Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, 1919-1999 9986820049

Citation preview

E l e n a

T

G a i d i e n ė

K A U N O ado I v a n a u sk o

m e

ZOOLOGIJOS M U Z I E J U S

Elena

Gai di enė

T ado

KAUNO I vanausko

ZOOLOGIJOS M U Z I E J U S 1919

•

1999

H

Vilnius ALDORIJA 1999

UDK 59(069)(474.5)(09) Ga 137

Mokslinis konsultantas dr. Algimantas JAKIMAVIČIUS

Recenzavo: dr. Povilas IVINSKIS dr. Petras ZAJANČKAUSKAS

Leidinio išleidimą parėmė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

ISBN 9986-820-04-9

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, 1999 Elena Gaidienė, 1999

Elena

Gai dienė

T adas I vanauskas

ZOOLOGICAL M U S E- U M IN K A U N A S 1919

•

1999

U Vilnius ALDORIJA 1999

Įžanginis

žodis

Sis leidinys apie Kauno Tado Ivanausko Zoologijos muziejų - pirma išsamesnė knyga, nusakanti svarbiausius muziejaus istorijos bruožus, parodanti jo nueitą kelią per 80 metų. Iš tikrųjų muziejaus praeitis dar senesnė - pirm ieji jo eksponatai buvo surinkti 1859 m. Ilgoje ir vingiuotoje muziejaus raidoje kaip ryškus švyturys iškyla prof. Tado Ivanausko asmenybė. Gyvąja gamta susidomėjęs dar vaikystėje, vėliau entuziazmu ir atkakliu darbu jis ne tik įkūrė bei išpuoselėjo vienintelį tokio pobūdžio mokslo ir kultūros židinį Lietuvoje, bet ir paliko didžiulį būrį savo mokinių. Leidinyje plačiau sužinosime apie seniausius eksponatus, saugyklų atsiradimą ir plėtotę, rasime įdomių ir vertingų žinių apie muziejaus darbuotojų ekspedicijas bei jų metu surinktus turtus, dovanotus rinkinius. Iš pagrindų muziejus pasikeitė po rekonstrukcijos. Pakitusios techninės galimybės įgalino naujai išdėstyti eksponatus. Laikantis zoologinės sistemos, dabar jie pateikti šešiuose skyriuose. Salėse galėjome patraukliai parodyti vertingus rinkinius, pagerinti laboratorijų specialistų, fondų darbuotojų darbo sąlygas. Po muziejaus rekonstrukcijos atsirado geresnės sąlygos parodoms rengti, apsilankyti lankytojams. Dabar muziejaus salėse beveik 14 tūkst. eksponatų, o eksponatų, įskaitant m uziejuje saugom us preparatus, - daugiau kaip 10 kartų daugiau, arba per 144 tūkst. vnt. Kelis dešimtmečius nuoširdžiai ir kruopščiai vertybes rinko bei saugojo padalinių vadovai ir specialistai (taksidermistai, biologinių preparatų gamintojai, restauruotojai, dailininkai, inžinieriai). Muziejui visada buvo reikšminga švietėjiška ir mokslinė veikla. Turime 4 mokslų daktarus, didžiuojamės jų moksline veikla, leidiniais. Pas mus yra eksponatų iš viso pasaulio. Muziejaus stendai - tai pasakojimai apie gyvojo pasaulio praeitį, gyvūnų zoogeografiją, rūšių kilmę, didžiulę form ų įvairovę ir apskritai - gyvū n ijos unikalum ą. M uziejuje galim a pam atyti visų sausum os zoogeografinių sričių, taip pat pasaulio vandenyno atstovus. Per visą gyvavim o laikotarpį muziejų taip pat aplankė lankytojai iš viso pasaulio kraštų. Ypač daug jų buvo atvykę iš kaimyninių bei tolimesnių Europos šalių. Čia su dėkingumu galima pažym ėti, kad nem aža žm onių parėm ė m uziejų, d ovan odam i savo su rin ktus eksponatus. Tradicija dovanoti muziejui asmeninius rinkinius gyvuoja ir dabar. Zoologijos m u zieju s-vien as populiariausių Kaune. M okslo bei švietimo požiūriu ne visas turtas įkainojamas pinigais. Reikšmingiausia tai, kad muziejus - didžiulė gyvūnijos etalonų saugykla, kuri praverčia ir ilgai pravers mokslinei veiklai. Si knyga, nors ir turi kai kurių muziejaus istorijos tyrimo bruožų, nėra mokslinė monografija. Joje apžvelgti tik kertiniai muziejaus raidos ir dabarties veiklos bruožai. Būtų puiku, jei šis jubiliejinis leidinys, apžvelgdam as muziejaus nueitą kelią ir supažindindamas Lietuvos visuomenę su aštuoniasdešimties metų veikla, paskatintų jo lankytojus, ypač jaunuosius, didžiuotis vyresniųjų nuveiktais darbais, gal ir pasekti jų pavyzdžiu. Direktorė dr. N. Gulbinienė 5

P ratarmė 1999 m. liepos 15 d. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui sukanka 80 metų. Zoologijos muziejus buvo įkurtas tik metams praslinkus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet besikuriančioje Lietuvos valstybėje po Pirmojo pasaulinio karo, suiručių, esant sunkioms socialinėms ekonominėms sąlygoms, dar nebuvo nei vienos aukštosios mokyklos, visuomenėje dar nebuvo prielaidų bet kuriems sumanymams mokslo, kultūros, švietimo, taip pat gyvosios gamtos pažinimo srityse. Gamtos tyrimo stoties ir muziejaus įkūrimas buvo didelės visuomeninės reikšmės įvykis. Muziejus padėjo pagrindus visai tolesnei gamtos mokslo plėtrai Lietuvoje. Stiprinant Lietuvos valstybingumą jis suvaidino svarbų tautinės kultūros ir švietimo ugdomąjį vaidmenį, tapo tautos savimonės puoselėjimo šaltiniu. Jis sudarė sąlygas gamtos mokslų plėtotei Lietuvoje puoselėjant tautines tradicijas ir mokslo paveldą. Per aštuoniasdešimt metų muziejus išaugo į savarankišką mokslo ir kultūros įstaigą ir daug nuveikė visose savo veiklos srityse. Atskiro leidinio apie Tado Ivanausko zoologijos muziejų iki šiol neturėjome.. Įvairūs autoriai apie muziejų yra skelbę mokslinius ir mokslo populiarinimo straipsnius žurnaluose, dienraščiuose ir mokslinių darbų rinkiniuose. Siame leidinyje apžvelgiant muziejaus kūrimosi ištakas ir tolesnę jo raidą daug kartų minimas prof. T. Ivanauskas - muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, neapibūdinant kitos daugiaplanės jo veiklos. Leidinyje chronologine tvarka aprašoma muziejaus kūrimasis ir veikla, kurioje būta vaisingų tarpsnių, sąstingio metų, praradimų, persitvarkymo ir atsinaujinimo laikotarpių. Nemažai vietos leidinyje skiriama muziejaus reformoms, ypač pokario ir muziejaus rekonstrukcijos laikotarpiais. Pažymėti ir iškilūs muziejaus darbuotojai, kūrę muziejų ir palikę ryškius savo veiklos pėdsakus jo istorijoje, visi tie muziejaus puoselėtojai, kurie vienaip ar kitaip papildė muziejaus rinkinius, dovanodami asmenines kolekcijas ar pavienius eksponatus. Autorė dėkinga buvusiam ilgamečiui muziejaus direktoriui Vytautui Skuodžiui, Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjui Leonui Jezerskui ir muziejaus skyrių vedėjams, pateikusiems papildomos medžiagos: Albertui Gurskui, Natalijai Avyžienei, Alvyrai Patapavičienei, Algimantui Mačikūnui, Algimantui Andriuškevičiui, Ričardui Patapavičiui, ornitologui Sauliui Rumbučiui ir entomologui Romui Ferencai. Esu dėkinga ir Ekologijos instituto moksliniam sekretoriui dr. Algimantui Jakimavičiui už vertingus patarimus ir mokslinį konsultavimą. Už rūpestį ir paramą dėkoju muziejaus direktorei dr. Nijolei Gulbinienei, paskatinusiai parengti ir išleisti šį leidinį. 6

1. M uziejaus

ištakos

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus pradžią sudarė Leonardo ir Tado Ivanauskų Lebiodkos zoologiniai rinkiniai. XIX a. antroje pusėje Lietuvos etnografinėse žem ėse; kur dar vietomis kaimuose tebebuvo kalbama senąja lietuvių kalba, Lydos apskr. netoli Vosyliškiu miestelio Lebiodkos dvare Leonardas ir Tadas Ivanauskai sukūrė savo dvaro namų muziejų, jų vadinamą „Paukščių kam bariu", nes daugumą tų rinkinių sudarė paukščiai. Tuo metu tarp dvarininkų buvo madinga kolekcionuoti augalus bei gyvūnus. Tokias kolekcijas jie kaupė ne tik savo pomėgiams, bet ir savo krašto kultūros plėtrai. Žinoma, kad Lietuvoje panašus dvaro muziejus buvo grafų Tiškevičių dvare Raudondvaryje netoli Kauno, o Vilniaus muziejuje buvo laikoma Vilniaus universiteto auklėtinio K.Tyzenhauzo pado­ vanota (po mirties) jo paukščių iškamšų ir kiaušinių rinkinių dalis [17]. Lebiodkos dvaro namų muziejaus rinkinius sudarė paukščių ir žvėrelių iškam šos bei kūneliai, augalų h erbarai, entom ologinės kolekcijos, konservuoti anatominiai gyvūnų preparatai, sukaupti 18611919 m. Juos kolekcionuoti pradėjo jau nas d varininkas, gam tos mylėtojas Leonardas Ivanauskas. Prof. Tado Ivanausko tėvas Leonardas Ivanauskas (1845-1919) buvo aistringas m edžiotojas, kolekcionie­ riu s, p la č ių p a ž iū rų an ų laik ų šviesuolis inteligentas, norėjęs Lebiodką paversti savo krašto kultūros cent­ ru. Jis Lebiodkoje organizavo įvairias parodas, globojo Vosyliškiu mokyklą, rū p in o si k rašto žm on ių šv ietim u , ruošėsi įkurti šalia Lebiodkos dvaro amatų mokyklą. L. Ivanauskas buvo ir p ažan g ių š v ie tė jiš k ų m in čių ap ie Lietuvą skleidėjas. Nors pats lietuviš­ kai nemokėjo, bet save laikė lietuviu, mylėjo Lietuvą ir to paties reikalavo iš savo vaikų. Jis buvo „litvin" tikrąja to žodžio prasm e - tipiškas lenkiškai Lebiodkos zoologinių rinkinių k a lb a n tis tų laik ų lie tu v is (g en te pradininkas Leonardas Ivanauskas

u

7

Lebiodkos dvaro rūmai - „Paukščių kambario“ buveinė

Lituanus, natione - Polonus). Tai buvo anų laikų tauri asmenybė, sąžiningas, darbštus pilietis, visuom et pagarbiai vertinęs kilnius kultūrinius-dvasinius žm onių poelgius, nepaisydam as luom o ar tautybės. L. Ivanauskas mokėjo profesionaliai kolekcionuoti augalus ir gyvū­ nus, juos preparuoti, daryti paukščių iškamšas. Būdamas dvarininko sūnus, kaip ir derėjo pagal luomą, jis mokėsi Vilniaus 1-ojoje gimnazi­ joje (dabartiniai senieji universiteto rūmai), kur ir susidomėjo gamtos mokslais. Sunku pasakyti, iš kur ta paskata kilo. Jo tėvas Stanislovas nebuvo joks gamtos mylėtojas ar puoselėtojas ir tam įtakos neturėjo. Pasak profesoriaus Tado Ivanausko, jo tėvą gamtos pažinimu sudomino to meto talentingi gimnazijos mokytojai. Besimokydamas gimnazijoje susipažino ir susidraugavo su vienu iš Vilniaus universiteto darbuotojų, veikiausiai laborantu - preparuotoju ar taksidermistu, pavarde Biene [45,46] (L. Bojanuso ar E. Eichvaldo iš Vokietijos atsivežtu specialistu). Manoma, šis ir išmokė L. Ivanauską kolekcionuoti, preparuoti augalus, gyvūnus, gaminti paukščių iškamšas ar kūnelius pagal to meto Europos muziejų taksidermijos techniką. Jo 1859 m. pagaminta stepių vištelės (Syrrhaptes paradoxus) iškam ša, „išgyvenu si" 140 m etų, ir dabar eksponuojama Zoologijos muziejuje, kaip seniausias jo eksponatas. Si ir kitos išlikusios L. Ivanausko pagam intos iškam šos liudija ne tik 8

anuometinės taksidermijos technikos aukštą lygį, bet ir kruopštų, taksidermisto sąžiningai atliktą darbą. Todėl visai pagrįstai šiandien L. Ivanauską galima vadinti Lietuvos taksidermijos pradininku. Gimnazisto Leonardo susižavėjimas kolekcionavimu ir taksidermija nebuvo trumpalaikis. Kiekvienais metais parvažiavęs vasaros atostogų iš gimnazijos, Lebiodkos apylinkėse jis rinko augalus, gaudė drugius, kolekcionavo paukščius. Lebiodkos dvaro svirne pats įsirengė „laborato r iją ", kur n etru k d o m as galėjo p a sišv ęsti savo p o m ėg iu i. Jis pasitelkdavo ir pagalbininką - gretimo kaimo bernioką, kurį išmokė laboratorinių darbų. Abudu apsiginklavę kolekcionavimo priemonė­ mis, kaip tikri gamtininkai, Lebiodkos apylinkėse rinkdavo beveik viską, ką rasdavo pakeliui. Ilgainiui jų „ekspedicijos" išsiplėtė į Lydos, Slonimo apskritis, net Vilniaus apylinkes, iš kur parsigabendavo vis naujų laimikių. Prof. T. Ivanauskas prisimena, kad: „Tur būt iš to paties laikotarpio buvo užsilikę dideli herbarai augalų, surinktų Lebiodkos apylinkėse ir entomologiniai rinkiniai, tačiau apibūdinti ir sutvarkyti buvo tik vabalų ir drugių. Tai buvo apie 1861 m etus" [57]. Į Lebiodkos rinkinius patekdavo ir visi „atsitiktiniai" eksponatai, pvz., „vilnietis" čiurlys, kurį Leonardas gyvendamas Vilniuje sugavo įsivėlusį į pakulų plaušus prie savo kambario lango ir padarė jo iškamšą. Taip jis greitai surinko gausų augalų herbarą (deja, iki šių dienų neišlikusį), paruošė drugių kolekciją, pagamino nemažai paukščių iškamšų. Visus surinktus rinkinius Leonardas tvarkė moksliniu pagrindu. Jie buvo sudėti sistematine tvarka į įstiklintas vitrinas (pagamintas jo tėvo Stanislovo rūpesčiu) viename didžiausių dvaro namo „Paukščių kam baryje". Kiekvienas eksponatas buvo apibūdintas, etiketuotas vokiečių, prancūzų, lotynų bei lenkų kalbom is ir padėtas pagal sistematiką į atitinkamą vietą spintoje. Apie Leonardo atsidavimą savo pomėgiui gražiai buvo prisiminta 1932 m. žurnale „Bangos". „Tu vėl pabėgai, bara tėvas savo sūnų, 12-kos metų gimnazistą, pabėgusį iš svečių." „Man buvo nuobodu svečiuose, o be to turėjau baigti vanago iškamšą ir sutvarkyti savo drugių rinkinį" [93], - teisinosi sūnus. Ir vėliau studijuodamas S. Peterburgo technologijos institute, šito savo pom ėgio jis n ea tsisak ė, bet, su p ran tam a, dėl laiko stokos taip intensyviai rinkti eksponatus nebeturėjo kada. Baigęs studijas, vedęs, dirbdamas valdišką darbą Peterburge ir tvarkydamas Lebiodkos dvaro pavyzdinį ūkį, L. Ivanauskas visą laiką dom ėjosi gyvąja gamta ir rū p in o si L e b io d k o s rin k in ių p ra tu rtin im u . G rįž d a m a s iš 9

komandiruočių dažnai „Paukščių kambariui" parveždavo naujų, retų rūšių paukščių, pirktų įvairiuose Lenkijos, carinės Rusijos turguose. Prasidėjus 1914 m. karui Leonardas Ivanauskas nebegrįžo į darbą Peterburge. Palaužtas karo ir 1917 m. revoliucijos padarinių 1919 m. m irė Lebiodkoje. Visą savo gyvenim ą jis dom ėjosi savo sukurto „Paukščių kambario" likimu, jį globojo ir saugojo politinių suiručių metais. Iki šiol Z oologijos m uziejuje saugom i septyn i m em orialin iai L. Ivanausko pagaminti eksponatai: stepių vištelė (Syrrhaptes paradoxus) (1859 m.), žvirblinė pelėda (Glaucidium passerinum), baltasis tetervinas (Lagopus lagopus), rudakaklis kragas (Podiceps griseigena), rudakaklis naras (Gavia stellata) - visi 1861 m., mažasis einys (Otis tetrax) (1885 m.), rudagalvė kryklė (Anas crecca) (1892 m.) [19]. Jie ir dabar reikšmingi gamtininkams moksline verte, svarbūs zoologijos mokslo istorijai. Galbūt anuometiniai „Paukščių kambario" rinkiniai šiandieną ne­ būtų net prisimenami ir būtų žuvę, jeigu ne sūnaus T. Ivanausko (18821970 m.) paveldėtas pomėgis gyvajai gamtai. Jis išsaugojo juos nuo pražūties 1919 m. ir vėliau, Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais. Dar ankstyvoje vaikystėje Tadą apžavėjo tėvo „Paukščių kambarys", sukeldamas susidomėjimą visa gyvąja gamta. Žinoma, kad apie 1892 m. tėvas, matydamas dešimtmečio sūnaus norą, pamokė jį kolekcionuoti ir preparuoti vabzdžius, paukščius bei kitus gyvūnus ir gaminti paukščių iškamšas, kurių darymu sūnus taip domėjosi ir troško pats kuo greičiau išmokti. Pamažu tėvas perdavė sūnui visas savo taksidermijos žinias ir paslaptis. Pirmosios Tado kolekcijos, praturtinusios Lebiodkos rinkinius, buvo vabzdžiai - daugiausia drugiai (Lepidoptera) ir vabalai (Coleoptera). 1895 m. T. Ivanauskas pirmą kartą praturtino Lebiodkos vabzdžių kolekciją nauja drugių rūšimi - Lebiodkos „sodo gėlyne" [46] sugavo drugį - spungę (Inachis io), kurios tėvo kolekcijoje dar nebuvo. Tuo metu susidomėjimas vabzdžiais buvo toks didelis, kad kartą būdamas su motina Vilniuje, dešimtmetis Tadas, nugalėtas zoologo aistros, net ant žandaro munduro sugavo „didelę vertybę" [46] - vabzdį ragauodegį (S irex gigus). P ra d ėjęs d aly v au ti eig u lio Jo n e lio K ry v o šieja u s organizuotose į Keturkių pelkę medžioklėse (tuomet šautuvėlio dar neturėjo) susidomėjo paukščiais, o kai aistra medžioklei pasiekė apogėjų, susižavėjimas vabzdžių kolekcionavimu pamažu išblėso. „Tuomet mano užsiėmimas susitvarkė taip: iki šv. Petro, t.y. iki birželio mėnesio 29 dienos (senojo stiliaus) - medžioklės atidarymo dienos - rinkdavau 10

vabzdžius, o nuo tos dienos medžiodavau paukščius"[57]. Pagrindiniu domėjimosi objektu jau tapo paukščiai. Jų tyrinėjimams prof. T. Ivanaus­ kas paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Pirm ieji Lebiodkos eksponatai, kuriuos pats Tadas nušovė ir pagamino iškamšas, buvo kiškis (Lepus europaeus) ir tetervinas (Tetrao tetrix). O pirmoji jo surinkta Lebiodkos apylinkėse paukščių kolekcija į „Paukščių kambarį" nepateko. „Per metus padariau apie 100 iškamšų, žinoma ne kažin kokios kokybės. Vieną sykį atvažiavęs iš Peterburgo tėvas, apžvelgęs mano rinkinį, pasiūlė man jį padovanoti Vosyliškiu pradinei m okyklai" [46], - prisimena Tadas, pats vienkinkiu vežimuku nugabenęs dovaną į mokyklą. „Kiek atsimenu, švietimo ministerijos Vilniaus apskrities valdyba atsiuntė mano tėvui oficialią padėką"[46]. Antrąją paukščių kolekciją jis surinko medžiodamas Lebiodkos apylinkėse, Lydos, Slonimo apskrityse ir Vilniaus krašte, parvykęs namo vasaros atostogų iš Varšuvos gimnazijos. Dalis šios kolekcijos pateko į Lebiodkos rinkinius, o apie 80 kailiukų pats kolekcionierius padovanojo žymiam Varšuvos ornitologui A. Bykovui už išrūpintą leidimą medžioti Gardino, Minsko ir Vilniaus miškų masyvuose. Kadangi vėliau savo turtingą paukščių kolekciją A.Bykovas perdavė Zoologijos institutui Peterburge, tai ten kartu pateko ir T. Ivanausko dovanoti paukščiai su etiketėmis, datuotomis 1901-1902 m., kurie buvo saugomi ornitologi­ nėse saugyklose (autorei 1976 m. lankantis institute, prof. L. Portenka parodė tų paukščių kūnelius). Mokydamasis Peterburgo gimnazijoje (1901-1903 m.) ir universi­ tete (19 0 3 -1 9 0 5 m .), Tadas pau kščius kolekcionavo P eterburgo apylinkėse, Suomijos įlankoje bei pakrantėse ir pačioje Suomijoje. Iš ten į Lebiodką atkeliavo Uralo pelėda (Strix uralensis), pušinė sniegena (Pinícola enucleator, 1902 m.) ir daugybė šiaurės paukščių, sumedžiotų iki 1905 m. Atostogų metu Lebiodkoje, kaip ir anksčiau, Tadas taip pat medžiojo rinkdamas eksponatus. Jis išbraidžiojo visą Gudų girią, užeidamas į Pelesos, Rodunės vietoves ir parsigabendam as iš ten žalčius, gyvates, paukščius ir kitus savo laimikius. Studijuodamas Prancūzijoje, Sorbonos universitete, 1906 m. Roskofo (netoli Bretanės), 1907 m. Banyulso (Viduržemio jūros pakraštyje prie Ispanijos), 1908 m. Vim ero (A tlanto vandenyno pakrantė netoli Bolonės) biologinėse stotyse rinko duobagyvius (Coelenterata), kirmėles (Vermes), moliuskus (Mollusca), vėžiagyvius (Crustácea), dygiaodžius (Echinodermata) savo svajonei - būsimam Lietuvos zoologijos muziejui 11

[92] (o tuo metu Lebiodkos rinkiniams). Iš šių rinkinių dalis eksponatų, pavyzdžiui, jūros žvaigždė (Asterina gibbosa, 1905 m .), jūros lelija (Spirographus spallazami, 1907 m.), aštuonkojis (Loligo vulgaris, 1906 m.), krabai (Dorippe lanata, Scyllarides ardu s, 1907 m.) yra išlikę ir dabar eksponuojami salėse arba saugomi rinkinių saugyklose. Lebiodkos rinkinius gausiai papildė 1910 m. Peterburge T. Ivanaus­ ko įkurta privati biologinių preparatų laboratorija „Zootom as". Savo m em uaruose profesorius prisim ena: „Grįžęs į Peterburgą turėjau galybę m edžiagos savo laboratorijai ne tik paukščių, bet ir žuvų, dygiaodžių (jūros žvaigždžių, ofiurų), moliuskų, šiek tiek žinduolių, tarp jų jūrų kiaulę (delfinų rūšis) ir ruonių. Šią visą vertingą medžiagą išprašė iš manęs Peterburgo universiteto „Solianoj gorodok"*, bet dalį palikau savo Lebiodkos kolekcijai" [45]. Patys įdomiausi, vertingiausi, rečiausi eksponatai, pagaminti laboratorijoje „Zootom as", visą laiką buvo specialiai atrenkami ir siunčiami į Lebiodką „Paukščių kambario" rinkiniams. Deja, daugelis eksponatų iš to laikotarpio, prasidėjus karui ir neramumams Rusijoje, žuvo arba nežinia kur dingo. Dauguma vėliau Lebiodkos rinkinius papildžiusių paukščių buvo T. Ivanausko sumedžioti Pietryčių Lietuvoje 1909-1914 m. ten, kur tarp Ūlos - Katros ir Musteikos upių dunkso pelkingi miškai, Čepkelių raistas, Musteikos, Kabelių, Margionių kaimai, Rūdninkų giria ir Merkio upynas. Ten buvo surinkta gal apie pusė Lietuvoje gyvenančių paukščių rūšių. Iš visų Lietuvoje aplankytų vietų daugiausia eksponatų, dar būdamas gimnazistu, jis surinko Gudų girioje. Iš Rūdninkų girios į Lebiodką atkeliavo (ir dabar esantys muziejuje) reta žalčių rūšis - lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca), gervė (Grūs grūs, patinas), sumedžiota 1914 m., barsukas (Meles meles), sumedžiotas 1913 m., ir daugelis kitų. Tęsdamas tėvo tradicijas, kur bebūdamas T. Ivanauskas nuolat pirko naujų retų rūšių paukščius turguose arba šaldytus paukščius parduo­ tuvėse, atvežtus iš Vidurinės Azijos, Kaukazo, Uralo, Sibiro, Skandinavijos bei kitų pasaulio kraštų. Žinome, kad šitaip iš Varšuvos turgaus į Lebiodką 1889 m. pateko nuodėgulė (Melanitta fusca), 1889 m. antis rudė (Aythya nyroca, patinas), 1990 m. storakulnis (Burhinus oedicnemus), iš Peterburgo 1902 m. usūrinis fazanas (Phasianus torquatus, patinas), 1910 m. gargatunas - tetervino ir kurtinio mišrūnas (Tetrao medius). Šitaip „Iki pirmojo pasaulinio karo Lebiodkoje susidarė nemažas * Buvusi Peterburgo universiteto žinioje pedagoginė [staiga, kurioje veikė nuolatinė vaizdinių mokymo priemonių paroda - aut. past.

