. Be to, Vroclavo sprendimu Ordinui tuoj pat turėjo būti atiduota didelė vakarų Žemaitijos sritis. Imperatorius atmetė Lenkijos reikalavi­ mą grąžinti Kulmo žemę ir Pamarį. Lietuva ir Lenkija skirtingai reagavo į šį sprendimą. Lenkija oficialiai jį pripažino, nes Jogaila savo ir Vytauto vardu buvo davęs sutikimą būsimam imperatoriaus arbitražui. Tuo tarpu Lietuva griežtai jį atmetė kaip neteisingą (Vytautas jam nebuvo davęs savo išankstinio sutikimo). Lietuvių ir lenkų santykiai su kryžiuočiais po Vroclavo spren­ dimo dar pablogėjo, nes iš esmės ne tik Lietuva, bet ir Lenkija buvo nusistačiusios prieš Vroclavo sprendimą ir norėjo jį panai­ kinti ar pakeisti. Kad Lietuva iš karto tą sprendimą atmetė, sa­ vaime suprantama, nes kitaip ji būtų turėjusi atiduoti Ordinui net kai kurias jos valdomas vakarines lietuviškas žemes. Nesitikėdama, kad Vakarų Europos vadovai — imperatorius ir popiežius — pripažins jos teises, Lietuva susisiejo su nauja Euro­ pos jėga — Čekijoje prasidėjusiu husitų judėjimu prieš Ordino agresijos globėjus — vokiečių imperatorių ir riterius. Lietuviai ko­ vą su Ordinu dėl savo vakarinių žemių sujungė su husitinės Če­ kijos kova dėl nacionalinės laisvės. Vytautas ir jo bajorai sutiko paimti čekus į savo globą ir 1422 m. pasiuntė ten savo vietininku, „kviestojo Čekijos karaliaus Vytauto“ įgaliotiniu kunigaikštį Žy­ gimantą Kaributaitį. Jis buvo Jogailos brolio Kaributo sūnus, Čekijoje visuotinai vadinamas Kaributo vardu. Kadangi Kaributo kariuomenė buvo telkiama iš savanorių Krokuvoje, reikia manyti, kad ir įtakingi lenkai šiam žygiui pritarė, tačiau visą atsakomybę dėl ryšių su čekais pasiėmė Vytautas. Kai Ordino rėmėjas imperatorius Zigmantas buvo užsiėmęs karu su husitais, Lietuva ir Lenkija 1422 m. paskelbė karą kry­ žiuočiams, ir jų jungtinės jėgos perėjo Ordino valstybės sieną. Laikydamiesi 1414 m. karo taktikos, kryžiuočiai vengė didelio atviro susirėmimo ir užsidarė stipriose pilyse. Lietuvių ir lenkų jungtinė kariuomenė naikino menkai ginamą Ordino kraštą, bet nepajėgė paimti pagrindinių kryžiuočių pilių. Vytautas, matyda­ mas negalėsiąs atvirame lauke sumušti priešo ir vengdamas ilga­ laikio pilių apsupimo, ragino Ordino magistrą sudaryti taiką. Nesulaukdamas imperatoriaus Zigmanto ir vokiečių kunigaikščių 50

žadėtos pagalbos, Ordino didysis magistras pagaliau nutarė tai­ kytis. Karas baigėsi Melno taika 1422 metais35. Melno taika buvo svarbus momentas Lietuvos užsienio politi­ koje ir apskritai Rytų Europos istorijoje. Žalgirio mūšyje palaužus Kryžiuočių ordiną, po dešimties metų įtemptos kovos dabar, 1422 m., Lietuva įgyvendino savo svarbiausią teritorinį siekimą — galutinai apgynė Žemaitiją ir Užnemunę, faktiškai baigdama savo ilgaamžę kovą dėl vakarinių žemių. Nors Vytautas ir Lietuvos bajorai ir neatgavo Klaipėdos krašto, neišvadavo visų vakarų lietuvių bei prūsų, tačiau Melno taikos sąlygomis iš esmės jie buvo patenkinti, nes Lietuva buvo išvarginta ilgų karų. Lietuvos geri santykiai su Ordinu leido jai atsidėti santykiams su Lenkija bei su rytinėmis žemėmis. Siekiant įtvirtinti Melno taiką, 1423 m. Kežmarke (Vengrijoje) buvo sudarytas Lietuvos ir Lenkijos susitarimas su imperatoriumi Zigmantu, kuris pripažino Melno taiką, o Lietuva ir Lenkija su­ tiko atšaukti Kaributaitį iš Čekijos ir atsisakė bendradarbiauti su husitais. Lietuvos bajorai norėjo sustiprinti savo įtaką rytų slavų že­ mėse. Nuo seniau Lietuva turėjo gerus santykius su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste. 1408 m. su ja buvo sudaryta taika, 1417 m. vėl patvirtinta. 1425 m., mirus Maskvos didžiajam kuni­ gaikščiui Vasiliui, Vytauto žentui, Maskvos valstybėje kilo gin­ čas dėl sosto, ir Vytauto duktė Sofija, tapusi regente, su savo mažu sūnumi Vasiliumi II Vasiljevičiumi ir didikais 1427 m. at­ vyko į Smolenską ir pasidavė Vytauto globai36. Vytautas stiprino savo pozicijas Pskove, Naugarde ir Okos aukštupio kunigaikštys­ tėse. Trejus metus iš eilės (1426, 1427, 1428) Lietuvos kariai ren­ gė tolimus žygius į rusų žemes. 1426 m. Vytautas žygiavo prieš Pskovą, bet jo nepaėmė, pasitenkino naudingu susitarimu (išsi­ pirkimu). 1427 m. per Smolenską triumfališkai įžengė į vasalines Okos aukštupio sritis. Per tą žygį Vytautui savo ištikimybę pa­ reiškė Riazanės, Pronsko, Odojevo ir kiti kunigaikščiai. 1428 m. Lietuvos feodalai išžygiavo į karą prieš Naugardą. Bet visiško karinio laimėjimo Vytautas čia nepasiekė: Naugardas atsipirko kontribucija. Vytautas ir jo bajorai po Melno taikos išplėtė savo įtaką Krymo totoriams ir dar labiau įsitvirtino užimtose ukrai­ niečių žemėse prie Juodosios jūros (prie Chadžibėjaus— netoli dabartinės Odesos ir kt.). Lenkija taip pat siekė užimti plotus iki Juodosios jūros, ir čia Lietuvos žygiai įsitvirtinti ukrainiečių žemėse susikirto su Lenkijos ponų atkakliomis pastangomis praplėsti savo valdžią (ypač Podolėje ir Volynėje) 37. 35 Plačiau apie Lietuvos santykius su Ordinu žr. B. Dundulis, Lietuvių kova, p. 271 ir kt.; Lietuvių karas su kryžiuočiais, p. 292 ir kt, 33 CEV, p. 779. 37 Ten pat, p! 730—733, 736, 757, 798—801; /. Dlugosz, t. XIII, p. 340— 341, 362—365; К- Базилевич, Внешняя политика русского централизованного' государства, стр. 37 и др.; А. Барбашев,, Витовт, стр. ¡191—199; А. Prochaska,. Dzieje Witolda, p. 238 ir kt.; J. Pfitzner, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vy­ tautas kaip politikas, p. 180 ir kt. 51

'XV a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės teritorija buvo didžiausia per visą Lietuvos istoriją. Ji apėmė plotą nuo Baltijos jūros (prie Palangos) iki Juodosios jūros pakraščių (tarp Dnepro ir Dnestro žiočių). Lietuvos valstybė nebuvo vientisa etniniu, kultūriniu, religiniu ir politiniu atžvilgiu. J. 13 jėjo visa Baltarusija, pagrindinės ukrainiečių žemės — Voly­ nė, Podolė, Kijevas ir kt. (Haličas, arba Lvovo sritis, buvo Len­ kijos valdžioje) bei vakarinis rusų pakraštys (Smolensko, Viazmos, Briansko, Kursko ir kt. sritys). Baltarusių, ukrainiečių ir vakarinės rusų žemės sudarė daug didesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos dalį negu grynai lietuviškos38. Tačiau tarp lietuvių ir kitų gyventojų skaičiaus, atrodo, nebuvo tokios disproporcijos39. Dėl panašių visuomeninių-politinių santykių iš­ sivysčiusi senovės rusų (baltarusių) kalba buvo priimta vartoti kaip administracinių-valstybinių aktų kalba. Lietuvos valdžia mažai kišosi į baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių visuomeninius, ekonominius ir kultūrinius santykius. Po unijos su Lenkija (1385) tikrajai Lietuvai tapus katalikiška šalimi ir lietuvių bajorams katalikams gavus didesnių teisių ir privilegijų (1387, 1413), santykiai tarp lietuvių ir rusų stačiatikių pasidarė painesni ir prieštaringesni. Tiktai katalikams buvo leidžiama da­ lyvauti didžiojo kunigaikščio taryboje ir užimti aukščiausias vals­ tybines tarnybas. Tačiau praktikoje to nebuvo griežtai laikomasi. Daugiausia buvo žiūrima, kad pačioje Lietuvoje aukščiausiose pareigybėse (vaivadų, kaštelionų, maršalkų, kanclerių ir kt.) būtų lietuviai bajorai katalikai. Centrinę valdžią Vytautas stipriai laikė savo rankose, jo taryba turėjo daugiau tik patariamąjį balsą. Nors Vytautui valdant buvo naikinamos kunigaikštystės ir valstybė tapo daug vientisesnė, tačiau jos centralizavimo politika dar nebuvo baigta. Pavienės vietininkų valdomos sritys turėjo daug sava­ rankiškumo, ir nebuvo susikūręs stiprus centrinės valdžios aparatas. Palyginti su Lenkija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės te­ ritorija buvo daugiau negu dvigubai didesnė, bet gyventojų LDK 38 Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, p. 122 ir kt., 141 ir kt.; Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, p. 310 ir kt., 370 ir kt. 39 1501 m. pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pasiųstas į Romą pas popiežių Aleksandrą VI pasiuntinys humanistas Erazmas Ciolekas, apibūdindamas Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, taip pareiškė apie jos gy­ ventojus ir jų kalbą; „[Lietuviai] kalba savo ypatinga kalba. Kadangi rusai užima bemaž pusę Kunigaikštystės, tai daugiau vartojama jų kalba, kuri yra švelni ir lengvesnė; (Linguam propriam observant. Verum quis Rutheni me­ dium fero ducatum incolant, illorum loquela, dum gracilis et facilior sit, utuntur communius)“. 2r. A. Theiner, Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, t. II, Roma, 1861, Nr. 299, p. 278. H. Lovmianskio nuomone (Uwagi, p. 35), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvę daug daugiau ryių slavų valstiečių, bet lietuviai bajorai sudarę apie 60% viso bajorų skaičiaus. J. Jakubovskis (Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas, 1921, p. 11) mano, kad, jei lietuviai XVI a. pradžioje nesudarė gyventojų dau­ gumos, tai bent jau jų buvo tiek, kiek rusų (t. y. baltarusių, ukrainiečių ir ru sų ). 52

turėjo mažiau, nes dideli pietrytinių žemių plotai buvo retai gy­ venami. Turėdama daugiau gyventojų, Lenkija galėjo sutelkti daugiau kariuomenės. Be to, Lenkija buvo gana vientisa nacio­ naliniu ir religiniu atžvilgiu (ukrainietiškas buvo tik Haličas — Lvovo sritis), turėjo senesnį valstybinį gyvenimą ir buvo labiau išsivysčiusios visuomeninės santvarkos šalis. Savo gyvenimo pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vy­ tautas kartu su lietuvių bajorais pagrindinį dėmesį paskyrė san­ tykių su Lenkija sutvarkymui. Tarp Vilniaus ir Krokuvos santy­ kiai pablogėjo po Melno taikos (1422). Kai Vytautas ir Lietuvos bajorai laikėsi su Ordinu taikios politikos, Lenkija nesiliovė su juo kivirčytis. Norint įgyvendinti Melno taiką, reikėjo tiksliai nu­ žymėti ja nustatytas sienas su Ordino valdomis. Tas darbas vyko labai sunkiai: buvo sudarytos atitinkamos komisijos, vyko abiejų pusių valdovų pasitarimai. Didžiausi sunkumai kilo žymint Lie­ tuvos sienas su Ordinu palei Nemuną ir jūrą, t. y. nustatant Klai­ pėdos krašto ribas40. Dėl sienų vyko Jogailos bei Vytauto ir Ordino didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo suvažiavimai Veliuo­ noje (1423), Niešavoje (netoli Torūnės, 1424), Gardine (1425). Lietuvos sienos su Prūsija ir Livonija buvo peržiūrėtos, ir daug­ maž dėl jų susitarta 1425—1427 metais. Sunkiau buvo nustatyti Ordino sienas su Lenkija. Lenkijos santykiai su Ordinu buvo prasti. Melno taika Lenkija mažai ką telaimėjo, nerealizavo savo pagrindinių teritorinių aspiracijų ir dabar siekė atgauti savo vakarines žemes — Pavyslį ir priėjimą prie jūros (Gdansko Pamarį). Lenkija Ordino atžvilgiu laikėsi kovingesnės politikos, nustatinėdama sienas, ginčijosi dėl nedi­ delių plotų ar objektų. Vytautas ir Lietuvos bajorai ginčuose daž­ nai nepalaikė Lenkijos ir greičiau buvo Ordino pusėje. Tai matyti iš ginčo dėl Liubičo malūno. Liubičo malūnas stovėjo Lenkijos ir Prūsijos pasienyje, prie Drevencos upės. Jis, stipriai tortiiikuotas, buvo kartu ir tvirtovė, todėl abiem šalims svarbus strateginis punktas. Vykdydamas Mel­ no taikos sutartį, Ordinas tą malūną sugriovė, bet po kurio laiko vėl panoro jį atstatyti. Ordino magistrui Vytautas pažadėjo gauti dėl to Jogailos sutikimą. Kai Lenkija Gardino suvažiavime 1425 m. gruodžio mėn. viduryje nepriėmė Vytauto siūlymo sutikti su Liu­ bičo malūno atstatymu, jis grasino atiduoti kryžiuočiams kaip kompensaciją Lietuvos žemės plotą. Tas žemės plotas, kaip pa­ aiškėjo, galėjo būti ir Palangos pajūris. Dėl Liubičo, palyginti nedidelio objekto, kilo rimtas konfliktas tarp Jogailos ir Vytauto. Lenkijos pakancleris pareiškė, kad Vytautas, kaip nesavarankiškas ir priklausomas nuo karaliaus ir lenkų, neturįs teisės žemių do­ vanoti41. Vytautas ir jo didikai įsižeidė. Po ilgų ginčų Lenkijos 40 B. Dundulis, Lietuvių kova, p. 288 ir kt. 41 CEV, p. 714, 720—722, 726—728; LUB, t. VII, p. 269; J. Dtugosz, t. XIII, p. 336. 53

didikai, nenorėdami bloginti santykių su Lietuva, 1426 m. gegu­ žės mėn. Lenčicos seime patenkino Vytauto reikalavimą — leido kryžiuočiams atstatyti Liubičo m alūną42. Reikia manyti, kad Vy­ tautas tik grasino atiduoti Ordinui Palangą, o ne iš tikrųjų buvo pasirengęs tai padaryti. Liubičo malūno byla rodė, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos atšalo. Nustatant sienas tarp Lenkijos ir Ordino, dau­ giausia nesutarimų buvo dėl Naujosios Markos ir Drezdenkos sienų. XV a. pradžioje Ordinas gavo už užstatą iš Vengrijos ka­ raliaus Zigmanto Liuksemburgiečio Naująją Marką, kuri, įsiter­ pusi (Vartos žemupyje) tarp Didžiosios Lenkijos ir Vidurinio Pamario, buvo tinkamiausia Ordinui teritorinė jungtis su Vokie­ tijos imperija. Kryžiuočiai taip pat buvo įsigiję prie Naujosios Markos sienos esantį Drezdenkos (Drizeno) miestą, svarbų stra­ teginį punktą. Ordinas teigė, kad Drezdenka yra Naujosios Mar­ kos žemė, o Lenkija su tuo nesutiko. Lietuvos didysis kunigaikš­ tis 1427 m. prašė abi šalis dėl sienų mažmožių nedaryti pavojaus pačiai taikai43. Ordinas pasiūlė Lenkijai imti Vytautą arbitru vi­ sais ginčijamais klausimais. Bet Lenkija nesutiko44. Vytautas savo laiške, rašytame 1428 m. pradžioje Ordino magistrui, dėl tokio Jogailos elgesio pastebėjo: „Mums labai gaila ir kartu labai skau­ du, kad ponas karalius, būdamas mūsų brolis, nenorėjo mums padėti, kad mes byloje būtume nutarę. Ir jūsiškiams mes per jus dėkojame, kad į mus kreiptis norėjo, o karalius nenorėjo“ 45. Vėliau, 1428 m. gegužės 18 d., Jogaila su Ordino magistru Niešavoje susitarė sienų ginčą ties Drezdenka pavesti spręsti Vytautui46. Tačiau šį klausimą supainiojo imperatorius Zigman­ tas, kuris pareiškė savo teises nužymėti sienas. Tad sienų klau­ simas buvo įtrauktas į valdovų suvažiavimo Lucke 1429 m. pro­ g ram ą47. Lucko suvažiavime turėjo būti aptarta svarbiausia to meto — husitų — problema. Be to, dar turėjo būti svarstomas Moldavijos klausimas, dėl kurio seniai ėjo ginčai tarp vengrų ir lenkų. Vokietijos imperatorius, Vengrijos ir Čekijos karalius Zig­ mantas (Sigizmundas) jau anksčiau norėjo susitikti su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu (kuris 1423 m. Kežmarke Zigman­ to ir Jogailos susitikime nedalyvavo), kad su juo susitartų ir, pasinaudojęs jo įtaka, galėtų palankiai išspręsti kai kuriuos Rytų Europos reikalus. Vytautas ir Lietuvos bajorai nuo Melno taikos, kuri baigė jų karus su kryžiuočiais, stengėsi palaikyti gerus san­ tykius su Zigmantu ir juo remtis savo politikoje. 1428 m. Zig42 E. Raczynski, Codex diplomaticus Lithuaniae, Wroctaw, 1845, p. 320— 321; CEV, p. 725—729; I. Diugosz, t. XIII, p. 337—338. 43 CEV, p. 780. 44 Ten pat, p. 789. 45 Ten pat, p. 790. 46 Ten pat, p. 796. 47 Ten pat, p. 797, 805. 54

mantas išreiškė norą susitikti su Vytautu. Nepasitikėdamas Jogaila dėl Moldavijos klausimo sutvarkymo, Zigmantas buvo linkęs su­ sitikti vien su Vytautu. Tačiau Vytautas atsakė, jog daugelio dalykų, kurie jiems abiem svarbūs, negalėtų išspręsti be Lenkijos karaliaus, todėl prašo, kad Lenkijos karalius Jogaila taip pat būtų suvažiavimo dalyvis48. Zigmanto, Jogailos ir Vytauto suva­ žiavimui vieta iš pradžių buvo numatyta Trakai, bet paskui ap­ sistota ties Lucku, esančiu arčiau Vengrijos sienos, iš kur turėjo atvykti Zigmantas. Luckas buvo Lietuvos Didžiajai Kunigaikš­ tystei priklausančios turtingos Volynės svarbiausias miestas su didele mūro pilimi ir katalikų vyskupo rezidencija. Galima ma­ nyti, kad Zigmanto pasiuntiniai aptarė su Vytautu suvažiavimo programą. Suvažiavimą buvo nutarta pradėti 1429 m. sausio 9 d., ir apie tai Zigmantas 1428 m. lapkričio 30 d. laišku pranešė Ordi­ no didžiajam magistrui Rusdorfui nurodydamas, kad būtų naudin­ ga magistrui atsiųsti į tą trijų valdovų suvažiavimą Lucke ir savo įgaliotinius, kad sėkmingai būtų galima svarstyti sienų su Lenkija klausimą (Drezdenkos ir Naujosios Markos) 49. Magistro įgaliotiniai atvyko 50. Lucko suvažiavimas buvo neeilinis valdovų suvažiavimas. Tai buvo garsus įvykis Rytų Europoje. Po imperatoriaus Otono III kelionės į Gnezną 1000 m. iki tol joks Vokietijos imperatorius arba Romos karalius nebuvo atvykęs į Rytų Europos žemes. Tai, kad Vokietijos imperatorius, Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas panorėjo aplankyti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą, pasiekusį savo didžiausią galybę, sukėlė didelį susidomėjimą. Su Jogaila atvyko stipri Lenkijos ponų, aukštų pareigūnų delegacija. Į Lucką atvyko Bizantijos imperatoriaus, Ordino, Danijos pasiuntiniai, popiežiaus legatas, įvairių Vokietijos kunigaikščių pasiuntiniai, nekalbant jau apie Vytautui pavaldžius lietuvių ir rytų slavų kunigaikščius. Zigmantas, kaip paprastai, atvyko pavėlavęs, po dviejų savaičių, 1429 m. sausio 22 d., teisindamasis susitrukdęs dėl daugelio reikalų. Zigmantą ir jo žmoną Barborą lydėjo dau­ giausia vengrų didikai, vadovaujami grafo Stepono Rozgono. Be prabangių pokylių ir pramogų, tiek laukiant imperatoriaus, tiek ir jo sulaukus, vyko diplomatiniai pasitarimai tarp dalyvaujan­ čių valdovų ir ypač tarp jų atstovų51. 48 Ten pat, p. 804—805; plg. J. Dlugosz, t. XIII, p. 360. 49 CEV, p. 805. Iš pradžių suvažiavimui, atrodo, buvo numatyta sausio 6 d. data (Trijų Karalių šventė), žr. J. Dlugosz, t. XIII, p. 360; M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 168. 50 CEV, p. 806. 51 Ten pat, p. 807—808; J. Dlugosz, t. XIII, p. 366—367 (Dlugošas, skirtin­ gai negu kiti šaltiniai, Zigmanto atvykimo datą nurodo sausio 23 d.); LM, p. 113—115; M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 169—170; A. Wiiuk Kojalowicz, Historiae Lituanae, t. II, p. 126 (Lietuvos metraštis, Strijkovskis ir Kojelavi­ čius aprašo labai prabangų Vytauto svečių priėmimą); plg. A. Prochaska, Ostatnie lata Witolda, p. 133 ir kt.; A. Prochaska, Zjazd monarchöw \v Luc­ ku.— Przewodnik Nauk. i Lit., r. II, 1874, p. 288 ir kt.; J. Aschbach, Geschich­ te Kaiser Sigmund’s, t. III, Hamburg, 1845, p. 316 ir kt., 467—468; T. Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. VI, Wilno, 1839, p. 501 ir kt.

Lucko suvažiavime buvo svarstomi kovos su husitais, prie­ monių prieš Moldavijos valdovą, lenkų ir kryžiuočių sienų ir kiti klausimai. Išsamesnio suvažiavimo darbų aprašymo neišliko, to­ dėl žinios apie svarstytus dalykus yra negausios. Dėl tuo metu labai svarbios husitų problemos į Lucką iš Konstantinopolio atvy­ ko specialus popiežiaus legatas dominikonas Andriejus, kuris turėjo suaktyvinti kovą su husitais 52. Tuometinis popiežius Martynas V ti­ kėjosi rimtos Jogailos ir Vytauto pagalbos prieš husitus. Zigman­ tas, priešingai, nenorėjo, kad lenkai kištųsi į Čekijos reikalus, nes bijojo, kad dėl to gali nukentėti jo interesai Čekijoje, o ypač kad Silezija, kurioje buvo išplitęs husitų judėjimas, neatitektų Lenkijos Karalystei. Zigmantas kaltino lenkus husitų rėmimu, siekė, kad lenkams būtų uždrausta vykti j Čekiją, kad iš Čekijos būtų atšaukti Puchala ir kiti husitų vadai (tarp jų buvo ir prieš Vytauto valią ten vėl nuvykęs Žygimantas Kaributaitis). Vytautas ir Lietuvos bajorai, nenorėdami gadinti gerų santykių su imperatoriumi Zigmantu (nes jiems rūpėjo santykiai su Len­ kija ir su rytų žemėmis), palaikė jo reikalavimą atšaukti lenkų karius iš Čekijos karalystės ir jai priklausomos Silezijos53. Vy­ tautas buvo už taikingą husitų problemos išsprendimą. Bet Lucke ji galutinai nebuvo išspręsta ir toliau liko ginčų objektas. Lucko suvažiavime Moldavijos klausimu (kuris buvo tiesio­ ginis pretekstas suvažiavimui sušaukti) Zigmantas, remdamasis 1412 m. Liubovlės susitarimu, reikalavo padalyti šį kraštą tarp Vengrijos ir Lenkijos, kadangi Moldavijos vaivada neteikęs pa­ galbos prieš turkus. Lenkija gynė savo vasalą Moldavijos valdo­ v ą — vaivadą Aleksandrą Gerąjį ir nesutiko su tuo pasiūlymu. Karšti ginčai užvirė dėl Kilijos. Buvo nutarta pasiųsti komisiją ištirti, ar Kilijos miestas Dunojaus žemupyje turi priklausyti Mol­ davijai, ar Valakijos vaivadai, Vengrijos vasalui. Remdamasis tos komisijos duomenimis, klausimą turėjo išspręsti Vytautas. Vy­ tautas, nors ir nebuvo palankus Moldavijos vaivadai, nepasisakė už Moldavijos padalijimą, tačiau, kiek galima spręsti, parėmė Zigmantą, kad Moldavijos vaivada atiduotų Kili j ę Valakijai, tuo tarpu Jogaila siekė, kad Kilija pasiliktų Moldavijos valdžioje54*. Moldavijos klausimo iškėlimas turėjo įtraukti Lenkiją ir Lietuvą į Rytų reikalus, į kovą prieš turkus. Vadinasi, iš dalies dėmesys turėjo būti atitrauktas nuo Vakarų reikalų (husitų, kryžiuočių). Sprendžiant Moldavijos klausimą ir turkų pavojaus problemą, Zigmantas vėl iškėlė planą perkelti dalį Kryžiuočių ordino riterių 52 J. Dlugosz, t. XIII, p. 375 ir kt.; CEV, p. 855. 53 CEV, p. 827—832, 837—838, 860, 872—873, 875—876, 896, 897—898, 899—900, 914. 54 CEV, p. 823, 860, 910; /. Dtugosz, t. XIII, p. 367—368; P. Panaitescu, Legaturile rnoldopolone in secolul XV s problema Chiliei.— „Romanoslavica“, t. III, Bucuresti, 1958, p. 101; A. Prochaska, Dzieje Witolda, p. 249—251, 370; Z. Spieralski, Awantury moldawskie, Warszawa, 1967, p. 24—25. Mol­ davijos valdovas Aleksandras anksčiau buvo vedęs Vytauto seserį Ringailę, bet su ja jau buvo išsiskyręs. ■56

į Dunojaus žiotis. Zigmantas žadėjo pasirūpinti, kad ten butų įkurta pilis, o Ordino kariai gintų Europą nuo turkų55. Lucke buvo sprendžiamas taip pat ir Lenkijos—Ordino sienų ginčas. Zigmantas siūlė, abiejų pusių komisarams nesutarus dėl sienų (Naujosios Markos ir Drezdenkos) iki paskirto laiko, tą klausimą pavesti Vytauto arbitražui. Tačiau su tuo nesutiko Len­ kija, ir tas klausimas taip pat buvo atidėtas56. Be to, Lucko su­ važiavime kalbėta, kad reikia sudaryti bažnytinę uniją ir sušaukti Bažnyčios susirinkimą; svarstytas Danijos—Hanzos konfliktas, prekybos bei muitų ir kiti klausimai. Lucko suvažiavimo rezultatai svarstytais klausimais buvo ne­ dideli. Iš esmės nei husitų, nei Moldavijos, nei sienų, nei kiti klausimai nebuvo išspręsti. Pažymėtina, kad suvažiavime Zig­ mantas rodė pagarbą ir pasitikėjimą Vytautui, laikė ji lygiu su vainikuotais valdovais, siūlė arbitru ginčuose. Visus Lucke svars­ tytus dalykus nustelbė suvažiavimo pabaigoje oficialiai iškilęs Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliaus vainiku klausimas, kuris daugiausia ir išgarsino tą suvažiavimą.

Lietuvos karalystės įkūrimo klausimas (1 4 2 9 -1 4 3 0 ) Lietuvos karalystės įkūrimo klausimas, iškilęs Lucko suvažia­ vime 1429 m., buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto poli­ tikos viršūnė, pradėjusi naują lietuvių ir lenkų santykių etapą ir palikusi stiprų atgarsį vėlesniems laikams. Šaltinių apie šį LDK diplomatijos etapą išliko palyginti nemažai. Yra išlikusi plati Vytauto korespondencija su Jogaila, imperatoriumi Zigmantu ir Ordino didžiuoju magistru. Be to, gana smulkiai Vytauto vainikavimosi sumanymą aprašo kronikininkas J. Dlugošas „Lenkijos istorijoje“. Tačiau ne viskas čia yra aišku ir ištirta. Lietuvos ka­ ralystės kūrimo 1429—1430 m. tema verta išsamesnio nagrinėji­ mo. Tada, kaip niekada iki tol, išryškėjo visas Lietuvos santykių su Lenkija sudėtingumas, kuris jau amžininkų buvo įvairiai su­ prantamas ir aiškinamas. Nuodugniai tai ištyrus, bus galima ge­ riau suprasti to meto Lietuvos valstybinius interesus ir jos po­ litiką— ne tik santykius su Lenkija, bet ir su kitomis valstybėmis. Sumanymas Vytautą vainikuoti karaliaus vainiku buvo nenau­ jas dalykas, ir šis titulas buvo ne naujiena Lietuvos valdovams. Viduramžių Europoje šalies valdovams pavadinti paprastai buvo 56 CEV, p. 807; J. Voigt, Geschichte Preussens, t. VII, Koeni^sberg 1836, p. 534. 56 CEV, p 807, 809, 812, 843. 57

vartojamas karaliaus titulas. Valdovo vainikavimasis karaliausvainiku dažnai buvo susijęs su jo krikštu. Popiežiai teikdavo ka­ raliaus titulą tiems galingesniems pagonių kunigaikščiams, kurie priimdavo krikščionybę. Kartais j karalius pakeldavo ir šv. Ro­ mos imperijos, arba Vokietijos, imperatoriai. Kai kurie valdovai: patys pasiskelbdavo karaliais. Lietuvos didžiajam kunigaikščiuiMindaugui sutikus krikštytis, popiežius pripažino, jį Lietuvos ka­ raliumi (1251), ir jis vainikavosi (1253). Nors Mindaugo įpėdi­ niai liko pagonimis, jie dažnai buvo vadinami karaliais ir patystą titulą pavartodavo santykiuose su Vakarais (Gediminas, Algir­ das ir kt.). Buvo vartojamas ir didžiojo kunigaikščio titulas. XIV a. karaliaus vainiko klausimas kildavo kartu su Lietuvos krikšto klausimu. Gedimino derybos su popiežiaus kurija dėl. krikšto 1324 m. buvo kartu derybos ir dėl karaliaus vainiko L Panašiai buvo ir Algirdo bei Kęstučio valdymo metais. Kadangi jie labai sutarė. Vakaruose nebuvo aiškiai žinoma, kurio iš jų padėtis valstybėje yra aukštesnė. Su Vakarais daugiausia ryšių turėjo Kęstutis. Kai Lenkijos karalius Kazimieras pranešė popie­ žiui, kad Kęstutis sutinka krikštytis, popiežius 1349 m. žadėjo Kęstučiui karaliaus vainiką12’. Vengrijos karalius Liudvikas 1351 m. taip pat žadėjo Kęstučiui išrūpinti iš popiežiaus Lietuvos kara­ liaus vainiką, jei jis priimtų krikštą iš Vengrijos3. 1358 m. Če­ kijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV pasitarimai su Lietuvos valdovais Algirdu ir Kęstučiu, aišku, taip pat būtų vedę j karalystės įkūrimą4. Tačiau visi šie sumanymai nedavė rezultatų 5. Kai Lietuva sudarė uniją su Lenkija ir priėmė krikščionybę (1385—1387), Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo paskelbta karalyste, o jos tuometinis valdovas Jogaila gavo Lenkijos kara­ liaus titulą. Lenkija visai nebuvo suinteresuota pabrėžti Lietuvos atskirumą ar savarankiškumą ir pasisakyti už jos valdovo vaini­ kavimą. Nuo dabar Lietuvos karaliaus titulo klausimas Lietuvos visuomenėje iškyla kaip šalies suverenumo ir nepriklausomybės simbolis, kaip siekimas pakeisti nelygiateisius ryšius su Lenkija ar net visiškai juos panaikinti. Viduramžių valdovų hierarchijoje 1 LUB, t. II, Nr. 703, p. 171 ir kt.; A. Theiner, Vetera monumentą Poloniae et Lithuaniae, t. I, Nr. 290—300, p. 190 ir kt. 2 A. Theiner, Vetera monumentą, t. I, Nr. 693, p. 525—527. 3 „Kwartalnik historyczny“, t. III, 1889, p. 207—209 (Dubnico kronika); A. Kučinskas, Kęstutis, Kaunas, 1938, p. 105, 124 (naujas fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1988). 4 SRP, t. II, p. 79—80. B Apie Lietuvos valdovo titulą žr. plačiau J. Adamus, O tytnle panującego i panstwa Litewskiego parę spostrzežen.— Kwartalnik histo­ ryczny“, r. 44, zesz. i (1930); Jogaila, Kaunas, 1935, p. 225—230. P a­ stebėsime, kad 1390 m. Ordino magistras siuntė Bavarijos kunigaikščiui Frid­ rikui dovanų pagonišką kepurę ir pagonišką vainiką iš Lietuvos (.. . zo sende w ir... eyne heidnische crone... ouch eynen heidnischen hut di sint us litlowen körnen). Zr. J. Voigt, Codex dipl. Prussicus, t. IV, p. 113. Tai galėjo būti ne tik valdovo, bet ir žynio valdžios ženklas. 58

kunigaikščių padėtis buvo žemesnė negu karalių. XV a. Euro­ poje buvo naikinamos kunigaikštystės ir grafystės, kūrėsi na­ cionalinės centralizuotos karalystės. Ginant savo nacionalinį ir valstybinį atskirumą bei suverenumą, tinkamiausia buvo sukurti Lietuvos karalystę. Po 1385 m. unijos susidūrę su lenkų ponų tarybos okupaciniais siekimais ir ginklu apgynę savo valstybės egzistenciją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir ba­ jorai puoselėjo mintį paskelbti Lietuvą karalyste, t. y. visiškai lygia su Lenkija, o jos valdovą Vytautą — karaliumi, t. y. lygiu su Jogaila. Šiuo atžvilgiu labai būdingas mūsų jau minėtas fak­ tas — 1398 m. Salyne, Vytautui sudarant taikos sutartį su Or­ dino didžiuoju magistru, LDK kunigaikščiai ir bajorai paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi6. Tuo norėta parodyti, kad Vytau­ tas yra šalies valdovas, o ne pavaldus Jogailai ir Lenkijai. Pastangos 1398 m. įkurti Lietuvos karalystę, kaip žinome, iiko neįgyvendintos. Tačiau siekimas pertvarkyti savo santykius su Lenkijos Karalyste Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje te­ begyvavo. Lenkijos ponų nesiskaitymas su Lietuvos savarankiš­ kumu ir toliau kėlė nepasitenkinimą šalyje. Apie tai gerai žino­ jo ir užsienio valstybės, kurioms Lietuvos ir Lenkijos unija buvo nepageidaujamas dalykas, varžąs jų veiksmus Rytų Europoje. To­ dėl kai kurių valstybių valdovai, pirmiausia Vokietijos imperato­ rius, kuris tada buvo ir Vengrijos bei Čekijos karalius, ir Ordino didysis magistras, norėjo pasinaudoti Lietuvos siekimais. Po unijos su Lietuva sustiprėjusi Lenkija neleido Vengrijai plėsti valdų į šiaurę nuo Karpatų, naikino Ordino galybę, o vėliau, husitų judėjimui įsigalėjus, net grasino išstumti imperatorių Zigmantą iš Čekijos ir atplėšti nuo jos Sileziją. Ordinas, matydamas nebe­ galėsiąs užvaldyti Lietuvos, taip pat rėmė jos siekimą pasiskelb­ ti karalyste. 1410 m. pavasarį (balandžio mėnesį) imperatorius Zigmantas, susitikęs su Vytautu Kežmarke (Vengrijoje, dab. Slovakijoje), slaptai pasiūlė jam karaliaus vainiką ir žadėjo pa­ ramą prieš Lenkiją, jei ji su tuo nesutiktų. Tas pasiūlymas bu­ vo padarytas atsinaujinant karui su Ordinu. Vytautui labiau rūpėjo nugalėti kryžiuočius negu gauti karaliaus titulą, ir todėl šituo momentu jis atsisakė ardyti sąjungą su Lenkija ir apie tai pats painformavo Jogailą78. 1412 m. kovo mėn. Vytautas vėl buvo pas Zigmantą Liubovlėjes. Nėra žinių, ar imperatorius to pasimatymo su Vytau­ tu nebandė vėl panaudoti Lietuvai atitraukti nuo Lenkijos, bet taip galėjo būti. Ordinas taip pat veikė ta kryptimi. 1412 m. ge­ gužės mėn. Ordino didysis magistras rašė Rygos arkivysku­ pui ir Ordino maršalui, kad jie stengtųsi išskirti Lietuvą ir Len6 SRP, t. III, p. 224. Apie tai plačiau ir. ankstesniame skyriuje. 7 J. Dlugosz, t. XII, p. 589, t. XIII, p. 7- CEV, p. 837 8 CEXV, t II, Nr. 48. 59

k iją 9. 1416 m. Lenkijos skunde prieš kryžiuočius Konstanco Baž­ nyčios susirinkimui, be kitų kaltinimų, sakoma, kad Ordinas daž­ nai traukdavęs Lietuvos kunigaikščius j savo pusę žadėdamas jiems karaliaus vainikų 101. Bet kol nebuvo likviduotos Ordino pretenzijos j Žemaitiją, Vytautas dėl to nieko nesprendė. Lietuvai baigus teritorinį ginčą su Ordinu 1422 m. Melno taika, Rytų Eįuropos tarpvalstybiniuose santykiuose susidarė nauja situacija. Lietuvos bajorų supratimu, buvo iš esmės įgy­ vendintas vienas pagrindinių unijos su Lenkija tikslų — nebe­ liko didžiojo kryžiuočių pavojaus. Lietuva gyveno faktiškai sa­ varankišką gyvenimą, ji sparčiai kilo ekonomiškai ir konsoli­ davosi politiškai. Karai su kryžiuočiais, nacionalinis čekų hu­ sitų judėjimas taip pat stiprino lietuvių valstybinę savimonę u. Lietuvai susidarė kur kas palankesnės sąlygos pertvarkyti savo santykius su Lenkija, likviduoti jos siekimą traktuoti Lietuvą kaip priklausomą valstybę. Sena mintis sukurti Lietuvos karalystę ir vainikuoti Vytau­ tą, kaip minėta, visiškai konkrečiai buvo iškelta 1429 m. Lucke. Si idėja ir po Lucko suvažiavimo liks ilgų ginčų objektas (1429—1430). Kaip Vytautui buvo pasiūlyta vainikuotis, jis pats rašė savo laiške Jogailai maždaug po trijų savaičių (1429 m. vasario 17d.) 12. Imperatorius Zigmantas, apsilankęs pas Vytautą ir ra­ dęs kambaryje, be Vytauto, jo sekretorių Mikalojų Sepenskį, pasiūlęs Vytautui priimti karaliaus vainiką. Vytautas į tą Zig­ manto pasiūlymą, apie kurį jis sakosi nieko anksčiau nežinojęs ir negalvojęs, atsakęs, kad turįs pasitarti su Lenkijos karaliu­ mi. Zigmantas pareiškęs, kad jis dėl to pats pasikalbėsiąs su karaliumi Jogaila 13. Kitą dieną anksti rytą, kaip paprastai, Vy­ tautas vykęs pas Jogailą ir sutikęs Zigmantą, kuris pareiškęs, 9 CEV, p. 231; plg. LUB, i. IV, Nr. 1905. 10 CEV, p. 1008. 11 B. Dundulis, Lietuvių kova, p. 71—72, 86—89, 236 ir kt 12 CEV, p. 816—817; LIS, t. I, p. 73—74. 13 Iš Zigmanto laiško Jogailai (CEV, p. 811—8121 ir iš Dlugošo apra­ šymo (t. XIII, p. 369—370) sužinome, kad tą pačią dieną vėlai vakare Jo­ gailai atėjus pas Zigmantą, šis ėmęs girti Vytautą, šio suvažiavimo šeiminin­ ką. iškėlęs jo nuopelnus platinant krikščionybę ir pasiūlęs ji sulyginti su kitais krikščionimis valdovais vainikuojant karaliaus vainiku. Tuo vainiku: būsianti pagerbta ir jų bendra tėvynė Lietuva. Jogaila su tuo Zigmanto pa­ siūlymu sutikęs. Be Vytauto bei Zigmanto laiškų ir Dlugošo kronikos, pa­ našią žinių apie Lucko įvykius randame ir Vroclavo miesto pasiuntinio H. Steinkeltrio pranešime iš Krokuvos 1429 m. vasario 8 d. (žr. F. Palacky, Urkundliche Beitrage zur Geschichte dės Hussitenkrieges, t. II, Praha, 1873, Nr. 569, p. 16; A. Mosbach, Przyczynki do dziejow Polskį z archrwum miasta Wroclawa, Poznan, 1860, p. 92). Lietuvos metraštis — Bychovco kronika (XVI a.) taip pat nurodo, kad Lucke imperatorius Zigmantas pasiūlė Vytautui vainikuotis karaliaus vainiku (LM, p. 114: „Didysis kunigaikšti Vytautai! Matau — tu kunigaikštis turtingas ir didis, ir, be to. naujas krikščionis. Dera tau būti mūsų krikščionių karalių broliu, vainikuotu karaliumi“). 60

kad naktį pas jį buvęs Lenkijos karalius, su kuriuo pasitarę minėtu klausimu. Jogaila jam pritaręs. Zigmantas Vytautą pa­ kvietęs eiti pas Jogailą. Kai visi nuvykę pas Jogailą, Zigmantas pradėjęs kalbėti apie vakarykštį reikalą. Jogaila atsakęs, kad su tuo sutinkąs ir džiaugiąsis. Vytautas pasakęs lietuviškai (tur­ būt, kad nesuprastų Zigmantas), kad karalius neskubėtų, nes pirma dėl to reikią pasitarti su savo prelatais ir ponais, o jis tą pat padarysiąs su savaisiais. Į tai Jogaila antrą kartą atsakęs (vėl rusiškai, kad suprastų Zigmantas), kad jis pritariąs ir esąs labai patenkintas. Jogailai pasitarus su savo prelatais ir ponais, Lenkijos ponų tarybos nariai pasikvietė j savo posėdį Vytautą ir jo tarybos narius. Posėdyje pats Jogaila nedalyvavo. Lenkijos ponai ėmė griežtai reikalauti, kad Vytautas nesivainikuotų; tai matydami, Lietuvos kunigaikščiai ir ponai ėmė su jais ginčytis, bet Vytau­ tas nusijuokęs liepė tylėti. Vytautas nuėjęs pas Jogailą papa­ sakojo, kad jo tarėjai priešinasi tam reikalui ir karštai padėkojo Jogailai už jo sutikimą, nes pats savo iniciatyva to niekada ne­ manęs daryti. Lenkijos ponai laikė Jogailą apsupę ir stengėsi nutraukti tolesnius pasitarimus su Zigmantu. Rytojaus dieną jie visi iš Lucko išvažiavo. Zigmantas, dar kiek pabuvęs pas Vytautą Luc­ ke, sausio 29 d. išvyko per Lenkiją į Vengriją I4. Taip baigėsi Lucko suvažiavimas ir tokios esminės žinios apie suvažiavimo pabaigoje iškilusį Vytauto vainikavimo klausimą. Vainikavimo sumanymo genezė ne visai aiški. Remiantis išlikusiais minėtais šaltiniais (Vytauto ir Zigmanto laiškais Jo­ gailai, Dlugošo kronika, Vroclavo miesto atstovo pranešimu), reikia manyti, kad Lucko suvažiavime tą sumanymą oficialiai iš­ kėlė imperatorius. Vytautas, siekdamas pabrėžti savo loja­ lumą Jogailai ir Lenkijai, minėtame laiške Jogailai rašė, kad jis iš anksto apie Zigmanto pasiūlymą nieko nežinojęs ir neke­ tinęs vainikuotis. Sj Vytauto pareiškimą reikia suprasti sąlygiš­ kai, t. y. kad jis dėl to nesitarė su Zigmantu. Kad jis apskritai nebūtų galvojęs apie karaliaus vainiką, sunku patikėti, turint galvoje ankstesnius vainikavimo sumanymus. Jei pats Vytautas Lucke dėl to ir nesitarė su Zigmantu, tai tatai galėjo atlikti au­ kštieji Lietuvos pareigūnai su Zigmanto palydovais ir apie tai 14 M. Strijkovskis (Kronika, t. II, p. 170) nurodo, kad iš Lucko išvykstantį Zigmantą Vytautas gausiai apdovanojęs. Tarp kitų dovanų buvęs auksu ir brangakmeniais apsagstytas Gedimino nudobto Vilniaus pilies kalne tauro ragas. Bychovco kronika Vilniaus kalną vadina Tauro kalnu, Taurakalniu (LM, p. 71, 74, 98, 117).

61

1

painformuoti Vytautę. Leidžiant tą klausimą iškelti imperatoriui Zigmantui, turėjo būti pabrėžtas jo orumas 15. Vainikuoti savo didįjį kunigaikštį karaliaus vainiku buvo se­ nas Lietuvos visuomenės siekimas. Apie šiuos Lietuvos viršūnių planus galėjo sužinoti ir Jogaila, kuris 1428 m. pabaigoje buvo Lietuvoje, o gal dėl to Vytautas ar Lietuvos didikai su juo net ir tarėsi. Kaip jau esame minėję, Jogaila savais dinastiniais su­ metimais tam neprieštaravo. Kad Vytauto vainikavimuisi galėjo būti ruoštasi, galima spręsti ir iš neaiškios užuominos Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje), sudarytame XVI amžiuje. Jame jaučiamas Lietuvos visuomenės nepasitenkinimas Lenkijos ponų politika ir pastan­ gos pateisinti Jogailą. Metraštis net priskiria Jogailai Vytauto vainikavimo mintį, iškeltą dar prieš Lucko suvažiavimą. Kara­ lius Jogaila, būdamas pas Vytautą Vilniuje, kalbėjęs savo bro­ liui didžiajam kunigaikščiui Vytautui: „aš tau patariu siųsti pasiuntinius pas imperatorių rūpintis karaliaus vainiko, o aš tave imperatoriui ir popiežiui noriai užtarsiu“ I6. Tačau nebūtinai vainikavimo sumanymas galėjo būti Jogailos iškeltas. Greičiau­ siai Jogaila tik pritarė Lietuvos valdančiųjų sluoksnių planams. Metraštininkui atrodė garbingiau patį sumanymą priskirti Jo­ gailai 17. Tame Lietuvos metraštyje Vytauto vainikavimasis norėta su­ sieti su popiežiaus leidimu. Jame rašoma, kad Vytautas su Jogai­ la Lucke prašę Zigmantą pasiųsti pasiuntinius pas popiežių dėl 15 J. Pficneris knygoje apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą (vok. leid. p. 125, lietuv.— p. 224) mano, kad Vytauto vainikavimo klausimą iškėlė Zigmanto pasiuntiniai, atvykę pas Vytautą susitarti dėl suvažiavimo Lucke,, ir, tik taip pasirengus, klausimas buvo oficialiai iškeltas per suvažiavimą. J. Piic­ neris tą neaiškų raštą, kurį A. Prochaska Vytauto susirašinėjimu rinkinyje (CEV, Nr. 1340, p. S09—840) įdėjo kaip Ordino pasiuntinių Lucke pranešimo metmenis, laiko instrukcija Ordino atstovams, vykstantiems į Lucką. Joje vie­ name punkte kalbama apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimą (von der cronunge dės grosfursten), vadinasi, Ordinas jau žinojo, kad Lucke tas klausimas bus iškeltas. (Pastebėtina, kad tos Pficnerio knygos vietos lietuviš­ kas vertimas netikslus.) J. Foigtas (Gesch. Pr., t. VII, p. 534) tą raštą net palaikė ištrauka iš Zigmanto laiško. 16 LM, p. 113. 17 L. Koliankovskis (Dzieje vvielkiego księshva Litewskiego za Jagiellonow, t. I, P- 150—155; O litevvskę koronę.— „I\wa.rtalnik historyczny“, t. 40, 1926, p. 386 ir kt.) įrodinėja, kad mintis suteikti Vytautui vainiką buvusi Jogailos. Jogaila to siekęs dinastinių planų sumetimais— savo tėviškę Lie­ tuvą norėjęs paversti karalyste, kad atitrauktų nuo Lenkijos ponų globos. Sitam savo samprotavimui autorius sugestiją paėmė iš Dlugošo užuominų apie Jogailos dinastinius rūpesčius ir Lietuvos metraščio minėtos žinios. Ta­ čiau L. Koliankovskis nužengė per toli aiškindamas Vytauto vainikavimo planą kaip Jogailos sumanymą, o Vytautą padarydamas dinastinių planų sie­ kiančio Jogailos įrankiu. 62

vainikavimosi, ir tokie pasiuntiniai buvę pasiųsti1S. Tačiau ki­ tuose šaltiniuose apie tai žinių nėra 189. Zigmantas turėjo įvairių ginčų su savo artimiausia kaimyne Lenkija ir norėjo sustabdyti jos jėgos augimą bei vis didėjančią įtaką Rytų ir Vidurio Europoje, Čekijos ir Vengrijos reikaluose. Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių pablogėjimas, be to, kilę nesutarimai Lenkijos viduje pirmiausia, kaip minėta, būtų sukliudę Lenkijai veikti husitinėje Čekijoje. Todėl Zigmantas aiškiai rėmė Vytauto vainikavimąsi karaliaus vainiku, tuo labiau, kad tai buvo senas, atitinkąs to laiko tradicijas ir Lietuvos vals­ tybės interesus siekimas, kilęs lietuvių ir iš dalies rusų bajorų tarpe. Sumanymui vainikuoti Vytautą griežtai pasipriešino Lenkijos ponų dauguma. J Lucką atvykę su Jogaila Lenkijos tarybos nariai — aukštieji pareigūnai ir vyskupai — tą sumanymą sutiko labai nepalankiai, ir dėl to kilo didis ginčas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Apie tai daugiausia žinių turime iš Vytauto ir Jogai­ los laiškų bei iš J. Dlugošo kronikos. Tačiau J. Dlugošas Lucko suvažiavimą ir visą Vytauto vainikavimo istoriją aprašo labai šališkai, painiai, daug ką pakeisdamas20. Jis perdėtai vertina Lenkijos politiką Krokuvos vyskupą Zbignevą Olesnickį kaip Lenkijos išgelbėtoją, kuris išsaugojo jai labai brangų dalyką — uniją. Lenkijos politiką faktiškai formavo ponų taryba, kurios įkvėpėjas pirmiausia buvo vyskupas Olesnickis. Olesnickis iš pat pradžių labai nepalankiai žiūrėjo į Vytauto vainikavimą, buvo kelis kartus dėl to atvykęs į Lietuvą. J. Dlugošo kroniko­ je yra Olesnickio kalba, pasakyta Lucke Lenkijos ponų tary­ bos posėdyje, kilus Vytauto vainikavimo minčiai21. Čia reika­ laujama laikytis Krėvos unijos, kuri įjungusi (inkorporavusi) 18 LM, p. 115. 19 Mintis, kad Vytautą vainikuotų popiežius, turėjo nepatikti Rusios bajorams, kurie apskritai pačiam vainikavimui buvo palankūs. Pasakytina, kad tame XVI a. Lietuvos metraštyje yra netikslumų aprašant Lucko suvažiavimą. XVI a. Lietuvos bajorams buvo nemalonus dalykas, kad jie 1413 m. Horod­ lėje priėmė lenkų herbus. Norėdamas tai pateisinti, metraštininkas herbų pri­ ėmimą sieja su Vytauto vainikavimu ir sako, kad anų laikų Lietuvos didikai tai padarę prieš savo norą. imperatoriaus Zigmanto ir Vytauto įkalbėti. Vy­ tautas manęs, kad taip gausiąs sau karaliaus vainiką, ir juos įtikinėjęs, kad, kai tiktai gausiąs vainiką, jie galėsią lenkų herbų atsisakyti ir grįžti prie savo senųjų herbų, kuriuos turėję kaip' senosios Romos bajorai, o tuo tarpu lenkų didikai buvę prasti žmonės ir gavę savo herbus iš čekų (LM, p. 116). Lie­ tuvos metraštis Lucko suvažiavimą vaizduoja kaip bandymą sutaikyti lie­ tuvius su lenkais, kai tuo tarpu Dlugošas ir Strijkovskis pabrėžia imperatoriaus Zigmanto siekimą Lietuvą atskirti nuo Lenkijos. 20 Plg. Rozbior krytyczny Annalium Poloniae Jana Dlugosza, t. I, Wroc­ law, 1961, p. 236, 238; A. 'Sarnes, Witold und Polen in den Jahren 1427— 1430, Koenigsberg, 1893, p. 197 ir kt. 21 /. Dlugosz, t. XIII, p. 371—372. Dlugošo žinia, kad Vytautas pa­ siuntęs save sekretorių Mikalojų Sepenskį pas Lenkijos ponus Lucke su pra­ nešimu, jog sutinkąs vainikuotis, yra, atrodo, išgalvota, siekiant parodyti, jog Vytautas mažai paisė lenkų ponų. 63

1 Lietuvą ir rusų žemes į Lenkijos Karalystę. Imperatoriaus Zig­ manto projektas esą siekiąs suardyti unijos ryšius ir sukelti tarp šalių karą. Vytauto pragaištingas sumanymas „bjauriai sudraskytų Lenkijos kūną“, jai padarytų „baisiausią žaizdą“. Anot jo, Lietuva prieš uniją buvusi visai sunaikinta; ją Lenkija apgynusi, išsaugojusi nuo suirimo ir katalikų tikėjimo įvedimu ją iškėlusi, suteikusi galybės ir daug turtų. Olesnickis kvietęs Vytautą sutramdyti norą save išaukštinti, nugalėti ambicijos silpnybę ir taip išsaugoti savo garbę ir uniją. Tiek iš šios Olesnickio kalbos, tiek ir iš kitų Dlugošo kroni­ kos vietų 22 matome, kad Lenkijos ponai žiūrėjo į Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės žemes kaip unija visam laikui prie Len­ kijos prijungtas teritorijas, kurias siekė tvirtai užvaldyti ir pa­ versti paprastomis Lenkijos provincijomis, kaip jau buvo užval­ dę Haličo Rusią (dab. Lvovo sritį ir gretimas žemes). Unija — lenkų bajorų ekspansijos priemonė į Lietuvą ir rytų slavų žemes (Podolę ir Volynę). Į Vytautą jie žiūrėjo kaip į savo vasalą, tu­ rintį tarnauti Lenkijai. Kiekvieną Vytauto ir jo bajorų žingsnį stiprinti Lietuvos savarankiškumą, įkurti Lietuvos karalystę jie laikė Lenkijos „teisių“ pažeidimu. J. Dlugošas Vytauto vainikavimosi sumanymą traktuoja kaip imperatoriaus Zigmanto intri­ gą sukiršinti Vytautą su Jogaila ir atplėšti Lietuvą nuo Lenki­ jos, o iš Vytauto pusės — kaip asmenišką interesą, nes jis, tuš­ tybės ir ambicijos apimtas, būtinai norėjęs užsidėti karaliaus vainiką 23. Dlugošas į šį klausimą žiūrėjo iš reakcingiausių Lenkijos sluoksnių pozicijų, visai neatsižvelgė į Lietuvos valstybės intere­ sus. Jo koncepcijos daugiau ar mažiau laikėsi ir vėlesni lenkų istorikai, tyrinėję Lucko suvažiavimą ir jame svarstytus klausi­ mus (A. Prochaska, O. Haleckis, A. Levickis, L. Koliankovskis ir kt.). Išvykę iš Lucko, Lenkijos ponai ryžtingai veikė ir toliau. Pir­ miausia jie siekė atšaukti Jogailos sutikimą vainikuoti Vytau­ tą. Vos tik grįžęs į Lenkiją, Jogaila buvo priverstas pasiduoti daugumos ponų valiai. Karaliaus vardu pakancleris Vladislavas Oporovskis suredagavo laišką imperatoriui Zigmantui24. Tas Jogailos laiškas pareiškimas tuojau buvo pasiųstas Zigmantui. Imperatorių jis pavijo Lancute. Jogaila rašė, kad, pasitaręs su savo tarybos nariais, atšaukiąs savo sutikimą dėl Vytauto vai­ nikavimo. Nors tas Zigmanto pasiūlymas jam ir labai patikęs (multum placuit), bet vainikavimas esą nieko gero nežada ir gali būti nesantaikos ir vaidų tarp Lenkijos ir Lietuvos priežas­ tis. Po vainikuoto Vytauto mirties išpuikę Lietuvos ponai ir ba­ jorai galį išdrįsti (assumere audacium) išsirinkti naują karalių 22 J. Dlugosz, t. XIII, p. 368—375 ir kt. 23 Ten pat, p. 373; plg. p. 380. 24 CEV, p. 810—811. 64

savarankiškai, nesitardami su Lenkijos Karalystės ponais; o tai būtų priešinga esamiems susitarimams, kad nei Lietuva, nei Lenkija negali rinktis valdovo be antros šalies sutikimo. Be to, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas valdąs iki gyvos galvos kai kurias jo (Jogailos) pavestas tėvonines žemes, kurių Vytau­ to vainikavimosi atveju karalius ir Lenkijos Karalystė galėtų netekti. Jogaila prašo imperatorių, kad remiantis esančiomis su­ tartimis nebūtų padaryta tokio skandalo, t. y. prašo atsisakyti Vytautą vainikuoti. Imperatorius Zigmantas, gavęs šj Jogailos laišką, jo nuorašą tuoj pasiuntė Vytautui. Zigmanto laiškas su Jogailos laiško nuo­ rašu pasiekė grįžtantį iš Lucko Vytautą Eišiškėse. Jogailos laiš­ ko nuorašą Vytautas liepė perskaityti Lietuvos tarybos nariams, atvykusiems jo pasitikti į Eišiškes. Laišku Vytautas ir jo bajo­ rai labai pasipiktino. Vytautas tuoj pat parašė Zigmantui ir Jo­ gailai. 1429 m. vasario 13 d. laiške, rašytame iš Eišiškių impe­ ratoriui Zigmantui25, Vytautas skundžiasi, kad Jogaila atsisako savo žodžio. Karalius žodžiais negali švaistytis. Lenkijos ka­ ralius pažeminęs jį ir jo šalį. Nors Lenkijos karaliaus teigime, kad Lietuva negali rinkti sau valdovo be Lenkijos ponų žinios, ir yra tiesos, bet tai šiuo metu neturi jokios prasmės, nes jis, Vytautas, išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, dar gyvenąs ir val­ dąs Lietuvą. Vytautas dėkoja už Jogailos laiško nuorašo atsiun­ timą ir apgailestauja, kad Jogaila kreipėsi ne tiesiog į jį, o j imperatorių. Vytautas niekad nesiekęs žalos Lenkijai, tuo tarpu jo brolis, Lenkijos karalius, dažnai jam prieštaravęs ir padaręs skriaudų, niekada nerodęs prideramos pagarbos jo padėčiai. Bet tai Vytautas visada kantriai pakėlęs, nenorėdamas kelti nesan­ taikos ir nesutarimų. Tokiais reikalais niekada nesikreipęs į im­ peratorių, o dabar tai darąs, nes Lenkijos karalius savo raštu užgavęs ne vien jį, bet taip pat ir jo žemių kunigaikščius bei bajorus, „kuriuos jis norėjo padaryti nelaisvus, paversti savo sosto vasalais, kas jiems taip sunku pakelti kaip žmonėms, kurie visada buvo laisvi, nebuvo jokios šalies vasalai“. Po keleto dienų (vasario 17 d.) Vytautas iš Trakų parašė ilgesnį laišką Jogailai26. Siame savo laiške jis primena, kaip Lucko suvažiavime iškilo vainikavimo klausimas. Priekaištauda­ mas Jogailai, Vytautas stebisi, kad jis atsisakė to, kas buvo su­ tarta Lucke, imperatoriui dalyvaujant. Jogailos žodžiai labai žemina, padaro lyg nelaisvus „mus, mūsų žemes ir mūsų Lietu­ vos didikus, kurie save aukštai vertina, dėl to jie nemažai susi­ jaudino“. Vytautas primena, jog nereikėjo dėl to kreiptis į im­ peratorių, o geriau pirmiausia tuos klausimus aptarti abiejų ša­ lių didikų susirinkime, nežeminant Lietuvos kunigaikščių ir bajorų. Dėl esančių susitarimų, kurie kalba apie bendrą lietuvių ir len25 Ten pat, p. 814—815. 26 Ten pat, p. 816—817; LIS, t. I, p. 73—74. 5. U žsak. Nr. 4648.

65

kų naujo valdovo rinkimą Vytauto ar Jogailos mirties atveju, tai jie nesą kliūtis, nes, kol jis esąs gyvas, Lenkijos ponams nėra reikalo rinkti valdovo, o ir po jo mirties tos sutartys nieko nenulems. Taigi vainikavimas neprieštarautų toms sutartims ir po jo mirties, nes jis jau išrinktas didžiuoju kunigaikščiu ir turi tvirtą valdžią valstybėje. Toliau Vytautas teigia, jog, jei būtų norėjęs ir galutinai nutaręs vainikuotis, tai nebūtų paisęs Jo­ gailos patarėjų. Baigdamas Vytautas apgailestauja, kad laiške drįstama nurodyti, jog jo vainikavimosi atveju Lietuvos bajo­ rai išpuikę galėtų išdrįsti po jo mirties išsirinkti valdovą savo nuožiūra. Tuo žeminama bajorų padėtis ir nepripažįstama jiems lygi garbė su Lenkijos ponais, taip pat žeminąs Vytautą tvir­ tinimas, kad, jis valdo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tiktai iki gyvenimo pabaigos. Laiškuose Zigmantui ir Jogailai Vytautas išreiškė ne tik savo, bet ir visos Lietuvos visuomenės nuomonę. Veikiamas savo vals­ tybės lietuvių ir iš dalies rusų bajorų (kurie gausiai dalyvavo Lucko suvažiavime ir tolesniuose įvykiuose) ryžtingo pasiprie­ šinimo lenkų ponų kėslams ir išreikšdamas ne tik savo, bet ir jų nusistatymą27, Vytautas tuose laiškuose tvirtai stojo prieš Lenkijos didžiavalstybinę politiką Lietuvos atžvilgiu, gynė Lie­ tuvos valstybingumą bei suverenumą. Vytautas šiuo atveju reiš­ kė visos Lietuvos laisvo ir nepriklausomo gyvenimo _siekimą, o ne tenkino kokią asmeninę ambiciją ar kieno nors primestą pro­ jektą. Vytautas ne kartą priekaištavo Jogailai, kad jis visai pate­ kęs į savo patarėjų įtaką. Vytautas ypač nemėgo pakanclerio Vladislavo Oporovskio ir vadinamųjų šafrancų (kanclerio Jano Safranco, Kujavijos vyskupo, šalininkų), kurie darė visa, kas buvo priešiška tuometinei Lietuvos politikai, ir pyko ant Jo­ gailos, kad jis nesistengiąs jais atsikratyti28. Didelis Lietuvos savarankiškumo priešas buvo ir minėtas Zbignevas Olesnickis. Jogaila, teisindamasis Vytautui, rašė, kad jo laišką Zigmantui, atšaukiantį duotą Lucke sutikimą Vytautui vainikuotis, Jogailos vardu parašęs Oporovskis ir jis neatitinkąs karaliaus norų29. Ta­ 27 Lietuvos bajorų poveikis Vytautui matomas ne tik iš tų jo laiškų (CEV, p. 815, 817; plg. p. 837). Apie tai užsimena ir J. Dlugošas (t. XIII, p. 380 ir kt.), ir Lenkija savo apeliacijoje į popiežių (CEXV, t. II, Nr. 179, p. 239). Toje apeliacijoje tiesiog sakoma, kad Lietuvos didikai ir bajorai rei­ kalauja iš Zigmanto, kad jis įkurtų Lietuvos karalystę ir vainikuotų Vytau­ tą (Nichilominus prefati dominus dux Allexander alias Withowdus necnorr. prelati, principes barones, bajori et nobiles terre Lithvanie etc... institenmt ac instituant... regnutn erigeret et dictum dominum Allexandrum alias Viioldum in regem crearet et decerneret coronari). 28 CEV, p. 817, 827—830, 838, 841, 844, 867. Safrancai (Safranco šali­ ninkai) buvo ypač dideli Zigmanto Liuksemburgiečio priešai ir draugiški hu­ sitams. Jie buvo ir prieš Vytauto vainikavimąsi, bet atvirai nereikalavo Lie­ tuvos inkorporacijos; žr. E. Maleczynska, Spoleczenstwo polskie, p. 124—125. 29 CEV, p. 867. 66

čiau ir po to teisinimosi ginčas nenutrūko. Vėlesniuose savo laiš­ kuose Jogailai, imperatoriui ir magistrui Vytautas, kaltindamas lenkus, kurie Lietuvą laiko žemesne už Lenkiją, pabrėžia vi­ sišką savo nepriklausomumą 30. Tuo metu lenkai ėmė remtis aktais, sutartimis, ir santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos labai pašlijo, iškilo giliai glūdėję di­ deli nesutarimai. Lenkijos ponams Lietuva po Krėvos unijos bu­ vo tik sudėtinė Lenkijos dalis, jos provincija. Priversti ginklo jėga, jie pripažino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir noromis nenoromis turėjo skaitytis su jo taktiškai savarankišku šalies valdymu. Tą ypatingą Lietuvos ir kitų Didžiosios Kunigai­ kštystės žemių valdymo tvarką jie sakė leidę tik išskirtinai dėt kunigaikščio Vytauto; jie laukė, kad po Vytauto mirties bus gera proga jo valdomas žemes besąlygiškai užimti. Horodlės unija (1413) numatė, kad galima palikti Lietuvai didįjį kunigaikštį ir po Vytauto mirties, bet tai turėjo pareiti nuo Lenkijos karaliaus ir jos ponų: jei jie tai pripažins esant reikalinga, jį rinks susi­ tarę su Lietuvos bajorais. Lenkijos ponų nuomone, Lietuvos didysis kunigaikštis yra tik Lenkijos karaliaus pavaduotojas, vietininkas prijungtose prie Lenkijos žemėse, o ne šalies valdo­ vas — suverenas. Tokią pažiūrą Lenkijos ponai išdėstė karaliaus vardu pa­ teiktoje apeliacijoje popiežiui dėl Vytauto sumanymo vainikuotis (1430). Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kraštus amžinai įjungęs į Lenkijos Karalystę ir iš pradžių Lietuvos žemėse vykdęs didžiojo kunigaikščio val­ džią, o tik vėliau, nenorėdamas tų kraštų atplėšti nuo Lenkijos Karalystės dėl jų didelio atstumo, palikęs Lietuvos kunigaikštį Vytautą vietininku (gubernatoriumi) iki jo gyvos galvos su są­ lyga, kad Lietuva po Vytauto mirties grįžtų Jogailai, jo įpėdi­ niams ir Lenkijos Karalystei31. Ordino prokuratorius Romoje, kalbėdamas apie Lenkijos atstovų žygius popiežiaus kurijoje, taip pat sako, kad Lenkijos atstovai aiškina, „jog kunigaikštis Vytautas yra karalystės vietininkas Lietuvoje, o ne šalies val­ dovas“ 32. Likvidavus didįjį kryžiuočių pavojų ir konsolidavus vidaus santykius, išaugusi Lietuvos diduomenė Vytauto vainikavimu karaliaus vainiku norėjo įteisinti savo valstybės atskirumą ir nepriklausomybę. Vytautui vainikavusis ir sukūrus Lietuvos ka­ ralystę, Lietuva nebebūtų galėjusi būti inkorporuota į Lenkiją ar priversta jai paklusti, nes, kaip kad buvo vėliau taikliai pa­ sakyta, karaliaus „vainikas į vainiką negali būti įjungtas“ 33 Vie­ 30 CEV, p. 819—820, 826—833, 836—838. 61 CEXV, t. II. Nr. 179. 32 „Ouch sprechen di Polen, das herzog Witold sein ein houbtman der reiches czu Littawen und nicht ein herre der lant“ (CEV, p. 942). 33 Акты Зап. России, т. II, № 144, стр. 175 (1526 г.) («бо корона в ко­ рону втелена быть не може»). 67i

name to meto kryžiuočių užraše sakoma: „Lenkai tvirtino, kad vainikavimu, nuo, Lenkijos Karalystės atplėšiami Lietuvių ir Ru­ sų kraštai, kurie į ją turi būti įjungti, jei didysis kunigaikštis numirtų, ir niekada nuo Lenkijos Karalystės neturi atkristi“. Lietuvos ir Rusios ponai sakė, kad jie nuo amžių yra laisvi žmo­ nės, kad didįjį kunigaikštį laiko savo valdovu; jei tas numir­ tų, tai jie gali kitą išsirinkti savo valdovu; ir niekada jų kraštai Lenkijai nepriklausė34. Lietuvos karalystės įkūrimo klausimas, viešai iškilęs Lucke, ir toliau lieka aktualus. Lenkijos ponams pasipriešinus ir Jo­ gailai atšaukus savo sutikimą Vytautui vainikuotis, Vytautas ir Lietuvos bajorai neatsisakė savo sumanymo. Jie stengėsi palaužti Lenkijos priešiškumą, o antra vertus,— ieškojo paramos tarp ki­ tų valstybių. Vytauto vainikavimas buvo tarptautinis klausimas, ir į jį vienaip ar kitaip įsikišo imperatorius Zigmantas, Ordinas ir Romos popiežius. Imperatorius, atsakydamas Jogailai, kai šis atšaukė savo su­ tikimą dėl Vytauto vainikavimo, ragino to nedaryti ir siūlė dėl to, taip pat ir dėl Lenkijos sienų su Ordinu kur nors prie Prū­ sijos sienos surengti naują suvažiavimą, kuriam terminą ir vietą Jogaila nustatytų kartu su Vytautu35. Suvažiavimą patarė su­ šaukti 1429 m. gegužės 5 d. prie Torūnės. Vytautas pasiuntė pas Zigmantą į Vengriją sayo sekretorių Mikalojų Maldžiką, kuris turėjo perduoti mandagų projekto atmetimą ir gauti tikslesnių žinių, kaip Zigmantas nusiteikęs dėl vainikavimo. Dėl suvažiavi­ mo Vytautas rašė ir Ordino didžiajam magistrui36. Vytautui at­ rodė, kad nėra reikalo jo šaukti, kol galutinai neišspręstas vai­ nikavimo klausimas, nes ginčijamais klausimais buvę susitarta Lucke, be to, Vytautas laukiąs atvykstant Maskvos didžiojo ku­ nigaikščio ir kitų kunigaikščių. Jei vainikavimas iš tikrųjų Įvyk­ tų, „tai, mums rodos,— rašė Vytautas magistrui,— kad tai turė­ tų įvykti mūsų žemėje, mūsų namuose, mūsų tėvynėje“ 37. Tas suvažiavimas taip ir neįvyko. Nepavyko ir kiti mėgini­ mai surengti panašius asmeniškus Zigmanto ir Jogailos susi­ tikimus. Dėl savo interesų Zigmantas ir toliau susirašinėjo su Vytautu, jį rėmė. Kilus konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos, Zig­ mantas pirmiausia sutrukdė Lenkijai aktyviai veikti Čekijoje. Be to, jis turėjo viltį Lietuvos karalystę patraukti į savo pusę. Lenkija stengėsi Zigmantą ir geruoju, ir grasinimais atitraukti nuo Vytauto rėmimo, bet tai nedavė rezultatų. 1429 m. birželio 25 d. Vytautas patarė Jogailai elgtis su Zigmantu taikingai ir tiesiog pareiškė, kad karo tarp Zigmanto ir Lenkijos atveju Jo­ gailai nepadės 38. 1429 m. liepos 27 d. laiške Vytautui Zigmantas 84 SRP, t. III, p. 495. 35 CEV, p. 811—812. 30 Ten pat, p. 819—820; plg. p, 822. 37 Ten pat, p. 820. 38 Ten pat, p. 842. 68

tarp kitko pažymėjo, kad Jogaila slaptai1stengiasi jį atitraukti nuo vainikavimo 39. Rūpindamasis karaliaus vainiku, Vytautas siekė gauti para­ mos ir iš Ordino didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo. 1429т— 1430 m. Zigmantas, Rusdorfas ir Vytautas gyvai susirašinėjo ir» galima, sakyti, sudarė tam tikrą diplomatinę sąjungą prieš Lenkiją. Atvykę į Lucko suvažiavimą, Ordino pasiuntiniai, kaip jie patys konstatavo, buvę labai maloniai priimti. Vytautas jiems rodęs daug pagarbos ir žadėjęs visais būdais padėti40. Iškilus Vytauto vainikavimosi sumanymui, Ordiną apie tai nuolatos in­ formavo tiek Zigmantas, tiek ir Vytautas 4I. Ordinas atidžiai se­ kė naują Lietuvos ir Lenkijos santykių etapą. Norėdamas geriau orientuotis, magistras greit pasiuntė j Lietuvą pas Vytautą, pastarajam gerai pažįstamą riterį Fochsą. Vytautas taip pat pa­ vedė Fochsui paklausti magistrą, ar neverta jiems surengti su­ važiavimą, ypač kad Lucke magistras nedalyvavo. Magistras su tuo sutiko, ir buvo paskirtas suvažiavimas Jurbarke 1429 m. balandžio mėn.42 Vytautas, asmeniškai susitikęs su Rusdorfu Jur­ barke, reikia manyti, gavo pažadą, kad be Vytauto Ordinas nesitars dėl sienų su Lenkija. Kadangi šis suvažiavimas įvyko be Jogailos žinios, kaip iki šiol nebūdavo, Lenkijoje kilo nepasiten­ kinimas 43. Ordinas iš šio konflikto siekė turėti sau kuo daugiau naudos. Jis tarėsi tiek su Lietuva, tiek ir su Lenkija, tikėdamasis išsi­ derėti sau palankesnį sienų su Lenkija sureguliavimą. 1429 m. vasarą (birželio—liepos mėn.) į Lenkiją buvo nuvykęs Tortinės komtūras Lanzė44. Čia, be sienų, atrodo, buvo minimas ir Vy­ tauto vainiko klausimas. Kaip ir imperatorius, Ordinas siekė susilpninti Lenkiją ir todėl rėmė savarankiškos Lietuvos kara­ lystės sudarymą. Vytautas norėjo priimti karaliaus vainiką su­ sitaręs su Lenkija, ir Ordinas greičiausiai į tai lenkė Lenkijos ponus. Magistras Rusdorfas vėliau sakė, jog per Lanzę prašęs Jogailą, kad jis sutiktų su Vytauto vainikavimu45. Ir Zigmantas užtikrino Vytautą dėl magistro ištikimybės46. Tačiau Lenkijos ponai buvo nepalenkiami. Jie siuntinėjo pa­ siuntinius, kad atkalbėtų Vytautą nuo to sumanymo. Kovo mė­ nesio pabaigoje pas Vytautą į Gardiną atvyko Krokuvos vys­ kupas Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Miichalovskis. Kaip nurodo Dlugošas, Olesnickis iškalbingai' 38 38 Ten pat, p. 849—850. 40 Ten pat, p. 806—807. 41 Ten pat, p. 813, 818. 42 Ten pat, p. 820. 43 Ten pat, p. 833. 44 Ten pat. p. 839—840, 843—845. 45 CEXV, t. II, Nr. 208. 46 CEV, p. 861—862. Zigmantas, norėdamas Ordiną tvirčiau įtraukti į savo pianus. 1429 m. rugsėjo 3 d. pažadėjo jam atiduoti Naująja Marką (A. Prochaska, Dzieje Wito!da, p. 280). 69

įrodinėjęs, kad Vytautas nesivainikuotų ir nekurtų Lietuvos ka­ ralystės, nes tuo, sulaužydamas sutartis, padarytų didelę žalą Lenkijai ir pažemintų save siekimu pasipuošti „mažučiu aukso ir brangakmenių rutulėliu“. Pagaliau jis net pareiškė, kad Len­ kija gali ginklu sutrukdyti Vytauto sumanymą. Vytautas atsa­ kė, kad jis pradėjo rūpintis karaliaus vainiku tik Jogailai suti­ kus, o dabar, apie tai plačiai pasklidus pasaulyje, be negarbės atsitraukti nebegalįs4748. Taigi iš Olesnickio pastangų nieko ne­ išėjo. 1429 m. vasarą dėl Lietuvos karalystės įkūrimo buvo pada­ ryta reikšmingų žingsnių. Lietuva pasiuntė iškilmingą pasiun­ tinybę pas Jogailą. Ją sudarė Vilniaus vaivada Gedgaudas ir Lietuvos maršalka Rumbaudas. Su jais vyko ir Vytauto sekre­ torius Mikalojus Maldžikas. 1429 m. liepos mėn. antroje pusėje jie nuvyko į Lenčicą, kur buvo Jogaila su kai kuriais savo ta ­ rybos nariais. Pasiuntinybė turėjo paklausti Jogailą, ar jis sutinka su Vytauto vainikavimusi, ar jų didysis kunigaikštis yra laisvas ar nelaisvas žmogus (an šit liber vėl illiber). Jogaila atsakė, kad jam reikia pasitarti su visais tarybos nariais, ir ta­ da jis pasiusiąs atstovą pas Vytautą. Jogaila pareiškęs: „Mūsų brolis yra laisvas, kaip ir mes, ir mes jo nelaikome kitokiu kaip mūsų broliu; taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei ponus laiko­ me laisvais, kaip ir mūsų (t. y. Lenkijos) ponus, ir lygiais su jais“ 4S. Bet šitokio bendro pasisakymo Lietuvos atstovams ne­ užteko. Matydami, kad delsiama duoti aiškų atsakymą, tie Lie­ tuvos atstovai pabaigoje, kaip rašo Jogaila Vytautui, pareiškę: „Didysis kunigaikštis pavedė pasakyti, kad jis nusprendė vai­ nikuotis nepaisydamas, ar Jums tai patinka, ar ne“ 49 Vytauto ir Lietuvos bajorų pasiryžimą 1429 m. vasarą įkur­ ti Lietuvos karalystę ir priimti karaliaus vainiką iš Zigmanto rankų matome ir iš Vytauto susirašinėjimo su imperatoriumi Zigmantu. Jogailai atšaukus savo sutikimą ir dėl to susidarius naujai situacijai, Zigmantas laukė žinios apie galutinį Vytauto nusistatymą vainikuotis50. Tačiau jau 1429 m. liepos 27 d. Zig­ mantas laiške Vytautui ragino jį vainikuotis, nes jau esančios paruoštos ir karaliaus insignijos51. Vėliau, 1429 m. rugsėjo 3 d., Zigmantas Vytautui rašė esąs patenkintas, kad jis įsakęs tvirtai pasakyti Jogailai, jog neatsisako sumanymo vainikuo­ tis 52. Zigmantas, siekdamas sutvirtinti savo gerus santykius su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1429 m. pabaigoje atsiuntė jam 47 J. Dlugosz, t. XIII. p. 380, plg. CEV, p. 841. 48 CEV, p. 844; plg. p. 854—855. 49 Ten pat, p. 842 (sive placeat sive eciam displaceat Vr3 S^ipse vult coronam recipere et habere); plg. L Dlugosz, t. XIII, p. 375. Dlugošas klai­ dingai Gedgaudą vadina Goštautu ir toje pasiuntinybėje nemini Maldžiko. 50 CEV, p. 818, 820, 822. 51 Ten pat, p. 849—850. 52 Ten pat, p. 862. 70

imperinį Drakono ordinąю. Jį imperatoriai duodavo tik geriausiems draugams ir sąjungininkams. Priimdamas ordiną, Vy­ tautas, pasak Dlugošo, pareiškęs, kad jį jis priimąs tik kaip pagerbimo ženklą, be jokių įsipareigojimų54. Matydami, kad Lietuvos didysis kunigaikštis yra pasiryžęs karaliaus vainiką priimti be Lenkijos sutikimo, Lenkijos poli­ tikai ėmėsi kraštutinių priemonių. Savo suvažiavime Sandomiro mieste jie net nutarė pasiūlyti Vytautui priimti Lenkijos Karalys­ tės vainiką. Lenkijos ponų atstovai vyskupas Zbignevas Olesnickis ir Krokuvos vaivada Janas Tarnovskis, atvykę į Gardiną 1429 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, įrodinėjo Vytautui, kad jis ne­ gerai darąs norėdamas priimti karaliaus vainiką iš imperato­ riaus Zigmanto, ir pasiūlė jam Lenkijos karaliaus vainiką, kurį Jogaila sutikęs jam perleisti55. Tai buvo diplomatinis manevras, nes Vytautas neturėjo vy­ riško įpėdinio ir po jo mirties sostas būtų atitekęs Jogailos sūnui. Vytautas, pasipiktinęs tokiu pasiūlymu dar esant gyvam Jogailai, jį atmetė 56. 1429 m. gruodžio mėn. antroje pusėje Jo­ gaila susitiko su Vytautu Krinkuose, netoli Gardino, bet čia nieko nebuvo pasiekta, pusbrolių santykiai nepagerėjo, ir jie išsiskyrė šaltai57. Vytautui atsisakius priimti Lenkijos karaliaus vainiką ir vis ryžtingiau Lietuvai siekiant išsivaduoti iš slegiančios Lenkijos globos, Lenkijoje stengiamasi sutelkti visas vidaus jėgas išspręsti nesutarimus tarp bajorų ir karaliaus ir sėkmingiau pasiprie­ šinti Lietuvos planams. Jedino suvažiavime (seime) 1430 m. kovo mėn. Jogailai sutikus duoti naujų privilegijų Lenkijos šlėk­ toms, šie pažadėjo pripažinti Jogailos sūnų įpėdiniu, kuris būtų ne tik Lenkijos karaliumi, bet ir Lietuvos valdovu, ir pareiškė, kad jungiasi prieš tuos, kurie tam prieštarauja 58. Tai buvo len­ kų bajorų ir karaliaus sąjunga prieš Lietuvą ir jos valstybinio savarankiškumo siekimą 59. Jedlne buvo nutarta sustiprinti kari­ nius pasirengimus ir nepraleisti į Lietuvą Zigmanto pasiun­ tinybės, kuri turėjo vežti Vytautui karaliaus vainiką. 1430 m. balandžio mėn. viduryje į Lietuvą dar kartą atvyko Lenkijos delegacija — Zbignevas Olesnickis ir Mikalojus Michalovskis — Vytauto atkalbėti, tačiau nieko nelaimėjo60.65 65 J. Dlugosz, i. XIII, p. 387; plg. CEV, p. 859, 874—875. 54 J. Dlugosz, t. XIII, p. 387. 55 CEV, p. 868; pig. J. Dlugosz, t. XIII, p. 381 ir kt. 66 J. Dlugošas (t. XIII, p. 383) apgailestavo, kad net Vytauto dvariškiai sekretoriai lenkai (kurių buvo nemažai Vytauto tarnyboje) prieštaravę Len­ kijos tarybos pasiūlymui. Būdinga, kad Vytauto sekretoriai buvo pasauliečiai, o ne dvasininkai, kaip paprastai kitur būdavo. 2r. M. Kosman, Wielki ksiąžg Witold, Warszawa, 1967, p. 168 i,r kt. 57 CEV, p. 874, 887—889. 58 CEXV, t. II, Nr. 178; plg. O. Halecki, Dzieje unii Jagiellonskiej, t. I, p. 245. 59 CEV, p. 892. 60 /. Dlugosz, t. XIII, p. 398—399. 71

Atsakydama į Lenkijos politines ir karines priemones, Lie­ tuva 1430 m. pavasarį ėmėsi žygių savo vidaus ir užsienio padėčiai sustiprinti. Vytautas pareikalavo iš Lietuvos kunigaikš­ čių ir bajorų ištikimybės priesaikos panaujinimo, ėmėsi karinės apsaugos priemonių — įsakė paruošti gynybai Lietuvos pasie­ nio pilis ir miestus61. Be to, jis rūpinosi suderinti su Ordinu veiklą Lenkijos atžvilgiu. 1430 m. kovo 15 d. Vytautas rašė Rusdorfui prašydamas atsiųsti savo atstovus į Lietuvą, kai atvyks Lenkijos pasiuntiniai. Vytautas siūlė magistrui susitikti jiems abiem Jurbarke ar Skirsnemunėje ir pasitarti dėl bendrų veiksmų prieš Lenkijos agresiją: ,,Ten galėsime pasitarti dėl priemonių, kurios galėtų laiduoti mums saugumą Lenkijos užpuolimo at­ veju prieš mus ar prieš jus“ 62. Laiške Lietuvos didysis kuni­ gaikštis išreiškia savo tvirtą pasiryžimą vainikuotis: „Jeigu len­ kai neleis mums vainikuotis, norės mus ir mūsų šalį pavergti, tai tuo labiau būtinai turėsime priimti vainiką, reikalaudami mums laisvės, kaip apie tai esame rašę imperatoriui“. Lenkija siekė pasinaudoti čekų husitų jėga. Husitų pagrin­ dinis priešas buvo imperatorius Zigmantas ir vokiečių feodalai. Lenkija turėjo ryšių su husitais. Jiems padėjo kai kurie lenkai (Puchala ir kt.), taip pat Žygimantas Kaributaitis63. Lenkija ėmė skleisti gandus, kad husitai ruošiasi pulti Ordiną ir Lie­ tuvą, kad jie prašo leisti laisvai pereiti per Lenkiją ir veržtis j Prūsiją. Vytautas abejojo dėl tų gandų pagrįstumo, bet stojo į Ordino pusę ir ragino Lenkiją jokiu būdu nepraleisti per savo žemę husitų prieš Ordiną 6465. 1430 m. birželio 15 d. jis pasiūlė pagalbą Ordinui, jei užpultų husitai, ir pareiškė įtarimą, kad Lenkija tariasi su husitais prieš Ordiną ir Lietuvą 65. Lenkijos valdantys sluoksniai ėmėsi ir kitų diplomatinių prie­ monių. Savo pasitarimais su Ordinu jie siekė sukelti nepasiti­ kėjimą juo Lietuvoje. Jie pasiūlė Ordinui gynimosi ir puolimo sąjungą prieš husitus ir kitus kiekvieno sąjungininko priešus. Ordino magistras paklausė Vytautą, ką daryti. Vytautas 1430 m. balandžio 15 d. laiške magistrui patarė atsakyti Lenkijai, kad Melno taika buvo sudaryta trijų šalių (Lietuvos, Lenkijos ir Ordino), tad Ordinui nepritinka dabar sudaryti sutartį su Len­ kija Lietuvai apie tai nežinant ir tam nepritariant66. 61 Ten pat, p. 398. Vytauto laišką Lenkijos tarybos ponams Dlugošas pateikia kaip rašytą 1430 m., o A. Prochaska— kaip turbūt rašytą 1429 m. birželio mėn. (CEV, p. 836—837). Tačiau laiške kalbama apie vėlesnius įvy­ kius, ir jis iš tikrųjų yra rašytas 1430 m., po Jedlno seimo. Plg. A. Prochaska, Dzieje Witolda, p. 281, 285, išn. 6. 62 CEV, p. 892. 63 CEV, p. 860, 899—900; J. Dlugosz, t. XIII, p. 391, 398—399, 433, 437; А. Флоровский, Чехи и восточные славяне, т. I, Прага, 1935, стр. 316. 64 CEV, р. 838 (raštas parašytas 1430 m.), 887, 890, 898. 65 Теп pat, p. 906—907. 66 Ten pat. p. 896—898. 72

Lenkijai stengiantis patraukti į savo pusę Ordiną, Vytautas vėl (gegužės 20 d.) pasiūlė magistrui susitikti. Jų santykiai buvo labai draugiški, Vytautas leido per Prūsiją einančius jam Zigmanto ir Jogailos laiškus atidaryti ir skaityti°7. Iš netiesio­ ginių duomenų atrodo, .kad Rusdorfas susitiko su Vytautu bir­ želio mėn. Jurbarke ar Skirsnemunėje. Magistras veikė atsar­ giai, ėmėsi tarpininko vaidmens ir turbūt ten gavo Vytauto pa­ žadą, kad šis pasiųs savo pasiuntinius į magistro susitikimą> su Jogaila. Jogaila atsisakė dalyvauti susitikime6768, ir 1430 m. birželio 25 d. Tortinėje įvyko Lietuvos ir Lenkijos įgaliotinių su­ važiavimas, kuriame dalyvavo ir Ordino didysis magistras Rus-dorfas 69. Iš Lietuvos dalyvavo žemės maršalka Rumbaudas, rūmų maršalka Goštautas ir Vytauto sekretorius Maldžikas. Suvažia­ vimas nedavė rezultatų. Rusdorfas , dar norėjo - suorganizuoti bendrą suvažiavimą su Jogaila,ir Vytautu70. Ordinas buvo už Vytauto vainikavimąsi, bet vengė konflikto su Lenkija. Vytauto vainikavimusi domėjosi ir Romos popiežius. Romos kurija buvo palanki Lietuvos- ir Lenkijos unijai, nes ji čia1įžiū­ rėjo didesnę Lenkijos pagalbą katalikų bažnyčios ekspansijai į Rytus, ypač kad Ordino pozicijos Rytų Europoje buvo jau gerokai nusilpusios. Lenkija XV a. buvo pagrindinė katalikų misijos atstovė Rytuose. Kilus husitų judėjimui Čekijoje, Roma norėjo panaudoti ginkluotai kovai prieš juos Lenkiją ir Lietu­ vą ir manė, kad tik dviejų valstybių sutarimas leis sutramdyti husitus. Tačiau Lucke kilus Lietuvos ginčui su Lenkija, tas po­ piežiaus sumanymas nebegalėjo būti realizuotas. Lucko suva­ žiavimo rezultatais popiežius Martynas V buvo labai nepaten­ kintas71 ir toliau kvietė Jogailą ir Vytautą išvien veikti prieš husitus72. Iš pradžių popiežius planavo nuraminti abi puses ir Vytauto vainikavimo klausimą paimti į savo rankas73, tačiau kuo toliau, tuo ryžtingiau jis stojo prieš Lietuvos planą sukur­ ti atskirą savarankišką karalystę. „Lietuvių krikštytoja“ Lenkija jau turėjo nemažą įtaką popie­ žiaus kurijoje. Ji darė viską, kad palenktų Romą į savo pusę. Popiežiui buvo įrodinėjama, kad, jeigu imperatoriui Zigmantui pavyks vainikuoti Vytautą, sumažės popiežiaus įtaka Rytų Eu­ ropoje, susilpnės katalikybė Lietuvoje, ten įsivyraus stačiatikystė, niekais nueis bažnyčios ir lenkų pastangos platinti Rytuose ka­ talikų tikėjimą ir kurti bažnytinę uniją, t. y. stačiatikių bažny67 Ten pat, p. 904. 68 CEV, p. 904—905. 69 Ten pat, p. 907. K|ad jie susitiko, sakytų: So wellet wissen, das wir noch dem, als wir is mit euch geredt habin. 70 Ten pat, p. 908, 918. 71 Ten pat, p. 832. 72 CEXV, t. II, Nr. 173 (1429 m. birželio mėn. pradžioje). 73 p L V P- 855—858 (popiežiaus legato, dalyvavusio Lucko suvažiavime, Andriejaus iš Konstantinopolio raštas 1429 m. rugpjūčio 16 d.); plg. p: 1Ö61. 73

čią pajungti Romos popiežiaus autoritetui. Katalikybės intere­ sus rytų slavų kraštuose galinti ginti tiktai katalikiška Lenki­ ja, sujungta su Lietuva. Be to, Lenkija aiškino, kad Vytautas laužąs priesaiką ir pažeidžiąs teises, norįs atplėšti inkorporuo­ tas į Lenkijos Karalystę žemes, dėl to kilęs karo pavojus. Tiems Lenkijos argumentams apie neteisėtą Lietuvos savarankiškumo siekimą popiežius Martynas V pritarė ir juos kartojo savo bu­ lėse Zigmantui ir Vytautui74. Popiežius rašė, kad Zigmantas at­ sisakytų Vytauto vainikavimo, nes Vytautas negalįs priimti ka­ raliaus vainiko valdydamas šalį, priklausančią Lenkijai ir jos karaliui. Vytautą jis kviečiąs neardyti unijos, primenąs, jog Vytautas Lietuvos prijungimą prie Lenkijos patvirtinęs iškil­ minga priesaika. Popiežius grasino, kad sulaužiusius priesai­ ką jis galįs bausti, o Vytauto žingsnius pripažinti neteisėtais ir nebuvusiais. Atrodo, kad ne be popiežiaus kurijos žinios tuo reikalu Vytautui rašė ir vienas italų prelatas teigdamas, kad tol jis bus didis, kol laikysis taikos su Lenkijos karaliumi75. Sis laiškas — tarsi Olesnickio kalbų prieš Vytauto vainikavimąsi per­ dirbimas. Zigmantas, norėdamas atsikirsti jam daromiems lenkų prie­ kaištams Romos kurijoje, prašė Milano kunigaikštį, kad šis pa­ veiktų popiežių ir nurodytų, jog Vytauto vainikavimas, kuris buvo pradėtas rengti su Lenkijos karaliaus žinia, nekenkia Lietuvos ir Lenkijos sąjungai. Popiežius esąs blogai informuo­ tas. Vytauto vainikavimasis duotų naudos krikščionybei, įsigy­ ventų taika, o dabar gali kilti karas. Popiežius geriau paremtų Vytauto siekimus ir taip sutaikytų Lietuvą su Lenkija76. Turėdami savo pusėje popiežių, kuris buvo antra universali Vakarų Europos jėga šalia imperatoriaus, Lenkijos valdantieji sluoksniai paskelbė dvasinės valdžios (popiežiaus) viršenybę prieš pasaulietinę (imperatoriaus) ir nutarė imperatoriaus veiks­ mus oficialiai apskųsti popiežiui, kad jis uždraustų Zigmantui vainikuoti Vytautą. Lenkijos ponai tai laikė svarbia priemone Lietuvos savarankiškumo planams suardyti. Lenkijos karaliaus atstovas (prokuratorius) apeliacijos popiežiui Martynui V nuo­ rašą pateikė Vokietijos imperijos seimui. Apeliacija dėl impera­ toriaus Zigmanto sumanymo vainikuoti Vytautą ir sukurti Lie­ tuvos karalystę buvo perskaityta Niurnbergo seime, nedaly­ vaujant imperatoriui, 1430 m. balandžio antroje pusėje (apie 23 d.). Siame karaliaus skunde sakoma, kad Jogaila paskyręs Vy­ tautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ne norėdamas atskirti 74 J. Dlugosz, t. XIII, p. 388—390 (1429 m. lapkričio mėn.). Popiežiaus bulės žinomos tik iš Dlugošo kronikos. Pasak S. Smalkos (Wladysiaw Jagiello— „Encyklopedia polska“, t. V, cz. 1, Kraków,. 1920, p. 507), Dlugošo pateikiamos bulės nedarančios autentiškų, o tiktai popiežiui įteiktų projektų įspūdį. 76 CEV, p. 879—885. 76 Ten pat, p. 877—879 (1429 m. pabaigoje); plg. p. 903. 74

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Lenkijos, o siekdamas dar labiau tas tolimas žemes susieti ir duoti joms valdytoją — vietininką. Tai padaryta tik iki gyvos Vytauto galvos, o po jo mirties valdos turinčios grjžti Jogailai. Lietuvos didikai paža­ dėjo būti ištikimi Jogailai ir po Vytauto mirties, tik jj pripa­ žinti savo valdovu. Dabar Lietuvos didikai reikalauja iš impe­ ratoriaus Zigmanto, kad Lietuva taptų karalyste, o Vytautas — paveldimu karaliumi, ir tai bus žala Jogailai ir Lenkijos Ka­ ralystei. Imperatorius Zigmantas pažadėjo draugystę ir iš­ tikimybę Lenkijos karaliui Jogailai ir jo įpėdiniams, o dabar no­ ri, padarydamas Vytautą Lietuvos karaliumi, Lenkiją nuskriaus­ t i 77. Lietuva taip pat pasiuntė savo atstovus j Niurnbergo seimą. Jie 1430 m. balandžio 30 d. tarėsi su Vokietijos kunigaikščiais78. Be to, Lietuvos atstovai turėjo dar ir kitų užduočių — Livonijos reikalais. Livonijoje buvo labai pasmarkėjęs amžinas nesutari­ mas tarp Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo, kurį rėmė ir kiti dvasininkai. Popiežius palaikė Rygos arkivyskupą, o Zig­ mantas ir Vokietijos kunigaikščiai — Livonijos ordiną. Jau an­ ksčiau (1426— keliolikos dienų (liepos 24 d.) Zigmantas vėl rašė Vytautui, pati­ kindamas, kad skirtai vainikavimo dienai būtinai atsiusiąs vai­ niką, o jo pasiuntinybė vainikavimo reikalu vyksianti ne per Vokietiją, o tiesiai per Lenkiją92. Liepos mėnesį Zigmantas pasiuntė Vienos profesorių ir savo. patarėją juristą Baptistą Cigalą drauge su pasiuntiniu Zigman­ tu Rotu išaiškinti Vytautui, jog imperatoriaus teikiamas kara­ liaus vainikas yra teisėtas93. Tačiau Lenkija jau budriai saugojo (nuo rugpjūčio mėn. pradžios) savo vakarinę sieną ir buvo pa­ siryžusi jėga sulaikyti imperatoriaus Zigmanto pasiuntinybę, vyks­ tančią su karališkosiomis insignijomis į Lietuvą. Iš tikrųjų įvyko netikėtas dalykas. Cigalą ir Rotą, vykstančius į Lietuvą, prie Naujosios Markos sienos sulaikė Poznanės pakamaris Janas Carnkovskis su savo kariniu daliniu. Zigmanto pasiuntiniai buvo sumušti ir apiplėšti, o po to nuvaryti į Ordino teritoriją (jie at­ vyko į Cluchovą (Schlocbau) rugpjūčio 19 d.), iš kur magistras juos pasiuntė pas Vytautą94. Cigala ir Rotas nebuvo tikrosios 89 CF.V, p. 912, 916, 918. 920 ir kt. Nėra tikslių žinių, kada buvo su­ sitarta dėl vainikavimo datos. Išlikusioje korespondencijoje ji minima nuoliepos mėn. pradžios, bet, matyt, buvo nustatyta jau anksčiau. J. Dlugošas (t. XIII, p. 400) nurodo, kad iš pradžių vainikavimasis buvo numatytas rug­ pjūčio 15 d. (Žolinės šventė), o vėliau perkeltas į rugsėjo 8 d: (šv. Mergelės Marijos gimimo šventė). Bet turimame susirašinėjime to nerandame. 90 CEV, p. 912—913. 91 Ten pat. 92 Ten pat, p. 916—917. 93 CEXV, t. II, Nr. 181. 94 CEV, p. 925—926. 928. 935; J. Dtugosz, t. XIII, p. 401—402, 1569 m. Liublino seime Stanislavas Carnkovskis, kalbėdamas apie nepavykusį Liėtuvoskaralystės sudarymo sumanymą, visus nuopelnus priskyrė savo protėviui Ja­ nui iš Carnkovo, kuris jėga pagrobė imperatoriaus pasiuntinius pakeliui į Lietuva (Дневник Люблинского сейма 1569 года. СПб.. 1869, стр. 652— 653). 78

vainikavimo pasiuntinybės atstovai ir karaliaus vainiko dar ne­ turėjo. Cigala vežė tik minėtą Vienos mokslininkų nuomonę dėl Vytauto vainikavimo, taip pat vainikavimo dokumento projektą ir instrukciją (šie dokumentai išliko iki šiol) 95. Vainikavimo rašte sakoma, kad imperatorius Zigmantas, atsi­ žvelgdamas j Vytauto nuopelnus atverčiant lietuvius ir žemaičius į katalikų tikėjimą, apsvarstęs ir pasitaręs su savo baronais, pa­ keliąs Vytautą ir jo žmoną į karalius drauge su paveldėtojais ir įpėdiniais, o jo šalį ir visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pa­ keliąs j Lietuvos Karalystę. Vytautas, kaip iki šiol buvęs laisvas kunigaikštis, taip ir ateityje, apdovanotas karališka garbe, turįs būti laisvas karalius, o jo įpėdiniai irgi būsią laisvi karaliai, „ne­ bus pavaldūs ar vasalai nei mums (imperatoriui), nei imperijai, nei kam kitam, tiktai bus krikščionybės skydas pasienyje, padė­ dami kovoti prieš netikinčiuosius“. Taigi vainikavimas turėjo nutraukti vasalinius Lietuvos ryšius su Lenkija. Vytautas, tap­ damas visiškai nepriklausomos Lietuvos karaliumi, įsipareigoja, kaip reikalavo sena misijinė imperijos idėja, padėti imperatoriui ginti krikščionybę96. Kitame laiške — instrukcijoje imperatoriaus pasiuntiniams, ku­ rie turėjo atvykti j vainikavimo iškilmes,— nurodoma, kaip už­ dėti vainikus (išpuoštus auksu ir brangakmeniais) Vytautui ir jo žmonai Julijonai, kaip įteikti dovanas ir sakyti kalbas. Laiško pa­ baigoje vėl pabrėžiama, kad pasiuntiniai turį stengtis pasiūlyti Zigmanto vardu amžiną sąjungą tarp Lietuvos Karalystės, Prū­ sijos, Livonijos, Vokietijos imperijos, Vengrijos ir Čekijos, t. y. tarp Zigmanto, Vytauto ir Ordino didžiojo magistro. Jeigu koks kaimynas krikščionis kurį nors iš jų užpultų ar neteisingai skriaus­ tų, jie visi ir jų įpėdiniai vienas kito turį nepalikti ir kits kitam padėti97. Tai buvo projektas, siekiąs likviduoti Krėvoje sukurtą Lenkijai naudingą politinę Rytų Europos sistemą, Lietuvai žalin­ gą sąjungą su Lenkija pakeisti Lietuvos sąjunga su Vengrija, Čekija ir Vokietija, kuri jungtų, kaip pažymima instrukcijoje, vi­ sas sritis tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų į vieną sąjungą. Bet tai buvo dar tiktai projektas, numatomas pateikti Vytautui po jo vainikavimosi. Pats Zigmantas, matyt, tuo sąjungos pro­ jektu abejojo, nes pasiuntiniams instrukcijoje nurodoma, ką jie turį daryti, jei Vytautas atsisakytų. 95 CEXV, t. II, Nr. 182, 183. Iš pradžių Zigmantas, kaip rodo jo anks­ čiau minėtas laiškas (CEXV, t. II, Nr. 181), ketino su Cigala pasiųsti ir vainikų, bet to nepadarė. 96 CEXV, t. II, Nr. 182, p. 246 („reges liberi nec nobis nec sacro imperio nec cuicunque alteri subditi seu vasali, sed solum ut cristianorum in iìiis finibus clipeus (contra) gentiles insultus coadiutores persistatis“). Tame 1430 m. liepos mėn. rašytame dokumente busimieji Lietuvos karaliai (reges Lithuanie) vadinami „šviesiausiais, tikrais, šlovingais, laisvais“ (serenissimi, veri, glo­ riosi et liberi reges). 97 CEXV, t. II, Nr. 183.

