Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. T. 3: Filosofija išeivijoje, 1945-2000 9789955868453

Citation preview

LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI III tomas Filosofija išeivijoje 1 9 4 5 -2 0 0 0

V I L N I U S , 2011

TURINYS UDK 1(474.5)(091) П234

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI. III tomas Filosofija išeivijoje. 1945-1000 Lietuvos mokslo taryba

Knygos parengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2016 metų programą (projekto sut. Nr. LIT-1-26, 2009 m. rugpjūčio 11 d.)

Įvadas trečiajam Šaltinių t o m u i ........................ 7 Bagdanavičius Vytautas J o n a s .............................. 13 Balys J o n a s ............................................................. 17 Baltinis A n d riu s..................................................... 20 Baltrušaitis Jurgis..................................................... 27 Bieliauskas Vytautas J u o z a s ..................................30 Brazaitis-Ambrazevičius Juozas.............................. 35

Redakcinė kolegija ■ dr. Dalius Viliūnas, dr. Rūta Marija Vabalaitė, Adolfas Poška Sudarytojai dr. Danutė Bacevičiūtė, dr. Vaclovas Bagdonavičius, Paulius Jevsejevas, dr. Kęstutis Masiulis, dr. Alvydas Noreika, Adolfas Poška, dr. Gražina Pranckietytė, Agnė Sakalauskaitė, Daiva Treznevičiūtė, ĮSteponas Tunaitis], dr. Elvyra Usačiovaitė, dr. Rūta Marija Vabalaitė, dr. Pilie Veljataga, dr. Dalius Viliūnas, dr. Odeta Žukauskienė Recenzentai prof. dr. (h.p.) Arūnas Sverdiolas doc. dr. Jonas Balčius prof. dr. Saulius Keturakis

Brazys P r a n a s ......................................................... 41 Brizgys Vincentas..................................................... 42 Celiešius P e t r a s ..................................................... 44 Cirtautas Kazimieras K la u d iju s .......................... 49 Cukuras Valdemaras M y k o la s.............................. 50 Čeginskas K a je to n a s..............................................54 Daugintis P e tr a s ..................................................... 56 Doniela Vytautas..................................................... 63 Drunga Mykolas J u r g i s ..........................................74 Eretas J u o z a s ......................................................... 78 Gaida-Gaidamavičius Pranas.................................. 80 Galva (Galvanauskas) Gediminas.......................... 84

Leidinį spaudai rekomendavo Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo taryba

Girnius Ju o z a s......................................................... 86 Girnius Kęstutis Kazim ieras................................ 102 Girniuvienė-Pakalniškytė M ir g a .........................107 Grauslys Steponas Bernardas................................ 108 Greimas Algirdas J u liu s ........................................ 110 Grinius J o n a s ....................................................... 125 Yla S ta s y s ............................................................... 132

ISBN 978-9955-868-45-3 © Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011

Jakštas J u o z a s ....................................................... 136 Jucevičius F e lik s a s ................................................140 Juodeika V l a d a s ....................................................145

5

ĮVADAS TREČIAJAM „ŠALTINIŲ“ TOMUI

Kasias (Kazlas, Kazlauskas) B r o n is ................... 149 Kasulis Thomas P atrick ...................................... 151 Kaupas Julius V ik to r a s ...................................... 161 Kavolis Vytautas M a r ty n a s ...............................162 Knasas John Francis X a v ie r ...............................182 Krupavičius M y k o las.......................................... 192 Liaugminas Albinas..............................................196 Lingis A lp h o n so ..................................................199 Liulevičius A r ū n a s .............................................. 212 Maceina Antanas

.................................................214

Maldeikis P e tr a s .................................................... 240 Mantautas Vaidevutis A ndrius...........................253 Masaitis Česlovas.................................................... 254 Mickūnas Algis........................................................ 257 Misiūnas Romas J o n a s .........................................283 Natkevičius V in cas.............................................. 288

Lietuvosfilosofinės minties istorijos šaltinių rengimas turi gana ilgą ir savitą istoriją. Paminėtinas tik vienas motyvų, sutelkusių lietuvių filosofijos žinovus sudaryti I (Feodalizmo laikotarpis, išleistas 1980 m.) ir II (X IX a. vidurys - 1940 m., išleistas 1991 m.) šaltinių tomus. X X a. septintajame dešimtmetyje, jau esant tam tikram, tuomet dar negiliam, šios srities tyrinėjimų klodui, buvo iškelta tais laikais drąsi, netgi, sakytume, ambicinga mintis pradėti leisti fundamentinius daugiatomius Lietuvos filosofijos istorijos leidinius. To meto valdžia palaimino šį sumanymą, ir jis netrukus tapo viena iš „vėliavų“, iškeliamų oficialiai pateisinant ano meto Lie­ tuvos T S R mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto veiklą, pirmiausia - jame vykdomus filosofinius tyrimus. Tačiau partiniams ideologams teko nusivilti: suburta nonkonformistų filosofijos istorikų grupė netapo inte­ lektiniu jų užduočių įrankiu ir lūkesčių nepateisino. Buvo prisidengta genialiai paprastu, moksliškai korektišku argumentu kol kas nerašyti minėtų daugiatomių, darbą atidėlioti. Juk cenzūra juos būtų neabejotinai sudarkiusi arba nepraleidu­

Navickas Juozas L e o n as...................................... 292

sį1. Tas argumentas - reikiamybė inventorizuoti tyrimų objektus, konkrečiai -

Norkaitis Jonas......................................................303

parengti akademinį šaltinių veikalą. Paskelbta, kad tai būsiąs pirmasis ir neiš­

Pakštas K a z y s ......................................................306

vengiamai būtinas etapas, kuris padės žadėtiems platesnės apimties darbams, bus jų „empirinė bazė“, apskritai praversianti tiriant Lietuvos kultūros istorijos

Paplauskas-Ramūnas A n ta n a s ...........................308 Paskųs Antanas......................................................320 Pikūnas J u s tin a s ..................................................323 Rabikauskas P a u l i u s .......................................... 325 Rugis J o n a s ......................................................... 326

problemas. Ši „pirmojo etapo“ strategija pasiteisino. Tyrinėtojams atsivėrė ne tik geležinės specialiųjų fondų ir saugyklų durys; buvo sudaryta labai reikšminga, tuomet anaiptol nekasdienė, darbo kaimyninių šalių mokslinėse bibliotekose ir archyvuose galimybė, kuria pasinaudota.

Skrupskelis Kęstutis.............................................. 328

Naujų duomenų gausinimu ir bibliotekinėmis paieškomis neapsiribota. Ne­ skubant apsvarstyti, išdiskutuoti ir sukurti originalūs Šaltinių daugiatomio prin­

Stanka V la d a s ......................................................335

cipai1, sprendžiantys metodologinius, struktūrinius, techninius ir kitus klausimus,

Šmulkštys J u l i u s ..................................................338

Lietuvos humanitarikoje taip pastebimai iškilusius, ko gero, pirmą kartą. Čia tik

Tamošaitis A n ic e t a s .......................................... 340 Trumpa V i n c a s ..................................................342

paminėtina vadinamosios „Adolfo Šapokos“ istoriografijos paradigmos („Lie­ tuvos istorijoje ieškoti (tik etninių) lietuvių“) įveika. Ji realiai įvykdyta gerokai

Vardys Vytautas Stanley...................................... 345

anksčiau, nei šiandien manoma, Lietuvos filosofijos tyrinėtojams į lituanistikos

Vyčinas Vincas......................................................346

1

Reziumė anglų kalba...................................... 363 Asmenvardžių rodyklė.................................. 366

1

6

Sį teiginį paremia sovietmečiu sudaryti išsamūs Lietuvosjilosojijos istorijos daugiatomio prospektai (esantys Lietuvos kultūros tyrimų instituto archyve): juose visiškai nepaisoma marksistinės istorio­ grafijos principų. Lietuvos kultūros tyrimų instituto archyve yra A. Katalyno, P. Katinaitės, J. Morkūnienės ir R. Zibaičio parengta Visuomeninėsjilosofinės minties istorijos Lietuvoje šaltinių III tomo redagavi­ mo instrukcija (1977). 31 puslapio instrukciją sudaro IV skyriai, apimantys net 51 paragrafą (§ 49 apdairiai nurodo neįvardyti charakterizuojamojo autoriaus priklausomumo kuriai nors krypčiai, mat tuomet galvota rengti sovietinės Lietuvos filosofijos šaltinių tomą).

7

■D

apyvartą drąsiai įvedus ne tik lotyniškuosius, gudiškuosius, bet ir lig tol apeinamus lenkiškuosius Lietuvos veikėjų tekstus bei ignoruotas personalijas.

Pagrindinės trys naujovės, kurios drauge šį teberašomą daugiatomį veikalą ir šiandien ryškiai skiria ne tik iš gretimų humanitarinių krypčių panašių veikalų, bet ir analogiškų užsienio darbų, sakykime, Lenkų filosofų žodyno leidimų (Sloivnik filozofou) polskich, 1999 , 2006 ), yra šios: pristatomas visas žinomas aptaria­ mo autoriaus filosofinių tekstų korpusas, antra, kiekvienas tekstas, nurodžius jo turinio sandarą, glausčiau ar išsamiau anotuojamas. Trečia - įtraukiami ne tik pripažintieji, garsieji autoriai, bet visi, savo kūryba praplėtę Lietuvos filosofinę raštiją; įtraukti netgi anoniminiai tekstai. Galima pagrįstai tvirtinti, kad I ir II tomai, leisdami atskleisti platų, panoraminį penkių šimtmečių Lietuvos intelek­ tinės kultūros periodų, juos įprasminančios filosofijos raidos vaizdą, pristatydami užmirštuosius kūrėjus, jų teorinius traktatus, yra svarbus lietuvių istoriografijos laimėjimas. Tai iki šiol toli gražu neišsemtas socialinės minties, pedagogikos, mokslo, filosofijos disciplinų, apskritai aukštosios Lietuvos kultūros istorijos pažinimo išteklius. Tokio pobūdžio veikalas minėtu nuodugnumu pranašesnis, informatyvesnis ir už įprastinį bibliografinį sąrašą, ir už tekstų antologiją, beveik neišvengiamai arbitralią bei neišsamią. Šis, trečiasis Lietuvosfilosofinės minties istorijos šaltinių tomas skirtas filosofijai egzilyje. Jis sumanytas taip pat dar sovietmečiu (oficialiai tai nebuvo skelbiama, bet parengiamieji darbai vyko), tačiau didžiuma metodinių principų liko nepa­ kitę. Jie glaustai pateikiami I tomo įvade. Vis dėlto kai kas pakito. Tomas aprėpia 1945-2000 m. kūrybos periodą. 2000 -ųjų cezūra yra sąlygi­

nė, nubrėžta įžvelgiant, kad intelektiniai - filosofiniai procesai apytiksliai šiuo metu Lietuvoje ir išeivijoje gerokai suvienodėjo, susipynė. Maždaug šiuo metu drauge su senųjų, dar tarpukariu besišaknijančių teoretizavimo tradicijų saulėly­ džiu pasitraukė ir didžioji dalis senosios egzodo teoretikų kartos. Taip anaiptol „nenurašomi“ dar labai veiklių „dipukų“ {Displaced Persons) filosofų (ar jų pali­ kuonių - intelektualų) X X I a. pirmojo dešimtmečio darbai, mūsų akimis, - jau dabartiniai tekstai. Priklausydami gyvajai dabarčiai, jie į istorinį akiplotį kol kas nepateko. Vis dėlto kartais nurodytieji chronologiniai rėmai praplečiami, jeigu a) aptariamo asmens kūryba, prasidėjusi tarpukario periodu, neįtraukta į II tomą; b) jeigu aptariamo filosofo kūryba, paskelbta po 2000 -ųjų, vienareikšmiškai pra­ tęsia, apibendrina ankstesnįjį jo minties kelią arba liudija raiškią ir įdomią san­ dūrą su jau nepriklausomos Lietuvos filosofavimo pastangomis. I tomas skelbia, kad Šaltinius sudaro ne tik „tiesioginiai filosofinio pobūdžio veikalai“, traktatai, monografijos, rankraštiniai paskaitų kursai, moksliniai straips­ niai, bet ir kitų sričių darbai, kuriuose išreiškiamos tam tikros epochos visuome­

ninės pažiūros, idėjos, teorijos, turinčios ar turėjusios filosofinę bei pasaulėžiūri­ nę reikšmę ir prasmingumą, vertinant socialinio gyvenimo klausimus ir procesus valstybiniuose aktuose, teisės, ekonomikos, istorijos veikaluose, netgi kai kuriuose brandžiuose šiuo požiūriu grožiniuose veikaluose3. Šiame tome į minėtus „kitų sričių darbus“ (memuaristiką, eseistiką, publicistiką, istorijos veikalus) atsižvelg­ ta minimaliai, vengiant paskęsti parafilosofinės literatūros jūrose. Visai praleis­ ti filosofinių implikacijų turintys grožiniai kūriniai: juos aprėpti nebuvo jokios galimybės ir reikalo, Lietuvos filosofijai X X a. pradžioje, kaip žinoma, vėl įgijus profesionalaus, aukšto konceptualinio lygio diskurso, griežtesnio teoretizavimo pavidalą. Kai kurių žymių egzilio atstovų iškilnaus, humanistinio turinio eseistika (antai Tomo Venclovos) buvo neįtraukta ne be didelių dvejonių, su skaudama šir­ dimi. Pagrindinis kriterijus atskirti „filosofiniam“ ir „nefilosofiniam“ tekstui buvo tai, ar jame konceptualizuojama universalaus pobūdžio problema, ar jo tematiką labiau nusveria konkretybės. „Konkretybės“ pavyzdys - kokio nors literatūros kūrinio(ių) analizė, tebūnie atlikta meistriškai ir nuodugniai, arba, tarkime, gerai argumentuoti svarstymai dėl vienos ar kitos vietinės aktualijos ar žinomo praei­ ties skaudulio (holokausto Lietuvoje, partizanų kovos, sovietmečio cenzūros etc). Parafilosofinį tekstą, nors ir logiškai nuoseklų bei pilną autoritetų citatų, dažnai išduoda implicitiškas arba atviras moralas, instrukcija, kaip derėjo, dera ar derės elgtis individui arba kolektyvui konkrečioje situacijoje, sakykime, atgavus Lie­ tuvos nepriklausomybę. Vis dėlto jeigu tokiame tekste priklausymas kuriai nors filosofinei krypčiai, tradicijai akivaizdus, jis šioje knygoje referuojamas. Taip pat pasielgta su analogiškais teologijos srities kūriniais, juos priskiriant lietuviškajai religijos filosofijai (jos plėtra, regis, buvo aktuali platesniems išeivijos šviesuome­ nės sluoksniams, reikšminga jos savimonei), tuo tarpu politologijos, ekonomikos, lingvistikos, psichologijos veikalai atrinkti griežčiau. Filosofinių kūrinių recenzi­ jos, netgi visai glaustos, filosofiniai manifestai, informacijos apie būtent filosofijos (ne kultūros apskritai) raidą tėvynėje ir pasaulyje čia nedvejojant priskirti prie filosofinės minties istorijos šaltinių. Vis dėlto pabrėžtina, kad „kritinės filosofiškumo ribos“ nustatymas buvo pagrindinis šio tomo sudarytojų galvosūkis. Laikytasi nuomonės, kad filosofijos istorijos šaltinio statuso (ypač kalbant apie tekstus tų autorių, kurie exprofesso su filosofija nesusiję) problema visada liks iš dalies atvi­ ra, kad tai yra viena tų problemų, kurios sprendžiamos nuolat, kiekvienai kartai (ar istoriografijos mokyklai) disponuojant jos pasirinkimo ir sprendimo laisve. Lietuvos filosofiniai šaltiniai šiame, kaip ir ankstesniuose tomuose, pateikia­ mi pagal personalijas, kurios išdėstytos abėcėlės tvarka. Anotuojama išsamiau­ sia šaltinio publikacija. Jeigu šaltinis nepublikuotas, anotuojamas jo rankraštis. 3

Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. I tomas. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1980, p. 6.

9

8

$

Rankraštiniams šaltiniams nurodoma signatūra. Laikomasi chronologinės šalti­ nių pateikimo tvarkos, kuri palengvina susekti autoriaus filosofinių interesų ir pažiūrų raidą. Tačiau jei šaltinis keletą kartų išspausdintas, anotuojama pasku­ tinė publikacija, kuri paprastai būna išsamiausia, šalia nurodant pirmąją. Esant kelioms daugmaž vienalaikėms šaltinio publikacijoms, pirmumas teikiamas ats­ kiru leidiniu, o ne periodikoje paskelbtajai.

Šaltinio metriką (pavadinimą, tomų skaičių, leidimo ar parašymo datas, pus­ lapių skaičių ir pan.) bei šaltinio dalių išvardijimą stengtasi pateikti išsamiai ir autentiškai, vengiant ką nors trumpinti ir praleisti. Pagrindiniai metrikos ele­ mentai - autorius, šaltinio pavadinimas, paantraštiniai ir tomų duomenys - pa­ teikti didžiosiomis raidėmis. Dėl anotacijų ir biogramų apimčių. Jau I ir II tomo rengėjų kolektyvas netai­ kė jokios Prokrusto lovos. Anotacijos skiriasi eilučių skaičiumi, konceptualiniu lygiu. I tome kartais pateikiamos gana išsamios, tarkime, scholastinių traktatų apžvalgos, nurodant reikšmingesnes detales, netgi teikiant bendrojo pobūdžio vertinimus. Kartais apsiribojama nurodant veikalo struktūrą, turinį, kuris atspin­ di ir ten aptariamą problematiką. O kartais teikiama plika konstatacija, kad tai scholastinis nustatyto autoriaus, metų ir vietos veikalas. Dėl tokio nevienodumo pedantas gali priekaištauti neva blogai susitarusiems rengėjams ar redkolegijai. Jiems, manome, reiktų tarti „ačiū ir už tai“: vis dėlto turime išskirtinį mūsų se­ nosios filosofijos inventorių. Šviesaus atminimo profesorius Romanas Plečkaitis ( 1933- 2009 ), vienas pagrindinių šio didelio darbo sumanytojų ir vykdytojų, kar­ tą yra prasitaręs, jog jeigu būtų gvildenęs kiekvieną Lietuvoje parašytą scholastinį traktatą, tebesėdėtų archyve dienąnakt iki dabar... O vis dėlto profesorius mažų mažiausiai fiksavo ir anotavo visus kelis šimtus tuo metu surastų šios srities vei­ kalų. Dalis jų viršija šešis, septynis šimtus, netgi tūkstantį puslapių... Šio, trečiojo, tomo rengėjai taip pat neturėjo iliuzijų atlikti nuodugnią visų veikalų analizę, paskui „pasverti“ kiekvieno teksto filosofinį reikšmingumą ir ne­ klystamai apskaičiuoti prideramą kiekvienos anotacijos proporciją. Taigi vienos jų yra ilgesnės, kitos - trumpesnės. Kai kurios anotacijos visai „striukos“. Vis dėlto stengtasi, kad toks lakoniškumas nebūtų atsitiktinis: tai reiškia, pirma, kad tekstas nėra filosofiniu požiūriu reikšmingas (gvildenama periferinė problema, argumentacija neišplėtota, vyrauja konstatavimai, deklaracijos ir pan.), bet kū­

nesusijęs su teoretizavimo kryptimis, kurios buvo aktualios „išvietintųjų“ ge­ neracijai. Taigi jam vietos skirta mažiau, nei jis, regis, nusipelnytų. Pavyzdžiui, profesionalaus, neginčytinai gilaus filosofo Alphonso Lingio, kurį lietuviai „pri­ sijaukino“ palyginti neseniai, kūriniams; neprofesionalams gal negirdėto žymaus orientalisto Thomo Kasulio darbams; tomistinės krypties teoretiko Johno Knaso, su tautiečiais pradėjusio aktyviai bendrauti atgavus nepriklausomybę, veika­ lams. Patys faktai, kad lietuvių kilmės asmenys giliai skverbė, sakykime, japonų filosofinę kultūrą, rašė gausius ir rimtus, pasaulyje pripažintus jos tyrinėjimus, be abejonės, buvo verti bent trumpų referencijų, kurios, to labai norėtųsi, padės pagrindus gilesnei pažinčiai. Šioje knygoje daugiau dėmesio ir atitinkamai dides­ nė anotacijų apimtis skirta tekstams, liudijantiems Lietuvos egzilio filosofinės kultūros dinamiką, gyvybę —tai poleminiai tekstai, operatyvios recenzijos: antai vos poros puslapių Antano Maceinos naujausios Martino Heideggerio knygos pristatymas, manome, vertingesnis už kito autoriaus eilinį traktatą. Anotacijų autorių kolektyvas susidūrė su tais pačiais sunkumais kaip ir pirm­ takai, rengę I bei II tomus. Be jau minėtų filosofijos šaltinio statuso, optima­ lios anotacijos apimties problemų, pažymėtina aplinkybė, kad išsamios šaltinių bibliografijos nėra. Dalis šaltinių iki šiol tebėra asmeniniuose archyvuose, kurie kol kas neprieinami, todėl į šį tomą nebuvo įtraukti. Neįtraukti kai kurie retuo­ se, jokiose Lietuvos bibliotekose nesančiuose leidiniuose skelbti tekstai. Knygą galėjo praturtinti pažintis su Pasaulio lietuvių archyve (JAV, Čikagoje) saugo­ mais filosofinio turinio išeivių kultūrininkų mašinraščiais. Nebuvo galimybių deramai pristatyti visus Pietų Amerikos lietuvių kilmės teoretikus - filosofus. Autorių kolektyvas viliasi, jog ši praleista dalis yra nedidelė, o svarbiausi, pagrin­ dines koncepcijas reprezentuojantys, tekstai yra aprašyti („nepasiektieji“ - bent nurodyti). Laikui bėgant, atradus naujus filosofinės minties istorijos šaltinius, jie bus pristatyti papildomuose leidiniuose. Pokario lietuvių egzodo bangą laikant šio tomo objekto branduoliu (tik jau minėtais pažintiniais sumetimais įtraukiant jai nepriklaususius), nutarta, kad atskiro veikalo neabejotinai nusipelnė Lietuvos žydų litvakų šio periodo filosofinė mintis, reprezentuojanti su jokia kita patir­ timi nesugretinamą jų istorinį likimą ir savitą pasaulėvaizdį. Būsimame veikale garbingą vietą užims ir žymusis kaunietis Emmanuelis Lėvinas. Kaip ir ankstesniuose tomuose, nebuvo kelta uždavinio specialiai vertinti, in­ terpretuoti autorių koncepcijų turinio. Tai paliekama būsimiems tyrinėtojams,

rinys, šio tomo sudarytojų kolegialia nuomone, potencialiai svarbus pažįstant bendrąjį išeivijos filosofijos kontekstą. Kitais atvejais toks lakoniškai pristatytas

seniai laukiamų sintetinių fundamentinių veikalų rengėjams. Vis dėlto ten, kur

tekstas turėjo menką sąlytį būtent su Lietuvos išeivijos filosofine kultūra; t. y. jis funkcionavo nelietuviškoje kalbinėje ir intelektinėje terpėje, nebuvo skirtas

teorinės priklausomybės buvo akivaizdžios (neretai —deklaruojamos paties au­ toriaus), jos, žinoma, apibūdinamos, biogramoje ar anotacijoje teikiama įžvalgų

Lietuvos auditorijai, jokiu - genetiniu, turininguoju ar dar kokiu nors požiūriu

apie autoriaus požiūrio savitumą, mokyklą, filosofijos srovę, stengiamasi išvardyti,

10

11

$

kokiais autoritetais remtasi. Taigi tomo skaitytojas, tikimės, galės susidaryti di­ džiulio, lig šiol visai menkai žinomo lietuvių filosofinės minties žemyno pano­ ramą, įžvelgti šio dvasinio paveldo visumos ištakas, tradicijas, recepcijų klodus, teorinius siekius, ribas ir laimėjimus. Lig šiol šis žemynas net profesionalų filoso­ fijos žinovų buvo redukuojamas tik į kelias „viršukalnes“, siejamas, kaip įprasta, su Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo, Alphonso Lingio, Algio Mickūno, Vinco Vyčino vardais, gal dar viena kita per­ sona. Pateikiama knyga siūlo pažintį su pusšimčio kitų autorių filosofine kūryba, neskirstant jų į labiau ar mažiau iškilius, garsius, nusipelniusius. Nesunku paste­ bėti, kad dauguma jų nėra profesionalai filosofai griežtąja prasme - tai žurnalistai, kunigai, pedagogai, sociologai, psichologai, politologai ir kiti, įvairiose pasaulio šalyse domėjęsi filosofija, egzistencines tremties ir savo epochos problemas mė­ ginę spręsti filosofinėmis priemonėmis, vylęsi, kad bent jų kūryba, autentiški, iškentėti apmąstymai, filosofinės įžvalgos kada nors sugrįš į tėvynę. Būtent jų, o ne tiek išvardytų saujelės „didžiųjų“ (jokiu būdu nekvestionuojant jų išskirtinu­ mo ir reikšmingumo) kūrybos, jau palyginti neblogai žinomos, pristatymas buvo vienas esminių šio tomo uždavinių. Tad filosofijos žinovus, profesionalus netu­ rėtų trikdyti aplinkybė, kad atrenkant darbus ir nustatant anotacijų proporcijas, daugiau dėmesio teikta mažiau žinomiems autoriams. Atskirai pažymėtina, kad V. Kavolio, A. J. Greimo, J. Girniaus, A. Maceinos, A. Mickūno - t. y. ypač produktyvių autorių, visos kūrybos anotacijų korpusai sudarytų atskirus tomus. Todėl šiame leidinyje greta jų filosofinių knygų anotacijų apsiribota tik svarbiausiais, reprezentatyviais ir neabejotinai filosofijai priskirtinais straipsniais, skelbtais periodikoje. Knygų skyreliai ir paragrafai, jeigu jie labai gau­

B A G D A N A V IČ IU S Vytautas Jonas 1908 12 26 Slavikuose (Šakių r.) - 2001 02 27 Čikagoje, JA V . Filosofas ir teologas, kunigas (JAV) - kunigas, marijonas, filosofas, prozininkas, dramaturgas, etnologas, visuomenininkas. Baigė Kudirkos Naumiesčio vid. mokyklą ir ten pat mokytojų kursus. 1926-1930 dirbo mokyto­ ju. 1930-1936 ėjo klieriko pareigas Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1936 įšvęstas į kunigus, pradėjo teologijos studijas Kauno universitete, 1939 įgijo teologijos licenciatą. Tuo pat metu ėjo vikaro ir kapeliono pareigas. 19 4 4 -19 4 9 gyveno emigracijoje Vakarų Vokietijoje, nuo 1949 - JA V . Užsiėmė žurnalistiniu dar­ bu, vertė religinę literatūrą, dirbo egzodo organizacijose (Žurnalistų sąjungoje,

sūs, kartais nefiksuojami, nurodant tik didelių skyrių ar knygos dalių pavadinimus.

Pedagoginiame lituanistikos institute ir kt.). Nagrinėdamas teologinę problema­

Gali būti, kad kas nors pasiges vienos ar kitos pavardės, neras kuriuo nors aspektu svarbaus teksto. Šios knygos rengėjai įsipareigoja tokias spragas užtaisyti jau pradėtoje rašyti knygoje Lietuvos filosofijos istorija. Pam inklai ir tyrinėjimai.

tiką gvildeno įvairias aktualijas: mokslinės-techninės revoliucijos, socialinio tei­

Egzilio filosofija. Minėtas pusšimtis autorių ir galbūt dar neatskleisti, nežinomi kūrėjai, inte­ lektualai jau kadaise perėjo, išgyveno globalizacijos, tautinės tapatybės gynybos ir kūrybos pragarus bei skaistyklas, atsigręždami į amžinąsias filosofijos problemas ir filosofijos teikiamą paguodą, siūlydami sprendimų, kurių ieškoma ir šiandienos pasaulyje, įvairovę. Tad jų, X X a. antrosios pusės išeivijos filosofų, tekstų - mo­ nografijų, šimtų studijų ir straipsnių, polemikų, recenzijų, traktatų - masyvas, re­ zignacijos ir netekties akistatoje šviesdamas neregėtu dvasiniu, intelektiniu ryžtu, turėtų būti aktualus ir X X I a. Lietuvai, žvelgiančiai į naujo egzodo ūkanas. Dalius Viliūnas

singumo, kultūros santykio su religija, šiuolaikinio pasaulio laicizacijos, materia­ lizmo kovos su idealizmu, socialistinės visuomenės žmonių moralės rūpesčius. BUNDANTI ŽMONIJOS VIENYBĖS SĄMONĖ. Draugas, 1952 11 17.

Naujausi technikos pasiekimai atvėrė kelią anksčiau turėjusioms vietinį pobūdį visame pasaulyje idėjoms plisti. Taip didėja galimybė sklisti ir žmonių vienybės idėjai. Prancūzų poetą Paul’į ClaudePį vertina kaip vieną iš žmonių vienybės šauklių. ŽMONIJOS LIKIMAS ŠV. JONO APREIŠKIMO KNYGOJE. Draugas, 1953.

Pagal biblinę Apokalipsės knygą prognozuojamas žmonijos likimas, kuris esąs lemiamas Kristaus, nukreipiančio įvykių eigą į iš anksto nustatytą tikslą, bet leidžiančio veikti laisvai žmonių valiai. Vertybių, kurias iškėlusi krikščionybė,

13

12

J

krikščionys neįgyvendino, todėl jas pasisavinęs komunizmas ir panaudojęs pik­ tam. Laikydamasis požiūrio, kad blogio įveikimas ir gėrio laimėjimas galimas be antgamtinių jėgų įsikišimo, autorius bando pagrįsti ne antgamtinės, bet žemiškosios tūkstantmetės Kristaus karalystės, pagrįstos tobula krikščioniška santvarka, galimybę. KULTŪRA IR RELIGIJA. Referatas, skaitytas mokslo studijų klube. Draugas, 1955 07 09. Peržvelgęs įvairias kultūros koncepcijas, autorius nusprendžia, kad kultūra ir religija yra skirtingi dalykai, tačiau visiškas kultūros ir religijos išskyrimas su­ kelsiąs kovą tarp jų. Autorius norėtų, kad kultūros vystymas priklausytų nuo religijos reikalavimų. SANTYKIAI TARP ŽMONIŲ KOMUNIZME. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Istorinė krikščionių atsakomybė. Suvažiavimo darbai, t. 5, Roma, 1964, p. 115 - 14 1.

Teigiama, jog komunizmo tyrinėtojai Vakaruose neatkreipia dėmesio į tai, kad komunizmas traukiąs žmones didelėmis vertybėmis: žmonių bendravimu ir veikimu. Tačiau jis ignoruojąs asmenį, todėl komunizmo kuriamas bendra­ vimas esąs „masinis subloškimas“ be asmeninių santykių, o veikimo principas tokiomis sąlygomis tik išsekinąs žmogų. Geriausią žmonių santykių pagrindą nurodo krikščionybė: žmonės tuo labiau susijungią, kuo karštesnė jų meilė Dievui. TEILHARD DE CHARDIN APIE ŽMOGAUS VEIKSMŲ SUDIEVINIMĄ. Aidai, 1964, nr. 1, p. 10 -16 .

KULTŪRINĖS GELMĖS PASAKOSE, KETURIŲ DALIŲ TAUTOSAKINĖ-TEOLOGINĖ STUDIJA, I knyga, Mokytojo variantai. Lietuviškosios knygos klubo leidinys, Spausdino Draugo spaustuvė, Chicago, 1966, p. 164.

Autorius, savo ankstyvesnėmis studijomis žinomas kaip teologas ir filosofas, čia analizuoja, kaip „tautosaka ir religija susibėga į vieną kelią ir sprendžia praeities dorines bei Aukščiausiosios Būties pažinimo problemas“. Teigiama, kad pasakų kultūros kilmės reikia ieškoti jų filosofijoje. Pasakų panašumai ir skirtumai at­ siranda joms keliaujant per laiką, tautas ir žmones. Apžvelgiami ne tik senosios krikščionybės, bet ir islamo, ir senųjų religijų likučiai pasakose. Jie, veikiami įvairių kultūrinių klodų, įgavę prasmės, kurios negalima paaiškinti vien tik li­ teratūriniais kriterijais. SĄŽIN ĖS BALSAS. Laiškai lietuviams, 1969, t. 20, nr. 6, p. 206-210.

(Bažnyčia - sąžinės laisvės paveldėtoja - apologetinis straipsnis.) INDIJOS RELIGINĖ IŠMINTIS: UPANIŠADŲ STUDIJOS, Chicago, 1970, 44 p.

Aptariamas hinduistinis 600-300 pr. m. e. atsiradęs Upanišadų mokymas, išryš­ kinama istoriškai besiskleidžianti ir stiprėjanti monoteistinė tendencija (tūkstan­ tį dievų suvedusi į trisdešimt tris, o vėliau į vieną Brahmaną); lyginami panašu­ mai su krikščionybės mokymu, apibūdinamas Vedamos mokymo originalumas. BUBERIO ŽVILGSNIS Į KRIKŠČIONIŠKĄ IR ŽYDIŠKĄ RELIGIJĄ. Aidai, 1971, nr. 9, p. 409-413.

Pristatoma žydiškojo ir krikščioniškojo tikėjimų skirtumų interpretacija, pa­ teikta Martino Buberio veikale Du tikėjimo keliai (Two Types o f Faith, 1951). Plačiau aptariamos svarbiausios Buberio įžvalgos.

Kaip iškreipiantis religines dogmas kritikuojamas Teilhardo de Chardino straipsnis Žmogaus veiksmų sudievinimas (antologijoje Modern Catholic Thin­ kers, New York, 1958), nes čia autorius, nagrinėdamas žmogiškosios veiklos prasmę, padaro išvadą, kad Dievas yra pasiekiamas per žmogaus veiklos visumą, kad darbas - aukščiausia mūsų būties išraiška.

ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS, Chicago: Lietuvių krikščionių demokra­ tų sąjunga, 1977, p. 245.

LIETUVIŠKA MATERIALISTINĖ RAŠTIJA IKI NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBI­ MO. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 1 . 1, Roma, 1966, p. 14 5 -10 7 .

Apžvelgiamas arkivyskupo M. Reinio gyvenimas, filosofinės ir visuomeninės pažiūros, sielovadinė veikla, politinė veikla, kankinystės reikšmė Lietuvos Ka­ talikų bažnyčios istorijoje.

Apžvelgiamos įvairios materializmo kryptys nuo Aušros laikotarpio iki 1918. Nagrinėjami šių krypčių veikalai, taip pat užsienio materialistų veikalų verti­ mai į lietuvių kalbą. Plačiau apžvelgiamos Ikso (S. Michelsono), V. Dembskio, J. Šliūpo, J. Adomaičio-Šerno, V. Mickevičiaus-Kapsuko pažiūros, nagri­ nėjami lietuvių materialistų požiūriai į religiją ir Bažnyčią, dorovę, kovą už moterų teises, tautiškumą ir kt. Nepritardamas materializmui ir socializmui, autorius vis dėlto nurodo didelį materialistų įnašą į lietuvių filosofiją, „dorinį“ entuziazmą, meilę tiesai, atsidavimą paprastų žmonių lūkesčiams.

14

TAUTOS SAMPRATA IR LIETUVIŲ TAUTOS INDIVIDUALYBĖ: PASKAITŲ KUR­ SAS ČIKAGOS PEDAGOGINIAME INSTITUTE, Chicago: V. J. Bagdanavičius, 1977, p. 132.

Dėstoma tautos samprata, apžvelgiamos Europos rasės, aptariamos tėvynės, re­ ligijos, valstybės sąvokos bei jų reikšmė tautinei savimonei. Antroje paskaitų dalyje apžvelgiami lietuvių tautos papročiai. Autorius apibūdina lietuvių kultū­ rinius savitumus, kuriuos sieja su patriarchaliniu tradicionalizmu bei gyvenimo būdo uždarumu.

15

T

PILNAPRASMIS PASAULIO KŪRIMAS. ŽVILGSNIS Į EDITH STEIN FILOSOFIJĄ. Aidai, 1979, nr. 6, p. 248-154.

Šio straipsnio tema yra Edithos Stein filosofinės pastangos aiškinti negyvosios gamtos arba medžiagos paslaptį. Pristatoma E. Stein negyvosios gamtos filoso­ fija, kurioje svarstoma pirminės medžiagos ir formos jungtis polemizuojant su Platonu ir Aristoteliu. Mūsų medžiagiškasis pasaulis laikomas suskilusiu dieviš­ kosios tobulybės veidrodžiu. Pastebimas modernių menininkų susidomėjimas pirmine medžiaga ir forma bei šiame susidomėjime atpažįstamas jų netiesioginis Dievo pilnutinio kūrybingumo liudijimas. BESIKALBANTI BAŽNYČIA: ĮVADAS Į VATIKANO II SUSIRINKIMO NUTARI­ MUS, Chicago, 1983, p. 83.

Nagrinėjamos Bažnyčios modernizavimo galimybės sekuliarizuotame amžiuje, pabrėžiama būtinybė derinti tūkstantmečiais puoselėjamas tradicijas su naujais Katalikų bažnyčiai kylančiais iššūkiais, aptariami ekumeninės politikos princi­ pai, būtinybė bendrauti su kitomis religijomis ir netikinčiais žmonėmis, palai­ kyti taiką ir santarvę pasaulyje. ŽMOGAUS STUDIJOS: SEKANT TOMO AKVINIEČIO „SUMMA CONTRA GENTILES“ 2,-ąja KNYGA, Chicago, 1985, p. 129.

Analizuojami šv. Tomo Akviniečio antrojoje knygoje kelti klausimai: ar žmo­ gui laimę teikia turtai, garbė, valdžia, šlovė, malonumai, sielos gėris, įstatymai, kūniški malonumai ir 1.1. Autorius argumentuoja, kad Tomo Akviniečio mo­ kymas yra aktualus ir šiuolaikiniame pasaulyje.

lonumai, kodėl einama į bažnyčią, kas yra Dievo apreiškimas, bausmė, nelaimė, kaip žmogus priklauso nuo Dievo. Be šių tradicinių krikščioniškųjų klausimų, gvildenamos ir siauresnės autoriui rūpimos temos, nesudarančios bendro tema­ tikos lauko, antai „Ar Adomas Mickevičius suvokė stebuklą?“ (85 sk.), „Erotika prašosi įstatymo“ (162 sk.), „Jeano Paulio Sartre’o liūdesys ir Alberto Camus laimė“ (186 sk.) „Dievo artimumas žmogui ir marksizmas“ (205 sk.). Įvairūs tomistinės teologijos aspektai analogiškai pristatomi straipsnių rinktinėje T i­ kėjimo, išminties ir taikos dvasia. Religinių straipsnių rinkinys, Chicago (III): Lietuviškos knygos klubas, 1991, 203 p. Raštų bibliografija: Chicago, 1973-1982 D. 1,1945-1972,126 p. D. 2,1973-1983, 42 p. Gražina Pranckietytė, Dalius Viliūnas

BA LY S Jonas, g. 1909 07 02 Krasnavoje (Kupiškio vis.), tautosakininkas, etno­ logas. 1924 baigė Kupiškio progimnaziją, 1928 - Panevėžio mokytojų semina­ riją. Kauno, Graco, Klermono-Ferano, Grenoblio ir Vienos universitetuose (pastarajame įgijo daktaro laipsnį) studijavo istoriją, etnologiją ir folkloristiką. 1934-1935 dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 19 4 2 -19 4 4 Vilniaus universite­ te. Nuo 1942 docentas, Tautotyros katedros vedėjas. 19 35-19 44 - Tautosakos archyvo direktorius. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 19 4 4 -19 4 5 - Freiburgo vokiečių liaudies dainų archyvo asistentas, 19 4 6 -194 8 - Pabaltijo universite­ to Hamburge - Pineberge ekstraordinarinis profesorius, 1948-1952 - India­

ŽMOGUS, LAIKAS IR ISTORIJA MACEINOS SVARSTYME. Aidai, 1982, nr. 3, p. 213.

nos (JAV) universiteto instruktorius, 1952-1956 - Šiaurės Amerikos Arktikos

Kaip įvadas į tolesnius A. Maceinos knygos Asmuo ir istorija (išleido Ateities leidykla 1981) svarstymus, straipsnyje tyrinėjamos šioje knygoje aptartos trys svarbios sąvokos: žmogus, laikas ir istorija, išryškinamas jų daugiaprasmiškumas Maceinos mąstyme. Įžvelgiama, jog Maceina taiko hegelišką dvigubo neigimo

instituto mokslo darbuotojas, 1956-1981 - Kongreso bibliotekos Vašingtone

metodą.

Baltijos šalių specialistas. Išėjęs į pensiją atsidėjo lietuvių tautosakos ir etnologi­ jos leidinių rengimo ir spausdinimo darbams. Aktyviai reiškėsi lietuvių išeivijos visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje. 1979-1981 buvo V L IK vicepirmininkas. 19 70-19 8 0 - tautininkų žurnalo N aujoji viltis redaktorius. Bendradarbiavo

KURAIČIO PALIKIMAS LIETUVIŲ ŠVIESUOMENEI. Chicago, 1983, 36 p.

Įvade aptariamos filosofo neotomisto P. Kuraičio filosofinės pažiūros, pateikia­ mi atsiminimai apie jį.

Lietuvių enciklopedijoje. Lyginamuoju istoriniu metodu tyrinėjo tautosakos siu­ žetus, jų geografinį paplitimą. Sudarė Lietuvių pasakojamosios tautosakos mo­ tyvų katalogų (1936), lietuvių liaudies baladžių katalogą (.Lithuanian N arrati­ ve Folksongs, 1954), katalogą Indijos žodinė kūryba (The oral Tales o f India, su

TOMO AKVINIEČIO DOROVĖS MOKSLAS. PAGAL „SUMMA CONTRA GENTILES“ TREČIĄJĄ KNYGĄ. Chicago, 1986, 289 p. Antrasis leidimas. Vilnius: Logos,

S. Thompsonu, 1958), parašė tautosakos studijų. Nuo 1951 redagavo tęstinį leidi­

1997, 207 p.

nį Lietuvių tautosakos lobynas (1964-1967), vadovavo Lituanistikos institutui, įkūrė tęstinį leidinį Lituanistikos darbai.

136 skyriuose aptariama Tomo Akviniečio moralinė filosofija. Remiantis dau­ geliu žymių tyrinėtojų ir filosofų pateikiamos svarbiausios jo dorovinės nuos­ tatos, keliami ir dabarties žmogui aktualūs klausimai: kas yra laimė, garbė, ma­

Skelbdamas tautosakinę bei etnologinę medžiagą, J. Balys daugiausia dėme­ sio skyrė tai jos daliai, kurioje ryškiau atsispindėjo senoji lietuvių mitinė pasau­

17

16

$

lėžiūra, - sakmėms, padavimams, burtams, prietarams, papročiams, tad jo skelbti rinkiniai sudaro reikšmingą senosios lietuvių mitologijos ir religijos šaltinį. In­ terpretuodamas ir vertindamas lietuvių religijos ir mitologijos reiškinius, J. Balys rėmėsi senaisiais rašytiniais šaltiniais ir tautosaka. Rašytinius šaltinius vertino itin kritiškai. Juose pateikiamą informaciją patikima laikė tik tada, kai ją patvir­ tina nenuginčijami paliudijimai, gyva liaudies tradicija ir tautosaka. Pastarąja rėmėsi labiausiai. Religiją ir mitologiją laikė simboliškai ir pragmatiškai išreikšta

jas palenkti savo valiai“. Kaip pagrindiniai žinių apie senąją lietuvių religiją šal­ tiniai nurodomi rašytiniai šaltiniai (kronikos, seni raštai, dokumentai ir pan.), kuriuos reikia vertinti itin kritiškai, bei tautosaka. Apibūdinami pagrindiniai senovės lietuvių dievai - Perkūnas, žemės dievai, miško ir vandens, būties, blogio dievybės. Senovės lietuvių pažiūros į pasaulį ir jo struktūrą apibūdi­ namos kaip panteistinės. Pabrėžiamas senovės lietuviams būdingas religinis tolerantiškumas.

tautos kultūros, jos filosofijos dalimi. Jų atsiradimo priežastis aiškino gana mate­

EGLĖS PASAKA. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. 114 -116 . Pirmoji publikacija: Lietuvių

rialistiškai. Svarbiausia tų priežasčių buvusi baimė, noras užsitikrinti augimą ir

enciklopedija, t. 5, p. 367-369.

reikalingas pragyvenimo sąlygas, fiziškai silpno žmogaus noras suvaldyti gamtos jėgas ir jas palenkti savo valiai [Raštai, t. II, p. 69]. Įvairių mistinių vaizdinių kilmės priežasčių J. Balys, sekdamas vokiečių psichologinės mokyklos atstovų F. Rankės, F. Lejeno ir kt. darbais, ieškojo žmogaus psichikoje. LIETUVIŲ LIAUDIES PASAULĖJAUTA TIKĖJIMŲ IR PAPROČIŲ ŠVIESOJE. Balys, Jonas. Raštai, t. II, Vilnius, zooo, p. 1-6 1. Pirmoji publikacija: Balys, Jonas. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Chicago, 1966.

Studijoje, remiantis rašytiniais šaltiniais ir tautosaka, detaliai aprašomi su se­ nąja lietuvių religija ir mitologija susiję tikėjimai bei papročiai, pagal kuriuos daromos išvados apie pagrindinius senovės lietuvių pasaulėžiūros bruožus. Senovės lietuvių religija suprantama kaip gamtos garbinimas, kai jo galios lai­ komos dievybėmis. Tikrojo dievo požymius turįs Perkūnas, tačiau jis nelaiko­ mas aukščiausiuoju, kitas dievybes valdančiu dievu. Tokio aukščiausiojo dievo lietuvių mitologijoje nebuvę, ir iš to galima spręsti apie panteistinį senosios lietuvių religijos pobūdį. Šioje religijoje aukštai iškeliamas ir pats žmogus, kuris galįs suvaldyti paties susikurtus dievus ir dvasias. Konstatuojama, kad senojoje lietuvių pasaulėžiūroje pripažintas gėrio ir blogio dualizmas, kuris tautosakoje parodomas kaip velnio ir dievo kova. Toji kova traktuojama kaip dėl krikščio­ nybės įtakos tautosakoje susiformavęs vaizdinys, vis dėlto išreiškiąs ir senosios pasaulėjautos pobūdį. Senoji lietuvių religija vertinama kaip turinti labai daug gilios prasmės ir kaip nenusileidžianti daugeliui didžiųjų religijų. Ji išreiškusi gana aukštą lietuvių dvasinę kultūrą, atspindėjusi aukštą tautos dorovės, jos teisingumo supratimo lygį. Neigiamai vertinamas prievartinis smurtu grįstas krikščionybės diegimas, senojo tikėjimo naikinimas. DIEVAI IRDVASIOS. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. 69-75. Pirmoji publikacija: Lietuvių enciklopedija, 1 . 15, p. 469-473.

Aiškinant mitologijos bei religijos atsiradimo priežastis, teigiama, kad „pa­ grindą joms davė baimės jausmas, noras užsitikrinti saugumą ir reikalingas pragyvenimo sąlygas, fiziškai silpno žmogaus noras apvaldyti gamtos jėgas ir

Apibūdinant Eglės žalčių karalienės vardu plačiai žinomą lietuvių liaudies pa­ saką, jos genezę, paplitimą, literatūrinį panaudojimą, keliama jos giluminės, filosofinės prasmės hipotezė. MITOLOGIJA. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. 179-188. Pirmoji publikacija: Lietuvių en­ ciklopedija, 1 . 19, p. 66-67.

Apžvelgiami ir kritiškai vertinami rašytiniai šaltiniai, kuriuose esama su lietuvių mitologija susijusių duomenų - Ipatijaus kronika (XIII a.), P. Dusburgiečio Prūsų žemės kronika (XIV a.), J. Prahiškio kelionės aprašymai (XV a.), J. Dlugo­ šo (XV a.), S. Grunau (XVI a.) kronikos, Vyskupų Agenda (XVI a.), J. Lasickio veikalas De D iis Samogitarum (XVI a.), M. Stryjkowskio kronika (XVI a.), jėzuitų misijonierių metiniai pranešimai, Pretorijaus veikalas Prūsijos įdomy­ bės (XVII a.), nurodomi lietuvių mitologiją aptarę autoriai: G. Ostermeyeris, L. A. Jucevičius, M. Toppenas, A. Schleicheris, A. Botyrius, W. Mannhardtas, A. Brūckneris, H. K. Useneris, J. Basanavičius, K. Būga, H. Biezais, M. Gim­ butienė ir kt., trumpai apibūdinami jų požiūriai. ŽEMĖS GERBIMAS. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. ziz-2.13. Pirmoji publikacija: Lietuvių

enciklopedija, t. 35, p. Z40-Z41. Aprašomi lietuvių žemės garbinimo papročiai. Pripažįstama, kad žemė lietu­ vių mitologijoje laikoma šventa, ir tas šventumas prilyginamas krikščioniškam Dievui. APIE MITOLOGIJĄ IŠ ESMĖS. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. 3Z3-330. Pirmoji publika­ cija: Naujoji viltis, 1977, nr. 10, p. 40-51.

Reaguojant į lietuvių mitologijai skirtas M. Gimbutienės ir A. J. Greimo pu­ blikacijas, iš pozityvistinių pozicijų oponuojama hipotezėmis ir įžvalgomis grįs­ tam, faktais neparemtam mitologijos teorijos kūrimui ir jos taikymui lietuvių tautosakos interpretacijose. Taip elgiantis mitologija įžvelgiama ten, kur jos visai nėra, pvz., pasakose.

19

18

'7

PASAULIO MEDŽIO IEŠKOJIMAS. Balys, Jonas. Raštai, t. II, p. 332.—336. Pirmoji pub­

likacija: Lietuvių dienos, 1984, nr. 4, p. 10-11. Kritiškai vertinama N. Vėliaus knygoje Senovės baltų -pasaulėžiūra (Vilnius, 1983) dėstoma koncepcija apie kosminį pasaulio medį baltų mitologijoje. Tiek baltų, tiek kitų tautų mitologijose, Biblijoje, anot J. Balio, kalbama ne apie pa­ saulio, o apie gyvybės medį. Tautosakoje tas medis daug kur turįs tik poetinės priemonės prasmę. R.: Raštai, t. I-V , Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998-2004. Lit.: Laurinkienė, N. Lietuvių mitologijos samprataJono Balio darbuose. Tautosakos darbai. 1993, t. 2 (IX), p. 38-43; Vėlius, N. Jonas Balys (1909) Lietuvių mitologija, t. z, Vilnius, 1997»P- 358-367Vaclovas Bagdonavičius

B A LT IN IS Andrius, 1909 10 12 Latvijos pasienyje, Leitiškio k., Biržų apskr. 1975 10 05 Čikagoje, filosofas ir teologas, kunigas. Baigęs Pasvalio gimnaziją įstojo į Telšių kunigų seminariją; 1936 gavo kunigo šventimus. Buvo Mosėdžio, Rietavo, Sedos, Švėkšnos, Gaurės parapijų vikaras. Tremties atblokštas į Vokietiją, Viurcburgą, šio miesto universitete studijavo filosofiją. Parašęs disertaciją D ie reale Existenz Gottes in der Religionsphilosophie M ax Schelers ir ją apgynęs, 1948 gavo filosofijos daktaro laipsnį. Į Ameriką atvy­ ko 1950. Vikaravo Harlano miestelyje Ajovoje. 1951 atvyko į Čikagą, įsitraukė į lietuviškos bendruomenės veiklą. 10 metų praleido skursdamas, kol pagaliau

ATGAILA IR PRISIKĖLIMAS. Aidai, 1949, balandis, nr. 22.

Nagrinėjamos atgailos, kaltės sąvokų reikšmės dabartinės „katastrofiškos epo­ chos“ kontekste. Be atgailos kaltės pažinimas, lemiantis visą žmogaus gyvenimą ir net istorinį vyksmą, būtų žmogui neprieinamas. Atgaila ne tik atskleidžia blogio šaltinį - kaltę, bet ir šią kaltę sunaikina. Kaltės visuotinimą turi atitikti atgailos visuotinumas. Atgaila, kaip ir kaltė, turi peržengti individualios sielos ribas ir išsiskleisti aplinkoje, apimti šeimas, tautas ir žmoniją. Didžioji mūsų lai­ kų kaltė, paskutiniais dviem karais išsiveržusi dar istorijoje negirdėtu žiaurumu ir mastu, gali būti sunaikinta tik visuotine atgaila, kurios didumas atitiktų kaltės dydį. Tikrąją savo prasmę atgailai suteikia krikščionybė. Čia kaltė suvokiama kaip Dievo nustatytos tvarkos ardymas, kosminės harmonijos pažeidimas, Kū­ rėjo niekinimas ir Jo valios laužymas. Kaltė šiuo atveju gauna „šiurpulingą nuo­ dėmės vardą“. Straipsnyje remiamasi M. Scheleriu ir C. G. Jungu, pateikiama jų kūrinių citatų. ŽMOGAUS KRIZĖ IR KRIKŠČIONYBĖ. Aidai, 1949, nr. 23, spalis-lapkritis.

Religijos filosofijos esė, svarstanti žmogaus prigimties, krikščionybės reikšmės ir liberalizmo problemas. Nūdienos krizės ištakos įžvelgiamos „žymiausio libera­ lizmo atstovo J. J. Rousseau“ teorijoje; esą šis liberalizmas pamažu įsiskverbė į vi­ sas gyvenimo sritis, politikoje - neribotų turtų troškimą, pasireiškusį kapitaliz­ mu, su jo besaikiu darbininkų išnaudojimu, kuris savo ruožtu sukėlė marksizmą ir komunizmą. Šios krizės priežastys esančios atsiribojimas nuo krikščionybės gyvenime, dieviškų jėgų paneigimas auklėjant žmoniją. Pateikiamos nuorodos į Platoną, O. Spenglerį, M. Schelerį.

gavo asistento pareigas lietuviškoje Šv. Jurgio parapijoje ir joje dirbo iki mirties.

ŽMOGAUS SUSIDŪRIMAS SU DIEVU A. MACEINOS „JOBO DRAMOJE“. Ateitis,

Keletą metų vadovavo LK M A Čikagos židiniui, buvo Lietuvių ir latvių sąjungos

1951, nr. 6, p. 190.

Čikagos skyriaus pirmininkas. Mokėdamas latvių kalbą, palaikė glaudžius ryšius su latvių kultūrininkais, ypač su rašytoju Janiu Klidzeju. Bendradarbiavo latvių spaudoje, teikė lietuviškai spaudai verstinių jų kūrinių, skaitė paskaitas latvių kultūriniuose renginiuose. Paskelbė monografiją apie vyskupą Vincentą Borisevičių (1975 m). Beveik visuose jo teoriniuose katalikiškosios krypties svarsty­ muose įžvelgtina Maxo Schelerio fenomenologinės filosofijos įtaka, ne viename straipsnyje esama polemikos prieš aristotelinės- tomistinės filosofinės tradicijos teiginius. Išskirtinio dėmesio susilaukė klausimai, susiję su religija, etika ir lie­

Palankiai pristatomas A. Maceinos veikalas. Ginčytini dalykai šie: blogio laiky­ mas nebūtimi, pačios būties laipsniavimas („daugiau ir mažiau būti“) ir nebūties grėsmės kaip esminės žmogaus egzistencinės nuotaikos sureikšminimas. RELIGIJA IR MOKSLAS. Aidai, 1951, gegužė, nr. 5 (39) p. 193-198.

Aptarimas filosofijos, religijos ir mokslo santykis; pateikiama istorinė šio san­ tykio kaitos apžvalga. Išryškinamos problemos, į kurias atsakymus galinti duoti tik religija: tai žmogaus tikslų, buvimo prasmės klausimai, atsiveriantys mirties akistatoje. Teigiama, kad ontologinės žmogaus šaknys yra Dievuje.

tuvybės išlaikymu egzilio sąlygomis. Liko nepaskelbtų darbų: minėta disertacija, darbai Filosofinė mintis lietuvių liaudies kūryboje, Žmonijos likimas ir religija,

MACEINOS „JOBO DRAMA" KRIKŠČIONIŠKOSIOS EGZISTENCIJOS ŠVIESOJE.

Krikščionybė ir mokslas, Mūsų jaunim o ugdymas ir kt.

Aidai, 1951, spalis, nr. 8, p. 37. Palanki A. Maceinos veikalo recenzija. Trijų žmogaus egzistencijos nuotaikų baimės, rūpesčio ir skundo - analize autorius atskleidęs esminį egzistencijos ryšį

21

20

7

su transcendencija. Pabrėžiama, kad Maceina gerokai praplečia egzistencializ­ mą, tačiau ne visur esąs nuoseklus. Kritikuojamas blogio problemos sprendi­ mas, pateikiama poleminių pastabų dėl būties būdų ir būties painiojimo.

„Tremties uždavinius atliksime, kai religiškai, doroviškai ir apskritai kultūriškai sustiprėsime, pasisavindami kitų tautų laimėjimus, išvengdami jų klaidų ir neužsikrėsdami jų ydomis, kai išlaikysime gyvą tikėjimą į savo tautos ateitį ir jos misiją kitų tautų tarpe“ [p. 43].

LITERATŪROS NUSIKALSTAMUMAS. Pastabos dėl A. Maceinos Laiškų rašytojams

apie poeto būtį ir kūrybą. Aidai, 1951, lapkritis, nr. 9, p. 389-396. Poleminis straipsnis-recenzija. Esą A. Maceinos atliktas „labai gilus ir įdo­ mus poetinės būties ir jos prasmės nagrinėjimas remiasi ne tiek preciziš­ kų faktų, fenomenologiniais terminais kalbant, fenomenų analizavimu, kiek loginių konstrukcijų kūrimu ir jų nuosekliu derinimu, dažnai ne­ paisant tikrovės ir jos reikalavimų“. Maceina esą pripažįsta kūrėją tu­ rint kūrybos srityje absoliučią laisvę ir neprimeta jam jokios atsakomybės. Poetas negalįs ignoruoti kasdienybės, juolab jos niekinti. „Sį kasdieniškumą iš­ kelti tiek rašytojo gyvenime, tiek jo kūryboje, ir tuo būdu prisidėti prie poeto ir jo kūrybos prasmės atskleidimo, ir yra šių pastabų tikslas“ [p. 390]. KUN. DR. JONAS VAITKEVIČIUS, I. C. GYVOJI DVASIA. Aidai, 1952, gegužė, nr. 5, p. 219.

Svarstymai apie dvasinio gyvenimo esmę, palankiai vertinant marijono J. Vait­ kevičiaus veikalą Gyvoji dvasia. Mąstymai, t. II. V. GUTAUSKAS, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? Aidai, 1952, birželis, nr. 6, p. 277-278.

Kritinė V. Gutausko, S. J. studijos Kas žiūri ir nemato? recenzija. Argumen­ tuojama, kad Dievo įrodymų pamatas yra ontologinis Dievo buvimo įrodymas, kosmologinis esąs išvestinis; recenzuojamas autorius tai nepakankamai aptaręs. Tvirtinama, kad įsitikinimas Dievo buvimu remiasi „gilesniais negu loginiais mūsų dvasios aktais, - religiniais aktais“. IDEALIZMAS - LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PAGRINDAS. Aidai, 1952, lapkritis, nr. 9, p . 385—389-

D a l y s : i . Idealizmas lietuvių tautoje. 2. Moderniųjų sąlygų grėsmė mūsų idealizmui. 3. Lietuviškumo idealas. Atsispiriant nuo fakto, kad „tautinės gyvybės išlaikymas šiandien yra tapęs vie­ nu didžiųjų mūsų uždavinių ir sunkiausiai išsprendžiama problema“, gvildena­ ma lietuvybės pagrindo problema. Argumentuojama, kad „mūsų išsilaikymo pagrindas yra mumyse, mūsų idealizme, kurį sudaro Vakarų kultūra ir mūsų tautinė kūryba, atremta į krikščionybę“. NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS TREMTIES TAMSOJE. Aidai, 1953, vasaris, nr. 2, P- 49 - 53-

ATSAKINGUMAS UŽ GYVENAMĄJĄ VIETĄ. Laiškai lietuviams, 1953, t. 4, nr. n, p. 314-316.

Palanki K. Cirtauto studijos Skausmo pergalė recenzija, kurioje tvirtinama, jog minėta knyga padeda atsakyti į klausimus „Kaip tvirti turime būti šiandien, kad prasmingai išgyventumėm tremties gyvenimą ir išliktumėm ištikimi lietuviškie­ siems idealams“; knyga esanti naudinga „mūsų dvasiai ugdyti ir lietuviškumui palaikyti“ [p. 316]. KETURI DIDIEJI GYVENIMO STULPAI. Ateitis, 1954, nr. 6, p. 141.

A. Maceinos veikalo Saulės giesmė (1954) palanki lakoniška recenzija. KRIKŠČIONYBĖS IR ŠVENTUMO SAMPRATA A. MACEINOS „SAULĖS GIESMĖJE“.

Aidai, 1954, birželis, nr. 6, p. 272-277. Palanki A. Maceinos veikalo recenzija, drauge pristatant savo požiūrį į veikale Saulės giesmė aptariamas temas ir keliamas problemas. TAUTIŠKUMO PROBLEMA TREMTYJE, 1955, vasaris, nr. 2, p. 43-59.

D a l y s : i . Tautos kilmė ir esmė. 2. Tautinė sąmonė ir tautiškumas. 3. Tautos sąmonę žlugdantieji veiksniai. 4. Tautinis ethos ir visuotinės etikos principai. Tautą formuojančių veiksnių ir jos esmės ieškotina metafizikos ir socialinės psichologijos srityje. Tauta yra žmonių bendruomenė, pasiekusi tam tikrą dva­ sinio savarankiškumo laipsnį, turinti savo būdą bei charakterį ir jį apreiškianti savo darbais, tautine kultūra. Pritariama Juozui Girniui, kad į „pasaulį reikia eiti per savo tautos kultūrą“; kiti keliai atmestini. Svarstoma santykio su kitų tautų kultūromis problema. Apibendrinama, kad didžioji mūsų amžiaus problema yra ši: kaip tautines kultūras įtraukti į visuotinąją kultūrą, tautas - į žmoniją, tautinius etosus - į visuotinąją moralę. BLOGIO PROBLEMA PASAULIO ISTORIJOS PERSPEKTYVOJE. Aidai, 1955, nr. 9, lapkritis, p. 383-385.

Operatyvi A. Maceinos knygos Das Geheimnis derBdsheit (Niekšybės paslaptis) recenzija. LAISVĖS PROBLEMA. Aidai, 1956, birželis, nr. 6, p. 285.

To paties pavadinimo St. Ylos knygos anotacija-recenzija.

D a l y s : i . Nepriklausomybė - gėrio laimėjimo išraiška. 2. Veiksniai, apsprendžiantieji mūsų tautos ateitį. 3. Tremties uždaviniai nepriklausomybės šviesoje.

23

22

1

MŪSŲ TREMTIES JAUNIMAS VERTYBIŲ KRYŽKELĖJE. Aidai, 1956, gruodis, nr. io, p. 4 38 -4 4 4 .

LIETUVIŠKOSIOS KULTŪROS KILIMAS IR SMUKIMAS IŠEIVIJOS GYVENIMO SĄLYGOMIS. Aidai, 1960, kovas, nr. 3, p. 97; balandis, nr. 4, p. 147.

D a l y s : i . Kartų priešingumai ir priežastys. 1. Jaunoji karta ir pažanga. 3. Tikros ir netikros gyvenimo vertybės. 4 Dvasinės vertybės - kartų bendradarbiavimo pagrin­ das. 5. Jaunoji karta ir lietuviškieji siekimai.

D a l y s : 1. Kultūros ir kultūringo žmogaus samprata. 2. Aukštos kultūros pagrindinės žymės. 3. Tauta - aukštosios kultūros pagrindas išeivijos sąlygomis. 4. Estetizmas tautinės kultūros šviesoje. 5. Neigiamumo dvasia ir tautinė kultūra. 6. Gyvenimas

Išeivijos jaunimas yra atsidūręs tikroje vertybių kryžkelėje ir turi apsispręsti, kuriuo keliu eiti. „Palengvinti šį apsisprendimą, išaiškinti kai kuriuos svarbius klausimus, įsijungti į senosios ir jaunosios kartos dialogą yra ir šio rašinio tikslas.“ MŪSŲ TAUTINIŲ SIEKIMŲ PAGRINDAI. Aidai, 1957, vasaris, nr. 2, p. 49-54. D a l y s : i . Žmogaus prigimtis ir tautiniai siekimai. 2. Žmonijos idealai ir mūsų tauti­ niai siekimai. 3. Istorijos raida ir tautų laisvė. 4. Tautų laisvės paneigimas - žmo­ gaus degradavimas.

Teigiama, kad mūsų tautinių siekių pagrindą sudaro žmogiškoji prigimtis ir jos giliausi troškimai. Jie negali prarasti savo prasmės esant bet kokioms gyvenimo aplinkybėms ir pokyčiams. Esė svarstoma, kokios šiandien yra tos aplinkybės, kokie yra bendrieji žmonijos idealai, ar jie sutampa su mūsų tautiniais siekiais, ar jiems prieštarauja.

ir kultūra.

Kaip ir daugelyje ankstesnių A. Baltinio straipsnių, studijoje įvairiais aspek­ tais nagrinėjamos tautiškumo, lietuviškojo tautinio charakterio ir aukštosios kultūros santykio teorinės problemos, daugiausia dėmesio skiriama estetizmo ir nihilizmo („neigiamumo“) dvasioms aptarti. Nagrinėjama išeivijos JA V kul­ tūrinė situacija, jos krizė siejama su pasenusių vertybių laikymusi, teikiama konkrečių įžvalgų, kaip iš šios krizės išeiti (pažymėtina, kad krikščioniškosios kultūros reikšmė nebepabrėžiama). Tautinės vertybės laikomos vitalinėmis, taigi žemesnėmis už aukštąsias dvasines vertybes. Teigiama, kad tikrai aukšta tautinė kultūra galima tik tada, kai išsaugojamas visų vertybių derinimas ir jų hierarchinė santvarka. KNYGA APIE ŽYMŲ MĄSTYTOJĄ. VERTINGAS PROF. JUOZO ERETO VEIKALAS APIE STASĮ ŠALKAUSKĮ. Į laisvę, 1961, nr. 24, p. 20-24.

Išsami ir palanki J. Ereto knygos apie S. Šalkauskį recenzija. LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA,

1957, birželis, nr. 6, p. 243-244.

Apatariama su teologija ir filosofija susiję LE skyriai; jie vertinimai teigiamai, giriami lituanistiniai terminų aiškinimai, pareiškiama kritinių pastabų. LIETUVOS LAISVĖS KOVOS PRASMĖ. Į laisvę, 1959, nr. 18 (55), p. 1-9.

Filosofinio-eseistinio pobūdžio svarstymai apie žmonijos idealus ir lietuvių laisvės kovą, laisvės kovų didingumą moderniaisiais laikais, tautų laisvės kovų neigimo etinį primityvizmą.

LIETUVIŠKOSIOS ASMENYBĖS UGDYMAS LITUANISTINIAME ŠVIETIME. Į lais­ vę, 1962, nr. 29 (66), p. 26-30.

Remiantis fundamentalia įžvalga, kad išnykimas yra nenatūraliausias reiškinys tautos egzistencijoje, svarstomi konkretūs lietuviškosios asmenybės ugdymo būdai JAV. MODERNUSIS ŽMOGUS IR TIKĖJIMAS Į DIEVĄ. LKM A suvažiavimo darbai, nr. 5,

MODERNUSIS ŽMOGUS IR REZISTENCIJA. Į laisvę, Cicero, Illinois, 1960, nr. 21 (58), p. 21-30, 64.

Filosofiniai-eseistinai svarstymai apie jėgas ir veiksnius, formuojančius mo­ dernųjį žmogų. Aptariami didmiesčio, technikos reiškiniai, lemiantys tai, kad nyksta įprastiniai ryšiai, žmogus tampa preke, daiktu, įsigali pragmatizmas. Argumentuojama, kad vadinamieji „aukštieji gyvenimo standartai“ laimės ne­ suteikia. Aptariama šiuolaikinio žmogaus tragikos išraiška moderniojoje filo­ sofijoje: egzistencializme ir neopozityvizme. Alternatyva moderniojo žmogaus krizei įžvelgiama krikščioniškajame humanizme. Postuluojama, kad rezistencija yra lietuvių tautinės vienybės pagrindas; sąmoningai neigiantieji rezistenciją yra tapę moderniais žmonėmis blogąja prasme.

24

Roma, 1964, p. 133-170. D a l y s : i . Dabartinė religinė padėtis, 133-142. 2. Pažinimo momentai religijoje, 14 2 -14 4 . 3. Religinės tradicijos kliūtys, 14 4 -14 6 . 4. Mokslas neįrodo, kad Dievo nėra, 14 7-14 9 . 5. Mokslai ir jų sukurtų įpročių imperializmas, 149-156. 6. Dvasi­ nio gyvenimo realumas, 156-159. 7. Dvasinio gyvenimo plotmė ir galia, 160-163. 8. Dvasinės jėgos gamtoje, 163-166. 9. Transcendentinės Būties buvimas, 166-168. 10. Blogio problema ir Dievas, 168-170.

Didžiausios apimties filosofijos ir teologijos sričių A. Baltinio publikacija. Stu­ dijoje panagrinėjus „giliausių dvasinės degradacijos ženklų“ - moderniojo in­ diferentizmo ir teizmo ypatumus (F. Nietzsche’s tvirtinimas, kad Dievas yra miręs, moderniojo žmogaus visiškai nebejaudina; „Dievo nėra, o viskas vyksta

25

1

visai taip pat kaip kad Jis būtų“), analizuojama, ką filosofija ir apskritai protas gali pasakyti dėl „priekaištų“, kurie filosofijos taikomi religijai. Skiriamos trys priekaištų grupės: dėl dogmų, kulto, religinių raštų; antra, yra kritikuojama pati tikėjimo esant Dievą idėja; pagaliau kritikuojamas fideizmas, nurodant pasaulio netobulumo faktą. Studijoje argumentuojama, kad visi priekaištai gali būti pa­ šalinti kaip nesusiję su „tikėjimu į Dievą pačioje jo esmėje“. Teigiama, kad kieno nors „nebuvimo“ iš viso negalima įrodyti; aiškinami žmogaus „sumaterialėjimo“ ir „sutechninimo“ padariniai; ieškoma argumentų, galinčių paskatinti grįžti prie idealizmo, „pagal kurį tikrai egzistuoja tik psichinė ir dvasinė tikrovė, medžiaginė yra tik jos padaras...“ [p. 163]. Aiškinama transcendentinės būties Deus abscon­ ditus sąvoka. Grindžiama, kad pasaulio tragizmas negalįs būti Dievo nebuvimo įrodymu. Aptariamas ir ateizmo Sovietų Sąjungoje (įvardijamo kaip šėtoniškas prometėjizmas) klausimas, laikomasi nuomonės, kad amerikietiškasis materia­ lizmas ir indiferentizmas esąs religijai nuostolingesnis. Studijoje remiamasi šv. Augustinu, Platonu, cituojamas K. Jaspersas, B. Pascalis, Ortega y Gassetas. ANTANO MACEINOS ĮNAŠAS Į MŪSŲ KULTŪRĄ. A idai, 1968, sausis, nr. 1.

A. Maceinos 6o-mečio proga sukurtas straipsnis. Aptariami jubiliato asmenybės bruožai, lavinimosi kelias, intelektinė biografija; atskirai aptariamas „Maceinos idėjų įvairumas“. Jame įvardijamos trys esminės sritys: pedagogika, kultūros fi­ losofija ir sociologija („socialinis klausimas“). Aptariamas Maceinos santykis su moderniosios filosofijos srovėmis: vertybių filosofija, egzistencializmu, taip pat su dialektiniu materializmu, kurio paskaitas jis skaito Miunsterio universitete. Tvirtinama, kad tikrąją jo raštų vertę sugebės įžvelgti ir matyti tik visa lietuvių tauta, kai ji kada nors „sugrįš į savo praeities ir ateities namus“. Savo veikalais Maceina yra davęs lietuvių „dvasios kultūros miestui ištisą naują kvartalą“, su­ teikęs filosofinį pagrindą tolesniems kultūros darbams, filosofinę gelmę ir plotį, atvėręs „visai naują posūkį į Vakarus ir Rytus“.

sizmo vidiniai prieštaravimai. 7. Socializmo pirmykščių tikslų pamiršimas ir sąjūdžio išsigimimas. 8. Komunizmo ir krikščionybės atsidūrimas į nenugalimus priešingumus. Studijoje glaustai svarstomi aštuoniose dalyse nurodyti klausimai. Esminis skir­ tumas tarp komunizmo ir krikščionybės esąs šis: „krikščioniškoji kultūra moko mylėti individualųjį žmogų, jo sielą, komunistai tokios meilės nepripažįsta. Bet jei jie neturi meilės individualiam žmogui, tai jie aplamai niekam neturi meilės, nes visa, ką jie daro, gali turėti prasmės tik tada, kai myli atskirą žmogų kaip visų vertybių pergyventoją ir realizuotoją.“ Lit.: Ramonas, Z. Geriausieji mus palieka. A. a. kun. dr. Andrių Baltinį atsisveikinant..^/^/, 1976, sausis, nr. 1; Prižgintas, V. Kun dr. Andriaus Baltinio raštų sąrašas. Ten pat. A. Macei­ na, A. Bičiuliui vainiko vietoje. Raštai, t. XII. Antanas Maceina (sudarė Antanas Rybelis), Vilnius: Mintis, 2007, p. 681-688. Dalius Viliūnas

B A LT R U ŠA IT IS Jurgis, 1903 05 05 Maskvoje - 1988 01 2.5 Paryžiuje, meno ir kultūros istorikas, meno filosofas, vaizduotės tyrinėtojas. Mokėsi vokiečių klasikinėje gimnazijoje Maskvoje. 1924 įstojo į Sorbonos universitetą ir jame studijavo viduramžių meną. 1931 apgynė daktaro disertaci­ ją L a stylistique ornementale dans la sculpture romane (Ornamentinė stilistika romaninėje skulptūroje). Tyrinėjo Vakarų viduramžių meno ir kultūros gene­ zę, atskleisdamas Rytų įtakas. Dalyvavo mokslinėse ekspedicijose Užkaukazėje. Bendradarbiavo su Henriu Focillonu ir istorinius viduramžių meno tyrinėjimus grindė formaliosios estetikos teiginiais. Analizavo imanentinius meno formų dėsnius, ikonografinių motyvų, skulptūros ir architektūros formaliųjų struktūrų virsmą. Teigė, kad meninė forma gyvuoja kaip procesas ir tapsmas. 1932 atvyko į Kauno Vytauto D idžiojo universitetą dėstyti meno istoriją. Parengė dviejų tomų vadovėlį Visuotinė meno istorija (1934, 1939). D irbda­

SOVIETINĖ ETIKA IR KRIKŠČIONYBĖ. A. MACEINOS NAUJAS VEIKALAS. Aidai, 1970, kovas, nr. 3.

mas pedagoginį darbą, plėtojo lyginamuosius civilizacijos, kultūros ir meno ty­

Išsami ir palanki A. Maceinos vokiečių kalba rašyto veikalo Soivjetische Ethik und Christentum (1969, 205 p.) recenzija. Reziumuojama, kad ši knyga turėtų būti išleista lietuvių kalba, ją turėtų perskaityti visi mokytojai, kunigai, visuo­ menės, politiniai veikėjai ir jaunimas.

liaudies meno parodą Paryžiaus Trokadero etnografijos muziejuje. T autodai­

KOMUNIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ. Aidai, 1971, balandis, nr. 4.

D a l y s : i . Senojo ir moderniojo komunizmo skirtingi pagrindai. 2. Moderniojo socia­ lizmo pirmykštė religiškai dorinė inspiracija. 3. Markso mėginimas remtis tik eko­ nominio gyvenimo dialektika. 4. Markso pakrypimas į socializmą krikščioniškosios kultūros įtakoje. 5. Kitų kultūrų nekreipimas dėmesio į socialines reformas. 6. Mark­

rinėjimus. Keliavo po Persijos ir Kaukazo kraštus. 1935 padėjo surengti lietuvių lei skyrė knygą Lithuanian Folk A rt (Lietuvių liaudies menas), išleistą 1948 Miunchene. 1939 išvyko iš Lietuvos, apsistojo Paryžiuje, ten dirbo kultūros patarėju Lie­ tuvos atstovybėje. 1951 paskirtas Lietuvos pasiuntinybės patarėju, 1965 perėmė Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas. N uo 1960 tapo Lietuvių europinio są­ jūdžio generaliniu sekretoriumi. 1955 paskelbęs knygas L e Moyen âgefantastique (Fantastiškieji viduramžiai) ir Réveils et Prodiges (Pabudimai ir stebuklai, i960) išgarsėjo kaip viduramžių

27

26

1

vaizduotės tyrinėtojas. Telkė dėmesį ne į grožio ir harmonijos, o į fantastinių vaizdinių pasaulį, grotesko ir bjaurumo estetiką. Buvo nepriklausomas mokslininkas ir kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas įvairiuose Vakarų Europos bei JA V universitetuose. Paskelbė keturis veikalus, skirtus „iškraipytoms perspektyvoms“ meno, kultūros ir idėjų istorijoje: Anamorphoses ou perspectives curieuses (Anamorfozės arba keistos perspektyvos, 1955), Aberrations (Aberacijos, 1957), L a Quête d ’Isis (Izidės beieškant, 1967), L e M iroir (Veidrodis, 1978). Šie veikalai aptaria kultūrinės vaizduotės ribas, vaiz­ duotės poetiką, vaizduotės ir realybės sandūras, fantastiškų vaizdinių struktūras ir jose slypinčias metafizines tiesas. LA STYLISTIQUE ORNEMENTALE DANS LA SCULPTURE ROMANE (ORNAMEN­ TINĖ ROMANINĖS SKULPTŪROS STILISTIKA). Paris: Ernest Leroux, 1931.

Formalistiniu metodu aiškinama romaninės skulptūros morfologija. Gausia vi­ zualine medžiaga parodoma, kad romaninės skulptūros vaizduojamasis pradas paklūsta ornamento logikai: realios tikrovės formos, įlietos į ornamentinius motyvus, virsta neregėtų būtybių ir gaivališkų vaizdinių pasauliu. Taip apibrė­ žia kūrybos principus, kurie formuoja menines tikrovės, deformuodami realios tikrovės pasaulį. Atskleidžia dviejų būties modusų sąveikas ir jungties principus. 1986 ši knyga buvo pavadinta Formation, déformation (Formavimas, deforma­ vimas) ir išleista Flammarion leidykloje. LE MOYEN ÂGE FANTASTIQUE. ANTIQUITÉS ET EXOTISMES DANS L’ART GOTHIQUE (FANTASTIŠKIEJI VIDURAMŽIAI. ANTIKA IR EGZOTIZMAI GOTI­ KOS MENE). Armand Colin, 1955. Vertimas į lietuvių kalbą, Aldona Merkytė, Vilnius: Vaga, 2001.

Knyga atskleidžia pasakiškos, kupinos siaubios viduramžių vaizduotės gelmes ir praturtina vaizduotės struktūrų pažinimą. Originalia vizualine medžiaga grįsti lyginamieji tyrinėjimai atkuria gotikinio grotesko genezę, parodo jo daugialypu­ mą ir sąveiką su senovės antikinių monetų bei gemų motyvais, islamo ornamen­ tika, budistinėmis temomis. Autorius įrodinėja, kad dėl Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos susiformavę fantastiškieji vaizdiniai įkūnija bendriausias žmonijos pa­ tirtis ir archetipines žmogaus baimes. ANAMORPHOSES OU PERSPECTIVES CURIEUSES (ANAMORFOZĖS ARBA KEIS­ TOS PERSPEKTYVOS). Paris: Olivier Perrin, 1955.

Autorius tiria anamorfozių sklaidą Vakarų Renesanso kultūroje, atskleisda­ mas įvairias menines, mokslines, religines ir filosofines paskatas. Gvildena anamorfinių, sumaniai deformuotų atvaizdų, kurie žvelgiant įstrižai arba žiūrint į išlenktą veidrodinį atspindį virsta taisyklingais, raidą ir kultūrines potekstes.

Skyriuje Descartes: les automates et le doute (Descartes’as: automatai ir abejo­ nė) atskleidžiama, kad anamorfozės raiška susijusi su minoritų intelektualine veikla ir su Descartes’o optikos, vizualinės percepcijos bei iliuzijos tyrinėjimais, kurie grindė abejonės metodą. Renesanso kultūroje anamorfozė tapo pamėklinės tikrovės metafora, vėliau - optine pramoga. Išreikšdama regimo pasaulio iliuziškumą, X X a. anamorfozė vėl pasklido įvairiose kultūros srityse ir pakliuvo į filosofijos akiratį. ABERRATIONS. QUATRE ESSAIS SUR LA LÉGENDE DES FORMES (ABERACIJOS. KETURIOS ESĖ APIE FORMŲ LEGENDĄ). Paris: Olivier Perrin, 1957.

Tiria vaizduotės poetiką ir ją grindžiančias realios tikrovės bei pramano sąvei­ kas. Atskleidžia archetipų, ilgaamžių tikėjimų ir mokslo teorijų įtaką meninėms vizijoms bei fantastiškiems vaizdiniams. Parodo, kad aberacijos - nuokrypiai nuo tikrovės - nėra atsitiktiniai sumanymai. Autorius aptaria žmogaus ir gy­ vūno atvaizdus siejančias metaforas ir jų ryšį su fizionomija. Gvildena gamtos ir akmenų struktūrose įžvelgiamas menines formas, poetiškus gotikos architektū­ ros ir augalijos palyginimus, parkuose įkūnytus fantastiškus vaizdinius. Aptaria įsivaizduojamojo pasaulio struktūras. L’ESSAI SUR LA LÉGENDE D’UN MYTHE. LA QUÊTE D’ISIS. INTRODUCTION À L’ÉGYPTOMANIE (ESĖ APIE MITO LEGENDĄ. IZIDĖS BEIEŠKANT. ĮVADAS Į EGIPTOMANIJĄ). Paris: Olivier Perrin, 1967.

Tyrinėja įsivaizduojamąjį Egiptą, kuris, iškraipydamas istorinę tikrovę, kurstė įvairių kultūrų vaizduotę. Knygoje aptariama istorijos bei kultūrinės vaizduotės sąveika. Autorius nuodugniai gvildena mitą apie deivę Izidę ir jo apraiškas Eu­ ropos, Indijos, Kinijos ir Meksikos kultūrose. Atskleidžia, kaip senovės Egipto mitas reiškėsi didžiųjų civilizacijų, Europos ir Azijos tautų istorijoje bei meninė­ je kūryboje. Įsišaknijęs kultūros vaizduotėje mitas tapo neišsenkamu pasakiškų vaizdinių ir mokslinės fantastikos šaltiniu. LE MIROIR, ESSAI SUR UNE LÉGENDE SCIENTIFIQUE, RÉVÉLATIONS, SCIENCE FICTION (VEIDRODIS. ESĖ APIE MOKSLINĘ LEGENDĄ, APSIREIŠKIMUS, MOKS­ LINĘ FANTASTIKĄ). Paris: Elmayan, Le Seuil, 1978.

Tyrinėja veidrodžio fenomeną kultūros, filosofijos ir mokslo istorijoje. Gvil­ dena legendas, kuriose veidrodis yra stebuklų, iliuzijų, vizijų, iškraipymų ir apgaulių šaltinis. Parodo veidrodžio mokslinių tyrinėjimų - katoptrikos - są­ sajas su kultūros istorijoje aptinkamais fantastiškais vaizdiniais ir metaforomis. Gvildena atspindžių ir simuliakrų apmąstymus filosofijos istorijoje. Atskleidžia veidrodžio fenomeno daugialypiškumą, jo svarbą mąstymo istorijoje ir įvairių kultūrų vaizduotėje. Odeta Žukauskienė

29

28

1

B IE L IA U S K A S Vytautas Juozas, 1920 11 01 Plačkojuose (Šakių r.), psicholo­ gas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1939-1940 studijavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 19 4 0-19 4 3 - Tiubingeno universitete. Ten pat - filosofijos dakta­ ras. 19 4 4 -19 4 8 Miuncheno universiteto Psichologijos instituto asistentas. Įsi­ traukė į lietuvių Vokietijoje visuomeninę kultūrinę veiklą, 1944 įsteigė žurnalą A idai, iki 1946 buvo jo leidėjas ir vyriausiasis redaktorius. 1944 įsteigė lietuvių sąjungą Bavarijoje, iki 1945 buvo jos pirmininku. 1948-1949 redagavo savai­ traštį Im Ausland. 1949 persikėlęs į JA V , dėstė psichologiją koledžuose. Nuo 1958 Šv. Ksavero universiteto psichologijos profesorius, psichologijos katedros vedėjas, nuo 1959 profesorius. Aštuonių JA V psichologų draugijų, vienos tarp­ tautinės psichologų draugijos narys, kelių JA V psichologų draugijų bei sąjungų pirmininkas. Skaitė paskaitas įvairiose JA V ir Europos mokslo institucijose bei konferencijose. 1976,1980,1982 skaitė paskaitas Lietuvoje. Išleido psichologijos knygų anglų kalba, publikavo įvairių psichologijos sričių straipsnius JA V psi­ chologiniuose leidiniuose. Paskelbė straipsnių vokiečių ir prancūzų kalbomis. Bendradarbiavo JA V lietuvių spaudoje (Lietuvių enciklopedijoje, Aiduose, Laiš­ kuose lietuviams, Drauge ir kt.), skelbė joje straipsnius psichologijos, filosofijos, socialinio gyvenimo, dorovės ir kt. temomis. Filosofinėmis pažiūromis, kurių nebuvo visapusiškiau bei sistemiškiau išplė­ tojęs, V. Bieliauskas orientavosi į pamatinius katalikiškosios pasaulėžiūros prin­ cipus. Laikėsi kreacionistinės pasaulio sampratos. Žmogų suprato kaip dvasinio ir materialaus prado vienovę. Pripažino didžiulę krikščionybės istorinės misijos svarbą ir praeityje, ir šių dienų pasaulyje. Kartu kėlė mintį, kaip svarbu krikščio­ nybei išskleisti mąstysenos platumą, tradicinėms tiesoms suteikti naują formą. Besidarbuodamas įvairiose psichologijos srityse, kritiškai vertino psichologijoje įsitvirtinusios empiristinės orientacijos (visų pirma JA V ) vienpusiškumą, atsi­ ribojimą nuo filosofinio požiūrio į žmogų, šalinimąsi nuo visuminės žmogaus sampratos. Tokią psichologijos (pirmiausia biheviorizmo) orientaciją jis laikė empiristinio materializmo apraiška. Nors empirinius tyrinėjimus laikė būtina psichologijos mokslų sklaidos sąlyga, taip pat manė, jog jų nepakanka visiškai pažįstant žmogų, iškeliant egzistencines ir ontologines jo būties problemas. Sky­ rė dėmesio žmogaus laisvės problemai, ją nagrinėjo remdamasis psichologijos tyrinėjimais. Gvildeno asmenybės raiškos, asmenybės tapsmo problemas. Kri­ tiškai vertino šių dienų visuomenę; žmogaus nuasmenėjimą ir nuasmeninimą, jo atsidavimą bei pasidavimą masės viršenybei laikė viena skaudžiausių šių dienų problemų. Išeitį iš žmogų ir visą visuomenę užgulusios kritinės situacijos siejo su naujuoju humanizmu. Pastarąjį traktavo kaip įvairiose kultūrose, moksluo­ se ir socialiniame gyvenime vis labiau besiskleidžiančią orientaciją į vertybinį

žmogaus supratimą, į pagarbą jo prigimtinėms teisėms, į jo dvasinių galių ugdy­ mą ir į tautų kultūrinę sanglaudą. ŽMOGUS IR PASAULIS. Aidai, 1946, nr. 9 (21), p. 13 9 -14 0 ,14 2 . D a l y s : i . Visas pasaulis, 139-140. 2. Materija ir forma, 140. 3. Pasaulio egzistencija, 14 0 ,14 2 . 4. Priešingybės ir harmonija, 142.

Pabrėžiant pristatomo požiūrio netradiciškumą, gvildenama žmogaus ir pasau­ lio sąryšio problema. Aiškinama, kad tik žmogui įžvelgiant jį supančių daiktų tvarką, atskleidžiant jų vienovę, iš tų daiktų randasi pasaulis, tik žmogus su­ teikia pasauliui prasmę. Įrodinėjama, kad žmogus ir pasaulis sudaro kaip tik tokią vienovę, kurią kaip tikslą buvo iškėlęs pasaulį kuriantis Tvėrėjas. Aiški­ nant pasaulio atsiradimą ir egzistavimą, šis požiūris derinamas su Aristotelio ir scholastinės filosofijos tradicija. Laikantis hilomorfistinio požiūrio, mate­ rija suvokiama kaip pirmasis pasaulio principas, o forma, chaotišką materiją paverčianti būčių įvairove, laikoma antruoju principu. Tvarka kaip materijos ir formos sandermė įvardijama trečiuoju pasaulio principu. Pasaulio tvarkos egzistavimas leidžia daryti išvadą, kad jis sukurtas protingos esybės. Vis dėlto pasaulis suvokiamas kaip nepastovus, neužbaigtas, pabrėžiamas jo egzistenci­ jos poliariškumas, pasireiškiantis kaip kūrimo ir griovimo, tvarkos ir chaoso, būties ir nebūties sankirtis. Laikas, kuriame reiškiasi pasaulio įtampa, laikomas ketvirtuoju jo principu. MASĖ KRYŽKELĖJE. Bieliauskas, V. Žmogus šių dienų problematikoje. Miunchenas, 1946, p. 5-12; Naujienos, 1946, nr. 12-23. D a l y s : i . Bendruomenės sumasėjimas, 5-7. 2. Masės charakteristika, 7 -10 , 3. Šių die­ nų masė kryžkelėje, 10 -11. 4. Mes kryžkelėje, 11-12 .

Laikantis požiūrio, kad šių dienų visuomenė yra virtusi mase, gvildenamos to virsmo priežastys, aptariamas masės reiškimosi pobūdis, jos tolesnių perkaltų potencialios kryptys. Visuomenės virsmo mase ištakos siejamos su naujųjų am­ žių pradžia. Svarbiausiais veiksniais, lėmusiais masės susiformavimą, laikoma 1) technikos plėtra, jos sukeltos permainos ir 2) naujos idėjinės orientacijos sklaida. Įrodinėjama, kad technikos plėtra, pavertusi žmogų mašinos priedu, netgi vergu, jį nuvertino, užgniaužė jo individualybę. Nauja idėjinė orientacija, iškeldama žmogaus protą, sugriovė tradicinius autoritetus, pakirto tikėjimą. Žmogus, likęs vienas su savo protu, pasiklydo idėjinių orientacijų, grupuočių, partijų gausybėje. Pajutęs savo bejėgiškumą ir menkybę, pamynė protą, visiškai išsižadėjo savo individualybės ir įsiliejo į minią, atsiduodamas jos viršenybei. Aptariamos dvi tolesnės masės raiškos galimybės: 1) dar didesnis orientacijos į masę proveržis, 2) atgrąža į savąjį „aš“, savosios individualybės atgaivinimas kaip atoveika masei.

31

30

1

Ryški J. Ortegos y Gasseto įtaka. Darbas tokia pat antrašte buvo paskelbtas vokiečių kalba (Die Masse am Scheideweg. Scholar, 1946, nr. 1, p. 1-10 ).

esminio skirtumo, jog šiedvi - dvasinė ir materiali - realybės yra vienatinės dieviškosios tikrovės apraiškos. KONTROLIUOJAMA LAISVĖ. Mūsų Vytis, 1959, nr. 2-3, p. 97-105.

TAUTOS KULTŪRINĖSE VARŽYBOSE. Bieliauskas, V. Žmogus šių dienų problema­ tikoje. Miunchenas, 1946, p. 20-Z3. D a l y s : i . Žmogus - bendroji šių dienų problema, 20-21. 2. Naujojo humanizmo

siekiai, 21-22. 3. Idėja ir jėga, 22-23. 4- Tautos savo dvasinio subrendimo konku­ rencijoje, 23. Nurodomos dvi šių dienų pasaulio tendencijos: 1) krypsnis į nacionalumą, na­ cionalinį uždarumą, 2) orientacija į tai, kas sieja tautas, į jų jungties paieškas. Konstatuojant, kad Europa yra tapusi šių tendencijų grumtynių arena, susitel­ kiama prie antrosios tendencijos kaip teorinių ir praktinių istorinės raidos kel­ rodžio problemų. Iškeliama žmogaus užduotis, kuri, istorijos skiriama visoms tautoms, išreiškia ir įprasmina jų vienovę. Vienu kitu aspektu paminėjus po­ žiūrį į žmogų antikinėje graikų ir viduramžių filosofijoje, platėliau aptariamas naujųjų laikų filosofijos požiūris į žmogaus problemą. Pabrėžiama, kad tik nau­ jųjų amžių filosofijoje, pradedant R. Descartes’u ir baigiant egzistencialistais, atsigręžta į žmogų kaip į pagrindinę problemą. Drauge aiškinama, kad naujųjų laikų filosofija, reiškiama technikos laimėjimais įtikėjusio proto, pirmenybę skyrė ne žmogaus dvasios raiškai, bet praktiniam intelektui. Dėl to buvę nu­ tolta nuo žmogaus esmės, jo vertybinės sampratos. Kaip atsvara tokiai naujųjų amžių filosofijos orientacijai iškeliamas nūdien besiskleidžiantis naujasis hu­ manizmas. Vertybinė atogrąža į žmogų, jo dvasios sklaidą, prigimtines teises, į tautas siejančius dvasinės kultūros saitus laikoma esmine naujojo humanizmo orientacija, pasireiškiančia įvairiose minties ir gyvenimo srityse. PILNOJI TIKROVĖ. Lietuvių dienos, 1952, nr. 10 (29), p. 5-6.

Vadovaujantis požiūriu, kad pripažintinos dvi realybės apraiškos - materia­ li ir dvasinė, įvairiais aspektais svarstoma jų esamybės ir sąryšio problema. Konstatuojama, kad X X a. Vakarų žmogus, susidurdamas su šių realybių pri­ pažinimo problema, krypsta tai į materializmą, tai į spiritualizmą. Sampro­ taujama apie materialistinio požiūrio paplitimą, apie jo rafinuotą skverbtį į šių dienų žmogaus mąstyseną. Viena iš materialistinės mąstysenos atmainų laikomas gana paplitęs realistinis požiūris, kai reikalaujama apsiriboti vien tik empiriškai fiksuojama materialia tikrove. Taip pat konstatuojama, kad, vis labiau išryškėjant materialistinio požiūrio ydingumui, imama nusisukti nuo jo suprimityvinto požiūrio į realybę. Reiškiamas požiūris, kad nuorodą, kaip išspręsti realybės problemą, savo atėjimu į pasaulį apreiškė Kristus: Dievui reikėjo tapti žmogumi, kad pasaulis suvoktų, jog tarp dangaus ir žemės nėra

32

D a l y s : Didžiojo inkvizitoriaus klausimas, 97-98. Laisvės sąvokos apibrėžimas, 98-

100. Laisvė ir kontrolė, 100-103. Kontroliuojama laisvė, 103-104. Santrauka ir išvados, 10 4 -1 o 5. Apžvelgiamos laisvės apibrėžtys filosofijoje, sociologijoje, teologijoje, psicho­ logijoje, teisėje, nurodomos jų skirtybės. Platėliau aptariamas filosofinis lais­ vės traktavimas. Pabrėžiama, kad filosofinis požiūris, laisvę traktuojantis kaip žmogaus prigimties, jos esmės poreiškį, ją suabsoliutina, pripažįsta jos besąly­ giškumą. Nurodoma, kad egzistencialistai (o su jais ir J. Girnius), reikšdami požiūrį, jog laisvė - ne įgimta duotybė, bet užduotis, jos gvildenimą pakreipia į gilesnę plotmę. Apžvelgiami du požiūriai į laisvę, reiškiami žmogaus elgsenos psichologiniuose tyrinėjimuose: 1) neigiantis žmogaus laisvės galimybę, elgseną laikantis lemiama, netgi kontroliuojama valstybės institucijų, auklėjimo, vi­ suomenėje įsivyravusių normų, masinės informacijos priemonių; 2) reiškiantis nuostatą, kad žmogų reikia ugdyti, diegti jam vertybinę orientaciją, idant jis galėtų laisvai apsispręsti. Pripažįstamas žmogaus laisvės raiškos ribotumas nū­ dienos visuomenėje: visuomenei virtus mase, žmogus tik taria esąs laisvas, o elgiasi paklusdamas masės nuostatai. Pritariama požiūriui, kad laisvė traktuo­ tina kaip užduotis, kaip nepaliaujamas apsisprendimas. ASMENYBĖS PSICHOLOGIJA. Draugas, 1959, nr. 197. Antroji dalis. Mokslas, menas, literatūra, p. 3-30.

Straipsnyje nagrinėjami moderniosios psichologijos srovės - „asmenybės psi­ chologijos“ bruožai. Aptariamos asmenybės ir asmens sąvokos psichologijoje bei filosofijoje, kai kurie psichologijos mokslo metodai. Nagrinėjamos trys są­ vokos - individas, asmuo, asmenybė, vartojamos žmogui signifikuoti. Pabrė­ žiama, kad individo sąvoka, išreiškianti gyvą būtybę apskritai, neatspindi savitų žmogaus bruožų, jo skirtybės nuo kitų gyvų būtybių. Nurodoma, kad asmens sąvoka yra filosofinė kategorija, išreiškianti žmogaus ontologinį statusą. Spe­ cifiniai žmogaus bruožai, išreiškiami asmens sąvoka, suprantami kaip įgimta duotybė, nepriklausanti nuo jo pastangų, valios, nei padidinama, nei sumaži­ nama. Asmenybės sąvoka laikoma psichologine, ji apibrėžiama kaip pilnesnis žmogaus esmės reiškimasis į išorę. Šia sąvoka žmogus suponuojamas kaip tokių bruožų, kurie gali būti išskleidžiami ir išplėtojami, subjektas. Asmenybės išsis­ kleidimas suvokiamas kaip procesas, lemiamas trijų veiksnių: žmogaus „aš“, prigimties ir aplinkos. Aptariami psichologiniai žmogaus kaip asmenybės reiš­ kimosi ir jos tyrinėjimų aspektai.

33

1

ŽMOGAUS DVASIA MODERNIOSIOS PSICHOLOGIJOS ŠVIESOJE. Laiškai lietu­

viams, i960, nr. 8, p. 130-235; nr. 9, p. 16 1-16 6 . D a l y s : Dvasia, siela, mokslas ir protas, 231-232. Žmogaus dvasia amerikietiškos psi­

chologijos šviesoje, 232-235, 262-263. Žmogaus dvasios sąvoka Europos psicholo­ gijos šviesoje, 262-265. Santrauka ir išvados, 265-266. Laikantis požvilgio, kad dvasia, arba siela, traktuotina kaip psichinių reiški­ nių substratas, apžvelgiamas dabartinės psichologijos požiūris į šią problemą. Aptariant anglosaksų šalių (visų pirma JAV ) psichologijos empiristinę orien­ taciją, kritiškai vertinama joje įsitvirtinusi nuostata, kad dvasios sąvoka kaip empiriškai nepagrindžiama šalintina iš psichologijos akipločio. Aiškinama, kad Europos psichologijoje, iš kurios nebuvo besąlygiškai išstumtos empiriškai nepagrindžiamos sąvokos, remiamasi „sielos“ sąvoka skverbiantis j žmogaus gel­ mę. Palaikomas požiūris, kad psichologijos empiriniais tyrinėjimais neįmanoma išsemti žmogaus esmės, išspręsti jo būties problemų, kad žmogaus problema traktuotina plačiau - ir kaip egzistencinė, ir kaip ontologinė. Apžvelgiamas A. Baltinio požiūris į dvasią ir į sielą, remiamasi kai kuriais jo požiūrio aspektais. Pripažįstant, kad žmogaus dvasia, arba siela (jos vartojamos kaip sinonimai), yra susijusi su kūnu, kad jie sąveikauja, grindžiama dvasios apraiškų tyrinėjimo galimybė. Daroma išvada, kad taip traktuojant dvasią neturėtų atsirasti trinties tarp mokslo ir filosofijos bei teologijos. Darbas tokia pat antrašte buvo paskelbtas ankstėliau vokiečių kalba (Der Seelenbegriff in der Psychologie der Gegenwart. Sonderdruck aus „Seelenleben und Menschenbild. Fastschrift zum 60. Geburtstag von Ph. Lersch“. Mūnchen, 1958).

B R A ZA IT IS Juozas (iki 1955 AM BR A ZEV IČ IU S) 1903 Trakiškiuose (Ma­ rijampolės r.) - 1974 Niujorke JA V ; literatūrologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas. 1922-1927 Lietuvos universitete studijavo lietuvių literatūrą, 19 31 -19 32 literatūros žinias gilino Bonos universitete, lankė O . Walzelio seminarą. 1934-1943 Vytauto Didžiojo universitete dėstė lietuvių literatūros ir tautosakos kursus, mokytojavo. Aktyviai reiškėsi socialinės katalikybės idėjas skleidžiančiame jaunosios kartos katalikų sambūryje. Drauge su jo dalyviais A. Maceina (jo socia­ line koncepcija daugiausia remtasi), K. Pakštu, P. Dielininkaičiu, J. Keliuočiu, I. Skrupskeliu, A. Vaičiulaičiu ir kt. 1936 paskelbė deklaraciją Į organiškosios vals­ tybės kūrybą, buvo šio sąjūdžio idėjas skleidusio dienraščio X X am žius redakcijos narys. 19 4 0 -19 4 1 - vienas antisovietinio pasipriešinimo vadovų, 1941 - Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas ir švietimo ministras, LA F orga­ nizatorius, pogrindinio laikraščio Į laisvę (1942-19 44) bendradarbis. Gestapo persekiojamas 1944 pasitraukė į Vokietiją, dalyvavo V L IK veikloje. 1951 persikė­ lė į JA V , redagavo laikraštį Darbininkas, 1953-1960 - žurnalą Į laisvę. Knygoje Vienui vieni (1964, sutrumpintas variantas vok. k. Allein, ganz allein, 1964) su­ formulavo istoriografijoje paplitusią antinacistinio ir antisovietinio pasipriešini­ mo sampratą. JA V lietuvių periodikoje rašė išeivijos politinės veiklos, kultūros temomis, paskelbė tarpukario Lietuvos kultūros ir literatūros raidos analizių bei apžvalginių straipsnių apie S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Ereto, K. Pakšto, J. Gri­ niaus, S. Ylos, Z. Ivinskio, A. Damušio, J. Girniaus, I. Skrupskelio ir kt. mokslinę bei visuomeninę veiklą, bendradarbiavo LE ir Encyclopedia Lithuanica.

APSISPRENDIMO ELGSENA IR LAISVĖ. Laiškai lietuviams, 1967, nr. 10, p. 422425.

Pranešimo, skaityto tarptautiniame „Pax Romana“ suvažiavime 1966 Vene­ cijoje, publikacija. Aiškinama, kad, sprendžiant laisvės problemą, paprastai pradedama nuo žmogaus galimybės nutarti, pasirinkti, veikti. Nurodoma, kad laisvės problema, kiek ji siejasi su žmogaus elgsena, gvildenama ir bihevioristinėje psichologijoje (ne kaip laisvė filosofine prasme, bet kaip laisva elgsena, apsisprendimo elgsena). Pasiremiant bihevioristinių žmogaus ir gyvūnų elg­ senos tyrinėjimų nuoveikiais (tais tyrinėjimais buvo nustatyta, kad kai kurie apsisprendimo elgsenos požymiai yra būdingi ir gyvūnams), keliama proble­ ma, ar laisvės kaip laisvo apsisprendimo traktavimas išreiškia žmogaus laisvės specifiką. Neatmetant galimybės šią problemą spręsti remiantis filosofija, reiš­ kiamas požiūris, kad reikia remtis ir psichologiniais tyrinėjimais. Atkreipia­ mas dėmesys į kūrybiškos ir vertybinės elgsenos psichologinius tyrinėjimus, nes joms yra būdingi laisvės požymiai. Steponas Tunaitis

34

Emigracijos laikotarpiu J. Brazaičio darbuose vyravo politinė bei kultūrinė publicistika, kurioje išryškėjančios visuomeninės pažiūros sietinos su ketvirtojo dešimtmečio katalikų intelektualų sąjūdžiu ir jo dalyvių emigracijoje plėtotomis idėjomis. Remdamasis vokiečių kultūros filosofijos tradicijai būdinga kultūros ir civilizacijos perskyros samprata, tiksliau, jos recepcija Šalkauskio ir Macei­ nos darbuose, Brazaitis kultūrinius tikslus - moralinių vertybių, idealų siekį priešpriešino civilizacijos, t. y. „išorinės kultūros“ laimėjimais besinaudojančios vartotojiškos visuomenės, gyvensenai, atsakingą asmenybę - nuasmenintam mi­ nios žmogui. Svarstydamas išeivijos bendruomenės problemas, pabrėždavo tau­ tinio sąmoningumo, rezistencinės dvasios išsaugojimą, atsparumą bandymams „gyvenamojo krašto patogumais nustelbti laisvojo lietuvio sąmonėje Tėvynės paveikslą ir jos pagalbos šauksmą“, kultūros tradicijų perdavimo jaunajai kartai svarbą. Estetinės minties paveldu laikytinuose straipsniuose rašyta apie lietuvių literatūros meninio lygio kėlimą, rūpintasi abipusiais rašytojo ir publikos ry­ šiais - veiksniu, saugančiu bendruomenę nuo kultūrinio nuosmukio. Skirdamas

35

'1

menui tautinės tapatybės ir lietuviškosios kultūros saugotojo misiją, Brazaitis pabrėždavo, jog visuomeninis angažuotumas neprieštarauja santykinei meno au­ tonomijai, neskatina nuolaidžiauti meniškumo kriterijams. RAŠYTOJAS TREMTINIŲ BENDRUOMENĖJE, Raštai, t. IV. Iš: Tremtinių mokykla,

Nuertingen, 1946, nr. z. Rašytojų ir egzilio bendruomenės tarpusavio įsipareigojimų klausimui skirtame straipsnyje samprotaujama apie rašytojų, intelektualų DP lageryje skausmingai išgyvenamą „žmogaus nuasmeninimą“ ir ieškoma poezijos meninio potencialo smukimo priežasčių. Viena jų - nesublimuota, nevirtusi „poetiniu pergyve­ nimu“ nostalgija. Pasitelkdamas J. Griniaus vartotą „taikomojo“ / „grynojo“ meno perskyrą, J. Brazaitis ragina nesitenkinti eiliuota publicistika, negadinti skaitytojų estetinio skonio, išlaikyti lietuvių literatūroje pasiektą aukštą „gry­ nosios“ poezijos lyg, primena, jog „grynoji literatūra nėra atitrūkimas nuo vi­ suomenės“. Egzilio bendruomenė turėtų stengtis sudaryti rašytojams sąlygas atlikti jų kultūrinę misiją. KŪRYBOS VAIDMUO ŠIANDIEN. Vykdomosios tarybos atstovo kalba literatūros premijų įteikimo posėdyje. Raštai, t. IV. Iš: Tėviškės garsas, Schvveinfurt, 1947 oz zo,

be parašo. Įvadinėje straipsnio dalyje remiantis cikliška kultūros raidos samprata žvelgia­ ma į Lietuvos kultūros raidą: herojinis jos periodas buvo nacionalinio išsivada­ vimo laikais, atgavus nepriklausomybę prasidėjo kultūrinės brandos periodas, o dekadanso lietuvių kultūra nepasiekė, jos raida buvo nutraukta. Tauta vėl išgyveno herojinę kovos dėl savo likimo būklę, suaktualėjo socialinis meno angažuotumas, bet tai nereiškia, kaip pabrėžė J. Brazaitis, kėsinimosi į meno autonomiją, meno „supublicistinimo“. Pasitelkdamas vitališkumo metaforiką, meno socialinį vaidmenį jis palygino su saulės šviesa, skatinančia dvasinio pasaulio augimą ir taip teikiančia jėgų „egzistencinei kovai“ už humanistines vertybes, prieš žmogaus pavertimą „kaimenės gyvuliu“.

painioti civilizuotumo kaip išorinės kultūros su vidine kultūra. Menininkams primenama apie meno kūriniui tapus preke gresiantį taikymąsi prie vartotojo skonio, publikos skonio ugdymas laikomas aukštos kultūros išlikimo sąlyga. Kalbėdamas apie tremtinių situaciją, pabrėžia sąmoningų pastangų priešintis nutautėjimui ir nukultūrėjimui, bendruomenės dėmesio lietuviškai meninei kultūrai svarbą. ANTRAS VEIKSMAS PRASIDĖJO, Raštai, t. V, p. 81-94. Iš: Aidai, 1949, nr. 15. D a l y s : i . Emigracijos drama, 81-82.. z. Niveliuojančioji srovė, 81-83. 3- Sąmoningoji

dvasia, 83-88. 4. Atramos taškai, 89-91. 5. Imigracijos misija, 91-94. Svarstomos imigrantais tapusių lietuvių sociokultūrinės padėties problemos: inteligentų, priverstų dirbti ne pagal profesiją, „intelektualinis ir moralinis suproletarėjimas“, didžiųjų valstybių politiniame diskurse pokario metais plitusio neigiamo požiūrio į nacionalizmą, t. y. sutapatinimą su šovinizmu, padariniai. Kritikuodamas minėtą požiūrį, J. Brazaitis iškelia tautinės tapatybės kaip „na­ tūralaus žmogaus prigimties išsiskleidimo“ svarbą, pabrėžia, kad tautinių ver­ tybių „racionalus kultivavimas teigiamai veikia ir moralines vertybes“ ir tuo argumentuojama tautiškumo ištrynimo, asimiliacijos žala. Ištikimybė savo tau­ tai ir lojalumas gyvenamajai valstybei, pasak Brazaičio, yra suderintini dalykai. Atramos taškais tautiškumui išsaugoti laikoma šeima, lietuviški vaikų darže­ liai, lituanistiniai kursai. Be tapatybės ir kultūrinių tradicijų saugos, išeivijos intelektinės pajėgos turinčios siekti ir „išaugti universaliai“ - įgyti aukštesnį socialinį statusą, garsinti lietuvių tautą pasaulyje. DINAMIŠKASAI ASMUO MŪSŲ VISUOMENĖJE. Aidai, 1953, nr. 8, p. 331-341. Pristatoma pradinė prof. Kazio Pakšto visuomeninių idėjų įvairovė ir parodo­ ma, kaip jos buvo išplėtotos, siekiant tarpusavio taikos valstybės viduje, reaguo­ jant į okupaciją ir kovojant už išlaisvinimą bei išlikimą. RYTAI IR VAKARAI MUMYSE. Raštai, t. V, p. 148-153. Iš: Į laisvę, 1956, nr. 9. D a l y s : Vakar, 148. Šiandien, 149-151. Sintezės ironija, 151-153. Rezistencijos užda­

APIE KULTŪROS REIKALĄ TREMTYJE, Raštai, t. V, p. 69-80 (rankraštis iš J. Bra­ zaičio archyvo, datuotas 1948 08 30).

Įvadinėje dalyje palygindamas estetinius poreikius su „duona dvasiai“, autorius kelia klausimą, „nuo ko priklauso kultūros aukštis ar žmogaus kultūringumas“. Kultūrėjimas suprantamas kaip žmogaus prigimties („vidinės gamtos“) tobu­ linimas, dvasinių vertybių ugdymas. Remdamasis vokiškai tradicijai būdinga civilizacijos ir kultūros skirtimi - ja vadovavosi prieškario lietuvių kultūros filosofai - J. Brazaitis aptaria civilizacijos ir kultūros santykius: tautų istori­ nio pakilimo laikotarpiais materialinės sąlygos palankios dvasinės kultūros suklestėjimui, o nuosmukio periodus ženklina jų disharmonija. Raginama ne­

36

vinys, 153—154. Eseistiškai samprotaujama apie S. Šalkauskio lietuvių kultūros koncepcijoje suformuotų Rytų ir Vakarų pasaulių charakteristikų pasikeitimą po Antrojo pasaulinio karo. Vakarų civilizacija, nors ir deklaruoja krikščioniškąsias verty­ bes bei idealus, už jas nebekovoja, įsivyravo oportunizmas, o Rytai tapo agre­ syvūs. Perfrazuodamas mintį apie lietuvių tautai skirtą Rytų ir Vakarų sintezės misiją, straipsnio autorius ironiškai pastebi, jog išeivijos bendruomenė perėmė negatyvias patirtis, kad joje įsigali Vakarų konformizmas ir Rytų totalitarizmui būdinga demagogija. Raginama priešintis šioms įtakoms.

37

•7

VIENYBĖ, ILIUZIJA, UTOPIJA. Raštai, t. V, p. 155-165. Iš: Į laisvę, 1957, nr. 13.

kultūrinę saviidentifikaciją bei kūrybos priskyrimą nacionalinei ar pasaulinei li­ teratūrai laiko sudėtingu, minėta dilema neapsiribojančiu reiškiniu. Aktualiau­ siu jauniems rašytojams dalyku laiko egzistenciniams apsisprendimams būtiną asmenybės moralinę brandą.

Išeivijos politinių grupuočių vienybė neturi būti laikoma savitiksle - vienijamasi Lietuvos išlaisvinimo tikslu. Vienybės reikia siekti demokratiniu keliu, nepaminant teisingumo ir moralios politikos principų. ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME. Raštai, t. V, p. 14 -3 0 . Iš: Laiškai lietuviams, 1960, nr. 5.

LIETUVIŲ CHARAKTERIO VERTYBĖS. Raštai, t. IV, 123-136. Iš: Aidai, 1961, nr. 3. D a l y s : Ką charakteriu vadiname ir iš ko apie jį sprendžiame, 123-127. Kurios dvasinės galios lemia lietuvių charakterį, 127-129. Į kurias gyvenimo sritis ir jų vertybes yra linkęs lietuvis, 129-135. Lietuvių charakterio veiksniai, 135-137.

D a l y s : i . Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus, 14 - 15 . 1. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti, 15. 3. Visuomeninio veikimo pagrindas yra artimo mei­ lės vykdymas, 15 -18 . 4. Laipsniškas pasiruošimas visuomeniniam veikimui, 18 -19 . 5. Visuomeninio veikimo reikalauja žmogaus prigimtis, 19-30.

Lietuvių mentalitetui apibūdinti skirtame straipsnyje tautos charakteris nu­ sakomas kaip sociokultūriškai sąlygota dvasinių galių (jausmų, valios, proto) konsteliacija, kuri lemia vertybines preferencijas visuomeniniame ir asmeninia­ me gyvenime. Remdamasis A. Maceinos, J. Girniaus tekstais bei pasitelkdamas tautosakos ir profesionaliosios literatūros šaltinius, samprotauja apie lietuviams būdingą jausmų, valios ir proto pusiausvyrą - per valstietiškas šaknis įgytą gy­ venimo išmintį, kuri apsaugojo Lietuvos socialinius ir kultūrinius procesus nuo kraštutinumų. Lietuvių jausmingumas esąs eleginis, o ne draminis, meninė pa­ saulėjauta - teikianti pirmenybę lyriškumui, o ne epiškumui, kameriškumui, o ne dideliems mastams. Visuomeniniame gyvenime vadovaujamasi ne pragma­ tiška „realistine politika“, bet principais, idealais.

Samprotaujama apie visuomeninės veiklos prestižo išeivijos bendruomenėje smukimą, politinę veiklą lydintį bendruomenės narių susipriešinimą. Išeitis įžvelgiama asmeninėje nuostatoje vadovautis laisvės, teisingumo ir ypač artimo meilės principais. Cituojamos apie tai deklaracijoje Į organiškos valstybės kūrybą aptariamos mintys. KULTŪROS KELIAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE. Raštai, t. IV, p. 99-110. Iš:

Į laisvę, 1960, nr. 11 . Skirdamas subjektyvios (kultūros procesas - jos kūrimas ir sklaida) ir objekty­ vios (kultūros paveldas) kultūros dėmenis, tarpukarį J. Brazaitis laiko „subjek­ tyvios kultūros“ laikotarpiu. Imamasi įvardyti kultūros raidai įtaką dariusias, akademinėje bendruomenėje gyvavusias pasaulėžiūros orientacijas: rytietišką, susiformavusią veikiant rusų kultūros tradicijai, ir katalikiškuose universite­ tuose studijavusiųjų įdiegtą vakarietišką. Ketvirtajame dešimtmetyje šioji ėmė vyrauti ir sumažino „kultūrbolševizmo“ įtaką. Su jos įsitvirtinimu straipsnio autorius sieja ir tautinės kultūros siekio įgyvendinimą, literatūros bei teatro vi­ suomeninį užsiangažavimą - priešpriešinti sumiesčionėjimui dvasines vertybes. Aptardamas egzodo bendruomenės būklę, Brazaitis kalba apie kultūros varto­ tojų skonio nuosmukį, nes „emigracijoje yra mažiau to socialinio klodo, kuris Lietuvoje buvo didžiausia atrama kultūriniam sąjūdžiui“.

PARTIZANAI ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU. Raštai, t. VI, p. 506528. Iš: Partizanai, Į Laisvę, 1961 nr. 24, p. 3-18.

Visapusiškai aptariama partizaninio judėjimo veikla; nurodoma, kad partizanų sukurtos dainos remiasi folklorinio neoromantizmo tradicija. VIENŲ VIENI. Raštai, t. VI, Chicago, 1985, p. 8-416. Iš: slap. N. E. Sūduvis, VIENŲ VIENI dvidešimt penkerių metų rezistencijoje, Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, Bro­ oklyn, N. Y., 1964, 424 p. Sutrumpintas leidimas vok. k.: N. E. Sūduvis, Allein, ganz

allein, Widerstand am baltischen Meer, Freunde der Litauisshen Front in Europa, dr. J. Kazickas, New Roshell, N.Y., 19 64 ,134 p. D a l y s : Kodėl vienų vieni, 8—1 1 . 1. Slinktis į Vakarus: istorijos perspektyvoje, 12-22. II. Lūžiai iki sukilimo: Stalino okupacijoje, 25-71. III. Pasyvusis pasipriešinimas: Hitlerio okupacijoje, 75-186. IV. Ginkluotas pasipriešinimas: antrojoje okupacijo­ je, 189-271. V. Moralinis pasipriešinimas: po Stalino, 275-326. VI. Kova prieš tylą: koegzistencijos klimate, 329-361. Todėl vienų vieni, 365-382. Papildai, 383-409. Vietoje užsklandos, 4 10 -4 11.

AR LIETUVIS MENININKAS TURI LIKTI IŠTIKIMAS. Raštai, t. IV. Iš: Aidai, 1960, nr. 6.

Literatūros kūrinio tautiškumo kaip savaiminės etnopsichologinės duotybės sampratos kontekste svarstomos išeivijos literatūrinės kūrybos perspektyvos, dėmesys sutelkiamas į apsisprendimą dėl kalbos. Klausimą, formuluotą kaip ištikimybės „lietuviškai tematikai“ bei adresatui arba bandymo „išeiti pasaulin“ dilema, J. Brazaitį prašė pagvildenti lietuvių studentų stovyklos organizatoriai. Apžvelgęs dažniausiai išsakomus argumentus „už ir prieš“ jaunajai literatų kar­ tai rūpintį lietuvių ar nelietuvių kalbos pasirinkimą, straipsnio autorius rašytojo

Knygos aktualumas grindžiamas tuo, kad antisovietinis pasipriešinimas Balti­ jos regione ir Lietuvoje nesusilaukė deramo tarptautinio atgarsio. Knygoje pa­ teikta Lietuvos rezistencijos apžvalga, autoriaus manymu, leis atsakyti į bend­ resnius klausimus apie rezistencijos paskatas ir apsaugoti rezistencijos istoriją

t

38

I

39

nuo politinių priešininkų vykdomo jos iškraipymo. Apibendrindamas autorius įvardijo rezistencijos Lietuvoje ypatumus, jos pobūdžiui ir eigai įtaką dariusius veiksnius. Su atramos Vakaruose netekimu siejama ir herojiškų asmenybių, jų „moralinio imperatyvo“ rezistencijoje svarba. Kritikuojamos Vakarų valstybių nesolidarumo, pragmatiško sugyvenimo su komunistiniu režimu nuostatos, joms priešpriešinamas asmeninės atsakomybės imperatyvas. Kaip moralinė pa­ guoda vertinamas Amerikos neutralumas okupuotų tautų atžvilgiu ir šios šalies intelektualų Lietuvai reiškiamos simpatijos. AMERIKA SLENKSTYJE. Aidai, 1964, nr. 4, p. 194-195.

Analizuojamas religingos ir sekuliaristinės Amerikos vizijų šalininkų idėjinis konfliktas. STASYS ŠALKAUSKIS LIETUVIŲ TAUTINĖS MISIJOS RAIDOJE. Raštai, t. IV, p. 191-

106. Iš: Stasys Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje, Aidai, 1971, nr. 10. Samprotaujama apie tautos kaip kolektyvinio individo aktyvių pastangų svar­ bą vykdant tautinę misiją, t. y. siekiant valstybės ateities vizijos. Pristatant S. Šalkauskio mokslinę biografiją, pabrėžiama jo orientacija praktinės filosofijos linkme. Ieškoma Šalkauskio lietuviškos kultūros kūrybos „Rytų ir Vakarų sin­ tezės“ keliu koncepcijos neprigijimo priežasčių, stengiamasi apibūdinti nepri­ klausomybės laikų inteligentijos mentaliteto ypatumus. Rytietiškajam pradui atstovauja nuo amžiaus pradžios politiniame bei kultūriniame gyvenime įsitvir­ tinusi karta, kuri, studijuodama Rusijoje, persiėmė šios šalies intelektine tradi­ cija ir tuo metu plitusiomis anarchizmo, internacionalizmo, religinio indiferen­ tizmo nuotaikomis. Vakarietiškajam pradui atstovauja Freiburgo katalikiškojo universiteto auklėtiniai, kuriems nepriimtinos kultūrinės Rytų recepcijos poli­ tinės sugestijos. Vertindamas Šalkauskio kultūros projektą, Brazaitis solidarus su A. Maceina, pritarusiu lietuvių tautos pašaukimui „būti susitikimo vieta tarp Rytų ir Vakarų“. Šalkauskio kultūrinės sintezės idėja laikoma neatgyvenusia ir lietuvių bendruomenės gyvavimo išeivijoje sąlygomis, nes moko iš svetimos kultūros „prisiimti geruosius elementus ir juos įskiepyti į savyje turimus“. TARP DVIEJŲ PASAULIŲ. Raštai, t. IV, p. 138-149. Iš: įvadinis straipsnis knygai D i­ dysisjo gyvenimo nuotykis: prof. Eretas tarnyboje Lietuvai. Spaudai parengė J. Brazaitis. Brooklyn, N. Y., 1972. D a l y s : i . Dvejopos orientacijos, 139-140. z. Dviejuose režimuose, 140-14Z. 3. Dvie­ jose tvirtovėse, 142-146. 4. „Tvirtovės“ stiprybės resursai, 146-149.

Pasaulėžiūrinių procesų tarpukario Lietuvos intelektualinėje bendruomenė­ je apžvalgai pasitelkiama Rytų ir Vakarų tipologija. Rytietiškąją, t. y. rusišką, orientaciją įtvirtino ir skleidė X X a. pradžioje Rusijoje studijavusi, vėliau LU Humanitarinių mokslų fakultete susitelkusi profesūra. Vakarietiškajai orien­

tacijai atstovavo baigusieji katalikiškus universitetus, tapę Teologijos-filosofi­ jos fakulteto dėstytojais ir išugdę visuomeniškai aktyvią jaunąją kartą. Dėl jos veiklos ketvirtajame dešimtmetyje „krikščioniška ir demokratinė dvasia tapo daugumos apsisprendimu“, t. y. vakarietiškoji pasaulėžiūra įgijo persvarą prieš iš Rytų perimamą komunistinę. J. Eretas pristatomas kaip vakarietiško dina­ mizmo reiškėjas. Lit.\ Juozas Brazaitis, Raštai, t. VI, Chicago, 1980-1985. Ugninis stulpas: 2į metai beJuozo Brazaičio. Sud. V. Valiušaitis, Kaunas: Į laisvę fondo Lietuvos filialas, 2000. VLE, p. 438; Lietuvių literatūros enciklopedija, p. 75; Lietuvių enciklopedija, t. 3, p. 34-40; Naujokaitis, J. Lietuvių literatūros istorija, Chicago, 1976, p. 507-510; Kubilius, V. Žodžio ir veiksmo vienybė. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis - literatūrologas (Mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus ioo-osioms gimimo metinėms, pranešimai). Vilnius: LLTI, Z005, p. 16-30; A. Maceina, A. „Kad niekas manęs nepastebėtų“. Prof. Juozo Brazaičio 70 metų amžiaus sukaktis. Aidai, 1973, nr. 10, p. 438-450; Raštai, t. iz. Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 2007; A. Maceina, A. Juozo Brazaičio mirties metinėms. Aidai, 1975, lapkritis, nr. 9, p. iz. Pillé Veljataga

B R A Z Y S Pranas, 1913 Balsupiuose, Marijampolės vis. - 1967 Romoje, teologas ir filosofas, Europos lietuvių vyskupas. Nuo 19 3 1 vienuolis marijonas. 1937 baigė filosofiją Romoje. 1 9 4 1 - 1 9 4 4 studijavo teologiją vokiečių universitete Prahoje, 194Z įšventintas kunigu. 1946 tapo teologijos daktaru. 19 4 6 -19 4 8 studijavo teo­

logiją ir filosofiją Romoje. 1948 tapo filosofijos daktaru. 19 37-19 39 dėstė mari­ jonų filosofijos institute Kaune, 19 4 0 - 19 4 1 marijonų seminarijoje Varšuvoje. 1946 tapo marijonų Romos tarptautinės kolegijos studijų prefektu, 19 4 7 -19 4 8 noviciato vedėju. 1948 išvyko į Argentiną, Avelanedoje įkūrė ir iki 19 51 reda­ gavo laikraštį Laikas. 195Z įsteigė marijonų spaustuvę. Buvo marijonų noviciato

vedėju, marijonų vyresniuoju ir Aušros Vartų parapijos klebonu. 1957 atvyko į Romą, čia tapo marijonų vicegenerolu, iki 1963 buvo „Romos namo“ vyresniuo­ ju. 1965 konsekruotas tituliniu Zelos vyskupu vadovauti lietuvių išeivių sielo­ vadai Europoje; lankėsi lietuvių parapijose JA V ir Europoje, Vokietijoje įkūrė Lietuvių sielovados centrą. Bendradarbiavo žurnaluose Židinys, Šaltinis. Parašė monografiją Pijus X II (1939). MODERNIEJI GAMTOS MOKSLAI IR RELIGIJA. Aidai, 1961, nr. 1, p. 1-15.

Straipsnyje gvildenama mokslo ir religijos suderinamumo problema. Pristatomos antimarksistinio ateizmo, marksistinio antiteizmo, indeterminizmo, neopozityvumo, determinizmo, agnosticizmo ir integralizmo pozicijos šiuo klausimu. Parodoma, kad minėta problema sprendžiama ne tik argumentuojant, bet ir pasitelkiant organizuotos prievartos priemones.

41

40

/9

„MATER ET MAGISTRAE“ UŽMOJIS IR GAIRĖS. Aidai, 1961, nr. 9, p. 329-340.

Straipsnyje pateikiamas socialinio Bažnyčios mokslo pagrindimas ir principai remiantis Jono X X III enciklika M ater et Magistrae. PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE. LKM A suvažiavimo darbai, t. 6,1969, p. 45-64.

Studija, pretenduojanti objektyviau apžvelgti Z. Freudo minties raidą ir filo­ sofinius principus, kuriais pagrįsta jo teorija. Stengiamasi atskirti, kur Freudas kalba kaip psichoterapeutas technikas, kur - kaip psichologas, kur - kaip filo­ sofas metafizikas. Šių trijų plotmių skyrimas autoriui padeda nustatyti tai, kas psichoanalizėje yra tikri atradimai ir patirtimi grįsti mokslo pasiekimai, o kas tik Freudo laikotarpiui būdingais filosofiniais ar metafiziniais įsitikinimais pa­ remta jų interpretacija. Lit.: Girnius, J. Sveikinant naują vyskupą. Aidai, 1965, nr. 1, 37; Yla, St. Vyskupas Pranas Brazys. Brooklyn: Ateitis, 1969. Adolfas Poška

B R IZG YS Vincentas, 1903 Plynių k. (Marijampolės r.) - 1992 04 24, teologas, vyskupas. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1921 įstojo į Seinų kunigų seminari­ ją (kuri vėliau buvo perkelta į Vilkaviškį). 1927 ją baigęs įšventintas į kunigus. 1930-1935 studijavo Romoje Popiežiškajame Grigaliaus universitete (filosofiją, pastoralinę teologiją, kanonų teisę, sociologiją). 1932 apgynė filosofijos diserta­ ciją Spinozos Dievo buvimo įrodymo kritika, 1935 kanonų teisės disertaciją Mote­ rystėpagal civilinius įstatymus. 19 36 -1940 dėstė Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1940 paskirtas Kauno vyskupu. 19 4 0 -19 4 1 Kauno V D U Teologijos fakulteto dekanas ir profesorius. 1944 nacių išvežtas į Vokietiją. 1951 emigravo į JA V . Gy­ veno Čikagoje. Nuo 1922 bendradarbiavo Pavasaryje, Tėvynės sarge, Tiesos kelyje, Žvaigždėje, Ryte, X X amžiuje ir kt. Gyvendamas JA V , bendradarbiavo lietuvių katalikų spaudoje: Drauge, Darbininke, Aiduose. Ateityje, Tėvynės sarge, Tėviškės žiburiuose ir kt., filosofijos temai skirdamas palyginti nedaug dėmesio. V. Brizgys tradicinės katalikiškosios filosofijos šalininkas.

Apmąstomi žmogaus, pasaulio ir Dievo santykiai. Ypač stengiamasi išryškinti vertingiausią ir svarbiausią žmonijos paskirtį - jos ryšį su Dievu. Dėstoma krikš­ čioniškoji visatos ir žmogaus sutvėrimo doktrina. Pabrėžiama mintis, jog priimti krikščioniškąją sutvėrimo doktriną reiškia tikėti, kad visatos buvimas yra susietas su meilės paslaptimi, kad žmogus yra priklausantis nuo meilės ir skirtas meilei. Aiškinami krikščioniškosios religijos ir pasaulietinio humanizmo skirtumai. ŽMOGUS REALIAME GYVENIME. Chicago, 1984, 319 p. D a l y s : Įžangos žodis, 5-8. Žmogus ir jo vertė, 9-16. Žmogaus misija, 17-22. Žmo­ gaus laisvė, 23-38. Žmogus ir religija, arba religiškumas ir bereligiškumas, 39-44. Žmogus ir dorovė, 45-51. Krikščionybė ir mes joje, 52-61. Pasauliečių dalyvavi­ mas bažnyčios misijoje, 62-83. Kai kurie reiškiniai mūsų laikų katalikų bažnyčioje, 84-99. Žodis apie jaunystę, 10 0 -111. Žmogus ir jo tauta, 112 -14 0 . Religijos vieta valstybėje, 14 1-14 7 . Valstybės ir bažnyčios santykių klausimai, 148-186. Valstybės santvarka ir demokratija, 187-296. Paskutinis klausimas, 297-316.

Knygą autorius pristato kaip bandymą padėti kiekvienam žmogui pažvelgti į save, kartu išreikšdamas abejones, kad vargu ar kada nors žmogus visiškai supras, kas jis pats, koks yra pasaulis, kuriame gyvena. Kalbama apie gamtos, žmonijos įvairumą. Pabrėžiama mintis, kad filosofija ir Apreiškimas sutampa, teigdami, jog visokios įvairovės bei galios šaltinis yra vienas. Svarstoma žmogaus asmens ir jo gyvenimo vertės problema. Tvirtinama, jog žmogui vertę suteikęs Dievas, ji esanti pastovi. Iškeliama pagrindinė žmogaus misija ir paskirtis - tobulinti save. Apibūdinama, kas yra natūrali, kas apreikštoji religija. Išryškinami trys krikščioniškųjų dorovės taisyklių šaltiniai: žmogaus prigimtis, Dievo įsakymai, Evangelija. Glaustai nusakoma ir aptariama tautos samprata. Svarstomi vals­ tybės ir Bažnyčios santykių klausimai. Plačiausias - paskutinis skyrius, skirtas demokratijai apskritai ir krikščioniškajai demokratijai, jos vertei aptarti. Pa­ brėžiama, kad demokratija būtų sužalota, jei ji nutoltų nuo krikščioniškųjų principų (minimi popiežiaus Leono X III paskelbti principai). Manoma, kad krikščioniškoji demokratija yra pranašesnė, palyginti su kitomis demokratijo­ mis. Daugiausia remiamasi J. Maritainu. RELIGIJOS IR MORALĖS VAIDMUO TAUTOS IR TAUTIŠKUMO IŠLAIKYME. A i­

dai., 1950, nr. 4, p. 145-148. NEIŠSKIRIAMI TRYS NEŽINOMIEJI: ŽMOGUS, PASAULIS, DIEVAS (Sekant Roberts Geullny La vie de foi et Toshes terrestres). Chicago, 1982, 264 p. D a l y s : Autorius žodis, 7-10. Įvadas, 11-12. Pirmoji dalis: Tikėjimas į Dievą Tvėrėją,

13-67. Antroji dalis. Tikėjimas į Dievą Išganytoją, 69-146. Trečioji dalis. Uždavi­ niai, kurie turi pavykti, 147-220. Ketvirtoji dalis. Pralaimėjimus paversti laimėji­ mais, 221-250. Pabaiga, 251-264.