12

zoologijos muziejus" [45]; „bemaž 1000 vienetų" [36]. Tačiau baigiantis karui, prasidėjus suirutei, keičiantis socialinei santvarkai, baigėsi ir Lebiodkos dvaro klestėjimo amžius. Iškilo reali „Paukščių kambario" rinkinių sunaikinim o grėsmė. T. Ivanauskas, 1918 04 24 grįžęs iš Peterburgo ir tų pačių metų rudenį apsigyvenęs Musteikoje (kur su žmona Honorata įkūrė lietuvišką mokyklą), 1919 m. mirus tėvui, gerai suprato susiklosčiusią situaciją ir ryžosi rinkinius gelbėti. 1919 m. vasario mėn. T. Ivanauskas pėsčias iš M usteikos nuvyko į Vilnių ir kreipėsi į tuometinį Švietimo komisarą Vaclovą Biržišką, prašydamas padėti išsaugoti Lebiodkos rinkinius. V. Biržiška pasiūlė tuos rinkinius atgabenti į Vilnių ir „tam reikalui asignavo reikalingą pinigų su­ m ą" [57]. T. Ivanauskas tuojau nuvyko į Lebiodką, visus rinkinius sukrovė į 14 vežimų ir arkliais 140 km atgabeno į Vilnių, į lietuvių gimnazijos patalpas (dabar J. Jakšto g. 9). 1919 m. balandžio mėn. lenkam s okupavus V ilnių, rinkiniai buvo perkelti į kitą ankštą, nepatogią patalpą, kurioje: „laimingai prabuvę ten politinių audrų metus, susilaukė laiko, kuomet pavyko atgabenti juos Kaunan" [36]. 1922 m. T. Ivanauskas, jau gyvendamas Kaune, per Kalėdas nuvyko į Vilnių ir per dideles kliūtis išsiuntė juos į Latviją, o iš ten į Kauną. Šiandien, praslinkus daugiau kaip 100 metų, objektyviai ir visapusiškai įvertinti Lebiodkos rinkinius yra sunku. Tačiau gal tai nėra taip svarbu, svarbiausia tai, kad jie nežuvo, nebuvo parduoti (tokius rinkinius mielai būtų nupirkę pasaulio muziejai arba privatūs kolekcionieriai) ir išliko kaip unikali Lietuvos mokslo ir kultūros paveldo dalis. Juos T. Ivanauskas 1922 m. padovanojo Lietuvai. Tai taurus lietuvio konvertito apsisprendimas „visą savo gyvenimą ir darbą pašvęsti Lietuvai" [92]. Lebiodkos rinkiniai svarbūs istoriniu, kultūriniu ir m oksliniu požiūriais. Šiandien jie vieni iš nedaugelio, išlikusių Lietuvoje XIX a. antros pusės dvarų muziejų gyvūnijos rinkinių, yra istorinė-kultūrinė vertybė, atspindinti to meto visuomenės kultūros raidą. Kitados šie rinkiniai atliko švietėjišką gamtos populiarinimo funkciją, paskatino ne vieną susidom ėti gyvąja gamta. O ypač jie svarbūs Zoologijos m u zieju i, kurio įsikū rim o m etu L ietu v o je tokių rin k in ių , kaip Lebiodkos, nebuvo. Jie sudarė Zoologijos muziejaus Kaune, 1970 m. pavadinto jo įkūrėjo Tado Ivanausko vardu, pagrindą. Lebiodkos rinkiniai buvo pirmas bandymas surinkti ir Lietuvos floros bei faunos k olekcijas m okslin iu p agrin d u . Jie davė p rad žią ir lietu v išk o s taksidermijos mokyklos atsiradimui. 13

2. M uziejaus

įkūrėjas - T adas Ivanauskas

Akademikas, prof. T. Ivanauskas (1882 12 16-1970 06 01) yra vienas įžymiausių Lietuvos vyresniosios kartos gamtininkų, gamtos mokslų Lietuvoje pradininkas, daugelio mokslinių kultūrinių įstaigų: Gamtos tyrimo stoties ir muziejaus (1919 m.), Ventės Rago ornitologinės stoties (1929 m.), Žuvinto rezervato (1937 m.), Zoologijos sodo (1938 m.) įkūrė­ jas, vienas iš Lietuvos universiteto Kaune steigėjų (1922 m.). Jis buvo populiariausias Lietuvos gamtininkas, pirmasis gamtosauginių idėjų skleidėjas ir puoselėtojas, gamtos mokslų populiarintojas. T. Ivanauskas gimė 1982 m. gruodžio 16 d. Jo vaikystė prabėgo Lebiodkos dvare, netoli Vosyliškiu miestelio, Lydos apskrityje (dabar­ tinėje Baltarusijoje). Dvaro namų aplinka, tėvo meilė gamtai, pomėgis kolekcionuoti ir namuose esantis „Paukščių kambarys“ žadino vaikišką smalsumą, kėlė susidomėjimą tėvo hobi. Dar prieš mokyklą, nem okė­ damas skaityti, vyresnių brolių ir tetos Elenos Korbutienės pamokytas jau žinojo daugelio paukščių ir žvėrių pavadinimus, esančius storose zoologinėse knygose, ir pažindavo juos tėvo rinkiniuose „Paukščių kambaryje“. „Lebiodkos rinkiniai davė pagrindinę kryptį ne tik mano vaikiškai vaizduotei, bet ir tolesnei galvosenai - nuo pat m ažų d ien ų , bu vau g a m tin in k a s“, ...nuo pat jauniausių dienų buvau „or­ nitologas“ ir „entomologas“ [46], - rašo T. Ivanauskas. Paveldėjęs iš tėvo pom ėgį gyvajai gamtai, Lebiodkoje, savo namuose jis be jokio vargo įsigijo pirm ąjį supratimą apie m uziejininkystę: gavo pirmąsias žinias apie gyvūnų kolekcionavimą ir preparavimą, taksidermiją. Čia Lebiod­ kos dvare iš mažens pradėjo savo mu­ ziejininko veiklą - rinko ir kaupė eks­ ponatus namų muziejui. Išvykęs mokytis į Varšuvos gimna­ ziją (1895-1901 m.), nuo pat pirmųjų Tadas Ivanauskas 1923 m. 14

m okslo m etų susidom ėjo tenykščiais gam tos m uziejais - „pačia maloniausia pram oga" [45], - anot prof. T. Ivanausko. „Kartą Tadas nuėjo į Varšuvos universiteto muziejų, bet rado jį uždarytą, stoviniuo­ damas prie durų, jis galvojo, kaip patekti į vidų, nes jau prasidėjo atostogos, o jis būtinai norėjo kažką patikslinti. Tuo metu iš muziejaus išėjo zoologijos profesorius N. Nasonovas, kuris, pastebėjęs berniuką, pasakė jam, kad muziejus uždarytas, ir paklausė, kas jį ten domina. Išklausęs Tadą, profesorius suprato, kad tai neeilinis m uziejaus lankytojas, ir sugrįžo su juo į muziejų'" [92]. Nuo to laiko Varšuvos u n iv e rsite to z o o lo g ijo s m u ziejau s d ire k to riu s z o o lo g as p ro f. N. Nasonovas leido jam lankyti muziejų bet kada ir kiek tik nori. „Ten pirmą kartą pamačiau daug paukščių, kurių lig šiol neteko matyti. Ten pavyko nustatyti vardą ilgai mane intrigavusio plėviasparnio vabzdžio Chrysis ígnita ir vabalo Ergates faber" [45]. Prof. N. Naso­ novas, pastebėjęs išskirtinį berniuko išprusimą ir domėjimąsi gyvūnais, ypač paukščiais, rekomendavo jį žymiam ornitologui, kolekcionieriui A. Bykovui, kuris supažindino „jaunąjį ornitologą" su savo paukščių kolekcijomis, tuometine paukščių sistem atika, leido naudotis savo asmeninės bibliotekos gausia ornitologine literatūra ir vėliau net padėjo susistem inti atsivežtą iš Lebiodkos paukščių kolekciją. Varšuvoje T. Ivanauskas savo pastangomis susirado ir aplankė turtingą grafo Branickio gamtos namų m uziejų, apžiūrėjo ten esančias paukščių kolekcijas, surinktas iš daugelio pasaulio šalių. Norėdamas pagilinti taksid erm ijos žin ias, susipažino su privačių iškam šų dirbtuvių preparatoriumi Lastovskiu ir taksidermistu J. Štolcmanu, iš kurių daug ko naujo išmoko, pamatė kaip jie dirba. „Mano intelekto raidoje jie A. Bykovas, N. Nasonovas, Lastovskis suvaidino nemažą vaidm enį" [46], - prisim ena T. Ivanauskas. N enuostabu, kad būnant tokioje aplinkoje, svajonė įkurti gamtos muziejų kilo dar gimnazijos suole. 1901 m. T. Ivanauskas iš Varšuvos persikėlė į Peterburgą ir mokėsi Peterburgo 10-oje gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1903 m. jis įstojo į P eterburgo u niv ersiteto Fizik o s-m atem atik o s fak u ltetą ir buvo laimingas galėdamas studijuoti savo pamėgtus gamtos mokslus (tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų fiziką). Gyvendamas ir studijuodamas Peterburge (1901-1905 m.) laisvalaikių valandų valandas praleido Kunstkam eros ir Zoologijos m uziejaus salėse, susipažindam as su naujais gyvūnų rinkiniais, gilindamas zoologines ir muziejininkystės žinias. Zoologijos muziejaus vadovybė, visiškai pasitikėdama jauno 15

studento žiniom is, leido jam pravedinėti ekskursijas m uziejuje. „Atsirado dar platesnė galimybė mano pomėgiui. Buvusi universitete darbininkų švietimo organizacija pakvietė mane šventadieniais aiškinti muziejaus eksponatus ir aš mielai šį pasiūlymą priėm iau" [50]. 1905 m. prasidėjusi Rusijoje ravoliucija nutraukė Tado studijas. Tėvo pageidavim u bei autoritetingų universiteto profesorių A leksan d­ ro Dogelio ir Vladimiro Simkevičiaus patariamas jis išvyko į Prancūziją, tęsti studijas Sorbonos universitete. Sorbonos universitetas Tadui padarė nepaprastą įspūdį ir greit tapo savu. Studijų metais Tadas klausė įžymių profesorių paskaitų, aktyviai dalyvavo išvykose į biologines stotis. Daug praktinių preparavimo įgūdžių jis įsigijo atlikdamas praktikos darbus tose stotyse. Ten pirmą kartą jis išpreparavo ir ilgam atmintyje palikusį didžiulį ryklį. Tadas geriausiai iš visų studentų atlikdavo gyvūnų preparavimo darbus ir gaudavo už tai aukščiausius įvertinimus. Studijų metais įgyti praktiniai darbo įgūdžiai jam labai pravertė Peterburge verčiantis mokslo priemonių gamyba, ypač vėliau kuriant Zoologijos muziejų. Studijų m etais, gyvendam as Prancūzijoje, jis turėjo galim ybę susipažinti ir su Vakarų Europos gamtos muziejais. Aplankęs Londone garsųjį Britų m uziejų, pam atė jam e ekspozicijas su sistem inėm is gyvūnų kolekcijomis ir begalybe eksponatų, - „ Nuostabūs paukščiai iš N aujosios G vinėjos, Indijos, Pietų A m erikos, o svarbiau sia techniškai viskas padaryta be priekaištų. Nėra blogos iškamšos, kokia kartais gadina visą muziejaus vaizdą. Specialią muziejaus dalį sudaro biologinės grupės, t.y. gyvūnai savo natūralioje aplinkoje, ir tada aš, žiūrėdam as į jas, svajojau, kad kada nors ateityje sukursiu kažką panašaus, nors ir mažu mastu Lietuvoje" [46]. Suprantama, T.- Ivanaus­ kas jau tada turėjo aiškų tikslą. Tai buvo 1906 m. Sėkmingai baigęs Sorbonos universitetą, 1909 m. grįžo į Peterburgą ir vėl „įstojęs" į Peterburgo universitetą turėjo išlaikyti valstybinius egzaminus, kad gautų universiteto diplomą. Jį gavęs, norėjo dirbti u n iv e rsite te arb a m ok slo įsta ig o se , b et tam reik ėjo lo jalu m o pažymėjimo. Iš caro valdžios jo negavo, nes buvo įsitraukęs į Lietuvių studentų draugijos veiklą. Likęs be darbo, užsiim inėjo vaizdinių mokymo priemonių gamyba „Zootom e", kuriame buvo gaminami zoologijos, anatomijos, botanikos ir mineralogijos preparatai, skirti mokyklų, universitetų gamtos kabinetams, kaip mokomoji pažintinė priemonė. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, T. Ivanauskas 1918 m. balan­ 16

džio 24 d. sugrįžo į Lebiodką ir galvojo tėviškėje pasilikti visam laikui. „Niekur mes iš čia nevažiuosime, galvojau sau, čia pasiliksime, čia ir mirsime" [92]. Tačiau jau tų pačių metų rudenį su žmona Honorata išvažiavo į seną Dzūkijos sodžių Musteiką. Ten 1918 m. įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą ir sėkmingai darbavosi iki 1919 04 24, kai ieškodamas „litvino" mokytojo mokyklą užpuolė baltalenkių dalinys. Honoratai ir Tadui Ivanauskams teko bėgti iš Musteikos. 1919 m. apsigyvenęs Kaune, T. Ivanauskas nenuleido rankų, nors ir suprato, kad Lietuvoje „sulygi­ nant su kitomis šalimis, esame blogesnėse sąlygose tuo atžvilgiu, kad beveik neturime gyvosios gamtos mylėtojų ar bent asmenų nuvokiančių randamų zoologijos objektų vertybę ir mokančių ją tinkamai sunaudoti" [92], kad čia viską reikia pradėti iš pradžių, „nes mūsų krašto gyvoji gamta neesant inteligentų, buvo visai nepažįstama" [52]. T. Ivanauskas tai suvokdamas ryžtingai apsisprendė įkurti Kaune pirmąją gamtos m okslų įstaigą savo tautos kultūros ir švietim o plėtrai. Savo ilgai puoselėtas idėjas ir parengtos programos projektą išsakė tuometiniam žemės ūkio viceministrui miškininkui Povilui Matulioniui, kuris pa­ lankiai įvertino sumanymą. 1919 m. liepos 15 d. buvo priimtas nutarimas prie žemės ūkio ministerijos įsteigti Gamtos tyrimo stotį, kurios vadovu buvo paskirtas T. Ivanauskas. Su Gamtos tyrimo stotimi pradėjo egzis­ tuoti ir Zoologijos muziejus [92]. Todėl ši data yra laikoma ir muziejaus oficialiąja įkūrimo data (nors pirmieji muziejaus eksponatai datuoti dar 1861 m.). Stoties ir muziejaus įsteigi­ mas ir tolesnis vadovavimas darbui pareikalavo iš T. Iva­ nausko ne tik kantrybės, bet ir visų jo sukauptų muziejininkystės žinių bei įgūdžių. Turė­ damas jų pakankam ai, kaip profesionalus gam tininkas, gerai susipažinęs su analogiš­ kais Europos m uziejais, jis teisingai suprato muziejaus p a sk irtį ir tik slą. Jis buvo įžvalgus kūrėjas ir gerai suvoMuziejaus pirmtakas - Gamtos tyrimo stotis Kaune kė, kad muziejus negali būti 2 . 577

17

atskirtas nuo mokslo institucijos [65], kad muziejaus egzistavimui būtina tvarka, darbo sistema, kūrybinė mokslinė veikla, nes „muziejus, kur nedaromos jokios mokslinės studijos, yra kapinynas" [27]. T. Ivanaus­ kas buvo įsitikinęs, kad m uziejus turi turėti m okslines rinkinių saugyklas, kad ateities tyrinėtojai galėtų pasinaudoti jų medžiaga savo moksliniams tyrimams. Kita vertus, muziejus kartu turi būti kultūros įstaiga, kuri turi atlikti švietėjišką darbą visuom enei prieinam a ir suprantama forma. Jis puikiai suprato, kad lankytojas, keliaudamas po muziejaus ekspozicijos sales, turi ne tik pamatyti gyvūnijos pasaulio įvairovę, bet ir išsinešti bagažą žinių, kurios padėtų skleisti visuomenėje mokslinę švietėjišką informaciją ir gamtosaugines idėjas. Kurdamas muziejų, jis panaudojo ne tik to meto užsienio šalių pažangiausius muziejininkystės metodus, bet ir savo neeilinius organizacinius gabumus bei praktinius įgūdžius. Visas kuriamasis darbas buvo įgyvendinamas sistemingai, gerai iš anksto apgalvojus, parengus darbo programas, palaikant nuolatinius ryšius su Europos m uziejais, universitetais, biologinėmis stotimis. Ypač glaudūs ryšiai buvo su Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos gamtos muziejais, su kuriais buvo keičiamasi eksponatais. Tuo m etu T. Ivanauskui lygaus m uziejininko gam tininko, kuris suprastų, kam reikalinga muziejuje sistematika, biologinės grupės, anatominiai preparatai, skeletai ir kita, Lietuvoje nebuvo. T. Ivanauskas muziejų kūrė sunkiais istorinių įvykių metais. Tas kelias buvo itin nelengvas, pilnas įvairių netikėtumų, staigmenų. Nepaisant to, reto ir pavydėtino darbštumo, begalinės kantrybės ir ryžto T. Ivanauskas visad stengėsi įgyvendinti savo sumanymus, idėjas ir siekius. Turėdamas iš jaunumės kolekcionieriaus ir keliautojo aistrą, visą gyvenimą jis pats rinko muziejui eksponatus (net iš 17 šalių), nešė, vežė į muziejų, kad parodytų gamtos turtingumą, jos grožį. „Žiūrėkite, įsitikinkite, kiek gam­ toje grožio, vientisumo, paslaptingumo. Žiūrėkite ir stenkitės visa tai išsaugoti". Kaune 1919 m. prasidėjo T. Ivanausko vaisinga mokslinė, peda­ goginė, kultūrinė-visuomeninė veikla, trukusi visą likusį gyvenimą, Kaune gimė ir Zoologijos muziejus.

18

3. M uziejaus

kūrimasis

1919-1922

m.

Muziejaus kūrimosi iki 1940 m. raidoje išryškėja du pagrindiniai laiko­ tarpiai: pirmasis - nuo 1919 iki 1922 m., antrasis - nuo 1922 iki 1940 m. 1919 m. liepos 15 d. įsteigta Gamtos tyrimo stotis (GTS) pradėjo naują muziejaus kūrimosi etapą. Pagal statutą ji turėjo rinkti ir tyrinėti Lietuvos fauną ir florą, ruošti kolekcijas ir įkurti gamtos muziejų [34, 35]. GTS buvo savarankiška įstaiga, įsikūrusi Kaune, Senamiestyje, Vilniaus g. 2, buvusio Steigiamojo seimo kiemelyje [52]. Dvejus metus ji buvo pavaldi Žemės ūkio ministerijai, o nuo 1922 m. vasario 16 d. Švietimo ministerijai [33]. GTS gavo penkis tuščius kambarius, skirtus laboratorijai, auditorijai, ir du nedidelius - muziejėliui. Patiems stoties darbuotojams, o jų tebuvo du - vedėjas T. Ivanauskas ir laborantas Feliksas Jomantas, reikėjo susirankioti net stalus, kėdes ir susigabenti į stotį. Laboratorija stokojo įrankių preparavimui, medžiagų iškamšų gaminimui, net vandens tekdavo atsinešti iš N em uno. Nebuvo ir daugiau specialistų, mokančių gyvūnus kolekcionuoti, preparuoti. „... tiek brangios medžiagos bergždžiai žūsta dėlei žmonių nežinojimo arba tam sum o"[52], rašė T. Ivanauskas, todėl kaupiamą medžiagą, kad ji nesugestų, tekdavo sutvarkyti pačiam vedėjui. „Sunkūs buvo tuomet la ik a i..., bet niekas nesiskundė, nes buvo tai mūsų tautinės sąmonės pakilimo ir pasitikėjimo savo jėgomis laikas" [45]. Kadangi savo jėgo­ mis stoties personalas negalėjo įgyvendinti užsibrėžtų uždavinių tikslų surinkti kuo daugiau faunistinės m edžiagos, ją sutvarkyti, susisteminti ir sudaryti kuo išsamesnius Lietuvos gyvūnijos sąrašus, tai stoties vedėjas kreipėsi į besimokančią jaunuom enę, miškininkus, medžiotojus prašydamas paramos [14, 47, 48, 95]. Buvo paruošti bei išsiuntinėti specialūs aplinkraščiai, paaiškinantys ir nurodantys fau­ nistinės ir floristinės medžiagos rinkimo tikslus ir būdus, o pačioje stotyje ir per spaudą teikiam os kon su ltacijos. M okyklose buvo organizuojamos „Paukščių dienos", norint supažindinti moksleivius su paukščių nauda, jų apsauga ir išsiugdyti talkininkus. M inėti renginiai nuo 1924 m. tapo tradicija kasm et ruošti tokias gamtos mylėtojų šventes. Ši tradicija - inkilų kėlimo sparnuočiams šventė išliko iki mūsų dienų. „Taip turėtų būti daroma kasm et..." [92]. Intensyvus medžiagos rinkimas prasidėjo 1920 m., kai susibūrė gamtos mylėtojų, sumanių talkininkų būrelis. Dažnai patys stoties 19

darbuotojai su padėjėjais Nem uno pakrantėse Kauno apylinkėse rinkdavo faunistinę medžiagą. Po kreipimosi į visuomenę GTS iš įvairių Lietuvos kam pelių gaudavo įvairių negyvų gyvūnų ir net gyvų paukščių, žvėrelių, roplių. Ištikimiausias GTS rėmėjas buvo Panevėžio mokytojas gamtininkas Jurgis Elisonas. Jis atsiuntė tris siuntinius su gyvatėmis, jo dėka iš Panevėžio apylinkės miškų atkeliavo tetervinai (Tetrao tetrix) ir slanka (Scolopax rusticola), iš Uliūnų - naminė pelėda (Strix aluco) ir dar daugelis kitų paukščių, žvėrelių, roplių. Per trumpą laiką stotyje susikaupė per 300 egzempliorių gyvūnų rinkinys [95]. Stoties talkininkų dar padaugėjo, kai į GTS veiklą įsitrau kė Aukštųjų kursų, įkurtų 1920 m. sausio 27d., klausytojai. Aukštieji kursai turėjo skyrius. Vienas šių septynių naujų skyrių (fakultetų) - Gamtos skyrius prieglobstį rado irgi GTS patalpose, kuriai papildomai tokiam darbui buvo paskirta viena laboratorija - auditorija klau sytojų paskaitoms ir praktikos darbams. Stotis tapo studijuojančių gamtininkų susibūrim o centru. Per pora darbo m etų joje susikaupė nem aži zoologiniai rinkiniai, iš jų daugiausia stuburinių: roplių 7 rūšys (92 egz.), žuvų 38 rūšys (80 egz.), varliagyvių 11 rūšių (keli šimtai egz.), paukščių 128 rūšys (402 iškamšos ir 63 kūneliai), žinduolių 35 rūšys (23 iškamšos ir odos) [51]. Bestuburių rinkiniuose tebuvo tik plokščiųjų, ap v alių jų kirm ėlių , m oliuskų ir vėžiagy vių p av ien iai atstov ai. Gausiausia buvo vabzdžių kolekcija - 53 tūkst. egzempliorių. „Žymią dalį entomofaunos sudarė entomologo mėgėjo Konstantino Ario ir J. Vaitiekaičio kolekcionuoti vabzdžiai" [47, 68]. Ta, perduota GTS, K. Ario Turkestane kolekcionuota (1914-1918 m.) neišpreparuotų daugiau kaip 20 tūkst. vabalų (Coleoptera) kolekcija vėliau atsiradus galimybėms (1986 m.) buvo išpreparuota, susisteminta, sutvarkyta, įrašyta į katalogą ir patalpinta entomologinių rinkinių saugyklose [18]. Apie J. Vaitiekaičio vabzdžių kolekcijos likimą daugiau žinių nepavyko surasti, o 1953 m. perimant autorei bestuburių rinkinių saugyklas, jų entomofaunos rinkiniuose nebuvo. GTS veikla buvo įvairiapusė - dirbta mokslo ir mokymo bei muziejininkystės kryptimis. Moksliniu atžvilgiu išsamiau tirti stuburiniai gyvūnai, kurie dažniausiai buvo greitai apibūdinami ir paruošiami eksponavimui. Iš bestuburių buvo tiriami tik vabzdžiai, tačiau neapi­ būdinami dėl specialistų ir literatūros stokos. Surinkta medžiaga buvo etiketuojama, registruojama, įrašoma į tvarkomą dienyną [31]. Pirmas toks įrašas dienyne užfiksuotas 1919 07 23, tai ekskursija į Raudondvarį, 20

Biologinės grupės sukurtos 1922 - 1939 m.

norint gauti visokių žuvų iš vietinių žvejų. Tokie ir panašūs įrašai tame dienyne užfiksuoti iki 1933 m. Išvykų metu buvo renkami ne tik įvairūs gyvūnai, bet ir paukščių lizdai su kiaušiniais, jaunikliai ir įvairi kitokia medžiaga: šakos, žievės, žolės ir kt., matyt, muziejaus būsimų paukščių biologinių grupių ruošimui. Dalis surinktos m edžiagos, neturinti mokslinės vertės, buvo skiriama aukštųjų kursų klausytojų zoologijos p raktikos darbam s arba sistem atin ės zoologijos, em brio lo g ijo s, lyginamosios anatomijos mokymo priemonių - šlapių preparatų ir skeletų gamybai. GTS-e dviejuose tam skirtuose kambariuose buvo įrengtas muziejus, kurio ekspozicijos pagrindą iš pradžių sudarė paukščių ir žinduolių 21

eksponatai. Vėliau ji buvo papildyta naujai paruoštais žuvų, roplių ir buvusiais Lebiodkos dvaro „Paukščių kambario" eksponatais. Deja, daugelis anuometinių eksponatų mūsų dienų nesulaukė - eksponuota įdom i vietinių drugių, surinktų Lebiodkos apylinkėse, kolekcija neišliko. Eksponatų skaičius nuolat didėjo ir kai kurių artim ai su T. Ivanausku bendravusių gamtininkų dėka. Gamtininko J. Elisono rūpesčiu į muziejaus ekspoziciją pateko gražus stirninas (Capreolus capreolus) iš Berštų miškų urėdijos, dvi poros briedžio (Alces alces) ragų iš Žaliosios girios ir kiti eksponatai [51]. Dalis surinktos medžiagos buvo skiriama mainams su kitais užsienio universitetais bei mokslo įstaigomis. Anais laikais mainai buvo labai populiarus rinkinių bei eksp on atų p ap ild ym o būdas. A nglijos o rn itolog as H. V istleris (H. W histler), susirašinėjęs su T. Ivanausku, m ainais už Lietuvos paukščių sąrašą, kurtinių, kielių ir kitų paukščių kailiukus atsiuntė Škotijos ir Indijos paukščių faunos sąrašus bei Škotijos baltųjų tetervinų, kurapkų ir kitų paukščių eksponatus [92]. Iš Berlyno universiteto prof. Torneris (Tornier) atsiuntė egzotinius roplius, o prof. Reicheneris (Reichener) ir prof. Štresemanas (Stressemann) - egzotinius paukščius [44]. Išaugus eksponatų skaičiui, muziejus savo patalpose nebegalėjo jų sutalpinti. Trys didelės vitrinos - „indaujos" buvo pilnos eksponatų ir toliau „jam didinti trūksta padėlio" [52]. GTS tuo metu buvo vienintelė Lietuvoje gamtos mokslo ir pažinimo įstaiga. Ji turėjo įtakos Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto Matema­ tikos-gamtos fakulteto atsiradimui. Pagal GTS statutą, įsikūrus aukš­ tajai mokyklai, ji persiform avo į M atematikos-gamtos fakultetą, su įsikūrusiu zoologijos kabinetu (nuo 1929 m. Zoologijos katedra). Kadangi universitetas, kaip ir GTS, stokojo patalpų tai visi darbai iki 1929 m. vyko įprastine tvarka senose stoties patalpose ir faunistinė medžiaga muziejui iš visos Lietuvos buvo siunčiama stoties vardu senu adresu į Vilniaus g. 2. Iki 1925 m. prie GTS pastato dar kabojo metalinė iškaba su stoties užrašu. Iš muziejininkystės istorijos žinoma, kad Kaune 1897 m. buvo pra­ dėtas organizuoti „gamtos pobūdžio" muziejus, vadintas „Miesto muziejumi"[17]. Jame buvo kaupiamos ne tik vabzdžių, sraigių, archeolo­ gijos ir numizmatikos kolekcijos, bet ir visos praeities liekanos, netu­ rinčios muziejinės vertės. Tas muziejus 1905 m. buvo vadinamas „Mokslo pramonės muziejumi", nors jokio ryšio su mokslu muziejus neturėjo. Kaip byloja Miesto muziejaus kronika, vadovaujant archeologui Tadui 22

D augirdui (1909-1919 m.) tame muziejuje buvo gamtos skyrius su menkos kokybės paukščių ir žvėrių iškamšomis. Laikraščio „Lietuva" 1923 08 25 numeryje rašoma, kad vadovaujant E. Volteriui 1920 m. „kai kurios gamtos kolekcijos per­ duodamos Gamtos Tyrimo Stočiai, o tos, kurios paliekamos muziejui, išnešamos į atsargos kam barius" [26]. Ar gavo GTS kokį nors paliki­ mą iš Miesto muziejaus? - „Deja taip nėra. Visa kas seniau buvo Bebras (1920 m.) rinkta į mūsų muziejų nepateko" [66]. „Stotis negavo jokių muziejinių palaikų iš mokslo įstaigų, veikusių Lietuvoje ..." [103]. GTS gyvavo iki 1922 m. vasario 16 d. Per trejus veiklos metus stotis tapo Lietuvos gamtos mokslų pirmuoju židiniu, faunistinių tyrimų centru. Stoties veikla padėjo pamatus universitetinėms gamtos mokslų studijoms, ji moksliniais pagrindais rinko ir tvarkė faunistinę medžiagą Lietuvos gamtai pažinti, subūrė aplink save gamtininkus - gamtos mylėtojus, pirmoji iškėlė gamtos apsaugos idėjas, skatino visuomenės susidomėjimą ir meilę gyvajai gamtai.

