Lietuvos grybų atlasas 9789955692591, 9955692596

Citation preview

VINCENTAS URBONAS

L ietuvos

RYBŲ

ATLASAS

Vincentas Urbonas

LIETUVOS

GRYBŲ ATLASAS

Kaimas, L U T U T E , 2009

U D K 582.2(474.5)(084.4) Ur28

Vincentas Urbonas

LIETUVOS GRYBŲ ATLASAS

Nuotraukos: Jono Augustausko, Romualdo Barausko, Bangos Grigaliūnaitės, Renato Jakaičio, Ernesto Kutorgos, Kuulo Kalamees, Mindaugo Kirstuko, Vello Liiv, Kęstučio Raulinaičio, Sauliaus Sidabro, Linos Snitkienės, Danutės Stankevičienės, Sergejaus Solianskio, Audingos Urbonaitės, Vincento Urbono, Edgaro Vimbos Piešiniai: Rimutės Sukevičienės

M aketas ir dizainas: Jolantos Sakalauskienės

Redaktorė: įneša Oranskytė

K Knygą spaudai rengė: Romualdas Barauskas, Mindaugas Kirstukas, Alma Valiūtė, Aivaras Povilaitis

O

© Vincentas Urbonas © Botanikos institutas © Leidykla „L U T U T Ė “

T u rin y s

BENDROJI DALIS Pratarmė..............................................................................................................................................4 Grybų karalija........................................................................................................................................................ 6 Grybų klasifikacija.............................................................................................................................................. 9 Grybų sandara ir jų gyvenimo ypatybės...................................................................................................... 11

Trofinės grupės..................................................................................................... Raganų ratilai ..................................................................................................................................................... 18 Maistinė v ertė..................................................................................................................................................... 20 Kur, kada ir kaip gry bau ti................................................................................................................................ 21 Keletas patarimų šeim ininkei......................................................................................................................... 24 Nuodingieji grybai............................................................................................................................................. 26 Haliucinogeniniai grybai...................................................................................................................................28 „C aga“ —juodasis beržo grybas....................................................................................... 29 Kai kurių kitų makromicetų gydomosios savybės..................................................................................... 31 Trobagrybio išdaigos......................................................................................................................................... 32 Micetobiontai - grybų draugai ir priešai ..................................................................................................... 34 Žodynėlis............................................................................................................................................................. 36

SPECIALIOJI DALIS Grybų maistinės vertės simboliai, jų sam prata.......................................................................................... 38 Agarikoidiniai (Agaricomycetes) ........................................................................................................................41 Afiloforiečiai {Aphyllophoraleš) .................................................................................................................... 391 Gasteromicetai ( Gasteromycetes) ................................................................................................................. 461 Žiūrytiečiai ( Tremellales).............................................................................................................................. 479 Ausūniečiai {Pezizales) .................................................................................................................................. 487 Gleivūnai (Myxomycota) ............................................................................................................................... 523 Sistematinė rodyklė........................................................................................................................................ Grybų reikšm ė................................................................................................................................................ Prieš užverčiant a tla s ą ................................................................................................................................... Literatūra.......................................................................................................................................................... Lietuviškų vardų rodyklė.............................................................................................................................. Lotyniškų vardų rod yklė.............................................................................................................................. Apie au torių .....................................................................................................................................................

530 533 534 536 537 542 547

Šiandien grybai savo kilme ir vieta gyvajame pasaulyje nekelia jokių abejonių. Tačiau dar ne taip seniai grybai buvo gana paslaptingi padarai, kaip ir jų gyvenimo būdas. Jie daugybę šimtmečių buvo akylai stebimi, nedavė ramybės gamtininkams. Botanikai, zoo­ logai, kartais net geologai suko galvas stebėdami grybus ir nesuprasdami, iš kurgi jie, netu­ rėdami lapų, žiedų, sėklų ir net šaknų, atsiranda. Mokslininkai, tirdami grybus, naršė po miškus, laukus ir pievas, išvaikščiojo dykumas ir stepes, kėlėsi į viršukalnes, išlandžiojo urvus ir prarajas, nusileido į vandens gelmes ir visur aptikdavo jų pėdsakus, bet iš kur ir kaip jie ten apsigyvena ilgai negalėjo supras­ ti. N ep aisan t to, kad prieš 2 5 0 0 m etų graikams buvo žinoma, jog kai kuriuos gry­ bus galima valgyti, o kai kurie net mirtinai nuodingi, kad III a. prieš mūsų erą Teofrastas jau žinojo, jog ir medicinoje galima naudoti kai kuriuos grybus, tačiau dar daugybę šimt­ mečių apie grybų kilmę sklandė visokiausi gandai ir mitai. Visokių buvo teorijų ir sam­ protavimų. Net buvo manyta, kad jie —šė­ tono padarai. Ir tik 1729 m., žiūrint per mik­ roskopą, buvo aptiktos grybų „sėklos“, ku­ rios praėjus dar penkeriems dešimtmečiams — 1778 m. buvo pavadintos sporomis, tikrais grybų pradais (1 pav.). Atrodė, jog surastos sporos sugriovė visus mitus apie šėtonišką grybų prigimtį ir kitokius jų kilmės spėlioji­ 1 pav. Sporų formos ir ornamentika mus. Bet ne. D ar ilgai, beveik 200 metų, gamtininkai aiškinosi, kas gi pagaliau grybai yra - augalai ar gyvūnai? Galiausiai tik praeito šimtmečio antroje pusėje paaiškėjo, kad grybai yra didelė, savarankiška gyvosios gamtos dalis —grybų karalija, o mokslas, tiriantis grybus, —mikologija. Šiandien mikologai labai daug yra nuveikę išaiškindami jų paplitimą ir gyvenimo būdą, atskleisdami grybų teigiamas ir neigiamas savybes, jų panaudojimo galimybes bei jų reikšmę gamtoje. Tačiau grybų pasaulis, jo klasifikacija, lyginant su auga­ lijos ir gyvūnijos, kol kas pažinti menkiausiai. Savo gyvybine galia jie dar ne kartą pradžiu­ gins žmogų medicinos, biotechnologijos, maisto pramonės srityse, aiškinant biologinius procesus. Dar ne vienas šiandieninis spėliojimas ar hipotezė biologijos mokslus praturtins naujais teiginiais. Taigi grybų įtakos bioekosistemoje ir jų paslaptingumo skraistės atsklei­ dimas, galima sakyti, tik įsibėgėja.

Atlase skaitytojas susipažins su grybų karalijos, jos įvairovės Lietuvos miškuose ir par­ kuose matomiausia ir būdingiausia dalimi, pačiais svarbiausiais ir dažniausiais, taip pat ir rečiausiais, netgi kai kuriais sparčiai nykstančiais grybais mūsų miškuose. Pirmą kartą Lietuvoje viename leidinyje išvys 481 grybų rūšies fotografijas. Sužinos apie grybų gyveni­ mo būdą, jų sistemą (klasifikaciją), ar grybai - vertingas maisto produktas, kurie yra valgomi, kaip, kur ir kada grybauti. Ras žinių apie nuodingumą ir nuodingąsias rūšis, gydomąsias grybų savybes. Vertingų patarimų aptiks ne tik grybautojas, bet ir šeimininkė, kiekvienas grybais besidomintis žmogus. Autorius

6

G R Y B Ų K A R A L IJA

Gyvasis pasaulis be galo didelis, įdomus ir sudėtingas, dar ir šiandien pilnas paslapčių. Kad lengviau būtų susiorentuoti jo platybėse, mokslininkai šį pasaulį suskirstė į keliolika karalijų. Gana suprantama, priimtina ir nepasenusi anglų mokslininko Vitakerio (Whit­ taker, 1969) gyvojo pasaulio klasifikacija (2 pav.), kurioje pagal mitybos būdą išskirtos 3 karalijos: augalų (500 tūkst. rūšių), grybų (apie 1,5 mln.) ir gyvūnų (apie 1,5—1,7 mln.). Grybų pasaulis - vienas didžiausių, mažiausiai pažintas. Šiandien aprašyta apie 100-3 0 0 tūkst. rūšių, o manoma, kad jų aprašyta tik kas 5-a rūšis. Vadinasi, jų yra kur kas daugiau. Gamta nesuteikė grybams, skirtingai nei augalams, stebuklingo sintezuojančio pigmento chlorofilo, tuo apribodama galimybę jiems pasigaminti organinių medžiagų iš anglies dvideginio ir vandens, pasitelkiant milžiniškus saulės energijos išteklius. Dėl to jie buvo priversti tiesioginės asimiliacijos būdu pasinaudoti jau esamomis organinėmis me­ džiagomis, kaip ir kiti heterotrofiniai organizmai. Vykstant evoliucijai, šiuo gamtos pasiū­ lymu grybai puikiausiai pasinaudojo. Grybų galima aptikti visoje žemės teritorijoje, kur tik yra organinių medžiagų. Plati ekologinė amplitudė lemiama morfologinių, fiziologinių ir adaptacinių požymių visumos, susiformavusios per ilgą evoliuciją. Be vietovių, kuriose yra tinkamiausios gyvenimo sąlygos grybams tarpti (miškai, parkai, sodai, dirvožemis), jų randama netikėčiausiose vietose — amžinojo įšalo zonoje, giliuose tamsiuose požemiuose, urvuose, olose, kalnuose virš debe­ sų, sausose dykumose, vandenynų gelmėse. Iš tiesų grybai nėra tokie nejudrūs ar silpnu­ čiai, jie kartais net pakankamai grėsmingi ir bauginantys. Žemdirbiai, sodininkai, gėlinin­ kai, miškininkai beveik nuolat susiduria su parazitinių grybų sukeliamomis ir aibes nuos­ tolių padarančiomis ligomis. Fuzariozėms pakirtus žiemkenčių gyvastį pašaknio zonoje padaryta žala pasimato tik pavasarį, kai žaliuojančių želmenų laukuose atsiranda nugeltusių plotų ruožai. Užaugęs kad ir menkas grūdas, tačiau nei maistui, nei pašarui netinka. Kopūstų, bulvių, pomidorų ir kitų daržovių lapus bei vaisius nuniokoja antraknozė. Savo aršumu nemenkesnės, tik sunkiau pastebimos verticiliozės, augalus uždusinančios vytuliais. O kur dar „gerutės“ rauplės rūdys, kūlės, ypač miltligės - kiek padaro žalos ar net visai sunaikina vaisių, javų, daržovių ar būsimo miško želmenų. Ir apskaičiuoti sunku. N uo jų nukenčia daugybė žmonių ir gyvūnų (ypač šiltuose kraštuose). Maža to, yra daug aprašymų, kad parazitiniai grybai, patekę į bibliotekas, muziejus, archyvų saugyklas, tenkindami savo gyvybinius poreikius, be gailesčio naikina vertingus, šimtmečius išlikusius ir senesnius meno kūrinius, knygas, dokumentus, apgadina vertin­ giausią aparatūrą. Jie sugriauna namus, suardo tiltus, padeda skandinti laivus. Šiuos grybus ypač bloguoju minėdavo senųjų laikų jūreiviai, kurių medinius laivus jie dažnai skandindavo. Žinoma, jeigu žmogus apdairus, sumanus, pavojingiems grybams durys uždarytos, o jų padaromi nuostoliai nedideli. Kita vertus, daugelis grybų gamina vertingas gydomąsias ir mais­ tines medžiagas: antibiotikus, vitaminus, augimo stimuliatorius, fermentus, organines rūgštis,

baltymus, fosforą, kalį ir kt. Tuo jau seniai domisi medikai, farmakologai, pavyzdžiui vien penicilinas, išgelbėjęs milijonams gyvybes, tarsi atpirkdamas savo gentainių skriaudas išaukš­ tino grybus, atkreipdamas į juos ypatingą dėmesį. Šiuo metu žinoma apie 1000 grybinių junginių, turinčių antibakterinių ir antivirusinių ypatybių ar biologiškai aktyvių savybių, intensyviai tiriamos jų gydomosios savybės. Biologai (miškininkai, žemdirbiai, sodininkai) susidomėję naudingais grybais, naikinan­ čiais žalingus lauko, sodo, daržo ir miško kultūrų vabzdžius, net grybus. Sėkmingai naudoja­ si jų paslaugomis. Sunku būtų įsivaizduoti duonos, pyrago kepėjų, visų kulinarų, aludarių ir vyndarių gyvenimą be mieliagrybių. O kokius nuostabius darbus grybai atlieka dirvožemyje, purendami jį, papildydami humusu. Na, o miškas (žmogų priglaudęs nuo žilos senovės, rengęs, maitinęs, saugojęs nuo ne­ gandų) - sudėtingas gyvas organizmas, jame per milijonus metų nusistovėjusi darna ir tvarka tarp augalų, gyvūnų ir ypač grybų. Miškas ir grybai tarsi neišskiriami dvyniai, negalin­ tys vienas be kito gyvena. Kasmet į miško paklotės hektarą nukrinta nuo 2 iki 10 tonų ir daugiau spyglių, lapų, šakelių, šakų, vir­ tuolių. Č ia grybai, kaip lignino ardymo pra­ dininkai, užima išskirtinę vietą — yra tikri gamtos sanitarai. Saulės, lietaus ir bakteri­ jų, pirmuonių, vabzdžių, kitų smulkių gy­ vūnų padedami, jie per kelerius metus ar net greičiau ne tik krituolius, bet ir išvartas, kelmus ar net be priežiūros paliktą puikią statybinę medieną paverčia puria miško dir­ va. Kai kurie literatūros šaltiniai teigia, kad net 80 proc. augalų rūšių be simbiozės su grybais negalėtų gerai augti ar net skurstų. Pavyzdžiui, orchidėjos be grybo nesugebė­ tų net daigelio išleisti ir žmogus galbūt ir šiandien būtų neregėjęs šių nuostabių gėlių žiedų. O baravykai, raudonviršiai, rudmė­ 2 pav. Gyvojo pasaulio klasifikacija (Whittaker,

sės, voveraitės ir daugelis kitų valgomųjų bei

1969)

nuodingųjų grybų auga tik ąžuolo ar beržo,

pušies ar eglės ir kai kurių kitų medžių prieglobstyje. Taigi grybai, sakytum, paties miško organizmo dalis, išlieka svarbūs ir miškui, ir žmogui. O bendroje gamtos medžiagų apytakoje aktyviai dalyvauja ne tik yrant organinėms medžiagoms, bet ir joms atsinaujinant.

Paleomikologai teigia, kad pirmieji paprasčiausieji grybai žemėje pasirodė gyvų organiz­ mų priešaušryje (archainėje eroje), maždaug prieš 800, o mikoriziniai prieš 265 mln. metų. Grybų pasaulis - didelis ir įvairialypis. Grybai labai įvairuoja dydžiu - nuo paprasta akimi neįžiūrimų, iki keliolikos ar net keliasdešimt kilogramų svorio, ir gyvenimo būdu. Ypač menkai ištirta jų įvairovė, paplitimas. Tačiau makromicetai ir ypač kepurėtieji gry­ bai, gal kad didesni, matomesni - iš grybų ištirti geriausiai. Lietuvoje makromicetų nustatyta apie 2500 rūšių. Dažniausiai aptinkamos jų rūšys pateikiamos šiame adase.