Pabrėžiama, jog siekiant išlaikyti tautiškumą, religijos ir moralės negalima gre­ tinti su menu, kalba, papročiais ir kitomis tolygiomis priemonėmis. Visos šios vertybės kylančios iš tautos, yra pačios tautos dvasios kūriniai, jos gyvybės ir pajėgumo apraiškos. Katalikų religija ir jos moralė tiek turinčios reikšmės tautai ir tautiškumui, kiek galinčios palaikyti individo ir šeimos dorą - tautos egzis­ tencijos pagrindą. Steponas Tunaitis

42

43

7

siaurina ir taiko tik religingam žmogui. Jam egzistencinis žmogus tik tas, kuris savo būties prasmę įžvelgia transcendencijoje. Toks susiaurinimas vertinamas kritiškai: „Maceina per daug užakcentavo žmogaus būties prasmę ir visai nu­ vertino žmogaus būties kilmę.“ Juk ir ateisto valingieji veiksmai yra egzisten­ ciški. Maža to, susidaręs įspūdis, kad žmogus, prasmės atžvilgiu prasilenkęs su pašaukimu, neturįs sielos. Teigiama, jog Maceina susiduria su prieštaravimais, nes nepakankamai atskleidžia grynojo buvimo sampratą: iš jos turinio iškrinta visas kreacinis ir providencinis Dievo veikimas. M. Heideggeris esą egzistencijos sampratą sugrąžino į antropologinę, o Maceina, toliau ją siaurindamas, perkėlė į asketikos sritį.

c

EGZISTENCINIS LAIKAS. Aidai, 1954, nr. 4, p. 157-160.

C E L IE Š IU S Petras, 1906 Apušoto k. (Prienų r.) - 1986 JA V , kunigas, teologas, filosofas. 1928 baigė Prienų gimnaziją, 1933 Kauno kunigų seminariją. Kunigavo Giedraičiuose, Aukštadvaryje, Merkinėje. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. 1950 baigė Bonos universitetą ir įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Išvyko į JAV, Čikagą, vėliau nuo 1964 - į Los Andželą. 19 70-19 80 Vakarų Europos lietuvių sielovados centro vedėjas Bad Vėrishofene. Redagavo religinius žurnalus L u x Christi 19 64-1966, K rivūlę 19 70-19 80 filosofijos tema rašė Aiduose, Tėviškės žiburiuose, L K M A suvažiavimo darbuose ir kt. P. Celiešiaus filosofiniai tekstai telpa į katalikiškosios filosofijos probleminį lauką. Jo teoretizavimui būdingas platus filosofijos istorijos kontekstas, senųjų klasikinės filosofijos koncepcijų siejimas su X X a. filosofinėmis idėjomis. Ypač domėjosi egzistencijos sampratos raida ir jos apraiškomis įvairiose filosofinėse srovėse. Buvo įsigilinęs į J. Dunso Skoto filosofiją, laikė ją autoritetingu žodžiu katalikiškosios filosofijos raidoje. Remdamasis škotistine egzistencijos samprata, neretai kritiškai vertino moder­ niosios filosofijos sprendimus. Domėjosi egzistencialistine filosofija, ją vertino santūriai kritiškai. EGZISTENCIJOS SĄVOKA A. MACEINOS „JOBO DRAMOJE". Aidai, 1951, nr. 3, p. 115-119.

Kritiškai aptariama egzistencijos samprata A. Maceinos veikale Jobo drama, pateikiamas kitų egzistencijos sampratų kontekstas. Trumpai peržvelgia­ ma egzistencijos kategorijos istorija filosofijos raidoje, plačiau sustojama prie J. Dunso Skoto egzistencijos koncepcijos. Pažymima, kad egzistencinė filosofija šią sąvoką susiaurino tik iki žmogaus egzistencijos plotmės. Maceina ją dar su­

Nagrinėjama laiko sampratos raida nuo Aristotelio iki X X a. egzistencializmo. Daugiausia dėmesio skiriama J. Dunso Skoto koncepcijai, kuri laikoma pra­ nokstančia Aristotelio ir Augustino laiko sampratą. Dunsas Skotas pirmasis pastebėjęs, kad laikas matuotinas ne slinktimi, bet „trūka“ (trukme): pirminis laiko pagrindas yra egzistencija, ne judėjimas. Egzistencinė trukmė paprastai va­ dinama dabartimi. Tik ji leidžianti mums teigti apie praeities ir ateities buvimą. Egzistencija nelaikoma paprastu buvimu (kaip idėjos), bet tai realus buvimas, o šis palaikomas būtybėje esančios galios, kurią Dunsas Skotas vadina įtampa. Įtampa ir esanti pirminė, svarbiausia būtybės savybė. Ji turi būti pirmiau savyje ir tik paskui gali reikštis pasitelkus medžiagą. Grynas ir vientisas egzistencijas turi tik dvasinės būtybės. Materialioms būtybėms matuoti reikalingas dviejų rūšių laikas - egzistencinis ir „tįsus“ laikas, susijęs su būtybės apsipavidalinimu arba judėjimu. Pagrindinė egzistencinio laiko savybė yra užtrukimas savyje. Jį galima išreikšti įtampos laipsniu. Begalinės įtampos egzistencinis laikas yra vadi­ namas amžinybe. Egzistencinį laiką esą galima pagrįsti ir patirtimi. Tokiu laiko dvilypumu esą remiasi žymesni X X a. egzistencialistai M. Heideggeris (teigęs būtį esančią laike dvejopu būdu) ir J. P. Sartre’as (teigęs, kad būtis remiasi ne momentais, bet „laikyste“), o K. Jaspersas įsivaizduoja amžinybę kaip egzisten­ cijos pripildytą laiką. KAS YRA PASAULĖŽIŪRA? Laiškai lietuviams, 1958, nr. 6, p. 173-176.

Pateikiamas termino „pasaulėžiūra“ apibūdinimas. Pasaulėžiūros struktūroje išskiriami žinojimo ir vertinimo aspektai, jų skirtumas. Pasaulėžiūra nusako­ ma kaip „aukščiausias ir paskutinis žmogaus egzistencijos prasmės parodymas gyvenimu“. PASAULĖŽIŪROS RŪŠYS. Laiškai lietuviams, 1958, nr. 8, p. 236-240.

Pateikiama pagrindinių pasaulėžiūrų klasifikacija: teistinės, idealistinės, mate­ rialistinės ir hedonistinės; aptariamas jų rūšių turinys. Išsamiausia ir plačiausia

45

44

1

pasaulėžiūra laikoma teistinė, nes ji apimanti visas žmogiškosios prigimties ap­ raiškas, visas žmogaus gyvenimo plotmes, jas tarpusavyje suderinanti. PASAULĖŽIŪROS RIBOS. Laiškai lietuviams, 1958, nr. 9, p. 270 -173.

Svarstoma nepasaulėžiūrinės politikos problema. Teigiama, kad nepasaulėžiūrinė politika būtų neabejotinai priimtina tuo atveju, jeigu visi žmonės turėtų kilnią pasaulėžiūrą: arba teistinę, arba idealistinę, arba humanistinę. Tačiau jeigu pasaulėžiūros ribos bus nukeltos iki hedonistinės ir materialistinės nepasaulėžiūros kraštutinumo, tada pasaulėžiūrinė politika vesianti j chaosą. DVASINIS PRADAS ETINĖJ PLOTMĖJ. A idai, 1961, nr. 9, p. 377-381. D a l y s : i . Vertės apraiškos, 377-378.2. Vertės normos interpretacija, 378-380. 3. Ver­

tės normos šaltinis, 380-382. Svarstomos dorovinio gyvenimo specifikos ir sąžinės prigimties problemos. Žmogus veikiąs remdamasis protiniu skaičiavimu ir vertindamas, kas gera ir kas bloga. Antroji veiklos plotmė ir esanti etinė. Nagrinėjamos keturios vertės interpretacijos: deterministinė, imperatyvinė, psichologinė ir idealistinė. Deterministinė samprata kylanti iš materialistinės ir pozityvistinės pasaulėžiūros, pasak kurių, žmogaus veiksmus lemia aplinkos sąlygos. Tačiau tada nelieka vie­ tos sąžinei, o liekąs tik įprotis įvykdytą veiksmą vadinti geru ar blogu (baimė lemianti ir sąžinę, ir laisvą valią). Imperatyvinė (kantiškoji) samprata pagrįsta racionalistine pasaulėžiūra. Pasak jos, kiekvienas siekia gėrio, motyvuodamas malonumu, ir vengia blogio, motyvuodamas skausmu; aukščiausia gėrio norma esanti ne sąžinė, bet proto nustatytos imperatyvinės normos. Aukščiausias jų arbitras galėtų būti valstybė. Psichologinė samprata taip pat išvedama iš mate­ rializmo ir pozityvizmo. Joje gėrio ir blogio jausmas laikomas tik asociatyviniu būdu išugdytas psichiniu jausmu arba psichine funkcija, kuri nesiremia jokiu gilesniu imanentiniu pradu. Dalykai, kuriais remiasi visos trys ankstesnės interpretacijos, laikomi realiais, tačiau ribotais. Jos ignoruoja sąžinę, kurios balsas savitas, visai savarankiškas, ne­ priklausąs nuo išsilavinimo ir daugelio išorinių dalykų; tai kažkas autonomiško, „lyg valstybė valstybėje“. Sąžinė veikia atskirai nuo aistrų ir papročių. Ji nega­ linti kilti iš materialaus kūno, nes priešinasi kūno geiduliams, potraukiams ir aistroms. Ji negali kilti iš psichinių asociacijų, nes priešinasi asociacijų dėsniams. Ji nepasiduodanti protiniams įtikinimams, nes esą veikia pirmiau už protinį apsvarstymą ir loginį išvedžiojimą. Sąžinė esanti savaiminė apriorinė žmogaus viduje glūdinti galia, kuri pasveria kiekvieną žmogaus veiksmą, rūšiuodama juos į blogus ir gerus. Kadangi ji nekylanti nei iš kūno, nei iš psichikos, nei iš proto, todėl jos kilmės šaltinis esąs žmogaus dvasinis pradas. Tai - idealistinė krikš­ čioniškosios pasaulėžiūros samprata.

46

J. MARITENO MENO SAMPRATA. Aidai, 1961, nr. 5, p. 192-198.

Pateikiama J. Maritaino meno samprata, išdėstyta jo veikale Kūrybinė intuicija mene ir poezijoje. Tema ribojama meno genezės klausimu. Pasak Maritaino, menas ir filosofija esą kyla iš tos pačios dvasios ir pasąmonėje susisiekia, nes abi plotmės reiškiasi intuityviu būdu. Esą du intuicinės dvasios klodai: intuicinis protavimas ir jausminis emocinis klodas. Maritainas žmogaus dvasinį procesą vaizduojasi esantį trijų tarpsnių: 1) priešsąmoninis - pasąmoninis, 2) vaizduo­ ta is - paveikslinis ir 3) sąmoninis pažinimas. Visi tie tarpsniai esą savarankiški, bet bendradarbiaujantys. Kūrybos procese didžiausias vaidmuo tenkąs pasąmo­ nės galiai, nes čia vykstąs intuityvinis „muzikinis pulsavimas“. Jis persimetąs į antrąjį tarpsnį, kuriame prabylančios meninės (vaizdinės) sąvokos. Tačiau kū­ rinio įgyvendinimas, pasak Maritaino, negalįs apsieiti be loginės veiklos baigia­ majame tarpsnyje. Iliuminatyvus protas esą perregi kūrinio esmę, o praktiškasis protas parenka priemones ir įgyvendinimo būdus. Išsakoma nuomonė, kad Ma­ ritainas gal per stipriai pabrėžęs proto vaidmenį meninėje kūryboje. EGZISTENCIALIZMAS KRIKŠČIONYBĖS ŠVIESOJE. LKMA suvažiavimo darbai, t. 5, Roma, 1964, p. 171-199. D a l y s : i . Egzistencializmo apybraiža, 171-19 3.2. Egzistencializmo santykis su religija, 193-199.

Egzistencializmo pagrindinių bruožų apybraiža; nagrinėjamas egzistencinės filosofijos santykis su krikščionybe. Teigiama, kad egzistencializmas nesuda­ ro vienos mokyklos, nes kiekvienas atstovas turi savo atskirą sistemą, tačiau juos jungia tai, jog visi atsiskyrė nuo tradicinės egzistencijos sampratos ir susi­ telkė į žmogiškosios egzistencijos prasmės nagrinėjimą. Aptariamos pagrindi­ nių egzistencinės filosofijos kūrėjų S. Kierkegaardo, K. Jasperso, G. Marcelio, M. Heideggerio, J. P. Sartre’o svarbiausios idėjos, problemos ir jų sprendimas, ryškinami bendrieji egzistencinės filosofijos koncepcijų bruožai, jie lyginami su J. Dunso Skoto egzistencijos samprata. Esą ši samprata išsiskirianti iš scholas­ tinės ir užimanti vietą tarp scholastinės filosofijos ir egzistencialistų, nes jam individas buvo svarbesnis už visumą, o egzistencijoje jis įžvelgė dinaminį mo­ mentą. Nuo egzistencializmo filosofijos jis skiriasi tuo, kad egzistencijos sam­ pratą taiko ne tik žmogui, bet ir visai patyrimu pasiekiamai tikrovei. Teigiama, kad egzistencinės filosofijos kūrėjus vienija trys visiems bendri bruožai. Pirma, jų filosofinio mąstymo pastangos nukreiptos ne į statinį loginį momentą, bet į „dinaminį“, į būties apraiškas veiksme. Antrasis bruožas - žmogiškosios eg­ zistencijos projekcija į ateitį, nors skirtingai suprantamą: Kierkegaardo ateities prasmė teistinio pobūdžio, Marcelio - krikščioniško, Heideggeris orientuojasi į žemiškąjį žmogaus gyvenimą, Sartras - taip pat, nors tą žemiškąjį gyveni­ mą supranta kaip beprasmį ir net absurdišką. Trečiasis bendras bruožas: visi

47

'1

pripažįsta, kad ontologinis pagrindas egzistencijai pasireikšti yra laisvė. Tai liu­ dija, kad egzistencializmas yra liberalistinio mąstymo rezultatas. Egzistencializ­ mo santykis su religija svarstomas dviem požiūriais - ontologiniu ir teologiniu. Ontologiniu požiūriu katalikybėje esama daugelio aspektų, neprieštaraujančių egzistencialistinei sampratai, tik ateizmas arba egzistencijos neapibrėžtumo koncepcija yra nepriimtina. Naujuosius mąstytojus siūloma vertinti santūriai: jie vertingi ne tiek savo tiesos gilumu, bet metodo naujumu. Juos dera studi­ juoti ir pasinaudoti nauju metodu, atnaujinant senąsias teologines ir filosofines tiesas. Egzistencializmo pavojus matomas vienašališkame egzistencijos konkre­ tumo pabrėžime „nuvertinant pastoviųjų dalykų esmės momentą“. LAIKO SUDABARTINIMO TEOLOGINĖ PROBLEMA. RYŠIUM SU A. MACEINOS „DIEVO AVINĖLIU“. Aidai, 1967, nr. 3, p. 112-115.

Polemizuoja su A. Maceinos teiginiu (knygoje Dievo avinėlis), kad katalikų te­ ologai, aiškindami liturgiją kaip Kristaus aukos sudabartinimą nekruvinu būdu, prieštarauja patys sau, nes jie nėra išsprendę laiko neatsukamumo problemos. Cituodamas Aurelijaus Augustino, Joano Dunso Skoto, Thomo Moro teiginius apie laiką, autorius tvirtina, kad ši problema neišspręsta tik tomistinės krypties teologų, o augustiniškajai teologijos krypčiai Maceinos priekaištas nepagrįstas. TEILHARD DE CHARDIN PASAULĖVAIZDIS. Aidai, 1968, nr. 5, p. 195-201.

Dėstoma P. Teilhardo de Chardino evoliucijos teorija, teigiant, kad ji neprieš­ tarauja teologijai, suderinama su Katalikų bažnyčios mokymu. Kadangi daugelis Teilhardo de Chardino teiginių šiuolaikinei teologijai atrodo nepriimtini, au­ torius sako, jog nereikia per daug skubiai spręsti apie naujo mokslo prieštaravi­ mą religijos dogmoms, kad nebūtų pakartota klaidų, analogiškų M. Koperniko ir G. Galilei’aus atvejams. Nurodoma, kad Teilhardo de Chardino evoliucijos teorija išlaisvintų teologus nuo galvosūkio, jei kitose planetose būtų rasta gyvy­ bė, gal net panaši į žmogų. DR. A. MACEINOS DIDŽIUOSIUS DABARTIES KLAUSIMUS BESVARSTANT. Bad Woerishofen, 19 72,12 p. D a l y s : i . Sekuliarizacijos klausimu. 2. Evangelijų numitinimo klausimu. 3. Kūrimo ir evoliucijos klausimu. 4. Dievo ir žmogaus asmeninio santykio klausimu.

Kritiškas žvilgsnis į A. Maceinos D idžiųjų dabarties klausimų veikalą. Kritikuo­ jami įvairūs veikalo aspektai (terminija, įvairių problemų sprendimai). Polemi­ nės recenzijos ir Maceinos ontologijos sampratos iš esmės skiriasi. Pagrindinė takoskyra teologinio pobūdžio: „Maceina prileidžia, kad Dievas, sukūręs pasau­ lį, paleido jį vystytis autonomiškai, o man atrodo, kad Dievas bendradarbiauja tiek su gamtos dėsniais, tiek su žmogaus kuriančiomis galiomis. Suvokia, kad žmogus kaip asmuo Aš gali tarsi izoliuotai santykiauti su Dievu kaip Tu, o aš

48

suprantu, kad iš vienos pusės žmogaus dvasia (...) santykiauja su Dievu betar­ piškai, o iš antros pusės (veikdama kartu su kūnu) tarpiškai. Suvokia Dievo apsireiškimą per Jėzų Kristų vien antgamtiniu būdu, o aš suvokiu, kad Dievas kartu reiškiasi ir per gamtą, ir per istoriją, ir tobuliausiu būdu per Jėzų Kristų, esantį Bažnyčioje“ [p. 12]. Priekaištaujama, kad Maceina ignoruoja trejopą pa­ saulio vystymosi determinuotumą: žmogaus kūrybą, gamtos dėsnių veikimą ir Dievo apvaizdos kuriantįjį išlaikymą. „Visi šie veiksniai sudaro kartu sąveikinę vystymosi priežastį. Joks krikščionis ontologas negali išleisti iš akių pasaulio vystymosi sąveikos“ [p. 12]. Gražina Pranckietytė

C IR T A U T A S Kazys Klaudijus, 1915 01 18 Sodalėje (Kvėdarnos vis., Tauragės aps.) - 1963 08 27 Dalase (Teksaso valstija), pedagogas, psichologas. 1938-1940 mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 19 4 0 -19 4 2 Brunsbergo akademijoje, 19 42-19 43 Vroclavo universitete. 1943 apgynė diserataciją Philosophische P ä­ dagogik von Stasys Šalkauskis (Stasio Šalkauskio filosofinė pedagogika) ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. 19 4 3 -19 4 4 mokytojavo Ukmergės mokytojų semi­ narijoje, 19 4 4 -19 4 6 buvo docentas Erlangeno universitete, 1946 apgynė habili­ tacinį darbą M oralinio auklėjimo problema, 19 46-1950 dėstė Bambergo kunigų seminarijoje. 1951-1952 skaitė paskaitas įvairiose mokymo įstaigose, 1952-1953 Harvardo universitete mokslinis bendradarbis. Išleido knygą apie studenčių psi­ chologiją The American College G irl (Amerikos koledžo mergina), psichologinę esė vokiečių ir anglų kalbomis, skirtą tremtinio fenomeno analizei, politinės pabėgėlės būtį vaizdavo lietuviškai parašytose apybraižose, paskelbė eilėraščių rinkinį. Savo kūryboje išreiškė krikščioniškąją pasaulėžiūrą, dėmesio skyrė tau­ tiškumo problemoms. PORTRÄT DES HEIMATLOSEN (TREMTINIO PORTRETAS) Portrait o f the homeless: Heimatlosigkeit als Weltschicksal: ein Essay. Von Claudius Kazys Cirtautas. Coburg, 1950,134 p. D a l y s : Vorspiel: Ahasver, 9 -11. Einleitung Genius Loci, 12-19. I- Vom Ursprung des Heimatlosen, Der Entwurzelte; Der Geflüchtete. Der Verstossene, 19 -4 1. II. Von der fremden Welt: Der Heimatlose. Der Obdachlose. Der Arbeitslose, 42-76.

III. Von der Moral: Der Verzweifelte. Der Gleichgültige, Der Entschlossene, 77-103. IV. Von der Zukunft: Der Verwahrloste, Der Gepflegte, Der Begnadete, 104 -129. Nachspiel Heimatlosigkeit als Weltschicksal, 130-134. Analizuojama tremtis kaip psichologinis, socialinis ir religinis reiškinys. Nagri­ nėjama tremtinio asmenybė, jo siela, nuostatos, požiūriai, naujos aplinkos jam daromas poveikis, jo egzistencija egzilyje ir jo misija visai žmonijai. Pateikiama

49

'1

tremtinių charakterių ir moralinių nuostatų tipologija. Išryškinamos mo­ dernaus pasaulio būties be tėvynės priežastys, pabrėžiamos Dievo praradimo pasekmės. THE REFUGEE (TREMTINYS). By K. C. Cirtautas; forewords by Dominique Pire and Pitirim A. Sorokin; postscript by Romano Guardini. New York, 1963,160 p. Pirmoji publikacija: Boston, 1957,166 p.

Tremtinio portreto vertimas, papildytas dalimi Time o f Experience, 10 0 -15 0 .

spaudoje - Tiesos kelyje, Draugijoje, N aujajam e gyvenime, L u x Christi ir kt., išleido studiją apie A. Jakštą-Dambrauską, 19 4 7 -19 4 9 buvo Romoje leidžiamo Lietuvių balso redakcijos narys. Filosofinio ir teologinio pobūdžio darbus skelbė Aiduose, kitoje išeivijos spaudoje. Juose vertinami naujausi lietuviškosios teologijos ir religijos filosofi­ jos leidiniai, apibūdinamos naujos tendencijos X X a. katalikiškojoje teologijoje bei filosofijoje. DOSTOJEVSKIS IR MŪSŲ LAIKAI. Aidai, 1949, nr. Z5, p. 187-188.

SKAUSMO PERGALĖ, Worcester, Mass, 195Z, 186, (1) p.

Filosofinėse apybraižose pasakojama apie žmogaus būtį be tėvynės, išlaikant lietuviškąją patriotišką dvasią. Teigiamas gyvenimas tautinių idėjų pasaulyje, kritikuojamos buitinės vertybės, aptariami sielos judėjimo į geresnę būtį būdai bei mirimo menas, siūloma gyventi paprastą gyvenimą nepaprastu būdu, auko­ tis Dievui ir tėvynei. REFUGEES: IDEALISTIC AND UTILITARIAN. By dr. K. C. Cirtautas. Lituanus, 1958, t. 4, nr. z, p. 57-59.

Ištrauka iš knygos The Refugee (Boston, 19 57,16 6 p.), p. 1ZZ-1Z7. Lit.: Pikūnas, J. Dr. Cirtauto „Tremtinio portretas“. Aidai, 1950, nr. 10; Vygantas, P. V. An Important Problem of Our Age. Cirtautas K. C. The Refugee. Published by Meador, Boston, 1957,166 p. Lituanus, 1958, t. 4, nr. 2., p. 59-61. Rūta Marija Vabalaitė

C U K U R A S Valdemaras Mykolas, 1915 04 u Barbelėje, Latvija, Bauskės aps. 1996 07 17 Vilniuje, kunigas, teologas, filosofas. 1933 baigė Biržų gimnaziją,

Aptariama F. Dostojevskio kūryboje vaizduojamo žmogaus ir jo laisvėjimo samprata. Žmogus joje suvokiamas kaip einąs kančios keliu, kaip pasineriantis į tamsiąsias savo paties vidaus gelmes ir savo vertę bei išbaigtumą pasiekęs Kris­ tuje. Tasai kančios kelias esąs laisvės kelias, nes jį pasirenkąs pats Dostojevskio žmogus, kuris savo užbaigtumą Kristuje regi kaip laisvės tikslą. Dostojevskis savo kūryba atvėręs slaptingiausias žmogaus sielos gelmes, tuo parodydamas jį kaip dramatišką, sudėtingą ir gyvą. ŽMONIJOS LIKIMO APMĄSTYMAS (V. J. Bagdanavičiaus kn. Žmonijos likimas

Sv. Jono Apreiškimo knygoje recenzija). Aidai, 1955, nr. z, p. 87-90. Pabrėžiama, kad recenzuojamoji knyga nėra nei grynai teologinė, nei egzegetinė ir kad joje aptariami dabar aktualūs žmonijos likimo klausimai. Knygos autorius parodęs, kad Sv.Jono Apreiškimo knygų, jos simboliką reikią suprasti kaip žmo­ nijos įspėjimą ir raginimą matyti blogio grėsmę, užbėgti jai už akių, o konkre­ čiam žmogui įsilieti į Kristaus vadovaujamas kovotojų gretas. Apreiškimo knyga vaizduojanti žemiškojoje plotmėje besireiškiančius Dievo ir žmogaus santykius, kurie susiliesiantys į „tobulą meilės vienybę amžinybės tikrovėje“.

1938 - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą ir buvo įšventintas kunigu. 19 38-19 44 kunigavo Sėtoje, Jurbarke, Ukmergėje, dirbo ka­

ŽVILGSNIS IEŠKANČION ŽMOGAUS ŠIRDIN (Pr. Gaidamavičiaus kn. Didysis neri­ mas recenzija). Aidai, 1961, nr. z, p. 85-86.

pelionu Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1944 pasitraukė į Vakarus. 19 4 4 -19 4 5

Recenzijoje paryškinamas knygoje vyraujantis fenomenologinis dvasios raiškos aspektas. Pažymima, kad knygoje ypač stengiamasi atskleisti tos dvasios neri­ mo fenomenologiją. Recenzijos autorius pageidauja, kad būtų labiau išryškintas ontologinis-teologinis to nerimo aspektas, pasiremta nuodėmės ir laisvės dia­ lektika, nerimo kaip Dievo malonės apraiška samprata.

gyveno Vokietijoje, buvo Tiuringijos srities lietuvių pabėgėlių kapelionas. 1948 Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje įgijo filosofijos daktaro laipsnį, 1950 Angelicum universitete - teologijos daktaro laipsnį. 19 4 7 -19 4 9 atstova­ vo lietuvių katalikų jaunimui Tarptautiniame jaunimo sekretoriate. Nuo 1950 gyveno JA V . Trijose aukštosiose mokyklose dėstė filosofiją, lietuvių kultūros istoriją, literatūrą, buvo studentų kapelionu. 1956 paskirtas Lietuvių skautų są­ jungos dvasios vadu, nuo 1963 ėjo Ateitininkų federacijos dvasios vado pareigas. Nuo 1983 dirbo Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos kape­ lionu Putname, buvo JA V katalikų filosofijos draugijos narys. Veikliai dalyvavo L K M A suvažiavimuose, ateitininkų veikloje. Aktyviai bendradarbiavo katalikų

50

RAHNER - DABARTIES TEOLOGAS. Aidai, 1965, nr. 1, p. 39-41.

Apžvelgiamas vokiečių filosofo ir teologo Karlo Rahnerio veiklos kelias, filosofi­ nė koncepcija ir įnašas į X X a. teologinę mintį. K. Rahneris apibūdinamas kaip teologinės antropologijos atstovas. Joje žmogus suvokiamas kaip apdovanotas galimybe įsilieti į absoliučią, arba dieviškąją, transcendentinę realybę. Straipsnis skirtas Rahnerio 60-mečiui.

51

i

PASAULIEČIŲ ATSAKOMYBĖ BAŽNYČIOJE. Aidai, 1965, nr. 7, p. 185-290.

Apžvelgiami po Vatikano II Visuotinio susirinkimo išryškėję poslinkiai Ka­ talikų bažnyčios politikoje pasauliečių vaidmens atžvilgiu. Pasauliečiai šioje politikoje jtvirtinami kaip visateisiai dieviškojo išganymo dalyviai, tą dalyvavimą įgyvendinantys savo profesine ir kasdiene veikla, laisva valia ir savo protu priimamais sprendimais. Tikėjimo nušviesta jų veikla turinti tą pačią misiją kaip ir Bažnyčios hierarchijos atstovų veikla - prisidėti prie pasaulio dvasinio išvadavimo. Šie Bažnyčios politikos poslinkiai vertinami kaip pozityvus atsakas į modernėjančio pasaulio iššūkius. IŠLAISVINIMO TEOLOGIJA. JOS KILMĖ IR IŠTAKOS. Aidai, 1968, nr. 3, 4.

Apibūdinamas po Antrojo pasaulinio karo ir ypač po Vatikano II Visuotinio susirinkimo katalikų teologijoje kilęs sąjūdis, pavadintas Išlaisvinimo teologija, parodomi pozityvūs vertinimai bei kritinė reakcija jų atžvilgiu. Šio sąjūdžio pagrindinė kėlėja - Pietų Amerikos jaunoji teologų karta. Sąjūdis pasireiškiąs kaip atsakas į dideles Pietų Amerikos šalių socialines problemas, ypač į sunkią vargstančiųjų padėtį bei Vatikano II Visuotinio susirinkimo raginimą Bažnyčiai imtis skaityti laiko ženklus, t. y. atsigręžti į šiuolaikiniame pasauly­ je kylančius su žmogaus egzistencija susijusius rūpesčius. Išsilaisvinimas šioje teologijoje suvokiamas kaip socialinio teisingumo įgyvendinimas, kaip sociali­ nio pavergimo panaikinimas ir vargingiausių sluoksnių atstovams sudarymas sąlygų žmoniškai gyventi ir būti laisviems. Toks išlaisvinimas šioje teologijoje aiškintas kaip Dievo karalystės įgyvendinimas. Oficialioji Bažnyčia, iš pradžių neigiamai vertinusi šį sąjūdį ir tokią jo nuostatą, vėliau pripažino teigiamą jo pastangų gerinti vargstančių sluoksnių gyvenimą reikšmę, tas pastangas vertino kaip paremtas Kristaus mokymu. Kartu ji nurodė tų pastangų ribotumą, nes socialinių gyvenimo sąlygų pagerinimas toli gražu nereiškiąs dvasinio žmogaus išlaisvinimo, kurio esmė - išlaisvinimas iš nuodėmės. Toks išlaisvinimas, kurį įgyvendinti esanti svarbiausia Bažnyčios misija, turįs apimti visus žmones, o ne tik vargstančiųjų klasę. Pažymima, kad išlaisvinimo teologija susilietusi su socialine marksizmo doktrina, tačiau nebuvusi paveikta jo pasaulėžiūrinių me­ tafizinių pagrindų.

NEPAMIRŠTAMAS TEILHARD DE CHARDIN. A. Paškaus kn. Evoliucija ir krikščio­ nybė (Teilhard de Chardin perspektyvoje) recenzija. Aidai, 1989, nr. 1, p. 72-75.

Vertinant recenzuojamą knygą, pabrėžiama, kad joje gerai perteikta T. de Chardino evoliucijos vizijos įtaka krikščioniškajai etikai, nes jis „tauraus žmo­ niškumo ir žmogaus fenomeną įglaudino į visatos vystymosi procesą“. Char­ dino evoliucijos koncepcija reikšmingai paveikusi ir krikščioniškosios teologi­ jos raidą, sukėlusi atgarsį kitų religijos atstovų mąstysenoje, sudominusi netgi marksistus. KARL RAHNER, S. J. 1904-1984. VIENO ĮTAKINGIAUSIŲ XX AMŽIAUS TEO­ LOGŲ PORTRETAS. Aidai, 1991, nr. 4, p. 255-267.

Pateikiama trumpa įžymaus X X a. teologo Karlo Rahnerio gyvenimo ir veiklos apybraiža, glaustai aptariama jo teologinė-filosofinė koncepcija. Ji apibūdinama kaip teologinė antropologija, susiformavusi dėl I. Kanto filosofijos bei Tomo Akviniečio pažinimo teorijos recepcijos. Žmogų K. Rahneris suvokia kaip Dievo kūrinijos, orientuotos į savo užbaigimą Kristuje, dalį, kaip pasaulyje be­ sireiškiančią dvasią, kuri drauge su pasauliu tampa vis sąmoningesnė. Esąs izomorfinis ryšys tarp žmogaus sąmonės brendimo, jos pasirengimo priimti Dievo malonę ir besikeičiančių materialios tikrovės struktūrų. Dievo malonę reikią suprasti kaip žmogaus prigimčiai duotą dovaną, kaip dvasinėje būtyje esan­ čią nuostatą, vedančią žmogų į tiesioginį ryšį su Dievu. Pabrėžiamas Rahnerio įnašas į katalikiškosios teologijos atsinaujinimą X X amžiuje, jos atsigręžimą į dabarties pasaulio problemas. DE INQUIETUDINE RELIGIOSA APUD DOSTOJEVSKIJ: EXCERPTA EX DISSER­ TATIONE AD LAUREAM IN FACULTATE PHILOSOPHICA PONTIFICIAE UNI­ VERSITATIS GREOGORIANNE (APIE RELIGINĮ NERIMĄ DOSTOJEVSKIO KŪRY­ BOJE: IŠTRAUKOS IŠ DISERTACIJOS, SU PAGYRIMU ĮVERTINTOS POPIEŽIŠKO­ JO GRIGALIAUS UNIVERSITETO FILOSOFIJOS FAKULTETE). Valdemaro Cukuras (Cukuras, Valdemaras Mykolas). Romae: (s.n.), 1957, 80 p. Adolfas Poška

GAILESTINGUMAS - DIEVO EPIFANIJA - ŠIO METO ŽMOGUI. ANTROJI JONO PAULIAUS II ENCIKLIKA. Aidai, 1981, nr. 6, p. 4 01-403.

Pristatant Jono Pauliaus II encikliką Dives in Misericordia, teigiamai vertinama antropologinė jos kryptis, pasireiškianti žmogaus vertės iškėlimu, šiuolaikinio pasaulio situacijos ir žmogaus nuvertinimo joje priežasčių išryškinimu bei Baž­ nyčios misijos, įgyvendinant dieviškąjį gailestingumą šiuolaikinėmis sąlygomis, svarbos pabrėžimu.

52

53

1

sys savo kalbai ir istorijai, 2) neatskiriamai su šiuo dėmesiu susiję romantizmas, 3) demokratizacijos vyksmas, 4) modernios tautinės sąmonės atsiradimas. BENDROSIOS IR METODINĖS PASTABOS TAUTINIO ATGIMIMO KLAUSIMU.

Aidai, 1958, nr. 5, p. 193-204. Apžvelgiama tautinės minties raida X IX a. Aptariamos „tautinio atgimimo“, „tautos“ sąvokos. Pristatomas E. Durkheimo sociologijos metodas. Jam prita­ riama ir juo vadovaujamasi, intepretuojant lietuvių tautinį atgimimą. Lietuvių tautinis atgimimas nušviečiamas plačiau; manoma, kad tai savo ruožtu padėtų geriau suprasti ir X IX a. tautinį klausimą.

v

DR. J. BASANAVIČIUS IR LIETUVIŲ TAUTOS ATGIMIMAS. Šaltinis, 1978, nr. 1, p. 9-14 .

Č E G IN SK A S Kajetonas Julius, 1927 07 01 Alytuje, sociologas. Sociologijos dr. (1956 disertacija apie lietuvių tautinį atgimimą). 19 39 -194 4 mokėsi Alytaus gimnazijoje ir Mokytojų seminarijoje, 19 4 3-19 4 4 dalyvavo Lietuvių fronto antinacinėje veikloje. 1944 pasitraukė iš Lietuvos. 1946 baigė Blombergo gimnazi­ ją, 1946-1956 studijavo filosofiją, teologiją ir sociologiją Hamburgo, Eichšteto, Romos, Strasbūro ir Upsalos universitetuose. Nuo 1953 Europos lietuvių fronto bičiulių veikėjas, ilgametis pirmininkas. Vienas iš Europos lietuvių Studijų savai­ čių rengėjų ir pranešėjų. 1957-1958 dirbo Amerikos balso Vokietijos tarnyboje, 1960-1975 - Upsalos instituto bibliotekoje. 1964-1965 gyveno JA V , buvo V L IK valdybos ir Lietuvos laisvės komiteto narys. 1975-1992 dirbo Laisvės, vėliau Lais­ vosios Europos radijuje Miunchene, 1978 lietuvių skyriaus vadovas. 1981 vienas iš Lietuvių kultūros instituto (Vokietija) steigėjų, valdybos pirmininko pavaduoto­

Apžvelgiamas J. Basanavičiaus gyvenimas, žymiausi jo darbai. Jis laikomas reikš­ mingiausiu lietuviškosios tautinės sąmonės išreiškėju. Trumpai nusakomi tau­ tinio atgimimo Lietuvoje požymiai. Pristatomos savos disertacijos aptariama tema išvados. Lietuvių tautiniame atgimime skiriami trys tarpsniai, aprėpiantys visą X IX amžių. MIRTIS ANTANO MACEINOS RAŠTUOSE. Ateitis, 1987, nr. 3, p. 18-24.

Mirties tema lietuvių filosofo A. Maceinos raštuose užima reikšmingą vietą. Si tema straipsnio autoriaus išryškinama plačiai pristatant Maceinos svarstymus iš septynių jo veikalų: tai Asmuo ir istorija (1981), Didysis inkvizitorius (1946, 1950), Jobo drama (1950), Saulės giesmė (1954), D idžioji padėjėja (1958), N iek­ šybės paslaptis (1964), Dievo avinėlis (1966). Tvirtinama, kad mirties filosofija Maceinos raštuose neatskiriama nuo mirties teologijos ir ypač tai ryšku tarp 1954 bei 1966 pasirodžiusiuose veikaluose. Gražina Pranckietytė

jas. Nuo 1992 vėl gyvena Upsaloje; kurį laiką dėstė Kauno kunigų seminarijoje. Bendradarbiavo LE, išeivijos periodinėje ir mokslinėje spaudoje. LIETUVIŲ TAUTOS ATGIMIMO PRADMENYS. ŽVILGSNIS Į TAUTINĮ ATGIMI­ MĄ. - KOVOS METAI DĖL SAVOSIOS SPAUDOS. Chicago, 1957, p. 77-112 .

Apibrėžiamos „tautinio atgimimo“, „tautos“ sąvokos. Tauta gimstanti tada, kai susidaro jos tautinė individualybė, t. y. tai, kas ją išskiria iš kitų tautų. Tautinio atgimimo metu tautinė individualybė savo turiniu praturtėjanti ir tampanti ryš­ kesnė. Tautinio atgimimo samprata taikoma X IX a. Europoje vykusiems tauti­ niams sąjūdžiams, davusiems pradžią modernių tautinių valstybių atsiradimui. Išvardijami ir aptariami pagrindiniai lietuvių tautos atgimimo ženklai: 1) dėme­

55

54

1

išskirtinį materialinių gėrybių siekį, pabrėžia naujos solidarios gyvenimo tvarkos poreikį. ŠOKSIME AR NE? Laiškai lietuviams, Buenos Aires, 1950, t. 1, nr. 6, p. 81-83.

Remiantis T. G. Waldmanu, stengiamasi atsakyti į jaunimui rūpimą klausimą apie šokių vertę. Teigiama, kad šokis atitinka žmogaus prigimtį. Jis turi galią aiškiai išreikšti, kas žmoguje vertingiausia - meilę. Vis dėlto šokis, kaip „kie­ kvienas didis dalykas, mums gali būti naudingas, bet gali būti ir pavojingas“. Konstatuojamas antrasis faktas: „šokiai išstato žmogų į didelius pavojus“. Pa­ vojai tapatinami su begėdiškumu, gašlumu, seksualinėmis aistromis, pagaliau neapykanta. Formuluojami keturi reikalavimai, leidžiantys išvengti pavojų: su­ brendimas, pagarba sau ir šokio partneriui, saikas ir ištikimybė sąžinės balsui. Remiamasi Sv. Rašto autoritetu; kita vertus, tautiečiai raginami nesipiktinti tais, „kurie elgiasi kitaip, negu mes“.

D

DARBO PALAIMA. Laiškai lietuviams, 19 50 ,1 . 1, nr. 9, p. 122-123.

D A U G IN T IS Petras, 1915 04 05 Bajorėliuose (Kretingos r.) - 1998 01 02, Čika­ goje, sociologas, kunigas, katalikų spaudos darbuotojas. Mokėsi Kretingos pro­ gimnazijoje, 1934 baigęs Tauragės mokytojų seminariją, mokytojavo. Nuo 1938 jėzuitas. 19 4 1-19 4 4 studijavo filosofiją Pagryžuvio jėzuitų noviciate, teologiją Kauno kunigų seminarijoje, 19 4 4 -19 4 8 - jėzuitų kolegijoje Pulache (Vokie­ tija). 1946 įšventintas kunigu, dirbo sielovados darbą lietuvių karo pabėgėlių stovyklose. 1951—1955 socialinius mokslus studijavo Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 1953 įgijo filosofijos licenciato, 1955 - socialinių mokslų daktaro laipsnį. 1956-1958 dėstė sociologiją ir etiką Montevidėjuje Urugva­ jaus tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, vėliau dirbo lietuvių parapijoje, rengė lietuvių radijo valandėles, redagavo katalikų laikraštį Žinios. 19 6 8-19 77 dirbo Sv. Kazimiero parapijoje San Paule, redagavo laikraštį Mūsų Lietuva. 1978 per­ keltas į lietuvių jėzuitų rezidenciją Čikagoje. Redagavo periodinius leidinius: Mūsų žinios, M isionieriaus laiškai (vėliau - Laiškai lietuviams), bendradarbiavo žurnaluose A idai, N aujoji Romuva. Parašė knygą apie sociologiją - Preissetzung und die Bauerfrage (Kainų nustatymas ir valstiečių klausimas) 1955, istorinę stu­ diją apie lietuvius Urugvajuje, straipsniuose socialinio teisingumo tema dėstė katalikybės ginamus solidarumo principus. MIELAS VARGO BROLI, SESE! Misionieriaus laiškai. Pullach b. München, Berchmanskolieg, 1949, nr. 14 , p. 1-7 . D a l y s : Kur išsigelbėjimas? 1 . 1. Nuversti X X amžiaus stabus, 2-3. II. Baalas, Bachas

ir Venera, 3-5. III. Palaiminti taikieji, 5-7. Apsvarsto dvasinę žmonijos krizę, kultūros, technikos ir politikos trūkumus,

56

Glaustai gvildenama fizinio darbo sunkumo ir asmenybės kilnumo išlaikymo problema. Teigiama, kad tikintieji gali darbą konsekruoti - paversti tarnyste visatos Valdovui. KATALIKAS IR MODERNIEJI LAIKAI. Laiškai lietuviams, 1951, t. 2, nr. 1, p. 6-8; MO­ DERNAUS KATALIKO VAIZDAS, nr. 2, p. 25-26; KATALIKAI IR DEMOKRATIJA, nr. 3, p. 130-132.

Straipsnių ciklas, nustatantis moderniojo kataliko uždavinius. Raginama pri­ pažinti, kad tarpukariu tikrai lietuviška katalikiška dvasia neturėjo tinkamų sklaidos galimybių, „Lietuva sparčiai pagonėjo“ [p. 8], panašūs procesai vyksta ir emigravusioje kartoje. Svarstomos demokratijos problemos, tolerancijos ir kompromiso ribos. DORA IR ŪKINIAI REIKALAVIMAI. Laiškai lietuviams, 1952, t. 3, nr. 2, p. 46-48.

Teoriniai samprotavimai apie ūkinio gyvenimo tarnystę aukščiausiajam žmo­ gaus tikslui, „į kurį viskam kelius rodo doros dėsniai“ [p. 48]. Šie įspėja žmogų jam išklystam iš minėtų kelių ir veikiant prieš savo prigimtį. Doros įstatymai rodo didžiuosius kelius, kuriais reikia eiti pasitelkus ūkines priemones; o „ma­ žuosius kelius“ turi nurodyti „dorovės dukra“ - ūkinė arba ekonominė etika, pasiremdama ekonomijos mokslų duomenimis. Iškeliama profesinės etikos ir „sąžinės balso“ reikšmė. Nurodoma, kad sąžininga ekonomika būsiąs „Tavo svarbus įnašas į Tėvynės ir žmonijos išsilaisvinimo kovą“ [p. 48]. TEISĖ, TEISINGUMAS IR MEILĖ. Laiškai lietuviams, 1952, t. 3, nr. 3, p. 54-55, nr. 4, p. 93-96.

Svarstymai apie teisės ir teisingumo dorybės santykį. Ginama įžvalga, kad tik­ rasis teisingumo pagrindas esąs meilė. Numatoma, kad lietuviams teisingumo

57

1

ir meilės dorybės turės būti ypač artimos. „Dabartiniu metu šios dorybės gali mums padėti išlaikyti vienybėje tautinę kultūrą bei sąmonę ir sukurti pajėgią savitarpę pagalbą. Stipresnė mūsų socialinio teisingumo bei meilės sąmonė padėtų ne vienam mūsų broliui ir sesei nepasiduoti kitų tautų suvirškinimui. O grįžtant Lietuvon, tai būtų bene vertingiausias mūsų parsigabenimo kraitis“ [p. 96]. MAŠINIZMO AKIVAIZDOJE. Laiškai lietuviams, 1953, t. 4, nr. n, p. 306-309.

Nagrinėjamos darbo psichologijos problemos, žmogaus prisitaikymas „mašinizmo“ epochoje. Pristatoma „darbo mistikos“ sąvoka, išreiškianti „gyvą ir aiškią darbo žmogaus sąmonę apie darbo vertę didingo tikslo akivaizdoje“ [p. 308]. Teigiama, kad tikroji darbo mistika yra krikščioniškasis darbo supratimas. Postuluojama, kad „kiekvienas darbas duoda progų pasiaukoti artimo ir ben­ druomenės naudai, disciplinuoti savo prigimtį vystant kilniausias sielos galias altruistišku nusistatymu ir gyvosios krikščionybės kasdiene praktika“ [p. 309]. TIKRASIS KORPORATYVIZMO VEIDAS. Aidai, 1954, nr. 6, p. 16 7 -2 7 1 (I dalis).

Nagrinėjama korporatyvinės idėjos kilmė, korporatyvizmo esmė, korporacijų tikslai ir funkcijos, jų santykiai su valstybe. Nurodomi trys esminiai tikrojo korporatyvizmo bruožai. Korporacija yra natūrali, autonomiška viešosios tei­ sės institucija. KORPORATYVIZMO PAVEIKSLAI. Aidai, 1956, nr. 2, p. 62-66 (II dalis).

Aptariami teoriniai ir praktiniai korporatyvizmo įgyvendinimo bandymai Itali­ joje, Austrijoje, Portugalijoje, iš dalies JAV. Kritikuojama „grynojo“ korporaty­ vizmo teorija, liberalų požiūris į korporatyvizmą, įvardijami katalikų sociologų demokratinio korporatyvizmo privalumai ir trūkumai. LYGSVAROS BEIEŠKANT. Laiškai lietuviams, 1956, t. 7, nr. 3, p. 70-75. D a l y s : Tarp subjektyvumo ir objektyvumo, 7 0 -7 1. Tarp asmens ir bendruomenės, 71-73. Tarp neribotos laisvės ir moderniosios prievartos, 73-74. Nepriklausoma ir krikščioniškoji dorovė, 74-75.

Objektyvia dorovės norma laikoma žmogiškoji prigimtis. Žmogus pačia savo prigimtimi esąs ne vien individuali, bet ir bendruomeninė būtybė, bendruo­ menė leidžia jam pajusti visą žmogiškosios būties turiningumą. Pasisakoma už laisvę vidujybės dalykuose ir paklusnumą moralei, teisei, autoritetui veiksmuo­ se. Tikra sąžinės vadove laikoma krikščioniškoji moralė. EKONOMIJA IR ŽMONIŠKUMAS. Aidai, 1958, nr. 2, p. 93-94.

Supažindinama su žmoniškosios ekonomijos (Economie et Humanisme) sąjūdžiu, pradėtu domininkono Josepho Lebret ir išsivysčiusiu pirmiausia

Prancūzijoje, o paskui ir kitose Europos bei Amerikos šalyse. Sąjūdis siekia prisidėti prie grupių, vietovių, tautų ir žmonijos ūkinio gyvenimo sužmogi­ nimo. Viena iš svarbiausių priemonių laikomas socialinių mokslų sintezės panaudojimas. Žmoniškoji ekonomija remiasi dviem principais: personaliz­ mu, reikalaujančiu aktyvios pagarbos kiekvienam žmogui, t. y. padedančiu ir kitam žmogui gyventi visavertį žmogišką gyvenimą, ir bendruomeniškumu, siekiančiu įgyvendinti bendrąjį labą visose žmonių bendruomenėse. Įvardijant žmoniškosios ekonomijos bruožus, teigiama, kad ji įgyvendina objektyvumo bei moralumo funkciją. DARBAS NAUJOJE SANTVARKOJE. Laiškai lietuviams, 19 62,1 . 13, nr. 9, p. 263-265;

1 . 13, nr. 10, p. 303-310. Nagrinėjama darbo prigimtis, teisė ir pareiga dirbti, teisingumas ir saugumas santvarkoje, kurioje įgyvendinta profesinė arba korporatyvinė savivalda. NUOSAVYBĖ NAUJOJE SANTVARKOJE. Laiškai lietuviams, 1962, t. 13, nr. 12, p . 385-386.

Nagrinėjamos teisingo gėrybių paskirstymo galimybės ir privatinės nuosavybės pertvarkymo būtinybė. SOLIDARISTINĖS SANTVARKOS BRUOŽAI. Aidai, 1979, nr. 5, p. 189-197. D a l y s : Solidarizmo esmė ir pagrindas, 189-190. Nuosavybė solidaristinėje santvar­ koje, 19 0-191. Įmonė ir solidaristinė santvarka, 191. Verslinė santvarka, 19 1-194 . Išvados, pasekmės, ryžtas, 194-196. Naujasis popiežius šiais klausimais, 196-197.

Solidarizmas interpretuojamas kaip originali bendruomeninio gyvenimo san­ tvarka, kylanti iš pačios žmogaus prigimties bei sveiko proto ir iš jų išvedama. Ji įpareigoja visus dirbti siekiant bendrojo gėrio ir leidžia kiekvienam pasinaudoti bendru gėriu; kiekvienas yra solidarus su visais bendruomenės nariais. Privati nuosavybė joje atlieka socialinę funkciją, žmonių aprūpinimas yra svarbiausias jo gamybos tikslas. Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas tvarkomi bendruomeniškai. DIEVAS, ŽMOGUS IR BLOGIS. Laiškai lietuviams, 1980, t. 31, nr. 3, p. 86-88.

Nagrinėjamas blogio gimties aiškinimas Sv. Rašte, šv. Augustino blogio kon­ cepcija. SOLIDARUMAS YRA ATSAKYMAS. Laiškai lietuviams, 1980, t. 31, nr. 4, p. 128-131.

Aptariama solidarumo sąvokos reikšmė amerikiečiams. Solidarumo poreikis ir prasmė išryškinama remiantis Jono Pauliaus II kalba vizito į JA V metu. SOLIDARUMO ĮGYVENDINIMAS. Laiškai lietuviams, 1981, t. 32, nr. 9, p. 308-313. D a l y s : Ieškant solidarumo, 308. Marksizmo analizė ir kritika, 308-310. Socializmo

pasekmės, 310. Solidarumas kaip pagrindas ir struktūra, 310-311. Pora įgyvendi­

59

58

'1

nimo pavyzdžių, 311-311. Verslinės ir profesinės savivaldybės, 312. Kelios išvados, 312-313. Aiškinami solidarumo principai, pateikiama marksizmo ir socializmo teorijų kritika, solidaristinės socialinės santvarkos ypatybės, aprašomas solidarizmo įgy­ vendinimas Vokietijoje. KATALIKAI IR VISUOMENINĖ VEIKLA. Aidai, 1982, nr. 4, p. 259-262.

Nagrinėjami santykiai tarp tikėjimo ir politikos, tikinčiojo ir piliečio, Bažny­ čios ir valstybės. Teigiama, kad vienintelis katalikų rūpestis pasauline plotme yra konkretus žmogus visose jo gyvenimo srityse, o ne ūkinės sistemos ar politi­ nės struktūros. Esamos struktūros katalikams rūpi tik tiek, kiek jos kenkia arba padeda žmonėms. Bažnyčia nesiekia politinių tikslų ir nesinaudoja politinėmis priemonėmis. Kritikuojamas socialinės Katalikų bažnyčios doktrinos grindimas prigimties įstatymu bei pagrindinėmis žmogaus teisėmis, teigiama, kad ji turi būti grindžiama logiškomis išvadomis iš Evangelijos. Kritikuojama vartotojiška visuomenė, nurodoma lietuviškos katalikiškosios visuomeninės veiklos būtinybė. SIEKIANT GYVENTI TIKRA KRIKŠČIONIŠKA MEILE. Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 7, p. 125-231.

Analizuojamos žmogiškosios meilės rūšys ir meilę palaikančios krikščioniško­ sios visuomeninio gyvenimo formos. GAIRIŲ ATEITIN BEIEŠKANT. Aidai, 1984, nr. 1, p. 1- 11. D a l y s : I. Marksizmo ir kapitalizmo patrauklumas, 1-3. II. Marksizmo ir kapitalizmo

klaidos bei blogybės, 3-7. III. Kitos analizės vietoje marksistinės, 6-7. IV. Solida­ rumo gairė, 7-10. V. Pilnutinio humanizmo viltis, 10 -11. Atkreipiamas dėmesys į krikščionių marksistų-socialistų ir net kai kurių kata­ likų kunigų ryžtą naudotis marksistine teorija. Populiariai išdėstoma socialinė marksizmo filosofija. Įvardijami patrauklūs kapitalistinės santvarkos bruožai: demokratinė valdymo forma, ekonominė, religinė ir kultūrinė laisvė bei šios santvarkos klaida - individualaus žmogaus gyvenimo iškėlimas, vadinamasis liberalinis individualizmas. Nurodomos marksizmo blogybės: žmogaus nuver­ tinimas viešajame gyvenime, išnaudojimas, represijos. Kritikuojama demokra­ tinio marksizmo galimybė, pabrėžiant, kad marksizmas neigia atskiro žmogaus laisvę, ypač asmenišką ūkinę, be kurios negali būti ir kitų žmogaus laisvių. Aiš­ kinami nemarksistinės socialinės analizės struktūriniai elementai. Remiamasi Joe Hollando ir Peterio Henrioto, S. J. knyga Social Analysis: linking Faith and Justice (Washington, 1982), kurioje nurodomi: ekonominių struktūrų stebėji­ mas, politinės ir institucinės galios koncentracijos bendruomenėje tyrinėjimai, kultūrinių struktūrų stebėjimai, visuomenės pasidalijimų tyrinėjimai, istorinių santykių analizė. Grindžiamas metafizinis ir etinis solidarumo principas, aiški-

narni solidaristinės santvarkos uždaviniai. Kritikuojamas praktiškasis materia­ lizmas, vartotojiška visuomenė ir sekuliarinis humanizmas. Teigiama, kad reikia remiantis sveika lietuviška ir filosofine išmintimi bei Dievo apreiškimu kurti „integralinį“, arba pilnutinį, humanizmą. KARAS AR TAIKA? (MINTYS IŠ JAV VYSKUPŲ LAIŠKO APIE KARĄ IR TAIKĄ) Laiš­

kai lietuviams, 1984, t. 35, nr. 4, p. 129-134. D a l y s : I. Karas ir taika tikėjimo ir doros principų šviesoje, 129-131. II. Konkrečios

dorinės normos ir pasirinktos programos, 131-132. III. Taikos išlaikymas ir kūrimas, 132-133. IV. Pastoracijai iššūkis ir atsakymas, 133-134. Supažindinama su JA V vyskupų konferencijos ganytojiško laiško The Challenge ofPeace: God’s promise and our Response (Taikos iššūkis: Dievo pažadas ir mūsų atsakas) mintimis. URUGVAJAUS LIETUVIAI. ISTORINĖ STUDIJA. Lietuvių katalikų mokslo akademi­ ja. Metraštis VI. Roma, 1985, p. 281-368 (Atspaudas tuo pačiu pavadinimu Roma, 1985,

88 p.) u Metraštis IX. Vilnius, 1995, p. 273-405. D a l y s : Imigracija ir organizavimosi pradžia, 281-301. Organizacijų ir grupių veikla iki 1939 metų, 302-334. Grupių veikla II pasaulinio karo metu (1940-1945), 335— 349. Kolonijos meninė veikla iki karo pabaigos (1927-1945), 350-368. Pirmasis pokario penkmetis (1945-1950), 273-293. Aktyvus dvidešimtmetis (1960-1971), 294-350. Meninė veikla pokario metais (1946-1977), 351-373. Lietuviška spauda, 374-390. Lituanos en ei Uruguay Estutio historico compendio, 391-395. Išnašos

ir literatūra, 395-405. Aprašoma lietuvių tautinė, kultūrinė bei socialinė veikla, apibūdinamos pro­ komunistinė, socialistinė ir tautiškai katalikiška sambūrių grupės, jų politinės pažiūros ir kritika viena kitos atžvilgiu. Pateikiama įvairių politinių grupių spaudos Urugvajuje apžvalga. SIEKIANT SOCIALINIO TEISINGUMO EKONOMIJOJE. Aidai, 1988, nr. 2, p. 77-78, 80-89. D a l y s : Bažnyčios socialinis mokymas ir dorinis įpareigojimas ekonomijoje, 78, 80. Socialinio teisingumo samprata, 80-81. Socialinis teisingumas - ekonominį gyve­ nimą tvarkantis principas, 81-83. Siūlymas naujo amerikiečių eksperimento, 83-86. Išlaisvinimo teologija, sąjūdis ir socialinis teisingumas, 86-89.

Dėl socialinio teisingumo stokos darbininkai ir tarnautojai įsitraukia į vartotojų visuomenę ir persiima materialistine pasaulėžiūra. Nagrinėjama Katalikų baž­ nyčios socialinio teisingumo samprata, būtinumas ir būdai jį vykdyti. EUTANAZIJA. Laiškai lietuviams, 1988, t. 39, nr. 4, p. n 4 -117 .

Aiškinamas tradicinis Katalikų bažnyčios požiūris į eutanaziją.

61

60

/9

DR. JUOZO GIRNIAUS „ŽMOGUS BE DIEVO“: KAIP ŠI KNYGA GALI PADĖTI ŽMONĖMS BE DIEVO RASTI KRIKŠČIONIŠKĄJĮ TIKĖJIMĄ? Šeštasis mokslo ir kūry­ bos simpoziumas (Sixth Lithuanian symposium on science and creativity), 1989 11 2211 26, Chicago, Illinois, USA. Red. Ramojus Vaitys. Chicago, 1989, p. 246.

Knygą Įvertina kaip pateikiančią labai logišką, plačią humanistinio ateizmo ir trumpą bedieviško marksizmo filosofinę analizę, parodančią teisingas neoto­ mizmo ar teistinės filosofijos sampratas. Dr. JUOZO GIRNIAUS KNYGA „ŽMOGUS BE DIEVO“. Aidai, 1990, nr. 2, p. 166-167.

Dr. Juozo Girniaus knyga parodo labai aukštą lietuvių krikščioniškosios min­ ties ir doros lyg. Šis veikalas metodiniais ir psichologiniais nurodymais bei filosofiniais svarstymais gali padėti žmogui be Dievo Lietuvoje rasti krikščio­ niškąjį tikėjimą. Filosofiškai analizuojant egzistencinius klausimus ir faktus, parodoma netikinčiajam, kad žmogus, būdamas dvasingas, laisvas, moraliai at­ sakingas, visada besiilgintis, patiria absoliučios Dvasios, amžino Dievo buvimą. Referuojama J. Girniaus istorinė ateizmo analizė, teigiamai vertinamas glaustas marksizmo aptarimas, siūloma populiariu stiliumi parašyti neilgą šios knygos santrauką. DIRBANČIŲJŲ TEISĖS ŪKINĖJE IR SOCIALINĖJE DEMOKRATIJOJE. Aidai, 1991, nr. 1, p. 20-30. D a l y s : I. Reikia kitokios santvarkos, 20-21. II. Solidaristinė santvarka ir demokra­ tija, 21-22. III. Solidarizmas ir solidaristinė santvarka ekonominėje srityje, 23-28. IV. Solidaristinė socialinė santvarka - Verslavos, 28-29. Ekonominės ir socialinės demokratijos Įgyvendinimas, 29-30.

Kritikuojamos komunistinės, kapitalistinės, totalitaristinės santvarkų neigia­ mybės. Pabrėžiamas žmogaus individualumas ir altruizmas, iš kurių kyla ir dvilypės santvarkos būtinybė. Solidarumas suvokiamas kaip žmogaus būties ontologinė struktūra, metafizinė sandara, solidarus elgesys - kaip socialinės filosofijos principas. Solidaristinė santvarka Įgyvendina ekonominę ir socialinę demokratiją, apima ekonominį ir iš dalies politinį gyvenimą. Šiai santvarkai bū­ tina tvirta politinė bendrija, stipri valstybinė valdžia. Katalikybės puoselėjama broliška meilė sustiprina solidarumo principus. KĄ GALVOTI IR DARYTI ŽLUNGANT KOMUNIZMUI? Laiškai lietuviams, 1991, t. 42, nr. 10, p. 344-347; 1992, t. 40, nr. I, p. 12-16.

Komunizmas ir sovietinė santvarka vertinami remiantis enciklika Cantesimus Annus (Šimtieji metai). Dalius Viliūnas, Rūta Marija Vabalaitė

D O N IE L A Vytautas Vaclovas, 1930 02 12 Skuode, filosofas, Australijos lietu­ vių visuomenės veikėjas. 1948 baigė lietuvių gimnaziją Dedelstorfe (Vokietija), vėliau išvyko gyventi Į Australiją. Buvo vienas iš Australijos lietuvių studentų sąjungos steigėjų, jos pirmininkas. 1956 baigė filosofijos ir kalbų studijas Sidnė­ jaus universitete, nuo 1959 filosofijos daktaras. 1959-1987 dėstė filosofiją Niukastlio universitete (Australija), nuo 1977 asocijuotasis profesorius. 1959-1987 vienas iš Australijos fenomenologijos draugijos steigėjų, pirmininkas. Surengė tris filosofų konferencijas. V D U Kaune Atkuriamojo senato narys, dėstytojas. Nuo 1952 Šviesos sambūrio Australijoje valdybos narys. Lituanistikos instituto Čikagoje narys. Nuo 1954 Australijos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos narys, 1997-1998 jos pirmininkas, Spaudos sąjungos pirmininko pavaduotojas. Paskelbė studijų ir straipsnių Australijos, Didžiosios Britanijos, Kanados filoso­ fijos leidiniuose. Žurnalų Australijos lietuvis (nuo 1954 tvarkė literatūros, moks­ lo ir meno skyrių), Mūsų pastogė, Metmenys (1959-1980 redkolegijos narys) ben­ dradarbis, vienas iš Lietuvių enciklopedijos autorių. 2003 apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžiumi. Daugiausia nagrinėja mokslo ir politinės filosofijos problemas. Daktaro disertacijoje tyrinėjo logikos sampratos istoriją nuo Aristotelio iki I. Kanto. Vėlesniuose darbuose plėtoja liberalizmo, demokratijos, atvirosios dvasios, dinamiško mokslo objektyvumo idėjas. Kriti­ kuoja mokslo ideologizavimą, gina racionalumo ir tolerancijos principus. FILOSOFIJA ŠIŲ DIENŲ VOKIETIJOJE. Santarvė. Londonas: Nida Press, 1958, nr. 2, P- 77 - 79 -

Konstatuojamas egzistencializmo „sunykimas pačių filosofų pasaulyje“, ieš­ koma šio reiškinio priežasčių. Teigiama, kad vokiečių filosofiniame gyvenime K. Jasperso atžvilgiu persvėrė M. Heideggeris, nes pastarasis esąs labiau Įaugęs Į vokiečių metafizikos tradiciją. Argumentuojama, kad Jasperso vieta filosofijos istorijoje labiau prilygtų F. Nietzsche’i, kuris irgi nepaliko mokyklos. Išryški­ nami pagrindiniai skirtumai tarp minėtų filosofų: „Heideggeriui pirmoje eilėje stovi tam tikras metafizinio teiginio apsvarstymas (būties ir būtybes skirtybė) ir tik antroje eilėje egzistencinė analizė. Jaspersui - priešingai.“ Trumpai pri­ statomi paskutinieji Heideggerio ir Jasperso veikalai, minimas E. Finko veikalas prieš priešsokratikus, minimi Werneris Schulzas, Karlas Loevvithas, Arnoldas Gehlenas, Nikolajus Hartmannas, pristatomos šių autorių intencijos. Kons­ tatuojamas vokiečių filosofinės literatūros nuoslūgis, atsargiai prognozuojama antimetafizinės tendencijos galimybė, atsirandant kritiniam žvilgsniui, „kuris nebėra patenkintas Heideggerio metafiziniais išvedžiojimais, kurie kartais pra­ šoka tikimumo ribas“ [p. 79].

63

62

1

ZUM VERHAELTNIS DER LOGIK ZUR ONTOLOGIE: EINE SYSTEMATISHE UNTERSUCHUNG DES URSPRUNGS DER SUBJEKTBEZOGENEN LOGIK. Inau­ gural-Dissertation zur Erlangung der Doktorwuerde der philosophischen Fakultaet der Albert-Ludwigs-Universitaet su Freiburg I. Br. (APIE LOGIKOS SANTYKĮ SU ONTOLOGIJA: SISTEMIŠKAS SUBJEKTYVIOS LOGIKOS KILMĖS TYRINĖJIMAS. Inauguracinė disertacija Freiburgo Alberto ir Liudvigo universiteto filosofijos fakulte­ to daktaro laipsniui įgyti), 1959,139 p. D a l y s : Terminologische Vorbemerkungen, i-z . Einleitung, 3-20. Erstes Kapitel: Re­ konstruktion des ontologischen Charakters der aristotelischen Logik, 2 1-7 1.1. Der interpretatorische Streit, 22-28. 2. Der klasische logos, 28-39. 3- Das Verhältnis der aristotelischen logischen Lehren zur prote philosophia, 40-43. 4. Der aristotelis­ che Lehre von der Definition, 4 4 -51.5. Genus und Spezies, 51-60. 6. Die aristote­ lische Syllogistik, 60 -66 .7. Vorblick auf der Übergang vom logos zum „Logischen“ und vom eidos zum „Formalen“, 6 7 -71. Zweites Kapitel: Die Verschiebung des Ortes des Logischen: die stoische Logik, 72-115. 1. Der Übergang zur stoischen Logik, 73-82. 2. Die stoische Logik als Bedeutungslogik, 82-93. 3- Das Problem der Logischen Gesetzlichkeit in der stoischen Logik, 93-104. 4. Die Subjektbezogenheit des lekton, 10 4 -110 .5 . Der nominalistische Charakter der stoischen Logik, 110 -114 . 6. Zusammenfassung, 115. Drittes Kapitel: Die Verfestigung der Tradition der subjektbezogenen Logik, 116 -14 6 . 1. Die Loslösung der Logik von der natura rerum im Mittelalter, 117-129 . 2. Neuzeitliche Argument zur Subjektbezogenheit der Logik, 129-139. 3. Die radikale Verselbständigung der Sprache in der Logistik, 14 0 -14 6 . Bibliographie, I—III. Santrauka. Metmenys, i960, kn. 2, p. 186-188.

Disertacijos tikslas aptarti logikos kaip mąstymo teorijos koncepcijos, logikos dėsnių ieškančios proto struktūroje, kilmę. Pirmoje dalyje atkuriamas ontologi­ nis Aristotelio logikos pobūdis, neįvertintas jo komentatorių darbuose. Pagrin­ džiamas teiginys, kad Aristotelio implikacijos pagrindas yra pačių daiktų struk­ tūra, implikacija, nekylanti iš protavimo. Aiškinama, kaip objektyvus klasikinis logos tampa subjektyvia logika. Antroje dalyje nagrinėjamas perėjimas į stoikų logiką. Jiems logikos objektas yra ne daiktai, o grynosios prasmės, implikacija egzistuoja tarp žodžių prasmių. Reikšmės priklauso nuo mąstančio žmogaus, tad logika laikoma protavimo mokslu. Papildomas šio teiginio argumentas kyla iš stoikų nominalizmo. Trečioje dalyje aiškinama, kad viduramžių filosofijoje logikos objektu lieka santykiai tarp sąvokų, arba entia rationis, logikos dėsnių ir daiktų prigimties ryšiai galutinai nutrūksta. Viduramžišką subjektyviąją logikos sampratą pagilina naujųjų amžių subjekto metafizika. Logikos dėsniai, kaip ir proto tiesos, yra visuotiniai ir būtini, tad jie iš esmės - proto tiesos. I. Kanto argumentai papildomi teiginiu, kad logika apima ir neigimą, o neigimas yra grynai proto funkcija. Mokslinio darbo pabaigoje nurodomas glaudus ryšys tarp

64

tradicinės subjektyvistinės logikos ir lingvistinės logikos, kuri lieka subjektyvi, nors jos atstovai ir griežtai pasisako prieš X IX a. psichologistinę logiką. Kartu su logikos istorija disertacijoje nagrinėjama loginių dėsnių, reikšmės ir kalbos prigimtis, drauge ji bando nubrėžti pagrindus objektyviai, ontologinei logikos sampratai, kritikuojant filosofijos istorijoje iškilusius argumentus, remiančius subjektu grįstos logikos koncepciją. LIBERALINĖ IDĖJA ISTORIJOJE. Lietuviškasis liberalizmas. Red. Vytautas Kavolis. Chicago, 1959, p. 17-36. Antroji laida tuo pačiu pavadinimu, Vilnius, 2008.

Liberalumo idėjoje nurodomi trys aspektai: minties laisvė, apimanti sąžinės laisvę religijos atžvilgiu ir idėjinę laisvę meninėje kūryboje, mokslinę laisvę, po­ litinę laisvę. Liberalumo idėja veda iš „uždaros“ į „atvirą“ visuomenę, nes joje pabrėžiami individualumas ir tolerancija. Liberalumo priešininkai būna val­ dovai arba įsitvirtinusi oficialioji pasaulėžiūra, kurios šalininkai suvaržo laisvę tariamai pačių suvaržomųjų gerovei. Pateikiama liberalios idėjos istorija nuo antikos laikų. Naujųjų amžių pradžioje veikę liberaliniai sąjūdžiai nebuvo vienalytė srovė, bet kartu juos visus ženklino bendras esminis liberalumas, laisvės siekimas mokslo ir minties, net politikos srityje. Jų jėgos, laimėjusios sąžinės laisvę ir užsitikri­ nusios mokslų nepriklausomumą, pamažu susiliejo į specifinį sąjūdį, nukreiptą į politinių teisių išsikovojimą. Sis sąjūdis - liberalizmas vaizdžiai išsikristalizavo X IX a. Politinių teisių mintis ir pirmieji pavyzdžiai atėjo iš Anglijos. Politinių teisių sąmonė ten visada buvo gyvesnė ir gyventojai turėjo platesnes teises negu žemyne. Svarbiausias veiksnys buvo palyginti sveika kilmingųjų luomo politinė mintis. Net T. Hobbes’as rėmėsi prielaida, kad valstybės tikslas yra užtikrinti individo gerovę. J. Locke’as teigė, jog norint užtikrinti individo gerovę ir iš­ saugoti teises, reikia kuo labiau apriboti valdžios galias. Pagrindinis valdžios uždavinys esąs įstatymais suformuluoti ir įtvirtinti įgimtas žmogaus teises. Esė apie valdžią idėjos tapo liberalizmo gairėmis Vakarų pasauliui. Naujieji liberalai performavo ekonominį liberalizmą, buvo sugrąžinta individo ir bendrijos pu­ siausvyra. Liberalizmo sąjūdis laimėjo sąžinės laisvės, mokslo ir politinių laisvių įtvirtinimą. Jo laissez f aire doktrina susilaukė socialistų opozicijos. Liberaliz­ mas ir evoliucinis socializmas daugiausia skiriasi tik pačiu metodu, nes abiejų doktrinų tikslas - individo politinės teisės ir ekonominė gerovė - vienodai išplaukia iš tos pačios pagarbos žmogui. Didžiųjų kunigaikščių Lietuva priartėjo prie „atvirų“ bendruomenių, tai liudija politiniai metodai Rytų žemėse ir užsieniečiams suteikta visiška pasaulėžiūros laisvė net valstybės viduje. Visi indoeuropiečiai nepasižymėjo prievartiniu pa­ saulėžiūros primetimu. Su pasaulėžiūra susijusi nepakanta Europoje išryškėjo, kai įsiliejo semitinės kilmės religija ir augo didėjant jos svarbai, t. y. plintant

65

i

krikščionybei. Pakantos idėja į Lietuvą sugrįžo tik X IX a. iš liberalistinių vers­ mių per tarpininkus slavus. KOSMOLOGIJA. Lietuvių enciklopedija, t. ii, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidy­ kla, 1957, p. 483-485-

Apibrėžiamas kaip visatos struktūros ir jos dėsningumo aiškinimas. Aptariamos graikų filosofų tikrovės prado koncepcijos, vokiečių idealistų gamtos filosofijos sistemos ir X X a. fizikos filosofinės išvados. Nagrinėjami X X a. medžiagos tolydumo, mechaninio determinizmo problemų sprendimai, evoliucijos hipotezės. Įvardijamos dvi esminės kosmologijos problemos: gamtamokslinių teiginių ontinio pobūdžio klausimai ir gamtos moksluose atskleidžiamų dėsnių būtinybės pagrindimas. LAIKAS. Lietuvių enciklopedija, t. 14, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958, p. 54-56.

Apibrėžiamas kaip būties matmuo, kuriame įvykiai išsidėsto kaip ankstesni, vėlesni ir bendri momentiški. Apibūdinamos Zenono, Platono, Aristotelio, G. Leibnizo, I. Newtono, I. Kanto, M. Heideggerio mintys apie laiką. Paaiški­ nama reliatyvistinės teorijos laiko matavimo samprata. Atskleidžiamos psicho­ loginio arba fenomenologinio laiko kaip trukmės suvokimo ypatybės. LEIBNIZ, GOTTFRIED WILHELM. Lietuvių enciklopedija, 1 . 14, Boston: Lietuvių en­ ciklopedijos leidykla, 1958, p. 345-347.

Aprašomas G. Leibnizo gyvenimas ir filosofiniai kūriniai. Pažymima tolydumo ir be galo mažų dydžių analizės įtaka jo filosofijai. Palyginami R. Descartes’o, B. Spinozos ir G. Leibnizo metafizikos teiginiai, aiškinama monados samprata, dvi Leibnizo nurodytos pažinimo rūšys, blogio interpretacija. Atskleidžiamas Leibnizo poveikis vėlesniems mąstytojams. Pristatomas Leibnizo traktatas, pa­ rašytas kampanijai, vykusiai prieš rinkimus į Lietuvos ir Lenkijos sostą. LIBERALIZMAS IR RACIONALIZMAS. Lietuviškasis liberalizmas. Red. Vytautas Ka­ volis. Chicago, 1959, p. 37-44. Antroji laida tuo pačiu pavadinimu, Vilnius, 1008.

Nagrinėjamas liberalizmo ir racionalizmo santykis istoriniu atžvilgiu. X X a. atgimęs totalitarizmas parodė, kad antiliberalinė mintis žmogui nėra svetima ir gali prasiveržti kaip politinė bei su pasaulėžiūra susijusi jėga. Liberalai, iš naujo persvarstydami savo programą, turi suprasti istorinę veiklos reikšmę. X V II a. racionalizmas atstovavo liberaliai idėjai žmogiškojo protingumo var­ du. Kaip pasaulėžiūrinis sąjūdis racionalizmas apėmė visas sritis. Jis nukrypo prieš išankstinius autoritetus, už žmogaus laisvą apsisprendimą mokslo, religi­ jos, politikos srityse, už sąžinės laisvę, mokslų nepriklausomumą, kai kur net už politines teises. Skiriamos dvi racionalizmo plotmės.

66

Pirmuoju atveju racionalizmas reiškia savarankiško tyrimo ir apsisprendimo norą, antruoju tai proto iškėlimas prieš jusles arba patirtį. Teigiama, kad libe­ ralizmui nėra svarbi antroji, filosofinė plotmė, kuri implikuoja specifinę pažini­ mo teoriją. Populiariai išdėstomafides ir ratio santykio istorija. Pažymima, kad R. Descartes’o, B. Spinozos, G. Leibnizo proto sąvoka šiandien yra susilaukusi kritikos. Senas psichinių galių skirstymas nėra teisingas, kaip pažinimo subjek­ tas protas nėra įgimtų idėjų talpykla, o racionalumo kriterijus yra pačios tikro­ vės struktūra. Proto sąvoka laukia kritinės rekonstrukcijos. Teigiama, kad jos pirmoji plotmė, kurioje racionalizmas pabrėžia laisvą, sava­ rankišką žmogaus apsisprendimą, sudarė svarbų įnašą į liberalizmą. Čia glūdėjo pažangos galimybė. Nurodydamas, kad mokslai neturi būti nulemti pasaulė­ žiūros, racionalizmas išryškino mokslo esmę. Mokslui tiesos kriterijus yra pats tiriamasis dalykas. Mokslinę tiesą gali lemti tik faktai. Kadangi ir faktų atveju žmogiškasis pažinimas yra ribotas, nė viena nuomonė negali būti suabsoliu­ tinama kaip galutinė tiesa ir neginčijamas autoritetas. Mokslinis autoritetas yra apimtas nuolatinio kūrimo vyksmo. Nors ankstyvesnieji racionalistai kūrė „protinę religiją“, vėlesnieji racionalistai įžiūrėjo, kad santykis su antgamčiu nėra mokslinė problema, bet greičiau individualaus apsisprendimo reikalas. Sąžinės laisvės tradicija liko liberalinės programos dalimi. Racionalizmas sukū­ rė naują dvasinę aplinką, kurioje nepriklausomas galvojimas ir apsisprendimas tapo bendruomenine dorybe. Pabrėždamas žmogiškąjį pažinimą, racionalizmas iškėlė individo vertės sąmonę. Racionalistai buvo liberalizmo ledlaužiai. MOKSLAS IR PASAULĖŽIŪRA. Metmenys, 1959, kn. 1, p. 77-86. D a l y s : Mokslas, 81-83. Mokslo palenkimas pasaulėžiūrai, 83-84. Mokslas ir kultūra,

84-86. Keliamas klausimas, ar reikia mokslą susieti su pasaulėžiūra. Ji apibrėžiama kaip apriorinis, iš anksto pasirinktas žvelgimas į pasaulį. Nurodomi trys pa­ saulėžiūros matmenys: dalykinė apibrėžtis, susijusi su pačiu pasaulėžiūros tu­ riniu; sąmoningumo lygis; įsitikinimo įtampa. Aptariami trys sąmoningumo laipsniai. Mentalitetas yra daugiau ar mažiau sąmoningas buvimas tradicijo­ je bei socialinės aplinkos įsitikinimų perėmimas. Tai „savaime suprantamas“ nusiteikimas aplinkos atžvilgiu, dažniausiai pusiau instinktyvus ir sąmoningai neišsiaiškintas, bet nulemiąs individo reakciją bendruomeninėse situacijose. Pasaulėžiūros tikrąja prasme bazę sudaro perimtas mentalitetas, bet ją jau mo­ difikuoja individualios psichinės ypatybės, gyvenimo patirtis, išsiauklėjimas. Pasaulėžiūra yra sąmoningas individo žvilgsnis į pasaulį ir jo vienoks ar kitoks vertinimas, suteikiąs normą veiklai. Tiesos atžvilgiu pasaulėžiūra yra plačios aprėpties hipotezė. Panašios pasaulėžiūros individų grupė savo bendras pažiūras dažniausiai suformuluoja į ideologiją, padedančią pritraukti naujus narius. Tai

67

1

sąmoningiausias pasaulėžiūros laipsnis, nes reikalaujama protinio darbo išsiaiš­ kinti, suformuluoti ir sistemingai išdėstyti pažiūras, tuo jas perkeliant į principų plotmę. Pasaulėžiūroje slypi daug patirties, bet joje vis tiek vyrauja subjektyvu­ mas. Daug pasaulėžiūros elementų galima matuoti tiesos ir klaidos masteliu. Pasaulėžiūros atvirume klaidai glūdi pasaulėžiūros ir mokslo konflikto versmė. Moksle hipotezė yra tik metodinė priemonė tiesoms rasti, tad jis gali sueiti j konfliktą su tokia pasaulėžiūra, kuri nori būti ne plačios aprėpties hipotezė, o tiesos teisėja. Objektyvumas, kuris yra esminė mokslo žymė, turi būti suprastas dinamiš­ kai, mokslas artėja prie absoliučios tiesos ir pašalina klaidas. Jei pasaulėžiūra tampa oficiali, ji susiaurina mokslo ribas, slepia ir falsifikuoja faktus, kurie jai prieštarauja. Mokslui būdingas atvirumas, o pasaulėžiūra brėžia ribas ir stabdo mokslą. Pasaulėžiūros ir mokslo konfliktas iškyla tuomet, kai pasaulėžiūra nori būti mokslinių institucijų šeimininkė ir mokslinės tiesos teisėja. Pasaulėžiūrinės grupės steigia savas mokslo institucijas, į kurias nebeįleidžiami ideologijai prie­ šingi faktai ir skirtingos nuomonės. Taip institucijos virsta pseudomokslinėmis. Mokslas prievartaujamas ideologijos naudai ne vien Sovietų Sąjungoje, bet ir institucijose, kuriose mokslinis tyrimas vyksta pagal „dvasios tėvų“ direktyvas. Kultūrinės autonomijos atstovai mokslo supasaulėžiūrinimo reikalauja kultū­ ros vardu. Teisinga mokslą priskirti kultūros sričiai, jei kultūrą suprantame kaip žmogiškosios dvasios objektyvaciją. Ne kiekviena dvasinė veikla yra mokslas. Mokslas, skirtingai nuo kitų kūrybos formų, yra tiesos atžvilgiu absoliučiai pri­ klausomas nuo objekto. Nuomonė, kad mokslas yra pasaulėžiūrinis dalykas, kilo iš vokiškojo filosofinio idealizmo, lietuvių filosofiją pasiekusio per nekritiškus slavų „kultūros filosofus“. Tai verčia susimąstyti apie dvigubą mūsų filosofijos epigoniškumą. Idealizmas užmiršta tai, kad mokslas nėra toks dvasios objektyvacijos reiškinys, kuris išvedamas vien iš subjekto gelmių. Graikų filosofijos žodžiais, mokslas yra vyksmas, kur subjektyvi nuomonė pakeičiama objektyviu žinojimu. Pakeisdami jo kryptį, atsisakome tiesos pirmumo ir Vakarų pasaulio istorijos, kurioje pirmą kartą tiesa atsiskyrė nuo mito. PAŽINIMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 22, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, p. 226-229.

Apibrėžiamas kaip vienas iš santykių, kuriais žmogus bendrauja su jį supančiu pasauliu. Aptariamas proto ir juslių vaidmuo pažinime, svarstoma tikrovės ir jos pažinimo ryšio problema, nurodomos solipsistinė, skeptinė, reliatyvistinė, perspektyvistinė pozicijos. Nagrinėjamos „žinojimo ir „nuomonės skirtumo koncepcijos, racionalistų ir empiristų pažinimo teorijos, aiškinamas I. Kanto bandymas suderinti jų idėjas.

PLATONAS. L ie tu v ių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla,

1961, p. 101 - 106. Aprašomas gyvenimas ir kūryba. Analizuojama idėjų teorija bei jos kilmė, tei­ giama, jog tiksliau ją reikėtų vadinti „formų teorija“. Nagrinėjama Platono etika ir politinė teorija. Aprašomas jo idėjų poveikis įvairių laikų filosofams. ATVIROJI IR UŽDAROJI DVASIA. Metmenys, kn. 4 ,19 6 1, p. 26-41.

Pateikiama interpretacija panaši į H. Bergsono ir K. R. Popperio šio klausimo analizes. Nurodoma, jog Bergsonas klydo manydamas, kad krikščionybę žen­ klina atviroji dvasia. Teigiama, kad istorija yra siūbuojanti įtampa tarp laisvės ir autoriteto polių, autoritetizmas ir demokratizmas yra konkrečios dviejų iš esmės skirtingų mentalitetų išraiškos. Šie du mentalitetai yra atviroji ir uždaroji dvasia, du socialiniai nusiteikimai, dvi skirtingos visuomeninės jėgos, kurios turi savus veikimo dėsnius. Autoritetinė sistema visuomeninio gyvenimo srity­ se sukuria autoritetines struktūras. Atviroji dvasia reiškiasi mokslu, demokrati­ ja, filosofija, nevaržoma menine kūryba, ideologiškai pliuralistiniu auklėjimu. LAIŠKAS IŠ AUSTRALIJOS: POLITIKA IR RELIGIJA BENDRUOMENĖS GYVENIME.

Metmenys, kn. 5,1962, p. 182-185. Filosofiniu požiūriu kritikuojami Australijos lietuvių kapelionų reikalavimai bendruomenės spaudai kaip laužantys bendruomenės pasaulėžiūrinio neutra­ lumo principą. SOKRATAS. Lietuvių enciklopedija, t. 28, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, p. 283-284.

Nurodomi autentiškų Sokrato pažiūrų rekonstrukcijos sunkumai, pateikiama žinių apie Sokrato asmenybę ir jo dorybės teoriją. Nagrinėjama jo įtaka antiki­ nei ir vėlesnėms filosofijoms. Pateikiama argumentų, kad Sokratas galėjo būti „formų“ (idėjų) teorijos autorius. SPINOZA, BENEDICT DE. Lietuvių enciklopedija, t. 28, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1963, p. 363-365.

Aprašoma biografija ir veikalai, aiškinamos racionalistinės metafizikos, pažini­ mo teorijos bei etikos idėjos ir jų poveikis kitiems mąstytojams. GIRNIAUS „ŽMOGUS BE DIEVO“. Metmenys, kn. 12,1966, p. 14 4 -154 .

Recenzija knygai: Girnius, Juozas. Žmogus be Dievo. Chicago: Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1964, 564 p. Knyga vertinama kaip substancialiausia pasirodžiusi išeivijoje, turbūt apskritai rimčiausia lietuvių filosofijos istorijoje. Išryškinamos abejotinos J. Girniaus argumentacijos prielaidos. Teigiama, jog nereikia kaltinti ateistų dėl to, kad jie negali atsakyti į žmogaus gyvenimo pras­ mės klausimą, nes šis mąstymas nepripažįsta a priori duoto gyvenimo tikslo,

69

68

1

tad ir atitinkamos gyvenimo prasmės. Ateistiniam žvilgsniui prasmė atrodo esanti paties žmogaus sukurta. Kaip ateistinės prasmės nesulaukia visuotinio pritarimo, taip ir religijos siūloma prasmė nėra universaliai patraukli. Prasmės ir nemirtingumo ilgesys dar nereiškia, kad šie dalykai objektyviai egzistuoja. Tyrumo ilgesį, kaltę, sąžinės balsą ir kitus moralės fenomenus aiškina ne vien religija pagrįsta etika. Yra Sokrato, Platono ir Aristotelio autonominės etikos tradicija, kurioje etikos normos formuluojamos atsižvelgiant į socialines su­ gyvenimo sąlygas bei įvairių laikysenų rezultatus. Teistui reikia įrodyti Dievo buvimą, o ne ateistui - jo nebuvimą, bet teistai tikrų argumentų nepateikia. JAUNIMAS PASIRODĖ GALVOJĄS REALIAU NEGU VYRESNIEJI. Metmenys, 1966, kn. 12, p. 188-189.

Atsakant į anketos klausimus, teigiamai vertinamas jaunųjų ateitininkų suliberalėjimas ir samariečių atviroji dvasia. „Ortodoksijos“ ir „revizionizmo“ esama visur, bet lietuvių išeivijoje revizionizmas kertasi su tradiciniais suskirstymais, revizionistai yra liberališkesni, jautresni žmogiškosios egzistencijos proble­ moms, politikoje jie lankstesni, pragmatiškesni, nepasikliauja šiuo metu neįgy­ vendinamais galutiniais tikslais. MARKSISTINĖ DIALEKTIKA. Metmenys, kn. 19,1970, p. 90-100.

Pateikiama elementari marksistinės dialektikos analizė, nurodant, jog dialek­ tika iš tiesų slepia prieštaravimus ir ji neturi pakankamai specifinio turinio, kad galėtų vadovauti konkrečiai veiklai. Neigimo neigimo dėsnis, kad trečia pakopa yra aukštesnė, negalioja visais atvejais. Vienybių priešybės dėsnis tinka tik tam tikroms sąvokoms, kurių turinyje jau glūdi santykis su kita sąvoka, o ne objektams. Kiekybės ir kokybės transformacijos dėsnis, pabrėžiant staigią kaitą, galioja tik ribotam procesų skaičiui. Nė vienas iš šių dėsnių nėra universalus ir jei sakoma, jog jų pažinimas leidžia numatyti ateitį, tai galima tik todėl, kad jau yra žinomas pačių objektų elgesys. FILOSOFIJA IR SOCIOLOGIJA. Metmenys, 1989, kn. 57, p. 166-169.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto įsteigimo proga atsakoma į anketos klausimus apie filosofijos studijų Lietuvoje perspektyvas. MOKSLAS, DEMOKRATIJA IR UNIVERSITETAS. Metmenys, 1993, kn. 64, p. 115-14 0 . D a l y s : N uo mokslo link politinės prievartos? 116 -129 . Mokslas ir demokratija, 11 9 131. Demokratijos sąlygos, 131-135. Objektyvumas, 135-136. Universitetas, 136-138. Utilitaristinė ideologija, 138-140.

Analizuojama tiesos žinojimo ir demokratijos neigimo sąsaja. Teigiama, kad iš Platono valdovo išminčiaus sampratos nuosekliai išplaukia politinis autorita­ rizmas, net totalitarizmas. Žinojimas tampa draudimo, netolerancijos, baudimo

70

pateisinimu. Kaip mokslas gali būti panaudotas demokratijos neigimui, rodo K. A. Saint-Simono doktrina. Tariamas mokslo antidemokratiškumas išplaukia iš klaidingos mokslo esmės sampratos. Platonas rėmėsi idėja, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo jis moralesnis, tačiau iš tiesų žinojimas moralumo neimpli­ kuoja. Realiame gyvenime lieka dar viena problema: kaip atskirti tikrą žinojimą nuo netikro, kompetenciją nuo apsukrumo, mokslą nuo šarlatanizmo. Kiekvie­ na mokslinė tiesa yra hipotetinė, nė viena negali būti įvardyta kaip absoliučiai nekvestionuotina ir todėl funkcionuojanti kaip speciali kitų mokslinių tiesų teisėja. Kaip tik todėl, kad žmogiškasis pažinimas - ribotas, mokslas yra „demo­ kratinis“, mokslininkas savo pažiūros nesuabsoliutina, taip pat ir demokratijoje nėra vieno absoliučiai teisingo asmens, kurio pažiūroms kiti turėtų paklusti iš principo. Demokratija apibrėžiama kaip tokia santvarka, kur kiekvienas turi teisę rinkti savo atstovus ir būti renkamas kaip kitų atstovas. Sprendžiant poli­ tines ir visuomenines problemas, teisingas sprendimas retai yra akivaizdus, tad kiekvieno nuomonė gerbtina. Nėra apriorinių autoritetų, kuriems priklauso valdymo teisė. Atsiradus išsisakymo būdu neišsprendžiamam nuomonių konf­ liktui, sprendimas priimamas balsų dauguma. Nugalėjusi dauguma iš tiesų gali klysti, bet jei sprendimas būtų paliktas iš principo žinantiesiems ar ekspertams, konfliktas kiltų bandant nuspręsti, kas yra tie žinovai arba ekspertai. Daugu­ mos pergalė yra bėdos situacijos principas, jis atkreipia dėmesį į tolerancijos būtinybę. Tolerancija yra vienas iš demokratijos koreliatų, galiausiai kyląs iš žmogiškojo pažinimo ribotumo. Negalima tapatinti demokratijos ir darnos, nes darnos šūkiu gali dangstytis tas, kuris nenori, kad būtų kritikuojama jo veikla. Mokslininkas nesureliatyvina tiesos tolerancijos labui, atsisako darnos principo, jei darna reikalauja atmesti savo tiesą, arba ieškoti kompromiso vien todėl, kad išsaugotų darną. Išorinių jėgų bandymą mokslo turinį palenkti ideologiniams, komerciniams, perdėto patriotizmo tikslams galima atpažinti ir universitetuose. Jei kiekvie­ na tiesa ir kiekvieni tyrinėjimo rėmai yra atviri tolesnei analizei ir jei mokslas apskritai neturi ribų, universitetas kaip autentiška aukštojo mokslo institucija savęs neįrėmins. Vystantis universitetams, vyksta savęs koregavimas. Dėmesys turi būti kreipiamas į mokslinio objektyvumo tradiciją, o ne į išankstinius re­ guliavimus, nes per juos gali grįžti ideologinė perspektyva. Utilitaristinės ideologijos požiūriu universitetas turi būti naudingas, tenkinti poreikius. Rūpinantis dabarties poreikiais yra stiprinamas status quo, o tuo pri­ stabdoma pažanga. Minėta ideologija neretai tarnauja sektiniams interesams. Universitetas turi būti pajėgus nurodyti, jog ne visi visuomeniniai poreikiai iš tikrųjų naudingi pačiai visuomenei; taip jis persikelia į etinę plotmę, tapdamas etine jėga. Matydamas ir nurodydamas dabarties neigiamybes, universitetas dir­ ba geresnės ateities labui.

71

■1

PSEUDOMORFOZĖS DINAMIKA. Metmenys, kn. 70,1996, p. 170-178 .

Aiškinama sąvokos prasmė, pabrėžiamas O. Spenglerio „istorinės pseudomorfozės“ terminas, apibūdinantis atvejus, kai sena, vietinė kultūra yra tiek plačiai įsitvirtinusi, kad naujoji, jaunoji kultūra, gimusi ten pat ar atvežta iš kitur, ne­ gali išsiplėtoti pagal savo dinamiką ir yra priversta išoriškai prisitaikyti prie senųjų papročių bei mąstysenos. Nagrinėjamos demagoginio pobūdžio pseudomorfozės, graikų „tiesos“ sąvokos prasmės pokytis krikščionybės tėvų darbuose. Aukščiausiojo laipsnio pseudomorfozė aptinkama traktatuose, kuriuose komu­ nizmas apibūdina ir įvertina save patį. Komunizmas pabrėžtinai charakterizuo­ ja save įvaizdžiais, kurie yra priešingi jo tikrovei. Komunistinė ideologija savo tiesų moksliškumą supranta dogmatiškai. Autoritarinis mentalitetas imituoja egalitarinį. Teigiama, kad autoritarinės elgsenos variklis yra nesaugumo jaus­ mas, jį siekiama pašalinti imituojant patenkintą žmogų be vidinio nerimo. To padaryti nepavyksta, tad pseudomorfozė iš istorijos turbūt niekada neišnyks. INTRODUCING A LITHUANIAN PRE-WAR PHILOSOPHER. Lithuanian Papers: annualjournal o f the Lithuanian Studies Society at the University o f Tasmania, vol. 12. Sandy Bay: Tasmania University Union Lithuanian Studies Society, 2008, p. 60-63.

Knygų: Sesemann Vasily. Aesthetics. Amsterdam - New York, Rodopi, 2007 ir Botz-Bornstein Thorsten. Vasily Sesemann: Experience, Formalism and the Question o f Being. Amsterdam - New York: Rodopi, 2007 recenzija. V. Sezemano Estetika vertinama kaip sistemiška dalyko studija. Santūriai vertinama šios knygos dalis apie meninę kūrybą, palankiau - meno raidos ir jai įtaką darančių veiksnių aiškinimas, įdomiausia dalimi laikoma meno ir kultūros san­ tykio analizė. T. Botz-Bornsteino knyga įvertinama kaip kompetentinga bei informatyvi V. Sezemano filosofijos ir ją veikusių vokiečių Marburgo mokyklos bei ankstyvosios fenomenologijos, taip pat rusų formalizmo ir intuityvizmo krypčių analizė. Dar paminėtina:

LOCKE, JOHN. L ie tu v ių enciklopedija, 1 . 16, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958, p. 395- 396. LOGIKA. Lietuvių enciklopedija, t. 16, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958, p. 402-405. LOGINIS POZITYVIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 16, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1958, p. 405-406, LOGISTIKA. Lietuvių enciklopedija, t. 16, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1958, p. 406 -407. MOKSLAS. Lietuvių enciklopedija, 1 . 19, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959, p. 139-142MOKSLINĖ METODIKA. Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1959, p. 14 6 -14 7. PITAGORAS. Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 64-65. PLOTINAS. Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 156—157. POZITYVIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidyk­ la, 1961, p. 381-382. PRAGMATIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston: Lietuvių enciklopedijos lei­ dykla, 1961, p. 396-397. PROTAS. Lietuvių enciklopedija, t. 24, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 10 9 -110 . RACIONALIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 24, Boston: Lietuvių enciklopedijos lei­ dykla, 1961, p. 318-319. REALIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 25, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 41. ROYCE, JOSIAH. Lietuvių enciklopedija, t. 25, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidy­ kla, 1961, p. 403-404.

HOBBES, THOMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 6, Boston: Lietuvių enciklopedijos lei­ dykla, 1955, p. 281-282.

RUSSEL, BERTRAND A. W. Lietuvių enciklopedija, t. 26, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1961, p. 17 1-17 2 .

HUME, DAVID. Lietuvių enciklopedija, t. 6, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla,

1955»P- 335- 336.

SĄVEIKA. 1. FILOSOFIJOJE. Lietuvių enciklopedija, t. 27, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1961, p. 25-26.

INDUKCIJA. 1. LOGINIS METODAS. Lietuvių enciklopedija, t. 8, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 496.

STOIKAI. Lietuvių enciklopedija, t. 28, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, P- 536- 537-

KONCEPTUALIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 12, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, p. 308.

la, 1961, p. 227.

KOSMAS. Lietuvių enciklopedija, 1 . 12, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, p. 479 -

UNIVERSALIJOS. Lietuvių enciklopedija, t. 27, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidyk­ UTILITARIZMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 27, Boston: Lietuvių enciklopedijos lei­ dykla, 1961, p. 249-250.

73

72

1

WHITEHEAD, ALFRED NORTH. Lietuvių enciklopedija, t. 34, Boston: Lietuvių en­ ciklopedijos leidykla, 1966, p. 606-607. WITTGENSTEIN, LUDWIG JOSEF JOHANN. Lietuvių enciklopedija, t. 34, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, p. 625-616. ZENONAS. 1. Z. IŠ ELĖJOS. Lietuvių enciklopedija, t. 35, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1966, p. 78. ZENONAS. 2. Z. IŠ KITIJUMO KIPRO SALOJE. Lietuvių enciklopedija, t. 35, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, p. 78-79. Rūta Marija Vabalaitė

D R U N G A Mykolas Jurgis, 1948 04 20 Tiubingene, žurnalistas, vertėjas, filo­ sofas. 1969 baigė Čikagos universitetą filosofijos bakalauro laipsniu. 1969-1973 Masačūsetso technologijos institute Keimbridže studijavo filosofiją, bet dakta­ ro disertacijos nebaigė (filosofijos daktaro darbą A r laiko atotrūkio argumentas sugriauna tiesioginį realizmų apgynė 2011 V D U ), 1972—1973 dirbo šio instituto filosofijos dėstytoju. 1967—1977 buvo Čikagos ir Bostono šeštadieninių lietuviš­ kų mokyklų mokytojas. Nuo i960 dalyvauja draugijos Santara-Sviesa veikloje, buvo draugijos valdybos narys. Dirbo Lietuvių studentų sąjungos metraščių, K e­ leivio, Vienybės, Draugo redakcijose. 1979-1988 JA V lietuvių bendruomenės, I979 _ I98 2,1985 jos prezidiumo narys, 1983-1987 Pasaulio lietuvių bendruome­ nės valdybos narys, Spaudos ir informacijos komisijos pirmininkas. 1984-1989 Lietuvių fondo tarybos narys. 1980-1990 leidyklos Lithuanian Library Press, žurnalo The Baltic Forum vertėjas. 1990-2003 Laisvosios Europos radijo bend­ radarbis. Filosofų draugijos International Berkeley Society narys. Nuo 2004 dės­ to žurnalistiką V D U , rengia užsienio politinės ir kultūrinės spaudos apžvalgas Lietuvos radijui, dirba Išeivijos studijų centre mokslo darbuotoju ir vertėju. Buvo žurnalo Metmenys, buvo ir yra leidinių Akiračiai, Naujasis židinys-Aidai, Oikos, Lituanus bendradarbis, filosofijos straipsnių autorius. Į lietuvių kalbą išvertė G. Berkeley’io Ihree Dialogues (Berkeley, G. Trys dialogai. Vilnius: Ver­ sus aureus, 2005), parašė šios knygos įvadą ir komentarus, į anglų kalbą išvertė V. Sezemano Estetikų (Sesemann V. Aesthetics. Amsterdam (etc.): Rodopi, 2007) ir Rinktinius raštus (Vasily Sesemann: selected papers. Amsterdam [etc.]: Rodopi, 2010). APIE DIEVO MIRTIES TEOLOGIJĄ. Metmenys, 1967, nr. 13, p. 6-21.

Analizuojamos T. J. J. Altizerio, W. Hamiltono ir P. van Bureno Dievo mirties koncepcijos. Reikšmingiausia laikoma krikščionybės kaip įsipareigojimo kovoti už moralines vertybes samprata.

74

BE MATERIJOS NIEKO DAUGIAU NĖRA. Metmenys, 1969, nr. 17, p. 112-118 .

Materialistinėmis laikomos doktrinos, teigiančios, jog kiekviena vadinamo­ ji dvasinė būsena iš tikrųjų yra tam tikra materiali ar fizinė būsena. Siūloma skirti dvasinę arba psichinę būseną nuo ją sukėlusio fizinio akto ir nuo šio sti­ mulo išprovokuotų elektrocheminio pobūdžio procesų, vykstančių nervuose ir smegenyse. Pažymima, kad materialistai tapatina dvasines būsenas ir šiuos elektrocheminius procesus. Teigiama, jog biologijos mokslas leidžia kalbėti tik apie dvasinių būsenų priežastinę priklausomybę nuo minėtų fizinių procesų, taigi apie jų koreliaciją, bet ne apie jų identiškumą. Mokslo duomenys negalį nei patvirtinti, nei paneigti materialistinės doktrinos. Materialistinio teiginio tei­ singumo ar klaidingumo neįrodą ir esami filosofiniai argumentai. Nurodoma, kad anglosaksų šalyse aktyviai diskutuojama šia tema, daugelis pirmenybę tei­ kia antimaterialistinei argumentacijai. Aptariama materialistinėmis vadinamų doktrinų įvairovė. Abejojama, ar už geležinės uždangos yra žinoma apie tapaty­ bės doktriną. Ji laikoma patraukliausia materializmo forma, o jos nežinojimas „tariamojoje materialistinių studijų tvirtovėje“ vertinamas kaip paradoksas. JUCEVIČIAUS NAUJOJI „FILOSOFINĖ“ KNYGA. Akiračiai, 1977, nr. 5, p. 7.

F. Jucevičiaus knygos M intis dialektiniame žaisme (1977, leidėjas ir leidimo vieta nepažymėti, 273 p.) recenzija. Nurodoma keletas „blogame filosofavime pasitaikančių ydų“ [p. 7], knyga vertinama neigiamai. PORA PASTABŲ PIKTAM PLATONISTUI. Akiračiai, 1977, nr. 8, p. 9 -11.

Atsakymas į F. Jucevičiaus straipsn [A pie Drungosfilosofinę recenzijų (Akiračiai, J 977 > nr. 8, p. 9), kuriame nurodoma pagrindinių filosofinių terminų ir filo­ sofijos istorijos žinių stoka. Paaiškinama universalijų samprata, išdėstomi savi argumentai, kad jas galima pažinti jusline patirtimi. Teigiama, kad šiuo aspektu Jucevičius yra platonistas. Nurodoma, kad komentatoriai daug diskutuoja dėl aristoteliškų esmės, formos, substancijos sąvokų santykių. SANTARA-ŠVIESA IŠEIVIJOS KELIU. Santara-Šviesa: (straipsnių rinkinys. Ats. re­ daktorius Valdas Adamkus) 2-oji patais, ir papild. laida. Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 110-124, 131-136 ,14 1-14 8 (pirmoji laida: Santara-Šviesa: 2$ metų sukaktuvinis lei­ dinys. Chicago, III.: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1979,159 p.). Teigiama, kad Santaros sąjūdyje lietuvių išeivijos kategorija nebuvo reikšminga kaip atskiras, savarankiškas analizės vienetas. Analizuojama šio fakto priežastis: išeivijos kategorija jai priklausančius asmenis atrinkdavusi ne pagal jų sielos intelektines, etines ar estetines savybes, o Santaroje buvo domimasi filosofinio, etinio, estetinio reiškimosi, „žmogiškojo skausmo ir paniekinimo pajautimo“ [p. i i i ] plotmėmis, gyvai rūpinamasi Lietuva. Analizuojama tautos sąvoka, pabrėžiama, kad ji neimplikuoja pasaulėžiūrinio turinio. Aptariami kriterijai,

75

1

kuriuos pasitelkus sprendžiama, kas yra lietuvių išeivijos narys. Teigiama, kad išskirtinės Santaros-Šviesos sąjūdžio ypatybės yra doktrininio požiūrio apriboji­ mų nebuvimas, kokybiškai nulemta tolerancija, atvirumas diskusijoms, bendra nuostata už atvirą dvasią ir atvirą bendruomenę. Sąjūdis pažindino lietuvių bendruomenę su naujausia Vakarų filosofija. Ateities išeivijos bendruomeni­ nio gyvenimo sampratos pagrindiniu elementu siūloma laikyti „informacijos, kurios lietuviškumą apsprendžia ne jos kalbinė reprezentacija, o jos turinys, objektas, tikslas ir, be to, kai kurios ją supančios aplinkybės (pavyzdžiui, auto­ rystė, visuomeninis kontekstas)“ [p. 147] sąvoką. Teigiama, jog domėjimasis Lietuvos kultūra ir įsitraukimas į veiklą teiktų išeiviams gyvenimo prasmę ir kryptį, patenkintų jų „subjektyvumą“. NUO FILOSOFAVIMO IKI TUŠČIAŽODŽIAVIMO. MARGAS ETIKOS ETIUDŲ KREPŠYS. Akiračiai, 1981, nr. 6, p. 6-7.

Knygos Kultūra, dorovė, asmenybė (TSRS filosofų draugijos Lietuvos skyriaus etikos sekcija. Vilnius: Mintis, 1981) recenzija. Apžvelgiamas turinys, teigiamai įvertinamas A. Sverdiolo darbas apie S. Šalkauskį, S. Venskevičiaus straipsnis apie dvasinės kultūros ugdymą bei K. Stoškaus etiketo ir dorovės tyrimas. Dau­ gelis kitų vertinami kaip stokojantys minties. Nurodoma V. Žemaičio Dvasinė kultūra ir dorovė ir J. Lazausko Tarybinio žmogaus dorovinė kultūra straipsnių neprofesionalumo pavyzdžių.

giamai, stipriausiais straipsniais laikomi Vytauto Kavolio Vincui Kudirkai pa­ minėti, Laisvės samprata socialiniuose moksluose ir Leonido Donskio Pratarmė, primenamos jų idėjos. Apžvelgiami kitų autorių pripažinimai apie X IX a. libe­ ralų darytas klaidas, krikščionybės ir liberalizmo santykio vaizdavimą. Paminėtinos ir kitos publikacijos, išleistos po zooo: FILOSOFINIAI ŽURNALISTIKOS PAGRINDAI: SUBJEKTYVIOSIOS OBJEKTYVU­ MO ŠAKNYS. Darbai ir dienos, Z007, nr. 47, p. Z3—43. ISAIAH BERLIN AND RADICAL EMPIRICISM. Darbai ir dienos, Z009, nr. 5Z, p. 9-16. SIGHTING AND SIZING UP SESEMANN. Vasily Sesemann: Selected Papers. Ed. D rungą, Donskis L. Amsterdam, New York: Rodopi, zoio, p. ix—xiv. BERKELEY AND THE TIME-GAP ARGUMENT. Berkeley's Lasting Legacy: 300 Years Later. Ed. Timo Airaksinen, Bertil Belfrage. Newcastle: Cambridge Scholars Publi­ shing, zoii, p. 69-94. Rūta Marija Vabalaitė

KELIŲ Į DIEVO PAŽINIMĄ IEŠKANT. Tikėjimo prieigos: filosofinės studijos. Sud.

N. Putinaitė. Vilnius: Aidai, Z003, p. 15-48. Nagrinėjami analitinės filosofijos teiginiai apie Dievo egzistavimą. Aptariama krikščioniškųjų epistemologų nuostata, jog Dievo buvimo nereikia įrodinėti argumentais, tai būtina priimti kaip pamatinę proto tiesą, atskleidžiamą pa­ čių pažintinių galių konstrukcijos. Analizuojama G. Berkeley’io egzistavimo samprata, teigiama, jog jis pasiūlo unikalų filosofijos istorijoje Dievo buvi­ mo argumentą: iš daiktų susidedantis pasaulis egzistuoja tik tuomet, kai jis yra suvokiamas, bet kadangi toks pasaulis tikrai egzistuoja, turi egzistuoti ir jo dieviškasis suvokėjas. Abejojama dėl N. Kardelio straipsnyje Kodėl Dievas nepasirodo {Naujasis židinys-Aidai, zooi, nr. 9, p. 468-477) pateikto Dievo buvimo argumentų pagrįstumo įvertinimo. Klausimas, ar pats tikėjimas negali būti jokių įrodymų nereikalaujantis proto postulatas, kurį argumentai nebent tik sutvirtina, paliekamas atviras. LIETUVIŠKOJO LIBERALIZMO KONCEPCIJA SUNKIAI SKINASI KELIĄ Į LIETU­ VĄ. Oikos. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, Z009, nr. 7, p. 139 -14 5 .

Knygos Lietuviškasis liberalizmas. Redagavo Vytautas Kavolis. Antroji laida. Vilnius: Versus aureus, zoo8, 304 p., recenzija. Visas rinkinys vertinamas tei­

76

77

1

mizmo santykis; jo disertacija apie V. Solovjovą; Rytų ir Vakarų sintezės idėja Lietuvių kultūroje; Šalkauskio pedagoginės idėjos: „lietuvybė, krikščionybė, demokratybė“. Apžvelgiama veikla Romuvos draugijoje, jo darbas Teologijosfilosofijos fakultete; veikla ateitininkų organizacijoje, Gyvosios dvasios sąjūdyje. Bolševikinę okupaciją laikė „egzaminu katalikams“ - tai buvęs didysis Šalkaus­ kio apsirikimas. Jį J. Eretas aiškina Šalkauskio „rytietiškumu“. IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1974,55 p.

E R E T A S Juozas, 1896 10 18 Bazelyje (Šveicarija) - 1984 03 13 Šveicarijoje (tar­ pukario periodo biograma ir filosofijos darbų anotacijos pateikiamos Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinių II t., Vilnius, 1991 p. 111-115 ). Literatūros is­ torikas ir pedagogas, publicistas, Lietuvių rašytojų sąjungos (JAV) garbės na­ rys (1970), visuomenės veikėjas. 1941 atvyko į savo pirmąją tėvynę Šveicariją, apsigyveno Bazelyje. 194Z ėjo Fribūro universiteto kanclerio pareigas, 19 4 2 1956 tarnavo Šveicarijos kariuomenėje. Iki pensijos 1962 dirbo Bazelio miesto

Studijoje nagrinėjamos lietuvių išeivijos problemos, pabrėžiama būtinybė plė­ toti lietuviškąją kultūrą emigracijoje, nurodomi pavojai tautinei bendruome­ nei: asimiliacija, pragmatizmas, sekuliarizmas. Aptariamos mažųjų valstybių ir tautų likimai X X a. civilizacijos istorijoje. Tikėdamas Lietuvos valstybingumo atgimimu, autorius siūlo Lietuvai glaudžiau bendradarbiauti su Skandinavijos valstybėmis, aktyviai kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Tikėdamas visų imperijų žlugimo neišvengiamybe, būsimą kontinentinių valstybių likimą mato Europos Sąjungos bendrijoje ar federacijoje. Pažymėdamas lietuvių išei­ vijai iškilusius iššūkius - asimiliacijos pavojų, tradicijų nykimą, jis ragina kurti švietimo ir kultūrinių organizacijų tinklą, puoselėti tradicines vertybes. Lit.: Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai (red. str. rinkinys). Brooklyn, N. Y.: Pranciškonų spaustuvė, 197Z; Kultūra. Mokslas. Religija. Juozas Eretas. Sud. Silvest­ ras Gaižiūnas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006. Dalius Viliūnas, Vytautas Berenis

gimnazijoje. Trylika metų buvo renkamas į Bazelio miesto kantono švietimo tarybą, rengė ir publikavo studijas įvairiais švietimo klausimais. 1954 išrinktas išeivijos Lietuvių rašytojų sąjungos garbės nariu, tapo Šveicarijos lietuvių bend­ ruomenės vadovybės nariu. Šveicarų enciklopediniuose leidiniuose Schweitzer Lexikon (1945-1948) ir Frauenlexikon (1953-1954) redagavo Baltų tautų skyrių. Paskelbė straipsnių leidiniuose A idai, Draugas, Tėvynės sargas, Šaltinis, j. Ereto vokiečių kalba parašyta knyga Užmirštieji baltai pasirodė anglų, prancūzų, ispa­ nų, portugalų ir italų kalbomis, 2001 išversta ir išleista Lietuvoje. ŠALKAUSKIO IDĖJŲ KELIAS. LKMA suvažiavimo darbai, t. 4 , 1961, p. 175-209.

17-oje trumpų skyrelių konspektiškai pristatoma Stasio Šalkauskio intelektua­ linė biografija, rekonstruojami jo filosofinių-egzistencinių sprendimų motyvai. Gimnazistui S. Šalkauskiui padaręs didelį įspūdį Ernesto Heilo (1828-1885) veikalas Filosofija i ateizm; E. Heilo buvęs pirmasis jo „mintijimo bei stiliaus mokytojas“. Aptariama Šalkauskio „idėjų saulės“ - Vladimiro Solovjovo įta­ ka. Nauji dvasiniai horizontai atsivėrė Vakaruose; būdamas dvasinis „rytietis“ Vakaruose ieškojęs „papildymo ir atbaigtumo“. Aptariamas Šalkauskio ir to­

78

79

1

KRIKŠČIONYBĖS TRAGIZMAS. Naujoji Romuva, 1938, nr. 39, p. 713-714 .

Svarstomi tragiškieji krikščionybės aspektai. Krikščionybės tragizmas nelai­ komas jos silpnybe ir manoma, kad šis bruožas tik pabrėžia jos sintetiškumą, transcendentiškumą ir žmogiškumą. Nurodyti tragiškieji aspektai įžvelgiami krikščionybės formų raiškoje. AGONIŠKAS PASIILGIMAS (APIE ŽMOGAUS DVASINĮ GYVENIMĄ). Naujoji Ro­ muva, 1938, nr. 51-52, p. 986-987.

Aprašomas žmogaus sielai būdingas agoniškas nerimas. Pagrindine žmogiškojo gyvenimo kryptimi laikomas veržimasis į transcendenciją. Teigiama, kad trans­ cendentinės būties pasiilgimas - giliausias žmogaus dvasios bruožas, besireiškiąs estetinėje, dorovinėje ir intelektinėje srityse. KŪRYBIŠKUMO KILPOS. Naujoji Romuva, 1940, nr. 17, p. 355-356.

G A ID A -G A ID A M A V IČ IU S Pranas, 1914 01 26 Bajorūnų k., Ukmergės r., teo­

Išaukštinama kūrybos reikšmė žmogui: per kūrybą žmogus auga, taurėj a, turtė­ ja. Išvardijamos kliūtys, trukdančios kūrybiškoms asmenybėms laisvai, plačiai reikštis.

logas, filosofas, kunigas, žurnalistas. 1927 baigė Širvintų progimnaziją, 1931 - Kė­ dainių gimnaziją. Iki 1937 studijavo filosofiją ir teologiją Kauno V D U Teologijos ir filosofijos fakultete, Kauno kunigų seminarijoje. 1937 įšventintas kunigu. Iki 1940 buvo vikaru Onuškyje ir Širvintose. 1937-1940 Lietuvoje dalyvavo pavasa­ rininkų, ateitininkų ir angelaičių veikloje. 19 4 0-19 4 6 gilino studijas Miunsterio, Freiburgo universitete, Belgijoje. 1945 Freiburgo universitete apgynė disertaciją Religinis žmogaus nerimas teologijos laipsniui gauti. 19 4 4 -19 46 Vokietijoje Freiburge buvo lietuvių tremtinių kapelionas ir Belgijoje belgų parapijos vikaras. Nuo 1950 gyvena Kanadoje. 1950-1952 dėstė filosofiją M on Lorjė, Kvebeko kunigų se­ minarijoje. Nuo 1954 Toronte dirbo Tėviškės žiburių redaktoriumi. Taip pat ben­ dradarbiavo Drauge, Aiduose, Darbininke. Gyvendamas Lietuvoje savo straipsnius spausdino X X amžiuje, Židinyje, Naujojoje Romuvoje, Ryte. Katalikiškojo egzis­ tencializmo atstovas. Savo darbuose plačiai rėmėsi A. Bergsono, S. Kierkegaardo, N. Berdiajevo, F. Nietzsche’s, J. Maritain’o, K. Jasperso, M. Heideggerio ir šv. Augustino idėjomis. Išskirtinį dėmesį skyrė gyvenimo filosofijai. Svarbiausias žmogaus siekis - gyventi turiningai; tokio gyvenimo kryptingumą iš esmės nu­ matančios objektyviosios ir subjektyviosios religinės ir dvasinės-kultūrinės ver­ tybės. Turiningo gyvenimo sampratą pajėgianti pagrįsti krikščioniškoji filosofija. GYVASIS ŽMOGUS. Naujoji Romuva, 1937, nr. 51-52, p. 972-973.

Grindžiama kiekvieno žmogaus vertingumo idėja. Kviečiama įžvelgti žmoguje gyvybingumą, kūrybingumą, taurumą.

80

IŠBLOKŠTASIS ŽMOGUS. BENAMIO LIKIMO PERSPEKTYVOS. Augsburg, 1951, 278 p. D a l y s : Autoriaus žodis, 5. Turinys, 7 - 8 . 1. Žmogus visatoj, 9-43. II. Egzistenciniai žmogaus santykiai, 45-70. III. Tauta kaip dvasinė tikrovė, 71-10 2 . IV. Tėvynė kaip egzistencinė atrama, 103-149. V. Žmogaus išbloškimas, 151-204. VI. Vienatvė, 205-239. VII. Viltis, 241-273.

Filosofiniu žvilgsniu apžvelgiamas žmogaus buvimas visatoje (jo vidinis ryšys su gamta, daiktais, su Absoliutu), siekiama nustatyti žmogaus vietą visatos hierarchijoje. Daug vietos skiriama tautos temai. Autoriaus žodžiais tariant, tauta - tai bendruomenė, kuri pajėgia žmogų išvaduoti iš minios, egzistencine jungtimi siejanti savo narius savitu dvasiniu būdu. Tautos kaip bendruomenės pamatas esąs dvasinis pradas, vadinamoji tautos siela. Ir todėl tauta esanti ta dvasinė tikrovė, kurioje žmogus įleidžiąs savo būties šaknis. Apibūdinamas tė­ vynės kaip egzistencinės atramos fenomenas (tėvynė yra sintezė, kurioje telpa ir tėviškė, ir tauta, ir valstybė). Kita vertus, tėvynė analizuojama kaip vertybinė kategorija; tikrasis dvasingumas randąs sau tvirtą atspirtį tėvynėje, žmogaus ryšys su ja - ontologinis. Svarstoma metafizinės benamybės problema. Kaip vienas metafizinės benamybės aspektų įvardijama vienatvė. Aprašomos būdin­ giausios jos apraiškos ir pozityvios įveikimo paieškos. Vertingiausia dvasinė žmogaus laikysena vadinama viltimi. Visos išvardytos temos glaudžiai siejamos su vadinamojo išblokštojo žmogaus (praradusio tėvynę) situacija. Nubrėžia­ mos šio žmogaus išsivadavimo iš absurdo pasaulio gairės, jo perėjimas į tam

81

tikrą perspektyvinę plotmę, kurioje jis galėtų rasti reikalingą dvasinę pusiaus­ vyrą. Pasak autoriaus, viltis yra nuostabi išblokštojo žmogaus projekcija, per kurią jis pasiekia transcendentinę gelmę. MILŽINAS, DIDVYRIS, ŠVENTASIS. ŽMOGIŠKOSIOS PILNATIES VIZIJA. Brooklyn, 19 54 ,14 6 p. D a l y s : Pradedant, 7-12.. Milžinas, 13. I. Bevardis atėjimas gyventi, 15-20. II. Him­ nas kūnui (homo carnalis), 21-28. III. Ekonominis žmogus (homo economicus), 29-37. IV. Technikinis žmogus (homo technicus), 38-47. V. Valdovinis žmogus

(homo tyrannus), 48-58. Didvyris, 59. I. Piramidžių keliu, 61-65. H- Taurusis, 66-81. III. Didvyris, 82-101. IV. Titanas, 10 7-118 . V. Pakeliui į krikščioniškąją tikrovę, 119-130. Šventasis, 131. I. Kopėjas gyvenimo pilnatin, 133-145. II. Šven­ tasis - didvyriškumo įprasmintojas, 146-158. III. Didžioji avantiūra, 159-174. IV. Malonės atokaitoje, 175-190. V. Žmogaus ir pasaulio perkeitėjas, 191-231. Atei­ ties beieškant, 231-244. Siekiama filosofiškai aprašyti žmogiškąją būtį, daugiausia dėmesio skiriant ver­ tybių temai. Autoriui rūpi išryškinti prasmingąjį žmogaus kelią. Reiškiamas įsitikinimas, kad žmogaus egzistencija be vertybių neįmanoma. Vertybiniu po­ žiūriu skiriamos trys žmogiškosios būties plotmės: daiktinė-vitalinė, dvasinė, religinė. Teigiama, kad šios sritys glaudžiai susijusios. Pagal tai, kokios vertybės pasirenkamos gyvenimo gairėmis ir kaip aktyviai jas stengiamasi įgyvendin­ ti, išvardytose srityse gali iškilti tam tikras žmogaus tipas: milžinas, didvyris, šventasis. Materialinės-vitalinės vertybės pajėgios išugdyti milžiną (vitalinį, ekonominį, techninį, valdovo pobūdžio žmogų), dvasinės-dorovinės vertybės - didvyrį, religinės - šventąjį. Plačiai aiškinama, kaip, kokioms aplinkybėms esant, atsiranda minėtos asmenybės; formuluojamos išplėstinės milžino, di­ dvyrio, šventojo sampratos. Šventojo pavidalu suspindi aukščiausiasis vertin­ gumas ir išreiškiama pilnutinė žmogaus egzistencija. Šventasis įkūnija gyveni­ mo pusiausvyrą ir taip sujungia savyje ir milžiną, ir didvyrį. NAUJOJI PAGONYBĖ. Aidai, 1957, nr. 1, p. 26-35.

Aprašomi Vakarų Europos nukrikščionėjimo ir kartu nuidealėjimo reiškiniai. Dabarties ateizmas vadinamas naująja pagonybe. Išvardijami veiksniai, davę pradžią šiai naujajai pagonybei, turinčiai esminio panašumo į senąją. Pagrindi­ niu laikomas antropocentrizmo įsigalėjimas. Naujoji religija siejama su naujo­ mis vertybėmis: individualiomis ir kolektyvinėmis. Prie individualių vertybių priskiriama: proto, kūno, grožinių vertybių, technikos ir kapitalo, magijos, praeities dienų kultai, o prie kolektyvinių - marksistinis ir nacionalistinis mi­ tai. Paminėtos vertybės plačiai aprašomos. Pabrėžiama, kad bendras visų nau­ josios pagonybės formų vardiklis yra žmogus įvairiais savo aspektais. Vienur jis

82

pasirodąs individualiu veidu, kitur - kolektyvizmu. Kartu nurodoma, kad tai yra vadinamasis naujas humanizmas, „kurio absoliutinė vertybė, iškelta į visos būties centrą, yra žmogus ir žmonija“. A. MACEINOS „DIDŽIOJI PADĖJĖJA“. Aidai, 1960, nr. 1, p. 43-46.

Recenzuojamas A. Maceinos veikalas D idžioji padėjėja: Sv. Mergelės Marijos būties ir veiklos apmąstymas (1958). Reiškiama nuomonė, kad šis mąstytojas tradicinę teologinę doktriną persmelkia filosofiniu žvilgsniu ir jos esmę taip pat geba filosofiškai perteikti. LIETUVIŠKASIS LIBERALIZMAS. Aidai, 1960, nr. 7, p. 308-311; nr. 8, p. 358-360.

Leidinio Lietuviškasis liberalizmas (red. V. Kavolio), išleisto 1959, recenzija. Glaustai apžvelgiami visų vienuolikos rinkinio autorių rašyti straipsniai. Iš jų esmingiausiais laikomi V. Donielos, J. Girniaus, V. Trumpos straipsniai. Manoma, kad niekas iš čia rašiusiųjų nepateikė aiškios liberalizmo aptarties. Trumpai nusakoma kai kurių autorių (R. Šilbajorio, Donielos, Kavolio) laiky­ sena religijos atžvilgiu. Recenzento manymu, rinkinio autoriai apeina esmingą klausimą, t. y. liberalizmo santykį su tiesa bei gėriu. Recenzijos pabaigoje ap­ gailestaujama, kad iš leidinyje pateiktų straipsnių gana sunku įžvelgti tikrąjį liberalizmo veidą. DIDYSIS NERIMAS. ŽVILGSNIS IEŠKANČIO ŽMOGAUS ŠIRDIN. Putnam, 1961,

297 p. D a l y s : Įžanga, 9-11. The great unrest, 12 -13 . 1. Nerami prigimtis, 15-55. H. Nerimas dievop, 57-104. III. Nerimo drama, 105-171. IV. Išsipildymas, 173-222. V. Prara­ dimas, 223-284. Knygoje tvirtinama, kad „tikėti-būti“ yra pagrindinė žmogaus gyvenimo ašis, apie kurią rikiuojasi visos kitos žmogaus likimo problemos. Šį „tikėjimą-buvimą“ autentiškai išreiškia didysis žmogaus nerimas. Kitaip tariant, didysis nerimas - transcendentinis žmogiškasis polėkis (dvasinė energija). Šis polėkis aukštyn gana ryškiai matomas pagrindinėse dvasinio gyvenimo srityse - mąsty­ me, moralėje, mene. Apžvelgiamos žmogiškosios pastangos pakilti virš kasdie­ nybės ir minties, kūrybos, valios veiksmais artėti prie absoliutaus gėrio, grožio, tiesos. Aptariama šio trilypio polėkio, „pagrindinio žmogiškosios prigimties balso“, veržimosi kryptis - į Dievą. Žmogus jaučiąs savo nepakankamumą ir nepasitenkinimą bei priklausomumą nuo ko nors aukštesnio už jį. Aprašoma žmogaus vidinė drama, sukeliama įgimto žmogiškojo polėkio, besiveržiančio aukštyn, ir vitalinio polėkio, traukiančio žemyn prie materialinės aplinkos. Apžvelgiamos įvairios religijos neigimo atmainos, išryškinami jų aspektai bei kilmės motyvai.

83

1

VIEŠPATIJOS NAUJOS EPOCHOS BRĖKŠMĖJ. A id a i, 1961, nr. 4, p. 141-153.

Dabartinio amžiaus ryškiausiu ženklu nurodomas modernumas (reiškiantis sa­ vitą jauseną, susidariusią dėl naujų idėjų ir laimėjimų). Pažymima, kad savitą veidą turėjusios visos epochos: klasikinė, viduramžių, naujųjų laikų. Mėginama apibendrinti naujojoje epochoje vyraujančias idėjas, kurios, pasak straipsnio autoriaus, telkia didžiules žmonių mases j tam tikras viešpatijas. Skiriamos trys tokio pobūdžio viešpatijos: marksistinė, humanistinė ir krikščioniškoji. Mark­ sistinė viešpatija remiasi valstybiniu kolektyvizmu, humanistinė - gina laisvę ir pagrjsta paskiru žmogumi. Krikščioniškoji viešpatija esanti visiškai kitos prigimties nei marksistinė ar humanistinė. Jai būdingas transcendentinis po­ būdis. Šią viešpatiją išreiškia du matmenys: 1) ji prasideda laike bei istorijoje ir 2) išsipildo antlaikinėje egzistencijoje. Svarstomos kelios visų išvardytų viešpa­ tijų tolesnio gyvavimo versijos. KRIKŠČIONIS TARP KOLEKTYVIZMO IR INDIVIDUALIZMO. Roma, 1974, 24 p. (atsp. iš LKM A suvažiavimo darbų, 1974, t. 8, p. 85-106). Pirmoji publikacija: Aidai, 1971, nr. 4, p. 170 -18 1.

Tvirtinama, kad įvairios kolektyvizmo ir individualizmo apraiškos atspindi dabarties žmogaus situaciją. Nurodomi kolektyvistinio ir individualistinio žmogaus skiriamieji bruožai, drauge ir bendrieji (nuasmenėjimas, technokratiškumas, vienišumas). Krikščionis nėra laikomas nei kolektyvistiniu, nei in­ dividualistiniu žmogumi. Tačiau konstatuojama, kad jis dabartiniu metu yra atsidūręs tarp dviejų grėsmių: kolektyvistinės prievartos ir laisvės gundymo, todėl privaląs „atsverti“ kolektyvizmo ir individualizmo sukurtą pasaulį. Api­ bendrinant tokią būklę, daroma išvada, kad dabarties krikščionio istorinė misija yra asmens iškėlimas ir jo ugdymas, visuomenės transformacija į bendruomenę, transcendentinio matmens atskleidimas. Gražina Pranckietytė

G A L V A (G ALVAN A U SK A S) Gediminas, 1905 03 03 Zizonių k., Biržų r. 1979 06 13 Čikagoje, JA V , ekonomistas, visuomenės ir kultūros veikėjas. 19Z5 baigė Biržų gimnaziją, 1929 Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos skyrių, 1929-1931 studijavo tarptautinę ekonomiką Romoje, Ženevoje, Paryžiuje, Berly­ ne, Kylyje. 1931 Žemės ūkio ministerijos patarėjas. 1931-19 34 Finansų ministe­ rijos ūkio Konjunktūros skyriaus viršininkas, 1935-1936 Ryto leidyklos direkto­ rius, Statistikos tarybos narys. 19 34 -19 4 0 Prekybos instituto lektorius, docentas. 1941 Biržų miesto burmistras, 19 4 1-19 4 2 Valstybės taupomųjų kasų valdytojas. Už politinę veiklą vokiečių okupacinės valdžios suimtas. 1944 10 09 pasitraukė

rindus ir kitus dalykus. Nuo 1953 V L IK pakviestas išvyko į Europą vadovauti Laisvosios Europos radijo lietuviškajam skyriui. Aktyviai reiškėsi visuomeninė­ je veikloje. Buvo Ūkio ir rinkos, Prekybos, Eltos biuletenio redaktorius, Židinio, Naujosios Romuvos, Ryto, Vakarų, Keleivio, Lietuvos aido, Draugo, Į laisvę, Aido, Tėviškės žiburių, Naujosios Aušros, Lietuvių dienų bendradarbis. Daugiausia rašė ūkio politikos, tarptautinės ekonomikos klausimais, domėjosi pasaulio ir ypač Sovietų Sąjungos ūkio būkle bei jos visuomenės egzistavimo principais. Šie jo tekstuose aptariami dažnai, teikiama jų kritika. Filosofiniu požiūriu konceptu­ aliausi neotomistinės orientacijos straipsniai, skirti X X a. socialinėms proble­ moms. Vientisos filosofinės koncepcijos neišplėtojo. GRĖSMINGOJI SĄVARTA. Į laisvę, 1962, nr. 28, p. 8-16.

Straipsnis skirtas konceptualiai įprasminti esmingiausius to meto bruožus: socialinius kataklizmus, laiko teikiamos patirties atmetimą, iškilusią dviejų pasaulių (materializmo ir idealizmo) priešstatą, laisvės ir demokratijos plėtros bei žmonijos išlikimo problemiškumą. Problemos kildinamos iš plintančios komunistinės ideologijos ir perdėto JA V liberalizmo. Jos taip pat siejamos su demokratijos negalavimu, žmogaus atotrūkiu nuo krikščioniškųjų vertybių bei su Vakarų neryžtingumu, beprincipe vidaus ir užsienio politika. SOCIALINĖS SANTVARKOS KRIZĖ. LKMA suvažiavimo darbai, Roma, 1964, t. 5, p. 243-255. Šio straipsnio (pranešimo) santrauka taip pat išspausdinta: Socialinės san­ tvarkos krizė. Lietuvių dienos, 1961, nr. 10, p. 6.