23

4. L ietuvos

universiteto gamtos muziejus

4 .1 . M uziejaus

pradininkai

1922-1940

m.

1922 m. vasario 16 d. įsikūrus Lietuvos universitetui Kaune prasidėjo naujas muziejaus kūrimosi ir veiklos laikotarpis. Tai intensyvaus darbo ir naujų pokyčių laiko tarpsnis, bene svarbiausias laikotarpis muziejaus istorijoje, padėjęs pagrindus tolesniam jo gyvavimui. GTS ir muziejus perėjo universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros dispozicijon. Muziejus tapo mokslinio tyrimo institucija ir visuomenine švietėjiška įstaiga. Universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedra ir muziejus sudarė nedalomą vienetą, tie patys darbuotojai dirbo pedagoginį-mokslinį ir muziejinį darbą. T. Ivanauskas paskiria­ mas Zoologijos ir lyginam osios anatom ijos katedros vedėju, jam suteikiamas profesoriaus vardas. Jis ir toliau aktyviai rūpinosi muzie­ jaus veikla ir eksponatų gausėjimu. Tais pačiais metais (1922 m.) tėvo ir savo Lebiodkos zoologinius rinkinius jis oficialiai padovanojo Lie­ tuvos universitetui Kaune. Vadovaujant katedros vedėjui prof. T. Ivanauskui, susibūrė nedi­ delis, darnus kruopščių darbuotojų kolektyvas. Laborantai, asistentai ir taksidermistai dažniausiai po darbo iki išnaktų preparavo, sistemino surink­ tą zoologinę medžiagą, gamino iškam­ šas ir ruošė kolekcijas eksponavim ui. Laikui bėgant, keičiantis istoriniam s įvykiams neretai užmarštin iškeliauja tie didžiadarbiai, kurie sunkiom is darbo sąlygom is kūrė m u ziejų , p alikd am i mums savo darbus [19]. Vienas pirmųjų besikuriančio muzie­ jaus darbuotojų buvo Feliksas Jomantas (1893-1959). Su prof. T. Ivanausku jis pradėjo kartu dirbti dar 1910 m. S. Pe­ terburge m okslo priem onių gamybos laboratorijoje „Zootomas". Įkūrus GTS, jis dvejus metus buvo vienintelis taksi-

T. Ivanausko pagalbininkas Gamtos dermistas, laborantas, asistentas, muzietyrimo stotyje jaus ekspozicijos rengėjas ir prižiūrėtojas 24

bei nepamainomas T. Ivanausko pagalbininkas. Ja m , kaip sąžiningam, m ylinčiam savo pam ėgtą darbą darbuotojui, buvo patikėti patys sudėtingiausi, atsakingiausi darbai. Jis vienintelis gamino anatominius gyvūnų preparatus - nervų, kraujotakos ir kitų sistemų bei skeletus, dalis kurių - balinio vėžlio (Emys orbicularis), žalčio (Natrix natrix) k rau jotak o s sistem os šlapi p rep aratai, v ėžlio skeletas ir dabar eksponuojami roplių salėje [19,57]. Daug triūso ir sumanumo parodė ruošdamas paukščių biologines grupes. Turėjo „estetinį pojūtį", anot prof. T. Ivanausko, todėl jo pagam intos iškam šos buvo meniškos. Kadangi tais laikais pagamintų paukščių iškamšų ir kūnelių etiketėse buvo rašoma „Leg. et D ėt.", tai šiandien neįmanoma nustatyti, kurias iškam šas pagam ino F. Jom antas. Jis buvo aukštos kvalifikacijos taksidermistas, dalyvavęs muziejaus kūrimo darbuose pačiu sunkiau­ siu metu. Prof. T. Ivanauskas labai vertino jo darbą, gerbė jį kaip kruopštų, sąžiningą darbuotoją ir labai gailėjosi jo netekęs (1948 m. F. Jomantas buvo ištremtas į Sibirą). Universiteto Zoologijos kabinete 1922-1924 m. dirbo geologas Bori­ sas Lašinąs. Jis anuomet buvo vienintelis „dailininkas", kuris rengė etiketes visiems muziejaus eksponatams ir piešinius studentų paskaitoms. Lietuvos universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje nuo 1922 m. laborantu, o nuo 1933 m. vyresniuoju asistentu dirbo Leonas Čeraška (1896-1934). Dirbdam as pedagoginį darbą, jis dalyvavo muziejaus kūrimo darbuose, talkininkavo laborantams konservuojant hidrofaunos preparatus, taksidermistams gaminant paukščių iškamšas, ruošiant paukščių biogrupes. Stažuotės 1923 m. metu tyrinėdamas jūrų gyvūnus Roskofo zoologinėje stotyje (Prancūzija), surinko nemažą kolekciją duobagyvių (Coelenterata), moliuskų (Mollusca), vėžiagyvių (Crustacea) ir dygiaodžių (Echinodermata) ir parvežė į muziejų. Įdomesni ir reti gyvūnai papildė muziejaus ekspoziciją, kiti rinkinių saugyklas, o dalis buvo panaudota studentų praktikos darbams. Iki šių dienų muziejuje yra išlikusios tos kolekcijos 23 moliuskų rūšys, daugiausia sraig ių (G astrop od a). L. Č eraška buvo p irm asis h id ro b io lo g as, perspektyvus mokslininkas [89] ir jo param a tuo metu buvo labai reikalinga muziejui papildant bestuburių skyriaus rinkinius [19]. Svarų indėlį, kuriant zoologijos m uziejų, įnešė plačiai žinomas, buvęs Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dekanas, Zoologijos katedros vedėjas, prof. Steponas Jankauskas (1898-1984). Jis Lietuvos universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje 1923 m. 25

pradėjo dirbti laborantu, o nuo 1931 m. - katedros ir m uziejaus taksiderm istu-laborantu. 1924 m. kom andiruotas į Karaliaučiaus universiteto Zoologijos muziejų, tobulinosi taksidermijos ir muziejininkystės srityse [3]. Stažuotės metu pagaminta briedžio iškamša ir dabar eksponuojama žinduolių salėje. Aktyviai prisidėjo prie muziejaus kūrimo darbų, ypač ruošiant paukščių biologines grupes ir tvarkant bei papildant ornitologinius rinkinius. Muziejuje yra išlikę jo paga­ minti smulkių paukščių (Parus major, P. palustris ir kt.) kūneliai, datuoti 1925-1928 m. S. Jankauskas buvo pagrindinis ekspedicijos į Braziliją 1931 m. parvežtos ornitofaunos kolekcijų tvarkytojas ir parodos „Atogrąžų gyvūnija" organizatorius. M uziejuje dirbo iki 1940 m. Pirm asis m uziejaus profesionalus entom ologas, Entom ologijos kabineto kūrėjas, nepaprasto atkaklumo, aistringas kolekcionierius Alfonsas Palionis (1905-1957) muziejuje paliko ryškius savo darbo pėdsakus. D ar besim okydam as Panevėžio g im nazijoje, žym aus gamtininko ir mokytojo J. Elisono tarpininkavimu, jis pradėjo bendra­ darbiauti su GTS ir 1921 m. pradėjo rinkti vabzdžius, kurie ir išliko svarbiausiu jo tyrimų objektu visą gyvenimą. Studijuodamas Lietuvos universiteto M atematikos-gamtos fakultete, 1925 m. pradėjo dirbti Zoologijos kabinete laborantu. Vienas svarbiausių jo uždavinių buvo surinkti kuo gau sesn iu s Lietu vos entornofaunos rinkinius, paruošti kolekcijas, tin k am as m u ziejau s e k sp o z ic ija i. 1932 m. A. Palionis, sutvarkęs ir susis­ teminęs savo surinktą Lietuvos drugių (Lepidoptera) kolekciją, parašė ir išleido darbą apie drugius „Indėlis Lietuvos drugių faunai pažinti". Prieš išvyk­ damas su prof. T. Ivanausku į ekspe­ diciją Brazilijon A. Palionis paruošė muziejaus ekspozicijai pirm ąją savo „Lietuvos drugių" kolekciją (582 r., 2773 egz.), dabar eksponuojamą mu­ ziejaus istorinėje dalyje. Anuo metu tai buvo bene pirmoji ir vienintelė tokia Pirmasis Zoologijos muziejaus entorno- Lietuvos drugių kolekcija, šiandien logas profesionalas Alfonsas Palionis tapusi unikalia. 26

1932 m. sugrįžęs iš ekspedicijos į Braziliją jis parvežė savo surinktus gausius Brazilijos entomofaunos rinkinius (12 tūkst. egz.). Sutvarkęs ir susisteminęs drugius paruošė antrą kolekciją - „Brazilijos drugiai" ir šiuo metu eksponuojam ą Vabzdžių skyriaus salėje. Šios drugių kolekcijos ir sudarė entomologinės ekspozicijos pagrindą iki muziejaus rekonstrukcijos. Tai istorinis A. Palionio darbo palikimas. Nepaprasto atkaklumo „drugių m edžiotojas", kaip jį vadino brazilai, ekspedicijos metu Brazilijoje sugebėjo sugauti vien Hesperiidne šeimos 362 drugius (157 r.). Dalis entomofaunos, jo surinktos Brazilijoje, inventorizuota ir katalogizuota, tačiau neapibūdinta, saugoma entomologinių rinkinių saugyklose. Prof. T. Ivanauskas labai džiaugėsi jaunu, energingu savo darbuotoju ir vertinojo darbą: „buvo man nepamainomas bendradarbis ištisas dienas iki nakties sugebėjo jis praleisti tvarkydamas savo laimikį. Tai buvo atsidavęs savo reikalui - mokslui, kuklus, bet nepaprastai sąžiningas darbuotojas" [3,19,64,105]. Karo audrų nublokštas svetur, 1957 m. paliegęs grįžo į Lietuvą, bet į muziejų nebesugrįžo (tais pačiais metais ir mirė). 1927 m. į Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros darbuotojų gretas įsitraukė Antanas Vaitkevičius (1905-1968). Muziejuje jis dirbo iki 1938 m. Bet ir vėliau (1960-1963 m.) dirbdamas LMA Zoologijos ir parazitologijos institute jis palaikė ryšius su Zoologijos muziejaus ornitologais, prisidėjo prie Lietuvos paukščių migracijos problemų spren­ dimų, koordinavo paukščių žiedavimo ir migracijų tyrimo veiklą [3]. 1935 m. muziejuje pradėjo dirbti jaunas, gabus zoologas Petras Pedišius (1908-1946, žuvo karo metu). Kūrybingas taksidermistas muzie­ juje dirbo tik penketą metų [19]. Rinkinius papildė meniškai pagam in­ tomis paukščių iškamšomis, kūrė paukščių biologines grupes kartu su F. Jomantu ir S. Jankausku. Be to, dalyvavo paukščių žiedavimo darbuose Ventės Rago ornitologinėje stotyje, kur atliko paukščių migracijos stebėjimus ir žiedavimą. Kartu rinko ornitologinę medžiagą m uziejaus rinkinių p apild ym u i. Iki šių dienų o rn itolog in iu ose rinkiniuose yra išlikusi nemaža paukščių kailiukų kolekcija, datuota 1935,1936 m., kurios pagrindinę dalį sudaro žvirblinių (Passeriformes) būrio paukščiai. 1938 m. minėtoje katedroje, dar būdamas studentu, pradėjo dirbti Jonas Šeštokas (1910-1986). Pagrindinis jo darbas - paukščių žiedavimo veiklos koordinavimas, atliekant žiedavimą ir migracijos stebėjimus Žuvinto rezervate ir Ventės Rago ornitologinėje stotyje kartu su 27

ilgam ečiais šio darbo entuziastais Teofilių Zubavičium i ir M iku Posingiu [3]. Be to, jis kartu su kitais muziejaus darbuotojais išvykose kolekcionavo paukščius muziejaus rinkinių papildymui. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo LMA Zoologijos ir parazitologijos institute [3]. 4 .2 . M uziejaus

veiklos bruožai

Tuometiniai katedros ir muziejaus darbuotojai iki 1927 m. sukaupė daug naujos vertingos faunistinės medžiagos. Tuo metu muziejaus turtą sudarė 1253 paukščių iškamšos ir kailiukai, 121 skeletas ir jų dalys, 40 ž in d u o lių išk a m šų , ap ie 100 tū k st. v a b z d ž ių ir d ar d au g nesutvarkytos, nesusistemintos Lietuvos faunos m edžiagos [68], iš kurios „beveik pusę visų rinkinių yra padovanojęs stočiai jos vedėjas T. Ivanauskas" [67]. 1926 m. laikraštyje „Lietuva", straipsnyje „Lietuvos gamtos m u­ ziejus" rašoma: „Nesenai Gamtos tyrimo stotis gavo savo butui dau­ giau kambarių" [67]. Tose patalpose buvo paruošta nauja turtingesnė ekspozicija, kurioje buvo eksponuojami beveik visų sistematinių gy­ vūnų grupių atstovai. Bestuburių skyriuje šalia T. Ivanausko parsiga­ bentų iš Italijos ir Prancūzijos biologinių stočių eksponatų, šalia seniausių Lebiodkos rinkinių buvo išdėstyta naujai paruošta 20 dėžučių Lietuvos drugių kolekcija [68]. Įdomiausi ir turtingiausi eksponatų buvo skyriai apie paukščius ir žinduolius. Paukščių skyriuje buvo eks­ ponuojama 235 rūšys, tarp jų retos - ūsuotoji zylė (Panurus biarmicus) ir ša lm in ė an tis (Neita rufina), pal­ šasis grifas (Gyp> fulvus), baltaspar­ nė žuvėdra (Chlidonias leucopterus), esančios ir dabar m u z ie ju je . V ien plėšriųjų paukščių b u v o 35 rū šy s. Daugiausia paukš­ čių buvo surinkta is Ž u v in to - net yetuvos universiteto Didieji rūmai K. Donelaičio g., kuriuose trys pilnos spintos įsikūrė Zoologijos muziejus 28

įvairiausių paukščių - tai gaidukai (Philomnchus pugnax), tulžiai (Alcedo atthis), gervės (Grūs grūs), pempės (Vartelius vartelius) ir daugelis kitų. Žinduolių skyriuje viename dideliame kambaryje buvo sustatytos ke­ turios specialios spintos (trys padarytos geležinkeliečių dirbtuvėse, viena gauta iš Vokietijos), kuriose buvo eksponuojama 40 rūšių žin­ duoliai. Tarp bebro (Castor fiber), ūdros (Lutra lutra), kiškių (Lepus europeaus), vilko (Canis lupus), elnio (Cervus elaphus), barsuko (Meles meles) ir kt. eksponatų stovėjo įstiklintoje vitrinoje didžiulis šernas (Sus scrofa), dovanotas 1922 m. kunigaikščio Radvilos iš Taujėnų [67, 73] ir dabar eksponuojamas. Dėl vietos stokos dar daug paruoštų eksponatų ir surinktos medžiagos gulėjo kabinetų spintose ir tai buvo identifi­ kuota, etiketuota mokslui skirta medžiaga. Praėjus septyneriems metams po Lietuvos universiteto įsikūrimo, muziejus gavo naujas, erdvias patalpas, didžiuosiuose universiteto (bu vu siuose valsty bės spaudos) [56] rū m u ose K. D onelaičio ir Gedim ino gatvių kampe (dabar KTU A dm inistravim o fakultetas, K. Donelaičio g. 20). Šiose universiteto patalpose pirmame aukšte mu­ ziejui buvo išskirta didelė (306 m2) salė. 1929 m. muziejus iš buvusių GTS patalpų su visu savo turtu persikėlė į naująsias ir greitai paruošė naują ekspoziciją, kurios svarbiausių rinkinių dalį sudarė Lietuvos fauna [59]. Nauja ekspozicija buvo papildyta bestuburių gyvūnų kolekcija, kurios įdomiausia ir vertingiausia dalis buvo Pranciškaus Šivickio Filipinuose surinkta įvairių duobagyvių, koralų, moliuskų ir kitų bestuburių kolekcija. Iš vabzdžių eksponuota apie 300 drugių rūšių [69]. Entomologijos kabinetui laikinai vadovavo entomologas A. Pa­ lionis. Didžiausią lankytojų susidomėjimą sukėlė naujai A. Palionio paruošta Lietuvos drugių kolekcija. Paukščių skyriuje dabar buvo eksponuojam os beveik visos Lietuvos sp arnu očių rū šys, pagal sistematiką, atskiromis grupėmis, - plėšrieji (Falconiformes), vištiniai (Galliform es), žvirbliniai (Passeriform es), gandriniai (Ciconiiform es), žąsiniai (Anser if orines) ir 1.1. Tuo laikotarpiu buvo pradėtos gaminti paukščių biologinės gru­ pės, vaizduojančios juos natūralioje gam tinėje aplinkoje, kartu su lizdais, kiaušiniais, jaunikliais, pavyzdžiui, gaidukai tuoktuvių metu, slankos miško aikštelėje. Jos buvo patys vaizdingiausi eksponatai, kurie visiems lankytojams palikdavo didžiausią įspūdį. Anuo metu tai buvo pati m oderniausia savita ekspozicijos dalis. Pirm osios - tetervinų (Tetrao tetrix), kilniojo erelio (Aquila chrysaetos), žuvėdrų (Sterna) su 29

kirlikais (Chamdrius) biologinės grupės buvo sukurtos 1922-1927 m., slankų (Scolopax rusticola), jerubių (Tetrastes bonasia), pempių (Vanellus vanellus) ir laukių (Fulica atra) - 1927-1932 m. [68, 69]. Muziejus kasmet augo, didėjo eksponatų skaičius, nes tam sąlygos buvo neblogos, buvo laisvi ryšiai su pasauliu. Iš prof. T. Ivanausko laiškų žinoma, kad 1929 m. jis išsiuntė į Klivlendo gamtos istorijos muziejų (The Cleveland Museum of natural History) 22 egz. varnėnų (Sturnus vulgaris), tais pačiais metais Karaliaučiaus universitetas dėkojo už drugius. 40 kailiukų 1927-1932 m. buvo išsiųsta į Šiaurės ir Pietų Ameriką, Kanadą, Angliją [69]. „Jau dabar Prancūzijoje, Švedijoje, Meksikoje ir kitur yra mūsų žvėrių, paukščių iškam šų" [102]. Tarp universiteto muziejaus ir analogiškų kitų šalių muziejų vyko mainai, suteikę galim ybę įsigyti naujų egzotinių faunos pavyzdžių, labai dominusių Lietuvos visuomenę. Iš Suomijos už lietuviškus šernus buvo gautas šiaurinis elnias (Rangifer tarandus) [69,92], kuris ir šiandien yra muziejaus ekspozicijoje. Ypatingo dėmesio muziejus susilaukė, kai 1932 m. (po ekspedicijos į Braziliją 1931 m.) buvo įrengtas naujas atskiras egzotiškos faunos ekspozicijos skyrius, kuris muziejuje išbuvo iki 1948 m. [78]. Jame buvo galima pamatyti visokių „baisybių" - krokodilų, smauglių, aibę raš­ tuotų gyvačių, įvairiausių Brazilijos paukščių ir jų lizdų, lig tol nem a­ tytų žinduolių: skruzdėdų (Myrmecophagidae), šarvuočių (Dasypodidae), įvairių beždžionių (Primates) ir stebėtino grožio, neregėto dydžio m argaspalvių drugių, vabalų ir kitokių vabzdžių [28]. Ekspozicija plėtėsi turtėdama eksponatais, gaunamais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų tolimų užsienio šalių (Argentina, Meksika ir kt.). 1938 m. žuvų ekspozicija buvo papildyta dviem naujomis retų žuvų rūšimis: vėjažuve (Belone belone), sugauta Baltijos jūroje, ir kiršliu (Thymallus thymallus), sugautu Merkio upėje. Žinduolių ekspozicija pasipildė tigriuku (Panthera tigris) ir lūšimi (Felis lynx) [30], o paukščių ekspozicija - nandu (Rhea americana) ir baltagerkliu tukanu (Rhamphastos toco), atkeliavusiais iš Brazilijos [104]. Ekspozicijos puošmena ir toliau buvo paukščių biologinės grupės. 1932-1936 m. buvo sukurtos naujos varninių, gaidukų (Philomachus pugnax), o 1936-1939 m. rudagalvių kirų (Larus ridibundus), strazdo giesm ininko (Turdus philom elos) biologinės grupės. Visas šias 11 biogrupių sukūrė m inėti m uziejaus darbuotojai - taksiderm istai: F. Jomantas, S. Jankauskas, P. Pedišius, vadovaujami prof. T. Ivanaus­ 30

ko [19]. Paskutinis žymesnis eksponatas - lūšio (Felis lynx) iškamša buvo pagaminta 1936 m. Toks klasikinio stiliaus sisteminis akademinio profilio Zoologijos muziejus, dažnai vadintas universiteto Gamtos muziejumi, gyvavo iki 1940 m. Ekspozicijos įvairumu, eksponatų gausumu (4100 egz.) buvo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už Respublikos ribų. Tarp Baltijos šalių jis buvo vienas žymiausių ir net pralenkė Rygos gamtos m uziejų. Jį aplankė apie pusė m ilijono žm onių [102]. M uziejus bendradarbiavo su daugelio Europos valstybių gamtos muziejais. Toks savitarpio bendradarbiavim as ir ryšiai su įvairių šalių m uziejais, universitetais užtikrino Zoologijos muziejaus sėkmingą tolesnę raidą ir naujų eksponatų gavimą.

31

5. M uziejaus

raida

19 4 0 -1 9 6 0

m.

Okupavus Lietuvą (1940 06 15) Vytauto Didžiojo universiteto Matema­ tikos-gamtos fakultetas su Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedra buvo iškeltas į Vilniaus universitetą. Muziejus liko Kaune tose pačiose universiteto patalpose, globojamas prof. T. Ivanausko ir prižiūrėtojo A ntano Šiugždinio. Į Vilniaus universitetą išvažiavo dirbti prof. T. Ivanauskas, A. Palionis ir S. Jankauskas. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vėliau nutraukė bet kokią muziejaus veiklą. 1943 03 10 muziejus buvo uždarytas, o patalpos paverstos karo ligonine. Iškelti jį nebuvo nei laiko, nei patalpų, nes reikalavimai buvo kariški. Po ilgų derybų su vokiečiais prof. T. Ivanausko nurodymu visos ekspozicijos spintos su eksponatais buvo sustumtos viena prie kitos eilėmis į salės galą prie galutinės sienos taip, kad nebūtų galima jų atidaryti ir pastatyta laikina lubų nesiekianti siena. Tokia apsauga nebuvo, žinoma, itin saugi. Suirutės metu muziejus irgi patyrė šiokių tokių nuostolių. Dingo kai kurios paukščių iškamšos, sunaikintos paukščių lizdų ir kiaušinių kolekcijos, sugad intos ekspozicin ės spintos. M uzieju i nu ostolių p rid arė ir nenaikinamos žiurkės, kandys, nes bet kokia profilaktika tuo metu buvo neįmanoma. Nepaisant to, sąžiningo, garbingo ir stropaus muziejaus prižiūrėtojo A. Šiugždinio ir prof. T. Ivanausko pastangomis iš esmės muziejus buvo išgelbėtas nuo pražūties. 1945 0414 Vilniuje pradėjo veikti Biologijos institutas, priklausantis 5.1 l e n t e l ė . Muziejaus pavaldumas L a ik o ta r p is

In s titu c ija

1 9 1 9 -1 9 2 2

G a m to s ty r im o s to tis

1 9 2 2 -1 9 3 0

L ie tu v o s u n iv e rs ite ta s

1 9 3 0 -1 9 4 5

V y ta u to D id ž io jo u n iv e r s ite ta s

1 9 4 5 0 9 15 - 1 9 5 9 0 7 01

L M A B io lo g ijo s in s titu ta s

1 9 5 9 0 7 0 1 -1 9 6 3 0 7 19

L M A Z o o lo g ijo s ir p a r a z ito lo g ijo s in s titu ta s

1 9 6 3 0 7 1 9 -1 9 8 9

V a ls ty b in is g a m to s a p s a u g o s k o m ite ta s

1 9 8 9 -1 9 9 4

A p lin k o s a p s a u g o s d e p a rta m e n ta s

1 9 9 4 -1 9 9 8

L ie tu v o s R e s p u b lik o s a p lin k o s a p s a u g o s m in is te r ija

N u o 1998 m .

