Kazimieras Vasiliauskas : mokslininkas, pedagogas, inžinierius 9986135257

Citation preview

JUOZAS STRAŽNICKAS

KAZIMIERAS VASILIAUSKAS MOKSLININKAS, PEDAGOGAS, INŽINIERIUS

SKIRIAMA LIETUVOS UNIVERSITETO 75 -MEČIUI

KAUNAS .TECHNOLOGIJA . 1997

eh* *пл~ Ж ¿foto

UDK 349.96947.45:929 Str 338

Recenzavo docentai B. GARMUS ir A. REKEVIČIUS

ISBN 9986-13-525-7

© J. Stražnickas, 1997

TURINYS

6 Autoriaus žodis 9 Pirmoji dalis Į ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

20 Antroji dalis PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR” (1918-1921 metai)

40 Trečioji dalis KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

60 Ketvirtoji dalis TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

87 Penktoji dalis NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 metai)

106 Šeštoji dalis TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

124 Septintoji dalis PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1951-1957 metai)

133 K. Vasiliausko mokslo darbų sąrašas 134 Šaltiniai 140 Inžinierių, baigusių V D U Technikos fakultetą, sąrašas

6

A u to ria u s žodis

AUTORIAUS ŽODIS Netiesa, kad Žmogus miršta. Jis ir toliau gyvena kartu su mumis, tik jo būties ir laiko tėkmė kita. Profesoriaus Kazimiero Vasiliausko nebėra jau 40 metų. Bet aš jį sutikau vaikų, artimųjų, kolegų prisiminimuose, skaitydamas jo parašytas mokslo knygas ir straipsnius, rausdamasis archyvuose, eidamas takais, kuriuos buvo įmynęs per kelis dešimtmečius. Patikimu palydovu nors ir į netolimą praeitį man buvo vis labiau ryškėjantis šio tauraus Žmogaus, atlikusio iki galo priedermę Lietuvai, savo šeimai, artimiesiems, paveikslas. Jo lydimas penkerius metus žengiau laiko dulkėmis nuklotais istorijos takeliais, kaupdamas viską, kas liestų rašant apie K. Vasiliauską - mokslininką, pedagogą, inžinierių. Kodėl ši knyga, kurią ką tik imate į rankas, būtent apie jį, tiksliųjų, technikos mokslų atstovą? Priežastys kelios. Antai, rašytojų, dailininkų, kompozi­ torių, kitų menininkų gyvenimas visada labiau domino visuomenę - apie juos rašomi memuarai, kūrybą nagrinėjančios monografijos, dažnai ir patys imasi plunksnos. Techninės minties atstovai, kurių nuopelnai, kuriant materialinę ir dvasinę tautos kultūrą ne mažesni, dažnai tebelieka užmarštyje, o atskiri periodai iki šiol tebėra baltosios istorijos dėmės. Ypač tai liečia Nepriklausomosios Lietuvos laikus, kurie kelis dešimtmečius buvo nutylimi arba sąmoningai iškreipiami - esą “buržuazinė valdžia nesirūpinusi mokslu, švietimu ir kultūra”. Todėl šiandien mes daugiau žinome apie Vilniaus universitete XVIII amžiuje įkurtą architektūros katedrą, jos profesorius, negu apie Nepriklausomybės metu Vytauto Didžiojo universitete Technikos fakultete veikusias katedras, jose dirbusius žymius mokslininkus, inžnierius, kaip antai: Steponą Kolupailą, Steponą Kairį, Praną Jodelę, Kazimierą Vasiliauską. Laimei, o gal būt mūsų gėdai, kol patys delsiame ir vangiai imamės kilnios misijos - įamžinti jų atminimą, jau senokai sukruto išeivijos lietuviai šviesuoliai. Užjūryje išleista J. Gimbuto ir J. Danio monografija apie profesorių S. Kolupailą, J. Gimbuto - apie J.Šimoliūną, išėjo inžnieriaus daktaro prof. S. Kairio atsiminimų knygos. Tačiau ir kitų Universiteto Technikos fakulteto profesorių, žymių inži­ nierių nuopelnai Lietuvai ne mažesni. Kodėl šių eilučių autorius iš minėto būrio pasirinko būtent Kazimierą Vasiliauską? Pirmiausia todėl, kad jis stovėjo prie tautinės aukštosios mokyklos - Aukštųjų kursų, Universiteto Technikos fakulteto gimimo lopšio ir paskui keturis dešimtmečius ugdė kitus inžinierius, mokslininkus. Jo paties mokslo darbai pirmieji vadovėliai lietuvių kalba, monografijos, straipsniai sudaro daugiau kaip

A u toriaus žodis

7

200 spaudos lankų, įeina į mūsų techninės literatūros aukso fondą ir įgalino sukurti savitą medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos mokyklą. Yra ir dar viena, ne mažiau svarbi priežastis. Kaupdamas po kruopelytę medžiagą, susitikau su dešimtimis žmonių - K. Vasiliausko dukra Marija, sūnumi Gediminu, giminėmis, kolegomis, mokiniais, jį artimai pažinojusiais. Stebėjausi, nes vos paminėjus šią pavardę, kiekvieno veidą nušviesdavo ypatinga gerumo šviesa: Vasiliauskas - oho! Technikos fakulteto milžinas! Ne apie kiekvieną šitaip... Nuo šiaudinės pastogės slenksčio iki universiteto katedros, garsaus mokslininko, akademiko - tokį kelią, būdingą daugeliui mūsų šviesuomenės, nuėjo ir K. Vasiliauskas. Jo gyvenimą lydėjo Tautinio atgimimo aušra XIX amžiaus pabaigoje, darbas Nepriklausomoje Lietuvoje, skaudžios karo ir pokario realijos, nors kai kam gali pasirodyti, kad jis gimė po laiminga žvaigžde. Dirbo mėgstamoje srityje, neaplenkė apdovanojimai, mokslo laipsniai ir vardai, išvengė Sibiro gulagų, neteko ieškoti duonos po svetimu dangumi. Bet šis įspūdis pirmo žvilgsnio. Karti likimo taurė teko ir jo daliai. Iki paskutinio atodūsio K.Vasiliauskas gyveno su kraujuojančia žaizda krūtinėje, pirmiausia skaudžiai kentėdamas dėl išardytos šeimos likimo. Rašant knygą,daug kur eita nepramintais takais - vos ne pirmą kartą pakelti kai kurie archyvai, leidiniai, slėpti už užraktų specfonduose, prisiminimai, saugoti tik atmintyje, todėl drįstu teigti, kad daugelis skaitytojų, ypač jaunesnės kartos, su tuo susidurs pirmą kartą. Ši knyga kartu tai ir tiesos sakymas, kaip atgimusi valstybė, atitraukdama ūkininko, darbininko, tarnautojo triūsu ir prakaitu pelnytą centą nuo kitų reikmių, jį skyrė mokslui, dėdama tvirtą pamatą krašto ateičiai. Versdamas puslapį po puslapio,skaitytojas susipažins ir su daugeliu K. Vasiliausko kolegų mokslininkų, inžinierių. Tai suprantama, nes metų metais dirbta ranka rankon, širdis širdin. Bet tai ne Technikos fakulteto istorija, nors atskirti K.Vasiliauską nuo fakulteto, kurio dekanu buvo dešimt Nepriklausomybės metų, būtų tas pats, kaip atkirsti žmogaus kūną ir dvasią. Tai nėra ir grynai mokslinė studija. Autorius atskirais atvejais nevengė sodresnio žodžio, meniškesnio vaizdo, tačiau visur siekta neprasilenkti su objektyvia tikrove, tai pagrįsti faktine medžiaga ir išjos logiškai išplaukiančiomis išvadomis. Suprantama, kad šis darbas be kitų paramos ir moralinės bei finansinės paskatos vargiai būtų įmanomas. Reiškiu padėką visiems, kurie padėjo, kad jis išvystų dienos šviesą. O ypač - Kauno technologijos universiteto rektoriui profesoriui Kęstučiui Kriščiūnui, Vilniaus Gedimino technikos universiteto rektoriui profesoriui Edmundui Zavadskui, šio universiteto profesoriui Algirdui Smilgevičiui, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentui Adakrui Šeštakauskui, K. Vasiliausko vaikams - Danutei, Marijai, Gediminui, anūkams Daliui, Rimantui,

8

Autoriaus žodis

proanūkiams Gediminui ir Vytautui. Autorius suvokia, kad knyga ne be trūkumų. Bet viliuosi skaitytojų geranoriškumo ir atlaidumo, pakartodamas seną romėnų posakį: “Feci quod potui, faciant meliore potentes”. Padariau, ką galėjau, kas gali, tepadaro geriau.

/

ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

9

PIRMOJI DALIS

Į ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

Buvo Vėlinės. Pirmosios po karo. Anksčiau tokią dieną Kazimieras Vasiliauskas nuvažiuodavo į kapines, nusilenkdavo tėvų ir senelių kapams, Kauno Bazilikoje išklausydavo šv. Mišias už mirusiuosius. Šįkart visą dieną praleido darbe. Iš ryto skaitė paskaitas, po pietų nusigavo Linksmadvarin prie vokiečių sugriautų Fizikos ir chemijos instituto, kuriame prieš karą buvo įsikūręs Universiteto Technikos fakultetas, rūmų. Kartu su studentų būreliu ieškojo, ką dar galima išgelbėti iš po griuvėsių. Laipiojo po suverstus plytų kalnus, bandė įsibrauti į rūsius, kur prieš tai veikė dalis laboratorijų. Nieko sveiko neišliko po tokio sprogimo - ko patys nesuspėjo išgabenti, neišgrobstė kariškiai, pasiglemžė griuvėsiai. Tačiau labiausiai gėlė širdį dėl pačių rūmų, gyvavusių vos dvylika metų. Grįžo namo jau vakarop, nuvargęs, sužvarbęs. Galvojo po vakarienės pailsėti, tik staiga prisiminė, kad Universiteto kadrų skyriaus inspektorius jau prieš kelias dienas prašė parašyti autobiografiją ir užpildyti kadrų įskaitos asmens lapą. Paprašė ir dar pridėjo: - Tik netrumpinkite, tamsta, o kadrų įskaitos lapą būtų geriausia iškart užpildyti rusiškai. Todėl, pavalgęs ir išgėręs dvi stiklines karštos arbatos, užsidarė kabinete. Mėgo visa širdimi šį kampelį, jo ramybę ir jaukumą. Knygas spintose, kėdę ir stalą, prie kurio sėdėjo dvidešimt metų, lempą dideliu gaubtu, maloniai sklei­ džiančią šviesą. Tikėjosi šios formalios procedūros greitai atsikratyti, nes pana­ šius dokumentus ne kartą buvo pildęs. Pasirausęs surado stalčiuje kelis lapus papilkėjusio, dar karo metų liniuoto popieriaus ir viename iš jų užrašė - Autobio­ grafija. Kaip buvo pratęs, žodžio gale padėjo tašką ir pabraukė mėlynu pieštuku. “Aš, prof. Kazimieras Vasiliauskas, Juozo s., gimiau 1879 m. kovo mėn. 5 (17) d. Šiaulių apskrities Baisogalos valsčiaus Paberžėlių kaime...” 1Rūpestingai išvedžiojęs tris puslapius, pasitraukė arčiau kadrų įskaitos lapą. Nors plunksna prastame popieriuje kibo ir vėlėsi, tačiau rašė spėriai ir be vargo atsakė į 38

10

P irm oji dalis

klausimus. Tik staiga ties priešpaskutiniu, trisdešimt devintuoju ranka sustojo. Šeimos sudėtis asmens lapo užpildymo metu... žmona Marija, dukra, krikštyta motinos vardu, anūkas Vytautas, anūkė Irta - vardijo vos prisiversdamas, kol plunksna galutinai įstrigo tarsi įbesta. “O kur dar trys mūsų vaikai?” - vos neišsiveržė aimana. Kas su jais? Gyvi, sveiki, o gal seniai jų kauleliai svetimose pasvietėse dūlija. Argi jie jau nebe šeimos nariai? Nuo vyriausiojo Medardo, Lietuvos kariuomenės karininko, keturi metai anei žinelės, nuo to momento, kai kelios dienos prieš karą užbėgo atsisveikinti. - Į kursus siunčia, Maskvon. Danutė ir Gediminas 1944-ųjų vidurvasary atsisveikino ir taip pat dingo lyg į vandenį. Sunku jam, o ką bekalbėti apie motiną - širdis, tik pažvelgus į ją, plūsta krauju. Sode ūžavo rudens vėjas, braškindamas šakas, nutilo brazdėję anūkai, žmona, tikriausiai irgi nuėjo pailsėti, nes virtuvėje nebeskam ba indai, profesoriaus Prano Jodelės namų, kitapus Technikos prospekto, lange jau užgęso šviesa, o jis tebemąstė. Prisiminė svainius - inžinierių Konstantiną Šakenį, agronomą Julijoną Špakevičių. Pirmąjį areštavo prieš karą, “Baltramiejaus“ naktį, 1941 metų birželio 14-ąją, antrasis pasitraukė frontui riedant į Vakarus. Iškilo prieš akis ir buvusių kolegų, su kuriais tiek dirbta, svajota, veidai - Stepono Kolupailos, Jono Šimoliūno, Stasio Dirmanto, Stepono Kairio... -Matyt, senstu, - pagalvojo, pasitraukdamas arčiau rašalinę. O gal kalta tokia diena. Vis dėlto Vėlinės. Bandė save nuraminti, suimti į rankas, bet mintys ir toliau klydo į tolį, vaizdai tirpo tarsi rūke, ir staiga jis išvydo save dar mažą vaiką.

Kaziukui nuo jaunų dienų visam gyvenimui atmintin įsirėžė du vaizdai tėvas, stovintis su botagu prie vežėčių, ir motina, alpstanti prie mažo baltų lentų karstelio. Kazimiero tėvas Juozas Vasiliauskas buvo kilęs iš daugiavaikės šeimos, kurioje augo penki broliai ir dvi seserys.2Tiesa, broliukas Benediktas ir sesutė Elena mirė dar mažučiai. Motina Teklė Janulevičiūtė - taip pat ne iš turtingųjų. Todėl jie savos žemės neturėjo ir buvo amžini nuomininkai . Kiek mena, visą gyvenimą tėvus lydėjo klajonės iš vienkiemio į vienkiemį, iš sodybos į sodybą. Lydėjo ir vaikų mirtys. Maironiškiuose pas ūkininkę našlę Rajantienę gyveno 3 metus ir vertėsi gan pasiturinčiai. Mokėjo nuomą, pylė rugiais, miežiais, bulvėmis. Laikė ketvertą arklių, dešimt galvijų, samdydavo vaikėzą - piemenį,

/

ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

11

pusbernį ir mergaitę. Paberžėlių kaimas, kuriame gimė septintasis Vasiliauskų kūdikis, taip pat buvo ir septintoji nuomos vieta. Jį, atėjusį į pasaulį po Šventojo Kazimiero, Lietuvos globėjo garbei pakrikštijo taip pat Kazimieru. Mažyliui dar tebesant vystykluose, tėvai vėl persikėlė į Skėmių valsčių, Skamaičius. Šiuose kaimuose prabėgo varginga Kaziuko kūdikystė ir vaikystė. Kilus epidemijai - ar tik ne šiltinei, vienas po kito mirė aštuoni Vasiliauskų vaikai - Paulina sulaukusi trylikos metų, Anelė - devynerių, Elžbieta šešerių, Petronėlė trejų metų. Antanina, Juozukas, Simonas ir Stasiukas mirė visiškai mažučiai. Motina ne kartą krito į kapo duobę, grąžė rankas, rovė plaukus ir taip pergyveno, kad galvoje negerai pasidarė - vienąsyk paėmė iš vygės mažąjį Kaziuką ir išnešusi padėjo ant skiedryno. Gerai, kad vyras, grįžęs iš laukų, pamatė. Užaugo tik jis ir jaunesnioji sesutė - Onutė. Kai berniukas užkliudė septintuosius, Vasiliauskai kėlėsi dar kartą - šįkart į netoliese esančius Girvalakius. Čia tėvai vaiką nuo mažens pratino prie ūkiško darbo, o kitų metų žiemą pradėjo mokyti slaptojoje kaimo mokykloje. ... Stovi, būdavo, Kaziukas kryžkelėje, sužvarbęs, vėjų kiaurai veriamas, įsispyręs į klumpes, ir žiūri į kelią, kuris suka kaiman. - Jei tik pamatysi žandarą ar kitą raitelį, spausk kiek išgali kojos į trobą, - taip pasakė dėdulė, kurį tėvas vadino daraktoriumi. Jis kaimyno troboje sutupdė vaikus lyg žvirbliukus aplink stalą ir pasakė: - Tik čia išmoksite perskaityti spausdintą žodį lietuviškai, o vėliau ir jį parašyti. Tačiau šiukštu turite tylėti, klausinėjami apie mokyklą, mane, kas davė elementorių. Mažutė Kaziuko širdelė, bet suvokė pavojų, suprato, kad ne be reikalo juos iš eilės siunčia prie kryžkelės, o ir pats daraktorius vis pasižiūri pro apmusijusį langą į vieškelį. Mokė jis skaitymo iš maldaknygių, pasakojo apie svetimus ir tolimus kraštus, karą su turkais. O kiek buvo džiaugsmo, kai pats Kaziukas pirmąkart perskaitė “Lietuvišką Lamentorių dėl mažu vaikelių, labiau dėl didesniųjų”, “Žiemos vakaro adynėlę”, surašytą M. Jankaus, maldaknygę “Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszku skarbu”. Daug ko nesuprato vaikiška galvelė, nes net pats vyskupas Motiejus Valančius, parašęs “Vaikų knygelę”, jos pratarmėje sa k ė V o s ne visuomet vaikai, lementorių perėję, tuoj kimba į Aukso altorių, kuriame tėra pačios maldos su litanijomis . Tuo tarpu kaipo vaikai nori atrasti knygose daiktus it kitiems pasakotinus, nerasdami kartais nebgeba nė mokytis”3. Bet Kaziukas buvo gabus. Mokėsi dvi žiemas, kol užkliudė dešimtuosius metus. Tada vieną vakarą tėvas pasisodino šalia, uždėjo sunkią ranką ant peties ir pasakė: - Jau esi tikras vyras, matau, turi galvą. Reikia važiuoti į Veprius, ten yra

12

P irm oji dalis

liaudies mokykla. Gal kada nors j valsčiaus raštininkus išeisi... Tai buvo ilgo kelio, į kurį pro kiemo vartus išlydėjo motina, pradžia, pirmoji Kaziuko išvyka iš namų, į kuriuos nuo šiol jam bus lemta sugrįžti tik priešokiais. Važiavo ilgai, tačiau berniukui nepabodo. Nors buvo jau po Mykolinių, bet ruduo pasitaikė šiltas - raudonomis kekėmis linko šermukšniai, geltoniu degė klevai. Privažiavo ežerą, prieš akis iškilo piliakalnis, paskui iš už medžių išniro bažnyčios bokštas. - Matai, ten už posūkio jau Vepriai, - ištiesė ranką ir parodė botagu tėvas. Miestelis pasirodė esąs nedidelis - septynios dešimtys sodybų, vandens malūnas, gražus pono Pliaterio dvaras. Mokykla taip pat ne tokia, kaip ją įsivaizdavo Kaziukas. Ji stovėjo tarp bažnyčios bei klebonijos ir labiau panešėjo į didelę pasiturinčio valstiečio trobą. Medinė, priemenės perskirta pusiau. Viename jos gale- Veprių valsčiaus raštinė, kitame klasė, mokytojo kambarys. Valdžia lėšomis nebuvo dosni ir mokyklą išlaikė patys valstiečiai. Tarpdury atvažiavusius pasitiko mokytojas, visai nepanašus į ankstesnį daraktorių - vienplaukis, akiniuotas, marškiniai baltais rankogaliais. Tėvas iš tolo nuvožė kepurę, ir mokytojas kažko paklausė jį rusiškai. Paskui liepė Kaziukui prieiti arčiau ir pasiteiravo vardo, pavardės. - Nuo šiol būsi Vasilevskis. Įsimink - Vasilevskij Kazimir Osipovič. Trys skyriai toje pačioje klasėje pradėdavo ir užbaigdavo pamokas giesme “Bože caria chrani”. Du metus Kaziukas rašė “discipulka” - žąsies plunksna, mokėsi rusiškai - gramatikos, aritmetikos, istorijos. Pagrindinė knyga buvo vadovėlis “Kniga dlia obučenija v učiliščiach severo Zapadnogo kraja Rosiji”, o svarbiausias skaitymas joje skambėjo taip:”Gosudar ėst pomaznik Božyj, potomu čto on koronuetsa na carstvo, pomazivaetsa sviatym mirom i polučaet čerez eto osobuju blagodat upravliat carstvom dlia slavy Božijei i dlia blaga svoich podanych “4... Nors kaimo vaikiui panašią išmintį suvokti nebuvo taip paprasta, bet tris skyrius baigė per porą metų, gerais pažymiais. Tėvas, parsivežęs berniuką į namus, motinai pasakojo, kad mokytojas jį labai gyręs, sakęs, jog yra gabus, ypač aritmetikoje, ir jį reikėtų leisti į mokslus, nes ūkio darbui atrodo per silpnas. - Bepigu būtų leisti, jeigu ne kiauros kišenės, - baigė pasakoti tėvas. - Pulsiu į kojas broliui kunigui, žemai nusilenksiu sesutėms, - susijaudinusi kalbėjo motina. - Gal padės. Pati nesitrauksiu nuo ratelio- verpsiu, ausiu ir vaiką paviržiu, duonos kąsniu paremsime. Mintauja juk netoli. Vėliau gal ir pats atsistos ant kojų.

I ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

13

EO Iš slogaus miego prikėlė duryse trakštelėjęs raktas. Gėlė sąnarius, svaigo galva, sausa burnoje. - Renkis Vasilevski, ir pasiimk daiktus. Septinti metai, kai jis Mintaujos (Jelgavos) gimnazijos gimnazistas. Atvažiavo 1893-iųjų rudenį, per vasarą pasiruošęs privačiai, o štai dabar ant slenksčio dvidešimtasis amžius. Mintauja ir taip vadinamoji Peterio akademija, kurioje įsikūrusi berniukų gimnazija, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo vienas iš lietuvių kultūrinės ir politinės veiklos centrų. Čia apsigyvenusi visuomenės veikėja rašytoja L.Didžiulienė laikė moksleivių bendrabutį, globojo pažangius moksleivius, kartu su Jonu Jablonskiu rengė literatūros vakarus. Mintaujoje nuo šeštosios klasės K. Vasiliauskas gyveno kartu su tos pačios klasės mokiniu, busimuoju advokatu, Valstiečių liaudininkų partijos lyderiu, trijų Nepriklausomosios Lietuvos vyriausybių ministeriu pirmininku Mykolu Sleževičiumi. Kaip rašoma monografijoje “Mykolas Sleževičius advokatas ir politikas”, K. Vasiliauskas jau nuo penktos klasės priklausė slaptai “Kūdikio” draugijai. Abu bičiuliai tada svajojo studijuoti techniką ir “vaikščiodami Baltijos krantais, jiedu, jaunatvės idealizmo ir entuziazmo kupini, svajodavo išrasti tokius spindulius, kuriais būtų galima iš karto užmušti visus Lietuvos priešus”. K. Vasiliauskas mokėsi jau septintoje klasėje, kai joje pasirodė dar vienas moksleivis Vincas Mickevičius, su kuriuo jis taip pat greitai susibičiuliavo. Išsikalbėjęs sužinojo, kad Vincas jau mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios prieš porą metų pašalintas už anticarinę veiklą. Vincas pasakojo, kad jis rašąs laikraščiams, skaitąs knygeles, kurias caro valdžia draudžianti. Jeigu Kazimieras nori, galįs duoti ir jam. Slėpė viską po čiužiniu, tarp knygų, bet širdis jautė - atsitiks kažkas negero. Taip ir įvyko. Vieną rytą į kambarėlio, kuriame gyveno, duris reikliai pasibeldė: - Atidaryk, policija. Rado knygelių, laikraščių, kuriuos Vincas jam buvo patikėjęs pasaugoti. Ir štai jau savaitė jis daboklės kameroje, areštuotas kartu su moksleiviais V. Požėla, T. Mongirdu, L. Vaineikių, o dabar koridoriumi žingsniuoja pas tardytoją. Slėgė ne baimė, kad bus pašalintas iš gimnazijos, su šia mintimi jau susitaikė, bet kankino didžiulis skausmas ir gėda. Kaip jis pasirodys akyse tėvams, giminėms, kurie tiek metų dėl jo aukojosi, kąsnį nuo burnos traukė. Juk dar 1896 metais už atsisakymą rusų kalba melstis buvo iš gimnazijos pašalintas ir

14

P irm oji dalis

turėjo keliauti į tolim ą rusų šalį, į Karačevą, kur pusm etį pasim okęs progimnazijoje, grįžo Mintaujon.5Antrą kartą tikriausiai nepasigailės. Tardytojas buvo mandagus, bet griežtas: - Tavo laimė, kad Mickevičius prisiėmė visą kaltę sau. Antraip... Pagrasino ir patarė elgtis taip, kad kitąkart jiems netektų susitikti. Vincą Mickevičių pašalino iš gimnazijos be teisės stoti į bet kurią Rusijos mokyklą, ir jis netrukus išvyko Vokietijon. Pašalino ir jį, ir tik po didelių vargų bei prašymų leido tęsti mokslą. Gimnaziją K. Vasiliauskas baigė 1901 metų pavasarį, jos direktorius A. Petnickis brandos atestatą įteikė birželio antrąją. Jame buvo pažymėta, jog per visą mokymosi laiką elgesys buvo pavyzdingas, kruopštumas geras, ypač domėjosi fizika bei matematika. Kiek sunkiau sekėsi kalbos, kiti humanitariniai dalykai. Apskritai, žinios įvertintos taip: tikyba - 5, rusų kalba - 3, logika - 4, lotynų kalba - 4, graikų kalba - 3, matematika - 4, fizika - 5, matematinė geometrija - 5, istorija - 3, geografija - 4, vokiečių kalba - 3.6 Rudeniop daug neabejodamas padavė dokumentus į Rygos politechnikos instituto mechanikos fakultetą. O politikoje, tikrąja šio žodžio prasme, daugiau niekada nedalyvavo ir praėjus beveik pusšimčiui metų autobiografijoje parašė: “Aš lieku bepartyvis, nors jaunystėj e dalyvavau revoliuciniame judėjime ir kartu su mokslo ir bendrų kančių draugu Vincu Kapsuku-Mickevičiumi buvau žandarmerijos persekiojamas ir kalinamas”.7Tačiau ir šį prisipažinimą šiandien reikia vertinti kritiškai, kaip duoklę laikmečiui, siekiant apsaugoti save ir kitus. K. Vasiliauskas joks revoliucionierius nebuvo. Bet tautos nacionaliniam išsivadavimui iš carinės priespaudos visada karštai pritarė ir jį rėmė - esant progai, skaitė slaptai gabenamus lietuviškus laikraščius, veikė studentų, profesinėse draugijose. “Mano gyvenimas priklausė Lietuvai, o lietuvį manyje dar jaunystėje pažadino penkios V. Kudirkos “Varpo” gadynės eilutės: “Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu Apreiszkė žiamei pribuvimą savo Užgaudė varps liepimu aiszkiausiu Tarytumei jisai žmogaus lupas gavo: Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...” - prisimindavo K. Vasiliauskas8.

Ryga dunda... Rytą ir vakarą, dieną ir naktį. Iš tiesų to meto Lietuvos

Į ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

15

miestai, netgi patys didžiausieji Vilnius ir Kaunas palyginti su Ryga - gilus užkampis. Rygos lietuvių kolonija čia taip pat buvo pati gausiausia Rusijos imperijoje. Tik oficiali statistika tvirtino, kad 1913 metais jų gyveno daugiau kaip 35 tūkstančiai. O kur dar 45 tūkstančiai užsirašiusiųjų lenkais, kurių didžioji dauguma kilę iš etnografinės Lietuvos. Atvykėliai daugiausiai dirbo fizinį darbą, priklausydami “prie didelio skaičiaus vargo žmonių”9: didžiulėse vagonų dirbtuvėse, gumos fabrike, cemento gamykloje, laivų statyklose. Nemažai kiemsargių, tarnaičių ir ypač daug kas vertėsi vežikaudami. Latviai buvo apsukresni, veržlesni, daugiau pramokę amatų, ypač vakarietiškų, o ir savo namuose drąsiau jautėsi. Bet pamažu prakuto ir keletas lietuvių- gerą siuvyklą turėjo Valerijonas Jančevskis, stambią prekybą vedė Antanas Šimoliūnas, didelę kepyklą valdė Marcijonas Giedraitis. Buvo ir tarnautojų, keletas kunigų, vienas kitas inžinierius, gydytojas, advokatas. Pas Giedraičius - studento Kazimiero, kitų jo kolegų kelio galas. Kur kliuvę, kur nekliuvę vis čia - atitrūkusius nuo namų traukė draugiška šeima, galimybė užsidirbti pamokomis, nes dukros ir sūnus buvo gimnazistai. Bet labiausiai viliojo pats šeimininkas Marcijonas. Kai jis baigė Joniškėlyje Karpio dvare dviklasę mokyklą, tėvai manė leisti kuniguosna, bet vėliau persigalvojo ir nuvežė į Rygą mokytis amato. Marcijonas prie kepėjų cecho gildijos išlaikė kepėjo-konditerio egzaminus, susitaupęs pinigų, pasistatė namus, nusipirko kepyklą, kurią plėsdamas, tapo stambiu verslininku. Laimei, turtas ir pinigai jo neužvaldė - kaip susipratęs lietuvis kartu su Antanu Simoliūnu ir kitais įsteigė “Aušros“ draugiją, kurią, tiesa, vėliau paveržė lenkai, trejus metus pirmininkavo lietuvių šalpos draugijai. Kunigo Juozo Tumo paskatintas jis surengė viešą Rygos lietuvių vaidinimą, kuriam gavo leidimą savo vardu. Pasiekdavo šiuos namus ir lietuviški draudžiami spaudiniai, laikraščiai, todėl ne kartą čia lankėsi policija. Bet atsargus ir apsukrus šeimininkas nuo nelaimės išsisukdavo. Jaunas studentas jautėsi maloniai ir žavios gimnazistės Giedraičių Marytės, kuriai padėjo matematikoje, draugijoje. Prabėgs keletas metų ir inžinierius Vasiliauskas jai pasiūlys savo ranką. Bet dabar visomis spėkomis veržėsi į mokslą, pats jam užsidirbdamas pamokomis, praktikos metu. Mokėsi dorai, ypač mėgo dirbti instituto laboratorijose, kuriose praleisdavo ištisas valandas. Dar būdamas studentu, jis atkreipė dėmesį į kompleksą, kurį sudaro stūmoklis, švaistiklis, skriejikas, kulise, ir į šio komplekso judesį. Jo analizės rezultatas - pirmasis nemažos apimties mokslinis darbas, beje, dingęs Pirmojo pasaulinio karo metais, kuris, profesoriaus Koturnickio žodžiais tariant, “buvo nemažas įnašas mechnizmų kinematikoje”.10 - Esate kruopštus, atidus, mokate analizuoti ir apibendrinti, o tai brangios savybės, būdingos mokslininkui, - kalbėjo profesorius Koturnickis, girdamas jo

16

P irm oji dalis

darbą. Institute K. Vasiliauskas sukonstravo ir savos sistemos mechaninę skaičiavimo mašiną. Gerus atsiliepimus busimasis inžinierius parsivežė į institutą ir iš Družkovskos (Jekaterinoslavo gub.) - belgų bendrovei priklausančios geležies apdirbimo gamyklos, Šiaulių mechaninių dirbtuvių ir liejyklos, Petro Vileišio geležies apdirbimo dirbtuvių Vilniuje, kur dirbo praktikantu. Nors laisvo laiko likdavo ir nedaug, bet aktyviai dalyvavo “Vilties” ratelio, kurį 1902 m. įsteigė Politechnikos instituto studentai-lietuviai, veikloje. Pirmąją “Vilties” valdybą sudarė: pirmininkas Jonas Šimoliūnas, vicepirmininkas Pranas VanagasSimonaitis ir jos sekretoriumi išrinktas Kazys Vasiliauskas.11Veikęs kurį laiką slaptai, vėliau ratelis tapo viešas ir “turėjo du užsibrėžtus tikslus: mokslas ir lietuvybė (dvasios atgaivinimas per dainą, muziką ir sceną)”.12 Instituto mechanikos skyrių Kazimieras Vasiliauskas baigė 1907 metų birželio 7 dieną su pagyrimu. Apgynęs darbą “Geležies detalių fabrikas”, gavo pirmojo laipsnio diplomą Nr.3250 ir inžinieriaus-technologo (mechaniko) vardą.13 M otina glostė ir bučiavo grįžusį nam o sūnų, tėvas vartė milinę, čiupinėdamas blizgančias sagas, matomiausioje vietoje ant vagio pakabintą uniforminę kepurę, taip pat neslėpdamas pasididžiavimo - jų sūnus inžinierius. Išėjęs iš dūminės kaimo gryčios, šiaudinės pastogės.

BO Giedraičiai stebėjosi, ko ta Marytė, vos grįžusi iš gimnazijos, lekia paštan. Paskui pamatė - nėra dienos, kad ji neparsinešiu po atviruką - siunčia buvęs studentas inžinierius Kazimieras Vasiliauskas, dirbantis garvežių gamykloje Bežicoje (Oriolo gubernija) mechaniniame ceche gaminių tikrintoju priėmėju. Jaunų žmonių išmonė, pagalvojo Giedraičiai. Mergaitė, tėvų akimis žiūrint, dar visai vaikas, o ir dvylika metų jaunesnė. Bet kai atvirukai ir laiškai nesiliovė, pradėjo plaukti ir iš Šiaulių, kur grįžęs iš Bežicos, mechaninėse dirbtuvėse ir liejykloje K.Vasiliauskas dirbo inžinieriumi, kai jis Rygoje vėl pradėjo lankytis pats - tėvai suprato, kad šis rimtas ir geraširdis vyriškis ne juokais įsimylėjęs. Naujųjų metų išvakarėse paprašė Marytės rankos. O ši vargšelė nebežino, ką daryti, jai vos septyniolika. Tėvai pasakė: - Nepaprastai geras žmogus. Už jo ištekėjusi, nesigailėsi. Mes patariam, o tu daryk kaip nori. Susituokė jie Rygoje šventojo Pranciškaus lietuvių bažnyčioje 1909 metų sausio 25 d ien ą .14

I ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metai)

17

Ir užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu - meilėje gyveno beveik penkiasdešimt metų. O tada jaunoji kartu su kraičiu išsivežė dvylika lėlių, su kuriomis dar taip neseniai žaidė, nes vyras dar anksčiau buvo paskirtas į valdinę tarnybą - Suvalkų gubernijos Kalvarijos apskrities inžinieriumi-architektu. 1908m. gegužės 19 dieną atvažiavo į tarnybą, o pataikė vakarėlin, į kurį mielai pakvietė. Jaunimas vaidino nedidelius veikaliukus “Velnias ne boba”, “Meška”, choras, vedamas vargonininko, gražiai lietuviškai padainavo. Žmonių susirinko tiek, jog negalėjo sutilpti. Kalvarijoje tai buvo bene pirmas toks vakaras. Susipažinęs su miestu maloniai nustebo, kad jis daug didesnis, negu manė. Būdama prie svarbaus Peterburgo-Varšuvos kelio, Kalvarija išsiveržė į plotį ir ilgį akyse ir prieš karą turėjo 13 tūkstančių gyventojų. Mieste veikė tarptautinio pašto ir telegrafo stotis, keli fabrikai, spirito varyklos, draugija “Žagrė”, sankrova, ji garsėjo turgais, prekymečiais ir... kalėjimu. Miestiečiai statėsi namus, aplinkinių sodžių gyventojai skirstėsi viensėdijomis, tiesė kelius, todėl apskrities inžinieriuiarchitektui triūso užteko. Čia jis atliko ir pirmuosius statikos skaičiavimusKupiškio bažnyčios gelžbetonio perdangų, tiltų perdangų Kalvarijos apskrityje, parengė išsamų skaičiavimo mašinos aprašymą. Neapleido ir visuomeninės veiklos, kartu su kitais miestelio inteligentais rūpinosi, kad būtų įkurta progimnazija15. Jaunai šeimai prisidėjo ir malonūs tėviški rūpesčiai - 1910 m. balandžio 11 dieną gimė sūnus, kurį pakrikštijo Medardu-Stanislovu. Grįžęs iš tarnybos, pakeldavo mažylį ant rankų ir meiliai sakydavo žmonai: - Dienomis, ne mėnesiais auga. Matyt, bus inžinierius. K. Vasiliauskas dirbo daug ir dorai, tačiau laikui bėgant vis giliau suvokė, kad administracinės valdininko pareigos ne jo pašaukimas. Jis inžinierius technologas. Kūrėjas. Pasijusdavo savimi tik vakare, atsisėdęs prie rašamojo stalo, nes viena mintis, gimusi dar Bežicoje, nedavė ramybės, nors kol kas slėpė ją nuo visų. Sąmonę užvaldė idėja sukonstruoti specialias stakles-kinematorių, kurios vykdytų inžinieriaus arba techniko komandas, įrašytas specialioje tam tikslui skirtoje lentoje arba juostoje. Todėl vakarais iki išnaktų skaičiavo, braižė, vis pagelbėdamas jaunai žmonai, nes šeima dar pagausėjo -1913 m. vasario 10 dieną Vasiliauskams gimė dukra Danutė-Bronislova. Darbą Kalvarijoje nutraukė Pasaulinis karas. 1915 metų birželio pabaigoje Vasiliauskas dirbęs inžinieriumi prie kelių tiesimo, buvo evakuotas į Riazanę, kur laikinai apsigyveno Toporkovos namuose, Priklonskajos gatvėje, nes šeima kol kas pasiliko Lietuvoje. 1915 m. liepos septintąją dieną jis ryžosi savo darbą apie stakles-kinematorių nusiųsti Petrogradan, Vyriausiajai artilerijos valdybai. Ši pakvietė jį atvykti - geriau, kad darbas būtų išnagrinėtas pačiam dalyvaujant. Už stalo susėdo solidi komisija su generolu majoru Markevičiumi priešakyje. Valandos, kuri buvo skirta svarstymui, neužteko. Jis jaudindamasis 2.8 0 5

18

P irm oji dalis

pasakojo, kokios naudos galėtų turėti fabrikai, pritaikę jo idėją - stakleskinematorių. Šios valdytų ne tik atskiras mašinas, bet vėliau ir ištisas gamybos linijas, žymiai paspartintų kvalifikuotų technikų, darbininkų darbą. K. Vasiliauskas negirdėjo, ką tarpusavyje kalba susėdusi už plataus ir ilgo stalo komisija. Bet suvokė, kad kinematorius ją sudomino. Pagaliau pakilęs užustalyje generolas pasakė: - Šįsyk galutinį sprendim ą priimti sunku. Reikia, kad idėją giliau apsvarstytų ir kiti specialistai. Pranešime raštu, išgirdę jų nuomonę. Atsakymas jį pasiekė rugsėjo aštuntąją. Neramia širdimi atplėšė voką. “Vyriausioji artilerijos valdyba praneša, kad Jūsų pasiūlytas automatinis judesio valdymas mašinose specialiomis staklėmis-kinematoriais pripažintas techniškai įdomiu ir galima teigti, kad masinėje gamyboje kai kuriais atvejais jo pritaikymas būtų paprastesnis, nei senų lekalų pakeitimas naujais. Dabartiniu metu valdyba neturi galimybių paskirti valdinį fabriką, kuris įgyvendintų Jūsų pasiūlymą... tačiau karui pasibaigus, jeigu atsiras toks fabrikas, Valdyba kreipsis į Jus paramos, pagaminant kinematoriui detales”.16 Kolomnos mašinų fabrikas, kuriam K. Vasiliauskas taip pat buvo nusiuntęs staklių-kinematoriaus medžiagą, pranešė, kad duoti tikslų atsakymą, kol nėra brėžinių ir išsamaus aprašymo, dar sunkoka. Laiškai, kurių taip laukė, nudžiugino. Nors jie nežadėjo, kad kinematorius greitai bus pagamintas ir išbandytas, tačiau niekas nepaneigė idėjos, kad jo einama teisingu keliu. Belieka laukti geresnių laikų. Po kelių mėnesių su atvažiavusia šeima - žmona Marija, penkerių metukų sūnumi Medardu ir dvejų dukra Danute bei žmonos seserimi Stasele, busimąja Šakeniene, persikėlė į Kazanę. Apsigyveno Pokrovskojos gatvėje Nr.27-3. Dirbo gubernijos jaunesniuoju architektu, vėliau apygardos butų valdybos kariniu inžinieriumi. Čia jis atliko Kazanės karinės cerkvės sferinio skliauto perdangų skaičiavimus. Nors laikas buvo labai neramus, gyvenimas nelengvas, bet susitelkęs parašė didelį mokslinį straipsnį - daugiau kaip 100 puslapių su 70 brėžinių “Bicentrinės stūmoklio jėgos diagramos”, kurį 1917 metų pabaigoje nusiuntė žurnalui “Vestnik inženerov”. Redakcija pranešė, kad sutrumpinus straipsnis bus išspausdintas.17 Kazanėje K. Vasiliauskas pradėjo ir pedagoginę veiklą - dėstė tenykštėje Politechnikos ir evakuotoje Vilniaus chemijostechnologijos mokyklose technikinę mechaniką ir metalų technologijos dalį, liečiančią įvairias stakles, dirbo Kazanės žemietijoje. “Dėstant Kazanės politechniškoje ir Vilniaus chemiškai techniškoje mokyk­ loje “Pramonės įstaigų organizaciją” surinkau pakankamai medžiagos ir iš jos savo klausytojams sudariau kompiliaciją. Medžiaga tilpo trijuose sąsiuviniuose, kurių pirmas hektografuotas” - taip jis rašė savo curriculum vitae.18

I ILGĄ KELIĄ (1879-1918 metaii)

19

Viltis sugrįžti Lietuvon atsirado tik po trejų metų. Kazanės gubernijos vidaus reikalų komisariato ir Pabėgėlių komiteto tarnybos išduotos pažymos, datuotos 1918 m. birželio 29 diena, liudija, kad “Kazimierui Vasiliauskui ir jo šeimai leidžiama išvykti iš Kazanės per Maskvą... į tėvynę Lietuvą savo lėšomis.”19

20

A ntroji dalis

ANTROJI DALIS

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR” ( 1919-1921 metai)

1920 metų sausio 27-ąją, antradienį, K. Vasiliauskas užbėgo į namus tik pavakariais. Paskubomis nurijęs keletą kąsnių, paprašė žmoną: - Širdele, - ją visada taip švelniai vadino, - išlygink pačius gražiausius marškinius. Marija jau buvo viską paruošusi - kostiumą, marškinius, išblizginusi batus, nes žinojo, kad šiandieną vakare bus atidaromi Aukštieji kursai, apie kuriuos jau kelintas mėnuo kalbėjo vyras. Gerokai prieš šešias pasuko link busimosios “Aušros” gimnazijos. Trūkstant vietų į ją galėjai patekti tik su pakvietimais. Moksleivius įleido tik tuos, kurie buvo padavę prašymus arba įregistruoti Kursų klausytojais. Vyravo šventiška nuotaika, nors, kaip rašė spauda, Lietuvos aukštosios mokyklos atidarymas “nebuvo triukšmingas. Nebuvo tam perdaug rengtasi, nei daug apie tai kalbėta. Tai buvo ramus, ramus susitelkusios, susirūpinusios lietuvių dvasios žygis”.20 Kai prasispraudė į salę, joje jau neliko vietos obuoliui nukristi. Susirinkusieji spaudė rankas, šypsojosi. Organizatoriai žvilgčiojo į laikrodžiusturėjo pasirodyti Respublikos prezidentas A. Smetona. O jo vis nebuvo. Nerimas augo. Dar kiek palaukus, sutarė iškilmes pradėti, nes dauguma svečių susirinko. Kazimieras Vasiliauskas jų tarpe pastebėjo jo eminenciją Žemaičių vyskupą P. Karevičių, švietimo, vidaus reikalų, teisingumo ministrus - J. Yčą, J. Vileišį, P. Leoną, žemės ūkio ir valstybės turtų ministrą J. Tūbelį, gyventojų vokiečių atstovą Šembergą, žydų M. Soloveičiką, lenkų gimnazijos pasiuntinius. Jau gerokai po septynių, kai pranešė, kad prezidentas, iš ryto važinėjęs po provinciją, vos tesugrįžo ir negali atvykti, už ilgo žalio stalo susėdo Aukštųjų kursų taryba: Zigmas Žemaitis, Tadas Ivanauskas, Jonas Vabalas-Gudaitis, Augustinas Janulaitis, Liudas Vailionis. Sausakimšoje salėje stojo tokia tyla, jog galėjai išgirsti skrendant musę.

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR" (1919-1921 metai)

21

Mergaičių, o ir kai kurių vaikinų akyse sužvilgo ašara. Iškilmes Kursų Tarybos vardu pradėjo Zigmas Žemaitis. “Daug sunkių valandų išgyveno lietuvių tauta. Buvo laikų, kada rodės, kad jau atėjusi paskutinioji ir kad lietuvių tauta žūvanti ar jau esti žuvusi. Bet nežuvo. Vargai pagimdė galiūnų, tauta sutrupino amžių pančius ir gyva atsikėlė... Nepamirš lietuvių tauta ir tos valandos, kada nuo jos nukrito sielos pančiai, kada ji ryžosi tapti ne tik kūno, bet ir dvasios nepriklausoma. Šiandien toji dvasios nepriklausomybė atėjo. Savaime tautoj kilo reikalo sukurti aukštosios mokyklos židinys. Atsirado ir pajėgų, ir galimumų, ir aukštoji mokykla susikūrė. Nors dabar dar be galo sunkūs yra laikai, tačiau mes drąsiai žiūrim į ateitį. Susikūrė ugnelė, kuri apšvies ir parodys mūsų tautai kelią į šviesesnę ateitį. Nuo šios valandos paskelbiu Aukštuosius kursus atidarytus”, - baigė kalbą, palydėtas plojimų, šūkių valio, tegyvuoja Z. Žemaitis.21 O kai Juozo Naujalio diriguojamas choras, kariniam dūdų orkestrui pritariant, užtraukė Lietuvos himną “Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme”... ašarų neslėpė ne tik busimieji Kursų klausytojai, bet ir jų lektoriai. Kazimieras taip pat išsitraukė nosinę. Iškilmės tęsėsi. Žemaičių vyskupas P. Karevičius palinkėjo aukštajai mokyklai “veikiai tapti didžiu ir vertu to vardo universitetu”. Jonas Vabalas Gudaitis kalbėjo apie mokslo ir tautos dvasios ryšius:” Savo kalbos žodis sukelia daug daugiau jausmų, vaizdų, energijos, negu tas pats žodis pasakytas svetimąja kalba... Dabar mums kaip tik atsiranda tam platus kelias”.22 Salėje vėl nuaidėjo plojimų banga, kai žodžio paprašė poetas kunigas Maironis:' “Šiandien yra nepaprasta diena, ypatingai man. Pilnas esu džiaugsmo, kad sulaukiau dienos, kada kuriasi aukštoji lietuvių mokykla. Juo aukštesnis mokslas, tuo arčiau mes einam į tiesą... Bet yra ir kita mano džiaugsmo priežastis. Šioj pat salėj baigiau prieš 35 metus gimnaziją. Tuomet čia buvo parašyta “zdes govorit po litovski vospreščiajetsa” (Čia draudžiama lietuviškai šnekėti). Dabar aš čia matau šviesių mokslo vyrų, kurie gražiai kalba tąja lietuvių kalba. Tuo metu mes buvom pasaulyj tik keli lietuviai studentai. Tad dar kartą linksmai sakau: valio aukštoji lietuvių mokykla!” 23 Lietuvių kalbos mokytojas, mokslininkas Jonas Jablonskis* sirgęs kojų liga, įneštas į salę krėsle įteikė pasveikinimą raštu: “Aukite, bręskite, tarpkite, vešėkite... ”24 Jam salė sukėlė didžiules ovacijas, o vienas iš kalbėjusiųjų - žydų atstovas M. Soloveičikas žymųjį kalbininką palygino su patriarchu Moze “šiandien pasiekusiu pažadėtąją žemę”. Studentų vardu Lietuvos vyriausybei, Aukštųjų kursų organizatoriams padėkojo vienas iš jų klausytojų - D. Micuta.

A n tro ji dalis

22

Nors iškilmės truko beveik keturias valandas, tačiau visiems pasirodė, kad prabėgo tarsi viena akimirka. Atsisveikinimui nuskambėjo studentiškas “Gaudeamus igitur”. Lietuvos žemėje šis studentų himnas nuaidėjo po 88 metų pertraukos, kada caro valdžia uždarė Vilniaus Universitetą. Jau artėjo vidurnaktis, kai visi pradėjo skirstytis į namus. Spaudė sausio šaltukas, gurgždėjo po kojomis sniegas. Kazimierą staiga užplūdo toks gerumas, kad rodėsi, jog kartu su juo džiaugiasi ir reti praeiviai, visas Kaunas ir visa Lietuva. Jis buvo visada kuklus ir savo asmens niekada nekėlė aukščiau kitų, bet šįkart jautėsi laimingas, prisidėjęs, kad įvyktų šis stebuklas - aukštosios mokyklos prisikėlimas. Sugrįžęs pasakojo žmonai apie iškilmes, kaip gražiai jose atrodė Maironis, Jablonskis, Žemaitis, o ir kiti, kurie rūpinosi Kursais, kurie tapo jų lektoriais ir klausytojais. Jai užmigus, pats ilgai nesumerkė akių...

BO Trejus metus laukė Vasiliauskai tos akimirkos, kada galės grįžti į gimtinę, į Vilnių. Nors pavėluotai, bet ir Kazanę pasiekdavo žinios, kad tėviškėje sudaryta Lietuvos Taryba, kuri 1918 metų vasario 16-ąją Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, kad Taryba ir jos įgaliotiniai padeda pabėgėliams parvykti į namus, rūpinasi jų turtu, stengiasi suteikti darbą, surasti būstą. Sugrįžę inteligentai ir sudėtingesnių profesijų darbininkai būdavo registruojami, kad “atėjus reikalui, atstatant Lietuvos valstybę turėti žinioje visas inteligentines mūsų krašto pajėgas ir jas įtraukti valstybės atstatymo darban”.25 Po dvi savaites trukusių vargų ir klajonių 1918 m. liepos 26 dieną jie išlipo Vilniaus geležinkelio stotyje. - Viešpatie, kokia laimė. Vėl gimtojoje žemėje ir dar Vilniuje, nejau tai ne sapnas, - džiaugėsi žmona. - Tėveli, ar tai Gedimino miestas? - kibo į švarko rankovę vaikai: aštuonerių metų Medardas ir penkerių Danutė. Abu vos spėjo mažuosius raminti ir atsakinėti į jų klausimus. Tremtinių ir belaisvių komisijoje, kurioje dirbo A. Stulginskis, J. Tumas, V. Čarneckis patarė, kur būtų galima nors laikinai prisiglausti. - Apsižvalgykite kelias dienas, o paskui atsiraitysime rankoves ir kibsime darban, - linksmai kalbėjo Juozas Tumas. - Lietuvai reikės ir kunigų, ir daktarų, ir inžinierių. K. Vasiliauskas palaikė geru ženklu, kad vienas iš pirmųjų, kurį sutiko Vilniuje, pasirodė esąs senas jo pažįstamas inžinierius Jonas Simoliūnas, su kuriuo vienu metu studijavo Rygos politechnikos institute, veikė Vilties” ratelyje.