Lenkų karinės jėgos panaudojimas prieš Cigalą buvo akivaiz­ dus įspėjimas iškilmingai didžiajai vainikavimo pasiuntinybei, kuri turėjo vykti vėliau ir vežti karališkuosius vainikus, paga­ mintus Niurnbergo miesto auksakalių. Didžioji pasiuntinybė ne­ skubėjo prie Lenkijos sienų ir užtruko Frankfurte prie Oderio. Vainikuoti turėjo vykstąs Magdeburgo arkivyskupas. Be Magde­ burgo arkivyskupo, į pasiuntinybę įėjo nemažai Vengrijos, Čeki­ jos, Silezijos, Austrijos kunigaikščių ir aukštųjų pareigūnų98. Lenkija padidino savo vakarinių sienų karinę apsaugą, kad galėtų jėga sulaikyti tą pasiuntinybę. Naujosios Markos seniūnas ir kiti informavo Ordino magistrą, kad pasienyje stovi daug lenkų ka­ rių, kurie pasiryžę nepraleisti pasiuntinybės ir pasipriešinti gink­ lu, jei kas jai teiktų pagalbą99. Be grubios jėgos prieš Zigmanto pasiuntinius, Lenkijos ponai veikė ir kitaip. Rugpjūčio 16 d. į Lietuvą atvyko Jogailos pasiun­ tinys — sekretorius Andreika (Andriejus), kuris karaliaus vardu prašė Vytautą atidėti vainikavimąsi, kol abu valdovai vėl susi­ tiks asmeniškai. Jis pasakė, kad Jogaila norįs jam perleisti vai­ niką ir pavesti jo globai savo vaikus. Lietuvos didysis kunigaikš­ tis pasiuntė kartu su grįžtančiu Andreika savo sekretorių Liuteką,, pranešdamas, kad vainikavimo suvažiavimo atidėti negalįs ir su Lenkijos karaliumi prieš tai pasimatyti taip pat negalįs I0°. Krokuva nepaliovė veikusi. Tuo tarpu Vilniuje buvo ruošiamasi vainikavimuisi rugsėjo 8 dieną. Atvyko daug aukštų svečių iš Rytų Europos: Maskvos didysis kunigaikštis Vytauto dukters Sofijos sūnus Vasilius Vasiljevičius, Tverės, Riazanės, Odojevo ir kiti smulkesni rusų ku­ nigaikščiai, Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiai, Moldavijos val­ dovas, totorių chanų ir Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolitas Fotijus Wl. Delsė atvykti Ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas. Ordino magistras neryžtingai ruošėsi į Vilnių bijodamas, kad Lenkija neužpultų Prūsijos. Vytauto rugpjūčio ir rugsėjo mėnesio laiš­ kuose magistrui tikinama, kad nėra pagrindo bijoti Lenkijos, kuri nemano grėsti Prūsijos sienoms, o tik nenori praleisti Zigmanto, pasiuntinybės. Vytautas kvietė atvykti ir Livonijos magistrą bei 88 CEV, p. 930—932; J, Dlugosz, t. XIII, p. 402—403; СЕХѴ, t. II,. Nr. 184. Turinčios teritorinių ginčų su Lenkija Vengrijos vadovaujantys sluoks-. niai ypač buvo suinteresuoti Lietuvos karalystės įkūrimu. 99 CEV, p. 928—933. 100 Ten pat, p. 924; J. Dlugošas (t. XIII, p. 405) apie tai rašo netiksliai.. 101 CEV. p. 919, 920, 945; /. Dlugosz, t. XIII, p. 400, 406; ПСРЛ,, t . VIII, стр. 95. 80

abiejų Ordinų maršalus 102, rašė Rusdorfui, kad ta proga pasi­ tarsią ir dėl priemonių antpuolio atveju 103. Taigi Lietuvos valdantys sluoksniai stengėsi, kad Ordinas būtų jų sąjungininkas, jei kiltų ginkluotas koniliktas su Lenkija. Lenkų ponams suėmus Zigmanto pasiuntinius, Ordino magistras 1430 m. rugpjūčio antroje pusėje pasiuntė pas Vytautą savo pasiuntinius — Ordino maršalą ir Torūnės komtūrą. Vytautas per juos pakartojo kvietimą magistrui atvykti į vainikavimą, nes jo atvykimas esąs didelės reikšmės dalykas. Magistro pasiuntiniai parėmė Vytauto kvietimą asmeniškai 104. Tačiau Ordinas buvo atsargus ir delsė atvirai angažuotis Lie­ tuvos pusėje prieš Lenkiją. Prūsijoje ėmė reikštis opozicija prieš išimtinę kryžiuočių valdžią ir karinę politiką Lenkijos atžvilgiu. Prūsijos pasauliečiai riteriai ir miestiečiai siekė turėti balsą spren­ džiant krašto reikalus. 1429 m. riteriai ir miestiečiai skundėsi, kad magistras taikos ir karo klausimus sprendžiąs jų nepasiklausdamas I05. Ir magistras neišdrįso be Prūsijos luomų sutikimo už­ dėti karo mokesčius. 1430 m. kovo 19 d. Elbinge Prūsijos riteriai, miestiečiai ir vyskupai su prelatais pateikė reikalavimą įkurti di­ džiąją šalies tarybą, be kurios nebūtų sprendžiamas joks klau­ simas 106. Po Žalgirio smūgio silpstąs Ordinas turėjo atsižvelgti į krašto opiniją. Jis bijojo galimo karo su Lenkija Vytautui ruošian­ tis vainikuotis. Pagaliau Rusdorias nutarė vykti į Vilnių. Jis, parengęs Prūsiją gynybai, rugsėjo pradžioje išsiuntė į Livoniją prašymą dėl pagalbos, jei į Prūsiją įsiveržtų lenkai 107. Prieš iš­ vykdamas į Lietuvą, Rusdorias garantavo Lenkijos karaliui, kad jo uždavinys — sutaikyti karalių su Lietuvos didžiuoju kunigaikš­ čiu. Jogaila padėkojo ir prašė, kad Ordinas nepraleistų priešų per savo š a lį108. Vytautui patarus geriau plaukti laivu į Ragainę negu raitam joti j Gardiną, magistras plaukė Nemunu. Dėl blogo oro« magistras, išvykęs iš Marienburgo rugsėjo 6 d., atvyko į Kauną 102 CEV, p. 918 ir kt. Laiške Ordino magistrui 1430 m. rugpjūčio 5 d. (CEV, p. 918) Vytautas rašė, kad be Zigmanto ir Ordino nebaigs reikalo su Lenkija. Matyt, kryžiuočius pasiekė gandai, kad Vytautas galįs susitarti su Lenkija. юз CEV, p. 921 (1430 m. rugpjūčio 13 d.): „als der konig von Polar uns und unser lande nedert und in eigenschaft dringet, und wir wellen, ap got wil, nicht eigen sein und wellen mit den unsern freit bleiben“; plg. ten; pat, p. 234 (1430 m. rugpjūčio 17 d.), p. 934 (1430 m. rugsėjo 10 d.). 104 CEV, p. 924—927. 105 M. Toppen, Acten der Ständetage Preussens unter der Herrschaft des. Deutschen Ordens, t. I, Leipzig, 1878, p. 523. 106 Ten pat, p. 720. 107 CEV, p. 928—929. 108 Ten pat, p. 937—938; plg. J. Dtugösz, t. XIII, p. 406 (Vilniuje Rusdorfas pasisakęs už sutaikymą). 6. U žsak. Nr. 4648.

81

tik rugsėjo 24 dieną. Rytojaus dieną Vytautas jo laukė Trakuo­ se 109. Be Rusdorfo, j Lietuvą atvyko Ordino ir Livonijos maršalai. Vytauto vainikavimasis rugsėjo 8 d. neįvyko. Tai sutrukdė ne­ laukti įvykiai. Lenkija pasiryžo sutelkusi dideles karines jėgas nepraleisti Zigmanto pasiuntinybės su karališkomis insignijomis, ir pasiuntiniai grįžo atgal. Taigi Zigmantas neatsiuntė laiku Vy­ tautui karaliaus vainiko. Iškilmių diena buvo nukelta į rugsėjo 29 dieną uo. Atvykę į Lietuvą pirmosios Zigmanto pasiuntinybės nariai Cigala ir Rotas pasiūlė karaliaus vainiką pagaminti Vil­ niuje ir juo vainikuotis, o vainikavimąsi imperatorius tikrai pa­ tvirtinsiąs 1U. Tačiau Vytautas nutarė laukti Zigmanto paruošto vainiko. Bet praėjo ir naujai paskirta data, o vainiko nebuvo. Lenkiją vairuojantieji ponai nesitenkino karine jėga. Jie be atvangos rengė politinius žygius prieš Lietuvos karalystės įkūri­ mą. Prieš rugsėjo 8 d. į Vilnių atvyko nauji Jogailos pasiuntiniai, kurie karaliaus ir Lenkijos vardu klūpodami maldavo, kad Vytau­ tas atidėtų vainikavimąsi ir susitiktų su Jogaila kurioje nors pa­ sienio vietovėje: karalius viską padarysiąs, kad gyventų su juo sąjungoje ir broliškoje meilėje, kaip anksčiau. Vytautas atsakė vainikavimosi atidėti negalįs. Bet šį kartą, matydamas, kad vai­ niko laiku nesulauksiąs, jis pareiškė, kad su karaliumi galėtų susitikti, tik norėtų žinoti, kokiu tikslu II2. Vadinasi, Vytautas šį kartą kategoriškai neatsisakė susitikti su Jogaila. Matyt, Jogailos ¡pasiuntiniai iškėlė kokią naują mintį arba bent davė viltį kompro­ misiniam susitarimui. Vytautas, rašydamas apie tai magistrui, to nenurodė. Jis pasiuntė į Lenkiją savo sekretorių Mikalojų Maldžiką, kuris turėjo pranešti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis galįs susitikti su Jogaila tik Vilniuje, kur dabar yra suvažiavę svečiai, ir, jei Lenkijos karalius norįs su juo pasimatyti, tegu atvykstąs pas jį į Vilnių. Vainikuotis Vytautas ir toliau neatsisakė ш . Jogaila į Vilnių atvyko 1430 m. spalio 9 dieną. Jį lydėjo daug žymių Lenkijos tarybos narių — Olesnickis, Janas Šafrancas, Oporovskis ir kt. Jogailos atvykimas vėl uždelsė vainikavimą. Jogaila sakėsi, kad dėl galutinio vainikavimo klausimo išsprendimo jis turįs pasitarti su savo visos sudėties taryba, t. y. su likusiais юз CEV, p. 938—940. Pasitikti magistrą ir Ordino vyresniuosius prie Lietuvos sienos (Jurbarke) Vytautas pavedė Žemaičių seniūnui Kęsgailai, o jį kelionėje turėjo lydėti, be kitų, kunigaikščiai Švitrigaila su Žygimantu, žr. CEV, p. 921. 110 CEV, p. 935, 945; J. Dlugosz, t. XIII, p. 405. Rugsėjo 29 d.— šv. My­ kolo šventė. Kažkodėl vainikui vežti saugus nuo lenkų užpuolimo kelias jūra į Prūsiją nebuvo panaudotas. 1!I J. Dlugosz, t. XIII, p. 405—406; plg. CEV, p. 935. 112 CEV, p. 931—932. Apie tai Vytautas rašė Ordino didžiajam magist­ rui 1430 m. rugsėjo 8 d. 113 Ten pat, p. 945. Tai rašoma vėlesniame Vytauto laiške Zigmantui 1430 m. spalio 13 d. Susitikti su Jogaila Vytautas sutikęs vis nesulaukda­ mas Zigmanto pasiuntinybės su vainiku. Apie visa tai netiksliai rašo Dlugo­ šas (t. XIII, p. 405 ir kt.). Pavyzdžiui, jis klaidingai nurodo, kad Jogaila .atvykęs į Vilnių Vytauto iniciatyva.

Lenkijoje ponais. Vytautas laikėsi savo. Jis prašė Zigmantą siųsti vainiką ne taip iškilmingai, o su maža pasiuntinybe ir slapčiau. Be to, nurodė, jog jį saugiau būtų siųsti per Prūsiją, nors jau. galima ir per Lenkiją 114. Taigi Vytautas, nors neatsisakė pasiryžimo vainikuotis, bet neatsisakė ir kompromisų su Lenkija. Santykiai tarp Vytauto ir Jogailos vėl pagerėjo. Bet karalių lydintys Lenkijos ponai tam pasipriešino. Jogaila kreipėsi pritarimo j visą Lenkijos ponų ta ­ rybą. Į Krokuvą buvo išsiųsti atvykę į Vilnių Lenkijos ponai. Vy­ tautas, tikėdamasis (nes, matyt, buvo kažkas susitarta) iš Kro­ kuvos palankaus atsakymo, sutiko palaukti. Kas. dabar buvo susitarta? Ordino šaltiniuose yra žinia, gauta iš Mazovijos rugsėjo mėn. antroje pusėje, kad Jogaila ir Lenkija sutiktų su Vytauto vainikavimusi, jei būtų garantuota, kad Vy­ tautui mirus Lietuvos karaliaus vainikas teks vienam iš Jogailos sūnų, tuometiniam „jaunam karaliui“ 115. Jogailai vis dar galu­ tinai nepavyko Lenkijoje garantuoti savo sūnums paveldimo ka­ raliaus sosto, ir jis visada svajojo palikti Lietuvą savo vaikams. Tačiau, Vytautui vainikavusis ir Lietuvai tapus karalyste, Jogailosvaikai būtų nustoję j ją teisių. Gavus iš neturinčio įpėdinio Vy­ tauto raštišką įsipareigojimą, kad po jo mirties Lietuvos karaliaus vainikas teks Jogailos sūnui, Jogaila neturėjo rimto pagrindo priešintis. Tas planas kūrė paveldimą Lietuvos karalystę Jogailos giminei. O Lietuvai tai irgi buvo tam tikras laimėjimas, nes Lie­ tuvos karalystė būtų visam laikui įteisinama kaip atskira ir ly­ giateisė Lenkijai. Po Vytauto mirties Lietuva turėjo likti sujungta su Lenkija, bet tiktai kaip lygi su lygia, abi turinčios tos pačios giminės karalius arba bendrą karalių iš Jogailos įpėdinių. No­ rėdama bendro karaliaus, Lenkija būtų turėjusi savo valdovaisnuolat rinkti Lietuvos paveldimus karalius. Vadinasi, tuo projektu buvo numatyta ne tik Lietuvą garan­ tuoti Jogailos vaikams, bet ir išvengti unijos nutraukimo. Len­ kijos ponus turėjo nuraminti tai, kad Lietuvos karalystė išliktų sąjungoje su Lenkija. Jie galėjo dar apsidrausti dėl Lietuvos neatsiskyrimo sudarydami naują abiejų valdovų ir abiejų vals­ tybių sutartį, pagal kurią Lietuva po Vytauto mirties neatitektų niekam kitam, tik Jogailos sūnui. Tokį kompromisinį susitarimą kai kurie Lenkijos ponai galėjo priimti, nes matė, kad Vytautas ir Lietuvos bajorai yra pasiryžę sukurti visai nepriklausomą Lie­ tuvos karalystę, kuri neturėtų jokių ryšių su Lenkija. Tokią Lie­ tuvos karalystę imperatorius Zigmantas, kaip rodė iš Cigalos paimti dokumentai, ir projektavo įtraukti į savo politinę sąjungą. Su tokio kompromisinio susitarimo mintimi Jogaila ir atvy­ ko į Vilnių ir su Vytautu, matyt, iš principo susitarė. Tačiau tam* dar priešinosi įtakingi Lenkijos ponai. Jie žinojo tą projektą, 114 CEV, p. 945—946; plg. p. 949, 951; I. Dtugosz, t. XII, p. 406. 115 CEV, p. 941 .......und sulde slch mit im vorschreiben, wenn her gestorbe das di krone an den iungen konig stonve“; plg. O. Halecki, Dzieje imli Jagiellonskiej, t. I, p. 245.

83

Zbignevas Olesnickis ir kiti aukšti pareigūnai turėjo sekti įvykių: eigą Vilniuje ir prižiūrėti Jogailą. Pasak Dlugošo, Olesnickis Vil­ niuje ir toliau griežtai priešinosi Vytauto vainikavimuisi " 6. Kadangi priešinimąsi unijos suardymui Dlugošas laikė didžiau­ siu nuopelnu Lenkijos istorijoje, tai, norėdamas iškelti Olesnickį, jis nepaprastai išpučia vyskupo vaidmenį Vilniuje, vaizduoja jį kaip nepalaužiamai priešišką Lietuvos bajorų planams įkurti Lietuvos karalystę, kuri turėjusi susilpninti ar panaikinti uni­ jų, tą Lenkijos ir Lietuvos galybės pagrindą. Dlugošas pažymi didelį Olesnickio atkaklumą ir energingumą m . Ir daug kitų Lenkijos didikų laikėsi maksimalios programos — įjungti Lietuvą ir kitas žemes į Lenkiją. Tačiau nors daug kas priešinosi Lietuvos karalystės įkūrimui, Jogaila tą klausimą pateikė apsvarstyti visos Lenkijos ponų tarybai Krokuvoje. Vytautas, tikėdamasis susitarti, vengė naujų komplikacijų. Po dviejų dienų (spalio 15 d.) jis rašė Zigmantui, kad per Jo­ gailą gavęs žinią, jog imperatorius rengiąsis su kariuomene pa­ remti savo pasiuntinybės kelionę iš Frankfurto prie Oderio per Lenkijos teritoriją į Prūsiją. Vytautas prašė to nedaryti, kad nebūtų pagrindo ginkluotam konfliktui su Lenkija, nes visi gin­ čai galį būti sutvarkyti taikiu būdu. Vytautas prašė vainiko ne­ siųsti tol, kol negaus iš jo pranešimo, nes turįs viltį su kara­ liumi Jogaila tą reikalą sėkmingai ir sutartinai užbaigti. Tada imperatoriaus pasiuntinybė su vainiku galėsianti saugiai perei­ ti ir per Lenkiją U8. Spalio 15 d. Vytautas rašė ir Ordino magis­ trui prašydamas palengvinti jo sekretoriui Domaratui vykti per Prūsiją, kad jis suspėtų sulaikyti kelyje imperatoriaus pasiunti­ nybę, nes jos atvykimas į Vilnių būtų „dabartiniu momentu la­ bai ne laiku“ u9. Vainikavimasis buvo atidėtas, suvažiavę į Vil­ nių svečiai išvyko !2°. Iš šių paskutinių Vytauto laiškų (spalio 13—15 d.) matyti, kad Vytautas vainikavimąsi atidėjo. Jis neatsisakė paties su­ manymo, o tik nutarė palaukti Lenkijos Karalystės tarybos atsakymo, vildamasis paskelbti Lietuvą karalyste. Geruoju su­ sitarus su Lenkija, ir popiežius būtų buvęs palankus vainikavi­ mui. Ta proga popiežius Martynas V atsiuntė Vytautui bulę, 116 /. Diugosz, t. XIII, p. 410—412. 117 Ten pat, p. 411. Dlugošas mėgsta nurodyti, esą Vytautas ir jo didikai stengęsi papirkti Olesnickį ir kitus Lenkijos didikus, bet, aišku, tai nepavy­ kę (t. XIII, p. 411; plg. p. 3S0). Tokios žinios turėjo parodyti kronikininko aukštinamo Olesnickio ir jo šalininkų taurumą. 118 CEV, p. 947—948. ■ 119 Ten pat, p. 948. Zigmantas Į šiuos Vytauto laiškus atsakė lapkričio 8 d. iš Ulmo miesto ir pažadėjo, Vytautui paprašius, atsiųsti vainiką slaptai; be to, nurodė, kad lenkai peržiūrinėja jo laiškus Lietuvos didžiajam kuni­ gaikščiui (CEV, p. 951; plg. p. 953). Tačiau tuo laiku Vytautas jau buvo miręs. ' 1678920 J. Diugosz, t. XIII, p. 407. :84

kurioje džiaugėsi Vytauto ir Jogailos pasiektu susitarimu Vil­ niaus suvažiavime121. Tačiau realizuoti savo planų Vytautas nesuspėjo. Jis mirė. Dlugošas nurodo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis tuo metu jau buvo liguistas, kaskart vis labiau silpo. 1430 m. sp'alio 16 d. išvykstančio iš Vilniaus j Trakus Jogailos jau nebegalėjo pa­ lydėti raitas, o tik važiuotas. Po dešimties dienų, 1430 m. spalio 27 d., Vytautas, turėdamas jau daugiau kaip 80 metų, mirė Tra­ kuose m . Dlugošas taip aprašo paskutines Vytauto valandas. Jis pasišau­ kęs savo žmoną Julijoną, Lietuvos ir Rusios įžymiuosius kunigaikš­ čius bei bajorus ir taip prabilęs į Jogailą: „Šviesiausiasis kara­ liau ir brangiausiasis broli! Matau atėjus paskutinę dieną, ir jau čia pat valanda, kurią išnyksiu ir nuo tavęs atsiskirsiu. Dėl to Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurią gavau valdyti iš tavo rankų, tau grąžinu. Ją tu valdyk ar patsai, ar per kurį gerą vyrą. Tavo prakilnybei pavedu savo žmoną, prelatus, ku­ nigaikščius ir bajorus, čia esančius ir nesančius“. Toliau didy121 Ten pat. Tas popiežiaus laiškas, žinomas tik iš Dlugošo, irgi pasiekė Lietuvą jau Vytautui mirus. Ar tik ne apie tą bulę kalba Ordino magist­ ras: žr. E. Joachim, W. Hubatsch, Regesta historico-diplomatica Ordinis S. Mariae Theutonicorum, 1198—1525, t. I, 1, Gottingen, 1948, Nr. 5609. Kai kas (E. Maleczyñska, Rola polityczna królowej Zofii Holszañskiej, p. 77) norėtų net manyti, kad suabejojus dėl imperatoriaus teisių vėliau buvo no­ rima prašyti popiežių, kad jis vainikuotų Vytautą. Tačiau tai nuomonei nė­ ra pakankamo pagrindo. Ką žinome apie Vytauto vainiko likimą? Vytauto vainiku siekė vainikuo­ tis Švitrigaila 1431 m., bet ir tada vainikas nepateko Į Lietuvą. Lietuvoje, matyt, sklido gandai, kad lenkų paimtas Lietuvos karaliaus vainikas yra Vavelio lobyne. Beveik po šimto metų (1526) Lietuvos pasiuntinybė tarp kitko prašė karalių Žygimantą Senąjį, kad ten esančiu vainiku leistu vainikuoti jo sūnų (Акты Зап. России, т. II, стр. 175). Kitokią nuomonę pateikia XVI a. Bychovco kronika (LM, p. 117). Vainiką Vytautui siuntęs popiežius, lenkai jį atėmę, perkirtę pusiau ir pridėję prie Krokuvos vyskupo vainiko. Bet tikriau­ siai Vytautui paruoštas vainikas nepasiekė Lenkijos. Pig. M. Morelowskir Korona i helm znalezione \v Sandomierzu a sprawa korony Wiiolda i grobowców dynastycznych w Wilnie.— „Ateneum Wileñskie“, t. 7 (1930), p. 602 ir kt. 122 J. Dtugosz, t. XIII, p. 415; Monumentą Poloniae Histórica, t. III, Lwow, 1878 (2 leid.— Warszawa, 1961), p. 213 (Rocznik Chotelskiego); SRP, t. III, p. 493. Praėjus 8 dienoms po mirties, Vytautas buvo palaidotas Vil­ niaus Katedroje. Lenkų istoiikas J. Puzyna (J. Kozielsk-Puzyna, Switrigaií von Litauen, Freiburg, 1914, p. 72—73; liet. vert.— „Židinys“, 1930, Nr. 89, p. 180—181) iškelia spėjimą, jog Vytautas galėjo būti Jogailos ar jo dva­ riškių nunuodytas. Vytautas buvęs senas, bet dar stiprus, rengęsis vainikavimuisi, priiminėjęs svečius ir staiga nepajėgęs lydėti Jogailos, nukritęs nuo arklio. Tik vienas Dlugošas kalbąs apie jo ankstesnę ligą. Švitrigaila po Vy­ tauto mirties atsisakęs gerti vyną, kurį jam atsiuntęs Jogaila. Tačiau tie įtarimai, matyt, nepagrįsti, nes apie tai tyli paprastai gerai informuoti Or dino šaltiniai, be to, tai nebuvo viešai keliama tolesniame Lietuvos konflikte su Lenkija. Matyt, apie dvejus metus trukusi vainikavimosi byla pareikalavo iš Vytauto daug jėgų, ir jis išsisėmė.

-sis kunigaikštis gailisi „vainikavimosi ambicija“ įžeidęs kara­ lių ir prašo dovanoti...123124 Sis aprašymas primena teatrinę sceną. Dlugošas mėgo su­ kurti kalbas. Greičiausiai Vytautas nieko aiškaus nepareiškė. Galėjo jis kalbėti apie Lietuvos atskirumo išlaikymą, nes tai bu-vo naudinga ir Jogailai, siekiančiam išlaikyti savo teises į Lie­ tuvą kaip j tėvoniją,— tuo tarpu Lenkijos ponams ji tebuvo pa­ prasta Lenkijos Karalystės provincija. Kaip minėta, Dlugošas savo kroniką rašė vėlesniais Lietuvos nesutarimų su Lenkija metais ir joje dėstė didelio Lietuvos savarankiškumo priešinin­ ko Zbignevo Olesnickio mintis. Vytauto pareiškimas, kad jis pavedąs Jogailai visą savo valstybę ir įsakąs jo klausyti, iš­ sižadąs savo ligšiolinių planų ir apgailestaująs dėl vainikavi­ mosi sumanymo („ambicijos“), būtų buvęs Lenkijai labai nau­ dingas, ir karaliaus sekretoriai, be abejo, būtų pasistengę su­ daryti tokio testamento dokumentą, prie kurio mirštąs Lietuvos valdovas būtų pridėjęs savo antspaudą. Taigi labai abejotina, ar Vytautas mirties patale galėjo išsižadėti Lietuvos savaran­ kiškumo politikos, kurią išreiškė karaliaus vainiko siekimu m . Tačiau mirštančio valdovo vienoks ar kitoks žodis jau nebe­ galėjo nulemti tolesnės įvykių raidos. Lietuva jau buvo nebe paprasta valdančios kunigaikščių šeimos tėvonija, o tikra vals­ tybė, kurios valdantysis luomas — bajorai—Turėjo balsą, spren­ džiant savo šalies likimą. Istorinėje tradicijoje Vytautas liko kaip Lietuvos nepriklausomybės ir savarankiškumo gynėjas 125. Apibendrindami 1429—1430 metais kilusį sumanymą iš es­ mės pertvarkyti Lietuvos santykius su Lenkija įkuriant Lietu­ vos karalystę, galime padaryti šias išvadas. Lietuvos santykių su Lenkija krizė 1429—1430 m. nebuvo 123 /. Dlugosz, t. XIII, p. «14. 124 Prieš tą Dlugošo teiginį (kad Lietuva grąžinama Jogailai) pasisakė M. Gruševskis (Історія Украши-Руси, т. IV, стр. 478), J. Puzyna (Switrigail von Litauen, p. 75—76), J. Matusas (Švitrigaila Lietuvos didysis kuni­ gaikštis, p. 26). Lietuvos metraštis visai neužsimena, kad Vytautas būtų at­ sisakęs savo paskutiniais metais vykdytos politikos. Tokią mintį skleidė tik Lenkijos politikos vadai. Kai Lenkija kovojo su nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila, Jogaila 1431 m. liepos 14 d. laiške Ordino magistrui rašė, kad Vytautas Lietuvą jam atidavęs, pavedęs globoti savo žmoną, įsa­ kęs bajorams jo klausyti (CEXV, t. II, Nr. 191, p. 258). Viena kryžiuočių žinia nurodo, kad, kaip lenkai saką, Vytautas miręs santaikoje su Lenkijos karaliumi ir jam Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sugrąžinęs, nes iš jo jis buvo ją gavęs (SRP, t. III, p. 494). 125 Vytauto sumanymas vainikuotis padarė didelį įspūdį Vakarų Euro­ poje. Žymus XV a. italų rašytojas Enėjas Silvijus Pikolominis (busimasis popiežius Pijus II) rašė, kad Vytautas siekė gauti vainiką Lietuvai „iš lenkų jungo išvaduoti“. Jį imperatorius Zigmantas paskelbęs Lietuvos karaliumi) bet jis mirė prieš atvykstant pas jį pasiuntiniams su vainiku. Vėlesniuose veikaluose, ieškodamas egzotikos, jis pripasakojo apie Vytautą nebūtų dalykų. Zr. A. Janulaitis, Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV—XV amž., Kaunas, 1928, p. 33—34; I. Zarębski, Stosunki Eneasza Sylwiusza z Polską i Polakami, Krakow, 1939, p. 63, 92.

atsitiktinė ar pašalinių veiksnių dirbtinai sukelta. Tai buvo vidi­ nio istorinio proceso padarinys, kurio šaknys siekė 1385 m. Krė­ vos uniją. Nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryšių su Lenkijos Karalyste pradžios tarp dviejų šalių viešpataujan­ čiųjų sluoksnių buvo didelių nesutarimų dėl jų tarpusavio po­ litinių santykių prigimties. Kova su bendru priešu — Kryžiuočių ordinu — reikalavo vienyti jėgas ir slopino tuos Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio nesutarimus. Svarbus įvykis Lietuvos vals­ tybės gyvenime buvo didžiojo kryžiuočių pavojaus likvidavimas ir kovų su jais dėl vakarinių žemių baigimas Melno taika 1422 metais. Tuo pat laiku sustiprėjo Lietuvos vidaus konsolidacija. Nuo dabar valdantysis Lietuvos luomas galėjo laisviau ir ryž­ tingiau atsidėti santykių su Lenkija klausimui. Iš 1429— 1430 metų išliko palyginti daug žinių apie Lietu­ vos ir Lenkijos požiūrį į tarpusavio santykius. Į Lietuvos ir Len­ kijos uniją Lenkijos bajorų viršūnė — ponai — žiūrėjo kaip į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungimą prie Lenkijos, kurios paprasta provincija Lietuva turėjo tapti. Vytauto valdy­ mo metu išsaugotą faktinį valstybinį Lietuvos atskirumą ir sa­ varankiškumą lenkai laikė laikinu dalyku, laikina nuolaida, ku­ ri turėjo baigtis Vytautui mirus. Žiūrėdami į Lietuvą ir kitas žemes kaip į jiems atitekusius žemesnius kraštus ir remdamie­ si anksčiau sudarytomis sutartimis, Lenkijos feodalai, dangstyda­ miesi unijos išsaugojimu, civilizacijos ir katalikybės platinimu, iš esmės gynė grobikišką ir kolonizacinę politiką Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės atžvilgiu. Lietuvos atstovai siekė pa­ keisti nelygiateisius savo valstybės santykius su Lenkija ir kartu garantuoti Lietuvai visiškai savarankišką ir pastovų vals­ tybinį egzistavimą. Tam tikslui gera priemone jie laikė pa­ skelbti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę karalyste ir jos didįjį kunigaikštį — karaliumi. Lietuvos valdovui įgijus tokį pat ti­ tulą, kokį turėjo Lenkijos valdovas, Lietuvos valstybė formaliai būtų tapusi lygi Lenkijai. To meto Europoje karalystės titulas žymėjo visuotinai pripažintą suverenią valstybę. Vytauto vainikavimo sumanymo negalima aiškinti, kaip tei­ gė lenkų istorikai, imperatoriaus Zigmanto intriga ar Vytauto ambicija, stengiantis dėl to jį (tą sumanymą) pasmerkti. Tą klausimą nagrinėjant, svarbiausia yra tai, kokius tikslus turėjo Vytautas ir Lietuvos bajorai, siekdami Lietuvą paskelbti ka­ ralyste. Iš tikrųjų Zigmantas tik norėjo pasinaudoti Lietuvos vi­ suomenės susiformavusiu požiūriu. Savais sumetimais, ypač no­ rėdami suardyti ar bent susilpninti Lietuvos ir Lenkijos uniją, tą sumanymą palaikė ne tik Zigmantas, bet ir Ordino magistras. Jie norėjo sustabdyti nuolatinį savo kaimynės Lenkijos stiprėji­ mą, nes jai stiprėti labai padėjo unija su Lietuva. Bet nėra duomenų, kad Vytautas solidarizavosi su Zigmanto ar Ordi­ no politiniais planais. Jis neskubėjo vainikuotis ir stengėsi iš­ vengti atviro konflikto su Lenkija. Jogaila palankiau negu

lenkų ponai buvo nusiteikęs dėl Vytauto vainikavimosi iš dalies dėl savo dinastinių siekimų — garantuoti Lietuvą savo įpėdi­ niams. Jei Vytauto raštuose, skirtuose vainikavimuisi, pabrė­ žiamas garbės klausimas, tai čia turima galvoje ne tik didžio­ jo kunigaikščio, bet ir lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės gar­ bė. Lenkijos ponai, remdamiesi unijos aktais, ėmė viešai skelb­ ti, kad Lietuva nesanti nepriklausoma valstybė, kad ją Vytau­ tas valdąs tik Jogailos pavedimu iki gyvos galvos, kaip jo vietininkas, kad po Vytauto mirties Lietuva turinti atitekti Len­ kijai. Vytautas ir Lietuvos bajorai tai priėmė kaip savarankiš­ kos Lietuvos valstybės ir jų pačių garbės įžeidimą, nesiskaity­ mą su faktine padėtimi ir Lietuvos visuomenės teise laisvai apsispręsti ir savarankiškai tvarkyti savo reikalus bei santykius su Lenkija. Reikia konstatuoti, kad Lietuvos bajorai buvo net griežtes­ nės politikos Lenkijos atžvilgiu šalininkai negu Vytautas. Kar­ tu su Vytautu Lucke Lietuvos kunigaikščiai ir ponai jau karštai ginčijosi su Lenkijos tarybos ponais, kai šie pasipriešino Vy­ tauto vainikavimuisi. Grįžęs iš Lucko į Lietuvą ir sužinojęs apie Jogailos atsisakymą pritarti jo vainikavimuisi, Vytautas, pasi­ taręs su Lietuvos didikais, ėmė dar ryžtingiau siekti karaliaus vainiko, kaip laisvos ir lenkams lygios tautos ir suverenios vals­ tybės simbolio. Konflikte su Lenkijos ponais Vytautas buvo Lietuvos bajorijos siekimų reiškėjas. Bajorų politinis vaidmuo itin sustiprėjo. Diduomenės įtaka Vytautui matyti iš jo laiškų; ją taip pat konstatavo Lenkijos atstovai. Siekimas užkirsti ke­ lią lenkų ponų pretenzijoms ir jų įsigalėjimui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse buvo būdingas ne tiktai lietuvių, bet taip pat baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių bajorams. Di­ džiosios Kunigaikštystės rytų slavų žemių kunigaikščiai bei didikai, taip pat ir Maskvos valstybės bei kitų rusų žemių val­ dovai gausiai dalyvavo Lucko suvažiavime ir vėliau Vytauto vainikavimuisi skirtame Vilniaus suvažiavime (1430). Tą palan­ kumą nulėmė greičiausiai tai, kad rytų slavų žemės turėjo dau­ giau politinės ir kultūrinės bei religinės laisvės Lietuvos val­ džioje negu Lenkijos. Galima spėti, kad atsipalaidavusi nuo slegiančios Lenkijos globos, visai savarankiška Lietuva būtų grei­ čiau radusi tvirtą susitarimą su Rusia. Sukurti Lietuvos karalystę buvo teisėtas Lietuvos visuome­ nės reikalavimas. Kai išryškėjo nepaliaujamos Lenkijos pastan­ gos išlaikyti Lietuvą pajungtą ir pasitaikius progai, ypač po Vytauto mirties, ją padaryti paprasta Lenkijos proyincija, Lie­ tuvos politiniai veikėjai išreiškė visos tautos požiūrį ir negin­ čijamą teisę pertvarkyti ankstesnėmis sutartimis nustatytus sa­ vo valstybės santykius su Lenkija. Neaišku, ar Vytautas ir Lie­ tuvos diduomenė norėjo visiškai nutraukti bet kokius ryšius su Lenkija, ar ketino palikti uniją tarp abiejų šalių vainikuotų ir lygiateisių valdovų. Svarbiausia Lietuvai rūpėjo apginti 88

savo valstybingumą, užkirsti kelią lenkų bajorų ekspansijai. Atrodo, kad lietuviai, vadovaujami Vytauto, nebuvo nusistatę prieš ryšius su Lenkija, jie tiktai norėjo būti kaip lygūs su ly­ giais, sudaryti lygiateisių ir savarankiškų valstybių sąjungą. Jie stengėsi, kad Lenkija sutiktų su Lietuvos karalystės įkūri­ mu ir vengė ginkluoto konflikto su ja. Dėl to tarp Vilniaus ir Krokuvos išsiplėtojo ilgi pasitarimai ir susirašinėjimai. Lenkijos ponai Lietuvos karalystės paskelbimą laikė dide­ liu pavojumi savo vykdomai politikai Lietuvos atžvilgiu ir sten­ gėsi visomis priemonėmis pasipriešinti, imdamiesi net grubios karinės jėgos prieš Zigmanto pasiuntinybę, gabenančią kara­ liaus vainiką, ir ginkluodamiesi. Prieš Lietuvos planus stojo ir Lenkiją remiąs tuometinis popiežius Martynas V, kita Vakarų Europos jėga šalia imperatoriaus, grasinęs nepripažinti teisė­ to Vytauto vainikavimosi. Nepaisant visų kliūčių ir sunkumų, Lietuvos didysis kuni­ gaikštis, kaip galima spręsti iš jo paskutinių raštų, neatsisakė minties vainikuotis karaliaus vainiku ir taip garantuoti Lietu­ vai pastovų valstybingumą ir apsaugą nuo lenkų ponų preten­ zijų. Viską sužlugdė Vytauto mirtis. Tačiau 1429—1430 metai buvo svarbus momentas Lietuvos santykiuose su Lenkija. Jei Vytauto vadovaujami Lietuvos didikai šiuo metu juridiškai ir nepertvarkė Lietuvos ir Lenkijos santykių, tai bent viešai ir aiškiai išdėstė Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės pro­ gramą ir sudavė rimtą smūgį Lenkijos ponų tarybos planui įjungti Lietuvą į Lenkiją. Sumanymas įkurti Lietuvos karalys­ tę padarė didelį įspūdį amžininkams; šį sumanymą Lietuvos politikos vadai dar bandys atgaivinti ir vėliau.

Politinis ir karinis Lietuvos konfliktas su Lenkija ( 1430- 1432) Lietuvos santykiai su Lenkija kuriant Lietuvos karalystę Vytautui gyvam esant nebuvo sutvarkyti. Po Vytauto mirties ( i430 m. spalio 27 d.) konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dar padidėjo. Tikrieji Lenkijos Karalystės valdytojai — ponai —- ma­ nė, kad atėjo metas realizuoti savo seną siekimą, pradėtą dar Krėvos unija,—Tikviduoti išsilaikiusią atskirą Lietuvos valsty­ bę ir ją paversti sudėtine Lenkijos Karalystės dalimi, kurią len­ kų feodalai galėtų kolonizuoti ir išnaudoti. Lenkijos ponai savo planus Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės atžvilgiu teisiškai rėmė sudarytomis su ja unijos sutarti­ 89

mis. O pagal paskutinę sutartį — Horodlės uniją (1413) — Lie­ tuvos bajorai po Vytauto mirties didžiuoju kunigaikščiu tegalėjoišsirinkti tik tą, kurį paskirs su Lenkijos ir Lietuvos bajorais susitaręs Lenkijos karalius '. Vadinasi, Lietuvos politinę padėtį turėjo nulemti Lenkijos karalius, tiksliau Lenkijos ponų tary­ ba, nes karalius Jogaila Lenkijoje turėjo mažai teisių, jau bu­ vo senas (daugiau kaip 80 metų) ir jo vardu taktiškai veikė ta­ ryba. Lenkijos ponai po Krėvos unijos tik ginklu priversti pripa­ žino Vytautą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nenoromis, toleravo Lietuvos valstybės savarankiškumą. Jie laukė, kad po Vytauto mirties bus gera proga Lietuvos žemes besąlygiškaipaimti į savo rankas. Tokia pažiūra buvo išdėstyta 1429 m. gruo­ džio mėn. Lenkijos apeliacijoje popiežiui Martynui V dėl impe­ ratoriaus Zigmanto pasiūlymo vainikuoti Vytautą. Apeliacijoje pabrėžta, kad po Vytauto mirties Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė turi grįžti Jogailai ir Lietuvos bajorai turės tik jį pripa­ žinti savo valdovu12. Taigi po Vytauto mirties Lenkijos ponai ry­ žosi neleisti Lietuvai turėti atskirą didįjį kunigaikštį ir siekti, kad karalius Jogaila paimtų tiesioginę valdžią Lietuvoje, kurią jis laikė savo tėvonija ir save vadino aukščiausiu jos kunigaikš­ čiu. Lenkijos ponai tikėjosi, kad, Jogailai paėmus Lietuvą į savovaldžią, ji praras atskirumą ir virs Lenkijos dalimi. Jogaila visą gyvenimą neatsisakė teisių į Lietuvą ir dabar norėjo jas realizuoti. 1431 m. liepos 14 d. laiške Ordino didžia­ jam magistrui Jogaila rašė, kad Lietuva jam priklauso tėvonine teise ir kad po Vytauto mirties jis ją norėjo paimti į savo val­ džią, bet jo brolis Švitrigaila su savo šalininkais to padaryti neleido ir jį, „teisėtą ir prigimtą valdovą, pašalino“ 3! Dlugošas taip pat nurodo, kad Jogaila skundęsis, jog naujasis Lietuvos valdovas Švitrigaila jį atstūmęs nuo valdžios, kai tuo tarpu jis buvęs „natūralus paveldėtojas“ 4. Tačiau, kaip sakoma 1432 m. spalio mėn. Ordino memoriale Danijos karaliui, Lietuvos ir Ru­ sios žemės Jogailos „savo valdovu turėti nenorėjo, nes jis jų išsižadėjęs gaudamas Lenkijos Karalystę, kurią gauti jie jam patys padėję“ 5. Vytautas mirė nepalikdamas įpėdinių. Dėl įpėdinystės Lie­ tuvoje nebuvo jokių nusistovėjusių tradicijų. Lietuvai priėmus, katalikybę, jos valdovas to meto sąlygomis turėjo būti katali­ kas. Iš likusių Gediminaičių kunigaikščių dauguma gyveno rytų slavų žemėse ir buvo stačiatikiai, o Žygimantas Kaributaitis bu1 Akta unji, Nr. 49—51. 2 СЕХѴ, t. II, Nr. 179, p. 237—241. Šios Lenkijos karaliaus, apeliacijos nuorašas buvo perskaitytas 1430 m. balandžio mėn. Vokietijos imperijos sei­ me Niurnberge. 3 СЕХѴ, t. II, Nr. 191, p. 259. 4 J. Diugosz, t. XIII, p. 418. 5 СЕХѴ, t. 11, Nr. 208, p. 300; plg. SRP, t. III, p. 493—494.. 90

•vo husitas ir veikė Čekijoje. Iš kunigaikščių katalikų buvo tik du rimti kandidatai j Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą: Vytauto brolis Žygimantas ir Jogailos brolis Švitrigaila. Žygimantas po Vytauto mirties buvo artimiausias įpėdinis, turintis sūnų ir ga­ lintis garantuoti Kęstučio šeimos liniją. Tačiau aplinkybės su­ sidėjo kitaip. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai tada buvo griež­ tai nusistatę prieš lenkų ponų ir Jogailos politiką. Jie buvo pa­ siryžę net nutraukti ryšius su Lenkija. Tas vyraujančias antilen­ kiškas nuotaikas geriau išreiškė veržlus ir labiau iki tol pasi­ reiškęs kunigaikštis Švitrigaila Algirdaitis, kuris ir pats paro­ dė daugiau pastangų Lietuvos sostui užimti. Švitrigaila (greičiausiai jauniausias Jogailos brolis, bet ta­ da jau turįs daugiau kaip 60 metų) buvo senas pretendentas į Lietuvos sostą. Jis buvo nepatenkintas, kad Jogaila pavedė Vytautui, o ne jam, savo broliui, valdyti Lietuvą. Dėl valdžios Lietuvoje jis kovojo su Vytautu, ieškojo Ordino, imperatoriaus ir kitų paramos, ne kartą buvo Vytauto kalinamas. Nors Švitri­ gaila daugiau veikė ir gyveno Lietuvos Didžiajai Kunigaikštys­ tei priklausančiose baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemėse, bet, kaip rodo jį remiančio Ordino šaltiniai, turėjo šalininkų ir Lie­ tuvoje tarp nepatenkintųjų Vytautu. Antai 1418 m. prieš Vy­ tauto iškeltus naujus žemvaldžius sukilę žemaičiai, Ordino ži­ niomis, norėję pasodinti į Lietuvos sostą Švitrigailą67. Vėliau, 1422 m., taip pat kryžiuočių šaltiniuose randame žinią, kad Lie­ tuvos žmonės dėl slegiančios naštos vietoj Vytauto geriau no­ rėtų turėti Švitrigailą 1. Tačiau ilgainiui Švitrigaila susitaikė su Vytautu ir nuo 1420 m. jam buvo ištikimas ir jį rėmė. Švitrigaila palaikė Vytauto su­ manymą vainikuotis karaliaus vainiku. Bet savo interesų jis ne­ užmiršo. Po Lucko suvažiavimo pablogėjus Lietuvos santykiams su Lenkija, Švitrigaila pasiuntė pas imperatorių Zigmantą pa­ siuntinybę, pasisakė jį remiąs ir nurodė, kad Lenkijos karalius jam padovanojęs didelę dovaną, turbūt siekdamas jį patraukti į savo pusę 8. Kaip Švitrigaila po Vytauto mirties tapo Lietuvos didžiuo­ ju kunigaikščiu, ne visai aišku. Turime žinių, kad savo viešpa­ tavimui jis pradėjo rengti dirvą jau Vytautui rimtai susirgus. Apie tai panašiai rašo du Švitrigailai priešiški asmenys: Kroku­ vos vyskupas Zbignevas Olesnickis savo laiške Bazelio Bažny­ čios susirinkimo pirmininkui kardinolui Julijonui Cezariniui9 ir J. Dlugošas savo kronikoje l0. 6 CEV, p. 439, 440. 7 Ten pat, p. 548. 8 Ten pat, p. 823. 9 CEXV, t II, Nr. 204 (1432 m. sausio mėn.). 10 /. Dlugosz, t. XIII, p. 414.

91

f Pasak Dlugošo, Švitrigaila dar Vytautui esant gyvam pradė­ jęs telkti savo šalininkus, lankęs valstybines įstaigas ir buvęs, „išdidus, kad turįs visų rusų ir lietuvių prielankumą“, kas nema­ žai nuliūdinę mirštantį Vytautą, kuris dėl to skundęsis Jogailai. Jogaila broliškai Švitrigailą sudraudęs. Bet yra ir priešinga žinia: Vytautas dar gyvas parėmęs Švit­ rigailos kandidatūrą į sostą. A. Kocebu 11 nurodo, kad jis radęsvieną ano meto liudijimą (tik gaila, kad tiksliau nepažymėjo šaltinio), jog Vytautas prieš mirtį savo įpėdiniu paskyręs Švit­ rigailą. Remdamasis tuo, J. Puzyna 12 teigia, kad Dlugošo ži­ nia, jog Vytautas siuntęs net tris Lietuvos didikus — Vilniaus vaivadą Gedgaudą, maršalką Rumbaudą ir savo sekretorių Sepenskį — Jogailai pranešti apie Švitrigailos valdžios siekimą, ro­ do, kad tai turėjęs būti neeilinis reikalas, galbūt liudija, jog Vytautas parėmė Švitrigailos kandidatūrą į Lietuvos sostą. Di­ deliems Švitrigailos priešams — Lenkijos ponams ir jų kroni­ kininkui Dlugošui — tokia Švitrigailai palanki Vytauto valia bu­ vo nenaudinga, ir todėl ji galėjo būti nutylėta arba iškraipyta. Be to, ta žinia prieštaravo visai Lenkijos politinei linijai ir Lenkijos ponų skleidžiamiems gandams, kad mirdamas Vytau­ tas grąžinęs Lietuvą Jogailai. Dlugošo kronika apie šį laikotarpį yra ypač šališka ir netiksli 13. Vytautui mirštant, padėtis Vilniuje buvo įtempta. Čia veikė Lenkijos ponų grupė su Jogaila. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės valdantiems sluoksniams, ginantiems savo valstybės ats­ kirumą ir savarankiškumą, reikėjo veikti nedelsiant ir ryžtin­ gai. Vytauto ligos metu jie jau buvo už Švitrigailą, kaip įpėdinį, telkėsi apie jį ir rengėsi sprendžiamam momentui. Vytautui mi­ rus, Švitrigaila ir io šalininkai nieko nelaukdami paėmė val­ džią. Dlugošas nurodo, kad daugelis dalyvaujančių Vytauto laidotuvėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių ir bajorų, ypač rusų (t. y. rytų slavų), su Švitrigaila bendravo kaip su didžiuoju kunigaikščiu, ir jau per laidotuves jis užėmė Vilniaus ir Trakų pilis, o karalių nuo jų atskyrė14. Tai teigė ir Jogaila savo laiške Ordino didžiajam magistrui: kai jis buvo susirūpinęs Vytauto laidotuvėmis, Švitrigaila, susižinojęs su sa­ vo šalininkais, užvaldė Lietuvos ir Rusios_ pilis, miestus ir jį nuo valdžios Lietuvoje nušalino15. Matyt, Švitrigaila buvo pa­ skelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu dar Vytauto nepaiai11 A, Kotzebue, Switrigail, Leipzig, 1820, p. 44. rus. vert. p. 75. 12 J. Kozielsk-Puzyna, Switrigail von Litauen, Freiburg (Schweiz), 1914, p. 76. 13 Rozbior krytyczny Anrialium Poloniae Jana Dlugosza z iat 1385—1444, t. I, p. 236 ir kt.; A. Lewicki, Powstanie Swidrygielly, p. 69—70; J. Matusas, Švitrigaila, p. 29—30. 14 /. Dtugosz, t. XIII, p. 418. 15 CEXV, t. II, Nr. 191 (1431 m. liepos 14 d.); LIS, t. I, p. 75. Vytautas 8 dienas buvo pašarvotas Trakų pilyje, paskui pervežtas j Vilnių ir palai­ dotas katedroje. 92

dojus. Švitrigaila savo pranešime Livonijos magistrui, Rygos bei Tartu vyskupams nurodė, kad jj išrinko Lietuvos didikai ir kiti 1б. Apie savo išrinkimą Švitrigaila rašė ir Bazelio Bažny­ čios susirinkimui I7. Ordino šaltinis taip pat nurodo, kad Lie­ tuvos didikai tuoj po Vytauto mirties kartu su Rusios didikais sutartinai išrinkę Švitrigailą didžiuoju kunigaikščiu 18. Ar pritarė Jogaila Švitrigailos išrinkimui Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu? Dlugošas rašo, kad Jogaila ,,iš meilės“ paskyręs Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir jam pasiuntęs žie­ dą ir tada visi Lietuvos ir Rusios didikai, pasitraukę nuo Jogailos ir susitelkę apie naująjį kunigaikšti, norėję areštuoti Jogailą ir išmušti lenkus 19. Vienas Ordino raštinės pareigūnas, remdamasis lenkų žiniomis apie Vytauto mirtį ir vėlesnius įvy­ kius Lietuvoje, taip pat nurodo, kad naujasis didysis kunigaikš­ tis Švitrigaila buvęs išrinktas su Jogailos žinia ir pritarimu20. Vėlesniame XVI a. Lietuvos metraštyje (Bychovco kronika) taip pat teigiama, kad Jogaila prašęs Lietuvos kunigaikščius ir didi­ kus, kad prisiimtų valdovu Švitrigailą 2I. Dlugošo žinia, kad pirma Jogaila paskyręs Švitrigailą Lie­ tuvos didžiuoju kunigaikščiu, o tik tada jį išrinkę kunigaikščiai ir didikai, yra nepatikima. Ji neatitinka faktinės padėties ir vi­ suomenės nuotaikų. Tarp Jogailos ir Švitrigailos bei jų šalinin­ kų buvo didelių nesutarimų. Jei Jogaila būtų savo noru paskyręs Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, tai kodėl jis no­ rėjo turėti savo rankose Lietuvos pilis? Švitrigaila ir Lietuvos didikai turėjo duoti toms Jogailos ir lenkų pretenzijoms atkirtį ir išvaryti lenkus iš pilių. Dlugošas norėjo išlaikyti nepažeistą unijos aureolę, neleisti suabejoti Lenkijos karaliaus suvereni­ tetu Lietuvoje. Jis nenorėjo palikti duomenų, kad Lietuva suardė uniją ir Švitrigaila tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu be Jo­ gailos sutikimo. Bet pagal Horodlės unijos aktus vienas Jogaila skirti Lietuvai didžiojo kunigaikščio ir negalėjo. Jis tai galėjo padaryti tik susitaręs su Lietuvos ir Lenkijos bajorais. Švitrigai­ los kandidatūrai Lenkijos ponų taryba nepritarė, o Lietuvos didikai jos to nė neprašė. Jogailai ir Lenkijos ponams po Vy­ tauto mirties siekiant paimti valdžią Lietuvoje, Lietuvos Di16 LUB, t. VIII, Nr. 407, p. 238; plg. Nr. 366, p. 212. 17 Monumenta conciliorum generalium saeculi decimi quinti, Concilium Basiliense. Scriptores, t. II, Vindobonae, 1873, p. 619. 18 SRP, t. III, p. 494; plg. Skarbiec, t. II, Nr. 1540. M. Liubavskio (Литовско-русский сейм, Москва, 1900, стр. 65; Очерк истории литовско-рус­ ского государства до Люблинской унии включительно, Москва, »1915, стр. 67) nuomonė, kad lietuviai tik nenoromis priėmę Švitrigailos kandidatūrą, nepa­ grįsta. Išlikę šaltiniai to nepatvirtina. Švitrigaila ir prieš tai buvo populiarus Lietuvoje, ir į sostą jį visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenė iškėlė vieningai. 19 J. Dtugosz, t. XIII, p. 417. 20 SRP, t. III, p. 494 (prierašas). 21 LM, p. 118. Lietuvos metraščio žinios apskritai apie to meto įvykius (Vytauto vainikavimąsi ir kt.) yra netikslios. 93

džiosios Kunigaikštystės diduomenė turėjo veikti savarankiškai ir veiksmingai užkirsti kelią lenkų kėslams prieš Lietuvos vals­ tybės egzistenciją. Tai ir buvo padaryta, skubiai paskelbiant Švitrigailą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu be Jogailos ir Len­ kijos ponų sutikimo ir prieš jų valią. Tai patvirtina šaltiniuose likę Jogailos, Švitrigailos, kryžiuo­ čių, popiežiaus ir kiti pareiškimai. Pats Jogaila jau minėtame laiške magistrui rašė, kad per Vytauto laidotuves jo brolis Švit­ rigaila prievarta užgrobęs (violenter occupavit) Lietuvos ir Ru­ sios žemių valdžią22. Kitame to meto šaltinyje rašoma, kad Jogaila nesutikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių pa­ vesti Švitrigailai ir jas j_ėga norėjęs pasiimti, o tam pasiprieši­ nęs Švitrigaila23. Kad Švitrigaila tapo didžiuoju kunigaikščiu prieš Jogailos norą, nurodo ir popiežiai Martynas V ir Euge­ nijus IV. Lenkijos prašomas, popiežius Martynas V savo 1431 m. vasario mėn. atsiųstoje Švitrigailai bulėje sako, kad Švitrigaila užėmęs Lietuvą prieš Jogailos norą 24. Vėliau, 1433 m. sausio 1 d., taip pat lenkams palankus popiežius Eugenijus IV bulėje Jogailai nurodė, kad Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai pa­ sielgę prieš sutarčių nuostatus ir, Lenkijos karaliui nesutinkant, išsirinkę Švitrigailą didžiuoju kunigaikščiu25. Tas pats Dlugo­ šas, kalbėjęs apie tai, kad Švitrigailą paskyręs Jogaila, kitur jau rašo, kad jis sakęsis, jog valdžią gavęs ne iš Jogailos ma­ lonės 26. Tačiau turime žinių, kad Švitrigaila buvo ir Jogailos patvir­ tintas. Pats Švitrigaila, pranešdamas Livonijos magistrui ir ki­ tiems, kad jis išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nuro­ dė, jog tam pritaręs ir Jogaila 27. Bazelio Bažnyčios susirinkimui Švitrigaila rašė, kad po Vytauto mirties jį, išrinktą didžiuoju kunigaikščiu, pats karalius Jogaila patvirtinęs jam atsiųsdamasžiedą 28. Taigi iš šaltiniuose randamų žinių galima spręsti, kad Lie­ tuvos ir Rusios kunigaikščiai ir didikai, matydami Lenkijos po­ nų norą paimti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į savo rankas, po Vytauto mirties sutartinai paskelbė Švitrigailą didžiuoju kunigaikščiu. Matydamas vieningą Lietuvos valstybės bajorų valią, Jogaila turėjo nusileisti ir tiktai patvirtinti tą faktą; tatai jis ir padarė atsiųsdamas Švitrigailai žiedą. 1430 m. lapkričio" 22 CEXV, t. II, Nr. 191; LIS, t. I, p. 75. 23 CEXV, t. II, Nr. 208; pig. SRP, t. III, p. 494. 24 J. Dlugosz, t. XIII, p. 427. 25 Archiwum ksiąžąt Lubartowiczów Sanguszków w Slawucie, t. I, Lwow, p. 30—31 (leidėjas klaidingai nurodė bulės datą: ji rašyta ne 1432, o 1433). 26 J. Dlugosz. t. XIII, p. 49 (non Regis favore et gratia). 27 LUB, t. VIII, Nr. 366, p. 212 (mit vulbort unsirs allirgnedigesten hern zcu Polen etc koníges); pig. Nr. 407, p. 238. 28 Monumentą conciliorum.. . , t. II, p. 619 (et rex ipse in signum piene demicionis tradiderat ąnulum in manus eius). 94

IIBTUVOS DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ XV A. jNAUGARDĄS

Tartu (Dorpatas) j L IV O N IJ O S / O R D IN A S ^ PSKOVAS \

N A Ų G A R D 'O

žemė

S' 1 ,/'T V Ė R Ė l.Ž E M Ė ^ e lik iie L u k iiT a V E R Ė s L ^ O

^P SK O V O * / / '- ''" 4

frRYGA

Uouguva

У**Я | - )

į! V>J>IDŽ.KtJNSf Ėji

augpilili

MASKVA

O

iTeliiti «Šiauliai LRaietnlal/ Upyt* / Utpallal Breslauja Polockas • / . «.Ukmergė a «^rcnčlonys \ Vitebskas

i/

0

I х į M ?BirknS

‘^ / f Vi! į m®k MASKVOS

&V

‘ raiaL5iLfUU^\ fLukomle^-TT* 4« r* « LO .M e d lm o k ,, • o ,! .« ,S7 l' nSk-,: Alytus O Atmena« aK rėrn [вошотаа */ fu . ’v

į

I

d id ž .k un s t e

K RYŽiuoCig

M erkin ei «Bllllkfc^ ai j į 0ai •> . ’ ORDINAS . Marienburgas > ;* _ Veisiejai ьLу аyа ^ /d _ av r .» • ^,V*1^€«Ain..Jv_N.ui'.rduk.i5 "г''"0Ми .Volį°’y,k“ DrohiČinas Melnikas

VarSuva

L E N K IJO

Breita? ‘Jedlnas

•4 I Pioukovas •R adom as^ karalystė/ ? " ^

_ Turovas . ęVetlis Mozyriusl

¥

tP įf • Gomctij Seversko Naugardas

r 'J

Černigovas

Liubovlė ' S . l '

* Kolicai VE N GR I J A

Kurskas

j

< įs

Žltomiras -Kremenecas Kijevas „ , Chmelnikas Heskas ----aVinica LaliCoT&s ' l i ni ni I.. NKamenecass. . Braciavas

Krementiugas

LDK siena 1430 m.

KHYMO

užimtos Lenkijos Ш žemės, po Vytauto mirties (1430-1432) .......siena su Rusų valstybe

CHANATAS

......po 1494 m. taikos

a ha^ibėjus^ i* ^C

siena su R usų valstybe po 1503 m. 811:5 p a lia u b ų

h - h islenošsuRusų

й

Щ Г

•. S u d o m ėtai • / , , • Horodlė ••Y Luckas u KROKUVA/^Uub“nM ■opatinas « ,t08‘ S Belzas»

Kežmarkas

j •v

М '- А Ш

а/

f

K1*k“ Pripete

ačartoriskas .Vladimiras

/-Lvovas!

uiT f l ^ l .

i...

•Į

YMogiliovas

/

V

Protiškai

AUČIUŠ Kaušai

valstybe pakitimai 1508, 1522 ir 1537 m. valstybių sienos f -t sienoTtarp rusų kunigaikštysčių O sostinės svarbesnieji centrai ir vietovės

°

Belgorodas (Akermanas).,

r =i = : J U O D O J l J U K A -

*=AZOVO--/Ora=

Kafa •/

t * •;Kilija=

95

7 d. rašte Jogaila ja u vadina Švitrigailą Lietuvos didžiuoju ku­ nigaikščiu 29. Tačiau Jogailos patvirtinimas konflikto neišsprendė. Jogaila sutiko su Švitrigailos išrinkimu tik įvykių spaudžiamas ir no­ rėdamas kaip nors gelbėti Lietuvos ryšius su Lenkija. Jis ir toliau norėjo Lietuvos didįjį kunigaikštį laikyti savo pavaduo­ toju, vietininku. Lenkijos ponų taryba save laikė aukščiausia Lietuvos reikalų sprendėja. Ji nesutiko pripažinti Švitrigailos Lietuvos soste ir jo vykdomos nepriklausomos Lietuvos politi­ kos. Unija dabar gyveno didžiausią krizę. Išrenkant Švitrigailą Lietuvos. didžiuoju kunigaikščiu, buvo sulaužyta Horodlės su­ tartis. Lenkijos ponai, vadovaujami Krokuvos vyskupo Zbigne­ vo Olesnickio, privertė Jogailą atšaukti savo žodį — Švitrigailos pripažinimą, panašiai kaip jis buvo priverstas atšaukti ir Luc­ ke duotą sutikimą Vytautui vainikuotis. Lenkijos ponų taryba pareikalavo, kad Švitrigaila pripažintų savo ir Lietuvos priklau­ somybę nuo Lenkijos karaliaus ir Karalystės. 1431 m. vasario mėn. Lenkijos bajorų seimas Sandomire pareiškė, kad Švitrigai­ la Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią užgrobė jėgar priešingai Karalystės ir Kunigaikštystės sutartims, ir pareika­ lavo, kad jis aiškiai paprašytų karalių, Karalystę ir Kunigaikš­ tystę suteikti jam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią30. Jogaila ir toliau Lietuvą vadino savo tėvonija (patrimonium nostrum), o Švitrigailą laikė „savavališku okupantu“ (temera­ rie occupantis) 31. Konfliktą dar padidino Lenkijos pasikėsinimas į Podolės ir Volynės žemes. Podolė buvo turtingas kraštas ir todėl pagrin­ dinis lenkų bajorų kolonizacijos objektas. Dėl Podolės, ypač jos vakarinės dalies, Lietuvos ir Lenkijos bajorai nuolat pešė­ si. J Lietuvos valdžią tas kraštas pirmą kartą pateko 1363 m., Algirdui valdant. 1395—1411 m. jis buvo Lenkijos valdžioje, o 1411 m. Jogaila jį grąžino Vytautui iki gyvos galvos32. Lenkų ponai, vos tik mirus Vytautui, tuoj pasiuntė iš Vilniaus pasiun­ tinius į Podolę. Lenkų kilmės bajorai klastingai suėmė svarbiau­ sios Vakarų Podolės pilies —- Kameneco — vietininką Daugir­ dą ir Kameneco bei kitas tos srities pilis prijungė prie Lenki­ jos 33. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Podolę laikė savo žeme ir niekaip nenorėjo jos prarasti. Jos užėmimas galėjo būti įžanga 29 CEV, p. 950. 30 J. Dtugosz, t. XIII, p. 435. 31 E. Raczynskl, Codex dìplomaticus Lithuaniae, Wroclaw, (Jogailos laiškas Reino palatinui Liudvikui 1431 m. rugsėjo I. Dlugosz, t. XIII, p. 44. 32 J. Dlugosz, t. XIII, p. 122; CEV, p. 179, 427; plg. M. IcTopin yKpai'HH-PycH, t . IV, crp. 82—94, 171—178, 190—191. 33 J. Dlugosz, t. XIII, p. 422—423; SRP, t. III, p. 494, uieBcbKuū, t. IV, CTp. 191 h /ip. 96

1845, p. 358 13 d.); plg. EpyuteecbKuà, plg. M. Dpy-

į Lietuvos valstybės užgrobimą. Lietuvos bajorai ėmėsi žygių. Prie: Jogailos ir jo palydovų buvusi pastatyta sargyba. Tarpusavis įtūžimas priėjo iki to, kad vieni grasino nužudyti Jogailą, o ki­ t i — Švitrigailą34. Jogaila 1430 m. lapkričio 7 d. Trakuose sku-' biai sudarė su Švitrigaila paliaubas35. Abi susitariančios šalys' buvo lygiateisės. Iš vienos pusės karalius Jogaila, iš kitos — Švitrigaila. Toje sutartyje Švitrigailą Jogaila vadina Lietuvos: didžiuoju kunigaikščiu. Paliaubos buvo sudarytos iki 1431 m.: rugpjūčio 15 d., kada turėjo įvykti Jogailos ir Švitrigailos bei jų tarybų narių suvažiavimas kilusiems ginčams galutinai išspręs­ ti. Jogaila pasižadėjo įsakyti, kad Švitrigailai būtų grąžintos; Podolės pilys (Kamenecas ir kt.) 36. Tačiau lenkų bajorai Podolėje Jogailos įsakymo nevykdė ir pilių Lietuvai negrąžino. Tada Lietuvos kariuomenės daliniai įsiveržė į Podolę ir gretimus rajonus. Kai kurios pilys Podolėje ir Volynėje vėl atiteko Švitrigailai. Tuo tarpu Jogaila tebebuvo Lietuvoje. Jis buvo, atrodo, antrą kartą sulaikytas. Kilo suju­ dimas Lenkijoje ne tik karaliui vaduoti, bet ir Podolei užimti. Lenkijos ponų suvažiavimas Vartoje 1430 m. gruodžio 6 d. nu­ tarė rengtis karui ir siųsti pasiuntinybę pas Švitrigailą37. Dėl Lenkijos karaliaus sulaikymo Vilniuje lenkai Europoje pakėlė didelį triukšmą. Lenkijos^ prašomas, subruzdo popiežius Martynas; V. Jis atsiuntė laišką Švitrigailai, kur grasindamas atskyrimu, nuo bažnyčios įsakė paleisti Jo g ailą38. Ta bulė Švitrigailai buvo rašyta 1431 m. pradžioje, tuo tarpu Jogaila jau 1430 m. gruo­ džio mėn. antroje pusėje (apie Kalėdas) grįžo į Lenkiją. Jogaila siekė susitaikyti su Švitrigaila ir norėjo išvengti karo, o Lenkijos ponai griežtai pasisakė prieš Švitrigailos valdžią Lie­ tuvoje ir nenorėjo atsisakyti savo užimtų teritorijų ukrainiečių žemėse. 1431 m. vasario mėn. Sandomiro suvažiavime, kur daly­ vavo iš Lietuvos grįžęs Jogaila, Lenkijos ponai, be Podolės, jau reikalavo ir Volynės, priklausiusios Vytautui nuo jo valdymo Lietuvoje pradžios (1392), ir nutarė ateinančią vasarą pradėti karą, kurio svarbiausias tikslas — paimti Volynės sostinę Lucką. Švitrigaila atsakė, kad jis nei žemių, nei pilių neatiduos ir nieko neprašys pripažinti jo didžiuoju kunigaikščiu, nes Lietuvą valdąs 34 J. Blugosz, t. XIII, p. 419, 422—423; ПСРЛ, т. XVII, стр. 528: СЕХѴ, t. II. Nr. ĮSI; LUB, t. VIII, Nr. 398; SRP, t. III, p. 494; plg. /. Matusas,, Švitrigaila, p. 35—36; E. Maleczyhska, Rola polityczna krolowej Zofii, p. 80 (218). 35 CEV, p. 950 (Jogailos dokumentas) ;£. Бучинський, Кілька прикинчів до часі вел. князя Свитригайла (1430—1433). Записки наукового товариства імени Шевченка, т. 76, Львів, 1907, стр. 430—>131 (Švitrigailos dokumentas); šioje knygoje yra to dokumento faksimilė. 36 SRP, t. III, p. 494; plg. Skarbiec, t. II, Nr. 1521—1523. 37 /. Blugosz, t. XIII, p. 424—425, 434; СЕХѴ, t. II, Nr. 191; M. Грушевський, т. IV, стр. І1ѲЗ. 38 J. Dlugosz, t. XIII, p. 426—427; plg. Rozbior krytyezny Annalium Poloniae Jana Dtugosza, t. I, p. 252. 7. U žsak. Nr. 4648.

97

pagal tėvoninį paveldėjimą39. Švitrigaila pasiuntė į Lenkiją pa­ siuntinybę, vadovaujamą Vitebsko vietininko kunigaikščio Vasiliaus Krasno (Dručkio). Ji pareiškė tą patį: skelbė Lietuvos sa­ varankiškumą, reikalavo, kad Lenkija išvestų savo kariuomenę iš Kameneco ir kitų Podolės pilių. Dėl Lenkijos pasiūlymo Jogai­ lai ir Švitrigailai susitikti ji pareiškė, kad negrąžinus atplėštų žemių nėra prasmės tai daryti, ir nurodė, kad Švitrigaila laikysis sutartų paliaubų iki rugpjūčio 15 d .40 Pažymėtina, kad Švitrigai­ los pasiuntinybė balandžio 22 d. Jogailą sutiko Bieče kartu su kariuomene žygiuojantį į rytus, Bugo ir Lucko link. Iš ten Jo­ gaila dar pasiuntė pas Švitrigailą savo pasiuntinį Liuteką, buvusį Vytauto sekretorių. Bet Lenkijos reikalavimai buvo tie p aty s41. .1431 m. pavasarį stovima ant karo slenksčio. Švitrigaila energingai rūpinosi rasti gerų sąjungininkų kovai su Lenkijos agresija. Atrodo, kad iš pradžių naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis diplomatiniam pasirengimui skyrė net dau­ giau dėmesio negu savo valstybės karinėms pajėgoms. Jau lap­ kričio mėn. pirmoje pusėje išsiuntė pasiuntinius su laiškais pas imperatorių Zigmantą, Prūsijos ir Livonijos ordinus, Moldavijos valdovą, totorius, rusų kunigaikščius ir kt. Beveik visa Rytų ir Vidurio Europa palaikė Lietuvą, nes Lenkija, remdamasi unija su Lietuva, buvo labai sustiprėjusi ekspansyvi, kaimynams gre­ sianti jėga. Vienas pirmųjų į Švitrigailos pusę stojo Moldavijos valdovas vaivada Aleksandras Gerasis. Jis buvo Lenkijos karaliaus vasalas ir ryžosi atsipalaiduoti nuo Karalystės. Kad galėtų visas jėgas sutelkti prieš Lenkiją, jis net pripažino turkų viršenybę. Sąjungai sustiprinti Švitrigaila planavo vesti Aleksandro dukterį. Naujasis Švitrigailos sąjungininkas iš tikrųjų įsiveržė į Lenkijos užimtas Podolės ir Haličo sritis42. Švitrigailai pavyko patraukti totorių chaną Achmedą, kurio kariuomenė prieš metus buvo įsi­ veržusi į rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Da­ bar totoriai padėjo Švitrigailai atremti lenkus Volynėje43. 1431 m. pradžioje buvo patvirtinti taikingi santykiai su Naugardu, o metų pabaigoje — su Pskovu44. Švitrigailą rėmė Odojevo ir Tverės ku­ nigaikščiai. Jis vedė Tverės kunigaikščio Boriso seserį Aną 45. Vė39 j Ot ligos z, t. XIII, p. 434—435; СЕХѴ, t. II, Nr. 191. 40 J. Dtugosz, t . XIII, p. 442; СЕХѴ, t II, Nr. 189, 191; A. Koizebue, p. 54, rus. p. 92. 41 J. Dtugosz, t. XIII, p. 435, 443; СЕХѴ, t. II, Nr. 191, 208; SRP, t. III, p. 494, 495. 42 CEV, p. 953—955; СЕХѴ, t. II, Nr. 188, 204; /. Dtugosz, t. XIII, p. 461—462. 48 СЕХѴ, t. II, Nr. 189; Skarbiec, t. II, Nr. 1608, 1617; A. Lemicki, Powstanie, p. 81, 143. 44 Грамоты Великого Новгорода и Пскова, Москва—Ленинград, 1949, № 63; Псковские летописи, т. II, Москва, 1955, стр. 43; Л. Черепнин, Рус­ ские феодальные архивы XIV—XV веков, т. I, Москва, 1948, стр. 330, 332. 45 А. Kctzebue, р. 75, rus. р. 127; Skarbiec, t. И, Nr. 1608; LUB, t. VIII, Nr. 632; A. Lemieki, Powstanie, p. 142. 98

liau Švitrigailai teikė paramą ir Maskvos didysis kunigaikštis46. 1431 m. pavasarį Švitrigailai pagalbą pažadėjo jo giminaitis Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikštis Vladislovas, bet jį vėliau patraukė į savo pusę. Lenkija47. Lietuvos didysis kunigaikštis užmezgė santykius ir su čekais husitais, kurie, nors ir suskilę, bet dar buvo rimta karinė jėga. Lenkija jais taip pat norėjo pasinaudoti. Nepavykus husitų ir Krokuvos universiteto profesorių disputui 1431 m. kovo m ėn.48, atsirado viltis, kad jie suartės su Lietuva. Husitai per tarpininką kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį ėmė tartis. Iš Krokuvos, ma­ tyt, po nepavykusio disputo į Lietuvą atvyko slaptas Kaributaičio pasiuntinys Mečekas pasiūlyti sąjungos prieš Lenkiją. Grįž­ damas iš Lietuvos, Mečekas išsivežė du Švitrigailos čekų kalba rašytus laiškus — vieną Žygimantui Kaributaičiui, o kitą Prokopui ir kitiems čekų husitų vadams. Lietuvos didysis kunigaikštis juose dėkoja už pasirengimą jam padėti prieš priešus ir pažada savo draugystę49. Tuos vežamus laiškus Lenkijoje atėmė. Jogaila jų nuorašus tuoj pasiuntė imperatoriui Zigmantui, norėdamas jį sukiršinti su Švitrigaila dėl jo santykių su husitais — imperato­ riaus priešais. Zigmantas tuos laiškus pasiuntė Švitrigailai ir Ordino didžiajam magistrui, pastarajam pažymėdamas, kad jis nekreipia dėmesio į Lenkijos karaliaus pastangas jį sukiršinti su Švitrigaila 50. Matyt, Švitrigaila apie tuos savo laiškus husitams buvo painformavęs Zigmantą, kad tas nekreipė dėmesio. Yra ži­ noma, kad, parašęs tuos laiškus, Švitrigaila tuoj pat painformavo Ordino maršalą, kad jis nesudarys sąjungos su husitais nepasita­ ręs su imperatoriumi51. Ta husitų pasiuntinybė nebuvo vieninte­ lė. Čekija ir Lietuva dar tarėsi ir per kitus asmenis52. Tačiau są­ junga su husitais nebuvo sudaryta: sunku buvo suderinti ją ir susitarimą su husitų priešais. Švitrigaila daugiausia rūpinosi patraukti į savo pusę Vokie­ tijos imperatorių, Vengrijos bei Čekijos karalių Zigmantą Liuk­ semburgietį ir Ordiną. Tiek Zigmantas, tiek ir Ordinas siekė su­ ardyti uniją ir paprastai rėmė Lietuvą norėdami susilpninti labai stiprėjančią kaimynę Lenkiją. Geri Lietuvos santykiai su Zigman­ tu ir Ordinu buvo susiformavę jau Vytauto valdymo pabaigoje, 46 LUB, t. VIII, Nr. 652 (Švitrigailos karo žygyje 1433 m. pradžioje da­ lyvavo maskviečių pagalbinis dalinys). 47 A. Lewicki, Powstanie, p. 143, 315, rus. p. 52; f. Matusas, Švitrigaila, p. 63. 48 J. Dlugosz, t. XIII, p. 437—442. 49 f. Beblavy, Lietuvių—čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais, Kaunas, 1930, priedai Nr. 19—20, p. 94—97. 50 CEXV, t. II, Nr. 192; A. Kotzebue, p. 47—48, rus. p. 81—82; Skarbiec, t. II, Nr. 1530. 51 A. Kotzebue, p. 54—55, rus. p. 92—93; Skarbiec, t. II, Nr. 1542. 52 CEXV, t. II, Nr. 204: А. Флоровский, Чехи и восточные славяне, т. I, Прага, 4935, стр. 320—321; E. Maleczynska, Rudi husycki w Czechach i w . Polsce, Warszawa, 1959, p. 460; J. Goll, Cechy a Prusy ve stredoveku, Praha, 1897, p. 221—222. 9.9

ypač kai iškilo Vytauto vainikavimosi sumanymas. Švitrigaila taip pat negaišdamas vykdė Vytauto politiką kaip visai nepri­ klausomos Lietuvos valdovas. Jau 1430 m. lapkričio 8 d., ką tik pasirašęs paliaubas su Jogaila, Švitrigaila išsiuntė pas impera­ torių Zigmantą du pasiuntinius: imperatoriaus pasiuntinį, anks­ čiau atvykusį į Vilnių Vytauto vainikavimosi reikalu Zigmantą Rotą ir kažkokį Marcinkų, turbūt savo sekretorių. Jie vežė impe­ ratoriui pareiškimą, kad naujai išrinktas Lietuvos didysis kuni­ gaikštis Švitrigaila laikosi tokios pat politikos kaip ir Vytautas, nori palaikyti gerus santykius ir siūlo sudaryti su imperatoriumi ir Ordinu sąjungą, prie kurios, jei norėtų, galėtų prisidėti ir Len­ kijos karalius. Švitrigaila priminė, kad yra pasiruošęs priimti karaliaus vainiką, jei imperatorius jį atsiųstų, siūlo pagalbą prieš jo priešus turkus 53. Zigmantas per tuos pačius asmenis Švitrigai­ lai atsakė, kad sutinka su siūloma sąjunga ir karaliaus vainika­ vimu. Zigmantas pavedė Ordino didžiajam magistrui taip pat pasiųsti pasiuntinį pas Švitrigailą ir pranešti, jog jis nori susitikti su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Magistras turįs paruošti są­ jungos sutarties projektą. Sutartis turinti būti sudaryta be Len­ kijos, 6 Lenkijos karalius galėsiąs, jei norėsiąs, prisidėti tik tą sutartį jiems trims jau sudarius. Viskas turi būti sutvarkyta nu­ matomam Lietuvos didžiojo kunigaikščio vainikavimui54. Ordinas gavo žinių ir iš kitur, kad Zigmantas ketina Lietuvą padaryti karalyste, ir susirūpino turimais vykti per Prūsiją svečiais bei išlaidom is55. A. Levickis56, remdamasis neaiškiomis žiniomis, ma­ no, kad Zigmantas 1431 m. pradžioje siuntė Zagrebo (Kroatijoje) vyskupą į Lietuvą su karaliaus vainiku, greičiausiai tuo pačiu, kuris buvo skirtas Vytautui. Bet ir vėl vainikas Lietuvos nepasie­ kė. Vainikavimą sutrukdė Lietuvos ir Lenkijos ginčas, privedęs iki karo. Švitrigailos laiškas Zigmantui rodo, kad santykiuose su užsieniu Lietuva reiškiasi kaip visiškai nepriklausoma valstybė, o jos didysis kunigaikštis — suverenus valdovas, nepriklausąs nuo Lenkijos karaliaus malonės. Imperatoriaus Zigmanto, užsiėmusio kova su husitais, parama liko tik diplomatinė, bet jis ypač rūpi­ nosi, kad Švitrigaila susitartų dėl karinės paramos su Ordinu, ir abi šalis ragino tai padaryti. Svarbiausias Švitrigailos rūpestis buvo patraukti į savo pusę Ordiną, imperatoriaus globotinį ir kaimyną, turintį realią karinę jėgą. Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Švitrigaila tuoj apie tai pranešė Livonijos ordino magistrui, išreikšdamas norą laikytis sudarytų tarp Lietuvos ir Ordino sutarčių. Livonijos ordino ma­ gistras savo ruožtu apie tai painformavo Ordino didįjį magistrą 53 CEV, p. 953—955. 64 Ten pat, p. 954—955. 55 LUB, t. VIII, Nr. 395, 407; A. Kotzebue, p. 47, rus. p 80; Skarbiec t II, Nr. 1531. 56 A. Lewicki, Powstanie, p. 84, 314, išn. 31. 100

Prūsijoje57. Praeityje Švitrigailos santykiai su kryžiuočiais buvo geri. Du kartus (1402 ir 1418) jis ieškojo Ordino globos kovoda­ mas prieš Vytautą dėl valdžios Lietuvoje. 1422 m. Melno taika apgynusi Žemaitiją su Palangos pajūriu, Lietuva baigė kovą dėl savo vakarinių žemių ir nutraukė karus su Ordinu. Nuo dabar ji siekė Ordinu pasinaudoti spręsdam i kitas Lietuvos užsienio politikos problemas. Sąjungą su Ordinui prieš galimą Lenkijos agresiją planavo ir Lietuvos didysis kuni­ gaikštis Vytautas, kada lenkų ponai pasipriešino jo vainikavimuisl karaliaus vainiku (1429—1430) 58. Taigi Švitrigailai teko eiti jau pramintu keliu ir realizuoti Vytauto planą. Tačiau Ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas, nors ir raginamas imperatoriaus Zigmanto, kad sudarytų sąjungą su naujuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila, neskubėjo jos formaliai sudaryti, o pir­ miausia žiūrėjo savo krašto interesų. Ordiną traukė ne tik Lie­ tuva, bet ir Lenkija, kuri pasiūlė jam sąjungą prieš Lietuvą59. Li­ vonijos magistras Cisė Rutenbergas 1431 m. sausio 23 d. rašė didžiajam magistrui Rusdorfui, kad, turint galvoje reikalo su* dėtingumą, kol kas nereikia angažuotis, kol nepaaiškės padėtis'. Tačiau Lietuvos negalima palikti be vilties, kad ji nesusitartų su Lenkija prieš Ordiną. Jei Ordino magistras ryžtųsi suteikti pa­ ramą, tai tiktai ne Lenkijai, nes pasitikėti jos draugyste negali­ ma, o naujasis Lietuvos didysis kunigaikštis buvo ir anksčiau geras Ordino bičiulis. Be to, stojant prieš Švitrigailą, kyla pa­ vojus, kad Ordinas prieš save kartu turės visą rusų pasaulį60. Rusdorfas panašiai ir elgėsi, vis delsė apsispręsti. Su Lenkija Ordinas taip pat palaikė ryšius. Turbūt bijodamas rizikingai pa­ sirinkti, kad netektų kariauti, ir norėdamas iš Lietuvos ir Len­ kijos konflikto turėti sau vienokios ar kitokios naudos, Ordinas mėgina būti jų tarpininkas. Tuo reikalu Ordinas siunčia į Lenkiją pasiuntinybę., vadovaujamą Torūnės komtūro Liudviko Lanzės61. Lenkijos tarybos ponai siekė karo. o Jogaila norėjo ginčą spręsti taikiai. Švitrigailai buvo pasiūlyta susitikti su Jogaila 1431 m. birželio 3 d., o. vėliau — liepos 22 d. Lucke. Švitrigaila sutiko susitikti, bet su sąlyga, kad Lietuvai būtų grąžintos lenkų užimtos Podolės pilys 62. 57 LUB, t. VIII, Nr. 366, 407. 58 CEV, p. 892—893, 921, 924, 934. 69 LUB, t. VIII, Nr. 395; Skarbiec, t. II, Nr. 1531—1532. 60 LUB, t VIII, Nr. 398 („alle Rusche zcunge“). Tuo „viso rusų pasau­ lio“ posakiu greičiausiai norima pažymėti ne tiktai Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės rusų žemes, bet dar ir kitus rusų kraštus už jos sienų, pavyz­ džiui, Livonijos kaimynus Pskovą ir Naugardą. Livonijos ordinas bijojo pa­ šonėje esančių rusų. 61 J. Diugosz, t. XIII, p. 442—443; J- Voigt, Geschichte Preussens, t. VII, Koenigsberg, 1836, p. 566, 569. 62 CEXV, t. II, Nr. 189, 190, 191, 208; SRP, t. III, p. 495; /. Diugosz, t. XIII, p, 442—443. 101

Lenkijos ir Ordino suvažiavimas dėl įvairių tarpusavio klau­ simų buvo numatytas 1431 m. rugpjūčio 15 d. Torūnėje63. Švitri­ gaila norėjo su Rusdorfu susitikti, kol dar nebuvo įvykęs jo su­ sitikimas su Jo g aila64. Gegužės mėn. antroje pusėje Rusdorfas atvyko į Lietuvą ir susitiko su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Skirsnemunėje. Rusdorfas ir dabar nesutiko pasirašyti sutarties, motyvuodamas, kad reikia pasitarti su savo krašto atstovais ir miestais. Susitarė dar kartą susitikti ir galutinai sudaryti sąjun­ gą 65. Ta sutartis buvo svarbi ir pavojinga. Rusdorfas dar norėjo nukelti naujo susitikimo terminą, bet Švitrigaila buvo nesukal­ bamas ir sutiko jį atidėti tik kelioms dienoms. Jei pats didysis m agistras negalėtų atvykti, tai siūlė atsiųsti ką nors iš saviškių su visais įgaliojimais pastebėdamas, kad turi sutartu laiku susi­ tikti su Jogaila Lucke 66. Ordinui nebuvo lengva apsispręsti. Susirišti su Lenkija, kaip kad pastaroji siūlė, Ordinui buvo neįmanoma, bet susidėti su Lietuva irgi pavojinga, nes nebuvo tikra, ar ji tame konflikte laimės. Ordinas, Žalgirio ir vėlesnių karų pamokytas, kariškai ir ekonomiškai nusilpnintas, be to, savo valstybės viduje gyvenąs didėjančius nesutarimus tarp kryžiuočių riterių ir pasauliečių bajorų bei miestiečių, iš patirties žinojo, jog Lietuvos ir Lenkijos ginčai dažnai baigdavosi tuo, kad abi valstybės susijungdavo bendrai kovai prieš jį. Tačiau, kita vertus, kryžiuočiams atrodė, kad dabar, kilus atviram konfliktui, susidarė kaip niekada gera proga suardyti Lietuvos ir Lenkijos uniją, kuri Ordinui buvo labai pavojinga, ir radikaliai pagerinti savo padėtį Rytų Europoje. Ordinas tikėjosi įg; t.t įtakos Lietuvoje ir, pasinaudojęs ja, pa­ keisti sieną Baltijos pajūryje. Imperatorius, kaip minėta, labai ragino Ordiną sudaryti su­ tartį su Švitrigaila, o kitas Vakarų Europos autoritetas — popie­ žius, Lenkijos rėmėjas, buvo tam nepalankus ir draudė kryžiuo­ čiams į tuos reikalus kištis67. Ordinas vis svyravo ir laukė. Bet, kai Švitrigaila, norėdamas paveikti Ordiną ir jį palenkti į savo pusę, jam pareiškė, kad turėsiąs susitikti su Jogaila, t. y. ieškoti susitarimo su juo, Ordinas pagaliau ryžosi. Rusdorfo ir Švitrigai­ 63 /. Diugosz, t. XIII, p. 442—443; E. Raczynski, Codex, p. 354, 35GCEXV, t. II, Nr. 191, 208. 64 CEXV, t. II, Nr. 208. 66 Ten pat. Šio susitikimo vieta šaltinyje nurodoma Kjremenecas (Crzemienyecz) (p. 302). Tai negalėjo būti tolimos Volynės miestas, čia tikriau­ siai kuri nors vietovė prie Nemuno žemupio, greičiausiai Skirsnemunė (vo­ kiškai Christmemel), kur tada paprastai susitikdavo Lietuvos valdovai su magistrais. Tik šio rašto vertėjas iš vokiečių kalbos j lotynų ar kopijuotojas tą vietovę užrašė blogai. 66 CEXV, t. II, Nr. 190. 67 E. Raczynski, Codex, p. 355—356. Vėliau Ordinas_teigė, kad jam^ visi, taip pat ir popiežius, patarė sudaryti sąjungą su Švitrigaila (CEXV, t. II, Nr. 208). Bet tai nepatikima. 102

los susitikimas Įvyko Skirsnemunėje, ir ten 1431 m. birželio 19 d. buvo sudaryta Lietuvos ir Ordino gynybos ir puolimo sąju n g a68. Skirsnemunės sutartimi tarp Švitrigailos, Rusdorfo ir Livo­ nijos magistro Cisės Rutenbergo amžiniems laikams pasižada­ ma teikti visomis savo jėgomis tarpusavio pagalbą prieš užpuo­ lėjus tol, kol truks karas; karas galįs būti pradėtas'tik su abiejų pusių žinia ir pritarimu; kiekvieną karo laimikį reikią dalytis ly­ giomis; Ordino ir Lietuvos sienos turinčios likti tokios, kaip Vytauto buvo nustatytos; visi nesutarimai turį būti sprendžiami geruoju; taikos ar sąjungos sutartys su trečiąja valstybe turin­ čios būti bendrai sudaromos, įtraukiant ir kitą sąjungininką; su­ tartis galiojanti ir susitariantiems mirus, bet tuomet ji turinti būti patvirtinta jų įpėdinių. To akto pritarėjais ir liudininkais iš Lietuvos dalyvavo 3 vyskupai, 8 kunigaikščiai ir 10 didikų aukštųjų pareigūnų, iš Ordino — Prūsijos vyskupai, komtūrai 69. Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila ir Lietuvos bajorai tą sutartį laikė savo laimėjimu. Rytojaus dieną, birželio 20 d., iš Kauno apie tą susitarimą Švitrigaila oficialiai pranešė Lenkijos karaliui Jogailai: „Jei draugiškai su mumis gyventumėte,— rašė jis,— dabar galėtume jums būti labiau naudingi negu pirmiau, kadangi turime daug palankių draugų“ 70. Švitrigaila turbūt ma­ nė savo diplomatiniais laimėjimais galįs Lenkiją paveikti, kad ji atsisakytų karo. Lenkijai tas Skirsnemunės susitarimas buvo netikėtumas, nes ji tuo laiku taip pat vedė su magistru draugiš­ kus pasitarimus. Vykdamas su kariuomene Volynės link į karą su Lietuva, Jogaila iš Horodlės 1431 m. liepos 14 d. rašė Ordino didžiajam magistrui, kad netiki, jog sutartis buvo pasirašyta71. Lenkijos karalius ir ponai dar bandė kryžiuočius patraukti į savo pusę. Jogaila magistrui net pavedė globoti savo žmoną ir vai­ k u s 72. Mėginta susitarimą suardyti perkalbant Švitrigailą73. Ta­ čiau tai nieko nepadėjo. Tada lenkai pradėjo kryžiuočius kaltin­ ti susidėjus su schizmatikais (stačiatikiais) ir pagonimis (toto­ riais). Jogaila Ordino didįjį magistrą 1431 m. rugsėjo 15 d. skun­ dė Reino pfalcgrafui, kad jis drąsinąs schizmatikus ir kitus pa­ gonis — totorius — spausti katalikų tikėjimo žmones74. 68 LUB, t. VIII, Nr. 462; E. Weise, Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preussen im 15. Jahrhundert, t. I (1398—1437), Königsberg, 1939, p. 183—185; Skarbiec, t. II, Nr. 1545. 69 Livonijos magistras ir jo atstovai Skirsnemunėje nedalyvavo (LUB, t. VIII, Nr. 463). Galėjo nedalyvauti ir kai kurie kiti minimi sutartyje as­ menys. Pagal I. Danilavičiaus rinkinio vieną dokumentą (Skarbiec, t. II. Nr. 1547), Ordino didysis magistras birželio 22 d. dar vyksta į suvažiavimą. Greičiausiai to dokumento data yra klaidinga, bet Skirsnemunės sutartis ga­ lėjo būti iš tiktųjų sudaryta kiek vėlesne data. 70 LUB, t. VIII, Nr. 463. 71 CEXV, t. II, Nr. 191. 72 Skarbiec, t. II, Nr. 1555; plg. Nr. 1556 — Lenkijos karalienė Sofija prašė Ordino magistrą padėti vyrui prieš Švitrigailą. 73 LUB, t. VIII, Nr. 530, 591; Skarbiec, t. II, Nr. 1577. 74 E. Raczynski, Codex, p. 358. 103