L ie tu v o s R e s p u b lik o s a p lin k o s m in is te r ija

32

Lietuvos mokslų akademijai, įkurtai 1941 01 16. Jo direktorius 19451950 m. buvo prof. T. Ivanauskas, kurio iniciatyva ir rūpesčiu buvęs Lietuvos universiteto gamtos muziejus 1945 m. rugsėjo 15 d. buvo perduotas LMA Biologijos institutui. Prasidėjo muziejaus atkūrimas. Reikėjo tose pačiose universiteto patalpose Kaune atkurti muziejaus ekspoziciją. Muziejaus direktoriumi laikinai buvo paskirtas ilgametis jo darbuotojas F. Jomantas. Tuo metu prof. T. Ivanauskas, atitrukdamas nuo savo tiesioginių pareigų Vilniaus universitete ir būdamas muziejaus moksliniu vadovu, bene daugiausia rūpinosi muziejumi. Jis norėjo kuo greičiau atkurti ekspoziciją ir vėl atidaryti muziejų lankytojams. 1946 m. lapkričio 2 d., dalyvaujant aukštiems miesto aktyvo sve­ čiams, visuomenės ir spaudos atstovams, muziejus buvo atidarytas lankytojams [76]. Iškilmėms ir ekskursijai po muziejų vadovavo pats muziejaus įkūrėjas T. Ivanauskas, kuris direktoriumi dirbo 26 m. 1946 m. pradėjo burtis naujas muziejaus bendradarbių kolektyvas. 1946 02 01 muziejuje pradėjo dirbti jaunesniąja moksline bendradarbe 5 .2 l e n t e l ė . M u z i e ja u s v a d o v a i V adovas T a d a s Iv a n a u s k a s z o o lo g a s , o rn ito lo g a s F e lik s a s Jo m a n ta s ta k s id e r m is ta s Ip o lita s G a s iū n a s fiz io lo g a s , e n to m o lo g a s , h id r o b io lo g a s Ju s tin a K a u n e c k ie n ė z o o lo g e , e n to m o lo g e V y ta u ta s S k u o d is z o o lo g a s , o r n ito lo g a s Ju r g is D z id o lik a s ped agogas V y ta u ta s Č e p o n is in ž in ie r iu s K o s ta s K u b iliu s filo lo g a s N ijo lė G u lb in ie n ė b io lo g ė

3 . 577

V a d o v a v im o la ik o ta r p is 1 9 1 9 0 7 1 5 - 1 9 4 5 0 9 15

1945 - 1 9 4 6

1 9 4 7 0 6 01 - 1 9 4 7 0 9 15

1 9 4 7 1 0 2 0 - 1 9 5 1 11 23

19 5 1 1 1 2 3 - 1 9 7 4 0 4 20

1 9 7 4 0 6 15 - 1 9 7 5 0 4 25

1975 04 29 - 1 9 7 8 03 07

1 9 7 8 0 3 0 7 - 1 9 8 1 0 4 01

n u o 1981 0 7 2 9

33

N atalija K ristijanovaitė-Likevičienė. F. Jom antui išvykus dirbti į Vilniaus universiteto Zoologijos katedrą, 1947 06 01 direktoriaus pareigos buvo patikėtos Kauno valstybinio universiteto Bendrosios biologijos katedros vedėjui Ipolitui Gasiūnui, kuris po keleto darbo m ėnesių (1947 09 15) atsisakė šių pareigų. Po I. Gasiūno 1947 m. pabaigoje muziejaus direktore buvo paskirta KMI Bendrosios biologijos katedros laborantė Justina Kauneckienė, o tais pačiais metais lapkričio 16 d. laboran tu - Leonas Jezersk as (nuo 1975 m. V entės Rago ornitologinės stoties vedėjas). Kadangi pokario metais muziejuje neliko nei vieno anksčiau dirbusio taksidermisto, tai pats prof. T. Ivanauskas apmokė pirmąjį laborantą L. Jezerską ir išsiuntė jį pasitobulinti pas prof. Kocą į Maskvą. Grįžęs jis sėkmingai darbavosi ir apmokė naujus darbuotojus taksidermistus. Būtent jam prof. T. Ivanauskas patikėdavo sutvarkyti visus naujus, iš ekspedicijų parvežtus į muziejų rinkinius. 1948 m. Zoologijos muziejus Lietuvos mokslų akademijos Prezidiu­ m o nutarim u iš buvusių V ytauto D idžiojo u niversiteto patalp ų perkeliamas į nepritaikytas, karo nuniokotas patalpas Laisvės ai. 106, kur yra ir dabar. Perkraustant muziejų darbo užteko visiems tuometi­ niams muziejaus darbuotojams, o jų tebuvo penki: N. Likevičienė, J. Kau­ neckienė, L. Jezerskas, preparatorius Antanas Kvaselis, valytoja Sofija K v aselien ė ir laisv ai sam dom as darbininkas Krupnikas, ant savo pečių kraustym osi metu pernešęs visas biologines grupes. Persikraus­ čius į naujas patalpas, visas dėmesys buvo sutelktas į naują ekspoziciją. Ji buvo įrengta dviejose salėse: pirmoje (III a.) sistemine tvarka buvo eks­ ponuojami visi bestuburiai, žuvys, ropliai, lyginam osios anatom ijos pavyzdžiai ir skeletų rinkinys; ant­ roje (II a.) - sisteminė paukščių dalis, 11 paukščių biogrupių ir visi žinduo­ liai. Įrengus eksp oziciją 1949 m. m uziejus buvo atidarytas visu o­ menei. Muziejaus salėse buvo apie 4500 eksponatų [61]. Pamažu muzie­ Pastatas, kuriame nuo 1948 iki 1975 m. buvo jus pradėjo atsigauti, susidarė nor­ Zoologijos muziejus 34

malios darbo sąlygos. Tačiau 1951 m. ir muziejų palietė asmens kulto įvykiai. Remiantis LMA Biologijos instituto direktoriaus M ečislovo Valiaus 19511123 įsakymu (Nr. 214), muziejaus direktorėj. Kauneckienė atleidžiama iš vadovo pareigų, muziejaus įkūrėjas prof. T. Ivanauskas - iš mokslinio vadovo pareigų, tačiau ryšių su muziejumi jis nenutraukė ir toliau rinko bei vežė į muziejų naujus savo rinkinius. Dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu buvęs muziejaus darbuotojas entomologas A. Palionis buvo atsidūręs Vakaruose, jo kolekcijos „Lietuvos drugiai" etiketės buvo „sum ažintos" nukirpus kolekcionieriaus A. Palionio pavardę. 1951 11 23 muziejaus direktoriumi paskirtas Vytautas Skuodis. Šeštam e dešim tm etyje m uziejuje susiform avo nauji struktūriniai p ad alin iai ir nu olatin is ben d rad arbių k olekty v as, kuris b eveik nepakitęs išliko iki muziejaus rekonstrukcijos. Muziejaus laboratorijoje pradėjo dirbti taksiderm istais Vytautas M ackevičius (1955 m .) ir Donatas Baronas (1965 m.), Bestuburių sektoriaus vadove nuo 1953 m. - Elena M ikėnaitė-Gaidienė (nuo 1989 m. Entom ologinio skyriaus vedėja), Ichtiologijos ir herpetologijos sektoriaus vadove - Joana Puzinaitė-Gaižauskienė (1957 m.). Vėl atsinaujino vietinės ekspedicijos ir faunistinės medžiagos kaupimas ekspozicijos ir saugyklų rinkinių papildymui [60,85]. 1954 m. ekspozicija praturtėjo L. Jezersko sukurta paukščio lėlio (Caprimulgus europaeus) biologine grupe [77]. Tais pačiais metais muziejus atnaujino paukščių žiedavimą ir migracijos stebėjimus Ventės Rago ornitologinėje stotyje ir Žuvinto rezervate. Iki 1955 m. Kaune buvo du gamtos muziejai: Zoologijos ir buvęs Jėzuitų gimnazijos muziejus, nuo 1948 m. pavadintas Gamtos muzie­ jumi (Rotušės a. 9). Pastarasis nuo įkūrimo (1924 m.) iki 1940 m. buvo uždaro tipo, bet svetingas visiems panorusiem s jį pamatyti. Buvęs Jėzuitų gimnazijos muziejus buvo turtingas viliojančių visų kontinentų eksponatų. Visi to muziejaus eksponatai bei rinkiniai buvo pirkti iš Vokietijos ir Danijos zoologinių firmų, pateikus išankstinius užsaky­ mus, kuriuos finansuodavo Jėzuitų vienuolynas. Muziejaus ekspozicija buvo įrengta pedagogų ir mokinių rankomis. Gaila, kad beveik visi eksponatai buvo neetiketuoti, tad moksliniu požiūriu mažai vertingi. Jėzuitų gamtos muziejus buvo ne klasikinis ir ne sisteminis, bet kaip mokomoji-pažintinė priemonė, labai naudingas mokiniams ir plačiajai visuomenei [29]. 1940 m. gimnazija ir muziejus buvo uždaryti. Pokario metais muziejus priklausė 9-os vid. mokyklos gamtos kabinetui, o nuo 3*

35

1948 m. - Kauno miesto Kultūros skyriui. Pakeitus eksponatų užrašus į lietuviškus ir lotyniškus 1949 m., muziejus tose pačiose patalpose (Rotušės a. 9) buvo atidarytas visuomenės lankymui iki 1955 11 18. 1955 m. lapkričio 18 d. Ministrų Tarybos nutarimu (Nr. 485) Gamtos (Jėzuitų) muziejus likviduotas ir perduotas LMA Biologijos instituto Zoologijos muziejui. Dėl vietos stokos muziejaus ekspozicijose buvo patalpinti tik pavieniai įdomesni naujų rūšių paukščių ir žinduolių eksponatai, perimti iš Jėzuitų muziejaus. Visi kiti eksponatai buvo saugom i ankštose rinkinių saugyklose [63]. Todėl 1957-1958 m. m u ziejau s kiem o d ešin ėje p u sėje esan čiam e p rie sta te , iškėlu s prekybines organizacijas, buvo įrengta trečioji ekspozicijos salė. Vienoje šios salės pusėje buvo eksponuojam a buvusio Gam tos m uziejaus (Jėzuitų) originalios liūtų (Panthera leo), tigro (Panthera tigris), baltojo lokio (Ursus mantinius) ir rudojo lokio (Ursus arėtos) biologinės grupės, o k ito je - p au k ščių : slan k ų , je ru b ių , p em p ių , lau k ių , strazd o g iesm in in k o ir lėlių b io lo g in ės g ru p ės, p erk elto s iš p au k ščių ekspozicijos salės. Šios ekspozicijos įrengimui vadovavo ornitologas L. Jezerskas, pagrindinius darbus atliko laboratorijos darbuotojai V. Mackevičius, A. Kvaselis, D. Baronas talkininkaujant visiems m u­ ziejaus darbuotojams.

36

6. P lėtra ir rekonstrukcija 1 9 6 0 -1 9 8 0 m . Septintame dešimtmetyje muziejaus gyvenimas slinko įprasta vaga: ekspedicijų metu ir vykdant mokslinį tiriamąjį darbą buvo kaupiama faunistinė medžiaga rinkinių papildymui [24,84]. Kadangi muziejaus rinkiniai kiekvienais metais pasipildydavo vis naujais eksponatais, tai muziejaus ekspozicija labiau ėmė panašėti į sandėlį, negu į muziejaus ekspoziciją su estetiškai paruoštom is vitrinom is [87, 74]. Tai ypač akivaizdu buvo pažvelgus į paukščių ekspoziciją, kur eksponatai buvo išdėstyti dviem, kartais trimis eilėmis. Dažnai, norint eksponuoti naują, įdomų paukštį, reikėdavo arba dar daugiau suglaudinti eksponatus, arba ne taip vertingą išimti ir į jo vietą patalpinti naująjį. 1963 07 19 LMA Prezidiumo nutarimu Nr. 429 „Dėl priemonių M okslų Akademijos veiklai pagerinti" Zoologijos m uziejus iš MA sistemos buvo perduotas Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui (VGAK). Tuometinis komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, supras­ damas muziejaus kaip mokslinės kultūrinės įstaigos svarbą, skyrė daug dėm esio jo egzistavim ui. Kadangi didžiausias m uziejaus tolesnės veiklos ir plėtros stabdys buvo patalpų trūkumas, iškilo muziejaus patalpų rekonstrukcijos klausimas. Sprendžiant šią problemą daug padėjo Maskvos veterinarijos akademijos teriologas prof. Andriejus Banikovas, gam tosaugininkas, dažnokas m uziejaus svečias, prof. T. Ivanausko pažįstamas. 1965 m. muziejaus va­ dovybė kreipėsi į Kauno p o lite c h n ik o s in stitu to (dabar KTU) projektavim o -k o n stra v im o b iu rą (vadovas Alfonsas Keturka) prašydam a parengti muziejaus rekonstrukcijos p ro jek tą [11, 23]. D aug kūrybinio darbo rengiant rekonstrukcijos projektą įdėjo m uziejaus direkto­ Paukščių ekspozicijos fragmentas prieš muziejaus re­ rius V. Skuodis ir Ornito- konstrukciją 37

loginio sektoriaus ve­ d ėjas L. Je z e rs k a s. 1969 m. projektas buvo parengtas ir 1970 m. turėjo prasidėti staty­ bos darbai. Tačiau per tą laikotarpį šalia mu­ ziejaus Laisvės ai. išau­ gus gyvenamajam na­ mui ir pasikeitus archi­ tektūrinei aplinkai bei m u ziejau s reik a la v i­ m am s, šis p ro jek ta s n eb etik o ir fak tišk ai Prof. T. Ivanauskas 85-mečio minėjimo metu (1967 m.) reikėjo parengti naują. Šiuo atveju muziejui daug padėjo buvęs Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys, kuris iš esmės pakoregavo projektą ir išsprendė svarbiausią klausimą - finansavimą. Kadangi rekonstrukcijos, turėjusios vykti 1970 m., projektas nebuvo įgyvendintas, 1972 m. vėl iš pagrindų buvo pertvarkoma pirmoji ir antroji eksp ozicijos salės [25, 71], suglau dinam os spin tos, p apild om ai pastatomos dar kelios naujos. Bestuburių skyriuje paruošiami nauji stendai egzotinei entomofaunai. Juose pirmą kartą buvo eksponuojami dideli gražūs Australinės srities drugiai - paukščiadrugiai (Ornithoptera), Pietų Amerikos drugiai - pelėdgalviai (Noctuidne) ir 18 rūšių elniavabaliai (Lucanidae). Voragyvių klasės ekspozicija papildoma naujai pagamintais penkių erkių (Acnri) rūšių spiritiniais preparatais (tarp jų ir taiginės erkės) ir dabar esančiais ekspozicijoje. Roplių ekspozicijoje atsirado egiptietiškoji kobra (Na]a naje) ir kt. „pikantiški" buvusio Jėzuitų gamtos muziejaus eksponatai. Žinduolių skyriuje išsirikiavo lamos (Lama gunnicoe), kengūra (Macropus rufus), tinginių (Bradypodidne), voverų šeimos (Scuridae) ir kiti iki tol buvę muziejaus saugyklose eksponatai (apie 20 vnt.). Nepaisant to, kad muziejaus ekspozicijos plotas tebuvo 557 m 2 ir ekspozicija labai perkrauta prieš rekonstrukciją, buvo eksponuojama per 5000 eksponatų. Iš viso muziejuje buvo daugiau kaip 70 000 egz., iš kurių vien vabzdžių -61 244 egz. Muziejaus populiarumas nuolat didėjo, per metus muziejų aplankydavo daugiau kaip 75 tūkst. lankytojų, pabuvodavo apie 200 ekskursijų [86]. 38

1971 m. pirmą kartą išskirtas ekskursijų vadovo etatas, į kurį priimta dirbti Valda Naujokaitė. Tais pačiais metais muziejaus laboratorijoje pradėjo dirbti dabartinis jos vedėjas Benjaminas Talandis ir dabartinis B iolog in ių p rep aratų dirbtu vių vedėjas V asiliju s V asiliau skas. 1972 01 01 muziejuje jau dirbo 29 etatiniai darbuotojai. 1974 m. prieš pat muziejaus rekonstrukciją išsisklaidė senoji darni muziejaus darbuotojų „šeimyna", kartu dirbusi ir gyvenusi muziejuje beveik 20 m etų. 1974 04 28 m uziejų paliko ilgam etis jo vadovas V. Skuodis (muziejuje dirbo 23 m.). Tai humaniškas, bet principingas vadovas, kiek galėdamas stengėsi padidinti muziejaus prestižą, ieš­ kojo naujų darbo formų, metodų muziejaus veiklai pagerinti, deja, laikai buvo tokie, kai ne visus sumanymus pavykdavo įgyvendinti. Jis, būdamas ornitologas, daugiausia dėmesio skyrė šiai sričiai, buvo vienas muziejaus rekonstrukcijos iniciatorių, daug pastangų ir darbo įdėjo rengiant ir koreguojant rekonstrukcijos projektą. 1974 01 01 iš muziejaus, apsigynusi disertaciją, į kitą darbą išėjo Žu­ vų ir roplių sektoriaus vadovė J. Gaižauskienė (dirbo muziejuje 17 metų). Ji m uziejui paliko apie pusės tūkstančio varlių, surinktų įvairiose Lietuvos vietovėse, kolekciją. Nuolatos rūpinosi ekspozicijos atnau­ jinimu. Parašė daug mokslo populiarinimo straipsnių apie muziejų. Tais pačiais metais išėjo ir ilgametis (nuo 1966 m.) laboratorijos vedėjas V. Mackevičius, muziejuje dirbęs 19 metų. Jis buvo nuolatinis muzie­ jaus mokslinių ekspedicijų dalyvis ir pagrindinis paukščių žieduotojas jų rudeninių m igracijų metu Juodkrantės žiedavim o poste. Savo rankomis jis buvo pagaminęs šimtus paukščių iškamšų ekspozicijai ir kailiukų saugyklų rinkiniams, daugybę jų restauravęs. Ir dabartinėje ekspozicijoje galima pasi­ grožėti puikiai jo paga­ minta vilko (Canis lupus, melanistas) iškamša. Prieš pat muziejaus rekonstruk­ ciją (1975 03 17) rinkinių saugyklų vyr. saugotojas ir Ornitologinio sektoriaus vedėjas L. Jezerskas išva­ žiavo į Ventės Ragą vado­ vauti ornitologinei stočiai. Stuburinių gyvūnų ekspozicijos salė (1974 m.)

39

M u zieju s n etek o tu rin čių didelę p a tirtį m u ziejau s v eik lo je darbuotojų. M uziejuje liko tik dvi sektorių vadovės - N. Likevičienė ir E. Gaidienė, turinčios ilgametę darbo muziejuje patirtį. Pradėjo formuotis naujas darbuotojų kolektyvas. 1974 06 16 mu­ ziejui vadovauti buvo paskirtas pedagogas Jurgis Dzidolikas, kuris po dešimties darbo mėnesių staiga mirė (1975 04 25). 1975 04 29 mu­ ziejaus direktoriumi paskirtas inžinierius Vytautas Čeponis (muziejui vadovavo 3 metus). Jam vadovaujant prasidėjo muziejaus rekonstruk­ cija. Direktorius V. Čeponis greitai surado bendrą kalbą su statybi­ ninkais, ir statybos vyko palyginus sklandžiai, tačiau jam nepavyko surasti tarpusavio supratimo su muziejaus darbuotojais. Prasidėjus rekonstrukcijai, 1975 m. birželio mėn. muziejus buvo uždarytas lankytojams. Pirmiausia buvo pristatomas senojo pastato ketvirtas aukštas. 1976 m. gruodžio m ėnesį jį užbaigus, m okslo darbuotojai ir administracija persikėlė į naujas patalpas. 1977 m. pradžioje prasidėjo naujojo pastato prie Laisvės alėjos statyba, kuri užtruko daugiau nei 3 metus. 1977 02 08 vykusiame m u­ ziejaus darbuotojų susirinkime, dalyvaujant VGAK pirmininkui Ka­ ziui Giniūnui, nuspręsta rekonstrukcijos metu iki 1978 04 01 įrengti senojo pastato dviejose salėse (antrame ir trečiame aukštuose) laikiną gerokai mažesnę ekspoziciją ir ją atidaryti lankytojams (įėjimas iš E. Ožeškienės g.). Ir nors ekspozicija buvo parengta laiku, tačiau dėl statybininkų užtrukusių darbų ji buvo atidaryta tik 1980 m. balandžio 22 d. Si ekspozicija veikė tik trejetą mėnesių, bet ją aplankė net 28 000 lankytojų. 1978 m. b irž e lio 30 d. muziejaus moks­ linės tarybos posėdyje buvo apsvarstytas nau­ jos ekspozicijos projek­ tas (aut. Leonas Adomkus), kuris po ilgų dis­ k u sijų p riim tas p a ­ grindu. Per metus, iki 1979 05 01 kiekvienas sektoriaus vadovas pri­ valėjo detaliai pareng­ ti savo vadovaujam o Muziejaus pastato rekonstrukcija 40

skyriaus ekspozicijos eksponatų išdėstymo projektą, konkrečiai nurodyti stend ų , b io g ru p ių , dioram ų skaičių ir ju o se dem onstruojam u s eksponatus. Rengdami būsimos ekspozicijos projektus, sektorių vadovai palaikė ryšius ir konsultavosi su dabartinio MA Ekologijos instituto, Vilniaus universiteto zoologais, ornitologais, entom ologais, herpetologais, ichtiologais ir kitais specialistais, naudojosi užsienio šalių gamtos muziejų ekspozicijų fotonuotraukomis. Be to, 1977 m. sektorių vadovai, laboratorijos darbuotojai lankėsi Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo universiteto, Zoologijos instituto Kijeve, Tbilisio, Jerevano, Sevastopolio, Odesos, Talino, Rygos, Varšuvos, Vyborgo gamtoszoologijos m uziejuose bei laboratorijose, dom ėjosi ten esančiom is ekspozicijomis ir kaupė žinias būsimos ekspozicijos įrengimui. Paruošus m uziejaus būsim os ekspozicijos projektą, 1979 05 29 V ilniuje įvyko V G A K kolegijos posėd is, kuriam e buvo aptartas būsimos Zoologijos muziejaus ekspozicijos projektas. Direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalam s N. Gulbinienė posėdžio dalyviams pateikė ekspozicijos maketus ir išsamiai supažindino su busimąja ekspozicija, išdėstyta 6 salėse. Jį apsvarsčius projektas buvo patvirtintas ir pradėta ruoštis naujos ekspozicijos įrengimui. Rekonstrukcijos metu iškylančias statybos problemas ir kliūtis nuolat padėjo spręsti buvęs plano komiteto pirmininkas A. Drobnys ir Kauno miesto atsakingasis darbuotojas Vladislovas Mikučiauskas. Jiems už nuolatinį rūpestį tuo sunkiu metu muziejus yra labai dėkingas. A štu ntam e d ešim tm ety je m uziejau s g yvenim e darbas buvo nenuoseklus, pilnas netikėtumų, staigmenų, vyko didelė personalo kaita. 1974-1981 m. muziejuje pasikeitė trys direktoriai (J. Dzidolikas, V. Čeponis, K. Kubilius). 1978 03 07 iš muziejaus išėjo V. Čeponis. Į jo vietą paskirtas K. Kubilius vadovavo muziejui kitus 3 metus. Taip pat pasikeitė ir du direktoriaus pavaduotojai, išėjus direktoriaus pavaduo­ tojui m okslo reikalam s Jonui Rochm anui (dirbusiam 1976 03 2 9 1978 11 15) į jo vietą 1978 11 15 paskirta Žinduolių sektoriaus vadovė N. Gulbinienė. Analogiški pokyčiai vyko ir sektoriuose. Ichtiologijos ir herpetologijos sektoriui vadovavo herpetologas Antanas Slučka (1974 08 08-197510 08), Marija Rochmanienė (1976-1978) ir A. Gurskas (1 9 7 8 -1 9 8 0 ), O rn ito lo g ijo s se k to riu i - V y ta u ta s S a k a la u sk a s (1976 07 01-1978 08 23), Algirdas Pūkas (1979 12 0 3 -1 9 8 7 01 05), Žinduolių sektoriui - N. Gulbinienė (1977 08 01-1978 11 15), Valerija Baranauskienė (1978-1979) ir Erm ildas Račkauskas (1979-1982). 41

1975 m. muziejuje pradėjo dirbti dailininkas restauratorius Jonas Valeika, 1976 m. Protozoologijos-helmintologijos sektoriaus vadove Vanda Medzevičienė, 1978 m. - paukščių žiedavimo centro vadovas Ričardas Patapavičius, ornitologas Jonas Vaškelis ir dailininkė Valdonė Bručienė, o 1978 12 09 į muziejaus darbą įsitraukė entomologas Romas Ferenca, 1980 m. - herpetologas Evaldas Snieškus. Aštuntas dešimtmetis muziejui prisimintinas ir dar daugeliu kitų atvejų. 1970 06 01 mirė Zoologijos muziejaus įkūrėjas, jo vadovas (19191945), mokslinis konsultantas (1945-1970) akad. T. Ivanauskas. Tais pačiais metais gruodžio 16 d. (prof. T. Ivanausko gimtadienis) Lietuvos tuometinės vyriausybės nutarimu Zoologijos muziejus pavadinamas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejumi [13]. 1977 01 16 staiga mirė ilgametė muziejaus darbuotoja, Žinduolių sektoriaus vadovė, Gam tos apsaugos draugijos K auno skyriaus atsakingoji sekretorė N. Likevičienė, dirbusi muziejuje 31 metus. Visą savo energiją, žinias ir darbus ji skyrė mokslinei kultūrinei muziejaus veiklai. Daug pasidarbavo atkuriant muziejų po Antrojo pasaulinio karo, kaupiant faunistinę medžiagą ekspozicijai ir saugyklų rinkiniams. D irbdam a m uziejuje ji surinko gausią, turinčią m okslinę vertę, graužikų ir vabzdžiaėdžių žinduolių preparatų kolekciją, kuri dabar yra muziejaus rinkinių saugyklose. Ji buvo teriologinių tyrimų pradi­ ninkė Lietuvoje. Muziejuje saugoma N. Likevičienės asmeninė biblio­ teka - 1233 egz., iš jų 860 knygų. Tais pačiais m etais m uziejus neteko ir Ž induolių sektoriau s laboranto Edm undo L iu tkevičiau s, sąžiningo darbu otojo, kuris rūpinosi eksponatų apsauga muziejaus rekonstrukcijos metu. 1976 m. sp alį iš darbo m u zieju je buvo atleista s sen iau sias laboratorijos darbuotojas taksidermistas A. Kvaselis, muziejuje dirbęs 29 metus. Ilgai (1950-1974 m.) jis buvo nepakeičiamas muziejaus ūkio reikalų tvarkytojas, „dešinioji direktoriaus ranka", nes direktorius anuomet neturėjo nei vieno pavaduotojo. 1979 m. patvirtinus ekspozicijos projektą, muziejaus darbuotojų kolektyvas pradėjo ruošti jai naujus eksponatus. Eksponavimui buvo atrenkami ne tik muziejaus pradininkų ar jų bendradarbių surinkti, bet ir vėlesniais laikais kolekcionuoti nauji eksponatai, kurių ekspo­ zicijose lig tol dar nebuvo.

42

7. M uziejaus 7 .1 . N aujos

struktūra ir veikla po rekonstrukcijos

ekspozicijos (rengimas

1981

m.