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

23

Tik specialybės skirtingos - Jonas mokėsi Statybos inžinierių fakultete. Paskui abiejų keliai išsiskyrė. “Profesorius inž. Jonas Šimoliūnas priklausė lietuvių šviesuolių romantikų kartai, kuriai teko pergyventi tris Lietuvai lemtingus laikotarpius: XIX-XX amžių sandūros tautinį atgimimą, valstybės atkūrim ą po 1918 m etų ir Antrojo pasaulinio karo okupacijas. Ir po to - tremties pobūdžio emigracija. Jono Šimoliūno gyvenimas ir darbai, pasiryžimai, pasiaukojimo dvasia ir patriotizmas buvo artimi ir būdingi jo kartos lietuvių veikėjams”25 - knygoje apie profesorių J. Šimoliūną rašė Jurgis Gimbutas. Jonas Šimoliūnas 1909 metais baigė Rygos politechnikos institutą, įsigydamas inžinieriaus-statybininko specialybę. Rygoje gyveno ir Jono dėdė Antanas Šimoliūnas, turėjęs krautuvę, dalyvavęs platinant lietuvišką spaudą, už tai kalėjęs Rygos, Petrapilio kalėjimuose, ištremtas 3 metams į Pskovą. Grįžęs iš tremties, vėl aktyviai dalyvavo lietuviškame sąjūdyje. J. Šimoliūnas, galbūt dėdės Antano pavyzdžiu, taip pat anksti pradėjo dalyvauti tautiniame judėjime. 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime su advokatu K. Venclauskiu ir J. Šiaudiniu atstovavo Rygos lietuviams. Šešerius metus dirbo Petrapilyje prie miesto kanalizacijos ir rūmų statybos gelžbetonio darbų. 1912 m. išvyko į Suomiją kaip karo statybos inžinierius, vėliau išsiunčiamas Sibiran, į Omską statyti karinių pastatų. 1916 m. vėl sugrįžo į Suomiją. Helsinkyje tuo metu buvo apie 2000 karo pabėgėlių lietuvių. Čia jis, kitiems susipratusiems lietuviams talkinant, įkūrė mokyklą, suorganizavo lietuvių draugiją. 1917 m. atstovavo Suomijos lietuviams Petrapilio seime, kur karštai gynė nepriklausomos Lietuvos atstatymo rezoliuciją. Jis rėmė ir suomių kovą dėl nepriklausomybės - kartu su jų sanitariniais daliniais dalyvavo kare su Rusijos raudonaisiais. J. Šimoliūnas Helsinkyje pirmininkavo Lietuvių evakuacijos komitetui ir iš suomių Raudonojo kryžiaus gautu laivu apie 2000 karo pabėgėlių pargabeno į Lietuvą. Su paskutiniu transportu grįžo ir pats tėviškėn. Ten, suspėjęs pasirūpinti pradžios mokykla, atvažiavo į Vilnių. 27 Matai, teisingai pasakyta: kalnas su kalnu nesueina, o žmogus su žmogumi visada, - dabar K. Vasiliauskas spaudė ranką buvusiam studijų laikų draugui.- Ką pats manai veikti Vilniuje? - Lietuvą tebevaldo vokiečių okupacinė administracija, todėl dabar svarbiausia suburti inžinierius, kad jie būtų po ranka, neišsibarstytų, kai reikės pradėti krašto atstatymą, - kalbėjo J.Šimoliūnas. - Specialistų neužteks, reikės mokyti jaunimą, todėl laikas galvoti ir apie Universiteto atkūrimą,-jam pritarė K. Vasiliauskas. - Pradžiai gal užtektų ir kursų su technikos, medicinos, kitais skyriais, kurie vėliau išaugtų iki Universiteto, - tęsė mintį J. Šimoliūnas. - Inžinierių, -

24

A n tro ji dalis

kurie sugebėtų juose dėstytų atsiras, anądien suskaičiavau bene 15 grįžusiųjų. - Reikia tik susivienyti, veikti bendromis jėgomis, - sutiko Vasiliauskas. Tam tikslui galbūt verta suburti kažką panašaus į inžinierių profesinę organizaciją, kuri rūpintųsi aukštosios mokyklos įkūrimu. Pritariančių ir remiančių šią mintį atsirado ir daugiau. Iniciatorių susirinkime buvo nutarta, kad toks centras, apie kurį teiktųsi inžinieriai, turėtų vadintis Lietuvos technikų draugija. Išrinko ir pirmąją draugijos valdybąpirmininku inž. Joną Mašiotą, dėsčiusį Vilniaus technikos mokykloje, baigusį M askvos U n iv ersitete m ate m a tik ą bei A ukštąją technikos m okyklą. Vicepirmininku Joną Šimoliūną, praktišką, patyrusį organizatorių. Kazimieras Vasiliauskas, kurį dr. J.Gimbutas po daugelio metų pavadino “kalbos žinovu, išradėju, bei pedantu”, tapo draugijos sekretoriumi.28 Iždininku išrinktas Tadas Šulcas, valdybos nariu - Jurgis Čiurlys. Draugijos įstatus paruošė J.Čiurlys, J. Šimoliūnas ir K. Vasiliauskas ir 1918 m. rugsėjo 4 d. jie buvo įteikti Valstybės Tarybai Vilniuje. “Mes, žemiau pasirašiusieji, norėdami įsteigti Lietuvos technikų draugiją, prašome Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtinti prijungiamus su vertimu vokiečių kalba draugijos įstatus ir išrūpinti leidimą.”29 Po prašymu pasirašė inžinieriai Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Šimoliūnas, Konstantinas Šakenis, Petras Pundzevičius, Tadas Šulcas, Valerijonas Verbickis, Vincas Čepinskis, Stasys Dirmantas, Adolfas Sruoga, Jurgis Čiurlys, Jonas Mašiotas, Vladas Sirutavičius. “Lietuvių technikų draugijos tikslas yra platinti technikos lavinimąsi, padėti įvairioms pramonėms šakoms plėtotis. Lietuvai po karo atsistatyti, dėtis prie krašto natūralinių turtų tyrinėjimo ir šelpti reikalaujančius draugijos narius ir jų šeimynas”30- taip buvo apibrėžti draugijos tikslai. Nors Lietuvos technikų draugijos įstatai buvo įregistruoti Vidaus reikalų ministerijoje tik praėjus daugiau kaip metams, jau Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, 1919 m. spalio 25 dieną, tačiau dar Vilniuje lietuviai inžinieriai galvojo apie praktiškus planus ateičiai, svarstė, kokia būtų geresnė mokykla inžinieriams: Inžinierių institutas, Politechnika ar Technikos fakultetas Vilniaus universitete. Jiems rūpėjo ir specialios mokyklos technikams, amatininkams, kursai specialistams darbininkams.

Tuo tarpu grįžtančių iš Rusijos pabėgėlių srautas vis didėjo, ir kiekvieno pirmas klausimas buvo, kur gauti darbo. Kazimieras Vasiliauskas su šeima taip pat gyveno vos sudurdamas galą su galu - kopūstienė dažnai būdavo vienintelis valgis. Tačiau rankų nenuleido, tikėdamasis, kad karas greitai baigsis, ir padėtis

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

25

Lietuvoje stos į savas vėžes. Inžinierius J. Šimoliūnas Lietuvos technikų draugijos pavedimu sumanė įsteigti nemokamą registracijos biurą, kuriame suplauktų žinios apie visus susisiekimo, kitų sričių inžinierius. Biuras įsikūrė šv. Jurgio prospekte, netoli Lietuvos Tarybos būstinės. Jame ne kartą dirbo ir K.Vasi­ liauskas, stengdamasis padėti kolegoms patarimais, informacija arba bent pasakyti paguodos žodį, padrąsinti. 1918 metų rugpjūtį įvyko didelis lūžis karo frontuose. Vokiečiai patyrė skaudų pralaimėjimą. Rugsėjo pabaigoje sąjungininkai prieš juos pradėjo generalinį puolimą. Artėjo katastrofa, ir vokiečiai buvo priversti pripažinti okupuotuose kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje, sudarytas laikinas vyriausybes, vildamiesi joms išlaikyti bent ekonominę ir politinę įtaką. Spalio 10 dieną Lietuvos Tarybos prezidiumas buvo pakviestas į Berlyną ir po dviejų savaičiųspalio 28-ąją jam buvo įteiktas kanclerio raštas dėl vyriausybės sudarymo. Prezidiumo nariams grįžus į Vilnių, buvo sušaukta Lietuvos Tarybos sesija, kuri apsvarstė vyriausybės sudarymo, krašto apsaugos, finansų ir ūkio tvarkymo klausimus. Lapkričio 5 dieną Tarybos posėdyje sudalyti vyriausybę buvo pavesta Augustinui Voldemarui. Lapkričio 11 dieną įvyko pirmasis Ministrų kabineto posėdis, kuriame buvo išdėstyta vyriausybės programa, paskelbta Laikinoji Konstitucija. Švietimo ministras Jonas Yčas pasikvietė į padėjėjus K.Vasiliauską valdininku ypatingiems reikalams. Lietuvos valstybės tarnybon jis stojo 1918 metų lapkričio mėnesio 11 dieną. Pasak jo, “rusų tarnybai buvo atiduota 9 metai, 8 mėnesiai ir 27 dienos”.31 Finansų ministras ir susisiekimo ministro pareigas einąs Martynas Yčas pasirinko J. Šimoliūną. Pastarasis lapkričio 23 dieną buvo paskirtas ir Plentų, vandens kelių ir uostų valdybos viršininkudirektoriumi. Užgriuvo daugybė rūpesčių - kūrėsi lietuviškos pradinės mokyklos, pirmosios gimnazijos, kursai beraščiams, sekmadieninės mokyklos. Ir visiems reikėjo paramos- trūko mokytojų, patalpų, popieriaus, nebuvo vadovėlių, ypač lietuvių kalba. Bet atgimimo kurstoma šviesos ir mokslo troškimo liepsna pleveno vis ryškiau. Įsidegė ir Universiteto atkūrimo idėja. Vyriausiasis valdžios organas Valstybės Taryba jau 1918 m. XII.5 d. priėmė Vilniaus universiteto statutą ir norėjo 1919 m. 1.1. jį atidaryti. Statutą sudarė 41 paragrafas, kurių du pirmieji skelbė: “1. Vilniaus universitetas atgaivinamas nuo 1919 m. sausio 1 d. Jis yra mokslo ir mokymo įstaiga ir 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto turtų paveldėtojas. 2. Universitetas susideda iš fakultetų: I. teologijos, II. socialinių mokslų, III. medicinos ir IV. gamtos bei matematikos.”32

26

A n tro ji dalis

Nelaimė užgriuvo staiga, iš abiejų pusių - rytų ir vakarų. Vilniaus prieigose jau pyškėjo šūviai, kai Vasiliauskai sėdo į traukinį. Širdį spaudė negera nuojauta, kad šįkart senąją Lietuvos sostinę palieka ne vienai dienai.

SO Buvojau pavakarys, kai atpūkšnojęs traukinys iš Vilniaus išpūtė paskutinį garą ir sustojo Kauno geležinkelio stotyje. Sutemose tirpo gatvių pavadinimai, metalinės surūdijusios parduotuvių iškabos, mediniai lentų šaligatviai. Grindiniu nucaksėjo garsioji konkė- arkliais traukiamas ekipažas, nuaidėjo reto praeivio žingsniai. Vienuoliktą valandą pačiame centre užgeso elektra, nes stotis naktį nedirbo. Nykus buvusios imperijos provincijos miestas, teturintis 90 tūkstančių gyventojų. “Pačiame mieste buvo tikras Babilonas: vokiečiai, žydai, lenkai, rusai ir lietuviai klegėjo kiekvienas savaip. Nebuvo jokių saugumo garantijų. Vokiečiai kareiviai siautė, girtuokliavo, o naktimis paleisdavo kalinius iš Mickevičiaus gatvės kalėjim o pasiplėšikauti, su kuriais dalindavosi grobiu”, - rašė prisiminimuose J. Šimoliūnas.33 Kaune tuo laiku buvo vokiečių okupacinio korpuso centras su vadu majoru Schuermannu, daugybė žandarmerijos, karinių dalinių, tarnautojų, kareivių tarnyba (Soldatenratas), geležinkelių direkcija su savo dirbtuvėmis. “Kur prisiglausti, susirasti nors laikiną kampą?” - mąstė K.Vasiliauskas, nes patalpų trūko ir įstaigoms, ir persikėlusiems valdininkams. Susirado nedidelį butelį ar tik ne Mickevičiaus gatvėje. Dirbo Plentų ir vandens kelių valdyboje tyriausiuoju inžinieriumi, plentų skyriaus viršininku, vėliau Plentų ir vandens kelių valdybos vicedirektoriumi. Neapleido veiklos ir Lietuvos technikų draugijoje, kurios siela buvo Vilniuje susibūrę inžinieriai. 1919 metų vidurvasarį aukštosios mokyklos atkūrimo entuziastų būrelį papildė dar vienas “pabėgėlis” iš Vilniaus - Zigmas Žemaitis. Susitiko jie nedideliame “Rūtos” viešbutėlyje, Ukmergės prospekte, į kurį valdininkai užbėgdavo papietauti, išgerti stiklinę arbatos. K. Vasiliauskui iškart krito į akis šis energingas, įpusėjęs ketvirtąją dešimtį, elegantiškai apsirengęs, rusva barzdele vyriškis. Storokos lūpos ir tvirtas smakras liudijo apie jo malonų, bet ryžtingą būdą, pliktelėjusi galva ir aukšta kakta apie gilų protą. Kazimieras jau buvo girdėjęs, kad Vilniuje Vincas MickevičiusKapsukas jį buvo pasikvietęs į Universiteto organizavimo komisiją. Lietuvos sostinę užėmus lenkų legionieriams, Z. Žemaitis persikėlė į Kauną ir buvo paskirtas Komercinės mokyklos direktoriumi. Nuo vidurvasario jį galėjai sutikti

PRISIKĖLIMAS ARBA VEL “GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

27

beveik visuose miesto visuomenės susitikimuose. Po vieno tokio vakaro visai netikėtai jie liko vienudu ir, eidami link namų, susipažino artimiau. Kazimieras sužinojo, kad naujasis pažįstamas penkeriais metais už jį jaunesnis, gimęs Tverečiaus valsčiaus Daktorių kaime, daugiavaikėje valstiečio šeimoje - buvo aštuntas vaikas. Išlaikęs eksternu brandos atestato egzaminus, įstojo į Odesos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Matydamas, kad jaunuolis gabus, mokytis padėjo brolis Liudvikas, vaistininkas, gyvenęs ten pat, Odesoje. Baigęs universitetą, Zigmas dėstė matematiką Vilniaus gimnazijose, dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos, kitų organizacijų veikloje. Tąkart Z. Žemaitis prisiminė, kaip 1905 metais studentai sutiko kreiserį “Kniazj Potiomkin Tavričevskij”, kurio įgula buvo sukilusi, kaip jį areštavo, ir kaip šiame pietų mieste vos netapo juodašimčių teroro auka. - Taip, beveik visi mes valstiečių ir trijų revoliucijų vaikai, - pritarė bičiuliui Kazimieras Vasiliauskas. - Ir kiekvieno iš mūsų kelias į gyvenimą ne rožėmis klotas. Buvo vienas iš tų ankstyvo rudens vakarų, kuriuos gaivino dar šilti saulės spinduliai. Be to, sekmadienis. Todėl abu prisėdo ant suoliuko jų atokaitoje. Prisiminė, kad dar 1905 m. pabaigoje grupė Vilniaus ir kitų miestų inteligentų - Maironis, K. Jaunius, J. Boduenas de Kurtenė, J. Jablonskis, P. Vileišis buvo paskelbę deklaraciją dėl Vilniaus Universiteto atkūrimo. Paskui Žemaitis papasakojo apie dekretą “Dėl Darbo universiteto Vilniuje atidarymo”, K. Vasiliauskas priminė, kokius žygius, atkurdama Universitetą, buvo padariusi Lietuvos Taryba. - Nereikia nusiminti. Neišsipildė svajonės Vilniuje, teks galvoti apie tai Kaune, - ištarė Zigmas Žemaitis.- Rankų nenuleisime. K. Vasiliauskas jau girdėjo, kad dar rugsėjo mėnesį Z. Žemaitis pateikęs ėjusiam švietimo ministro pareigas J. Tūbeliui platų memorandumą, raginantį greičiau įsteigti aukštąją mokyklą, todėl atsakė: - Šiandien atgimstančiai tautai mokslo šviesos reikia ne mažiau kaip duonos. Tik nežinia, ką apie tai galvoja vyriausybė. - Buvau pas Tūbelį, tačiau, kiek supratau iš jo kalbos, pastarasis dabartiniu momentu tuo labai abejoja, - tęsė mintį Žemaitis. - Ministras pareiškė, kad, esą, Lietuvai pirm iausia reikia ne aukštos inteligencijos žmonių, bet “gerų gaspadorių”. Todėl, kai padėtis Vokietijoje bent kiek nusistovėsianti, jo nuomone, bus galima nusiųsti kokius du šimtus išmaningesnių ūkininkaičių pasimokyti. - Tūbelio dar ne paskutinis žodis. Nežinia, ką mąsto Antanas Smetona, prezidentas? - Su docentu Eduardu Volteriu nuėjome ir pas Smetoną, nešini tuo pačiu memorandumu. Jis sumanymui neprieštaravo, bet ir jam nepritarė, pabrėž­

28

A n tro ji dalis

damas, kad tuo tarpu gali būti kalbama tiktai apie teologijos ir socialinių mokslų fakultetų steigimą, nes jie esą reikalingi tautos kultūrai kelti, tautos dvasinei nepriklausomybei atkurti. Technikai, pasak prezidento, mūsų krašte neturės sąlygų savo žinioms pritaikyti. Be to, tokių specialistų bus galima parengti užsienyje. O ir valstybės iždas tuščias, aplink siaučia karas, suirutė. Grasina pasilikę vokiečiai, šiaurėje spaudžia bermontininkai, nerimsta lenkai. Ką tik už Dauguvos nustumti bolševikai. - Prezidentas teisus, kada sako, jog šiandien svarbiausia apginti neprik­ lausomybę, - sutiko K. Vasiliauskas. - Bet jis klysta, teigdamas, kad kraštui nereikalingi savi inžinieriai. Argi nieko nestatysime, netiesime kelių, neturėsime savo pramonės. Techninę inteligentiją dabar galima suskaičiuoti ant pirštų. Lietuvai jau rytoj reikės bent 500 inžinierių, dar daugiau technikų. - Panašiai prezidentui pasakiau ir aš, bet nemanau, kad pavyko man jį įtikinti. Matyt, laikinai teks steigti aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais. Apie tai jau kalbėjau su Tadu Ivanausku, Augustinu Janulaičiu, Liudu Vailioniu, kai kuriais kitais žinomais žmonėmis. Pradžiai galvojame suburti Aukštuosius kusus. O ką tamsta manai apie jų technikos skyrių? - Techniškai išprususių žmonių, kurie kilniam tikslui negailėtų nei laiko, nei jėgų, galvoju, surasime. Kitas linkęs paskutinius marškinius nusivilkti. Man pačiam Kazanėje teko darbuotis technikos mokyklose. - Na matai, - nudžiugo Z. Žemaitis. - O sako, kad nėra šios srities specialistų. Inžinieriai Jonas Simoliūnas, Jonas Mašiotas taip pat pasiryžę imtis darbo, - kalbėjau. - Seniai pažįstu abu. Geri vyrai, verti pasitikėjimo. - Tada taip sutarkime - sudarykite branduolį Kursų technikos skyriui įsteigti. Gamtininkai, medikai jau vienijasi. - Šitas, matyt, žodžių vėjais nemėto, - pagalvojo, nulydėdamas naują bičiulį akimis. Atkaklus, išvarys pro vienas duris, atras kitas. O Zigmas Žemaitis, grįžęs į namus, tą patį 1919 metų spalio 5 d. vakarą parašė laišką žmonai Stasei. “Be rūpesnių apie mokyklą (turima galvoje Komercinė mokykla, kuriai vadovavo - mano pastaba) turiu dar vieną didelį rūpestį, kurio esu apimtas jau trečia savaitė, lakstau liežuvį iškišęs ir rodos ne be pasekmių. Sumaniau organizuoti Kaune laikinį Universitetą, vadindamas jį Laikinaisiais Universiteto kursais. Pagrindas tam sumanymui buvo tas, kad pasikalbėdamas su jaunimu (su pavieniais žmonėmis) baigusiu vidurinę mokyklą, pastebėjau, kad visi yra išsiilgę aukštojo mokslo, tačiau negauna progos jo įgyti, nes užsienin važiuoti dėl lėšų stokos ir administratyvinių kliūčių niekas beveik negali, gi čia nėra jokios mokyklos. Be to gerai pagalvojęs apie tai, pamačiau didelį pavojų mūsų

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

29

kraštui ateity: karui pasibaigus, kuomet gyvenimas ims eiti į normalias vėžes, negalėsime juk pasitenkinti visokiais erzacprofesionalais, kaip dabar kad daroma; gyvenimas ims reikalauti tikrų profesionalų ir kadangi mūsų visuomenė jau kelinti m etai beveik visai negamins jų, tai jie ims plaukti iš svetur. Pamatysime, kaip pradės bruktis Lietuvon visokie daktarai, inžinieriai, technikai, juristai ir t.t. iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ar iš kitur. Kiek jie būtų mūsų kraštui pageidaujami, esant visokių pretenzijų prie mūsų krašto iš mūsų gerų ir blogų kaimynų pusės, nesunku suprasti... ...Visa tai turėdamas omeny, pasiūliau Švietimo ministerijai organizuoti tokius kursus. Ministerija, žinoma, labai svyravo bet aš pats apsiėmiau orga­ nizuoti ir ji tuomet sutiko.”34 Memorandume vyriausybei buvo numatyta, kad Universitete bus ir Technikos fakultetas. “Gal su laiku kraštas išgalės steigti ir išlaikyti atskiras tiems reikalam s mokyklas, bet pradžioje turi būti visa sukoncentruota universiteto tikslu geriau, ekonomingiau sunaudoti skiriamas sumas, patalpas, mokslo priemones ir žmones” - teigė memorandumo autoriai. (“Technikos žodis” 1991. Nr 3).

BO Rytojaus dieną, 1919 metų spalio 6-ąją, pirmadienį, K.Vasiliauskas atsivertęs laikraštį “Lietuva” pirmame puslapyje pamatė naujojo bičiulio, su kuriuo tik vakar vakare išsiskyrė, pavardę. “Prašau visų, kurie norėtų eiti aukštąjį mokslą, suteikti žinių apie save raštu arba asmeniškai Švietimo m-jai (kambarys 15, nuo 11 iki 1 vai. kasdien) iki trečiadienio š.m. 8 dien. (Dar geriau būtų kiekvienoj kanceliarijoj ar kurioj kitoj įstaigoj, kur yra žmonių, norinčių stoti į Kursus, jie visi surašyti ant vieno lapo ir įteikti nurodytu adresu)... Į Univ. Kursus manoma priimti ne tik baigusieji vidurines mokyklas, bet ir šiaip pakankamai prasilavinusieji žmonės. Paminėtų žinių reikia tam, kad žinotum, kokie skyriai reikės steigti ir koks reikės skirti mokestis už mokslą. Paskaitos žada būti vakarais”.35 Greitai Vasiliauskas artimiau susipažino ir su kitais Aukštųjų kursų organizatoriais - Tadu Ivanausku, Jonu Vabalu-Gudaičiu, Augustinu Janulaičiu, Liudu Vailioniu. Ypač greitai surado bendrą kalbą su Tadu Ivanausku. Pastarasis jau buvo žinomas gamtininkas, baigęs du Universitetus - Paryžiuje Sorbonos, Rusijoje - Peterburgo, dalyvavęs ne vienoje ekspedicijoje, 1919 metais Kaune įsteigęs Gamtos tyrimo stotį. Kazimieras prisipažino, kad ir jis laisvu laiku domisi

30

A n tro ji dalis

įvairiais augalais, turi surinkęs nemažai knygų apie sodininkystę, botaniką. Tuomet Tadas Ivanauskas papasakojo, kad dar neseniai buvo apsigyvenęs Musteikoje netoli Varėnos, išvaikščiojo skersai ir išilgai visą Gudų girią, rink­ damas eksponatus Zoologijos muziejui, kad kartu su žmona įkūrė pirmąją šiose apylinkėse lietuvišką mokyklą. - Viskam savas metas,- nusišypsojo, - Musteikoje pradinė, Kaune bus aukštoji mokykla. Augustinas Janulaitis buvo metais už Vasiliauską vyrėlesnis ir vos ne žemietis. Jis taip pat už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą šalintas iš gimnazijos, mokęsis Rygoje, studijavo Maskvos universitete teisės fakultete, iš kurio už anticarinę veiklą studentų tarpe buvo išprašytas. Tačiau skirtingai negu jis, A. Janulaitis visada aktyviai reiškėsi politinėje, visuomeninėje veiklojegyveno Tilžėje, Škotijoje, Berno universitete Šveicarijoje studijavo teisę, 190205 metais redagavo “Darbininkų balsą”, buvo vienu iš Lietuvos socialdemokratų partijos dešiniojo sparno vadovų, tyrinėjo Lietuvos istoriją. Kazimieras dar Vilniuje, dirbdamas švietimo ministro Jono Yčo padėjėju, A. Janulaitį matė ne kartą, tačiau artimiau pabendrauti neteko, mat, pastarasis jau ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Ne ką mažesnę patirtį turėjo ir pedagogas, psichologas Jonas VabalasGudaitis, Maskvoje baigęs Žemės ūkio akademiją, dirbęs įvairiose Rusijos vietose hidrogeologu, botanikas Liudas Vailionis, Krokuvos universiteto auklėtinis. 1919 metų spalio 8 dieną susirinkę iniciatorių būrelio nariai pritarė sumanymui steigti Kursus ir išrinko vykdomąją komisiją, į kurią įėjo J. Alekna, T. Ivanauskas, A. Janulaitis, J. Vabalas-Gudaitis, K. Vasiliauskas, E. Volteris ir Z. Žemaitis. Ši komisija paruošė ir Aukštųjų kursų įstatų projektą. Trijulė - J. Šimoliūnas, K. Vasiliauskas ir J. Mašiotas rūpinosi Kursų technikos skyriumi. Jie ne kartą tarėsi, ką tektų kviesti lektoriais, skaičiavo, kiek Kaune yra žmonių, studijavusių techniškus mokslus, svarstė, kokių lėšų reikėtų bent pradžiai. Tinkančių į dėstytojus inžinierių surado vos ne dvi dešimtis. Beveik visi jie buvo baigę mokslus ir gavę diplomus Rusijos aukštosiose mokyklose, keletas turėjo mokslinius vardus ir laipsnius, pedagoginio darbo patirtį, buvo studijavę užsienyje. Petras Vileišis, Povilas Čechavičius buvo baigę Kelių inžinierių institutą. Jurgis Čiurlys, Julijonas Graurogkas, Silvestras Grinkevičius, Vytautas Mošinskis, Tadas Šulcas - Technologijos institutą, Jeronimas Šliogeris - Elektrotechnikos, Valerijonas Verbickis - Civilinių inžinierių, Viktoras Rėklaitis - Jūrų inžinierių, Stasys Dirmantas - Maskvos matavimo institutus. Kursų organizatoriai nesitikėjo, kad per keletą dienų po skelbimo laikraščiuose atsiras tiek norinčių studijuoti - gauta beveik 600 pareiškimų.

PRISIKĖLIMAS ARBA VEL “GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

31

Daugelis pageidavo studijuoti gamtą- matematiką, mediciną ir, kas ypač nudžiugino K. Vasiliauską ir kitus - techniką. -Trauktis nebėra kur, truks plis Kursus teks atidaryti,- kalbėjo Z. Žemaitis. - Dauguma lektorių jau yra, sunešime iš namų vadovėlius, žurnalus, užrašus ir pradėsime darbą. - Reikia ieškoti pinigų, kreiptis į bankus, visuomenę ir važiuoti Vokietijon mokslo priemonių, - pasiūlė kažkuris iš Kursų organizatorių. Nors laikai buvo ir labai neramūs, tačiau bankas paskolino 120 tūkstančių markių. Profesorius E. Volteris komandiruotas j Vokietiją, nupirko knygų, užsakė žurnalų, kuriais galėtų naudotis įvairių specialybių klausytojai. Tomis dienomis Z. Žemaitis žmonai rašė: ’’...Šiaip da kursai nevisai susiorganizavo. Trūksta da vieno kito lektoriaus, yra gi jau daugiau dvidešimties. Išgirdęs apie organizuojamus kursus, atvažiavo net vienas šveicaras, jaunas žmogus, bet jau filosofijos daktaras ir Berno universiteto docentas, mokąs jau neblogai lietuviškai ir parašęs dvi gerokas knygas prancūzų ir vokiečių kalbomis apie Lietuvą. Jo pavardė Ehret ( Juozas Eretas - mano pastaba) ... Kad ir nelengvai eina tų kursų organizavimas, atidengiame juos kaipo Aukštųjų Mokslų Draugijos ( mano suorganizuotos) laikomus kursus, tačiau vis dėlto tai bus mūsų faktinojo universiteto atidengimas- istorinis mūsų Tautos gyvenime aktas. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad tai bus mano darbo vaisius, ką ir visi čionai pripažįsta. Tiesa, ne viena naktis reikėjo nedamiegoti, ne vienas vakaras lyg vėlumos išsėdėti už darbo svarstant visokius įstatus, sumanymus, sąmatas, atsišaukimus, pranešimus ir t.t. “36 Tačiau teisinio pagrindo Kursams atidaryti dar nebuvo, visa visuomenė šia mintimi dar “negyveno”. Lietuvos technikų draugijos pastangų nepakako ir šiam kilniam tikslui reikėjo suburti daugumą inteligentų, ne vien technikus. Organizatoriams kilo mintis įkurti Aukštųjų mokslų draugiją, kuri atidarytų Kursus kaip visuomenės mokyklą. Miškininkas profesorius Povilas Matulionis mielai sutiko būti jos pirmininku, K. Vasiliauskas taip pat buvo draugijos steigėjų tarpe. Ji kreipėsi į visuomenę, kviesdama visus kas pritaria Kursų sumanymui, stoti į draugiją arba remti juos aukomis. Įsirašyti draugijos nariu buvo galima Švietimo ministerijoj pas Aukštųjų mokyklų departamento direktorių P. Mašiotą arba tiesiogiai pas Draugijos steigėjus, kuriais tapo švietimo ministeris J. Tūbelis, prof. E. Volteris, J. Vabalas-Gudaitis, T. Ivanauskas, A. Janulaitis, gyd. M. Nasvytis ir, kaip jau minėjau, K.Vasiliauskas. Na ir, suprantama, Z. Žemaitis, kuris suspėdavo visur. Aukštųjų mokslų draugija buvo patvirtinta gruodžio mėnesio 6 dieną. Po savaitės gruodžio 14-ąją laikraštis “Lietuva” rašė: “Aukštųjų kursų sumanytojams tenka pasitelkti daugiausia visuomenės parėmimu. Kaip tik kursai

32

A n tro ji dalis

galutinai susiorganizuos, jų Taryba, žinoma, šauksis visuomenės pagalbos, o dabar svarbu, kad kas tik supranta gyvą reikalą Lietuvai turėti aukštąją mokyklą ir įgalinti mūsų ištroškusią mokslo jaunuomenę eiti aukštuosius mokslus Lietuvoj, paskubėtų šelpti šiam reikalui Aukštųjų mokslų Draugiją kuo kas gali, daugiausia žinoma lėšomis”...37 Aukštųjų mokslų draugijos nariu šelpėjų (patariamuoju balsu) galėjo būti kiekvienas pilnateisis pilietis, įmokėjęs metams ne mažiau kaip 20 auksinų nario mokesčio. Tikrieji nariai (sprendžiamuoju balsu) galėjo būti asmenys, baigę aukštuosius mokslus ir įmokėję 100 auksinų metinio mokesčio. Tikrųjų narių teisėmis galėjo naudotis ir nariai-labdariai, paaukoję Draugijai ne mažiau kaip 5000 auksinų ir amžinieji nariai, kurių įnašas turėjo būti ne mažesnis kaip 25000 auksinų. Nariais galėjo būti ir juridiniai asmenys - kitos draugijos, bendrovės, visuomenės organizacijos. Gruodžio mėnesio 16 dieną, antradienį, šeštą valandą vakare K.Vasi­ liauskas dalyvavo Švietimo ministerijos rūm ų keturioliktam e kambaryje įvykusiame Draugijos tikrųjų narių susirinkime, kuris galutinai priėmė jau anksčiau paruoštus Aukštųjų kursų įstatus, mokslo planus, išlaidų sąmatas. Draugija kreipėsi į švietimo ministrą, kad jis patvirtintų Kursų įstatus ir leistų juos steigti Kaune. Greitai įstatai, kuriuos 1920 m. sausio 5 dieną patvirtino švietimo viceministeris Pranas Mašiotas buvo gauti, tačiau materialinės paramos, kaip tikėjosi organizatoriai, vyriausybė suteikti dar negalėjo. Tada Aukštųjų mokslų draugijos raginama sujudo visuomenė ir, kas ypač visus nudžiugino, patys busimieji Kursų klausytojai. K. Vasiliauskas tuo metu daug dirbo, ne tik rūpindamasis Aukštųjų kursų, bet ir Susisiekimo ministerijos aukštesniosios technikos mokyklos įkūrimu. Jis kartu su inžinieriais J. Graurogku, J. Kiškinu ir J. Žaliu visą 1920 metų vasarą stengėsi, kad minėta mokykla būtų atidaryta senojoje Lietuvos sostinėje Vilniuje. Per du mėnesius tam viskas buvo parengta. Rugpjūčio 10 dieną dienraštyje “Lietuva” pasirodė toks skelbimas: “Vilniuje steigiama I-oji Susisiekimo Ministerijos technikos mokykla. Mokykloje bus trys skyriai: kelio technikų, mechanikos technikų ir elektros technikų, kiekvieno skyriaus kursas einamas ketverius metus. Iš stojančiųjų mokyklon asmenų reikalaujama dviejų progimnazijos klasių arba tam lygaus mokslo liudijimų. Į mokyklą bus priimami ir naminio mokslo asmenys, kurie išlaikys dviejų progimnazijos klasių kursų kvotimus. Mokykla turi aukštesniųjų mokyklų teises. Prašymus su metrika ir mokslo liudijim u siųsti šiuo adresu: Kaunas, Susisiekimo M inisterijos kanceliarija, Mokyklos vedėjas”. Technikai kūrėsi buvusios geležinkelininkų mokyklos patalpose. Tačiau po kelių savaičių želigovskininkai užėmė Vilnių ir Susisiekimo ministerija įgaliojo

PRISIKĖLIMAS ARBA VEL “GAUDEAMUS IGITUR" (1919-1921 metai)

33

mokyklos kūrėjus rūpintis, kad ji kuo skubiau atvertų duris laikinojoje sostinėje. 1920 metų spalio 1 dieną įvyko pedagogų tarybos posėdis, kuriame dalyvavo ir K. Vasiliauskas, o spalio 9 dieną “Lietuva” paskelbė, kad “Susisiekimo ministerijos technikumas atkeltas į Kauną (Mickevičiaus g-vė Nr.5). įstojamieji kvotimai bus spalio mėn. 25 d. Prašymai priimami kasdien nuo 1 iki 8 vai. vakaro.” Mokyklos vakariniai kursai, kuriuos lankė 26 moksleiviai, vyko rusų pradžios mokykloje Vytauto prospekte. Greitai mokyklos vedėjo J.Graurogko, inž. K. Vasiliausko, inž. K. Šakenio ir kitų pedagogų rūpesčiu jai atiteko dviejų aukštų mūrinis namas Mickevičiaus gatvėje, pažymėtas pirmuoju numeriu. K. Vasiliauskas technikams dėstė statybinės mechanikos ir medžiagų atsparumo kursus daugiau kaip dvidešimt metų, parašė jiems ir puikų vadovėlį.

во Marija Vasiliauskienė retai matė vyrą taip susijaudinusį, kaip šįsyk. Todėl puolė raminti: -Kas atsitiko, Kazyti? Gal užgriuvo nelaimė, nemalonumai tarnyboje? Vyras atvertė laikraštį. - Paklausys, širdele, ką jie rašo. Žmona vis dar nieko nesuprato, gal kas įžeidė, apšmeižė. Bet nieko neatsakęs jis pradėjo skaityti: “Draugai moksleiviai IDemokratingoj valstybėj kiekvienas pilietis turi elgtis taip, tarytum nuo jo vieno pareina visos valstybės laimė ir tarytum tik jis vienas teturi atsakomybės tėvynės nelaimėms. Tokio pat jausmo prisiimkim mes Aukštosios mokyklos įkūrimui”.38 - Moksleivių vardu, o kaip skamba. Mums su aukštaisiais mokslais būtų ne gėda pasirašyti po šiais žodžiais. Dabar tikiu, kad Kursus tikrai atidarysime, - jau nusiraminęs kalbėjo. - Duok, širdele, užvalgyti ir bėgu. - Šeštadienis, bent pailsėtume. Ir taip į žmogų nepanašus. - Negaliu. Rytoj “Saulės” gimnazijoje kviečiamas susirinkimas norinčių eiti technikos mokslus. Komisijos vardu teks kalbėti ir man, todėl noriu pasitarti su Šimoliūnu ir Mašiotu. Kitą dieną, sekmadienį, gruodžio 14-osios popietę ‘Saulės” gimnazijoje susirinko moksleiviai. Kursų klausytojais jau įsirašė daugiau kaip 300 žmonių. Tikraisiais klausytojais priėmė baigusius gimnazijas, realines arba komercijos mokyklas, laisvaisiais - visus ganėtinai prasilavinusius. Mokestis pusmečiui 3 . 805

34

A n tro ji dalis

300 auksinų. Susirinkime, kuris truko daugiau kaip 4 valandas, kalbėjo ir patys moksleiviai, ir Kursų steigėjai. Vasiliauskas kvietė gabesnius matematikai, fizikai pasirinkti technikos skyrių, nes greitu laiku Lietuvai reikės daug inžinierių. Susirinkimas išrinko penkių asmenų Aukštųjų kursų laikinąją moksleivių komisiją. Jaunuomenė kreipėsi į visuomenę ir valdžią rezoliucija”kuo veikiausiai įsteigti bent vienintelę mūsų tėvynėj aukštąją mokyklą, pradžioje nors Aukštųjų kursų pavidalo”.39 Kai kurie gimnazistai mokyklos suole buvo sėdėję prieš 3-4 ar net daugiau metų, todėl jie kreipėsi į busimuosius lektorius, prašydami paramos, pakartojant gimnazijos kursą. Daugelis busimųjų technikos skyriaus lankytojų pageidavo pakartoti matematiką, fiziką, kitus dalykus. Laikinoji moksleivių komisija sutarė, kad mokytojas B. Kodatis ves matematikos pamokas, inžinierius K. Šakenis dėstys fiziką, P.Dailydė, V. Dubas - lotynų kalbą, Z. Žemaitis - matematiką ir kosmografiją. Pamokos prasidėjo pirm adienį, 1920 m etų sausio 5-ąją “Saulės” gimnazijoje ir vyko kasdien vakarais nuo penktos iki aštuntos valandos. Moksleiviai, rinkdami lėšas Kursams, aplankė ne vieną įtakingą valdžios vyrą, gimstančio biznio žmones, patys rengė viešus vakarus, pasilinksminimus. Pavyzdžiui, toks šeimyniškas busimųjų studentų vakarėlis, įvykęs Vilkolakio rūmuose, davė 1256 auksinus ir 10 skatikų grynojo pelno. Jo pusę moksleiviai atidavė Aukštųjų mokslų draugijai, kitus pasiliko savo žinioje. Technikams paskutiniu momentu iškilo nemažai rūpesčių sudarant technikos skyriaus mokslo programas - kokias disciplinas dėstyti, kiek skirti joms laiko, kur vyks paskaitos, kas jas dėstys - lietuviškai, rusiškai, o gal net vokiškai. Į šį darbą kibo Kazimieras Vasiliauskas ir Jonas Šimoliūnas. Jie prisiminė, kokia tvarka buvo Rygos politechnikos institute - teoriją, kiek įm anom a, susieti su praktine patirtim i, kad kursas studentam s tap tų suprantamesnis, lengviau įsisavinamas. Planą parengė neblogą, nes Aukštųjų kursų taryba patarė ir kitiems skyriams juo pasinaudoti kaip pavyzdiniu. Visi jautė - prabėgs diena, kita, ir mokslo žiburys vėl nušvis. Aukštųjų kursų taryba taip pat suprato, kad ilgiau delsti negalima ir kreipimesi į Lietuvos visuomenę pareiškė: “Atidaromoji sausio 27 d. pirmoji Lietuvos Aukštoji Mokykla kaip tik bus mūsų tautai tas pirmasis, įmestas į tirštą druskos tirpinį, krislelis, kurs sutraukia aplink save išsklaidytas skystime mažas druskos daleles ir taisyklingai jas kraudamas, veikiai išaugina didelį, gražų krištolą, kuris šviečia lyg deimantas. Taip ir mūsų Aukštoji Mokykla, tikimės sutrauks išsklaidytas mūsų tautos dvasios pajėgas ir sudarys iš jų gražų aromatingą ir stiprų vienetą, kurs įpins ir savo šviesų spindulėlį į bendrą pasaulio kultūrą.

PRISIKĖLIMAS ARBA VEL "GAUDEAMUS IGITUR” (1919-1921 metai)

35

Sunki pradžia, bet, matydami mūsų jaunuomenės mokslo troškimą ir mūsų visuomenės pasiryžimą iškovot tą dvasios nepriklausomybę, mes ramiai ir be baimės imamės sunkaus darbo.”40

Ir štai šis momentas atėjo. K. Vasiliauskas Aukštųjų kursų tarybai pareiškė: ’’Šiuo turiu garbės Aukštųjų kursų Tarybos prašyti man pavesti Technikos skyriuj dėstyti kursą iš statybinės mechanikos apie medžiagų tamprumą ir atsparumą. Dabartiniu m etu atsidėjęs dirbu technikinės mechanikos srityje ir darau pastangas išleisti “Mechanikos uždavinyną”, kuris paleistas ir hektografuotas sąsiuviniais, ir “Technikinės mechanikos pagrindus”.41 Neramia širdimi pravėręs duris, jis išvydo busimuosius Lietuvos inži­ nierius, mokslo vyrus, kitų sričių specialistus. Klasėje sėdėjo jaunas gimnazistas ir jos nespėjęs baigti prieš Didįjį karą, savanoris Lietuvos kariuomenės uniforma ir įstaigos tarnautojas. Iš 78 asmenų, kuriuos priėmė į technikos skyrių, 38 buvo laisvieji klausytojai. Jis truputį nustebo išvydęs tris merginas. 56,5 proc. klausytojų buvo lietuviai, vienas vokietis, likusieji - žydai. Šįsyk visų akys krypo į lektorių. Šis, bandydamas užgniaužti jaudulį, įkvėpė oro, žengė kelis žingsnius nuo lentos iki lango ir pradėjo. Pirmąkart lietuviškai: - Medžiagų atsparumas yra mokslas apie konstrukcijų elementų stiprumo ir stabilumo skaičiavimo inžinierinius metodus. Konstrukcijos elemento stiprumu vadinam a jo savybė nesuirti veikiant apkrovoms, standum u- priešintis deformuojamam apkrovų poveikiui, o stabilumu - neprarasti pradinės pusiau­ svyros formos... Pamažu balsas stiprėjo, jaudulys dingo ir jis, žingsniuodamas po klasę, tęsė: - Konstrukcijų skaičiavimu jau gilioje senovėje domėjosi Archimedas, Leonardo da Vinči, Galileo Galilėjus. Kaip atskira disciplina aukštosiose mokyklose šis kursas pradėtas dėstyti XIX amžiuje. Lietuvoje pirmąsyk - šiandien. Pirmąjį medžiagų atsparumo vadovėlį parašė prancūzų mokslininkas Navje ir išleido 1826 m. Lietuvių kalba tokio vadovėlio dar nėra ir nežinia ar greitai jį turėsime... Tomis dienomis panašius jausmus išgyveno ir kiti Kursų technikos skyriaus lektoriai - jų pirm asis vedėjas Jonas Šimoliūnas, skaitęs žemės darbų, statybos,kelių, uostų, masyvinių tiltų kursą, Valerijonas Verbickis, dėstęs paišybą, architektūros formas, ventiliaciją ir šildymą, Tadas Šulcas- techninę braižybą,

36

A n tro ji dalis

garo katilus, laivų statybą, Zigmas Žemaitis - aukštąją matematiką, Vincas Čepinskis - fiziką ir chemiją, Jonas Vabalas-Gudaitis psichotechniką, vadovavęs laboratoriniams tyrimams, Jurgis Čiurlys - braižybą, mašinų detales. Jonas Mašiotas dėstė techninės atskaitomybės ir sąmatų disciplinas, Bernardas Kodatis skaitė analizinės geometrijos kursą. Viktoras Rėklaitis, siaurųjų geležinkelių valdybos viršininkas, vadovavo praktiniams darbams dirbtuvėse. Šiandien daugelis iš jų - enciklopediniai inžinieriai, mokslininkai, o tada buvo pirmieji po daugelio metų vėl kloję pamatus tautinei techninei minčiai, ugdę techninę inteligentiją. Skirtingi charakteriais, išsilavinimu, patyrimu, tikyba, tačiau kiekvienas pasiryžęs dorai tarnauti Lietuvai. Jurgis Čiurlys mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė sidabro medaliu. 1901- 1904 metais studijavo Petrapilio universitete, iš kurio už dalyvavimą studentų riaušėse buvo trumpam pašalintas. 1904 metais įstojo į Petrapilio technologijos institutą. Bet ir vėl nutraukė mokslą, nes dalyvavo revoliuciniame judėjime, ypač simpatizuodamas Lietuvos socialdemokratams. Todėl institutą baigė tik Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Trumpai padirbėjęs Vilniuje prie kanalizacijos darbų, buvo mobilizuotas ir paskirtas į Tūlos ginklų dirbtuves. Ten buvo lietuvių tremtinių komiteto nariu, pirmininku. Grįžęs į Lietuvą, Kaune dirbo geležinkelio dirbtuvių viršininku. Jurgis Čiurlys vadovavo techninei komisijai, vykstančiai į Maskvą geležinkelių susisiekimo priemonėm, kurios taikos sutartimi su Tarybų Rusija priklausė Lietuvai, perimti ir pristatyti namo. Tadas Šulcas inžinerinius mokslus pradėjo Rygos politechnikos institute, o 1913 m.baigė Petrapilio instituto mechanikos skyrių. Inžinieriaus karjerą pradėjo Rusijos-Baltijos karo laivų statykloje Taline, kur iškilo iki torpedų skyriaus viršininko. 1918-aisiais T. Šulcas grįžo Lietuvon. Be jau minėto technikos, Kursuose veikė ir kiti skyriai (fakultetai): 1) humanitarinių mokslų (istorija, literatūra, filosofija-pedagogika), 2) socialinių mokslų (teisė, ekonomika), 3) fizikos-matematikos, 4) gamtos mokslų, 5) medicinos. Klausytojų pirmąjį pusmetį susirinko 522, jų tarpe 244 tikrieji. Iš pradžių paskaitos vyko po pietų, vakarais “Aušros” gimnazijoje. Technikai J. Šimoliūno, K.Vasiliausko, kitų rūpesčiu gavo leidimą vakarais mokytis paštininkų kursų patalpose, naudotis jų braižyklomis. Lektoriai iš pradžių ne tik negaudavo atlyginimo, bet dar patys dėjosi prie šalpos. Tiesa, kiek vėliau jiems pradėjo mokėti nedidelį valandinį atlyginimą, bet jis buvo toks menkas, kad tik labai maža dalis pasiryžėlių tedirbo vien Kursuose. Nors buvo rengiamos loterijos, rinkliavos, labdaros vakarai, lėšų labai trūko, nes mokslapinigiai tebuvo tarsi lašas jūroje. Todėl Aukštųjų kursų taryba kelintą kartą kreipėsi į visuom enę, prašydama “sušelpti mūsų pirmąjį Universitetą, kas atliekamu skatiku, kas

PRISIKĖLIMAS ARBA VEL “GAUDEAMUS IGITUR" (1919-1921 metai)

37

nebereikalinga mokslo knyga, mokslo kolekcija, mokslo įrankiais.”42 Kursus aukomis parėmė Amerikos lietuviai, Švedų draugija paaukojo kursams 10000 auksinų, Kooperatyvų sąjunga 20000. Antraisiais metais subsidijas mokslo priemonėms įsigyti skyrė ir vyriausybė. Lektorių būrys pasipildė naujais dėstytojais. Kai kuriems iš jų likimas lėmė suvaidinti svarų vaidmenį steigiant Lietuvos universiteto Technikos fakultetą, kiti jame dėstė iki pat mirties. K. Vasiliauskas, J.Šimoliūnas, Kursų “senbuviai”, pasveikino naują būrelį kolegų, kurių keletas mokslo vardais, laipsniais, pedagogine patirimi buvo pralenkę pačius technikos skyriaus kūrėjus, kitų asmenybės buvo ypač spalvingos. Julijonas Graurogkas pradėjo dėstyti braižomąją geometriją ir analizinę geometriją, Platonas Jankauskas mechaniką, Pranas Jodelė statybinių medžiagų technologiją, Stasys Dirmantas - geodeziją, Mykolas Songaila architektūros formas. Vyriausias amžiumi buvo profesorius Platonas Jankauskas, gimęs 1860 metais. Jo tėvas ir motina - baltgudžiai. Dviejų dėdžių inžinierių Okuličių pavyzdys paskatino jį siekti taikomųjų mokslų. Jis baigė Petrapilio universiteto astronomijos skyrių ir garsųjį tuo metu Susisiekimo inžinierių institutą. Studijuodamas klausė Europos masto profesorių - Mendelejevo, Cebyševo, Sečenovo, Tagancevo paskaitų. P. Jankausko darbus, liečiančius hidraulinių varikių teoriją bei naują sistemą elastingų tiltų, kurie buvo panaudoti ant Baikalo ežero perkeliant traukinius iš uosto ant kelto-ledlaužio, spausdino Prancūzijos inžinierių draugijos žurnalas. Beje, šios draugijos nariu buvo ir jis pats- daugiau kaip 40 metų. Po Spalio perversmo “už kontrrevoliucines mintis” pusę metų praleido raudonųjų kalėjime, ten susirgo flegmona ir vargais negalais pasiekė Lietuvą. Suprantama, lietuvių kalbos jis dar nemokėjo ir dėstė kursą rusiškai, nors įstatai ir reikalavo skaityti lietuvių kalba. Gyvenimas ne be išimčių. Beje, kalbos dalykuose K. Vasiliauskas pralenkė savo kolegas visa galva. Pats ja domėjosi, kūrė naujus terminus, kaupė žodžių kartoteką, ne kartą kitiems pagelbėdamas keblioje situacijoje. J.Gimbuto teigimu “K. Vasiliauskas turėjo gerą nuovoką lietuviškai terminijai kurti. Neatsitiktinai jis bendradarbiavo su inžinieriumi Antanu Macijausku jojo “Technikos žodynėlyje”, išleistame 1920 metais lietuvių ir rusų kalbomis”.43 Platonas, būdavo, sustabdo kolegą ir klausia: - Sakyk, Kazimierai Osipovičiau, kaip šį žodį pasakyti lietuviškai? Dažnai atsitikdavo, kad ir pats paklaustasis iškart atsakyti negali. Pasižymi, varto žodynus namuose ir suranda atitikmenį. Beje, profesorius P. Jankauskas, nors buvo jau garbaus amžiaus, lietuviškai išmoko ir šia kalba gražiai skaitė mechanikos kursą. Raseiniškis inžinierius Stasys Dirmantas prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė

38

A n tro ji dalis

Maskvos geodezijos institutą ir ketverius metus tarnavo artilerijos karininku rusų kariuomenėje. Grįžęs Lietuvon stojo savanoriu į besikuriančią Respublikos kariuomenę, buvo karo mokyklos inspektoriumi, artilerijos, topografijos ir karo teisės lektoriumi. Aukštuosiuose kursuose - geodezijos lektorius. Julijonas Graurogkas baigė Petrapilio technologijos institutą . Už neištikimybę caro valdžiai turėjo palikti Balogojės technikos mokyklą, kurioje dėstė, ir susirasti inžinieriaus vietą Omske. 1920 metais J. Graurogkas grįžo į Lietuvą ir Vilniuje kartu su K.Vasiliausku ir kitais pagalbininkais suorganizavo technikos mokyklą. Kai sostinę okupavo lenkai, tokią mokyklą atidarė Kaune ir buvo jos direktoriumi iki 1940 metų. Susipažinęs su Kazimieru Vasiliausku, pakvietė jį dėstyti būsimiems technikams medžiagų atsparumą ir statybinę statiką. Tikras atradimas Kursams buvo profesorius Pranas Jodelė. Lietuvių enciklopedija jo veiklą krašto labui apibūdino tokiais žodžiais: “Jis buvo vienas iš senosios kartos atstovų, kurie atsikuriant Lietuvos valstybei su dideliu rūpestingumu ir sąžiningumu vykdė pačius neatidėliotinus darbus. Būdamas socialus ir teisingas, Jodelė sugebėdavo pasitelkti darbam s reikalingų bendradarbių ir sukelti juose darbo dvasią.”44 Pranas Jodelė buvo baigęs net tris aukštąsias mokyklas. 1896 metais Charkove V eterinarijos in stitu tą , 1898 m etais Maskvos un iv ersiteto Bakteriologijos institutą ir 1904 metais Kijevo politechnikos instituto cheminės technologijos skyrių. Kurį laiką dirbo inžinieriumi cemento, stiklo, metalurgijos fabrikuose. Mokslininko kelią pradėjo Kijevo politechnikos instituto statybinių ir mineralinių medžiagų katedros laborantu, vėliau tapo asistentu, buvo suteiktas docento vardas. Nors P. Jodelė dirbo toli nuo Lietuvos, tačiau tėvų žemės niekada nepamiršo. Jau nuo 1908 metų daugiausia atostogaudamas tyrinėjo Lietuvos klintis, vis galvodamas apie lietuvišką cementą. Sudaręs “Cemento pasitikėjimo bendrovę” kaip svarbiausias jos akcininkas įdėjo 20000 rublių. 1912-13 metais bendrovė įrengė cemento fabriką su šachtine krosnimi ties Valkininkais ir pagamino lietuvišką cem entą. 1920 m etais P. Jodelė dirbo Žemės ūkio ministerijoje geologu ir dėstė Aukštųjų kursų technikos skyriuje statybinių medžiagų technologiją. Tai buvo žmogus, išvaikščiojęs vos ne kiekvieną Lietuvos žemės pėdą, ieškodamas naudingų uolienų. “Jo mokiniai prisimena, kad paskaitas skaitė laisvai, nesinaudodamas konspektais, gyvai ir vaizdžiai... Kalbėdamas apie akmenis, demonstruodavo jų atmainas, kokias tik galima rasti Lietuvoje. Nuolat sakydavo, kad kiekvienas inžinierius turįs gerai pažinti visus mūsų krašto statybos medžiagos išteklius. Pats aktyviai dalyvavęs mokslo tiriamajame darbe, visą gyvenimą paaukojęs Lietuvos statybinių medžiagų tyrimams, jis negalėjo

PRISIKĖLIMAS ARBA VĖL “GAUDEAMUS IGITUR" (1919-1921 metai)

39

neužkrėsti šia aistra savo studentų”.45 Žingsnis po žingsnio, įveikdami visas kliūtis, pavyzdžiui, 1920 metų rudenį Lenkijai užpuolus Lietuvą, mokslas buvo visai nutrūkęs - Aukštieji kursai stiprėjo. Tačiau mintis apie Universitetą nedavė ramybės nei K. Vasiliauskui, jo kolegoms, nei Lietuvos šviesuomenei. Aukštųjų kursų ir Švietimo ministerijos atstovų komisija rengė Universiteto statutą. “Gaudeamus igitur” skleidė sparnus.