Aptariama Vakarų civilizacijos krizė, ieškoma jos priežasčių. Šiuo tikslu ana­ lizuojamos idėjinės ir materialinės vakarietiškojo pasaulio ištakos. Jos, anot autoriaus, yra krikščionybė, Renesansas, liberalizmas ir utilitarizmas. Nuro­ domos trys individualistinės mąstysenos srovės: liberalizmas, utilitarizmas ir pozityvizmas, aptariama jų esmė. Visos šios trys srovės nudvasina žmogų, jį suvokia hedonistiškai, materialistiškai, dėl to siejasi su komunizmu ir išpurena jam dirvą. Autorius kritikuoja šias koncepcijas dėl supaprastinto žmogaus pri­ gimties vertinimo. Laikant žmogų iš prigimties laisvu, racionaliu ir taikiu, nu­ matoma galimybė jį unifikuoti, nudvasinti ir pateisinti ekonominį pavergimą. Visa tai skatina komunizmo plėtrą ir ekspansiją. Teigiama, kad šią krizę įveikti galima tik per atgailą, žmogaus dvasiškumo atgimimą, paneigiant individualiz­ mo (kapitalizmo) ir kolektyvizmo (komunizmo) propaguojamą supaprastintą žmogaus sampratą, iškeliant dvasines vertybes. Lit.: Ambrazas, A. A. a. prof. Gediminas Galva (1905-1979). Draugas, 1979 06 04. Gražina Pranckietytė

į Vokietiją. 1949 atvyko į JA V , 1952-1953 Šelio institute dėstė Europos ūkio pag­

85

84

1

G IR N IU S Juozas, 1915 05 23 - 1994 05 22 (mąstytojo biografija ir kūryba iki 1940 pateikiama Lietuvos filosofinės minties šaltinių II tome). Baigiantis karui, pasitraukė į Vakarus, apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Nepai­ sant sunkių stovyklinio gyvenimo sąlygų, tai buvo labai kūrybingas etapas filosofo gyvenime. T uo metu parašė: Filosofinio gyvenimo pagrindus (1946), Lietuviškojo charakterio problemų (1947), keletą teorinių estetikos srities studijų, sukūrė pir­ muosius busimosios studijos Žmogus be Dievo fragmentus. Gyvendamas egzilų stovykloje, dėstė filosofiją Niurtingeno lietuvių gimnazijoje. 1949 atvyko j JAV , po poros metų Montrealio universitete (Kanada) parašė disertaciją Egzistencinė K. Jasperso metafizika (La methaphysic existentielle de Karl Jaspers)4 ir įgijo fi­ losofijos daktaro laipsnį. Sis laipsnis atvėrė J. Girniui galimybę dėstyti Amerikos universitetuose, bet jis savo kūrybinį gyvenimą susiejo su lietuvių išeivių bend­ ruomene. D aug jėgų skyrė leisdamas ir redaguodamas Lietuvių enciklopedijų; nuo 1953 - enciklopedijos redaktorius, nuo 1947 iki 1982 redagavo Aidus, buvo Literatūros lankų redkolegijos narys. Visuomeninė veikla susijusi su krikščioniš­ kosios kultūros puoselėjimu - buvo Ateitininkų federacijos prezidiumo narys, dalyvavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos veikloje. T uo pat metu filosofas buvo vienas iš pačių integraliausių asmenybių išeivių kultūrinėje bendruomenėje - atviras visoms kultūros problemoms; bendradarbiavo su liberaliosios kultūros atstovais, dalyvaudavo Santaros-Sviesos konferencijose, spausdinosi Metmenyse. Girniaus dialogas su liberalais buvo vaisingas, pranokęs tikinčio žmogaus pasau­ lėžiūrą. Per šį dialogą atsiskleidžia dviejų lietuvių kultūros krypčių - katalikiš­ kosios ir liberaliosios - specifika. Girnius šalia S. Šalkauskio ir A. Maceinos yra ryškiausias X X a. katalikiš­ kosios lietuvių filosofijos atstovas. Išaugęs iš tos pačios dvasinės ir kultūrinės terpės, po karo jis nebegrįžo prie tradicinio katalikams neotomizmo; tarp jo pagrindinių teorinių interesų buvo egzistencinė metafizika, istorijos prasmės klausimai. Šalkauskį visą gyvenimą laikė dideliu dvasiniu autoritetu, jo įta­ ką patyrė rašydamas tautinės kultūros, ideologijos ir pedagogikos temomis. N uo Maceinos Girnių skiria metafizinių interesų pobūdis. Girniaus kūrybinis temperamentas artimas Vakarų filosofijai, kuri žmogaus būties problemas pir­ miausia sieja su laiko ir istorijos problemomis. Kitas jo filosofijos aspektas metafizinis žmogaus santykis su Dievu, kuris įvardijamas kaip praktinė ir pilna­ tviška žmogaus gyvenimo čia ir dabar būtinybė.

RŪPESČIAI DĖL LITERATŪROS TAUTIŠKUMO. Į laisvę, 1942, nr. 12, p. 31.

Keliama literatūros tautiškumo problema, žvelgiant į istorinę tautos gyvenimo realybę - karą ir sovietinių okupantų vykdomą kultūros sovietinimo politiką. Straipsnyje glaustai aptariami turinio ir formos santykiai meno kūrinyje atsklei­ džia J. Girniaus estetinę poziciją. GROŽIS IR TIESA (LITERATŪROS IDĖJIŠKUMO KLAUSIMU). Aidai, 1946, nr. 11, p. 185-192.

Literatūros teorijos srities filosofinė studija. Analizuoja meninės tiesos kaip gro­ žio specifiką: grožis yra susijęs su kūrinio idėjiškumu tiek pat, kaip ir su forma; grožis yra savaimingas turinio ir formos raiškos momentas. Giliausia prasme literatūra yra žmogiškojo būties išgyvenimo kaip dieviškos arba kaip niekio rea­ lybės išraiška. Literatūra „kalbina“ būtį ir tik taip ji atspindi žmogiškąją tikrovę. Meninės tiesos versmė yra tiesioginis tikrovės kaip būties išgyvenimas. KRIKŠČIONYBĖ IR GYVENIMAS. Ateitis (Naujojo gyvenimo priedas), Augsburg, 1946, nr. 1, p. 6-7.

Pateikiami argumentai apie krikščionybės grąžinimo į šių dienų gyvenimą bū­ tinybę. KŪRYBINIO ORIGINALUMO PRASMĖ. Tremties metai, 1947, p. 450-468.

Viena svarbiausių J. Girniaus estetikos teorijos studijų. Atsakoma į klausimą, kas yra meno esmė, kas yra jo išliekamoji vertė, kur slypi genialumo priežastis. Tikrą meno kūrinį, neprarandantį vertės laikų kaitoje, lemia ir originalumas, persmelkiantis visus kūrinio klodus. Meninio originalumo atitikmuo yra me­ ninis tobulumas, pasireiškiantis per formą ir turinį. Kūrybiškas menininko santykis su pasauliu pirmiausia yra prigimties duotybė, bet ir pats kūrėjas turi rūpintis jo išsaugojimu. Tikras menininkas yra atviras visoms meno, mokslo ir filosofijos įtakoms. Originalus kūrėjas siekia savo kūrybos akistatos su meno šedevrais, nevengia klasikinių temų. Aiškinamas originalumo ir moderniškumo santykis, nurodomas pirmojo bruožų ryšys su meno esme, o antrojo - tik su kūrinio buvimu laike. FILOSOFIJA IR POLITIKA. Aidai, 1947, nr. 2, p. 49-54.

Straipsnyje formuluojama filosofijos ir politikos santykio problema, parodo­ mas glaudus jų ryšys, numatantis gyvenimiškąją dialektinę įtampą. Autorius pabrėžia, kad už tariamos filosofo ir politiko priešingybės slypi panašios buvimo pasaulyje sampratos. LIETUVIŠKOJO CHARAKTERIO BRUOŽAI, 1947, 307 p.

4 Šio darbo santraukos kaip straipsniai buvo spausdinamos Aiduose ir 1953 išleista atskira knyga Laisvė ir būtis.

D a l y s : i . Lietuviškojo charakterio problema, 3-7. 2. Žmogiškumas - mūsų istori­ jos didvyrinio didingumo versmė, 13-18. 3. Žmogiškumas kaip mūsų charakterio

87

86

7

silpnybė ir stiprybė, 18-24. 4- Rūpintojėlis ir Vytis - du lietuvio dvasios simboliai, 25-29. Studija parašyta Vokietijoje, karo pabėgėlių stovykloje. Ką tik praėjusio karo patirtis ir autoriaus išeivio situacija šiame darbe atsispindi tiesiogiai: dėstant temą, darbo išvadose. Lietuvių tautinį charakterį autorius aprašo, lygindamas su artimiausių kaimynų - rusų ir vokiečių charakteriais. Analizuojami teigia­ mi lietuvių charakterio bruožai. Tautinio charakterio esmę geriausiai išreiškia dvi simbolinės liaudies meno figūros - Rūpintojėlis ir Vytis. Rūpintojėlio cha­ rakteryje sutelktas jautrus žmogiškumas, kuklumas, individualistinis vienatvės ilgesys. Vytyje atsispindi išorinės charakterio savybės - didvyriškumas, savaran­ kiškumas, laisvės meilė. Autorius apibendrintai teigia, kad herojiškas lietuvių charakteris lėmė dramatišką tautos istoriją. ŠIANDIENINĖS DEMOKRATIJOS KRIZĖS PRASMĖ. Aidai, 1948, nr. 15, p. 2 0 1217.

Po Antrojo pasaulinio karo apie demokratiją galima kalbėti tik apmąstant to­ talitarinių sistemų įsitvirtinimą ir masių diktatūros įtaką politiniam Vakarų gyvenimui. Totalitarinė sistema yra taip pat daugumos pasirinkimas, ji turi formalių panašumų su demokratija. Demokratiją įkūnijanti dauguma yra pliu­ ralistinė dauguma, o totalitarinė valstybė remiasi unifikuota minia - filosofo nuomone, tai būtina įsisąmoninti kiekvienam laisvos šiuolaikinės visuomenės nariui. FILOSOFIJOS PAGRINDAI. Tremtinių mokykla, 1948, nr. 1, p. 58-73; nr. 2, p. 45-67;

nr. 3-4, p. 83-104. D a l y s : Pratartis. 1. Filosofijos įvadas. Žinojimas ir išmintis, 59-64.2. Filosofija ir ats­ kirieji mokslai, 64-72. B. Gnoseologija. 1. Antropologinė pažinimo prasmė, 45-49. 2. Tiesa kaip pažinimo tikslas, 49-53. 3. Tiesos pažinimo galimumas, 53-62. 4. Pažinimo šaltiniai, 62-66. 5. Kantinė pažinimo kritika. 6. Tiesos problematika

idealizme ir egzistencializme. Filosofijos pagrindų kursas, parašytas autoriaus mokytojavimo Niurtingeno gimnazijoje metu. Tai vadovėlinio tipo studija, kuri liko nebaigta. Parašytos dvi dalys: įvadas ir gnoseologija. Pirmajame skyriuje aptariama filosofijos mokslo specifika, jos objektas, metodas. Antrajame nagrinėjamos filosofinio pažinimo problemos. Šio pažinimo esmė aptariama per jo istorinių formų sklaidą, prista­ tant skepticizmą ir reliatyvizmą. Daugiau dėmesio skiriama egzistencializmo ypatumams aptarti. Egzistencialistinis tiesos pobūdis parodomas sugretinus vokiečių idealizmo (I. Kantas, G. Hėgelis) gnoseologijos metodologinius prin­ cipus su egzistencialistams būdingu tiesos supratimu (K. Jaspersas). Reiškiamas ir savitas J. Girniaus požiūris į pagrindinius filosofijos disciplinų klausimus.

88

Akivaizdi krikščioniškosios filosofinės tradicijos įtaka: „Visa tikrovė liudija apie Dievą. Tačiau reikia būti atviram šiam liudijimui, neužsiskleisti apsispren­ dimu, jog tegali tai būti, kas jusliškai patiriama bei protiškai įžvelgiama.“ Kurse išryškėja dialogas su egzistencializmu. Girniui filosofinė tiesa yra neišskiriama atsiskleidimo ir apsisprendimo vienybė. ŽMOGAUS PROBLEMA TECHNIKOS AMŽIUJE. Vilnius: Aidai, 1998, 266 p.

1948 parašytoje monografijoje nagrinėjama filosofijos priešprieša mokslui, technikos įtaka filosofinei tradicijai, kritikuojamas technokratinis požiūris apie besąlygišką gamtos eikvojimą, žmogaus nuasmeninimo tendencijos filo­ sofijoje ir mokslotyroje. Nemažai dėmesio skiriama taikos išsaugojimo klausi­ mams, kurie siejami su humanistinių vertybių puoselėjimu. Scientistinis racio­ nalizmas, iškeldamas mokslo metodologijos kaip pasaulio įvaldymo priemonę, pavertė gamtą paprastu žmogaus poreikių tenkinimo objektu ir taip ją išstūmė iš absoliučios žmogiškojo pasaulio vienovės. Autorius tvirtina, kad be gamtos kaip žmogiškosios tikrovės negali būti sprendžiama ir žmogaus problema, o egzistencinis pesimizmas atsirado dėl žmogaus nutolimo nuo gamtos. Kriti­ kuojami pagrindiniai gamtotyrinės filosofijos principai, mechanicistinės pa­ saulio teorijos. GAMTOS PRARADIMAS. Aidai, 1948, nr. 16 -17 , P- i 95_ 3°7-

Vienintelis J. Girniaus straipsnis apie žmogaus požiūrį į gamtą. Sis straipsnis buvo rašomas kaip knygos Žmogaus problema technikos amžiuje dalis, knyga neišleista, ir jis liko „vienišas“. Filosofas daugiau nesugrįžo prie gamtos te­ mos, neįtraukė šio straipsnio, kaip kai kuriuos kitus, į monografiją Žmogus be Dievo. THE LITHUANIAN SPIRIT. Living in Freedom, Augsburg: Lituanian Information

Service. 1948, p. 54-69. Apybraižoje J. Girnius pristato lietuvių tautinį charakterį, atskleidžia esminę lietuvių dvasią. Pagrindinė lietuvių dvasios savybė yra žmogiškumas, kuris gy­ venime pasireiškia per draugiškumą, atjautą ir vaišingumą. Lietuviai yra nei kolektyvistai, nei individualistai, bet personalistai. Jie nepaiso naudos, bet vertina tiesą, yra neautoritariški ir religingi. Lietuviškasis charakteris idealizuojamas. AMŽINYBĖS PERSPEKTYVA IR LAIKO HORIZONTAS. Aidai, 1949, nr. 22, p. 6-14. D a l y s : Beieškant mūsų amžiaus dvasinio veido, 6-9. 2. Amžinybės sąmonės išblėsi­ mas, 9-11. 3. Gyvenimo išmintis sub specie mortis, n -14 .

Analizuoja technikos amžiaus žmogaus savijautąmirties akivaizdoje. Straipsnio idėjos įkvėptos Thomaso Wulfo literatūros ir Martino Heideggerio požiūrio į mirtį. Straipsnis vėliau tapo atskiru skyreliu knygoje Žmogus be Dievo.

89

I

,

ATEISTINIO HUMANIZMO AKIVAIZDOJE. A id a i, 1 9 4 9 nr. 26, p. 206-216. D a l y s : i . Nihilistinis heroizmas kaip dabarties filosofijos nuotaika, 20 6 -211.2. Ateis­ tinio humanizmo akivaizdoje, 211-216.

Egzistencializmo kaip humanizmo sąmonė yra tiesiogiai susijusi su žmogaus mirtingumo, jo situacijos pasaulyje absurdiškumo akcentavimu. Egzistencia­ listų - A. Camus, J. P. Sartre’o, M. Heideggerio - nuomone, žmogus gali tik priimti arba pakelti šią savo padėtį; jokios išeities iš šios laikinumo aklavietės egzistencializmas nenurodo, bet ragina žmogų vienaip ar kitaip priimti laikinybės diktuojamas sąlygas. Vėliau straipsnis buvo įtrauktas į knygą Žmogus be Dievo. LAISVĖ IR LIKIMAS. Aidai, 1949, nr. 24, p. 97-102. D a l y s : i . Laisvės ir likimo problema dabarties filosofijoje, 97-99.2. Ateistinės laisvės išvirtimas į likimo naštą, 99-102.

Laisvė yra egzistencijos autentiškumo sąlyga - taip ją suvokė tiek egzistencia­ lizmo klasikai - B. Pascalis, S. Kierkegaardas, F. Nietzsche, tiek ir didieji X X a. egzistencialistai - M. Heideggeris, K. Jaspersas, J. P. Sartre’as. Siame straipsnyje J. Girnius plačiai komentuoja Heideggerio ir Sartre’o laisvės interpretaciją. ŽMOGAUS PRASMĖS ŽEMĖJE POEZIJA (ATĖJUS MŪSŲ POEZIJOS TREČIAJAI KARTAI). Žemė. Red. K. Bradūnas, Los Angeles: The Bonnie Press, 1951, p. 5-65.

Šiuo įžanginiu straipsniu pristatoma vadinamoji žemininkų poetų karta. Ji apibrėžiama nurodant būdingą santykį su būtimi ir su žeme, žemę suprantant ne gamtine, bet ontologine prasme, kaip žmogaus ryšį su namais, šaknimis, praeitimi. Žemininkai atsiriboja nuo visuomeninių kūrybos temų, būdingų pa­ triotinei poezijai; jiems svetimos ir pagrindinės lyrinės poezijos temos - meilė, laimė, intuityvus dvasios pasaulis. Žemininkų poeziją J. Girnius vadina idėjine, nes poetai, išsakydami savo santykį su būtimi, stengiasi ieškoti būties prasmės. Šios kartos poetams didelę įtaką buvo padariusi filosofija (ją studijavo V. M a­ černis, A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys). Samprotaujama apie generaciją kaip kultūros reiškinį. Generacijų, kartų atsiradimą lėmė kūrėjo santykis su laiko problemomis; tik tas kūrėjas pajėgia būti kartos atstovu, kuris savo kūryba įvar­ dija pagrindines laiko problemas. Paskutinėse dalyse Girnius pristato kiekvieną iš šioje antologijoje spausdinamų poetų: J. Kėkštą, K. Bradūną, V. Mačernį, H. Nagį ir A. Nyką-Niliūną. IEŠKOJIMAS ŠVIESOS GYVENIMUI. Aidai, 1951, nr. 1, p. 1- 11. D a l y s : i . Filosofijos ir gyvenimo santykių problema, 1-3. 2. Gyvenimo filosofija 3-6. 3. Civilizacijos kritika ir pragmatinė išmintis, 6 -7. 4. Vertybių filosofija, 7-8. 5. Egzistencijos filosofija, 8-9. 6. Laisvė ir tiesa, 10 -11.

Analizuojamas filosofijos santykis su gyvenimu. Daugiau dėmesio skiriama kelių moderniųjų filosofų gyvenimo esmės sampratoms. H. Bergsono filosofijoje gyvenimas apmąstomas remiantis meilės sąvoka, W. Dilthey’us pasiremia istorija, V. James’as - „praktikos konstruktu“, M. Heideggeris - „autentiška egzistencija“. Girnius teigia, kad šiuolaikinei filosofijai yra būdingas sutrikimas apibrėžiant laisvę ir atpažįstant tiesą. LAIMĖS IR KALTĖS PROBLEMA JEAN ANOUILH DRAMOSE. Literatūros lankai,

1952, Buenos Aires. Neperiodinis poezijos, prozos ir kritikos žodis, nr. 1, p. 20-23. Analizuojami Jeano Anouilh’o žmonės. „Jie, mūsų nuomone, labiausiai atsklei­ džia mūsų laiko žmogaus dvasios problematiškumą“ [p. 20]. Laimės aistra pri­ verčia Anouilh’o žmones atsidurti anapus gėrio ir blogio. Tai ir charakterizuoja juos [ten pat]. Ypač įspūdingai šios absoliutinės laikinės laimės aistros virtimą demonišku savižudišku siautėjimu atskleidžia prancūzų dramaturgas savąja se­ nojo graikų mito apie Medėją interpretacija. Vėliau šis straipsnis tapo atskira knygos Žmogus be Dievo dalimi, kurioje nagrinėjama „beiliuzinė“ dabarties li­ teratūra, p. 395-414. GRĮŽTANT PRIE ŽEMĖS. Literatūros lankai, 1953, Buenos Aires. Neperiodinis poe­

zijos, prozos ir kritikos žodis, nr. 2, p. 19-22. Filosofijos ir poezijos santykio problema. Žemininkams pasukus į „idėjinės poezijos kelią“, savaime iškilo ir filosofinio metodo galimybė. J. Aistis, A. Ma­ ceina - autoriaus polemikos objektai. „Nemanau, kad turėtų betgi poetai taip baimintis filosofijos, kaip baiminasi Aistis, ir nemanau, kad poetų dėmesys fi­ losofijai turėtų juos nuvesti į tokią filosofijos ir poezijos tapatybę, kokią būtų linkęs teigti A. Maceina“ [p. 21]. LAISVĖ IR BŪTIS. KARL JASPERSO EGZISTENCINĖ METAFIZIKA. Aidų leidinys, 1953, 151 p. Perspausdinta: Girnius, Juozas. Raštai, 1 . 1. Sud. Giedrė Bautrėnienė, Vil­

nius: Mintis, 1991, p. 3-132. D a l y s : Pratartinė pastaba, 3 - 7 . 1. Žinojimo prievarta ir tikėjimo laisvė. 1. Egzistenci­

nės tiesos ieškojimas, 9-21. 2. Tikėjimo laisvė ir tiesos praradimas, 21-31. 3. Egzis­ tencinė tiesa ir moralinis tiesumas, 32-43. II. Laisvė ir pasaulis. 1. Egzistencinė žmo­ gaus samprata, 47-60. 2. Egzistencinė etikos kritika, 60-79. III* Laisvė ir Dievybė. 1. Moralinės Jasperso mąstymo versmės, 83-93.2.. Nepažįstamoji transcendencija, 93-104. 3. Imanentinė transcendencija ir gyvas Dievas, 104-121. IV. Laisvė ir re­ ligija. 1. Filosofija kaip laisvas tikėjimas, 105-112. 2. Religijos suasmeninimas ar jos išblankinimas, 112-122. 3. Grynos filosofijos laimėjimas ar jos praradimas, 122-131. Suglaudžiant, 131-132.

91

90

1

Monografijoje pristatoma X X a. egzistencialistinės filosofijos klasiko Karlo Jasperso kūryba. Nurodomos pamatinės jo filosofijos problemos, svarbiausios specifinės egzistencinės metafizikos sąvokos, apibūdinamas kūrybos metodas. Filosofijos esmė, anot K. Jasperso, esanti tolima tiek mokslui, tiek religijai. Fi­ losofija įmanoma tik kaip metafizinis tikėjimas, nuolatinis egzistencijos auten­ tiškumo siekimas. Tradicinėje filosofijoje egzistencialistų metafizinis tikėjimas galėtų būti suprantamas kaip etinė nuostata. Filosofija esanti pasmerkta nuo­ latiniam angažavimuisi mąstyti būtį, taigi ji yra tik angažavimasis mąstyti, arti­ mas etinėms kolizijoms, kurias žmogus išgyvena ribinėse situacijose. Filosofijos esmė negali būti logiškai artikuliuota ir moksliškai objektyviai apibrėžta, nes ta esmė yra pats egzistencijos adekvatumas, žmogaus buvimas savimi; jis nepaverčiamas nei sistema, nei tekstu. Jasperso nuomone, tik egzistencinė filosofija atliepia žmogaus dvasinius poreikius, nes ji iš esmės suvokia žmogaus situacijos pasaulyje paradoksalumą (žmogus tarp atsitiktinumo ir būtinybės, dvasios ir materijos, subjektyvumo ir objektyvumo etc.). Jaspersui labai svarbios laisvės ir kaltės kategorijos, šių dvasinių fenomenų analizė. Jasperso metafizikos šaknys yra paradoksalioje žmogaus laisvėje, kurios tikrasis turinys - kaltė. J. Girnius yra kritiškas ir nuoseklus Jasperso komentatorius. Girniaus nuomo­ ne, Jaspersas užsidaro paradoksuose, jo pastangos logiškai artikuliuoti transcen­ denciją sudūžta ir tampa paties sudužimo mąstymu, nes filosofas savo dėmesį sutelkia į egzistencinius prieštaravimus ir ignoruoja krikščioniškąją transcen­ dencijos sampratą. BEIEŠKANT KELIO MŪSŲ TAUTINEI KULTŪRAI į PASAULĮ. Aidai, 1953, nr. 4, p. 148-157-

Autoriaus įsitikinimu, ir asmuo, ir tauta slepia savo tikslą savyje pačioje, o ne tokiose abstraktybėse, kaip „tarptautiniai vandenys“, „visuotinė kultūra“, „pa­ saulinė istorija“. Filosofas nurodo specifinius didelės ir mažos tautos kultūros bruožus. Pabaigoje sugretina Maironio ir J. Baltrušaičio kūrybinius pasirinki­ mus, teigdamas, kad pirmasis, likdamas savo tautoje, laimėjo daugiau negu an­ trasis, išėjęs „šviesti svetimųjų“. DABARTINĖ BEILIUZINĖ LITERATŪRA. Literatūros lankai, 1955, nr. 6, p. 12-16. D a l y s : i . Žvilgsnis į literatūros santykius su filosofija, 12-13. z- Ateistinė beiliuziškumo aistra dabarties filosofijoje, 13. 3. Beiliuziškumo aistra dabarties literatūroje, 13. 4. Beiliuzinė aistra ir romantinis pesimizmas, 14. 5. Beiliuzinė tamsa ir dabarties niūrumą, 15. 6. Aktyvizmo ir fatalizmo įtampa dabarties žmoguje, 16.

Aptaria ypatingą egzistencializmo filosofijos giminingumą literatūrai: dėl savo dėmesio žmogaus problemoms egzistencializmas labai artimas gyvenimui, todėl tokios egzistencializmo temos, kaip laisvė, kaltė, absurdas, maištas, turi suges­

tyvų literatūrinį variantą. Ezistencializmo idėjos J. Girniaus komentuojamos atsigręžiant į A. Camus, E. Hemingway’aus, A. Malreaux kūrybą. Straipsnis perspausdintas knygoje Žmogus be Dievo; jis sudaro atskirą skyrių dalyje Žm o­ gaus be Dievo pavidalai gyvenime, p. 374-395. LIBERALIZMO KLAUSIMU. Aidai, 1956, nr. 4, p. 158-168.

Poleminis straipsnis - atsakymas į publicisto B. Railos pasisakymą žurnale N e­ munas (1951, nr. 5). Straipsnis atskleidžia lietuvių politinio, visuomeninio gy­ venimo problemas, kurias išeivių bendruomenė paveldėjo iš nepriklausomybės etapo ir su kuriomis susidūrė gyvendama tremtyje - pirmiausia slegiama sve­ timos kultūros, kita vertus, - bolševikinio teroro aklinai atkirsta nuo tėvynės. Šios gyvenimo sąlygos liberalizmo klausimą daro aktualų visiems lietuviams išeivijoje. J. Girnius liberalizmą atriboja nuo bet kokios pasaulėžiūrinės pozi­ cijos. Šį politinio gyvenimo principą jis laiko nuosekliu Vakarų demokratijos raidos padariniu. TAUTINĖ KULTŪRA - TAUTOS GYVYBĖS PAGRINDAS. Aidai, 1956, nr. 8, p. 297304.

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Lietuvių kultūros kongrese, pagrin­ du. Pateikiami pagrindiniai tautos sampratos metmenys ir modernaus tauti­ nio sąmoningumo bruožai, komentuojamas kultūrinių, socialinių ir politinių veiksnių poveikis tautos būčiai. Aptariamos tautinės kultūros išlikimo egzilyje sąlygos. DU ŽVILGSNIAI Į ŽMOGIŠKOSIOS BŪTIES PARADOKSĄ. Literatūros lankai, 1957, nr. 7, p. 14 -20 .

D a l y s : A. Žmogiškosios būties paradoksas, 14. B. Blaise Pascal krikščioniškasis žvilgs­ nis į žmogiškuosius paradoksus, 15-17. C. Thomas Wolfe’as: moderniškasis žvilgsnis į žmogaus paradoksą, 15-17. D. Sub specie aeternitatis in sub specie mortis, 19-20. Sugretinama B. Pascalio ir T. Wolfe’o žmogaus samprata. Abu jie suprato paradoksalią žmogaus būties įtampą tarp didybės ir menkystės. Tik Pasca­ lis šią žmogaus situaciją vertino amžinybės mastu ir pagal širdies dėsnius, o Wolfe’as - pagal laiką ir prigimtį. Sis straipsnis yra atskira knygos Žmogus be Dievo dalis (Žmogaus klausimo metafizinė prasmė. Teistinė ir ateistinė žmogaus vizija, p. 92-124). PASIPRIEŠINIMAS KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI. Aidai, 1958, nr. 9, p. 406-415,

nr. 10, 460-467. 1959, nr. 1, p. 21-29, nr-

P- 74-81, nr. 3, p. 106-111.

D a l y s : i . Sodo iliuzija ir pelkės tikrovė: a) 60-ies pasisakymas prieš kultūrinio gyveni­

mo grėsmę. 406-407, b) „viešosios opinijos“ reakcija į 60-ies kreipimąsi, 407-408. 2. Piktinimosi ir smerkimo reakcijos apžvalga: a) nuo „beždžionių akto“ iki „tautos

93

92

1

gėdos“, 4 0 8 -4 11, b) 60-ies pasmerkimas salono ilgesio vardu, 4 12-415, c) 60-ies kreipimosi pasmerkimas moralės vardu, 4 6 0 -4 6 1, d) moralės į nuosmukio tarny­ bą, 462-467. 3. Insinuacijos beginant neliestus dalykus: a) insinuacijos - įprasta demagoginės kovos priemonė, 21-26, b) „liaudžiai tarnyba“ ir cenzūros baimė, 21-23, c) patriotizmas, realizmas ir „gubos“, 13-26, d) „gerbiami mėgėjai“ ir „pikti kenkėjai“, 26-19. 4- Besirūpinant mūsų kultūrine gyvybe: a) oficiozinio optimizmo susilietimas su fatalistiniu defetizmu, 74, b) „mano lygis“ ir „mūsų lygis“ - spau­ dos lygis, 74 -75, c) ar tik „liaudis“ priklauso tautai, 76, d) „mūsų lygis - spaudos lygis“, 75-78, e) žvilgsnis į konkrečias nuosmukines apraiškas, 76-78, f) priežas­ tys ir sąlygos nuosmukiui iškilti, 78, g) ieškant kelio nuosmukio grėsmei nuveikti, 79-82, h) spauda, bendradarbiai ir redaktoriai, 106-108, i) kultūrinis ar moralinis nuosmukis? 10 8 -111. Baigiant, i i i . Diskusinio pobūdžio straipsnių serija, atsakanti visiems pareiškimo Pasipriešin­

kime kultūriniam nuosmukiui {Draugas, 1958 06 10) oponentams. 60-ies įvairių sričių kultūrininkų pareiškimas buvo nukreiptas prieš diletantizmo, provincia­ lizmo apraiškas išeivijos mene, literatūroje ir muzikoje. LIBERALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ. Lietuviškasis liberalizmas (red. V. Kavolis), Chicago, 1959, p. 45-74. Antroji laida Vilnius: Versus aureus, 2008.

Aiškindamas liberalizmo ir krikščionybės santykius, vadovaujasi požiūriu į li­ beralizmą, kurį plėtoja Vytautas Kavolis: liberalizmas yra tik metodas - kaip pasaulėžiūrinė ir ideologinė sąvoka jis prasmės neturi, nes neturi turinio. Li­ beralizmas dėl esminio ryšio su laisvės sąmone gali būti išpažįstamas žmonių, turinčių skirtingas pasaulėžiūras. Pasaulėžiūros, kurios nepripažįsta žmogaus laisvės vertės, bet yra grindžiamos totalitarizmo (valstybinio, tautinio, rasinio, klasinio) principais, su liberalizmu nesuderinamos. Liberalizmas gali būti susi­ jęs su krikščionybės neigimu, todėl tarp jų visuomet išlieka įtampa, nors tai ir nėra to paties lygio reiškiniai. Krikščionybė teigia tikėjimą Apreiškimo tieso­ mis, todėl ji negali būti indiferentiška Apreiškimo neigimui. Liberalizmas gali būti neutralus krikščionybės atžvilgiu, bet jis visuomet išlieka suinteresuotas žmogaus laisve. Krikščionybė laisvę sieja su vertybėmis, ji trokšta įprasminti žmogaus laisvę, todėl siekia toliau negu tolerancijos principu paremtas liberaliz­ mas. Krikščioniškosios meilės pozicijoje yra implikuota tolerancija kito asmens atžvilgiu, nes krikščionybės vertybės gali būti pažintos tik laisvai renkantis tikė­ jimą kaip gyvenimo poziciją. Liberalizmas visuomeniniams žmonių santykiams nesuteikė nieko naujo, ko nebūtų buvę krikščioniškosios meilės principe. Jis išryškino laisvės principą vertinant žmogų kaip politinių, visuomeninių san­ tykių subjektą TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ. Pirmas leidimas: Chicago, 1961 {Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti leidinys). Išverstas į latvių kalbą Tauta un uzticiba tautai,

1963 su lietuvių filosofo įvadiniu straipsniu. 1980-1981 šis veikalas buvo platinamas nelegaliai Lietuvoje. Pakartotinai perspausdintas Raštų III tome, p. 3-172. D a l y s : A. Tauta, 3-63. I. Bendruomenė ir organizacija, 3-14 . II. Tauta ir valstybė, 14 -27. III. Tauta ir kultūra, 28-42. IV. Tauta ir asmuo, 43-51. V. Patriotizmas, kos­ mopolitizmas, nacionalizmas, 52-63. B. Tautinė ištikimybė svetur. Tauta ir kraštas, 64-84. II. Tautinė lietuvių išeivių santalka - pasaulio lietuvių bendruomenė, 85107. C. Tautinės ištikimybės pagrindai, ryšys su tauta ir valstybė, 10 8 - 14 8 . 1. Ryšys su tauta, 108-115. II. Vienybė savo tarpe, 116-123. III. Gyva tautinė kultūra, 12 4 135. IV. Tautinis jaunųjų kartų auklėjimas, 136-148. D. Rezistencinis tikėjimas tautinės ištikimybės siela, 149-168. Išnašos, 169-172.

Analizuojamas tautos ir asmens santykis, kolektyvinės bendruomenės išsaugo­ jimo problemos, aptariami lietuvių bendruomenės, atsidūrusios emigracijoje, veiklos ir išlikimo klausimai, egzistencinės egzilio bei tautinio tapatumo išsau­ gojimo bei nutautėjimo galimybės. Daug dėmesio skiriama pedagogikai kaip bendruomenės narių ugdymo pagrindams, nagrinėjami ryšiai ir politika su okupuota pagrindine tautos dalimi. Teigiama, kad tik religinis auklėjimas ir saviugda gali suteikti naujoms emigrantų kartoms viltį išsaugoti ir ugdyti tokias tapatumo formas, kurios, pasikeitus aplinkybėms, skatintų dabarties ir ateities tautinės bendruomenės gyvybingumą. ST. ŠALKAUSKIS KAIP „GYVAS ŽMOGUS“ (KOKS ŠALKAUSKIS IŠKYLA IŠ ERETO PARENGTOSIOS MONOGRAFIJOS). Aidai, 1961, nr. 7, p. 304-316.

Išsamus J. Ereto monografijos apie S. Šalkauskį komentaras. J. Girnius deta­ liai atpasakoja ir aptaria knygos turinį. Kritinės pastabos skirtos toms vietoms, kuriose kalbama apie Šalkauskį mokslininką ir filosofą. Girnius kritikuoja Ereto nusistatymą laikyti Šalkauskį tik katalikų ideologu. Girnius mano, kad Šalkauskio ideologo vaidmuo yra platesnis - Šalkauskis yra tautos ugdytojas. Girniui atrodo nepagrįsti tokie teiginiai, kaip „Šalkauskis savo esmėje buvo ir liko rytietis“. ISTORINĖ KRIKŠČIONIŲ ATSAKOMYBĖ. LKMA suvažiavimo mokslo darbai, 1964, t. 5, p. 29-73.

Studijoje J. Girnius aptaria krikščioniškajai filosofijai būdingą požiūrį į istorinę žmogaus egzistenciją. Krikščionybė iškėlė istorinio žmogaus idėją, paneigdama ciklinę žmogaus egzistenciją ir būties sampratą, būdingą antikai. Pagrindusi is­ torinio žmogaus kelio neišvengiamumą, krikščioniškoji filosofija nepakankamai domisi horizontalia, laikine žmogaus egzistencija, nes laike neranda tikrosios žmogaus būties prasmės. Atsiribojimas nuo pasaulio problemų prasidėjo anks­ tyvaisiais krikščionybės amžiais, jam ryškiausiai atstovauja Tertulijono ir Petro Damiano požiūris į mokslą ir filosofiją. Aptardamas žymiausius krikščionybės

95

94

'1

istorinės „elgsenos“ bruožus, Girnius remiasi krikščionių filosofais J. Maritainu, J. Leclerų’u. Krikščionims, ypač katalikams, būdingas istorinis atsilikimas esą susijęs su istorinės atsakomybės stoka. Istorijoje krikščionybė įgyja kultūrinio obskurantizmo ir religinio fanatizmo apraiškų, nes tikrovėje nesugeba įgyven­ dinti savo skelbiamų idėjų. Filosofo nuomone, krikščionybė, nusisukdama nuo konkrečių istorinių uždavinių sprendimo, praranda įtaką pasaulyje. ŽMOGUS BE DIEVO. Girnius, J. Raštai, t. II. Vilnius: Mintis, 1994, p. 7 -4 7 7 ; Chicago, 1964 (/ laisvį fondo lietuviškai kultūrai ugdyti leidinys).

D a l y s : Įžanginė dalis: Teizmas ir ateizmas, 11-4 5. A. Žmogaus klausimo metafizinė prasmė, 46-405. B. Istoriniai ateizmo pavidalai, 106-192. C. Žmogaus be Dievo minties keliai, 193-318. D. Žmogaus be Dievo pavidalai gyvenime, 319-451. Baigia­ masis žodis: krikščioniškoji atsakomybė, 432-463. Išnašos, 4 6 4 -4 77.

Įžanginė dalis: Teizmas ir ateizmas. Pristatoma pagrindinė veikalo intencija suprasti ateistą kaip žmogų, gilinantis į jo pasaulėžiūrą ir analizuojant jo gy­ venimą. Aptariami skirtingais istoriniais laikotarpiais pateikti Dievo buvimo įrodymai kaip pozityvus ateisto „neraminimas“, ir konstatuojama, kad ateizmui būdingas radikalus Dievo paneigimas, darantis neįmanomą tiesioginį dialogą tarp ateisto ir teisto. Vis dėlto ateisto gyvenimas - paradoksaliai - pats yra savotiškas Dievo buvimo įrodymas dėl ateistui būdingo „žmogiškosios prasmės ilgesio“. Ateizmas apibrėžiamas kaip „nebūties metafizika“, įvardijant įvairius jo pavidalus ir skirstant formas. Aiškinant žmogaus klausimo metafizinę prasmę, X X a. siejamas su daugybe bandymų kalbėti apie žmogų, jo esmę ir kilmę. Ypatingą žmogaus klausimo aktualumą išryškino sparti technikos pažanga, lemianti ir žmogaus galios iš­ augimą: „žmogui be Dievo“ viskas leista, tačiau tokia besąlygiška, moralinių apribojimų nepažįstanti laisvė yra ir rizikinga, ir bauginanti. Tad antropolo­ giniai klausimai kyla su nauja jėga: Kas esu (dvasinė žmogaus prigimtis)? Kaip privalau gyventi (moralinė sąmonė)? Ko galiu tikėtis (amžinybės ilgesys)? Šie klausimai sieja žmogaus klausimą su Dievo klausimu. J. Girnius aptaria B. Pascalio ir T. Wolfe’o mąstymą, bandantį rasti atsakymą į juos. Apibūdinami istoriniai ateizmo pavidalai. Aiškinama ateizmo sąvoka ir pras­ mė, jo santykis su kitomis teorijomis - politeizmu, panteizmu, deizmu. Patei­ kiama istorinė ateizmo apžvalga, pastebint, kad tik per paskutinįjį šimtą metų (X IX -X X a.) ateizmas tapo viešas ir darantis didesnę įtaką viešajam gyvenimui. Aptariami du priešingi ateizmo tipai: natūralistinis ateizmas (materializmas, pozityvizmas, marksizmas) su jam būdingu žmogaus kaip dvasinės būtybės klausimo sumenkinimu ir net ignoravimu, ir F. Nietzsches įvykdytas „žmogaus be Dievo“ kritinės savimonės išplėtojimas, skatinęs ateistinio egzistencializmo radimąsi.

96

Analizuojami pagrindiniai žmogaus gyvenimą lemiantys veiksniai: santykis su savo mirtingumu ir su savo laisve. Nuo atsakymo į mirties klausimą priklauso žmogaus egzistencijos prasmė/beprasmiškumas, nuo atsakymo į laisvės klausi­ mą - moralinė laikysena ir kaltės/nekaltumo (tyrumo) problemos sprendimas. Dabarties filosofinį ateizmą (pirmiausia ateistinį egzistencializmą) Girnius lai­ ko viena iš humanizmo atmainų, nes pagrindinis jo rūpestis - įprasminti žmo­ gaus buvimą pasaulyje. Prasmę galima apibrėžti kaip laisvą rinkimąsi, kuriant save kaip asmenį (J. P. Sartre’as), kaip išbuvimą ir veiklą pasaulyje be Dievo, suvokiant tokio pasaulio beprasmybę (A. Camus), kaip aktyvų autentiško gy­ venimo siekimą (M. Pleideggeris). Apibūdinami žmogaus be Dievo pavidalai gyvenime. Remiantis literatūrine kūryba, analizuojami įvairūs pavidalai žmogaus, suvokusio „Dievo mirtį“ ir ne­ randančio jokios gilesnės gyvenimo ir pasaulio prasmės. Gyvenimas be Dievo, pasak Girniaus, gali įgauti įvairias formas: kartais jis tampa laimės medžiokle anapus gėrio ir blogio, kartais - bergždžių kelio į tikslą (prasmę) ieškojimu, sukimusi groteskiškoje beprasmybės karuselėje, negalint pabėgti, abejingumu mirčiai, herojiniu aktyvizmu. Susiejama literatūros kūrinių fabula ir filosofinė mintis, laimės medžioklę apibrėžiant kaip mėginimą pasislėpti nuo beprasmy­ bės, fatalistinę rezignaciją - kaip sąmoningą ir gilių apmąstymų paskatintą pasi­ davimą aklai likimo jėgai, idėjinį heroizmą - kaip prasmės kūrimą beprasmybės akivaizdoje. Baigiamasis žodis: krikščioniškoji atsakomybė. Grįžtama prie teizmo ir ateizmo santykio, nagrinėto jau įžanginėje dalyje. Aptariami idėjinių įsitikinimų laiky­ mosi aspektai bei paradoksai, įsitikinimų nuoširdumo svarba. Siekiama ateistą traktuoti ne kaip tikinčiojo priešą, bet kaip jo supratimo ir pagalbos reikalingą, pabrėžiant krikščioniškąją atsakomybę ir net tam tikrą kaltę dėl ateizmo iški­ limo. Svarstoma kelio, kuriuo tikintysis turi eiti drauge su ateistu, vesdamas jį Dievo ir prasmės link, galimybė. LAISVĖS, NE „LIBERALIZACIJOS“. Aidai, 1965, nr. 6, p. 24 1-244 .

Straipsnis skirtas sovietinės okupacijos 25-erių metų patirčiai apibendrinti. Tautos gyvenime regimos šiokios tokios prošvaistės - nebėra tiesioginės grės­ mės gyvybei, kasdienės duonos pakanka, jaunimas gauna privalomą, nors ir ide­ ologizuotą mokslą. Tačiau „liberalizacija“ yra tik kitas vergovės veidas, nes laisvė totalitarinei sistemai iš esmės priešingas dalykas. VAKARŲ „MAIŠTININKAS“ - NOBELIO LAUREATAS (APIE J. P. SARTRE’Ą M ^ z , 1965, nr. 19, p. 4 1-4 3.

Proginis straipsnis, pristatantis žymiojo ateistinio egzistencialisto kūrybą ir asmenybę. J. Girnius glaustai aptaria jo literatūros ir filosofijos bruožus,

97

1

komentuoja J. P. Sartre’o politinę laikyseną. Prancūzų mąstytoją apibūdina kaip Vakarų pasaulio krizės simptomą, vidinio susidvejinimo, suskilimo iš­ raišką. STASIO YLOS VEIKALAI. Aidai, 1965, nr. 5, p. 233-237.

J. Girnius pateikia kun. S. Ylos veikalų bibliografiją ir plačiai komentuoja tris jo knygas, išėjusias 1964. M oderni mergaitė, parašyta remiantis autoriaus ben­ dravimo su paauglėmis pagrindu, skiriama pedagogams ir psichologams. Dievas sutemose - nagrinėjamos religijos psichologijos problemos. Tikiu Dievą - origi­ nali maldaknygė, kurioje šalia tradicinių maldų spausdinamos ir netradicinės, žymių žmonių - šventųjų, menininkų, mokslininkų, lagerių kalinių maldos. IDEALAS IR LAIKAS. Chicago, 1966, 238 p.

MŪSŲ SAVASIS ERETAS. Aidai, 1966, nr. 9, p. 391-395.

Proginiu straipsniu pristatoma prof. J. Ereto visuomeninė veikla, kūrybiniai interesai, asmenybė, nuopelnai Lietuvai. ATVIROMIS AKIMIS. Draugas, 1967 12 02.

Paskaitos, skaitytos III Lietuvių kultūros kongreso atidaryme 1967-ųjų lapkri­ čio 25-ąją, tekstas. Paskaitoje J. Girnius savo filosofijos požiūriu apžvelgia egzilų kultūrinio gyvenimo kasdienybę. PIERRE TEILHARD DE CHARDIN. Aidai, 1968, nr. 5, p. 193-194.

Apžvelgiamas prancūzų filosofo gyvenimas, pažiūros, religinio humanizmo samprata, dėstomos jo žmonijos kaip universalaus pasaulio vienio, visatos teorijos.

D a l y s : Įvadinis žodis, 9-16, A. Šio meto mūsų uždaviniai. I. Vatikano II Susi­

rinkimo šviesoje, 2. Tautos tragedijos akivaizdoje, 47-82. 3. Naujų kartų dialogo sūkuryje, 83-98. B. Žmogiškosios gelmės rūpestis (Rūpinimasis žmogiškąja ko­ kybe), 101-103. I. Inteligentiškumas kaip žmogiškasis šviesumas, 104-148. II. Visuomeniškumas kaip žmogiškasis jautrumas (organizacijos reikšmė), 149-201. III. Idealizmas kaip gyvosios dvasios pagrindas, 202-229. Užbaigiamasis žodis, 223-236. Gvildena pagrindinį savo kūrybos klausimą - gyvenimo prasmės klausimą. Jis, iškylantis kiekvienam kasdienybėje, priklauso nuo pasaulėžiūrinės žmogaus pozicijos. J. Girnius, būdamas labai artimas egzistenciniam mąstymui, pasaulį ir individą supranta individualizuotai. Teisinga ir žmogiškai turininga pasaulė­ žiūra yra nulemta santykio su Būtimi kaip tiesa. Kritikuojamas pasaulėžiūrinis indiferentizmas: bet kokios pasaulėžiūros toleravimas lygus netiesos toleravi­ mui. Mokslui taip pat nepripažįstamas pasaulėžiūrinio kriterijaus vaidmuo, nes mokslinė tiesa yra faktinė ir specializuotos srities tiesa, mokslas neaprėpia žmogaus gyvenimo visumos. Žmogaus santykiai su bendruomene gali paveikti pasaulėžiūros formavimą, bet su pasaulėžiūra susiję klausimai neatsakomi tau­ tinės ideologijos lygiu. Žmogiškoji būtis yra sudėtingesnė negu bendruomeninė tautos būtis. Teisingas santykis su Būtimi kaip tiesa nulemia teisingą požiūrį į tautinę priklausomybę. Pasaulėžiūros problema yra tiesiogiai susijusi su asme­ nybės dvasiniu gyvenimu. Svarbiausias momentas pasaulėžiūrinėje savikūroje yra žmogaus atvertis Būčiai kaip Dievui, arba Niekiui. Žmogus, atsiverdamas Būčiai, atsiveria pasauliui kaip visumai, atsiverdamas Dievui, jis suvokia savo pašaukimą. Pasaulėžiūros kūrimas yra ne vien tiesos - Dievo suradimas, bet ir gyvenimas tiesa, tiesos įgyvendinimas. Girniaus požiūrį į pasaulėžiūros pro­ blemą, jos teorinę analizę yra paveikęs S. Šalkauskis, visa katalikiškoji lietuvių filosofijos tradicija bei Vatikano II Susirinkimo dvasia.

98

DU FILOSOFAI LIBERALAI (K. JASPERS IR B. RUSSEL). Aidai, 1970, nr. 4, p. 17 9 182.

Lygindamas du liberalių pažiūrų filosofus, J. Girnius atkreipia dėmesį į jų san­ tykį su mokslu ir religija. Šie du santykiai paaiškina ir didžiųjų filosofų požiūrio į žmogų skirtumus. K. Jaspersas angažuojasi suvokti dvasingumo esmę, todėl jo ieškojimai orientuoti į žmogaus „pačiame savyje“ suradimą. B. Russelas savo gy­ venimu ir kūryba kūrė utilitarinės, politinės laimės modelį, kovojo už politines laisves ir gynė nuomonių pliuralizmą. Pirmasis savo filosofija artimas Sokrato dvasiai, antrasis - F. Voltaire’o. PRANAS KURAITIS. Aidai, 1970, nr. 3, p. 97-105; nr. 4, p. 16 7-176 . Vilnius, 1990, Apybraiža spausdinama vietoj įvadinio straipsnio A. Vaičiulaičio sudarytoje P. Ku­ raičio raštų rinktinėje. D a l y s : i . Veikėjas be biografijos, 5-7. 2. Tėviškė, 7-9 . 3. Siekiant mokslo, 9-13. 4. Darbas universitete, 13-16 . 5. Profesorius, 16 -2 1. 6. Fakulteto dekanas, 21-28. 7. Prelatas, atsisakęs vyskupystės, 28-33. 8. Redaktorius ir spaudos darbuotojas, 33-42. 9. Ateitininkų inspiratorius, katalikų veikėjas, 42-49. 10. Lietuviškosios filosofijos pradininkas, 49-62. n. Pokario metai, 62-67. I2- Prano Kuraičio as­ menybė, 6 7-77. D- Baigiant, 74 -76 .

J. Girnius, buvęs P. Kuraičio studentas, apybraižoje pateikia išsamų savo pro­ fesoriaus, tomisto kūrybinės biografijos vaizdą. Plačiai analizuoja filosofijos ir teologijos mokslų padėtį Kauno universitete po tautininkų perversmo, taip pat valdžios požiūrį į krikščioniškas kultūrines akcijas. Apybraiža dokumentinė, vyrauja „faktų kalba“, bet kartu perteikta to meto kultūrinė atmosfera, Kuraičio asmenybės bruožai, jo gyvenimo stilius. Pabrėžiama prieškario katalikiškosios tradicijos svarba lietuviškajai filosofinei tradicijai.

99

7

MENO TAUTIŠKUMO KLAUSIMU. Aidai, 1973, nr. 3, p. 115-119 .

Dėstomos pagrindinės metodologinės J. Girniaus idėjos, grindžiančios jo požiū­ rį į kultūros bei meno tautiškumą. 1. Tautiškumas nėra meno, kaip ir kultūros, esmė; meno esmė - kūrybinis originalumas, 1. Tautiškumas yra formalus tiek meno, tiek ir kultūros bruožas, bet tam tikroje situacijoje - išeivijoje, tremtyje ir pan. - šis bruožas įgyja moralinės, dvasinės nuostatos bruožų, todėl gali būti svarstomas kaip egzistencinis žmogaus būties klausimas. JACQUES MARITAINUI MIRUS. Aidai, 1973, nr. 9, p. 403-4XZ.

Pasakojama apie žymiausio X X a. tomisto Jacques Maritaino dvasinį kelią ir kūrybą, jo įtaką moderniai katalikybei, socialiniams įvykiams pasaulyje ir Baž­ nyčioje. Plačiau komentuojama paskutinė J. Maritaino knyga L e paysan de la Garonne (Garonos valstietis), kurioje šis prancūzų filosofas apgailestauja dėl išaugusios Theilhard de Chardino ir fenomenologijos įtakos Vatikano II Susi­ rinkime, dėl paviršutiniško naujumo kulto (chronolatrijos) ir paniekos protui, senąsias dogmas keičiant tuščiu sentimentalizmu. TAUTA KAIP ŽMOGIŠKOJI TIKROVĖ. LKMA suvažiavimo darbai, 1974, t. 8, p. 1-36 (atspaudas).

Nagrinėjama nacionalizmo sąvoka. Jos vartojimas būdingas visai šiuolaikinei tautiškumo problemomis besidominčiai filosofijai; pradedant kosmopolitinės orientacijos amerikiečiais „nacionalistais“, pvz., H. Kohnu, ir baigiant „mažųjų tautų“ patriotu olandu J. Huizinga. J. Girnius aptaria nacionalizmo filosofijos konteksto ypatybes; šie laikai yra nepalankūs tautos filosofijos plėtojimuisi. Vie­ na vertus, - realius tautos fenomeno bruožus ignoruojantis amerikiečių tech­ nokratinis kosmopolitizmas, kita vertus - istorijos falsifikatoriai, totalitarizmo ideologai iš Rytų (kaip G. Zimanas Lietuvoje). Girnius demistifikuoja Ameri­ kos lietuvio F. Jucevičiaus „ultramodernią“ tautinę ideologiją. Filosofas nurodo pagrindinius modernaus teorinio požiūrio į tautą momentus. Pirmas - tauta istorinio žmonių bendruomenės gyvenimo rezultatas, antras - kultūra yra pa­ grindinis, tautos esmę išreiškiantis bruožas, trečias - žmogaus santykis su tauta nėra lemiamas vien natūralių veiksnių (rasės, kalbos, kilmės), bet ir dorovinio apsisprendimo. PRANAS DOVYDAITIS. Girnius, Juozas. Raštai, t. IV. Sud. Giedrė Bautrėnienė. Vil­ nius: Mintis, zooi, 941 p. (Iš Lietuvos filosofinio palikimo). Chicago: Ateitis, 1975,776 p.

D a l y s : Pratarmė IX -X I. Pirmoji dalis. Gyvenimo tėkmėje, 1-387. Antroji dalis. Dar­ bo baruose. Dovydaitis ateitininkų istorijoj ir kitoj katališkoj veikloj, 389-590. Dovydaitis redaktoriaus ir mokslininko darbe, 591-810. Žmogiškoji Dovydaičio apybraiža. Sintetinis žvilgsnis į Dovydaičio asmenybę, 8 11-8 71. Išnašos, 8 71-9 04, Dovydaičio bibliografija, 905-910. Pavardžių rodyklė, 911-937.

Monografijoje aptariamas žymaus lietuvių filosofo ir pedagogo, ateitininko Pra­ no Dovydaičio (1886-1941) gyvenimas, mokslinė ir leidybinė veikla. P. Dovy­ daitis padarė didelę įtaką knygos autoriui, sukūręs savitą pedagogikos sistemą, aktyviai dalyvaudamas ateitininkų veikloje. Aptariama katalikiškosios minties raida prieškario Lietuvoje, plačiai nušviečiamas prieškario Lietuvos kultūrinis gyvenimas. MARTIN HEIDEGGER. Aidai, 1977, nr. 5, p. 10 1 - 1 0 6 .

Straipsnis išsiskiria iš daugelio J. Girniaus studijų apie M. Heideggerį tuo, kad čia yra aptariama literatūra apie Heideggerį, nurodoma jo įtaka įvairių kraštų filosofijai, konkrečiai išvardijant žymiausius filosofo pasekėjus tarp vokiečių, prancūzų, amerikiečių, ispanų, italų, japonų, lietuvių ir t. t. Girnius apžvelgia tas dvasinės kūrybos sritis, kurias tiesiogiai paveikė Heideggerio kūryba. ANTANUI MACEINAI 70 METŲ. Aidai, 1979, nr. 6, p. 13 7 -14 5 .

Straipsnis - dedikacija, skirta A. Maceinos kūrybos apžvalgai. J. Girnius patei­ kia glaustus filosofo kūrybos komentarus, pristato ir 19 71 antrojo Aidų nume­ rio autorius, kurių publikacijas, skirtas Maceinos kūrybai, spausdina žurnalas. JASPERSO FILOSOFIJOS KAIP LAISVO TIKĖJIMO SAMPRATA. Aidai, 1981, nr. 1, p. 118 -15 3.

Aptariama K. Jasperso kūrybos samprata. Straipsnis buvo perrašytas kaip atski­ ras knygos Laisvė ir būtis skyrius; šioje knygoje tas pats tekstas yra IV dalyje ir pavadintas Grynosfilosofijos laimėjimas arjos praradimas. Straipsnyje išryškinti Jaspersui būdingiausi filosofijos sampratos momentai: opozicinė moksliniam žinojimui autentiškos egzistencijos raiška, egzistencijos šifrų skaitymo būdas, moralinis žmogaus mąstymo šaltinis, komunikacija su Absoliutu. MOKSLAS IR TAUTA. Draugas, 1981 03 10.

Pranešimas, skaitytas Mokslo ir kūrybos IV simpoziumo atidarymo posėdyje 1981 m. lapkritį. Trumpai aptaria mokslinio pažinimo specifiką, lygindamas jį su filosofiniu paži­ nimu ir iš to išplaukiančias skirtingas tautiškumo sampratas, pabrėždamas, kad tik filosofinis požiūris gali pasiūlyti vertybinius tautiškumo orientyrus. STASYS ŠALKAUSKIS. RINKTINIAI RAŠTAI. I. Filosofijos studijos, Roma, 1986,

xv-xxxv. D a l y s : i . Filosofija Vilniaus Jėzuitų kolegijoje ir akademijoje universitete, XVXVI. 1. Filosofijos mėgėjai „Draugijoje“, XVI-XVII. 3. St. Šalkauskio studijos, XVII-XVIII. 4. St. Šalkauskio persiorientavimas į filosofiją, XVIII-XIX. 5. Filo­ sofinis St. Šalkauskio filosofijos pobūdis, XX-XXI. 6. Lietuviškosios filosofi­ jos užuomazga, XXI-XXV. 7. Raštai, susiję su darbu universitete, XXV-XXVIII. 10 1

100

'1

8. Ideologiniai raštai, XVIII-XXIX. 9. Taurus Šalkauskio asmuo, XXXII-XXXIV. 10. Šalkauskio vaidmuo Lietuvos ateičiai, XXIV-XXXV.

RUDOLF CARNAP LOGINIO POZITYVIZMO VYRIAUSIASIS ATSTOVAS. Aidai, 1970, nr. 10, p. 467-468.

Įvadas į S. Šalkauskio raštų I tomą, kurį redagavo pats A. Girnius, parašytas tos pačios medžiagos pagrindu kaip ir studija Šalkauskis istorinėje perspektyvoje (LKM A suvažiavimo darbai, t. 13). Informacijos pateikimo ir mokslinių api­ bendrinimų požiūriu šie darbai yra lygiaverčiai. Įvadas į raštus yra glaustesnis, palyginti su darbu, išspausdintu LK M A darbuose.

R. Carnapo mirties proga parašytame straipsnyje trumpai pristatoma jo biogra­ fija, aprašomas mokslinis palikimas. Carnapas laikomas įtakingiausiu ir būdin­ giausiu loginio pozityvizmo atstovu. Trumpai apibūdinami loginio pozityviz­ mo bruožai (pagarba matematikai ir gamtos mokslams, panieka metafizikai), pabrėžiamas pozityvistinio sąjūdžio nuosmukis dabartinėje filosofijoje.

LIETUVIŲ FILOSOFIJOS PRADININKAI. Europos lietuvis, 1986 08 21, nr. 32..

Straipsnis skirtas trijų lietuvių filosofijos pradininkų - R. Bytauto, P. Dovy­ daičio ir S. Šalkauskio 100-ųjų gimimo metinių progai. Jame taip pat trumpai aptariama lietuvių filosofijos raida iki X X a. Lit.: Trumpa filosofo biografija ir autobibliografija. Girnius, Juozas. Raštai, 1 . 1. Sud. Gied­ rė Bautrėnienė. Vilnius: Mintis, 1991, XIX-XXIII, p. 585-594; Apie j į plačiau-. Arvydas Šliogeris. Juozas Girnius ir egzistencinė filosofija. Girnius, Juozas. Raštai, t. I. Sud. Gie­ drė Bautrėnienė. Vilnius: Mintis, 1991, V-XVIII (Iš Lietuvos filosofijos palikimo); Arūnas Sverdiolas. Juozo Girniaus praktinė filosofija. Girnius, Juozas. Raštai, t. III, Vilnius: Mintis, 1995. V -XXII (Iš Lietuvos filosofijos palikimo); Vasiliauskienė, A. Žvilgsnis į Juozą Girnių. Utena, 1995. Vytautas Berenis, Dalius Viliūnas, Daiva Treznevičiūtė

G IR N IU S Kęstutis Kazimieras, 1946 n 15 Niurtingene, Vokietija, istorikas, filosofijos daktaras ir politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptauti­ nių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. 1968 baigė Harvardo uni­ versitetą ir įgijo bakalauro diplomą, 1970 Čikagos universitete įgijo magistro laipsnį, o 1977 tame pat universitete apgynė filosofijos doktoratą apie etikos logines problemas {Illocutionary Forcé, M eaning, and ‘Good*). 1978 dėstė filo­ sofiją Ruzvelto universitete, o nuo 1979 dirbo Miunchene Laisvės (nuo 1984 Laisvosios Europos) radijuje. 1995 kartu su radijo redakcija persikėlė dirbti į Prahą Čekijoje. Filosofijos, politologijos, politikos, sovietologijos, išeivijos ir kt. klausimais publikavo daugelį straipsnių Aiduose, Metmenyse, Draugo kultūros priede, Atgimime, Lituanus ir kt., kaip visuomeninkas veikė Studentų ateiti­ ninkų sąjungos centro valdyboje 1964 ir 1967, 1964-1965 buvo Lietuvių stu­ dentų sąjungos pirmininku, 19 7 4 -19 78 Ateitininkų federacijos valdybos nariu, 19 77-19 80 dirbo Lietuvių fronto bičiulių taryboje ir kt. Nuo 2007 dėsto V U Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, docentas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas. Filosofiniai jo darbai dažniausiai yra skirti moralės, politikos klausimams aptarti.

102

JAUNIMO REVOLIUCIJA - IŠGANYMAS? Aidai, 1972, nr. 4, p. 200-202.

Kritiškai apžvelgiama Ch. A. Reicho jaunimo revoliucijos koncepcija. Šioje koncepcijoje teigiama, kad sąmoningumas nulemia politinę ir ekonominę san­ tvarką. Skiriami trys šio sąmoningumo lygiai. Straipsnyje ši koncepcija laikoma eklektišku populiarių K. Marxo, H. Marcuses, J. K. Galbraitho idėjų kratiniu, apvilktu pseudoistorinio determinizmo drabužiais. FILOSOFIJOS INTERPRETACIJA. A. MACEINOS „FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRAS­ MĖ“. Aidai, 1978, nr. 2, p. 73-83.

Naujoji A. Maceinos knyga Filosofijos kilmė ir prasmė laikoma reikšmingiausiu filosofo darbu. Pristatęs esmines knygos mintis, autorius polemizuoja keliomis knygos temomis. Filosofijos kaip kūrybos ir mokslo, kaip amato bei filosofijos ir filosofijos mokslo atskyrimą knygoje jis laiko nepakankamu ir prieštaringu. Autorius grindžia mintį, kad šios knygos esminis teiginys apie filosofiją kaip interpretaciją yra problemiškas ir sukelia daugiau klausimų, negu pateikia at­ sakymų. Detaliai kritikuojamas Maceinos interpretacijos apibūdinimas, esą besiremiantis išankstiniu filosofijos kaip interpretacijos žinojimu. Tokia inter­ pretacijos samprata neduoda atsakymo į esminį šiai filosofijai klausimą - ar iš tikro būtybė yra kūrinys ir dėl to gali turėti kūrinio savybių, o galiausiai ir keletą lygiaverčių interpretacinių tiesų. Teigiamai vertinamas Maceinos indėlis į lietuviškąjį filosofijos žodyną, tačiau jo idėja, kad kalba suteikia ir savą būties regėjimo kampą, yra kritikuotina kaip naujas lingvistinio determinizmo tradicijos variantas. MACEINOS SOCIALINĖ FILOSOFIJA. Į laisvę, 1978, nr. 74, p. 23-39.

Kritiškai apžvelgiamas A. Maceinos veikalas Socialinis teisingumas. Maceinos socialinė koncepcija laikoma radikaliai antiburžuaziška, bet ne katalikiška. Pla­ čiai pristatoma Maceinos kapitalizmo kritika. Maceinos kapitalistinio ir ama­ tininkiško darbo supriešinimas kritikuojamas, parodant, kad esminių skirtumų tarp jų nėra, o darbo nuobodumo, nekūrybiškumo šaltinis yra ne kapitalo nuo­ savybės pobūdis, bet technologija. Socialinio teisingumo koncepcijoje įžvelgia­ mas bandymas suderinti „lygybės“ ir „nuopelnų“ teisingumo kriterijus. Deta­ liai aptarus šiuos kriterijus, kritikuojamas Maceinos požiūris į darbą, neigiamai

103

1

vertinamas jo filosofijoje plačiai vartojamas „kūrybos“ sąvokos neapibrėžtumas. Apibūdinami tie neigiami padariniai, kuriuos sukeltų bandymas įgyvendinti Maceinos socialinį projektą. MORAL PHILOSOPHYIN CONTEMPORARY LITHUANIA (MORALĖS FILOSOFI­ JA DABARTIES LIETUVOJE). Lituanus, 1978, t. 24, nr. 1, p. 13-29.

Kritikuojama sovietinėje Lietuvoje vienintelė legaliai egzistuojanti K. Marxo ir V. Lenino moralės teorija. Autorius pagrindžia mintį, kad moralės teorija negali būti paremta partine ideologija. Kritišką dėmesį telkia į du aspektus: moralės prigimties klausimą ir moralinio progreso problemą, kurie marksistinės filosofi­ jos atstovų darbuose remiasi prielaida, kad dvasiniai reiškiniai yra nulemti eko­ nominiu-socialiniu realijų. Toks determinizmas leidžia marksistams surūšiuoti moralę pagal klases bei ekonomines santvarkas ir pateikti komunistinę moralę kaip aukščiausią. Įrodo moralės evoliucijos problemiškumą, atskleidžia šioje koncepcijoje glūdintį totalitarinio asmenybės pajungimo pavojų. Marksistinė moralės koncepcija laikoma pasekmine ir kaip tokia kritikuojama. DVI PAGRINDINĖS ŠIUOLAIKINĖS MORALINĖS TEORIJOS. Aidai, 1980, nr. 3, p. 121-132; nr. 4, p. 198-206.

Moralės filosofijoje įvardijamos dvi mokyklos - pasekmizmas ir determiniz­ mas ir labiausiai siekiama parodyti šių dviejų teorijų trūkumus. Pasekmizmu straipsnyje vadinamos moralės teorijos, tvirtinančios, kad kiekvieno elgesio ar veiksmo moralinė vertė slypi tik jo pasekmėse, jo sukurtoje būklėje, o ne kokia­ me nors paties veiksmo, elgesio aptarime. Si teorija laikoma labiausiai išplitusia, patrauklia, platinančia geradariškumą, gražia, elegantiška ir tariamai racionalia. Autorius, apibrėžęs pasekmizmo vertinimo matus (laimė, malonumai, naudin­ gumas), apibūdina pasekmizmą įvairiais aspektais: aptaria teigiamą ir neigiamą, tiesioginį ir netiesioginį pasekmizmą. Pasekmizmo teoriją detaliai kritikuoja ir atmeta. Teigia, kad pasekmizmas apriboja žmogaus laisvę, pateisina žmonių susvetimėjimą, veda į žmogaus pajungimą visuomenei. Be to, ši doktrina esanti ir prieštaringa. Kaip reakcija į šiuos trūkumus iškilo nauja moralinių teisių teo­ rija, kuri, anot straipsnio autoriaus, dar nėra pakankamai išplėtota; ji skirstanti žmogaus veiksmus į morališkai priimtinus, privalomus ir uždraustus. Nurodo­ mos ir apibūdinamos neribotų teisių (R. Nozick ir Ch. Fried) bei ribotų teisių (A. J. Helden) teorijos. Šios teorijos, pasak autoriaus, suteikia žmogui daugiau laisvių ar net neribotos laisvės, bet iškelia pareigos problemą. APIE KATALIKYBĖS IR TAUTIŠKUMO RYŠIUS LIETUVOJE. Aidai, 1983, nr. 3, p. 16 1-172.

Aptariamas katalikybės ir tautiškumo sąryšis komunistų valdomoje Lietuvoje. Autorius teigia, kad katalikybė ir tautiškumas nėra saistomi vidiniais saitais,

tačiau okupacijos metais jie suartėjo. Bažnyčia liko vienintelė legali ir nere­ tai tautiškai orientuota nepartinė organizacija, jos autoritetas dėl nuolatinio persekiojimo buvo didelis, o Lietuvoje pasaulietinis pasipriešinimas okupacijai buvo nežymus. Šios priežastys lėmė katalikybės ir nacionalinio sąjūdžio suar­ tėjimą. Aptariamos ir įvairios kitos priežastys, artinančios šiuos du socialinius reiškinius. KAS YRA DOROVĖ. Metmenys, 1983, nr. 46, p. 12 7-16 1.

Trumpai pristačius dorovės sąvokos aptariamąją ir vertinamąją prasmes, jos au­ tonominį ir visuomeninį pobūdį, dėmesys sutelkiamas į autonominės dorovės apibrėžimo, kuris remiasi, autoriaus nuomone, egzistuojančia sąvokos vartose­ na, analizę. Skiriamos trys dorovinių principų savybės - jų sąsaja su žmogaus el­ gesiu, bešališkumas ir sąryšis su taikiu visuomeniniu gyvenimu; remiantis šiomis savybėmis pateikiami ir detaliai aptariami trys analitiniai dorovinių principų apibrėžimai: 1) doroviniai principai yra viešpataujantys (minimalistinis), 2) jie yra visuotiniai (formalistinis), 3) jie turi ypatingą turinį, susietą su žmonijos klestėjimo skatinimu (neformalistinis). Autorius visas tris dorovės apibrėžimų kryptis kritikuoja, parodydamas mini­ malistų dorovės sampratos pernelyg konvencionalų, nenorminį (neskatinantį veikti) pobūdį. Jis įrodo formalistų bei minimalistų bejėgiškumą, atskiriant do­ rovinius principus nuo higienos ir panašių reikalavimų. Neformalistai nepajėgia sutarti dėl dorovės turinio. Vis dėlto šiai koncepcijai autorius labiausiai pritaria ir todėl galiausiai dorovinius principus susieja su žmonių tarpusavio santykiais ir su jų veiklos numatytu poveikiu kitiems žmonėms, kai padarinių apskaičia­ vimas remiasi ir kitų žmonių interesų paisymu. MORALĖS PAGRINDŲ KLAUSIMAS. LKMA suvažiavimo darbai, Roma, 1984, t. 10,

p. 131-147Apibūdinamas analitinės filosofijos požiūris į moralės principus. Skirtingai nei ankstesniame straipsnyje, autorius siūlo moralinius principus iš įvairių analiti­ nės filosofijos krypčių sujungti vienu dorovės apibrėžimu, nustatant, kad mo­ ralus elgesys yra tuomet, kai jis nulemiamas principų, kurie yra ir visuotiniai, ir kartu viešpataujantys, žmogaus nesivadovauja vien asmeniniais sumetimais. Įvardija pasekmistines ir absoliutistines moralės teorijas, jas skirsto ir vertina. Čia plačiau negu ankstesniame straipsnyje komentuojamos absoliutistines kon­ cepcijos modifikacijos ir aspektai: sąryšis su katalikiškąja morale, dvejopų pada­ rinių doktrina, moralinių teisių teorijos. Straipsnio pabaigoje moralės atžvilgiu aptariamas konkretus klausimas, - ar Lietuvos intelektualai turi moralinę teisę emigruoti iš okupuotos Lietuvos. Autoriaus teigimu, ir absoliutistines, ir pasekmistinės koncepcijos atstovai neturėtų smerkti emigravimo.

105

104

1

IŠEIVIJOS ĮNAŠAS Į HUMANITARINIUS MOKSLUS. FILOSOFIJA. Lituanistikos ins­ tituto 1981 metų suvažiavimo darbai, Chicago, 1985, p. 79-82.

Straipsnio dalyje, skirtoje filosofijos būklei egzilyje aptarti, konstatuojama, kad išeivijos filosofų skaičius mažas, jie priklauso Vakarų Europos tradicijai, vadina­ majai Continental srovei, kurios priešprieša yra analitinė anglosaksų filosofija. Pristatomi du filosofai: Antanas Maceina ir Juozas Girnius. „Našiausias“ filo­ sofas buvo ir tebėra A. Maceina. Kertinis jo filosofijos akmuo randamas veikale Filosofijos kilmė ir prasmė. Polemizuojama dėl Maceinos teikiamo Dievo buvimo įrodymo, nurodant Maceinos „interpretacijos“ sąvokos problematiškumą. Vis dėlto Maceinos filosofijos kalba esanti pavyzdys kitiems filosofams. Pažymimas J. Girniaus originalumas - „tautinės ištikimybės nagrinėjimas yra bandymas pra­ turtinti galimų dorovinių įsipareigojimų sandarą“ [p. 81]. Glaustai aptariamas veikalas Žmogus be Dievo, ginamas Girniaus argumentavimo korektiškumas. M i­ nimi Vincas Vyčinas, Kęstutis Skrupskelis, Vytautas Doniela. Viliamasi, kad „išei­ vijos darbai sugrįš į tautos kamieną ir taps lietuvių mokslo istorijos dalimi“ [p. 8z]. RENESANSO FILOSOFIJOS CHRESTOMATIJA. Aidai. 1987, nr. 4, p. 17 4 - 17 7 . Recenzuodamas sovietinėje Lietuvoje išleistą dvitomę Renesanso filosofijos chrestomatiją, autorius aptaria šio veikalo sudarymo koncepciją. Šio veikalo su­ darytojai aiškiai rėmėsi eschatologine nuostata, teigiančia, kad filosofija vystosi pažangos linkme, todėl visur bandė įžvelgti materializmo ir ateizmo pradmenų. ĮSIPAREIGOJIMAS TIESAI. Aidai, 1988, nr. 3, p. 170 -18 1.

Straipsnyje aptariama įsipareigojimo tiesai sąvoka. Toks įsipareigojimas esąs pri­ valomas įvairiausioms žmogaus veikloms: mokslinei, politinei, meno kūrybai, kultūrinei veiklai, moraliniam poelgiui. Aptariamas įsipareigojimo tiesai problemiškumas visose šiose srityse, taip pat laisvos ir pavergtos visuomenės sąlygomis. Atsiejamas įsipareigojimas tiesai nuo sąžiningo savo nuomonės reiškimo bei nuo vertybinių įsitikinimų. Kritikuojamas ir pasekminis, ir absoliutistinis požiūris į tiesos nutylėjimą ir į tiesos vertę. POLITINIS ĮSIPAREIGOJIMAS. Metmenys, 1981, nr. 60, p. 103-134.

Aptariama piliečio įsipareigojimo valstybei (valdžiai) problema. Analizuojami įvairūs šį įsipareigojimą pagrindžiantys argumentai, daroma išvada, kad nėra vieno visiems galiojančio politinio įsipareigojimo pateisinimo. Visi aptarti poli­ tinio įsipareigojimo būdai (pilietinis įsipareigojimas, pritarimas, tylus pritarimas valdžiai, dėkingumas ir kiti politinio elgesio motyvai) nesą nei visuotinai prii­ mami, nei gali būti tokiais teoriškai laikomi. Pastebimas vis menkėjantis žmonių įsipareigojimas valdžiai, kai vis labiau įsigali rinkos santykiai ten, kur dar nese­ niai vyravo valdžia. Tokiai civilizacijos kitimo linkmei pritariama teigiant, kad nuosekli anarchija skatina teisingos valstybės kūrimąsi. Agnė Sakalauskaitė 106

G IR N IU V IE N Ė -P A K A L N IŠK Y T Ė M irga, 1948 1 1 17 Oldenburge (Vokie­ tija), rašytoja, dramaturge. Gyvena JA V . Ilinojaus ir Pitsbergo universitetuose studijavo filosofiją (daktaro laipsnis - 1976). Dėstė filosofiją Hiramo koledže (1973-1975) ir Viskonsino universitete Madisone, istoriją ir literatūrą - Bosto­ no aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje. Parašė apysakų jaunimui, eilėraščių, periodikoje paskelbė recenzijų bei filosofijos straipsnių. FIZIKAS W. HEISENBERGAS APIE POZITYVIZMĄ, METAFIZIKĄ IR RELIGIJĄ. A i­ dai, 1976, nr. 6, p. 153-156.

Straipsnis, skirtas vokiečių fizikui Werneriui Heisenbergui, Nobelio premijos laureatui, paskelbusiam neapibrėžtumo principą kvantų teorijoje ir parašiusiam pažinimo teorijos veikalų (Fizika ir filosofija, 1958), atminti. Aptariamas kritinis W. Heisenbergo požiūris į pozityvistinei pažinimo teorijai būdingą teiginių prasmingumo apribojimą. Akcentuodama, kad Heizenbergui „mokslinės tie­ sos sąvoka yra metafizinė sąvoka ir dėl to ji glaudžiai susieta su metafizinių teiginių prasmingumo klausimu“, straipsnio autorė gvildena jo religinės tiesos sampratą. APIE BANDYMĄ ATSKIRTI EMPIRINĮ NUO TRANSCENDENTALINIO „AŠ“ KAN­ TO FILOSOFIJOJE. Aidai, 1987, nr. 1, p. 38-40.

Oponuoja P. Strawson’o (Stravvson, P. F. The Boundaries o f Sense, London, 1966) veikale pateiktai I. Kanto „transcendentalinės psichologijos“ analizei ir nagrinėja empirinio „aš“ sampratą Grynojo proto kritikoje. POETINĖS MINTIES PRIGIMTIS (FILOSOFINIS POŽIŪRIS). Roma, LKMA, 1984, 15 p. Pirmoji publikacija: LKM A suvažiavimo darbai, Roma, 19 8 4 , 1 . 10, p. 151-165.

Nagrinėjamas poetinio žodžio raiškumas, siekiama atskleisti, kad „poetinio žo­ džio raiškumas nėra dirgiklinio pobūdžio, priklausąs nuo skaitytojo užgaidų ar dvasinės būsenos“. Keliamas jausminio ir sąvokinio pradų vaidmens poetinės kalbos raiškumui klausimas, siekiama parodyti, kad joje „sąvokinis momentas esmiškai susijęs su jausminiu“. Apžvelgiama poezijos kūrinio kaip „estetinio objekto“ traktuočių istorinė raida, objektyvistinio ir subjektyvistinio požiūrių į jį dilema bei kantiškasis estetinės vertybės visuotino privalomumo pagrindi­ mas. Straipsnio autorė telkia dėmesį į racionalumo suvokiant poeziją supratimą kaip poetinės raiškos ypatumo atskleidimo būdą. DAR APIE ŽMOGŲ BE DIEVO. Aidai, 1988, nr. 4, p. 19 1—19 1.

Atsiliepimas į Akiračiuose (1988, nr. 1) skelbtą apžvalginį straipsnelį, kuriame cituojamos V. Trumpos kritinės pastabos apie J. Girniaus veikalą Žmogus be Dievo. Autorė priekaištauja Trumpai dėl polemizavimo kultūros stokos, t. y.

107

7

minčių iškraipymo ir patikslina, kad Girnius netapatino ateizmo su nemora­ lumu. Lit.: Lietuvių enciklopedija, t. 37, Bostonas, 1985, p. 196 (Girniuvienė-Pakalniškytė, Mirga); Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius, zooi, p. 366,157. Pillé Veljataga

G R A U SL Y S , Steponas (tėvas Bernardas), 1918 01 01 Šukaičiuose, Veiviržėnų vis., Kretingos apskr. - 1994 01 25 Kenebankporte (Meino valstija, JA V ), kuni­ gas, teologas, filosofas. Mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. 1933 įstojo į pranciškonų ordiną. 1937 išsiųstas studijuoti teologijos į Romos šv. Antano pranciškonų universitetą. 1943 parašė disertaciją D e gratia et gloria animae Christi iuxta doctrinam Joannis Duns Scoti (Apie Kristaus sielos galybę ir šlovę pagal Jono Dunso Scoto mokymą) ir gavo teologijos daktaro vardą. 1941 įšven­ tintas kunigu, studijavo filosofiją Švč. Jėzaus Širdies universitete Milane, Itali­ joje. 1946 parašė darbą: I i concetto dėl bene secondo Giovanni Duns Scoto (Jono Dunso Scoto antrinio gėrio samprata) ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1946 Romoje dalyvavo Škotistų sekcijoje, rengė spaudai J. Dunso Scoto veika­ lus. Gyvendamas Romoje ir Milane, aktyviai reiškėsi Italijos lietuvių gyvenime, buvo tremtinių ir karo belaisvių globėjas ir dvasios vadovas. 1947 persikėlė į JA V ir įsitraukė į pranciškonų veiklą. Buvo pamokslininkas, brolių magistras, pro­ vincijos sekretorius, 1950-1953 D arbininko administratorius, vienuolyno Bru­ kline, Niujorko valstijoje, viršininkas, provincijolo patarėjas (tris kadencijas). 1953—1957 Toronte (Kanada) - vienuolyno viršininkas ir Prisikėlimo parapijos, vėliau Ročesterio (Niujorko valstija, JA V ) Šv. Jurgio parapijos klebonas. M o­ kytojavo pranciškonų Šv. Antano gimnazijoje Kenebankporte. 30 metų buvo provincijolo sekretorius. Rašė Aiduose, Lietuvių enciklopedijoje, Darbininke, Šv. Pranciškaus varpelyje, Tėviškės žiburiuose, L u x Christi. Analizuodamas teolo­ gijos problemas, rėmėsi škotizmu bei kitomis viduramžių filosofijos teorijomis, kritikavo naujųjų amžių, klasikinės ir poklasikinės filosofijos, egzistencializmo žmogaus koncepcijas. DUNS SCOTUS JONAS. Lietuviškoji enciklopedija. Kaunas, Spaudos fondas, 1939,

t. 7, p. 191-192. Apibūdinamos J. Dunso Scoto veiklos ir škotizmo ypatybės. LIETUVIŲ BEIEŠKANT. Tremtinio keliais. Bologna, 1947, p. 3-4.

Aprašoma lietuvių tremtinių Italijoje pasaulėjauta.

KRISTUS VISAGALIO DIEVO PLANUOSE. Metraštis. 1950. Red. L. Andriekus. Išlei­ do tėvai pranciškonai Kennebunk Port, Maine, 1949, p. 46-50.

Aiškinant Kristaus įsikūnijimo paslaptį, remiasi ir šv. Tomo Akviniečio, šv. Irenėjaus mintimis. VIEŠPATS SUTVĖRĖ MANE SAVO KELIŲ PRADŽIOJE. Aidai, 1950, nr. 5, p. 193197.

Aiškinant Dievo Motinos ypatybes, remiamasi Jono Dunso Scoto ir šv. Tomo Akviniečio metafizikų idėjomis. KRISTAUS EROS SĄJŪDIS. Aidai, 1950, nr. 4, p. 189-190 (pasirašyta T. B. G.).

Apžvelgiant Italijoje prasidėjusio tėvo jėzuito P. Lombardi „Kristaus eros“ są­ jūdį, teigiama, kad nuo X V II a. dalies žmonių gyvenimo prasmės ieškojimas Dievuje, kaip Absoliučioje būtyje, neteko savo prasmės. Dievo vietą užėmė žmogus, filosofai ėmė pirmiausia nagrinėti jo būtį. R. Descartes’as ir G. Hėgelis išanalizavo žmogaus protą, suteikdami jam dieviškai kūrybiškos galios. I. Kan­ tas įžvelgė žmogaus pajėgumą kurti visuotinai galiojančius moralės įstatymus. Romantikai iškėlė žmogaus jausminę pusę, antai net baimės jausmas S. Kierkegaardo filosofijoje užima centrinę vietą. K. Mantas ir F. Engelsas absoliučios prasmės bandė suteikti žmogaus socialiniams santykiams. F. Nietzsche ir pase­ kėjai sukūrė „antžmogio“ mitą, pastatydami jį anapus gėrio ir blogio. Teigiama, kad žmogus pasijautė bejėgis ir vienišas. Buvo tikimasi, kad dialektika patenkins proto reikalavimus, bet ir ji nuvedė žmogų į visišką nusivylimą protu bei jo autoritetu. Egzistencializmas tik patvirtina tą neapsakomą nusivylimą vienišo ir pabėgėlio žmogaus, užsidariusio savo paties kenčiančioje individualybėje. Iš egzistencializmo galima tikėtis dviejų galimybių: pesimistinio iracionalizmo ir religinio voliuntarizmo. Žmogus, neradęs savyje gyvenimo prasmės, nebeieško jos ir kituose, sau lygiuose. Pažymima, jog vis labiau pradedama j austi amžinybės ilgesį, žmogus ima ieškoti Tiesos, kuri paguodžia, žodžio, kuris yra Meilė. ASSUMPTA ĖST IN CAELUM (Dangun paimta). Aidai, 1951, nr. 1, p. 22-30 (turinyje klaidingai nurodytas vardas - Benediktas).

Teigiama, kad Bažnyčios dogmos nevaržo prigimtinio žmogaus proto. Aiški­ nant Dievo Motinos dangun paėmimo sampratą, greta kitų remiamasi ir Origeno, Jono Damaskiečio, Anzelmo Kentenberiečio, Bonaventūros, Alberto Didžiojo, Tomo Akviniečio, Dunso Scoto mintimis. JONO DUNS SKOTO VEIKALŲ KRITIŠKĄ LAIDĄ SUTINKANT. Aidai, 1953, nr. 7, p. 326-328.

Aprašoma Sentencijų ir Ordinacijų leidimo istorija, pastangos atkurti originalų autoriaus tekstą.

109

108

1

ŽMOGAUS MĮSLINGUMAS. Laiškai lietuviams, 1957, t. 8, nr. 1, p. 2.-8.

Remiantis Įvairių Vakarų rašytojų, poetų, psichologų bei filosofų Įžvalgomis, svarstomas žmogaus esmės neįžvelgiamumas. Žmogaus gelmei aiškinti pasitel­ kiamas meilės reiškinys; pripažįstama, kad jis pats yra mjslingas; gvildenamos proto ir jausmo, racionalumo ir iracionalumo, sąmonės ir pasąmonės antino­ mijos. Žmogaus mjslingumo problema paliekama atvira: „Įsimąsčius Į žmogaus mjslingumą, atslūgsta maištingasis išdidumas, protestuojąs prieš religijos pa­ slaptimis apsuptą Dievą ir nenorjs jo priimti. Tada sielą nušviečia nuolanki išmintis: jei žmogus yra mįslė, tai ar Dievas neturėtų būti mįslių mįslė“ [p. 8]. Rūta Marija Vabalaitė

(G. Dumėzilio), danų lingvistikos mokyklos (L. Hjelmslevo), taip pat fenomeno­ loginės E. Husserlio filosofijos, M. Merleau-Ponty suvokimo teorijos ir kt. Savo darbuose Greimas naudojo ir plėtojo struktūrinės kalbotyros, logikos metodus, siekdamas juos pritaikyti reikšmės susidarymo sąlygoms aprašyti. Išplėtojo ele­ mentariosios reikšmės struktūros, semiotinio kvadrato, izotopijos, naratyvinės gramatikos, aktantinės struktūros, veikimo ir buvimo modalumų, natūraliojo pasaulio semiotikos ir kitas sąvokas bei jų taikymo tyrimams galimybes. Taip pat žinomas kaip lietuvių mitologijos, senosios prancūzų kalbos tyrinėtojas. Padėjo pagrindus semiotikai kaip bendrajai reikšmės teorijai, siekiančiai aprašyti visas, ne tik žodinių kalbų, reikšmės sistemas. Semiotikos svarbą ir reikalingumą visų pirma vertino kaip bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos būtinybę.

GREIM AS Algirdas Julius, 1917 03 09 Tūloje (Rusija) - 1992 02 27 Paryžiuje, kalbininkas, semiotikas, Paryžiaus semiotikos mokyklos pradininkas, mitologas,

L’ACTUALITÉ DU SAUSSURISME (SOSIŪRIZMO AKTUALUMAS). Le Français

pokario lietuvių išeivijos veikėjas. 1934 baigė Rygiškių Jono gimnaziją M arijam­

Moderne, 1956, nr. 24, p. 191-203.

polėje, įstojo į Kauno universiteto teisių fakultetą. 1939 - Grenoblio universi­ teto humanitarinių mokslų fakulteto licenciatas. 19 4 0 -19 4 4 dirbo mokytoju Šiaulių mergaičių gimnazijoje, prekybos institute, buvo valstybinės leidyklos redaktorius. 1944 pasitraukė į Vakarus, 19 4 7-19 4 9 dirbo slavistu mokslinių tyrimų valstybiniame centre Paryžiuje. 1949 Sorbonos universitete apgynė dak­ taro disertaciją M ada 1830-aisiais. 1950-1958 dirbo prancūzų k. istorijos docen­ tu Aleksandrijos universitete (Egiptas), 1958-1962 - prancūzų k. profesoriumi Ankaros ir Stambulo universitetuose (Turkija), 1962-1965 - prancūzų filolo­ gijos profesoriumi Puatjė universitete (Prancūzija). N uo 1965 - bendrosios se­ mantikos profesorius aukštųjų mokslų praktinėje mokykloje {Ecolepratique des hautes études) Paryžiuje, ten dirbo beveik 25 metus. Vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susikūrė Paryžiaus semiotikos mokykla. 1968 išrinktas Tarptautinės semiotikos sąjungos generaliniu sekretoriumi. 19 6 9 -1971 buvo tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Buvo mokslinių žurnalų Langages, Cahiers des Lexicologie, Etudes de Linguistique Appliquée, Social Science Information redkolegijų narys, nuolatinis žurnalų L e Français moderne, Actes sémiotiques Bulletin, Actes sémiotiques Docu­ ments bendradarbis. 1971 ir 1979 lankėsi sovietinėje Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. T aip pat nuolat bendradarbiavo su lietuvių išeivijos (nuo 1989 - ir su Lietuvos) spauda, kurioje spausdino publicistinius straipsnius, lite­ ratūrinę eseistiką. A. J. Greimo pasaulėžiūra ir mokslinė veikla susiklostė veikiama prancūzų struktūralizmo (F. de Saussure’o, C. Lėvi-Strausso), lyginamosios mitologijos

110

Aptariama F. de Saussure’o idėjų sklaida ir padėtis prancūzų moksle. Teigiama, kad dėl metodologinės refleksijos trūkumo Saussure’o idėjos lieka neįvertintos ir siekiama parodyti jų veiksmingumą ne tiek plėtojant kalbotyrą, kiek kuriant bendrąją žmogaus mokslų epistemologiją. Tvirtinama, jog Saussure’as supra­ to ir siekė parodyti savo įžvalgų epistemologinę vertę, o tai leidžia peržengti aprašomosios fenomenologijos, artimesnės poezijai, ribas ir imtis pažinimo te­ orijos bei plataus masto kalbotyrinės metodologijos perkėlimo. Kaip pagrindą imant lingvistinę signifikanto, neatskiriamo nuo signifikato, sąvoką ir kalbos kaip formos, o ne kaip substancijos, sampratą, galima pereiti nuo struktūrinės kalbotyros prie kitų žmogaus mokslų. Teigiama, kad Prancūzijoje šios idėjos sulaukė pernelyg menko atgarsio. Šiuo požiūriu įvertinamos M. Merleau-Pon­ ty pastangos plėtoti psichologiją, kurioje prasmė laikoma imanentiška lingvis­ tinei formai ir kuri vertinama kaip sosiūriškojo mąstymo tęsinys. Taip pat įvertinami ir sociologiniai-antropologiniai C. Lėvi-Strausso (laikomo dvasiniu M. Mausso ir E. Durkheimo įpėdiniu) darbai, leidžiantys per visuminio signi­ fikanto sampratą apimti visą socialinį lauką ir tirti jį kaip homogenišką bei už­ darą sistemą. Aptariama Saussure’o pasiūlyta skirtis tarp kalbos kaip sistemos ir šnekos kaip proceso, atverianti galimybes sociopsichologinius mikroaprašymus pakeisti struktūrų aprašymais ir įvesti sociologijoje istorinį matmenį. Teigiama, kad taip įtvirtinamas socialinio matmens autonomiškumas. Kalbą galimu su­ vokti ne tik kaip ribotą pranešimų mainų priemonę, bet ir kaip tam tikrą visų mainomų pranešimų sankaupą, apimtimi beveik atitinkančią kultūros sąvoką. Skiriami antriniai dariniai, metakalbos, pvz., mitologinės, religinės ar litera­ tūrinės sistemos. Kritikuojamas istoristinis literatūros tyrinėjimas, naikinan­ tis savo objektą ir redukuojantis jį į „idėjų istoriją“ ar kūrybinės vaizduotės

111

1

psichologiją, taip pat ir kitų sričių tyrimų pavertimas „istorijomis“. Tvirtinama, kad taip vengiama kolektyvinių struktūrų ir prisidengiama šnekomis apie in­ dividualumą, nenormalumą, kūrybiškumą. Pažymimas teigiamas R. Barthes’o, atsižvelgiančio į literatūrinės kalbos autonomiškumą ir literatūrinių formų visuminę reikšmę, įnašas. Galiausiai aptariama sinchroninių ir diachroninių tyrimų priešstata. Esama pranešimų bei ženklų ir už žodinės kalbos: plastiko­ je, muzikoje ir kt. Visų šių sistemų aprėptis ir sudarytų Saussure’o numatytą bendrąją semiologiją. SEMANTIQUE STRUCTURALE. RECHERCHE DE MÉTHODE. Paris: Larousse, 1966,2.62 p. Vertimas į lietuvių k.: Greimas, Algirdas Julius. STRUKTŪRINĖ SEMAN­ TIKA: METODO IEŠKOJIMAS. Vertė K. Nastopka. Vilnius: Baltos lankos, 2005, 355 p. DALYS: i , Pratarmė. Drugys Jano veidu (E. Landowski), 13-29. 2. Mokslinės semanti­ kos sąlygos, 31-45.3. Elementarioji reikšmės struktūra, 49-56.4. Kalba ir diskursas, 60-73. 5- Išreikšta reikšmė, 76-89. 6. Semiologinis lygmuo, 90-106. 7. Diskur­ so izotopija, 10 7 -14 4 . 8. Semantinio universumo sandara, 145-164. 9. Reikšmės aprašymas, 165-189. 10. Aprašymo procedūros, 190-225. n. Samprotavimai apie aktantinius modelius, 226-250. 12. Transformacijos modelių ieškant, 251-285. 13. Bandomasis aprašymas, 286-325.

Semiotinis veikalas, pristatantis struktūralistinės bendrosios reikšmės teori­ jos projektą. Teigiama, kad šiuolaikinių tyrimų dėmesio centras - reikšmės klausimas, o pasaulis „žmogiškas“ tik tiek, kiek jis ką nors reiškia. Tik tirdami reikšmę humanitariniai mokslai gali atrasti bendrą vardiklį. Epistemologiniu reikšmės tyrimų katalizatoriumi tapo kalbotyra, tačiau ji netgi priešiška seman­ tiniams tyrimams. Taigi struktūrinė semantika turi rasti vidurio kelią perimda­ ma reikalingą metodologiją ir apibrėždama savitą tyrimų objektą. Savo ruožtu semantika suvokiama kaip žodines kalbas nagrinėjanti bendro reikšmės mokslo - semiologijos (suvokiant ją remiantis F. de Saussure’u) dalis. Reikšmės paga­ va vyksta juslinio suvokimo plotme (teikiant pirmenybę, bet neapsiribojant M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo teorija), todėl pašalinamas skirtumas tarp lingvistinės semantikos ir semiologijos sosiūriškąja prasme - taip „kalbos“ sąvo­ ka iš esmės apima visą kultūros pasaulį. Tokia, į kokybinį aprašymą nukreipta, bet metodologiškai sąmoninga, reikšmės teorija galėtų teikti metodologinį pa­ grindą humanitariniams mokslams ir sutaikyti juos su vadinamaisiais gamtos mokslais. Aptariamos pamatinės reikšmės mokslo sąvokos - signifikantas (elementai, per kuriuos reikšmė pasirodo juslinio suvokimo plotme) ir signifikatas (signifikanto aprėpiamos ir per jį pasirodančios reikšmės), susieti dvišalės presupozicijos santykiu, bei jų junginys, vadinamas reikšminiu visetu. Natūraliosios kalbos laikomos privilegijuotomis dėl to, kad jos yra įvairių transponavimų pradinis

(pvz., žodinė kalba - > kino kalba) ir vertimų galutinis (pvz., dailė - > dailės kritika) taškas. Toks privilegijuotumas lemia ir aprašymo uždarumą: žodinės kalbos aprašymas tėra tik jos vertimas į ją pačią. Pripažinus tokį semantinį už­ darumą, atmetamos sampratos, pagal kurias reikšmė apibrėžiama kaip santykis tarp ženklų ir daiktų. Uždarumo klausimas sprendžiamas pasitelkiant kalbų hierarchiją: aprašymo kalba tinka nagrinėti bet kokiam reikšminiam visetui ir nesvarbu, kokia natūralioji kalba tam pasitelkiama. Remiantis L. Hjelmslev’u, skiriamos mokslinės ir nemokslinės metakalbos: nemokslinė metakalba pri­ klauso natūraliajai kalbai kaip reikšminiam visetui, o mokslinė kalba yra su­ konstruota, visi jos terminai turi sudaryti rišlią apibrėžčių visumą. Tokį rišlumą galima nustatyti ir įvertinti tik trečiojo laipsnio, metodologine kalba. Pastaroji savo ruožtu jau turi būti kuriama dedukciškai, t. y. ketvirtojo laipsnio kalbiniu lygmeniu. Taigi bendroji mokslinė semantika laikoma galima tik tuomet, jei tiriant kalbą-objektą kartu atsižvelgiama į tris skirtingų loginių lygmenų kalbas: aprašymo, metodologinę ir epistemologinę kalbą. Didžiojoje knygos dalyje mėginama apibrėžti pagrindines mokslinės seman­ tikos sąvokas ir pavaizduoti jų panaudojimo aprašant galimybes. Nagrinėjant skirtingus reikšmės lygmenis (imanentiškąjį, išreikštos reikšmės, semiologinį), apibrėžiama elementarioji reikšmės struktūra, skirtingi hierarchiniai santykiai, leksema, semema, klasema, diskurso izotopija ir kt. Siekiama pereiti nuo žodžio ar sakinio prie diskurso - kokio nors pasakymo kaip reikšminio viseto ir kalbos kaip semantinio universumo - reikšmės tyrimo. Einant prie aprašymo, nagri­ nėjamas naratyvumas kaip vienas iš reikšmės gamybos lygmenų. Naratyvumas suvokiamas per transformaciją, kai keičiasi aktantų (subjekto ir objekto, adresanto ir adresato, nusakomų tik per veikimo ir buvimo pasakymus) santykiai. Remiantis nurodytomis kategorijomis, redukuojamas V. Proppo funkcinis rusų stebuklinių pasakų aprašymas. Pateikiamas bandomasis aprašymas, kuriame nagrinėjamas G. Bernanoso semantinis universumas. MITAI IR IDEOLOGIJOS. Metmenys, 1966, nr. 12, p. 12-27. Greimas, Algirdas Julius. Iš arti ir iš toli. Sud. S. Žukas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 353-368; Greimas, Algirdas Julius. Gyvenimas ir galvojimas. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Vyturys, 1998, p. 111-126 .

Pasisakymas Santaros-Sviesos suvažiavime. Tvirtinama, kad vietoje prasmės pro­ blemos, kuri rūpėjo egzistencialistams, dabar iškyla reikšmės problema: svar­ bus nebe žmogaus gyvenimo beprasmiškumas, o žmogaus pasaulis. Jį suprasti padėtų žmogaus mokslų sukūrimas. Aptariant žmogaus ir reikšmės klausimą, skiriamas kalbėjimas ir veikimas. Tuo remiantis įvardijamos aksiologijos (verty­ bių sistemos) ir ideologijos (pavyzdžiai, pirmavaizdžiai, pagal kuriuos bandoma pakeisti žmogų). Šie modeliai gali reikštis dviem būdais: moksliškai, abstrak­ čiai arba per poeziją, meną, religiją ir kt., taigi ideologiškai arba mitologiškai.

113

112

?

Mitologijos išvertimas j ideologiją vadinamas demitifikacija. Nėra kaip atskirti gerus mitus nuo blogų ir visiška demitifikacija neįmanoma, bet galima ir reikia pakeisti žalingus mitus naudingais. Toks turėtų būti tautos likimu besirūpinan­ čio kultūrinio sambūrio uždavinys. Šiuo požiūriu aptariami Lietuvos ir išeivi­ jos lietuvių mitai, siūlomi nauji ir pateikiamas toks politikos apibrėžimas: tai ideologinės kovos modelių sukūrimas tautinei kultūrai, kaip vertybių sistemai, įgyvendinti. CONDITIONS D’UNE SÉMIOTIQUE DU MONDE NATUREL. Langages, 1968, nr. 10, p. 3-35. Greimas, Algirdas Julien. Du sens. Paris: Editions du Seuil, 1970, p. 49-91. Vertimas į lietuvių k.: NATŪRALIOJO PASAULIO SEMIOTIKOS SĄLYGOS. Grei­ mas, Algirdas Julius. Semiotika: Darbų rinktinė. Sud. ir vertė R. Pavilionis. Vilnius: Mintis, 1989, p. 115-156.

Svarstoma natūraliojo pasaulio semiotikos galimybė. Tvirtinama, jog jei žen­ klo lygmeniu signifikanto ir signifikato ryšys nemotyvuotas, tai taip yra ir kie­ kvieno diskurso, kuriuo perteikiama kalba, lygmeniu. Reikšmė suvokiama per žmogų supančią „substanciją“, tad reikšmės ieškojimo objektu tampa visas jus­ linis pasaulis. Kritikuojama signifikantų įvairovės kaip kodų pokyčių samprata, neatsižvelgianti į turinį. Nekalbinis pasaulis laikomas ne absoliučiu referentu, o to, kas pagaunama jusliškai, pasireiškimo vieta, taigi daugiau ar mažiau implicitinių semiotinių sistemų visuma. Santykis tarp ženklų ir natūraliųjų kalbų bei tarp ženklų ir natūraliojo pasaulio apibrėžiamas kaip koreliacijų tarp dviejų reiškiančios realybės lygmenų tinklas. Taip žmogaus mokslai tampa nusakomi ne pagal tiriamų objektų „prigimtį“, bet pagal prieigos metodą, pagal kurį visi tie objektai yra reiškiantys. Šiuo požiūriu aptariami natūraliojo pasaulio ženk­ lai, figūros ir svarstomos semiotinių gestualumo tyrimų galimybės. PASIKALBĖJIMAS SU A. J. GREIMU APIE SEMANTIKĄ, STRUKTŪRALIZMĄ IR SEMIOTIKĄ. Metmenys. Ž. Mikšys, 1969, nr. 17, p. 18-23. Greimas, Algirdas Julius. Gyvenimas ir galvojimas. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Vyturys, 1998, p. 25-30.

Pokalbyje pristatomas A. J. Greimo bendrosios reikšmės teorijos projektas. Aiš­ kinamas semantikos ir semiotikos skirtumas: pirmoji nagrinėja žodines kalbas, antroji - visus reikšmės pavidalus. Teigiama, jog struktūralizmu laikytinas mokslinis požiūris apskritai: mokslo objektas yra ne daiktai, o santykiai tarp jų. Semiotinės struktūros nuo formaliųjų skiriasi tuo, kad yra dvigubos, jungia išraiškos ir turinio struktūras. Semiotika suprantama kaip žmogaus mokslų (istorija ir literatūra laikomos tik sritimis, kur galėtų susidaryti mokslinės dis­ ciplinos) sukūrimo pagrindas. Dėl susirūpinimo gamtos mokslų pažanga atsi­ rado nelygybė tarp gamtos ir žmogaus mokslų, dėl kurios kyla pavojus pačiai žmonijai, todėl žmogaus mokslų sukūrimas laikomas lemtingu.

114

DU SENS. ESSAIS SÉMIOTIQUES (APIE PRASMĘ. SEMIOTINĖS ESĖ). Paris: Édi­ tions du Seuil, 1970, 318 p. D a l y s : i . D u sens, 7-18. 2. Considérations sur le langage, 19-38. 3. La structure sémantique, 39-48. 4. Conditions d’une sémiotique du monde naturel, 49-92. 5. Pour une sociologie du sens commun, 93-102. 6. L’histoire et la comparaison, 103-156; 7. Structure et histoire, 103-116. 8. La mythologie comparée, 117-134 . 9. Les jeux des contraintes sémiotiques, 135-270.10. Éléments d’une gramaire nar­ rative, 15 7 -18 4 .11. Pour une théorie de l’interprétation du récit mytique, 185-230. 12. La quête de la peur, 231-248.13. La structure des actants du récit, 24 9 -270 .14 . La manifestation, 2 7 1-314 .15. La linguistique structurale et la poétique, 271-284; 16. L’écriture cruciverbiste, 285-308.17. Les proverbes et les dictons, 309-314.

Semiotinių straipsnių rinkinys. Nagrinėjami prasmės, reikšmės, kalbos, semi­ otikos ir jos santykio su įvairiomis tyrimų sritimis bei kitais mokslo dalykais klausimai. Įvade semiotika pristatoma kaip esanti tarp filosofijos ir matematinės logikos: semiotikas priverstas svarstyti prasmės pasireiškimo sąlygas ir sąvokas, sudarančias įvairių pažinimo teorijų pamatą, bet tokie svarstymai reikalingi tik tiek, kiek jie veda į mokslinį tyrimą, t. y. modelių sudarymą ir naudojimą; kita vertus, tie modeliai neturi tapti savitiksliai, tad reikia nustatyti jų tinkamumą, epistemologinį pagrįstumą. Reikšmė apibrėžiama kaip vieno lygmens, vienos kalbos perteikimas kitu lygmeniu ar kita kalba, prasmė - kaip tokio perteikimo galimybė. Tokios metakalbinės veiklos vertybinis pobūdis - vidinė tos veiklos problematika, o buvimas esant nuolatiniam metaforos pavojui - neišvengia­ mas „žmogaus būvio“ bruožas. Svarstomi antrinės mokslinės, aprašymo kal­ bos konstravimo klausimai ir tvirtinama, kad semiotinė veikla yra kolektyvinė praxis, kuri neišvengiamai manipuliuoja aksiologinio ir ideologinio pobūdžio turiniais, o jų transformavimą laiko galutiniu savo tikslu. Apžvelgiama semioti­ kos raida, jos srities išplėtimas, šalia interpretacinės semiotikos numatoma for­ maliosios semiotikos galimybė. Straipsniuose svarstomi bendrosios semiotikos epistemologijos, skirtingų lygmenų modeliavimo klausimai, struktūrinė prieiga prie istorijos, naujų tyrimo sričių (natūraliojo pasaulio, mitologijos ir kt.) gali­ mybės bei paskiri (lietuviškų pasakų, prancūziškų kryžiažodžių) tyrimai. POUR UNE THÉORIE DU DISCOURS POÉTIQUE (APIE POETINIO DISKURSO TEORIJĄ). Greimas, Algirdas Julien ir kt. Essais de sémiotique poétique. Paris: Larous­ se, 1972, p. 5-24.

Įvadas į poetikos problemoms skirtų straipsnių rinkinį. Siekiant nusakyti poe­ tinės semiotikos objektą, visų pirma pabrėžiama, kad poetinis diskursas nėra tokios apimties kaip literatūra, kad jis iš principo nepriklausomas nuo kalbos, kuria reiškiamas, ir kad tokiam diskursui būdinga intuityvi pagava kyla iš pras­ minių efektų, būdingų tam tikrai diskursų klasei. Poetinis diskursas laikomas

115

dvejopu, vienu metu artikuliuojančiu išraiškos ir turinio plotmes. Teigiama, kad semiotika turi nustatyti šių plotmių koreliacijų tipologiją ir pagal tai suda­ ryti poetinių objektų tipologiją. Ieškant semiotinio poetinio diskurso apibrėži­ mo, svarstomi poetinio ženklo, poetinio diskurso lygmenų, išraiškos ir turinio izomorfizmo klausimai. DES ACCIDENTS DANS LES SCIENCES DITES HUMAINES: ANALYSE D’UN TE­ XTE DE GEORGES DUMÉZIL. Versus, 1975, nr. 12, p. 1—31 ; Greimas, Algirdas Julien. Du sens IL Paris: Éditions du Seuil, 1983, p. 171-2 12. Vertimas į lietuvių k.: Greimas, Algirdas Julius. APIE ATSITIKIMUS VADINAMUOSIUOSE HUMANITARINIUOSE MOKSLUOSE: VIENO GEORGES’O DUMÉZILIO TEKSTO ANALIZĖ. Mitologija šiandien. Sud. A. J. Greimas ir T. Keane. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 11-4 9 .

G. Dumėzilio veikalo Naissance d ’archanges įvado semiotinė analizė. Tvirti­ nama, jog semiotikos siekiamos diskursyvinės gramatikos neįmanoma sukons­ truoti neatsižvelgiant į nefigūratyvinius diskursus, kokiais paprastai laikomi ir žmogaus mokslų diskursai. Žmogaus mokslų diskursas nėra linijinis, bet vienu metu skleidžiasi keliais įvairiai susipinančiais lygmenimis. Nurodomi trys pa­ grindiniai lygmenys - kognityvinis, objektyvusis ir referencinis, turintys savus modalumus. Aptariami tyrinėjimo diskurso ir atradimo diskurso santykiai, at­ skleidžiami ryšiai tarp moksliniame diskurse atsiskleidžiančių kalbėtojo sociolektinio objektyvumo ir individualumo. MAUPASSANT. LA SÉMIOTIQUE DU TEXTE: EXERCISES PRATIQUES (MOPASA­ NAS. TEKSTO SEMIOTIKA: PRATYBOS). Paris: Éditions du Seuil, 1976, 277 p. D a l y s : i . Avant-propos, 7 -12 . 2. Deux amis, 13-18. 3. Séquence I: Paris, 19-38. 4. Séquence II: l’amitié, 39-64. 5. Séquence III: la promenade, 65-91. 6. Séquence IV: la quête, 92-118. 7. Séquence V: la paix, 119-133. 8. Séquence VI: la guerre, 134-158. 9. Séquence VII: la capture, 15 9 -17 4 .10 . Séquence VIII: la réinterpréta­ tion, 17 5-18 9 .11. Séquence IX: le refus, 19 0 -2 14 .12. Séquence X: la mort, 215-239. 13. Séquence XI: les obsèques, 240 -252.14. Séquence XII: la clôture du récit, 253262.15. Remarques finales, 263-267.

Knyga skirta Guy de Maupassanto apsakymo Du draugai semiotinei analizei apžvelgti. Ji pristatoma kaip mėginimas nuo V. Proppo atliktos stebuklinių pasakų analizės pereiti prie rašytinių pasakų ir taip išplėsti naratyvumo bei diskursyvumo pažinimo lauką. Siame lauke daugiausia pažengusia laikoma literatūrinė semiotika, tačiau ir ji kritikuojama dėl mechaniško modelių tai­ kymo, neapgalvoto tekstų pasirinkimo, bandymo nepagrįstais teoriniais išve­ džiojimais pridengti gebėjimų ar įrankių trūkumus. Autorius šiuos semiotikos trūkumus pripažįsta ir siūlo jų nepainioti su tekstų rišlumo ar sistematiškumo nebuvimu. Keliama literatūrinio teksto ir jo padėties sociolektiniame universu­ me problema ir klausiama, kokiu mastu G. de Maupassanto teksto aprašymas

sutampa su X IX a. „realistinės“ prancūzų prozos aprašymu, tačiau teigiama, jog nesama teksto, visiškai išreiškiančio kokį nors žanrą, o žanras kaip belaikis darinys eina logiškai anksčiau nei bet kokia tekstinė išraiška. Siūloma pradėti nuo tekstų nagrinėjimo ir tik tada galvoti apie žanrus, kurie, išanalizavus teks­ tą, gali pasirodyti ir abejotini (pvz., Maupassantas, paprastai laikomas realistu, įvardijamas beveik tokiu pat simbolistu kaip ir jo amžininkai). Pateikiamas nuoseklus apsakymo, suskaidyto į atkarpas, aprašymas, kuriame taikomi turimi ir svarstomi nauji semiotikos įrankiai. Ieškoma modelių, galinčių apimti apra­ šomus reiškinius kaip kintamuosius. Įvardijami kognityvinis ir paradigmatinis matmenys, diskurso išplėtimo ir suglaudimo raiška per anaforizavimą, sakymo ir pasakymo instancijų santykių raiška per įjungimo ir atjungimo operacijas ir kt. Pagal šiuos bruožus siūloma skirti rašysenos tipus (stilius), tačiau taip pat pastebima, kad jie tesudaro diskursinio atrodymo plotmę, kuri nurodo kažką kita, semiotinio teksto buvimą. Taip tekstas pasirodo kaip ženklas, išreiškiantis kokios nors kultūros požiūrį į žmogaus ir reiškiančio pasaulio ryšį. SÉMIOTIQUE ET SCIENCES SOCIALES (SEMIOTIKA IR SOCIALINIAI MOKSLAI). Paris: Éditions du Seuil, Paris, 1976, 216 p. D a l y s : i . D u discours scientifique en sciences sociales, 8-42. 2. La communication sociale, 43-76. 3. La construction d’objets sémiotiques, 77-157. 4. Les intrusions, 159—1:85. 5. Une discipline qui se cherche, 187-216.

Knygoje semiotiniu požiūriu aptariami socialiniai mokslai. Įvadiniame straips­ nyje siekiama išryškinti mokslinio diskurso savitumą, kaip pavyzdį pasitelkiant lingvistiką. Mokslinis diskursas suvokiamas kaip sistema ir procesas - moksli­ nis darymas, pasireiškiantis savo gaminamais diskursais. Skiriami taksonominis ir sintaksinis tokio darymo matmenys. Mokslinis diskursas apibrėžiamas kaip taksonominio darymo vieta, o jo nagrinėjamos srities sandara - kaip šio dary­ mo projektas. Pabrėžiama išraiškos lygmens (nagrinėjamų „tikrovės vienetų“) svarba: mokslas veikia ne jame, bet yra jo grindžiamas ir juo tikrinamas. Prista­ tomos hierarchijos ir relevantiškumo sąvokos. Aptariama diskurso tiesosaka: tai visų pirma reiškia, kad teisingumo klausimas kyla diskurso viduje. Teisin­ gumas apibrėžiamas dvejopai: kaip vidinis rišlumas ir kaip aprašomos tikrovės atitikimas. Teigiama, kad rišlumui nepakanka tik tiesosakos, bet jis numato ir ankstesnį žinojimą apie taksonominį darymą bei jo padarinius. Taip rišlumas pasirodo kaip numanomas diskurso subjekto žinojimo nepertraukiamumas, pagrįstas moksliniu darymu kaip visuma. Taip mokslinio diskurso subjektas tampa tik tarpininku, perimančiu jau esantį žinojimą ir paverčiančiu jį savo vyk­ domu žinojimo perdavimu. Diskurso atitiktis tikrovei aiškinama kaip vidinio referento sudarymas per anaforizavimą, jungiantį referentinį ir teisingumo dis­ kursus. Tačiau tai nereiškia, kad mokslinį diskursą reikia suprasti genealogiškai:

117

116

1

išgaunant naują žinojimą, ankstesnis diskursas suvokiamas ne istoriškai, bet prieinant iki pamatinių postulatų ir prielaidų. Sintaksiniu požiūriu mokslinis diskursas apibūdinamas kaip siekis „darymą“ paversti „žinojimu, kaip daryti“, tačiau kadangi šis objektas tėra siekiamas, mokslinis diskursas tampa žinojimo, kaip daryti, ieškojimu. Taip mokslinis diskursas pasirodo esąs ideologinis, veiklą grindžiantis diskursas, kuris siekia tą veiklą pakeisti žinojimu, taigi sunaikinti savo ideologiškumą. Aptariamas filosofinio ir mokslinio diskursų santykis: pa­ vyzdžiu imant F. de Saussure’o ženklo teoriją, teigiama, kad kol filosofinis dis­ kursas kelia semiozės klausimą, semiotinė-mokslinė veikla pradeda nuo ženklo irimo, už ženklo esančių formų, tad ji ženklo teoriją presuponuoja, bet ši teorija jai nėra būtina. Taip paneigiama paviršutiniška mokslinės veiklos priklausomy­ bės nuo epistemos samprata - mokslininkas dalyvauja epistemoje, bet pasitelkia ją, turint savitą logiką. Kituose knygoje pateiktuose straipsniuose aptariamas semiotikos ir socialinės komunikacijos, sociolingvistikos santykis, galimi skir­ tingi objektai (teisinis ir topologinis diskursai), semiotikos ir kitų disciplinų (istorijos, antropologijos, literatūros teorijos) sandūra. SÉMIOTIQUE: DICTIONNAIRE RAISONNÉ DE LA THÉORIE DU LANGAGE (SE­ MIOTIKA: AIŠKINAMASIS KALBOS TEORIJOS ŽODYNAS). Su J. Courtes. Paris: Hachette, 1979, 4 14 p. D a l y s : i . Avant-propos, III—VTI. z. Pagrindinė dalis (žodynas), 1- 4 14 .

Semiotikos terminų žodynas. Pristatomas kaip bandymas bent iš dalies apiben­ drinti semiotinius kalbos tyrinėjimus, siekiančius sudaryti rišlią šiam pažinimo laukui skirtą teoriją. Teigiama, kad atėjo metas, kai metafizinių ar ideologi­ nių prielaidų įkvėptos semiotikos srovės išsisemia, tuo tarpu reikšmės tyrimai (generatyvinė semantika, anglosaksiškoji logika, amerikietiškoji pragmatika), nepaisant skirtingų epistemologinių ramsčių, atrodo verti bandymo suartinti, palyginti ir įvertinti. Žodyno forma leidžia vieną šalia kitos pateikti skirtingo išvystymo lygio sampratas ir sąvokas, tačiau taip pat numato ir tam tikrą atran­ ką, kurios sąlygiškumas ir kryptingumas pripažįstamas. Dėl to bent iš pažiūros mažai vietos skiriama anglosaksiškajai logikai, kurios kalbos aktų problematiką, veikiamas J. L. Austino idėjų, su prancūziškosios semiotikos sakymo proble­ matika homologavo E. Benveniste’as, ir kurios grynai logikos srities pasiekimų negalima įtraukti atmetant visas kitas logikos kalbas. Panašiu pagrindu atmeta­ ma ir amerikietiškoji pragmatika, kurią iš dalies atitinka semiotinė modalumų problematika ir kurios pasiekimai arba neišvengiamai įgaus semiotinę formą, arba liks nesemiotiniu semiotikos priedu, pagrįstu, pvz., psichologinėmis ar sociologinėmis kategorijomis. Taip pat žodyne iš esmės neatsižvelgiama ir į retoriką: kadangi dėmesys kreipiamas tik į tiesiogiai su moksline veikla susie­ tas kalbos teorijas, ankstesniųjų retorikos ar poetikos teorijų atsisakyta. Taip

118

pat, pripažįstant ligšiolinį semiotikos negebėjimą savaip persakyti pamatines retorikos sąvokas, teigiama, kad figūratyvinė diskurso semiotika dar turėsianti būti sukurta. Be to, siekiant homogeniškumo, atsisakyta įtraukti ir kai kurių sritinių, dar menkai apibrėžtų semiotikų pasiekimus. APIE DIEVUS IR ŽMONES. LIETUVIŲ MITOLOGIJOS STUDIJOS. Chicago: A. Mac­ kaus knygų leidimo fondas, 1979, 360 p. D a l y s : i . Pratarmė, 9-32. 2. Kaukai ir aitvarai, 33-109. 3. Aušrinė ir Laima, 113-253. 4. Apie bites ir moteris, 257-290.5. Dievai ir šventės, 293-322. 6. Deivilai, 325-342.

Studijų rinkinys, apibendrinantis ilgametes A. J. Greimo lietuvių mitologijos studijas. Filosofinis veikalo aspektas aptariamas pratarmėje. Mitologija traktuo­ jama kaip figūratyvinio mąstymo forma, sprendžianti ne tik ideologines, kultū­ rines, bet ir esmines filosofines problemas. Mitologijų sprendžiamos problemos laikomos universaliomis. Figūratyvinė mitologijų kalba, būdama reliatyvi, vis dėlto nepriklauso nuo įvairių individų savivalės, bet sudaro bendrą visuomenės lobyną. Esminga laikoma mitų įskaitomumo problema: mitinis tekstas supran­ tamas tada, kai jo adresatas disponuoja atitinkamu semantiniu kodu, leidžian­ čiu jam gautą tekstą iššifruoti. Lietuvių mitologija laikoma svarbia pažįstant indoeuropiečių mitologiją. Keliamos lietuvių mitologijos tyrimų metodologi­ nės problemos, pateikiami konkretūs jų sprendimai. Siūloma į kiekvieną užre­ gistruotą mitinį faktą žiūrėti kaip į priklausomą dalį platesnės visumos, į kurią jis įeina. Autoriaus teigimu, kiekvienas mitinis objektas ar epizodas turi būti pretekstas sukurti hipotetinį modelį, galintį aiškinti ne tik tą objektą ar epizo­ dą, bet ir kitus su juo susijusius reiškinius. Laikomasi požiūrio, kad mitologinė rekonstrukcija yra nuolatinis koherentiškų, taip pat ir galimų falsifikuoti hipo­ tezių kūrimas ir siūloma aibė lietuvių mitologijos duomenų interpretacijų. Ne­ pretenduojant į galutinius rezultatus, rekonstruojami daugelio lietuvių mitinių būtybių pavidalai, šių būtybių funkcijos, pateikiamos įvairių lietuvių mitinių diskursų - legendų, pasakų, švenčių, apeigų, papročių ir 1.1. - interpretacijos. A PROPOS DU JEU (APIE ŽAIDIMĄ). Actes semiotiąues (Bulletin), 1980, nr. 13, p. 29-34.

Pradedant pastebėjimu, jog dauguma X X a. mąstytojų, kurie domėjosi kalba, vienu ar kitu metu lygino ją su žaidimu, straipsnyje semiotiškai svarstomas kal­ bos ir žaidimo ryšys. Teigiama, kad žaidimas vienu metu yra ir apribojimų, ir laisvumo pasireiškimo vieta. Pagal žaidimą galima suprasti „ženklų sistemos“ prigimtį: figūros apibrėžiamos ne pagal tai, kas jos yra, bet pagal savo veikimą kitų atžvilgiu, ir taip ženklas tampa gryna pozicija. Teigiama, jog kyla pagunda taip aiškinti ir visuomenę, dėl ko ir įvyko filosofinio „struktūralizmo“ pakilimas bei nuopuolis. Savo ruožtu tvirtinama, kad neteisinga žaidėjus laikyti abstrak­ čiais aktantais: jie yra „istoriniai“ subjektai, turintys semantinę kompetenciją,

119

dažniausiai atsirandančią iš ankstesnių atlikčių, ir bendresnę modalinę kompe­ tenciją, nepriklausomą nuo pasirinkto veiklos lauko. Žaidimo požiūriu svarsto­ ma komunikacija: pastaroji pasirodo ne tik kaip mainymasis „bendro kodo“ pa­ grindu, bet ir kaip norų bei galių sandūra; ne tik kaip teisingumo ar klaidingumo nustatymas, bet ir kaip veiksmingumo siekimas. Nagrinėjama žodyninė žaidimo apibrėžtis ir parodoma, kaip žaidime, apimančiame draudimus ir nedraudimus, susisieja „laisvumas“ kaip pasirinkimo galimybė ir kaip džiugesio atsiskleidimas. Taip apribojimų sistemoje dalyvaujantis subjektas ne tik gali „laisvai jaustis“, bet ir per tokį laisvumą pasiekti išsipildymo. DU SENS II: ESSAIS SÉMIOTIQUES (APIE PRASMĘ II: SEMIOTINĖS ESĖ). Paris: Éditions du Seuil, 1983, 246 p. D a l y s : i . Introduction, 7 - 1 8 .1. Un problème de sémiotique narrative: les objets de valeur, 19-48. 3. Les actants, les acteurs et les figures, 49-66. 4. Pour une théo­ rie des modalités, 67-91. 5. De la modalisation de l’être, 93-102. 6. Le contrat de véridiction, 103-113. 7. Le savoir et le croire: un seul univers cognitif, 115-133. 8. Description et narrativité à propos de la Ficelle de Guy de Maupassant,i35-i55. 9. La soupe au pistou ou la construction d’un objet de valeur, 157-169. 10. Des accidents dans les sciences dites humaines: analyse d’un texte de Georges Dumézil, 171-212. ii. Le défi, 213-223.12. De la colère, 225-246.

Semiotinių straipsnių rinkinys. Įvade aptariami semiotikos pasiekimai ir gali­ mos tolesnių tyrimų kryptys. Laimėjimais laikomi autonomiško naratyvinės sintaksės lygmens nustatymas, pagrįstas semiotiniu V. Proppo rusų stebukli­ nių pasakų aprašymo peraiškinimu; modalinės sintaksės atradimas, pagrįstas subjektų ir objektų neontologinės ir ne psichologinės, bet semiotinės esaties nustatymu: teikiant pirmenybę santykiui, ir subjektas yra tik santykio su objek­ tu dėka, tad ir subjekto semantinė įkrova galima tik per objektą ir jųdviejų ryšį; subjektams keičiantis objektais ir taip kintant šiam ryšiui, reiškiasi subjektų modalinė kompetencija ar egzistencija. Pristatoma galimybė mainų objektais modelį pritaikyti komunikacijos sričiai - kaip veikiantys subjektai keičiasi įvai­ riais objektais, taip šnekantys subjektai keičiasi žinojimo objektais, tačiau jie taip pat modalizuojami, t. y. nėra tuščios vietos, bet siekia įtikinti ar interpre­ tuoja. Šiuo pagrindu siūloma kaip tyrimų kryptis skirti manipuliacijos ir sank­ cijos semiotiką. Tokia pažanga daugiau nukreipta į subjekto semiotiką, tačiau jei ji yra, tai turi būti ir objekto semiotika. Kaip galima kalbėti apie suvokiantį subjektą, savaip pertvarkantį pasaulį, taip galima kalbėti ir apie suvokiamas „jau esančias“ pasaulio figūras, kurios ne tik skatina suvokimą, bet ir dalyvau­ ja konstruojant patį subjektą. Svarstoma, kad galbūt remiantis tokiu požiūrio apvertimu galima, pvz., jei ne objektyvi, tai objektinė estetika. Tolesni objektų, jų konstravimo, naudojimo ir kt. tyrimai galėtų padėti kuriant figūratyvinę semiotiką, kurios poreikis iškyla ir skaitant poetinius ar mokslinius tekstus. 12 0

Taip siekiant paaiškinti pagrindinius aktantus ir jų santykius, kyla naujų ty­ rimo laukų ir juos aiškinančių įrankių - modalinių semiotikų poreikis. Kaip galimos tolesnių tyrimų kryptys įvardijamos deontinė semiotika, volityvinė se­ miotika, pasiją semiotika, galėjimo semiotika ir žinojimo semiotika. Visos šios galimos modalinės semiotikos grynu pavidalu išreikštuose diskursuose neišsi­ pildo, bet ten susiduria ir susipina. Jos yra virtualūs dariniai, priklausantys dis­ kurso universumui ir esantys sakymo ištakose kaip tam tikri telkiniai, iš kurių semdamasis diskursas reiškiasi kaip į ką nors nukreipta sudėtinių gramatinių modelių visuma. Nurodytos kryptys svarstomos pateiktuose straipsniuose: aptariami naratyvinės semiotikos klausimai ir naratyvinių struktūrų santykis su paviršinėmis diskursyvinėmis struktūromis, taip pat svarstoma modalumų problematika ir jos pagrindu nagrinėjamos komunikacijos, žinojimo ir tikėjimo bei įtikinimo problemos, pateikiamos įvairių tekstų (grožinio, maisto gamini­ mo recepto, mokslinio, jausminio) analizės. SÉMIOTIQUE: DICTIONNAIRE RAISONNÉ DE LA THÉORIE DU LANGAGE II (SE­ MIOTIKA: AIŠKINAMASIS KALBOS TEORIJOS ŽODYNAS II). Su J. Courtes. Paris: Hachette, 1986, 270 p. D a l y s : i . Avant-propos, 5-7. 2. Pagrindinė dalis (žodynas), 8-255.

Antrasis aiškinamojo semiotikos žodyno tomas, pristatantis papildymus, naujo­ ves, prieštaravimus ir pan. Įvade pastebimas semiotikos lauke išryškėjęs polinkis filosofuoti, siekiant peržiūrėti ar papildyti epistemologines nuostatas remiantis, pvz., M. Merleau-Ponty, E. Husserlio, taip pat J. Piaget, G. H. von Wrighto idėjomis. Tam neprieštaraujama bent tol, kol tai veda į mokslinį pažinimą. Taip pat pastebimas „gelmenų potraukis“, kai problematikos gilinimas painiojamas su jos perkėlimu į semiotikos teorijos giliuosius generatyvinius lygmenis, kurių gilumas yra sąlyginis ir grįstas daugiau sutarimu bei veiksmingumu. Įvardijamos trys pagrindinės semiotikos raidos kryptys: formalizavimo reikalavimas, įtam­ pų, judrumo, nepastovių pusiausvyrų tyrimai bei esamų įrankių tobulinimas ir naudojimas naujoms sritims tirti. Pažymimi postūmiai nagrinėjant generatyvumą, figūratyvumą bei aspektualumą, autonomiškas kognityvinę ir pateminę plotmes. Taip pat pastebimas įvairiopas semiotikos sąlytis su vienaip ar kitaip susijusiomis problematikomis bei teorijomis, kaip katastrofų teorija, pragmati­ ka, dirbtinio intelekto, sąveikos tyrimais, dekonstrukcija ir kt. DE L’IMPERFECTION. Périgueux: P. Fanlac, 1987,100 p. Vertimas į lietuvių k.: Grei­ mas, Algirdas Julius. APIE NETOBULUMĄ. Vertė S. Žukas. Vilnius: Baltos lankos, 20 0 4 ,110 p. D a l y s : i . Pratarmė (S. Žukas), 7-8. 2. Lūžis, 15-63. 3. Ištrūkimai, 65-89. 4. Nuo darnios teorijos prie netobulos literatūros (G. Bûcher), 91-109.

121

?

Knygoje esė forma semiotiškai nagrinėjami M. Tournier, I. Calvino, R. Rilkės, T. Junichiro, J. Cortazaro kūriniai ar jų dalys, svarstomi regimybės ir būties, reikšmės ir juslumo ryšio bei estetinės pagavos - estezės - klausimai. Estezė apibūdinama kaip kasdienybės izotopijos pertrūkis, sukrėtimas per juslinį ryšį su objektu, akimirksninį žmogaus susiliejimą su pasauliu. Nagrinėjama estezės patirtis pasirinktuose kūriniuose. Antroje knygos dalyje svarstomas kasdienybės ir estetikos santykis. Siūloma sintaksinė ir naratyvinė prieiga prie estetiškumo. Tvirtinama, kad figūratyvumas nėra paprastas „ikoninis“ atpažinimas, bet regi­ mybių ekranas, per kurį numatoma anapusinės prasmės galimybė. Aptariamas skonis kaip savito „skaitymo tinklelio“, reikalaujančio figūras papildyti kon­ ceptualiais signifikatais, pasireiškimas. Toks socioestetinis tinklelis semiotiškai apibrėžiamas kaip konotacinės kalbos - taksonomijos, padengiančios pirmines diskursyvines struktūras ir artikuliuojamos kaip hierarchinės sistemos. Teigia­ mas estetikos išskirtinumas, dėl kurio ji, priešingai nei kitos aksiologijos, remiasi ne dvinariais (teisingas-klaidingas, geras-blogas ir pan.) pamatais, bet neutraliu horizontu. Estetinės vertybės pasireiškia kaip prasmės perteklius, bet dėl to jos gali ir sukelti estezę, ir lemti anesteziją. Pastaroji nusakoma kaip veiksmų, poelgių ir kt. „susidėvėjimas“, jų desemantizacija, papildoma socializuotais „išėjimais“, „išsidūkimais“. Svarstoma galimybė resemantizuoti kasdienybę pasitelkus esteti­ ką, meną, kuriančius netikėtumą ir jo laukimą. Numatomas tokio bandymo su­ keliamas begalinis sluoksniavimasis, kylantis iš estetizacijos pertekliaus ir vedan­ tis į nesėkmę. Iškeliama kitokia galimybė - vietoj visuotinio estetizavimo mė­ ginti, išliekant juslumo plotmėje, išgyventi smulkmenas, kasdieniškus dalykus. SEMIOTIKA: DARBŲ RINKTINĖ. Sud. ir vertė R Pavilionis. Vilnius: Mintis, 1989,

397 PD a l y s : i . Vietoj pratarmės (A. J. Greimas), 5-7. z. Algirdas J. Greimas ir jo semiotika (R Pavilionis), 8-39. 3. Struktūrinė semantika, 43-73. 4. Apie prasmę, 75-210. 5. Apie prasmę II, 223-381. 6. Algirdo J. Greimo bibliografija, 382-385. 7. Terminų

žodynėlis, 386-394. Darbų rinktinė, sudaryta iš veikalų Struktūrinė semantika, Apie prasmę ir Apie prasmę I I dalių. Autoriaus pratarmėje semiotika pristatoma kaip lingvistinių, psichologinių, epistemologinių ir kt. požiūrių mišinys, bandymas visuotinai ir rišliai išaiškinti prasmės reiškimąsi ir suvokimą. Kaip semiotikos ypatingumas pabrėžiamas jos moksliškumas ar bent moksliškumo siekimas. Kaip svarbiausias mokslinės teorijos bruožas, be pamatinių epistemologinių nuostatų, teigiamas jos operatyvumas, gebėjimas išvystyti „savitą technologinę praxis“, leidžiančią aprašyti įvairius objektus. Tad semiotika nėra filosofija, literatūros teorija, lin­ gvistika, muzikologija ar kt., o bandymas aprėpti visas reikšmės sritis. Ji ieško griežtų formalizavimo metodų, tad veikiau lygintina su logika ar matematika.

TAUTOS ATMINTIES BEIEŠKANT: APIE DIEVUS IR ŽMONES. Vilnius: Mokslas; Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1990,527 p. D a l y s : i . Apie dievus ir žmones, 9-342 (žr. atskirą aprašymą). 2. Tautos atminties beieškant. Pratarmė, 347-352. 3. Sakmė apie Šovį, vėlių vedlį, 355-376. 4. Dievai viešpačiai, 379-396. 5. Velnias ir Kalevelis, 399-421. 6. Namų dievai, 425-449. 7. Perkūnas, Pergrubis ir šventas Jurgis, 453-464. 8. Saulė - marti, 467-473. 9. Štai ką rugelis kalbėjo, 4 7 7 -4 9 2 .10 . Tautos atminties ieškotojas (B. Savukynas), 511-514.