Siekdama užimti Volynę, 1431 m. vasarą Lenkijos kariuo­ menė trimis kolonomis prisiartino prie Bugo upės. Lenkijos po­ nai, teisindami savo agresiją, skelbė Lietuvos didįjį kunigaikštį Švitrigailą esant agresoriumi ir sukilėliu. Pasiekęs Horodlę, Jo­ gaila liepos mėn. pasiunčia Švitrigailai laišką, kuriame sakosi esąs priverstas kariauti, nes Švitrigaila be jo ir Lenkijos Karalys­ tės sutikimo užgrobęs Podolės žemę ir Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę, nepripažįstąs, kad valdžią gavęs iš Lenkijos kara­ liaus ir Karalystės, nedavęs jokio dokumento nei priesaikos, ku­ ria būtų pažymėta ištikimybė ir paklusnumas karaliui ir Karalys­ te i756.7 Siame laiške nusakyti Lenkijos ponų siekimai ir reikala­ vimai. Lenkija ginklu norėjo sunaikinti Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės savarankiškumą ir toliau išlaikyti Lietuvą pajungtą Lenkijai. Kaltindama Lietuvą, Lenkija kreipėsi į Vakarų Euro­ pos valdovus — į Ordino didįjį magistrą ir imperatorių Zigman­ tą 76 . Jogailos vadovaujama Lenkijos kariuomenė 1431 m. liepos 21 d. nuo Bugo upės žygiavo toliau Lucko link. Lietuvos ka­ riuomenei puolimas buvo nelauktas. Buvo tikima sudarytomis paliaubomis, kurios turėjo trukti iki rugpjūčio 15 dienos. Greit permesti kariuomenę nuo Nemuno į Volynę Švitrigaila nespėjo. Prie Stirės upės liepos 31 d. įvyko smarkūs susirėmimai. Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė neatlaikė ir buvo priversta bėgti. Lenkams pateko į nelaisvę didysis maršalka Rumbaudas ir rūmų maršalka Jonas Goštautas. Švitrigaila su­ skubo pabėgti. Lenkų kariuomenė puolė toliau ir apsupo Lucko pilį. Apsuptieji lietuviai ir ukrainiečiai su pilies viršininku Jurša narsiai gynėsi. Ukrainos bajorai rėmė Švitrigailą. Lietuvių ir ukrainiečių solidari gynyba neleido lenkų kariuomenei pasiekti lemiamo laimėjimo ir paimti Lucko. Apsuptas Luckas sėkmingai laikėsi77. Tuo laiku, kai lenkų kariuomenei nepavyko prie Lucko, Len­ kiją užpuolė Švitrigailos sąjungininkai kryžiuočiai. Sudaręs są­ jungą su Ordinu, Švitrigaila tikėjosi jo pagalbos ir informavo apie Lenkijos kariuomenės judėjimą, apie Horodlės užėmimą78. Liepos 3 d. Švitrigaila rašė magistrui, kad telktų savo kariuo­ menę prie sienos su Lenkija ir taip sulaikytų lenkų karines jė­ gas ir kad apie lenkų agresiją praneštų imperatoriui Zigman75 J. Dluoosz, t. XIII, p. 444; plg. I . Voigt, t. VII, p. 568. Lenkija šiuo metu savo siena su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste Volynės žemėje laikė Bugo upe. A. Leteicki, Powstanie, p. 365 ( 1431.VIII. 1 Jogailos laiškas). 76 СЕХѴ, L II, Nr. 191, 192. 77 /. Dtugosz, t. XIII, p. 447 ir kt.; СЕХѴ, t. II, Nr. 194; t. III, priedas Nr. 6, 8; M. Грушевський, т. IV, стр. 196—199; История Украинской ССР, т. I, Киев, 1953, стр. 152; Historia Polski, t. I, cz. 1, p. 590. Plačiau apie Lucko karą žr. J. Matusas, Švitrigaila, p. 47 ir kt.; A. Lewicki, Powstanie, p. 91 ir kt.; S. Zajączkomski, Wolyn pod panowaniem Litwy.— „Rocznik \volynski“, t. II, Rowno, 1931. 78 Skarbiec, t. II, Nr. 1548—1549. 104

tu i79. Lenkų ponai siena su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste laikė Bugo upę, o Lietuvos vyriausybė — senąsias Volynės sie­ nas į vakarus nuo Bugo. Horodlę bei kitas gretimas pilis Lie­ tuva laikė savo valstybės pilimis. Jas lenkų kariuomenė žy­ giuodama j rytus pirmiausia ir užėmė. Ir vėliau apie lenkų kariuomenės karo veiksmus kryžiuočiai buvo informuojami ir pra­ šomi pagalbos80. Turėdamas revanšo tikslų ir Švitrigailos ra ­ ginamas, Ordino didysis magistras ryžosi įsikišti į karą. Jis sąjungą su Švitrigaila buvo sudaręs be Prūsijos bajorų ir miestie­ čių pritarimo, kurie po Žalgirio mūšio ir kitų karų (1414 ir 1420) nebuvo naujam karui palankūs. Pradėdamas karą su Lenkija, 1431 m. rugpjūčio 17 d. didysis magistras kreipėsi į Prūsijos gyventojus atsišaukimu aiškindamas, kodėl sudarė sąjungą su Lietuva ir jos didžiuoju kunigaikščiu Švitrigaila. Atsišaukime nurodoma, kad Ordinas visada siekęs laikytis taikos ir ginčus su Lenkija spręsti taikiai. Kilus dideliam konfliktui tarp Lenki­ jos ir Lietuvos, lietuviai prašę magistrą padėti, nes kitaip jie turėsią susitarti su lenkais ir susijungti, o esą geriau turėti karą su vienais lenkais negu su lenkais ir lietuviais; Ordinas pa­ klausęs imperatoriaus, kurfiurstų ir kitų kunigaikščių raginimo ir patarimo sudaryti sąjungą, kuri niekam nekenkianti, nes ga­ liojanti, jei tik užpuolama kuri nors susitariančioji pusė; bet len­ kai telkią kariuomenę prie sienos, ir tai galį būti prieš Ordiną; pagaliau husitai tariąsi su lenkais, o naugardiečiai grasiną Ii-, voniečiams 81. Tą pačią dieną Ordino didysis magistras paskelbė Lenkijai karą. Karo paskelbimo rašte magistras nurodo savo pastangas išlaikyti taiką ir tai, kad Jogaila norėjęs patraukti Švitrigailą j sąjungą prieš Ordiną ir jį sunaikinti82. Prūsijos kryžiuočių dali­ niai, livoniečių padedami, įsiveržė į lenkų žemes•— Dobrynę, Kujaviją, Poznanę. Tai buvo naikinantis antpuolis. Lenkų valstiečiai narsiai gynė savo kraštą ir susitelkę stipriai sumušė vieną įsi­ veržėlių dalinį8384. Maždaug tuo pat laiku Lenkiją užpuolė ir Mol­ davija 8k Karinės aplinkybės susidėjo ne Lenkijos naudai: jai reikėjo kariauti trimis frontais: Lucko, Prūsijos ir Moldavijos. 1431 m. 79 Ten pat, Nr. 1550—1551. 80 Ten pat, Nr. 1552; SRP, t. III, p. 495. 81 M. Toeppen, Acten der Ständetage Preussens unter der Herrschaft des Deutschen Ordens, t. I, Leipzig, 1878, Nr. 403, p. 537—540. 82 Skarbiec, t. II, Nr. 1560; plg. SRP, t. III, p. 496, 83 I. Dtugošz, t. XIII, p. 457—458; SRP, t. III, p. 496; E. RaczyAski, •Codex, p. 368—369; /. Voigt, t. VII, p. 571—574; CEXV, t. II, priedas Nr, 8; A. Lewicki, Powstanie, p. 112—115; L. Kolankowski, Dzieje wielkiego księstwa Litewskiego za Jagiellonöw, t. I, p. 180; Ch. Krolimann, Politische Ge­ schichte des Deutschen Ordens in Preussen, Koenigsberg, 1932, p. 132. 84 /. Dlugosz, t. XIII, p. 461—462; A. Lewicki, p. 101—102. 105

rugsėjo 1 d. Cartoriske nelauktai buvo sudarytos lietuvių ir len­ kų paliaubos85. Paliaubos sudarytos beveik dvejiems metams — iki 1433 m. birželio 24 d. Jos padarytos status quo principu: palikta tuo momentu esanti padėtis — Vakarinė Podolė — Lenki­ jai, Volynė— Lietuvai; lenkų kariuomenė nuo Lucko atitraukia­ ma, bet lenkų rankose pasiliko kai kurios Volynės pasienio pi­ lys (Vetlis, Ratnas, Lopatinas ir kt.). Paliaubos apėmė taip pat Prūsijos ir Livonijos riterius, totorių žemes ir Moldaviją. Ordi­ no didysis magistras pildė pasirašytą sutartį, karo žygį nutrau­ kė ir kariuomenę rugsėjo viduryje iš Lenkijos atitraukė. Paliau­ bų metu numatyta tartis dėl pastovios taikos. Abiejų šalių ats­ tovai 1432 m. vasario 2 d. turėjo susitikti Polubičiuose, tarp Parčevo ir Bresto (Lietuvos Brastos). Neaišku, kodėl Švitrigaila ir kunigaikščiai bei didikai (apie 30 asmenų) sudarė tas paliaubas, kurios buvo pirmiausia naudin­ gos Lenkijai. Greičiausiai Švitrigaila dar nežinojo apie jo są­ jungininkų kryžiuočių įsiveržimą į Lenkiją86. Po Cartorisko, arba Lucko, paliaubų Lenkija ėmėsi labai grie­ žtos akcijos prieš kryžiuočius. Netikėtas kryžiuočių Įsiveržimas sukėlė didelį visų Lenkijos gyventojų sluoksnių pasipiktinimą. Lenkija išvystė prieš Ordiną didelę agitaciją Vakarų Europos valdovų rūmuose ir popiežiaus kurijoje. Ji stengėsi susitarti su husitais, kad kariautų prieš kryžiuočius, patraukti į sąjungą Ma­ zovijos ir Silezijos kunigaikščius, Danijos karalių. Kryžiuočius ji visur skelbė esant taikos laužytojais, nesantaikos tarp Jogailos ir Švitrigailos, tarp Lenkijos ir Lietuvos kurstytojais, schizmati­ kų, t. y. Švitrigailą remiančių rusų gyventojų, sąjungininkais ir nelaimių katalikybei nešėjais. Lenkija ėmė telkti savo karines jėgas prie Prūsijos sienos. Ordinui buvo nuolat grasinama, vy­ ko pasienio susidūrimai87. Kitaip, bent iš išorės, Lenkijos vadovaujantys sluoksniai tuo* metu elgėsi su Švitrigaila: jam rodėsi malonūs, norėjo su juo susitaikyti ir atitraukti jį nuo Ordino. Lenkija dėjo visas pastan­ gas suardyti Lietuvos sąjungą su Ordinu, kad ji liktų viena, izo­ liuota. Į Lietuvą vyko dažni pasiuntiniai su laiškais (Andruška, Jonas Mežikas ir kt.), atvyko net Švitrigailos sesuo Mazovijos 86 Skarfciec, t. II, Nr. 1562 (rugpjūčio 26 d. Jogailos dokumentas): Б. Бучинський, Юлька прикинчів, стр. )131—і135 (rugsėjo 1 d. Švitrigailos do­ kumentas). 86 M. Грушевський, т. IV, стр. 198—199; l„ Matusas, p. 55—56. Kai kas tas paliaubas laiko Švitrigailos laimėjimu, nes jis buvęs pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. L. Koiankowski, p. 180; "plg. O. Halecki, Dzieie unu Jagiellonskiej, t. I, Krakow, 1919, p. 285—286. Tačiau taip nebuvo. Po su­ tarties sudarymo Lenkijos ponai ir toliau laikėsi ankstesnės politikos Švitri­ gailos atžvilgiu. 87 A. Lewicki, Powstanie, p. 116—124. Dėl lenkų varomos propagandos prieš Ordiną popiežiaus kurijoje Švitrigaila ramino magistrą, kad jie nuo se­ no taip elgiąsi, nes esą per daug greiti meluoti ir prie to pripratę. Skarbiee, t. II, Nr. 1579 (1432 m. balandžio 3 d.); plg. Nr. 1575. 106

kunigaikštienė Aleksandra, norėdama jį sutaikyti su Jogaila83*88. Per Sandomiro kaštelioną, o paskui per grįžtančius iš lenkų ne­ laisvės Goštautą ir Rumbaudą Lenkijos ponai Švitrigailai net siūlė būti Lenkijos Karalystės regentu ar karaliumi, nes Jogaila persenęs, o jo vaikai m aži89. Tuo pasiūlymu Lenkijos ponai svar­ biausia siekė to paties tikslo — kad Lietuva su Lenkija sudarytų vieną valstybę. Nieko nelaimėję, vėliau, 1432 m. balandžio antroje pusėje, Lenkijos ponai Sieradzės seime nutarė palikti Švitrigailai Lietu­ vos Didžiąją Kunigaikštystę Vytauto sąlygom is90. Jų suprati­ mu, tai reiškė pripažinti Lenkijos viršenybę. Po Švitrigailos mir­ ties Lietuva vėl turėjo atitekti Lenkijos Karalystei, t. y. virsti jos paprasta dalimi. Su tokiu Lietuvos valdymo aiškinimu an­ ksčiau nesutiko Vytautas ir jo bajorai. Ir dabar Švitrigaila ir Lietuvos didikai taip pat nepasidavė jokiems klastingiems vilio­ jimams, jie kovojo už visiškai nepriklausomą ir suverenią Lie­ tuvą, kuri ir toliau egzistuotų po vieno ar kito valdovo mirties. Iš griežto elgesio Lenkijos atžvilgiu galima spręsti, kad Švitri­ gaila siekė, jog Lietuva neturėtų jokių ryšių su Lenkija. Po Lucko karo ir Cartorisko paliaubų Lietuvos Didžioji Ku­ nigaikštystė, vadovaujama Švitrigailos, jokiomis sąlygomis ne­ sutiko nutraukti ryšių su Ordinu, nes sąjungą su juo laikė p a­ grindiniu ramsčiu savo politikoje su Lenkija. Apie lenkų ponų pastangas išardyti jų sąjungą Švitrigaila ne kartą informavo Prūsiją ir Livoniją. 1431 m. gruodžio 16 d. Švitrigaila užtikrino Ordino magistrą, kad „niekas pasaulyje negali mūsų su jumis išskirti“ 91. Jis ne kartą pareiškė Ordinui, kad, jeigu Lenkija žygiuos į Prūsiją, jis neliks neutralus 92. 1431 m. gruodžio 21 d. Jogaila prikaišiojo Švitrigailai, kad jis kryžiuočiais labiau pa­ sitikįs negu „mumis, jūsų broliu“ 93. Anot Ordino atstovo Mevės (Gnevo) komtūro, Švitrigaila savo likimą neatskiriamai susiejęs su Ordinu, su juo „jis nori gyventi arba žūti“ 94. Švitrigaila padėjo Ordinui užmegzti draugiškus ryšius su savo sąjungininke Moldavija. Su Moldavijos atstovu į Marien­ 83 LUB, t XIII, Nr. 512, 530, 532; CEXV, t. II, Nr. 197—198, 201, 203; t. III, priedas Nr. 10; Skarbiec, t. II, Nr. 1576, 1577, 1579; /. Voigt, t. VII, p. 576. 89 CEV, p. 1063; Skarbiec, t. II, Nr. 1584; /. Voigt, t. VII, p. 583. Per susirėmimą piie Lucko patekę į nelaisvę Goštautas ir Rumbaudas buvo iš­ laisvinti gruodžio mėn., bet su sąlyga, kad vos tik Jogaila pareikalaus, jie vėl turės grįžti į Lenkiją. Už juos garantavo Lietuvos aukštieji pareigūnai ir bajorų atstovai. Zr. J. Matusas. Švitrigaila, p. 63. 90 CEXV, t. III, priedas Nr. 13; plg. M. Грушевсьтй, т. IV, стр. 200; O. Halecki, t. II, p. 287. 91 LUB, t. VIII, Nr. 530 (wen keyn werlt uns von euch scheiden wag). 92 Ten pat, Nr. 512, 532, 606; plg. CEXV, t. III, priedas Nr. ¡0. 93 C.EXV, t. II, Nr. 201. 94 CEXV, t. III, priedas Nr. 10, p. 516 (mit em gedeyen adär vorterben). 107

burgą 1432 m. balandžio mėn. nuvyko Vilniaus vaivada Ged­ gaudas 95. Pagal Čartorisko paliaubų susitarimą 1432 m. vasario 2 d. turėjo įvykti abiejų šalių atstovų suvažiavimas Polubičiuose. Švitrigaila griežtai reikalavo, kad derybose dalyvautų ir jo są­ jungininkų — Ordino ir Moldavijos — atstovai9B. Lietuvos di­ dysis kunigaikštis su kryžiuočių atstovais — Mevės (Gnevo) ir Baigos komtūrais, maršalu Holtu ir kitais kryžiuočių vyresniai­ siais — atvyko į Brestą, o Lenkijos atstovai — j ParČevą. Len­ kams nesutikus įsileisti j pasitarimą kryžiuočių pasiuntinių, po įžanginių pasitarimų derybos iširo97. Švitrigaila pasiūlė 1432 m. rugsėjo 30 d. surengti suvažiavimą Torūnėje, kur turėjo būti ir Ordino atstovai98. ‘Švitrigaila rūpinosi galutinai patvirtinti 1431 m. birželio 19 d. sudarytą Skirsnemunės sutartį, nes ji dar nebuvo kaip rei­ kiant antspauduota. Nors ją Ordino didysis magistras sudarė ir Livonijos magistro vardu, bet pastarojo antspaudo nebuvo. Be to, buvo norima, kad prie tos sutarties prisidėtų ir abiejų šalių bajorų bei miestiečių atstovai. Tai sutarčiai galutinai ratifikuoti ir antspauduoti buvo susitarta suvažiuoti į Jurbarką tų pat metų rugpjūčio 24 d. Abu magistrai atvyko, bet nebuvo Švitrigailos, kuris tada buvo užsiėmęs kova dėl Lucko, ir todėl ratifikavimas neįvyko 99. 1431 m. spalio mėn. Švitrigaila prašė, kad Livonijos magistras gruodžio 25 d. atsiųstų į Vilnių savo antspaudą. Ma­ gistras pažadėjo 10°. Kai lenkų pastangos išardyti sąjungą nesi­ liovė, o santykiai su Lenkija vis prastėjo, abi šalys (Lietuva ir Ordinas) sutarė surengti naują bendrą suvažiavimą Skirsnemu­ nėje 101. 1432 m. gegužės 15 d. Skirsnemunės suvažiavime buvo pa­ tvirtinta praėjusių metų birželio mėn. Lietuvos ir Ordino sąjun­ gos su ta rtis192. Ją pasirašė daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės kunigaikščių, didikų ir aukštųjų pareigūnų, Moldavijos pa­ siuntinys, taip pat daug kryžiuočių aukštųjų pareigūnų, riterių ir miestiečių atstovų. Suvažiavime vėl negalėjo dalyvauti Livo­ nijos magistras, dar per maža buvo Livonijos antspaudų. Todėl 95 Skarbiec, t. 11, Nr. 1593; LUB, t. VIII, Nr. 581. 96 CEXV, t. III, priedas Nr. 10; t. II, Nr. 204; Skarbiec, t. II, Nr. 1592;: A. Kotzebue, p. 71, rus. p. 120. 97 J. Dtugosz, i. XIII, p. 469—470; CEXV, t. III, priedas Nr. 10; Skar­ biec, t. II, Nr. 1588; 1589, 1598; A. Kotzebue, p . 73—74, rus. p. 124— 125. 98 LUB, t. VIII, Nr. 591; A. Kotzebue, p. 78, rus. p . 131. 99 LUB, t. VIII, Nr. 479, 500. 100 Ten pat, Nr. 524. 101 A. Kotzebue. p. 74, 76, rus. p. 126, 128; Skarbiec, t. II, Nr. 1523, 1602. 102 LUB, t. VIII, Nr. 589; K. Napiersky, Russisch-Livlandische Urkunden, SPb, 1866, Nr. 231; Skarbiec, t. II, Nr. 1603. Siame Skirsnemunės sutarties patvirtinime nėra parašų tų, kurie prieš metus tą sutartį buvo pasirašė (tarp jų Švitrigailos ir Rusdorfo). Čia jau minimos visai kitos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino bajorų bei miestų atstovų pavardės. 108

buvo numatyta dar kartą atvykti j Skirsnemunę rugpjūčio 15 d. ir prikabinti daugiau Livonijos antspaudų. Naujas suvažiavimas neįvyko, bet sąjunga buvo laikoma atnaujinta ir sudaryta 103. Livonija nebuvo vientisas kraštas. Ordinui priklausė tik to krašto dalis. Salia Ordino atskirą jėgą sudarė Rygos arkivysku­ pas ir kiti vyskupai, kurie 1431 m. Skirsnemunės sutarties suda­ ryme nedalyvavo. Švitrigaila 1432 m. sausio mėn. pasiūlė Ry­ gos arkivyskupui, Tartu (Dorpato) vyskupui, Livonijos prelatams prisidėti prie Skirsnemunės sutarties I04*. Tačiau jie kovojo su Li­ vonijos ordino magistru dėl teisių ir nesidėjo prie Švitrigailos. Livonijos ordinas taip pat nepageidavo, kad arkivyskupas ir vys­ kupai prisidėtų prie sudarytos sąjungos 1Q5. 1431—1432 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švit­ rigailos politinė padėtis Rytų Europoje buvo svari. Švitrigaila turėjo savo pusėje Ordiną, Moldaviją, totorių chaną, rusų kunigai­ kščius, imperatorių Zigmantą. Su tuo Lenkija turėjo skaitytis. Savo planų ji negalėjo lengvai realizuoti nei taikiu būdu, nei karu. Dėl to Lenkija, kaip minėjome, įtikinėjo Švitrigailą, kad ji laikysis paliaubų sąlygų ir kad yra pasirengusi kuo greičiausiai sudaryti su Lietuva pastovią taiką. Nors su husitais lenkai susi­ tarė veikti prieš kryžiuočius, tačiau matydami, kad negalės išskirti Švitrigailos ir Rusdorfo, Lenkijos vadovaujantys sluo­ ksniai rodė savo tariamą taikingumą net Ordino atžvilgių. Len­ kija sutiko surengti lenkų, kryžiuočių ir lietuvių atstovų suva­ žiavimą 1432 m. rugpjūčio 10 d. Vyslos saloje prie Ostroveco. Čia buvo svarstomi pasienio kivirčai ir patvirtinta, kad ir toliau bus laikomasi Čartoriske sudarytų paliaubų. Be to, buvo susitar­ ta dėl Jogailos, Švitrigailos ir Ordino magistro suvažiavimo, bet ne Torūnėje, kaip anksčiau ketinta, o Breste rugsėjo 15 d.106 Tačiau Lenkijos ponai iš esmės buvo griežtai nusistatę prieš Lietuvos teisę laisvai tvarkyti savo reikalus. Jų politika Lietuvos atžvilgiu buvo veidmaininga ir klastinga 107. Lenkijos ponai no­ rėjo nusikratyti atkakliu Lietuvos valstybinio savarankiškumo gynėju Švitrigaila ir palaužti Lietuvos bajorų vieningą nusista­ tymą prieš Lenkijos planus. Tai, matyt, jautė ir pats Švitrigaila. Kaip rodo kryžiuočių 1431 m. gruodžio mėn. gauta žinia, Švitri­ gaila, turbūt bijodamas nunuodijimo, negėręs vyno, kurį jam at­ siuntęs iš Lenkijos Jogaila los. Lenkijos ponai ėmė telkti nepa­ 103 LUB, t. VIII, Nr. 390, 591, 603, 608. 1432 m. pavasarį Moldavijos val­ dovui vaivadai Aleksandrui Gerajam mirus, Moldaviją valdė du jo sūnūs — Elijas (Iljas) ir Steponas. Juos vėliau Lenkijai pavyko patraukti į savo pusę. A. Lewicki, Powstanie, p. 142, 284; H. А. Мохов, Молдавия в эпоху феода­ лизма, Кишинев, 1964, стр. 156; Z. Spieralski, Awantury moldawskie, W a r ­ szawa, 1967, p. 29. m LUB t. VIII, Nr. 538, 541, 551; Skarbiec, t. II, Nr. 1582— 1583. 103 LUB, t. VIII, Nr. 561. 106 E. Raczynski, Codex, p. 371—373; Skarbiec, t. II, Nr. 1616; SRP, 4. Ill, p. 498; J. Voigt, t. VII, p. 597—598. ^ os 107 Tai pripažįsta net lenkų istorikas A. Levickis (Powstanie, p. I4o,i. 1ŪS Skarbiec, t. II, Nr. 1578. 109

tenkintus Švitrigaila Lietuvos bajorus. 1432 m. liepos mėn. an­ troje pusėje pas Švitrigailą atvyko Seradzės kaštelionas Lau­ rynas Zaremba. Jo oficiali misija buvo taika, bet iš tikrųjų jis turėjo slaptą politinį uždavinį — sukurstyti Lietuvos vadovau­ jančius sluoksnius nuversti nuo sosto Švitrigailą. Zaremba jau ne kartą buvo buvęs Lietuvoje ir pažinojo Lietuvos kunigaikščius ir didikusl09. Dlugošas teigia, kad Zaremba gerai atlikęs pa­ vestą uždavinį, ir perversmas įvykęs dar jam tebebūnant Lietu­ voje ll0. Iš Dlugošo aprašymo aiškiai matyti du suokalbio prieš Švitrigailą momentai: viena, tarp Lietuvos kunigaikščių ir bajo­ rų buvo nepatenkintų Švitrigaila, antra, Lenkijos ponai kurstė juos sukilti prieš savo didįjį kunigaikštį. Švitrigaila ir kryžiuo­ čiai taip pat nurodė, kad tai, kas tada įvyko Lietuvoje, buvo padaryta lenkams sukursčius m . Vykdamas į Bresto suvažiavimą, Švitrigaila su žmona ir pa­ lydovais nakvojo Ašmenoje. 1432 m. naktį iš rugpjūčio 31 į rug­ sėjo 1 d. Švitrigailą netikėtai užpuolė sąmokslininkai, vedami kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio. Kartu su Žygimantu veikė kunigaikštis Simonas, Jono sūnus, Alšėniškis (Galšiškis), kuni­ gaikštis Aleksandras, Vladimiro sūnus, Petras Mantigirdaitis, Jonas Goštautas ir keletas kitų Lietuvos didikų. Švitrigaila vos paspruko nuo savo priešų palikęs žmoną ir visą dvarą su ar­ chyvu. Jis pabėgo į Polocką su Vilniaus vaivada Jurgiu Ged­ gaudu, Jonu Manvydaičiu, trimis totorių kunigaikščiais bei ki­ tais savo šalininkais u2. 109 Jis Lietuvoje buvo buvęs tų pačių metų gegužės mėn. pabaigoje kartu su Kujavijos vyskupu Jonu. Matyt, ir tada turėjo slaptą užduotį (A. Lewicki,. Powstanie, p. 144; J. Matusas, Švitrigaila, p. 65—66). 110 „Jis buvo pasiųstas kurstyti Lietuvos kunigaikščių ir bajorų, ypač kunigaikščio Žygimanto, Starodubo kunigaikščio, arba Kęstutaičio (buvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto brolio), ir neleisti kunigaikščiui Švit­ rigailai viešpatauti, bet kadangi jie buvo jau sudarę prieš jį (Švitrigailą) suokalbį ir tai karaliui jau buvo žinoma, norėjo jį nuversti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto nesibijodami dėl to karaliaus, o jo vie­ toje pasodinti Starodubo kunigaikštį Žygimantą, jis (Zaremba) užtikrino, kad jiems bus suteikta visokeriopa karaliaus paigalba... Zaremba ištikimai įvykdė ir sumaniai sukurstė visus Lietuvos kunigaikščius ir bajorus, jau pačius prie to linkusius; po kelių dienų, ten tebesant Zarembai, sąmokslas prieš Švitrigailą įvyko“ (J. Dtugosz, t. XIII, p. 479). 111 E. Mcrtene, U. Durand, Veterum scriptorum et monumentorum histo­ ricorum, dogmaticorum, moralium amplissima collectio, t. VIII, Paris, 1733:. p. 575, 584; LUB, t. VIII, Nr. 661, p. 393. 112 LUB, t,. VIII, Nr. 624; A. Kotzebue, p. 84—85, 86, rus. p. 141—142,, 143—144; Skarbiec, t. II, Nr. 1620—1621; SRP, t. III, p. 498; J. Dtu­ gosz, t. XIII, p. 479—480 (klaidingai nurodo perversmo datą rugsėjo 7 d.);. ПСРЛ, t . XV, стр. 489; т. XVII, стр. 61— 62. Švitrigaila savo laiške Livonijos magistrui 1432 m. rugsėjo 3 d. (LUB, t. VIII, Nr. 624, p. 365) nurodo, kad Simonas, Jono sūnus, Alšėnų (Gaišios) kunigaikštis, buvo svarbiausias suokalbininkas. Jis buvo Lenkijos karalienėsSofijos dėdė ir tinkamiausias tarpininkas tarp Jogailos, Lenkijos ponų ir Žy ­ gimanto Kęstutaičio; pastarojo vaidmuo sąmoksle nebuvo labai aktyvus. 110

i

Po šio valstybės perversmo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis. Tačiau Švitrigaila, nu­ vykęs į Polocką, pradėjo kovą dėl sosto ir valdžios Lietuvoje. Valstybė suskilo j dvi dalis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kilo vidaus karas, j kurį buvo įtraukti ir jos kaimynai. Kokios buvo šio suokalbio priežastys? Neaišku, kur pirmiau­ sia kilo sumanymas pašalinti Švitrigailą: Lietuvoje ar Lenki­ joje. Vytauto laikais artimiausi didžiojo kunigaikščio bendra­ darbiai buvo jo iškelti Lietuvos bajorai; jais jis rėmėsi savo kovose dėl naujų žemių, jie padėjo išlaikyti po Krėvos unijos Lietuvos valstybės egzistavimą. Bajorų diduomenės atstovai — vaivados, vietininkai ir kiti aukštieji valstybės pareigūnai, taip pat vyskupai kartu su paklusniais sritiniais kunigaikščiais — sudarė didžiojo kunigaikščio tarybą. Joje svarbiausia buvo iš­ kilusi Lietuvos aukštoji bajorija, kuri nustūmė sritinius kuni­ gaikščius į antrą vietą. Sustiprinusi savo valstybinę padėtį, įgi­ jusi ekonominių ir politinių teisių, diduomenė rėmė stiprėjančią centrinę valdžią. Ji buvo kartu ir Lietuvos valstybinio atskirumo bei savarankiškumo gynėja. Didžiojo kunigaikščio tarybos nariai jau anksčiau dalyvavo sprendžiant valstybės reikalus — sudarant Horodlės uniją, Melno taiką ir kitus svarbius valstybinius ak­ tus. Si valdančioji viršūnė iškėlė ir Švitrigailą į Lietuvos sostą. Tiek Dlugošas, tiek ir kiti šaltiniai šiuos bajorus paprastai va­ dina Lietuvos ir Rusios, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės abiejų dalių kunigaikščiais ir didikais. Kad tai iš esmės buvo tie patys didikai, jau anksčiau vaidinę vadovaujantį vaidmenį vals­ tybėje, rodo ir popiežiaus Eugenijaus IV 1433 m. sausio 1 d. bulė Jogailai. Nuvertus Švitrigailą ir iškėlus Žygimantą. Lenki­ jos prašomas popiežius atleido Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės bajorus nuo Švitrigailai duotos priesaikos; bulėje jis sa­ ko, kad Švitrigailą rinkę tie patys kunigaikščiai ir bajorai, ku­ rie anksčiau buvo pasižadėję rinkti Lietuvos didįjį kunigaikštį tik su Lenkijos karaliaus pritarimu 113. Švitrigaila, tapęs didžiuoju kunigaikščiu, iškėlė Rusios kuni­ gaikščius ir didikus, kurie jį rėmė, kai jis turėjo konfliktų su Vytautu ir Jogaila. Prieš tai gyvenęs rytinėse Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės srityse, Švitrigaila su jais nuo seno palai­ kė artimus ryšius. Tarp jų buvo seniai apsigyvenusių rusų že­ mėse kunigaikščių Gediminaičių ar centrinės valdžios vietinin­ kų. Po Lietuvos unijos su Lenkija, įsigalint Lietuvoje lenkų įta­ kai ir katalikybei, ukrainiečių, baltarusių ir rusų didikai buvo A. Levickis (Powstanie, p. 147) klaidingai mano, kad vyriausias sąmokslo organizatorius buvo Vilniaus vyskupas Motiejus. Motiejų kaltinąs Švitrigailos laiškas popiežiui kalba apie kitą atvejį — arkivyskupo Gerasimo organizuotą sąmokslą Smolenske 1435 m (žr. E. Raczynski, Codex, p. 364; taip pat žr. tolesnį šios knygos skyrių apie Bazelio Bažnyčios susirinkimą). 113 Archhvum... Sanguszkow, t. I, p. 30—31. Bychovco kronika netiksliai sako, kad pirma popiežius panaikino priesaiką Švitrigailai, o paskui Švitrigaila buvo nuverstas (LM, p. 120) . 111

vis labiau nustumiami. Jie, kaip stačiatikių religijos atstovai* negalėjo dalyvauti valdžioje centre, o tiktai vietose. Lenkija skaldė lietuvių katalikų ir rytų slavų stačiatikių bajorų jėgas. Rusų, baltarusių ir ukrainiečių bajorai buvo nusistatę prieš Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimą j Lenkiją, prieš lenkų ponų pastangas nieko nelaukiant paimti į savo rankas ar­ timiausias prie Lenkijos sritis (Podolę, Volynę). Jie siekė, kad būtų sulygintos jų socialinės ir politinės teisės su Lietuvos ba­ jorų teisėmis, panaikinta jų diskriminacija. Todėl Rusios bajo­ rai visiškai rėmė Švitrigailos kovą su Lenkijos ponais dėl Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo ir suverenu­ mo. „Jei neparemsime kunigaikščio (Švitrigailos),— konstatavo, kaip jau minėjome, Livonijos magistras,— visą rusų kalbą turė­ sime kartu su juo prieš save“ l14. Stoti j kovą su Lenkija dėl savo nepriklausomybės viena tik­ roji Lietuva, aktyviai neremiama Rusios žemių, buvo nepajėgi. Atsispirti Lenkijai buvo galima tik bendromis visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pastangomis. Lietuvos bajorai turė­ jo suartėti su rytų slavų bajorais. Jau per numatomas Vytau­ to vainikavimosi iškilmes, Lenkijos ponams pasipriešinus vainikavimuisi, Lietuvos didikai ėmė artėti su gausiai j Vilnių susi­ rinkusiais Rusios kunigaikščiais ir didikais. Po Vytauto mirties naujas Lietuvos didysis, kunigaikštis Švit­ rigaila ir Lietuvos bajorai eina dar toliau siekdami pasinaudoti Rusios parama. Stačiatikių bajorams leidžiama dalyvauti vals­ tybės politiniame gyvenime kartu su lietuviais katalikais. Ry­ tų slavų bajorų teises stengiamasi sulyginti su lietuvių bajorų teisėmis. Kaip jau matėme, renkant Švitrigailą didžiuoju kuni­ gaikščiu, šalia Lietuvos didikų dalyvavo ir Rusios didikai. Or­ dino didysis magistras 1431 m. balandžio 8 d. rašė savo įga­ liotiniui Romoje: „Vytautui mirus, Lietuvos didikai, visiems rusų kunigaikščiams ir bajorams sutinkant, išrinko j didžiojo kunigai­ kščio sostą kunigaikštį Boleslovą, kitaip Švitrigailą“ 115. Valdant Švitrigailai, šalia Vytauto iškeltų Lietuvos kunigaikš­ čių ir didikų, svarbiausius valstybinius aktus: Skirsnemunės su­ tartį, Cartorisko, arba Lucko, paliaubas — pasirašo ir rytų slavų kunigaikščiai bei žymesnieji bajorai. Valstybiniame gyvenime ima reikštis daugiau kunigaikščių. Kai kurie stačiatikių didikų atsto­ vai buvo paskirti j aukštas pareigas, kurios pagal Horodlės uni­ ją galėjo tekti tik katalikams. Antai Vitebsko vietininku, arba vaivada, kuriuo Vytauto laikais buvo Rumbaudas, Švitrigaila paskiria rusų kunigaikštį Vasilių Semionovičių Krasną (Dručkį)*. Lucko seniūnu — rusų bajorą Juršą ir dar vieną kitą — smulkes­ niais pareigūnais U6. lu LUB, t. VIII, Nr. 398, p. 233 (1431 m. sausio 23 d.). 115 A. Kotzebue, p. 62, rus. p- 105; Skarbiec, t. II, Nr. 1540. 116 M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 69. 112

Žinoma, Lietuvos didikai nebuvo nustumti nuo šalies valdy­ mo. Aukščiausiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarnybo­ se liko lietuvių bajorai. Įtakingiausi žmonės Švitrigailos aplin­ koje iki pat jo nuvertimo buvo lietuviai kunigaikščiai ir didikai. Jų buvo aiški persvara, palyginti su rytų slavų kunigaikščiais. Lietuvių bajorų parašų sutarčių aktuose yra daugiau negu rytų žemių atstovų. Antai Cartorisko paliaubų sutartyje su Lenkija yra 22 lietuvių (2 kunigaikščių ir 20 bajorų), o greta jų tik 9 rytų slavų (7 kunigaikščių ir 2 bajorų) parašai 1,7. Švitrigailos siekimas iškovoti Lietuvai valstybinę nepriklau­ somybę, remiantis ne tik lietuvių, bet taip pat ir rytų slavų bajo­ rais, sukėlė neregėtą sujudimą tarp Lenkijos ponų. Lietuvos ir Rusios bajorai sutartinai stojo prieš lenkiškąjį unijos suprati­ mą, siekiantį likviduoti Lietuvos valstybę. Karas dėl Lucko parodė, kad solidariais lietuvių ir ukrainiečių veiksmais galima sėkmingai pasipriešinti lenkų bajorų ekspansijai. Švitrigaila sto­ jo prieš Lenkijos politiką, prieš jos kultūrinę-religinę misijinę veiklą Rytuose. Lenkijos politikos vairuotojai gerai suprato tos Švitrigailos politikos pavojingumą Lenkijos didžiavalstybiniams planams ir ryžosi jj diskredituoti Lietuvos katalikų ir Vakarų Europos aky­ se, parodyti ne tiktai Lietuvos sosto, „priklausančio“ Jogailai, uzurpatoriumi, bet ir perdėm stačiatikių interesų atstovu. La­ bai įtakingas Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis 1432 m. pradžioje rašė Bazelio Bažnyčios susirinkimo pirmininkui kar­ dinolui Julijonui Cezariniui, kad valdąs Lietuvos Didžiąją Ku­ nigaikštystę Švitrigaila visame kame klausąs rusų schizmatikų, jais, o ne lietuviais remiąsis; jie turį savo rankose beveik visas svarbiausias pilis ir tarnybas. Tačiau tų tuščių savo žodžių Oles­ nickis negalėjo paremti faktais, išskyrus tik tą, kad Švitrigaila vedė schizmatikę žmoną, Tverės kunigaikščio seserį, kuri gyve­ nanti pagal savo religiją ir išjuokianti Romos katalikų apei117 Б. Бучинський, Калька прикинчів, стр. ■131—135. А. Levickis (Powstanie, p. 78) Švitrigailos kovos „rusiškam-schizmatiškam“ pobūdžiui paremti nurodo tariamą ИЗО m. lapkričio 5 d. dokumentą su jo tarybos beveik išim­ tinai rusiška sudėtimi. Tačiau iš tikrųjų tas dokumentas yra ne 1430, o 1435 metų, kada Švitrigaila jau valdė tik grynai rusiškas žemes ir jo aplinkojejau neginčijamai vyravo rusų bajorai (žr. O. Halecki, Litwa, Rus i Žmudž jako częšci skladowe wielkiego księstwa Litewskiego.— Atsp. iš „Rozprawy hist.-filoz. Ak. Um.“, t. 59, Krakow, 1916, p. 19 (230), išn. 4). Rusų žemėms palankios Švitrigailos politikos pobūdį pabrėžia ir A. Prochaska (Krol Wiadyslaw Jagiello, i. II, Krakow, 1908, p. 261). Kiti lenkų istorikai Švitrigailos veikloje (iki 1432 m. perversmo) neįžiūrėjo rusiško pobūdžio (žr. J. KozielskPuzyna, Swiirigail, p. 54; O. Halecki, Dzieje unii Jagiellonskiej, t. I, p. 277— 278; L. Kolankowski, Dzieje wielkiego księstwa Litewskiego za Jagiellonow,, t. I, p. 171). Ta pati nuomonė atsispindi ir knygoje: H. Jablonowski, West­ russland zwischen Wilna und Moskau, Leiden, 1955, p. 141. 8 . U žsak. Nr. 4648.

113

gas U8. Švitrigailos veiklos rusiškumą ir stačiatikiškumą vėliau savo kronikoje nuolat pabrėžė Dlugošas. Toks Švitrigailos vaizdavimas yra tendencingas. Norėdamas nukreipti jam daromus priekaištus ir laimėti Vakarų Europos paramą, jis netgi susirašinėjo su Bazelio Bažnyčios susirinkimu ir popiežiumi dėl bažnytinės unijos, t. y. dėl stačiatikių Bažny­ čios pajungimo popiežiaus autoritetui 1819. Santykiuose su Lenkija Švitrigailos veikla iki 1432 m. perversmo išreiškė visos Lietu­ vos valstybės interesus. Pertvarkyti Lietuvos tarpusavio santykius su Lenkija nebu­ vo lengva ir paprasta. Greta tikrosios Lietuvos bajorų, j kovą prieš Lenkijos ponų pretenzijas aktyviai stojo Rusios žemių ba­ jorai. Dėl to reikėjo pertvarkyti santykius su rytų slavų diduo­ mene, pakeisti lietuvių didikų valdymą rytų žemėse. Tai buvo opus klausimas, vienaip ar kitaip paliečius Lietuvos diduome­ nės savanaudiškus interesus. Didžiojo kunigaikščio Švitrigailos aplinkoje pasirodžius naujiems žmonėms iš rytinių Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės žemių ir jiems pavedus kai kurias au­ kštas valstybines vietas, kilo Lietuvos didikų nepasitenkinimas. Tai nepatiko Vytauto laikais iškilusiai Lietuvos didikų grupei, kuri turėjo dominuojančią padėtį valstybėje. Slavų kunigaikščių bei didikų lygus traktavimas su jais jiems atrodė skriauda ir jų padėties silpninimas. Jiems teko dalytis valdžia ir pajamo­ mis. Kita vertus, karas su gerai pasiruošusia Lenkija buvo sun­ kus uždavinys. Lietuvos diduomenė apskritai buvo savo vals­ tybės suverenumo ir savarankiškumo gynėja ir jau ne kartą ro­ dė savo didį nepasitenkinimą bei pasipiktinimą Lenkijos ponų politika Lietuvos atžvilgiu, tačiau kai kurie jos atstovai, atrodo, stengėsi išvengti karo su Lenkija ir ryšių su ja nutraukimo. Po Horodlės akto mezgėsi ryšiai tarp lietuvių ir lenkų bajorų katalikų. Lietuvos katalikai įgijo vis labiau privilegijuotą poli­ tinę ir ekonominę padėtį visoje valstybėje, atsirado naujas sluo­ k sn is— katalikų dvasininkai, kurių ryšiai su Lenkija buvo ypač glaudūs. Šios grupuotės politinis siekimas buvo nepriklausoma Lietuvos valstybė, bet sąjungoje su Lenkija. Todėl, matyt, kai kuriuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovaujančiuose sluoksniuose kilo nepasitenkinimas didžiuoju kunigaikščiu Švit­ rigaila. Jis pirmiausia turėjo pasireikšti dėl rytų slavų bajorų iškėlimo, taip pat ir dėl jo siekimo nutraukti bet kokius ryšius su Lenkija. Prie to prisidėjo ir kai kurių didikų nepasitenkinimas Švitrigailos asmeniu ar jo valdžios veiksmais. Lenkijos vadovau­ jantys sluoksniai budriai sekė politines nuotaikas Lietuvoje ir sten­ gėsi jas panaudoti savo reikalams. 118 CEXV, t. II, Nr. 204. Švitrigailos sąjungininkas Ordina;s, atrodo, siūlė jam vesti katalikę — Pamario kunigaikštytę (Skarbiec, t. II, Nr. 1549). 119 2r. tolesnį skyrių „Kova dėl valdžios Lietuvoje ir Bazelio Bažny­ čios susirinkimas (1431—1436)“. 114

Jau Olesnickis savo minėtame laiške kardinolui Čezariniui: rašė, kad „jei lietuviai katalikai ir norėtų jį (Švitrigailą) patrauk­ ti į santaiką su mumis, dėl ko neabejojame, tai labai įsigalėję rusai prie to neprileidžia“ 120. Čia spalvos sutirštintos, norint diskredituoti Švitrigailą Vakarų akyse ir parodyti, kokie yra blogi ir pavojingi tie bajorai stačiatikiai, bet iš to matyti, kad Lenkijos ponai sekė Lietuvos politines nuotaikas m . Tačiau be kurstymo iš šalies, be pažadėtos lenkų pagalbos vargu ar Lie­ tuvos diduomenės atstovai būtų drįsę veiksmingai stoti prieš Švitrigailą, kuris energingai siekė įgyvendinti visų Lietuvos bajorų troškimą — nusikratyti slegiančia ir žeminančia Lenkijos globa. Iniciatyva nuversti Švitrigailą greičiausiai kilo tarp lenkų ponų. Pretekstu jie kėlė reikalą gelbėti katalikybę Lietuvoje. Tai rodo, kad po perversmo 2ygimantas ir jo šalininkai Ordino ats­ tovams dėl šio žygio teisinosi kaltindami Švitrigailą, kuris esą buvo daugiau linkęs į rusų religiją, ir dėl to jam valdant Lie­ tuvoje smukusi katalikybė ir stiprėjusi stačiatikybė. Prie to pri­ dedama, kad nuo jo visas kraštas ir didikai patyrę daug prie­ spaudos ir nemalonumų I22. Lenkijos kurstomi, kai kurie Lietuvos didikai susitarė su Lenkijos atstovais ir pasiūlė kandidatu į Lietuvos sostą Vytau­ to brolį Žygimantą, kuris prisidėjo prie suokalbio. Tačiau Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai nesuskilo į dvi aiškias grupuotes: lietuvių ir slavų. Kai kurie Lietuvos didikai stojo už Švitrigailą ir, priešingai, kai kurie Rusios — prieš Švit­ rigailą. Nuverčiant Švitrigailą, dalyvavo stačiatikiai kunigaikš­ čiai Simonas, Jono sūnus, ir Aleksandras, Vladimiro sūnus. Su Švitrigaila pabėgo į Polocką ir Lietuvos bajorai: Jonas Manvydaitis, kurio tėvas buvo ilgą laiką Vilniaus vaivada, ir Gedgau­ do СЕХѴ, t. II, Nr. 204. 121 B. Barvinskis (Жигимонт Кейстутович великий князь литовско-dvcский (1432—1440), Жовква, 1905, стр. 21) tą faktą, kad Skirsnemunės sutar­ ties su Ordinu patvirtinime 1432 m. gegužės 15 d. nėra parašų tų asmenų, kurie dalyvavo 1432 m. rugsėjo 1 d. sąmoksle prieš Švitrigailą, laiko ju perėjimo j opoziciją ženklu. Panašiai mano ir I. Jonynas (Astikas.— „Lietu­ viškoji enciklopedija“, t. I, Kaunas, 1933, sk. 1301). Tačiau su tuo sutikti negalima. Siame 1431 m. sudarytos Skirsnemunės sutarties patvirtinime iš viso nėra parašų asmenų, kurie dalyvavo tą sutartį sudarant— tiek Švitri­ gailos šalininkų, tiek ir jo busimų priešų, nėra ir paties Švitrigailos ir Rusdorfo parašu. Sutarties patvirtinime figūruoja apskritai visai kitos tiek Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Ordino atstovų pavardės (LUB, t. VIII, Nr. 589; Skarbiec, t. II, Nr. 1603; plg. J. Matusas, Švitrigaila, p. 73). Tiesa, sutarties patvirtinime yra palyginti daugiau negu anksčiau rytų slavų pavardžių, bet vargu ar iš to galima spręsti apie jų įtakos sustiprėjimąŠvitrigailos aplinkoje, kaip kad mano O. Haleckis (Liiwa, Rus i Zmudž, p. 20). 122 Skarbiec, t. II, Nr. 1620—1622; LUB; t. VIII, Nr. 649; SRP. t. III, p. 498; plg. J. Dlugosz, t. XIII, p. 479, 480; M. Stryjkomski, Kronika, 1 II, p. 185.

das, tuometinis Vilniaus vaivada. Be to, tą patį rudenį dar keli Lietuvos didikai — Trakų vaivada Jaunius, Lietuvos žemės mar­ šalka Rumbaudas, Žemaitijos seniūnas Kęsgailą. Ukmergės vie­ tininkas Sediboras — atsimetė nuo Žygimanto ir prisidėjo prie Švitrigailos123124. Likusių Lietuvoje Švitrigailos šalininkų būrys buvo dar didesnis. Perversmas nebuvo tautinės lietuvių politikos žygis, kaip kad teigia kai kurie istorikai m . Jame didžiausią vaidmenį vaidino Lietuvos didikų siekimas išlaikyti anksčiau tu­ rėtą viešpataujančią padėtį valstybėje, nepasitenkinimas naujų di­ dikų iškėlimu. Tikėjimo dalykų pabrėžimas čia buvo tik prie­ danga. Žinoma, Švitrigailos vedama griežta politinė linija Len­ kijos atžvilgiu galėjo nepatikti dar negausiems aukštiesiems ka­ talikų dvasininkams. Kovojant su Lenkija, reikėjo iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos santykius su Rusia, rasti tvirtą susitarimą su rytų slavų pasau­ liu. Lietuvos santykių su Lenkija ir Rusia sprendimas buvo sunkus dvilypis uždavinys, bet jį reikėjo išspręsti dėl lietuvių tautinių ir valstybinių interesų. Švitrigailos atkaklios kovds su Lenkija nuopelnas buvo tas, kad Lenkijos politikams po Vytau­ to mirties buvo sutrukdyta pajungti savo valdžiai Lietuvos Di­ džiąją Kunigaikštystę ir kad sustiprėjo Kunigaikštystės pasitikė­ jimas savo jėgomis.

Vidaus karas Lietuvoje, dalyvaujant Lenkijai ir Ordinui. Pabaisko mūšis 1435 m. 1432 m., kai buvo nuverstas didysis kunigaikštis Švitrigai­ la, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susidarė nauja situa­ cija ir pasikeitė jos santykiai su kaimynais. Valstybės pervers­ mas pavyko tiktai iš dalies. Suokalbininkų užkluptas Ašmeno­ je, Švitrigaila suskubo pabėgti į Polocką ir savo valdžioje išslaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytines teritorijas,. Naujai paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantas Kęstutaitis iš tikrųjų buvo tiktai Vilniaus ir vakarinės valstybės dalies valdovas. Žygimanto valdžią pripažino Lietuva ir labiau 123 LUB, t. VIII, Nr. 636; I. Dlugosz, t. XIII, p. 519. 124 M. Liubavskis (Сейм, стр. 70), A. Voldemaras (Национальная борьба в Великом Княжестве Литовском в XV и XVI веках.— „Известия отделения русского языка и словесности императорской Академии Наук», т. XIV, кн. 3, СПб., 1910, стр. 163) perversmą laiko lietuvių tautine reakcija. Su tuo nesutinka M. Gruševskis (1стор1я, т. IV, стр. 202), H. Jablonovskis (Westrussland, p. 142—143). 116

su ja susijusios vakarinės baltarusių žemės. Žygimanto rankose buvo Vilnius, Trakai, Kaunas, Žemaitija, Užnemunė, Palenkė, Gardinas, Brestas, Minskas. Dauguma Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių — Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Volynė, rytinė Podolė — pasi­ liko Švitrigailos valdžioje. Švitrigailos valdžioje buvo didesnė dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos. Jis pats jsikūrė Polocke. Faktiškai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė suskilo į dvi da­ lis. Lietuvos metraštyje sakoma, kad Lietuva pasodino j didžiojo kunigaikščio sostų Vilniuje ir Trakuose Žygimantų, o rusų kuni­ gaikščiai ir bajorai — Švitrigailą Rusioje k Švitrigaila nepripa­ žino valstybės perversmo ir naujo Lietuvos valdovo. Jis siekė vėl užvaldyti Vilnių ir visą Lietuvą. Su valstybės suskilimu ne­ sutiko ir Žygimantas, kuris norėjo išplėsti savo valdžią visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Abu priešininkai save lai­ kė Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Grėsė vidaus karas. Kovos su Lenkija dėl valstybinio savarankiškumo Įkarštyje įvykęs valstybės perversmas ir suskilimas sukomplikavo Lietuvos vidaus ir užsienio padėtį. Lietuvai nebuvo ko džiaugtis. Lietu­ vos nepriklausomybės gynėjo Švitrigailos pašalinimas buvo di­ delis lenkų politikos laimėjimas, kurį Lenkija sutiko su nepa­ prastu džiaugsmu ir pažymėjo bažnyčios varpais ir giesmėmis2. Abu kunigaikščiai ėmė telkti jėgas šalies viduje ir užsienyje ta r­ pusavio karui. Lenkijai, taip pat ir Ordinui susidarė palankios sąlygos įsikišti į Lietuvos reikalus ir siekti savo politinių tikslų. Žygimantas, jauniausias Vytauto brolis, iki tol nebuvo vai­ dinęs žymesnio savarankiško vaidmens. Jis tik visomis išgalėmis rėmė Vytautą. Dukart su juo bėgo pas kryžiuočius, kaip Vytau­ to įkaitas ilgus metus kalėjo Ordino kalėjime, po to kovėsi prie Vorsklos ir Žalgirio. Jo parašą randame Salyno, Torūnės, Mel­ no sutartyse. Švitrigailai valdant, Žygimantas taip pat dalyvau­ ja sudarant žymesnius to meto aktus, pavyzdžiui, Skirsnemu­ nės sutartį su Ordinu (1431). Lenkijos ponų kurstomas Žygimantas prisidėjo prie sąmo­ kslo prieš Švitrigailą, ir dabar, kai grėsė karas su Švitrigaila, jam reikėjo Lenkijos paramos savo valdžiai visoje Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės teritorijoje įtvirtinti. Veikti dviem fron­ ta is — prieš Švitrigailą ir prieš Lenkiją — buvo nerealu. Jis turėjo, bent iš pradžių, remtis Lenkija ir legalizuoti savo nau­ ją padėtį. Žygimantas tuoj pasiuntė savo pasiuntinius pas Len­ kijos karalių Jogailą prašydamas, kad jį patvirtintų didžiuoju ku­ nigaikščiu3. Šis žingsnis rodo, kad besigrupuoją apie Žygiman' LM, p. 120. Rusu kunigaikščiais vadinami rytų slavų kunigaikščiai. Ru­ sų žemių, neįeinančių į LDK, atstovų Švitrigailą pakelia'nt didžiuoju kuni­ gaikščiu nebuvo. Plg. J. Dlugosz, t. XIII, p. 480. 2 4. Lemicki, Powstanie, p. 149. 3 J. Dlugosz, t. XIII, p. 480. 117

tą Lietuvos didikai ir bajorai nebuvo nusistatę prieš Lietuvos ryšius su Lenkija. Tačiau Žygimanto, panašiai kaip ir Vytauto, politika buvo dvilypė. Jam ir jo šalininkams taip pat rūpėjo išlaikyti Lietuvos valstybinį savarankiškumą, atsispirti prieš Lenkijos ponų pre­ tenzijas į Lietuvą. Norėdami sustiprinti savo padėtį Lietuvoje, jie stengėsi turėti kiek galint geresnius santykius su kitomis vals­ tybėmis, pirmiausia su Ordinu. Įvykusį Lietuvos valstybėje per­ versmą naujieji Lietuvos politikos vadovai laikė vidaus reika­ lu, kuris neturi atsiliepti jos tarptautiniams santykiams. Jie no­ rėjo išlaikyti Švitrigailos sudarytą sąjungą su Ordinu. Žygiman­ tas tuoj pat slaptai pasiuntė pasiuntinį į Prūsiją pas Ordino didįjį magistrą Rusdorfą reikšdamas savo draugiškumą ir išti­ kimybę Lietuvos sudarytoms su Ordinu sutartims. Be to, jis sten­ gėsi patraukti į savo pusę Ordino pasiuntinį Raibenicą, atvykusį į Lietuvą dar prieš perversmą. Perversmą jis teisino reikalu gel-' .beti labai nukentėjusią Švitrigailai valdant katalikybę Lietuvoje. Pasiuntinys savo pranešime magistrui rašė: „Padariau išvadą, kad, jei ankstesnis didysis kunigaikštis buvo palankus Ordinui ir laikėsi sąjungos ryšių, tai šitas dar palankesnis“. Toliau jis rašė, kad Žygimantas nori susitikti su didžiuoju magistru Klai­ pėdoje ar kur nors kitur i. Lenkija rūpinosi kuo labiau pasinaudoti sunkia Lietuvos pa­ dėtimi. Lenkijos ponai pasiuntė pas Žygimantą savo pasiuntinius tartis dėl tarpusavio santykių. Iš pradžių buvo sutarta, kad Jo­ gaila ir Žygimantas susitiks Gardine spalio viduryje, bet vėliau lenkai nusprendė, kad geriau pasiųsti į Gardiną specialią pa­ siuntinybę su pląčiais įgaliojim ais45. Pagal tuos įgaliojimus at­ rodė, kad valdžios suteikimas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausė išimtinai nuo lenkų ponų. Lenkijos pasiuntinybei va­ dovavo Zbignevas Olesnickis. Parengiamųjų derybų metu Žy­ gimantas reikalavo, kad Lietuvos derybose su Lenkija dalyvau­ tų ir jos sąjungininko Ordino atstovai. Tačiau lenkai, iš pradžių tą sąlygą priėmę, vėliau, prasidėjus deryboms, griežtai atsisakė priimti į derybas atvykusį Ordino atstovą Liudviką Lanzę. Taip Lenkijai pavyko atskirti Lietuvos reikalus nuo Ordino reikalų, ir izoliuotai Lietuvai ji galėjo lengviau diktuoti savo sąlygas. Po aštuonias dienas trukusių karštų derybų 1432 m. spalio 15 d. Gardine buvo pasirašytas susitarimas 6. Gardino sutartyje Žygimantas pareiškė, kad jis gavęs iš Jo­ gailos valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir ją valdysiąs iki gyvos galvos tomis pačiomis teisėmis kaip Vytautas. Jogai­ 4 A. Kotzebue, p. 85, rus. p. 143; Skarbiec, t. II, Nr. 1621; plg. SRP, t. III p. 498. ’ " ' 5 CEXV, t. II, Nr. 206; /. Dlugosz, t. XIII, p. 480—481- SRP t III p. 498. ’ ’ 6 J. Dlugosz, t. XIII, p. 481—482; SRP, t. III, p. 498. 118

la sau ir įpėdiniams pasiliekąs aukščiausio kunigaikščio vardą:,, ir Jogailą Žygimantas laikysiąs vyresniuoju broliu, o po jo mir­ ties Lietuva turinti likti Jogailos įpėdiniams. Tiktai Žygimantas tėviškė Trakai su jiems priklausančiomis žemėmis, didžiajam ku­ nigaikščiui mirus, turi tekti jo sūnui Mykolui arba kitiems teisė­ tiems įpėdiniams, kurie visi turėsią būti paklusnūs ir ištikimi Jogailai, jo įpėdiniams bei Lenkijos Karalystei arba vėliau ben­ drai išrinktam Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Toliau sutartyje sprendžiami po Vytauto mirties iškilę tarp Lietuvos ir Lenkijos teritoriniai ginčai dėl Podolės ir Volynės.. Podolė, kaip nuo seno priklausiusi Lenkijos Karalystei, turinti! jai ir likti, o Volynė, kurią valdęs Vytautas, iki gyvos Žygiman­ to galvos turinti likti jam. Bet Volynės pilys — Vetlis, Ratna, Lopatinas (esančios Bugo upės rytinėje pusėje ir lenkų užim­ tos Švitrigailai valdant) ir Oleskas (dar neužimtas) — turinčios priklausyti Lenkijai. Toliau Žygimantas skelbia, kad anuliuoja visas bet su kuo jo ar Švitrigailos Lietuvos vardu padaryta» žalingas Jogailai, jo vaikams bei Lenkijos Karalystei sutartis, ypač Švitrigailos sutartį su Kryžiuočių ordinu, sudarytą Skirs­ nemunėje 1431 metais, kur yra ir Žygimanto parašas. Žygiman­ tas pasižadėjo Jogailą ir Lenkiją remti prieš visus priešus, tarp jų ir prieš Livonijos bei Prūsijos ordinus. Pagaliau savo ir savo įpėdinių vardu jis pasižadėjo niekad nesirūpinti Lietuvos kara­ liaus vainiku. Žygimanto sutartį patvirtino Vilniaus ir Lucko vyskupai, keletas kunigaikščių ir keliolika žymesnių bajorų7. Ats­ kiru tos pačios dienos raštu Gardine Žygimantas pareiškė, kad esanti prie Bugo upės Horodlė (anksčiau taip pat įėjusi į Voly­ nės sudėtį) priklausė ir turi priklausyti Lenkijai. Žygimanto sū­ nus Mykolas po trijų dienų Vilniuje duotu raštu pripažino tėvo» sudarytą Gardine su tartį8. Olesnickis Lenkijos karaliaus var­ du Žygimantą paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir kaip valdžios ženklą jam įteikė kalaviją. Gardino sutartis buvo didelis Lenkijos politinis laimėjimas. Iš naujo buvo atstatyti Švitrigailos nutraukti Lietuvos ryšiai su Lenkija. Lietuva pripažinta Jogailos ir jo įpėdinių nuosavybe. Sudaryta maždaug panaši sutartis, kokią 1401 m. buvo suda­ ręs Vytautas; čia numatyta tik neaiški galimybė Lietuvai vėliau turėti dar atskirą didįjį kunigaikštį (kai tuo tarpu tai buvo įsak­ miai nurodyta 1413 m. Horodlės aktu). Gardino sutartimi buvo vėl stipriai pabrėžtas Lietuvos vasalinis pajungimas Lenkijai ir siekimas Lietuvą su ja sulieti. Žygimantas traktuojamas tik kaip Jogailos vietininkas Lietuvoje. Lenkijos ponai pasiekė savo politinį tikslą — Žygimantas ir jo šalininkai Gardino sutartimi, arba unija, padarė didelių poli­ 7 Akla unji, Nr. 55; plg. J. Dtugosz, t. XIII, p. 481 ir kt.; Skarbiec, t. II, № . 1630. 8 Akta unji, Nr. 56, 57.

tinių ir teritorinių nuolaidų Lenkijai. Jie buvo priversti priimti lenkų pateiktas sąlygas ir taip laiduoti sau Lenkijos paramą ko­ voje dėl valdžios su nuverstu nuo sosto, bet nenugalėtu Švit­ rigaila. Lenkija stiprinosi Lietuvoje. Ji atsiuntė kariuomenės Žy­ gimantui padėti kare su Švitrigaila, j kai kuriuos miestus buvo įvesta lenkų įgula. Kurstydami Žygimantą ir kitus nuversti Švit­ rigailą, lenkų bajorai slėpė savo ekspansinius tikslus, dėdamie­ si padedą Lietuvai kovoti prieš rusų ir stačiatikių įtaką. Žygimanto susisiejimas su lenkais ir jiems nauja sutartimi padarytos nuolaidos Lietuvoje buvo labai nepalankiai sutiktos. Krašte prasidėjo bruzdėjimas ir reakcija prieš lenkus ir Žygi­ mantą. Lietuvos visuomenė kaip ir anksčiau buvo už Švitrigailos politiką. „Visa (Lietuvos) žemė plūsta lenkus, ir prasti žmonės sako, kad jie pasidavė jam (Žygimantui) nežinodami, kad Švit­ rigaila dar gyvas, ir daug gyventojų palieka žmonas ir vaikus ir bėga pas Švitrigailą“ 9. Tarp Lietuvos didikų buvo Švitrigailos šalininkų ir griežtų Lietuvos savarankiškumo gynėjų. Kai kurie, iš pradžių net rėmę Žygimantą, netrukus persigalvojo. Antai 1432 m. rudenį (spalio pabaigoje—lapkričio pradžioje) keturi aukšti Lietuvos pareigū­ n a i— Trakų vaivada Jaunius, Lietuvos žemės maršalka Rumbaudas, Žemaičių seniūnas Kęsgailą ir Ukmergės vietininkas Sediboras (pastarieji trys — broliai Valimantaičiai), norėjo susisiekti su Švitrigaila ir pareikšti jam savo lojalumą. Buvo sugautas jų pasiuntinys su laišku Švitrigailai. Pasiuntinys tardomas vis­ ką išpasakojo. Visi keturi didikai buvo įmesti į kalėjimą, o du iš jų —•Jaunius ir Rumbaudas — nužudyti101. Nepatenkintų Žygimanto politika buvo ir daugiau. Kai kurie, pavyzdžiui, Jurgis Butrimas, mėgino atitraukti jį nuo lenkų u . Nusivylusių Žygimantu buvo ir ŽemaitijojeI2. Kilus karui, 1432 ir 1433 metais, daug nepatenkintųjų Žygimantu pabėgo pas Švit­ rigailą 13. 1434 m. pradžioje į Lietuvą atvyko Jogaila ir Krinkuose 9 „Und das ganze Land schreyt über die Polen und die Gemeinen sagen „als sie sich ergeben haben, da haben sie nicht gewusst, das' Switrigail noch lebe, und viele Ieute lassen Weib und Kinder sitzen und reiten zu Switrigail“. Taip rašo 1432 m. lapkričio 10 d. Hansas Baigas iš Braunsbergo didžiajam magistrui (A. Kotzebue, p. 91, rus. p. 152; plg. Skarbiec, t. II, Nr. 1635; J. Voigt, t. VII, p. 602). 10 LUB, t. VIII, Nr. 636; plg. 642, 647; J. Dlugosz, t. XIII, p. 519; E . E apeiH bC K U ū,, ŽKhiumoht KeūcTyrOBHu, p. 129, 135—136. 11 /. Dlugosz, t. XIII, p. 482. 12 LUB, t. VIII, Nr. 637. 13 A. Kotzebue, p. 88—89, 80, rus. p. 148, 151—152; Skarbiec, t. II, Nr. 1636; !■ Dlugosz, t. XIII, p. 519; LUB, t. VIII, .Nr.. 646; plg. Nr. 816. 120

(prie Gardino) susitiko su Žygimantu. Jis norėjo sustiprinti Žy­ gimanto padėtį ir ragino Lietuvos didikus ir bajorus jį remti H. Lenkijos valdantys sluoksniai, matydami tuometinės Lie­ tuvos nuotaikas, visą laiką nepasitikėjo Žygimantu ir jo šalinin­ kais. Lenkų ponų nepasitikėjimą Žygimantu, jų nuolatines pa­ stangas išlaikyti Lietuvą savo rankose rodo ir tai, kad iš Žygi­ manto buvo reikalaujama pakartotinių pasižadėjimų raštu, kad būsiąs jiems ištikimas. Per aštuonerius savo valdymo metus Žy­ gimantas turėjo Gardino sutarties raštą atnaujinti net 4 k artus—■ 1433, 1434, 1437 ir 1439 m .141516 Nors Žygimantas vykdė Lenkijos ponų reikalavimus nepajėg­ damas vienas kovoti su Švitrigaila, tačiau jis negalėjo nereaguoti ir į Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą. Jis dėjo pastangų nu­ sikratyti slegiančia Lenkijos globa. Norėdami sustiprinti savo padėtį Lietuvoje ir santykiuose su Lenkija, Žygimantas ir jo ša­ lininkai siekė užmegzti gerus santykius su kitomis valstybėmis. Ypač Žygimantą domino geri santykiai su Ordinu. Gardino sutartimi Žygimantas turėjo įsipareigoti, kad nutrauks Švitri­ gailos 1431 m. Skirsnemunėje sudarytą sąjungą su Ordinu. Bet jis draugiškų santykių su Ordinu nenutraukė. Žygimantas su Or­ dino didžiuoju magistru dažnai susirašinėjo ar keitėsi pasiunti­ nybėmis, leido Prūsijos pirkliams keliauti po š a lį!6. Žygimanto politikos su Ordinu svarbiausias tikslas buvo ati­ traukti kryžiuočius nuo Švitrigailos, izoliuoti savo pavojingą kon­ kurentą, kad jis liktų be sąjungininkų. Be to, Žygimantas, kaip matysime iš vėlesnių įvykių, norėjo turėti Ordiną savo pusėje ir juo remtis prieš Lenkiją ginant Lietuvos savarankiškumą. Tuo tarpu Švitrigaila nesusitaikė su savo patirtu pralaimėjimu ir tikėjosi jėga atsiimti Lietuvos sostą ir visos valstybės valdžią. Jis kreipėsi pagalbos į Ordiną, su kuriuo buvo sudaręs sąjungos su ta rtį17. Atbėgęs iš Ašmenos į Polocką, Švitrigaila tuoj pat pa­ siuntė Livonijos magistrui laišką, kuriame nupasakojo, kaip buvo užpultas Ašmenoje, ir prašė atsiųsti pagalbos I8. Livonijos ma­ 14 /. Dlugosz, t. XIII, p. 522. Negalima sutikti su L. Kolankovskiu (Dzieje, t. I, p. 191), kad Jogaila niekad nepripažinęs lenkų ponų remiamo Žygi­ manto Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tam prieštarauja Dlugošo kronikos .skyriaus pavadinimas, kalbąs apie suvažiavimą Kriukuose. _Pig. W. Czermak, Sprawa rownouprawnienia schizmatykow i katolikow na Litwie (1432—1563), Krakow, 1903, p. 29 (373); E. Maleczynska, Rola polityczna krolowej Zeiii, p. 80 ir kt. 16 Akta ur.ji, Nr. 59, 61, 63, 66. Lenkijos vadovams buvo atėjusi mintis padalyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę tarp Žygimanto ir Švitrigailos. Ji kilo 1432 m., o ir vėliau nežiugo (CEXV, t. III, priedas Nr. 25; A. Kotzebue, p. 89—90, rus. p. 149—150; Skarbiec, t. II, Nr. 1629; pig. CEXV, t. I, Nr. 91— 92). To plano autoriai tikėjosi, kad nė viena kunigaikštystė nebus stipri ir turės remtis Lenkija. 16 B. BapeiHbCKUū, /Kuru m ou t , crp. 46 u Ap.; A. Lewicki, Powstanie, p. 167—168, 239. ' • 17 2r. ankstesnį "'’skyrių'. 18 LUB, t. VIII, Nr. 624.

gistras buvo priklausomas nuo Ordino didžiojo magistro, bet kai kuriais atvejais galėjo veikti ir savarankiškai. Šiuo atveju pa­ galbos išsiųsti neskubėjo. Ordinui reikėjo apsispręsti. Į jį kreipėsi tiek Žygimantas, tiek. Švitrigaila. Kryžiuočiai veikė atsargiai. Ordino didysis magistras Rusdorfas, matydamas Lenkijos spaudimą Žygimantui, iš pradžių, atrodo, manė, kad geriausia būtų sutaikyti abu didžiuosius kuni­ gaikščius ir su jais veikti prieš Lenkiją 19. Ordinas didžiausiu savopriešu laikė Lenkiją, kurią sąjunga su Lietuva labai stiprino. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suskilimas Ordinui buvo ne­ naudingas. Vientisa Lietuvos valstybė galėjo lengviau atsipalai­ duoti nuo Lenkijos ir taip ją susilpninti. Tačiau, Žygimanto ir Švitrigailos santykiams negerėjant, Ordinas turėjo pasirinkti. Tą pasirinkimą lėmė konkurentų j valdžią Lietuvoje nusistatymas Lenkijos atžvilgiu. Ordinas visada buvo prieš Lietuvos ir Lenki­ jos uniją. Švitrigaila nutraukė Lietuvos ryšius su Lenkija, o Žy­ gimantas juos patvirtino ir sudarė sąlygas vėl sustiprėti lenkų įtakai Lietuvoje. Viltis atitraukti Žygimantą nuo Lenkijos buvo' menka, nes jam buvo būtina Lenkijos pagalba. Tad remti Žygi­ mantą prieš Švitrigailą Ordinas nebuvo suinteresuotas. 1432 m. spalio 7 d. Livonijos ordino magistras rašė didžia­ jam magistrui, kad reikia įsikišti į Lietuvos vidaus karą ir padėti Švitrigailai. Ištikimybė sudarytai sąjungai, imperatoriui ir pačių interesai verčią nepalikti Švitrigailos be pagalbos. Jei Žygimantas laimėtų, tai Lietuva su Lenkija visai susijungtų, o jei laimėtų Ordino neparemtas Švitrigaila, kuriam padeda rusai, tai Ordino padėtis būtų prasta 20. Ordinas nutarė toliau remti Švitrigailą bendradarbiaujant Livonijos riteriams. Livonijos riteriams ir buvo parankiau padėti Švitrigailai, įsikūrusiam Polocke. Ordino didy­ sis magistras Rusdorfas laiške Livonijos magistrui spalio 31 d. prašė pranešti Švitrigailai, jog jis jam padės, ir pritarė, kad Livonijos ordinas teiktų jam karinę pagalbą21. Pats didysis ma­ gistras laikėsi nuošaliau, susirūpinęs savo įtemptais santykiais su Lenkija. Jis tik per savo atstovus padėjo Švitrigailai veikti Va­ karų Europoje22, tačiau nenutraukė ryšių ir su Žygimantu. Ordino parama Švitrigailai pakėlė jo reikšmę užsienyje. Ta­ čiau Švitrigailos artima sąjunga su Ordinu dabar buvo kitokio pobūdžio negu anksčiau. Kai Švitrigaila buvo didysis kunigaikš­ tis, Ordinas jam buvo reikalingas ginti Lietuvos valstybės sava­ rankiškumą nuo Lenkijos užmačių. O dabar Ordinas talkininkavo jam karo žygiuose į tikrosios Lietuvos teritoriją. Taip Ordinas įsi­ kišo į Lietuvos vidaus kovas kaip sprendžiamas veiksnys ir ka19 A. Leu’icki, Powstanie, p. 150; /. Kozielsk-Puzyna, Switrigail, p. 120. 20 LUB, ,t. VIII, Nr. 632; Skarbiec, t. II, Nr. 1628. 21 LUB, t. VIII, Nr. 634; plg. CEXV, t. II, Nr. 211. 22 Zr. skvrių „Kova dėl valdžios Lietuvoje ir Bazelip Bažnyčios susirin­ kimas (1431— 1436)“. 122

riavo lietuvių žemėse. Tuo tarpu tiek lietuvių, tiek ir rytų slavų .žmonės kryžiuočių nekentė ir juos laikė savo priešais. Žygimantui ir Švitrigailai kovojant dėl valdžios, didėjo bajorų ūkinė ir politinė reikšmė. Matydamas, kad Švitrigaila turi ne­ menkas karines jėgas ir, kaip ryžtingas kovotojas dėl valstybinio savarankiškumo, yra remiamas Lietuvoje, Žygimantas norėjo pa­ traukti į savo pusę bajoriją. Jis 1434 m. gegužės 6 d. privilegija paskelbė, kad neleidžiama nė vieno bajoro suimti be teismo sprendimo ir atsisakė nuo bajorų dvarų valstiečių duoklės vals­ tybei, tuo padidindamas bajorų pajamas. Be to, norėdamas su­ silpninti dar stiprią Švitrigailos padėtį ukrainiečių, baltarusių ir rusų žemėse, Žygimantas sulygino tų žemių stačiatikių bajorų asmenines ir turto teises bei lengvatas su lietuvių katalikų bajorų teisėmis. Tiesa, teisės užimti aukštąsias valstybės pareigybes jie dar negavo 23. Švitrigaila, įsitvirtinęs Polocke, iš pat pradžių manė ginklu atsiimsiąs Vilnių, Trakus ir visą Lietuvą24. Kada po Gardino sutarties sudarymo Lietuvoje kilo didis nepasitenkinimas lenkais ir Žygimanto nuolaidomis jiems, Švitrigaila, naudodamasis pa­ lankiu momentu, jau tų pačių metų rudenį surengė pirmą karo žygį І Lietuvą. Be lietuvių, rytų slavų, totorių, jame dalyvavo ir Livonijos riteriai. Švitrigailos primygtinai prašomas, Livonijos ordino magistras Rutenbergas lapkričio mėn. pradžioje pasiuntė į Polocką Aizkrauklės (Ašeradės) ir Daugpilio komtūrus su ne­ dideliu daliniu (80 riterių ir kitų karių su 300 arklių) 25. Švitrigai­ los kariuomenė iš Polocko labai sėkmingai žygiavo Vilniaus link. Borisove prie jo prisidėjo daug lietuvių bajorų 26. Ir toliau Žygi­ manto valdžioje esančiose srityse jam nebuvo ryžtingiau pasi­ priešinta, pilys pasiduodavo viena po kitos. Užėmęs Minską, Krė­ vą, Švitrigaila pareikalavo, kad visi vykdytų jam anksčiau duotą priesaiką, ir visur, kaip rašo kryžiuočių pranešėjas, jis buvo pa­ lankiai sutinkamas, žmonės dėjosi prie jo ir stojo prieš lenkus27. Užėmęs Ašmeną, Švitrigaila čia įsitvirtino ir rengėsi pulti Vilnių. Numatydamas rimtą susidūrimą, Švitrigaila lapkričio 30 d. pa­ rašė laišką Livonijos magistrui. Laiške sakoma, kad lietuvių ir rusų bajorai jį kviečią atsiimti savo tėviškę, raginamas pasku23 СЕХѴ, t. III, priedas Nr. 22; Skarbiec, t. II, Nr. 1624; LIS, t. I, p. 68—69; plg. O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 300, 313; J. Matusas, Švitrigaila, p. 88—89; M. Грушевський, Історія, т. IV, стр. 208—209; W. Czermak, Sprawa rownouprawnienia, p. 29(373) ir kt.; H,, Jabionomski, Westrussland, d. 40 ir kt. 24 Po perversmo, bėgdamas iš Ašmenos j Polocką, Švitrigaila buvo iš­ siuntęs į Vilnių pasiuntinį, kuriam vilniečiai pareiškę, kad ištikimai jam laikys •ibi pilis: LUB, t. VIII, Nr. 624. Tačiau Vilnius, kaip ir kitos Lietuvos pilys, Ino; pasidavė Žygimantui:: SRP, t. III, p. 498. 25 LUB, t. VIII, Nr. 636. 20 A. Kotzebue, p. 83—84, rus. p. 148; Skarbiec, t. II, p. 1636. A. Kotzebue, p. 91, rus. p. 151— 152; Skarbiec, t. II, Nr. 1635. 123

bėti į pagalbą žygiuojantis Livonijos dviejų komtūrų dalinys ir kviečiamas atvykti j talką pats Livonijos m agistras28. Prie Ašmenos Švitrigailos kariuomenę (kurią sudarė gal apie 20 000 vyrų) sulaikė Žygimanto kariuomenė, remiama lenkų da­ linių. Livoniečių dar nebuvo, o Žygimantas pradėjo puolimą.. Gruodžio 8 d. įvyko karštos kautynės, trukusios nuo ankstaus ryto iki vakaro. Abi pusės patyrė skaudžių nuostolių. Iš pradžių Švitrigailos kariuomenė net buvo pralaužusi Žygimanto prieša­ kines linijas ir atstūmusi jį atgal, bet po gero taktinio manevro Žygimantui pavyko įgyti lemiamą pergalę. Švitrigailos jėgos prie Ašmenos buvo sumuštos ir išsklaidytos, kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, buvęs Vilniaus vaivada Jurgis Gedgaudas ir kiti pateko į nelaisvę, o pats Švitrigaila vėl pabėgo į Polocką. Tačiau ir Žy­ gimanto kariuomenė, matyt, labai nukentėjo, nes Švitrigailos nesivijo. Šiame mūšyje, pasak Dlugošo, į Žygimanto rankas pa­ teko astuonios Švitrigailos vėliavos, kurios vėliau buvo pakabin­ tos Vilniaus katedroje, o šiam mūšiui atminti Žygimantas Ašme­ noje pastatydinęs bažnyčią 29. Ašmenos mūšis galutinai neišsprendė Švitrigailos ir Žygiman­ to ginčo. O kryžiuočiai stengėsi pasinaudoti sunkia Švitrigailos padėtimi. Jie vylėsi revizuoti Melno taikos sutartį ir iškovoti sau patogesnes sienas Baltijos pajūryje. Ordino atstovas Mevės (Gnevo) komtūras Liudvikas Lanzė rūpinosi išgauti iš Švitrigailos Palangą, kuri skyrė abi Ordino šakas ir per kurią ėjo pagrindinis sausumos kelias tarp Livonijos ir Prūsijos. 1432 m. gruodžio 21 d. Mevės komtūras pranešė didžiajam magistrui, kad Švitrigaila sutikęs Palangą atiduoti ir dar pridėti 3 mylių pločio pajūrio ruožą30. Po penkių dienų jis vėl rašo magistrui, kad Palangą reikia kuo greičiausiai užimti ir sustiprinti, kad lengviau ir sau­ giau galėtų keliauti pasiuntinybės31. Galimas daiktas, kad už laukiamą Ordino pagalbą Švitrigaila ką nors ir pažadėjo, tačiau jokio dokumento jis nedavė. Be to, tai nebūtų turėję jokios reikš­ mės, nes Palanga buvo Žygimanto valdžioje, o ir žemaičiai ne­ paprastai atkakliai gynė savo žemę su pajūriu nuo kryžiuočių32. Žemaičiai rėmė Žygimantą. Tačiau jie mažai tesikišo į kuni­ gaikščių tarpusavio kovas, stengdavosi likti savo krašte ar greitai grįžti namo iš karo žygio. Pagrindinį dėmesį jie sutelkė į savo krašto gynybą nuo Švitrigailos sąjungininkų kryžiuočių, kuriems nuo seno jautė didelį priešiškumą. Žemaičiai budriai saugojo pa­ jūrį ir trukdė susisiekti Livonijai su Prūsija. Jie atiminėjo Ordino 28 LUB, t. VIII, Nr. 642. 29 Ten pat, Nr. 654—649; J. Dlugosz, t. XIII, p. 491—492; t . XVII, стр. 61—62, 105, 335, 461, 529; Псковские летописи, т. II, стр. SRP, t. III, p. 498; plg. J. Matusas, Švitrigaila, p. 91—93; A. Lewicki, nie. p. 160—162. 30 LUB, t. VIII, Nr. 650; Skarbiec, t. II, Nr. 1642. 31 LUB, t. VIII, Nr. 651; Skarbiec, t. II, Nr. 1644. 32 B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV p. 292, 295, 296. 124

ПСРЛ, 43. 127; Powsta-

amžiuje,

slaptą korespondenciją, atremdavo kryžiuočių antpuolius ir patys surengdavo jsiveržimų j Ordino valdas, ypač K uršą33. Ordinas norėjo palenkti žemaičius sau palankesne kryptimi. Kai 1432 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje Žemaitijos seniūnas Kęsgailą už ryšius su Švitrigaila buvo pašalintas iš seniūno pareigų ir į jo vietą paskirtas buvęs Medininkų viršinin­ kas Galiminas, Ordinas stengėsi atitraukti žemaičius nuo Žygi­ manto. Per savo pasiųstus žmones kryžiuočiai norėjo žemaičius paveikti, kad jie laikytųsi neutraliai vykstant vidaus karui Lie­ tuvoje34. Ordinas nesitikėjo padaryti žemaičių Švitrigailos šali­ ninkais, bet tik siekė, kad jie liktų ramūs. Tačiau žemaičiai ėjo su Žygimantu ir krypo ne tiek prieš Švitrigailą, kiek prieš vokiečius. Ordino šaltiniuose nurodoma viena kita žinutė, tiksliau gandas, apie žemaičių palankumą Švitrigailai yra mažai patikima, tai galėjo skleisti patys Ordino agentai. Žygimantas, norėdamas pa­ lenkti sau Žemaičių kraštą, patvirtino, atrodo, be jokių pakeitimų atskirą Žemaitijos privilegiją, kurią jai buvo davęs Vytautas. Privilegija garantavo tam tikras teises ir lengvatas, susijusias su tradiciniu Žemaitijos savarankiškumu35. Ordino didysis magistras Rusdorfas, bijodamas lenkų užpuo­ limo ir, matyt, po Ašmenos mūšio abejodamas, ar Švitrigaila beatgaus sostą, siekė Švitrigailą ir Žygimantą sutaikyti. Jis kvie­ tė Žygimantą užleisti Švitrigailai teritorijos dalį („kokį kampe­ li“), o jei tas nepavyktų, magistras net buvo numatęs Švitrigailą apgyvendinti pas save. Apie tai sužinome iš Žygimanto 1433 m. sausio 28 d. laiško m agistrui36. Sąlygos buvo labai keistos. Jos visai neatitiko kovingų Švitrigailos siekimų ir jo turimos padė­ ties: jis net turėjo atsisakyti valdomos teritorijos. Magistras tu r­ būt taip tikėjosi patraukti Žygimantą ir nukreipti jį prieš Len­ kiją. Švitrigaila sutiko baigti ginčą geruoju tik su sąlyga, kad jam būtų grąžintas Lietuvos sostas. Kaip matyti iš komtūro Lan­ dės 1433 m. vasario 11 d. laiško didžiajam magistrui, Žygimantas iš viso jokiomis sąlygomis nenorėjo tartis ir susidorojo su Švitri­ gailos pasiuntiniais37. Švitrigailą ir Žygimantą mėgino taikyti ir Jogaila, ir popiežius Eugenijus IV 38. Tačiau visos tos pastangos buvo nesėkmingos. Švitrigaila, ir toliau remiamas slaviškųjų žemių bajorų bei 33 LUB, t. VIII, Nr. 720, 733, 780, 848, 854, 855, 873, 962; J. Dtugosz, :. XIII, p, 498, 519; J. Voigt, t. VII, p. 615. 34 LUB, t. VIII, Nr. 637; plg. Skarbiec, t. II, Nr. 1653, 1669; E. BappiubkuiI, cTp. 42, 50. 35 O. Halecki, Litwa, Rus i Žmudž, p. 30. 88 LUB, t. VIII, Nr. 659 („ettlichen Winkel“). 37 Ten pat, Nr. 661. 38 Ten pat, Nr. 789; A. Kotzebue, priedai Nr. 5—6, rus. p. 20—25; / . Kolankowski, Dzieje, p. 196—198; E. Maleczynska, Rola polityczna krölovoj Zofii, p. 80 ir kt. 125

Livonijos ordino, rengėsi naujam žygiui39. Jis susitarė su Livo­ nijos ordinu: 1433 m. sausio 25 d. Ordino daliniai turėjo būti Daugpilyje, o Švitrigaila — Vitebske. Tarp Dysnos ir Minsko su­ sijungę, jie turėjo žygiuoti j Lietuvą. Livonijos magistras paskel­ bė karą Žygimantui ir sausio 30 d. įsiveržė į lietuvių žemes. Vo­ kiečių riteriai labai apiplėšė ir sudegino Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes, po trijų dienų pastangų sugriovė Už­ palių pilį, išsivedė, kaip nurodoma, apie 3000 žmonių, jaunų ir senų. Po 11 dienų siaubimo jie grįžo į Livoniją pabūgę lietuvių ir jų sąjungininkų lenkų 40._ Livonijos riterių žygis Švitrigailai niekuo nepadėjo. Atsitrau­ kus Livonijos riteriams, Švitrigaila, nors ir turėjo didelę jėgą, nestojo į atvirą mūšį su lietuvių ir lenkų kariuomene, bet pasi­ traukė į Lukomlę. Atsikeršydami žemaičiai per Velykų šventes; (balandžio 12—13 d.), Žygimanto paskatinti, įpuolė į Kuršą ir, ne­ sutikę pasipriešinimo, niokojo jį 12 dienų ir paėmė daug grobio41. Trečią kartą jungtinės Švitrigailos ir Livonijos ordino jėgos surengė didelį žygį į Lietuvą 1433 m. vasarą. Liepos viduryje abi kariuomenės, susijungusios ties Breslauja, žygiavo Vilniaus ir Trakų link per Ašmeną, Medininkus. Vilnių sudegino, nukentėjo ir Trakai, bet pilių nepaėmė. Yra žinių, kad priešakiniai Švitri­ gailos ir jo talkininkų daliniai rugpjūčio mėn. prisiartino net prie Kauno, bet pilis, atrodo, irgi atsilaikė42. Įsiveržėliai visur grobė, plėšė, degino. Žygimanto kariuomene buvo išblaškyta, bet jai padėjo gyventojai. Užpuolėjams trūko maisto ir pašaro, be to, jiems trukdė prasidėję lietūs ir plintąs gyvulių ir, atrodo, žmonių maras. Nuo Trakų Švitrigailos ir jo talkininkų kariuomenė patraukė per Eišiškes į Lydą. Ji, matyt, norėjo susijungti su žygiuojančiais iš Volynės į Naugarduką da­ liniais. Tačiau tie daliniai buvo sulaikyti. Tada Švitrigailos ka39 Ordino didžiojo magistro pasiuntinys pas Švitrigailą komtūras Lanzė 1432 m. gruodžio 21 d. rašė iš Vitebsko, kad, kai rusų bajorai matą Ordino paramą, tai veikliau jie remią Švitrigailą ir esą pasirengę su juo eiti į žygį į Lietuvą, su juo gyventi ar mirti (bei im lebende unde thot czu blibende): LUB, t. VIII, Nr. 650. Švitrigailos kariuomenėje 1433 m. pradžioje, atrodo, buvo ir Maskvos valstybės pagalbinių dalinių: LUB, t. VIII, Nr. 662. 40 LUB, t, VIII, Nr. 650, 657, 659, 661—663; SRP, t. III, p. 499; СЕХѴ, t. III,, priedas Nr. 18 (karo paskelbimas). Ordino didysis magistras Rusdorfas. veidmainiškai teisinosi Žygimantui dėl Livonijos karo paskelbimo tuo, kad tai buvę padaryta be jo žinios, jis įsakęs Livonijai ramiai sėdėti. Bet, jei ji ką bloga Lietuvai padariusi, esąs kaltas pats Lietuvos didysis kunigaikštis,, kam susidėjęs su lenkais, nes jo sutartis su Lenkija prieštarauja Lietuvos ir Ordino sąjungai.— LUB, t. VIII, Nr. 669 (1433 m. vasario 26 d.). Apie Link­ menų, Užpalių ir kitas pilis ir jų vaidmenį krašto gynyboje žr. A. Tylos ir R. Batūros straipsnius kn. Ignalinos kraštas, Vilnius, 1956, p. 22 ir kt.; R. Batūros str. .,Užpalių pilis“ kn. Kraštotyra, Vilnius, 1966. 41 J. Dlugosz, t. XIII, p. 498; plg. I. Voigt, t. VII, p. 615, 42 LUB, t. VIII, Nr. 703, 715, 720, 724; L, Dlugosz, t. XIII, p. 519—520; ПСРЛ, T. XVII, стр. 62, ¡105, 134, 285, 336, 462, 530; Псковские летописи, т. L стр. 40; т. II, стр. 128; Archivum Komisyi historycznej, t. XII, p. 208—2¡4; plg. A. Lcmicki, p. 198—200: L. Kolankowski, p. 194—195. 126

riuomenė, per 11 savaičių žygį nusiaubusi didelius plotus, nuo Lydos patraukė atgal į rytus— per Krėvą, Molodečną, Minską, Borisovą į Lukomlę, o iš čia Švitrigaila, paleidęs armiją, nuvyko i Kijevą. Žygimantas, lenkų dalinių padedamas, atsiėmė tai, ką Švitrigaila užėmė per karą. Žygimanto padėtis Lietuvoje sustiprėjo. Švitrigaila nepajėgė išstumti Žygimanto iš Lietuvos. Švitrigailai svarbiu momentu negalėjo suteikti pagalbos Prūsijos riteriai, nes Ordiną tada buvo užpuolę lenkai su husitais. Tai išėjo į naudą Žygimantui. Kadangi Lenkija pati kariavo su kryžiuočiais, tiesioginė lenkų pagalba Žygimantui negalėjo būti labai didelė. Lenkija nebuvo atsisakiusi minties nubausti kryžiuočius už 1431 m. užpuolimą. Kova su Ordinu kartu buvo netiesioginė kova ir su jo remiamu Švitrigaila. Taip buvo norima susilpninti Ordino paramą jam. Natūralūs sąjungininkai šioje kovoje galėjo būti čekų husitai, nuo seno atkakliai kovęsi su Vokietijos imperato­ riumi ir riteriais. Apsupta priešų, Lenkija padarė netikėtą žingsnj — susijungė su „eretikais“ husitais. Sąjunga su husitais galulinai buvo sudaryta 1432 m. vasarą. Lenkų vyriausieji vyskupai ir Jogaila nesvyravo sudaryti tą sąjungą su katalikų bažnyčios priešais. Tarp husitų svarbiausią vaidmenį vaidino taboritai, ku­ riems vadovavo Prokopas Didysis. Taboritai, kurių programa tada jau buvo netekusi ankstesnio griežtumo, siekė tik „page­ rinti“, o ne sunaikinti esamą santvarką, t. y. neprašoko radika­ liosios miestiečių opozicijos. Lenkija susitarė tik su dalimi husilų. Lenkų sąjungininkų husitų karinius dalinius daugiausia su­ darė vadinamieji „našlaičiai“, t. y. mirusio J. Zižkos šalininkai. 1433 m. birželio pradžioje prasidėjo lenkų ir husitų karo žygis i Ordino valdas. Jungtinė lenkų ir husitų kariuomenė ėjo per Ordino šalį, viską naikindama ir degindama. Jie pasiekė Baltijos jūrą prie Gdansko. Vietiniai valstiečiai ir miestiečiai buvo jiems palankiai nusiteikę, ir tai prisidėjo prie sėkmės. Pažymėtina, kad luomet nerimo ir žemaičiai. Jie užpuolė Klaipėdą, bet jos nepa­ ėmė. Prūsijos gyventojai spyrė Ordiną tartis su Lenkija. 1433 m. rugsėjo 13 d. buvo sudarytos laikinos paliaubos, o gruodžio 15 d. I.enčicoje — ilgalaikės— 12 metų — paliaubos. Lenčicos sutartimi Ordinas pasižadėjo neberemti Švitrigailos ir jam niekada nebe­ duoti jokios pagalbos nei patarimo, taip pat neleisti per savo žemes pulti Lenkijos ir Lietuvos. Lenkai pažadėjo prie sutarties pritraukti Žygimantą, o Ordino didysis magistras — Livonijos magistrą. Taigi šituo susitarimu Lenkija pasiekė, kad buvo nu­ traukta Ordino sąjunga su Švitrigaila, sudaryta Skirsnemunėje 1431 m. ir iš naujo patvirtinta 1432 m. 43 Lenčicos sutartis buvo « LUB, t. VIII, Nr. 742; t. IX, Nr. 549; J. Voigt, t. VII. p, 615; 1. Dtugosz, t. XIII, p. 515—516; SRP, t. III, p. 503—504, 638; Historia Polski, t. I, cz. 1, Warszawa, 1957, p. 592—593; J. Macek, Husyci na Pomorze i w Wielkopolsce, Warszawa, 1955, p. 66 ir kt.; J. Goti, Cechy a Prusy ve .Ifedoveku, Praha, 1897, p. 223 ir kt.; O. Odtožilik, Husyci na brzegu Baltyku w H 33 roku.— „Rocznik Gdanski“, t. 7—8, 1934, p. 111 ir kt.; A. Lew leki, p. 130, 211, 204.

127

didelis smūgis kryžiuočiams ir jų rėmėjams. Imperatorius Zig­ mantas reikalavo, kad Ordinas jos atsisakytų ir toliau remtų Švitrigailą u . Lietuvoje po lenkų ir husitų karo prieš Ordiną ir Lenčicos sutarties iš tikrųjų niekas nepakito. Ordino didysis magistras, kaip ir anksčiau, laikėsi nuošaliai, veiksmais Švitrigailos nerėmė,, bet nenutraukė ryšių su juo ir žodžiais žadėjo paremti. Iš išorės žiūrint, vykdė Lenčicos paliaubas. Prūsijos kryžiuočiai, nuvar­ ginti lenkų ir husitų žygio, savos visuomenės — pasauliečių ri­ terių ir miestiečių—'varžomi, negalėjo daug pakenkti Lenkijai. Tuo tarpu Livonijos ordinas tas paliaubas atmetė ir varė toliau senąją politiką, t. y. palaikė, kaip ir anksčiau, santykius su Švit­ rigaila. Tuo metu mirė Livonijos magistras Cisė Rutenbergas ir į jo vietą buvo išrinktas Franke Kerskorfas. Naujas magistras toliau rėmė Švitrigailą. 1434 m. balandžio 19 d. Valmieroje įvykęs Livonijos aukštųjų pareigūnų suvažiavimas galutinai nutarė ne­ vykdyti Lenčicos paliaubų sutarties, nes iš jos Ordinui nesą jo­ kios naudos. Ir nors Livonijos ordinas nenutraukė su Žygimantu diplomatinių santykių, tačiau stiprino savo pasienio pilių įgulas, kad Žygimantas bijotų žygiuoti prieš Švitrigailą, kuris 1433— 1434 m. žiemą vėl puolė Lietuvą su dviem kariuomenėmis4445. 1434 m. vasarą buvo planuojamas didelis žygis į Lietuvą. Švitrigailos ir Kerskorfo kariuomenės turėjo susijungti Lietuvos šiauriniame pakraštyje, prie Breslaujos, ir žygiuoti tarp Vilniaus ir Žemaitijos. Žygimantas apie Trakus telkė savo jėgas. Tačiau tas žygis neįvyko, ir telktos kariuomenės išsiskirstė46. Rusų met­ raštis sako, kad žygį sukliudę dideli lietūs. Tačiau, atrodo, svar­ besnė priežastis buvo ta, kad kilo neramumų Švitrigailos valdo­ mose žemėse (Lucke, Kremenece). Be to, buvo žinoma, kad Žy­ gimantas gerai pasirengė atremti užpuolimą ir smarkiai sumušė Livonijos dalinius, neseniai pasiųstus į Lietuvą. 1434 m. rugpjūčio pabaigoje į Žemaitiją įsiveržė trys Livonijos riterių daliniai ir patraukė į Upytės sritį. Vienas tų dalinių, pasi­ grobęs belaisvių, grįžo atgal. Kitas per girias veržėsi giliau. Že­ maičiai sužinoję išėjo užpuolikų pasitikti ir taip juos sumušė, kad naktį, palikę belaisvius ir žuvusius, tie grįžo namo. Trečias, Kuldygos (Goldingos) komtūrui priklausąs dalinys buvo visiškai su­ muštas. Jį sudarė apie 40 raitelių ir apie 800 pėstininkų. Kai da­ linys, jau pasigrobęs žmonių, ilsėjosi miškelyje prieš tolimesnį žygį, jį apsupo su kariais Žemaičių seniūnas Galiminas, kuris laukė įsiveržėlių tris savaites. Iš to dalinio mažai kas tegrįžo — arba žuvo, arba buvo paimti į nelaisvę. Ordino pasiuntinys pas. Žygimantą matė, kaip tuos belaisvius vedė pririštus prie arklių. 44 LUB, t. VIII, Nr. 781 (1434 m. vasario 28 d.); plg. Nr. 803. 45 Ten pat, Nr. 797. 46 Ten pat, Nr. 816, 828, 847—849, 855; A. Lemicki, p. 224, 228. 128

J. Dlugošas nurodo žemaičių kovos būdą: įvilioję į mišką, paskui pasislėpę už nukirstų medžių, jie puolę priešus47. Tiek Žygimantas, tiek Švitrigaila iš anksto rengėsi naujam dideliam susirėmimui, kuris įvyko 1435 metais48. Žygimantas telkė kariuomenę Trakuose. Ją sudarė daugiau­ sia lietuviai ir žemaičiai. Žygimantui padėjo Lenkija. Kaip maty­ ti iš šaltinių, lenkų atvyko, nemažai. Jų bajorai noromis ėjo ] karą, nes juos traukė didelės algos. Tačiau buvo ir kliūčių. Len­ kija, imperatoriaus ir Ordino didžiojo magistro verčiama, turėjo išleisti dekretą, baudžiantį mirties bausme už vykimą į Lietuvą. Tačiau tas draudimas buvo daugiau formalus. Lenkai kiek delsė vykti į Lietuvą dėl įtartinų Ordino manevrų pasienyje, kėlusių grėsmę, kad kryžiuočiai gali įsiveržti į jų žemes. Iš Lenkijos atvyko, matyt, apie 10 000 karių, prie jų prisijun­ gė Lietuvoje (Krėvoje, Lydoje, Naugarduke) esančios įgulos. Iš viso lenkų buvo apie 12 000 karių (kitų šaltinių duom enim is« 15 000, dar kitų — tik 8000). Dlugošas, norėdamas iškelti lenkų lemiamą vaidmenį šitame kare, pirmiausia mini lenkus ir teigia, kad visos Žygimanto armijos vyriausiasis vadas buvo Jokūbas Kobilinskis. Tačiau iš kitų šaltinių (Lietuvos metraštis, lenkų dva­ sininko pranešimas apie karą) matyti, kad Žygimanto sutelktai armijai vadovavo Žygimanto sūnus Mykolas49. Žygimanto armi­ joje, be lietuvių ir lenkų, dar buvo totorių, turbūt anksčiau apgy­ vendintų Lietuvoje. Ordino žiniomis, Trakuose įvyko tam tikrų nesutarimų su lenkais dėl algų dydžio; lenkai net norėję pasitrau­ kti ir buvę užmušta 500 Žygimanto talkininkų totorių50. Iš viso Žygimanto armijoje galėjo būti apie 30 tūkstančių žmonių. Švitrigailos suorganizuotoje armijoje, kaip nurodo šaltiniai, daugiausia buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių gyventojų — polockiečių, vitebskiečių, smolenskiečių, kijeviečių ir kt. Jo armijoje minima buvus ir toto­ rių. Švitrigailos pusėje taip pat kovojo nemaža jį palaikančių ir pas jį pabėgusių lietuvių. 47 LUB, t. VIII, Nr. 849, 853, 855, 856; plg. Nr. 873, 885; J. Dlugosz, t. XIII, p. 552—553. 48 Apie 1435 m. mūšį pagrindiniai šaltiniai yra šie: Lietuvos metraštis: Supraslio, Bychovco ir kt. redakcijos (žr. LM, p. 122, 123); Pskovo metraščiai: I, 2, 3 (žr. Псковские летописи, т. 1, стр. 43, т. II, стр. 45, 131—132); J. Dlugošo kronika (žr. J. Dlugosz, t. XIII, p. 562—565); įvairių asmenų laiškai (pranešimai) apie mūšį: anoniminis lenkų dvasininko laiškas prancūzų dvasininkui Bazelio Bažnyčios susirinkime, Narvos fogto Johano Koningo laiš­ kas Ordino didžiajam magistrui ir kt. (žr. LUB, t. VIII, Nr. 985, 986, 994). 49 Kad Mykolas, o ne Kobilinskis buvo visos kariuomenės vadas, mano ir lenkų istorikai: A ■ Lewicki, Powstamie Swidrygielly, p. 255; A. Kopystianski, Ksiąžę Michai Zygmuntowicz.— „Kwartalnik historyczny“, Lwow, 1906, t. XX, p. 88—90; taip pat ukrainiečių istorikas B. Barvinskis (Жигимонт Кейстутович, стр. 64). Tuo tarpu J. Matusas (Švitrigaila, p. 132) mano, kad Kobilinskis buvo vyriausiasis vadas. Tos pat nuomonės yra ir J. Skšipekas (Bitwa nad rzeką $więtą.— „Przegląd historyczno-wojskowy, t. X, Warszawa, 1938, p. 47.). s» LUB, t. VIII, Nr. 964.9 9. U ž sa k . N r. 4648.

129

Svarbiausias Švitrigailos sąjungininkas buvo Livonijos ordi­ nas. Livonijos ordino magistras Franke Kerskorfas su savo ka­ riuomene stojo į karą kaip tikras viso Kryžiuočių ordino atstovas. Tačiau Prūsijos kryžiuočiai šiame žygyje nedalyvavo, nors Livo­ nijos magistras prašė ir jie buvo žadėję padėti. Ordino didysis magistras Paulius Rusdorfas laikėsi, kaip ir anksčiau, nuo­ šaliai, vykdė Lenčicos paliaubų sutartį ir veiksmais neparėmė Švit­ rigailos. Jis su savo kariuomene prie Lenkijos vakarinių sienų lau­ kė žygio rezultatų. Nesiryžo ginklu paremti Švitrigailos ir imperatorius Zigman­ tas. Jis 1435 m. vasarą Brno mieste (Čekijoje) tarėsi su Lenkijos, Švitrigailos ir Ordino atstovais norėdamas juos sutaikyti, bet ne­ sėkmingai51. Šaltiniuose minimi vyrai iš užjūrio buvo ne kas kita kaip Livonijos ordino svečiai iš kitų Europos kraštų. Švitrigailos armijoje dar minimi husitai ir sileziečiai. Ką gali­ ma pasakyti dėl čekų husitų dalyvavimo? Husitai buvo tuo metu rimta jėga, kuria norėjo pasinaudoti tiek Lenkija, tiek ir Švitri­ gaila. Kai tarp Švitrigailos ir Lenkijos kilo konfliktas, Švitrigaila tuoj užmezgė ryšius su Žygimantu Kaributaičiu, buvusiu Vytauto vietininku Čekijoje, kuris vėl buvo atvykęs į tą kraštą, ir su kai kuriais čekų vadais. Tačiau Švitrigaila rėmėsi imperatoriumi Zig­ mantu ir Ordinu, kurie negalėjo būti vienoje stovykloje su husi­ tais. Tada nelauktą žingsnį žengė Lenkija susiartindama su dali­ mi husitu, ir jie 1433 m. įsiveržė į Prūsiją. Vis dėlto kai kurie čekų veikėjai ir toliau palaikė Švitrigailą. Tarp jų buvo ir Žygi­ mantas Kaributaitis, husitų sąjungos su Lenkija priešas. Lemiamu momentu Žygimantas Kaributaitis rėmė Švitrigailą. Kaributaitis iš Čekijos į Lietuvą išvyko greičiausiai 1434 m. vidu­ ryje, po kautynių ties Lipanais, kada čekai susitaikė su imperato­ riumi Zigmantu. Iš pradžių jis atvyko į Prūsiją, paskui į Livoni­ ją, kur išbuvo gana ilgai; galbūt jis čia apmokė karius husitų karinės technikos. Iš Livonijos jis drauge su Livonijos riteriais atžygiavo į Lietuvą ir dalyvavo kare. Lenkų šaltiniuose minimi Švitrigailos pusėje dalyvavę čekai husitai greičiausiai buvo tik samdiniai52. O sileziečiai galėjo būti ir kaip samdiniai, ir kaip pa­ galbiniai daliniai, atsiųsti kai kurių Silezijos kunigaikščių, su ku­ riais Švitrigaila palaikė draugiškus ryšius. Švitrigailos kariuomenė, reikia manyti, buvo maždaug tokio pat dydžio kaip ir Žygimanto, t. y. apie 30 tūkstančių karių 53. Len­ kų šaltiniai Švitrigailos karių skaičių padidina, kad įspūdingesnė atrodytų Žygimanto ir jo sąjungininkų lenkų pergalė. Kas buvo 51 CEXV, t. III, priedas Nr. 24, 28; LUB, t. IX, Nr. 97; A. Lewicki, Powstanie, p. 223, 229, 251—252; А, В. Флороеский, Чехи и восточные сла­ вяне, т. I, Прага, 1935, стр. 324. 52 LUB, t. VIII, Nr. 846, 986; А, В. Флоренский, стр. 321—322; J. Guli, p. 243; A. Lewicki, p. 249; T. Narbutt, Dzieje narodu litewskiego, t. VII, p. 169—170. 53 Kokio dydžio buvo tiek vienos, tiek kitos pusės kariuomenė, kurią su­ darė daugiausia raiteliai, tebėra neaišku. Visai kitokią negu kiti autoriai nuomonę pareiškė J. Skšipekas (Bitwa nad rzeką Swiętą, p. 40—46). Jis ne430

Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenės vyriausiasis vadas, nėra aišku. Matyt, bendro vado nebuvo, ir karui vadovavo Švit­ rigaila drauge su magistru Kerskorfu, lemiamą valandą tarda­ miesi vienas su kitu. Dlugošas, norėdamas pažeminti priešą tarp katalikų, teigia, kad vyriausiasis vadas buvęs Žygimantas Kaributaitis — husitas. Iš tikrųjų Kaributaitis tik buvo tarp kitų Švit­ rigailos patarėjų. Švitrigaila susitarė su Livonijos magistru sujungti savo jėgas žygiui 1435 m. liepos 25 dieną. Tačiau kariuomenės susijungė kiek pavėluotai j pietryčius nuo Daugpilio, ties Breslauja. Iš čia apie rugpjūčio 15 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo ne tiesiog j Vil­ nių pro Švenčionis, o vingiu, greičiausiai, kaip ir anksčiau, Link­ menų—Užpalių ruožu. Taip darydami, Švitrigaila su magistru, matyt, norėjo suklaidinti savo priešininkus arba atskirti juos nuo Žemaitijos. Be to, tas kelias Livonijos riteriams buvo arčiau jų krašto, ir jie galėjo nusiaubti plačias lietuvių teritorijas. Atvyku­ si prie Ukmergės, Švitrigailos ir jo sąjungininkų kariuomenė trum­ pam sustojo. 1435 m. rugpjūčio 30 d. Švitrigaila su kariuomene išžygiavo iš Ukmergės Trakų—Vilniaus krypti­ mi ir traukė į naują nak­ tinę stovyklą. Tą pačią dieną į pietus nuo Ukmer­ gės Švitrigailos kariuome­ nė susitiko su Žygimanto armija. Žygimanto armija buvo sutelkta apie Trakus ir Vilnių ir rugpjūčio pa­ baigoje su prisijungusiais lenkų daliniais išžygiavo Ukmergės link. Abi armijos susitiko apie 10 km j pietus nuo Ukmergės, prie Zirnajų ežero ir iš ežero ištekan­ čio Zirnajos pelkėto upe­ L kel ias lio, kuris įteka į Šventą­ kelias ją. Į Zirnajos upelį įteka Švitrigailos ir Žygimanto armijos ties dar kitas, mažesnis — VinPabaisku 1435 metais ~-—

Švitrigailos arm ijos Ž y g im an to

armijos

silaiko šaltiniuose nurodomą skaičių, o kariuomenės dydi apskaičiuoja, rem­ damasis bendru krašto kariniu pajėgumu ir kitais samprotavimais, ir jį labai sumažina. Pagal J. Skšipeką, Žygimanto pusėje buvę 9500 karių (lenkų 4500, lietuvių 5000), o Švitrigailos pusėje— 11 000 karių (Švitrigaila turėjęs su totoriais 6500 karių, Livonijos magistras Kerskorfas — 3000, Kaributaitis — 1500). Tas klausimas iš tikrųjų vertas dar nagrinėti, nes 30 000 karių to meio sąlygomis yra per didelis skaičius.

