Ilgi pašnekesiai laukiant laimingos mirties : iš tų metų dienoraščių 5415005366

Citation preview

JEVSEJUS

CEITLINAS

D lgi pašnekesiai laukiant laimingos mirties I š tų m et ų d i e n o r a š č i ų

Iš rusų kalbos vertė FELIKSAS VAITIEKŪNAS

L e ld y k la ’ VAGA"

UDK 882(474.5)-94 Ce 69

Евцей Цейтлин Долгие беседы в ожидании счастливой смерти Vilnius, Lietuvos valstybinis žydų muziejus

Knygos leidimą parėmė Atviros Lietuvos fondas

ISBN 5-415-00536-6

© Jevsejus Ceitlinas, 1997 © Feliksas Vaitiekūnas, vertimas, 1997

"M IR T IE S DIENA VERTESNĖ UŽ G I M I M O D IE N Ą

Šiandien atsitiko tai, ko mano herojus laukė kelis dešimt­ mečius. Jis buvo palaidotas. Beje: aš pirmą kartą rašau apie Jokūbą Josadę būtuoju lai­ ku. Jis mirė prieš tris dienas. Bet liežuvis neapsiverčia sakyti apie jį: buvo. O šiandien, devyniasdešimt penktųjų lapkričio dvyliktąją, žemės grumstai sudunksėjo į jo karstą. Karste Josadės veidas, kaip beveik visų mirusiųjų, buvo visiškai ramus. Tačiau jis ir gyvas ramiai su manimi kalbėdavo apie savo mirtį. Pavyzdžiui, kartą išklojo: - Palydėjęs mane į kapines ne vienas klausinės: "O kas, tiesą sakant, tas Josadė buvo meno pasaulyje? Literatūros kritikas? Bet jo straipsniai seniai pamiršti. Dramaturgas? Tačiau jo pje­ sių teatrai nestato. Kelių memuarinių laiškų seseriai ir dukrai autorius? Tik pamanykit, plonutis sąsiuvinukas! Be to, glumi­ na tai, kaip Josadė kalba apie žmones, ir, beje, apie save patį..." Jis patylėjo. Gudriai šyptelėjo: - Štai tada, mano mielas, jūs ištrauksite į dienos šviesą savo užrašus... Meldžiu - nereikia panegirikų! Tebūnie paprasčiausiai papasakota apie Jokūbą Josadę, kurio beveik niekas nepažinojo. 7

'M

B U T IN A S P A S IA IŠ K IN IM A S SK A IT Y T O JU I

Savo knygai aš renkuosi lyg ir keistą rakursą - herojaus atsisveikinimą su gyvenimu. Ne, aš visai nesivaikau originalumo. Rašau apie tai, kas jį labiausiai jaudino. Ir kas buvo pagrindinis mūsų pokalbių branduolys. Pirmąją mūsų pažinties dieną, pačią pirmą valandą, vos ne per pirmąsias penkias minutes, jis prisipažino: - Ruošiuosi mirti. Ir tai galbūt geriausia, rimčiausia iš vis­ ko, ką daugelį metų dariau. Josadė tiriamai pažvelgė į mane: - Kaip jūs manote, aš teisus? Pasakiau jam tai, kuo nė kiek neabejoju: pasirengimas mir­ čiai gali ne tik tapti gyvenimo būdu, bet ir pripildyti gyvenimą realios prasmės. Štai tada ir paaiškėja, kaip kartą pasakė karalius Saliamonas, kad "mirties diena vertesnė už gimimo dieną". Ir čia, beje, nėra nieko nauja. Užtenka prisiminti religijos, filoso­ fijos, kultūros istoriją. Josadė šokte pašoko iš krėslo, apkabino mane: - Vadinasi, mudu bendraminčiai! Ir vis dėlto jis grįžo prie šito pokalbio po poros dienų. Jis dar nepasitiki: o gal aš jį tiesiog mulkinu? Pasitikslino: - Ar jums teko sutikti žmonių, tarp jų ir rašytojų, kurių tiks­ las būtų toks pat kaip mano dabar? Aš prisimenu kai kuriuos žodžio menininkus - jų kūrybą esu studijavęs anksčiau. Prisimenu poetą ir pastorių Kristijoną Donelaitį: jis ėjo myriop rašydamas tragišką dienoraštį senų parapijos knygų puslapiuose. Prisimenu vaikų rašytoją, buvusį 8

Sibiro šamaną: jis kaiįp estafetę visur vežiodavosi kartu maišelį su protėvių kaulais - kartkartėmis jis kalbėdavosi su jų vėlėmis. Prisimenu, kaip skausmingai domėjosi mirtimi Vsevolodas Ivanovas - sovietinės rusų literatūros pradininkas ir "opozici­ nis klasikas"... Pagaliau - vos ne anekdotas! - pasakoju Josadei apie vieną pažįstamą muzikantą. Vakarais jis guldavosi miegoti į karstą: "Pratinuosi!" Ne, jis nebuvo beprotis. Visais kitais atžvilgiais jis buvo kaip visi. Ir net gėdijosi šio savo "įpročio". Beje, aš jau se­ niai savaip galiu paaiškinti tą jo keistenybę. Matyti, karstas nuteikdavo muzikantą meditacijai, lyg ir primindavo amžiny­ bę... Bet nutylėjau - juk mudu su Josade dar taip menkai pažįstami. Tačiau jis iš karto - ir būtent taip pat! - man paaiškino situa­ cijos esmę. Sušuko: - Koks originalus, koksai savitas žmogus! ...Taip prasidėjo mudviejų pokalbiai. Pirmasis - 1990 metų rugpjūčio trečiąją. Paskutinysis - kelios dienos prieš jo mirtį.

IN T O N A C IJA IR Ž A N R A S

- ...Man pasisekė! Aš pradėjau atsisveikinti su gyvenimu prieš trisdešimt dvejus metus. Kaip tik tada, penkiasdešimt aštuntaisiais, sutriko mano širdies ritmas. Jūs girdite? Man pasisekė! Žmogus negalvoja apie amžinybę, kol nepriartėja prie pat kapo. Deja, negaliu perteikti nei jo žydiško akcento, nei prastos rusų kalbos, nei ypatingų - visada lyg iš gilumos - jo balso intonacijų. Nebent sintaksė šiek tiek padės išlaikyti kalbos tėkmę. 9

Nebent galima prisiminti materialius, fizinius dalykus, - pa­ vyzdžiui, jo judesius: kaip artistiškai užverčia galvą, seniokiškai tursena į verandą, kaip staiga iš po raukšlėtos kaukės pažvel­ gia besijuokiančios jaunos akys.

Iš pradžių užrašinėju jo monologus į paprastą sąsiuvinį. Josadė supranta tokio darbo keblumą, širsta: kiek reikės pusla­ pių sutalpinti jo gyvenimui! Tada atsinešu magnetofoną, kuris jo nė kiek neglumina. Priešingai - apima kažkoks paslaptingas džiaugsmas. Šią Josadės "mįslę", kaip ir kitas, aš paprastai bandau įminti kitą dieną po interviu. Klausausi magnetofono juostelės. Tuo pat metu rašau savo dienoraštį. Čia, dienoraštyje, fiksuoju (svarbiausia - trumpai!) ir mudviejų pokalbius per vakarienę ar pasivaikščiojimų metu. O paskutiniuosius trejetą ketvertą metų ilgai (kartais valan­ domis) kalbamės telefonu. Dažnai josadė skambina pats. Pa­ sakoja apie daug ką, nė kiek neabejodamas: aš užsirašinėju... Ką gi, iš pat pradžių mes neslėpėme vienas nuo kito: kiek­ vieno mūsų savi sumetimai. Josadė: "Aš jau nebeturiu jėgų parašyti savo intymią, dva­ sinę biografiją. Tegu ji lieka bent mūsų pokalbiuose, busimojo­ je jūsų knygoje". O aš nuo jo neslepiu pagrindinio savo tikslo, dėl kurio iš Rusijos atvažiavau į Lietuvą. Tas tikslas daugeliui kelia nuos­ tabą (kartais atvirą, kartais - neišsakytą). Taip, aš atvažiavau čia, norėdamas užrašyti paskutiniųjų Lietuvos žydų pasako­ jimus. Jų istorija turtinga kaip reta; artima praeitis tragiška (Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintų Lietuvos žydų 10

skaičius beveik be precedento - 90 procentų); jeigu kalbėtume apie litvakų gyvenimą per keletą paskutiniųjų dešimtmečių, tai jis apgaubtas tylėjimo skraiste. "Tylėjimas? Taip, taip, - pritaria Josadė, kai aš jam prime­ nu rašytojo Elijo Vizelio knygos apie gentainius Sovietų Sąjungoje pavadinimą - "Tylėjimo žydai". - Tų mūsų metų tylėjimas persmelktas skausmo, kraujo, ašarų, gėdos... Tylėjome prieš pasaulį, tylėjome vieni prieš kitus, tylėjome patys su sa­ vimi. Tylėjome, bijodami KGB. Bijodami nuožmios etiketės: sionistas. Aš būtinai jums papasakosiu apie savo tylėjimą. Ir apie tai, kaip laisvinausi iš jo. Tarp kitko, vienos mano pjesės pavadini­ mas ne veltui susisieja su Elijo Vizelio žodžiais - "Tylos sindromas".

Ir dar. Pora žodžių apie šių užrašų žanrą. Žanras nenaujas. Vadinamasis "dienoraštis be datų". Datas nurodau tik tada, kai jos svarbios pasakojimui. Be to, aš sąmoningai "supainio­ jau", sukeičiau savo užrašų seką. Žinoma, įdomu pajusti "die­ nų slinktį". Bet dar įdomiau pamatyti minties slinktį, akla­ gatvius, "spragas".

...Mintys, sąmonė žmogaus, einančio myriop. Štai mano pasa­ kojimo objektas. Štai kas nulemia intonaciją, diktuoja siužetą.

Dienoraštyje aš jį vadinu j. Tegu ši raidė lieka vieniša ir knygoje, kuri dabar štai prieš jus. 11

ATSISVEIKINIMO SIUŽETAI Pirmasis sąsiuvinis

L A B IR IN T A S

pasakoja savo gyvenimą kaip ilgą paradoksų virtinę. Kar­ tais paradoksai jį linksmina. Kartais jais net pasigiria. Daug dažniau į tuos paradoksus jis žiūri su liūdna nuostaba. - Palyginkite, - kreipėsi jis į mane, - palyginkite, kaip gyve­ no mano šeima ir kaip gyveno kitos rašytojų šeimos Lietuvoje. Dažniausiai jūs pamatysite, kaip sakoma, audringus siužetus: laidotuvės, skyrybos, butų keitimai, dažnai - pinigų stygius... O mes, atrodytų, gyvenome ramiai ir taikiai. Laimingai. Beveik pusę šimtmečio gyvenome didžiuliame bute, viename presti­ žiškiausių Vilniaus rajonų - Žvėryne. Antikvariniai baldai. Vis­ ko per akis. Mašina. Kurortai. Mano žmona - viena geriausių gydytojų endokrinologų, žinoma daktarė Sideraitė. Aš - visų gerbiamas literatūros kritikas, o paskui - dramaturgas. Vaikai gavo gerą išsilavinimą... jis patylėjo. Ir atsiduso: - Bet visa tai - iš pažiūros. Vidinis gyvenimas - tikrasis kunkuliavo kaip tik mūsų šeimoje! Jūs sudrebėsite, kai išgirsi­ te teisybę... Veiksmažodis "sudrebėsite" privertė mane prisiminti teat­ rą. Pamaniau: patyręs dramaturgas šitaip kuria mūsų pokalbių "užuomazgą". Ir vis dėlto labai greitai įsitikinau: jo teisybė. Negana to, jo gyvenimas - visai ne paradoksų virtinė, o kelias labirinte.

SIM B O L IS

Tikro ir netikro tema jo gyvenime, pasak , iškilo prieš aštuo­ niasdešimt metų. 14

"...Aš visas fiktyvus. Pavyzdžiui, mano metrikuose netikra gimimo data. Ten parašyta: 1911 metų rugpjūčio 15. O iš tikrų­ jų... Aš atėjau į pasaulį kitą dieną po Abo Devintosios pasnin­ ko. Jūs atmenate, kokia toji diena žydų istorijoje? Ji tragiška įvairių epochų žydams. Abo Devintąją buvo paskelbtas Dievo nuosprendis išeiviams iš Egipto - mūsų protėviai buvo pa­ smerkti keturiasdešimt metų klajoti po dykumą. Abo Devintąją sunaikinta ir Pirmoji, ir Antroji šventyklos Jeruzalėje. Su Abo Devintąja sutapo žydų išvarymas iš Ispanijos penkioliktame amžiuje. Neseniai aš pagalvojau: juk maždaug Abo Devintąją prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Kaipgi atsirado šita data - rugpjūčio penkioliktoji? Visos metrikų knygos Kalvarijoje - ir civilinės, ir rabinato - buvo su­ naikintos per Pirmąjį pasaulinį karą. Viskas, viskas sudegė. "Rugpjūčio penkioliktą", - pasakiau raštininkui, stodamas tar­ nauti į Lietuvos kariuomenę. Pamaniau: rugpjūčio penkiolik­ tąją gimė daugelis žymių žmonių, tarp jų ir Napoleonas. O tikrąją savo gimimo datą; sužinojo po dešimties metų. "Tai buvo pirmoji diena po Abo Devintosios", - prisimins motina. Ir jis nueis pas rabiną. Ir šis išsitrauks 1911 metų žydų kalendorių. Ir tada paaiškės: jis vienuolika dienų vyresnis... Šį pasakojimą ; baigė kaip ir pradėjęs: - Aš visas fiktyvus. Aš atėjau į pasaulį ne šventės dieną, o po gedulo (1990 m. spalio 23 d.).

B A N D Y M A S P A Ž IN TI SAVE

Savo paties gyvenimas jam ne mažiau paslaptingas kaip man. j visaip mėgina priartėti prie "paslapties". 15

"Kas suformavo mano charakterį, mano dvasinį veidą, pa­ galiau mano biografiją? Štai, man rodos, svarbiausias dalykas: iki dvylikos metų aš nemačiau kraujo. Niekados. Nei žmogaus, nei vištos kraujo. Aš niekados nemačiau net skerdiko, kuris pagal žydų tradiciją papjauna gyvulį tam tikru būdu - kad mėsa būtų košerinė. Niekada nebuvau matęs numirėlio... Pats nežinau, kodėl taip susiklostė. Šeimoje tais metais nie­ kas nemirė. Pas kaimynus - irgi. O gal aš buvau rūpestingai saugomas nuo tokių įspūdžių. Nemačiau ir revolverio. Miestelyje buvo trys ar keturi poli­ cininkai. Kai jie eidavo gatve, iš dėklų kyšodavo medinės rankenos. Mane supančiame pasaulyje viešpatavo ne jėgos kultas proto kultas. Aš žinojau: kai tarp žydų kyla rimtas konfliktas, jie eina pas rabiną. Šis negali sodinti į kalėjimą, bet jo sprendimai vykdomi neprieštaraujant. Iš rabino žodžių, kad ir kokie jie būtų, šviesdavo Toros, Talmudo, legendos išmintis..." (1990 m. spalio 23 d., 1991 m. lapkričio 8 d.)

Viskam savas laikas. Trylikametis žydų berniukas tampa pilnateisiu bendruomenės nariu. Dvylikametis Jankelis iš karto sužinojo dvi gyvenimo paslaptis - mirties ir meilės.

...Kaip visada, sekmadienį, atvažiavo iš kaimo viena pažįs­ tama šeima - apsipirkti, šiaip pavaikštinėti po miestelį. Jų buvo trys: dvi seserys ir brolis. Paprastai atvažiuodavo apie pietus. Tą kartą pietūs neįvyko. Visi jau sėdosi už stalo, 16

kai staiga vyresnioji sesuo (ji buvo dvidešimt penkerių-dvidešimt šešerių metų), pakilusi nuo sofos ir eidama prie stalo, pargriuvo. Ją tuojau pat paguldė į lovą, daktarams diagnozė aiški: paralyžius. Ligonės nebuvo galima niekur vežti. Tris dienas ji gulėjo tame pačiame kambaryje, kur miegodavo Jankelis (tiesą sakant, tai buvo jo vyresniosios sesers lova, bet jai atsirado vie­ tos kitur, o jam, berniukui, - ne: namuose buvo labai ankšta juk svečiai taip ir neišvažiavo). Žinoma, niekas nemanė, kad ligonė mirs. O Jankelis tuo ne­ abejojo. Naktimis klausėsi garsaus trūkčiojančio šnopavimo ir laukė: ar greitai viskas pasibaigs? Užmigdavo, vėl įsiklausydavo. Ji išgulėjo lygiai tris paras. Ir vieną naktį nutilo.

Toks pat dėmesingas j ir kūniškam gyvenimui. Užrašyti mūsų pokalbiai apie meilės transformaciją dvide­ šimtame amžiuje. Problemos, kurias jis apmąsto rašydamas pjesę “Aukojimas": kas šiandien meilėje svarbiau - erotika ar dvasingumas; kas yra meilės kūryba. Beje, tomis pačiomis naktimis, kai būdamas dvylikametis pajuto mirties alsavimą, Jankelis išgirdo ir “meilės alsavimą". Tame pačiame kambaryje, be paauglio ir mirštančiosios, nakvodavo dar du - aštuoniolikametė ligonės sesuo ir jaunas sanitaras. Meilės žaidimai ant grindų, kurie iš pradžių berniukui atro­ do kaip sapnas. Po septyniasdešimt metų jį jaudina klausimai: ar mirštančioji matė t a i; ar toji meilė buvo šventvagystė; ar apskritai meilė būna šventvagiška; kas yra meilė... Jį iki šiol, kaip ir kiekvieną kūrėją, jaudina paauglių prob­ lemos. (36

17

1995 m. spalio 2 d. j man papasakojo netikėtą ir jam reikš­ mingą šios istorijos tęsinį. - Tuojau po karo, atvažiavęs į Kalvariją, nuėjau į miestelio kapines. Kadaise jos buvo didelės, gražios (tarp kitko, patogios meilės pasimatymams). O dabar kapinės virto ganykla. Žydų miestelyje beveik nebelikę. Antkapius ištampė vietos gyvento­ jai. Visoje Lietuvoje žydiški antkapiai kelis dešimtmečius buvo naudojami statyboms. Stovėjau nustėręs ir žiūrėjau, kaip mindo kapus karvė, šlamšdama žolę. Staiga pam ačiau antkapį. Vienintelį. Išlikusį per kažkokį stebuklą. Priėjau arčiau. Lengvai perskaičiau vardą ir pavardę: Nechama Krisnianskaja... Taip, ta pati jauna moteris, kadaise mirusi man matant. Maža pasakyti, kad tada buvau nereligingas, - buvau įsiti­ kinęs ateistas. Ir vis dėlto neaiški nuojauta sukrebždėjo mano sąmonėje: toks sutapimas neatsitiktinis. Aš pajutau rūstų Die­ vo pirštą. Tik negalėjau tada, o ir dabar negaliu šio simbolio paaiškinti.

P A STA BA SK A IT Y T O JU I

Atrinkinėju mūsų pokalbių su j užrašus, taip pat savo die­ noraščių fragmentus. Matau: tarp kai kurių skyrių dažnai atsi­ randa prasminių spragų. Kodėl aš sąmoningai jas palieku? Tegu skaitytojas pats randa "jungiamąją giją". Tegu, jeigu panorės, iš viso savaip susikomponuoja šią knygą. O aš bijau kategoriškų, šališkų vertinimų, prielaidų. Pagaliau juk kiekvieno žmogaus gyvenimo - nuo gimimo ligi mirties - sumanymas aiškus tiktai 18

Kūrėjui. Nes, kaip pasakyta Toroje, "ne savo valia tu gimei, ne savo valia tu gyveni, ne savo valia tu miršti".

T E A T R A S ... T E A TR A S?

LOŽĖ. "Taigi, tik priartėjęs prie mirties, aš pradedu iš tik­ rųjų gyventi. Buvo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt penktieji metai. Gydytojai man diagnozavo antrąjį infarktą. Ir tada aš galutinai persėdau į ložę..." Kas toji "ložė"? Lengvai suprantu iš konteksto: - Man gerai. Aš sėdžiu gyvenimo teatro ložėje. Aš ramus. Man nebereikia dėl nieko sielotis. Arba vėl, kiek kitokia variacija: - Aš ložėje, man aštuoniasdešimt metų. Aš dabar leidžiu sau kalbėti bet ką, apie bet ką, bet kam. Tada aš j primenu: "ložė gyvenimo teatre" - vieta, kurią mė­ go ir mėgsta daugelis. Štai kad ir Pitagoras. "Gyvenimas, - sakė jis, - panašus į žaidynes: vieni ateina į jas galynėtis, kiti prekiauti, o visų laimingiausi - žiūrėti..." - Taip! Taip! - lakoniškai pritarė j. Pitagoras jį nelabai domina. Įdomiau būtų, jeigu jis pats pirmiau būtų prabilęs apie tokią gyvenimo filosofiją.

Mane truputį glumina, kad j žodžiai panašūs į savihipnozę. Net formulės tokios pat: "aš ramus, aš labai ramus, man gerai..." Žinoma, jo vieta gyvenimo teatre ne tik patogi. Žinoma, tai visų patikimiausia rašytojo pozicija. Tačiau tuo pat metu jo 19

0'

"ložę" varsto, jeigu taip galima pasakyti, skersvėjai. Žmogus, atliekantis išpažintį aikštėje, yra beginklis./ gerai pažįsta šalčio, jį supančios tuštumos jausmą. Išėjimo realybės pojūtį. "Aš vienišas. Aš labai vienišas..." Tai irgi mūsų pokalbių refrenas.

Josadė ir teatras. Tema su daugeliu posūkių. Akivaizdžiausia: jis dramaturgas, dvylikos pjesių autorius. Ir savo aplinkos žmo­ nes jis dažnai suvokia kaip būsimos dramos veikėjus. Kalbasi su savo herojais. Ir - herojų vardu. Pagaliau/ teatrališkas ir savo charakteriu: mėgsta įsijausti į naujas "pasiūlytas aplinkybes".

MITAI. Iš pradžių / juos kuria, paskui - pakiliai ir džiaugs­ mingai - gyvena tarp mitų. Kai susipažinome, patikliai pasakė: - Man jau nieko gyvenime nereikia. Aš turtingas. Aš labai turtingas. Kaip jūs manote, kiek pinigų dabar aš turiu taupomoje kasoje? Gūžteliu pečiais. O jis atsako, tarytum pats stebėdamasis: - Keturiasdešimt aštuonis tūkstančius! Na kam, kam jie man? Aš galiu nusipirkti viską, ko panorėsiu. Tik mano norai dabar tokie menki... Pastebėjęs mano akyse neišsakytą klausimą, jis aiškina: - Tai vis mano honorarai... Aš jau imu abejoti. Juk žinau, kokius "didžiulius" honora­ rus gauna dramaturgas, kurio pjesės buvo pastatytos viename kitame Lietuvos teatre, kokie honorarai literato, išleidusio du pjesių tomelius, vieną kritikos straipsnių knygelę ir vieną - pro­ zos. Be to, jau ketvirtis amžiaus / niekur nedirba... Vis dėlto aš 20

džiaugiuosi tikėdamas jo turtingumu! Žmonės kažkodėl daž­ niausiai dedasi vargšais. Apie savo kapitalus/ pasakoja dauge­ liui. Neretai net siūlo atverti spintų dureles savo namuose: - Atidarykit, pasižiūrėkite. Jūs patys pamatysite, kokios čia laikomos vertybės! Iš tikrųjų indėlių suma taupomojoje kasoje... keturiasdešimt kartų mažesnė, negu jis giriasi. Pirmiausia apie tai sužinau iš daktarės Sideraitės, o paskui (1994 metais - /. C.) iš paties /. Ar patinka jam turtuolio vaidmuo? Be abejo. Galbūt patinka nuo vaikystės. Štai ir tėvą, fabrikantą, j - savo pasakojimuose padaro kur kas turtingesnį, negu šis iš tikrųjų buvo. O gal jam atrodo: šitaip efektingiau, kontrastingiau skamba jo šiandieninis credo: "Nieko man gyvenime nebereikia".

POKALBIS SU JĖZUMI KRISTUMI. 1992 m. lapkričio 11 d. - ...Aš kalbėjausi su Kristumi dvi valandas. Rašiau savo pjesės monologą. Pasitikslinu: - Apie ką būtent kalbėjotės? - Jūs juk mane pažįstate - atspėkite... - Tikriausiai apie tai, kas sunkiau: mylėti ar būti mylimam, prašyli atleidimo ar jį gauti. - Atspėjote! Beveik atspėjote. Mes kalbėjomės, ar apskritai reikalinga meilė, ar gali ji pakeisti žmogų. Ar nepadarė Kristus klaidos, pasirinkęs meilę savo mokymo pagrindu.

Nežinau, ar yra kur nors jo archyve pastabos su tokiu savo pašaukimo apibūdinimu: 21

"DRAMATURGIJA - MANO GYVENIMO ESMĖ. Aš suradau

save joje. Ištirpau. Dialogas man - universali būties išraiška. Deja, aš vėlai save suradau. Be to, aš niekada iš tikrųjų nebu­ vau sovietinis dramaturgas. Todėl tekdavo išsisukinėti, kalbėti su žiūrovu užuominomis. Kartais tai išeidavo net į naudą pje­ sei. Bet ne, toli gražu ne visada..." (Iš pokalbio vakarieniaujant. 1992 m. lapkričio 15 d.)