Л П Ш ]

G R Y B Ų K L A S IF IK A C IJA

Aplinkos sąlygų kompleksas, lemiantis vienos ar kitos grybų rūšies gyvenimo būdą, išplitimo amplitudę, populiacijos gausumą, vadinamas rūšies biotopu*. Atskirų rūšių bio­ topų dydis nevienodas. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė šios rūšies išplitimo galimy­ bė, o tai sąlygoja tos rūšies ar net jos atskiro individo išlikimą. Dėl to kiekviena rūšis, tarsi gamtos pamokyta, visais jai įmanomais būdais stengiasi išlaikyti įgimtas savybes, jas pa­ gerinti, siekdama kaip nors praplėsti savo biotopo ribas, bet tik jų nesusiaurinti. Grybų išplitimą, jų prisitaikymą viename ar kitame biotope lemia tokie gana svarbūs veiksniai: grybo gniužulo hifų sandara, augimo forma, gniužulo kontaktas su substratu, aktyvus jo ląstelių metabolizmo procesas, greitas substrato užkariavimas, didelės adaptaci­ jos galimybės ir sugebėjimas gaminti toksiškas medžiagas gyvenamajai vietai išsaugoti ar jai praplėsti. Norint geriau suprasti atskirų grybų rūšių tarpusavio santykius, pačius grybus, jų gy­ venimo būdą, jų įtaką aplinkai bei jų panaudojimo galimybes, pirmiausia reikia ištirti grybų rūšis, nustatyti, kiek jų yra, o paskui jau suklasifikuoti, t. y. sudaryti grybų karalijos sistemą. Grybų karalijos sistema skyriais pavaizduota 3 pav. Grybų, kaip ir augalų, gyvūnų, kitų gy­ vų organizmų, vardams žymėti mokslinėje, taip pat populiarioje literatūroje vartojama K. Linėjaus 1753 m. įvesta binarinė (dvi­ guba) nomenklatūra. Kiekvienas grybas (au­ galas ir gyvūnas) lotynų kalba vadinamas dviem žodžiais. Pavyzdžiui, Boletus aereus — bronzinis baravykas, pirmasis žodis yra gen­ ties pavadinimas, visada rašomas didžiąja rai­ de, o antrasis — rūšies pavadinimas, rašo­ mas mažąja raide. Natūrali grybų (kaip ir viso gyvojo pasaulio) sistema egzistuoja tiktai gamtoje, o mokslininkai pagal turi­ mus duomenis, argumentuotas žinias tik stengiasi kiek įmanoma sukurti tobulesnę ir įtikinamesnę jų dirbtinę klasifikaciją. Šiuo metu paskelbta ne viena grybų klasifikaci­ jos sistema, jos nevienodai mikologų supran­ tamos ir skirtingai traktuojamos. Vienos gry­ bų sistemos, priimtinos visiems mikologams, kol kas nėra. * Gr. bto. + topos —vietovė

9

r

Vienas dažniausių Lietuvos grybų - rudasis piengrybis (Lactarius rufus)

Pagal naujausią, 1995 m. paskelbtą klasifikaciją grybų pasaulis buvo dalijamas į 11 sky­ rių. Tačiau praėjus vos penkeriems metams, susikaupus naujiems mokslo faktams, ši grybų sistema buvo patikslinta, taisyta. 3 pav. (Moreau, 1978) pateikta grybų klasifikacija mikologinėje literatūroje yra populiari ir šiandien. Mitosporiniai grybai —be lytinės stadijos arba ją praradę (daugiausia aukšliagrybiai arba kai kurie papėdgrybiai), todėl atskiro skyriaus nesudaro. Senesnėje literatūroje jie buvo išskiriami į atskirą skyrių (Deuteromycota) (3 pav.). Pastaruoju metu gleivūnai (Myxomycota) perkelti į protistų (Protista), o oomikotai (Oomycotd) į stramenopilų (Stramenopild) karalystes. Grybų karalijos sistematikos pradininku laikomas švedų botanikas Elijas Fryzas (E. Fries, 1794—1878). Jis 1821-1822 m. savo veikale „Systema mycologicum“ pateikė grybų sistemą, kurios pagrindai nepasenę ir dabar. Besidomintiems grybų sistematika reikėtų skaityti specialią literatūrą arba daugiatomį leidinį „Lietuvos grybai“, kurio atskiruose tomuose skelbiami naujausi duomenys.

G R Y B Ų SA N D A R A IR J Ų G Y V E N IM O Y P A T Y B Ė S

Grybo gniužulas - grybiena (micelis) yra išaugęs iš sporos, sudarytas iš plonyčių, pa­ prasta akimi neįžiūrimų, dažniausiai išsišakojusių, susipynusių ir išsiraizgiusių, apvalių, pigmentuotų ir blyškių, žemesniųjų grybų be pertvarėlių (septų), aukštesniųjų - septuotų gijelių, vadinamų hifais*. Kiekviename segmente yra nuo vieno iki keliolikos branduolių, citoplazma su ribosomomis, mitochondrijomis ir kitais organoidais. Dažniausiai grybiena, išaugusi iš sporos, sudaryta iš dviejų ftmkcioniu požiūriu skirtingų dalių: substratinės (vege­ tatyvinės), aprūpinančios grybą vandeniu ir maisto medžiagomis, ir paviršinės (generatyvinės) - vaisiakūnio, kurio biologinė paskirtis yra subrandinti ir išsėti sporas (4, 6 pav.). Kai kurių grybų (pavyzdžiui, kai kurių pumpotaukšlių, trumų, endofitų) abi grybienos vysty­ mosi stadijos vyksta tik substrate (dirvožemyje, medyje). Biologiniu ir fiziologiniu požiūriu abi grybienos vystymosi fazės yra neatskiriamos dalys, labai svarbios grybo gyvenime. Vege­ tatyvinė grybiena dažniausiai daugiametė, o generatyvinė - vienmetė, tik kai kurių, pavyz­ džiui, daugelio kempininių grybų - daugiametė. Gamtoje vykstant evoliuciniams procesams, grybiena atsirado ne iš karto, ji formavosi labai pamažu. Pirmųjų grybų grybiena buvo labai primityvi, tik plikas protoplastas (protoplaz­ ma ir branduolys), netgi be apvalkalėlio. Ir šiandien, po daugelio milijonų metų, tokios sanda­ ros parazitinių grybų dar aptinkama gyvūnų ar augalų organizmuose. Kai kurie grybai, pavyz­ džiui, mielės, vegetatyvinio micelio nesudaro, joms daug patogiau gyventi ir daugintis pavie­ niais, besipumpuruojančiais segmentais (ląstelėmis). Tačiau pradiniai vienaląsčiai grybų orga­ nizmai buvo menki, gležni padarėliai. Ilgainiui keitėsi, tobulėjo jų fiziologiniai, biologiniai poreikiai, keitėsi morfologiniai požymiai, keitėsi ir grybai, vis geriau ir geriau prisitaikydami prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui, žvelgiant į baravyką (4 pav.) ar kurį nors kitą kepurėtąjį arba kempininį grybą, net sunku įsivaizduoti, kokį jam teko nueiti ilgą evoliucijos kelią. Vegetatyvinė grybiena yra jautrus, tačiau gyvybingas plonyčių hifų (1 -2 0 pm ir sto­ resnių) tinklas. Spėjama, kad dirvos 1 cm3 hifų ilgis siekia nuo 40 iki 120 m. Kad vienų rūšių grybų grybiena yra vienmetė, kitų daugiametė, žino net akylesnis grybautojas, metai iš metų skubantis baravykauti į savo pamėgtas vietas. Auga grybiena viršūniniu būdu, spinduliškai besiplėsdama į visas puses, atskirų rūšių augimo greitis nevienodas, pavyz­ džiui, kepurėtųjų grybų 10-20 cm, retai 3 0 -5 0 cm per metus. Žmonės miške mato tik grybo vaisiakūnį, t. y. grybo dauginimosi organą (generatyvinę grybieną), o kita jo dalis - vegetatyvinė grybiena - įsikūrusi substrate (paklotėje, dirvo­ žemyje, medienoje). Beje, vieni grybai yra homotaliniai, kai iš vienos sporos išauga gry­ biena, vėliau išauginanti ir vaisiakūnius, pavyzdžiui, mėšlagrybiai. Tačiau dauguma grybų yra heterotaliniai, t. y. tokie grybai, kurie vaisiakūnius išaugina tik antrinės (dikariotinės) grybienos stadijos metu, kai grybiena išauga iš dviejų skirtingo potencialo (vyriškos ir moteriškos) sporų, pavyzdžiui, baravykai, voveraitės ir kt. (4, 6 pav.). Antrinė grybiena yra * Gr. hyphe —voratinklis, audinys

11

MONOKARIOTINE 1 —pirminė grybiena

DIKARIOTINĖ 2 —antrinė grybiena dk - dikariono fazė dp - diploidinė fazė m - mejozės fazė s —heterotalinės sporos sp - sudygusios sporos sg - sagtis

4 pav. Baravyko vystymosi schema (vaisiakunio išilginis pjūvis) daugiametė, bet ir heterotalinių grybų iš vienos sporos išaugusi grybiena yra trumpalaikė, vaisiakūnių užuomazgų nesuformuoja ir neišaugina. Vaisiakunio prigimtis ir biologinė paskirtis —suformuoti, subrandinti ir išsėti sporas. Taigi jis —gamtos įvaikis, jos išaugintas, ištobulintas ir tarsi atsilygindamas už tai privalo kiek įmanoma daugiau subrandinti ir išsėti sporų, nes tai nepaprastai svarbu kiekvienos grybų rūšies gyvenime. Atskirų rūšių vaisiakūnių forma, dydis, spalva labai nevienodi, tai priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gyvenimo būdo. D ar vaisiakunio užuomazga jau turi dvi misijas —subrandinti sporas ir jas išsėti. Vaisiakunio amžius, išskyrus kai kuriuos kempininius grybus, labai trumpas (nuo ke­ leto valandų iki keliolikos dienų), o žmonės įsitikinę, lead grybai labai greitai auga. Iš dalies tai tiesa. Bet tai, ką jie vadina grybu, yra tik antžeminė grybo dalis - vaisiakūnis, kuris geromis sąlygomis iš tikrųjų greitai auga. Tačiau kaip gyvuoja vegetatyvinė grybiena, kuri mums nematoma? Kaip ji peržiemojo, kada ji suskumba augti, yra tik spėjama. Manoma, kad ji atsibunda anksti pavasarį ir kartu su visa gyvąja gamta pradeda augti, kai dirvoje

Lietuvoje labai dažnai aptinkamas ksilotrofas

temperatūra pakyla iki 5 -8 °C , o intensyvus jos gyvenimas prasideda esant ne mažiau kaip 15-18 °C . T ik po kelių mėnesių pradeda formuotis vaisiakūnių užuomazgos, kurios bū­ damos nevienodo amžiaus ir nevienodame gylyje, ima formuoti vaisiakūnius, kurie išlen­ da į paviršių skirtingu laiku. Tik nuo šio momento, esant pakankamam šilumos ir drėg­ mės kiekiui, baravykas ar raudonviršis, ar kitas kepurėtas grybas auga iš tiesų labai greitai, jų kepurėlė padidėja nuo 1,5 iki 5 cm per parą. Vegetatyvinei grybienai atsigauti, sustiprėti, įgauti naujų potencialių gyvybinių jėgų —reikalingas atitinkamas šilumos, drėgmės, šviesos kiekis, nemažas vaidmuo tenka ir C 0 2, ir kitų dujų apykaitai, net vėjuotumui, visam mikroklimatui. Taigi baravykas, lepšė, voveraitė, ūmėdė ar kuris nors kitas grybas, kaip ir agurkas, kopūstas ar bulvė, užauga ne per kelias dienas, o per kelis mėnesius. Grybaudami žinoki­ me tai ir būkime atidesni, nedraskykime paklotės, nesikuiskime samanose ir neardykime grybų buveinių, ieškodami mažučių baravykų ar voveraičių. Grybų pasaulis labai įvairus, daugelis jų skiriasi ne tik savo sandara, bet ir gyvenimo ypatumais. Plačiau tai apžvelgta daugiatomiame leidinyje „Lietuvos grybai“.

T R O F IN Ė S G R U P Ė S

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofinius, parazitinius (biotrofinius) ir

mikorizinius (mikosimbiotrofinius). Miškuose, parkuose ar net soduose ir laukuose nukritę lapai, spygliai, šakos, stuobriai, išvartos ar per ilgai be priežiūros palikta, dešimtmečius, kartais net šimtmečius augusių medžių vertinga m ediena, negyva žolinė danga, ekskrem entai, sm ulkūs gyvūnijos organizmai — saprotrofų maistas. Saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos sanitarai, atlieka milžinišką vaidmenį gamtoje. Apskaičiuota, kad kasmet įvairiose ekosistemose (miškų, laukų, vandens ir kt.) sintezuojama nuo 50 iki 100 mlrd. tonų organinės medžiagos, didžioji dalis yra augalinės kilmės. Ją ardant, ypač ligniną ir celiuliozę, pagrindinis vaidmuo tenka grybams. Biogeocenozėje - grybai organinių ir neorganinių junginių ardytojai ir naudotojai, jie yra augalų, bakterijų, bestuburių ir smulkių stuburinių maistas. Saprotrofai —labiausiai paplitusi grybų grupė gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje. Iš jų yra nemažai valgomų. Parazitiniai grybai — maitinasi gyvų organizmų (augalų, gyvūnų) syvais. Jie gyvena augalų, gyvūnų, net žmogaus organizmuose. Tai rūdys, rauplės, kūlės, milteniečiai, peronosporiečiai ir kt. Šie grybai ypač daug žalos ir nuostolių padaro žemės ūkiui. Neretai parazitai gelsvu, žalsvu, baltu ar pilkšvu sluoksniu (pelėsiu) aptraukia baravykų, ūmėdžių, kitų grybų vaisingąją vaisiakūnio dalį - himenoforą (5 pav.). Nužudydami savo auką, jie ne tik atima jai gyvybę, bet ir galimybę išsėti sporas ir palikti palikuonių. Tai grybai kanibalai,

5 pav. Himenaforo tipai: 1 —lakštelinis, 2 —vamzdelinis, 3 —dyglinis, 4 —raukšlinis

naikinantys savo gentainius. O gal čia gamtos sumanymas - grybų savireguliacija. Valgomi grybai, užpulti parazito, praranda mitybinę vertę, netinka vartoti, kartais tampa nuodingi. Net vikruolei naminei musei nepavyksta išvengti šių grybų pinklių, kurie jos kūną ap­ gobia it pūkeliu ir priklijuoja prie lango stiklo. T ai dažniausiai atsitinka rudenį. Panašus likimas ištinka ne vieną vabzdžių rūšį, gyvenančią miške, pievoje ar sodyboje. Ką jau ten musę ar kokį kitą vabzdį pačiupti, grybo parazito užpulti neatlaiko medžiai galiūnai, net šimtamečiai ąžuolai. Pašaknų ar kamieno, ar šakos įdrėskimas, ar kitoks pažeidimas paprastajam kelmučiui - atverti vartai į ąžuolo širdį. Ar galima pagalvoti, kad sugebantys persimesti nuo vieno medžio į Įritą kelmučio rizomorfos, laidai, prisidengdami miško paklote, įsiskverbia tarp žievės ir medienos, lėtai, bet įnirtingai kerta medį baisiau nei medkirtys. Ne vienas ir ne du, o guotai, būriai, šimtai vaisiakūnių, pasidabinusių gelsvomis kepurėlėmis, nekelia jokio nepasitikėjimo ar įtarimo, netgi priešingai - valgomosiomis savybėmis žadina simpatijas, dėl to dar ir malonybiškai „kelmučiais“ , vos ne „geručiais“ vadinamas. Einant metams, nors ąžuolas įnirtingai spyriosis, bet vieną dieną bus nugalėtas, vėjo gūsiui padedant, virs ant žemės. Ant jo, keisdami vieni kitus, apsigyvens vis kiti ir kiti grybai, o ir „geradarys“ kelmutis, tapdamas saprotrofu, nepasitrauks, dar labiau pagausins savo būrius, kol galiausiai, išsiurbę kas naudinga, trupinius perleis žolei, kuri suvešėjusi tarsi skubės paslėpti visus tragedijos pėdsakus. Mikoriziniai grybai, priešingai nei saprotrofai ar parazitai, - visai kitokie, jie su augalais, ypač medžiais, krūmais, draugiškai sugyvena, sudaro mikorizę (grybo ir augalo simbiozę)* ir vieni kitiems ne tik nekenkia, bet net padeda, yra naudingi. Naudojant radioaktyvių izotopų metodą nustatyta, kad grybai iš medžių gauna angliavandenių, labai jiems reikalingų organinių maisto medžiagų, o šie tarsi mainais padeda lengviau medžiui apsirūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis (N, P, Ca, K, Na). Žinoma, kaip ir visais mainų atvejais, yra pastebėta parazitavimo požymių ne tik iš grybo, bet ir iš medžio pusės. Tačiau tai nenustelbia šio abipusiai naudingo reiškinio esmės. Šiuo metu užregistruota daugiau nei 2000 augalų rūšių, ieškančių artimos grybų draugijos, nemaža dalis palaiko net labai glaudžius ir naudingus ryšius. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad net 80 proc. augalų yra linkę sudaryti mikorizę. Mikorizė gali būti kelių tipų: endomikorizė (vidinė), kai grybiena apsigyvena smulkiose šaknelėse ar šakniaplaukiuose tarp ląstelių, nepakeisdama šaknelės ar šakniaplaukio nei vidinių, nei išorinių morfologinių ypatumų, ir ektomikorizė (išorinė), kai grybiena apsipina iš išorės (lyg šaknelė ar šakniaplaukis dėvėtų pasišerpetojusią pirštinę ar mūvėtų veltinišką kojinę), bet nepatekdama į jų vidų, ir taip padidindama beveik visų Lietuvoje augančių spygliuočių ir lapuočių medžių bei kai kurių krūmų šakniaplaukio ir smulkių šaknelių siurbiamąjį paviršių daugiau nei keletą ar net 10 kartų (6, 7 pav.). Žinoma, dėl susiformavusio hifią apvalkalo šiek tiek pakinta smulkių šaknelių, šakniaplaukių morfologiniai ypatumai. Priklausomai nuo grybų rūšies šaknelės ar šakniaplaukio suformuotas hifų apvalkalas turi savitą struktūrą, paviršiaus raštą (tekstūrą), spalvą * Cir. mykęs —giybas; rhiza —šaknis