131

taros upelis. Kaip atrodo iš visos įvykių raidos, Švitri­ gailos kariuomenė ėjo iš Ukmergės per Pašilę Zirnajų eže­ ro vakarine puse Gelvonų link, o Žygimanto — to pat ežero ry­ tine puse — nuo Širvintų Ukmergės link. Švitrigailos kariuome­ nės dalis jau buvo perėjusi į Zirnajos upelio kairįjį k ran tą54. Nė viena pusė nebuvo išsidėsčiusi kovai. Ilgas ežeras ir pelkė­ ta bei krūmais apaugusi Zirnajos upelio dauba kliudė vieniems prie kitų priartėti ir priešininkus apsupti. Buvo bandyta ežerą apeiti iš priešingų pusių, bet greitai to sumanymo atsisakyta. Toje pozicijoje abi kariuomenės viena prieš kitą išstovėjo dvi dienas ir dvi naktis. Nepaliaujamai lijo. Iš toli priešai šaudė vieni į kitus. Švitrigailos kariuomenės vadovybėje būta nesutari­ mų. Švitrigaila norėjo čia pradėti kautynes, bet jam griežtai pa­ sipriešino magistras Kerskorfas aiškindamas, kad vieta netinka­ ma. Dlugošas sako, kad buvo bandyta derėtis, ypač Žygimantas Kaributaitis siūlęs, kad Švitrigailos ir Žygimanto reikalas būtų atiduotas spręsti trečiųjų teismui — popiežiui, imperatoriui ar ki­ tam katalikų valdovui. Pagaliau Švitrigaila ir Kerskorfas nusprendė, kad reikia savo jėgas atitraukti atgal prie Ukmergės, į ankstesnę stovyklą, ma­ tyt, tinkamesnę vietovę kautynėms. Rugsėjo 1 d., prieš švintant, jie ėmė keltis atgal per Zirnajos upelį; visų pirma pasiuntė gur­ guolę (su ginklais ir maistu), kurią dengė stiprus Livonijos ka­ riuomenės dalinys su trimis viršininkais. Paskui išsiunčiami Nar­ vos fogto Johano Koningo ir Polocko seniūno Mykolo, Švitrigai­ los maršalkos, daliniai, kurie turėjo paruošti atsitraukiančiai ka­ riuomenei stovyklą. Paskui juos ėjo abu vadai (Švitrigaila ir Kerskorfas) ir visa kariuomenė. Žygimanto armijos vadovybė pastebėjo šį priešo kariuomenės judėjimą, kurį, pasak Dlugošo, palaikė bėgimu, ir nutarė pasi­ naudoti proga ir pulti. Žygimanto kariuomenės daliniai, perėję irgi į priešingą upelio (turbūt Zirnajos) pusę, įsiveržia į atsi­ traukiančios Švitrigailos kariuomenės vidurį ir ją suskaldo į dvi «dalis. Sis smūgis ir nulėmė kautynes. Netikėtai užkluptoje Švit­ rigailos kariuomenėje kilo didelis sąmyšis. Iš pradžių buvo sumušta pagrindinė Švitrigailos armija, kuri buvo užpakalyje; tai — Livonijos senojo maršalo Vernerio Neselrodės dalinys, gynęs šv. Jurgio vėliavą, po jo sunaikinamas paties magistro būrys, o paskui ir kiti daliniai. Tos Švitrigailos kariuomenės dalys, kurios buvo anksčiau pasitraukusios, sugrįžo atgal bandydamos sulaikyti Žygimanto kariuomenę, bet jų pas­ tangos nuėjo niekais. Kautynės buvo didelės, nuožmios ir smarkios. Todėl vargu ar 54 Tokį kelią nurodo ir kiti autoriai: J. Matusas (Švitrigaila, p. 136), J. Skšipekas (Bitwa nad rzeką $więtą, p. 50). A. Levickis (Povvstanie Swidrigielly, p. 256) mano priešingai: Žygimantas su kariuomene vyko iš Trakų Ukmergės link vakarine Zirnajų ežero puse, o Švitrigaila — rytine eže­ ro puse. Tačiau taip teigti galima tik nejsigilinus į padėtį. ,132

jos truko tik vieną valandą, kaip sako Dlugošas. Švitrigailos armijos išsklaidyti likučiai paspruko j gretimą girią ir ežero pakraščių tankumynus, kur juos taip pat naikino arba ėmė į ne­ laisvę. Bėgančią kariuomenę persekiojo ir atokesnėse apylinkėse. Dlugošas nurodo, kad ją vijosi iki Šventosios upės, kur daug ka­ rių nuskendę. 1435 m. rugsėjo 1 d. netoli Ukmergės ir Šventosios upės įvy­ kęs mūšis šaltiniuose ir istorinėje literatūroje vadinamas Šven­ tosios, Ukmergės arba Pabaisko mūšiu. Šventosios mūšio vardas nepakankamai aiškiai nurodo mūšio vietą, nes ta upė teka per gana didelę Lietuvos teritoriją. Geriausiai jį vadinti Pabaisko mūšiu. Sis pavadinimas, nors ir vėlesnės kilmės (pirmą kartą jį mini XVI a. Bychovco kronika55), bet tiksliausias, nes mūšis įvyko Pabaisko apylinkėse. Vėliau atsiradusio Pabaisko miestelio vardas ir yra kilęs iš lenkų kalbos žodžio, kuris reiškia kovos vietą, lauką („pobojowisko“, „poboisko“) . Pasak Dlugošo, mūšio vietoje, t. y. Pabaiske, Žygimantas pastatydinęs bažnyčią56. Jis taip pat sako, kad iš Livonijos riterių atimtos vėliavos buvusios pakabintos Vilniaus katedroje. Pabaisko mūšis buvo labai skaudus Švitrigailai ir Livonijos ordinui. Ju kariuomenė buvo visiškai sumušta. Livonijos daliniai praktiškai nustojo egzistavę. Mūšyje žuvo Livonijos ordino magist­ ras Franke Kerskorfas ir jo senasis maršalas Verneris Neselrodė* krito arba pateko į nelaisvę dauguma Ordino vyresniųjų, riterių ir svečių. Nemažesni buvo ir Švitrigailos atsivestos kariuomenės nuos­ toliai. Karštose kautynėse pats Švitrigaila, palikęs žirgą ir gink­ lus, vos išsigelbėjo ir drauge su kunigaikščiu Jurgiu Lengvenaičiu bei nedideliu būriu — apie 30 raitelių — pabėgo į Polocką. Žuvo trylika jį rėmusių kunigaikščių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę. Kitu šaltinių duomenimis, į nelaisvę pateko net 42 ku­ nigaikščiai. Tarp jų — ir Zygimantaš Kaributaitis, čekų išsivada­ vimo kovų dalyvis, visą laiką rėmęs Švitrigailą. Jis buvo sužeis­ tas į kaklą ir galvą ir nelaisvėje greit mirė. Siek tiek Livonijos ordino ir Švitrigailos pakrikusių karių 65 LM, p. 125. 66 Pabaisko bažnyčia žmonių dar buvo vadinama Kovine, o nedidelis Vintaros upelis, įtekus j Zirnaįą, Viktorijos (Pergalės) vardu. Kai kur (Siovnik geograficzny, t. VIII, Warszawa, 1887, p. 344) nurodoma, kad P a b a i s ­ ke mūrinė bažnyčia buvo pastatyta jau 1436 metais. Tačiau abejotina. T ra išlikęs dokumentas, kad 1440 m. Žygimantas davė Pabaisko bažnyčiai 12 žmo­ nių (J. Fijalek, W. Semkowicz, Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wilenskiej, t. I, Krakow, 1932, Nr. 164, 168). Turbūt tais pačiais metais (1440) bažnyčia ir buvo pastatyta bei aprūpinta. Tai bažnyčiai sudegus, i 554 m. buvo pastatyta nauja ar atnaujinta senoji. Dabartinė akmeninė bažnyčia, pa­ statyta 1836 m., galbūt stovi senosios vietoje.

pabėgo. Juos visur persekiojo. Bėgantieji slapstėsi balose, rais­ tuose. Jų daug žuvo, ypač Livonijos vokiečių57. Pabaisko mūšis neginčijamai buvo didelis to meto sąlygomis. Kai kurie amžininkai, pirmojo įspūdžio pagauti, skelbė, kad žuvo apie 40 000 žmonių. Tai, be abejo, perdėta, bet vis dėlto, matyt, kautynės buvo nepaprastai žiaurios. Vienas lenkų amžininkas rašė, kad „tokio mūšio nežino žmonių atmintis“, kad jį galima lyginti su tuo mūšiu, kuris įvyko prieš 25 metus Prūsijoje (Žalgirio), o kai kas jį laiko net didesniu58. Pasak rusų metraštininko, „tokio mūšio jau daug metų nebuvo Lietuvos žemėje“ 59. Tuoj po mūšio labai pavojingoje padėtyje atsidūrė Livonijos ordinas. Jo kariuomenė buvo beveik visiškai sunaikinta. Livoni­ jos ordino maršalas, kuris buvo pasilikęs krašte ir pavadavo iš­ vykusį į karą magistrą, skubiai sušaukė Ordino kapitulą (tarybą) ir po šalį išsiuntinėjo kvietimus į pagalbą. Rugsėjo 9 d. jis verkš­ lenančiu laišku kreipėsi į Ordino didįjį magistrą prašydamas sku­ biai tą „vargšę šalį“, atsidūrusią „labai didelėje nelaimėje“, gel­ bėti, nes trūksta žmonių, ginklų ir arklių; kad Ordinas Livonijoje nesulauktų „visiško žlugimo“ ir kad toliau gyvuotų, magistras turįs kuo greičiausiai atsiųsti pagalbos — 400 ginkluotų raitelių60. Magistras tą pagalbą, atrodo, ir suteikė. Savo rugsėjo 20 d. laiške imperatoriui Zigmantui magistras rašo, kad Ordino pa­ dėtis esanti tokia baisi, jog jos esą neįmanoma aprašyti; spren­ džiamas to krikščionybės skydo likimas. Ne tik Livonija turinti gintis (nuo Lietuvos), bet ir jam pačiam Prūsijoje gresiąs Len­ kijos pavojus. Magistras prašo imperatorių gelbėti Ordiną nuo tos „skaudžios nelaimės“ 61. Tačiau didelė Livonijos baimė pasirodė nepagrįsta. Į jos že­ mes nebuvo įsiveržta. Vienas lenkų šaltinis nurodo, kad lietuvių ir lenkų kariuomenė, tris dienas išbuvusi kovos lauke, tiesiu keliu pajudėjusi Livonijos link62. Tik paskui Žygimantas armiją su­ laikęs. Daugiau ir tikslesnių žinių apie tai nėra. Taigi kažin ar kariuomenė iš tikrųjų buvo pradėjusi žygį. Greičiausiai tai buvo tik planuota. Žygimanto kariuomenė mūšyje taip pat nukentėjo, turėjo nuostolių ir didesniam žygiui nelabai tiko. Žygiui į Livo­ 57 Livonijos ordino kariuomenė, atrodo, jau buvo netekusi ankstesnės galybės, ji buvo prastai organizuota. Apie tai galime spręsti iš ¡431 m. livoniečių teiktos pagalbos Prūsijos kryžiuočiams žygyje į Lenkiją. Biutovo slaugytojas pranešė Ordino didžiajam magistrui, kad Livonijos ordino kariai esą palaida minia ir sudarą tik naštą, ir vis dėlto juos reikią maitinti (LUB, t. VIII, Nr. 507). O Slochavo komtūras prašė magistrą, kad atšauktų Livo­ nijos ordino dalinius, kurie darą didelių nuostolių (ten pat, Nr. 510). Livoniečių kariuomenė, aišku, panaši buvo ir 1435 metais. Dėl to pavėluodavo su­ tartu laiku atvykti ir pirmiausia rūpinosi tik pasiplėšti Lietuvoje. 58 LUB, t. VIII, Nr. 986. Vis dėlto manytume, kad Pabaisko mūšis buvo mažesnis už Žalgirio mūšį. Псковские летописи, т. II, стр. 132. 60 LUB, t. VIII, Nr. 970. «• Ten pat, Nr. 976. 62 Ten pat, Nr. 986 (p. 599). 434

niją būtų reikėję vėl stipriai pasiruošti. Be to, dar nebuvo baigta kovoti ir su Švitrigaila. Išžygiavus į Livonija, Švitrigaila būtų spėjęs atnaujinti savo jėgas ir vėl galėjęs bandyti užvaldyti Vilnių.. Kita svarbi priežastis, dėl kurios Žygimantas nežygiavo j Li­ voniją, buvo Lietuvos ir Lenkijos politinių interesų nesutapimas. Nors Lenkija siekė išnaudoti Pabaisko pergalę Ordinui sunaikinti ir tai daryti, matyt, ragino Lietuvą, bet Žygimantas tam nepri­ tarė. Kadangi Lenkija tada buvo labai įsigalėjusi, Žygimantas nenorėjo visiškai sunaikinti Ordino, kad galėtų reikalui esant juo pasiremti gindamas nuo Lenkijos savo nepriklausomumą, kaip kad darė Vytautas ir Švitrigaila63. Žygimantas, sutvirtinęs savo padėtį kariniu laimėjimu ties Pabaisku, vėl ima galvoti apie Lietuvos nepriklausomumą nuo Lenkijos. Visų pirma jis rūpinasi gerais santykiais su Ordinu. Jau rugsėjo 21 d. Žygimantas išsiuntė laišką Ordino didžiajam magistrui. Čia jis praneša apie priešų nugalėjimą pareikšdamas, kad iki šiol nepatraukęs naikinamam žygiui į Livoniją: nors sa­ viškiai ir svetimieji jį raginę, bet jis nenorėjęs lieti krikščionių kraujo, norįs turėti gerus santykius su Ordinu64. Rugsėjo 27 d. laišku iš Livonijos Ordinas sužinojo, kad Li­ vonijai jau nebėra pavojaus ir dabar galima nebesiųsti pagalbos iš Prūsijos 65. Kilus pavojui, nesutarimai Livonijos krašto viduje tarp Ordino ir Rygos arkivyskupo bei vyskupų išblėso ir buvo nutarta sušaukti krašto luomų atstovų suvažiavimą nesutarimams galutinai likviduoti ir krašto reikalams aptarti. Surengti naiki­ namąjį žygį į Livoniją Žygimantas būtų galėjęs, bet jėgų užka­ riauti tam kraštui dar neužteko. Pagaliau ne Livonijos reikalai Žygimantui pirmiausia ir rūpėjo. Bet tai, kad Livonijos ordinas liks nenubaustas, nepatiko že­ maičiams. Pabaisko pergalės padrąsinti, jie, matyt, savo inicia­ tyva 1435 m. spalio mėn. puolė Kuršą, sudegino Durbės pilies aptvarą ir grįžo namo. Juos vijosi Livonijoje buvęs Prūsijos da­ linys su Brandenburgo komtūru ir Narvos fogtas, bet pavyti nepajėgė66. Šis įvykis įbaugino Livoniją: buvo įsakyta sustiprinti pasienio pilis. Žygimantas norėjo visiškai sunaikinti savo pavojingą konku­ rentą Švitrigailą, kuris, pabėgęs į Polocką, vėl telkė jėgas toles­ nei kovai su Žygimantu. Žygimanto pagrindinis uždavinys buvo atimti iš nugalėto Švitrigailos Lietuvos Didžiosios Kunigaikš63 Si Lietuvos politika Ordino atžvilgiu turėjo sukelti nesutarimų su lenkais, nes apie jų karinių dalinių tolesnį dalyvavimų Žygimanto kariuome-' nėję (jai žygiuojant į Vitebską, Polocką) jau nebegirdėti. Beje, tai rodo, kad lenkų dalinia: nevyravo, jei jie nedrįso imtis priemonių orieš Žygimanto vaiią. Apie vėlesnę palankią Ordinui Žygimanto politiką žr. tolesnį skyrių „Lietuva ir koalicijos planas prieš Lenkiją (1438—1440)“. 84 LUB, t. VIII, Nr. 979; Skarbiec, t. II, Nr. 1711. 65 LUB. t. VIII, Nr. 982; plg. Nr. 1020. 66 Ten pat, Nr. 997—999, 1C02, 1007. 135

tystės rytines sritis. Tad po Pabaisko mūšio Žygimantas ir pasu­ ko savo kariuomenę prieš Švitrigailą. Tačiau kariai jau buvo iš­ vargę, nusilpę ir nepajėgė tuoj paimti Vitebsko ir Polocko. Jiems atiteko tik Smolenskas, kuris pats pasidavė67. Polockas ir Vitebskas pasidavė Žygimantui tik 1436 m. va­ sarą. 1436 metai buvo galutinio persilaužimo metai Žygimanto naudai Rusios žemėse. Švitrigaila ilgiau (iki 1438 m.) laikėsi pietrytinėse žemėse — Kijeve, taip pat Volynėje, Rytų Podolėje. Žygimantui įsigalėti visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikš­ tystėje turėjo įtakos ne tiktai Pabaisko pergalė ir kiti kariniai laimėjimai, bet taip pat ir 1434 m. suteikta stačiatikių bajorams privilegija. Rusų žemių bajorai nuo 1434 m. ėmė linkti į Žygi­ manto pusę. Kijeve, Lucke, Podolėje, Smolenske ir kitur buvo su­ kilimų prieš Švitrigailą 68. Padėdami Švitrigailai kovoti dėl Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo prieš Lenkiją, o vėliau — ir dėl Lietuvos sosto, Rusios kunigaikščiai ir bajorai pirmiausia siekė, kad būtų nutraukta jų diskriminacija ir kad teisės būtų sulygintos su tikrosios Lietuvos bajorų katalikų. Bet Rusios bajorai nebuvo vieningi. Dauguma jų rėmė Švitrigailą, bet buvo ir tokių, kurie palaikė Žygimantą ir Jogailą. Nors Švit­ rigailos ir Žygimanto laikais jie gavo daugiau teisių, tačiau Rusios žemių klausimas liko ir toliau kaip reikiant neišspręstas. Švitri­ gailos kova dėl valdžios neišjudino plačiųjų gyventojų m asių69. Švitrigaila nepagrįstai daug dėmesio skyrė galimai Vakarų Europos paramai. Žygiai dėl bažnytinės unijos buvo nepopu­ liarūs rytų slavų žemėse ir silpnino jo jėgas. Švitrigailos priešams kurstant, jo valdžioje esančiose rytinėse žemėse (Smo­ lenske, Kijeve ir kt.) kilo bajorų grupių suokalbių70. Prie ne­ sėkmės prisidėjo ir tai, kad kunigaikščio talkininkas buvo sena­ sis lietuvių tautos priešas — Livonijos ordinas. Livonijos riteriai niokojo Lietuvos kraštą, ir tai iš dalies kėlė lietuvių nepalankumą Švitrigailai. Be to, lenkai diplomatinėmis priemonėmis pasiekė to, kad Prūsijos kryžiuočiai negalėjo teikti Švitrigailai karinės pagalbos ar užpulti jo priešo — Lenkijos. Imperatorių Zigmantą Lenkija suvedžiojo derybomis, ir jis taip pat veiksmais neparėmė Švitrigailos pasitenkindamas tik patarimais ir paskatinimais71. 67 ПСРЛ, T . XVII, стр. 64, 532; LUB, t. VIII, Nr. 998; plg. t IX, Nr. 97, 102. 68 M. Грушеѳський, Історія, т. IV, стр. 216—217 и др.; А. Lemicki, Роvvstanie, р. 244—245; J. Maiusas, Švitrigaila, p. 116—117, 150 ir kt. 69 Tikros tautinės kovos Rusioje nemato M. Gruševskis (Історія, т. IV, стр. 206), M. Dovnar-Zapolskis (Госуд. хозяйство Вел. Княж. Литовского при Ягеллонах, т. I, Киев, 1901, стр. 66). Tačiau ją įžiūri V. Daškevičius (За­ метки, стр. 137). Kaip to meto Rusios visuomenė buvo nusiteikusi ir kokie buvo jos politiniai siekimai, tarp jų siekimas išsivaduoti iš svetimšalių val­ džios, atsiskirti nuo Lietuvos ir Lenkijos— tai klausimas, kurį reikia specialiai tyrinėti ir kuris turėtų apimti platesnį laikotarpį. 70 Apie tai plačiau žr. skyriuje ,,Kova dėl vadžios Lietuvoje ir Bazelio Bažnyčios susirinkimas (1431—1436)“. 71 A. Leiaicki, Povvstanie, p. 223 ir kt.; p. 251—252, 257—258. 136

Pabaisko mūšio reikšmė buvo didelė. Mūšis nulėmė vidaus kovų pabaigų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir sustabdė valstybės skilimą. Švitrigailos pralaimėjimas prie Pabaisko iš esmės išsprendė jo tolesnį likimą. Greitai Žygimantas įtvirtins savo valdžią visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau Lietuvos santykių su Lenkija klausimas nebuvo iš­ spręstas. Tiesa, Lenkija dėl Švitrigailos pralaimėjimo ties Pa­ baisku labai džiūgavo, bet Lietuvos kova dėl savo valstybės su­ verenumo ir savarankiškumo nebuvo baigta, ir ji greitai, dar tebevaldant Žygimantui, vėl buvo atnaujinta72. Pabaisko mūšis turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos bei Lenkijos santykiams su Ordinu. Buvo suduotas stiprus smūgis Livonijos ordinui ir kartu visam Kryžiuočių ordinui. Kaip 1410 m. Žalgiryje buvo sutriuškinti Prūsijos kryžiuočiai, taip 1435 m. ties Pabaisku žlugo Žalgiryje tiesiogiai nenukentėjusio Livonijos ordino galy­ bė. Tarp Žalgirio ir Pabaisko pergalių yra tas skirtumas, kad pastaroji pergalė prieš vokiečius buvo pasiekta ne jungtinėmis lietuvių ir jų kaimynų jėgomis, o per vidaus karą Lietuvos Di­ džiojoje Kunigaikštystėje. Po Pabaisko mūšio Kryžiuočių ordinas (Prūsijos ir Livonijos šakos) buvo priverstas sudaryti taiką su Lietuva ir Lenkija. 1435 m. gruodžio mėn. pradžioje prasidėjo derybos Breste (Kujavijoje). Pasitarimai buvo ilgi ir karšti. Imperatorius Zigmantas ir Vokietijos kunigaikščiai ragino Ordiną laikytis tvirtai. Prū­ sijos žemvaldžiai ir miestiečiai griežtai pasisakė už taiką. 1435 m. gruodžio 31 d. buvo sudaryta Bresto taika. Bresto taiką sudarė Lenkijos karalius Vladislovas III (Jogaila jau buvo miręs 1434 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas su Kryžiuo­ čių ordino didžiuoju magistru Paulium Rusdorfu, atstovaujančiu Ordino žemėms Prūsijoje, Livonijoje ir Vokietijoje. Livonijos atskirų atstovų nebuvo. Ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos; visi su juo sudaryti susitarimai pripažinti negaliojančiais. Lenkai pa­ siekė, kad sutartyje būtų įrašyta, jog Ordinas niekada nepadės ne tik Švitrigailai, bet ir jokiam kitam Lietuvos didžiajam kuni­ gaikščiui prieš Lenkiją ir nelaikys nieko didžiuoju kunigaikščiu, kaip tik tą, kuris bus išrinktas su Lenkijos karaliaus ir tarybos pritarimu. Abi pusės įsipareigojo, kad joks valdovas, net popie­ žius ar imperatorius, tos sutarties neprivers sulaužyti. Jeigu da­ bartinis imperatorius arba jo įpėdiniai su kariuomene vieną ar kitą pusę užpultų, kita pusė jam nepadės. Karaliui arba di­ džiajam magistrui sulaužius taiką, jų valdiniai atleidžiami nuo paklusnumo. Taikos sutartyje detaliai nusakytos Lietuvos ir Lenkijos sienos su Ordinu — jos paliekamos tokios, kaip buvo nustatyta Melno taikos sutartimi (1422). Toliau sutartyje apta72 Zr. tolesnius šios knygos skyrius. 137

riami smulkesni klausimai — dėl belaisvių, prekybos, valstiečių, pabėgėlių, pasienio ginčų ir k t.73 Kaip matome, pagal Bresto taiką Kryžiuočių ordinas tapo ne­ priklausomas santykiuose su Lietuva ir Lenkija nuo imperatoriaus ir popiežiaus. Ordinas jau neteko universalaus arba misijinio pobūdžio ir virto paprasta tam tikros teritorijos valdžia, nepri­ klausančia jokiai ypatingai globai. Tuo buvo pakirstos Ordino, kaip „krikščionybės skydo“, šaknys. Įrašyta nuostata, kad kry­ žiuočiams nesilaikant taikos jų valdiniai bus laisvi nuo paklus­ numo Ordinui, išreiškė augančią pasaulietinę opoziciją paties Ordino valdose. Lenkija pasirūpino savimi — Bresto taika panaikino pavojų, kad Ordinas sudarys naują sąjungą su Lietuvos didžiuoju ku­ nigaikščiu. Ordinas pasižadėjo daugiau nebesikišti j Lietuvos reikalus. Bresto taika sukėlė didelį nepasitenkinimą Vokietijoje. Tai, kad Ordinas nutraukė ryšius su imperatoriumi, pastarajam ne­ patiko. Livonijos ordinas irgi darė kliūčių taikai ratifikuoti. Jo kariai, patekę į nelaisvę Lietuvoje, pagal taikos sutartį, kaip su­ laužę 1433 m. Lenčicos paliaubas, negalėjo būti paleidžiami kaip kiti belaisviai —■ ordinas turėjo juos išpirkti už di­ deles sumas. Be to, Livonijos ordinui nepatiko ir tai, kad Bresto sutartimi jis turėjo galutinai išsiskirti su Švitrigaila. Tačiau vis dėlto 1436 m. pabaigoje Livonijos ordinas sutartį ratifikavo, ir ji įgijo visą galią. Šios taikos sutarties kryžiuočiai jau nebedrįs atvirai sulau­ žyti. Tačiau Lietuva dar turėjo kivirčų su Ordinu dėl galutinai nenustatytų sienų.

Kova dėl valdžios Lietuvoje ir Bazelio Bažnyčios susirinkimas ( 1431- 1436) Lietuvos konfliktas su Lenkija siekiant valstybės savarankiš­ kumo išėjo j plačią Europos areną. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai ir vė­ liau vykstant jo kovai su Žygimantu, Bazelyje, esančiame Vokie­ tijos imperijoje (o dabar Šveicarijoje), posėdžiavo visuotinis ka­ talikų Bažnyčios susirinkimas (1431—1449). Tai buvo tarptau­ tinis Vakarų Europos forumas. XV a. pradžioje Vakarų Europos 73 E. Weise, Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preussen im io. Jahrhundert, Bd. I, p. 197—212; LUB, t. VIII, Nr. 1026- Skarbiec t II Nr. 1724. 138;

šalių aukštosiose bažnytinėse sferose ir valdančiuose sluoksniuose Bažnyčios susirinkimų (koncilijų, soborų) idėja buvo labai po­ puliari. Buvo manoma, kad susirinkimas yra aukščiausias Baž­ nyčios organas, turintis kontroliuoti popiežiaus valdžią. Toks po­ žiūris buvo ryškus jau ankstesniame Konstanco susirinkime (1414—1418), jo buvo laikomasi ir Bazelyje. Buvo teigiama, kad tik visuotinis Bažnyčios susirinkimas galėtų sustiprinti tuo metu susilpnėjusios katalikų Bažnyčios pozicijas. Bazelio Bažnyčios susirinkime buvo numatyta apsvarstyti: Bažnyčios reformų klau­ simą, pirmiausia atskirų kraštų finansinius ir kitokius santykius su Romos kurija; kovą su Čekijos husitų judėjimu, bandant su­ sitarti su husitų dešiniuoju sparnu — taurininkais; gresiant turkų pavojui rytų Bažnyčios centrui Konstantinopoliui — bažnytinės unijos klausimą, t. y. stačiatikių Bažnyčios pajungimą popiežiaus autoritetui. Bazelio susirinkimo ■darbas nebuvo darnus. Iš pat pradžių tarp norinčio sustiprinti savo valdžią popiežiaus Eugenijaus IV ir susirinkimo dalyvių kilo didelių nesutarimų. Popiežius norėjo perkelti susirinkimo posėdžius į Boloniją Italijoje, tikėdamasis ten rasti sau daugiau šalininkų. Tuo tarpu susirinkimas pasiprie­ šino, atsisakė palikti Bazelį, ir popiežiui teko pripažinti susirinki­ mą, kuris posėdžiavo Bazelyje (1434). Tačiau susitaikymas ne­ buvo tvirtas, nesutarimai tęsėsi h Svarstant Bažnyčios reformų klausimą, vėl kilo didelis konfliktas su popiežiumi. Bazelio Baž­ nyčios susirinkimas, laikydamasis principo, kad susirinkimas yra aukštesnis už popiežių, siekė šiek tiek apriboti popiežiaus val­ džią ir jo pajamas. Popiežius buvo nepatenkintas tomis reformo­ mis. Jis teigė, kad jam, o ne susirinkimui turi priklausyti refor­ mų iniciatyva. Jau po Lietuvos reikalų svarstymo popiežius Euge­ nijus IV 1437 metų pabaigoje paskelbė bulę, kad susirinkimas Bazelyje uždaromas ir šaukiamas Feraroje (Italija). Dalis susi­ rinkusiųjų kartu su popiežiaus legatais (pats popiežius j Bazelį nebuvo atvykęs) paliko Bazelį ir persikėlė į Ferarą, kur 1438 m. prasidėjo susirinkimo posėdžiai, kitais metais perkelti į Floren­ ciją. Tačiau daug vyskupų ir kitų teologų atsisakė klausyti po­ piežiaus bulės ir nutarė toliau tęsti susirinkimą Bazelyje. Baze­ lyje pasilikę atkakliausi popiežiaus valdžios priešai pagaliau paskelbė popiežių Eugenijų IV atstatytą (1439) ir išrinko naują popiežių — Feliksą V. Atsirado du Bažnyčios susirinkimai ir du popiežiai. Tokia padėtis truko kelerius metus. Popiežius Euge­ nijus IV patraukė į savo pusę įtakingiausius atstovus. Bazelio susirinkimo šalininkų skaičius vis mažėjo ir pagaliau, pasaulie­ tiniams valdovams atsimetus nuo Bazelio, atkaklieji susirinkimo dalyviai, pasijutę likę vieni, prikalbėjo savo popiežių Feliksą V atsisakyti valdžios ir pripažino naujai (po Eugenijaus IV mirties) 1 C. J. Hejele, Conciliengeschichte, t. 7, Freiburg irti Breisgau, 1874, p. 426 ir kt.; Historia košcioia w Polsce, t. 1, cz. 1, Poznan—Warszawa, 1974, p. 341 — 343. 139

išrinktą (1447) popiežių Mikalojų V. Bazelio susirinkimas galu­ tinai išsiskirstė 1449 metais. Bazelio susirinkimas, kaip ir kiti viduramžių Bažnyčios susi­ rinkimai, buvo tam tikra prasme tarptautinis kongresas, kuris bandė spręsti politinius ginčus, likviduoti konfliktus ir grąžinti draugiškus santykius. Jam rūpėjo ir Rytų Europos reikalai. Anks­ tesniame, Konstanco, Bažnyčios susirinkime (1414— 1418) buvo svarstyti Lietuvos ir Lenkijos santykiai su kryžiuočiais2. Į Ba­ zelio susirinkimo dienotvarkę pateko Lietuvos santykių su Len­ kija klausimas. Lietuvos reikalai Bazelyje iškilo susirinkimo darbo pradžioje, 1431 m. rudenį. Iš pradžių susirinkime dalyvių buvo nedaug, ir nei Lietuva, nei Lenkija, abi užsiėmusios tarpusavio ginčais, ne­ atsiuntė į jį savo atstovų, jo darbuose nedalyvavo. Nebuvo ir Ordino oficialių atstovų. Tačiau susirinkimui rūpėjo, kad jį remtų kuo daugiau valdovų ir atsiųstų į jį savo atstovus, kad jame dalyvautų įvairių šalių aukštieji dvasininkai. Bazelio susirinki­ mas stengėsi užmegzti ryšius su Lietuva ir Lenkija. 1431 m. rug­ sėjo mėn. pabaigoje nutarta kreiptis į Jogailą ir Švitrigailą, kad jie imtųsi žygių atversti stačiatikius į katalikų tikėjimą ir kad kuo greičiausiai atsiųstų savo atstovus į Bazelį3. Greitai po to susirinkimas įsikišo į Lietuvos ir Lenkijos, arba Švitrigailos ir Jogailos, tarpusavio karą. 1431 m. spalio 21 d. Bazelio susirinkimas išsiuntė per pasiuntinį laiškus Jogailai ir Švitrigailai, Ordino didžiajam magistrui ir dar, atrodo, lenkų prelatams — aukštiesiems dvasininkams4. Laiške Lenkijos kara­ liui Jogailai sakoma, kad susirinkimas labai nuliūdęs, kai sužino­ jęs apie baisią dviejų brolių— Jogailos ir Švitrigailos — tarpu­ savio kovą. Susirinkimas nežinąs ir jam nerūpį, kuris brolis teisėtai, kuris neteisėtai veikiąs. Susirinkimas kvietė nutraukti kovą ir sakėsi pasirengęs reikalui esant pasiųsti tarpininką, kuris brolius sutaikytų. Panašus laiškas buvo pasiųstas ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai. Apie jį užsimenama susirin­ kimo protokoluose ir dienyne. Jis buvo tokio pat turinio ir todėl dokumentų rinkiniuose nerandamas. Laiške Ordino didžiajam ma­ gistrui Rusdorfui susirinkimas prašė magistrą būti kovojančių pusių 2 Žr. B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., p. 148 ir kt. 3 Monumenta conciliorum generalium saeculi decimi quinti. Concilium Basiliense. Scriptores, t. I, Vindobonae, 1857, p. 113; t. II, 1873, p. 31 (to­ liau — Mon. conc.); Concilium Basiliense. Studien und Queller. zur Geschichte des Conzils von Basei, t. II, Protokolle hrg. von J. Haller, Basei, 1897, p. 550 (toliau—■Conc. Bas.). 4 /. Mansi, Sacrorum conciliorum nova et amplissima collectio, t. XXX, Venetiis, 1792, p. 66—69; E. Martene, U. Durand, Veterum scriptorum et mo­ numentorum historicum, dogmatorum, moralium amplissima collectio, t. VIII, Paris, 1733, p. 37—40; Mon. conc., t. I, p. 120—123; t. II, p. 37; Conc. Bas., t. II, p. 17, 559, 571, Dokumentų tekstų pateikia P. Penkauskas savo straips­ nyje „Bazelio susirinkimas ir Lietuvos sosto reikalas Vytautui mirus“.— Alsp. iš „Tiesos kelio“, Kaunas, 1926, p. 13—16; J. Matusas, Švitrigaila, p. 69. 140

tarpininku, atsiųsti žinių apie ginčo esmę ir nurodymų, kaip lik­ viduoti konfliktą. Kvietė ir Lenkijos aukštuosius dvasininkus pa­ dėti sutaikyti kariaujančius valdovus. Tiek lenkų vyskupai, tiek ir Ordino magistras (Švitrigailos sąjungininkas), žinoma, buvo vienašališki, suinteresuoti tarpininkai. Sitos susirinkimo pastangos 1431 m. rudenį nedavė konkrečių rezultatų. Lietuvos ir Lenkijos atstovai į susirinkimą nenuvyko, Bažnyčios unija nepajudėjo iš vietos ir valdovai nesusitaikė. Švitrigaila buvo labai užsiėmęs savo valdžios įtvirtinimu ir len­ kų agresijos atrėmimu, o Lenkija pasitikėjo savo jėgomis ir neskubėjo susisieti su Bazelio susirinkimu, jo atžvilgiu laikėsi rezervuotai. Lenkijos santykiai su Ordinu buvo taip pat labai įtempti. Kai Lenkija 1431 m. vasarą užpuolė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančią Volynę ir jos centrą Lucką, tuo pat metu kryžiuočiai buvo įsiveržę į Lenkiją. Tuo tarpu Bazelio Bažnyčios susirinkimas laikėsi daugiausia dėl to, kad jį rėmė imperatorius Zigmantas, kuris nuo seno buvo kryžiuočių globėjas ir daugiau palankus Lietuvai negu Lenkijai. Tad susirinkimo in­ tervencija į Lenkijos santykius su Lietuva Lenkijai atrodė ne­ naudinga, ir ji jos vengė. Ginčą su Lietuva Lenkija laikė savo vidaus reikalu 5. Dėl to Lenkija suartėjo su popiežiumi Eugenijum IV, kuris nesutarė su Bazelio susirinkimu ir imperatoriumi Zigmantu. Jo­ gaila palaikė popiežių kovoje su Bazelio susirinkimu, įsipareigojo nesiųsti į Bazelį savo atstovų, o popiežius ir visa Romos kurija buvo labai palanki Lenkijai. Lenkija popiežių ir kitus valdovus ėmė smarkiai agituoti prieš kryžiuočius ir kartu prieš Švitrigailą. Lenkija kaltino Ordiną taikos sulaužymu ir žiauriu elgesiu per antpuolį į Lenkiją, kišimusi į Lenkijos santykius su Lietuva; Švitrigaila vadinamas sąmokslininku, kuris, jei ne išdavikiški Ordino pakurstymai, esą nebūtų drįsęs stoti prieš karalių. Euro­ poje buvo skleidžiama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Švit­ rigaila susidėjęs su schizmatikais (t. y. stačiatikiais) ir totoriais, kovojąs prieš katalikus ir katalikų valdovus, dėl to gresiąs pa­ vojus, kad katalikybė Lietuvoje galinti žlugti6. Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis parašė privatų laiš­ ką Bazelio susirinkimo pirmininkui kardinolui Julijonui Cezariniui, kuriame kaip įmanydamas siekė sudaryti nepalankią Va­ karų Europos opiniją apie neklusnų lenkams Lietuvos valdovą pabrėždamas, kad Lietuva kelia didelį pavojų visai katalikų Baž­ nyčiai. „Švitrigaila,— rašė jis,— valdo visur kur vadovaudamasis schizmatikų patarimais, turi vedęs jų tikėjimo žmoną; taigi, nors lietuviai, kurie yra katalikai, norėtų jį palenkti susitarti su mu5 Apie Lenkijos santykius su Bazelio susirinkimu žr. L. Grossė, Stosunki Polski z Soborem bazylejskim, Warszawa, 1855, p. 23 ir kt. 6 CEXV, t. II, Nr. 199, 200, 205; LUB, t. VIII, Nr. 649, p. 381—382; Skarbiec, t. II, Nr. 1621, 1622; SRP, t. III, p. 498; J. Voigį, Geschiciite Preussens, Bd. VII, p. 592—593. 141

mis, kuo mes neabejojame, rusai (jais vadinami visi rytų slavai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.— B. D.), kurie dabar turi didesnę galią už lietuvius, to neleidžia bijodami, kad jų tikėji­ mas ir valdžia Lietuvoje nežlugtų. Dėl to jie savo rankose laiko beveik visas svarbesnes pilis ir tarnybas, ko nebuvo esant gy­ vam Vytautui“ 7. Tos Olesnickio pastangos, atrodo, Bazelyje ne­ padarė įspūdžio, nes nėra jokio pėdsako, kad tuo tariamu pa­ vojumi ten būtų užsiėmę. Tuo tarpu popiežius Eugenijus IV 1432 m. kovo 22 d. išreiškė savo pasipiktinimą, kad kryžiuočiai sulau­ žė taiką su Lenkija, reikalavo liautis kovoti su krikščionių val­ dovu ir leido Lenkijos karaliui panaudoti dalį Bažnyčios renka­ mos dešimtinės karui prieš totorius, schizmatikus ir husitus8. Bazelio susirinkimas nesiliovė rūpinęsis patraukti j savo pu­ sę valstybių valdovus. Lietuvos klausimas Bazelyje vėl iškilo 1432 m. rudenį. Rugsėjo mėnesį susirinkimas nutarė pasiųsti savo tris delegatus į Lenkiją, Lietuvą ir Prūsiją9, tą nutarimą susirinkimas panaujino 1432 m. pabaigoje, ir delegatai, 1433 m_ sausio 2 d. gavę įgaliojimus, išvyko 101. Pasiuntinybę sudarė Par­ mos vyskupas Delfinas su kitais dviem asmenimis. Jie vežė laiš­ kus Jogailai, Švitrigailai ir Ordino magistrui ". Svarbiausias jų tikslas buvo pasiekti, kad Lenkija ir Ordinas su Švitrigaila pri­ pažintų susirinkimą ir atsiųstų į jį savo oficialius atstovus. Ba­ zelio susirinkimo autoritetas tuomet jau buvo padidėjęs. Susitai­ kius su imperatoriumi, pagerėjo popiežiaus santykiai ir su su­ sirinkimu. Lenkijai buvo neparanku ilgiau nesiskaityti su Bazelio susirinkimu. Todėl Jogaila, 1433 m. kovo 8 d., priėmęs susi­ rinkimo delegaciją, davė atsargų atsakymą, kad pasitaręs su Lietu­ vos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu ir prelatais bei didikais at­ sakysiąs per atskirą pasiuntinybę 12. Tuo tarpu delegacijai visai nepavyko kitas uždavinys — sutaikyti Lenkiją su Ordinu bei Švitrigaila. Ji ir apsilankė tik Lenkijoje ir Prūsijoje13. 7 CEXV, t. II, Nr. 204 (laiškas be datos, bet rašytas greičiausiai 1432 m. sausio mėnesio antroje pusėje). Olesnickis tegalėjo prikišti katalikui Švitri­ gailai tik jo žmonos tikėjimą ir tai, kad Lietuvos valdyme, be lietuvių, dalyvauja ir rusai. Tolesni Švitrigailos santykiai su Bazelio susirinkimu ir popiežiumi rodo, kad jis nesirėmė išimtinai rusais stačiatikiais. 8 A. Theiner, Vetera monumentą Poloniae et Lithuaniae, t. II, Nr. 55, p. 40. 9 Mon. eone., t. II, p. 260—261; Conc. Bas., t. II, p. 222—224, 384. 10 SRP, t. III, p. 499, išn. 1; Conc. Bas., t. II, p. 302. 11 Tai matyti iš Ordino magistro laiško 1433 m. balandžio 25 d.: /. Mansi, Sacrorum .., t. XXX, p. 534—535; E. Martene, U. Durand, Veterum.., t. VIII,, p. 582; plg. p. 608. 12 Mon. conc., t. II, p. 414; CEXV, t. II, Nr. 214, p. 314, 316; plg. /. Dtugosz, t. XIII, p. 493—494. 13 SRP, t. III, p. 494 ir kt.; J. Voigt, Gescbichte. ., t. VII, p. 610—614, 648. Viename Bazelio susirinkimo posėdyje 1433 m. pradžioje husitų vadas. Prokopas pareiškęs, kad Lenkija ir Švitrigaila kreipėsi į čekus prašydami tarpi­ ninkauti jų ginče (Mon. conc., t. I, P- 351; t. II, p. 346). Tiesa, Švitrigailair kai kurie Lenkijos valdantys sluoksniai turėjo artimų ryšių su husitais, bet: 142

Po 1432 m. perversmo Lietuvoje netekęs Vilniaus ir valdy­ damas tiktai rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, Švitrigaila ryžosi pasinaudoti Bazelio susirinkimu savo kovoje prieš Lenkiją ir pasiskelbusį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantą. Norint Vakaruose sukelti didesnį susidomėjimą kova dėl Lietuvos valstybės savarankiškumo, reikėjo ją susieti su to­ kia problema, kuriai negalėtų likti abejingi Bažnyčios susirin­ kimo dalyviai. Tokia problema buvo bažnytinė unija. Katalikų ir stačiatikių, arba, kaip tada buvo sakoma, graikų, Bažnyčių sujungimas jų vadovu paliekant popiežių buvo senas katalikų Bažnyčios siekimas. XV a. turkams iš visų pusių spaudžiant Konstantinopolį, Rytų ir Vakarų bažnyčių sujungimas tapo ak­ tualesnis. Jo šalininkų buvo ir tarp Bizantijos imperijos aukštų­ jų dvasininkų bei pasauliečių, kurie norėjo gauti Vakarų Euro­ pos paramos prieš turkus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo daug stačiatikių, arba graikų, religijos gyventojų, ir popie­ žiaus kurija puoselėjo mintį panaudoti Lietuvos valdovus bažny­ tinės unijos sudarymui, o valdovai tikėjosi per uniją suartinti savo valstybėje abiejų religijų gyventojus. Bažnytinės unijos idėja jau Vytautas siekė sudominti Konstanco susirinkimą, o da­ bar Švitrigaila tokios unijos iškėlimu stengėsi sau palankiai nu­ teikti Bazelio susirinkimą, kuriam tas klausimas rūpėjo. Padėdamas spręsti bažnytinės unijos klausimą, Švitrigaila galėjo lengviau paneigti Lenkijos ir Žygimanto skleidžiamus gan­ dus, kad jis susidėjęs su schizmatikais, ir pabrėžti savo kata­ likiškas tendencijas. Be to, Švitrigailos pastangos iškelti unijos klausimą rytų slavų žemėse turėjo parodyti Vakarų pasauliui, kokią naudą turėtų Bažnyčia, jei jo valdžia būtų grąžinta visoje Lietuvos valstybėje. Sitas Švitrigailos pastangas rėmė (ar net gal jį paskatino jų imtis) imperatorius Zigmantas ir Ordinas. Ordinas buvo ir Švitrigailos ryšininkas su Bazeliu. Tiktai Ordi­ nas turėjo Vakarų Europoje reikiamų ryšių ir pasirengusių as­ menų, kad galėtų paveikti Bazelio Bažnyčios susirinkimą ir aps­ kritai atremti Lenkijos propagandą prieš Švitrigailą. Todėl Švit­ rigaila galėjo veikti Bazelyje tik susitaręs su Ordinu ir pasinau­ dodamas jo paslaugomis. Švitrigaila ir jo šalininkai siuntė laiškus į Bazelį, skundėsi Jogailos ir lenku didikų klastingumu, reiškė savo atsidavimą susirinkimui ir viltis, kad bus sudaryta bažnytinė unija. Įdomus yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slavų visuo­ menės laiškas, rašytas Vitebske 1433 m. kovo 22 d. ir pasiųs­ tas Bazelio susirinkimui. Kunigaikštis Jaroslavas, Lengvenio sū­ nus, kunigaikštis Andriejus, Mykolo sūnus, su 14 bajorų visų rusų (t. y. rytų slavų) žemių kunigaikščių, kilmingųjų bajoru, riterių ir miestiečių vardu kreipėsi į Bazelio susirinkimą ir pir:abejotina, ar buvo prašoma tarpininkauti. Jei taip ir būtą buvę, iš to nieko neišėjo. Zr. А. В. Флоровский, Чехи и восточные славяне, т. I, стр. 323; В. Maleczynska, Ruch husycki w Czechach i w Polsce, p. 460. 143

miausia smerkė Jogailos ir Žygimanto smurto žygį prieš Švitri­ gailą, kad atimtų iš jo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, į kurį po Vytauto mirties su Lenkijos karaliaus Jogailos sutikimu jie Švitrigailą buvo iškėlę (jam prisiekė ir kunigaikštis Žygi­ mantas). Švitrigailos žmona su savo tarnais esanti suimta ir laikoma kalėjime ir apskritai padaryta didelių žiaurumų, dėl to daug atbėgę iš Lietuvos žmonų ir vaikų. Toliau protestuojama prieš paskleistą prieš Švitrigailą šmeižtą, kad jis atsisakęs ka­ talikų tikėjimo, ir pareiškiama, kad jie laikysis priesaikos ir turės savo valdovu tikrą kataliką, tarnaus savo turtu ir gyvybe da­ bartiniam valdovui Švitrigailai. Jei gautų apsaugos raštus ne iš lenkų, kuriais netiki, nes jie ne tik raštus, bet ir priesaikas, laužo, o iš kitų kunigaikščių, tai jie esą pasirengę per lenkų žemes į Bazelio susirinkimą atvykti ir pasiduoti susirinkimo spren­ dimui dėl savo valdovo. Baigdami pareiškia trokštą iš visos širdies, kad jų tikėjimo vyresnieji, kurie esą graikų apeigų, su­ sitartų su susirinkimo tėvais, tada jie tiems nutarimams irgi bū­ sią paklusnūs 14. Šis rytų slavų bajorų laiškas buvo parašytas, aišku, su Švit­ rigailos žinia ir greičiausiai jo skatinimu. Kartu su tuo raštu Švitrigaila pasiuntė Bazelio susirinkimui ir savo laišką. Su tais raštais Švitrigaila išsiuntė savo sekretorių Joaną Perlingą, o savo prokuratoriumi (atstovu) Bazelyje paskyrė Andriejų Pfafendorfą, Ordino prokuratorių. Šia proga laišką Bazelio susirin­ kimui parašė ir Ordino didysis magistras Rusdorfas. Jis pastebė­ jo, jog reikia būti dėkingiems Ordino rūpesčiui, kad Švitrigaila kreipiasi j susirinkimą. Švitrigailos, rusų (t. y. rytų slavų) di­ dikų ir Ordino magistro laiškus 1433 m. birželio 16 d. Švitrigai­ los prokuratorius Andriejus Pfafendorfas perskaitė Bazelio susi­ rinkime 15. Tuo tarpu buvo gautas ir naujas Ordino magistro laiškas, ra­ šytas 1433 m. balandžio 25 dieną. Jis buvo atsakymas j susirin­ kimo atstovo Parmos vyskupo Delfino kovo mėnesį atvežtus 14 J. Mansi, Sacrorum... t. XXX, p. 528—529; E. Martene, U. Durand, Veterum,. . , t. VIII, p. 575—576 (klaidingai nurodoma kovo 26 d. data). Tarp laišką pasirašiusiųjų nėra jokio nei miesto gyventojo, nei dvasininko parašo. 15 Švitrigailos ir Rusdorfo laiškų neturime. Apie juos kalba Johanas de Segovia susirinkimo dienyne (ir. Mon. eone., t. II, p. 362—363: „Orratores vero magni dueis Lithuanie Vritrigaldi, quasi in line mundi constiiuti, orga­ no Prutheni unius... presentarunt duas missives, alteram magistri ordinis Pruthenorum s ig n ific a n t factas per eum diligencias, ut ipse dux ad concilium mitteret, apertum vero aliam sub data dominica letare, appensis XVI sigillis principam et proceium Russie... “). Tai minima ir susirinkimo protokoluose (zr. Солс. Bas., t. II, p. 430—431). A. Pfafendorfas nominuotas Švitrigailos prokuratoriumi 1433 m. kovo 22 d. (sutampa su rytų slavų bajorų rašto da­ ta). Švitrigailos laiško Bazelio susirinkimui originalas yra Ordino archyve (žr. E. Joachim, W. Hubatsch, Regesta historico-diplomatica Ordinis S. Mariae Theutonicorum 1198—1525. Pars II, Regesta privilegiorum, Gottingen, 1948, p. 266 (Nr. 2350); Skarbiec, t. II, Nr. 1659). Jo faksimilę žr. Lietuvos isto­ rija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936, dok. VI.

144

laiškus Švitrigailai ir magistrui dėl taikos su Lenkija. Ordino* magistras Rusdorfas rašo, kad susirinkimo laiškus sau ir Lietu­ vos didžiajam kunigaikščiui Švitrigailai gavo, Švitrigailai skir­ tą laišką persiuntė ir Švitrigailą su Jogaila taikė. Švitrigaila sutinka taikytis, tik pirma norįs atgauti žemes, kurias su lenkų pagalba neteisėtai iš jo pagrobė kunigaikštis Žygimantas. Jei ne tie užgrobimai, Švitrigaila būtų atsiuntęs į Bazelį savo pasiun­ tinybę. Magistras prašo padėti atgauti Švitrigailai žemes, ir jis. tada visa savo jėga platinsiąs katalikų tikėjimą 1(i. Bazelio susirinkimas visą laiką, tiek savo darbo pradžioje, tiek ir vėliau, domėjosi Rytų Europos reikalais, sekė Lietuvos ir Ordino santykius su Lenkija, ir, žinoma, jam ypač rūpėjo bažnytinės unijos klausimas. Kad susipažintų vietoje su padė­ timi, 1433 m. pas Švitrigailą atvyko specialus susirinkimo pa­ siuntinys (delegatas) Laurynas de Damianis. Jis turėjo paska­ tinti Švitrigailą, kad prisidėtų prie susirinkimo, pasiųstų į jį oficialią pasiuntinybę, ir paveikti, kad rytų slavų stačiatikiai su­ sivienytų su katalikais. 1433 m. liepos 14 d. iš Polocko (Ploczerw) rašytame laiške Švitrigaila patikino Bažnyčios susirinkimą, kad jis, įdėmiai išklausęs pasiuntinio pareikštus susirinkimo pagei­ davimus, pripažįstąs susirinkimą teisėtu ir visuotiniu, pripažįs­ tąs jo valdžią ir į susirinkimą pasiuntęs savo pasiuntinius A. Pfafendorfą ir J. Perlingą. Dėl bažnytinės unijos Švitrigaila pa­ reiškė, kad jis rūpinąsis rusų (t. y. LDK rytų slavų.— B. D.) suvienijimu su katalikų bažnyčia ir ne kartą apie tai taręsis su rusų kunigaikščiais ir didikais; patys rusų didikai tam esą pa­ lankūs, bet jie negalį prieštarauti savo dvasiniams viršininkams (metropolitams ir patriarchams), kuriuos jie stengsis paveikti. Švitrigaila šiame laiške giriasi daug padaręs katalikybės labui ir žada taikingai sutvarkęs savo reikalus dar daugiau rūpintis Bažnyčios reikalais l7. Kaip matome, šis Švitrigailos laiškas su­ redaguotas taip, kad suinteresuotą Bažnyčios susirinkimą Švit­ rigailos veikla, kuri pateikiama kaip daug žadanti katalikų Baž­ nyčiai. 1433 m. lapkričio 26 d. Švitrigaila parašė Bazelio susirinki­ mui naują perdėm politinio turinio laišką. Garantavęs susirinki­ mui savo palankumą ir paklusnumą, Švitrigaila plačiau negu kituose laiškuose dėsto savo teises į Lietuvos didžiojo kunigai­ kščio sostą ir kaltina Jogailą tų teisių paniekinimu, laiko jį visų ginčų 'bei konfliktų kaltininku. Laiške sakoma, kad jų tė­ vas Algirdas, turėjęs keturis sūnus, mirdamas Lietuvą pave16 /. Mansi, Sacrorum .. . , t. XXX, p. 534—535; E. Martene, U. Durand, Veterum.. . . t. VIII, p. 582—583 (cum potentia sua fidem ampliare catholi­ cam). 17 ]. Mansi, Sacrorum.. . , t. XXX, p. 626—628; E. Martene, U. Durand, Veterum.. . , t. VIII, p. 622—624. Sitas Švitrigailos laiškas buvo perskaitytas Bazelio susirinkime 1433 m. gruodžio 4 d. (Moti. cone , t. II, p. 529; Conc. Bas., t. II, p. 532).10 10. U žsak. N r. 4648.

1.45

«tęs Jogailai su sąlyga, kad, jei jis gautų kitą karalystę, tai Lįetuvą turįs perleisti Švitrigailai. Tokį patvarkymą pats Jogaila patvirtinęs priesaika. Tačiau gavęs Lenkijos Karalystę, Jogai­ la to neįvykdęs, o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atidavęs ki­ tiems asmenims ir Švitrigailą laikęs kalėjime arba priverstinė­ je tremtyje. Po Vytauto mirties Švitrigaila buvęs išrinktas di­ džiuoju kunigaikščiu, ir tai pats karalius Jogaila patvirtinęs. Kai kilo ginčų dėl kai kurių žemių, Jogaila Švitrigailą stengęsis ap­ gaulingai įtraukti į pasalą, paskui atidavęs Lietuvą kitam gimi­ naičiui. Švitrigaila su Ordino pagalba Lietuvos Didžiąją Kuni­ gaikštystę siekiąs atgauti. Jis prašąs susirinkimą, kad Jogailą įspėtų ir paragintų laikytis priesaikos, o jei karalius Jogaila nenorėtų paklausyti, kad taikytų jam bažnytines bausmes. Jei Bažnyčia negrąžinsianti teisybės, Švitrigaila turėsiąs ieškoti svetimų tautų pagalbos. Su šituo Švitrigailos laišku susirinki­ mą supažindino Švitrigailos ir Ordino atstovas Simonas iš Va­ lės. Laiško teiginių ginčyti šoko Lenkijos užangažuoti gynėjai Gasparas iš Perudžijos ir Simonas iš Teramo. Jie teigė, kad ka­ ro tarp brolių priežastis buvęs pats kunigaikštis Švitrigaila, nes nesilaikęs vasalo ištikimybės priesaikos. Algirdo testamentas bu­ vęs Jogailos ir Švitrigailos pakeistas bendru susitarimu. Lenkijos atstovai prašė susirinkimą palaukti, kol atvyks Lenkijos kara­ liaus pasiuntiniai. Po to Švitrigailos ir Ordino prokuratorius A. Pfafendorfas replika apkaltino Jogailą, kad Lenkijos kalintą Švit­ rigailą išsiuntęs pas jo priešą Vytautą, kad Švitrigaila būtų nu­ žudytas. Lenkijos šalininkai dėl to pakėlė triukšmą l8. 1434 m. pagerėjo Lenkijos santykiai su Bazelio susirinkimu. Buvo labai laukiama, kad Lenkijos karalystė prisidės prie susi­ rinkimo ir atsiųs iškilmingą oficialią pasiuntinybę. 1434 m. bir­ želio 1 d. mirė Jogaila, ir už jį liepos mėn. Bazelyje buvo atlai­ kytos iškilmingos gedulingos pamaldos I9. 1434 m. lapkričio mėn. į Bazelį atvyko Lenkijos karalystės oficialioji pasiuntinybė, kuri atstovavo ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui20. Be to, 1434 m. pagerėjo susirinkimo santykiai su popiežiumi. Taigi Švitrigailos ir jo sąjungininko Ordino veiklos Bazelyje sąlygos pakito. Tuo laiku Ordinas Bazelyje turėjo naujų rūpesčių. 1434 m. vasario 25 d. raštu į Bazelio susirinkimą kreipėsi su skundu prieš Ordiną Rygos arkivyskupas ir kapitula prašydami jo globos prieš Ordino pretenzijas paimti Livonijos bažnyčią į visišką savo val­ d ž ią 21. Susirinkimas palaikė Rygos aukštuosius dvasininkus. Jis 18 Yra išlikęs tiktai Švitrigailos laiško atpasakojimas (žr. Mon. eone., t. II, p. 619—621). O. Haleckis (Dzieje unii, t. I, p. 103) mano, kad Algirdo testamentas galėjo būti. Sis Švitrigailos laiškas buvo perskaitytas irgi 1433 m. gruodžio mėn. Apie A. Pfafendorfą žr. I. Voigt, Geschichte.., t. VII, p. 648. 19 CEXV, t. II, Nr. 221, p. 323—330. ® Mon. eone., t. II, p. 768. 21 LUB, t. VIII, N r. 778. 146

1435 m. kovo 29 d. pavedė Lenkijos karaliui Vladislovui ir Lie­ tuvos didžiajam kunigaikščiui 2ygimantui teikti globą Livo­ nijos bažnyčiai, esančiai schizmatikų pasienyje22. Matydami, kad Bazelio susirinkime jų pozicijos pašlijo, Švitrigaila ir Ordinas 1434 m. siekia suinteresuoti savo reikalais popiežių Eugenijų IV, kuris vis dar kai kuriais klausimais nesutarė su Bazelio su­ sirinkimu ir pats jame nedalyvavo. Švitrigaila kreipiasi tiesiog j popiežių su bažnytinės unijos idėja. Rūpinimasis unija turėjo pateisinti Vakaruose ir Ordino teikiamą paramą Švitrigailai. Iš ankstesniųjų Švitrigailos ir rusų (rytų slavų) bajorų laiš­ kų Bazelio susirinkimui matyti, kad bažnytinės unijos klausimą spręsti buvo palikta stačiatikių Bažnyčios vadams — arkivysku­ pui ir patriarchui, o tie aukštieji dvasininkai iki tol nebuvo pa­ sisakę dėl unijos ar parodę jai palankumo. Švitrigaila turėjo pa­ traukti stačiatikių arkivyskupą metropolitą. Aplinkybės jam pa­ dėjo, nes jis j arkivyskupo sostą buvo iškėlęs savo šalininką. Kai mirė Rusios stačiatikių Bažnyčios metropolitas Fotijus (1431), Švitrigaila 1432 m. nusiuntė į Konstantinopolį Smolens­ ko vyskupą (vladyką) Gerasimą (Herasimą), iš kur jis kitais metais grįžo Konstantinopolio patriarcho paskirtas Rusios metro­ politu ir apsigyveno Smolenske. Maskvos valstybė, atrodo, jo paskyrimo nepripažino. Nėra visai aišku, ar Gerasimas buvo specialiai parinktas unijai vykdyti. Kaip anksčiau Vytautui, taip dabar Švitrigailai apskritai rūpėjo turėti sau palankius stačia­ tikių metropolitus. Ir Švitrigaila siekė, kad naujasis arkivyskupas Gerasimas pritartų unijai. 1434 m. vasarą pas popiežių Eugenijų IV, kuris kilus nera­ mumams Romoje gyveno Florencijoje, atvyko Švitrigailos, Gerasimo ir Ordino magistro delegacija. Ją sudarė kunigaikščiokapelionas kunigas Petras ir Ordino prokuratorius Johanas Niklosdorfas. Delegatai pareiškė, kad metropolitas Gerasimas yra pasirengęs pats atvykti pas popiežių, jei pastarasis sutiks tartis., dėl bažnytinės unijos. Be to, jie turėjo popiežiui įteikti skundą: prieš Lenkiją ir Žygimantą ir paprašyti jį užtarti, kad Žygimantas paleistų Švitrigailos žmoną, dar laikomą nelaisvėje. Šitą Gerasimo sutikimą tartis dėl bažnytinės unijos ir kitus tos delegaci­ jos uždavinius mes sužinome tik iš popiežiaus 1434 m. spa­ lio 20 d. Florencijoje rašytų laiškų Švitrigailai, Gerasimui, taip pat Žygimantui, Kameneco ir Vilniaus vyskupams 23. Atvykus Švi­ trigailos ir jo šalininkų delegacijai, popiežius atsidūrė keblioje padėtyje. Jis buvo patvirtinęs Lietuvos perversmą Žygimanto 22 Ten pat, Nr. 912, 913. 23 Laiškai išspausdinti: A. Kotzebue, Switrigail, p. 154— 163, Nr. 5— Skarbiee, t. II, Nr. 1694—-1697; T. Narbuit, Dzieje narodu litewskiego, t. VII,, p. VIII, 56—62. Be to, laišką Vilniaus vyskupui Motiejui išspausdino J. Fijalek, W. Semkowięz, Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wilenskiej, i. I,. sąs. J, Nr. 136, 147

naudai, bet dabar negalėjo atstumti Švitrigailos, nes tai būtų reiškę atsisakyti labai viliojančios progos sujungti katalikų ir stačiatikių Bažnyčias. Dėl Gerasimo pasiūlymo popiežius džiau­ gėsi ir pareiškė, kad dabar yra tikros vilties, jog tokia pageidau­ jama unija bus įvykdyta. Jis rašė, kad Gerasimą priims atviromis rankomis ir reikiamai pagerbs, bet reikalavo, kad metropolitas sušauktų visų stačiatikių vyskupų ir kitų dvasininkų provincinį sinodą ir iš jo gautų pavedimą tartis su Roma bei sudaryti uniją,— tada prašė atvykti. Švitrigailą popiežius prašė prižiūrė­ ti, kad viskas unijos labui vyktų tvarkingai, o Žygimantą prašė išleisti iš nelaisvės Švitrigailos žmoną ir abu kunigaikščius kvie­ tė susitaikyti. Kameneco ir Vilniaus vyskupus (Paulių ir Mo­ tiejų) prašė atskirai, kad rūpintųsi sutaikyti kariaujančius tarp savęs lietuvių kunigaikščius Švitrigailą ir Žygimantą24. Būdin­ ga, kad popiežius, kuris anksčiau (1433 m. pradžioje) atleido valdinius nuo priesaikos Švitrigailai, kaip didžiajam kunigaikš­ čiui, šiuose savo laiškuose Švitrigailą vadina didžiuoju kuni­ gaikščiu, o Žygimantą—-tiktai kunigaikščiu. Švitrigailos pa­ siuntinį kunigą Petrą 1434 m. rugsėjo 20 d. popiežius, Švitri­ gailos prašomas, pakėlė Žemaičių vyskupu, nors Žemaitija tada priklausė ne Švitrigailai, o Žygimantui25. Veikdamas prieš Lenkiją ir Žygimantą Bazelyje ir pas po­ piežių, Švitrigaila kartu, Livonijos ordino padedamas, siekė gin­ klu nuversti Žygimantą Lietuvoje. Popiežiaus remiamas, jis dabar norėjo paimti į savo įtaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­ tės katalikų vyskupus. Tai rodo popiežiaus bulės Vilniaus ir Ka­ meneco vyskupams, kurie buvo Švitrigailos priešai. Savo laiš­ ke popiežiui (1435 m. birželio 23 d.) 26 Švitrigaila teigė, kad po­ piežiaus akcija buvusi nukreipta prieš tuos vyskupus. Ryškesnis popiežiaus pagalbos Švitrigailai pavyzdys buvo naujo Žemaitijos vyskupo paskyrimas. Žemaičių, arba Medininkų, vyskupystės sos­ tas nebuvo laisvas. Medininkų vyskupas tada buvo Mikalojus, Žygimanto šalininkas. Nors vyskupo sostas nevakavo, popiežius, Švitrigailos ir, žinoma, Ordino paveiktas ar tiesiog suklaidintas, paskyrė naują vyskupą Švitrigailos kapelioną Petrą. Taip Švi­ trigaila norėjo nušalinti sau nepalankų Žemaičių vyskupą ir per naują vyskupą patraukti j savo pusę žemaičius. 1435 m., Švitri­ gailai traukiant į karo žygį Lietuvoje prieš Žygimantą, naujasis vyskupas buvo drauge su Švitrigaila ir išleido į žemaičių bajo­ 24 Popiežius kartu su bulėmis buvo davęs ir apsaugos raštą (1434.X.20) metropolitui Gerasimui, Švitrigailos pasiuntiniams ir Johanui Niklosdorlui. Zr. „Kwartalnik historyczny“, r. 51, zesz. 1—2, Lwow, 1937, p. 499 (išn. 1). 25 Archivvm... Sanguszków, t. I, p. 30—31 (leidėjas klaidingai nurodė, bulės datą: 1432 vietoj 1433 m.); Eugenijaus IV raštas, skiriąs Žemaičių vyskupu kunigą Petrą: Codex Mednicensis seu Samogitiae diócesis.— Fontes Historiae Lituaniae, Roma, 1984, t. 3, p. 82. 26 E. Raczynski, Codex diplomaticus Lithuaniae, p. 363.

rus kreipimąsi27. Tame 1435 m. rugpjūčio 23 d', rašte jis ragino draugiškai priimti Švitrigailą ir jj, jų vyskupą, ir sakėsi norįs, kad be reikalo nesilietų krikščionių kraujas. Prie atsišaukimo pridedąs nuorašą rašto, kuriuo popiežius jį pakėlęs į vyskupus. Ta­ čiau Petro pastangos užimti Žemaičių vyskupo sostą nuėjo nie­ kais. Žemaičiai naujo vyskupo nepriėmė ir Švitrigailos neparė­ mė. Pažymėtina, kad minėtame 1435 m. birželio 23 d. laiške Švit­ rigaila rašė popiežiui, jog kunigas Petras popiežiaus pavedimu' turėjęs pareikalauti iš Žygimanto, kad atiduotų Švitrigailos tė­ viškę, nors apie tai popiežiaus bulėje nekalbama 28. Lenkijos vyriausybė ėmėsi energingos akcijos prieš Švitri­ gailos ir jo šalininkų ryšius su Romos kurija ir bažnytinės uni­ jos pastangas, kurios stiprino Vakaruose Švitrigailos padėtį. Len­ kija stengėsi sukliudyti jo pasitarimus su Roma. Dėl Lenkijos trukdymų net popiežiaus bulės ne iš karto pasiekė visus adre­ satus. Švitrigailos atstovas Petras, naujai paskirtas Žemaičių vyskupas, su popiežiaus laiškais grįžo į Lietuvą per Vengriją ir Moldaviją. Moldavijos valdovas Steponas, tapęs Lenkijos są­ jungininku, jį persekiojo, buvo sulaikęs ir peržiūrėjo vežamus laiš­ kus. Nujausdamas pavojų, kai kurias bules Petras buvo palikęs kelyje, išskyrus Gerasimui skirtą laišką, kuris greit pasiekė adre­ satą. Švitrigaila įsakė tą laišką perskaityti stačiatikių kunigaikš­ čių ir aukštųjų dvasininkų susirinkime29. Žygimantas ir Lenkija veikė ir rytų slavų žemėse, esančiose Švitrigailos valdžioje. 1434 m. gegužės 6 d. Žygimantas paskelbė raštą, kuriuo tų žemių bajorų stačiatikių teisės sulyginamos su: bajorų katalikų asmeninėmis ir turto teisėmis 30. Tai negalėjo ne­ turėti įtakos rytinių žemių kunigaikščiams ir bajorams, ypač svy­ ruojantiems. Švitrigailos priešams kurstant, tose žemėse (Kije­ ve, Lucke, Podolėje ir kt.) kilo bajorų grupių suokalbių ir suki­ limų, turinčių tikslą atsimesti nuo Švitrigailos ir prisidėti prie 27 M. Woionczewskis, Zemajtiu wiskupiste, d. I, p. 65—66. Naujas leid;r M. Valančius, Raštai, t. 2, V., 1972, p. 64—65. 28 E. Raczynski, Codex.. . , p. 363. Žemaičių vyskupas Petras kaip Švit­ rigailos patikėtinis buvo siuntinėjamas su politinėmis misijomis, pvz., 1435 m.:: CEXV, t. III, priedas Nr. 29, p. 539. T. Narbutas (Dzieje, t. VII, p. 181) mano, kad kunigas Petras buvo vokietis. Nežinodama mūsų minėtų popiežiaus bulių Švitrigailai ir kitiems, M. Andziulytė-Ruginienė (Žemaičių christianiza­ cijos pradžia, Kaunas, 1937, p. 90) be reikalo abejoja, kad kunigas Petras: buvo paskirtas vyskupu ir išleido tą atsišaukimą j žemaičius. Mirus Medininkų vyskupui Mikalojui, 1436 m. gegužės 18 d. nauju vyskupu tas pats popiežiusEugenijus IV paskyrė kanauninką Jokūbą (ten pat, p. 90, 120). Pastebėsime, kad tuo metu, kai palaikė ryšius su Švitrigaila, popiežius Eugenijus IV 1434 m. rugsėjo 9 d. suteikė Švitrigailai ir jo žmonai kai kurių religinių lengvatų (/. Fijalek, W., Semkoss\cz, Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezjt Wilenskiej, t. I, sąs. Nr. 133, 134). 29 E. Raczynski, Codex.. . , p. 364; plg. A. Lewicki, Powstauie Swidrygiefly, p. 244. 30 CEXV, t. III, pried. Nr. 22, p. 529—531. I'49t

Žygimanto31. Sąmokslas kilo ir Smolenske. Švitrigailai apgau­ lingai pranešama, kad kai kurie rusų kunigaikščiai ir bajorai, Žygimanto šalininkai, norį pereiti į jo pusę, ir prašoma leisti tuo reikalu jiems pasitarti su metropolitu Gerasimu. Švitrigaila sutinka. Sąmokslininkai patraukia į savo pusę kai kuriuos vietos kunigaikščius ir net raštu įsipareigoja paimti miestą ir pripa­ žinti Žygimanto valdžią. Suokalbininkai, atrodo, netgi siekė nu­ žudyti Švitrigailą ir jo artimuosius. Tačiau sąmokslas paskuti­ niu momentu buvo susektas. Smolensko vaivada Jurgis Butrimas ginkluotas įsiveržė į įtariamo sąmokslu Gerasimo rūmus, su­ ėmė jį ir jo šalininkus. Buvo rasta sąmokslininkų kaltę įrodan­ čių raštų. 1435 m. kovo mėn. sąmokslas buvo nuslopintas. Gerasimas, apkaltas grandinėmis, išvežtas į Vitebską. Jis, keturis mėnesius išlaikytas tvirtovėje, tų pačių metų liepos 26 d. buvo gyvas sudegintas 32. Švitrigaila 1435 m. birželio 23 d. išsiuntė laišką popiežiui, kuriame aprašė tą Smolensko suokalbį ir kartu pateikė surastų pas Gerasimą suokalbininkų susitarimo raštų nuorašus. Tačiau Švitrigaila ir toliau skelbiasi bažnytinės unijos šalininku, laiške rašo, jog pasiusiąs pasiuntinius dėl to į Konstantinopolį ir rusų kunigaikštystes (Maskvą, Tverę, Pskovą, Naugardą), jog suma­ nęs pasiųsti rusų ir savo atstovus į Bažnyčios susirinkimą, pra­ šo susirinkimą, kad nubaustų dvasinėmis bausmėmis Vilniaus vyskupą Motiejų ir Žygimantą už Smolensko išdavystės organi­ zavimą 33. Po to laiško popiežius, atrodo, toliau tarėsi dėl baž­ nytinės unijos su Švitrigaila. Ordino didysis magistras 1435 m. liepos 22 d. rašė popiežiui, kad jis, vykdydamas popiežiaus no­ rą dėl unijos, išsiuntė pas Švitrigailą per Livoniją savo proku­ ratorių Johaną Niklosdorią 34. Tačiau greit tie pasitarimai turėjo nutrūkti. Dar galima nurodyti, kad tais pačiais 1435 metais (rugpjū­ čio mėn.) imperatorius Zigmantas stengėsi, kad Bazelio susirin­ kimo delegatai kartu su čekais tarpininkautų Švitrigailai ir Ordi­ nui sudarant taiką su Lenkija. Panašiai Zigmantas veikė ir vė­ lia u — ne tiktai 1435, bet dar ir 1436 metais. 1436 m. vasario 1 d. Zigmantas kvietė Švitrigailą, Ordino magistrą, Jogailą ir Žygi­ mantą 1436 m. gegužės 27 d. atsiųsti savo atstovus į Prahą ap­ svarstyti ir likviduoti nesutarimus dalyvaujant ir tarpininkau­ jant Bazelio susirinkimo legatams, svarstantiems husitų klausi­ mą, ir čekų atstovams. Švitrigaila pareiškė pasirengęs atiduoti savo reikalus imperatoriaus valiai. Zigmantas dar 1436 m. rug31 A. Lewicki, Powstanie.. . , p. 244—245; I. Matusas, Švitrigaila, p. 116— 117.

32 E. Raczynski, Codex.. . , p. 363—366 (Švitrigailos laiškas popiežiui 1435 m. birželio 23 d., leidėjas klaidingai nurodo laiško metus ir autorių); Псковские летописи, т. I, стр. 43; т. II, стр. 45, 131. 33 E. Raczynski, Codex.. . , p. 363—368. 34 CEXV, t. III, Nr. 28, p. 537—538.

pjūčio 3 d. pakartojo savo kvietimą į pasitarimus35. Tačiau Zig­ manto pastangos liko bevaisės. Lenkija atsisakė tartis. Švitri­ gailos likimas buvo sprendžiamas karo lauke. 1435 m. įvyko lemiamas įvykis, nuo kurio priklausė Švitri­ gailos ateitis. Rugsėjo 1 d. Pabaisko mūšyje Žygimantas, re­ miamas lenkų, visiškai sumušė Švitrigailos ir jo sąjungininko Livonijos ordino kariuomenę36. Po metų (1436) Žygimantas jau valdė Polocką, Vitebską ir Smolenską, o Švitrigaila kiek ilgiau išsilaikė tik pietrytinėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės že­ mėse (Kijeve, Volynėje). Švitrigaila nebebuvo labai rimtas part­ neris Bazeliui ir Romai. Popiežiuj ir Bažnyčios susirinkimui Švi­ trigaila rūpėjo tol, kol buvo stiprus ir turėjo įtakos Rytų politi­ kai. Be to, Bazelio Bažnyčios susirinkime nuo 1434 m. pabaigos, kaip minėjome, veikė įtakinga oficiali Lenkijos Karalystės dele­ gacija, kuri atstovavo ir Lietuvai. Po 1436 m. Lietuvos politiniai reikalai Bazelio susirinkime nebebuvo keliami. Vėliau tarp Lie­ tuvos ir susirinkimo buvo susirašinėjamą tik religiniais-bažnytiniais klausimais 3738. Švitrigailai palaikant santykius su Bazelio susirinkimu ir po­ piežiumi Eugenijum IV išryškėjusi metropolito Gerasimo veikla dėl bažnytinės unijos istorinėje literatūroje įvairiai vertinama. Vieni istorikai, pavyzdžiui, S. Smolka3S, teigia, kad Gerasimas buvęs labai šviesus žmogus ir visa siela siekęs unijos bei norėjęs tartis su Roma tuo klausimu, bet nelaikęs Švitrigailos tinkamu žmogumi unijai sudaryti. Panašiai mano A. Levickis39, kuris Gerasimą laiko pirmuoju kankiniu dėl tikybų unijos. Jo nuomone, Gerasimas ėmęs veikti prieš Švitrigailą, kai pamatė krašte nepa­ sitenkinimą bažnytine unija ir jos vykdytoju Švitrigaila. J. Puzyna 40 mano, kad Gerasimas visai nebuvęs unijos šalininkas, o 35 M o n . e o n e ., t. I, p . 6 1 4 , 6 7 0 , 6 8 9 — 6 9 0 , 6 9 7 , 7 5 7 , 7 6 2 ; C E X V , t. I I I , p r ie d a s N r . 2 4 , 2 9 ; Koizebue, S w i t r i g a i l , p . 1 29— 133; S k a r b ie c , t. i i . Nr. 1 7 2 9 ; A. Lewicki, P o w s t a n ie , p . 2 5 1 — 2 5 2 , 2 6 7 , 2 7 2 ; А. Флоровский, Ч е х и и в о с т о ч н ы е с л а в я н е , т . I, с т р . 2 3 4 .

.4.

36 2 r . a n k s t e s n į s k y r ių . P o 1 4 3 5 ш . P a b a i s k o m ū š io n e b e m in im a s n a u j a s i s v y s k u p a s P e t r a s , k u r is g r e i č i a u s ia i ž u v o a r b u v o p a im t a s į n e la is v ę . 37 L i e t u v o s d i d y s i s k u n ig a i k š t i s Ž y g im a n t a s ir V i l n i a u s v y s k u p a s M o t i e ­ j u s 1 4 3 9 m . g a v o i š B a z e l i o s u s ir in k im o į v a ir ių l e n g v a t ų d ė l p a s n in k ų , m i­ š ių , i š p a ž i n t i e s (J. Fijcdek, W. Semkowicz, K o d e k s d y p lo m a t y c z n y k a te d r y i d ie c e z j i W ile n s k ie j , t. I , s ą s . 1, N r . 1 5 4 — 1 5 6 , 1 5 9 , 1 6 1 ) . K a lb a n t a p ie B a z e l io s u s ir in k im ų , d a r r e ik ia p a ž y m ė t i, k a d d ė l S a m b ij o s ( R y t p r ū s iu o s e ) v y s k u p o s k u n d o , j o g jo v y s k u p i j o s p a r a p ijų k u n ig a i, y p a č s r it y s e , k u r io s r ib o j a s i s u Ž e m a it ija , d a ž n a i n e m o k a k r a š t o ž m o n ių k a lb o s ir t o d ė l a p s ila n k a n č ių ž e m a i ­ č ių iš p a ž i n t i e s turi k l a u s y t i s s u v e r t ė j a i s , k a s n e l e i d ž i a m a , 1 4 3 5 m . g e g u ž ė s 14 d. B a z e l io s u s ir in k im a s nutarė, k a d a t e i t y j e tų s r ič ių p a r a p ij o s e tu r i b ū t i d v a s in in k ų , k u r ie moka krašto kalbą (CEXV, t. II, Nr. 2 3 6 , p . 3 4 5 — 3 4 0 ; Codex M e d n ie e n s is , p . 84—85). 38 S . Smolka, Najdawniejsze P a m ię t n ik A k a d . U m ., w y d z . Шок

pomniki dziejopisarstwa rusko-litewskiego.— i hist.-filoz., t. V I I I , p. 19. 39 A. Lewicki, Powstanie. . . , p. 244, 247. 40 J. Kozielsk-Puzyna, Switrigail von Litauen, p. 128—129. 151

tik primygtinai Švitrigailai reikalaujant rodęs tariamą pritarimą jai; jis pats nerašęs popiežiui, ir Švitrigailos suorganizuotoje pasiuntinybėje pas popiežių Gerasimo atstovo nebuvę; apie Gerasimo nusistatymą žinome tik iš popiežiaus laiško. H. Jablonovskis41 teigia, kad Gerasimas buvęs pasirengęs dėl bažnytinės unijos paremti Švitrigailą, bet negalima jo laikyti aktyviu unijos šali­ ninku, nes pasitarimai tuo klausimu buvę tik įžanginio, forma­ laus pobūdžio. L. Kpliankovskis42 nurodo, kad, jei Smolensko sąmokslas ir galėjo turėti tam tikrą religinės reakcijos pobūdį prieš per daug didelį unijinį Švitrigailos spaudimą, vis dėlto iš esmės jis buvo perdėm politinis, gerai parengtas Žygimanto ir jo šalininkų, vadovaujamas Vilniaus vyskupo Motiejaus. 1434 m. suteikus stačiatikių bajorams lygias teises su katalikų bajorais, buvo likviduotas pagrindas nebūti ištikimiems savo religijai, ir tai pakirto Švitrigailos pozicijas rytų slavų žemėse. J. Matusas 43 Smolensko įvykius aiškina taip pat politiniais motyvais. Sį są­ mokslą rėmę tie, kurie norėję sunaikinti Švitrigailą ir jo politiką. Tai Lenkijos valdančiųjų sluoksnių darbas. Gerasimas, pasak J. Matuso, buvęs pašalinės įtakos, einančios iš Krokuvos per Vilnių į Smolenską, auka 44. Bažnytinė unija rytų slavų žemėse buvo nepopuliari. Nei anks­ tesni, nei vėlesni mėginimai sujungti Bažnyčias nesulaukdavo didesnio pritarimo. Paklusti Romos popiežiaus valdžiai buvo ne­ įprasta rytų slavų visuomenės tradicijai. Unijos idėjai buvo ypač priešiški stačiatikiai dvasininkai. Švitrigailai pavyko rasti bajorų, kurie ryžosi palankiai, bet atsargiai pasisakyti dėl Bažnyčių sujungimo palikdami tą klausimą galutinai spręsti savo aukštie­ siems dvasininkams — vyskupams. Manome, kad metropolitas Ge­ rasimas, Švitrigailos stipriai veikiamas, sutiko vesti pasitarimus dėl unijos, bet atrodo, kad jis nebuvo didelis jos šalininkas. SvitTigaila ėmėsi unijos politiniais motyvais. Jo priešai visur skleidė, kad jis yra blogas katalikas, susidėjo su schizmatikais bei toto­ riais ir yra pavojingas katalikybei ir katalikiškiems kraštams. Ko­ vodamas dėl Lietuvos savarankiškumo ir savo teisių, Švitrigaila ieškojo paramos tiek krašto viduje, tiek ir užsienyje. Norėdamas atremti jam daromus priekaištus ir laimėti Vakarų Europos jėgų — Bažnyčios susirinkimo, popiežiaus, imperatoriaus ir kitų paramą, Švitrigaila Vakaruose norėjo pasirodyti katalikybės platintoju ir žadėjo įvykdyti bažnytinę uniją, t. y. pajungti savo valdų rytų Bažnyčią Romos autoritetui. Tai buvo naudingas argumentas ir 41 H. Jablonowski. 42 L. Kolankowski,

W e s t r u s s l a n d z w i s c h e n W iln a u n d M o s k a u , p. 9 2 , 147. D z ie je w ie lk ie g o k s ię s tw a L ite w s k ie g o z a J a g ie llo n o w ,

t . I, p. 2 0 3 — 2 0 4 .

43 J. Matusas, Š v i t r ig a i l a , p . 1 1 9 . 44 M . J u č a s ( L ie t u v o s d id ž ių j ų k u n ig a i k š č i ų m e t r a š t i s .— L T S R M o k s lų a k a d e m ij o s d a r b a i, s e r ij a A , t. 2, p. 111 ir k t .) m a n o , k a d l i e t u v i š k a s i s m e t r a š t is (Л ет о п и сь вел и к и х к н я зей л и тов ск и х) g r e i č i a u s ia i y r a s u d a r y t a s G e r a s im o ir j o r a š t in in k o T im o f e j a u s 1 4 2 8 — 1 4 3 0 m . S m o le n s k e . M e t r a š t y j e p a s is a k o m a p r ie š le n k ų p o n ų p r e t e n z ij a s į L ie t u v ą . 152

¡o rėmėjams — Ordinui ir imperatoriui, kurie Švitrigailą ir ska­ tino eiti šiuo keliu45. Taip jie rėmė ne kokį schizmatiką kunigaikšlį, o daug žadantį katalikų valdovą, kurio valdžią visiškai at­ kūrus, visoje valstybėje galėtų sėkmingai plisti katalikybė ir Va­ karų įtaka. Tačiau bažnytinės unijos idėja Švitrigailos politikoje nedavė rezultatų, ji nepadėjo pasiekti užsibrėžto politinio tikslo. Švitri­ gaila pernelyg pasitikėjo Vakarais ir vertino jų paramą, pasidavė Ordino įkalbinėjamas. Su silpstančiu Ordinu jis negalėjo atsverti Lenkijos turimos įtakos Vakaruose. Ir pačioje Lietuvoje unija nebuvo veiksminga priemonė Švitrigailai patraukti į savo pusę daugiau bajorų katalikų, kurie turėjo privilegijuotą padėtį. Baž­ nytinės unijos idėja jis tik prarado tai, ką turėjo, t. y. slaviško­ sios visuomenės paramą. Kai Švitrigailai reikėjo telkti visas vi­ daus jėgas kovai prieš Žygimantą ir lenkus, jautraus religinio klausimo iškėlimas tik susilpnino jo pagrindinę jėgą —■rytų slavų bajorų būrį. Smolensko ir kitus suokalbius prieš Švitrigailą dau­ giausia nulėmė bažnytinės unijos politika. Prieš Švitrigailos siū­ lomą religinį sulyginimą jo priešas Žygimantas ėmėsi veiksmin­ gesnės priemonės— 1434 m. stačiatikių bajorams suteikė lygias socialines teises su valstybėje pirmaujančiais katalikais. Žygi­ mantas nei dabar, nei vėliau nesileido į bažnytinės unijos žygį. Bažnytine unija popiežius ir susirinkimas rūpinosi ir toliau. Dėl to buvo užmegzti ryšiai su Rytų, arba graikų, Bažnyčios centru — Konstantinopoliu, kuriam grėsė didžiausias turkų pa­ vojus. Bazelis ir Roma tarėsi su Konstantinopoliu dėl bendro Bažnyčios susirinkimo sušaukimo. Tarp popiežiaus Eugenijaus IV ir Bazelio susirinkimo 1437 m. kilus naujam konfliktui, 1438 m. popiežius sušaukė kitą susirinkimą Feraroje, kuris 1439 m. per­ sikėlė į Florenciją. Florencijos susirinkime unijos klausimas buvo svarbiausias. Į susirinkimą buvo atvykęs Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas, Konstantinopolio patriarchas Juozapas, kitų graikų Bažnyčios patriarchų atstovai, daug aukštųjų dvasi­ ninkų. Tame Florencijos susirinkime dalyvavo ir Rusios, arba Kijevo, metropolitas Izidorius, aktyvus unijos šalininkas. Baž­ nytinė unija buvo pasirašyta Florencijoje 1439 m. liepos 6 d. Tačiau ji neprigijo, buvo atmesta tiek Bizantijoje, tiek Rusioje ir kituose kraštuose. Bizantijos imperija buvo turkų osmanų ga­ lutinai užimta 1453 m. 46 45 K. Forsireuter, D e r D e u t s c h e O r d e n u n d d ie K ir c h u n io n w a h r e n d d e s B a s e le r K o r iz ils .— A r m a r iu m H is t o r i a e C o n c ilio r u m , t. 1 ( 1 9 6 1 ) , p . 114— 139. 46 A p ie F lo r e n c i j o s u n ij ą ir m e t r o p o lit o I z id o r ia u s i z o l i u o t ą ir n e s ė k m in g ą v e ik lą r y t ų s l a v ų ž e m ė s e ž r . Б . Р а м м , П а н с т в о и Р у с ь в X—XV в е к а х , М о с к ­ в а , 11959, ст р . 2 2 3 и с л . D e t a l e s n i ų ž in ių a p ie u n i j o s lik im ą L i e t u v o s D i d ž i o ­ s i o s K u n i g a ik š t y s t ė s r y t i n ė s e ž e m ė s e ž r . A. Lewickl, U n ia f lo r e n c k a w P o is c e .— R o z p r a w v A k . U m ., w y d z . h i s t .- f i l o z ., t. 3 8 , p. 2 0 3 ir k t., H. Jabtonowski, W e s t r u s s l a n d z w i s c h e n V i l n a u n d M o s k a u , p . 9 0 — 9 5 ; P. Karge, D ie R e is e d er r u s s is c h e n K įo n z ilg e s a n d t e n d u r c h d ie O r d e n s la n d e .— A l t p r e u s s is c h e M o n a t s s c h r if t , t. 3 2 ( 1 8 9 5 ) , p . 4 8 8 ir k t.

153

Švitrigailos veikla Bazelio susirinkime ir popiežiaus kurijoje' buvo vienas iš epizodų atkaklios kovos dėl Lietuvos valstybiniosavarankiškumo prieš lenkų ponų pastangas užgniaužti šią Lie­ tuvos teisę. Švitrigailos ryšiai su Vakarais rodo, kad jis neketi­ no remtis išimtinai rytų slavų gyventojais ir nesugebėjo išnaudoti jų palankumo. Silpstančio Ordino įkalbinėjamas, jis nepagrįstai, daug dėmesio skyrė galimai Vakarų Europos paramai ir leidosi į rizikingą bažnytinės unijos vylių. Bažnyčios ir jos vadų auto­ ritetas buvo kritęs. Vakarų pasaulį draskė nesutarimai. Be to, Lenkija turėjo Vakaruose stiprias pozicijas. Bazelio susirinkimas, kaip ir ankstesnis Konstanco susirinkimas, buvo bejėgis realiai paveikti politinių įvykių eigą. Lemiamą reikšmę turėjo vidaus jėgos ir ginklo kova. Tačiau Lietuvos reikalų svarstymas Baze­ lyje skatino Vakarų Europą geriau susipažinti su šia šalimi. Bazelyje Lietuva labai susidomėjo jaunas Siaurės Italijoshumanistas Enėjas Silvijus Pikolominis (Aenea Sylvio de Piccolomini, 1405— 1464). Jis buvo žymus XV a. italų rašytojas ir politinis veikėjas, 1458 m. tapo popiežiumi Pijumi II. Jaunys­ tėje jis parašė Bokačo dvasia humanistinių poezijos ir prozos kūrinių, taip pat rašė istorinius, politinius veikalus. Žinias rinko ne tik iš knygų, bet ir iš amžininkų, aprašė to meto įvykius. Surinktą medžiagą ne visada kritiškai įvertindavo, mėgo egzo­ tiką ir pikantiškas istorijas. Daugiausia žinių apie Lietuvą ran­ dame jo lotynų kalba rašytame geografiniame-istoriniame darbe „Apie Europą“ (De Europa). Siame veikale, užbaigtame apie 1455 m. ir plitusiame rankraščiu, XVI a. pirmojoje pusėje daug kartų spausdintame ne tik lotynų, bet ir italų kalba, yra vienas skyrius (26-asis), pavadintas „Apie Lietuvą“ (De Lituania). Enė­ jas Silvijus savo veikale Lietuvai paskyrė daugiau vietos nei Lenkijai. Ją mini ir kituose, mažesnės apimties raštuose (apieprūsus, Jogailą, įžymius žmones ir kt.). Enėjas Silvijus Pikolominis paliko pluoštą žinių apie Lietuvos kraštą ir jo valdovus, senąją religiją ir kultūrą. Nežinome, kada busimasis popiežius pradėjo domėtis Lietuva, bet aišku, kad ne vėliau kaip per Bazelio susirinkimą. Lietuvoje jam neteko būti,, bet žinias rinko ir iš Lietuvoje buvusių, ir iš kitų žmonių, net ir iš Lietuvos priešų. Savo žinių šaltinių nenurodydavo. Enėjas pateikia kraštą bei valdovus žeminančių pasakojimų, bet jo raš­ tuose yra vietų, rodančių ir objektyvesnį autoriaus požiūrį. Pažymėjęs, kad Lietuva — balų apsupta, be kelių šalis, Enė­ jas nemažai vietos skyrė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vy­ tautui, vadino jį Jogailos broliu ir laikė „garsiu to laiko valdo­ vu“. Apibūdindamas Vytauto asmenį, akcentavo tik vieną būdo bruožą — despotišką žiaurumą. Apie tai pateikė anekdotiškų pa­ vyzdžių, tikriausiai norėdamas nustebinti skaitytojus — Vakarų Europos bajorų ar miestiečių visuomenę. Tačiau Enėjas pavaizda­ vo Vytautą ir kaip tikrą valdovą. Kalbėdamas apie Žalgirio mūšį su kryžiuočiais, Enėjas labiau vertino Vytautą rrei Jogailą: Vy154

lautas, rašė Enėjas, vadovavo kovai ir laimėjo ją, o karalius net nežinojęs, ką daryti. Rašydamas apie Čekijos istoriją, teigiamai vertino Vytauto santykius su čekų husitais, pasak jo, tik vienas Vytautas tebuvo rimtas kandidatas čekų nepriklausomybei ginti. Vytauto vietininkas čekams Žygimantas Kaributaitis, rašė Enėjas, lurėjo karvedžio ir valdovo gabumų. Nenutoldamas nuo tiesos, Lnėjas pavaizdavo Vytauto pastangas, susitarus su imperatoriu­ mi Zigmantu, vainikuotis Lietuvos karaliumi, kad išsivaduotų iš lenkų jungo. Enėjas jį laikė vertu karaliaus vainiko. Imperato­ rius Vytautą paskelbęs Lietuvos karaliumi. Enėjas mažiau ir nepalankiai minėjo Jogailą — esą jis toto­ rių kilmės, pagonis, kad taptų Lenkijos karaliumi, išdavęs savo tikybą ir tapęs krikščionimi, net vedęs lenkų ponų išvaryto Austri­ jos kunigaikščio Vilhelmo žmoną Jadvygą. Tos vedybos, kaip teigė Enėjas, netikros. Bet Jogaila buvęs dievobaimingas valdo­ vas. Akivaizdu, kad Enėjas išreiškė Austrijos ir visos Vokietijos nepasitenkinimą dėl Jogailai atitekusio Lenkijos sosto, nes tai suardė jų pačių planus Rytų Europoje. Savo raštuose Enėjas nieko nerašo apie Lietuvos reikalų svarstymą Bazelio susirinkime. Tačiau užsimena apie kunigaikštį Švitrigailą, kuris į Bazelį siuntinėjo pasiuntinius ir laiškus. Konstatavęs, kad Vytauto įpėdinis buvo Švitrigaila, tuoj pereina prie jo nužudymo, įpindamas anekdotišką smulkmeną apie pri­ jaukintą lokę, o kitoje vietoje rašo apie Švitrigailos gastronominius pomėgius, kas iŠ dalies turi tiesos. Žinios apie Švitrigailą yra netikslios. Ne po Švitrigailos mir­ ties, o po Švitrigailos nuvertimo (1432j kelerius metus valdė Žygimantas Kęstutaitis, kurio Enėjas visai nemini. 1440 m. Žy­ gimantą nužudžius, Lietuvos sostas atiteko Jogailos sūnui Ka­ zimierui. Švitrigaila mirė praėjus dvidešimt metų po perversmo — 1452 m. Lucke. Aprašytoji Švitrigailos mirtis panašesnė į Žy­ gimanto— šį iš tikrųjų nužudė suokalbininkai. Yra vienas Enėjo pasakojimas apie senąją lietuvių religiją ir krikščionybės platinimą, ir žinome, iš kur jis apie tai gavo žinių. Bazelyje Enėįui apie tai papasakojo mokytas teologas čekų vienuolis misionierius Jeronimas Prahiškis, lankęsis daugelyje kraštų, taip pat ir Lietuvoje. Šio Jeronimo Prahiškio nereikėtų maišyti su garsiu husitu Jeronimu Prahiškiu, aplankiusiu Lietuvą 1413 metais. Mūsų minimas Jeronimas Prahiškis buvo husitų priešas, valdant Vytautui, lankėsi Lietuvoje, bet kur ir kada, nežinoma (manoma, kad 1395—1398 ar 1401— 1404 m., turbūt Aukštaitijoje). Pats Jeronimas nieko nerašė apie Lietuvą. Enėjas jo pasakojimus užrašė ir vėliau paskelbė. Enėjas rašė, kad norėdamas išaukštinti krikščionybę ir su­ menkinti pagonių dievus Jeronimas su keliais kirtėjais, pats sto­ jęs jų priekyje, pradėjo naikinti šventas giraites (alkas). Lietu­ viai ėmę. smarkiai protestuoti ir nuvykę pas Vytautą skundęsi, kad Jeronimas išniekinęs jų šventenybes ir sunaikinęs dievų namus. 155

Bijodamas riaušių, Vytautas pareiškęs, kad greičiau Kristus ap­ sieis be ištikimųjų negu jis be valdinių. Atšaukęs raštus, leidu­ sius misijas, ir liepęs Jeronimui išvykti. Enėjas nebesivadovavo senųjų viduramžių pasaulėžiūra. Jis buvo Italijoje jau paplitusios naujos humanizmo epochos atsto­ vas. Blaiviau žiūrėjo j istorinius įvykius ir objektyviau vertino lietuvių, lenkų ir jų kaimynų rytų slavų ginklo pergalę Žalgirio mūšyje, nebuvo palankus kryžiuočiams. Vytautą pavaizdavo lai­ kiusį politikos reikalus aukščiau religijos ir neleidusį dėl religi­ nių nesutarimų kiršinti savo valdinių. Kai kurias žinias apie Lietuvą ir Lenkiją, dažnai jas papildydami ar pakeisdami, iš Enėjo rankraščių ar spaudinių ėmė XV—XVI a. kronikininkai J. Dlugošas, S. Grunau, A. Gvanjinis, M. Strijkovskis47.

Lietuva ir koalicijos planas prieš Lenkiją ( 1438- 1440) Tai, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas ir jo ša­ lininkai Lietuvos bajorai ieškojo susitarimo su Lenkija ir nau­ dojosi lenkų ginklo parama kare prieš Švitrigailą, dar nesako, kad jie buvo ypač palankūs Lenkijai. Perversmu i Lietuvos sostą sėdęs Vytauto jauniausias brolis Žygimantas Kęstutaitis ir jo didikai turėjo sutikti su Lenkijos ponų reikalavimais ir padaryti 1432 m. Gardino sutartimi didelių nuolaidų norėdami, kad Lenkija paremtų kovoje su nuverstu nuo sosto Jogailos broliu Švitrigaila. Tačiau po Vytauto sumanymo vainikuotis karaliumi ir Švitrigailos konflikto su Lenkija tokia Žygimanto politika Lenkijos atžvilgiu Lietuvoje, kaip matėme, buvo labai nepalankiai vertinama. Matydami tuometines Lietuvos nuotaikas, Lenkijos valdantys sluoksniai keletą kartų reikalavo iš Žygimanto atnaujinti duotus Lenkijai palankius pasižadėjimus. Kol Švitrigaila buvo nugalėtas, Žygimantas elgėsi atsargiai, vyk­ dė Lenkijos ponų reikalavimus. Tačiau Žygimantui ir Lietuvos bajorams taip pat rūpėjo išlaikyti Lietuvos valstybės savaran­ kiškumą ir nusikratyti Lenkijos vyravimu. Tai rodo jų santykiai su užsieniu, ypač su Ordinu k Al P la č ia u a p ie E n ė j o S i l \ i j a u s P ik o l o m i n io r a š i u s ir j o ž in ia s a p ie L ie ­ t u v ą ž r . .4. Janulaitis, E n ė j a s S i l v i u s P ic c o lo m in i b e i J e r o n im a s P r a g i š k i s ir jų ž i n i o s a p ie L ie t u v ą X I V — X V a m ž ., K a u n a s , 1 9 2 8 ; M. Andziulytė-Ruginienė, Ž e m a ič ių c h r i s t i a n i z a c i j o s p r a d ž ia , K a u n a s , 1 9 3 7 ; B. Dundulis, P o ž a i g i r i n ė L ie t u v a V a k a r ų E u r o p o s a k im is .— ..M o k s la s ir g y v e n i m a s “, 1 9 8 7 , N r. 4 ir 5; J. Zarębski, S t o s u n k i E n e a s z a S y l w i u s z a z P o ls k ą i P o la k a m i, K r a k o w , 1 9 3 9 . 1 A p ie Ž y g im a n t o k a r a s L ie t u v o j e ..