Prisipažįsta: neretai jis tarytum sudėlioja savo santykių su vienu ar kitu žmogumi "scenarijų", j "scenarijuose" paprastai daug netikėtumų ("taip įdomiau"). Kartkartėm susimąstau: o kas jo planuose laukia manęs?

Neabejoju: jis norėtų nugyventi daugybę gyvenimų. Be to, nugyventi skirtingai. Galų gale ar ne tam skirtas jo "VIENO AKTORIAUS TEATRAS"?

Vakare (1991 m. gruodžio 12 d. - /. C.) jo namuose randu fotografą, kuris turi padaryti pluoštą j nuotraukų kažkokiam žurnalui. Ant aksominės staltiesės, ant gražaus senoviško staliuko padėtas albumas su fotografijomis. Kuriam galui jas dabar, prieš fotografuojantis, peržiūrinėti? "O kaipgi! Kad nebūtų pasikartojimų. Gal tą ar kitą pozą aš jau naudojau anksčiau? Žinokite, aš mėgstu režisuoti pats, kai ateina fotografas!" Ir štai trise vartome albumą. ...j akys nuotraukoje pilnos ironijos. Skersai kaktos - du ryškūs šešėliai. Kipšas? Ką gi jis gundo? Savo antrąjį "aš"? 22

Senelis ir anūkė. Jisai spinduliuoja gerumu. Mažne “kalėdi­ nė" nuotrauka. Šeštasis dešimtmetis, j - už rašomojo stalo. Ant jo galvos dar vešli plaukų kupeta. Jis pasitempęs ir optimistiškas. Sovie­ tinis rašytojas, pasinėręs į socrealizmo problemas. Miesto turgus. Irgi žmonių pasaulio simbolis. Žmogus, staiga sustojęs skubančioje minioje. Vienoje rankoje - lazda, kitoje didelis vokas. Fonas: didžiulės vaisių kekės. Kareiviška palaidinė, frontas. Primerktose akyse - klausimas: "Tai kas gi ten, priešaky?" Tapybos paroda. Svetimi paveikslai tokie panašūs į jo paties gyvenimo pjesės dekoracijas. Dviese su žmona. Laiminga sutuoktinių pora. Jai penkias­ dešimt, jam - šešiasdešimt. Jis atlošęs galvą iš visų plaučių juokiasi. Susikaupęs krapšto šaukšteliu kiaušinį. Kitoje nuotraukos pusėje 1977 metų lapkritį užrašyta: "...kuris gi atsiradome pir­ miau - aš ar kiaušinis?" Fotografijų daugybė. Kiekviena - tarytum naujo spektaklio mizanscena. / matuojasi naują kaukę. Lengvai įsitraukia į naują vaidmenį. Tačiau kurgi jis tikras? Kur jo paties veidas? Taip klausiu, kai susėdame vieni ir įsijungiame magneto­ foną. Jis visai neįsižeidžia. “Kur mano tikrasis veidas? Tai bent klausimas! Aš ir pats nežinau. Aš vis dar tebeieškau savęs. Net ir dabar, prieš mirtį."

Jo "teatrališkumas", pomėgis mistifikuoti erzina daugelį Lie­ tuvos žydų. j žino jų poziciją ir mūsų pokalbyje ją pabrėžia ga­ na aiškiai: 23

ur

- Teatras? Na koks gali būti teatras Lietuvos žydui? Kokia gali būti pjesė, išskyrus tragediją? Juk šalia - Paneriai... O Josadė? Jis tik senas komediantas.

TELEGRAMA, kurią j išsiuntė į Panevėžio dramos teatrą, mirus Juozui Miltiniui: "Jis dar būdamas gyvas tapo legenda. O legendos nemiršta. Miltinis gyvas. Gyvas. Josadė." j skaito man telegramą telefonu. Žinoma, ji banali. Šiek tiek gelbsti nuo banalumo pakartojimas: "...gyvas. Gyvas". Beje, atrodo, kad telegramos autorius tai atkakliai kartoja ir pats sau! O paskui; man pasakoja - kelintą kartą? - apie Miltinį. Apie pirmąjį juodviejų susitikimą. Kažkokioje kavinėje. ("Aš papa­ sakojau apsakymo sumanymą. Ir jis sušuko: "Čia jau siužetas pjesei! Atvažiuokite pas mane, aš jums parodysiu, kaip daroma drama.") Apie savo kelionę į Panevėžį. ("Jis man atidarė duris, aš aiktelėjau: senas chalatas, ant galvos - iš rankšluosčio su­ suktas tiurbanas. Jis manęs nelaukė? Bet aš atvažiavau laiku. O gal priešingai - laukė? Ir tyčia apsivilko chalatą, o ne kokią nors aksominę striukę, "pagal rangą" derančią garsiam re­ žisieriui.") Toks gyvenimo vaidmens "prisimatavimas", be abejo, arti­ mas pačiam ;. "Paskui Miltinis, kaip ir aš, užėmė savo vietą ložėje..." ; staiga nutyla. Tikriausiai prisimena, kad teatre, kaip ir gyvenime, uždanga anksčiau ar vėliau nusileidžia (1994 m. lie­ pos 15 d.)

24

"A R Š U S P A S L A P Č IŲ P R IE Š A S

Pastabumas? Smalsumas? Kaip teisingiau pavadinti šitą be galo hipertrofuotą j bruožą? !_

Kamantinėja mane visokiausių smulkmenų apie jo pažįsta-

’mus ir visai nepažįstamus žmones. Apie mano dukrą (niekada jos nėra matęs). Apie buvusį J. vyrą ("Sakote, kad jis komer­ santas. Na ir ko jis dabar gali tikėtis?"). Apie Z. dienotvarkę, '‘apie S. (su kuria kalbėjosi gal tik telefonu) romanus.... Kaip jis ;mintyse išdėlioja šitų žmonių figūrėles?

į; Todėl, skirtingai negu daugelis rašytojų, j mėgsta ne tik pakalbėti. Mėgsta klausytis.

Rudens dieną vaikštinėjame netoli jo namų - gatvelėmis, .kurias j prieš dešimtis metų išvaikščiojo skersai ir išilgai. !

Jis pažįsta vos ne kiekvieną. Žino: "kas ir kur dirba, kas ir ką

žvagia, kas ir su kuo guli..." Sakau jam: "Babelis dažnai svajo­ davo sužinoti, kas yra vienos ar kitos moters rankinuke". ("Koks jis buvo teisus... Kiek čia galėtų atsiverti paslapčių!" Panašiai kaip bibliofilas ieško retos knygos, j kartais mėne­ sių mėnesiais ieško vieno ar kito žmogaus. Pavyzdžiui, keletą metų kartoja vienos jaunos moters vardą: "Kaip ir kur galėčiau ją vis dėlto rasti? Man tai labai svarbu!" Ji lietuvė; ryžtingai priėmė judaizmą, laikosi tradicijų, iš pradžių išmoko jidiš, o paskui ivritą, dirba archyvuose ir biblio­ tekose, stengiasi perprasti žydų inteligentų likimus prieškario Lietuvoje... Tačiau j jaudina jos pačios - neaiškus jam - likimas. 25

Taip jis pasakė, žinoma, ne apie pjesės veikėją - apie save patį: "...Aršus paslapčių priešas. Deja, toks charakteris. Vos tik susidūręs su paslaptim, beprotiškai užsimanau ją atspėti".

Prisimindamas žmones, j beveik niekada nevartoja neigia­ mų charakteristikų. "Patinka - nepatinka... Tai visai ne apmąs­ tymų objektas. Pasaulis nė kiek nepasikeis nuo to, kaip aš į jį žiūrėsiu." Žmonės jam įdomūs arba... ne tokie įdomūs. Neįdomių nė­ ra iš viso! Kitas dalykas - ar jis nori su tuo žmogumi bendrauti. Sako­ si, per penkiolika minučių galįs nustatyti: asmenybė priešais jį ar ne? Stereotipais besidangstančių žmogystų arčiau neprisilei­ džia ("Nuo vaikystės nekenčiu minios!"). Tačiau visada sten­ giasi perprasti "minios atstovą". ("Aš norėčiau įlįsti į kiekvie­ ną sielą!")

Štai ir vėl: - Koks įdomus žmogus! Keturis kartus buvo vedęs. Kiek­ viena žmona panaši į buvusiąją. Tik ne tokia graži... Ar yra jo žodžiuose ironijos? Nė trupučio. Tikriausiai; įdo­ mu tai, apie ką dabar nekalba - mūsų pasirinkimo nulemtumas. Vėlgi - likimas.

Kai kuriomis žmonių savybėmis jis apskritai abejoja: "Neži­ nau. Neteko susidurti". Pavyzdžiui, heroizmu. "Aš perėjau frontą, bet heroizmo niekur neregėjau. Jūs žino­ 26

te, daugelis žmonių man atviri. Taip būdavo ir apkasuose. Dažnai kuždėdavomės naktimis, atverdavome širdį vieni ki­ tiems. Girdėdavau: "Nenoriu atiduoti gyvenimėlio". Bet niekas niekada nekalbėdavo apie heroizmą ir patriotizmą. Aš mačiau kitką: kiekvienas norėjo gyventi ir kiekvienas bijojo mirties. Mačiau: daugeliui fronte neišlaikydavo nervai. Dauguma tų, kurie pirmieji pakildavo į ataką (aš juos gerai pažinojau), būdavo kaip tik šitokie žmonės. Ne, jie nebuvo herojai ar kokie ypatingi patriotai. Gauni įsakymą: "Na, pirmyn!" Ir tada jau nieko ne­ begalvoji. Pagaliau būna situacijų, kai negali pasielgti kitaip. O herojus, mano galva, - tai žmogus, tikintis tuo, ką daro."

fK

------------- vieną pjesės "Šuolis į nežinią" dialogą, vėl krūp­ Perskaitęs

teliu. Ir jis pritaria: "Žinoma, brangusis. Tai mano įprastinis žmogaus tyrinėjimo metodas". JULIUS. ...staiga pajutau, kad akylai stebit kiekvieną mano judesį: kaip užkeliu koją ant kojos, kaip patogiai atsiremiu į atlošą ir net kaip pučiu dūmą pro nosį ir bumą. Stebite ir sekate ne iš smalsumo; o tiriamai - mane šiurpas nukratė... SAKALAS. Nieko čia blogo, aš pastabus. Supratimo neturiu, iš ko paveldėjau šią savybę... JULIUS. ...Specialiai sudarot situacijas, kurios mane verčia elgtis su Bimte vienaip, su jūsų žmona antraip, su Salomėja vėl kitaip. O jei eksperimentas nepatvirtina jūsų genetinės teorijos, sudarote naują koliziją ir pradedate kitą eksperimentą. Aš visą laiką jaučiuosi taip, lyg mane kas vartaliotų, minkytų ir maigytų laboratorijos mėgintuvėlyje.

27

1990 m. lapkričio 5 ir 6 d. "Aš ilgai treniravausi mokydama­ sis stebėjimo meno. Kadaise buvau toks kaip visi: kad ir smal­ sūs, žmonės mažai ką aplink pastebi. Žiūri ir - nemato. Jaunystėje ilgiau kaip metus lankiau vieną žydų šeimą. Jie tiesiog mano akivaizdoje - prekiavo kokainu. Bet aš šito nesu­ pratau. Tai buvo Kaune. Laikraštyje uždirbdavau menkai, todėl reikėjo verstis privačiomis pamokomis, net keliomis per dieną. Į tą šeimą ateidavau maždaug trečią valandą. Kurį laiką sėdėdavau svetainėje - laukdavau, kol pakvies pietų (pietūs buvo įskaityti į mano užmokestį). Paprastai kartu ant sofos sėdėdavo kažkokie žmonės. Dažniausiai tai būdavo ne žydai solidūs ponai, valdininkai. Į mane jie nekreipdavo dėmesio: "A, čia mokytojas!" Man irgi nė kiek nerūpėdavo susitikimai sve­ tainėje. Kur kas labiau jaudino penkiolikametė mokinė. Po pie­ tų mudu kibdavome į matematiką - man taip trukdydavo susikaupti jos apvalūs keliukai... Tik po kelių mėnesių aš susiprotėjau paklausti mergaitės apie keistus jų buto lankytojus. Atsakymas buvo atviraširdis niekas manęs tuose namuose nesivaržė: - Jie specialiai ateina pas mus parūkyti. Mama jiems duoda kažko, nuo ko pasidaro gera."

Mudviejų dialogas (1990 m. rugsėjo 3 d.) j: - Mano kaimynė - dar jauna moteris - man prisipažino, kad seniau gulėjo su savo tėvu. Kai tas buvo jaunesnis. - Ko jūs tada jos paklausėte? - Apie ką jiedu kalbėdavosi lovoje? 28

- Ir apie ką?.. - Neatsimena. Nieko neatsimena. O gal jie tylėdavo. Kad galėtum kalbėti tokioje situacijoje, reikia visiškai neturėti mo­ ralės, teisingiau - reikia naujos moralės.

...Po pusės šimtmečio jį vis labiau domina gydytoja iš Taldy-Kurgano. Kažkada per karą j - pabėgėlis - atėjo į polikli­ niką. Netrukus gydytoja apskundė jį (savo pacientą) enka­ vedistams. "...Labai simpatinga moteris - tikra rusų gražuolė. Ji tikrina mano pulsą, klausosi širdies, apžiūrinėja gerklę... Kažko klausia. Mano akcentas, mano pasibaisėtina rusų kalba (juk aš jos niekada nesimokiau) kelia neaiškumų: - Iš kur jūs? Iš Lietuvos? Kur toji Lietuva? Na ir pradedu pasakoti. Atseit ne per toliausiai nuo Vokietijos sienos. - Tai jūs pažįstate vokiečius? - Žinoma. Ir net labai gerai. Mūsų miestelyje gyveno daug vokiečių. Beje, vokietis buvo ir geriausias mano jaunystės draugas. - Ir kokie tai žmonės? - Jūs pati prisiminkite. Vokiečiai davė pasauliui Kantą, Bethoveną, Bachą... Bet štai atėjo Hitleris..." O paskui ji patepė j gerklę, išrašė receptų... O paskui / nuėjo į valgyklą, užsisakė barščių, atsisėdo prie staliuko. Tada tarp­ dury pamatė žmogų. Sis ryžtingai pamojo smiliumi: "Eikite paskui mane..." Po pusės šimtmečio j geraširdis: 29

- Greičiausiai ta gydytoja buvo gera rusė moteris, patriotė. Ir tikriausiai didžiavosi, kad atliko savo pareigą - padėjo fron­ tui, priartino pergalę.

Ar įdomus jis pats sau? Labai! Ypač krizės, sutrikimo aki­ mirkomis. Ir, žinoma, tapsmo. 1990 m. gruodžio 10 d. Mudviejų pokalbis prasideda jo klausimu: - Jūs klausėte, koks gi tikrasis mano veidas? Tai apie pozas nuotraukose, "vaidmenų" kaitaliojimą, am­ žiną "vaidybą"... Tęsia toliau: - Individo esmė - iš Dievo. Bet štai kur bėda: žmogus savęs nepažįsta. Jisai pats sau - užrakinta dėžutė. Visą gyvenimą no­ ri ją atidaryti. Suprasti: "Kas aš esu?" Ir žmogus ieško savęs ugdo, formuoja. - O gal tuo pačiu ir naikina? - Galbūt ir naikina. Juk jis nežino, į kurią pusę eiti. Ieško. - Reikia įsiklausyti į save... - Būtinai! Tikne kiekvienas moka... Man, atrodytų, lengviau. Aš rašau pjesę, kurioje veikia apie dešimt personažų. Aš juos tyrinėju, ieškau jų veido. Ir - tuo pat metu - ieškau savojo... O fotografijos? Tai bandymai. Gal teisybė tokia. O gal kitokia. Arba šitokia? Dievas žino! Aš - nežinau. - Bet fotografijos tokios skirtingos! - Ką gi... Aš tarsi džiunglėse. Pasiklystu... Tai tragiškas procesas - ieškoti savęs. Jis suvokia, kokia daugiaveidė, daugiasluoksnė žmogiškoji esybė. Todėl priduria: 30

- Jeigu teisinga būtų tik viena fotografija, tai portretas išeitų pernelyg paviršutiniškas. Iš pažiūros gal tai rodytų charakterio tvirtybę, aiškumą: "Žvelkite, štai koks aš!" Tačiau tai būtų apgaulė.

Nuo tokio domėjimosi žmogumi ir prasideda rašytojas. Pa­ sakysiu daugiau: tikras rašytojas. Bet savo stebėjimų j beveik nespėjo užfiksuoti popieriuje. Arba ilgai nesiryžo.

SU G R ĮŽ IM A S

"Ir man dabar kaip visiems. Prieš mirtį žmogus visada grįž­ ta į vaikystę. Visa kita nutolsta, pamažėle nubyra. Ir vėl jis mažas, vienišas - vienu du su pasauliu."

"Aš augu nedideliame miestelyje. Šeima kaip šeima. Keturi vaikai. Aš ir trys seserys. Aš vyriausias. Viena sesuo, pasiėmusi grėblį ir kastuvą, trisdešimt ketvirtaisiais išvažiuoja į Palestiną - kurti žydų valstybės. Ji ir dabar ten. O kitas dvi sesutes, kaip ir mūsų tėvus, sušaudė karo pradžioje. ...Tėvas vardu Moišė, Mozė; motina - Feigla. Žydiškai tai reiškia "paukštė"! Ji ir panaši į paukštę - baisiai energinga, ne ^aikščioja, o skraido. Aš tiesiog atsigimęs į ją. Visas miestelis žino: mano mama - labai išmani moteris, būtent ji viską tvarko šeimoje - ne tik namie, bet ir fabrike..."

31

Taip ir neįvyko. Taip ir nenuvažiavome su juo į Kalvariją. Norėjome: kartu pažvelgti į akis - ne, ne žmonėms - jo vaikystės namams. Susigrąžinti - balsus, kvapus, pasakas. Aš susirgau. Ir jis važiavo su sūnumi, Josifu. Paskui bijojau jo klausinėti. Jis tylėjo. "Taip,labai įdomu. Betviskas pasikeitę..." Buvo aišku, kad kelionė jį nuvylė. Ligi tol j buvo įsitikinęs: po keleto valandų kelio - jo vaikystės ir jaunystės draustinis. Bet pasirodė, kad praeitis gyveno tik jame pačiame: namai ir gatvelės, šeštadienio vakarienės kvapai, vaikystės moterys, se­ nasis tiltas, po kuriuo jis skirdavo pasimatymus, išdidžios vil­ tys, vasaros nakties šlamesiai...

j grįžta į Kalvariją, kai ima dėstyti manVilniaus Žydų muzie­ jaus ekspozicijos planą. Tame plane aš vėl įžvelgiu jo nepara­ šytą prozą. Taigi muziejaus salėse reiktų kaip nors atkurti keletą Kalva­ rijos gatvelių. Ne, svarbu ne etnografija, teisingiau - ne tik etno­ grafija. Muziejuje reikia perteikti to prapuolusio, į laiko tylą nugrimzdusio gyvenimo ritmą. Sinagoga, krautuvėlės, chederis, keletas namų; vestuvės ir chupa; kūdikio brit-mila - šventos apipjaustymo apeigos, simbolizuojančios tautos ryšį su Dievu...

j patenkintas mano klausimu: kodėl? Jis bemat pateikia virtinę argumentų. "Lietuvos žydai visados buvo Rytų Europos žydijos "drus­ ka". Savo regione (kalbama ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kai kurias netolimas Baltarusijos bei Lenkijos sritis) jie sukūrė visiškai atskirą pasaulį... Sukūrė ir išsaugojo tą pasaulį iki tol, kol buvo - beveik visiškai - sunaikinti patys. 32

Litvakų (taip jie vadindavo save) nepalietė asimiliacijos vė­ jai, siautę virš visų Europos ir Amerikos šalių. Metai po metų, amžius po amžiaus litvakai gyveno savo miestuose ir mieste­ liuose kaip senų senovėje - pagal nerašytus Kahalo įstatymus..." Aš žinau, kad paskutinis j teiginys pernelyg tiesmukas: tai rodo ir jo paties gyvenimas. Bet aš nesiginčiju su j. Tik pasi­ tikslinu: - Kodėl muziejuje reikia atkurti būtent Kalvarijos kampelį? - Taigi ji buvo žydiškoji Lietuvos širdis!

"Reikia statistikos, - primygtinai aiškina jis. - Reikia, kad muziejaus lankytojai pajustų gyvenimo ritmą: vestuvių, sky­ rybų, gimimų skaičių... kad pajustų koloritą, dvasią, gyvą bui­ ties sanklodą - baldai... kostiumai... knygos... dienoraščiai... fotografijos... telefono abonentų knyga... dainos." Aš jam sakau, kad taip (arba beveik taip) pasaulyje įrengta daugelis žydų muziejų. Jis nori ginčytis! O, kaip jam nemalonu tai girdėti! Kaipgi galima lyginti Vilniaus žydų muziejų, kuris ne veltui kadaise buvo vadinamas Lietuvos Jeruzale, su kitais muziejais? Kaip galima lyginti Kalvariją su kitomis vietovėmis? Kaipgi galima su kuo nors palyginti jo, Josadės, sumanymą!

F R O ID O Š E ŠĖ L IS

Patrikdysiu Froido šešėlį. Šiuo atveju man tai neatrodo ba­ nali duoklė madai. j apie Froidą kalba dažnai (kiti jam svarbūs vardai - sim-

boliai: Šopenhaueris, Nyčė, Stefanas Cveigas, Foichtvangeris, Dostojevskis...). j sąmoningai išryškina kai kuriuos savo gyvenimo epizo­ dus. Nori suprasti savo charakterio "paslapčių paslaptį". Su­ prasti amžiną: kas aš? Iš jo pasakojimų apie vaikystę ir jaunystę visą laiką prisi­ menu vieną. Ryškiai nubrėžtą, daugiareikšmį. Sakytum, tai kažkokio filmo fragmentas. *

*

*

...Nusigyveno tėvas. Fabrikas bemat bus aprašytas. Jokū­ bas apie tai išgirdo dieną. O išgirdęs įsiklausė į save ir nustebo. Širdyje jokio nusiminimo, net - jaudulio. Tik menkutis gailes­ tis tėvui, sumišęs su panieka. Tėvas valandų valandas stovėjo prie lango: žiūrėjo, kaip tarp dvigubų stiklų blaškosi - veltui priešindamasi likimui - ten pakliuvusi musė. * * * Apie tėvą j dažniausiai kalba ramiai, bet su kažkokiu įpras­ tu "nuotoliu". Šiomis dienomis (1990 m. spalio 23 d. - / . C.) j aiš­ kina, kodėl ir kaip nelengvai tas "nuotolis" atsirado. Ir ne iš karto. "Buvau kokių aštuonerių ar dešimties metų, kai pradėjau justi įtampą, tvyrančią mūsų namuose. Ją sukėlė tėvo ir motinos santykiai. Kas gi yra? Susigaudyti aš, be abejo, negalėjau." Jis ėmė stebėti, klausytis, gretinti. ("Puiki psichologinės analizės mokykla būsimam rašytojui.") Pagaliau sužinojo: dėl visko kalta moteris. Jos vardas Ieva. Iš pradžių ji buvo tarnaitė jų namuose, pas­ kui nuėjo dirbti į fabriką. Nuo vaikystės atmintyje jos veidas gražus, išraiškingas; jos apkūni figūra, įkūnijanti moteriškumą. 34

c

e .