6 pav. Ektomikorizės susidarymo schema

(7 pav.). Manoma, lead 5-6 tūkst. grybų rūšių sudaro ektomikorizę, ypač ji mri didelę reikšmę medžiams, visoms natūralioms miškų ekosistemoms vidutinio klimato juostoje. M ikrom icetai yra žolinių augalų (dažniausiai endomikorizės), o makromicetai sumedėjusių augalų sąjungininkai. Tai labai įdomus reiškinys grybų ir augalų gyvenime. Anglų mokslininkai pastebėjo, kad beržui nuskynus lapus po juo grybai neauga, o beržui sulapojus atsinaujina angliavandenių gamyba medyje ir grybai vėl pradeda augti. Dar vėliau jie nustatė, jog grybams reikalingi ne tik angliavandeniai, išgaunami per šaknis, bet ir dar kitokios augimą skatinančios medžiagos. Pastebėta ir tai, kad medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, rizosferoje išskiria savo fitopatogeninius „agentus“, žalingus dirvožemio mikroorganizmams, kartais net gretimai augančiam kitam medžiui. O gal taip mikoriziniai grybai pasitarnauja savo šeimininkui - sunaikina nepageidautinus organizmus. Nustatyta, kad mikoriziniai giybai nepalieka savo geradario šeimininko nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens net daugelį metų iš eilės. Priklausomai nuo medžio amžiaus, dirvožemio sudėties pam ažu keičiasi ir grybų rūšys. Kuris iš jų - medis ar grybas — ištikimesnis ir naudingesnis vienas kitam, kol kas tik jiems patiems težinoma.

Akylas grybautojas žino, kad vieni grybai auga tik po vienais medžiais, kiti - tik po kitais, arba tie patys grybai auga ir spyg­ liuočių, ir lapuočių miškuose. Pastebėta ir tai, jog mikorizinio grybo (pavyzdžiui, baravyko) koto pamate mažiau palaidų grybienos hifų, negu saprotrofmio - kokios nors tauriabudės, kurią kartais net nelengva išrauti. Mikoriziniai grybai labai ištikimi augalui šeimininkui. Jam žuvus, pasitraukia ir grybas, dažniausiai užleisdamas vietą saprotrofams. Yra daugiau mikorizės formų. Sis reiškinys pas­ taruoju metu intensyviai tiriamas, kuo išsamiau jį išaiškinti labai svarbu teoriniu ir praktiniu požiūriu, ypač miškininkams, užsodinant naujus miškų plotus. Džiugu, kad ektomikorizė tiriama ir Lietuvoje - Botanikos institute. Pastebėta, kad daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas, augdamas lapuočių miške, gyvena kaip saprotrofas, o spygliuočių - kaip mikorizinis grybas. Gluosninė kreivabudė, juodkotė ugniabudė kupetomis apgula kelmus, šakas, pūvančius kamienus, bet progai pasi­ taikius, kaip ir paprastasis kelmutis, mielai apninka gyvų medžių, pavyzdžiui, liepų, alksnių minkštą, sultingą medieną. Arba „gerutis“ paprastasis kelmutis miškuose, jeigu yra didesnis pasirinkimas, dažniau naudojasi saprotrofo savybėmis, o parkuose, ypač soduose, atvirkščiai - dažniau parodo savo tikrąjį parazitiško gyvenimo būdą. Manoma, kad saprotrofiniai, biotrofiniai ir mikoriziniai grybai tokį gyvenimo būdą perėmė iš savo protėvių. 7 |>av. T rijų grybų rūšių (a, b, c) ektomikorizės su pušimi

Žmogus seniai pastebėjo, kad voveraitės ir kai kurie kiti grybai auga ratais, žiedais, o jų viduje ir aplink juos, kad ir menko vėjelio pajudinta, subanguoja, daug žalesnė ir vešles­ nė žolės juosta. Viduramžiais ir ypač dar anksčiau tai baugino žmones, nes buvo aiškina­ ma, kad tai pragariški ratilai, kuriuos patys pragaro gyventojai ištrypė. Dėl to dažnai būda­ vo apkaltinamos raganos - neva tai jų naktinių ritualų ir išdaigų darbas. Dėl šios priežasties grybų ratai vadinami „raganų ratilais“, kartais „raganų žiedais“. Labai ilgai, iki praeito amžiaus pradžios, buvo manoma, kad tik antgamtinės jėgos sugeba taip tiksliai nubrėžti apskritimo liniją miškuose ar laukuose, kur ir žolė auga pakaitomis —tai vešli, sodriai žalia, tai sunykusi. Žmonės bijodavo prisiartinti prie tokių ratų, o drąsesnieji tik pasidžiaugdavo prisipjovę voveraičių ar kitų grybų. Tiktai praeito amžiaus pradžioje išaiškėjo, jog tai yra ne raganų ar šėtono darbas, o paprasto lauminio mažūnio (M arasm ius oreadės) ir daugybės kitų grybų normalaus gyvenimo būdo išraiška. Apie 15—20 proc. kepurėtųjų grybų sudaro vadinamus „raganų ratilus“ (8 pav.). Sužinojus, kad per metus iš sudygusios sporos grybie­ na auga spinduliškai į visas puses po 10-20 cm, o kai kurių grybų ir daugiau, nesunkiai buvo atskleista ir „raganų ratilų“ atsiradimo priežastis. Daugelis kepurėtųjų grybų auga ratais, bet nebūtinai geometrine konfigūracija taisyklingo apskritimo forma. Ypač taisyk­ lingo apskritimo ratus sudaro lauminis mažūnis, didžioji meškabudė, kai kurios plempės, gijabudės, guotės, tauriabudės ir kai kurie kiti, senovėje siaubą varę grybai. Keista, bet dar šiandien „raganų ratilai“ kai ką gąsdiną. Pavyzdžiui, 2002 m. Pakruojo rajone dideliame javų plote buvo pastebėtas panašus reiškinys, kurį išaiškinant dalyvavo net astrofizikai ir ekstrasensai, tik mikologai, galėję padėti atskleisti reiškinio esmę, nebuvo pakviesti. Žino­ ma, labai keista, kodėl ankstesniais metais šiuose laukuose grybų ratų nebuvo pastebėta. Daugelio kepurėtųjų grybų micelis yra daugiametis, išgyvena keletą dešimtmečių, o literatūroje yra aprašyta, kad „raganų ratilai“ būna 600 metų ir senesni. Pavyzdžiui, Kolo­ rado valstijos (JAV) prerijose 1917 m. buvo identifikuotas 500 metų senumo „raganų ratilas“, kurio skersmuo siekė 200 m. Kaipgi susidaro „raganų ratilais“, kodėl jų viduje auga ir iš išorės juos gaubia vešli, žalia žolė? Taip yra dėl to, kad grybiena auga spinduliš­ kai, ratu. Gyvybingiausia grybienos dalis yra taisyklingo rato periferinėje dalyje, 20—30 cm zonoje, čia ji geriausiai išsivysčiusi, sukaupusi daugiausia maisto medžiagų, čia formuojasi vaisiakūnių užuomazgos, iš kurių išauga tik grybai, o žolės beveik nematyti. Šioje zonoje (20-30 cm) išsivystęs tankus grybienos rezginys suvartoja visą drėgmę, nepalikdamas jos žolių šaknims, zonoje susidaro vadinamoji fiziologinė sausra, kuri trukdo žolėms augti. Be to, šioje zonoje nustatyta aukšta grybienos išskiriama azoto bei kenksmingų medžiagų koncentracija, nuodijanti žolių šaknis, todėl jos ir nebeauga. Tačiau jauna, energinga gry­ biena, naudodama hidrolitinius fermentus ardo baltymus ir kitas organines medžiagas, esančias dirvožemyje už šios grybienos zonos ir skaido juos į amoniaką, kurį esančios bak­ terijos paverčia lengvai žolių pasisavinamais nitratais, dėl to žolė vešliai auga, yra išsiski-

Raganų ratilas“ — Tricholoma stiparophyllum

i iančios, sodriai žalios spalvos. O ratilo viduje, senai grybienai išmirus ir suirus, taip pat išsiskiria daug azotinių medžiagų, lengvai pasisavinamų žolinių augalų, kurie sužaliuoja s ėsliau nei augantys už ratų. Taip grybiena, per vegetacijos laikotarpį naujoje vietoje (20— 4) cm zonoje) išpešusi visa, kas jai buvo naudinga, reikalinga ir prieinama, išauginusi naujų vaisiakūnių generaciją, toliau besiplėsdama, vėl apsirūpins būtinu maistu, vėl augins .ivo palikuonis. Ratilais augantys grybai jau nebaugina grybautojų, o tik džiugina.

M A IS T IN Ė V E R T Ė

Nors grybai maistui vartojami nuo neatmenamų laikų, apie tai užsimenama senoviniuo­ se raštuose 4—5 šimtus metų prieš mūsų erą, tačiau ir šiandien dėl jų maistinės vertės sklando nevienodos nuomonės. Vieni pasisako už originalų grybų skonį ir aromatą, lygina juos su žuvies, mėsos patiekalais, kiti juos vertina atsargiai - kaip mažavertį maisto produktą. Pran­ cūzų kulinarai teigia, kad grybų kvapiosios medžiagos, jų padažai neturi sau lygių, sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą. Ar tai ne privalumas? Daugelis kulinarų, kai kurie grybų maistinės vertės žinovai ir specialistai, ypač daugelis grybų gurmanų, tikriausiai neklysta manydami, kad grybai - vertingas maisto produktas. Tai patvirtina ir mokslinių laboratorijų tyrimai, tarp jų ir Lietuvos. Kaip ir kiekvieno maisto produkto, grybų vertė priklauso ne tik nuo jų cheminės sudėties, bet ir nuo naudingų elementų (amino rūgščių, ypač nepakeičiamų, kurių žmogaus organizmas gauna tik su maisto produktais ir kt.) santykio. Tai lemia grybo augavietė, klimato sąlygos, metų laikas. Šiuo požiūriu kai kurios giybų rūšys nenusileidžia ar net aplenkia vertingiausias daržoves, kai kuriuos vaisius, kitus maisto produktus. Mineralinių medžiagų grybai turi ne mažiau kaip daržovės ar vaisiai, o turimu fosforo, kalio ir kalcio kiekiu jie prilygsta žuviai. Tik riebalų ir angliavandenių grybuose nedaug. Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, vario ir cinko, kurie labai reikalingi žmogaus orga­ nizmui, ypač mdens ir žiemos mem. Juose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus organiz­ mui. Pakanka suvalgyti 60 g sausų (džiovintų) grybų, nebūtinai tik baravykų, — ir jau mūsų organizmas gauna paros normą mineralinių medžiagų bei amino rūgščių. Grybuose daug balty­ mų, pagrindinę sausųjų medžiagų dalį (apie 80 proc.) sudaro baltymai, o kvapiosios medžiagos, kurių daugiau nei 40 (kai kuriais duomenimis - net 52) suteikia jiems specifinį, nepanašų į kitų maisto produktų, neapsakomai malonų aromatą. Grybuose yra daug vitaminų (B , H,, PP, C, A, D, U), fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti baravykai turi daugiau baltymų negu duona, kruo­ pos, jautiena. Ypač svarbi amino rūgštis lecitinas, kuris trukdo žalingajam cholesteroliui kauptis žmogaus organizme. Maistingesni jauni grybai, kepurėlė vertingesnė nei kotas. Daugelio grybų kotas sumedėjęs, mri daug chitino, maistui visai nevartojamas. Nepatartina grybų patiekalais mė­ gautis sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ar inkstų ligomis, taip pat seniems, ma­ žai judantiems žmonėms ir vaikams. Grybai, kaip ir cepelinai, - skanus, gundantis, bet sunkiai virškinamas maisto produktas, todėl nereikia per daug jų prisivalgyti. Be to, sunkieji metalai, ypač švinas, radionuklidai - radis, cesis, stroncis - menkina kai kurių grybų vertę, verčia mus būti atsargius. O daugiausia grybų vertę sumenkina nesuvirškinamas chitinas (ftmginas), kurio grybų hifų sienelėse yra nuo 3 iki 6 proc. Grybuose yra ir daug vandens —84—95 proc. Lietuvoje auga apie 400 valgomų grybų rūšių, bet vartotinų maistui yra tik apie 100120 rūšių, kitos menkavertės - jų vaisiakūniai labai smulkūs, retai randamos arba auga mažais kiekiais. Išmokti pažinti valgomuosius grybus galima tik bendraujant su patyru­ siais grybų žinovais, skaitant knygas, atlasus, lankantis grybų parodose. Lietuvos miškai grybingi, todėl nereikėtų apsiriboti keleto ar keliolikos rūšių grybais.