156

K ę s t u t a ič io

a n k stesn ę

p o lit ik ą

žr.

s k y r iu j e

,,V id a u s ,

Žygimanto pastangas apginti Lietuvos savarankiškumą ieš­ kant paramos kitose valstybėse aiškiai matome jo valdymo pa­ baigoje— 1438—1440 metais. Jei ankstesnes Žygimanto pastangas turėti gerus santykius su Ordinu galėtume laikyti pirmiausia mėginimais atitraukti kryžiuočius nuo Švitrigailos ir tuo izoliuoti savo pavojingą konkurentą, tai jo veikla nuo 1438 m. pavasario jau yra aiškiai nukreipta prieš Lenkiją. Aktyviai stoti j tokios politikos kelią Žygimantą ir jo aplinką paskatino du beveik vienu metu įvykę svarbūs įvykiai: Lenkijos susitarimas su Švitrigaila bei Lucko užėmimas ir Lenkijos žygiai gauti Čekijos karaliaus vainiką savo karaliaus broliui Kazimierui. Po pralaimėjimo ties Pabaisku (1435) Švitrigaila liko vienas, be sąjungininkų. Ordinas nebedrįso su juo susisieti ir teikti jam pagalbos. 1436 m., kai Vitebskas ir Polockas atiteko Žygimantui, Švitrigaila dar laikėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piet­ rytinėse žemėse — Volynėje ir Kijeve. Žygimantas rengėsi ginklu atsiimti Švitrigailos dar tebevaldomas žemes. 1437 m. rugpjūčio mėn. buvo pasiųstos į pietus dvi armijos: prieš Kijevą ir Lucką. Žygimantas sudarė sąjungą (1437) su Moldavijos valdovu =— vaivada Eliju (Ilja), kuris, dar neseniai buvęs Švitrigailos pusėje, dabar pažadėjo Žygimantui Kęstutaičiui pagalbą prieš visus prie­ šus, išskyrus Lenkijos karalių 2. Lietuvos valstybės interesai reikalavo, kad abu konkurentai — Švitrigaila ir Žygimantas — susitaikytų, bet iškerojusi tarpusavio neapykanta ir kiekvieno savanaudiški siekimai to neleido padaryti. Lenkijos ponai dėjo pastangų susitarti su Žygimanto priešu Švitrigaila, norėdami tuo susitarimu pagąsdinti Žygimantą ir jo šalininkus, kurių lojalumas jiems vis kėlė abejonę, bet svar­ biausia — patenkinti savo teritorines pretenzijas ukrainiečių že­ mėse. Žygimantui mėginant ginklu atimti Švitrigailos dar valdo­ mas žemes, pastarasis, būdamas sunkioje padėtyje, nutarė susi­ taikyti su Lenkija ir pasidavė jai. 1437 m. rugsėjo 4 d. Švitrigaila išdavė pasidavimo Lenkijai •dokumentą3. Jis pažadėjo Lenkijos karaliui ištikimybę ir po mirties visa, ką turi ir turės, pavedė Lenkijai, o pažadų ištesėjimą dabar garantavo savo galingiausia pilimi — Lucku, Volynės cent­ ru, kurį atidavė Lenkijai. Lenkija Lucko labai troško ir po Vytauto mirties bandė net jėga užimti. 1437 m. rugsėjo 23 d. laiške Ordino didžiajam magistrui Švitrigaila pranešė, kad Lenkija jam paža­ dėjo pagalbą prieš visus priešus ir taip pat prieš Žygimantą, ir prašė magistrą, kad, remdamasis senaisiais susitarimais, ir jis padėtų kovoti prieš Žygimantą 4. Nors susitarime su Lenkija Žygimantas nebuvo minimas, bet, be abejo, tai buvo Lenkijos didikų spaudimas Lietuvos didžiajam 2

А кты

Зал. России, т. I, № 35.

3 CEXV, t. I, Nr. 91; Т ов

115, 4 LUB, t. IX, Nr. 227. 1м. Ш е в ч е н к а , т.

Б . Б а р в ш ь с к и й , Ю л ь к а д о к у м я т в . — -Записки с т р . 17— 19.

наук.

157

kunigaikščiui. Užimdama labai svarbią Lucko pilį, Lenkija su­ laužė Gardino sutartį, pagal kurią Luckas ir Volynė, tebesantys Švitrigailos rankose, turėjo besąlygiškai atitekti Žygimantui, kol jis dar buvo gyvas, net jeigu prieš tai pereitų ir tiesiog j Lenkijos valdžią. Lenkijos seimas, posėdžiaująs Seradzėje, pasiuntė delegaciją j Lietuvą pas Žygimantą, kad jį palenktų pripažinti suda­ rytą su tartį5. Žygimantas, pasitaręs su savo taryba, nesutiko tai­ kytis su Švitrigaila ir dalytis su juo Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės žemėmis bei jas, Švitrigailos valdomas, pavesti' Len­ kijai. 1437 m. gruodžio 6 d. Gardine Žygimantas buvo priverstas panaujinti Lenkijai savo ankstesnius pasižadėjimus6. Dar labiau buvo susiaurintos Lietuvos, Žygimanto ir jo sūnaus Mykolo teisės. Žygimantas buvo priverstas pasižadėti, kad mir­ damas visą Lietuvą pavešiąs Lenkijos karaliui, kad, pavesda­ mas savo ponams pilis, jis turėsiąs juos prisaikdinti, jog tų pilių po jo mirties nebeatiduosią niekam kitam, o tik Lenkijos karaliui. Čia jau nėra jokios užuominos, kad ateityje Lietuva galės turėti atskirą didįjį kunigaikštį. Lenkijos atstovai pareiškė, kad iki kitų metų sausio 25 d. atšauks savo žmones iš Lucko ir jį perleis Lie­ tuvai, taip pat neteiks jokios pagalbos Švitrigailai ir neleis su juo bendrauti savo valdiniams7. Tačiau numatytu laiku Luckas nebuvo grąžintas 8. 1438 m. pa­ baigoje jis teko Žygimantui visai kitu keliu. 1439 m. sausio 31 d. laiške Ordino didžiajam magistrui Žygimantas rašo, kad Luckas,, kurį Lenkija užėmė nepaisydama savo raštų ir priesaikų, pasidavė jam pats savo gyventojų valia, ir Lenkijos ponai, norėję jį jėga išlaikyti, buvę nugalėti9. Švitrigailą tuo laiku Žygimantas išvijo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Susitarimas su Švitrigaila ir Lucko užėmimas buvo nelojalūs Lenkijos veiksmai Žygimanto atžvilgiu. Žygimantui jau nebereikėjo bijoti savo pavojingiausio priešo — Švitrigailos, ir jis jau turėjo savo rankose visas ukrainiečių že­ mes. Dabar jis bando daryti tai, kas anksčiau nepavyko Švitri­ gailai— organizuoti koaliciją prieš Lenkiją, kad išsivaduotų nno> Lenkijos priklausomybės. Tai daryti jį galutinai paskatino susi­ dariusi paranki proga — Lenkijos įsivėlimas į Čekijos sosto rei­ kalus. 1437 m. gruodžio 9 d. mirė Vokietijos imperatorius Vengrijos ir Čekijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis. Mirusiojo įpė­ 5 /. Dtugosz, t. XIII, p. 580—581. 6 Akta unji. Nr. 63. 7 Ten pat, Nr. 64. 8 Netiesą sako J. Dlugošas (t. XIII, p. 601—602), kad 1438 m. lenkai: atidavę Lucką Žygimantui. 9 LUB, t. IX, Nr. 414. Vykstant šioms kovoms (1437—1438) dėl Lucko, Lenkija užėmė Chmelniko ir Latičovo valsčius Pietų Bugo aukštupyje, iki tol priklausiusius Rytų Podolei, esančiai Lietuvos valdžioje (O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 326; J. Natanson-Leski, Rozwoj terytorialny Polski do roku 1572„ Warszawa, Nr. 138). 158

diniu tapo jo žentas Albrechtas II Habsburgas. Tačiau Albrechtui iškilo sunkumų Čekijos sostui užimti. Nors jau gruodžio mėn. Čekijos seimas pripažino jį karaliumi, bet stipri husitų bajorų ir miestiečių grupė stojo prieš ir pakvietė į Čekijos sostą lenkų karaliaus brolį Kazimierą Jogailaitį. Lenkija tai oficialiai parėmė. .Ii tikėjosi ta proga atgauti Sileziją. Tačiau Albrechtas II neat­ sisakė Čekijos vainiko. Norėdama jį išstumti iš Čekijos, Lenkija turėjo imtis karinių priemonių. Be to, pačioje Lenkijoje nebuvo sutarimo šiuo klausimu — pasipriešino įtakingo Krokuvos vysku­ po Zbignevo Olesnickio stovykla. Lenkijoje įsiliepsnojo politinė kova. Sustiprėjus husitų judėjimui, 1438 m. pabaigoje į Čekiją buvo pasiųsti kariniai daliniai. Vokietijos riteriai griebėsi ginklo, kad išvarytų iš Čekijos lenkų kariuomenę, ir Lenkija turėjo atsi­ sakyti Čekijos sosto 101. Diplomatinė ir ginklo kova, kilusi 1438—1439 m. dėl Čekijos sosto, sudarė gerą progą susivienyti visiems Lenkijos politika nepatenkintiems kaimynams. Vokietijos imperija ir Kryžiuočių ordinas buvo seni Lenkijos priešai. Čekijos įvykiai pirmiausia pa­ lietė imperatorių Albrechtą II, ir jam rūpėjo rasti sąjungininkų prieš Lenkiją. Sąjungos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu idėja nebuvo nauja Vokietijos imperatoriams. Tiek imperatoriui, tiek ir Ordinui rūpėjo išardyti Lietuvos ir Lenkijos uniją ir jas su­ silpninti. Pirmiausia jiems rūpėjo susilpninti Lenkiją, kuri ypač sustiprėjo ir įgijo didelę įtaką Rytų Europoje. Pastaruoju laiku, kaip matėme, Lietuva tam tikrais momen­ tais, gindama valstybinį savarankiškumą, ėmė derinti savo poli­ tiką su šiomis dviem jėgomis — Vokietijos imperatoriumi ir Ordi­ nu. Čia galima nurodyti Lucko suvažiavimą 1429 m., Švitrigailos sąjungą su Ordinu ir imperatoriumi 1431 metais. Lenkijai įsikišus j Čekijos reikalus, kilo mintis sudaryti prieš Lenkiją sąjungą, į kurią pirmiausia įeitų Vokietijos imperatorius, arba Romos kara­ lius, Albrechtas II, Ordino didysis magistras Rusdorfas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Žygimantas ir jo šalininkai greičiausiai pradėjo tartis su Ordi­ nu ir per jį su Vokietijos imperatoriumi 1437 m. pabaigoje— 1438 m. pradžioje. Lenkija įtariai žiūrėjo į pasiuntinybes tarp Žygimanto ir Ordino. Žygimantas įtarė Ordiną, kad šis pranešė jo slaptą pasiuntinybės turinį Kujavijos vyskupui (kuris buvo atvykęs į Prūsiją 1437—1438 m. žiemą), o šis — Lenkijos karaliui ir jo tarybos ponams. 1438 m. birželio 16 d. Ordino didysis magist­ ras laiške Žygimantui aiškinasi dėl jo pareikšto tokio įtarimo ir mano, kad Lenkijai pasidarė įtariamos Žygimanto pasiuntinybės dėl Livonijos ordino riterių belaisvių, tebesančių Lietuvoje po 1435 m. Pabaisko m ū š i o T a č i a u Ordinas, kaip matysime vė­ 10 Historia Polski, t. I, cz. 1, p. 595; E. Malecztjnska, Spoleczenstwo poiskie, p. 143 ir kt. 11 A . l.ewicki, Przymierze, dok. Nr. 1. 159

liau, atsargiai veikė prieš Lenkiją, ir turbūt todėl Žygimantas ieš­ kojo kito kelio susisiekti su Albrechtu II, nes tarp Žygimanto ir Lenkijos buvo atviras konfliktas. Užmezgant ryšius su Albrechtu II, Žygimantui tarpininkavo vienas Krokuvos kanauninkas. Jis veikė per tada buvusį Kroku­ voje Vengrijos paiždininkį Steponą Pahornaką (Pahornagką). Tuo reikalu yra išlikęs Pahornako 1438 m. gegužės 27 d. laiškas Albrechtui ІІ. Laiške Pahornakas rašo, kad vienas Krokuvos ka­ nauninkas (thumherr) jam pranešęs, jog Lietuvos didysis kuni­ gaikštis Žygimantas jam pasiūlęs Lietuvoje vyskupo vietą, jei pagelbėsiąs sudaryti sąjungą su Romos karaliumi Albrechtu. Žygimantas „yra pasirengęs užpulti Lenkiją su Prūsijos ir to­ torių pagalba, nes jie tarpusavy jau sudarė sąjungą ir įsiparei­ gojo savitarpiškai“. Pahornakas klausia, ar jam toliau su tuo lenkų kanauninku tartis, ir pastebi, kad, jei planas pavyktų, tas dvasininkas būtų vertas gauti vyskupiją ir Vengrijoje 12. Albrechtui tokia sąjunga, be abejo, buvo labai pageidaujama, nes Lenkijai ji būtų sudariusi papildomų sunkumų kovojant dėl Čekijos sosto. Tačiau, atrodo, kad sąjunga tarp Žygimanto, Ordi­ no ir totorių dar nebuvo sudaryta. Žygimantas dar tik siekė su­ sitarti su Ordinu. O Aukso Ordoje tada vyko didelė kova tarp pretendentų į valdžią. Krymo chanas Chadži Girėjus neturėjo jokios valdžios ir sėdėjo Lietuvoje. Su Žygimantu 1433 m. buvo susiartinęs vienas iš pretendentų Ulu Machrnetas (Ulug Muchamedas), bet jo padėtis nebuvo tvirta, ir jis 1437 m. turėjo iš­ vykti į Volgos aukštupį. Tiesa, 1438 m. pavasarį buvusio Švitrigai­ los šalininko Said Achmeto daliniai buvo įsiveržę į Lenkijos valdžioje esančias ukrainiečių žemes (Podolę ir gretimas sritis), bet nėra pagrindo tatai sieti su minima Žygimanto sąjunga su totoriais 13. Taigi Žygimantas su Ordinu ir totoriais dar nebuvo sudaręs sąjungos; galėjo būti tiktai sąjungos projektas. Matyt, Krokuvos kanauninkas ar pats Pahornakas norėjo labiau suinte­ resuoti Albrechtą II siūloma sąjunga su Žygimantu 14. 12 CEXV, t. Iii, priedas Nr. 44, p. 558: „so wolt derselbe hercog Sigmund willig und bereits in, die Palan zunberezihin mit hilf der Prussen und der Tatarn, wanne sie under einander eynen bunth gemacht und sich verpflichtet habin“. 13 Apie tuometinius totorius žr. Б. Д. Греков, А. Ю. Якубовский, Золотая Орда и ее падение, Москва, 1950, стр. 414—415; Б. Барвіньский, Жигимоту стр. 89—90; L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 215—216. 14 Krokuvos kanauninko vaidmuo nėra visai aiškus. Priešingai A. Levickiui (Przymierze...), kuris paskelbė dokumentų apie tų sąjungų ir manė, kad Žygimantas buvo jos iniciatorius, o minimas kanauninkas — jo tarpinin­ kas, R. Hekas (R. Heck, Tabor a kandydatura jagiellonska w Czechach (1438—1444), Wroclaw, 1964, p. 77) pareiškė mintį. Kad ryšių tarp Žygi­ manto ir Albrechto iniciatorius buvęs ne Žygimantas, o Krokuvos kanaunin­ kas, kuris pirma išdėstęs sąjungos sumanymą Pahornakui ir tik po to už­ mezgęs ryšius su Žygimantu. Jis turėjęs veikti su savo vyskupo Zbignevo Olesnickio žinia, kad tokios antilenkiškos sąjungos projektu sutrukdytą Len­ kijai įsivelti į čekų husitų remiamą karą dėl Čekijos karaliaus vainiko. Mat jis bijojęs, kad Lenkijoje nesustiprėtų husitų judėjimas. Tačiau tokiam sam160

Ką žinome apie imperatoriaus Albrechto II požiūrį į santykius su Lietuva? Matydamas Lenkijos rengimąsi įžygiuoti į Če­ kiją, kad pasodintų Kazimierą į jos sostą, Albrechtas rūpinosi rasti sąjungininkų prieš Lenkiją. Vokietijos imperatoriai konf­ likto su Lenkija atveju paprastai stengdavosi nukreipti prieš Lenkiją Ordiną. Tuo keliu eina ir Albrechtas. Jis 1438 m. liepos 10 d. išsiuntė savo sekretorių Martyną iš Bavorovo į Prūsiją pra­ šydamas, kad Ordinas, jei Lenkija įsiveržtų į Albrechto valdomas šalis, ateitų į pagalbą ir užpultų Lenkiją 15. Kiek vėliau, 1438 m. liepos 30 d., Albrechtas dar prašo, kad magistras susitiktų su Žygimantu ir su juo susitartų bei sudarytų sąjungą turėdamas galvoje Albrechto valstybės ir šalių gerovę ir kad apie tai jį pa­ informuotų, kad ir jis tame susitarime galėtų dalyvauti16. Pana­ šaus turinio laišką Albrechtas tuo metu pasiuntė ir Žygimantui. Tas laiškas nežinomas. Iš kanclerio Gasparo Sliko vėlesnio laiš­ ko, rašyto 1438 m. rugsėjo 30 d. Ordino didžiajam magistrui, sužinome, kad Žygimantas palankiai sutiko tą sąjungos pasiūly­ mą 17. Tačiau laiške minimas tos sąjungos projektas taip pat neprotavimui paiemti autorius nepateikė nieko tikresnio ar konkretesnio. Tuo tarpu J. Mat ūsas įSvitrigaila, p. 154) iš viso abejoja, kad būtų galėjęs atsi­ rasti Krokuvos kanauninkas, ryžęsis tokiam žygiui. Tačiau reikia atsiminti, kad Lenkijos viešpataujanti viršūnė nesutarė dėl Čekijos vainiko ir Žygiman­ tas galėjo rasti toki tarpininką — dvasininką, kaip paprastai Lietuvos valdo­ vai už gerą atlyginimą rasdavo sau paslaugių lenkų sekretorių ar kitų as­ menų. Yra žinoma, kad Olesnickio grupuotėje buvo asmenų, kurie drįso sava­ vališkai užmegzti slaptus ryšius su Albrechtu (žr. E. Maleczynska, Spoleczenstwo polskie, p. 146—156). Apskritai J. Matusas, prabėgomis užsimindamas apie Žygimanto sąjungą su Albrechtu, vadovaujasi pagrindine knygos- minti­ mi, kad tikras kovotojas dė! Lietuvos savarankiškumo buvo tiktai Švitrigaila, o Žygimantas buvo lenkų statytinis ir jų šalininkas. Todėl jis nori suabejoti Žygimanto planais ar bent iniciatyvą toje srityje pripažinti ne jam, o Albrech­ tui ar net karjeristui dvasininkui, kuris galėjęs savo paties sumanymą pa­ vaizduoti kaip didžiojo kunigaikščio, kad įgytų daugiau orumo Albrechto akyse. Iš tikrųjų Lietuvos savarankiškumo klausimas nebuvo tik vieno ar kito asmens reikalas, o svarbus tuometinės Lietuvos politikos tikslas. Ga­ lėjo būti nesutarimų tik dėl priemonių jam pasiekti. 16 M. Toeppen, Acten der Ständetage Preussens unter der Herrschaft des Deutschen Ordens, t. II, p. 74—76, 81; Deutsche Reichstagsakten, t. XIII, Göttingen, ¡957, p. 488—489. 16 A. Leificki, Przymierze, dok. Nr. 2: „daz du und der durchleuchtiger herezog Sigmund groszfurst zu Littaw unser lieber bruder zusammenquemmet; euch mit eynander zu vereynigen... das du und derselb, herezog Sigmund uff eynen bequemlichen tag und stat zusammen kommet, solicher eynung z a machen“. 17 A. Lewicki, Przymierze, dok. Nr. 4: „Als iczund herr Martinko von Baworow von herezog Sigmunden grossfursten in Littaw zu unsere herrn dem kunig körnen ist mit der schrift und meynung, als ewer gnad \vo8 vernomen hat, also hat sy unser herr wol vernomen und will dorüber siezen und dem grosfursten ein redlich antwortt und auszrichtung tün bei seiner eigenn botschait, und verstee nicht anders, denn das unser herre gancz ge­ neigt ist, den groszfursten für einen ganczen freund in guter eynung zu behalden“.1 11. U žsak. Nr. 4648.

16|

išliko. Žygimantas laukė naujos Albrechto pasiuntinybės 1438 m. gruodžio mėn.—1439 m. sausio mėn. 18 Iš negausių išlikusių duomenų apie pirmuosius žingsnius są­ jungai sudaryti nėra aišku, kas buvo tos antilenkiškos sąjungos iniciatorius. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pirmasis parodė iniciatyvą Žygimantas. Albrechto 1438 m. liepos 30 d. laiškas Ordino didžiajam magistrui, kad jis sudarytų sąjungą su Žy­ gimantu, galėjo būti parašytas jau Albrechtui gavus minėtą Pahornako gegužės 25 d. laišką apie Žygimanto planus. Tačiau Albrechto laiške visai neatsispindi, kad jis būtų gavęs tą Pa­ hornako laišką. Pahornako laiške rašoma, kad Žygimantas jau sudarė sąjungą su Ordinu ir totoriais, o Albrechtas kalba, kad Ordinui reikia sudaryti sąjungą su Žygimantu. Galbūt Albrech­ tas nebuvo tikras tos sąjungos sudarymu ir norėjo savo iniciatyva ją sudaryti, kad ir pats jai priklausytų. Bet Albrechtas minėtą laišką galėjo parašyti ir negavęs Pahornako laiško, o tos anti­ lenkiškos sąjungos projektas galėjo savaimingai kilti Albrechto rūmuose kaip atitinkąs Vokietijos imperatorių politinę liniją. Ir vis dėlto, jei tokios sąjungos iniciatoriumi ir nebūtų buvęs Žygimantas, tai neabejotina, kad jis jai buvo palankus ir rūpi­ nosi ją sudaryti19. Toje sąjungoje Ordinas turėjo vaidinti svarbų vaidmenį. Jį patraukti į sąjungą prieš Lenkiją stengėsi tiek Žygimantas, tiek ir Albrechtas. Nors ir imperatorius, ir Vokietijos kunigaikš­ čiai ragino Ordiną padėti atremti Lenkijos kėslus į Čekijos sos­ tą, jis neskubėjo, delsė, išsisukinėjo. Lietuva taip pat buvo įp­ ratusi tikėtis iš Ordino paramos konflikte su Lenkija, kuri buvo Ordino didžiausias priešas ir Ordinui pavojingos Lietuvos ir Lenkijos unijos atkakliausia saugotoja. Tačiau Ordino padėtis buvo sunki. Po lenkų ir husitų karo žygio į Ordino žemes 1433 m., po Pabaisko mūšio 1435 m. Ordinas jau buvo palaužtas. Spi­ riamas savo valdinių ir negaudamas rimtesnės pagalbos iš Vo­ kietijos imperijos, Ordinas 1435 m. buvo sudaręs su Lenkija ir Lietuva Bresto taikos sutartį. Ordinas čia buvo priverstas pasi­ žadėti, kad neklausys net ir imperatoriaus kvietimo kariauti su Lenkija ir Lietuva. Be to, sutartyje Ordinas pasižadėjo nepa­ dėti jokiam Lietuvos kunigaikščiui kovoti prieš Lenkiją. Jis galėjo pripažinti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tik tą, kuris buvo patvirtintas Lenkijos karaliaus. Ordino valstybės viduje išaugo plačių gyventojų .sluoksnių opozicija kryžiuočių val18 A. I.ewicki, Przymierze, dok. Nr. 5 — Žygimanto laiškas (1438.XII.19) Ordino pasiuntiniams, esantiems Kaune; LUB, t. XI, Nr. 414 (1439.1.31); plg. A. Lewicki, Przymierze, dok. 6 (1439.VI.15). 19 J. Dlugošas (t. XIII, p. 585) nurodo, kad Žygimantas, paklausias Len­ kijos seimo, posėdžiaujančio Korčine 1438 m. gegužės mėn. pabaigoje, ar priimti karaliaus Vladislovo III broliui Kazimierui Čekijos vainiką, pasakęs, kad priimti. Tačiau tas pritarimas tikriausiai buvo nenuoširdus, juo buvo siekiama įtraukti Lenkiją j naujas komplikacijas. Kaip rodo kiti duomenys, Žygimantas jau tada veikė prieš Lenkiją.

džiai. Dabar, po trejų metų, vėl gresiant naujam karui su Len­ kija, kuri buvo rimta jėga, Ordinas nesiryžo laužyti Bresto taikos sutarties20. Prūsijoje visi buvo už taiką, ir Ordino didy­ sis magistras Rusdorfas stojo j grynai Ordino interesų kelią — jis atsisakė paklusti imperatoriaus Albrechto raginimams karui su Lenkija, nors ši savo politika Čekijoje grėsė visiems vokiečių kraštams. Imperatorius Albrechtas nutarė sukviesti visų savo šalinin­ kų suvažiavimą Vroclave ir aptarti, kaip bendrai ir energingai veikti prieš Lenkiją, kurios daliniai jau buvo įžengę į Čekiją. Albrechtas 1438 m. rugsėjo 14 d. vėl rašo Ordino didžiajam magistrui Rusdorfui ir kviečia jį pulti Lenkiją, o kol kas prašo magistrą kuo greičiausiai atsiųsti į Vroclavą kelis savo vyres­ niuosius (preceptorius) su įgaliojimais ir pasistengti, kad ten atvyktų ir Prūsijos riterių bei miestų įgaliotiniai. Be to, čia ma­ gistras prašomas skubiai pasiųsti pas Lietuvos didįjį kunigaikš­ tį Žygimantą pasiuntinybę, geriausia Ordino brolį Gasparą Getcą (kuris buvo pas imperatorių ir vežė šį laišką magistrui), kaip gerai susipažinusį su imperatoriaus intencijomis, ir nuvežti Žy­ gimantui imperatoriaus laišką bei jo vardu paprašyti, kad jis taip pat pasiųstų kartu su Prūsijos pasiuntiniais savo įgalioti­ nius j Vroclavą ir sudarytų su imperatoriumi sąjungą. Jei Žygi­ manto įgaliotiniai nebūtų tuojau pasirengę, tai tegul atvyks­ tą vėliau. Vroclave jie rasią im peratorių21. Į Vroclavą 1438 m. pabaigoje ir 1439 m. pradžioje atvyko daug Vokietijos kunigai­ kščių, Ordino įgaliotinis Elbingo, komtūras su kitais vyresniai­ siais, buvo ir popiežiaus įgaliotiniai, o vėliau atvyko ir Lenkijos pasiuntiniai taikos deryboms. Imperatorius Albrechtas išbuvo Vroclave nuo 1438 m. lapkričio 19 d. iki 1439 m. kovo 4 d. Or­ dino atstovai atvežė imperatoriui neigiamą atsakymą dėl akci­ jos prieš Lenkiją. Iš Vroclavo Albrechtas pasiuntė į Prūsiją dar vieną žymų pasiuntinį — markgrafą Johaną Brandenburgietį. Jis įtikinėjo Prūsijos kryžiuočius, kad Bresto taikos sutartis esanti be vertės ir Ordinas turįs pakilti prieš Lenkiją22. Tačiau Rusdorfas, pamokytas kartaus patyrimo bendradar­ biaujant su Švitrigaila prieš Lenkiją, nesutiko leistis į naują riziką — laužyti Bresto taikos. Imperatoriaus pasiuntinys nie­ ko nelaimėjo ir 1439 m. vasario 4 d. gavo kryžiuočių, riterių ir miestų atsakymą, kad taikos su Lenkija nelaužys23. Neturime žinių, kad tame Vroclavo suvažiavime būtų daly­ vavę Lietuvos atstovai. Matyt, Lietuva nenorėjo dideliame fo­ rume atvirai stoti prieš Lenkiją, kai sąjunga prieš ją dar ne­ 20 Al. Toeppen, Acten, t. II, p. 68—69, 7 7 —79; Deutsche Reichstagsakten, t. XIII, p. 7 1 5 . 21 A. Lemicki, Przymierze, dok. Nr. 3. 22 M. Toeppen, Acten, t. II, p. 97 ir kt.; Deutsche Reichstagsakten, t. XIII„ p . 716—718. 23 Deutsche Reichstagsakten, t. XIII, p. 7 2 1 — 723. 163

buvo galutinai sudaryta. Be to, Žygimanto slapti ryšiai su Len­ kijos priešu Albrechtu iš pat pradžių kėlė lenkų įtarimą. Len­ kija visaip kliudė Žygimantui susitarti su Albrechtu ir Ordinu, taigi galėjo sutrukdyti ir Lietuvos pasiuntinių kelionę į Vroc­ lavą. Žygimanto planai net Vakaruose nebuvo paslaptis. Vokie­ tijoje jau 1438 m. spalio mėn. paplito gandas, kad Lietuvos di­ dysis kunigaikštis Žygimantas išžygiavo prieš Lenkijos karalių su didele kariuomene24. Tačiau ir vykstant Vroclavo suvažiavi­ mui, galutinė sutartis tarp Albrechto ir Žygimanto nebuvo su­ daryta. Albrechtas buvo labai suinteresuotas sąjunga su Žygimantu ir 1439 m. vis siuntė savo pasiuntinius į Lietuvą. Jis nutarė pasiųsti sąjungos reikalu pas Žygimantą iškilmingą pasiunti­ nybę. Bet ta pasiuntinybė neatvyko. 1439 m. Žygimantas Al­ brechtui rašė, kad jį labai nemaloniai stebina, jog ta pasiunti­ nybė, apie kurią seniai pranešta, dar neatvyksta. Jam atrodo, kad tai vėl Lenkijos pinklės25. Lenkija tikriausiai dėl to buvo kalta. Tame pačiame Žygimanto laiške įdomiai išdėstyti Lietuvos ir Lenkijos valdančiųjų sluoksnių požiūriai dėl abiejų valsty­ bių tarpusavio santykių. Tarpininkaujant popiežiaus legatui, 1439 m. vasario 10 d. tarp Albrechto ir Lenkijos buvo pasirašy­ tos karo veiksmų Čekijoje paliaubos26. Paskui, 1439 m. pirmojo­ je pusėje, vesdamas pasitarimus su Lenkija dėl taikos, Albrechtas įtraukė į amžinos taikos projektą ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygim antą27. Lenkija į tą Albrechto reikalavimą pažiūrėjo ne­ palankiai, ir Albrechtas apie tai painformavo Žygimantą nurody­ damas, kad Lenkija teigia, jog Lietuvos Didžioji Kunigaištystė nesanti nepriklausoma valstybė, o priklausanti Lenkijos Karalystei, ir Žygimantas, valdydamas tą kunigaikštystę, esąs pavaldus Lenkijai28. Sužinojęs tai iš Albrechto, Žygiman­ tas davė jam atsakymą, kuriame tai griežtai užginčijo: „Mes niekada nebuvome nelaisvi, nei mūsų didžioji kunigaikštystė nie­ kada niekieno, kiek siekia žmonių atmintis, nebuvo pavergta, ir ne iš jų (lenkų) šiandien valdome, nes mūsų sostą iš Dievo ir mūsų protėvių po mūsų brolio Vytauto mirties paveldėjimo teise turime, jis perėjo teisėtai ir teisingai mums, kaip teisėtam įpėdiniui, ir mes jame (soste) su Dievo pagalba nieko, išskyrus Dievą, nebijome. Ir lenkai negali mums įsakyti būti jų ar kieno kito pusėje, nes mes esame laisvi ir galime laisvai pasirinkti ir 24 J. Janssen, Frankfurts Reichscorrespondenz, t. I, p. 463; „Iz ist auch herczog Sigmund von der Littawe gezogen uber den_ konig von Balandy mit grossem folck“ (rašo Albrechto pasiuntiniai iš Niurnbergo į F ranktūri;} 1438.Х.19); pig. Б. Барвшьский, Жигимонт, стр. 44. 25 CF,XV, t. II, Nr 261. Dėl laiško datos žr. R. Heck, Tabor, p. 81. , 26 CEXV, t. II, Nr. 254. 27 Ten pat, Nr. 257. 28 Ten pat, Nr. 261. '164

susijungti su kuo mums patinka. Tai taip mums atlygina lenkas už mūsų gerus darbus, kuriuos jiems padarėme, nesukai jie buvo iš visų pusių apsupti priešų, būtent iš Romos karaliaus, Jū ­ sų Malonybės tėvo, kuris buvo kartu Vengrijos karalius, pusės, iš Vokiečių, tiek Prūsijos, tiek ir Livonijos, pusės, iš lietuviu ir įvairių rusų žemių pusės ir pagaliau iš totorių imperatoriaus ir Valakijos pusės, mes tada prieš juos jiems padėjome ne iš godumo, nes mes patys visko turėjome gausiai, bet greičiau dėl katalikybės išaukštinimo, kuri mūsų žemėse buvo beveik visai išgesusi ir iki kraštutinumo prislėgta“ 29. Šitame Žygimanto pareiškime atsispindėjo tuometinės Lietu­ vos politika ir jos siekimai. Pareiškimo esmė yra ta, kad Lie­ tu v a — tai visai nepriklausoma valstybė, kurių Žygimantas pa­ ėmė valdyti kaip tėvonijų po Vytauto. Žygimantas griežtai pa­ smerkė lenkų ponų skelbiamą jo priklausomybę nuo Lenkijos (bet jis ne kartą buvo raštu prisipažinęs esąs priklausomas nuo Jogailos ir Lenkijos) ir teigė galis laisvai jungtis, t. y. sudaryti sąjungas su kuo nori. Jis nesąs lenkams dėkingas už ankstesnę paramą, priešingai, lenkai turį būti jam dėkingi, nes be jo pa­ ramos Lenkija, iš visų pusių priešų apsupta, kovoje su Švitri­ gaila būtų pralaimėjusi. Vadinasi, pasak Žygimanto, Švitri­ gaila pirmiausia kovojo su lenkais, o jis juos tik parėmęs kata­ likybės labui. Žygimantas dedasi katalikybės gynėju, tuo norė­ damas diskredituoti Švitrigailą, kuris rėmėsi daugiausia stačia­ tikių slavų žemėmis, ir save iškelti katalikiškų Vakarų akyse30. Ordino didysis magistras buvo nesukalbamas dėl sąjungos prieš Lenkiją, bet Albrechtas II ir Žygimantas galėjo pasinau­ doti Ordino viduje kilusiais nesutarimais ir priversti magistrą prisidėti prie koalicijos ar net sudaryti su jais sąjungą. Kryžiuo­ čių ordine vyko kova tarp didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo, gyvenančio Prūsijoje (Marienburge), ir Vokietijos magistro Eberhardo ton Zanshaimo, kurio valdžioje buvo Ordino riterių, namai ir dvarai, išmėtyti Vokietijoje (vadinamosios balėjos su komtūrais Frankonijoje, Vestfalijoje, Tiuringijoje, Saksonijoje ir kt.). Vokietijos magistras, remdamasis netikrais 1329 m. statu­ tais, ėmė pretenduoti j pirmenybę Ordine. Jis paskyrė sau teisę pašaukti j teismą didįjį magistrą ir jį atstatyti iš pareigų. Tarp jų kilo smarkus ginčas dėl 1435 m. Bresto sutarties, kuria Or­ dino didysis magistras Rusdorfas buvo priverstas sudaryti taiką su Lietuva ir Lenkija. Vokietijos magistras Zanshaimas ėmėsi ginti Vokietijos imperijos politiką ir stojo prieš Ordinui nenau­ dingą Bresto taiką, pagal kurią Ordinas turėjo nutraukti ryšius su imperija. Ordino didžiojo magistro padėtį sunkino ir tai, kad jo pozicijos Livonijoje buvo susilpnėjusios, be to, ir čia kilo vL M Ten pat, Nr. 261, p. 30 Žygimantas ir dėl katalikvbės ir kitomis Nr. 199—200, 204—205; J.

403. jo šalininkai karą su Švitrigaila vaizdavo kaiD kovą progomis (žr. LUB, t. VIII Nr 649- CEXV t II Voigt, t. VII, p. 592—593). ’ ’ ' ’ ' ’

daus nesutarimų. Bresto taika ir konkrečiai ją sudariusiu Rusdorfu buvo labai nepatenkintas Livonijos ordinas, kurį nuo Prūsijos skyrė Palanga. Jau seniau Livonijos kryžiuočiai pagal savo kilmę buvo su­ skilę į reiniečių ir vestfaliečių grupuotes. Livonijoje dauguma riterių buvo kilę iš Vestfalijos ir gretimų sričių, o mažesnė da­ lis — iš Pareinės. Prūsijoje buvo priešingai — daugumą suda­ rė reiniečiai. Livonijos reiniečiai laikėsi artimų ryšių su Prūsi­ ja, o vestfaliečiai buvo už didesnį savarankiškumą. 1437 m. pa­ baigoje mirus Livonijos magistrui Henrikui fon Bokefordei, Li­ vonijoje įsiliepsnojo atkakli kova tarp tų dviejų stovyklų dėl magistro. Reiniečiai išsirinko magistru Henriką fon Notlebeną, kurį netrukus (1438.VI.18) Ordino didysis magistras patvirti­ no. Vestfaliečiai nenusileido ir magistru išsirinko Haidenraichą Finkę fon Oferbergą, kurį savo ruožtu patvirtino Vokietijos ma­ gistras (1439.VI.19). Taip atsirado du Livonijos magistrai, ku­ rių vienas (Notlebenas) rėmėsi Prūsijos, arba didžiuoju, ma­ gistru Rusdorfu, o antras (Finkė) — Vokietijos magistru Zanshaimu. Vestfaliečių partija buvo stipresnė ir savo kandidatą Finkę išlaikė valdžioje privertusi priešingą partiją jį laikinai pripažinti Livonijos magistro vietininku31. Rygos arkivyskupas buvo už Finkę. Notlebeną galėjo išgelbėti tiktai ginkluota Prū­ sijos kryžiuočių intervencija. Abiejų kandidatų į Livonijos ma­ gistrus likimas nemažai priklausė nuo Lietuvos požiūrio į juos. Kelias iš Prūsijos į Livoniją ėjo Lietuvos pajūriu pro Palangą. Vestfaliečiams, įsitvirtinusiems Livonijoje, rūpėjo, kad jų prieši­ ninkų kandidatas negalėtų susisiekti su Prūsija ir iš ten gauti karinės paramos. Taigi abiem pusėms rūpėjo, ar Žygimantas leis Prūsijos kryžiuočių kariuomenei pereiti per Žemaitiją į Livo­ niją. Žygimantui pasitaikė proga pasinaudoti kryžiuočių nesuta­ rimais ir gresiančia jiems vidaus kova kaip priemone, kuria galėtų patraukti Ordino didįjį magistrą Rusdorfą į sąjungą prieš Lenkiją arba priešingu atveju suartėti su Livonijos ordinu, t. y. su ten įsigalėjusiais vestfaliečiais, ir su jais sudaryti sąjungą. Žygimanto suartėjimas su Livonijos vestfaliečių partija buvo pa­ vojingas ne tiktai reiniečiams, bet ir didžiajam magistrui bei vi­ sam Prūsijos ordinui, kuris rėmė reiniečius Livonijoje. Ordino didysis magistras Rusdorfas 1438 m. vasarą prašė Žygimantą, kad praleistų per savo kraštą Prūsijos kariuomenę, vykstančią į Livoniją prieš vestfaliečių partiją ir jos kandidatą Finkę. Žygi­ mantas laviravo, išsisukinėdamas nurodė pavojų, kuris gali kilti kryžiuočių kariuomenei vykstant per Žemaitiją, patarė naudotis tiktai pajūrio keliu. Kariuomenė nebuvo pasiųsta32. 31 Apie tų partijų kovą žr.: LUB, t. IX, p. XV—XXI (įvadas); A. I-rochaska, Stosunki Inflancko-litevvskie w XV w.— „Litwa i Rus“, t. II, zesz. X—XII, p. 21 ir kt.; J. Voigt, t. VII, p. 714, 737 ir kt. 32 LUB, t. IX, Nr. 347; plg. Б . Б а р р ін ь с к и й , Жигимонт, стр. 97. ,166

Žygimantui rūpėjo turėti gerus santykius su Livonija, t. y. su Rusdorfo priešais Livonijoje — magistro vietininku Finke ir Ry­ gos arkivyskupu. Livoniečiams buvo ne mažiau svarbu, kad Žy­ gimantas būtų jų sąjungininkas. Žygimantas, nenustojęs vilties nukreipti prieš Lenkiją Ordino didįjį magistrą, rūpinosi pirmiau­ sia sutaikyti susikivirčijusias kryžiuočių stovyklas ir jas visas panaudoti prieš Lenkiją. Neslėpdamas savo pasitarimu su Livo­ nija, jis pranešė Rusdorfui, kad 1439 m. vasario 2 d. į Lietuvą, turi atvykti Livonijos magistro vietininko Finkės ir Rygos arki­ vyskupo pasiuntinybė, ir nurodė, kad su jais bus tariamasi dėl taikos tarp Prūsijos ir Livonijos33. Trakuose įvyko Žygimanto ir Livonijos atstovų suvažiavimas, bet taika tarp Prūsijos ir Livonijos nebuvo atstatyta. Lietuvos didysis kunigaikštis vasario 5 d. sudarė sąjungą su senu savo šalininku Rygos arkivyskupu Heningu ir su Livonijos magistro vietininku Finke34. Žygimantas pažadėjo padėti Rygos arkivys­ kupui ir Livonijos magistro vietininkui ir specialiai įsipareigojo Rygos arkivyskupo reikalavimu duoti pagalbai jam arba Livo­ nijos ordinui 200 gerai ginkluotų šaulių raitelių. Be to, Žygiman­ tas pažadėjo neleisti jokiai kariuomenei pereiti per savo žemes Į Livoniją. Ta proga jis paleido už išpirką 1435 m. karo belaisvius Livonijos riterius, nors ir ne visus (dėl jų buvo daug ginčų ir susirašinėjimų). Be to, buvo sunormuoti prekybos santykiai, ypač tarp Rygos ir Polocko. Remiantis vėlesniu (1439 m. vasaros) Jelgavos komtūro laišku, atrodytų, kad Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordinas pažadėję pagalbą Žygimantui, jeigu Lenkija užpultų Lietuvą, kaip kad ir Žygimantas pažadėjęs pagalbą Li­ vonijai, jeigu ją užpultų Prūsija. Tačiau Talino (Revelio) kom­ tūrui paklausus Žygimantą, ar gali Livonija tikėtis jo pagalbos, jei ją užpultų Rusdorfas, jis nedavęs jokio atsakymo35. Greičiau­ siai dėl to tikslių įsipareigojimų nebuvo prisiimta. Negalėdamas patraukti į savo puse didžiojo magistro Rus­ dorfo ir visos Prūsijos, imperatorius Albrechtas planavo sąjungą prieš Lenkiją su Rusdorfo priešininkais — Vokietijos magistru, Livonijos ordinu ir Žygimantu. 1439 m. vasarą pas Žygimantą atvyko Albrechto pasiuntiniai Mykolas Štokas ir Opecas fon Zaidelicas dėl sąjungos nauja forma, t. y. su Vokietijos magistru ir Livonijos ordinu. Tačiau Žygimantas svyravo dėl tokios koali­ cijos, kurioje nedalyvaus Rusdorfas. Žygimantas pareiškė, jog įis bijąs, kad tokios sąjungos atveju Rusdorfas ir Prūsijos kry33 LUB, t. IX, Nr. 414. 34 Ten pat, Nr. 416. Žygimantas jau nuo seno palaikė gerus santykius su Rygos arkivyskupu. Kai iki 1435 m. Pabaisko mūšio Livonijos ordinas rėmė Švitrigailą, Livonijos vyskupai to nedarė. 1435 m. kovo 29 d. Bazelio Bažnyčios susirinkimas pavedė Rygos arkivyskupiją Žygimanto globai (LUB. i. VIII, Nr. 913). 35 LIJB, t. IX, Nr. 477. Jelgavos komtūro 1439 m. liepos 24 d. laiškas didžiajam magistrui. 167

i

žiuočiai nesusidėtų su Lenkija ir neužpultų Lietuvos30. Kai Albrechto pasiuntiniai apie tai paklausė Rusdorfą, pastarasis pa­ siuntė pas Žygimantą Brandenburgo komtūrą Johaną Benhauzeną, kuris, kaip nurodo jam duota instrukcija, turėjo katego­ riškai pareikšti, kad ta baimė yra visiškai nepagrįsta, nes Ordi­ nas sudaręs amžiną taiką Breste ne tiktai su Lenkija, bet ir su Lietuva. Ordinas esąs pasirengęs Žygimantui patarnauti, būtent jis galįs drąsiai siųsti savo pasiuntinybes per Ordino kraštus. Tačiau toje instrukcijoje savo atstovui Rusdorfas nurodė, kad jis pareikštų Žygimantui, jog, jei livoniečiai, kurie yra nepaklusnūs didžiajam magistrui, atvyktų pas jį kokių nors derybų, Žygiman­ tas jais neturįs pasitikėti. Pagaliau magistro atstovas turėjo prašyti, kad Žygimantas imtųsi pagal amžinos taikos sąlygas rūpintis galutinai nustatyti sienas tarp Lietuvos ir Prūsijos3637. Iš šios instrukcijos matyti, kad Rusdorfas nenorėjo trukdyti Žy­ gimantui susitarti su Albrechtu, nors pats nesutiko dalyvauti veikloje prieš Lenkiją. Ordino didžiojo magistro pasiuntinys Brandenburgo komtū­ ras 1439 m. rugsėjo 22 d. taip rašė apie savo misiją Lietuvoje38. Komtūrą Žygimantas priėmęs Trakuose. Sužinojęs iš komtūro, jog netiesa, kad didysis magistras Rusdorfas atstatytas ir kad jo vietą užėmęs Vokietijos magistras Zanshaimas, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas labai apsidžiaugęs, kaip ir jo sūnus My­ kolas, Vilniaus vyskupas (Motiejus) ir kiti bajorai. Jie siunčią magistrui nuoširdžius sveikinimus. Komtūras patikina magistrą, kad Žygimanto sąjunga su Vokietijos imperatoriumi (Romos ka­ raliumi) Albrechtu „dar nesudaryta ir ji nebus sudaryta“ 39, jei nebūsianti sudaryta sąjunga tarp didžiojo magistro ir Žygiman­ to. Dėl sąjungos prieš Lenkiją Lietuva esanti nevieninga: „Ponai ir Lietuvos žemė nevisiškai tarpusavyje sutaria, viena jų dalis lenkų pusėje, kita — didžiojo kunigaikščio“ 40. Per astuonias die­ nas turį atvykti pas didįjį kunigaikštį Žygimantą lenkų pasiunti­ niai derybų ir, kaip mano komtūras, po to didysis kunigaikštis nubausiąs visus, kurie nebuvę jo pusėje. Toliau komtūras rašo, kad Albrechto pasiuntiniai esą pas Žygimantą ir stengiąsi sudaryti sąjungą. Be to, jie tvirtiną, kad didžiojo magistro duota Breste priesaika laikytis taikos su Len­ kija negaliojanti, t. y. jis galįs sudaryti sąjungą prieš Lenkiją. 36 A. Letvicki, Przymierze, dok. 7 (instrukcija). 37 Ten pat (instrukcija Brandenburgo komtūrui, pasiųstam pas Žygimantų, duota prieš 1439.IV.22). 38 A. Lemicki, Przymierze, dok. 8. To pranešimo dalis, susijusi su Livo­ nija, yra išspausdinta LUB, t. XI, Nr. 506. 39 A. Lewicki, Przymierze, dok. 8: ,,Dy vorbindunge mit dem allergenedigisten herren Romischen konige und hertczog Segemunt dem grossforsten noch nicht vol gangen ist noch vol geen w irt.. . “ 40 Ten pat, dok. 8: „Ouch so sint dy hern und das lant czu Littaw nicht gantcz eyns undir sich, eyns teyls seyn uf der Polen seyhte geneyget und eyns teyles uf das grosforsten genaden seythe“, 568

Albrechto pasiuntiniai davę komtūrui perskaityti savo pasiunti­ nybės straipsnius, bet kai kurių straipsnių, būtent tų, kuriais abu magistrai — Vokietijos ir Livonijos — buvo susijungę su impe­ ratoriumi, jam nenorėję duoti skaityti, bet, jei būtų sudaryta Albrechto sąjunga su Žygimantu, tai prie jos priklausytų ir tie du magistrai, todėl Lietuvos didysis kunigaikštis pasilikęs sau tų straipsnių nuorašą. Pagaliau komtūras praneša, kad Žygimantas dėkojus už ma­ gistro vardu padarytą pareiškimą, jog jis galįs saugiai siųsti visokias pasiuntinybes per Prūsijos kraštą, o dėl sienų nužymė­ jimo susitarta surengti metų pabaigoje suvažiavimą. Šitas Brandenburgo komtūro pranešimas yra paskutinės tu­ rimos žinios apie Žygimanto antilenkiškus politinius planus, ku­ riais siekiama iškovoti Lietuvai savarankiškesni valstybinį gy­ venimą. Kryžiuočiai gerai žinojo Lietuvos reikalus, ir Branden­ burgo komtūras savo rašte, matyt, tiksliai vaizduoja Žygimanto diplomatinę veiklą. Iš to pranešimo matome, kad sąjunga tarp Žygimanto ir Albrechto dar nebuvo galutinai sudaryta, ji ne­ buvo išplėsta ir į platesnę koaliciją, apimančią Vokietijos magist­ rą ir Livonijos ordiną. Tai rodo ir tas faktas, kad tuo metu lau­ kiama atvykstančių Lenkijos pasiuntinių. Tačiau kai kurie auto­ riai mano, kad Žygimanto sąjunga su Albrechtu jau faktiškai buvo sudaryta, tik dar nebuvo ratifikuota41. Jie remiasi tuo, kad Albrechtas 1439 m. pirmojoje pusėje per pasitarimus su Lenkija dėl taikos sudarymo reikalavo, kad taikos sutartis apimtų taip pat ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą42. Bet tą reikalavi­ mą Albrechtas iškėlė tikėdamasis (esant tuo metu gyviems diplo­ matiniams ryšiams tarp Budos-Prahos ir Trakų-Vilniaus) grei­ tai sudaryti formalią sąjungą su Žygimantu dar prieš pasi­ rašant taiką su Lenkija, ir todėl Žygimantą jis jau galėjo laikyti savo sąjungininku, nors sąjunga dar ir nebuvo oficialiai sudaryta. Neabejotina, kad tokiai sąjungai sudaryti buvo dedama daug pastangų ir Žygimantas su Albrechtu buvo faktiškai susitarę veikti prieš Lenkiją. Kad sąjungos nepavyko galutinai sudaryti, daug kaltės ten­ ka Ordinui, jo didžiajam magistrui Rusdorfui ir Ordino suskili­ mui. Neremiamas Prūsijos gyventojų, Rusdorfas nepakluso impe­ ratoriaus Albrechto raginimams stoti į karą prieš Lenkiją. Tuo tarpu Žygimantui ir jo šalininkams Lietuvos bajorams sąjunga su Albrechtu be Prūsijos ordino buvo neveiksminga. Tik Prūsijos kryžiuočiai, turį bendrą sieną su Lenkija ir Lietuva ir sudarą rimtesnę jėgą, galėjo būti pageidaujami sąjungos prieš 41 E . E apeiH bC K U ū., ^Khfhmoht, crp. 90, 93; A. Prochaska, recenzuodamas A. Levickio knygą (Przytnierze)— „Kwartalnik historyczny“, t. XVII (1903), p. 456; O. Haleckl, Dzieje unii, t. I, p. 327. 42 CEXV, t. II, Nr. 257, p. 394; „incluso eciam in ha(c pace illiustri prin­ cipe domino Sigismundo magno duče Lithwanie“. Apie pasitarimus žr. R. Heck, Tabor, p. 186— 187. 169

Lenkiją partneriai. Albrechto sumanymui įtraukti į sąjungą di­ džiojo magistro Rusdorfo priešus — Vokietijos magistrą ir Livo­ nijos ordiną — Lietuvoje, matyt, nedaug kas pritarė, nes tokios sąjungos vertė Lietuvai būtų buvusi menka. Buvo norima sutai­ kyti susikivirčijusias Ordino dalis ir jas su Rusdorfu priešakyje patraukti į formuojamą sąjungą. Brandenburgo komtūrui atvykus į Lietuvą, Žygimanto santykiai su Rusdorfu buvo pagerėję ir jiems buvo teikiama daug reikšmės. Dėl to yra suprantama, ko­ dėl Žygimantas nudžiugo, kad Rusdorfas tebėra Ordino vadovas. Rusdorfas iš esmės nebuvo priešiškas Žygimanto planams prieš Lenkiją, nes jis laidavo jo pasiuntiniams visišką laisvę keliauti per Prūsiją pas imperatorių Albrechtą. Žygimantas taip pat šį tą pažadėjo Rusdorfui, būtent — nieko nepraleisti iš Livonijos į P rū siją43. Prieš kelis mėnesius, kaip matėme, Žygimantas buvo pažadėjęs livoniečiams nepraleisti kariuomenės iš Prūsijos į jų kraštą 44. Be Rusdorfo atsargumo, sudaryti sąjungą kliudė Lietuvos viduje susidariusi opozicija prieš Žygimantą. Minėtas Branden­ burgo komtūras rašo, kad dalis Lietuvos ponų buvo ne Žygiman­ to, o Lenkijos pusėje. Tos opozicijos negalime iš esmės laikyti tikra partija, stojančia už Lenkiją, nes tokios Lietuvoje nebuvo, kaip rodo ir vėlesni didžiojo kunigaikščio Kazimiero laikų san­ tykiai su Lenkija. Be abejo, ta opozicinė grupuotė taip pat ne­ sutiko dėl esamų ryšių su Lenkija Lietuvos pajungimo pagrindu. Ji tik greičiausiai nenorėjo tuoj ir visai nutraukti bet kokius ry­ šius su Lenkija, o sudarytoms sutartims su Lenkija buvo įprasta neteikti didelės reikšmės. Lenkija žinojo Žygimanto planus ir stengėsi juos sutrukdyti — kurstė apskritai nepatenkintuosius veikti prieš Žygimantą, kad ryšiai nebūtų nutraukti. Opoziciją lengvino ir ta aplinkybė, kad planuojamoje antilenkiškoje sąjun­ goje nedalyvavo Ordinas. Be to, konfliktas dėl Čekijos sosto tuo metu jau blėso. Kalbant apie opoziciją Žygimanto politikai, atkreiptinas dė­ mesys į Žygimanto sūnaus Mykolo vaidmenį. Brandenburgo kom­ tūrui atsisveikinus su Žygimantu, vakare Žygimanto sūnus My­ kolas atsiuntęs pas jį savo kamarninką, per kurį pareiškęs, jog norėjęs su juo ir jo draugais asmeniškai pasikalbėti, bet nega­ lėjęs to padaryti dieną45. Kokio pobūdžio buvo jo slapti ryšiai su Brandenburgo komtūru? A. Levickis mano, kad sosto įpėdinis kunigaikštis Mykolas buvo opoziciškas tėvo planam s46. Tai ne­ įtikima, nes tokiu atveju jis būtų prieš sąjungą su Albrechtu ir už Gardino sutartį, kuri jį išbraukė iš didžiojo kunigaikščio sosto 43 LUB, t. IX, Nr. 506. 44 Ten pat, Nr. 416. 45 A. Lewicki, Przymierze, dok. 8. 46 Ten pat, p. 308. 170

paveldėtojų. Matyt, teisus yra A. Kopystianskis47, kad Mykolas siekęs valdžios ir dar tėvui gyvam esant stengęsis užsitikrinti sostą; tie jo siekimai sutapę su tėvo siekimais. Jis neabejotinai rėmęs tėvą, kurio priešai buvę ir jo paveldėjimo priešai. Jo slapti ryšiai su Brandenburgo komtūru rodę palankumą Ordinui; jis padėjęs gerinti Lietuvos santykius su Ordino didžiuoju magistru Rusdorfu, kai tėvas atsisakęs remti Rusdorfo priešą Livonijos magistrą. Ta nauja kryptis neturėjusi kelti Ordino įtarimo, tai buvęs jo (Mykolo) nuopelnas, ko jis nenorėjęs pasakyti prie tėvo. Tokį Mykolo požiūrį į šį klausimą patvirtina ir jo veikla po tėvo mirties. Lemiamas veiksnys, kuris galutinai sugriovė planuojamą są­ jungą, buvo imperatoriaus Albrechto II mirtis. Maždaug po mė­ nesio nuo Ordino atstovo Brandenburgo komtūro apsilankymo pas Žygimantą, 1439 m. spalio 27 d., Albrechtas staiga mirė ma­ ro liga. Be abejo, Lenkija buvo išplėtojusi veiklą prieš Žygimanto planus tarp Lietuvos bajorų. Veikė Lietuvoje ir tuo laiku atvy­ kusi speciali Lenkijos pasiuntinybė. Nenorėdamas, kad pasikartotų tai, kas 1432 m. buvo įvykę su Švitrigaila, t. y. kad nebūtų su Lenkijos pagalba nuverstas nuo sosto, Žygimantas pakluso rei­ kalavimui atnaujinti savo ištikimybę Lenkijai. 1439 m. spalio 31 d. Žygimantas paskutinį kartą patvirtino Gardino su tartį48. Lenkijos ponai jau seniau rūpinosi gauti iš Žygimanto tokį raštą. Tuometinis Lenkijos karalius Vladislovas III, sulaukęs pilname­ tystės, jau 1438 m. gruodžio 16 d. raštu pasižadėjo laikytis anks­ čiau Lenkijos sudarytų su Žygimantu sutarčių49. Žygimantas, ma­ tyt, beveik ištisus metus delsė, bet pagaliau buvo priverstas pasi­ rašyti aktą. Jis pareiškė pasirašąs Lenkijos karaliaus prašymu. Rašte nekalbama apie Lietuvos kunigaikščių ir bajorų laidavimą 50. Žygimanto nuolankumas Lenkijai nebuvo nuoširdus. Jis ir toliau neatsisakė kovos dėl Lietuvos savarankiškumo, nors ir turėjo laikinai atidėti sąjungos prieš Lenkiją planus. Iš turimų duomenų matyti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir toliau buvo įtempti. Lenkai nepasitikėjo Žygimantu ir stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje. 1440 m. kovo mėn. viduryje Trakuose buvo lenkų ka­ rinių dalinių. Kryžiuočių maršalo laiške, rašytame didžiajam magistrui 1440 m. kovo 14 d., sakoma, kad vakar grįžęs vienas riteris pasakojęs, jog jis pats su kitu Ordino broliu norėję pasi­ matyti su Žygimantu, bet negalėję prie jo prieiti, nes ten yra daug lenkų ir kaskart jų vis daugiau atvyksta. Jie reikalauja 100 000 kapų grašių kažin kokio mokesčio, kurio Žygimantas karaliui 47 A. Kopysliafiski, Ksiąže Micbal Zygmuntowicz.— „Kwartalnik ryczny“, t. XX, p. 96—97. 48 Akta unji, Nr. 66. 49 Ten pat, Nr. 65. 50 M. К. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 93.

hisco-

¡71

nemokėjęs jau kelerius m etus51. Matyt, tai buvo Žygimanto sko­ la —'neišmokėtos Lenkijos pagalbiniams daliniams algos, o gal. net ir tam tikra duoklė, kaip priklausomybės ženklas. Lenkijos karinių dalinių buvimas Lietuvoje taip pat vertė Žygimantą su­ tikti su lenkų ponų reikalavimais. Neilgai begyveno ir pats Žygimantas. Po to priverstinio pa­ valdumo Lenkijai pareiškimo jis gyveno niūrus, įtaringas Trakų pilyje, retai ką pas save įsileisdavo. Jis galvojo, kaip sunaikinti vidaus opoziciją. Jau Brandenburgo komtūras pažymėjo, kad Žy­ gimantas rengėsi nubausti visus tuos, kurie jam nepritarė. Vė­ liau rašytoje ir apskritai jam nepalankioje Bychovco kronikoje nurodoma, kad Žygimantas tai įvykdyti rengėsi naujai šaukia­ mame seim e52. Tačiau 1440 m. kovo 20 d. Žygimantas žuvo nuo sąmokslininkų rankos. Prieš jį pakėlė ranką grupė Lietuvos ir Rusios didikų, kurie siekė išsaugoti savo turimą stiprią padėtį valstybėje. Vėlesniuose šaltiniuose nurodoma, kad Žygimantu buvo nepatenkinta aristokratija dėl jo pastangų remtis žemes­ niais gyventojų sluoksniais. Be abejo, čia suvaidino vaidmenį ir Žygimanto antilenkiška politika. Žygimanto nužudymas galėjo būti Lenkijos ponų pakurstytas. Būdinga, kad lenkų kronikinin­ kas J. Dlugošas „tirono“ Žygimanto nužudymą pateisina 53. Žy­ gimantas žuvo tuo metu, kai rengėsi sustiprinti savo padėtį ir likviduoti padarytas nuolaidas Lenkijai. Lietuvos valstybės savarankiškumo idėja nebuvo susijusi tiktai su vienu ar kitu asmeniu. Tai buvo bajorų ir kitų gyven­ tojų sluoksnių bendras siekimas. Žygimantas, kovai prieš Švitri­ gailą gavęs Lenkijos ponų paramą, turėjo, sąlygų verčiamas, duoti Lenkijai reikalaujamus pasižadėjimus. Bet lenkų primestos. Gardino sutarties jis nenorėjo laikytis ir laukė progos išsivaduoti iš Lenkijos ponų pinklių. Klaidingai manyta, kad tuo laiku vienintelis kovotojas dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo Švitrigaila, o Žygimantas — di~ 51 LUB, t. IX, Nr. 574; plg. Б. Барвіньский, Жигимонг, стр. 86; L. ](olankomski, Dzieje, t. I, p. 224—225. 52 LM, p. 126. 53 Л Dtugosz, t. XIII, p. 619—620, 658; ПСРЛ, т. XVII, p. 533—535; LIS, t. 1, p. 154—156. Be to, nurodytina ir tai, kad jau 1440 m. sausio mėn.. Krokuvoje atsisakoma pasodinti į Čekijos sostą Lenkijos karaliaus brolį Ka­ zimierą, o nutariama to sosto siekti Lenkijos karaliui Vladislovui III. R. Lie­ kas (Tabor, p. 202) pareiškė mintį, kad 1440 m. sausio mėn. Lenkijos karaliaus, rūmuose galėjo būti planuojama išsiųsti Kazimierą į Lietuvą, kad jis pa­ keistų lenkams nepaklusnų Kęstutaitį. Vadinasi, sąmokslo prieš Žygimantą gijos lyg vestų į Lenkijos karaliaus rūmus. Kaip toliau matysime, Kazimie­ ras po Žygimanto nužudymo atvyks į Lietuvą. Apie Žygimanto nužudymą plačiau žr. K. Chodynicki, Geneza i rozwcj podania o zab6jstwie Zygmur.ta Kiejstutowicza.— „Ateneum Wilenskie“, r. V, zesz. 15, Wilno, 1928, p. 79—88; Б. Барвіньский, Жигимонт, стр. 138—i40 Apie Žygimanto nužudymą Trakuose kalba ir J. Orda straipsnyje „Trakų pusiasalio pilis“.— Valstybinės LTSR architektūros paminklų apsaugos ins­ pekcijos metraštis, t. II, Vilnius, 1960, p. 54. Žygimanto Kęstutaičio kūnas; buvo atvežtas į Vilnių ir palaidotas Katedroje. 172

delis lenkų šalininkas ar net jų agentas Lietuvoje. Iš tikrųjų Žygimantas palaikė ryšius su Lenkija tik tol, kol jam buvo rei­ kalinga jos parama. Aplinkybių verčiamas, Žygimantas pasirašė ir keletą ištikimybės pasižadėjimų Lenkijai. Bet iš esmės jis siekė to paties kaip ir Švitrigaila, tik lankstesnėmis priemonėmis, pa­ našiai kaip Vytautas. Žygimantas nevengė, reikalui esant, pasi­ rašyti sutarčių su Lenkija ir padaryti nuolaidų, kaip tai buvo da­ roma ir Vytautui valdant. Tačiau apskritai Žygimantas visą lai­ ką vykdė kiek galint savarankiškesnę, o vėliau ir atvirai priešiš­ ką Lenkijai politiką, siekdamas Lietuvos nepriklausomybės. Kaip ir Vytautas bei Švitrigaila, Žygimantas, stengdamasis pertvarkyti Idetuvos santykius su Lenkija, ieškojo kitų valstybių, pirmiausia Ordino, paramos. Tačiau Ordinas po XV a. (1410— 1435) karuose patirtų pralaimėjimų buvo nusilpęs ir draskomas vidaus nesutarimų. Jis jau nebedrįso sulaužyti 1435 m. Bresto taikos. O be Ordino Žygimanto taryba nesiryžo galutinai sudaryti antilenkiškos sąjungos su Albrechtu II. Žygimanto diplomatinė veikla (1438—1440) rodo, kad jis per daug norėjo remtis išorinėmis jėgomis, kitų valstybių pagalba, kai tuo tarpu reikėjo pirmiausia sutelkti savo valstybės vidaus jėgas, ieškoti susitarimo su Didžiosios Kunigaikštystės žemė­ mis. Sąjunga su Ordinu, nors ir nugalėtu, bet buvusiu ilgaamžiu priešu, negalėjo būti krašte populiari. Ypač žemaičiai iš tradici­ jos buvo nusistatę prieš kryžiuočius, nes jiems teko sunkiausia dalia ilgaamžėje kovoje ginant savo laisvę. O dabar jie dar tu­ rėjo atkakliai saugoti nuo kryžiuočių pasikėsinimų Palangos pa­ jūrį ir norėjo atgauti Nemuno žiotis ir Klaipėdą. Veiksmingai stoti prieš Lenkiją, kariškai pajėgią ir jau įgijusią tam tikrą įtaką Lietuvoje, buvo nelengvas uždavinys. Lietuvos valstybės savarankiškumo siekimas nesibaigė Žygi­ manto mirtimi, ir Lenkijos ponų laimėjimai dar buvo netikri.

Lietuvos ryšių su Lenkija nutraukimas 1440 m. ir dviejų lygiateisių valstybių sąjungos klausimas (1 4 4 0 -1 4 5 4 ) Švitrigailos ir Žygimanto valdymo laikais (1430—1440), kai buvo kilęs didelis koniliktas su Lenkija ir vyko kova šalies vi­ duje, smarkiai sustiprėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, o ypač jų viršūnė.

Po Žygimanto nužudymo tarp Lietuvos didikų kilo nesutari­ mų dėl Lietuvos sosto. Sąmokslo vadovas kunigaikštis Ivanas Cartoriskis iš Volynės buvo už Švitrigailą, jis kartu su Trakų vaivada Petru Leliušu užėmė Trakų didžiąją, arba pusiasalio,, pilį. Taip pat Švitrigailos naudai Vilniaus vaivada Jonas Daugir­ das užėmė abi Vilniaus pilis k Jau senyvas Švitrigaila atvyko iš Moldavijos į Volynę ir įsikūrė Lucke, bet neskubėjo į Lietuvą12. Antras kandidatas j Lietuvos sostą buvo nužudyto Žygimantosūnus Mykolas, kurio sąmokslo metu nebuvo Trakų pusiasalio pilyje, ir jis išliko gyvas. Sužinojęs apie tėvo nužudymą, Mykolasgreit pasislėpė mažojoje, arba salos, pilyje, kurią jam buvo už­ ėmęs Mykolas Galiginas. Karštas Mykolo šalininkas Narbutas atėmė iš Daugirdo Vilniaus aukštutinę pilį. Kunigaikštis Myko­ las Zygimantaitis turėjo daug šalininkų, ypač provincijoje, norstarp jų ir nebuvo žymiausių Lietuvos didikų. Žemaičių, Trakų, Gardino, Bresto ir kai kurių kitų žemių ir pilių bajorai buvo už Mykolo kandidatūrą j sostą 3. Didelė Lietuvos didikų dalis nenorėjo nei Švitrigailos, nei Mykolo, nes tiek vienas, tiek kitas galėjo suvesti su jais asme­ nines sąskaitas. Be to, ir vienu, ir kitu atveju galėjo kilti didelis, net ginkluotas konfliktas su Lenkija, kurios dalinių tada buvo Lietuvoje. Tačiau Lietuvos didikai kaip ir anksčiau norėjo išlaikyti Lietuvos valstybės atskirumą ir savarankiškumą, atsikratyti Len­ kijos globa. Susidariusi trečioji, galingiausia, Lietuvos didikų grupuotė, kuri nebuvo prieš dinastinius ryšius su Lenkija, pa­ siūlė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą antram Jogailos sū­ nui — Kazimierui, tuometinio Lenkijos karaliaus Vladislovo III broliui. Kazimierą aktyviausiai rėmė: Smolensko viršininkas Goš­ tautas, Žemaičių seniūnas Kęsgailą, Lietuvos žemės maršalka Radvila, Astiko sūnus, Mykolas Nemūra. Didikai, suvažiavę pas Alšėnų (Gaišios) kunigaikštį Jurgį, nutarė pasiųsti į Lenkiją delegaciją, kuri Kazimierą pakviestų į Lietuvos didžiojo kuni­ gaikščio sostą4. Lietuvos didikai taip siekė išlaikyti tam tikrą savarankiškos Lietuvos ryšį su Lenkija ir su Jogailos gimine,, kuri nebuvo linkusi atsisakyti pretenzijų į Lietuvos sostą. Be to, išsirinkę mažametį kunigaikštį (Kazimierui buvo 13 metų), Lie­ tuvos didikai buvo tikri, kad jis galės kraštą valdyti taip, kaip jiems bus naudingiau. Lenkijos karalius Vladislovas III tada turėjo 16 metų, o jį lenkų ponai išsirinko į sostą, kai jis tebuvodešimtmetis. 1 LM, p. 126—128; J. Dlugosz, t .XIII, p. 621; A. Kopystianski, KsiąžeMichal Zygmtmtou'icz, p. 103—104. 2 O. Hclecki, Ostatnie lala Swidrygielly, p. 10— 11; M. rpyuieecbKUŪ, IcTopia yKpaiHH-Pycn, t . IV, erp. 230; S. Zajączkowski, Wolyn, p. 10— 11. 3 LM, p. 126, 284; J. Dlugosz, t. XIII, p. 621; A. liopystianski, Ksiąžę .MichaI Zvgmuntowicz, p. 103— 104. 4 LM, p. 127. 174

Lenkijos Karalystės ponų taryba valstybės perversmą Lietu­ voje siekė išnaudoti savo senam politiniam tikslui — inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę j Lenkijos Karalystę, likviduoti Lietuvos valstybingumą. Lenkijos išreikalauta iš Žygimanto 1432 m. Gardino sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo atitekti Jogailos įpėdiniams — Lenkijos karaliams. Tad dabar Lenkijos ponai norėjo paimti į savo rankas valdžios vairą Lietuvoje ir pareikalavo, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas tektų tuometiniam Lenkijos karaliui Jogailos sūnui Vladislovui III. Dlugošas nurodo, kad Lietuvoje buvusi politinė grupuotė, kuri norėjusi pripažinti Lenkijos karalių Vla«dislovą III Lietuvos valdovu5. Tačiau tai neįtikima. Dlugošo nu­ rodomi Vladislovui palankūs asmenys: vyskupas Motiejus, Asti;kas, Goštautas, Manvydas, Petras Mantigirdaitis — iš tikrųjų buvo Lietuvos atskirumo gynėjai, jie rėmė Kazimiero kandidatūrą. Lie­ tuvos metraštyje net minima, kad Goštautas dalyvavęs Alšėnų pasitarime, kuriame buvo apsispręsta už Kazimierą. Norėdamas labiau pagrįsti lenkų pretenzijas ir parodyti nenutrūkstantį ryšį tarp Lietuvos ir Lenkijos, Dlugošas sąmoningai ieškojo Lietuvoje asmenų. pasiryžusių vykdyti Gardino sutartį ir pripažinti Lietuvos :sostą Vladislovui III. Kad Vladislovui atitektų valdžia Lietuvoje, siekė ne Lietuvos didikai, o Lenkijos ponai, kurie nenorėjo duoti Lietuvai atskiro didžiojo kunigaikščio. Lietuvos diduomenė šitą lenkų planą stengėsi suardyti. Lietuva ne tik tada, bet ir nie­ kada nekvietė Lenkijos karaliaus į Lietuvos didžiojo kunigaikš­ čio sostą, o priešingai — tik Lenkijos ponai dažnai išrinkdavo Lietuvos didįjį kunigaikštį savo karaliumi. Lietuvos didikų pasiųsta į Lenkiją delegacija rado karalių Vladislovą III Kežmarke, vykstantį užimti Vengrijos sosto, ir prašė, kad jis tuoj pasiųstų į Lietuvą savo brolį Kazimierą, nes joje gali įsitvirtinti kunigaikštis Mykolas6. Vladislovas ir Lenki­ jos ponai sutiko pasiųsti į Lietuvą Kazimierą, bet ne kaip valdo­ v ą — didįjį kunigaikštį, o kaip Lenkijos karaliaus vietininką (ut vicarius, non dominus), kuris turėjo Lietuvoje pasilikti tol, kol jo brolis sugrįš iš Vengrijos ir Lietuvos klausimą išspręs galu­ tinai. Kazimierui buvo duota instrukcija, kurioje pabrėžiamas jo pavaldumas karaliui Vladislovui III: jis buvo įpareigotas palaikyti glaudžius ryšius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės, su niekuo nekariauti be karaliaus pritari­ mo, visur rūpintis lenkų gerove ir garbe7. 1440 m. gegužės mėn. pabaigoje išsiruošusį vykti į Lietuvą „vietininką“ Kazimierą lydėjo gausus būrys aukštųjų Lenkijos pareigūnų, kurie turėjo būti jo patarėjai ir užimti Lietuvoje auikš5 /. Dtugosz, t. XIII, p. 621—623; plg. p. 655. "6 /. Dtugosz, t. XIII, p. 629; LM, p. 127. Delegatais nurodomi skirtingi asmenys: Lietuvos metraštyje — Mykolas ir Jonas Kęsgailos, o Dlugošo kronikoje — Andriuška D.avainavičius ir Ročka. 7J . Dtugosz, p. 623, 626—627, 629; LIS, t. I, p. 154—156.

tąsias vietas. Kazimiero ir jo palydos apsaugai buvo duotas di­ delis kariuomenės dalinys (2000 lenkų karių) 8. Atvykę į Lietuvą, lenkų didikai iš karto ėmė ją traktuoti kaip Lenkijai pajungtą kraštą. Lietuva su tuo negalėjo sutikti. Kvies­ dami Kazimierą, Lietuvos bajorai norėjo turėti savo valstybės, valdovą, o ne Lenkijos karaliaus atstovą. Tuo metu j Vilnių buvo susirinkę iš visos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai ir di­ dikai bei aukštieji pareigūnai. Švitrigailos šalininkai prisidėjo prie Kazimiero šalininkų, ir visi galutinai nusprendė nieko ne­ laukdami Kazimierą paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos didikai prašė Lenkijos ponus, atvykusius su Kazimieru,, kad jie su tuo sutiktų, nurodydami, kad negalima delsti dėl My­ kolo pretenzijų i sostą. Tačiau Lenkijos ponai griežtai atsisakė leisti Kazimierą paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir pro­ testavo prieš tokį lietuvių nutarimą. Nepaisydami lenkų ponų priešinimosi, Lietuvos didikai 1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje atliko Kazimiero pakėlimo di­ džiuoju kunigaikščiu apeigas9. Kaip sakoma Lietuvos metraš­ tyje, Kazimierą paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu kuni­ gaikščiai, ponai ir visa Lietuvos žemė 101. Dlugošas nurodo, kad Kazimieras buvęs paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu anksti rytą, nepranešus lenkų ponams Vilniuje ir dar jiems tebem iegantn . Taip lenkų kronikininkas norėjo parodyti tą įvyki buvus netei­ sėtą. Kazimiero paskelbimu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu be Lenkijos sutikimo ir net priešingai jos norams, neminint jokių ankstesniu susitarimų, buvo deklaruotas Lietuvos suverenumas ir jos valstybės nepriklausomybė. O paskelbus didžiuoju kuni­ gaikščiu Jogailaitį ir Lenkijos karaliaus brolį, Lenkijai buvo atim­ tas pagrindas griebtis kokių nors karinių priemonių prieš Lietuvą, juo labiau, kad Lenkija buvo įsivėlusi į karą Vengrijoje. Kazimierą išrinkus į Lietuvos sostą, nutrūko Lietuvos vals­ tybiniai ryšiai su Lenkija, arba unija. Senieji susitarimų aktai neteko reikšmės. Tiktai abiejų valstybių valdovai buvo tos pačios giminės asmenys. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime ir jos santykiuose su Lenkija nuo 1440 m. prasidėjo naujas etapas. Kazimiero paskelbimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo didelis smūgis lenkų politikai Lietuvoje, sukėlė griežtą Lenkijos ponų tarybos reakciją. Ji ir toliau neatsisakė savo planų — pa­ jungti Lietuvą savo valdžiai. Lenkija nesutiko pripažinti sava­ rankiškos ir lygiateisės Lenkijai atskiros Lietuvos valstybės. Ka­ zimiero atžvilgiu Lenkijos valdantys sluoksniai užėmė panašią poziciją kaip prieš dešimtį metų Lietuvos didžiuoju kunigaikš­ 8 y., Dlugosz, t. XIII, p. 654—655. 9 Monumentą Poloniae Historica, t. III, Warszawa, 1961, p. 312 (Kazimirus . . . susceptus ėst in magnum dučėm Lithphanie ipso die beatorum Petri et Pauli apostolorum). 10 LM, p. 128. 11 /. Dlugosz, t. XIII, p. 656—657. 176

čiu išrinkus Švitrigailą: nepripažino jo Lietuvos didžiuoju kuni­ gaikščiu, o tiktai Lenkijos karaliaus vietininku 12. Vladislovas III ir toliau titulavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lenkija savo raštuose Kazimierą vadino tiktai Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės kunigaikščiu 13. Lenkijos karaliaus patarėjai (pirmiausia Zbignevo Olesnickio rūpesčiu) parengė planą, kaip suskaldyti ir susilpninti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kad ji paklustų Lenkijai. Tai turėjo būti pasiekta atplėšiant nuo centrinės Vilniaus valdžios kai kurias lietuvių ir rytų slavų žemes ir įkuriant savarankiškus politinius-administracinius vienetus. Lenkijos Karalystei turėjo tuojau atitekti Brestas, Volynė ir turbūt Lietuvos valdžioje esanti Podo­ lės dalis; kunigaikščiui Mykolui Zygimantaičiui — jo tėviškė Tra­ kų kunigaikštystė, o Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui — Pa­ lenkė (Drohičino žemė), kurią jis užėmė po Žygimanto mirties; likusias Lietuvos ir Rusios žemes buvo numatyta pavesti Kazi­ mierui 14. Už mažametį valdovą valstybę faktiškai valdė didikai15. Tik­ rasis Lietuvos valstybės ir jos politikos vadovas, vyriausybės gal­ va buvo didikas Jonas Goštautas. Goštautų giminės centras buvo Geranainys (Ašmenos aps.). Jonas Goštautas 1430—1431 m. buvo Lietuvos rūmų maršalka, 1436—1440 m.— Smolensko vietininkas, o paskelbus Kazimierą didžiuoju kunigaikščiu, jis užėmė Trakų vaivados vietą, pašalinus iš to posto Leliušą. Goštautas kurį laiką turėjo skaitytis su Vilniaus vaivada Daugirdu. Po Daugirdo mir­ ties (1443) Vilniaus vaivados vieta teko Goštautui, o Trakų vai­ vados vieta buvo pavesta vienam galingiausių Lietuvos didikų — Jonui Manvydui. Šiuos didikus rėmė daugelis įtakingiausių sri12 Ten pat, p. 657. L. Koliankovskio (Dzieje W. Księstwa Litewskiego, t. I, p. 231) manymas, kad Kazimieras buvo pasiųstas į Lietuvą užimti didžiojo kunigaikščio vietą Vytauto ir Žygimanto sąlygomis, yra nepagrįstas. Remian­ tis paskutine lenkų ponų Lietuvai primesta 1432 m. Gardino sutartimi, Lie­ tuvos Didžioji Kunigaikštystė po Žygimanto mirties turėjo pereiti Lenkijos karaliui, kuris ir siuntė savo vietininką. Atsiunčiant Kazimierą, turėjo būti susilpninta pretendento į valdžią Lietuvoje kunigaikščio Mykolo pozicija ir kartu leista su juo atvykusiems lenkų ponams paimti valdžią į savo rankas.. Realizuoti šitą seną lenkų siekimą esant atskiram Lietuvos didžiajam kuni­ gaikščiui, kaip rodė gyvenimo praktika, buvo neįmanoma. Svarbiausia dėl to. lenkai ir nepripažino vien lietuvių išrinkto Kazimiero didžiuoju kunigaikščiu. 13 CEXV, t. I, d. 2, Nr. 5 (Olesnickio 1445 m. laiškas Vilniaus vyskupui Motiejui), plg. J. Dtugosz, t. XIII, p. 658, 670 ir kt. Vargu ar patikima Dlugošo žinia (p. 657), jog Kazimieras per savo pasiuntinybę stengėsi, kad: jo brolis Lenkijos karalius pripažintų jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tikriausiai Lietuvos didikai tiktai pranešė Lenkijai, kad Kazimieras jau iš­ rinktas. 14 J. Dlugosz, t. XIII, p. 657—658, 670; plg. O. Halecki, Dzieje unit Jagiellonskiej, t. I, p. 345—346. 15 Jaunąjį Kazimierą Lietuvos didikai paėmė į savo globą ir jį mokė „sa­ vo kalbos ir papročių“ (J. Dlugosz, t. XIII, p. 659 („linguam et mores sous instituunt“) ; plg. AI. Stryjkomski, Kronika, t. II, p. 207—208). 12. U žsak. Nr. 4648.

177Г

•čių kunigaikščių, tarp jų su Krokuvos karaliaus rūmais susigi­ miniavęs Jurgis Alšėniškis (Galšiškis) 16. Valdant Kazimierui, Lietuvos didikai įgijo, kaip nurodo Dlu­ gošas, iki tol nematytą laisvę17. Salia mažamečio kunigaikščio ponų taryba, kurią sudarė įtakingiausi visos Didžiosios Kuni­ gaikštystės bajorai ir kunigaikščiai išaugo į veiksmingą gana pastovios sudėties Lietuvos valdžios organą, su kuriuo didžiajam kunigaikščiui teko skaitytis. Didikai ne tiktai įtvirtino savo poli­ tinę įtaką, bet sustiprino ir ekonominę galią, gavę iš Kazimiero gausių žemės dovanojimų 181920. Kazimierui ir Lietuvos ponų tarybai reikėjo išspręsti daug sun­ kių uždavinių. Švitrigailos šalininkai prisijungė prie Kazimiero ir atidavė savo pilis. Tačiau su Mykolo šalininkais reikėjo stoti į kovą. Mykolas Zygimantaitis liko vienintelis Lietuvos valdovo konkurentas turintis visame krašte savo šalininkų. Jis buvo Vy­ tauto proteguojamas, kurį laiką gyveno Krokuvoje ir Prūsijoje, turėjo gerą karinį pasirengimą ir 1435 m. vadovavo Žygimanto kariuomenei Pabaisko mūšyje, vedybomis buvo susigiminiavęs su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiais. Gardino sutartimi ga­ rantuota, kad po tėvo mirties Mykolui liks Trakai. Kazimiero pa­ kvietimas į sostą buvo didelis smūgis jo aspiracijoms. Sužinojęs, kad greit atvyks Kazimieras, Mykolas paliko Trakų salos pilį ir nutarė ieškoti sau talkininkų už Lietuvos sienų. Lydimas 500 gink­ luotų palydovų, jis išvyko pas savo giminaitį Mazovijos kuni­ gaikštį!9. Išvykęs į Mazoviją, Kęstutaitis stoja į kovą su Algirdaičiu. Lietuvos diduomenei ne iš karto pavyko įtvirtinti didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdžią visoje Lietuvos valstybėje. Lie­ tuvos valstybės pakraščiuose pradėjo reikštis bruzdėjimai dėl savarankiškumo; jie kai kur peraugo į sukilimus. Sukilimai bei bruzdėjimai kilo Smolenske, Volynėje, Kijeve, Palenkėję, Žemai­ tijoje. Lenkija norėjo jais pasinaudoti ir juos paremti prieš Lietu­ vos valdžią. Pažymėtinas sukilimas, įvykęs Žemaitijoje. Istorinės Žemai­ tijos vardu buvo vadinama vakarų Lietuva iki Nevėžio upės, kuri po 1409—1410 m. tvirtai įėjo į Lietuvos valstybę90. Vytautas 1411 ar 1413 m. suteikė žemaičių bajorams atskirą privilegiją, kuria buvo reguliuojami valdovo santykiai su naujais valdiniais, bet tas Vytauto raštas neišliko, o apie jį ir jo turinį galime spręsti 16 J. Dtugosz, t. XIII, p. 655; ПСРЛ, т. XVII, стр. 535, 537, 542. ” J. Dlugosz, t. XIV, p. 10, 16. 18 Русская историческая библиотека, т. XXVII, СПб., 1910, стр. 1 и др.; Документы Московского архива министерства юстиции, т. I, Москва, 1897, стр. 1 и др. 19 LM, р. 128—129; J. Dlugosz, t. XIII, p. 655—656; plg. A. KopystiansM, Ksiąže Michal Zygmuntowicz, p. 107. 20 B. Dundulis. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., p. 74 jr kt. „178

iš vėlesnių Žemaitijos privilegijų. Žemaitija sudarė atskirą vie­ netą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuris buvo žinomas Žemaičių seniūnijos vardu ir turėjo kai kurių vidaus santvarkos, ypatingumų. Žemaičių seniūniją valdė seniūnas, savo padėtimi valstybėje lygus vaivadoms. Žemaitija sudarė atskirą vyskupystę. Rimti įvykiai Žemaitijoje kilo 1441 metais. Žemaitijos dides­ nio savarankiškumo siekimas susisiejo su Mykolo Zygimantaičio planais dėl valdžios visoje Lietuvoje. Žemaičiai nuo senų laikų buvo Kęstučio giminės atrama, ir todėl dabar jie rėmė Kęstutaitį Mykolą ir nepripažino Kazimiero valdžios Lietuvoje. Jie atsisakė klausyti savo seniūno Mykolo Kęsgailos, Kazimiero ša­ lininko, ir išvijo jo statytus apskričių valdytojus (tijūnus). Že­ maičiai seniūnu išsirinko Daumantą, kuris Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pripažino Mykolą Zygimantaitį. Žemaičių bajorai sukėlė prieš Kazimierą ir platesnes mases. Kazimiero vardu vei­ kiantys Goštautas, Daugirdas ir kiti didikai žemaičių sukilimui malšinti 1441 m. vasarą į Kauną sutelkė dideles karines jėgas.. Tačiau prie kruvino susirėmimo nebuvo prieita. Išvarytam vie­ nos apskrities valdytojui Kontautui buvo pavesta pradėti su že­ maičių bajorais derybas ir juos patraukti į Kazimiero pusę. Že­ maičiai sutiko pereiti į Kazimiero pusę, bet užtat sau reikala­ vo savivaldos. Kazimiero vyriausybė sutiko su tuo reikalavimu. 1441 m. pabaigoje ar 1442 m. pradžioje Kazimieras žemai­ čiams davė jų laisves garantuojančią privilegiją, kuri ištisai nė­ ra išlikusi, t a privilegija patvirtino Vytauto laikais jų turėtas teises ir suteikė naujų laisvių. Žemaičiai ne kardu esą užka­ riauti ar priversti klausyti didžiojo kunigaikščio, o laisva valia patys prisidėję prie jo. Žemaičių bajorams buvo suteikta teisė rinktis Žemaitijos seniūną ir apskričių valdytojus (tijūnus), ku­ riuos didysis kunigaikštis tik tvirtins. Kazimieras pažadėjo, kad Žemaitijoje daugiau nebebus steigiama didžiojo kunigaikščio dvarų, žemaičių bajorams bus leidžiama laisvai medžioti ir žu­ vauti ne tik savo, bet ir didžiojo kunigaikščio žemėse. Si Žemaičių krašto privilegija buvo pagrindinė ir vėliau ne­ kartą tvirtinama (1492 m. ją jau tvirtino Aleksandras). Nuo jos išdavimo laiko Žemaitija vadinama kunigaikštyste, jos ku­ nigaikščiu titulavosi Lietuvos didysis kunigaikštis. Tos Žemaiti­ jos savivaldos teisės išliko tol, kol egzistavo senoji Lietuvos valstybė. Pirmasis savarankiškos Žemaitijos seniūnas buvo Kontautas (išbuvo trejus metus), o po jo žemaičiai vėl priėmė se­ niūną Kęsgailą, kurio giminė ilgai užėmė Žemaitijos seniūnes vietą 2I. 21 Apie 1441 m. žemaičių sukilimą ir jų krašto privilegiją žr. O. Halecki',, Litwa, Rus i Zmudz, p. 31 (242) ir kt.; И. Якубовский, Земские привилеи Ве­ ликого Княжества Литовского.— Журнал Мин. народы, просвещения, 1953, июнь, стр. 256 и др.; К. Jablonskis, Archyvinės smulkmenos... Didž. kuni­ gaikščio Kazimiero privilegija Žemaičiu žemei — „Praeitis“, t. II, Kaunas, 1933, p. 423—427; LIS, t. I, p. 156—157.