Knyga sudaryta iš dviejų atskirų lietuvių mitologijos tyrimų rinkinių (rinkinio Apie dievus ir žmones aprašą žr. atskirai). Dalyje Tautos atminties beieškant, remiantis pirmajame rinkinyje išdėstytais teoriniais postulatais, tęsiami ir plė­ tojami lietuvių mitologijos, laikomos tautine religija, tyrimai. Teigiama, kad mitologijos tyrinėjimai reikalingi tiek argumentacinio bei metodologinio griež­ tumo, tiek kalbos, gebančios perteikti mitinę atmosferą, be ko neįmanomas joks sakralumo aprašymas. Tai skatina domėtis ne tik „dieviškuoju“, bet ir kasdieniu žmonių gyvenimu, kuris per šventes, apeigas, papročius ir kt. įgauna prasmę, taip pat reiškiasi ženklais, atspindinčiais vientisą tautinę kultūrą. Ankstesni lie­ tuvių mitologijos tyrimai papildomi Sovio mito, laikomo pirmuoju lietuvišku mitu, bei dievų viešpačių aprašymais. SÉMIOTIQUE DES PASSIONS: DES ÉTATS DE CHOSES AUX ÉTATS D’ÀME (PA­ SIJŲ SEMIOTIKA: NUO PASAULIO BŪSENŲ PRIE SIELOS BŪSENŲ). Su J. Fontanille. Paris: Les éditions du Seuil, 1991, 330 p. D a l y s : i . Introduction, 7-20. 2. L’épistémologie des passions, 2 1-110 . 3. Apropos de l’avarice, 111-18 7 . 4- La jalousie, 189-322. 5. En guise de conclusion, 323-325.

Knyga, skirta jausmams kaip semiotinių tyrimų sričiai apibrėžti. Įvade svarsto­ ma esama semiotikos padėtis ir pagrindinės sąvokos, leidžiančios imtis jausmų tyrinėjimo. Teigiama, kad labiausiai išplėtotas semionaratyvinis - semiotikos kaip teorijos lygmuo, pagrįstas būsenų transformacija, taigi pasaulio kaip netolydaus, artikuliuoto suvokimu. Kadangi transformacija ar artikuliacija galima tik subjektui turint (modalinę) kompetenciją, keliamas šios esaties klausimas. Ji numato subjekto esatį iki netolydumą įvedančios artikuliacijos. Šiuo pagrindu siūloma kaip semiotikos objektą ir jos veiklos sąlygą priimti autonomiškos ir homogeniškos semiotinės esaties sampratą. Pastaroji nėra ontologinė, „ontinis akiratis“ semiotikoje aptariamas kaip sąlygų ir prielaidų visuma, siekiant pateik­ ti reikšmės apibrėžtį, kuri būtų ankstesnė už jos suskaidymą ir jam būtina. Taip semiotikos objektas tampa autonomiškas savo ab quo bei ad quem ribų atžvilgiu ir vienu metu priklauso tiek reiškinių, tiek „tikrovės“ sričiai. Giliuosius ir pavir­ šinius lygmenis įtarpina sakymas - diskurso gamyba. Jis suvokiamas kaip homogenizuojanti veikla, neišvengiamai įtraukianti ir kūną - toks kūno dalyvavimas

123

122

7

vadinamas „įjautrinimu“. Per tokį kūno įgalinamą homogenizavimą „pasaulio būsenos“ eina kartu su „subjekto būsenomis“ per formalią atitiktį. Taip jauti­ mas įsitvirtina epistemologinio diskurso sudarymo ir veikimo lygmeniu ir ska­ tina svarstyti tolydumo vaidmenį. Tolydumu grįsti jausminiai vyksmai pasirodo sudarantys palyginti autonomišką matmenį. Pastebima, kad jausmų supratimas skiriasi atsižvelgiant į vietą, laikotarpį, kultūrą ir kt., jie gali pasirodyti ir kaip „fonas“, ir kaip diskurso lūžiai. Tam aiškinti siūlomos intensyvumo,jautrumo ir euforijos sąvokos. Kitose knygos dalyse aptariamas jausmų nagrinėjimo keliamas poreikis peržiūrėti semiotikos epistemologines prielaidas, galimybės modeliuoti jausminį diskursą pasitelkiant modalumus, jų sintaksinį išdėstymą, glaustai ap­ žvelgiamas jausmų aiškinimas įvairių rašytojų kūryboje, filosofų (R. Descartes’o, B. Spinozos) darbuose. Pasitelkiant nustatytą terminologiją ir procedūras, kai kuriuose skyriuose išsamiai nagrinėjami šykštumas ir pavydas. IŠ ARTI IR IŠ TOLI. LITERATŪRA, KULTŪRA, GROŽIS. Sud. S. Žukas. Vilnius: Vaga,

gyvenimo apibūdinimo klausimu, 1 8 3 —1 8 6 . zi. Mintys apie Henriką Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje, 1 8 7 - 1 9 0 . zz. Apie gražius gestus, 1 9 1 - 1 9 3 . Z3. Šis tas apie kultūrą, 1 9 4 - Z 0 6 . Z 4 . Apie jaunąją kartą, Z 0 7 - Z 0 8 . Z5. Jaunimas ir X X amžiaus revoliucija, Z 0 9 - Z 1 9 . A. J. Greimo straipsnių, esė, pokalbių rinkinys. Pateikiami tekstai apie patį Greimą, apie jo plėtotą bendrosios reikšmių teorijos - semiotikos projektą, taip pat Greimo pasisakymai lietuvių ir apskritai kultūros, mitologijos, ideo­ logijos, literatūros ir kt. klausimais. Išryškėja Greimo siekis, laikant tai pagrin­ diniu X X a. uždaviniu, sukurti bendrąją humanitarinių mokslų metodologiją kaip šių mokslų atsinaujinimo ir kokybinio šuolio sąlygą ir priemonę kurti ar pertvarkyti kultūrą (pvz., pakeičiant „žalingus“ mitus „naudingais“); taip pat kritiška nuomonė apie „įstrigusios“ lietuvių kultūros (kalbos, istorijos, literatū­ ros kritikos ir kt. srityse) padėtį, būtinybę ją atnaujinti ir apie Vakarų Europos kultūrą, kaip išgyvenančią „tapatybės krizę“. Paulius Jevsejevas

1 9 9 1 ,5 2 4 p .

D a l y s : i . Veidu į Lietuvą (S. Žukas),

5 - 1 6 . z. Pašnekesiai, 1 7 - 9 4 . 3. Lietuviškos poe­ zijos beieškant, 9 5 - 1 6 5 . 4 . Esthėsis belaukiant (S. Žukas), 1 6 6 - 1 7 Z . 5. Apie ne­ tobulumą, 1 7 3 - z z z . 6. Apie žmones, z z 3 ~ z 8 z . 7 . Kultūros apmąstymai, Z 8 3 - 3 6 8 ; 8 . Literatūros žvalgyba, 3 6 9 - 4 6 Z . 9 . „Malkos buvo medinės“, 4 6 3 - 5 0 4 . 1 0 . Semi­ otinių terminų žodynėlis, 5 0 5 - 5 1 5 .

A. J. Greimo straipsnių, esė, pokalbių rinkinys. Surinkti pokalbiai su Greimu, jo straipsniai ir pasisakymai apie lietuvių ir užsienio literatūrą, poeziją, žymius žmones, kultūrą, sovietinę Lietuvą ir kt. Taip pat įtrauktas Greimo knygos Apie netobulumą vertimas. Pridėtas knygoje vartojamų semiotinių terminų žodynėlis. GYVENIMAS IR GALVOJIMAS. STRAIPSNIAI, ESĖ, POKALBIAI. Sud. A. Sverdiolas.

Vilnius: Vyturys, 1998, zzz p. D a l y s : i . Gyvenęs ir galvojęs (A. Sverdiolas),

z. Intelektualinės autobiografijos bandymas, 7 - Z 4 . 3. Pasikalbėjimas su A. J. Greimu apie semantiką, struktūralizmą ir semiotiką, Z 5 - 3 0 . 4 . O visgi kalba ką nors reiškia, 3 1 - 4 0 . 5. Bendrosios semio­ tikos problemos, 4 1 - 6 1 . 6 . Semiotiko žvilgsniu, 6 Z - 6 7 . 7 . Pradžioje buvo Grei­ mas, 6 8 - 6 9 . 8. Vietoj pratarmės, 7 0 - 7 1 . 9 . Apie folklorą, religiją ir istoriją, 7 Z - 8 7 . 1 0 . Pratarmė, 8 8 - 1 1 0 . n. Mitai ir ideologijos, i i i - i z 6. iz. Rezistencijos sąvoka, 1 2 7 1 Z 9 . 13. Nerami sąžinė, 1 3 0 - 1 3 Z . 1 4 . Laisvė ir „užsiangažavimas“, 1 3 3 - 1 3 8 . 15. Apie literatūrinę kritiką ir moderniškąją literatūrinę avantiūrą, 1 3 9 - 1 5 0 . 1 6 . Rašytojas ir moralė, 1 5 1 - 1 5 6 . 1 7 . Jonas Kossu-Aleksandravičius. Intymus žmogus ir intymu­ mo poezija, 1 5 7 - 1 6 6 . 1 8 . Lietuvių kalbos jaunumas ir senatvė, 1 6 7 - 1 7 8 . 1 9 . Nūdie­ nos liberalų užduotis, 1 7 9 - 1 8 Z . zo. Atsakymai į anketą nepriklausomos Lietuvos 5 -6 .

G R IN IU S Jonas, 190Z 03 05 Giminėnuose (Joniškio r.)-i98o n 10 Miunche­ ne (Vokietija), 1998 perlaidotas Kaune, literatūros ir meno kritikas ir istorikas, dramaturgas, publicistas. 1926 baigė Lietuvos universitetą, Paryžiaus (Sorbonos) ir Grenoblio universitetuose studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką bei meno istoriją. 1919 Lietuvos universiteto Teologijos filosofijos fakultete apgynė disertaciją O. V M ilašius poetas (publikuota 1930). Išleido studiją Putino lyri­ ka (1932), Visuotinė literatūros istorija (1 d. su J. Ambrazevičiumi 1931, 2 d. su J. Ambrazevičiumi ir A. Vaičiulaičiu 1933), Vytauto Didžiojo universitete skai­ tyto kurso pagrindu išleido estetikos pirmą tarpukario Lietuvoje estetikos mo­ nografiją Grožis ir menas (1938), studiją Vilniaus meno pam inklai (1940). Iki 1940 V D U dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, meno istoriją, estetiką. Studijų metais redagavo Ateitį, Pavasarį, prisidėjo prie dienraščio X X amžius įsteigimo, reiškėsi jaunosios kartos katalikų sambūryje, buvo vienas iš 1936 paskelbusių­ jų deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrybą. 1944 pasitraukė į Vokietiją, čia organizavo lietuvišką spaudą (1947-19 50 žurnalo A idai redkolegijos narys ir paskutinysis redaktorius Europoje). 1952-1955 dirbo Laisvosios Europos kole­ gijos Strasburge lietuvių seminaro vedėju ir lietuvių studentų vadovu. Grįžęs į Vokietiją apsigyveno Miunchene, 1955-1958 buvo Amerikos balso žurnalistas, vėliau ėmėsi pedagoginio darbo. Buvo Vasario 1 6-osios gimnazijos Hiutenfelde direktorius (1958-1960), vėliau dėstė lituanistikos dalykus, prancūzų ir rusų kal­ bas. Buvo pakviestas skaityti pranešimą II lietuvių kultūros kongrese Čikagoje (1962), su paskaitomis aplankė žymesnes lietuvių kolonijas JA V ir Kanadoje,

125

124

1

paskelbė įspūdžių kn. Mano viešnagė Amerikoje (1963). Bendradarbiavo Aiduose, Drauge, D arbininke ir kt. periodiniuose leidiniuose. 1972 išėjęs į pensiją atsidėjo kūrybiniam darbui. Išleido veikalą Veidai ir problemos lietuvių literatūroje (I t. 1973, II t. 1977), papildė monografijos Grožis ir menas antrąjį leidimą (1981). Išleido menotyros darbų: D ie H erkunfi der litauischen Kreuze, 1957; Lietuvių kryžiai ir koplytėlės, 1970 (apdovanota A idų mokslo premija), studiją Vincas M ykolaitis-Putinas als Dichter, (1964). Paskelbė straipsnių prancūzų ir vokie­ čių enciklopediniuose visuotinės literatūros leidiniuose, rašė apie pasaulio bei lietuvių literatūrą Lietuvių enciklopedijai. Sukūrė dramas Sąžinė (1929), Stella M aris (1947), Žiurkių kamera (1954), Gulbės giesmė (1962). J. Griniaus visuomeninės ir estetinės pažiūros, susiformavusios prieškaryje veikiamos prancūzų katalikiškojo modernizmo sąjūdžio (J. Maritaino, A. Loisy, P. Claudelio, G. Bernansono ir kt.) ir atsiskleidusios monografijoje Grožis ir menas, išeivijoje nedaug tepakito. Samprotavimuose teoriniais meno klausimais (išeivijos ir Lietuvos rašytojų kūrybos tematikos, rašytojo angažuotumo, lite­ ratūros ir visuomenės ryšių) į meną žvelgiama iš krikščioniškojo humanizmo pozicijų. Pasisakoma prieš avangardizmą kaip formalistinį meną ir jį grindžian­ čią „menas menui“ teoriją, estetines vertybes laikančią aukštesnėmis už tiesos ir gėrio, o tai veda į vertybių chaosą, nihilizmą. Tikrajam, aukštajam menui (priešpriešindamas jį liberaliose Vakarų visuomenėse paplitusiam pramoginiam ir Sovietų Sąjungos totalitariniame režime - suideologintam) Grinius skyrė gė­ rio ir blogio kovos žmoguje, būties problemų kėlimo, transcendencijos akiračio atvėrimo misiją, kurią atlikdamas meno kūrinys perteikia „bendrai žmogiškas vertybes“ ir gali turėti išliekamosios vertės. GROŽIS IR MENAS. Grinius, Jonas. Grožis ir menas. Rinktinė. Sud. Vidmantas Valiušaitis. Vilnius: Mintis, 2002, p. 3-332; Grožis ir menas. Roma: LKMA, 1981, 399 p.; Grožis ir menas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulte­ tas, 1938,352 p. D a l y s : Pratartis, 3-4. A. GROŽIS: I. Grožis subjektyviniu atžvilgiu, 5-17. II. Grožis objektyviniu atžvilgiu, 18-29. M* Grožis mene, 30-55. IV. Grožis gamtoje, 56-64. V. Grožis ir erotika, 65-77. VI. Estetinės kategorijos, 78-108. B. MENO KŪRINYS: I. Idėja ir medžiaga 10 9 -119. II. Tikrovė ir meno tiesa, 120-14 2. III. Kūrėjo asmuo ir vaizdavimo būdas, 14 3-17 4 . IV. Visuomenės įtaka ir stilius 17 5 - 205. V. Išraiška ir forma, 206-236. C. MENO KŪRĖJAS: I. Kūrėjo prigimtis, 237- 259. II. Kūrėjų

tipai; III. Kūryba. IV. Meno ir literatūros kritikai. Pabaiga. Menas ir gyvenimo tikslai, 300-332. Pažymima, kad kompiliatyvų knygos pobūdį lėmė estetikos veikalų lietuvių kalba stoka bei poreikis supažindinti skaitytoją su pagrindiniais estetikos klau-

simáis. S. Šalkauskio ir A. Jakšto estetikos neoscholastinę tradiciją bandoma sumoderninti, derinant ją su teorijomis, kuriose dėmesys skiriamas estetiniam suvokimui bei estetinės kontempliacijos („intuityviojo pažinimo“) nesuinte­ resuotumui. Išdėstoma meno esmės samprata: nepritariama teoretikams, jos nesiejantiems su grožiu. Menas skirstomas į „dailųjį “ ir „pritaikomąjį“ pa­ gal tai, ar suvokiant kūrinį vyrauja nesuinteresuota estetinė nuostata, ar su­ interesuota praktinė. Į praktinius tikslus orientuotu, hierarchiškai žemesniu „pritaikomuoju“ menu laikomi didaktiniai, propagandiniai, pramoginiai kū­ riniai, o „dailiojo“ meno požymis - visuotinių vertybių („žmogiškai vertin­ gos idėjos“) išreiškimas. Poskyryje Gamtos grožis gamtos teikiamų estetinių išgyvenimų skirtumu nuo meno kūrinio estetinio poveikio laikomas pastarojo intencionalumas. Aptariant grožio ir erotikos santykį pastebima, kad erotiškumas visad kelia nesuinteresuotos estetinės kontempliacijos pažeidimo pavojų. Nagrinėjamos estetikos kategorijos: „gražybė; didybė; gracija ir meilybė; kil­ nybė; tragizmas ir dramatizmas; juokingumas, sąmojis, komizmas, humoras; charakteringumas ir bjaurumas“. Išryškinamas meno kūrinio idėjos ypatumas - tai „emocionali idėja“ arba „suintelektualinta emocija“ (vienas kuris iš šių dėmenų vyrauja atsižvelgiant į menų rūšį, žanrą), aptariamas meno kūrinio „medžiagos“ (materialaus substrato, spalvų, garsų ir pan.) santykis su idėja. Ap­ žvelgiami meno santykio su tikrove tipai: „realizmas“ (tikrovės mėgdžiojimas), „tipizuojantis bei grynasis idealizmas“ (klasicistinis, „bendrinis tipas“, virtęs akademistiniu, konvencionalumas arba „idealios daiktų esmės“ perteikimas, atvedęs modernistines sroves į neleistiną schematiškumą) ir modernios katali­ kiškos estetikos palaikomas „integralinis arba sintetinis realizmas“, leidžiantis menininkui keisti tikrovę vadovaujantis „individualiu idealu“. Kritikuojama pozityvistinė H. Taine’o meno teorija, pritariama (su išlygomis) Ch. Lalo meno sociologijai, aptariamos „epochos stiliaus“ bei „tautinio stiliaus“ sam­ pratos. Nagrinėjami saviraiškos ir profesinės meistrystės santykio, meninės kū­ rybos skirstymo pagal „išraiškos“ arba „formos“ vyravimą joje, eksperimentavi­ mo forma ir kanono klausimai. Dalyje Meno kūrėjas rašoma apie menininkui būdingą intuityvaus pažinimo gebėjimų stiprumą, kritikuojamas kūrybiškumo susiejimas su libido, iš dalies palankiai žvelgiama į egzistencialistinę kūrybos sampratą, solidarizuojamasi su požiūriu į meną kaip simpatijos Dievo kūrinijai padarinį. Nagrinėjami kūrybos proceso etapai, dalyje Meno ir literatūros kri­ tikai - kritikos padėtis tarp mokslo ir meninės kūrybos bei kritiko moralinė atsakomybė. Pabrėžiamos mintys apie meno humanistinę svarbą, glūdinčią ga­ lioje pažinti „dvasinę tikrovę“ ir suteikti „gyvenimo pilnatvę“, apie didaktinio meno (jam priskiriamas ir socialistinis realizmas) trūkumus, meno ir religijos santykį nūdienos visuomenėje, estetizmo klaidingumą ir meno misiją skleisti amžinąsias žmogiškąsias vertybes.

127

126

1

ADOMO JAKŠTO IR BALIO SRUOGOS KOVA. Veidai ir problemos lietuvių literatū­

roje, t . 1 , 1973, Roma: LKM A, p. 49-80. D a l y s : Truputis istorijos, 49-53. B. Sruogos priekaištai A. Jakštui, 53-58. A. Jakšto „negirdėti - neregėti“ ? 58-61. A. Jakšto „pasmerktieji“ ? 61-69. Ko B. Sruoga ne­ pastebėjo, 69-74. „Kovos priežastys ir pasekmės“, 74-80.

Straipsnis skirtas B. Sruogos ir A. Jakšto polemikai dėl literatūros kritikos kriterijų. Apžvelgiama Sruogos ir Jakšto konfrontacijos, prasidėjusios neigia­ ma Jakšto recenzija apie Sruogos poezijos knygą ir išsirutuliojusios j Sruogos straipsnį Adomas Jakštas - literatūros kritikas bei Jakšto atsakymą Mano kri­ tikams, eiga. Pagrįstu Sruogos priekaištu Jakštui J. Grinius laiko pastabą dėl stačiokiško neigiamų vertinimų tono. Griniui rūpi išryškinti, jo tvirtinimu, labai šališką, „faktus iškraipantį“ Sruogos požiūrį į Jakštą kaip literatūros kriti­ ką. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, retrospektyviai žvelgiant, Jakštas ne taip ir dažnai klydo dėl vieno ar kito rašytojo arba kūrinio vietos literatūros istorijoje, ne kartą taikliai įžvelgdavo rašytojų talentą. Sruogos ir Jakšto konfrontacijos priežastis Grinius įžvelgė kaip Sruogos skelbtų individualizmo, meno laisvės principų priešpriešą Jakšto ginamai literatūros visuomeninio angažuotumo nuostatai. TRADICIJOS IR PAŽANGA. Grožis ir menas, p. 343-355. Aidai, 1947, nr. 1, p. 15-19.

D a l y s : I. Tradicijos sąvoka ir jos rūšys, 343-347. II. Tradicijų įsigalėjimas, kitimas ir nykimas, 347-350. III. Pažangos dvasia prieš tradicijas, 330-354. IV. Tradicijų reikšmė, 354-355. Teigiama lietuviškų kultūrinių tradicijų ir papročių laikymosi svarba, sampro­ tavimai iliustruojami religinių ir kultūrinių tradicijų išeivijos bendruomenėje pavyzdžiais. Aiškinamas tradicijų skirtumas nuo papročių - pirmosios „giles­ nės ir reikšmingesnės“. Tradicijos - tai „pastoviomis formomis išreikštos kul­ tūrinės vertybės“, jos apima visas visuomeninio gyvenimo sritis, dažnai virsta įstatymais, kanonais (kaip tradicijos meno srityje pavyzdys nurodomi istori­ niai stiliai). Tradicijos patvarumas ir populiarumas siejamas ir su jos turiniu, ir su forma - svarbus yra pastarosios įtaigumas, estetinis paveikumas. Tradicijų reikšmę lemia tai, kad jos užtikrina vertybių tęstinumą, bet, praradusios gyvy­ bingumą, ima varžyti kūrybinius polėkius. Novacijos, taip pat sietinos su kartų kaita, kultūros raidoje yra dėsningos; kita vertus, tradicijų atmetimas dažnai nebūna radikalus, jos susigrąžinamos atnaujintu pavidalu. Tradicijų ir nova­ cijų ryšys apibūdinamas kaip dialektinis priešybių ryšys. Tautos kultūros lygį ir savitumą liudija „žymių, patrauklių“ tradicijų turėjimas, o kai „skolinamasi“ tradicijas, jos turi būti perdirbamos. Tautinės kultūrinės tradicijos vienija tautą ir yra nepakeičiamos auklėjant jaunąją kartą.

ANTIHUMANIZMAS MENE. Grožis ir menas, p. 383-388 .Aidai, 1947, nr. 4, p. 16 1— 164.

Straipsnyje keliamas žmogaus vaizdavimo savo laiko mene klausimas. Pama­ tuotas yra visuomenės priekaištas menui, kad „nuo žmogaus nusigręžė ir ėmė jį vienaip ar kitaip neigti“. Moderni tapyba (pradedant impresionizmu) į pirmą vietą iškėlė koloristinius bei kitus formalius uždavinius, kuriems parankūs yra peizažo, natiurmorto žanrai, o jei žmogaus figūra ir vaizduojama, ji „teturi tiek reikšmės, kiek ir bet kuris kitas peizažo ar natiurmorto elementas“. Moder­ nizmas neigia žmogaus asmenybės vertę: primityvistų vaizduojamame žmogaus veide „retai besušvyti mintis“, kubistai sudarko žmogaus pavidalą. Antihumanizmą modernistiniame mene J. Grinius sieja su pozityvistinės bei materialisti­ nės pasaulėžiūros, kuriai žmogus yra „tik aplinkybių padaras, nesiskiriąs iš esmės nuo daiktų ir gyvūnų“, poveikiu, modernistams būdingą individualizmą laiko paniekos aplinkiniams apraiška. Žiūrovų, instinktyviai besipriešinančių žmo­ gaus paniekinimui, ir menininkų nesutarimas galėtų būti įveiktas menininkams pasukus „spiritualizmo, personalizmo, humanizmo kryptimi“. RAŠYTOJO LAISVĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI. Grožis ir menas, p. 422-437. Aidai, 1948, nr. 15, p. 248-254. D a l y s : I. Konfliktas tarp rašytojo ir visuomenės, 422-425. II. Komunistų ir egzisten­ cialistų pažiūros, 425-431. III. Kataliko pažiūros, 431-437.

Menininko laisvės ir jos ribų problema iškildavo jau nuo antikos, romantizmo laikais menininko ir visuomenės santykiai tapo teorinės refleksijos objektu. Romantikai išaukštino genijų ir supriešino jį su buržuazine visuomene. X X a. šis konfliktas padarė „nemažai nuostolių bendrai meno kultūrai“, nes menas krypo į „nevaisingą formalizmą“, o visuomenė tenkinosi pramoginiu menu. Antrojo pasaulinio karo sukrėtimai buvo menininkų ir visuomenės suartėjimą paskatinusios bendros nelaimės, o joms atslūgus menas ir visuomenė vėl ėmė tolti. Apžvelgiami Prancūzijos filosofų, rašytojų svarstymai apie menininko laisvę ir įsipareigojimus, išryškinami komunistų (R. Garaudy , J. Preville) ir egzistencialistų ( J. P. Sartre’o) pažiūrų panašumai ir skirtumai. Daroma išva­ da, kad marksistinei doktrinai, kurioje žmogaus vertę lemia jo nauda kolek­ tyvui, labiausiai nepriimtinas egzistencialistų požiūris į apsisprendimo laisvę. J. Griniaus poziciją nagrinėjamais klausimais atspindinčiame skirsnyje Kataliko pažiūros tvirtinama, kad menininko laisvė nėra neribota - jis yra „įsipareigojęs savo sąžinei ir tam objektyviam gėriui, kurį Kristus yra nurodęs“, - ir pabrė­ žiama, kad šis reikalavimas nenumato meno didaktiškumo. Politinis angažavimasis teoriškai nėra smerktinas, bet praktika liudija, kad socialistinio realizmo metodu besiremiančių rašytojų kūriniai arba neatitinka „partinių reikalavi­ mų, arba propagandinio elemento sužaloti“. Pritardamas Sartre’o kritiškam

129

128

'1

atsiliepimui apie angažuotumo vengiančius menininkus, šio filosofo požiūrį Grinius interpretuoja kaip įsipareigojimą vien tik „savo laiko problemoms“ ir jo trūkumą regi kaip dėmesio „bendrai žmogiškoms problemoms“ stoką. MENO REIKŠMĖ TAUTAI. Grožis ir menas, p. 338-34 z. Aidai, 1950, nr. 3, p. 116-118.

Kreipdamasis į išeivijos bendruomenę, straipsnio autorius populiariai aiškina meno vaidmenį - „įpratina žmogų giliau jausti ir prasmingiau suvokti“, konso­ liduoja visuomenę - brangindami tuos pačius kūrinius, įvairių pažiūrų žmonės tampa „artimesni vieni kitiems“. Tarptautinio pripažinimo sulaukę kūriniai tampa „tautos kultūros ambasadoriais“. Menas kaip tautos pasaulėjautos išreiškėjas svarbus išsaugant „tautos būdą“ ir atsispiriant svetimoms įtakoms. LIETUVIŲ RAŠYTOJAMS AKTUALIOS PROBLEMOS. Grožis ir menas, p. 4 61-46 9.

Aidai, 1956, nr. 8, p. 309-313. Svarstomi egzilio rašytojų situacijos klausimai. Šiems rašytojams iškyla dvejo­ pas uždavinys: rūpintis lietuvių literatūra, „rašyti tai ir taip, ko negali atlikti rašytojai tėvynėje, ir drauge savo raštais aptarnauti tą tautos dalį, kuri gyvena laisvuose Vakaruose“. Reikėtų orientuotis ne į etnografinio lietuviško kaimo, bet į prieškario Lietuvos inteligentijos gyvenimo tematiką ir užčiuopti „ben­ drai žmogiškas“ problemas - tik taip galima įsilieti ir į Vakarų literatūros kon­ tekstą. Egzilio rašytojo būklė - įsipareigojimas savo tautai ir jos literatūrai bei individualus tremties išgyvenimas yra nuo svetimų literatūrinių madų sauganti ir kūrybines aspiracijas stiprinanti aplinkybė. Be to, įsipareigojimo suvokimas turi padėti organizuoti savo gyvenimą „pagal rašytojo pašaukimą“ : atsispirti va­ karietiškai „materialinės gerovės traukai“, stoiškai žvelgti į būtinybę užsidirbti iš kūrybai nepalankaus darbo, laisvalaikį skirti kūrybai. MENAS. Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1959, t. 18, p. 188-191 (parašas J. Gr).

Apžvalginio enciklopedinio straipsnio skirsnyje Samprata menas aiškinamas pasitekus „dailiojo“ ir „taikomojo“ meno skirtumus. Skirsnyje Medžiaga ir form a aptariamas medžiagos (materialiojo substrato) ir formos ryšys, forma kaip kūrinio idėjos išreiškėja, ženkliška meno kūrinio prigimtis; taip pat pa­ teikiama menų klasifikacija, „išraiškos“ ir „formos“ tipologija. Skirsnis Meno kūrėjai skirtas kūrybos psichologijos tematikai. Skirsnyje Meno prasmė ir reikš­ mė meno specifika siejama su jo teikiama estetine patirtimi - „menas pasiūlo intuicija grįstų pažinčių juslėms lengvai prieinamoje konkretybėje“, padeda „sutelkti sielą“. Meno reikšmę lemia jo skleidžiamos visuotinės vertybės kon­ soliduoti visuomenę ir puoselėti istorinę atmintį. Totalitariniuose režimuose valstybė meną naudoja propagandai ir tai žlugdo kūrybiškumą, sudaro sąlygas prisitaikėliškumui.

130

LAIKO BALSAS IR LIETUVIŲ LITERATŪRA. Grožis ir menas, p. 482-495. LKMA suvažiavimo darbai, Roma, 1972, t. 7, p. 309-326.

„Laiko balsą“ straipsnio autorius supranta kaip bendražmogiškas, visų šalių visuomenėms iškylančias problemas: žmogaus santykio „su transcendencija“, „tikėjimo ar netikėjimo“ bei asmens ir visuomenės santykių. Vakarų šalių li­ teratūrose skepticizmo, netikėjimo „žmogaus prigimties gerumu“ bei „visuo­ meniniais idealais“ padariniai - absurdo teatras, „sąmonės srauto“ proza. Ap­ žvelgiamas šių meno tendencijų pasireiškimas lietuvių literatūroje - ir išeivių, ir Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūryboje, sudarančioje vieną literatūrą. Na­ cionalinės literatūros atsiliepimas į visuotinai svarbią problemą - komunizmo grėsmę - yra rezistencinės kovos tema lietuvių literatūroje. Išeivijos rašytojai ir poetai sulaukia priekaištų dėl jų kūryboje vis dar neišnykusio „estetizmo“. FORMALISTINĖ AR INTEGRALINĖ KRITIKA. Grožis ir menas, p. 400-409. Drau­

gas, 1979 05 19. D a l y s : Viltis ir apsivylimas, 400-401. Ar tremtinių lietuvių literatūrinė kritika nesumenkinta kiekybiškai? 401-403. Ar pasitarnauta lietuvių kritikos kokybei? 403-405. Kas yra kritika ir kokie kritikų uždaviniai? 405-406. Akmenys į Gri­ niaus daržą, 406-408. Pabaigai, 408-409. Kritikuojama D. Valiukėnaitės studija Išeivijos lietuvių literatūros kritika iš anglo-amerikiecių perspektyvos (Metmenys, 1978, nr. 35, p. 4 6-99). Priekaiš­ taujama dėl tiriamo objekto chronologinių ribų susiaurinimo, ir, svarbiausia, dėl kai kurių literatūros kritikų nuopelnų lietuvių literatūros analizei nepri­ pažinimo, negatyviai žvelgiama į literatūros mokyklą, kuriai atstovauja D. Valiukėnaitė. Lit.: Natkevičius, N. Jonas Grinius. Žydrojo romantizmo besiilgint. Roma, 1992;. Grinius, Jonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 7, 2005, p. 178-179; Valiuškevičius, V. Grinius, Jonas Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: LLTI, p. 116; Žurnalistikos enciklopedija. Vilnius: Pradai, 1997, p. 156; Valiušaitis, V. Integraliu žvilgsniu į literatūrą ir meną. Grinius J. Grožis ir menas. Vilnius: Mintis, 2002. Pillé Veljataga

131

1

nuo 1963 Ateitininkų federacijos vyriausiasis dvasios vadas. Rengdavo ketverių metų kursus, išleido A teitininkų vadovų (1960). Dėl šios veiklos pokario išeiviai save vadino Ylos generacija. Priklausė Lietuvių katalikų mokslo akademijai, nuo 1961 jos akademikas. 1965-1966 Vatikano archyve rinko medžiagą veikalui Š i­ luva Žem aičių istorijoje (1970). Itin gausiai rašė įvairiomis temomis, tapo vienu žymiausių X X a. katalikiškosios minties populiarintojų. NETIESI KOVA PRIEŠ TIESĄ. Laiškai lietuviams, 1955, t. 6, nr. 3, p. 75-81.

Y

Svarstymai liberalizmo ir tiesos tema. Per objektyvios tiesos pažinimo problemą atskleidžiama liberalizmo esmė. Teigiama, jog liberalizmas su tiesa yra nesude­ rinamas. BLOGIO VAIZDAVIMAS LITERATŪROJE. Laiškai lietuviams, 1967, t. 18, nr. 9, p. 356-359-

Y L A Stasys, 1908 01 05 Luciūnuose (Anykščių r.)-i983 03 24 Čikagoje (JAV), kunigas, filosofas, publicistas, pedagogas. 1925 baigė Ukmergės gimnaziją, 1932 Kauno kunigų seminariją, porą metų mokytojavo Kaune, 1932-1935 studijavo V D U Teologijos ir filosofijos fakultete. Parašė studiją Lietuvių „ apologetinė“ literatūra, už ją gavo teologijos licenciato laipsnį, nuo 1935 dirbo akademinį darbą: V D U vyr. asistentas, dėstytojas, Pastoracinės teologijos katedros vedėjas. Studijavo Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dėstydamas kursą orientavosi į Vakarų Europos kultūrą. Jo sielovados darbas buvo dviejų krypčių - teorinis ir praktinis. Aktyviai dalyvavo Lietuvos spaudoje - publikacijomis ir organizaci­ ne veikla: 1933-1934 M ūsų laikraščio skyriaus redaktorius, 1936 dienraščio X X amžius vienas iš steigėjų, korespondentų. Fašistinės okupacijos metais rūpinosi rezistencine spauda, renginiais, siekė sulaikyti jaunimą, kad nedalyvautų SS da­ liniuose. 19 43-1945 su Lietuvos inteligentijos grupe kalėjo Štuthofo koncen­ tracijos stovykloje. Lagerio išgyvenimus aprašė knygose: Žmonės ir žvėrys dievų miške (1951). 19 4 5-19 4 9 gyveno Kirchheime (Vokietija), dirbo popiežiaus delegatūroje lietuviams, tvarkė spaudos reikalus. 19 4 7 -19 4 9 , siekdamas sutelkti tautiečius, įkūrė ir redagavo žurnalą Auka. Nuo 1950 iki mirties gyveno JA V . Dirbo Putnamo Švč. Mergelės Nekalto Prasidėjimo seserų vienuolyno kapelio­ nu. 1951—1953 žurnalo L u x Christi redaktorius, spausdinosi įvairiuose išeivijos leidiniuose: Laiškai lietuviams, A idai, Draugas, N aujas gyvenimas ir kt. Rašė knygas teologijos, filosofijos, Lietuvos kultūros ir istorijos klausimais, kūrė eiles. Dalyvavo JA V ir Kanados lietuvių jaunimo ugdymo darbe. Buvo skautų vyriau­ siojoje taryboje. Ypač glaudžiai susijęs su ateitininkais, ilgametis tarybos narys,

132

Ieškoma atsakymo į klausimą, koks yra kūrybinės ir moralinės rašytojo laisvės santykis, taip pat kur veda blogio idealizavimas literatūroje. Trumpai nusako­ mas psichoanalizės, egzistencializmo, fenomenalizmo poveikis šių dienų rašy­ tojui, jo stiliui. Pabrėžiama etinė literatūros funkcija. MORALĖ NAUJOS SITUACIJOS KRYŽKELĖJE, I. Laiškai lietuviams, 1968, t. 19, nr. 1, p. n —13.

Straipsnyje aiškinamasi, ar moralė priklauso žmogaus būčiai ir prigimčiai, ar ji tik žmogiškosios situacijos ir egzistencijos vaisius. Aptariama nepriklausoma nuo vietos ir laiko moralė - kaip Dievo valia. Nagrinėjamas legalizmo ir libera­ lizmo moralėje atsiradimo reiškinys. MORALĖ NAUJOS SITUACIJOS KRYŽKELĖJE, II. Laiškai lietuviams, 1968, t. 19, nr. 2, p. 76-78.

Antroje straipsnio dalyje nurodoma, kad krikščioniškosios etikos principus pritaikant gyvenimui galima ir reikia atsižvelgti į situaciją, bet tas atsižvelgimas skiriasi nuo grynos situacinės moralės, kuriai būdinga priartėti prie moralinės anarchijos. Pateikiama keletas naujesnių idėjų krikščioniškoje etikoje: 1. Asmuo yra laisvas siekti moralinės tobulybės, 2. Krikščioniškosios moralės pagrindas yra ne žmogaus santykis su moraliniu principu, bet su Dievu ir Kristumi bei jo paliktu meilės įstatymu. LIETUVIŲ RELIGINGUMO VERTĖ. Laiškai lietuviams, 1978, t. 29, nr. 2, p. 4 4 -4 7 .

Vertinami tokie lietuvių religingumo bruožai, kaip tiesos ir prasmės ieškojimas, pusiausvyra tarp individualaus dvasingumo ir jo formos - išorinės raiškos. Ap­ tariama organiška tiesos sąsaja su gėriu ir meile religijoje, pabrėžiamas būtinu­ mas derinti asmeniškumą su bendruomeniškumu.

133

1

ŽMOGUI REIKIA DIEVO. Laiškai lietuviams, 1978, t. 2.9, nr. 10, p. 32.8-330.

Religijos reikalingumo ir reikšmės žmogui aptarimas. Dievo ieškojimo priežas­ timi nusakoma absoliutaus gėrio siekianti žmogaus prigimtis. ŽMOGAUS SKAUSMAS. Laiškai lietuviams, 1979, t. 30, nr. 3, p. 73-76.

Straipsnis parašytas gavėnios proga. Jame svarstoma kančios prasmės tema: iške­ liama pasiaukojančios kančios dvasinė reikšmė, pabrėžiama atgailos, išpažinties svarba. RELIGINIO GYVENIMO TIPAI. Aidai, 1947» nr. 7, p. 292-297.

Straipsnis skirtas trims religinio gyvenimo tipams - naiviajam, kritiniam ir pilnutiniam - aptarti. Darant prielaidą, jog žmogui vystantis jo religingumas kinta, aprašomi jo kaitos tarpsniai nuo primityvaus jausminio iki racionalaus ir brandaus suvokimo. Jie išsamiai aptariami. Naivusis tipas apibrėžiamas tuo, kad neskiria esminių nuo antrinių dalykų, kai konkreti tikėjimo forma (daiktai ir veiksmai) geriau suvokiama už simbolinę jų reikšmę. Tai būdinga liaudiška­ jam religingumui, paveldimam iš kartos j kartą. Kritinis tipas - kai pasitikima savu protu, gilinamasi į turinį, atmetant formą, pripažįstant tiesioginį santykį su Dievu be tarpininkų. Pilnutinis tipas pasižymi tuo, kad yra derinamas religi­ nis turinys su jo raiška, ieškant būdų tą turinį pritaikyti gyvenime. Nurodomi kiekvieno religinio tipo privalumai ir trūkumai. VISUOMENINIAI TIPAI. Aidai, 1948, nr. 13, p. 145-150; nr. 14, p. 201-205. Nurodomi keturi psichologiniai-socialiniai tipai: 1) utilitaristas, siekiantis as­ meninės naudos; 2) egotistas (autoriaus terminu), laikantis asmeninę garbę di­ džiausia vertybe; 3) idealistas, besiremiantis idėjomis reformatorius; 4) realistas, pirmenybę teikiantis gyvenimo tikrovei. Pažymima, kad kiekviename žmoguje yra visų tipų bruožų, vienam kuriam iš jų vyraujant. LIETUVIŠKASIS NACIONALIZMAS LIBERALIZMO ŽENKLE. Aidai, 1955. nr. 7, p. 249-258; nr. 8, p. 324-331; nr. 9, p. 360-367; 1956, nr. 1, p. 2.9-34.

D a l y s : i . Įžanga. Tautiniai mūsų sąjūdžiai ir nacionalizmas. 2. Posūkis fašizmo kryp­ timi. 3. Įsižeidimas liberalizmu. 4. Kilmė ir ryšiai su liberalizmu. 5. Tautiškumas, sukeistas su liberaliniu individualumu. 6. Pesimistinė pažiūra į žmogų, priešinga superoptimistinei liberalų pažiūrai. 7. Formalinė lietuvybė prieš žmogiškąjį turinį. 8. Idėjų reliatyvinimas, kaip formos suabsoliutinimo vaisius. 9. Autoritetizmas prieš kitus tautos autoritetus. 10. Priešpartinė ir priešdemokratinė kova valstybiškumo vardan. 11. Valstybės pirmumas, sukeistas su „Krašto“ (rezistencijos) pirmumu. 12. „Krašto“ pirmumas, siejamas su priešpartiškumu ir priešidėjine demokratija. 13. Priešidėjinė demokratija arba beidėjinis totalizmas, kaip bendra liberalų ir nacio­ nalistų kovos plotmė. 14. Beidėjinio totalizmo įsikūnijimas politikos primato „pa­

134

saulėžiūroj“. 15. Idėjinio totališkumo ir beidėjinio totalizmo išsiskyrimas. 16. Išvada: Nacionalizmas, kaip lietuviškosios galvosenos suskilimo apraiška. Aiškinamas nacionalizmas, jo raida, glaudi sąsaja su liberalizmu. Šiuo požiūriu apžvelgiama naujoji Lietuvos istorija. Atskleidžiamas abiejų srovių formalus po­ būdis, beidėjiškumas, pasaulėžiūros stoka. Pirmoji kritikuojama dėl prievartos toleravimo, antroji dėl žmogaus individualios laisvės absoliutinimo. Detaliai analizuojamos jų apraiškos išeivijoje per pirmąjį pokario dešimtmetį. PRIEŠYBIŲ DERINTOJAS STASYS ŠALKAUSKIS. Aidai, 1959, nr. 8, p. 321-328.

D a l y s : i . Jakšto ir Šalkauskio paralelė. 2. Šalkauskio paskirtis mūsų tautoj. 3. Rytų ir Vakarų sintezė. 4. Gyvenimo ir minties derinimas 5. Krikščionybės ir tautos vie­ nybė. 6. Prigimties, kultūros ir religijos sutartinė. 7. Katalikų suderinimas vienoje dvasioje.

S. Šalkauskis vertinamas kaip sukūręs tautinę filosofijos sistemą, pirmasis kul­ tūros filosofas, kurio pirmtakas ir mokytojas buvo A. Dambrauskas-Jakštas. Aptariama Šalkauskio koncepcija - visų priešybių sintezė arba pusiausvyros kelias, išreiškęs lietuvių tradiciją. Pabrėžiama Šalkauskio svarbia laikyta katali­ kiška pasaulėžiūra ir humanizmas. LAISVĖS PROBLEMA. Putnam, 1956, 246 p.

D a l y s : Įžanga. Laisvės ir savivaldos samprata. Autonomistinių laisvės pažiūrų kilmė ir raida. Autonomistinių laisvių vertė. Autonomistinių pažiūrų atgarsiai Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje. Plačiai gvildenama laisvės esmė, tikslai ir būdai jai pasiekti. Pirma knygos dalis - teorinė, antra - istorinė, trečia - praktinė. Daugiausia vietos skiriama laisvės problemos etiniam aspektui. Apie laisvę samprotaujama pažymint jos ribas įvairiose mokslo, meno, religinio ir etinio gyvenimo srityse. Laisvė siejama su žmogaus tobulumo problema, nurodant filosofijos siekį nuo Platono ir stoikų apriboti asmens instinktus. Aiškinama, kad vėliau tai dariusi krikščionybė ug­ dydama gerąsias, slopindama blogąsias savybes; atskleidžiamas dėl Apšvietos įtakos susiformavusio liberalizmo klaidingumas - žmogų laikyti vien geru, tikint, jog, panaikinus išorinius laisvės apribojimus, jo tobulumas pasireiškia savaime. Lit.: Girnius, J. Stasio Ylos veikalai. Aidai, 1965, nr. 5, p. 233-137. Elvyra Usačiovaitė

135

1

siejimo su dabartimi, šiai sąsajai siūlant naudoti vertybių sampratą. Drauge su vertybėmis aptariama vystymosi sąvoka. IŠ VIDURAMŽIŲ Į RENESANSĄ. Židinys. 19 34 ,1 . 19, nr. 4, p. 337-350.

Aprašoma Renesanso sąvokos istorija. Išdėstomi keli moksliniai požiūriai į viduramžius ir Renesansą. Supažindinama su J. Michelet, J. Burckhardto, E. Gebharto, H. Thode, K. Burdacho Renesanso koncepcijomis. Daugiau dė­ mesio skiriama Burckhardto veikalui Italijos Renesanso kultūra (1860). Jis ver­ tinamas gana kritiškai. Iš apžvelgtos literatūros daroma svarbiausia išvada, kad joje Italijos Renesansas buvo traktuojamas kaip priešingas viduramžių dvasiai. Šiai nuomonei oponuojama. Pritariama istorijos mokslo pastangoms Renesan­ so kultūrą (drauge ir filosofiją) susieti su ankstyvesniais laikais, išvesti iš vidu­ ramžių, laikyti ją daugiau viduramžiškos kultūros rezultatu.

J

VIDURAMŽIŲ PRADŽIOS PROBLEMA. Židinys, 1935, t. 21, nr. 3, p. 296-306.

JA K Š T A S Juozas, 1900 09 09 Slabados k., Ukmergės apsk. - 1989 07 31 Klivlande (JAV), istorikas, istoriosofas. 1918-1923 mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1923-1928 Kauno universitete studijavo visuotinę istoriją ir pedagogiką. 19291931 studijas gilino Berlyno, 1931-1932 Vienos universitetuose. 1932-1939 dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1938 įgijo istorijos daktaro laipsnį parašęs diser­ taciją Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperijų iki V a. 19 4 0 -19 4 4 dėstė Vilniaus universitete. 1944 pasitraukė į Austriją. 19 4 4 -19 4 $ Vienos Volfo an­ tikvariato mokslinis bendradarbis. 19 4 7-19 4 9 Riedo lietuvių stovyklos Austri­ jos vedėjas. 1949 išvyko į JA V . Nuo 1950 įsikūrė Klivlande. Nepriklausomoje Lietuvoje bendradarbiavo Židinyje, Vaire, išeivijoje - Lietuvių enciklopedijoje, Aiduose, Dirvoje, Lietuvių tautos praeityje. Daugiausia rašė Lietuvos, pasaulinės istorijos, filosofijos istorijos temomis. Jo pažiūroms daug įtakos turėjo A. Dopschas, anglų kultūros istorikas Ch. Dawsonas, istorikas L. Karsavinas. ŠVENTAS AUGUSTINAS. Vairas, 1930, nr. 9, p. 502-508; nr. 16, p. 19-27. D a l y s : J o gyvenimas, 502-508. Jo valstybės ir visuomenės mokslas, 19-27.

Šv. Augustinas pristatomas kaip labai ryški asmenybė. Apžvelgiamas jo gyveni­ mas ir kūryba. Nurodomi šv. Augustino pažiūrų šaltiniai. Aptariama jo valsty­ bės - dieviškosios ir žemiškosios - koncepcija. Pažymima įvairiopa ir ilgalaikė šv. Augustino įtaka. Ypatingu jo nuopelnu laikoma tai, kad jis nutiesęs tiltą tarp antikos ir viduramžių. VERTYBĖS ISTORIJOJE. Vairas, 1934, nr. 7, p. 257-266.

Išdėstoma sava istorijos mokslo samprata. Ją formuluojant daugiausia remia­ masi B. Croce. Šis mokslininkas ypač vertinamas dėl praeities neatskiriamo su-

Abejojama istorijos skirstymo į periodus reikalingumu, nes tai esą nesuderi­ nama su istorijos proceso esme (kuris galėtų būti nusakomas kaip visuotinis vyksmas, neturintis nei periodų pradžios, nei pabaigos). Aprašoma istoriko A. Dopscho kontinuumo teorija. Iškeliama pamatinė istoriko mintis: vadina­ mieji viduramžiai pasisavino daug senovės kultūros elementų, tarp krikščionybės ir senovės kultūros aiškios ribos nėra. Šiai minčiai pritariama. Tvirtinama, kad šv. Augustino filosofinė sistema - aiškiausias klasikos ir krikščionybės kultūros sintezės pavyzdys. Manoma, kad čia pristatyta Dopscho teorija turi ir istoriosofi­ nę reikšmę, nes pagrindžia šiuolaikinei istoriosofijai labai svarbią raidos sąvoką. RELIGINIAI EUROPOS KULTŪROS PAGRINDAI. Vairas, 1937, t. 20, nr. 6, p. 172-179.

Aprašomas neseniai pasirodęs anglų mokslininko Ch. Dawsono veikalas Progre­ sas ir religija, kuris iš esmės skirtas paskutiniųjų dviejų amžių Europos kultūros evoliucijai ir jos negerovėms aptarti. Veikalas pradedamas progreso idėjos ana­ lize. Su pažangos idėja siejama racionalistinė filosofija, mokslo kultas. Ypač iš­ ryškinama pagrindinė šio veikalo mintis, kad ne mokslu, o atgaivintąja krikščio­ nybe su jos giliomis socialinėmis ir moralinėmis tradicijomis reikia remti dabar­ tinę Europos kultūrą. Juo Europos visuomenė labiau tolsta nuo krikščionybės - vienintelės savo dvasinės tradicijos - tuo labiau grimzta į chaosą ir anarchiją. SALVIANAS IR JO VISUOMENINIS ASKETINIS IDEALAS. Židinys, 1938, nr. 4, p. 497-504.

Minimos išlikusios gana negausios žinios apie Salviano asmenį. Aptariamos Salviano, gyvenusio antikos laikais, socialinės pažiūros. Jo pateiktos socialinės reformos reikšmingumas susiejamas su faktu, kad V a. Bažnyčioje buvo aktyviai skleidžiama visų žmonių lygybės idėja.

137

136

1

TEILHARD DE CHARDIN ISTORINIS MONIZMAS. Aidai, 1968, nr. 5, p. 202-206.

Kritiškai vertinamas tradicinis istorinis monizmas (istoriko K. Breysigo požiū­ ris). Teilhard de Chardino istoriniai darbai laikomi metaistorija. Plačiau apra­ šomas jo veikalas Žmogausfenomenas. Daroma išvada, kad jo istorinės žmonijos evoliucija primena senąjį istorinį monizmą, bet esąs ir esmingas skirtumas tarp jų, nes Chardinas iškelia pirmaujantį dvasinį pradą - noosferą. ERAZMAS ROTERDAMIETIS IR ŽYGIMANTAS SENASIS. Aidai, 1970, nr. 2, p. 66-70.

500 metų gimimo sukakties proga aprašoma Erazmo Roterdamiečio biografija ir svarbiausi jo veikalai. Pažymima, kad jis yra susirašinėjęs su Lenkijos kara­ liumi Žygimantu Senuoju. Pristatomi keli jų laiškai. Autoriaus manymu, tie laiškai patvirtina svarbią istorinio vyksmo tiesą: paskiruose asmenyse, indivi­ dualiuose reiškiniuose atsispindi bendras istorinis vyksmas. TARP SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ. Aidai, 1954, nr. 8, p. 366-371.

Tęsiamas mokslinis ginčas su P. Maldeikiu. Šį ginčą paskatino Maldeikio straipsnis Dviejų kultūrų sankryžoje (žr. A idai, 1954, nr. 2). Nesutinkama su Maldeikio apibūdintu antikinės kultūros ir krikščionybės santykiu bei jo tei­ giniu, kad barbarai sunaikinę antikinę kultūrą. Įrodinėjama, kad stoicizmas ir neoplatonizmas neabejotinai veikė krikščioniškuosius autorius. Pažymima, kad krikščionybės tėvo šv. Augustino kūryboje ryški platonizmo įtaka, jo pasisavin­ ta per neoplatonizmą. Argumentuojant, kad krikščionybės šaknys glūdinčios helenistiniame pasaulyje, daugiausia remiamasi austrų istoriko A. Dopscho kontinuumo teorija. Ši teorija laikoma vyraujančia istorijos moksle. RELIGINĖ-FILOSOFINĖ ISTORIJA. Aidai, 1956, nr. 10, p. 469-470.

Trumpai apžvelgiamas L. Karsavino gyvenimas. Išvardijami žymiausi jo veika­ lai: Viduramžių religingumo pagrindai X II-X III amžiuje, ypač Italijoje (1915), Viduramžių kultūra (1918), Giordano Bruno (1923), Europos kultūros istorija, 1 . 1. Plačiau aptariamas Europos kultūros istorijos veikalas. Pažymimas A. Toynbee ir G. Hėgelio poveikis Karsavinui. Reiškiamas įsitikinimas, kad Karsavinas daugiau filosofas nei istorikas. AMERIKOS LIETUVIŲ ISTORIOGRAFIJA IR JOS ARTIMIAUSI UŽDAVINIAI. A i­

dai, 1963, nr. 5, p. 189-202. Nusakoma, ką turėtų nagrinėti tikroji istoriografija. Pabrėžiami jos kintamu­ mo, permainingumo momentai. Straipsnio autoriaus teigimu, „istoriografija yra visuomenėje vyraujančių polinkių, idėjų bei dvasinių krypčių išraiška. Ji kinta drauge su pastarosiomis. Kaip negalima nusakyti iš anksto visuomeninio gyvenimo kelio, taip negalima nubrėžti ir ateities istoriografijos tikslų.

138

LEONAS KARSAVINAS ISTORIKAS - FILOSOFAS IR EUROPOS KULTŪROS ISTO­ RIJOS AUTORIUS. Lietuvių tautos praeitis. 1997, t. 4, kn. 1 (13), p. 53-71.

Pateikiama L. Karsavino intelektualinė biografija. Supažindinama su stam­ biausių jo veikalų Viduramžių religingumo pagrindai X II-X III amžiuje, ypač Italijoje (1915), Įvadas į istoriją (1920), Peterburgo naktys (1922), turiniu ir išryškinamas šių veikalų reikšmingumas. Išskiriant iš kitų, gana detaliai anali­ zuojamas Europos kultūros istorijos (1931-1937) veikalas, pabrėžiama jo filoso­ finė interpretacija. Bandoma nusakyti Karsavino istorijos filosofijos esminius bruožus. Apibūdinama „visa ko vienovės“ idėja, vystymosi samprata. Daroma išvada, kad Karsavino istorijos filosofija, pagrįsta šia idėja (liudijančia V. Solov­ jovo įtaką), turi ryškų krikščionišką aspektą (dėl N. Kuziečio poveikio), t. y. susijusi su teologija. BENEDETTO CROCE. Aidai, 1953, nr. 7, p. 294-300.

Supažindinama su italų filosofo B. Croce’s pagrindinėmis filosofinėmis min­ timis. Croce’s Dvasios filosofiją straipsnio autorius apibūdina imanentizmo vardu. Originaliausia šio filosofo kūrybos dalimi laikoma estetika. Analizuo­ jami trys svarbiausi jo veikalai: Estetika - išraiškos mokslas ir bendroji kalboty­ ra; Logika - grynosios sąvokos mokslas; Praktikos filosofija: ekonomika ir etika. Pabrėžiama, kad Croce’i filosofijos istorija ir istorijos filosofija - neatskiriami dalykai. ISTORIZMAS IR A. MACEINA. Aidai, 1983, nr. 5, p. 289-293.

Pateikama autoriaus istorizmo samprata. Glaustai apžvelgiamos istorizmo kū­ rėjo B. Croce s pažiūros. Pabrėžiama, kad Croce’s istorizmo esmė - dabarties aktualaus gyvenimo jungimas su praeitimi. Šiam jo teiginiui pritariama. Prista­ tomas filosofo A. Maceinos veikalas Asmuo ir istorija. Pastebima, kad Maceina, pripažindamas istorinius lūžius, nukrypsta nuo istorizmo principų. Straipsnio autoriaus įsitikinimu, istorijoje nėra jokių lūžių, o yra tik kaita, vystymasis. Išryškinami tie Maceinos teiginiai, kuriais jis artimas Croce’i. LIETUVOS KRIKŠTAS. Aidai, 1987, nr. 1, p. 1-16 .

Išryškinamas, autoriaus manymu, svarbus teiginys, kad kiekvienas istorinis reiš­ kinys siejasi su daugybe kitų reiškinių ir sudaro su jais vieną grandinę. Ir tik ribota žmogaus pažinimo galia neleidžianti visų reiškinių tirti kaip visumos, todėl jie išsklaidomi ir nagrinėjami pavieniui. Vienas tokio tyrinėjimo pavyz­ džių ir būtų Lietuvos krikšto tema. Lit.: Rukša, A. Prof. Juozo Jakšto įnašas mokslui. Dirva, 1965, nr. 96; Trumpa, V. Istorikas J. Jakštas. Aidai, 1970, nr. 8. Gražina Pranckietytė

139

7

JU C E V IČ IU S Feliksas, 19 14 05 01 Raseinių apskrityje, teologas ir filosofas, kunigas. 1943-1948 studijavo Telšiuose, Eichštete, Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Kunigu įšventintas 1950 kovo 4 d. 1952 gavo teologijos daktaro laipsnį. Studijavo sociologiją Sorbonoje. 1953 atvyko gyventi į Kanadą. Gilino žinias universitete. 1960 tapo Monrealio lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonu. Parašė ir paskelbė keletą filosofinio turinio knygų ir daugybę straipsnių. Gyvena Kanadoje. Bendradarbiauja katalikų žurnale A idai, laikraštyje Tėviškės žiburiai (Toronte), taip pat liberaliosios lietuvių emigrantų pakraipos žurnale Metmenys. Rašė apie asmenybės krikščioniškąją sampratą, tautos, patriotizmo, nacionalinius klausimus. Konceptualiniu požiūriu jo pažiūros gana įvairialypės - derinami neotomizmo, egzistencializmo, pozityvistinės sociologijos elementai. Svarbiausias jo darbas - knyga Tauta tikrovės ir mito žaisme (1970). ŽMOGUS PASKALIO DIALEKTIKOJE. Aidai, 1959, nr. 1, p. 12-20.

X V II a. augustiniškosios krypties katalikų ir jėzuitų skirtingo reagavimo į re­ nesansinės žmogaus sampratos sklidimą fone nagrinėjamas B. Pascalio kaip filosofo brendimas ir jo požiūriai į žmogaus problemą. Akcentuojant Pascalio koncepcijos apie žmogų dalį, kurioje pabrėžiamas jo menkumas, daugiausia dė­ mesio skiriama žmogaus savimeilei ir pramogų aistrai nušviesti. Atskleidžiant Pascalio žmogaus kaip „mąstančios nendrės“ sąvoką, dėstomos šio filosofo gno­ seologinės pažiūros. HĖGELIS IR MARKSAS ARBA IDEALIZMO IR MATERIALIZMO KRYŽKELĖJE. A i­

dai, 1957, nr. 3, p. 113-122; nr. 4, p. 154-158; nr. 5, p. 209-215. Glaustai apibūdinama G. Hėgelio filosofijos įtaka marksizmui. Marksizmas ver­ tinamas kritiškai. L. Feuerbacho filosofija laikoma idealizmo ir materializmo kryžkelės centru. ĮSIKŪNIJIMO TIKROVĖ. Aidai, 1957, nr. 10, p. 433-438.

Aptariama krikščioniškoji įsikūnijimo samprata. Tvirtinama, jog įsikūnijimo idėja krikščionybę išskiria iš visų kitų religijų, už tai jos su kitomis religijomis negalima palyginti. Krikščionybė vienintelė sugrąžinanti žmogui ne tik nepaly­ ginamą vertę, bet kartu jį iškelianti į dieviškosios tikrovės aukštumas. DEKARTO FILOSOFINĖS MINTIES ODISĖJA. Aidai, 1961, nr. 5, p. 207-216.

Filosofas pristatomas kaip nuoširdus tiesos ieškotojas. Daugiausia vietos ski­ riama R. Descartes’o filosofiniam metodui aptarti. Manoma, kad dekartiškasis metodas sutapatina žinojimą su intuityviu matymu. Ieškoma tam tikrų panašumų tarp Descartes’o, šv. Augustino, G. Hėgelio samprotavimų. Keliais aspektais analizuojama dekartiškoji metafizika. Ji nesibaigianti žmogiškosios

egzistencijos esmės nusakymu, jos tikslas - pakilti į tokias aukštumas, kuriose viešpataujanti begalybė. BŪTIES SKLAIDA IR ANTIKINĖS FILOSOFIJOS SAMPRATA. Aidai, 1963, nr. 9, p. 384-389-

Nušviečiamos graikų filosofinės minties gimimo priežastys. Parmenidas pri­ statomas kaip metafizikos pradininkas. Teigiama, kad galbūt tik M. Heideggeris taip giliai įsijautė į būties ir nebūties dialektiką kaip Parmenidas. Siekiama parodyti Parmenido būties sklaidos metafizinį grynumą. Be Parmenido, išsa­ miau aptariamos Platono bei Aristotelio būties sampratos. LIETUVIŠKOSIOS BUITIES MITAI. Ateitis, 1966, nr. 4, p. 80-83.

Keliamas klausimas, kas leidžia tautoms „dvasiškai apsnūsti“. Išvardijamos ir aptariamos pagrindinės tautų sustingimo priežastys. Kritiškai apžvelgiama lietuvių tautos praeitis. Apgailestaujama, kad iki šiol lietuviai gyvenę praei­ timi, kad vertindami savo istoriją, įpina daug mitinių elementų. Reiškiamas įsitikinimas, kad jau pats laikas savo tautos istoriją apvalyti, atsisakant miti­ nių kategorijų, susirūpinti aukštesniu kultūriniu lygiu, nes tai - egzistencinė būtinybė. APIE TAUTYBĘ, MITUS IR KITA. Ateitis, 1966, nr. 8, p. 184-189.

Pabrėžiama mintis, kad tauta savo egzistenciją turi remti tikrovės matmeniu. Tauta turinti vadovautis ne mitu, bet tiesa. Tauta irgi laikoma mitu. Išdėstoma savoji tautos samprata: kiekvienos tautos pradžia rodo apsisprendimą gyventi kartu. Tautos prigimties nagrinėjimas siejamas su asmenybės analize. Manoma, kad, nepaisant socialinio priklausomumo, asmenybė savo prigimtimi yra sava­ rankiška ir nepriklausoma būtybė. Ne tauta esanti asmenybės pagrindas, bet asmenybė yra tautos pagrindas. Šis teiginys papildomas dar vienu, radikalesniu teiginiu: tauta labiau siaurina asmenybę, negu ją praplečia. AR ŽMOGUS GALĖTŲ SUKURTI GYVYBĘ. Laiškai lietuviams, 1966, nr. 4, p. 138— 144.

Svarstomos gyvybės kilmės, esmės problemos. Šiuolaikinių mokslų faktai ban­ domi derinti su krikščioniškąja gyvybės kilmės samprata. MACEINOS ŽVILGSNIS Į RYTŲ BAŽNYČIOS KRISTŲ. Aidai, 1967, nr. 5, p. 238-240.

Pripažindamas A. Maceinos knygą Dievo avinėlis įdomia ir praturtinančia re­ liginės filosofijos literatūrą, F. Jucevičius kritikuoja knygos autorių dėl to, kad jis neperžengia scholastinės bei tomistinės filosofijos rėmų ir neatsako į filoso­ finius bei teologinius klausimus, kuriuos kelia nūdienos pasaulis. Recenzento nuomone, knygoje pasigendama minties gilumo ir žodžio griežtumo, kai kurie teiginiai „atsiduoda epu“, o ne filosofija.

141

140

1

IDEALIZMAS IR REALIZMAS LIETUVIŲ GYVENIME. Metmenys, 1968, nr. 15,

p. 89-99. Į tautą žiūrima kaip į dinaminę bendruomenę. Tautos tapatumas - tai tauta istorijoje, kur ji susiduria su begale galimybių. Tautos istorija - galimybių di­ alektika. Susidūrimas su galimybėmis - susidūrimas su laisve. Tautos tapsmo analizė įgyvendinant galimybes susiduria su idealizmo ir realizmo problematika. Istoriniu požiūriu svarstoma konkreti lietuvių tautos situacija. MEDŽIAGOS SAMPROTIS. LKMA suvažiavimo darbai, 1969, t. 6, p. 133-152. Pirmo­

ji publikacija: Medžiagos samprata fizikos ir metafizikos šviesoje. Aidai, 1965, nr. 5, p. 200-209. Detaliau aptariami Aristotelio, B. RusselTo ir marksistų filosofiniai samprotavi­ mai apie medžiagą. Marksistų pažiūros vertinamos itin kritiškai. Reikšmingiau­ siais medžiagos filosofijos kūrėjais laikomi fizikai: M. Planckas, A. Einšteinas, W. Heisenbergas, E. Schroedingeris, L. de Broglie, N. Bohras, A. Eddingtonas. Nurodoma, kad lemiančią įtaką naujajai medžiagos filosofijai turėjo kvantų ir reliatyvumo teorijos. Supažindinama su kiekvieno fizikos filosofijos atstovo pa­ žiūromis ir išryškinama keletas bendrų gamtos filosofijos bruožų. TAUTA TIKROVĖS IR MITO ŽAISME. Putnam, Connecticut, 19 70 ,177 p.

D a l y s : Žodis skaitytojui, 7-8. I. Fenikso mitas, 9-16. II. Kas yra tauta? 17-37. III. Istorija ir mitai, 38-56. IV. Apie kultūrą apskritai ir lietuviškąją kultūrą, 57-88. V. Lietuvis tarp mirties ir mito, 89-106. VI. Krikščionybė ir komunizmas Lietuvo­ je, 107-123. VII. Tauta ir išeivija šiuolaikinėje perspektyvoje, 124-149. VIII. Tauta krikščioniškojo pasaulio vizijoje, 150-172. IX. Išnašos, 173-174. Knyga sudaryta Aiduose, Metmenyse ir kituose išeivių leidiniuose F. Jucevičiaus paskelbtų straipsnių pagrindu. Daugiausia dėmesio skiriama krikščioniškajai tautos sampratai formuluoti. Tauta apibūdinama kaip „abstrakcija visumos simbolių, kuriais pažymime tam tikras tautos savybes“. Tautos kultūros istorija yra ne kas kita, kaip paskiros žmonių grupės išsisakymas tam tikrais simboliais laike. Šie simboliai - tai kalba, dainos, šokiai ir t. t. Paskiro simbolio turinys neturi pilnutinės prasmės. Tik susiejamas su simbolių visuma jis įgauna tikrą prasmę. Nei kalba, nei papročiai, nei folkloras neišsemia viso tautybės turinio. Tik kartu paimti šie dalykai nusa­ ko, kas yra tautos kultūra. Apibūdindamas tautybę, tautą, Jucevičius neteikia svarbios reikšmės tokiems veiksniams kaip teritorinis, ekonominis, kultūrinis, kalbinis bendrumas. „Lietuvių tautą sudaro ne tiek lietuviškai kalbantys, kiek lietuviškai galvojantys.“ Tauta yra bendruomenė, tačiau žmogus kaip socialinė būtybė yra ne dėl tautos, bet dėl savo prigimties. Žmogus esąs pašauktas būti pirmiausia žmogumi, o tik paskui tos ar kitos tautos nariu. Pilnutinė asme-

142

nybė trokšta ne tautos, o žmonijos matmens. Tautą sudaro subjektyvus jos narių apsisprendimas sugyventi kartu. Taip pat aiškinama ir tautos dinamika bei žlugimo priežastis - jį nulemia narių nebesugebėjimas sugyventi. Tautos gyvenime svarbiausią vietą Jucevičius skiria elitui. „Istorijos eigą apsprendžia elitas, o ne tauta.“ Tauta neturinti savarankiškos politikos. Sovietų Lietuvoje tautos likimą sprendžia komunistų elitas. Knygoje pabrėžiamas emigracijos po­ litikos bejėgiškumas, tikroviškumo stoka, bravūra, švaistymasis patriotinėmis sąvokomis. Pasisako už išeivių ryšius su Sovietų Lietuva, kurių tikslas siekti, kad lietuvis krašte ir išeivijoje išliktų tautiškai sąmoningas, kultūriškai pajėgus ir politiškai nepriklausomas. Kritikuojamos klasių kovos kategorijos vertinant lietuvių tautos istoriją ir dabartį. Praeityje ir okupuotoje Lietuvoje matomos „dvi klasės: rusas prislėgėjas ir prislėgtasis lietuvis“. Rusiškojo komunizmo in­ ternacionalizmas, rašo autorius, - tai „rusiškasis imperializmas komunistinėje priedangoje“. Daug vietos knygoje skiriama krikščioniškosios tautos sampratos, patriotizmo sąvokos analizei. Pabrėždamas, kad popiežiai mato aiškų skirtumą tarp patri­ otizmo ir nacionalizmo, pirmąjį giria, o antrąjį pasmerkia. Kodėl krikščionys nacionalizmą laiko blogybe? Argumentuojama, kad nacionalizmas yra gimi­ ningas patriotizmui ir kartu skiriasi nuo jo. Patriotizmas yra moralinė dorybė, kuri skatina žmogų atlikti pareigą tėvynei, o nacionalizmas yra labiau politinė tendencija kovoti už savo tautos interesus ir jos didybę. Vis dėlto pastarasis yra svarbus veiksnys; kartais jis žmones sužmogina, o kartais nužmogina, taip yra todėl, kad susikryžiuoja tai, ką žmogus turi ir geriausia, ir blogiausia, t. y. meilė ir neapykanta, aukojimasis ir plėšrumas, atlaidumas ir kerštas, pagarba ir panieka. Nacionalizmas priklauso nuo žmogiškosios tikrovės, o ši stokoja pusiausvyros. Nacionalizmas nėra tiktai klaidinga filosofija. Jis kartais yra leistinų tautinių aspiracijų šauksmas. Teisingai vertinti nacionalizmą reiškia laikytis vieno aiš­ kaus moralinio principo: tautinių aspiracijų politinis kriterijus yra leistinas ar neleistinas pagal tai, ar jis atitinka, ar neatitinka prigimtinės ir dieviškosios tvarkos nuostatų. Natūralu, kai tauta kovoja už savo egzistenciją. Remdamasis krikščioniškąja sociologija, Jucevičius rašo, kad tauta yra laiko kūrinys, istorinė kategorija. „Tautos klausimą“ kėlė laikas. Krikščionybė atsako į jį laiko kate­ gorijomis, o į amžinybės klausimus ji turi amžinus atsakymus. Pagaliau krikš­ čionybės atsakymas į tautos klausimą susijęs su Kristaus asmens interpretacija. „Įstatymas, kurį skelbė Kristus, nepripažįsta tautinių sienų. Jis mirė ant kryžiaus už visą žmoniją.“ Moderniojo nacionalizmo istorija skleidžiasi nuo Prancūzijos revoliucijos. X IX a. - tai imperializmo amžius. Imperializmas - tai „kitų tautų išnaudojimas savo tautos labui“. Kadangi daugelyje imperijų vyskupai ir kunigai buvo paversti jų valdininkais ir beveik išimtinai priklausė nuo valstybės malo­ nės, jiems buvo neišmintinga ir nemalonu prisidėti prie tautinių reformatorių,

143

1

kurie atvirai grasė imperijai. Prisikeliančių tautų atžvilgiu Bažnyčios pozicija iš pradžių nebuvo palanki. Vėliau, stiprėjant tautų išsivadavimo pastangoms, ji prisitaikė prie naujų aplinkybių ir pripažino, kad tautų apsisprendimo teisę turi gerbti ir imperija, ir Bažnyčia. Knygoje apžvelgta daug įvairių klausimų: religijos ir mokslo, krikščionybės ir komunizmo santykis, individo problema krikščionybės filosofijoje, kultūros krikščioniškasis supratimas. Aiškinant šias problemas, griežtai kritikuojamas marksizmas, laikomasi nuoseklių antikomu­ nistinių pozicijų. BEIEŠKANT MENO TEORIJAI PAGRINDŲ. Aidai, 1974, nr. 6, p. 2.33-236; nr. 7, p. 310-314.

Nagrinėjami meno ir estetikos santykiai. Teigiama, kad meno samprata visada implikuojanti estetinio pasigėrėjimo sampratą, o jos abi - žmogaus sampra­ tą. Krikščioniškoji žmogaus samprata laikoma iškiliausia. Svarstoma, kas yra kūryba, meno kūrinys, įkvėpimas. Kūrybos sąvoka artimai siejama su tvėrimo idėja. Kūryba svyruojanti tarp dviejų kraštutinybių: begalybės ir baigiamybės, amžinybės ir laikinybės. Grindžiamas tvirtinimas, kad meno kūriniuose slypinti transcendentinė užuomina. Šia užuomina menas rodantis kelią į metafiziką. MENAS SPALVŲ IR FORMŲ ŽAISME. Putnam, 1975, 239 p. D a l y s : Tarp kitko, 7 -12. I. Menas ir žodis, 13-28. II. Kūrėjas, kūryba ir kūrinys, 29-61. III. Menai ir dievai, 63-91. IV. Metafizikos užuomina mene, 93-119. V. Liu­ do Vasario estetinės pažiūros. Menas ir gamta, 121-132. VI. Lemtingieji žingsniai, 133-161. VII. EI Greco ir Goya, 163-185. VIII. Didžioji meno avantiūra, 187-230.

Išnašos, 231-235. Knyga - anksčiau periodikoje skelbtų straipsnių rinkinys. Tai samprotavimai apie meną ir jo reikšmę žmogaus gyvenime. Daugiausia remiamasi A. Malreaux, J. Ortegos y Gasseto, G. Ronault idėjomis, tomistine filosofija, Plotino grožio bei gėrio teorija. Pateikiama glausta meno istorijos ir estetikos apžvalga nuo klasikinių laikų iki X X a. Aiškinama, kas yra menas, kūryba. Pabrėžiama, kad nesą esminio skirtumo tarp meno, filosofijos ir religijos, „nes visa tai - gyvenimo formos ir tobuliausios žmogaus dvasios išraiškos“.

apibūdinti kaip kritišką pasaulio, gyvenimo, žmogaus apmąstymą. Apžvelgia­ mos filosofinės minties versmės: nuostaba, žmogiškoji nedalia, abejonė. Ieško­ ma sąsajų tarp filosofijos ir mokslo. Pateikiama įvairių filosofinių krypčių nuo antikos iki X X a. apžvalga. IDĖJOS, PROBLEMOS IR KLAUSIMAI DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS FILOSOFIJOJE.

Aidai, 1989, nr. 3, p. 161-176. Filosofijos populiarinimo straipsnis iš spaudai parengtos knygos X X amžius... Atkreipiamas dėmesys į X X a. filosofijos išskirtinumą. Nurodoma, kad X X a. filosofijos padėtis iš esmės skiriasi nuo X IX a. Kita vertus, pažymima, kad X X a. filosofų ypatingo susidomėjimo susilaukė ankstyvesnės filosofijos atstovai: I. Kantas, G. Hėgelis, F. Nietzsche. Nuodugniau apžvelgiami būdingiausi išvar­ dytų filosofų pažiūrų bruožai. LIETUVA DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PASKUTINIAME DEŠIMTMETYJE. Į laisvę,

1991, nr. 112, p. 10-15. Straipsnyje įterpiama keletas istoriosofinio pobūdžio pastabų. Kiekviena tauta turinti savo šaknis istorijoje, todėl be pastarosios pažinimo negalima suvokti tautos egzistencijos. Tautos egzistencija svyruojanti tarp dviejų polių: individu­ alybės ir universalybės. Kiekviena individualinė tautinė forma esanti glaudžiai susijusi su globaliniu kontekstu (pasauliu). Remiantis šiomis pastabomis, apta­ riamos šiuolaikinės Lietuvos problemos. LIETUVA, DEMOKRATIJA IR GLOBALINĖ CIVILIZACIJA. Filosofija, sociologija,

1992, nr. 2, p. 103-106. Aprašomas įvairialypis šiuolaikinio pasaulio dinamizmas. Atkreipiamas dė­ mesys į šiuolaikines karštas diskusijas dėl demokratijos sampratos. Išreiškiama nuomonė, kad demokratijos supratimas istoriškai sąlygotas ir kinta, bet jos prigimtis ir reikšmė yra visada ta pati, o kaip tik čia ir glūdi jos ypatingumas. Konstatuojamas tautinių valstybių transformavimosi į metasocialines ir viršnacionalines struktūras poreikis. Nurodomas Lietuvos įsitraukimo į šiuolaikinę globalinę civilizaciją būtinumas. Gražina Pranckietytė

MINTIS DIALEKTINIAME ŽAISME. 1977, 273 p.

D a l y s : I. Įvadinės pastabos, 7-56. II. Filosofija kaip mokslas apie būtį, 57-92. III. Mintis mokslo revoliucijos sūkuryje, 93-159. IV. Mintis idealizmo ir materializ­ mo kryžkelėje, 161-229. V. Filosofija ir fizika, 231-262. Išnašos, 263-272. Knyga sudaryta iš žurnale Laiškai lietuviams spausdintų straipsnių. Aptariami sunkumai, susiję su filosofijos apibūdinimu. Kas yra filosofija, anot autoriaus, vienaprasmiškai neatsakomas klausimas. Filosofijos supratimas priklausąs nuo filosofijos istorijos pažinimo. Autoriaus manymu, filosofiją tikslingiausia būtų

JU O D E IK A Vladas, 1900 08 25 Grinkiškio vis. (Kėdainių apskr.) - 1977 09 n Los Andžele, ekonomistas, sociologas. 1919 baigė Lietuvos karo mokyklą. 1923-1927 studijavo politinius ir ekonominius mokslus Graco universitete, Austrijoje, įgijo daktaro laipsnį; 1928-1940 Lietuvos finansų ministerijoje ėjo įvairias pareigas: referento, kainų tvarkytojo, Pramonės departamento direkto­ riaus, dirbo Valstybės taryboje. Gyvendamas Lietuvoje buvo žurnalo Tautos ūkis 145

144

1

vyr. redaktoriumi. Bendradarbiavo Vaire, Židinyje, Naujoje Romuvoje, L ietu ­ vos aide ir kt. 19 4 2 -19 4 4 dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1946 atvyko į JA V . Nuo 1946 dėstė Ačisono (Kanzaso valstija), Su Sičio (Ajovos valstija) koledžuose, nuo 1949 Portlando (Oregono valstija) universiteto profesorius. Katalikiškosios pasaulėžiūros atstovas. Jaunystėje propagavo korporacinę san­ tvarką. Daugiausia domėjosi socialine problematika. Pagrindiniai veikalai skirti marksizmo analizei. LIBERALIŠKOJI AR KORPORATYVTNĖ VALSTYBĖ? Naujoji Romuva, 1932, nr. 40 (92), p. 841-843.

Išdėstomi svarbiausi liberalizmo bei individualizmo principai, kuriais remiasi kapitalistinė ekonomika ir demokratinė parlamentinė valstybės santvarka. Šie principai kritiškai vertinami, nes, autoriaus manymu, jie nulėmę dabartinės ūkio ir valstybės santvarkos krizę. Išeitis iš krizės matoma įgyvendinant naują organinę korporatyvinę santvarką. Bendrais bruožais nusakoma organiškosios korporatyvinės valstybės organizacija ir korporatyvinę ekonomika. Manoma, kad tokia santvarka sudaro tinkamiausias sąlygas įvairiopai tautos plėtotei. SOCIJALINĖ POLITIKA IR KORPORACINĖ SANTVARKA Naujoji Romuva, 1933, nr. 112, p. 169-172.

Pateikiama trumpa socialinės politinės minties plėtros apžvalga. Pabrėžiama, kad socialinė politika šiuolaikiniame kultūros gyvenime tampa itin reikš­ minga, nes kuria sąlygas visuomenės dvasiniam ir moraliniam pasireiškimui. Atkreipiamas dėmesys, kad socialinė politika nėra vien techniškų priemonių sistema, bet ji dar turi ir savo sielą: socialinį teisingumą bei socialinę meilę. Daroma esminė išvada, kad nei kapitalizmas, nei socializmas negali išspręsti so­ cialinės politikos problemų. Plačiau nušviečiamas socialinės politikos vaidmuo korporacinėje santvarkoje. Teigiama, kad korporacinis ūkio pagrindas sudaro tinkamiausias sąlygas tikrajai socialinei politikai. Nurodomi esminiai korpo­ racinės socialinės politikos uždaviniai: lyginti ir taisyti visus ūkio santvarkos netobulumus, o pirmiausia - pašalinti pavojingą „socialinį klausimą“. NAUJOS SOCIALINIO GYVENIMO GAIRĖS. Vairas, 1933, t. 9, nr. n , p. 294-315.

D a l y s : i . Liberalizmas ir jo padariniai, 294-298. 2. Organiškoji korporacinė san­ tvarka, 298-306. 3. Naujų socialinių gairių realizavimas, 306-312. 4. Baigiamosios pastabos, 313-315.

Konstatuojama, kad liberalizmas sukėlęs dvasinę ir ūkio krizę, nes jo esmė grįsti žmonių santykius jėga ir egoizmu, paneigiant moralinį ir bet kokį kitą autoritetą, paverčiant žmogų nereikšmingu politiniu atomu arba rinkos preke. Plačiai nušviečiama organiškosios korporacinės santvarkos esmė, svarstomos

šios santvarkos praktinio įgyvendinimo galimybės. Manoma, kad toks naujas socialinis ir ūkinis susitvarkymas padėtų įveikti susidariusią krizę. Atkreipia­ mas dėmesys į korporacinės santvarkos privalumus, kurie galėtų užtikrinti tvarkos ir autoriteto, solidarumo, socialinio teisingumo ir dvasios idealizmo visuomenėje įsigalėjimą. MARKSIZMAS IR MORALĖ. Tėvynės sargas, 1975, nr. 1 (34), p. 22-40.

Kritiškai vertinama marksistinė moralės samprata: moralės priklausomybė nuo ekonominės sistemos, utilitarinis pobūdis, transcendentinių elementų neturėjimas, universalių moralės kriterijų paneigimas. Tvirtinama, kad mo­ dernioji antropologija pateikianti argumentus, kurie sugriauna tokią moralę. Krikščioniškoji moralės samprata priešinama marksistinei. Etinė teorija, pagal kurią visos idėjos ir visos vertybės yra socialiai determinuotos, laikoma pavo­ jinga, nes ji logiškai veda į individualios laisvės panaikinimą, į kolektyvinės bendruomenės tironiją. DIDŽIOJI ILIUZIJA: MARKSIZMAS TEORIJOJE IR TIKROVĖJE, t. 1, Boston, 1978, 720 p. I TOMAS: MARKSIZMAS TEORIJOJE.

D a l y s : I skyrius. Iš Markso gyvenimo ir veiklos, 13-223. II skyrius. Markso ideologinis formavimasis, 225-310. III skyrius. Dialektinis materializmas, 311-409. IV skyrius. Marksistinė ekonomika, 411-473. V skyrius. Marksistinė politika, 475-553. VI sky­ rius. Religija ir moralė marksizmo šviesoje, 555-610. VII skyrius. Vertybių hierar­ chijos suvulgarinimas, 611-642. VIII skyrius. Socializmo problematika, 643-710. Išnašos, 711-720. II TOMAS. MARKSIZMAS TIKROVĖJE. Brooklyn, New York, 1979, 687 p. D a l y s : I skyrius. Leninas įgyvendina marksizmą, 11-17 2 . II skyrius. Socializmas vie­ noj šalyj, 173-254. III skyrius. Marksistinė tikrovė Rusijoj, 255-504. IV skyrius. Marksistinės ideologijos sutemos, 505-595. V skyrius. Epilogas, 597-616.

Kritiškas marksizmo vertinimas. Pirmame tome plačiai supažindinama su K. Marxo asmenybe, gyvenimu, revoliucine veikla. Bandoma atskleisti mark­ sizmo reiškinio genezę, esmę, ideologijos brendimo aplinkybes. Apžvelgiama lenininė marksizmo interpretacija. Atkreipiamas dėmesys į dogmatinio filoso­ finio mąstymo primityvumą. Autoriaus įsitikinimu, marksizmas nėra vien tik ekonominė bei socialinė doktrina, bet ir pasaulėžiūra. Siekiama išryškinti tuos marksizmo bruožus, kurie dabar vienaip ar kitaip yra tapę aktualūs. Daroma išvada, kad tiek revoliucinio marksizmo, tiek evoliucinio socializmo teorijos nėra teoriškai pagrįstos, turi daugybę prieštaraujančių teiginių.

147

146

1

Antras tomas skirtas marksizmo įsikūnijimui aptarti. Marxo doktrina vadina­ ma iliuzine, niekaip nesusieta su gyvenimo tikrove. Gana plačiai atskleidžiamas prievartinis teorijos įgyvendinimo procesas, šios teorijos antihumaniškumas, ti­ krovės paaukojimas abstrakčiai teorijai. HUMANISTINIS MARKSIZMAS. AR TOKS EGZISTUOJA? Aidai, 1979, nr. z, p. 87-90.

Svarstoma, koks yra skirtumas tarp ortodoksinio (arba vadinamojo moksli­ nio) marksizmo (Kapitalas, 1867) ir „humanistinio marksizmo“ (filosofinio komunizmo), išdėstyto Rankraščiuose (1844). Manoma, kad netikslu kalbėti apie jaunojo K. Marxo „humanistinį marksizmą“, nes tuomet jis dar nebuvo sukūręs marksizmo teorijos. Nesą dviejų marksizmų, kaip įsitikinę šiuolaiki­ niai socialistai, o tik vienas. Autoriaus požiūriu, Marxo materialistinė istorijos samprata bei mokslinis socializmas yra logiška jo filosofinio komunizmo tąsa. Filosofinis komunizmas sudaręs pagrindą moksliniam socializmui, yra jo dva­ sia ir pasaulėžiūra. Šios abi Marxo teorijos dalys turinčios organišką sąlytį su G. Hėgelio filosofija. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad apie jokį humaniz­ mą nei marksizmo teorijoje, nei praktikoje kalbėti nereikia. Marksizmui būdin­ gas antihumanizmas, kilęs iš neapykantos pasauliui ir žmogui.

K ASLAS (K AZLAS, K A ZLA U SK A S) Bronis (Bronius), 19 10 03 1 7 Rudami­ noje - 1996 0 119 JAV , teisininkas, teisės filosofas. Baigęs Rygiškiųjono gimnaziją Marijampolėje 19 30 -19 35 studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, o paskui ir Strasbūro universitete, čia 1939 apgynė teisės daktaro laipsnį. 19 3 9 -19 4 0 -

Lit.: Prunskis, J. VI. Juodeika apie marksizmo iliuziją. Aidai, 1978, nr. 4; Martišius, S. V. Juodeika: Marksizmas teorijoje ir tikrovėje? Švyturys, 1990, nr. 13/14.

Eltos redaktorius, 19 4 1-19 4 3 V D U asistentas, dėstė valstybės teoriją ir teisės

Gražina Pranckietytė

sę, dalyvavo Niurnbergo procese, 19 4 7 -19 4 9 Detroito universiteto dėstytojas,

filosofiją, 19 4 5 -19 4 6 Strasbūro universiteto lektorius, dėstė tarptautinę tei­ 19 4 9 -19 55 Vilks Bario kolegijos (Pensilvanijos valstija) instruktorius, dėstė nau­

jųjų amžių diplomatinę istoriją ir politikos mokslus, nuo 1955 šios kolegijos pro­ fesorius, asistentas, 19 6 4 -19 7 0 vadovavo šios kolegijos istorijos departamentui. Lietuvoje ir užsienyje reiškėsi visuomeniniame gyvenime. 19 30-19 33 Pavasario sąjungos centro valdybos narys, 19 32-1933 korporacijos „Justitia“ pirmininkas. Tarptautinės teisės, Rytų Europos, politologijos ir teisės filosofijos klausimais rašė Židinyje, Naujojoje Romuvoje, Teisėje, Ryte, XX am žiuje, Rhiu-Danube-Baltique, Republica, Baltic Review, Revue Generate Belge, W ilkes-Barre Record, Aide, Drauge, Varpe, Naujojoje viltyje ir kt. Parašė keletą knygų tarptautinės teisės, sovietologijos teisiniais klausimais. Filosofinės B. Kaslo pažiūros yra fragmentiškos, jo filosofinis palikimas nėra gausus. Jis aptarinėjo bendrus valstybės, politikos principus. Nemaža dėmesio skyrė SSSR politikos principų analizei, jų kritikai. Sovietinės valstybės kertiniu akmeniu jis laikė marksistinę ideologiją, o šią valsty­ bę vertino kaip perdėm ideologizuotą, kolektyvistinę ir misionieriškai orientuo­ tą. Tačiau bene dažniausiai jo straipsniuose būdavo kritikuojama konstitucinė SSSR santvarka: dėl jos formalumo, žmogaus teisių deklaratyvumo.

149

148

1

SOVIETŲ TAUTYBIŲ POLITIKA. Aidai, 1964, nr. 2, p. 51-60.

Straipsnyje apibūdinama ir kritikuojama marksistinė tautybių koncepcija, at­ skleidžiamas tautų apsisprendimo teisės marksistinės sampratos turinys. Au­ torius grindžia teiginį, jog marksistinės ideologijos galutinis tikslas yra tautų išnaikinimas. Sis tikslas esąs ne tik doktriniškai marksizmo pagrįstas, bet ir strategiškai motyvuotas. Aprašoma asimiliavimo politikos praktika, įrodomas sovietinės konstitucinės santvarkos ir žmogaus teisių formalumas. MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA. LKM A suvažiavimo darbai, Roma, 1969, t. 6, p. 155-169.

Gausiame istoriniame ir idėjos vystymosi kontekste analizuojamos modernios visuomenės politinės sąvokos ir jų raida. Modernią liberalią valstybę autorius kildina iš J. J. Rousseau socialinio kontrakto teorijos, parodo, kad ši teorija žmonių suverenumo labui visą savo argumentacijos jėgą nukreipia prieš vals­ tybę, valdžią. Valdžia tokioje teorijoje tampa žmonių agentu, tarnu. Autorius parodo tokios koncepcijos pagrindu išaugusių valstybių negatyvius padarinius, taip pat bandymus juos įveikti „organizuotos politinės visuomenės“ valstybėje, atmetusioje bet kokį autoritetą, išskyrus protą, užmiršusioje Dievą bei žmogaus blogąsias savybes ir pagaliau sukėlusioje pasaulinius karus, klasių kovą, masių skurdą. Išeities iš šių klaidų autorius ieško krikščioniškoje socialinėje doktrino­ je, pripažįstančioje autoriteto ir valdžios prigimtinį pobūdį, atmetančioje libe­ ralizmo aukštinamą individualizmą, nurodančioje valstybės kaip Dievo kūrinio moralines priedermes: kovą su blogiu ir gailestingumą. Autorius daro išvadą, kad tik ši koncepcija gerai sprendžia visas modernios valstybės raidos keliamas problemas. SOVIETŲ SĄJUNGOS ATEITIS. Metmenys, 1969, nr. 18, p. 117 -115 .

Prognostinio pobūdžio straipsnyje bandomi pagrįsti galimi SSRS pakitimai iki zooo metų, polemizuojama su kitokių prognozių autoriais, numatančiais ga­ limus žymius pakitimus totalitarinėje visuomenėje. Autorius įvardija keturias dažniausiai keliamas tolesnio SSRS vystymosi prognozes: SSRS politikos ir eko­ nomikos liberalizavimosi, SSRS degeneracijos, SSRS suirimo ir konservatyvaus prisitaikymo. Visų reformistinių vystymosi ir SSRS reformavimosi koncepcijų argumentus jis laiko nepakankamais. Liberalizavimosi koncepcijos argumentai yra atmetami remiantis istoriniais SSRS atsparumo revizionizmui pavyzdžiais. Politinio elito degeneravimosi koncepcijos argumentus kildina iš nepakankamo kolektyvizmo prisitaikymo prie naujų sąlygų įvertinimo. SSRS suirimo kon­ cepcija remiasi galimais revoliuciniais sukrėtimais valstybėje arba reformistinio perversmo SSKP viršūnėse prognoze. Pirmojo pobūdžio argumentus autorius atmeta dėl represinio aparato galingumo, o antrąją alternatyvą laiko mažiau

150

tikėtina nei priešingą (konservatyvių jėgų perversmo) galimybę. Todėl auto­ rius realiausia laiko ketvirtąją SSRS vystymosi prognozę, teigiančią, jog SSRS dabartinė sistema su nedideliais pokyčiais bus dar ilgai gyvastinga. Todėl SSRS išliks socialistinė, biurokratinė, elitistinė santvarka, daugiau urbanizuota, su kiek pakitusia (sujungiant nacionalizmą su leninizmu) ideologija. ŽMOGAUS TEISĖS SOVIETINĖJE LIETUVOJE. Aštuntasis Amerikos Lietuvių kong­ resas, Amerikos lietuvių tarybos leidinys, Chicago, 1975, p. 57-67.

Sovietinė valstybė apibūdinama kaip ideologinė, derinanti du elementus: mark­ sizmą ir sovietinę konstituciją. Žmogaus teisės šioje sistemoje yra valstybei subversyvios. Autorius aptaria teorines galimybes sunykti sovietinei sistemai. Tikėtiniausiu SSRS sunykimo būdu laiko nuoseklų režimo elito liberalėj imą. Keliami praktiniai Lietuvos vadavimo darbo uždaviniai. SOVIETINĖS RUSIJOS UŽSIENIO POLITIKA. LIETUVOS-SSRS1926 METŲ NEPUO­ LIMO SUTARTIES 50 METŲ SUKAKTIES PROGA. Varpas, 1976, nr. 14, p. 11-20.

Aprašomi bendrieji Rusijos vidaus ir užsienio politikos principai. Rusijos po­ litika apibūdinama kaip ideologizuota, misionieriška. Toks vidaus ir užsienio politikos pobūdis esąs perimtas iš carinės Rusijos, naujai motyvuotas marksiz­ mo doktrinos ir, anot autoriaus, užfiksuotas jau pačiame valstybės pavadinime. Pateikiama pavyzdžių, rodančių, kaip šie principai reiškėsi Rusijos ir Lietuvos santykiuose 1920-1940. Agnė Sakalauskaitė

K ASU LIS Tomas Patrikas (KASULIS Thomas Patrick), 1948, Konektikuto valstijoje, JA V , filosofijos profesorius Ohajo universiteto (JAV) Komparatyvistinių kultūros studijų departamente, kultūrologas, komparatyvistinių kultūros studijų specialistas (specializacija - japonologija). Baigė filosofijos studijas Jeilio universitete bei komparatyvistines Azijos studijas Havajų universitete. 19 7 6 1981 dėstė Havajų universitete, vėliau tęsė pedagoginį darbą Viskonsino vals­ tijos Nortlando universitete. Ėjo komparatyvistinių studijų, Rytų Azijos kalbų ir literatūros skyriaus vedėjo Ohajo universitete pareigas, taip pat buvo Ohajo valstijos universiteto Jungtinių tyrimų ir humanitarinių mokslų visuomenei instituto įkūrimo iniciatorius ir vadovas. Šiuo metu tiria Japonijos filosofijos istoriją ir dalyvauja rengiant Japonijos filosofinės minties šaltinių leidinį. Dės­ to komparatyvistinių kultūros studijų, filosofijos, religijos filosofijos bei Rytų Azijos kalbų ir literatūros kursus. Vienu pagrindinių savo tikslų įvardija siekį supažindinti Vakarus su Rytų religine ir filosofine mintimi. Septynių knygų ir daugelio straipsnių apie japonų religines tradicijas ir Vakarų filosofiją autorius.

151

Mokslinių interesų sritys: komparatyvistinė kultūrologija, filosofija, religijotyra, japonų religinės tradicijos, Vakarų filosofija. ZEN ACTION ZEN PERSON (DZEN VEIKSMAS, DZEN ŽMOGUS). Honolulu: Uni­ versity o f Hawaii Press, 1985,177 p. D a l y s : Preface, ix. Acknowledgements, xiii. PART I. TH E C O N TEX T OF N O T ­

HINGNESS. Chapter I. The Cultural Setting: Context and PersonalMeaning. Three Japanese Words for „Person“; Contextual Meaning in Interpersonal Communica­ tion; The Zen Context of the Person; Two Strands of Nothingness, 3-15. Chap­ ter 2. N ágdrjuna: The Logic o f Emptiness. Nágárjuna: A Response to Abhidharma Analysis; Two Nágárjunan Critiques; The Implications of Nágárjuna’s Theory of Emptiness; Nágárjuna’s Emptiness and Zen’s Nothingness, 16-28. Chapter 3. Chi­ nese Taoism: The Pre-ontology o f Nonbeing. The Absolute and the Relative Tao; Being and Nonbeing in Taoism; The Allegory of the Bell; Taoist Nonbeing and Zen Nothingness, 29-38. Chapter 4. No-Mind: The Zen Response to Nothingness. Mu as Context of the Zen Person; No-Mind: The Response to Mu\ Heidegger’s Gelassenheit-. A Western Parallel to No-Mind?; The True Person of No Status, 39-54. PART II/ PERSONAL MEANING IN ZEN PRACTICE. Chapter S. Zen and Reality. Zen’s Rejection of Conceptual Categories; The Retrospective Reconstruction of Reality; Experience and the Analytic Mode: Two Criticisms, 55-64. Chapter 6. Dógen sPhenomenology ofZazen. Dógen’s Philosophical Project; Dógen’s Account of Zazen; Thinking, Not-Thinking, Without-Thinking; Culti­ vation-Authentication; Genjókóan: A Central Concept, 65-86. Chapter 7. Dógen: Person as Presence. Dógen on the Self; Dógen on Good and Evil; The Philosophical Significance of Dógen’s Ethics; The Person as Presence, 87-103. Chapter 8. Hakuin: The Psychodynamics o f Zen Training. Hakuin’s Road to Realization; The Great Doubt and the Great Death; Zen Tactics; Dógen Zen and Hakuin Zen, 104-126. PART III/ TH E PERSON AS ACT. Chapter 9. Zen Action/ Zen Person. Nothin­ gness and Without-Thinking; Without-Thinking and Language; Zen Action/Zen Person, 127—1 41. Chapter jo .Philosophical Postscript: Toward a Zen Humanis Zen in the West; Morita Therapy: Zen Humanism in Modern Japan; Zen Humanism for the West, 142-154. Notes, 155-163. Works Cited, 165-168. Glossary, 16 9 -171. Index, 173-177. Remiantis iškilių Japonijos mokytojų Z. Dógeno ir E. Hakuino tekstais veikale apžvelgiama zazen, sanzen ir kdan praktikų, kurių tikslas yra atskleisti tikrąją žmogaus esmę, filosofinė reikšmė. Dzenbudistinė žmogaus samprata atskleidžia­ ma į asmenį žvelgiant tiek per paties dzenbudizmo mokymo, tiek per kultūros ir sociologijos prizmę. Žvelgiant iš pirmosios perspektyvos, parodoma, jog as­ muo dzenbudizme yra traktuojamas kaip kontekstuali esybė, kurios pagrindinis kontekstas yra tuštmė (mu). Įvardijami du tarpusavyje susiję mu aspektai, - jie

152

konceptualizuojami sąvokų neatitikties daiktams idėja, kurią išsakė Nàgàrjuna, ir kinų taoistų pažiūra, jog tuštmė yra būties ir nebūties šaltinis. Nurodoma, jog dzenbudizme yra pabrėžiama ikikonceptualios ir tuštmės sričiai priklausančios tiesioginės patirties reikšmė. Tuštmė yra suprantama kaip matmuo, kuriame būtis ir „Niekis“ papildo vienas kitą, suformuodami bendrą pamatinę tikrovę. Tam, kad apibūdintų dzenbudistinės asmens sampratos ir dzenbudistinių prak­ tikų esmę, veikalo autorius pasitelkia tradicinę hishiryó, apibūdinančią „kitaipnei-mąstymo“ ar buvimo anapus mąstymo modusą, idėją. Hishiryó yra laikomas tiesioginės tikrovės patirties, kurios metu sąmonė pasiekia ikirefleksyvų būvį, būtinąja sąlyga ir dzenbudistinio asmeniškumo šaltiniu. Sis asmeniškumas yra pirmesnis konkretaus asmens atžvilgiu - dzenbudistas savo asmenybę formuoja iš jo. Veikale pristatomas Dógeno mokymas apie hishiryó bei Hakuino dzen praktikos psichodinamikos teorija. Žvelgiant iš kultūros ir sociologijos pers­ pektyvos iškeliama ir praktiškai įgyvendinama idėja, jog dzenbudistinės asmens sampratos tyrimas turi prasidėti nuo bendriausio kasdienio japonų požiūrio į asmenį tyrimo, nes religija visuomet yra susijusi su tuo, kas sekuliaru, o japonų dzenbudistinė mintis plėtojosi jų specifinėje kultūroje. Parodoma, jog dzenbu­ dizmas ir atskiri jo elementai gali būti Vakarų suprasti ir išreikšti jiems įprasto­ mis konceptualinėmis priemonėmis. INTIMACY OR INTEGRITY: PHILOSOPHY AND CULTURAL DIFFERENCE (IN­ TYMUMAS AR INTEGRALUMAS: FILOSOFIJA IR KULTŪRINIAI SKIRTUMAI).

Honolulu: University of Hawaii Press, 2002,183 p. D a l y s : List of Figures, xi. Acknowledgements. Introduction, 1- 11.1. Cultural Orien-

tations, 13-26.2. What Is Intimacy? 27-51.3. What Is Integrity? 53-70. 4. Intimacy and Integrity as Worldviews. Epistemology, Analysis and Argument, and Metaphysics, 71-104. 5. The Normative Dimension of Intimacy and Integrity. Aesthetics, Ethics and Politics, 105-132. 6. Intercultural Conflict. When Intimacy and Integri­ ty Collide, 133-159. An Intimate Bibliography, 161-179. Index, 181-183. Lyginamųjų studijų srities veikalas. Teigiant, jog vienas iš fundamentaliausių filosofinių klausimų yra klausimas apie santykį tarp žmogaus ir pasaulio, Aš ir Tu, pažįstančiojo ir pažįstamojo ir 1.1., šiame veikale pristatomi du iš esmės skir­ tingi santykio supratimo ir kūrimo būdai. Šie modeliai vadinami intymiuoju bei integraliuoju ir nurodoma, jog jie laikytini kultūrinės orientacijos modeliais, nulemiančiais ištisas kultūrų, kuriose įsivyrauja, mąstymo paradigmas. Veikalas sudarytas iš šešių dalių. Pirmoje aiškinama kultūrinės orientacijos samprata pla­ tesniame kultūros filosofijos ir jos istorijos kontekste, antroje ir trečioje dalyse apžvelgiamos intymiosios ir integraliosios kultūros mąstymo paradigmų sam­ pratos bei panašumai ir skirtumai tarp jų. Pažymima, jog intymumą ir integralu­ mą dera laikyti veikiau euristiniais apibendrinimais nei griežtomis apibrėžtimis.

153

1

Siekdamas iliustruoti šiuos teorinius konstruktus, veikalo autorius aprašo įvai­ rias kultūras, nepamiršdamas ir jose egzistuojančių subkultūrų, vartoja nemažai metaforų, diagramų ir geštalto paveikslėlių. Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip kiekvieno iš šių kultūrinių modelių vyravimas paveikia atitinkamų kultūrų pasaulėžiūras, būtent ontologiją, pažinimo teoriją, etines, politines ir estetines normas. Baigiamojoje dalyje aptariamos skirtingų orientacijų kultūrų sandūros. Pažymima, jog filosofija negali atsakyti, kuris iš apžvelgiamų kultūrinių modelių yra geresnis, nes jie abu sudaro pagrindą, iš kurio kyla filosofija. SHINTO: THE WAY HOME (ŠINTO: KELIAS NAMO). Honolulu: University o f Ha­ waii Press, 20 0 7,18 4 p.

D a l y s : Editor’s Preface, ix. Preface, xv. Acknowledgements, xix. Introduction, 1-8. 1. Entering Through the Torii, 9-37. 2. Everyday Connectedness, 38-70. 3. Anci­ ent Shinto (Prehistory-794): The Trailblazers, 7 1-9 1. 4. From Nara to Norinaga (794-1801): The Pathfinders, 92-118. 5. All Roads Lead to Tokyo (1801-2002) The Highway Engineers, 119 -14 7 . 6. The Way Home, 14 8-170. Appendix: Pro­ nouncing Japanese Names and Terms, 17 1-17 2 . Further Reading, 173-174 . Index, 175-184.

Remiantis prielaida, jog šintoizmas turi ne tik religinės, bet ir istorinės bei socio­ kultūrinės reikšmės, veikale siekiama apibrėžti šintoizmo vietą Japonijos istori­ joje bei kultūroje ir išnagrinėti religinį bei dvasinį šio mokymo aspektus. Veikalas sudarytas iš penkių dalių ir baigiamojo straipsnio. Pirmoje dalyje aptariama šintoistinė pasaulėžiūra bei dvasios ir dvasingumo samprata. Antrojoje pateikiama šios pasaulėžiūros ir dvasingumo sklaidą iliustruojančių pavyzdžių iš japonų kas­ dienio gyvenimo. Atskleidžiama apsivalymo ir tabu reikšmė šintoizme, aiškina­ ma, kodėl japonai pabrėžia natūralumo ir paprastumo svarbą, nurodoma ryžių reikšmė Japonijos kultūroje. Pažymima, jog, skirtingai nei budizme, šintoizme pabrėžiamas gimimas, o ne mirtis. Minėti šintoistiniai kasdienio japonų gyve­ nimo elementai veikalo autoriaus įvardijami „egzistenciniu šinto“, tuo siekiant parodyti, jog pačių japonų jie yra įsisąmoninami ne kaip šintoistinio mokymo elementai, bet kaip įprastos, kasdienės praktikos. Aptariami ir preskriptyvūs šintoizmo elementai - juos autorius įvardija „esencialistiniu šintoizmu“. Kitose veikalo dalyse analizuojama šintoizmo būklė ir ypatybės konkrečiais Japonijos istorijos laikotarpiais, pradedant priešistore ir baigiant mūsų dienomis. Atkrei­ piamas dėmesys, jog iki Heian laikotarpio (VIII a. pab.) egzistavę mokymai (kin. Nihonshoki, japon. Kojiki) vargu ar gali būti laikomi dabartinio šintoizmo šal­ tiniu, nes politiniais tikslais jie buvo jungiami su konfucianizmo ir budizmo elementais. Baigiamąjį straipsnį sudaro svarstymai apie galimą šintoizmo ateitį bei pasiūlymai, kaip veikalo autoriaus vartojama egzistencialumo-esencialumo skirtis gali būti taikoma tiriant kitas, pvz., postkolonijinių šalių religijas.

154

FOREWORD (ĮVADINIS STRAIPSNIS). Schroeder, J. W SKILLFUL MEANS: THE HEART OF BUDDHIST COMPASSION. Honolulu: University o f Hawaii Press, 2001, p. ix-xvii.

Įvadinis straipsnis J. W. Schroederio monografijai Dvasinio tobulėjimopriemonės kaip budistinės užuojautos sampratos esmė, kurioje nagrinėjami religinis ir filoso­ finis budizmo aspektai, tiriamas meditacijos ir dvasinio tobulėjimo metodologi­ jos vaidmuo skirtingose budizmo atšakose, taip pat apžvelgiama filosofinė įvairių budizmo mokytojų pateiktų išsilaisvinimo sampratų analizė. Straipsnio autorius pažymi, jog monografija parašyta, siekiant filosofiškai įprasminti updya - dvasi­ nio tobulėjimo priemonių - idėją ir pakeisti Vakaruose nusistovėjusį požiūrį į budizmą, parodant, jog budizmas ir updya kaip bendra jo dalis yra suprastini visų pirma kaip praktika ir gyvenimo būdas, o tik tuomet kaip filosofija. Pristatomi Schroederio įvairių budizmo atšakų tyrinėjimų rezultatai. Jo teiginiai iliustruo­ jami pavyzdžiais iš asmeninės straipsnio autoriaus patirties, taip pat pateikiami monografijos autoriaus įžvalgas padedantys suprasti mintiniai eksperimentai. Apibendrinant nurodoma, jog veikale pateikta analizė įtikinamai parodo, jog updya idėja yra būdinga visoms budizmo atšakoms. Monografija straipsnio auto­ riaus apibūdinama kaip originali ir skatinanti tolesnius šios srities tyrinėjimus. EDITOR’S INTRODUCTION (ĮVADINIS STRAIPSNIS). Yuasa, Y., Kasulis, T. P. (ed., transl.), Shigenori N. (transl.) THE BODY: TOWARD A N EASTERN MIND-BODY THEORY. Albany: State University o f New York Press, 1987, p. 1—15.

Įvadinis straipsnis Yasuo Yuasa darbų rinktinei Kūnas: rytietiškosios kūno ir sielos sampratos link, kurioje analizuojamos ir lyginamos Rytų ir Vakarų filosofinėms tradicijoms būdingos kūno ir sielos sampratos. Pirmoje straipsnio dalyje išsa­ miai aptariama veikale gvildenama problematika. Nurodoma, jog Y. Yuasa tiks­ las - paskatinti Vakarus į kūniškumą pažvelgti naujai, nagrinėjant šiuolaikinių Japonijos mąstytojų pateikiamą kūno sampratą, kuri neišreiškiama Vakarams įprastomis konceptualinėmis priemonėmis. Aiškinama, jog šio teorinio barjero priežastis glūdi specifinėje Rytų filosofijai būdingoje pažiūroje, jog tarp fizinės ir psichinės tikrovės nesama griežtos skirties, bei nuostatoje, jog šių sąlygiškai skir­ tingų tikrovių vienybė yra ne savaiminė duotybė, bet paties žmogaus pastangomis pasiekiama būsena. Aptariama Yuasa pastanga perteikti minėtas idėjas egzisten­ cialistinės fenomenologijos, psichoanalizės ir psichosomatikos mokslo terminais bei jo įžvalgos apie šių disciplinų ribotumą ir jo priežastis, taip pat pristatoma paties Yuasa sąmonės teorija ir jos analogai Vakaruose. Nurodoma, jog, anot Yu­ asa, vienas iš galimų būdų sukurti išsamią kūno ir sielos teoriją yra Rytų ir Va­ karų filosofinių įžvalgų šiuo klausimu sintezavimas. Pažymima, jog Yuasa gerbia abi filosofines tradicijas ir pasisako už dialogą tarp jų. Antroje straipsnio dalyje autorius įvardija ir pakomentuoja, jo manymu, įdomiausias Yuasa tyrinėjimų

155

įžvalgas, susijusias su kūno reikšmės religinėje praktikoje, psichosomatinio gy­ dymo, laisvės ir determinizmo bei tarpkultūrinio filosofinio dialogo klausimais. EDITOR’S SUMMARY: Part I, II, III (SUDARYTOJO SANTRAUKOS I, II ir III veikalo skyriams), ten pat, 31-33, 8 1-8 1,15 7 -15 8 p.

Kiekvienos iš trijų Y. Yuasa veikalo Kūnas: rytietiškosios kūno ir sielos sampra­ tos link dalių: (I) Kūno samprata šiuolaikinėje japonų filosofijoje-, (II) Kūnas ir jo lavinimas-, (III) Rytietiškų kūno ir sielos teorijų aktualumas šiandien, anotacijos. INTRODUCTION (ĮVADAS). Kasulis T. P. (auth.), Ames R. T. (auth.), Dissanayake, W. (edit.) SELF AS BODY IN ASIAN THEORY AND PRACTICE. Albany: State Uni­ versity o f New York Press, 1993, p. xi-xxii.

Rinktinės „Ašl P- 90- 102-Pateikiami socialinės meninio kūrybiškumo teorijos apmatai. Joje įvardijami pagrindiniai meninio kūrybiškumo determinantai ir apibrėžiami jų tarpu­ savio santykiai. Nurodomi šie determinantai: 1) socialinės struktūros tipas, 1) būtinybė integruoti socialinę sistemą, 3) motyvacija kurti ir vartoti meną, 4) meninė tradicija, 5) socialinė meninės veiklos organizacija, 6) meninei kūry­ bai skiriamų socialinių išteklių (turto, kultūros simbolizmo, laiko ir domėjimosi dėl emocinių sumetimų) dydis, 7) emocinis menininko ir jo auditorijos ryšys, 8) meninis stilius, 9) techninės meninio sumanymo įgyvendinimo sąlygos ir 10) kognityvinis meno turinys. THE POSSIBILITIES OF AN AMERICAN ARTISTIC EFFLORESCENCE (AMERIKOS MENINIO SUKLESTĖJIMO GALIMYBĖS). The Journal o f Aesthetic Education, 1970, nr. 4, p. 21-36.

Remiantis meninio kūrybiškumo teorija svarstomas klausimas, ar Jungtinių Valstijų visuomenėje yra sąlygos tam, kad būtų sukurti aukšto meninio lygio kūriniai. Spėjama, kad meninio kūrybiškumo padidėjimas Jungtinėse Valstijose įmanomas, tačiau nedidelis. Teigiama, kad kūrybiškumui suklestėti trukdys sti­

liaus, turinčio daug išraiškos galimybių, stoka, percepcinė disorientacija, varto­ tojiškos orientacijos meno atžvilgiu įsivyravimas ir emociškai įtaigaus kultūros simbolizmo trūkumas. Autoriaus požiūriu, aukšto meninio lygio kūrinius kurti pirmiausia skatins neprivilegijuotų socialinių grupių integracijos į visuomenę procesas. ART BEYOND THE COMMUNICATIONS EXPLOSION (MENAS PO KOMUNIKA­ CIJŲ SPROGIMO). Arts in Society, 1972, nr. 9, p. 206-210.

Aptariamas elektroninių komunikacijos priemonių poveikis menui. Pabrėžia­ ma, kad šios priemonės lemia meninę kūrybą tik esant sąveikai su kitais trimis veiksniais - pliuralistine perduodamų žinių kontrolės sistema, ženkliu geogra­ finiu ir socialiniu mobilumu bei ekonominiu pertekliumi. HISTORY ON ART’S SIDE: SOCIAL DYNAMICS IN ARTISTIC EFFLORESCENSES (ISTORIJA MENO PUSĖJE: SOCIALINĖ MENO SUKLESTĖJIMO DINAMIKA.) Itha­ ca, London, 1972, p. 222 + i-viii.

D a l y s : Acknowledgments, v-vi. Contents, vii. 1. On Studying Artistic Creativity, 1-2 1. I. Social Dynamics. 2. Economic-Action Cycles, 25-39. 3- Political-Action Cycles, 40-56. 4. Ideological-Action Cycles, 57-69. 5. Communal-Action Cycles, 70-88. II. Psychohistorical Dynamics. 6. Achievement-Motivation Cycles, 91-98. 7. Culture-Mentality Cycles, 99-113. 8. Sex Norms, Emotionality, and Artistic Creativity, 114-132. III. A General Theory. 9. The Phase-Cycle Theory of Artistic Creativity, 135—156.10. Some Social Functions of Artistic Values, 15 7 -16 4 .11. Spe­ culations on the Excellence of Forms, 16 5-174. Notes, 17 7 -2 14 . Index, 215-222. Monografija parengta 19 6 4 -19 7 1 skelbtų straipsnių pagrindu. Joje nagrinėja­ mas socialinis vieno iš meninio kūrybiškumo aspektų - išraiškos formų tobulu­ mo - sąlygotumas: klausiama, kas lemia, kad vienais istoriniais laikotarpiais me­ ninės išraiškos formų sukuriama tobulesnių ir daugiau nei kitais laikotarpiais. To priežasčių ieškoma socialinės sistemos bei ją sudarančių individų asmenybių kaitoje. Nurodomi šie socialiniai ir psichologiniai procesai: ekonominiai, po­ litiniai ir bendruomeniniai, pasaulėžiūros institucionalizavimo bei internalizavimo procesai ir sėkmės motyvacijos bei seksualinės kontrolės stiprėjimo ir silpnėjimo procesai. Meninis kūrybiškumas kinta kartu su šių procesų tarps­ niais. Remiantis amerikiečių sociologų Roberto F. Bale’io ir Talcotto Parsonso fazine-cikline socialinės dinamikos teorija, skiriami keturi tarpsniai - santyki­ nės pusiausvyros būsenos sutrikdymo, tikslo pasiekimo, integracijos ir santykinės pusiausvyros būsenos atkūrimo (įtampos sumažėjimo). Meninis kūrybiškumas šiek tiek padidėja pirmajame tarpsnyje, antrajame sumažėja, trečiajame akivaiz­ džiai padidėja, o ketvirtajame tarpsnyje vėl sumažėja. Išimtį sudaro tik pasau­ lėžiūros internalizavimo procesas. Jo atveju kūrybiškumas gerokai padidėja ne integracijos, bet tikslo pasiekimo tarpsnyje. Meninio kūrybiškumo padidėjimas

167

166

i

minėtuose tarpsniuose aiškinamas atsiradusiu meno poreikiu ir jam patenkinti reikalingų išteklių buvimu. Menas kuriamas tam, kad būtų atkurtas socialinės sistemos ir asmenybės integralumas. Socialinės sistemos integralumą menas atkuria, individų emocijas pakartotinai susiedamas su įvairiais jos struktūros aspektais bei kultūros objektais, o asmenybės - suderindamas jos pusiausvyrą griaunančią motyvaciją su priešingo tipo motyvacija. Tvirtinama, kad socialinis meno poreikis lemia išraiškos formų tobulumo laipsnį, o jam patenkinti ski­ riamų išteklių dydis - jų kiekį. Rodomas išdėstytos teorijos gebėjimas aiškinti tam tikrus meno istorijos įvykius. Apibendrinant tyrimo rezultatus pateikiama sociologinė meninių vertybių interpretacija. THE SOCIAL USE OF THE NOTION OF ART (SOCIALINIS MENO SĄVOKOS VAR­ TOJIMAS). Arts in Society, 1971, nr. 10, p. 363-370. Oponuojama reliatyvistinei meno sampratai, pagal kurią neegzistuoja jokios objektyvios meno esmės, menas yra tai, ką kokios nors visuomenės nariai suvo­ kia kaip meną. Šiai sampratai priešpriešinama universalistinė meno samprata, pagal kurią egzistuoja penki objektyvūs meno požymiai: 1) meno kūrinys yra sukurtas žmogaus, 1) gerai sukurtas, 3) ši savybė atpažįstama ir anapus socialinio bei kultūrinio jo kilmės konteksto, 4) ji kyla ne iš suvokėjų požiūrio, bet glūdi meno kūrinio tvarkoje ir 5) meno kūrinio tvarkos suvokimas teikia malonumą. Pateiktas meno apibrėžimas siūlomas kaip tinkamas modelis visai žmogiškajai kūrybai ir jos rezultatams apmąstyti. Remiantis universalistine meno samprata analizuojamos X X a. meno realijos, vadinamoji „meno krizė“. LITERATURE AND THE DIALECTICS OF MODERNIZATION (LITERATŪRA IR MODERNIZACIJOS DIALEKTIKA). Joseph P. Streiką (ed.) Yearbook o f Comparative

Criticism Volume V Literary Criticism and Sociology, 1973, University Park, London, p. 89-106. Ištraukos vertimas į lietuvių kalbą: Sistemų darbas Pelenės žaisme, Metme­ nys, 1972, nr. 23, p. 65-76. Teoriniu požiūriu reikšmingiausias V. Kavolio literatūros sociologijos tekstas. Jame išdėstomi kognityvinės literatūros analizės pagrindai: literatūros kūri­ nio struktūros bei jos socialinės kilmės teorijos apmatai. Literatūros kūrinio struktūroje skiriamas paviršinis ir gelminis lygmuo. Pirmajame lygmenyje yra percepcinė (tiesiogiai prieš skaitytojo akis atsiverianti įvykių seka), antrajame - kognityvinė struktūra. Pastarosios atveju daroma prielaida, kad moderniza­ cijos procesai nelemia nei jos elementų, nei jų tarpusavio ryšių. Kokius kognityvinius elementus pasirinkti ir kaip juos sujungti į darnią visumą - rašytojo vaizduotės išimtinė teisė. Modernizacijos procesai lemia tik rašytojo emocines nuostatas, kurios atsispindi jo pasirenkamuose kognityviniuose elementuose. Apibrėžiant kognityvinės analizės principus polemizuojama su X X a. prancū­ zų meno sociologu Lucienu Goldmannu.

168

THE CIVILIZATION-ANALYTICAL APPROACH TO COMPARATIVE STUDIES (CIVILIZACINIS-ANALITINIS POŽIŪRIS į LYGINAMĄSIAS STUDIJAS). Compara­ tive Civilizations Bulletin, 1973, nr. 5, p. 13 -14 . Bendraautoris: Benjamin Nelson.

Straipsnis skirtas bendrajai civilizacijų tyrimų metodologijai aptarti. Įvardija­ mos aštuonios lyginamųjų tyrimų perspektyvos ir dvi iš jų nurodomos kaip daugiausia žadančios - lyginamoji konkrečių institucijų bei simbolinių kons­ trukcijų su jų socialiniu kontekstu analizė ir lyginamoji tarpcivilizacinių san­ tykių analizė. Pateikiamos penkios rekomendacijos, kaip turi būti plėtojamos abi minėtos perspektyvos. Pirma, visos sociokultūrinės konfigūracijos ir pro­ cesai turi būti tiriami istoriniu, sociologiniu, psichologiniu ir antropologiniu požiūriu. Antra, turi būti vienodai skiriama dėmesio visų institucinių sričių socialinėms struktūroms, visiems sąmonės struktūrų elementams, įvairaus ben­ drumo ir įtakingumo simbolinėms konstrukcijoms ir sąmonės struktūrų sąvei­ kos pokyčiams istorijos tėkmėje. Trečia, turi būti siekiama empiriškai nustatyti santykinę socialinių struktūrų, sąmonės struktūrų bei simbolinių konstrukcijų reikšmę. Ketvirta, būtina analizuoti ir kolektyvinius psichinius procesus, jų mechanizmus bei kintamuosius dydžius. Penkta, mažesnio masto sociokultū­ rinės konfigūracijos ir civilizaciniai procesai turi būti nagrinėjami susieti su di­ džiausio masto sociokultūrinėmis konfigūracijomis ir civilizaciniais procesais. ARTS, SOCIAL AND ECONOMIC ASPECTS OF THE (SOCIALINIAI IR EKONOMI­ NIAI MENO ASPEKTAI). The Encyclopedia Britanica, 1974, t. 2, p. 102-122. Vertimas

į lietuvių kalbą: Meno sociologija. Socialiniai ir ekonominiai menų aspektai, I d. Vertė Kęstas Kirtiklis. Baltos lankos, 2007, nr. 27, p. 152—196; II d. Vertė Kęstas Kirtiklis. Baltos lankos, 2008, nr. 28, p. 137-170. Autorius plėtoja bendrąją sociologinę meno teoriją, kurioje aptaria meno sampratas, apibrėžia meno funkcijas, suskirsto meninės veiklos organizacijas (menines kultūras) ir nagrinėja tokius meno aspektus: ekonominius meninės veiklos pagrindus (finansavimo sistemos, meno rinkos, kolekcionavimas ir t. t.), socialinės kontrolės mechanizmus, santykius su religija, technologija ir mokslu, estetinį lavinimą ir saugojimo bei sklaidos būdus. ON THE STRUCTURES OF CONSCIOUSNESS (APIE SĄMONĖS STRUKTŪRAS).

Sociological Analysis, 1974, nr. 35, p. 115-118. Kritikuojama amerikiečių sociologo Benjamino Nelsono programiniame straipsnyje Civilization a i Complexes and Intercivilizational Encounters (C i­ vilizaciniai kompleksai ir tarpcivilizaciniai susidūrimai) išdėstyta sąmonės struktūrų koncepcija. B. Nelsonas nepakankamai tiksliai apibrėžęs sąmonės struktūrų sąvoką, nepaaiškinęs sąmonės struktūrų ryšių su socialine tikrove ir neatsakęs į tam tikrus klausimus apie šių struktūrų raidos logiką. Nelsono są­ monės struktūrų koncepcijai priešpriešinant šveicarų filosofo Jeano Gebserio

169

sąmonės struktūrų teoriją, keliama sąmonės struktūrų lygmenų idėja. Skiriami du struktūriniai sąmonės lygmenys - moralinis ir percepcinis. Teigiama, kad pirmąjį konceptualizuoja Nelsonas, o antrąjį - J. Gebseris. AESTETHIC EDUCATION IN CIVILIZATIONAL PERSPECTIVE (ESTETINIS UG­ DYMAS CIVILIZACINIU POŽIŪRIU). TheJournal ofAesthetic Education, 1975, nr. 9, p. 5-10.

Plėtojamas civilizacinis požiūris į estetinį lavinimą. Teigiama, kad civilizaciškai orientuotas meninis ugdymas turi būti grindžiamas sistemingu nušvietimu, kaip įvairiuose civilizaciniuose kontekstuose vyksta socialinių grupių estetinė socializacija, ar, kitaip sakant, kaip formuojamos jų emocinės nuostatos (sensibilities). Pateikiamas nagrinėtinų klausimų apie estetinę socializaciją sąrašas. MORAL CULTURES AND MORAL LOGICS (MORALINĖS KULTŪROS IR MORA­ LĖS LOGIKOS). SociologicalAnalysis, 1977, nr. 38, p. 331-344.

Pateikiami moralinių kultūrų koncepcijos apmatai: apibrėžiama moralinė kultūra, nurodomos sudėtinės jos dalys, nustatomi evoliuciniai moralinių kultūrų tipai, sudaroma moralinių logikų klasifikacija. Moralinė kultūra su­ vokiama kaip „didžiausio masto moralinės patirties struktūra“, sudaryta iš emocijų ir idėjų apie žmonių moralines pareigas bei galimybes konsteliacijos ir moralizavimo sistemos, kuria priverčiama laikytis to, kas nustatyta. Įvardijami trys evoliuciniai moralinių kultūrų tipai - pirmykštės, tradicinės Çklasikinės) ir moderniosios moralinės kultūros. Pirmojo tipo kultūros būdingos gentims, antrojo - istorinėms civilizacijoms, o trečiojo - visam pasauliui. Daugiau dė­ mesio susilaukia tik tradicinės ir moderniosios moralinės kultūros. Pateikia­ ma išsami vieno iš moralinių kultūrų elemento - moralinių logikų tipologija. Nurodomi keturi pagrindiniai moralinių logikų tipai: pareigų nustatymo, rei­ kalavimų pateisinimo, moralinių sprendimų priėmimo ir moralinio vertinimo logikos. Pirmosios logikos apibrėžia moralinių pareigų kilmę, antrosios - tei­ sių ir pretenzijų pagrįstumo kriterijus, trečiosios - kas ir kuo remiantis turi teisę moraliniu požiūriu neaiškiais atvejais priimti sprendimus, ketvirtosios konkretaus elgesio vertinimo kriterijus. Savo ruožtu kiekvieno tipo moralinės logikos skirstomos į papildomus porūšius. Pateikiamos moralinių kultūrų ty­ rimų metodologinės gairės. SOCIAL EVOLUTION OF THE ARTISTIC ENTERPRISE (SOCIALINĖ MENINĖS VEIKLOS EVOLIUCIJA). Research in Sociology o f Knowledge. Sciences andA rt:A nA n-

nual Compilation o f Research, 1979, t. z, p. 155-188. Išsamiai aptariami evoliuciniai meninių organizacijų tipai: medžiotojų-rinkėjų visuomenių {band societies), gentinių visuomenių, vadysčių {chiefdoms), primi­ tyvių valstybių, klasikinių ir modernių civilizacijų organizacijos.

170

LOGICS OF SELFHOOD AND MODES OF ORDER: CIVILIZATIONAL STRUC­ TURES IN INDIV1DUAL IDENTITIES (SAVASTIES LOGIKOS IR TVARKOS TI­ PAI: CIVILIZACINĖS INDIVIDUALIŲ TAPATYBIŲ STRUKTŪROS). R. Robertson, B. Holzner (eds.) Identity and Authority: Explorations in thè Theory o f Society, New York, 1980, p. 40-6 0.

Nagrinėjamos individualios tapatybės sampratos, jų santykiai su tvarkos sam­ pratomis ir simbolinis autoritetas. Nurodomos keturių tipų individualios ta­ patybės sampratos- nepakartojamo modelio, sutapimo, aukštųjų išgyvenimų ir atsitiktinių susidūrimų logikos. Nepakartojamo modelio logikose individuali tapatybė siejama su tokiomis asmenybės savybėmis, kaip nepakartojamumas, sąryšingumas ir pastovumas. Sutapimo logikose teigiama, kad individo savastis neatskiriama nuo jo buvimo didesnės visumos (pavyzdžiui, Dievo, gamtos, tau­ tos, visuomenės, istorijos, žmonijos) dalimi. Pagal aukštųjų išgyvenimų logikas, tikrasis л / atsiskleidžia tik ekstatinių išgyvenimų momentais. „Tie išgyvenimai yra trumpi ir negali išlikti. Juos galima tik prisiminti arba siekti intensyvinti, eskaluoti ateityje kokiomis nors dirbtinėmis priemonėmis.“ Atsitiktinių susi­ dūrimų logikose neigiamas tapatybės substancialumas ir teigiama, kad ji nuolat formuojama ir performuojama atsitiktinių individo sąveikų su aplinka metu. SĄMONINGUMO TRAJEKTORIJOS: LIETUVIŲ KULTŪROS MODERNĖJIMO AS­ PEKTAI. Chicago, 1986, p. 139. Persp.: Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 121-354.

D a l y s : Įžanga, 9 - 1 1 . 1. Moralinė istorija, 13-15. Trys tradicijos ir rėmų skilimas. Tra­ dicinės moralinės kultūros, 15-18. Priešaušrio dialektika, 19-22. Lietuvių moralinės vaizduotės evoliucija: iki Pirmojo pasaulinio karo. 1883-1905: žmonių santykiai pažangos istorijoje, 23-27.1905-1922: individualybės formos po kosminiu gaubtu, 27-35. Lietuvių moralinės vaizduotės evoliucija: nepriklausomybė ir išeivija. 19221942: įstrigęs išsilaisvinimas nepriklausomoje Lietuvoje, 36-49. 1942-1965: kova prieš ištuštėjimą savo ir kitų egzistencijoje, 49-60. Ištikimybė ir žodžio ieškojimas. Pirmoji karta, 61-70. Antroji karta, 71-75. II. Poetinės trajektorijos. Trys pavasa­ riai lietuvių sąmoningumo istorijoje. 1765: krikščionybės ir gamtos sintezė, 80-84. 1895: konservatyvusis tautinio atgimimo sparnas, 84-90.1945: praradimo ir išliki­ mo dialektika, 90-96. Neišvengiamas Henriko Radausko prisiminimas, 96-98. Į šiandieninį momentą, 98-99. Keturi šimtai keturiasdešimt transcendencijos metų. Liuteronų Dievas ir žemė, 10 0 -10 1. Katalikų peklos knygos ir dangaus rūmai, 10 1103. Dievo moderninimas ir antimodernizmas, 103-105. Kosminio dvasingumo projektas, 105-107. Tarp budraus rūpintojėlio ir perfum de Coty, 10 7-115. Išeivių tikėjimas ir metafizinės grumtynės, 115-121. Dievas egzilyje, 121-126. Sąmoningu­ mo įvaizdžiai, 126-130. Ideologija ir jausmas istorijos veidrodžiuose. Pirmasis mo­ dernumo projektas, 131-133. Antimodernizmas ir moralinė autonomija, 133-136. Radikalų plakatai, konservatyvus atbudimas ir etinė nepriklausomybė, 136-142.