Jų šeimoje nebuvo šilumos, harmonijos. "Aš anksti pradėjau galvoti: kodėl? kaip šitai įveikti? Dažniausiai matydavau tik vieną išeitį: nužudyti tėvą. Juk jis išdavė žmoną, vaikus. Man tada buvo dešimt ar dvylika metų. Tėvą laikiau priešu. Įsivaizduodavau: štai jis eina pas Ievą, pro langus jį stebi daugelis miestelio gyventojų... Bandydavau įsivaizduoti ir savo kerštą. Tačiau... Aš vis labiau baisėdavausi savo sumanymu. Paga­ liau galutinai supratau: ne, nužudyti tėvo negalėsiu! Pamenu, kaip iš virtuvės pavogiau didelį peilį. Juo tikriau­ siai būdavo pjaustoma mėsa. Štai šituo peiliu, tariau sau, ir nu­ žudysiu ją. Kasdien aš išsitraukdavau peilį, gosliai čiupinėdavau aš­ menis. Kol pagaliau sugalvojau kitokį sprendimą: taip, aš privalau nužudyti Ievą, bet - nužudyti žodžiais. Taigi vieną kartą ir nuėjau pas ją. Man jau buvo aštuoniolika. Ievai - maždaug keturiasdešimt. (Neseniai sužinojau, kad viso šio "trikampio" veikėjai - tėvas, motina, Ieva - buvo gimę 1888 metais.) Buvo vėlyvas ruduo. Lijo. Mūsų namuose degė žvakės. Ša­ bas! Šventasis šeštadienis. Po šventinės vakarienės aš išėjau į tamsią gatvę. Gerai atsimenu tą akimirką, kai Ieva man atidarė duris. Abu­ du sutrikome. Keletą minučių stovėjom tylėdami. Paskui aš įžengiau į kambarį. Atsisėdau. Deja, tada aš maniau turįs teisę teisti kitus. Aš pasakiau Ie­ vai - aštriai ir kategoriškai: - Nuo rytdienos jūs turite išeiti iš fabriko. Ieškokitės sau ki­ to darbo. Ieva atsitokėjo: 35

-T u - dar vaikigalis, pienburnis. Kodėl gi tu nurodinėji man, kaip gyventi? Ji atlapojo duris: - Lauk iš čia! Aš nepajudėjau nuo kėdės. Pasakiau, kad nuo šiol jos gyvy­ bei gresia pavojus. Aš niekada jai neatleisiu, kad mūsų šeima nelaiminga." Ji į ašaras. Jis apžvelgia varganą kambarį be patogumų. Klausosi - pro kūkčiojimus - svetimo gyvenimo istorijos. Kaip ir kur susirasti rytoj kitą darbą? Ji viena, jokių artimųjų neturi. Fabrikas jai - visas gyvenimas. Ji labai gerai dirba, padeda jo tėvui. Fabrike ji beveik šeimininkė: prižiūri kitus, saugo, kad niekas nevogtų, savaip gina tėvą ir jų turtą. Jo ašaros. Jo argumentai: jis nelaimingesnis už ją. Juk ji nežino, kas darosi jų namuose, kaip kenčia motina, kaip kenčia vaikai. Ji pradeda jį raminti, glostyti galvą. Ji neturi savo vaikų; galbūt jai atrodo: čia jos pačios suaugęs sūnus atėjo pasiguosti dėl sa­ vo bėdų. Ji pasisodina jį ant kelių, glosto jam galvą kaip vaikui. Ji bučiuoja jį: "Na gerai, vaikeli, nusiramink, kaip nors viskas susitvarkys..." Jo bučiniai. Iš pradžių sūnaus bučiniai. Paskui... Jis jaučia, kad bučiuoja gražią moterį. Paskui... j pertraukia save: - Žinote, kodėl aš jums tai pasakoju? Mano pjesė "Aukuras" išaugo iš to prisiminimo. Jų romanas truko mėnesį ar pusantro. Kiekvieną vakarą jis lankydavosi pas Ievą. Klausiu: "O ką gi jūsų tėvas?" - "Mes abu tada negalvo­ davome apie tėvą, nors... Tikriausiai jų ryšys irgi tęsėsi. Die­ nomis". 36

Niekas nieko nesužinojo. Bet staiga Jankelis tarsi sustojo pusiaukelėje. Atsikvošėjo. Jis nebegalėjo likti namuose. - Jūs neįsivaizduojate, kas dėdavosi mano širdyje, kai susi­ tikdavau su tėvu. Galų. gale išvažiavau į Kauną. Tai buvo pa­ bėgimas. Turbūt nuo tos dienos aš pradėjau kitą gyvenimą.

j užsiminė apie pjesę "Aukuras". Meno tema, susieta su senovine incesto tema. Mudviejų ginčai (1990 metų spalįlapkritį). Herojai: garsus skulptorius, užsidegęs sukurti naują kūrinį; jo duktė - sunki ligonė; reikia persodinti inkstą; ji mal­ dauja tėvą, kad paaukotų savąjį; pusiau praradusi sąmonę sugundo tėvą. Pjesės finalas. Tragedija skulptoriaus žmonos, kuri netikėtai viską sužino ir išprotėja. Pasakiau j, kad rutuliojant šią temą galima pasiekti trage­ dijos apogėjų arba - nusiristi į banalybės prarają.

G Y V E N IM O FRA G M EN TA I - NA KĄ GI, PRADĖKIM, - sako jis.

Aš paspaudžiu magnetofono mygtuką ir matau, kaip įsižiebia kibirkštėlės jo akyse... Ką gi, ne veltui Rytų filosofai teigia: žmogus iš tikrųjų gyvena tik savo prisiminimuose (1990 m. rugpjūčio 18 d.).

PRANAŠAS. Rašytojas anksčiau ar vėliau pasijunta juo esąs. Pakeliui į mirtį j irgi neretai "pranašauja". Nuo pranašo jis skiriasi tuo, kad jam stinga didingos pozos, koturnų ir - pozą atitinkančios intonacijos.

37

ĮVYKIUS LIETUVOJE JIS VERTINA KEISTAI. Bet gal keistai tik

iš pirmo žvilgsnio? Iš pradžių giria Landsbergį: - Tikras tautos lyderis. Sugebėjo ją sutelkti. Aš jam duočiau Nobelio premiją: eina į tikslą, siekia savo, nenaudodamas jėgos, be kraujo, kuris liejamas beveik visur buvusioje SSSR, išskyrus Lietuvą. Paskui giria Brazauską: - Lietuvai reikia jo nuoseklumo, nesimėtymo į kraštutinybes. Kai primenu jo ankstesnius žodžius, / nė kiek nesutrinka: - Visai teisingai. Kiekvienas turi savų privalumų. Bet svar­ biausia net ne tai. O kas? - Jūs pamatysite: Lietuva ras savo kelią. Visiškai nesvarbu, kas bus valdžioje. Net jeigu pasuks į šoną, kelio nepames. Aš pažįstu lietuvio būdą. Lietuvis neskuba. Tačiau kuo nors įtikė­ jęs, niekada to neatsižadės. O šiaip kalbėti apie politiką jis nenori... - Aš klausausi "paskutinių žinių" kartą per dieną, rytais. Skutuosi ir įsijungiu radiją. Dešimt minučių mano ausis pasiekia pasaulio triukšmas. Dabar mąstau: ar ne per ilgai?

B A IM Ė S G IJA

1990 m. spalio 23 d. - Skirdamasis su gyvenimu, noriu daug ko atsikratyti, apsi­ valyti... Noriu papasakoti apie tai, ką taip ilgai slėpiau nuo visų... Ir vis dėlto / ne iš karto ištaria tą žodį - baimė. Paskui baimės 38

tema nusidrieks per daugelį mūsų pokalbių. Paaiškės: būtent baimė glaudžiai sieja ištisus jo gyvenimo dešimtmečius. Pirmą kartą paliečiame šią temą šiandien. Paliečiame, regis, atsitiktinai. Geriame kavą. Jis klausia: - Apie ką jūs nespėjote parašyti, gyvendamas Rusijoje? Mąstau neilgai: - Na žinoma, apie stebėtiną baimės vaidmenį sovietinio kūrėjo sąmonėje... Kaip visada, / mano žodžius prisitaiko sau: - Čechovas kvietė kas dieną guiti iš savęs vergą... Aš visus tuos trisdešimt atsisveikinimo su gyvenimu metų "sunkiu" iš savęs baimę. Matote, neseniai apie tai parašiau laišką žinomai žydų poetei Dorai Teitelboim. Parašiau, kas nutiko per mūsų susitikimą Izraelyje - būtent kamuojamas baimės. Aš jį nutraukiu. Siūlau grįžti daugel dešimtmečių atgal, pradėti iš pradžių. Ir mes užrašinėjam į magnetofoną jo prisi­ minimus apie pirmąsias, regis, jau palaidotas baimes. "...Man - nuo trylikos iki penkiolikos metų, tiksliai neatsi­ menu kiek. Kartą su bičiuliu išeinam į gatvę, ir jis man rodo kažkokį žmogų. - Ar pastebėjai jį? Bet kurią akimirką gali tave suimti. -K a s? -N a g i jis... Man staiga atsiveria akys. Kaipgi aš anksčiau neatkreipiau dėmesio? Juk tas tipas smarkiai išsiskiria iš kitų mūsų mieste­ lio gyventojų. Ir visi žino, iš kur jis. Slaptoji policija! Juodas ka­ tiliukas, paprastas juodas kostiumas - ir vasarą, ir žiemą. Ir gal todėl - labai blyškus veidas. 39

Tai pirmas musų susitikimas. Paskui aš jau visada jį paste­ biu - iš tolo. 1926 metai, Lietuvoje perversmas. Į valdžią ateina Smetona, jį palaiko kariuomenė. Vieną naktį mūsų miestelyje suimami penki ar šeši žmonės. Už ką? Už įsitikinimus. Visi jie - socialistai, nieko dar ne­ padarę; bet jų pažiūros nepatinka tiems, kurie dabar valdo valstybę. Nuo tada mane apninka abejonės: "Ar galima suiminėti už mintis?!" Ir dar: "Galbūt kažkas skaito mintis?" Be abejo, aš bijau dėl savęs. Aš jau susipažinęs su įvairių krypčių socialinėmis teorijomis, su įvairių krypčių filosofų, ekonomistų, publicistų veikalais. Gal ir aš mąstau ne taip, kaip reikia? Gal ir mane suims? Nuo tada, sutikęs žmogų juodu kostiumu, pereinu į kitą gatvės pusę. O kas, jeigu jis "perskaito" ir mano mintis? Vengiu jo, bet kartu - noriu susitikti. Kažkokia jėga traukia mane prie žmogaus juodu kostiumu. Kartą aš patraukiu jam iš paskos. Jis užeina į kirpyklą. Aš irgi. Atsisėdu greta. Baisiausiai įsitempęs. Štai kirpėjas kviečia jį kėdėn. Štai, žiūrėdamas į veidrodį, jis stebi visus, esančius kirpykloje. Pagaliau žvelgia į mane. Ypatingai, veriamai. Aš įsimenu tą sceną. Visiems laikams. Matyti, nesąmonin­ gai aš jau ruošiuosi tapti rašytoju, noriu perprasti Blogio me­ chanizmą..." - Ar ne iš čia eina jūsų baimė, kurią vėliau keldavo sovie­ tinės santrumpos - NKVD, MGB, KGB? - Būtent šitai aš jums dabar ir norėjau pasakyti. Kaip tik čia ir prasideda ypatingoji mano gyvenimo linija. Žinote, kas kartą, eidamas pro niūrų saugumo pastatą Vilniuje, kad ir kaip skubėčiau, aš nejučia stabteliu. Greitomis 40

u ž m etu akį. K o d ėl? T o d ėl, k ad esu p ra sik a ltę s. A š v is d ar tebem ąstau kitaip, negu jie nori. Aš vis dar jų b ijau ."

SAPNAI Jeigu teisybę sako tas pats Froidas, sapnai atskleidžia pa­ slėptus gyvenimo dėsningumus. Galbūt jie gali daug pasakyti ir apie tai, kaip žmogus eina myriop. Štai kodėl užrašinėju j sapnus.

"Vakar aš sapnavau paveikslo temą. Iš karto ją pavadinau taip: "MANO ŽVAKĖ, ARBA ŽYDIŠKA ŽVAKĖ". Taip, tai buvo būtent deganti žvakė! Tačiau vis dėlto ji nepanėšėjo į paprastas žvakes - buvo baisiai suklaipyta! Tas keistas išlinkis man regėjosi tarsi kažkieno kuprota nugara, tarsi žydiška nosis. O liepsnos liežuvėlyje nustebęs įžvelgiau akį. Žvakės pagrindas buvo kaukolė, varvantis vaškas staiga virto krauju... Liepsna vos vos švietė, smilko menkas dūmelis. Kažkur aukš-tai spindėjo saulė..." Jis papasakojo tą sapną sūnui, dailininkui, vildamasis: gal susidomės, gal - iš tikrųjų - gims paveikslas. Paskui paskam­ bino man.

NUOSPRENDIS 1 9 9 0 m. s p a lio 2 4 d. Kaltės tem a įprasta atliekan t išpažintį.

P risip ažinim as klydus. A tgaila. A trodytų , kaip tik ta i; m ažiau ­ siai būdinga. Tačiau...

41

- Aš pats pasirašiau jiems nuosprendį, - sako jis, pasako­ damas apie artimųjų mirtį. - Pats. Pats! Perdeda? Ne taip jau labai, jeigu vadovausimės faktų logi­ ka. Štai jau pusę amžiaus mintis blaškosi šitam labirinte. Bergž­ džiai. Jis niekada ir nebegalės išpainioti tragiško raizginio. "Kaip šiurpiai, kaip logiškai viskas pasirodė susiję tarpusavy - mano charakteris, mano poelgiai, nuo manęs nepriklausantys įvykiai. Pagaliau jų mirtis..." Taigi keturiasdešimtieji metai. Sovietų valdžia Lietuvoje ati­ daro kalėjimo duris politiniams kaliniams. Tarp išėjusiųjų į lais­ vę -Ju ozas Žemaitaitis. Paprastas vaikinas, batsiuvys iš Kalva­ rijos. Trisdešimt pirmaisiais jis įkliuvo su proklamacijomis. Ga­ vo dešimt metų kalėjimo. "O aš, tarp kitko, buvau prijaučiantis partijai, aktyvus moprininkas, netgi - MOPR'o sekretorius mū­ sų miestelyje. Mano užduotis buvo: kas mėnesį surinkti po de­ šimt litų ir atiduoti paskui Žemaitaičio seseriai. Ji, nupirkusi produktų, veždavo siuntinius broliui į Kauno kalėjimą. Beje, pinigus aš rinkdavau net iš savo tėvo fabriko darbininkų." Štai taip jis ir išgyveno, busimasis partinis ir sovietinis dar­ buotojas. - Kai Žemaitaitį paleido, jo sesuo sutiko brolį prie kalėjimo vartų ir atvedė pas mane. Į mano kambarėlį Kaune. "Štai tavo išgelbėtojas!" - "Labai malonu!" - "Man irgi." Jiedu iš tikrųjų įdomūs vienas kitam. Kalbasi apie daug ką ir - atvirai. Žemaitaitis gyvena pas j keletą parų. Paskui išva­ žiuoja į Kalvariją. "Jis ten pasidarė vienu iš miestelio vadovų bene pirmuoju partijos sekretoriumi." 1941 metų birželio 14-oji. Juodoji data. Daugelis Lietuvos gyventojų vežami į tremtį ir lagerius. - Šeštą ryto man paskambino motina: "Jankeli, mus veža į Sibirą! Jei gali, gelbėk!" 42

Aš pasisamdžiau taksi. Aštuntą ryto jau buvau Kalvarijoje. Iš karto ne pas savuosius - į partijos miesto komitetą. Įeinu. Kam­ barys pilnas žmonių su karabinais. Prirūkyta taip, kad veidų beveik nematyti. Prasibraunu prie Žemaitaičio. Jis sėdi už stalo, kažkam energingai nurodinėja. Seimininkas! Pamatęs mane išbalo: "Visi išeikite!" Jų dialogas neilgas, bet kiek daug lemiantis! - Mano šeimą į Sibirą? - Tavęs aš neliečiu. - O motiną, tėvą, seseris? - Tavęs aš neliečiu. - Kas bus mano šeimai? - Nežinau. - Parodyk sąrašus. - Štai jie, padėti ant stalo. Žinoma, sąrašuose yra ir Kalvarijos fabrikanto Josadės šeima. - Nieko negaliu padaryti, nieko. j išeina į lauką. Netrukus jį kažkas pasiveja: "Grįžkite. Jūsų laukia draugas Žemaitaitis". Dabar pagrindinė frazė. Ji pusę šimtmečio skam ba; ausyse: - Imk pieštuką ir pats išbrauk. Paėm ė. Išbraukė. Ko paskui daugelį kartų gailėjosi. Žemaitaitis prieina priėjo, bučiuoja. Žvelgdamas kažkur į šoną, sako: "Eik! Ir daugiau kad aš tavęs čia nematyčiau". Klausiu j: - Ir nebesimatėte? - Kurgi ne - susitikome Šešioliktojoje divizijoje. Žemaitaitis tarnavo maždaug metus, paskui kažkur dingo. Maniau - žuvo. Bet atsitiktinai išgirdau: jis buvo permestas į Lietuvą. Po karo Žemaitaitis - "pagrindinių vaidmenų atlikėjas" Ma­ 43

rijampolėje. Jiedu susitiko kažkokiame iškilmingame posėdyje Vilniuje. Abu apsidžiaugė. Taip, žinoma, reikia pasėdėti, yra ką prisiminti. "Tai buvo paskutinis susitikimas. Girdėjau, Že­ maitaitis prasigėrė, ėmė vadovauti kažkokiam komunalinės tarnybos padaliniui, netrukus - mirė." Labiausiai / jaudina viena detalė: "Kodėl jis padavė man pieštuką? Aš pats! Savo ranka! Aš pasirašiau savo šeimai mir­ ties nuosprendį. Sibire gal jie ir gyvi būtų likę". j bando ir čia įžvelgti likimo ženklą. Kaip šitą simbolį perskaityti? Jis kankinasi prie jo daugelį metų. Ir, žinoma, negali iššifruoti.

PRA D ŽIA

Pradžia literatūroje visada sunki. Ji retai teikia džiaugsmo, dažniau kartėlio - būna klaidų! Tada prasideda ilgi ieškojimų, nusivylimų metai. Kartais autorius taip ir neranda savo kelio, atsisveikina su kūryba. O juk talento būta! j pradėjo lengvai. - Pirmąjį savo feljetoną (taip to meto laikraščiuose buvo vadinami buities ir papročių vaizdeliai) aš skyriau vienai žydaitei. Miesto kapinėse ji susitinka su vaikinu lietuviu, įsimy­ lėjėliai sekami; kartą jiedu įkliūva "nusikaltimo vietoje". Banalus epizodas? Beje, tokie dalykai tada retai pasitaikydavo. Antra vertus, mane mažiausiai domino išorinė, visus intriguojanti įvykio pusė. Aš norėjau perprasti psichologiją - mergaitės tėvų, jos draugių, kaimynų... j nusiuntė savo feljetoną į Kauną, į žinomą žydų laikraštį "Jidiše štime". Jis buvo skaitomas ne tik Lietuvoje - visoje Eu­ ropoje. 44

Jis apsišarvavo kantrybe. Ėmė laukti. Jo nuostabai, laukti reikėjo visai neilgai. Ne, laiško iš redakcijos nebuvo. Artimiau­ sią šeštadienį, atskleidęs dvigubą - kaip visada tą dieną laikraščio num erį,; išvydo savo feljetoną. - Redakcija mano tekste nepakeitė nė žodžio. Miestelis ūžė nuo apkalbų. Veikėjai buvo atpažinti iš karto, nors feljetone jie nevadinami vardais. Visi spėliojo: kas auto­ rius? / pasirašė slapyvarde. Bet kad "buities metraštininku" galėtų būti gimnazistas - niekam nė į galvą neatėjo. Jis atkakliai saugojo savo paslaptį. Jau gyveno būsimomis publikacijomis. Neabejojo: dabar, po sensacingo ir pasisekusio debiuto, taps vienu pagrindinių laikraščio autorių. Žinoma,/ apsiriko. Toliau jam viskas klostėsi kaip ir kitiems. Kaip paprastai: laurų nedaug, daugiausia erškėčių. - Nusiuntęs į redakciją antrą apsakymą, aš gavau atsakymą iš paties Rubinšteino - žymaus žydų žurnalisto ir redaktoriaus. Laiške buvo keli sakiniai: "Spausdinti apsakymo negalima. Jis dar žalias. Vis dėlto akivaizdu: autorius turi aštrų žvilgsnį". / nusiminė. Bet liautis rašęs nebegalėjo. - Tik po daugelio metų aš supratau: Rubinšteinas ne šiaip sau atlaidžiai mane pagyrė - jis manimi patikėjo. / debiutas buvo sėkmingas. Todėl, kad pradėjo tiksliai. Nuo to, kas paskui jį jaudino visą gyvenimą. Taip, nuo "paslapties įminimo". Jo apsakymai ir apysakos, prieš Antrąjį pasaulinį ka­ rą išspausdinti žydų laikraščiuose, žurnaluose, almanachuo­ se - tai dažniausiai psichologiniai "mažojo žmogaus" portretai. Jie byloja apie "paslaptį", su kuria mes gimstame ir kurią pas­ kui nusinešam su savimi į kapą. Beje. Aname, pačiame pirmajame, feljetone jau skamba pa­ grindinė paskutiniųjų / kūrybos metų tema. Meilė mirties fone, žydų ir lietuvių santykiai... 45

TA R P K ITK O

"Kai aš patekau į Šešioliktąją lietuviškąją diviziją, joje be­ veik pusė buvo žydų. O gal ir daugiau? Rikiuotėje dainuodavom dainas jidiš kalba. Ir tai nebuvo kokia nors saviveiklinė iniciatyva, o vado įsakymas: "Žydišką dainą!" Tarp kitko, žydiškai pritardavo ir lietuviai. Tikintys žydai? O kaipgi! Buvo. Rytais jie melsdavosi. Nors paskui vis tiek valgydavo iš bendro katilo - nesilaikydavo košerinio valgio principo. Žeminėse kabėdavo sienlaikraščiai jidiš kalba. O kaipgi! Karui baigiantis žydų liko kur kas mažiau. Verčiau sakyti: visai mažai. Žuvo! Žinoma, taip kalbu ne tam, kad ginčyčiausi su antisemitais: girdi, mes kariavome ne prie Taškento. Tiesiog šią naktį prisiminiau žuvusiųjų veidus..." (1990 m. lapkritis)

G Y V E N IM O FRA G M EN TA I

Kartkartėmis j kalba apie savo nekrologą. Tam, kas tą nekrologą rašys, reikia nepamiršti dar štai ko: JO TARNYBOS LAPAS. "Tuoj po karo aš tapau Maskvos žy­

dų leidyklos "Der Emes" Vilniaus filialo direktoriumi. Jau pradėjome rengti keletą knygų jidiš kalba. Ir, žinoma, kaip bu­ vo priimta, "VKP(b) istorijos trumpąjį kursą". Nieko neišėjo! Mums nebuvo išskirta popieriaus, būtinų šriftų... Kreipėmės į CK, rašėme aiškinamuosius raštus... Žadėjo padėti, nurody­ 46

davo terminus... Tačiau viskas likdavo kaip buvę. Kažkas ne­ matomas kaišiojo koją, ryžtingai stabdė visus žygius atgaivin­ ti žydų kultūrą po karo... Pagaliau aš supratau: čia nėra atsi­ tiktinumo!"

"...Gyvenome pusbadžiu. Iš nevilties aš nuėjau ūkvedžiauti. Dirbau specpoliklinikoje: mano žinioje buvo stalai, lovos, pa­ klodės. Vakare grįžęs namo, aš negalėdavau rasti sau vietos. Nusiminęs spėliodavau: "Kas laukia manęs? Mano sumanymų". Rodėsi, viskas baigta."

1948-1959 metais j dirba "Pergalės" žurnale. Iš pradžių kritikos skyriaus vedėju, paskui - atsakinguoju sekretoriumi. "...Tarp kitko, beveik kiekviena redakcija tada turėjo "savo žydą" - atsakingąjį sekretorių, rečiau - redaktoriaus pavaduo­ toją. Viršininkai keisdavosi, kildavo aukštyn - "redakcijos žydas" likdavo savo vietoje. Sėdintys "viršuje" žinojo: taip ir turi būti. Žydas - darbštus specialistas - palaikydavo tvarką, darbų seką. Tokios buvo visų pripažįstamos "žaidimo taisyklės".

V A R IA C IJO S V ITE N B E R G O TEM A

1991 m. rugsėjo 16 d. Keturi jo pjesės "Icikas Vitenbergas" variantai. Aš skaitau pirmąjį ir paskutinįjį. Beveik nieko bendra. Žinoma, ir ten, ir čia yra realus pogrindinės Vilniaus geto or­ ganizacijos vadovo likimas. Yra jo gyvenimo kontūrai, heroiz­ 47

mas ir tragedija: Vitenbergas, kaip žinoma, pats pasidavė į gestapininkų rankas, antraip jie grasino sunaikinsią getą. Kitą dieną Vitenbergas - negyvas, suluošintas - buvo rastas kalėji­ mo kameroje. Sako, jis nusinuodijo kalio cianidu, kurį perdavė esantys laisvėje. Pirmasis pjesės variantas, 1946 metai: tipiškas socialistinio realizmo kūrinys, tipiškas herojus - vadovas iš liaudies (Viten­ bergas buvo batsiuvys), vienybė su masėmis, žmogus ramiai aukoja gyvybę siekdamas didingo tikslo. Paskutinysis variantas, 1980 metai: herojų kankinantys klausimai prieš mirtį, egzistencinės kolizijos, pražūtin einančio žmogaus susvetimėjimas, jo paskutiniai vieniši žingsniai į amžinybę. Aš neabejoju: žmones, kurie pažinojo Vitenbergą ir kurie skaitydami mėgsta pasverti "panašus - nepanašus", vargu bau sužavėjo j pjesė. Čia svarbu suprasti žanrą. Aš jį nusakyčiau taip: "Variacijos Vitenbergo tema". Bet kodėl ir kaip j pakeitė herojaus charakterio koncepciją? - ...Aš pats tada mąsčiau apie mirtį. Lengvai įsivaizdavau sa­ ve Vitenbergo vietoje. Abejonės. Išeities ieškojimas: kaip pasielg­ ti? Blaškymasis. Ne, su gyvenimu atsisveikinti ne taip lengva. Be to, rašydamas paskutinį variantą, jis prisiminė, kad dar penktajame dešimtmetyje bandė išpainioti Vitenbergo "mįslių" kamuolį. - Žinoma, kad Vitenbergas turėjo šeimą. Bet žinoma ir kitkas. Gete jis turėjo meilužę. Po karo aš atsitiktinai sužinojau: ta moteris gyva. Ji gyveno senamiestyje, Trakų gatvėje. Mažame komunalinio buto kambarėlyje, antrame aukšte. 48

Aš radau progą susipažinti. Leidau suprasti, kad ja susi­ žavėjau. Ne, tarp mudviejų, žinoma, nieko nebuvo. Nuo tri­ vialaus romano sulaikė tai, kad neseniai buvau vedęs - iš meilės. Mudu daug laiko vaikštinėdavom, kartais užeidavom į kavinę. Kartais vakarais ji vaišindavo mane arbata. Aš neįkyriai klausinėdavau - apie gyvenimą gete, apie Vitenbergą, apie ją pačią. Gimė ji turtuolio žydo šeimoje Lodzėje, Vilniuje atsidūrė prieš karą. Ji buvo vis dar jauna, graži ir, ko gera, protinga. Tų pašnekesių užrašus aš sudeginau. Iš detalių, kurios liko atmintyje, - senutės suknia. Ja buvo apsivilkęs Vitenbergas, kai norėjo pabėgti iš geto.