Nemažai rūpesčių Lietuvai teikė Palenkė (Podliachija). P a­ lenkę, arba Drohičino žemę, po Žygimanto mirties užėmė Ma­ zovijos kunigaikštis Boleslovas, remdamasis Žygimanto pažadu, kad ta žemė po jo mirties atiteksianti Boleslovui, vedusiam^ Žy­ gimanto seserį. Su Boleslovu ėjo išvien ir Žygimanto sūnus Mykolas. Nuvykęs į Mazoviją, Mykolas, remdamasis 1432 m. Gardino sutartimi, reikalavo, kad Kazimieras jam grąžintų Kęs­ tučio teritoriją — Trakų žemę, kurios dalį kaip tik ir sudarė P a­ lenkė. Lenkija, norėdama susilpninti Lietuvą, rėmė visus tokius bruzdėjimus. Lietuvos vyriausybė protestavo prieš Palenkės užėmimą. Lenkija pasiūlė sušaukti lenkų ir lietuvių suvažiavimą Parčeve. Suvažiavimas įvyko 1441 m. lapkričio mėn. Lenkijos atstovai rėmė ne tik Boleslovą, bet ir Mykolą, reikalaudami grą­ žinti Mykolui Trakus. Suvažiavimas baigėsi be rezultatų22. Lietuva su ginklu stojo prieš Boleslovą. Galop 1444 m. buvo sudarytas kompromisinis susitarimas. Palenkė grįžo Lietuvai, •o už tai Boleslovui buvo sumokėta 6000 kapų plačiųjų P ra­ hos g rašių23. Lenkija ir Mazovija turėjo atsisakyti remti My­ kolą. Susitarus dėl Palenkės, Mykolas neteko savo veiklai te­ ritorinės bazės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Be to, My­ kolo pastangos savo reikalus susieti su Lenkijos politikos sieki­ mais sudavė smūgį jo prestižui. Netekęs tėviškės, Mykolas kla­ jojo po įvairius kraštus (Sileziją, Ordiną, Maskvą) ir nesiliovė kovoti ir rengti sąmokslus prieš Kazimierą. Lietuvos vyriausybė — ponų taryba su didžiuoju kunigaikš­ čiu Kazimieru, vykdydama kompromisų ir privilegijų politiką bei imdamasi ginklo prieš pasipriešinusias žemes, sugebėjo likviduo­ ti atskirų sričių izoliuotus bei skirtingai savarankiškumo sie­ kiančius judėjimus ir įtvirtinti savo valdžią visoje valstybėje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vėl susikonsoli’davo ir tvarkė­ si kaip savarankiška ir suvereni valstybė. Kazimiero vyriausybė iš pat pradžių rūpinosi sustiprinti savo tarptautinę padėtį. Eidami Vytauto, Švitrigailos ir Žygimanto pėdomis, Kazimieras ir Lietuvos ponų taryba pareiškė Ordi­ nui, kad nori su juo ir toliau palaikyti draugiškus santykius24. Tuo jie norėjo būti tvirtesni ne tik ginče su Lenkija, bet ir ko­ voje su Mykolo Zygimantaičio pretenzijomis į sostą bei su su­ kilusiais žemaičiais. Ordinas veikė atsargiai. Jis sekė įvykių eigą Lietuvoje, ypač žemaičių sukilimą. Tačiau dėl Mykolo ir jo šalininkų Ordinas ne­ norėjo pabloginti savo santykių su Kazimieru ir Lietuvos po­ nais ir žemaičių sukilimui paramos nesuteikė. Po žemaičių sukili­ mo Ordinas atsisakė remti Mykolą ir duoti jam prieglobstį25. Tarp Lietuvos ir Ordino susiklostė geri santykiai. 22 ]. Dlugosz, i. XIII, p. 670; A. Kopystianski, Ksiąže Mic.haI, p. 113—115. 23 O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 347—350. 24 LUB, t. IX, Nr. 782, 783; plg. Nr. 925, 926 ir kt.; Skarbiec, t. II, Nr. 1774. 180

Kazimierą išrinkus valdovu, Lietuva atnaujino draugiškus santykius su Pskovu ir N augardu2526. Tarp Livonijos ordino ir Naugardo kilusiems ginčams likviduoti bei kitiems klausimams (sienų, prekybos, belaisvių) aptarti 1444 m. gegužės 12 d. Skirs­ nemunėje įvyko Kazimiero susitikimas su Ordino didžiuoju ma­ gistru Konradu Erlichshauzenu 27. Kazimiero vyriausybė stengėsi susidraugauti ir su totoriais, j Krymą buvo pasiųstas lietuvių kariuomenės lydimas Chadži Girėjus, kad ten įsistiprintų28. Buvo sudaryta sąjunga su Mol­ davija 29. Lietuvos ponų valdžia įsimaišė ir į Maskvos valsty­ bės reikalus, kur vyko kovos dėl sosto tarp Vasiliaus II ir Dmitrijaus Semjakos. 1444—1445 m. žiemą Lietuvos kariuomenė už­ puolė Maskvos valdomą Kalugą, Možaiską ir kt.30 Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdžiai Lietu­ voje įsitvirtinus, 1444 m. lapkričio mėn. mūšyje su turkais prie Varnos miesto žuvo jo brolis Lenkijos karalius Vladislovas III. Natūralus kandidatas į Lenkijos sostą buvo vienintelis mirusiojo brolis Kazimieras, Lietuvos didysis kunigaikštis. Lietuvos san­ tykiuose su Lenkija susidarė nauja situacija. 1445 m. balandžio 23 d. Lenkijos ponai, susirinkę į Seradzės seimą, pareikalavo, kad Kazimieras grįžtų į Lenkiją iki naujo seimo, turinčio įvyk­ ti rugpjūčio 24 d., ir paimtų joje vyriausią valdžią31. Krokuvos, vyskupas Zbignevas Olesnickis savo laiške Vilniaus vyskupui Motiejui (rašytame prieš 1445 m. rugpjūčio 24 d.) aukštino abie­ jų šalių uniją ir prašė paveikti Kazimierą, kad jis neatsisakytų kvietimo į Lenkiją. Lietuvai galėtų vadovauti vyriausiasis dva­ sininkas, kuris, pasak Olesnickio, geriau negu kas kitas žinąs* ką unija davė abiem valstybėms, ir kuris sugebėsiąs ją išsau­ goti 32. Iš šių Lenkijos ponų žygių matyti, kad Lenkija ir toliau laikė Kazimierą tiktai Lenkijos karaliaus vietininku, laikinai pa­ siųstu į Lietuvą, kurį dabar atšaukia į Lenkiją. Tačiau faktinė padėtis buvo kitokia, ir Lenkija veltui stengėsi su ja nesiskai­ tyti. Lietuva nebuvo Lenkijai pavaldi, o tvarkėsi savo valia. Lie­ tuvos ponų taryba, gavusi tokį įžeidžiantį lenkų ponų kvietimą Lietuvos valdovui, Kazimiero vardu trumpai atsakė, kad, jei Lenkijos ponai galėjo patys valdytis be karaliaus, kol šis ilgą 25 Skatbiec, t. II, Nr. 1781, 1782; plg. A. Kopystianski, Ksiąže Michal, p. 118— 119. 26 Акты Зап. России, т. I, № 38, 39; Skarbiec, t. II, Nr. 1766, 1767. 27 E. Weise, Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preussen im 15. Jahrhundert, t. II, Marburg, 1955, p. 47—-49; LUB, t. X, Nr. 46; Skar­ biec, t. II, Nr. 1749, 1800; plg. Nr. 1802, 1807. 28 LM, p. 137. 29 Акты Зап. России, т. I, № 40. 30 ПСРЛ, т. XVII, стр. 69—70. 31 J. Dluposz, t. V, p. 3, 9; СЕХѴ, t. I, p. 2, Nr. 3, 5. 32 СЕХѴ, t. I, p. 2, Nr. 5. 181

laiką (nuo 1440 m.) buvo Vengrijoje ir ten kariavo su turkais, tai ir toliau patys vieni gali valdytis33. Kazimieras įpėdinystės teisių neatsisakė, bet reikalą atidėjo, iš esmės nesutikdamas su Lietuvai nepriimtina lenkų ponų po­ zicija. Lietuvos ponai gerai matė, kad lenkai, pakviesdami Kazi­ mierą į sostą, norėjo atgaivinti Lietuvos ir Lenkijos uniją se­ naisiais pagrindais, t. y. savo naudai. Lietuvos vyriausybė pa­ rodė, kad ji nėra Lenkijai pavaldi ir kad su ja teks skaitytis. Vėl susivažiavę, šį sykį į Piotrkovą, lenkų ponai nutarė, kad, žuvus Vladislovui III, tik jo brolis Kazimieras tėra legalus sos­ to įpėdinis. Jie pasiuntė į Lietuvą naują delegaciją, kurioje da­ lyvavo Gnezno arkivyskupas Vincentas Kotas, Krokuvos vys­ kupas Zbignevas Olesnickis ir kt. Atvykusi į Gardiną 1445 m. spalio 15 d., delegacija pasiūlė Kazimierui jau ne regento pa­ reigas, o Lenkijos Karalystės vainiką. Kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, Lenkijos atstovai rėmėsi senaisiais uni­ jų aktais, tarp jų ir 1432 m. Gardino aktu. Kazimierą laikė tik­ tai karaliaus vietininku Lietuvoje. Didysis kunigaikštis, anot jų, . galįs būti išrinktas tiktai susitarus su lenkų ponais ir turįs pripažinti Lenkijos karaliaus viršenybę. Tai negalėjo patenkin­ ti Lietuvos, atkakliai ginančios savo suverenų valstybingumą. Kazimieras ir Lietuvos didikai nedavė lenkams atsakymo; bu­ vo numatyta, kad tuo reikalu bus sušauktas Lietuvos ponų su­ važiavimas 34. 1445 m. lapkričio 30 d. Vilniuje susirinko didžioji, arba iš­ plėstinė, valstybės taryba — didikų suvažiavimas, kuriame da­ lyvavo Lietuvos ir jai priklausančios Rusios didikai, tarp jų ir Švitrigaila iš Volynės (Lucko) 35. Lietuvos valstybės vadovai su nepasitikėjimu žiūrėjo į Kazi­ miero gautą pakvietimą užimti Lenkijos sostą. Jie buvo susi­ rūpinę Lietuvos valstybiniu suverenumu ir manė, kad tuo Len­ kijos pasiūlymu jis gali būti pažeistas. Lietuva bijojo prarasti atskirą valdovą, kuris buvo visos tuometinės valdymo siste­ mos atrama ir centras. Lietuvos valstybės savarankiškumui būtų buvę geriau, kad Kazimieras būtų atsisakęs Lenkijos karaliaus vainiko ir pasitenkinęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostu. Taip Lietuva būtų apsaugota nuo lenkų pinklių. Tačiau šitaip radikaliai spręsti tą klausimą buvo sunku. Pats Kazimieras ne33 I. Dlugosz, t. XIV, p. 6. M Ten pat, p. 10—11. 35 Skarbiec, t. II, Nr. 1809; M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 224 (klai­ dingai nurodo, kad tas suvažiavimas įvyko 1446 m. sausio mėn.); plg. O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 356; M- Liubavskis (Литовско-русский сейм, стр. 119, 127, 168) tuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų suvažiavimus (pa­ sak Dlugošo, „conventiones“, „conventiones generales“) vadina Lietuvos ir Rusios žemių seimais, didžiaisiais seimais. A. Presniakovas (Лекции по русской истории, т. И, стр. 147) mano, kad jų negalima laikyti griežta prasme sei­ mais, nes nėra duomenų, kad juose būtų dalyvavę žemių atstovai. Tai buvę išplėstiniai tarybos suvažiavimai (vietininkų, vaivadų, kunigaikščių). 182

t

norėjo prarasti Lenkijos vainiko ir kartu siekė išlaikyti savo* valdžią Lietuvoje. Antra vertus, ir Lietuvos didikai nebuvo iš viso nusistatę prieš ryšius su Lenkija, jie dabar norėjo vals­ tybinį ginčą su Lenkija baigti savo naudai — garantuoti Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės atskirą ir savarankišką gyveni­ mą. Tačiau Lietuvoje valstybinės nepriklausomybės siekimas bu­ vo toks stiprus, kad tarp įtakingo Goštauto artimųjų dar prieš Vilniaus suvažiavimą buvo kilusi mintis, Kazimierui priėmus. Lenkijos karaliaus vainiką, išsirinkti vieniems, be lenkų, naują, didįjį kunigaikštį, visai nepriklausomą nuo Lenkijos karaliaus ir karalystės. Juo buvo numatytas kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, Lengvenio Algirdaičio sūnus, valdąs Naugardą, arba net ir kunigaikštis Mykolas Zygimantaitis, paėmus iš jo pažadą,, kad nekeršys už tėvo nužudymą336. Dėl tokių nuotaikų Kazimieras turėjo elgtis atsargiai ir skai­ tytis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniu nusista­ tymu. Po Vilniaus suvažiavimo pasitarimų 1446 m. sausio 6 d. buvo pasiųsta delegacija j Lenkijos ponų seimą Piotrkove 37. Lie­ tuvos delegacijai vadovavo Lenkijos karalienės Sofijos Jogailienės pusbrolis kunigaikštis Vasilius Krasnas (Dručkis). Jis lenkų ponams pirmiausia pareiškė, kad Kazimieras sėdi Lietuvos di­ džiojo kunigaikščio soste ne kaip Lenkijos karaliaus laikinai paskirtas ar paskolintas valdovas, kurį būtų galima kiekvienu metu atšaukti, norint pasodinti į Lenkijos karalystės sostą, bet kad jis yra paveldėjimo teisių pagrindu Lietuvos didysis ku­ nigaikštis, kuris, kaip ir jo pirmtakai didieji kunigaikščiai, turi valdovo „visą teisę ir valdžią“. Taigi buvo pabrėžtas principi­ nis Lietuvos požiūris — kad lenkai kviečia į sostą ne paprastą savo dinastijos atstovą, o Lietuvos suverenų valdovą, kuriam pakanka Lietuvos. Tačiau Kazimiero vardu buvo pareikšta, kad jis neatsisakąs savo teisių į Lenkijos Karalystę ir nepakęsiąs, kad kas kitas prieš jo valią į tėvo karalystės sostą butų pakvies­ tas. Kazimieras norėjo užimti Lenkijos sostą, bet savo sąlygomis,, o ne lenkų padiktuotomis. Prieš laisvą Lenkijos ponų dispona­ vimą karalystės sostu buvo iškelta dinastinio paveldėjimo tei­ sė. Lenkai turėjo pripažinti Kazimiero dinastines teises ir j Lie­ tuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Buvo duota suprasti, kad Ka­ zimieras tik tada užims Lenkijos sostą, kai Lenkija sutiks, jogKazimiero sėdimas į Lenkijos sostą nėra paprastas pakvietimas lenkų dinastijos princo ir laikino Lenkijos vietininko Lietuvoje, o yra kitos valstybės (Lietuvos) valdovo, turinčio teisių į Len­ kijos karaliaus vainiką, išrinkimas. Jo valdžios pobūdis Lietu3S LUB, t. X, Nr. 186, 192; Skarbiec, t. II, Nr. 1806. Ordino šaltiniuose nurodoma, kad Jurgis Lengvenaitis nenorėjęs tapti Lietuvos didžiuoju ku­ nigaikščiu, o rėmęs Mykolą Zygimantaitį, kurį laikęs teisėtu Lietuvos val­ dovu; plg. A. Kopystianski, Ksiąže Michal, p. 126—127, 37 /. Dtugozz, t. XIV, p. 12—13. 183;

'voje nepasikeistų — Lietuvą jis ir toliau valdytų ne kaip Lenkijos karalius, bet kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, išlaikydamas valstybės atskirumą. Tik su ta sąlyga Lietuva galėjo sutikti, kad Kazimieras priimtų Lenkijos vainiką; tik su ta sąlyga Lie­ tuva vėliau jam galėjo likti ištikima. Taip Lietuvos bajorai planavo atgaivinti Lietuvos uniją, arba sąjungą, su Lenkija kaip dviejų lygių ir savarankiškų valstybių susivienijimą. Uni­ ja turėjo būti tiktai personalinė (turinti bendrą valdovą), kaip ir Lenkijos sąjunga su Vengrija. Tuo planu buvo siekiama išgau­ ti iš lenkų ponų, kad jie patvirtintų tai, kas įvyko 1440 m., at­ vykus Kazimierui į Lietuvą, t. y. pripažintų Lietuvos valstybės suverenumą. Turint galvoje nuo Krėvos sutarties lenkų vykdo­ mą politiką, sudaryti unijos susitarimą naujais pagrindais buvo sunkus uždavinys. Lietuva ieško būdų diplomatiškai sustiprinti savo poziciją ir paspausti Lenkiją. Kad palenktų lenkų ponus priimti Kazimie­ rą savo karaliumi tokiomis sąlygomis, kokios atitiko Lietuvos in­ teresus, buvo nutarta, siunčiant pasiuntinybę j Piotrkovą, kar­ tu išsiųsti kitą pasiuntinybę į Marienburgą. Pastaroji ten nuvy­ ko 1446 m. sausio 10 d.38 Tai buvo senas diplomatinis ėjimas. Kilus ginčams su Len­ kija, Lietuva visada artinosi prie Ordino. Tarp Kazimiero vy­ riausybės ir Ordino iš pat pradžių buvo geri ir gyvi diplomati­ niai santykiai. Oficialiai buvo paskelbta, kad norima tik pa­ informuoti magistrą apie Vilniaus suvažiavimą ir aptarti kai kuriuos prekybinius reikalus. Tačiau slaptai buvo pasiūlyta, kad magistras apsvarstytų pasiūlymą sudaryti sąjungą tarp Lie­ tuvos ir Ordino. Tokią sąjungą 1431 m. buvo sudaręs Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila su Ordino didžiuoju magistru Rusdorfu. Dabar Vilniaus seime dalyvaująs Švitrigaila taip pat palaikė tą idėją: jis kartu su Lietuvos atstovais Sudivojumi Viiimantaičiu ir Ivaška pasiuntė ir savo sekretorių Jušką, norė­ damas parodyti esąs solidarus su Kazimieru ir savo ruožtu pa­ prašyti magistrą, kad jis būtų Kazimiero bičiulis._ Slaptąją mi­ siją atliko vienas Sudivoįus, vėliau tapęs Vilniaus kaštelio­ nu 39. I šį pasiūlymą magistras atsakė diplomatiškai. Jis nurodė norįs vykdyti 1435 metų Bresto amžiną taiką, kuri jį siejo tiek su Lietuva, tiek ir su Lenkija, todėl nauja sutartis su Lietuva 38 Tuo klausimu daugiausia žinių davė iš Ordino archyvų O. Halecki, Ostatnie lata Swidrygielly, p. 78—82; pig. Skarbiec, t. II, Nr. 1809—1812; L, Kplankowski, Dzieje, t. I, p. 245—246; A. Lewicki, Wstąpienie na tron polski Kazimierza Jagiellonczyka.— Rozprawy i sprawozdania z posiedzeii wydz. hist.-filoz- Akademii Umiejętnošci, t. XX, Kraköw, 1887, p. 14—15; /. Voigt, Geschichte Preussens, t. VIII, p. 91—92; K. E. Murawski, Zwischen Tannenberg und Thorn.— Die Geschichte des Deutschen Ordens unter dem Hochmeister Konrad von Erlichshausen 1441—1449, Göttingen, 1953, p. 319. 39 Ordinas turėjo žinių, kad tuo laiku tarp žymiausių Lietuvos didikų buvo jo „keletas gerų bičiulių ir šalininkų“, LUB, t. X, Nr. 229 (1447.11.16). 184

esanti nereikalinga. Bet jei Kazimieras vis dėlto siekiąs naujos ąjungos, tai tegul tiksliau apibūdina savo pasiūlymą, ir jei pasirodys, kad naujo pasiūlymo sąlygos neprieštarauja tai amži­ nai taikai, tada magistras stengsis sąjungą sudaryti. Aišku, Ordino didysis magistras, po karų nusilpęs ir vis labiau bijo­ damas bruzdėjimo savo valstybės viduje, buvo atsargus ir ne­ beturėjo noro sudaryti su Lietuva naujos sąjungos, kuri būtų nukreipta prieš Lenkiją. Vėliau Kazimieras ir Lietuvos didikai vėl pasiūlė Ordino ma­ gistrui susitarti prieš lenkus 40. 1446 m. balandžio mėn. Ragainės komtūras atvežė Kazimierui kvietimą į asmeninį susitikimą bir­ želio 19 d. prekybos reikalais prie Šventosios upės (netoli Ju r­ barko) 4l. Bet įvyko ne valdovų, o tik Lietuvos ir Ordino atstovų suvažiavimas. Buvo sprendžiami klausimai dėl galutinio sienų nužymėjimo, prekybos ir kt. Ordinas vengė kištis į Lietuvos santykius su Lenkija. Po Lietuvos atstovo principinių pareiškimų Piotrkovo sei­ me 1446 m. pradžioje nauja Lenkijos pasiuntinybė dar kartą pra­ šė Kazimierą užimti Lenkijos sostą, žinoma, be sąlygų. Ir šį kartą aiškaus sutikimo negavo. Tada Lenkija pagrasino išrink­ sianti naują karalių, kuriam Kazimieras turėsiąs paklusti42. 1446 m. kovo 30 d. Piotrkovo seime43 bajorų dauguma išrinko Lenkijos karaliumi Mazovijos kunigaikštį Boleslovą su sąlyga, kad jo išrinkimas įsigalios tik tuo atveju, jei Kazimieras dar kartą atsisakys sosto. Boleslovas nebuvo galingas ir pavojingas asmuo. Ordino žiniomis, Kazimieras net buvęs susitaręs su Bo­ leslovu, kad jį išrinktų44. Tačiau, išrinkus Boleslovą, sustiprėjo Mykolo Žygimantaičio (vedusio jo seserį) pozicija ir kilo grėsmė Kazimiero padėčiai Lietuvoje. Po tokio spaudimo Lietuvos di­ dikai ir Kazimieras nutarė susitikti su Lenkijos ponais. Susitiki­ mas numatytas Parčeve arba vietovėje tarp Parčevo ir Bres­ to 45. Sutartu laiku, 1446 m. rugsėjo mėn., Kazimieras ir daug Lie­ tuvos didikų atvyko į Brestą (Lietuvos Brastą), o Lenkijos ponai — į Parčevą. Lenkų kviečiami, Kazimieras ir Lietuvos di­ dikai nevyko bendram seimui į Parčevą, o kvietė lenkus atvykti į Brestą, esant) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijo­ je. Lenkų ponai išrinko ir pasiuntė į Brestą trylika savo atstovų su įgaliojimais tartis dėl sąlygų, kuriomis Kazimieras turėjo 40 CEXV, t. III, Nr. 3 . 41 Skarbiec, t. II, Nr. 1818; plg. 1819—1821, 1823, 1825—1826, 1827— 1828; /. Voigt, t. VIII, p. 91—93; K- E. Murawski, Zwischen Tannenberg und Thorn, p. 314. 42 /. Dtugosz, t. XIV, p. 15. 43 CEXV, t. III, Nr. 1, 2. 44 O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 358—359; A. Lewicki, Wstąpienie na tron polski, p. 11—12. 45 J. Dtugosz, t. XIV, p. 17—24. 185

11

priimti Lenkijos karaliaus vainiką46. Sis 1446 m. Bresto—Parčevo suvažiavimas vyko didelio politinio įtempimo tarp lietuvių ir lenkų sąlygomis ir buvo reikšmingas tolesnei Lietuvos santy­ kių su Lenkija raidai. Derybos buvo ilgos ir sunkios. Vėl smarkiai susidūrė dvi prie­ šingos Lietuvos ir Lenkijos santykių koncepcijos. Lenkijos po­ nai norėjo laikytis senųjų sutarčių tekstų ir jais remdamiesi in­ korporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Lenkijos Kara­ lystę— padaryti Lietuvą Lenkijos sudėtine dalimi ar bent pa­ jungti ją Lenkijai. Kita vertus, Lietuvos didikai, vadovaujami Jono Goštauto, šia proga, kai Lietuvos didysis kunigaikštis bu­ vo renkamas Lenkijos karaliumi, rūpinosi sudaryti naują dviejų lygiateisių valstybių sąjungos sutartį, kuri apsaugotų Lietuvos valstybės savarankiškumą ir teritorinį vientisumą. Tai matyti iš vieno rašto, pateikto Kazimierui (apie 1446 m. rugsėjo 17 d.). Jame Lietuvos valstybiniai ryšiai su Lenkija aptariami kaip dviejų draugiškų nepriklausomų ir lygių valstybių amžina _sąjunga („broliška meilė“). Abi valstybės turėtų bendrus sąjun­ gininkus ir priešus47. Po Kazimiero mirties abi galėtų turėti arba bendrą valdovą, arba išsirinkti, dalyvaujant antros šalies atstovams, ir atskirus valdovus. Be tarpvalstybinių santykių, tame rašte sprendžiamas ir ginčijamų žemių klausimas. Abi valstybės turinčios pasilikti to­ se ribose, kokios buvo Jogailai ir Vytautui valdant, taigi visa Volynė ir visa Podolė turinti atitekti Lietuvai. Dėl tų žemių tarp' Lietuvos ir Lenkijos vyko ginčai. Podolės didžiąją dalį (su Kameneco miestu) Lenkija buvo užėmusi tuoj po Vytauto mir­ ties (1430); ji taip pat norėjo paimti ir Volynę, kai kuriuos jos valsčius (Vetlį, Ratną, Lopatiną, Oleską ir kt.) jau buvo užėmu­ si 1430—1432 metais. Nuvertus nuo sosto Švitrigailą, lenkų po­ nai Gardino sutartyje 1432 m. buvo išreikalavę iš Žygimanto pasižadėjimą, kad po jo mirties visa Volynė atiteks Lenkijai. Šitą 1446 m. raštą, tiksliau fragmentą, pirmas paskelbė A. Le­ vickis ir jj laikė Lietuvos ir Lenkijos 1446 m. sudarytos unijos aktu, Kazimiero išduotu ir Lenkijos atstovų patvirtintu, o tik paskui atm estu48. Vėliau to rašto surastą visą tekstą paskelbė B. Ulanovskis49. A. Levickio nuomonė, kad aktas buvęs Len­ kijos atstovų patvirtintas, nepagrįsta. Tuo netikėjo M. Liubavs46 Ten pat, p. 25—26. 47 CEXV, t. III, Nr. 5 („in fraterna caritate... confederamus, complicimus et liga perpetua colligamus, ut qui amicus esset Polonis, erit et Lythvanis et econtra“). 48 A. Lewicki, Wslqpienie r;a tron polski, p. 23—24. Vėliau Levickis tą patį tekstą paskelbė CEXV, t. III, Nr. 5. 49 B. Ulanowski, Projekt unji polsko-litewskiej z r. 1446.— Archiwum Komisji Prawniczej, t. VI, Kraków, 1897—1926, p. 237—239. 186

kis 50, M. Gruševskis 51, A. Prochaska 52, S. Kutšeba 53 ir kt. Tas vadinamasis unijos aktas yra ne kas kita kaip Lietuvos ats­ tovų sudarytas sąjungos (unijos) projektas, pateiktas Lenkijos atstovams, bet šių atmestas. Jis išreiškė Lietuvos reikalavimus, tačiau Lenkijos ponai griežtai atsisakė jį patvirtinti, nes jiems ypač nepatiko teritoriniai pertvarkymai. Bresto—Parčevo pasitarimams grėsė baigtis be jokio rezul­ tato. Tada kai kurie Lenkijos ponai įkalbėjo Kazimierą ir Lie­ tuvos atstovus nekelti visu griežtumu teritorinio klausimo, o palikti jį išspręsti vėliau, Kazimierui užėmus Lenkijos sostą. 1446 m. rugsėjo 17 d. Breste Kazimieras davė lenkams raštu pažadą priimti Lenkijos karaliaus vainiką54. Tame rašte panašiais bendrais žodžiais kaip minėtame lietuvių projekte kalbama apie Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susivie­ nijimą „broliškoje sąjungoje“ (in unam fraternam unionem). Kazimieras pažadėjo iki kitų metų birželio 24 d. atvykti į Len­ kiją vainikuotis ir patvirtinti tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos bajorų privilegijas. Lietuvos didikai tą dokumentą patvirtino savo antspaudais. Rugsėjo 19 d. Breste Lenkijos ponai Kazi­ mierui davė raštą 55, kuriame, neminėdami unijos klausimo, įsi­ pareigojo, kad netrukdys Kazimierui laikyti bet kokia kalba kal­ bančius dvariškius (lingvagii cuiuscunque) 56 ir kad jis pagal savo norą galės reziduoti Lenkijoje arba Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės žemėse. Tuo pareiškimu Lenkijos ponai norėjo iš­ sklaidyti lietuvių baimę, kad Kazimieras iš karto pateks vien į lenkų aplinkos įtaką ir kad jam bus daroma kliūčių valdyti Lie­ tuvą. Paties Kazimiero padėtis buvo kebli, ir jis turėjo laviruoti norėdamas išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Vienai ar ki­ tai pusei per daug nusileisdamas, jis galėjo prarasti vieną ar kitą sostą. Kazimiero vainikavimusi Lenkijos karaliaus vaini­ ku Lenkijos ponai tikėjosi galutinai išspręsti savo naudai san­ tykių su Lietuva klausimą 57. 80 M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 114. 5' М. Грушевський, Історія Украі'ни-Руси, т. IV, стр. 239—240. 52 Л. Prochaska, О rzekomej unji z 1446 г,— „Kwartalnik historyczny“, t. 18, Lwow, 1904, p. 24 ir kt.; A. Prochaska, Z dziejów unji Jagielloñskiej.— „Ateneum Wileñskie“, t. IV, Wiíno, 1927, p. 196 ir kt. 53 St. Kutrzeba. Unia Polski z Litwą, p. 548—549. 54 Akta unji, Nr. 68; plg. CEXV, t. I, p. 2, Nr. 6; /. Dtugosz, t. XIV, p. 26—27. 55 Akta unji, Nr. 69; plg. CEXV, t. III, Nr. 4. 56 Be abejo, čia turima galvoje ir lietuvių kalba— 1452 m. Zbignevas Olesnickis prikaišiojo Kazimierui, kad savo kambariuose (in šuo cubículo) laikąs vien lietuvius (J. Dtugosz, t. XIV, p. 110). 67 J. Dlugošas (t. XIV, p, 29—1446 m.) neaiškiai kalba apie septynis pa­ sikėsinimus į Kazimierą ir sako, kad, „jei didysis kunigaikštis Kazimieras būtų atsisakęs priimti Lenkijos karaliaus sostą, tai butų netekęs galvos ¡r gyvybės“. 187

Lietuvos didikai laukė, kad Lenkijos ponai ir toliau veiks prieš Lietuvos valstybės suverenumą ir jos teritorinę neliečia­ mybę, todėl norėjo, kad Kazimieras realiau laiduotų, jog'L ietu­ vos valstybės ir jos bajorų interesai nebus pažeisti. Išvykdamas į Lenkiją vainikuotis, Kazimieras davė Lietuvos ponų tarybai iškilmingą 1447 m. gegužės 2 d. privilegiją58. Si privilegija ap­ draudė Lietuvos valstybės atskirumą ir praplėtė bajorų teises. Kazimieras pažadėjo išlaikyti tokias Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės ribas, kokios buvo Vytauto laikais. Tuo netiesiogiai buvo nurodoma, kad Volynė ir Podolė (dvi ukrainiečių gyvena­ mos sritys), dėl kurių buvo ginčijamasi su lenkais, turi likti Lietuvai. Be to, norint apsidrausti nuo lenkų plūdimo ir jų ki­ šimosi į Lietuvos vidaus reikalus, Į privilegiją buvo Įrašytas nuostatas, kad didysis kunigaikštis pažada neduoti Lietuvoježemių bei tarnybų jokiam svetimšaliui, bet vien tik lietuviams — didžiosios kunigaikštystės gyventojams. 1447 m. privilegija turėjo ir didelę socialinę reikšmę. Jos svarbus uždavinys buvo išplėsti ir apdrausti visos Lietuvos vals­ tybės žemvaldžių teises. Privilegija didysis kunigaikštis atsi­ sakė reikalauti iš bajorų valstiečių prievolių ir juos teisti, ir nuo to laiko visi bajorų dvarams priklausę valstiečiai liko vi­ siškoje ponų valdžioje ir galėjo būti jų nekontroliuojamai iš­ naudojami. Išplėtus imunitetą bajorų žemėms, buvo atimta daug pajamų iš valstybės iždo, ir didysis kunigaikštis politiškai ir fi­ nansiškai pasidarė labiau priklausomas nuo žemvaldžių. Didy­ sis kunigaikštis pažadėjo nepriimti į savo žemes pabėgusių ba­ jorų valstiečių, tą patį turėjo daryti ir bajorai didžiojo kunigai­ kščio dvaru valstiečių atžvilgiu. Ši bajorams suteikta privilegi­ ja paspartino baudžiavos plėtotę. Be to, privilegijoje buvo pripa­ žinta, kad Lietuvos bajorai gali būti baudžiami tik teismo. Jie gavo teisę vykti į užsienį studijuoti ar įsigyti turtų. Apskritai Lietuvos bajorai savo laisvėmis ir teisėmis artėjo prie lenkų šlėktų. Taigi 1447 m. privilegija, viena vertus, turėjo padėti išsau­ goti atskiros Lietuvos valstybės padėtį, o kita vertus, ji išplėtė socialinį pagrindą unijai su Lenkija, sustiprindama Lietuvos bajorų viešpatavimą ir keldama jų norą visiškai susilyginti tei­ sėmis su lenkų šlėktomis. 1447 m. birželio 25 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimie­ ras Krokuvoje vainikavosi Lenkijos karaliaus vainiku59. Tose iš­ kilmėse dalyvavo nemaža Lietuvos kunigaikščių ir didikų, kurių dalis pasiliko su Kazimieru. Ir toliau egzistavo dvi visiškai sa­ varankiškos valstybės, susietos asmenine unija, t. y. valdovo 58 СЕХѴ, t. III, Nr. 7; Акты Зап. России, т. I, № 61; Zbi6r praw !itewskich, Poznan, 1841, p- 28—35; LIS, t. I, p. 131—135; plg. M. Любавскцй, Литовско-русский сейм, стр. 97—104; !■ Caro, Geschichte Polens, t. IV, Gotlia, 1875, p. 378—379. 59 J. Dtugosz, t. XIV, p. 32, 35. 188

asmeniu. Vėl buvo atkurta tam tikra dviejų valstybių sąjunga, vadinama unija, kurią reikėjo tiksliau aptarti. Dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių ir kai kurių ginčijamų teritorijų buvo n liko didelių nesutarimų. Septynerius metus išgyvenęs Lietuvoje, Kazimieras gerai pažino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės di­ dikų ir kitų sluoksnių interesus ir įsitikino, kad negalima taip Iraktuoti Lietuvos, kaip troško Lenkijos ponai. Įjungimo į Len­ kiją politiką, kurią vykdė lenkų ponai, Lietuva- griežtai atmetė ir siekė pakeisti senuosius unijų aktus, kuriuose apie tai kalba­ ma, nors niekada nebuvo įgyvendinta. Kazimieras suprato ir įvertino pavojų savo valdžiai Lietuvoje, jei palaikytų Lenkijos ponų politiką Lietuvos atžvilgiu. Gindama savo valstybinį sava­ rankiškumą, Lietuva galėjo pasodinti ką nors kitą iš Gediminaičių į didžiosios kunigaikštystės sostą ir nutraukti bet kokius ry­ šius su Lenkija. Lietuvos didikai griežtai gynė savo valstybės teritoriją („Vytauto sienas“) ir lenkų norimas prisijungti derlin­ gas žemes — Volynę ir Podolę, kurios jau seniai buvo kolonizuo­ jamos lenkų šlėktų. Kazimieras turėjo skaitytis su Lietuvos ponų interesais dėl Volynės bei Podolės60. Todėl jis, priimdamas Len­ kijos karaliaus vainiką, ir buvo priverstas Lietuvos ponams kai ką pažadėti. Nuo pat valdymo Lenkijoje pradžios Kazimierui iškilo uždavi­ nys — reguliuoti abiejų šalių santykius. Lenkijos ponai reikalavo iš savo naujojo karaliaus patvirtinti jų privilegijas. Tačiau jis neskubėjo. Privilegijų patvirtinimu lenkai siekė savo naudai nu­ statyti Karalystės santykius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, t. y. deklaruoti Lietuvos inkorporavimą ir sau prisiskirti Volynę ir Podolę. Pirmajame po vainikavimo Lenkijos seime, įvykusia­ me Piotrkove 1447 m. rugpjūčio mėn., Kazimieras, pasitaręs su Lietuvos didikais, atsisakė patvirtinti lenkų bajorų teises ir lais­ ves, kol paaiškės Lenkijos santykiai su Lietuva ir bus susitarta dėl Volynės ir Podolės 61. Lietuva reikalavo grąžinti vakarų Podo­ lę ir kai kurias Volynės pilis (Oleską, Vetlį, Ratną ir kt.). Dėl Podolės Chmelniko, Latičovo valsčių, kuriuos Lenkija neseniai (apie 1440 m.) prisijungė, kilo ginkluotas susirėmimas. Po seimo Kazimieras tuoj pat išvyko į Lietuvą, kur išbuvo iki kitų metų (1448) gegužės mėn. vidurio62. Lietuvoje Kazimiero laukė daug svarbių vidaus ir užsienio politikos reikalų. To meto valstybių gyvenime valdovo išvykimas iš valstybės teritorijos buvo nenormalus reiškinys. Valstybės gal­ vai priklausė visa vykdomoji valdžia. Be to, Lietuvos valdovas, gyvendamas Lenkijoje, buvo perdėm užimtas jos reikalais. Jam buvo ne tik kebliau tvarkyti Lietuvos valstybės reikalus, bet ir 60 K. Stadnickis (Brada Wladyslawa-Jagieily OIgierdowicza, Lwow, 1870, p. 295) mario, kad Žygimanto nužudymo viena svarbiausių priežasčių buvo jo pripažinimas Lenkijai teisių į Volynę ir Podolę. 61 J. Dlugosz, t. XIV, p. 37—38. & Ten pat, p. 38, 39, 42, 44—45. 189

sunkiau ją apsaugoti nuo lenkų kišimosi į vidaus gyvenimą. Nuo­ lat nebesant valdovo valstybės centre, galėjo lengviau reikštis politinės grupuotės. Pavienės didžiosios kunigaikštystės žemės, turinčios savo vietines privilegijas, mažiau jautė centralizuojan­ čią jėgą. Dėl to taip pat menkėjo užsienio akyse Lietuvos vals­ tybės individualumas ir prestižas. Tačiau, tapęs Lenkijos karaliumi, Kazimieras ir toliau siekė pats tvarkytis Lietuvoje ir nesutiko duoti Lietuvai atskiro valdo­ vo 63. Atskiras kunigaikštis, kaip rodė netolima praeitis, jj būtų išstūmęs iš valdžios. Jogaila, pavedęs Vytautui valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, greit pats čia neteko realios galios. Ir vis dėlto, tik laikinai atvykdamas j Lietuvą, Kazimieras negalėjo išlaikyti savo rankose visos valdžios. Nuo Kazimiero laikų Lie­ tuvos didžiojo kunigaikščio taryba virto ponų taryba, kuriai teko faktiškasis valstybės valdymo uždavinys. Ji tapo savarankiška, atskira nuo valdovo vyriausybine įstaiga 64. Į ponų tarybą įėjo katalikų vyskupai, išlikę daliniai ir sričių kunigaikščiai ir aukš­ čiausias pareigas valstybėje — centre ir vietose — užimantys di­ dikai (vaivados, kaštelionai, vietininkai, maršalkos, etmonas, kancleris ir k t.). Toje ponų taryboje išsiskyrė maža grupė asme­ nų — aukštųjų tikrosios Lietuvos pareigūnų (Vilniaus vyskupas, Vilniaus ir Trakų vaivados ir kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, že­ mės ir rūmų maršalkos), kuri vaidino svarbiausią vaidmenį. P a r žymėtina, kad įsitempus Lietuvos santykiams su Lenkija (Ka­ zimierą išrinkus Lenkijos karaliumi) Lietuvos ponai katalikai glaudžiai veikia su kunigaikščiais ir bajorais stačiatikiais, kartu vyksta tartis su lenkų ponais ir t. t. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savo atskirą valstybinę organizaciją ir vykdė atskirą politiką, tačiau jai vistrūko didžiojo kunigaikščio Lietuvoje, nes be valdovo dalyvavi­ mo ponų taryba neturėjo visų teisių bei įgaliojimų turto santy­ kiuose, užsienio politikoje ir pan. Kai kas bijojo, kad Lietuvos reikalai nebūtų paaukoti Lenkijos interesams. Mykolui Zygimantaičiui atsirado patogi proga vėl pareikšti savo pretenzijas į di­ džiojo kunigaikščio sostą. Mykolas ir jo šalininkai ieškojo Ordino paramos, bet šis, pats būdamas nusilpęs, jo nepalaikė ir 1447 nu. rudenį neleido vykti per Prūsiją į Lietuvą. 1448 m. sausio 9 d„ buvo iš naujo prisiekta amžina taika tarp Lietuvos ir O rdino65. Tas aktas prisidėjo prie gerų politinių ir prekybinių santykių nusistovėjimo. Tuo laiku taip pat buvo tvarkomi Lietuvos santykiai su rusų 63 LUB, t. X, Nr. 378. 64 M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 329; Очерк истории ли­ товско-русского государства, стр. 184 и др.; /. Ochmanski, Historia Litwv p. 110—111. 65 LUB, t. X, Nr. 379, 389, 401, 405, 406, 418; E. Wsise, Die Staatsvertrage, t. II, p. 70—71; Skarbiec, t. II, Nr. 1851, 1854, 1855, 1859, 1861, 1866; plg. J. Dlugosz, t. XIV, p. 35—36; 42—43; СЕХѴ, t. III, Nr. 1—5, 8, 10... 190

kunigaikščiais ir ypač su Maskva. Santykiai su Maskvos valsty­ be, kurioje tada vyko vidaus karas, buvo sunorminti 1449 m. rugpjūčio 31 d. taikos sutartim i66. Kazimieras pasižadėjo ne­ remti Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasiliaus Vasiljevičiaus priešų, o Maskvos valdovas — neremti Kazimiero konkurento My­ kolo Zygimantaičio. Lietuva turėjo atsisakyti kištis j Naugardo ir Pskovo reikalus, bet dar išsaugojo savo įtaką Tvėrėje. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti globą. Nuo dabar Lietuvos įtaka rusų kunigaikštystėse vis silpnėjo, sparčiai stiprėjant besi­ formuojančiai Rusų centralizuotai valstybei. Kazimierui atsisakius patvirtinti lenkų ponų privilegijas tol, kol jie susitars su Lietuva, lenkai turėjo tartis su Lietuvos atsto­ vais dėl tarpusavio santykių. Pirmas toks bendras lenkų ir lietuvių bajorų suvažiavimas įvyko 1448 m. gegužės 25 d. Liubline67. Į šį suvažiavimą Lietuvos ponų taryba pasiuntė savo atstovus. Iš Lietuvos Liublino seime dalyvavo Vilniaus vyskupas Motiejus, Vilniaus vaivada Goštautas, Trakų vaivada Manvydas, žemės maršalka Petras Mantigirdaitis, kunigaikštis Jurgis Alšėniškis, kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis ir kt. Seime vėl ryškiai pasireiškė skirtingi Lietuvos ir Lenkijos siekimai. Lietuvos atstovai išdėstė savo požiūrį į abiejų vals­ tybių santykius taip, kaip buvo numatyta 1446 m. lietuvių projek­ te, t. y. sudaryti lygiateisę sąjungą. Jie pareikalavo, kad žodžiai unijos aktuose apie Lietuvos ir Rusios inkorporavimą į Len­ kiją būtų pakeisti, kad neatrodytų, jog Lietuvos didikai yra „pa­ jungti Lenkijos Karalystei visam laikui ir tam tikru būdu užima žemesnę padėtį ir yra valdiniai“. Be savo valstybės suverenumo išlaikymo. Lietuva siekė ir teritorinio integralumo tose ribose, kurios buvo Vytautui valdant, ir todėl reikalavo, kad Lenkija grąžintų Podolę ir užimtus vakarų Volynės valsčius (Oleską, Lopatiną, Horodlę, Vetlį). Lenkijos ponų požiūris buvo visai priešingas. Jie visai nieko nenorėjo keisti unijos aktuose teigdami, kad kiekviena pataisa panaikintų jų šventumą, ir primygtinai siūlė kuo tiksliausiai ligšiolinių unijų aktų laikytis ir juos įgyvendinti. Zbignevas Olesnickis lenkų ponų vardu pasiūlė abi valstybes sulieti į vieną, į Lenkijos Karalystę, likviduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­ tės pavadinimą, o jos sritis paversti eilinėmis Lenkijos Karalys­ tės dalimis — vaivadijomis, kaip Krokuvos, Sandomiro ir kt. Visų tų žemių bajorai gautų tokias kaip lenkų bajorų teises ir privile­ gijas, ir jiems nebetektų ginčytis dėl tarpusavio sutarčių. 66 JI. В. Черепнин, Духовные и договорные грамоты великих и удель­ ных князей XIV—XVI вв.; Москва—Ленинград, 1950, № 53, 54; Акты Зап. России, т. I, № 50, 51; Skarbiec, t. II, Nr. 1886, 1887; К. В. Базилевич, Внеш­ няя политика Русского централизованного государства. Вторая половина XV века. Москва, 1952, стр. 43—44. 67 Suvažiavimą plačiai aprašo Dlugošas (J. Dtugosz, t. XIV, p 45—49plg. СЕХѴ, t. III, Nr. 22). 191

Šitoks akiplėšiškas lenkų ponų pasiūlymas sukėlė griežtą Lie­ tuvos ir Rusios atstovų atkirtį. Jie pareiškė, kad sutinka turėti bendrą valstybės galvą tol, kol viešpataus Kazimieras ir jo tei­ sėti įpėdiniai, tačiau visišką susiliejimą su lenkais į vieną vals­ tybę, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likvidavimą ir sudarymą vienos valstybės — Lenkijos Karalystės, jie laikytų „didžiausia gėda ir visišku garbės nustojimu“ 68. Tuo derybos Liubline ir pasibaigė. Lenkijos ponams nesisekė ir vėliau. Kai 1449 m. Piotrkovo seime jie pareikalavo, kad Kazimieras patvirtintų jų teises, kara­ lius atsakė, kad to nepadarysiąs, kol jie nesusitarsią su Lietuva, nes tuo būtų padaryta žala Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei69. Lenkams teko vėl tartis su Lietuva. 1451 m. pradžioje Vilniuje susirinkęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvažiavimas vals­ tybės reikalams aptarti ryžosi svarstyti klausimą dėl Volynės ir Podolės žemių atėmimo iš Lenkijos. Tačiau matydami, kad tas žygis nelengvas, Lietuvos didikai nutarė atnaujinti derybas su lenkais. Derybų vieta lietuviai pasiūlė Brestą, tačiau lenkai ne­ sutiko70. Lenkai laikėsi Horodlės unijos akto, pagal kurį bendri Lietuvos ir Lenkijos suvažiavimai turėjo vykti Lenkijoje — Liub­ line arba Parčeve. Kazimierui vis atsisakant patvirtinti Lenkijos privilegijas,, kurios būtų laidavusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pri­ klausomumą Lenkijai, ir reikalaujant rasti susitarimą su Lietu­ va, 1451 m. rugsėjo mėn. buvo sušauktas bendras suvažiavimas Parčeve. Iš abiejų šalių dalyvavo po 12 atstovų. Lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykanta buvo jau tokia didelė, kad Lietuvos atsto­ vai net nenorėjo važiuoti į Parčevą bijodami dėl savo likimo. Jie reikalavo iš lenkų apsaugos rašto, ir todėl pats Kazimieras atvyko j Brestą ir palydėjo juos į Parčevą. Lietuvos didikų lyderis Jonas Goštautas nesutiko vykti j Parčevą ir grįžo į Vilnių. Ir vėl pasi­ kartojo tas pats, kas buvo Liublino seime 1448 metais 71. Lietuvos atstovų vardu Vilniaus vyskupas Motiejus reikalavo išmesti iš Horodlės unijos akto formuluotes apie Lietuvos įjungimą į Len­ kiją ir lietuvių bajorų žemą padėtį (servitutis obnoxios... incor­ poramus, invisceramus, appropriamus et unimus terras Lithwaniae et Russiae Regno Poloniae), kurias jų pirmtakai patvirtino nežinodami jų turinio, o tik kunigaikščio įsakymu, ir šį aktą pa­ keisti kitu. kuriame nebūtų kalbama apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją ar jos pajungimą jai, o tiktai apie sąjungą tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės. Be to, jis vėl reikalavo grąžinti Lietuvai Vytauto valdytas Podolės ir Volynės sritis. Lenkų vardu atsakė Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis. Jis savo kalboje reikalavo laikytis Jogailos ir Vytauto su68 J. Dhigosz, 69 Ten pat, p. 70 Ten pat, p. 71 Ten pat, p.

t. XIV, p. 47. 70. 80—81. 95—98.

192 4 '

darytų su Lenkija susitarimų, kuriuos Žygimantas Kęstutaitis atnaujinęs, o Lietuvos prelatai ir didikai patvirtinę. Olesnickis reikalavo Lenkijai Volynės ir Podolės nurodydamas, kad, kai lenkai išviję totorius iš Podolės ir ten įsikūrę, tai „dar net jūsų vardas nebuvo žinomas pasaulyje, nei apie jį kitos tautos ne­ girdėjo“ 72, o Vytautas Podolę valdęs tik laikinai, ir pagal sutartį su Žygimantu Kęstutaičiu tie kraštai (Podolė ir Volynė) turėję atitekti Lenkijai. Ir šis suvažiavimas nedavė teigiamų rezultatų. Priešingai, dar labiau išryškėjo abiejų šalių nesutarimai. Kazimieras patarė ginčą atidėti naujam suvažiavimui po metų. Tada (1451) Lenki­ jos ponų dalis (Olesnickio grupuotė) vėl iškėlė mintį suskaldyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir dalį Lietuvos skirti Mykolui Zygimantaičiui75. Volynės ir Podolės klausimas labai sukomplikavo lietuvių ir lenkų santykius, ypač kad 1451 m. rugpjūčio mėn. pablogėjo Vo­ lynę valdančio seno Švitrigailos sveikata. Švitrigailai valdant, Volynė formaliai sudarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį. Lenkijos ponai, remdamiesi išreikalautu iš Žygimanto 1432 m. raštu, laukė, kad po jo mirties Volynė pereis Lenkijai. Švitrigaila, pasitaręs su savo taryba, nusprendė Volynę su Lucku po mirties atiduoti Lietuvos valdžiai. 1451 m. susirinkęs į Vilnių Lietuvos bajorų suvažiavimas nutarė pasiųsti į Volynę Lietuvos kariuomenės dalinius, kuriems vadovavo Pinsko kunigaikštis Jurgis, Radvila, Astiko sūnus, ir Jurša. Paskutinėmis savo gyve­ nimo dienomis, 1452 m. pradžioje, Švitrigaila įsakė visiems Vo­ lynės pilių viršininkams pilis perduoti Lietuvos didžiajam kuni­ gaikščiui ir likti jam ištikimiems74. Taigi Volynė (be kai kurių jau anksčiau lenkų užimtų pilių) ir Podolės rytinė dalis, kurios buvo Švitrigailos rankose, atiteko Lietuvos valdžiai. Lenkai įtūžo. Švitrigaila mirė 1452 m. vasario 10 d. Lucke ir buvo palaido­ tas Vilniuje šalia kitų didžiųjų kunigaikščių. Tais pačiais metais tragiškai Maskvoje mirė (greičiausiai nunuodytas) ir Kazimiero konkurentas į Lietuvos sostą Mykolas Zygimantaitis, kuris taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje75. Abu (Algirdaitis ir Kęstutaitis) mirė be įpėdinių. Mykolo mirtimi pasibaigė Kęstučio giminė ir sustiprėjo Jogailos giminės teisės į Lietuvos sostą. 1452 m. rugsėjo mėn. posėdžiavo Seradzės seimas. Į jį dele­ guoti du Lietuvos atstovai reikalavo dviejų dalykų: kad Lenkija pripažintų Volynę priklausančią Lietuvai ir pakeistų unijos aktus dviejų lygiateisių valstybių sąjungos pagrindu. O jei lenkai at72 Ten pat, p. 96. Olesnickis netiesą sakė, kad Lenkija pirmoji užkariavo Podolę (žr. M. Грушевський, Історія, т. IV, стр. 79—80; M. Bobrzynski, St. S t n o l k a , Jan Dlugosz. Krakow, 1893, p. 180—181). 73 L Dlugosz, t. XIV, p. 87—88. 74 Ten pat, p. 102—105; pig. O. Halecki, Ostatnie lata, p. 172—182; L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 267—272. 75 J. Dlugosz, t. XIV, p; 105; A. Kopystiahski, Ksiąže Michal, p . 163— 164. 13. U žsak. Nr. 4648.

193

sisakys tai padaryti, pridėjo jie, Lietuva turės ieškoti sau talki­ ninkų kur kitur. įtūžę lenkų ponai pareikalavo iš karaliaus Ka­ zimiero, kad jis neatidėliodamas patvirtintų Lenkijos Karalystės, teises ir garantuotų jos sienas, t. y. prijungtų ginčijamus kraštus. Kazimieras buvo priverstas slapta pažadėti po metų patvirtinti lenkų privilegijas 76. Kitų metų gegužės mėn. Kazimieras, atvykęs į Lietuvą, su­ šaukė Vilniuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvažiavimą santykiams su Lenkija aptarti. Lietuvos didikai taip pat buvo labai nepatenkinti Kazimieru, ir šj kartą jo pasitarimai su Lie­ tuvos ir Rusios didikais buvo audringi. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad Kazimieras nesilaikė Lietuvai duoto pažado ir su­ tiko patvirtinti lenkų bajorų privilegijas. Griežtųjų Lietuvos vals­ tybinio savarankiškumo ir integralumo gynėjų grupė, vadovau­ jama Goštauto, Radvilos ir kitų, susitarė su Aukso Ordos toto­ riais prieš Lenkiją ir vėl darė žygių patraukti į savo pusę Ordiną. Totoriai ėmė puldinėti Lenkijos žemes. Vilniaus vaivados Goštauto grupuotė atsisakė paklusti Len­ kijai ir jos ponų valiai pasiduodančiam Kazimierui ir reikalavo Lietuvai atskiro didžiojo kunigaikščio, kuriuo turėjo būti Radvila, Astiko sūnus. Tačiau tas planas nepavyko. Ordino žiniomis, tarp lietuvių ir lenkų įvykęs net ginkluotas susirėmimas, per kurį pats karalius buvęs sužeistas. Tačiau Kazimierui pavyko Lietuvoje kilusią prieš jį opoziciją likviduoti77. Kaip tik tada (1453 m. gegužės mėn.) mirė Vilniaus vyskupas Motiejus, buvęs tose pa­ reigose nuo 1421 m. ir vaidinęs didelį politinį vaidmenį. Kryžiuo­ čių žiniomis, vyskupas Motiejus nepritaręs Lietuvos ryšiams su totoriais ir turbūt planuotam Kazimiero nuvertimui. Tačiau Dlu­ gošas vyskupo Motiejaus mirties proga kalba apie jo atsidavimą Lietuvos reikalams ir nepalankumą Lenkijai7879. Po jo mirties kilo ginčas dėl naujo vyskupo. Lenkai norėjo vyskupo lenko, o lietu­ viai — lietuvio. Vyskupu buvo paskirtas Vilniaus klebonas Mika­ lojus, neaiškios tautybės, greičiausiai lietuvis, nes kilęs iš Šal­ čininkų 7fl. Labai sunkiai Kazimierui pavyko Įkalbėti Lietuvos didikus dar kartą susitikti su lenkais deryboms Parčevo seime 1453 m. birželio mėn. Lietuvos ponai, susirinkę į Brestą, nenorėjo vykti j 76 J. Dtugosz, t. XIV, p. 110, 114—116. 77 Ten pat, p. 119; LUB, t. XI, Nr. 296; Skarbiec, t. II, Nr. 1904, 1907, 1908, 1909, 1910; /. Caro, Geschichte Polens, t. V, Gotha, 1886, priedas 1. Sie neramumai Vilniuje buvo labiau prieš lenkus negu prieš Kazimierą. 78 J. Dtugcsz, t. XIV, p. 132. 79 LUB, t. XI, Nr. 296 (die Polen weiden gerne eynen Polan unde die Littowen eynen awsz Littowen czum bisschoffe haben); /„ Dtugosz, t. XIV, p. 132—133; J. Fijalek, Uchrzešcijanienie Litwy przez Polskę.— Polska i Litwa w riziejowym stosunku, p. 152—153; M. Andziulytė-Ruginienė, Že­ maičių christianizacijos pradžia, Kaunas, 1937, p. 85 ir kt.; Jogaila, Kaunas, 1937, p. 280 ir kt. Mikalojų Dlugošas (p. 133) laiko lenku, o Ä. Kojelavi­ čius (Historiae Lithuanae, t. II, Antverpiae, 1669, p. 217)— lietuviu. 194

Parčevą pasklidus gandui, kad jie galį būti išžudyti. Vis dėlto keletą atstovų pasiuntė. Lenkų ponai vėl giedojo seną giesmę. Olesnickis išvardijo lenkų padarytas geradarystes lietuviams, būtent, kad lenkai dėl lietuvių kovoję su kryžiuočiais ir ištraukę iš jų valdžios Žemaitiją ir Sūduvą, kurias grąžinę lietuviams, o tuo tarpu nedėkingi lietuviai užvaldę Volynę, Esant tokiems san­ tykiams, sunku buvo gero tikėtis ir nesutarimus išspręsti. Pasak Dlugošo, lenkų ponai pasiūlę pavesti ginčą išspręsti karaliui Ka­ zimierui, kaip bendram valdovui, ir, jei Lietuvos ponai pageidautų, popiežiui, imperatoriui arba kuriam kitam iš krikščioniškųjų val­ dovų, pareikšdami, kad priešingu atveju jie stengsis patenkinti savo teises ir tinkama proga priminti lietuviams apie jų pada­ rytas skriaudas. Tačiau Lietuvos atstovai neišsigando grasinimų ir savo ruožtu paklausė lenkų, ar jie nepageidautų perduoti by­ los totorių chano teismui. Ir šį kartą derybos baigėsi be rezultatų, lietuviai demonstratyviai išvyko iš Parčevo80. XVI a. Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje) yra žinia, kad Lietuvos atstovai išvyko staiga iš Parčevo seimo, tiksliai nenurodant, kuriais metais, greičiausiai šiais— 1453 m., bet ga­ lėjo būti ir anksčiau (1451), išgirdę, jog lenkai sumanę juos iš­ žudyti, o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prijungti prie Lenkijos. Žymiausi Lietuvos didikai, kaip Jonas Goštautas, Manvydas, Kęs­ gailą, Petras Mantigirdaitis ir Radvila, grąžinę lenkams iš jų gautus herbus ir pasilikę savo senuosius81. Tikriausiai herbai ne­ buvo grąžinti, bet galimas daiktas, kad apie herbų, tariamos lietuvių ir lenkų brolybės simbolių, grąžinimą įnirtingų ginčų su lenkais metu, kada norėta net griebtis ginklo, buvo iš tikrųjų kalbama Lietuvos ponų taryboje ar kur kitur, o kai kas net ga­ lėjo juos ir grąžinti. Taip į XVI a. metraštį ir pateko ta tradicijoje išlikusi žinia 82. Kova dėl Lietuvos valstybės savarankiškumo iš diplomatinės plotmės buvo perkelta į istoriografiją. Norėdami duoti atkirtį lenkų ponų pretenzijoms ir jų įtakai bei Lietuvos žeminimui, lietuvių didikai suskato pabrėžti savo protėvių garbingą praeitį. XV a. viduryje, kada kilo smarkūs ginčai su lenkais, galėjo atsirasti 80 J. Dtugosz, t. XIV, p. 135—137; M. Stryjkowski, t. II, p. 236, 237. Strij­ kovskis nurodo kitus Lietuvos atstovus negu Dlugošas. Plg. L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 273—274 (dok. iš Ordino archyvo). Apie Parčevo suva­ žiavimą ir ten svarstytą ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Or­ dino santykių klausimą žr. K. Górski, Przyczynek do zjazdu parczewskiego 3.VI.1453.— „Rocznik historyczny“, r. XVII, zesz. 1, Poznaft, 1948, p- 176— 178; K. Górski, Zjazdy parczewski i piotrkowski r. 1453.— Sprawozdania z czynnošci i posiedzieñ Polskiej Akademii Umiejętnošcl, t. I, 1949, Nr. 5, p. 237—239. 81 L M , p . 140; p l g . A i. Stryjkowski, K r o n ik a , t. I I , p . 2 3 2 — 2 3 3 ( č ia k a l ­ b a m a a p ie s u m a n y m ą s u im t i L i e t u v o s p o n u s n u r o d a n t 1451 m .) . 82 D ė l h e r b ų g r ą ž i n i m o žr. O. Halecki, O p o c z ą t k a c h s z l a c h t y i h e r a ld y k i na L it w ie .— „ K w a r t a ln ik h i s t o r y c z n y “ , r. 2 9 , L w o w , 1 9 1 5 , p . 200 ii k t. ( p lg . p . 2 2 4 ) ; J. Jakubovskis, T a u t y b ių s a n t y k i a i L ie t u v o j e p r ie š L iu b lin o u n iją , K a u n a s , 1 9 2 1 , p. 2 9 ; L. Finkel, E le k c y a Z y g m u n t a I, K r a k ó w , 1 9 1 0 , p . 8 5 .

195

ar g a lu tin a i su sifo rm u o ti lietu v ių ro m ėn išk os k ilm ės t e o r ij a 83. Ji buvo išd ė sty ta ' L ietu vos m etra ščiu o se. B u vo au k štin a m i L ie­ tu v o s d id ieji k u n ig a ik ščia i, y p a č G ed im in as ir V ytau tas. R om ė­ n išk o s k ilm ės teo rijo je sk iriam a svarb i v ie ta lietu vių k alb ai, m i­ to lo g ija i. Š itu o m etu im ta rū p in tis, kad L ietu voje g y v e n a n ty s lenk ai d v a sin in k a i išm ok tų lie t u v iš k a i84. G indam i sa v o p o litin iu s reik a lu s, L ietu v o s v a d o v a i turėjo n u rod yti sa v o š a lie s etn in į y p a ­ tu m ą ir tuo iš d a lie s p risid ėti prie ta u tin io sa v itu m o išlaik ym o 85. Lenkai a tk a k lia i reik a la v o , kad K azim ieras, n ep a isy d a m a s L ie ­ tu v o s p riešta ra v im o , p a g a lia u p atvirtin tų L en k ijos K ara ly stės p riv ile g ija s, Š e še r iu s m etu s a tsisa k in ė ję s tai pad aryti ir iešk o jęs kokio nors k om p rom iso tarp L ietu v o s ir L enkijos reik a la v im ų , šį sykį K azim ieras ry žo si p r iv ile g ija s p atvirtin ti. Tai buvo p adaryta 1453 m. birželio 30 d. P iotrk ovo s e i m e 86. S a v o ra šte Kazimierasniek o n em in i ap ie L en k ijos sa n ty k iu s su L ietuva ir apie g in č ija ­ m as žem es, o a p sirib o ja K a ra ly stės bajorų te isių p atvirtinim u. Tiktai sa v o d u otoje sla p to je p riesa ik o je tvirtin an t tas te ise s K a­ zim ieras buvo p riverstas p a ža d ėti, kad L en kijos K a ra ly stės s ie n o s n ebu s su sia u r in to s, bet . p a g a l g a lim u m ą išp lė sto s ir bus a tg a u ­ tos to s ž em ės, k u rio s n e te isė ta i nuo jo s a tp lė što s 87. B et konkre­ čiau terito rijo s n e n u r o d y to s 88. T ais sa v o veik sm a is. K a zim iera s n u sileid o lenkų ponų sp au d im u i, bet kartu iš d a lie s išsa u g o jo to le sn ę g in čų la isv ę. E sa n t d id elei įta m p a i tarp L ietu v o s ir L enkijos, L ietu v o s ponų taryb a, b ijo d a m a , kad L enkija jė g a n eu žg ro b tų p a g rin d in io V o ­ 83 M. Jučas, Lietuvos metraštis.— Rusų knygos spausdinimo pradžia ¡r Lietuva, Vilnius, 1966, p. 101 ir kt.; K. Avižonis, Lietuvių kilimo iš romėnų teorija XV ir XVI a., Kaunas, 1939 (Atsp. iš „Praeities“, t. III); /. J a k u b o v s k i s , Tautybių santykiai, p. 19; M . Z a c h a r a - W a w r z y n s k a , Geneza legendy o rzymskim pochodzeniu litwinow.— „Zeszyty historyczne“, t. III, Warszawa, 1963. 84 M. Ročka, Lietuvių studentai Krokuvoje ir humanizmo pradžia Lietu­ voje (XV a.— XVI a. pradžia).— „Literatūra“, t. IX, Vilnius, 1966, p. 74—75; Polska i Litwa w dziejowym stosunku, Warszawa, 1914, p. 34—36, 201— 203. 85 Tačiau, kita vertus, valstybiniai, religiniai ir kitokie ryšiai su Lenki­ ja artino abi tautas. 1481 m. vienas iš Lenkijos atvykęs atstovas— Krokuvos kardininkas Mikalojus Tenčinskis susituokė su Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio dukterimi (O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 430—431, plg. p. 447). Tai yra pirmas šaltiniuose išlikęs Lietuvos ir Lenkijos ponų šeimų ryšių pa­ vyzdys, 86 CEXV, t. III, Nr. 52; plg. J. D t u g o s z , t. XIV, p. 139; O . H a l e c k i , Ostainie lata, p. 214—215. 87 J. Dtugosz, t. XIV, p. 141. 88 O. Ha’leckis (Ostatnie lata, p. 215—216) mano, kad Lietuvos didikai, norėdami turėti naujesnę garantiją dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, teritorinio integralumo, 1453 m., po Piotrkovo priesaikos, Kazimiero duotos lenkams, pataisė 1447 m. privilegiją, duotą Lietuvai, bet tiktai 1457 m. davė Kazimierui oficialiai ją iš naujo patvirtinti (CEXV, t. III, Nr. 76). Tačiau L. Koliankovskis (Dzieje, t. I, p. 292) mano, kad 1453 m. data nebuvo iš­ taisyta. 196

1

lynės miesto Lucko* vėl ieško, suartėjimo su O rdinu8L Lietuvos ponų tarybos lyderiai Goštautas, Manvydas ir kiti, pasitarę Eišiš­ kėse, nutarė suartėti su Ordinu ir gauti iš jo pagalbos. 1453 m. rugpjūčio 21 d. buvo pasiųsta pasiuntinybė pas Ordino didįjį ma­ gistrą Konradą Erlichshauzeną8990. Pasiuntinybė pasiūlė surengti bendrą Lietuvos ir Ordino suvažiavimą, t. y. užmegzti artimus santykius, kurie turėjo būti .nukreipti prieš lenkus. Ordino ma­ gistras pareiškė savo apgailestavimą dėl nesusipratimų tarp Lie­ tuvos ir Lenkijos, žadėjo Lietuvai kuo galėdamas patarnauti ir išreiškė viltį, kad kilusius su Lenkija ginčus pavyks likviduoti. Taigi bendram suvažiavimui jis nepritarė. Nusilpęs Ordinas, ku­ rio santykiai su Lenkija buvo įtempti, kadangi ši rėmė prieš Ordi­ ną veikiančią Prūsų sąjungą, laikėsi atsargiai ir nenorėjo duoti preteksto Lenkijai su ginklu įsikišti į Ordino valstybės vidaus reikalus. Lietuvos ponų taryba nutarė veikti pati. Tuo metu daug rū­ pesčio kėlė Volynė. Volynei apginti nuo lenkų įsiveržimo 1453 m. apie lapkričio 1 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos valstybės seime buvo nutarta pašaukti visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę im­ tis ginklo ir apdėti jos žemes atitinkamu mokesčiu 91. Iš tikrųjų Lenkija 1453 m, rudenį bandė susitarti su -kai kuriais Volynės ponais ir ją prijungti prie Lenkijos. Tačiau tą sąmokslą Lietuvos vyriausybė,susekė ir pačioje pradžioje užgniaužė92. Nors preten­ zijų nė viena šalis neatsisakė, ginčijamos žemės liko kaip buvu­ sios: Lietuvos valdžioje buvo Volynė ir rytinė Podolės dalis, o Lenkijos— didžioji Podolės dalis su pagrindiniu miestu Kamenecu ir vakariniai Volynės valsčiai. Apskritai Lietuvai priklausė Volynė, o Lenkijai — Podolė. Dar neišsprendus Lietuvos ir Lenkijos valstybinių santykių ir teritorinio ginčo dėl Podolės ir Volynės, kilo karas tarp Len­ kijos ir Ordino (1454—1466), vėliau pavadintas Trylikamečiu karu. 89 Jau 1452 m. birželio mėn. Vilniuje įvykęs Lietuvos Didžiosios Kuni­ gaikštystės bajorų seimas buvo pasiuntęs pas Ordiną pasiuntinybę, kuri liepos 14 d. Elbinge pateikė pasiūlymą didžiajam magistrui, kad pagaliau būtų suorganizuotas Lietuvos ir Ordino suvažiavimas dėl sienų sureguliavimo. Tačiau tada nieko nebuvo sutarta. O. Haleckio (Ostatnie lata, p. 202) nuo­ mone, Lietuvos seimas tuo oficialiai pradėjo Lietuvos ponų tarybos tiesioginius diplomatinius santykius su Ordinu. 1453 m. Ordino pasiuntiniai buvo Lietuvoje. Jie su pasitenkinimu kons­ tatavo, kad Parčeve buvo tiktai maža Lietuvos ponų grupė, o tai rodo, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos viešpatauja nesutarimas (M. Biskup, Zjednoczenie Pomorza Wschodniego z Polską w polowie XV wieku, Wroclaw, ¡959, p. 192, 198 — iš Ordino archyvo). 90 Skarbiec, t. II, Nr. 1908—1910; I. Voigt, t. VIII, p. 321; L. Kolankovcski, Dzieje, t. I, p. 275—277 (išnašose — iš Ordino archyvo); O. Halecki, Ostatnie iata, p. 217—218. 91 LUB, t. XI, Nr. 314, 318, 321; plg. O. Halecki, Ostatnie lata, p. 219— 220.

92 LUB, t. XI, Nr. 321, Skarbiec, t. II, Nr. 1913; O. Halecki, Ostatnie lata, p. 221—222; L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 278. 197

Lietuva ir Trylikametis Lenkijos karas su Ordinu (1454—1466) Kryžiuočių ordino įkurtoje valstybėje visa valdžia buvo su­ telkta Ordino narių rankose. Ordino nariai —- riteriai — iš savo tarpo rinkdavo didįjį magistrą ir aukštuosius pareigūnus Ordinui ir kraštui valdyti. Pavienes pagrindines sritis valdė komtūrai su riterių grupe, o kai kurias sritis administravo fogtai (vaitai), tie­ siogiai pavaldūs didžiajam magistrui. Trečdalį Prūsijos teritorijos savo valdžioje turėjo vyskupai, kurie paprastai būdavo skiriami iš Ordino narių. Kryžiuočiai buvo ateiviai iš įvairių Vokietijos sričių, be to, dar vienuoliai, gyvenantys atskirai, nesimaišantys su kitais gyventojais. Gyventojų daugumą sudarė prūsų, lietuvių, lenkų ir vokiečių kilmės pasauliečiai riteriai, miestiečiai ir vals­ tiečiai. Vokiečiai gyveno daugiausia vakarinėje valstybės dalyje bei miestuose. Palei Vyslą ir jos žiotis kryžiuočiai buvo užgrobę gana daug lenkiškų žemių, bet didžiausią Ordino valdų dalį su­ darė prūsų ir lietuvių žemės. Visas Ordino valdomas kraštas buvo vadinamas Prūsijos vardu, o to krašto gyventojai-— prūsais pla­ čiąja to žodžio prasme, nesiejant su etnine kilme. Tai buvo geogra­ finė ir politinė prūsų, Prūsijos sąvoka. Be pagrindinės Ordino teritorijos Prūsijos, savarankišką jo valstybės dalį sudarė Livo­ nija, gyvenama lietuvių, latvių, lyvių, estų, slavų. Be to, Ordinas turėjo daug dvarų ir namų Vokietijoje. XV a. Ordino valstybės viduje išaugo plačiųjų gyventojų sluoksnių opozicija viešpataujančiai kryžiuočių saujelei, kuri ne­ norėjo prileisti vietinės visuomenės prie krašto valdymo. Žalgirio mūšio (1410) pralaimėjimas ir po to Prūsijos teritorijoje vykę karai pakirto Ordino ekonominę ir politinę galią. Karuose vis daž­ niau buvo pasitelkiami samdomieji kariai, kurių išlaikymui Prū­ sijos gyventojus reikėjo apdėti kaskart didesniais mokesčiais. Krašto ekonominis smukimas, plėšikiška mokesčių politika didino prieštaravimus tarp kryžiuočių ir visų Prūsijos gyventojų, taip pat ir vokiečių. Ordinas turėjo skaitytis su sustiprėjusiais pasaulie­ čiais riteriais ir praturtėjusiais miestiečiais. Jų atstovai pradėti šaukti į Prūsų luomų suvažiavimus (landtagus), kurių įtaka vals­ tybės valdymui ilgainiui didėjo. 1432 m. luomai pirmą kartą at­ sisakė sutikti su naujais mokesčiais, o 1435 m. jie privertė Ordiną sudaryti Bresto taikos sutartį su Lietuva ir Lenkija. Šios sutar­ ties tekste pasauliečiai riteriai ir miestiečiai minimi kaip sutar­ ties garantai, turintys teisę atsisakyti paklusti kryžiuočiams, jei tie sulaužytų sutartį. Kryžiuočių ir jų valdinių tarpusavio santy­ kiai plėtojosi aiškiai nepalankia kryžiuočiams linkme.

Prūsijos opoziciniai sluoksniai kuo toliau, tuo labiau orien­ tavosi j Lenkiją >, to pagrindinė priežastis buvo gyvėjantys Len­ kijos žemių ir Prūsijos ekonominiai ryšiai. Prekyba su Prūsija (maisto produktais, žaliavomis, amato dirbiniais) buvo suintere­ suoti visi Lenkijos miestai ir lenkų bajorai. Iš prekybinių ryšiif su Lenkija daugiausia naudos turėjo Prūsijos miestai, ypač Gdans­ kas (Dancigas). Prūsijos miestai turėjo savivaldą, bet buvo ne­ patenkinti Ordino ekonomine politika, siekiančia juos išnaudoti savo reikalams. Be to, Ordino žemių riterius traukė Lenkijos ba­ jorų privilegijos ir politinė valdžia. Ordino valdžioje esančios lenkiškos žemės gyvai bendravo su Lenkija. Todėl Lenkijos poli­ tinės santvarkos pavyzdys Prūsijai buvo labai akivaizdus. Rem­ damiesi istorinėmis teisėmis ir etniniais ryšiais, lenkai jau nuo seno Ordino žemėse varė savo propagandą ir rėmė tų žemių gyventojų judėjimą prieš Ordino valdžią. Ypač aktyvūs buvo Ruimo (Chelmno) žemės, esančios kryžiuočių valdžioje, lenkų kilmės riteriai, jau 1397 m., siekdami gintis nuo kryžiuočių ti­ ronijos, sudarę Driežo sąjungą. Lenkija laikė savo kovą su nekenčiamais kryžiuočiais nebaigta ir siekė atgauti Vyslos žio­ tis, priėjimą prie Baltijos jūros bei gretimas žemes (Pavyslį ir Pamarj). Prūsijos gyventojų nepasitenkinimas kryžiuočių valdžia lai­ kui bėgant stiprėjo ir tapo organizuotesnis. Kulmo lenkų kilmės riterių iniciatyva 1440 m. kovo mėn. lenkų konfederacijų pavyz­ džiu sudaryta Prūsų sąjunga12, kurios tikslas buvo priešintis Or­ dino politiniam ir mokesčių jungui. Į ją stojo ne tik riteriai (ba­ jorai), bet ir miestiečiai, lenkų, prūsų ir vokiečių kilmės gyven­ tojai. Ypač aktyvus buvo Gdansko miestas. Sąjungai vadovavo miesto patriciato ir riterių atstovai, bet ją rėmė ir platesni gy­ ventojų sluoksniai. Sąjunga labiausiai paplito Aukštutinėje Prū­ sijoje (prie Vyslos), o Žemutinė Prūsija (prie Priegliaus ir Ne­ muno) buvo daug mažiau paliesta. Tik Karaliaučiaus pirkliai prikabino savo antspaudą prie sąjungos akto, nors miesto ama­ tininkai palaikė Ordiną. Sukilę prieš Ordiną, sąjungininkai su­ artėjo su Lenkija, prašėsi jos pagalbos. Prūsų sąjungą Ordinas siekė likviduoti kaip valstybei pavojingą judėjimą ir ėmė perse­ kioti jos narius. 1453 m. gruodžio mėn. pradžioje Ordinas gavo savo globėjo — tuometinio Vokietijos imperatoriaus Frydricho III sprendimą išformuoti sąjungą ir nubausti (neišvardijant) 300 jos narių mirties bausme. Ordiną rėmė ir popiežius, kuris vis dar jame matė politinį ir karini savo siekimų ramstį Vidu1 Hisioiia Polski, t. I, cz. , p. 630—631; M. Biskup, Zjednoczenie Pomorza Wschodniego z Polską w polowie XV wieku, p. 47 ir kt.; Ai. Biskup, Trzynastoletnia wojna z Zakonem Krzyžackim 1454—1466, Warszawa, 1967, p. 31 ir kt. 2 K. Görski, Związek Pruski i poddanie się Prus Polsce, Poznan, 1949, p. 6—11, 119—126; E. Weise. Die Staats-verträge des Deutschen Ordens, t. II, p. 5—6 ir kt. (Nr. 188). 1

199

rio ir Rytų Europoje,. Jis paskelbė sąjungai bažnytinį pasmerki­ mą. Visa tai nedavė lauktų rezultatų. 1454 m. vasario mėn. pradžioje prasidėjo seniau rengtas Prūsų sąjungos ginkluotas sukilimas prieš kryžiuočius. Suki­ lėliai norėjo nusimesti Ordino jungą ir kraštą prijungti prie Lenkijos. Prūsų sąjunga pasiuntė savo atstovus į Lenkiją ir pa­ siūlė karaliui Kazimierui Prūsijos valdžią3. Po keliolika dienų trukusių pasitarimų karalius Kazimieras 1454 m. kovo 6 d. pa­ skelbė Prūsijos inkorporacijos, arba prijungimo prie Lenkijos, ¡aktą4. Pagal šį aktą Prūsija tapo Lenkijos karalystės autonomi­ ne dalimi. Prūsai galėjo turėti savo seimą, jų bajorų privilegijos buvo sulyginamos su lenkų bajorų laisvėmis, vietiniams Prūsi­ jos gyventojams garantuojamos tarnybos, paliekama vokiečių kalba. Inkorporacijos aktas padarė pradžią lemiamai Lenkijos kovai su kryžiuočiais. Siame akte kryžiuočiai kaltinami atsisa­ kymu versti į katalikų tikėjimą pagonis, antpuoliais prieš Len­ kiją ir Lietuvą, daugkartiniu taikos laužymu, didelių pasienio apylinkių užgrobimu. Atsakydama į tai, Lenkija skelbianti O r­ dinui karą. Už Prūsijos prijungimą ir karą su kryžiuočiais pa­ sisakė Lenkijos miestiečiai ir bajorai, bet buvo daug tokių lenkų ponų, kurie nepritarė šiam žingsniui. Didžiosios (arba Vakarų) Lenkijos ponai siekė atgauti Pamarį, o Mažosios (arba Rytų) Lenkijos ponai buvo labiau susirūpinę rytinėmis žemėmis (Vo­ lyne ir Podole) negu Prūsija. Lenkijos vadovaujantys sluoksniai tikėjosi karą laimėti ne­ sunkiai ir greitai, nes didelė Prūsijos dalis buvo sukilėlių ran ­ kose. Iš pat pradžių prūsų sukilimas kaip gaisras apėmė visą kraštą^ Ordino pilys silpnai gynėsi, ir per pirmąsias keturias savaites į sukilėlių — sąjungos narių — rankas perėjo apie 60 miestų ir pilių. Išsivadavo Torūnė, Gdanskas, Elbliongas (El­ bingas), Karaliaučius ir kiti miestai. Ragainės, Tilžės ir Klai­ pėdos pilys taip pat 1454 m. perėjo į sąjungininkų rankas. Or­ dino didysis magistras išlaikė tik tris didžiąsias pilis: Malborką (Marienburgą), Choinicus , (Konitcą) ir Stumą (Stumsdorfą) 5. Tolesnė kova reikalavo iš Prūsų sąjungos ir Lenkijos telk­ ti jėgas ir radikaliai spręsti Ordino likimo Prūsijoje klausimą. Lenkijai, pradėjus karą su Ordinu, buvo labai svarbu, kaip j tai reaguos abiejų kariaujančių šalių kaimynė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pastarosios santykiai su Ordinu jau iš seniau labai skyrėsi nuo Lenkijos santykių. Kai 1422 m. Melno taika Lietuva galutinai atgavo Žemaitijos ir Užnemunės branduolį ir ties Palanga išėjo prie Baltijos jūros, atkirsdama Livoniją nuo 3 I. Dlugcsz, Opera omnia, t. XIV, p. 158. 4 K, Görski, Związek Pruski, p. 54—64, 172—182 (dok. XI); E. Weise, Die Staatsverti äge, p. 126—133 (Nr. 292); J. Diugosz. t. XIV, p. 161—172. 5 J. Dtugcsz, t. XIV, p. 157; K- Görski, Zwiazek Pruski, p. 35; K. Gorskig Fragmenty dziejöw Prus w XV wieku.— „Rocznik Gdanski“, Į. IX—X, p. 149, 150, 159; Hisioria Polski, t. I, cz. 2, p. 176—177; Ch. Krollmann, Politische Geschichte des Deutschen Ordens in Preussen, p. 142 ir kt. 200

Prūsijos, ji nutraukė kovą dėl kitų lietuviškų ir prūsiškų žemių išvadavimo iš kryžiuočių rankų ir tarp jos ir Ordino nebebuvo didesnių ginčų. 1422 m. karas buvo paskutinis Lietuvos karas su kryžiuočiais, jei neskaičiuosime Lietuvos didžiojo kunigaikš­ čio Žygimanto pergalės Pabaiske 1435 m. prieš savo konkuren­ tą Švitrigailą, kuri rėmė Livonijos ordinas. Tuo tarpu Lenkija, Melno taika, nerealizavusi savo pagrindinių teritorinių siekimų, turėjo įtemptus santykius su kryžiuočiais ir norėjo atgauti P a­ vysi) ir Pamarį, t. y. išeiti prie Baltijos jūros. Lietuva, priešin­ gai, stengėsi gerai sutarti su Ordinu, nes visą dėmesį buvo nukreipusi į santykių su Lenkija pertvarkymą naujais pagrin­ dais ir į rytinių žemių reikalus. Nuo 1429 m. Lucko suvažiavimo prasidėjo didelis Lietuvos ginčas su Lenkija dėl Lietuvos vals­ tybės savarankiškumo. Be to, kaip minėta ankstesniuose sky­ riuose, po Vytauto mirties (1430) j Lietuvos sostą įžengus Švit­ rigailai, lenkų ponai jėga užėmė iki tol Lietuvos Didžiajai Ku­ nigaikštystei priklausiusios Podolės didžiąją (vakarinę) dalį su pagrindiniu miestu Kamenecu ir kai kuriuos vakarų Volynės valsčius. Lietuvos ponų taryba jokiu būdu nenorėjo atsisakyti šių turtingų ukrainiečių žemių ir reikalavo jas atiduoti Lietuvai, t. y. grąžinti Vytauto laikais buvusias sienas. Kovodami dėl savo valstybės suverenumo ir lygiateisių santykių su Lenkija ir dėl Podolės bei Volynės žemių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės didikai laikė buvusį priešą Ordiną galimu sąjungininku prieš Lenkijos ponų pastangas likviduoti LDK kaip atskirą vals­ tybę, įjungti jos žemes į Lenkijos karalystę. Nuo Melno taikos bendras priešinimasis Lenkijos ekspan­ sijai ėmė vis labiau artinti Lietuvą ir Ordiną. Lietuvos san­ tykiuose su Ordinu prasidėjo naujas etapas. Kai tik Lietuva imdavo labiau konfrontuoti su Lenkija, Lietuvos didieji kuni­ gaikščiai ir didikai ieškojo sąjungos su Ordinu prieš agresyvią­ ją kaimynę. To siekė Vytautas 1429—1430 metais, Švitrigaila sudarė formalią sąjungą su Ordinu 1431 metais, o Žygimantas, nugalėjęs savo konkurentą Švitrigailą, 1438—1440 m. rengėsi stoti į koaliciją prieš Lenkiją ir norėjo, kad joje būtinai daly­ vautų Ordinas. Vėliau, 1446 m., Lietuvos didikai su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru, norėdami pertvarkyti savo valstybinius santykius su Lenkija, ryžosi siūlyti Ordinui sudaryti prieš Len­ kiją sąjungą. Esant pavojui, kad gali kilti ginkluotas Lietuvos ir Lenkijos konfliktas dėl Volynės, 1453 m. rudenį (rugsėjo mėn) Lietuvos ponai vėl prašo Ordino pagalbos ir siūlo didžiajam ma­ gistrui sudaryti sąju n g ą6. Tai buvo, galima sakyti, Prūsų są­ jungos sukilimo prieš kryžiuočių valdžią išvakarėse. Ordinui nuo seno labai rūpėjo susilpninti pavojingą kaimynę Lenkiją, todėl jis rodė palankumą norinčiai su juo turėti gerus santykius Lietuvai, palaikė jos pastangas išsivaduoti iš Lenkijos slegian­ 6 Skarbiec, t. II, Nr. 1909—1910; plg. ankstesnį skyrių. 20|

čios globos ar net mėginimą visiškai nutraukti su ja ryšius. Vis dėlto jausdamas nuolatinį jėgų silpnėjimą ir turėdamas daug rūpesčių krašto viduje, Ordinas nesiryžo sudaryti sąjungos su Lietuva prieš kaskart stiprėjančią Lenkiją ir taip sulaužyti 1435 m. Žygimanto ir Švitrigailos kovų metu sudarytą Bresto taiką. Bū­ dinga, kad sukilusios prieš kryžiuočių valdžią Prūsų sąjungos pasiuntiniai, 1454 m. atvykę į Lenkiją ieškoti pagalbos, įrodinė­ dami, kad Lenkija nebėra varžoma Bresto taikos su Ordinu, pa­ reiškė, kad pats Ordinas sulaužęs tą taiką sudarydamas naują sąjungą su Lietuva prieš karalių ir Lenkiją7. Tačiau iš tikrųjų dėl magistro atsargumo prie formalios sąjungos Kazimiero val­ dymo laikais nebuvo prieita. Apskritai pasakytina, kad Lietuvos santykiai su Ordinu XV a. viduryje buvo geri, draugiški. 1448 m. pradžioje iš naujo buvo priesaika patvirtinta Bresto taika. Tik­ tai vis dar nebuvo galutinai vietoje nužymėta Melno taika nu­ statyta Lietuvos ir Ordino siena, ir dėl to kartais įvykstančiuo­ se pasitarimuose kildavo ginčų. Taikingi Lietuvos santykiai su Ordinu derinosi su gyvais ir reguliariais prekybiniais ryšiais, ku­ riuos, ypač nuo 1440 m., palaikė Kaunas ir Vilnius su Karaliau­ čiumi ir Gdansku 8. Lenkija priėmė 1454 m. Prūsų sąjungos pasidavimą ir pa­ skelbė apie Prūsijos prijungimą prie Lenkijos Karalystės ne­ atsiklaususi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarybos ir ne­ gavusi jos pritarimo. Ji angažavosi viena ir norėjo viena iš to turėti naudos. Tuo tarpu į didžiąją Prūsijos krašto dalį, kaip į prūsų ir lietuvių gyvenamą, savo teises pirmiausia galėjo reikšti Lietuva. Tačiau visai nesiskaityti su Lietuva lenkų ponai negalėjo, nes jos vienokia ar kitokia politika Lenkijos ir Ordino atžvilgiu galėjo nulemti lenkų žygio į Prūsiją likimą. Mažo­ sios Lenkijos politikai bijojo, kad Lietuva gali pasinaudoti Len­ kijos užsiangažavimu Prūsijoje ir bandyti atgauti turtingą Po­ dolę, dėl kurios vyko dideli ginčai. Dėl to lenkai pasiūlė savo karaliui Kazimierui, kuris buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, pasitarti su Lietuvos didikais dėl karo su Ordinu 9. 1454 m. balandžio mėn. pradžioje Kazimieras sušaukė Lie­ tuvos didikų suvažiavimą Breste (Lietuvos Brastoje). Į jį atvy­ ko ir trys Lenkijos ponų atstovai. Apie Bresto suvažiavimą — išplėstinę Didžiosios Kunigaikštystės tarybą — turime mažai žinių, beveik tik tiek, kiek paliko Dlugošas savo kronikoje. Dlu­ gošas rašo, kad Kazimieras pranešęs Lietuvos ponams, jog Prū­ sija pasidavė Lenkijos valdžiai, ir įsakęs jiems, kad nepraleis-, tų per Lietuvą Livonijos kariuomenės dalinių, jei jie trauktų į 7 J. Diugosz, t. XIV, p. 158; M. Biskup, Trzynastoletnia wojna, p. 105. 8 Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais, d. 1, Kaunas, 1934, p. 71, 75; K. E. Murawski, Zwischen Tannenberg und Thorn, Göttingen, 1953, p. 35 ir kt.; M„ Biskup, Stosunek Gdanska do Kazimierza Jagiellonczyka w okresie ■wojny trzynastoletnej 1454—1466, Torun, 1952, p. 13 ir kt. 9 I. Dlugosz, t. XIV, p. 159. 1202

pagalbą didžiajam magistrui į Prūsiją. Vasarą lietuviai turį būti pasirengę reikalui esant suteikti karinę pagalbą lenkams *°. Aiš­ ku, Bresto pasitarimas, kurio rezultatų Lenkijoje buvo laukta la­ bai nekantriai, negalėjo apsiriboti vien Dlugošo minimu kara­ liaus ir didžiojo kunigaikščio įsakym uu . Gana savarankiškai veikianti Lietuvos ponų taryba negalėjo pasitenkinti vien šio Ka­ zimiero įsakymo nagrinėjimu. Dlugošas apie šį suvažiavimą ne viską žinojo ar ne viską norėjo pasakyti. Atrodo, kad Lenkijos ponų svarbiausias rūpiestis Breste buvo sušvelninti ginčus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir pašalinti pavojų lenkų užimtai Podolei. O. Haleckis mano, kad Lenkijos atstovai Bresto suvažiavime davė slaptą pažadą Lie­ tuvai, jog Lenkija pripažins Lietuvos valdžią Volynėje10*12. Tačiau O. Haleckio teiginys abejotinas, turint galvoje lenkų ponų, ypač Mažosios Lenkijos, atkaklų veržimąsi į ukrainiečių žemes. Jei kas nors panašaus ir būtų buvę pareikšta, tai negalėjo patenkinti Lietuvos, nes šis pareiškimas faktiškai nebuvo jokia nuolaida.. Lietuva Volynę valdė ir niekada neketino jos išsižadėti. Priešin­ gai — dar norėjo atsiimti iš lenkų Podolę ir vakarinius Volynės valsčius. Lenkijai stojus į karą su kryžiuočiais, Volynei nebe­ grėsė lenkų pavojus. Nuolaida Lietuvai galėjo būti tik dėl Po­ dolės, bet apie tai nieko nežinoma. Lenkijos ponai ne tik nepadarė rimtesnės nuolaidos Lietuvai dėl ukrainiečių žemių, bet iš pradžių net nenorėjo, kad Lietuva įsikištų į Prūsijos reikalus ir siekė savo jėgomis susitvarkyti su. Ordinu. Ji norėjo prisijungti visą Prūsijos kraštą. Matydama didžiulius sukilusių prūsų laimėjimus ir pasitikėdama savo jėgo­ mis, Lenkija nekvietė Lietuvos stoti į karą, kad nereikėtų su ja dalytis Prūsijos žemių. Dlugošas nebūtų pamiršęs apkaltinti lietuvių, jei Lenkija Bresto suvažiavime būtų raginusi Lietuvą stoti į karą ir žadėjusi Prūsijos dalį, o Lietuva būtų atsisa­ kiusi. Kaip nurodo Dlugošas, lenkų ponai iš pradžių tenorėję iš Lietuvos, kad ji nepraleistų per savo teritoriją Livonijos ka­ riuomenės dalinių, žygiuojančių j pagalbą Ordinui Prūsijoje.. Be to, kronikininkas dar priduria, kad buvę prašyta, jog Lie­ tuva būtų pasirengusi vėliau, reikalui esant, suteikti karinę pa­ galbą Lenkijai. Būdinga, kad Lietuvą tebuvo norima matyti tik kaip paprastą Lenkijos pagalbininkę kare su kryžiuočiais, o ne kaip sąjungininkę, kuriai būtų buvusi siūloma teritorinė kompen­ sacija Prūsijoje už įstojimą į karą. Tiesa, Dlugošas toliau vienoje vietoje mini, kad Lenkija už įstojimą į karą Lietuvai žadėjusi „prie Žemaitijos esančios Prūsų žemės dalį“ 13 Tačiau reikia tu10 Ten pat, p. 174. " CEXV, t. I, d. 2, Nr. 136. 1,! O. Halecki, Ostatnie lata Swidrygiefly, p. 234—235; U. Halecki, Dzieją, t. I, p. 388. 13 J. Dtugosz, t. XIV, p. 386 („pars terrae Prussiae in Samogittiam spectans“). Ta prie Žemaitijos esančia Prūsijos dalimi turbūt laikytinas Klaipėdos kraštas. 203

rėti galvoje, kad Dlugošas tai mini ne karo pradžioje (1454), o po 10 metų, 1464 m. pradžioje, kada lenkų ponai patyrė ne vienų pralaimėjimą, jų jėgos buvo išsekusios ir jie aiškiai matė, jog Ordino nelikviduos ir visos Prūsijos neprisijungs, ypač nenugalės Žemutinės Prūsijos, esančios arčiau Nemuno, kurią tvirtai laikė kryžiuočiai. Šita daug vėlesnė Dlugošo žinutė neleidžia teigti, jog nuo pat karo pradžios Lenkija būtų labai norėjusi, kad Lietuva Įsitrauktų j karą ir kad būtų žadėjusi jai dalj Prūsijos. įsigilinus j tuometinius Lietuvos santykius su Lenkija ir Ordi­ nu, sunku patikėti, kad Lietuvos politikai būtų lengvai sutikę stoti j karą su kryžiuočiais. Lietuvos veiksmus karo metu pir­ miausia lėmė jos dideli nesutarimai su Lenkija. Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė jau nuo seno buvo persmelkta didelio nepasitenkinimo Lenkija, peraugusio į priešiškumą. Lietuvos vals­ tybė atkakliai kovojo su Lenkija dėl savo egzistencijos ir sava­ rankiškumo. Lenkijos ponų politika kėlė didelį pavojų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniams interesams, o Ordinas tuo metu buvo laikomas potencialiu Lietuvos sąjungininku prieš Lenkijos ponų kėslus. Tik ką norėjusi sąjungos su Ordinu, dabar Lietuva turėjo pasidaryti jo priešu. Kad tai įvyktų, Lenkijos po­ nams reikėjo kitaip elgtis Lietuvos atžvilgiu. Tuo tarpu Lenkijos vadovaujantys sluoksniai laikėsi agresyvios politikos ir ne tik neatsisakė planų Lietuvos atžvilgiu, bet norėjo dar prisijungti ir visą Prūsiją. Padėdama lenkams pribaigti Ordiną, Lietuva būtų ■padėjusi Lenkijai sustiprėti. Lenkija būtų turėjusi stipresnį pa­ grindą orientuoti savo naudai santykius su Lietuva, realizuoti savo pretenzijas j Volynės ir Podolės žemes. Taigi Lietuvos poli­ tikai nenorėjo, kad Ordinas būtų visiškai sunaikintas, jie norėjo turėti jį, reikalui esant, kaip tam tikrą atramą prieš Lenkiją. Lietuva nestojo į karą su Ordinu, ji liko neutrali. Jos vado­ vaujantys sluoksniai nenorėjo nutraukti nuo 1422 metų nusisto­ vėjusių su Ordinu gerų santykių ir laikėsi taikos 14. Tačiau Lie­ tuva sutiko nepraleisti per savo teritoriją Livonijos dalinių į Prū­ siją. Tai nebuvo iš esmės kas nors naujo. Žemaičiai nuo seno jautė neapykantą kryžiuočiams, turėjo su jais įvairių kivirčų, ypač dėl galutinai nenužymėtų sienų, ir buvo įpratę trukdyti pajūrio keliu permetinėti Ordino kariuomenę iš Livonijos į Prūsiją, ir atvirkščiai. Šie žemaičių veiksmai neprieštaravo Lietuvos neutra­ lumui kare. Lietuva negalėjo leisti keliauti per savo kraštą ka­ riaujančių šalių kariuomenei. Apskritai Lietuvos gyventojai ne­ galėjo likti visiškai abejingi vykstant karui su kryžiuočiais, ilga­ amžiais lietuvių tautos priešais. Lietuvoje ir rytų slavų žemėse buvo džiaugiamasi žiniomis apie pirmuosius kryžiuočių pralai14 Vykstant šiam karui, neutrali buvo ne vien Lietuva. Panašiai laikėsi ir kaimynė Mazovija, kuri kartais net paremdavo Ordiną. Neutrali, bet dau­ giau palanki Ordinui buvo ir Hanza. (Historia Polski, t. I, cz. 2, p. 182). .204

mėįimus ir didelės Prūsijos dalies užėmimą ,5. Yra žinių, kad šio karo mūšiuose prieš kryžiuočius dalyvavo karių savanorių ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Karas su Ordinu nelauktai užtruko. Viena iš didžiųjų pilių, kurias Ordinas išlaikė savo rankose, buvo Choinicų (Konitco) pi­ lis. Per ją ordinas palaikė ryši su Vokietijos imperijos kraštais, iš kur gaudavo samdomųjų karių. Lenkija pasiryžo šią pili už­ imti. Tačiau Choinicų mūšyje 1454 m. rugsėjo 18 d. lenkų ka­ riuomenė visiškai pralaim ėjo15I6. Mažai disciplinuotą ir menkai apmokytą Didžiosios Lenkijos bajorų kariuomenę tose kautynėse sumušė aiškiai pranašesni kryžiuočių samdyti kariai profesiona­ lai. 1454 m. Choinicų mūšyje lenkų pusėje kovojo ir karių iš Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės. XVI a. Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) nurodo net apie 5000 žmonių, kuriuos Lietuvos ponai pasiuntė su etmonu Alekna Sudim antaičiu17. Tačiau ta vėlesnio metraščio informacija yra nepatikima ir išpūsta. Kaip rodo Choinicų mūšio belaisvių sąrašas, sudarytas Ordino, j jį yra įrašytos tik 9 pavardės iš Lietuvos l8_ Tame sąraše minimi patekę į nelaisvę Lietuvos kariai priklausė išimtinai Lietuvos didžiojo ku­ nigaikščio Kazimiero dvaruil9. Pagal vėlesnį 1455 m. Lietuvos ponų pareiškimą, jie buvo nuvykę j Lenkiją karaliaus vestuvių su Elzbieta Habsburgaite proga 20. Lietuva laikėsi neutralumo, ir jos kariniai daliniai kare nedalyvavo. Kita vertus, Ordinas stengėsi, kad Lietuva ne tik veiksmingai, neparemtų kariaujančios Lenkijos, o priešingai — dargi siekė ją patraukti j savo pusę. Po Choinicų mūšio kryžiuočiai su Lietuvos belaisviais elgėsi geriau negu su lenkų. \ Lietuvos ponų kreipi­ mąsi dėl belaisvių Ordino didysis magistras 1454 m. gruodžio 5 d. atsakė ilgu laišku, kuriame tarp draugystės ir patarnavimo 15 LUB, t. XI, Nr. 339, p. 297 (1454.V.5). 16 Historia Polski, t. I, cz. 2, p. 176—177. 17 LM, p. 141. Metraštyje karas su kryžiuočiais maišomas su čekų karu. Rašant apie Kazimiero pralaimėjimą Choinicuose, pasaKojama apie čekų ka­ ralių Jirži, kuris niekada nekariavo su Kazimieru. Tą klaidą jau ištaisė (pa­ kartodamas žinias apie lietuvių karių dalyvavimą) M. Strijkovskis (Kronika polska.. ., t. II, p. 256) ir A. Kojelavičius (Historiae L it, t. II, p- 220). Apie karius iš Lietuvos karaliaus stovykloje ir dalyvaujančius kare žr. O. Halecki, Ostatnie lata, p. 233, išn. 4 ir 5. 18 M. Biskup, Spisy jencow polskich z bitwy pod Chojnicami.— „Przegląd historyczny“, t. 56, zesz. 1, Warszawa, 1965, p. 102. 19 L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 287—288, išn. 11. 20 O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 342 (iš Ordino archyvo). Negalima pritarti O. Haleekiui (Dzieje, f. L p. 388), kad Lietuvos politikoje Ordino atžvilgiu buvo svyravimų, kad Lietuva karo pradžioje suteikė Lenkijai veiksmingą pa­ galbą, o tik nuo 1455 m. pradžios to nebedarė. Iš tikrųjų Lietuva nedavė Lenkijai karinės pagalbos nei iš pradžių, nei vėliau, todėl jai neteko keisti ir savo nusistatymo. Plg. Z.., Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 287. Lietuvos metraštis (Bychoveo kronika) nurodydamas, kad Lietuva šiame kare suteikė didelę paramą Lenkijai prieš Ordiną, norėjo tuo pasakyti, kad Lenkija XVI a. tu­ rėjo suteikti Lietuvai laukiamą karinę pagalbą prieš Rusų valstybę. 205

pareiškimų skundėsi dėl savo valdinių išdavystės, t. y. sukilimo. Tai, kad Lenkijos karalius priešingai sudarytai taikai paėmė prū­ sus į savo globą, magistras laikė negirdėta skriauda ir prašė Lietuvos tarybą įkalbėti Kazimierą, kad jis, laikydamasis taikos, atsisakytų Prūsijos, o ypač kad sukilusiems prūsams neduotų jo­ kios pagalbos 21. 1455 m. gegužės 28 d. Lietuvos ponų taryba krei­ pėsi į „savo brangiausią bičiulį“ didįjį magistrą ir jam garantavo, '.kad laikėsi ir visada nori laikytis amžinos taikos, t. y. 1435 m. Bresto taikos. Tuo remdamiesi, prašė paleisti lietuvius belaisvius (paimtus Choinicų mūšyje) nurodydami, kad jie atsirado šalia karaliaus ne kovoti su Ordinu, bet kad dalyvautų karaliaus ves­ tuvių iškilmėse. Ta pačia dvasia kiek vėliau (birželio mėn. vidu­ ryje) žymiausi Lietuvos ponai rašė Elbingo komtūrui prašydami grąžinti sulaikytas Kauno pirklių prekes ir pažymėjo, kad jie kelis kartus buvo raginami sulaužyti taiką, bet to daryti nenorėję, nes tai priešinga jų siekiams ir garbei22. Ordinas ne sykį karo metu buvo tikinamas, kad Lietuvos ponai norį laikytis amžinos taikos 23. Choinicų mūšio pralaimėjimas buvo labai jaučiamas visoje Prūsijoje. Daug Ordino pilių, sąjungos apgultų ar užimtų, išsi­ vadavo 1454—1455 metais. Atkrito nuo sąjungos visa šiaurrytinė Ordino žemių dalis, arba Žemutinė Prūsija. 1456 m. pradžios ži­ niomis, Ordinas vėl valdė Karaliaučių, Klaipėdą, Ragainę, Tilžę, Labguvą, Tepliavą, Įsrutį ir kitas šiaurines ir rytines pilis24. Ne­ lauktas pralaimėjimas prie Choinicų parodė, kad Prūsijos užka­ riavimas nebus toks paprastas, kaip atrodė iš pradžių, kad karas gali dar ilgai užtrukti. Lenkija stengėsi sudaryti nuolatinę sam­ dytą kariuomenę, daugiausia iš pėstininkų, kurie galėtų rengti ilgai trunkančias apgulas ir sugebėtų paimti gerai sustiprintas kryžiuočių pilis. Valstybės iždas buvo išsekęs, ir karo finansavi­ mas kėlė didelių sunkumų. Gdanskas ir kai kurie kiti Aukštuti­ nės Prūsijos miestai, išsivadavę iš Ordino valdžios, laikėsi iš­ tvermingai ir teikė didelę finansinę paramą kariaujančiai Lenki­ jai. Ordinas taip pat neturėjo pakankamai lėšų samdiniams telkti. Jis buvo priverstas neapmokėtiems samdiniams duoti pilis kaip užstatą su teise jas perleisti kitiems, kurie sumokės įsiskolinimus. Taip 1457 m. lenkai išpirko iš Ordino samdinių Marienburgo (Malborko) pilį, kuri galutinai pateko į lenkų valdžią 1460 metais. Turime žinių apie Lietuvos pagalbą lenkams ir vėlesniame karo etape, po Choinicų mūšio. Dlugošas neaiškiai mini Lie­ tuvos suteiktą karinę finansinę pagalbą25. XVI a. Lietuvos met21 Skarbiec, t. II, Nr. 1923; O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 389 (iš Ordino archyvo); J . Voigi, Geschichte Preussens, t. VIII, Koenigsberg, 1835, p. 421. 22 O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 392 (iš Ordino archyvo); plg. R. Forstreut e r , Deutschland und Litauen im Mittelalter. Koln—Graz, 1962, p. 24. 23 LUB, t. XI, Nr. 490; Skarbiec, t. II, Nr. 1940; L. K o la n k o r a s k i , Dzieje, t. I, p. 285, išn. 9. 24 CEXV, t. III, Nr. 72. 25 J. D l u g o s z , t. XIV, p. 198. 206

rastis nurodo, kad Lenkijos iždui ištuštėjus karalius Kazimieras per savo pasiuntinius prašęs Lietuvos ponų pagalbos pinigais. Lietuvos ponai paskolinę Kazimierui 80 000 raudonųjų auksinų ir lenkų ponų pasiuntinių prašomi davę 8 tūkstančius raitelių—-* iš jų 3 tūkstančius totorių26. Minima, kad karalių Lietuvoje 1458 m. supę gausūs totorių ir rusų daliniai 27. 1461 m. karalius Ka­ zimieras turėjęs prie savęs kare totorius ir lietuvių pagalbinius dali­ nius 28. 1466 m. Choinicų apgulime dalyvavę totorių ir lietuvių daliniai, kuriuos atvedęs Ivaška Chodkovičius 29. Reikia pasakyti, kad tie kariai ar jų daliniai iš Lietuvos, kurie minimi greta lenkų, buvo karaliaus dvariškiai arba jo sargybiniai. Salia jų buvo ir savanorių. Skaičiai yra padidinti. Lietuva oficialiai liko ir toliau neutrali, ir jos kariniai daliniai, kaip mano ir L. Koliankovskis, karo veiksmuose nedalyvavo30. Ordinas Lietuvai niekada nepri­ kišo, kad ji padeda lenkams. Kai dėl minimos Lietuvos paskolos, tai karalius Kazimieras tikriausiai gavo lėšų iš Lietuvos iždo savo reikalams, o panaudoti jas galėjo ir kariavimui. Ypatingą vaidmenį per šį karą suvaidino žemaičiai. 1422 m. Melno taika Lietuvai baigus karus su Ordinu ir nustačius su juo sienas, žemaičiai labiau negu aukštaičiai jautė Nemuno žiočių ir Klaipėdos netekimą ir dėl to nerimo. Kita vertus, Ordinas buvo labai nepatenkintas, kad Žemaitijos pajūrio ruožas, per kurį ėjo senas ir pagrindinis sausumos kelias, jungiąs (per Neringą, Klai­ pėdą, Palangą, Šventąją) Prūsiją su Livonija, išsprūdo iš jo kontrolės. Kryžiuočiai laukė progos vėl pasiglemžti Baltijos pa­ jūrio ruožą tarp Palangos ir Šventosios. Jie senu įpratimu žy­ giavo per Palangą, nesiskaitydami su nauja padėtimi. Be to, Melno taika nustatytos, o vėliau Bresto taika (1435) patvirtintos sienos dar nebuvo kai kuriose vietose galutinai nužymėtos — buvo neaiškios ar ginčijamos. Todėl pajūrio kelyje ir pasienyje dažnai įvykdavo įvairių kivirčų ir kruvinų susirėmimų31. Žemai­ čiai nepaprastai atkakliai saugojo nuo kryžiuočių pasikėsinimų savo krauju gausiai aplaistytą žemę, ypač Palangos pajūrį, ku­ riam nuolatos grėsė pavojus, kovėsi dėl lietuviško Klaipėdos krašto, stengėsi nužymėti su kryžiuočių valdomis teisingiausias sienas. Daugiausia ginčų buvo dėl sienos su Livonija. Melno taikos 26 LM, p. 143. M. Strijkovskis (t. II, p. 256) nurodo, kad lai buvo 1458 m. Plg. L. Golębiowski, Dzieje Polski, t. III, p. 108, 124—125 (auto­ rius sako, kad prieš tai (1455) Lietuva paskolinusi Lenkijai 30 000 florinų). Lietuvos metraščio žinios, kad lenkų pasiuntiniai prašę Lietuvos karinės pa­ ramos, kituose šaltiniuose nerandame. 27 LUB, t. XI, Nr. 728; SRP, t. IV, p. 194; plg. AL Biskup., Trzynastaletnia wojna, p. 521. 28 /. Dlugosz, t. XIV, p. 322. 29 Ten pat, p. 441; plg. M. Stryįkowski, t. II, p. 248, 256. 30 L. Kolankoieski, Dzieje, t. I, p. 288. 31 B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., p. 272— 273, 294—295. 300—301. F 207

sutartis tiksliau jos nenustatė, tik nurodė, kad ji turi eiti nuo jūros Šventosios upe, o toliau — „senosiomis sienomis“ (antiqui limites), kurios buvusios dar tada, kai Ordinas nevaldė Žemaitijos. Iš pradžių su Livonijos ordinu buvo palyginti greit susitarta. Siaurinė Lietuvos siena buvo išvesta 1426 m etais32. Ji ėjo nuo Šventosios upės tiesia linija iki Pašilės, nuo čia leidosi že­ myn prie Puokės, o toliau ėjo pro Balėnas ir Pievėnus iki Ven­ tos, kurią perkirtusi kilo Dabikinės upe; toliau ėjo per Skaistgirį iki Sidabros kalno prie Joniškio. Šios sienos, pagal kurią už Lie­ tuvos ribų liko dabartinis Skuodas, Mažeikiai, Akmenė, Žagarė, Joniškis, lietuviai nepripažino kaip neatitinkančios senųjų Že­ maitijos ribų ir dažnai puldinėjo vokiečius. Vytautas, 1426 m. rengdamasis į karą prieš Pskovą, skubėjo susitarti su Livonijos ordinu, kuris taip pat turėjo pretenzijų į Pskovą, ir, matyt, jam padarė teritorinių nuolaidų. XV a. viduryje Lietuva siekė nusta­ tyti teisingesnes sienas su Livonijos ordinu. Ypač buvo ginčy­ tasi dėl Bauskės pilies, dėl sienų apie Daugpilį ir kt. Sienų klau­ simas kėlė nemaža rūpesčių ir kivirčų tarp Lietuvos ir Livonijos, taip pat ir tarp Lietuvos bei Prūsijos. Po 1444 m. Skirsnemunėje įvykusio Kazimiero susitikimo su Ordino didžiuoju magistru Konradu Erlichshauzenu33 prasidėjo dažni abiejų šalių atstovų ir komisijų pasitarimai sienų, preky­ bos ir kitais klausimais. Derybos nėjo sklandžiai. 1445 m. įgalio­ tiniai susitiko Kurzume (netoli Daugpilio), o 1446 m.— prie Šven­ tosios (ties Smalininkais) 34. Į 1447 m. pasitarimą su Livonijos ordino atstovais buvo atvykę Vilniaus vyskupas, Trakų, Kauno ir Vitebsko vietininkai, tačiau derybos buvo be rezultatų 35. 1447 m. Vilniuje susirinko Lietuvos ir Prūsijos sienų nustatymo komisija (Lietuvai atstovavo Gedgaudas, Gedkantas ir Astikas, o Ordinui — didysis maršalas ir Ragainės komtūras), ji tarėsi ir su didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru36. 1448 m. sienų ldausimą svarstė abiejų pusių atstovų suvažiavimas Rastenburge (iš Lietuvos pusės da­ lyvavo Kauno seniūnas vietininkas Sudivojus ir Užpalių seniūnas Radvila), bet ir šis suvažiavimas ginčų neišsprendė37. 1453 m. rudenį Užpaliuose planuotos derybos dėl sienų ir jų saugumo neįvyko38. Žemaičiai dėl sienų veikė ryžtingiau. Ordinas skun­ dėsi, kad 1452 m. Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgailą užpuolė Livonijos valsčius ir nuniokojo Klaipėdos apylinkes39. Panašiai 32 LUB, t. VII, Nr. 472—473; CEV, p. 716, 731—732. 33 E. Weise, Die Staatsverträge, t. II, p. 47—49; LUB, t. X, Nr. 46. 34 LUB, t. X, Nr. 170; E. Weise, Die Staatsverträge, t. II, p. 49—50; Skarbiec, t. II, Nr. 1805, 1815, 1818, 1819—1821, 1823; J. Voigt, t. VIII, p. 93. 35 LUB, t. X, Nr. 359; Skarbiec, t. II, Nr. 1847. 36 LUB, t. X, Nr. 401, 402, 406; K., E. Murawski, Zwischen Tannenberg und Thorn, p. 330—331, 337. 37 LUB, t. X, Nr. 405, 410, 417, 576; L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 286 (iš Ordino archyvo); K■E. Murawski, p. 338. 38 L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 286. 39 LUB, t. XI, Nr. 314. 208

žemaičiai pasielgė ir 1453 m. rudenį, kada ir susisiekimą su Li­ vonija visai sutrukdė40. Pranešimų apie žemaičių užpuolimus, sienų nepaisymą buvo ir vėliau 41. Kada 1454 m., prasidėjus Prūsų sukilimui, Kazimieras ir Len­ kijos ponai buvo atvykę į Bresto suvažiavimą, Lietuvos ponų taryba pritarė, kad žemaičiai nepraleistų Livonijos karinių dali­ nių, vykstančių padėti Prūsijai. Kad tai nebuvo, kaip paprastai nurodoma42, vien karaliaus įsakymas, bet taip pat ir Lietuvos ponų nutarimas, rodo 1459 m. pavasarį Žemaitijos seniūno Jono Kęsgailos pareiškimas, kad jis negalįs atidaryti Palangos pajūrio kelio be Lietuvos ponų tarybos pritarimo 43_ Žemaičiai kelią savo iniciatyva dažnai uždarydavo ir anksčiau, prieš Bresto suvažia­ vimą. Dabar jie tai darė didesnėmis jėgomis, sistemingiau ir Lie­ tuvos vyriausybei pritariant. Ordinas dėl to negalėjo Lietuvos kaltinti priešiškumu, nes kariaujančios valstybės karinių dalinių nepraleidimas derinosi su Lietuvos neutralumu. Be to, žemaičių veiksmais pirmiausia reiškėsi ne noras padėti lenkams, o siekimas išspręsti savo senus sienų ginčus su Ordinu. Šitokia laikysena leido žemaičiams tikėtis tam tikrų teritorinių laimėjimų, o Lie­ tuva galėjo oficialiai save laikyti nelaužančia taikos sutarties. Pasak kryžiuočių, „lietuviai ramiai sėdi“ 44. Karo metu, kaip ir anksčiau, vyko Lietuvos atstovų derybos su Livonijos ordinu dėl sienos ginčų sureguliavimo45. Jau pirmaisiais karo metais, 1454 m. rudenį, Žemaičių seniū­ nas užkirto kelius iš Livonijos į Prūsiją neleisdamas pereiti Livo­ nijos daliniams į pagalbą Prūsijai pajūrio keliu46. Kryžiuočiai, kuriems buvo svarbu turėti laisvą kelią į Livoniją, ne kartą ban­ dė jėga pralaužti žemaičių barjerą 47. Tačiau tai jiems retai pa­ sisekdavo, o žemaičiai dar atkakliau gynė savo pajūrį. 1455 m. žemaičiai atliko žymiausią karo žygį — užėmė Klaipėdą. Prasi­ dėjus Prūsų sąjungos sukilimui prieš Ordiną, Klaipėda dar 1454 m. buvo patekusi į sąjungininkų rankas. Vėliau, Ordino jė­ goms atsigaunant visoje Žemutinėje Prūsijoje, sukilusioje Klai­ pėdoje kai kurie gyventojų sluoksniai panoro (rugpjūčio mėn.) vėl pasiduoti kryžiuočiams. Tada žemaičiai ir užėmė Klaipėdą. Neaišku, ar Žemaičių seniūnas įvedė savo dalinius į Klaipėdą 40 Ten pat, Nr. 318, 321. 41 Ten pat, Nr. 296, 321; Skarbiec, t. II, Nr. 1907, 1913. « LUB, t. XI, Nr. 386; /. Dlugosz, t. XIV, p. 174. 43 LUB, t. XI, Nr. 834. 44 LUB, t. XI, Nr. 375, 490; Skarbiec, t. II, Nr. 1940; L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 285, išn. 9; p. 287, išn. 1 (iš Ordino archyvo); /. Caro, Geschichte Polens, t. V, 1, p. 169. 43 LUB, t. XI, Nr. 834 (1458 m.); t. XII, Nr. 166 (1462 m.). 48 Ten pat, t. XI, Nr. 366 (1454.IX.30); plg. Nr. 386; plg. M. Biskup, Trzynastoletnia wojna, p. 334. 47 Skarbiec, t. II, Nr. 1939; K- Napiersky, Index corporis historico-dipiomatici Livoniae, Esthoniae, Curoniae, t. II, Nr. 1957; LUB, t. XI Nr. 490/. Dlugosz, t. XIV, p. 424. 14. U žsak. Nr. 4648.