171

1

Nusivylimas istorija ir savivaizdos revidavimas, 14 Z -14 9 . Istorijos triuškinamieji, 14 9 -158 . Atneštoji istorija ir ištikimybės kuždesys, 158-165. Pasaulio srautas ir sąmonės archeologija, 16 6 -18 0 . III. Alternatyvos. Nepriklausomas žmogus lietu­ vių istorijoje. Nepriklausomi žmonės, 18 3-18 4. Nepriklausomų žmonių sąjūdžiai, 18 7 -19 2. Nepriklausomumo krizė nepriklausomoje Lietuvoje, 19 2-20 0 . Ar gali nelaisvoje visuomenėje egzistuoti nepriklausomas žmogus? Z00-Z05. Nepriklau­ somųjų silpnybės, Z05-Z06. Pastabos, Z07-ZZ0. Bibliografija, ZZI-Z34. Vardynas, 2.35—2.37. Turinys, 238-239. Remiantis literatūros, ypač poezijos, kūriniais siekiama rekonstruoti lietuvių sąmoningumo, suprantamo kaip emocinės, pažintinės ir moralinės orientaci­ jos savojo aš, kitų aš, gamtos, transcendencijos ir istorijos atžvilgiu, raidą, ypač nuo 1883 metų ir iki X X a. devintojo dešimtmečio. Pristatomos sąmoningumo struktūros suvokiamos ne kaip literatūrinės fikcijos ar rašytojų individualių nuostatų išraiškos, bet kaip realios socialinėms grupėms būdingos vertybinės orientacijos. Nors pripažįstama, kad susiformavus naujoms struktūroms seno­ sios nebūtinai išnyksta, tačiau aprašomos ne visos tam tikru laikotarpiu esančios struktūros, o tik naujai atsiradusios. Sąmoningumo raidos struktūra konceptu­ alizuojama derinant X X a. prancūzų filosofo Michelio Foucault antievoliucinį istorijos modelį ir modernizacijos teoriją. EPOCHŲ SIGNATŪROS. Chicago, 1991, 213 p. Persp.: Epochų signatūros. Žmogus is­ torijoje, Vilnius, 1994, p. 355-558. D a l y s : Turinys, n -12. Įžanga, 13-15. Ankstyvoji lietuvių kultūros modernizaci­

ja. 1387-1528: Lietuviškieji viduramžiai, 17-20. 1529-1639: Šešioliktojo amžiaus pažanga, 21-33. 1640-1750: Demodernizacija arba prarastasis šimtmetis, 33—37. Represyvioji sistema lietuvių kultūroje. Senoji politinė kultūra ir naujoji religija, 38-39. Protestantų represija ir liberalizavimas, 39-42. Represyviosios sistemos konstrukcija, 42.-45. Iracionalumo sistematizavimas, mistinių jėgų mobilizacija, 46-53. Lėtas sistemos saulėleidis, 53-55. Represyviosios sistemos balansas, 55—56. Nuo metafizinio teatro į Apšvietos baimę. Teatrinė kultūros forma, 57-63. Pa­ saulio racionalėjimas ir žmonių išgąsdinamumas, 63-72. Aštuonioliktojo amžiaus antroji pusė Didžiojoje Lietuvoje, 72-74. Viena kita pastaba tolesnės analizės lin­ kme, 74-77. Devynioliktojo amžiaus kultūrinės pertvarkos: simbolinė struktūra. Pasaulietinė kultūra, 80-83. Istorinis jausmas, 83-90. Novatoriškumo džiaugsmas, 90. Socialinė kritika, 90-95. Devynioliktojo amžiaus kultūrinės pertvarkos: aktyvėjimo procesai. Judrusis žmogus, 96-100. Tautos aktyvėjimas: kuro akumuliacija, 100-104. Nuo aktyvėjančių elementų iki aktyvėjančios sistemos, 104-110. Mo­ derniosios kultūros prieangyje, 110-114 . Psichologinio žmogaus istorinė vaikystė. Judrusis žmogus ir netvarka sieloje, 116-117. Savitvardos uvertiūra, 117-120. Suki­ limai prieš patristinius autoritetus, 120-126. Emocinis atvirumas, 126-129. Užbai­

172

ga, 129. Tarp galingos burtininkės ir prijaukinto paukščio. Jausminė lygybė, 130. Ideologinės priešpriešos, 130-132. Darbų padala, 132-135. Psichologinė diferencia­ cija, 135-141. Bendradarbiavimo alternatyvos, 14 1-147. Kova dėl sielos struktūros, 147-152. Pradžios ir pabaigos. I, 153-156. II, 156—159. III, 159-164. IV, 164-166. V, 167-173. VII, 174-177. Išnašos, 179-213. Knygoje toliau tęsiama „Sąmoningumo istorijoje“ pradėta nagrinėti sąmonin­ gumo tema. Išlieka ir metodologijos tęstinumas. Nauja joje atsiranda tai, kad konceptualizuojant sąmoningumo raidą gerokai plačiau taikomas modernizaci­ jos modelis, nagrinėjant lietuvių disciplinavimo, „represyviosios sistemos“, isto­ riją savitai interpretuojamos Michelio Foucault genealoginio laikotarpio idėjos ir daug dėmesio skiriama socialiniam sąmoningumo sąlygotumui. NATIONALISM, MODERNIZATION, AND THE POLYLOQUE OF CIVILIZATIONS (NACIONALIZMAS, MODERNIZACIJA IR CIVILIZACIJŲ POLILOGAS). Compara­ tive Civilizations Review, 1991, nr. 25, p. 124-14 3. Vertimas į lietuvių kalbą: Naciona­ lizmas, modernizacija ir civilizacijų polilogas. Vertė Saulius Spurga. Proskyna, 1992, nr. 5, p. 302-310.

Apmąstomas nacionalizmo reiškinys. Remiantis kultūrinės modernizacijos teorija, įvardijami keturi analitiniai nacionalizmo tipai - modernistinis, antimodernistinis, postmodernistinis ir archajinis nacionalizmas. Pateikiami galimi nacionalizmo ir globalizacijos sąveikos scenarijai. Aptariama nacionalizmo ir globalizacijos sąveika: kokį poveikį pasaulinio susisaistymo procesai darys na­ cionalizmui ir, atvirkščiai, kaip pastarasis veiks šio susisaistymo metu vykstantį civilizacijų polilogo kūrimąsi. Pateikiamas optimistinis ir pesimistinis jų sąvei­ kos scenarijus. MOTERYS IR VYRAI LIETUVIŲ KULTŪROJE. Vilnius, 1992,155 p.

D a l y s : Arūno Sverdiolo įvadinis straipsnis Figūros balsas, 3-11. Įžanginės pastabos, 12-20. Archajinis lietuvių kultūros sluoksnis, 21-34. Krikščioniškosios sąmonės struktūros, 35-44. Apšvietos amžius - liuteroniškoji versija, 45-55. X IX amžiaus psichologija Lietuvoje, 56-66. Maironiškosios temos lietuvių gelminėje psicholo­ gijoje, 67-74. Moteris ir vyras X IX a. pabaigos-XX a. pradžios lietuvių ir latvių literatūroje (Audronė Žentelytė), 75-82. X X amžiaus pradžios alternatyvos, 83-89. Neužbaigtas išsilaisvinimas nepriklausomoje Lietuvoje, 90-108. Pokario išeivijos kultūra, 109-128. Socialinė ir psichologinė analizė pokario Lietuvoje, 129-139. Me­ tafizika ir istorija, 140-148. Baigiamieji apmąstymai, 149-154. Turinys, 155. Knyga parengta 1992 Vilniaus universitete skaitytų paskaitų pagrindu. Joje nagrinėjama, kaip istorijos tėkmėje kito lietuvių supratimas, kas esmingai bū­ dinga vyrams ir moterims. Parodoma, kaip vyriškumas ir moteriškumas buvo suprantami skirtingais istoriniais laikotarpiais, pavyzdžiui, Apšvietos epochoje

173

1

ar tarpukario Lietuvoje. Remiantis tyrimo medžiaga, skiriami penki analitiniai vyriškumo ir moteriškumo sampratų tipai („galvojimo būdai“) - folklorinės, teologinės, sociologinės, psichologinės ir metafizinės sampratos. Teigiama, kad, nepaisant vyriškumo ir moteriškumo sampratų kaitos, lietuvių kultūroje išlieka ir tam tikri pastovūs dalykai. Viena vertus, „vyrai ir moterys suvokiami kaip priešpriešos, kaip radikaliai skirtingi savo dvasine kryptimi ir todėl - kaip antagonistai kokioje nors esminėje kovoje“ [p. 152.]. Antra vertus, „lietuvių li­ teratūroje beveik nenutrūkstančia gija tęsiasi moters, kaip mažiau už vyrą koherentiško žmogaus, įvaizdis. N e tik vyrų, bet ir moterų vaizduojamose moteryse kartojasi kažkoks pavojingas nekontroliuojamumas, nebalansuotas galios ir ne­ pajėgumo santykis“ [p. 151]. THE ELEMENTS OF MORAL CULTURES (MORALINIŲ KULTŪRŲ ELEMENTAI).

Review Journal o f Philosophy & Social Science, 1992, nr. 17, p. 1-18 . Pateikiama moralinių kultūrų struktūros koncepcija. Įvardijamos ir apibrė­ žiamos šios sudėtinės moralinių kultūrų dalys: 1) tvarkos samprata, kurioje nusakoma, kokia yra tikrovė, kurioje skleidžiasi moralinis veiksmas; 2) blogio

samprata, kurioje išsakomas požiūris į blogio kilmę, jo vystymosi tendencijas ir kaip turi būti tinkamai į jį reaguojama; 3) moralinio veiksmo samprata, kuri nurodo, kokie poelgiai yra moralūs, nemoralūs ar moraliniu požiūriu neutra­ lūs; 4) žmogaus moralinių galimybių samprata, kurioje apibrėžiama žmogaus moralinė prigimtis (ar žmogus iš prigimties yra geras, ar blogas), nusakomos moralinio tobulėjimo ar nuopuolio galimybės, išsakomas požiūris į individų moralinius sugebėjimus bei apibrėžiamas individo moralinės autonomijos laips­ nis; 5) santykio su kitais individais samprata, kurioje sprendžiamas individo ir kolektyvo santykio klausimas ir apibrėžiama pareigų kitiems apimtis; 6) atsa­

komybės lokalizavimo samprata, kurioje nurodoma, kas atsakingas už įvykdytus ar planuojamus įvykdyti nemoralius poelgius ir iš kur kyla moralinis suterši­ mas ar kaltė; 7) moralinės kultūros veiklos visuomenėje koordinavimo aparatas ir 8) moralizavimo sistemos, kurios verčia individus savo mintimis ir poelgiais atitikti moralinės kultūros keliamus reikalavimus. Pabrėžiama, kad moralinė kultūra yra ne griežta sistema, kurios visi elementai yra susieti griežtais loginiais ryšiais ir keičiantis vienam elementui kinta visi kiti elementai, bet santykiškai rišli istoriškai kintanti minėtų elementų konsteliacija. DAIKTŲ IR REIKŠMIŲ KAUTYNĖS. Metmenys, 1993, nr. 64, p. 60-68. Kritikuojama kultūros kaip gamtos priešingybės samprata. Teigiama, kad ši samprata yra neuniversali, neleidžianti įvertinti kultūros atitikties žmogiškajai prigimčiai ir nustatyti, kurios vertybės yra svarbesnės už kitas. Kaip alternatyva jai siūloma „semantinė“ kultūros samprata, pagal kurią „kultūra - visa tai, kas

174

žmonėms reikšminga“ [p. 61]. Šioje sampratoje nelieka skirtumo tarp kultūros ir gamtos. Kultūrai priskiriamos ne tik žmogaus sukurtos reikšmės, bet ir jam reikšmingos fizinės aplinkos bei žmogiškosios prigimties savybės. Įrodinėjama, kad „semantinė“ kultūros samprata tinkama aprašyti tiek kultūros dinamikai, suprantamai kaip „nuolatinis įreikšminimo ir nureikšminimo vyksmas“, tiek kultūros riboms, tiek jos vidinei organizacijai, tiek ir įvairioms socialinėms grupėms būdingoms reikšmėms. Teigiama, kad abi sampratos implikuoja ne­ vienodus kultūros tyrimo būdus. MORALIZING CULTURES (MORALIZUOJANČIOS KULTŪROS). Lanham, New

York, London, 1993, p. 154 + i-x. D a l y s : Acknowledgements, iii. Table of Contents, v. Preface, vii-ix. I. Analytical Orientations. 1. Ancestral Voices, 3-17. II. MoralizingArrangements. 2. Traditional Systems ofMaralization, 21-37. 3- Modern Systems of Moralization, 39-54. 4. On the Coordination of Morai Cultures, 55-59. III. Symbolic Designs. 5. Civilizational Rebels, 63-84. 6. Romanticism and Daoism, 85-102. 7. Logics of Evil as Secular Moralities, 103-125. IV. Into a Later, More Global Modernity. 8. The Humanization of Morality and „The Return of the Sacred“, 129-148. Index, 149-154. Vertimai: pirmojo poskyrio vertimas į lietuvių kalbą: Protėvių balsai. Kultūros ba­ rai, 1994, nr. 3, p. 14-21. Penktojo poskyrio vertimas į lietuvių kalbą: Maištininkų mitologijos. Vertė Arūnas Gelūnas. Baltos lankos, 1997, nr. 8, p. 11-38. Knyga sudaryta 1977-1989 paskelbtų straipsnių pagrindu. Joje plėtojamos keturios temos. Pirma, pateikiamos metodologinės moralės tyrimų gairės. Pa­ brėžiama normatyvinių moralinio elgesio struktūrų, moralinių kultūrų, tyrimų reikšmė. Teigiama, kad tik išsiaiškinus šias struktūras galima tikėtis suprasti konkretų moralinį elgesį. Pasisakoma už civilizacinį požiūrį moralės studijose. Kritiškai aptariamaXIX a. anglų istoriko Williamo E. H. Lecky’io ir antropo­ logo Christopho von Fūrer-Haimendorfo moralės tyrimų metodologija. An­ tra, analizuojami moralinių kultūrų elementai. Aprašomos tradicinių moralinių kultūrų (konfucianizmo, daosizmo, hinduizmo, budizmo, judaizmo, islamo ir krikščionybės) ir modernių moralinių kultūrų (liberalios-demokratinės, romantinės-anarchistinės, nacionalistinės-konservatyvios, revoliucinės-asketinės, eko­ loginės ir deterministinės) moralizavimo sistemos bei koordinavimo būdai. Taip pat nagrinėjamos blogio sampratos. Jos skirstomos į sakralias ir sekuliarias. Analizuojant mitus apie Prometėją ir Šėtoną siekiama išryškinti sakralių blogio kaip sąmoningo maišto prieš nustatytas taisykles sampratų ypatybes. Pateikia­ ma sekuliarių blogio sampratų tipologija. Joje blogio sampratos skirstomos į liberalias, terapeutines, natūralistines, technokratines ir reliacionistines. Tre­ čia, atliekama lyginamoji romantizmo ir daosizmo analizė. Nagrinėjant simbo­ linę jų struktūrą remiamasi viena iš civilizacijos organizacijos teorijos versijų,

175

J

kurioje teigiama, kad civilizacija turi septynis struktūrinius lygmenis - percep­ cijų rinkinio, sąmonės struktūros, jausenos būdo, moralinės kultūros, pažinimo organizavimo formos, draminio scenarijaus ir savojo „aš“psichologijos lygmenį. Galiausiai aptariami moralinių kultūrų sakralizacijos ir sekuliarizacijos proce­ sai, juos siejant su X X a. paskutiniajame ketvirtyje prasidėjusiu religijų atgimi­ mu ir pasaulio globalėjimu. CENTRAI IR APYTAKOS KULTŪROS DIRBTUVĖSE. Metmenys, 1995, nr. 68, p. 2237-

Straipsnis skirtas kultūros integracijos problemai - konkrečiai, kas sieja kultūrą sudarančias reikšmes. Kritiškai svarstomos galimybės apie kultūros sąryšingumą mąstyti remiantis centro ir periferijos bei reikšmių apytakos modeliu. Teigiama, kad abiejų modelių skirtumus nulemia nevienodas požiūris į kultūrą sudarančių reikšmių lygiavertiškumo klausimą. Centro ir periferijos modelis paremtas prie­ laida, kad reikšmės yra nelygiavertės, o reikšmių apytakos modelis - atvirkštine prielaida, kad visos reikšmės yra vienodai svarbios. Pirmuoju atveju reikšmės susaistomos hierarchiniais ryšiais, o antruoju atveju - nehierarchiniais. Nehierarchinių ryšių susiklostymas apibūdinamas taip: „Skoliniesi senas ar dabar gaminamas reikšmes, interpretuoji įvykius ir patirtį ir viską individualiai ar ko­ lektyviai sudėstai į savitas, ilgiau ar trumpiau išliekančias sąmoningumo formas, signalus ir sau, ir kitiems hipotetiškiems priimtuvams“ [p. Z 4 - Z 5 ] . CIVILIZATION ANALYSIS AS A SOCIOLOGY OF CULTURE (CIVILIZACIJŲ ANA­ LIZĖ KAIP KULTŪROS SOCIOLOGIJA). Lewiston, Queenston, Lampeter, 1995, p. zz3 + i-vi.

D a l y s : Preface, i-iv. Acknowledgments, v. I. On Civilizational Sociology. 1. Civili­ zation Analysis as a Sociology of Culture, 3 - 1 8 . z. Civilizational Paradigms in Cur­ rent Sociology: Dumont vs. Eisenstadt, 1 9 - 3 9 . H. Constituting Civilizations. 3. To­ tality Outlines, 4 3 - 5 6 . 4 . Paradigms of Order, 5 7 - 8 6 . 5. Formal Designs, 8 7 - 1 0 4 . 6 . Considerations on the Coherence of Cultures, 1 0 5 - i z o . III. Civilizational Pro­ cesses. 7 . Social Movements and Civilizational Processes, I Z 3 - 1 5 0 . 8 . Civilizational Processes in Contemporary Eastern Europe, 1 5 1 - 1 6 9 . IV. Contemporary Contexts. 9 . Civilization Theory and Collective Identity in the Postmodern-Globalizing Age, 1:73—1 9 3 . Bibliography, 1 9 5 - Z 1 5 . Index, Z 1 7 - Z Z 3 . Vertimai: straipsnio „Civilization Analysis as a Sociology of Culture“, Sociological Theory, 1985, t. 3, nr. 1, p. Z9-38, kurio pagrindu parengtas pirmasis poskyris, verti­ mas į lietuvių kalbą: Civilizacijos analizė kaip kultūros sociologija. Vertė Algiman­ tas Valantiejus. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1998, nr. z, p. 9-zo. Antrą poskyrį sudarančio straipsnio „Civilizational Paradigms in Current Sociology: Dumont vs. Eisenstadt“, Current Perspectives in Social Theory, 1986, nr. 7, p. 1Z 5 -14 0 , vertimas

176

į lietuvių kalbą: Civilizacinės paradigmos nūdienos sociologijoje: Dumont versus Eisenstadt. Vertė Leonidas Donskis. Baltos lankos, 1995, nr. 6, p. 144-167. Šešto­ jo poskyrio vertimas į lietuvių kalbą: Samprotavimai apie kultūrų rišlumą. Vertė Valdas Jaskūnas ir Loreta Poškaitė. Rytai-Vakarai: Komparatyvistinės studijos, 1 . 1. Sudarė Antanas Andrijauskas. Vilnius: Vaga, zooz, p. 89-103. Devintojo poskyrio vertimas į lietuvių kalbą: Civilizacijų teorija ir kolektyvinė tapatybė postmodernaus globalumo laikais. Vertė Rasa Drazdauskienė. Kultūros barai, zoo6, nr. 7. Monografija parengta 1974-1991 spausdintų straipsnių pagrindu. Joje svars­ tomos pamatinės teorinės ir metodologinės civilizacijų analizės problemos. Aptariama civilizacijų analizės vieta kultūros sociologijos kontekste. Keliama civilizacijų analizės kaip socialinius ir humanitarinius mokslus grindžiančio mokslo idėja. Apibrėžiamos pagrindinės civilizacijų analizės sąvokos (civiliza­ cija, simbolinė konstrukcija, form alioji konstrukcija, visuma, struktūra, energija, tvarka, netvarka) ir jų tarpusavio ryšiai. Daug dėmesio skiriama civilizaciją su­ darančių elementų ir joje vykstančių procesų klasifikacijai. Pateikiamos tvarkos ir netvarkos sampratų, formaliųjų konstrukcijų, civilizacinių procesų ir sociali­ nių judėjimų tipologijos. Remiantis X X a. antrosios pusės mokslininkų Louiso Dumonto ir Samuelio N. Eisenstadto darbų analize kritiškai įvertinamos jų reprezentuojamos partikuliarizuojanti (idiografinė) ir universalizuojanti (nomotetine) civilizacijų tyrimų strategijos. Plėtojama bendroji civilizacijos teorija, kurioje aptariami civilizacijos organizacijos, dinamikos ir tapatybės klausimai. Sprendžiant civilizacijų koherentiškumo problemą, argumentuojama, kad ci­ vilizacijos kaip visumos integruotos ne tiek prasminiu, kiek struktūriniu po­ žiūriu. Jų sąryšingumą, kartu ir tapatybę, laiką, užtikrina tik joms būdingos form aliųjų konstrukcijų konsteliacijos bei teorijos ir praktikos artikuliacijos būdai. Tariama, kad šių integracinių principų kaita sudaro ir civilizacinės dinamikos šerdį. Formaliųjų konstrukcijų kaitos procesai pelnė ypatingo autoriaus dėme­ sio. Klausiama, koks likimas laukia civilizacijų modernizacijos ir globalizacijos procesuose. Argumentuojama, kad civilizacijos išlaikys savo tapatybę, tačiau vykstant globalizacijai susikurs globalinis diskursas, kuris pakeis jų funkciona­ vimo pobūdį. Civilizacijos ims veikti ne tik pagal joms būdingus principus, bet ir atsižvelgdamos į praktinių problemų sprendimus, dėl kurių jos visos susitars „žmonijos diskurse“. KULTŪRINĖ PSICHOLOGIJA. Vilnius, 1995, p. 107.

D a l y s : i . Apie istorinę psichologiją, 7-10. I. Pertrūkiai. 1. Krizės asmenybė, 11-22. 3. Revoliucinės metaforos ir neaiškios asmenybės, 23-47. IL Tęstinumai. 4. Psichokultūriniai atsakai į modernizaciją, 49-96. 5. Dialektinė psichologinės moder­ nizacijos teorija, 97-108. III. Montažai. 6. Revizionistinė etika, postkonvencinė moralė, 109-127. 7. Socialinė avangardinių kultūrų psichologija, 128-153. Pastabos,

177

154-184. A. Tereškino baigiamasis žodis „Vytautas Kavolis nuostabos ir sąskambių sociologijoje“, 185-207. Versta iš: Revolutionary Metaphors and Ambiguous Personalities: Notes Toward an Understanding of Post-Modern Revolutions, Soundings: An Interdisciplinary Journal, 1969, nr. 52, p. 394-414; Post-Modern Man: Psychocultural Responses to Social Trends, Social Problems, 1970, t. 17, nr. 4, p. 435-448; Revisionist Ethics, Post-Conventional Moralities, The Journal o f Human Relations, 1971, nr. 19, p. 512-529; The Social Psychology of Avant-garde Culture, Studies in the Twentieth Century, 1970, nr. 6, p. 13-34. Rinktinė sudaryta 1968-1970 anglų kalba skelbtų, tačiau rengiant vertimui j lietuvių kalbą paredaguotų ir papildytų straipsnių pagrindu. Savo pobūdžiu rinktinėje pristatomi tyrimai priklauso sociologiškai orientuotai socialinei psichologijai. Jie atlikti remiantis prielaida, kad socialinė sistema, asmenybė ir kultūra yra trys tarpusavyje veikiantys socialinės tikrovės aspektai. Teigiama, kad jų sąveika vyksta emocijų lygmeniu. Apmąstant, kas atsitinka asmenybei, kai ji praranda emocinį ryšį su socialinės sistemos ir kultūros objektais, kuria­ mas krizės asmenybės ir jos raidos modelis. Nagrinėjamos revoliucijos sampratų, revizionistinės etikos ir avangardinės kultūros socialinės-emocinės ištakos. Ku­ riama psichologinės modernizacijos teorija, pagal kurią teigiamai ar neigiamai reaguojant į modernizacijos procesus gali atsirasti keturių tipų asmenybės modernistinės, antimodernistinės, postmodernistinės ir archajinės. KULTŪROS DIRBTUVĖ. Vilnius, 1996, p. 255.

D a l y s : Įžanginės pastabos, 7-10. Šiuolaikinė kultūros samprata, 11-28. Kultūros są­ voka socialiniuose moksluose, 29-54. Kultūros kilmė, 55-84. Kultūros organizaci­ ja, 85-157. Kultūros veikla, 158-200. Civilizacinio lygio procesai, 201-232. Kultūrų modernėjimai, 233-245. Bibliografija, 247-255. Monografija parengta 1995 pavasarį Vilniaus universitete skaitytų paskaitų pagrindu. Joje svarstomos pamatinės kultūros sociologijos problemos: kas yra kultūra, kokie veiksniai lemia jos kūrimą, kaip apibrėžti sudedamąsias kultūros dalis ir jų tarpusavio ryšius, kaip kultūra veikia socialinį gyvenimą ir kokie pro­ cesai joje vyksta. Apmąstant šiuos klausimus, sociologinis požiūris derinamas su literatūrologiniu, istoriniu ir civilizaciniu požiūriu. Pristatomos ir kritiškai vertinamos kitų autorių pažiūros. ŠIANDIENINĖS KULTŪROS TYRIMŲ PLOTMĖS. Semiotika. Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 7-10.

Straipsnyje dėstoma lietuvių kultūros tyrimų programa. Kultūros tyrimus siū­ loma grįsti tekstų analize: aprašinėti simbolinę jų organizaciją, lyginti su kitais tekstais, tirti jų kilmę („generavimo principus“), santykį su bendrąja kultūra, recepciją, poveikį socialinei tikrovei ir ryšius su istoriniais procesais.

178

CIVILIZACIJŲ ANALIZĖ. Vilnius, 1998, p. 342. D a l y s : Sąmoningumo istorija ir civilizacijų analizė, 7 -2 8 . 1. Sąmoningumo istorija.

Savojo „aš“ istorijos, socialumo žemėlapiai, 29-151. II. Civilizacijų analizė. Struk­ tūra ir energija: civilizacijų analizės perspektyvos link, 153-182. Tvarkos paradig­ mos: gamta, fabrikas, menas, 183-214. Maišto modeliai, 215-241. Romantizmas ir daosizmas: kultūros organizavimo plotmės, 242-262. Moralės humanizavimas ir „sakralumo sugrįžimas“, 263-288. Pastabos, 289-342. Versta iš: History of Consciousness and Civilization Analysis, The Comparative Civilizations Review, 1987, nr. 17, p. 1-19 ; Historiés of Selfhood, Maps of Sociability, Designs o f Selfhood. Ed. by Vytautas Kavolis. Rutherford, Madison, Teaneck: Fairleigh Dickinson University Press, 1984, p. 15-103; Structure and Energy: Toward a Civilization-Analytic Perspective, The Comparative Civilizations Review, 1979, nr. 1, p. 2 1-4 1; Paradigms of Order: Nature, the Factory, Art, Salmagundi, 1974, nr. 26, p. 69-84; Models of Rébellion: An Essay in Civilization Analysis, The Comparative Civilizations Review, 1979, nr. 3, p. 13-39; Romanticism and Taoism: The Planes of Cultural Organization, The Comparative Civilizations Review, 1980, nr. 5, p. 1-32; Contemporary Moral Cultures and „The Return of the Sacred“, Sociological Analysis, 1988, t. 49, nr. 3, p. 203-216. Rinktinė sudaryta iš anksčiau skelbtų anglų kalba parašytų straipsnių. Antrąją knygos dalį sudarantys straipsniai autoriaus paredaguoti ir papildyti. Pabrė­ žiamas rinktinės tarpdisciplininis pobūdis. Ją sudarantys tekstai pristatomi kaip priklausantys skirtingoms disciplinoms: pirmos dalies studija - vienai iš istorijos atšakų sąmoningumo istorijai, o antros dalies straipsniai - civilizacijų analizei. Įvadiniame straipsnyje aptariami sąmoningumo istorijos ir civilizacijų analizės santykiai. Nurodomi teoriniai, metodologiniai ir etiniai abiejų disci­ plinų skirtumai. Metodologiniu požiūriu jos skiriasi tuo, kad nagrinėja nevie­ nodo masto simbolines struktūras: sąmoningumo istorija - mikrostruktūras, o civilizacijų analizė - makrostruktūras. Argumentuojama, kad sąmoningumo istoriją įmanoma panaudoti civilizacijų studijose, jos tiriamas struktūras susie­ jant su civilizacinėmis makrostruktūromis ir pirmąsias traktuojant kaip pasta­ rųjų elementus. Sąmoningumo istorijai priskiriamoje studijoje rekonstruojami asmeninės savivokos modeliai, išplėtoti įvairioms civilizacijoms priklausančio­ se autobiografijose. Tuo tarpu civilizacijų analizei priskiriamuose tekstuose pristatomas makrostruktūrų ir jų dinamikos tyrimų instrumentarijus (struk­ tūros, energijos ir jų santykių tipologizacija, tvarkos paradigmų klasifikacija ir moralinių kultūrų sakralizacijos bei sekuliarizacijos teorija) ir pavyzdžiai (ro­ mantizmo ir daosizmo simbolinės struktūros rekonstrukcija bei blogio kaip sąmoningo maišto prieš nustatytas taisykles sampratos, išdėstytos mituose apie Prometėją ir Šėtoną, analizė).

179

1

NEPRIKLAUSOMŲJŲ KELIAS. PUBLICISTIKOS STRAIPSNIAI (1951-1965). Vilnius,

zoo6, p. 558. D a l y s : E. Aleksandravičiaus įvadinis straipsnis „Laisvė, moralybė ir jos šėtonai“, 5-zo. Leidinio sudarymo principai, 21-zz. Generacijos identiteto ieškojimas. Jaunojo akademiko dilema, 23-27. Lietuvos atstatymas. Jaunosios kartos programa, 27-32. Studentiškos veiklos perspektyvos, 32-37. Priklausomybės dilema, 38-40. Nepri­ klausomųjų kelias, 40-43. Trys nepriklausomumo veidai, 43-46. Atviras laiškas apie jaunimą ir visuomenę, 46-48. Studento visuomenininko charakteris, 48-51. Akademinė vienybė, 51-67. Jaunimas ir demokratija, 67-70. Generacijų santy­ kis, 71-75. Generacijų tikrovė, 73-75. Šiandienė generacija, 75-79. Neramumo principas, 79-93. Generacijos identiteto ieškojimas, 94-108. Gyvosios lietuvybės paieškos. Tremties tikrovė ir keliai į lietuviškumą, 109-121. Gyvasis lietuviškumas, 122-124. „Atsisveikinimas su Lietuva“ - ir susitikimas su lietuvybe, 124-133. Kovoje dėl Vakarų, 134-136. Lietuvybės sampratos akademinėse organizacijose, 137-140. Gyvosios lietuvybės perspektyvos, 140-144. Bendruomenės gyvenimo dėsniai ir vertybės. Visuomeniškumas ir jaunoji karta, 145-148. Ideologijos ir visuomeniš­ kumas, 149-153. Mokslas ir vertybės bendruomeninėje politikoje, 154-159. Tole­ rancijos prielaidos, 160-169. Liberalinės šeimos politikos beieškant, 169-175. Pa­ vojingas visuomeniškumas, 175-178. Nuo impulso iki Šekspyro, 179-180. Vertybės ir socialinė politika, 181-184. Religija ir liberalizmas, 184-187. Politiškumo prielai­ dos, 188-193. Moralybė ir jos šėtonai, 193-197. Kasdienė mūsų kultūra, 198-202. Laisvo žmogaus tiesa, 202-219. Laisvės paradoksas, 219-229. Pora netolerancijos dimensijų, 230-235. Tradicija ir kūryba bendruomenės gyvenime, 236-238. Lais­ vės samprata socialiniuose moksluose, 238-259. Individualizmas ir privatizmas? 259-260. Individualizmas Vakarų civilizacijoje, 260-262. Lietuvių tautinis cha­ rakteris. Šeimos sociologijos aspektai. Mišri šeima protėvių Lietuvoje, 263-271. Lietuvių kultūros vertinimai, 271-299. Tautinės ideologijos pradmenys, 299-302. Lietuvio būdas ir likimas, 302-312. Religiniai motyvai lietuvių istorijoje, 313-327. Tautinio susipratimo tarpsniai, 327-334. Dinaminio tautiškumo sąlygos, 334-338. Mūsų mitologijos simboliai, 338-341. Kudirkos epochos ženklai, 341-345. Lietuvis kaip revoliucijos žmogus, 346-354. Menas ir literatūra. Menas, mokslas ir erezija, 355—359- Pora pastabų, 359-362. Vertybinė meno analizė, 363-366. Menas ir ben­ druomenė, 366-369. Sociologinė meninio stiliaus samprata, 369-375. Šimtmečio skeveldros žmoguje, 376-378. Paleistoji kanarėlė, 378-380. Sovietinės literatūros paraštėje, 380-382. Antano Škėmos žmogus, 382-394. „Dar nesuradau tikrųjų žodžių atsisveikinti su žmogumi, kuris buvo mūsų generacijos balsas...“, 394-396. Egzilio lietuvių bendruomenės aktualijos. Mūsų socialinės problemos, 397-419. Religiškai mišrios šeimos problema Amerikoje, 419-423. Pastabos apie planavimą, 424-426. Tarp studentiškų užsimojimų, 427-430. Ar remtini studentai, 430-434. Studentas visuomenėje, 435-438. Susirūpinkime studentija, 439-441. Tautinio au-

180

Įdėjimo socialinis vaidmuo, 441-445. Studentiškoji vienybė, 446-448. Imigrantų kultūra, 448-451. Pasirinkimo akivaizdoje, 451-454. Intelektualų dilema, 454460. „Puskarčių kova“, 460-462. Atsilikimo įtampa, 463-464. Moterų problemos New Yorke ir kitur, 464-466. Vyriškumo pavojai, 466-470. Nesaugumo motyvai, 470-472. Santara. Santaros tikslai, 473-475. Lietuviškoji Santara, 475-478. San­ tara ir ideologija, 478-480. Ką reiškia Santara, 481-483. Santarietiškojo gyvenimo aspektai, 483-488. Keturios temos jaunimo judėjimuose, 489-497. Jaunųjų libe­ ralų galvosena, 497-505. Per gyvąją kultūrą - į lietuvybės gaivinimą, 505-507. San­ taros funkcija bendruomenėje, 508-509. Santariečių kartos, 509-511. Mūsų žaizdos ir mūsų dainos, 511-512. Santaros tikslai istorinėje perspektyvoje, 512-518. Kūryba ir kova įprasminti save! 519-522. Mintys Santaros programai, 522-524. Kultūrinės veiklos metmenys, 524-530. Iš santarietiškų laiškų (I), 530-533. Iš santarietiškų laiš­ kų (II), 533-537. Santariečių gyvenime, 537-539. Bibliografinės nuorodos, 541-546. Asmenvardžių rodyklė, 547-550. Vytautas Kavolis, 551-553. Turinys, 555-557. Rinkinį sudaro 1951—1965 paskelbti publicistiniai straipsniai, skirti įvairiau­ sioms politinėms, tautinėms, kultūrinėms, socialinėms, organizacinėms ir su išeivijos gyvenimu susijusioms temoms. Lit.: Donskis, Leonidas. Kuo skiriasi lyginamųjų civilizacinių studijų klasikai ir jų dabartinė banga? Baltos lankos, 1995, nr. 6, p. 18-61; Donskis, Leonidas. Vytautas Kavolis: Civilization Analysis as a Sociology of Culture, Soundings: An Interdisciplinary Journal, 2001, t. 84, nr. 1-2, p. 229-233; Donskis, Leonidas. Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 59-98; Donskis, Leonidas. Vytauto Kavolio civilizacijų teorija ir jos pagrindiniai probleminiai židiniai: stilius, sąžinė ir tapatybė, Kultūrologija 12. Rytai-Vakarai. Komparatyvistinės studijos, t. 4. Sud. Antanas Andrijauskas. Vilnius: Kul­ tūros, filosofijos ir meno institutas, 2005, p. 172-196; Drunga, Mykolas J. Kelios mintys apie V. Kavolio šiandienybės analizę, Metmenys, 1972, nr. 23, p. 145-153; Noreika, Alvydas. Vytautas Kavolis - metodologinio anarchizmo atstovas? Santalka, 2006, nr. 1, p. 88-95; Noreika, Alvydas. Bendrieji metodologiniai Vytauto Kavolio kultūros sociologijos princi­ pai, humanitarinių mokslų srities filosofijos mokslo krypties daktaro disertacija, 2008 03 19, KFMI, Vilnius, p. 160; Noreika, Alvydas. Vytauto Kavolio civilizacijos samprata, RytaiVakarai: Komparatyvistinės studijos, t. VII. Sud. Antanas Andrijauskas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2008, p. 129-142; Noreika, Alvydas. Bendrieji metodologiniai Vytauto Kavolio kultūros sociologijos principai, Filosojija. Sociologija, 2009, nr. 1, p. 35-43; Noreika, Alvydas. Vytauto Kavolio vaizduojamojo meno sociologija, Filosofija. Sociologija, 2011, nr. 1, p. 65-72; Sverdiolas, Arūnas. Figūros balsas, Vytautas Kavolis Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992, p. 3—n; Tereškinas, Artūras. Vytautas Kavolis nuostabos ir sąskambių sociologijoje, Vytautas Kavolis. Kultūrinė psicho­ logija. Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 185-207; Valantiejus, Algimantas. Vytauto Kavolio istorinė sociologija: metodologiniai aspektai, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2005, nr. 2, p. 26-40; Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos. Sud. Rita Kavolienė, Darius Kuolys. Vilnius: Baltos lankos, 2000. Alvydas Noreika

181

7

K N A SA S John Francis Xavier, 1948 04 12, Bostone (JAV), filosofas, žymus neotomizmo egzistencinio tomizmo krypties mąstytojas, grindžiantis ir plėto­ jantis Jacques’o Maritaino, Etienne’o Gilsono ir Fr. Josepho Owenso idėjas. 1970 filosofijos bakalauro laipsniu baigė Bostono koledžą, 1972 magistro laipsniu Toronto universitetą, ten pat 1975 tapo filosofijos daktaru. Nuo 1983 Šv. Tomo universiteto Hjustone filosofijos katedros ir Tomizmo studijų centro profeso­ rius, dėsto metafizikos, epistemologijos, politinės filosofijos, etikos, viduramžių filosofijos, Tomo Akviniečio filosofijos, moderniosios filosofijos, M. Heideggerio filosofijos, šiuolaikinės britų ir amerikietiškosios filosofijos ir kt. kursus. Nuo 1974 JA V katalikų filosofų asociacijos (American Catholic Philosophical Associ­ ation), Amerikos Maritaino asociacijos (American M aritain Association) narys, komitetų narys. Amerikos lietuvių draugijos Hjustone viceprezidentas, prezi­ dentas (1998-2004), nuo 1997 skaito paskaitas Lietuvoje, 2000 ir 2004 dėstė filosofijos kursus VU , K T U , VPU. Buvo vizituojančiu profesoriumi Romos uni­ versitete Angelicum, Liublino katalikiškajame, Manilos šv. Tomo universitetuo­ se. Mokslinių žurnalų M aritain Studies (Kanada), Logos, Filosofija. Sociologija redakcinių kolegijų narys. Knygų Thomistic Papers VI: Responses to G. M cCool’s From Unity to Pluralism : The Internai Evolution oflhom ism [Tomistiniai darbai: atsakymai j G. M cCoolo knygą Nuo vienovės link pliuralizm o: vidinė tomizmo evoliucija] (Houston: Center for Thomistic Studies, 1994) ir Jacques M aritain: The M an and H is Metaphysics (Jacques’as Maritainas: žmogus ir jo metafizika] (Mishawaka: American Maritain Association, 1988) sudarytojas ir mokslinis re­ daktorius. 6 5 mokslinių straipsnių, daugiau negu 50 pranešimų tarptautinėse ir nacionalinėse filosofijos konferencijose, 1 6 filosofinių knygų recenzijų autorius. THE PREFACE TO THOMISTIC METAPHYSICS: A CONTRIBUTION TO THE NEO-THOMIST DEBATE ON THE START OF METAPHYSICS (ĮVADAS Į TOMIS­ TINĘ METAFIZIKĄ: ĮNAŠAS Į NEOTOMISTŲ DISKUSIJĄ APIE METAFIZIKOS PRADŽIĄ). New York: Peter Lang Publishing, Inc., 1990, p. 193.

D a l y s : Dedikacija „mano šeimai arti ir toli“. Abbreviations. Introduction, 1-8. Chapter 1: Separatio, 9-27. Chapter 2: Natūrai Philosophy, 29-45. Chapter 3: Transcendental Method, 47-69. Chapter 4: Judgment, 71-94. Chapter 5: Ens Commune, 95-izo. Chapter 6: Quinque Viae 1, 121-153. Chapter 7: Quinque Viae II, 155-171. Conclusion, 173-176. Appendix: Gilson vs. Maritain: the Start of Tho­ mistic Metaphysic, 177-188. Index, 189-193. Pripažįstama, kad tomistinės metafizikos pradžios taškas yra mįslingas ir siekia­ ma jį paaiškinti. Aiškinamos tomistinės metafizikos objekto apibrėžtys: esatis apskritai, esinys kaip esinys ir esinys tiek, kiek jis yra esantis. Nagrinėjamos įvairios tomistinės metafizikos pradžios taško teorijos, siekiant suformuluoti

koncepciją, kuri derėtų su Akviniečio teiginiais ir kartu padėtų spręsti pagrindi­ nes filosofijos problemas. Aptariama atskyrimu paremta tomistinės metafizikos pradžios koncepcija, parodoma, kad teiginys apie nematerialius intelektu su­ vokiamus dalykus, kurių egzistavimas išvedamas paprasčiausiai abstrahuojantis nuo materialumo, yra abejotinas. Nagrinėjama gamtos filosofija paremtos to­ mistinės metafizikos samprata, nurodoma, kad teiginys, jog, remiantis materijos ir formos principais, įmanoma įrodyti imaterialių dalykų egzistavimą, yra nepa­ grįstas. Analizuojama transcendentalinio tomizmo koncepcija, kritikuojamas apriorinių sąlygų įvedimas tam, kad būtų galima paaiškinti imaterialių dalykų pažinimą. Siūloma tomistinės metafizikos pradžios teorija pavadinama sprendi­ mo tomizmu. Sis tvirtina, kad prieiga prie metafizikos yra intelekto sprendimu apčiuopiamas juslinių daiktų buvimas (esse). Teigiama, jog metafizikos kaip ats­ kiro spekuliatyvaus mokslo pradžiai pakanka požiūrio į daiktus jų buvimo, jų egzistavimo akto aspektu. Juslinio daikto buvimo patyrimas ir jo kaip turinčio buvimą (habens esse) suvokimas esąs metafizikos pradžia. Egzistuojantys jusli­ niai daiktai suvokiami kaip jusliniai daiktai kartu su jų buvimais dėl intelekto pirmojo ir antrojo veikimo. Sąvoka „esinys kaip turintis buvimą“ esanti ben­ drybė, abstrahuota iš materialių esinių - individualių juntamų daiktų - įvai­ rovės ir iš pradžių neapima esinių, peržengiančių materialios tikrovės ribas. Šią bendrybę spekuliatyvaus mokslo objektu paverčia buvimo akto komponentas. Pabrėžiama, kad kai kurios mūsų sąvokos, t. y. tam tikros atskirybių grupėse atrastos bendrybės, gali realizuotis ir už materialių daiktų, pavyzdžiui, dvasi­ niuose dalykuose. Tokios imaterialios bendrybės egzistuojančios ir materialioje, ir imaterialioje tikrovėje, jos realizuojasi ir dvasiniuose, ir materialiuose esiniuose. Metafizika nagrinėja ne vien grynai dvasinius esinius, bet ir bendrybes, ku­ rios būna ir jusliškuose daiktuose, ir atskirai nuo materijos. Esinys apskritai yra bendrybė, kuri gali būti ir realizuota materijoje, ir egzistuoti be jos. Gamtos fi­ losofija nagrinėja realius kūnus kaip turinčius formą, empiriniai mokslai - kaip turinčius skirtingų atsitiktinybių, bet nei pirmoji, nei antrieji neapmąsto esinio, kaip turinčio buvimą. Akvinietis buvimo turėjimo analizę laiko esinio tiek, kiek jis yra esantis, analize. Ši išraiška yra tomistinės metafizikos apibrėžtis. Ji nėra priešinga metafizikos apibrėžimui imaterialių bendrybių terminais. Dažniausiai jei prie įvairovės pridedame naujų skirtingų pavyzdžių, gauname kitą, plates­ nę bendrybę. Pridėjęs prie bendrybės „esinys kaip turintis buvimą“ negatyvius aukštesnių dvasinių esinių vaizdinius, metafizikas gauna ne naują, skirtingą, bet gilesnę esinio apskritai sampratą. Šie vaizdiniai yra neryškūs ir neaiškūs, bet jų pakanka, kad juos sugretinus su sprendimo aktu suvoktais materialiais buvimą turinčiais esiniais, apčiuoptume esinį apskritai. Jusliškų esinių kaip turinčių buvimą nagrinėjimas gali nukreipti protą prie bendriausios pirmosios buvimo priežasties. Esinys apskritai yra ne vien imateriali, bet ir sudėtinė bendrybė, 183

182

P

kaip ir visi metafizikos nagrinėjami dalykai. Šios bendrybės susideda iš poten­ cijos ir akto. Šia sudėtimi kaip substancijos ir buvimo kompozicija pasižymi ir materialūs, ir nematerialūs daiktai. Substancija ir būtis yra intelektu suvokiami dalykai, kurie savo ruožtu sudaro kitą intelektu suvokiamą dalyką - patį esinį apskritai. Imaterialumas telkiasi esinio substancialume, nes substancija gali re­ alizuotis ir kaip materijos bei formos kompozicija, ir kaip subsistuojanti forma. Pabrėžiama, kad imaterialūs esiniai yra pasiekiami plėtojant metafizinį mąsty­ mą, pastebėjus, jog esama buvimą turinčių esinių, kurių neriboja materija, o pačiai metafizikos pradžiai pakanka suvokti esinį kaip turintį buvimą. TRANSCENDENTAL THOMISM AND D E VERITATE I, 9 (TRANSCENDENTA­ LINIS TOMIZMAS IR APIE TIESĄ, I, g). Thomistic Papers VI. Ed. by John Knasas. Houston: Center for Thomistic Studies, 1994, p. 2.29-250.

Diskutuojama dėl Fr. Geraldo McCoolo knygoje From Unity to Pluralism : the Internal Evolution oflhom ism (Nuo vienovės prie pliuralizmo: vidinė tomizmo evoliucija, 1992) išdėstyto požiūrio į neotomizmo atgimimą. Ginamas požiū­ ris, kad Akviniečio tekstus reikia interpretuoti kaip teigiančius aposterioristinę pažinimo teoriją. Įrodinėjama, kad apriorizmas neatitinka jo idėjų, kad trans­ cendentalinis metodas yra nesuderinamas su realizmo filosofija. Analizuojama traktato Apie tiesą, I, 9c mintis, kad „intelektas pažįsta tiesą reflektuodamas patį save“, kuria transcendentaliniai tomistai paremia savo teoriją. Aiškinama, jog Akvinietis teigė, kad tiesa egzistuoja ne tik intelekte, bet ir juslėse, tačiau tik intelektas žino tą tiesą. Įrodinėjama, jog teiginys: „intelektas pažįsta tiesą reflek­ tuodamas patį save“ reiškia tik tai, kad intelekto savirefleksijos galia užčiuopia atitikimą tarp daikto ir pačiu intelektu suformuluoto teiginio apie tą daiktą. Apie apriorinius pažinimo principus šiuo teiginiu nieko nesakoma. A HEIDEGGERIAN CRITIQUE OF AQUINAS AND A GILSONIAN REPLY (HAIDEGERIŠKOJI AKVINIEČIO KRITIKA IR ŽILSONIŠKASIS ATSAKYMAS). The Ihomist, no. 58, 3, July, 1994, p. 415-439. Tas pat. Postmodernism and Christian Philosophy.

Ed. by Roman T. Ciapalo. Mishawaka: American Maritain Assoc., 1997, p. 128-140. Ginamas E. Gilsono sekėjų teiginys, kad M. Heideggerio kaltinimai būties už­ marštimi netaikytini Akviniečio filosofijai, nes jo būties teorija apima buvimo (esse) sampratą. Aiškinama, kad esminis Heideggerio ir Akviniečio sampratų skirtumas glūdi požiūryje į apriorinį būties supratimą ir į Dievo statusą. Heideggeris teigia, kad būties supratimas yra ankstesnis negu esinių patirtis, būtis yra platesnė negu Dievas, kaip vienas iš esinių. Jei būtis apimanti ir Dievą, tai ji negalinti būti išvesta iš jusliškų daiktų. Gilsonu sekantis tomistas į tai atsako, kad būties sąvoka yra netarpiškai abstrahuota iš daiktų ir panaudota suvokiant juos kaip esinius, būtis yra visada kartu su esiniais, nes ji yra tuo pat metu iš

184

jų išvedama. Dievas Akviniečio teorijoje nesąs vienas iš esinių apskritai, jis yra transcendentinė esinio apskritai priežastis. Nagrinėjamas imaterialių esinių su­ vokimo aiškinimas tomistinėje aposteriorinio pažinimo teorijoje. Parodoma, kad tomistinė metafizika prasideda buvimo sąvoka, kuri išryškina juslinių daik­ tų egzistencinį matmenį. Teigiama, kad Akvinietis neužmiršta Būties ontolo­ ginio skirtumo, jis tik jį perkelia į vėlesnę aposteriorinės metafizinės refleksijos pakopą. Reiškiama nuomonė, kad Heideggeris neįsisąmonino tiktai egzistenci­ nės buvimo sąvokos, kuria Akvinietis pradeda metafiziką. THOMISTIC EXISTENTIALISM AND THE PROOFS E X MOTU X T CONTRA GEN­ TILES l, C. 13 (TOMISTINIS EGZISTENCIALIZMAS IR ĮRODYMAI E X MOTU SU­ M OJE PRIEŠ PAGONIS 1, 13.) The Thomist, no. 59, 4, October, 1995, p. 591-616.

Diskutuojama dėl Theodore Kondoleon straipsnio The Start o f Metaphysics (Metafizikos pradžia) žurnale The Thomist 58,1994, p. 121-130. Analizuojama, ar galima pateikti Sumos pries pagonis, I, 13 Dievo įrodymų ex motu interpre­ taciją, kuri derintųsi su egzistencinio tomizmo koncepcija. Paaiškinama, kad Akviniečio mintys, išreikštos komentaruose A. M. S. Boecijaus traktatui Apie Trejybę, nepalieka abejonės, jog filosofinį Dievo egzistavimo pažinimą jis laiko išskirtinai metafiziniu. Mintys, išdėstytos iki 13-to Sumos priešpagonis skyriaus, leidžiančios manyti, jog Dievo įrodymas peržengia gamtos filosofijos ribas. Ar­ gumentuojama, kad įrodyme, pateiktame Sumoje prieš pagonis, 1, 13, judėjimas suvokiamas jo buvimo {esse) kontekste. Tekstai apie būties sąvoką iš kūrinio Apie tiesą parodantys, kad metafizinis judėjimo nagrinėjimas vyksta apmąstant judėjimo buvimą. Akvinietis aiškinąs, kaip pradėjęs buvimu, metafizikas plėtoja argumentus iki išvados apie Dievą, kad įrodymai, paremti judėjimu, gali būti suvokti per būties sąvoką. INTELLECTUAL DYNAMISM IN TRANSCENDENTAL THOMISM: A METAPHY­ SICAL ASSESSMENT (INTELEKTO DINAMIZMAS TRANSCENDENTALINIAME TOMIZME: METAFIZINIS ĮVERTINIMAS). American Catholic Philosophical ¿Quar­

terly, t. LXIX, nr. i, 1995, p. 15-28. Metafizinį įvertinimą siūloma suvokti kaip sprendimą, ar intelekto dinamizmo koncepcija atitinka klasikinės metafizikos siekius paaiškinti galimybes pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra, ir tobuliausios būties egzistavimą. Pripažįstama, kad Aristotelio teiginį „visi žmonės iš prigimties trokšta pažinti“ galima supras­ ti dvejopai. Transcendentaliniai tomistai jį interpretuoja kaip teiginį apie šio troškimo egzistavimą a priori. Analizuojama prote esančio apriorinio, konstitutyvaus dinamizmo koncepcija. Kaip jos variantai nurodomos ir aptariamos Josepho Marėchalio, Karlo Rahnerio, Bernardo Lonergano teorijos. Jų trūku­ mu laikomas galimybės tiesiogiai, be apriorinių sąlygų ir įtarpinančių kontekstų pažinti tikrovę nepripažinimas. Teigiama, kad transcendentalinis tomizmas yra

185

nesuderinamas su klasikine metafizika, nes jis neišsaugo pojūčių realizmo. Aiš­ kinama, kad tikrasis pamatinis buvinio kaip buvinio pažinimo kontekstas yra abstrahavimo būdu pasiekiamas jų kaip kažko didesnio dalių suvokimas. Šį abs­ traction intelektas vienalaikiškai ir netarpiškai išveda iš mūsų patiriamų daiktų. ŠV. TOMO AKVINIEČIO FILOSOFINIS METAFIZIKOS ĮVADAS (THE PHILOSOP­ HICAL INITIATION OF METAPHYSICS ACCORDING TO ST. THOMAS AQUI­ NAS). Vilnius: Logos, 1998, 88 p.

Knyga sudaryta iš trijų paskaitų. Rekonstruojamas filosofinis Tomo Akviniečio metafizikos pagrindimas. Aptariamas metafizikos dalykas, egzistuojančių jusli­ nių daiktų kaip jų pačių ir jų buvimo kompozicijos samprata, sprendimo akto reikšmė. Teigiama, kad nagrinėjant refleksyviai juslumas yra ne kas kita kaip tiesioginis, netarpiškas realybės dalyvavimas. RICHARDO McBRIENO „KATALIKYBĖ“ IR TRANSCENDENTALINIO TOMIZMO METODOLOGIJA. Tomizmas: praeitis ir dabartis. Sud. Dalia Marija Stančienė. Vil­ nius: Logos, 1999, p. 373-384.

Diskutuojama su transcendentaline įžangos į tikėjimą {preambulaefidei) sam­ prata, išreikšta R. McBrieno knygoje Catolicism: Completely Revised and Up­ dated (San Francisco: Harpers, 1994, 3rd ed). Teigiama, kad transcendentalinis posūkis daro neįmanomą apreiškimo žinojimą, kaip ir visą žinojimą apskritai. Paaiškinama, kad pagal transcendentalinį tomizmą intelekto troškimas žinoti yra apriorinis, ir šis intelektualinis dinamizmas yra visų kitų sugebėjimų, t. y. juslumo, vaizduotės, konceptualizavimo ir sprendimo kontekstas (daiktų kaip esinių pasireiškimui). Ginama teisė klausti, ar tai, kas vadinama aprioriniu in­ telekto dinamizmu, nėra panašu į išankstinį nusistatymą, kuris pateikia objektą kitu būdu, negu jis yra be to nusistatymo. Pabrėžiama, kad jei visas mūsų žinias įtarpina konstitutyvus subjektyvus veiksnys, tai „visos pretenzijos į žinojimą turi būti užšaldomos, kol nebus nustatytas šio veiksnio objektyvumas“ [p. 380]. Išreiškiama nuomonė, kad to niekada nebus galima padaryti. Siūlomas aposteriorinis preambulaefid ei pateikimas. AR ATGAIVINSIME NEOTOMIZMĄ. Logos, nr. 17,1999, p. 137-151.

„Neotomistiniu atgimimu“ vadinama tomistinė filosofija, atsiradusi po 1879 m. enciklikos A eternipatris. Išvardijami žymiausi jos kūrėjai. Neotomistinio atgi­ mimo pabaiga siejama su Vatikano II Susirinkimu, po kurio daugiausia buvo plėtojamas transcendentalinis tomizmas. Pagrindine neotomizmo idėja laiko­ ma žmogiškojo pažinimo aposterioriškumo samprata. Remdamasis realių egzistentų suvokimu, intelektas abstrahuojąs bendrybes. Aiškinami vienkartinių (univocai0 ir analoginių bendrybių skirtumai bei proporcingumo ir proporcijos analogatai. Nurodoma, kad visi neotomistai sutaria, jog intelektas yra pajėgus

186

aposterioriniu būdu suformuoti analogus, kurie apimtų absoliučiai viską. Jusliš­ kai atsiveriantys tikrovės esiniai esą analogatai, leidžiantys intelektui suformuo­ ti būties analogą ir tiksliai perprasti jo prigimtį. Aptariamas transcendentalinio tomizmo atsiradimas, jo patrauklumo priežastys. Teigiama, kad tomizmo me­ tamorfozė iš neotomizmo į transcendentalinį tomizmą pačiam tomizmui yra pragaištinga. Įrodinėjama, kad neotomizmas, giliau apmąstęs savo idėjas, gali pats įveikti savo silpnybes. JOHN KNASAS ON THOMIST METAPHYSICS PAST, PRESENT, AND FUTURE. Web Interview (Sept., 2000) (JOHNAS KNASAS APIE TOMISTINĖS METAFIZIKOS PRAEITĮ, DABARTĮ IR ATEITĮ. Internetinis interviu, 2000 nigs.), . Teigia, jog jo tyrinėjimus įkvepia E. Gilsono, J. Maritaino ir J. Owenso tomiz­ mas. Nelaiko savęs medievistu, siekia įsitraukti į šiuolaikinės filosofijos dialogą. Paaiškina aristotelinio, transcendentalinio ir egzistencinio tomizmo koncepci­ jas. Aptaria transcendentalinio tomizmo trūkumus ir priežastis, kodėl jis tapo patrauklesnis už neotomizmą. Šį faktą vertina kaip tomistinio atgimimo savigriovą. Kad būtų galima atgauti kūrybingumą, tomizmui siūlo sutelkti dėmesį į Akviniečio buvimo ir žmogaus kaip būtį suprantančios būtybės sampratas. WHY A PHILOSOPHER CAN AND SHOULD READ ST. THOMAS AQUINAS (KODĖL FILOSOFUI BUTINA SKAITYTI ŠV. TOMĄ AKVINIETĮ). Seminarai 2000. Atviros visuomenės kolegija. Sud. A. Jokūbaitis, A. Valantiejus. Vilnius: Strofa, 2001, p. 23-34; Tas pat. Verbum Analecta Neolatina (Budapest: Akademiae Kiado), 2004, nr. 6, p. 25-37.

Siekiama įrodyti, kad „tikintieji taip pat gali „mąstyti“ ir tik ad hominem at­ metimai jiems nepalieka vietos filosofinėje diskusijoje“ [p. 34]. Nurodoma, kad filosofas gali remtis Tomo Akviniečio teiginiais, kurie aiškina Dievo apreiškime glūdinčias prigimtiniu protu pažįstamas tiesas. Įrodinėjant, jog Akvinietis yra ne vien teologas, bet ir filosofas, atkreipiamas dėmesys, kad jis įrodinėjo Die­ vo buvimą nepritardamas žymiajam šv. Anzelmo Proslogiono argumentui, bet plėtodamas aristoteliškąjį judėjimo samprata paremtą argumentą. Kaip svarbus šiuolaikinio ir tomistinio mąstymo skirtumas aptariamas naujaisiais amžiais pa­ žinimo teorijoje įvykęs „kritinis posūkis“, įtvirtinęs požiūrį, kad sąmonės egzis­ tavimas yra akivaizdesnis negu juslinės tikrovės egzistavimas. Primenama, kad Akvinietis palaikė netarpiško pojūčių realizmo koncepciją. Tvirtinama, kad jis yra pateikęs argumentų prieš pojūčių realizmo neigimą. Refleksija leidžianti at­ skirti realių daiktų patyrimą nuo vien idėjų patirties haliucinacijose ir sapnuose. Laikantiesiems visą mūsų pažinimą reliatyviu Akvinietis atsakytų, kad pojūčių realizmas neteigia, jog pojūčių duomenys visada visiškai tiksliai atitinka tikrovę, jis tvirtina tik tai, kad patiriame realias spalvas, pavidalus, judesius. Dar vienu

187

1

Akviniečio teorijos privalumu laikoma jo daikto buvimo samprata. Skirtingai negu Kantas, jis tvirtinąs, jog egzistavimas yra realus daikto predikatas. Buvimo aktas esąs pamatinis, jo negalima paaiškinti nagrinėjant vien substanciją, kuriai priklauso šis buvimas. Daiktai esą neutralūs egzistavimo požiūriu. Parodoma, kad A. J. Ayerio argumentas apie visų negatyvių egzistencinių teiginių priešta­ ringumą nepaneigia tomistinės daikto buvimo sampratos. Teiginys „egzisten­ cijos požiūriu neutralūs kankiniai neegzistuoja“ nesąs prieštaringas, Akvinietis nepasiduodąs klaidinančiam gramatinės struktūros panašumui. Jo filosofija esanti paremta tikrais faktais. A FULBRIGHTER OBSERVES LITHUANIA GOING WEST (AMERIKIETIS STEBI LIETUVOS VAKARĖJIMĄ). Filosofija.. Sociologija, 2006, nr. 1, p. 20-24.

Diskutuoja dėl V. Ciubrinsko minčių straipsnyje Identity and the revival o f Tra­ dition in Lithuania: an Insider’s View (Folk, 2002, nr. 42, p. 9-40), mano, kad joms įtaką padarė B. Andersono „įsivaizduojamų bendruomenių“ koncepcijos. Teigia, kad Lietuvos vakarėjimas neturėtų implikuoti tautinės ir katalikiškos tapatybės silpnėjimo, skepticizmu paremtos tolerancijos. Nurodo, kad Lietu­ voje pastebėjo nesidomėjimą katalikiškąja filosofija, nuostatą, jog verta gilintis į I. Kantą, E. Husserlį, B. Russellą, bet ne į Akvinietį, įsitikinimą, jog „Katalikų mąstytojai yra autoriteto mokymu paremtos bažnyčios nariai, ir todėl kaip ku­ riančiais tikrą, nuoširdžią filosofiją jais neverta pasitikėti“ [p. 22]. Atsakydamas į klausimą, ar įmanoma išvengti neigiamų vakarėjimo padarinių netampant ne­ tolerantiškiems, pasiremia Akviniečio prigimtinio įstatymo etikos principais. Nurodo, kad ji remiasi žmogaus kaip „suprantančiojo būtį“ samprata, teigiančia pagarbą kiekvienam žmogui, kaip šia savybe pasižyminčiai būtybei. Ir asmeninė, ir kultūrinė tapatybė glūdinti moralėje, kurios šaltinis ir yra būties supratimas. Akviniečio etika yra suderinama su tolerancijos principu. Toleranciją galima suvokti kaip brolybės jausmą, sudarantį bendrojo demokratinės visuomenės gė­ rio pamatą. Vakarėjimas gali nereikšti kultūros posūkio į sekuliarumą ir skep­ tiškumą.

Aeterni Patris, Aquinas, and the Spirituality of the Intellectual. YCC Word, no. 3, 1984, p. 9-10. Aquinas and Today’s Seminary Education. Fellowship o f Catholic Scholars Newsletter, no. 7,1984, p. 14-15. Esse as the Target of Judgment in Rahner and Aquinas. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 59,1985, p. 114 -131; tas pat The Thomist, no. 51, 1987, p. 222-245. Thomistic Existentialism and the Silence of the Quinque Viae. The Modern Schoolman, no. 63,1986, p. 157-171. Aquinas, Analogy, and the Divine Infinity. Doctor Communis, no. 40,1987, p. 64-84. AdMentem Thomae: Does Natural Philosophy Prove God? Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 61,1987, p. 209-220; tas pat Divus Thomas, no. 91.4,1988, p. 408-425. How Thomistic Is the Intuition of Being.Jacques Maritain: The Man and His Metap­ hysics. Ed. by John F. X. Knasas. Mishawaka: American Maritain Association, 1988, p. 83-92. Aquinas and the Liberationist Critique of Maritain’s New Christendom. The Thomist, no. 52,1988, p. 247-267. Immateriality and Metaphysics. Angelicum, no. 65,1988, p. 44-76. The Catholic Philosopher and Bloom’s The Closing o f the American Mind. Proceedings o f the Fellowship o f Catholic Scholars Eleventh Convention: Catholic Higher Education, 1989, p. 57-60. Gilson vs. Maritain: The Start of Thomistic Metaphysics. Doctor Communis, no. 43, 1990, p. 250-265; tas pat The Future ofThomism. Ed. by Deal W. Hudson and Dennis W. Moran. Mishawaka: American Maritain Association, 1992, p. 169-184. Does Gilson Theologize Thomistic Metaphysics? Thomistic Papers V. Houston: Center for Thomistic Studies, 1990, p. 3-24. Transcendental Thomism and the Thomistic Texts. The Thomist, no. 54,1990, p. 81-95. The Fundamental Nature of Aquinas’ Secunda Operatio Intellectus. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 64,1990, p. 190-202.

Dar paminėtina:

Necessity in the Tertia Via. The New Scholasticism, no. 52,1978, p. 373-394. Aquinas and Finite Gods. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Associa­ tion, no. 53,1979, p. 88-97. Making Sense of the Tertia Via. The New Scholasticism, no. 54,1980, p. 476-511. Super-God: Divine Infinity and Human Self-Determination. Proceedings o f the Ame­ rican Catholic Philosophical Association, no. 55,1981, p. 197-209. Aquinas: Prayer to an Immutable God. The New Scholasticism, no. 57,1983, p. 196-221.

Does Natural Philosophy Prove the Immaterial? An Answer to Mark Johnson. Ame­ rican Catholic PhilosophicalQuarterly, no. 64,1990, p. 265-269. Incommensurability and Aquinas’ Metaphysics. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 65,1991, p. 179-190. Materiality and Aquinas’ Natural Philosophy: A Reply to Johnson. The Modern Scho­ olman, no. 68,1991, p. 245-257. Aquinas’ Ascriptions of Creation to Aristotle. Angelicum, no. 73,1996, p. 487-506.

189

188

1

Defense of a Thomistic Argument for Subsistent Soul. Aquinas on M ind and Intellect: New Essays / ed. by Jeremiah Hackett. Binghamton: Dowling College Press, 1996, p. 159-174. The Style of the Catholic Intellectual and the Church’s Recommendation of Aquinas. Philippiniana Sacra, no. 96,1997, p. 451-459. Aquinas on the Cognitive Soul: Metaphysics, Physics, or Both? American Catholic PhilosophicalQuarterly, no. 71, 1998, p. 501-517. Yves R. Simon and the Neo-Thomist Tradition in Epistemology. Acquaintance with the Absolute: The Achievement o f Yves R. Simon: Essays and Bibliography. Ed. by Ant­ hony O. Simon. New York: Fordham University Press, 1998, p. 83-100. The Post-Modern Notion o f Freedom and Aquinas’ Ratio Ends. Freedom in Con­ temporary Culture. Ed. by Zofia Zdybicka et al. Lublin: University Press o f Catholic University of Lublin, 1998, p. 511-516; tas pat The Failure o f Modernism. Ed. Brendan Sweetman. Mishawaka: American Maritain Assoc., 1999, p. 1 1 1 - 1 1 7 . Aquinas’ Metaphysics and Descartes’ Methodic Doubt. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 73, 1999, p. 159-178; tas pat The Thomist, no. 64,1000, p. 449-471. Fides et Ratio and the 10 th Century Thomistic Revival. New Blackfriars, no. 81,1000, p. 400-408, tas pat Catholic Dossier, no. 6,1000, p. 10 -15. Paminėtini darbai po iooo:

Does the Catholic Church Teach That There Is No One True Philosophy? Angelicum, no. 80, 1003, p. 417-435; tas pat Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 77, 1003, p. 83-99; vertimas: Ar Katalikų bažnyčia moko, kad nėra vienintelės teisingos filosofijos? Logos, nr. 33,1003, p. 115 -111; nr. 34,1003, p. 87-96. Thomistic Metaphysics. Houston: Center for Thomistic Studies, 1004, 40 p. Kant and Aquinas on the Ground of Moral Necessity (Santrauka: Kantas ir Akvinietis apie moralinės būtinybės pagrindą). Etika globalizacijos sąlygomis. Sud. Dalia Marija Stančienė. Vilnius, Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 1004, p. 57-64. Aquinas on Heretics and Jews. Soter, nr. 4 1,10 0 4 , p. 165-174. Why for Lonergan Knowing Cannot Consist in Taking a Look. American Catholic PhilosophicalQuarterly, no. 78,1004, p. 131-150. Haldane’s Analytic Thomism and Aquinas’ Actus Essendi. Analytical Thomism: Tra­ ditions in Dialogue./ Eds. Craig Paterson and Matthew S. Pugh. Aldershot, Hants: Ashgate Publishing Ltd, 1005, p. 133-151. The Augustinian Approach to God and Kantian Epistemology. Angelicum, no. 83, 1006, p. 819-833. Akvinietis ir Rachelės rauda. Logos, nr. 46,1006, p. 38-43. Akvinietis praktinio proto ir religijos sandūroje. Logos, nr. 51,100 7, p. 78-87. Being and the 11st Century Thomist. A d Veritatem (The University of Santo Tomas Press, Manila, P.I.), no. 7,1008, p. 379-398. Aquinas and Cultural Identity. Lituanus, nr. 53,1007, p. 54-64.

Richard McBrien’s Catholicism and Transcendental Thomist Methodology. Faith and Reason, no. 16 ,10 0 1, p. 199-109.

Aquinas: the Desire to Love and the Religion Possibility. Proceedings o f the American Catholic Philosophical Association, no. 81,1008, p. 115-114.

Jacques Maritain and Ralph Mclnerny on Analogy. Wiernoscrzeczywistosci a memorial volume in honor of Rev. Albert Krapiec, O. P. Ed. by Z. Zdybicka and A. Maryniarczyk. Lublin: PTTA, 1001, p. 101-116.

Tracey Rowland’s ’Augustinian Thomist’ Interpretation of Culture. Angelicum, vol. 86,1009, p. 689-700.

Fides et Ratio and the Twentienth century Thomistic Revival (Santrauka: Fides et ratio ir tomizmo atgimimas dvidešimtajame amžiuje). Tomizmas ir filosofijos ateitis. Sud. Dalia Marija Stančienė. Vilnius: Logos, 1001, p. i i - i i . Transcendental Thomist Methodology and Maritain’s „Critical Realism“.Jacques M a­ ritain and the Many Ways o f Knowing. Ed. Douglas A. Ollivant. Washington: Catholic University of America Press, 1001, p. 66-77. Contra Spinoza: Aquinas on God’s Free Will. American Catholic PhilosophicalQuar­ terly, no. 76 ,10 0 1, p. 417-419. Fides et Ratio and the Metaphysical Basis of Aquinas’ Natural Law Ethics, chttp:// www.nd.edu/~ndethics>. Being and Some Twentieth-Century Thomists. New York: Fordham University Press, 1003, 340 p.

Thomistic Reflections on Stasys Šalkauskis’ Philosophy of Culture. Soter, no. 19,1009, p. 7-16. Tolerance and the Indelibility of Natural Law. Nova et vetera, no. 7,1009, p. 117 -14 0 . The Unavoidability o f’Religion’ in John Rawls’ Arguments for Tolerance. Faute, délit, péché et culpabilité: regards croisés sur les fondements de notre éthique. Paris: Edition Cujas, 1010. Maritain i „placz Racheli“, czyli dlaczego nie mozna ufac poruszeniom woli? Osoba i uczucia (Zadania Wspolczesnej Metafizyki; n).Red. Andrzej Maryniarczyk, Katarzyna Stçpien, Pawel Gondek. Lublin: Polskie Towarzystwo Tomasza z Akwinu. Katedra Metafizyki KUL, zoio. Thomism and Tolerance. Scranton: University of Scranton Press, io n , 168 p. Rūta Marija Vabalaitė

191

190

1

K R U P A V IČ IU S Mykolas, 1985 10 01 Balbieriškyje, Marijampolės r. - 1970 12 04 Čikagoje, kunigas, politikas, visuomenės veikėjas, kultūrininkas, publicistas, sociologas. 1897 baigė Igliškėlių mokyklą, 1905 - Veiverių mokytojų seminariją, dirbo mokytoju Lomžos gubernijos mokyklose, 1907-1908 mokytojavo Papilėje. 1908 įstojo į Seinų dvasinę seminariją, 1913, ją baigęs, įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją. 1917 paskirtas kapelionu į lietuvišką gimnaziją. 1919 grįžo į Lietuvą. Buvo Vidaus reikalų ministerijos socialinio skyriaus ypatingų reikalų valdininkas, Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio reformos komisijos sekretorius. 1920-1926 visų Lietuvos seimų atstovas, juose Lietuvos krikščionių demokratų bloko lyderis ir partijos pirmininkas. 1923-1926 žemės ūkio ministras. 1927-1929 Prancūzijos katalikų universitete Lilyje ir Tulūzoje studijavo sociologiją, ekonomiją, teisę ir žurnalistiką 1930-1931 vikaras Garliavoje. 1931—1933 Vilkaviškio dvasinės semi­ narijos profesorius, 1933-1935 Veiverių klebonas. 1935-1942 Kalvarijos klebonas

reformą grįsti krikščioniškosios demokratijos pradais. Kapitalistinio laiko­ tarpio krikščioniškosios demokratijos istorija skirstoma į du periodus: 1) iki 1891, t. y. iki Leono X III enciklikos Rerum novarum paskelbimo, 2) brandųjį laikotarpį - po šios enciklikos pasirodymo. Apžvelgiama minėto laikotarpio krikščioniškosios demokratijos pradininkų W. Ketelerio, F. Lamennais ir kt. veikla. Knygos pabaigoje detaliai analizuojamos dvi Leono X III enciklikos. Re­ rum novarum laikoma moderniosios krikščioniškosios demokratijos šaltiniu ir pagrindu. Išdėstomas jos turinys, aptariama joje vyraujanti idėja - krikščioniš­ kosios nuosavybės samprata. Nurodomi itin aktualūs, autoriaus įsitikinimu, Leono X III sprendimai dėl socializmo, liberalizmo, darbo problemų. Teigiama, kad Rerum novarum užbaigė pirmąjį krikščioniškosios demokratijos brendimo laikotarpį. Toliau nagrinėjama Graves de Communi (kaip tam tikras tęsinys ir papildymas Rerum novarum). Pripažįstama, kad šiose enciklikose skelbiamas socialinis mokslas gali kisti.

ir dekanas. 1945 apsigyveno Vokietijoje Viurcburge. 1945 V L IK pirmininkas. 1948 tapo prelatu. 1957 įsikūrė JA V . 1951-1956 Vidurio Europos krikščionių demokratų unijos įgaliotinis Vokietijoje. Nepriklausomoje Lietuvoje rašė D rau­ gijoje, Ryte, Lietuvoje, Tiesos kelyje, Lietuvos mokykloje, Židinyje, Tėvynės sarge, 1927-1928 redagavo Krikščionį demokratą. Gyvendamas JA V rašė Drauge, Tė­ viškės žiburiuose, Tėvynės sarge, Laiškuose lietuviams, Aiduose ir kt. Siekė pagrįsti ir propaguoti katalikiškąją pasaulėžiūrą. M. Krupavičiaus socialinė koncepcija nebuvo originali. Jo socialinėms pažiūroms didelės įtakos turėjo popiežiaus Leo­ no X III enciklikos Rerum Novarum ir Graves de Communi, vyskupo J. Matule­ vičiaus socialiniai veikalai. KRIKŠČIONIŠKOJI DEMOKRATIJA. Stuttgart, 19 48 ,16 4 p. D a l y s : i . Krikščionybė ir demokratija, 5-12. 2. Krikščioniškoji demokratija, 13-32.

3. Krikščioniškosios demokratijos veidas, 3-50. 4. Krikščioniškoji demokratija po­ litikoje, 51-57. 5. Krikščioniškosios demokratijos keliais, 59-65. 6. Krikščioniško­ ji demokratija kapitalizmo amžiuje, 67-75. 7- Socialinių reformatorių gadynėje, 77-101. 8. Fryburgo unija, 103-110. 9. Rerum novarum, 111-129. 10. Graves de communi, 131-162. Aptariamas krikščionybės ir demokratijos santykis. Pateikiamos įvairios de­ mokratijos sampratos. Jos palyginamos, siekiant geriau išreikšti demokratijos turinį. Iškeliami krikščioniškajai demokratijai būdingi idealai. Svarstant įvai­ rius kitus demokratijos problemos aspektus, daugiausia remiamasi Leono X III enciklika Rerum novarum. Pabrėžiamas krikščioniškosios demokratijos radi­ kalus reformizmas. Dėstomas krikščioniškas požiūris į nuosavybę, socialinius klausimus, asmens ir visuomenės santykius, siūloma pribrendusią visuomenės

192

VISUOMENINIAI KLAUSIMAI. STRAIPSNIŲ RINKINYS IŠ JO PALIKIMO. Chicago, 1983, 488 p. D a l y s : Įvadas į Krupavičiaus palikimą. V Bagdonavičius, 11-19. Antra dalis. Krikš­ čioniška demokratija, 127-162. Ketvirta dalis. Darbininkas ir darbas, 199-285. Penkta dalis. Rerum novarum studijos, 289-397.

Dalyje Krikščioniškoji demokratija plėtojamas ankstesniuose straipsniuose išreikštas požiūris į krikščioniškąją demokratiją. Daugiausia vietos skiriama enciklikai Graves de Communi pristatyti, išdėstomos jos svarbesnės mintys. Dalyje Darbininkas ir darbas nagrinėjama enciklika Quadragesimo anno. A t­ skleidžiamas krikščioniškasis požiūris į darbą, nuosavybę. Dėl darbo sampratos kritikuojamas liberalizmas. Toliau apžvelgiama dokumento Rerum novarum atsiradimo istorija. Plačiai nagrinėjamos trys enciklikos: jau minėtoji Leono X III, Pijaus X I Quadragesimo anno, Jono X X III M ater et magistrą. Nuro­ domos tarp jų esančios sąsajos. Visi šie dokumentai sukūrę vieną Bažnyčios socialinę doktriną. Pastarosios dvi enciklikos pirmąją papildančios, patiksli­ nančios. Pažymimas didelis jų reikšmingumas ir aktualumas. JACQUES MARITAIN. Tėvynės sargas, 1959, nr. 1 (16), p. 81-88.

Nušviečiamas žymaus tomistinės filosofijos atstovo J. Maritaino gyvenimas, veikla, kūryba. Išvardijami svarbiausi jo raštai, apimantys įvairias kūrybos sritis - tomistinę filosofiją (metafiziką ir pažinimo teoriją), gamtos filosofi­ ją, estetiką, kultūros ir teisės filosofiją. Paminimos apie Maritainą parašytos monografijos. Siekiama atskleisti šio filosofo reikšmę ir vertę katalikiškajai kultūrai.

193

1

EGZISTENCIALISTINĖ ETIKA. Tėvynės sargas, 1959, nr. 1- 3 (18), p. 49-63-

Kritiškai aptariama X X a. susiformavusi egzistencinės (situacinės) etikos kryptis. Išryškinama egzistencinės etikos kilmė ir šaltiniai. Esmine jos atsira­ dimo priežastimi laikomas revizionizmo sąjūdis, svarbiausiu šaltiniu - egzis­ tencializmo filosofija. Manoma, kad etinis egzistencializmas - tai konglome­ ratas M. Stirnerio ir F. Nietzsche’s individualizmo, G. Gentile’s aktualizmo, H. Bergsono intuicionizmo ir M. Schelerio fenomenologizmo. Apžvelgiami svarbesni egzistencinės etikos šalininkų tradicinei katalikiškajai moralei da­ romi priekaištai. Jai esą priekaištaujama dėl: 1) legalizmo, 2.) negatyvizmo, 3) minimalizmo, 4) kazuistikos, 5) rėmimosi Aristotelio filosofija, 6) mora­ linės teologijos atskyrimo nuo asketikos ir mistikos, 8) nepakankamo Dievo ir artimo meilės pabrėžimo konkrečiame gyvenime, 9) evangeliškosios dva­ sios trūkumo, 10) pasenusių moralinių normų laikymosi, 11) klaidingo Dievo supratimo, iz) nepagrįsto teologų vadovavimosi prigimtąja teise. Straipsnio autoriaus nuomone, šie priekaištai gana gerai paaiškina, kas yra egzistenci­ nė etika. Pristatomi žymesnieji šios etikos šalininkai ir skelbėjai: E. Michelis, T. Steinbūchelis, E. Bruneris, H. Thielecke. Daroma išvada, kad egzistenci­ niai etikos teiginiai yra nesuderinami su Katalikų bažnyčios mokslu ir visai jam priešingi, nes skatina nihilizmą. Išdėstomos popiežiaus Pijaus X II mintys egzistencinės etikos tema.

naują, taiką užtikrinančią santvarką, paremtą teisingumu ir tarptautiniu soli­ darumu. Toliau pateikiami išsamūs tų kalbų komentarai, atlikti prof. Guido Gonelle. Straipsnio pabaigoje autorius išvardija septynis popiežiaus teiginius ir pabrėžia jų reikšmę bei vertybę, siūlo gerai įsisąmoninti. Lit.: Mockus, K. Mykolas Krupavičius. Aidai, 1950, nr. 8; Vaitiekūnas, V. Krupavičius dviejų epochų kūrėjas. Draugas, 1951, nr. 159. Mulokas, J. Jakštas ir Šleževičius. Tėviškės žiburiai, 1965, nr. 39; Bagdonavičius, V. Kas yra Krupavičius. Draugas, 1964, nr. 119; Bagdo­ navičius, V. Krupavičiaus valstybingumo pagrindų beieškant. Aidai, 1970, nr. 8; Maldeikis, P. Mykolas Krupavičius. Chicago, 1975; Trumpa, V. Bespalvis Mykolas Krupavičius Petro Maldeikio monografiją perskaičius. Draugo kultūrinis priedas, 1976, nr. 1; Jakštas, J. Pora pastabų prie V. Trumpos straipsnio „Bespalvis Mykolas Krupavičius“. Draugo kultūrinis priedas, 1976, nr. 2; Alaušius (Juozas Girnius). Prel. Krupavičius savo pažiūrų šviesoje. A i­ dai, 1976, nr. 7. Steponas Tunaitis

EGZISTENCIALINĖ ETIKA. Tėvynės sargas, 1962, nr. 1 (zi), p. 40-5Z.

Pristatoma popiežiaus Pijaus X II kalba, skirta „egzistencinės etikos“ analizei, siekiant išryškinti šios etikos būdingus bruožus, teiginius, parodant, kuo ji skiriasi nuo tradicinės krikščioniškosios moralės sampratos. Nurodomi iš eg­ zistencinės etikos kylantys pavojai. Iš visų pavojų labiausiai išskiriamas subjek­ tyvizmas, kaip grėsmingiausias katalikybei. Manoma, kad esminis aptariamos etikos principas (laisvai moraliai apsispręsti pagal savo individualius įsitiki­ nimus) skatina moralinį anarchizmą. Pritariant popiežiui Pijui X II, siūloma laikytis Tomo Akviniečio mokslo apie išmintingumą. Atkreipiamas dėmesys, jog šį mokslą, įvertinant naujausius tyrinėjimus, būtų galima net laikyti savitu „ontologišku ir etišku egzistencializmu“. NAUJA PASAULIO SAMPRATA. LKMA metraštis, 1965,1 . 1, p. 197-Z15.

D a l y s : I. Solidarizmo idėja Pijaus XII tezėse, 197-zoi. II. Katalikų bažnyčios doktri­ na apie visuomeninio gyvenimo organizaciją valstybių viduje ir tarpvalstybiniuose santykiuose, zoi-zių. III. Pijaus X II 194Z m. Kalėdų išvakarių kalbos punktai, Z14-Z15. Pristatomos popiežiaus Pijaus X II19 39 -19 4 Z sakytos kalbos, kuriose kritiškai įvertinama dabartinė socialinė santvarka ir nurodoma, kokiais būdais sukurti

194

195

4

Teigė, jog dorovės dėsniai sutampa su vitaliniais žmogaus prigimties dėsniais, o galia veikti, orientuotis į vertybes, būti autonomiškam turi remtis pareigos supratimu. Kritikavo materialistine pasaulėžiūra pagrįstą kultūrą, skleidė krikš­ čioniškąsias idėjas. VLADIMIRAS SOLOVJOVAS, ŠVENTOSIOS ISTORIJOS FILOSOFIJA - TYRIMAS PASAULIO KELIO Į TIKRĄJĮ GYVENIMĄ, I TOMAS. Akademikas, 1933, nr. n, p. 213— 214.

Knygos recenzija. Apibūdinamas V. Solovjovo bandymas filosofiją papildyti krikščioniškąja teosofija, parodoma, kaip knygoje filosofiškai nušviečiamas Sv. Raštas. VLADIMIRAS SOLOVJOVAS, ŠVENTOJI ISTORIJOS FILOSOFIJA, I D. Vairas, 1933, nr. 12 (t. 9), p. 518-519.

Platesnė knygos recenzija. MILITARIZMAS AR TAUTIŠKUMAS. Vairas, 1933, nr. 12 (t. 9), p. 4 71—473.

L IA U G M IN A S Albinas, 1907 06 10 Auksūdyje, Mažeikių apskr-19 9 2 07 17 Serfsaide (Floridos valstija, JA V ), Lietuvos pedagogas, psichologas, aukštojo mokslo organizatorius ir rektorius, JA V lietuvių visuomenės veikėjas, filosofijos daktaras. Baigė Mažeikių gimnaziją. Studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete filosofijos istoriją, pedagogiką ir lotynų kalbą, 1934 jį baigė. 1934-1935 klausėsi filosofijos, psichologijos ir sociologijos paskaitų Sorbonos universitete, trejus metus studijavo Ženevos J. J. Rousseau pedagogi­ nių mokslų institute ir Ženevos universitete, jame 1939 tapo filosofijos daktaru. 19 4 1-19 44 buvo Vilniaus pedagoginio instituto direktorius, dėstė pedagogiką, psichologiją ir filosofiją Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus universitete. 1943 apgynė habilitacijos darbą V italiniai Nietzsche’s ir Guyau etikos pagrindai, gavo privatdocento laipsnį. 1944 pasitraukė į Vokietiją, dirbo vertėju, dirbo mokyto­ ju gimnazijoje, 1948 persikėlė į Kolumbiją. Bogotoje dėstė įvairius pedagogikos ir psichologijos kursus įvairiuose universitetuose. 1955 atvyko į JA V . i 955_ I 9 7 2Lojolos universitete Čikagoje dėstė kalbas, vertėsi psichologine praktika. 19 73-

Prieš supažindindamas su studentų atsargos karininkų korporacijos Ramovė veikla, populiariai išdėsto G. Hėgelio istorinės tautos sampratą. IŠPAŽINIMAI. Akademikas, 1933, nr. 13, p. 258.

Sv. Aurelijaus Augustino knygos recenzija. Apžvelgiamas Augustino gyvenimas, teigiama, jog knygoje atskleistas žmogaus sielos gyvenimas, jo prigimties dvily­ pumas, nurodomos vertimo ypatybės. V. STANKEVIČIUS. PASAULINĖS ISTORIJOS DINAMIKA. SPAUDOS FONDO LEI­ DINYS, KAUNAS, 1934. Vairas, 1934, nr. 4 , (t. 10), p. 536-537.

Apžvelgiamas knygos turinys, pažymima, kad veikalui stinga nuoseklumo ir mokslinio objektyvumo, autorius paviršutiniškai traktuoja religines ir filoso­ fines problemas. TAUTINĖ LIETUVIO INDIVIDUALYBĖ. Akademikas, 1934, nr. 6-7, p. 126-127.

Aiškinama objektyvios tautos dvasios sąvoka, kviečiama remtis aisčių kultūros pagrindais.

1976 Alkoholikų gydymo centro psichologas. Čikagos katalikų psichologų aso­ ciacijos narys. Vienas Pedagoginio lituanistikos instituto steigėjų, 1958-1963 pir­ masis jo rektorius. Daug straipsnių pedagogikos ir visuomenės temomis paskelbė leidiniuose Tautos mokykla, Akademikas, Vairas, Draugas, Laiškai lietuviams, Kolumbijos mokslo žurnaluose. Buvo aktyvus Bostone leistos Lietuvių enciklo­ pedijos bendradarbis psichologijos tema. Tyrinėjo moralės filosofijos problemas, dorovės prigimties sampratos istoriją nuo Sokrato iki vitalistinių koncepcijų.

L’ENSEIGNEMENT DE LA MORALE. ESSAI SUR SA NATURE ET SES MÉTHODES (MORALES MOKYMAS. ESĖ APIE JO S PRIG IM TĮ IR M ETO DUS). Neuchâtel, Paris: Éditions Delachaux & Niestlé S.A., 1939, 206 p.

D a l y s : Introduction, 7-12. Première partie. Notre conception de l’enseignement et de la morale, 13-67. Deuxième partie. La possibilité de l’enseignement de la morale, 68-129. Troisième partie. La critique des méthodes en usage, 130-194. Conclusion, I95~i99. Bibliographie, 200-204.

197

196

1

Svarstant klausimą, ar dorybė yra įgimta, ar kyla iš gėrio pažinimo ir patirties, daugiausia remiamasi pedagogų teorijomis. Apžvelgiamos ir Sokrato bei kitų antikos filosofų, šv. Tomo Akviniečio, B. Spinozos, G. W. Leibnizo, J. J. Rous­ seau, I. Kanto, J. Benthamo, E. Durkheimo, J. Guyau idėjos. VITALINIAI NIETZSCHE’S IR GUYAU ETIKOS PAGRINDAI. Habilitacinis darbas.

Vilnius, VU, 1943, 81 p. (VUB RS F 142-10). D a l y s : Habilitacijos tezės. Įžanginės pastabos, 2 - 4 . 1. Tradicinės moralės jiems ne­ pakeliui, 6 -14 . II. Nietzsches etikos išeities taškas, 15-21. III. Guyau etikos išeities taškas, 22-34. IV. Nietzsches „Viešpatavimo etikos“ vitalinis momentas paskirose vertybėse, 35-44. V. Guyau „Abejojimo etikos“ paskirų vertybių vitalinė apspranda, 45-64. VI. Gyvybė ir gyvenimas kaip pagrindas ir kaip tikslas Nietzsches ir

Guyau etikoje, 7 1-7 9 . Literatūra, 80-81. Teigiama, kad abiem autoriams yra nepriimtinos tradicinės moralės dėl jų negyvenimiškumo ir prieštaravimo vitalinėms žmogaus prigimties reikmėms. Jų etikai įtakos turėjo pozityvizmas, tačiau jų dorinės vertybės nėra pozityvis­ tinės, remiasi autorių etine metafizika ir įgyja naują motyvaciją. Dorovinių vertybių šaltinis jiems yra natūralių žmogaus vitalinės prigimties tendencijų, socialinio gyvenimo dėsnių pažinimas ir biologijos mokslas. F. Nietzsche’s ir J. Guyau nuomone, etinės vertybės turi būti nustatytos, nesiremiant nei aprioriniais duomenimis, nei transcendentiniais dėsniais, nes pasaulyje vis­ kas yra imanentiška. Nietzsche esąs idealistas ne tik kultūros, bet ir doros srityje. Jis siekia savo etika išvaduoti žmogų iš to, kas trukdo jam tapti savęs viešpačiu, tapti antžmogiu. Tikrai doriškai vertingas žmogus bus tas, kuris yra atsparus ir kūnu, ir dvasia, gajus, pajėgus ir pats yra savo elgsenos normų autorius. Guyau gyvenimo „intensingumo ir ekspansyvumo“ sąvokos siejasi su savisaugos ir socialinių instinktų tendencijomis, vienodai reikalingomis gyvenime. Gyvenimiškos etikos uždavinys esąs siekti darnios jų pusiausvyros. Nietzsche’i ir Guyau gyvenimas bei gyvybė yra jų etinių vertybių šaltinis ir tikslas: kiekviena dorovinė vertybė bus tikra, kai ji bus pagrįsta gyvenimo įvy­ kiais ir jam tarnaus.

nepritariama panseksualizmui, pažymima, jog materialistinė Z. Freudo doktri­ na buvo kritikuota. MŪSŲ PAŽIŪROS ATOMINIAME AMŽIUJE. Mano pasaulėžiūra. Kultūrininkų pasi­ sakymų rinkinys. Red. dr. Juozas Prunskis. Chicago, Lietuviškos knygos klubas, 1958, p. 171-182.

Nagrinėjami žinojimo ir tikėjimo, moralės teorijų ir absoliučių jos normų, kul­ tūros ir civilizacijos, individo ir tautos sąmonės santykiai. VISYBĖS TEORIJA. Lietuvių enciklopedija. Boston, Lietuvių enciklopedijos leidykla, t. 34,1966, p. 322-323.

Aiškinant struktūrinės psichologijos specifiką, primenamos Aristotelio, W. Wundto, W. Dilthey’aus idėjos. L it.: Profesorius Albinas Liaugminas. Monografija. Sud. Jonas Dautaras. Vilnius: Vilniaus

pedagoginio universiteto leidykla, 2005. Rūta Marija Vabalaitė

LIN G IS Alfonsas (LIN GIS Adphonso), 1933 n 23 Kretos miestelyje (Ilinojus, JA V ), filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo 1950 studijavo filosofiją Čikagos Lojolos universitete, vėliau studijas tęsė Belgijos katalikiškajame Luveno universitete. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį ir grįžęs į JA V dirbo profesoriaus padėjėju Pitsburgo Duquesne universitete. Nuo 1960-ųjų vidurio užsiėmė filosofinių tekstų, iš kurių reikšmingiausi - Merleau-Ponty The Visible and the Invisible ir E. Levino Totality and Infinity: A n Essay on Exteriority - vertimu. Daug keliavo aplink pasaulį; kelionėse patirti įspūdžiai tapo jo originalių filosofinių pažiūrų šaltiniu ir pagrindu. Kaip rašytojas ir filosofas debiutavo 1982 su veikalu Kraštutinumai (Excesses), 019 98 veikale Imperatyvas (The Imperative) išdėstė savo brandžias filosofines pažiūras. Šiuo metu yra išleidęs daugiau kaip 10 knygų, paskelbęs per 50 straipsnių Lietuvos ir užsienio moksliniuose žurnaluose, dirba Pensilvanijos universiteto Filosofijos skyriuje.

TIKROSIOS BŪTIES BEIEŠKANT. Aidai, 1951, nr. 10, p. 433-435.

Kritikuojama materialistine pasaulėžiūra paremta kultūra. Nagrinėjama, kas yra antpojūtinė realybė, populiariai rašoma apie būties prado paieškas antiki­ nėje graikų filosofijoje, užsimenama apie šv. Tomo Akviniečio, R. Descartes’o, B. Spinozos būties apibrėžimus, akcentuojama krikščioniškojo apreiškimo pa­ slaptis, siūloma suvokti idėjų idėją kaip būčių būtį, arba Dievą.

SENSATION AND SENTIMENT: ON THE MEANING OF IMMANENCE (POJŪTIS IR JAUSMAS: APIE IMANENCIJOS PRASMĘ), Washington, Proceedings of the Ame­

rican Catholic Philosophical Association the Catholic University of America, 1967, p. 70-75-

Jusliškumo ir emociškumo samplaikos, įvardijamos pojūčio sąvoka, tyrimas, pojūtį siejant tiek su transcendencija, tiek su imanencija.

ZIGMANTAS FREUDAS IR JO METODAS. Laiškai lietuviams, 1956, nr. 6, p. 182-190.

Pristatoma asmenybės sandaros samprata, aiškinamas psichoanalizės metodas, 198

199

1

THE ELEMENTAL BACKGROUND (PAMATINIS FONAS), New Essays in Phenome­ nology, ed. James M. Edie, Chicago: Quadrangle Press, 1969, p. 25-38.

Dar neaktualizuotų intuicijos potencijų horizonto prigimties analizė. INTENTIONALITY AND CORPOREITY (INTENCIONALUMAS IR KŪNIŠKU­ MAS), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, Analecta Husserliana, 1970, vol. 1, p. 75-90.

E. Husserlio pažiūrų kūno, sąmonės ir jų tarpusavio santykio klausimais ap­ žvalga. HYLETIC DATA (JUSLINIAI DUOMENYS), Pennsylvania, Analecta Husserliana, 1972, vol. 2, p. 9 7-10 1.

Straipsnis skirtas juslinės patirties reikšmei ir vietai E. Husserlio filosofinėje sistemoje nurodyti. SENSATIONS (POJŪČIAI), Pennsylvania, Philosophy and Phenomenological Re­ search, 1975, p. 159-170.

Juslumo ir jo statuso fenomenologinėje filosofijoje tyrimas remiantis E. Hus­ serlio, M. Heideggerio ir M. Merleau-Ponty pažiūromis. THE ORIGIN OF INFINITY (BEGALYBĖS KILMĖ), Pennsylvania, Research in Pheno­ menology, 1976, vol. 6, no. i, p. 27-45.

Begalybės idėjos kaip Vakarų mąstytojų teorinio konstrukto prigimties aiškini­ mas. E. Husserlio ir M. Heideggerio begalybės sampratų apžvalga. THE VOID THAT AWAITS THE FORCE OF ANXIETY (NERIMO JĖGOS LAUKIAN­ TI TUŠTUMA), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, Journal of Pheno­ menological Psychology, 1976, p. 153-162.

veikimo principas, nagrinėjami Kanto pateikiami moralinės tvarkos pavyzdžiai. Nurodomi valios ir autonomijos sampratų ir vietos, kurią jos užima Kanto ir F. Nietzsche’s filosofinėse sistemose, skirtumai. Gvildenama etinės bendruomenės prigimtis bei paklusimo moralės dėsniui prasmė. ASSOCIATION (ASOCIACIJA), Pennsylvania, Analecta Husserliana, 1978, vol. 7, p. 215-234.

Studija skirta intencionalumo ir asociatyvumo tarpusavio santykiui nustatyti. Įrodinėjama, kad E. Husserlio intencionalumo samprata neverčia neigti psicho­ logų pripažįstamos asociacijų teorijos. Į tyrimo lauką įtraukiamas ir kalbos, ku­ rios horizontą, straipsnio autoriaus požiūriu, peržengia tiek intencionalumas, tiek asociatyvumas, reikšmės klausimas. THE LAST FORM OF THE WILL TO POWER (PASKUTINĖ VALIOS VIEŠPATAUTI FORMA), Pennsylvania, Philosophy Today, 1978, p. 193-206.

Aptariami ir kritikuojami Vakarų filosofijos bei kultūros pamatai ir pristatoma F. Nietzsche’s Vakarų ateities vizija. DIFFERANCE IN THE ETERNAL RECURRENCE OF THE SAME (SKIRTYBĖ AMŽI­ NAJAME TO PATIES SUGRĮŽIME), Pennsylvania, Research in Phenomenology, vol. 8, no. i, 1978, p. 77-9 1.

Pristatoma M. Heideggerio amžinojo sugrįžimo mito interpretacija ir svarsto­ ma, ar ji suprastina kaip F. Nietzsche’i skirta kritika, ar kaip gilesnis jo filoso­ finių idėjų vertinimas. ON PHENOMENOLOGICAL EXPLANATION (APIE FENOMENOLOGINĮ AIŠ­ KINIMĄ), Pennsylvania, Journal of the British Society for Phenomenology, 1980, vol. i, no. i, p. 54-67.

Kasdienio gyvenimo tėkmę periodiškai sudrumsčiančio tuštumos jausmo kaip žmogiškosios egzistencijos baigtinumo nuojautos fenomenologija.

Svarstoma, ar fenomenologinio aiškinimo pagrindas yra intuityvus, ar racionalus.

A TIME OF ONE’S OWN (LAIKAS SAU), Pennsylvania: The Pennsylvania State Uni­ versity, Dialogos: Revista del Departamento de Filosofia Universidad de Puerto Rico,

A NEW PHILOSOPHICAL INTERPRETATION OF THE LIBIDO (NAUJA FILO­ SOFINĖ LIBIDO INTERPRETACIJA), Pennsylvania, Sub-Stance, 1980, no. 25, p. 87-97.

1977, Ano XI, nr. 29-30, p. 113-122.

M. Heideggerio veikale Laikas ir būtis minimo amžinybės ir begalinio laiko atsisakymo labui autentiško laiko sau motyvo aptarimas. AUTARCHY: KANTIAN TYPE-NIETZSCHEAN PHANTASM (AUTARCHIJA: KAN­ TIŠKASIS NIETZSCHE’S FANTAZMO TIPAS), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, Graduate Faculty Philosophy Journal, 1978, vol. 7, no. 2, p. 221-256. Straipsnis skirtas pamatiniams I. Kanto praktinės filosofijos aspektams prista­ tyti ir paaiškinti. Apibrėžiama kantiškojo kategorinio imperatyvo prigimtis ir

J. F. Lyotardo veikale Economie libidinale pateiktos libido interpretacijos apž­ valga. INTUITION OF FREEDOM, INTUITION OF LAW (LAISVĖS NUOJAUTA, PRIVALOMYBĖS NUOJAUTA), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, The Jour­ nal of Philosophy, 1982, p. 588-596.

Gvildenamas laisvės galimybės sąlygų klausimas. Įrodinėjama, kad laisvės sąlyga yra pirmapradis pavaldumas kantiškai suprastam imperatyvui.

201

200

1

THE LANGUAGE OF THE GAY SCIENCE (LINKSMOJO MOKSLO KALBA), Tymienecka A.-T., The Philosophical Reflection o f Man in Literature, Boston: Reidel, 1 9 8 Z , p. 3I 3- 3I 9-

Straipsnis skirtas F. Nietzsche’s pažiūroms kalbos tema pristatyti. INTENTIONAL LIBIDO, IMPULSIVE LIBIDO: THE PHENOMENOLOGICAL IDEA, (INTEN CION ALU S LIBIDO, IMPULSYVUS LIBIDO: FENOMENOLOGINIS POŽIŪ­ RIS), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, Journal o f Phenomenological Psychology,

198Z ,

vol. iz

(1 ),

p.

5 1 -6 Z .

Fenomenologinės libido interpretacijos apžvalga. THE ELEMENTAL IMPERATIVE (PAMATINIS IMPERATYVAS), Pennsylvania,

giminystė, aiškinama tantriškųjų ritualų prasmė, analizuojami libido energiją vaizduojantys pirmykščio meno kūriniai. THE VISIBLE AND THE VISION (MATOMYBĖ IR VIZIJA), Pennsylvania: Journal of the British Society for Phenomenology, 1984, vol. 15, no z, p. 155—163.

M. Merleau-Ponty veikalo Matoma ir nematoma apžvalga su komentarais. OEDIPUS REX: THE OEDIPUS RULE AND ITS SUBVERSION (EDIPAS KARALIUS: EDIPO TAISYKLĖ IR JOS SUBVERSIJA), Pennsylvania: Nijhoff, Human Studies 7, 1984, p. 91-100.

Pristatoma G. Deleuze ir F. Guattari kritika, skirta psichoanalizėje nusistovė­ jusiai Edipo komplekso sampratai.

198Z , z i p .

Kritikuojama I. Kanto kategorinio imperatyvo samprata ir parodoma, kaip fenomenologai M. Merleau-Ponty, E. Levinas ir pats A. Lingis ją peržiūrėjo ir

THE IMPERATIVE TO BE MASTER (IMPERATYVAS VIEŠPATAUTI), Pennsylva­ nia: The Pennsylvania State University, Cogito, 1 9 8 5 , vol. 3, no. 3 , 1 9 8 5 , p. 6 9 - 8 Z .

I. Kanto ir F. Nietzsch’es viešpatavimo sampratų apžvalga ir palyginimas.

patobulino. THE SIGNS OF CONSCIOUSNESS (SĄMONĖS ŽENKLAI), Pennsylvania: The Penn­ sylvania State University, Substance, 1983, no. 4 1, p. 3-14 .

Straipsnyje pristatoma E. Husserlio ženklo samprata ir J. Derrida jos kritika. AUTHENTIC TIME (AUTENTIŠKAS LAIKAS), Hague: Nijhoff, Selected Studies in Phenomenology and Existential Philosophy,

1983,

p.

Z 7 7 -Z 96.

Remiantis M. Heideggerio veikalais, straipsnyje nagrinėjamos laiko, autentiš­ kumo ir jų tarpusavio santykio temos. THE FATALITY OF CONSCIOUSNESS (SĄMONĖS FATALIŠKUMAS), Pennsylva­

nia: Pennsylvania State University, Philosophy Today,

1983,

p.

Z 4 7 -Z 5 8 .

Istorijos kaip žmogaus sąmonėje slypinčių lemtingų potencijų nuoseklaus aktualizavimosi sampratos apžvalga. EXCESSES: EROS AND CULTURE (KRAŠTUTINUMAI: EROSAS IR KULTŪRA),

Albany: State University o f New York Press, 1984,166 p. D a l y s : Preface, xi. 1. The Rapture af the Deep, 1—16. z. Savages, 17-46. 3. Khajuraho,

47-68. 4. The Rangda, 69-86. 5. Black Gods, 87-109. 6. Tantra, 111-131. 7. Cargo Cult, 133-163. Aprašomi vakariečiams neįprasti ir nebūdingi kraštutiniai eroticizmo impulsai, kuriuos autorius tyrinėjo keliaudamas po rytų Afriką, Balį, Naująją Gvinėją, Šri Lanką ir kitas pasaulio vietas. Nagrinėjama, kas verčia autorių manyti, jog geis­ mo ir aistros kryptis yra ne Aš, bet Kitas, nurodomos ir aptariamos įvairios su­ blimacijos rūšys, apmąstoma kanibalizmo ir froidiškosios kastracijos sampratos

202

BEING IN THE INTERROGATIVE MOOD (KLAUSIANTI BŪTIS), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, 1983, p. 78-91.

Pristatomos veikale Matoma ir nematoma išdėstytos idėjos ir svarstomas tokio M. Merleau-Ponty projekto tikslas. PHENOMENOLOGICAL EXPLANATIONS (FENOMENOLOGINIAI PAAIŠKINI­ MAI), Kluwer Academic Publishers Group, 1986, izz p. D a l y s : i . On Phenomenological Explanation, i-zo . z. The Minds Body, zi-4 0 . 3. Being in the Interrogative Mood, 41-58. 4. Involution in the Sensuous, 5 9 - 7 Z . 5. The Perception o f Others, 7 3 - 9 0 . 6 . Visible and the Vision, 91-io z.

Veikale gvildenami fenomenologinio tyrimo metodikos klausimai. Parodoma, jog naudodamasi tradicine metodika fenomenologija neišsemia visų savo ga­ limybių, ir argumentuojama, kaip ir kodėl fenomenologinio tyrimo modelis yra koreguotinas. Nurodoma, kokių rezultatų leistų pasiekti veikalo autoriaus siūlomi pakeitimai. LIBIDO: THE FRENCH EXISTENTIAL THEORIES (STUDIES IN PHENOMENOLO­ GY AND EXISTENTIAL PHILOSOPHY) (LIBIDO: PRANCŪZIJOS EGZISTENCINĖS TEORIJOS (FENOMENOLOGIJOS IR EGZISTENCINĖS FILOSOFIJOS STUDIJOS), Indiana University Press, 1986,148 p. D a l y s : i . Freedom and Slavery in Sexuality, 1-39. z. Sense and Nonsense in Sexuality, 40-57.3. Phenomenology of the Face and Carnal Intimacy, 58-73. 4. The Intensive Zone, 74-88. 5. The Carnal Machinery, 89-ioz. 6. Libido and Alterity, 103-izo.

Studijoje pristatomos šešių šiuolaikinių prancūzų filosofų — Jeano-Paulio Sartre o, Maurice Merleau-Ponty, Emmanuelio Levino, Jean-François Lyotardo,

203

1

GiUes’io Deleuze’o ir Felixo Guattari, - kurie pastaraisiais dešimtmečiais Va­ karų filosofinės minties lobynus papildė daugybe žmogaus seksualumą tiriančių veikalų, fenomenologinės ir postfenomenologinės seksualumo teorijos. Minėtų autorių idėjos ir argumentai yra ne tik aiškiai ir glaustai pateikiami, bet ir kri­ tiškai įvertinami paties A. Lingio, kuris čia pat pateikia savąjį originalų libido ir seksualumo interpretavimo variantą.

„Tikslų karalijos“ sampratos apžvalga visos I. Kanto filosofinės sistemos kon­ tekste. THE SENSITIVE FLESH (JUSLUS KŪNAS), The Collegium Phaenomenologicum, ed. J. C. Sallis, G. Moneta, J. Taminiaux, Pennsylvania: Kluwer Academic publishers, 1990, p. 226-240.

Nagrinėjama suvokimo teorija remiantis M. Merleau-Ponty pažiūromis. MASTERY IN ETERNAL RECURRENCE (VIEŠPATAVIMAS AMŽINAJAME SUGRĮ­ ŽIME), Pennsylvania, Analecta Husserliana, vol. 21,1986, p. 89-101.

WE MORTALS (MES, MIRTINGIEJI), Pennsylvania, Philosophy Today, 1991, p. 119-126.

Aiškinama amžinojo sugrįžimo metaforos prasmė ir jos santykis su kitais pama­ tiniais F. Nietzsche’s filosofijos konceptais.

Esė žmogaus baigtinumo tema. Apžvelgiamos M. Heideggerio mintys mirties ir baigtinumo klausimais.

THE IRRECUPERABLE (NEPAGYDOMA), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, International Studies in Philosophy, 23/2,1988, p. 65-74.

Teoriniai svarstymai sveiko proto ir beprotybės fenomenų nūdienos visuome­ nėje, kurioje tiesa ir sveikas diskursas nustatomi instituciškai, tema. DEATHBOUND SUBJECTIVITY (MIRTIES RIBOJAMAS SUBJEKTYVUMAS), Bloo­

mington; Indianapolis: Indiana University Press, 1989, 211 p. D a l y s : Introduction, 1-8. Part I. The Imperative Idealization. I. The Origin of Infini­ ty, n-37. II. Images of Autarchy, 38-58. III. The Vicious Circle of Mastery, 59-86. IV. The Work of the Masters, 87-108. Part II. The Subjection. V. Deathbound Thought, 109-134. VI. Face to Face, 135-155- VII. The Sign of the Subject, 156-175. VII. The Other Death, 176-191. NOTES, 193-204.

204

THE DESTINATION (TIKSLAS), Pennsylvania, Eros and Eris, 1992, p. 263-272. Polemizuojant su E. Levinu, teigiančiu, jog kito žmogaus veidas mus įpareigoja elgtis etiškai, įrodinėjama, jog tai daryti mus įpareigoja ne tik kiti žmonės, bet ir gyvūnai, augalai ir net negyvi objektai. NIEKO BENDRA NETURINČIŲJŲ BENDRIJA, Vilnius: Baltos lankos, 1997, 156 p. (THE COMMUNITY OF THOSE WHO HAVE NOTHING IN COMMON. Indiana­ polis; Indiana University Press, 1994) D a l y s : i . Kita bendrija, 13-22. 2. Įsibrovėlis, 25-42. 3. Vaidai, stabai, fetišai, 45-67. 4. Pasaulio murmesys, 69-97. 5- Pirmapradė akistata, 99-118. 6. Pūvantis kūnas, pūvanti ištara, 121-134 . 7. Mirties bendrija, 137-156.

Remiantis antropologiniais stebėjimais ir klasikine bei moderniąja filosofija, taip pat įsiklausant į humanistinės etikos imperatyvą, veikale nagrinėjami įvairūs komunikacijos aspektai. Komunikacijos problematikos kontekste apibrėžiamas kito žmogaus kitoniškumas, įrodinėjama, jog tikrosios vertybės yra pagrįstos ne bendrybe, bet tuo, kas kiekvieną žmogų išskiria iš minios ir individualizuoja. Išsakomos originalios pažiūros kalbos tema - teigiama, jog kalba yra ne kon­ vencinis kodas, bet gamtos gaudimo - murmesio, kurį skleidžia visi esantys ir reaguojantys daiktai, atmaina. Pateikiamas fenomenologinis situacijos, kai nesvarbu, kas sakoma (reikšmingas tik faktas, kad esama ir kalbama), aprašy­ mas. Veikalas vainikuojamas bendrystės, kuri jungia mus su mirštančiuoju, bei individualumo ir baigtinumo tarpusavio ryšio tyrimu.

Nagrinėjama subjekto, laiko ir gamtos prasmė žvelgiant į juos per žmogaus baigtinumo prizmę. Pirmosios dalies apmąstymai susiję su E. Husserlio, M. Heideggerio ir F. Nietzsche’s idėjomis. Pateikiamas pagrįstas subjekto idealizavimo ir vertinimo šiuolaikinėje filosofijoje priežasčių aiškinimas, ori­ ginali huserliškojo laiko ir subjekto santykio interpretacija bei Husserlio ir Nietzsche’s pažiūrų šiuo klausimu palyginimas. Antroji dalis skirta priklauso­ mybės ir kitybės temoms aptarti remiantis Heideggerio, E. Levino, J. Lacano ir M. Blanchot, kuriems skirtybė ir kitybė naikina suverenaus subjekto vien­ tisumą, idėjomis. Pateikiama heidegeriškosios tiesos sampratos interpretacija, kuri yra priešpriešinama Levino atvertoms radikalios Kito kitybės, atsakomy­ bės jam ir suverenaus Aš pertrūkio perspektyvoms, apžvelgiama, kaip froidistinė psichoanalizė demaskuoja subjekto suverenumą. Veikalas vainikuojamas teiginiu, kad pats to nesuvokdamas kitas žmogus padovanoja mums autentiš­ kos egzistencijos galimybę.

SOME QUESTIONS ABOUT LYOTARD’S POSTMODERN LEGITIMATION NAR­ RATIVE (KELI SU LYOTARDO POSTMODERNIUOJU LEGITIMACIJOS NARATYVU SUSIJĘ KLAUSIMAI), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, Philosop­ hy & Social Criticism, 1994, vol. 20, no. 1/2, p. 1-12 .

THE FINAL KINGDOM (PASKUTINĖ KARALIJA), Pennsylvania, Phenomenology and Beyond: the Self and its Language, 1989, p. 11-26.

Pristatomi ir aptariami Jeano Francois Lyotardo veikale Postmodernus būvis įvardyti žinojimo legitimacijos būdai ir jų ypatybės.

205

INTENTIONALITY AND THE IMPERATIVE (INTENCIONALUMAS IR IMPERA­ TYVAS), Pennsylvania: Pennsylvania State University, International Philosophical Quarterly, 1994, vol. 34, no. 3, Issue no. 135, p. 189-300. Apžvelgiami ir kritiškai analizuojami M. Heideggerio ir M. Merleau-Ponty tei­ giniai, nušviečiantys mąstymą logikai paklusti verčiančio ir teoriją su empirine patirtimi sieti skatinančio imperatyvo prigimtį. THE POSTMODERN ECONOMIC HIGH-GROWTH SOCIETY (POSTMODERNIOJI SPARTAUS EKONOMINIO AUGIMO VISUOMENĖ), Pennsylvania, Theory, Cul­ ture & Society, 1994. vol. 11, p. 17 1-18 7 . Leidinio L e Japon et son double: logiques d ’un autoportrait (Paris: Masson, 1987, edited by Augustin Berque), kuriame pateikta informacija apie Japoni­ jos industriją, industrijos ir valstybės santykį bei Japonijos užsienio politiką, apžvalga. FOREIGN BODIES (SVETIMI KŪNAI), New York: Routledge, 1994,139 p.

D a l y s : Preface, vii. Part One: The Force of the Body. 1. The Competent Body, 3-13. 1. Orchids and Muscles, 19 -44. 3. Bodies Our Own, 47-49- Part Two: The Plea­ sure and the Pain. 4. The Subjectification of the Body, 53-73. 5. The Insistence on Correspondencem 77-95. 6. The Alien Feelings That Are Our Own, 99-103. Part Three: The Libidinal Economy. 7. Hard Currency, 107-130. 8. Fluid Economy, 133-158. 9. Strange Lusts That Are Our Own, 161-164. Part Four: Imperative Bo­ dies. 10. Imperative Surfaces, 167-185. 11. Elemental Bodies, 189 -111. 11. Foreign Bodies, 115 -115 . N O TES, 117 -136 . Veikale nagrinėjama, kaip kultūra patobulina natūralios evoliucijos suformuo­ tą žmogaus kūną. Atsižvelgiant į tai, kaip šiuolaikiniai mąstytojai suvokia kūną, tyrinėjamos galios, malonumo, skausmo ir libido formos. M inėti teoriniai atra­ dimai palyginami su kūniškumo elementu sporto, antropologijos ir literatūros kontekstuose. Apžvelgiama, kaip patiriame savo pačių suvokimo galias, kūno padėtį, gestus ir tikslingus veiksmus, kaip mūsų jautrumas skausmui ir malo­ numui paklūsta ir priešinasi šiuolaikiniams jų identifikavimo ir manipuliavimo jais būdams. Apibūdinami mūsų jausmingumui primetami kultūriniai kodai;

Kelionių po Meksiką, Kubą, Peru, Havajus, Filipinus, Nikaragvą, Antarktiką, Braziliją, Prancūziją, Tailandą, Indiją, Balį, Bangladešą, Gvatemalą dokumen­ tikos rinkinys. Jame grožinei literatūrai artimu stiliumi aprašoma ir filosofiškai apmąstoma trečiojo pasaulio tautų gyvenimo kasdienybė, tikėjimai, papročiai, sudėtingos socialinės bei ekonominės sąlygos, kurias joms tenka pakelti. DEATH DRIVE (MIRTIES STIMULAS), Pennsylvania, The Journal o f Value in Inqui­ ry» 1995» vol. 19, p. 118 - 119 .

Aptariami pagrindiniai postmodernaus pasaulio bruožai, kurių kontekste ieš­ koma šiuolaikinėms valstybėms būdingo polinkio ginkluotis priežasčių. THE WORLD AS A WHOLE (PASAULIS KAIP VISUMA), Pennsylvania: Kluwer Academic Publishers, From Phenomenology to Thought, Errancy and Desire, 1 9 9 5 , p. 6 0 1 -6 1 5 .

Išryškinamas M. Heideggerio pasaulio sampratos dviprasmiškumas ir svars­ tomas dėl jo atsirandančių prieštaravimų griaunamasis poveikis pačiai sam­ pratai. JO Y IN DYING (MIRIMO DŽIAUGSMAS), Pennsylvania, Graduate Faculty Philosop­ hy Journal, 1996, vol. 19, no. 1, p. 9 9 -111.

Atskleidžiami su racionalumui ir pragmatikai pajungtu sociumu susitapatinan­ čio bei anapus jo išeiti gebančio žmogaus santykio su savo baigtinumu ir jų požiūrio į mirtį skirtumai. THE MISUNDERSTANDING (NESUPRATIMAS), Berkeley, Parallax, 1997, no. 4, p. 79-88.

Esė skirta supratimo ir nesupratimo prigimčiai bei priežastims apsvarstyti. ANIMAL BODY, INHUMAN FACE (GYVŪNO KŪNAS, NEŽMOGIŠKAS VEIDAS), Pennsylvania, Social Semiotics, 1997, vol. 7, no. 1, p. 113 -116 .

Fenomenologinis kūniškumo tyrimas. Parodomi žmogaus ir gyvūno kūno pa­ našumai ir paaiškinama, kaip ir kodėl veidas išskiria žmogų iš kitų gyvų būtybių universumo.

aiškinama, kaip ir kodėl mus sužavi ir įpareigoja kito žmogaus išorė. ABUSES (ŽEIDIMAI), Berkeley: University o f California Press, 1994» 2-68 p. D a l y s : Foreword, vii. I. 1. Tenochtitlan, 3 - 3 1.1. Doctor Havana, 33-40. 3. Tawantinsuyu, 43-61. II. 1. Body Count, 65-74. 1. Matagalpa, 77-88. III. 1. Antarctic Summer, 9 1-10 1. IV. 1. Lust, 10 5 -118 .1. After the Sambodromo, 13 1-151. V. 1. Pura Dalem, 15 5 -17 5.1. KhlongToei, 175-196. VI. 1. Coals of Fire, 19 9 - 118 .1. Accom­ paniment, 13 1-14 3 . VII. 1. Chichicastenango, 14 7 -16 3 . N O TES, 16 5-16 8.

206

PRACTICAL NECESSITY (PRAKTINĖ BŪTINYBĖ), Pennsylvania: Graduate Faculty Philosophy Journal, 1998, vol. 10, no. 1, vol. 11, no. 1, p. 7 1-8 1.

Nurodomi kategorinio ir hipotetinio imperatyvų skirtumai, pristatomi I. Kanto ir E. Levino kategorinio imperatyvo kilmės aiškinimai, apžvelgia­ mos E. Levino pažiūros subjektyvumo ir intersubjektyvumo klausimais, ana­ lizuojamas vienas kitam prieštaraujančių kategorinių imperatyvų susidūrimo reiškinys.

207

A PHENOMENOLOGY OF SUBSTANCES (SUBSTANCIJŲ FENOMENOLOGIJA), Pennsylvania: American Catholic Philosophical Quarterly, 1998, vol. 71, p. 506-5x1.

PAVOJINGOS EMOCIJOS, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002,199 p. (DANGEROUS EMOTIONS, Berkeley: University o f California Press, 2000).

Aristotelio, M. Heideggerio ir E. Levino pažiūrų substancijos bei substancialumo klausimais apžvalga ir palyginimas.

D a l y s : i . Pasaulio centras, 7-27. 2. Žvėriškumas, 29-43. 3. Veidai, 45-55. 4. Gyvūnų religija, 57-69. 5. Palaiminimai ir prakeiksmai, 71-8 7. 6. Pažeidimai, 89-105. 7. Nekaltybė, 10 7-119 . 8. Katastrofų laikas, 12 1-14 1. 9. Grožis ir geismas, 14 3-161.

THE IMPERATIVE (IMPERATYVAS), Bloomington and Indianapolis: Indiana Uni­ versity Press, 1998, 234 p. D a l y s : Preface, 1 - 6 . 1. PART ONE. Directives: 1. Nightwatch, 9 -11. 2. The Elements, 13-12. 3. The Levels, 25-38. 4. The Intimate and the Alien, 4 1-4 4 .5 . Things, 4 7 70. 6. Intimate and Alien Things, 73-79. 7. Action with Things, 81-92. 8. The

Production of Purposes, 95-97. 9. The Pageantry of Things, 99-102. 10. Phan­ tom Equator, 10 5 -116 .11. The Reasons of the Heart, 119 -12 2 .12 . Other Passions, 125-118. 13. Face to Face, 131-136. 14. Association, 139-148. 15. Erotic Demands, 14 3 -14 8 .1 6. The Summons of Death, 151—156.17. The Death of Strangers, 159-163. 18. Walkabout, 165-168. 19. Importance, Urgency, Immediacy, 17 1-17 5. II. PART TWO. The Imperative. 20. Images of the Imperative, 179-205. 21. The Theoreti­ cal and Practical Uses of Reason, 20 7-217. 22. The Rational and the Required, 219-222. NOTES, 113-234 .

Sistematiškiausias A. Lingio veikalas. Pirmoje dalyje grindžiami du teiginiai: pirma, jog su etiniais imperatyvais susiduria ne tik protas, kaip teigė I. Kantas, bet ir mūsų jausmai, pojūčiai bei suvokimas. Jie, Lingio požiūriu, turėtų būti traktuojami ne kaip mechaniška reakcija ar prisitaikymas prie materialiųjų veiksnių, ne kaip intencionalūs teleologinio pobūdžio aktai, bet kaip atsakas j imperatyvus, kuriuos siunčia mus supantis pasaulis. Antra, atmesdamas holiz­ mo teoriją, kurios reikšmė fenomenologijai, anot Lingio, yra perdėta, veikalo autorius teigia, jog pasaulis yra sudarytas iš daugybės atskirų ir autonomiškų lygmenų, j kurių siunčiamus imperatyvus žmogui tenka reaguoti. Tarpusavyje derindamas M. Merleau-Ponty suvokimo fenomenologiją ir E. Levino etiką, parodo, jog imperatyvai mus pasiekia ne tik iš kitų žmonių, bet ir iš gyvū­ nų, augalų bei negyvų objektų, tad tradicinis etinio imperatyvo įspraudimas į žmonių tarpusavio santykių rėmus yra trumparegiška ir neadekvati pozicija. Antroje veikalo dalyje apžvelgiama Kanto praktinė filosofija ir pateikiama jos kritika.

10. Mirimo džiaugsmas, 163—173. n . Dovanos, 175-189. 12. Mylėk savo priešus, 191-195. Pastabos, 197-199.

Iš filosofijos, etnografijos, istorijos, antropologijos, populiariosios kultūros, kino, literatūros paimta medžiaga ir paties autoriaus asmenine patirtimi pa­ remtas emocijų studijoms skirtas veikalas, kuriame tiriamos baimės, žiauru­ mo, pykčio, neapykantos, geismo ir kitų emocijų apraiškos Vakarų kultūroje. A. Lingio pateikiami minėtų emocijų aprašymai kompromituoja tradicines ir nusistovėjusias jų sampratas bei apibrėžimus ir parodo, jog emocijų supratimas Vakaruose yra gana siauras ir ribotas. Veikalo autorius tęsia binarinių opozicijų nepripažįstančią filosofinę tradiciją, todėl meta iššūkį proto ir emocijų skirčiai. Emocijos Vakarų filosofinės minties kontekste dažnai yra nureikšminamos ar ignoruojamos; Lingis parodo, jog jos yra neatskiriama žmogiškumo dalis. Lin­ gio atlikti grožio, geismo, nekaltybės, prievartos, džiaugsmo ir smurto sąsajų, palaiminimų bei prakeiksmų jėgos, susitaikymo su mirtimi ir mirimo džiaugs­ mo tyrinėjimai priverčia suabejoti mūsų įprastu požiūriu į pasaulį. FLESH TRADE (PREKYBA KŪNU), Pennsylvania: The Pennsylvania State University, College Literature, 1001, no. 28.1, p. 8-27.

Aptariama kūno kaip mainų objekto samprata ir pateikiama tokių mainų prak­ tikos pavyzdžių. Plačiau aptariama viena iš galimų jos mšiųpotlach - aukštesnio socialinio statuso įtvirtinimas dalijant dovanas ir taip rodant savo turtinę ir visuomeninę padėtį. THE RETURN TO, THE RETURN OF, PEOPLES OF LONG AGO AND FAR AWAY (SUGRĮŽIMAS PRIE, SUGRĮŽIMAS PAČIŲ TOLIMŲJŲ TAUTŲ), London: Routled­ ge, Journal o f the Theoretical Humanities, Angelaki, 1001, vol. 6, no. 2, p. 166-175. Svarstomos etnografų ir antropologų potraukio tolimiems, vargingiems kraš­ tams ir jų kasdienybės tragiškumo priežastys. Siekiama apibrėžti minėtų moks­ lininkų asmeninį santykį su tuo, ką jie stebi ir patiria trečiojo pasaulio šalyse,

OBJECTIVITY AND OF JUSTICE: A CRITIQUE OF EMMANUEL LEVINAS ' EXPLA­

bei jų veikalų poveikį ir reikšmę skaitytojams. Gvildenant šiuos klausimus re­

NATION (OBJEKTYVUMAS IR TEISINGUMAS: EMMANUELIO LEVINO AIŠKINI­ MO KRITIKA), Pennsylvania: Kluwer Academic Publishers, Continental Philosophy Review, 1999, 32, p. 395-407.

miamasi F. Nietzsche’s mintimis.

Aiškinamos pagrindinės E. Levino etikos idėjos ir kritikuojama jo teisingumo teorijoje figūruojančio Trečiojo koncepcija.

208

TRUST (PASITIKĖJIMAS), Minneapolis; London: University o f Minnesota Press, 2004, 207 p. D a l y s : Préfacé, vii. 1. 1. Araouane, 3—n. 2. The Song of the Norias, 13-16. 3. Façades,

209

7

19-2.9. 4- Unknowable Intelligence, 31-36. 5. Rings, 39-50. II. 1. The Old Hospital, 53-56. III. 1. Typhoons, 59-69. 2. Sao Paulo, 71-72. 3. A Man, 75-84. 4. Letters, 87-89. 5. Song of Innocence, 91-102. 6. Addis Ababa, 105-106. 7. Love Junkies, 109-124. IV. 1. Understanding, 127-137. 2. The Dreadful Mystic Banquet, 139— 147. 3. The Return of Extinct Religions, 149-159. 4. Lalibela, 161-164. 5. Vodou, 167-176. 6. Breakout, 179-191. V. 1. Reticence, 195-199. NOTES, 201-207. Fenomenologinis pasitikėjimo prigimties tyrimas. Kelionių nuo Lotynų Ame­ rikos iki Azijos ir Antarktikos dokumentikos kontekste veikalo autorius apra­ šo anapus įprastos socialinės tvarkos ir jos primetamų mąstymo bei elgesio būdų besiskleidžiančio pasitikėjimo žmogumi kaip unikalia vienatine tikrove ypatybes. Jis teigia, jog susidūrę su kultūriškai ir visuomeniškai mums svetima aplinka bei žmonėmis, kurių tikslai ir intencijos yra nuo mūsų paslėpti, sugrįž­ tame į vaikystės pasaulį, kuriame pamatinis dalykas yra pasitikėjimas. MIRAGES IN THE MUD (MIRAŽAI PURVE), Pennsylvania: Sage Publications, Jour­ nal of Visual Culture, 2004, vol. 3 (1), p. 108-117. Svarstoma prasmingomis laikomų vaikiškų fantazijų, atsiradusių anksčiau, nei vaikas suvokė kalbą, ir dėl to stokojančių konceptualumo, aprašymo galimybės psichoanalitinio tyrimo metu problema. Taip pat išryškinama minėtų fantazijų simbolinės prasmės prielaida ir svarstomas jų įtakos brandos amžių pasiekusio žmogaus psichiniam gyvenimui klausimas. BODY TRANSFORMATIONS: EVOLUTIONS AND ATAVISMS IN CULTURE (KŪNO TRANSFORMACIJOS: EVOLIUCIJOS IR ATAVIZMAI KULTŪROJE), New York; London: Routledge, 2005,154 p. D a l y s : I. Introduction. 1. Discontinuities, 3-7. 2. Our Species: Premature, Symbi­ otic, Atavistic, 9 -17 . II. The Evolution of Splendor. 1. Quadrille, 21-43. 2.. How One Feels, How One Looks, 45-54. III. Dismemberments. 1. The Social Body, 57-71. 2. The Physiology of Art, 73-86. 3. Transparency, 89-98. IV. Attachments.

1. Appetite, 101-109. 2. Fetishizm, 111-124. V. Potlatch. 1. Flesh Trade, 127-144. 2. Good Deeds, 147-152. Veikalas skirtas archajiško elgesio apraiškų, jo paskatų bei formos, kurią šis elgesys įgauna nūdienos visuomenėje, studijoms. Pateikiama ikietinės būklės, kurioje viešpatauja atsitiktinumas ir likimas, elementų normatyvinės etikos ir ekonomikos dėsnių valdomame sociume pavyzdžių, parodoma libido ener­ gijos įtaka racionaliai sutvarkytai visuomenei ir žmogaus kūno suvokimui, aptariama archajiškų pasąmonės reliktų įtaka menui. Parodoma, kaip archa­ jiškų atavizmų egzistavimas žmogaus pasąmonėje veikia jo požiūrį į kūną ir kūniškumą istorijos tėkmėje. Pasinaudojant filosofijos, psichoanalizės bei antropologijos žiniomis ir priemonėmis nagrinėjamas žmogaus kūnas, kurį

2 10

perprasti siekiama įvairiais - socialiniu, kultūriniu, simboliniu, - aspektais analizuojant atskiras jo dalis. THE FIRST PERSON SINGULAR (PIRMASIS GRAMATIKOS ASMUO), Evanston, Illinois: Northwestern University Press; 1 edition, 2007,160 p. D a l y s : Part 1. Being Here. 1. A Chance to Be, 5-6. 2. How I Come to Be Here, 7 - 11. 3. Where I Am, 12-19. Part 2. The Voice. 4. The Voice That Makes Contact, 23-25.5. The Explaratory Voice, 26-27. 6. Words That Organize and That Com­ mand, 28-30. Part 3. Word of Honor. 7. The Important and the Urgent, 31-36. 8. I am a..., 37-46. Part 4. Visions. 9. On Visionary Body, 4 7-4 9 . 10. Oracular

Words, 50-20. Part 5. The Story of the I. 11. Chronicle and Story, 53-55. 12.. Fa­ bled Places, 56-57. 13. Wounds and Words, 58-66. Part 6. Recognizing Others, Contacting You. 14. Recognition, 67-69 .15. Contact, 7 0 - 7 1.16 . You, 7 2 -7 5 .17 . Strong Bonds, 76-82. Part 7. What We Have to Say. 18. What Is Known, 83-89. 19. When I Have to Speak, 90-91. 20. What I Have to Say to Myself, 92-96. 21. What I Have to Imagine, 97-106. Part 8. My Own Voice. 22. Finding Our Own Voice, 10 7 - in . 23. The Representative Voice, 112-113. 24. Eclipse, 114 -115 . 25. To Know and to Acknowledge, 116 -120 . Part 9. Dishonor. 26. To Thine Own Self Untrue, 121-122. 27. Professional Dishonor, 123-124. 28. The Established Dis­ honor, 125-128. Part 10. Pariahs. 29. Outcast Honor, 129-132. NOTES, 133-144. List of Photographs, 145. Fenomenologinės filosofijos bei kultūros tyrimų sričiai priskirtinas subjekto prigimties klausimą gvildenantis veikalas, kuriame derinant W. Whitmano ir M. Merleau-Ponty, F. Nietzsche’s ir E. Levino įžvalgas aptariama fenomeno­ loginė subjekto samprata. Parodoma, jog skirtingai nei dekartiškosios filoso­ finės tradicijos atstovai, fenomenologai netapatina subjekto su mąstančiuoju ego ar sąmone, bet laiko jį esant aktyvia, įkūnyta ir emocionalia egzistencija, kuriai jausmai, išgyvenimai ir susidūrimai su kitais žmonėmis yra tiek pat svar­ būs ir lemtingi, kaip ir mąstymas. Fenomenologinį subjektą veikalo autorius aptaria ir kaip su kitais žmonėmis bei socialinėmis praktikomis ir ritualais, per kuriuos apibrėžiamas pirmasis gramatikos asmuo, neatskiriamai susijusią egzistenciją. BENDRA KALBA, PASKIRI BALSAI: VILNIAUS PASKAITOS, Vilnius: Baltos lankos, 2010, 205 p.