Tos istorijos atomazga mįslinga ir netikėta - kaip daugelis dalykų, susijusių su Vitenbergu. Kartą j, atėjęs aplankyti savo naujosios bičiulės, pamatė: jos kambarys tuščias. Vitenbergo meilužė dingo. Matyti, visą tą laiką ji irgi tyrinėjo j.

D AR V IEN A S P A SIA IŠK IN IM A S SK A IT Y T O JU I

Sartras norėjo sukurti Flobero biografiją. Labai išsamią, ke­ leto tūkstančių puslapių. Rašytojo portretas: ieškojimai, suma­ nymai, laboratorija, pomėgiai, ideologinės įtakos... Klausiu savęs: kuriems galams rašau aš? Kam drauge su j mes darome šitą eksperimentą? Penkeri metai - nuo jo pjesių atplėštas geriausias dienos laikas; ilgi vakarai, nusitęsiantys lig vidurnakčio. Penkeri metai. Dabar jie keliuose mano sąsiuviniuose, de­ šimtyje magnetofono kasečių. Tačiau kuriems galams? 036

19

Kad ir kaip keista, šie klausimai susiję su kitu klausimu: k ą aš rašau? Kartą topteli: tai kažkas daugiau negu knyga. Šiaip ar taip "estetiniai" tikslai staiga sumažėja, atrodo pernelyg men­ ki. O "kažkas" mano sąsiuviniuose įgyja savo formą - rimuojasi su svetima - padrika - sąmone.

Beje, man labai svarbu, kad čia - žydų inteligento sąmonė. "Apie žydų kultūros žlugimą Sovietų Sąjungoje dar ne kartą bus rašoma, - mąstau aš. - Bet ar teisinga bus ta istorija be vie­ no žmogaus, vieno kūrėjo gyvenimo istorijos? Net nesvarbu garsaus ar menkai žinomo. Aišku, tyrinėtojai nurodys žydų rašytojų, artistų, mokslininkų suėmimus ir sušaudymus, už­ fiksuos, kaip liovėsi eiti knygos jidiš kalba, kaip buvo uždarinė­ jami žydų teatrai, laikraščiai, mokyklos, kaip pasirodydavo antisemitiški straipsniai, kurių kiekvienas žodis - tarsi smūgis kastetu... Bet istorijos paraštėse tik sumirgės išgąsdintos akys; naktys, persmelktos baimės; sudegintų archyvų pelenai. Ir dar - bene svarbiausias dalykas - talento susinaikinimas. Taip! Tas, kuris norėjo tais metais išgyventi, turėjo ir tokią išeitį - už­ slopinti savo dievišką kibirkštį. Talentas buvo pavojingas. Ir ne tik totalitarinei visuomenei - pačiam kūrėjui. Kaip svarbu ištirti šį procesą. Pamatyti iš vidaus. O juk j nori kalbėti! Nesiruošia nieko slėpti. Nesigaili, savęs..."

ĮĖ JIM A S Į L A B IR IN TĄ

Apie savo išdavystes j papasakojo dorai, nė kiek nesisteng­ damas teisintis. Ar supranta j, kad labiausiai jis išdavė pats save?

50

Po karo pakeitė vardą. Buvo Jakovas. Pasidarė Jokūbas. Mąs­ tė ir rašė žydiškai, dabar - lietuviškai. Netgi dienoraštį. Net laiškus dukrai į Izraelį. Galbūt jis ir pats ne iš karto pastebėjo, kaip įvyko tas posū­ kis. Rodėsi, tiktai klauso draugų patarimo: - Kalbėkite namie su žmona lietuviškai. Žinoma, jei norite išmokti šitą kalbą. Žmona buvo apstulbinta. Bandė protestuoti. Paskui paklu­ so: vis dėlto tikslas buvo suprantamas, utilitarinis. Tačiau kuo paaiškinti, kad po kurio laiko j sąmoningai atė­ mė iš savo vaikų kalbą, kuria kalbėjo jų seneliai? Pirmuosius žodžius ir Asya, ir Josifas ištarė lietuviškai. Jis užtrenkė jiems duris į žydų pasaulį... "Norėjau juos apsaugoti nuo daugelio bėdų", - sako j (tarp kitko, taip man kalbėjo ir kiti žydų rašyto­ jai). Prisipažino: "Retai, visai retai pasakodavau vaikams apie mūsų šaknis, apie Kalvariją, apie skausmą, kuris man pačiam neduodavo atokvėpio niekada". Iš esmės mūsų pokalbiuose - du pagrindiniai siužetai: jo susinaikinimas; jo atgimimas - kaip asmenybės ir kaip kūrėjo (tiesa, pastarasis galutinai taip ir neįsikūnijo).

Kodėl jis taip padarė? Keletą kartų j paaiškina tai, kas įvy­ ko. Aš nesistebiu, kad tie aiškinimai skiriasi. Ir vienur, ir kitur teisybė. "Mano skaitytojas gulėjo Paneriuose, visos Lietuvos numi­ rėlių duobėse. Aš ieškojau naujo skaitytojo. O jis kalbėjo lie­ tuviškai." Tačiau pats teisingasis paaiškinimas kitas: baimė. Intuicija, stebėtina; intuicija pakuždėjo: greitai, labai greitai prasidės nau­ 51

ji žydų p ersekiojim ai. Ir tikriau siai ateis žydų k ultūros Sovietų Sąju ngoje pabaiga. B laivus ap skaičiavim as p ad iktavo išeitį: jis turi n ed elsd am as tapti lietuvių rašytoju. V ėliau, laiške d u k ra i,; prasitars: "A š laiku p abėgau iš žydų šalies".

D ar ak ivaizdžiau apie tai, kas įvyko, liudija senas, tačiau, p asirod o, nep am irštas šeim os konfliktas. D aktarė Sideraitė m an p asak o jo , kad niekaip neg alėju si suprasti: kam v y ru i reikėjo kreiptis į m iliciją - kodėl jis taip norėjo, kad jo lietuviškas vardas b ū tin ai b ū tų įrašytas pase?

KELI Ž IN G SN IA I L A BIR IN TE

Savo pirm ą recenziją "P erg a lė s" ž u rn a le ; rašo lietuviškai... - ...Bet aš greitai suprantu, kad išėjo visai ne tas, ką n orėjau parašyti. Štai tada jis apgalvoja gana sudėtingą "tech n o log in į" procesą: pirm as straipsnio variantas turi bū ti jid iš kalba, p ask u i vienas pažįstam as žu rnalistas išverčia į lietuvių (aišku, už p in igus), paskui j kru o p ščiai lygina orig in alą su vertim u - an alizu oja kalbos konstrukcijas, m okosi... Tai truko ilgai - keletą m etų. P er tą la ik ą ; tam pa L ietu voje žinom u literatū ros kritiku. P agaliau p o trupu tį jis atsisako v e r­ tėjo paslaugų.

Tai, ko jis p asiekė p er trum pą laiką, neg ali nek elti su siža­ vėjim o. Pergalė? A išku, p ra la im ė jim a s.; buvo pasm erktas, b et

52

šito nesu prato. Jis tikėjosi, kad sugebės pertvark y ti, p erd irbti save. Be to, j nenorėjo bū ti "v id u tin is” lietuvių rašytojas. Tu o tarpu literatūros istorijoje žinom i tik du trys pavyzdžiai, kai rašytojas "k eisd av o ” kalbą ir pasiekd avo tikro pripažinim o. G alb ū t žin o m iau sias p av y zd ys - V lad im iras N ab ok ov as. Jo proza tap o n e tik rusų, b et ir am erikiečių literatū ros įvykiu. B et ju k N abokovas laisvai kalbėjo angliškai nuo p a t m ažens...

j v isad a įtem p tai g alvoja apie savo san ty k iu s su lietuvių

kalba. G albū t senatvėje su pranta: svetim a kalba ja u niekados netaps gim tąja. V is dėlto jis tikisi išeiti iš to labirinto: "K a m tada žydiška g alv a?" M etai iš m etų kalba žm onai, o d abar m an: - ...Yra literatū ros žanrų, kur kalba ne taip svarbu. T ai kaip tik tie žanrai, kuriuos p asirinkau aš: d ram a ir literatūros kritika. M an j g aila, tyliu. Jo sam p ro tav im ų lo g ik a p av iršu tin ė . Teisybė, p jesėje vyrauja veiksm as, literatūros kritikoje - m inties slinktis... B et dram a negyva be ryškių dialogų. O straipsnyje visos loginės konstrukcijos griūva, jeigu autorius jų n esu tv irti­ na lyrišku , asm enybės p aženklintu patosu. A m atin in kas gali parašy ti d ram ą ar straipsnį "v id u tin e " kalba, Ibsenas ir B ran ­ desas - negalėjo. j d ar m ėgsta p asam p rotau ti apie du ru sų k lasiku s, kurių

kalba nev a nerūpestinga, bet kurie nuo to nė kiek nep asid aro m enkesni, - apie Tolstojų ir D ostojevskį. D abar (kad angi tiesio­ giai apie p atį j nekalbam a) aš g riežtai su ju o ginčijuosi. C ituoju savo seniai p arašytą knygą apie rašytojo darbą - "P ašn ek esiai k elyje". Ten daug puslapių skirta kaip tik "pseudonerūpestingum a m s" žo d žiu i - Tolstojaus, D ostojevskio, Puškino... 53

Labirintas todėl ir yra labirintas: jis neturi išėjimo, j mąsto lietuviškai, netgi dienoraštį lietuviškai rašo. Bet nėra laisvės, polėkio. Ir nėra tvirtumo. Duoda savo kūrinius redaguoti lituanistam s. Leidžia "perrašinėti" save, jeigu redaktorius to nori. Jis prisipažįsta: rašo sunkiai, lėtai, lyg vartytų luitus. Tik mąsto guviai. "Sugalvoti pjesę - laimė, rašyti - katorga." Galbūt čia ir glūdi jo pagrindinė drama? Sum anym ai sudūžta, deramai neišreikšti kalba.

BU M ERA N G A S

1990 m. rugpjūčio 12 d. j duktė, Asya, išvažiavo į Izraelį sep­ tyniasdešimt antrais metais... Šiandien žiūrėjau į jos fotografiją tėvo kabinete - pakabintą ant sienos, paprastais metaliniais rėmeliais: niekuo neišsiski­ rianti žydaitė, apsivilkusi išvien baltai. Tais metais ji baigė universitetą, dirbo programuotoja. Kartą įėjo pas tėvą, atsisėdo priešais: - Tėte, noriu tave sutrukdyti. Matai, aš išvažiuoju... -K u r? - Į Izraelį. Jis atsakė ramiai: - Tai tavo reikalas. O aš niekur iš Lietuvos nepajudėsiu. "Taip ir išskrido. Ir jau beveik dvidešimt metų ten. Ir nė karto per tuos metus nepanoro pamatyti gimtųjų namų." Bumerangas. j netaria šito žodžio. Bet šis žodis tarsi nuostabos kupinų klausimų skliaustuose. ,;Negaliu suprasti, kodėl ji išvažiavo? 54

Kaip galėjo Asyai kilti tokia mintis? Juk ji buvo taip toli nuo visko, kas žydiška. Kai augo, mūsų šeima žydiškai nebekalbėjo, vaikystėje su žydaitėmis nedraugavo..." Tačiau aš neabejoju, kad jam pačiam ateidavo į galvą paprasčiausias paaiškinimas. Bumerangas.

1995 m. rugsėjo 2 d. Priduriu prie šio įrašo: kiekvienas jų motina, tėvas, brolis - per dvidešimt metų po sykį susitiko su Asya. Paeiliui lankėsi Izraelyje. O ji buvo atvažiavusi atsisvei­ kinti su tėvu. Buvo tris kartus. Jis gęsta lėtai.

P R ISIM IN IM A S A PIE P E LE N U S

j baimes galima klasifikuoti. Pagal periodus. Pagal trukmę. Pagal jas sukėlusias priežastis. Pagal stiprumą, baimės inten­ syvumą, jeigu taip galima pasakyti. (Aš sąmoningai nesinau­ dojau specialia literatūra, kad mano dienoraštis nebūtų pana­ šus į studento psichiatro užrašus.)

Priešingai daugeliui žmonių, kare aš nejausdavau baimės. - Kada gi ji atsirado? - Tuojau po karo... Žinoma, buvo ne taip. j pamiršo: baimė kildavo ir seniau. Tiktai po karo sustiprėjo.

Pirmasis jo susitikimas su enkavedistais - irgi per karą (eva­ kuacijoje, po vizito pas gydytoją ir apsilankymo valgykloje). 55

Su sitikim as iš p rad žių pasirod ė nieku o neįsid ėm ėtin as, o b a i­ gėsi galų gale darbo stovykla, k u r ; vos nežuvo. Bet p asak o d a­ m as ; p risim ena kitką. Savo ap m au d ą - "barščių taip ir nebaigiau v alg y ti!" Savo besąlygišką paklu snum ą eiliniam "žm o g u i ju o d u kos­ tiu m u ": "O aš ju k n et nežinojau , kas jis to k s".

A ntras su sitikim as su enkaved istais - jau po karo, V ilniuje. Kartą j kviečia į partijos m iesto k om itetą, bet ten - k orid o ­ riuje - jį p asitin ka pasiuntinys: - Su jum is nori pasikalbėti. N e, ne čia - einam , aš ju s nuvesiu. ;, prisim ind am as tą įvykį, kaip visada stengiasi b ū ti doras pats sau. Stebisi: jam labai p atiko organų darbuotojas. M alonus žv ilg sn is, šilto s b alto s ran k os, n u o šird u s d o m ėjim asis žydų rašytojais: kokie tai žm onės; kaip su tvarkyta jų bu itis; ko jiem s trūksta?

A r p a steb ė jo /, kad visi šitos "ru jo s " žm onės panašū s vienas į kitą? N eabejoju : p astebėjo. A ntraip argi bū tų ju os p ažin ęs, kai ateid avo į "P e rg a lė s" redakciją? N eprisistatę d rąsiai atid aryd a­ vo duris į vyriau siojo redaktoriaus kabinetą. j vėl band o su prasti save. K aip gi taip? Jo niekas iš anksto

n eįspėjo, niekas nieko neprašė. Ir vis d ėlto jis žinojo: tų vizitų m etu į v yriau siojo kabinetą negalim a nieko įleisti...

K itas su sitik im as k o n sp iracin iam e b u te jau šiu rk šte sn is, dalykiškesnis, be sentim enti]... ; duod am a suprasti: jis d abar 56

savas, b ev eik darbuotojas... P ašnekovą dom ina jau n e bu itis, ne žydų rašy to jų biografijos - id eologinės charakteristikos. - P o etas O šero v ičiu s. Ju k jis , atro d o , d ar n ese n ia i bu vo sionistas? - P oetas Suckeveris. A r teisybė, kad jis nep rip ažįsta litera­ tūros p artišku m o? j išsisu kinėja nu o atsakym ų. Y p ač jį nup urto p ok alb io p a­

baiga: reikia p asirašyti, kad n iekas nesu žinos apie šį susitikim ą. "K aip ? K o d ėl?" - "T aip bus geriau - ju m s". G eros akys pasidaro griežtos: tai įsakym as.

j n em ėgsta p ostringau ti apie m oralę. Bet b ū ten t tada, p en k ­

tojo d ešim tm ečio pabaigoje, jis p asistato sau tam tikrą barjerą. Jis bu rtai p asako sau: "D au g iau čia n eisiu !" Su galvoja priežastį: "N esen iai ved žiau. P asižadėjau apie viską p ap asakoti žm on ai". Priežastis b an ali - atsikalbinėjim as, tiesą sakant. T aip m ėgino su K G B kalbėti daugelis. Bet svarbu ne žodžiai. Svarbu jo ryžtas.

j n ieko tada neišd avė, nesu lau žė niekam likim o. Jam p asi­

sekė. B et ar jis tai supranta? A š k la u siu ;, išjungęs m ag netofoną (kad n ieku o netrikdyčiau). Tuo p at m etu pasakoju seno rašytojo Sergejau s Sn ego vo istoriją. Jis d aug m etų p raleid o N orilsko lageryje, tardom as nep rip ažino nė vieno kaltinim o... M es d až­ nai su sitik d avom e su Sergeju m i A lek san d ravičiu m i d ev in taja­ m e d ešim tm etyje. Jis visada pabrėžd avo: "M an pasisekė. Aš b e­ veik n ebu vau k a n k in a m a s".; sutinka: "M an irgi p asisek ė..."

Aš atrinkinėju užrašus, kur kalbam a apie j baim es. Tačiau suprantu: v isišk ai įvykdyti šio ketinim o neįm anom a. D id eli lai­ 57

ko tarpai jo gyvenime pažymėti vien baimės ženklu. Štai, pavyz­ džiui, dešimt pokario metų: kova su "kosmopolitizmu", su "žu­ dikais baltais chalatais", represijų laukimas po Stalino mirties...

1991 m. lapkričio 20 d, ...Įdomu, kaip jis pasineria į praeitį. Lyg pasinertų į šaltą upę - iš karto, staigiai. Iš pradžių sunku, o paskui apsipranti su šalčiu. Ir štai jis gyvena aname laike. Ir vėl blaškosi ieškodamas išėjimo iš aklagatvio. "...Dabar jau nebeatsimenu, kuo vardu buvo toji mergaitė, mūsų namų darbininkė, tik atmenu: jai buvo devyniolika ar dvidešimt. Ir dar atmenu: kai atėjo parsisamdyti į darbą, iš karto pasakiau žmonai: "Ją reikia priimti". Ji buvo gražutė... ("Taip, taip, - neslepia jis nuo manęs, ir juostelė fiksuoja jo atvirumą, būdavo ir taip, kas be ko, aš negalėjau atsisakyti nuo šito..."). Ji gyveno pas mus visai neilgai. Ją areštavo naktį, aš pats ėjau atidaryti durų. Paskui sužinojome iš mano žmonos draugės, kuri rekomendavo mums tą namų darbininkę: mergaitė buvo suim­ ta už tai, kad pabėgo iš savo kaimo, kai visą jos šeimą vežė į Sibirą... Štai mano pirmoji mintis, vos jiems išėjus: o kas, jeigu enkavedistas būtų pravėręs spintos dureles - taip, spinta jau stovėjo čia, toje pačioje vietoje, - jeigu jis būtų pamatęs aplankalus su mano užrašais, dienoraščiais? Baisu! Juk mano dieno­ raštyje buvo tokių "trefnų" dalykų! Antitarybiškų, suprantate? Aš užsirašydavau tai, ko negalėjau pasakyti niekam. Ką maty­ davau gyvenime. Šios dienos akimis - nieko ypatinga. Didžiu­ lės eilės. Blatas. Partinė biurokratija. Tragiškos permainos, vy­ kusios žydų kultūroje. - ...Bet jūsų straipsnių dvasia tais laikais buvo kitokia? - O dienoraštyje rašiau teisybę! 58

- Jūs esate kažkada man prasitaręs, kad ir viena, ir kita bu­ vo daroma nuoširdžiai. - Ir viena, ir kita... Savo straipsnius aš pateisindavau tuo, kad juos rašiau vardan komunizmo įtvirtinimo. - ...Tai štai, pamaniau: dienoraščius laikyti pavojinga. Juos reikia paslėpti arba likviduoti. Paslėpti - kur? Suprantu: niekur nepaslėpsi! Jeigu panorės, ras, vis tiek ras. Garažo aš tada ne­ turėjau, bet ir tai būtų banali, lengvai nuspėjama gudrybė. Gal kam atiduoti? Bet aš niekuo negalėjau pasitikėti. Net žmona. Ji per daug naivi. Be to, prisidėjo ir toks pojūtis: nereikia man da­ bar žydų kalbos, žydiškų nelaimių. Tai jau praeitis. Juk aš da­ bar lietuvių rašytojas. Reikia likviduoti savo praeities pėdsa­ kus! Ta mintis kildavo vis dažniau ir dažniau. Ji pasirodė ne­ ginčytina po to, kai buvo suimtas mano draugas, poetas Hiršas Ošerovičius. Tačiau kaip likviduoti praeitį? Tiesiog išmesti popierius į šiukšlių dėžę? Kas nors vis tiek pastebės. - ...Jūs rašėte dienoraščius sąsiuviniuose? - Sąsiuviniuose. Bet ne tik. - Ar daug buvo tų užrašų? - Daug daug - keletas aplankų. Be to, išmesti reikėjo ne vien dienoraščius. Žydiškos knygos! Pavyzdžiui, istoriko Semiono Dubnovo raštai. Juk jis "buržuazinis mokslininkas, nacionalistas" - tai "trefna". Arba Perecas Markišas. Dar neseniai buvo laikomas įžymiu sovietiniu poetu. O dabar jau suimtas - vadinasi, irgi "trefnas". Visos žydiškos knygos, išleistos užsienyje, - "trefnos". Ir už visa tai mane gali suimti. Taip, taip, vien tik už laikymą. Vadinasi, visa tai reikia likviduoti - beveik visą savo biblioteką arba bent jau daugiau kaip pusę. 59

K aip tai pad aryti? A trodė lo giškiau sia - sudeginti. Štai čia, toje v ietoje, stovėjo krosnis. K ituose kam bariu ose - d ar trys, v irtu vėje - d id žiulė viryklė. K ū renom e tada m alkom is ir d ur­ pėm is. L yg ir paprasta: tik spėk kišti į krosnį knygas. Bet ju k p am atys nam ų darbininkė! Ž od žiu, aš nutariau d eginti knygas po trupu tį, naktim is, kai v isi atsigula m iegoti. D arysiu tai savo kabinete kas n aktį, per keletą savaičių. Bet vėl kliūtis: krosnis prižiū ri n am ų d arbinin ­ kė; rytą, sem dam a pelenus, ji bū tinai pastebės m an o nakties d arbų pėdsakus. V isi žinom e: su degintų popierių pelenu s ats­ k irsi iš karto. K ą d aryti? Aš randu išeitį. K as rytą išsiu nčiu n am ų d arbi­ n in k ę į k rautuvę ko nors nup irkti, o tuo m etu išnešu kibirą su pelenais... Beje, d id žiausios m ano kančios glūdėjo kitur. Aš deginau savo rankraščius, dienoraščius, knygas ir - verkiau. Ž iūrin ė­ dam as kiek vieną popierėlį, kalbėjausi su savim i: "Č ia tavo sie­ los d alis". Laikyd am as rankose to p aties D ubnovo ar g enialiojo B ialiko knygas, aš p risim iniau , kad užaugau skaityd am as ja s d au g elį kartų. G erai atsim enu tas savo ašaras ir baim ę. P risip a­ žįstu: tai bu vo visų ju od žiau sios m ano dienos ir naktys. K artą aš au to m atišk ai ištiesiau ranką, n o rėd am as paim ti knygą ir m esti į ugnį, ir - sudrebėjau. Tai bu vo Tora. K nygą m an p ad ovanojo O šerovičius ketu riasd ešim t šeštaisiais a r ke­ tu riasd ešim t septintaisiais. Per m ano gim im o dieną. P irm aja­ m e p u slap yje - jo d ovanojim o įrašas. M ane ištiko isterija... N ors n e - aš vis dėlto valdžiausi, tram d žiau verksm ą. Bijojau: išgirs žm ona ar nam ų darbininkė. Tos k nygos aš su deginti n eįstengiau. Štai ji, m atote. Trūksta tik p aties pirm ojo lapo su d ovanojim o įrašu. K aip tik jį ir įm e­

60

čiau į ugnį. O T orą nunešiau į kitą kambarį - įkišau į spiritą, kur kabėjo žmonos drabužiai, - į tolimiausią kampą... Visa tai truko gana ilgai. Kiek? Tiksliai neprisimenu. Buvo žiema. Smarkiai šalo. Krosnis kūrendavom dažnai. Ir pelenus sudegintų knygų ir rankraščių - aš tada nuolatos matydavau ant sniego. Paskui sužinojau: žydiškas knygas degino daugelis.

SA PN A I

1994 m. lapkričio 9 d. Baimės kaip visada j aplanko sapne: sąmonė išsijungia, jis liaujasi save kontroliavęs. Štai vienas iš nesenų jo sapnų: "Į kambarį įeina kažkoks žmogus - jaunas, simpatingas. Rankoje turi švirkštą. Aplinkui - daugybė žmonių, bet jaunuolis eina tiesiai į mane: - Duok ranką! - Kodėl? Kalbu ramiai, bet visas drebu iš baimės. Jis šypsosi - matyt, supranta mano būseną. -T a ip reikia. -N e , ne! Aš rėkiu - tiesiog ne savo balsu. Jis nenusileidžia: -T a ip , taip! Kraujas stingsta mano gyslose. Man atrodo, anksčiau nieko panašaus nebuvau patyręs. Iš paskutiniųjų jėgų, vėl: - Žmonės, gelbėkit! Bet niekas nekreipia į mane dėmesio, net nežiūri į tą pusę. 61

Tuo tarpu nepažįstamasis vis artėja. Aš dairausi: kur čia pa­ sislėpus? Jis įspėja, jau be šypsenos: - Vis tiek nuo manęs nepabėgsi. Ir štai aš stoviu kambario kampe, trauktis nebėra kur. Gir­ džiu griežtą įsakymą: - Na, duokš ranką! Aš vėl mėginu kalbėtis geruoju, maldauju jį... Jaunuolis pra­ byla kitu tonu. Aiškina: injekcija būtina, ji man padės, išgelbės. Ir staiga pajuntu: jo teisybė. Ir iš karto lengvai paklustu jam, ištiesiu ranką." Tačiau tuo metu jis atsibunda. Visas šlapias nuo prakaito. Klausosi savo širdies plakimo. Skubiai geria vaistus. Guli ir galvoja: "Reikia užrašyti šį sapną". Bet nėra jėgų. Jis pasakoja man sapną telefonu. Tai buvo užvakar.