40

Trečioji dalis

TREČIOJI DALIS

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

Vieną 1926 metų spalio mėnesio dieną Kazimierui Vasiliauskui pranešė, kad visų fakultetų sekretorius kviečia Universiteto rektorius ordinarinis profesorius Mykolas Biržiška. - Noriu tamstoms pasakyti, kad Universiteto senatas nutarė paminėti Lietuvos universiteto penkerių metų veiklos metines ir parengti apyskaitą, prabilo rektorius. - Nuspręsta, jog medžiagą jai pateiks visų fakultetų sekretoriai, o ją suredaguos ir atiduos spaustuvei Universiteto tarybos ir senato sekretorius ekstraordinarinis profesorius Steponas Kolupaila. Todėl jau kelinta diena K. Vasiliauskas vakarais užsidaro kambaryje, išsiima iš rudo portfeliuko, kurį ką tik nusipirko, šūsnį dokumentų, juos sklaido, rūšiuoja, kai ką pasižymėdamas. Bet pats apyskaitos rašymas dar nepasistūmėjo pirmyn nė per nago juodymą. Net keista pačiam - vis nesuranda pradžios, pirmojo sakinio. Mintis nušvito nelauktai ir visai ne prie rašomojo stalo, bet einant iš Universiteto į namus. - Vasario šešioliktoji. Štai diena, nuo kurios reikia pradėti apyskaitą, ištarė pusbalsiu pats sau ir tik paskui apsižvalgė, ar kas nors neišgirdo. Grįžęs sėdo už stalo ir užrašė: 1922 metų vasario 16 diena. Minint ketvirtąsias Nepriklausomybės metines, buvo padėtas naujas, tvirčiausias kertinis Lietuvos nepriklausomybės akmuo - atidarytas Lietuvos universitetas. Išsipildė viltis, kurią tiek metų nešiojome su savimi... Jau 1920 metais Aukštieji kursai paruošė Universiteto statuto projektą, kurį įteikė Švietimo ministerijai. Pagal jį Aukštųjų kursų technikos skyrius turėjo tapti Universiteto Technikos fakultetu. Švietimo ministerija, pataisiusi statuto projektą, 1921 m. V. 3 įteikė peržiūrėti ministrų kabinetui, kuris po trijų mėnesių projektą atidavė svarstyti Steigiamajam seimui. Seimo švietimo komisija statutą vėl tobulino beveik tris mėnesius ir jis buvo pradėtas svarstyti tik 1921 metų gruodžio 7 dieną. Ir lyg tyčia užvirė karšti ginčai - didžiausiu povandeniniu

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

41

akmeniu pasirodė esąs Teologijos-filosofijos fakulteto klausimas. Kol seime tarp partijų vyko atkakli kova, Aukštųjų kursų technikos skyriaus lektorius P. Jodelę, K. Vasiliauską, J. Šimoliūną bei kitus užgriuvo daug rūpesčių. Mat, vyriausybė leido Aukštųjų kursų vadovybei surasti tinkamus rūmus, juos suremontuoti ir paruošti Universiteto atidarymo iškilmėms. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Donelaičio ir Mickevičiaus gatvių kampe buvo pastatyti dviejų aukštų rūmai komercijos mokyklai. Įjuos ir nukrypo Kursų akys. Nemaža salė, klasės, kuriose galima įrengti auditorijas, rūsiuose - laboratorijas. “Prie rūmų buvo erdvus laisvas kiemas, už rytinio rūmų galo prie Mickevičiaus gatvės stovėjo mažaverčiai sklypai su senais trobesiais, kuriuos universitetui plečiantis, buvo galima pigiai prisipirkti”...46 Šįkart lėšomis pagal išgales parėmė visuomenė. Universiteto rūmams tvarkyti tik per vieną 1922 m. gruodžio mėnesį buvo įmokėta Kauno iždinėje į Švietimo ministerijos depozitą aukų - 42622,23 auksino. Technikai, ypač aktyviai padedant Kursų klausytojams, rūmus greitai sutvarkė ir paruošė iškilmėms. Tuo tarpu ginčams Steigiamajame seime galo nesimatė. Iškilo pavojus, kad vasario 16-ąją, kaip kad visuomenei buvo skelbta, Universitetas gali būti neatidarytas. “Pagrindine kliūtimi sudaryti sklandžiai ir greitai universiteto statutui reikia laikyti... valdančiųjų to meto sluoksnių ideologinius nesutarimus. Iš 1920.IV.14-15 išrinktųjų 112 steigiamojo seimo atstovų krikščionių demokratų blokas turėjo 59 atstovus, taigi absoliučią daugumą, valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų blokas - 28, socialdemokratai - 12, žydai - 7, lenkai - 3, vokiečiai - 1 ir nepartiniai - 2 atstovus. Krikščionys demokratai daugiausia rūpinosi, kad universitetas būtų daugiau katalikiškesnis, kai kitos srovės siekė, kad jis būtų kuo laisvesnis”47 Dienos bėgo, nerimas stiprėjo, kuriuo užsikrėtė ne tik Aukštųjų kursų lektoriai, bet ir jų šeimos nariai. Kazimierą, grįžusį iš paskaitų, žmona pasitikdavo klausimu: - Na, kaip ten, seime? - Tebesipeša, - atsakydavo. - Ir dar nežinia, kada liausis. Netikėtai seimas rado kompromisinį sprendimą - prisiminė, kad dar 1918 metų gruodį Vilniuje buvo priimtas Universiteto statutas, kuriuo vadovaujantis šįsyk būtų galima atidaryti aukštąją mokyklą. Ministrų kabineto posėdis, kuriam pirmininkavo ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, įvyko 1922 m. vasario mėnesio 13 dieną 5 valandą 10 m inučių vakaro. Ketvirtuoju klausim u num atyta svarstyti Universiteto atidarymas. Ministrų kabinetas “vaduodamasis Vilniaus universiteto įsteigimo

42

Trečioji dalis

įstatymu ir turėdamas omenyje Steigiamajame seime svarstomąjį universiteto statuto projektą ir universiteto atidengimo reikalingumą, nutarė 1922 m. vasario mėn. 16 d. atidengti universitetą Kaune”.48 Aleksandras Stulginskis, einantis Respublikos prezidento pareigas, Steigiamojo seimo pirmininkas, Respublikos Prezidento įsakymu Nr.3 nurodė, kad “Universiteto atidengim ą įvykdyti pavedama Švietimo M inisteriui.”49 Ministras P. Juodakis, sekdamas Aukštųjų kursų pavyzdžiu, nutarė paskirti mokomojo personalo branduolius, kurie rūpintųsi busimaisiais fakultetais. Bet prieš tai ministras kreipėsi į Kursų vadovybę, prašydamas sukviesti visuomeninių bei valstybinių organizacijų atstovų pasitarimą, į kurį vasario 14 dieną atvyko daugiau kaip 50 žmonių. Kazimieras Vasiliauskas buvo jų tarpe. Dvi valandas trukusiose diskusijose vyravo nuomonė, kad į branduolius pirmiausia turėtų patekti asmenys, jau dirbę aukštosiose mokyklose, pasižymėję specialistai, sugebantieji tinkamai dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą. Ministras su tuo sutiko ir parašė įsakymą: "Vykindamas Ministerių kabi­ neto šio vasario 13 d. nutarimą apie įkūrimą Kaune universiteto ir remdamasis Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio mėn. 5 d. priimto Vilniaus universiteto statuto par. 7, paskyriau universiteto mokomojo personalo branduoliui nuo šio vasario 16 dienos - Technikos fakultetui - prof. Platoną Jankauską, prof. Praną Jodelę, prof. Joną Šimkų, inž. Joną Šimoliūną, inž. Kazimierą Vasiliauską”.50

SO Ir štai ta diena, vasario 16-oji, ketvirtadienis atėjo. Dvyliktą valandą, po iškilmingų pamaldų, plevėsuojant trispalvėms, K.Vasiliauskas su kitais Aukštųjų kursų lektoriais nužygiavo prie Karo muziejus, kur turėjo būti šventinamas Laisvės varpas, Amerikos lietuvių dovana gimtajam kraštui, “kuri visiems amžiams primintų garbingą ir sunkią kovą už nepriklausomybę ir kad jo skambėjimas būtų išgirstas Gedimino įkurtoje pilyje”.51 Nuliedintas aukų rinkimo komiteto, kuriam vadovavo advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden, sveriantis 1200 svarų, perplaukęs okeaną, atkeliavęs į Liepoją, pasiekęs Kauną, dabar varpas Karo muziejaus bokšte laukė momento, kad suskambėtų ir paskelbtų visam kraštui, jog Lietuva netrukus žengs dar vieną žingsnį - šįkart į dvasinę nepriklausomybę. Kunigas kanauninkas Juozas Tumas varpą pašventino ir staiga, nelauktai, nors visi matė, kaip pirmasis į bokštą pasikėlė einantis Respublikos prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis -jis prabilo... Kazimierui pasirodė, kad iš bokšto po visą Kauną ir Lietuvą aidi ne varpo dūžiai, o sklinda Laisvės daina, išrašyta ant jo šono:

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

43

O skambink per amžius Vaikams Lietuvos, Kad nevertas Laisvės, Kurs negina jos. Paskui skambino inžinierius, Lietuvos tautinės kultūros žadintojas Petras Vileišis, lietuvis iš Amerikos- Kaupas, o jis vis klausėsi. Po kariuomenės parado ir eisenos Aukštųjų kursų lektoriai dar nesiskirstė į namus. K. Vasiliauskas kartu su kolegomis trečią valandą jau sėdėjo Didžiojoje salėje (dabar Kauno technologijos universiteto pirmieji rūmai - aut. pastaba), kuri buvo pilna žmonių. Specialiai tam skirtose vietose susėdo ir kiti profesoriai, lektoriai. Kazimieras pamojo ranka Šimoliūnui, pakviesdamas į saviškių, technikų būrį. Salė plojimais sutiko Prezidento pareigas einantį A. Stulginskį, m inistrą pirm ininką E.Galvanauską, švietimo ministrą P. Juodakį. Pirmasis perskaitė vyriausybės nutarimą atidaryti Universitetą, antrasis įsakymą, kad rektoriumi skirtams profesorius Jonas Šimkus, o fakultetų dekanais - teologijos prelatas Jonas Mačiulis, socialinio - profesorius Augustinas Voldemaras, matematikos ir gamtos - profesorius Zigmas Žemaitis, medicinos - profesorius Petras Avižonis, technikos - profesorius Pranas Jodelė. Mykolas Biržiška, tremtinys iš Vilniaus, pasveikino ką tik atgimusį Universitetą Mokslo draugijos vardu, palinkėdamas, kad jis” nesitolintų nuo gyvenimo ir nebūtų ’’mokslinių amatininkų” ruošimo įstaiga”.52 Tarė žodį ir vyskupas Pranas Karevičius, daktaras Kazys Grinius sveikino valstiečių liaudi­ ninkų vardu, kunigas Mykolas Krupavičius- krikščionių demokratų, o profesorius Vincas Čepinskis - socialistų demokratų. Nors giedant “Gaudeamus”, giesmė keliskart nutrūko, bet už tai su kokiu sielos pakilim u ja u b esisk irstan t nuaidėjo Lietuvos him nas. Kertinis nepriklausomybės akmuo buvo padėtas. Universitetas praktiškai pradėjo veikti nuo kovo penkioliktos dienos, Technikos fakultetas studentams atvėrė duris truputį ankstėliau- kovo šeštąją. Tačiau išvakarėse nuotaiką aptemdė nedidelis, bet nemalonus incidentas. Profesorius A. Voldemaras jam įprastu, pasak daktarą Kazį Grinių, anarchistiniu būdu ėmė drumsti pirmąsias Universiteto dienas, laikraščiuose paskelbdamas, kad “rektorium, girdi, paskirtas p. Šimkus. Tai yra labai nerimtas žmogus. Jis rašosi daktaru ir profesoriumi, nors nėra nei daktaras, nei profesorius...Jis gyveno Maskvoj, besivadindamas Šimkovu, kad išeitų rusiškiam Lietuviškai rašyti iki šiai dienai nemoka.”53 Daktaras K. Grinius apgynė J. Šimkaus garbę, įrodydamas, kad jo parinkimas į rektorius labai nusisekęs. Tai yra žmogus mokytas, darbštus, sugyvenamas, geras organizatorius.

44

Trečioji dalis

Nors K. Vasiliauskas su Jonu Šimkumi bendravo neseniai, o dabar abu priklausė Technikos fakulteto branduoliui, tačiau jo nuoširdumą, atidumą kolegoms suspėjo įsidėmėti. Jonas Šimkus 1900 metais baigė Maskvos universitetą, chemijos spe­ cialybę. 1903 m. gavo chemijos magistro, 1906 m. - farmacijos magistro laipsnį. 1904-1905 m. buvo Kazanės universiteto docentas, vėliau Maskvos universiteto docentas. 1906 m. tobulinosi Ženevos universitete. Nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1919 m. ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas, 1921-1922 m. buvo krašto apsaugos ministru. Tai jis, tapęs rektoriumi, įsakyme Nr. 84 paskelbė: “profesoriaus Vasiliausko Kazio, s. Juozo darbo stažą Kauno valstybi­ niame universitete skaityti nuo 1922 m. vasario mėn. 16 dienos.”54 1922 metų kovo septintosios dienos Technikos fakulteto posėdžio protokole randame dar vieną įrašą: “Kazys Vasiliauskas, inžinierius... skiriamas einąs ekstraordinarinio profesoriaus pareigas statybos mechanikos katedrai. Nuo valstybės tarnystės pasižada atsisakyti.”55 Jis tuo metu dirbo Plentų ir Vandens kelių valdybos vicedirektoriumi, laisvu laiku dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir šį žingsnį atsisakyti tarnystės žengė iš anksto apgalvojęs ir gerai suvokdamas, kad jo lūkesčiai gali išsipildyti tik aukštojoje mokykloje, kurios aplinka buvo mieliausia širdžiai ir prigimčiai. Mat, švietimo ministro įsakymas reikalavo, kad “skirtieji katedroms organizuoti asmenys, turintieji dar kitą valstybinę tarnybą katedrai susiorganizavus ir paskaitoms prasidėjus, turės pasirinkti sau vieną iš šių dviejų tarnybų ir pasiliuosuoti nuo antros. Palikę senoj valstybinėj tarnyboj galės Unte eiti tiktai dėstytojais.”56 Valstybinę tarnybą K. Vasiliauskas paliko nuo 1922 metų spalio 1 dienos, apie tai pranešdamas fakulteto dekanui P. Jodelei - “nuo šio mėnesio pirmos dienos Plentų ir Vandens kelių valdyboje nebetarnauju ir, neturėdamas kitos nuolatinės tarnystės, prašau tokioje tarnystėje skirti mane nuo minėtos dienos prie Universiteto”.57 Dekanas P. Jodelė spalio 23 dieną kreipėsi į Universiteto rektorių, prašydamas Kazimiero Vasiliausko tarnystę Universitete “skaityti kaip pagrindinę ir duoti įsakymą išrašyti jam visą algą.”58 Baigėsi ginčai ir Steigiamajame seime dėl Universiteto statuto. Jis buvo priimtas ganėtinai liberalus, teikė aukštajai mokyklai plačią autonomiją pasirinkti profesorius, struktūrą, mokymo planus ir programas. Statutas Technikos fakultetui patvirtino keturis skyrius - statybos, mechanikos, chemijos bei elektrotechnikos ir 17 katedrų. Iš pradžių veikė du skyriai - statybos bei mechanikos. Kiek vėliau susitvarkė ir abu likusieji. Pagal statutą vyriausiasis fakulteto organas buvo fakulteto Taryba, kurią sudaro ordinariniai, ekstraor­ dinariniai profesoriai bei docentai. Fakulteto Taryboje su sprendžiamuoju balsu

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

45

dalyvavo ir du lektorių bei asistentų atstovai, renkami vienam semestrui. Vykdomasis fakulteto organas buvo dekanas ir sekretorius, renkami iš profesorių tarpo vieneriems metams. Universiteto rektoriaus profesoriaus J. Šimkaus 1922 m. birželio 1 dienos rašte švietimo ministrui pažymėta, kad “einant universiteto statuto par.25 Technikos fakulteto tarybos nutarimu š.m. balandžio 24 d. fakulteto dekanu yra išrinktas ordinarinis profesorius Pranas Jodelė ir sekretoriumi inž. Kazys Vasiliauskas.”59 Tąkart viskas įvyko taip nelauktai, jog jis fakulteto Taryboje nespėjo net paaiškinti, kad profesorių tarpe yra labiau nusipelniusių, turinčių didesnę patirtį. - Niekas, Kazimierai, geriau už tave fakulteto virtuvės nesutvarkys, pasakė profesorius Platonas Jankauskas. Ir to užteko, kad būtų išrinktas sekretoriumi. K. Vasiliauskas su jau įpročiu tapusiu kruopštumu ar net, pasa­ kyčiau pedantiškumu, ėmėsi darbo: ruošė mokymo planus, paskaitų tvarka­ raščius, rašė posėdžių protokolus, tvarkė studentų sąrašus ir daug kitų reikalų, kurie derėjo sekretoriui. Šiose pareigose dirbo penkerius metus. Taigi, kolegos neapsiriko. Švietimo ministro P. Juodakio aplinkraščiu Platonas Jankauskas buvo patvirtintas vadovauti mechanikos, mechanizmų ir dirbamųjų mašinų katedrai, dekanas Pranas Jodelė statybinių medžiagų technologijos, inž. Jonas Šimoliūnas - statybos. Kazimieras Vasiliauskas paskirtas docentu, einančiu ekstraordinarinio profesoriaus pareigas statybinės mechanikos katedroje ir jai vadovaujančiu. 162 Aukštųjų kursų technikos skyriaus klausytojai tapo Technikos fakulteto studentais. Visuose fakulteto skyriuose studijos buvo suplanuotos ketveriems metams, kurie paskirstyti į du pusmečius - rudens ir pavasario semestrus. Jau nuo pirmojo kurso studentai turėjo atlikti pratybas laboratorijose ir kabinetuose. Už mokymąsi reikėjo mokėti. 1922 m. spalio mėnesio 23 dieną Ministrų kabinetas nustatė studentams tokius mokesčius - už imatrikuliavimą-5 litai, už mokslo metų pirmąjį semestrą 40 litų, antrąjį - 50. Stipendijas gaudavo tik retas studentas. Pavyzdžiui, 1923 metais Technikos fakultete stipendiantų buvo tik keturi- Antanas Biliūnas, Jurgis Vidm antas, Algis Sliesoraitis ir Juozas Jankauskas. Tąsyk ir atsitiko minėtas įvykis. Vieną dieną studentai Algis ir Juozas pravėrė dekanato duris ir kreipėsi į K. Vasiliauską: - Tamsta profesoriau, mes norime atsisakyti stipendijų. Jis kaip stovėjo prie stalo, taip ir klestelėjo kėdėn, nesupratęs - rimtai kalba šie vyrukai ar juokauja. Atsisakyti studentui 164 litų, kai paties švarkelis nuspuręs, batai išklypę. - Tikrai taip, profesoriau. Atsisakome stipendijų kolegų Germano ir

46

Trečioji dalis

Tuskenio naudai. Jie labai neturtingi ir negalės mokytis. Nors stipendijų sąrašus jau buvo patvirtinęs rektorius ir jie nusiųsti į Švietimo ministeriją, pasirūpino, kad jaunuolių prašymas būtų patenkintas. Įstrigo šis poelgis giliai į širdį ir ne kartą jį vėliau primindavo ką tik fakulteto slenkstį peržengusiems studentams. K. Vasiliauskas kartu su dekanu P. Jodele praleido keletą vakarų, ruošdami ką tik įsteigto fakulteto sąmatą, kurią pateikė svarstyti Tarybai. Fakulteto personalo, kurį sudarė 16 žmonių - vyresniojo 10, jaunesniojo 4, technikinio 2, algoms, honorarams, priedams numatė 1252,450 auksinų. Nors fakultetas dar glaudėsi keliuose ankštuose kambarėliuose, neturėdamas savo kampo, bet Taryba jau žvelgė į ateitį, numatydama pagalbines įstaigas, kurias teks įsteigti a rtim ia u siu m etu - m ec h a n in ę , staty b o s m edžiagų tec h n o lo g ijo s, elektrotechnikos, organinės chemijos technologijos laboratorijas, geodezijos kabinetą, braižyklą, biblioteką. Šiems tikslams buvo skirta 2352,450 auksinų. Fakulteto Tarybos protokole pažymėta, kad jau kuriamos šios įstaigos: “mecha­ ninė, statybos medžiagų technologijos laboratorijos ir geodezijos kabinetas.”60 Einančiam ekstraordinarinio profesoriaus pareigas docentui Kaziui Vasiliauskui “pavedama rūpintis visais atžvilgiais mechanine laboratorija.”61 Tačiau nė viena čia minėtų įstaigų savo patalpų dar neturėjo. Rūmuose, kuriuos Universitetas gavo iš Aukštųjų kursų, tebuvo Technikos fakulteto mechanikos kabinetas. Ne geriau gyveno ir kai kurie profesoriai. Antai, Platonas Jankauskas keletą mėnesių nakvojo Universiteto auditorijoje. Bet netrukus atsirado viltis, kad lūkesčiai - greičiau turėti savo patalpas, gali išsipildyti. Pavasariop pasklido kalbos, jog Karo mokykla netrukus išsikels iš miesto centro ir pastatas bus atiduotas Universitetui. Ir štai vieną dieną K. Vasiliauskas drauge su dekanu P. Jodele jau vaikščiojo po keturių aukštų namus Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe. Nors čia dar aidėjo kariškių žingsniai, technikai numatė, kur turėtų būti auditorijos, kabinetai, laboratorijos. 1922 metų gegužės 10 dieną ministrų kabinetas pritarė, kad kariškių paliktas patalpas reikia atiduoti Universitetui. Gruodžio mėnesį tai buvo padaryta. K. Vasiliauskas 1922 m. spalio 1 dieną paskirtas laboratorijos vedėju, mintyse jau buvo suplanavęs, kokia turėtų būti mechaninė medžiagų atsparumo laboratorija, statybos mechanikos katedra, bet iškart susidūrė su sunkumais, kurių neišvengė nė vienas jo kolega: nebuvo prietaisų, įrengimų, medžiagų, knygų, o ir pinigų. Kiek besuko galvą, bet kitos išeities nerado, kaip kad važiuoti užsienin pasižiūrėti, užmegzti ryšius su aukštosiomis mokyklomis. Vykti reikėjo iš savo kišenės, nes Universitetas dar nebuvo toks turtingas, kad galėtų apmokėti komandiruotes. Todėl vieną vakarą grįžęs į namus, jis pasakė žmonai: - Širdele, vasarą važiuosiu į Berlyną. Vokiškai susikalbu, kelią rasiu.

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

47

Marija neprieštaravo. Nors vyriausiajam Medardui reikėjo pirkti paltą, Danutei batukus, jaunesniajam Gediminui drabužėlius, bet suprato, kad vyras be reikalo pinigų nešvaistytų. Išvažiavo 1923 metų liepos penktąją ir Berlyne praleido dvidešimt dienų. Vokietijos sostinę atrado ne tokią, kokią buvo įsivaizdavęs mintyse. Karo pėdsakai dar nebuvo išnykę. Šarlotenburgo Aukštosios technikos mokyklos profesoriai, su kuriais susitiko, skundėsi, kad infliacija taip pašėlo, jog Imperijos bankas nesuspėja spausdinti pinigų, doleris nuo dviejų šimtų penkiasdešimt markių pabrango iki dešimties tūkstančių. - Kad taip mums jūsų sunkumus, - galvojo, vaikščiodamas po šviesias aukštųjų mokyklų laboratorijas, kabinetus ir auditorijas. - Kada Kaune univer­ sitetas turės ką nors panašaus? Grįžo namo su sąrašėliu įrengimų, kuriuos pirmiausia reikėjo įsigyti. Po kelių mėnesių kaip didžiausią brangenybę pastatė Moro ir Federchafo 10 tonų galingumo tempimo mašiną, hidraulinį presą, tekinimo stakles. Vienintelę laboratorijoje tempimo mašiną K.Vasiliauskas padarė universalia - pagal jo eskizus laboratorijoje buvo pagaminti papildomi prietaisai gniužimo, kirpimo ir lenkimo bandymams atlikti. 1923 metų pabaigoje K. Vasiliauskui prisidėjo dar vienas nemažas darbas - jam ir profesoriui P. Jodelei fakultetas pavedė rinkti ir redaguoti medžiagą leidiniui, kurį buvo nutarta pavadinti ‘Technika” ir leisti nors vieną kartą metuose. Darbas nežadėjo jokių pinigų ir pelno, išskyrus rūpesčius, bet ką darysi -jis labai reikalingas ir svarbus visai techninei inteligentijai. Apie savo žurnalą svajojo jau Lietuvos technikų draugija dar 1919 metais, vėliau ši mintis atgijo Universiteto Technikos fakultete. Tačiau pradžioje buvo svarbesnių dalykų pirmiausia reikėjo sutvarkyti mokslo planus, programas, pasirūpinti vadovėliais, kitomis mokslo priemonėmis. Ir taip, besisukant lyg voverei rate, prabėgo dveji metai, ir fakultetas galėjo prabilti apie savo žurnalą, nors abejonių buvo: ar pajėgs nedidelis būrys mokslininkų jį leisti, parengti periodiniam leidiniui turiningos mokslinio pobūdžio medžiagos, iš kur teks gauti lėšų,nes tiražas bus labai mažas. Nusvėrė nuomonė, kad toks leidinys techninei kultūrai plėsti labai reikalingas. Jį išleidžiant, daug prisidėjo K. Vasiliauskas, kaip fakulteto sekretorius ir vienas iš autorių. Pirmasis žurnalo “Technika” numeris 147 puslapių, atspaustas 500 egzempliorių tiražu Lietuvos valstybinėje spaustuvėje, pasirodė 1924 metais. Pirmame viršelyje - veržlus raitelis, sklandąs pramoninio silueto vaivorykštės spinduliuose, tarsi simbolizavo naująją Lietuvą, žengiančią kooperacijos ir klestėjimo keliu. Pratarmėje prof. P. Jodelė rašė: ’’Sunkios politinės lietuvių tautos gyvenimo sąlygos per ilgus amžius kenkė kultūros pažangai, tik graži

48

Trečioji dalis

Lietuvos gamta žadino palankumą prie svajonių, liūdnos poezijos, meno... Rašytojų, menininkų laikas nuo laiko pasirodydavo, o inžinierių, technikų pramonininkų beveik nebuvo; ir dabar lietuvių tarpe jaučiama didžiausia jų stoka...”62Profesorius kvietė kolegas padėti lavintis lietuviams technikams, kelti Lietuvos industriją ir statybą, prisidėti prie žurnalo leidimo “mūsų ne pelningo, bet reikalingo ir svarbaus darbo.”63 Pats fakulteto dekanas pirmajam žurnalo numeriui parašė tris straipsnius, tiesa, apimtimi nedidelius. - “Kaip projektuojami ir statomi fabrikai”, “Dėl plytų gamybos” ir “Lietuvos geologijai medžiaga”. Du straipsniai yra profesoriaus S. Kolupailos - tai “Lietuvos hidrografija” bei “Dėl debito kreivųjų”. Prof. J. Šimkus apžvelgė Kauno miesto viešojo naudojimo vandens sudėtį. Solidžiausią mokslinį straipsnį, tiksliau pirmąją jo dalį “Apskritimo būdas statybos statikoje” žurnalo 8-56 puslapiuose išspausdino Kazimieras Vasiliauskas. Pirmojoje, įžanginėje, matematinėje dalyje autorius apžvelgė sąryšį tarp antrojo laipsnio susiliečiančių kreivių, turinčių bendras ašis. Antroji dalis labiau taikomoji - joje nurodomi kai kurie statybos statikos atvejai, kada apskritimo būdas gali būti pritaikytas patogiau. Kad dėstomos mintys turėtų didesnę praktinę reikšmę, straipsnyje pateikta išnagrinėti pavyzdžiai, bendrų įtakinių dydžių lentelės, skiriamos statiškai neišsprendžiamų strypinių sistemų skaičiavimui. Šiame numeryje (1-8 psl.) išspausdintas dar vienas K. Vasiliausko straipsnis “Bicentrinės stūmoklio eigos diagramos”, kurį 1917 metais Rusijoje buvo nusiuntęs žurnalui “Vestnik inženerov”. Šįsyk papildyta ir pataisyta pirmoji jo dalis. Jis straipsnius galėjo pakartoti vos ne atmintinai, kelis kartus skaitė rankraščius, korektūrą, bet parsinešęs į namus vėl ir vėl atversdavo žurnalą. Tokie mieli pilko popieriaus puslapiai, tebekvepiantys spaustuvės dažais. Širdyje ir gera, ir liūdna. Ar ne per ilgai tylėta. Jau nebe pirma jaunystė, ar suspės padaryti, apie ką tiek metų svajota, kas guli rašomojo stalo stalčiuje kaip apmatai arba rusena galvoje idėjomis. Kolega Pranas Jodelė jau pernai išleido vadovėlį “Statybos medžiagų technologija”, Jonas Šimkus - pirmąją dalį “Cheminė technologija”. O jis? K. Vasiliauskas darbą “Apskritimo būdas statybos statikoje” kukliai pavadino straipsniu, nors apimtimi (212 žurnalo puslapių, 105 brėžiniai) jis prilygo solidžiai mokslinei studijai ir buvo toliau spausdinamas antrajame, trečiajame ir penktajame “Technikos” numeriuose. Antrajame žurnalo numeryje išspausdintas jo straipsnis “Bendrieji influentiniai dydžiai”, kuriame pateikiamos lentelės statiškai sprendžiamoms ir nesprendžiamoms sijoms skaičiuoti. Beje, K.Vasiliausko darbą “Apskritimo būdas statybos statikoje” 1929 metais išleido ir akcinė “Spindulio” bendrovė atskira knyga. Tiesa, nedideliu - 350 egzempliorių tiražu.

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

49

Po dvidešimties m etų profesorius autobiografijoje parašė: ’’Mano moksliškai literatūrinė veikla išsivystė tik tada, kai aš patekau į tam palankias sąlygas, kai aš perėjau dirbti į Universitetą.” 64

BO Buvo pats vidurvasaris, 1925-ųjų metų birželio keturioliktoji. Didelis Universiteto Technikos fakulteto profesorių ir dar gausesnis studentų būrys susirinko ne į auditorijas, bet... į statybvietę Aleksote, kairiajame Nemuno krante, Linksmadvaryje. Kazimieras Vasiliauskas priėjo prie stataus skardžio ir nustėro: prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas - apačioje saulė tviskėjo Kauno senamiesčio stoguose, žalio slėnio koridoriumi plačiai vandenį plukdė Nemunas, į jo glėbį skubėjo Neris, horizonte ūkanose tirpo tolimos priemiesčių apylinkės. “Bus tikras studentų akropolis”, - pagalvojo skubėdamas prie ką tik iškastų pamatų. Netrukus atvažiavo ir valdžios atstovai, atvyko vyskupas Juozas Skvireckas, kuris pašventino kertinį rūmų akmenį. Ta proga surašė ir Pašventini­ mo aktą. Pirmoji Universitete Fizikos ir chemijos instituto rūmų statyba prasidėjo. Ministrų kabinetas, suvokdamas sunkią ką tik gimusio Universiteto būklę, ypač dėl patalpų stokos, pažadėjo kasmet skirti po vieną milijoną litų naujoms statyboms. Universiteto senatas dar 1923 metais nutarė, kad pirmiausia reikia statyti Fizikos ir chemijos institutą. Senatas išrinko Statybos komitetą, kurį, atsižvelgdamas į jo svarbą, patvirtino Ministrų kabinetas. Komiteto pirmininku tapo rektorius prof. Vincas Čepinskis, sekretoriumi doc. K. Sleževičius, nariais profesoriai P. Juodakis, P. Jodelė, P. Raudonikis, M. Songaila, J. Šimkus ir Valstybės kontrolės atstovas P. Jagminas. Komitetas nutarė, kadangi rūmai - statinys labai svarbus, paskelbti tarptautinį projektų konkursą. Tokio profesionalių architektų susidomėjimo, ypač iš svetur, niekas net nesitikėjo - projektus pristatė 35 architektai ir inžinieriai. Komisija, susirinkusi 1924 metų spalio dvidešimtąją, pirmąją premiją (8000 litų) pripažino Suomijos architektui Yrja Vaskinen'ui antroji (6000 litų) taip pat atiteko suomiui Pauli Blonstedt’ui. Trečiąją premiją (4000 litų) laimėjo inžinieriai iš Vokietijos A. Klein’as ir E. Gereck’is. Būsimo instituto vieta buvo numatyta priešais Kauno radijo stotį, vėliau Vytauto kalne šalia stoties. Tačiau įsigilinus į situaciją, atsižvelgiant, kad ateityje institutas gali plėstis, išryškėjo, kad sklypas tokiai statybai per mažas. Ką daryti? - svarstė komisija. Ir naujas sklypas nukrito tarsi iš dangaus. Juozas ir Jonas Vailokaičiai, Vėsulavos (Linksmadvario) dvaro savininkai, pasiūlė Universitetui kaip dovaną 16 hektarų sklypą rūmams statyti. Senatas 4 .8 0 5

50

Trečioji dalis

sutiko dovaną priim ti. Sklypas buvo 50 m aukščiau Nemuno, vaizdai nuostabiai gražūs, nors ir tolokai nuo miesto centro. Tačiau iškilo klausimas - ką daryti su premijuotais projektais - kas juos perdirbs, pritaikys naujai vietai. Kviesti tuos pačius inžinierius - nepigiai kainuos, o ir laiko nebėra. Visą darbą be atlyginimo padarė saviškis Technikos fakulteto profesorius architektas Mykolas Songaila. Jis sudarė ir sklypo užstatymo projektą, numatydamas 11 atskirų pastatų - be pagrindinių rūmų - laboratorijas, bibliotekas, sandėlius, net būstą sargui. Rūmų ilgis 65,2 m. plotis 35,3 m, naudingas grindų plotas 5622 m2. Statybą varžytinėse laimėjo rangovas A. Kaplanas ir ji turėjo būti baigta iki 1926 metų rugsėjo mėnesio. Per vieną sezoną buvo atlikti mūro darbai, padarytas stogas, grindų perdangos, tačiau, pritrūkus lėšų, darbai laikinai sustojo. 1926 m. gruodžio mėnesį senatas išrinko naują statybos komitetą, kurio nariu tapo ir profesorius K. Vasiliauskas. Komitetas nusprendė, kad rūmus galima pabaigti per vieną sezoną ir jų likimas priklauso tik nuo lėšų asignavimo. Deja, kiek komitetas besistengė, pinigų gauti tada nepasisekė... Kazimieras Vasiliauskas vis dažniau pagalvodavo ir apie savą kampą. Vis dėl to šeima, keturi vaikai. 1920 metų sausio 23 dieną gimė antrasis sūnus Gediminas-Kazimieras, o po trejų metų - dukra Marija. Negi visą amželį bastysies po svetim us butus arba valdinius nam us. Nebe jaunystė, greitai bus keturiasdešimt penkeri. Pasitaikė ir gera proga ir, kas svarbiausia - nebrangiai gauti sklypą. Aukštojoje Fredoje Žemės reformos valdyba skirstė sklypus naujakuriams. Pasiūlė juos ir Universitetui. Jam vieta patiko, tačiau ką pasakys žmona, vaikai. Sklypas kairėje Nemuno pusėje, vienintelis kelias į miesto centrą per Žaliąjį geležinkelio tiltą, susisiekimas tik pėsčiomis. Vieną sekm adienio popietę į žvalgytuves nuėjo kartu su žmona. Paukšteliai čiulba, medžiai ošia, Nemunas šnara. Tikras rojaus kampelis. Netoliese gyveno ir svainis, agronomas Julijonas Spakevičius, Aukštesniosios sodininkystės ir daržininkystės mokyklos direktorius. Galutinai apsispręsti paskatino profesorius P. Jodelė: - Imk, Kazimierai, aną sklypą. Nesigailėsi. Būsime kaimynai. Minėtas sklypas Žemės tvarkymo departam ento m atininko Adomo Abramavičiaus sudarytame plane buvo pažymėtas Nr. 25 . Jo bendrasis plotas du tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt penki kvadratiniai metrai. Už žemę reikėjo sumokėti 529 litus 20 centų išperkamųjų mokesčių per 36 metus - po 14 litų 70 centų kasmet, pradedant mokėti 1926 metais. Iš trijų pusių sklypą ribojo būsimos gatvės, o šiaurės vakaruose buvo sklypas Nr. 24, kurį įsigijo ar tik ne profesorius Antanas Purenąs. Tačiau jis namų nestatė, dykroje žaidė vaikai, ir praėjus kuriam laikui Vasiliauskai šį sklypą nupirko. Ta proga kolegos nepiktai įgėlė:

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

51

- Tamsta, Kazimierai, ar tik nemanai ūkininkauti arba statyti dvarą. Nutylėjo, negi girsies, kad jau seniai savyje brandina mintį turėti didelį gražų sodą. Galvojo ir apie vaikų ateitį. Tačiau pirmiausiai reikėjo rūpintis statybomis. Namą profesorius projektavo pats, nutarė statyti medinį su salkomis. Pamatus išliejo betoninius, stogą apdengė skarda, sienas iš lauko apkalė dailylentėmis, viduje ištinkavo. Dirbo ne tik meistrai, bet ir pats ne vieną dieną mojavo kirvuku, traukė pjūklą ar oblių, nes pinigų labai trūko. Namas išėjo nemažas, ilgas, dešimt kambarių, 211,5 kv. metro naudingojo ploto. Pabaigtuvių proga kaimynas iš kitapus gatvės profesorius P. Jodelė pajuokavo: - Ir vis tik, Kazimierai, mano namas gražesnis, taviškis panašus į kaimo mokyklą. - Užtat medinis, erdvus, sveikas, todėl aš ilgiau gyvensiu, - į juoką atsakė juoku. Toje pačioje gatvėje kvartalo pietuose nebaigtą statyti mokytojo Busilo namą kiek vėliau nusipirko Technikos fakulteto profesorius Steponas Kolupaila. Neatsitiktinai pagrindinė Fredos gatvė įgijo Technikos prospekto pavadinimą, nors ją, pasak J. Gimbuto, “galima buvo vadinti ir Trijų dekanų gatve.” 65 Kazimiero Vasiliausko namas buvo pažymėtas vienuoliktuoju, kaimyno Jodelės - dvyliktuoju numeriu. Dar praėjus kuriam laikui netoliese Liūdesio alėjoje įsikūrė ir profesorius J. Šimoliūnas, pasistatęs trijų aukštų mūrinuką, kurį kolegos vadino “pilimi” arba “tvirtove”. Čia apsigyveno ir prof. K. Grybauskas, prof. P. Mažylis, S. Kairys. O Kazimieras, aptvarkęs namą, kibo sodinti sodą. Pagal paties sudarytą planą išmatavo, suskirstė teritoriją, numatydamas, kur augs vaismedžiai, kur gausiausiai derės vaiskrūmiai, vešės daržas. Įsaulį paliko retiems, introdu­ kuotiems augalams. Niekas net nesitikėjo, kad profesoriui sodas taps svarbiausia laisvalaikio aistra, nes mylėjo jį visais metų laikais. Sielai, pavargusiai nuo knygų, mokslo rūpesčių, teikė ramybę žieduose dūzgiančios bitės, vaisiais lūžtančios šakos. Sode pasistatė ir altanėlę, kurioje, atsinešęs popieriaus, pasidėjęs aritmometrą, mėgo dirbti ir ilsėtis, po jos stogu gimė ne vienas mokslinis straipsnis. Altanoje ir dabar tebestovi profesoriaus darbo stalas.

so K. Vasiliauskas jau ruošėsi į namus, kai staiga prasivėrė laboratorijos durys, ir kažkuris iš studentų įkišęs pro jas galvą, sujaudintu balsu ištarė: - Profesoriau, Palangoje šiandien mirė inžinierius Petras Vileišis. Kaip stovėjo, taip ir atsisėdo kėdėn. Dar neseniai liepos viduryje Skarulių

52

Trečioji dalis

kapinėse prie Jonavos palaidojo Technikos fakulteto docentą inžinierių mechaniką Vladą Aglinską, pragyvenusį vos 48 metus, palydėjo į paskutinę kelionę docentą, kalnų inžinierių Marijoną Tomašauską, ir štai dar viena nelaimė. Pati skaudžiausia . Mirė Petras Vileišis. Sunku buvo tuo patikėti. Rodos tik vakar, nors iš tiesų prabėgo jau dvidešimt metų, Kazimieras, Rygos politechnikos instituto studentas, atliko praktiką Petro Vileišio plieno konstrukcijų dirbtuvėse Vilniuje. Matė, kaip jį gerbia ne tik inžinieriai, tarnautojai, bet ir darbininkai. Neatsitiktinai revoliucinio sambrūzdžio metais, patys darbininkai neraginami surašė peticiją raudonųjų valdžiai “nepersekioti jų viršininko senelio Vileišio, kuris yra visų mylimas ir gerbiamas.” 66 Ir štai lem tinga diena Palangoje, 1926 m etų rugpjūčio 12-oji. K. Vasiliauskas, stovėdam as prie karsto Kauno Bazilikoje, klausydam asis Universiteto posėdyje, skirtame P. Vileišiui atminti, docento Antano Smetonos, privatdocento Stepono Kairio, profesoriaus Vytauto Mošinskio kalbų apie velionio nuopelnus tautai, jo kaip inžinieriaus talentą, prisiminė pirmąją Lietuvos inžinierių ir architektų konferenciją, vykusią 1924 m. lapkričio 2-5 dienomis Universiteto salėje, kurią sukvietė Lietuvos technikų draugija. Tada konferencija Petrą Vileišį išrinko garbės pirmininku. Petras Vileišis aukso medaliu baigė Šiaulių gimnaziją, Peterburgo universitete matematiką, o vėliau 1880 m. Peterburgo kelių institutą, įgydamas kelių inžinieriaus diplomą. “Inžinierių tarpe Petro Vileišio vardas stovi greta kitų garsiųjų lietuvių inžinierių- Kerbedžio ir Jasiukavičiaus- vardų, bet Vileišis mums brangus tuo, kad būdamas garsus inžinierius, kartu daug nuveikė kaipo patriotas ir žymiausias visuomenės veikėjas, o tie savo tėvynę paliko ir užmiršo”, - rašė žurnalas “Technika”.67 Inžinierių Vileišį Rusija žinojo kaip garsų tiltų ir geležinkelių statybos specialistą, rimtą darbų vedėją. Lietuva jį vertino ir už rūpinimąsi spaudos atgavimu, laikraščių leidimu, platinimu, kitais atgimstančios tautos reikalais. Pabuvojęs užsieniuose, Belgijoje, jis susipažino su geležinkelio tiltų statyba ir pats įsteigė statybos firmą, kuri vykdė įvairius kesoninius statybos darbus. Praturtėjęs Vilniuje įsigijo namus, pasistatė Antakalnyje vilą, nusipirko spaustuvę ir knygyną, leido laikraštį “Vilniaus žinios”, padėjo knygnešiams, buvo įsteigęs vaikų prieglaudą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Grįžęs į nepriklausomą Lietuvą inžinierius P. Vileišis 1922 metais buvo susisiekimo ministru, vėliau ministerijos inžinierių tarybos pirmininku. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas, pagerbdamas Petrą Vileišį, 1926 metų gegužės 15 dieną pirmą kartą Lietuvoje jam suteikė garbės daktaroinžinieriaus, o Humanitarinių mokslų fakultetas lietuvių literatūros garbės daktaro vardą.