Kur? Miške, kartais pievoje ar ganykloje —pasakytų mikologas ar patyręs grybautojas. Vienuose miškuose auga daugiau, kituose - mažiau, tik individuali grybautojo patirtis — geriausias patarėjas. Išeidami grybauti, neieškokite visažinio patarėjo, nesikreipkite nei į ekstrasencą ar būrėją. Nepadės. Geradarį patarėją sunkiai surasite. T ik patirtis, intuicija, o gal kartais pranašingas sapnas - geriausias patarėjas. Subalansuotas drėgmės ir šilumos kiekis —grybų augimo garantas. O kai grybai auga, tai ir mažai patyręs grybautojas visada daugiau ar mažiau jų suras. Tinkamiausias paros laikas grybauti —ankstyvas rytas, kai miške dar drėgna ir vėsu, kai žvilgantys vandens lašeliai, krenta nuo šakų ar lapų, apnuogindami blizgančias, gličias grybų kepurėles. Ryto rasa atsigaivinę grybai yra sultingesni, tvirtesni, gal net geriau pastebimi nei įdienojus saulės apšviestoje pa­ klotėje. Ryte net ir mažiausias žemės kauburėlis, prisidengęs lapais sustabdys, privers apsidai­ ryti, o neretai ir pradžiugins už kelių žingsnių besislepiančiu, bekylančiu iš po lapų ar sama­ nų gražuoliu baravyku. Jei ilgesnį laiką nusistovėjęs drėgnas ir šiltas, bet ne per karštas oras, o naktys nešaltos, grybai auga ir sename, ir jauname, ir tankesniame, ir retesniame miške. Jei sausoka ir šalta, nors drėgmės ir pakanka, —jų geriau ieškoti miško tankmėje ir per daug nesijaudinti dėl mažo laimikio. Tokio oro grybai nemėgsta. Jei turguje grybų yra, ženklas, kad metas pasigrybauti, pabūti miške, pasidžiaugti jo gėrybėmis. Turgus —gana geras grybmet'io barometras. Žinoma, gegužės mėnesį, dar ir birželio pradžioje nereikėtų veržtis į mišką, nes giybiena, išskyrus retus metus, dar nesustiprėjusi, kad priaugintų daug grybų. Šiuo metu nepatartina grybauti (kaip ir žvejoti, žuvų neršto metu ar medžioti paukščių perėjimo lai­ ku), vegetatyvinė grybiena intensyviai auga, ruošiasi būsimam derliui, dar nereikėtų trypti paklotės, lipti grybui ant „galvos“. Ūkanotas, drėgnas oras tinkamiausias grybams augti bei juos rinkti. Kaip rengtis? Kuo lengviau ir patogiau. Neperšlampančiais drabužiais apsirengęs gry­ bautojas, mūvėdamas aukštaaule avalyne, būtinai apsigaubęs skarele ar užsidėjęs kepurę, maloniau jausis landžiodamas, lankstydamasis po šakomis, vaikščiodamas tarp krūmokšnių, ieškodamas paslaptingų grybų buveinių. Renkami tik gerai pažįstam i grybai ir geriausia tik į medines ar plastmasines pintines. Plastmasiniai ar metaliniai kibirai bei plastmasiniai maiše­ li.ii uenaudotini, nes grybai turi daug vandens, o dar ir iš išorės būna drėgni, todėl po keleto valandų tokioje taroje greičiau sukaista, kirmija, netenka geros išvaizdos, juose atsiranda daug bakterijų, suprastėja jų maistinė vertė. Ar rauti, ar pjauti grybą? Grybas nupjaunamas prie pat žemės arba atsargiai išraunamas, lik nelaužomas. Nulaužus kepurėlę, bakterijos, kiti mikroorganizmai greitai apninka sužalolą koto dalį, apgadina ne tik jį, bet ir jo pamate esančią vegetatyvinę grybieną. Vis dėlto r,ei iau pjauti grybą, šis būdas labiau paplitęs, nes iš karto matosi, ar grybas sveikas, ar sukirNlijęs. Maža koto dalis, likusi paklotėje, nekelia pavojaus vegetatyvinei grybienai. Be to, į pintinę patenka švaresni grybai.

Grybautojui patartina eiti pasauliui, jei saulėta diena, tada geriau matyti grybai saulės apšviestoje paklotėje, ir kuo mažiau liestis prie medžių, krūmų šakų, nebraidyti po šlapias žolėtas vietas, kur grybai ne visada auga, nes ten dažniau tūno vorai, musės, blakės ir ypač erkės, taip pat kai kurie kiti grobio laukiantys mašalai ar šiaip pasislėpę vabzdžiai. Erkės, kurios mus labiausiai baugina, be to, yra gana pavojingos, dažniausiai mėgsta jaunus, žolė­ tus drebulynus, kirtavietes, aviečių, dilgėlių sąžalynus, jų yra net ganyklose. Paprastai jos įsikuria ant žolių lapų, stiebų ar krūmų (25 cm — 1 m aukštyje), augančių prie keliukų, takelių, kur patogiau prabėgti žvėreliui ar praeiti grybautojui, uogautojui. Nepatartina grybų linkti miškuose arčiau kaip 300—500 m atstumu nuo didelių magistralių, plentų, kur pravažiuojančios mašinos išmeta daug švino, chromo, nikelio, kobalto, kitų teršalų, kurių nemažą dalį absorbuoja grybai. Miškuose, nupurkštuose arbocidais, grybauti, taip pat uogauti ar rinkti vaistažoles galima tik po 10 mėnesių. Kur miškai nupurkšti arboci­ dais —visada turi būti pastatytas įspėjamasis ženklas. Miške grybautojas privalo būti ne tik atsargus, bet ir atidus, neprarasti orientacijos dėl miško ir grybų kerų. Dėl to grybautojui labai pravartu žinoti keletą dalykų: • maistui rinkti tik gerai pažįstamus, nesukirmijusius ir nepasenusius grybus, nerizi­ kuoti savo, artimųjų, gerų pažįstamų ar kaimynų sveikata; • pavojinga rinkti ir vartoti maistui kelių iš eilės šalnų sušaldytus grybus, kuriuose prasidėjęs baltymų irimas, pasigaminę aminai, amidai - nuodingos medžiagos; • negalima piršti abejotinos nuomonės apie vieną ar kitą grybą kitam giybautojui; • neleistina grybauti rezervatuose, taip pat nacionalinių parkų, kitų saugotinų vietų rezervatiniuose plotuose; • nerinkti grybų, kurie saugotini - įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą; • nerauti baravyko, kurio kepurėlė mažesnė nei 1,5 cm, o voveraitės - 1 cm skersmens; • negalima ardyti miško paklotės, kuri yra ne tik grybų, bet ir kitų mažų miško gyvū­ nų namai; • nepatartina grybauti pakelėse, paplentėse, šalia geležinkelio, nes čia augantys grybai kur kas daugiau sukaupę teršalų nei augantys miške, nutolusiame per 200-500 m ir toliau; • nustatyta, kad grybai radioaktyvaus cezio sukaupia 4 -5 kartus ir daugiau nei augalai. Švino, kadmio, nikelio, chromo ir cezio šaltinis - miško paklotė, o arsenas, manganas ir geležis kaupiasi giliau substrate, tačiau visi jie grybams yra pasiekiami; • teršalams imlesni raukšlėtasis gudukas, rudakepuris aksombaravykis, lelijinė stimabudė, paprastasis kelmutis, gelsvarudis baltikas. Apvirtuose —teršalų sumažėja perpus, jei vanduo nupilamas; • išrovus grybą, privalu švariai nuvalyti žemėtą koto dalį, kad nesupurvintų kitų surinktų grybų, be to, humusingoje žemėje gali būti botulizmą sukeliančių bakterijų {Clostridium botulinuni)-,

• netikėti patarimu, kad grybai, augan­ tys ant kelmų, stuobrių ar išvartų, esą nuo­ dingi, tai netiesa — kelmučiai (paprastasis, vasarinis, žieminis), gluosninė kreivabudė, kai kurios skujagalvės yra skanūs grybai; • netikėti aiškinimu, kad visi jauni gry­ bai valgomi, nes žalsvoji musmirė, rausvėjančioji (Patujaro) plausabudė, nuodinga­ sis nuosėdis ir kiti nuodingieji grybai jauni daug kartų nuodingesni nei seni; • kartais spauda, radijas ar televizija, siekdami populiarumo, pateikia abejotinų ar net visai klaidingų vieno ar kito grybau­ tojo įspūdžių, pavyzdžiui, radijas praneša, kad kažkur Sakių r., aptikti valgomieji tru­ mai (o gal kokie nors laumriešučiai, šakniagrybiai ar net nuodingosios ankštenės), arba kad vieno aro plotelyje rasta 3000 baravykų (gal tai buvo kokie kazlėkai). Trum ui, atrodo, per atšiaurios sąlygos augti Lietuvoje, o tiek daug baravykų rasti mažame plotelyje neįtikėtina. Nepasitarus su mikologais nereikėtų panašios informacijos teikti visuomenei; • ruošiantis grybauti, ypač nežinomuose miškuose, - nepamiršti kompaso, kuris pasi­ klydus labai padės. Atvykę į mišką visada įsidėmėkite artimiausios gyvenvietės ar miško pavadinimą; • miško kvartalinė, ypač kvartalų sankryžoje stovintis stulpelis, - geriausias ženklas pasiklydėliui susiorientuoti: mažiausias skaičius yra iš šiaurės pusės. Atsistoję veidu prieš šį skaičių sužinosite, kad dešinėje —vakarai, kairėje —rytai, o užnugaryje —šiaurė; • grybaujant patartina kas 2 vai. apsižiūrėti nuogas kūno vietas, o sugrįžus iš miško visą kūną, be to, skubiai persirengti negyvenamoje patalpoje kitais drabužiais, o nuvilk­ tuosius išpurtyti ir išdžiovinti koridoriuje ar prieškambaryje, pakabinus atokiau nuo kitų dėvimų drabužių ar avalynės; • įsisiurbus erkei, netepkite jos nei žibalu, nei riebalais - tik sunkiau bus ją ištraukti. Iš­ traukus įkandimo vieta patepama spiritu ar odekolonu, ar jodu, kilus įtarimui, kad erkė gali būti apsikrėtusi, įdėti ją į buteliuką ir pasirodyti gydytojui.

K E L E T A S P A T A R IM Ų Š E IM IN IN K E I

Grybuose daug vandens, baltymų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, todėl su­ rinkti grybai lengvai pažeidžiami pelėsių, juose esančių lervų ir net bakterijų. Grįžus iš miš­ ko, reikia kuo skubiau, metus visus kitus darbus į šalį, tvarkyti grybus. Negalima palikti jų kitai dienai, o jei kitokios išeities nėra arba nespėjus grybų sutvarkyti, nakčiai juos reikia išimti iš pintinių ir padrikai supilti šaltame, tamsiame rūsyje ar kitoje vėsioje patalpoje. Grybus galima džiovinti, sūdyti, marinuoti, užšaldyti. Iš jų gaminamos sultys, grybų pjaustinys, miltai, kitokie jų pusgaminiai. Kaip grybus vartoti, paruošti valgiui ar atsar­ goms žiemai, yra pakankamai literatūros (pavyzdžiui, V. Šakienės „Grybai mūsų valgiui“ (1974), kitos knygelės), rasite daugybę patarimų žurnaluose, laikraščiuose, šeimininkės va­ dovuose. Beje, pačios šeimininkės taip pat išprususios, viena už kitą išradingesnė, turi savo išbandytus būdus ir mielai dalijasi savo patirtimi su kitais, taigi čia ir neverta jų mokyti. Nors keletas patarimų gal bus naudingi ir joms: • šviežius, maistui surinktus ar nupirktus grybus kuo skubiau sudoroti; • baravykų, raudonviršių, lepšių, kazlėkų per daug neplauti, ilgainiui vanduo įsisun­ kia į juos, grybai pavandenija, suminkštėja, praranda dalį aromato; • kazlėkus, ūmėdes, kitus grybus, kurių luobelė lengvai lupasi, reikia nulupti, tada pasišalins nemaža dalis karčių, kitų maistui nereikalingų medžiagų; • baravykus, kazlėkus, raudonviršius, skėtines žvynabudes, nekarčias ūmėdes galima kepti neapvirtus arba tik perlietus verdančiu vandeniu; • grybus valyti nerūdijančio plieno peiliu; • kartaus skonio ūmėdes, piengrybius keletą (keliolika) valandų, 1—3 kartus pakeičiant vandenį, pamirkyti, apvirti, o vandenį, kuriame virė, nupilti; • virti ir kepti ant silpnos ugnies, uždaruose, emaliuotuose induose, ne ilgiau kaip 2 0 30 min., ilgiau kepant grybai sukietėja, sunkiau virškinami, blogiau pasisavinami, sumažėja jų maistinė vertė; • citrinos rūgštis pašviesina, todėl ji naudotina apverdant raudonviršius, geltonuosius kazlėkus (makavykus), tampriuosius baravykus, geltonpėdes, kai kuriuos baltikus ir kitus tamsėjančius grybus; • sviestas, svogūnai, truputis česnako pagerina grybų aromatines ir skonines savybes; • paruoštus grybų patiekalus suvartoti tą pačią dieną, grybų patiekalai šaldytuve pra­ randa aromatines savybes, todėl grybus geriau laikyti neapvirtus, šviežius; • visi grybai skanesni, geriau pasisavinami organizmo, kai yra supjaustyti kuo smulkiau; • džiovinti grybai nepraras savo vertės keletą metų, jei juos laikysite sandarioje, tam­ sioje, ypač stiklinėje taroje; • sūdytus, marinuotus grybus reikia suvartoti per metus; • nepirkti ir neparduoti marinuotų ir sūdytų grybų turgavietėse, nes čia galima įsigyti ir nuodingų, grybus pirkti tik parduotuvėse;

Grįžę į namus kuo skubiau sudorokite surinktus grybus

• grybai užšaldomi ne aukštesnėje kaip -18 °C temperatūroje; šaldomi tik jauni, tvirti, nevandeningi (baravykai, kazlėkai, raudonviršiai, voveraitės ir kai kurie kiti), švariai nuva­ lyti, įvynioti į folijos lapą; • grybus kepti (troškinti) tik svieste, jokiu būdu ne augaliniame aliejuje, užšaldytus grybus galima laikyti ne ilgiau kaip

mėnesius;

• grybai džiovinami aukštoje (60—70 °C ) temperatūroje ventiliuojamoje patalpoje; • valgant nešvariai nuplautų ir nepakankamai gerai išvirtų marinuotų, sūdytų ar kitaip konservuotų ir net šviežiai pagamintų grybų patiekalus, galima susirgti botulizmu; susergama po valgio, dažniausiai po 10-24 vai., kartais ir po 2 savaičių apsinuodijus dirvožemyje gyvenančios anaerobinės bakterijos ( Clostridium botulinum) toksinais, esančiais grybų patiekale. Apsinuodijimo požymiai: valgiusįjį pykina, jis vemia, dvejinasi akyse, skauda galvą ir pasireiškia kiti požymiai, panašūs į sukeliamus labai nuodingų grybų. Botulizmo bakterijos nepakenčia rūgščios (pH 4,5), sūrios (10 proc. druskos koncentracija) ir žemos (4—6 °C ) temperatūros, esant tokioms sąlygoms, anaerobinėje aplinkoje jos nesidaugina; šios bakterijos gyvena humusingoje dirvoje, todėl vartojant grybus visais atvejais reikia švariai juos nuvalyti ir gerai išvirti; • vaikų surinktus grybus būtina peržiūrėti, patikrinti, kad nepakliūtų nevalgomas ar net nuodingas; • daugumos grybų koteliai sumedėję, maistui nevartojami, nebent padžiovinti tinka paukščiams ar gyvuliams sušerti.