BA LSA I G R IU V Ė S IU O SE

Iš tikrųjų j atsisveikinti su gyvenimu ėmė kur kas anksčiau, negu jam regisi dabar.

Jis atvažiavo į išlaisvintą nuo vokiečių Vilnių keturiasde­ šimt ketvirtųjų vasarą. Su pačiais pirmaisiais. Kas įstrigo į atmintį? Getas! Žydų kvartalai senamiestyje virto griuvėsiais. Gyvenimas ten nutrūko staiga, tarsi nebaigtas ištarti žodis jam visą laiką atrodė: griuvėsiai dar gali prabilti. j ten eidavo kiekvieną dieną. Dažniausiai - vienas, bet pasi­ taikydavo - kartu su kitais žydų inteligentais. Vieni, kaip ir jis, grįžo iš fronto, kiti - iš evakuacijos ar iš partizanų būrių. Kai kurie išlindo iš slėptuvių čia pat, Lietuvoje. Kiekvienas turėjo 62

savo likimą ir savo kelią. Bet visi jie tada dar tikėjo: po karo atgims žydų kultūra. - Mūsų "ekspedicijų" rezultatai? Senos knygos... rankraš­ čiai... fotografijos... dokumentų, dienoraščių nuotrupos... lopai su "Dovydo žvaigždėmis", kuriuos okupacijos laikais turėjo nešioti žydai... Visa tai mėtėsi palėpėse, rūsiuose, tiesiog ant žemės. Visa tai pateko į netrukus įsteigto, bet jau keturiasde­ šimt devintais metais sovietų valdžios uždaryto Vilniaus žydų muziejaus ekspoziciją. ...Tačiau dažniausiai jis eidavo į getą vienas. Nesuprantama jėga jį traukdavo ten. Aplinkui - griuvėsiai.;' vaikštinėdavo tarp jų tarsi girtas. Atsisėsdavo ant plytų, sugriautų namų sijų. Kar­ tais kalbėdavosi su griuvėsiais. Ką jis tenai norėjo surasti dar? Kokius balsus tikėjosi išgirsti? Greičiausiai - ; įsivaizduodavo gete save.

"Tokią būseną - taip, tiesiog tokią pat - aš paskui patyriau tik sykį. Tada, kai buvo išvaduota Kalvarija. Atvažiavau į gimtą miestelį kariniu sunkvežimiu, kurį su­ sistabdžiau pakeliui: mane pavėžėjo, kadangi tebevilkėjau ka­ reivio uniforma, buvau dar nedemobilizuotas. Nakvojau pas pažįstamus. O dieną klaidžiojau ir klaidžiojau gatvėmis. Ėjau už miesto. Ir vėl, kaip ir Vilniuje, rodos, apie nieką negalvojau. Bet pasitraukti, išvažiuoti iš čia negalėjau." Ar susitiko jis su tais žydais, kurie išsigelbėjo, išgyveno? "Taip taip, žinoma." Užrašinėjo jų pasakojimus? "Ne. Na ką jūs! Negalėjau." O ką jis įsiminė liudininkų parodymuose lietuvių, lenkų, rusvi? - Vieną motyvą, kurį aš girdžiu ir dabar. Visi, ką aš sutikau 63

Kalvarijoje, bent jau dauguma iš jų, - nieko nematė... "Aš bu­ vau išvažiavęs", "aš sirgau", "kaip tik tomis dienomis buvau labai užsiėmęs"... j klausėsi jų. Bet girdėjo tuo metu kitus žingsnius tose pačiose gatvėse - senelio ir motinos, tėvo ir seserų žingsnius.

M IR T IE S V EID A S

1991 m. sausio 2 d. Ar liguistai j domisi mirties fenomenu? Man regis, tas domėjimasis dėsningas, jeigu, žinoma, apie gyvenimą ir mirtį galvosime rimtai.

...Pastaraisiais metais beveik niekur neišeidamas iš namų, j prašo mane, kai grįžtu iš kieno nors laidotuvių, detaliai ir smulkiai papasakoti: ar ilgai sirgo velionis; kaip sutiko mirtį; kas ir ką kalbėjo prie kapo. Mirtis jam - lakmuso popierėlis, išryškinantis gyvenimo esmę. Tuo, beje, jis nėra originalus.

RYTINĖ ARBATA. Sena tiesa: tarp gyvenimo ir mirties nėra jokios prieštaros, teisingiau - ta prieštara įsivaizduojama. - Žinote, kas yra keblu? - patikslina j. - Šiandien aš pui­ kiausiai suprantu tą tiesą, ji man - kaip dukart du keturi. O štai rytoj išgersiu arbatos, išeisiu į saulutę ir - iš karto viską užmir­ šim Ir vėl apniks iliuzijos. Ir apgaudinėsiu pats save. (1994 m. rugsėjo 3 d.)

64

SITUACIJA TIKRAI PAGAL ORVELĄ! K aip a p rib o ta to ta ­ litarin ėje visuom enėje gyvenančio žm ogau s laisvė? Jis ned rįsta p asirū p in ti net savo laidotuvėm is... K albam ės apie E. J. m irtį. Štai tada j ištars:

- Kiek mano permąstyta apie tai, kuriuose kapuose man gulėti! Buvo šeštasis dešimtmetis. Tiesą sakant, pasirinkimo jokio. Žinojau: laidotuvėmis rūpinsis speciali Rašytojų sąjun­ gos komisija. O aš norėjau bent šiuo atveju pasiekti savo. Štai ir parašiau raštelį: atseit, noriu būti palaidotas gimtinėje, Kalva­ rijoje. Čia jau tikrai "būtų atsižvelgta". O paskui - kitokie laikai. Nenumiriau. Ir savo raštelį suplėšiau... (1994 m. lapkričio 9 d.)

KAIP JO ATMINTYJE GYVENA JO NUŽUDYTAS ŽMOGUS?

Perrašiau iš juostelės (beveik netrumpindamas) j pasakojimą (1990 m. spalio 28 d.): "Keturiasdešimt trečiųjų liepa... Puolimas Kursko lanke. Dangus panašus į įkaitintą geležį. Vokiečių ataka. Aš šaudau iš automato ir pirmą sykį matau žmogų, apie kurį tiksliai galiu pasakyti: aš jį nužudžiau... Tas vokietis atrodo man didžiulis, beveik milžinas. Juk aš guliu apkase, o jis pasirodo kažkur iš viršaus, vos ne iš dangaus... Ir štai temsta. Susišaudymas nutyla. Matyt, ligi ryto vokiečiai neatakuos. Lauko virtuvė. Vakarienė. Labai gražus juodas dangus. Re­ gis, aš vienas negaliu nusiraminti. Vis žiūriu į kauburėlį, gerai matomą iš apkaso. Tas kauburėlis- jis. Mano nukautas vokie­ tis. Suprantu, kad nenurimsiu, kol neišlipsiu iš apkaso, kol nenušliaušiu pro retkarčiais prašvilpiančias kulkas tuos dešimt metrų. Kol vėl nepamatysiu jo veido. 1036 65

Kiek prabėgo laiko? Dvidešimt minučių? Pusvalandis? Va­ landa? Aš prišliaužiu ropomis. Vokietis jau pradėjęs irti - buvo baisus karštis. Apieškau jo kišenes. Dokumentų nėra - juos, kaip visada per ataką, paėmė nukautojo draugai. Bet aš randu laišką. Perskaičiau jį rytą, vos praaušus. Aš juk suprantu vokiškai. Atgalinis adresas: Viena. Įprastas kareivio žmonos laiškas: "Myliu. Tu - vienintelė mano laimė. Mes su vaikais laukiam tavęs atostogų". Ten buvo ir fotografija: gražus, augalotas, šviesiaplaukis vyrukas, jauna, sveikata trykštanti moteris, trejetas mažylių. - ...Nukautas vokietis buvo už jus vyresnis? - Greičiau - jaunesnis. O dar tiksliau - mes buvome vienmečiai. ...Atrodė, esu užhipnotizuotas. Kas penkiolika minučių išsitraukiu nuotrauką. Įsižiūriu. "Aš nužudžiau žmogų. Aš!" Ta mintis persekiojo mane nuolatos. Kaip ir jo veidas. Po karo aš pasistačiau fotografiją ant savo rašomojo stalo. Kam? Kad nepasiduočiau užmaršties pagundai."

Tą istoriją j pasakos ne tik man (jis apmąsto ją laiške duk­ rai). Bet kodėl j tenai nutylėjo apie kitą mirtį, taip sukrėtusią jį fronte? Tikriausiai įsikišo vidinis cenzorius. Juk pirmuoju atveju / pasakojo apie nukautą vokietį, o kito epizodo centre - sovietinio kareivio žūtis. Mano magnetofono juostelėje šis pasakojimas yra: "...Ten pat, Kursko lanke, per vieną mūšį krito mūsų būrio vadas. Dabar nebeatsimenu jo pavardės, nors pažinojau jį ge­ rai. Dar prieš karą. 66

Kaune, mano jaunystės metais, buvo neįprastas kino teatras. Ten būdavo demonstruojami tik sovietiniai filmai. Prie įėjimo visada stovėdavo jaunas gražus vaikinas. Mane, kaip žurnalistą, jis įleisdavo salėn be bilieto ir dar pasodindavo į geresnę vietą. Juk aš galiu parašyti recenziją! O tai pritrauks žiūrovų. Iš tenai matytų filmų atsimenu "Kelialapį į gyvenimą". Aš buvau su­ žavėtas. Tas filmas paveikė mano pasaulėvaizdį... Bet grįšiu prie vaikino iš kino teatro. Manau, jis buvo komunistas pogrin­ dininkas. Žodžiu, aš nenustebau sutikęs jį Šešioliktojoje divi­ zijoje. Jis buvo jaunesnysis leitenantas, visų numylėtinis. Per tą mūšį kulka jį kliudė iš karto. Buvo dešimta ar vienuolikta valanda ryto. Išnešti savo vado mes niekaip negalėjome. Ir jis gulėjo skersai apkaso. O mes vis žargstėme per jį, kai - bėgte - nešiojome šovinius... Kaip atpasakoti šias smulkmenas? Sunku. Mes stengėmės, mes stengėmės peržengti atsargiai. Tačiau... Pats mūšis. Švilpia kulkos. Ir štai kažkuris pamiršta atsargumą. Štai jau sutraiškyta mūsų vado ranka, paskui - koja... Kartoju, mes negalėjome jo išnešti, negalėjome ir išmesti iš apkaso. Dienai baigiantis kūnas virto suplotu blynu. Aš žiūrėjau į draugus: norėjau juos perprasti. Bet visiems jiems rūpėjo tik viena: atremti ataką. Pagaliau niekas išvis nebepastebėdavo leitenanto kūno. O aš pats - aš tą žingsnį žengda­ vau sunkiai. Bet vis dėlto žengdavau! Peržengti buvo neįma­ noma - tik užminti... Prisipažįstu, man tai buvo psichologinė trauma. Tokia sunki, kad jos pasekmes jaučiu ligi šiol. Prisipažįstu: po to nebegalėjau šaudyti, teisingiau pasakius - šaudžiau į orą. Supratau: elgiuo­ si bjauriai, prieš mane - priešas. Tačiau kitaip negalėjau. Niekaip. 67

N ežin au , kuo m an tai bū tų baigęsi. T ikriau siai bū tų b aig ęsi sia u b in g a i. B et ru g p jū čio d v id e šim tą ją b u v au su ž e is ta s ir išneštas iš p riešakinių pozicijų. Į frontą aš n eb eg rįžau ." N uo to laiko jis nesip u iku oja m ed aliais ir ordinais. N ešv en ­ čia gegužės devintosios. ("M an tai ne šventė.") Ir d a r-n e m ė g s ta skaityti karinės prozos. "A š n ieku r n eradau savo teisybės apie frontą. G albū t tos teisybės yra keliuose R em arko, H em in g v ė­ jaus p u slap iu o se..."

j, žin om a, ne veltu i prisim inė H em ingvėjų. Šį kankino m ir­

ties tem a, teisingiau - p rievartinės m irties. Jis m anė: kiek v ie­ n am v y ru i p raverčia patirti lėktuvo katastrofą.

K aip j b aim ė su sijusi su m irtim i?

L A IM Ė S KŪDI KI S - K od ėl jū s vis dėlto likote gyvas? A š u žd u od u šį klausim ą ne vienam j - ap sk ritai visiem s žyd am s, iš kurių im u interviu ir kurie p atyrė šiurpų baisym etį: getą, k o n cen tracijo s stovy klą, frontą, p rieg lo b stį k rik ščion ių nam u ose, deportaciją į Sibirą, kovą su kosm opolitais, "g y d y to ­ jų b y lą ", p ersekiojim ą vien už tai, kad žm ogus pareišk ė norą išv yk ti į Izraelį. "KODĖL JŪS LIKOTE GYVAS?" Šird ies gilum oje aš visad a ti­ kiuosi: d abar m an staiga atsivers kažkoks d ėsningu m as, p ap ­ rasta, b et iki tam tikro laiko n eatspėjam a gyvenim o paslaptis.

68

...Tos paslapties kontūrai jam ima aiškėti senatvėje. O jaunystėje j tik bando nuspėti: "Aš - laimės vaikas, kažkas ma­ ne saugo". "...Aš tai supratau fronte. Mūsų kuopoje buvo šimtas dvi­ dešimt aštuoni žmonės. Jūs įsiminėte šitą skaičių? Šimtas dvi­ dešimt keturi buvo nukauti arba sunkiai sužeisti. O aš buvau sužeistas visai lengvai, į ranką. Visa mūsų kuopa žinojo: Josadė - laimingas. O daugelis galvojo: ir narsus. Bet aš nebuvau narsus, nors mane net apdovanojo medaliu "Už narsumą". Aš buvau bū tent laimingas. Papasakosiu tokį atsitikimą. Keturiasdešimt trečiųjų pava­ sarį mes turėjome perbėgti daubą, kuri buvo vokiečių apšau­ doma. Kai prisiartinome prie tos daubos, vadas klausia: "Kas eis pirmas?" Iš karto sušunku: "Aš!" Ne, šito negalima pava­ dinti drąsa. Tiesiog aš greitai, kaip sakoma, akimirksniu su­ siorientuoju. Šiuo atveju sumojau: vokiečiai dar nespės įsišaudyti, o aš ir perbėgsiu daubą. Vadas sako: "Eik!" Žengiu žingsnį į priekį, tačiau tą akimirką mane kažkas trūkteli atgal. Už mano nugaros stovi aukštas liesas vaikinas. "Ne! Eisiu aš". Jo logika buvo kita: jeigu Josadė pasisiūlė pirmas, vadina­ si, pavojaus nėra; Josadė juk laimingas. Vadas vėl sutinka: "Eik!" Kas buvo paskui? Pati pirmoji kulka pataikė į tą vaikiną ir buvo mirtina. O aš? Aš ir tikrųjų buvau laimės vaikas."

"Dar apie laimę. Kai prasidėjo karas, aš bėgau iš Kauno su dviem artimais draugais. Vienas buvo tada jau žinomas poetas Hiršas Ošero69

vičius, kitas - mano geriausias bičiulis iš Kalvarijos laikų - Moišė Aerovas, sąmojingas, geraširdis, kaip reta talentingas, tuo metu irgi jau radęs savo pašaukimą - buvo docentas, dėstė chemiją universitete. Paskui Ošerovičius nuo mūsų atsiliko, o mudu su Moiše pėsčiomis nusikasėm ligi Daugpilio. Ir va atsitinka tai, dėl ko ir pradėjau šį pasakojimą. Sėdime Daugpilio geležinkelio stotyje, matome du traukinius - abu važiuoja į Rytus. Traukiniai kaip traukiniai, tik viename - daug jaunuomenės, girdėti armonikos garsai, dainos. Kokį ešeloną pasirinkti? Patikėkite, per visą mūsų draugystės laiką nė karto su Moiše nesikivirčijom. O dabar tarp mūsų - konfliktas. Jis sa­ ko: "Lipam į tą traukinį, kur jaunimas". Aš nenusileidžiu: "Ne! Einam į kitą!" Taip ir nesutarėme. Įsodinimas. Maišalynė bai­ siausia. Taip ir sulipome į skirtingus traukinius. Tarp kitko, įlipdamas aš netekau visų savo daiktų. Mano traukinys laimingai pasiekė paskyrimo stotį, o jo eše­ lonas pakeliui buvo subomborduotas. Moišė nuo bombų nežu­ vo. Jis liko Minske, pakliuvo į getą. Mirė badu jau prieš pat ateinant sovietinei armijai. Kodėl aš taip veržiausi būtent į a n ą traukinį? Aš ir dabar negalėčiau to paaiškinti."

- Ar dažnai jums gyvenime šitaip sekdavosi? - Tas ir yra - dažnai! j - kaip ir daugelio žmonių - prigimtyje sugyvena nesu­ derinami dalykai. Nuolatinis pojūtis, kad atsidūrė gyvenimo aklavietėje, ir... sėkmės pojūtis. Paskui klausiu (jau savęs): tai kas jam vis dėlto pasisekė? Išsigelbėjo evakuacijos metu, nežuvo fronte, nebuvo suimtas, nemirė nuo infarktu... Ką gi, ne taip ir mažai!

70

KODĖL LIKIMAS JĮ SAUGO? Man nepatogu cituoti j V. V. Rozanovo žodžius: "Likimas s a u g o tuos, kuriems jis nesuteikė šlovės". V. V. Rozanovo mintis logiškai reikalauja tęsinio. Žmogus, kurį aplankė šlovė, dažniausiai būna įvykdęs savo paskirtį. O likimas saugo tuos, kurie dar turi atlikti savo misiją žemėje. Paskirtis, j visada ją juto. Tik niekaip negalėjo suvokti - ko­ kia ji? Paskui suprato: reikia parašyti pjesių ciklą apie Lietuvos žydus. Ar ne dėl tos priežasties jam skirta ilga senatvė?

BE PAVADINIMO Jo santykiai su Dievu neapibrėžti. Kodėl mudu kalbame apie tuos santykius? Trys priežastys: jo atsisveikinimas su gyvenimu; likimo tema, jaudinanti;; Dievas ir žydų katastrofa. Ir štai dar šis jo įsitikinimas: "Dievas mane saugo!"

"...M ūsų namuose nebuvo laikomasi judaizmo tradicijų. Vienintelė išimtis: mama gamindavo košerinį valgį. Tėvas eidavo į sinagogą per didžiąsias šventes, aukodavo nemažus pinigus ir tikriausiai manė tuo savo priedermę Dievui atlikęs. Tėvas nesiželdino barzdos. Per Sabą rūkydavo. Šeštadienio rytą eidavo į fabriką (ten poilsiaujama buvo sekmadieniais)."

"...Jaunystėje religija mano širdžiai nebuvo svetima. Bet ma­ no interesai krypo kitur - į filosofiją, literatūrą, estetiką. Paskui, susižavėjęs socializmo idėjomis, aš tapau ateistu. Svarstydavau: "Kas yra Dievas, niekas nežino. Užtai čia, žemėje, visiškai reali 71

neteisybė". Didžiausia pasaulio vertybe aš laikiau harmoniją/ grožį. Tačiau niekaip nesiejau jų su Dievo buvimu."

"Aš priartėjau prie Dievo po karo. Staiga aiškiai pajutau: mano kelią ir mano gyvenimą kažkas tvarko..."

...Vėl prieštaravimas? j pats mano, kad jo šaknys - judaiz­ me, bet jo dabartis susijusi su krikščionybe. Pabrėžia: Jėzaus Kristaus skulptūra jo kabinete neatsitiktinai - "tai man svarbus akcentas!" Judaizmas / - "pradžių pradžia", pasaulėvaizdžio pagrin­ dai. Tai, nuo ko jis tolo ir... niekur nenutolo. Tačiau jis pusę am­ žiaus darbuojasi lietuvių kultūroje. "Aš europietis. O krikščio­ nybė - aukščiausias dvasinis mūsų civilizacijos taškas." Vienas kitą neigiantys pradai vėl lengvai sutaria jo širdyje.

"Aš seniai supratau: Dievas nepanašus į būtybę, kuri svertų mūsų blogus ir gerus poelgius, o paskui kiekvienam atseikėtų pagal nuopelnus. Dievo teisingumas kažkoks kitas... Viskas daug sudėtingiau."

"Taip, Dievas yra teisingas. Bet juk teisingumą žmonės suprasdavo ir supranta skirtingai - prieš tris tūkstančius metų, prieš du tūkstančius ir - dabar... Tai kas gi yra Dievas?"

"Mano atžvilgiu Dievas visada buvo geras. Kai sirgau, aš 72

girdėjau jo balsą: "Žinai, Josade, jei patys artimiausi tavo gimi­ nės - penkiolika žmonių - žuvo, vadinasi, tu turi gyventi."

Dėl savo charakterio, dėl nesibaigiančio "eksperimentavi­ m o" jam sunkiai priimtina tokia paprasta tikinčiam žydui tiesa: santykiai su Dievu aiškūs, jeigu tu negudrauji, jeigu atmeni, kad visi tavo norai, žodžiai, mintys užrašomi amžiams į Knygą...

Kartais man atrodo: žinodamas mano domėjimąsi religija,; kalba su manimi apie Dievą lyg ir iš mandagumo. Pasakiau jam tai pridurdamas: - Judaizmas visiškai neprieštarauja, kad žmogus abejotų Dievu... - Taigi, taigi! Tokia ir yra mano būsena! Bet gyvenimo pabaigoje jo neišsakytas ateizmas tirpsta. Pastebiu visko: kartais baimę, kartais šventą pagarbą Dievui, dažniausiai - susitaikymą.

"Viešpatie, ačiū Tau už tai, kad bent pro langą dar leidi man matyti dangų ir žemę..."

V IE NO S U M A N Y M O IS TORI J A

Kad ; "išsijudintų", aš išrėžiu išsamią kalbą apie tikrąją sovietinės literatūros istoriją, kokią ją įsivaizduoju dabar. Štai kai kurios frazės iš tos kalbos: 73

- ...Kiek knygų neišvydo pasaulio iš baimės... Didžiulė biblioteka!.. O kiek knygų išvis nebuvo parašyta dėl tos pačios priežasties... Baimė prieš diktatūros sistemą vertė literatą puošti vaizdais svetimas jam idėjas... Grandinė, fantasmagoriška apytaka: rašytojo knyga formavo "naująjį skaitytoją" - žinoma, Sistemai reikiama dvasia; "naujasis skaitytojas" savo ruožtu reiškė rašytojui naujus reikalavimus... Taigi kas vyko, veikiant baimei? Literatūros banalinimas, vis augantis kaip sniego kamuolys.

j pakyla, eina prie spintos, kur sukrautas jo archyvas: - ...O aš tada rašiau apysaką "Budrumas". Rašiau žydiškai, nuo penkiasdešimt antrųjų gruodžio iki penkiasdešimt trečių­ jų kovo.