2003 Vilniuje skaitytų paskaitų ciklo pagrindu parašyti tekstai pasitikėjimo, pa­ garbos, tarpasmeninės komunikacijos ir kitomis aktualiomis šiuolaikinės prak­ tinės filosofijos temomis, A. Lingio teigimu, kitas, reiškiantis kitą sąmoningą būtybę, tik neseniai tapo ilgus šimtmečius į dekartiškąjį mąstantį subjektą atsigręžusios filosofijos tema, o kito supratimo ir santykio su juo formų klausimai -

211

7

problema. Tačiau, net ir turint daugybę pažengusio mokslo siūlomų galimybių visapusiškai suprasti žmogų, neretai suvokiama, jog siekiant šio tikslo vis dėlto sulaukiama menkų rezultatų. Si dalykų padėtis ir yra aptariama veikale, drauge parodant, kaip mus paveikia nesuprantamas kitas. Agnė Sakalauskaitė

LIU L EV IČ IU S Arūnas, 1934 09 06 Šakiuose, matematikas, visuomenininkas. Mokėsi Eichšteto lietuvių gimnazijoje, vėliau Čikagoje. Matematiką studijavo Čikagos universitete, 1960 čia apgynė filosofijos daktaro laipsnį. 1960-1962 stu­ dijas gilino Prinstono institute. 1962-1965 dėstė matematiką Čikagos universi­ tete, 1965-1966 buvo šio universiteto asocijuotas profesorius. 1967-1968 kaip vizituojantis profesorius dirbo Danijoje, Arkus universitete. Kaip visuomeninin­ kas reiškėsi ateitininkų veikloje, 1956-1957 pirmininkavo Studentų ateitininkų sąjungai, 1965 išrinktas į Ateitininkų federacijos tarybą. Straipsnius publikavo Laiškuose lietuviams, Aiduose, Technikos žodyje, Ateityje ir kt. Liulevičiaus filoso­ finė kūryba yra negausi, kylanti iš gilaus religinio jausmo ir spekuliatyvių pastan­ gų apibendrinti savo paties - visuomenininko ir matematiko - patirtį. SUKILĖLIS IR APAŠTALAS. Ateitis, 1959, nr. 3, p. 57-61.

formalias sistemas, aprašomos jos sąvokos, simboliai, taisyklės. Matematikos simboliai skiriami į objektus ir jungtukus, apibūdinamos šių terminų prasmės. Matematikos poveikis kitiems mokslams turi euristinę reikšmę. Teigiama, jog matematika stipriai veikia ir filosofiją. Matematika, būdama formalių abstrakci­ jų kūryba, labiau primena žaidimą negu mokslą, ji turi vertės formalių, loginių problemų sprendimams, kurių apstu filosofijoje. KAS YRA KŪRYBA MATEMATIKOJE? Trečiasis mokslo ir kūrybos simpoziumas, Chicago, 1977, p. 59-60; šis straipsnis taip pat išspausdintas žurnale Technikos žodis, 1978, nr. 2, p. 17-18 .

Matematika apibūdinama kaip mokslas apie ryšius, besinaudojąs žmonijos su­ kaupta įžvalga, kad abstrakčias ryšių sistemas, modelius yra lengviausia tyrinėti ir kad yra įmanoma tokių tyrimų rezultatus pritaikyti konkretiems atvejams. Matematikos kūryba yra laikoma daugiašakiu ir visuomeniniu procesu, api­ mančiu pirminę intuiciją (nuojautą), jos kristalizavimą hipotezėje, bandymą šią hipotezę pagrįsti („eksperimentą“) ir teoremos įrodymą. Pasisako prieš matematikos laikymą loginiu žaidimu (t. y. atmeta anksčiau savo paties propaguotą mintį). Ji esanti ryšių mokslas, turįs didelės praktinės reikš­ mės įvairių ryšiais susietų sistemų supratimui. Kęstutis Masiulis

Laikotarpį autorius apibūdina A. Camus absurdo ir D. Riesman pasaulio kaip konstrukcijos sąvokomis. Kelia klausimą, kaip atsikratyti šio absurdo, kaip su­ kilti prieš jį, kad būtų galima ne tik paneigti jį šiame pasaulyje, bet ir teigti naują pasaulį. Kitaip tariant, kaip paversti sukilėlį apaštalu. Teigia, kad sukili­ mas panaikina ir gyvenimo taisykles, principus, vertybes ir neretai, kaip Camus „sukilėlio“ atveju, jų vieton pastato stabus. Autorius, remdamasis šv. Augustinu, teigia, kad sukilimas turi būti užbaigtas teigimu, suardytos tvarkos atkūrimu, praregėjimu, atsivertimu į Dievą. Grynai intelektinis teigimas laikomas nepakankamu. Jis turi derintis su apaštaliniu nu­ siteikimu ir veikimu. THOMAS MORE „UTOPIJA“. Ateitis, 1961, nr. 10, p. 306-308.

Pristatomas T. More Utopijos turinys, autoriaus biografija, laikotarpis ir apta­ riama knygos reikšmė. MATEMATIKA IR REALYBĖ. LKM A suvažiavimo darbai, Roma, 1965, t. 5, p. 359364.

Ieškoma atsakymo į klausimą, kaip matematika žvelgia į tikrovę ir ką ji gali pasakyti apie tikrovę. Pirmiausia apžvelgiamas istorinis matematikos atsiskyri­ mo nuo filosofijos ir fizikos kelias. Matematika apibūdinama kaip mokslas apie

2 12

213

atspindi 1991-2008 A. Rybelio sudarytų X IV tomų Raštų rinkinys, apimantis visus fundamentinio pobūdžio veikalus ir didžiumą mažesnės apimties studijų bei straipsnių (šie kūriniai yra pasiekiami per interneto svetainę www.maceina. lt). Maceinos filosofinio pobūdžio kūrinius sąlygiškai galima suskirstyti į tokias temines grupes, kurios figūravo ir liko aktualios visoje jo kūrybinėje biografijo­ je: 1) bendrieji filosofijos klausimai, 2) kultūros filosofija, 3) religijos filosofija, 4) pedagogikos ir ugdymo filosofija, 3) kalbos filosofija, 6) politikos filosofija, 7) moterystės filosofija, 8) literatūrinės interpretacijos, 9) filosofinė publicisti­ ka, apimanti autoriaus pasisakymus aktualiais to meto visuomenės gyvenimo ir veiklos klausimais, 10) filosofinių veikalų (pirmiausia lietuviškų) recenzijos, atsiliepimai apie Lietuvos filosofus ( Šalkauskį, J. Girnių ir kitus). STASYS ŠALKAUSKIS. Raštai, t. XII, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 513-532. Tremtinių mokykla, 1946, nr. 5/6, p. 1—15. Šalkauskis, St. Ateitininkų ideologija. Putnam, 1954, p. 9-34.

M A C E IN A Antanas, 1908 01 27 Bagrėnuose (Prienų r.) - 1987 01 z7 Vokieti­ joje. (Tarpukario periodo A. Maceinos biograma ir filosofiniai darbai pristatomi II Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinių tome. Vilnius, 1991, p. 2 0 4 -118 .) Pasitraukęs į Vakarus (pirmą kartą 1940, antrą - 1944) Maceina savarankiškai tęsė filosofijos studijas. Gilinosi į teologiją; 1956 dėstė rusų filosofiją ir Rytų Eu­ ropos filosofiją Freiburgo (Vokietija) universitete, 1959 pakviestas į Miunsterio universitetą, jame dėstė rusų ir sovietinės filosofijos kursus, nuo 1962 - religijos filosofiją. Remdamasis egzistencinės filosofijos patirtimi intensyviai tyrinėjo re­ ligijos filosofijos problemas, aktyviai rašė ir išėjęs j pensiją (1970). Aiškindamasis teorinius ateizmo pagrindus studijavo marksistinę filosofiją. Rusų filosofijos ir literatūros (ypač F. Dostojevskio) studijos sudarė teminę bazę, skirtą originaliai religijos filosofijai plėtoti. Iš kitų egzodo mąstytojų išsiskyrė produktyvumu: ėmęsis analizuoti problemą, retai išsitekdavo viename straipsnyje ar knygoje; religiniams būties klausimams skyrė net keletą stambių studijų ciklų. Pats pripa­ žindamas tarpukario periodo neotomistinės Lietuvos filosofijos (S. Šalkauskio) mokinystę, egzistencialistinės krypties (M. Heideggerio ir kt.) patirtis, dažnai vertintas kritiškai ir jo paties kūrybingai modifikuotas, neigė sukūręs užbaigtą filosofijos sistemą, neigiamai žiūrėjo į metodiškumą, filosofiją suvokė kaip lais­ vą asmens ir būties santykio interpretaciją. Straipsnius daugiausia spausdino žurnale A idai, taip pat žurnaluose Tremtinių mokykla, Į laisvę, Ateitis, Šaltinis, Laiškai lietuviams, Naujasis gyvenimas, Ateitininkų keliu, Laivas, Pradalgės, laikraščiuose Literatūros lankai, Draugas, Tėviškės žiburiai ir kai kuriuose temi­ niuose tęstiniuose straipsnių rinkiniuose. Maceinos filosofinių interesų įvairovę

D a l y s : Akademinis pasiruošimas, 513-518. Šalkauskio idealizmas, 518-521. Šalkaus­ kio filosofija, 521-525. Šalkauskio pedagogika, 525-527. Visuomeninės pažiūros, 528-530. Ateitininkų ideologas, 530.

Pateikiama S. Šalkauskio intelektinė biografija. Apibūdinamas Šalkauskio filo­ sofijos savitumas: jis būtį suvokė ir nagrinėjo ne pažinimo, ne jos buvimo savyje, ne veikimo, bet gyvenimo atžvilgiu. Jo minties sistema - gyvenimo filosofija, apimanti ir gyvybės, ir dvasios pažinimą. Gyvenimas Šalkauskiui sudarytas iš trijų pakopų, „laipsnių“: prasideda gamta, eina per kultūrą ir baigiamas religi­ joje. Kultūriniame veikime atsiskleidžia žmogaus dvasia visa savo jėga ir didybe. Todėl kultūros problemos Šalkauskiui buvę artimiausios. Teikiama įžvalga, jog „Jis pirmas Lietuvoje ir visame pasaulyje apskritai sukūrė kultūros filosofijos sistemą. [...] kultūros filosofijos sistemos Vakaruose niekas dar nebuvo sukūręs. Tai padarė Šalkauskis“ [p. 523]. KULTŪROS TRAGIZMAS. Raštai, t. IX, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Margi raštai, 2004, p. 4 3-70; Aidai, 1947, nr. 1, p. 1-6 ; nr. 2, p. 57-51; nr. 3, p. 104 -109.

D a l y s : Įvadas, 36.1. Kultūros tragizmo pergyvenimas, 37-43. 2. Atsakingumo tragiz­ mas, 43-49. 3. Sustingimo tragizmas, 49-59. 4. Netikros būties tragiką, 59-70. Kultūros kūrinys nepatenkina žmogaus ne dėl savo atsitiktinių netobuly­ bių, bet ontologiškai, „dėl esminio savo pobūdžio“. Žmogus praranda ryšius su savo pirmykščiu gyvenimu, tampa vienišas; vienatvei užpildyti jis kuria kul­ tūrą. Tačiau šiose pastangose visada glūdi neišnaikinamas kaltės jausmas, susi­ jęs su gamtinio prado žlugdymu. Interpretuojami dvasios ir gamtos konflikto

215

214

1

mitiniai provaizdžiai, pateikiama aliuzijų į M. Heideggerio ir R. M. Rilkės kūrybą. Plėtojama atsakomybės už savo kūrybą tema. Jaučiame, kad turi būti kažkas, kas atsakytų už kultūrą jos istorijoje. Kita vertus, mes nesugebame surasti, kam šią atsakomybę reikėtų konkrečiai priskirti. Pripažįstama, kad filosofijos darbas tokiomis išvadomis ir pasibaigia, iškeldamas kultūros at­ sakingumo tragizmą ir sunkumą. Vis dėlto problemos sprendimo galimybė neatmetama. SOCIALINĖ DEMOKRATIJA. Aidai, 1947, nr. 7, p. 319-324. D a l y s : i . Demokratijos linkimas į pilnatvę. 2. Socialinės demokratijos esmė. 3. Socia­ linės demokratijos reikalas. 4. Socialinės demokratijos pasiūlymai: socializmas ir krikšč. solidarizmas. 5. Socializmo ir solidarizmo skirtybės.

Socialinės demokratijos esmė apibūdinama atsižvelgiant į popiežiaus Pijaus X II įžvalgą, kad bendruomeninio gyvenimo išeities taškas ir esminis tikslas yra išsaugoti, išvystyti ir ištobulinti žmogiškąją asmenybę. Politinė demokratija šitą principą vykdo žmogaus santykiuose su valstybe, o socialinė demokratija imasi jį vykdyti žmogaus „santykiuose su daiktu“, kurį A. Maceina tapatina su technika ir ūkiu. Pastarieji turį tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Esą tik du alternatyvūs socialinės demokratijos pasiūlymai: socializmas ir krikščioniškasis solidarizmas; jie gretinami remiantis O. von Nell-Breuningo analize. Atsižvel­ giant į Pijaus X I encikliką £)uadragesimo anno, argumentuojama už krikščio­ niškąjį solidarizmą. KULTŪRINĖ DEMOKRATIJA. Raštai, t. XII, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 2007, p. 182-204; Aidai, 1947, nr. 8, p. 337-344. D a l y s : Įvadas, 182.1. Kultūrinis totalizmas, 183.2. Kultūros vadavimasis iš politikos, 188. 3. Kultūrinės demokratijos esmė, 192. 4. Kultūrinės demokratijos pasiūlymai, 199.

Reflektuojant pastarųjų dešimtmečių totalitarizmus, privertusius žmogų prisi­ imti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių ir religinį kultą, taip jį iki kraštutinumų nuasmeninusius, svarstomi kultūrinės demokratijos principai. Kaip aksioma ginamas teiginys, kad tikrai demokratine valstybė virs tik tada, kai įves demokratiją kultūros srityje. Apžvelgiama kultūros vadavimosi iš po­ litikos istorija, pradedant antika, baigiant mūsų laikais. Kultūrinės demokra­ tijos principų esmė: politika negali būti pasaulėžiūrinė ir pasaulėžiūra negali būti politinė. Svarstant būdus, kaip įgyvendinti šiuos siekinius, konstatuojama, kad Lietuvoje nebuvo nei socialinės, nei kultūrinės demokratijos. Minimi vėl atnaujintini ir skleistini prof. S. Šalkauskio ir prof. K. Pakšto kultūrinės savi­ valdos principai. LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ. Raštai, t. XII, Antanas Maceina. Sud. Anta­ nas Rybelis. Vilnius: Mintis, 2007, p. 205-226; Aidai, 1948, nr. 13, p. 156-162.

216

D a l y s : i . Pamiršta tiesa, 205. 2. Liberalizmo samprata, 208. 3. Antireliginis nusista­ tymas, 211. 4. Žmogaus sukolektyvinimas, 218.5. Skirtybės, 223. V. Ramono veikalo Kryžiai (viena šio romano intrigų: tėvas - liberalas, sūnus bolševikas) inspiruoti svarstymai. A. Maceina argumentuoja, kad socializmas yra X IX a. pozityvistinio liberalizmo išvada ir bolševizmas yra socializmo „už­ baiga“. Cituojamos popiežiaus Leono X III politinės filosofijos maksimos. Iro­ nizuojama, kad liberalai pozityvistai pradėję Romos, t. y. krikščionybės, niekini­ mu, „nė nepajuto, kaip atsidūrė Maskvoje“ [p. 218]. Žmogaus sukolektyvinimas įvyko liberalizmui jį atpalaidavus nuo bet kurio autoriteto, paskelbus, kad reikia klausyti „visų“, bet nereikia klausyti nieko atskirai. Pozityvizmas šitą „visumą“ perkėlė į žmoniją, marksizmas susiaurino ligi proletariato, bolševizmas - ligi komunistų partijos. Nurodomos pichologinės skirtybės tarp liberalo ir socialis­ to: pirmasis - realistas, antrasis - idealistas. Apibendrinama, kad „nudievinto“ žmogaus kelias esąs vienas - į bolševizmą. POLITIKA IR PASAULĖŽIŪRA: ATSAKYMAS VYTAUTUI BAGDANAVIČIUI. A i­

dai, 1948, nr. 19, p. 389-398. Atsakymas į V. J. Bagdanavičiaus straipsnį Nepasaulėžiūrinės politikos klausimu, spausdintą Naujajame gyvenime, 1948, nr. 10. Nuodugniai argumentuojama, kad kova už pasaulėžiūros pašalinimą iš politikos, už politikos nekompetentin­ gumą pasaulėžiūros reikaluose yra kova už „asmens pirmenybę“ ir kartu kova už pilnutinę demokratiją. ŽMONA IR MOTINA. Aidai, 1948, nr. 14, p. 193-200.

Nustatomi moteriškumo poliai arba tipai: „heteriškumas“, „motiniškumas“ ir giliausią prasmę moteriai suteikiantis - „žmonos tipas“. Tik „žmonos“ sąvoka pralaužia „sociologines sienas“ ir pereina į giliausio žmogiškojo asmeninio buvi­ mo sritis. Aiškinama tapimo žmona fenomenas, kuris siejamas išimtinai tik su meile. Remiantis J. Leclerq’u aptariamas sakramentinis moterystės charakteris. A. Maceinos interpretacijoje moteris yra žmogiškumo kūrėja iš esmės. LIBERALIZMO TEISINIMAS: ATSAKYMAS JULIUI KAUPUI. Raštai, t. XII, Anta­

nas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 2007, p. 237-249; Aidai, 1948, nr. 20, p. 477-481. Atsakymas į J. Kaupo straipsnį Kryžkelėse tarp Romos ir Kremliaus. Laiškas Antanui Maceinai {Aidai, 1948, nr. 19). Paryškinamas anglosaksiškojo libera­ lizmo, kildinamo iš J. Locke’o teorijos, skirtumas nuo kontinentinio, besirėmusio J. J. Rouseau idėjomis. Rousseu ir A. M. F. Comte’o prasme liberalizmas esąs „inkvizitoriaus kelias“, vedantis į bolševizmą, Locke’o prasme - „Romos“, krikščioniškasis kelias. Trečios alternatyvos šiems keliams, A. Maceinos nuo­ mone, nėra.

217

?

GINČAS DĖL LIBERALIZMO. Raštai, t. XII, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 1007, p. 227-236. D a l y s : i . Straipsnio priežastis, 227-230. 2. Išdavikai ar [vykdytojai, 230-232. 3. Ang­ losaksų mįslė, 232-235. 4. Netikri liberalai, 235-236. Straipsniui Liberalizmo kelias į bolševizmą sukėlus didelį neigiamą atgarsį, A. Maceina toliau grindžia minėto straipsnio teiginius. „Mums reikia suprasti Comte’ą, kad suprastume Marxą; ir mums reikia išstudijuoti Marxą, kad su­ prastume Leniną“ [p. 231]. Angliškojo liberalizmo skirtumas nuo kontinen­ tinio: jis nepasaulėžiūrinis, ekonominis. Lietuviškasis liberalizmas atėjęs per Rusiją iš Prancūzijos, jis esąs pasaulėžiūrinis, pozityvistinis. Tikslinama į bol­ ševizmą vedančio pozityvistinio liberalizmo sąvokos apimtis: tai pozityvistinė pasaulėžiūra, laicizmas kultūros santykiuose su Bažnyčia, subjektyvizmas reli­ gijos atžvilgiu.

Šeima yra ir laimės ištaka, nes žmogui metafizine prasme „negera būti vienam“. Būdama asmens ir visuomenės derinys, šeima slepia pavojų suirti dėl asmens ar visuomenės reikalavimų persvaros. A. Maceina interpretuoja meilės paslap­ ties fenomeną. Meilės objektas - nepakartojamas asmuo; tik meilėje žmogus jaučiasi tapęs žmogiškąja visuma. Šeima yra meilės bendruomenė. Meilė slepia amžinybės ilgesį; nors ji amžina savo esme, tačiau žemiškoje tikrovėje ji gležna, reikia didelių pastangų, norint ją išvystyti ir išlaikyti. DIDYSIS INKVIZITORIUS. Raštai, t. III, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Trilogija Cor inquieta. Vilnius: Mintis, p. 29-203. Pirmoji laida: Nürtingen, 1946, 192 p. Antra papildyta laida - Bielefeld, 1950, 224 p.; Trečia laida - Chicago, 1974, 221 p.

D a l y s : i . Kainas kaip simbolis, 277-280. 2. Neapykanta Dievui, 280-284. 3. Neapy­ kanta žmogui, 284-289. 4. Neapykanta žemei, 289-293.

Vokiečių kalba: DAS GROSSINQUISITOR: GESCHICHTSPHILOSOPHISCHE DEUTUNG DER LEGENDE DOSTOJEVSKIJ (DIDYSIS INKVIZITORIUS: ISTORI­ JOS FILOSOFIJOS TYRINĖJIMAI SKAITANT DOSTOJEVSKĮ); mit einem nachwort von Wladimir Szylkarski [su Vladimiro Šilkarskio įvadu]. Heidelberg: F. H. Kerle Ver­ lag, 1952, 320 p. Rusų kalba: Великий инквизитор. Vertė T. Kornejeva-Maceinienė; Санкт-Петербург, 1999, 378 c. Skyriaus Metafizinė legendos prasmė vertimas į anglų k. „The Metaphysical Meaning of the Legend“ from The Grand Inquisitor. Lituanus, 1969, voi. 15, no. 2.

2 -4 skyrių pavadinimai nusako bolševizmo bruožus; tai esanti „satanistinė re­ ligija“. A. Maceina formuluoja radikalius teiginius: jeigu pasaulis supras esminį krikščionybės pajėgumą priešintis neapykantai ir bolševizmui, jis bus išgelbėtas. Cituojamas N. Berdiajevas, popiežius Pijus XII.

D a l y s : Autoriaus žodis pirmajam leidimui, 29. Autoriaus žodis antrajam leidimui, 29-31. Autoriaus žodis trečiajam leidimui, 31-33. Įvadas. Filosofija ir poezija, 344 4 . 1. Legendos prasmė, p. 44-71. II. Legendos istoriosofija, 72-141. III. Legendos problematika, 142-199. Pabaiga, 200- 205.

KAINO PRISIKĖLIMAS. Esminiai bolševizmo bruožai. Raštai, t. XII, Antanas Macei­ na. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 277-293; Metraštis: ię$o. Red. L. Andriekus. Kennebunk Port, Maine: išleido Tėvai pranciškonai, 1949, p. 61-75. Perspausdinta: Švyturys, 1990, nr. 10; Lietuvos sargas, 1992, nr. 1.

EGZISTENCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ. Aidai, 1949, nr. 23, p. 90-91. Prancūzų filosofo M. Blondelio filosofija galinti ilgainiui tapti tiltu, kuris su­ jungs krikščioniškąjį mąstymą su egzistenciniu. Deramas Dievo problemos kėlimas galįs egzistencializmą išgelbėti iš sąstingio ir atverti jam naujas per­ spektyvas. ŠEIMOS LAIMĖ IR ŠEIMOS TRAGIKĄ. Raštai, t. XI, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 275-290; Aidai, 1950, nr. 6, p. 241-246. D a l y s : i . Šeimos tragiškumo priežastys, 275- 281. 2. Meilė kaip šeimos laimės ir tragikos pagrindas, 281-290. Žemiškas buvimas savaime yra grėsmingas, o „šeiminė“ šio buvimo forma kelia didžiausią grėsmę. Šeima tragiška jau pačia savo struktūra, nes ji sudaryta iš priešingų pradų; lytys yra du žmogiškieji buvimo būdai metafizine prasme. Vyras, tapatinamas su asmeniškumo pradu, skursta ir nyksta uždarytas vien tik šeimoje, moteris, atstovaujanti visuomeniškumo pradui, - išstumta iš šeimos.

218

Nagrinėjant Didžiojo Inkvizitoriaus legendą pagal F. Dostojevskio romaną Broliai Karamazovai, įrodinėjama, kad bet kokie bandymai organizuoti vi­ suomenės gyvenimą, sukurti laimę žmonėms, atmetant religiją ir Evangelijos reikalavimus, baigiasi asmenybės vertės pažeidimais, dvasine vergija. Autorius teigia, kad paskutiniai šimtmečiai buvo inkvizitoriaus karalystės formavimosi liudytojai, o dabartinė karta matė šios karalystės iškilimą. Neneigdamas, kad Romos katalikų bažnyčioje buvę ydų, kilusių iš jos žmogiškojo prado, auto­ rius vienintelę išeitį žmonijai mato prisitaikamą prie Evangelijos reikalavimų ir Bažnyčios socialinės doktrinos. Blogis ir gėris glūdi ne tik žmonijos istorijoje, bet ir kiekviename individe; šių pradų (įvardijamų kaip žvėris ir avinėlis) kovos baigmė lems ne tik pasaulio, bet ir kiekvieno likimą. NIEKŠYBĖS PASLAPTIS. ANTIKRISTAS ISTORIJOJE PAGAL V. SOLOVJOVO PA­ SAKOJIMĄ. Raštai, t. III, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Mintis: Vilnius, 1990, 209-420. Brooklyn, 1964, 294 p. Leidimas vokiečių kalba: Das Geheimnis des Bösheit (Freiburg, 1955, 226 p. Skyrius Antikristinė dvasia istorijoje („The Spirit of the

219

1

Antichrist in History“ from the Mystery oflniquity). Lituanus, 1969, vol. 15, no. 2. Vertimas į rusų kalbą: T. Kornejeva-Maceinienė, Sankt Peterburg, 1999, 377 p. D a l y s : Įvadas. Solovjovo lūžis, 109. 1. I. Antikristinė dvasia istorijoje, 222-243. II. Antikristinės dvasios ženklai, 244-289. III. Antikristinės dvasios veikla, 290326. IV. Antikristinės dvasios karalystė, 327-379. V. Bažnyčia antikristo priespau­ doje, 380-408. Pabaiga. Grįžimas į pradžią, 409-417. Žodis užbaigai, 418-420. Pasak autoriaus, pirmiausia ši knyga buvo parašyta lietuviškai. Jos pagrindu buvo parengtas papildytas variantas vokiečių kalba, o vėliau leidžiant lietuvių kalba ji buvo papildyta dviem skyriais iš vokiškos laidos. Interpretuodamas V. Solovjovo legendą apie antikristą, remdamasis evangeline Apokalipsės kny­ ga, autorius bando parodyti žmonijos istorijos procesą kaip nuolatinę Kristaus ir antikristo kovą žmonių širdyse ir protuose. Atmesdamas religinėje filosofijo­ je paplitusią koncepciją, kad blogis - tai tik gėrio trūkumas, A. Maceina teigia, jog blogis egzistuoja realiai, pasireikšdamas antikristinės dvasios veiksmu. Šis veikimas įžiūrimas visose gyvenimo srityse, kur tik atmetami ar nors iškreipia­ mi Evangelijos reikalavimai. Antikristinė dvasia įžvelgiama ne tik šiuolaikinio pasaulio sekuliarizacijoje, bet ir kai kuriose moderniose religinėse pažiūrose. Pripažįstama, kad Katalikų bažnyčiai ši dvasia taip pat turėjo įtakos: jos veikia­ ma Bažnyčia rėmėsi pasaulietine valdžia, kartu jai tarnaudama. Persekiojimai, kuriuos patirianti Bažnyčia - tai atpildas už šį nusilenkimą antikristinei dva­ siai. Tačiau persekiojama Bažnyčia grynėjanti, atsikratanti pasaulietiško balas­ to ir todėl tampanti pajėgesnė atlikti savo misiją. Antikristinės dvasios nešėjai dažnai rodą pasiaukojimo savo skleidžiamoms idėjoms pavyzdį; jie žmonijos materialinei gerovei duodą kur kas daugiau, nei galį duoti tikrosios krikščio­ nybės šalininkai. Tačiau ši gerovė esanti apgaulinga: ji įklampinanti žmogų faktinėje duotybėje, palenkianti į hedonizmą, dvasiškai skurdinanti. JOBO DRAMA. ŽMOGIŠKOSIOS BŪTIES APMĄSTYMAS. Venta: Schweinfiirt, 1950,

241 p.; antrasis leidimas: Vilnius: Ad se ipsum, 1997, 293 p.; Raštai, t. III, Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Mintis: Vilnius, 1990, p. 423-606. D a l y s : Autoriaus žodis, 5-18. Įvadas. Jobo knyga, 19-34. E Egzistencinis mąstymas.

1. Nemąstanti kasdienybė, 33-51. 2. Mąstymo kilimas iš kančios, 52-68. 3. Klausi­ mas kaip mąstymo riba, 69-82. 4. Transcendencijos atsakymas, 83-102. II. Egizistencijos analizė. 1. Egzistencinė nuotaika, 103-122. 2. Egzistencija kaip pašaukimas, 123-142. 3. Egzistencijos praeinamumas, 143-161. 4. Egzistencijos pabaiga, 162182. III. Transcendencija. 1. Susidūrimas su Dievu, 183-192. 2. Dievo pergyveni­ mas, 193-212. 3. Kančia Dievo akivaizdoje, 213-234. Pabaiga. Dievo nužudymas, 235-240. Įžangos ištrauka spausdinta Lituanus, 1969,1 . 15, nr. 2. Interpretuojant biblinės Jobo knygos turinį, bandoma aptarti žmogaus santy­ kius su Dievu. Šiam klausimui spręsti A. Maceina plačiai naudojasi egzistencia­ 220

listinės filosofijos arsenalu. Nurodoma, kad egzistencializmas kelio į Dievą ne­ radęs, tačiau jo nepaneigęs. Veikale keliamas uždavinys „egzistencijoje atskleisti transcendenciją“ [6 p.]. Maceinos požiūriu, žmogus sukurtas pagal Dievo pa­ veikslą ir pašauktas gyventi pagal jo nustatytą dėsningumą, tačiau, turėdamas laisvą valią, žmogus turįs apsispręsti - eiti jam Dievo nustatyta kryptimi ar nusisukti nuo jos. Žmogų į Dievą šaukianti sąžinė - imanentinis Dievo balsas, tačiau ją galima aptemdyti garbinant stabus. Kitas kelias į Dievą - kančia, kuri nubūtinanti žmogų. Negalėdamas pats atkurti savo palaužtos būties, žmogus atsiveriąs transcendencijai melsdamas pagalbos. Čia ir įvykstąs žmogaus susi­ liejimas su transcendencija: Dievo nusileidimas iš transcendencijos plotmės į nubūtinto žmogaus plotmę, Dievo tapimas imanentiniu, naujos būties sukū­ rimas. Pasak autoriaus, tai svarbiausias kelias į Dievą: kančia, būdama blogiu, tampanti gėrio šaltiniu. SMŪGIS VERTYBIŲ FILOSOFIJAI. Raštai, t. XIII. Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Mintis, 2007, p. 14 4.-146. Aidai, 1950, nr. 2, p. 91, 218; Į laisvę, 1973, balandis, nr. 57 (94), p. 6-26.

A. Maceina operatyviai reaguoja į M. Heideggerio veikalą Miško keliai (Holz­ wege, 1950). Glaustai pristatomos pagrindinės veikalo mintys. Akcentuojama įžvalga, kad Dievą padaręs vertybe, žmogus „nutraukia“ jį į savo subjektyvumo sferas. Žmogus atsistoja aukščiau už Dievą, taip tapdamas būties viešpačiu, o ne jos sargu. „Vertybės sąvoka yra toji kempinė, kuria žmogus nušluostė visą horizontą, pašalindamas iš jo būtį“ [p. 146]. Šiomis mintimis Heideggeris suduodąs stiprų smūgį katalikų, ypač M. Schelerio krypties, religijos filosofijai. Kita vertus, jis paremia seną tiesą, kad Dievas yra pats buvimas, „ir kaip tik šiuo savo buvimu, ne savo santykiu su žmogumi, Jis yra Aukščiausias gėris (ne vertybė, nes vertybė yra jau vertinama) [p. 146]. Maceina tikisi katalikų filosofų reakcijos. EGZISTENCIALIZMAS IR KRIKŠČIONYBĖ. Raštai, t. X, p. 12 9 -14 1. Aidai, 1952, nr. 4, p. 187-190.

Autoriaus atsiliepimas į V. Rimšelio recenziją apie A. Maceinos Jobo dramą (Draugas, 1951 rugsėjo 22 d.). Atsiliepimas papildytas tokio paties pavadinimo straipsneliu iš: A idai, 1949, nr. 23, p. 90-91. Atsakoma į klausimą „ar verta laužtis į krikščioniškąjį galvojimą su egzistencialistų idėjomis“ [p. 129]. Patei­ kiama istorinė krikščionybės ir filosofijos santykio apžvalga, pradedant antika, baigiant šiomis dienomis. Linkmė į žmogų, išganymo nuotaika, žmogaus iš­ vadavimo siekis - šie egzistencializmo bruožai neišvengiamai patraukia krikš­ čioniškąjį mąstymą juo susidomėti. Žvilgsnis į žmogų tikrovėje reiškia pastan­ gą žmoguje ieškoti Dievo. O tai jau krikščioniškasis uždavinys p ar excellence.

221

1

Toliau dėstomos praėjusių metų straipsnelio mintys, iškeliamas hipotetinis Maurice’o Blondelio vaidmuo derinant egzistencializmą ir krikščionybę. TIESA IR TEISĖ. Raštai, t. XII. Antanas Maceina. Sud. Antanas Rybelis. Vilnius: Min­ tis, 1007, p. 63-6 nr. 2, p. 10-12. Interviu su A. Mickūnų. Atsakoma į klausimus, kas yra filosofija, kokios yra šiuolaikinės filosofijos ypatybės bei praktinis pritaikomumas, kiek fenomenoiogija yra reikšminga JA V ir pačiam Mickūnui, kodėl Lietuvoje mažai filosofija užsiimančių žmonių, koks yra kalbos ir filosofijos santykis.

hilistinės pasekmės. B. Teorinis nihilizmas. C. Technologija ir jėga. II. Fenome­ nologijos tezė. A. įvadas. B. Fenomenologinis patyrimas. C. Reikšmės dimensija. D. Tiesa ir logika. Santrauka.

HERMENEUTINĖ KONTROVERSIJA. Metmenys, 1980, nr. 39, p. 148-162.

Nurodoma, jog problemos, su kuriomis susiduriama siekiant atsakyti į ontolo­ ginius klausimus, verčia pripažinti, jog vienintelis visa ko matas yra žmogus, o šios nihilistinės nuostatos pasekmė yra galios kultas ir jį lydintis technologijų įsigalėjimas. Teigiama, jog nihilizmui įveikti reikalingas metodas, padedantis santykiškai atskirti mintį nuo fakto. Sis metodas esąs fenomenologinis.

POSTMODERNIZMAS IR TEOLOGIJA. Metmenys, 1982, nr. 62, p. 39-60.

VEIKLA IR ISTORINIS LAIKAS. Metmenys, 1975, nr. 30 , p. 79-102.

Nagrinėjamas istorinio laiko, istorijos tikslo, istorizmo pasireiškimas techno­ logijoje. Aptariama K. Loewitho, N. Luhmanno, E. Husserlio, L. Landgrebes istorizmo samprata. Teigiama, kad veiklos laikas kuria istoriją su ateities ho­ rizontu ir taip išlaisvina istoriją nuo statiškumo. DABARTINĖS MARKSIZMO SROVĖS. Metmenys, 1977, nr. 37, p. 179-201.

258

Pristatomos H. G. Gadamerio ir J. Habermaso hermeneutikos sampratos.

Straipsnyje analizuojama racionalumo krizė ir jos priežastys, kritikuojama pro­ greso dėl progreso teorija. Autorius, pateikdamas I. Kanto teleologijos teoriją, išdėsto dabartinio meto hermeneutinės teologijos, transcendentalios teologi­ jos principus. Teigiama, kad ritualinė estetika, išgyvenamas autentikos siekis šiuolaikinėje teologijoje grindžia tikėjimo principus patirtimi, o ne logika bei mąstymu. DEMONIŠKOS AKIVAIZDOS. Metmenys, 1983, nr. 45, p. 80-105.

Straipsnyje aptariama Vakarų ir Lietuvos poetų Charles Baudelaire o, Karlo Immermano, Georgo Traklio, Salio Šemerio, Bernardo Brazdžionio, Alfonso Nykos-Niliūno kūryba, kurioje vyrauja demoniškumo kaip chaoso, pasaulio griovimo, beprasmybės, gamtos tvarkos sugriovimo motyvai. Demoniškumo

259 1

reiškinys kultūroje vertinamas kaip modernioji kultūros forma, kaip iraciona­ lios sąmonės formos darinys. INSTITUCIJOS IR IŠSILAISVINIMAS. Metmenys, 1984, nr. 47, p. 177-191-

Aptariamos Bernardo Waldenfelso, Eugeno Finko medernizmo ontologinės teorijos, apžvelgiama Renesanso ir Apšvietos filosofinė antropologija. Analizuo­ jamas technokratinis progresas, pasekmės žmogaus pasaulėvaizdžiui, įrodoma, kad politinio elito valdomos institucijos tik tariamai reprezentuoja bendrus visuomenės interesus, o iš tikrųjų jos atstovauja laikiniems politinio elito inte­ resams ir jų pačių yra keičiamos. APIE REIKŠMĘ IR JOS PROBLEMAS. Metmenys, 1985, nr. 48, p. 187-191.

Rolando Pavilionio veikalo Reikšmės problema: šiandieninė loginė-filosojinė kal­ bos analizė (Москва: Мысль, 1983) recenzija. IŠEIVIJOS FILOSOFIJOS UŽDAVINIAI. Akiračiai, 1986, nr. 4, p. 12-13.

Straipsnyje apibūdinamos Lietuvos ir egzodo mąstytojų filosofavimo tipų ypa­ tybės, aptariamos kritiškos išeivių nuostatos Lietuvos filosofų atžvilgiu, patei­ kiama rekomendacijų išeiviams. IŠEIVIJOS FILOSOFIJA. Metmenys, 1986, nr. 52, p. 12 4 -14 1.

Straipsnyje aptariamos išeivijos filosofų Juozo Girniaus, Antano Maceinos ir Algirdo Juliaus Greimo filosofinės pažiūros ir darbai, pabrėžiama, kad tai yra iškiliausi egzodo filosofai, pripažįstamas lietuviškosios filosofinės tradicijos gy­ vybingumas. KAD TIK NE ŽMOGUS. FILOSOFIJA DABARTINĖJE LIETUVOJE. Metmenys, 1986, nr. 51, p. 145-162.

Apžvelgiami sovietinės Lietuvos filosofų Rolando Pavilionio, Arvydo Šliogerio, Algirdo Gaižučio, Tomo Sodeikos, Sauliaus Pivoro darbai. Pabrėžiamas gana laisvas ir autentiškas lietuvių filosofų mąstymas, geras filosofinės tradicijos ir Vakarų filosofų darbų išmanymas. FILOSOFIJA DABARTIES LIETUVOJE, 32 p., VUBR, F289-197.

Straipsnyje pristatomos ir kritiškai analizuojamos A. Šliogerio, T. Sodeikos, R. Pavilionio, B. Kuzmicko ir A. Degučio filosofinės pažiūros. JĖGOS FILOSOFIJA. Metmenys, 1989, nr. 56, p. 112-143.

Teikiama jėgos tipologija: gamtinė jėga, klajoklinės (nomadinės) jėgos sampra­ ta, nagrinėjamas gamtos ir valios santykis, šiuolaikinio klajoklio tipas. Patei­ kiamas Melo salos gyventojų filosofinis ginčas su atėniečiais apie jėgos naudą ir

žalą, plačiai aptariamas P. Sloterdijko veikalas apie cinizmą, tiriamos elitinio ir kūniško cinizmo apraiškos šiuolaikinėje kultūroje. POSTMODERNIZMAS IR TEOLOGIJA. Metmenys, 1992, nr. 62, p. 39—60.

Nurodomi bendrieji postmoderniosios teologijos bruožai. „Pastarosios nesire­ mia nei įrodymais bei logika, bet autentiška patirtimi bei pergyvenimu, išreikštu kartais istoriškai, retoriškai, ritualiai ir transcendentaliai. Jei yra koks bendras tų teologijų bruožas, jis pasirodo kaip visatos sakralizavimas be transcendentinės dieviškos plotmės prielaidos“ [p. 60]. FENOMENOLOGINĖ FILOSOFIJA. Mickūnas, A., Stewart, D. Iš anglų kalbos vertė

Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos, 19 94,191 p. D a l y s : Vertėjo pratarmė, 5-11. I dalis. FENOMENOLOGIJOS KILMĖ. I skyrius. Fenomenologijos bendrosios temos, 15-17. Grįžimas prie tradicinių filosofijos už­ davinių, 17-19. Filosofija be prielaidų, 19-21. Sąmonės intencionalumas, 21-23. Subjekto-objekto dichotomijos atmetimas, 23-27. II skyrius. Husserlio ir feno­ menologinis metodas, 31—32. X IX amžiaus pagrindai, 33—35. Flusserlio reakcija, 36-39. Grįžimas prie Descarteso revoliucijos, 39-41. Prie pačių daiktų, 41-43. Fe­ nomenologinis metodas. Natūralioji nuostata, 43-45. Filosofinė nuostata, 45-47. III skyrius. Tolesnė fenomenologinio metodo raida, 49-50. Sąmonės sąranga, 5052. Imanencija ir transcendencija, 52-55. Anapus epoche, 55-59. Sritinės ontologi­ jos, 59-60. Transcendentalinė konstitucija, 60-63. Gyvenamasis pasaulis, 63-65. Fenomenologijos unikalumas, 66. Fenomenologija ir Descarteso filosofija, 66-67. Fenomenologija ir Kanto filosofija, 67—68. Fenomenologija ir fenomenalizmas, 68-70. Fenomenologija ir gyvenimo filosofija, 70-71. II dalis. FENOMENOLO­ GIJOS PLĖTRA. 4 skyrius. Egzistencinė fenomenologija, 79-80. Fenomenologi­ ja ir gyvenamasis pasaulis, 80-81. Pamatinės egzistencinės temos: Kūno svarba, Laisvė ir pasirinkimas, Intersubjektyvumas, Egzistencializmo humanizmas, 82-86. Egzistencialistinė transcendentalinės fenomenologijos kritika. Martin Heidegger, 87-92. Jean-Paul Sartre, 92-95. Egzistencializmas - literatūrinis judėjimas, 96-97. Kiti iškilūs egzistencialistai: Nikolaj Berdiajev, Gabriel Marcel, Karl Jaspers, 97107. 5 skyrius. Tradicinių problemų fenomenologinė analizė, 109-110. Sąmonė ir asmuo, m -114 . Laisvė ir valia, 114-115. Kūnas ir pasaulis, 117-120. Percepcija, 120-122. Vertybės, 122-129. Kalba, 129-131. Ontologija ir metafizika, 131-134. 6 skyrius. Fenomenologijos pritaikymas, 137-138. Fenomenologija ir psichologi­ ja, 138-144. Fenomenologija ir religija, 144-148. Fenomenologija ir visuomenės mokslai, 148-152. Fenomenologija ir gamtos mokslai, 152-155. 7 skyrius. Aktualūs fenomenologijos uždaviniai, 157-165. Įvadas į fenomenologinę filosofiją. Aptariama istorinė fenomenologijos kilmė ir jos santykis su kitomis filosofijos kryptimis, pristatomi fenomenologijos

261

260

7

tikslai ir uždaviniai, nusakomas šios filosofijos krypties savitumas bei origina­ lumas, aptariami fenomenologinio metodo pagrindai ir istorinė raida, patei­ kiama tradicinių filosofijos problemų sprendimo fenomenologiniu metodu pa­ vyzdžių, aptariamas fenomenologijos santykis su religija ir mokslais. KOSMINĖ SĄMONĖ. Metmenys, 1995, nr. 68, p. 94-118.

Pateikiama pasaulio kaip kosmoso samprata, pabrėžiamos laiko, erdvės, ju­ desio reikšmės, apibūdinant kosminę sąmonę, teigiama, kad, skirtingai nuo daiktinės sąmonės, nukreiptos j metafiziką ir ontologiją, transcendentalinė sąmonė yra sąmonės bruožas. Kosmoso duotis yra neišvengiama. EROSAS IR MITAS. Baltos lankos, 1996, nr. 7, p. 7-26.

Nagrinėjamas eroso ir mito santykis civilizacijų istorijoje, jų abipusė jtaka. Pa­ teikiama graikiškoji eroso samprata, Zigmundo Freudo libido reikšmė žmogaus ir pasaulio pažinimui. Erosas, kaip ir mitas, suteikia žmogui betarpiškumo po­ jūtį. Tvirtinama, kad dabartiniame pasaulyje žmogus prarado estetinio išraiš­ kingumo - tiek žodinio, tiek kūniško - gebėjimus. BAISIOJI GRAŽUOLĖ IR JOS REFLEKSIJOS JĖGA. Baltos lankos, 1997, nr. 8, p. 38-67.

Aptariamas moters grožio, ekstazės, mito, filosofijos, šamanizmo ryšys su trans­ cendentine sąmone. Pažymima, kad Vakarų patriarchalinė tradicija yra linkusi į transcendentinę refleksiją, kuri keičia grožio pobūdį pasitelkusi išsižadėjimą, apsivalymą, vienuolystę, celibatą. Nagrinėjama kūno ženklų semiotika, išryš­ kinant kūniškumo, geidulingumo manifestacijas, pateikiamos įvairių kultūrų grožio sampratos. Straipsniu siekiama įrodyti, jog Vakarų filosofijoje nuo Pla­ tono iki I. Kanto moters grožis buvo vaizduojamas vienpusiškai: jį siejant su drovumu ir tyrumu. DON KICHOTO SĄMONĖ. Baltos lankos, 2000, nr. 10, p. 65-90.

Nagrinėjamas Miguelio Servanteso romano personažas Don Kichotas kaip filo­ sofinis tipas, pažymimas jo svyravimas tarp mitologinio ir medžiagiškojo pasau­ lio bei noras ir teisė turėti pasirinkimo galimybę gyventi abiejuose: tradiciniame ir modernėjančiame pasaulyje. TRYLIKTOJI HERMENEUTIKA: NAIKINIMAS IR PASISKOLINTA JĖGA. Metmenys, nr. 81, p. 65-94.

Straipsnis skirtas egzistuojančioms interpretacijos sistemoms aptarti. Trumpai pristatoma dvylika hermeneutikos tipų: kalbos, filosofinė, apofatinė, architektoninė, pereinamoji, apklausinėjanti, perspektyvinė, idealinė, perspektyvinė, hermeneutika kaip tradicija, kuri teigia, jog kiekvieną tradiciją sudaro inter­ pretacijų suma, metodologinė.

262

DZENBUDIZMO FENOMENOLOGIJA. Problemos, 2001, nr. 60, p. 69-115.

Nagrinėjami dzenbudizmo ir fenomenologijos panašumai, pastovumo ir tėk­ mės kategorijos, kontinuumo, tuštumos sąvokų abiejose pažinimo teorijose panašumai. Studijoje pristatomos tos pačios idėjos, kaip ir atskleistos straips­ nyje PHENOMENOLOGY AND ZEN. H . Kojima, L. Embree, tAs. Japanese and Western Phenomenology. Kluwer Academic publishers, 1993. VISA APRĖPIANTI DABARTIS. ALGĮ MICKŪNĄ KALBINO ARŪNAS SVERDIOLAS. Vilnius: Baltos lankos, 2004, 190 p.

Knygoje dviejų filosofų pokalbiuose ir diskusijose keliamos pamatinės pasau­ lėvaizdžio, pasaulio pažinimo, kultūros filosofijos, civilizacijų studijų proble­ mos. Aptariamas filosofijos ir politikos santykis bei su tuo susijusios globali­ zacijos, fundamentalizmo kultūrinio ir religinio nepakantumo, savo ir kito skirties konfigūracijos. Gvildenamos metafizikos, kosminės sąmonės, dzen filosofinės technikos problemos. PASTOVUMAS IR TĖKMĖ. KULTŪROS FENOMENOLOGIJOS APYBRAIŽOS. Vil­ nius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 271 p.

Knygoje, sudarytoje rinktinių mašinraštinių A. Mickūno studijų bei straips­ nių (Algio Mickūno fondas, VTJBR, F. 289; tekstų sukūrimo datos dažniau­ siai nenurodytos) pagrindu, analizuojama žmogaus padėtis policentriniame kultūros pasaulyje, aptariamos mokslo pažinimo ribos, vakarietiško ekspan­ sionizmo, modernaus nomado, pasaulio galios problemos. Nemažai dėmesio skiriama civilizacijų architektonikai, kultūros ir civilizacijos sąryšiui ir san­ tykiams. Analizuojant civilizacijų architektoniką, teigiamas pastovumo ir tėkmės patyrimas, kuris atsiskleidžia įvairiomis kultūros formomis, tikslais, metafizinėmis ir ontologinėmis problemomis. Plačiai aptariamos fenomeno­ loginės filosofijos galimybės humanitarikoje, tiksliuosiuose moksluose, spren­ džiant kultūrų ir pasaulio pažinimo problemas. A DESCRIPTIVE SCIENCE OF THE PRIE-THEORETICAL WORLD: A HUSSERLIAN THEME IN IT’S HISTORICAL CONTEXT (DESKRIPTYVUS IKITEORINIO PASAULIO MOKSLAS: HUSSERLIO APMĄSTYMAI ISTORINIAME JŲ KONTEKS­ TE), 18 p., VUBR, F289-89.

Pristatoma Edmundo Husserlio gyvenamojo pasaulio samprata, išdėstyta jo paskaitų rinkinyje Phenomenological Philosophy Lectures, Summer Semester 192s. Apibūdinamas E. Husserlio gyvenamojo pasaulio koncepcijos atsira­ dimo istorinis kontekstas, vieta, kurią mąstytojas jai skiria savo filosofinė­ je sistemoje, Husserlio rekomendacijos tolesnio šios koncepcijos plėtojimo klausimu.

263

1

A FANTASTIC CONVERGENCE: GEBSER AND MCLUHAN (FANTASTIŠKA KON­ VERGENCIJA: GEBSERIS IRMCLUHANAS), 24 p., VUBR, F289-470.

Studijoje pristatomos pagrindinės Jeano Gebserio sąmonės teorijos idėjos. Gebserio teorija palyginama su kitų mąstytojų pažiūromis sąmonės klausimu. Aptariama Gebserio idėjų įtaka vėlesnėms masinių medijos šaltinių studijoms. AN END TO PROGRESS? (PROGRESO PABAIGA?), zz p., VUBR, F289-374.

Esė analizuojamas progreso sąvokos turinys ir modernaus pasaulio požiūris į progresą. Teigiama, jog šiandien progreso kaip vilties sukurti geresnį pasaulį idėja yra atmesta, o tai savo ruožtu leidžia apmąstyti gyvenimo technologizuotame pasaulyje specifiką ir numatyti realius galimos tokio pasaulio raidos modelius. AESTHETICS AS TRANSFORMATION OF WORLD AWARENESS (ESTETIKA KAIP PASAULIO SUVOKIMO TRANSFORMACIJA), VUBR, 15 p., F289-60.

Straipsnis skirtas meninės raiškos formų ir jų santykio su bendra pažiūrų į objektyvų pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema klausimams aptarti. Teigiama, jog menas savo paskirtimi yra „kosmo artikuliacija“, o meninės raiškos formų virsmai atspindi pasaulėžiūros transformacijas. Nurodoma, jog estetinės nau­ jovės yra pastanga pagilinti pakitusios pasaulėžiūros supratimą. Parodoma, kaip įvairiose meno rūšyse atsispindi metafizinio pasaulio aiškinimo atsisa­ kymas. ANARCHISTIC CONSCIENTIA (ANARCHISTINĖ TEORIJA IR PRAKTIKA), VUBR, 9 p., F2.89-2.18.

Nagrinėjamos anarchizmo teorijos praktinio pritaikymo galimybės ir pristato­ mi įvairūs galimi bet kokios teorijos praktinio taikymo būdai. ANTHROPOCENTRIC DIVINIZATION (ANTROPOCENTRINĖ DIVINIZACIJA), VUBR, 39 p., F289-343.

Svarstoma apie gamtos pasitelkimą žmogaus reikmėms, apibūdinamos žmogaus įgytos galios ir jų panaudojimo būdai. ANTHROPOLOGICAL TURN IN THEOLOGY, THEOLOGICAL TURN IN AN­ THROPOLOGY (ANTROPOLOGINIS POSŪKIS TEOLOGIJOJE, TEOLOGINIS PO­ SŪKIS ANTROPOLOGIJOJE), VUBR, 25 p., F289-629.

Remiantis prielaida, jog antropologija kaip mokslas apie žmogaus prigimtį už­ ima svarbiausią vietą šiuolaikinėje teologijoje, straipsnyje nagrinėjamas klau­ simas, ar antropologinė žmonių saviprata yra pirminė teologijos atžvilgiu, ar, priešingai, teologija yra antropologijos šaltinis. Pristatomos Karlo Rahnerio ir Wolfharto Pannenbergo pažiūros šiuo klausimu.

264

ANOTHER IMPENDIMENT MUST BE AVOIDED... (REIKIA IŠVENGTI KITO PA­ VOJAUS...), 4 6 p., VUBR, F289-593.

Iš dviejų dalių sudaryta studija, skirta estetikos problematikai. Pirmoje dalyje pateikiama estetinio pasigėrėjimo teorija, antrojoje apžvelgiami fenomenologi­ nio požiūrio į estetiką ypatumai. BEFORE THE IMAGE (PIRMIAU NEGU ATVAIZDA): pranešimas konferencijoje, Communication and Culture, Philadelphia, PA, October 5,1989,9 p., VUBR, F289-274.

Esė išvardijamos televizijos atliekamos socialinės funkcijos, kurios nulemia jos milžinišką populiarumą, nagrinėjamas masinių medijos šaltinių ir ideologijų santykis. BEING AND BECOMING: ETERNAL RECURRENCE (BŪTIS IR TAPSMAS: AMŽI­ NASIS SUGRĮŽIMAS), 21 p., VUBR, F289-370.

Darbe pristatoma Friedricho Nietzsche’s „valios viešpatauti“ principu grindžia­ mo gyvenimo samprata ir apžvelgiamos pagrindinės Nietzsche’s filosofijos kon­ cepcijos, tokios kaip „valia viešpatauti“, amžinasis sugrįžimas, perspektyvizmas, antžmogio ir visų vertybių perkainojimo sampratos. BEING AND SUBJECTIVITY: HEIDEGGER AND HUSSERL (BŪTIS IR SUBJEKTY­ VUMAS: HEIDEGGERIS IR HUSSERLIS), VUBR, 19 p., F289-546.

E. Husserlio ir M. Heideggerio filosofinių pažiūrų lyginamoji analizė, siekiant išryškinti šių mąstytojų pažiūrų panašumus ir skirtumus. Daroma išvada, jog užbaigtos Husserlio ir Heideggerio filosofinės koncepcijos yra pernelyg nebendramatės, kad jas būtų galima lyginti. BETWEEN SCIENCE AND ART (TARP MOKSLO IR MENO), VUBR, 10 p., F289-97.

Įrodinėjama, jog socialiniai mokslai užima tarpinę padėtį tarp meno ir mokslo. Nurodomos priežastys, kodėl jie negali būti visiškai sutapatinti nė su viena iš šių sričių. CENTRALISM AND TECHNOCRACY (CENTRALIZMAS IR TECHNOKRATIJA), 24 p., VUBR, F289-37.

Teiginį, kad centralizacija ir technokratija yra pagrindiniai laisvės ir demokra­ tijos priešai, pagrindžiančių argumentų išdėstymas. CIVILIZATION AND CULTURE (CIVILIZACIJA IR KULTŪRA), VUBR, 12 p., F289-118.

Aptariamos šiuolaikinės egzistencinės laikysenos, kurias absoliutinant kyla ir yra sankcionuojamos, taip pat legalizuojamos kovos dėl idealų ir šventieji karai. Remiantis Jeano Gebserio sąmonės teorija, tiriami sąmonės būviai, kurie šias laikysenas nulemia.

265

1

COMMUNICATIVE THEORY AND PRAXIS (KOMUNIKACIJOS TEORIJA IR PRAKTIKA), 27 p., VUBR, F289-227.

Kontroversiškai vertinamų komunikacijos pagrindų aiškinimo kontekste straipsnio autorius gina poziciją, jog demokratinę praktiką numatantys norma­ tyvūs laisvės ir atvirumo principai yra būtinoji laisvos argumentacijos ir dialogo galimybės sąlyga. Autorius pabrėžia, jog minėtus principus įtvirtina pati komunikatyvi praktika kaip institucija, kurios svarbiausias tikslas yra savęs pačios palaikymas ir stiprinimas. CONSTRUCTION OF MYTHS (MITŲ STRUKTŪRA), 25 p., VUBR, F289-91.

Nagrinėjama mito ir racionalumo santykio problema. Teigiama, jog protas nėra laisvas nuo mitų, o mitai nebūtinai yra iracionalūs. Nurodoma, jog autentiški mitai veikiau priklauso tarp racionalumo ir iracionalumo esančiai aracionalumo sričiai kaip šaltiniui, iš kurio sau medžiagą semiasi tiek racionalumas, tiek iracionalumas. CONTEMPORARY PROBLEMS IN PHENOMENOLOGY (ŠIUOLAIKINĖS FENO­ MENOLOGIJOS PROBLEMOS), 13 p., VUBR, F289-160.

Aptariamos fenomenologijos mokslo ištakos ir raida, apibūdinamas specifinių fenomenologų tyrinėjamų problemų —kūniškumo, kalbos ir komunikacijos, gyvenamojo pasaulio, istorijos ir istoriškumo - laukas. Gvildenama fenomeno­ logijos ir biheviorizmo santykio problema. CULTURAL MODES OF REFLECTION (KULTŪRINIAI REFLEKSIJOS BŪDAI): pra­ nešimas konferencijoje, International Society for the Comparative Study o f Civilizati­ on, Santa Fe College, Santa Fe, New.

Šalia moderniosios vakarietiškos subjekto sampratos, numatančios reflektavimo funkcijos priskyrimą jam bei atitinkamus refleksijos metodus ir tikslus, esė siekiama apibūdinti kitoms kultūroms būdingas refleksijos rūšis. Detali­ zuojama budizmui, hinduizmui ir antikos religiniams kultams būdinga ref­ leksijos kaip individualumo ištirpdymo pirmapradžiame vienyje samprata, su išganymo siekiu bei askeze siejama transcenduojanti refleksija ir interrefleksyvumas. CURRENT EUROPEAN DISCUSSION OF MARKSISM (MARKSIZMO TYRINĖJI­ MAI ŠIANDIENOS EUROPOJE), 18 p., VUBR, F289-256.

Siekiama teoriškai interpretuoti marksistinę revoliucinę praktiką. Marksiz­ mui skirta kritika atremiama nuskaidrinant dialektikos prigimtį, nurodant ir pagrindžiant jos moksliškumo lygį, išanalizuojant anarchizmo teorijos pagrin­ dus. Pažymima, jog nežengus šių teorinių parengiamųjų žingsnių, marksistinė revoliucinė praktika rizikuoja prasilenkti su marksizmo teorijos esme.

266

DEMONIZATION OF THE FEMININE (MOTERIŠKOJO PRADO DEMONIZAVIMAS): pranešimas konferencijoje, International Society for the Comparative Study of Civilizations, Antioch College, Yellow Springs, Ohio, May 31, 1985, 25 p., VUBR F289-76.

Aptariama įvairiuose religiniuose kultuose aptinkama moteriškojo prado pri­ gimties įsisąmoninimo būdų įvairovė, pradedant moters kaip antgamtiškų blogio jėgų tarnaitės ir baigiant jos kaip šventosios vaizdavimusi. DECONSTRUCTION: A CRITIQUE (DEKONSTRUKCIONIZMO KRITIKA), 19 p., VUBR, F289-400.

Aptariama lingvistikos, hermeneutikos ir neofroidizmo įtaka dekonstrukcionizmui. Kritiškai analizuojant ženklo ir skirties koncepcijas, parodomas dekonstrukcionizmo teorijos nenuoseklumas ir neišbaigtumas. DERRIDA AND CULTURE (DERRIDA IR KULTŪRA), 30 p., V U BR , F289-311.

Apžvelgiama, kaip skirties, ženklo ir pėdsako terminais Jacques Derrida aiškina šiuolaikinės filosofinės minties kontekste aptinkamo garsiai nedeklaruojamo ir ne visuomet aiškiai įsisąmoninamo metafizikos dekonstrukcijos proceso esmę. DIALECTICS (DIALEKTIKA), 22 p., VUBR, F289-148.

Esė skirta fenomenologiniam ir dialektiniam metodams pristatyti. Įrodinėjama, jog fenomenologinis metodas padeda pasiekti fundamentalesnių rezultatų nei dialektinis. Atskleidžiamas dialektikos ribotumas. DIALOGUE AND RACE (DIALOGAS IR RASĖ), 25 p., VUBR, F289-263.

Straipsnyje plėtojama mintis, kad į dialogą orientuotas būvis yra tikrojo žmogiškumo esmė. Rasės sąvoka įrodinėjama esant monologiško buvimo atributu. DIALOGUE AS THE LAST INTERPRETER (DIALOGAS KAIP PASKUTINIS INTER­ PRETATORIUS), 15 p., VUBR F289-306.

Nagrinėjami socialinės teorijos klausimai. Teigiama, jog kritiškas esamos socia­ linės struktūros ir jos tolesnės raidos galimybių bei krypčių įvertinimas turi būti atliekamas neperžengiant vidinio analizuojamos visuomenės horizonto ir bendradarbiaujant įvairioms disciplinoms. Pabrėžiama, jog mokslas privalo prisiimti atsakomybę už savo indėlį į visuomenės raidą. DISCOURSES AND INTER-CORPOREITY (DISKURSAI IR TARPKŪNIŠKUMAS), VUBR, 19 p., F289-46.

Straipsnis skirtas teiginiui, jog M. Foucault, G. Deleuze’o ir P. Sloterdijko filo­ sofinės pažiūros remiasi tarpkūniškumo ir šiuolaikinio techniškai konstituoto pasaulio patirtimi, pagrįsti.

267

1

DISPOSITIVE (DISPOZITYVUMAS), VUBR, 12 p., F289-330.

Straipsnyje nurodoma, kokiuose kontekstuose ir kokią problematiką nagrinė­ jant prasminga bei tikslinga vartoti „dispozityvumo“ sąvoką ir apibrėžiamos galimos šios sąvokos reikšmės. E. FINK: NIETZSCHE’S PHILOSOPHY (E. FINKAS: NIETZSCHE’S FILOSOFIJA), VUBR, 9 p., F289-642.

Straipsnyje išdėstomos E. Finko pastabos F. Nietzsche’s rašymo stiliaus, filo­ sofinių pažiūrų bei egzistencinės laikysenos klausimais. Pateikiama jas ilius­ truojančių Nietzsche’s tekstų ištraukų. EHOS OF SELF-MASTERY (ASMENS AUTONOMIJOS AIDAI), 15 p ., VUBR, F289151.

Gvildenama žmogaus teisės pačiam save nulemti tema. Aptariamos asmens autonomijos moderniame pasaulyje galimybės, autonomijos ir narcisizmo, utopinės vaizduotės bei mokymo apie išganymą santykis. Pristatoma žmogaus autonomijos samprata dzen filosofijoje.

FIRST PHILOSOPHY AND THE TRANSCENDENTAL PROBLEMATIC (PIRMOJI FILOSOFIJA IR TRANSCENDENTALINĖ PROBLEMATIKA), 25 p., VUBR, F289-268.

Esė aptariama pirmosios filosofijos esmė, tikslai ir metodai bei filosofijos is­ torijos tėkmėje atsiradusios transcendentalinės problematikos raida. Išsamiau aptariamas G. Leibnizo, I. Kanto, A. Whiteheado ir fenomenologijos atstovų indėlis į transcendentalinių problemų sprendimą. GADAMER AND KANT: THE CRITIQUE OF MODERN AESTHETIC CONSCIOUS­ NESS IN „TRUTH AND METHOD“ (GADAMERIS IR KANTAS: ESTETINĖS SĄMO­ NĖS KRITIKA „TIESOJE IR METODE“), VUBR, 12 p., F289-113.

Straipsnyje siekiama pagrįsti teiginį, jog vienas iš H. Gadamerio Tiesoje ir me­ tode pristatytos hermeneutikos tikslų yra reabilituoti grožio ir meno kaip žmo­ gaus savęs supratimo pirminio išeities taško sampratą. GENEALOGY AND THE PRIORITY OF THE EVENT OVER THE FORM (GENEA­ LOGIJA IR ĮVYKIO PIRMENYBĖ FORMOS ATŽVILGIU), VUBR, 45 p., F289-635.

Michelio Foucault genealogijos teorijos apžvalga ir potencialių jos taikymo pa­ sekmių analizė.

EMMANUELIS LEVlNAS, 11 p., VUBR, Fz 89-i 95-

Pagrindinių Emmanuelio Levino etikos idėjų apžvalga. EROS AND MYTHOS (EROSAS IR MITAS), 24 p., VUBR, F189-257. Baltos lankos, 1996, nr. 7, p. 5-26.

Nurodžius, jog erosas ir mitas mūsų dienomis yra sumenkinti, supaprastinti ir subanalinti, juos siekiama reabilituoti sugrįžtant prie eroso bei mito esmės ir suprantant juos empirinės patirties kontekste. FEMINISM AND PHENOMENOLOGY: AN UNHAPPY MARRIAGE? (FEMINIZMAS IR FENOMENOLOGIJA: NESĖKMINGA SĄJUNGA?), 21 p., VUBR, F289-32.

Straipsnis skirtas feminizmo ir fenomenologijos santykiui aptarti. Nurodo­ mi pagrindiniai feminizmo ir fenomenologijos sąlyčio taškai bei esminiai jų tarpusavio nesutarimai, nustatyti analizuojant feminisčių J. Murphy, J. Allen, J. Butler ir C. Bigwood kūrybą. Taikant M. Daly veikale Gyn/ecology išdėstytas idėjas, siūlomi minėtų nesutarimų sprendimo būdai. FETISHIZING THE GROSTESQUE BODY AND/ORTHE SURVEILLANCE OF THE CLASSED OTHER: A LOOK AT THE IMAGES OF CALVIN KLEIN (GROTESKIŠKO KŪNO FETIŠIZAVIMAS IR (ARBA) SUKLASIFIKUOTO KITO MĖGDŽIOJIMAS: ŽVILGSNIS Į CALVINO KLEINO ĮVAIZDŽIUS), VUBR, 12 p., F289-41.

Kūno vaizdavimo ypatumų populiariojoje medijoje analizė.

268

THE LIVED BODY AND THE MEDICAL PRACTICE (GYVENAMASIS KŪNAS IR MEDICININĖ PRAKTIKA), VUBR, 24 p., F289-106.

Fenomenologinis tyrimas, kurio tikslas - nurodyti priežastis, kodėl į tradicines gyvenamojo kūno, sąmonės ir pasaulio sampratas galima žvelgti skeptiškai, ko­ dėl jos prieštarauja sveikatos ir sveikumo koncepcijoms. Nurodoma, jog mi­ nėtų tradicinių sampratų neadekvatumas nulemia alternatyviosios medicinos populiarumą. HERMENEUTICS (HERMENEUTIKA), VUBR, 10 p., F289-140.

Straipsnyje pristatomos Thomo Seebohmo nurodytos hermeneutikos rūšys, ap­ tariamos istoriškumo ir tradicijos sampratos hermeneutikoje bei hermeneutų požiūris į rašytinę tradiciją. HERMENEUTICS OF THE OTHER: THE LIMITS OF MODERN WESTERN EDU­ CATION (KITO SUPRATIMAS: ŠIUOLAIKINIO ŠVIETIMO RIBOS), 29 p., VUBR, F289-152.

Esė aptariama teorinė, metodologinė ir kultūrinė globalizacijos proceso veikia­ mo švietimo problematika, išryškinamas šio tipo švietimui būdingas jam išky­ lančių problemų ignoravimo reiškinys. Vakarų edukacinė politika pristatoma esant multidiskursyviai. Siekiama nustatyti globalizacijos, modernybės ir postmodernybės ribas bei būdą.

269

HISTORY: THE GRAND FACT OF BEING (ISTORIJA: DIDYSIS BŪTIES FAKTAS).

JUSTICE AND THE RESPONSIBILITY OF THE EDUCATOR (TEISINGUMAS IR

Pranešimas konferencijoje. The Husserl Circle, Colorado State University, August

UGDYTOJO ATSAKOMYBĖ). Pranešimas konferencijoje. Goodrich Foundation Symposium on Justice and Education, University of Nebraska, Omaha, November,

10 -13,19 8 9 ,18 p., VUBR, F289-65.

Remiantis Edmundo Husserlio veikalais, straipsnyje pristatoma fenomenologi­ nė istorijos ir istoriškumo samprata. HUSSERL AND THE MOTIVATION TO BEGIN PHENOMENOLOGY (HUSSERLIS IR MOTYVAS IMTIS FENOMENOLOGIJOS), VUBR, 2.0 p., F289-20.

1975,15 p., VUBR, F289-315.

Įrodinėjama, jog švietimo tikslas yra ne tik atskleisti jauno žmogaus talentus, bet ir ugdyti jo socialinės atsakomybės jausmą. Jo apraiška autorius laiko indi­ vido veiklą kitų žmonių labui. Šią jis teigia esant socialinio teisingumo sąlyga bei etiško žmogaus bruožu.

Pateikiamos rekomendacijos, kaip taisyklingai atlikti fenomenologinę epochė, aptariamas šios procedūros paradoksalumas. HUSSERL AND THE NATURAL ATTITUDE (HUSSERLIS IR NATŪRALISTINIS POŽIŪRIS), 27 p., VUBR, F289-5i .

Straipsnis skirtas akivaizdumo teorijai aptarti. Pristatoma ankstyvoji Edmun­ do Husserlio akivaizdumo teorija, nurodomos jos netobulumo priežastys ir vė­ liau paties E. Husserlio atliktos šios teorijos pataisos. Pateikiama Husserlio ir F. Bacono akivaizdumo teorijų lyginamoji analizė.

LAISVĖS ESMĖ, VUBR, 19 p., F289-186.

Straipsnyje aiškinamasi „laisvės“ koncepcijos esmė aptariant įvairias galimas laisvės sampratas ir aspektus. Taip pat išdėstomi šiuolaikinės laisvės sampratos pagrindai, aptariamas laisvės ir valios bei jos ir šiuolaikinių technologijų santy­ kis, nurodomos pagrindinės laisvės suvaržymo priežastys. LIFE AND WORLD (GYVENIMAS IR PASAULIS), 23 p., VUBR, F289-241.

Svarstymai Friedricho Nietzsche’s filosofinių pažiūrų transformacijų priežasčių tema.

HUSSERL’S PHENOMENOLOGY AS CRITIQUE OF EPISTEMIC IDEOLOGY (HUS­ SERLIO FENOMENOLOGIJA KAIP EPISTEMINĖS IDEOLOGIJOS KRITIKA), VUBR,

LOVING JUSTICE MORE THAN GOD (TEISINGUMĄ MYLINT LABIAU NEGU

23 p., F289-104.

DIEVĄ), the Political Dimesnion of Levinas Critique of Western Tradition, Algis Mickūnas ir Elliot Ratzman, 19 p., VUBR, F289-616.

Straipsnis skirtas Edmundo Husserlio epistemologinėms pažiūroms apžvelgti ir jų sociopolitinei potekstei aptarti. INTEGRAL WORLD (INTEGRALINIS PASAULIS), n p., VUBR, F289-175.

Pristatoma Jeano Gebserio integralinės sąmonės koncepcija. Nurodoma, jog vienas iš pagrindinių integralinės sąmonės bruožų yra tas, kad apibrėžiamą ta­ patybę ji suvokia kaip atsiskleidžiančią per skirtybes. INTENTIONALITY AND EPISTEMIC APPRAISAL (INTENCIONALUMAS IREPISTEMINIS VERTINIMAS), VUBR, 20 p., F289-424.

Siekiama parodyti, kaip Edmundo Husserlio noemos koncepcija išsprendžia intencionalumo teorijoje atsirandančias su intencionalios sąmonės ir jos objekto santykiu susijusias problemas. INTERNAL CRITIQUE OF DIALECTICAL MATERIALISM (DIALEKTINIO MATE­ RIALIZMO VIDINĖ KRITIKA), VUBR, 15 p., F289-396.

Trumpai pristatoma K. Marxo dialektinio materializmo teorija, apibūdinami šios teorijos raidos ypatumai, aptariamos teorinės problemos ir prieštaravimai, su kuriais susiduria dialektinio materializmo teoretikai.

Siekiama nuskaidrinti politinę leviniškosios Vakarų filosofijos tradicijos kri­ tikos potekstę. Teigiama, jog egologiškas totalizuojantis Vakarų mąstymas savo esme yra „neteisingumo filosofija“, nes padaro neįmanomą etinį santykį, kuriame teisingumas ir tegali tarpti. Pabrėžiama, jog nacizmas bei sovietinis komunizmas yra šio ydingo mąstymo manifestacijos, ir kviečiama politikoje remtis teisingumą numatančiu intersubjektyvumo plotmėje besiskleidžiančiu etiškumu. MANAGING CULTURAL CRISES (KULTŪROS KRIZIŲ ĮVEIKIMAS), 18 p., VUBR, F289-70.

Autorius siekia įrodyti, jog daugiausia įvairių krizių nūdienos pasaulyje sukelia įtampa tarp sakralizacijos ir sekuliarizacijos procesų. Svarstoma abu šiuos pro­ cesus integruosiančio ir sutaikysiančio diskurso galimybė. MARXISM AND EXISTENTALISM (MARKSIZMAS IR EGZISTENCIALIZMAS). Pra­

nešimas konferencijoje, Current State of Marxian Theory, Ohio University, Athens, Ohio, November, 1977, 20 p., VUBR, F289-121. Straipsnyje siekiama pagrįsti teiginį, jog, nepaisant marksistinės ir Martino Heideggerio bei Jeano Paulio Sartre’o egzistencialistinės filosofijų skirtumų,

271

270

1

abi šios filosofijos kryptys remiasi viena ir ta pačia žmogaus kaip laisvos bū­ tybės prielaida. MARXISM IN LOCKE’S WONDERLAND (MARKSIZMAS LOKO STEBUKLŲ ŠALY­ JE), VUBR, 31 p., FZ89-45Z.

Studijoje apibūdinamas marksizmo teorijos statusas JA V politinės minties kontekste bei marksistinio judėjimo raida Jungtinėse Valstijose. MERLEAU-PONTY’S AESTHETICS: TOWARD AN EROTICS OF ART (MERLEAUPONTY ESTETIKA: MENO EROTIKOS LINK), VUBR, 10 p., FZ89-133.

M. Merleau-Ponty estetikoje akivaizdžiai matoma prasmės įsteigimo pagrindo paieškos pastanga ir įžvalga, jog paveikslas fenomenologui teikia užuominų kūrybinio proceso esmės bei prasmės įsisteigimo sąlygoms suprasti. Nurodo­ ma, kaip, anot Merleau-Ponty, paveikslas teikia minėtas užuominas, ir pagrin­ džiamas teiginys, jog jų galima įžvelgti įvairių tipų paveiksluose. Apibūdina­ mas estetikos ir ontologijos santykis. MERLEAU-PONTY’S CONCEPT OF NATURE (MERLEAU-PONTY GAMTOS SAM­

MYTHS IN COMMUNICATION: Post-modern Reading (KOMUNIKUOJANTYS MITAI), zip., VUBR, Fz89-69.

Esė bandoma pagrįsti teiginį, jog pagrindinis postmodernybės praktinis tikslas yra represyvios galios visais jos pavidalais panaikinimas. Parodoma, jog siek­ dama šio tikslo postmodernybė akceptuoja bet kokias pažiūras nekeldama griežto jų pagrįstumo reikalavimo ir nė vienoms iš jų neteikdama pirmenybės, tačiau reikalauja jas peržiūrėti ir pakeisti tuo atveju, jei šios pažiūros taptų nebepriimtinos ir prievartinės. MYTHIC CONSCIOUSNESS STRUCTURE AND HOMERIC STYLE (MITINĖS SĄ­ MONĖS STRUKTŪRA IR HOMERIŠKASIS STILIUS), VUBR, zi p., FZ89-4Z.

Autorius nurodo keliąs tikslą paaiškinti Homero poezijos specifiką ir pateik­ ti jos interpretavimo rekomendacijas. Tikslas pasiekiamas pasinaudojant ir drauge pristatant Jeano Gebserio mito bei mitinės sąmonės teoriją. ON MARX’S THEORY OF HUMAN NATURE (APIE MARKSO ŽMOGAUS PRIGIM­ TIES TEORIJĄ), iz p., VUBR, FZ89-Z16.

Žmogaus prigimties sampratos ankstyvuosiuose K. Marxo raštuose apžvalga.

PRATA), 16 p., VUBR, FZ89-39.

Straipsnis skirtas M. Merleau-Ponty gamtos sampratai apžvelgti. Išsamiau gvildenami du jo teiginiai: ištrūkti iš kasdienės gyvenamosios aplinkos galime dėl mūsų pirmapradžio susietumo su natūraliu gamtiškumu; antrasis, - mūsų žinojimas, kad potencialiai galime perprasti bet kurį gyvenimo ir veiklos ho­ rizontą ir pati galimybė tai padaryti yra pagrįsta to paties mūsų susietumo su gamta kaip pirminiu ir savaiminiu bet kokio supratimo šaltiniu. MODERN NOMAD (MODERNUS NOMADAS), 4Z p., VUBR, F z 89-izz .

Esė nagrinėjama idėja, jog šiuolaikiniam Vakarų pasauliui būdinga technokra­ tinė kompetencija ir nuolat jo keliamos įvairių sričių revoliucijos nenutrūks­ tamai formuoja nomadiškąjį gyvenimo būdą ir skatina kolonializmą. MODERNIZATION, GLOBALITY AND NATIONALISM AS CULTURAL ENDEA­ VORS (MODERNIZACIJA, GLOBALIZACIJA IR NACIONALIZMAS KAIP KULTŪ­ RINIAI SIEKIAI), zi p., VUBR, F z89-zzi .

Straipsnis skirtas modernybės, globalizacijos ir nacionalizmo esmei bei san­ tykiams aptarti. Nagrinėjamas stratifikuotos modernybės reiškinys, apibūdi­ namos nacionalistinio judėjimo atsiradimo priežastys ir tikslai. Kultūrų polilogas pristatomas kaip galimybė išvengti globalizacijos procese vykstančių tarpkultūrinių susirėmimų.

272

PERCEPTION IN HUSSERL AND MERLEAU-PONTY (HUSSERLIO IR MERLEAUPONTY SUVOKIMO TEORIJOS), 16 p., VUBR, FZ89-38.

Dėstomos Edmundo Husserlio ir Maurice’o Merleau-Ponty suvokimo teori­ jos. Teikiami E. Husserlio teoriją pagrindžiantys argumentai ir ją kvestionuo­ jantys M. Merleau-Ponty kontrargumentai. PHENOMENOLOGICAL ARCHEOLOGY AS A TOOL FOR ANALYZING THE HU­ MAN WORLD (FENOMENOLOGINĖ ARCHEOLOGIJA KAIP ŽMOGIŠKOJO PA­ SAULIO TYRIMO ĮRANKIS), VUBR, zi p., FZ89-486.

Edmundo Husserlio fenomenologinės archeologijos metodo aptarimas bei jo taikymo galimybės tiriant gyvenamąjį pasaulį interpretacija. PHENOMENOLOGICAL „LIFE-WORLD“ AND L. WITTGENSTEIN’S „LIFE-FORM“ (FENOMENOLOGINIS „GYVENAMASIS PASAULIS“ IR L. WITTGENSTEINO „GY­ VENIMO FORMA“), VUBR, 15 p., F z89-iz 8.

Straipsnio tikslas - įvardyti pagrindinius įvairiose pasaulį tiriančiose teorijose aptinkamus „gyvenamojo pasaulio“ tematizavimo panašumus ir skirtumus. Remiamasi M. Heideggerio, E. Husserlio, M. Merleau-Ponty, L. Wittgensteino ir A. Schutzo pažiūromis. Įrodinėjama, jog pagrindinis fenomenologinės gyvenamojo pasaulio ir Wittgensteino gyvenimo formos bruožas yra procesualumas.

273

i

PHENOMENOLOGICAL REDUCTION (FENOMENOLOGINĖ REDUKCIJA), 9 p., VUBR, F289-47.

Aiškinama fenomenologinio tyrimo specifika ir fenomenologinės redukcijos metodo esmė. PHENOMENOLOGY AND ARTIFICIAL INTELLIGENCE: HUSSERL LEARNS CHI­ NESE (FENOMENOLOGIJA IR DIRBTINIS INTELEKTAS: HUSSERLIS MOKOSI KINŲ KALBOS), 19 p., VUBR, F289-73.

Ginčijamas John Henry Searle’o teiginys, esą neįmanoma sukurti dirbtinio intelekto, kurį jis argumentuoja tuo, jog pagrindinė sąmonės charakteristika jos intencionalumas - dirbtinai neatkartojamas. Straipsnio autoriaus požiūriu, Searle’o argumentas teisingas tik tuomet, jei neapdairiai abstrahuojame sąmonę nuo jos laikiškumo matmens, tuo tarpu jei pripažįstame sąmonę esant laikiška, dirbtinis intelektas tampa potencialia realybe. PHENOMENOLOGY AND EMPIRICAL RESEARCH (FENOMENOLOGIJA IR EM­ PIRINIAI MOKSLAI), 13 p., VUBR, F289-254.

Straipsnyje brėžiama demarkacinė linija tarp fenomenologijos ir empirinių mokslų. Teigiama, jog fenomenologija nepriešpriešina savęs empiriniams mokslams, tačiau nesutinka su pažiūra, jog bet kokia patirtis turi ir gali būti redukuota į empirinę patirtį. Atskleidžiama, su kokiais loginiais prieštaravimais susiduriama, siekiant tai padaryti. PHENOMENOLOGY AND THE POSSIBILITY OF METAPHYSICS (FENOMENO­ LOGIJA IR METAFIZIKOS GALIMYBĖ), 11 p., VUBR, F289-27.

Remiantis transcendentalinio subjekto ir laikiškumo koncepcijų analizės re­ zultatais, straipsnyje pagrindžiamas teiginys, jog fenomenologija ir metafizika yra suderinamos. PHILOSOPHICAL ANTHROPOLOGY OF FINK (FINKO FILOSOFINĖ ANTROPO­ LOGIJA), 19 p., VUBR, F289-100.

Straipsnis skirtas Eugeno Finko antropologinėms idėjoms apžvelgti. Nurodo­ ma, jog negalimybės apibrėžti žmogaus esmę priežastį E. Finkas įžvelgia filo­ sofinės antropologijos mokslo nepakankamame fundamentalume, kuris yra nulemtas nekritiško rėmimosi tradicine Vakarų ontologija. Pristatomi pro­ duktyvumo, laisvės, žaidimo ir laikiškumo sąvokomis paremtos Finko antro­ pologijos pagrindai. PHILOSOPHICAL ISSUES RELATED TO PRISON REFORM (SU KALĖJIMŲ REFOR­ MA SUSIJĘ FILOSOFINIAI KLAUSIMAI), VUBR, 9 p., F289-55.

Pristatomas JA V kalėjimų reformos teorinis pagrindimas. Aptariami elgesio su įkalintaisiais ir jiems pripažįstamų teisių pasikeitimai bei šias kalėjimų sis­ temos naujoves nulėmę bendrosios pasaulėžiūros pokyčiai. PHILOSOPHY AND ART (FILOSOFIJA IR MENAS), 22 p., VUBR, F289-310.

Pateikiama retrospektyvi meno ir filosofijos santykio apžvalga. Pristatomos reikšmingesnės I. Kanto, F. Schellingo, G. Hėgelio, F. Nietzsche’s ir M. Fou­ cault meno klausimais išsakytos idėjos. Straipsnio autorius dėsto savo paties požiūrį į šiuolaikinį filosofijos ir meno santykį. PICTORIAL PHILOSOPHY: DOING PHILOSOPHY WITHOUT LANGUAGE (VAIZDUOJAMOJI FILOSOFIJA: BEKALBIS FILOSOFAVIMAS), VUBR, 20 p., F289646.

Straipsnio tikslas - ištirti, kokiu mastu yra įmanoma lingvistinių išraiškų ne­ pasitelkianti, daugiausia vaizdiniuose išsitenkanti filosofija. Pateikiamos filo­ sofavimo nelingvistiniais sąmonės modusais rekomendacijos. POLITICS, COMMUNICATION, AND PHILOSOPHY (POLITIKA, KOMUNIKACI­ JA IR FILOSOFIJA), 30 p., VUBR, F289-78.

Esė nagrinėjama masinių medijos šaltinių įtaka įgyvendinant žmonių lygybės ir autonomijos principus. Įrodinėjama, jog žodžio ir spaudos laisvė didina ir lygybę tarp žmonių, ir jų autonomiją, tuo tarpu politinių ir socialinės įta­ kos grupių veikiama žiniasklaida veikia priešingai ir šitaip kenkia viešajam interesui. POSTMODERNIZMAS IR TEOLOGIJA, 25 p., VUBR, F289-21.

Teoriniai svarstymai teologijos reikalingumo ir galimybės sąlygų postmodernybės epochoje tema. POWER AND TECHNOLOGY (GALIA IR TECHNOLOGIJA), VUBR, 16 p., F289562.

Straipsnis skirtas technokratijos ir biurokratijos reiškiniams nagrinėti, jų san­ tykiui su galia apibrėžti. QUESTION OF METHOD: ON DESCRIBING THE INDIVIDUAL AS EXEMPLARY (A PARAPHRASE OF SOME HUSSERIALIAN POSITIONS) (METODO KLAUSIMAS: INDIVIDUALUMĄ PATEIKIANT KAIP PAVYZDINĮ DALYKĄ (KELETO HUSERLIŠKŲJŲ PAŽIŪRŲ PARAFRAZĖ), VUBR, 31 p., F289-53.

Straipsnyje apžvelgiama E. Husserlio fenomenologijos kaip visų mokslų pag­ rindo samprata. READING GEBSER, VUBR (GEBSERĮ BESKAITANT), 9 p., F289-460.

274

275

1

Nurodomi dažniausiai pasitaikantys Jeano Gebserio sąmonės teorijos suprati­ mo sunkumai ir klaidos. Pateikiamos metodologinės rekomendacijos, padėsian­ čios geriau suprasti šią teoriją.

paralyžiavę falokratiškas galios struktūras ir parodę jas esant bet kokios kitybės engėjas. THE ALCHEMY OF TIME (LAIKO ALCHEMIJA), 35 p., VUBR, F289-54.

RELIGIJA, MARKSIZMAS IR ANARCHIJA, VUBR, 18 p., F289-18.

Pristatomi ir palyginami K. Marxo ir H. Arendt požiūriai į žmogaus prigimtį, jo praktinės veiklos esmę ir žmogaus santykį su laiku.

Gvildenamas anarchistinis mentalitetas, pagrindžiama anarchijos ir krikščio­ niškosios religijos darnos galimybė, aptariami pasaulietiškos politinės bei mark­ sistinės anarchijos ypatumai. Pateikiama religinės ir pasaulietiškos anarchijos lyginamoji analizė.

THE CONCEPT OF TRANSPARENCY IN HUSSERL’S PHENOMENOLOGY (SKAID­ RUMO KONCEPCIJA HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOJE), 16 p., VUBR, F289-92.

SEMIOTICS AND SOCIAL SYSTEMS (SEMIOTIKA IR SOCIALINĖS SISTEMOS),

Pristatoma Edmundo Husserlio laike kintančios sąmonės koncepcija ir jo pa­ žiūros sąmonės skaidrumo klausimu.

26 p., VUBR, F187-204.

Pristatomi semiotinės visuomenės, jos sandaros ir vidinės diferenciacijos semi­ otinės analizės rezultatai, apžvelgiamos hierarchijų kūrimo ir ženklų sistemų izomorfijos koncepcijos. Plėtojama modernaus socialinio fabriko bei jo speci­ finių prietarų tema. SIGNIFYING MEDIA THEORY: SEMIOTICS, PERFORMANCE AND THE BODY (MEDIJŲ TEORIJĄ BESKELBIANT: SEMIOTIKA, PASIRODYMAS IR KŪNAS), VUBR, 29 p., F289-489.

Remdamasis A. J. Greimo semiotiniu kvadratu, straipsnio autorius gvildena technologinį ir performatyvųjį moderniųjų masinių medijų aspektus. Analizė parodo, jog visoms masinės medijos rūšims būdinga ta pati paradigma, vyrau­ janti ideologija bei komunikacijos dėsniai, todėl autorius pripažįsta, jog ko­ munikacijos medijų supratimas yra įmanomas tik neperžengiant atitinkamai kultūrai būdingų specifinių galios ir žinojimo apibrėžčių ribų. SIGNS IN TRANSITION: MULTI-DISCURSIVITY (KELIAMIEJI ŽENKLAI: MULTIDISKURSYVUMAS), 29 p., VUBR, F289-258.

Aiškinama, kokiu pagrindu dauguma hermeneutikos, semiotikos bei lingvis­ tinės analizės specialistų prioritetine tyrimų sritimi laiko kalbą. Teigiama, jog tokių preferencijų galimybės sąlyga tėra išankstinis selektyvumą ir arbitralumą bet kurioje srityje legalizuojantis teorinis ir metodologinis apsisprendimas. SUBVERTING LOGOCENTRISM (NAIKINANT LOGOCENTRIZMĄ), 28 p., VUBR, F289-36.

Apžvelgiama postmodernioji logocentristinio diskurso kritika remiantis Pran­ cūzijos naujojo ir JA V radikaliojo feminizmo idėjomis. Pristatoma feministinė logocentristinės tradicijos sunaikinimo pastanga, paremta jos maskulinistinių pagrindų išryškinimu. Aptariama anapus egocentrinės epistemologinės tradi­ cijos esančio subjekto koncepcija ir nurodomi įvykiai bei socialiniai judėjimai,

THE CYNIC (CINIZMAS), 19 p. VUBR, F289-26.

Esė nagrinėjamas cinizmo reiškinys. Pateikiamas jo esmės apibūdinimas, apra­ šomos cinizmo pasireiškimo formos ir jo santykis su visuotinai priimtais bei nusistovėjusiais veikimo ir mąstymo būdais. THE DESPOTIC RULER (DESPOTAS), VUBR, 15 p., F289-102.

Straipsnyje aptariamos galios įgijimo ir išlaikymo teorijos Rytų filosofijoje. Nurodoma, kaip šiose teorijose pagrindžiama vienokio tipo galios pirmenybė kitokio tipo galios atžvilgiu ir silpnųjų reakcijos į savo padėtį būdai. THE DRAMATIC CHARACTER OF EXPERIENCE (DRAMATIŠKAS PATIRTIES PO­ BŪDIS), VUBR, 9 p., F289-511.

Straipsnio autoriaus asmeninio požiūrio į M. Merleau-Ponty filosofines pažiū­ ras apžvalga. THE DYNAMICAL THEORY OF MATTER AND KANT’S CONCEPTION OF SEN­ SATION (MATERIJOS KITIMO TEORIJA IRKANTO POJŪČIO SAMPRATA), VUBR, 13 p., F289-372.

Straipsnyje pateikiama empiristinio-materialistinio I. Kanto filosofijos aspekto analizė. THE ENCOUNTER: PHENOMENOLOGY AND MARXISM (FENOMENOLOGIJOS IR MARKSIZMO AKISTATA), 18 p., VUBR, F289-351.

Autorius nurodo siekiąs atkreipti dėmesį į tai, jog, nepaisant fenomenologijos ir marksizmo atstovų pagrįstų nesutarimų daugeliu klausimų, tarp fenomenologų ir marksistų vyksta nenutrūkstamas ir savanoriškas dialogas. Sis reiškinys straipsnio autoriaus interpretuojamas kaip intelektinio sąžiningumo ženklas. Autorius prognozuoja, jog dialogas tęsis ir ateityje, nes abi filosofijos srovės turi bendrų oponentų.

277

276

1

THE ENCYCLOPEDIA OF MADNESS (BEPROTYBĖS ENCIKLOPEDIJA), 27 p., VUBR, F289-67.

Beprotybės sampratos ir beprotybės santykio su racionaliu sąmoningumu san­ tykio sampratos G. Hėgelio filosofijoje apžvalga. THE GENESIS OF MORAL JUDGEMENT (MORALINIO SPRENDINIO GENEZĖ), 23 p., VUBR, F289-456.

Aptariamas Lawrence Kohlbergo moralės raidos modelis ir Edmundo Husserlio genealoginio tyrimo metodologiniai nurodymai. Šiuos bandoma taikyti L. Kohlbergo tyrimui ir apžvelgiant jo rezultatus parodoma tikroji E. Husserlio genealoginės fenomenologijos vertė. THE HORIZON: A NEW TYPE OF BEING (HORIZONTAS: NAUJAS BŪTIES TI­ PAS), 22 p., VUBR, F289-72.

Apžvelgiama Maurice’o Merleau-Ponty horizonto samprata. Apibūdinama horizonto vidinė struktūra ir jo kaip signifikacijos pagrindo funkcionavimo specifika. Taip pat aptariamos skirties ir atitikimo bei dekonstrukcijos ir decetruotumo koncepcijos. THE LOSS IN GAIN (NETEKIMAS ĮGYJANT), VUBR, n p., F289-235.

Modernybės epochai būdingos pasaulėžiūros ir epistemologinių nuostatų api­ būdinimas nurodant jų pasekmes Vakarų pasauliui. THE METAMORPHOSES OF THE FEMINE (MOTERIŠKUMO METAMORFOZĖS), 16 p., VUBR, F289-63.

Moteriškojo prado prigimties ir jam priskiriamų funkcijų Rytų ir Vakarų re­ ligijose bei mituose apžvalga. THE MODERN IDEOLOGY. NOTES (MODERNIOJI IDEOLOGIJA. UŽRAŠAI), 11 p., VUBR, F289-480.

Būsimo stambesnio politinio-filosofinio veikalo apmatai, kuriuose detalizuo­ jami spręstini pamatiniai su šiuolaikinėmis valstybėmis susiję jų ištakų, da­ bartinių ydų, informacijos ir žinojimo, valdininkų kompetencijos, lojalumo, galios sampratos ir piliečių gerovės klausimai. Moderniosios liberalios ir antiliberalios ideologijos teigiamos esant negalimybės išspręsti šiuos klausimus priežastis. Apibūdinami šiuolaikiniai politiniai režimai, jų tarpusavio santykiai bei piliečių požiūris Į kiekvieną iš jų. THE MODERN REVOLUTION (MODERNIOJI REVOLIUCIJA), 16 p., F289-129.

Išreiškiamos nuostatos, jog gamta turi tarnauti žmogaus reikmėms, gvildena­ ma gamtos samprata bei įtaka tiek žmogui, tiek visam sociumui. Pristatomos Nikolaso Tinbergeno, Konrado Lorenzo, Jose Delgado, Ervino Chargafto,

278

Henrio Laborito, Christiano de Duve teoriniai svarstymai būsimų tokios pa­ saulėžiūros pasekmių tema. THE OTHER PHENOMENOLOGY (KITOKIA FENOMENOLOGIJA), 10 p., VUBR, F289-462.

Fenomenologinės psichologijos esmės ir jos santykio su fenomenologine filo­ sofija apžvalga. THE PHENOMENOLOGICAL METHOD (FENOMENOLOGINIS METODAS). Pa­ skaita. Dickinson College, Carlisle, Pennsylvania, October, 1982, 20 p., VUBR, F289478.

Aiškinama fenomenologinio metodo esmė ir išryškinama pagrindinių fenome­ nologijos mokslo sąvokų reikšmė. Taip pat apibūdinamas fenomenologijos ir Rene Descarteso filosofinės koncepcijos santykis, pateikiama Edmundo Husserlio scientizmo ir psichologizmo kritikos esmė. THE PHILOSOPHICAL PROBLEM OF AIM OF HISTORY (FILOSOFINĖ ISTORIJOS TIKSLO PROBLEMA), 16 p., VUBR, F289-30.

Paneigiama moderni pažiūra, jog į istorijos kaip žmonių socialinio pasaulio raidos proceso galutinio tikslo klausimą neįmanoma atsakyti racionaliai, todėl šis iš judėjiškosios - krikščioniškosios tradicijos atkeliavęs klausimas turi būti paliktas tikėjimo dalykų sričiai. Straipsnio autorius siekia pagrįsti savo teiginį, kad galutinis žmonijos istorijos tikslas turi būti įtvirtinti atsakomybės principą. THE POWER TO DISCIPLINE (GALIA DISCIPLINUOTI), 16 p., VUBR, F289-252.

Esė plėtojama Michelio Foucault individą sau pajungiančių galios formų te­ matika. Parodoma, kaip žmogų pavergia moderniosios mokslo, teisės ir pan. sistemos. THE PRIMACY OF MOVEMENT (JUDĖJIMO PIRMENYBĖ), 30 p., VUBR, F289-169.

Esė autorius siekia paaiškinti, kokiu būdu judėjimo suvokimas leidžia mums suprasti, jog stebime gyvą daiktą ir kaip jis tampa mūsų gebėjimo steigti pras­ mes šaltiniu. Taip pat aptariama, kaip žmogaus savo paties judėjimo įsisąmo­ ninimo būdas nušviečia svarbiausias kinestetinei sąmonei būdingas epistemologines struktūras. THE TRANSCENDENTAL AND THE PRAGMATIC (TRANSCENDENTALUMAS IR PRAGMATIKA). Pranešimas konferencijoje. The Husserl Circle, Washington Uni­ versity, St. Louis, June 5-8,1987, 23 p., VUBR, F289-66.

Studijoje įrodinėjama, jog iš pragmatinių paskatų siekiama įgyvendinti įvai­ rių filosofijos krypčių konvergencija yra neįmanoma dėl tokioje eklektinėje

279

4

filosofijos sistemoje atsirandančių vidinių prieštaravimų. Teiginys iliustruoja­ mas Edmundo Husserlio transcendentalinio subjekto sampratos ir j huserliškojo solipsizmo ir idealizmo įveiką pretenduojančios pažiūros, pabrėžiančios intersubjektyvumo plotmės pirmenybę pirmojo gramatikos asmens arba egologinio subjekto atžvilgiu, nesuderinamumo pavyzdžiu. THE UNIVERSE IS MADE OF STORIES, NOT OF ATOMS. HEIDEGGERAND THE FEMINE THEY-SELF (PASAULIS SUDARYTAS IŠ ISTORIJŲ, BET NE IŠ ATOMŲ. HEIDEGGERIS IR NEAUTENTIŠKAS MOTERIŠKUMAS), 15 p., VUBR, F289-207.

Esė siekiama parodyti, kaip M. Heideggerio Būtyje ir laike išsakytos mintys padeda aiškinant feministinės sąmonės galimybę ir reto bei fragmentiško pas­ tarosios pasireiškimo pasaulyje, kuriame dominuoja vyrai, priežastis. THE VERTICAL AND THE HORIZONTAL (VERTIKALUMAS IR HORIZON­ TALUMAS). Pranešimas konferencijoje. International Circle o f Husserl Scholars, Seattle University, Seattle, W A, August 23, 1991, 16 p., VUBR, F289-469.

Straipsnyje nagrinėjamas dviejų fenomenologijos tyrimų sričių - intencionalumo (su savo objektu koreliuojančios suvokimo veiklos) bei intensionalumo (kultūriškai priimtinų minėtos suvokimo veiklos rezultatų išraiškų) - santy­ kis. Teigiama, jog teoriškai pagrindus minėtus suvokimo būdus, koreliatyvus jų taikymas bei gautų rezultatų siejimas su gyvenamuoju pasauliu aiškinamąją funkciją atliktų geriau nei šiandien populiari lingvistinė analizė. THEORETICAL CONSIDERATIONS (TEORINIAI SVARSTYMAI), 15 p., VUBR, F289-98.

Pateikiama kūniškumo kaip ekspresyvios kinestetinės galios analizė bei fizi­ nius būvius, kūniškąsias išraiškas ir jų suvokimo būdus aiškinančių teorijų kritinė apžvalga. THREE TYPES OF FEMINIST STRUGGLES FOR RECOGNITION (TRYS FEMINIS­ ČIŲ KOVOS DĖL PRIPAŽINIMO BŪDAI), 14 p., VUBR, F289-172.

Pristatomos trys Axelio Honnetho įvardytos žmogaus savirealizacijai būtinos jo pripažinimo rūšys ir jo apibūdintos tokiam pripažinimui būtinos socialinės sąlygos. Nurodoma, jog A. Honnetho teorijos išmanymas galėtų sumažinti įtampą tarp universalistinio ir postmodernaus feminizmo krypčių atstovų.

PAGRINDU ANALIZĖ NAGRINĖJANT PRIEVARTAUTOJŲ PASITEISINIMUS), VUBR, 24 p., F289-150.

Empirinis - fenomenologinis tyrimas, kurio tikslas - į komunikacijos filoso­ fijos diskursą įtraukti tolerancijos sampratos apibrėžimo ir tolerancijos įtvirti­ nimo galimybių klausimus. Analizuojami prievartautojų pateikti savo elgesio pateisinimai, kurių reikšmė interpretuojama pasitelkiant kūniškosios galios, diskurso ir lyties terminus. Daroma išvada, jog minėtuose pasiteisinimuose atsispindi netolerancijos komunikacijos procese archetipas, kurį siūloma imti išeities tašku, siekiant ištirti netolerancijos atmainas bei priežastis ir ugdant toleranciją visuomenėje. TRANSCENDENTAL ONTOLOGISM AND DERRIDA’S READING OF HUSSERL: THE PROSPECT OF DIALOGICAL MEDIATION IN THE DISPUTE BETWEEN HUSSERLIANS AND DERRIDEANS (TRANSCENDENTALUS ONTOLOGIZMAS IR DERIDIŠKASIS HUSSERLIO PERSKAITYMAS: TARPININKAVIMO HUSSER­ LIO IR DERRIDOS PASEKĖJŲ DIALOGE PERSPEKTYVA), 17 p., VUBR, F289-35.

Esė pristatomas fenomenologų ir „dekonstrukcionistų“ požiūris į fenomeno­ logijos mokslo objektus ir brėžiami dialogo tarp abiejų krypčių atstovų gali­ mybės kontūrai. TRANSCENDENTALINĖS SĄMONĖS PRO-SIMBOLIAI, VUBR, 8 p., F289-143.

Straipsnis skirtas teiginiui, jog patyrimą sudaro fenomenai, spontaniškai susi­ darantys ir išryškėjantys vartojant kalbas, simbolines formas, tikrovės daiktus ir vaizdinius, gamtos ir žmonių esatis, pagrįsti. TRYLIKTOJI HERMENEUTIKA, VUBR, 13 p., F289-15.

Straipsnis skirtas hermeneutikos santykiui su savąja ir svetimomis kultūrinė­ mis tradicijomis aptarti. Teigiama, jog įvairios hermeneutikos rūšys laviruoja tarp dviejų - tradicijos išaukštinimo ir jos paneigimo - kraštutinumų. Apta­ riami skirtingi tradicijos paneigimo būdai. TWO DEITIES (DVI DIEVYBĖS), 14 p., VUBR, F289-103.

Dviejų pagrindinių deivių tipų, atspindinčių Indijos kultūros daugiasluoksniškumą, apžvalga. ŽMOGUS IR CIVILIZACIJA, 26 p., VUBR, F289-20.

TOLERANCE AS A MODEL OF COMMUNICATION „HEALTH“: A SEMIOTIC PHENOMENOLOGICAL ANALYSIS OF GENDER INTOLERANCE IN RAPISTS NARRATIVE ACCOUNTS OF RAPE (TOLERANCIJA KAIP SVEIKOS KOMUNIKA­ CIJOS MODELIS: SEMIOTINĖ FENOMENOLIGINĖ NETOLERANCIJOS LYTIES

Straipsnyje apibūdinamas svarus V. Kavolio indėlis į lyginamąsias civilizaci­ jų studijas ir nurodoma, kokių naujų šios srities tyrinėjimų perspektyvas jis atveria.

281

280

1

VOICE AND PHENOMENON IN HEIDEGGER’S FUNDAMENTAL ONTOLOGY (BALSAS IR FENOMENAS HEIDEGGERIO PAMATINĖJE ONTOLOGIJOJE), 15 p.,

GEBSER AND PEDAGOGY: THE INTEGRAL DIFFERENCE (su E. Lozano). E. Kra­ mer, ed. Consciousness and Culture. Greenwood Press, 199Z.

VUBR, F189-384.

THE PUBLIC DOMAIN. J. Murphy and D. Peck, eds. Open Institutions. Praeger,

Remiantis pagrindiniais M. Heideggerio veikalais, straipsnyje siekiama išsiaiš­ kinti jo požiūrį į E. Husserlio fenomenologiją. WORLD AND DIALOGUE (PASAULIS IR DIALOGAS). Pranešimas konferencijoje,

Rio Grande College Conference on Cross-Cultural Communication, Rio Grande, Ohio, April, 1979,17 p., VUBR, FZ89-Z08. Remiantis prielaida, jog pretenzijų į absoliutumą atsisakęs nūdienos pasaulis virto dialogo ir susitikimo pasauliu, siekiama išryškinti konkrečias formas, ku­ riose dialogas iškyla kaip centrinė šiuolaikinės filosofinės antropologijos dalis. Parodomas dialogo arba „buvimo-su“ koncepcijos universalus pritaikomumas ir paneigiamas dialogiško mąstymo užsidarymo vien filosofijos rūme mitas.

199Z. Lit.: „Kodėl ten aš“? Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas. Baltos lankos, 199Z, nr. z, p. 91-133Agnė Sakalauskaitė, Vytautas Berenis

M IS IŪ N A S Romas (Romualdas) Jonas, 1945 oz 09 Vetlandoje, Švedija, is­ torikas, politologas, filosofijos daktaras. Studijavo Lojolos universitete Čika­ goje, Jeilio universitete N iu Heivene, 1971 Jeilio universitete apgynė daktaro disertaciją. Bendradarbiavo JA V ir SSRS kultūrinių mainų programoje, dėstė istoriją Nebraskos universitete, dirbo tarptautinių ir regioninių studijų cent­

Dar paminėtina: CONSCIENCE AND VALUE. Listening, vol. zz, 1987, no. 1. THE TRANSCENDENTAL AWARENESS: HUSSERL AND THEOLOGY. Journal o f Religious Studies, vol. 13,1987, no. 1. JAZIKISOVREM ENNAJA GERMENEVTIČESKAJA FILOSOFIJA. R Pavilionis, sost. Jazik. Nauka. Filosofija. Vilnius: A N Lit. SSR, 1986. THE VITAL CONNECTION. Analecta Husserliana, vol. Z3. Kluwer Academic Publi­ shers, 1987. THE CONTEXT OF PRAXIS. H. Kojima, ed. Phänomenologie der Praxis im Dialog zwischen Japan und den Westen. Königshausen und Neuman, 1989. MORITZ GEIGERAND AESTHETICS. Analecta Husserliana, vol. z 6. Kluwer Acade­ mic Publishers, 1989. POSTMODERNITY AND DEMOCRACY. J. Murphy, ed. Post Modernis Meerut India: Anu Books, 1990. TECHNOLOGY AND LIBERATION. T. Casey, ed. Lifeworld and Technology. Uni­ versity Press o f America, 1991. POLITICS, COMMUNICATION AND PHILOSOPHY. Review Journal o f philosophy

and Social Sciences, vol. z j. Meetut India: Anu Books, 1991.

re Jeilio universitete, buvo A A B S viceprezidentu, Lietuvos ambasadoriumi Izraelyje, išleido politologinių veikalų, straipsnių Metmenyse, Lituanus, A k i­ račiuose ir kt. Bendradarbiauja A H A , A A A SS, SASS, A A BS, Lituanistikos ins­ titute. Tyrinėja Baltijos šalių istoriją, kultūrą, marksistinę ir neomarksistinę politinę filosofiją. ŠIAURĖS AMERIKOS PRISTATYMAS LIETUVOS SPAUDOJE. Metmenys, 1967, 13, p. 113-133.

Aptariama, kaip Lietuvoje nušviečiama JA V politinė santvarka, pilietinių tei­ sių įgyvendinimas, kultūrinis gyvenimas. Kritiškai apžvelgiami Alberto Laurinčiuko ir Juozo Baltušio straipsniai apie įspūdžius iš Amerikos. ŠIAURĖS AMERIKOS PRISTATYMAS LIETUVOS SPAUDOJE. Šiaurės Amerikos lie­ tuvių studentų sąjunga. Šiaurės Amerikos lietuvių studentų sąjungos 1967 metraštis, red. Mykolas Drunga. Chicago: Morkūno spaustuvė, 1967, p. 65-73.

Tas pats straipsnis, tik be šaltinių nuorodų. VERSAILLES AND MEMEL. Lituanus, 19 68,1 . 14, nr. 1,1968, p. 65-93.

Nagrinėjami politiniai ir socialiniai 1919-19Z4 m. Klaipėdos krašto istorijos klausimai.

LANDGREBE’S SCHOOL OF PHENOMENOLOGY. Analecta Husserliana, vol. 36. Kluwer Academic Publishers, 1991.

ISTORIJA - MOKSLAS ARMĖNAS? POKALBIS SU ROMU MISIŪNU. Akiračiai, 1971, nr. 5, p. 16.

MAGIC AND TECHNOLOGICAL CULTURE. E. Kramer, ed. Consciousness and Cul­ ture. Greenwood Press, 199z.

Pasakoja apie savo kaip istoriko veiklą, įvertina Lietuvos ir išeivijos istorikų darbus.

282

283

1

MARKSIZMAS IR XX AMŽIUS. Metmenys, 19 71,21, p. 14 6-151.

Supažindina su Rogerio Garaudy knygos M arksizm as dvidešim tajam e am žiu­ je idėjomis. Laiko autorių revizionistu, teigia, jog įdomiausias iš marksizmo bandymų pervertinti savo požiūrius yra marksizmo ir krikščionybės derini­ mas, abiem atmetant savo dogmatizmą. Teigia, kad knyga yra patraukli savo atvirumu ir antidogmatizmu, bandymu suderinti marksizmą su besivystančia vakarietiška kultūra. Ji rodo norą padaryti marksizmą nedogmatine filosofine sistema, tapsiančia šiuolaikinės pliuralistinės kultūros dalimi. ALGIRDO TIKĖJIMAS. THE CREED OF THE GRAND DUKE ALGIRDAS. Santr. ang­ lų k. Lietuvių katalikų mokslo akademija. LK M A suvažiavimo darbai. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1974, t. 8, p. 241-252. Atsp. Roma, LKM A, 19 7 4 ,11 p.

Nagrinėdamas kunigaikščio Algirdo asmeninio tikėjimo klausimą ir impli­ kacijas, išplaukiančias iš jo priskyrimo prie pagonybės arba prie stačiatikių tikėjimo, parodo, kad daugelis teiginių apie etninės Lietuvos kultūrinį surusėjimą yra nepatikimi. ALTERNATYVIŲ KELIŲ UTOPIJON IEŠKOJIMAS. SVETOZAR STOJANOVIČ, BE­ TWEEN IDEALS AND REALITY: A CRITIQUE OF SOCIALISM AND ITS FUTURE

(New York: Oxford University Press, 1973). ROJ MEDVEDEV, KNIGA O SOCLALISTIČESKOJ DEMOKRATITI (Amsterdam/Paris: Grasset and Fasquelle, 1972). ROGER GARAUDY, L’ALTERNATIVE: CHANGER LE MONDE ET LA VIE (Paris: Lafout, 1972). Metmenys, 1975, 29, p. 132-156.

Pristato šiuos tris veikalus, teigia, kad jie atspindi įvairų marksistinį požiūrį į pagrindinius nūdienos kultūros klausimus, bet nesudaro išsamaus galimų tos filosofijos variantų šiais klausimais vaizdo. Pabrėžia, kad pervertindami K. Marxo mintis šie autoriai nėra praradę optimizmo, jie nesutiktų su egzistenciniu išeities iš susvetimėjimo neigimu. Teigiamai vertina bandymus apibūdinti kla­ sines susvetimėjimo priežastis šiuolaikiniame kontekste. Pažymi, kad visų trijų autorių atsakymai lieka ar nevisiškai suformuluoti, kaip S. Stojanovičiaus, ar kiek atitolę nuo realių galimybių, kaip R. Medvedevo, ar perdėtai migloti ir impresionistiški, kaip R. Garaudy. RACIONALIZMAS IR NACIONALIZMAS SOVIETŲ DISIDENTŲ MĄSTYME. M et­ menys, 1978, 36, p. 160-176.

D a l y s : 1, 160-164. II, 164-169. III, 169-176. Aprašomos ir palyginamos pagrindinės sovietų Rusijos politinės minties ten­ dencijos. Racionalizmas suvokiamas kaip pažiūra, kad permainos turi būti daromos priimant politinius sprendimus, geriausiai suderintus su protu, kad tai yra tradicinės vakarietiškos pažiūros į individo teises visuomenėje išraiška.

284

Nacionalizmu laikomas tikėjimas, kad bet kurios žmonių grupės, susiforma­ vusios dėl istorijos ir savo bendruomenės papročių, politinės institucijos, kaip tos grupės istorinės ir socialinės sandaros dalis, yra greičiau evoliucijos nei kūrybos padarinys. X IX a. Rusijos vakarietininkai buvo racionalistai, slavofilai - nacionalistai. Sovietų nacionalistai mano, kad racionalistai per gerai vertina Vakarų socialinės ir ūkinės padėties išmintingumą. Vietoj suartėjimo jie siūlo geografinį, politinį ir moralinį atsitvėrimą nuo civilizuoto pasaulio. Rusijoje net liberalizmo idėjos virsta autoritetizmo apologija ir tampa kovos prieš demokratiją priemone. Vakarų racionalizmo ir vietinio nacionalizmo kultūrinė sintezė yra itin reta. ĮVADAS. Santara-Sviesa (straipsnių rinkinys), ats. red. V. Adamkus. Antra pataisyta ir papildyta laida. Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 13-14 . Pirmoji publikacija Chicago, 1979.

Apibūdinama santariečių veikla. APIE SAVIŠKIUS IR UNIVERSALIAS VERTYBES. Metmenys, 1983, 45» P -16 6 -171.

Tomo Venclovos knygos Lietu va pasaulyje (Chicago, Akademinės skautijos leidykla, 1981) recenzija. Teigia, kad knyga atspindi išsilavinusio asmens mąs­ tymą įvairiomis temomis, išreiškia autoriaus pasaulėžiūrą bei bendros mąsty­ senos ypatybes. Pabrėžia autoriaus universalumo siekį, pastangą derinti lietu­ višką kultūrą su tarptautine aplinka. SOVIETŲ ISTORIOGRAFIJA, LIEČIANTI ANTRĄJĮ PASAULINĮ KARĄ IR PABAL­ TIJO VALSTYBES, 19 4 4 -19 74 Lietuvių katalikų mokslo akademija. LK M A suvažia­ vimo darbai, Red. A. Liuima, S. J. Roma, 19 8 4 ,1 . 10, p. 313-342. Atsp. Roma, LKM A, 1984, 30 p. Pirmoji publikacija anglų k. Misiūnas Romuald. J. Soviet Historiography on World War II and the Baltic States, 19 44 -1974 . The Baltic States in Peace and War, 1917-1945, edited by V. Stanley Vardys, Romuald J. Misiūnas. University Park (Pa.): Pennsylvania State University Press, 1978, p. 173-196, 225-230. D a l y s : Stalino valdymo metai, 313-318. Atolydžio bendri polinkiai, 318-321. Kariniai atsiminimai, 321-323. Paskutiniai nepriklausomybės metai, 323-328. 1940 metų vasara, 328-331. Pirmieji sovietų okupacijos metai, 331-334. Vokiečių okupacija, 334-338. Bendra karo metų Pabaltijo istorija, 338-342. Išvados, 342.

Nagrinėjamas ideologiškai tendencingas Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų Pabaltijo istorijos pateikimas Juozo Žiugždos, Aleksandrso Drizulio, Aleksandro Nekričo, Viktoro Maamagi, Erikso Žagarso ir kitų sovietinių is­ torikų darbuose. PABALTIJO RESPUBLIKŲ POKARIO IŠSIVYSTYMO BRUOŽAI (THE DEVELOP­ MENT OF BALTIC NATIONS AFTER 1940: A COMPARATIVE PERSPECTIVE -

285

ABSTRACT). Lituanistikos institutas. The Institute o f Lithuanian Studies. Lituanisti­

PABALTIJO RESPUBLIKOS POKARIO METAIS. Akiračiai, 1983, nr. 8, p. 4-5, nr. 9,

kos instituto 1981 metų suvažiavimo darbai. Proceedings o f the Institute o f the Lithuanian studies, 1981. Spaudai parengė Ina Cepėnaitė-Užgirienė. Chicago, II: The Institute of

P- 5- 7 *

Lithuanian Studies, Inc., 1985, p. 105-119. D a l y s : Pokarinis stalinizmas, 106-109. Tautinių kultūrų atgimimas, 10 9 -114 . Su­ stingimas naujose normose, 115-118. The Development o f Baltic Nations After 1940: A Comparative Perspective (Abstract), 118-119.

Nagrinėdamas politinę ir socialinę respublikų istoriją nuo 1945 iki 1980, ap­ taria vadinamojo atolydžio reikšmę tautinėms kultūroms. Daro išvadą, kad septintajame dešimtmetyje kultūriniame gyvenime įsivyravo tam tikra liberalizacija. Aptaria reliatyvios kultūrinės laisvės priežastis. Pripažindamas vė­ lesnį politinio gyvenimo sąstingį, įžvelgia besiplečiančią kultūrinio gyvenimo orientaciją į Vakarus. Teigia, jog iš surinktų duomenų susidaro įspūdis, kad tautinio išnykimo grėsmė Pabaltijyje iš tikrųjų nėra tikra galimybė. POLITINIAI MOKSLAI IR ISTORIJA. APMATAI. Akiračiai, 1986, nr. 4, p. 14. Pateikia Lietuvos politinės istorijos tyrinėjimų planą. KOMENTARAI DĖL RYŠIŲ. Lietuvių politinė konferencija Vašingtone 1987 spalio 232į. Paskaitos ir pranešimai Red. J. V. Danys. Chicago, Ottawa, 1988, p. 37.

Įvertina Lietuvos inkorporacijos nepripažinimą ir išeivijos vaidmenį. THE BALTIC STATES: YEARS OD DEPENDENCE, 1940-1990. Romuald J. Misiū­ nas, Rein Taagepera. Expanded and updated ed. Berkeley: University o f California Press, 1993, xvi, 400 p. Pirmoji publikacija: The Baltic States, years o f dependence,

Straipsnis iš knygos: The Baltic States, years o f dependence, 1940-1980. Berkeley and Los Angeles, 1983. LIETUVIŲ POŽIŪRIS Į LENKIJĄ IR LENKUS. Akiračiai, 1995, nr. 8, p. 8-10.

Teigiama, kad yra komplikuotas neapykantos ir meilės ryšys, siejantis lietuvius ir lenkus, nagrinėjama santykių istorija, pastebima, kad meilės dalis santykiuo­ se yra gyvybingesnė. THE ORTHODOX CHURCH IN THE LITHUANIAN STATE. Lituanus, 19 68,1 . 14, nr. 3, p. 5-28.

Nagrinėjama slaviškos kultūros įtaka Lietuvai, galimybių priimti Vakarų arba Rytų krikščionybę istorija. Dar paminėtina: Fascist Tendencies in Lithuania. London, New York: Cambridge University Press, 1970, 109 p. (Reprinted from The Slavonic and East European Review, vol. 48, no. no, 1970). Lit.: K. K. G. (Girnius, Kęstutis K.). Pabaltijo valstybės 1916-1945. 1980, nr. 3, p. 173174Rūta Marija Vabalaitė

1940-1980. By Romuald J. Misiūnas and Rein Taagepera. Berkeley and Los Angeles: University o f California Press, 1983, xvi, 333 p. Vertimas - Baltijos valstybės: priklau­ somybės metai, 1940-1980. Romualdas Misiūnas, Reinas Taagepera. Vilnius: Mintis, 1991, 342, [5] p.

D a l y s : Introduction: Historical Background, 1-14 . 2. The War Years, 1940-1945, 15-75. 3- Postwar Stalinism, 1945-1953, 76-130. 4. The Re-emergence of National Cultures, 1954-1968, 131-203. 5. Centralization and Westernization, 1968-1980, 204-271. 6. The Apogee of Stagnation, 1980-1986, 272-302. 7. The National Re­ naissances, 1987-1990, 303-335. Postscript: The Kaliningrad Oblast: A New Baltic Land? 336-349. Appendixes, 350-370. Bibliography, 371-382. Index, 383-400. Nagrinėjant Baltijos valstybių istoriją, aptariami tautinių kultūrų atgimimo ir jų plėtotės, politikos, religijos, švietimo klausimai, apžvelgiami ekologiniai protestai, pertvarkos, Glasnost judėjimai, tautinių sąjūdžių formavimasis bei politinė kova dėl nepriklausomybės.

287

286

1

Nagrinėdamas J. Griniaus pažiūras į literatūros kūrinio vertę, V. Natkevičius daro išvadą, kad joms būdingas pasaulėžiūrinių ir dorovinių vertybių suabso­ liutinimas estetinių vertybių atžvilgiu. Su tokiu požiūriu siejasi ir reikalavimas „kelti bendražmogiškas problemas, vedančias į metafiziką“. Pabrėžiama, kad, laikydamas „žmogaus prigimtį“ nekintančia, Grinius kritikuoja modernisti­ nį meną kaip praradusį ryšį su „žmogiškosios prigimties versmėmis, iš kurių teka bendražmogiškosios ir metafizinės bei religinės idėjos“ [242-243]. Pa­ brėžiamas Griniaus nusistatymas prieš „formalinę kritiką“, kuriai jis prieš­ priešindavo „integraliniu“ pavadintą metodą, numatantį „idėjinio - dalykinio tyrinėjimo būdo“ viršenybę. Griniaus literatūros kritika apibūdinama kaip „pasaulėžiūrinė“. H. G. GADAMERIO IR A. MACEINOS KALBOS FILOSOFIJA. Metai, 1992, 4/16,

p. 107-114.

Filosofijos studijas tęsė Tiubingeno universitete, mokytojavo Vasario 1 6-osios

Teigiama, kad A. Maceinai akivaizdžią ir neabejotiną įtaką padarė H.-G. Gadamerio pagrindiniai kalbos filosofijos teiginiai. Straipsnyje aptariama Gadamerio veikalo Tiesa ir metodas idėjos, kuriomis Maceina pasinaudojo kurdamas savo kalbos filosofiją, ypač keldamas mąstymo ir kalbos klausimą. Teigiama, kad Maceina Gadamerio teiginius pritaikė praktikoje, atkleisdamas „...lietuvių žodžių reikšmės įvairumą bei jų subtiliąją reikšmės gelmę“ [p. 113.].

gimnazijoje Hiutenfelde, 19 6 7-1980 buvo šios gimnazijos direktoriumi. Nuo

MAXO SCHELERIO MEILĖS FILOSOFIJA. Plyksniai ateitin, p. 22-45. Iš: Aidai, 1984,

1972 dar dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Frankfurto universitete. Kaip kul­

nr. 3, p. 159- 169.

tūros ir literatūros tyrinėtojas V. Natkevičius subrendo išeivijoje, čia ir buvo

D a l y s : i . Meilė kaip pažinimo aktas, 23-25. 2. Jausminis susitapdinimas su kitu as­ meniu, 25-29. 3. Jausminis susitapdinimas su gamta, 29-32. 4. Įsijautimas ir atojauta (atjautimas), 32-37. 5. Meilė, 37-43. 6. Schelerio nuopelnai filosofijai ir įtaka katalikybei, 43-45.

N A T K E V IČ IU S Vincas, 1918,

Ožkabaliuose, Marijampolės apskr. - 1999

Viernheime (Vokietija), literatūrologas, pedagogas, visuomenininkas. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei filosofiją. Karo metais mokytojavo. 1944 apsistojo Vokietijoje.

parašyti pagrindiniai straipsniai, skirti literatūros, filosofijos, visuomenės ir po­ litikos temoms. Tęsė savo kolegos ir mokytojo Jono Griniaus puoselėtą verti­ nimo tradiciją. Aptardamas literatūros kūrinius vadovavosi vertybiniais matais, moralės ir tautiškumo nuostatomis. Domėjosi fenomenologine Maxo Schelerio filosofija, ieškojo šio filosofo poveikio lietuvių filosofų darbams, paralelių tarp Vakarų ir lietuvių filosofinės minties. Savo straipsnius daugiausia skelbė A idų kultūros žurnale, Draugo kultūriniame priede h Europos lietuvyje. 2002 Vilniuje paskelbtas straipsnių filosofiniais, literatūrologiniais, visuomenės bei politikos klausimais rinkinys Plyksniai ateitin. DR. JONO GRINIAUS LITERATŪRINĖ KRITIKA, Plyksniai ateitin, p. 234-259. Iš:

Aidai, 1981, nr. 6, p. 380-392. D a l y s : Intuicija, pasaulėžiūra, bendrai žmogiškos temos, 238-242. Griniaus kritikos rėmai: krikščioniškasis humanizmas, integralinis metodas, 242-246. Studija apie V. Mykolaitį-Putiną, 246-252. Studija apie J. Aistį, 252-259.

288

M. Scheleris buvęs dvilypis: jo filosofavimo pradžia ir branda - krikščioniškai katalikiško pobūdžio; šiame tarpsnyje apčiuopiamos Platono, šv. Augustino ir šv. Pranciškaus Asyžiečio įtakos. Gyvenimo pabaigoje Scheleris tapęs pante­ istu. Vis dėlto jo meilės filosofija iš esmės esanti ikikriščioniška „su mažomis panteizmo priemaišomis“. Filosofas, iškeldamas meilę iki žmogaus ir visos būties centro, priešinosi vienašališkam racionalizmui, viešpatavusiam naujo­ joje filosofijoje. Religiniais aktais, kurie, Schelerio nuomone, priklauso mūsų sąmonės sandarai, kaip ir protas ar jutiminė pagava, mes prieiname Dievybę. Todėl tikrai genialia įžvalga reikia laikyti tik Schelerio teiginį, kad mes pažįs­ tame ne vien protu, bet ir jausmu, valia, religiniais aktais (malda). V. Natke­ vičius, reziumuodamas straipsnį, suabejoja, kad jausmo, valios, meilės, maldos teikiamos pažintys yra tokios pat aiškios ir įsakmios, kaip ir proto bei juslių.

289

I

ANTANO JASMANTO LYRIKA. Plyksniaiateitin, Vilnius: Aidai, p. 356- 374- Iš: Nau­

jasis židinys-Aidai, 1992., nr. 6, p. 2.7-35. A. Maceinos poetinei kūrybai skirtame straipsnyje atskleidžiami filosofinių pažiūrų ir poetinio pasaulėvaizdžio ryšiai. Teorinėje nuokrypoje aiškinama, kad Maceinai - poetui norisi įveikti pasaulio skilimą į kūniškąjį ir dvasiškąjį pradus, kurį jis kaip filosofas laiko klaidingu platoniškuoju dualizmu, krikš­ čionybėje virtusiu panieka žemiškajam gyvenimui. Europos filosofijos tradi­ cijoje įsigalėjęs dualizmas estetikoje reiškė „meno veikalo skilimą į idėjinį ir formalinį pradus“, kuriam sėkmingai pasipriešino M. Heideggeris. Eilėraščių interpretacijoms literatūros kritikas pasitelkia Maceinos filosofinėms pažiū­ roms įtakos turėjusio M. Schellerio religinio išgyvenimo sampratą. DEŠINĖ IR KAIRĖ LIETUVOS POLITINIAME ŽEMĖLAPYJE IŠNYKSTA? Plyksniai

ateitin, p. 502-510. Iš: Atgimimas, 1990, nr. 39. D a l y s : i . Kultūros vieta valstybėje, 501-503. 1. Demokratinė valstybė turi būti pasaulėžiūriškai neutrali? 503—505. Švietimo organizacija kultūrinėj demokratijoj, 505-507. Fakultatyvinė metrikacija 507-508. Kodėl reikia ne ideologinių partijų? 508-510. Straipsnis, kuriame V. Natkevičius supažindina skaitytoją su studija Į pilnu­

tinę demokratiją: svarstymai apie valstybės pagrindus (išleido Lietuvių fronto bičiulių sąjūdisJAV) ir išsako savo samprotavimus apie šiame išeivijos inte­ lektualų kolektyviniame darbe keltas problemas, tapusias aktualiomis valsty­ bingumą atkūrusiai Lietuvai. Valstybės uždavinys „ne tik užtikrinti piliečiams ekonominę gerovę, bet ir puoselėti kultūrinę kūrybą“, ypač rūpintis talentingu jaunimu [p. 503]. Palaikoma „personalistinė idėja: asmuo turi pirmauti prieš kolektyvą ar bendruomenę“. T ai sudaro sąlygas demokratinei valstybei „tapti pasaulėžiūriškai neutralia“, išvengti švietimo ir kultūros supasaulėziūrinimo, „garantuoti sąžinės laisvės praktiką

[504]. Aiškinama apie pasaulėžiūriniu

pagrindu paremto politinio susigrupavimo keliamus pavojus, raginama jo at­ sisakyti. AR GROŽINĖ LITERATŪRA LIKS IŠTIKIMA GROŽIUI? Plyksniai ateitin, p. 4 7 4 481. Iš: Dienovidis, 1992, nr. 42.

Literatūros kritiko Vaidoto Daunio pokalbis su V. Natkevičiumi monogra­ fijos Jonas Grinius: Žydrojo romantizmo besiilgint išleidimo proga, kuriame pristatoma Lietuvoje mažai kam žinoma J. Griniaus veikla. Natkevičius išsakė savo kritines pastabas apie vyresniosios katalikų kultūrininkų kartos, kuriai priklausė Grinius, literatūros sampratą - Griniaus „žydruoju romantizmu pavadintą, su klasikine tradicija sietiną, modernizmo („juodojo romatizmo“)

290

netoleruojančią sampratą. Svarstomas pasaulėžiūrinių literatūros kritikos kri­ terijų pagrįstumo klausimas. JONAS GRINIUS. ŽYDROJO ROMANTIZMO BESIILGINT, Roma: 1992, 277 p.

D a l y s : A. Gyvenimas: I. Gyvenimo sėkmės ir nesėkmės, 3-33. II. Asmuo: religin­ gumas, visuomeniškumas, paslaptingumas, šakotumas, 34-41. III. Alina Grinie­ nė, 42-44. B. Dramos: I. Tendencinė drama „Sąžinė“, 49-55. II. Idėjų sankirčio drama „Stella Maris“, 56-63. III. Bandymas sekti Sofoklio „Antigonę“: „Žiurkių kamera , 64-68. IV. Gyvenimo nelaime pagrįsta drama „Gulbės giesmė“, 69-71. C. Estetika: I. Grožio problema, 75-86. II. Meno ir literatūros kūrėjai bei kri­ tikai, 87-93. III. Teorinės kritikos esmė: estetinė intuicija, pasaulėžiūriškumas, krikščioniškasis humanizmas, integralinis metodas, 94-102. IV. Menas ir doro­ vė, 103-107. V. Žydrojo romantizmo ilgesys, 108-121. D. Literatūros kritika ir literatūros istorija: I. Disertacija „O. V. Milašius poetas“, 125-144. II. Kritinė straipsnių - studijų apžvalga veikale „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ I, 145-198. III. Kritinė straipsnių - studijų apžvalga veikale „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje“ II, 199-245. Baigiamosios išvados, 246-249. Pratarmėje pažymima, kad apie J. Griniaus estetiką ir literatūros kritiką mo­ nografijoje „ne kartą pareiškiama kritinių minčių, nes autorius daugeliu atvejų yra kitokios nuomonės nei Grinius. Tas kitokias nuomones stengiamasi pa­ grįsti ir tuo paliesti kai kurias estetines problemas.“ Griniaus estetinių pažiūrų analizei ir vertinimui V. Natkevičius buvo paskyręs straipsnius Grožio proble­ ma Jono Griniaus estetikoje, D r.Jono Griniaus literatūrinė kritika, kurie, kiek papildyti, tapo monografijos dalies Estetika pagrindu. Aptardamas Griniaus literatūros kritikos teorinius pagrindus ir aptardamas rezonansinę Griniaus polemiką su D. Valiukėnaite, monografijos autorius sakosi nepritariąs Gri­ niaus nuostatai „ieškoti kūrinyje idėjos ir tik po to kreipti dėmesį į formą“ [p. 88], taip pat nustelbti estetines vertybes „suabsoliutinant pasaulėžiūrines ir dorines [p. 99]. Samprotaudamas apie Griniaus įnašą į literatūros kritiką, dėl kurio išeivijos literatūrologų oje būta abejonių, Natkevičius laikė jį svariu ir pabrėžė, kad Grinius gebėjo „taikliai įvertinti tuos rašytojus, kurie buvo ar­ timi jo pasaulėžiūrai“, o todėl, kad didelė dalis rašytojų ir skaitytojų Griniaus gyvenamuoju laiku buvo „bendriausia prasme krikščioniškos (katalikiškos) pasaulėžiūros, tat jo kritikos pasaulėžiūriniai kriterijai buvo jiems priimtini ir galiojantys“ [p. 249]. JUOZUI GIRNIUI 70 METŲ. ŽVILGSNIS Į JO ASMENį IR FILOSOFIJĄ. Plyksniai

ateitin, Vilnius: Aidai, 2002, p. 59-69. Aidai, 1985, nr. 6, p. 358-363. D a l y s : i . Emigrantinės visuomenės nuskriaustas? 59—61. 2. Knygos ir studijiniai straipsniai, 61-62. 3. Filosofinio mąstymo savitumas, 63-6.

291

?

Sprendžiamas klausimas, kuriai krypčiai priskirti J. Girniaus filosofiją. Atsi­ žvelgiant į Girniaus atliktą K. Jasperso kritiką, keliamas jo (ne)priklausomybės egzistencializmui klausimas. Pabrėžiama Girniaus įžvalga, kad egzistuoja vie­ nintelė tiesa, „tiesa kaip tokia“. „Tegu ši įžvalga ir nėra Girniaus naujai atrasta, nes ji sava neotomizmui, betgi jos pristatymas, kritikuojant Jasperso filosofiją,

apie V. Solovjovo, N. Loskio, M. Schelerio ir kt. autorių filosofiją. Lietuvių kal­ ba išleido knygą apie vertybes ir dorovę, daug filosofinių straipsnių L K M A lei­ diniuose ir Aiduose. Plėtojo savitas moralumo ir vertybių koncepcijas, pateikė Hėgelio filosofijos ir fenomenologijos santykio interpretaciją. MORALINĖS JĖGOS. Aidai, 1950, nr. 3, p. 130-135.

drąsus ir savitas“ [p. 60]. DIDŽIŲJŲ VERTYBIŲ PROBLEMA. Plyksniai ateitin, Vilnius: Aidai, zooz, p. 46-47-

Teigia, kad žmogaus siela pati savyje turi buvimo pagrindą, žmogus yra dva­ sinė būtis kūne. Moralinės jėgos išplaukia iš įgimtų arba įgytų polinkių, kurie atitinka žmogaus prigimtį, jo vidinius siekius. Aptaria scholastinę aistrų rūšių sampratą, fizinių ir moralinių jėgų reikšmę.