N U O D IN G IE JI G R Y BA I

Grybų pasaulyje yra ir labai nuodingų bei klastingų, įėjusių į žmonijos istoriją kaip paslaptingų „galvažudžių įkaitai, prisidėję prie daugelio žmonių gyvenimų suluošinimo ar net gyvybės atėmimo. Europoje auga daugiau nei 1000 nuodingų grybų rūšių, mūsų miškuose, parkuose, soduose kol kas žinoma per 100, iš jų 2 0 -3 0 labai pavojingų žmogaus gyvybei. 1 aciau tai tik apytiksliai skaičiai, nes nėra griežtos ribos tarp nevalgomų ir nuo­ dingų, be to, tik nedaugelio nuodingųjų grybų blogosios savybės ištirtos. Nereikia bijoti nuodingų grybų, reikia tik juos pažinti. Tai ne gyvatė ar skorpionas, širšė ar net geroji bitutė, kurie per neapdairumą priminti, prispausti ar kitaip suerzinti ginsis savo nuodingu įkandimu. Labai nuodingi žalsvoji ir sm ailiakepurė musmirės, nuodingasis nuosėdis, eglinė kūgiabudė, rausvėjancioji plaušabudė, aršioji ir nuodingoji tauriabudės bei kai kurie kiti. Nors ir 2—3 tokie grybai pakliuvę į puodą be jokių išlygų vienodai pragaištingi mažiems, dideliems ir seniems. Vien rausvėjančios plaušabudės 5 0 -1 0 0 g vaisiakūnis mirtinai pavojingas 70 kg sveriančiam žmogui. Dabar šie grybai gerai ištirti, žinoma, kokios juose esančios medžiagos yra nuodingos, pavyzdžiui, pavojingiausiame grybe —žalsvojoje mus­ m irėje- nustatyta net 16 nuodingų medžiagų, ypač pavojingų yra 7: a , (3, y amanitinai, amaninas, faloidinas, falacidinas ir kt. Pakanka suvalgyti 50 g svorio vaisiakūnį, kuriame yra 5 -7 mg vien tik amatoksinų, netirpstančių verdančiame vandenyje, - ir tai jau mirtina žmogui dozė (100 g vaisiakūnyje amatoksinų kiekis padvigubėjęs). Literatūroje nurodoma, jog is 562 apsinuodijimo atvejų —282 mirtini. Panašių savybių turi ir kiti minėti grybai. Grybo nuodingumas priklauso nuo augavietės, grybo amžiaus ir dydžio: kuo jaunes­ nis, tuo baisesnis. Baisiausia tai, kad siais grybais apsinuodijus blogai pasijuntama jau per vėlai, po kelių ar net keliolikos valandų, o kartais net po 2 parų ir vėliau, kai nuodai jau būna absorbavęsi į kraują, pakenkę kepenų ir smegenų veiklai. Tokiais atvejais beveik neįmanoma išsigelbėti. Nuodai jau atlikę juodąjį darbą. Visi šie grybai aprašyti atlase, yra jų nuotraukos, belieka tik pasiskaityti, įsižiūrėti ir įsiminti juos. Tačiau kad ir kaip atgra­ siai atrodytų musmirės ir kiti šungrybiškos išvaizdos nuodingieji grybai, daugeliui nors ir gerai pažįstami, vis vien šie klastūnai įsėlina į pintinę ir savo apgaule pridaro daug nemalo­ numų neatidžiam grybautojui. Kiekvienais metais Lietuvoje vis dar pasitaiko po keletą apsinuodijimo atvejų, tada ir gydytojai kartais yra bejėgiai išgelbėti gyvybę. Paprasčiausiai ir suprantamiausiai nuodingus grybus pagal apsinuodijimo simptomus galima suskirstyti į tris grupes: a) grybai, kurie tik suerzina virškinimo traktą (kai kurie kartūs piengrybiai, ūmėdės). Jų užvalgius, jau po 1-2 vai. pakyla temperatūra, ligonis vemia, viduriuoja, bet po poros dienų pasveiksta; b) grybai, kurių nuodai veikia nervų sistemą (paprastoji, gelsvoji, rausvarudė musmirės). Jų suvalgius, po 2 -3 vai. prasideda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, išsiplečia akių vyz­ džiai, atsiranda haliucinacijos; greitai suteikus medicininę pagalbą, tokie ligoniai nesun­ kiai pasveiksta;

c)

grybai, kurių nuodai (amatoksinai,

falotoksinai, ypač faloidinas, amanitinas) ar­ do kraujo, kepenų ar- smegenų ląsteles (žals­ voji, sm ailiakepurė musmirės, nuodingasis nuosėdis, rausvėjančioji plaušabudė, eglinė kūgiabudė). Praėjus 8—24 ar net 48 vai. ir dar daugiau laiko po valgio, sutrinka ke­ penų veikla (kepenys sukietėja), atsiranda skausmai, traukuliai, vėmimas, viduriavi­ mas, prarandama sąmonė; simptomai kiek aprimsta ir vėl paūmėja, kartojasi skausmo priepuoliai, pakyla temperatūra. Įsidėmėtina, kad ir ištižusiais, sukirmi­ jusiais, kelių šalnų pakąstais grybais, ypač augančiais vėlyvą rudenį ir vėliau (gruodį), N uodingiausias grybas — žalsvoji musmirė (A m anita phalloideš)

taip pat galima stipriai apsinuodyti - kaip ir sugedusia mėsa, žuvimi, sviestu. Lakštabudinių karalystėje labiausiai reikia bijoti

musmirių, nuodingųjų nuosėdžių, plausabudzių, tauriabudžių ir meškučių. Tarp baravykinių ir ūmėdinių, kurių Lietuvoje auga apie 130 rūšių, itin pavojingų nėra. Iš pavasarį augančių grybų pavojingiausias yra valgomasis bobausis. Jam e aptikta nuodinga medžiaga girom itrinas, kuris verdant visiškai nesuyra, todėl kartais net ir 2 kartus apvirtais bobau­ siais galima apsinuodyti. Džiovinant grybus (pavėsingoje, tik negyvenamoje vietoje), giro­ mitrinas per 2 -3 mėnesius išgaruoja ir jo nuodingumas smarkiai sumažėja. Apsinuodijus grybais, ligonį nedelsiant paguldyti, nes visais atvejais būna sutrikdyta širdies veikla, prie kojų ir ant pilvo pridėti karštą pūslę, duoti gerti širdį stiprinančios arbatos ar kavos, kategoriškai vengti alkoholinių gėrimų. Dirbtinai sukelti vėmimą, vidu­ riavimą ir kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

H A L IU C IN O G E N IN IA I G R Y BA I

Senovės Meksikos, Indijos, Kinijos ir Egipto gentainiai vartojo haliucinacijas suke­ liančius grybus, veikiančius jų pojūčius, elgseną, psichiką ir pažiūras. Šios grybų savybės buvo žinomos ir šiaurės skandinavų vikingams, kurie jomis naudojosi vykdami į mūšį savo dvasiai pakelti. Jakutų, nencų, eskimų, čiukčių šie grybai buvo vartojami išeinant į medžioklę ar net kasdieniniame gyvenime kaip svaiginimosi priemonė vietoje alkoholio. Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus taip išaukštino, kad statė jiems statulas, šven­ tyklas. Ir šiandien Gvatemaloje rymo didžiulės grybo formos akmeninės statulos, prie ku­ rių žilioje senovėje užvalgius haliucinogeninių grybų buvo atliekamos religinės apeigos. Giybai, indėnų manymu, atplėšdavo juos nuo žemės ir suartindavo su savo sukurtais die­ vais. D ar ir dabar tose salyse kai kurių žmonių sąmonėje ne tik išlikusios, bet ir atliekamos tikėjimo apeigos, susijusios su grybų garbinimu ir paslaptyje laikomomis jų sukeliamomis haliucinacijomis. Tokie reiškiniai sudomino ir mikologus bei medikus. Prancūzų mikologui H. Eimui ir amerikiečiams R. G . Vasonui (gydytojui) bei A. Veilui (gydytojui, neuropatologui, rašyto­ jui) pavyko išaiškinti haliucinacijas sukeliančius grybus. Jie išstudijavo turimas mokslo žinias apie Meksikos, Pietų Amerikos indėnų haliucinogeninių grybų naudojimą rituali­ nėse apeigose, patys valgė siuos grybus, dalyvavo jų apeigose, patys patyrė grybų poveikį ir detaliai visa tai aprašė keliose knygose. Tai dažniausiai smulkūs, glotniagalvių (Psilocybe) genties grybai, turintys stiprių haliucinogeninių savybių, bet jų poveikis pasireiškia šiek tiek kitaip nei LSD (lizino rūgšties dietilamidas). Šiuose ir kai kurių kitų genčių grybuose, turinčiuose tokių savybių, rasta stiprių haliucinogenių medžiagų: psilocino,psilocybino, iboteninės rūgšties, muskarino, muskarono, muscimolo, bufotenino. Šios medžiagos mažais kiekiais plačiai naudojamos psichoterapijoje, suaktyvina serotoni­ no veiklą smegenyse, pagerina žmogaus būklę. Šiam tikslui minėtoms psichotropinėms medžiagoms išgauti, pavyzdžiui, Kuboje natūraliai auganti kūbiškoji glotniagalvė (Psilocybe cubensis) specialiai auginama dirbtiniu būdu (šiltnamiuose) dideliais kiekiais. Iš gamtoje augančių pati stambiausia glotniagalvė, kurios kepurėlė užauga nuo kelių iki 10 ar net keliolikos centimetrų skersmens. Lietuvoje tokie haliucinogeniniai grybai neauga, bet pa­ našiomis, tik silpniau pasireiškiančiomis savybėmis pasižymi čia augančios kitos glotniagalvės, kai kurios musmirės ir kai kurie kiti grybai. Išsamesnius duomenis apie haliucino­ geninius grybus, veikiančius žmogaus psichiką, vaizduotę, taip pat apie grybų gydomąsias savybes palikime medikams.

„Č A G A “ - J U O D A S IS B E R Ž O G R Y B A S

Keistas ir nepatrauklus, tamsiai mėlynai rudas, be­ veik juodas, sutrūkinėjęs ir supleišėjęs 4 0 - 5 0 cm sker­ smens, netaisyklingos formos ir visai nepanašus j grybą gumbas, kartais sveriantis net 5 kg ir daugiau. Auga ant gy­ vų beržų, rečiau ant alksnių, šermukšnių ar kitų medžių. Be kirvio ar medkirčio peilio jo nenugnybsi, nenurausi, nebent paviršių aptrupinsi. T ik labai retais atvejais pasi­ seka atlaužti jo didesnę ar mažesnę dalį, skiautelę. Sis grybas mikologų pastebėtas ir aprašytas beveik prieš 200 metų. Ant medžių auga dau­ giau įvairios prigimties gum­ bų, su kuriais šis grybas nere­ Juodasis beržo grybas (Inonotus obliquus)

tai supainiojamas. Dauguma jį žino: tai juodasis beržo gry­

bas, įžulnusis skylenis (Inonotus obliquus (Pers.) Pilat), dar vadinamas „čaga“ (žr. 430 psl.). Manoma, kad jis gydo visas ligas. Išsiplėtęs, sumedėjęs ir sugumbėjęs grybas - daugia­ metis, jo išvaizdai nemažai įtakos turi saulė, lietus ir vėjas. Gamta suteikė „čagoms“ gydo­ mųjų savybių, tuo išskirdama jas iš kitų kempininių grybų. Ši įmantri grybo dalis sudaryta iš nelygių, skersaruožių sluoksnių, o svarbiausia —neformuoja ir neaugina sporų. T ai steri­ li įžulniojo skylenio forma. Lietuvoje žinomos vos kelios nesterilios įžulniojo skylenio formos radavietės, tačiau „čaga“ (sterilioji forma) gana dažna, ją galima rasti dažname beržyne. Taigi eidami į mišką ieškoti stebuklingosios „čagos“, galite apsirikti ir nupjauti kokią nors kitą kempinę, kurių dažnai būna turguje ant prekystalių. Kita vertus, turguje įmanoma rasti ir tikrąją „čagą“, bet ji gali būti pasenusi, bevertė. „Čaga“ - ne toks jau stebuklingas grybas, nors ir vertingesnis už kitas kempines. Pirmasis šio grybo biocheminėmis ir gydomosiomis savybėmis susidomėjo Tartu uni­ versiteto prof. Dragendorfas dar 1864 m. Jis nieko ypatingo neaptiko ir toliau gtybo netyrė. Kitose šalyse išsamesnių tyrimų taip pat nebuvo. T ik po 100 metų, 1964 m., Sankt

Peterburgo (tuometinio Leningrado) medicinos institutas atnaujino šio grybo tyrimus ir susidomėjo jo gydomosiomis savybėmis. Institute nustatyta, kad ši kempinė nepaprasta, joje daug biologiškai aktyvių medžiagų: net 19 proc. kalio ir natrio, 2,45 proc. magnio oksido, 1,88 proc. kalcio oksido, daug pigmentų, kuriuose yra fenolinių, oksifenolaldehidinių, organinių rūgščių ir kitų medžiagų. Matyt, šios medžiagos tinkamai subalansuotos ir ramina centrinę nervų sistemą, gerina medžiagų apykaita, stiprina imuninę sistemą. Daugelis šį grybą pradėjo laikyti stebuklingu, tačiau ypatingų jo galių nei mokslas, nei praktika dar nepatvirtino. Nepaisant visų abejonių, atsirado tokie preparatai kaip bifungenas ir bin-čaga. Sumaltas grybas rekomenduojamas kai kurioms virškinamojo trakto li­ goms gydyti, tačiau kai liga įsisenėjusi, ypač onkologinė, —„čaga“ bejėgė, nors kai kuriems pacientams palengvina ir net pailgina gyvenimą. Juodasis beržo grybas vartojamas ne tik medicinoje: juo mėginta pagerinti pašarus, kad šie stimuliuotų gyvulių, ypač paršelių augimą. Vaistams ir pašarams vartojamas tik ant beržų augantis grybas. Alksnių, šermukšnių, skroblų ir senų beržų papėdėse augančios „čagos“ nevartojamos. Šiuos grybus galima rink­ ti visus metus, bet vertingiausi jie yra žiemą ir pavasarį. Tuom et daugiausiai biologiškai •aktyvių medžiagų. „Č agų“ ieškoti miške galima net šalčiausią žiemos dieną. Džiovinant grybas smulkinamas 4x5 cm gabaliukais. Nepakenčia aukštesnės nei 60 °C , todėl džiovi­ namas ne aukštesnėje kaip 50 °C temperatūroje. Jo veikliosios medžiagos išsilaiko tik 3—4 mėnesius, todėl nepatartina šių grybų pirkti turguje, nes nežinoma, kada jie surinkti, kokioje temperatūroje išdžiovinti, ant kokių medžių augo, o kartais parduodamas visai ne šis grybas. Išdžiovinta ir susmulkinta „čaga“ laikoma sandariuose induose, sausoje vietoje, saugoma nuo drėgmės ir pelėsių. Šio grybo antpilu, turinčiu didelį kiekį aktyviųjų medžiagų, gydomas lėtinis gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, hemorojus, antpilas suaktyvina kepenų fer­ mento veiklą. Prieš vartojant „čagą“, net ir profilaktiškai kaip arbatą, būtina pasitarti su gydytoju. Pastaruoju metu ieškoma būdų, kaip šį grybą dauginti dirbtiniu būdu, nes natūralūs jo ištekliai gamtoje nedideli. Be to, atliekant sanitarinius beržynų kirtimus, „čagos“ telkiniai dar labiau mažėja, o jo paieškos didėja.

K A I K U R IŲ K IT Ų M A K R O M IC E T Ų G Y D O M O S IO S SA V Y B ĖS

Daugiau kaip prieš 100 metų pastebėta kai kurių pelėsinių grybų stiprios antibiotinės savybės, o vėliau, maždaug po 30 metų, pagam inti stipraus poveikio antibiotikai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti vaistai. Kur kas anksčiau pastebėtos makromicetų gydomosios savybės. Antai jau XV I a. bara­ vyko ekstraktu ar milteliais buvo gydomos nušalusios, apmirusios kūno vietos, ypač kojų ir rankų pirštai. Džiovintų baravykų destiliatas buvo rekomenduojamas paralyžiuotų vietų, taip pat kraujotakos organų sutrikimui ir gastritui gydyti. Įtariama, kad baravykas turi priešvėžinių savybių sergant skrandžio ligomis, pavyzdžiui, Bavarijos krašte (Vokietija), kur daug baravykų suvartojama maistui, skrandžio vėžys yra reta liga. Iš kai kurių tauriabudžių ( Clitocybe), baltikų ( Trickoloma) išskirta antibakterinė medžiaga klitocybinas (clitocybin) ir kitos, stabdančios odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą. Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, sunaikina voveraitės, žaliuokės, rudojo piengrybio, raukšlėtojo dyglučio ekstraktai. Paprastasis kelmutis - vidurius laisvinantis grybas. Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) spiritinis antpilas liaudies medicinoje buvo naudojamas reumatui, o jų gleivės žaizdoms gydyti. Priešalkoholinių savybių turi ne tik rašalinis mėšlagrybis, kuriame aptikta gydančiosios medžiagos kūprino, artimo disulfiramui, bet ir baravykas paąžuolis, drūtgalė tauriabudė, kvapioji stirnabudė bei kai kurie kiti grybai. Muskaridinas, muskarinas ir kitos musmirių medžiagos vartojamos vidaus sekrecijos liaukų veiklai aktyvinti, sklerozei, kraujagyslių spazmams, nervų ligoms gydyti. Valgant lelijinį baltiką, gauruotąjį mėšlagrybį —mažėja cukraus kiekis kraujyje, o inkstų akmenligę nugalėti padeda piengrybis grūzdas. Radikulitas, raumenų uždegimas palengvinamas patrynus paprastosiosponiabudės (jauni, vištos kiaušinio dydžio ir formos vaisiakūniai) spiritiniu antpilu. Naujausiais literatūros duomenimis, polisacharidas lentinianas, gaunamas iš dideliais kiekiais Japonijoje ir kai kur kitur dirbtiniu būdu auginamo valgomojo dantenio (Lentinus edodeš), įnirtingai kovoja su plaučių vėžiu. Teigiama, kad net yra pasveikusių ligonių. Taip pat ši medžiaga padidina ligonio atsparumą A ID S virusui. Reikėtų šį grybą auginti ir Lietuvoje. Priešvėžinių savybių turi ir įvairiaspalvė kempė. Gana reklamuojamas ir plokščiasis blizgutis ( Ganoderma lucidurn), rekomenduojamas vartoti norint sumažinti svorį, palaikyti ilgaamžiškumą, stiprinti imuninę sistemą, jis netgi parduodamas miltelių, kapsulių, ekstraktų pavidalu. Pastarieji trys grybai (:valgomasis dantenis, įvairiaspalvė kempė ir plokščiasis blizgutis) ne tik reklamuojami, bet ir vartojami kaip kapsulės, milteliai, ekstraktas Japonijoje, Kinijoje ir kitose Rytų Azijos šalyse. Šioms reikmėms jie auginami ir dirbtiniu būdu. Malonu, kad ir Lietuvoje susidomėta grybų gydomųjų savybių moksliniais tyrimais.