1980 m. prasidėjo naujas muziejaus veiklos laikotarpis. Statybininkams bebaigiant naujojo pastato statybos darbus 1980 m. rugpjūčio mėnesį buvo uždaryta laikinoji ekspozicija. Reikėjo atlaisvinti tas ekspozicijos sales, kuriose buvo įrengta laikinoji ek sp o zicija, vėl išgabenti į saugyklas eksponatus ir sales paruošti būsimos naujos ekspozicijos įrengimui. Visiškai užbaigus statybos ir rekonstrukcijos darbus 1980 m. spalio mėn. muziejininkai įžengė į savo valdas - keturias naujas ir dvi senas sales. Prasidėjo ekspozicijos įrengimo paruošiamieji darbai. Dabar ekspozicijai skirtas plotas sudarė 2505 m 2, tad reikėjo pagal patvirtintą projektą paruošti visai naujas 6 ekspozicijos sales, išdėstytas per tris aukštus [1, 91]. Ir nors kai kurie būsim os eksp ozicijos paruošiamieji darbai buvo pradėti dar 1979 m., jie tęsėsi. Papildomai buvo renkama medžiaga stumbrų (Bison bonasus) biologinei grupei, baigiamos pagaminti stumbrų, vilkų, bebrų, paukščių iškamšos, skirtos biologinėms grupėms ir dioramoms. N auja ekspozicija intensyviai pradėta rengti sukom plektavus vitrinas, 1981 m. sausio mėnesį. Nuo to laiko salėse triūsė visi sektorių vadovai (E. Gaidienė, A. Gurskas, E. Snieškus, A. Pūkas, E. Račkaus­ kas), laboratorijos (B. Talandis, Visvaldas Degutis, Valentinas Juška, Antanas Klimavičius, Viktoras Nekrošius), biologinių preparatų dirb­ tuvių (Viktoras Kizas, Viktoras Dainenko) taksidermistai, dailininkas J. Valeika bei ekspozi­ cijos projekto autorius L. Adomkus. Ruošiant n a u ją e k sp o z ic iją b e n d ro m is jė g o m is buvo ieškom a būdų, kaip geriau ir greičiau iš s p r ę s ti iš k ilu sia s problemas, kad neužsitęstų įruošimo dar­ bai. Visų salių ekspo­ zicijos buvo įruošinėDabartinio muziejaus fasadinė pusė iš Laisvės ai.

43

jam os tuo pačiu metu, sektorių vadovams va­ dovaujant savo ekspo­ zicijos įrengimui. N a u jo ji m u ziejau s ekspozicija buvo išdės­ tyta šešiose salėse, 105 vitrinose nuo prim ity­ viausių atstovų - p ir­ m uonių iki labiausiai išsivysčiusių žinduolių, papildyta ekologijos ir Naujos ekspozicijos įrengimo darbai (1981 m.) zoogeografijos elem entais leidžia suvokti lankytojam s p asaulio gyvūnijos evoliuciją Žemėje. Pirmoji salė paskirta trofėjų ir gamtos apsaugos keičiamų parodų ekspozicijai. Joje, atidarant muziejų, buvo įrengta laikina ekspozicija gamtos apsaugos tematika. A ntroje salėje įrengta trum pa istorinė m uziejaus apžvalga ir bestuburių (Invertebrata) ekspozicija (be vabzdžių), kurią paruošė E. Gaidienė ir R. Ferenca. Naujoji ekspozicija ir erdvės, ir eksponatų gausumu labai skyrėsi nuo buvusios prieš rekonstrukciją. Svarbiausi istorinės ekspozicijos dalies akcentai yra kolekcija „Lietuvos drugiai" (paruošta A. Palionio) ir 11 paukščių biologinių grupių, sukurtų 19221939 m., vadovaujant T. Ivanauskui. Greta eksponuojama buvusios prieš rek o n stru o jan t m u ziejų o rn itolog in ės ek sp o zicijo s d alis, primenanti senąją muziejaus ornitologinę ekspoziciją. Naujoji bestuburių ekspozicija nepanaši į buvusią prieš rekonst­ rukciją. Dabar pirm ą kartą žieduotojų kirm ėlių vitrin oje galim a pamatyti Lietuvos sliekų (10 rūšių) kolekciją, kuriai preparatus paruošė R. Ferenca, o sliekus surinko ir dovanojo Ekologijos instituto m oksli­ ninkė Ona A tlavinytė. Didelę ekspozicijos dalį sudaro m oliuskų kriauklių (eksponuojama 599 r., 1384 kriauklės) kolekcija. Be anksčiau eksponuotų Pranciškaus Šivickio surinktų Filipinuose kriauklių, pirmą kartą muziejaus lankytojai gali pamatyti kraštietės Elenos Liutikienės iš Australijos 1973 ir 1976 m. atsiųstą egzotinių kriauklių kolekciją (175 r., 243 egz.), kurioje įdomiausios yra Hippopus hippopus, Argonauta argo, Lambis lambis, Tonna variagata rūšys [16], taip pat eksponuojam a kolekcionieriaus Mykolo Gižo surinkta kriauklių kolekcija (108 r., 150 44

egz.). Lietuvių emigrantas, aistringas kolekcionierius dr. Aleksandras Račkus (1893 m. Čekiškė - 1965 m. Čikaga) 1935 m. parvežė į Lietuvą iš Čikagos asmeninius ir Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos surinktus bei padovanotus Lietuvai įvairiausius rinkinius, tarp jų ir nemažą zoologinę kolekciją. 1937 m. balandžio 21 d. A. Račkus oficialiai pagal aktą zoologinę kolekciją perdavė Vytauto Didžiojo universiteto Z oologijos katedros vedėjui prof. T. Ivanauskui. Tai „m oliuskų, peteliškių, vabzdžių, koralų, vertebratų" ir kitos biologinės kolekcijos - 989 eksponatai įvertinti 2719,50 Lt [20]. Didžiausią šios kolekcijos d alį su d arė m o liu sk ai, su rin k ti įv airiu o se p asau lio k raštu o se, daugiausia Kalifornijoje. Tai unikali kolekcija, kurios dalis ir dabar eksponuojama muziejuje. Ypač įdomios rūšių įvairove Achatinella (29 r.), Unio (26r.), Helix (22 r.) gentys. Kitų bestuburių, tokių kaip duobagyviai, vėžiagyviai, voragyviai, dygiaodžiai, ekspozicijos, papildytos pavieniais eksponatais, menkai pasikeitė ir išliko daugiau mažiau panašios į buvusias prieš rekonst­ rukciją. Iš viso šioje salėje 1842 eksponatai. Svarbiausias šios salės akcentas yra diorama „Povandeninės gyvūnijos pasaulis", kurią 1981 m. sukūrė laboratorijos vedėjas B. Talandis. Ši diorama gražiai imituoja tropinių ir subtropinių jūrų gyvūnų natūralią gamtinę aplinką. Trečioji - vabzdžiams (Insecta) skirta salė. Ekspozicijos projektas (parengė E. Gaidienė) 1978 m. buvo apsvarstytas Lietuvos entomologų draugijos valdybos posėdyje ir priimtas pagrindu. Tai nauja, pirmą k artą įren g ta atsk iro je salėje, g au siau sia ek sp o n atų sk aičiu m i ekspozicija. Salėje eksponuojama per 10 tūkst. egzempliorių vabzdžių iš v iso p a sa u lio . E k sp o z ic iją paruošė bei įrengė E. Gaidienė ir R. Ferenca. P agal k lasifik aciją vitrinose išdėstyta 18 būrių Lie­ tuvos ir egzotinės entomofaunos atstovai. Joje pirmą kartą galima pasigrožėti egzotinėmis gyvalazdėmis (Phasnoptera), giedančiomis cikadom is (Cicadidae), ragvabaliais (Dynastidae), didžiausiu pa­ saulio drugiu Agripina (Thysania ū g ripin a), d id žiau siu p asau lio pjrmojj Lietuvos drugių kolekcija, skirta muzievabalu Herkulesu (Dynastes her- jaus ekspozicijai, išsaugota iki šių dienų 45

cides) ir kt. Zoogeografiniame skyriuje įrengta visų penkių zoogeografinių paplitimo sri­ čių egzotinių drugių ekspo­ zicija. Neotropinės srities eks­ p o z ic ijo s d ru g ių k o le k c iją surinko buvęs muziejaus ento­ m ologas A. Palionis 1931 m. Brazilijoje. Kitų sričių ekspo­ ziciją puošia drugiai, gauti iš buvusio Gamtos muziejaus. Be to, salėje eksponuojam os 22 įvairių vabzdžių būrių: vabalų (Coleóptera), drugių (Lepidoptera), plėviasparnių (Hymenoptera), žirgelių (Odonata), tiesiasp a rn ių (O rth o p tera) ir kt. vabzdžių biologinės grupės, atspindinčios jų gyvenseną. Dvi pas mus vienintelės vabz­ džių dioram os - „Lietu vos Elniavabalio (Lucanus cenzus) biologinė grupė, 1948naudingi vabzdžiai" ir „Lietu­ 1955 m. buvusi Gamtos muziejuje (Rotušės a. 9) vos vabzdžių įvairovė skirtin­ guose biotopu ose", sukurtos 1982 m. (E. Gaidienė ir R. Ferenca), propaguoja naudingų vabzdžių gamtosaugines idėjas. Salia minėtos salės 1986 m. įrengta pastovi sisteminė faunistinės filatelijos ekspozicija, pavadinta „Pasaulio gyvūnai". Joje eksponuojami 1413 pašto ženklų, 11 blokų, 8 vokai, trys atvirukai, vaizduojantys 1362 gyvūnų rūšis. Medžiagą surinko bei 1975 m. gegužės 15 d. ir 1986 m. gruodžio 4 d. muziejui padovanojo nusipelnęs Lietuvos mokytojas Jonas Gelaževičius. Kolekciją sudarė 4885 pašto ženklai, 99 blokai, 16 vokų, 3 atvirukai, 2 komplektai fotografijų (36 vnt.) ir 1467 atvirukai atvirlaiškiai. Kartu padovanojo 2 katalogus apie pasaulio pašto ženklus ir 8 knygas apie filateliją. Ekspozicijos įrengimui padovanojo parodinių lapų (900 vnt.), klemtašių (175 juostas), lipdžių „Beta" (500 vnt.). Įrengta ekspozicija jo pageidavimu skirta prof. T. Ivanausko atminimui. Ketvirtosios - žuvų-roplių (Pisces et Reptilia) atskiros salės ekspo­ zicijos projektą parengė tuo laiku (1978-1980 m.) skyriui vadovavęs 46

A. G urskas, o ekspoziciją įrengė herpetologas E. Snieškus. Salėje sistemine tvarka išdėstyti Lietuvos, Brazilijos ir kitų šalių žuvų, varlių bei roplių eksponatai. Naujoji žuvų ekspozicija nebuvo gausi eksponatų skaičiumi, tačiau įdomi istorinę praeitį menančiais eksponatais, tokiais kaip 2,8 m ilgio kardžuvė (Xiphias gladius), piranija (Serrasalmus nattereri). Turtingesnę roplių ekspoziciją labai pagyvino buvusio muziejaus herpetologo Antano Slučkos 1974 m. Turkmenistane surinkti ropliai nuodingosios gyvatės - kobra (Naja naja), giurza (Vivipera labetina), Karakum ų sm ėlynų eireniai (Eirenis), oligodonai (Oligodon) ir kt. ropliai, kuriuos jis pats parvežė, identifikavo ir paruošė eksponavi­ mui. Čia eksponuojami ir seniausieji dar T. Ivanausko surinkti ekspo­ natai - žuvys, rupūžės, gyvatės, krokodilai ir kt. Vienais įdomiausių ir vertingiausių šios salės eksponatais tapo buvusios senoje ekspozicijoje „A nakondos" ir „Brazilijos g yvačių " biogrupės, atkeliavusios iš saugyklų į jom s paskirtas vietas. Įrengta nauja „Pilkųjų varanų" biogrupė ir jūrinio vėžlio „Logerchedas" diorama, sukurtos 19811982 m. (E. Snieškus, A. Gurskas). Įrengtoje žuvų-roplių ekspozicijoje patalpinta 30 varliagyvių, 90 žuvų ir 130 roplių. Penktosios - paukščių (Avės) salės naujoji ekspozicija įrengta vadovaujant tuometiniam sektoriaus vadovui A. Pukui. Ekspozicija labai pasikeitė, palyginti su buvusia prieš rekonstrukciją. Salės vitrinose sistemine tvarka išdėstyta apie 900 Lietuvos ir įvairių kitų pasaulio (visų kontinentų) šalių paukščių iškamšų. Čia eksponuojam i seniausieji muziejaus eksponatai - baltasis tetervinas, rudakaklis naras (pagaminti 1861 m.), stepių vištelė (1859 m.) ir kt. seniausios paukščių iškamšos iš buvusių Lebiodkos dvaro paukščių rinkinių. Ekspozicijoje yra didžiausias dabar Žemėje gyvenantis paukštis - Afrikos strutis (Struthio camelus)

Atnaujinta ekspozicija

47

(sveriantis 100 kg) ir ma­ žiausias pasaulio paukštis - kolibris (Mellisugn). Verti dėmesio Antarktidos gy­ ventojai imperatoriškieji pingvinai, Naujosios Ze­ landijos paukštis - kivi, A zijos fazan ai. Salėje įrengtos 8 naujos paukš­ čių biogrupės, 3 diora­ mos. Kormoranų (Phala­ crocorax carbo) kolonijos, Paukščių ekspozicijos salė nendrinės lingės (Circus aeruginosus), didžiojo baublio (Botaurus stellaris), nam inės pelėdos (Strix aluco), sultonvištės (Porphyrio porphyrio) ir baltagerklio tukano (Ramphastos toco) biologinės grupės buvo sukurtos vadovaujant Jonui Vaškeliui. Uolinės kurapkos (Alectoris chukar) biologinę grupę įrengė A. Pūkas, paukštvanagio (Accipiter nisus)- V . Degutis. Dio­ ramas „Kurtinys" ir „Karališkasis pingvinas" paruošė V. Degutis (1981 m.), o dioramą „Žąsų migracija" - B. Talandis (žąsis iš ekspedicijos parvežė ir iškamšas pagamino V. Vasiliauskas). Visų biologinių grupių ir dioramų panoramas nutapė muziejaus dailininkas J. Valeika. Šeštosios - žinduolių (Mammalia) salės ekspozicija paruošta vado­ vaujant sektoriaus vadovui E. Račkauskui. Vitrinose sistemine tvarka išdėstytos apie 200 rūšių Lietuvos ir kitų pasaulio kraštų vandens ir sausumos žinduolių, pradedant kloakiniais (Monotremata) ir baigiant plėšrūnais (Carnivora), iškamšos. Muziejus didžiuojasi turėdamas pa­ čius primityviausius žinduolius - trumpasnapę echidną (Tachyglossus aculeatus) ir ančiasnapį (Ornithorhynchus anatinus), kuriuos ne visi Eu­ ropos muziejai turi. Gausu Pietų Amerikoje gyvenančių šarvuočių (Dasypodidae), tinginių (Bradypodidae), skruzdėdų (Myrmecophagidae) ir kt. eksponatų, parvežtų T. Ivanausko iš ekspedicijos į Braziliją. 1931 m. salėje įrengtos 5 dioramos: atnaujintos 2 (buvusios senoje ekspozicijoje) - „Liūtas" ir „Rudoji lapė" (V. Dainenko). Naujai paruoštos - „Vilkai", „Bebrai", sukurtos V. Kizo ir V. Dainenkos, „Baltasis lokys", sukurta V. D eg u čio. N au ją žin d u o lių salės ak cen tą - b io lo g in ę gru p ę „Stumbrai" paruošė B. Talandis, panoramų dailininkas A. Valeika. Ekspozicijos salės radiofikuotos. Muziejaus antrame aukšte įrengta atskira salė konferencijoms ir kino filmų gamtine tematika demonstravi­ 48

mui. Toks mokslinio pobūdžio Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus yra vienintelis Baltijos šalyse. Po rekonstrukcijos įrengus ekspoziciją 1981 m. liepos 27 d. jis vėl buvo atidarytas visuomenei [37,97]. Po m uziejaus atidarym o įvyko pasikeitim ai adm inistracijoje ir darbuotojų kolektyve. Buvusi muziejaus direktoriaus pavaduotoja m okslo reikalam s N. Gulbinienė, daug prisidėjusi prie m uziejaus ekspozicijos įrengimo, 1981 07 29 paskiriama direktore, o buvęs rinkinių saugyklų vedėjas J. Vaškelis - direktoriaus pavaduotoju m okslo reikalams. Įvyko pasikeitimų sektoriuose ir pagausėjo darbuotojų. 1981 m. į muziejų atėjo dirbti ornitologas A. Mačikūnas (nuo 1986 m. Ornitologinio skyriaus vedėjas) ir Ekskursinio skyriaus gidė N. Avyžienė (nuo 1987 m. - Ž u vų-roplių sky riau s ved ėja), 1982 m. A. Patapavičienė, 1985 m. - A. Andriuškevičius (nuo 1987 m. Žinduolių skyriaus vedėjas), 1987 m. - Ekskursinio skyriaus gidė Audronė Kleišmantienė, 1986 m. - ornitologas Ramūnas Grigonis (nuo 1988 m. direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams), 1989 m. - ornitologas Saulius Rumbutis, biologė Giedrė Pakeltytė (nuo 1995 m. Bioanalizės laboratorijos vedėja). Plečiantis muziejui keitėsi ir jo struktūra, atsirado naujos veiklos sritys. 1987 m. buvo reorganizuotas Bestuburių skyrius ir įkurtas Entomologijos skyrius. 1995 m. Žuvų-roplių skyrius reorganizuotas į Žuvų ir Varliagyvių-roplių skyrius. Šitaip muziejuje susiformavo: Bestuburių, Vabzdžių, Žuvų, Varliagyvių-roplių, Paukščių ir Žinduolių sk y riai, E k sp erim en tin ė tak sid erm ijo s la b o ra to rija , B io lo g in ių preparatų dirbtuvės, Bioanalizės laboratorija ir zoologijos muziejaus filialai - Ventės Rago ornitologinė stotis su muziejumi, Juodkrantės aplinkos tyrimo laboratorija, Žuvinto ir Čepkelių rezervatų muziejai.

7.2. E kspozicijos

papildymas naujais eksponatais

1982-1998 m.

Prasidėjo kasdienis muziejaus gyvenimas, naujų eksponatų kaupimas, saugyklų rinkinių ir ekspozicijos papildymas. Nuo 1982 iki 1998 m. muziejuje susikaupė nemažai naujų faunistinių rinkinių, atsirado daug naujų gyvūnų rūšių. A titinkam ai paruošti nauji eksponatai buvo patalpinti į ekspozicijos sales. Bestuburių ekspozicija, iki 1998 m. papildyta naujomis 68 bestuburių rūšimis (103 egz.), iš jų - duobagyvių (5 r.), moliuskų (6 r.), vėžiagyvių (34 r.) ir dygiaodžių (14 r.). Įdomiausi ir vertingiausi eksponatai 4 . 577

49

krabiavėžiai (Paralithodes brevipes, P platipes, P. camtschatica) bei kiti vėžiagyviai - pargabenti iš ekspedicijos į Magadano sritį (iš Ochocko jūros). Pinčių ekspozicija papildyta 6 naujomis rūšimis (9 egz.), kurias V. Degutis atvežė iš Karibų jūros. Iš naujo buvo sukomplektuotos, papildant naujais eksponatais, dygiaodžių, krabų ekspozicijos ir pertvarkyta kirmėlių ekspozicija. Vabzdžių ekspozicijoje įrengta nauja vitrina „Bendruom eninių vabzdžių būstai" (1995 m.) ir dvi naujos ekspozicijos: „Tolimųjų Rytų drugiai" (1996 m.) bei „Afrikos drugiai" (1992 m.). Paruošta ir naujai eksponuojam a biogrupė „Kalninė cikad a" (R. Ferenca, 1992 m .), pukapilvio verpiko (Eriogaster lanestris) vikšrų lizdas (E. Gaidienė, 1986 m.). Vabzdžių salės ekspozicija praturtėjo 146 drugiais (101 r.). Zoogeografinio ekspozicijos skyriaus vitrinoms 1984 m. paruošti ir išdėstyti zoogeografinių sričių informacinio pobūdžio žem ėlapiai. Atnaujinti vabzdžių dioramų aprašymai (1998 m.). Žuvų ekspozicija 1986-1987 m., skyriui vadovaujant A. Andriuš­ kevičiui, buvo papildyta naujomis vietinės žuvų faunos rūšim is ūsorių (Barbus barbus), lydeka (Esox lucius), unguriu (Anquilla anquilla) ir kt. Tais pačiais metais rekonstruota ir papildyta biogrupė „Pilkieji varan ai" ir įrengta dioram a „Ežero žuvys". Nuo 1987 m. skyriui vadovaujanti ichtiologe N. Avyžienė žuvų ekspoziciją praturtino 73 naujų rūšių žuvimis (73 egz.). 1987 m. iš ekspedicijos į M agadaną iš Ochocko jūros pargabenta 20 naujų žuvų rūšių, įdomiausios iš jų ilgasnukė plekšnė (Limanda punctatissima), plaukadantis (Trichodon trich od on ), rag u o tis (M yoxocephalu s p oly acan th ocep h alu s), n erka (Oncorhynchus nerka), keta (Oncorhynchus keta). 1991 m. iš Karibų jūros parvežtos 8 naujos žuvų rūšys, įdom esnės - pjūklažuvė (Pristis pectinatus), ryklys auklė (Ginglymostoma cirratum), kūjaryklys (Sphyrna m edia), sp yg liaryk ly s (Squalus acan thias), gitaržu vė (R hin obatos rhinobatos). 1989 m. iš Atlanto vandenyno (Gvinėjos - Bisou pakrantės) V. Kizas ir V. Degutis atgabeno iš ekspedicijos 45 žuvų rūšis (įdomiau­ sios - elektrinė (Torpedo torpedo), unguriažuvė (Ophichthys triserialis), tam su sis ryklys (C archarin u s obscu ru s), jau čia n o sė (R h in op tera m arginata)). Tai vienintelis skyrius, taip gausiai praturtinęs savo ekspoziciją. Dabar eksponuojama 192 eksponatai, iš kurių 69 iškamšos. Pastaraisiais metais varliagyvių-roplių ekspozicija papildyta 36 naujomis rūšimis eksponatų, gautų: iš Maskvos zoologijos sodo, iš ku­ rių įdomesni leopardinė varlė (Rana pipiens), filomedūza (Phyllomedusa 50

bicolor), skydasnukis (Agkistrodon blomhoffi); iš Kauno zoologijos sodo - Kubos smauglys (Epicrates anguilifer), didžgalvis vėžlys (Platysternon megacephalum) ir raudonausis vėžlys (Pseudoemys scripta). Muziejaus roplių ekspoziciją papildė Daliaus Mikutavičiaus 1988-1993 m. surinkti eksponatai iš įvairių Rusijos regionų, kaip antai persinis žaltys (Natrix natrix persą), koralinė medvarlė (Litoria caerulea), sibirinis varliadantis (Ranodon sibirietis), graikinis vėžlys (Testudo graeca), Tolimųjų Rytų scinkas (Eumeces latiseutatus), pilkasis gekonas (Gymnodactylus russozui) ir kt. Muziejaus ekspoziciją papildė iš Kėdainių gamtininkų stoties 1990-1995 m. gauti 8 reti ropliai: šalm uotoji iguana (Corytophanes cristn tu s), ag am a-d ru g elis (L eiolepis bellia n a ), v arlė-p o m id o ras (Discophus antongili), minkštašarvis vėžlys (Trionyx), bambukinė kufija (Trimeresurus gramineus), 3 rūšių dygiauodegiai (Uromastix). 1989 m. ekspoziciją praturtino iš ekspedicijos į Atlanto vandenyną parvežti žaliasis vėžlys (Chelonia mydas) ir ridlėja (Lepidochelys olivacea). Skyriui 1995 m. pradėjo vadovauti A. Patapavičienė. Paukščių skyriui nuo 1986 m. lapkričio mėn. vadovauja ornitologas A. M ačikūnas. Iki 1988 m. ekspozicija praturtėjo 51 naujos rūšies paukščiais (56 egz.), parvežtais iš ekspedicijų, pargabentais privačių asmenų (Gedimino Gražulevičiaus) iš Rusijos šiaurės rytų regionų, gautais iš Kauno zoologijos sodo, Klaipėdos jūrų muziejaus bei pačių darbuotojų Lietuvoje ir ekspedicijų į buvusią TSRS metu surinktais eksponatais. Ekspozicija papildyta lig tol neturėtu vienu per Lietuvos teritoriją m igruojančiu paukščiu - laplandiniu griciuku (Eimosa lapponica). Muziejuje pirmą kartą eksponuojami iš ekspedicijų parvežti: baltapetis erelis (Haliaaetus pelagicus) ir sidabruotoji alka (Synthliboramphus antiąuus) iš Magadano (1987 m.), azijinis griciukas (Eimnodromus semipalmatus) iš Buriatijos (1986 m.). Paminėtini ir kiti vertingesni eksponatai: himalajinis monalas (Lophophorus impejanus) ir satyras (Tragopan satyra), gauti iš Kauno zoologijos sodo, amerikinė sultonvištė (Gallinula m artinica), gauta m ainais iš Klaipėdos jūrų m uziejaus, kanadinė gervė (Grūs canadensis) ir Taivanio endem ikas - Svinko fazanas (Lophura szuinhoii), plokščiasnapis plaukikas (Phaleropus fulicarius) ir kirptauodegis kiras (Xema sabini), gauti iš privačių asmenų. Žinduolių skyriui nuo 1987 m. vasario mėn. vadovauja A. Andriuš­ kevičius. Atnaujinta ir pertvarkyta ekspozicija papildyta 85 naujų žvėrių rūšių iškam šom is (112 egz). Iš jų pam inėtini: iš M askvos z o o lo g ijo s sod o 1988 m. g au ti v ėp ly s (O doben u s rosm aru s) ir 4*

51

orangutanas (Pongo pygmaeus), iš Rygos zoologijos sodo - palminis šuo skraiduolis (Eidolon helvum), Egipto šuo skraiduolis (Rousettus aegyptiacus), gauti 1991 m., iš Talino zoologijos sodo - rudasis lokys (Ursus ardos), kabarga (Moshus moshiferus), iš Kauno zoologijos sodo sraigtaragė antilopė (Antilope cervicapra), mėlynoji antilopė (Boselaphus tragocam elus), iš ekspedicijų parvežti Kaspijos ruoniai (1990 m .), džeiranas (Gazelių subgutturosa) ir saiga (Saiga tatarica) (1989 m.). Bene brangiausi muziejui, kaip kartų tradicijų perimamumo apraiška, yra antilopių - puku (Kobus zuardoni) ir orikso (Oryx gazelių) eksponatai, gauti 1996 02 13 iš Paryžiaus iš T. Ivanausko sūnaus George ir anūkės Mary Iwanowsky, per Lenkijos ambasadą. Žinduolių skyrius pasipildė įrengta nauja griaučių ekspozicija (1994 m.), sisteminėje dalyje kartu su eksponatų iškamšomis eksponuojama ir kai kurių žinduolių 28 kau­ kolės (1991 m.). Atskiroje patalpoje įrengta paleontologijos ekspozicija (1990 m.), kurioje vertingiausi tauro (Bos prim igenius) ir m amutų (Mammuthus primigenius) kaulų eksponatai, rasti Jiesios pakrantėje 1933 m. ir Vilniuje 1957 m. Devintame - dešimtame dešimtmečiuose muziejus neatpažįstamai pasikeitė, išsiplėtė, jame atsirado nauji skyriai ir padaliniai, padaugėjo darbuotojų [39]. Naujai įrengtos šiuolaikinės ekspozicijų salės, kuriose dabar eksponuojama per 14 tūkst. eksponatų. Įrengta 13 dioramų, paruoštos 46 biologinės grupės. Muziejus gali didžiuotis stuburinių gyvūnų k olekcija, nes jo je yra surinkti beveik visi m ūsų šalyje gyvenančių stuburinių klasės pavyzdžiai [38]. Visa tai sukėlė nepa­ prastą muziejaus lankytojų susidomėjimą. Atidarius muziejų, vien per 3 mėn. jį aplankė 105 tūkst. lankytojų. 7 .3 . M uziejaus

rinkinių saugyklos

Muziejus didžiuojasi ne tik estetiškai, moderniai įrengta ekspozicija, bet ir saugyklų rin k in iais, kuriuose saugom a kur kas daugiau preparatų negu ekspozicijose. Šie rinkiniai sudaro muziejaus pagrindą, tai „labai svarbus ateities tyrimų šaltinis"..., „kas priklauso mūsų tautos lobynui, mokslo fondui" [75]. Saugyklų rinkinių reikšmę labai gerai suvokė muziejaus įkūrėjas prof. T. Ivanauskas, todėl viena pagrindinių jo muziejaus kūrimo nuostatų buvo rinkinių saugyklų būtinumas. Gerokai didesnę savo kolekcijų dalį jis skyrė saugyklose kaupiamų rinkinių praturtinimui. 52