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

53

Velionį iškilmingai palaidojo Kauno Bazilikos rūsyje, laikinai, kol bus išvaduotas Vilnius ir P. Vileišio karstas perkeltas amžino atilsio į Rasų kapines, kur palaidoti kiti mūsų tautos didvyriai. Bet šia nelaime skaudūs likimo smūgiai, persekioję negausią Lietuvos inžinierių šeimą, nepasibaigė. Tepraėjo metai ir 1927-ųjų rugsėjo mėnesio 16 dieną Kaune Raudonojo kryžiaus ligoninėje po sunkios ligos mirė kitas žymus Lietuvos inžinierius ir valstybės vyras - inžinierius technologas Tomas NorusNaruševičius. Nors velionis Universitete nedirbo, tačiau kiek leido išgalės jį rėmė, net ir savo turto dalį - vilą Smiltynėje, 10000 litų užrašė Lietuvos universiteto studentams šelpti. Gal būt todėl, kad pats buvo kilęs iš neturtingųjų. K.Vasiliauskas su juo artimiau susipažino pirmojoje Lietuvos inžinierių ir architektų konferencijoje, kurioje Tomas Naruševičius pirmininkavo. Tomas Naruševičius, neturtingo ūkininko sūnus, gimė Daugirduose, Kriokialaukio valsčiuje, Alytaus apskrityje 1871 m. lapkričio mėnesio 17 dieną. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, baigė Maskvos universiteto matematikos fakultetą, vėliau Maskvos aukštosios technikos mokyklos technologijos skyrių ir išgarsėjo kaip žymus komunalinio ūkio - tramvajų linijų, vandentiekio, elektros stočių statybos specialistas, ne kartą buvo komandiruotas į užsienius susipažinti su požemio tramvajaus - metropoliteno statyba. Tomas Naruševičius neužmiršo ir lietuvybės reikalų - jo dėka įsteigta lietuvių studentų savišalpos draugija, kuriai ilgą laiką pirmininkavo, 1907 m. jis įkūrė draugiją aukštųjų mokyklų studentams šelpti - vieną žymiausių lietuvių organizacijų Rusijoje. 1916 metais Maskvos tramvajaus statybos reikalais jis išvyko į Angliją, vėliau Japoniją ir Jungtines Amerikos valstybes. Po revoliucijų Rusijoje atgal nebegrįžo ir Lietuvos reikalais rūpinosi JAV, drauge su Amerikos lietuviais, būdamas tautininkų ir katalikų vykdomojo komiteto pirmininku, o kai iškilo reikalas, ėmėsi iki tol neįprastos diplomatinės veiklos. Kartu su žurnalistu Broniumi Balučiu, advokatu Lopata ir trimis lietuvaitėmis daktilografėmis atvyko iš Amerikos dalyvauti Versalio taikos konferencijoje (1919 m. sausio 18 d.1920 m. sausio 21 d.), kur buvo sprendžiamas nugalėtos Vokietijos klausimas ir jos okupuotų teritorijų likimas. Diplomatas ir politinis veikėjas Petras Klimas savo atsiminimuose rašė taip: “inžinierius Naruševičius įsiterpęs į Amerikos lietuvių sąjūdį, buvo mums deleguotas kaip “amerikonas”. Jis buvo gražus šaunus vyras ir nepamainomas reprezentacijai. Kai jis su Voldemaru, striuku buku neūžauga nuėjo pas Foch’a, tai tas tik su juo tekalbėjo, į Voldemarą net nepa­ žiūrėjęs.”68 Jis išsirūpino iš JAV Lietuvai apie 62 mil. litų paskolą, nupirko kreditan 29 garvežius, kitų daiktų. 1920 metais T. Naruševičius pirmininkavo Lietuvos delegacijai derybose Maskvoje su Tarybų Rusijos vyriausybe, kelerius metus

54

Trečioji dalis

atstovavo Lietuvai kaip pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje, 1923-24 metais tapo susisiekimo ministru. Paskirtas pasiuntiniu į Ameriką, nuvykti negalėjo - palaužė sunki liga, vos ne pačiame jėgų žydėjime - jam tebuvo 56 metai. Iš vargingo ūkininko trobos iki valstybės ministro, tokį kelią nuėjo inžinierius Tomas Naruševičius. Užtat jo palydėti į paskutinę kelionę susirinko vyriausybės nariai, profesūra, kolegos, jaunuom enė, Kauno žmonės. Po gedulingų pamaldų įgulos bažnyčioje Kazimieras Vasiliauskas drauge su kitais palydėjo velionio kūną į tėviškę, kur jis buvo palaidotas Krokialaukio kapinėse. - Kokius dvasios ir proto galiūnus išaugino mūsų tauta, būdama nelaisvėje, - mąstė K. Vasiliauskas, žvelgdamas į kylantį kapo kauburėlį.- Ar įstengsime tokiais būti mes patys, mūsų studentai. Tai buvo skaudžios netektys. Deja, ne paskutinės...

bo

Universitetas stiprėjo tarsi rugio želmuo patekęs į trąšią dirvą. Pagal išgales juo rūpinosi vyriausybė, Švietimo ministerija, aukomis rėmė šalies visuomenė,Amerikos lietuviai. Muitinių departamentui buvo duotas nurodymas, kad Virbalio muitinė Lietuvos universiteto Technikos fakultetui siunčiamus įrengimus, instrumentus “ praleistų be muito apmokėjimo.”69Nepraėjo nė dveji metai ir mechaninė medžiagų atsparumo laboratorija jau turėjo įvairių mašinų ir prietaisų už 45 tūkstančius litų. Verkiant reikia sumanaus šaltkalvio, - vis dažniau pagalvodavo Kazi­ mieras. Jau buvo nužiūrėjęs ir žmogų Viktorą Vilutį, kuris pagelbėjo montuojant įrengimus. Nagingas, myli jaunus žmones. Todėl kartą pasitaikius progai kreipėsi į fakulteto dekaną P. Jodelę: - Įrengimų, prietaisų laboratorijoje vis daugėja. Galvojame ir apie nedi­ deles dirbtuves, todėl be sumanaus meistro neišsiversime. - Rašyk, Kazimierai, prašymą. Aš pritariu, bet specialistą priimti papildomai neturiu teisės. Kreipsimės į Universiteto rektorių Vincą Čepinskį. Jis taip ir padarė. “Laboratorijai reikia nuolat tvarkoje laikyti mašinas, jas laiku apžiūrint, ištepant ir, reikalui ištikus, paremontuojant. Be to mechaninei laboratorijai nuolat prisieina gamintis bandymui pavyzdžiai. įrengtosios mašinos nuolat papildomos originaliais prietaisais, kuriuos iš dalies ne visuomet patogu gauti,pavyzdžiui, dabar baigiama papildyti esamą traukimo mašiną lenkimo, gniužimo ir kirpimo prietaisais. Vadovaudamasis anksčiau nurodytais motyvais, prašau išrūpinti...

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 m etai)

55

sutikimą ir toliau laisvai samdyti tekorį ir drauge šaltkalvį asmenyje Viktoro Vilučio, kuris savo ikišioliniu darbu pasirodė labai tinkąs tam ir... atsidavęs savo amatui”,70- parašė. Kad prašymas atrodytų svaresnis, jau pieštuku pridėjo: “Tuojau po to turės eiti papildymas tekinamųjų staklių vedžiojimo įtaisymu, kuris, kaip tikima, galės turėti reikšmės ne tik laboratorijoje, bet ir užjos sienų.”71 Mintis apie prietaisą, automatiškai valdantį stakles, vis labiau jį kankino. Liko patenkintas, kad Švietimo m inisterija, į kurią kreipėsi rektorius, leido laboratorijai turėti laisvai samdomą mechaniką ir mokėti jam VII tarnautojo kategorijos atlyginimą. Pasikvietė Viktorą Vilutį. Keturias dienas savaitėje K. Vasiliauskas suko į buvusius Karo mokyklos rūmus, - jiems prigijo antrųjų rūmų pavadinimas, kuriuose įsikūrė svarbiausios Technikos fakulteto įstaigos - ketvirtajam semestrui skaitė medžiagų atsparumo kursą pirmadieniais nuo 10 iki 12 valandos, trečiadienį nuo 10 iki 12 vai. ir penktadieniais nuo 8 iki 10 vai; statybos statiką antradieniais nuo 8 iki 10 vai. ir trečiadieniais nuo 8 iki 10 vai. Turėjo dešimt savaitinių paskaitų. Mechaninė medžiagų atsparumo laboratorija prisiglaudė taip pat tuose pačiuose rūmuose Gedimino ir Donelaičio gatvių kampe. Tiesa, erdviau tapo, kai pridūrė trisienį už 12000 litų. Ji užėmė du kambarius ir profesoriaus kabinetą, studentams buvo atdara kasdien nuo 8 iki 14 valandos. Jis ir čia surado sau pagalbininką fakulteto studentą Juozą Indriūną, priimdam as jaunesniuoju laborantu. Neapsiriko ir šįsyk - darbštus, sumanus pasirodė, nors tada net mintis nešovė, kad šis susimąstęs, gilių akių dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kilęs nuo Rokiškio, Bajoriškių kaimo, tai busimasis kolega ir akademikas. Tada jam pavedė atlikti su studentų grupėmis- 5- 6 žmonėmis, laboratorinius darbus. 1925 metų spalio 21 dieną Technikos fakulteto taryba svarstė klausimą dėl K. Vasiliausko pakėlimo ekstraordinariniu profesoriumi. Komisija, kurią sudarė P. Jodelė, P. Jankauskas ir S. Grinkevičius, įvertinojo mokslo darbus. Taryba, “pripažinusi docento K. Vasiliausko pedagoginį patyrimą, jo veikimą ir gabum us m okslo tyrinėjim ų srity je”,72 n u tarė jį iš docentų pakelti į ekstraordinarinius profesorius. Buvę privatdocentai J. Mašiotas, J. Čiurlys, A. Graurogkas, A. Langė ir J. Jankevičius tapo docentais. Technikos fakultete jau mokėsi 240 studentų. Trys iš jų ruošė diplominius darbus. Birželio tryliktąją į auditoriją, kurioje buvo ginami diplominiai projektai, susirinko ne tik komisijos nariai, bet ir kiti profesoriai, sugužėjo būrys studentų, busimųjų technikų. Diplomantai, ta proga šventiškai pasipuošę, jau laukė iškabino brėžinius, lenteles. Antanas Račiukaitis, kilęs iš Šakių apskrities Daugėliškiu kaimo, paruošė hidroelektrinės ant Šešupės upės projektą, panevėžietis Viktoras Snarskis suprojektavo gelžbetonio tiltą ties Marijampole.

56

Trečioji dalis

Vytautas Vileišis, gimęs Ufoje, gynė geležinkelio tilto per Jūros upę projektą. Visų trijų diplomantų projektai buvo įvertinti gerai ir jiems suteikti diplomuoto inžinieriaus vardai. -Jūs lyg pirmosios kregždės po šimtmetį trukusio įšalo pakilusios į padangę, dabar skubate į techninį krašto atgimimą, - sveikindamas naujuosius inžinierius, kalbėjo K. Vasiliauskas.

BO Universiteto senato sekretorius ekstraordinarinis profesorius Steponas Kolupaila, sutikęs jį, skubantį į paskaitas, paklausė: - Norėčiau, kolega, turėti Technikos fakulteto apyskaitą. Pats laikas ruošti spaustuvei leidinį apie Universitetą. - Beliko apibendrinti ir po poros dienų atiduosiu, - pažadėjo ir grįžęs į namus sėdo prie stalo. “Iš paskirtųjų į fakulteto branduolį 5 asmenų Technikos f-to personalas tolydžio išaugo iki 32 asmens”, - rašė K. Vasiliauskas. - “1927 m. pavasario semestre mokomąjį fakulteto personalą sudaro: 4 ordinariniai profesoriai (P. Čechavičius, P. Jankauskas, P. Jodelė ir J.Šimkus), 5 ekstraordinariniai profesoriai (S. Kolupaila, V. Mošinskis, M. Songaila, J. Simoliūnas ir K. Vasiliauskas), 9 docentai (J. Čiurlys, S.Dirmantas, V. Gorodeckis, A. Graurogkas, S. Grinkevičius, J.Jankevičius, A. Langė, J. Mašiotas ir J. Šliogeris), 5 privatdocentai (F.Dobkevičius, S. Kairys, P.Markūnas, A. Putrimas ir T. Šulcas), 4 vyresnieji asistentai( A. Glodenis, S. Olendzkis, M. Spiridavičius, V.Verbickis), 1 jaunesnysis asistentas (V. Landsbergis), 4 jaunesnieji laborantai (J. Indriūnas, L. Kaulakis, J. Vidmantas ir V. Vilutis). 1926 m. mirė docentas V. Aglinskas.” 73 Paskui išvardijo penkiolika katedrų, kurios susikūrė per penkerius metus - m echanikos, statybinės m echanikos, statybos, statybinių m edžiagų technologijos, architektūros, geodezijos, kelių, hidrotechnikos, tiltų, variklių, mechaninės technologijos, elektrotechnikos, elektromechanikos, organinės technologijos, neorganinės technologijos, dešimt laboratorijų ir kabinetų. Apskaičiavo ir fakulteto išlaidas - mokymo personalui išmokėta - 1075664,02 lito, ūkio reikmėms skirta 189099,15 litų, mokymo - 364829,88, o iš viso 1629593,05 lito, išvardijo studentus -1922 metais fakultete jų buvo 162,1923 m. - 152, 1924 m. - 179, 1925 - 240, 1926 - 354. Iš 354 studentų -159 mokėsi statybos, 108 mechanikos, 80 elektrotechnikos ir 7 chemijos skyriuose.74 Profesorius K. Vasiliauskas visą laikė dėstė medžiagų atsparum ą ir statybinę statiką. Kad studentai giliau suvoktų nelengvą kursą, jis teoriją stengėsi

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

57

sieti su praktikos darbais, skyrė namų užduotis, kurias reikėjo atlikti grafiškai pavaizduoti skerspjūvių inercijos momentus, pateikti įvairius sijų sprendimus ir t.t. Statybinės statikos praktikos darbai buvo šio pobūdžio: geležinės kniedytos sijos, strypinės stogo fermos, dviejų įvairių tiltinių sijų ir panašios skaičiuotės. Studentams tekdavo įrodyti, ar pakankamai tvirta užtvanka, ar stiprus dirbtuvių kaminas, ar atlaikys krūvius tiltas per upę. Dėstant medžiagų atsparumą jau nuo 1923 metų profesorius šalia Varinjono daugiakampio vartojo apskritimo būdu sudarytas virvines kreives, beje jo paties konstruotas. Medžiagų atsparum o kurso eksperim entinė dalis buvo atliekam a mechaninėje medžiagų atsparumo laboratorijoje, kuri 1926 metų pabaigoje turėjo įvairių prietaisų, mašinų ir įrengimų už 80 tūkstančių litų. Veikė Moro ir Federhafo 10 tonų galios traukimo mašina, Amslerio 50 tonų universalus hidraulinis presas, 15 Kgm galios švytuoklinis daužiklis, Martenso veidrodinis prietaisas deformacijoms m atuoti. Viktoras Vilutis su studentų pagalba laboratorijos dirbtuvėlėje pagamino lenkimo, kirpimo prietaisus, gniužimo stakles. Kiekvieną savaitę laboratorijoje dirbo iki 60 studentų, kuriuos buvo suskirstęs į penkias grupes. Kiekviena jų turėjo atlikti šiuos darbus - metalo tyrimą traukimu ir kirpimu, nustatyti medžiagos tamprumo modulį tempimu; medienos ir akmens tyrimą gniužimu; išmatuoti metalo kietumą, nustatyti tamprumo modulį lenkiant ir t.t. Garsas apie turtingą fakulteto laboratoriją pasklido ir užjos sienų- įvairios įstaigos, organizacijos ne kartą kreipėsi paramos, prašydamos atlikti įvairių medžiagų - metalo, medžio, vielos ir kitus tyrimus. Abipusiai naudingos paslaugos buvo suteiktos Geležinkelininkų, Pašto telegrafo ir telefonų valdybai, Valstybės spaustuvei, Lietuvos bankui... Todėl, apibendrindamas apyskaitą, jis pažymėjo: “laboratorija yra pilnai paruošta atlikti visas mechaninių medžiagos tyrimų ekspertizes ir išspręsti visus, liečiančius medžiagų tamprumą ir atspa­ rumą, klausimus.”75 Parašęs paskutinį apyskaitos sakinį, pasijuto lyg artojas, atlikęs dorą ir sunkų darbą - suvagojęs platų lauką, į kurį birs nauji grūdai.

SO Iškilm ingą Lietuvos u n iv ersite to posėdį, skirtą penkerių m etų sukaktuvėms pažymėti, teko atidėti. Kaune siautė gripo epidemija, o tos pačios dienos vasario 16- osios vakare laikinąją sostinę pritrenkė skaudi žinia, atėjusi iš Vilniaus - mirė tautos patriarchas - Jonas Basanavičius. Visą kraštą apgaubė

58

Trečioji dalis

penkių dienų gedulas . Posėdis įvyko 1927 m. kovo 20 dieną. Kazimieras Vasiliauskas, klausydamas rektoriaus ordinarinio profesoriaus Mykolo Biržiškos pranešimo, dar kartą mintimis nuklydo į praeitį - nuo ko pradėjo ir ką turi šiandieną. Tik penkeri metai, o kiek padaryta. Universitete mokosi 3064 studentai, kurių tarpe 2100 lietuvių, 800 žydų, apie 70 lenkų. Septyniuose fakultetuose dirba 135 profesoriai ir docentai. Išleista daugiau kaip 200 diplomuotų specialistų. Knygynai turi apie 100 tūkstančių knygų, mokslo ryšiai palaikomi daugiau kaip su 100 įvairių kraštų aukštųjų mokyklų. Atitraukdama nuo kitų gyvų valstybės reikalų, vyriausybė per penkerius metus skyrė Universitetui 15 milijonų litų - Lietuvos sąlygomis didelę sumą. Valdžios įstaigoms teko susispausti, nuo daug ko atsisakyti, užleidžiant Universitetui keletą rūmų ir rūmelių. Nebe tie ir profesoriai, docentai. Kai kurie jų buvo ne lietuviai, todėl leido kurį laiką dėstyti rusų arba vokiečių kalbomis. Dabar daugelis jau išmoko lietuviškai. Pirmieji Universiteto studentai mokslus dažniausiai buvo ėję rusų mokyklose, rusų kalba... Be to, daugelis jųjų - kariai, valdininkai, darbais apkrauti. Svetimtaučių jaunuomenė pradžioje dar nemokėjo lietuvių kalbos ir nepasitikėjo Universiteto mokslingumu. Dabar kertinis Nepriklausomybės akmuo tvirtai įmūrytas, - baigė kalbą rektorius Mykolas Biržiška. K. Vasiliauską, visada mėgstantį tikslumą ir konkretumą, itin sudomino ir Universiteto studentų apklausos, kurią atliko profesorius A. Rimka 19261927 mokslo metais, rezultatai, kiek vėliau paskelbti “Studento kalendoriuje”. Jie lietė ir Technikos fakultetą. Skaitytojui, manau, taip pat bus neprošal susipažinti, kad geriau įsivaizduotų, kaip atrodė tipiškas tų laikų studentas.

S kai­ čius

Lytis iki 20m

2 1-25

2 6 -3 0

3138

606

1668

%

19.3

5 3 .2

M o terų

S kai­ čius

2426

833

7 4 .4

2 5 .6

V iso

Vyrų

3259 %

A m žius

3 1 -35

3 6 -4 0

4 1 -5 0

5 1-60

590

179

65

28

2

18.8

5 .7

2

0 .9

0.1

Tautybė S kaičius

L ietu v ių

3118

2032

%

6 5 .2

Ž ydų

Latvių

R usų

919

7

44

18

84

14

29.5

0 .2

1.4

0 .6

2 .7

0.4

V okiečių

Lenkų

Kitų

KERTINIS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKMUO (1922-1926 metai)

59

Pragyvenimo šaltiniai Skaičiu s

T ėv ai

G im inės

S vetim i

S tip e n d ija

U ždarbis

3151

1172

224

48

17 4

1533

%

3 7 .2

7.1

1.5

5.5

4 8 .7

Pagrindinis tėvų verslas S kaičius

Ž em ės ūkis

P ra m o n ė

P rekyba

T ra n s ­ p o rta s

V alst. a r sav. ta rn y b a

2854

1607

138

494

9

27 0

29 8

38

%

5 6.3

4 .8

17.3

0.3

9.5

10.4

1.3

L aisva prof.

G yvena iš k ap ita lo

Vidutinės išlaidos per mėnesį M aistas

B utas

Knygos ir m okslo reik m en y s

P ra m o g o s

Kiti reik alai

Sum a

9 8 ,8 1

4 8 ,8 8

2 5 ,1 7

1 4 ,0 7

3 0 ,9 7

2 1 7 ,9 0

4 5 ,3

2 2 .4

11 ,7

6 ,4

14,2

%

60

K etvirtoji dalis

KETVIRTOJI DALIS

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai) Traukinys truktelėjo, vagonai sugirgždėjo visais sąnariais, garvežys atsi­ sveikindamas dar kartą ūktelėjo ir pajudėjo. Pamažu praslinko stoties pastatai, pralėkė tiltas per Nemuną, žali paupių šlaitai, ir visas sąstatas ištrūko į rude­ nėjančias Suvalkijos lygumas. Kazimieras Vasiliauskas antrąkart važiavo Vokie­ tijon - šįsyk vėl į Berlyną. Industrijos medžiagų kongresą ir parodą. Taip 1927 metų spalio 11 dienos posėdyje nusprendė Technikos fakulteto taryba - tegu Universitetui kongrese atstovauja neseniai išrinktas dekanas.76Jis iš šios kelionės daug tikėjosi - susipažinti artim iau su garsiais Europos mokslininkais, specialistais, užmegzti ryšius su firmomis, gaminančiomis įvairius prietaisus, įrenginius, kuriais ateityje tikėjosi papildyti fakulteto laboratorijas ir kabinetus. O ir šiaip bus malonu pasidairyti po Berlyną. Juk nuo pirmosios kelionės prabėgo jau ketveri metai. Traukinys bildėjo Lenkijos žeme, ir profesorius, žvelgdamas pro lietumi nuvarvėjusį langą, mintyse sugrįžo Kaunan... Birželio mėnesio 13 dieną įvyko Technikos fakulteto tarybos posėdis, kuriame, vadovaujantis Universiteto statutu, vėl reikėjo rinkti fakulteto dekaną. Pranas Jodelė šias nelengvas pareigas ėjo jau penkeri metai ir sklido kalbos, kad jam bus pasiūlytas Universiteto prorektoriaus postas. K. Vasiliauskas, būdamas fakulteto sekretoriumi, kaip visada, taip ir šįsyk rašė posėdžio protokolą. Todėl įsigilinęs net neišgirdo, kuris iš kolegų jį pasiūlė į dekanus. Pranas Jodelė, o gal Platonas Jankauskas. Krūptelėjęs iš netikėtumo, susizgribo, bandė prieštarauti - yra garbingesnių, labiau nusipelniusių, tačiau buvo per vėlu. Tarybos nariai jau nusprendė įrašyti jo pavardę slaptam balsavimui. Fakulteto sekretoriumi pasiūlė ekstraordinarinį profesorių Steponą Kolupailą. Komisijos, skaičiavusios balsus, laukė neramia širdimi... Nors visą gyvenimą į jokius postus nesigviešė, bet nepasitikėjimas, kaip kiekvienam, taip ir jam būtų nemalonus, o gal net skaudus. Tiek jėgų įdėta... Ir štai komisijos

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

61

pirmininkas paskelbė - Kazimieras Vasiliauskas išrinktas Fakulteto dekanu 19271928 akademiniams metams.77 Tuo būdu jis tapo ir Universiteto senato nariu. Kol kolegos iš eilės sveikino, spaudė ranką, jis kalbėjo: - Jeigu suremsime pečius, bus gerai. Tuo jis neabejojo, nes bendradarbių draugiškumu jau spėjo įsitikinti. O ir pagalbininką gavo kaip reta patikimą- Steponą Kolupailą. Jau seniai, dar nuo 1921 metų pažinojo šį energingą ir nuoširdų profesorių, kiek nelauktai tapusį jo kaimynu. Steponas Kolupaila 1915 metais baigė Maskvos matavimo institutą, studijavo Maskvos žemės ūkio akademijos inžinieriniame skyriuje. Maskvoje jis pradėjo ir mokslinę veiklą - dėstė jau minėtame Matavimo institute, 1918 metais išleido knygą “Hidrometrija”, pirmąjį šios srities veikalą rusų kalba. Į Lietuvą S. Kolupaila grįžo kaip patyręs pedagogas ir pradėjo dėstyti Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje, kurioje laisvalaikiu dirbo ir K. Vasiliauskas. Bet S. Kolupaila gyveno ne Kaune, o Dotnuvoje ir, kaip mini Jurgis Gimbutas, jau nuo 1922 metų važinėjo į laikinąją sostinę traukiniu. Išlipęs geležinkelio stotyje, skubėdavo Universitetan, technikos mokyklon, hidrometrijos biuran. Vakarais vėl Dotnuvon. Tiesa, dažnai neaplenkdavo ir savo dėdės r beje Kazimiero Vasiliausko svainio - Julijono Špakevičiaus namų Aukštojoje Fredoje. J.Špakevičius direktoriavo Aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje ir turėjo joje butą. O Steponas vis patekinom... Vienąkart dėdė neiškentęs pasakė: - Pirk, Steponai, Fredoje namą. Užteks bėgioti, lyg žarijų į antį prisisėmus. Girdėjau mokytojas Busilas žada parduoti. Nors namas dar ne visai baigtas, bet neapsiriksi. Taip Steponas Kolupaila tapo netolimu Vasiliauskų kaimynu. 1927 m. rugsėjo 14 dieną K. Vasiliauskas pirmininkavo fakulteto Tarybo posėdžiui. “Valdžios“ perdavimo procedūra įvyko labai paprastai. P. Jodelė, pradėjęs posėdį, paspaudė ranką ir pakvietė užimti jam skirtą vietą. Pirmajame posėdyje Taryba pritarė dekano pasiūlymui priimti į pirmąjį rudens semestrą 110 studentų, kurių tarpe keletas buvo jaunesnių nei 17 metų, numatė, kaip ateityje leis “Technikos” žurnalą. Tarybos posėdžiams nutarė skirti trečiadienį, 13 valandą, vienąkart per mėnesį.78 1927 m. spalio 3 dieną abu su S. Kolupaila dalyvavo Kėdainių aukštesniosios kultūrtechnikų mokyklos atidaryme Dotnuvoje - po dviejų savaičių dekanas išsiruošė į Berlyną. Tokiame sambūryje, į kurį sugužėjo technikos šviesuliai, jis dalyvavo pirmąkart ir iš pradžių pasijuto gan nedrąsiai. Kongresas vyko Šarlotenburgo aukštojoje technikos mokykloje, kurioje jis jau buvo lankęsis. Vieni iš tribūnos didžiavosi šimtmetinėmis aukštosios mokyklos

62

K etvirtoji dalis

tradicijomis, kiti galėjo pasigirti atradimais ir išradimais, kvapą gniaužiančiomis idėjomis, treti ryšiais su didžiausiomis pasaulio firmomis. O ką galėjo pasakyti jis, atklydęs iš krašto, kuriame dar neseniai draudė rašyti ir kalbėti gimtąja kalba. Pasididžiuoti laisve, kuri tarsi pavasarį gėlė stiebėsi į saulę. Pasigirti, jog Lietuvoje yra Universitetas, kad Technikos fakultetui jau penkeri metai, kad jis turi kelioliką kambarėlių ir studentams dėstoma gimtąją kalba. Bet ar supras? Todėl geriausia jautėsi industrijos medžiagų parodoje, į kurią, išklausęs pranešimų, nuvažiuodavo vos ne kiekvieną dieną. Įspūdingai atrodė jau pats paviljonas - 144*64 metrų, pastatytas specialiai iš plieno konstrukcijų, suskirstytas į daugelį skyrių. Metalurgijos firmos rodė didžiulius plieno blokus, sveriančius 20 tonų, ir ploniausias skardas, specialius plienus, seniausius Damasko ir naujausius, kurie naudojami chemijos pramonėje, įvairių prietaisų gamyboje. Lengvųjų metalų skyriuje visus stebino diuraliuminis, įvairios folgos, peršviečiamos tarsi stiklas, stiprios, laidžios elektros srovei, katodiniams ir rentgeno spinduliams, numatomos panaudoti įvairioms membranoms ir... televizijoje. Visa tai simbolizavo naująjį - dvidešimtąjį technikos amžių. Bet daugiausia laiko Kazimieras praleisdavo mechaninių bandymų skyriuje, kuris atrodė bene turtingiausiai. Jame buvo surinktos kokios tik yra mašinos, įrengimai metalams bandyti- tem piant, gniuždant, laužiant, lenkiant. Svytuokliniai daužikliai, presai, įvairios staklės, prie kurių sukosi paslaugūs garsių firmų Amslerio, Fedechafo, MAN‘o, Krupo, Krausse bei kitų atstovai. Visos mašinos ūžė, bildėjo, trinksėjo, bandydamos metalo gaminių pavyzdžius. Žvelgiant į tokį turtą, raibo akys ir atrodė, kad šito gero, jį išdalijus, galėtų užtekti ne tik pačiai Vokietijai, bet ir artimiausiems jos kaimynams, tame tarpe ir Lietuvos universitetui. - Nereikia nusiminti, ateis laikas, ne prasčiau bus ir pas mus - kasdien nuramindavo save, palikdamas parodą. - Gerai, kad nors pamačiau, kuo gyvena technikos pasaulis, papasakosiu saviškiams, “Technikos” žurnalui parašysiu. Į Kauną grįžo Šiaurės ekspresu. Įlipo tarpinėje Fridrichštrase stotyje ir net nepajuto, kaip praskriejo dešimt valandų kelionės. Grįžęs pasinėrė į kasdienius fakulteto rūpesčius. Pirmiausia artėjo diplominių darbų gynimas. 1927 metų gruodžio 5 dieną diplominius projektus Universiteto salėje iškabino keturi absolventai. Kazys Kriščiukaitis parengė Centrinių Universiteto rūmų ir bibliotekos projektą, Jokūbas Peras suprojektavo “savus” Respublikos prezidento rūmus, Jonas Kriščiukaitis Parlamento rūmus, o Klaudijus Duž-Dušauskas Basanavičiaus vardo tautos namus. Ginant projektus dalyvavo ir pats švietimo ministras Konstantinas Šakenis, Universiteto rektorius profesorius Mykolas Riomeris, fakulteto dėstytojai. Dekanas liko patenkintas, nes komisija pažymėjo, kad visi keturi projektai apginti gerai ir juos pateikusiems

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

63

pripažinti diplomuoto statybos inžinieriaus vardai. Kelias dienas minėti projektai buvo rodomi parodoje Didžiojoje Universiteto salėje, kurią gausiai lankė ne tik studentai, bet ir specialistai.79 1928 metų kovo 30 dieną, renkant naują Lietuvos inžinierių ir architekt sąjungos valdybą, K. Vasiliauskas tapo sąjungos ūkio tvarkytoju, nors rūpesčių pakako ir tiesioginiame darbe.80Bet kas jų neturėjo. Jis kartais pats stebėdavosi savo bendradarbiais. Antai, Jonas Šimoliūnas dirba Klaipėdos uosto direkcijoje, rūpinasi Šventosios uosto statyba, dėsto Universitete, suranda laiko dalyvauti Kauno jachtklubo, įvairių draugijų ir sąjungų veikloje, būti kelių studentų korporacijų filisteriu. Steponas Kolupaila dar didesnė mįslė. Kazimieras, atrodo, stengėsi, kad tuščiai neprabėgtų nė viena minutė, bet su Steponu varžytis buvo sunku - atsiverti žurnalą “Technika” - Kolupailos pavardė, pasklaidai “Savivaldybę”, “Kosmos”, laikraščius, vėl rašo Steponas. Ir ne vien apie hidrologiją, bet ir apie elektrifikaciją, vandens turizmą, fotografiją. Štai ir dabar trise - drauge su J. Jankevičiumi ir J. Čiurliu važiuoja dalyvauti hidrologų konferencijoje Leningrade. Aplankys Volchovo hidroelektrinę, susipažins su kaimynų darbais. Kazimieras jau pasirašė komandiruotės pažymėjimą. Ne išimtis ir kiti. Ne vienam jau būtų laikas pailsėti, anūkus popinti, bet dirba, kruta. Dažnas ir vargo spiriamas, nes negali palikti tarnybos - viskas, ką užgyveno, liko ten, Rusijoje... Fakulteto taryba ką tik leido dar trejus metus dėstyti profesoriams Platonui Jankauskui ir Povilui Čechavičiui, nors pirmasis sulaukė 68-erių, o antrasis švęs septyniadešimtmetį. Ribinis amžius profesoriams buvo 65 metai. Povilo Čechavičiaus tėvas buvo šviesus, išsilavinęs žmogus, bet kaip katalikas nepatvirtintas Kazanės universiteto fizikos profesoriumi. Todėl mokytojavo Vilniuje, paskui Balstogėje. Sūnus Povilas gimnaziją taip pat lankė Balstogėje. Baigęs Petrapilio susisiekimo institutą, kaip hidrotechnikas inžinierius jis dirbo įvairiose Rusijos vietose. Nuo 1902 metų dėstė Kijevo politechnikoje hidrotechniką, apgynė disertaciją, tapo ordinariniu profesorium i. Jis suprojektavo ir atliko daug darbų, tobulinant Odesos uosto įrenginius, už ką buvo suteiktas adjunkto-inžinieriaus daktaro laipsnis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tapo vienos iš akcinių bendrovių, kuri statė uostus, krantines, molus Taline, Helsinkyje, Petrapilyje, direktoriumi. Lietuvos universitete dėstė nuo 1923 metų grįžęs iš Belgijos, vėliau vadovavo hidrotechnikos katedrai, skaitė kursą apie hidrotechninius įrengimus, vandens kelius, vandentiekį. Profesoriaus Jurgio Vidmanto, suprantam a tuo m etu dar studento, atmintyje P. Čechavičius išliko kaip labai patyręs dėstytojas ir inžinierius. Bet, būdamas senyvo amžiaus, atrodė kiek apatiškas ir nuvargęs, nedalyvavo fakulteto visuomeniniame gyvenime, nors paskaitas skaitė labai gerai ir įdomiai.

64

K etvirtoji dalis

Sėlino ir klastinga liga, todėl kiek vėliau į paskaitas ateidavo su asistentu V. Merkiu. Profesorius atsisėsdavo, o paskaitą, naudodamasis konspektu, skaity­ davo asistentas. Kartą studentas V. Klimavičius išdrįsęs profesoriaus paklausti: - Kas yra tamstos gerklei, kad galite kalbėti tik labai pašnabždomis? Profesorius paėmė studento ranką ir ją priartino prie kaklo. Pasirodo, kad jis kvėpavo per vamzdelį.81 Profesorius Platonas Jankauskas pažymėjo, kad P. Čechavičius buvęs visuomeniškas, gyvas, linksmas, mėgęs pajuokauti, papasakoti anekdotų. Jis labai pasitikėdavo žmonėmis ir savo šeimai be skolų daugiau nieko nepaliko.82 1928 metų rugsėjo mėnesio 4 dieną Šveicarijoje, viename iš kurortų, po sunkios ligos mirė Technikos fakulteto hidrotechnikos katedros asistentas, kelių inžinierius Eugenijus Kurganavičius, sulaukęs vos 45 metų. Lietuvoje jis dirbo nuo 1910 metų ir su jo vardu, kaip rašė žurnalas ‘Technika”, “surišti visi rimtesni hidrotechnikos sumanymai”- tyrinėjo ir projektavo Neries hidroelektrinę, “Galybės” bendrovės elektros stotį, jo iniciatyva atnaujinti Nemuno kilpos tyrinėjimai. E.Kurganavičių mylėjo visi kolegos, nes buvo kuklus, sąžiningas, taktiškas.83 Kazimieras Vasiliauskas, matydamas, kad dažnam gyvenimas ne balti pyragai, ir pats niekam nesiskundė, jog našta, slegianti pečius, nelengva. Svarbiausia, kad ji buvo maloni pačiam ir reikalinga Lietuvai. Todėl liko patenkintas, kai 1928 m. birželio 13 dieną fakulteto Taryba jį antrąkart išrinko dekanu. Tais metais gimė ir vienas pirmųjų projektų įkurti savarankišką aukštąją technikos mokyklą, sujungus Universiteto Technikos fakultetą, kai kuriuos Aukštųjų karininkų kursų skyrius ir Aukštesniąją technikos mokyklą. Pagal projektą ji vadintųsi Lietuvos politechnikos mokykla ir “būtų pusiau karinė įstaiga, priklausytų tiesiogiai krašto apsaugos ministrui, nors kai kuriuose dalykuose sprendžiamąjį balsą turėtų Švietimo ministerija”( “Technikos žodis” 1991. Nr.3). Tokiu atveju civilinės specialybės būtų derinamos su karinėmis. Statybos skyrius ruoštų inžinerijos karininkus pionierių, geležinkelių ir topografijos daliniams, mechanikos - automobilių ir geležinkelių tarnybai bei karo aviacijai, chemijos - karininkus artileristus, chemikus ir piro technikus. Tačiau šiam projektui įgyvendinti laikas dar nebuvo atėjęs. 1928-29 akademiniais metais Technikos fakulteto mokomąjį personalą jau sudarė 4 ordinariniai profesoriai: P. Čechavičius, P.Jankauskas, P. Jodelė, J. Šimkus, 7 ekstraordinariniai profesoriai: S.Grinkevičius, S. Kolupaila, V. Mošinskis, M. Songaila, J. Šimoliūnas, J. Šliogeris ir K. Vasiliauskas, 7 docentai, 5 privatdocentai, 4 vyresnieji asistentai, 2 asistentai, 3 vyresnieji laborantai ir 1 laborantas. Fakultete be to dėstė Aukštųjų karo technikos kursų lektoriai

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

65

pulkininkas A.Bobinskis ir majoras inž. A. Jurskis.84 Fakulteto klausytojų 192829 mokslo metais (neskaitant dėl įvairių priežasčių išstojusių) buvo: rudens semestre 405 - t.sk 400 studentų ir 5 laisvieji klausytojai, pavasario semestre 374 (370 studentų ir 4 laisvieji klausytojai).85 Plačiau vėrėsi akys ir į pasaulį. Profesorius M. Songaila mokslo tikslais pasiekė net Alžyrą ir Tunisą, prof. J. Šimkus pabuvojo Tarptautiniame mokslinio darbo organizavimo kongrese Paryžiuje, o prof. S. Kolupaila dalyvavo Tarptautiniam e okeanografijos, hidrografijos kongrese Ispanijoje, Sevilijos mieste. Ne be dekano pastangų 1929 metų pradžioje atsirado viltis, kad fakultetas gaus papildomai patalpų. Vyriausybė Universitetui atidavė rūmus Daukanto ir Donelaičio gatvių kampe. Tiesa, jie buvo statyti ne specialiai aukštajai mokyklai, bet valstybinei spaustuvei. Tačiau buvo erdvūs, gražūs ir greitai įgavo Didžiųjų rūmų vardą. Technikos fakultetas Tarybos posėdyje, vykusiame 1929 m. sausio 16 dieną paskyrė komisiją- profesorių J. Šimkų, V. Gorodeckį, P. Jankauską ir S.Kolupailą, turėjusius parengti naujųjų patalpų paskirstymo projektą.86 Fakultetas nutarė, kad geriausia bus, jei Didžiuosiuose rūmuose įsikurs dekanato raštinė, biblioteka, geodezijos, hidrotechnikos, mechaninės technologijos kabinetai, paišybos klasė, braižyklos, auditorija pirmajam kursui. Tokiu atveju antruosiuose rūmuose lieka mechaninė, statybos medžiagų ir elektrotechnikos laboratorijos bei viena auditorija. Pirmuosiuose rūmuose buvo dvi auditorijos, braižykla III ir IV kursų studentams, braižykla diplomantams, statybos, kelių, tiltų, architektūros bei variklių ir taikomosios mechanikos katedros, organinės technologijos laboratorija.87 Technikai vylėsi, kad pavasariop atgis statybos darbai ir Linksmadvaryje, kurie dėl lėšų stokos buvo sustoję. Tuo itin rūpinosi naujasis Universiteto rektorius Pranas Jodelė, negailėjo pastangų ir dekanas K. Vasiliauskas, nuo 1926 metų priklausęs rūmų statybos komitetui. Bet kartu atsirado požymių, kurie kėlė nerimą ir pačiame Universitete, ir Technikos fakultete. 1928-29 metais vyko karšti ginčai dėl Universiteto naujojo statuto, kuris numatė suvaržyti jo autonomiją ir ypač susiaurinti fakultetų Tarybų teises. Naujojo statuto dvidešimtasis punktas skelbė, kad “vyresnįjį mokslo personalą kviečia arba konkurso tvarka renka fakultetas”, tačiau”skiria jį respublikos prezidentas”.88 Statute buvo kėsinamasi sumažinti Technikos fakulteto skyrių ir katedrų skaičių. Suprantama, tokiu atveju tektų atleisti ir dalį personalo. Todėl fakulteto Tarybos posėdyje, vykusiame 1928 metų gruodžio 19 dieną, atmosfera buvo įkaitusi. - Vyriausybės spaudimui reikia nepasiduoti, - karštai kalbėjo vieni. - Nusileisime dabar, kitąkart ir ant galvos užlips, - pritarė kiti. Kazimieras Vasiliauskas visada pajėgdavo vadovautis sveika nuovoka, išlikti ramus ir taktiškas, bet šįsyk pritarė, kad Taryba turi pareikšti griežtą 5 . 805

66

K etvirtoji dalis

požiūrį į busimąjį statutą. Fakultetas jau 1927 metais apsvarstė, kokia galėtų būti jo struktūra, mokslo planai ir taupumo verčiamas sutiko- du skyriai ir dvylika katedrų. Švietimo ministerija ruošė pasiūlymus palikti vienuolika katedrų ir tik 26 darbuotojus. Fakulteto Taryba tvirtino, kad kuklūs etatai ir taip “labai apsunkina fakulteto vystymąsi ir naujųjų mokslo pajėgų ruošimą”. Tai iš esmės užkerta kelią augti jauniems mokslininkams. Fakultetas taip pat nepritarė draudim ui, kurį num atė statutas - dirbti už aukštosios mokyklos sienų, pažymėdamas, kad “ištisai eilei specialistų vienintelė laboratorija - praktiškas techniškas darbas,... be kurio profesorius virstų kabinetiniu, nerealiu specialistu, kartais visai nepageidaujamu fakultetui”.89 Fakultetas rūpinosi ne tik mokslo personalu, bet ir studentais, gabiausius stengėsi išsiųsti vasaros praktikai į užsienio fabrikus, surasti vietą respublikos įmonėse.

Darbe laikas bėga greitai. Su kasdieniais rūpesčiais, džiaugsmais ir šventėmis. Vasiliauskai švęsdavo katalikiškas šventes, minėdavo vaikų gimta­ dienius. Ta proga apsilankydavo giminės, svainiai K. Šakenis, J. Špakevičius su šeimomis, žmonos brolis pulkininkas, vienu m etu buvęs krašto apsaugos ministru, Balys Giedraitis, artimiausi kaimynai. Tačiau bene linksmiausia būdavo per Kazimierines. Jau kelios dienos prieš tai namas Technikos prospekte kvepėjo kepsniais. Žmona, viena nevaliodama visur suspėti, prašydavo į talką šeimininkę, nes vyras atsivesdavo su savimi vos ne visus fakulteto kolegas. Žmonės susirinkdavo įvairūs - vieni labiau mylimi, kiti mažiau, treti gal ne visai patiko. Todėl žmona retsykiais sakydavo - šįsyk gal ano nekvieskime. Kazimieras į tai susijaudinęs atsakydavo: - Širdele, kaip tu galėjai taip pagalvoti. Jis mano geriausias mokinys. Ne charakteris svarbiausia... Todėl susirinkdavo svečių gausiai. Valgomąjį nuo kito erdvaus kambario skyrė stiklinės durys, jas išimdavo ir padarydavo ilgą stalą. O vieną kartą svečiai užgriuvo netikėtai. Matydamas sutrikusią žmoną, susijaudinusias šeimininkes - šaltiena dar puoduose, silkė vandenyje, tortai nepuošti, Kazimieras pats pasimetęs tarė: - Tai va, širdele, mes ir atėjom... Švento Kazimiero dieną sumaišė, o gal buvo kita priežastis. Tačiau 1929 metų kovo ketvirtąją net ir erdvus Vasiliauskų namas vos sutalpino visus svečius - šįsyk šeimininkas šventė ne tik vardadienį, bet ir minėjo

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

67

penkiasdešimtmetį. Užustalėje skambėjo daina, sveikinimo kalbos, o pats iškilmių kaltininkas vis labiau raudo, girdėdamas pagyras, jam sakomas. Prie to nebuvo įpratęs, bet negi išsisuksi - tokia diena būna tik kartą gyvenime. Vienu metu, kai valandėlei pritilo svečių šurmulys, jis prisiminė Tėvelius, ir graudulys užspaudė balsą - kokie jie būtų laimingi, išvydę gražią ir laimingą sūnaus šeimą, visiems atvirus ir svetingus namus, kuriuos, pasak S.Kolupailą, “mielai lankė ne tik artimiausi kaimynai, bet ir daugelis Kauno šviesuomenės”.90 Tų pačių metų birželio 12 dieną, dalyvaujant švietimo ministrui K. Šakeniui, jis vėl buvo perrinktas fakulteto dekanu. K. Vasiliauskas gavo 12 balsų, profesorius P. Jodelė 3. Renkant sekretorių - prof. S.Kolupaila 17, prof. J. Čiurlys 1 balsą.91 Tačiau rinkimų išvakarėse fakulteto gyvenimą aptemdė nemalonus įvykis - pasikėsinimas į ministrą pirmininką A. Voldemarą. Tarp šovusiųjų sodelyje prie Muzikinio teatro buvo ir Technikos fakulteto studentas Aleksandras Vosylius. Gegužės 15 dieną šį įvykį svarstė Technikos fakulteto taryba. - Ką darysime? - klausė dekanas - Šalinsime iš Universiteto, pasmerksime, o gal palauksime, kol viskas paaiškės. Vis dėlto mūsų studentas. Taryba su galutinėmis išvadomis nutarė neskubėti - išsiaiškins visas aplinkybes, studento vaidmenį, vykdant atentatą, ir tik tada nuspręs. Fakulteto taryba pasmerkė “žiaurų ir neleistiną teroristų kovos būdą”, pareikšdama ministrui pirmininkui užuojautą.92 1929 metų rugpjūčio 14 dieną dekaną K. Vasiliauską kolegos pasveikino su valstybiniu apdovanojimu- D.L.K. Gedimino III laipsnio ordinu, kuris buvo “skiriamas nusipelniusiems Lietuvai asmenims pagerbti, ypač tiems, kurie yra atsižymėję uoliai ir sąžiningai eidami valstybinę arba visuomeninę tarnybą.”93 Besisukant lyg voverei kasdieninių rūpesčių rate, atėjo 1930-ieji, Vytauto Didžiojo metai, kurių laukė visa Lietuva. Sausio pirmąją dieną vyriausybė išleido įstatymą Vytautui Didžiajam paminėti, tam tikslui buvo steigiamas specialus fondas, turėjęs įam žinti tautos didvyrio atm inim ą. Sukakties minėjimui organizuoti įsteigtas valstybinis-visuomeninis Vytauto Didžiojo komitetas, kurio pirmininku ligi 1934 m. buvo švietimo ministras K. Šakenis, vėliau kitas švietimo ministras J.Tonkūnas. Visuose miestuose įsikūrė komiteto skyriai sukakties iškilmėms rengti ir aukoms rinkti. Todėl Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių ir Žalgirio mūšio 520-ųjų metinių minėjimas visame krašte pasiekė tokį mastą, jog pagrįstai buvo vadinamas Vytautiniu sąjūdžiu. Jo centras buvo Kaunas, o jame vienas iš svarbiausiųjų vaidmenų teko Universitetui. Visuotinis pakilimas ir entuziazmas, vyraująs visame krašte, neaplenkė nei vienos įstaigos, kaimo ar miestelio, tautinio pasididžiavimo jausmai užplūdo kiekvieną lietuvį. Prie perm ainų slenksčio stovėjo ir Technikos fakultetas. Vasario septynioliktąją dieną įvykęs Tarybos posėdis pritarė dekano žygiams, siekiant,

68

K etvirtoji dalis

kad fakultetas ateityje būtų perkeltas į statomus Fizikos ir chemijos instituto rūmus, kuriuose įkurtuvės artėjo su kiekviena diena. K.Vasiliauskas jau ne kartą apie tai kalbėjosi su Universiteto rektoriumi profesoriumi Vincu Cepinskiu, varstė ir Švietimo ministerijos duris. Daugumos nuomonė krypo fakulteto naudaite c h n ik a i g a lė tų 1 931-1932 ak ad em in iu s m etus p ra d ė ti rūm uose Linksmadvaryje. Tai liudijo ir fakulteto išlaidų sąmata busimiesiems metams, apie kurią dekanas referavo gegužės mėnesio 21 dieną. Išlaidos buvo numatytos tokios - etatinių tarnautojų atlyginimams - 546051 litų, raštinei ir ūkiui - 2691; turtui įsigyti -179045; turtui laikyti ir taisyti- 24250; įvairiems reikalams-16620; knygoms, žurnalams leisti - 51400. Tuo būdu iš viso išlaidos jau sudarė 820057 litus.94 Tai teikė viltį, kad fakultetas greitai galės pasipildyti naujomis mokslo priemonėmis, kabinetai ir laboratorijos įrengimais, biblioteka - leidiniais. Profesoriai, ruošiantys spaudai naujas knygas, taip pat buvo remiami materialiai - P. Jankauskui, rašančiam teorinės mechanikos kurso vadovėlį, darbui užbaigti dekanatas skyrė 1500 litų, inž. J. Indriūnui - 1600 litų, doc. V.Verbickiui 1500 litų, prof. V. Mošinskiui - 2700 litų. Iš viso 7300 litų.95 Prabėgo treji metai, kai Kazimieras ėjo dekano pareigas. Apsiprato su jomis, labiau suvokė ir bendradarbius, kuris ko vertas, nesijaudindavo prieš kiekvieną Tarybos posėdį. Tačiau prieš birželio ketvirtosios posėdį galvoje sukirbėjo nerami mintis, ką šiandien kolegos pasakys apie jo mokslo darbus, nes dar pavasarį fakulteto Taryba sudarė komisiją, į kurią įėjo P. Jankauskas, S. Grinkevičius, P. Jodelė ir P. Markūnas, turėjusią juos įvertinti. Komisijos narys P. Markūnas savo nuomonę išdėstė taip - “Kaipo užsiimantis statyba praktiškai ir kuriam prisieina prie apskaitliavimo pavartoti įvairios sistemos, galiu pasakyt, kad užvis labiau yra branginamos tos sistemos, kurios, reikalaujant didelio minties įtempimo, nurodo lengvai suprantama kalba kelią išrišimui visų painių klausimų. Šituo atveju p. inž. K. Vasiliausko veikalai išdėstant bendrą teoriją greta duoda ir praktiškai pritaikinimo būdą - daug palengvins mūsų jauniems inžinieriams ir abelnai statybininkams, kurie savo veikimą nori paremti teorijos dėsniais. Seniems gi inžinieriams šie veikalai duoda galimybę atnaujinti savo kalboj žinias neišsprendžiamų sistemų srityje.” Profesoriai P. Jankauskas, P. Jodelė pažymėjo, kad visuose prof. K. Vasiliausko darbuose “apsireiškia savistova mokslo m intis, stengianti apibendrinti nagrinėjimo metodus ir pasiekti rezultatus tiek analiziniu, tiek grafiniu būdais. Tuo atžvilgiu jis yra tikras Mohr'o sekėjas, ir jo moksliška darbuotė, sulig mūsų nuomone, yra labai garbinga ir naudinga Technikos fakultetui.”96 Komisija nurodė, jog iki 1930 metų K. Vasiliauskas paskelbė 6 mokslo darbus, kurių apimtis daugiau kaip 300 puslapių. Beveik visi jie originalūs, išreiškiantys naują požiūrį į medžiagų atsparumo mokslą, todėl

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

69

siūloma pakelti K.Vasiliauską ordinariniu profesoriumi nuo birželio 1 dienos.97 Prieštaraujančiųjų pasiūlymui nebuvo. Praėjo savaitė, ir vyriausybė 1930.VI.7 dieną išleido “Lietuvos universiteto vardo įstatymą”, paskelbdama ir naują statutą. Įstatymo tekstas skelbė: “Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto Didžiojo garbei Lietuvos Universitetas, įsteigtas Kauno mieste 1922 metų vasario 16 dieną, teesie: Vytauto Didžiojo universitetas”. Sis įstatymas veikia nuo jo paskelbimo dienos.

( - ) A. Smetona Respublikos prezidentas

( - ) J. Tūbelis Ministras pirmininkas98

Vadovaujantis naujuoju statutu teko pertvarkyti ir Technikos fakultetą. Į šį darbą dekanas kartu su fakulteto Taryba kibo tuoj pat po iškilmių, skirtų Vytauto Didžiojo garbei, kurios buvo gan įspūdingos - atidaryta Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, į Dainų dieną susirinko 9 tūkstančiai dainininkų, maršą trenkė 6 dūdų orkestrai... Kiekviena pertvarkos procedūra yra nemaloni. Tuo labiau, kad šis statutas paliko tik du skyrius - statybos ir technologijos bei vienuolika katedrų. Reikėjo surasti tokį variantą, kad profesorių, jaunesniojo personalo padėtis ne tik nepablogėtų, bet kad jie jaustųsi dar tvirčiau. Ne be Kazimiero pastangų tai padaryti pasisekė, nė vienam neteko palikti pamėgto darbo, nors tai nebuvo lengva. Pavyzdžiui, remdamasis naujuoju statutu, Respublikos prezidentas nepatvirtino J.Simoliūno ir V. Mošinskio kandidatūrų, nors dar gegužės 21 dieną Taryba nusprendė abu laikyti “nuolatiniais ekstraordinariniais profe­ soriais.”99 Fakultetas liko savo pozicijoje ir ne be dekano pastangų galų galėjas apgynė, nors J. Šimoliūnui ekstraordinarinio profesoriaus vardas buvo suteiktas vėliau. Naujasis statutas numatė ir kitus pertvarkymus - pavyzdžiui, nuo šiol fakulteto Taryba renka dekaną ir sekretorių jau nebe vieniems, bet trejiems m etam s. Buvo pakeista diplom ų form a ir antspaudas, atitinkąs naują Universiteto pavadinimą. Antspaudo eskizą galutinai parengė doc. P. Galaunė ir jį pagamino Paryžiaus firma “Lindauer”.