Trijuose skyreliuose aptariama S. Šalkauskio, A. Maceinos ir J. Griniaus požiū­ rių į grožio, gėrio ir tiesos vertybių problematika. Atskleidžiamos Šalkauskio, teigusio grožio priklausomybę nuo gėrio, silpnosios neotomistinės koncepci­ jos savybės. V. Natkevičius pritaria Maceinai, kuris išryškino meno dorovinio vertingumo klausimo problemiškumą, sietiną su dorovės normų istoriniu bei kultūriniu sąlygotumu, ir kritikavo lietuvių katalikiškąją estetiką už moralis­ tinį meno vertinimo kriterijų. Grinius laikomas meno autonomijos nepripa­ žįstančiu teoretiku. Apibūdinant jo pažiūras pabrėžiama, kad meno ir dorovės ryšiams atnaujintoje monografijoje Grinius skyrė daug dėmesio. Keldamas aptariamų mąstytojų estetinių pažiūrų poveikio lietuvių literatūrai klausimą, Natkevičius daro išvadą, kad „didžiųjų vertybių puoselėtojai turėjo įtakos vy­ resniosios kartos lietuvių rašytojams, kurių pasaulėžiūrą suformavo ateitininkų idealai. Sprendžiamas klausimas, kiek įtakos šie „didžiųjų vertybių puoselėto­ jai“ padarė lietuvių rašytojams. Konstatuojamas jų poveikis katalikų rašytojams ir poetams. Neabejotina jų įtaka - erotinės lietuvių literatūros stygius ir visiškas

ŽMOGAUS ESMĖ INTENCIONALINIŲ AKTŲ ŠVIESOJE (THE NATURE OF MAN IN THE LIGHT OF INTENTIONAL ACTS) (Summary). Lietuvių katalikų mokslo

pornografinės trūkumas.

akademija. LKM A metraštis, I. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1 9 6 5 , p. 3 9 - 5 Z . Atsp. Roma,

DR. JUOZO GIRNIAUS FILOSOFINĖ ATEIZMO KRITIKA. Aidai,

1964,

nr.

10,

p. 4 6 Z - 4 6 4 .

Knygos Žmogus be Dievo recenzija. Ją laiko išsamiu ir giliu, kruopščiai pa­ rengtu veikalu, dėl originalumo ir problemos visuotinumo verstinu ir į kitas kalbas. Analizuodamas J. Girniaus Dievo pažinimo sampratą, ją palygina su G. Marcelio mintimis. Mano, kad trečioji knygos dalis yra svarbiausia, bet jos pavadinimas Žmogaus be Dievo minties keliais nėra tikslus, nes joje aiškinami ne istoriniai žmogaus be Dievo minties keliai ar ateistinio mąstymo istorinis vystymasis, o mirties, laisvės ir prasmės problemų ateistinis sprendimas.

1 9 6 5 ,1 4 p.

Lit.: Daujotytė, V. Aktyvusis nepriklausomybės amžininkas. Natkevičius, V. Plyksniai atei­ tin, Vilnius: Aidai, zooz; Gaižiūnas, Silvestras. Natkevičius, Vincas. Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: LLTI, zooi, p. 350; Poniškaitis, Stanislovas. Jis buvo dovana kitiems. XXIamžiaus horizontai (XXIamžiaus priedas apie Lietuvą ir pasaulį), Z004 08 n, nr. 13. Pilie Veljataga, Dalius Viliūnas

N A V IC K A S Ju ozas Leonas, 1930 05 31 Virbalyje, Vilkaviškio apskr. -19 9 8 n oz Bostone, palaidotas Putname, filosofas. Mokėsi Kybartų ir Šeinfeldo lietuvių gimnazijose. 1953 Liuveno katalikų universitete baigė filosofijos studijas. 1958 Fordhamo universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją The m oralphilosophy ofLossky (Loskio moralės filosofija). Nuo 1966 priklausė Amerikos katalikų filosofų asociacijai. 1978 tapo profesoriumi. Dėstė Vilks Bario, Bostono kole­ džuose, Šv. Jono kunigų seminarijoje. Buvo V D U Atkuriamojo senato narys. Dalyvavo ateitininkų, L K M A veikloje. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje. Anglų kalba išleido knygą apie G. Hėgelio subjektyvumo sampratą, straipsnių

292

D a l y s : Žmogus kaip priešmokslinio pažinimo objektas,

4 0 - 4 1 . Filosofinės ir ekspe­ rimentinės psichologijos skirtumai, 4 1 - 4 5 . Intencionalinių aktų prasmė ir liudijimas, 4 5 - 5 0 . The nature of man in the light of intentional acts (Summary), 5 1 - 5 Z .

Esminę žmogaus struktūrą siekiama atskleisti fenomenologijos metodu nagrinė­ jant intencionalinius aktus, kartu į filosofinę antropologiją įvedant fenomeno­ loginę analizę ir papildant tradicinę psichologiją. Teigiama, kad prasmingiausiai apie žmogų liudija jo paties intencionaliniai aktai, nes juose atsispindi pagrindi­ niai žmogiškosios esmės bruožai. Esmingiausiu filosofijos metodologijos bruožu laikomas protinės įžvalgos aktas, kuriam atsiskleidžia dalykų esmės ir prasmės. Parodomas intencionalinių aktų ir paprastų būsenų, teleologinių, instinktyvių apraiškų skirtumas. Skiriami kognityviniai ir atsakomieji aktai. Pažinimo kate­ gorijai priklauso intencionaliniai percepcijos, suvokimo, sprendimo, protavimo, vaizduotės ir atminties aktai. Jų turinį nustato ne subjektas, o objektas, intencionalumas „keliauja“ iš objekto į subjektą, šis pirmiausia priima žinias. Atsa­ komieji aktai pasižymi kita intencionalinio ryšio kryptimi, juose prasmingai

293

1

linkstama į jau suprastą tikrovę. Įvardijamos trys atsakomųjų aktų klasės, kurių kiekviena skirtingai liudija apie žmogų ir jo galias. Pirmoji klasė apima abejonės, Įsitikinimo, prileidimo, tikėjimo ir pan. aktus. Antrajai klasei priklauso visi va­ lios veiksmai. Valia yra visų intencionalinių aktų aprobuotoja ir galutinis asme­ ninio veiklumo principas, „aptariantis žmogų pagrindinai ir tobulai“. Trečiąją klasę sudaro meilės ir neapykantos, džiaugsmo ir liūdesio, vilties ir nevilties, pagarbos ir neapykantos, entuziazmo ir pasipiktinimo aktai. Emociniai aktai remiasi objektų gėrio pažinimu, kuris juos ir motyvuoja. Intencionaliniai aktai, išreiškiantys žmogaus dialogą su objektais, liudija apie jo autentišką prigimtį, vieninteliškumą ir neprilygstamumą. Šios savybės apibendrinamos dvasios ter­ minu. Dvasia yra konstitutyvinis pačios žmogaus esmės komponentas. FILOSOFIJOS PROBLEMATIKA IR METODAS. A idai, 1965, nr. 3, p. 103-118.

D a l y s : i . Įžanginės pastabos, 103—10 4 .1. Priešmokslinis ir priesfilosofinis pažinimas, 104-107. 3. Mokslas ir mokslinis metodas, 107-109. 4. Filosofijos problematika ir metodas istorijos šviesoje, 109—112.. 5* Pagrindiniai filosofijos metodo elementai, iiz-118. Filosofijos nuvertinimo priežastimi kai kurie mąstytojai laiko jos problema­ tikos sumokslinimą ir jos metodo supozityvinimą. Teigia, kad būdingiausias filosofijos bruožas yra radikalus sugrįžimas prie filosofijos galimumo klausimo bei jos problematikos ir metodikos principų persvarstymas. Filosofija esanti tas proto veiksmas, kuris siekia išsivaduoti iš gyvenimiškos sąmoningumo sferos ir visiškai atskleisti žmogiškąją patirtį bei pačias prasmingiausias jos duotybes. Skiria istorinius ir filosofinius filosofijos istorijos tyrimus. Mano, kad problemų antlaikiškumas suteikia filosofijai galimybę ieškoti praeities mąstyme atsakymų, kurie geriau nušviestų žmogaus dalyvavimą būtyje. Pabrėžia, kad tik santykiau­ dama su praeitimi dabarties filosofija išsaugo savo vientisumą ir užsitikrina tęs­ tinumą. Pagrindiniu filosofinio pažinimo aktu laiko proto įžvalgą, objektu - tas esmes ir turinius, kurie turi neabejotiną visuotinumą tikrovės atžvilgiu. Filo­ sofijos nagrinėjamos esmės pasižymi kokybine prigimtimi ir prasmingumu. Be to, ji bando atsakyti į egzistencinius klausimus, paaiškinti materialiojo pasaulio buvimą ir visos būties pirmąją priežastį. Ji yra pažinimas protu, kuris atpažįsta, išskiria, aptaria ir peržengia vaizdinius, jausmus, teologines tendencijas, taip pat atsigręžia į save patį. Konstatuoja, jog filosofija yra laikoma patirties nu­ švietimu, ir skiria stebėjimu grįstą bei esmes atidengiančią patirtis. Dabarties filosofijos uždaviniu laiko jos sugriežtinimą. FILOSOFAS LONERGANAS. A idai, 1966, nr. 3, p. 131—133.

Supažindina su Bernardo Josepho Franciso Lonergano, S. J. filosofija. Filosofą laiko pajėgiausiu modernaus tomizmo metodologu. Aptaria pagrindinį jo vei-

kalą Insight: A Study o f Human Understanding (New York, 1957). Teigia, kad autorius pateikia savotišką pažinimo fenomenologiją, išnagrinėjančią žmogaus sąmonės veiklą ir atskleidžiančią kaskart atitinkamesnes ir gilesnes pažinimo formas. Originaliausia B. J. F. Lonergano metafizine doktrina laiko būties sam­ pratos ir neriboto noro pažinti tapatinimą bei mintį, jog grynasis noras pažinti yra sąmoninga ir apmąstanti žmogaus atvirybė visai tikrovei. TROJOS ARKLYS DIEVO MIESTE. Aidai, 1968, nr. 10, p. 458-9.

Apžvelgiama Dietricho von Flildebrando knyga Trojan Horse in the City o f God (Franciscan Herald Press, Chicago, 1967, 133 p.) ir supažindinama su kitais šio autoriaus darbais. Keliamas Bažnyčios atsinaujinimo prasmės klausi­ mas. Pritariama autoriaus nuostatai atsinaujinimą suprasti kaip pastangą aiš­ kiau aptarti antgamtinę Bažnyčios esmę ir misiją. Kritikuojamos modernizmo, scientizmo, amoralizmo ir reliatyvizmo apraiškos. VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE (MATERIALISM AND THE SIGNIFICANCE OF VALUES) (Summary). Lietuvių katalikų mokslo akademija.

LKM A suvažiavimo darbai. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1969, t. VI, p. 3-20. Atsp. Roma, LKMA, 1969,18 p. Tvirtina, kad teologas, filosofas ir mokslininkas turi nagrinėti materializmą kaip klaidingą doktriną. Teigia, jog materializmas netinkamai aiškina vertybių prigimtį. Primena materialistų „pagrindinį filosofijos klausimą“ . Teigia, jog jų medžiagos samprata implikuoja filosofinį sensualizmą. Teiginį, jog pagrindinė medžiagos savybė yra jos objektyvi egzistencija, pripažintų ne vien materializ­ mas, bet ir filosofinis realizmas. Apibrėžę žinojimą juslinio pažinimo ribomis, materialistai tvirtina, kad dalyko medžiagiškumas patvirtina dalyko buvimą. Šis įsitikinimas remiasi supozicija, kad medžiaga yra ankstesnė už buvimą, tad tik medžiaga yra vertybiškumo pagrindas. Spręsdami sąmonės klausimą vie­ ni materialistai teigia, kad ji yra medžiagiška, taip paneigdami esminę būties įvairovę. Kiti - kad sąmonė nėra medžiagiška, bet jie, remdamiesi pagrindiniu materializmo metafizikos principu, nepajėgia paaiškinti, kaip medžiaga gali turėti nemedziagiskų savybių. Aiškina, jog medžiaga nėra besąlyginis gėrio principas. Aptaria malonumo ir utilitarines gėrybes bei objektyvias vertybes. Įvardija ontologines arba substancines vertybes ir aksiologines arba kokybines vertybes. Ontologinės vertybės yra medžiaginiai daiktai, augalai, gyvūnai ir žmogus. Aksiologines vertybės būna etinės, estetinės, intelektinės. Aksiolo­ gines vertybės turi savo priešybes, nėra tvirtai susijusios su aktualiomis būty­ bėmis, kuriose jos pasireiškia, jose nėra jokio medžiagiškumo ar daiktiškumo, jos yra imanentinis šių dalykų tobulumas. Taip suprastų vertybių materialistai nepripažįsta.

295

294

'1

RUSŲ FILOSOFIJOS PRADININKAI: SKOVORODA, ČADAJEVAS IR KIREJEVSKIS (THE INITIATORS OF RUSSIAN PHILOSOPHY: SKOVORODA, CHAADAYEV AND KIREYEVSKY) (Summary). Lietuvių katalikų mokslo akademija. LKM A metraštis, t. V. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1970, p. 183-113. Atsp. Roma, 1970, 31 p.

D a l y s : Įžanginės pastabos, 183—185. 1. Skovorodos gyvenimas ir darbai, 185—188. z. Skovorodos filosofijos principai, 188-191. 3. P. Čadajevo gyvenimo drama, 191-195. 4. Čadajevo filosofija ir istoriosofija, 195-103. 5. Kirejevskio gyvenimas ir užsimoji­ mai, 103-106. 6. Kirejevskio naujieji filosofijos principai, 106-zio. Išvados, 110 111. The Initiators o f Russian Philosophy: Skovoroda, Chaadayev and Kireyevsky (Summary), n z -113 . Klausiama apie specifiškai rusiškos filosofijos egzistavimą ir teigiama, kad ji atsiskleidžia G. Skovorodos, P. Čaadajevo bei I. Kirejevskio veikaluose. Sko­ voroda suteikė rusų mąstymui naują filosofinę išraišką, jo spekuliacijoje glū­ dėjo daug vėlesnės rusų filosofijos idėjos. Vertinant Skovorodos mintis, reikia sutelkti dėmesį į jo pastangą pasiūlyti sistemą, kuri padėtų persvarstyti ir nu­ šviesti žmogaus religinę sąmonę. Svarbus ne tiek jo ypatingas dualizmas, bet pastanga suformuluoti galutinio pažinimo sąvoką. Pabrėžiama, kad Caadajevas tvirtino, jog tiesa glūdi visybėje, ir savo teorijoje stengėsi visus pasaulio pradus sujungti į vienalytę visumą. Vienybės principas yra neatsiejamas nuo religijos, nes autentiškas ir visuotinai galiojančias religines doktrinas lemia tik­ tai vienybės norma. Visa Čaadajevo filosofija yra lyg didžiulis ginčas, kuriuo jis norėjo apginti vienybės principo vertę ir krikščionybės vieninteliskumą. Visa apimančios vienybės samprata tapo centrine rusų filosofijos tema. Kirejevskio epistemologija aiškinama pabrėžiant tikinčiojo proto sąvoką. Visi Kirejevskio filosofijos klausimai siejami su pilnybės idėja. Ši idėja yra tas naujasis princi­ pas, kuris lemia pilnutinės patirties, pilnutinio pažinimo, pilnutinio buvimo, pilnutinio tikėjimo ir pilnutinės asmenybės sąvokas. Mąstytojas siekė suvienyti visas sąmonės galias ir išryškinti transcendentinį žmogaus matmenį. Visiems trims aptartiems rusų filosofijos pradininkams rūpėjo trys pagrindiniai daly­ kai: žmogaus problematika, istoriosofinis požiūris ir krikščionybės reikšmė. DINAMIŠKO SUBJEKTYVIZMO FILOSOFIJA. Aidai, 1970, nr. 10, p. 445-449. D a l y s : i . Hėgelio minties aktualumas. 1. Beprielaidinio mąstymo principas. 3. Posū­ kis į subjektyvizmą. 4. Filosofija kaip fenomenologija.

Supažindina su pagrindiniais G. Hėgelio filosofijos principais. Nagrinėja tas mąstytojo įžvalgas, kurios darė įtaką modernios filosofijos raidai ir tebėra ak­ tualios dabartinės filosofijos svarstymuose. Teigia, kad Hėgelis padėjo pamatus filosofijos kaip autonomiško mokslo sampratai, kad jo dinamiškojo subjekto sąvoka veikė fenomenologus, egzistencialistus, kalbos analizės filosofus, kad jis buvo tikrasis fenomenologijos pradininkas.

296

PROF. A. M A C E IN O S B A Ž N Y Č IO S IR PA SA U LIO D IA L E K T IK A . Aidai, 19 7 1, nr. i/z, p. 6 8 -7 0 .

A. Maceinos knygos Bažnyčia ir pasaulis (Čikaga, 1970,157 p.) recenzija. Pabrė­ žia, kad teiginys apie dorovinių normų nepasaulietiškumą yra diskutuotinas. Abejoja dėl Maceinos prisipažinimo, jog jis kalbąs ne sąvokomis, o vaizdais, mano, kad pačios šio filosofo sąvokos yra vaizdžios. Išreiškia apgailestavimą dėl Maceinos nuokrypio nuo grynosios filosofijos į teologiją. SĄMONĖS BRENDIMO VYKSMAS HĖGELIO FENOMENOLOGIJOJE (CONSCI­ OUSNESS AND ITS SELF-CONSTITUTION IN HEGEL’S PHENOMENOLOGY). Santr. anglų k. Lietuvių katalikų mokslo akademija. LKM A suvažiavimo darbai. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1974, t. 8, p. 119 -144. Atsp. Roma, LKMA, 19 74,14 p.

D a l y s : i . Įvadinės pastabos, 119-130. 1. Sąmonės ir tikrovės problema, 131-134. 3. Hėgelis ir jo idealizmas, 134-137. 4. Fenomenologija ir sąmonės raida, 137-141. Consciousness and its Self-constitution in Hegel’s Phenomenology (Summary), 143-144. Pabrėžia G. Hėgelio filosofijos originalumą, aktualumą ir poveikį. Kritikuoja K. R. Popperio ir H. Reichenbacho nuomones apie Hėgelio darbų vertę. Nu­ rodo, kad sąmonės samprata yra ašis, nuo kurios priklauso žmogaus sprendi­ mų ir veiklos suvokimas, o minties ir tikrovės problema filosofijoje užimanti bene centrinę vietą. Aiškina minties ir tikrovės priklausomybę ir vienybę. Są­ monė, geisdama pažinti tikrovę, nuolat susiduria su jos paslaptingumu. Būtis yra tik netobulai perregima, net mokslinis pažinimas lieka ribotas. Hėgelis vienas pirmųjų sąmonės ir tikrovės abipusę priklausomybę aiškino ieškoda­ mas jų sintezės. Tradiciniai ir kantiški būties bei sąmonės santykio ir tiesos aiškinimai Hegeliui atrodė abstraktūs, dogmatiški, supaprastinti. Teigia, kad Hėgelis nebuvo nei realistas, nei idealistas. Jis gilinosi į sąmonės tapsmą, aiš­ kino, kaip įvairūs tikrovės pažinimo aktai ir patirtys išsivystydami nuoseklia tvarka sudaro sąmonės visumą, ir netvirtino, kad pažintieji dalykai egzistuo­ ja už sąmonės ribų. Hėgelis aiškino, kaip realizmas ir idealizmas sąmonėje susiformuoja ir vienas su kitu susilieja. Kritikuoja tyrinėtojus, „Dvasios fe­ nomenologiją“ laikančius tik įvadu į Hėgelio filosofiją. Nurodo, kad mąsty­ mo pradžia turėtų būti sugrįžimas į pačios sąmonės pirminį aktą. Pirmajame pažinimo akte sąmonė pažįsta tik tai, kad objektas egzistuoja. Tai dar nėra racionalus aktas, o tik pojūtinis įsitikinimas. Toliau sąmonė lygina objektą su jo paties sąvoka. Ji nėra nei objekto veidrodis, nei substancija, turinti iš anksto nulemtą prigimtį. Sąmonė nepajėgia viena pati egzistuoti, ji yra di­ namiška save tobulinanti objektų pažinimo veikla. Sąmonė objektus suvokia universalių sąvokų formomis ir taip juos perkelia į sąmoningą būseną. Daiktų pažinime slypi ir pačios sąmonės pažinimo intencija. Sąmonė suvokia, kad

297

1

daiktų esmės išaiškinimas priklauso nuo jos pačios. Taip iš sąmonės išsivysto savimonė. Savimonė Hėgelio filosofijoje nereiškia visiskos sąmonės savivokos, užbaigto refleksijos akto. Subjektai kovoja dėl laisvės ir sąmonės brandos, savi­ monė išveda subjektą j visuomenės sritį ir auga kartu su ja. Sąmonė ir dvasinis pasaulis yra objektyvūs. MEILĖS FILOSOFAS MAX SCHELER (1874-1928). Aidai, 1976, nr. 3, p. 97-106. D a l y s : i . Kelios įvadinės pastabos. 2. Meilės filosofijos užuomazga. 3. Platono meilės

samprata. 4. Šv. Augustino „Ordo amoris“. 5. Max Schelerio filosofijos pagrindai. 6. Asmuo ir meilė. Pamini dr. A. Baltinį ir dr. T. Žiūraitį kaip lietuvių M. Schelerio fenomeno­ logijos tyrinėtojus. Aptaria Empedoklio, Prodiko, Platono, Augustino meilės sampratas. Analizuoja Schelerio pažinimo sampratą, realios ir intencionalios būties ypatybes. Pabrėžia teiginį, jog pažinimo galimybės sąlyga ir jo pama­ tas esanti meilė. Analizuoja asmens sąvoką. Nurodo, kad Schelerio teorijoje asmens vienybė yra jo aktų vienybė. Sprendimo, apsisprendimo, savimonės ir mąstymo aktai esantys vėlesni už meilės aktą. Meilė esanti asmens atsakas vertybėms. Subtiliausiu dalyku Schelerio fenomenologijoje laiko pirmenybės vertybei suteikimo aktą. Analizuoja resentimento kaip issizadėtos vertybės laikymo nevertybe aktą. Pabaigoje greta dvasinės meilės kaip asmens akto pa­ mini psichinę ir vitalinę meilės rūšis. CONSCIOUSNESS AND REALITY: HEGEL’S PHILOSOPHY OF SUBJECTIVITY (SĄMONĖ IR TIKROVĖ: HĖGELIO SUBJEKTYVUMO FILOSOFIJA). The Hague:

Martinus Nijhoff, 1976, VIII, 284 p. (Dalis 1, 2, 4 skyrių teksto pirmą kartą paskelbta straipsnyje: „The Hegelian Notion o f Subjectivity“ (Hėgelio subjektyvumo samprata).

International PhilosophicalQuarterly, vol. VIII, no 1,1968). D a l y s : Foreword, vii-viii. Part One: Introduction, 1—30 . 1. The Shift to the Subject

in Modern Thought, 3-12. Hegels’s Prefatory Notion of Subjectivity, 13-22. Cons­ ciousness and reality, 23—30. Part two: The Conscious Subject, 31—33- The Intitial Transaction between the Subject and its Object, 33—43- The Perceiving Subject, 44-56. The Understanding Subject, 57-77. Part Three: The Self-conscious Subject, 79-81. The Rise of the Self-Conscious Subject, 81-93. Freedom and Dependence of the Self-Conscious Subject, 94-107. The Self-Estranged Subject, 108-130. Part Four: The Rational Subject, 131—133. The Activity of the Rational Subject, 133—153. The Self-Examination of the Rational Subject, 154—173. The Self-Realization of Rational Subject, 174-189. The Triumph of the Rational Subject, 190-203. Part Five: The Spiritual Subject, 205-207. The Rise of the Personal Subject, 207-220. The Dual Life of the Spiritual Subject, 221-240. The Moral Subject, 241-257.

298

The Subject’s Final Quest for Spirituality, 258-274. Epiloque, 275-276. Retroscpect and Prospect, 277-279. Index, 280-284. Remiantis Dvasios fenomenologijos teksto analize ir interpretacija, nagrinė­ jamas nuoseklus subjektyvumo sampratos susiformavimas. Nurodoma, kad G. Hėgelio teiginys apie tiesą ne vien kaip apie substanciją, bet ir kaip apie subjektą, reiškia, jog jo filosofijos centras yra subjektyvumo samprata. Hėge­ lio subjektyvumo sampratos pamatas esąs teiginys, jog tiesos pagrindas yra savimonė, šios idėjos paaiškinimas esąs Hėgelio fenomenologinės analizės tikslas. Teigiama, kad šis kūrinys nėra paprastas įvadas, bet spekuliatyvio­ sios filosofijos pradžia. Pabrėžiamas „Dvasios fenomenologijos“ ir jos san­ tykio su Hėgelio sistema sudėtingumas. Nurodoma, jog sąmonė, siekianti atlikti beprielaidišką pažinimo tyrimą ir aprašymą, pradeda nuo subjekto, jau žvelgiančio iš absoliučios perspektyvos, nes tik subjektas, kuris stovi me­ tafizikos pradžioje, gali atsekti sąmonės žingsnius į visišką brandą. Hėgelio subjektyvumo idėja analizuojama sutelkus dėmesį į universalizavimą, neigimą ir įtarpinimą. Šios trys centrinės subjekto galios esančios tarpusavyje susi­ jusios ir veikiančios kiekvienoje subjekto kaitos pakopoje. Nurodoma, kas skiria Hegelį nuo jo pirmtakų, kurie panašiai aiškino subjekto prigimtį. Tai įtarpinimo, kuris reiškia ir subjekto bei objekto tarpusavio sąsają, ir nuola­ tines pastangas konkretinti, pabrėžimas. Tikra sąmonės kaip subjektyvumo realybė priklauso nuo to, su kuo ji yra susijusi ir kur ji įgyja konkretesnį tu­ rinį bei prasmingesnę patirtį. Kitas Hėgelio teorijos skiriamasis bruožas esąs nuoseklios fenomenų pažinimo transformacijos į absoliutų žinojimą analizė. Aptariamos R. Descartes’o, I. Kanto, J. G. Fichte’s subjekto koncepcijos. Aiš­ kinama, kad Hėgelis pirmasis traktavo juslinį tikrumą kaip paprasčiausią są­ monės formą, galinčią patvirtinti ko nors egzistavimą. Aptariama tiesioginės juslinio tikrumo išraiškos, individualaus objekto individualumo suvokimo negalimybė. Teigiama, kad Hėgelis pirmasis iš filosofų apmąstė sąmonės ir savimonės susiliejimą ir atsiskyrimą. Jo intencija buvusi parodyti, kaip sa­ vimonė dialektiškai atsiranda iš sąmonės ir tampa savarankiška pažinimo forma. Nurodoma, kad interpretuodamas suvokimą Hėgelis į jį įtraukia ir kognityvų aktą, kuris iš tiesų priklauso mąstymui ir sprendimui. Aiškinant naują sąmonės formą, šis konceptualizacijos įtraukimas tampa būtina perė­ jimo nuo percepcijos į supratimą sąlyga. Toliau subjektyvumo tapsmas api­ būdinamas analizuojant pono ir vergo dialektiką, su savimi susvetimėjusio, racionalaus subjekto, save įsisąmoninusio subjekto savirealizacijos, dvasinio, moralinio, religinio subjekto sampratas. Pastebima, kad aiškinant religinio subjekto absoliuto suvokimą nuo fenomenologinio aprašymo pereinama į metafizikos sritį.

299

1

M A C EIN O S FILO SO FIJO S SA M P R A T A IR M ET O D A S.

Aidai, 1978,

nr. z, p. 5 8 -6 4 .

D a l y s : i . Kelios įžanginės mintys, z. Maceinos filosofinis formavimasis ir orientaci­

ja. 3. Maceinos priėjimas prie filosofinių problemų. 4. Dialektika ir įžvalgos aktas. 5. Žodis ir filosofija. 6. Mąstymas kaip interpretacija ir ratilas. Aptaria A. Maceinos filosofinio metodo svarstymo galimybę. Analizuoja Ma­ ceinos mąstymą formavusias filosofijos kryptis ir įvairius autorius. Pabrėžia, kad Maceinos filosofavimo išeities taškai būna konkretūs literatūros kūriniai, istoriniai įvykiai ar asmenų gyvenimas ir veikla. Įvardija dialektiką, nuostabą ir įžvalgą kaip Maceinos filosofinio mąstymo būdus. Parodo Maceinos idėjų ryšį su hermeneutika. VERTYBĖS IR DOROVĖ: MORALINĖS FILOSOFIJOS PAGRINDAI. Roma, LKMA, 1988, Z34 p.

D a l y s : Įvadas, 1-10 ; a) Lietuviškoji filosofija ir dorovės mokslas, 1-3; b) Veikalo pa­ grindinė mintis ir metodas, 3-5; c) Įžvalgos akto bruožai ir veikalo planas, 5-10. Pirmoji dalis. Bendrinė filosofijos samprata, 13-66. I. Mąstymo visuotinumas ir filosofija, 13-zo. II. Filosofijos sampratų sankirtis, Z1-Z7. III. Filosofijos aptarties

problema, Z8-37. IV. Filosofija kaip klausinėjimas, 38-47- V. Mokslas ir moralinė filosofija, 48-57. VI. Filosofijos egzistencinis charakteris, 58-66. Antroji dalis. Fi­ losofija ir dorovės sritis, 6 7 - 10 6 .1. Gyvenimas, dorovė ir filosofija, 69-78. II. Do­ rovės disciplina filosofijos sistemoje, 79-84. III. Dorovės „Baubo mitas, 85-91. IV. Vulgarumas ir dorovė, 9z - 99. V. Pagrindiniai dorovinės srities bruožai, 100-106 . Trečioji dalis. Vertybės ir dorovė, 107-159. I. Gėrio sąvoka ir dorovės samprata filosofijos istorijoje, 109-izo. II. Vertybės sąvoka ir jos ypatybės, 1Z1-IZ5. III. Tiesa, vertybės ir reliatyvizmo doktrina, iz6—135. IV. Vertybės ir jų rūšys, 136-147. V. Do­ rovę apsprendžiančios vertybės, 148—159- Ketvirtoji dalis. Specialūs dorovės klau­ simai, 16 1-Z 13 .1. Sąžinė ir jos reikšmė, 16 3-171. II. Vertybės ir moralinės dorybės, 17Z-186. III. Du dorovės sluoksniai - etapai, 187-Z13. Epilogas, Z15-Z17. English summary (Values and Morality: The Foundations of Ethics), Z19-ZZ8. Dalykų są­ rašas, ZZ9-Z31. Asmenvardžių sąrašas, Z3Z-Z34. Filosofinės įžvalgos metodu tyrinėjamas centrinis moralinės filosofijos princi­ pas, autoriaus nuomone, glūdintis vertybės sąvokoje. Aptardamas žmogiško­ sios būties specifiką, pasiremia egzistencializmo ir fenomenologijos idėjomis. Teigia, jog „dorovinė kokybė yra vienintelės prigimties ir vienintelė svarbi bei objektyviai vertinga savyje. Ši dorovinė kokybė yra neabejotinai autentiškos es­ mės ir tiesiogiai susieta su įpareigojančiomis vertybėmis, kaip asmuo, teisingu­ mas, tiesa ir laisvė“ ir kt., taip pat su kategoriška pareiga, su atsakomybės jausmu ir kalte. Nepritaria subjektyvizmui, pabrėžia emocinį dorovės pobūdį. Aptaria I. Kanto dorovės sampratą, pabrėžia, kad vertybė yra tikroji dorovinės parei­ gos priežastis ir pagrindas, bet vertybės esmė ne visuomet yra tiesiai suvedama

300

į pareigos sąvoką. Pareigos sąvoka neišsemia vertybės turinio ir svarbos. Ne kiekviena vertybė turi dorovinę ir įpareigojamą prasmę. Siūlo skirti vertybės ir gėrybės sąvokas, nes naudingosios gėrybės neturi ypatingos nelygstamos vertės ir vidinio gėrio. Nesutinka su nuomone, kad gera ir dora yra tai, kas naudinga, ir su pasekmių principu, pabrėžia, kad geros pasekmės asmens poelgiui doro­ vinės kokybės nesuteikia. Kritikuoja utilitarizmo moralės sampratą. Teigia, jog vertybė yra svarbi ne kaip priemonė, o dėl savo vidinio gėrio ir tobulumo. Jos kokybė iškylanti tiesiogiai ir nepriklausomai nuo jokių kitų dalykų ir aplinkybių. Tikra vertybė yra nekintanti, ji nepriklausanti nuo subjektyvių vertinimų. Aptaria reliatyvizmą pažinimo teorijoje, kultūros filosofijoje ir es­ tetikoje. Atkreipia dėmesį į tai, kad dorovinis reliatyvizmas argumentų ieško kultūriniame reliatyvizme, ir paaiškina kultūrinio bei dorovinio reliatyvizmų skirtumą. Kitaip negu kultūrinis, dorovinis reliatyvizmas tvirtina, jog visi skirtingi doroviniai sprendimai ir aktai yra teisingi. Mano, kad reliatyvizmą etikoje ir vertybių filosofijoje paremia patrauklus tolerancijos principas. Prieš­ taraudamas reliatyvizmui, randa nereliatyvią tiesą, kad kiekvienas protaujantis asmuo tiesiogiai ir aiškiai pažįsta savo paties buvimą pasaulyje. Ši tiesa pagrin­ džia ir kitų tiesų buvimo bei jų suvokimo galimybę. Pritaria R. Descartes’o abejonės interpretacijai. Teigia, jog nelygstamos egzistencinės tiesos pažinimą patvirtina ir žmogaus sąmoningai išgyventi apsisprendimo aktai, tai pavadi­ na autentiškąja tiesa. Viena iš nelygstamų vertybių laiko patį žmogų, asmenį. Teigia, jog žmoguje buvimas, suprastas metafizine prasme, ir šio buvimo paži­ nimas sutampa, žmogaus egzistencija įsikūnija sąmonėje ir sau pačiai reiškiasi savimonės pavidalu, kur pažinimas absoliučiai atitinka tikrovę. Panašiai kaip G. Hėgelis teigia, jog žmogaus buvimo tiesos pažinimas nėra įgimtas, jį lemia pojūtinė patirtis ir pačios sąmonės raida. Kaip ir Tomas Akvinietis mano, jog buvime glūdi ne vien buvimo tiesa, bet ir buvimo vertybė. Gyvenimo sunkumai kyla iš žmogaus esminės prigimties, o ne iš jo egzistencijos akto. Buvimas yra neapsakomai svarbus savyje, tad jį pavadina metafizine vertybe. Ja pasižymi visi subjektai ir objektai. Apibūdina estetines ir kitas kultūrines vertybes, nurodo, kad jos dorovinių principų ir moralinių vertybių bei žmogaus neįpareigoja. Ap­ žvelgdamas vertybių rūšis, remiasi M. Schelerio vertybių filosofija, jį įvertina kaip patį originaliausią fenomenologinės etikos kūrėją. Jausmų ir malonumų bei gyvybines ir gyvenimo vertybes autorius vadina gėrybėmis. Tikrosios ver­ tybės, jo nuomone, yra vien dvasinės, nes šventumo vertybė Dievas yra vadin­ tinas ne aukščiausiąja vertybe, o visų vertybių Kūrėju. Originaliausia Schelerio idėja autorius laiko apriorinį vertybių rango tvarkos nustatymą ir jos suvoki­ mą. Moralinės vertybės yra laisvi asmens atsidavimai dorovę lemiančioms ir nustatančioms vertybėms. Grynai moralinės vertybės yra asmens valios apsis­ prendimuose, jų girtinuose motyvuose ir tiksluose bei jau įvykdytų veiksmų

301

1

kokybėje. Asmenų moralinė kokybė nėra duota prigimties, bet įgyjama jų va­ lios pastangomis ir laisvu apsisprendimu. Teigia, jog etikos mokslas kiekvieną gyvybę laiko vertybe. Pasisako prieš negimusios gyvybės sunaikinimą, abejoja lytiškumo neutralitetu dorovės atžvilgiu. Aptaria dar tris dorovės aktų koky­ bę nustatančias vertybes: tiesą, teisingumą, nuosavybę. Analizuodamas sąžinę, nurodo atbukusios, skrupulingosios ir sutrikusios sąžinės atmainas, pabrėžia, kad skrupulingoji sąžinė turi moralinę pareigą laikytis objektyvios vertybių tvarkos. Teigia, jog moralinė dorybė yra ypač svarbi asmens vidinė nuostata, tai asmens sąmoningai prisiimtas nuolatinis angažavimasis moralinių vertybių įgyvendinimui ar aktualizavimui. Priešingai nei N. Berdiajevas, nurodo, jog žmogus negali sukurti jokių metafizinių vertybių ir jokių naujų moralinių dorybių. S. Šalkauskio suformuluotus ateitininkų ideologijos principus siūlo papildyti dora ir dorovingumu. Pabrėžia, kad meilė dorybėms ir atsidavimas joms yra svarbesnė negu įprotis ir doro veiksmo kartojimas. Atskiria paprastas ydas ir nedorybes, svarbias prigimties vertybes žalojančius aktus. Nurodo, kad iškilus būtinybei rinktis iš dviejų vertybių, reikia pirmenybę teikti aukštesnia­ jai. Kitaip negu Scheleris mano, jog vertybių skalę ir vertybinius sprendimus galima paaiškinti ir be a priori sąvokos - objektyvią vertybės moralinę reikšmę atpažįsta ir prasmingai suvokia proto galia ir jos įžvalgos aktas. Nurodo, kad asmeniui būdinga laisvė, joks motyvas ar siekis nėra valios akto priežastis. Visi dorovės paliepimai turi imperatyvų pobūdį. Moralinius veiksmus, vertybes ir dorybes lemiančios ar determinuojančios vertybės reiškiasi įpareigojamai, griežtai ir įsakmiai. Dorovės tiesų, taisyklių ir normų autoritetas kyla iš pa­ čių dorovę lemiančių vertybių prasmės, esmės, turinio, prigimties, struktūros. Tačiau kartu vertybės yra silpnos ir trapios, sukeliančios nuoširdžią meilę, rūpestį ir vertybių meilę. „Tauriosios dorovės etapo veiksmai išplaukia is as­ mens nepaprastos meilės gėriui ir jo nuostatos daugiau pasitarnauti, daugiau nuveikti dorovę apsprendžiančioms vertybėms“, netgi paaukojant jam pačiam priklausančias vertybes. Knyga baigiama mintimis, kad dorovė yra pats tikrasis ir pagrindinis asmens pašaukimas, o vertybės ir dorovė lieka tikrovės mįslėmis, kaip ir pati būtis bei amžinybė.

TIKSLAS. Lietuvių enciklopedija, t. 31, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964,

p. 176-177Apibrėžiamas kaip veikiančiojo siekimas ir veikimo priežastis. Paaiškinamos Anaksagoro, Platono, Aristotelio, stoikų, Origeno, Grigaliaus Nisiečio, Tomo Akviniečio, I. Kanto tikslo sampratos. Nurodoma, kad F. Baconas, T. Hobbesas, R. Descartes’as, B. Spinoza gamtos ir istorijos tikslingumo nepripažįsta. Lit.: Dr. Mirga Girniuvienė. Žvilgsnis į prof. Juozo L. Navicko knygą „Vertybės ir dorovė". Aidai, 1990, nr. 1, p. 11-28. Rūta Marija Vabalaitė

N O R K A IT IS Jonas, 1928 09 26 Kaune, ekonomistas. Studijavo Tiubingeno ir Strasbūro universitetuose filosofiją ir ekonomikos mokslus. Tiubingeno univer­ sitete 1956 apgynė disertaciją Kultūrosfilosofija Leo Fronenijaus darbuose (Kulturphilosophie bei Leo Frobenius), 1957 įgijo diplomuoto ekonomisto vardą. Studijų metais buvo įsitraukęs į ateitininkų organizacijos veiklą. Dirbo Vokie­ tijos Federacijos Respublikos plieno pramonėje. Specializavosi Europos ūkio suvienijimo klausimuose. Kūrybinė veikla nebuvo aktyvi. Vieną kitą straipsnį paskelbė Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbuose ir kituose išeivijos leidiniuose. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje. Paskelbė darbų ir vokiečių k. Filosofinių darbų nebuvo visapusiškiau ir sistemingiau išplėtojęs. Laikydamasis katalikiškosios filosofijos nuostatos, priešinosi marksistinės filo­ sofijos teorinei ir praktinei orientacijai. Marksizmo atsiradimą, komunistinės pasaulėžiūros sklaidą siejo su socialinėmis aplinkybėmis, su Vakarų kultūros krize. Skaudžiausiais tos krizės reiškiniais laikė hierarchinės vertybių sistemos suirimą, žmogaus sampratos nuosmukį. Laikydamasis požiūrio, kad žmogaus koncepcija ir istorijos filosofija (istorinis materializmas) sudaro K. Marxo filo­ sofijos branduolį, orientavosi į šių marksistinės filosofijos sričių kritinę analizę. Pripažino, kad Marxas kėlė realias žmogaus socialinės būties problemas, tačiau atmetė marksistinį jų sprendimo būdą. Pripažindamas marksistinio siekinio išlaisvinti žmogų humanistinį pobūdį, įrodinėjo, kad jis, atmesdamas žmogaus būties transcendentinę prasmę, neigdamas prigimtinį jo vertybiškumą ir laisvę,

SIELA. Lietuvių, enciklopedija, t. 17, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1962,

aiškindamas jį tik kaip socialinių santykių produktą, savo pradinę humanisti­

p. 392. - 394-

nę nuostatą nukreipė į antihumanistinę orientaciją. Gvildeno ekonomikos ir

Apibrėžiama kaip žmogaus substancinė forma. Apžvelgiamos sielos sampratos antikinėje, viduramžių filosofijose, moderniųjų laikų interakcionizmo, psicho­ fiziologinio paralelizmo, panpsichizmo, fenomenalizmo, I. Kanto bei moder­

jos sąryšio su kitomis socialinio gyvenimo sritimis, su socialiniu teisingumu,

naus hilemorfizmo teorijose.

gyvenimo srityse. Grindė tokios vertybinės orientacijos ir žmonių solidarumo

problemas. Laikydamasis katalikiškosios filosofijos vertybinės nuostatos, žmogų traktavo kaip tikslą, į kurį privalu orientuotis ekonomikoje ir kitose socialinio

303

302

■1

principo visuotinumą. Kaip būtiną prielaidą šiai nuostatai įgyvendinti iškėlė į socialinį teisingumą orientuotą valstybinę politiką. Liberalizmą, sumenkinusį valstybės vaidmenį ir iškėlusį nevaržomą asmens iniciatyvą, aiškino kaip gyveni­ mo praktikos neatlaikiusią orientaciją. Įrodinėjo socializmo, valstybės diktatui panaudojusio asmens laisvę bei iniciatyvą, negyvybingumą. Pabrėžė, kad giliau pažįstant ekonomikos procesą, ekonomikos mokslai ir ekonominė politika vis labiau nusikrato ideologinio balasto, kraštutinių nuostatų. Pritarė tokiai eko­ nominei ir socialinei valstybės politikai, kuri, atsižvelgdama į objektyvius eko­ nomikos dėsnius ir kartu nepažeisdama asmens iniciatyvos, taip pat orientuodamasi į socialinį teisingumą, užtikrintų kuo palankesnes sąlygas ekonomikos

žmogaus susvetimėjimas, sąmonės priklausomumas nuo būties). Vienu kitu aspektu nurodomos Marxo koncepcijos ištakos (jų ryšys su G. Hėgelio ir L. Feuerbacho filosofija). Aptariami kai kurie svarbesni istorinio materializ­ mo ypatumai. Išdėstomas oficialus popiežių enciklikose reiškiamas kataliky­ bės požiūris į marksistinę antropologiją ir istorinį materializmą. Nagrinėja­ ma kai kurių katalikiškosios pakraipos autorių, reiškiančių kitokį požiūrį į marksizmą, pozicija. Pabrėžiama, kad, sprendžiant antropologijos ir istorijos filosofijos problemas (kokia yra žmogaus esmė, kas lemia jo formavimąsi, kuo remiasi jo teisės, koks jo vaidmuo istorijos sklaidoje, kokia istorijos vyksmo esmė ir kt.), išryškėja visuotinis krikščioniškosios ir marksistinės orientacijos priešingumas.

plėtrai. MARKSIZMAS IR MŪSŲ LAIKŲ VISUOMENĖ. Aidai, 1960, nr. z (127), p. 57-63.

EKONOMIJOS DĖSNIAI IR SOCIALINĖ SRITIS. LKM A suvažiavimo darbai. Roma, 1970, t. 8, p. 457-464.

Įrodinėjama, kad marksizmas, vykdydamas idėjinę ekspansiją, stengiasi pasi­ naudoti dviem dabartinio laiko realijomis: 1) silpstančių ir prieš posūkį atsi­ dūrusių senųjų kultūrų nuovargiu bei išsekimu ir z) jaunų kultūrų, ieškančių vietos istorijos arenoje, turinio tuštumu. Aptariami du veiksniai, palengvi­ nantys marksizmo idėjų plėtrą: 1) jo teorinėje orientacijoje glūdinčios dalinės tiesos ir z) demokratinių šalių visuomenės sankloda, besiremianti individo sąmoningumu, jo laisvu pasirinkimu. Daline tiesa laikomas marksizmo (visų pirma K. Marxo) požiūris į socialines sąlygas, jų neigiamybių analizė. Siek tiek platėliau apžvelgiamas Marxo požiūris į darbo pasidalijimo sukeliamas nei­ giamybes, jų deformuojantį poveikį žmogui. Pripažįstant, kad Marxas įžvelgė realias socialinio gyvenimo problemas, atmetamas marksistinis tų problemų sprendimo būdas. Aiškinama, kad demokratinių šalių visuomenės sankloda, besiremianti sąmoninga individo raiška bei pagarba jo orientacijai, apsunkina marksizmo plitimą. Neatsparumas marksizmo poveikiui siejamas su visuome­ nės pasaulėžiūriniu abejingumu, vertybinės orientacijos stygiumi, apskritai su ta krizine situacija, kurioje yra atsidūręs šiuolaikinis Vakarų žmogus.

Reiškiamas požiūris, kad ekonomikoje ir socialinėje srityje, kaip ir kitose min­ ties bei gyvenimo srityse, išryškėjus pereinamajam momentui, susiduriama su problema, kokia turėtų būti minėtų sričių siektina ideali struktūra, į kokius dėsnius reikia atsižvelgti, kokių priemonių imtis, siekiant priartėti prie tos struktūros ir ją įgyvendinti. Idealios struktūros problemos sprendimas sieja­ mas su vertybine orientacija. Orientuojantis į krikščioniškosios pasaulėžiūros vertybinę nuostatą, iškeliamas žmogus kaip tikintis, į kurį privalu atsižvelgti visose visuomenės gyvenimo srityse. Remiantis šia filosofine nuostata, apžvel­ giama dabartinės ekonominės minties raida, aptariami svarbiausi ekonomikos ir ekonominės politikos aspektai. Pabrėžiant trijų ekonomikos tikslų - pa­ stovios pinigų vertės, visų aprūpinimu darbu, užsienio prekybos pusiausvyros - objektyvų pobūdį, kurio privalu paisyti, atkreipiamas dėmesys į dar dviejų tikslų - nuolatinio ūkio augimo ir teisingo pajamų paskirstymo - svarbą, sie­ kiant įgyvendinti teisingą socialinę tvarką. Nors, kaip konstatuojama, ekono­ mikoje paprastai vyrauja trys pirmieji tikslai, reiškiamas požiūris, kad, laikantis vertybinės orientacijos, turėtų įsivyrauti teisingas pajamų paskirstymas.

ISTORINIS MATERIALIZMAS KATALIKIŠKOSIOS FILOSOFINĖS DOKTRINOS ŠVIESOJE. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Lietuvių mokslinės problemos nau­ jausių Katalikų bažnyčios direktyvų šviesoje. Suvažiavimo darbai. 1957, t. 4. Roma,

Steponas Tunaitis

1961, p. 67-116.

Laikantis požiūrio, kad K. Marxas žmogaus problemą buvo iškėlęs į filosofi­ nių refleksijų priešakį (pirmiausia remiamasi jo ankstyvaisiais darbais), o eko­ nomines problemas laikė antrinėmis, susitelkiama prie jo antropologijos ir istorijos filosofijos analizės. Kritiškai apžvelgiami esmingesni Marxo antropo­ loginės koncepcijos aspektai (žmogaus kaip imanentinės, darbo proceso ir so­ cialinių santykių nulemtos būtybės traktavimas, darbo pasidalijimo paveiktas

304

305

?

PASAULIO TVARKA: PAGAL 1941 ŽEMĖLAPĮ. Aidai, 1954, nr. 5, p. 204-208.

Analizuojamas JA V 19 4 1-19 4 7 įtakos turėjusio Vieningo pasaulio sąjūdžio kairiojo sparno sukurtas geopolitinis žemėlapis („Naujas pokarinio pasaulio žemėlapis, kai JA V , bendradarbiaudamos su Lotynų Amerikos demokratijo­ mis, Britų Tautų Sandrauga ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, imsis vadovauti naujos politinės tvarkos sukūrimui ilgalaikei taikai, laisvei, saugumui užtikrinti ir pasaulio pertvarkymui“) [p. 204]. Argumentuojama, kad pagrin­ dinė šio žemėlapio idėja - mažų valstybių sunaikinimas ir dviejų galingiausių (JAV bei SSSR) išplėtimas - tai Rusijos geopolitikos dalis (tikintis, kad koloni­ zacijos politika įžiebs vidinius konfliktus pačiose JA V ir sukiršins jas su esamais sąjungininkais) ir JA V politikų naivumo apraiška. Kartu teigiama būtinybė mažoms tautoms pačioms planuoti savo ateitį, „kad sukurtume stambesnius politinius organus, kur visiems būtų užtikrinta tikra laisvė ir tautinė individu­ alybė“ [p. 208] (straipsnis įtrauktas į rinkinį Kultūra. Civilizacija. Geopolitika, p. 19 4 -2 0 1).

p P A K ŠT A S Kazys, 1893 Alinaukos k. (Utenos r.) - 1960 Čikagoje, geografas, politinės geografijos ir geopolitikos Lietuvoje pradininkas, visuomenės veikėjas. 19 12 -19 13 mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 19 14 išvyko j JA V . 1918 baigė Fordhamo universiteto (Niujorke) Sociologijos fakultetą, 1919-1923 Fribūro (Šveicarija) universitete studijavo gamtos mokslus: daktaro disertacija L ietu ­ vos klimatas. Nuo 1923 gyveno JA V , buvo D arbininko (Bostone) redaktorius, 1924-1925 - Draugo (Čikagoje) vyr. redaktorius. Atvykęs į Lietuvą 1925-1939 dėstė geografijos mokslų disciplinas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1925 - docentas, nuo 1929 - profesorius, nuo 1931 - Geografijos katedros vedėjas, Lietuvos geografų draugijos prezidentas (1933-1940), L K M A akademikas (1926). Dalyvavo steigiant daugelį visuomeninių organizacijų. 1939 išvyko į JA V , Kalifornijos universitete dėstė Vidurio Europos politinę geografiją, vėliau dėstytojavo Čikagoje, Pitsburge, Vašingtone. 1941 Čikagoje įkūrus Lituanisti­ kos institutą, vadovavo geografijos ir tarptautinių santykių skyriams. 1954-1957 dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, dalyvavo tarptautiniuose moksliniuo­ se kongresuose. Apdovanotas Švedijos geografijos ir antropologijos draugijos Andree medaliu (1934), Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu (1938), Švedijos Jo Didenybės Karaliaus Vazos ordinu (1939). K. Pakšto mokslinių darbų kryptys - gamtinė geografija, demografija, po­ litinė ir istorinė geografija. Svarbiausias veikalas - Baltijos respublikų politinė geografija (1929 ir 1991). Geopolitiniu požiūriu aiškino švietimo bei mokslo Lietuvoje būtinumą, skatino nepalikti savieigai emigracijos, siūlė kurti vadina­ mąją atsarginę Lietuvą (Belize, Angoloje arba Madagaskare).

FILOSOFO ŠALKAUSKIO BRANGIAM ATMINIMUI. Aidai, 1957, nr. 5, p. 193-205.

Pateikiami asmeniški prisiminimai apie Stasį Šalkauskį, pradedant susitiki­ mu Šveicarijos Fribūro mieste ir pokalbiais su juo, baigiant pamąstymais apie S. Šalkauskio kūrybą, šeimą, visuomeninę veiklą (straipsnis įtrauktas į rinkinį Kultūra. Civilizacija. Geopolitika, p. 98-119 ). KULTŪRA. CIVILIZACIJA. GEOPOLITIKA. Straipsnių rinkinys. Sud. Silvestras Gai­ žiūnas. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2003 (Kaunas: Aušra); 391, [1] p.

K. Pakšto straipsnių, kalbų, laiškų rinkinys kultūros, civilizacijos ir geopoliti­ kos klausimais. Iš kultūros tematikai skirtų tekstų išsiskiria straipsnis Lietuviš­ ko dinamizmo gairės, kuriame pabrėžiama vertikaliojo tautos augimo (švieti­ mo, mokslinės, techninės pažangos) būtinybė. Civilizacijos tematikai skirtuose tekstuose teigiama Baltijos rytų pakrantės šalių priklausomybė Vakarų, o ne Rytų civilizacijai, todėl ir Lietuvai keliamas uždavinys - labiau stiprinti savo dinaminį augimą ir vaduotis iš Rytų civilizacijai būdingo pasyvumo. Geopoli­ tikos tematikai skirti tekstai yra dviejų krypčių: 1) pasaulio tvarka po Antro­ jo pasaulinio karo; 2) emigracijos pakeitimas kolonizacija, atsarginės tėvynės paieškos uždavinys. Lit.: Eretas, J. Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja (1893-1960). Roma, 1970 (Vilnius, 1001); Pšibilskis, V. B. Kazys Pakštas: tarp vizijų ir realybės. Vilnius, 2003; Pakštas, Kazys, VLE, 1 .17, Vilnius, 2010, p. 282; J. Slavėnas. J. Eretas: Kazys Pakštas.Journalofbalticstudies. 1976, vol. VII, no. 1, p. 82-84. Danutė Bacevičiūtė

307

306

1

P A P L A U SK A S-R A M Ū N A S Antanas, 1910 Akmenės k. (Marijampolės r.) 1974 Otavoje (Kanada), pedagogas. 1925-1930 baigęs mokslą Marijampolės gimnazijoje, nuo 1930 Kauno universitete studijavo lingvistiką ir pedagogiką. 1935-1942 dirbo mokytoju Ukmergės, Klaipėdos, Vilkaviškio, Kauno gimnazi­ jose. 1942-1943 buvo Kauno Aušros berniukų gimnazijos direktoriaus pavaduo­ tojas. 1944 Vienos universitete apgynė pedagogikos daktaro disertaciją, iki 1945 dirbo vyresniuoju asistentu. 1945-1948 tobulinosi Vokietijos universitetuose. 1949 buvo paskirtas Monrealio universiteto docentu. N uo 1950 buvo Otavos universiteto ekstraordinarinis profesorius, nuo 1956 - ordinarinis profesorius ir pedagogikos katedros vedėjas. Ir Kanadoje, ir tarptautiniu mastu aktyviai reiškėsi

kaip vienas ryškiausių neoscholastikos reiškėjų. Pagrindiniu jo nuopelnu lai­ koma, kad savo kūrybine veikla parodė philosophia perenis esant pajėgią spręsti šių laikų problematiką. Pabrėžiama dviejų aspektų - tradiciškumo ir šiuolai­ kiškumo sandermė jo filosofinėje orientacijoje. Kaip šios sandermės pavyzdys nurodomas pagrindinis Steinbūchelio veikalas Katalikiškosios etikosfilosofinis pagrindimas. Kiti jo darbai vertinami kaip šio veikalo idėjų išplėtojimas. N u­ rodoma, kad jis orientavosi į keturių filosofijos atšakų - idealizmo (visų pirma G. Hėgelio bei jo sekėjų filosofinės orientacijos), materialistinės filosofijos, socialinės filosofijos (ypač jos socialistinės pakraipos) ir egzistencializmo kri­ tinę analizę.

pedagogikos srityje moksline bei organizacine veikla. Įsteigė lyginamosios peda­

EUROPA ATLANTO MILŽINO ŠEŠĖLYJE- Tėvynės sargas, 1951, nr. 1 (8), p. 120-149.

gogikos centrą Otavos universitete, nuo 1954 buvojo direktorius. Pirmojo pasau­

D a l y s : I. Europa prieš klausimą: žlugti ar prisikelti? 46-48. 2. Europa eurazinio milžino šešėlyje, 49-60. A. Moraliniai dūžiai komunizmui Europoje, 49-53. B. Europos bolševizacijos pavojus Kremliaus planų šviesoje, 53-60. II. Europa Atlanto milžino šešėlyje, 120-149. A. Europos gelbėjimo problema, 120- 135. B. Katalikybės paneigimo istoriniai padariniai, 135-149.

linio Lyginamosios pedagogikos kongreso organizatorius, vienas iš Lyginamosios pedagogikos draugijos 1955 Niujorke steigėjų. 1957-1959 mokslinėje kelionėje po 27 šalis skaitė paskaitas įvairiuose universitetuose. Buvo pedagoginių leidinių redaktorius bei redkolegijų narys. Anglų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalbomis išlei­ do monografijų pedagogikos tema, paskelbė straipsnių įvairiuose pedagoginiuo­ se leidiniuose. Reiškėsi lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime, 1952-1954 buvo Kanados lietuvių bendruomenės tarybos narys. Bendradarbiavo lietuvių išeivijos spaudoje (Lietuvių enciklopedijoje, Aiduose, Akademike, Tremtinių mo­ kykloje ir daugelyje kitų). Veikliai ir vaisingai darbuodamasis pedagogikos baruo­ se A. Paplauskas-Ramūnas daug dėmesio skyrė ir filosofijai. Į pedagogiką žvelgė plačiau, ją siejo su epochos idėjine sklaida, filosofinės raiškos tendencijomis, fi­ losofinėmis prielaidomis. Kertine pedagogikos atspirtimi laikydamas žmogaus sampratą, gilinosi į jos filosofinius aspektus. Gvildeno egzistencinės filosofijos politines bei socialines problemas, jas siedamas su praktinėmis gyvenamojo meto reikiamybėmis. Skelbė ir grindė krikščioniškąją orientaciją, kurią, be tradicinių šaltinių, daugiau ar mažiau veikė ir rusų idealistinė filosofija (V. S. Solovjovas, N . A. Berdiajevas). Esminiu krikščioniškosios orientacijos bruožu laikė mąstymo visybiškumą, universalumą, kurį nusakė kaip atodairą į priešingus vienpusišku­ mo aspektus, reiškiamus įvairiose idėjinėse linkmėse, kaip tų aspektų, išreiškian­ čių dalines tiesas, sintezę. Kaip tokios sintezės išraišką politinėje ir socialinėje plotmėje iškėlė krikščioniškąją demokratiją. Europos nūdienos kultūros krizę siejo su nutolimu nuo krikščionybės. PROF. T. STEINBŪCHELIS. Tėvynės sargas, 1949, nr. 1 (5), p. 95-96.

Apžvelgiamas teologo, filosofo, sociologo, pedagogo T. Steinbūchelio gyveni­ mo kelias, aptariami svarbesni jo filosofinės orientacijos aspektai. Pristatomas

Įvairiais aspektais aptariant pokario Europos situaciją, gvildenamos jo pri­ sikėlimo iš nuosmukio, įsitvirtinimo pasaulio istorijos slinktyje problemos. Europos, atidūrusios dviejų milžinų - SSRS ir JA V - šešėlyje, ateitis siejama su dvasiniu atsinaujinimu, kultūriniu sutelktumu, pasirengimu kultūrinei mi­ sijai pasaulyje. Aiškinama, kad jau baigėsi nuo Renesanso prasidėjusi ir penkis šimtmečius trukusi epocha, kuriai buvo būdinga įvairių gyvenimo ir kultūros sričių diferenciacija. Dabartinė epocha, į kurią ką tik įžengė pasaulis, supranta­ ma kaip krypsnis į integraciją, o integraciją palaikančiu ir įprasminančiu veiks­ niu laikoma katalikybė. Pabrėžiama, kad svarbu katalikybei gvildenti krikščio­ nybės kaip integralios visumos problemą, nes tam tikrų krikščionybės aspektų perėmimas sukėlė įvairiausių ekonomoninių, socialinių, politinių, kultūrinių, religinių perversijų. Vadovaujantis M. Weberiu aiškinama, kad protestantiz­ mas, perėmęs subjektyvius krikščionybės apsektus, iškėlęs antropocentrizmą bei individualizmą, atvėrė kelią kapitalizmui. Remiantis N. Berdiajevu įrodi­ nėjama, kad objektyvių krikščionybės aspektų perkėlimas į stačiatikybę vedęs į impersonalizmą, kosmocentrizmą, taip pat parengė prielaidas materializmui, bolševizmui. Socializmas vertinamas kaip bendruomeninių krikščionybės as­ pektų suabsoliutinimas. EUROPA ANT TRIJŲ VULKANŲ. EUROPOS NUOSMUKIO DIAGNOZĖ. Tėvynės

sargas, 1952, nr. 2 (9), p. 202-210. Europos nuosmukio ištakos siejamos su dvasine krize, prasidėjusia prieš penkis šimtmečius. Įrodinėjama, kad Europos istorijos vyksmą, jos nuoseklią slinktį

309

308

1

į nuosmukį lėmė Šlovingoji, Prancūzijos Didžioji ir 1848 revoliucijos. Šlovin­ goji 1776 Amerikos revoliucija (paskelbusi JA V nepriklausomybę) laikoma ta istorijos vyksmo grandimi, kuri lėmė idealistinės, deistinės, racionalistinės pasaulėžiūros triumfą, dešiniojo liberalizmo, praskynusio kelią kapitalizmui, įsitvirtinimą. Su Prancūzijos Didžiąja revoliucija, taip pat Spalio revoliucija kaip anosios idėjų tęsėja siejamas natūralistinės, empiristinės, materialistinės pasaulėžiūros proveržis, kairiojo liberalizmo, nutiesusio kelią bolševizmui, komunizmui, įsigalėjimas. 1848 revoliucija bei jos orientaciją tęsusi nacional­ socialistinė revoliucija laikomos veiksniais, lėmusiais socialistinės, voliunta­ ristinės, aktyvistinės, iracionalistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą, liberalizmo sklaidą. Apžvelgiamos iš minėtų liberalizmo linkmių sandūros susiformavu­ sios jos atmainos. Nurodoma ir ketvirtojo liberalizmo linkmė - po Pirmojo pasaulinio karo susiformavęs egzistencialistinis bei nihilistinis liberalizmas. Su šių liberalizmo linkmių sklaida siejama Europos dvasios dezintegracija, krizė. L’ÉDUCATION PHYSIQUE DANS L’HUMANISME INTÉGRAL (FIZINIS UGDY­ MAS INTEGRALAUS HUMANIZMO SANDAROJE) par Antoine Paplauskas-Ramu-

nas; préface du Rodrigue Normandin. Ottawa: Les Éditions de l’Université d’Ottawa, i960,115 p. D a l y s : Préface. Rodrigue Normandin (Pratarmė. Rodrigas Normandietis), 3-4. I. L’éducation physique à la croisée des chemins, (Fizinis lavinimas sankryžoje), 5-13. II. Quatre mouvements opposés dans l’éducation physique au service du déve­ loppement intégral de la personnalité (Keturi judėjimai, besipriešinantys tam, kad fiziniame lavinime būtų siekiama ugdyti integralią asmenybę), 53—1x3. Gvildenant fizinio ugdymo problematiką, aptariama ugdymo reikšmė nūdie­ nos pasaulio realijų sankirtoje, išdėstoma žmogaus samprata ir ja grindžiama bendroji ugdymo koncepcija, daroma ekskursų į idėjų sklaidos, pedagoginės minties istoriją. Reiškiamas kritinis požiūris į tą dvasinės kultūros posūkį, kuris, prasidėjęs Renesanso epochoje, per paskesnius dešimtmečius į vis klaidesnį kelią kreipė Vakarų dvasią, ją nusmukdė. Apžvelgiami keturi naujųjų amžių idėjiniai krypsniai (į gamtą, į kultūrą, į visuomenę, į civilizaciją, į re­ ligiją), lėmę pedagogikos raišką. Žmogus aiškinamas kaip pati esmingiausia šių dienų problema, su jo ugdymu siejama pasaulio pertvarkymo, gyvenimo harmonizavimo perspektyva. Iškeliama ugdymo integralumo, žmogaus galių integralios sklaidos svarba. Grindžiant žmogaus sampratą, remiamasi iš aristotelizmo-tomizmo tradicijos perimtomis materijos, formos, judėjimo, tikslo kategorijomis, Skiriami keturi esminiai žmogaus, jo būties matmenys: kūnas (materija), siela (forma), praktinis, moralinis lygmuo, charakteris, judėjimas, religijos, integralumo lygmuo, asmenybė (tikslas). Apžvelgiami keturi ugdymo

310

aspektai, atliepiantys minėtus matmenis: fizinis (individo), intelektinis (as­ mens), moralinis (charakterio), dvasinis (asmenybės) ugdymas. Aptariami aplinkos veiksniai, būtini nurodytų žmogaus matmenų sklaidai. THE DAWN OF NEW ERA. CHRISTIANITY AND THE WORLD CRISIS (NAUJOS EROS AUŠRA: KRIKŠČIONYBĖ IR PASAULIO KRIZĖ). The Marian. 1964, nr. 161, P- 4 - 5EUROPOS KULTŪROS KRIZĖ IR KRIKŠČIONYBĖ. P. Ramūnas. U sutemų į aušrų. Torontas, 1967, p. 115 -14 0 .

Krikščionybė aiškinama kaip esminis veiksnys, lemiantis kultūros raišką, su nuoslydžiu nuo jos pamatų siejama dabartinė Europos krizė. Aiškinama, kad tolsmas nuo krikščionybės, prasidėjęs Renesanso epochoje, pakreipė Europos kultūrą į stabmeldystę. Skiriamos trys pagrindinės stabmeldystės linkmės: 1) gamtos sudievinimas {natūra sive deus)\ 2) žmogaus sudievinimas (homo sive deus)\ 3) bendruomenės (tautos, valstybės) sudievinimas. Pirmosios linkmės užuomazgos įžvelgiamos Renesanso epochoje, iš jų kildinamos natūralistinės, materialistinės, empiristinės, ateistinės ir kt. tendencijos. Antrosios linkmės susiformavimas siejamas su Apšvietos epocha, atvėrusia kelią dualistinei, deistinei, racionalistinei, idealistinei, individualistinei ir kt. orientacijai. Trečiosios linkmės ištakomis pripažįstama esant romantizmo epochą. Šioms linkmėms, suabsoliutinančioms dalinius aspektus, priešpriešinama krikščioniškoji pasau­ lėžiūra, kuri, kultūros pamatu laikydama Dievo, Dievo ir žmogaus visapusiškų santykių problematiką, nurodo išeitį iš kultūros krizės. Krikščionybė vertinama kaip visybinė pasaulėžiūra, ne atmetanti minėtas linkmes, bet apimanti jas kaip dalinius aspektus savo mąstysenos akipločiu. Remiamasi V. Solovjovu, N. Berdiajevu, Vakarų Europos teoretikais. TARP BŪTIES IR NEBŪTIES. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrų. Torontas, 1967, p. 3252. Pirmoji publikacija: Egzistencializmas. Naujasis gyvenimas, 1948, nr. 3, p. 36-38; nr. 4; nr. 5, p. 72-75.

Apžvelgiama egzistencinės filosofijos raiška (plitimas, sąskaida į įvairias link­ mes, reakcija į jo orientaciją ir kt.). Jos atsiradimas vertinamas kaip perversmas, davęs pradžią egzistencinei dabarties epochai. Aiškinama, kad egzistencializ­ mas prieštarauja visoms trims naujųjų laikų filosofijos linijoms - racionaliz­ mui kaip perdėtai sąmonės bei idėjų filosofijai, empirizmui kaip perdėtai juslių bei daiktų filosofijai, iracionalizmui, voliuntarizmui kaip perdėtai pasąmonės filosofijai. Reiškiamas pritarimas egzistencializmo nuostatai, iškeliančiai eg­ zistenciją kaip žmogui atsiveriančią pirmapradę duotybę. Egzistencializmo krypties kvintesencija nusakoma formule „sum ergo percipio, cogito, volo“. Aiškinama, kad egzistencinė filosofija, žvelgianti į žmogų kaip į egzistencijos

311

subjektą, aprėpianti jį kaip integralią visumą, laikytina žmogaus, asmenybės filosofija. Reiškiamas požiūris, kad egzistencializmas, atskleisdamas egzisten­ cinės, ontologinės patirties gelmes, priartėja prie tikėjimo slenksčio, atkreipia žmogaus dvasios vyzdį į Dievą kaip absoliutų patirties objektą. Egzistencializ­ mas suprantamas kaip sintetinė X X a. filosofijos apraiška, neįspraustina nei į idealistinės, nei į ateistinės, nei į iracionalistinės orientacijos rėmus.

siekiančiu romantinę teologiją (F. H. Jacobiu, F. D. Schleiermacheriu, F. W. J. Schellingu, G. Hegeliu ir kt.) FRONTAI IR MŪŠIAI LIETUVIŲ PEDAGOGIKOJE. Palyginamoji apžvalga ir įžvalga. P. Ramūnas A. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 291-317.

D a l y s : Įžanga, 291-293. I. Pedagoginių linkmių diferenciacija, 293-303. II. Kelias į pedagoginių linkmių sutaikymą bei pedagoginės metodologijos pagrindimas,

TARP VILNIAUS, MASKVOS IR PARYŽIAUS. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Toron­

304-317.

tas, 1967, p. 181-184.

Aptariant tarpukario Lietuvos pedagogikos raišką, apžvelgiami ir filosofiniai jos aspektai. Skiriamos keturios pagrindinės jos linkmės: 1) empirinė; 2) filo­ sofinė; 3) praktinė organizacinė; 4) religinė. Aiškinama, kad empirinė linkmė, pagrįsta natūralistine bei eksperimentine nuostata, iškėlė indukciją, materia­ lųjį ugdymo veiksnį; filosofinė linkmė, radusi atspirtį tomistinėje ontologijoje ir aksiologijoje, iškėlė dedukciją, formalųjį, sisteminį ugdymo veiksnį; prakti­ nė, organizacinė linkmė laikėsi pedagoginio intuityvizmo, iškėlė techninį ug­ dymo veiksnį; religinė linkmė orientavosi į žmogaus egzistencijos problemas, siekė jo integralumo. Aptariant indukciją, dedukciją, intuiciją, grindžiant jų kaip kertinių pedagogikos ramsčių sąsajos būtinumą, konfrontacija tarp empi­ rinės, filosofinės ir praktinės, organizacinės linkmių pedagogikoje, atliepianti empiristinės, racionalistinės ir intuityvistinės orientacijų filosofijoje kon­ frontaciją, vertinama kaip beprasmybė. Šios konfrontacijos įveika siejama su X IX - X X a. sandūroje prasidėjusia minties revoliucija, su egzistencinės filoso­ fijos proveržiu. Įrodinėjama, kad egzistencinė filosofija, peržengdama siaurus minėtų linkmių rėmus, iškėlė egzistencinę patirtį kaip pirmapradę duotybę, kuri mintį, susiduriančią su būties ir nebūties problema, kreipia į Dievą kaip absoliučią būtį, tiesia kelią religinei patirčiai, apimančiai ir empirinę, ir racio­ nalią, ir iracionalią patirtį. Tikėjimas aiškinamas kaip ketvirtasis pedagogikos ramstis.

D a l y s : i . Naujos epochos pranašas, 181-182. 2. Kilmės saitai su Lietuva, 182-184.

Apžvelgiama N. Berdiajevo knyga N aujieji viduramžiai, aptariamos kai ku­ rios esmingesnės jos problemos. Pabrėžiama, kad šiame veikale atskleidžiamos Europos istorijos tragedijos priežastys, nurodomi jos eschatologiniai horizon­ tai. Atkreipiamas dėmesys į Berdiajevo požiūrį, kad žmonija, nuo Renesanso pradžios ištisus šimtmečius reiškusi priešiškumą viduramžių dvasiai, dabar vėl atsigręžia į religiją, žengia į naujuosius viduramžius. Pabrėžiama, kad Berdiajevas, išplėtojęs savo pirmtakų - F. Dostojevskio ir V. Solovjovo - idėjinę orientaciją, padėjo pamatus naujai antropologijai. Apžvelgiami Dostojevskio, Solovjovo, Berdiajevo ryšiai su Lietuva. Kalbama apie lietuvišką Dostojevskio kilmę. Aiškinama, kad Solovjovo filosofija veikė lietuvių filosofinės minties raišką, o lietuviai prisidėjo prie jo filosofijos sklaidos Vakarų Europoje. A t­ kreipiamas dėmesys į lietuvišką Berdiajevo kilmę (laiške A. Paplauskui-Ramūnui šis rašė, kad jo protėviai lietuviai X V II a. iš Vilniaus krašto persikėlė į Kijevą). AKADEMINIO PASAULIO AKIRAČIUOS. PASIKALBĖJIMAS SU PROF. DR. KARL

ADAM. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 169-176. Pateikiamas pokalbis su vokiečių teologu K. Adamu ir apžvelgiama jo pasaulė­ žiūra, aptariami esmingesni jos aspektai (Kristaus ir kaip Dievo, ir kaip jo kūri­ nijos - gamtos, žmogaus, žmonijos - problemos gvildenimas, jos pakreipimas į egzistencinių aspektų, t. y. būties, jos esmės bei prasmės, plotmę, visybinės krikščionybės esmės atskleidimas ir kt.). Adamas pristatomas kaip egzistenci­ nės teologijos reiškėjas. Kartu pabrėžiama, kad jis - ne novatorius, bet patris­ tikos (šv. Augustino) ir scholastikos tradicijų tęsėjas. Aiškinama, kad jo pažiū­ ros formavosi kovojant su trimis idėjinėmis linkmėmis: 1) transcendentiniu monizmu, vadinamąja dialektine teologija (K. Barthu, E. Brunneriu ir kt.), savo ištakomis besisiejančia su protestantizmu, kalvinizmu, S. Kierkegaardo filosofija; 2) imanentiniu, panteistiniu monizmu, savo istorinėmis gijomis su­ sisiekiančiu su materializmu ir pozityvistine orientacija (L. A. Feuerbachu, E. Haeckeliu ir kt.); 3) fenomenologiniu, panteistiniu monizmu, savo ištakomis

312

EUROPOS PEDAGOGIKOS MISIJA PASAULYJE. P. Ramūnas A. Iš sutemų į aušrą.

Torontas. 1967, p. 92-101. Pirmoji publikacija: Nepriklausoma Lietuva. 1961, p. 2-4. Europa iškeliama kaip krikščioniškosios kultūros lopšys, kaip dvasinė galia, ir teigiamomis, ir neigiamomis savybėmis persmelkianti visą pasaulį. Remiantis šv. Augustino mintimi (Deus et artimam šeire eupio), europietiškosios dvasios kvintesencija laikomos dvi problemos - Dievas ir žmogus: pirmoji išreiškia tikėjimo esmę, antroji sudaro kultūros, mokslo branduolį. Mokslas, kultūra ir tikėjimas, religija suprantami kaip du poliai, tarp kurių blaškėsi ir iki šiolei tebesiblaško Europos dvasia, patekdama tai į vieną, tai į kitą kraštutinumą. Aiškinama, kad viduramžiais, pasukus į transcendencijos, tikėjimo kelią, ne­ pakankamai vertintas mokslas, žmogiškoji būtis, o naujaisiais amžiais, nuėjus

313

imanencijos, gamtybės, mokslo žmogiškųjų būties aspektų keliu, tolta nuo tikėjimo, nukrypta j Dievo neigimą. Europos atgimtis, jos pajėgumas atlikti dvasinę, pedagoginę misiją pasaulyje siejama su dermės tarp mokslo, kultūros ir tikėjimo, religijos atkūrimu. Atgrąža į krikščionybę, į Kristų kaip Dievažmogį, išreiškiantį ir Dievo, ir žmogaus problemą, laikoma tuo keliu, kuris veda pasaulio tautas į taiką, į universalią kultūros, besiremiančios principu et omnes unum sint, kūrimą. BALTIJOS BENDRUOMENĖS IDĖJA. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, P- 55- 59-

Vienu kitu aspektu apžvelgiant pokarinio pasaulio situaciją, jo (taip pat ir Bal­ tijos kraštų) tolesnės politinės raidos perspektyvą, glaustai aptariamos fede­ ralizmo kaip pasaulio pertvarkymo modelio praktinės ir teorinės problemos. Federalizmas laikomas valstybių sandraugos modeliu, nurodančiu racionalų vidurio kelią tarp dviejų kraštutinumų - centralizmo ir partikuliarizmo. A t­ metamas valstybių nepriklausomybės suabsoliutinimas, jų tarpusavio priklau­ somumas (interdependence), bendradarbiavimas suprantamas kaip socialinio gyvenimo dėsningumas. Aiškinama, kad federalizmas neapribotinas tik politi­ niu gyvenimu, išreikšdamas pagrindinį socialinio gyvenimo dėsnį - epluribus unum, jis siejasi su visomis jo sritimis. Federalizmas interpretuojamas kaip kuo įvairiausių gyvenimo priešingybių - priešingų politinių jėgų, tautiškumo ir tarptautiškumo, asmenybiškumo ir bendruomeniškumo, kolektyvios ir in­ dividualios valios - suderinimas, susiejimas į aukštesnio lygmens vienovę. Pa­ brėžiama, kad būtent federalizmas gali apginti asmens individualybę tautoje, tautos individualybę pasaulio valstybių bendrijoje. BESIELIS KŪNAS IR BEKŪNĖ SIELA: JŲ DVIKOVA. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 2.73-278.

Gvildenant fizinio auklėjimo problemas, atsigręžiama į gyvenamojo meto idė­ jinę orientaciją, plačiau idėjiniu požvilgiu aptariama bendroji ugdymo kon­ cepcija, išdėstoma žmogaus prigimties samprata. Teigiama, kad mūsų amžius, iš išorės atrodantis kaip žemynų ir kultūrų sankirtis, gilumine nuostata kryps­ ta į universalizmą, tautų vienovę, kultūros integraciją. Šių tendencijų poveikis įžvelgiamas ir pedagogikoje, požiūrio į ugdymą pokyčiuose. Ugdymo tikslu laikoma kuo didesnis žmogaus prigimtinių galių išskleidimas „aplinkumos visumoj“ ir per „aplinkumos visumą“. Psichologija, tyrinėjanti žmogaus pri­ gimtines galias, ir sociologija, tyrinėjanti žmogaus aplinką, laikomos kertiniais ugdymo ramsčiais. Nurodomi keturi pagrindiniai žmogaus prigimties sandai - kūnas, sąmoningumas, elgesys, sąžinė, į kuriuos turėtų orientuotis ugdymas. Apžvelgiami keturi svarbiausi aplinkos veiksniai, būtini šių sandų raiškai, jų

išskleidimui - kūnui - gamta bei ūkis, sąmoningumui - kultūra, elgesiui, ci­ vilizacija, sąžinei - religija. D R. VYDŪNAS - PEDAGOGAS. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 395- 401.

Atskleidžiamas Vydūno kūrybinis veiklos įvairiapusiškumas. Glaustai apžvel­ giami svarbesni jo filosofijos aspektai, ypač tie, kurie siejasi su žmogaus ugdy­ mo, tobulėjimo problematika. Atkreipiamas dėmesys į žmogaus ryšį su tautiš­ kumu, o tautos - su žmonija, visuotiniu žmogiškumu. Iškeliamas humanisti­ nis Vydūno filosofinės orientacijos pobūdis. Apžvelgiami trys pagrindiniai jo humanistinės nuostatos aspektai: asmeniškasis, kosminis, universalusis. As­ meniškasis aspektas, kurį Vydūnas siejo su savojo „aš“ suvokimu, tobulinimu, suprantamas kaip personalistinio idealo raiška. Aptariami kosminio aspekto bruožai (žmogaus atvirumas visatai, kitiems žmonėms, jo kaip atskiro akordo sąsaja su kosmoso simfonija). Aiškinama, kad universalųjį aspektą Vydūnas grindė pirmaprade ontologine tiesa, jog kiekvienas žmogus yra regimas die­ vybės atšvaitas, o šią tiesą laikė žmonių lygybės, brolybės, laisvės, teisingumo, visos gyvenimo sanklodos pagrindu. VALSTYBINIO GYVENIMO KELRODIS. Krupavičiaus Krikščioniškąją demokratiją perskaičius. P. Ramūnas. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 196-200. Pirmoji publi­ kacija: Tikrasis valstybinio gyvenimo kelias. Krupavičiaus Krikščioniškoji demokratija. „Lux“, 164 p., 1948. Tėvynės sargas, 1949, nr. 1 (5), p. 119-122.

Aiškinama, kad pasaulis pereina iš kultūros epochos į civilizacijos laikotarpį. Kultūros subjektu pripažįstama esant žmogų, o civilizacijos subjektu - valsty­ bę ir Bažnyčią. Dėl to civilizacijos epochoje ypač aktualia esant laikoma vals­ tybės problema, jos santykis su krikščionybe, ginančia žmogaus prigimtines teises, stojančia už jo laisvę. Būtent šiuo aspektu iškeliama M. Krupavičiaus knygos Krikščioniškoji demokratija reikšmė, jos istorinis ir teorinis vertingu­ mas. Su krikščioniškąja demokratija siejamas ne tik politinis gyvenimas, bet ir socialiniai, ekonominiai, kultūriniai, asmenybiniai aspektai. Skiriami du naujųjų amžių demokratijos tipai: 1) dešinysis (konservatyvus, idealistinis, individualistinis) ir 2) kairysis (revoliucinis, materialistinis, kolektyvistinis). Pirmojo tipo ištakos siejamos su humanizmu, reformacija, Šlovingąja revoliu­ cija, 1776 Amerikos revoliucija (JA V nepriklausomybės paskelbimu). Antrojo tipo ištakos - su Renesansu, Prancūzijos Didžiąja revoliucija, Spalio revoliu­ cija. Tvirtinama, kad dešinioji demokratija, suabsoliutinanti asmenį, įtvirti­ no kapitalizmą, o kairioji demokratija, pervertinanti visuomenės, kolektyvo vaidmenį, veda į komunizmą. Krikščioniškoji demokratija suprantama kaip abiejų kraštutinių nuostatų sintezė.

315

314

1

EUROPOS IR AMERIKOS PEDAGOGINIAI IDEALAI. Palyginamoji apžvalga ir įžval­ ga. P. Ramūnas A. Iš sutemų į aušrą. Torontas, 1967, p. 259-164. Pirmoji publikacija: Europos ir Amerikos pedagoginiai idealai. Palyginamoji įžvalga. Į laisvę, 1956, nr. 10 (47), p. i i —15 (tarp abiejų publikacijų redakcinio pobūdžio skirtumai).

Idėjos iš paskaitų, skaitytų įvairiuose Amerikos, Europos, Azijos universitetuose. Grindžiamas požiūris, kad Europos pedagoginiai idealai iš esmės yra orientuo­ jami į kultūrą, o Amerikos (visų pirma JA V ir Kanados) - į civilizaciją. Kultūra vertinama kaip saviveikla, savęs įvaldymas, siekiant dvasinių, intelektinių, este­ tinių vertybių, civilizacija - kaip išorinio pasaulio įvaldymas panaudojant tech­ niką, technologijas. Aiškinama, kad kultūra, kreipianti žmogų į vidaus pasaulį, į dvasinę sritį, išreiškia vertikaliąją gyvenimo linkmę, o civilizacija, kreipianti į išorę, - į daiktybės pasaulį, išreiškia horizontaliąją gyvenimo linkmę. Pabrė­ žiama Europos tradicinė orientacija į kultūrą, humanistines vertybes, minties sritį. Kaip civilizacijos kūrėja nurodoma senovės Roma, iškeliama Amerikos orientacija į civilizacijos vertybes, praktinę veiklą, idėjų įgyvendinimo sritį. N u­ rodoma senovės Romos ir nūdienos Amerikos filosofijos sąsaja su orientacija į civilizaciją: stoicizmas kaip tautinė romėnų filosofija buvo iškėlęs vyksmą, veiksmą, pragmatizmas kaip tautinė amerikiečių filosofija iškelia veikmingumą, produktyvumą. Remiantis šiomis refleksijomis, gretinama Amerikos ir Europos pedagogika, aptariami jos raiškos abiejuose žemynuose savitumai. DEVELOPMENT OF WHOLE MAN TROUGH PHYSICAL EDUCATION: AN INTERDISCIPLINARY COMPARATIVE EXPLORATION AND APPRAISAL (INTE­ GRALAUS ŽMOGAUS UGDYMAS PER FIZINĮ LAVINIMĄ. TARPDISCIPLININIS LYGINAMASIS TYRINĖJIMAS BEI VERTINIMAS). Ottawa: University o f Ottawa Press, 1968, 435 p. D a l y s : Preface. Avery Brundage (Pratarmė. Avery Brundage’as). IX. Introducti-

on. Henri Legaré (Įvadas. Henri’s Legarge’as). X I-X III. Foreword (Įžanga), 1-4. I. Physical Education in American and European Perspectives (Fizinis lavinimas Amerikoje ir Europinės perspektyvos), 5-58. II. World Physical Education at the Crossroads (Pasaulinis fizinis lavinimas kryžkelėje). III. Conflicting Theories of Physical Education (Prieštaraujančios fizinio lavinimo teorijos). IV. The Place of Physical Education in Human Self- Realization (Fizinio lavinimo vieta žmogaus savisklaidoje), 279-426. Fundamentali studija, kurioje, gvildenant fizinio ugdymo problematiką, eina­ ma į filosofiją, pateikiamas platus, įvairiaklodis istorinis, kultūrinis, pedagogi­ nis kontekstas. Aiškinama, kad šių dienų kultūra atsilieka nuo technologijos, o ugdymas nuo kultūros. Žmogaus sampratos suskilimas laikomas svarbiausia priežastimi, lemiančia ugdymo teorijos ir praktikos atsilikimą, atotrūkį nuo gyvenamojo meto reikiamybių. Priekaištaujama X X a. pedagoginei minčiai,

316

kad ji, susiskaidydama į vienpusiškas linkmes (mentalistinę, materialistinę, aktyvistinę, egzistencialistinę), prarado žmogaus kaip integralaus viseto su­ pratimą. Aiškinama, kad ir humanitariniai mokslai (jų pagrindėjais laikomi M. Lazarusas, R. H. Lotze, W. Wundtas, W. Dilthey’us bei kt.), pasukę dviem priešingomis linkmėmis (į fizinę antropologiją ir kultūros antropologiją), atsiėję biosocialinius ir psichosocialinius žmogaus tyrinėjimus, sugriovė po­ žvilgio į jį vientisumą. Kalbama apie ryšio tarp bihevioristinių ir socialinių mokslų nutrūkimą, sugriovusį žmogaus ir jo socialinės aplinkos tyrinėjimų sąsają. Reiškiant požiūrį, kad žmogus nelaikytinas vien tik fiziologinių, psichi­ nių, socialinių funkcijų agregatu, grindžiamas mokslo, apimančio žmogų kaip integralų visetą, būtinumas. Išdėstant žmogaus sampratą, plačiai gvildenami jo keturi esminiais laikomi matmenys (kūnas, protas, moralė, sąžinė), aptaria­ mos jų raiškai būtinos aplinkos sąlygos. COMPARATIVE EDUCATION IN TEACHING PROFESSION: A COMPARATIVE INSIGHT, FAR-SIGHT AND FORESIGHT (LYGINAMOJI PEDAGOGIKA MOKY­ MO PROCESE. LYGINAMASIS POŽVILGIS). Ottawa: The University o f Ottawa

Press, 1972, 46 p. D a l y s : I. The era of the comparative educator is dawning! (Aušta nauja kompara­ tyvinio lavintojo era!) 1-2. II. The comparative education of the teacher: profes­

sional ascension through psychological and social condescension (Komparatyvinis mokytojo ugdymas: profesinis tobulėjimas vykdant psichologinę ir socialinę globą), 2-14 . III. The comparative educator: from armageddon to aquarius (Komparatyvi­ nis auklėtojas: nuo armagedono iki vandenio), 14-15. Nagrinėjant ugdymo tikslus, apžvelgiamąją istorinė slinktis Europos pedago­ gikoje, sąsaja su Europos minties, filosofijos raidos tendencijomis, aptariami jų sociologiniai ir psichologiniai matmenys. Reiškiamas požiūris, kad nuo naujų­ jų laikų pradžios ugdymo tikslų kaitą lėmė keturios Europos minties revoliu­ cijos. Pirmoji minties revoliucija (jos pradininkais laikomi Renesanso epochos humanistai) iškėlė į kultūrą orientuotą ugdymą. Antroji revoliucija (ji siejama su J. J. Rousseau, fiziokratais, X IX ir X X a. ekonomistais ir kt.) vietoj kultū­ ros iškėlė gamtą (šūkiai - atgal į gamtą, į gamtos tyrinėjimą ir panaudojimą, į ekonominį efektyvumą). Trečioji revoliucija (siejama su J. H. Pestalozzi, F. W. Frobeliu) reiškė krypsnį į visuomeninius ugdymo aspektus, į žmogus socializaciją. Ketvirtoji revoliucija (jos reiškėjais laikomi F. Brentanas, H. Bergsonas, W. Dilthey’us, E. Husserlis, K. Jaspersas ir kt.) tiesė kelią ugdymui, orientuotam į giluminę gyvenimo, egzistencijos plotmę, į žmogaus vientisumą. Gvildenant sociologijos ugdymo tikslų matmenis, aptariamos žmogaus raiškai, ugdymui būtinos aplinkos sąlygos (materialinei gerovei - ekonominė aplin­ ka, intelekto ugdymui - kultūrinė aplinka, moraliniam ugdymui - socialinė 317

aplinka, egzistenciniam ugdymui - religinė aplinka). Išdėstoma žmogaus sam­ prata, įvardijant keturius esminius jo matmenis (kūną, protą, charakterį ir asmenybę kaip jų integraciją). LE LOISIR PROBLÈME DES HOMMES LIBRES D’AUJOURD’HUI (LAISVALAIKIS ŠIANDIENINIŲ LAISVŲ ŽMONIŲ PROBLEMA). Ottawa: Éditions de l’Université d’Ottawa, 19 64,15, (1) p. DIALOGUE ENTRE ROME ET MOSCOU: VLADIMIR SOLOVIEV, PORTE - PAROL DU MOUVEMENT OECUMÉNIQUE IN RUSSIE (DIALOGAS TARP ROMOS IR MASKVOS: VLADIMIRAS SOLOVJOVAS - EKUMENINIO JUDĖJIMO RUSIJOJE ŠAUKLYS). Préface du cardinal Kôgin. Ottawa: Éditions de L ’université d’Ottawa, 1966, p. 2.51 p. PEDAGOGINIŲ MOKSLŲ EVOLIUCIJA IR REVOLIUCIJA. Iš sutemų į aušrų. To­ rontas, 1967, p. 219-258. Pirmoji publikacija: Pedagoginių mokslų krizė ir nauji keliai. Tremtinių mokykla. 1946, nr. 1, p. 21-32; nr. 2, p. 33-44; nr. 3, p. 39-51; nr. 5-6, p. 35-46 (nr. 5-6 paskelbta pirmosios publikacijos dalis neperspausdinta knygoje).

Pedagogikos krizės ištakos siejamos su krizine situacija pasaulėžiūroje, apta­ riama X X a. pasaulėžiūros raiška, jo sąskaida į konfrontuojančias linkmes, jų poveikis pedagogikai. Skiriamos trys pasaulėžiūros linkmės, Įėmusios ir tebeveikiančios X X a. mąstyseną, politinės santvarkos struktūrą, gyvenimo stilių: 1) sensualistinė, empiristinė bei materialistinė (jos ištakos siejamos su Prancūzijos Didžiąja revoliucija, o vėlesnė raiška - su Spalio revoliucija); 2) racionalistinė ir idealistinė (jos pradžia siejama su Reformacija, savo ištako­ mis siekiančia humanizmo sąjūdį, tąsa - su Apšvietos epocha, jos deistine orientacija, o atbaiga - su šių dienų masonų judėjimu); 3) voliuntaristinė ir sociologistinė (jos atsiradimas siejamas su romantizmu, davusiu pradžią na­ cionaliniams sąjūdžiams). Pasaulėžiūros sąsaja su viena ar kita linkme, jos vienpusiška orientacija laikoma idėjine terpe, lemiančia krizę pedagogikoje. Iš pasaulėžiūros pirmosios linkmės kildinama natūralistinė mokykla, iš antrosios linkmės - humanistinė mokykla, iš trečiosios - aktyvistinė bei sociologistinė mokykla. Šioms vienpusiškoms pedagogikos linkmėms priešpriešinama besi­ skleidžianti nauja orientacija („gyvenimo pedagogika“, „kūrybos pedagogika“, „vertybinė pedagogika“), aptariamas jos pobūdis, pabrėžiama, jog ji minėtas linkmes kaip dalinius aspektus susieja į darnią vienovę. LIETUVIŲ PEDAGOGIKA KRYŽKELĖJE. LKM A suvažiavimo darbai, 1970, t. 8, Roma, 1974, p. 359-386.

metodas - kelias į mokyklinį bei pedagoginį pasisekimą, 375-383. Bibliografija, 384-385. Reiškiant požiūrį, kad praeitis, jos kultūrinis palikimas yra atspirtis dabarties pedagogikos problemoms spręsti, vienu kitu aspektu apžvelgiami svarbesni idėjiniai veiksniai, atsiliepę Europos pedagogikos raidai. Aiškinama, kad per pastaruosius penkis šimtmečius Europos dvasia blaškėsi tarp įvairių kraštuti­ numų. Vieni sąjūdžiai (intelektiniai, moksliniai, kultūriniai, politiniai ir kt.) suko į dešinę, į kraštutinį monistinį idealizmą (G. Hėgelis ir jo sekėjai), pa­ rengdami dirvą fašizmui kaip kraštutinei dešiniajai politinei orientacijai. Kiti sąjūdžiai suko į kairę, į kraštutinį monistinį materializmą (K. Mantas ir jo sekė­ jai), kuris tiesė kelią bolševizmui kaip kraštutinei kairiajai politinei orientacijai. Žvelgiant kitu aspektu, vieni sąjūdžiai suko aukštyn, iškeldami dieviškąją bei dvasinę žmogaus kilmę (N. Malebranche’as ir jo sekėjai); kiti sąjūdžiai krypo žemyn, iškeldami biologinę, gyvuliškąją žmogaus kilmę (Ch. R. Danvinas ir jo sekėjai). Teigiama, kad šie kraštutinumai susikryžiavo ir pedagogikoje, veikė jos raišką. Apžvelgiant Europos kultūros raidą, skiriami trys jos laikotarpiai: 1) Renesanas; 2) reformacija ir humanizmas; 3) romantizmas. Reiškiamas po­ žiūris, kad Europa jau įžengė į ketvirtąjį kultūros raidos laikotarpį - radikalių reformų bei revoliucijų epochą. Paskutinėje straipsnio dalyje aptariamas lygi­ namasis pedagogikos metodas. TARP INDIVIDUALIZMO IR KOLEKTYVIZMO. LKM A suvažiavimo darbai, t. 8,

Roma, 1974, p. 71-73. Reiškiamas požiūris, kad individualistinė ir kolektyvistinė orientacija suskal­ dė pasaulį: Vakarai, pasirinkę individualizmo kelią, įtvirtino kapitalizmą, demokratiją, o Rytai, iškėlę kolektyvizmą, pasuko į komunizmą, autokratiją. Ir kapitalizmas („asmuo be visuomenės“), ir komunizmas („visuomenė be as­ mens“) suprantami kaip neigiamas individualizmo ar kolektyvizmo problemos sprendimo būdas. Smerkiama kapitalizmo įtvirtinta laisvė be lygybės, atmeta­ ma komunistinė lygybė be laisvės. Nurodomi du teigiami minėtos problemos sprendimo būdai: 1) personalistinė orientacija („suvisuomenintas asmuo“); 2) pliuralistinė, universalistinė orientacija („suvisuomeninta visuomenė“). Perso­ nalizmas iškeliamas kaip teigiama alternatyva kolektyvizmui. Aiškinama, kad krikščionybė, krikščioniškoji demokratija, kelianti laisvės ir lygybės principą, skelbianti visuotinę brolybę, nurodo vienintelį teisingą kelią, kaip pasiekti as­ mens ir visuomenės sandermę, nepatenkant nei į individualizmo, nei į kolek­ tyvizmo kraštutinumus. Steponas Tunaitis

D a l y s : Klausimas, kur žvelgti: į praeitį, dabartį ar ateitį? 359-361. Lietuviškieji rak­ tai į pedagoginių problemų labirintą įeiti ir iš ten išeiti, 362-375. Lyginamasis

319

318

1

PASK Ų S Antanas, 19x1 0 1 14 Branislaviškio k. (Kurklių parapija, Anykščių r).

KRIKŠČIONIS PSICHOLOGINĖJE KULTŪROJE: KRITINIS SKERSPJŪVIS. Chicago,

- 2.008 02 14 Orindže (Naujojo Džersio valstijaJA V , urna su palaikais palaido­

1987, 215 p.

ta Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume), psichologas, kunigas.

D a l y s : Įvadinės pastabos, V-VTI. I. Vakarietiškos kultūros bruožai, 1-4 1 Psicholo­ ginės kultūros pėdsakai katalikybėje, 42-190. Baigiamosios pastabos: laiko balsas - Dievo balsas, 191-198. Citatų šaltiniai, 199-215.

19 4 2 -19 4 4 studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir V D U Teologijos-filosofijos fakultete. 19 4 4 -19 4 5 tęsė studijas Eichšteto (Vokietija) aukštojoje teologijosfilosofijos mokykloje, 19 4 5-19 4 9 baigė Romos (Italija) Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą, įgijo teologo išsilavinimą. 1948 įšventintas kunigu. 1949-1952 tęsė studijas Miuncheno (Vokietija) universiteto doktorantūroje, studijavo psichologiją ir filosofiją, 1952 - psichologijos daktaras. 1952-1953 dirbo mer­ gaičių kolonijoje kapelionu, 1953—1956 - Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Hiutenfelde (Vokietija) mokytoju ir kapelionu. 1957 persikėlė gyventi į JA V , Fordhamo universitete (Niujorkas) studijavo psichodiagnostiką. 19 57-19 6 1 kunigavo Konektikuto valstijos parapijose. 19 6 1-19 6 4 dirbo Gannono koledžo Eryje (Pensilvanijos valstija) profesoriumi, dėstė psichologiją. 19 6 4 -196 9 N iu­ jorko šv. Jono universiteto profesorius, 1969-1973 vėl profesoriavo Gannono koledže. 19 70 -19 73 taip pat dirbo psichologu Eryje psichiatrinėje ligoninėje. i973~i 978 asocijuotas profesorius Otavos (Kanada) universitete, dėstė psicho­ logiją. Grįžęs į JA V , 1978-1980 dirbo Somerseto (Pensilvanijos valstija) ligoni­ nėje konsultantu, vyriausiuoju psichologu, 19 80 -19 81 - psichologu Džeksone (Luizianos valstija). Tuo pačiu metu studijavo Detroito universitete, gilinosi į šeimos psichologiją. 1981-1986 dirbo Norvičo vyskupijos (Konektikuto vals­

Kritinis nūdienos Vakarų kultūros skerspjūvis, atskleidžiąs „psichologinio mentaliteto“ poveikį Vakarų katalikybei. Dar radikaliau nei veikale Asmuo ir laisvė pasisakoma prieš psichologijos mokslo suideologinimą. Nūdienos vaka­ rietiškos kultūros aptarimas apibendrinamas pripažįstant, jog „žmogiškos dva­ sios sekuliaristinis proveržis užvertė sakralinės istorijos lapą žmonijos istorijoje, užbaigdamas religinio žmogaus (homo religiosus) erą. Prasidėjo pasilinksmini­ mų amžius, laikotarpis, kuriame žmogus (homo ludens) garbina save ir savąjį pasaulį, bet ne savo Kūrėją“ [p. 41]. Psichologinė kultūra (autorius taip pat vartoja terminą „terapinė kultūra“) siū­ lo katalikiškajai krikščionybei tapti išskirtine vadove dabarties sunkenybėse, ji kovoja už socialinį teisingumą, gydo pažeistas sielas. Tačiau ši kultūra turi aibę fundamentalių neigiamybių - tai katalikiškos visuomenės atitraukimas nuo transcendencijos, „pokrypis į save tikyboje“, slinktis į politiką religijoje, pranašiški „taikos“ sąjūdžiai ir kt. Esminis, filosofiškai argumentuojamas ir įprasminamas autoriaus priekaištas psichologistinei arba terapinei kultūrai ji neturi turėti pretenzijų į išganymo misiją.

tija) konsultacinio centro ir tarptautinio kunigų bei vienuolių terapijos cent­

KRIKŠČIONIS IR ŠIANDIENA. Chicago, 1987,173 p.

ro klinikiniu psichologu. 1986 išėjęs į pensiją apsigyveno Šaut Orindže (Nau­

D a l y s : Įvadinis žodis, V. 1. Dialektikos rezginyje, 1-20. 2. „Senamadis“ kelias į pilnu­

jojo Džersio valstija), parašė ir išleido 14 knygų ir daugiau kaip 50 straipsnių,

tinę asmenybę, 21-70. 3. Prieštaravimų sankirtyje, 71-153. Baigiamosios pastabos: dvasių skyrimas, 154-164. Citatų šaltiniai, 165-173.

juos skelbė Ateityje

it Aiduose.

Buvo Lituanistikos instituto narys. 1993, grįžęs

į Lietuvą, dėstė psichologiją Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, skaitė paskaitas V D U ir Vilniaus pedagoginiame universitete. ASMUO IR LAISVĖ. Chicago, 1984.

Nagrinėjamos žmogaus pastangos išsilaisvinti iš jį supančių varžtų: ekonomi­ nių, politinių ir bažnytinių. Ypatingas dėmesys teikiamas naujai išsilaisvini­ mo srovei, kurią Philipas Rieffas pavadino psichologinės kultūros proveržiu. Pateikiama psichologizmo kritika. Su psichologizmu, autoriaus nuomone, susiduriama, kai psichologijos mokyklos atstovai, peržengę savo kompeten­ cijos ribas, ima jos vardu teigti tai, ko psichologijos mokslų metodu pateik­ ti duomenys neleidžia daryti, tai yra užimti teologijos, religijos, politinių mokslų vietą. Būdingi psichologistų pavyzdžiai esą S. Freudas, B. Skinneris, A. Ellisas.

320

Teigiama, kad katalikiškoji krikščionybė išgyvena didžiulį persilaužimą, sunkų pereinamąjį etapą. Užuot atmetęs daugybę krikščioniškai orientacijai svetimų gyvenimo formų, krikščionis turėtų „eiti dialektikos keliu, rodydamas ištikimy­ bę pasauliui, bet kartu ir ištikimybę Kristui“. Vertindamas šiandienos pasau­ lį, autorius įžvelgia du kraštutinius pavojus - Rytuose marksizmo ramstomą valstybinį totalitarizmą ir Vakaruose „įsigalėjusį rūpestį savojo „aš“ neribotu patenkinimu. Šios gyvenimo formos esančios pražūtingos, nes „iškreipiančios žmogaus veidą“. Siekdamas sukrikščioninti šias gyvenimo formas, krikščionis pats visų pirma turi atsinaujinti, siekdamas pilnutinės asmenybės. Autoriaus žodžiais: „katastrofos bus išvengta, jeigu mes, krikščionys, nelaukdami Bažny­ čios atsinaujinimo, drįsime patys atsinaujinti“. Nurodomas tiesiausias kelias į religinį atsinaujinimą: tai pirmapradės krikščioniškosios dorybės - neturtas, tyraširdiškumas ir klusnumas, kurias autorius aptaria remdamasis šiuolaikinėmis

321

1

studijomis bei įžvalgomis. Reiškiama viltis, kad atsinaujinęs krikščionis galės atnaujinti ir Žemės veidą, nelaukdamas Bažnyčios atsinaujinimo.

meilės pavidalai, pradedant nuo žemesniosios, biologinės plotmės ir baigiant teologine, dieviškąja meile.

IDĖJŲ SANKRYŽOJE. KRITINIS SKERSPJŪVIS. Kaunas, 1992, 293 p. Pirma dalis:

TIKĖJIMO IR NETIKĖJIMO SĄLYTIS ŠIANDIEN. Kaunas, 1998, 255 p.

Anapus Freudo.

D a l y s : Įžangos žodis, 7 - 8 . 1. Tikėjimo ir netikėjimo paradoksai, 9-67. II. Nūdienos netikėjimo pavidalai, 68-133. UI. Moderniojo ateizmo kelias į netikėjimą, 134-16. IV. Netikėjimo šaknys kultūroje, 164-204. V. Tyli nukrikščionėjimo revoliucija, 205-230. Užsklanda, 231-238. Citatų šaltiniai, 239-255.

D a l y s : I. Psichoanalizė ir jos kūrėjas, 17 - ą 1- H- Logoterapia ir jos autorius, 42-62. III. Kognityvinė terapija, 63-88. IV John Dewey - „Progresyviosios mokyklos“

filosofas, 89-114. Antra dalis, Pasaulėžiūrų sankryžoje. 1. 1. Ne vien duona gyvas, 115 -14 1. II. Amerika dievų rinkoje, 142-190. Trečia dalis. Paradoksų akivaizdoje. I. Nuo individualizmo iki misticizmo, 19 1-241. II. Tikėjimo polių dialektika krikš­ čionybėje, 242-289. Konstatavus, kad tomistinė psichologija nebepajėgia nušviesti subtilių da­ barties žmogaus etinių problemų, ieškoma alternatyvių krikščioniškų spren­ dimų. Nagrinėjamos šiuolaikinio žmogaus religinio pažinimo, humanizmo transformacijų, psichologijos suartėjimo su religija ir nesektantisko tikėjimo problemos. DIEVAS, DVASIOS IR ŽMONĖS „NAUJAJAME AMŽIUJE“. Kaunas, 1993, 269 p. D a l y s : Autoriaus žodis, 5. I. Naujasis amžius —senas mitas, 7—32- 1L Didžiosios Rytų religijos, 33-58. III. Reinkarnacija, 59-87- IV. Kultų karalystė, 88-153. V. Okultizmo apraiškos, 154-195. VI. Žemė, išdaiginusi „Naująjį amžių , 196-230.

Autorius nurodo keliąs Juozo Girniaus veikale Žmogus be Dievo nubrėžtą tiks­ lą - „suneraminti gilesnei atsakomybei prieš save pačius“. Remiantis fenome­ nologinės teologijos autoriais (Louisu Mondenu, Emmanueliu Levinu ir kt.), aptariami krikščioniškojo tikėjimo pavidalai, ypatybės, pagrindiniai elementai; plačiai nagrinėjamas abejojimo fenomenas, gvildenamos religinės abejonės as­ menybės raidoje, abejonių poveikis tikėjimui. Vadovaujantis Paulo Tillicho, Juozo Girniaus, Arthuro Coheno, Antano Maceinos ir kt. filosofų, šiuolai­ kinės psichologijos, pedagogikos autorių įžvalgomis, analizuojami netikėjimo variantai, interpretuojamos Jeano Paulio Sartre o, Henry’o Millerio, Alberto Camus, Friedricho Nietzsche’s pažiūros. Keliama netikėjimo religinėse insti­ tucijose problema. Dalius Viliūnas

VII. Krikščionis „Naujajame amžiuje“, 231-249. Citatų šaltiniai, 250-267. Nagrinėjami ezoterinių kultų ir „Naujojo amžiaus srovės iššūkiai krikščioniš­ kajam tikėjimui, teikiami krikščioniškieji Vakaruose madingų rytietiškų tikė­ jimų ir okultinių praktikų paaiškinimai. Analizuojami destruktyvūs, žalingi kultai, tačiau pripažįstama, kad vienas esminių naujojo religingumo iššūkių - Dievo pojūčio visoje kūrinijoje atkūrimas. Remiantis gausiais šiuolaikinės filosofijos, psichologijos, teologijos, įvairių socialinių mokslų autoritetais tei­ giama, kad krikščionybė turinti ko pasimokyti ir iš Rytų religijų, ezoterinių kultų, ir iš dabartinių netradicinių tikėjimo srovių. Tradicinė krikščioniškoji teologija, liturgija ir sielovada turinti būti radikaliai ir kūrybiškai atnaujinta.

P IK Ū N A S Justinas, 1920 01 07 Miroslave, Alytaus apskr., psichologas, JA V lie­ tuvių veikėjas. Lietuvių katalikų M A akademikas, Amerikos psichologų asocia­ cijos, Mičigano M A narys. 19 4 1—1943 studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultete. 1944 išvyko į Austriją, vėliau į Vokietiją. 1945-1949 studi­ javo Miuncheno universitete ir Psichologijos institute, 1949-1950 - Paryžiaus universitete ir Politikos mokslų institute. 1950 išvyko į JA V . 1951-1987 dėstė Detroito universitete, 19 74 -19 78 Psichologijos katedros vedėjas; prof. (1961). i 992-2oo2 - V D U , V U ir Klaipėdos universiteto kviestinis profesorius. De­ troite įsteigė Mokyklinės psichologijos programą, 1968 - Vaiko ir šeimos klini­

ŽMOGAUS MEILĖS. Katalikų pasaulio leidykla, Vilnius, 1995,159 P-

ką ir joms vadovavo. 19 4 7 -19 4 9 buvo Vokietijos studentų sąjungos, 1952-1953

D a l y s : I. Lytis žmogiškosios egzistencijos audinyje, 7-47- H- Meilė žmogiškojo buvimo plotmėje, 48—114. III. Nuo Veneros iki agapės, 115—151. Citatų šaltiniai,

ir 1963-1973 - Detroito ateitininkų sendraugių pirmininkas, 19 67-1973 JA V

I 52- Ì 59. Krikščioniškosios meilės apologija „paskutiniams dešimtmečiams šiurpiai išju­ dinus žmogiškosios meilės klodus“ [p. 5]. Gvildenamos meilės išraiškos, kurios visos „turi kažką, kas jas traukia Dievop, savojo šaltinio link . Knygoje apžvel­ giami lyčių skirtumai biologinėje, psichologinėje, dvasinėje plotmėje, aprašomi

1978-1980 Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas, 1990 Mičigano

322

ateitininkų federacijos vadas. Nuo 1977 Lituanistikos instituto tikrasis narys, tarybos Am erikiečiai už Lietuvos laisvę vienas kūrėjų ir tarybos narys. 1953 su­ darė grafoskopinį testą asmenybei tirti. Svarbiausi veikalai: Vaiko psichologijos pagrindai (Fundamental Child Psychology, 1957, (2) 1965), Raidos psichologi­ ja (Developmental Psychology, su E. J. Albrechtu, 1959), Pikūno grafoskopinės

323

i

skalės (PGS) vadovas (Pikunas Graphoscopic Scale (PGS), 1959, (1) 1981, liet. 1996, (2) 2001), Žmogaus raidos psichologija (Psychology o f Human Develo­ pment, su E. J. Albrechtu, 1961), Žmogaus raida: augimo mokslas (Human De­ velopment: A Science o f Growth, 1969, (4) 1979). Nuo asmens iki asmenybės (1990), Asmenybės vystymasis: kelias į savęs atradim ą (su A. Palujanskiene, 1994, (2) 2000), M eilės psichologija (1998), Rorschacho metodikos asmenybei tirti inte­ gruotoji sistema (2000, (2) 2002). DEŠIMTASIS FILOSOFŲ KONGRESAS. Aidai, 1948, nr. 21. 1948 rugpjūčio

i i

—

18 dienomis Amsterdame vykusio tarptautinio filosofijos

kongreso aptarimas. KELIAS Į SOCIALINĖS PROBLEMOS SPRENDIMĄ. Aidai, 1952-, nr. 2, p. 95-96. Straipsnyje apžvelgiama socialinio teisingumo problemos esmė ir mastai, ap­ tariami ankstesni mėginimai ją isspręsti, pristatomi krikščioniškieji socialinio teisingumo principai.

R A B IK A U S K A S Paulius, 1920 08 16 Gudžiūnuose, Kėdainių apskr. —1998

ŽMOGAUS UŽDAVINIAI MOKSLO ŠVIESOJE. Roma: L K M A suvažiavimo darbai, 1964, t. 5, p. 201-212. Įrodinėjama, kad tik ugdydamas ir išgyvendamas visus savo prigimties mat­

zuitų gimnazijoje. Nuo 1948 —kunigas. 1949 teologijos licenciatas. 1951-1953 Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete studijavo Bažnyčios istoriją. 1953—1954 Miuncheno universitete studijavo lotynų kalbą, paleografiją bei di­

menis žmogus tampa asmenybe. Pats esminis žmogaus uždavinys — mokslo pagrindu yra kurti harmoniją. Puoselėdamas integraciją ir darną savyje, visuo­

plomatikos mokslus. 1934 Paryžiuje - istorijos mokslus. Nuo 1955-1994 Po­

menėje ir tautoje, žmogus save visiškai atskleidžia.

piežiškajame Grigaliaus universitete dėstė popiežių diplomatiką ir paleografiją.

LIETUVIŲ KATALIKŲ ORIENTACIJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIME. I. Laiškai lietuviams, 1968, t. 19, nr. 1, p. 446-448. Straipsnyje grindžiamas teiginys, jog amerikiečių gyvenimo būdas yra žalingas išeivių lietuvių tautinei savimonei ir moralei. LIETUVIŲ KATALIKŲ ORIENTACIJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIME. II. Laiškai lietu­ viams, 1969, t. 20, nr. 1, p. 6-9. Aptariami šiuolaikinės visuomenės bruožai, keliantys grėsmę jaunimo moralei. Teigiama, jog išlaikyti aukštą moralės lygį galima tik kuriant krikščioniškąją aplinką. HUMANISTINĖS VERTYBĖS: UGDYMAS IR PANEIGIMAS. Roma: L K M A suvažia­ vimo darbai, 1982, t. 9, p. 177-189. Straipsnyje svarstoma, kodėl krikscioniskosios, humanistinės ir demokratiško­ sios vertybės sunyko tarp jaunimo. Priežasčių ieškoma analizuojant pačią žmo­ gaus prigimtį, tėvų auklėjimo modelius ir mokyklos įtaką ugdant jaunimą. Agnė Sakalauskaitė

324

Romoje, teologijos daktaras, istorikas, žymus paleografas. Studijavo Kauno jė-

Trejus metus (i 975 - I 978 ) ėjo vicerektoriaus, devynerius metus - Bažnyčios istorijos fakulteto dekano pareigas. L K M A akademikas. R. PLEČKAIČIO STUDIJA. Aidai, 1978 , vasaris, nr. 2, Romano Plečkaičio fundamentinio Lietuvos filosofijos istorijos veikalo Feo­ dalizmo filosofija Lietuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose X V I-X V III amžiais (Vilnius, 1975) išsami kritinė recenzija. Detaliai aptariami aspektai, kuriais šis veikalas yra pionieriškas. R Plečkaičio tyrinėjimai vertinami kaip didelis Lietu­ vos mokslo ir apskritai kultūros laimėjimas. Teikiama daug argumentuotų kriti­ nių pastabų, taisomos dalykinės klaidos. Nubrėžiamos gairės, kaip šios krypties tyrinėjimai galėtų būti tobulinami. Pirma, derėtų neapsiriboti vien etninės Lie­ tuvos teritorijoje veikusių kolegijų filosofijos kursų analize, bet „turėti prieš akis visas Lietuvos jėzuitų provincijos kolegijas (...)“ —Pinske, Polocke, Varšuvoje, Braunsberge, Naugarduke ir kt. Taip būtų galima geriau nustatyti filosofinių idėjų kaitą, autorių koncepcijų priklausomybes bei jų raidą. Antra, kreiptina daugiau dėmesio į europinį kontekstą, antai atsižvelgiant į jėzuitų filosofijos sklaidos tyrinėjimus Vokietijoje, Lenkijoje etc. Teikiama metodinio pobūdžio

325

pastabų, kaip būtų galima geriau sisteminti filosofijos profesorių biografijas. Po­ lemizuojant su kai kuriomis recenzuojamo veikalo išvadomis, teikiama Vakarų ir Lietuvos filosofijos raidos faktų interpretacijų.

kad mokslas ir religija nėra priešingi. „Specializacijos barbarizmas“ ir mokslo komercializacija įvertinami kaip tragiški mokslo pokyčiai.

Dalius Viliūnas

PIERRE TEILHARD DE CHARDIN IR MŪSŲ LAIKAI. Aidai, 1964, nr. 4, p. 177-184.

R U G IS Jonas, 1901 02 04 Švėkšnoje, Tauragės apskr., inžinierius chemikas

Straipsnyje pristatomos P. Teilhardo de Chardino idėjos apie pasaulio evoliuciją ir jos tikslus. Aptariami Chardino teorijos pirmtakai: Louis Elbė, Lecomte du Noūy.

(JAV). 19 11-19 2 1 gimnazijos mokslus ėjo Palangoje, Mogiliave, Vilniuje ir Kau­ ne. Chemijos inžinerijos mokslo laipsnį įgijo 1928 Gento universitete. 1921—1924 Švėkšnos Saulės gimnazijos mokytojas. 1928-1931 prekybos departamento eks­ pertas chemikas ir Pramonės skyriaus vedėjas. 19 31-19 4 0 Geležinkelių valdybos Technikos skyriaus viršininkas ir referentas. 1935 Marijampolės cukraus fabriko vyr. chemikas. 1938 ir 1939 dirbo tyrinėjimo darbą Energijos komitete Lietuvos elektrifikacijos ir cemento fabriko statybos klausimais. 19 4 0 -19 4 4 Kauno aukš­ tesniosios technikos mokyklos dėstytojas ir direktoriaus pavaduotojas. Egzilyje Šeinfeldo lietuvių komiteto pirmininko pavaduotojas ir gimnazijos mokytojas, vėliau U N R R A ir IRO dalinių Tetnange, Konstancoje ir Bingene administra­ cijos valdininkas. JA V nuo 1949 pramonės laboratorijų tyrimų chemikas, vėliau dėstytojas profesorius. Priklauso Amerikos universitetų profesorių sąjungai ir keletui profesinių draugijų Amerikoje ir Belgijoje. A LIA S Centro komiteto na­

KELIOS PASTABOS PRIE A. MACEINOS STRAIPSNIO APIE KULTŪROS PRASMĘ KRIKŠČIONYBĖJE. Aidai, 1964, nr. 4, p. 199-200.

A. Maceina straipsnyje Kultūros prasmė krikščionybėje tvirtina, kad žmogus liko su kultūra, tačiau be krikščioniškosios religijos. Oponuojama: Vakarų žmogus lieka lygiai ir be kultūros, ir be krikščioniškosios religijos, o čia kalta ne Bažny­ čia, bet visas veiksnių kompleksas. Maceina nesugebėjo atskirti civilizacijos nuo kultūros; teisingiau yra kalbėti apie pastarosios atsilikimą nuo civilizacijos ir jos nuosmukį, neatitinkantį krikščioniškosios religijos lygio. ARTHURAS H. COMPTONAS - AMERIKOS MOKSLININKAS IR MĄSTYTOJAS.

Aidai, 1962, nr. 5, p. 225-226. Pateikiama A. H. Comptono biografija, apžvelgiami jo nuopelnai mokslo sri­ tyje bei filosofinės idėjos, kurias jis išsakė veikaluose The Freedom ofM an; The Human Meaning in Science ir įvairiuose straipsniuose.

rys vieną kadenciją. Parengė kuro technologijos vadovėlį K utas itjo vartojimas ir išspausdino istorinę monografiją Švėkšnos praeitis. Straipsnių mokslo, technolo­ gijos, administracijos, istorijos ir kitomis temomis spausdino Tautos ūkyje, Gele­ žinkelininke, X X amžiuje, Technikos žodyje, Aiduose, Drauge, Sėjoje, Naujienose, Tautos praeityje ir kt. Lietuvių enciklopedijos bendradarbis. NETIKROS MISTIKOS GRĖSMĖ. Aidai, 1949, nr. 24, p. 10 8 -m . Parašas J. Gutas. Straipsnyje aiškinamos netikrų apreiškimų, tokių kaip astrologija ar sektantiški tikėjimai, populiarumo priežastys bei skirtumai tarp jų ir autentiško krikščio­

MOKSLO IR PROTO KULTO KLAUSIMU. Aidai, 1957, nr. 10, p. 448-451.

Straipsnyje aiškinamas mokslo tikslas ir vertė, kurią straipsnio autorius teigia esant artima filosofijos ir religijos tikslams pažinti tiesa apie žmogų ir pasaulį. Kritikuojamas mokslo pragmatinio aspekto absoliutinimas. DVIEJŲ KULTŪRŲ KLAUSIMU. Aidai, 1967, nr. 6, p. 270-272.

Straipsnyje įrodinėjama, jog kultūros evoliucijos procesas vyksta technologinio etapo kryptimi, nustelbdamas humanistinį etapą. Apžvelgiama ir pabrėžiama humanistinių mokslų reikšmė.

niško mokymo. ALBERTAS EINŠTEINAS. Aidai, 1955, nr. 4/5, p. 194-

Trumpas A. Einšteino mokslo darbų ir filosofinių idėjų reikšmės mokslui ir žmonijai aptarimas. TRAGEDY OF CONTEMPORARY SCIENCE (ŠIUOLAIKINIO MOKSLO TRAGEDI­ JA). Mariau , 1965, vol. 19, no. 170 (April), p. 29-31 (Chicago Iii. The Congregation o f Marian Fathers).

Primenama E. Schroedingerio mintis, kad daugelis žmonių nesuvokia, jog mokslo žinios yra idealistinio žmogaus gyvenimo pagrindo dalis. Pabrėžiama,

KULTŪRA IR CIVILIZACIJA ŽMONIJOS EVOLIUCIJOJ. Aidai, 1968, nr. 6 p. 275-277.

Pristatomos Lewio Mumfordo veikale The Myth o f the Machine (1966 -196 7) iškeltos idėjos, kad civilizacijos pažanga „numarino kultūrinės pažangos siekį“ ir naikina žmoguje humanistines vertybes. ISTORINĖS TIESOS KLAUSIMU. Aidai, 1971, nr. 4, p. 16 4-16 7. Straipsnyje atskleidžiamos dažniausiai pasitaikančios išankstinės nuostatos istoriografijos moksle, pateikiama jų pavyzdžių, nurodomos tokių „prietarų“ atsiradimo priežastys. Dalius Viliūnas, Agnė Sakalauskaitė

327

326

1

VYČINO FILOSOFINĖ STUDIJA. Aidai, 1968, nr. 7, p. 333—334.

Knygos Vincent Vyčinas, Greatness and Philosophy: an Inquiry into Western Thought. Haga: Martinus Nijhoff, 1966, 294 p., recenzija. Apžvelgia knygos tikslą ir turinį. Nurodo, kad tikslas nėra pasiektas, kas yra filosofija, nėra at­ skleista. Knygą vertina kaip įvairių filosofų nagrinėjimą, „išeinant iš gana savo­ tiškos perspektyvos“.

s

STUDENTŲ MAIŠTAS. ANKETINIS SIMPOZIUMAS (su bendraautoriais). Aidai, 1969, nr. 6, p. 14 1-2 5 1.

Kritiškai vertina aktyvizmo pasaulėžiūrą. NOTES ON LITHUANIAN THINKERS (PASTABOS APIE LIETUVOS MĄSTYTO­ JUS). Lituanus, 19 6 9 ,1 . 15, nr. 2, p. 5-12.

Glausta X X a. Lietuvos filosofinės minties charakteristika. Pateikiamos S. Šal­ kauskio, V. Šilkarskio, V. Sezemano, A. Maceinos ir J. Girniaus biogramos, ap­ tariami pagrindiniai jų veikalai ir kūrybos bruožai.

S K R U P S K E L IS Ignas Kęstutis, 1938 03 15 Kaune, filosofas, profesorius eme­ ritas. Mokėsi Hartfordo Švč. Trejybės mokykloje. 1959 bakalauro laipsniu baigė Fordhamo koledžą Niujorke. 1961 Toronto universitete apgynė filosofijos ma­ gistro darbą A n exposition and evaluation o f Royce s theory o f the self (Royce’o savasties teorijos išaiškinimas ir įvertinimas), 1967 - filosofijos daktaro diser­ taciją The problem o f God in the philosophy o f Josiah Royce (Dievo problema Josiah Royce’o filosofijoje). Profesoriaus vardas suteiktas 1977. Dėstė filosofiją Pietų Karolinos universitete, Vytauto Didžiojo universitete. Vienas iš klasikinės Amerikos filosofijos tyrėjų ir mokslinių redaktorių, vienas iš Williamo Jameso tekstų rengėjų (19 tomų The works o f W illiam Jam es (Cambridge: Mass.; London: Harvard University Press, 1975-1988) ir 12 tomų The correspondence o f W illiam Jam es (Charlottesville and London: University Press o f Virginia, 19 9 2 -10 0 4 ) bei kelių įvadų autorius; vienas iš Josiah Royce’o tekstų rengėjų (2 tomai The basic writings o f Josiah Royce. Including an annotated biblio­

IRMIJOS ZAKSO ANTIRELIGINIS „HUMANIZMAS“. Aidai, 1972, nr. 4, p. 216.

Knygos Irmija Zaksas, Humanizmas ir religija. Vilnius: Mintis, 198 p., recenzi­ ja. Teigia, kad knyga „pasižymi protavimo stoka“, ji gali būti naudinga nebent primityviam antireliginiam propagandistui. KĄ LIETUVOS FILOSOFAI RANDA LENINO RAŠTUOSE? (WHAT DO LITHU­ ANIAN PHILOSOPHERS FIND IN LENINS’S WORKS?) Antrasis mokslo ir kūrybos

simpoziumas. Abstracts o f second Lithuanian symposium on science and creativity, pas­ kaitų santr. Red. V. Vintartas. Chicago, 1973, p. 50-51. Atskleidžiami leninistinio materializmo elementų suderinimo sunkumai. „BURŽUAZINĖ FILOSOFIJA“ SOVIETINIU ŽVILGIU. Aidai, 1973, nr. 2, p. 92-94.

Knygos R Skaisgiris, Šiuolaikinės buržuazinės filosofijos pagrindinės kryptys. Vil­ nius: Mintis, 1971, 222 p., recenzija. Pažymi knygos ideologinį angažuotumą, nu­ rodo joje apžvelgtas filosofijos kryptis, kritiškai nagrinėja dalį apie pragmatizmą.

graphy o f the publications o f Josiah Royce, prepared by Ignas K. Skrupskelis. New York: Fordham University Press, 2005), vienas iš pragmatizmo darbų bibliografijos sudarytojų (Pragmatism: an annotated bibliography 1898-1940. Amsterdam; Atlanta (Ga.): Rodopi, 1998. X X X , 615 p.). Įtrauktas į Directory o f American Scholars (Amerikos mokslininkų katalogas), yra Pietų regiono filoso­ fų draugijos, Hėgelio draugijos, Amerikos filosofų asociacijos, Amerikos psicho­ logų asociacijos narys. Paskelbė filosofijos istorijos straipsnių anglų ir lietuvių kalbomis. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, Lituanus, Drauge, Aiduose, Akiračiuose, L K M A leidiniuose.

SOVIETINIS ŽVILGIS Į FILOSOFIJOS ISTORIJĄ. Aidai, 1973, nr. 5, p. 237-238.

Knygos B. Kuzmickas, J. Lazauskas, K. Rickevičiūtė, Išfilosofijos istorijos. Vil­ nius: Mintis, 1968, recenzija. Stipriausia knygos dalimi laiko skyrelį apie klasiki­ nę vokiečių filosofiją. Kritiškai vertina nepriklausomos Lietuvos neotomistinės filosofijos interpretaciją. GABRIEL MARCEL 1889-1973. Aidai, 1973, nr. 10, p. 468-469.

Apžvelgia filosofo gyvenimą, kūrinius ir idėjas: mokslo problemų ir filosofinių paslapčių skyrimą, buvimo sampratą, technikos įsigalėjimo kritiką.

329

T

TIESOS SAMPRATA JAMES’O PRAGMATIZME. Aidai, 1975, nr. 3, p. 115-119.

Aprašo biografiją ir veikalus. Palygina Ch. Peirce’o, J. Dewey, F. Schillerio ir W. James’o pragmatizmo idėjas. James’o filosofijos centru laiko jo faktinės tie­ sos sampratą. ROYCE ŽMOGAUS SAMPRATOS PAGRINDINIAI BRUOŽAI. Lietuvių katalikų mokslo akademija. LKM A suvažiavimo darbai. Red. A. Liuima, S. J. Roma, 1974, t. 8, p. 113-120. Atsp. Roma: LKM A, 1974, 8 p. (Klaidingai parašytas aut. vardas Kazys Skrupskelis).

Analizuoja Josiah Royce’o (1855-1916) idėjas. Primena I. Kanto priežastingu­ mo ir žmogaus laisvės sampratą, valios autonomijos ir moralės universalumo suderinimą bei valios ir gamtos dermių sampratas. Pabrėžia, kad J. Royce’as nagrinėja Kanto iškeltus klausimus, bet sąmoningai atmeta jo siūlytus spren­ dimus. Kanto noumeno sąvoką atmeta kaip realistinę ir teigia, kad būtis yra esmingai susijusi su sąmone. Royce’as mano, kad moralė negali remtis univer­ salia protaujančios būtybės prigimtimi ir kad Dievo buvimą galima įrodyti. Jis teigia, jog „būti“ - tai išreikšti individualesne ir labiau užbaigta forma tą patį sąmonės tikslą, kurį mažiau užbaigta forma išreiškia kokia nors idėja. Užbaig­ ta forma būtis išreiškia absoliutų tikslą. Tikrovė yra sau sąmoninga būtybė, absoliutas arba Dievas. Nieko nėra už absoliuto ribų, jis tobulas, tad jame nėra prieštaravimų, moralės įstatymai sutampa su gamta. Mums atrodo, kad egzistuoja konfliktai tarp mūsų siekių ir tikrovės tik todėl, kad mūsų patirtis yra ribota. Royce’o sistemoje visata turi du polius: idėją arba sąmonę ir patir­ tį arba daiktus. Žmogus ir formuoja absoliučią idėją, ir savo patirtyje randa jos įsikūnijimą. Absoliutas mūsų juslėmis patiria, mūsų siekimais formuoja absoliutų tikslą. Tad moralinės žmogaus idėjos yra įgyvendinamos tikrovė­ je. Mokslinis pažinimas susiduria su visuotiniu dėsningumu, bet galutinė ti­ krovė atsiveria ne jam, o vertinimui (appreciation), įžvelgiančiam kiekvienos tikrovės dalies individualumą. Tai, kas yra individualu, negali būti nulemta universaliais dėsniais, tad šiuo aspektu žmogus yra laisvas. Kiekvienas žmo­ gus gali būti autonomiškas, kiek jis turi teisę ir pareigą suvienyti savo planus, tapti vientisa asmenybe. Pirmasis žmogiškumo įstatymas yra ištikimybė savo pasirinktam gyvenimo planui. Objektyvios moralinės normos kyla is žmogaus socialumo. Kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savam tikslui ir nepažeisti, bet skatinti kitų ištikimybę, nes be socialinių santykių jis negali būti turtinga ir vientisa asmenybė. KANTO SUKAKTIS. Aidai, 1974. nr. 10, p. 435-437-

Aptaria specialiųjų mokslų ir teologijos santykius, metafizikos, žmogaus samp­ ratas.

330

FENOMENOLOGIJOS ĮVADAS. Aidai, 197$, nr. 8, p. 383-384.

Knygos Davis Steward and Algis Mickünas: Exploring Phenomenology. Ame­ rican Library Association, Chicago, 1974, recenzija. Knygą įvertina kaip feno­ menologijos populiarinimą, pateikia pastabų dėl I. Kanto, G. Hėgelio ir kt. filosofijos krypčių interpretavimo. INTRODUCTION. William James: A Reference Guide. Boston, Mass: G. K. Hali &

Co., 1977, p. vii-xiv. Aprašo dėl W. James’o ir kitų pragmatizmo darbų kilusias diskusijas, James’o kūrinių vertinimo tendencijas. Paaiškina knygos sudarymo principus. LIETUVOS ISTORIJA KAIP POLITINĖS FILOSOFIJOS ŠALTINIS (LITHUANIAN HISTORY AS A SOURCE FOR POLITICAL PHILOSOPHY). Ketvirtasis mokslo ir kū­ rybos simpoziumas (Fourth Lithuanian symposium on arts and sciences), 19 8111 25-19, Chicago, 1981, p. 353.

Pranešimo, kuriame išryškinama tai, kad valstybės gyvavimas priklauso nuo jos sugebėjimo piliečių moralę išreikšti aiškia, vieša forma, santrauka. MACEINOS „RELIGIJOS FILOSOFIJA“. Aidai, 1978, nr. 2, p. 65-70.

Dalys: I. Religiniai pergyvenimai. II. Dievo ontologija. III. Būtis ir būtybė. IV. „Atoveiksmis“. Pastebi, jog „pas Maceiną vyksta perėjimas, gal dar neužbaigtas, iš daugiau eg­ zistencinės žmogiškosios patirties skleistis į labiau atitrauktą sąvokų analizę“. Analizuoja A. Maceinos religinių išgyvenimų kritiką, religijos ir metafizikos Dievo skirtumo interpretaciją, pabrėžia, kad veikalas kartu yra ir lietuviškos filosofinės terminijos kūryba. JULIUS ŠMULKŠTYS VERTINA MARKSĄ. Aidai, 1978, nr. 6, p. 280-281.