T R O B A G R Y B IO IŠ D A IG O S

Ž alingasis tro b ag ry b is (Serpula lacrymans (W ulf.: F r.) B o n d .) —vienas aršiau sią m ed ien o s g a d in to jų . P an ašių į jį d a r y ra p e r 7 0 rūšių, daugiausiai gy v en an čių m iškuose, p ark u o se, so­ duo se. T a č ia u žalingasis trobagrybis p e rg u d ra u ja savo g e n ta in iu s ir įsikuria p a to g ia u - n a m u o ­ se, k aip k o k s g eradarys a r bičiulis. N o rs m iškuose ja m labai gera, d a u g m ed ien o s, b e t ten y ra ir nem ažai k o n k u re n tų , b e to, jį greitai pasteb i ir su n aik in a. P o g rin d im is, n e m a to m o s e p a k a m ­ pėse, p o baldais, jeig u tik k am b a ria i n e v ėd in am i ir drėg n i, šis grybas p a siju n ta lyg rojuje. O k ą jau k alb ėti ap ie sandėlius, rūsius, p a k lu o n es, nev ėd in am as palėpes. T e n jis d a r saugesnis, nes žm o g u s į pašales rečiau u ž m e ta akį, Įtartais, u ž g rio zd in d am as k a m p u s a r u žd en g d a m a s v ėd in i­ m o angas, a tro d y tų , lyg specialiai su d a ro jam patogias sąlygas. T a d a šis grybas, m o k slin in k ų d a r v a d in am as „v erk sn iu “* a titin k a m o m is sąlygom is (30—3 5 proc. drėgm ės, 2 0 - 2 5 ° C šilu­ m os) greitai ir gerai įsikuria. Šviesa ja m n e b ū tin a , n e t nereikalinga. Šviesos „verksniai“ n e t p rivengia, nes ji tru k d o jiem s vystytis. .A tsid ėk o d a m a s“ u ž prieglobstį, šis gry b as p e r kelis m ėn esiu s a r m etu s pašiū rę, sandėlį, g rin d is a r n a m o k a m p ą , o kartais ir visą n a m ą paverčia trū n ėsiais. V e ltu i m ė g in tu m e su d a ry ti ž a lin g a ja m tro b a g ry b iu i a ts p a rių m e d ž ių rū šių k a ta lo g ą. T o k ių n ė ra . M ė g sta m ia u si - sa k in g i sp y g liu o čia i, ta č ia u jis s ė k m in g a i g ra u žia p o p ie rių ir o d ą , ja m n e tr u k d o n e t tin k a s. Š ia m g ry b u i n e s u d ė tin g a su a rd y ti ir m ū rin ę sien ą, sv a rb u , k a d jo je b ū t ų d rė g n o s m e d ie n o s. A p tik ę s sie n o je įtrū k im ą , d id e s n į a r m ažesn į plyšelį ir n o rs g ab alėlį m e d ie n o s, jis b e jo k io v a rg o p e rsik elia į a n trą jį a r n e t treč ią jį a u k štą , o je ig u sąlygos g ero s, tai ir a u k šč ia u p a lip a , į p alėp es, k u r d a žn iau sia i g a u su m e d in ių k o n s tru k c ijų . B espalviai g ry b ie n o s h ifa i p lin ta ir v e rtik aliai, ir h o riz o n ta lia i, k u r d rė g n a , šilta ir n e v ė d i­ n a m a . D u lk ė m is v irsta m e d ie n a , s u tr u p in a m a s tin k a s, ir visai n e s v a rb u — ž ie m a a r vasara. Ž alin g asis tro b ag ry b is n e g ad in a sausos, im p re g n u o to s m ed ie n o s, n e m ė g sta, ven g ia vėd i­ n a m ų p a ta lp ų . G e ra v en tiliacija - p ra ž ū tin g a šio g ry b o gyvybinei veiklai. A n tro ji k liū tis — im p re g n a v im a s . M e d ie n a i im p re g n u o ti šiu o m e tu p r ie m o n ių p a k a n k a , tik n e re ik ia p e rsi­ ste n g ti, n es b ū n a a tv e jų , k a i n a m e n egali g y v e n ti n e tik tro b a g ry b ia i, b e t ir š e im in in k a i. Š io g ry b o p ik ta d a ry s tė s a p rašy to s n e t B ib lijo je, k u r jis v a d in a m a s „ n a m ų ra u p sa is“. S e n o ­ vės g raik ai ir r o m ė n a i m o k ė jo p a s ig a m in ti im p re g n a v im o alyvos, k u rio s a ts p a ru m ą įro d ė laik as - ik i šio l y ra išlik u sių m e d in ių s k u lp tū rė lių , p a g a m in tų b e v e ik p rieš 5 0 0 m e tų iki m ū s ų ero s, b u v u s ių ir d rė g n o je a p lin k o je . K aip a tro d o šis grybas? J o v a isiak ū n iai p a n ašū s į k e m p in ę (žr. 4 3 4 p sl.), 4 0 - 5 0 c m sk ersm en s, 4 c m sto rio , netaisy k lin g i, d ažn iau siai p riau g ę p rie g rin d ų iš apačios, tačiau b ū n a ir p asien iu o se, ir p alubėje. Iš p ra d ž ių gry b as b ū n a baltas, v ėliau p a ru d u o ja , sp in d u lišk ai susirau k šlėja tin k lišk o m is k lo stėm is, o jo paviršius a tro d o lyg apsiašarojęs (su r u d o skysčio laše­ liais). G ry b o „ašaros“ dėl p ik tad ary stės v a d in a m o s „ k ro k o d ilo a ša ro m is“ . K ai lašeliai d ž iū n a , o pats grybas k v ėp u o ja, išsiskiria žm o g u i n u o d in g ų m ed žiag ų . 'Lot. lacrymans —ašaroti

T a ig i „ v erk sn ia i“ n e tik ard o b ū stą, b e t ir k e n k ia jam e g y v en an čių ž m o n ių sveikatai. Kai išg aru o ja „ k ro k o d ilo aša­ r o s “, p r a d e d a b y rė ti g ry b o sp o ro s, k u rio s k e n k ia akim s ir k v ėp av im o tak am s. P e r p a ­ rą tik 1 c m 2 jo v a is ia k ū n io pasėja p e r 3 5 m ln . sp o rų . T ik į s i v a iz d u o k ite , k ie k j ų y ra k am b ary je. Ž alingasis tro b a grybis p uikiausiai dau g in asi ir v e g e ta ty v in ė s g ry b ie n o s a t ­ p laišo m is d a r nepažeistos m e ­ d ien o s paviršiuje. G ry b ą d a u ­ g in a ž iu rk ė s, p e lė s, v a b alai, katės, n e t p a ts žm o g u s, to n e ­ jau sd am as ir n e žin o d am a s. Je ig u p a ta lp o je ju n ta m a s šleik štu s ir n e m a lo n u s p e lė ­ sių kvapas, je ig u k u r n o rs p a ­ sienyje m ato si b a lto s a r p a ru Trobagrybis kartais randa prieglobstį ir po sam anom is

d av u sio s g ry b ie n o s g u o telė s, k u o sk u b ia u reikia su n a ik in ti

sį p a v o jin g ą ž id in į. S k ru p u lin g a i tu r i b ū ti p a k e ič ia m a visa p a že ista m e d ie n a , n o rs gry b as ir len g v ai n u siv a lo a r n u b y ra . B ū tin a g e ra v e n tilia cija. A p k rė stą m e d ie n ą re ik ia su d e g in ti. Jo s n e g a lim a d ė ti n e i p rie m a lk ų , n e i p rie s ta ty b in ių m e d ž ia g ų , n a u d o ti ū k in ė m s re ik m ė m s . N u ė m u s tin k ą , sie n a tu r i b ū ti d e z in fe k u o ja m a ir tin k u o ja m a iš n a u jo . N a m ų š e im in in ­ k a m s re ik ia itin sa u g o ti, k a d n e b ū tų d rė g n a p o g rin d im is , k a d sien o s ir p a sto g ė b ū t ų sa u ­ sos. R ū p e s tin g a i b ū t in a p riž iū rė ti rū s io p a ta lp a s, n e s d a ž n ia u s ia i iš te n šis „ g e ra d a ry s“ p e rsik elia į g y v en am ąsias p a ta lp a s. Y p ač re ik ia b ū ti a tsarg iem s tie m s, k u rie įsiren g ę p irte les g y v e n a m u o siu o se b ū stu o se .

M IC E T O B IO N T A I - G R Y B Ų D R A U G A I IR P R IE ŠA I

G ry b a i n e su g e b a a ts ik ra ty ti u ž tū p u s io s m u sės, u o d o , u ž ro p o ju s io v o rag y v io , d a u g ia k o jo , p s e u d o s k o rp io n o a r p r ilip u s io šliužo, o k ą ja u k a lb ė ti a p ie k o le m b o la s ir k itu s s m u l­ k iu s v ab alėliu s, to d ė l ja u n u o savo a ts ira d im o p ra d ž io s visi jie y r a p riv e rs ti g y v e n ti d ra u g e. A p ie tai b y lo ja žilo ji p ra e itis - J u r o s ir K re id o s p e r io d ų fo silijos, k u rio s e p a le o m ik o lo g a i įžvelgia d v is p a rn ių ir k i tų v a b z d ž ių , b e s im a itin a n č ių gry b ais, y p a č m a k ro m ic e ta is , a ts p a u ­ d u s. Š ia n d ie n šis reišk in y s n e tik ak iv a izd u s, b e t ir g erai išaišk in tas. P irm u o n y s , v a b zd ž ia i, k iti sm u lk ū s g y v ū n ė lia i ir n e t kai k u rie jų g e n ta in ia i (g ry b ai), b e s im a itin a n ty s g ry b ais a rb a ra d ę ju o se p rie g lo b stį, o kai k u rie p ra le id ž ia n ty s n e t ir visą savo g y v e n im ą , v a d in a m i mice-

tobiontais. G r y b ų g y v e n im o b ū d a s, y p a č v a is ia k ū n io su s id a ry m o ir a u g im o g reitis b ei a m žiu s, lab a i p rik la u so n u o a p lin k o s sąlygų (šilu m o s ir d rė g m ė s k iek io ), dėl to ir kai k u rie m s m ic e to b io n ta m s te k o k eisti g y v e n im o b ū d ą ir p risita ik y ti s u t r u m p in a n t g y v e n im o ciklą. P ir­ m ia u s ia tie m s, k u rie tie sio g iai su siję su g ry b o v a is ia k ū n io b io lo g in iu a m ž iu m i. B eje, ir m ic e to b io n ta i, v ien i d a u g ia u , k iti m a ž ia u , g ry b a m s a tsily g in a iš p la tin d a m i jų spo ras. P a ­ v y z d žiu i, v ie n tik 2 0 0 d v is p a rn ių v a b z d ž ių rū š ių p a la ik o g la u d ž iu s ry šiu s su k e p u rėtaisia is g ry b ais, v ien i m a itin d a m ie s i, k iti slė p d am iesi n u o p riešų , o tre ti p ra le is d a m i v ie n ą a r Įeitą v y sty m o si c ik lą a r n e t visą g y v e n im ą v aisia k ū n y je. M ic e to b io n tų b io lo g in ia i ir fizio lo g in ia i y p a tu m a i, jų g y v e n im o b ū d a s n e p e r b lo ­ g iau siai ištirti. V ie n ų v a b z d ž ių p e r g ry b ų veg etacijo s p e r io d ą gali b ū ti k elios g e n eracijo s, k i tų - 2 - 3 , o d a r k i tų - tik v ien a . V ie n i p a sire n k a tik k e p u rė le s, d e d a k ia u š in ė liu s tik į jas, iš k u r ių išsivysto ė d rio s lervos, k iti - tik k o te liu s, tr e ti - ir k e p u rė le s , ir k o te liu s, o y ra ir to k ių , k u r i e re n k a s i tik ta i v e g e ta ty v in ę g r y b ie n ą k o t o p a m a t in ė je d a ly je (s u b s tra te ). M a n y tu m e , k a d b a rav y k ą a ta k u o ja 6 0 v a b z d ž ių rū šių , kazlėk ą - 3 2 , v isus b a ra v y k in iu s p e r 1 0 0 , o la k š ta b u d in iu s -

135 v ie n tik d v is p a rn ių v a b z d ž ių rūšys. T i k ū m ė d e s p u o la

d a u g ia u n e i 5 0 rū šių . P iev ag ry b iai tu r i k u r kas m a ž ia u savo „ s k ria u d ik ų “ a r „ s u g y v e n tin ių “ n e i ū m ė d ė s. B ried ž iu k ai ir b o b a u sia i ta ip p a t tu ri n e m a ž a i „ s k ria u d ik ų “ a r „ n u o m in in k ų “ - d a u g ia u n e i 5 0 rū šių . N a , o p u m p o ta u k š lia i, k u k u rd v e lk ia i ir k iti g a ste ro m ic e ta i n e m ė ­ g sta m i v a b z d ž ių , v ie n a k ita rūšis ju o s te a p la n k o , ilg ia u n e u ž s ib ū d a m i p a s m a g u ria u ja jų m in k š ta , s o d ria tra m a . N e m ė g s ta m a ir v o v e raitė , tik 3 ^ 4 „ s k ria u d ik ų “ rūšys p a s k a n a u ja jo s tra m o s ir tai lyg „ b ijo d a m o s “ su v a rp o d a žn iau sia i tik k o te lį. N u sta ty ta , k a d vieni m ic e to b io n tai ten kinasi vienais grybais, k iti - kitais, treti - neišran ­ kiausieji - neskiria g ry b o rūšies. Pavyzdžiui, Mycetophilafungorum agresyviai nusiteikęs ir p u o la n e t 1 00 a g a rik o id in ių g ry b ų rūšių. Y ra ir to k ių , k u rie išsirin kę tilt 1 - 2 g ry b ų rūšis. Pastebėtas m ažesnis m ic e to b io n tų aktyvum as g ry b ų vegetacijos p rad žio je ir pabaigoje. A tro d o , k a d vyrau­ ja atvirkštinis ryšys tarp g ry b ų derliaus ir m ic e to b io n tų a k ty v u m o ir in ten sy v u m o . K u o d ides­ n is g ry b ų derlius, tu o m ažiau jie p u o lam i (kirm yja), tačiau n e visais m etais tai pasitvirtina.