Vėžiagyviai Bestuburių salėje

Vabzdžių salės ekspozici­ jos dalis

Vikrieji driežai, pitonas Roplių salėje

53

Šiokie tokie rinkiniai saugykloms buvo pradėti kaupti jau GTS, tačiau dėl patalpų stokos nebuvo gausūs. Muziejui įsikūrus didžiuo­ siuose universiteto rūmuose padėtis pagerėjo, tačiau neilgam , nes grįžus iš ekspedicijos į Braziliją, visos patalpos vėl tapo prikimštos įvairiausios iš dalies sutvarkytos faunistinės medžiagos. 1948 m. m uziejui persikėlus į Laisvės ai. 106 patalpas rinkinių saugyklom s priklausė trys nedideli kambarėliai: vienas - visiem s bestuburiam s, antras - paukščiam s, trečias - visiem s likusiem s rinkiniam s ir skeletam s. Entom ologinė m edžiaga buvo laikom a dėžutėse, sukrautose viena ant kitos paprastose lentynose. Paukščių kūneliai - spintų stalčiuose, iškamšoms specialių spintų nebuvo. Dėl vietos stokos nemažai pavienių kolekcijų arba preparatų buvo laikomi kabinetuose. Pavyzdžiui, dalis egzotinės herpetologinės faunos (varlės, gyvatės, žalčiai, fiksuoti skystyje stiklainiuose) buvo laikomi N. Likevičienės darbo kabinete. Po muziejaus rekonstrukcijos rinkinių saugyklos (F) labai pasikeitė ir išsiplėtė. Dabar kiekvienas skyrius turi savo dispozicijoje „savas" rinkinių saugyklas, net po kelias patalpas ir specialias spintas (entomologines, ornitologines ir 1.1) kolekcijoms laikyti. Tačiau plečiantis muziejaus veiklai šiuo metu ir vėl pradedama jų stokoti. Saugyklų rinkiniai nuolatos kasmet papildomi ne tik muziejaus darbuotojų, išvykų Lietuvoje ir ekspedicijų už Lietuvos ribų metu surinktais ekspo­ natais, bet ir iš privačių asmenų (dovanotais ar pirktais), zoologijos sodų, muziejų ar kitų įstaigų (Gamtos apsaugos komiteto, Medžiotojų draugijos) gautais eksponatais. Taip pat kai kurie Lietuvos MA mokslo darbuotojai (Janina Prūsaitė, Julius Kazlauskas) medžiagą, surinktą savo tiriamojo darbo metu, apsigynus disertacijas, atidavė - dovanojo muziejaus saugykloms. 1981 m. įrengus ekspoziciją, visas dėmesys buvo paskirtas saugyklų rinkinių sutvarkymui - visų esančių jose preparatų susisteminimui, kartotekų paruošimui, katalogų rašymui. Bestuburių saugykloje (F—8) saugom i visų sistem atinių grupių (išskyrus vabzdžių) bestuburių rinkiniai. Atskira bestuburių saugykla atsirado tik 1987 m. Joje saugoma per 10 tūkst. preparatų. Turtingiausia (apie 9 tūkst. egz.) yra m oliuskų kolekcija. Čia saugom a ir viena seniausių, esančių muziejuje, sausumos sraigių kolekcija (83 r., 1412 eg z.), surinkta švedo, bu vu sio G eteborgo (G oten borg) gam tos muziejaus darbuotojo, kolekcionieriaus dr. H. Lomanderio (H. Loh54

mander). Iki šių dienų saugoma ir dalis seniausių, dar T. Ivanausko įvairiose šalyse studijų (1905, 1906 m.) ir ekspedicijų (1914, 1917 m.) metu kolekcionuotų duobagyvių, moliuskų ir vėžiagyvių eksponatų, dalis J. Kazlausko paruoštų parazitinių kirmėlių preparatų. Devintame dešimtmetyje saugyklų rinkiniai praturtėjo (apie 700 egz.) iš Karibų ir Ochotsko jūrų parvežtais duobagyviais, nariuotakojais, kirmėlėmis ir dygiaodžiais. Pastaraisiais metais moliuskų rinkiniai papildyti nauja Lietuvos sausumos sraigių kolekcija (72 r., 4742 egz.), kurią 1985-1998 m. surinko vyr. rinkinių saugotojas A. Gurskas. Tai vertinga moksliniu požiūriu kolekcija. Vabzdžių (F -3; F—10) saugyklos tapo savarankiškom is 1987 m. (anksčiau buvo bendros su kitais bestuburiais). Jose dabar saugoma visų penkių pasaulio kontinentų entomofauna, vienaip ar kitaip patekusi į muziejų (per 104 tūkst. egz.). Saugyklose rinkiniai suskirstyti į tris dalis: palearktinės srities, ekspedicijų (1967-1990) į Rusijos regionus ir egzotinės entomofaunos. Visi rinkiniai pagal galimybes susisteminti, chronologine tvarka išdėstyti entomologinių spintų inventorizuotose dėžutėse 41 entomologinėje spintoje. Iš palearktinės entomofaunos ten saugomų kolekcijų verta paminėti Vilniaus universiteto darbuotojų Matijos Znamierovskos (Odonata, 26 r., 1922-1927 m.), B. Houvaldo (Hawald) (Cermbycidae, 28 r., 1888-1926 m.), S. Bazarevskio (Chrysomelidae, 56 r., 1 918-1938 m .), K. K apyluvnos (K opylow na) (C leridae, Nitidulidae, 8 r., 1931-1935 m.) kolekcijas, rinktas Vilniaus apylinkėse. Atskirose dėžutėse saugoma D. Jacentovskio dvisparnių (Diptera) būrio kolekcija (230 r., 328 egz.), rinkta Čekijoje 1934-1937 m. Taip pat moksliniu požiūriu vertinga nežinomo kolekcionieriaus žygių (Cambidae) kolekcija ir asmeniniai entomologo mėgėjo K. Ario vabalų rinkiniai (apie 33 tūkst. egz.), surinkti Vidurinėje Azijoje 1914-1918 m. Didžiausią p alearktin ės srities rin k inių dalį sud aro m uziejaus d arbu o to jų A. Palionio, E. Gaidienės, R. Ferencos, A. Kleišmantienės, Ovidijaus Dumčiaus; profesionalų entomologų P. Ivinskio, Aldonos Stanionytės, Stasio Molio, Virg. Monsevičiaus, Gedimino Švitros ir privačių asmenų D. Mikutavičiaus, Boriso Izenbeko, fienriko Ostrausko, Aleksandro Meržijevskio vabzdžių rinkiniai. Šie rinkiniai kasmet papildomi naujomis vabzdžių rūšimis, kurių dar nebuvo saugyklose, arba pagausinamos nauja medžiaga tos rūšys, kurios buvo labai negausios. 1997 m. Lietuvos drugių kolekcija papildyta 226 rūšimis (368 egz.), vabalų - 175 r. (313 egz.), dvisparnių - 30 r. (52 egz.), tarp jų naujomis drugių - 1 8 , vabalų 55

14 rūšimis, kurių saugyklose dar nebuvo. 1998 m. rinkiniai papildyti 207 Lietuvos drugių rūšimis (846 egz.), iš jų 12 rūšių yra retos. 1993 ir 1994 m. entomologijos saugyklas papildė gautos mainais iš Kansaso (JAV) entomologijos muziejaus (Snow Entomology Museum) dvi vabzdžių siuntos: drugių (Lepidoptera, 65 r., 67 egz.) ir vabalų (Coleóptera, 151 r., 248 egz.) [21]. Tai įvairių kolekcionierių 1905-1993 m. Siaurės Amerikoje surinktos drugių ir vabalų kolekcijos, kurios į mūsų muziejų pateko entomologo Christian Alian W right dėka. Egzotinės entom ofaunos rinkinių pagrindą sudaro A. Palionio Brazilijos vabzdžių (blakių (Hemiptera), tiesiasparnių (Orthoptera), ci­ kadų (Cicadidae), vabalų (Coleóptera), drugių (Lepidoptera), plėviasparnių (Hymenoptera), tinklasparnių (Neuroptera), dvisparnių (Díptera) ir kt.) kolekcija ir buvusio Gamtos muziejaus egzotiniai drugiai ir vabalai. Vertingiausios ir turtingiausios yra vabalų (2374 egz.) ir drugių (5167egz.) kolekcijos. Nuo 1976 m. šiuos muziejaus entom ologijos rinkinius papildo tolimojo plaukiojimo jūreivio Vykinto Matuzevičiaus dovanojam i vabzd žiai, parvežti iš V akarų A frikos, A rg en tin os, Brazilijos ir kt. šalių. Vien 1991-1994 m. muziejui jis atvežė 63 rūšis (77 egz.) drugių, 55 rūšis (87 egz.) vabalų. Iš viso saugoma daugiau nei 9 tūkst. egzotinės entom ofaunos egzem pliorių. 1998 m. egzotinės entomofaunos rinkinius papildė kolekcionieriaus Dariaus Daukšos Pietų Afrikos Respublikoje surinkta 218 egz. egzotinių vabzdžių kolekcija. Ekspedicijų į buvusios TSRS respublikas daug entom ofaunos rinkinių sudaro muziejaus entomologo R. Ferencos Turkm enistane (1985 m.), Buriatijoje (1986 m.), Azerbaidžane (1987 m.) surinkta 10 vabzdžių būrių kolekcija. Šiuose rinkiniuose taip pat saugomi ir kitų kolekcionierių (P. Ivinskio, D. Mikutavičiaus, H. Ostrausko), pavienių asmenų bei muziejaus darbuotojų (A. Gursko, E. Gaidienės, A. Pūko) per daugelį metų iš įvairių išvykų į buvusią TSRS parvežti vabzdžiai. Čia saugoma per 8 tūkst. egzempliorių. Atskira žuvų (F-7) saugykla buvo įrengta 1995 m. Iki to laiko žuvų, varliagyvių ir roplių saugyklos buvo bendros ir priklausė Žuvų-roplių skyriui. 1986-1987 m. šios saugyklos rinkinius susistemino, perkėlė į naujus indus ir sutvarkė buvęs sektoriaus vedėjas A. Andriuškevičius. Dabar joje saugoma 895 eksponatai, tarp jų 22 iškamšos. Seniausieji 27 eksponatai (Serrasalmus sp, Ciliata mustela, Betone sp. ir kt.), surinkti T. Ivanausko, yra išlikę iš 1905-1956 m. laikotarpio. Iš saugomų eks­ 56

ponatų paminėtini iš Maskvos zoologijos sodo 1988 m. gauti 5 ekspo­ natai (Amphiprion perenk, A.polymnus, Huso huso ir kt.). Daug saugyklos eksponatų surinko muziejaus darbuotojai: A. Andriuškevičius 19 egz. (1986-1988 m.), A. Gurskas 20 egz. (1987 m.), V. Vasiliauskas 19 egz. (1986 m.), E. Snieškus 7 egz. (1982 m.), J. Vaškelis 2 egz. (1980 m.), N. Avyžienė 13 egz. (1995-1998 m.). Saugyklose taip pat saugoma dalis muziejaus taksidermistų V. Kizo ir V. Degučio iš ekspedicijų į M a­ gadano sritį, Ochotsko jūrą (66 egz., 1987 m.) ir Atlanto vandenyną (71 egz., 1989 m.) parvežtų eksponatų. Tai bene vieni vertingiausių per pastaruosius dešimtmečius surinktų šios saugyklos eksponatų, kurių muziejuje nebuvo, menantys kruopščius muziejaus darbuotojus. Roplių (F-6; F—6/1) saugykloje saugomi 1489 varliagyviai ir 619 roplių. Seniausi - Brazilijos gyvačių (apie 40 egz.) ir varlių (24 egz.) eksponatai saugomi nuo 1931 m. Didžiąją saugyklos eksponatų dalį 865 egz. varliagyvių ir 120 egz. roplių - surinko iki muziejaus rekonst­ rukcijos buvusi sektoriaus vadovė J. Gaižauskienė. Buvęs muziejaus herpetologas A. Slučka saugykloms paliko 13 egz. varliagyvių ir 97 egz. roplių [88]. Kolekcionierius biologas D. Mikutavičius 1988-1993

Prof. P. Šivickio Filipinuose 1927-1928 m. surinktų paukščių kailiukų kolekcija, saugoma muziejaus saugyklose

57

m. roplių saugyklų rinkinius papildė 80 naujų eksponatų iš įvairių buvusios TSRS regionų. Iš Kėdainių gamtininkų stoties 1990-1995 m. gautas 41 (žuvusių roplių) eksponatas, o 1988 m. iš Maskvos zoologijos sodo - 13 eksponatų. Nuo 1995 m. varliagyvių ir roplių saugyklų rinkinius tvarko A. Patapavičienė. Paukščių (F -l; F-2) saugyklos yra vienos seniausių, egzistavusių muziejuje nuo pat jo įkūrimo, ir turtingiausios iš visų stuburinių gyvūnų. Saugyklų rinkinių daugumą (apie du trečdalius) iki 1970 m. sudarė Lietuvoje, Brazilijoje ir Rusijoje prof. T. Ivanausko surinkti paukščiai. Nuo 1928 m. saugoma P. Šivickio surinkta Filipinuose ornitofaunos kolekcija (86 kailiukai) [15]. Taip pat saugomi (prof. T. Ivanausko iniciatyva) mainais iš įvairių pasaulio kraštų, tokių kaip Meksika, Libanas, Suomija, Didžioji Britanija (daugiausia), Sirija ir kt., gauti paukščių kailiukai, datuoti 18881929 m. [101]. Saugyklų rinkinius rudeninių migracijų metu surinktais paukščiais papildė taip pat m uziejaus darbuotojai L. Jezerskas ir V. Mackevičius. Saugykloje saugoma ir vertinga paukščių kolekcija parvežta iš ekspedicijų į Buriatiją prie Baikalo ežero (1986 m., 28 kailiukai), į Magadaną (1987 m., 24 kailiukai) ir kt. Nuo 1986 m., vadovaujant skyriaus vedėjui A. Mačikūnui, saugyklose vėl pradėti kaupti (iš anksčiau neišlikę) osteologiniai (visas skeletas ar skeleto dalys) ir oologiniai rinkiniai bei naujo tipo, anksčiau negaminti muziejuje, preparatai - paukščių odelės (išklotinės). Oologiniai rinkiniai šiuo metu sudaro atskirą susistemintą saugyklų dalį. 1980-1998 m. saugyklų rinkiniai papildyti: osteologiniai rinkiniai - 469 skeletais, 217 kaukolėmis, oologiniai - 2929 kiaušiniais, sudarančiais 757 paukščių dėtis. Be to, saugoma 660 kailiukų, 697 odelės (išklotinės), 609 įvairūs paukščių pavyzdžiai, konservuoti skysčiuose, 498 iškamšos, 101 lizdas. Žinduolių seniausia (F -4) saugykla ilgą laiką buvo vienintelė. 1987 m. įrengta F -5 ir F -9, o 1997 m. F - l l naujos saugyklos. Iš viso saugykloje saugoma 445 iškamšos, 10 kūnelių, 1654 kaukolės, 41 iltis, 20 griaučių, 41 įvairūs kaulai, 661 preparatas skystyje, 168 ragai, 1008 kailiai ir kūneliai. Čia yra ir seniausioji dar L. Ivanausko 1882 m. surinkta 2 vilkų, 1 lapės, 3 lūšių kaukokių kolekcija. Vieni seniausių nuo 1931 m. saugyklose saugom i Brazilijos gyvūnų kailiai. Šiose saugyklose taip pat saugoma buvusios ilgametės Žinduolių sektoriaus vadovės N. Likevičienės surinkta žinduolių (Mnmmalia) kolekcija: 781 kailiukas (kiškių 64, šikšnosparnių 29, graužikų 548) ir 969 kaukolės (kiškių 674, lapių 50, įvairių graužikų 265) bei J. Prūsaitės surinkta 58

plėšriųjų žinduolių kraniologinė - lapių, vilkų ir usūrinių šunų kaukolių kolekcija. Per pastaruosius du dešim tm ečius saugyklų rinkinius papildė nauji eksponatai (iškamšos, kaukolės, kailiai, ragai), parvežti iš ekspedicijų į: Kazachstaną (8 egz., 1989 m.), Uzbekistaną (2 egz., 1989 m.), Astrachanę (4 egz., 1990 m.), Buriatiją (8 egz., 1986 m.). Taip pat nemažai pateko iš Alma Atos, Maskvos, Talino, Rygos, Kauno zoologijos sodų. Saugyklos rinkinius papildo medžiotojai (A. Drobnys, V. Melvydas, A. Šeškauskas, Radvila, K. Baršauskas, B. Šeduikis ir k t), atiduodami sumedžiotų žvėrių ragus ir kaukoles. M uziejaus saugyklų rinkiniai svarbūs istoriniu, kultūriniu ir moksliniu požiūriais. Jais esant reikalui naudojasi ne tik muziejaus m okslo darbuotojai, bet ir visi kiti tyrin ėjan tys fauną, rašantys m okslinius darbus. Jais naudojosi prof. S. Pileckis (LŽŪU), prof. K. Paavas (Estijos MA Zoologijos ir botanikos institutas). Muziejaus saugyklose iš viso saugoma per 130 tūkst. egzempliorių eksponatų ir preparatų (žr. 8.1 lentelę). 7 .4 . E ksperimentinė

taksidermijos laboratorija

Išlikusios muziejuje seniausios paukščių iškamšos (1861 m.) ir paukščių biologinės grupės, sukurtos 1922-1939 m., lankytojus dažnai stebina savo ilgaamžiškumu, taksidermistų - „zoologinių skulptorių" atlikto darbo precizišku m u [72, 49]. T aksid erm ija Lietu voje turi senas tradicijas, kurios nuo Leonardo ir Tado Ivanauskų, nuo pirmųjų jų pasekėjų - P. Jomanto, S. Jankausko laikų perduodamos iš kartos į kartą. Taksidermijos laboratorija Lietuvoje buvo žinoma nuo pat jos veiklos pradžios. Buvęs J. Elisono mokinys, kraštotyrininkas Domas Urbas prisimena: „Dar tik muziejui (Panevėžio kraštotyros - E.G.) kuriantis, J. Elisono tarpininkavimu, kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis buvo išsiųstas į Kauną ir ten iš prof. T. Ivanausko asistentų bei preparatorių išmoko gaminti paukščių ir žvėrelių iškamšas, daryti žuvų ir kitų gyvūnų preparatus gamtos skyriaus ekspozicijai" [58]. Tai buvo apie 1924 m. Po Antrojo pasaulinio karo prof. T. Ivanausko apmokyti muziejaus laboratorijoje šį darbą dirbo L. Jezerskas, A. Kvaselis ir jau pastarųjų m okiniai V. M ackevičius ir D. Baronas. O šie savo patirtį perdavė n au jiem s d arb u o to jam s. Tos o ficialiai n eesam o s (n eįv ard y to s) taksidermijos mokyklos tradicijos yra gyvos iki šių dienų. 59

Iki muziejaus rekonstrukcijos įprastinis laboratorijos darbas buvo paukščių ir rečiau žinduolių iškamšų ir kūnelių gaminimas. Vis dėlto esant būtinybei buvo gaminamos ir stambesnių žinduolių iškamšos. Antai 1966 m. V. Mackevičius pagamino vilko (Canis lupus) (melanisto), o 1970 m. L .Jezerskas - savo iš ekspedicijos į Komandorų salas parvežtus jūros ūdros (Enhydra lutris) ir jos embriono bei šiaurinių kotikų (Callorhinus ursinus) iškamšas, kurios ir dabar eksponuojamos žinduolių salėje. Turėtume būti dėkingi to meto laboratorijos darbuotojams, kurie dirbdami ne itin geromis laboratorijos sąlygomis, trūkstant medžiagų visgi sugebėjo išsaugoti tokių retų, mokslui ir muziejui svarbių eksponatų žaliavą ir tinkamai paruošus pagaminti šias iškamšas. Laboratorija buvo ne vien iškamšų gamybos dirbtuvės, joje buvo kaupiama paukščių ir smulkiųjų žinduolių, patekusių į laboratoriją, biometriniai duomenys ir tvarkomas darbo žurnalas, kuriame buvo atžymimi visi duomenys. Be to, laboratorijoje buvo renkama kaukolių, skeletų, kailiukų medžiaga, restauruojami eksponatai, konservuojama iš ekspedicijų parvežta medžiaga. Glaudūs tarpusavio bendradarbiavimo ryšiai su dažnu laboratorijos svečiu ir naujų eksponatų tiekėju prof. T. Ivanausku galbūt ir nulėmė eksponatų kokybę, išgarsino gerą muziejaus Taksidermijos laboratorijos vardą Sankt Peterburgo, Maskvos zoologijos muziejuose. P rieš m u z ie ja u s re k o n s tru k c iją ir jo s m etu T a k sid e rm ijo s laboratorijoje susiformavo naujas energingas taksidermistų kolektyvas. Į laboratoriją atėjo dirbti Romas Butvilą (1967), V. Kizas (1969 m.), B. Talandis ir V. Vasiliauskas (1971 m.), Alvydas Laurinavičius (1972 m.), A. Klimavičius, V. Juška (1974 m.), Egidijus Vendelskis (1975 m.), V. Degutis (1979 m.). Jie įrengė naują muziejaus ekspoziciją ir pagamino jai reikalingas pau kščių ir žinduolių iškam šas. Tuo m etu buvo gaminamos iškamšos ir Ventės Rago ornitologinės stoties bei Žuvinto rezervato filialų muziejams. Muziejaus rekonstrukcijos metu 1979-1980 m. laboratorijoje pradėta gaminti iškamšas nauju skulptūriniu iškamšų gaminimo metodu. Pirmą eksponatą - stumbro (Bison bonasus) iškamšą, šiuo metodu pagamino tuo metu laboratorijoje dirbę taksidermistai E. Vendelskis ir A. Klimavičius, kitą stum brą - V. Dainenko. Kiek vėliau buvo gaminamos ir žuvų bei roplių iškamšos tuo pačiu metodu. Bene pirmasis jų iškamšas šiuo metodu pradėjo gaminti V. Degutis, kuris per 15 darbo metų muziejuje paliko jam daugybę savo rankomis padarytų eksponatų: raudonausis vėžlys (Pseudemys scripta), tupaja 60

(Tupaia glis), storasis loras (Nycticebus sp.), žalioji iguana (Iguana iguana) puošia muziejaus ekspoziciją. Pastaraisiais dešimtmečiais laboratorijos taksidermistai yra pagaminę tokių stambių žinduolių, kaip vėplys (Odobenus rosmarus), Grenlandijos ruonis (Pagophilus groenlandica), jūros liūtas (Otaria byronia), hipopotamas (Hippopotamus amphibius, B. Talandis), vienkupris (Camelus drom edarius), karpuotis (Phacochoerus aethiopicus), stepinis zebras (Equus burchelli), gepardas (Acinonyx jubatus), didysis kudu (Tragelaphus strepsiceros), džeiranas (Gazella subgutturosa, A. Klimavičius), Kaspijos ruonis (Pusa caspica, V. Juška). Šiuo metu, pasikeitus muziejaus struktūrai, laboratorijoje dirba trys žmonės (nuo 1974 m. rugsėjo 1 d. laboratorijai vadovauja taksidermistas B. Talandis). Laboratorijos taksidermistai esant reikalui restauruoja vertingus m uziejaus eksponatus (skeletus, paukščių bei žinduolių iškamšas), dalyvauja tvarkant ekspoziciją bei ekspedicijose. 7 .5 . B iologinių

preparatų dirbtuvės

Biologinių preparatų dirbtuvės įkurtos 1967 m. Šiose dirbtuvėse iš užsakovo medžiagos gaminamos paukščių, žinduolių iškamšos, žuvų galvų, žvėrių ragų, kaukolių ir kitokie preparatai [10]. Jos ruošia vaizdines priemones mokykloms: įvairių bestuburių kolekcijas, šlapius žuvų, roplių preparatus, paukščių, žinduolių biogrupes, dioramas m okyklų biologijos kabinetam s; bendradarbiau ja su kraštotyros muziejais; padeda įrengti juose ekspozicijas. Muziejaus rekonstrukcijos metu (1975-1981 m.) tuometinis vedėjas V. Kizas ir taksidermistas V. Dainenko talkininkavo įrengiant naują muziejaus ekspoziciją. Ir p astaru o ju m etu tak sid erm istų K ęstu čio B ybarto, V. D ainenko pagam intos stam biųjų žinduolių: sraigtaragės antilopės (Antilope cervicapra), vam zdžiadančio (Orycteropus afer), juodosios panteros (Panthera pardus), liūto (Panthera leo), orangutano (Pongo pygmaeus), žirafos (G iraffa cam elopardalis) ir kitų iškam šos labai pratu rtin o žinduolių ekspoziciją. Energingi, kūrybingi, pilni entuziazmo dirbtuvių taksidermistai Kęstutis Bybartas, V.Dainenko, D. Daukša ir vedėjas V. Vasiliauskas nuo 1986 m. dalyvauja įvairiuose taksidermistų čem ­ pionatuose tobulindami savo profesinį lygį. 1995 m. JAV vykusiame P asau lio ta k sid e rm istų čem p io n ate, p ro fe sio n a lų k a te g o rijo je K. Bybartas už europinio ir sibirinio stirninų galvų iškamšas laimėjo už kiekvieną atskirai antras vietas, o V. Dainenko už ondatros iškamšą 61