"Kaip gimė sumanymas? Pamenu, tada laikraščiuose pa­ sipylė straipsniai apie kenkėjus gydytojus. Aš turiu žurnalisto uoslę. Skaitydamas tuos straipsnius supratau: kampanija tik įsibėgėja. Augo ir mano nerimas. Kaip tik tuo metu pas mane į "Pergalės" redakciją kartą atėjo trejetas. Prisistatė: - Mes iš partijos miesto komiteto, norim su jumis pasikalbėti. Du iš jų rusai, o vienas, tarp kitko, - žydas. Jų pasiūlymas mane nustebino: - Drauge Josade, mes pažįstam jus kaip talentingą literatū­ ros kritiką, aktyvų redakcijos darbuotoją. Žodžiu, mūsų nuo­ mone, jūs turite būti partijos gretose. Aš apstulbau. Paskui staiga įsivaizdavau, ką man gali pa­ 74

sakyti tie patys - tik po kelių mėnesių: "Kosmopolite, kenkėjau, įsibrovei į partiją, norėdamas ją sugriauti iš vidaus". Suprantama, kalbu visai ką kita, tiesiog priešingai negu galvoju: - Tai nuostabu. Aš visada svajojau apie tą patį, tik nesiryž­ davau... O gal nevertas? Ačiū jums, kad patys kreipiatės į mane. Truputį patylėjau. Ir - kiek kitokiu tonu: - O jūs turite su savimi anketas? - Žinoma! - vienas tuojau pat išsitraukia anketas, deda ant stalo. - Gerai. Aš vėliau užpildysiu. - Kam gi atidėlioti tokį svarbų reikalą? - Bet juk man reikia ir rekomendacijų. - Rekomendacijos, žinoma, bus. Mane visada gelbėdavo ir tebegelbsti humoras. Sakau: - Skubotai nieko gyvenime daryti negaliu. Girdėjote anek­ dotą? "Aš sykį kai ką padariau paskubom ir iki šiol moku ke­ turiasdešimt rublių kas mėnesį. Alimentus." Jie, visi trys, nusijuokė - vyriškas anekdotas: - Na, jeigu taip, grįšim prie šio klausimo po kelių dienų. Išėjo. O aš jaučiu - užspeistas į kampą. Nevalgau, nemiegu. Ką daryti? Nežinau. Žmonai, aišku, nieko nepasakoju. Ji tokiais atvejais iš karto pameta galvą. Kaipgi išeiti iš aklavietės? Galbūt kur nors išvažiuoti, pabėgti? Galvojau galvojau ir nutariau dėl viso to pasitarti su Alek­ sandru Gudaičiu-Guzevičiumi. Čia reikia kai ką paaiškinti. Mudviejų santykiai su šiuo lietuvių rašytoju, dar neseniai saugumo komisaru, buvo ypatingi. Kažkada aš parašiau didžiu­ lį straipsnį apie jo pirmąjį romaną "Kalvio Ignoto teisybė". Tas straipsnis, man rodos, padėjo Guzevičiui ateiti į literatūrą. 75

Autorius dabar skynė laurus, įkopė į literatūros olimpą. Visai neseniai, penkiasdešimt pirmaisiais, romanas buvo apdovano­ tas trečiojo laipsnio Stalino premija. Tiesa, Guzevičius jau nebebuvo saugumo komisaras, bet vis viena, neabejojau aš, jis gerai informuotas, galės man išmaningai patarti. (Beje. Kaip, kodėl Gudaitis-Guzevičius išėjo iš tos sistemos? Nežinau. Juk iš ten taip paprastai neišeinama. Gal jam padėjo Sniečkus? Pasakė kam nors viršūnėse: "Guzevičius - didelis rašytojas, sukūrė epopėją. Reikia jam sudaryti galimybę toliau dirbti literatūrinį darbą". Gal ir pats jis susivokė: reikia išeiti laiku... O galbūt ir iš tikrųjų rašytojo darbas Guzevičiui buvo svarbiau už viską?) Žodžiu, skambinu jam. - A, Josadė! Būtinai ateik vakarienės. Ir būtinai - su žmona. - Jei galima, ateisiu vienas. Dabar spausdinamas jūsų ro­ manas "Broliai", aš norėčiau apie jį pasikalbėti, o paskui parašyti. - Na, kaip išmanai. Ir štai vakaras. Guzevičiaus žmona - jauna, dvidešimčia ar trisdešimčia metų už jį jaunesnė; beje, Lietuvos komunistų partijos įkūrėjo Kapsuko duktė - dengia stalą. Bet prieš sėdantis vakarieniauti Guzevičius prisimena: - O juk aš tau dar nepadovanojau naujo savo pirmojo roma­ no leidimo. (Tarp kitko, jis man sakė "tu ", o aš jam "jūs", nors mes bu­ vome beveik vienmečiai: Guzevičius trejais metais vyresnis.) Atsakau: - Džiaugsiuosi gavęs jūsų knygą su dovanojimo įrašu. Tačiau išgirdęs mano žodžius Guzevičius staiga susimąstė. Aš paskui mėginau įsivaizduoti tas jo mintis: "Josadė - žydas, kosmopolitas, rytoj jį areštuos ir ras knygą su mano dedikacija, 76

o aš juk buvęs saugumo komisaras; netgi gali būti, kad šitaip specialiai dabar esu tikrinamas..." Prieš mane buvo suvaidinta scena, pati savaime verta plunksnos. Guzevičius pakyla nuo kėdės, eina prie spintos. Bet paskui grįžta prie stalo, kažką man pasakoja... Po dešimties penkiolikos minučių vėl eina prie spintos, atidaro dureles, stovi. Aiškiai sutrikęs. Tikriausiai svarsto šitaip: "Svarbu ne tik dedikacija, mano parašas, bet ir data. Taip, tai labai svarbu - data! O ką, jei kas nors ims skaičiuoti: kokiu būtent metu Guzevičius nutarė palaikyti kosmopolitą Josadę?" Aš buvau naivus. Tik kai jis antrą kartą priėjo prie spintos, suvokiau: Guzevičių kažkas neramina. Priminiau knygą. Ir štai jis vis dėlto ima iš krūvelės vieną egzempliorių ir... sako žmonai: - Zinai, brangioji, tegu būna siurprizas Josadės žmonai užrašyk jai knygą! Suprantate, kur jis gudriai lenkė? Bet ji, aikštinga gražuolė, nesusigaudo, kaip yra. Atšauna: - Aš tavo žmona, o ne sekretorė. Užrašyk pats! Ką gi, jis priverstas imti plunksnakotį, rašo: "Draugui Josad ei-d ėkingas autorius. Gudaitis-Guzevičius. 1952.XII.6". Paskui mes vakarieniavome, apie kažką kalbėjomės... Bet aš jau supratau: su Guzevičiumi tartis dėl savo abejonių - tuščias reikalas. O paskui aš išeinu iš Guzevičiaus. Sugniuždytas! Jeigu jau jis bijo, jeigu jau jis dreba - ką daryti man? Išeinu į gatvę. Einu, kur akys veda. Miestas paskendęs tamsoje. Visos užuolaidos užtrauktos, visi vartai užrakinti. Ir tik vienas pastatas - ištisas kvartalas - žiburiuoja. Tai Saugumo rūmai. Nykus vaizdas... 77 i

Aš stoviu kitoje gatvės pusėje, žiūriu į langus, už kurių dirbamas baisus darbas. Galvoju: "Štai ir priėjai liepto galą!" Ką toliau darau? Įsivaizduokite sau - bėgu. Bėgu namo, į savo kabinetą. Jau vėlu. Visi miega. O mano mintys sukasi vis apie tą patį: "Kaip išsigelbėti?" Suprantu: dabar dar galiu iš­ naudoti paskutinę progą - kitos nebebus. Mintys dirba karšt­ ligiškai. Ir štai aš pasiimu popieriaus, pradedu rašyti. Aš pradedu dirbti, neturėdamas aiškaus plano, nežinoda­ mas būsimos knygos siužeto. Tai bus romanas arba apysaka. Mano fantazija įsiliepsnoja. Aš regiu Klaipėdą, laivų statyklą, kur stovi laivai. O štai ir mano herojus: inžinierius, sionistas žydas. Jis pasinėręs į kažkokią pogrindinę, visų juodžiausią veiklą - nori tą statyklą susprogdinti. Tragedija? Tačiau čia ir mano galimas išsigelbėjimas. Jeigu enkavedistai ateis manęs suimti, iš karto ant mano stalo ras šį rankraštį. Išstudijuos. Pasakys: "Mūsų žmogus". Kas, kad knyga bus dar nebaigta, kad spėsiu parašyti tik šešiasdešimt ar aštuo­ niasdešimt puslapių, bet patriotinis autoriaus sumanymas, siužeto kryptis jau matyti. Žodžiu, rašiau be galo lengvai. Žinoma! Juk su kiekvienu puslapiu artėjo mano išsigelbėjimas. Rankraštis ir dabar guli mano archyve. Aš ne tik neišmečiau, ne šiaip laikiau - vėliau ne kartą skatinėdavau tą tekstą. O tada... Aš rašiau ir jaučiausi ramesnis. Kokia kalba rašiau? Aišku, žydiškai. Maniau: taip įtikinamiau atrodys tardytojui. Mano darbą nutraukė Stalino mirtis."

Kažkas šitame pasakojime man atrodo keista. Kas? Pir­ miausia pasiūlymas stoti į partiją. Anais laikais šitas ritualas 78

atrodydavo visai kitaip! Enkavedistai skubėjo organizuoti pro­ vokaciją? Bet kodėl tada ši istorija neturėjo tęsinio? "V iskas paskui užsim iršo, išsitrynė, galiausiai neteko reikšmės..." Akivaizdūs tik du dalykai: Gudaičio-Guzevičiaus knyga j bibliotekos lentynoje ir jo apysakos "Budrumas" rankraštis. Jis įtrauktas į bibliografinį ; kūrinių sąrašą, kurį sudarė jis pats, šimtuoju numeriu.

REIKIA MOKĖTI ATSISVEIKINTI LAIKU Jis ruošiasi mirti. Tuo pačiu metu - šalimais - miršta žydiš­ koji Lietuva. Kadangi j į mirties procesą žiūri ramiai, jis kaip kokią neišvengiamybę priima tai, ką pasakoju apie Lietuvos žydų institucijas - jos gimė (tiksliau - atgimė) palyginti neseniai, bet jau apimtos karšaties būsenos. "Taip ir turi būti." Šie j žodžiai panašūs į savotišką refreną!

VILNIAUS SINAGOGOJE per pamaldas ne taip lengva suda­ ryti minjaną. Tačiau bendra malda nepasiekia Dievo, jeigu ją kalba mažiau kaip dešimt vyrų. Todėl žydams, kurie nuolatos ateina melstis, mokami pinigai. "Tai teisybė ar ne? - klausia;. Nesvarbu! Jei pramanas, tai simboliškas."

ŽYDŲ RESTORANAS Vilniaus centre pavadintas "Lietuvos Jeruzale". Iš pradžių čia būdavo košerinių patiekalų. Koks puikumėlis tikintiems žydams! Bet košeriniai produktai būda­ 79

vo vežami iš... Prancūzijos; karnos restorane buvo astronomi­ nės. Ir - beveik nebūdavo lankytojų. Košerio reikalavimo teko atsisakyti. Tačiau mažai kas pa­ sikeitė. Deja, restoranas, apipavidalintas žydų dailininkų, galų gale visai ištuštėjo. "Taip ir turi būti", - sako j.

FIKTYVIOS SANTUOKOS su žydais, kad būtų galima emi­ gruoti iš Lietuvos. Anekdotas: "Žmona žydė - ne prabanga, o persikėlimo priemonė". j juokiasi: "Pagaliau įvertintos mūsų moterys! Taip ir turi būti".

KANTRYBĖ IR TRADICIJOS. Pasakojimas apie tai, kad į žydų saviveiklos teatrą, iš kurio išvažinėjo dauguma aktorių, pri­ imamas beveik kiekvienas. Jeigu tik gali pereiti per sceną. Jeigu ištaria pagrindines abėcėlės raides. Jeigu panori išmokti žydų kalbą... j kalba apie "didžiulę režisieriaus kantrybę", apie Lietuvos žydų teatro tradicijas... Bet, žinoma, nepamiršta pridurti: "Taip ir turi būti".

PASKUTINIS laikraščio "Lietuvos Jeruzalė" numeris. Redak­ torius - Hiršas Smoliakovas - išvažiavo į Izraelį. - Taip ir turi būti. Neteko girdėti, kad laikraštis būtų lei­ džiamas kapinėse. Laikraštis (po ilgos pertraukos) vis dėlto leidžiamas vėl. 80

Na ką gi! Taip dažnai nutinka mirštantiesiems: jie staiga sustiprėja, parausta skruostai. Bet vis tiek netrukus ateina ago­ nija. Natūrali visa ko eiga.

"Kiek galima pranašauti žydų kultūros Lietuvoje sukles­ tėjimą ir atgimimą? Tas "atgimimas" buvo būtinas tik tam, kad pagaliau pastatytume paminklus... Neįmanoma reanimuoti praeities. O ko reikia? Atsisveikinti! Reikia mokėti atsisveikin­ ti laiku. Taip jums kalbu aš, paskutinis Lietuvos Jeruzalės rašytojas."

Ž U D IK A I B A L TA IS C H A L A T A IS

, - ...Ir štai, - pasakoja daktarė Sideraitė, - ateina pas mane viena ligonė. Gerai atsimenu pavardę - Lukjanova. Gydau ją gana seniai ir sėkmingai, į mane jį žiūri ne tik pagarbiai - beveik dievina. Bet Lukjanova nežino, kad esu žydė. Ir štai dabar, sesutei girdint, sako: "Kaip gerai, kad Maskvoje suimti tie žudikai baltais chalatais! Ne, aš niekad gyvenime neičiau pas gydytoją žydą!" Klausausi, nepertraukiu. O paskui prašau sesutės: "Paimkite jos ligos istoriją, nuneškite į registratūrą ir paprašykite, kad Lukjanovą nusiųstų pas gydytoją lietuvį". Si viską suprato - ir apsipylė ašaromis. "Atleiskite man, aš ne­ žinojau. Aš jums tokia dėkinga!" - "Ne, ne, - sakau, - negaliu jūsų gydyti. Neturiu teisės." Paskui viską papasakojau vyriau­ siajai gydytojai, kuri, įsivaizduokite, man pritarė: "Jūs pasielgėt visiškai teisingai".

036

SI

Kodėl j septyniasdešimt antraisiais nusprendžia parašyti pjesę "Tylos sindromas"? - Man buvo svarbu suvokti: kaip tų metų įvykiai paveikė mane? Lengva atspėti: pjesė autobiografiška. Žinoma, jeigu biogra­ fija mums ne tik žmogaus gyvenimo faktai, bet ir "sielos istorija".

Remarka: "Tai atsitiko Vilniuje 1953 metų pirmaisiais mė­ nesiais". Taip, veiksmas rutuliojamas "tais pačiais mėnesiais". "Gy­ dytojų bylos" kulminacija. Stalino režimo agonija. Tačiau pa­ grindinė, giliausiai slypinti pjesės tema vis ta pati: baimė... Autorius neklysta: totalitarizmas galiausiai - tai mūsų neį­ veiktos baimės kūdikis. "Baimės anatomija" - tokia galėtų būti pjesės paantraštė.

1995 m. spalio 2 d. Kai aš duodu paskaityti Genadijaus Vasiljevičiaus Kostyrčenkos knygą "Raudonojo faraono nelais­ vėje" (Maskva, "Meždunarodnyje otnošenija", 1994),; stebisi: - Kiek daug mes nežinojome! O tarytum viskas vyko mūsų akivaizdoje. Pasirodo, tikrovė buvo baisesnė ir fantastiškesnė už pačius fantastiškiausius gandus. Knyga parengta dokumentų iš TSKP CK, KGB archyvų pa­ grindu. Tardymų protokolai, NKVD informatorių pranešimai, slaptos instrukcijos, "atviri laiškai", "uždari partiniai nutari­ mai", rafinuotų kankinimų aprašymai, antisemitinių kampani­ jų kronika, daugybės posėdžių stenogramos, kur žmonės šmei­ žia vieni kitus ir patys save. Ką įžvelgė į tame drumzliname žodžių sraute? 82

- Baimę! Mirštančio tirono, jo parankinių, jų aukų baimę...

Štai ir jo pjesėje - baimių "kolekcija". Nors pirmame plane viena: nežinomybės baimė. Veiksmas vystosi; istorija dar ne­ susumavo "rezultatų"; dar neaišku - kas toliau? Kol kas - tyla. Atrodo, tylos labiausiai bijo gydytoja Sara Efrosaitė. Kole­ gos žiūri į ją "tuščiomis akimis. Pažįstami nusigręžia"; tylėji­ mas "kankina". Norėdama perplėšti tylą, ji mintimis kalbasi su gete žuvusiu savo tėvu. Deja, šis negali nuraminti Saros - tik paaiškina tylėjimo prigimtį, anksčiau ar vėliau ateinančio su­ svetimėjimo priežastį. "Tu žydė, - primena tėvas. - Nereikalin­ ga. Visur ir visais laikais."

Jono Morkaus baimė. Jo nelaimė: Jonui visada sunku ištarti "ne". Keturiasdešimt pirmųjų metų birželio pabaigoje jis ateis pas tuos, kurie Kaune pradėjo sukilimą prieš sovietų valdžią. Ateis, kadangi mato ant šaligatvio sužeistus žmones, nori atlikti savo pareigą kaip būsimas gydytojas. O jam įduoda į rankas automatą, priverčia saugoti nužudytų žydų daiktus. Galbūt priverčia ir šaudyti? Galbūt Jonas nužudė savo my­ limosios - Saros - tėvą?

Saros baimė: na kaip galima tokį dalyką net įsivaizduoti?..

Po keturiasdešimties metų j sulygina budelius ir aukas. Sulygina vienu atžvilgiu: ir tie, ir anie gyvena baimės nelaisvėje.

83

Baimė dar vieno pjesės veikėjo - saugumo pulkininko Gurovo. Regis, jis visagalis. Kaip tik todėl, kad pažįsta baimės veikimo mechanizmą. Palaužė Saros ir Jono valią, pavertė juos savo slaptais informatoriais. Gurovas pasinaudojo sovietiniu Saros patriotiz­ mu, jos svajone nugalėti blogį, tapusį artimųjų mirties priežas­ timi. Gurovas naudojasi Jono bevališkumu, jo baime pažvelgti į praeitį. Gurovas suteikia Jonui galimybę vėl būti "kaip visi" - baigti mokslus, tapti gydytoju, vesti (nesvarbu, kad nemylimą). Ko bijo pats Gurovas? Kaip ir visi, kaip ir Stalinas - mirties. Čia viskas banalu: vėžys. Tačiau vėžys, teigia medikai, labai dažnai būna baimės pasekmė. Taigi priežastis ir pasekmė susi­ pina, keičiasi vietomis. Saugumo pulkininką / pjesėje irgi persekioja tyla: "Kad ir kur aš būčiau - namuose, gatvėje, savo kabinete - visur mane persekioja įtartina tyla... Aš krūpteliu nuo mažiausio trakš­ telėjimo".

Iš pradžių pulkininko pavardė/ pjesėje - Fominas. Juodraš­ čiuose, vertime į rusei kalbą jis taip ir vadinamas. Paskui Fomi­ nas tapo Gurovu. "Gurovas", - taip kažkada prisistatė enkavedistas, bandęs užverbuoti/.

"Keista, visi tapo bailiai, - kalba Sara. - Netgi vakarykščiai didvyriai, grįžę iš fronto." Jonas pastebi, kaip pakito žmonių judesiai, eisena, veido bruožai: visi susigūžę, užsisklendę savyje, galvas įtraukę į pečius ir nusukę į šoną akis.

84

Ar dera priekaištauti, kad j ypač dėmesingas "žydiškoms baimėms"? Iš tiesų jos įprastos, jau seniai įaugusios į kraują ("genetinės" - sako y). Antrojo veiksmo pradžia. Sara klausosi radijo, "...kaip žydai kosmopolitai žudo valstybės veikėjus, kenkia gamykloms ir šnipinėja pasaulinio imperializmo naudai". Ji paklaus tėvo: "Ką visa tai reiškia?" Ką? Paprasta istorija: - Trėmimai... Pogromai... Už dešimtį Mozės įsakymų mes užmokėjom krauju. Už tai, kad žydas iš Nazareto prisakė mylė­ ti savo artimą kaip patį save, užmokėjom krauju. Už tai, kad Marksas reikalavo teisingumo, - vėl kraujas. Iš kartos į kartą upėmis liejasi žydų kraujas. Mūsų neapkenčia, dukrele mano. - Bet kodėl? - Ir dėl nepaliaujamų klausimų "kodėl?". Už mūsų nerimą ir nekantrybę, už amžiną nepasitenkinimą savimi ir pasauliu, už mūsų užsispyrimą. - Matyt, mes negalim kitaip. - Ir už tai, kad negalim kitaip.

Pjesėje - daug baimės atmainų. Būdų ją įveikti kur kas mažiau. Štai vienas: liautis mąstyti. Arba (irgi Saros receptas): reikia vėl "pasidirbdinti valtį", kuria kadaise, jaunystėje, plaukei kartu su mylimuoju; visa kita - pamiršti.

Ir dar receptas: patikėki, kad žydai persekiojami teisingai. Kasdien karikatūros laikraščiuose - pelnytos. O "partija ir vy­ riausybė žino, ką daro". Sara bando save hipnotizuoti: "Saugu­ 85

mas visiems kelia baimę, nežinau kodėl. O aš priešingai - tikiu, kad jis mane gina".

Ar stebina siužetinis autoriaus manevras? "Žudikai baltais chalatais" buvo kaltinami tuo, kad jie neva naikina savo ligo­ nius. Tačiau būtent apie tai ir susimąsto Sara ir Jonas prieš ope­ ruodami Gurovą. Dar viena - baisi - jų viltis visiems laikams atsikratyti baimės. Suprantama, jie ištikimi Hipokrato priesaikai. Nors operuo­ dami palieka vėžinį auglį Gurovo kūne: ligonis jau "neope­ ruotinas", kaip sako gydytojai.

...Iš daktarės Sideraitės pasakojimų. "Maskvoje parašytas "daktarų bylos" scenarijus Lietuvoje buvo pakoreguotas. Čia ne tik nė vienas medikas nebuvo su­ imtas - vietiniai apsimetė nesupratę gana aiškios užuominos. Į Vilnių atėjo nurodymas: reikia sustiprinti specligoninę paty­ rusiais gydytojų kadrais. Kokie buvo "sustiprinimo" rezulta­ tai? Čia pervedė dirbti tris daktarus. Iš jų du buvo... žydai profesorius Chackelis Kibarskis ir aš. Jaša namie man sako: - Čia saugumo gudrybė, jie nori sukurpti naują "bylą". Tu prapulsi! Aš tiesiai pas profesorių Kibarskį. Tas tik skėstelėjo rankas: - Veltui gaištat laiką. Niekas jūsų neišgelbės. Klausimą sprendė pačios "viršūnės". Jūsų kandidatūrą nuodugniai ap­ svarstė. Rekomendavo vienbalsiai - kaip jauną, bet labai gabią terapeutę. 86

Taip aš ir išdirbau specpoliklinikoje nemažai metų - tiesa, vėliau jau tiktai konsultante.

j užbaigė "Tylos sindromą" aštuoniasdešimt ketvirtais. Vienas po kito mirė generaliniai partijos sekretoriai. Visuomenė varė iš savęs baimės pašalą, j irgi įveikė "tylėjimo sindromą" ryžosi pasiūlyti pjesę teatrams, pabandė išleisti. Lietuvos režisieriai j kūrinio atsisakė. Pjesė buvo pastatyta Maskvoje, kažkokiame liaudies teatre. O išspausdinta tik de­ vyniasdešimtaisiais.

Finalas. Ar turi pjesė finalą? Gurovas ateina pas Sarą vėlai naktį - suimti jos ir Jono. Tačiau... kartu su jais klausosi muzi­ kos - slepiasi nuo savo baimės Čiurlionio sonatoje. Regis, visas baimes išsklaido rytinis pranešimas per radiją: "Mirė Stalinas". Žinoma, taip nėra. Tirono mirtis pati savaime nedaug ką išsprendžia mažojo žmogaus gyvenime. Tironas ir toliau gy­ vena milijonų širdyse. Vieną baimę pakeičia kita. Galbūt vienin­ telis atlygis; pjesės herojams (už visa, kas jiems atsitiko per tuos kelis mėnesius) - jie, kaip ir autorius, pagaliau pažvelgė į save. Išsikalbėjo. Liovėsi tylėję.

JO GYVENIMO NOVELĖS Ruošdamasis mirčiai, j iškapsto iš atminties įvairiausių epi­ zodų. Nenori, kad tas ar kitas "gyvenimo gabaliukas" mirtų kartu su juo. Dažnai tie epizodai man atrodo kaip išbaigtos novelės. 87

Kada jis nušlifavo, nuglaistė tą medžiagą - atrinko būtinas detales, atmetė, kas nereikalinga? Vargu ar kam nors kasdien išsipasakodamas (taip daro auksaburniai rašytojai, bet aš žinau: jau daugelį metų j mažai su kuo bendrauja). Greičiausiai šį dar­ bą jis nuveikė mintimis - grįždamas į praeitį, ten gyvendamas. Šitą jo n ovelę aš pavad inau "SERVETĖLE".

- ...Aną vasarą nuvažiavau į sanatoriją, į Kaukazą. Tikriau­ siai atsimenate tą tarybinių kurortų atmosferą? Grūstis, viso­ kiausi tipai ir veidai, nelabai griežtas režimas ir, tarp kitko, ge­ ras gydymas. Ir dar - visados ypatingas pagyvėjimas, širdį draskantis laukimas - juk tūkstančiai vyrų ir moterų ištrūko iš savo šeimų, iš kasdienio nuobodaus gyvenimo rato... Sanato­ rijose greitai, dažnai karštligiškai megzdavosi romanai, kartais megzdavosi taip, kad apie poilsiautojus būdavo sakoma: "lyg nuo grandinės nutrūko". Tad štai. Atvažiavęs į sanatoriją susipažinau su stalo kai­ mynais valgykloje. Žmonės kaip žmonės. Kažkoks inžinierius iš Rusijos gilumos. Maskvietis ekonomistas. Trečioji (be manęs) buvo graži vidutinio amžiaus dama. Mano stalo kaimynai vienas per kitą puolė jai asistuoti. Bet aš išsyk supratau: tuščios pas­ tangos. Ji buvo ne šiaip sau neprieinama - pasipūtusi. Vos spė­ jome susipažinti, pareiškė: atvažiavusi iš Vokietijos, kur tarnau­ ja jos vyras, sovietinis generolas. Jos būdas man buvo aiškus. Visiškai aiškus. Todėl savo vaidmens ėmiausi nė kiek nesvarstydamas ir nesitaikydamas. Kalbėjau su ja mandagiai, bet ne daugiau - be provincialaus pentinų žvanginimo, be saldaus galantiškumo. Išvis mano šykščių užstalės replikų intonacija buvo rami, gal kiek rafinuota. 88

Taip pat ramiai - lyg ir pabrėžtinai įprastu judesiu - paėmiau iš desertinės lėkštutės baltą iškrakmolytą servetėlę ir žaismin­ gai užsikišau už marškinių apykaklės. Į nieką tuo metu nežiū­ rėjau, tik vos vos šypsojausi, tarsi galvodamas apie kažką sava ir tolima. Bet antruoju regėjimu iš karto pastebėjau, kad jos akyse šmėstelėjo nuostaba. Nesunku buvo atspėti, kokia mintis kilo negudrioje tos sovietinės miesčionės galvelėje: "Aha, juk jis europietis!" "Iš kur jūs?" - nejučia ji paklausė. "Iš Lietuvos. Ten vis dar užsienis", - atsakiau, kiek pabrėž­ damas man būdingą akcentą. Ir generolienė jau nebenuleido nuo manęs akių. Ir bemat ištirpo visas jos pasipūtimas... Beje, gana apie tai. Nieko čia daugiau ypatingo. Eilinis kurortinis epizodas. Paprastas mano eksperimentas.