S p ė jam a , k a d g ry b ai išsk iria ta m tik ra s m ed ž iag a s a tra k ta n tu s , p a d e d a n č iu s m ic e to b i o n tų p a te lė m s s u s io re n tu o ti m iš k o g lū d u m o je , n e t p risiv ilio ti jas su sira sti tin k a m ą g ry ­ b ą , k u ria m e g a lė tų s u d ė ti k ia u š in ė liu s , o k a r tu išn e šio ti to g ry b o sp o ra s ir p ra p lė s ti jo a realo p lo tu s . Į d o m u s reišk in y s, jis tiria m a s, tu r i n e b lo g a s a te itie s p e rsp ek ty v a s, a p s a u g a n t b a rav y k u s, k itu s v e rtin g u s g ry b u s n u o p e rn e ly g d id e lio „ s k ria u d ik ų “ b ū rio , k u r ie k a rta is s u n a ik in a n e t a p ie 6 0 - 7 0 p ro c . n e tik b a ra v y k ų , b e t ir k i tų g ry b ų d e rlia u s . T a č ia u tai a tsak in g as ir g a n a s u d ė tin g a s d a rb a s, re ik a la u ja n tis p rieš ta i išsia išk in ti k e n k s m in g ų v a b z ­ d ž ių b io lo g iją, b io to p in į p rie ra iš u m ą , se z o n in į a k ty v u m ą , jų ta rp u s a v io sa n ty k iu s s u k itais m ic e to b io n ta is , jų re ik š m ę m iš k o g y v e n im e , b io g eo c en o z ė je . K a rtais, n u tr a u k i a n t v ie n ą g y v y b in ę g ra n d į b io c e n o z ė je , g a lim a su s ila u k ti d a r d a u g ia u n e p a g e id a u tin ų re išk in ių . T a r p m ic e to b io n tų y ra ir sav ų g e n ta in ių n e n a u d ė lių , tai d a u g ia u sia Hypomyces g en ties au k šlia g ry b iai. U ž sitęsu s šilta m ir d rė g n a m o ru i, su s id a ro p a la n k io s sąlygos p ik to m s šių g ry b ų u ž m a č io m s įg y v e n d in ti. D a ž n a i a p tik si p a sv iru sią lepšę, d e f o rm u o tu s žalsvąjį, rau-

donkotį a r rudakepurį aksombaravykius, pilkąją meškutę, kai k u rias ūmėdes, n e re ta i baravy­ ką, kazlėką a r n e t voveraitę ir k itu s g ry b u s. M ė g sta m ia u sia a p a tin ė k e p u rė lė s p u s ė (lak šte­ liai, v a m zd eliai) b ū n a a p s itra u k u s i b a lto , g e lto n o a r ra u sv o p a raz itišk a i n u s ite ik u s io p e lė ­ sio p lėv ele, n e re ta i u ž p u lta sis g ry b as a tr o d o lyg suragėjęs. P ažeisti g ry b a i m a is tu i n e tin k a ­ m i, k a rta is n e t n u o d in g i. D a ž n ia u sia i p a p litę s a u k šlia g ry b is Apiocrea chrysosperma (T u l.) S y d ., o k o n id in ė je sta d ijo je — Sepedonium chrysospermum (B ull.) F r. N o r s šis p a sa lū n a s d a u g ia u siai p a d a ro g ry b a m s žalos, b e t šv e ln ia u a tr o d o n e i p a ra z itin is a k so m b a ra v y k is (Xe-

rocmusparasiticus (B u ll.: F r.) Q u e l.), p a ra z itu o ja n tis p a p ra s tą ją a n k š te n ę ( Scleroderma aurantium P ers). K as ir p a g a lv o tų , k a d b arav y k išk o s k ilm ė s ir d a r v alg o m as gry b as n a ik in a n u o d in g ą g a ste ro m ic e tą , įs ik u rd a m a s a n t jo s p a š a k n ų . L ab ai retas, tik v ie n ą k a rtą rastas (A n y k ščių r.). A rb a d u lk a n č io ji k re n k lė (Asterophora lycoperdoides (B ull.) D itm .) , b e t ši, k a ip sa p ro tro fa s, sav o g y v e n im ą su sie ju si d a ž n ia u s ia i tik su n e g y v o m is ūmėdėmis, y p a č

juosvąja ir blankančiąja. T e k o ste b ė ti, k a ip k re n k lė b u v o „ o k u p a v u s i“ d a u g ia u n e i 6 0 blunkančios ūmėdės v a is ia k ū n ių v ie n a m e v isa m e A u k š ta itijo s n a c io n a lin io p a r k o D a u n o r i ų g irin in k ijo s m iš k ų m ė ly n in io p u š y n o k v a rta le . Y ra ir d a u g ia u g ry b ų k a n ib a lų , m ė g s ta n č ių g y vus ir n eg y v u s savo g e n ta in iu s . Beje, g ry b a is k a rta is dėl sm a ls u m o , k a rta is a lk iu i n u m a lš in ti, o k a rta is ir su n e g a la ­ vusios p a s m a g u ria u ja stirn o s, b rie d ž ia i, še rn ai, v o v e raitė s, p e lė n ai, k ė k štai, stra z d a i ir kai k u rie k iti m iš k o g y v e n to ja i. D a u g ia u s ia g ry b ų s u k r e m ta v o veraitės. M ic e to b io n tų ty rim a i a tlie k a m i d a r visai n e se n ia i, p ra sid ė jo tik p ra e ito a m ž ia u s 8 d e ­ š im tm e ty je (V o k ie tijo je , S u o m ijo je , V e n g rijo je , A n g lijo je , R u sijo je ). D ž iu g u , jo g p a s ta ra i­ siais m eta is jie d a r o m i ir L ie tu v o je (E k o lo g ijo s in stitu ta s ).

Ž O D Y N Ė L IS

A m iloid in is - sp o ro s, s p o r ų m a s ė a r h ifo apvalkalėlis, p a v eik tas M e lc e rio re a g e n tu , n u sid a ž o m ėly n a i, p ilk a i a r n e t ju o d a i m ėly n a i.

A pik u las - a ta u g ė lė s p o r ų p a m a tin ė je d alyje, p a p ė d g ry b ių sp o ra , p risitv irtin u s i p rie s te rig m o s.

A pik alin is — v iršū n in is , galinis. A potecis - a u k šlia g ry b ių a tv iro tip o v a isia k ū n is, d a ž n ia u sia i d u b e n ė lio a r tau re lė s p a ­ v id alo .

A tra k ta n ta i - b io lo g iš k a i ak ty v io s, specifinės m ed ž iag o s, išsk iriam o s g ry b ų , veik ian čio s v a b z d ž ių elg sen ą ir v y sty m ąsi.

A ukšliasporė - a u k šlių v id u je su s id a riu si ly tin io d a u g in im o s i sp o ra . A ukšlys - a u k š lia g ry b ių ly tin io d a u g in im o s i m a iš o p a v id a lo ląs te lė , k u rio s v id u je su s id a ro s p o ro s (au k šliasp o rės) - ta m tik ra s k iekis, d a žn iau sia i 8.

A p valk alas - p lo n a s v o ra tin k liš k a s a rb a m e m b r a n in is (plėv elin is), su sk aid y tas d e n ­ g iam asis slu o k sn is, visiškai g a u b ia n tis v a isia k ū n į (b e n d ra s) a rb a tik h im e n o fo rą (d a lin is).

B io to p as - e rd v ė su d a u g m a ž v ie n o d o m is sąly g o m is, a p g y v e n d in ta ta m tik ro s o rg a ­ n iz m ų b e n d rijo s.

B io tro fas - m in ta n tis gyvu s u b s tra tu (žr. p a ra z ita s ), g y v e n an tis g y vuose o rg a n iz m u o se. D iskom icetas — a p o te c į tu r in tis au k šliag ry b is. E p igėjin is - a u g a n tis a n t d irv o ž e m io . F erom on ai- b io lo g išk a i ak ty v io s m ed žiag o s, išsk iriam o s g y v ū n ų , v e ik ia n čio s j ų elgseną ir v y sty m ąsi.

F u n gariu m as - sa u sų g ry b ų k o lek c ijo s, r in k in io sau gykla. F etrišk as - išvaizda, p r im e n a n ti fe trą , v eltin į. G au ru otas - g au siai a p au g ę s k ietais, a tsik n o ju sia is p lau k e lia is. G lėbą - v id in ė p o ž e m in ių a u k šlia g ry b ių ir g a s te ro m ic e tų v a is ia k ū n ių dalis. G leivėtas - p a d e n g ta s g leiv ėm is (pvz., k e p u rėlės, k o to p a v iršiu s). G litu s - silp n ai, n e ž y m ia i gleivėtas (k e p u rė lės, k o to p a v iršiu s). G lotnus - lygus p a v iršiu s (k e p u rė lės, k o to ). G m oblėtas - n ev ien tisas, n e ly g u s p a v iršiu s (k e p u rė lės, sp o ro s). G rybiena —žr. m icelis. G ū brelis - k e p u rė lė s v id u je e sa n tis išk ilim as - sm a ilu s, b u k a s, y p a č b ū d in g a s šalm ab u d ž ių , p la u š a b u d ž ių ir k itų g e n č ių g ry b ų k e p u rė le i.

H ifas - siū lišk o s lą ste lių g ra n d in ė s , s u d a ra n č io s p a g rin d in iu s v a is ia k ū n io ir m ec elio e le m e n tu s . H ifa i: sk e letin ia i, ju n g ia m ie ji, g e n e ra ty v in ia i, se k rec in ia i (išsk irian ty s p ien išk a s su ltis, rie b a lin iu s lašelius).

H igrofan in is - h if ų a u d in ia i (k e p u rė lės pav iršiu s) d ž iū d a m i ta m p a n e p eršv ie čia m i, b ly k šta n ty s, išb lu n k a n ty s , pvz., g e lto n a i ru d a k e p u rė lė ta m p a gelsva, balkšva.

Himenis - g ry b ų v a is ia k ū n ių vaisinis, sp o ra s g a m in a n tis ir sa u g a n tis slu o k sn is, pvz., p a p ė d g ry b ių h im e n is su d a ry ta s iš p a p ė d ž ių (b a zid žių ), a u k šlia g ry b ių -

iš a u k šlių (askų).

Himenoforas — g ry b o v aisin ė dalis, k u rio s p a v iršiu je fo rm u o ja si, išsivysto h im e n is v a m z d elin is, lak šte lin is, d y g lu tin is, la b irin tin is , ra u k šlin is, k a rp o ta s , lygus (5 p av .).

Hipogėjinis - a u g a n tis d irv o že m y je , p o ž e m in is . Išnara (m ak štis) - u n iv ersalu s (m e m b ra n in is , p lėv e lin is), p a tv a ru s a u d in y s , n e išn y k s­ ta n tis ap v alk alas, p v z., k ai k u r ių m u s m irių , šy d a b u d ž ių k o to p a m a ta s s u išn ara.

Ksilosaprotrofas - o rg a n iz m a s, a u g a n tis a n t n egyvos m e d ie n o s. Lakšteliai - d a u g u m o s a g a rik o id in ių g ry b ų h im e n o fo ra s , su d a ry ta s iš la k š te lių a p a ti­ n ėje k e p u rėlės p u sėje.

Lakšteliukai — tr u m p i lak šteliai, n e sie k ia n ty s k o to (esantys ta rp lak šte lių ). Micelis — h if ų g n iu žu la s, e san tis s u b s ta te a r jo pav iršiu je. Mikologija — m o k slas a p ie gry b u s. M ikorizė—šak n ies, ša k n ia p la u k io dalis k a r tu su jo s p a v iršiu je a rb a jo s v id u je (a rb a tik v id u je) g y v e n a n č iu m ic e liu (g ry b ien a ) - g iy b ų su g y v e n im o su s u m e d ė ju s ių ir kai k u rių ž o lin ių a u g a lų ša k n im is, a b ip u sia i n a u d in g a s reiškinys.

Mikosaprotrofas - o rg a n iz m a s, a u g a n tis a n t n eg y v ų g ry b ų . Mikosimbiotrofas - žr. mikorizė. Neamiloidinis - n e m ė ly n u o ja n tis n u o jo d o tu r in č ių tirp a lų (L iu g o lio , M e lce rio ). N uaugtiniai lakšteliai - p ria u g ę p rie k o to v isu p lo č iu ir d a u g ia u a r m a ž ia u k o tu n u a u g ę ž em y n .

Papėdė (b azid ė) - b u o ž išk a ląstelė (v ien aląstė, re č ia u d a u g ia ląstė ), su s ifo rm a v u si h im en y je , k u rio s a p ik a lin ė je d aly je (reta i šo n u o s e ) su s id a ro s p o ro s (p a p ėd sp o rė s).

Parazitas - m in ta n tis gyvu s u b s tra tu , g y v e n a n tis g y v u o se o rg a n iz m u o s e . Peridis — išo rin ė , sterili p o ž e m in ių ir k ai k u r ių k i tų a u k šlia g ry b ių ir g a s te ro m ic e tų v a is ia k ū n ių lu o b elė.

Peritecis - a u k šlia g ry b ių p u s ia u u ž d a ro tip o v a isia k ū n is (jau n i u ž d a ri, v ėliau atsiv eria a n g ele).

Plaukelis - ilga, p lo n a v aisia k ū n io p aviršiaus a rb a h im e n io n esu sk ald y ta, sterili ląstelė. Plaušelis (p lau šas) — p lo n a , t r u m p a iš h ifų s u d a ry ta sk aid u la. Plazmodis - v e g etaty v in is g le iv ū n ų k ū n a s. Plektenchima — a u g a lų a u d in iu s p r im e n a n ti, b e t p agal k ilm ę s k irtin g a k o m p a k tiš k a g ry b ie n a , s u d a ry ta iš su s ip y n u s ių a r s u a u g u sių , v ie n a k ry p tim i b e sid a lija n č ių h ifų .

Pora - m a ž a a n g elė, tai b a ra v y k ų , lep šių , k a zlėk ų , ra u d o n v irš ių , k e m p in in ių g ry b ų ■ im z d e lių a tv iro ji d alis (p o ro s apv alio s, k a m p u o to s , la b irin tin ė s ir k t.).

Priaugtiniai lakšteliai —lak šteliai, p la č iu o ju g a lu p ria u g ę p rie k o to . Prisegtiniai lakšteliai — p rie k o to p ria u g ę tik p la č io jo galo v irš u tin iu k a m p u .

Psamofilai - s m ė lė to s u b s tra to g y v e n to ja i. Pūvantis - a p im ta s p u v im o p ro c eso . Saprotrofas—m in ta n tis su iru sio m is o rg a n in ė m is m e d ž ia g o m is , v e g e tu o ja n tis a n t p ū ­ v a n čio s m e d ie n o s, m iš k o p a k lo tė s ir k itų n e g y v ų o rg a n in ių su b s ta tų .

Sim biotrofas ( m i k o s im b i o tr o f a s ) - m i n t a n t i s g la u d ž ia i s u g y v e n d a m a s su k i tu o rg a n iz m u .

Sklerotis - su k ie tė jęs rag o , g rū d o , g u m b o , ru tu lio a r k ito k io s fo rm o s h if ų rezginys, iš k u rio išau g a v a isia k ū n iai, s tro m a , g ry b ien a .

Spora - ląstelė, k u ria g ry b a i ir k a i k u rie k iti o rg a n iz m a i d a u g in a si. S p o ro s fo rm a ir d y d is n u s ta to m a s tik m ik ro s k o p u .

Sporų atspaudas (m asė) —sto ra s s u r in k tų , išb y rė ju sių s p o r ų slu o k sn is. S p alva —svarbus ta k s o n o m in is p o ž y m is.

Substratas - m ed ž iag a , a n t k u rio s a u g a a rb a p rie k u rio s p ris itv irtin ę s grybas. Termofilas - šilu m a n iėg is. Trama - p la č ią ja p ra sm e — viso g ry b o a u d in ia i, sia u rąja — tik lak šte lių , v a m z d e lių , d y g lelių tra m a .

Ubikvistai - p la č ia u p a p litę o rg a n iz m a i, p risita ik ę p rie įv airių a p lin k o s sąlygų. Zelatininis — b liz g a n tis d r e b u č ių slu o k sn is, d a žn iau sia i a p tin k a m a s k e p u rė lė s, k o to p a v iršiu je .

Žvynelis - p lo k štelė s fo rm o s iškyla.