Knygos Julius Šmulkštys, K arl Marx. New York: Twayne, 1974, 151 p., recen­ zija. Nurodo, kad knygoje daug klaidų, kartojamos vadovėliuose pateikiamos bendrybės, nesuvokta G. Hėgelio dialektikos samprata, neatskleista jo įtaka K. Marxo teorijai. RECENZENTO ATSAKYMAS AUTORIUI. Aidai, 1978, nr. 7, p. 33z.

Kritiškas atsakymas į paaiškinimus, išspausdintus kaip „Šmulkščio knygos apie Marksą klausimu Autoriaus laiškas redakcijai“ {Aidai, 1978, nr. 7, p. 332). ETTIENNE GILSON. Aidai, 1979, nr. 3, p. 97-100.

Pasakoja apie asmeninį santykį su mąstytoju, aprašo jo biografiją bei filosofinius darbus. Nurodo, jog jis siekė nubrėžti tikslias proto ir apreiškimo ribas. Svar­ biausia E. Gilsono idėja buvusi interpretuoti Tomo Akviniečio buvimo kaip

331 1

veiksmo sąvoką. Teigia, jog pagrindinis Gilsono mąstymo tikslas buvo grąžinti katalikų filosofiją j bendrosios filosofijos srovę. Pripažįsta, kad šio tikslo nepa­ vyko įgyvendinti. LIETUVIAI FILOSOFAI IR UTOPINĖS SVAJONĖS. Aidai, 1980, nr. 2, p. 61-65.

Paskaitos, skaitytos Europos lietuviškųjų studijų 16-oje savaitėje Levene 1979 07 20-27, šiek tiek praplėstas tekstas. Lygindamas J. Girniaus ir marksistinę žmogaus sampratas, nagrinėja demokratinės valstybės, valstybingumo ir utopi­ nio mąstymo problemas. DR. KĘSTUČIO SKRUPSKELIO PASKAITOS SANTRAUKA. Aidai, 1983, nr. 6,

p. 397 - 398.

KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOJE - 600. Į „AKIRAČIŲ“ ANKETOS KLAUSIMUS ATSA­ KO K. SKRUPSKELIS. Akiračiai, 1987, nr. 5 (189), p. 5.

Krikščionybės vaidmenį Lietuvoje vertina teigiamai, pasaulyje stiprėjančią se­ kuliarizaciją laiko proga krikščionybei atsinaujinti. INTRODUCTION. Manuscript essays and notes. William James. Cambridge (Mass.); London: Harvard University Press, 1988, p. xiii-xiviii.

Paaiškinama, kodėl vieni rankraščiai yra įtraukti, o kiti neįtraukti. Aptariamos bendrosios parengimo ir datavimo problemos. Apžvelgiama, kaip šio tomo me­ džiaga gali praplėsti James’o idėjų sampratą. FILOSOFIJA IR SOCIOLOGIJA. Metmenys, 1989, kn. 57, p. 16 9 -171.

Ateities akademinio savaitgalio, kuriame buvo svarstoma tema „Lietuvis išei­ vis - naujų sąvokų ieškojimas“, paskaitos santraukoje remiantis Hanso Kohno nacionalizmo koncepcija analizuojama lietuvių tautinė sąmonė. UTOPINĖS GALVOSENOS BRUOŽAI. Aidai, 1984, nr. 6, p. 325-331.

Aiškina, kaip utopinė mąstysena X IX a. įsitvirtino filosofijoje. Pateikia mark­ sistinės mąstysenos pavyzdžių. Apžvelgia T. Moore’o, T. Campanellos, F. Bacono mintis. Nurodo keturis bendrus utopijų bruožus. Jos remiasi išmintingųjų aristokratija. Darbas jose suvokiamas kaip savanoriška protingos asmenybės veikla. Utopijose ribojami žmogaus poreikiai. Jose žmonės derinami prie ta­ riamai idealių formų. „MIND AGAINST THE WALL“. KRITIŠKOS PASTABOS APIE SEPTYNIŲ AUTORIŲ VEIKALĄ, VERTINANTį SOVIETŲ OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINĮ GYVE­ NIMĄ 1-4 . Tėviškės žiburiai, 1984 12 n, nr. 50 (1817), p. 7; 1984 12 18, nr. 51-52 (1818-1819), p. 7; 1985 01 02, nr. 1 (1820), p. 7; 1985 01 08, nr. 1 (1811), p. 7.

Pristato R. Silbajorio redaguotą knygą M in d against the W all: Essays on L ithuanian Culture under Soviet Occupation (Lituanistikos institutas, 1983). Pa­ teikia trumpų pastabų dėl nepriklausomos Lietuvos inteligentijos nuotaikų ir rezistencijos interpretacijų A. Štromo straipsnyje Ojficial Soviet Ideology and the Lithuanian People. Plačiau kritikuoja straipsnyje On the Deformations o f Intellectual Culture išdėstytas V. Kavolio mintis apie lietuvių intelektinę kultūrą. INTRODUCTION BY IGNAS K. SKRUPSKELIS. The Works o f William James (vol. 17): Essays, Comments, and Reviews. Ed. Frederick Burkhardt, Fredson Bowers, Ignas K. Skrupskelis. Cambridge, (Mass.): Harvard University Press, 1987, p. xxi-xxxix. Aprašo naujai surastas W . James’o recenzijas ir laiškus, leidinius, kuriuose yra jo ankstyvųjų publikacijų, atributacijos problemas.

332

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto įsteigimo proga atsakydamas į an­ ketos klausimus pabrėžia, kad Lietuvos persitvarkymas atspindi šviesuomenės siekį plėtoti ryšius su Vakarų pasauliu ir „sekuliarizuoti“ Lietuvos gyvenimą. Su šiais siekiais geriausiai derintųsi į Vakarus nukreiptas, pasaulėžiūra kuo neu­ tralesnis filosofijos dėstymas. Lietuvos universitetuose siūlo dėstyti teologiją, religinėmis pasaulėžiūromis persmelktą filosofiją, neužmiršti marksizmo. Pa­ saulėžiūros klausimus pataria laikyti svarbiais ir vadovautis tolerancija. TAUTINĖS KULTŪROS RŪPESČIUOSE. Aidai, 1990, nr. 3, p. 169-174.

Straipsnis skirtas Juozo Girniaus 75 metų sukakčiai. Teigia, kad Girnių iš dalies galima priskirti prie lietuviškosios katalikiškosios kultūros filosofijos tradicijos atstovų. Nurodo pagrindinius girniškai suprastos kultūros bruožus. Tai mintis, kad kiekviena kultūra yra tautinė, nes universali kultūra neišsemtų visų žmo­ giškosios prigimties galimybių. Kultūra esanti tautos „forma“, jos neženklina savita tautinė misija. Kultūra esanti istoriška, ji nuolat kuriama, į ją įsilieti moralinė pareiga. SOVIETMEČIO PALIKIMAS PO DEŠIMTIES METŲ. Gairė - pilnutinė demokrati­ ja . Sud. ir red. Vidmantas Valiušaitis. Kaunas: Į laisvę fondo Lietuvos filialas, 2001, p. 311-317.

Argumentuojama, kad ekonominiai procesai sukelia vidinius politinius poky­ čius; teigiama, jog dabarties Lietuvos politinė ir socialinė būklė yra sunki. TARIAMASIS JAUNŲJŲ KATALIKŲ KARTOS FAŠIZMAS. Lietuvos žydų žudynių byla: dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sud. A. Eidintas. Vilnius: Vaga, 2001, p. 7 4 7 773. Perspausdinta: Naujasis židinys, 1999, balandis, nr. 4 (100).

D a l y s : Fašizmas ir nacionalsocializmas, 749-753. Deklaracijos politinė programa, 753-758. Autonomija, 758-762. Korporacijos, 763-765. Demokratijos kritika, 765-768. Antano Maceinos pažiūros, 768-773.

333

1

Polemizuojama su L. Donskio A. Maceinos kūrybos vertinimu. Išryškinami de­ klaracijų „J organiškosios valstybės kūrybą“, „J pilnutinę demokratiją“ ir fašis­ tinės ideologijos skirtumai. Aptariama deklaracijų autorių liberaliosios demo­ kratijos kritika. Analizuojami Maceinos tautos filosofijos momentai, požiūris į rasės reikšmę, rasizmą, tautines mažumas, mesianizmo ir kiekvienos tautos savitos kultūrinės misijos atskyrimas. ATEITIES DRAUGAI. ATEITININKŲ ISTORIJA (IKI 1940). Vilnius: Naujasis židi­

nys-Aidai, 2010, 798 p. D a l y s : Pratarmė, 9-12. Sutrumpinimai, 22. 1. Jaunoji Lietuva, 23-69. 2. Rerum novarum, 70-90. 3. Draugai ateitininkai, 91-142. 4. Mūsų Dovydas, 14 3-172. 5. Po antrojo Žalgirio, 173-207. 6. Revoliucija, Krupavičius, krikščionys demokratai, 208-254. 7. Savo namų link, 255-276. 8. Moksleiviai telkiasi, 277-313. 9. Pasaulė­ žiūrinės kovos, 3 14 -3 4 1.10 . Studentai, 34 2-378 . 11. Auklėtojai: Šalkauskis, Eretas, Pakštas, 379 -4 0 6.12. Sendraugiai ir pinigai, 4 0 7-4 34 .13. Korporacijos, 435-480. 14. Modernieji šokiai, 481-509.15. Politikos verpetuose, 510-549.16. Nepiktinkit mažutėlių, 550-587.17. Policijos pastangos, 588-617.18. Konspiracinės priemonės, Varniai, teismai, 618-667. *9- Naujasis draugijų įstatymas, 668-712. 20. Jaunieji katalikai, 713-739. 21. Už vyrus doresnės, 740-759. 22. Neįvykęs kongresas, 76 0 774. Reikšmingesni Ateitininkų federacijos istorijos įvykiai (iki 1941). 775~ 779 Ateitininkų istorijos šaltiniai, 780-782. Asmenvardžių rodyklė, 783-798. Analizuodamas judėjimo istoriją, išryškina ateitininkų vaidmenį atgimstan­ čios Lietuvos intelektiniame gyvenime. Jie grindę galimybę lavintis, išlaikant ir tautinę, ir religinę tapatybę. Nurodo, jog ideologija formuoja grupinę tapa­ tybę ir sukuria grupės žodinę atributiką. Analizuoja J. Šliūpo ir laisvamanių nesutarimus su ateitininkais. Aptaria santykius tarp ateitininkų, tautininkų, liaudininkų ideologijų. Aprašo I. Tamošaičio ideologines nuostatas. Išryškina P. Dovydaičio ir S. Šalkauskio nuostatų skirtumus. Nagrinėja Šalkauskio A tei­ tininkų principus bei pareigas. Kritiškai vertina jo požiūrį į prancūzų filosofą Ernestą Heilo. Pripažindamas mokslinį Šalkauskio filosofijos pobūdį, išryškina mistinį jos pradą. Dar paminėtini straipsniai Lietuvių enciklopedijoje-. OKAMIETIS VILJAMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 31, Boston: Lietuvių enciklopedijos

leidykla, 1960, p. 4 0 -4 1.

RIČARDAS IŠ VIKTORO. Lietuvių enciklopedija, t. 25, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 234 ROBERTAS GROSSETESTE. Lietuvių enciklopedija, t. 25, Boston: Lietuvių enciklope­ dijos leidykla, 1961, p. 364-365. SCHOLASTIKA. Lietuvių enciklopedija, t. 27, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidyk­ la, 1962, p. 10 1-10 2. Lit: Kavolis, V. Intelektualai ir specialistai. Akiračiai, 1985, nr. 3 (167), p. 14; Donskis, L. Dar kartą apie Antano Maceinos socialinę filosofiją: (atsiliepimas į Kęstučio Skrupskelio straipsnį dėl filosofo Antano Maceinos idėjinio palikimo vertinimo, išspausdintą žurnale Naujasis židinys-Aidai, 1999, nr. 4). Akiračiai, 2000, nr. 1, p. 9-10. Rūta Marija Vabalaitė

S T A N K A Vladas (iki 1944 ST A N K E V IČ IU S Vladimiras), 1884 11 16 Bir­ žuose - 1968 12 25 Vašingtone, teisininkas. Baigęs vidurinį mokslą Rygoje ir Peterburge, Peterburgo universitete studijavo teisę. 1908 baigęs studijas, buvo paliktas universitete ruoštis profesūrai. 1913 apgynęs daktaro disertaciją, 1914 buvo paskirtas Peterburgo universiteto privatdocentu. Prasidėjus Pirmajam pa­ sauliniam karui, įstojo į karo mokyklą. 1915 ją baigęs, iš pradžių dirbo karo inži­ nierium, vėliau dėstė Petrogrado karo inžinierių mokykloje. 1917 buvo paskirtas ministro A. Kerenskio kabineto viršininku. Buvo Laikinosios vyriausybės ko­ misaras iš pradžių šiaurės fronte, vėliau vyriausioje kariuomenės vado būstinėje Mogiliove. Per Spalio revoliuciją prisidėjo prie Laikinosios vyriausybės gynybos Petrograde, bandė iš Mogiliovo organizuoti pasipriešinimą bolševikų sukilimui. 1919 išvykęs į Vokietiją, apsigyveno Berlyne. 1923 grįžęs į Lietuvą, Kauno uni­ versitete dėstė baudžiamąją teisę, nuo 1934 - dar ir teisės filosofiją. 1940 buvo paskirtas Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto Bendrojo teisės ir valsty­ bės mokslo katedros vedėju. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Buvo vienas iš Pabaltijo universiteto 1946 Hamburge steigėjų. 1948-1949 buvo jo pirmininkas; užėmė ir kitas pareigas - pirmininko pavaduotojo, ekonomikos ir teisės mokslų fakul­ teto dekano. Vietoje universiteto 1949 įsteigus Baltų institutą, buvo pirmasis jo pirmininkas. 1949 apsigyveno JA V , dirbo Kongreso bibliotekoje, užsiėmė moksline veikla. Kūrybinę veiklą pradėjęs dar Rusijoje, joje veikliai reiškėsi ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, ir JA V . Vokietijoje pasirodžiusiuose veikaluose svarstė

PRIEŽASTINGUMAS. Lietuvių enciklopedija, t. 31, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 46-47.

valstybių, susikūrusių žlugus Rusijos imperijai (Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos ir kt.), taip pat Rusijos ir Vokietijos tarpusavio santykių, politinės raidos bei kt. problemas. Išleido atsiminimų apie 19 14 -19 19 laikotarpį knygą. Lietuvoje

PRIEŽASTIS. Lietuvių enciklopedija, t. 34, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla,

išleistuose darbuose gvildeno baudžiamosios teisės bei jos istorijos problematiką,

1961, p. 47-48.

gilinosi į pasaulinės istorijos dinamikos, pasaulio ekonominės raidos, didelių ir

335

334

1

mažų valstybių vaidmens istorijoje, kultūros klausimus. Šiek tiek reiškėsi ir gro­ žinėje literatūroje. JA V daugiausia krypo j filosofinę problematiką. Knygas leido

Buvo paskelbęs du straipsnius apie egzistencinę filosofiją: EGZISTENCINĖS FI­ LOSOFIJOS PIRMTAKAS S0 EREN KIERKEGARD 1 4 0 GIMIMO SUKAKTIES PRO­

ir straipsnius skelbė lietuvių, rusų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis.

GA

Kūrybine veikla iki emigracijos JA V Stanka nebuvo plačiau ir kryptingiau reiškęsis filosofijoje. Daugiausia dėmesio skyrė istoriosofijos problematikai, j istoriosofijos gaires kreipė pasaulio dinamikos, dvasinės kultūros raidos apmąsty­ mus. Reiškė požiūrį, kad pasaulio istorija, nepaisant visų nuopuolių, rutuliojasi pažangos linkme, skelbė artėjant „Aukso ir Gėrio amžių“. Pripažino mokslų, technikos, materialinės kultūros pažangos svarbą, tačiau esmingiausia pasaulio istorijos dinamikos tendencija laikė slinktį į žmonijos dvasinės vienovės, broliš­ kumo įsisąmoninimą bei įgyvendinimą. Nesutiko su O. Spenglerio koncepcija, skelbusia Europos kultūros saulėlydį. Nors, kaip ir Spengleris, laikėsi požiūrio, kad pasaulio istorija rutuliojasi ciklais, pripažino, priešingai nei jis, istorinės rai­ dos ciklų sąryšingumą, jų kultūrinių pasiekimų perimamumą, žmonijos istorijos vienovę. Istorijos vyksmo ciklišką pobūdį siedamas su praeities epochomis, ne­ pripažino to pobūdžio besąlygiško būtinumo tolesnei istorijos raidai. Kūrybine veikla išeivijoje Stanka gana kryptingai orientavosi į filosofiją, netgi kūrė savotišką filosofinę koncepciją. Rasdamas idėjinę atspirtį kai kurių istori­ kų bei filosofų (ypač J. Huizinga’os) koncepcijose, plėtojo džiaugsmo filosofiją. Įrodinėjo, kad žmogaus gyvenimo tikslas - ne pažinti save (žmogaus esmę laikė apskritai nepažinia), bet siekti kuo didesnės darnos su pasauliu ir, ją daugiau ar mažiau pasiekus, išgyventi džiaugsmą, skleisti jį pasaulyje. Džiaugsmą aiškino kaip vieną svarbiausių veiksnių, lemiančių civilizacijos plėtrą, o homo gaudens et ludens - kaip tikrąjį civilizacijos kūrėją. THE GREAT AGE OF WORLD HISTORY: CONFUCIUS, GAUTAMO, ZOROASTER AND PYTHAGORAS LOOKED AT FROM A SYNTHETIC POINT OF WIEW (DIDYSIS PASAULIO ISTORIJOS AMŽIUS: KONFUCIJUS, GAUTAMA, ZOROASTRAS IR PITAGORAS ŽVELGIANT IŠ SINTETINIO POŽIŪRIO TAŠKO). V. Stan­ ka, Hamburg, 1946, z6 p. Problems ofDiscussions, 1946, no. 1. Su bibliogr. PIKTO ŠALTINIS (1950); šio veikalo vertimas į anglų k. THE ROOT OF EVIL. THE GREAT AGE OF WORLD HISTORY (1946), PIKTO ŠALTINIS (1950); šio vei­ kalo vertimas į anglų k. THE ROOT OF EVIL (1954).

Sprendžiant iš bibliografinių šaltinių, savo koncepciją V. Stanka buvo išdės­ tęs šiuose darbuose: VORGEFÜHL DER PHILOSOPHIE DER FREUDE (1948); DŽIAUGSMO FILOSOFIJOS NUOJAUTA; DŽIAUGSMO ŽMOGUS - CIVILI­ ZACIJOS KŪRĖJAS (1950); HOMO GAUDENS. РАДОСТЬ КАК ИСТОЧНИК ЦИВИЛИЗАЦИИ (1950).

336

(1953);

EGZISTENCIALIZMO ŠVIESA IR TAMSA (1954)-

DŽIAUGSMAS. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1955, t. 5, p. 31Z.

Psichologijos ir filosofijos požiūriu gvildenama džiaugsmo problema. Nurodo­ ma, kad džiaugsmas priklauso nuo darnos su supančiu pasauliu suvokimo. Tai esąs svarbus stimulas, skatinantis žmogų veikti, kreipiantis jį į dvasines verty­ bes, į gyvenimo darną. Iškeliama jo svarba žaidimuose, menuose, iš dalies netgi moksluose. Vertinamas jis ir etikos požiūriu - kaip altruizmo paskata. Reiš­ kiama mintis, kad džiaugsmas priskirtinas prie svarbiausių civilizacijos veiks­ nių. Kalbama apie filosofijos sąryšį su džiaugsmo problema: filosofija, ieškanti žmogaus darnos su pasauliu, atveria džiaugsmo šaltinį. Šiuo aspektu išskirta filosofijos orientacija suprantama kaip džiaugsmo filosofija. Apžvelgiamas kai kurių religijų pradininkų, skelbėjų (Ašokos, Zaratustros bei kt.) ir filosofų (grai­ kų filosofų, B. Spinozos, H. Bergsono ir kt.) požiūris į džiaugsmo problemą, jo prasmę ir svarbą. Pabrėžiama, kad ir filosofijoje, net ir pripažįstant džiaugsmo svarbą, nebuvo gilinamasi į jo pažinimą. Iškeliama J. Huizingos istorijos filoso­ fija, joje įžvelgiamas džiaugsmo filosofijos pagrindimas. SOCIALIZMAS. Lietuvių enciklopedija. Bostonas,

1963,

t.

z8,

p.

244-Z 50.

Apžvelgiamas socializmas ir kaip idėjinė orientacija, ir kaip socialinis judėji­ mas, ir kaip politinė santvarka. Platėliau sustojama prie socialistinės idėjinės orientacijos ištakų, pobūdžio, raidos laikotarpių, sąsklaidos į įvairias idėjines linkmes problematikos. Socialistinių idėjų užuomazgų (neigiamo požiūrio į privačią nuosavybę) įžvelgiama jau gilioje senovėje (įvairiose religijose, jų dorovinėse nuostatose). Glaustai apžvelgiamos filosofinės teorijos ir utopi­ jos (Platono, T. More’o, T. Campanella ir kt.), idealios valstybinės santvar­ kos esmine sąlyga laikiusios privačios nuosavybės panaikinimą. Socialistinės idėjinės orientacijos susiformavimas siejamas su tais socialiniais pokyčiais, kuriuos lėmė ekonominis liberalizmas: praskynęs kelią sparčiai ekonomikos plėtrai jis sukėlė ir daugybę socialinių negerovių. Socialistinė idėjinė orien­ tacija plėtojosi kaip atoveika šioms negerovėms. Skiriami trys socialistinės idėjinės orientacijos raidos laikotarpiai: ankstyvasis, nuo X IX a. pradžios iki amžiaus vidurio (ankstyvasis arba utopinis socializmas); nuo X IX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo (aptariamos įvairios linkmės - anarchistinės, re­ voliucinės, reformistinės, jų susiformavimas ir raiška); trečiasis laikotarpis prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo (išsiskaidęs į įvairias linkmes, partijas). Lit\ Akiračiai, 1969, nr. 1, p. 12; Rudokas, J. Pirmiausia - filosofas, paskui - istorikas ir tik po to teisininkas... Naujoji Romuva, 2009, nr. 4, p. 43-46. Steponas Tunaitis

337

1

MARKSO KOMUNIZMAS: MARKSIZMAS RYTUOSE IR VAKARUOSE. Akiračiai, 1975, nr. 5, p. 4 -5 ,14 .

Paaiškina humanistinės K. Marxo interpretacijos ypatybes, teigia, kad po 1845 jis iš esmės savo prielaidų ir tikslų nekeitė. Aptaria susvetimėjimo sampratą. Nu­ rodo, kad jaunystės darbuose Marxas rėmėsi filosofine žmogaus analize, vėliau istorinėmis nuosavybės santykių studijomis.

s Š M U L K Š T Y S Julius, 1930 05 27 Kaune - 2010 04 12 JA V Mičigano valstijoje, palaidotas Vilniuje, politologas, sociologas, filosofijos daktaras. 1949 baigė Pfulingeno lietuvių gimnaziją, studijavo politinius mokslus Tiubingeno universite­ te. Atvykęs į JA V , studijavo politinius mokslus De Paulo universitete Čikagoje,

POLITINIAI MOKSLAI VAKAR IR ŠIANDIEN. Metmenys, 1985, kn. 50, p. 16 1-17 1.

Aiškindamas politinių mokslų kryptis, pamini ir universalistus arba filosofus, nesančius politikos mokslininkais griežtąja žodžio prasme. Nurodo, jog jie tyri­ nėja politiką ne kaip atskirą objektą, bet kaip vieną iš bendrųjų etinių problemų apraiškų. į šią kryptį įtraukia visus filosofus, kurie domėjosi politikos klausi­ mais. Jų įnašą į politinių institucijų supratimą vertina kaip buvusį ir būsiantį labai svarbų. Teigia, kad politiniuose moksluose G. Hėgelio filosofija išgyvena „vieną iš savo daugelio atgimimų“ [p. 171]. ŠMULKŠČIO KNYGOS APIE MARKSĄ KLAUSIMU. AUTORIAUS LAIŠKAS REDAK­ CIJAI. Aidai, 1978, nr. 7, p. 332.

Atsakymas į K. Skrupskelio recenziją „Julius Šmulkštys vertina Marksą“ {Aidai, 1976, nr. 6).

vėliau Ilinojaus universitete ir 1953 apsigynė bakalauro, 1953 magistro laipsnius. 1963 Indianos universitete apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1958 dėstė politinius mokslus Indianos universitete, tapo politinių mokslų profesoriumi. Aktyviai reiškėsi lietuvių studentų gyvenime: 1951—1953 Lietuvių studentų sąjun­ gos pirmininko pavaduotojas, iždininkas, 1954-1955 Lietuvių studentų Santaros, vėliau Santaros-Šviesos vienus įkūrėjų, pirmininko pavaduotojas, 1998-2003 L R Prezidento patarėjas. Išleido knygą apie Karlą Marxą, straipsnių marksizmo teo­ rijos, tarptautinės bei Rytų Europos politikos temomis. Bendradarbiavo N aujie­ nose, Dirvoje, Lituanus, Metmenyse, Varpe, Akiračiuose, L E . Buvo Lituanistikos instituto narys, N aujienų studentų skyriaus redaktorius, Santaros trečiosios me­ tinės knygos redaktorius, Metmenų redakcinės kolegijos narys.

MARKSIZMAS IR PERSITVARKYMAS. Metmenys, 1990, nr. 58, p. 91—m .

Straipsnyje aptariama K. Marxso ir F. Engelso idealios bendruomenės arba ko­ munizmo koncepcija ir aiškinami jos ryšiai su įvykiais Lietuvoje bei Sovietų Sąjungoje. Marksizmas vertinamas kaip bendras Marxso ir Engelso kūrinys, atskirai minimi atvejai, kur jų nuomonės filosofiniais klausimais nevisiškai su­ tampa. Lit: Skrupskelis, K. Julius Šmulkštys vertina Marksą. Aidai, 1978, nr. 6, p. 280-2.81; Skrupskelis, K. Recenzento atsakymas autoriui. Aidai, 1978, nr. 7, p. 332; Coufoudakis Van. Ju­ lius Šmulkštys. Political Science & Politics. New York: Cambridge University Press, 2010, vol. 43, no. 4, p. 809. Agnė Sakalauskaitė, Rūta Marija Vabalaitė

KARL MARX. New York: Twayne, 19 74 ,151 p. APIE MARKSIZMĄ IR STIPRIUS PLAUČIUS. Akiračiai, 1975, nr. 4, p. 16.

Interviu su J. Šmulkščiu. Kalbamasi apie jo raštus marksizmo tema, marksizmo idėjų padėtį amerikiečių akademiniuose sluoksniuose ir Lietuvoje bei jo paties santykį su marksizmu.

338

339

POPIEŽIŲ ŽODIS IR LAIKO TĖKMĖ. Laiškai lietuviams, 1958, t. 9, nr. 2, p. 89-94.

Trijų visuotinai priimtų dėsnių valstybės ir Bažnyčios santykio klausimu: 1) Bažnyčia turi turėti veikimo laisvę; 2) ji stovi aukščiau už valstybę; 3) valstybė ir Bažnyčia turi bendradarbiauti, - praktinio įgyvendinimo sunkumų aptarimas. EVANGELIJOS PRO ISTORIKO AKINIUS. Laiškai lietuviams, 1959, t. 10, nr. 7, p. I 95- I 99 -

Svarstymai Evangelijų autorystės ir turinio tikroviškumo bei tikslumo klausimais. PAGALBOS PASAULIUI. Laiškai lietuviams, 1959,1 . 10, nr. 8, p. 227-230.

Aptariami du - teigiamas ir neigiamas - Biblijoje randami kalbėjimo apie ma­ terialųjį pasaulį būdai, aiškinamas jų santykis. KRIKŠČIONIJA PASAULIO TEATRE. Laiškai lietuviams, 1959,1 . 10, nr. n, p. 329-334.

„Krikščionybės“ ir „krikščionijos“ sąvokų reikšmės aiškinimas. T A M O Š A IT IS Anicetas, 1922 Rozalimo miestelyje, Panevėžio apskr., tei­ sininkas, kunigas jėzuitas, vertėjas. Karo metais studijavo jėzuitų seminarijoje Pagryžuvyje, nuo 1944 trejus metus - filosofiją jėzuitų kolegijoje Pulache (prie Miuncheno); 1950 išvyko JA V , studijavo teologiją Čikagoje, stažavosi Romoje, čia apgynė disertaciją Church and State n M aritains Ihought. Paskelbė J. Maritaino raštų rinktinę Protu ir tikėjimu-. (Putnam (Conn.). 1975 Nuo 1995 gyvena Lietuvoje, aktyviai dalyvauja jėzuitų veikloje; išvertė Blaise Pascal M intys, Vil­ nius, 1997; vertė Vatikano I I Susirinkimo dokumentus. Filosofinėms A. Tamo­ šaičio pažiūroms didelę įtaką padarė Maritaino kūryba. MARITAINAS IR KRIKŠČIONIŠKOJI KULTŪRA. Aidai, 1959. nr. 9» P- 4 U - 4 U; nr. 10, p. 459-460.

Italijos katalikų žurnaluose J. Maritainui pateiktos kritikos apžvalga ir atsaky­ mas į ją remiantis paties Maritaino teiginiais. NEPASAULĖŽIŪRINĖ POLITIKA IR BAŽNYČIOS PULSAS. Laiškai lietuviams, 1957, t. 8, nr. 5, p. 130-134.

Remiantis Bažnyčios hierarchų Portugalijoje, Austrijoje, Anglijoje, JA V , Lietu­ voje ir Romoje pasisakymais, parodoma, kad Bažnyčia sutinka būti atskirta nuo valstybės. Gvildenama nepasaulėžiūrinės politikos tema. NESUSIPRATIMAI BAŽNYČIOS PULSO BEČIUOPIANT. Laiškai lietuviams, 1957, t. 8, nr. 8, p. 250-253.

Straipsnis valstybės ir Bažnyčios santykio klausimu. Parodoma, jog įvairių šalių Bažnyčios atstovai pasisako už laisvę vienodai reikštis įvairių tikėjimų pilie­ čiams, valstybei neišskiriant nė vieno iš jų ypatinga globa.

340

PAŽINKIME MARITAINĄ. Laiškai lietuviams, 1960, t. n, nr. 2, p. 86-92.

Straipsnyje pateikiama J. Maritaino biografija, jo minties kelias iki intelektinės brandos. LAIKO VEIDAS. Laiškai lietuviams, 19 6 2,1 . 13, nr. 1, p. 14 -21.

Straipsnyje aptariami šeši dėsniai, kurie galioja istorijai žvelgiant į ją iš krikš­ čioniškosios perspektyvos: 1) istorija kinta; 2) istorija yra dviveidė; 3) istoriją diriguoja Dievo ranka; 4) istorija negrįžta į praeitį; 5) istorijoje galimi „iškrypi­ mai“. Istorijos šūkis: laiko balsas - Dievo balsas. ATEISTAI. Laiškai lietuviams, 1970, t. 21, nr. 2, p. 48-51.

Ateizmą laikant opia X X a. problema, aptariamos trys ateistų rūšys: tariamieji ateistai, elgesio ateistai ir tikrieji ateistai. TIKĖJIMO NEAIŠKUMAI, I. Laiškai lietuviams, 1980, t. 31, nr. 3, p. 77-80; II - nr. 4, p. 113-116 , III - nr. 5, p. 77-80; IV - nr. 6, p. 188-191; V - nr. 7, p. 222-225; VI “ nr8, p. 264-267; VII - nr. 9, p. 296-299.

Straipsnių ciklas, kuriame sprendžiamos natūraliosios teologijos problemos, kaip Dievo gailestingumo ir paskutiniojo teismo bei pragaro buvimo suderina­ mumas, ateizmo atsiradimo priežasčių, nedalyvavimo šv. Mišiose pateisinamumo klausimai, aiškinamasi, kodėl Dievas siunčia žmonėms nelaimes. ISTORINIAI KRIKŠČIONYBĖS ŠALTINIAI. Laiškai lietuviams, 1981, t. 33, nr. 5, p. 159-164.

Aptariamos krikščionybės priešininkų pastangos Evangelijas redukuoti į legen­ das. Aiškinama, dėl kokių priežasčių šios pastangos yra bergždžios.

341

1

RYŠIO SU DIEVU MIGLOS. Laiškai lietuviams, 1981, t. 33, nr. 7, p. 220-224.

Remiantis A. Maceinos Religijosfilosofija atsakoma į klausimus, ar Senojo Tes­ tamento Jahvė yra religijos Dievas ir kaip žmogaus bei Dievo santykis gali būti tarpasmeninis Aš ir Tu santykis, jei Dievas yra Trejybė. ŽMOGAUS PRIEŠAI. Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 4, p. 111-114 .

Krikščioniškasis „blogis“ arba piktosios dvasios veikimas konkretizuojamas pa­ rodant jo apraiškas kasdieniame gyvenime, aiškinama, kaip šio blogio išvengti. PRIEŠO TALKININKAI MUMYSE. Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 6, p. 183-186.

Aptariamos žmogaus savybės, dėl kurių jis tampa mažiau atsparus blogiui. KAM ŽMOGUI KOVOTI? Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 7, p. 219-221.

Remiantis Kristaus mokymu aiškinama, kodėl žmogus privalo kovoti su blogiu. PRIEŠO STRATEGIJA. Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 8, p. 257-260.

Remiantis Senuoju ir Naujuoju Testamentu aiškinama, kaip blogis veikia pa­ saulyje. MOTERIS-KOVOTOJA. Laiškai lietuviams, 1983, t. 34, nr. 9, p. 292-294.

Pateikiant Deboros ir Juditos pavyzdžius iš Biblijos svarstoma, kuo moteris pranašesnė už vyrą. Grindžiamas moters pranašumas kovojant su blogiu. Agnė Sakalauskaitė

T R U M P A Vincas, 1913 12 02 Paliepių k., Kėdainių r. - 2002 03 12 Vilniu­ je, istorikas, istoriosofas, žurnalistas. 1933 baigė Kėdainių gimnaziją. 1937 baigė V D U humanitarinių mokslų fakultetą. Studijas gilino Paryžiaus universitete. 1939 Lituanistikos instituto istorijos skyriaus sekretorius, 19 4 0 -19 4 1 Kauno VI gimnazijos mokytojas. 19 4 1-19 4 4 V U humanitarinių mokslų fakultete Lietuvos istorijos katedros vyr. asistentas. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946 Miuncheno lietuvių gimnazijos vienas organizatorių ir direktoriaus pavaduotojas. 1949 emi­ gravo j JA V . Nuo 1954 dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1982 persikėlė į Los Andželą. 1976-1979 buvo Lituanistikos instituto prezidiumo narys. Ne­ priklausomoje Lietuvoje rašė Lietuvos praeityje, Židinyje, Eranus, Akademike, Naujojoje Romuvoje, Vaire ir kt. JA V - Metmenų ir Lituanus redkolegijų narys; straipsnius skelbė taip pat Margutyje, Aiduose. SAVOSIOS ISTORIJOS KELIAIS. Vairas, 1936, nr. 6, p. 14 1-150 .

Glaustai išsakoma istorijos mokslo samprata. Istorija nesanti vien praeities mokslas, ji atspindinti ir savo laiką. Grindžiamas subjektyvizmo istorijoje bū­ tinumas.

342

GYVENAMOJO MOMENTO VERTINIMAS. Vairas, 1936, nr. 10, p. 197-200; nr. n, p. 321-326.

Svarstoma, kaip galėtų būti apibūdinama ir įvertinama dabartis. Daroma išvada, kad aptariamasis laikotarpis yra panašus j X IX a. pradžią, kai pradėjo grumtis dvi priešingos pažiūros j gyvenimą: teigiamoji - optimistinė ir kritiškoji - pe­ simistinė. Nagrinėjama romuviečių deklaracija „J organiškosios valstybės kū­ rybą“, nesutinkama su joje pareikšta liberalinės demokratijos ir autoritetizmo kritika, teigiama, kad ši de’klaracija pasižymi dideliu aprioriškumu, romantišku­ mu. Peržvelgiamas G. Galvanausko straipsnis Europa kryžkelėje, manoma, kad šio straipsnio fone romuviečių deklaracija įgyja ryškesnių bruožų. „NAUJOSIOS ROMUVOS“ IDEOLOGIJOS VISUOMENINIAI PAGRINDAI. Vairas, 1936,1 . 18, p. 439-444.

Apžvelgiamas Naujosios Romuvos ideologijos susiformavimo kelias, svarstoma, kaip ir dėl ko ji atsirado, kokios problemos jai buvo svarbiausios. Atskleidžiamas ryškiausias šios ideologijos bruožas: siekis suderinti autoriteto ir laisvės mo­ mentus. Nurodoma, kad J. Keliuočio knyga Visuomeninis idealas - pagrindinis šaltinis romuviečių ideologijai suprasti. LAIŠKAI APIE KULTŪRĄ. Vairas, 1938, t. 23, nr. n, p. 742-745.

Svarstoma, kaip geriausiai galėtų būti apibūdinama kultūros sąvoka. Lyginami eleatų ir Heraklito filosofinių mokyklų požiūriai. Labiau pritariama pirmajai. Susiejami kultūros ir būties apmąstymai. Laiško pabaigoje išryškinamas savas požiūris. Manoma, kad būties (be galo mįslingos savo esme) išsiskyrimas iš taps­ mo sudaro kultūros pagrindą, nes tapsmas esąs materialus, o būtis - dvasinė. JUOZO GIRNIAUS KNYGĄ PERSKAIČIUS (REC. J. GIRNIAUS KN. „TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ“. Chicago, 1961). Metmenys, 1962, nr. 5, p. 124-133.

Apgailestaujama, kad šioje knygoje negalima rasti aiškaus atsakymo į žmogaus ir bendruomenės santykio klausimą. Manoma, kad J. Girnius čia pasireiškia kaip filosofas moralistas. Kvestionuojamas Girniaus visuomenės skirstymas į idea­ listinę mažumą ir materialistinę daugumą. Plačiau svarstoma laisvės problema. Išdėstomas savas požiūris į laisvę: žmogus linksta į visuomenę (bendruomenę) ne tam, kad kovotų, bet nori sunkia laisvės našta pasidalyti su kitais ir taip tapti laisvesnis. ISTORIJOS ATSAKOMYBĖS KLAUSIMU. Aidai, 1968, nr. 3, p. 117-123.

Istoriko vietos visuomenėje apmąstymai. Siekiama apibūdinti, kas iš tikrųjų yra istorikas, kokie pagrindiniai istoriko uždaviniai. Aptariama mitų reikšmė istorijai. Santūriai vertinamas radikalus F. Jucevičiaus požiūris į perdėtą tautos praeities garbinimą, nepritariama jo vartojamai „mito“ sąvokai.

343

LEONAS KARSAVINAS - ISTORIKAS, FILOSOFAS, ŽMOGUS. Metmenys., 1977, nr. 34, p. 135-152-

L. Karsavinas laikomas vienu originaliausių rusų filosofų. Nurodomos jo me­ tafizikos ištakos: Plotinas, N. Kuzietis. Parodoma glaudi sąsaja tarp Karsavi­ no teologijos ir filosofijos bei tarp jo istorijos sampratos ir filosofijos. Daro­ ma prielaida, kad dėl dabarties visavienoviškumo ir visalaikiškumo sampratos Karsavino filosofiją galima laikyti egzistencialistine. Karsavinas gretinamas su M. Heideggeriu, nurodomas jų filosofavimo būdo, žmogaus, pasaulio, Dievo sampratų panašumas. FILOSOFUOJANTIS A. MACEINA. Metmenys, 1979, nr. 37, p. 171-179 .

Daugiausia dėmesio skiriama A. Maceinos veikalui Filosofijos kilmė ir prasmė (1978). Antroji šio veikalo dalis apie filosofijos esmę laikoma įdomiausia ir ori­ ginaliausia. Komentuojama pagrindinė filosofo išvada: būtis yra Dievas ir kie­ kvieno filosofavimo tikslas - „kelias Dievop“. Atkreipiamas dėmesys į Maceinos pastangas keisti savo kalbą. Nesutinkama su Maceinos teiginiais apie mokslinės ir filosofinės kalbos skirtingumą, apie filosofijos atsiribojimą nuo mokslo. LAISVĖS NAŠTA ARBA LAISVĖS IR LAIMĖS SINDROMAS. Metmenys, 1980, nr. 39, p. 53-65.

Aptariama laisvės problema. Tvirtinama, kad laisvė - prieštaringas reiškinys: istoriniu požiūriu laisvė - arba absoliuti vertybė, arba prakeikimas. Nurodomos įvairios laisvės ir laimės sąsajos. ŽMOGUS BE DIEVO. AUTOBIOGRAFINIAI ŠKICAI. Metmenys. 1987, nr. 53, p. 12.4143-

LIETUVA X IX AMŽIUJE. Chicago, 1989,179 p. D a l y s : L. Mockūnas. Įžangos vietoje, 7-10. Autoriaus žodis,

i i - i i . Metmenys X IX amžiaus Lietuvos istorijai, 13-139. X IX amžiaus kultūros veikėjų biografinės apy­ braižos, 141-230. Studija, 231-233.

Publicistinio pobūdžio eseistinių svarstymų rinkinys, sudarytas iš straipsnių, paskelbtų išeivijos moksliniuose leidiniuose, kultūros žurnaluose: Lituanistikos instituto darbai, Metmenys, A idai. Daugiausia dėmesio skiriama X IX a. lietuvių istorinei savimonei atskleisti. Gražina Pranckietytė

V A R D YS Vytautas Stanley, 1924 Beržoro k., Platelių vis., Kretingos apskr. 1993 JA V , Klivlande, politologas. Studijavo Tiubingeno ir Viskonsino universi­ tetuose. Kelių studijų apie Lietuvą anglų kalba autorius ir redaktorius, daugelio leidinių bendradarbis. Oklahomos universiteto profesorius. SOVIET COLONIZATION IN THE BALTIC STATES: A NOTE ON THE NATURE OF MODERN COLONIALISM (SOVIETŲ KOLONIZACIJA BALTIJOS ŠALYSE: UŽRAŠAI ŠIUOLAIKINIO KOLONIALIZMO PRIGIMTIES KLAUSIMU). Lituanus,

1964, t. 10, nr. 2. Teigiama, jog Sovietų Sąjungos kolonializmo esmė pasaulyje sunkiai supranta­ ma, nes 1) jis gerokai skiriasi nuo senojo europietiškojo; 2) yra apipintas sovietų ideologija; 3) JA V apskritai nėra linkusios sureikšminti nacijos klausimo. Pa­ teikdamas Baltijos šalių, įeinančių į Sovietų Sąjungos sudėtį, politinės, ekono­ minės, demografinės ir kultūrinės raidos analizę, autorius atskleidžia kolonijinį sąjungos nacionalinės politikos pobūdį.

SOVIETINIO KOLONIALIZMO 25 METAI. Aidai, 1965, nr. 6, p. 249-251.

Dėstomos tos pačios mintys, kaip ir ankstesniame Lituanus išspausdintame straipsnyje. Cituojama naujausia sovietologinė literatūra, taip pat sovietiniai šaltiniai (Komjaunimo tiesa; Komunistas; Komunist Estonii ir kt.). Agnė Sakalauskaitė

344

345

i

V Y Č IN A S Vincas (Vincentas), 1918 09 21, Pitsburge, JA V , filosofas. 1926 grį­ žo į Lietuvą, 1941 baigė Kupiškio gimnaziją. Kauno V D U pradėjo studijuoti elektroniką, 19 4 1-19 4 2 studijavo filosofiją. 1944 pasitraukė į Čekiją, vėliau - į Vokietiją. Nuo 1945 filosofijos studijas tęsė Freiburgo universitete. 1949 vėl ap­ sigyveno Pitsburge. Nuo 1955 studijas gilino Pitsburgo universitete, 1957 jas bai­ gė magistro laipsniu. 1958 apsigynė daktaro laipsnį. 1962 išleido savo disertaciją Žem ė ir D ievai. 1962-1965 dėstė filosofiją koledže Britų Kolumbijoje. Pagrindinė filosofinių svarstymų tema - būtis, kurią suprato heidegeriškai. Be M. Heideggerio, didžiausią poveikį jo pažiūroms turėjo A. Maceina, J. Girnius, K. Jaspersas, Heideggerio mokiniai M. Mūlleris ir E. Finkas, J. Bachofenas.

VOKIEČIŲ DABARTIES FILOSOFIJA. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. II. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2007, p. 563-582. Pirmoji publikacija: Aidai, 1948, nr. 11, p. 87-91; nr. 12, p. 139-140.

D a l y s : Gyvenimo filosofija, 563-567. Simbolinio galvojimo filosofija, 567-570. Kul­ tūros filosofija, 570-572. Fenomenologinė filosofija, 572-575. Egzistencialistinė filosofija, 575-582. Tvirtinama, kad dabartinė filosofija sudaro atskirą epochą. Naujųjų laikų filoso­ favimo dvasia ryškiausiai pasireiškianti per egzistencializmą ir vadinamąją gyve­ nimo filosofiją. Su egzistencializmu artimai siejamas fenomenologizmas. Visos šios filosofinės sritys trumpai apibūdinamos, pristatomi ryškesni jų atstovai. ŽEMĖ IR DIEVAI: MARTINO HEIDEGGERIO FILOSOFIJOS ĮVADAS. Vyčinas, Vin­ cas. Raštai, 1 . 1. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 31-403- Pirmoji pu­ blikacija: EARTH AND GODS: AN INTRODUCTION TO THE PHILOSOPHY OF MARTIN HEIDEGGER. The Hague: Martinus Nijhoff, 1961, XII, 328 p.

D a l y s : Pratarmė, 33-35. Įvadas. Žemės ir dievų vieta Heideggerio filosofijoje. 1. Hei­ deggerio filosofijos pobūdis, 36-38. 2. Būties problema Heideggerio filosofijoje, 38-40. 3. Heideggerio vieta filosofijos istorijoje, 40-44. 4. Trys Heideggerio filo­ sofijos fazės, 44-57.5. Lankstas nuo dievų prie žemės, 57-6 0 . 1. Dasein, 6 1 - 1 1 0 .1. Dasein problemos išskleidimas. Žodžio „Dasein“ reikšmė, 62-63; Būties klausimas, 63-64. Žmogaus prigimtis, 64-67. Fenomenologija kaip ontologija, 67-69. 2. Buvimas-pasaulyje. Egzistencija, 69-70. Egzistencijos pobūdis, 70-71. 3. Buvimas-čia. Gyvenimas-kur, 71-72. Rūpinimasis, 72-73.4. Pasaulis. Aplinka, 73-74. Reikmuo, 74-76. Reikmenų irimas, 76-77. Dasein ir pasaulis, 77-79- 5- Erdvė. Reikmenų erdviškumas, 79-80. Dasein erdviškumas, 80-81. 6. Bendrumas. Dasein kaip bendras Dasein, 81-82. Neautentiškas Dasein, 82-83. 7-Da kaip atvirumas. Būsena, 84-85. Supratimas, 85-89. Kalbėjimas, 89-92. Tiesa, 92-94. 8. Siaubas, 94-96. 9. Mirtis. Mirtis kaip Dasein pilnatvė, 97-99. Mirtis ir siaubas, 99. Mirtis ir tiesa, 100. 10.

346

Sąžinė. Sąžinė kaip savasties kvietimas, 101. Kaltė, 102-103. Ryžtingumas, 103-105. 11. Laikiškumas. Laikiškumas ir į ateitį nukreiptas ryžtingumas, 105-106. Laikiškumas ir egzistavimas laike, 107-108 . Laikas ir istorija, 108 -110. II. Būtis, m -16 7 . iHeideggerio darbai po Būties ir laiko, 112-113. 2. Dasein. Žmogus ir būtis, 113 -114 . Dasein ir būtis, 115-116 . Būties supratimas ir konkretumas, 116 -118 . „Ek-sistencija“, 118-119. 3- Tiesa. Teisingumas, 119-120. Žmogus kaip tiesos šaltinis, 120-121. Tiesa kaip laisvė, 121-122. Tiesa ir netiesa, 122-123. 4. Mąstymas. Mąstymas ir logika, 123-124. Logos, 125-126. Tiesos ir netiesos mąstymas, 126-127. Mąstymas kaip sau­ gojimas, 128. Mąstymas ir dėkojimas, 129. Mąstymas kaip kelias, 129-130.5. Kalba. Kalba ir pasaulis, 131. Daiktai ir žodžiai, 132-133. Žodžiai ir terminai, 133-134. Kalba ir šneka, 134-135- Kalba ir būtis, 135—136. 6. Nutikimas ir istorija. Likimas, 137-138. Nutikimas ir būtis, 138-139. Būties klausimas ir nutikimas, 139 -141. Žodžio „filoso­ fas“ prasmė, 14 1-14 2 . Ateities mąstymas, 14 2 -14 4 . 7. Subjektyvizmas ir metafizika. Subjektyvizmo pasaulis, 14 4 -14 5. Subjektyvistinis metafizikos pobūdis, 145-148. Modernusis subjektyvizmas, 149-150. Metafizikos įveika, 151-153. 8. Niekybė ir nihilizmas. Niekybė ir neigimas, 154. Niekybė ir siaubas, 154-155. Niekybė ir būtis, 156—157. Nihilizmas, 158-159. Nihilizmo įveika, 159-161. 9. Būtis ir žmogus. Dasein kaip būtis žmoguje, 16 1-162. Būtis kaip esatis, 162-163. Būtis kaip telkinys, 164. Būtis kaip kelias, 165-167. III. Pasaulis, 168-187. t- Pasaulis tradicinėje filosofijoje, 169-172. 2. Pirmosios fazės pasaulis, 172-175.3. Antrosios fazės pasaulis, 175-183.4. Trečiosios fazės pasaulis, 183-187. IV. Žemė, 188-232: 1. Physis, 189-199. 2. Physis ir logos, 199-206. Kalba, 206-208. 4. Pasaulis ir žemė, 208-226. 5. Holderlino gamtos samprata, 226—232. V. Dievai, 233-289.1. Olimpo dievybės, 234-250. Atė­ nė, 238-240. Apolonas, 24 0-241. Artemidė, 241-243. Afroditė, 243-245. Hermis, 2-45- 2-47 - Dievai kaip pasauliai, 247-251.2. Chtoninė religija, 251-264.3. Dionisas, 264-272. 4. Chaosas, 273-276.5. Dievai ir logos, 276-283. 6. Dievai kaip realybės, 283-290. VI. Ketvertas, 290-305. VII. Daiktas, 306-333. 1. Tradicinė daikto sam­ prata, 307-310. 2. Meno kūrinys kaip teikėjas, 311-315.3. Daiktas kaip teikėjas, 316— 319. 4. Subjektyvusis ir esmiškasis daikto supratimas, 319-322. 5. Daiktas ir erdvė, 322-327. 6. Daikto filosofija, 327-333. VIII. Gyvenimas-kur, 334-389. 1. Statymas ir gyvenimas-kur, 336-342. Gyvenimas-kur ir logos, 343—354. Poetas kaip pranašas, 354-362. 4. Šventė, 363-372.5. Dievobaimingas ir bedievis žmogus, 372-389. Prie­ das. Heideggeris ir krikščionybė, 390-400. Literatūra, 4 01-403. Veikalo pavadinimas esąs keturių fundamentalių būties jėgų (žemė, dangus, dievai ir mirtingieji) santrumpa. Teigiama, kad žemės ir dievų problemos M. Heiddegeriui yra pačios svarbiausios, tad kūrinys esąs bandymas pristatyti jo filosofiją kaip visumą, ją interpretuojant pačios kontekste. Aiškinama, kad Heideggerio mąstymas yra filosofiškesnis už bet kurį tradicinį filosofavimą, kad jis esąs būties idėjos mąstytojas. Jo sąvokos: laikas, Dasein, physis, logos, pasau­ lis ir kt. galiausiai yra būtis, atėjusi į atvertį arba tiesą. Heideggerio filosofijoje

347

P

skiriami trys etapai. Pirmasis - Dasein analizė veikale Būtis ir laikas. Antrasis - būties mąstymas, nagrinėjant filosofijos istoriją, kaip lėtą tolimą nuo skirtumo tarp būties ir buvinių įsisąmoninimo. Trečiasis - pastangos mąstyti būtį kaip ateities problemą. Daugiausia analizuojama ši trečioji Heideggerio filosofijos problematika. Pripažįstama, kad antrasis ir trečiasis etapai nėra atskirti laiko požiūriu, bet tvirtinama, kad žemės ir dievų problemos yra tipiškiausios Hei­ deggerio „minčiai brandžiausiame jos etape“ [p. 49]. Žemės problema susiejama su ankstyvųjų graikų physis apmąstymais. Žemės ir dievų ryšio išryškinimas aiš­ kinamas atsižvelgiant į F. Holderlino gamtos kaip šventenybės, dievų karalystės įvaizdį. Pabrėžiama graikų religijos apmąstymų svarba, siekiant suprasti brandžiąją Heideggerio filosofiją. Apžvelgiama žmogaus esmės samprata Būtyje ir laike. Atskleidžiami pačios būties problemos aspektai: būties atvirumas, atvertis kaip tiesa, fundamentalus mąstymas ir kalba, žmogaus istorija, subjektyvizmo įsigalėjimas, nihilizmas ir sugrįžimo prie būties galimybės. Palyginama pasaulio samprata tradicinėje ir haidegeriškojoje filosofijoje, išryškinama šios sampratos raida trijuose etapuose. Aptariami trečiąjį etapą sudarantys kūriniai: „Meno kūrinio prigimtis“, „Statymas-gyvenimas-kur-mąstymas“, „Daiktas“. Teigiama, jog šiame etape žmogaus problema nagrinėjama kaipgyvenimo-kur - specifiškai žmogiško buvimo būdo klausimai. Gyvenimą-kur Heideggeris atskleidžia kaip ketverto saugojimą, leidimą žemei ir dangui, mirtingiesiems ir dievams sukurti pasaulį, kuriame daiktai gali tapti tuo, kas jie yra, o žmogus - gyventi savo gy­ venimą. Nagrinėjamos graikiškos physis ir logos kaip jos kalbos sampratos bei jų užmarštis. Parodoma gamtos kaip kovos tarp žemės ir pasaulio ir kaip šventumo problemos svarba. Heideggerio ir F. Holderlino mintis papildant Walterio F. Otto, Johanno Jakobo Bachofeno graikų mitų tyrinėjimų duomenimis, aiški­ namos graikų Olimpo ir chtoniškųjų dievų ypatybės. Dievai parodomi kaip pa­ sauliai, būties arbaphysis jėgos. Pabrėžiama, kad ketvertas nėra keturios pasaulio dalys, jis yra keturi vienas kitą implikuojantys transcendentalūs fenomenai. Jų sąveika išjudina pasaulį kaip atvirumą, užtikrina pasaulio ir buvimo-pasaulyje dinamizmą. Žemę ir dievus atspindi daiktai bei gyvenimas-kur. Palyginamos tradicinė ir haidegeriškoji daikto sampratos, apibūdinamos „daiktiškumo“, meno kūrinio, daikto kaip ketverto teikėjo interpretacijos. Gyvenimas-kur aiš­ kinamas kaip esatis būties kaimynystėje, jo būdais laikomi statymas ir mąstymas. Atskleidžiamos žmonių ir dievų sąsajos formos. Šiuolaikinis žmogus laikomas gyvenančiu pasitraukiančios būties sferoje, patiriančiu dievų stoką. Teigiama, kad laisvė yra atvirumas „aukštesnėms realybėms - žemei, dangui, dievams ir mirtingiesiems“ [p. 389]. Buvimas atviram esąs gyvenimas pagal dieviškąsias normas, mus pranokstančių realybių tausojimas. Tai esą didinga. Priede nagri­ nėjama, kodėl M. Heideggeris neapmąstę krikščioniškojo Dievo problemos.

348

DIDYBĖ IR FILOSOFIJA: VAKARŲ MINTIES TYRIMAS. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. II. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2007, p. 9-331. Pirmoji publikacija: GREAT­ NESS AND PHILOSOPHY: AN INQUIRY INTO WESTERN THOUGHT. The Hague:

Martinus Nijhoff, 1966, XI, (1), 294 p. D a l y s : Pratarmė, 11-12. Įvadas. Vakarų žmogaus didybė, 13-25. 1. Būties sutemos, 18-19. Būties nežinojimas, 19-20. Dievų nesatis, 20-23. Krikščionybė, 23-25. I. Nutikimas. 1. Filosofija ir mitas, 26-36. Physiš-ytz-logos suskilimas, 36-42. 3. Slaptas physis-yzz-logos vėl-įžengimas į Vakarų pasaulį, 42-55. 4. Physis-yrz-logos vėl-atsiskleidimas dabarties laikais, 55-69. II. Filosofija filosofijos teorijose. 5. Pirmieji graikų filosofai, 70-86. Kaltė, 72-73. Žmogus - daiktų matas, 73-74. Physis ir atsiskleidimas, 74-78. Talis ir Anaksimandras, 78-80. Herakleitas, 81-82. Par­ menidas, 82-86. 6. Platonas, 87-127. Idėjos, 87-89. Gerumas, 89-98. Žmogus, 98-108. Idėjos ir dievai, 109-117. Daiktas Platono filosofijoje, 117-127. 7. Aristo­ telis, 127-142. Daiktiškoji Aristotelio filosofijos orientacija, 128. Kategorijos, 128131. Substancija, 131-133. Forma ir materija, 133-135. Aktualumas, 135-140. Pirma­ sis judintojas, 140—142. 8. Tomas Akvinietis, 142-181. Būtis ir žinojimas, 143-147. Kosmologinė tikrovė, 147-150. Psichologinė tikrovė, 150-159. Teologinė tikrovė, 159-162. Aktualumas, 163-166. Tomizmas ir kantizmas, 166-175. „Nedaiktiškie­ ji aspektai tomistinėje filosofijoje, 175-179. Tomistinė subjektyvybė, 179-181. 9. Rene Descartes’as, 181-197. Subjektyvybė ir matematika, 183-188. Subjektyvybė ir jos principai, 188-191. Descartes’o dievas, 191-197. George Berkeley, 198-214. Racionalizmas ir empirizmas, 198-201. Jusliniai suvokimai ar idėjos, 201-202. Esse estpercipi, 202-206. Siela, 206-208. Dievas Berkeley’o filosofijoje, 208-209. Em­ pirizmas ir gamtos mokslai, 209-214. Immanuelis Kantas, 214-242. Bendras Kan­ to filosofijos pobūdis, 215—218. Kanto tiesa, 221—232. A priori struktūra, 221—231. Daiktas kaip reiškinys, 232-239. Kanto žmogus, 239-242. 12. Friedrichas Nietzs­ che, 243-266. Tiesa ir Nietzsche, 243-248. Vertybės ir antžmogis, 248-255. Valia siekti galios, 255-259. Amžinasis sugrįžimas, 259-266. III. Šiuolaikinis žmogus. 13. Šiuolaikinio žmogaus didybė, 267-274. 14. Scientizmas, 274-288. Scientizmas ir technika, 275-278. Pragmatizmas, 278-281. Loginė matematika, 281-288. 15. Technika, 288-313. Planuojantis žmogus, 289-293. Technika ir matematika, 293-296. Technika ir atitikimas, 296-298. Technika ir priežastingumas, 298-301. Pastovumas, 301-304. Nuostatynas, 304-309. Technika ir didybė, 309-311. Dievų nesatis, 311-313. Rodyklė, 314-324. Vertėjos pastabos, 325-331. Kaip ir kituose, šiame veikale bandoma sekti M. Heideggerio mintimis. Fi­ losofija interpretuojama kaip nutikimas, kreipiantis mąstymą. Mintis esanti atsakas šiam nutikimui. Filosofijos nutikimas atsiskleidžiantis jos istorinėje raidoje ir ypač Heideggeriui grįžus prie ankstyviausių Vakarų mąstytojų iškeltų klausimų. Teigiama, jog šiuolaikinė filosofija linksta ir prie pirmųjų filosofinių

349

i

problemų šaltinio - mitų pasaulio. Nurodoma, kad filosofijai daugiausia rūpi nedaiktiškoji tikrovė, kuri yra išankstinė daiktų sąlyga ir kurią jie numato. Žmogus esąs ne tuo pačiu būdu, kaip yra daiktai. Jis yra atliepiantis rūpinimasis būtimi. Žmogaus atsiliepimas į būties tvarką {togos) yra supratimas, stovėjimas jos valdžioje, o tai ir yra filosofija. Filosofijos istorijos supratimas turi siekti ati­ tikti ne žmogaus ratio, o gamtos logosą. Heideggerio mąstymas esąs ne tiek bū­ ties vėl-atsiskleidimas, kiek būties paslėpties vėl-suvokimas. Palikdama žmogų būties nežinojime, būtis atskleidžia savo paslėptį. Savo atsitraukimu ji parodo dievų stoką. Filosofija esantis mitinio pasaulio slėpimosi rezultatas, ji nuo jo priklausoma, nes iš jo gauna „pamatinę physis-ym-togos tiesą, t. y. tiesą apie žemę ir dievus“ [p. iz\. Didybė aiškinama kaip daiktiškųjų apribojimų įvei­ kimas ir atvirumas dievams. Žmogaus didybė reiškiasi per gamtinius dalykus: mitą ir filosofiją, o antgamtinis krikščioniškasis tikėjimas leidžia gyventi dides­ nį negu didybė gyvenimą. Veikale tyrinėjamos tik filosofinė ir mitinė didybės ir parodoma pirmosios priklausomybė nuo antrosios. Pirmiausia atskleidžiamas filosofijos atsiradimas, jos priklausomybė nuo mito, physis-yrz-logos įvykis Va­ karų filosofijoje. Nagrinėjama mitinė pasaulio pradžios samprata, teigiama, jog filosofiškai suprasta Motina Žemė reiškiaphysis-yblogos. Iš pradžių irphysis, ir togos suvokiami kaip pagrindinės nedaiktiškosios struktūros, dėl kurių daiktai tik ir gali egzistuoti. Graikų filosofija prasidedanti mąstymu apie gamtą, kuri nuolat atsiskleidžia iškildama iš paslėpties. Platonas pirmasis sutapatina physis ir daiktus, būties ir buvinio skirtumą palikdamas tik togos srityje. Vėliauphysisyra-togos įvykis suyra, tikrovė laikoma sudaryta iš įvairių esinių, kurie išjudina vienas kitą. Scholastinė filosofija mato daiktiškąją tikrovę kaip pagrįstą ant­ gamtišku Dievu. Naujųjų laikų mąstytojai daiktus grindžiančius ir lemiančius pagrindus atranda sąmonėje. Nurodoma, jog I. Kanto žmogų galima laikyti atgimusiu mitiniu žmogumi, kuris „išstato save dievų logoi ir Motinos Žemės valdžiai“ [p. 49], nes jis, mąstydamas savo aukščiausias mintis, siekia anapus savęs ir daiktų, siekia nedaiktiškosios tikrovės, reguliuojančios, formuojančios ir tvarkančios daiktiškąją. Čia subjekto atsiskleidimas priešpriešinamas daikto savaime paslėpčiai. G. Hėgelis nagrinėja dvasią, perskverbiančią gamtą, nedaik­ tiškosios tikrovės judėjimą. Kiekvienas etapas dvasios judėjime esanti sąmonės {togos) ir ne-sąmonės {physis) susijungimas dvasios savimonėje, physis pajungi­ mas logosui. F. Nietzsche’s žmogus laikomas physis - valiai siekti galios - riš­ lumą teikiančia, savo togos nustatančia galia. Pastebima, kad, priešingai negu Hėgelis, jis togos laiko physis iškraipymu. Šiuolaikiniam žmogui siūloma suvok­ ti, jog jis yra pavaldus nutikimui, yra gamtos jėgų žaismo, atskleidžiančio togos šviesą, vieta. Heideggeris pristatomas kaip subjektyvizmą apvertęs mąstytojas, teigiantis, jog paklusdami būties logosui, mes pasirengiame physis-ym-logos įvy-

350

kiui, esame būties atsivėrimo iš paslėpties vieta. Aiškinama, kad žmogaus didy­ bė yra susijusi su jo mirtingumu. Tik pažindami save kaip galinčius ne-būti-čia, suvokiame save kaip esančius-čia, teikiančius vietą dieviškajai atskleidžiančiai šviesai. Daiktai yra daiktai tik paliesti nedaiktiškojo pasaulio švytėjimo. Žmo­ gus tausoja dievų švytėjimą daiktuose, žodžiuose, mintyse. Jo didybė yra savęs atsisakymas ir paklusimas įvykiui - žemės, dangaus, dievų ir mirties žaismui. Antrojoje dalyje šios idėjos išplėtojamos interpretuojant įvairių Vakarų filo­ sofų koncepcijas Heideggerio minčių kontekste ir naudojantis jo terminais. Daugiausia nagrinėjami graikų filosofai, viduramžių mąstymą reprezentuoja Tomas Akvinietis, racionalistinės ir empiristinės filosofijos posūkis į subjek­ tyvizmą aiškinamas R. Descartes’o ir G. Berkeley’io teorijų pagrindu, iš visų vėlesnių filosofų interpretacijai pasirenkami Kantas ir Nietzsche. Trečiojoje dalyje šiuolaikinio žmogaus dalyvavimas tikrovės įvykyje atskleidžiamas anali­ zuojant scientizmą ir techniką. Pabrėžiama, kad šiuolaikinis žmogus yra didin­ gas per bedieviškumą. Jis lemiąs daiktų reikšmes vadovaudamas jiems per savo subjektyvybę, ankstesnę negu jų daiktiškumas. Jo didybę sudaro priklausymas „nedaiktiškiesiems“ subjektyvybės pagrindams“ [p. 270], tinkamumas nutiki­ mui kaip gamtai. Aiškinama, kad mokslas remiasi ratio, jame togos valdžia yra laikoma paslėptyje. Mokslininkas, pragmatikas, technologas siekią pasitelkti tikrovę savo subjektyvumui. Technologinis protas grindžiąs visus daiktus ir žmones kaip savo objektus. Žmogus tampąs technologu, nes yra nutikimo iš anksto nustatytas būti tam tikru būdu. Technikos pasaulis skleidžiasi kaip nuostatynas, nustatantis objektą ir subjektus. Teigiama, jog šis nuostatynas ir yra pasislėpusi šių laikų physis. Physis sugrįžimas per viską valdančią techniką pavadinamas nutikimo grįžtimi. Grįžties laikais žmogus stokojantis būties ir tokiu būdu prie jos sugrįžtąs. Aiškinama, kad, kaip ir mitinis žmogus, techni­ kos valdomas žmogus „išstato save physis valdžiai“ [p. 311]. Nuostatynas valdąs pasinaudodamas žmogumi kaip savo togos vieta. Kaip ir filosofijos pradžioje, atsiskleidžiąs physis-yxa-logos įvykis. Pripažįstama, kad Heideggerio žmogus, žinodamas aukštesnę tikrovę, valdančią daiktus ir žmones, turi dievų nesaties nuovoką. Filosofijos srityje didybė esanti physis-yx2i-logos, tikrovės įvykio pai­ symas ir buvinių nelaikymas vienintele tikrove. Galutiniame filosofijos etape atsiskleidžianti dievų esatis jų nesaties būdu. HEIDEGERISTŲ SUVAŽIAVIMAS. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. I. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 509-512.. Pirmoji publikacija: Aidai, 1966, nr. 8, P- 374 - 375-

M. Heideggerio filosofijos atstovų suvažiavimo, vykusio 1966 04 2.0-23 Madisone, apžvalga. Aptaria pranešimus apie vėlyvąją - poetinės minties ir kalbos - Heideggerio filosofijos etapą.

351

1

MARTYNO HEIDEGGERIO FILOSOFIJA. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. I. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 404-436. Pirmoji publikacija: Aidai, 1970, nr. 6, p. 256-262; nr. 8, p. 360-362; nr. 9, p. 4 0 4 -4 10 .

D a l y s : Įžanga, 404-406. l.Dasein, 406-418. Egzistencija, 407-408. Įrankiai, 408411. Sambūvis, 411-412. Atvirumas, 4x2-413. Baimė, 413-414. Mirtis, 414-415. Sąžinė, 415-417. Laikas, 417-418. II. Būtis, 418-423. Žmogus ir būtis, 418-419. Tiesa, 419. Logosas, 420-421. Istoriškumas, 421-423. III. Žemė ir dievai, 424-435. Pasaulis ir daiktai, 424-426. Žemė ir dangus, 426-427. Žmonės ir dievai, 427432. Daiktai ir gyvenimas, 432-435, 435-436. Šis straipsnis - bandymas populiariai perteikti M. Heideggerio filosofiją. Pa­ brėžiama, kad Heideggeris - būties filosofas. Jo minties tikslas - pagrindinės realybės (būties) atskleidimas filosofiniu pagrindu. Tam jis renkasi žmogų kaip laidininką būties prasmei suprasti. Antra, pasaulį filosofas sieja ne tik su žmogumi, bet ir su daiktais. Įvertindamas Heideggerio apmąstymų ypatu­ mus, straipsnio autorius jo filosofijoje nurodo tris etapus: pirmajame žmo­ gus suprantamas kaip buvimas pasaulyje; antrajame - kaip priklausąs būties artumui, t. y. pasauliui; trečiajame - kaip klestįs, gyvenąs. Daromos išvados: Heideggeris neatmeta filosofinių tradicijų, bet jas gilina, pagrindžia. Jis iš­ laisvina Vakarų filosofiją iš antropocentrizmo ir kartu iš būties užmaršties; jo paties filosofijos šaknys - mitinėje dirvoje. DIEVŲ IEŠKOJIMAS. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. III. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2009, p. 9-335. Pirmoji publikacija kn. Searchfo r Gods, The Hague. Martinus Nijhoff, 1972, 286 p.

Gilinantis į Vakarų, ypač M. Heideggerio, filosofiją bei skverbiantis Į mitinės pasaulėvokos sritį, tyrinėjama žmogaus būties prasmė, atskleidžiama vidinė žmogaus esmė ir elgsena kultūriniame pasaulyje. Remiantis mitine pasaulėvoka, pateikiamas būdas būsimiems laikams numatyti, siūlomas naujas gamtos suvokimas. Tikrosios žmogaus esmės atskleidimas plėtojamas kaip svarbiau­ sio gamtos įvykio, jos iškėlimo aikštėn ir paslėpties žaismo supratimas. MŪSŲ KULTŪROS AGONIJA. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. III. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2009, p. 337-580. Pirmoji publikacija kn. Our Cultural Agony, The

Hague. Martinus Nijhoff, 1973, 203 p. Šiame ankstesnio kūrinio D ievų ieškojimas, kuriame daugiausia nagrinėjama individualaus žmogaus būtis, tęsinyje pateikiama socialinio pobūdžio da­ barties žmogaus klystkelių analizė. Daugiausia remiamasi M. Heideggerio filosofija. Nagrinėjami dabarties žmogaus keliai be tikrosios kultūrinės sa­ vasties. Teigiama, kad žmonijos kultūrinis gyvenimas yra būtinas dinamiško transcendentinio žmogaus pamato atskleisčiai ir paslėpčiai. Kritikuojamas

352

neautentiškumas, t. y. viešasis, bendrasis dabarties visuomenės gyvenimas. Teigiama, kad be naujo gamtos ir visų transcendentinių principų, aiškinan­ čių pasaulį ir vadovaujančių mūsų buvimui jame, suvokimo krikščioniškasis gyvenimas yra neįgyvendinamas. Kultūros funkcija laikoma leisti galutinės tikrovės įvykiui būti atskleistam matomu pavidalu, pateikiant kultūros pa­ saulyje, žmogiškajame Dasein tai, kas iš principo yra už jų ribų. Žmogus, iš visų pusių supamas neaiškumo ir nežinios, esąs priverstas ieškoti pamatinių orientacinių taškų, nesamų kultūros principų, ateities dievų. Nesiūloma at­ mesti „senąją“ kultūrą, bet kviečiama ją apmąstyti į ateitį nukreiptu žvilgs­ niu. Posūkis tikrosios kultūros pozicijos kryptimi laikomas posūkiu gamtos žaismo link. Svarbiausia ateities apmąstymų tema laikomas ne žmogus, bet kultūra. BŪTIS IR ŽMOGUS (BEING AND WORD). Antrasis mokslo ir kūrybos simpoziumas

(Abstracts of second Lithuanian symposium on science and creativity,). Paskaitų santr. Red. V. Vintartas. Chicago, 1973, p. 61-6 2 (liet. pavadinimas klaidingas). Apibūdina daikto, jo interpretacijos ir būties ryšį M. Heideggerio veikalo Pa­ keliui į kalbų skyrelyje Žodis. LIETUVIO TAUTINĖ MISIJA IŠEIVIJOJE. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. III. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2009, p. 581-603. Pirmoji publikacija leidinyje: Nepriklau­ soma Lietuva (Montreal), 1973, nr. 42 (862), 43 (863), 44 (864), 45 (865), 46 (866), 47 (867).

Klausiama apie lietuviškąją dvasią; ji laikoma gelmių dvasia, viską saistančiu ir atskleidžiančiu horizontu. Teigiama, kad lietuviškasis gyvenimo būdas ati­ tinka gamtą, visi gyvenamosios aplinkos daiktai suvokiami kaip įvairios gam­ tos apraiškos. Žmogaus būtis esanti persmelkta prasmingumo - dieviškumo, lietuvis jaučiąs esantis priklausomas nuo aukštesniųjų jėgų. Kritikuojamas moderniosios kultūros paviršutiniškumas, žmonių apsiribojimas asmenine gerove. Siūloma kurti lietuvių koloniją. BŪTIS IR ŽODIS HEIDEGGERIO MĄSTYME. Vyčinas, Vincas. Raštai, 1 . 1. Sud. Arū­ nas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 480-488. Pirmoji publikacija: Lituanistikos instituto 1973 m. suvažiavimo darbai. Chicago, 1975, p. 65-71.

Aptariama M. Heideggerio kalbos samprata: kalba yra būties atskleidimas. Nurodoma, kad pagrindas kalbos problemai jau buvo pateiktas Sein und Z eit veikale, o toliau ši problema išplėtota veikale Unterwegs zur Sprache (1959). Straipsnio autoriaus įsitikinimu, bene geriausias atsakymas į klausimą, kas yra kalba, pateikiamas pastarojo veikalo skyrelyje Žodis.

353

T

MITINĖ ETIKA HEIDEGGERIO FILOSOFIJOS PRINCIPŲ ŠVIESOJE. Vyčinas, Vin­ cas. Raštai, t. I . Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 489-508. Pirmoji publikacija LKM A suvažiavimo darbai, 1974, t. 8, p. 145-161.

Pradžioje pateikiama sava filosofijos samprata. Filosofija turinti nuolat naujai gimti iš gyvenamosios situacijos, nors, kita vertus, ji visada turi būti nukreipusi dėmesį į galutinius realybės principus. Išryškinami keli egzistencinės filosofijos bruožai: jai būdinga orientacija į žmogiškąjį gyvenimą, ji aiškiai pasisakanti prieš absoliutizmą ir prieš antropocentrizmą, ja remiantis realybės principai yra aukščiau žmonių ir daiktų. Apibūdinama svarbiausia šios paskaitos dievų sąvoka. Dievai - pagrindiniai principai, „kurie saisto daiktų prasmę ir kurie nustato žmogaus gyvenimo etines bei moralines normas“. Bandoma suartinti dievų prasmę mitinėje plotmėje su kai kuriomis filosofinėmis ir biologinėmis problemomis. Manoma, kad žmonių gyvenimas turi būti orientuojamas ir or­ ganizuojamas pagal dievus, antraip jis lengvai taptų tuščiaviduris. Tokia miti­ nės etikos esmė. Teigiama, kad vėlyvoji M. Heideggerio filosofija turi aiškiai mitinį pobūdį. Manoma, kad tvirtų mitinių etinių pagrindų pažinimas gali būti reikšmingas sudarant ir suformuluojant ateities etinius principus. Mini­ mi principai - siektinas idealas. Apžvelgiama keletas lietuvių mitinės kultūros etinių principų. MITINIS LIETUVIŲ PASAULIS (MYTHICAL WOLD OF LITHUANIANS). Trečiasis mokslo ir kūrybos simpoziumas (Third Lithuanian symposium on arts and sciences),

užbūtybiškų realybių, orientuojasi pagal jas, antraip jis atsirastų beprasmiame, bedaikčiame pasaulyje. Pritariant Heideggeriui teigiama, kad turėtų užsibaigti antropocentriškas mūsų kultūros laikotarpis, drauge su juo galėtų baigtis mūsų laikų žmonijos dvasinė krizė. Aiškinama, kad yra klaidinga vertinti lietuvių mitinį pasaulį iš modernioje visuomenėje, jos kultūroje viešpataujančios antropocentriškos perspektyvos. HEIDEGGERIO KULTŪRINĖ REIKŠMĖ. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. I. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 437-463. Pirmoji publikacija: Aidai, 1977, nr. 5, p. 206-212; nr. 6, p. 251-257.

D a l y s : Filosofija, 437-443. Mokslas ir technika, 443-450. Kalba ir poezija, 451-461. Ateities kultūrinės perspektyvos, 461-463. Tvirtinama, kad M. Heideggeris tarsi praauga filosofiją ir todėl aiškiau patei­ kia atsakymą į klausimą, kas yra filosofija. Šio filosofo mintis aprėpianti visos filosofijos istorinę raidą. Antra, ji pagilinanti ir praturtinanti kitas kultūros sritis. Manoma, kad technikos esmės apmąstymas Heideggerio filosofijoje bene geriausiai parodo svarbų posuką nuo F. Nietzsche’s filosofinių svarstymų haidegeriško būties suvokimo link. Heideggeris laikomas šaukliu, „šaukiančiu modernų žmogų į didingo paprastumo erą, kur žmogui skirta kuklesnė bū­ klė - užuot jam buvus būtybių viešpačiu, žemės valdovu“. Šitoks kuklesnis žmogaus buvimo būdas įvardijamas kaip „egzistencija“, suprantant šią sąvoką haidegeriška prasme.

1977 11 24-27, Jaunimo centre. Chicago, 1977, p. 261.

Pranešimo, išryškinančio būties visumos sampratą lietuvių mituose, santrauka. MITINIS LIETUVIŲ PASAULIS. Lituanistikos instituto 1977 m. suvažiavimo darbai. Chicago, 1979, p. 281-296.

D a l y s : Heideggerio žmogiškos buities samprata, 281-284. Žymesnės lietuvių dievy­ bės, 284-288. Dievų giminystės prasmė, 288-289. Dievų „priešbūtybiškas“ pobū­ dis, 289-291. Modernus žmogus ir lietuvis, 291-293. Daiktai ir žmogus lietuviškoje kultūroje, 293-295. Mythical World of Lithuanians: Abstract, 296. Grindžiamas „mito“ sąvokos reikšmingumas: mituose esama gilių filosofinių implikacijų. Manoma, kad mitų filosofinę prasmę geriausiai iškėlęs M. Heideggeris. Glaustai apsvarstoma Heideggerio žmogiškosios būties samprata. Pabrėžiama, kad šis filosofas visuose savo raštuose gilinasi į žmogaus gyvena­ mąją būseną savoje aplinkoje ir kruopščiai iš jos išrutulioja savo problemas bei sąvokas. Tvirtinama, kad žmogiškoji būtis, suprasta savyje, yra analogiška mitinio žmogaus būsenai. Nurodoma, koks yra esmingiausias skirtumas tarp mitinio realybės aiškinimo ir jos aiškinimo kultūriniu-moksliniu požiūriu. Pa­ brėžiama, kad visų kultūrinių pakopų žmogus, nors sąmoningai nežinodamas

354

ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. II. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2007, p. 333-562. Pirmoji publikacija: Asmenybiškumas Ibseno dramose I. Peeras Gyntas; Asmenybiškumas Ibseno dramose II. Brandas. Aidai, 1984, nr. 4, p. 219-227; nr. 5, p. 272-280; 1985, nr. 1, p. 22-29; nr. 4» P- 2.16-225; As­ menybiškumas Ibseno dramoje Statytojas Solnesas. LKM A metraštis. Vilnius: Katalikų akademija, 1994, t. 7, p. 388-480.

D a l y s : I. „Peeras Gyntas , 334-368. II. „Brandas“, 369-431. III. „Statybos meistras“, 432.-5 49- Epilogas, 549-562. Remiasi S. Kierkegaardo ir M. Heideggerio idėjomis. Asmenybiškumą aiškina kaip buvimą savimi, šią sąvoką tapatina su egzistencialistinės filosofijos termi­ nu „egzistencija“. Žmogus gali būti asmenybiškas, gali stokoti asmenybiškumo. Aiškinama, kuo egzistencinė filosofija skiriasi nuo ankstesnės, tradicinės filoso­ fijos. Pateikiamos dar kelios pastabos apie egzistencinę filosofiją, įvertinant tai, kad Kierkegaardas - pirmasis egzistencialistas - buvo H. Ibseno amžininkas. Manoma, kad Ibsenas buvo aiškiai paveiktas Kierkegaardo filosofijos, ypač tai ryšku Ibseno formuluojamoje asmenybiškumo sampratoje. Pabrėžiama, kad pagrindinė Ibseno dramų tema ir yra asmenybiškumas. Bandoma atskleisti bū-

355

J

dingesnius asmenybiškumo struktūros bruožus, iš esmės sekant Kierkegaardu, Heideggeriu. Tikrasis asmenybiškumas - tai žmogaus atvirumas tiek galutinei realybei (Dievui, Būčiai, Gamtai), tiek sau pačiam. Gretinami Kierkegaardo ir Ibseno svarstymai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pastarasis per savo dramą Brandas pateikia asmenybiškumo problemos komplikaciją. Norvegų rašytojo dramų analizė kelianti išvadą: žmogus nebūna savimi vien tik tarnaudamas sau, susitelkdamas į save, nejžengdamas pasaulio konkretybėn (kaip Peeras Gyntas). Taip pat jis nebūna savimi vien tik tarnaudamas Dievui, apeidamas pasaulio tikrovę (kaip Brandas). Manoma, kad per stipriai pabrėžiant žmogaus sąsają su Dievu, ignoruojama jo esminė sąsaja su būtimi. Sąsaja su Dievu, kad ir labai svarbi, užtemdydama žmogui jo esminę sąsają, pakenkia atlikti savo paskirtį pasaulyje. Solnesas kasdienos išgyvenimuose patiria tikro asmenybiškumo sto­ ką, nes čia žmogus yra uždaras, save laikantis visko realybėje mastu. Pamažu jis įžvelgia žmoguje stokojančią būtybę - savo uždarumoje neatbaigtą ir sau nepakankamą. Tad žmogaus paskirtį jis mato kaip savęs ieškojimą, kūrybišką, poetišką veiklą. Savo kūriniais žmogus gali sutelkti visumos (būties, gamtos) žėrėjimą. Žmogus išreiškia save „būdamas atviras, pavaldus ir paslaugus Būčiai - būdamas jos naudojamas, jai prasiveržiant bei įsilaužiant į jo pasaulį, į jo buitį“ [554]. ŽMOGUS IR TECHNIKA. Vyčinas, Vincas. Raštai, t. I. Sud. Arūnas Sverdiolas. Vil­ nius: Mintis, zooz, p. 464-479. Pirmoji publikacija: LKM A metraštis, 1985, t. 6, p. 369-382..

Svarstymą pradėjus teiginiu, kad technika yra žmogaus įrankis, toliau išplėtojama priešinga mintis apie technikos diktatą žmogaus gyvenimui, kuri galiau­ siai leidžia padaryti išvadą, jog ne žmogus vyrauja moderniajame pasaulyje, bet technika. Manoma, kad nurodytas prieštaringumas suprantant techniką yra vykusiai atskleistas ir išnagrinėtas M. Heideggerio veikale Die Technik und die Kehre (Technika ir posūkis (siūloma sąvoką Kehre versti grįžimas), 1 9 6 Z ) . T o­ liau, pasitelkiant šį veikalą, aptariama technikos esmė. Ją suvokiame kaip pavojų ir drauge išvystame būties grįžtį {Kehre).

tai aptariami simboliai, išreiškiantys Didžiosios Deivės aspektus, įvairias jos manifestacijas (užsimenama, kad apie tai plačiau bus kalbama studijoje Mūsų protėvių kultūriniai pradai). Platoka senosios Europos kultūros apžvalga, anot autoriaus, čia pateikiama tam, kad šiek tiek paaiškėtų dabartinė „ultramoderni“ kultūra, prasidėjusi su patriarchaline indoeuropiečių mitine kultūra ir išlikusi patriarchalinė iki šiol. Toliau įrodinėjama, kad šioji rėmėsi senosios Europos matriarchalinę kultūra. Apgailestaujama, kad šių dienų mokslininkai - antro­ pologai, etnologai, kiti - arba ignoruoja matriarchalinės kultūros erą, arba jos apraiškas supranta iškreiptai: matriarchizmo esme laiko moters galios, jos val­ džios visuomenėje pradą, o iš tiesų jam esmingas meilės bei motiniškumo pra­ das (filosofiniu požiūriu meilė reiškianti tapsmą, o galia - nekintančią kosminę būtį). Daroma svarbi filosofinė išvada, kad būtis kaip tapsmas - sąvoka būdinga ir seniausiai, graikų filosofijai, ir vėlyviausiai šių dienų (ypač M. Heideggerio) filosofijai, - šia prasme ji yra daug artimesnė senosios Europos galutinės rea­ lybės sampratai. Nurodoma, kad galutinė realybė senosios Europos kultūroje buvo suprantama kaip Didžioji Deivė, ir ji išreiškė realybę kaip gyvenimą, kaip nepaliaujamą augimą. KUDIRKOS PASAULĖŽIŪRA. Varpas, 1989, nr. Z4, p. 9 1-10 7.

Straipsnio pradžioje samprotaujama apie pasaulėžiūros pobūdį, jos glaudų ryšį su žmogaus esme, su jo asmenybiškumu ir kartu su jo siela. Manoma, kad bene svarbiausias žmogaus dvasinio išsivystymo ir jo pasaulėžiūros susiformavimo veiksnys glūdi užgimstančioje sieloje, kaip jos potencijos, laukiančios, kol bus išryškintos, kūrybingai išplėtotos. Remiantis šiomis pastabomis toliau kalbama apie V. Kudirkos asmenybę, ypač apie jo gelmių „aš“, atsiskleidžiantį per tur­ tingą ir turiningą, ryškiomis dvasinėmis savybėmis pasižyminčią pasaulėžiūrą. Teigiama, kad Kudirkos pasaulėžiūra atskleista jo „Tautiškoje giesmėje“. Ji taip stipriai paveikusi tiek bendraamžių, tiek vėlesnes kartas, kad ilgainiui Kudirkos pasaulėžiūra, jo asmeniška filosofija tapusi Lietuvių tautos ideologija („Tautos himnas“ kaip tik ją reikštų). AISČIŲ MITINĖS BUITIES PRASMĖ. LKM A suvažiavimo darbai. Roma, 1990, t. 13,

SENOVĖS EUROPOS KULTŪRINĖ ERA. Varpas, 1988, nr. Z3, p. 43-56.

Straipsnio pradžioje atkreipiamas dėmesys į archeologės M. Gimbutienės mi­ tinių, simbolinių prasmių interpretavimą, susijusį su bendru įvairiose tuometi­ nės pietrytinės Europos srityse paplitusios kultūros bei civilizacijos pobūdžiu. Straipsnio tikslas - atskleisti ignoruotą matriarchalinės kultūros erą, interpre­ tuojant jos simbolines prasmes. Nurodoma, kad matriarchalinę teoriją, parem­ tą gausiais archeologiniais duomenimis, Gimbutienė grindžia veikale Goddesses and Gods o f Old Europa. Remiantis šios mokslininkės darbais daugiausia glaus­

356

p. 159-191.

Apmąstoma žmogaus gyvenimo esmė, jo gyvenimo prasmė, sekant M. Heideg­ geriu. Atkreipiamas dėmesys, kad būtis kaip neapibrėžtybė, buitis kaip būties atvirumą ir žmogaus esmė kaip jo sąsaja su būtimi (jam laikantis būtyje, kaip būties atvirumoje) yra gilios šiuolaikinės filosofijos sampratos, kurios gana artimos mitinio žmogaus esmei, jo gyvenamojo pasaulio, jo galutinės realybės sampratoms. Pagrindinis šio straipsnio tikslas - įžvelgti lietuvių protėvių mi­ tinę kultūrinę praeitį, nuodugniau atkurti tautinį kultūrinį veidą. Pasitelkiant

357

1

„Būties“ ir „Nieko“ kategorijas, bandoma susieti lietuvių protėvių mitinę ir šių laikų filosofinę realybės sampratas, kartu atskleidžiant pirmosios didesnę svarbą, nelaikant jos vien protėvių naivios vaizduotės pagonišku svaičiojimu. Straipsnio autoriaus įsitikinimu, įsijautimas į savo protėvių realybės sampra­ tos pradus, principus galbūt paskatintų kurti savąją ateities (X X I a.) aistiškąją kultūrą, taip ateities žmonijos kultūroje būtų galima pasireikšti savitu aistišku veidu, užuot išnykus beveidėje minioje. THE GREAT GODDESS AND THE AISTIAN MYTHICAL WORLD (American Uni­ versity Studies. Series V. Philosophy, vol. 91). New York, Bern, Frankfurt am Main,

Paris: Peter Lang, 1990, 275 p. D a l y s : Preface, xi. Intoduction, 1-6. Chapter 1 - The Goddess of the Caves: The

Aurignacian Era, 7-14. Chapter 2 - The Goddess of the Marshes: The Pre-Aistian Era, 15-32.. Chapter 3 - The Daughters of the Goddess: Aistian Zhemyna’s Era, 33-58. Chapter 4 - The Sky Father: Aistian Perkūnas’ Era, 59-99. Chapter 5 - The Goddess of Destiny: Aistian Laima’s Era, 101-126. Chapter 6 - Synthesis of Aistian Culture, 127-151. Chapter 7 - Being and Naught, 153-220. Appendix - Future World, 221-237. Notes, 239-257. Bibliography, 259-262. Index, 263-275. Knygoje analizuojamos gyvenamojo pasaulio ir sielos gelmės, „gyvenamojo pa­ saulio atvirumą, kurią M. Heideggeris vadino būtis-pasaulyje“ [p. 6]. Nušvie­ čiama senovės Europos gyventojų mitinės pasaulėžiūros raida matriarchali­ niais laikais, patriarchalinėje indoeuropiečių, knygoje vadinamų „proaisčiais“, kultūroje ir matriarchaliniam pradui sugrįžus likimo deivės Laimos eroje. Parodoma šio simbolinio, ciklinio, mitinio mąstymo ir Vakarų filosofijos idė­ jų raidos analogija. Aiškinama, kad egzistencinė ir fenomenologinė filosofija padeda suprasti mitinę pasaulio interpretaciją, o mito principai byloja apie mįslingiausius brandžiosios Heideggerio filosofijos puslapius. Heideggeris vertinamas kaip filosofas, atskleidęs pagrindinių Vakarų filosofijos sistemų ištakas, jų plėtotę ir filosofijos užbaigimą. Pažymima, kad Heideggerio mąsty­ mas transcenduoja filosofiją, reiškia kitokią tikrovės ir gyvenamojo pasaulio sampratą. Tyrinėjamas „beribiškumas“, „neišaiškinamumas“, glūdintis mūsų Vakarų pasaulio kultūros pamatuose. Teigiama, kad visose trijose aistiškos kultūros erose daiktai buvo suvokiami kaip neturintys nepriklausomo buvi­ mo. Juose pačiuose nebuvo jų būties ir prasmės, jie priklausė nuo pamatinių tikrovės galių, suvoktų kaip dievybės. „Daiktiškumas“ reiškė susietumą su gy­ venamojo pasaulio visuma. Visuose trijuose aistiškojo pasaulio tarpsniuose žmogaus savastis buvo suvokiama kaip svarbiausias jo esmės veiksnys, išski­ riantis jo buvimo būdą iš visų kitų buvinių buvimo būdų. Savastis reiškėsi kaip laisvė, kūrybiškumas ir esminis sąryšis su visuma, su dievais kaip visumomis ir

358

su pačiu Dieviškumu kaip visuma. Aiškinama, jog daiktų ryšys su visuma kyląs iš jų sielas sudarančių visumų, savo ruožtu susitelkiančių į didžiąją visumą. Žmogaus ryšys su visuma esąs kitoks, jo sąryšis kyla iš visumos stokojimo, jis susisieja su dievais ir savuoju pasauliu, siekdamas save išbaigti ir kurdamas save kaip išbaigtumą. Siekdamas pilnatvės, susisiedamas su dievais, žmogus kartoja jų veiksmus, atskleidžia naujas savo pasaulio plotmes. Dėl savojo mirtingumo atviras likimui ir jį įsisąmoninęs, žmogus pats lemia savo pasaulio įvykius ir ardo, ir kuria taip, lyg būtų Dievas. Visi žmogaus sąryšio su dievais ir aukščiau­ sia tikrove būdai sudarą jo savastį ir esą dievų kūrybingumo pamėgdžiojimai. Nurodoma, kad visi jie reiškė žmogaus dalyvavimą tikrovės kūrybingume. Da­ lyvavimas visumoje kaip kūrybingume sudarąs religijos ir kultūros pamatus. Žmogus kūręs daiktus stokodamas pačios visumos ir jos siekdamas, būdamas jai atviras. Daiktai susiedavę žmogų su jo dievybėmis ir jo pasauliu, su visumos atvirumą. Žmogus yra interpretuojamas kaip benamis ir nepilnas, stokojantis savo terpės. Žmogus prisiliečiąs prie chaoso, prie beribiškumo, prie visumos, tokiu būdu iškildamas atvirumoje, pasaulyje. Būtis, tai, kas neapribota, įsiver­ žianti į atvirumą per žmogaus išmintį. įrodinėjama, kad Didžioji Deivė buvo simbolinis archajiškiausios aukščiausiosios tikrovės suvokimas, kaip dievybės buvo simboliškai suvokiamas ir viską grindžiantis niekas. Pažymima, kad nie­ kas interpretuotinas kaip ne-būtis ir ne-pasaulis. Jis ir esąs anksčiau už būtį bei pasaulį, ir esąs į juos įtraukiamas. Pasaulis, būtis ir niekas peržengią žmogaus proto srities ribas, žmogus esąs jiems pavaldus. MANO GYVENIMO IR MINTIES RAIDA. Vyčinas, Vincas. Rastai, t. I. Sud. Arūnas

Sverdiolas. Vilnius: Mintis, 2002, p. 11-30. Pirmoji publikacija: Naujasis židinys, 1991, nr. 11-12, p. 22-31. Paties V. Vyčino pateikiama intelektinė biografija. Išvardijami filosofai, turėję jam didžiausią poveikį: A. Maceina, J. Girnius, K. Jaspersas, M. Heideggeris. Nurodoma svarbiausia filosofinių apmąstymų tema - būtis. Ypač pabrėžiamas „mito“ sąvokos svarbumas jo svarstymuose. Nurodoma, kad daug gilintasi į graikų, indoeuropiečių, Egipto, Artimųjų Rytų ir kt. mitinės realybės sam­ pratas, suvokiant žmogaus pasąmonę kaip jo mitinių sampratų šaltinį. Paste­ bima, kad nuo 1984-ųjų pradėjęs naują kūrybinio darbo etapą, kai nuo filo­ sofinio pobūdžio raštų atitolęs ir ėmęsis mitinio pobūdžio darbų. Išvardijami svarbiausi sukurti veikalai: Earth an Gods (1962), Greatness and Philosophy (1966), Search fo r Gods (1972), Our Cultural Agony (1973), Didžiosios Deivės epocha (1989) ir kt. Glaustai atpasakojamas jų turinys, supažindinama su savo filosofinėmis pažiūromis.

359

1

LAIMA - AISČIŲ LIKIMO DEIVĖ. Naujasis židinys, 1992, nr. 7-8, p. 33-57 (tuo pačiu pavadinimu rašytos knygos ištrauka).

D a l y s : Įžanga. Kultūra ir mitas, 33-38. I. Gamta ir likimas, 38-41. II. Žmogus šių dienų filosofijos požiūriu, 41-50. III. Deivė Laima žmogaus buityje, 50-52. IV. Aisčių Laimos prosenelė, 52-57. Svarstoma likimo problematika filosofijos ir mitologijos požiūriu. Pateikiama trumpa filosofijos istorijos apžvalga nuo antikos laikų iki X X a. Daugiausia dė­ mesio skiriama M. Heideggerio filosofijai. Daroma išvada, kad filosofijos raida (čia filosofija tapatinama su kultūra siaurąja prasme) atsidūrė nihilistiniame akligatvyje. Išeities ieškoma gilinantis į Heideggerio filosofinius svarstymus. Tvirtinama, kad reikia atsisakyti antropocentrinės orientacijos ir vėl grįžti į gamtocentrinę, t. y. mitinę, orientaciją. Pabrėžiama mito svarba. Jame slypinti gili, prasmingą realybę interpretuojanti tiesa, mitas visada liekąs žmogaus pa­ sąmonėje, mitas - religijos, meno, filosofijos lopšys. Aptariamos mitinės reli­ gijos ir krikščionybės orientacijos, nurodomi jų skirtumai, prognozuojama jų suartėjimo galimybė. Parodomas pirmykščio žmogaus savo likiminės paskirties sampratos priešingumas, palyginti su šių dienų technikos pasaulio žmogaus, nepripažįstančio jokio likimo, samprata. Plačiai analizuojamas Heideggerio filosofinis žmogus. Taip pat, daugiausia remiantis Heideggerio veikalu Der Feldweg (Lauko kelias), išryškinami ateities eros likiminiai kriterijai - papras­ tumą, giedruma, harmonija, būties tyla ir jos tapsmas (drauge reiškiantys tą pačią galutinę realybę). Teigiama, kad jie turėtų pakeisti šių dienų nihilistinės technikos eros kriterijus - komplikuotumą, „vidurnakčio tamsą”, disharmoni­ ją, antropocentrišką triukšmą. DIDŽIOSIOS DEIVĖS EPOCHA. Vilnius: Mintis, 19 94 ,14 2 p.

D a l y s : Įvadas. Aisčių mitinės kultūros svarba, 5-14. Įžanga. Senosios Europos kul­ tūros pobūdis, 15-19. I. Žmogus ir gyvulys, 20-37. II. Totemizmas, 38-78. III. Matriarchalinė santvarka, 79-97. IV. Pirmieji europiečiai - proaisčiai, 98-110. V. Šventykla - namai - kapai, m -14 1. Nagrinėjamas Didžiosios Deivės kultas Europos ir iš dalies baltų mitologijo­ je. Remiamasi lyginamąja istorine metodologija, archeologiniais, istoriniais, lingvistiniais bei etnografiniais tyrinėjimais, mitologinės tautosakos ir liaudies kūrybos analize, ypač J. J. Bachofeno, A. Bäumlerio, M. Gimbutienės darbais, atkuriama senosios Europos žmonių mitinė pasaulėžiūra ir nurodomos jos bei M. Heideggerio, E. Finko būties, nieko, esaties sampratų analogijos. Filosofiš­ kai apžvelgiama Didžiosios Deivės ir kitų svarbesnių dievų bei kulto apeigų genezė, jų keitimasis įvairiais laikotarpiais, taip pat skirtinguose kultūriniuose arealuose. Reiškiamas įsitikinimas, kad pažintis su protėvių kultūriniais prad­

360

menimis yra ne šiaip žvilgtelėjimas į antikvarines realijas, tai - tarsi kelrodis į kultūrinį rytojų. SENOVĖS EUROPOS DEIVĖS. Kaunas: Šviesa, 1999, 271 p.

D a l y s : Senovės Europos deivės, 5-143. Dievai ir patriarchalinė Vakarų kultūra, 145-2.59. Mano gyvenimo ir minties raida, 261-268. Siekiama atgaivinti pro indoeuropietiškos Europos kultūrinės galutinės realybės ir jos pradų sampratas. Analizuojant dievybių sampratas ir jų transformacijas, daugiausia remiamasi M. Heideggeriu ir E. Finku. Atkuriamos galutiniam re­ alybės kūrybingumui, pačiam realybės tapsmui, nakčiai-niekui-pasąmonei ir dienai-būčiai-sąmonei atstovaujančių deivių sąveikos. Teigiama, kad ikiindoeuropietiškos Europos žmonės suvokė pasaulio kaip visumos arba kaip neapibrėžtybės prasmę. Tuo laiku niekas buvo suprantamas kaip kūrybiškas, chaotiškas, atsiskleidimą ir užsiskleidimą implikuojantis pradas. Nurodomos iš mitinių tradicijų paveldėtos simbolinės žymės filosofinėse koncepcijose. Teigiama, kad metafiziniame etape realybės samprata buvo vienašališka, statiška. Ir teistinės, ir panteistinės koncepcijos metafizikos požiūriu esančios dvipradės, numatan­ čios dvasios ir medžiagos sambūvį. Technikos epochoje iškylanti nauja būties, atsiveriančios dinamišku žaismo pasauliu, samprata. Naujoji filosofija galuti­ nę realybę mąstanti kaip tripradę, atsiskleidžiančią per kūrybingumo versmės, nieko kaip užskleisties ir būties kaip atskleisties dinamiką. Žmogaus esmė čia suvokiama kaip atvirumas neapibrėžtybei, chaoso atsivėrimui nieku, prasiver­ žiančiu būtimi. Dar paminėtina:

The great goddes and the Aistian mythical world. By Vincent Vycinas. New York etc: Lang, (American University Studies. Series V, Philosophy, vol. 91), 1990, 275 p., Kaune. Old Europe as mirrored by the aistian mythical world (rankraštis). 1988, (2), 13, 8 lap. VDUB RF4-34. Language and poetry in Heidegger’s philosophy (rankraštis). 1966,19 lap. VDUB RF428. The meaning of philosophy (rankraštis). 1966,16 lap. VDUB RF4-30. Earth and gods (Problems of Heidegger’s late philosophy) a thesis presented to the graduate school of Duquesne university: in partial fulfillment of the requirements for the degree Doctor of philosophy (rankraštis). 1958, VI, 420 lap. VDUB RF4-24. Kalba ir poezija (rankraštis). (Metai nenurodyti), 13a lap. VDUB RF4-39. Žmogaus vieta tvėrinijoj (rankraštis). (Metai nenurodyti), 51 lap. VDUB RF4-38.

361

i

A few characteristics of Heideggers philosophy (rankraštis). (Metai nenurodyti), 57 lap. VDUB RF4-32. Martyno Haideggerio filosofijos bruožai (rankraštis). (Antraštė ir metai nenurodyti), 119 lap. VDUB RF4-31.

THE SOURCES OF HISTORY OF LITHUANIAN PHILOSOPHICAL THOUGHT. VOLUME III PHILOSOPHY IN EXILE. 1945-2000

Quest for world (rankraštis). (Metai nenurodyti), 29 lap. VDUB RF4-29. History of Greek philosophy (rankraštis). (Metai nenurodyti), 127, (8) lap. VDUB RF4-25.

The Institute o f Philosophy, sociology and law o f the Academy o f Sciences o f

Man in nature’s sway (rankraštis). (Metai nenurodyti), 57 lap. VDUB RJF4-26.

Lithuanian S.S.R. has started in 1980s to investigate thoroughly a philosophical

Heidegger’s problem of truth (rankraštis). (Metai nenurodyti), 32 lap. VDUB RF427.

heritage o f Lithuania. The work has started with a composition o f an index o f sources. The status o f the „source“ has been allocated not only to the works o f professional philosophers, that had a form o f theoretical treatises, but also to

Lit.: Skrupskelis, K. Vyčino filosofinė studija.Aidai, 1968, nr. 7, p. 333-334, E. T. L. Review of Search for Gods. The Review ofMetaphysics, Jun., 1974, vol. 27, no. 4, p. 818.

all other texts, created in Lithuania or being substantially relevant with it and obtaining implicit or explicit philosophical content and ideological value.

Gražina Pranckietytė, Rūta Marija Vabalaitė

The titles o f the editions o f volumes contain therefore a term „thought“, which expresses the breadth o f the subject. The first volume „The period o f Feudalism ' was issued in 1980 and the second vol­ ume „ The m iddle o fX IX th century - 1 9 4 0 “ in 1991. Both volumes were printed in Vilnius. The volumes contain a presentation o f a brief biography o f an author and all known his or her philosophical texts - both published or manuscripts with their short annotations. It has been avoided to provide any value charged interpretations and commentaries on the content o f the texts, a precise descrip­ tion o f their content has been chosen as an alternative option. Thus historians o f philosophy could escape prearranged schemes o f interpretation. The third volume covers the period between 1945 and 2000. A Lithuanian Exo­ dus after the World War II with small exceptions was a political phenomenon. W ith an approach o f Eastern front tens o f thousands o f persons were forced to leave their homeland forming a whole generation o f the displaced persons. A big percentage o f them came from various fields o f intellectual elite o f independent Lithuania, including many prominent artists, writers, lawyers, clergymen and teachers. They could have hardly escaped repressions o f coming soviet regime. Being dispersed throughout the world - mostly Americas, Germany, Australia - these people haven’t yet lost their ties with homeland, kept their national sense o f solidarity, preserved and represented cultural traditions o f their oc­ cupied country. They believed that in some time their creative activity will be brought back home and help it. it was their primordial cause and a vocation. The vocation - since to fulfil it most often they had to face hard if not austere

362

363

conditions, to stand against a constant pressure o f assimilation and loss o f na­ tional identity. A number o f professional philosophers, teachers and historians o f philosophy among the emigrants was not very high, however the very radical situation o f loss o f homeland, o f being in exile, an experience o f a displaced life, o f a constant

These professional philosophers as well as a great number o f their colleagues Lithuanian intellectuals in exile - could be distinguished by their interest in existentialist philosophy, the attempts to apply its conceptual means in inter­ pretation o f the traditional problems o f Christian thinking. The third „peak“ - Algirdas Julius Greimas (1917-1992) - a founder o f Paris

necessity to make an existential choice has fostered philosophical reflexions and

school o f semiotics, has received a distinguished rank among the structuralist

disputes. Therefore a list o f the representatives o f philosophical thought ap­ peared to be quite long - over a half o f hundred. First of, all these philosophical

philosophers. W e should also mark Vytautas Kavolis (1930-1996) - a pioneer

disputes and reflexions were published in a regular cultural press, which was al­

ciology and history o f culture, Thomas Patrick Kasulis (1948) - a professor who

ready set during the period o f the W W II, continued to be published throughout

contributed to world sinology, Algis Mickunas (1933) - professor o f University

the whole period o f occupation and is still live. A presentation o f these philo­

o f Ohio, a world renowned phenomenologist, one o f creators and developers

o f a multi-disciplinary approach, a world renowned co-author o f editions in so­

sophical efforts o f Lithuanian elite in exile, o f their articles, studies and funda­

o f this philosophical trend, his friend and colleague Alphonso Lingis (1933) - a

mental works in a form o f annotations makes the main object o f this volume.

humanist, thinker o f a broad scale, who attempted to combine phenomenology

This corpus o f annotations helps to reveal the main tendencies o f Lithuanian

with postmodernism and retain human dimension, John Knasas (1948) - a

philosophical culture in exile, their theoretical influences, receptions and orien­

representative o f Thomistic philosophy, which used to be a constant feature o f

tations. It does not only documents the life o f the community, which refused

Lithuanian philosophy both in interwar period and in exile. All these authors

to surrender its identity, but also points out its important theoretical decisions, that hasn’t lost their intellectual value and are still acute.

used to publish their works most often in English, rather than in Lithuanian.

We should note once more that the task o f this encyclopaedic edition was not to give an evaluation or to suggest a specific decision, yet this summary might still help us to discern some important distinct features o f Lithuanian philosophi­ cal continent in exile. First we should distinguish two main personalities - we might say „the peaks“, which represent both the continuation o f Lithuanian

All their works now are returning to Lithuania. This book it is a collective work o f group o f scholars in an Lithuanian Culture Research Institute. It was sup­ ported by the Lithuanian Council o f Science. It is a step to meet those who has left but hasn’t betrayed, who managed to overcome in their philosophical work both strains o f totalitarian regime and narrow national limits. This book should definitely contribute to fundamental studies o f Lithuanian exile.

intellectual tradition, which has been formed between two world wars and also important distinctive characteristics o f Lithuanian philosophical culture in ex­ ile. These two prominent figures are Antanas Maceina (1908-1987) and Juozas Girnius (1915—1995). Both has been very productive authors and published the works o f a highest theoretical value. Many their works were published in Ger­ man and English languages (some texts are now accessible via an internet). Both authors were representatives o f Christian, catholic philosophical trend, expressed an interested in the problems o f philosophy o f culture, attempted to acknowledge the academic society in the West with a secular, Marxist system o f soviet regime, reveal its basic social and spiritual structures. This task - the in-depth analysis and presentation o f structures o f soviet ideology and think­ ing - has been a major preoccupation o f many emigrant thinkers - political scientists, economists and journalists.

364

365

1

Bradūnas Kazys 90, 224 Brazaitis-Ambrazevičius Juozas 5, 3538, 40, 41

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Brazys Pranas $, 41, 42 Breysig K. 138

Damianas Petras 95 Damušis J. 35 Danys J. V. 286 Darwin Ch. R. 319

Brentano F. 317 Broglie L. de 142

Daugintis Petras 5, 56 Daujotytė Viktorija 292

Brūckner A. 19 Brunner E. 194, 312 Brizgys Vincentas 5, 42 Buber Martin 15

Daunys Vaidotas 290

Brazdžionis Bernardas 259

Adamkus Valdas 75, 285

Balys Jonas 5,17-20, 253

Adomaitis-Šernas Juozas 14 Aistis Jonas 91, 252 Ayer A J . 188

Baltinis Andrius 5, 20, 2$, 27, 34, 298 Baltrušaitis Jurgis 5, 27, 92 Baltušis Juozas 283 Barth K. 312

Albertas Didysis 109 Albrecht E. J. 323,324

Barthes R. 112

Algirdas (kunigaikštis) 284 AllenJ. 286 Altizer T. J. J. 74

Basanavičius Jonas 19,55 Baudelaire Charles 259 Bäumler A. 360

Ambrazas A. 85

Bautrėnienė Giedrė 9 ,100 ,102 Belinskij V. 233 Bentham J. 198

Anaksagoras 303 Anaksimandras 349 Andriekus L. 109, 218 Anouilh Jean 91 Aristotelis 16, 31, 45, 63, 64, 66, 70,141, 142, 160, 185, 194, 199, 208, 239, 256, 238, 303, 349 Ašoka 338 Aurelijus Augustinas, šv. 26, 45, 48,59, 80, 136-138, 140, 197, 212, 239, 251, 256, 289, 298, 312, 313 AustinJ. L. 118

140, 190, 198, 256, 261, 279, 299, 301,

Burckhardt J. 137 Burdach K. 137 Buren P. van 74 Burkhard Frederik 137, 332

303 , 3 4 9 . 351

Degutis A. 260

Butler J. 268

Deleuze Gilles 203, 204, 267 Delgado Jose 278 Dembskis V. 14

Campanella Tommaso 332, 337

Derrida Jacques 202, 267 Dewey John 322, 330

Camus Albert 17, 90, 93, 97, 212, 323

Berenis Vytas 79,102, 283 Bergson Henri 69, 80, 91, 194, 317

Carnap Rudolf 103 Chargaft Ervin 278

Berkeley George 74, 76, 349, 351 Bernanson Georges 126

Celiešius Petras 5, 44, 233 Cirtautas Kazys Klaudijus

5, 23, 49,

Claudel P. 13,126 Cohen Arthur 323 Compton A. H. 328

Bigvvood C. 268

Cortazar J. 122

Bacevičiūtė Danutė 4,307

Bytautas R

Cukuras Valdemaras Mykolas

Bachofen Johan Jakob 346, 350, 360 Bacon F. 256, 270, 303, 332

Blanchot M. 204

5, 13, 15,

Bagdonavičius Vaclovas 4, 20,193,195 Balčius Jonas 4 Bale Robert F. 167

Blondel Maurice 218, 222 Bohr N. 142 Bonaventūra 109 Borisevičius Vincentas 20 Botyrius Andrius 19 Botz-Bornsteinas T. 72

53

Caadajev P. 296 Čeginskas Kajetonas Julius 5,54 Čepėnaitė-Užgirienė Ina 286

Dlugošas J. 19 Dogen Z. 152,153,159,160 Doniela Vytautas 3, 63, 83,106 Donskis Leonidas 7 7 ,17 7,18 1, 334, 335 Dopsch A. 136,137,138

50

32. Biezais H. 19 102, 237

Dielininkaitis Pranas 35 Dilys P. 234 Dilthey W. 91,199, 317

Bieliauskas Vytautas Juozas 5, 30, 31

Bagdanavičius Vytautas Jonas 51, 217, 235, 239

366

Būga Kazimieras 19

Berdiajev N. 80, 218, 225, 229, 233, 239 261, 302, 308, 309, 311, 312

337

51,

Dautaras Jonas 199 Dawson Ch. 136,137 Descartes Rene 29, 32, 66, 67,109,124,

Benveniste E. 118

Arendt H. 277

Dambrauskas-Jakštas Aleksandras 139

Dostojevskij Fiodor 312 5, 50,

51, 214, 219, 232,

Dovydaitis Pranas 100-102, 334 Drizulis Aleksandrs 285 Drunga Mykolas 283 Dumėzil Georges

5, 74, 75, 77, 181, i i i

,

116,120

Černyševskij N. 233

Dumont Louis 177 Dunce Scotus Jonas 108,109

Čiubrinskas V. 188

Durkheim E. 35,

i i i

,

198

367

Dusburgietis P. 19 Duve Christian de 279 Eddington A. 142 Eidintas Alfonsas 333 Einstein Albert 142,326 Eisenstadt Samuel N. 176,177 Ellis A. 320 Empedoklis 298 Engels Friedrich 109, 339 Eretas Juozas 5, 2$, 35, 40, 41, 78, 79, 95» 99» 307» 334

Erikson, Erik H. 163 Feuerbach Ludwig 140, 305, 312 Fichte J. G. 299 Filolajas 256 Fink Eugen 360,361

63, 260, 268, 274, 346,

Freud Zigmund 42,199, 262, 320 Focillon Henri 27 Foucault Michel 275, 279

172, 173, 267, 269,

Fried Ch. 104 Frobel F. W. 317 Fiirer-Haimendorf Christoph von 175 Gadamer Hans Georg 259, 269, 289 Gaida-Gaidamavičius Pranas 5, 51, 80 Gaižiūnas Silvestras 79, 292, 307 Gaižutis Algirdas 260 Galbraith J. К. 103 Galva (Galvanauskas) Gediminas 5, 84, 85» 343

Garaudy Roger 129, 284 Gebhart E. 137 Gebser Jean 169, 170, 258, 264, 265, 270, 273, 276

368

Gehlen Arnold 63

225, 227, 229, 235-237, 239, 256, 261,

Gelūnas Arūnas 175 Gentile G. 194

265., 271,273,280,282,290,344,346362

Gilson Etienne 332

182, 184, 187, 189, 331,

Gimbutienė Marija 19, 356,360 Girnius Juozas 5, 12,23, 33» 35» 39» 42.» 62, 69, 83, 86-93, 95-102, 106-108, 135, 161, 195, 215, 226, 227, 234, 240, 260, 292, 293, 323, 329, 332, 333, 343, 346, 359» З76

Hegel G. W. F. 88, 109, 138, 140, 145, 148, 197, 253, 254, 275, 278, 292, 293, 296, 297-299, 301, 305, 309, 313, 319, 328, 331, 339, 350 Heisenberg Werner 107,142,256 Helden A. J. 104 Hello Ernest 78, 334

Girnius Kęstutis Kazimieras 3,10,102, 234, 237, 287

Hemingway Ernest 93 Henriot Peter 60 Herakleitas 349

Girniuvienė-Pakalniškytė Mirga $, 107, 108, 303

Hjelmslev L. n i, 113 Hobbes Th. 65, 303

Gogol Nikolaj 233

Holland Joe 60 Hölderlin F. 347, 348 Homeras 273

Goldman Lucien 168 Grauslys A. 234 Grauslys Steponas Bernardas 5, 108 Greimas Algirdas Julius 5 ,12 ,19 ,110 116, 119, 121, 122, 124, 125, 260, 276, 368

Honneth Axel

280

Hui-neng 160 Huizinga J. 100, 336, 337

Grinienė Alina 291

Husserl Edmund m , 121,188,200-202, 204, 235, 236, 258, 259, 261, 263, 265,

Grinius Jonas 5, 35, 36, 60,125,126,128, 129,130,131, 238, 288-292

270, 273, 275, 278, 279, 280, 282, 317 Huxley J. 251

Guattari Felix 203 Guyau J. 196,198 Gutas J. 326

Ibsen H. 355, 356 Immerman Karl 259

Gutauskas V. 22 Habermas J.

259

Ipatij 19 Ivinskis Zenonas 35 Yla Stasys 5, 42,132, 234

James W. 91, 242, 328, 330-333 Jaskūnas Valdas 177 Jaspers Karl 26, 45, 47, 63, 80, 86, 88, 90-92, 99,101, 225, 227, 232, 236, 238, 261, 292, 317, 346, 359 Jevsejevas Paulius 4,125 Jonas XX III 42,193 Jucevičius Feliksas 5, 7 5 ,10 0 ,14 0 ,14 1143, 238, 343 Jucevičius L. A. 19 Jung C. G. 21 Junichir T. 122 Juodeika Vladas 5,145,148 Kairys Anatolijus 238 Kant Immanuel 53, 63, 64, 66, 68, 88, 107, 109, 145, 188, 191, 198, 200-203, 205, 207, 208, 239, 261, 262, 269, 275, 277, 299, 300, 302, 303, 331, 331, 349351

Kardelis N. 76 Karsavinas L. 136,138,139, 345 Kasias Bronis 6, 146 Kasulis Thomas 6, n, 151,155-158, 365 Kaupas Julius 6, 161,162, 217 Kavolienė Rita 181 Kavolis Vytautas Martynas 66, 76, 77, 83, 94 Kavoliūnas Vacys 238 Keyserling H. 224

6, 12, 65,

Keliuotis Juozas 35, 343 Kentenberietis Anzelmas 109 Kerenskij A. 335

Haeckel E. 312 Hakuin E. 152,153 Hamilton W. 74

Yuasa Yasuo 155,156,160

Hartmann Nikolaj 63

Jacob F. H. 313 Jakštas-Dambrauskas A. 244

Keturakis Saulius 4

Jakštas Juozas

Kierkegaard S. 47, 80, 90,109, 223,232,

Heidegger Martin n, 45, 47, 63, 66, 80, 89, 90, 91, 97, 101, 141, 152, 182, 184, 185, 200-202, 204-208, 214, 216, 221,

KetelerW. 193

139»195

5, 51, 127, 128, 135, 136,

Kėkštas Juozas 90 312, 355, 356

369

?

Kirejevskij L 2.96 Kirtiklis Kęstas 169 Kisielius Petras 2.35, 239 Kitaro Nishida 160 Klidzejs Janis 20 Knasas John 366

6, n, 81, 182, 184, 189,

Maldeikis Petras 244, 249

Lenin V. 10 4,147, 218, 229

Malebranche N. 319 Malreaux A. 93, 144 Mannhardt W. 19

Leonas XIII (popiežius) 217, 222

43, 192, 193,

6, 81, 138, 195, 240,

Mantautas Vaidevutis Andrius

Lévi-Strauss Claude no, n i

Marcel Gabriel 47, 261, 293

Kondoleon Theodore 183

Liaugminas Albinas 6, 88,196,199 Lin-Chi 160a

Kornejeva-Maceinienė T. 219, 220 Kopernik M. 48, 256

Lingis Alphonso 6, ii,12, 80,199, 202, 204, 208, 209, 211, 259, 366

Marcuse H. 103 Maréchal Joseph 185 Maritain Jacques 43, 47, 80, 96, 100,

Kossu-Aleksandravičius Jonas 124 Krupavičius Mykolas 6, 81, 192, 193,

Lyotard Jean François J. 201, 203, 205 Liuima A. 254, 255, 284, 285, 293, 295, 296, 297, 330

195» 315. 334

126, 182, 184, 187, 189, 190, 191, 193, 238, 340, 341 Marx Karl 10 3,10 4 ,10 9 ,14 7 ,14 8 , 218, 229,170, 273, 277, 284, 303, 304, 305,

Liulevičius, Arūnas 6, 81, 212 Locke J. 65, 217

Kuolys Darius 181 Kuraitis Pranas 227

Loewith Karl 63, 258 Loisy A. 126

Kuzietis Nikojajus 344 Kuzmickas B. 260, 329

Lombardi P. 109

Masiulis Kęstutis 4, 213 Maupassant Guy de 116 ,117 Matulevičius J. 192

Lonergan Bernard Joseph Francise 185, 191, 294, 295

Mauss M. in McBrien Ricard 186,190

Laborit Henri 279 Lacan J. 204 Lacroix J. 229

Lorenz Konrad 278 Loskij N. 292, 293

McCool Gerald F. 182,184

Lai Ch. 127

Lower

Lamennais F. 193

Luhmann N. 258

Landgrebe L. 258 Landowski E. 112

Maamàgi Viktor 285

Lasickis J. 19

Maceina Antanas (Jasmantas Antanas)

Laurinčiukas Albertas 283 Laurinkienė N. 20 Lazarus M. 317

L. 158

319, 331, 338, 339 Masaitis Česlovas 6, 254

Mulokas J. 195 Mumford Lewi 327 Murphy John 257, 268, 282, 283 Nàgàrjuna 152,153 Nagys Henrikas 90 Nastopka К. 112 Natkevičius Vincas 6,131, 288-292 Naujokaitis J. 41 Naujokaitis Rolandas 164 Navickas Juozas Leonas 303

6, 240, 292,

Nekrič Aleksandras 285 Nell-Breuning О. V. 216 Nelson Benjamin 169,170 Newton Isaac 66 Nietzsche Friedrich 25, 63, 80, 90, 96, 109,145, 194, 198, 200, 201, 202, 203, 204, 209, 211, 229 Nyka-Nyliūpis Alfonsas 90, 259

Medvedev Roj 284 Melanchton P. 256

Nisietis Grigalius 303 Noreika Alvydas 41,18 1

Michel E. 194 Michelet J. 137

Nozick R. 104

Michelson S. 14 Mickevičius Adomas 17 Mickevičius-Kapsukas Vincas 14

Obenchain D. В 137

6, и, 12,16, 22,23, 2-6,2.7,35, 39, 40, 41,

Mickūnas Algis

Origenas 109, 303

4 4 » 45 »48, 49 » 55» 83, 86, 91, 101, 103,

259, 261, 263, 271, 283, 331, 36s, 376 Mikšys Z. n 4

Ortega у Gasset J. 26, 251 Ostermeyer G. 19 Owens Joseph F. 182,187

6, 12, 238, 240, 257-

Lazauskas J. 76, 329

104, 106, 139, 141, 161, 162, 214-240, 260, 289, 290, 292, 297, 300, 323, 327,

LebraT. S. 157 Lebret L. J. 58

32.9» ЗЗІ» 333» 335» 342.» 344» 346, 359»

Milašius O. V. 125, 291 Miller Henry 158, 323

376

Misiūnas Romas Jonas

Lecky William E. D. 175 Leclerq J. 96, 217

6, 81,

2-53» 2.54

Kudirka Vincas 77,163,180,357 Kukai 159,160

Lotze R. H. 317

Mockūnas Liūtas 238, 240, 345 Monden Louis 324 Moore Thomas 333 Miiller M. 347

Levinas Emmanuelis n, 199, 202-204, 207, 208, 211, 259, 268, 271, 323

Kohlberg Lawrence 278 Kohn Hans 100, 332

370

Leibniz Gottfried 66, 67,198, 258, 269 Lejen F. 18

Maceinienė Tatjana 219, 220, 240 Mačernis Vytautas 90

6, 283, 28$,

286 Mykolaitis-Putinas Vincas 126, 288

Ochner N. 158

Pakštas Kazys 6, 35, 37, 216, 306, 307, 335

Palujanskienė A. 324

371

Pannenberg Wolfhart 264 Paplauskas- Ramūnas Antanas 310, 312

6, 308,

Parmenidas 141, 349 Parsons Talcott 165,167 Pascal Blaise 26, 90, 93, 96, 140, 340 Paskųs Antanas 6, 53, 232, 320 Pavilionis Rolandas 114, 122, 260, 282 Peirce Ch S. 259, 331 Pestalozzi J. H. 317 Piaget J. 121 Pijus XI (popiežius) 193, 216 Pijus XII (popiežius) 41,194, 216, 218 Pikūnas Justinas 6, 50, 320, 323, 324 Pivoras Saulius 260 Planck M. 142 Platonas 16, 21, 26, 66, 69, 70, 71, 133, 141, 159, 223, 231, 262, 289, 298, 303, 337» 349» 350

Plečkaitis Romanas 10, 325 Poincare H. 256

Radauskas Henrikas 125,171 Rahner Karl 51,53,183, 239, 264 Raila Bronys 93 Ramonas V. 217 Ramonas Z. 27 Ranke Franz 18 Reich Charles A. 103 Reichenbach Heinrich 297 Reinys Mečislovas 15 Rybelis Antanas 27, 41, 215-222, 224, 225, 227-236, 238-240 Rickevičiūtė K. 330 Rieff Philip 320 Riesman D. 212 Rilke Rainer 122, 216 Royce Josiah 328, 330 Ronault G. 144 Rousseau J. J.

21, 150, 196, 198, 217,

Šerkšnas Antanas 249 Šilbajoris R. 83, 332 Šilkarskis Vladimiras 219, 329 Šliogeris Arvydas 102, 240, 260

Sezemanas Vosylius 72, 74, 330 Skaisgiris R. 329 Skinner A. 320 Skrupskelis Kęstutis 6, 240, 330, 332, 35» 339» 362.

Sartre Jean Paul 17, 45, 47, 90, 97, 98, 129, 203, 232, 261, 271, 323 Savanarola G. 223

Pretorijus 19 Preville J. 129

Saussure F. de 110,

Savukynas Bronys 123

Prižgintas V. 27 Prodikas 298

Scheler Max 20, 21,194, 221, 232, 288, 289, 293, 298, 301, 302

Propp Vladimir 113,116 ,120

Schelling F. W. J. 275,313 Schiller F. 330

i i i

,

112, 118

Štromas Aleksandras 332

Sofoklis 291 Sodeika Tomas 240, 260

Talis 349 Tamošaitis Anicetas 6,340

Sokratas 69, 70, 99,196,198 Solovjov Vladimir 78, 79,139,197,220, 233-235, 293, 308, 311, 312

Tamošaitis I. 334 Tanabe W .J. 158 Teilhard de Charden Pierre 14, 48, 53,

42, 66, 67, 124,

190,198, 303, 337 Spurga Saulius 173

138, 228, 231, 232, 327 Taine H. 127 Tereškinas Artūras Tertulijonas 95

178,181

Thielecke H. 194

Sruoga Balys 128, 253 Stančienė Dalia Marija 186,190,191

Thode H. 137 Thompson S. 17

Stanka (Stankevičius) Vladas

Thornhill A. H. 158

6, 336,

337

Stankevičius Vladimiras 336 Stein Edith 16

Tillich Paul 235,323 Tinbergen Nikolas 278

124, 173, 181, 257, 261, 283, 346, 349,

Toynbee A. 138 Tomas Akvinietis, šv. 109,183-185,187, 188,194,198, 301, 349, 351 Toppen M. 19

351, 352-, 353-356,359

Tournier M. 122

Stoškus Krescencijus 76 Sverdiolas Arūnas 4, 76, 102, 113, 114,

Schleiermacher F. D. 313

Steinbüchel T. 194 Stirner M. 194 Strawson P. 107

Schopenhauer Arthur 233

Stryjkowski Maciej 19

Schleicher August 19

Šliūpas J. 14, 335 Šmulkštys Julius 6, 331, 339

Sloterdijk Peter 261, 267 Smith John Edwin 158

Spinoza Benedictus

Pranciškus Asyžietis 112, 289 Pranckietytė Gražina 4 ,17 , 49,55, 84, 85,139,145,148, 344, 362

Rabikauskas Paulius 6, 327

Seebohm Thomas 269 Service Elman R. 165

Russell B. 99,142,188, 256

Poška Adolfas 4, 42,53, 240, 253 Prahiškis Jeronimas 19

Putvinskis-Pūtvis Vladas 253

Searle John Henry 274

Spencer Herbert 242 Spengler Oswald 21, 72, 247, 256, 337

Sakalauskaitė Agnė 4,106,151,160,212, 283, 324, 327, 339, 342, 345 Salvianas 137

Prunskis Juozas 148,199, 25$ Ptolemajas 256

214, 215, 216, 224, 227, 230, 231, 232, 237, 238, 292, 302, 307, 329 Šemerys Salys 299

317 Rugis Jonas 6, 327

Popper Karl R. 69, 297 Poškaitė Loreta 177

Šalkauskis Stasys 25, 35, 37, 40, 49, 76, 78,79, 86,95,98,101,102,127,135,191,

Schulz Werner 63 Schutz A. 273 Schweitzer Albert 222

Traki Georg 259 Treznevičiūtė Daiva Trumpa Vincas

4,102

6, 44, 55, 63, 83, 101,

102, 107,135, 237, 238, 340

Schroedinger Erwin 142, 326

373

372

I

Tunaitis Steponas 4, 34, 43, 195, 233, 305, 319»337 Usačiovaitė Elvyra 4,135 Vabalaitė Rūta Marija 4,50, 62,74,77, no, 162, 191, 199, 254, 257, 287, 303, 335»339»362

Vaičiulaitis Antanas 35, 99,125 Vaitkevičius J. 22 Valantiejus Algimantas 176 ,181,187 Valiukėnaitė D. 131, 291 Valiušaitis Vidmantas 4 1,126 ,131, 334 Valiuškevičius V. 131

Voltaire

99

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI

Waldenfels Bernard 260 Waldman T. G. 57 Weber M. 309 Weischedel W. 235 Whitman W. 211 Wittgenstein L. 273

sociologijos ir teisės institutas. Redakcinė kolegija: R. Plečkaitis (pirmininkas ir ats. redaktorius), R. Skeivys, S. Tunaitis, A. Varanavičius. Vilnius: Mintis, 1980, 400 p.

Wright G. H. Von 121 Wolfe Thomas 93, 96 Wundt W. 199, 242, 317

II TOMAS: X IX a. vidurys - ię4 0 m. Lietuvos mokslų akademija. Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. Redakcinė kolegija: J. Macevičius

(pirmininkas), A. Poška, M. Laurinkus, R. Plečkaitis, G. Vaitkūnas. Vilnius: Mintis, 1991, 421 p.

Zaksas Irmija 329 Zaratustra 337 Zenonas 66 Ziehen T. 242

Vardys Vytautas Stanley 6, 285, 347 Vasiliauskienė D. 102, 237

Zimanas G. 100

Veljataga Pilie 4, 4 1,10 8 ,131, 292 Venskevičius S. 76 Venslova Tomas 9

Zagars Eriks 285 Žemaitis V. 76 Žentelytė Audronė 173

Vėlius Norbertas 20 Vyčinas Vincas 6,106, 346, 349, 351—

Žiugžda Juozas 28$ Žiūraitis T. 298

356, 359»362 Vygantas P. 50

Žygimantas Senasis 138 Žukas S. 113 ,12 1,12 4

Viliūnas Dalius 4,12,17,27,62,79,102, 240, 292, 323, 326, 327

Žukauskienė Odeta

374

I TOMAS: Feodalizmo laikotarpis. Lietuvos mokslų akademija. Filosofijos,

4, 29

375

i

Liz34 Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai / Lietuvos TSR Mokslų akademija. Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas ; red. kolegija: J. Macevičius (vyriausiasis red.) ... [et ai.]. - Vilnius : Mintis, 1980- . T. 3: Filosofija išeivijoje / Lietuvos kultūros tyrimų institutas ; [sudarytojai Vaclovas Bagdonavičius, Paulius Jevsejevas, Kęstutis Masiulis... [et ai.]; redakcinė kolegija: Dalius Viliūnas... [et ai.]. - Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011. - 376 p. - Santr. angį. - Bibliogr. išnašose. - Asmenvardžių r-ldė: p. 366-374. ISBN 978-9955-868-45-3 Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltinių

III tomas „Filosofija išeivijoje“ atveria lietuvių

egzodo filosofinės kūrybos (1945-2000) panoramą, pateikdamas šios srities tekstų anota­ cijas. T ik nedidelė dalis šviesuomenės kartos, pasitraukusios nuo gresiančių sovietinių re­ presijų, buvo filosofai profesionalai: žymieji Antanas Maceina, Juozas Girnius, antrosios egzodo generacijos mąstytojai Algis Mickūnas, Vytautas Kavolis. Tačiau pati ribinė situacija: priverstinė tėvynės netektis, nutautimo, asimiliacijos grėsmė žadino filosofinę mintį, vertė kelti ir gvildenti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, nenuilstamai analizuoti ir kri­ tiškai vertinti esamą situaciją, ieškoti sprendimų ir totalitarinio režimo, ir niveliuojančios globalizacijos akistatoje. Leidinys pristato daugelio - psichologų, teisininkų, dvasininkų, istorikų, sociologų ir kitų asmenų, susivienijusių intelektinių filosofijos vertybių kūrybai, darbus. Visi minimi kūrėjai tikėjo, kad anksčiau ar vėliau jų ugdomos vertybės prigis tėvy­ nėje, lietuviškosios kultūros kamiene. Si knyga ne tik padės orientuotis menkai žinomame „išvietintųjų“ generacijos filosofinės kultūros kontinente, įžvelgti jo viršukalnes, tradicijas, ribas ir skirtingas teritorijas. Norisi tikėti, kad Lietuvoje, gaubiamoje šių dienų emigracijos ūkanų, pokario egzodo filosofijos tekstų masyvas švies nepasidavimo ir nepaprasto dvasinio ryžto šviesa. U D K i(474-5) ( °9i)+ I(73)(= i72-)(°9I)

LIETUVOS FILOSOFINĖS MINTIES ISTORIJOS ŠALTINIAI. III tomas Filosofija išeivijoje. 1945-2000 Redaktorė - Ramutė Pinkevičienė Viršelio dailininkė - Skaistė Ašmenavičiūtė Asmenvardžių rodyklę sudarė Ramutė Pinkevičienė Maketavo Daiva Mikalainytė Išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Saltoniškių g. 58, LT-08105, Vilnius Spausdino UAB „Draugų studija“, S. Moniuškos g. 21-1, LT-08121, Vilnius

f