70

K etvirtoji dalis

Ю Vasarą Vasiliausko pečius užgriuvo dar vienas rūpestis- Technikos fakultetas, gavęs kvietimą dalyvauti III tarptautiniame techninės mechanikos kongrese Stokholme, nutarė jį deleguoti savo atstovu. Šįsyk reikėjo ne tik dalyvauti kongrese, bet ir parengti pranešimą. Todėl trumpi vasaros vakarai dažniausiai prabėgdavo prie rašomojo stalo. Į Švediją nutarė važiuoti kartu su žmona - tegu nors kartą toliau pasižvalgo už namų slenksčio, nes matė - virtuvė ir vaikai ją baigė nukamuoti. Buvo ir dar viena, tiesa, ne svarbiausia, bendros kelionės priežastis. Jis netikėtai gavo 1800 litų. Mat, Universiteto vadovybė nutarė išmokėti atlyginimo skirtumą, susidariusį dar 1928 metais, mokant už savaitinę paskaitą po 60 litų, užuot mokėjusi po 80 litų, kaip kad numatė įstatymas. Kazimieras tais metais pavasario semestre turėjo 5 savaitines teorijos ir 5 pratybų paskaitas ir iš viso susidarė 90 pilnai neapmokėtų valandų. Beje, 1930 metais nutarta atlyginimus peržiūrėti. Iki šiol pagrindinio atlyginimo gaudavo - docentai 600 litų, ekstraordinariniai profesoriai 700 ir ordinariniai 800 litų. Prie šito dar buvo mokami priedai - už trijų metų stažą 10 proc. pagrindinio atlyginimo, vaikų iki 14 metų priedas 20 litų mėnesiui, Kalėdų ir Velykų priedai - po pusę pagrindinio atlyginimo. Be to nereikia pamiršti, kad už kiekvieną savaitinę paskaitą buvo mokama po 80 litų per mėnesį, kabineto bei laboratorijos vedėjams dar po 200 litų. Tuo būdu docento mėnesinis atlyginimas sudarė maždaug 1300 litų, ekstraordinarinio profesoriaus- 1420, ordinarinio -1540 litų. Dabar pagrindiniai atlyginimai buvo pakelti: docentui - 800 litų, ekstraordinariniam profesoriui 1000 ir ordinariniam profesoriui 1200 litų. Bet už savaitinę paskaitą mokama po 40 litų, o kiti priedai panaikinti. Todėl kai kurių profesorių uždarbis nežymiai sumažėjo.100 Užsienio reikalų ministerijoje Vasiliauskai paprašė pasus išduoti nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 5 dienos.101 Norėjo, kad iki kongreso pradžios liktų nors kelios dienos pasidairyti po Švedijos sostinę, išsiskleidusią Baltijos pakrantėje ir keliose salose. Labiausiai abiem patiko senamiestis - gotikinės bažnyčios, Katedra arba dar kitaip vadinama Didžioji bažnyčia. Apvaikščiojo pilies griuvėsius, Karalių rūmus. Neišdildomą įspūdį paliko koncertas Švedijos Karališkojoje operoje, garsusis Skansenas, įkurtas dar 1891 metais, muziejai. Į kongresą, kuris vyko 5 dienas, suvažiavo 597 dalyviai. K.Vasiliauskas jame perskaitė referatą apie Klaiperono metodo taikymą santvaroms skaičiuoti. Aplankė ir Karališkąją aukštąją technikos mokyklą, Inžinerinių mokslų akademiją. Atsisveikinimo vakaras, kuriame dalyvavo kongreso dalyviai, jo rengėjai kartu su žmonomis, buvo surengtas ypač iškilmingai Stokholmo

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

71

rotušėje. Į Kauną sugrįžo paskutinėmis rugpjūčio arba pirmosiomis rugsėjo dienomis, nes jau rugsėjo 3-iąją įvyko dekano rinkimai. Slaptu balsavimu- šįkart trejiems metams devyniais balsais “už” vėl buvo išrinktas K. Vasiliauskas. Po vieną balsą atiteko prof. P. Jodelei ir J.Šimkui. Sekretoriumi ( dešimčia balsų “už”) tapo S. Kolupaila.102 Mat, 1930 m. statutas Tarybos sudėtį sumažino - jai galėjo priklausyti tik profesoriai, docentai ir privatdocentai, kurie dirbo vyresniojo mokslo personalo skirtose vietose. Nespėjo dekanas namuose gerai apsidairyti, lagamino išpakuoti, kai reikėjo ruoštis į kitą kelionę- šįsyk į Šveicariją, Ciūricho politechnikos 75-metį. Tarnybinis užsienio pasas buvo išduotas nuo lapkričio 1 iki 16 dienos. Šįsyk į iškilmes vyko taip pat ne vienas, bet kartu su Universiteto rektoriumi V. Cepinskiu. Kelionė žadėjo būti labai maloni- jis seniai pažinojo ir labai gerbė Vincą Čepinskį, be to pastarasis Ciūriche kadaise studijavo. Abu susipažino dar Vilniuje 1918 metais. Lapkričio 15 dieną prie Švietimo ministerijos buvo įsteigtas Aukštųjų mokslų skyrius, kurio vedėju paskirtas V.Čepinskis, o K. Vasiliauskas, kaip jau minėjome, dirbo švietimo ministro J. Yčo padėjėju, valdininku ypatingiems reikalams. V.Čepinskis 1918 m. gruodžio mėn. 14 dieną “Lietuvos aide”, paskelbė statuto, kurį rengiant pats daug prisidėjo, ištrauką, kad vėl atkurtas Vilniaus universitetas, kviesdamas norinčius studijuoti. Likimas lėmė, kad jie abu- šįsyk ilgam - susitelkė bendram darbui Kaune. Vincas Čepinskis studijavo chemiją Peterburgo universiteto Matematikos - gamtos fakultete. Čia jis sutiko mokslininkų, nulėmusių jo tolesnį gyvenimo kelią. Garsus chemijos specialistas D. Konovalovas vadovavo diplominiam darbui. V. Čepinskis gerai pažinojo ir periodinės elementų sistemos kūrėją D. Mendelejevą. 1894-96 metais, kai V.Čepinskis dirbo Rusijos m atų ir saikų rūmuose, Mendelejevui vadovaujant čia buvo tiriamos įvairios matavimo metodikos. - Į Ciūrichą išvažiavau Mendelejevo paskatintas ir praleidau vos ne ketverius metus, - kalbėjo kelionės bendras. Kad kelias mažiau prailgtų, V. Čepinskis pasakojo apie Ciūricho, įsikūrusio prie to paties pavadinimo ežero, įžymybes, studijas profesoriaus H.F. Vėberio laboratorijoje, prisiminė žymų fizinės chemijos ir elektrochemijos specialistą prof. R. Lorencą, dienas praleistas puikiuose chemijos institutuose Getingene ir Leipcige. V. Čepinskis, atsisakęs diplomatinės tarnybos - kurį laiką buvo Lietuvos atstovu Londone, tapo Aukštųjų kursų Kaune lektoriumi, vienu iš Universiteto Matematikos-gamtos fakulteto organizatorių, vėliau chemijos katedros vedėju. Kaip ir dauguma Vasiliausko kolegų, jis buvo neramios sielos žmogus-

72

K etvirtoji dalis

rengė vadovėlius, populiarino ir propogavo gamtos mokslus, buvo Universiteto prorektoriumi, trumpą laiką Lietuvos švietimo ministru. Akademikas J. Indriūnas prisiminimuose rašo, kad V. Čepinskis “dėstė labai gyvai, suprantamai ir įdomiai”, paskaitas jis pagyvindavo, kalbėdamas ne tik apie naujausius atradimus fizikos, chemijos srityje, bet dar tik spėjamas idėjas. Jau tuom et V. Čepinskis pasakodavo apie atom inės energijos panaudojimo galimybes ir su tuo susijusį perversmą energetikoje. Todėl jo paskaitose auditorija visada buvo pilnutėlė, nes pasiklausyti populiaraus profesoriaus ateidavo ir tie studentai, kuriems jo dėstomi dalykai nebuvo privalomi... Ciūricho politechnikai Lietuvos universiteto atstovai įteikė sveikinimo adresą. K. Vasiliauskas žavėjosi šios aukštosios mokyklos laboratorijomis, kabinetais, erdviomis auditorijomis, tačiau bene didžiausią įspūdį paliko “Studentų namas”, mūsiškai tariant- bendrabutis, kur pavyzdingai sutvarkytoje, rūpestingai puoselėjam oje išorės aplinkoje brendo “būsimo pavyzdingo Šveicarijos piliečio tipas.”103 Ta pačia proga jis aplankė Vokietijos Darmštadto, Karlsrue ir Štutgarto aukštąsias mokyklas, susipažino su jų laboratorijomis ir studijų planais.104 Fakultetas, išklausęs dekano pranešimą apie komandiruotę, pareiškė jam padėką.

Sugrįžęs į Kauną, pakliuvo tiesiai į iškilmes - profesorius P. Jankauskas šventė 70-metį. Dekanas gerbė ir vertino šį plataus akiračio mokslininką, nuoširdų ir geros širdies kolegą. Jis kurį laiką skaitė beveik visus pagrindinius mechanikos kursus- teorinę mechaniką, hidrauliką, mechanizmų teoriją, hidraulinius variklius. Amžininkai mini, jog tai buvo nepaprasto intelekto ir išsilavinimo žmogus. Jo paskaitos geram studentui buvo tarytum romanas temos įdomios, įrodymai nuoseklūs ir įtikinami, auditorija visuomet pilna. Tačiau paskaitas reikėjo atidžiai sekti - jis kalbėjo tyliai, daugiausiai sau į barzdą, apsiberdamas kreida. Temą profesorius vystė paskaitos eigoje, bet kalboje nebuvo nė vieno nereikalingo sakinio ar žodžio. Asistentui, vėliau prof. L. Kaulakiui teko versti P. Jankausko paskaitas į lietuvių kalbą ir pasak jį, tai buvo įdomus darbas - ’’susižavėdavau minčių nuoseklumu.”105 Jas padaugintas be sunkumų galėjo įsigyti kiekvienas studentas. Pratimams vadovavo gerai parinkti asistentai. Kiekvienas studentas gaudavo namams uždavinį. Tema būdavo ta pati, bet duomenys kiekvienam skirtingi. Profesorius reikalavo, kad visi

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

73

skaičiavimai būtų atlikti trijų skaitmenų tikslumu. Mašinų detalių ar kitus brėžinius bei projektus tikrindavo labai kruopščiai, ypač vertindamas studento savarankiškai, nors ir ne visada optimaliai surastą sprendimą. Semestro gale , kai visus namų darbus priimdavo asistentai, studentas gaudavo įskaitą ir galėjo laikyti egzaminą. Egzaminuodavo užsirašiusius iš anksto, kiekvieną savaitę, nustatytą dieną kabinete pats profesorius. Apsileidusiems tekdavo ateiti po keletą kartų, netekęs kantrybės profesorius patardavo keisti fakultetą, sakydamas: - Jaunuoli, technika ne jums. Profesorius P. Jankauskas rūpinosi ir Technikos fakulteto biblioteka. Nors lėšų jai buvo skiriama, palyginti, mažai, bet biblioteka dirbo gerai, ir literatūros, kurios reikėjo studentams bei dėstytojams, netrūko. Jau sulaukęs garbaus amžiaus, jis tebesidomėjo moksliniu darbu, tiesa, tik tokiu, kuris jam pačiam buvo įdomus, pavyzdžiui, seismologija, m echaninių sistemų svyravimu, giroskopais. Tam tikslui buvo sukonstravęs specialų stendą, kuris stovėjo kabinete. Kai kurios jo pažiūros galėjo atrodyti keistokos ir pasenusios, jis nepripažino Einšteino reliatyvumo teorijos ir vystė savas idėjas. Docento N.Milenskio atmintyje P. Jankauskas išliko kaip ramus, lėtokas, niekada nesikarščiuojantis ir nekeliantis tono žmogus. Gyvenimo pabaigoje jo regėjimas labai susilpnėjo, dėl to užsidėdavo net dvejus akinius.106 Profesorius labai mėgo baletą, išsirašydavo šios srities žurnalus ir teatre visada sėdėdavo pirmojoje eilėje. Prof. P. Jankauskas išaugino du sūnus. Vyresnysis Vladimiras buvo inžinierius-statybininkas, antrasis Jurgis- elektro­ technikas. Pastarąjį, pasitraukus Vasarui Gorodeckiui, pakvietė į Technikos fakultetą dėstyti termodinamikos ir vidaus degimo variklių kursą. Prieš pat karą jis parašė daktarinę disertaciją “Oro įpūtimas vamzdžiu vidaus degimo varikliuose”. 1934 metais, išbuvęs beveik 40 m etų profesorium i, P.Jankauskas pasitraukė iš aktyvaus darbo Universitete, apsigyvendamas ūkelyje Kėdainių apskrityje. Bet savosios Alma Mater nepamiršo - kiek leido sveikata, dirbo mokslinį darbą, skaitė studentams ir inžinieriams paskaitas iš techniškųjų svyravimų srities, demonstruodamas jo paties sukurtą seismografą. P. Jankauskas, kurį svetingai priglobė Lietuva, buvo pirmojo ryškio žvaigždė Technikos fakultete. Bet ne vienintelė. Vasaras Gorodeckis, kilimo iš Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus, Pakulnio kaimo, gimnazijos mokytojų šeimos, grįžęs į Lietuvą ir tapęs docentu, pradžioje taip pat dėstė rusų kalba, nes savąją buvo gerokai pamiršęs, o galbūt jos gerai ir nemokėjęs. Jis skaitė techninės termodinamikos, garo mašinų ir turbinų, vidaus degimo variklių kursus. Teorijos, pasak N. Milenskį, nemėgo, ir

74

K etvirtoji dalis

ją patardavo studentams paskaityti patiems.107 V. Gorodeckis buvo didelis meistras braižyti ir tai darė labai gražiai ir, kas ypač kėlė studentų nuostabą, braižė abejomis rankomis. Pagrindinį dėmesį jis skirdavo konstrukcijoms, nes tada laikyta, kad garo mašinų kursas - pagrindinis mechanikos dalykas. Ypač daug pastangų reikalaudavo garo mašinų projektas, kurio apimtis būdavo 1012 vatmano lapų. Todėl studentai sakydavę - “jei atlikai garo mašinos projektą, gali turėti viltį, kad būsi inžinieriumi.” V. Gorodeckio paskaitos ne visada buvo įdomios, tačiau studentai atsigaudavo laboratorijoje, profesoriaus rūpesčiu sukurtoje prie katedros, kuriai jis surinko visas garo mašinas, vidaus degimo variklius. Nors šios mašinos buvo senos, dovanotos, išprašytos iš įvairių gamyklų, gautos už paslaugas, tvarkant šilumos ūkį, bet visos nudažytos, suremontuotos ir veikė. V. Gorodeckis studentų atmintyje išliko kaip ramaus būdo, linksmas, draugiškas, mėgęs jumorą. Buvo jis aukšto ūgio, gražus vyriškis. Nešiojo ilgą barzdą ir žiemą labai mėgo vakarais čiuožti Kauno čiuožyklose, kurių buvo keletas. Pamokydavo ir pradedančiuosius, ypač studentes. Tadas Šulcas, metais jaunesnis už Kazimierą Vasiliauską, kurį laiką studijavo tame pačiame Rygos politechnikos institute, priklausė tam pačiam “Vilties” rateliui. Į Kauną jis atvyko 1922-ųjų metų pradžioje, nes iš Vilniaus, kur dirbo vienoje iš lietuviškų laikraščių redakcijų, lenkų valdžios buvo ištremtas. Aukštesnis nei vidutinio ūgio, plačiapetis, linkęs į pilnumą, energingų judesių, kalbėjęs garsiai “bosindamas”, jis iškart atkreipė studentų dėmesį. T. Šulcas pabrėžtinai laikė save laisvamaniu ir Lietuvos patriotu, nors, pasak prof. J.Vidmanto, nam uose su žmona kalbėjęs lenkiškai.108 Vytauto Didžiojo Universitete studentams technikams jis skaitė garo katilų kurso paskaitas įdomiai, temperamentingai, akcentuodamas, kad ši disciplina yra energetikos pagrindas, todėl svarbi visiems inžinieriams. Jis reikalavo ypač gerai suvokti teorinius garo katilų skaičiavimo ir konstravimo pagrindus, eksploatacines savybes. Teorinį kursą dėstė iš savo užrašų, nors garo katilų kabineto bibliotekėlėje buvo keletas knygų vokiečių kalba, kurias paskolindavo stro­ pesniems studentams. Egzaminų tvarka buvo savotiška ir griežta. Per dieną priimdavo po vieną, du studentus. Pradžiai reikėdavo nubraižyti lentoje garo katilo išilginį pjūvį- detaliai, kaip sakydavo studentai “iki paskutinio kraniuko”. Po to pasipildavo teoriniai klausimai, nes jokių bilietų, išankstinio pasiruošimo profesorius n epripažino. Egzam inas trukdavo m aždaug 3 v alandas. Neišlaikiusius tais mokslo metais priimdavo tik vieną kartą. Dar sykį suklupęs, turėdavo šį kursą kartoti iš naujo. Todėl Tado Šulco visi privengė ir net bijojo. Išlaikę egzaminą studentai ruošdavo garo katilo projektą, kurį reikėdavo apginti. Skaičiavimus ir brėžinius T. Šulcas tikrindavo labai kruopščiai, kiekvieną

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

75

formulę - su logaritmine liniuote. Teisingą išvadą apvesdavo raudonu ratuku, parašydamas “gerai”, klaidą pažymėdavo ypatingai ryškiai. Radęs nors vieną, pasiūlydavo trejetą arba perdirbti visą projektą, jei studentas nori geresnio pažymio. Tokia “egzekucija” užtrukdavo daugiau kaip savaitę. Nuotaika pagerėdavo vėliau, atliekant laboratorinį darbą Petrašiūnų elektrinės katilinėje. Čia visą dieną studentų grupelė turėdavo sekti, kontroliuoti ir registruoti katilo darbą, nustatyti jo naudingumo koeficientą, kitus stebėjimus. Ta proga dėstytojas katilinės budinčiuosius, studentus vaišindavo alumi, kurio pirkdavo visą dėžę. Jis dalyvaudavo komisijose ir priimant katilus valdiškuose fabrikuose. Į tas komisijas pakviesdavo ir grupelę studentų, kurie mielai dalyvaudavo, nes už tokias komandiruotes būdavo neblogai atlyginama. Tadas Šulcas mėgo ir laivų statybą, kai kuriems studentams parodydavo brėžinius su savo kaip konstruktoriaus parašu, nes kurį laiką dirbo Petrograde laivų statykloje. Tačiau Technikos fakultete laivų statybos kursas buvo fakultatyvus ir juo besidominančiųjų buvo nedaug. Docentas Jurgis Čiurlys priešingybė T. Šulcui - labai taktiškas, ramus, draugiškas, niekada nepakeliantis balso. Jam būdingą aiškų parašą “Inž. J. Čiurlys” keleiviai matydavo vagonuose po stiklu įdėtame pase. Mat, J. Čiurlys dirbo Plačiųjų geležinkelių dirbtuvių viršininku, kuriose buvo remontuojami visi garvežiai bei vagonai. Paskaitas jis skaitė vakarais, nors Technikos fakultete dirbo nuo 1922-ųjų metų. Dėstė techninę braižybą ir mašinų detales, vėliau kėlimo mašinų kursą. Braižykloje, pirmųjų rūmų antrajame aukšte, kurią J. Čiurlys įrengė kartu su asistentu inžinieriumi L. Gimbutu, studentai atlikdavo ne tik braižybos, bet ir kitų disciplinų grafines užduotis. Braižybos lentą, kitas priemones turėdavo įsigyti patys studentai. Docentas reikalaudavo detalių brėžinius atlikti tušu, storomis linijomis ir, kaip tada buvo priimta, pjūvius nuspalvinti akvarele pagal medžiagos rūšį. Penketais vertindavo tik sodrius brėžinius, kurių linijų storis buvo ne mažesnis kaip 2 mm. Pavyzdžiui, studentui L. Kumpikui, kurio prisiminimus čia citavau, tekdavo pasitenkinti pažymiu 4 1/2.109Mat, tuo metu daugelis dėstytojų - inžinierių stengdavosi studentų žinias vertinti kiek galima tiksliau, objektyviau. Galbūt toks įprotis atsirado dėl jų profesijos. J. Čiurlys užduotis kiekvienam studentui pasižymėdavo užrašų knygelėje, kurioje jas lengvai surasdavo praėjus net metams ar daugiau. Geležinkelių dirbtuvės, pats geležinkelis buvo viena iš pagrindinių praktikos, kurią reikėjo atlikti būsimiems inžinieriams, bazių. Studentai triūsdavo dirbtuvėse, važinėdavo garvežiais- pradžioje kūrikais, vėliau m ašinisto padėjėjais. Išlaikę specialius egzaminus, įsigydavo ir mašinisto padėjėjo kvalifikaciją, gaudavo geležinkelyje tarnybą.

76

K etvirtoji dalis

1931 m. vasario 13 dieną Technikos fakultete, šalia daugelio kitų studentų draugijų ir organizacijų, įsisteigė vyrija “Plienas”, kurios tikslas “buvo išugdyti susipratusius lietuvius inžinierius profesinės etikos dvasios šūkiu- Lietuviškumas! Broliškumas! Patvara! Darbas!”110Vyrija turėjo savo simboliką, tradicijas, termi­ nologiją ir buvo gana populiari. Ji rengė ekskursijas, paskaitas, ruošė referatus. “Plieno” ekskursiją į Rytų Prūsijos hidroelektrines, kuriai vadovavo S. Kolupaila ir J. Šliogeris, parėmė fakultetas, įstaigos, kurioms dekanas pareiškė padėką. Vyrijoje korporantinio “fukso “ vietoje vartotas terminas - jaunas vyras arba vyrukas, toliau plieno vyras, karuža, vadas. Vyrijos spalvos buvo žalia, balta ir violetinė, simbolis- ne korporantinė špaga, bet priekalas ir kūjis. Pirmininkaujantis vyrijai valdyti naudojo metalinį didoką priekalą ir plaktuką. Turėjo ir savo dainelę: “Vieni daužo špagom stalą O mes kūju į priekalą...” “Vyrais globėjais” arba garbės nariais buvo pakviesti septyni vyrai, fakulteto profesoriai: S. Dirmantas, J. Jankevičius, P. Jodelė, S.Grinkevičius, S. Kolupaila, T. Šulcas ir K. Vasiliauskas. Vyrijai sustiprėjus buvo įsteigta “Plieno” vyrų Inžinierių kolegija, susidedanti iš 11 asmenų, lyg ir filisterių.111 Ypač populiarūs buvo vyrijos “alučiai”, kuriuose dekanas su malonumu dalyvaudavo. “Alučius” lankė ir profesūra, ir akademinis jaunimas, pirmoji taurė pagal tradiciją buvo pakeliama už tautą, valstybę ir jos vadus. Pobūvių ceremonialas buvo nuotaikingas, skambėjo humoristinės dainelės, kuriose studentai taikliai įgeldavo ir savo profesoriams. Jeigu publika pernelyg įsisiūbuodavo, pirmininkaujantis ją nutildydavo plaktuko smūgiu į priekalą. Vieną kartą profesūra, atsilygindama auklėtiniams už pastangas, Žemės ūkio rūmų valgykloje surengė “žąsų vakarą”. Studentai kimšo kiek tik lindo, o vakare, išsirikiavę žąsele, fakulteto dekano vedini, patraukė į Aleksotą, dainuodami “žąsiškas dainas.”112 Dekanas globojo ir Technikų draugiją, įsikūrusią dar 1923 metais, kuri pasirodė esanti labai veikli ekonominėje srityje. Ji pirmoji įsteigė nedidelį kooperatyvėlį, valdė Universiteto bufetą, atidarė studentų kiną, rūpinosi paskaitų konspektų leidimu, studentų savišvieta. Populiari jaunimo tarpe buvo ir taip vadinamoji Rakauskaitės valgykla, gražiai reklamuojama “Studento kalen­ doriuje”. - Laikas - pinigai! - sako anglai. Bet ir batai taip pat pinigai-

77

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

šaukia studentai. Kam gaišti laiką ir plėšti batus, kai prieš pirmuosius Un-to rūmus Mickevičiaus gatvėje 28, Jūs laukia Rakauskaitės valgykla, kur duodami pigiausi, skaniausi ir sveikiausi pietūs...113 Bet antrojoje metų pusėje “alučius” teko laikinai pamiršti. Mat fakultetas kėlėsi į ką tik pastatytus Fizikos ir chemijos instituto rūmus. Kai viską reikėjo patiems išardyti, pergabenti ir vėl sustatyti, tik tada dekanas ir jo kolegos pamatė, kiek gero, lyg skruzdės, nešdamos po šapelį, sukaupė per tuos keliolika metų. Vienas iš darbščiausių pasirodė esąs K. Vasiliauskas. Tempė, vežė iš visur ką tik galėjo- pats ir studentai. Jo vadovaujama medžiagų atsparumo laboratorija 1930 metais turėjo tokį turtą:114 Ūkio inventoriaus, įsigyto pagal sąmatą Paaukota ūkio inventoriaus Mokslo inventoriaus, įsigyto pagal sąmatą Paaukota mokslo inventoriaus Pačių pagaminta mokslo inventoriaus Įsigyta knygų pagal sąmatą Paaukota knygų

3205,05 lt 410 107987,70 80 5134,25 4483,05 40

so Linksmadvario ir Linksmąją gatves užplūdo studentiškas šurmulys. Fakulteto dekanatas įsikūrė ketvirtame aukšte, 94-ame kambaryje. Šalimais buvo ir biblioteka. Mechaninė medžiagų atsparumo laboratorija ir ką tik įsteigtas statybinės statikos kabinetas rado prieglobstį pirmame aukšte bei rūsyje. Į naujus rūmus persikėlė beveik visos fakulteto įstaigos, išskyrus variklių laboratoriją ir mechanikos kabinetą. Čia buvo ir visos auditorijos. Greitai fakultete pasirodė naujų veidų, nes Taryba nutarė nuo kitų metų dėstyti aviacijos pagrindų kursą. Paskelbus konkursą vienas iš pirmųjų atsiliepė pulkininkas leitenantas inž. Antanas Gustaitis. Komisija, įvertinusi jo įžengiam ąją paskaitą “Lėkimo mechanikos įvadas”, pažymėjo, kad ji perskaityta aiškiai ir teisingai. A. Gustaitį paskyrė pritaikomosios mechanikos katedros vyr. asistentu nuo 1932 m. vasario 1 d. Gerai buvo įvertinta ir dekano pagalbininko, vyr. asistento J. Indriūno įžengiamoji paskaita “Tekstilės mechaninės technologijos apžvalga. ”115 Nors 1932 metų pradžioje įkurtuvių rūpesčiai sumažėjo, bet fakultetą ir ypač jo dekaną užgriuvo nauji darbai. Mat, “Lietuvos visuomenė... brangindama

78

K etvirtoji dalis

savo tautos atgautąją nepriklausomybę, savo tautiško universiteto 10 metų sukaktuves pasiryžo sutikti iškilmingai”.116Universiteto senatas, svarstydamas minėjimo programą, nutarė sugretinti ir Fizikos ir chemijos instituto atidarymo iškilmes. Todėl vos spėjo suktis- fakulteto dekano rūpesčiai, paskaitos, pratybos. 1932-33 akademiniais metais jam ypač įtemptos buvo trys dienos, ką liudija ir paskaitų tvarkaraštis:117 pirmad. O tf

o trečiad. O penktad. o

8-10 vai. 10-11 vai. 11-12 vai. 12-14 vai. 8-9 vai. 9-11 vai. 8-10 vai. 10-12 vai.

Medžiagų atsparumas Statybinė statika Statybinės statikos prat. Darbai mechan. lab. Medžiagų atsparumas Medžiagų atsp. pr. Statybinė statika Statybinės statikos prat.

II k. III k. III k. II k. II k. II k. III k. III k.

I aud. II aud. II ud. Mechan. lab. I aud. I aud. I aud. Statyb. stat. kab.

Fakultetas dešimtmečio išvakarėse jau nebuvo panašus į vargų prislėgtą naujakurį, gimusį Nepriklausomybės aušroje. Tiesiog akyse atėjo brandos amžius. 1931 m. rudens semestre studijavo 577 asmenys - 557 studentai ir 20 laisvųjų klausytojų ( kitais duomenimis - 559 studentai ir 18 laisvųjų klausytojų). 1932 m. pavasario semestre studentų santykis fakultete pagal tautybę atrodė taip: lietuvių- 62,2% (Univ.- 67,4%), žydų -29 % (Univ.- 26,2%), lenkų 3,7, rusų 3,3, kitų 1.8%.118 Diplomuoto inžinieriaus vardą ir teises įgijo 55 asmenys - 30 statybos inžinierių ir 25 technologijos, trys absolventai komandiruoti tęsti studijas užsienyje.119 Dekanas paskaičiavo ir kiek kamuoja valstybei studentas per vienerius mokslo metus. Antai, 1930 m etų pavasario semestre fakultete buvo 356 studentai ir laisvieji klausytojai. Išlaidos tais metais sudarė 645873 litus, pajamos 73006 litus. Tuo būdu vienam studentui valstybei teko išleisti 1764 litus.120 Inžinieriaus daktaro Algirdo Nasvyčio, studijavusio Technikos fakultete, tvirtinimu, studentų tarpe “ idealistinis momentas dirbti savo tautos ir valstybės labui buvo dominuojanti idėja ir dominuojanti jėga... nors kai kam universiteto diplomo įsigijimas buvo pastangų pabaiga, bet ne pradžia, kaip iš tikro turėtų būti”. (“Technikos žodis” 1995 Nr.4). Vyresnįjį fakulteto mokslinį personalą sudarė - ordinariniai profesoriai: P. Čechavičius, P. Jankauskas, Pr. Jodelė, J. Šimkus ir K.Vasiliauskas; ekstraordinariniai- S. Dirmantas, S. Grinkevičius, S.Kolupaila, V. Mošinskis, M. Songaila, J. Šliogeris, J. Čiurlys, V.Gorodeckis, A. Graurogkas, J. Jankevičius, A. Langė, J. Mašiotas, J.Šimoliūnas, T. Šulcas; privatdocentai - E. Dobkevičius,

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

79

S. Kairys, P.Markūnas, A. Putrimas. Šalia jų privalomuosius kursus dėstė vyresn. asistentas V. Verbickis ir Aukštųjų karo technikos kursų lektoriai - pulk.lt. inž. A. Bobinskis (telegrafas, telefonas) ir majoras inž. A.Jurskis (radiotechnika). Jaunesniojo mokslo personalo buvo - 8 vyresnieji asistentai, 2 jaunesnieji, 1 vyresnysis laborantas ir 6 jaunesnieji.121 Mokslo personalas pagal katedras buvo pasiskirstęs taip: I Mechanikos 1. Platonas Jankauskas, ord. prof. 2. Mečislovas Spiridavičius, vyr. asist. 3. Vytautas Maciūnas, jaun. lab. II Elektrotechnikos 1. Jeronimas Šliogeris, e.ord.prof. 2. Aleksandras Putrimas, priv. doc. 3. Leonas Kaulakis, vyr. asist. 4. Pranas Drąsutis, jaun. lab. III Statybos 1. Pranas Jodelė, ord. prof. 2. Adolfas Glodenis, vyr.asist. 3. Stasys Sčesnulevičius, jaun. lab. IV Architektūros 1. Mykolas Songaila, e.ord. prof. 2. Valerijonas Verbickis, vyr. asist. 3. Kazys Kriščiukaitis, jaun. lab. V Statybos statikos 1. Kazimieras Vasiliauskas, ord. prof. 2. Juozas Indriūnas, vyr. asist. VI Hidrotechnikos 1. Povilas Čechavičius, ord.prof. 2.Steponas Kolupaila, e.ord.prof. 3. Valdas Merkys, jaun. asist. 4. Rostislavas Baublys, jaun. lab. VII Geodezijos ir kelių 1. Stasys Dirmantas, e.ord.prof.

80

K etvirtoji dalis

2. Juozas Jankevičius, doc. 3. Jonas Šimoliūnas. doc. 4. Leonidas Gimbutas, vyr.asist. 5. Antanas Deksnys, jaun. asist. VIII Tiltų 1. Silvestras Grinkevičius, e.ord.p. 2. Pranas Markūnas, priv. doc. 3. Juozas Gabrys, vyr. asist.

IX Pritaikomosios mechanikos 1. Jurgis Čiurlys, doc. 2. Vasaras Gorodeckis, doc. 3. Tadas Šulcas, doc. 4. Steponas Kairys, priv. doc. 5. Feliksas Dobkevičius, priv. doc. 6. Antanas Gustaitis, vyr. asist. 7. Jurgis Jankauskas, vyr. lab. 8. Mikalojus Baublys, jaun. lab. X Mechaninės technologijos 1. Vytautas Mošinskis, e.ord.pr. 2. Antanas Graurogkas, doc. 3. Zigmas Novickis, vyr. asist. XI Cheminės technologijos 1. Jonas Šimkus, ord. prof. 2. Jonas Mašiotas, doc. 3. Jurgis Vidmantas, vyr. lab. 4. Stasys Ivanauskas, jaun. lab.122 Atmosferą Technikos fakultete akivaizdžiai nušviečia prof. S.Dirmantas savo prisiminimuose. Jo liudijimu “profesūra amžiaus atžvilgiu ir praeitimi buvome gerokai skirtinga. Politinėmis ir pasaulėžiūrinėmis temomis tada mažai tediskutavom e, nors, aišku visuomeniniais reikalais buvome nevienodai nusistatę. Būdami technikai, nebuvome linkę daug filosofuoti, vyriausybių politiką vengėm kritikuoti. Visi jautėm ir supratom didžiąją atsakomybę prieš kraštą, universitetą.

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

81

Susirinkę fakulteto tarybos posėdžio ar šiaip, darbo pertraukų metu jokių “istorijų” nepasakojome. Visi jutome, kad savo mokslo šventovėje dirbome nepaprastu tautos gyvenimo laikotarpiu epochinės svarbos darbą ir kad pati toji šventovė turi būti idealiai švari ir blizgi savo rimtimi, giliu turiniu. Į kitų fakultetų ar kolegų sritis buvome kuo mažiausiai linkę kištis. Fakulteto veiklos klausimais ir reikalais padiskutavę, sugebėdavom gražiai sutarti. Daug kartų perrenkami dekanas, sekretorius ir kiti kolegos buvo taktiški, švelnaus būdo asmenybės. Atmosfera buvo kilni, akademinė.” 123 Nors ir pasakyti netiesiogiai, šie žodžiai ypač tinka Kazimiero Vasiliausko, fakulteto šeimininko, veiklai apibūdinti. Jų reikšmė dar didesnė, nes pasakyti po daugelio metų. K. Vasiliauskas dešimtmečio išvakarėse galėjo pasidžiaugti daug kuo subrendusiu fakultetu, statybos statikos katedra, kuri, pasak amžininkų, buvo viena pavyzdingųjų fakulteto įstaigų. Tačiau bene didžiausio pasididžiavimo jam pačiam - jau nekalbant apie kitus- kėlė medžiagų atsparumo laboratorija. 1932 metais ji turėjo mokslo inventoriaus už 155.270,73 lito ir buvo pati turtingiausia Technikos fakultete.124 Ir ne vien fakultete. “Laboratorija materialinėmis bandymo priemonėmis ir atitinkamai kvalifikuotu personalu yra turtingiausia šios rūšies įstaiga Lietuvoje”- rašė žurnalas “Technika”. - Ji yra pakankamai aprūpinta įvairiomis mašinomis ir prietaisais, kad, reikalui ištikus, išbandyti pramonės ir statybos medžiagas”.125 Kai kas tvirtino, kad tokios laboratorijos nebuvo visame Pabaltijyje.

BO

Senatas Universiteto iškilmėms paskyrė net tris 1932 metų vasario dienas. Įvykis, koks ne kasm et būna - Nepriklausomybės šventė, Universiteto dešimtmetis i r ... įkurtuvės. Kazimierui Vasiliauskui pati svarbiausia buvo pirmoji- vasario 15 diena. Jau gerokai prieš vidurdienį iš ketvirtojo aukšto, kuriame įsikūrė dekanatas, jis vis dažniau žvalgėsi į Linksmadvario ir Linksmąją gatves- ar dar nesirodo svečiai. Pažiūri ir vėl pro duris - į auditorijas, kabinetus, nors viskas fakultete jau seniai tviskėjo ir blizgėjo. Svečiai - visuomenės atstovai, kitų fakultetų profesoriai, studentai sugužėjo vos ne vienu metu ir susimetė į didelį būrį prie paradinių durų. Universiteto prorektorius, kanauninkas B. Česnys pašventino naujuosius rūmus, o jų šeimininkai pakvietė visus į didžiąją fizikos auditoriją. Salės akys krypo į prezidiumą-j ame sėdėjo Universiteto rektorius V. Čepinskis, arkivyskupas 6 .8 0 5

82

K etvirtoji dalis

J. Skvireckas, ministras pirmininkas J. Tūbelis, švietimo ministras K. Šakenis, Žemės ūkio akademijos prorektorius J. Aleksa, profesoriai P. Jodelė, Z. Žemaitis, na, ir suprantama, Technikos fakulteto dekanas K. Vasiliauskas. Garbingų svečių tarpe buvo ir Latvijos universiteto rektorius profesorius M. Bimanis, pakviestas dalyvauti iškilmėse. Visi nekantriai laukė rūmų statybos komiteto pirmininko P. Jodelės kalbos. Jis pranešė, kad pirmą kartą mokslo šventovei - Universitetui specialiai statytų rūmų kubatūra 36107 m3, grindų plotas 6036,28 m2, naudingas plotas 4220,17 m2. Rūmai kainavo 2477400 litų.126 Nors jų statyba dėl įvairių priežasčių, kurių svarbiausioji- ribotos finansinės galimybės, užsitęsė, tačiau studentų technikų akropolis atrodė įspūdingai. Profesorius P. Jodelė, aidint plojimams, įteikė rūmų raktus švietimo ministrui K. Šakeniui, o šis rektoriui V. Čepinskiui. Rektorius suteikė žodį ir dekanui. Pastarasis padėkojo už gražią dovaną technikams, pažadėdamas, kad “fakultetas sėkmingai varys savo darbą”.127 Pakartojo ir mėgiamą posakį technikas nelaukia etatų ir šiltų vietų, o pats kaip kūrėjas susiranda darbą sau ir kitiems. Beveik dvi valandas K. Vasiliauskas vedžiojo svečius po visus rūmų aukštus. Kai jie išsiskirstė, “ekskursiją” teko dar kartą pakartoti - atvažiavo valstybės prezidentas A. Smetona. Vakare, nors ir gerokai pavargęs, dalyvavo studentų eitynėse. Nuovargį tarsi ranka nuėmė, kai kolona, lydima trijų orkestrų, nuo Didžiųjų universiteto rūmų, plevėsuojant įvairių organizacijų ir draugijų vėliavoms, patraukė link Karo muziejaus. Studentai, profesoriai padėjo vainikus prie paminklo žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės, pagerbė tylos minute daktaro J. Basanavičiaus atminimą. Tą vakarą Kauno gatvėse ilgai netilo studentų ovacijos. Kitos dienos rytą iškilmės prasidėjo pamaldomis Bazilikoje. Dešimtą valandą K. Vasiliauskas jau buvo bažnyčioje, o tryliktą- Valstybės teatre. Čia įvyko Universiteto Tarybos posėdis. Scenos gilumoje sustojo tautiškai pasipuošęs studentų choras ir orkestras. Paklusęs savo vadovo dirigento Zenono Slavinsko mostui, choras sugiedojo Tautos himną, orkestras atliko vieną iš Bethoveno simfonijų. Posėdžio prezidiumas susėdo scenoje, šalia garbingų svečių vietas užėmė ir visų fakultetų dekanai. ... Universitete šiuo metu yra 5 tūkstančiai studentų, per dešimt metų gavo diplomus 1057 asmenys, išlaidų biudžetas pirmaisiais metais buvo 475 000 litų, dabar jis siekia jau 6 milijonus litų, - vardijo skaičius rektorius V. Čepinskis.

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

83

- Matai, o prisimeni, nuo ko pradėjome, - šnipštelėjo K.Vasiliauskas šalia sėdėjusiam Z. Žemaičiui. - Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir galimybės. Girdėjai, šiandieną ministras pirmininkas, tas pats taupusis Juozas Tūbelis pasakė: - Darome ką galime, darysime ką galėsime, bet neubagausime... - Kiekvienas litas, skirtas Universitetui, tai tautos prakaito lašas, - norėjo atsakyti, bet jo žodžius nutraukė studentų orkestras. Skambėjo Bramso Akademinė uvertiūra. Paskui į sceną vienas po kito kopė įvairių įstaigų, organizacijų atstovai ir tarė sveikinimo žodžius. Į namus sugrįžo vakarop. Vasario 17-oji vėl buvo paskirta svečiams - saviems ir užsieniečiams. Netrūko jų ir Technikos fakultete, nors jis ir buvo toliau nuo miesto centro. Dekanui, jo kolegoms profesoriams vėl teko aiškinti, vedžioti ir rodyti. Regint dažno akyse nuostabą, kad viskas, ką mato akys, padaryta per dešimt metų, K. Vasiliausko krūtinę taip pat užplūsdavo pasididžiavimo jausmas - į mokslo rytojų vartai plačiai atsivėrė. Todėl interviu “Lietuvos studentui” 1932 m. pabaigoje jis su pasididžiavimu pasakė: pasibaigus registracijai ’’skaičius studentų Technikos fakultete viršijo 700, nors šiais metais priimta 300. Šis staigus studentų skaičiaus padidėjimas parodo krašto nusistatymą. Tik pastebimas didelis nevienodum as statybos skyriaus n a u d a i... S tu d e n tų tech n ik ų , ypač elektrotechnikų ir chemikų sumažėjo iki vienetų. Priėmimas naujų mokslo planų yra fakulteto pastangos tobulėti. Norint mechanikos specialybės studentams suteikti civilinės statybos teises, reikia žymiai praplėsti tą specializaciją. Ankšta. Fakultetas sutiko Linksmadvarin keltis, turėdamas vilties greit turėti Technikos instituto rūmus”.128

£0

K. Vasiliauskui ir jo kolegoms, įsikūrusiems Technikos prospekte, kelia iki Fizikos ir chemijos instituto buvo netrumpas- trys kilometrai su trupučiu. Jokio transporto nebuvo, todėl profesoriai, studentai aerodromo pakraščiu pusvalandį pėdindavo pėsti. Tiesa, kaip mini J. Gimbutas, perėjus Žaliąjį tiltą galėjai važiuoti autobusais arba traukinėliu išilgai Nemuno, gauti vežiką arba taksi.129Tačiau tai buvo nepatogu, be to ir nepigiai kainavo. Kazimieras jau ne kartą galvojo, kaip palengvinti kelionę iki fakulteto rūmų ir vienąkart prasitarė kaimynui Pranui Jodelei: - Pirkime po arklį. Motorai jau nebe mums. 6-

84

K etvirtoji dalis

Ką tu, Kazimierai. Studentai pirštais užbadys. Bet jis šios minties neatsisakė. Įsigijo gražų juodbėrį, nuošalesnėje kiemo pusėje surentė pastatėlį, nusipirko dvivietį fajetonėlį guminiais ratais, ir rytais linksmai riedėdavo panemunės keliuku, mielai pavėžėdamas ir sutiktus pakelėje kolegas profesorius. Jis visiems buvo švelnus, todėl atjautė kiekvieną gyvą būtybę. Mylėjo ir arklį, prieš įkalnę išlipdavo, kad būtų jam lengviau. Giminaitis, pakviestas iš kaimo, bėrį rūpestingai prižiūrėjo, įsigijo žemės dirbimo padargus, pavasarį išpurendavo nemažą sodo sklypą, plytintį šalia namų.130 P. Jodelė vis dažniau pažvelgdavo kaimyno pusėn. O vieną dieną Vasiliauskai ir jo kieme išvydo arklį. Tiesa, kaip ir manė P. Jodelė, liežuvingiems studentams pirkinys užkliuvo už dantų - jie sudėjo linksmą dainušką apie bičiulius: -

Mūsų ponai profesoriai Važinėja su motorais Tik dekanas ir Jodelė Pasikinkė sau kumelę Pasikinkė sau kumelę Viens, du, trys131 Profesoriai už šias talaluškas nepyko - lai railina, kol jauni, ir kas rytą vežėjai linksmai suko botagus... Tiesa, vėliau kinkinį dekanas pardavė ir į Linksmadvarį vėl vaikščiojo pėsčias. Prie fakulteto dekanato durų jis pasirodydavo kiekvieną darbo dieną nustatytu laiku - nedidukas, storokas, trumpais stačiai pakirptais plaukais, šepetuku styrančiais ūseliais, ne itin suderintais drabužiais, apglamžyta skrybėle. Kaip šiandien pasakytume, išvaizda, neefektinga, bet jau gerumas - nenu­ sakomas. Mados, puošnesnis rūbas jam nė motais, ką žmona paduodavo, tas ir tinka. Bet fraką ir katiloką turėjo- iškilmingoms progoms, kai tekdavo laikytis etiketo. Lankytojus dekanas priiminėdavo pirmadieniais 12-14, trečiadieniais 11-13, penktadieniais 12-14 valandomis. Jam galėjai paskambinti telefonu 3498.132 Studentai pajusdavo jam pagarbą iš pirmo susitikimo. Paskaitose jis elgdavosi įvairiai - kartais skaitydavęs iš užrašų, tačiau dažniausiai į juos nežiūrėdavęs. Medžiagų atsparumo ir statybinės statikos kursai buvo sudėtingi, nelengvi, todėl tokios profesoriaus žinios ir atmintis visus labai žavėdavo. Dėstė gan abstrakčiai, teorijos nesusiedamas su praktiniais pavyzdžiais, bet studentams nenusibosdavo ir neįkyrėdavo, nes visus imponavo nuoseklumas ir dalyko žinios. K.Vasiliauskas kalbėjo gryna lietuvių kalba, retsykiais įterpdamas priežodį “kaip tiktai”, be svetimo akcento, kas neretai kliuvo kitų profesorių, jaunystėje išėjusių

TECHNIKOS FAKULTETO ŠEIMININKAS (1927-1932 metai)

85

mokslus svetur, tarsenoje. Paskaitas skaitė lėtai, neskubėdamas, kad studentai galėtų užsirašyti, nes vadovėlių, kitos literatūros labai trūko. Jo paskaitų kursas buvo tarsi vadovėlis - su formulėmis, brėžinėliais, įvairių konstrukcijų skaičiavimo pavyzdžiais. Reikia pastebėti, kad visus skaičiavimus savo mokslo darbams jis atliko pats, aritmometru, ypač atidžiai. Ten, kur po kablelio reikėjo vieno skaičiaus, profesorius surasdavo du arba tris, jeigu pakako dviejųįrašydavo tris arba keturis. Todėl kruopštus studentas tokiais užrašais galėdavo pasinaudoti ir praktiniame darbe, baigęs mokslus. Norėdamas, kad dėstomi dalykai būtų suprantamesni, vaizdingumo dėlei profesorius taikė pavyzdines priemones, kurių dalį pats pagamino, iš šūsnies įvairiausių brėžinėlių sudarydamas albumus, kuriuos padėdavo parengti asistentai, vyresniųjų kursų studentai. K.Vasiliausko dėstomos disciplinos buvo privalomos ne tik statybos, bet ir technologijos skyriaus studentam s mechanikams, elektrikams, chemikams. Tiesa, paskaitų lankymas buvo laisvas, tačiau dekano paskaitose tuščių vietų nebūdavę. Ypač rūpestingai profesorius brėždavo diagramas ant juodos lentos, naudodamas ilgą liniuotę, didelius trikampius ir spalvotas kreidas. Nevietoje nužymėtą liniją, formulę pataisydavo paseilinęs pirštą. Todėl studentai dažnai jį matydavo kreidiną koridoriumi beeinantį iš paskaitos. Kviesdamas prie lentos pratybose, studentui labai maloniai nusišypsodavo ir linktelėjęs galva, ištardavo, neminėdamas pavardės: - Prašau, tamstele,... K. Vasiliauskas egzaminuodavo kartą savaitėje, laikyti egzaminus galėjai bet kuriuo metu. Jei studentas išdrįsdavo praverti duris nepasiruošęs, profesorius jį paklausinėjęs, sakydavo: - Labai atsiprašau, kad tamstelę savo klausimais tiek ilgai varginau. Gal, kolega, dar paskaitysi ir ateisi kaip tiktai kitąsyk... Šią, vos ne ritualinę tiradą, paspausdamas ranką, profesorius ištardavo taip rim tai ir mandagiai, jog atrodė, kad tūlas daugiau neišdrįs trukdyti nepasiruošęs. Dažniausiai taip ir būdavę. Ginant diplominius projektus jis mėgdavo paklausti iš statybinės statikos, tačiau pasitenkindavo bet kokiu atsakymu. Gal ir nenugirsdavo, o gal tuo būdu parodydavo, koks tų diplomantų pasiruošimas. Visi, kam teko bendrauti su K. Vasiliausku, mena jo ypatingą mandagumą ir išsiauklėjimą. Sutiktą studentą jis visuomet pasveikindavęs pirmasis, pakeldamas skrybėlę ir linktelėdamas galva: - Labutis kolega... Kai kurie studentai tarpusavyje varžėsi, bandydami užbėgti profesoriui

86

K etvirtoji dalis

už akių ir pasisveikinti, bet paprastai tas jiems nepavykdavę. Apie jo mandagumą sklido tiesiog anekdotiniai pasakojimai. Antai, vienąkart autobuse profesoriui pavogė auksinį laikrodį. Šis ne tiek gailėjosi laikrodžio, kiek užjautė vagišiųkaip jam buvę nepatogu ištraukti laikroduką iš liemenės kišenėlės, kaip jį grauš sąžinė, bandant svetimą daiktą parduoti.133Bendradarbiai, studentai ypač gerbė K. Vasiliauską už vaisingą mokslinę veiklą. Jo darbštumas buvo vos ne fanatiškas, todėl žymiai daugiau parašė ir atspausdino palyginti su kitais. Neatsitiktinai dr. J. Gimbutas po daugelio metų savo profesorių pavadino antruoju Fakulteto ir viso Vytauto Didžiojo universiteto galiūnu - pirmuoju jis laiko profesorių Steponą Kairį.134 K. Vasiliauskas pasirinko mokslininko kelią tada, kai mokslas nebuvo derinamas su protekcijomis, karjera, privilegijomis. Jis pats skynėsi sau taką ir grindė jį kitiems. Šis titaniškas darbas, akademiko P.Brazdžiūno tvirtinimu, buvo sunkus, reikalaujantis didžiulės ištvermės ir pasišventimo, bet kartu ir malonus, nes jo reikėjo tautai. K. Vasiliauską pelnytai galima laikyti vienu iš lietuviškojo technikos mokslo pradininkų.135

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m.)