S P E C IA L IO JI D A L IS

GRYBŲ MAISTINĖS VERTĖS SIMBOLIAI, JŲ SAMPRATA V a lg o m ie ji g ry b a i p ag al m a is tin g u m ą , s k o n į, p a p litim ą ir v a rto jim o tra d ic ija s ru sų m ik o lo g o d r. B . P . V a silk o v o 1 9 4 8 m . b u v o su s k irs ty ti į 4 k a te g o rija s. T a i b u v o su b je k ty v u s sk irsty m as, nes d a r n e b u v o ž in o m a d a u g e lio v a lg o m ų jų g ry b ų b io c h e m in ė su d ė tis, le m ia n ti jų m a istin ę v e rtę , to d ė l k a i k u rio s g ry b ų rūšys p a k liu v o į v ie n ą a r k itą k a te g o riją n e p a g rįsta i. D a u g e lio p a sa u lio m ik o lo g ų n u o m o n ė šiu o k la u s im u n e s u ta p o , ta d ir ši k lasifik acija n e b u v o p lačiai n a u d o ja m a . B io c h e m in ė s v a lg o m ų jų g ry b ų savybės to li g ra žu nevisiškai ištirto s d a r ir š ia n d ie n , to d ė l p a sa u ly je d a u g ia u s ia p a sik lia u ja m a v o k ie č ių m ik o lo g in ė je lite ra tū ro je n a u d o ja m u v a lg o m ų jų ir n u o d in g ų jų g ry b ų v e r tin im u , p a g rįs tu la b o ra to rin ia is p ra k tin ia is ty rim a is , j u o la b k a d n u o d i n g ų jų , y p a č p a v o jin g ų g ry b ų b io c h e m in ė s sav y b ės iš tirto s p a ly g in ti išsam iai. Š ia m e le id in y je p a te ik ia m e p a ru o š tą v a lg o m ų jų ir n u o d in g ų jų g ry b ų v e rtin im o skalę, k a d s k a ity to ju i b ū t ų p a to g u n a u d o tis k n y g a , n e re ik ė tų išsam iai s tu d iju o ti te k s to ir ja u iš p av eik slėlio b ū t ų len g v a su ž in o ti g ry b o m a is tin ę v e rtę a r k e lia m ą p a v o jų a p s in u o d y ti.

S G

VALGOM AS, M EN KA V ERTIS

- g ry b ų v a is ia k ū n ia i s m u lk ū s, re ta i ra n d a m i, p a ru o š ti m a is tu i n e y p a tin g o sk o n io ; VALGOM AS, VERTINGAS

- m a lo n a u s s k o n io g iy b a i, v a rto ja m i švieži, sū d y ti, m a rin u o ti, ša ld y ti a r k ita ip p a ru o š ti,

©

VALGOM AS, LA BAI VERTINGAS

- m a lo n a u s a r o m a to ir s k o n io g ry b ai, v a rto ja m i švieži, d ž io v in ti, m a r in u o ti, šald y ti,

rū k y ti a r k ito k iu b ū d u p a ru o š ti m a is tu i, n e re ti;

N EV A LG O M A S

- g ry b ai, k u ria is n e a p s in u o d ija m a , n es jie n e tu r i n u o d in g ų m e d ž ia g ų , b e t gali b ū ti Ilatiriam i n e m a lo n ū s sk a u m in g i p o jū čia i (p a k ilti te m p e ra tū ra , atsirasti p y k in im a s, v ė m im as, v id u ria v im a s);

N U O D IN G A S — g ry b a i, tu r in ty s s ilp n a i n u o d i n g ų m e d ž ia g ų , p a v o jin g ų ž m o g a u s sv e ik atai a r n e t g y v y b ei, p v z., k ai k u rio s m u s m irė s , ta u ria b u d ė s , b a ltik a i, p lau šab u d ė s;

LA BA I N U O D IN G A S

— g ry b a i, tu rin ty s lab a i n u o d in g ų m e d ž ia g ų , p a v o jin g ų ž m o g a u s sv eikatai ir gyvybei, p v z., žalsvoji m u sm irė ;

M A ISTIN Ė VERTĖ NEŽINOM A

— g ry b a i, k u r ie n e p r is k ir t i n i n e i p r i e n u o d i n g ų j ų , n e i p r i e v a lg o m ų jų , n e i p r ie n e v a lg o m ų jų , o lite ra tū ro je k a rta is n u r o d o m i k a ip v a lg o m i, o k itu o s e ša ltin iu o se — k a ip n e v a lg o m i.

AGARIKOIDINIAI (AGARICOMICETAI) Agaricomycetes

А гарико минеты A g a rik o id in ia i (a g arico m ice ta i) g ry b a i - g au si p a p ė d g ry b ių klasės g ru p ė . V a isia k ū n ia i s u d a ry ti iš k e p u rė lė s ir k o to , rik n e d a u g e lis r ū š ių b e k o to . H im e n o f o r a s - la k š te lia i, \ ,i m zd e lia i, lab ai re ta i rau k šlės a rb a visai lygus. L ie tu v o je su ra sta p e r 1 2 0 0 r ū š ių , a u g a tik ria u siai a p ie 2 5 0 0 (3 0 0 0 ), p asa u ly je a p ra šy ta p e r 8 0 0 0 .

T IK R A S IS Z V Y N B A R A V Y K IS Strobilomyces strobilaceus {Scop.: Fr.) Berk. Ш иШ Кп

Augimo vieta

Lapuočių miškai: ąžuolynai, beržynai, drebulynai

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Žvynuotas, gauruotas, įpjauta trama rausta, juoduoja

V a isiak ū n iai d id eli. K e p u rėlė 5—15 cm sk ersm en s, ap au g u si sta m b ia is pilkais, p ilkai r u ­ dais a r n e t ju o d ais žvynais, m ėsinga. V a m zd e lia i p ilk ai balti, se n i — rusvi, iki 3 c m ilgio, p a sp a u sti rausvėja. K otas 8 - 1 5 x 1 - 3 c m , v ie n o d o sto rio , pilkas, senas — ju o d a i ru d a s a r n e t ju o d as, kietas, su ž ie d u a r tik su jo liekana, p lau šu o ta i g a u ru o ta s. T r a m a pilkšva, p e rp ja u ta ar p e rla u ž ta rausvėja, vėliau išb lu n k a iki p ilkai juosvos. S p o ro s 1 0 - 1 4 x 8 ,5 —1 1 p m .

Būdingi požymiai: ž v y n u o ta k e p u rė lė , g a u ru o ta s k o tas, su ž ie d u . K ai k u riu o se ša ltin iu o se n u ro d o m a , k a d nevalgom as. L abai retas, k ol kas rastas tik Ž e ­ m a itijo s n a c io n a lin io p a rk o m išk u o se. L ietuvos se n g irių reliktas. Š ilu m am ėg is. S au g o m as.

T IK R A S IS JU O D B A R A V Y K IS

——

і / ж

- Л * ьг*

----------

r

- -------

Porphyrellus porphyrosporus (Fr.) Gilb.

Augimo vieta

Lapuočiai ir mišrieji miškai

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Kepurėlės paviršius aksomiškas, senų grybų suaižėjęs, suskeldėjęs

V a isia k ū n ia i m asy v ū s, m ė sin g i, n iū rio s išvaizdos. K e p u rė lė u ž a u g a ik i 1 2 - 1 5 c m sk e r­ sm e n s, m a tin ė , a k so m iš k a , n ešvariai ju o sv ai p ilk a i ru d a , alyviškai ru d a , se n a - su aižėju si, įtrū k u s i tr a m a žalsva, p a k raštė lia i p a s p a u d u s pažalsvėja. V a m zd e lia i n ešv a ria i rusvi, ja u n ų g ry b ų p o ro s —pilkšvos, v ėliau - žalsvai rusvos, galiausiai —ju o d a i ru d o s. K o tas 5—1 0 ( 1 2 ) c m ilgio ir ik i 3 ,5 c m sto rio , k e p u rė lė s spalvos, p la u š u o ta s. S p o ro s 1 2 - 1 6 x 5 - 6 ,5 Įim.

Būdingi požymiai: tr a m a pilk šv a, p e rla u ž ta a r p e r p ja u ta p a ra u sta , v ė lia u įg a u n a žals­ vai m elsv ą a r n e t ju o d ą atsp alv į, b ja u ro k o k v a p o ir sk o n io . A u g a p a v ie n iu i, retas. Ž e m a itijo s n a c io n a lin ia m e p a rk e ž in o m o s k elio s a u g av ietės ir v ien a R a s e in ių r. m iš k u o se . S au g o m as.

M E L S V E JA N T Y S IS A T SK N IA B A R A VYKĘS G yrodon livid u s (Bull.: F r .) P. K a r s t .

H

Augimo vieta Augimo laikas

_______ l>aSr- požymiai

Tik po alksniais, drėgnos, ypač durpingos vietos Rugpjūtis-rugsėjis Jauni vaisiakūniai šiaudų, vėliau - gelsvai rusvos spalvos

V aisiak ū n iai v id u tin io d y d ž io , kartais d ideli. K ep u rėlė 5 - 1 0 c m , kartais 1 2 - 1 5 (20) cm skersm en s, gelsva, g elto n ai ru d a , rausvai ru d a , gleivėta. K otas iki 8 c m ilgio, 1 - 2 c m storio. S p o ro s 5 - 7 x 3 - 4 ,5 p m .

Būdingi požymiai: tra m a gelsva, s e n ų g ry b ų — rusva, p e rla u ž ta a r p e r p ja u ta staigiai p a m ė ly n u o ja , v ėliau p a ru d u o ja . A u g a d rė g n u o se la p u o č ių m išk u o se, p a m išk ė se , raistuose, p o alksniais, šviesesnėse vietose, ta rp žo lių . N e re ta s , d a žn e sn is šia u rin ė je L ie tu v o s dalyje. V a lg o m a s. V a rto ja m a s šviežias, d ž io v in ­ tas, tin k a g ry b ų m iltų g am y b a i.

T U Š Č IA K O T IS B A R A V Y K E N IS B oletinus cavipes (Klotzsch) Kalchbr. ^ o /lg ro H

П о /Іо н о ^ а к ій

R ie p B W р и и т т Ш

Ш

Ш

ш

Ш

Ш

/ М

к ш і

Augimo vieta

Maumedynai, miškai, parkai (tik po maumedžiais)

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Kepurėlė ir kotas kaštono spalvos. Kotas su pilkšvu žiedu.

V aisiak ū n iai v id u tin io d y d ž io . K e p u rėlė 6—10 c m skersm ens, kartais d id esn ė, b u k a i k ū ­ giška, p ap lo k ščia, su g ū b re liu , m a tin ė , sausa, šiu rk šti — p lau šu o ta i žvy n eliu o ta, k a što n o , raus­ vai ru d o s spalvos. V am zd eliai tr u m p i (0 ,5 -1 cm ), žalsvai g e lto n i, k o tu n u a u g ę ž em y n . P o ro s d id elės, išsidėsčiusios sp in d u lišk ai, lab irin tišk a i. K o tas 4—5 x 1 —2 c m , į p a g rin d ą n e žy m iai sto rė ja n tis, k artais n u sm ailėjęs, su n e d id e liu , p ilk šv u žied u , kep u rėlės spalvos. T r a m a šviesiai g elto n a, ta m p ri, b e y p a tin g o k v ap o ir sk o n io , spalvos n ek eičiam i. S p o ro s 7—8 (1 0 )x 3 ^ 4 p m .

Būdingi požymiai: vam zdeliai tru m p i, p o ro s lab irintiškos, didelės, tra m a spalvos nekeičia. A u g a p a v ie n iu i, p o k elis v a is ia k ū n iu s , m iš k u o s e , p a rk u o s e — tik p o m a u m e d ž ia is , ru g p jū č io —sp a lio m ė n . V a lg o m a s, la b a i retas. S a u g o m as

M E L S V Ė JA N T Y S IS Š IL B A R A V Y K IS Gyroporus cyanescens ( B u ll.: F r .) Q u e l . n o £ U c Q J H C t o iU .U u

Augimo vieta

Smėlėti spygliuočių, lapuočių miškai

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Kepurėlė ir kotas balti, kreminės spalvos, šiurščiai plaušuoti

V a isia k u n ia i d id e li, m ėsin g i. K e p u rė lė 8—10 c m sk e rsm e n s, b e t u ž au g a ir d a u g d id ė s n ė (ik i 15 c m ), m a tin ė , balsva, k re m in ė . V a m zd e lia i ir p o ro s balsvi, v ė lia u - gelsvi. K o tas 5 - 1 0 x 2 - 3 c m , b altas, senas - tu šč ia v id u ris. T r a m a b a lta , p e r p ja u ta a r p e rla u ž ta g re itai ir lab a i ry šk iai p a m ė ly n u o ja . S p o ro s 8 - 1 5 x 4 —8 p m .

Būdingi požymiai: k e p u rė lė , v am z d eliai, tra m a ir k o tas staig iai p a m ė ly n u o ja vos tik p a lie tu s . A u g a d a ž n ia u sia i p a v ie n iu i a r p o kelis v a is ia k ū n iu s, sa u su o se s p y g liu o č ių , la p u o č ių m iš k u o s e , m ė g s ta p u šies k a im y n y stę . V a lg o m a s, neretas.

S M IL T Y N IN IS Š IL B A R A V Y K IS Gyroporus castaneus ( B u l l.: F r .) Q u e l .

Гмpono

Augimo vieta

Smiltingi spygliuočių, lapuočių miškai

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Kepurėlė ir kotas geltonai rudos spalvos

V a isia k ū n ia i v id u tin io d y d ž io , re ta i d id e li, m ė sin g i. K e p u rė lė 5—10 c m sk e rsm e n s, m a tin ė , rau sv ai ru d a , k a š to n o spalvos, g e lto n a i ru d a . V a m z d e lia i ir p o ro s b a lti, v ė lia u gelsvi. K o tas 5—8 x 1 —3 c m , b e tin k le lio , b e v eik k e p u rė lė s spalvos. T r a m a b a lta , k ieta , m a ­ lo n au s k v a p o ir sk o n io , įp ja u ta spalvos n e k eičia . S p o ro s 8 —1 2 x 5 —6 p m .

Būdingi požymiai: k ie ti, k a š to n o sp alv o s v a isia k ū n iai. A u g a p a v ie n iu i a r p o 2 - 3 v a is ia k ū n iu s, la p u o č ių , sp y g liu o čių , m iš riu o s iu o s e m išk u o se , m ėg sta ą žu o lo k a im y n y stę . L ie tu v o je d a ž n e sn is s m ė lė tų p u š y n ų , šviesesnėse v ieto se. V a l­ g o m as, p u ik u s , b e t n e d až n as.

K A R T U S IS P IP IR B A R A V Y K IS, k artu sis kazlėkas C balciporus p ip era tu s (Bull.: Fr.) Bat.

H

Augimo vieta

Spygliuočių, mišrieji miškai

Augimo laikas

Vasara, ruduo

Pagr. požymiai

Smulkūs geltonai rudi vaisiakūniai, trama pipirų skonio

V a isiak ū n iai sm u lk ū s. K ep u rėlė 2 —3 (5) c m skersm en s, išg a u b ta i h o rizo n tali, m a tin ė , m ažai p lau šu o ta , tik d rė g n u o ru lip n i, gelsva, gelsvai ru d a , rusva. V am zd eliai ra u d o n a i g e lto ­ n i, ru d i, iki 1 c m ilgio, p o ro s ra u d o n o s. K otas 3—7 x 0 ,3 —1 c m , k e p u rėlės spalvos, į p a m a tą sm ailėjan tis. T r a m a gelsva, žalsvai gelsva. S p o ro s 7 - 1 2 x 3 ^ 1 p m .

Būdingi požymiai: a p a tin ė k e p u rėlės p u sė ru d a i ra u d o n a , tra m a aštrau s p ip irų sk o n io . A u g a p a v ie n iu i ir gru p e lė m is p u šy n u o s e , egly n u o se, m iš riu o s iu o s e m išk u o se . V a lg o m a s, v a rto ja m a s k a ip p rie s k o n is v ietoj p ip irų . D a žn a s.

\ЫС. 6