O šitą žodinę novelę, tiesą sakant,; pavadino pats. Jis ne sykį kartoja:

N A IV U O L IS P E R E C A S M A R K IS A S

"Prisimenu vieną susitikimą su juo. Rodos, keturiasdešimt penktųjų pradžioje. Gavau atostogų po sužeidimo. Atvažiavau į Maskvą iš fronto. Perecas Markišas pasikvietė mane į savo namus. Mes kartu praleidome ilgą vakarą: aš - pradedantis žydų rašytojas ir jis - gyvas klasikas. Tarp kitko, vakarienę paruošė Markišo žmona - gražuolė! 89

Jaudindamasis tada įžengiau į jo kabinetą. Jei sakyčiau, kad tas kabinetas padarė man didelį įspūdį, - vadinasi, nieko nepasakčiau. Aukštas rašomasis stalas: matyti, Markišas dirbda­ vo stačias. Kelios rašomosios mašinėlės. Krūvos popieriaus. Knygos: su skirtukais puslapiams žymėti, atverstos, kitos gulin­ čios tiesiog ant grindų. Prieš mane atsivėrė jo laboratorija. Tarp kitko, apie Markišą buvo sakoma, kad jis dirba kaip jautis. Ir daugelį valandų. Tas vakaras prasidėjo šventiškai. O baigėsi konfliktu, kuris ilgai mane slėgė. Taip, mudu smarkiai susiginčijome!" Dėl ko ginčijosi? j menkai atsimena. Įsimylėjęs Markišo eiles, traktavo jį kaip netikėtai surastą vyresnį brolį, kuriam norėjo patikliai atverti širdį. Regis, kalbėjo apie karą, jo "išvirkščiąją pusę", ateities sunkumus, augantį antisemitizmą, apie žydų kultūrą, dar egzistavusią Sovietų Sąjungoje, bet jau atsidūrusią kelkraštyje... "Markišas manęs klausėsi, bet buvo pasinėręs į savo mintis. Didelių jo prieštaravimų neįsiminiau - jie manęs neįtikino. Atsimenu, kaip staiga jis pratrūko: "Kaip tu drįsti?!" Atsisveikinom šaltai. O po karo Perecas Markišas atvažiavo į Lietuvą. Aš pasitikau jį stotyje, mašina nuvežiau į viešbutį. Pirmininkavau jo litera­ tūros vakare. Nė vienas neužsiminėme apie susitikimą Maskvo­ je. Net susidraugavome. O tada, karo metais, išeidamas iš Mar­ kišo namų, aš galvojau: kaip jis tiki savo teisingumu! Koks jis naivuolis!

Dar keli; žodžiai apie Markišą - po kelių dienų: "Naivuolis, žinoma, buvau aš. Argi jis galėjo elgtis kitaip? Pažįstami buvome menkai - keletą kartų susitikę Antifašistiniame žydų komitete. 90

Tą vakarą jis kalbėjo tai, kas buvo reikalinga. Ir buvo, žinoma, teisus. Nė kiek neįžeisdamas jo atminimo, pridursiu: Perecas Markišas bijojo. Kaip ir mes visi. Vėliau aš sužinojau: jis buvo iš visų pusių apsuptas skundikų".

BEKONFLIKTIŠKUMO TEORIJA Dar kartą man tą straipsnį priminė Pranas Morkus, lietuvių publicistas, kino režisierius, scenaristas: - Daugeliui tada pasirodė - papūtė gaivus vėjas... Girdėjau ir tokį atsiliepimą: "Kritiko drąsa buvo net įžūli". j straipsnis vadinosi "Bekonfliktiškumo "metodo" vaisiai".

... Dabar, be specialistų literatūrologų, mažai kas ir atsimena, kokia buvo vadinamosios "bekonfliktiškumo teorijos" esmė. Žmo­ gaus atmintis nutrina negyvas schemas. O "bekonfliktiškumo teorijos" gynėjai teigė: tarybinėje visuomenėje nėra jokių rimtų prieštaravimų, blogiausiu atveju - tai prieštaravimai tarp gero, geresnio ir labai gero... Šitaip gyvenimas turėjo atsispindėti ir mene.

Tos keistos koncepcijos įsikūnijimas: Semiono Babajevskio romanas "Aukso žvaigždės kavalierius", Ivano Pyrjevo filmas "Kubanės kazokai", Anatolijaus Sofronovo pjesės... "Kultūros meistrai" kūrė "Potiomkino kaimus". O už tai jie būdavo apdo­ vanojami Stalino premijomis; įjuos reikėdavo lygiuotis; jie - tai su priekaištais, tai su grasinimais - būdavo priešpriešinami menininkams, kurie "juodino tarybinę tikrovę".

91

Peržiūrėjau savo ankstesnius užrašus. Kiek daug juose apie j baimę! Taip daug, kad galima jį palaikyti panikuotoju ar dar blogiau - liguistos psichikos žmogumi. Ne mano reikalas teisinti ar smerkti knygos herojų. Bet baimė... Baimė kaip tik buvo reali!

...Štai prieš mane guli pagrindinių Lietuvos laikraščių ir žurnalų atsiliepimai į j straipsnį. Atsiliepimų - koks penkiolika. j rūpestingai juos išsaugojo. Buvo tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt ketvirtieji metai...

"Kritikas Josadė parašė straipsnį "Bekonfliktiškumo "meto­ do" vaisiai", kuriame iš esmės užsipuolė literatūros partiškumo pagrindus, partinio vadovavimo literatūrai principą." Tai žurnalo "Komunistas" rugpjūčio numeris. Be abejo, čia pasvertas kiekvienas žodis. "Kom unisto" straipsniai studi­ juojami per paskaitas, jie suvokiami kaip patarimai, kaip netie­ sioginiai vadovybės nurodymai - taip pat ir saugumo organams.

Kitose publikacijose - vis tas pats, tas pats: "idėjiškai žalin­ ga painiava", "atsiribojimas nuo partiškumo principo", "savi­ reklama", "liūdnai pagarsėjęs straipsnis", "vulgarus", "ne­ moksliškas"... "T iesa " (vedamasis "U ž kovingą literatūros k ritiką", rugpjūčio 13 d.) "sąmoningai" prieštarauja j teiginiui, kad "eiti" bekonfliktiškumo keliu recenzentą verčia "objektyvios ap­ linkybės". Jeigu taip būtų iš tikrųjų, pažymi "T iesa", "už 92

kiekvieną menkiausią klaidą kritikas būtų mušamas. Vadina­ si, josadė jau būtų primuštas taip, kad... Tuo tarpu jis gyvas ir sveikas ir net rašo naujus straipsnius". j pamanė: pastarieji žodžiai pasakyti su nuostaba.

f

________ j buvo visiškai vienas. Net Lietuvos rašytojų sąjungos ir

"Pergalės" vadovai, jam linkintys gera, turėjo nuo jo "atsiribo­ ti", "pasmerkti". Jeigu jie tai darydavo nepakankamai griež­ tai - gaudavo papeikimus: "Užuot pasakę, kad šis straipsnis (...) yra politiškai žalingas, mūsų rašytojų vadovai, lyg atsiprašinėdami autoriaus, kalba, kad esą straipsnis, keliantis kai kurias teisingas tezes, yra nepakankamai aiškus". ( “Sovctskaja Litva", rugpjūčio 15 d.)

j daug ką pasakė Ezopo kalba. Tačiau triuškintojai juto gyvą jo straipsnio nervą. Autorius ne tik neprimeta rausvų akinių rašytojams, šaiposi iš personažų, kurie dirba "iš visos širdies", į darbą eina "tvirtu žingsniu". Jis - prieš tai, kad literatūra būtų laikoma socialistinio ūkio dalimi, kai vykdytojai raportuoja apie i "didžiulius laimėjimus", žada naują "pakilimą"... y ne veltui tuos žodžius rašo kabutėse.

j straipsnio leksika šiandien atrodo archajiškai. Bet jo pato­ sas paskatino mane atsiversti Orvelo knygelę - esė apie litera­ tūrą totalitarinėje visuomenėje: "Vaizduotė - ir net, kiek tai įmanoma, sąmonė - iš rašymo proceso bus išjungta. Biurokratai planuos knygas pagal pagrin­ 93

dinius rodiklius, o knygos pereis tiek instancijų, kad galiausiai bus panašios į originalų kūrinį ne daugiau kaip nuo konvejerio nuriedantis fordas".

Aš nenoriu perdėti: j nebuvo pirmasis, šeštajame dešimtme­ tyje stojęs prieš "bekonfliktiškumo teoriją" literatūroje. Išmin­ tingi, aštrūs V. Pomerancevo, M. Ščeglovo, F. Abramovo straips­ niai... Bet jie - Maskvos žurnaluose, j buvo pirmas Lietuvoje! Vieną savo recenziją (apie A. Baužos apsakymų rinkinį "Šviesus kelias") jis irgi pavadino beveik programiškai - "Už grožį be pagražinimų!" Tais laikais iš tikrųjų skambėjo kaip iššūkis.

Jo pjudymas baigėsi staiga. Žinoma, jis pats čia niekuo dėtas. TSKP CK nutarė: "Potiomkino kaimai" neturi būti panašūs į pasaką; melas atrodo įtikinamiau, jeigu jame yra mažumėlė teisybės. "Bekonfliktiškumo teorijos" šalininkai buvo "patai­ syti", sudrausti. Suprantama, jie liko "aktyvių partijos kovoto­ jų " gretose.

Kodėl j pradėjo šią - iš pat pradžių nelygią - kovą? Yra du atsakymai. Pirmasis akivaizdus: gindamas meno orumą, j gynė savo, rašytojo ir žmogaus, orumą. Antrasis ateina į galvą ne iš karto. Tačiau dabar jis man atrodo neginčytinas. Ryždamasis ištarti "karalius nuogas!", j norėjo sunaikinti savo baimę.

94

VEIDRODIS Dvasios tvirtybė. Ir - silpnybė. Daugelį metų j ugdo savyje pirmąją, slopina antrąją. Bet jis nemato savęs iš šalies. Galbūt mūsų pokalbiai - tų procesų veidrodis? Tuo pat metu - ir jo atsisveikinimo su gyvenimu veidrodis.

Jis turi savotiškai puikią atmintį. Visai ne senatvišką. Įžval­ gią - ne tik vakarykščiams, bet ir nūdienos dalykams. Geriausiai prisimena malonumus. Štai kodėl mudviejų pasikalbėjimuose dažnai išnyra moterų profiliai. Štai kodėl nuolat grįžta prie savo darbo ("pagrindinis džiaugsmas šian­ dien"). Gerai prisimena skriaudas (šiaip ar taip - jos atima gyvenimo malonumą). Visa kita - priklausomai nuo aplinkybių.

Nepaisant didžiulės vidinės drausmės, jo sąmonė, kaip ir daugelio žmonių, nepastovi. Tekanti. Trūksta šerdies. Per kelias minutes - nuo vienos temos prie kitos. Nuo Nyčės prie... grikių košės ("seniau negalėdavau pakęsti, o dabar staiga pamėgau").

Vieną ir tą patį skirtingu laiku j prisimena skirtingai. Daž­ niausiai kitaip mato ne faktus, ne poelgius - m otyvus. Kartais poelgių pasekmes. Štai, pavyzdžiui, istorija su Ieva (tėvo meiluže, kuri vėliau tapo ir j meiluže). Paprastai; prisimena ją lyg ir suglumęs. Bet laiške seseriai Bat-Ševai, o paskui ir kal­ bėdamasis su manimi sako: 95

k

- Aš dėkingas likimui, kad taip atsitiko. Kodėl? Kitaip vargiai būtų išvažiavęs iš m iestelio. Ir tikriausiai nebūtų tapęs rašytoju.

Naivus įsitikinimas: žmogus vientisas savo siekiais, slap­ čiausia savo esme. Bet prieš mane - žmogaus gyvenimas, kuris trupa, skaidosi į kitus gyvenimus - tarpusavyje nepanašius. Susidūręs su tokiu fenomenu, j pritrenktas. Sesuo Bat-Ševa grąžino jam laiškus, jai rašytus kažkada - per karą - į Izraelį. - Niekada nepamanyčiau, kad juos rašiau aš, - sako j savo žmonai. - Nė už ką savęs neatpažinčiau. Ne ne, tai ne aš!

1992 m. rugsėjo 14 d. Dvejus metus j man tvirtina: dėl jo negandų vienaip ar kitaip kaltos penktojo ir šeštojo dešimtmečių antisemitinės kampanijos. Ką gi, logiška. Valstybines neapykantos, valstybinio anti­ semitizmo politika sulaužė milijonus likimų ir sielų. Aš manau, kad j likimas šiuo atžvilgiu charakteringas. Beje, akivaizdus ne daugiau ar mažiau negu kitų žydų rašytojų likimai. Ir štai aš noriu parašyti esė, kur žadu panagrinėti tos asme­ nybės prievartavimo etapus, lemiančius talento susinaikinimą. Vakare jam dėstau savo esė planą. Jo reakcija netikėta. Jis nei­ gia... pats save: - Tai, kas nutiko man, tragiška, bet aš čia nematau antise­ mitizmo. Iš pradžių - neilgai - ginčijuosi. Paskui tyliu. Nors galėčiau priminti jo paties žodžius, tvirtinančius priešingai. Jo argu­ mentus dabar taip lengva paneigti. 96

- ...Argi tai buvo antisemitizmas? - įtikinėja mane j. - Tais baisiais laikais beveik visi didieji lietuvių rašytojai mane pa­ laikė... Šimkus, Baltušis, Venclova, Cvirka, Tilvytis... Aš jutau jų šiltus žvilgsnius, kurie visiškai nesiderino su tuo, ką rašė laikraščiai. Ir ne tik žvilgsnius. Kaip tik "gydytojų bylos" įkarš­ tyje mane išsikvietė Baltušis - mano tuometinis šefas, vyriau­ siasis "Pergalės" žurnalo redaktorius: "Klausyk, Josade, tau reikia dabar važiuoti į Jaltą. Štai dviem mėnesiams kelialapis į kūrybos namus, paskui galėsi ten pasilikti ilgiau". Aptikęs praeityje įdomių faktų, j kaip visada pagyvėja: - Žinokite, taip buvo ne tik man. Pažįstu žurnalistų žydų, kurie iš pirmo žvilgsnio rimtai nukentėjo "kovos su kosmo­ politais" metu. Iš pirmo žvilgsnio... Keturiasdešimt aštuntai­ siais su jais, jeigu neklystu, kalbėjosi pats Šumauskas (tuo me­ tu - Lietuvos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas). Suprantama, kalbėjosi su kiekvienu atskirai. Pokalbių schema buvo ta pati: "Išvažiuok iš Kauno į Šiaulius... Duosim butą... Duosim darbą". O formaliai "kosmopolitas žydas" būdavo pašalinamas iš partinės spaudos. Ir raportuojama į Maskvą. j žiūri į mane. Nieko jam nesakau apie tai, ką ir pats puikiai žino: Lietuvoje "valstybinis partinis antisemitizmas" buvo su­ švelnintas, bet ar galėjo būti panaikintas išvis? Argi galima bu­ vo neuždaryti žydų laikraščių, žydų muziejaus, mokyklų, argi... Tyliu. Ir staiga suprantu: kaip tik tokia j reakcija man labai įdomi. Kaip tik jo sąmonės permainingumą pirmiausia ir reikia stebėti. Paskui, jau namie, suvokiu ir kitką: širdies gilumoje jis teisus, nors negali to suformuluoti. Valstybinis antisemitizmas naikino žydų kultūrą, naikino kūrėjus. Bet sielas visų pirma deformavo baimė.

'36

97

Kodėl; anksčiau man kalbėjo kitaip? Taip, jis yra stereotipų ir štampų priešas. Tačiau mąstymo stereotipai kelių sluoksnių. Pirmasis sluoksnis - banalus, jo pagrindu rašomos parodijos; antrąjį štampų sluoksnį vartoja žurnalistai, bet jo dažniausiai vengia rašytojai... Koks yra trečiasis stereotipų sluoksnis? Galbūt jis pats pavojingiausias. Jame - tiesos iliuzija.

Kartais atrodo: j (kaip daugelis žmonių) atsimena... savo ankstesnius atsiminimus. Pasakau jam tai. Ieškom išeities. Pagaliau nusprendžiam: uždavinėsiu jam "nepatogius" klausimus - jie padės atsikratyti susisluoksniavusių štampų.

Jam ir pačiam visada magėjo suprasti savo sąmonės tėkmę. Kaip įdomu būtų perskaityti jo įvairių metų dienoraščius. Deja! "...Mano pirmasis, prieškario metų, dienoraštis dingo. Ra­ šiau jį gal nuo keturiolikos, gal nuo penkiolikos metų. Ligi pat karo. Lig pirmos jo dienos. Šeši stori sąsiuviniai. Ten viskas dar buvo naivu, spausdinti nebūtų galima. Tačiau ten buvo mano gyvenimas! Tie sąsiuvinukai padėtų man išanalizuoti savo brendimo kelią. Žinoma, aš nepagalvojau apie dienoraštį, kai bėgau iš Kauno. Dienoraštis liko mano bute. Po karo nuėjau tenai, išnaršiau visus kampus. Tuščiai. Ar rašiau dienoraštį fronte? Laisvomis valandėlėmis. Po truputį. Tęsiau ir po karo. Tą dienoraštį aš sudeginau laukda­ mas suėmimo, šeštojo dešimtmečio pradžioje. Dabar štai vėl dienoraštis. Senatvės." 98

Pirmasis ir antrasis jo dienoraščiai buvo rašomi žydiškai. Paskutinysis - lietuviškai. Kalba fiksuoja tai, kas intymiausia. Kalbos pakeitimas simbolizuoja tragišką lūžį.

Teisingai sako Andrė Malro: "...žmogui nelemta pasiekti žmogaus dugno; jis neranda savo pavidalo toje žinojimo erd­ vėje, kurią yra įsisavinęs; savo pavidalą jis randa klausimuose, kuriuos kelia sau".

Ką aptiktų j, jei visi trys dienoraščiai dabar atsidurtų prieš jį? Savo literatūrinio brendimo kelią. "Saviauklos" bandymus. Epizodus, kurių jis nenori prisiminti (ir todėl - intuityviai neatkapstė jų praeityje). Instinktus, kurie metams bėgant išnyko, tiksliau - trans­ formavosi į kitką. Niekniekius... Niekniekius... Niekniekius... Baimes. Ir - praėjusių baimių prisiminimą. O apskritai - tą patį, ką dabar atspindi mūsų "veidrodis".

GYVENIMAS MIRTIES ŠVIESOJE

Antrasis sąsiuvinis

APIE N E K R O LO G Ų N A U D Ą

1993 m. gruodžio 2 d. j vėl prisipažino, kad labai norėtų per­ skaityti savo nekrologą. - Sakykit, ar mano noras logiškas? - klausia jis manęs? Nė kiek negudraudamas atsakau: taip. Žmogui labai svarbu iš anksto sužinoti savo žemiškos kelionės rezultatą. Peržvelgęs nekrologą, jis sukoreguos daugelį savo poelgių... - Tai - fantastika, - nutraukia mane j. - Fantastikos aš ne­ mėgstu net mene. Bet realu kitkas: žmogus gali pabandyti sau nekrologą pasirašyti pats... Kaip visada, j jaudina analogijos. Ar būdavo panašių atvejų literatūros istorijoje? Štai kodėl aš jam pasakoju apie rašytoją sibirietį Antoną Semionovičių Sorokiną (1884-1928).

Sorokinas lengvai atmesdavo formalumus, kurie paprastai varžo daugelį žmonių. Jis galėjo užsisakyti savo skulptūrinį port­ retą ir paskui padovanoti muziejui. Pats iškėlė save Nobelio premijos kandidatu. Pats išsiuntinėjo savo kūrinius daugelio valstybių vadovams. (Tiesa, atsakymą Antanui Semionovičiui atsiuntė tik Siamo karalius - atsiprašė, kad nesuprantąs rusiškai.) Tad ar verta stebėtis, kad viename ikirevoliuciniame žurnale Sorokinas išspausdino nekrologą apie tariamą savo mirtį? ...Kokias išvadas daro j, išklausęs jį sudominusį pasakojimą? Pirmiausia teiraujasi: - Sakykite, ar Sorokinas nebuvo beprotis? - Ne! Viso labo jis tebuvo tik ekscentriškas. Bet ekscentrikų juk yra daug. O Sorokinas buvo savaip gana protingas ir net 10 2

aiškiaregys. Šiaip ar taip, tokiu jį laikė amžininkai (pavyzdžiui, Gorkis), kurie vertino Antono Semionovičiaus kūrybą ir vi­ suomenines iniciatyvas. - Atrodo, jūs kalbate apie giminingą man žmogų! Jam rūpi smulkmenos: ar buvo galima ką nors nupirkti už tuos pinigus, kuriuos Sorokinas išspausdino per pilietinį karą; kaip atrodė jo leidžiamas "Laikraštis rūkaliams"... - Vadinasi, ant banknotų buvo paties Sorokino parašas? Iš tikrųjų jis nieko neapgaudinėjo! Sakote, laikraštis buvo spaus­ dinamas ant tam tikro popieriaus - kad būtų lengviau susisukti iš jo suktines? Irgi labai logiška! Bet svarbiausia jam, žinoma, kitkas: - Gal jūs atmenate - ką būtent rašė Antonas Sorokinas savo nekrologe? - Ne, neatmenu. Gal tai, kad visada stodavo prieš caro val­ džios vykdomą kirgizų priespaudą. Arba kiek padėjo pastan­ gų, įspėdamas žmoniją dėl artėjančių Pirmojo pasaulinio karo baisybių. Arba kaip keldavo viešus skandalus Kolčiakui... - Ką gi, - atsidūsta j, - aš dar kartą įsitikinu: visų protin­ giausia - pačiam parašyti savo nekrologą! Kas gi kitas geriau žino ir tavo kaip rašytojo silpnybes, ir stipriąsias puses! Deja, kažkada aš sugebėjau pateikti tik apmatus tiems, kurie rašys mano nekrologą. -

?!

-Jū s tas eilutes, žinoma, skaitėte: mano pirmąjį laišką Asyai. - Nekrologą? Bet juk ten Jūs - pirmą kartą - suformulavote savo literatūrinę programą... - O kaipgi kitaip? Kai galvoji apie nekrologą, daug lengviau gyventi. Tada atmeti smulkmenas - prisimeni patį svarbiausią... Tą programą aš, aišku, įvykdžiau!

103

Taigi dar prieš dvidešimt metų, galvodamas apie savo nekrologą, j nusprendė papasakoti savo pjesėse teisybę apie Sovietų Sąjungos žydus, apie jų santykius su nežydais - "drau­ gystę, konfliktus, nematomą sieną, kuri juos skiria; apie siur­ realistinę tikrovę, nuodijančią jų sielas"; apie antisemitinę kampaniją prieš vadinamuosius kosmopolitus; apie "žydų globalinę asimiliaciją Sovietų Sąjungoje"; apie dvi paskutines Vilniaus geto Pasipriešinimo vadovo Iciko Vitenbergo gyveni­ mo paras...