87

PENKTOJI DALIS

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933- 1940 metai)

“Šešeri metai - ne viena diena,” - mąstė K. Vasiliauskas.- “Būtų gerai, kad šįsyk dekanu taptų kuris nors kitas iš profesorių. Man pats laikas atsidėti moksliniam darbui.” Šią mintį jis išdėstė ir Tarybos nariams. Atrodė, kad kolegas pavyko nesunkiai įtikinti. Tačiau, kai atėjo 1933 metų birželio 17-oji, dekano rinkimo diena, aistros užvirė iš naujo. Vieni dekanu siūlė profesorių Silvestrą Grinkevičių, kiti Joną Šimkų, treti Vytautą Mošinskį. Kazimieras sėdėjo ramus, vildamasis, kad liks nuošalyje, nes diskusijos pamažu rimo. Bet kur tau. - Geresnio dekano kaip dabartinis neturėsime, - kažkas įpylė alyvos į ugnį. Nuomonių kova prasidėjo iš naujo. Jo argumentai negelbėjo. Devyniolika Tarybos narių nusprendė - tegul rinkimuose dalyvauja visi pasiūlytieji. Pirmame rate S. Grinkevičius laimėjo 7 balsus, K. Vasiliauskas - 6, J. Šimkus - 5. Vienas vokas buvo tuščias. Teko balsuoti antrą kartą. Šįsyk abu pagrindiniai pretendentai gavo po 8 balsus. Trečią kartą balsuojant už kiekvieną skyrium S. Grinkevičius laimėjo 9 balsus, prieš 7 ir 3 susilaikė, K. Vasiliauskas - 8 balsus už, 8 - prieš ir 3 susilaikė.136 K. Vasiliauskas pirmasis pasveikino ką tik išrinktąjį dekanu profesorių S. Grinkevičių. Fakulteto sekretoriumi tapo V. Mošinskis. Beje, Kazimiero pastangas dar kartą įvertino Prezidentas 1933 m. IX. 8 dieną apdovanodamas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. Silvestras Grinkevičius buvo jau nebe jaunas, neseniai atšventęs šešiasdešimtmetį. Gimė jis Panevėžio apskrities Piniavos valsčiaus Vaivadų kaime. Realinę gimnaziją baigė Rusijoje, Velikije Lūki mieste, įgijęs inžinieriaus diplomą Petrapilio technologijos institute dirbo geležinkeliuose, kurį laiką dėstė Astrachanės politechnikoje. Grįžęs į Lietuvą 1919-22 metais buvo geležinkelių direktoriumi, susisiekimo viceministru, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, statė “Maisto” fabriką. Lietuvos universiteto Technikos fakultete tiltų ir geležinių

88

P enktoji dalis

konstrukcijų katedros docentu tapo 1927 m. sausio 18 dieną. Kaip dėstytojas S. Grinkevičius buvo vertinamas prieštaringai - vieni jį laikė sumaniu tiltų statybos specialistu, bet konservatyviu profesoriumi, kitų atmintyje išliko, “kad paskaitas jis skaitė neįdomiai”, todėl užsiėmimuose klausytojų susirinkdavo nedaug. Profesorius sėdėdavo prie stalo ir atsukęs į studentus vieną ar kitą knygą, rodydamas į atverstą lapą pirštu, aiškindavo tem ą.137 Dar kiti pabrėžia, kad S.Grinkevičius buvo tiesmukas, dėl to studentų ne itin mylimas. Tačiau, kaip sakoma, kiekvieno akys kitaip mato. Fakulteto sekretorius Vytautas Mošinskis tvarkė metalų technologijos katedrą. Pasitikėjimą kėlėjo solidi išvaizda, plati erudicija ir patirtis. Jis buvo baigęs Petrapilio technologijos institutą, dėstęs Charkovo technologijos insti­ tute. V. Mošinskis kurį laiką buvo Lietuvos atstovu-įgaliotuoju ministru Ukrainoje ir rūpinosi tremtinių grįžimu į gimtinę. 1924 metais Universitetas jį pakvietė vadovauti katedrai. “Mes, studentai, tuojau pajutome, kad šį svarbų kursą perėmė dėstyti geras specialistas”- prisimena J. Indriūnas. Jis iš karto paruošė naują metalų technologijos programą ir pagal ją dėstė labai nuosekliai, gražia kalba. Kursas tapo lengvai suprantamas. 1930 metais V.Mošinskiui buvo suteiktas ekstraor­ dinarinio profesoriaus vardas, kuriuo jis labai didžiavosi, sakydamas, jog jis nelengvai įgyjamas. Profesorius L. Kumpikas mini, kad paskaitas skaitė be jokių užrašų, sakydamas, kad profesoriaus garbė neleidžianti naudotis “špargalka”.138 Profesoriaus sūnus Algirdas mokėsi Sorbonos universitete, vėliau baigė Berlyne Šarlotenburgo aukštąją technikos mokyklą ir tai truputį žeidė mūsiškių technikų savimeilę - kodėl studijavo ne savojoje Alma Mater. Būdamas išdidus, V. Mošinskis nemėgo, kad jaunesni prieštarautų jo nuomonei, bet savo pavaldinius užtardavo ir globodavo, tarsi jie būtų šeimos nariai. Perdavęs fakulteto vairą į kitas rankas, K. Vasiliauskas lengviau atsikvėpė, nors, suprantama, visiškai atsikratyti kasdieninių rūpesčių nepavyko. Daugelis jų buvo susiję su naujomis statybomis. Nors persikėlus į Aleksotą, fakulteto darbo sąlygos žymiai pagerėjo, bet sparčiai augant studentų skaičiui, ir čia darėsi vis labiau ankšta. Jau 1934 m. vasario mėnesį fakulteto Taryba pavedė K. Vasiliauskui ir docentui J. Jankevičiui atstovauti Universiteto ūkio taryboje svarstant busimųjų statybų reikalus. Tiesa, kiek vėliau Kazimieras vietoje savęs į komisiją pasiūlė P. Jodelę, kaip labiau statybose patyrusį. Tų pačių metų pradžioje K. Vasiliauskas kartu su profesoriais P. Jankausku ir J. Šimkumi dalyvavo dar vienoje komisijoje- šįkart minėtai trijulei teko “taikos” teisėjų vaidmuo, gesinant įsiliepsnojusį ginčą tarp fakulteto dekano S. Grinkevičiaus ir profesoriaus P. Jodelės. Konflikto priežastimi tapo recenzija,

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m .)

89

kurią prof. P. Jodelė parašė apie ką tik pasirodžiusią S. Grinkevičiaus knygą “Pastatams skaičiuoti daviniai”. Joje P. Jodelė surado klaidų, kurias nurodė spaudoje. Profesorius S. Grinkevičius labai įsižeidė ir iškėlė bylą Universiteto senate. K. Vasiliauskas, kaip komisijos pirmininkas, ne kartą kalbėjosi su abiem nesutariančiais, kreipėsi į Senatą, prašydamas perduoti bylą Technikos fakulteto tarybai. Ginčas buvo išspręstas, nes prof. S.Grinkevičius pataisų lape ištaisė klaidas, nurodydamas “kad jos surastos prof. Jodelės pagalbos dėka.”139 1934 metų lapkričio viduryje į Kauną atvyko Suomijos geodezijos instituto direktorius, Helsinkio universiteto profesorius Umaras Bonsdorfas. Jis taip pat buvo ir Pabaltijo geodezinės komisijos generalinis sekretorius, daug pasidarbavęs Lietuvos geodezijai. Už nuopelnus Respublikai profesorius buvo apdovanotas Gedimino ordinu, Technikos fakulteto taryba jam suteikė garbės daktaro vardą. K.Vasiliauskas dalyvavo iškilmėse įteikiant I. Bonsdorfui diplomą. Ta proga “Metropolio” restorane buvo surengti pietūs svečiui pagerbti, kainavę 421 litą 40 centų. Juose dalyvavo 20 asmenų.140 K. Vasiliauskui ne kartą teko būti įvairių komisijų pirmininku, nariu, dalyvauti ginant diplominius projektus. 1935 m. gruodžio 4 d. fakulteto Taryba numatė pakelti į ordinarinius profesorius J. Šliogerį ir S. Kolupailą. J. Šliogerio mokslo darbams įvertinti buvo išrinkti S.Grinkevičius, K. Vasiliauskas ir V. Mošinskis; S. Kolupailos - P.Jodelė, J. Šimoliūnas ir S. Grinkevičius.141 1935 m. birželio 13 dieną diplominius darbus gynė net 19 studentų- 15 statybininkų ir 4 technologai. Rekordinis skaičius. Beje tą pačią dieną sukako 10 metų nuo pirmosios inžinierių laidos. Tai buvo proga K. Vasiliauskui ir jo kolegoms pasidžiaugti savo triūso vaisiais- Technikos fakultetą per dešimtmetį baigė 125 studentai.142 Tačiau minėti epizodiniai pavedimai buvo žymiai paprastesni, palyginus su ankstesniais dekano rūpesčiais. Laisvalaikį, kurio dabar atsirado daugiau, skyrė moksliniam darbui. 1931 metais žurnalo “Technika” septintajam e numeryje buvo išspausdinti net trys K.Vasiliausko straipsniai: “Keturkampių svorio centras”, “Vienaluomės sijos įlinkių kreivės įrašytinis daugiakampis” bei “Strypinės fermos elastiniai svoriai”. Juose profesorius originaliai sprendė atskirus statybinės statikos klausimus. Bet daugiausia pastangų jis skyrė vadovėliui, kurį rengė besimokantiems Aukštesniojoje technikos mokykloje. Vadovėlis “Elementarinis medžiagų atsparumo kursas” pasirodė 1935 metais ir gražiai apvainikavo kelerių metų triūsą. Tai buvo pirmoji šios srities mokymo priemonė lietuvių techninėje literatūroje - 476 puslapių knyga, kurioje pateikti 339 brėžiniai ir uždavinynas. S. Kolupailos teigimu, K. Vasiliauskas “varžėsi leisti savo paruoštą kursą, bijodamas netobulumų. Jis pasiryžo išleisti “Elementarinį medžiagų atsparumo

90

P enktoji dalis

kursą “Aukštesniosios technikos mokyklos mokiniams, kuriems jis dėstė tą kursą daugelį metų. Tuo geru vadovėliu naudojosi ir universiteto studentai, kol buvo išleistas naujas kursas sudentams.”143 N eatsitiktinai, praėjus ketveriems m etams, komisija, sudaryta K. Vasiliausko mokslo darbams įvertinti, pažymėjo, kad vadovėlyje išdėstytas “kursas originalus ir dalinai paremtas autoriaus savotiškais būdais. Paryškintos ekvivalentinių jėgų sąvokos . Patalpyta bendrų influentinių dydžių lentelės, kurios palengvina skaičiuoti deformacijas ir statiškai neišsprendžiamas sijas. Klaiperono trijų momentų lygtyse savaip išreikštas konfigūracijos narys.”144 1936 m. sausio 29 dieną jam teko maloni misija - oponuoti buvusi mokinio, statybos statikos katedros vyr. asistento Juozo Indriūno darbą “Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta”, kuris buvo pateiktas inžinierijos daktaro laipsniui. D oktorantas iliustravo gautus tyrimus piešiniais, lentelėm is, dem onstravo brėžinius epidiaskopu, parodė jo paties sukonstruotas dvi mašinėles vilnų plaušelių nuovargiui tirti. Apie šį darbą gerai atsiliepė docentai V. Gorodeckis, J. Čiurlys, T.Šulcas, prof. J. Šimkus. K. Vasiliauskas, atkreipęs dėmesį į kai kuriuos neracionalius apskaičiavimus vienoje iš lentelių, disertaciją įvertino” rimtu indėliu į plaušinės medžiagos tyrimo sritį.”145Fakulteto taryba slaptu balsavimu įvertino disertaciją “gerai” ir suteikė technologijos inžinieriui J. Indriūnui inžinerijos daktaro laipsnį. Jis pirmasis paspaudė savo mokiniui, geram pagalbininkui ranką ir pasakė: - Galime būti ramūs, nes auga graži pamaina. Tai buvo pranašiški žodžiai. J. Indriūnas greitai apgynė habilitacinį darbą “Vilnos plaukelių tam prum o m odulis”, ir fakulteto Taryba jam suteikė privatdocento vardą bei teises. K. Vasiliauskas dalyvavo ir šioje komisijoje minėtam darbui įvertinti. Neatsitiktinai praėjus trims dešimtmečiams, jau būdamas akademiku, J. Indriūnas pasakė:” Jei aš savo gyvenime šio to pasiekiau, manau, kad tai yra nemažas profesoriaus K. Vasiliausko nuopelnas.”146 Tais pačiais metais Technikos fakulteto taryba inžinerijos daktaro laipsnį suteikė inžinieriui Jonui Kuodžiui. Beje, šį laipsnį jis jau buvo gavęs Austrijoje, Vienos technikos universitete už disertaciją, nagrinėjančią kontrolines siūles gelžbetonio konstrukcijose. J. Kuodis inžinieriaus diplomą įgijo 1932 metais Vytauto Didžiojo universitete ir, neilgai padirbėjęs Lietuvos plentų ir vandens kelių valdyboje, pradėjo akademinę karjerą Technikos fakulteto tiltų ir geležinių konstrukcijų katedroje, kuriai vadovavo prof. S. Grinkevičius. Gabus asistentas buvo pasiųstas į Austriją ruošti daktaratą. Vėliau, 1938 m. apgynęs habilitacinį darbą apie gelžbetonio darbų kontrolę J. Kuodis gavo docento vardą ir dėstė

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m.)

91

gelžbetonio bei tiltų kursus, perėmęs juos iš privatdocento Prano Markūno. ... Jeronimas Šliogeris, elektrotechnikos katedros profesorius, mirė staiga. Nelaimės išvakarėse K. Vasiliauskas, dalyvavęs komisijoje, gražiai atsiliepė apie kolegos mokslo darbus, ypač apie dviejų dalių elektrotechnikos vadovėlį ir pasiūlė suteikti J. Šliogeriui ordinarinio profesoriaus vardą. Fakulteto taryba priėmė nutarimą 1936 m.vasario 26 dieną, o rytą visus pasiekė skaudi žinia - J. Šliogerio nebėra... Grįžęs į Lietuvą, J. Šliogeris buvo paskirtas Kauno elektros tinklų stoties vedėju, o įkūrus Universitetą, pakviestas dėstyti elektrotechniką. Katedros vyr. asistento L. Kaulakio liudijimu “tai buvo tikrai doras, sąžiningas ir draugiškas žmogus”.147 Daug nervų jam sugadino prasidėję visuomenės ginčai su belgų elektros bendrove - jis jautėsi tartum ant dviejų kėdžių. Kadangi J. Šliogeris buvo labai temperamentingas, neišvengdavo nesusipratimų ir visuomenėje, ir elektros stotyje. Paskaitas jis taip pat skaitė karščiuodamasis, todėl ne visi studentai buvo patenkinti. Kadangi katedros dėstytojai buvo antraeilininkai, todėl praktiškai visus reikalus tekdavo tvarkyti laborantui, kuriuo profesorius visiškai pasitikėjo. L. Kaulakio tvirtinimu, jis su J. Šliogeriu nėra turėjęs nė mažiausio nesusipratimo, profesorius, davęs žodį, jo niekada nekeisdavo. Apie tai liudija ir šis truputį anekdotiškas atsitikimas. J. Šliogeris pirko sūnums iš Vailokaičių seną, bet dar gerą mašiną. Vyrukai trenkėsi į žvyro krūvą, patys susižeidė, apdaužė mašiną. Susijaudinęs tėvas ją perleido asistentui už pusę kainos. Sūnūs atsigavę rėmė tėvą, prašydami mašiną atsiimti. Pastarasis griežtai atsisakė. Asistentui nusilenkė patys šliogeriukai... “Koks trapus žmogaus gyvenimas, lyg sausa medžio šaka”, - galvojo K. Vasiliauskas, berdamas žemės saują į kapo duobę. Regis dar tik vakar tarė atsisveikinimo žodį, laidojant profesorių Povilą Čechavičių, ir štai nebeliko Jeronimo Šliogerio.”

Penkiolikos metų sukaktį Technikos fakultetas paminėjo be didesnių iškilmių. Paskaičiavo, kad iki 1937 m. sausio 1 d. jį baigė 178 inžinieriai -105 statybininkai (59%), 32 elektrotechnikai (18%), 28 mechanikai (15.7%) bei 13 chemikų-technologų.148 1936 metais diplomus gavo 31 inžinierius, mokymo personalą sudarė 55 asmenys. 1937 metų pavasario semestre mokėsi 529 asmenys - 502 studentai ir 27 laisvieji klausytojai.149

92

P enktoji dalis

Mokėsi ir dvi draugės Bronė Lukštaitė ir Stefanija Staskevičiūtė, pirmosios studentės merginos, gavusios inžinierių-architektų diplomus jau okupacijos 1943 metais. Fakulteto išlaidos per penkiolika m etų (1922-1936 metais) sudarė 7404347,70 lito. Tame skaičiuje personalo išlaikymui 5785158,00, mokslo reikalams 113489,11 ūkiui - 484370,59 lito. Palyginimui pasakysime, kad Matematikos-gamtos fakulteto išlaidos per šį laikotarpį viršijo 13 mln. litų, Medicinos - 18 mln., Teologijos-filosofijos fakulteto - 6 mln.litų. Technikos fakulteto pajamos per penkiolika metų pasiekė 960084,00. Mokslapinigiai 777723,25, laboratorijų paslaugos 166123,50, valstybinio turto nuoma 2250,95, už spaudinius 13683,60, nenumatytos pajamos - 302,7 lito.150 Tų pačių -1936 metų viduryje baigėsi dekano S. Grinkevičiaus įgaliojimai. Technikos fakulteto taryba į posėdį susirinko birželio 14 dieną. Ji slaptu balsavimu rinko dekaną - šįsyk dviems metams. Rinkimuose dalyvavo 16 Tarybos narių. Balsuojant pirmą kartą 7 balsai atiteko K. Vasiliauskui, 6 - V. Mošinskiui, vienas J. Šimkui. Dvi kortelės buvo tuščios. Kitame ture K. Vasiliauskas gavo 10 balsų, V. Mošinskis - 4 ir dvi kortelės buvo tuščios.151 Antrąsyk K. Vasiliauskas tapo fakulteto šeimininku. Bet šįkart aplinkybės buvo visai kitos. - Esame prie savarankiškos aukštosios technikos mokyklos slenksčio, kalbėjo dekanas viename iš Tarybos posėdžių.- Panašiai atsitinka šeimoje, kai vaikas tampa paaugliu. Pažiūri vieną dieną - o jergutėliau - ir kelnaitės trumpos, ir švarkelis striukas. Taip yra ir su mūsų fakultetu. Išaugo, išbujojo. Jo reforma visiškai pribrendusi. Tačiau žengti tokį žingsnį nebuvo paprasta. Varžė daugelis priežasčių, kurių bene svarbiausioji - patalpų stoka. Per visus aštuoniolika metų, kol egzistavo Technikos fakultetas, taip nebuvo, kad nevyktų kalba apie naujas statybas. 1936 metų rugpjūčio 3 dieną K. Vasiliauską vėl išrinko į statybos komitetą, kuriam šįsyk vadovavo J. Šimoliūnas. Mat, tais metais švietimo ministras J. Tonkūnas sutiko skirti 200 tūkstančių litų fakulteto technologijos ir šiluminių variklių laboratorijoms statyti. Joms vietą parinko šalia Fizikos ir chemijos instituto rūmų, sklypą skyrė Žemės ūkio ministerija, kuriai fakultetas pareiškė padėką.152 Statybos komisija paskaičiavo, kad už šiuos pinigus galima pastatyti 7600 m3 paviljoną. Laboratorijų statyba prasidėjo tų pačių metų rugpjūčio mėn. 27 dieną ir buvo tikimasi, kad kitų metų pavasarį bus galima atšvęsti įkurtuves. Paviljonas buvo atidarytas truputį vėliau, birželio mėnesį. Kadangi ta proga dalyvavo švietimo ministras J. Tonkūnas, fakultetas surengė arbatėlę, kuriai 300 litų skyrė iš reprezentacijos fondo.153 Tačiau, kaip rašė žurnalas “Technika”, minėtos laboratorijos, deja,

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m.)

93

“neišsprendžia viso Technikos fakulteto būstų stokos klausimo- fakultetas neturi braižyklų, per maža turi auditorijų ir būstų kabinetams”. 154 1937 metais lapkričio 17 dieną buvo paskelbtas dar vienas, trečiasis eilės Universiteto statutas. Jo priėmimą taip pat lydėjo karšti ginčai, įvairios nuomonės. Jų verpete atsidūrė ir fakulteto dekanas. Vienu metu kai kam vyriausybėje kilo minčių, kad Technikos fakultetą, kaip brangiai kainuojantį, galbūt vertėtų uždaryti ir reikalingus kraštui specialistus parengti užsienyje. Šiai idėjai nepritarė visuomenė, Universiteto vadovybė. Antai, profesorius P. Jodelė, su keletu kitų kolegų, protestuodami prieš naujus būsimo statuto papildymus, pateikė net atsistatydinimo pareiškimą. Abipusėmis pastangomis konflikto pavyko išvengti, nors kai kurias teises trečiasis statutas ir apribojo. Jeigu pagal 1930 m. statutą dekaną rinko fakulteto Taryba, tai naujasis statutas numatė, kad minėta Taryba terenka “dekano kandidatą”, kurį tvirtina švietimo ministeris. Statutas susiaurino ir Universiteto autonomiją, skiriant bei atleidžiant mokomąjį personalą, tačiau sustiprino rektoriaus galią. Naujasis statutas numatė, baigusiems fakultetą ir kitą titulą - “inžinierius”, vietoje anksčiau buvusio “diplomuotas inžinierius”. Ta dingstimi K. Vasiliauskui teko narplioti nedidelį konfliktą. Mat, studentų organizacijos kreipėsi į fakulteto Tarybą, prašydamos palikti diplomuose pirmąjį. Kai fakulteto Taryba su tuo nesutiko, motyvuodama, kad tai prieštarautų naujajam statutui, profesorius S. Kolupaila protestuodamas išėjo iš posėdžio. Tiesa, šį nesusipratimą dekanui pavyko greitai pašalinti. 1937 m. gruodžio 1 dieną įvyko fakulteto dekano perrinkimas naujajame statute numatyta tvarka. Slaptai balsuojant už K. Vasiliauską buvo paduota 12 balsų, V. Mošinskį - 3, J. Jankevičių-1, T. Šulcą - 1.155 Ta pačia proga dekanas buvo įpareigotas kreiptis į švietimo ministrą, prašant pratęsti V. Gorodeckio, P. Markūno, J. Šimkaus ir P. Jodelės, kurie sulaukė 65 metų, darbuotę fakultete. Toks pritarimas buvo gautas. K. Vasiliauskas, vėl tapęs dekanu, nuo pirmųjų dienų pradėjo rūpintis fakulteto reforma, nes šis klausimas visu aštrumu iškilojau 1937 m.pradžioje. Vasario 3 dieną įvykęs fakulteto Tarybos posėdis nutarė, kad siekiant didesnės specializacijos, statybos skyrius”turi būti palaipsniui išvystytas į du skyriusstatybos ir architektūros”, o technologijos skyrius išugdytas iki trijų- mechaninės technologijos, cheminės technologijos ir elektrotechnikos.156 Doc. J. Jankevičius šalia minėtų skyrių pasiūlė įsteigti ir šeštą - geodezijos ir melioracijos. Iš anksto sudaryta komisija parengė ir naujųjų skyrių mokslo planus. Siekdamas šio tikslo, fakultetas rado gerą pagalbininką - Lietuvos inžinierių draugiją, kurios darbe nuo pirmųjų dienų aktyviai dalyvavo ir K. Vasiliauskas. Draugija įteikė vyriausybei memorandumą dėl Lietuvos aukštosios technikos mokyklos, kuriame pareiškė: ’’Lietuvos inžinierių draugija visu

94

P enktoji dalis

rimtumu šiuo iškelia klausimą apie atskiro Politechnikos instituto steigimo, suteikiant jam D.L.K. Gedimino, pirmojo Lietuvos miestų statytojo ir amatų įkūrėjo Lietuvoje, vardą”.157 Memorandumą pasirašė draugijos pirmininkas inžinierius K.Šakenis, valdybos nariai ir visų sekcijų prezidiumų atstovai. Kaip ir dera inžinieriams, jie savo nuomonę pagrindė svariais argumentais- inžinierių Lietuvoje tėra vos 400, o kraštui reikia mažiausiai 700-800; jaunuomenė gyvai domisi technikos mokslais ir studentų skaičius Technikos fakultete nuolat auga, tai rodo ši lentelė. Metai

Studijuojantys T. fakultete bendrame studentų skaičiuje (proc.)

1927 1928

11,3 9,9 9,8 9,6 16,2

1929 1930 1935 1936

16,7

Tačiau pagal aprūpinimą lėšomis fakultetas palyginti su kitais atsidūrė vos ne paskutinėje vietoje. Vienam studentui jų teko (litais):158 Metai 1927

Mat. gamtos 2780

1928

2510

1730

1220

1929

2590

2040

1260

1934

2500

1120

890

1935

2990

1230

1040

Medicinos 2060

Technikos 1300

Memorandumas, Technikos fakulteto žingsniai visuomenėje buvo sutikti pritarimu. K. Vasiliauskas su Inžinierių draugijos memorandumu rugsėjyje vyku­ siame posėdyje supažindino Tarybos narius. Fakultetas sudarė komisiją šiam klausimui nagrinėti, į kurią išrinko K. Vasiliauską, S. Kolupailą, J. Šimoliūną, P. Jodelę ir J. Jankevičių.159 Komisija dirbo spėriai, nes jau 1938 metų vasario 9 dieną dekanas

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m .)

95

referavo fakulteto Tarybai apie parengtą būstų, reikalingų technikams, statybos planą. Per pirmuosius penkerius metus komisija planavo pastatyti centrinius fakulteto rūmus- auditorijas, braižyklas, kabinetus, biblioteką bei kitas patalpas, šiam tikslui skiriant 1400000 litų, nes statybos darbų kaina tuo metu labai padidėjo. Centrinio apšildymo katilinės ir garo katilų laboratorijos statybai numatė skirti 110000 litų; elektrotechnikos laboratorijai, telekomunikacijos darbams ir jų tyrimams - 200000 litų, kitoms laboratorijoms, namui sargams 100000 litų. O iš viso naujoms statyboms per metus numatyta išleisti 2535000 litų.160 Antrojo penkmečio statybos darbų programai komisija numatė 2156960 litų. Komisija taip pat paskaičiavo - jeigu fakultetas augs taip sparčiai, reikės turėti 49 asmenis vyresniojo ir 67 jaunesniojo mokslinio personalo, t.y. atitinkamai papildomai paruošti 28 ir 37 specialistus. “Toks variantas, jeigu jį priimtų Universiteto senatas, Švietimo ministerija, būtų pats idealiausias,” - svarstė dekanas Tačiau savus interesus turėjo ir kiti fakultetai. Kovo mėnesį jie išryškėjo rektoriaus M. Riomerio interviu laikraščiui “Lietuvos aidas”. Jį perskaitę penki Technikos fakulteto tarybos nariai parašė K. Vasiliauskui pareiškimą, prašydami susidariusią padėtį skubiai apsvarstyti posėdyje. Mat, rektorius kalbėjo, jog užbaigus Medicinos fakulteto statybą, numatoma statyti Bibliotekos rūmus, Universiteto iškilmių salę, Teisių fakulteto administracinį pastatą. Tokiu būdu Technikos fakultetas naujų įkurtuvių sulauktų vos ne paskutinis ir geriausiu atveju po 5-8 metų. Fakultetas pavedė K. Vasiliauskui parengti motyvuotą prašymą ir įteikti senatui. Tuo pačiu metu jis dirbo ir tarpžinybinėje komisijoje, rengusioje naujų mokslo planų, atsižvelgiant į krašto techninę pažangą, projektą, kuris buvo papildytas ir priimtas, dalyvavo komiteto, ruošusio Lietuvos inžinierių kongresą, darbe. 1938 metų birželio 30 dienos posėdis K. Vasiliauskui, kitiems Tarybos nariams buvo ypatingas. Jie svarstė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Politechnikos statuto projektą. Septintoji statuto dalis numatė, kad Polite­ chnikoje bus šie skyriai: 1.Architektūros, 2. Statybos su statybos, hidrotechnikos ir melioracijos poskyriais, 3. Geodezijos, 4. Elektrotechnikos su energetikos ir telekomunikacijos poskyriais, 5. Mechanikos su mechaninės technologijos ir transporto poskyriais, 6. Chemijos.161 Statuto šeštasis paragrafas nurodė, kad Politechnika savo aktams ir dokumentams patvirtinti naudos antspaudus- Didįjį su Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino atvaizdu ir įrašu: “Sigillum magnum Politechnicae Caunensis Magni Ducio Lithuaniae Gedimini nomini institutae”, bei mažąjį su Valstybės ženklu ir įrašu “D.L.K. Gedimino Politechnika Kaune”.

96

P enktoji dalis

Kartu buvo sudarytas etatų bei mokslo personalo atlyginimo normų projektas. Jame numatyta ordinariniams profesoriams mokėti kas mėnesį 1200 litų pagrindinio atlyginimo, ekstraordinariniams - 1000 litų, docentams - po 800 litų. Pagrindinis atlyginimas priklausė už dvi savaitines paskaitų valandas arba keturias savaitines valandas pratybų. Atlyginimai jaunesniajam mokslo personalui buvo numatyti remiantis Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymu. Kartu jiems numatyti mėnesiniai priedai: svetimų kalbų lektoriams - 160 litų, vyresniesiems asistentams -160, jaunesniesiems -150, laborantams - 40 litų. Posėdis, matyt, vyko gana karštai, nes jau kitą dieną docentas J. Graurogkas K. Vasiliauskui įteikė raštą, kodėl “svarstant politechnikos etatus buvo atmestas prof. M. Songailos prašymas įtraukti naują discipliną “Lietuviškieji architektūriniai motyvai ir formos statyboje.” Tai, autoriaus nuomone, Lietuvos inžinieriams turėtų pirmaeilės svarbos, nes iš minėtų studijų ilgainiui gimtų lietuvių tautinis statybinis stilius. Antra- šis kursas apimtų labai žymią dar toli gražu neištyrinėtą mūsų tautos palikimo dalį, kurį suregistruoti, išnagrinėti, moksliškai ištirti ir kūrybos darbui panaudoti reikalingi specialiai tik tam reikalui atsidavę mokslininkai...162 Buvo ir kitų pasiūlymų. Antai Lietuvos karo aviacijos viršininkas, brigados generolas, garsusis “ANB-ų“ konstruktorius, inž. A. Gustaitis, beje, dėstęs ir Technikos fakultete, slaptame raporte Kariuomenės vadui rašė: “Karo aviacijai jau seniai trūksta inžinierių. Visos mano pastangos papildyti inžinierių trūkumą baigusiais mūsų Technikos fakultetą, nueina niekais, nes jauni inžinieriai, pradėję tarnauti, nesitenkina komandos viršininko ir net kuopos vado atlyginimu ir išstoja, pasinaudodami tuo, kad iš priežasties didelio specialistų trūkumo, jie gauna privačiame gyvenime pelningesnes vietas. Ištyręs esančias Lietuvoje inžinierių paruošimo sąlygas, randu, kad jos yra nenormalios ir inžinierių paruošimas eina tiek lėtu tempu, kad tas kliudo visai valstybės ūkio pažangai, ir todėl šių sąlygų nepakeitus, kariuomenė nesusilauks iš mūsų V.D. universiteto reikalingų darbininkų” (“Technikos žodis” 1991.Nr.3). Raporto priede A. Gustaitis nurodė, kad metinė inžinierių laida “privalo būti nemažesnė 60 žmonių, t.y. dvigubai didesnė, negu faktiškai yra. Dabartiniu metu visai Krašto apsaugos ministerijai trūksta apie 90 inžinierių”. Tam tikslui jis siūlė pirmiausia “praplatinti Technikos fakulteto patalpas, įrengti studentams bedrabučius”, o vėliau “atskirti Technikos fakultetą nuo universiteto, įsteigiant Aukštąją Politechnikos mokyklą su atitinkamu statusu.” Apie nuveiktą darbą, ruošiantis įkurti savarankišką aukštąją mokyklą, K. Vasiliauskas rašė laikraštyje “Akademikas”: “Mintis parengti gilesnės specialybės

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m.)

97

ir gerai kvalifikuotus siauresnio masto inžinierius kilo pereitų metų pavasarį. Ją iškėlė Technikos fakulteto tarybos nariai, gerai atjausdami tokių inžinierių mūsų kraštui reikalingumą. Šiam didžiam reformos darbui atlikti buvo sudaryta komisija, kuri nuodugniai apsvarstė naujos reformos reikalingumą... Komisijos paruoštas mokslo plano reformas Fakulteto taryba su mažomis pataisomis priėmė ir persiuntė peržiūrėti Švietimo ministerijai. Esminis naujo plano dalykas yra tai, jog vietoje dabar ruošiamų keturių specialybių inžinierių būtų ruošiami devynių specialybių ir kuriems paruošti būtų steigiam i šie skyriai: 1. architektūros, 2. statybos su statybos ir hidrotechnikos-melioracijos poskyriais, 3. mechanikos, 4. elektrotechnikos, 5. cheminės technologijos ir 6. geodezijos. Šis reformos planas, kaip teko girdėti, ministerijoje yra gyvai svarstomas, ir reikia laukti, kad jo realizavimo laikas jau netoli. Mintis steigti politechnikumą (turima galvoje Politechnika - aut. pastaba) susiformavo žymiai vėliau, minėtos reformos svarstymo pabaigoje. Kaip žinia, ją iškėlė Lietuvos inžinierių draugija. Fakulteto taryba tai minčiai mielai pritarė ir mano, kad steigiant politechnikumą, būtų lengviau išgauti statybai ir etatams kreditų.”163 Naujoji mokykla, kuriai būtų suteiktas D.L.K. Gedimino vardas, jos kūrėjų nuomone, turėjo atsiskirti nuo Švietimo ministerijos ir pereiti Susisiekimo ministerijos žinion, nes ji tvarkė statybą ir technišką pažangą. Dekanas reformų reikalu jau ne kartą kalbėjo su švietimo ministru J. Tonkūnu, bet šįsyk jo sprendimo buvo per maža. Todėl fakulteto Taryba įpareigojo K. Vasiliauską referuoti apie susidariusią padėtį ministrui pirmininkui V. Mironui.164 Kol vyko derybos, fakulteto Taryba svarstė, kur būtų geriausia statyti naujuosius rūmus - šalia jau esančio Fizikos ir chemijos instituto, ar ieškoti kito sklypo arčiau miesto centro. Kai kurių Tarybos narių akys krypo į sklypą, esantį Radijo stoties kaimynystėje. Kazimierui Vasiliauskui pavedė gauti šio sklypo planą, o inžinieriui K.Kriščiukaičiui paruošti preliminarinį projektą. Išnagrinėti abiejų sklypų situaciją, visus “pro” ir “contra” teko profesoriui Mykolui Songailai. Išklausiusi jo argumentus, fakulteto Taryba nutarė “darant būsimos statybos planą remtis esamuoju Aleksoto sklypu, pakankamu numatytai per artimiausius 15-20 metų statybai. Mat, sklypo Linksmadvaryje, kuris buvo maždaug 9 hektarų, visiškai pakako pirmos eilės Technikos fakulteto arba busimojo Politechnikos instituto vystymui. Tiesa, viso sklypo užstatyti nebuvo galima, atsižvelgiant į aviacijos - šalia įsikūrusio aerodromo poreikius. Sklypas šalia Radijo stoties buvo netgi didesnis - maždaug 11 hektarų, bet jį iš visų pusių supo privačios nuosavybės valdos, todėl situacija, daugelio nuomone, yra nevykusi”.165 Technikos fakultetas, rinkdamasis vietą būsimoms statyboms, atsižvelgė 7 . 805

98

P enktoji dalis

ir į žemės kainą. Nors abu sklypai priklausė valstybei ir už juos mokėti nereikėjo, bet vis dėlto tai buvo tautos turtas. Linksmadvaryje 1 m2 žemės kainavo nuo 5 iki 10 litų. Jeigu vidutinę kainą laikysime 7.5 lito, sklypas kainuotų - 7,5*90000=675000 litų. Žemė netoli miesto centro kainavo keliskart brangiau. Sklypo prie Radijo stoties 1 m2kaina vidutiniškai svyravo nuo 20 iki 40 litų. Esant vidurkiui 30 litų, toks sklypas kainuotų 2700000 arba daugiau kaip du milijonus litų brangiau. M. Songailos nuomone, urbanistinė situacija Linksmadvaryje taip p buvo daug dėkingesnė. Komisija sudarė ir pirmos eilės statybų planą. 1. 2. 3 4 5. 6.

Centrinis korpusas - patalpos administracijai, kabinetai, braižyklos 26000 m3 * 50 litų už m3 Hidrologijos paviljonas m3 10000* 50 lt Elektrotechnikos paviljonas, kitos laboratorijos m3 12000*50 lt Liejykla m31000*30 lt Patalpa garo katilams m3 2000*30 lt Sargų būstai ir ūkio pastatai

600000 30000 60000 110000

Iš viso

2600000 Lt

1300000 500000

Nepastebimai atėjo ir 1939 metai. Kazimieras Vasiliauskas Naujuosius su šeima sutiko sodelyje prie Karo muziejaus. Laikrodžio rodyklei artėjant prie dvyliktos valandos, didelę, maždaug 15 tūkstančių susirinkusiųjų minią apgaubė tyla. “Ką jie atneš Lietuvai, mūsų Universitetui”, - svarstė mintyse .- “Praėję buvo geri - atšventėme valstybės dvidešimtmetį, priartėjome prie savarankiškos technikos aukštosios mokyklos slenksčio. Bet ar jį pavyks peržengti, nes ir Lietuvoje neramu. Sūnus Gediminas, besimokantis Klaipėdos prekybos insti­ tute, pasakojo, kaip suįžūlėjo vietiniai rudmarškiniai, vis paberia grasinimų srautą Lenkija.” Mintis nutraukė laikrodžio dūžiai. Nuaidėjus dvyliktajam, minia, pritariant orkestrui, užgiedojo Tautos himną, melodiją pagavo Laisvės varpas. Sodelyje pažiro elektros šviesų puokštės, į padangę šovė raketos...

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m .)

99

Jam ką tik prasidėję metai taip pat buvo jubiliejiniai - šešiasdešimtmetis. Tačiau dar jubiliejaus išvakarėse trylika fakulteto Tarybos narių pasiūlė, kad remiantis Universiteto statuto 110 paragrafu, atsižvelgiant į vertingus mokslo veikalus, kuriuos yra parašęs dekanas, reikia apsvarstyti klausimą dėl inžinerijos daktaro laipsnio suteikimo. Šį klausimą svarstant posėdžiui pirmininkavo fakulteto sekretorius V. Mošinskis. Kazimiero Vasiliausko darbams įvertinti Taryba sudarė komisiją, į kurią išrinko doc. J. Graurogką, prof. S. Grinkevičių, doc. J.Indriūną ir privatdocentą P. Markūną167. Mat, “būdamas nepaprasto kuklumo žmogus, jis nepasiryžo įteikti Technikos fakultetui savo parašytos ir išleistos disertacijos.”168 Todėl komisija įvertino penkiolika K. Vasiliausko darbų, pradedant pirmaisiais, parašytais dar 1924 metais ir baigiant 1939 m. paskelbtu “Influentės ir jų fiktyviniai krūviai”. Pastarąjį galima laikyti solidžia monografija- 190 puslapių, 127 brėžiniai. 1939 m. balandžio 19 dieną K. Vasiliauskas pirmininkauti Tarybos posėdžiui vėl pavedė fakulteto sekretoriui V. Mošinskiui, o pats pasišalino. Tokia buvo tvarka. Taryba išklausė komisijos, įvertinusios jo mokslo darbus, pranešimą ir slaptai balsuojant nutarė suteikti K. Vasiliauskui inžinerijos daktaro laipsnį už mokslo darbus, nelaukdama disertacijos.169 Sugrįžus į posėdžių salę kolegos nuoširdžiai pasveikino. Jis, tardamas padėkos žodžius, pažymėjo: “Mano moksliškai literatūrinė veikla išsivystė tik tada, kai aš patekau į tam palankias sąlygas- pradėjau dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Mano mokslinės darbuotės ypatybė- originalumas, ieškojimas bei kūryba naujų konstrukcinių pavyzdžių, naujų metodologinių skaičiavimo būdų. Man pačiam atrodo, jog tokie ieškojimai liko ne bevaisiai.”170 K. Vasiliausko kelias į mokslo olimpą buvo ilgas ir sunkus, vedantis per akmenis ir vingius, būdingus daugeliui jo kartos atstovų, grįstas talentu, valia ir užsispyrimu. Dar ankstesnis Universiteto rektorius prof. V. Čepinskis yra pastebėjęs, jog “žmonių su tyrinėtojų gabumais Lietuvos universitete nedaug, ir be to, žymi tų žmonių dalis jau nebejauni.” Rektorius profesorius S. Šalkauskis vėliau patikslino: ’’Pirmosios kartos žmonės dažniausiai yra patekę į akademinį darbą su žymiu pavėlavimu, be specialaus tam pasiruošimo ir po ilgesnio ar trumpesnio vingiavimo įvairiuose gyvenimo keliuose.”171 K. Vasiliausko likimas nebuvo išimtis. Jį palenkti savo valiai, užsibrėžtam tikslui padėjo stiprus charakteris, darbštumas ir užsispyrimas. Neatsitiktinai profesorius buvo įsimylėjęs medžiagų atsparumo kursą. Jubiliejaus, 60-mečio, išvakarėse jį pirmiausia pasveikino studentai, o laikraštis “Studentų dienos” išspausdino tokius žodžius: ’’Kas iš technikų nėra

100

P enktoji dalis

gėrėjęsis ir džiaugęsis, klausydamas g. dekano kruopščiai ir kiek begalima suprantamiau dėstomų dalykų? (...) Įdomu stebėti, kaip kartais jis prie lentos pats ima nuoširdžiai juoktis iš savo “veiklių” pastangų išaiškinti kai kurį sunkesnį dėsnį. Toji darbo nuotaika yra pagaunanti. Kaip būtų malonu, jei ir visi kiti profesoriai stengtųsi savo dalykus dėstyti kondensuotai, apie mažą dalyką neprikalbėdami daug žodžių ! (...). Tas malonumas ir nuoširdumas, kuriuo p. dekanas stengiasi padėti kiekvienam su reikalu pas jį atėjusiam studentui arba jo santykiai su studentais paskaitų, pratybų ir egzaminų metu, neabejotinai turi pradžią kaip tik prisiminimuose jau praėjusių, nebegrįžtamų studento dienų.”172 Šešiadešimtmečio proga už šventinio stalo vėl susirinko kolegos, artimieji. Kalbų ir sveikinimų šurmulyje jo žvilgsnis vis dažniau krypo į vaikus. Geri išaugo, skųstis būtų nuodėmė. Medardas, Gediminas ir Danutė jau senokai baigė “Aušros” gimnaziją, jauniausioji Marytė tebesimoko. Tiesa, nedidelė nuoskauda tebežeidžia tėvo širdį - kodėl nė vienas iš berniukų nepasuko jo keliu. Labai norėjosi, kad nors vyriausiasis Medardas studijuotų technikos mokslus. Todėl abu buvo nuvažiavę į Berlyną, kiekviena proga pats parnešdavo į namus specialių žurnalų, knygų, vildamasis, kad sūnus pagaliau patrauks inžinerija. Bet metus pasimokęs Technikos fakultete, Medardas įstojo į Karo mokyklą. Gal šį žingsnį paskatino ankstyvos vedybos, kurioms tėvai nepritarė ir dėl to visi skaudžiai pergyveno, gal pats sūnus greičiau norėjo tapti savarankiškas. Gediminas, gimnazijos išdaigininkas, dėl kurio krečiamų eibių joje ne kartą lankėsi motina, subrendo ir išaugo”gyvas tėvas” - rimtas, geraširdis jaunuo­ lis. Bet vėlgi - išvažiavo mokytis Klaipėdon, į Prekybos institutą ekonomikos. Ju b iliatas, glostydam as jaunylės galvą, klausėsi, kaip D anutė, Konservatorijos studentė, skambina Šopeno noktiurną... Kiekvienam iš vaikų užteko jo tėviško rūpesčio ir globos. Kiek prakutusius nusivesdavo į kabinetą, ištraukdavo rašomojo stalo stalčių, uždėdavo braižomąją lentą, ir padaręs nedidelį staliuką, parodydavo pirmąsias raides. Vėliau, nupirkęs Študebekerio knygyne vokiškų knygelių, liepdavo jas paskaityti. Bet labiausiai vaikams pravertė tėvo parama vėliau, ypač matematikoje. Neatsitiktinai, pats gimnazijos matematikas ne kartą sakė: - Vasiliauskiukai uždavinius sprendžia savaip. Jis visada pagarbiai imdavo knygą į rankas, bet labiausiai mėgo Žiulį Verną. Žiūrėk, praeina laikas ir vėl su ta pačia knyga. Ypač artimas dvasia buvo garsusis kapitonas Nemo, romano “Du tūkstančiai mylių po vandeniu” herojus. Laisvalaikiu, pavargęs nuo dienos darbų, jis dar ir dar kartą jį skaitė, siūlė vaikams.173 Nuskambėjo paskutiniai noktiurno akordai...

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m J

101

1939 metų viduryje Fakulteto dekanas, paklaustas apie busimąsias reformas, pareiškė, kad “iš fakulteto pusės joms visai pasiruošta: parengti naujieji mokslo planai, studentų studijų tvarkos taisyklės, tačiau tam viskam realizuoti reikia daug lėšų, kurių stoka ypač jaučiama netekus Klaipėdos”.174 Nors Europoje jau pakvipo paraku, Technikos fakulteto taryba nutarė pasiųsti dekaną į Vokietiją ir Prancūziją susipažinti su naujausia patirtimi, nagrinėjant statybinės statikos klausimus. Universiteto rektorius M. Riomeris 1939 m. liepos 18 dieną kreipėsi į švietimo ministrą, prašydamas “išrūpinti tarnybinį užsienio pasą, reikalingas vizas ir valiutą... išsivežti 800 litų svetimos valiutos”.175 Į kelionę ruošėsi su žmona. Jauniausiąją dukrą Mariją nutarė palikti namuose, nors ši ir labai pergyveno. - Tau, vaikeli, dar viskas prieš akis, tu dar pamatysi pasaulį,- ramino tėvas, glostydamas dukters galvą. Bet ši puolė į ašaras ir, tarsi nujausdama ateitį, priekaištavo: - Nieko aš nepamatysiu. Užsienio pasas buvo išduotas nuo liepos 25 iki rugsėjo 15 dienos. Paryžiuje Vasiliauskus pasitiko dukra Danutė su vyru filosofu A. Liaugminu bei Stasė Sakenienė, atvykę į Prancūzijos sostinę ankstėliau. Miestas prie Senos jį pribloškė savo didybe ir... paprastumu.’’Paryžiau, kaime m ano” - prisiminė atm intin atklydusius žodžius. Nerūpestingas, besišypsąs, vėjavaikiškas. Nors ir jo veide vis dažniau galėjai įžvelgti nerimo šešėlius dėl rytojaus. Trys savaitės pralėkė tarsi viena diena - lankantis aukštosiose technikos mokyklose, vaikštant po muziejus ir parodas. Net kojas įskaudo. Pamiršo ir save, kad dar namuose buvo ketinęs nusipirkti naują klausos aparačiuką. Todėl jau komandiruotės laikui baigiantis paprašė žentą: - Padėki, Albinuk, išsirinkti geresnį. Jau senokai juto, kad klausa vis labiau silpsta. Negalios priežastimi galėjo būti kontūzija, pasak J. Gimbutą, patirta dar jaunystėje, o galbūt vaikystėje persirgtos sunkios ligos. Jis negirdėjo kairiąja ausimi, o senstant klausa sušlubavo visiškai. Todėl profesorius nešiodavosi mikrofoniuką su laidais į ausis ir kalbėti su juo teko garsiai. Posėdžiuose, ginant diplominius projektus, jam padėdavo asistentas Vladas Tamošiūnas, užrašydamas ką reikia ant kortelės, kurią profesorius perskaitydavo. Tačiau, kartais jis ir savo negalią sugebėdavo panaudoti geram. Profesoriaus S. Kolupailos liudijimu “karštų ir kartais šiurkščių ginčų fakulteto

102

P enktoji dalis

tarybos posėdžių metu dekanas nuduodavo blogai girdįs ir maloniai šypsojosi.”176 Rugpjūčio viduryje K. Vasiliauskas jau buvo namuose, nes 17-ąją dieną rektoriui parašė: ’’Turiu garbę pranešti Tamstai, kad sugrįžau iš komandiruotės užsienin. Dekano pareigas pradėsiu eiti šio mėn. 21 dieną”.177 Nepraslinko pora savaičių, kai visus pritrenkė žinia - rugsėjo pirmąją Vokietija užpuolė Lenkiją. Netrukus į Vakarus pajudėjo ir kaimyno iš rytų SSSR armados. Lietuvoje taip pat jautėsi didelis nerimas. Dėl paskelbtos mobilizacijos praretėjo ir Technikos fakultetas - buvo mobilizuota 20 tarnautojų. Padėčiai kiek aprimus, rugsėjo 27 dieną K. Vasiliauskas kreipėsi į rektorių S. Šalkauskį, prašydamas padaryti žygių, kad būtų paleisti keli asmenys, nes “kai kuriose įstaigose darbas yra nenumatytai pasunkėjęs”.178 Viskas virto “aukštyn kojom” pirmosiomis spalio dienomis, kai pagal savitarpio pagalbos sutartį su SSSR Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir jo apylinkės. Bet už tai kraštą apraizgė svetimos kariuomenės įgulų voratinklis. Į senąją Lietuvos sostinę kėlėsi kai kurios įstaigos, Universiteto fakultetai. Pasiūlė apsižvalgyti ir technikams. Į Vilnių buvo komandiruoti profesoriai V. Mošinskis ir J. Šimoliūnas apžiūrėti tenykštės Technikos mokyklos patalpų, ar jos netiktų fakultetui. Po kelių dienų į išvyką ruošėsi ir pats dekanas. Pirmąkart po dvidešimt metų į Vilnių! Artėjant prie Panerių kalnelių, širdis pradėjo neramiai plakti - kokį išvys dainose apdainuotą tautos istorijos lopšį. Džiugesio virpulys nubėgo kūnu, kai pamatė Gedimino pilies bokšte besiplaikstančią trispalvę, gražiai aprengtą Lietuvos kariuomenę, gatvėse būrius žmonių. Pasiėmęs vežiką nuriedėjo į Antakalnį, apžiūrėjo Technikos mokyklos patalpas, o paskui pasuko į Rasų kapines prie daktaro Jono Basanavičiaus kapo. Lapkričio 8 dieną Technikos fakulteto taryba, apsvarsčiusi kelionių į Vilnių įspūdžius, pažymėjo, kad, nors Technikos mokykla ir neblogai įrengta, tačiau fakultetas sutilpti negalėtų, nes jos plotas tėra maždaug 7400 kv. metrų. Fakulteto įstaigoms, braižykloms ir auditorijoms reikia nors 40000 kv. metrų. Praplėsti rūmus būtų sunku, nes sklypas yra Antakalnio šlaituose. Fakulteto taryba, dekanas pastebėjo, kad keltis į Vilnių netikslinga ir dėl kitų priežasčių - didelės išlaidos, daug ką tektų ardyti ir vėl įtaisyti iš naujo. Kita priežastis - fakultetas netektų palankios dirvos stiprėti, nes “Vilnius ir jo apylinkės turi dar mažiau išvystytą pramonę negu ligšiolinė Lietuva”.179 Fakultetas nutarė žengti jau pramintu taku - tobulinti ir spartinti inžinierių rengimą Kaune. Dekanas dar kartą savo pasiūlymus išdėstė švietimo, finansų, krašto apsaugos ministrams, Kariuomenės štabui, pastebėdamas, kad verktinai reikia naujų rūmų, laboratorijų, kreditų. Tačiau švietimo ministras J. Tonkūnas šiuos prašymus vis atidėdavo į šalį. ’’Gausios profesūros delegacijos, kelis kartus

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m .)