- trečią vietą. Pradedančiųjų kategorijoje taksidermistas D. Daukša varžybose laimėjo pirmą vietą už žaliosios melatos pagamintą iškamšą ir pripažintas geriausiuoju kategorijoje. 1996 m. Taline vykusiam e Pabaltijo taksidermistų čempionate geriausiu varžybų eksponatu buvo pripažinta K. Bybarto pagaminta stirnino galva ir atžymėta atskiru apdovanojimu. V. Dainenko už ūsoriaus ir kiškio galvos iškamšas paskirtos pirmos vietos žuvų ir smulkių žinduolių kategorijose. Tame pačiame čempionate D. Daukša už paukščio Himalajų monalo iškamšą laimėjo pirmą vietą stambių paukščių kategorijoje, Ramūnas Keraitis už sibirinių kėkštų porelės iškamšą - trečią vietą smulkių paukščių kategorijoje ir V. Vasiliauskas už naminės pelėdos iškamšą - trečią vietą stambių paukščių kategorijoje. 1997 m. JAV, Ilinojaus valstijoje vyku­ siame Pasaulio taksidermistų čempionate, profesionalų kategorijoje K. Bybartas varžybose už šakalo ir dviejų šteinbokų (R aphicerus campestris) iškamšas laimėjo antrą vietą, o D. Daukša už baltauodegės gnu - trečią vietą. 1998 m. pabaigoje K. Bybartas pagam ino vieną įspūdingiausių eksponatų muziejuje - žirafos iškamšą. Profesionalūs dirbtuvių taksidermistai muziejui dažnai gamina pačius sudėtingiau­ sius eksponatus. 7 .6 . BlOANALIZĖS LABORATORIJA

Tai nauja daugiau ornitologinio profilio mokslinės medžiagos kaupimo laboratorija, įkurta 1986 m. direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams R. Grigonio iniciatyva. Šios laboratorijos paskirtis - detali biologinė į muziejų patenkančių visų stuburinių gyvūnų analizė. Tikslas - kaupti duomenis, kurie gali būti panaudojami teoriniams tyrimams apibend­ rinti. Joje tiriami stuburiniai gyvūnai biometriniu požiūriu, gaminami šlapi preparatai, kaupiamos paukščių odelės (išklotinės), oologinės ir osteologinės kolekcijos ir visa tai perduodama į muziejaus atitinkamų skyrių saugyklas. N uo 1995 m. laboratorijai vadovau ja biologė G. Pakeltytė, o nuo 1994 m. joje dirba ir mokslinė bendradarbė Dalia Tumaitė. 7 .7 . L ietuvos

paukščių žiedavimo centras

Pasaulyje paukščiai pirmą kartą pradėti žieduoti 1899 m. Lietuvoje šis darbas sistemingai vykdomas nuo 1929 m., nors kai kuriais atvejais 62

jau nuo 1925 m. paukščių traukimui, amžiaus ir rūbų pasikeitimams tirti ir žiemojimo vietoms nustatyti taikomas žiedavimo metodas [69]. L ietu voje pau kščių žiedavim o iniciatoriu s ir p rad in in k as buvo prof. T. Ivan au sk as. Ž ied u o jan t n u statom i p au k ščių m ig racijų maršrutai, jų žiemojimo vietos, žuvimo priežastys, amžiaus trukmė ir daugelis kitų jų gyvenimo paslapčių. N uo p a t p a u k ščių žied av im o p ra d ž io s L ie tu v o je šį d arbą koordinuoja Zoologijos m uziejus (nepriklausom ai nuo to, kuriai žinybai jis priklausė). Išsiplėtus paukščių žiedavimo mastui Lietuvoje ir siekiant užtikrinti, kad pasikeitimas duomenimis su kitų šalių paukščių žiedavimo centrais Europoje, Afrikoje ir Azijoje būtų sklandus ir operatyvus, muziejaus moks­ linės tarybos nutarimu 1978 m. birželio 30 d. oficialiai įsteigiamas Respubli­ kinis paukščių žiedavimo centras. Pagal Gamtos apsaugos komiteto 1981 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 60 šis centras pavadinamas Lietuvos žiedavimo centru. Dabar šis centras vadinamas Lietuvos paukščių žiedavimo centru. Jis organizuoja ir koordinuoja paukščių žiedavimą šaly­ je, kaupia, sistemina ir apibendrina paukščių žiedavimo duomenis, palaiko ryšius su kitų valstybių (daugiau nei 30) analogiškais paukščių žiedavimo centrais, stotimis, laboratorijomis bei tarptautinėmis paukščių žiedavimu besirūpinančiomis organizacijomis. Viena tokių - EURING'as (Europos sąjunga paukščiams žieduoti), įkurtas 1963 m. Jo būstinė yra Olandijoje. Lietuvos paukščių žiedavimo centras yra tikrasis EURING'o narys. Paukščių žiedavimo centre yra sukurta ir naudojama automatizuota duomenų apie aptiktus žieduotus paukščius parengimo, koregavimo, spausdinimo ir kaupimo duomenų bazėje sistema. Tai atliekama pagal vienodą visoje Europoje naudojamą EURING'o narių standartą. 1978-1988 m. sukaupti paukščių žiedavimo duomenys Lietuvoje yra paskelbti dešimtyje atskirų leidinių, kurių kiekviename paskelbti per vienerius kalendorinius m etus sukaupti paukščių žiedavim o rezultatai. Nuo 1929 iki 1998 m. pabaigos Lietuvoje sužieduota 2,1 mln. pau kščių, p riklausančių 244 rūšim s. Ypač daug sužied u ota per pastaruosius 20 metų (1979-1998 m.) - 77 % viso kiekio. Lietuvoje sužieduoti paukščiai buvo aptikti 61 Europos, A frikos ir A zijos valstybėje, o Lietuvoje buvo aptikti 32 Europos, A zijos ir Afrikos valstybėse žieduoti paukščiai. Tai neįkainojamos m okslinės vertės informacija, nacionalinis turtas. 63

Lietuvos paukščių žiedavim o centrui nuo 1978 m. vadovauja ornitologas R. Patapavičius, nuo 1990 m. moksline bendradarbe dirba Danguolė Kvedarienė. 7 .8 . M uziejaus

filialai

Ventės R ag o o rn itolog in ė sto tis. Ventės Rago ornitologinė stotis yra viena pirmųjų muziejaus filialų, įsikūrusi Kuršių marių rytinėje dalyje, į vakarus nuo Šilutės. Per jį eina vienas kelių - paukščių migracijos Didysis kelias - Via Baltica, todėl pavasarį ir rudenį čia susitelkia tūkstančiai paukščių. Šioje vietovėje 1929 m. prof. T. Ivanausko iniciatyva buvo įkurta Ventės Rago ornitologinė stotis, kuri ir šiandien yra pagrindinė paukščių žiedavimo, migracijos tyrimų bazė. Pirmasis žieduotojas, kuris į Ventės Ragą atsikraustė 1924 m., buvo švyturio prižiūrėtojas M ikas Posingis. 1930 m. pavasarį M. Posingis gavo pirmuosius 600 žiedų iš Rasytės ornitologinės stoties (su vokišku įrašu „Vogelwarte Rossitten") ir 150 žiedų iš Lietuvos universiteto (Kaune) su įrašu „Université Kaunas Lithuanie". Vėliau buvo pagaminti nauji žiedai su įrašu „Musee Zool. Kaunas Lithuanie", kuriais paukščiai buvo žieduojami iki 1951 m. [92]. Iki 1938 m. M. Posingio pastangomis buvo sužieduota 70-80 tūkst. paukščių, o iki 1944 m. su talkininkais jis sužiedavo 84 tūkst. paukščių, priklausančių 104 rūšims. Paukščiai buvo intensyviai žieduojami iki 1939 m. (iki Klaipėdos krašto netekimo). Po

Ventės Rago ornitologinė stotis

64

A n tro jo p a sa u lin io karo, 1950 m. sto ty je atn au jin tas p au kščių žiedavimas. Kadangi stotis neturėjo nuolatinio personalo, tai paukščius (išskyrus 1950 ir 1954 m.) rudeninių ir dalinai pavasarinių migracijų m etu žied av o zo olog ijo s m uziejau s o rn ito lo g ai L. Jezersk as ir V. M ackevičius. Nuo 1951 iki 1967 m., žieduojant paukščius, buvo naudojami Sąjunginio žiedavimo centro žiedai su įrašu „M oskwa", o nuo 1968 m. vėl paukščiai buvo žieduojami Lietuvos žiedavimo centro žiedais su užrašu „Mus. Zool. Kaunas Lituania", „Mus. Zool. Lituania" [92], dabar „Zool. Mus. Kaunas Lithuanie" 1959 m. stotyje pirmą kartą įrengti stacionariniai kaproniniai paukščių gaudymo tinklai, suaktyvėjo žiedavimo ir paukščių stebėjimo darbai. Šioje stotyje V. Skuodis, L. Jezerskas taip pat atlikdavo kai kurių paukščių vizualinius stebėjimus. Ventės Rago stotis ypač pasikeitė ir išaugo, kai 1975 m. stočiai pradėjo vadovauti L. Jezerskas. Išsiplėtė paukščių žiedavimo ir migracijų tyrimo darbai, pastatytos naujos zigzaginės paukščių gaudyklės (aut. L. Jezerskas). Pastatytas naujas stoties pastatas, sutvarkyta aplinka, padaugėjo stoties darbuotojų. Nuo 1976 m. stotyje dirba paukščių žieduotoja Regina Rangienė, o nuo 1981 m. ornitologas Vytautas Jusys. Kasmet sužieduojama daugiau kaip 50 tūkst. paukščių. Stoties tyrimų rezultatai skelbiami leidžiamame leidinėlyje „Ventės Ragas" (redaktorius V. Jusys). Ventės Rago ornitologinė stotis palaiko ryšius su Baltijos šalių ir Europos ornitologais (ypač Vokietijos). 1982 m. Ventės Rago ornitologinėje stotyje vedėjo L. Jezersko rūpesčiu įrengtas muziejus. Jo ekspozicija išdėstyta dviejose salėse. Vienoje iš jų įrengtos dvi dioramos: „Nemuno delta" ir „Kuršių Nerija", kurių būdingiausi akcentai - gamtovaizdžių panoramos ir keliasdešimt vietinių, nelaiminguose atsitikimuose žuvusių paukščių iškamšų, iš kurių „Nemuno deltos" dioramoje vertingiausi yra erelis rėksnys, remėza ir jos lizdas, tulžys ir plėšikas, o „Kuršių N erijos" - m ažiau­ sias Lietuvos paukštelis nykštukas, griežlė, gaidukai ir didysis apuokas iš Kintų miško, žuvęs ant elektros stulpo. Antroje salėje eksponuojami žiedų pavyzdžiai, schemos, nurodančios Europos žiedavimo centrus, stotis, m igracijų kelius, tarp jų paukščių kelią pro Ventės Ragą. Pateikiami kai kurie migracijų statistiniai duomenys, žemėlapiuose parodyta Lietuvos migruojančių paukščių žiemavietės, piešiniuose kai kurių paukščių elgsena pavojaus jiems ar jų lizdui ir jaunikliams atvejais. Esančiam e m akete pavaizduotas V entės Ragas su jam e išdėstytomis paukščių gaudyklėmis. 5. 5 7 7

65

M edžiagą ekspozicijai surinko Ventės Rago stoties darbuotojai, ją paruošė ir ekspoziciją įrengė muziejaus taksidermistai B. Talandis, A. Klimavičius, vadovaujami L. Jezersko. Visus piešinius, žemėlapius nupiešė dailininkas J. V aleika, o panoram as dioram om s nutapė St. Žuko taikom osios dailės technikum o studentės. Sis m uziejus vienintelis Respublikoje lankytojams padeda geriau suprasti dar daug neaiškumų keliantį paukščių migracijos reiškinį. Kasmet muziejų ir stotį aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Ju o d k ra n tės a p lin k o s tyrim o la b o ra to rija . Kuršių Nerijoje 1962 m. buvo įkurtas Neringos paukščių žiedavim o postas. M igruojančių p a u k ščių ž ied av im u i buvo p asta ty to s sta cio n a rin ės p au k ščių gaudyklės (32 km nuo Klaipėdos). Šiame poste 1962-1969 m. rudeninių migracijų metu paukščius žiedavo L. Jezerskas, nuo 1969 iki 1974 m. V. Mackevičius, o nuo 1974 m. - Ventės Rago ornitologinės stoties dar­ buotojai. 1986 m. Neringos paukščių žiedavimo postas persiformavo į Ornitologinę stotį (Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus filialą), veikiančią visus metus, ir įsikūrė naujame pastate Juodkrantėje, Miško g- 4 1994 m. O rn ito lo g in ė stotis p erform u ota į A p link os tyrim o laboratoriją. Pagrindinis laboratorijos uždavinys yra m igruojančių paukščių žiedavimas ir stebėjimas. Pavasarinei paukščių migracijai tirti 1997 m. įrengtos voratinklinės gaudyklės. Praskrendančius paukščius žieduoja ir stebėjimus joje atlieka ornitologas Vytautas Pareigis. Per metus apžieduojama per 10 tūkst. paukščių. Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis palaiko ryšius su Vokietijos ornitologais. Ž uvinto rezerv ato m uziejus. Žuvinto rezervatas yra Alytaus rajone, netoli Simno miestelio. Tai ornitologinis rezervatas, kurio paliose ir ežere gyvena ir peri daug retų Lietuvoje paukščių rūšių, sezoninių paukščių migracijų laikotarpiu jis tampa ir paukščių susitelkimo vieta. Pro Žuvintą migracijų metu praskrenda apie 100 tūkst. paukščių. Ž uvinto ornitofauna pradėta ty rin ėti nuo 1920 m ., kai ja m e apsilankiusį T. Ivanauską nustebino paukščių gausa. Jau nuo 1921 m. jis buvo pagrindinė, nuolatinė paukščių ir vabzdžių eksponatų zoologijos m uziejui rinkim o vieta. Čia m edžiagą m uziejui rinko T. Ivanauskas, A. Palionis, Teofilis Zubavičius, L. Jezerskas, N. Likevičienė, J. Gaižauskienė, A. Gurskas ir kt. 1937 m., pasiūlius Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Zoologijos katedros vedėjui prof. T. Ivanauskui, įsteigtas pirmasis Lietuvoje vandens paukščių

66

Žuvinto rezervato muziejaus ekspozicijos diorama

rezervatas. Jo tikslas buvo apsaugoti ežero palių ribose esančius paukščius ir žvėris nuo natūralių ir piktadariškų priešų. Žuvinte trečiame ir ketvirtame šio amžiaus dešimtmečiuose prof. T. Ivanausko iniciatyva buvo surinkta didelė dalis muziejaus faunistinių rinkinių. Dalis šių rinkinių eksponatų liko pačiame Žuvinto rezervate ir buvo saugomi didelėse įstiklintose spintose senajame pastate [79]. 1972 m. MA Geografijos skyriaus specialistas Rimvydas Kunskas ir zoologijos muziejaus ornitologas L. Jezerskas parengė prelim inarinį steigiamo Žuvinto muziejaus projektą. Pastačius 1973 m. naują pastatą, jame 200 m2 buvo skirta muziejaus ekspozicijai. 1975 m. pabaigoje pradėta ruošti savita „Ežero evoliucijos" ekspozicija. Visus gyvūnų eksponatus iškamšas pagamino ir ekspoziciją įrengė Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus Eksperimentinės laboratorijos taksidermistai B. Talandis ir A. Klimavičius, o biologinių grupių piešinius nupiešė muziejaus daili­ ninkas J. Valeika. 1976 m. gegužės 5 d. muziejus atidarytas lankytojams. Įdom iausia ekspozicijoje buvo didžioji ežero dioram a, m aketas ir biologinių grupių vitrinos iš aukštapelkių ir žemapelkių gyvenimo. 1978 m. sausio 29 d. muziejus sudegė. Mažiau kaip per pusantrų metų muziejaus laboratorijos taksiderm istai B. Talandis, A. Klimavičius, 5*

67

V. Degutis, V. Juška, V. Vasiliauskas vėl jį atkūrė, dar ir papildomai naujai sukūrė 4 biologines grupes „Metų laikai". Jau 1979 m. vasarą muziejus vėl priėmė pirmuosius lankytojus. Žuvinto rezervato muziejuje eksponuojami ežero evoliucijos epizodai ir vietinės faunos atstovai lankytojams suteikia daug informacijos aktualiais ekologinio švietimo ir gamtosaugos klausimais. Č epkelių rezerv ato m uziejus. Čepkelių rezervato muziejus yra pats jauniausias zoologijos muziejaus filialas, įsikūręs Varėnos rajone, į pietryčius nuo Marcinkonių. Rezervato administraciniame pastate 1984 m. įrengta ekspozicija supažindina lankytojus su Pietryčių Lietuvos fauna ir flora. M ed žiagą m uzieju i surinko rezerv ato ir K auno Tad o Iv an au sk o z o o lo g ijo s m u ziejau s d a rb u o to ja i. V ab zd žių ekspoziciją įrengė muziejaus entomologas R. Ferenca, paukščių ir žin­ duolių - V. D egutis, V. Juška, B. Talandis. 1984 m. liepos m ėnesį muziejus buvo atidarytas lankytojams.

Čepkelių rezervato muziejaus ekspozicija

68

8. M uziejaus

veiklos kryptys

Svarbiausios Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus veiklos kryptys: 1) eksponatų inventorizavimas ir identifikavimas, 2) mokslinis tiriamasis darbas, 3) populiarizacija. Šias muziejaus darbo sritis suformavo prof. T. Ivanauskas ir jos praktiškai nepakito iki šių dienų. Eksponatų rinkimas, preparavimas, etiketavimas, sisteminimas, dokumentacijos tvarkymas (inventoriza­ cijos knygos, ak tai, k artotek a) yra n u o latin ė m u ziejin in k y stės m okslinės veiklos dalis, reikalaujanti žinių ir kruopštaus darbo. Muziejuje identifikuojama visa tinkama rinkinių praturtinim ui fauna: asmeninė, dovanota, pirkta, gauta mainais ar įsigyta iš kitų įstaigų, m uziejų, privačių asm enų, profesionalių tyrinėtojų ir m uziejaus darbuotojų pavienių išvykų ir ekspedicijų metu surinkta medžiaga. Iki 1999 01 01 muziejuje buvo įregistruoti: bestuburių -1 2 2 6 1 , vabzdžių - 114794, žuvų - 1171, varliagyvių ir roplių -2263, paukščių - 9292, žinduolių - 4289, iš viso 144070 egz., iš jų pagrindinio fondo 138406 egz. (žr. 3 lentelę). Pirmieji faunistiniai tyrimai pradėti vykdyti GTS. Tačiau dėl mažai darbuotojų tie tyrimai buvo labai riboti. Daugiausia dėmesio skirta stuburiniams gyvūnams, o bestuburiai (išskyrus vabzdžius) beveik netirti. GTS, vadovaujama T. Ivanausko, sudarė faktinį pirmąjį Lietuvos gyvūnų - vabzdžių, paukščių, varliagyvių, roplių, žinduolių sąrašą ir 1922 m. jį paskelbė žurnale „Kosm os", straipsnyje „Lietuvos Gamtos tyrimo stoties 1920-1921 m. m. darbų apyskaita su pastabomis apie Lietuvos fauną apskritai" [32, 52]. Jame ne tik paskelbtas Lietuvoje įregistruotų paukščių, varliagyvių, roplių, žinduolių sąrašas, bet ir ap ib end rinti pirm ieji faunos tyrim ų rezu ltatai, n u ro d an t retas, paprastas ir net saugotinas gyvūnų rūšis. Kartu paskelbtas 64 paukščių rūšių sąrašas, tų, kurių Lietuvoje dar nebuvo pastebėta, tačiau, įvairių autorių nurodymais, jie gali būti čia aptinkami [51]. Daugiausia pasidarbuota entomofaunos srityje, buvo sudarytas 36 vabzdžių rūšių žemės ūkio kenkėjų sąrašas. Tenka pažym ėti, kad anuomet pateiktas Lietuvos roplių sąrašas išliko nepakitęs iki šių dienų. Įsikūrus Aukštiesiems kursams (1920 01 27) į Lietuvos faunos tyrimus įsitraukė ir šių kursų klausytojai - studentai, kurie papildė tyrimų 69

8.1 l e n t e l ė . Zoologijos muziejaus rinkinių statistiniai duomenys iki 1999 m. sausio 1 d. B en d ras m u z ie ju je sau go m ų

S k y riu s

p r e p a r a tų s k a ič iu s B e s tu b u r ių

E k s p o n a tų

P a g r in d in io

E k s p o n a tų

fo n d o

s k a ič iu s

s k a ič iu s

e k s p o n a tų

eksp o­

r in k in ių

s k a ič iu s

z ic ijo s e

s a u g y k lo s e

1 2261

12187

1888

10373

114794

110216

10223

10457

1171

112 5

171

1000

2263

2118

213

2050

P a u k š č ių (A vės)

9292

8719

986

8306

Ž in d u o lių (M am m alia)

4289

40 4 1

509

3780

Iš v is o

144070

138406

13990

130080

(In vertebratn ) V a b z d ž ių (Insectn) Ž u v ų (P isces) V a r lia g y v ių -r o p lių

(A m phibia et R ep tilies)

duomenis. Sukaupti pirmųjų tyrimų duomenys, išlikę iki šių dienų, yra svarbūs moksliniu ir istoriniu atžvilgiais. „Tai yra pirmoji grynai lietuviška m edžiaga, davusi pagrindą tolesniem s tyrim am s" [92]. D etalesni faunos tyrim ai pradėti vykdyti trečiajam e šio am žiaus dešim tm etyje susikūrus Lietuvos u n iv ersitetu i, m uzieju i tapus moksline įstaiga universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Zoologijos katedroje. Tuomet pradėta tyrinėti vandens hidrofauna (L. Ceraška, S. Jankauskas), vabzdžiai (A. Palionis), paukščių biologija ir migracija (T. Ivanauskas, M. Posingis, T. Zubavičius). 1922-1940 m. visa, susijusi su faunos tyrimais, medžiaga, dažniausiai buvo skelbiama atskirais straipsniais žurnaluose „Mūsų gam ta", „Kosm os", „VDU M atemati­ kos-gamtos fakulteto darbai" (1928-1939 m.), atskirais leidinėliais: „ P a u k ščių žied av im as L ie tu v o je " (1 9 3 2 -1 9 3 9 m .), „V ad o v ėlis vabzdžiams rinkti" (1924 m.), „Vadovėlis Lietuvos paukščiams apibū­ dinti su trumpu jų aprašymu ir 207 paveikslais" (1931 m.), „Kuršmarių žuvų sąrašas" (1934 m.) ir kt. Iki 1940 m. visus mokslinius darbus koordinavo Lietuvos universiteto (iki 1930 m.) ir Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1930 m.) Mokslinė probleminė taryba. Šeštame dešimtmetyje, kai muziejus tapo viena iš LMA Biologijos instituto darbo bazių, suintensyvėjo mokslinis tiriamasis darbas. Buvo 70

patvirtintos mokslinės temos, susijusios su aktualiomis tuometinėmis gam tosauginėm is ir taikom ojo p obū džio p roblem om is. P radėti išsamesni pelinių graužikų (N. Likevidenė), varliagyvių (J. Gaižauskienė), pušies kankorėžių ir sėklų entom ofau nos (E. G aidienė), uoksinių paukščių ir biologinės kovos m etodo su miško kenkėjais efektyvum o, palyginti su chem inės kovos m etodu (L. Jezerskas), paukščių sezoninių m igracijų tyrim ai (V. Skuodis). A pgintos dvi disertacijos: N. Likevičienės „Peliniai graužikai ir kova su ja is" (1960 m.) ir J. Gaižauskienės „Lietuvos varliagyvių sistematiniai ir ekologiniai bruožai" (1971 m.). Mokslinio darbo rezultatai atskirais straipsniais buvo skelbiami „L ietu vos TSR M okslų akadem ijos d arb u o se" (N. L ik ev ičien ė, E. Gaidienė, J. Gaižauskienė, V. Skuodis, L. Jezerskas 1954-1974 m.), taip pat periodiniuose leidiniuose: „Actą entom ologica Lituanica" (E. Gaidienė, 1974, 1976,1990,1991), „Actą parazitologica Lituanica" (N. Likevičienė, 1968), žurnaluose: „Защита растений" (E. Gaidienė, J. Gaižauskienė, 1974), „Энтомологическое обозрение" (E. Gaidienė, 1963) ir kitur. Muziejus dalyvavo tarptautinės biologinės programos „Žm ogus ir b io sfe ra " bei „Rūšis ir jos p rod u ktyvu m as areale" tyrimuose bei rašant monografijas (N. Likevičienė, L. Jezerskas). Nuo 1954 m. muziejaus darbuotojai skaitė pranešimus regioninėse, respublikinėse, sąjunginėse ornitologų (V. Skuodis, L. Jezerskas), Pabaltijo augalų apsaugos (N. Likevičienė, E. Gaidienė), herpetologų (J. Gaižauskienė), Lietuvos ir Baltarusijos zoologų (N. Likevičienė) konferencijose ir tarptautiniuose entomologų (E. Gaidienė), žinduolių (N. Likevičienė) kongresuose. Atspausdinti keturi leidiniai: „Naudingų paukščių apsauga" (V. Skuodis, 1954), „Peliniai graužikai ir kova su jais" (N. Likevičienė, 1960), „Pilkasis kiškis" (N. Likevičienė, 1973), „Susipažinkime - varliagyviai ir ropliai" (J. Gaižauskienė, 1981). Devintame dešimtmetyje muziejuje susiformavo dvi bestuburių zoo­ logijos tyrimų kryptys: moliuskų (malakologijos) ir vabzdžių (entomologijos) ir dvi stuburinių: paukščių (ornitologijos) ir žinduolių (mammalogijos). Malakologijos srityje nuo 1985 m. Lietuvos sausumos srai­ ges tyrinėja A. Gurskas, kuris dalyvauja Siaurės ir Baltijos šalių moliuskų (sausumos ir vandens) paplitimo tyrimų programoje (Švedija). Nuo pat muziejaus įsikūrimo iki šių dienų tradiciškai vyrauja dvi prioritetinės m okslinės veiklos sritys: entom ologija ir ornitologija. Entomologijos srityje susiformavo kelios tyrimų kryptys. Nuo 1981 m. 71

atliekami nuolatiniai kalninės cikados (Cicadetta montana) tyrimai Jiesios kraštovaizdžio draustinyje ir nuo 1995 m. - drugių faunos tyrimai automatinėmis šviesinėmis gaudyklėmis (R. Ferenca). Dalyvaujant Siaurės Europos drugių m onitoringo p rogram oje tokie tyrim ai Lietuvoje atliekami pirmą kartą. 1993-1994 m. R. Ferenca dalyvavo buvusių tarybinių karinių teritorijų Lietuvoje tyrimų programoje, 1996 m. kartu su MA Ekologijos instituto entom ologais (P. Ivinskiu, Sauliumi Pakalniškiu) pagal saugomų teritorijų programą dalyvavo tiriant Žuvinto rezervatą, Ringovės, Pavejuonio, Kartenėlės, Baltosios A nčios en tom o lo gin iu s d rau stin iu s, 1998 m. - A lytaus m iesto (Vidzgirio botaninio draustinio) entomofauną. Be to, kasmet kaupiami d uom enys apie Lietu vos vabalų, dru gių, d visparn ių vabzd žių paplitimą, gausumą ir naujai atrastas vabzdžių rūšis bei jų radimvietes R e sp u b lik o je (E. G a id ien ė, R. F eren ca , O. D u m čiu s) rin k in ių papildymui. P a g rin d in ė m o k slin ių ty rim ų sritis m u z ieju je b u v o ir yra ornitologija. Tai muziejaus įkūrėjo prof. Tado Ivanausko mokslinio darbo tąsa. Si veikla per pastaruosius dešimtmečius išplėsta, pritaikyti nauji tyrimų metodai, panaudojant šiuolaikinius mokslo ir technikos laimėjimus. Nuo 1986 m. Lietuvos paukščių biologijos tyrimai atliekami keliais aspektais: 1. Paukščių gausumo ir veisimosi produktyvumo priklausomybė Kauno mariose, esant nepastoviam vandens lygiui (A. Mačikūnas). 2. Lietuvos paukščių kiaušinių m orfologinių rodiklių variacijų tyrimai (A. Mačikūnas). 3. P elėd ų b io lo g ijo s (m ity b o s, p erėjim o , elg sen o s) ty rim a i (S. Rumbutis). 4. Paukščių žiedavimo pavasarinių ir rudeninių migracijų metu tyrimai (R. Patapavičius). N uo 1988 m. Paukščių skyriuje kaupiam a Lietuvoje perinčių paukščių biometrijos duomenų bazė. Skyriaus darbuotojai (A. M ači­ kūnas, S. Rumbutis) dalyvavo buvusių tarybinių karinių teritorijų Lietuvoje tyrimų programoje 1993-1994 m. Žinduolių (mammaliologijos) skyrius atlieka pelinių graužikų gau­ sumo ir rūšinės sudėties tyrimus Kauno rajono Nevėžio landšaftiniame draustinyje (A. Andriuškevičius). Per pastaruosius du dešimtmečius muziejuje išsiplėtė mokslinių ty rim ų te m a tik a , išau g o m o k slin ių d arb u o to jų sk a ičiu s ir jų 72