209

grynai savo iniciatyva, ar susitaręs su Prūsų sąjunga. Tų pačių 1455 m. gale (lapkričio mėn.) Livonijos ordino kariniai daliniai (1200 karių), atvykę iš Karaliaučiaus, privertė žemaičius grei­ čiausiai dėl maisto stokos pasitraukti iš Klaipėdos miesto ir pi­ lies. Vykstant kovoms, sudegė Klaipėdos miesto dalis ir priešpilis. Padegimo kaltę vieni šaltiniai priskiria žemaičiams, kiti — livoniečiams. Tuo metu uoste pasirodė keletas Gdansko miesto laivų, kurie atgabeno ginklų ir maisto Klaipėdoje įsitvirtinusiems kry­ žiuočių priešams. Pamatę miestą liepsnose, jie grįžo a tg a l48. Vis dėlto žemaičiai Palangos kelią ir toliau kontroliavo. Re­ miami kauniečių, jie pajūryje, prie Palangos, pasistatė sutvirti­ nimus (bolwerken), ir čia nuolatos įvykdavo susirėmimų49. Pa­ jūryje 1456 m. pradžioje buvo susitelkęs astuonių šimtų žemai­ čių būrys 50. Ne kartą buvo laukiama žemaičių žygio prieš Livo­ nijos ordino pilis 51. 1456 m. pavasarį (kovo pabaigoje) Ordino kariuomenė pajūryje išblaškė žemaičių dalinį52, bet vasarą ir vėl kryžiuočiams buvo pavojinga keliauti šiuo keliu53. Žemaitijos se­ niūnas Jonas Kęsgailą norėjo sutrukdyti livoniečiams ir olan­ dams susisiekti su Klaipėda jūra, bet neturėjo tam tinkamų laivų. Tada tą uždavinį pavedė Gdansko laivynui, o pats užblokavo mais­ to vežimą iš Kauno į Karaliaučių. Gdansko laivynui buvo įsakyta* gaudyti laivus, plaukiančius į Karaliaučių ir Klaipėdą. Ordino magistras 1457 m. vasarą dviem sustiprinimais užtvėrė Kuršių marių žiotis ties Klaipėda, kad gdanskiečiai ten neišlaipintų sa­ vo karių 54. 1458 m. gegužės mėn. pradžioje žemaičiai saugojo visus kelius į Livoniją. Klaipėdos komtūrą pasiekė žinia, kad jie ne tiktai iš naujo grasina Klaipėdai, bet kartu su totoriais ir rusais karaliaus vadovaujami pulsią ir K araliaučių55. Tai nepasitvirtino. 1458 m. rudenį žemaičiai vėl atkirto Klaipėdą nuo Livonijos ir padėjo iš sausumos Gdansko miesto laivynui užblokuoti Klaipėdos uostą 56. 48 LUB, t. XI, Nr. 470, 474, 475, 479, 490, 500, 630; Skarbiec, t. II, Nr. 1936; SRP, t. III, p. 664; t. IV, p. 150; J. Voigt, t. VIII, p. 445, 467; K. Gorski, Fragmenty, p. 159; M. Biskup, Trzynastoletnia wojna, p. 334. Klaipėdoje livoniečių įgula išbuvo iki 1469 m.; J. Voigt, t. IX, p. 18. K. Forštroiteris (Deutschland und Litauen, p. 29) to meto žemaičių dalinius, niekinamai vadino „bandomis“. Rašytojas Petras Dirgėla romane „kūlgrinda“ (1985) vaizduoja XV a. lietuvių pastangas atgauti žemes prie Baltijos jūros, išvaduoti Klaipėdą 1455 m. 49 LUB. t. XI, Nr. 478, 507, 517, 562, 728, 782, 794, 834; SRP, t. IV, p. 154. 50 LUB, t. XI, Nr. 507. 51 Ten pat, Nr. 507, 562. 52 Ten pat, Nr. 517; SRP, t. IV, p. 154; Skarbiec, t. II, Nr. 1939. 53 LUB, t. XI, Nr. 562. O. Haleckis (Dzieje, t. I, p. 397) pateikia ne­ aiškią žinią iš Ordino archyvo, kad 1457 m. sausio mėn. žemaičiai pasiekė Įsrutį ir jį sudegino. Abejotina, kad žemaičiai būtų taip toli nužygiavę, ypač kad neturime žinių apie artimesnių pilių — Tilžės, Ragainės antpuolius. 54 M. Biskup, Trzynastoletnia vvojna, p. 490. s8 LUB, t. XI, Nr. 728; Skarbiec, t. II, Nr. 1948; /. Voigt), t. VIII, d. 55L. 56 LUB, t. XI, Nr. 782; /. Voigt, t. VIII, p. 551. 210

1459 m. Žemaičių seniūnas Jonas Kęsgailą kėlė nuolatinį pavojų Klaipėdai, ir jo žmonės žudė visus, kas tik bandė prasiskverbti iš Prūsijos į Livoniją ar atvirkščiai57. Tačiau protarpiais vokiečiai žemaičių pajūriu prasismelkdavo 58. Per visą karą kryžiuočiai vis baiminosi (kaip tai matyti 1465 m.) dėl Klaipėdos59. Baigiantis karui, 1466 m. vasario mėn. pradžioje 700 karių livoniečių dali­ nys, žygiuojąs į Prūsiją, žemaičių pajūryje buvo visiškai sumuš­ ta s60. Dalis raitelių įkrito į specialiai paruoštas ir užmaskuotas duobes ir pateko į nelaisvę, dalis paskendo Kuršių m ariose61. Žemaičiai pirmiausia rūpinosi savo pajūrio gynimu, neatsisa­ kydami įsiveržti ir į artimiausias Ordino valdomas lietuviškas sritis. Tačiau, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės veiksmingai neremiami, jie negalėjo išnaudoti Lenkijos karo su Ordinu savo teritoriniams siekiams realizuoti. Daugiausia jie su­ sidūrė su Livonijos jėgomis pajūryje ir pačioje Livonijoje. Tik su livoniečių pagalba kryžiuočiai galėjo atsiimti Klaipėdą ir joje išsilaikyti. Žemaičių karinė akcija, nuolat trukdanti Livonijos pa­ galbą Prūsijai, iš dalies padėjo Lenkijai kare su kryžiuočiais62. Vykstant karui, Lietuvos ponų taryba savo pagrindinį dėmesį kreipė į santykius su Lenkija. Konkrečiai buvo keliami du rei­ kalavimai: atskiro Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir „Vytauto sie­ nų“. Nuo 1447 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras tapo Lenkijos karaliumi ir apsigyveno Krokuvoje, Lietuva pajuto, kad bendras su Lenkija valdovas vis daugiau pasiduoda Lenkijos ponų įtakai ir atitrūksta nuo Lietuvos gyvenimo. Karas su Ordinu jį dar labiau įtraukė į Lenkijos reikalus. Be to, Lietuvos ponų taryba, kaip ir anksčiau, reikalavo iš lenkų grąžinti Podolę ir dalį Volynės. Lietuvos reikalavimai buvo viešai iškelti 1454 m. pabaigoje. Jie buvo susiję ne tiktai su lenkų pralaimėjimu Choinicų mūšyje, bet ir su Kijevo įvykiais. 1454 m., mirus Kijevo kunigaikščiui Alek­ sandrui, gyvojoje kalboje vadinamam Olelka Vladimirovičiumi, Algirdo palikuoniui, karalius Kazimieras paskelbė Kijevą vieti­ ninkyste, nebepripažino mirusiojo sūnums paveldėjimo teisių ir tik pavedė valdyti vietininkystę Aleksandro vyriausiajam sunui kunigaikščiui Simonui Olelkaičiui (Olelkovičiui), kuris buvo įtakingiausio Lietuvos didiko Vilniaus vaivados Jono Goštauto svai­ nis. Abu, Simonas ir Goštautas, buvo nepatenkinti Kazimiero elgesiu. Kunigaikštis Simonas susitarė su totoriais, ir jų vadas 57 LUB, t. XI, Nr. 794, 833, 834. 68 Ten pat, t. XII, Nr. 4, p. 274. 59 Ten pat, Nr. 300. e» J. Dlugosz, t. XIV, p. 427; SRP, t. IV, p. 628; /. Voigt, t. VIII, p. 683. 61 /. Diugosz, t. XIV, p. 427; SRP, t. IV, p. 628- /. Voigi, t. VIII, p. 683. 62 Pervertina žemaičių jėgas manantieji, kad jie galėję suduoti lemiamą smūgį Ordinui puldami jį nuc Nemuno. Taip manė Z. Ivinskis (žr. jo Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų.— „Athenaeum“, t. VI, Kaunas, 1935, p. 107). 211

Said Achmetas įžengė j Kijevą. Į tai atsakydamas, Kazimieras pa­ siuntė j Kijevą lenkų kariuomenės dalinius, kurie totorius išvijo, o jų chaną suėmė63. Sis lenkų įsikišimas buvo laikomas dideliu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriai priklausė Kijevas, suverenumo pažeidimu. 1455 m. pradžioje Lietuvoje susidarė stipri opozicija — bruzdėjimas prieš lenkus ir Kazimierą. Dlugošas kalba, kad tuo laiku Lietuvoje buvo „daug neramumų“ (piures motus) 64. Lietuvos ponai, ypač Goštautas ir jo šalininkai, pasak Strijkovskio, puoselėjo mintį ginklu atsiimti iš lenkų Podolę ir užimtas Volynės pilis 65. 1455 m. vasario mėn. Kazimieras atvyko į Lietuvą atkal­ bėti Lietuvos ponus nuo šio sumanymo. Dlugošas sako, kad Kazi­ mieras ne tik atkalbėjęs, bet ir palenkęs Lietuvos ponus teikti karinę pagalbą Lenkijai jos tolesnėje kovoje su O rdinu66. Dlugošo minima parama buvo žemaičių užtvaro tarp Livonijos ir Prūsijos išlaikymas. Kazimierui išvykus iš Lietuvos, Lietuvos ponų taryba tų pačių 1455 m. gegužės mėnesį rašė didžiajam magistrui, kad laikosi ir visada nori laikytis taikos su O rdinu67. Kitais metais (1456) Lietuvoje vėl vyko bruzdėjimas. Vilniaus’ vaivada Jonas Goštautas, kunigaikštis Jurgis Alšėniškis (Galšiškis), rūmų maršalka Radvila, Astiko sūnus, kunigaikštis Simonas Olelkaitis, Alekna Sudimantaitis ir kt. bandė rasti išeitį iš susi­ dariusios padėties santykiuose su Lenkija ir išsirinkti atskirą Lie­ tuvos didįjį kunigaikštį. Pas karalių Kazimierą į Lenčicą rugsėjo 1 d. pasiųsti trys Lietuvos pasiuntiniai prelatų, ponų ir visos Lie­ tuvos visuomenės vardu griežtai pareikalavo, kad Kazimieras grįžtų į Lietuvą nuolat gyventi ir atiduotų Lietuvos Didžiajai Ku­ nigaikštystei Podolės žemę ir kitas užimtas žemes tesėdamas prie­ saiką, kurią jis davė išvykdamas iš Lietuvos karaliauti į Lenkiją (t. y., kad laikytųsi 1447 m. privilegijos rašto). Lietuva toliau nebepakęsianti skriaudų ir ginklu atsiimsianti Podolę ir kitas žemes. Be to, pasiuntiniai priminė Kazimierui, kad jo brolis Vla­ dislovas, pasidavęs lenkų įtakai, žuvęs (1444) ir jis pats vos likęs gyvas (prie Choinicų 1454 m.), kvietė Kazimierą palikti Lenkiją ir grįžti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kur jis ramiai ir lai­ mingai gyventų68. Sis Dlugošo aprašytas Lietuvos pasiuntinių pokalbis su karaliumi, atrodo, atitinka ano meto padėtį. Kazimie63 L. Kolankovsski, Dzieje, t. I, p. 280—281; O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 389—390. 64 J. Dlugosz, t. XIV, p. 198. Istoriko M. Gruševskio žodžiais, lai buvusi lietuvių „fronda“ (Ieropisr VKpaiHii-Pycn, t . IV, K h i b — Jlb B iB , 1907), p. 245. 65 M. Stryjkowski, t. II, p. 248. 66 /. Dlugosz, t. XIV, p. 198. 67 O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 392 (iš Ordino archyvo), 1455 m. pava­ sarį Lietuvos ponų tarybą sudarė: Vilniaus vyskupas Mikalojus, Vilniaus vai­ vada Jonas Goštautas, Trakų vaivada Jonas Manvydas, Žemaitijos seniūnas Jonas Kęsgailą, žemės maršalka Petras Montigirdaitis, Polocko vietininkas Andriejus Sakavičius, Smolensko vietininkas ir kancleris Mykolas Kęsgailą: (žr. L. Kolankomski, Dzieje, t. I, p. 280 ir kt.). 68 J. IHugosz, t. XIV, p. 227—228. 212'

ras suprato padėties rimtumą ir elgėsi atsargiai: Lietuvos pasiun­ tinius apdovanojo ir pažadėjo atsiųsti į Lietuvą savo įgaliotinius pasitarti. Pasiuntinybės rezultatai buvo, matyt, laikomi neigia­ mais, nes Lietuvoje tada sklido gandai apie Kijevo kunigaikščio Simono Olelkaičio, vedusio Goštauto seserį, paskelbimą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu69. Atskiro didžiojo kunigaikščio klausimas, Kazimierui užėmus Lenkijos sostą, kilo ne pirmą kartą. Lietuva jautė, kad valstybės politiniai interesai ir administravimas nukenčia neturint Vilniuje valstybės galvos. Kandidatai į Lietuvos sostą tam tikrais momen­ tais iki šiol buvo kunigaikštis Mykolas Zygimantaitis, kunigaikš­ tis Jurgis Lengvenaitis, Lietuvos didikas Radvila, Astiko sūnus. Lietuvos politikos vadas ir jos valstybinio savarankiškumo gy­ nėjas Vilniaus vaivada Jonas Goštautas turėjo ryšių su Rusios žemėmis, įeinančiomis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ir no­ rėjo jas pasitelkti kovoje prieš Lenkiją, panašiai kaip darė Švit­ rigaila, būdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rusios kuni­ gaikščiai ir bajorai palaikė Lietuvos didikus ginčuose su Lenkijos ponais. Šiuo metu kaip kandidatas į Lietuvos didžiuosius kuni­ gaikščius iškilęs Simonas Olelkaitis turėjo ir tam tikrų dinastinių teisių, nes buvo seniausios Algirdo linijos — Vladimiro Algirdaičio proanūkis. Simono Olelkaičio kandidatavimui j Lietuvos di­ džiojo kunigaikščio sostą nekliudė nei tai, kad jis buvo stačiatikis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių į Lenčicą ryž­ tingumą Dlugošas aiškina tuo, kad Lietuva neseniai prieš tai su­ darė naują slaptą sąjungą su kryžiuočiais70. Tačiau nei Ordino, nei kiti šaltiniai nepatvirtina to teiginio. Dlugošas visuose Lietu­ vos veiksmuose, kurie neatitiko lenkų interesų, buvo linkęs ma­ tyti Ordino intrigą. Žinoma, Ordinas tokiais atvejais buvo suin­ teresuotas paremti Lietuvą prieš Lenkijos ponus. Žadėjęs atsiųsti savo pasiuntinybę į Lietuvą pasitarti dėl Lietuvos atstovų pareiš­ kimo Lenčicoje, Kazimieras, matydamas padėties rimtumą, nutarė pats vykti į Lietuvą. Lenkiją valdanti ponų taryba bijojo, kad Lietuvos vadai nepatrauktų Kazimiero į savo pusę ir neišgautų iš jo sau palankaus rašto. Todėl prieš karaliui išvykstant į Lie­ tuvą, 1456 m. spalio 22 d., lenkų ponai gavo jo raštišką įsiparei­ gojimą, kad, pasiėmęs į kelionę Lenkijos karalystės antspaudą, niekam neužleis ir nedovanos žemių, priklausančių Lenkijos Ka­ ralystei, ir nieko nepakeis unijos aktuose, kuriuos patvirtino pirm­ takai Jogaila ir V ytautas71. Tik taip suvaržę, išleido Kazimierą į Lietuvą. Lenkija rimtai įvertino Lietuvos galimybę ginklu užimti Podolę. Lenkų ponai privertė prisiekti Podolės seniūnus, kad šie 69 Ten pat. Jau 1455 m. buvo projektas išrinkti Lietuvos valdovu lietuvi — „ąuendam Lithuanum“ (J. Dtugosz, t. XIV, p. 216). Tas numatomas lietuvis, L y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojas, greičiausiai ir buvo Si­ monas, Olelkos sūnus. 70 L niugosz, t. XIV, p. 228. 71 Akta unji, Nr. 70.

ištikimai gins (Lenkijos naudai) savo kraštą nuo visų priešų, ypač lietuvių 72. Kazimieras atvyko į Lietuvą 1456 m. lapkričio mėn. pirmo­ joje pusėje (pirmą kartą su savo žmona Elzbieta Habsburgaite) ir išbuvo čia iki kitų metų (1457) kovo mėn. pradžios. Dlugošas kalba apie dvi to meto Lietuvos politines grupuotes73. Vyrau­ janti buvo Vilniaus vaivados Jono Goštauto grupuotė, į kurios vadovybę, be Goštauto, dar įėjo kunigaikštis Jurgis Alšėniškis (Galšiškis), kunigaikštis Simonas Olelkaitis ir jo brolis Mykolas, didikai Radvila, Astiko sūnus, Alekna Sudimantaitis. Ta grupuotė rėmėsi ne tik Lietuvos, bet ir Rusios kunigaikščiais ir didikais, siekė bendromis jėgomis ginti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybę ir teritorinį integralumą. Šita grupuotė j pirmą vietą kėlė Podolės ir Volynės klausimą ir numatė net ginklu at­ siimti po Vytauto mirties Lenkijos užimtas žemes. Ji nebijojo visai nutraukti Lietuvos ryšių su Lenkija ir norėjo turėti savo atskirą didįjį kunigaikštį (kandidatas buvo Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis, Goštauto svainis). Tačiau buvo ir tokių Lietuvos di­ dikų, kurie taip pat kovojo dėl Lietuvos valstybės savarankišku­ mo ir jos teritorinio neliečiamumo, bet nenorėjo labai konfliktuoti su Kazimieru ir Lenkijos ponų taryba. Jų siekimų tiksliau neži­ nome. Atrodo, kad jie nenorėjo visai nutraukti ryšių su Lenkija, bet neišsižadėjo ir nepriklausomybės. Tarp tokių didikų pirmiausia minimas Trakų vaivada Jonas Manvydas, taip pat Kęsgailos— Smolensko vietininkas ir kancleris Mykolas Kęsgailą ir Žemaiti­ jos seniūnas Jonas Kęsgailą. Prie šios grupės galima priskirti ir Vilniaus vyskupą Mikalojų. Iš esmės abi grupuotės nebuvo labai skirtingos, ir vargu ar jas galima vadinti tikromis grupuotėmis — partijomis. Jos daugiau nesutarė dėl taktikos, nes antroji kiek saikingiau, ne taip griežtai kėlė tuos pačius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinius siekimus. Į antrąją grupuotę įėjo, atrodo, daugiau etnografinės Lietuvos didikų katalikų. Kai kurie didikai galėjo veikti prieš Goštautą dėl asmeniškų motyvų. 1456 m. gruodžio mėn. antrojoje pusėje (apie Kalėdas) Kazi­ mieras sušaukė Vilniuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės di­ dikų suvažiavimą (seimą). Jei galima tikėti Dlugošu, seime Ka­ zimieras pareiškė griežtą nepasitenkinimą ir papeikimą dėl Lie­ tuvos pasiuntinybės, kuri buvo pas jį atsiųsta į Lenkiją74. Dau­ guma suvažiavusiųjų pareiškusi nieko nežinanti apie tokią pa­ siuntinybę, niekam nedavusi jokių įgaliojimų ir reikalavusi griež­ tai ištirti ir nubausti kaltininkus, iš Goštauto buvę pareikalauta pasiaiškinti. Goštautas ir jo šalininkai buvę laikinai izoliuoti, bet karalius nenorėjęs su jais griežtai pasielgti, nes bijojęs, kad ne­ 72 /. Dtugosz, 73 Ten pat, p. ki, Dzieje, t. I, p. 1900, c. 121—122. 74 /.. Dtugosz, 214

t. XIV, p. 234—235. 228; plg. O. Halecki, Dzieje, t. I, p. 394—395; L. Kolankows290—291; Л1 Любавский, Литовско-русский сейм, Москва, t. XIV, p. 240.

kiltų maištas, ir paleidęs seimą. įtakingus opozicinius asmenis Kazimieras stengęsis patraukti į savo pusę įkalbėjimu ir apdova­ nojimais. Reikia laikyti tikra, kad pavojus Kazimierui ir lenkų ponams Lietuvoje praėjo ne taip lengvai ir sklandžiai, kaip kalba Dlugošas. Seime vyravo labiau antilenkiškos negu antigoštautinės nuotaikos. Goštautas ir jo šalininkai buvo tokie galingi ir įta­ kingi, kad nebuvo galima prieš juos imtis griežtų priemonių, ir Kazimieras nesiryžo jų nubausti. Lietuvos nusistatymas buvo gana vieningas ir lenkams nepalankus, ir su tuo Kazimieras turėjo skai­ tytis norėdamas išlaikyti savo valdžią Lietuvoje. Dlugošas sako, kad Kazimieras, bijodamas audros, pasiskubino paleisti seimą. Karalius, jei jis iš pradžių ir buvo pasiryžęs su lietuviais griežtai pasielgti, turėjo keisti taktiką, laviruoti ir daryti nuolaidų. Vietoj baudimo stengėsi, paleidęs seimą, palenkti griežčiausius opozici­ jos atstovus malonėmis ir dovanomis. Pats Goštautas gavo iš karaliaus Žaslius Trakų apskrityje75. Matydamas Lietuvos diduo­ menės nusistatymą ginti savo šalį nuo lenkų pretenzijų, Kazi­ mieras turėjo padaryti nuolaidą ir visai Lietuvos valstybei. Lie­ tuvos didikai siekė, kad būtų iš naujo patvirtintos Lietuvos teisės, kuriose kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atski­ rumą ir jos Vytauto laikų sienas, ir kad šis Lietuvos teisių patvir­ tinimas britų naujesnės datos už lenkų ponams 1453 m. duotą jų privilegijų ir valstybės sienų patvirtinimą. 1457 m. vasario 14 d. Trakuose Kazimieras pažadėjo iš naujo patvirtinti 1447 m. ge­ gužės 2 d. privilegiją, duotą Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, jam išvykstant į Lenkiją vainikuotis76. Kazimiero pastangos nepanaikino Lietuvoje nepasitenkinimo Lenkija ir pačiu karaliumi, bet tiktai keleriems metams pritildė griežtesnius reikalavimus (atskiro valdovo ir Podolės). Tačiau Kazimieras nebuvo tikras dėl padėties, todėl 1458 m. pradžioje vėl grįžo į Lietuvą ir išbuvo čia keturis mėnesius 77. įvykių eigai turėjo tam tikros reikšmės ir Lietuvos politikos vado Jono Goš­ tauto mirtis 1458 m etais78. Tai greičiausiai įvyko karaliui esant Lietuvoje, ir Kazimieras tuo pasinaudojo skirdamas naujus žmo­ nes į aukščiausias Lietuvos valstybės vietas — tarnybas. Vilniaus vaivada tapo Jonas Manvydas, ligšiolinis Trakų vaivada. Trakų vaivada paskirtas Polocko vietininkas Andriejus Sakavičius. Ta­ čiau po poros mėnesių mirė naujasis Vilniaus vaivada Manvydas, ir Vilniaus vaivados vietą tais pat metais užėmė Smolensko vie­ tininkas ir kancleris Mykolas Kęsgailą, kuris buvo kartu ne tik Vilniaus vaivada, bet ir kancleris, ir šios pareigos vėliau ilgam 75 Русская историческая библиотека, т. 27, СПб., 1919, с. 34 (1457.11.28). 76 СЕХѴ, t. III, Nr. 76. Manoma, kad 1447 m. datą Lietuvos didikai jau buvo pakeitę vėlesne data, o tik dabar norėjo, kad Kazimieras tai įteisintų (O. Halecki, Ostatnie lata, p. 216, išn. 1; L. Kolankomski, Dzieje, t. I, p. 299, išn. 4). 77 /. Diugosz, l. XIV, p. 262, 269. 78 ПСРЛ, t . XVII, стр. 549. 215

nusistovėjo vieno asmens rankose. Mykolo brolis Jonas Kęsgailą nuo 1451 m. buvo Žemaitijos seniūnas. Taigi Kęsgailų giminė paėmė valdžios vairą Lietuvoje79. Lenkijos ponai, kupini didžia­ valstybinių ekspansinių tendencijų, ir toliau nerimavo dėl nei­ giamo Lietuvos nusistatymo Lenkijos atžvilgiu, ypač dėl to, kad jis buvo būdingas ne vienai kuriai Lietuvos didikų grupei, o pla­ tiems Lietuvos sluoksniams. Be to, Lenkijoje pasigirsdavo nepa­ sitenkinimas ir Kazimieru dėl jo laviravimo. Tai ryšku iš Kroku­ vos atstovo Jano Rytvinskio kalbos antrame Piotrkovo seime 1459 metais. Jis kalbėjo priekaištaudamas Lietuvai ir Kazimierui, primetė Lietuvai Lucko ir kitų žemių užgrobimą, nurodė, kad lie­ tuviai yra Lenkijos karalystės vasalai ir valdiniai, prikišo ka­ raliui Kazimierui, kad jis palaiko Lietuvos reikalavimus, o ji ne­ duoda pagalbinių dalinių karui su kryžiuočiais80. Po Goštauto mirties Lietuvos politikai vadovaujantys asmenys laikėsi ankstesnės linijos Lenkijos ir Ordino atžvilgiu. Lietuva ir toliau nedalyvavo kare, neskaitant žemaičių antpuolių prieš livoniečius, vykstančius į Prūsiją. Santykiuose su Lenkija ir toliau kovojo dėl valstybės savarankiškumo bei lygiateisiškumo, dėl te­ ritorijos integralumo. 1460—1461 m. Lietuvos ir Lenkijos santy­ kiai vėl pablogėjo. 1460 m. balandžio mėn. Breste įvykusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų suvažiavime karalius Kazimieras susidūrė su beveik visų dalyvių reikalavimu griebtis ginklo Podolei atim ti81. Kazimieras visada siekė išlaikyti fak­ tinę teritorijos padėti, ir jam vos pavyko atkalbėti vadovaujan­ čius Lietuvos asmenis nuo karo su Lenkija. Tačiau santykių su Lenkija klausimas ir toliau liko opus. Po metų, 1461 m. pavasarį (balandžio mėn.) Vilniaus suvažiavime Lietuvos ir Rusios žemių didikai sutartinai (uniformi sententia) prašė Kazimiero, kad jis. arba visą laiką gyventų Lietuvoje, arba paskirtų Lietuvos didžiuo­ ju kunigaikščiu Kijevo kunigaikštį Simoną Olelkaitį. Kazimierui pavyko tą klausimą atidėti82. Kai kurių žymių Lietuvos šeimų atstovai buvo paskirti į svarbias tarnybas; Radvila, Astiko sūnus, tapo žemės maršalka, o netrukus — dar ir Vilniaus kaštelionu ir Trakų vaivada. Goštauto sūnus Martynas gavo Naugarduko vai­ v a d iją 83. Paskyrimais Kazimieras, matyt, norėjo tuos asmenis pa­ traukti į savo pusę. 79 A. Boniec.ki, Poczet rodow w W. Ks. Litewskiern w XV i XVI wieku, Warszawa, 1686, p. 56, 120, 187; J. Wolff, Senatorowie i dygnitarze W. Ks. Litewskiego 1386—1795, Krakow, 1885, p. 56, 72, 91, 170; plg. O. Haleckl, Dzieje, t. I, p. 398—399. 89 J. Dtugosz, t. XIV, p. 294—295. 81 Ten pat, p. 304. 82 Ten pat, p. 314. Tais pat metais buvo mėginta, kaip nurodo Dlugošas,, su totorių pagalba atimti iš Lenkijos Kamenecą, pagrindinį Podolės miestą (/. Dtugosz, t. XIV, p. 331). 83 A. Boniecki, Poczet rodow, p. 57, 269; J. Wolff, Senatorowie, p. 34.. 78, 167. 216

Po dvejų metų Lietuva vėl iškėlė savo reikalavimus Lenkijai. 1463 m. sausio mėn. j Lenkijos seimą Piotrkove atvyko du Lietu­ vos atstovai, kurie pareikalavo, kad Lenkija grąžintų Podolę, Volynės pasienio valsčius ir Belzo žemę (naujai Lenkijos įgytą Rusioje iš Mazovijos Piastų palikuonių) ir tuo išvengtų krikščio­ nių kraujo praliejim o84. Tai buvo iš esmės grasinimas Lenkija? karu, jei ji reikalavimo nepriimtų. Lenkijos ponai nutarė pasiųsti i artimiausią Lietuvos suvažiavimą savo pasiuntinius. Atvykusiems j Lietuvą Lenkijos atstovams tik karaliaus tarpininkavimu pavyko Podolės klausimą nukelti j naujai nutartą sušaukti Lenkijos ir Lietuvos ponų suvažiavimą Parčeve 1463 m. pabaigoje ar 1464 m. pradžioje85. Ieškant rasti kokią nors išeitį įsisenėjusiame (nuo 1430 m.) Podolės ginče, per Trylikametį karą gimė planas Podolę atiduoti Ordinui mainais už Prūsiją. Tai nebuvo visai nauja idėja. D ar Algirdas buvo iškėlęs projektą iškeisti Podolę į Prūsiją 86, o vėliau ta idėja taip pat kartais būdavo prisimenama (Konstanco, Ba­ zelio Bažnyčios suvažiavimuose ir kt.) 87. Jau karo su Ordinu pradžioje, po Choinicų pralaimėjimo, 1455 m. pavasarį Kazimie­ ras išdėstė šią mintį Vokietijos imperatoriui88. Vėliau, 1458 m., tas planas buvo pirmą kartą konkrečiau suformuluotas lenkų ir kryžiuočių derybose. Karalius Kazimieras ir jo artimieji pasiūlėatsilyginti Ordinui už Prūsiją kita žeme, būtent Podole. Taip buvo tikimasi pašalinti Lietuvos ir Lenkijos ginčo objektą, o kryžiuo­ čiams duoti darbo — kovoti su nekrikščionimis — totoriais ir tur­ k ais— ir tuo palengvinti Lietuvai ir Lenkijai pietryčių gynybą89. Tačiau Ordinas nenorėjo nė girdėti apie kėlimąsi. į tą planą ne­ buvo palankiai žiūrima nei Lenkijoje, nei Lietuvoje. Jis ypač nepatiko Mažosios Lenkijos ponams, siekiantiems ekspansijos į Rytus, pirmiausia į ukrainiečių žemes. Kai 1463 m. pabaigoje (lapkričio mėn.) Kazimieras Lietuvos ponų suvažiavime Breste rengėsi pasiūlyti Podolės iškeitimo planą, kilo nepasitenkinimas Lietuvoje, kuri reikalavo Podolę grąžinti90. Nuo seno kovojanti dėl Podolės Lietuva nematė iš šio plano sau naudos. Ordinas, įkurtas Podolėje, greičiausiai būtų buvęs susietas valstybiniaisryšiais su Lenkijos Karalyste, o Prūsija taip pat būtų tekusi Len­ kijai. Tiesa, 1463—1464 m. Lenkija, jau visai kare išsisėmusi, 84 J. Dlugosz, t. XIV, p. 366. 85 Ten pat, p. 372. 88 SRP, t. II, p. 80. 87 Ten pat, t. IV, p. 272, išn. 3. 88 J. Caro, Geschichte Polens, t. V, d. 1, p. 72; L. Kolankoisski, Dzieje,, t. I, p. 289, išn. 7 (iš Ordino archyvo); O. Halecki, Ostatnie lata, p. 241. 89 SRP, t. IV, p. 195; J. Caro, t. V, d. 1, p. 127; plg. J., Dlugosz,, t. XIV, p. 229. Be Podolės, nurodoma ir kiti kraštai, kur turėtų būti per­ keltas Ordinas: Konstantinopolio apylinkės, Tenedos sala. 90 /. Dlugosz, t. XIV, p. 385—386; Skarbiec, t. II, Nr. 1958; L. Kolankomski, Dzieje, t. I, p. 295, išn. 4 (iš Ordino arch.); M. Biskup, Trzynastoletnia wojna, p. 528.

suvokdama, kad visos Prūsijos nebeužvaldys, pasiūlė, kaip jau minėjome, Lietuvai Prūsijos dalį prie Žemaitijos91, palei Nemuną, tebesančią Ordino rankose. Tačiau Lietuva, matydama Lenkijos ponų gobšumą Prūsijoje ir Rytuose, jų siekimą pajungti sau Lie­ tuvą, be to, norėdama išlaikyti gerus santykius su Ordinu, ir bai­ giantis karui tebesilaikė nusistatymo į jį nesikišti, o kreipė savo reikalavimus prieš Lenkiją. Kai 1464 m. Lenkija Podolės—Prūsi­ jos projektą pasiūlė derybose su Ordinu, kryžiuočiai jį griežtai atmetė 92. Karalius Kazimieras 1464 m. žiemą ir pavasarį buvo Lietu­ voje. Jis stengėsi nuraminti antilenkiškas nuotaikas ir neleisti, kad kiltų karas dėl Podolės. Pasak Dlugošo, lietuviai skubėję paskelbti Lenkijai karą, kol dar nesibaigęs jos ginkluotas konflik­ tas su Ordinu. Tačiau Kazimierui pavykę juos atitraukti nuo to sumanymo93. Numatytas sušaukti Parčeve bendras lietuvių ir lenkų seimas vis buvo atidėliojamas. Dėl griežto lietuvių nusi­ statymo prieš lenkus jis nieko gero nežadėjo. Pagaliau pavėluo­ tai, 1464 m. lapkričio mėn., Parčeve bendras suvažiavimas turėjo įvykti. Tai buvo grįžimas į daugiau kaip prieš dešimt metų prak­ tikuotą bendrų seimų šaukimą tarpusavio ginčams spręsti. Tačiau kaip anksčiau, taip ir dabar iš to nieko neišėjo. Lenkijos ponai susirinko Parčeve, o Lietuvos — Breste ir nenorėjo vykti į Parčevą Lenkijoje, o lenkai atsisakė vykti į Brestą Lietuvoje. Tada grupė abiejų pusių ponų sutiko susirinkti pusiaukelėje tarp Parčevo ir Bresto — Lomazuose. Čia, dalyvaujant Kazimierui, įvyko derybos, kuriose Lietuvos ponai pareiškė savo pretenzijas į Podo­ lę, o Lenkija — į Volynę. Tos derybos nieko nedavė ir buvo ati­ dėtos kitiems metams 94. Tačiau nei po metų, nei vėliau bendrų suvažiavimų (seimų) neįvyko. Greitai pasibaigus karui, Podolės klausimas aprimo. Lenkijos karas su Ordinu užtruko 13 metų ir vyko su permai­ ninga sėkme. Po pirmųjų Prūsų sąjungos laimėjimų 1454 m. ru­ denį prie Choinicų suduotas lenkų kariuomenei rimtas smūgis turėjo įtakos visai tolesnei karo eigai. Abiejų pusių pozicijos nu­ sistovėjo. Gdanskui ir kitiems miestams (Torūnei, Elbliongui ir kt.) nepaprastai įtempus jėgas kovai su kryžiuočiais, Pavyslys ir Pamarys liko sukilėlių ir lenkų rankose. Gdanskas skyrė visą savo turtą ir jokiu būdu nenorėjo grįžti į kryžiuočių valdžią 95. Toliau karas iš esmės vyko prie Vyslos ir Pamaryje. Jis vis la­ biau rėmėsi kariais samdiniais. Tuo tarpu Karaliaučius ir šiaur­ rytinė Ordino žemių dalis (Tilžė, Ragainė, Klaipėda ir kt. vieto­ vės) 1455 m. atkrito nuo sukilimo, ir ten vėl įsitvirtino kryžiuočių 91 išn. 4. 92 93 94 95 :°218

/. Dtugosz, t. XIV, p. 386; plg. L. Kolankowski, Dzieje, t. I, p. 295, SRP, t. IV, p. 670; J. Caro, t. V, d. 1, p. 206—207. ]. Dlugosz, t. XIV, p. 385—386. Ten pat, p. 402. Historia Polski, t. I, d. 2, p. 177— 182.

valdžia. Gausios pilys čia sudarė ištisinį gynybos tinklą, kuris reikalavo ilgų ir gerai parengtų apgulos žygių. Be to, šita arčiau Lietuvos esanti Ordino valdų dalis, vadinamoji Žemutinė Prūsi­ ja, buvo kur kas mažiau suinteresuota ryšiais su Lenkija. Didžioji dauguma gyventojų čia buvo prūsai ir vakarų lietuviai— vals­ tiečiai ir smulkūs bajorai. Šioje Prūsijos dalyje iš pradžių, kaip žinome, irgi buvo išsiplėtęs sukilimas, žmonės čia neapkentė kry­ žiuočių, žudė Ordino brolius. Tačiau prasidėjęs valstiečių bruz­ dėjimas skatino Sembos ir kitus bajorus pereiti j Ordino pusę96. Ir vėliau, 1464 m., Tilžės ir Ragainės apylinkėse buvo valstiečių bruzdėjimų97. Šioje Prūsijos dalyje bajorai, atrodo, buvo loja­ lesni kryžiuočiams negu Pam aryje98910. Nėra žinių, kad Žemutinėje Prūsijoje būtų buvęs koks ryškes­ nis judėjimas, noras dėtis su Lietuva, ieškoti jos pagalbos. Ilgą laiką prūsai buvo visaip kryžiuočių nuteikiami ir kurstomi prieš lietuvius kaip pagonis barbarus ir priešus, o Lietuvos valstybė nedėjo pastangų palaikyti glaudžius ryšius su Ordino valdų gy­ ventojais, skleisti savo įtaką. Nuo seno prūsų ir vakarų lietuvių bajorai buvo kryžiuočių sumaniai įtraukiami į kovas su Lietuva. Žemaičiai savo skunde Konstanco Bažnyčios susirinkimui (1416) nurodė, kad jiems giminingi prūsai, praradę laisvę ir patekę į kryžiuočių vergiją, nors būdami pakrikštyti, pasižymi žiaurumu ir kryžiuočių yra panaudojami grobiamiesiems žygiams j kitus kraštus ". Prie Nemuno gyvenantys žmonės buvo kurstomi prieš laisvosios Lietuvos gyventojus — žemaičius. Prūsų luomų skunde prieš kryžiuočius (1453) nurodoma, kad prie Lietuvos sienos gy­ venantiems skalviams (Ragainės, Tilžės ir kitų Nemuno žemu­ pio apylinkių gyventojams) buvę liepta eiti specialią sargybą prieš lietuvius ir už tai iš visos Prūsijos skalviams buvę surenkama grūdų ir pinigų; karui su lietuviais pasibaigus, kryžiuočiai vis tiek verčią Prūsijos žemę tą duoklę duoti 10°. Yra išlikusi kryžiuo­ čių žinutė, kad 1455 m. vasarą Klaipėdos sukilėliai, nebegalė­ dami išsilaikyti, labiau norėję, kad Klaipėda atitektų Ordinui, o ne žemaičiams 101. Jei ir būtų kiek tiesos šioje žinutėje, tai, be abejo, taip nusistatę buvo ne visi sukilėliai. Kaip žinome, že­ maičiai vis dėlto užėmė Klaipėdą, tačiau joje ilgai neišsilaikė, buvo išstumti livoniečių dalinio. Visa tai rodytų, kad Lietuvos ir Prūsijos gyventojai, laisvieji žemaičiai ir klaipėdiečiai nepakan­ kamai vieni kitus suprato ir bendradarbiavo. Vėlesniame karo etape šioje arčiau Lietuvos esančioje Prū96 K■ Gorski, Fragmenty, p. 150. 97 /. Voigt, t. VIII, p. 661. 88 K■ Gorski, Pomorze w dobie wojny trzynastoletniej.— Prace Komisii Historycznej, t. 7 (Poznatiskie Towarzvstwo Przyjacio) Nauk), Poznan, 1933, p. 170 ir kt.; K. Gorski, Fragmenty, p. 164 ir kt. 99 CEV, p. 1020—1021; plg. B. Dundulis, Lietuvių kova, p. 164. 100 K. Gorski, Związek Pruski, p. 20—21. 101 Skarbiec, t. II, Nr. 1936; J. Voigt, t. VIII, p. 445. 219.

sijos dalyje, kurioje vėl įsitvirtino kryžiuočiai, karo veiksmai daugiausia vyko apie Karaliaučiaus ir Klaipėdos uostus. Labai energingas Prūsų sąjungos narys Gdansko miestas siekė uždaryti šiuos uostus, kad jais negalėtų laivybai naudotis Ordinas. Gdans­ ko laivynas 1456, 1457 ir 1464 m. surengė įsiveržimus į Klaipė­ dos uostą. Yra žinių, kad gdanskiečiai kartais veikė prieš Klai­ pėdą palaikydami ryšius su žemaičiais. Kaip anksčiau nurodėme, 1455 m. žemaičiams užėmus Klaipėdą, Gdansko laivai vežė įvai­ rių reikmenų jiems padėti, bet nebesuskubo I02103. Vėliau Žemaitijos seniūnui patarus, kaip galima įplaukti į Nemuną, 1456 m. rug­ pjūčio mėn. atplaukę keli Gdansko laivai padarę kryžiuočiams nuostolių I0S. 1457 m. rudenį (lapkričio mėn. j Gdansko laivynas, užpuolęs Klaipėdą, paėmė 14 Liubeko miesto laivų ir sunaikino du bastionus, pastatytus 1454 m. Karaliaučiaus gyventojų 104. Ka­ raliaučiaus gyventojai sulaikė plaukiančius iš Klaipėdos Gdansko laivus. Gdanskiečiai juos vėl atsiėmė ir paėmė visą stovintį Klai­ pėdoje 11 laivų laivyną, du paimtus laivus sudegino105. Per karą Karaliaučiaus uostui dažnai esant uždarytam, Ordinas stengėsi išplėsti Klaipėdos uostą, ir uostas iš to laimėjo. Ilgas karas alino tiek Lenkiją su Prūsų sąjunga, tiek Ordiną. Abiejų kariaujančių pusių pozicijos nusistovėjo. Ordinui sunku buvo tikėtis vėl atgauti Pavyslį ir Gdansko Pamarį, o Lenkijai — užimti šiaurės rytų Prūsijos dalį ir likviduoti Ordiną. Po lai­ mėjimo 1462 m. ties Zarnovecu (Gdansko vaivadija) iniciatyvą perėmė lenkai, bet tai dar nebuvo visiška pergalė. Padėtis skati­ no abi puses ieškoti kompromiso ir sudaryti taiką. Taikos pasi­ tarimai su pertraukomis vyko nuo karo pradžios. Sudarant tai­ ką siūlėsi tarpininkauti Brandenburgo kurfiurstas, popiežiaus legatas ir kt. Tam tikras vaidmuo teko ir Lietuvos vyriausybei (ponų tarybai). Ordinas, laikydamas Lietuvos laikyseną per karą sau palankia, jau 1457 m. pradžioje planavo pasinaudoti Lietu­ vos tarpininkavimu taikai sudarytiI06. Vėliau, 1459 m. pavasarį (gegužės mėn.), kryžiuočiai vėl norėjo sau naudingomis sąlygo­ mis sudaryti taiką. Iniciatyvos ėmėsi Rygos arkivyskupas ir Kuršo vyskupas. Jie planavo pasinaudoti Lietuvos parama ir iš pradžių kreipėsi į Vilniaus vyskupą. 1459 m. rugpjūčio mėn. pasiuntė pasiuntinybę į Lietuvos ponų tarybą prašydami praleisti per Lie­ tuvą jų atstovus ir suteikti pagalbą ir patarimą 107. Lietuvos vy­ riausybė iš pradžių nenorėjo praleisti pasiuntinių be karaliaus 102 J. Voigt, t. VIII, p. 467. 103 SRP, t. IV, p. 520, past. 5. 104 Ten pat, p. 550. 103 Ten pat, p. 612; plg. E. Zurkalowski, Studien zur Geschichte der Stadt Memel und der Politik dės Deutschen Ordens.— „Altpreussische Monatsschrift“, t. 43, Koenigsberg, 1906, p. 188; M. Biskup, Trzynastoletnia wojna, p. 533—534, 606, 673. 105 L. Kolnnkomski, Dzieje, t. I, p. 288, išn. 5. 107 LUB, t. XI, Nr. 830, 845. '220

žinios ir pritarimo, bet jau spalio pradžioje Vilniaus vyskupas Mikalojus ir Vilniaus vaivada ir kancleris Mykolas Kęsgailą pra­ nešė Livonijos ir Prūsijos vyskupams, kad, pasitarę su kitais tarybos nariais, sutinka suteildi pagalbą, duoti apsauginį raštą, iki Lenkijos sienos ir prijungti prie Livonijos atstovų savo pa­ siuntinybę pas k araliųI08. Rygos arkivyskupo ir Kuršo vyskupo, pasiuntinybė 1460 m. pradžioje atvyko į Lenkiją ,09. Lietuva no­ rėjo, kad Lenkija sudarytų taiką su Ordinu, todėl rėmė tas pas­ tangas. Tačiau tikslo nebuvo pasiekta. 1465 m. pabaigoje ir 1466 m., pirmojoje pusėje Ordinas vėl mėgino Lietuvos tarpininkavimu laimėti naudingas taikos sąlygas. Lietuva neatsisakė padėti ir kvietė tuo reikalu Lenkijos ponų tarybą atsiųsti j Lietuvą savo atstovus. Ta proga kryžiuočiai rado reikalinga nurodyti Lietuvos ponams, kad lenkai nenorį lietuvių prileisti prie taikos derybų. Apie tai painformuotas Kazimieras pareiškęs, ka*d taip Ordinas norįs suardyti Lietuvos „brolišką sąjungą“ su Lenkija. Kadangi Kazimieras turįs vykti į Prūsiją, jis pakvietęs Lietuvos ponų ta­ rybą atsiųsti ten savo atstovus, kaip derybų tarpininkus 1In, jei su tuo sutiksiąs Ordinas ir jo didysis magistras. Tačiau iš tikrų­ jų Lenkija nenorėjo tarpininkų, ir šiose paskutinėse taikos dery­ bose Lietuvai neteko dalyvauti nei kaip tarpininkei, nei kitaip. Trylikametis karas tarp Lenkijos ir Ordino baigėsi 1466 m. spa­ lio 19 d. Torūnės taika m . Lenkija iš karo išėjo nugalėtoja. Ji ga­ vo vakarinių Ordino valdų dalį, t. y. Gdansko Pamarį, Kulnu? (Chelmno) ir Michalovo žemes, Marienburgą (Malborką), Elbin­ gą (Elbliongą), Varmės vyskupystę ir išėjo Vyslos upe į Baltijosjūrą. Taigi Lenkija grįžo į Baltijos pamarį, nuo kurio buvo nu­ stumta 1343 m. Kališo taika. Atgautosios teritorijos buvo dau­ giausia lenkiškos, jos vėliau buvo vadinamos „Karališkaisiais Prūsais“. Šiaurrytinė Ordino valstybės, arba Prūsijos, dalis liko Ordino rankose, bet tapo Lenkijos vasale (lėnu). Kiekvienas Ordi­ no didysis magistras turėjo duoti Lenkijai ištikimybės priesaiką, remti ją karuose ir kituose veiksmuose. Ordino valstybės terito­ rija labai sumažėjo, jis išliko beveik išskirtinai prūsų ir vakarinių lietuvių žemėse. Savo sostinę iš prarasto Marienburgo Ordinas perkėlė į Karaliaučių. Kaip 1422 m. Melno taika Prūsija buvo atskirta nuo Livonijos, taip dabar — nuo Vokietijos. Nors 1466 m. Torūnės taika Ordinui sudavė didelį smūgį, bet visiškai jo nesu108 o ¡ ¡ a l e c k i , D z ie j e , t. I, p . 4 0 1 ( i š O r d in o a r c h y v o ) . 109 L U B , t. X I , N r . 7 9 4 ; C E X V , t. I, d. 2 , N r . 1 76; p l g . J. V o i g t , t V I I I , p. 573. 110 J. D l u g o s z , t. X I V , p . 4 2 8 ; O . H a l e c k i , D z ie j e , t. I , p . 4 0 7 , 4 0 8 ( i š O r d in o a r c h y v o ) . 111 E . W e i s e , D ie S t a a t s v e r t r ä g e d e s D e u t s c h e n O r d e n s , t. I I , p . 262' ir k t. (N r . 4 0 3 ) ; K • G ö r s k i , Z w ia z e k P r u s k i, p . 8 4 — 1 1 4 , 2 0 4 — 2 3 2 (d o k . X V I I ) ; M . D o g i e l , C o d e x d ip lo m a t ic u s R e g n i P o lo n i a e e t M a g n i D u c a t u s L it h u a n ia e , t. I V , p. 162 ir k t. ( N r . 1 2 2 ) . 1 4 6 6 m . t a ik a y r a v a d in a m a A n t r ą j a T o r ū n ė s ( T o r n o ) t a ik a (p ir m o j i b u v o s u d a r y t a 1 4 1 1 m .) .

221

naikino. Tarp Vyslos ir Nemuno išliko vokiečių riterių placdar­ mas. Nedalyvavusi kare Lietuva Torūnės taika nieko nelaimėjo. Nesutarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos, jų rungtyniavimas dėl ukrainiečių žemių neleido sutelkti Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėgų prieš kryžiuočius, ir tai išgelbėjo Ordiną nuo visiško likvidavimo. Jei kryžiuočiai būtų buvę spaudžiami iš abiejų pusių, jie būtų visai parblokšti. Istorinėje literatūroje visa kaltė dėl jėgų nesuteikimo dažnai priskiriama Lietuvai. Tačiau iš tikrųjų nebuvo teisūs ir lenkų ponai. Stodami į karą prieš Ordi­ ną, jie savo veiksmų nederino su Lietuva, kaip tai buvo įprasta daryti, o vieni paskelbė, kad visa Prūsija prijungiama prie Len­ kijos, ir tikėjosi tai vieni realizuoti, reikiamai nesiskaitydami su Lietuvos teisėmis j didelę Prūsijos dalį. Be to, Lenkijos ponų taryba, pradėdama didelį žygį, nieko konkretaus nepadarė, kad pagerintų savo santykius su Lietuva, likviduotų ar bent sušvel­ nintų tarpusavio valstybinius nesutarimus. Karo metu vykę pa­ sitarimai nedavė jokių rezultatų. Žodžiu, Lenkijos vadovai elgėsi per daug savimi pasitikėdami ir perdėm savanaudiškai, nesudarė sąlygų savo sąjungininkei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei įsi­ traukti į kovą su kryžiuočiais. Nesutariant su Lenkija Lietuvai sunku buvo stoti į karą su Ordinu. Tačiau jokiu būdu negalime visiškai pateisinti pasyvaus Lie­ tuvos politikų laikymosi šiuo svarbiu istoriniu momentu. Lietu­ va, susitarusi su Lenkija arba viena pati atskirai, turėjo vienaip ar kitaip įsikišti į vykstantį karą, kad prijungtų dalį Prūsijos teritorijos prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės neatsižvelg­ dama net į galimą Lenkijos protestą. Tai galėjo būti padaryta, kai suliepsnojo Prūsų sąjungos sukilimas ir Ragainės, Tilžės, Klaipėdos, Karaliaučiaus ir kitos pilys perėjo į sukilėlių rankas, arba vėliau, po Choinicų mūšio, Lietuva turėjo neleisti Ordino valdžiai atsigauti Žemutinėje Prūsijoje, bent jau paremti žemai­ čius, kai jie užėmė Klaipėdą. Lietuvos politikai išleido iš akių savo tautos gyvybinius interesus nesirūpino vakarų lietuvių ir prūsų gyvenamu kraštu, praleido progą pakeisti Melno taika nu­ statytas sienas ir atgauti kryžiuočių užgrobtas vakarines žemes. Lietuva galėjo reikalauti arčiausiai prie jos esančių Skalvos, Nadruvos ir net Sembos kraštų, kurių gyventojų dauguma buvo lietuviai arba prūsai. Ji bent jau turėjo laimėti minimalias natū­ ralias sienas ir įgyti taip reikalingas Nemuno žiotis ir platesnį pajūrį, t. y. atgauti Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Baltijos ruo­ želis prie Palangos, kurį ji turėjo, nebuvo upės arterija sujung­ tas su visu kraštu ir negalėjo vaidinti reikiamo vaidmens Lietu­ vos ekonominiame gyvenime. Nieko nelaimėjo Lietuvos didikai ir ginčuose su Lenkija. Jie nesiryžo imtis griežtesnių karinių priemonių savo valstybės ry­ šiams su Lenkija pertvarkyti ir Podolei atsiimti. Siekimas išsau­ goti gerus santykius su Ordinu, kad galėtų juo remtis prieš Len­ kijos pretenzijas, nepasiteisino. Karo visai palaužtas Ordinas ne­ 222

beteko turėtos reikšmės, o Lenkija sustiprėjo. Tuo tarpu Lietuvos nesutarimai su Lenkija nebuvo likviduoti, ir dėl to Lietuvos padėtis pablogėjo. Lenkija, turėdama laisvesnes ran­ kas vakaruose, dar ryžtingiau galėjo priešintis Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės pastangoms įtvirtinti savo nepriklausomą ir lygiateisį egzistavimą ir teritorinį vientisumą.

N e p a tv a r ū s s u s ita r im a i ta rp L ie tu v o s ir L e n k ijo s ( 1 4 9 9 — 1 5 0 1 ). L iu b lin o u n ijo s ( 1 5 6 9 ) lin k m e XV a. paskutiniame ketvirtyje labai opūs pasidarė Lietuvos, santykiai su besikuriančia centralizuota Rusų valstybe. Vis stip­ rėjo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pastangos suvienyti rusų žemes ir sukurti vientisą Rusų valstybę. 1478 m. pradžioje j Rusų centralizuotą valstybę buvo galutinai įjungtas Naugardas, kurio valdančioji viršūnė buvo susijusi sutartimis su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Rusų valstybės politikos tikslas buvo prisijungti visas už jos sienų esančias rusų, baltarusių, ukrai­ niečių žemes. Lietuva turėjo žinių, jog Ivanas III, užimdamas Naugardą, jau kėlė reikalavimą, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė jam atiduotų „Polocką, Vitebską, Smolenską ir visas kitas rusų žemes“ '. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje esančios rusų, baltarusių, ukrainiečių žemės kalbos, religijos, kultūros, atžvil­ giu buvo giminingos su kylančios Rusų valstybės žemėmis, ir tų žemių gyventojai jautė tarpusavį bendrumą. Lietuvos noras iš­ laikyti savo valdžioje tas žemes ves į atvirus ginkluotus pasienio konfliktus ir į tikrus karus. Iškilo ir pietinių sienų klausimas. Kijevui, Podolei, Volynei grėsė Krymo chanato pavojus. Krymo totorių chanai savo politiką Lietuvos valstybės atžvilgiu derino su Maskva. Lietuvos politiką Maskvos atžvilgiu rėmė Didžiosios Ordos chanai. Pietinėms Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritims grėsė ir turkų pavojus. Krymo totorių ir turkų pavojus taip pat grėsė ir Lenkijos Kara­ lystei. Lietuvai ir Lenkijai teko vienyti savo jėgas totorių ir turkų antpuoliams atremti. Totoriai užėmė Lietuvos valstybės atramos taškus Ukrainos stepėse, prie Juodosios jūros (1484). Gresiant konfliktui su Rusų valstybe ir totorių puldinėjimų pavojui, Lietuva rūpinosi gauti lenkų karinės paramos savo vieš­ patavimui rytų slavų žemėse išlaikyti. Tai neišvengiamai atsilie­ pė Lietuvos santykiams su Lenkija. Prasidėjo naujas tų santykių etapas. Atkaklią Lietuvos kovą su Lenkija dėl tarpusavio san-1 1 C E X V , t. I I I , N r. 2 6 3

( 1 4 7 8 .1 1 1 .1 1 ).

223

Tykių normalizavimo, vykusią nuo Melno (1422) iki Torūnės tai­ kos (1466), dabar turėjo pakeisti kiek kitokia politika. Lietuvos valdantiesiems sluoksniams reikėjo skaitytis su nauja tarptau­ tine padėtimi ir pasidaryti kai kurias išvadas2. Iki šiol nesuge­ bėjusi derybomis ar ginklu atgauti Podolės ir kai kurių Volynės pilių, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dabar turėjo atsisakyti griežtų teritorinių reikalavimų. Ginčas dėl Podolės ir Volynės nurimo ir nebebuvo keliamas oficialiose derybose iki pat Liub­ lino unijos (1569). Tačiau kova dėl Lietuvos valstybinio sava­ rankiškumo ir lygiateisiškumo vyko ir toliau. Kazimierui gyvenant toli ir tik protarpiais atvykstant j Lietuvą, jam užsiėmus Čekijos ir Vengrijos sostų išrūpinimu savo vaikams, dėl Lietuvos reikalų vis labiau pasiduodant lenkų ponų įtakai, Lietuvos ponų taryba vėl atnaujino savo prašymus (1478, 1480) pavesti Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės valdymą atskiram asmeniui, bet jau šį sykį buvo prašoma duoti valdytoju kurį nors iš Kazimiero sūnų3. Tačiau tų prašymų Lenkijos ponai ir Kazimieras nepatenkino bi­ jodami, kad nesustiprėtų Lietuvos savarankiškumas. Vėl iškilo Lenkijos, taip pat ir Lietuvos santykių su Ordinu klausimas. Per karą netekęs daug teritorijos ir tapęs Lenkijos vasalu, Ordinas ieškojo progos vėl atsigauti ir iškilti, panaikinti 1466 m. Torūnės taikos sutartį su Lenkija kaip priešingą Ordino statutui ir Bažnyčios privilegijoms. Ordinas norėjo pasinaudoti Lenkijos įsitraukimu į Čekijos ir Vengrijos reikalus. Lenkijos ka­ ras su Vengrijos karaliumi Motiejumi Korvinu 1478—1479 m., atrodė, turės išsiplėsti į tikrą karą su O rdinu4. Lietuvos politika ir dabar, po Torūnės taikos, buvo draugiška Ordinui. Lietuvos ponų taryba 1478 m. pradžioje patikino Ordiną, kad, jei Lenkija paskelbs Ordinui karą, Lietuva jame nedalyvaus5. Po Torūnės taikos Lietuva rūpinasi išspręsti su Livonija ir Prūsija senus sienų ginčus, bet nesėkmingai6*. 1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietu­ vos didysis kunigaikštis Kazimieras, valdęs Lietuvą daugiau kaip ■50 metų (nuo 1440 m.). Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių 2 N e s i l e i s d a m i j i š s a m ų t o la ik o t a r p io i s t o r i j o s n a g r in ė j im ą , n u r o d y s im e X V a. a n t r o s io s p u s ė s r e i k š m i n g i a u s i u s ir b ū d in g i a u s iu s L i e t u v o s s a n t y k ių s u L e n k ij a m o m e n t u s . 3 I . D l u g c s z , t. X I V , p . 6 6 9 — 6 7 0 , 6 9 8 . 4 H i s t o r ia P o ls k i , t. I , d . 2 , p . 1 8 5 — 1 8 6 . 5 C E X V , t. I I I , N r . 1 8 8 , 2 0 5 ; S k a r b ie c , t. II , N r. 1 9 9 0 . M in im i k e le t a s t ū k s ­ t a n č ių k a r ių ( s u t o t o r i a i s ) i š L i e t u v o s D i d ž i o s i o s K u n i g a ik š t y s t ė s Lenkijos k a r e s u V e n g r i j o s k a r a liu m i M o t ie j u m i K o r v in u b u v o g r e i č i a u s ia i , k a ip ir T r y lik a m e č ia m e k a r e , s a v a n o r i a i , n e s ž in o m e a p ie L i e t u v o s s e i m o n u ta r im ą p a d ė t i k a r e t ik p i n i g a is . Z r. / . D t u g o s z , t. X I V , p . 5 7 8 , 6 0 2 — 6 1 2 ; M . S i r y j kom ski, II, p. 277. « C E X V , t . I I I , N r . 1 4 8 , 1 8 8 , 2 2 0 , 2 6 2 ; S k a r b ie c , t. I I , N r . 1 9 7 5 — 1 9 7 6 , 1 9 8 0 , 1 9 8 7 — 1 9 8 9 , 2 0 1 0 , 2 0 1 6 , 2 0 2 0 ; I . V o i g t , G e s c h ic h t e P r e u s s e n s , t . X , p. 1 4 5 ir k t.; Z . I v i n s k i s , K o v o s b r u o ž a i d ė l Ž e m a ič ių ir jų s i e n ų .— „ A t h e n a e u m “, t. V I , K a u n a s , 1 9 3 5 , p . 1 1 2 ( i š O r d in o a r c h y v o ) ; B . D u n d u l i s , L ie t u v a ir O r ­ d in o v a l s t y b ė s ž l u g i m a s ( 1 4 6 6 — 1 5 2 5 m ) . — „ I s t o r i j a “ , t. X .

t.

224

klausimas liko neišspręstas ir atiteko Kazimiero įpėdiniui. Kara­ liaus mirtis buvo gera proga ponų tarybos nariams realizuoti savo siekimą išsirinkti atskirą didijj kunigaikštį. Tarybos nariai pasirūpino, kad vienas iš jaunesniųjų Kazimiero sūnų Aleksandras nelydėtų tėvo kūno į Krokuvą, o pasiliktų Lietuvoje. Jie moty­ vavo savo prašymą baime, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštys­ tę, likusią be valdovo, gali užpulti priešai7. Čia iš tikrųjų buvo tam tikra dalis tiesos, nes santykiai su Maskvos Didžiąja Kuni­ gaikštyste ir Krymo totoriais buvo įtempti. Tačiau, kaip parodė įvykių eiga, Lietuvos tarybos nariai, pasilikdami Aleksandrą Lie­ tuvoje, turėjo mintį jį savarankiškai paskelbti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jau iš Gardino visoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms buvo išsiųsti karalaičio Aleksandro ir tarybos ponų raš­ tai — laiškai,— kuriais pranešama apie Kazimiero mirtį ir kvie­ čiama į seimą naujam valdovui rinkti. Lietuvos ponų tarybos nariai — Vilniaus vyskupas elektas Albertas (Vaitiekus), Vilniaus vaivada ir kancleris Mikalojus Radvila, Trakų vaivada ir žemės maršalka Petras Jonavičius (Mantigirdaitis), Žemaitijos seniū­ nas Stanislovas Jonavičius (Kęsgailą) ir kiti — savo rašte pri­ minė kunigaikščiams, ponams ir bajorams, kad jie visada ėjo su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ir išreiškė viltį, kad ir šį kartą jie taip pat veiks bendrai ir kartu išrinks vieną iš mirusiojo karaliaus sūnų savo valdovu8. Tarp Vilniaus ir Krokuvos buvo pasikeista pasiuntinybėmis ir pareiškim ais9. Lietuvos tarybos rašte Lenkijos tarybai sakoma, kad Kazimieras prieš mirtį Lenkijos vainiką pavedė Jonui Albrech­ tui, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės — Aleksandrui, ir to­ dėl Lietuvos taryba jį ir prašė pasilikti Lietuvos Didžiojoje Ku­ nigaikštystėje. Taryba ragino lenkus savo karaliumi išsirinkti Joną Albrechtą. Kitas Lietuvos tarybos raštas Lenkijos tarybai yra atsakymas į lenkų kvietimą atsiųsti savo atstovus į bendrą karaliaus rinkimą. Jie tarpusavio valstybinių santykių sunormavimą pasiūlė atidėti tinkamesniam laikui, o šiuo tarpu tiktai ga­ rantavo, kad nori išlaikyti draugystę ir susijungim ą10. Didžiojo kunigaikščio rinkimai Lietuvoje vyko sklandžiai, ir seimas paskelbė Aleksandrą (ketvirtą Kazimiero sūnų, 31 metų 7 Акты Зап. России, т. I, № 100. 8 Теп pat, № 100 (1—11 j ; plg. M. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 135 (išrašas apie raštų pasiuntimą). 9’ Акты Зап. России, т. I, Nr 101 (1—11). Be to, dar yra Lietuvos ta­ rybos pareiškimas lenkams dėl gresiančių pavojų (И. М а л и н о в с к и й , Сборник материалов, относящихся к истории панов — рады Великого Княжества Ли­ товского, Томск, 1901, стр. 100—101). 10 И. М а л и н о в с к и й , Сборник, стр. 102—103, 103—105; plg. СЕХѴ, t. III, Nr. 380.15 15. U žsak. Nr. 4648.

225

amžiaus) didžiuoju kunigaikščiu n. Kyla klausimas, ar tikrai Ka­ zimieras paliko testamente nurodymą, kad Lietuva išsirinktų savo valdovu Aleksandrą, o Lenkija — Joną Albrechtą. Tokį testamentą nurodo Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) ir M. Strijkovs­ kis ,2. Tačiau istorikų nuomonė dėl to nevienoda. Kai kurie mano, kad tokią Kazimiero testamento versiją paleido Lietuvos ponų taryba, siekdama pateisinti savo norą Aleksandrą išrinkti atskiru Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kad ir kaip ten būtų, klausimo esmė dėl to nesikeičia: jei Kazimieras ir buvo ką nors išsitaręs, apie tai, kad Lietuva gali turėti atskirą valdovą, tai jis, be abejo, atsižvelgė į Lietuvos tarybos narių seną reikalavimą. Lenkija savo karaliumi 1492 m. rugpjūčio 27 d. Piotrkovo seime išsirinko Joną Albrechtą. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pasveikino brolį su karaliaus vainiku, reikšdamas vilti, kad abiejų valstybių santykiai bus bičiuliški, kaip Kazi­ miero laikais 12l3. Nėra žinių, kad Aleksandras būtų kreipęsis i Len­ kijos tarybą, kad jį patvirtintų ar pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lenkijos karalius nenustojo (nuo Jogailos laikų) ir toliau titulavęsis „Lietuvos aukščiausiu kunigaikščiu“. Lenkijai neliko kitos išeities, kaip sutikti su Lietuvos pada­ rytu žygiu savo valstybės suverenumo ir nepriklausomybės dva­ sia. Lenkijos ponai net neprotestavo prieš Aleksandro išrinkimą nesusitarus su jais. Visiškai savarankiškas Aleksandro iškėlimas j Lietuvos sostą buvo naujas (kaip kad 1440 m. išrenkant Kazi­ mierą) senųjų unijinių susitarimų (sudarytų Jogailos, Vytauto, Žygimanto laikais) nepaisymas. Lenkijos ponai su tuo jau buvo apsipratę, nes matė, kad ir Kazimierui keletą metų esant vien Lie­ tuvos didžiuoju kunigaikščiu (1440—1447), dinastiniai ryšiai tarp abiejų šalių išlieka (valdė abi šalis Gediminaičiai-Jogailaičiai). Aleksandro įforminimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste apeigos įvyko 1492 m. liepos 26 d. 1415Tas apeigas aprašo XVI a. kronikininkas M. Strijkovskis 15. Kada Aleksandras, senu papro11 M. Stryjkowski, Kronika, t. 11, p. 292; A. Wiiuk Kojatowicz, Historiae Lituanae, t. II, p. 259; Ж Bielski, Kronika, Sanok, 1856, p. 889. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad, be Aleksandro, dar kandidatu buvęs Slucko kunigaikštis Simonas. Bet kažin ar tai patikima. Tuo netiki M. Gruševskis (t. IV, p. 254), O. Haleckis (t. I, p. 437), L. Koliankovskis (t. 1, p. 400), F. Papėe (Aleksander Jagiellonczyk, Krakow, 1949, p. 6). Tuo tiki M. Liubavskis (Литовско-русский сейм, стр. 135), A. Presniakovas (Лекции, т. II, стр. 460). 12 LM, p. 147; M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 291. 13 Акты Зап. Росии. т. I, Nr. 104. Apie Joną Albrechtą žr. F. Papėe, Jan Olbracht, Krakow, 1936, p. 27 ir kt. 14 Dėl dalos žr. F. Papėe, Aleksander Jagiellonczyk, p- 6. Pasak L. Koliankovskio (t. I, p. 400), tai įvyko liepos 28 d., o pasak M. Liubavskio (Литовско­ русский сейм, стр. 136),—.'liepos 30 d. 15 M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 293—294. Jis seka kronikininku Decijumi (/. Lodowici Dedi, De JagelI. familia (Pistorii Polonicae historiae corpus, t. II. p. 294). Aprašymą pakartojo M. Belskis (Kronika, Sanok, 1856, p. 881)’. 226

I

čiu užsidėjęs ant galvos didžiojo kunigaikščio kepurę, apsagstytą perlais ir brangakmeniais, apsivilkęs raudonu apsiaustu, atsisėdo j sostą Vilniaus Katedros bažnyčioje ir Vilniaus vyskupas jam davė Bažnyčios palaiminimą, prie jo priėjo Lietuvos žemės mar­ šalka Liutauras Chreptavičius 1&ir, įteikęs pliką kardą, ponų vardu kreipėsi: „Priimk, šviesiausias kunigaikšti, šį kardą Lietuvai val­ dyti ir atmink, kad, jei būsi drąsus valdovas, tai kunigaikštystė atstos tau visas kitas imperijas ir karalystes...“ Visų Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės luomų sutikimu maršalka dar pareiškęs Aleksandrui: „Visų vardu prašome tave, kad valdytum ir teis­ tum mus vadovaudamasis ne italų papročiais ir ne čekų ar vo­ kiečių, bet lietuviškais papročiais, arba Vytauto pavyzdžiu“. Pa­ galiau maršalka dar pridėjo: „Jeigu tu jo laikysies, tai būsi lygus kiekvienam karaliui, o jeigu ne, tai būsi ir savo, ir šalies prapul­ ties pavyzdys“. Naujasis didysis kunigaikštis Aleksandras paža­ dėjo visko taikytis. Tas aprašymas rodo, kaip vaizdavosi Lietuvos valstybę Lietu­ vos ponai ir ko jie laukė iš savo naujo valdovo. Primindami, kad jis valdytų Vytauto pavyzdžiu, ponai norėjo pabrėžti Lietuvos savarankiškumą bei nepriklausomybę, o ne Vytauto valdymo bū­ dą, nes Lietuvos bajorai vėliau, Kazimiero laikais, buvo įgiję daug naujų privilegijų. Vytauto laikai įėjo į tradiciją kaip aukš­ čiausio Lietuvos klestėjimo simbolis. Keičiantis valdovui, Lietuvos tarybos ponai ir seimo nariai išsirūpino, kad Aleksandras paskelbtų privilegiją 17. 1492 m. rug­ pjūčio 6 d. Aleksandro išleistoje privilegijoje prelatams, kunigaikš­ čiams, ponams, bajorams ir miestiečiams iš pradžių pakartota 1447 m. Kazimiero privilegija, o toliau jiems suteikiama naujų teisių ir laisvių. Šia privilegija Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia buvo dar labiau apribota, o diduomenės organo — ponų tarybos — teisės praplėstos, įvedant nuostatą, kad valdovas turi būtinai tartis visais klausimais su ponų taryba ir gauti jos pri­ tarimą. Žemaitijos ponai ir bajorai išprašė iš Aleksandro patvir­ tinti Žemaičių žemės teises ir laisves, suteiktas Vytauto ir Kazi­ miero. Žemaičių žemės privilegija buvo iš naujo paskelbta 1492 m. rugpjūčio 15 d. 18 Aleksandrą išrinkus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o Joną Albrechtą — Lenkijos karaliumi, nutrūko tas ryšys, kuris Kazi­ miero laikais jungė abi šalis. O tarpusavio santykių klausimas 16 Iš tikrųjų žemės maršalka tada buvo Trakų vaivada Petras Mantigirdaitis. Zr. A. Boniecki, Poczęt rodow W. Ks. Lit. w XV i XVI \v., Warsza­ wa, 1887, p. 187; J. Wolff, Senatorowie i dygnitarze W. Ks. l it. 1386—1795 Krakow, 1885, p. 35, 168, 190— 191. 17 Zbior pamigtnikow do dziejow polskich. Wydat WI. St. Hr. de BroelPlater, t. I, Warszawa, 1858, p. 17—29; Archiwum Komisyi Prawniczej, t. 7, Krakow, 1900, p. 264—270; Zbior praw litewskich, p. 57—66; Skarbiec, t II, Nr. 2044; LIS, t. I, p. 134—135. 18 Акты Зап. России, т. I, Nr. 103; Zbior praw litewskich, p. 67—72 {datuoja rugpj. 22.); Skarbiec, t. II. Nr. 2046. 227

vis dar nebuvo išspręstas. Lenkijos ponai per visą Kazimiero^ valdymo laiką siekė atnaujinti unijos aktus, sudarytus Jogailos,, Vytauto, Žygimanto, o Lietuvos ponų taryba atsisakinėjo patvir­ tinti senuosius dokumentus, kur buvo kalbama apie Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės įjungimą į Lenkijos Karalystę, ir siūlė sudaryti naują susitarimą, kuris ištaisytų senųjų aktų ydas ir įteisintų dviejų laisvų ir lygiateisių valstybių sąjungą. Dabar sunki užsienio politikos padėtis rytuose ir pietryčiuose (įtempti santykiai su Rusų valstybe, Krymo totorių puldinėjimai ir turkų pavojus! vertė abi valstybes ieškoti viena kitos pagal­ bos ir būti solidarias. Tarpusavio karinės paramos būtinumas sudarė palankias aplinkybes kelti ir politinės sąjungos, arba uni­ jos, klausimą 19. Kilus Lietuvos karui su caru Ivanu III, Lenkija 1493 m. pareikalavo pripažinti ir atnaujinti senuosius unijos ak­ tu s 20, kurie jau daugiau kaip prieš 50 metų (nuo 1440 m.) buvo nutraukti ir nepripažįstami. Lietuvos valdantys sluoksniai nesu­ tiko atnaujinti „senųjų sutarčių“, o siekė sudaryti naują susita­ rimą visiškos teisinės lygybės pagrindu. Lietuva konfliktavo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste dėl pasienio mažų kunigaikštysčių, esančių Okos aukštupyje ir šalia jos intakų. Matydami nepajėgsią čia išlaikyti savo įtakos, Lie­ tuvos didikai turėjo užleisti Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei Viazmą ir Okos aukštupio kunigaikštysčių rytinę dalį (Mstislavą, Obolenską, Kozelską, Odojevą, Vorotinską ir kt.). 1494 m. vasa­ rio 7 d. buvo sudaryta taika su Ivanu I I I 21. Taika buvo sutvir­ tinta Aleksandro ir caro dukters Elenos santuoka (1495). Unijos atnaujinimas buvo gyvai svarstomas 1495 metais, ka­ da Lenkija, patyrusi totorių smūgį, užuot reikalavusi laikytis senųjų aktų, sutiko sudaryti naują abiem pusėms priimtiną su­ ta r tį22. 1496 m. pavasarį į seimą Vilniuje atvykę Lenkijos atsto­ vai atvežė kažkokio unijos akto nuorašą ir siūlė atnaujinti senąjį aktą ir pataisyti, jei jame kas nors pasirodytų nepriimtina Lie­ tuvos Didžiajai Kunigaikštystei23. Atvežtasis dokumentas, matyt, buvo Horodlės aktas, duotas Lietuvos didikų; jame nebuvo jokios užuominos apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją24. Lenkai tuo norėjo formaliai išlaikyti seniai keliamą reikalavimą, kad unija turi būti atnaujinta senųjų aktų pagrindu. Aleksandras pranešė, kad Lie­ tuvos ponų taryba yra pasirengusi aktą patvirtinti, bet kartu iškėlė sąlygą, kad visi kiti anksčiau sudaryti senesni ar vėlesni aktai, „kaip priešingi jų garbei“, nepripažįstami galiojančiais, 19 Акты Зап. России, т. I, № 104; И. М а л и н о в с к и й , Сборник, стр. 1 0 5 — 107. 20 И. М а л и н о в с к и й , Сборник, стр. 106—107. 21 Л . Ч е р е п н и н , Духовные и догов, грамоты вел. и удельных князей, № 83; LIS, t. ], p. 159—160; К. В. Базилевич, Внешняя политика русского централизованного государства, стр. 321 и др. 22 СЕХѴ,'t. III, Nr. 421. 23 И. М а л и н о в с к и й , Сборник, стр. 110 — 114. 24 О. H a l e c k i , Dzieje, t. 1, p. 445; M. Г р у ш г в с ь к и й , т. IV, стр. 258; F. P a p ė e , Jan Olbracht, p. 119. 228

'kaip kad ir pirmtakų nebuvo pripažinti25. Lenkijos atstovai atsakė, kad jie nežiną apie jokius kitus raštus ir kad jie neįgalioti dėl to vesti derybų. Lietuvos ponų tarybos sudaryto Vilniaus seime su­ tarties akto projekto Lenkijos atstovai nepriėmė ir, nepaaiškinę priežasčių, išvyko26. Lietuvių, 1496 m. Vilniaus seime sudarytas susitarimo su Len­ kija projektas yra išlikęs27. Jame iškilmingai atnaujinamos Jo­ gailos ir Vytauto laikų „unijos, lygos ir sąjungos“, kurios nepa­ žeidžia abiejų pusių orumo ir garbės. Visos Lietuvos vardu čia duodamas pažadas, kad Lenkijai bus teikiama visokia pagalba prieš kiekvieną priešą, o jei kuriai nors valstybei aplinkybės ne­ leis teikti pagalbos, tai to nereikia laikyti unijos laužymu. Toliau sakoma, kad, jei mirtų Lietuvos didysis kunigaikštis nepalikda­ mas įpėdinių, Lietuva rinks sau valdovą iš Lenkijoje esančios Jogailaičių dinastijos su lenkų ponų žinia ir pritarim u28. Taigi 1496 m. Lietuvos sutarties su Lenkija projekte kalbama apie dviejų valstybių sąjungą ir Lietuvos valdovo rinkimą iš Jo­ gailaičių dinastijos. Sis projektas panašus į 1446 m. Lietuvos parengtą projektą, kada Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimie­ ras rengėsi užimti Lenkijos sostą. Tik prie 1496 m. projekto buvo pridėta ankstesnioji lietuvių sąlyga, kad nebūtų laikomasi tų senųjų susitarimų (aktų), kurie pažeidžia valstybių orumą ir garbę ir kurių protėviai nesilaikė29. Greit užsienio įvykiai privertė Lenkiją vėl grįžti prie unijos klausimo. 1498 m. pavasarį Lenkijos Karalystės pietrytines teri­ torijas užpuolė turkai. Jie nuniokojo Podolę, Haličą ir daug žmonių išsivedė i nelaisvę. Rudenį jie surengė naują antpuolį30. Krymo totoriai irgi nesnaudė. Lenkija buvo priversta kreiptis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pagalbos. 1498 m. j Lietuvą atvyko Lenkijos pasiuntinybė. Lietuva, at­ silygindama tuo pačiu, kaip kad padarė Lenkija 1493 m., šia proga iškėlė santykių su Lenkija sunorminimo klausimą. 1499 m. pradžioje buvo pasiųsti į Lenkiją Lietuvos atstovai — Žemaičių vyskupas Martynas ir Trakų vaivada Jonas Zaberezinskis. Jie buvo įgalioti atnaujinti „konfederacijas ir lygas“ su Lenkija31 ir gavo instrukcijas deryboms32. 25 И. Малиновский, Сборник, стр. 114—116 (lenkų ponams buvo atsakyta per Trakų vaivadą Petrą Janovičių Mantigirdaitį). 2B И. Малиновский, Сборник, стр. 116—117. 27 CEXV, t. III, Nr. 422. 28 O. Haleckis (Dzieje, t. 1, p. 446—447) mano, kad lenkų ponams ne­ patikę, jog Lenkijos Karalyslėje grąžinamos Jogaiiaičių dinastijos paveldimos teisės ir rinkimus siūloma daryti tik pasibaigus valdančiai Jogailaičių di­ nastijai, o įpėdinį paimti iš likusios tos pačios dinastijos, valdančios kitą ■valstybę. 29 И. Малиновский, Сборник, стр. 116—117, 119—120; СЕХУ, t. III, Nr 423. 30 К. В. Базилевич, Внешняя политика, стр. 425. 31 Akta uriji, Nr. 71; СЕХУ, t. III, Nr. 441. 32 И. Малиновский, Сборник, стр. 119—121; СЕХУ, t. III, Nr. 442—444 (vertimas į lenkų k.). 229

Lietuvos pasiuntiniai pareiškė Lenkijos karaliui, kad jo bro lis Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras yra pasirengęs jam suteikti visokią pagalbą, bet negali j tai palenkti Lietuvos poną, kol tarp abiejų valstybių nėra „lygių ir teisingų susitarimų“, ir reikalavo pirmiausia sudaryti toki susitarimą, nes neteisingų ir nelygių susitarimų su Lenkija jų pirmtakai nesilaikė ir niekada nenorėjo laikytis ir apie tai dažnai per savo atstovus primindavo. 5į kartą rezultatai buvo teigiami. 1499 m. gegužės 6 d. Kro­ kuvos seime tarp Lenkijos tarybos ponų ir Lietuvos atstovų buvo sudarytas aktas33. Šio akto pagrindą iš esmės sudarė Lietuvos projektas; naują susitarimą patvirtino Lenkijos karalius. Pasiun­ tiniams grįžus, buvo sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės panašus susitarimo (unijos) raštas, duotas Vilniaus seime 1499 m. liepos 24 d .34 Jį visos kunigaikštystės bajorų vardu pasi­ rašė Lietuvos vyskupai ir pasauliečiai ponai — aukštieji pareigūnai. Sis 1499 m. aktas buvo sudarytas pagal 1413 m. Horodlės sutartį. Jo pagrindu paimti Lietuvos ir Lenkijos ponų aktai, ku­ riuose nebuvo kalbama apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją ir ne­ buvo Lietuvą žeminančių formulavimų, kaip kad Jogailos ir Vy­ tauto bendrame rašte. Lietuvos ponų aktas panašus j Lietuvos projektus, pateiktus 1496 ir 1499 metais. 1499 metų akte kalba­ ma apie iškilmingą unijos atnaujinimą. Atnaujinami senieji aktai, bet tiktai tie, kurie buvo pripažįstami lygiai garbingi abiem pu­ sėms. Skelbiama, kad negalioja visi kiti ankstesni susitarimų raštai, „pažeidžiantys abiejų šalių garbę“, dėl ko jų pirmtakų buvo nepripažįstami. Abi valstybės įsipareigoja nepalikti viena kitos nelaimėje, viena kitai padėti patarimais ir pagalba ir pasi­ žada nepradėti karo be tarpusavio susitarimo. Siame akte nuro­ dyta Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rinki­ mo tvarka, vienoda abiem šalims. Lenkijos ir Lietuvos valdovų rinkimai negali įvykti nedalyvaujant kitos šalies ponams, jeigu jie yra tinkamu laiku pakviesti ir nori dalyvauti rinkimuose. Lietuvos tarybai pavyko pasiekti, kad naujas Lietuvos susi­ tarimas su Lenkija buvo sudarytas kaip dviejų lygių valstybių są­ junga (unija). Tai buvo senas Lietuvos siekimas ir iš visų su­ darytų susitarimų palankiausias Lietuvai. 1499 m. aktas Lietu­ vai pripažino savarankiškas valstybinio gyvenimo teises. Len­ kija turėjo atsisakyti Lietuvos įjungimo principo, nes tai buvo gyvenimo praktikos paneigta. Tačiau Lenkija pasiekė, kad būtų įrašyta, jog šis sąjungos susitarimas buvo sudarytas atnaujinant senuosius aktus, kuriuos ji taip norėjo išsaugoti ir su kuriais siejo savo „teises“ j Lietuvą ir savo aukštesnę padėtį. Be to, 1499 m. sutartis nustatė abiejų šalių sostų paveldėjimo tvarką. Siame akte valdovo rinkimo tvarka, priešingai negu buvo 33 Akta unji, Nr. 73—75; CEXV, t. III, Nr. 448—449. 34 Akta unji, Nr. 76; plg. Zbior praw litewskich, p. 72—76; J. ZerbilloLabunski, Unia Lihvy z Polską (1385— 1569), p. 204—208; S. Kutrzeba, Unia Polski z Litwą, p. 550—557. 230

] numatyta Lietuvos 1496 m. projekte, nepalanki dinastijai. Ren­ kant Lietuvos valstybės valdovą, neatsižvelgiama j Jogailaičių dinastijos teises. Bet rinkimo tvarka abiem šalims numatyta vienoda. Kaip šią 1499 m. sutartį patikrino gyvenimo praktika? Len­ kijos ponų taryba, pasirodė, buvo nenuoširdi sudarydama tą su­ sitarimą. Ji ir toliau siekė savo senų politinių tikslų. 1494 m. sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taika su Rusų valstybe, sutvirtinta didžiojo kunigaikščio Aleksandro vedybomis su caro Ivano III dukterimi Elena, iš esmės nepa­ gerino Lietuvos santykių su Maskva35. Rusų valstybės galybė augo, ir jos įtaka visoms rusiškoms žemėms, ypač Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės pasienio kunigaikštystėms ir sritims, didėjo. Kai kurie kunigaikščiai ir bajorai pereidinėjo j Maskvos pusę. Caras Ivanas III puoselėjo mintį suvienyti visą Rusią savo valdžioje. 1500 m. prasidėjo karas tarp Lietuvos ir Rusų valsty­ bės. Lenkijos ponai, aiškindamiesi, kad turi ruoštis atremti lau­ kiamą turkų pavojų, Lietuvai nesuteikė veiksmingos paramos. Politiškai ir kariškai gerai pasiruošusios Rusų centralizuotos vals­ tybės armija jau pirmaisiais karo metais (1500 m. liepos mėn.) ties Vedrošos upe (netoli Dorogobužo) sumušė Lietuvos Didžio­ sios Kunigaikštystės kariuomenę ir užėmė didelę teritoriją36. Karui tebevykstant, mirė Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (1501). Karas su Rusų valstybe nesisekė, derybos irgi buvo Lie­ tuvai nepalankios, be to, vyko naikinamieji Krymo totorių ant­ puoliai. Lietuvos ponai norėjo žūtbūt gauti karinę Lenkijos pa­ galbą. Dėl to Lietuvos valdančiuose sluoksniuose kilo mintis pasodinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą į Lenkijos sostą. To labai norėjo ir pats Aleksandras37. Aleksandras ir Lietuvos ponai pasiuntė savo įgaliotinius į Lenkijos seimą, sušauktą Piotrkove karaliui rinkti, kad palaikytų Aleksandro kandidatūrą ir tartųsi dėl sutarties su Lenkija38. Aleksandro ir Lietuvos tarybos duotuose įgaliojimuose buvo nurodyta, kad jie gali sutikti tik su tuo, kas bus nepriešinga abiejų valstybių atskirumui („sine praeiudicio utriusque dominii“). Lenkijos ponai, pasinaudodami Lietuзь К. В. Базилевич, Внешняя политика, стр. 333, 433 и др. 36 S. Herbst, Bitwa nad Wiedroszę 1500 roku. Wieki šrednie. Prace ofiarowane Tadeuszowi Manteufflowi w 60 rocznicę urodzin, Warszawa, 1962, p. 275 ir kt.; O. Halecki, Dzieje unji, t. II, p. 4; К. В . Базилевич, Внешняя по дитика, стр. 455—456. 37 Akta Aleksandra (1501 —1506), Krakow, 1927, Nr, 4, 5; pig. Materialv do dziejow dyplomacji Polskiej z lat 1486—1516 (Kodeks Zagrzebski), Wroclaw, 1966, Nr. 35, 36. 38 Akta unji, Nr. 77—78 (Aleksandras davė įgaliojimus Gardine rugpjū­ čio 27 d., o Lietuvos tarybos ponai Bielske vėliau — rugsėjo 9 d.); Skarbiec, t. II, Nr. 2134—2135; F. Bostel, Elekcya Aleksandra Jagiellonczyka, p. 435— 438 (įgaliojimai ir prakalbos), Aleksandras tuo pat laiku dar ir atskirai krei­ pėsi (kanceliarine LDK slavų kalba) į Lenkijos ponus (žr. Akta Aleksandra, Nr. 21). 231

vos nepasisekimais kovoje su Rusų valstybe, reikalavo tvirto abie­ jų valstybių sujungimo j vieną vienetą 39. Piotrkovo seime, lenkų ponų spaudžiami, Lietuvos atstovai, ieškodami lenkų karinės pagalbos, buvo priversti padaryti dide­ lių nuolaidų. Dar prieš formaliai išrenkant Aleksandrą karaliumi, Lietuvos atstovai ir Lenkijos taryba sudarė 1501 m. spalio 3 d. susitarim ą40. Iš Piotrkovo Lietuvos atstovai ir Lenkijos seimo pasiuntiniai išvyko pakviesti išrinktą Aleksandrą karaliauti41 ir rado jį netoli Lenkijos, Melnike (prie Bugo), kur jis buvo spe­ cialiai atvykęs, kad išrinkimo atveju greičiau nuvyktų į Lenkiją ir pradėtų karaliauti, tuo užkirsdamas kelią galimiems konkurentų žygiams. Melnike Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras kartu su šalia jo esančiais keliolika Lietuvos ponų spalio 23 d. raštu patvirtino Piotrkove sudarytą susitarimą pasižadėdamas išsirū­ pinti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prelatai, kunigaikš­ čiai, ponai ir bajorai šį aktą priimtų, patvirtintų ir išduotų dėl to Lenkijos Karalystei ra š tą 42. Melnike esą Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai (27 asmenys) pasižadėjo to akto laikytis 43. Iš Melniko 1501 m. lapkričio 6 d. Aleksandras išvyko į Lenkiją, kur po kiek laiko— 1501 m. gruodžio 12 d/— buvo vainikuotas Lenkijos ka­ raliumi. 1501 m. Lietuvos ponų tarybos atstovų 15 straipsnių akte, kuris buvo Aleksandro ir jį lydinčių ponų patvirtintas Melnike, skel­ biama, kad „Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ tystė susivienija ir susijungia j vieną nedalomą kūną, kad būtų viena tauta, viena visuomenė, viena brolija ir bendri pasitarimai, o tam kūnui turi būti visada viena galva, vienas karalius“. To­ liau nurodoma, kaip bus renkamas bendras valdovas. Jį rinks Lenkijoje paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje iš abiejų šalių su­ važiavę atstovai. Bendriems reikalams bus šaukiami bendri pasi­ tarimai. Abiejose valstybėse bus tie patys ir tos pat vertės pinigai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų teisės per vainikavimą tvirtinamos kartu su Lenkijos Karalystės bajorų teisėmis. Be to, akte sakoma, kad abi valstybės teiks tarpusavio pagalbą visais atvejais. Anksčiau sudarytos sutartys su užsienio valstybėmis pripažįstamos, jei jos neprieštarauja kitos valstybės interesams. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nauji aukštieji pareigūnai turi prisiekti karaliui ir abiejų tautų unijai.. Dėl Lietuvos dar nurodyta, kad jos tarybos nariai, ponai ir žy­ mesnieji bajorai turi tą naują uniją patvirtinti priesaikomis ir 39 B. Wapowski, Kronika, Krakow, 1874, p. 45 (Scriptores rerum polonicarum, t. II). 40 Akta unji, Nr. 79—80; Codex diplomaticus Poloniae, t. I, N'r. 196, 197. 41 Lenkų seimo atsiųstų atstovų pranešimas Aleksandrui apie jo išrinkimą (Akta Aleksandra, Nr. 28). 42 Akta unji, Nr. 82; Zbiör praw litewskich, p. 77—81; pig. Materialy do dziejöw dyplomacji Polskiej, Nr. 37. 43 Akta unji, Nr. 83. 232

raštais, ir tiek kartų, kiek bus reikalinga, Aleksandras, tvirtinda­ mas šiuos nuostatus, pasižada pasirūpinti, kad visi Lietuvos ponai tą susitarimą priimtų ir savo antspaudais patvirtintų. Siame 1501 m. Piotrkovo—Melniko susitarime, arba unijos akte, neskelbiama, kaip kad buvo Horodlės unijos akte, apie Lietuvos įjungimą (inkorporaciją) į Lenkiją. Dabar pasakyta, kad abi valstybės jungiamos (uniantur et conglutinentur) į vie­ ną nedalomą kūną (in unum et indivisum ac indifferens corpus). Formaliai žiūrint, atrodė, kad abi valstybės yra vienodai trak­ tuojamos, tačiau iš esmės tuo aktu buvo sudarytas vienas politinis vienetas. Tai buvo senas Lenkijos ponų siekimas. Pirmą kartą unijų aktuose nebenumatyta, kad Lietuvos valdovas bus renkamas atskirai. Taigi Lietuva ne tik netenka atskiro valdovo, kas buvo viena iš savarankiškumo žymių, bet ir bendrą valdovą turi rinkti ne atskirai, o bendrai su lenkais. Nors bendrai išrinktas valdovas turi, be Lenkijos karaliaus, dar ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulus, bet iš tikrųjų jis yra pirmiausia Lenkijos valdovas. Tai buvo ne Lietuvos įjungimas, o jos pajungimas Lenkijai, siekimas Lietuvą sulieti su ja. Lenkijos ponai žinojo, kad šis aktas sukels Lietuvos nepasitenkinimą. Dėl to Lenkijos vyriausybė jau į paties susitarimo aktą įtraukė reikalavimą, kad Lietuvos ponai turės prisiekti unijai tiek kartų, kiek bus reikalinga, t. y. kiek kartų lenkai įtars ką veikiant prieš juos. Lietuvos politikai nusileido Lenkijai ieškodami pirmiausia kari­ nės paramos prieš carą Ivaną III. Tuo tarpu parama buvo labai m enka44. Lenkijos vyriausybė darė spaudimą, kad Lietuva suda­ rytų paliaubas su Rusų valstybe45. Paliaubos buvo sudarytos 1503 m. kovo 28 d. šešeriems m etam s46. Jomis nuo Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės buvo atskirtos ir susijungė su Rusų vals­ tybe visos žemės prie Okos aukštupio, prie Sožo žemupio ir Dnepro aukštupio, iš viso apie 20 miestų, iš jų Černigovas, Seversko Naugardas, Gomelis, Starodubas, Brianskas, Dorogobužas ir kiti, kur gyveno rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai. Primetusi daliai Lietuvos didikų tokias palankias Lenkijai Melniko unijos sąlygas, Lenkijos vyriausybė rūpinosi, kad aktą patvirtintų visi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai, t. y. kad jie duotų atitinkamus raštus su antspaudais (reversalus). Uniją sudarant aktyviai dalyvavo Trakų vaivada bei žemės mar­ šalka Jonas Zaberezinskis, Vilniaus vyskupas Albertas (Vaitiekus) Taboras, tačiau patvirtino ją tik nedaugelis didikų. Tarp jų ne­ buvo Lietuvos didikų lyderio Vilniaus vaivados ir kanclerio Mi44 Akta Aleksandra, Nr. 54, 78, 96, 113 (p. 165), 215 ir kt.; M. Лктбавский, Литовско-русский сейм, стр. 146; О. Halecki, Dzieje, t. I, p. 20—2!; J. Caro, Geschichte Polens, t. V, d. 2, p. 909—913. 45 Akta Aleksandra, Nr. 96, 131, 140 ir kt. 4е К. В. Базилевич, Внешняя политика, стр. 515—520; М. Грушевский, т. IV, стр. 279—280; F. Papėe, Aleksander Jagiellonczyk, p. 71—72;, Lietuvos TSR istorija, t. I, 1957, p. 173.

kaioįaus Radvilos. 1502 m. lenkų ponams dar nepavyko gauti tų patvirtinimų 47. 1504 m. vasarą jie apie tai vėl priminė Lietuvos atstovams 48. Lietuvos ponų taryba tą klausimą vis atidėliojo. Pagaliau 1505 m. vasario mėn. Melniko unijos patvirtinimo klausimas buvo iškeltas Bresto seime, kuris buvo pirmas seimas po unijos. Alek­ sandras, vykdamas į Lietuvą, davė lenkų ponams vilčių, kad Lietuvos ir Lenkijos suvienijimas bus realizuotas49. Bresto seime dalyvavo ne tik tarybos ponai, bet ir visų Didžiosios Kunigaikš­ tystės žemių didikai50. Lenkijos kancleris Janas .Laskis vasario 25 d. Lenkijos ponų tarybos vardu Breste pasakė karštą kalbą, kurioje dėstė, kaip reikia rinkti bendrą valdovą, kaip abi šalis valdyti ir g in ti51. Laskis kvietė Lietuvos ponus kovo 30 d. atvykti į Lenkijos seimą Radome ir ten baigti priimti 1501 metų uniją. Bresto; seimas atmetė Aleksandro ir Lietuvos atstovų sudarytą su Lenkija 1501 metų u n iją 52. Dauguma pasisakė prieš tą Lietu­ vos savarankiškumą siaurinantį susitarimą. Tie ponai, kurių ne­ buvo Melnike-sudarant uniją, ir daugelis kunigaikštystės žemių didikų atsisakė uniją patvirtinti ir duoti atitinkamus raštus mo­ tyvuodami tuo, kad tie Lietuvos atstovai, kurie pasirašė Melniko unijos aktą, neturėjo tam įgaliojimų, jie peržengė savo teises. Vėliau, 1569 m. Liublino seim e53, Lietuvos ponai lenkams vėl pa­ reikš, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai 1501 m. neturėjo Įgaliojimų ir negalėjo sudaryti tokio lenkų pateikto akto, kalbančio, apie „vieno kūno“ sudarymą. Turime; žinių, kad didikai, labiausiai atsakingi už 1501 m. akto pasirašymą, net buvo nubausti. Gdansko pasiuntiniai rašė (1505), kad iš Lietuvos ponų tarybos buvo pašalinti Vilniaus vyskupas Albertas (Vaitiekus) Taboras ir Trakų vaivada bei žemės maršalka Jonas Zaberezinskis54. Prieš Melniko uniją stojo Vil­ niaus vaivada ir kancleris Mikalojus Radvila, jo sūnus Mikalojus ir kiti Lietuvos ponai: Žemaitijos seniūnas Stanislovas Jonavieius (Kęsgailą), Žemaičių vyskupas Martynas, Naugarduko vie­ tininkas Albertas Goštautas, Martyno sūnus, ir ypač dar seniau prieš tą uniją pasisakęs kunigaikštis Mykolas Glinskis. Uniją su­ darant nebuvo rytų slavų žemių atstovų, o jos nepritarė suartė­ 47 Akta Aleksandra, Nr. 96, p. 132. Būdinga, kad 1502 m. kovo 2 d. Krokuvos kapitula transumavo Jogailos ir Vytauto 1413 m. spalio 2 d. Ho­ rodlėje Išduota ir Žygimanto Kęstutaičio 1433 m. sausio 20 d. ir 1434 m. vasario 27 d. aktus (Aida unji, Nr. 84—86). 48 Akta Aleksandra, Nr. 254, p. 423. 49 Ten pat, Nr. 275. 60 Ai. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 148. 51 Akla Aleksandra, Nr. 277; И. Малиновский, Сборник, стр. 122. 82 И. Малиновский, Сборник, стр. 122; М. Любавский, Литовско-русский сейм, стр. 146—147. Lietuvos seimo atsakymą Lenkijai žinome iš Lietuvos tary­ bos rašto vėlesniam Liublino seimui 1506 m. 53 Дневник Люблинского сейма 1569 года, СПб., 1869, стр. 80. 54 Akta Aleksandra, Nr. 278 (1505.11.25). 234

jimui su ekspansyvia ir griežtai katalikiška Lenkija. Jų opozici­ jos priekyje stojo kunigaikštis G linskis55. Taigi Lietuva atmetė 1501 m. sudarytą ir Aleksandro pa­ tvirtintą uniją. Tačiau visai nutraukti ryšių su Lenkija Lietuvos ponai nenorėjo, priešingai, jie tarėsi dėl gynybos ir vienybės. Kol kas Lietuva liko visai atskira valstybė, tik turinti bendrą valdovą su Lenkija. 1506 m. rugpjūčio 19 d. Vilniuje mirė Aleksandras. Ir būda­ mas Lenkijos karaliumi, jis daugiausia gyveno Lietuvoje, nes lenkų vyskupai nesutiko jo žmonos stačiatikės Elenos vainikuoti karaliene, ir ji nenorėjo gyventi Lenkijoje. Vienintelis iš Lenkijos karalių Aleksandras nebuvo išvežtas j Vaivelį, o palaidotas Vil­ niaus Katedroje56. Aleksandras mirė bevaikis. Iškilo jo įpėdinio klausimas. Pretendentas buvo jo brolis Žygimantas. Testamente Aleksandras savo jauniausiąjį brolį Žygimantą paskelbė tiktai turto paveldėtoju, tačiau iš tikrųjų jis buvo laikomas jo įpėdiniu57. Žygimantas gyveno Silezijoje, kur iš savo brolio Čekijos karaliaus Vladislovo buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. Jis pats tarėsi turįs teisių į Lietuvos sostą ir, sužinojęs apie Aleksand­ ro ligą, vyko arčiau Lietuvos. Broliui mirštant, jis jau buvo Mazovijoje, netoli Lietuvos sienos. Į Vilnių per Gardiną atvyko rugsėjo 10 dieną. Vilniuje jis buvo labai palankiai sutiktas. įtakingiausi Lietuvos didikai — Radvilos, Goštautai, kunigaikš­ tis Glinskis ir kiti — vėl atskirai, kaip seniau, norėjo rinkti didįjį kunigaikštį. Dar Aleksandro nepalaidojus, Lietuvos taryba rug­ sėjo 13 d. vieningai nutarė Žygimantą paskelbti Lietuvos di­ džiuoju kunigaikščiu, nelaukiant, kol jis bus išrinktas Lenkijoje, ir tam reikalui sušaukti kunigaikštystės seimą. Lenkijos ponai rugsėjo pabaigoje įspėjo Žygimantą ir Lietuvos ponus, kad be lenkų žinios ir sutikimo Žygimantas nepriimtų Lietuvos sosto, a Lietuvos ponai nesulaužytų neseniai sudarytos unijos ir rinkimus atidėtų iki abiejų valstybių ponų bendro rinkiminio seimo58. Ta­ čiau Lietuvos ponai lenkų nepaklausė. 1506 m. spalio 20 d. Lie­ tuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiai, ponai ir žymes55 O. Halecki, Dzieje, t. II, p. 25—26; F. Papėe, Aleksander Jagielloriczyk, p. 99—100. Aleksandro broliams Vladislovui ir Žygimantui nepatiko 1501 m, akto punktas apie bendrą valdovo rinkimą, nes jie buvo už Jogailaičių pa­ veldimas teises Lietuvoje ir todėl protestavo. Žygimantas net norėjo gauti savo dalį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Akta Aleksandra, Nr. 45, 69; Акты Зап. России, т. I. № 135—136. И Любавстй, Литовско-русский сейм, стр. 132—133; О. Halecki, Dzieje, t. 1, p. 443—444; F. Papėe, Aleksander Jagiellonczyk, p. 17). 56 Aleksandro palaikai buvo surasti Vilniaus Katedroje 1931 m. (žr. M. Mo~ relomski, Odkrycia Wilenskie.— „Alma Mater Vilnensls“, Nr. 10, Wilno, 1932; P. Sledziewski. Mauzoleum krolewskie w bazylice Wilenskiej.— „Wilno“, Nr. 2 (1939), fotonuotrauka). 57 Actą Tomiciana, t. I, Posnaniae, 1852, App. Nr. 6; Skarbiec, t. II, Nr. 2174; plg. L. Finkel, Elekcya Zygrmmta, t. I. p. 124, 128—129; M. Гоишевський, т. IV, стр. 263—264; O. Halecki, t. II, p. 37. 58 Actą Tomiciana, t. I, Nr. 5, 6, 7; plg. L Finkel, Elekcva, p. 152, 163. 235

nieįi bajorai sutartinai išrinko Žygimantą didžiuoju kunigaikš­ č iu 59.* Prieš išrinkimą Žygimantas, seimo dalyvių prašomas, pasi­ žadėjo patvirtinti raštu Lietuvos valstybės bajorų teises. Žygimantas, išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, 1506 m. gruodžio 7 d. išleido bendrą žemės privilegiją, patvirtinančią ku­ nigaikščiams, prelatams, ponams, bajorams ir miestiečiams teises ir laisves«*. Iš esmės tai buvo 1492 m. privilegijos patvirtinimas, tik dar labiau padidinąs ponų tarybos reikšmę. Tarp kitko, Žy­ gimantas pažadėjo nespręsti klausimų apie senų nutarimų ir papročių išlaikymą ir apie naujų įstatymų ir tvarkymų įvedimą, neap svarstęs jų su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponais. Taip buvo teisiškai nustatyta, kad Lietuvos ponų taryba turi da­ lyvauti leidžiant įstatymus. Sena nusistovėjusia tvarka išrinkę Žygimantą didžiuoju ku­ nigaikščiu, pademonstravę savo valstybės atskirumą ir savaran­ kiškumą, Lietuvos ponai nebuvo nusistatę prieš tai, kad Žygiman­ tas užimtų Lenkijos sostą. Tai jiems buvo paranku pirmiausia dėl šalies karinės padėties, išrinkus Žygimantą, Lietuvos ponų pasiųsti į lenkų seimą Piotrkove. atstovai, kuriems buvo pavesta prašyti lenkų pagalbos prieš totorius ir Rusų valstybę, diploma­ tiškai aiškino lenkų ponams, kad lietuviai negalėjo delsti ir laukti bendro lietuvių ir lenkų seimo valdovui rinkti dėl pavojų, kurie grėsė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei išorėje ir viduje61. 1506 m. gruodžio 8 d. Žygimantas buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi (ten jis buvo Zigmantas I, o Lietuvoje — Žygimantas II, nes Lenkijoje nebuvo valdęs Žygimantas Kęstutaitis) ir išvyko gyventi į Krokuvą. Būdinga, kad lenkų seimas Žygimantą, vėliau pavadintą Senuoju, išrinko ne tiktai Lenkijos karaliumi, bet ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, ignoruodamas jo išrinkimą Vil­ niuje. Tačiau tame seime nedalyvavo Lietuvos atstovai. Pasiųsti į lenkų karaliaus rinkimus ir pasitarimus dėl abiejų šalių reikalų, jie atvyko per vėlai. Manoma, kad tai įvyko neatsitiktinai: jie są­ moningai taip padarė 62. 59 M. Stryjkowski, Kronika, t. II, p. 338—339; Codex dipt Poloniae, t. 1. Nr. 198; J. L. Decjusz, Księga o ezasach kröla Zygmunta, Warszawa, 1960, p. 25; M. Любавский, стр. 148—149; L. Finkel, Elekcya Zygmunta, t. 1, p. 175—176. Pasak M. Liubavskio (p. 148), buvusi grupuotė, iinkusi paso­ dinti į Lietuvos sostą kunigaikšti Mykolą Glinskį. L. Finkelis (p. 147) ma­ no, kad jokios M. Glinskio konkurencijos ar jo pavojaus nebuvo. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilius Ivanovičius savo seseriai Elenai rašytame laiške siūlė savo kandidatūrą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Сборник Импер. русского истор. общестга, т. 35, СПб., 1892, стр. 481—482). 150 Codex dipt Poloniae, t. 1, Nr. 200; Acta Tomiciana, t. I, app. Nr. 8, p. 21—23; Zbior pamigtnikow, t. I, p. 35—40; Zbior praw litewskich, p. 95—99; Skarbiec, t. II, Nr. 2177. 01 И. Малиновский, Сборник, стр. 124—125; Codex dipl. Po!., t. 1, Nr. 199; pig. L. Finkel, Elekcya, p. 147, 177, 181—182; K. Pulaski. Przyczynek do elekcyi Zygmunta I. Szkice i poszukiwania historyczne, Kraköw, 1887, p. 81—82. 82 L. Finkel, Elekcya, p. 215—216; M. Грушевський, т. IV, стр. 341. 236

Išrinkus Žygimantę Lenkijos karaliumi, bendro valdovo ryšys tarp Lietuvos ir Lenkijos vėl buvo išgelbėtas. Tačiau Lenkijos ponai tuo nesitenkino ir, remdamiesi 1501 m. unijos aktu, toliau siekė Lietuvą vis labiau sujungti su Lenkija 63. XVI a. vyko žymių poslinkių Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­ tystės vidaus gyvenime ir jos santykiuose su kaimynais. Bet tas klausimas jau nebeieina jį mūsų darbo temą. Valdant paskutiniam Gediminaičiui-Jogailaičiui — Žygimantui Augustui, 1569 m. liepos 4 d. buvo sudaryta Liublino u n ija 64. Dar vykstant deryboms, prie Lenkijos Karalystės buvo prijungtos ke­ turios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos tvirtinant, kad jos seniau priklausiusios Lenkijai: Palenkė (Podliachija), arba dabartinės Balstogės (Bialystoko) vaivadijos pagrindinė dalis, Volynė, Braclavo žemė (t. y. Podolės rytinė dalis) ir Ki­ jevo žemė. Nuo dabar Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, be Lie­ tuvos, priklausė iš esmės tiktai baltarusių žemės. Liublino unija buvo sudaryta Lietuvos atmesto 1501 metų akto pagrindu. Lietuva ir Lenkija buvo sujungtos glaudesniais ryšiais negu anksčiau. Liublino unija skelbė sukurianti bajorų Respubliką — Žečpospolitą su bendru valdovu ir bendru seimu. Tačiau ir po šios unijos Lietuva nesusiliejo su Lenkija, nepra­ rado savo valstybingumo, nors jis ir susiaurėjo. Kova dėl jo nesibaigė.