103

bandžiusios sulig Fakulteto tarybos nutarimais nušviesti sunkią Fakulteto būklę, į savo prašymus asignuoti tinkamų patalpų auditorijoms, braižykloms ir laboratorijoms bei kabinetams statyti, gaudavo trafaretinį atsakymą - “pinigų nėra”.180 Ta pačia dingstimi K. Vasiliausko vadovaujama delegacija - profesoriai V. Mošinskis, S. Kairys, S. Dirmantas aplankė naująjį švietimo ministrą K. Jokantą ir jam įteikė memorandumą. Be to technikai kreipėsi į Universiteto senatą, prašydam i perleisti fakultetui pirmuosius rūm us iš jų išsikėlus į Vilnių teisininkams. Atėjo ir Naujieji metai. Nors spaudė stiprūs šalčiai, bet jis tradicijos nesulaužė - kartu su žmona pasisvečiavo pas kolegas profesorius, gyvenančius Aukštojoje Fredoje. Neaplenkė ir S.Kolupailos namų. Steponas įrašydavo apsilankiusius “Svečių knygoje”. Stalą šeimininkai parengė šventiškai turtingą, tačiau ankstesnės džiugios nuotaikos nebuvo - prie namų slenksčio dundėjo karas, aidu atsiliepiantis visame krašte, keitėsi vyriausybės. Bet nė vienam nešovė mintis, kad panaši šventė prie bendro stalo kai kam bus paskutinė. Įvykių raida kol kas tokios nelaimės nepranašavo. Technikos fakultetas vėl pasinėrė kasdienių rūpesčių tėkmėje - abiejuose jo skyriuose mokėsi daugiau kaip 700 studentų, 1940 metų pavasario semestre nuo mokesčio už mokslą atleido jau 155 asmenis, 25 mokėjo stipendijas po 7550 litų kiekvieną mėnesį. K. Vasiliauską Taryba išrinko į komisiją privatdocento inžinieriaus Prano Markūno, žymaus gelžbetonio specialisto, darbams įvertinti, prieš suteikiant jam inžinerijos daktaro laipsnį. Privatdocentas Pranas Markūnas Peterburgo technologijos universiteto auklėtinis, gelžbetonio panaudojimo Lietuvoje pradininkas. Vasiliauskas su juo susitiko Vilniuje dar senais laikais, atlikdamas P.Vileišio geležies apdirbimo dirbtuvėse praktiką, kuriose P. Markūnas dirbo inžinieriumi. Nuo 1923 metų Technikos fakultete jis dėstė gelžbetonio konstrukcijų ir gelžbetonio tiltų kursą, pirmasis Lietuvoje suprojektavo ir įdiegė plonasienes kevalines konstrukcijas. Jis taip pat suprojektavo ir pastatė keliolika tiltų per Šventąją, Nevėžį, Šešupę, Nemuną, įvairių pastatų Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. P.Markūnas, būdamas patyrusiu specialistu, teorijos žinovu bei praktiku, dėstė įdomiai, gyvai ir suprantamai. Ypač visus stebino jo sugebėjimas atmintinai skaičiuoti. Painias gelžbetonio form ules su daugybe konkrečių duom enų privatdocentas apskaičiuodavo daug greičiau, negu studentai su logaritminėmis liniuotėmis.181 Neužmiršo jis ir savo tėviškės Andrioniškio, savo santaupomis pasta­ tydamas gražią bažnyčią. Gegužės mėnesį dekaną nudžiugino rektoriaus S. Šalkauskio pranešimas,

104

P enktoji dalis

kad fakultetui paskirti skubūs ir nemaži kreditai: mokslo priemonėms pirkti 300 tūkst. litų, knygoms ir žurnalams - 50 tūkst., laboratorijoms, medžiagoms įsigyti-10 tūkst. litų.”Užpirkimai turi būti atlikti dar šiais metais Vokietijoje” rašė rektorius.182 Suprato, kad siaučiant karui, tai padaryti nebus labai paprasta, bet džiugino, kad jo ir kolegų pastangos neliko be atgarsio. Viltis, kad greitu laiku bus įkurti du fakultetai- Statybos ir Technologijos, darėsi vis realesnė. O gal netrukus atvers duris ir savarankiška aukštoji technikos mokykla? 1940 metų balandžio mėnesį Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos leidinys ’’Technika ir ūkis” išspausdino K. Vasiliausko straipsnį ’’Ponamariovo redukcija sijų skaičiuotėje”, kurį redakcijai buvo įteikęs vasario 27-ąją dieną. Inžinieriaus Ponamariovo straipsnis apie grafinį Moro integralo skaičiavimo būdą, išspausdintas žurnale “Vestnik inžinerov i technikov”, Kazimierą labai sudomino, nes jo autorius minėto integralo gan painų skaičiavimą sprendė labai paprastai, suvesdamas fiktyvinį krūvį į vieną jėgą. K. Vasiliauskui neretai taip būdavo - perskaičius įdomų straipsnį apie m edžiagų atsparum ą ar kitus statybinės mechanikos klausimus, kildavo originalių minčių, naujų idėjų, kurias išvystydavo toliau. Šįsyk profesorius, analizuodamas Ponamariovo pateiktą sijų skaičiavimo būdą, surado “jame nors ir tolimos analogijos manajam, pavartotam “Medžiagų atsparumo elementoriniame kurse”. Atkreipia dėmesį išvada, kurią pateikia K. Vasiliauskas: ’’Turiu pripažinti, kad... grafinis Ponamariovo būdas daug universalesnis, kaip mano minėtame vadovėlyje vartojamas panašus analitinis būdas...”183 Ne kiekvienas gali būti toks savikritiškas ir doras. K. Vasiliauskas kitaip pasielgti negalėdavo. Tačiau ir Ponamariovo pateiktą metodą savo straipsnyje išdėstė savaip, jį pritaikydamas ne tik išskirstytiems fiktyviniams krūviams, bet ir tikroms dviatramių ir kitų sijų apkrovoms skaičiuoti. Tų pačių metų gegužės 27 dieną mirė profesorius inž. Tadas Šulcas, su kuriuo K. Vasiliauskas mokėsi Rygos politechnikos institute. Jis jautė pareigą parašyti nuoširdžius žodžius, skirtus kolegos atminimui. Straipsnelį “A.a. Tadui Šulcui” išspausdino “Lietuvos aidas” (Nr. 251). Artėjo ir diplominių projektų gynimas. Fakultetas tam paskyrė birželio 15 dieną, šeštadienį. Gynimo pradžia - 8 valandą. Kadangi diplomantų šįsyk buvo kaip reta daug - 22 busimieji inžinieriai, Taryba nutarė “prašyti senatą leisti šiam gynimui panaudoti I rūmų iškilmių salę”.184 Bet tą rytą šventinė nuotaika niekam nerūpėjo. Sklido gandas, kad Maskva ką tik pareiškusi ultimatumą Lietuvai, kad naktį į birželio 15-ąją vykęs skubus posėdis ir atsistatydinusi A. Merkio vyriausybė. Per pertraukėlę K. Vasiliauskas įjungė radiją. Blogos žinios pasitvirtino. Diktorius perskaitė Eltos pranešimą

NUO TECHNIKOS FAKULTETO IKI GEDIMINO POLITECHNIKOS INSTITUTO (1933-1940 m .)

105

apie naktinį posėdį. Po pietų į 423-ąjį posėdį susirinko ir Technikos fakulteto taryba. Jame V. Jakovickas, J. Gabrys ir J. Kuodis buvo išrinkti docentais. Taryba taip pat pareiškė, jog Chemijos technologijos katedrai dar reikalingas profesorius P. Jodelė, nes jis, sulaukęs garbaus amžiaus, manė atsistatydinti. Fakulteto taryba įpareigojo dekaną rūpintis leidimais tiems, kurie sumanys atostogų metu gilinti žinias užsienyje. Profesoriui S. Kolupailai pasiūlius, “visi pritarė surengti jaunųjų inžinierių ekskursiją į Sovietų Rusiją susipažinti su hidrotechnikos darbais ir pramone”.185 Posėdžiui pasibaigus ir visiems išsiskirsčius, K. Vasiliauskas pažvelgė į laikrodį - jis rodė penkias valandas. Pravėręs langą, išgirdo neįprastą iki šiol gaudesį. Paskui iš už gatvės kampo pasirodė tankas su raudona žvaigžde ant šono. Po jo antras, trečias. Dundesys užtrenkė ausis, gatvėmis pabiro kareiviai. Į aerodromą leidosi lėktuvai. Užvėręs langą, suprato - inžinierių ekskursijos į Sovietų Rusiją nebereikia. Ji pati įsiveržė į svetimus namus ir į fakulteto rūmus Aleksote.

106

Šeštoji dalis

ŠEŠTOJI DALIS

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

Kazimieras Vasiliauskas krūptelėjo, atplėšė akis, tarsi pabusdamas iš gilaus miego, ir vėl arčiau pasitraukė kadrų įskaitos asmens lapą. Buvo jau vėlus vakaras. Užrašė adresą, datą - 1945 metai lapkričio 2 diena - ir pamažu viską surinkęs nuo rašomojo stalo įsidėjo į portfeliuką. Bet ir atsigulus dar ilgai kankino sunkios mintys. Vis dėlto tokia diena. Vėlinės. ...Fizikos ir chemijos instituto rūmuose šeimininkavo nekviestieji, atbildėję su tankais, lėktuvais iš rytų, koridoriuose, auditorijose ir kabinetuose, kur dar vakar skambėjo studentų balsai, dabar buvo girdėti svetima kalba. Net ir kvapai tapo kiti - tvyrojo kareiviškų, degutu teptų batų, prakaito ir dulkių mišinys. K. Vasiliauskas, profesoriams, studentams padedant, vos suspėjo išgabenti dekanato archyvą, studentų asmens bylas, kai kurias knygas, o laboratorijų, kabinetų, mokomųjų dirbtuvių įrengimai liko Aleksote, niekam neperduoti, fakulteto personalui neprieinami. Todėl dekanas jau 1940 metų birželio 20 dieną kreipėsi į Universiteto rektorių, prašydamas paveikti svetimos armijos vadovybę, nes “tapo sustabdytas darbas organinės technologijos, m etalų technologijos, m edžiagų atsparum o bei staty b in ių m edžiagų tyrim o laboratorijose, kurios visos atlieka analizes ir tyrimus medžiagų, siunčiamų iš visos Lietuvos įstaigų ir tos laboratorijos turi dirbti ir vasaros m etu”.186 Pirmuosiuose Universiteto rūmuose, į kuriuos pretendavo technikai, laikinai dirbo Žemės ūkio rūmai bei politiniams kaliniams globoti komitetas. Dėl to busimųjų Statybos ir Technologijos fakultetų likimas pakibo tarp dangaus ir žemės. Ties abejonių ir nežinomybės riba atsidūrė ir kai kurie Technikos fakulteto darbuotojai, kurių buvo jau gražus būrys - 73 asmenys. Sklido kalbos, kad Vytauto Didžiojo vardas, prieš dešimtmetį suteiktas Universitetui, bus panaikintas, kai kurie fakultetai uždaryti, o rektorius, dalis “nepatikimų” profesorių atleisti. Greitai pasirodė, kad šie ir kiti būkštavimai ne be pagrindo, nors technikai vylėsi, kad jų fakultetą naujoji tvarka palies mažiausiai, nes čia jau nuo seno buvo gilios darbo, kūrybos tradicijos, o politika likdavo labiau nuošalėje. Liepos pradžios įvykiai taip pat nežadėjo, kad viskas

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

107

pakryps tragiška kryptimi. Ruseno, nors ir maža, viltis, jog naujai sudarytai vyriausybei pavyks išsaugoti kad ir suvaržytą, sutartimi supančiotą, bet vis tik savarankišką Lietuvą. 1940 metų rugpjūčio 5 dieną paskutiniajame 424-ame Technikos fakulteto posėdyje K. Vasiliauskas pranešė malonią žinią - pritarta fakulteto reformai ir nuo rugpjūčio 15 dienos numatyta įsteigti du - Statybos ir Technologijos fakultetus. Ta proga Taryba vienbalsiai pavedė dekanui “padaryti Švietimo m inisteriui atitinkam ą padėkos pareiškim ą”.187 Praėjus kelioms dienoms, K. Vasiliauskas pirmą kartą akis į akį susitiko su naujosios valdžios atstovu - švietimo m inistru Antanu Venclova. Iš už stalo pakilo jaunas, šviesiaplaukis vyriškis. Sutikęs kabineto viduryje, maloniai pasodino, išklausinėjo apie profesorių, studentų nuotaikas, kaip jie žiūri į naujosios valdžios vykdomas priemones. Jis padėkojo, kad, tęsiant anksčiau padarytus žingsnius, įkurti du fakultetai, kartu nusiskųsdamas, jog sovietų armija vis tebelaiko užėmusi rūmus Aleksote. - Laikinai, viskas laikinai, - pažadėjo ministras, vėl palydėjęs link durų. O atsisveikindamas paklausė: - Ar nesutiktumėte, tamsta, būti Statybos fakulteto dekanu? Jis buvo tvirtai nusprendęs - reikia, kad naujasis fakultetas patektų į jaunesnes, bet kartu ir patikimas rankas, todėl neabejodamas atsakė: - Ačiū Dievui, turime iš ko pasirinkti, profesorių samdyti iš svetur nereikės. 1940 metų rugpjūčio 28 dieną Statybos fakulteto dekanu buvo išrinktas Steponas Kolupaila. Rugsėjo mėnesio 4 dieną A. Venclova - jau švietimo liaudies komisaras Statybos fakulteto vyresniojo mokslo personalo nariais nuo rugsėjo 1 dienos paskyrė šiuos asmenis - Juozą Gabrį - docentu, Steponą Kairį - ekstraordinariniu profesoriumi, Vytautą Klimavičių - docentu, Steponą Kolupailą - ordinariniu profesoriumi, Joną Kuodį - docentu, Mykolą Songailą - ekstraordinariniu profesoriumi, Joną Šimoliūną - ekstraordinariniu profesoriumi, Kazimierą Vasiliauską - ordinariniu profesoriumi. Technologijos fakulteto personalo nariais buvo paskirta 11 asmenų.188 Rudeniop, galutinai paaiškėjus, kad Fizikos ir chemijos instituto rūmų atgauti nepavyks, iš Aleksoto teko kraustytis atgal į miesto centrą - Didžiuosius ir Pirmuosius rūmus. Studijuoti techniškus mokslus pasiryžo gražus būrys jaunuolių, tačiau dėl patalpų stokos teko priimti tik 63 proc. norinčiųjų. Tiesa, sklido kalbos, jog bus skirta lėšų naujiems rūmams statyti Vydūno alėjos gale sklype perleistame technikams. Ten pat būtų galima suręsti ir “studentų namą”bendrabutį- svarstė Fakulteto taryba.189 K. Vasiliauskas rytais vėl žingsniavo į paskaitas jam įprastu keliu, kurį

108

Šeštoji dalis

buvo įmynęs per pirmuosius dešimt Technikos fakulteto gyvavimo metų. Jis ir toliau skaitė pamėgtą medžiagų atsparumo kursą. Tačiau tiesiog akyse, tarsi mostelėjus nematomai dirigento lazdelei, dėjosi profesoriui nesuvokiami dalykai - skubiai buvo perkratomos mokymo programos, visuose skyriuose pradėta dėstyti politinė ekonomija, marksizmas-leninizmas ir dar viena “stebuklinga” disciplina - marksistinė technikos istorija. Kartu su naujaisiais “dvasios tėvais” į auditorijas įžengė ir svetima kalba, papročiai, elgesio manieros. Profesoriai, administracinis personalas taip pat neliko “užmiršti”- visi turėjo sėdėti marksizmo-leninizmo paskaitose, kurios vykdavo Pirmųjų rūmų salėje. Paskaitas rusiškai skaitė lektorius Kursanovas, mėgęs kartoti: - Nuo šiol pamirškite senąjį mąstymą, numesdami jį į kampą, tarsi sudėvėtą skrandą. Aš jums padėsiu išsiplauti smegenis. Ką jautė žilagalvis profesorius Kazimieras Vasiliauskas? Sunku šiandieną pasakyti. Bet, matyt, tą patį, ką ir jo kolega, bičiulis profesorius Steponas Kairys, prisiminimuose pažymėjęs: ’’Kai du tris sykius praleidau politruko Kursanovo profesūrai privalomas “smegenų plovimo” marksizmo ir leninizmo paskaitas, rūpestingasis mūsų f-to dekanas (S. Kolupaila) geruoju įspėjo, kad būsią negerai. Lankyk! ... S. Kolupaila buvo geras kolega, dekanas. Manevravo, laviravo... Žinojo, kad reikia komunistiniam ypač Stalino režimui pataikauti. Kai jam dalyvaujant įvyko pirma diplominių projektų gynyba, nelabai iškilmingos iškilmės buvo baigtos Stalinui padėkos telegrama. Kitaip daryti buvo visiems pavojinga”.190 Spalio, Gegužės švenčių dienomis ne tik studentai, bet ir visi profesoriai privalėjo žygiuoti Kauno gatvėmis su vėliavomis ir naujųjų vadų portretais, mitingai vykdavo vos ne kiekvieną dieną. “Juose, Stalino vardą ištarus, reikėdavo atsistoti ir ploti. Plodavo ir pats oratorius. Įsivaizduoju, kiek brangaus laiko sugaišdavo mūsų profesoriai, kai jo stigdavo akademiniam ir moksliniam darbui. Tą okupacinį jungą turėdavom pakelti tylomis. Tylėdavo ir prof. K.Vasiliauskas, nebent pakalbėdavo uždaruose rateliuose, nežinau” - rašė J. Gimbutas laiške šios knygos autoriui, prisimindamas tas dienas.191 Nusiram indavo, bendraudam as su studentais, nam iškiais, tačiau didžiausią palaimą teikė tos akimirkos, kada ramiai galėdavo atsisėsti prie rašomojo stalo. Vakarai prabėgdavo skaitant, tikrinant neseniai įteikto leidyklai vadovėlio puslapius. Gruodžio 21 dieną įvykęs Statybos fakulteto tarybos posėdis pažymėjo, kad K. Vasiliausko anksčiau leistas “Elementarinis m edžiagų atsparumo kursas” jau išsibaigė, todėl, numatant naujo vadovėlio pareikalavimą, nutarta padidinti leidžiamų egz. skaičių iki 1500”.192 Tame pačiame posėdyje profesoriams S. Kolupailai vienbalsiai (13 balsų) ir S. Kairiui (12 balsų) buvo suteikti inžinerijos daktaro laipsniai. K. Vasliauskas buvo komisijos, kuri vertino

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

109

docentų inžinierių J. Gabrio ir J. Kuodžio mokslo darbus, pirmininku. Fakulteto taryba, pritardama komisijos pirmininko nuomonei, taip pat suteikė jiems inžinerijos daktaro laipsnius be disertacijos gynimo ir egzaminų, įvertinus jų didelius nuopelnus mokslui ir technikai. Vieną dieną jis, pasiėmęs popieriaus lapelį, surašė savo mokslo darbus, kuriuos buvo parengęs, išspausdinęs per penkiolika metų. Suskaičiavo ir net pats nustebo -14 pavadinimų, dvi didelės monografijos, du vadovėliai - daugiau kaip 1700 puslapių. Kiek vargo, prakaito, jėgų ir palaimos! Ar teks šį jausmą patirti rytoj, po kelerių metų? Naujuosius K. Vasiliauskas ir jo kolegos sutiko su dideliu nerimu, tarsi būtų atsidūrę svetimoje žemėje. Nebeskambėjo Laisvės varpas, nebuvo to džiugaus šurmulio, kuris jau gerokai prieš Kalėdas apgaubdavo ir jauną,ir seną. Nesuteikė tokio džiugesio, kuris galėjo būti, ir žinia, kad 1941 m. balandžio 8 dieną jis ir fakulteto dekanas S.Kolupaila tapo neseniai įkurtos Lietuvos TSR Mokslų akadem ijos nariais. Tvyrojus vis didėjantis nerim as slėgė tarsi nematomas, bet sunkus juodas debesis kiekvieno likimą. Leidykla pranešė, kad jau baigiamas rinkti vadovėlis “Medžiagų atsparumas”, skirtas studijuojantiems aukštuosius technikos mokslus, ypač statybines specialybes, o jis mąstė - ar bus kam iš jo mokytis. Sklido kalbos apie masinius trėmimus, nes atskiri studentai ypač buvusių korporacijų, draugijų pirmininkai jau išnyko vienas po kito areštuotas “Plieno” korporacijos pirmininkas J. Grudzinskas, plienietis V. Pimenovas, P.Brizgys. Ir jis kartu su svainiais K. Šakeniu, J. Špakevičiumi, žmonos broliu B. Giedraičiu vasaros vakarais susėdę altanėlėje, pasvarstydavę, ką reikėtų patiems tokiu atveju daryti. Tačiau nieko konkretaus nenutarę, išsiskirstydavo. O vieną birželio dieną namuose nelauktai pasirodė sūnus Medardas: - Užbėgau atsisveikinti. Žada siųsti į armijos vadų kursus Maskvoje. Apkabino savo vyriausiąjį, priglusdamas prie šiurkščios milinės, ir širdis suplakė, tarsi norėdama iššokti iš krūtinės, lyg nujausdama, kad sūnų jis mato paskutinį kartą. Birželio 14-osios naktis buvo ypač nerami. Pabudęs ilgai galvojo apie žmonos brolį Balį, uždarytą Kauno kalėjime, paskui išgirdo neįprastą mašinų ūžesį, sklindantį už Nemuno, kur sutemose tvyrojo miesto centras, gailiai lojo šunys. "Tikriausiai rusų kariuomenė, pasinaudodama trumpa vasaros naktimi, juda tik jai vienai žinoma kryptimi” - pamanė. Bet anksti rytą pritrenkė kaimynų atnešta žinia: - Žmones veža! Kaip stovėjo su skustuvu rankoje, taip ir liko įbestas kambario viduryje. - Kas ten, Universitete? - pirmiausia šovė į galvą mintis. - Laimė, svainis

110

Šeštoji dalis

Konstantinas, nors ir likęs be tarnybos, persikėlė tėviškėn, į kaimą, Julijono taip pat neturėtų liesti. Išskubėjo be pusryčių. Reti praeiviai sprukdavo tarpuvartėn, kiekvienoje sankryžoje stypsojo ginkluoti kariškiai. Kolegos jau buvo susirinkę. - Ačiū Dievui, ši baisi rykštė fakultetą aplenkė,- pagalvojo nusira­ mindamas. Paskui pasklido žinia, kad tremiami šimtai žmonių, vagonuose jau anksčiau uždaryti Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojai profesoriai Pranas Dovydaitis, Izidorius Tamošaitis, Romas Cesevičius, Antanas Tamošaitis, vyresnysis dėstytojas Antanas Gustaitis. Iš technikų labiausiai nugenėjo jaunesnįjį mokslinį personalą ir techninius darbuotojus. Kai kurie kolegos pradėjo slapstytis, nenakvojo namuose. K. Vasiliauskas su šeima pasikliovė lemtimi kas bus, tas bus. Nuo savo nelaimės nepabėgsi, svainį Konstantiną su šeima surado ir kaime. Nors geri žmonės Vasiliauskus įspėjo - jūsų šeimos pavardė taip pat yra sąrašuose. Universiteto rektorius Antanas Purenąs po savaitės birželio 20-ąją kreipėsi, prašydamas grąžinti nekaltai suimtuosius. Prašyme “grąžinti mokslo dar­ bininkus” buvo ir technikų pavardės - Jono Kripaičio - inžinieriaus, geologijos katedros asistento, Eduardo Jankausko - architektūros kompozicijos katedros techniko, Antano Juozapavičiaus - medžio technologijos katedros asistento.193 Ankstyvą rytą iš lovos visus pamėtėjo galingi sprogimai. Atrodė, jog bombos krenta čia pat, po langais. Išbėgo į kiemą. Aerodromo pusėje aukštyn veržėsi tiršti dūmai, padangę virš Kauno raižė lėktuvai. - Prasidėjo karas, - suprato. Pirmadienio rytą miesto centre supyškėjo šūviai. Ypač karštai buvo šaudoma prie Radijo stoties . - Sukilimas, - greitai pasklido gandas. Netrukus ši žinia pasitvirtino - sukilėliai užėmė Radijo stotį ir paskelbė, kad sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė ir atkuriama nepriklausomybė. Sukilimas pareikalavo nemažai aukų- kautynėse žuvo ir statybos katedros vyresnysis dėstytojas Juozas Milvydas, inžinieriai Kazimieras Matulis ir Viktoras Lapas. Nelaimė neaplenkė ir Vasiliauskų. Vos ne stebuklingai išsigelbėjęs profesorius Ignas Končius papasakojo, kad Baltarusijoj, Červenės miškelyje kartu su kitais buvo nužudytas ir pulkininkas Balys Giedraitis, žmonos brolis. Tomis dienomis pribloškė dar viena skaudi netektis - sunkios vėžio ligos palaužtas, sulaukęs 67 metų mirė profesorius architektas Mykolas Songaila, kuriam “kuriant architektūrinę mokyklą Lietuvoje, atiteko pionieriškas sėjėjo dirvonuojančiame lauke darbas”. 194 Peterburgo dailės akademijos auklėtinis, tobulinęsis Italijoje, vėliau dėstė Petrogrado politechnikos institute. Įsteigus

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

111

Kaune Aukštuosius kursus, M. Songaila juose pradėjo dėstyti architektūros formų kursą, jo pastangomis Universitete Technikos fakultete įkurta projektavimo ir architektūros istorijos katedra, kurią tvarkė beveik du dešimtmečius. Kaip jau minėjome, M. Songaila suprojektavo Universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmus, Lietuvos Banką, akademinės, neoklasicistinės krypties pastatus, keletą bankų apskričių centruose. Profesoriaus sodyba, jo paties projektuota - gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, karvelidė, taip pat buvo Aleksote, Fizikos ir chemijos instituto kaimynystėje. Atėjęs palydėti kolegos ir bičiulio į paskutinę kelionę, ilgai stovėjo prie karsto ir mąstė: regis, tik vakar jis atsirado Kaune, sunkiai mokėjęs ištarti lietuvišką žodį, bet greitai ir giliai įleido čia šaknis ir štai išdidaus ir kilnaus profesoriaus Mykolo nebėra... Rugsėjis, mokslo metų pradžia, buvo keistas ir ne toks, kaip visada. Pasitiko tyla auditorijose, nesigirdėjo jaunimo, priimto į pirmąjį kursą, šurmulio. Nauji šeimininkai tvarkėsi lyg būtų savo namuose. Mokslo metai fakultete prasidėjo tik spalyje, nes vokiečių kariuomenė, įsikrausčiusi į tuos pačius rūmus Aleksote, ne tik jų nesugrąžino, bet dar įsiveržė į kai kurias auditorijas ir kabinetus miesto centre. Teko susispausti Didžiuosiuose rūmuose. Medžiagų atsparumo laboratorija buvo perkelta į vieną namelį prie Zoologijos sodo. Ja ir toliau rūpinosi K. Vasiliauskas, kurio artimiausiu pagalbininku tapo meistras K.Rudėnas. Laikinoji Lietuvos vyriausybė Universiteto rektoriumi paskyrė profesorių inžinierių Julijoną Graurogką, o Statybos fakulteto dekanu profesorių inžinierių Steponą Kairį. Gimė jis Užunevėžių kaime, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, baigė Petrapilio technologijos institutą, nors už dalyvavimą studentų sąjūdyje iš jo du kartus buvo pašalintas. K. Vasiliauskas labai gerbė Steponą, ne tik kaip žinomą aktyvų politinį veikėją, kovotoją dėl Lietuvos laisvės, vieną iš Nepriklausomybės akto signatarų, publicistą, socialdemokratų partijos veikėją, bet ir gabų inžinierių, mokslininką. Nuo 1908 metų S. Kairys kartu su inžinieriumi P. Vileišiu trejus metus darbavosi Samaros gubernijoje, statydami tiltus Volga-Bugulma geležinkeliui. Dar prieš Didijį karą S. Kairys suspėjo palikti savo pėdsakus ir Vilniuje - mat, 1912-16 metais jis dirbo miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje vyr. inžinieriumi, ruošė projektus ir pradėjo minėtus darbus Didžiojoje gatvėje. Nepriklausomoje Lietuvoje, pasitraukęs nuo aktyvios politinės veiklos, S. Kairys 1923-38 metais dirbo Kauno miesto savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Todėl daugiausia jo rūpesčiu laikinosios sostinės centre buvo nutiesti

112

Šeštoji dalis

kanalizacijos tinklai, įrengtas vandentiekis. Pusę metų S. Kairys praleido Berlyne, žinomoje David Grove firmoje, rengusioje Žaliojo kalno ir Šančių kanalizacijos bei vandentiekio tinklų projektą. Jis pats parengė vandentiekio projektą Šiauliams, buvo ekspertu rengiant Marijampolės, Vilkaviškio ir Panevėžio miestų kanalizacijos projektus. K. Vasiliauskas gerai pažinojo šį puikų, nuoširdų didelės inžinerinės erudicijos specialistą. S. Kairys, kaip privatdocentas, jau nuo 1923 metų dėstė Universiteto Technikos fakultete kanalizacijos ir vandentiekio įrengimo kursus, parašė ypač išsamų vadovėlį “Miestų kanalizacija”. - Nelengvajam bus sutarti su dabartine valdžia, - mąstė K.Vasiliauskas, žvelgdamas į naująjį fakulteto dekaną. - Karštas nepriklausomybės šalininkas, kairiųjų pažiūrų, turintis savo nuomonę - užklius ne vienam. Greitai taip ir įvyko. Tačiau ką tik paskirtas dekanu S. Kairys energingai kibo tvarkyti Statybos fakulteto reikalus, nes rudens semestre studentų susirinko nemažai - 313. Metų pabaigoje K.Vasiliauskas jiems galėjo pasiūlyti naują vadovėlį “Medžiagų atsparumas”. Vartė solidžią, 615 puslapių gražiai išleistą knygą, bet nesidžiaugė - rankas tvilkino tarsi karštas antspaudas ketvirtajame viršelyje užrašyta kaina - 6 reichsmarkės. - Kas išjos studijuos? - skaudama širdimi klausė pats savęs.- Jauni žmonės krinta lyg musės - vieną sušaudė, kitą areštavo, atleido iš tarnybos, trečią išgabeno priverčiamųjų darbų į Vokietiją. Galbūt Universitetas nors dalį priglaus po savo sparnais, bet vėlgi - sklinda gandai, kad aukštosios mokyklos Lietuvoje bus uždarytos. Neatsitiktinai gestapas pradėjo persekioti renkančius parašus po peticija, protestuojančia prieš tokį žingsnį. Vieną dokumentą, vadinamą pareiškimu, neseniai buvo priverstas pasirašyti ir K. Vasiliauskas. Tačiau, vien tik apie tai pagalvojus, šiurpas nukrečia. Atspausdintas spaustuvėje vokiečių ir lietuvių kalbomis pilkas popieriūkštis skelbė: “Užtikrinu, kad man, nors esu rūpestingai patikrinęs, nėra žinomos aplinkybės, kuriom galima būtų pateisinti nuomonę, kad mano tėvai arba seneliai yra žydų kilmės. Žinau, kad už sąmoningai suteiktus klaidingus davinius galiu būti beterm iniai atleistas iš tarnybos, taip pat gali būti atšauktas mano paskyrimas arba iškelta tarnybinė baudžiamoji byla, kurios tikslas - paliuosavimas iš tarnybos...”195 Tą patį tekstą teko pakartoti ir žmonos vardu. “Kaip gali užtemdyti žmogaus protą rasizmas, neapykanta kitiems”, mąstė, stumdamas nuo savęs tarsi nešvarų daiktą, du nedidelius lapelius. Technikos fakultete nuo pirmųjų dienų mokėsi įvairių tautybių, skirtingos socialinės padėties studentai ir ypač nemažai žydų, bet iki šiol nebuvo girdėjęs,

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

113

kad dėl to kas nors būtų nustumtas į šalį, skriaudžiamas, persekiojamas. Dabar žydų studentų nebeliko. N ebėra ir lenkų. Pasitvirtino jo būgštavimai ir dėl dekano S. Kairio likimo. Pradėjęs nesutarti su valdžios įstaigomis, jis buvo atleistas ir 1942 metų rudenį Fakulteto dekanu tapo profesorius inžinierius Stasys Dirmantas. Vėl visi sukosi, laviravo kaip kas išmanė. Statybos fakultetas, beje, kiti taip pat, buvo priversti nagrinėti taip vadinamas karui svarbias temas. Antraip - reicho tarnyba, priverčiamieji darbai. Kiek jos buvo svarbios - spręskite patys. K. Vasiliauskas pasiūlė automatinių staklių metalui apdirbti, kaip pats juokais vadino - roboto idėją. Ši tema buvo svarbi ir todėl, kad profesorius galėjo “prikabinti” prie jos ir vieną kitą asistentą. “Buvo gražu klausytis bendrame posėdyje su vokiečiais, kaip K. Vasiliauskas aiškino savo darbo reikšmę lietuviškai. Vertėjo nebuvo, bet m andagūs vokiečiai nenutraukė pranešimo. Žinoma, vėliau gavo parašyti paaiškinimą vokiečių kalba”.196 K. Vasiliauskas turėjo daug originalių minčių šioje srityje, kaip matysime vėliau, karo metais namuose daug dirbo, bet artimų bičiulių būrelyje profesorius prisipažindavo, kad “nesiruošiąs vokiečiams patikėti savo išradimo aprašymo”. Jis, kiek leido jėgos, gelbėjo ir kitiems. Antai fakulteto dėstytojas J. Gimbutas, stengdamasis išsisukti nuo mobilizacijos,profesoriui padedant, taip pat rengė karui “svarbią” temą - lietuvių-vokiečių kalbų statybos žodyną. K. Vasiliauskas, neblogai susivokdamas techninėje vokiečių kalboje, dar 1942 metais jam surašė porą šimtų savo specialybės lietuviškų terminų su vokiškais vertimais. Tačiau vėliau to nepakako, okupantas darėsi vis įžūlesnis.

Miške linksmai traškėjo laužai, apšviesdami susėdusiųjų rateliu aplink juos, senus, pagyvenusius, vešliomis barzdomis ir visiškai jaunus veidus. Čigonų taboras, plėšikai - pagalvotų netikėtai užklydęs prašalaitis. Ir niekam būtų nė motais, kad aplink laužus sutūpę Statybos fakulteto profesoriai, studentai. Mat, 1943 metų liepos pabaigoje miške netoli Birštono, buvo surengta dviejų savaičių malkų ruošos Universitetui, žinoma, ir savo poreikiams, talka. Vargas ne brolis! Ją sukvietė visur suspėjantis kuro komisijos pirmininkas J. Šimoliūnas ir energingasis stovyklos komendantas S. Kolupaila. K Vasiliauskas kartu su visais traukė pjūklą, tauškėjo kirviu, genėdamas šakas, tempė jas į vieną kupetą, degino, krovė malkas į rietuves, ruošdamiesi rudenį atgabenti į Kauno žiemos uostą. 8 .8 0 5

114

Šeštoji dalis

Vakarop, kai vasaros naktis pradėdavo trumpam merkti akis, aplink palapines suliepsnodavo laužai, nuaidėdavo daina, kurios aidas atsimušdavo toli toli Nemuno pakrantėse: augo girioj ąžuolėlis, atskrend sakalėlis ir kitos. Dainavo ir profesoriai, ir studentai. Jis, ilsėdamasis palapinėje, migdomas malonaus nuovargio, mąstė - ar ką nors šildys šitos malkų rietuvės. Vargu bau. Juk dar kovo septynioliktosios rytą, trečiadienį, atėjęs kaip įprasta į paskaitas, pamatė uždaras Didžiųjų rūmų duris, o šalia jų styrino sargybinis. - Vokiečiai nubaudė inteligentus, neva už nepaklusnumą, - aiškino kažkas iš būrio,- uždarydami Universitetą. O vieną naktį, kai į palapinės stogą šnarėjo smarkus vidurvasario lietus ir padangę raižė melsvi žaibai, susapnavo sūnų Medardą - tarytum brenda jis per gilų gilų sniegą, kurio nematyti nei galo, nei krašto. Krenta ir vėl keliasi, tiesdamas į priekį rankas. “Man šalta”, - išgirdęs sūnaus balsą. Pabudo, pilamas prakaito. Statybos fakultetas išsibarstė visur, kur tik galėjo surasti pastogę. Vokiečiai, suprantama, žinojo, kad vyksta paskaitos, bet į tai žiūrėjo pro pirštus. Užsiėmimai vyko Medicinos fakulteto patalpose, Aukštesniojoje technikos mokykloje, hidrometrijos kabinete, erdviuose J. Šimoliūno namuose. Medžiagų atsparumo užsiėmimus rengė Vaikelio Jėzaus amatų mokykloje Mickevičiaus gatvėje. Juos lankė keliasdešimt studentų, nors sąrašas atrodė daug ilgesnis 1943 metų sausyje jame buvo 545 pavardės. Statybos inžinierių diplomus tais sunkiais metais gavo 55 absolventai - karo vaikai. Iš viso vokiečių okupacijos metais Universitetas parengė 112 statybos ir 117 technologijos inžinierių.197 Atėjo Kalėdos, Naujieji metai. Pirmąją jų dieną Vasiliauskai buvo namuose, ir juos aplankė S. Kolupaila su žmona, ką tik pabuvoję pas J. Simoliūną. Kalba sukosi vien apie tai, kas bus rytoj? Vokiečiai ritasi atgal, bet ir rusai laisvės neatneš - atvira keturiasdešimtųjų žaizda tebekraujuoja. O gal išties ranką iš už Atlanto? Vargu. - Matyt, teks trauktis į vakarus, - liūdnai atsiduso S. Kolupaila, prieš atsisveikindamas.- Nors mes visi priklausome Lietuvai. - Vaikai tegul daro ką nori, o aš mirsiu namuose. Kiek čia belikę, tėviškės žemės ant batų neišsinešiu, - atsakęs. Taip ir išsiskyrė. Profesorius, nuėjęs į kabinetą, atsidarė apatinį stalo stalčių ir pasidėjo prie savęs aplanką su užrašu: vedžiojamosios staklėskinematorius. Dirbo visą žiemą, kol sode pradėjo sprogti žalsgani pavasario pumpurai. Rinko jau anksčiau nugenėtas šakas, sukasė lysves ir pasodino daržą, įbedė keletą naujų vaismedžių, serbentų krūmų. Bet ramybės nebuvo - vasarėjant vėl prasidėjo areštai- Technologijos fakulteto dekanas Adolfas Damušis, keletas kitų buvo ištremti į koncentracijos stovyklas.

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

115

Liepos 5-ąją K. Vasiliauskas dalyvavo atvirame diplominių projektų gynime, kuris vyko Medicinos fakulteto rūmuose. Atsisveikinimo žodį jauniems inžinieriams tarė dekanas S. Dirmantas.198 Žodžiai krito į širdį tarsi sunkūs akmenys- visi suprato, jog tokios iškilmės viename būryje- paskutinės. Bet dar skaudesnė akimirka jo laukė namuose - sūnus ir dukra su vyru filosofijos daktaru A.Liaugminu ryžosi trauktis link Žemaitijos. Apglėbė pirma Gediminą, paskui Danutę ir negalėjo ištarti nė žodžio. Palydėjo su motina iki vartelių ir ilgai ilgai mojo ranka, suprasdami, kad skiriasi ne vienai dienai - metams, o galbūt ir visam laikui. Grįžo į vidų, pasijutę tarsi du skaudžiai nugenėti medžiai. Po kelių dienų ir patys pasitraukė į Kačerginę, kol nudundės frontas. Sugrįžę apsidžiaugė - namai, nenukentėję, patys sveiki, kad tik parvažiuotų vaikai. Rytą, persikėlęs per Nemuną valtele, nes tiltai gulėjo upėje, nuskubėjo į Universitetą. Rūmai buvo nusiaubti, nuniokoti, bet nesugriauti ir nesudeginti, pasilikę ir dalis profesorių. Bet Kolupailų namai tušti, nyku J. Šimoliūno pilaitėje, nebėra S. Dirmanto, S. Kairio, J. Graurogko. K. Vasiliauskas nuo 1944 metų rugpjūčio 1 dienos vėl buvo paskirtas Universiteto profesoriumi, statybinės mechanikos katedros vedėju.199

so Nors praėjo vos ne trys dešimtmečiai nuo tų dienų, kai K.Vasiliauskas savo idėją - sukurti mašiną, kuri perduotų inžinieriaus, techniko komandas, išreikštas matematine kalba, pateikė Vyriausiajai artilerijos valdybai, Kolomnos mašinų fabrikui, bet ši mintis taip ir nebuvo išėjusi iš galvos. Prigesdavo tarsi žarijos plėnyse, tačiau papūtus vėjeliui, vėl sušvisdavo skaidria žiežirba. Tokiais momentais profesorius, paėmęs kinematoriaus aprašymą, pasitraukęs arčiau aritmometrą, skaičiuodavo, tikrindavo. Bet užgriuvę nauji rūpesčiai, darbai priversdavo šį sumanymą atidėti į šalį. Kaip nekeista, tačiau prie kinematoriaus idėjos dar kartą sugrįžo atrodytų pačiu nepalankiausiu metu - siaučiant karui, kai greta vaikščiojo nelaimė ir mirtis. Nors iš tikrųjų nieko stebėtino nebuvo geriausias vaistas nuo neramių minčių buvo darbas. Jau 1944 metų rugsėjo 28 dieną jis kreipėsi į Kauno Universiteto rektorių A. Pureną:” Vokiečių okupacijos m etu esu baigęs mokslo darb ą”M atem atinė autom atizm o problem a ir vedžiojamosios staklės”. Šis darbas skiriamas pramonės tikslams ir galėtų ten rasti naudingą pritaikymą pokarinio atsistatymo metu. Tačiau bent ant modelio reiktų ištirti jo praktiškumą. To mūsų Universitetas dabar negali, nes visos tam reikalingos dirbamosios mašinos vokiečių išvežtos.

116

Šeštoji dalis

Turėdamas galvoje, kad karas eina prie galo ir kad savo sumanymo realizavimu nelabai apsunkinsiu numatomus padėjėjus, turiu garbę prašyti Tamstą leisti man pačiam nuvykti į Liaudies švietimo komisariatą ir ten išsiaiškinti, ar nebūtų galima, komisariatui tarpininkaujant, surasti tokią visasąjunginę įstaigą, kuri galėtų man padėti pagaminti modelį vedžiojamųjų staklių ir jų pagalba ištirti siūlomo metodo praktiškumą ir racionalumą”.200 Metams baigiantis, minėtą darbą dviem egzemplioriais lietuvių ir rusų kalbomis K. Vasiliauskas įteikė Švietimo komisariatui. Šalia teorinės dalies idėja matematiškai buvo pagrįsta dviem skirtingais kinematorių pavyzdžiais. Vienas jų būtų valdomas, naudojant elektros energiją. Tačiau tuo pačiu principu įmanoma sukonstruoti kinematorių, veikiantį mechaniniu arba abiem būdais kartu. Komisariate nepasakė nieko konkretaus - karas, suirutė. Bet lyg tyčia tomis dienomis laikraščiai paskelbė pranešimą, kad renkami kandidatai Stalino premijoms už mokslo, išradimų, literatūros darbus gauti. Komisariatas pasiūlė K. Vasiliauskui pateikti šį mokslo darbą premijų komitetui. Pasitarti su kuo nebuvo, o ir nedrąsu. Nutarė dalyvauti - ne dėl garbės, pinigų, apdovanojimų. Tikėjosi - jeigu darbas pelnytų premiją, tada galima laukti, kad jis greitai bus įgyvendintas. Pagaliau ir pats dalyvavimas atkreips mokslininkų, specialistų dėmesį, nors premija ir pavadinta vardu to, dėl kurio kaltės Lietuva ir jo paties šeima, patyrė tiek nelaimių. Be to, jis mokslo niekada nesiejo su santvarka, politika, konjunktūra. Mokslas negali turėti sienų, tautybės, nėra vieno ar grupės asmenų nuosavybė. Jis priklauso visai žmonijai, mąstė. Taip apsvarstęs, susuko storą banderolę ir užrašęs adresą - Maskva, Roždestvenka 11, 1945 metų vasario 19 dieną išnešė į paštą. Antrą kartą K. Vasiliauskas ryžosi savo vilčių kūdikį iškelti į dienos šviesą. Šįkart po 30 metų. Suprantama, iš ankstesnio darbo teliko tik pati mintis, o turinys buvo visiškai kitas. Jame pulsavo subrendusio mokslininko mintys. K. Vasiliauskas savo stakles-kinematorių apibūdino taip: “Šis padaras duoda visiškai naujo tipo mašiną, skiriamą vedžioti kitas mašinas. Savo veiksmus ji koordinuos pagalba savotiškai išrašytų popierinių arba joms panašių juostų, pavadintų filmomis. Ant jų talpinami “įsakymai” bus reiškiami matematiškai, skaičių eilėmis”. Pati automatizmo idėja buvo ypač originali, pagrįsta dviem - dvejine arba trejine skaičiavimo sistemomis. Išradėjo nuomone, kartogramas pagal brėžinį taip pat galima gaminti autom atizuotai, ir tai taptų suprantam a kiekvienam konstruktoriui. Darbą pagrindė brėžiniais, nuotraukomis. Išleido jį į pasaulį, o šis dingo, tarsi prasmego vandenyje. Kovo 23 dieną profesorius mandagiai pasiteiravo - nuolankiai prašau pranešti, ar banderolė gauta. Praėjo dar mėnuo, antras, trečias. Profesorius vėl laišką į Maskvą. Pagaliau

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

117

liepos pabaigoje sulaukė premijų komiteto mokslinio sekretoriaus pavaduotojo V. Sepelio atsakymo - darbas gautas laiku ir bus svarstomas. Supraskite, akademiko Cudakovo vadovaujama technikos mokslų sekcija turės peržiūrėti daugiau kaip 300 darbų. K. Vasiliausko pavardės premijuotųjų tarpe nebuvo. Praėjus metams 1946 m. kovo 27 dieną jis gavo premijų komiteto mokslinio sekretoriaus K. Zigačio pranešimą, kad “pagal galiojančius nuostatus premijos suteikiamos tik už paskelbtus mokslinius darbus. Todėl komitetas nutarė atidėti rankraščio svarstymą, kol nebus išspausdintas ir apsvarstytas specialistų tarpe”.201 Banderolė grįžo atgal, bet ne K.Vasiliauskui, o tuometinei Liaudies švietimo ministerijai. Tai sužinojęs jis kreipėsi į ministrą, prašydamas darbą grąžinti, nes norįs jį paskelbti viešumon ir esąs pasiryžęs atspausdinti mūsų, taip pat Visasąjunginės Mokslų Akademijos darbuose, jei tai bus prieinama. Užbėgdamas už akių, pasakysiu, kad praėjus metams K.Vasiliauskas Lietuvos Mokslų Akademijos matematikos, gamtos ir taikomųjų mokslų skyriaus visuotiniam e susirinkim e skaitė pranešim ą: ’’M atem atinė autom atizm o problema”, parengė mokslinį straipsnį “Matematinė automatizmo problema ir vedžiojamosios staklės”, kuris, regis, išspausdintas nebuvo. Perkratė dar kartą iš pagrindų visą darbą, kol galutinai neįsitikino - teorinė dalis tikrai baigta. Reikia parengti darbo brėžinius ir pagaminti kinematoriaus modelį. Deja, kol tai buvo padaryta, praėjo dar keleri metai. Kas ir šį kartą inžinierių išradėją nebijau pavartoti šio žodžio- persekiojo ? Gyvenimo aplinkybės, o gal pati Lemtis.