kvalifikacija, darbuotojai aktyviai dalyvavo įvairiose tarptautinėse ir vietinėse m okslinėse konferencijose, pasitarim uose, kongresuose skaitydami pranešimus ir skelbdami tezes. 1983 m., apgynus disertaciją, daktaro laipsnis buvo suteiktas muziejaus direktorei N. Gulbinienei, o 1995 m. - Ornitologijos skyriaus vedėjui A. Mačikūnui. 1 9 8 1 -1 9 9 8 m. įv airiu o se L ietu vos ir u žsien io m o k slin iu o se žurnaluose, mokslo darbų rinkiniuose bei kituose leidiniuose paskelbta 62 m okslin iai straip sniai. Svarbiau si iš jų: „A ctą o rn ith o lo g ica Lituanica" (S. Rumbutis, 1990,1993; A. M ačikūnas, 1989, 1990,1993), „Actą zoologica Lituanica (A. M ačikūnas, 1998; S. Rumbutis, 1997; R. Patapavičius, 1990,1998), „Ciconia" (S. Rumbutis, 1994, R. Patapavičius, 1994, 1998), „О рнитология" (A. M ačikū nas, 1982, 1983), „Бю ллетень М о ск о в ск о ю общ ества испы тателей природы" (А. M ačikū nas, 1982,1983), „The R in g " (R. P atap av ičiu s, 1981), „Loodusevaatlusi" (R. Patapavičius, 1985, 1986, 1987), „Сообщение П р и бал ти й ской к о м и сси и по и зучен и ю м играции п ти ц " (R.Patapavičius, 1989), „Naujos ir retos Lietuvos vabzdžių rūšys" (E. Gaidienė, R. Ferenca, 1997, 1988), „Actą entomologica Lituanica" (E. Gaidienė, 1992, 1993), „M okslotyrininkų m intys" (E. Gaidienė, 1995), „Lietuvos entomologų darbai" (E. Gaidienė, 1996), „Ekologija" (E. Gaidienė, 1997, 1998). Be to, A. M ačikūnas yra knygos „Lietuvos fauna. P aukščiai" 1-os (1990) ir 2-os (1991) dalių bendraautoris. R .P atap av ičiu s paren g ė spaud ai ir p askelbė d ešim t „P aukščių žiedavim as Lietuvoje" leidinių (1979-1998), A. G urskas - leidinį „Lietuvos sausumos sraigės" [41]. Ventės Rago ornitologinė stotis parengė ir išleido periodinio leidinio „Ventės Ragas" tris numerius (redaktorius V. Jusys, 1994, 1995,1996). Muziejaus istorijoje pirmą kartą paskelbta trys Kauno Tado Iva­ nausko zoologijos muziejaus katalogai (1988,1993,1995 m.). Juose sis­ temine tvarka išdėstyta saugomų muziejuje gyvūnų preparatų rūšinė sudėtis, kiekis, pagal preparavimo formas. Bestuburių gyvūnų pre­ paratų kataloge pateikiama iki 1993 12 31 į muziejų patekę 11204 egz., priklausantys 1208 rūšims [40]. Entomologinių rinkinių kataloge iki 1990 m. sausio mėn. pateikiama 103 tūkst. egz. vabzdžių, per 12 tūkst. rūšių [18]. Stuburinių gyvūnų preparatų kataloge iki 1988 m. sausio mėn. pateikiama 11700 preparatų egz., priklausančių 1214 rūšių [2]. Trečioji muziejaus veiklos kryptis yra populiarizacija. M uziejus skirtas m asiniam s lankytojam s. Todėl pagrindinis jo uždavinys 73

8.2 l e n t e l ė . Muziejaus darbuotojų dalyvavimas svarbesniuose moksliniuose renginiuose Eil. N r.

R e n g in io p av ad in im as

M etai

1.

X P a b a ltijo o rn ito lo g ų k o n fere n cija

1981

2.

P ab a ltijo o rn ito lo g ų ko n feren cija

1982

3. 4. 5.

6.

7. 8. 9. 10.

X I P a b a ltijo o rn ito lo g ų k o n fere n cija X II P a b a ltijo o rn ito log ų k o n fere n cija V III są ju n g in ė (buv. T SR S) o rn ito lo g ų ko n feren cija X są ju n g in ė (buv. T SR S) o rn ito lo g ų k o n feren cija T a rp ta u tin ė o rn ito lo g ų k o n fere n cija „B altijo s p a u k š čia i" T a rp ta u tin ė o rn ito log ų k o n fere n cija T a rp ta u tin ė o rn ito lo g ų k o n fere n cija „ B a ltijo s p a u k ščia i - 7 " T a rp ta u tin ė o rn ito lo g ų k o n fere n cija

1983 1988 1981

1987 1989 1993 1998

T a rp ta u tin ė o rn ito lo g ų k o n fere n cija

1998

12.

E U R IN G 'o G en eralin ė asam b lėja

1990

13.

E U R IN G 'o G en eralin ė asam b lėja

1996

14.

E U R IN G 'o G en eralin ė asam b lėja

1997

15.

E U R IN G 'o G en eralin ė asam b lėja

1998

16. 17. 18. 19.

74

L atvija R y ga L ietu va K au n as E stija T alin as L ietu va V iln iu s M o ld av ija K išin io v as R u sija

1986

11.

X V III ta rp tau tin is o rn ito lo g ų k o n gresas L ie tu v o s en to m o lo g ų d rau g ijo s k o n fere n cija L ietu v o s m o k slo ty rin in k ų d ra u g ijo s II k o n feren cija B altijo s stu d ijų E u ro p o je II k o n fere n cija

V ieta

1982 1996 1995 1997

terb u rg as L atvija Jū rm ala D anija R ibe L ietu va P alan ga L ietu va V iln iu s L en k ija P ozn an ė C em p in as V en g rija Budapeštas E stija H aap salu Č ek ija P raga R u m u n ija T u lcea R u sija M ask va L ietu va V iln iu s L ietu va V iln iu s L ietu va V iln iu s

D aly v iai A. M ačik ū n as, R. P atap av ičiu s A. M ačik ū n as R. P a tap av ičiu s A. M ačik ū n as, R. P a tap av ičiu s A. M ačik ū n as, R. P a tap av ičiu s A. M ačik ū n as, R. P a tap av ičiu s R. P a tap av ičiu s A. M ačik ū n as A. M ačik ū n as, R. P a tap av ičiu s A. M ačik ū n as

A. M ačik ū n as

R. P a tap av ičiu s R. P ata p a v ičiu s R. P ata p a v ičiu s R. P a tap av ičiu s R. P ata p a v ičiu s E. G aid ien ė, R. F eren ca E. G aid ien ė E. G aid ien ė

propaguoti gamtos mokslo žinias, padėti labiau pažinti gyvąją gamtą, įsigyti daugiau žinių apie gyvūnijos evoliuciją, naudojantis muziejuje eksponuojama medžiaga [63]. Prof. T. Ivanauskas savo memuaruose rašė: „Zoologijos muziejus nepamainoma vaizdinė priermonė ne tik mokslą įsigyti, bet ir mokslui viešai populiarizuoti" [45]. Jau GTS vienas svarbiausių uždavinių buvo sistem ingas gam tos žinių skleidimas žmonėms „gyvu žodžiu" [47], paskaitų, parodų forma, propaguojant gamtos turtų kaupimo būtinumą, retų ir nykstančių gyvūnų apsaugą, ekologinį švietimą. Tuo metu daugelis švietėjiškų straipsnių, parašytų GTS darbuotojų, buvo išspausdinta žurnaluose: „Kosm os", „Švietimo darbas", „Trim itas", „Mūsų rytojus", „Kultūra". Aktyviai talkinta ren­ giant Lietuviškąją enciklopediją. Daugumą tų straipsnių parašė T. Iva­ nauskas, vėliau švietėjiškoje veikloje aktyviai dalyvavo A. Palionis. Nuo šeštojo dešim tm ečio m uziejaus m oksliniai bendradarbiai nuolat dalyvavo visuomeninėje švietėjiškoje veikloje. Buvo parašyta ir paskelbta daugybė m okslo populiarinim o straipsnių įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose: „Kauno tiesa", „Tiesa", „Komjaunimo tiesa", „Mūsų gam ta", „Mūsų sodai", „M ūsų girios", „M okslas ir gyvenimas", „Švyturys", „Tarybinė moteris" ir kt. Dalyvauta daugelyje radijo laidų. Nuo 1980 m. muziejuje veikia Ekskursinis skyrius. Jis organizuoja visą kompleksą gamtos populiarinimo priemonių, ruošia apžvalginių ir specialių tem inių ekskursijų m etodinę m edžiagą, organizuoja reklaminės medžiagos - plakatų, gairelių, atminimo ženklelių, medalių, suvenyrų, atvirukų ir 1.1, paruošim ą ir išleidim ą. Jo darbuotojai organizuoja įvairius renginius: minėjimus, radijo ir televizijos laidas, viktorinas, keitimąsi parodomis [96]. Pirmoji gidė Tolema Vabolytė, dirbusi šio skyriaus vedėja nuo 1980 m., m uziejuje paliko ryškų pėdsaką - parengė ir išleido reklaminius muziejaus plakatus (4 užsienio kalbom is), šešių pavyzdžių m uziejaus ženklelius ir gaireles, trijų pavyzdžių Tado Ivanausko jubiliejinius medalius ir dar daug kitų dalykų. 1981-1987 m. šiame skyriuje gide dirbo N. Avyžienė, o nuo 1987 m. - dabartinė gidė A. Kleišmantienė. Šiandien muziejus gamto­ sauginiam švietimui ir ekologinės kultūros ugdymui, be tradicinių priem onių - spaudos, parodų, paskaitų, naudoja ir šiuolaikinės žiniasklaidos priem ones - televiziją, radiją, kom piuterinį tinklą. Muziejus po rekonstrukcijos išleido tris muziejaus lankstukus - „Kauno Tado Ivanausko zoologijos m uziejus" (1982, 1986,1990) [22, 62]. 75

Sisteminė šių dienų muziejaus ekspozicija, atspindinti pasaulio gyvūnijos įvairovę, kaip gera mokslo priemonė, be ilgo sėdėjimo prie knygų greit ir vaizdžiai supažindina lankytojus su įvairių gyvūnų grupėmis, jų bioekologijos bruožais ir gamtosauga [99]. Prie visuom eninės švietėjiškos ir gam tosauginės veiklos daug prisidėjo ir prisideda muziejuje ruošiamos laikinos parodos ir kiti įvairūs renginiai. Paminėtinos svarbesnės, turinčios istorinę praeitį ir dabartį. Pirmoji „Gyvosios pavasario gamtos reiškinių" paroda buvo surengta GTS patalpose 1920 m. gegužės 2 -4 d. (buvusiuose Švietimo m in isterijo s rūm uose) [52]. Jo je buvo ek sp on u ojam a negau sū s vabzdžių, roplių, žuvų, paukščių ir žinduolių rinkiniai bei kolekcio­ navimo ir preparavimo įrankiai, prietaisai ir knygos. Parodos metu lankytojams buvo aiškinama gyvūnų ir augalų reikšmė, retesnių rūšių išnykimo pavojus, pabrėžiant gamtos apsaugos reikalingumą. Paroda neturtinga, nes daugelio eksponatų nebuvo kur išdėstyti. Ją aplankė apie 500 lankytojų. Retas kuris galbūt beprisimena 1932 m. Universiteto gamtos m u­ ziejaus patalpose suorganizuotą parodą „Atogrąžų gyvūnija"[4-7]. L ankym ui ji buvo atid ary ta 1932 05 2 8 -0 6 15. E k sp o n u o ta tik dvidešimtoji parvežtų iš ekspedicijos į Braziliją (1931 m.) gyvūnų ek sp o n atų d alis (v ien i jų buvo išp rep a ru o ti, k iti k o n serv u o ti stikliniuose induose, treti visai nepreparuoti). Lankytojus labiausiai stebino aštuonių metrų ilgio vos dviejų žmonių pakeliamas smauglys anakonda (Eunectes murinus), nuodingos margaraštės gyvatės, driežai. A n t sien ų b u vo išk a b in ti įvairių žvėrių: jaguaro, pu ­ m os, oceloto ir kt. kailiai. Lankytojai pirmą kartą matė sk ru z d ė d ą ilgu sn u k iu ir dideliais kojų nagais ir gau­ ruota, kaip šluota, uodega, šarvuočius ir įvairias b ež­ džiones. Bene įdom iausias parodoje buvo paukščių sky­ rius, kuriame eksponuota 250 rū šių d au g iau kaip 400 paukščių kailiukų. Čia buvo Respublikos prezidentas A. Smetona apžiūri Brazigalima pamatyti ir Brazilijos lijoje surinktos atogrąžų gyvūnijos parodą (1932 m.) 76

gandrą su raudonu pliku kaklu ir savotišku snapu, m a ž ia u sių p a u k šte lių kolibrių, brazilų vadina­ mų „žiedų bučiuotojų", ir ikteridų beveik vieno metro ilgio lizdus, išaus­ tus iš augalinių plaušų bei m olio, „Jonuko liz­ dą", sulipintą iš molio. Iš b estu b u rių visu s savo Parodos nuotrauka iš „Musų rytojus“ (1932 m.) grožiu stebino m ilžiniš­ ko dydžio drugiai ir vabalai, kurių eksponuota apie 300 rūšių, 800 egz. Paroda buvo tu rtinga, o rigin ali, sukėlė d idžiulį kauniečių susidomėjimą. Ją aplankė 12 tūkst. žmonių [12, 42, 81]. Pokario laikotarpiu parodų nebuvo. Ir tik 1975 m. rugsėjo 10-13 d. Gam tos apsaugos draugijos Kauno skyrius m uziejaus patalpose surengė parodą, kurioje buvo eksponuojama miško fauna. Už parodos ekspozicijos „Miško fauna" įrengimą muziejus laimėjo antrą vietą ir 300 rublių premiją. Rekonstravus ir atidarius m uziejų lankym ui, 1984 04 2 0 -0 7 15 Klaipėdos jūrų m uziejus-akvarium as įrengė Zoologijos m uziejuje laikiną įdom ią p aro d ą „Iš van d en yn o g elm ių " [83]. Jo je buvo eksponuojami jūrų faunos atstovai, daugiausia moliuskų kriauklės, darbuotojų surinktos ir parvežtos iš ekspedicijų. K artu veikė ir originalių iš kriauklių pagamintų papuošalų, kurių autorė klaipėdietė Joana Martinkienė, paroda. Tais pačiais metais muziejaus Ekskursinio skyriaus darbuotojai suorganizavo naujai išleistų plakatų parodą „Sau­ gok gamtą". Muziejuje buvo organizuojamos ir parvežtų iš ekspedicijų naujų įdomesnių eksponatų parodos. 1970 m. parodą „Komandorų salų g y v ū n ija " su re n g ė g rįžęs iš e k sp e d icijo s į K o m an d o rų salas L. Jezerskas. 1974 m. muziejuje buvo atidaryta Turkmėnijos paukščių, roplių, vabzdžių parodėlė: lankytojai pirmą kartą turėjo galimybę susipažinti su nuodingiausiomis gyvatėmis (kobra, giurza, efa) ir su labai retais roplių faunos atstovais [88]. 1986 m. muziejaus darbuotojai, grįžę iš ekspedicijos į Buriatiją, o 1987 m. iš M agadano, atskiroje muziejaus patalpoje paruošė tų ekspedicijų metu surinktų eksponatų 77

parodas, kuriose buvo eksponuojama tų kraštų būdingiausia fauna, n au jos jos rū šys, kurių m uzieju s n etu rėjo. P arodas su ren gė iš ekspedicijų grįžę m uziejaus darbuotojai B. Talandis, J. V aškelis, R. Ferenca ir V. Degutis. 1989 m. parvykę iš ekspedicijos į Atlanto vandenyną, o 1991 m. - iš Karibų jūros parodas surengė tuo laiku muziejuje dirbę taksidermistai V. Kizas ir V. Degutis. Jų parvežtų naujų įdom ių, ypač žuvų, krabų kolekcija labai paįvairin o m uziejaus rinkinius. Paminėtina ir viena įdomi 1989 m. muziejaus darbuotojos Giedrės Pakeltytės iniciatyva keičiamų parodų salėje suruošta unikali paroda „Šuo dailėje, filatelijoje, filokartijoje" [80]. Tai vienintelė muziejaus isto­ rijoje tokia paroda, tuomet sukėlusi didelį šunų mylėtojų susidomėjimą. Po trejų metų, minint muziejaus įkūrėjo prof. Tado Ivanausko 100ąsias gimimo metines, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija surengė muziejaus salėje pirmąją Tarptautinę trofėjų parodą „M edžioklė ir gamta. Kaunas, 1992", skirtą įžymaus gamtosaugininko ir medžiotojo Tado Ivanausko atm inim ui. Buvo eksponuojam i ne tik Lietuvos medžiotojų trofėjai, bet ir svečių iš Bulgarijos, Baltarusijos laimikiai [94]. Lankytojai galėjo pasigrožėti reto dydžio šerno iltimis (Baltarusija), geriausio įvertinimo pasaulyje pripažintais elnio ragais (Bulgarija), aukso medaliu pažymėtais Lietuvos briedžio ragais. Ta pačia proga buvo surengtas simpoziumas „Medžioklės vaidmuo gam tosaugoje", kuriam e pranešim us skaitė Lietuvos, V ok ietijos, B altaru sijo s ir Bulgarijos mokslininkai. 1994 11 30 aukštos kvalifikacijos taksidermistas K. Bybartas Žin­ duolių salėje surengė asmeninių rinkinių parodą „Afrikos gyvūnų ragai". Tai pirmoji tokia per visą muziejaus gyvavimo istoriją egzotinių gyvūnų ragų paroda. Joje buvo estetiškai išdėstyti įvairių Afrikos gyvūnų 23 ragai (apie 20 rūšių). Tais pačiais metais (1994 05 18) trofėjų salėje įrengta jubiliejinė asm eninė žym aus m edžiotojo A. Šeškausko A frikos (N am ibija), Lietuvos ir buvusios TSRS šalių žinduolių kaukolių, ragų ir kailių 125 egz. paroda, lankytojus intrigavusi net 4 metus (1998 08 26). Toje parodoje buvo net keturi trofėjai - oficialūs Pasaulio rekordai - tai šiaurės elnio (Rangifer tarandus) ir snieginio avino (Ovis nivicola) ragai, rudojo lokio (Ursus ardos) kaukolė ir vilko (Canis lupus) kailis. Muziejus, dešimtis metų bendradarbiaudamas su Kauno skyriaus Gamtos apsaugos draugija, rengė įvairias parodas dažniausiai gamtos 78

Seniausieji eksponatai, davę pradžią muziejui Leonardo Ivanausko dvare Lebiodkoje

apsaugos klausimais. 1995 m. muziejuje įrengta biotechninių priemonių paroda veikia ir dabar. Be to, muziejuje kiekvienais metais organizuo­ jama bent po kelias moksleivių piešinių parodas gamtos ir gyvūnijos apsaugos tematika. Dešimto dešimtmečio pabaigoje muziejų išgarsino neregėtos, plačiai spaudoje išreklam uotos parodos, labai sudom inusios lankytojus. 1996 12 16-1997 06 01 m uziejuje buvo dem onstruojam a iš Danijos firm os „U nited E xib itis" atkeliavusi vaizdinga ju dančių gyvūnų m aketų paroda „Dinozaurai sugrįžo". Lankytojų srautas po kelis tū k sta n čiu s p er d ien ą su m ažėd av o tik v id u rž ie m į, o p aro d ą nem okam ai aplankė beveik 50 tūkst. Lietuvos vaikų [8]. A ntroji judančių banginių maketų paroda - „Povandeninio pasaulio gigantai" buvo surengta 1997 09 14-1998 05 02. Ji taip pat sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo tarp Respublikos gyventojų [82]. Muziejus turi savo turtingą praeitį, savas tradicijas, jam e įvairiomis progomis vyksta daug renginių, susijusių su m uziejaus istorija, jo įkūrėju [9]. 1961 m. seniausiems muziejaus eksponatams - stepių viš­ telei, baltajam tetervinui, žvirblinei pelėdai ir rudakakliui narui iš buvusių „Paukščių kambario" rinkinių sukako 100 metų. Jų pagerbi­ mui buvo paruoštas specialus stendas „100 M etų" ir patalpintas ekspo­ 79

zicijos Ornitologinio skyriaus pirmoje vitrinoje [87,92]. Ta proga įvyko m u ziejau s m ok slin ės tary bos p o sėd is, d aly v au jan t m u ziejau s darbuotojams. Jame prof. T. Ivanauskas prisiminė kai kuriuos epizodus iš m uziejaus kūrim osi istorijos, darbuotojus, išsaugojusius šiuos brangius eksponatus, ir pirmuosius muziejaus kūrėjus, išblaškytus po pasaulį. 1970 05 15 muziejus pažymėjo įkūrimo 50-metį [70]. Minėjime, be muziejaus mokslinės tarybos narių, dalyvavo daug svečių iš Vilniaus universiteto, LMA Zoologijos ir parazitologijos instituto, Gamtos apsaugos komiteto ir kitų aukštųjų mokyklų atstovai. Šiame minėjime prof. T. Ivanauskas skaitė paskutinį savo pranešimą apie muziejaus veiklą ir jo perspektyvas. Minint muziejaus 60-metį 1979 m. jau nebedalyvavo muziejaus įkūrėjas prof. T. Ivanauskas ir viena seniausių muziejaus darbuotojų vyr. m okslinė bendradarbė N. Likevičienė, kurių atm inim as buvo pagerbtas tylos minute. Vilniaus universiteto doc. A. Mačionis savo kalboje vaizdžiai išryškino muziejaus įkūrimo svarbą ir jo įkūrėjo vaidm enį to meto visuom eniniam e, m oksliniam e ir kultūriniam e gyvenime. 19701216 Zoologijos muziejui suteikus Tado Ivanausko vardą, tapo tradicija kasmet gruodžio 16 d. (gimtadienio proga) ir birželio 1 d. (mirties dieną) pagerbti įkūrėjo atminimą suorganizuojant renginius v isu o m en ei ir ap lan k an t jo am žin ojo p o ilsio v ietą T a b arišk ių kapinaitėse, Kauno r. Su muziejaus veikla sietini ir jubiliejiniai prof. T. Ivanausko atmi­ nimui skirti iškilmingi minėjimai buvo surengti muziejuje pažymint jo 100-ąsias (1982 m.), 110-ąsias (1992 m.) ir 115-ąsias (1997 m.) gimimo metines ir atidengiant memorialines lentas Kaune, V. Putvinskio 33, prie namo, kuriame 1952-1970 m. gyveno prof. T. Ivanauskas, ir jo sodyboje Obelynėje, Kauno r. (1997 06 01). Įspūdingiausi buvo prof. T. Ivanausko 100-ųjų ir 115-ųjų gimimo metinių minėjimai. Išreikšti pagarbą profesoriui prisirinko pilnutėlė muziejaus salė, ne tik buvusių bendradarbių, mokinių, bet ir jį pažinojusių įvairių profesijų žmonių. Muziejaus įkūrėjo atminimui įamžinti 1979 m. sudarytas albumas „Tadas Ivanauskas - muziejaus įkūrėjas". Jame yra 326 nuotraukos, primenančios prof. T. Ivanausko mokslo metus, mokslinių ir kultūrinių įstaigų Lietuvoje įkūrimą, keliones ir ekspedicijas, darbą aukštosiose m okyklose, visuom eninę veiklą, gam tosauginį darbą, literatūrinį 80

Dairantis po prof. T. Ivanausko memorialinį kambarį, įkurtą 1982 m.

palikim ą - publikacijas. N uotraukos išdėstytos 122 puslapiuose. Albumą sudarė N. Likevičienė ir E. Gaidienė. Akad. T. Ivanausko 100-ųjų gimimo metinių proga muziejuje 1982 m. bu vo įku rtas jo vard o m em orialin is k am barys. E k sp o zicija supažindina lankytojus su T. Ivanausko biografija, moksline, pedago­ gine, kultūrine-visuomenine veikla ir jo atminimo įamžinimu. Ekspo­ nuojamos archyvinės nuotraukos primena pagrindinius biografijos bruožus, atskleidžia kelionių ir ekspedicijų svarbiausią tikslą - ekspo­ natų kaupimą muziejui, parodo svarbiausius mokslinės, pedagoginės veiklos m om entus. Taip pat eksponuojam i atm inim o įam žinim ui skulptorių sukurti portretai, bareljefai, memorialinių lentų nuotraukos, medaliai, jo atminimui skirti eilėraščiai, straipsniai ir kt. Memorialinis kambarys lankytojams primena didžiojo gamtininko nuveiktus darbus, siekius, indėlį į Lietuvos mokslo ir kultūros raidą. M edžiagą memo­ ria lin ia m k am b ariu i su rin k o ir ek sp o n av im u i p a ru o šė K auno T. Ivanausko zoologijos muziejaus Entom ologinio skyriaus vedėja E. Gaidienė, apipavidalino dailininkas J. Valeika. Tais pačiais metais memorialinis kambarys buvo atidarytas ir Obelynėje.

6. 577

81

/' S ~ * ~ * ' * r 4 # - .,~ I t T it ' Z Z t w « « “- ■—■ *~^ržr •*■ &***>, r**4+4*X 4£M+* '2**sn2***lJ» f*6& Į-1? ye~.'K* M* J%r'j ./«.«¿¿sySu- yV«-*^v r «l^*n y*« f**f***'^ € / 1

¿2n,~yi * .£ J

4*Ąlh\~ir-) /kžja^į

¡

- r X A * . ■/¡ ¿ ii y*/, i i « .

( / .?

.

¿¡s

•r-' -ii ; > * -

2^ v i» ■

¿-/. - J s ĮL «..