Išvados Nuo Lietuvos valstybinio ryšio, arba unijos, su Lenkija pra­ džios (1385) tarp dviejų susijungusių šalių visą laiką buvo dide­ lių nesutarimų. Iš pat pradžių dėl tarpusavio santykių susidarė dvi priešingos pažiūros. Lenkiją valdanti bajorų viršūnė — ponų taryba — norėjo kiek galint daugiau išnaudoti uniją savo valstybės naudai. Tuo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila užėmė Lenkijos Karalystės sostą, ir Lietuvos krikštu Lenkijos ponai norėjo pasinaudoti kaip politine priemone Lietuvos valstybei paimti j savo rankas. Katalikų Bažnyčia vaidino didelį vaidmenį Lenkijoje. Ji veikė išvien su valstybės valdžia. Lenkijos pasaulietiniai ir bažnytiniai vadovai uniją traktavo kaip Lietuvos perėjimą į Lenkijos nuosavybę, kaip žemesnės, pagoniškos šaiies prijungimą prie krikščioniškos Len63 Corpus iuris Polonici, t. III, Cracoviae, 1906, Nr. 51, § 2; И. Ма­ линовский, Сборник, стр. 480—481; Actą Tomiciana, t. II, Nr. 35, 36, 44—50, 314; Акты Зап. России, т. II, № 144. 64 Aida unji, Nr. 151; LIS, t. 1. p. 231—234; Lietuvos TSR istorija, t. 1, p. 216—220. 237

kijos Karalystės. Jie stengėsi likviduoti Lietuvos valstybę, o to negalėdami padaryti, bent laikyti ją Lenkijos vasale. Lietuvos bajorų vadai uniją su Lenkija suprato kaip dviejų valstybių sąjungą, turinčią tarnauti abiejų šalių interesams, ypač vykdant užsienio politiką. Unija pirmiausia padėjo sutelkti lie­ tuvių ir lenkų jėgas prieš kryžiuočių agresiją. Antra vertus, unija tiek Lietuva, tiek Lenkija telkė jėgas ekspansijai j Rytus. Lietuvos bajorai, sudarę uniją su Lenkija, siekė išlaikyti atskirą ir savarankišką Lietuvos valstybę. Turinti jau ilgą valstybinio gy­ vavimo istoriją, skirtingą kultūrą ir papročius, nemažai kovojusi su Lenkija, Lietuva niekaip negalėjo sutikti su lenkų ponų planais Lietuvą paversti Lenkijos provincija ar vasale. Užsienio politikos interesai taip pat nereikalavo tokios kapituliacijos. Kai lenkų di­ dikai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai pasidarius Len­ kijos karaliumi siekė paimti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Į savo valdžią, plačiuose Lietuvos sluoksniuose kilo didžiausias pasipiktinimas, išsiliejęs ginkluotu sukilimu. Lenkijai vadovavę ponai ir Jogaila 1392 m. buvo ginklu priversti pavesti Lietuvą valdyti kunigaikščiui Vytautui, kuris stojo tos kovos priekyje. Lietuva apgynė savo valstybę, turinčią atskirą valdovą — di­ dįjį kunigaikštį ir garantavo sau faktišką savarankiškumą, bet anksčiau sudarytas valstybės ryšys su Lenkija visiškai nebuvo likviduotas. Lietuva sutiko pripažinti buvusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, tapusio Lenkijos karaliumi, tėvonines (pa­ veldimas) teises į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šitas formalus pasižadėjimas buvo įtrauktas į sutartis, kalbančias apie dviejų valstybių susijungimą (pavyzdžiui, Horodlėje 1413 m.), ir ilgai­ niui, juo remdamiesi, lenkų ponai reikš savo pretenzijas į Lietu­ vos valstybę ir kėsinsis į jos nepriklausomybę bei suverenitetą. Lietuva savarankiškai tvarkėsi, bet neatsisakė sudaryti sąjungą su Lenkija. Tuo tarpu Lenkijos ponai laikė Lietuvą jiems pri­ klausoma valstybe, kuri po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytau­ to mirties turinti atitekti Lenkijai. Taigi 1385 m. Krėvos unija buvo didelės reikšmės posūkis Lietuvos gyvenime. Ją sudarius, iškilo grėsmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniam egzistavimui. Giliai slypinčius nesutarimus ir prieštaravimus tarp Lietuvos Ir Lenkijos kurį laiką slopino bendras didelis Kryžiuočių ordino pavojus. Tačiau 1422 m. Melno taika Lietuva faktiškai baigė ilgaamžę kovą su Ordinu. Po Melno taikos prasidėjo naujas Lie­ tuvos ir Lenkijos santykių etapas. Sustiprėjusi Lietuvos vyriausybė galėjo atsidėti santykių su Lenkija pertvarkymui. Vytauto val­ dymo pabaigoje 1429 m. Lucko suvažiavime kilus Lietuvos ka­ ralystės įkūrimo idėjai, kurią energingai gynė svarbiausią vaid­ menį krašto viešajame gyvenime vaidinę Lietuvos bajorai, pra­ sidėjo ilga kova prieš tebegresiantį pavojų Lietuvos valstybin­ gumui. Vytauto vainikavimo sumanymui, kuris galėjo sustiprinti 238

Lietuvos poziciją santykiuose su Lenkijos Karalyste, griežtai pasi­ priešino Lenkijos ponų taryba. Labiau išsivysčiusios visuomeninės santvarkos ir tautiniu bei religiniu atžvilgiu vientisesnės Lenkijos K aralystės1ponų taryba: ir vė\iau, po Vytauto mirties, visą laiką dėjo dideles pastangas paralyžiuoti Lietuvos kovą dėl savo valstybinio savarankiškumo1 ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vis labiau paimti j savo ran­ kas. Lenkijos ponai kišosi į Lietuvos valstybės vidaus reikalus,: kurstė \ valstybės perversmus, rūpinosi katalikų Bažnyčią Lietu­ voje, pajungti Lenkijos bažnytinei hierarchijai, siekė bajorus ka­ talikus ' supriešinti su stačiatikiais, stengėsi Lietuvos visuomenės gyvenimą vienodinti su Lenkijoje ¡esančia tvarka ir t. t. Tarp Lie-l tuvos ir’ Lenkijos, galima sakyti, visą laiką neišblėso politinis konfliktais; jos ne tik ginčijosi, bet net ir kariavo (1389—1392,1 1430—1432). Lietuva turėjo eikvoti daug jėgų savo valstybingu­ mui apginti. Lietuvos savarankiškumą buvo lengviau ginti, kai ji turėjo atskirą, o ne bendrą su Lenkija valdovą. Nepaisant labai įtemptų momentų tarpvalstybiniuose santy­ kiuose, unija vis dėlto išsilaikė. Valstybes siejo ne lenkų prime­ tami aktai, kurių Lietuva faktiškai XV a. niekada, iki galo nesi­ laikė, o tai, kad Lietuvos vadovaujantys sluoksniai nenorėjo vi­ siškai nutraukti ryšių su Lenkija ir griebtis kraštutinių priemo­ nių. Jie norėjo, kad tie ryšiai pasireikštų kaip dviejų savarankiš­ kų ir lygiateisių valstybių sąjunga. Linijos likimas priklausė nuo Lietuvos valstybės visuomeninės, ekonominės ir politinės raidos bei tarptautinės padėties. Po Krė­ vos unijos ir krikščionybės įvedimo, vykstant kovai dėl .Lietuvos savarankiškumo ir valstybei centralizuojantis, sustiprėjo bajorų luomas, ypač jo viršūnė. Bajorai katalikai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jgijo labiau privilegijuotą padėtį ir galėjo geriau patenkinti savo interesus (1387, 1413, 1434, 1447, 1492 m. pri­ vilegijos). Bet Lietuvos bajorus ir toliau viliojo lenkų šlėktų tu­ rimos dar didesnės teisės ir privilegijos. Jie norėjo išplėsti savo teises, ir unija turėjo jiems padėti užimti visuomenihiatne-politiniame šalies gyvenime padėti, panašią į tą, kokią turėjo lenkų šlėktos savo valstybėje. Lietuvoje atsirado naujas sluoksnis — katalikų dvasininkija, kuri rėmė ryšius su Lenkija ir jos Bažny­ čia. Todėl griežta akcija prieš Lenkijos politiką ir visiškas ryšių su Lenkija nutraukimas nebuvo populiarūs. Vytautas, 1429—■ 1430 m. pajutęs griežtą lenkų pasipriešinimą, neskubėjo vainikuo­ tis Lietuvos karaliumi. Tam tikra Lietuvos didikų grupė pasidavė Lenkijos kurstymams ir nuvertė Švitrigailą, kuris buvo labai ko­ vingai nusiteikęs prieš lenkus ir kurį rėmė baltarusių, ukrainiečių ir vakarų rusų bajorai. Lietuvos didikų viršūnė, atsidūrusi sun­ kioje padėtyje, kartu su Žygimantu Kęstutaičiu 1432 m. pasira­ šė lenkų reikalaujamą Gardino sutartį. Vėliau kai kurie didikai stojo prieš to paties Žygimanto planą organizuoti valstybių koali239

ciją prieš Lenkiją (1438—1440). Kazimierui išvykus į Lenkiją karaliauti ir pasiduodant lenkų ponų įtakai, didikai nesiryžo Rea­ lizuoti iškilusio projekto išsirinkti atskirą Lietuvos didįjį kuni­ gaikštį ar ginklu atsiimti Podolę. Palaikyti sąjunginius ryšius su Lenkija Lietuvą skatiko ir užsienio politikos interesai. Iš pradžių bendrai priešintasi Ordi­ nui, kol buvo likviduotas (1410—1422) jo didysis pavojus' Per­ galė prieš Ordiną — svarbiausias unijos nuopelnas. Po 1422 m. Melno taikos iki 1466 m. Tortinės taikos (tarp Lenkijos ir Ordino) Lietuva ypač atkakliai kovojo dėl savarankiškumo. Kova nesilio­ vė ir vėliau, bet Lietuvą jau ėmė varžyti pasunkėjusi tarptautinė padėtis — sustiprėjusi Lenkija po Trylikamečio karo su Ordinu (1454—1466) ir pablogėję Lietuvos santykiai su besiformuojan­ čia centralizuota Rusų valstybe. Lietuvai pasidarė sunkiau išlai­ kyti savo valdžią rytų slavų žemėse. Viena pati Lietuvos valsty­ bė buvo nepajėgi tai padaryti, turėjo karinių nesėkmių ir buvo priversta ieškoti karinės lenkų paramos. Nuo XV a. antrosios pusės sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo reikalinga pirmiausia tam, kad lengviau būtų vykdyti senąją politiką Rytuose. Bet sėk­ mingai kovoti su lenkų ponais dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kartu neatsisakyti savanaudiškų interesų rytinėse žemėse — ten gaunamų valdų ir tarnybų — buvo du nesuderinami Lietuvos ba­ jorų siekimai. XV a. buvo momentų, kada Lietuvos politikai darė pastangų kiek galint labiau patraukti į savo pusę Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės baltarusių, ukrainiečių ir rusų didikus ir jais pasi­ remti prieš lenkų ponus. Tokia buvo Švitrigailos politika, sukė­ lusi Lenkijoje didelį susirūpinimą. Kad susilpnintų Švitrigailos padėtį, jo priešininkas Žygimantas Kęstutaitis turėjo išduoti pri­ vilegiją (1434), sulyginančią bajorų stačiatikių asmenines ir turto teises su katalikų teisėmis. XV a. antrojoje pusėje Vilniaus vaivada Jonas Goštautas ir jo šalininkai, siekdami, kad butų ga­ rantuota rytų slavų bajorų parama, iškėlė mintį padaryti Lietu­ vos didžiuoju kunigaikščiu Kijevo kunigaikštį Simoną Olelkaitį, Algirdo giminės palikuonį, susigiminiavusį su Goštautu. Tačiau tvirto susitarimo su Rusios bajorais nebuvo pasiekta. Apskritai Lietuvą kovoje su Lenkija dėl valstybingumo rėmė Lietuvos Di­ džiosios Kunigaikštystės baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemės, norinčios užkirsti kelią nepageidaujamai lenkų ponų ir katalikų Bažnyčios ekspansijai. Prieš lenkų veržimąsi į rytų slavų žemes buvo ir Rusų valstybė, mačiusi toje ekspansijoje didelį pavojų savo interesams. Lenkijos ponų tarybos politika Lietuvos atžvilgiu iš dalies kliudė Lietuvos vyriausybei ryžtingai siekti visiškos pergalės prieš Ordiną ir atgauti jo užgrobtas vakarines žemes. Lenkijos ponai tiesė rankas ne tiktai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet no­ rėjo prisijungti ir visą Prūsiją, esančią Ordino valdžioje, nepai­ sydami Lietuvos teisės į didelę Prūsijos dalį ^—vakarinių lietu­ 240

vių ir prūsų gyvenamą teritoriją. Tai aiškiai buvo matyti per Trylikametį karą (1454—1466), kada lenkai, tik karo pabaigoje pamatę, jog vieni visos Prūsijos neužvaldys, pasiūlė Lietuvai Prūsijos dalelę prie Žemaitijos. Yra duomenų, kad tos Lenkijos pretenzijos į visą Prūsiją greičiausiai jau reiškėsi ir 1409—1410 m. kare. Užėmusi visą ar beveik visą Prūsiją, Lenkija būtų dar la­ biau sustiprėjusi ir lengviau padiktavusi savo sąlygas Lietuvai. Todėl Lietuva stengėsi palaikyti taikingus ir gerus santykius su Ordinu, kad galėtų juo pasiremti prieš lenkų pretenzijas į visą Lietuvos valstybę. Lietuva turėjo pasitenkinti Melno taikos su­ tartimi (1422) atsiėmusi iš Ordino Žemaitiją su Sūduva. Tačiau už Lietuvos ribų liko Nemuno žemupys ir Klaipėdos uostas. Tai­ kinga politika Ordino atžvilgiu nepasiteisino. Tuo tarpu Lenkija ir toliau kovojo dėl savo vakarinių žemių ir priėjimo prie Baltijos jūros. Po Trylikamečio karo su Ordinu Lenkija 1466 m. Torūnės Taika atgavo Vyslos žemupį ir Gdanską, o Lietuva kaip reikiant neįsitvirtino prie Baltijos jūros. XV a. Lietuvos valstybė atkakliomis pastangomis apsigynė nuo lenkų kėslų ją likviduoti ir išlaikė faktišką savarankiškumą. Tai buvo didelis laimėjimas. Tačiau Lenkijos ponai nebuvo pri­ versti iš esmės atsisakyti savo pretenzijų į Lietuvą. Jie ir toliau stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje ir neatsisakė planų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę įjungti į Lenkiją. Kada atvirai lenkų keliamą Lietuvos įjungimo (inkorporacijos) reikalavimą pasmerkė visa istorijos raida, o lietuviai nenorėjo apie tai net girdėti, lenkų ponai iškėlė „priimtinesnį“ siūlymą — sudaryti iš abiejų vals­ tybių vieną politinį vienetą („kūną“). Iš esmės šis projektas siekė suliedinti Lietuvą su Lenkija pastarosios naudai. Šita mintimi vadovaudamiesi, lenkai suredagavo 1501 m. unijos aktą, kurį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimas atmetė. 1501 m. akto pagrindu Lietuvai buvo primestas 1569 m. Liublino unijos aktas. Po šios unijos Lietuvos valstybingumas susiaurėjo, bet kova dėl jo nesibaigė. Teisinga Lietuvos kova dėl savo šalies nepriklausomybės ir valstybinio suverenumo prieš lenkų ponų prievartą ryškiai atsi­ spindėjo ne tiktai to meto diplomatiniuose aktuose, bet ir isto­ riografijoje— Lietuvos metraščiuose. Šias Lietuvos pastangas turėjo paremti tuo metu paplitusi lietuvių romėniškos kilmės le­ genda. Kova dėl Lietuvos valstybingumo atitiko ir lietuvių tau­ tinius interesus. Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai ryšiai, žinomi unijos vardu, dažnai aukštinami ir idealizuojami lenkų istorikų, nebuvo joks girtinas tarpusavio santykių sprendimas. Lietuvos ir Lenkijos uni­ ja nebuvo savarankiškų ir lygių valstybių bei tautų junginys, vienodai tarnavęs abiem šalims.

¡16. U žsak. Nr. 4648.

241

D e r K a m p f L ita u e n s u m s ta a tlic h e S e lb s tä n d ig k e it im

15. J a h r h u n d e r t

Zusammenfassung Die Union des Großfürstentums Litauen und des Königreichs Polen vom Jahre 1385 war ein wichtiges Ereignis nicht nur im Leben beider Staaten, sondern auch in der Geschichte von ganz Osteuropa. Die Beziehungen zwischen den beiden vereinigten Staaten gestalteten sich nicht immer gleich und waren nicht im­ mer friedlich, denn sehr bald machten sich Meinungsverschieden­ heiten bemerkbar. Die Anschläge der herrschenden Oberschicht Polens (des Adelsrats) gefährdeten die Unabhängigkeit und eigentlich auch Existenz des litauischen Staates. Das Problem der politischen Beziehungen zwischen Litauen und Polen im 15. Jahrhundert bildet unser eigentliches Forschungs­ objekt. Das Augenmerk ist hauptsächlich auf den Kampf Litauens um seine staatliche Selbständigkeit gerichtet, der zum ersten Mal untersucht wird. Dieser Kampf kann weder verschwiegen werden noch darf seine Bedeutung herabgesetzt werden. Spe­ ziell erforscht wurde der Zeitabschnitt von 1429 bis 1501, d. h,. von der Zusammenkunft in Luzk (1429), wo die Frage aufge­ worfen wurde, ob Litauen zum Königreich verkündet werden solle, bis zum sogenannten Vertrag von Melnik (1501). In dieser Periode erreichte der Kampf Litauens um seine Selbständigkeit, den Höhepunkt, und wie nie zuvor wurde die Position beider Sei­ ten — Litauens und Polens — hinsichtlich ihrer gegenseitigen Be­ ziehungen augenscheinlich. Der litauische Großfürst Jogaila (Jagelloj versprach 1385 in Krewo nach Besteigung des polnischen Thrones das Großfürsten­ tum Litauen mit dem Königreich Polen zu vereinigen (applicare) und in Litauen das Christentum (den Katholizismus) einzuführen. Im Jahre 1386 heiratete Jogaila die Königin Jadwiga und be­ stieg den polnischen Thron. Die Ansicht ist anfechtbar, daß der Akt von Krewo eine Einverleibung, d. h. eine Angliederung des Großfürstentums Litauen an Polen und die Liquidation eines abgesonderten litauischen Staates bedeute. Wenn man über die Liquidation des litauischen Staates spricht, schätzt man die tatsächlichen Verhältnisse nicht richtig ein. Jogaila versprach im Jahre 1385 nur, daß er nach Besteigung des polnischen Kö­ nigsthrones auf Litauen nicht verzichten werde und es selber beherrschen werde genauso wie Polen. Auf solche Weise mußte also ein Bund von zwei Staaten unter der Oberhoheit eines Herrschers entstehen. Jogaila war nicht daran interessiert, Po­ len das Großfürstentum Litauen zu schenken, d. h. seinen Staat :242

zu vernichten oder das Recht auf ihn zu verlieren wegen der pol­ nischen Krone, deren Wert ihm noch nicht klar war. Das Ziel von Jogaila und seinen Anhängern — der litauischen Magnaten — war, die litauisch-polnischen Kräfte gegen den gemeinsamen Feind, den Deutschen Orden, zu vereinigen und sich auf Polen stützend, Jogailas Position im Großfürstentum Litauen zu festi­ gen und gleichzeitig in den belorussischen, ukrainischen und russischen Ländern, die zu dem litauischen Staate gehörten. Li­ tauen war noch heidnisch und deshalb rückte als entwickelter Staat an die erste Stelle in diesem Bunde das christliche Polen. Der eigentliche Herrscher Polens, der Rat des weltlichen und .geistlichen Adels, war bestrebt, unter dem Deckmantel von Li­ tauens Täufer und Wohltäter die Union in den Interessen des eige­ nen Landes maximal auszunutzen, nämlich den litauischen Staat zu vernichten oder wenn es sich als unmöglich erweisen würde, ihn wenigstens in Polens Vasallenstaat zu verwandeln. Die Ver­ suche des polnischen Adelsrates, sich sofort nach der Union des litauischen Staates zu bemächtigen, mißlangen. Die Litauer ver­ teidigten ihren Staat mit der Waffe in der Hand. Im Jahre 1392 sah sich der polnische Adelsrat gezwungen, die Herrschaft in Litauen dem Fürst Vytautas (Witowt) zu überlassen, der nun den Titel des litauischen Großfürsten trug. Litauen hatte nun faktisch die Selbständigkeit erlangt. Aber verschiedene politische Sorgen und insbesondere die fortwährenden Überfälle des Deu­ tschen Ordens zwangen Herrscher Litauens gute Beziehungen zu Polen aufrechtzuerhalten. In den nachfolgenden Verträgen (in den Jahren 1401) und 1413 vergaß Polen nicht, in einem Punkt auf die Vereinigung Litauens und Polens sowie die Erbrechte Jogailas auf den litauischen Staat hinzuweisen. Auf solche Weise verzichtete der Polnische Adel weder auf seine Ansprüche noch auf seine Umtriebe. Die mächtig gewordenen litauischen Mag­ naten, die große sozial-ökonomische und politische Rechte (in den Jahren 1387 und 1413) bekommen hatten und bemüht waren, einen zentralisierten Staat zu schaffen, bildeten mit den sie unterstützenden Fürsten den Rat (Rada) des Großfürsten. Sie verteidigten die staatliche Selbständigkeit Litauens. Der Frieden von Melno (im Jahre 1422), mit dem der jahrhun­ dertelange Krieg Litauens gegen den Orden abschloß, bedeutete auch das Ende einer bestimmten Etappe in der Entwicklung der litauisch-polnischen Beziehungen. Nach diesem Friedensschluß entstand in Osteuropa eine neue politische Lage. Litauen begann sich wirtschaftlich und politisch schnell zu entwickeln. Die Erfolge in den Kriegen mit den Ordensrittern und der Einfluß der natio­ nalen Hussitenbewegung in der Tschechei wirkten sich auf die Bestrebungen der Litauer aus, ihre nationalstaatliche Selbstän­ digkeit zu befestigen. Von dieser Zeit an begann Litauen seinen Kampf um die Normalisierung der Beziehungen zu Polen. Als im Jahre 1429 auf der Zusammenkunft in Luzk die Frage 243

erörtert wurde, ob Litauen zu einem Königreich erklärt werden soll, bedeutete es den Beginn eines heftigen Kampfes um die Selbständigkeit Litauens und eine grundlegende Veränderung in den Beziehungen zu Polen. Die Erhebung des litauischen Groß­ fürsten Vytautas zum König wurde als Symbol der Souveränität und Unabhängigkeit des Landes aufgefaßt, sie wurde als eine Anerkennung der Gleichberechtigung Litauens in den Beziehun­ gen zu Polen betrachtet. Den Plan der Gründung eines litauischen Königreichs verteidigte sehr energisch der litauische Adel, der die­ sen stärker unterstützte als Vytautas selber. Die litauische Adels­ herrschaft mit Vytautas an der Spitze widerstrebte nicht der Ver­ bindung mit Polen als gleichberechtigte Partner und versuchten eine bewaffnete Auseinandersetzung zu vermeiden, als Polen entschieden gegen die Gründung des litauischen Königreichs auf­ trat. Der Beschluß, Vytautas zu krönen, darf nicht nur auf die Ränke des Kaisers Sigismund, der offiziell vorschlug, Vytautas zu krönen und auf den Ehrgeiz von Vytautas selber zurückgeführt werden, wie es bei polnischen manchen Historikern zu lesen ist, da die letzteren bemüht waren, diesen Beschluß zu verleum­ den. Er hängt aufs engste mit den Bestrebungen der litauischen Adeligen zusammen: der Königstitel wurde nämlich ihre Lage in den Beziehungen zu Polen befestigt haben; der Tod von Vy­ tautas aber (im Jahre 1430) verhinderte die Gründung des li­ tauischen Königreichs. Die Idee lebte jedoch weiter fort. Nach dem Tode des litauischen Großfürsten Vytautas wurde das Problem der litauisch-polnischen Beziehungen noch kompli­ zierter. Die polnischen Adeligen hielten den Augenblick für güns­ tig, ihren alten Plan zu verwirklichen: sich das Großfürstentum Litauen endgültig zu unterwerfen. Die Magnaten des Großfürsten­ tums Litauen riefen einstimmig gegen den Willen des polnischen Adels und Jogailas, seinen Bruder Švitrigaila zum Großfürsten Litauens aus. Švitrigaila war schon lange um den litauischen Thron bemüht und trat entschieden gegen die Ansprüche Jogailas und des polnischen Adels auf und drückte auf solche Weise die Stellungnahme Litauens aus. Der Adelsrat Polens erklärte sich indessen nicht einverstanden, die Wahl von Švitrigaila anzuer­ kennen und trat gegen die staatliche Selbständigkeit Litauens auf; außerdem beeilten sich die polnischen Adeligen, die benach­ barten ukrainischen Länder, Wolynien und Podolien, Polen einzu­ verleiben. Nun kam es zürn Krieg zwischen Litauen und Polen (1430—1432). Doch bald überzeugte sich der polnische Adel, daß es ihm nicht gelingen werde, mit der Waffe in der Hand seine Pläne zu verwirklichen, und deshalb beschloß er einen anderen Schlag gegen Litauen zuführen, indem er sich auf eine gewisse Unzufriedenheit des Adels mit Švitrigaila stützten. Die Polen halfen in Litauen einen Umsturz anzustiften, der im Jahre 1432 stattfand. Der zum litauischen Großfürsten ausgerufene Žygi­ mantas, der Bruder von Vytautas, beherrschte zuerst nur Vilnius 244

und den westlichen Teil des litauischen Staates, während unter der Herrschaft des nach Polozk geflüchteten Švitrigaila die östli­ chen Gebiete des Großfürstentums Litauen blieben. Da sich beide Fürsten für Großfürsten hielten, begann eine langwierige Feudalfehde. Am Krieg nahmen auch die Nachbarn teil: auf der Seite von Žygimantas kämpfte Polen, auf der von Švitrigaila — der Deutsche Orden in Livland. Den Krieg, der dem Großfürstentum Litauen die Zersplitterung zu bringen drohte, entschied die Schlacht bei Pabaiskas (oder bei Ukmergė) im Jahre 1435, die Švitrigaila verlor. Die Tatsache, daß der litauische Großfürst Žygimantas und seine Anhänger (der litauische Adel), ein Übereinkommen mit Polen anstrebten (der Vertrag von Grodno im Jahre 1432) und die militärische Unterstützung der polnischen Adelsherrschaft im Krieg mit dem Gegenfürsten Švitrigaila annahmen, zeugte noch nicht von ihrer besonderen Neigung zu Polen. Sie waren daran interessiert, die Selbständigkeit des litauischen Staates und seine territoriale Ganzheit zu bewahren; doch verwandten sie zu die­ sem Zweck andere Mittel. In Polen traute man ihnen die ganze iZeit nicht. Auf Verlangen der polnischen Adeligen mußte Žygiman­ tas in vier Urkunden Polen die Treue geloben. Vom Kampf gegen die polnischen Ansprüche zeugt besonders klar der nach der Feu­ dalfehde, am Ende der Regierungszeit von Žygimantas, entstan­ dene Plan von der antipolnischen Koalition Litauens, des Hei­ ligen Römischen Reiches, Ungarns und des Ordens (in den Jah­ ren 1438—1440). Das war keine neue Erscheinung in der Außen­ politik Litauens: im Jahre 1431 schloß Švitrigaila einen Vertrag mit dem Orden ab, der vom Kaiser unterstützt wurde. Ein wichtiges Ereignis in den Beziehungen zu Polen war die Wahl Kasimirs, des Sohns von Jogaila, im Jahre 1440 zum litauischen Großfürsten. Durch diese Wahl, die gegen den Willen des polnischen Adels geschah und gegen die früher abgeschlosse­ nen Verträge gerichtet war, demonstrierte Litauen seine Unabhän­ gigkeit un. verwarf öffentlich die alten 'Verträge. Litauen und Polen verband nur die Tatsache, daß die Throne beider Staaten zwei Brüder einnahmen. Kasimir wurde als litauischer Großfürst von Polen nicht anerkannt genau so wie früher Švitrigaila. Eigentlich stand an der Macht im Litauen der Großadel, der Adelsrat, auf den Großfürst Rücksicht nehmen mußte. Nach dem Tode des polnischen Königs Wladislaw III (im Jahre 1444) und nach den in Verbindung damit stattgefundenen langen Verhandlungen regierte Polen vom Jahre 1447 der li­ tauische Großfürst Kasimir, der zum polnischen König gekrönt wurde. Doch auch weiterhin blieb Litauen eigentlich als selbstän­ diger Staat bestehen, der keine gemeinsamen Institutionen mit Polen hatte. Das Problem der Beziehungen beider Staaten zueinander 'blieb ungelöst. Es wurde vielmals erörtert während der Zusammen­

künfte der Vertreter des litauischen und polnischen Adels. Wäh­ rend dieser Zusammenkünfte wurden die Widersprüche zwischen beiden Ländern augenscheinlich. Der Adelsrat Polens hielt an. den alten, noch niemals verwirklichten, aber für Polen vorteil­ haften Akten der Union fest, die er zu seinem Nutzen auslegte, indem er das Großfürstentum Litauen als ein zu Polen gehörendes Gebiet betrachtete. Litauens Rat lehnte aufs entschiedenste ab, die Akten der alten Verträge zu bestätigen und forderte die Abschließung neuer Verträge, die den Bund zweier selbständiger und gleichberechtigter Staaten gewährleisten sollten. Zu gleicher Zeit erreichte der Streit um Podolien und Wolynien seinen Hö­ hepunkt und drohte in einen Krieg überzugehen. Da nun Kasimir ständig in Krakau lebte und nur ab und zu Litauen aufsuchte, wurden dadurch die litauischen Angelegen­ heiten benachteiligt. Außerdem gelangte Kasimir im Laufe der Zeit immer mehr unter den Einfluß des polnischen Adels und begann den Forderungen des letzteren nachzugeben. Deshalb macht sich der litauische Adelsrat oftmals Gedanken darüber, wie man einen eigenen Herrscher wählen sollte, der die Interessen des Landes besser verteidigen könnte. Aber weder Kasimir noch der polnische Adel ging auf die Forderungen der Litauer ein. Der Tod von Kasimir (im Jahre 1492) war ein bequemer Vor­ wand, einen selbständigen litauischen Großfürsten zu wählen. Im Jahre 1492 rief der Sejm des Großfürstentum Alexander, Ka­ simirs Sohn, zum Großfürsten aus. Dieser Akt drückte die Bestre­ bungen des litauischen Staates aus, selbständig und unabhängig zu sein. Doch als der Adelsrat' Litauens der militärischen Hilfe Polens im Kampf gegen den russischen zentralisierten Staat be­ durfte, unterstützte er Alexander, der sich nach dem Tode des Königs Jan Olbracht um die polnische Krone bemühte, die er im Jahre 1501 erlangte. Ungeachtet der großen Spannungen in den Beziehungen zwi­ schen den beiden Staaten im 15. Jahrhundert blieb die sogenannte. Union erhalten. Die Beziehungen zwischen den beiden Staaten wurden nicht durch die von den polnischen Feudalherrn Litauen auf gezwungenen Verpflichtungen in den Akten (1392, 1401, 1413,, 1432) aufrechterhalten, die Litauen im 15. Jahrhundert eigentlich nie erfüllt hatte, sondern dadurch, daß die herrschende Adels­ schicht Litauens nicht daran interessiert war, sie endgültig abzu­ brechen, da sie ihr unzweifelhaft nützlich erschienen. Der litauische Adel versuchte aber durchzusetzen, daß sich diese Beziehungen’ als Bund zweier selbständiger und gleichberechtigte Staaten realisierten. Die Union hing von der gesellschaftlich-politischen Entwick­ lung des litauischen Staates und der außenpolitischen Lage ab._ Nach Abschluß der Union mit Polen und der Einführung des Christentums, in den Jahren des Kampfes um Selbständigkeit und Zentralisation Litauens befestigte sich die Macht des Adels* 246

Besonders'der Oberschicht. Der litauische katholische Adel errang sich im Großfürstentum Litauen eine privilegierte Stellung und konnte nun seine Interessen in den belorussischen, ukrainischen und russichen Ländern mit größerem Erfolg geltend machen. Außerdem lockte die litauischen Adeligen die Stellung der pol­ nischen; die letzteren hatten größere Rechte und Privilegien als sie. Der litauische Adel kämpfte um. Erweiterung seiner Rechte, und die Union mit Polen sollte ihm dazu verhelfen, solche ge­ sellschaftlich-politische Stellung im Leben des Landes einzuneh­ men, wie sie der polnische in ihrem Staate hatte. Auch die Interessen der Außenpolitik zwangen den litauischen Adel, die Beziehungen zu Polen aufrechtzuerhalten. Zuerst war die Union hauptsächlich gegen den Orden gerichtet, solange die große Gefahr, die von seiner Seite drohte, nicht beseitigt war (1422). Der Sieg über den Orden war der Hauptverdienst der Union. Nach diesem kämpfte Litauen besonders erbittert um seine Selbständigkeit gegen Polen bis zum Toruner Frieden, der zwischen Polen und dem Orden im, Jahre 1446 abgeschlossen wurde. Auch späterhin ging der Kampf weiter; doch wurde die politische Lage komplizierter: nach dem Dreizehnjährigen Krieg (1454— 1466) mit dem Orden machte sich ein Aufstieg Polens '¿bemerkbar, während sich die Beziehungen des litauischen Staates zu dem zentralisierten russischen Staat, der indessen erstarkt ■war, verschlechterten. Um ihre Herrschaft über die belorussischen, ukrainischen und russischen Länder zu sichern, suchten die li­ tauischen Adeligen militärische Unterstützung bei Polen, aus dessen Schlingen sie sich gleichzeitig befreien wollten. So benö­ tigten sie das Bündnis mit Polen besonders von der zweiten Hälfte des 15. Jahrhunderts an, um ihre alte Politik in Osten leichter durchzuführen, belorussichen, ukrainischen und russi­ schen Adeligen des litauischen Großfürstentums unterstützten Li­ tauen in seinem Kampf mit Polen um Selbständigkeit, weil sie den Drang des polnischen Adels und der katholischen Kirche nach Osten aufhalten wollten. Die von Polen geführte Politik förderte nicht, bis zu einem gewissen Grade, die Bestrebungen Litauens einen endgültigen Sieg über den Orden zu erringen und den letzteren zu vernich­ ten. Der polnische Adel erhob nicht nur Anspruch auf das Groß­ fürstentum Litauen, sondern auch auf Preußen, das sich unter der Herrschaft des Ordens befand, ohne Litauens Rechte auf den größeren, von Litauern und Preußen bewohnten Teil dieses Ge­ bietes zu berücksichtigen. Das wurde besonders augenscheinlich während des Dreizehnjährigen Krieges (1454—1466): am Ende dieses Krieges boten die polnischen Adeligen Litauen einen klei­ nen, an die Žemaitija anliegenden Teil Preußens an, da sie sich überzeugt hatten, daß sie nicht imstande waren, ganz Preußen zu erobern. Polen erhob Ansprüche auf das ganze preußische Ge­ biet schon während des Krieges 1409—1410. Wenn Polen ganz 24 7

Preußen oder wenigstens den größeren Teil von Preußen besetzt.; hätte, würde es erstarkt sein, und es würde ihm darum leicht gefallen sein, seine Bedingungen Litauen zu diktieren. Litauen strebte gute Beziehungen zum Orden an, um sich auf ihn stützen zu können im Kampf gegen die Anschläge der polnischen Adeli­ gen auf den litauischen Staat. Es mußte aber seine Ansprüche einschränken und sich damit begnügen, die Rückerstattung der Žemaitija und Sudava zu fordern. Aber man darf keinesfalls die Politik Litauens hinsichtlich der westlichen litauischen Länder vollständig rechtfertigen. Der litauische Adel war um die ostsla­ wischen Länder bemüht und schätzte nicht genügend seine im Westen gelegenen Länder und forderte deshalb nicht die Rück­ erstattung des Klaipedagebiets mit dem Unterlauf; und der Mündung des Nemunas. Zwischen Litauen und Polen herrschte fortwährend ein poli­ tischer Konflikt, da Litauen um seine staatliche Selbständigkeit kämpfte und die herrschende Schicht Polens sich alle Mühe gab, diesen Kampf des litauischen Staates, der oft in einen bewaffne­ ten überging (1389—1392, 1430—1432), zu lähmen. Sie mischten sich in die inneren Angelegenheiten Litauens ein, organisierten Umstürze, wollten die litauische katholische Kirche der polnischengeistlichen Hierarchie unterordnen, hinderten Litauen- zum Kö­ nigreich auszurufen u. ä. Litauen mußte viel Energie aufwenden, um seine Staatlichkeit zu verteidigen, und das lief nicht; nur auf die Tätigkeit einzelner regierender Persönlichkeiten hinaus, son­ dern war Sache der ganzen Gesellschaft. Dank hartnäckiger Bemühungen gelang es dem litauischen Staat im 15. Jahrhundert die Anschläge Polens abzuwehren und seine Selbständigkeit Adeligen zu bewahren. Aber die polnischen Adeligen wurden nicht gezwungen, formell und faktisch auf ihre Ansprüche in Litauen zu verzichten. Als der ganze Lauf der Geschichte ihre offene Forderung, den litauischen Staat Polen einzuverleiben, verurteilt hatte und die Litauer davon- nichts hören wollten, schlugen die herrschenden Schichten Polens vor, aus beiden Staaten einen politischen Organismus („einen Kör­ per“) zu bilden. Seinem Wesen nach bedeutete dieser Vorschlag die Vereinigung beider Staaten zu Nutzen Polens. Vom gleichen Gedanken wmrden die polnischen Feudalherrn geleitet, als sie bei der Thronbesteigung von Alexander die Akte der Union vom Jahre 1501 „redigierten“, die der Sejm des Großfürstentums Li­ tauen verwarf. Auf Grund dieser Urkunde wurde Litauen die Akte der Lubliner Union im Jahre 1569 aufgezwungen. Die Union zwischen Litauen und Polen, die von den polnischen Historikern idealisiert und hochgeschätzt wird, darf man nicht für eine lobenswerte Lösung des Problems der Beziehungen zwischen beiden Ländern halten. Diese Union war keine Vereini­ gung von zwei selbständigen und gleichberechtigten Staaten und Völkern, die den Interessen beider Seiten diente. 248

Б ор ьба Л итвы з а г о с у д а р с т в е н н у ю сам остоятельн ость в X V век е Резюме Уния Великого княжества Литовского и Польского королев­ ства, заключенная в ‘385 г., явилась важным событием не толь­ ко в жизни обоих государств, но и в истории всей Восточной Европы. Отношения между объединившимися государствами склады­ вались неровно и не всегда мирно, так как сразу выявились их противоположные взгляды на этот союз. Для Литовского госу­ дарства возникла новая опасность в связи с посягательствами, правящей верхушки Польши — совета панов — на ее незави­ симость и самое существование. Вопрос о политических отношениях Литвы и Польши в XV в. и составляет объект нашего исследования. Основное внимание уделяется борьбе Литвы за свою государственную самостоятель­ ность, которая изучается впервые. Обойти молчанием или ума­ лить значение этой борьбы нельзя. Для специального исследо­ вания взят период с 1429 по 1501 г., т. е. от съезда; в Луцке (1429 г.), где возник вопрос о провозглашении Литвы королев­ ством, до так называемого Мельникского договора (1501 г.).. В этот период борьба Литвы за государственную самостоятель­ ность достигла небывалого размаха и, как никогда раньше, ярко выявились позиции обеих сторон — Литвы и Польши — в во-_ просе об их взаимоотношениях. Великий князь литовский йогайла (Ягайло) в 1385 г. в Креве обещал после получения польского трона объединить (appli­ care) Великое княжество Литовское с Польским королевством и ввести в Литве христианство (католичество). В 1386 г. Йогай­ ла женился на королеве Ядвиге и вступил на польский трон. Нельзя согласиться с мнением, будто бы Кревский акт озна­ чал инкорпорацию, т. е. включение Великого княжества Литов­ ского в состав Польского королевства и ликвидацию отдельного Литовского государства. Говорить о ликвидации Литовского государства — значит не считаться с реальностью. Иогайла в 1385 г. только обещал, что, став польским королем, он не отка­ жется от Литвы и будет сам ею править, как и Польшей. Та­ ким образом, должен был образоваться союз или объединение двух государств под властью общего государя. Иогайла не был заинтересован в том, чтобы подарить Литву Польше, т. е. лик­ видировать свое государство, или же лишиться прав на него ради польской короны, ценность которой была еще не совсем ясна. Цель Иогайлы и его сторонников— литовских вельмож — 249*

заключалась прежде всего в том, чтобы сплотить литовско-поль­ ские силы против общего врага — Тевтонского ордена и, опи­ раясь на Польшу, упрочить свое положение в самом Великом княжестве Литовском, а также укрепить свое господство на бе­ лорусских, украинских и русских землях, входивших в состав Литовского государства. Литва была языческой страной и по­ этому первое место в союзе заняла христианская Польша как более развитая страна. Настоящий правитель Польши — совет панов (светских и церковных), прикрываясь личиной крестителя и благодетеля Литвы, стремился максимально использовать унию в интересах своей страны — ликвидировать Литовское государство, а если это окажется невозможным, то превратить его в вассала Поль­ ши. Попытки совета панов Польши сразу после создания унии завладеть Литовским государством не увенчались успехом. Ли­ товцы во главе с князем: Витаутасом (Витовтом) с оружием в руках защищали свое государство. В 1392 г. совет польских панов и Иогайла вынуждены были уступить власть в Литве Витаутасу, который присвоил себе и титул великого князя ли­ товского. Литва обрела фактическую самостоятельность. Однако разные политические заботы и в особенности непрерывная агрессия со стороны Ордена вынуждали правителей Литвы поддерживать хорошие союзнические отношения с Польшей; В последующие договора с Литвой (1401 и 1413 гг.) Польша не забывала включить положения, напоминающие об объединении Литвы с Польшей, о правах наследования Иогайлы в Литов­ ском государстве. Таким образом, польские паны не отказа­ лись от своих претензий и происков. Литовские вельможи, воз­ высившись и получив большие социально-экономические и по­ литические права (1387, 1413 гг.) вместе с послушными им князьями составили совет (раду) великого князя, стремясь создать сильное и централизованное государство. Они являлись сторонниками государственной обособленности и самостоятель­ ности Литвы. Мельнский мир (1422 г.), которым закончилась многовеко­ вая война Литвы с Орденом, означал также конец определенно­ го этапа в литовско-польских отношениях. После заключения этого мира в Восточной Европе создалось новое международное положение. Литва быстро развивалась экономически и кон­ солидировалась политически. Успехи в войнах с крестоносцами и влияние гуситского национального движения в Чехии не могли не сказаться на стремлении литовцев укрепить свою нацио­ нально-государственную самостоятельность. С этого времени Литва решительно вступила в борьбу за нормализацию своих отношений с Польшей. Выдвижение в 1429 г. на съезде в Луцке вопроса о провоз­ глашении Литвы королевством ознаменовало собою начало острой борьбы за обеспечение государственности Литвы и ко­ 250

ренное изменение ее отношений с Польшей. Провозглашениевеликого князя литовского Витаутаса королем Литвы рассмат­ ривалось как символ суверенитета и независимости страны, как признание равноправного положения Литвы по отношению к Польше. Давнюю мечту о создании Литовского королевства очень энергично защищали литовские дворяне, которые оказа­ лись большими, чем сам Витаутас, приверженцами этой мысли. Литовские дворяне во главе с Витаутасом не были против связей с Польшей на равных началах и старались избежать вооружен­ ного конфликта, когда Польша решительно выступила против создания Литовского королевства. Решение о коронации Ви­ таутаса нельзя объяснить только интригами императора Си­ гизмунда, официально предложившего короновать Витаутаса, или же честолюбием самого Витаутаса, как это делали поль­ ские историки, стараясь осудить это решение. Вся суть заклю­ чается в том, какие цели преследовали литовские политики. Ко­ ролевский титул мог бы укрепить их позиции в отношениях с Польшей, но смерть Витаутаса (1430 г.) помешала намечен­ ному созданию Литовского королевства. Однако от этой идеи не отказались. После смерти великого князя литовского Витаутаса еще острее встал вопрос об отношениях Литвы с Польшей. Поль­ ские паны считали, что наступил удобный момент для осуще­ ствления их давней цели — подчинения своей власти Великого княжества Литовского. Вельможи Великого княжества Литов­ ского против воли польских панов и Иогайлы единодушно про­ возгласили брата йогайлы Швитригайлу новым великим кня­ зем литовским. Швитригайла давно уже добивался литовского престола и решительно выступил против претензий Иогайлы и польской шляхты, ясно выражая тем самым позицию Литвы. Однако совет панов Польши не согласился признать избрание Швитригайлы и выступил против государственной самостоятель­ ности Литвы. Кроме того, польские паны торопились присоеди­ нить к Польше соседние украинские земли — Подолье и Волынь. Возникла вооруженная борьба между Литвой и Польшей (1430—1432 гг.). Но вскоре польская шляхта, убедившись, что с помощью оружия легко реализовать свои планы не сможет, решила нанести удар Литовскому государству изнутри, исполь­ зовав недовольство некоторых вельмож Швитригайлой. При под­ стрекательстве поляков в Литве произошел государственный переворот (1432 г.). Объявленный великим князем литовским Жигимантас Кестутович, брат Витаутаса, владел вначале только Вильнюсом и западной частью Литовского государства, а Швитригайла бе­ жал в Полоцк и под его властью остались восточные области Великого княжества Литовского. Так как оба князя считали себя великими князьями литовскими, началась междоусобная война. В войну были втянуты соседи: на стороне Жигимантаса —• 251

Польша, на стороне Швитригайлы — Ливонский орден. Исход войны, создавшей опасность раскола Великого княжества Ли­ товского, решила битва под Пабайском (или Укмергская битва) в 1435 г., которую Швитригайла проиграл. Тот факт, что великий князь литовский Жигимантас и его сторонники — литовские дворяне добились соглашения с Польшей (Гродненский договор 1432 г.) и прибегли к военной помощи польской шляхты в войне против своего конкурента Швитригайлы, еще не свидетельствует об их особом распо­ ложении к Польше. Они тоже были озабочены сохранением са­ мостоятельности Литовского государства и его территориальной целостности, но для достижения цели использовали другие сред­ ства. В Польше им все время не доверяли. По требованию поль­ ских панов Жигимантас должен был даже четыре раза выда­ вать грамоты на верность Польше. О борьбе с польскими пре­ тензиями особенно ярко свидетельствует возникший после окон­ чания междоусобной войны, в конце правления Жигимантаса Кестутовича, план антипольской коалиции (1438—1440 гг.) меж­ ду Литвой, Германской империей, Венгрией и Орденом. Это не было новым шагом во внешней политике Литвы: в 1431 г. Швит­ ригайла заключил союз с Орденом, поддерживаемым импера- , тором. Важным событием в отношениях с Польшей явилось избра­ ние в 1440 г. сына Иогайлы Казимира великим князем литов­ ским. Этим избранием, нарушившим волю польских панов и заключенные раньше договоры, Литва продемонстрировала свою независимость, публично отвергла старые договорные акты. Лит­ ву с Польшей объединяло только то, что на тронах обоих го­ сударств сидели братья. Польша не признавала великим князем литовским Казимира, как не признавала раньше Швитригайлу. Власть в Великом княжестве Литовском фактически взяла в свои руки дворянская верхушка — совет панов (рада), с кото­ рым великому князю пришлось серьезно считаться. После смерти польского короля Владислава III (1444 г.) и по­ следовавших в связи с этим длительных переговоров с Польшей в 1447 г. на польский трон вступил великий князь литовский Казимир. Но и в дальнейшем Литва фактически существовала как совершенно самостоятельное государство, не имеющее ни­ каких общих с Польшей учреждений. Вопрос об отношениях между обоими государствами оста­ вался нерешенным. Он не раз обсуждался, созывались съезды представителей литовских и польских дворян. На этих съездах выявилась полная противоположность взглядов обеих сторон. Совет панов Польши упорно придерживался старых, никогда не осуществляемых прежде, но выгодных для Польши актов унии, которые он толковал в свою пользу, рассматривая Великое княжество Литовское как принадлежащую Польше страну. Со­ вет Литвы наотрез отказался утвердить акты старых договоров 252

и требовал заключения новых договоров, которые зафиксиро­ вали бы союз двух самостоятельных и равноправных госу­ дарств. Одновременно достиг большого напряжения старый спориз-за Подолии и Волыни, грозивший перейти в войну. В связи с тем, что Казимир постоянно жил в Кракове и лишь изредка приезжал в Литву, дела Литовского государства на­ чали ухудшаться. Кроме того, Казимир с течением времени стал все больше поддаваться влиянию и требованиям польских па­ нов. Поэтому совет панов Литвы не раз задумывался над тем, чтобы опять избрать отдельного правителя, который лучше за­ щищал бы интересы страны. Однако ни Казимир, ни польские паны не согласились с этим требованием литовцев. Смерть Казимира (1492 г.) явилась удобным предлогом для избрания отдельного великого князя литовского. В 1492 г. сейм Великого княжества Литовского провозгласил сына Казимира Александра великим князем. Это был акт, соответствовавший стремлению Литовского государства к суверенитету и независи­ мости. Но остро нуждаясь в военной помощи Польши для борь­ бы против Русского централизованного государства, совет па­ нов Литвы поддержал Александра, который после смерти ко­ роля Яна Ольбрехта добивался польского трона и занял era в 1501 году. Несмотря на очень напряженные моменты во взаимоотноше­ ниях двух государств в XV в., так называемая уния все же сохранилась. Связи между обоими государствами держались йе­ на навязанных Литве польскими панами актах '(¡1392, 14Q1, 1413, 1432 гг.), которых Литва в XV в. фактически никогда не придерживалась, а благодаря тому, что правящие круги Лит­ вы не хотели окончательно порвать с Польшей, так как видели в связи с ней несомненную пользу. Они только добивались, что­ бы эти связи проявлялись как союз двух самостоятельных и равноправных государств. Уния в основном зависела от общественно-политического раз­ вития Литовского государства и его международного положе­ ния. После заключения унии с Польшей и введения христиан­ ства, в годы борьбы за самостоятельность Литвы и ее центра­ лизацию, укрепилось положение дворян, особенно их верхушки. Литовские дворяне-католики занимали в Великом княжестве Ли­ товском более привилегированное положение и могли лучшеудовлетворять свои интересы на белорусских, украинских и русских землях. Кроме того, литовских дворян все больше при­ влекало положение польской шляхты, пользовавшейся еще большими правами и привилегиями. Они добивались расшире­ ния своих прав, и уния с Польшей должна была помочь им за­ нять такое же положение в общественно-политической жизни страны, какое занимала польская шляхта в своем государстве. К поддержанию союзнических связей с Польшей литовских дворян побуждали также и интересы внешней политики. Вна­ 253

чале уния была направлена главным образом против Ордена, -пока наконец не была ликвидирована великая опасность, гро­ зившая с его стороны (1410—1422 гг.). Победа над Орденом — главная заслуга унии. После этого борьба Литвы с Польшей за свою самостоятельность была особенно острой до заключения Торунского мира между Польшей и Орденом в 1446 году. Борь­ ба не прекращалась и позднее, но усложнилось международное положение — после Тринадцатилетней войны (1454—1466 гг.) отношения Литовского государства с образовавшимся централи­ зованным Русским государством ухудшились. Чтобы сохранить свое господство на белорусских, украинских и русских землях, литовские дворяне искали военной помощи у Польши, из сетей которой они хотели освободиться. Итак, начиная со второй поло­ вины XV в. союз с Польшей был особенно нужен литовским дворянам для того, чтобы легче было проводить свою старую восточную политику. Белорусские, украинские и русские дво­ ряне Великого княжества Литовского поддерживали Литву в ее борьбе с Польшей за свою государственность, так как хо­ тели преградить путь проникновению польских панов и католи­ ческой церкви. Политика, проводимая Польшей, также в известной мере не побуждала правительство Литвы к решительным действиям во имя полной победы над Орденом и его ликвидации. Польская шляхта не только покушалась на Великое княжество Литовское, но и хотела присоединить к себе всю Пруссию, находившуюся под властью Ордена, не считаясь с правом Литвы на большую ее часть, населенную литовцами и пруссами. Это особенно про­ явилось во время Тринадцатищетней войны (1454—1466 гг.):: только в конце войны польская шляхта, убедившись, что сама не в силах будет завоевать всю Пруссию, предложила Литве ма­ лую ее часть, прилегавшую к Жемайтии. Претензии Польши на всю Пруссию выявились уже в войне 1409—1410 гг. Если бы Польша заняла всю или почти всю Пруссию, она еще более окрепла бы и могла легче диктовать свои условия Литве. Литва стремилась к хорошим отношениям с Орденом, чтобы мож­ но было опереться на него в борьбе с посягательствами поль­ ской шляхты на все Литовское государство. Литва должна была ограничиться стремлением вернуть Жемайтию и Судуву. Но никоим образом нельзя полностью оправдать политику ли­ товских дворян в отношении западных литовских земель. Они недооценили свои западные земли, не добиваясь возвращения хотя бы Клайпедского края, чтобы получить в свои руки ни­ зовья Немана и его устье. Между Литвой и Польшей все время существовал полити­ ческий конфликт, так как Литва боролась за свою государствен­ ную самостоятельность, а правящие круги Польши прилагали зсе усилия к тому, чтобы парализовать борьбу Литовского го­ сударства, которая иногда становилась даже вооруженной 254

(1389—1392, 1430—1432 гг.). Они вмешивались во внутренние дела Литвы, организовывали перевороты, старались подчинить литовскую католическую церковь польской церковной иерархии, мешали провозглашению Литвы королевством и т. д. Литва: должна была потратить немало сил, чтобы отстоять свою госу­ дарственность, и эта борьба была делом всего общества, а Нетолько проявлением деятельности отдельных лиц правящих кругов. Благодаря упорным усилиям Литовское государство в XV в. защитилось от посягательств Польши и отстояло свою самостоя« телыюсть. Однако польских панов формально и фактически не принудили отказаться от своих претензий на Литву. Когда их открытое требование включить Литву в состав Польши было осуждено всем ходом истории, и литовцы, не хотели даже слы­ шать о нем, польские правящие круги выдвинули предложение из обоих государств создать один политический организм («те­ ло»), В сущности целью и этого проекта было слияние обоих государств в пользу Польши. Руководствуясь этими соображе­ ниями, польские паны во время вступления Александра на польский трон «отредактировали» акт унии 1501 г., который был отвергнут сеймом Великого княжества Литовского. На основании этого акта Литве был навязан акт Люблинской унии 1569 г. Унию между Литвой и Польшей, превозносимую и идеализи­ руемую польскими историками, вовсе нельзя считать достойным похвалы решением вопроса о взаимоотношениях двух стран. Литовско-польская уния не была объединением самостоятель­ ных и равноправных государств и народов, одинаково служив­ шим обеим сторонам.

Asmenvardžių rodyklė Trumpinimai: arkivysk. — arkivyskupas, k. — karalius, kn. — kunigaikštis, vysk. — vyskupas Achmedas 98 Adamus J. 16, 35, 36 Albertas (Vaitiekus) Taboras, Vilniaus vysk. 225, 233, 234 Albrechtas II Habsburgas, imperato­ rius 159—165, 167— 171, 173 Aldona, Gedimino duktė 32 Alekna Sudimantaitis 196,205,212,214 Aleksandra, Švitrigailos sesuo 107 Aleksandras, L. did. kn. 7, 16, 52, 179, 225—228, 230—235 Aleksandras (Olelka), Kijevo kn. 110, 115, 211 Aleksandras VI, popiežius 52 Aleksandras Gerasis, Moldavijos vald. 56, 98, 109 Algirdaičiai 39 Algirdas, Liet. did. kn. 32, 33, 39, 58, 96, 145, 146, 21!, 213 Alseika D. 25 .Ana, Tverės kunigaikštytė 98 Andreika (Andriejus) 80 Andriejus, popiežiaus legatas 56 Andriejus, Mykolo sūnus, kn. 143 Andrius, Jogailos brolis 37 Andriuška Davainavičius 175 Andruška 106 Andziulytė-Ruginienė M. 149 Antonovičius N. 17 Astikas 41, 46, 175, 208 Avižonis K. 30 Baekus O. 21 Balzeris O. 13, 16 Barbaševas A. 17 Barbora, imperatorienė 55 Bardachas J. 29 Bartolomėjus 75 Barvinskis B. 20, 115, 129 Basanavičius J. 25 Batūra R. 126 Bazilevičius K. 27 Benhauzenas Johanas 168 Bychovcas A. (Bychovco kronika) 22 60—62, 85, 93, 111, 133, 172, 195’ 205, 226 Bielskis M. 226 Biskupas M. 29 Bobžinskis M. 10, 13 Bokačas 154 fon Bokefordė Henrikas 166 Boleslovas, Mazovijos kn. 177, 180, 185 Borisas, Tverės kn. 98 Butrimas J. 46, 120, 150 256

Caro J. žr. Karo J. Chadži Girėjus 160, 181 Chreptavičius L. 227 Cigala Baptistas 76, 78—80, 83 Ciolekas Erazmas 52 Capurna 41 Carnkovskis Janas 78 Carnkovskis Stanislavas 78 Cartoriskis Ivanas 174 Čepėnas P. 30 Cerepninas L. 27 Cezarinis Julijonas 91, 113, 115, 141 Cubatijas M. 20 Dainauskas J. 16 Danilavičius I. 12, 103 Daškevičius N. 17, 136 Daugirdaitė-Sruogienė V. 30 Daugirdas Jonas 96, 174, 177, 179 Daukantas S. 24 Daumantas 179 Decijus J. 226 Delfinas, vysk. 142, 144 Dirgėla P. 210 Dlugošas J. 10, 11, 21—23, 32, 44, 45, 57, 60, 63, 66, 69, 71, 72, 74, 78, 82, 84—86, 90—92, 94, 110, 111, 114, 121, 124, 129, 131—133, 156, 162, 172, 175, 178, 182, 191, 194, 195, 202—204, 212—216, 218 Dmitrijus Donskojus 33 Domaratas 84 Dombrovskis J. 29 Dovnar-Zapolskis M. 136 Družčicas V. 27 Elena, Aleksandro žmona 228, 231, 235 236 Elijas (Ilja), Moldavijos vald. 109, 157 Elzbieta Habsburgaitė 205, 214 Erlichshauzenas Konradas, did. magist­ ras 181, 197, 208 Eugenijus IV, popiežius 94, 11), 125, 139, 142, 147—149, 151 Feliksas V, popiežius 139 Finkė fon Oferbergas Haidenraichas 166, 167 Finkelis L. 16, 236 Fochsas 69 Foigtas (Voigt) J. 20

Forštroiteris (Forstreuter) K. 210 Fotijus, metropolitas 80, 147 Fridrikas, Bavarijos kn. 58 Frydrichas III, imperatorius 199 Galigantas 46 Galigirias Mykolas 174 Galimirias 125, 128 Gasparas iš Perudžijos 146 Gedgaudas Jurgis 70, 92, 108, 110, 115, 116, 124, 208 Gediminaičiai 13, 17, 39, 90, 111 , 189, 226 237 Gediminas 17, 32, 39, 58, 61, 196 Gedkantas 208 Gerasimas (Herasimas), arkivyskupas metropolitas 111, 147, 148, 150—152 Getcas G. 163 Giedraitis M. 22 Glinskis Mykolas 234—236 Goštautas Albertas 234, 235 Goštautas Andrius 37, 41 Goštautas Jonas 46, 70, 73, 107, 110, 174, 175, 177, 179, 183, 186, 191, 194, 195, 197, 211—216, 240 Goštautas Martynas 216 Grekovas I. 27 Grunau S. 156 Gruševskis (Hruševskis) M. 19, 20, 8 6 , 116, 136, 187, 226 Gvanjinis (Guagnini) A. 156 Haleckis O. 13, 14, 16, 17, 35, 64, 115, 146, 196, 197, 203, 205, 210, 226,229 Hekas R. 160, 172 Heningas, arkivysk. 167 Holtas 108 Ivanas III 223, 228, 230, 233 Ivaška 184 Ivaška Chodkovičius 207 Ivinskis Z. 25, 30, 31, 211 Izidorius, Rusios (Kijevo) metropoli­ tas 153 Jablonovskis H. 21, 116, 152 Jadvyga, Lenkijos karalienė 12, 34, 41, 42, 155 Jakštas J. 30 Jakubovskis J. 52 Jaroslavas, Lengvenio sūnus, kn. 143 Jaroševičius J. 12 Jaunius 46, 116, 120 Jeronimas Prahiškis, husitas 155 Jeronimas Prahiškis, husitų priešinin­ kas 155, 156 Jiržis, čekų k. 205 Jogaila 11, 12, 14, 15, 20, 21, 25, 26, 28, 29, 32—42, 44—46, 50, 54, 55, 58.—71, 82—88, 90—97, 100—103, .17. U žsak. Nr. 4648.

105, 107, 109, 111, 117—120, 125, 127, 136, 137, 140, 142, 144—146, 154— 156, 175, 180, 190, 192, 193, 213, 226, 238 Jogailaičiai 11 , 13, 17, 29, 226, 229, 231, 237 Johanas Brandenburgietis 163 Johanas de Segovia 144 Jokūbas, Žemaičių vysk. 149 Jonas VIII Paleologas, Bizantijos im­ peratorius 153 Jonas Albrechtas, Lenkijos k. 225—227 Jonas, Kujavijos vysk. 110 Jonas Alšėniškis, kn. 41 Jonynas I. 25, 115 Jučas M. 27, 152 Julijona, Algirdo žmona 33 Julijona, Vytauto žmona 85 fon Jungingenas Konradas, did. ma­ gistras 41 Juozapas, Konstantinopolio patriarchas 153 Jurginis J. 26 Jurgis, Pinsko kn. 193 Jurgis Alšėniškis (Galšiškis), kn. 174, 178, 191, 212, 214 Jurša 112, 193 Juška 184 Kameneckis V. 28 Karamzinas N. 17 Kaributas, kn. 34, 39, 50 Karijotas, kn. 39 Karo (Caro) J. 20, 21 Karolis IV, imperatorius 58 Kazimieras, Lenkijos k. 32 Kazimieras, Lenkijos k. ir Lietuvos did. kn. 7, 11, 16, 21, 58, 155, 157, 159, 161, 162, 170, 172, 174—196, 200, 201, 202, 205—209, 211—218, 221, 224—228, 240 Kerskorfas Franke, magistras 128, 130—133 Kęsgailą Jonas 175, 195, 208—211, 214, 216 Kęsgailą Mykolas 82, 116, 125, 174, 179 Kęsgailą Mykolas (Mykolo sūnus) 175, 214, 215, 216, 221 Kęsgailą Stanislovas (Jonavičius) 225, 234 Kęstutis 32, 33, 39, 58, 91, 180, 193 Kliučevskis V. 17 Kobilinskis. Jokūbas 129 Kocebiu (Kotzebue) A . 20, 92 Kojelavičius-Vijūkas A . 23, 194, 205 Koliankovskis L. 14, 16, 17, 21, 35, 64, 121, 152, 177, 196, 207, 226 Konečnis F. 15, 35 Koningas Johanas 129, 132 Konradas, Mazovijos kn. 31 257

Kontautas 179 Kopystianskis A. 171 Korvinas Motiejus, Vengrijos k. 224 Kosmanas M. 30 Kotas Vincentas, Gnezno arkivyskupas 182

Krasauskaitė M. 30 Krasnas (Dručkis) Vasilius, kn. 98, 112, 183 Kučinskas (Kučas) A. 30 Kučinskis S. 29 Kutšeba S. 13, 16, 17, 35, 187 Laužė Liudvikas 69, 101, 118, 124,126 Lapo J. 19 Laskis Janas 234 Laukys J. 24 Laurynas de Daminianis ,145 Lelevelis J, 12 Leliušas Petras 174, 177 Lengvenaitis Jurgis, kn. 124, 183, 191, 213 Lengvenis, kn. 34 Levickis A. 15, 35, 64, 100, 110, 111, 113, 132, 151, 160, 169, 170, 186 Liubartas, kn. 32, 39 Liubavskis M. 18, 116, 182, 186, 226, 236 Liudvikas, Vengrijos k. 58 Liutekas 80, 98 Lovmianskis H. 14, 15, 36, 52 Maldžikas Mikalojus 6 8 , 70, 73, 82 Malečinska E. 16, 29, 36 Mamajus, chanas 33 Mantigirdaitis Petras 46, 110, 175, 191, 195 Mantigirdaitis Petras (Jonavičius) 225, 227 Manvydas 41, 46 Manvydas (Manvydaitis) Jonas 110, 115, 175, 177, 191, 195, 197, 214,215 Marcinkas 100 Martynas, Žemaičių vysk. 229, 234 Martynas iš Bavorovo 161 Martynas V, popiežius 49, 56, 73, 84, 89, 90, 94, 97 Matusas J. 26, 30, 8 6 , 132, 152, 161 Mečekas 99 Mežikas Jonas 106 Michalovskis Mikalojus 69, 71 Mikalojus, Vilniaus vysk. 194, 214, 221 Mikalojus, 2emaičių vysk. 148. 149 Mikalojus V, popiežius 140 Mykolas, Polocko šen. 132 Mykolas Olelkaitis, kn. 214 Mykolas Zvgimantaitis, kn. 129, 170 171, 174' 177—180, 183, 185, 190191, 193, 213 258

Mindaugas 58 Mingaila 41, 46 Motiejus, Vilniaus vysk. 77, 111 , 147. 148, 150—152, 168, 175, 181, 19 L 192, 194 Napoleonas 25 Narbutas 174 Narbutas T. 22—24, 149 Nemira 46 Neselrodė Verneris 132, 133 Niklosdorfas Johanas 147, 148, 150 ton Notlebenas Henrikas 166 Nemūra Mykolas 174 Ochmanskis J. 30 Olesnickis Zbignevas, Krokuvos vvsk. 10, 63, 64, 6 6 , 69—71, 74, 82, 84''86 91, 96, 113—115, 118, 141, 142, 159,' 160, 177, 181, 182, 187, 191—193, 195 Onacevičius I. 12 Oporovskis Vladislavas 64, 6 6 , 82 Otonas III, imperatorius 5:5 Pahornakas Steponas 160. 162 Papė F. 16, 226 Paškevičius H. 16, 36 Pašuta V. 27 Paulius, Kameneco vysk. 148 Penkauskas P. 140 Perlingas Joanas 144, 145 Petras, Žemaičių vysk. 145, 147 149 15! ^ ’ Pfafendorfas Andriejus 144— 146 Pficneris (Pfitzner) J1. 21 Pičeta V. 19, 27 Pijus II, popiežius 154 Pikolominis Enėjas Silviius 8 6 , 154— 156 Plauenas Henrikas, did.. magistras 4-$ Posilgė 41 Presniakovas A. 19, 161, 182, 226 Prochaska A. 14, 15, 35, 69, 72, 77, 113, 169, 187 Prokopas 99, 127, 142 Puchala 56, 72 Puzyna J. 85, 8 6 , 92, 151 Radvila, Astiko sūnus 174, 193—195, 208, 212—214, 216 Radvila Mikalojus 225, 234, 235 Radvila Mikalojus, Mikalojaus sūnus 234 Raibenicas 118 Remeika J. 30 Ringailė, Vytauto sesuo 38 Rytvinskis Janas- 216 Ročka 175

'-Rotas Zigmantas 78, 100 Rozgonas Steponas 55 Rumbaudas 70, 73, 92, 104, 107 112 116, 120 tRusdorfas Paulius, did. magistras 53 55, 69, 72, 73, 80—82, 101—103 108, 109, 115, 118, 122, 125, 126’ 130, 137, 140, 144, 145, 159, 163’ 165— 168, 170, 171, 184 Rutenbergas Cisė, magistras 101, 103 123, 128 Sald Aclnnetas 160, 212 Sakavičius Andriejus 215 .Sepenskis Mikalojus 60, 63 Simonas, Slucko kn. 226 Simonas iš Valės 146 Simonas iš Teramo 146 Simonas Alšėniškis (Galšiškis) 110, 115 Simonas Olelkaitis, Kijevo vietin. 211— 214, 216, 240 Skirgaila 37, 38 Skšipekas J. 129, 130—132 Smolka S. 15, 74, 151 Sofija, Dmitrijaus duktė 33 Sofija, Jogailos žmona 103, 110, 183 Sofija, Vytauto duktė 37, 38, 51, 80 Solovjovas S. 17 Stadnickis K. 14 ^Steponas, Moldavijos vald. 109 Strijkovskis M. 23, 61, 63, 156, 195, . 205, 207, 212, 226 Sudivojus Vilimantaitis 184, 208 Sungaila 41, 46 Sužiedėlis S. 30 Safrančas Jonas, Kujavijos vysk. 6 6 , 82 Sainocha K. 12 Šapoka A. 25, 30, 36 Sediboras 116 Semiaka Dmitrijus 181 Slikas Gasparas 161 Steinkeleris H. 60 Štokas Mykolas 167 Suiskis J. 13 -Švitrigaila 7, 11, 15, 20. 21, 34, 39, 40, 42, 82, 85, 86, 90—133, 135— 153, 155—160, 163, 165, 172— 174, 176—178, 180, 182, 184, 186, 193, 201, 239, 240 Tarnovskis Janas 71 Tenčinskis Mikalojus 196 Teodoras Karijotaitis 39 Teodoras Liubartaitis 39 Tyla A. 126

Timofejus 152 Timuras 42 Tochtamyšas 42 Trumpa V. 30 Ulanovskis B. 186 Ulu Machmetas 160 Valimantaičiai 120, 184 Varakauskas R. 27 Vasiliauskas (Vasys) A. 30 Vasilius, Vytauto žentas 37, 38, 43, 51 Vasilius Ivanovičius 236 Vasilius Vasiljevičius 51, 80, 181, 191 Vilhelmas, Austrijos kn. 34, 155 Viskantas A. 25 Vytautas 7, 11, 14, 15, 17, 18, 21, 22, 25, 26, 28, 30, 34, 37—42, 44—51, 53—55, 59—76, 78—93, 96, 100, 103, 107, 110—112, 117—120, 135, 144, 146, 147, 154— 156, 164, 173, 177— 179, 186, 189—192, 195, 201, 208, 211, 213, 214, 226—228, 238, 239 Vytenis 17 Vladimiras Algirdaitis, Kijevo kn. 39, 213 Vladislovas, Čekijos ir Vengrijos k. 235 Vladislovas, Mazovijos kn. 99 Vladislovas III, Lenkijos k. 147, 162, 171, 172, 174, 175, 177, 181, 182,212 Vladislovas Lokietka, Lenkijos k. 32 Voigt J. žr. Foigtas J. Voldemaras A. 116 Volfas J. 14 Zaberezinskis Janas 229, 233, 234 fon Zaidelicas Opecas 167 Zajančkovskis S. 30 fon Zanshaimas Eberhardas, magistras 165, 166, 168 Zaremba Laurynas 110 Zigmantas Liuksemburgietis, imperato­ rius 15, 48, 50, 51, 54—57, 59—92, 99—101, 104, 109, 130, 134, 143, 150, 151, 156, 158 Žygimantas Augustas 17, 24, 237 Žygimantas Kaributaitis (Kaributas) 50, 51, 56, 72, 90, 99, 130—133, 155 Žygimantas Kęstutaitis 7, 15, 20, 21, 38, 41, 82, 91, 110, 111, 115—138, 142—153, 155—175, 177, 178, 180, 186, 189, 193, 201, 228, 236, 239, 240 Zvgimantas Senasis 16, 85, 235 236 237

Žiugžda J. 26 Zižka J. 127 25 9

Vietovardžių rodyklė Adrija 79 Aizkrauklė (Ašeradė) 123 Akmenė 208 Alšėnai (Gaišia) 110, 174 Amerika 24 Astravą 39 Ašmena 110, 116, 121, 123—126 Auksą Orda 33, 37, 40, 42, 160, 194 Aukštaitija 155 Austrija 80, 155 Balėnos 208 Baiga 108 Balstogė (Bialystokas) 237 Baltarusija 11, 34, 52 Baltija 6 , 20, 27, 34, 40, 45, 52, 79, 102, 124, 127, 199, 200, 201, 208, 210, 221, 222, 241 Bauskė 208 Bavarija 58 Bazelis 8 , 91, 93, 94, 136, 138—148, 150, 151, 153, 154, 156, 167, 207 Belzo žemė 217 Biečas 98 Bielskas 231 Biutovas 134 Bizantija 55, 80 Bolonija 139 Bona 30 Borisovas 123, 127 Braclavas 237 Brandenburgas 32, 34, 135, 168—172, 220 Bratislava (Presburgas) 75 Breslauja 126, 128 Brestas (Kujavijos) 137, 138, 162, 163, 165, 166, 168, 173, 184, 198, 206, 207 Brestas (Lietuvos Brasta) 45, 106, 108—110, 117, 174, 177, 185—187, 192, 194, 202, 203,209,216—218,234 Brianskas 52, 233 Brno 130 Buda 169 Būgas 45, 98, 104, 105, 119, 158 Chadžibėjus 51 Chmelnikas 158, 189 Choinicai (Konitcas) 200, 205—207, 211, 212, 217, 218, 222 Čartoriskas 106—109, 112, 113 Čekija 15, 50, 51, 56, 59, 63, 73, 79, 80, 91, 99, 130, 139, 155, 157—159, 160—164, 170, 172, 205, 224, 235 Černigovas 233 Cluchovas, Slochavas (Schlochau) 78, 134 250

Dabikinė 208 Danija 55, 57, 90, 106 Daugpilis 123, 126, 131, 208 Didžioji Orda 223 Dysna 126 Dnepras 18, 42, 52, 233 Dnestras 52 Dobrynė 105 Donas 33 Dorogobužas 231, 233 Drevenca 53 Drezdenka (Drizenas) 54, 55, 57 Drohičinas 177, 180 Dubysa 33 Dunojus 56, 57 Durbė 135 Eišiškės 65, 126, 197 Elbingas (Elbliongas) 2 0 0 , 206, 218, 221

81, 163, 197

Ferara 139, 153 Florencija 139, 147, 153 Frankfurtas (prie Maino) 164 Frankfurtas (prie Oderio) 80, 84 Frankonija 165 Gardinas 37—39, 53, 69, 71, 81, 117— 121, 123, 156, 158, 170—172, 174, 175, 177, 178, 182, 186, 224, 225,234 Gdanskas (Dancigas) 32, 53, 127,199, 2 0 0 , 2 0 2 , 206, 2 1 0 , 218, 2 2 0 , 2 2 1 , 234, 241 Gelvonai 132 Geranainys 177 Gneznas 49, 55, 182 Gomelis 233 Haličas 19, 31, 32, 52, 53, 64, 98,229 Hanza 57, 204 Horodlė 7, 8 , 11, 13, 45—48, 67, 90, 93, 103— 105, 111, 112, 114, 191, 192, 233, 238 Ignalina 126 Įsrutis 206, 2 1 0 Italija 139, 156 JAV 30 Jedlnas 7 i, 72 Jelgava 167 Joniškis 208 Juodoji jūra 51, 52, 79, 224 Jurbarkas 69, 72, 73, 82, 108, 185 Kališas 32, 221 Kaluga 181

-Kamenecas 96—98, 147, 186, 197, 201, 106—109, 122—126, 128, 130, 131 216 133— 137, 146, 147, 151, 159, 165— Karaliaučius (Kenigsbergas) 20, 44, 167, 169— 171, 180, 181, 201, 207— 211, 221, 224 199, 200, 202, 206, 210, 218, 220,222 Lomazai 218 Karpatai 59 Lopatinas 106, 119, 186, 191 Kastilija 78 fa u n a s 24, 25, 40, 81, 103, 104, 117, Luckas 7, 31, 32, 37, 39, 49, 54—57 60—63, 65, 6 8 , 69, 73, 8 8 , 91, 97 179, 202, 206, 208, 210 98, 101, 102, 104, 105, 107, 108 -Kežmarkas 51, 5 4 , 59, 175 Kijevas 17— 19, 39, 42, 52, 56, 117, 112—114, 128, 136, 149, 156— 158’ 127, 136, 149, 151, 157, 178, 211, 174, 182, 193, 197, 201, 238 212, 214, 223, 237 Lukomlė 126, 127 Kilija 56 Lvovas 32, 48, 49, 52, 53 Klaipėda 44, 45, 51, 53, 127, 173, 200, 203, 206—211, 218—220, 222, 241 Magdeburgas 49, 80 Konstancas 48, 60, 76, 80, 139, 143, Marienburgas (Malborkas) 44, 81, 107 154, 217, 219 165, 184, 200, 206, 221 Konstantinopolis 56, 139, 143, 147, 150, Maskva, Maskvos Didžioji Kunigaikš­ 153, 217 tystė 18, 19, 21, 26, 28, 32, 33, 37, Korčinas 162 43, 51, 6 8 , 80, 8 8 , 99, 147, 150, 180 Kozelskas 228 181, 191. 193, 223, 225, 228, 231 — Kremenecas 128 233, 236, 240 Krėva 6 —8 , II, 13, 15, 16, 18, 20, 27, 28, 30, 31, 34—37, 47, 63, 67, 77, 79, 87, 89, 90, 111, 123, 127, 129, Mazovija (Mozūrija) 22, 31, 38, 80, 83, 99, 106, 177, 178, 180, 185, 204, 184, 238, 239 235 Krymas, Krymo cha natas 51, 80, 98, 160, 181, 223, 225, 228, 229, 231, 262 Mažeikiai 208 Medininkai 126 Krinkai 71, 120, 121 Medininkai (Varniai) 48, 49, 125 Kroatija 100 Krokuva 10, 34, 37, 50, 53, 60, 63, 69, Melnas 7, 48, 53, 54, 60, 72, 87, 101, 111, 117, 124, 137, 200—202, 207, 76, 77, 83, 84, 89, 99, 152, 160 172 221, 224, 238, 240, 241 178, 191, 211, 225, 230, 234, 236 Melnikas 7, 232—234 Kujavija 6 6 , 105, 110, 159 Mevė (Gnevas) 107, 108, 124 Kuldyga (Goldinga) 128 Michalovas 221 Kulikovas 33 Milanas 74, 75 Kulmas (Chelmnas) 31, 50, 77 199 Minskas 117, 123, 126, 127 221 Moldavija 54—57, 80, 98, 105—109, Kurskas 52 157, 181 Kuršas 44, 125, 126, 135, 210, 211, 220, Molodečnas 127 221 Možaiskas 181 Kurzurnas 208 Mstislavas 228 Labguva 206 Nadruva 222 Lancutas 64 Narva 129, 132, 135 Latičovas 158, 189 Naugardas 27, 51, 98, 101, 150, 181, Lenčica 54, 127, 128, 130, 212, 213 183, 191, 223 Lenkija, Lenkijos Karalystė beveik Naugardukas 126, 129 visur Naujoji Marka 54, 55, 57, 78, 80 Lyda 126, 127, 129 Lietuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikš­ Nemunas 40, 45, 53, 81, 173, 199, 204, 207, 211, 218—220, 222, 241 tystė beveik visur Neringa 207 Linkmenys 126, 131 Neris .18 Lipanai 130 Nevėžis 33, 41, 178 Liubekas 98, 220 Niešava 53, 54 Liubičas 53, 54 Niurnbergas 74, 75, 80, 164 Liublinas 12, 13, 17, 19, 24, 27, 46, 191, 224, 234, 237,. 241 Obolenskas 228 Liubovlė 56, 59 Oderis 28 Livonija 33, 53, 75, 79, 82, 93, 98, 261

Odesa 51 Odojevas 51, 80, 98, 228 Oka 43, 51, 228 Oleskas 119, 186, 189, 191 Ordinas 6 —8 , 15, 20, 25, 27—29, 31— 43, 45, 48—51, 53, 54, 56—60, 6 8 , 72, 73, 78—87, 91, 99—109, 115, 117—122, 124—132, 134, 135, 137, 138, 140—148, 150, 153, 154, 156— 159, 161:—163, 165—171, 173, 180, 181, 184, 185, 190, 194, 195, 197— 213, 216—222, 224, 238, 240, 241 Osa 45 Ostrovecas 109 Pabaiskas 116, 133— 137, 151, 157, 159, 162, 167—178, 201 Pabaltijys 33 Palanga 52—54, 101, 124, 166, 173, 200, 207, 222 Palenkė (Podliachija) 117, 177, 180, 237 Pamarys (Gdansko) 32, 43, 44, 50, 114, 199—201, 218, 219 Parčevas 46, 106, 108, 180, 185—187, 192, 194, 195, 197, 217, 218 Pareinė 166 Parma 142, 144 Pašilė 132, 208 Pavyslys 43, 44, 199, 201, 218, 220 Pievėnai 208 Pinskas 39, 193 Piotrkovas 182—185, 189, 194, 196, 216, 217, 226, 231—233, 236 Podolė 32, 39, 51, 52, 64, 96—98, 101 , 104, 106, 112, 117, 119, 136, 149, 158, 160, 177, 186, 188, 189, 191— 193, 197, 200, 201, 203, 204, 211— 218, 223, 224, 229, 237, 240 Polockas 37, 110, 111, 115—117, 121, 123, 124, 132, 133, 135—137, 145, 157 Polubičiai 106, 108 Poznanė 78, 105 Praha 21, 150, 169 Prieglius 199 Pronskas 51 Prūsija 20, 33, 34, 37—39, 44, 45, 50, 53, 6 8 , 72, 79—81, 83, 84, 98, 100, 103, 105—107, 118, 121, 124, 127— 128, 130, 134, 135, 137, 142, 159— 161, 163—170, 178, 197—211, 216— 219, 221, 222, 224, 240, 241 Pskovas 27, 43, 51, 101, 150, 181, 208 Puokė 208 Racionžas 43 Radomias 42, 234 Ragainė 81, 185, 200, 206, 208, 210, 218, 219, 222 ._ 262

5kį

Rastenburgas 208 Rainas 106, 119, 186, 189 Reinas 103 Respublika (Žečpospolita) 237 Riazanė 51, 80, 191 Ryga 49, 59, 75, 93, 109, 146, 166,. 167, 220, 221 Rvtu Europa (Rvtai) 6 , 10, 11, 12 — 15, 20, 26, 27, 29, 32, 34, 42, 43, 45, 51, 55—60, 63, 73, 77, 79, 80, 8 8 , 98, 102, 135, 145, 151, 152, 156, 159, 200, 217, 218, 240 Roma 45, 49, 55, 58, 63, 6 8 , 73—76,. 85, 8 8 , 147, 151—153 Rusia 8 , 10, 13, 17— 19, 21, 22, 27, 35. 37, 39, 90, 92—94, 111—117, 136, 147, 153, 172, 182, 191, 192, 194, 205, 213, 214, 216, 217, 223, 228,. 231, 233, 240 Rusija 17—91 Saksonija 165 Salynas 40—43, 59, 117 Sandomiras 69, 71, 96, 97, 107, 191 Semba 151. 222 Seradzė 107, 110, 158, 181, 193 Seversko Naugardas 39 Sicilija 78 Sidabrą 208 Silezija 56, 59, 80, 106, 130, 159, 180, 235 Skaistgiris 208 Skalva 222 Skirsnemunė 72, 73, 102, 103, 108, 109, 112, 115, 117, 121, 127, 181, 208 Skuodas 208 Slovakija 59 Sluckas 39, 226 Smolenskas 43, 51, 52, 111, 117, 147, 150—153, 174, 177 Sožas 233 Starodubas 110, 233 Stirė 104 Sūduva 44, 45, 195, 241 Šalčininkai 194 Širvintos 132 Škotija 78 Slochavas žr. Cluchovas Stumas (Stumsdorfas) 200 Šveicarija 48, 138 Švenčionys 131 Šventoji (prie Baltijos) 207, 208 Šventoji (prie Smalininkų) 185, 208'’ Šventoji (prie Ukmergės)" 133 Talinas (Revelis) 167 Tartu (Dorpatas) 93, 109 Tauragnai 126 Taurakalnis 61

Tepliava 206 Tilžė 200, 206, 210, 218, 219, 222 Tiuringija 165 Tortinė 44, 45, 50, 6 8 , 69, 73, 81 101 108, 109, 117, 200, 218, 22 f 222’ 224, 240, 241 ’ Trakai 37, 39, 46, 47, 55, 65, 82 85 92, 97, 117, 123, 126, 128, 129 ’l3 l’ 132, 167— 169, 171, 172, 174’ 177 178, 180, 190, 191, 208, 215 2 2 5 ’ Turkija 56, 57, 223, 229 Tverė 80, 150, 113, 191 Ugra 43 Ukmergė 38, 131—133 Ukraina 11, 104, 223 Ulmas 84 Utena 126 ^Užnemunė 33, 41, 45, 51, 117, 200 Užpaliai 126, 131, 208 "Vakarų Europa (Vakarai) 11, 13— 15, 25, 29, 30, 35, 40, 43, 45, 47, 56— 58, 8 6 , 87, 89, 98, 102, 104, 106, 114, 115, 122, 136, 138, 141, 143, 147, 152—154, 164, 165 Valakija 56, 165 Valmiera 128 Varmė 221 Varna 181 Varniai 22 V arta 54, 97 Vatikanas 30 Vavelis 85, 235 Vedroša 231, 233 Veliuona 49, 53 Vengrija 31, 34, 47, 54—56, 58, 59, 61, 63, 6 8 , 79, 80, 158, 160, 165, 175, 176, 182, 224 Venta 208 Vestfalija 165, 166 Vetlis 106, 119, 186, 189, 191 Viazma 52, 228 Viena 76, 79

Vilnius 21, 23, .32—34, 37, 38, 42 43 46—49, 53, 61, 78, 80—86, 8 8 ’ 8 9 ’ 92, 110, 112, 115—117, 119, ’ 123 126, 128, 131, 142, 147, 152, 168 174, 176, 177, 183, 184, 190 191 ’ 193, 194, 197, 202, 208, 215, 920’ 221, 225, 227—230, 235 Vintara 131 Vysla 31, 43, 45, 50, 109, 198, 199 218 221 222 241 Vitebskas 39, 117, 126, 135, 136, 143 150, 151, 223 Vladimiras 49 Vokietija 8 , 20, 45, 55, 58, 75, 7 9 127, 137, 138, 159, 160, 162, 163 165, 166, 168—170, 198, 199, 205’ 217, 221 Volga 160 Volynė 19, 31, 32, 39, 49, 51, 52, 64 96—98, 103—106, 112, 117, 119,126’ 136, 151, 157, 158, 174, 177, 178’ 182, 186, 188, 189, 191—193, 195’ 197, 200, 201, 203, 204, 211, 212’ 214, 217, 223, 224, 257 Vorotinskas 228 Vorskla 42, 117 Vroclavas (Breslau) 49, 50, 60, 163 164 Zagrebas 100 Žagarė 208 Žalgiris 11, 17, 29, 43—45, 51 102 105, 117, 134, 137, 154, 156, 198 ' Zarnovecas 2 2 0 Žasliai 215 Žemaitija 22, 24, 33, 37, 40, 42—45 48—51, 61, 101, 117, 120, 125, 128’ 148, 151, 166, 174, 178, 179, 19o’ 195, 200, 203, 204, 207—211, 214 216, 218, 220, 227, 241 Zirnaja 131, 132 Zirnajai 131, 132

Du277

Dundulis B. Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.— 2-asis, papild., leid.— V.: Mokslo ir enciklopedijų 1-kla, 1993.'— p., [2] iliustr. lap. S a n t r . r u s ., v o k .— B i b l i o g r . d ž i ų r - k lė s : p.

iš n a š o s e .

A s m e n v a r d ž ių

ir v i e t o v a r ­

M onografijoje, skirtoje XV a. Lietuvos ir Lenkijos politiniam s santykiam s, atskleidžiam a Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškum o. A ntrasis leidim as p apildytas dviem n au jais skyriais. A tsižvelgiant i pasirodžiusią isto rin ę lite­ r a tū rą ir į tai, kad Lietuva atg av o nepriklausom ybę, padaryta pakeitim ų bei papildym ų istoriografinėje apžvalgoje.

UDK 947.45.01

S erija „L ietuvos isto rio g ra fija “, leidžiam a nuo 1988 m. M onografija. B ronius DUNDULIS. LIETUVOS KOVA DEL VALSTYBINIO SAVARANKIŠKUMO XV AMŽIUJE. Antras, papildytas, leidim as. R edaktorė T. D aržinskaitė. V iršelio dailininkė ir m eninė redaktorė V. Kuraitė. Techninė redaktorė A. G ineitienė. Korektorės: L. Balaikienė, N. Sem ionova M o k s lin is le id in y s.

D uota rinkti 19P2.10.22. P asirašyta spausdinti 1993.08.24. SL 256. F orm atas 60 x 901/i6. P o ­ pieriu s — spaudos Nr. 1. G arn itū ra — literatūrinė, 10 punktų. Iškilioji spauda, 16,5 sąl. sp, I.— 1 1. jkl. 17,87 sąl. spalv. atsp. 20,69 apsk. leid. 1.— 0,79 1. įkl. Tiražas 1500 egz. U žsakym as 4648. K aina su ta rtin ė. L eidykla „M okslas“, 2050 V ilnius, Žvaigždžių 23. S paudė „A u šro s“ sp austuvė, 3000 K aunas, V ytauto pr. 23.