во Universiteto auditorijos žvelgė į gatvę išdaužytais langais, skersvėjuose, vos laikydamosios ant tyrių, liūdnai girgždėjo durys, skaudėjo širdį, regint kareiviškais batais ištryptas grindis - nuniokotą ir išniekintą Mokslo šventovę, rūpestingai puoselėtą du dešimtmečius. Studentai sėdėjo ant paskubomis sukaltų lentinių suolų, staiga atšąlus orams, grubo rankos ir žvarbo sąnariai, nes krosnių pakuros jau seniai žiojėjo ataušusios ir išpustytos. Visiems buvo nelengva: ir profesoriams, ir studentams. Laimei, daugelį šildė tėviškas K.Vasiliausko žvilgsnis, ramino švelnūs žodžiai, guodė atidumas ir parama, ypač gabesniems. “Ar jiems bus lemta pakeisti mus, senimą”. - ne kartą svarstė mintyse, žvelgdamas į klausiančias studentų akis. Ne vienas našlaitis, atsidūręs svetimame mieste be prieglobsčio, materialinės

118

Šeštoji dalis

paramos. Jeigu po Didžiojo karo visi - savi ir net iš svetur subėgo vienon krūvon, susispiesdami tarsi bitės apie motinėlę, kuri vadinasi Lietuva, tai šįsyk, gyvenimo audrų mėtomi, pabiro į visas keturias pasaulio šalis. Neaiškus ir pačių profesorių likimas. Metams baigiantis, atėjo raštas, kad ankstesni moksliniai laipsniai ir vardai nebegalios, kol jų nepatvirtins Maskvoje. - Trisdešimt metų buvau profesoriumi ir staiga..., - gūžčiojo pečiais Pranas Jodelė, kiti kolegos. Nieko nesuprato ir jis- galbūt rytoj čia bus nereikalingas. Bet 1945 metų kovo pabaigoje iš Maskvos atėjo pranešimas, jog Aukščiausioji atestacinė komisija kovo 3 dieną patvirtino K. Vasiliauskui technikos mokslų daktaro laipsnį ir statybinės mechanikos katedros profesoriaus vardą.202Širdyje tapo ramiau, juo labiau, kad Universiteto rektorius A. Purenąs, vienąsyk daugeliui girdint, pareiškė: - Profesūros skriausti neleisiu. Tęsėdamas savo žodį, rugsėjo 17 dieną rektorius raštu kreipėsi į tuometinį švietimo komisarą, pažymėdamas, jog “K. Vasiliauskas yra tikrai nusipelnęs mokslininkas. Tačiau ligi šiol greičiausiai dėl neapsižiūrėjimo jam nebuvo suteiktas LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas”. Pridėtoje prie šio rašto charakteristikoje rašoma, kad K. Vasiliauskas “pedagoginiame darbe pasižymi ypatingu punktualumu, akuratiškumu, puikiu disciplinų dėstymu, giliu pareigos jausmu, yra kelių originalių skaičiavimo metodų statybinės mechanikos srityje kūrėjų”.203 Nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas K. Vasiliauskui buvo suteiktas vėliau, praėjus dviems metams, 1947 m. lapkričio 5 dieną.204 O 1946 metų vasario 20-23 dienomis vykusioje Mokslų Akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje jis buvo išrinktas Akademijos matematikos-gamtos ir taikomųjų mokslų skyriaus nariu-korespondentu kartu su profesoriais V. Girdzijausku, J. Kairiūkščiu, J.Dalinkevičiumi, J. Indriūnu ir V. Ruokiu.205 Apie tai sužinojo iš laikraščių, paskui pasveikino ir pats Mokslų Akademijos Prezidentas, beje, K. Vasiliausko auklėtinis, akademikas J. Matulis. Kovo 4 dieną jis gavo ir oficialų Akademijos pranešimą apie išrinkimą. - Kas tai? - svarstė, - gestas, jog vertinami senesnės kartos mokslininkų, kartu ir jo paties, nuopelnai, o galbūt tai noras juos patraukti į valdžios pusę. Visko gali būti, nors Akademijos statutas skelbė, jog nariais-korespondentais gali būti renkami tik žymūs įvairių mokslo sričių mokslininkai. Tačiau kas šiandieną to statuto paiso. Kieno valdžia, to ir galia. Antai, minėtame Mokslų Akademijos narių visuotiniame susirinkime J. Žiugžda perskaitė Lietuvos Liaudies Komisarų Tarybos nutarimą, priimtą sausio 18 dieną, pažymėtą Nr.31a “Dėl profesorių Mykolo Biržiškos ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus pašalinimo iš Lietuvos TSR mokslų akademijos tikrųjų narių “kaipo tėvynės išdavikų”.206

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

119

Kiek jis besvarstė, bet neįstengė suvokti, ką galėjo išduoti šiedu profesoriai, taip kilniadvasiškai mylėję Lietuvą ir triušę jos labui. Per dvidešimt bendro darbo Universitete metų tuo gerai įsitikino. Skaudžiausia, kad Mokslų Akademijos visuotinis susirinkimas, išklausė šį sprendimą kapų tyloje, neprieštaravo, nors jos statutas skelbė, jog “tikrieji nariai, garbės nariai ir nariai-korespondentai renkami visam amžiui ir jie šalinami iš Mokslų akademijos narių visuotinio susirinkimo nutarimu”.207 Bepigu buvo anksčiau . Galėjai ginčytis, protestuoti, rašyti į laikraščius, nors ir tada ne visi įsiklausydavę kitos nuomonės. Bet dabar? Kumštimi į stalą i r ...! Neseniai ir jis buvo “paprašytas“ pasisakyti Gegužės pirmosios išvakarėse. Dvidešimties eilučių tekste, kurį profesorius perskaitė iš tribūnos, pažadėjo, kad kiekvienas mokslininkas “yra pasiryžimo kupinas dar su didesniu kaip ligi šiol atkaklumu tęsti savo darbą”. Nors tiesos vardan reikia pasakyti, kad šiuos žodžius ištarė ne be pagrindo, nuoširdžiai. Jo paties darbštumas, sumanymai tiesiog stebinantys. Nors ir vėlyvoka, nors ir nepalankioje dirvoje mokslinė branda nokino gausų derlių. 1946 metų balandžio 8 dieną rašytoje ataskaitoje Mokslų Akademijai K. Vasiliauskas pažymėjo: “Aš šiuos kalendorinius metus esu numatęs pašvęsti šiems moksliniams darbams: 1. Atspausdinti veikalą “Svyruojančių atram ų daugatram ės sijos”, kuris pernai rudeny įteiktas Valstybinei leidinių komisijai ir sudaro apie 7 lankus teksto su brėžiniais, 2. Greitu laiku bus atiduotas į Universiteto mokslinių darbų redakciją straipsnis “Prof. Urbano infliuentiniai dydžiai daugatramių nekarpytų sijų skaičiuotėje”. Straipsnio apimtis apie 1,5 lanko teksto su brėžiniais, 3. Šią vasarą numatyta peržiūrėti ir papildyti mano spaudai paruoštą straipsnį “Lekalinės kreivės arba Niutono parabolės”. Pageidaučiau, kad jis tilptų Mokslų Akademijos Darbuose. Jo apimtis apie 3 lankus teksto su brėžinais. Tą patį norėčiau padalyti ir su antru spaudai paruoštu straipsniu “Matematinė automatizmo problema ir vedžiojamosios staklės”.208 Šalia to reikia nepamiršti garbaus profesoriaus amžiaus, nemažo paskaitų, pratybų krūvio, įvairių pokario nepriteklių. Be to, tais pačiais metais Statybos fakulteto pavedimu jis vadovavo komisijai, rengiančiai žinyną “Lentelės, normos ir sortam entas statyboje”, dirbo Mokslų Akademijos leidinių komisijoje, taikomosios mechanikos skyriuje, suspėjo parengti Statybos ir architektūros instituto įkūrimo projektą. Pagrįsdamas jo reikalingumą, profesorius rašė: ’’Artėja laikas, kai mūsų Respublikos atsistatymas pradės eiti greitu tempu. Intensyviai vykdoma statyba pareikalaus ir mokslo darbuotojų prisidėti prie to savo mokslinėmis žiniomis bei patyrimu. Laikas tuom susirūpinti ir tam pasiruošti. Racionališkiausia būtų, jei mūsų Mokslo Akademija savo veikimą išplėstų ir į techninę sritį ir įsteigtų dar vieną skyrių, būtent, techninių mokslų. Šio skyriaus

120

Šeštoji dalis

funkcijos būtų vykdomos atskiruose institutuose. Pageidaujama, kad jų tarpe turėtumėm ir Statybos-architektūros institutą, kuris susidėtų iš šių poskyrių: architektūros ir miestų planavimo, inžinerinių ir statybinių konstrukcijų, sauskelių ir geležinkelių, sanitarinės technikos, geodezijos, statybinės mechanikos”.209 O gal visa tai tik gražūs norai, pažadai, idėjos? Ne. Ne toks profesoriaus būdas. Garbė neleistų švaistytis tuščiais žodžiais. Rašydamas kitų metų ataskaitą, K. Vasiliauskas pažymėjo, kad spaudoje “besirandą mano trys veikalai “Svyruojančių atramų sijos (apie 7 lankus), “Urbano įtakiniai skaičiai” (apie 4 lankus), “Lekalinės kreivės”( apie 2,5 lanko), kurie ne dėl autoriaus kaltės nepasirodė.210 Be to tais pačiais metais jis įteikė spaudai praktinę priemonę, pavadintą “Elementarinis medžiagų atsparumo vadovėlis” (12 lankų), skirtą vidurinės kvalifikacijos technikams, pagrįstą pradėtomis taikyti sąjunginėmis normomis bei standartais. Jos pagrindu profesorius parengė 15 lankų vadovėlį “Medžiagų atsparumo pagrindai”, kuris išėjo iš spaudos 1949 metais. Rengdamas žinyną “Lentelės, normos ir sortamentas statyboje”, K. Vasiliauskas sutelkė geriausius bendradarbius ir specialistus . A. Rozenbliumas rengė skyrių (gelžbetonis, masyviniai tiltai), Stonis (vandens ūkis, santechnika), J. Kiškinas ir M. Ratautas (keliai, geodezija), A. Bistrickas (inžinerinės komunikacijos, statyba), V.Klimavičius (mechanika). Tik per vienerius metus buvo parengti šie žinyno skyriai - statybinė mechanika, medinės ir geležinės komunikacijos, gelžbetonis. Tuo pačiu metu profesorius vadovavo doc. V. Klimavičiaus, vyresniojo dėstytojo S. Vasausko, aspiranto Grigaliūno disertacijoms. Nors pasak S. Vasauską “mes dirbom savarankiškai ir savo įkyrumu profesoriaus nevargindavome”, bet jis pats jautė moralinę pareigą padėti, patarti jaunimui, žengiančiam pirmuosius žingsnius mokslo keliu. Ne vienas aspirantas buvo dažnas svečias profesoriaus namuose, ne vieną ir materialiai sušelpė. Be to, K. Vasiliauskas buvo oponentu disertacijų, kurias parašė docentai A. Rozenbliumas ir J.Mikuckas bei vyresnysis dėstytojas A. Jasiulionis, dalyvavo visuotiniuose Mokslų Akademijos susirinkimuose, Universiteto mokslinėse konferencijose. Tik į politiką nesikišo ir jos, kiek tai buvo įmanoma, vengė. Antai, atsakydamas į klausimą apie dalyvavimą “tarybiniuose valdymo organuose ir rinkiminiame darbe”, profesorius pažymėjo, kad “dalyvavau tik balsavime ir esu nuolatiniu profesinės sąjungos nariu.” Atsakydamas į Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugijos raštą, kad jis turįs perskaityti dvi viešas paskaitas, profesorius pažymėjo: ’’esu tiek apkrautas moksliniais darbais, kad to ištesėti nepajėgsiu. Betgi moraliai aš jaučiuosi tą kaip ir atlikęs, išleisdamas ir mokslinių

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

121

žinių skleidimo intencija tris veikalus”.211Tiesa, vėliau 1953 metais K. Vasiliauską išrinko Kauno miesto Tarybos deputatu 41 apygardoje. Gyvenimas palengva grįžo į normalesnes vėžes, tačiau nebuvo dienos, kad abu su žmona neprisimintų vaikų - Medardo, Danutės, Gedimino. Jeigu būtų gyvi, sveiki, bent vienas praneštų. Ir štai nelauktai vieną dieną Aleksote pasirodė Medardo žmona, grįžusi iš Scheinfeldo lietuvių pabėgėlių stovyklos.212 Ji ir papasakojo, kad Danutė ir Gediminas Vokietijoje. Verčiasi sunkiai, bet galvos nenuleidžia. Klausydamiesi marčios pasakojimo, abu neslėpė ašarų: - Jeigu dar atsilieptų Medardas. Būtų pats didžiausias stebuklas. Bet tėvai širdimi jautė - nebėra vyriausiojo gyvųjų tarpe. Ir neklydo. Vieną dieną laiškanešė atnešė ir įteikė nuo ilgos kelionės nušiurusį voką. Pagaliau atsiliepė Stasė Šakenienė, žmonos sesuo. Po penkerių metų! Ji rašė, kad pradžioje šeimą vežę bendrame vagone . Bet paskui vyrą atplėšė nuo visų, ir jis dabar kankinasi Krasnojarsko krašto kalėjimuose. Jinai su dukrele Rita ir sūnumi Romualdu ištremti į Tomsko krašto Komarovkos gyvenvietę. - Ačiū Dievui, kad nors gyvi, - šluostydamasi ašaras guodėsi žmona Marija. Bet laiško pabaiga abu pribloškė. Stasė rašė, kaip ant jos rankų miręs Medardas. Siųstas neva į Karo akadem iją 1941 m etų birželyje, pateko į Krasnojarsko miškus. Siaubingose sąlygose, ištinęs, išsekęs nuo bado trejus metus kirto mišką ir tapęs visišku klipata numirti buvo išstumtas už lagerio vartų. Atsigavęs tiesiog stebuklingu būdu, to kitaip nepavadinsi, išbadėjęs po kelias savaites trukusių klajonių, nežinodamas adreso, įveikęs šimtus kilometrų, pasibeldė į vieną trobelę kaimo pakraštyje. Atsivėrė durys, Medardas atpažinęs tetą ir susmukęs prie jos kojų. Negalėdamas sėdėti, vos įstengdamas nuryti šaukštą viralo, dar pagyvenęs tris mėnesius. Likę jo laiškai, rašyti ant beržo tošies ir joje piešti gimtinės vaizdai...213

so 1947 metais lapkričio 16 dieną Ministrų Tarybos nutarimu prie Mokslų Akademijos buvo įsteigtas Technikos mokslų institutas, kurio direktoriumi (pradžioje laikinu) tapo profesoriaus K. Vasiliausko mokinys ir padėjėjas, technikos mokslų daktaras J. Indriūnas. Institutas įsikūrė Kaune, buvusiuose Tautininkų sąjungos rūmuose. K.Vasiliauskas nesitikėjo, kad dėl to jo pečius užgrius dar viena našta. Nuo 1948 m. birželio 16 dienos jis buvo paskirtas antraeilėms pareigoms minėto instituto direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams, mokant 4800 rublių mėnesinį atlyginimą.214 Mokslų Akademija

122

Šeštoji dalis

skatino, kad jos tikrieji nariai bei nariai-korespondentai glaudžiai bendra­ darbiautų su artimų specialybių institutais, vadovautų atskirų problemų sprendimui. Bet, matyt, šį paskyrimą lėmė ir tai, kad dar 1946 metų rugpjūčio 26 dieną K. Vasiliauskas įteikė platų planą darbų, kuriuos, jo nuomone, busimasis institutas turėtų atlikti statybos ir architektūros srityje. Šiam tikslui turėtų būti sudaryti trys poskyriai- architektūros ir miestų planavimo, statybos ir inžinerinių konstrukcijų bei vandens ūkio. K. Vasiliauskas numatė ir pagrindines kryptis bei problemas, kurias, jo nuomone, turėtų gvildenti minėti poskyriai. Jų tarpe - tokias, kaip lietuviško architektūros stiliaus kūrimas, Vilniaus ir Kauno senamiesčių architektūros ansamblių atstatymas, kitų miestų ir miestelių vystymas, liaudies architektūros tyrinėjimai, tinkamiausi būstų tipai ir t.t. Tiesa, pirmoji įrašyta tema - socialistinis realizmas architektūroje. Duoklė laikmečiui. Statybos ir inžinerinių konstrukcijų poskyriui tektų kurti naujas optimalias konstrukcijas, ieškoti vietinių ypač pigių žaliavų šaltinių, rūpintis statybos darbų mechanizavimu, karo sugriautų statinių liekanų panaudojimu, kelių tinklo schemos sukūrimu. Stengdamasis neatitrūkti nuo pasaulinio mokslo vystymosi, K.Vasiliauskas kreipėsi į sąjunginės Mokslų Akademijos Prezidiumą, prašydamas leidimo užprenumeruoti užsienio žurnalus. Prezidiumo komisija patvirtino žurnalų sąrašą, kurį jis buvo pateikęs - už 230 rublių.215 Tačiau pačiam mieliausios buvo tos akimirkos, kada nusileisdavo laiptais žemyn ir atsidurdavo Technikos mokslų instituto m etalų technologijos laboratorijoje. Mat, talkinant inžinieriui J.Šivickiui, laborantei S. Raudonikienei, mechaninių dirbtuvių mechanikui S. Bubeliui, kūrė vedžiojamųjų stakliųkinematoriaus modelį. Kūrė ne ant vatmano, ne mintyse, bet pirmąkart atsirado galimybė pamatyti jį “gyvą” ir veikiantį. Todėl laboratorijoje praleisdavo kiekvieną laisvesnę minutę. 1950 metais kinematoriaus modelis buvo baigtas. Visas įrenginys tilp ant nedidelio stalelio, pastatyto laboratorijos kampe. Glostė jį profesorius ir, atsisukęs į savo padėjėjus, jaudindamasis klausė: - Kažin ar veiks? Kinematorius turėjo trifazį asinchroninį variklį ir 12-15 voltų įtampos akumuliatorių. Elektros variklis suteikdavo pirminį judesį ir įkvėpdavo gyvybę, o akumuliatoriaus energija visą įrenginį valdė skaitmeniniais jungikliais. Pagaliau atėjo akimirka, kada mechanikas S.Bubelis prijungė kinematorių prie lėtaeigių tekinimo staklių ir atsisukęs į profesorių tiesiog akimis, be žodžių paklausė: ’’Jungti?” Šis linktelėjo galva ir pats įkišo į lizdą elektros laido šakutę. Gaminio, nedidelės rankenėlės, kurią turėjo ištekinti, matmenis jau anksčiau buvo užfiksavęs perfojuostoje ir ją įstatęs į kinematorių. Elektros variklis netikėtai

TARP DANGAUS IR ŽEMĖS (1941-1950 metai)

123

garsiai suūžė, kinematorius atgijo, staklių rėžtuvas palietė metalo gabalą ir staiga tiesiog akyse pradėjo raitytis plonos gyvačiukės. Staklės dirbo be žmogaus, jos vykdė kinematoriaus įsakymus, išreikštus matematine kalba. Pagaliau staklės sustojo, ir Vasiliauskas išėmė rankenėlę, kuri dar skleidė tekinamo metalo šilumą. Paskui įdėjo medžio gabalą. Ir vėl ištekino panašią. Nors rankenėlės nebuvo itin glotnios, tikriausiai rėžtuvas momentais judėjo ne visai tiksliai, išradėjas neslėpė savo džiaugsmo, kurį išreiškė šūksniu: - Sukasi! Žiūrėkite, sukasi! Po kelių dienų, apibendrindamas bandymų rezultatus, K.Vasiliauskas padarė tokias išvadas: Automatinis įvairių mašinų valdymas kinematoriumi su perfojuostomis, pagrįstas dvejetaine skaičiavimo sistema, įmanomas ir lengvai įgyvendinamas. Staklių, kitų mašinų, kurias valdys kinematorius, keičiantis gaminamai produkcijai, pertvarkyti nereikės. Pakaks suderinti patį valdymo įrenginį, pakeičiant perfojuostą. Kinematoriai ateityje galės valdyti ne tik atskiras stakles, bet ir kitus įrenginius, srautines linijas.

“Nuo studentavimo laikų jis mėgino realizuoti automatinių staklių idėją. 1914 metais karas sutrukdė jam gauti savo išradimui patentą, nepavyko jo įvykdyti siauruose mūsų pramonės rėmuose: dabar ta pati idėja plačiai taikoma visame pasaulyje, panašiu principu su skylėtomis kortelėmis (push-card)”216rašė jo bendražygis S. Kolupaila. Vieną vakarą, baigęs vedžiojamų staklių aprašymą, K.Vasiliauskas atsivertė žurnalą, kurį prieš kelias dienas parsinešė iš Universiteto bibliotekos. Akis užkliuvo už straipsnio, kuriame buvo rašoma, jog amerikiečiai mokslininkai kuria elektroninę mašiną, ateityje galėsiančią atlikti tūkstančius ir net milijonus operacijų per sekundę, kuri valdys ne tik atskirus įrengimus, linijas, bet ir didžiules gamyklas. Perskaitė straipsnį kartą, kitą ir atidėjęs į šalį su gailesčiu tarė pats sau: - Per vėlai. Viskas per vėlai. Mechaninių sistemų amžius baigiasi, ant techninės pažangos slenksčio stovi nauja era - elektrotechnikos. O jam septyniasdešimt. Nauji vėjai papūtė ir Universitete. Maskvos įsakymu 1950 metų pabaigoje jis buvo pertvarkytas į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.

124

Septintoji dalis

SEPTINTOJI DALIS

PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1951-1957 metai)

1951 metų sausio 15 dieną po ilgai trukusių abejonių ir svarstym Kazimieras Vasiliauskas peržengė Kauno politechnikos instituto rektoriaus, tuo m etu vadinamo direktoriumi, profesoriaus Kazimiero Baršausko kabineto slenkstį. Rektorių jau pasiekė kalbos, jog profesorius K. Vasiliauskas ruošiasi prašytis atleidžiam as iš darbo. Todėl, pam atęs jį tarpduryje, pagalvojo: ’’Tikriausiai atnešė pareiškimą”. Rektorius neklydo. Nors pareiškimo parašęs dar nebuvo, tačiau norėjo pasitarti, kaip jis vertintų tokį žingsnį. - Manau, kad man pats laikas uždaryti duris,- prabilo prisėdęs prie stalo. - Ir metai nebe tie, ir sveikata nebe ta. Vis tik prabėgo trys dešimtys metų, kai steigėme Aukštuosius kursus, kūrėme Universitetą. K. Baršauskas, pats baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Gamtosmatematikos fakulteto fizikos-matematikos skyrių, gerai suprato, kaip buvo nelengva žilagalviui profesoriui pasiryžti šiam žingsniui. Todėl prisėdęs šalia K. Vasiliausko prabilo: - Suprantu jus, bet supraskite ir mane- žmonių su profesorių vardais, mokslo daktarų laipsniais- vienetai. Kas dėstys, kur lietuvių kalba gins disertacijas jauni mokslininkai? Sugužės iš Maskvos, Leningrado svetimi, jeigu nebus savų. Jis žinojo, kaip nelengva rektoriui, o ir kitiems ne pyragai. Ne vienas studentas mokosi tik jo dėka, ne vieną mokslininką yra užstojęs ir apgynęs, kartais jam pačiam net nežinant. Stiprūs rektoriaus pečiai, bet ne tokie galingi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kad vienas apsaugotų visus nuo negandų. Matydamas, kad K. Vasiliauskas tebeabejoja, rektorius prabilo: - Sutikite, tamsta, dar padirbėti profesoriumi, statybinės mechanikos katedros vedėju. Pradžioj duosime pagalbininką, o vėliau žiūrėsime. Šis dar padvejojęs tarė: - Ką darysi, tebūnie taip, kaip jūs sakote. Tą pačią dieną K. Baršauskas įsakymu Nr. 1 paskyrė K.Vasiliauską profesoriumi, katedros vedėju nuo sausio mėnesio 1 dienos. Technikos mokslų

PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1 9 51-1957 metai)

125

institute jis liko vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.217 K. Baršauskas savo pažadą greitai ištesėjo. Į pagalbą profesoriui paskyrė jauną inžinierių J. Baušį paskaitiniu asistentu, kuriam buvo suteiktas aspiranto statusas. Taip prasidėjo technikos mokslų daktaro profesoriaus J. Baušio mokslinė veikla. Jis talkino K.Vasiliauskui paskaitose, retsykiais, labiau sušlubavus sveikatai, jį pavaduodamas. Profesorius vadovavo jo kandidatinei disertacijai, kurią sėkmingai ir greitai apgynė. Kadangi K. Vasiliauskas buvo technikos mokslų daktaras, profesorius, todėl Universiteto, vėliau Kauno politechnikos instituto mokslinei tarybai buvo suteikta teisė priiminėti gynimui kandidatines ir daktarines disertacijas medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos srityse. Vadovavo ir aspirantams. Jo dėka gražus būrys dėstytojų, aspirantų paruošė ir apgynė kandidatines disertacijas, keletas jo mokinių apgynė ir daktarines, tapo profesoriais, kaip antai: A. Čyras, A.Čižas, J.Baušys, A. Kudzys, V. Židonis, V. Klimavičius, J. Slavėnas. Aleksandras Čyras, vienas gabiausių profesoriaus aspirantų, 1954 metais apgynė kandidatinę disertaciją, pirm asis pradėjo taikyti m atem atinio programavimo metodus konstrukcijoms skaičiuoti, tapo mokslų daktaru, akademiku, žinomu mokslininku toli už Lietuvos ribų. - Profesoriaus Vasiliausko pedagoginio darbo sistema mums buvo pavyzdinė - paskaitos be konspektų, gili erudicija, pagarba ir dėmesys kiekvienam studentui. Todėl juo stengėmės sekti, patys tapę mokslininkais ir pedagogais, - prisiminė A. Čyras.- Pagaliau jis sukūrė savą, originalią mokyklą medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos srityse.218 Bėgo metai, o katedros patriarchas ir toliau nepavargdamas, tuo pačiu portfeliuku nešinas, kas rytą neskubėdamas kopė instituto laiptais. Katedroje, kaip ir visur gyvenime, buvo ir grupuočių, ir ginčų, bet, pasak profesorių J. Vidmantą, K. Vasiliauskas sugebėjo sukurti nepaprastai ramią ir darbingą tokiu neramiu laiku atmosferą, išvengdamas intrigų, skundų, įtarinėjimų. Mat, visiems jis buvo pripažintas autoritetas. O studentus koridoriuje, auditorijose pasitikdavo toks mielas profesoriaus - labutis, tamsta... Tęsėsi ir tradicinis bendravimas įvairių švenčių, ypač Kazimierinių proga jaukioje šeimyninėje aplinkoje, skambant lietuviškai dainai. Kolegoms, studentams profesorius buvo nepastebima geroji dvasia, skleidžianti ir sėjanti aplink save gėrio grūdą, žmonai atrama ir paguoda, o anūkams Vytautui ir Irtai baltapūkis, geraširdis seneliukas, paduodantis sodo obuolį, nuskinantis raudoną vyšnią.219 Nors profesoriaus uždarbis palyginti tiems laikams buvo gan solidus, pinigų nuolat stigo. Mat, nemažą jų dalį išdalindavo, remdamas materialiai

126

Septintoji dalis

giminaičius ir net gabesnius studentus, aspirantus. Tą jis sugebėjo atlikti taip nepastebimai ir taktiškai, neįžeisdamas žmogiškojo orumo, jog sušelptasis pats stebėjosi atsiradusia kišenėje viena kita dešimtine. Globojo, saugojo kitus, nors ir savų rūpesčių buvo per akis. Jie dažniausiai užgriūdavo staiga ir netikėtai iš tos pusės, iš kurios visai nelaukdavo. Antai, pakibo grėsmė, jog gali būti nacio­ nalizuotas gyvenamasis namas. Negi senatvėje vėl teks būti nuomininkais, ieškoti svetimo kampo, eiti ubagais, palikus viską, kas guodė ir šildė nelaimių prislėgtas širdis, priminė senus gerus laikus, kada visi buvo draugėje prie vieno stalo. Širdis suspurdėdavo vien tik pagalvojus, jog namo laipteliai greitai girgždės po svetimųjų žingsniais, nuo sienų reikės nukabinti paveikslus, kurių daugumą nutapė jo mylima dailininkė Marija Račkauskaitė-Cvirkienė, sodo takeliais krykštaus kitų vaikai. - Negali būti didesnio pažeminimo, kaip vardinti savo nuopelnus, titulus ir prašyti, kad neatimtų to, ką pelnei savo protu, prakaitu ir štai šitomis rankomis, - skundėsi žmonai, į šūsnį pažymų, prašymų įsegdamas dar vieną. Profesorius kreipėsi į Kauno miesto, srities vykdomuosius komitetus prašydamas palikti “asmeninėje nuosavybėje 225 m2naudingo ploto (t.sk. 177,5 m2 gyvenamojo ploto) namų valdą Technikos prospekte N r .ll.” 220 1952 metų pavasarį, gavęs teigiamus sprendimus, K.Vasiliauskas vėl ra M inistrų Tarybai, Aukščiausiosios Tarybos prezidium ui, prašydam as jų nutarimus “dėl namuko, kurį turiu pasistatęs sau ir savo šeimai, patvirtinti, kad galėčiau gauti reikalingus nuosavybės dokumentus”. Birželio 30 dieną Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nutarė atleisti nuo nacionalizavimo gyvenamąją valdą. Širdis pamažu atlėgo. Greitai nuotaika dar labiau pasitaisė, kai laiškanešys atnešė voką, išmargintą iki šiol nematytais pašto ženklais. - Iš Amerikos. Tikriausiai nuo tamstos vaikų, - padavė kaip didžiausią brangenybę. Skaitė abu su žmona, nepastebėdami, kaip raidės baltame popieriaus lape liejasi nuo ašarų. “Esame sveiki, gyvi ir karštai bučiuojame Jus abu, mūsų brangiausieji...” Danutė dirba privačioje baleto studijoje, Gediminas - valdinėje tarnyboje. Jei Dievas leis, galbūt dar pasimatysią”. Nors tada ir negalėjo jausti, kad abu vaikai iš tiesų sugrįš tik po keturiasdešimt metų jau į Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, o anūkas, Medardo sūnus Vytautas, kuriam, beje, buvo lemta gyventi nepilnus šešis dešimtmečius, taps geologu, gamtos mokslų daktaru ir aktyviu tos Nepriklausomybės gynėju. Po tokios žinios ramesne širdimi galėjo dirbti mėgiamą darbą. K. Vasiliauskas vėl sėdi, rašo, skaičiuoja, nesiskirdamas su aritmometru,

PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1 951-1957 metai)

127

logaritmine liniuote, skriestuvu ir pieštuku. Vasarą, šiltomis dienomis sode, altanėlėje, žiemą - kabinete. - Taip negalima, - švelniai priekaištavo žmona. - Išvažiuotum į kurortą, juk ne jaunystė. - Širdele, man geriausia namuose, Fredoje. Palangoje nuobodu,- atsaky­ davęs. - Štai baigsiu knygą ir pailsėsiu. Monografija “Statybinės statikos pagrindai” išėjo 1953 metais ir nagrinėjo tą statybinės mechanikos kurso dalį, kurią dėstė pokario metais. Joje, remiantis daugeliu pavyzdžių, pateikta statiškai išsprendžiamų strypinių sistemų, kiti skaičiavimai. Be to, kaip ir anksčiau, monografijoje nemaža savų originalių pasiūlymų. Kiekvieną - didelį ar mažą darbą jis rengė pedantiškai kruopščiai ir atsakingai. Profesoriaus amžininkai prisiminė, kaip Vasiliauskas pergyveno, kada kolegos pastebėjo straipsnyje prasprūdusią nežymią klaidelę. Atrodo, jau nusiramina, pamiršta, bet praeina diena, kita, ir profesorius vėl aimanuoja, atrodytų, dėl tokios smulkmenos. Tik ilgai įtikinėjam as ir prašom as K. Vasiliauskas sutiko, kad būtų surengtas viešas ir iškilmingas Instituto mokslinės tarybos posėdis, skirtas jo 75 metų amžiaus ir 35 metų mokslinės-pedagoginės veiklos sukakčiai paminėti. Posėdis įvyko 1954 metų kovo 19 dieną, penktadienį, 18 valandą Instituto trečiųjų rūmų salėje. Gausiai susirinkusiems studentams, bendradarbiams jis papasakojo, kaip gimė Aukštieji kursai, Universiteto Technikos fakultetas. Paskui, jau sėdėdamas scenoje už gėlėmis skendinčio stalo, mąstė - kaip būtų malonu šalia savęs matyti kolegas, su kuriais tiek svajota ir dirbta, kol dar buvę jauni. Tačiau vienus jau seniai priglaudė Lietuvos kapinaitės, kitus skyrė tūkstančiai ilgų kilometrų, upės ir vandenynai. Netgi kaimynas Pranas Jodelė, negalios slegiamas, posėdyje neįstengė dalyvauti ir atsiuntė sveikinimo telegramą. Ant stalo krašto gulėjo šūsnys telegramų, kurias jam adresavo Lietuvos aukštosios mokyklos, buvę jo mokiniai, studentai. Netgi choras pasveikino su garbinga švente bei mokslo pasiekimais. Pats nesitikėjo tokių iškilmių. - Padirbėsiu metelius ir atsisakysiu katedros, - sugrįžęs kalbėjo žmonai. Šiandien vakare pamačiau, kad vėl auga naujas mokslo ąžuolynas. Taip ir pasielgė. 1955 metų vasario 7 dieną K. Vasiliauskas parašė pareiškimą paskirti pensiją: ’’...pradėjau dirbti Kauno valstybiniame universitete 1922 m. vasario mėn. ir dirbau ligi 1950 m. gruodžio 31 d., o persiorganizavus Universitetui nuo 1951 m. sausio ld . ligi šiol dirbau ir tebedirbu profesoriaus pareigose “,221 K. Vasiliauskui greitai buvo paskirta personalinė pensija. Amžininkų liudijimu, aktyviausias profesoriaus mokslinės ir pedagoginės veiklos laikotarpis

128

Septintoji dalis

baigėsi, katedra daugiausia rūpinosi jo mokiniai V. Klimavičius, M. Remišauskas, nors pats į paskaitas dar veržte veržėsi. Iš Hidrotechnikos fakulteto statybinės mechanikos katedros vedėjo pareigų K. Vasiliauskas buvo atleistas 1956 metų birželio 27 dieną ir paliktas toje pačioje katedroje profesoriumi.222 Nors ranka, laikanti plunksną ir skriestuvą jau nebebuvo tokia tvirta, tačiau jis toliau tebedirbo su nemažėjančia įtampa. Tais pačiais metais “Instituto darbų“ IV tome (129-138 psl.) buvo išspausdintas K.Vasiliausko straipsnis “Įvairių skerspjūvių sijos įlinkiai”, nagrinėjantis mechaniškas sijų deformacijas. Beje, panašus straipsnis metais anksčiau buvo išspausdintas rusų kalba Mokslų Akademijos darbų serijoje. Institutui pavedus, jis sutelkė geriausių specialistų būrį, kuris turėjo parengti naują medžiagų atsparumo vadovėlį, atsižvelgiant į pokyčius techninėje pažangoje. “Mano daliai buvo skirta sudaryti penkių skyrių vadovėlio dalis”, - rašė K. Vasiliauskas. - “Tomis dienomis aš sudariau atitinkamas juodraštines: dešimtasis skyrius - sukimas 43 psl., vienuoliktasis - lenkimas 63psl., dvyliktasis - sijų deformacijos 30 psl., tryliktasis - deformacijų radimas potencinės energijos būdu 12 psl., keturioliktasis - statiškai neišsprendžiamos sijos 18 psl.” Be to, nereikia pamiršti, kad tais metais jis turėjo ir 4 aspirantus - P. Aukštakalnis baigė mokslinį darbą ir apgynė disertaciją, kiti trys- A. Stankus, A. Martišius ir J. Slavėnas ruošėsi jas ginti.223 Suvokdamas, jog laikas nenumaldomas ir nežinodamas kiek dar skirta jo daliai, kiek tai buvo įmanoma, stengėsi vaisingai išnaudoti. “Potencinės energijos tūrio diagramos skaičiuojant sijų deformacijas” yra paskutinis mokslinis straipsnis, išspausdintas esant jam dar gyvam. Šį straipsnį pats autorius apibūdino taip: ’’Tatai yra mokslinis veikalas, reiškiąs žinomą Moro teoremą. Ji čia reiškiama panašiai, kaip pas Vereščiaginą, tik neplokščioje sistemoje, o nuosavoje tūrio vaizduotėje, kaip pas mane. Tokia vaizduotė yra gan originali, labai palengvina sijų deformacijas sužinoti ir taip pat palengvina tos rūšies uždavinius spręsti. Straipsnis iliustruotas praktišku pavyzdžiu...” Vadovėlis “Medžiagų atsparumas“ pasirodė 1959 metais. Akademiko K. Vasiliausko, kuris parašė X, XI, ir XIII skyrius pavardė buvo juoduose rėmeliuose. Čia, manau, vieta ir laikas pasakyti, kaip savo mokslinę veiklą vertino pats K. Vasiliauskas. Būdamas itin kuklus ir savikritiškas, jis stengėsi savo nuopelnų niekur nepabrėžti, apie tai kalbėjo su didelėmis išlygomis, nors

PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1 9 51-1957 metai)

129

išspausdinti mokslo darbai sudarė daugiau kaip 200 spaudos lankų. Tačiau vienoje iš autobiografijų amžiaus pabaigoje jis kukliai pripažino, kad “statybinės mechanikos srityje man pavyko pasiekti kai kurių laimėjimų.”224Jiems pirmiausia profesorius paskyrė naujus būdus, skirtus įvairių sijų įlinkiams nustatyti, kuriuos pasisekė atrasti. 1956 metais atsitiko dar vienas įvykis, kurį jis palaikė itin geru ženklu. Vieną dieną, pažvelgęs pro langą, pamatė, kaip sodybos vartelius pravėrė nepažįstamas vyriškis. “Kažkoks senelis, tikriausiai sumaišė adresą”, - pagalvojo. - Bet kodėl jo eisena tokia pažįstama?” Paskui takelyje pasirodė moteriškė, kurią lydėjo augus vaikinas ir mergina. “Svainis Konstantinas su šeima” - dingtelėjo mintis - ir puolė greičiau atidaryti duris. - Ką jie padarė, ką jie padarė! - graudinosi, sodindamas visus už stalo. Negi šis suvargęs, raukšlių išvagotu veidu senis, drebančia ranka siekiąs šaukšto, buvęs švietimo ministras, Valstybės seimo pirmininkas, Valstybės kontrolierius inžinierius Konstantinas Šakenis. Dviem metais už jį jaunesnis, baigęs Petrapilio technologijos institutą, K. Šakenis, negavęs darbo pagal specialybę gim tinėje, jaunystėje vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose, parašė lietuvišką matematikos vadovėlį, studiją apie lietuvių kalbos persekiojimą. Po Didžiojo karo Nepriklausomoje Lietuvoje kurį laiką jie abu triūsė Susisiekimo ministerijoje, kol Konstantinas neperėjo į pedagoginį darbą. Trumpai pabuvęs Panevėžio gimnazijos direktoriumi, 1927 metais jis buvo paskirtas švietimo ministru. Čia abiejų keliai vėl susikryžiavo, besirūpinant Universitetu, jo Technikos fakulteto reikalais, dalyvaujant Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos veikloje. Nors ir užimtas valstybiniais rūpesčiais, K. Šakenis mažai ką nusileido svainiui ir spausdintais darbais. Jis parašė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms, išvertė A. Mickevičiaus poemą ’’Ponas Tadas”, parengė studijas “Aušra ir jos gadynė”, “Vabalninkas ir jo apylinkės praeityje ligi Lietuvos nepriklausomybės atgavimo”, daug straipsnių laikraščiams ir žurnalams. Vargo pelė. Bėgo, dirbo ir net savo stogo neužgyveno. Nuomojo butą, atostogavo varganoje tėvų sodyboje, gimtinėje prie Vabalninko, niekam pikto nedarė. Ir už ką tokia kančia? Negi už tai, kad širdimi gyveno su Lietuva? - Ne savo valia pratęsiau takus Sibire, kuriuos anksčiau įmynė mano giminė, dviejų sukilimų dalyviai,- kalbėjo graudindamasis.- Dešimt metų kalėjime, likusius šešeris Krasnojarsko tremtyje. O jis, žvelgdamas į svainį ir jo šeimą, galvojo: ’’jeigu sugrįžta seniai išėjusieji, tai geras ženklas”. 9 . 805

130

Septintoji dalis

so Jau savaitė, kai spaudžia vasario šalčiai, nuo kurių naktimis pyška tvoros, bet profesoriui nė motais, atrodo, kad septyniasdešimt septyneri metai jo visai neslegia. Rytais tuo pačiu metu tarsi laikrodis jis pasirodo auditorijoje, po paskaitų irgi ne kasdien iškart važiuoja į Aukštąją Fredą. 1957 metų vasario 9osios popietę jis pasuko į namą tuometiniame Stalino prospekte (Laisvės alėjoje), pažymėtą dvidešimt devintuoju numeriu. Neseniai įkurtas Lietuvos Mokslų Akademijos Statybos ir architektūros institutas jį pakvietė į pirmąjį mokslinės tarybos posėdį. - Esate vienas instituto krikštatėvių, todėl sėskitės arčiau stalo. Posėdyje buvo tvirtinami instituto nuostatai ir sudaromas darbo planas, todėl jo parama labai pravertė. Jis prisiminė, ką buvo pasiūlęs Akademijai prieš dešimt metų - rūpintis krašto architektūriniu palikimu, kuris nyksta tiesiog akyse, tirti vietinių žaliavų išteklius, vystyti savo statybinių medžiagų pramonę, kitas svarbias temas. Pagal tai, jo nuomone, turėtų būti sudaroma ir instituto struktūra, svarbiausios veiklos kryptys. Nors ir palengva, bet pildėsi dar viena jo mintis. Išaušo pavasaris. Balandžio viduryje K. Vasiliausko adresu atėjo laiškas iš Maskvos. - Kas čia galėtų būti? - paklausė pats savęs, atplėšdamas standų, išmargintą antspaudais voką. “Didžiai gerbiamas Kazimierai Josifovičiau! TSRS statybos ir architektūros akademijos tikrųjų narių bendras susirinkimas 1957 m. balandžio 12 d. išrinko Jus tikruoju Akademijos nariu. Akademijos prezidiumas sveikina Jus ryšium su išrinkimu ir yra įsitikinęs, kad Jūsų aktyvus darbas akademijoje pasitarnaus tolesniam tarybinio statybos ir architektūros mokslo vystymui. Statybos ir architektūros akademijos Prezidentas N. Bechtinas Akademijos sekretorius N. Baranovas”225 Iki šiol nė vienas Lietuvos mokslininkas technikos srityje nebuvo pasiekęs tokio pripažinimo. Ta proga K. Vasiliauskas gavo daugybę sveikinimo telegramų, laiškų, tačiau pats brangiausias buvo nuo svainio K. Sakenio, rašytas iš Troškūnų: ’’Tavęs išrinkimas tikruoju Akademijos nariu mus nepaprastai pradžiugino, nes matome, kad ir įžymus mokslininkai kitataučiai įvertino Tavo, mielas Kazyti, nuopelnus mokslui ir Tavo profesoriaus-pedagogo darbuotę, suteikdami Tau Akademiko vardą. Kartu laikome Tavo didžiu nuopelnu, kad tuo išrinkimu pakėlei ir bendrą Lietuvos mokslininkų, o ypač Politechnikos instituto, kuriame

PRIEŠ UŽDARANT DURIS (1 951-1957 metai)

131

Tu dirbi, vardą ir garbę ” .227 Vasarą, pasibaigus mokslo metams, jis nusifotografavo altanėlėje kartu su anūkais Vytautu ir Irtute. Nuotraukoje - senukas, bet dar gerai ir sveikai atrodantis. Nesiskundęs negalavimais, stipriau nesirgęs. Nuotrauka, tikriausiai jam patikusi, nes paprašęs nusiųsti vaikams į Ameriką. Bet rudeniop, dukters Marijos Lietuvninkienės liudijimu, Tėvelis sunkiai susirgęs gripu. Ligai paūmėjus, jis sakydavęs, kad mirsiąs nuo plaučių, nes kadaise sirgęs šia liga. Tačiau spalio mėnesį dar niekas nesitikėjo tragiškos baigties. Atsikėlęs bandė dirbti, skaitė laikraščius. Ypač jį nudžiugino spalio 4 dieną paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas. Prastokai girdėdamas, jis prašydavęs Konstantino Sakenio sūnų studentą Romualdą, gyvenusį pas Vasiliauskus, papasakoti, ką kalbėjęs radijas, paskaityti, ką rašo apie tai laikraščiai. Tai buvo tikras Mokslininko džiaugsmas. Nelauktai liga vėl atsinaujino, ir buvo priverstas atsigulti į Kauno klinikas. Atsisveikindamas su namais, paprašęs atnešti kalėdinį paketuką, kurį atsiuntė sūnus Gediminas. Ilgai vartė rankose šiltas su kailiuku šlepetes. - Tikriausiai jau neteks man jų mūvėti, - liūdnai atsiduso. Kazimieras Vasliauskas sirgo neilgai ir mirė 1957 metų lapkričio 24 dieną. Mirties liudijime priežastimi nurodyta hipertoninė liga. Kai kurie gydytojai artimiesiems sakė, jog profesorių ištikęs plaučių insultas dėl gripo. “Mūsų respublika, jos Mokslų akademija bei Kauno politechnikos institutas velionio prof. K. Vasiliausko asmenyje neteko vertingo mokslininko, savo bendradarbio. Jo šviesus atminimas ilgai neišdils iš visų jį pažinojusių ir su juo susitikusių asmenų atminties.” -skelbė išspausdintas nekrologas228, kurį pasirašė Lietuvos Mokslų Akademija, jos Energetikos ir elektrotechnikos, Statybos ir architektūros institutai, Kauno politechnikos institutas. Kai telegrafas perskraidino šią skaudžią žinią per Atlantą, Steponas Kolupaila laikraštyje “Draugas” parašė: ”Prof. K. Vasiliauskas didžiai nusipelnė Lietuvai ir lietuvių tautai, organizuodamas technikos mokslą, ruošdamas gerus Lietuvos inžinierius ir turtindamas mūsų techninę literatūrą. Jo vardas negali būti užmirštas ” .229 Prieš paskutinę kelionę Jis dar kartą sugrįžo į savąją Alma Mater, kuriai ištikimai tarnavo vos ne keturiasdešimt metų. Velionio palaikai buvo pašarvoti toje pačioje Politechnikos instituto trečiųjų rūmų salėje, kurioje dar taip neseniai vyko jubiliejinės iškilmės jo garbei. Dvi dienas ėjo atsisveikinti studentai, kolegos, artimieji. Nebuvo tik trijų širdžiai artimiausių žmonių - sūnų Medardo ir Gedimino bei dukters Danutės. Lapkričio 27 dieną 14 valandą laidotuvių procesija pasuko į amžinojo poilsio vietą - Petrašiūnų kapines. Po kojomis traškėjo pirmasis ledas. Instituto

132

S eptintoji dalis

direktorius K. Baršauskas atsisveikindamas kalbėjo: ’’Mirtis išrovė technikos mokslo ąžuolą...” Staiga papūtė žvarbus šiaurrytys. Tarp medžių pradėjo suktis snaigės. Dar kurį laiką plazdėjusi vėjyje užgęso paskutinė žvakė. Ruduo baigėsi. Prasidėjo žiema. Durys užsidarė. Kitą dieną K. Baršauskas parašė: ’’Hidrotechnikos fakulteto Statybinės mechanikos katedros profesorių Vasiliauską Kazimierą s. Juozo nuo š.m. lapkričio 24 dienos kaip mirusį iš sąrašų išbraukiu ” .230 Gyvenimas žemėje nutrūko, bet jis tęsiasi pasilikusiųjų atmintyje.

Su tetulėmis Janulevičiutėmis, padėjusiomis moksluose Mintaujos gimnazijoje

K.Vasiliausko tėvas ir jo sesuo Ona su dukromis Agota ir Tekle

Ryga. Pas Giedraičius studento Kazimiero (stovi kairėje), jo bičiulių kelio galas

Studentų ratelis „Viltis“ Rygoje. Iš kairės: Kazimieras Vasiliauskas, Dirvinskas, Petras Pundzevičius, Feliksas Vizbaras, Juozas Tūbelis, Breimeris, Jonas Šimoliūnas Pirmieji žingsniai garvežių gamykloje Bežicoje

Aukštųjų kursų lektoriai 1921 m. dėstę technikos skyriuje. Pirmoje eilėje iš dešinės - K.Vasiliauskas (1), VVerbickis (2), P.Jodelė (3), J.Šimoliūnas (4), Z.Žemaitis (6 ); antroje eilėje iš kairės - P.Jankauskas (2), J.Graurogkas (8 ); trečioje eilėje iš kairės - A.Purėnas (5), S.Dirmantas (8 ), F.Butkevičius (13)

Z.Žemaitis, vienas Aukštųjų kursų steigėjų J.Šimkus, pirmasis atgimusio Universiteto rektorius J.Šimoliūnas, pirmasis Aukštųjų kursų technikos skyriaus vedėjas

Lietuvos universiteto 1922-1923 m. mokymo personalas. K.Vasiliauskas trečioje eilėje šeštasis iš kairės

Garbės daktaras inž. Petras Vileišis

K. Vasiliauskas (pirmoje eilėje viduryje) ir jo kolegos kartu su diplomantais inžinieriais (stovi) - Kaziu Kriščiukaičiu, Jokūbu Peru, Jonu Kriščiukaičiu, Klaudijumi Duž-Dužausku 1927.XII.5

Studentų technikų akropolis - Fizikos ir chemijos instituto rūmai Linksmadvaryj e Vytauto Didžiojo universiteto I rūmai

Aukštojoje Fredoje (K.Vasiliauskas pirmasis iš dešinės) su kolegomis, Universiteto senato nariais 1928.IX.15 Vasiliauskų namas Aukštojoje Fredoje, Technikos prospekte

Graži ir laiminga profesoriaus K.Vasiliausko šeima. Kairėje dukros Marytė ir Danutė, šalia tėvo - sūnūs Medardas ir Gediminas

Technikos fakulteto dekanas K.Vasiliauskas su žmona Marija fajetonėlyje. Salia jo - sūnūs Medardas ir Gediminas

P.Jodelė

S. Kairy s

V.Čepinskis

P.Markunas

K.Vasiliausko kolegos profesoriai

Technikos fakulteto profesoriai ir jaunesnysis mokymo personalas 1930 m. Sėdi iš kairės į dešinę: prof. J.Šliogeris, prof. P.Jankauskas, prof. J.Šimkus, prof. P.Jodelė, prof. K.Vasiliauskas, doc. J.Šimoliūnas, prof. P.Cechavičius. Pirmoje eilėje stovi: prof. S.Kolupaila, vyr. sistentas V.Verbickis, doc. J.Jankevičius, doc. V.Gorodeckis, doc. T.Šulcas, doc. J.Ciurlys, prof. M.Songaila, prof. V.Mošinskis. Antroje eilėje: vyr. asistentas J.Gabrys, prof. S.Dirmantas, priv. doc. F.Dobkevičius, doc. J.Mašiotas, priv. doc. P.Markūnas, prof. S.Grinkevičius, e. vyr. asist. p. L.Gimbutas, jaun. asist. K.Kriščiukaitis, vyr. asist. Z.Novickis. Trečioje eilėje: e. jaun. lab. p. M.Baublys, vyr. asist. M.Spiridavičius, vyr. lab. J.Jankauskas, jaun. lab. V.Mačiūnas, e. lab. p. J.Vidmantas, tech. J.Šivickas, e. jaun. lab. p. R.Baublys

Tarptautinio kongreso, kuriame K. Vasiliauskas skaitė pranešimą, dalyvių atsisveikinimo vakaras Stokholmo rotušės Auksinėje salėje 1930 m. Svečiuose kartu su studentais pas prof. P.Jodelę 1931 m.

Gera nuotaika. Iš kairės - S.Kolupaila, J.Špakevičius, P.Jodelė ir K.Vasiliauskas

Šventinis vakaras

K.Vasiliauskas bendradarbių tarpe

Tilžėje kartu su P.Jodele, žmona ir jauniausiąja dukra 1934.VIII.10

Studentų būryje 1927.V.15 Vyrijos „Plienas“ 7-erių metų veiklos paminėjimas 1938 m. Karininkų ramovės salėje Kaune

Ilgiausiai atminčiai mylimam profesoriui K.Vasiliauskui. Aukštesniosios technikos mokyklos 3-oji statybos klasė 1935-1936 m.

K.Vasiliauskas su trečiojo kurso studentais, busimaisiais inžinieriais ir architektais 1939 m.

Vytauto Didžiojo universiteto senatas 1939-1940 metais. Pirmoje eilėje (iš kairės): Technikos fakulteto dekanas K.Vasiliauskas, Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas O.Malakauskas, profesorius P.Jodelė, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas M.Biržiška, rektorius S.Šalkauskis, Universiteto sekretorius P.Šalčius, prorektorius A.Purėnas, Teisės fakulteto dekanas A.Janulaitis. Antroje eilėje: Humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas V.Mykolaitis, Technikos fakulteto prodekanas V.Mošinskis, Bibliotekos direktorius V.Biržiška, Matematikos fakulteto dekanas Z. Žemaitis, Medicinos fakulteto dekanas VI.Lašas, Teologijos-filosofijos fakulteto prodekanas Z.Ivinskis, Matematikos fakulteto prodekanas P.Katilius

V y T A V T O !» J l 'i t 1 0 J 0 r * i y RR$ fT KT 0 S T A. T V « 0 & P A R f; I. T R T A *

ELEMKKT.\KIN№

M E

MEDŽIAGŲ ATSPARUMO K U R SA S

DŽ

IA G

Ų

ATSPARUMAS

....

A l!K&TRSNI$H»S TKCMNIkUS -MUK VKI.Os 1.UllilV) s

KAUNAS

»