D U K TER S DOVAN A

"Galbūt žydų Dievas tada vėl pasirūpino manimi. Davė galimybę išgelbėti sielą. Kartą - gyvenimo įskaudintas ir įžeis­ tas - aš vis dėlto grįžau į "žydų šalį". Tą pačią, kurią kažkada skubotai palikau. Kaip tai atsitiko? Gal girdėjote vieną antisemitizmo kilmės teoriją? Kai žydai labai nutolsta nuo savo ištakų, pamiršta Die­ vą, jis pasiunčia savo tautai išbandymus. Tai štai, eilinės negandos mane apniko prieš išvažiuojant Asyai. Premjeros dieną buvo uždrausta mano pjesė "Penkiese prie vaišių stalo". Smūgis man buvo pasibaisėtinas. O priežastis - aiški, visiems puikiai suprantama. Nors, regis, nė vienas žmogus neištarė žodžio, kurį taip pagiežingai tardavo sovietiniai propagandis­ tai - Izraelis. Buvo pati septintojo dešimtmečio pabaiga. Tūkstančiai žy­ dų iš Sovietų Sąjungos važiavo, kaip imta sakyti būtent tada, į savo istorinę tėvynę. Lietuvoje tai prasidėjo kiek anksčiau negu 104

kitur. Ir valdžia ne visada žinodavo, kaip reaguoti. Vienus išleisdavo greitai, kiti metų metais kamavosi, nesulaukdami "leidimo". Rengdavo piketus prie partijos CK pastato, badau­ davo... Aš išleidau iš rankų pagrindinę savo pasakojimo giją? Šita istorija, man rodos, verta, kad užtruktume kiek ilgiau. Tarp kitko, viskas prasidėjo ir klostėsi kaip detektyvas. Aš iš karto - dar tik baigdamas pjesę - pajutau: dramą, kurios pirmame puslapyje žydiška autoriaus pavardė, pastatyti bus sunku. O gal - neįmanoma. Teatrui kils abejonių. "Instancijos" būtinai paklaus: ar ir šis autorius išvažiuoja? Aš ilgai nesiryžau siūlyti pjesės jokiam teatrui. Staiga kilo mintis, kurią iš pradžių atmečiau. (Koks būtų prastas skonis, - pamaniau.) Bet paskui kaip tik taip ir padariau! Taip, aš nusiunčiau savo pjesę Vilniaus universiteto teatrui, o svarbiausia - nusiunčiau anonimiškai. Kūrėjai dažnai taip darydavo senovėje. Aš norėjau, kad režisie­ rius mano kūrinį vertintų be išankstinės nuostatos - nesusimąs­ tydamas, į kokius rūpesčius jį gali įklampinti dramaturgas žydas. Aš patikėjau savo naujagimį paštui. Ir ėmiau laukti. Praeina viena savaitė. Dar viena. Dar... Aš vis laukiu, nežinodamas, ką daryti. Tuo metu mano duktė nunešė savo dokumentus į vizų skyrių. Laukiu. Tikiuosi: netrukus aplinkybės kaip nors praskaidrės. Atlėgs antiizraeliška kampanija. Pagaliau nutariu ką nors iš pažįstamų nusiųsti į teatrą "žvalgybon". Ir štai vieną gražią dieną universiteto laikraštyje skaitau naujieną (ta žinutė ir dabar tebėra kažkur mano archyvuose). Teatro vadovas režisierius Limantas rašo: jie gavę įdomią pjesę; gaila, autorius nenurodė savo pavardės; ką gi, teatras taip ir pastatys šį veikalą - afišoje bus tik jos pavadinimas. 105

Ar apsidžiaugiau? Be abejo. Ir vis dėlto... Nutariau dar palaukti. Pjesė patinka teatrui? Gerai, tegu pradeda repetuoti be manęs. Galų gale draugai praneša: spektaklio repeticijos eina kaip iš pypkės. Štai tada aš ir pasirodžiau teatre, prisistačiau: Autorius! Žinoma, aš ir anksčiau pažinojau Vladą Limantą. Talentingas režisierius. Doras, principingas. Ir vis dėlto jaučiu: Limantas nusivylęs. Aišku, jis visai ne prieš Josadę, b et... Per repeticijas, į kurias dabar nuolatos ateinu, kalba vis krypsta į vieną pusę: ar aš išvažiuoju į Izraelį? Sakau jam teisybę - išvažiuoja duktė. Žinoma, Limantas ir tuo nesužavėtas. Tačiau repeticijos tęsiamos. Norėdamas kaip nors padėti teatrui, aš nutariau greičiau išspausdinti pjesę. Tegu ji pereina cenzūrą, tegu su ja susipažįs­ ta CK. Taip ir buvo. Pjesė dar iki premjeros buvo išspausdinta "Pergalėje", paskui išėjo atskira knygute. Ir štai - afiša, skelbianti premjerą. Spektaklis turėjo būti vaidinamas... restorane. Kodėl restorane? Tai buvo įdomus režisūrinis sprendimas. Juk būtent kavinėje prie staliuko rutuliojasi veiksmas. Per ko­ kias dvi valandas čia užsimezga ir žlunga pagrindinio hero­ jaus, jauno mokslininko, romanas, griežtai keičiasi jo požiūris lyg ir į visai paprastas, bet, pasirodo, nelabai aiškiai herojaus suvoktas gyvenimo vertybes. O aplinkui - šokiai, muzika. Įpras­ tas išgėrusių žmonių šurmulys. Politika? Ne, su ja pjesė netu­ rėjo nieko bendra. Spektakliams buvo išnuomota - dviem vakarams - "Daina­ vos" restorano salė. Teisingiau sakant - restorano lankytojai tais vakarais turėjo žiūrėti mano pjesę. Ir netgi - taip snmanė režisie­ 106

rius - savotiškai dalyvauti veiksme. Ar visa tai labai originalu? Šiaip ar taip, Lietuvoje tai buvo pirmiena. Kaip visada prieš premjerą - generalinė repeticija. Komisija, kuri turi "priimti spektaklį". Komisijos sudėtyje - partijos CK, partijos miesto komiteto, kultūros m inisterijos atstovai... Paprastai jų būdavo trys keturi. O dabar atėjo visa delegacija. Gal penkiolika žmonių. Tai mane nustebino, nors iš karto tariau sau: "Bet juk ir pastatymas - sensacija". Aš dabar prisimenu veidus tų, kurie buvo restorano salėje: mano sūnus, marti, keli draugai dramaturgai, na ir, žinoma, aktoriai, režisieriai. Beje, buvo tarp jų Kazimiera Kymantaitė. Žymi mūsų aktorė, režisierė. Pasisekimas? Tai buvo didžiulis pasisekimas. Sprendžiant iš aplodismentų. Per aptarimą pirmoji paprašė žodžio kažkokia mergina. Tikriausiai partijos miesto komiteto instruktorė. Jos pirmąsias frazes paskui kartojo beveik visi kalbėtojai: "O kam gi mums tokia pjesė? Ką po teisybei autorius norėjo pasakyti? Tarybiniam jaunimui spektaklis neįdomus ir nereikalingas". Aš iš karto supratau, kodėl į generalinę repeticiją atėjo dide­ lė delegacija. Antras, trečias, ketvirtas pasisakymas... Kitaip kalbėjo viena Kymantaitė. Kalbėjo karštai, net isteriškai: "Kas jūs tokie, kad šitaip kategoriškai sprendžiate apie meną? Spek­ taklis nuostabus!" Ji demonstratyviai priėjo prie manęs. Paspaudė ranką. Apkabino. Tuo viskas ir baigėsi. Daugiau niekas nieko nepasakė. Kai grįžau namo, suskambo telefonas. Aš vėl išgirdau susi­ jaudinusios Kymantaitės balsą: - Šito nutylėti negalima! Aš kreipsiuosi į Sniečkų! 107

Taip, jie buvo draugai. Bet aš, kiek pamąstęs, atsakiau: - Neverta. Jūs priversite Sniečkų nesmagiai pasijusti. Juk spektaklio niekas neuždraudė. Nors buvo kritikos, ir labai aštrios, bet rytoj - premjera. Rytą aš dar miegojau, kai kažkas pabeldė į duris. Tai buvo Limantas. - Yra universiteto vadovybės įsakymas atšaukti spektaklį. Premjeros nebus. O bilietai jau visi buvo parduoti. Aš aiškiai įsivaizdavau to­ kį reginį: septintą vakaro žiūrovus pasitinka kasininkė - grąži­ na pinigus. Sakau Limantui: "Kuo čia dėtas universitetas? Na, mes nega­ lime šito leisti. Ir neleisime! Aš tuojau pat einu ieškoti teisybės". Limantas man pritarė. Aš greitai apsirengiau, ir mudu išėjome. Kur buvau tą dieną? Pirmiausia nuėjau pas Griškevičių. Tada jis buvo partijos miesto komiteto pirmasis sekretorius. Mudu gerai pažįstami. Kažkada Griškevičius, būdamas vieno laikraščio redaktoriumi, dažnai prašydavo manęs parašyti recenzijų. Darbo diena dar nebuvo prasidėjusi. Palaukiau Griškevi­ čiaus vestibiulyje. - O, Josadė! Kas atsitiko? - Ką tik išgirdau: mano pjesės premjera atšaukta. - Kas čia dabar? Tuojau pat eikite pas miesto komiteto sek­ retorių propagandos reikalams..

Dabar aš nutrauksiu j pasakojimą. Kaip jis ėjo pas miesto komiteto sekretorių, o paskui - pas miesto vykdomojo komiteto pirmininką (tada juo buvo Sakalauskas, busimasis Lietuvos 108

ministrų tarybos pirmininkas), o paskui nuėjo į kultūros mi­ nisteriją - į vieną kabinetą, antrą, trečią... Ir visur išgirdo: "Nie­ ko nežinau". j ne iš karto suvokė: čia karuselė. Jis niekur neras teisybės. Kažkur - veikiausiai tame didžiuliame pastate Lenino prospek­ te - buvo duota tiksli ir neatidėliotinai vykdoma komanda. Kas tai buvo? Bausmė, įspėjimas. Ir, žinoma, pamoka. O po kelių dienų j atsisveikino su Asya. - Štai kokią dovaną ji man įteikė prieš išvažiuodama... Jis sako tai su liūdna ironija. Bet ironija, manau, be reikalo. Taip, dovaną. Kadangi j čia pat priduria: - Man priminė, kad esu žydas, kad esu žydų rašytojas. Pas­ kui šito aš nebepamiršdavau.

G Y V E N IM O FRA G M EN TA I

1990 m. gruodžio 6 d. Mes tyrinėjam jo gyvenimo labirintus. O šalia - kitas gyvenimas - Lietuva. Privatizacija, kylančios kainos, skurdas, piketai. Fonas, ku­ riame mūsų pašnekesiai atrodo fantasmagoriški. "Iš tikrųjų kaip tik jie ir yra realūs", - sako j. Ficdžeraldo žodžiai: "Talentas - sugebėjimas įkūnyti tai, ką tu suvoki. Kitaip apibrėžti talento neįmanoma". Šia prasme jis ir kankinasi - amžinai abejoja: neturiu talento! Jo dramos sumanytos daug sudėtingiau negu parašytos. O jis pats - sudėtingesnis, įdomesnis už savo kūrybą. (1993 m. spa­ lio 12 d.)

1

109

1994 m. lapkričio 22 d. Visas tas dienas negaliu pamiršti mū­ sų pokalbio su j. “Ką veikiu? Plėšau laiškus. Žinau, barsite mane. Bet aš ne­ noriu niekam suteikti skausmo... Greitai, greitai viskas baigsis. O gal ant kai kurių laiškų užrašysiu: niekada nespausdinti." "Guodžiu" j: sena problema. Pasakoju, kad kadaise I. Gončiarovas paliko testamentą: laiškų nespausdinti. Ką gi, dabar spausdinamas ir tas testamentas, ir tie laiškai.

A PIE T Y L Ė JIM O P R IG IM T Į

"Lengva tik pasakyti: grįžau prie žydų temos. O iš tikrųjų vėl ilgam nutilau... Atsimenate, mes žadėjom pasikalbėti apie tylėjimo prigimtį anais baisiais laikais. Aš dabar pamaniau: juk apie tai ir kal­ bamės! Visą laiką kalbamės būtent apie mano tylėjimą. Aš rašiau ne tai ir ne apie tai - vadinasi, tylėjau apie tai, kas svarbiausia. Aš nuo visų slėpiausi, deginau dienoraščius ir rankraščius vėl tylėjau. Beje, būna ir kitokia rašytoją slegianti tyla. Ją irgi esu patyręs ne kartą. Ši tyla užklumpa literatą darbo metu. ...Ką tik parašyti mano žodžiai atrodė vangūs, blankūs, bespalviai. Su pašėlusiu liūdesiu žvelgiau į kalną rankraščių. Ir jaučiausi visiškai bejėgis. Aš niekinau save. Tai truko ne savaitę, ne mėnesį - metų metus. Aš bijojau. Žinojau: rašytojas kartais nustoja būti rašytoju kaip vyras nustoja būti vyru."

110

"Bet grįšiu prie savo sumanymo. Aš ryžausi papasakoti apie skaudžiausią dalyką. Apie vadinamąją "žydų bylą". Tai, kad tada dėjosi su mumis ir kas mūsų laukė - jau kartojosi žemėje daugybę sykių. Kaip pamokymas žmonijai, tas siužetas papasakotas Senajame Testamente. Esteros knygoje. O žydų motinos tikriausiai milijonus kartų su išgąsčiu ir džiaugsmu pasakojo tą istoriją savo mažyliams. Su išgąsčiu: piktadarys Amanas, vyriausiasis Persijos kara­ liaus patarėjas, sumanė išžudyti visus imperijos žydus. Su džiaugsmu: Dievas neleido, kad įvyktų pogromas! Kara­ lienė Estera išgelbėjo gentainius - karaliaus rūstybę nuo žydų nukreipė į Amaną. Dabar, prieš mirtį, aš dažnai mąstau: kodėl žydų priešai pamiršta išmintingą legendą, nepastebi aiškios jos prasmės tas, kuris nutarė sunaikinti Dievo išrinktą tautą, greitai žus pats. Dvidešimtame amžiuje Amano vaidmenį atliko Hitleris, pas­ kui - Stalinas. Be abejo, penkiasdešimt antraisiais aš ne kartą prisimindavau nuo mažens žinomą istoriją iš Esteros knygos, guosdavausi jos optimizmu. Tačiau bauginantys gandai atrodė tokie realūs. Jau pastatytos kartuvės Maskvoje, kur viešai bus pakarti "žudikai baltais chalatais". Jau nutiesta geležinkelio at­ šaka į Šiaurę - ten, kad apsaugotų nuo teisingos visuotinės rūstybės, vyriausybė išsiųs šimtus tūkstančių žydų... Aš grįžau į tas dienas. Apmąsčiau siužetą. Išvydau herojus. Bet staiga pajutau: šią pjesę aš turiu rašyti žydiškai! Pradėjau. Parašiau keletą didelių fragmentų. Perskaičiau. Ne, ne! Vis ne tai. Geroje pjesėje kiekvienas žodis šaute šauna, o mano sakiniai plaukioja, mintys - grimzta. Savo siaubui, aš supratau: per ketvirtį amžiaus tylėjimo mano jidiš apmirė, pasidariau miknius. 111

Ne, aš nepasidaviau. Pabandžiau - kaip kadaise straips­ nius - duoti kai kurias scenas išversti į lietuvių kalbą. Paskui vertimo taisymui nebūdavo pabaigos. Maniau, taip dirbti bus lengviau. Nieko neišėjo. Tai būdavo jau nebe redagavimas - aš tiesiog pradėdavau rašyti iš naujo. Ir - taip pat blankiai."

...Paaiškėjo, yra dokumentas. Vienas iš to meto laiškų, ku­ rio j, laimei, nesunaikino. Skaitydamas prisimenu: aštuntojo dešimtmečio pradžioje j visur ieškojo rašomosios mašinėlės su žydišku šriftu. Tai buvo dar vienas jo bandymas palengvinti "kūrybos kančias". Deja, ilgą laiką paieškos buvo bergždžios. Ne vienas j - daugelis žydų iš baimės atsikratydavo visko, kas juos saistė su gimtąja kultūra. Vėliau daktarė Sideraitė atveš vyrui rašomąją mašinėlę iš Iz­ raelio. Bet iš pradžių j vis dėlto susiras ją Maskvoje.

.. .Kodėl išsiųstas laiškas? Tai atsakymas į telefono skambutį. Atsakymas Hanai - moteriai, kuri kažkada jam paskolino ra­ šomąją mašinėlę su žydišku šriftu. 1977 m. rugpjūčio 21 d. yvis dar rašo pjesę "Tylos sindromas".

".. .Tiesą sakant, Jūsų telefono skambutis mane sujaudino. Tą dieną pietavau kavinėje. Po pietų kaip visada likau paple­ pėti su draugais. Pasakojom anekdotus, aptarinėjom , bet neaptarėm, kaip paprastai, svarbių pasaulio problemų. Staiga pajutau: turiu keltis, lėkti namo. Kodėl? Namie neturėjau jokių reikalų. Niekas manęs nelau­ kė. Bet aš išgirdau šauksmą - Jūsų šauksmą. 112

Tik spėjau atidaryti buto duris, kai suskambo telefonas. Jūs pasakysite: mistika! Vadinkite tai kaip norite, Hana. Taip atsitikdavo man daugelį kartų. Tiesiog nepaaiškinami dalykai! Ir tai, ką Jums dabar papasakosiu - irgi... Bet - apie viską iš eilės. Jūs turbūt pastebėjote, kad aš išvažiavau iš Maskvos paki­ liai, vos ne šventiškai nusiteikęs. Mano sieloje buvo šviesu. Aš neabejojau: įveikta vienintelė kliūtis sumanytam darbui pada­ ryti! Dabar, samprotavau aš, kai Gerasis angelas patikėjo man stebuklingą dėžutę su žydiškomis raidelėmis, telieka tik pasi­ dėti ją ant rašomojo stalo, nusišalinti nuo žmonių ir per keletą mėnesių iškloti ant popieriaus tai, kas verda mano krūtinėje. Kodėl taip maniau? Galvoje ir širdyje mano pjesė buvo ga­ tava. Siužetas, konfliktas, charakteriai išgvildenti ligi mažiau­ sių smulkmenų. Aš jau regėjau ištisas scenas, girdėjau balsus. O ilgametė patirtis mane įtikino: svarbiausia - pjesę išnešioti, leisti jai subręsti. Deja, mano entuziazmas netrukus ėmė blėsti. Dirbau vis sunkiau, lėčiau, iš pradžių nenorėjau sau prisipažinti, nenorė­ jau susitaikyti su mintimi: aš panašus į arklį, kuris traukia savo vežimą į kalną iš paskutiniųjų... Tačiau praėjo savaitė, kita - aš neparašiau nė žodžio. Aš ėmiau ieškoti priežasčių. Dabar suprantu: tai buvo ne priežastys, o išsisukinėjimai. Aš apgaudinėjau pats save, dėl visko kaltinau išorines aplinkybes. Tai truko ilgai. Kartą susikroviau lagaminą ir pabėgau į Birštoną - nediduką miškų apsuptą kurortą. Išsinuomojau kambarį su langu į Nemuną ir - vėl kibau į darbą. Pagaliau pa­ rašiau keletą scenų, tačiau likau toks pat nusiminęs. 136

113

Širdingoji mano drauge, Hana, to, ką dabar patikiu jums, nežino niekas - ničniekas iš mano šeimos ir mano draugų. Kas man darėsi? Iš pirmo žvilgsnio - nieko. Aš grįžau iš Birštono, vėl valandų valandas neišeinu iš savo kambario. Ir mano namiškiai įsitikinę: ačiū Dievui, tėtė vėl - nepaisydamas am­ žiaus - dirba tvarkingai ir metodiškai. Jie, kaip ir visi aplinkiniai nežino: aš dabar išgyvenu patį sunkiausią savo kūrybinio gyvenimo periodą - baisią dvasinę krizę. Prisipažįstu jums, mieloji Hana: mano sieloje tamsu. Mane apėmė neviltis. Bet visų blogiausia, kad niekaip negaliu suprasti savo išgyvenimų esmės. Kodėl mane taip gąsdina šiandieninis mano tylėjimas? Juk tai įprastas reiškinys - anksčiau ar vėliau jį patiria kiekvienas rašytojas. Mano kūryboje irgi būta nemažai pauzių. Jos liūdindavo, erzindavo, bet nedraskė mano širdies kaip dabar. Visada turėdavau vilties: tai greitai praeis. Niekada nebūdavo baisaus įtarimo: viskas baigta, aš ligi dugno išsėmiau savo dvasios versmę. Tačiau būtent šitokios mintys mane ka­ muoja dabar. Parašęs sceną, perskaitau ir griebiuosi už galvos. Viskas tarsi rūke. Žmonės kalba mediniais balsais, jų replikos negyvos, jie patys tarytum suvynioti į vatą. Beje, prisimenu: tokį pojūtį patirdavau ir anksčiau; bet tada man pačiam nebūdavo labai aišku, ką noriu pavaizduoti. Dabar priešingai: man aišku viskas. Ir mano "tešla", atrodytų, turi skonį, kvapą. Tačiau duona vis dėlto - žalia, neiškepusi. Kodėl? Aš darau vienintelę išvadą: drįsau paliesti per daug didelę temą! Aš per silpnas ją pakelti. Mano intelektas skurdus. Žo­ džiu, įlindau ne į savo daržą. Mieloji Hana, visa tai reiškia viena: man trūksta talento. Taip, taip! O tas faktas, kad rašau jau ketu­ riasdešimt metų ir esu spausdinamas, liudija kitką: mano ga­ 114

bumų užtenka tik smulkioms temoms, lėkštoms problemoms. Bet kai tik griebiuosi ko nors gilesnio, didesnio... Ak! Ir dar. Visose iki šiol parašytose mano pjesėse būdavo žmo­ nės ir įvykiai, kuriuos aš stebėdavau iš šalies. Nors man ir įdo­ mūs, jie alsuodavo ir gyvendavo šalia manęs. Čia aš išdrįsau pavaizduoti patį save, aprašyti savo kaip žmogaus ir žydo as­ meninius išgyvenimus. Greičiausiai aš išsigandau, sutrikau. Dieve mano, nejaugi taip ir yra? Štai aš ir aptikau krizės prie­ žastį. O gal aš klystu? Mano brangioji Hana, aš nieko tikrai nežinau. Tik žinau: dabar truputį palengvinau savo širdį. Juk aš vienišas. Savo kūryboje aš baisiai vienišas. Galbūt aiškiausiai tai jaučiu dabar, kai negaliu dirbti. Aš turiu padėkoti Jums, mano Gerasis angele: Jūs suteikėte man galimybę akimirkai pabėgti nuo savo pra­ keiktos vienatvės. Dėkui Jums, Hana, ir atleiskite, kad iki šiol Jums nerašiau. Dabar, tikiuosi, Jūs supratote mano tylėjimo priežastį. Būkite rami: Jūsų stebuklinga dėžutė stovi ant mano rašomojo stalo ir laukia. Jos žydiškos raidelės - perliukai mirk­ čioja man, kviečia... Galbūt? Galbūt ateis laiminga valanda, kai jos ims šokti savo šokį. Hana, jeigu Jūs tikite, kad yra Dievas danguje, dieviška jėga mumyse ir aplink mus, tai paprašykite, kad Jis duotų man sveikatos ir kantrybės. Dėkingas Jums Jankelis Josadė."

Iš teisybės prie šių eilučių nereikia nieko pridurti. Nebent viena: galų gale krizė baigėsi —j vėl atgavo balsą. Jis ėmė rašyti lietuviškai. O jidiš? Kalba, kaip ir žmogus, atsimetimo niekad neatleidžia. 115

...P R IE Š U Ž TR E N K TA S D U RIS

1992 m. rugpjūčio S d. Daugelis žydų jo nemėgsta. Daugelis lietuvių jį giria. Ir vieni, ir kiti per menkai jį pažįsta. j supranta: jis verčiamas vaidinti svetimą vaidmenį: - Vieni nori, kad aš sakyčiau kaltinamąsias kalbas, kiti ginamąsias. O aš, kaip jūs žinote, išvis nekenčiu kalbų. Kiek jų per visą gyvenimą esu pasakęs - dvi, tris?

Iš esmės jį domina ne klausimas "žydai ir lietuviai", apie ką mes dažnai kalbamės, bet paslaptingas, suraizgytas naciona­ linės sąmonės gyvenimas. Įvairiopos sąmonės. Žydų, lietuvių, rusų, lenkų... Prie sovietų valdžios apie tai buvo tylima. "Mūsų namuose šis klausimas - tabu", - sako Leokadija, j pjesės "Užtrenktos durys" herojė. O pats autorius - mūsų pokalbyje - priduria: "Kvaila matuoti tautinių jausmų galią. Bet štai nukreipti ją įmanoma... Kadaise tai genialiai padarė sionizmo pradininkai, gana neseniai - Sąjūdžio kūrėjai. Jų patirtis Lietuvoje dar gerai neapmąstyta".

1995 m. birželio 6 d. Aš vėl perskaičiau pjesę, kurią j rašė penketą metų (1981-1984). Pasinėriau į jau primirštą ilgai tram­ dytos, prislopusios, teisingiau - slopinamos nacionalinės sti­ chijos atmosferą. Sakau j: - Panašu į garo katilo atmosferą: tuoj tuoj sprogs. 116

- O juk ir sprogo. Nuo sprogimo subyrėjo didžiulė ša­ lis. SSSR. j užduotis juoba sunki, kad nacionalinį konfliktą jis gvilde­ na vienos šeimos rėmuose. Tėvas. Motina. Duktė. Sūnus. Kas jiems trukdo gyventi? Klaidingai suprastas internacionalizmas.

Kai tautiniai jausmai nugrūsti į pogrindį, jie iš tikrųjų defor­ muojasi. Gamyklos direktoriui Vytautui Marukui atrodo: jį sle­ gia "paslaptis", kurios niekas nė neįtaria. Net pats sau jis ilgai nedrįsta prisipažinti: "Savo nacionalizmą įsiurbiau su motinos pienu... Tai nege­ ras žodis, rėžia ausį, bet iš esmės jis reiškia... meilę mano žemei, kurioje aš gyvenu: žolei ir medžiams, kurie auga joje. Kurie man gražiausi... Noriu apgaut save... Ir apgaunu... Kaip apgamui save, jog mes, lietuviai, darbštesni ir gabesni, ir geresni už kitus... Nors žinau - tarp mūsų yra tinginių ir net niekšų". Gilindamasis į save, Marukas skausmingai bando apčiuop­ ti teisybę: " - ...Kai tik sutinku rusą, protingesnį už save, arba žydą, gabesnį, manyje sukyla... - Kas sukyla? - Pirmiausia apmaudas... kuris tuoj virsta pavydu. - Ir neapykanta, taip? - Aš valdausi. Ir man pavyksta. Beveik visuomet. Bet dar ilgai neužgęsta many... tam tikra pagieža - ne sau, o tam, kuriam aš pavydžiu".

Šitie prisipažinimai skamba naiviai, beveik kaip parodija? Bet nepamirškime: veiksmas vyksta Kaune, septyniasdešimt 117

trečiaisiais metais. Taip pat vienašališkai mąsto D. Orvelo, O. Hakslio herojai, kurie, atsikratę netikrų šūkių hipnozės, ima suvokti savo gyvenimą totalitarinėje valstybėje. Aš vėl mąstau apie kai kurių; pjesių likimą. Gaila, jos nebu­ vo pastatytos ir išspausdintos laiku. Gal būtų sujudinusios vi­ suomenę, tapusios "opių" problemų suvokimo katalizatoriumi. O dabar? Tos pačios "Užtrenktos durys" man pirmiausia atrodo kaip autoriaus dienoraštis, parašytas dialogų forma.

Mano paties - dar iš Sibiro laikų - dienoraštyje yra keli puslapiai, skirti pagyvenusiai žydei, muzikos mokytojai: ją kankina nesuvokiama neapykanta savo tautai. "Dulkės, - kal­ bėjo ji man. - Žydai - tai dulkės, susikaupusios įvairiuose pasau­ lio kampuose. Dulkės, kurias anksčiau ar vėliau nutrins istorija." Antisemitizmas, pasitaikantis tarp pačių žydų, nėra toks paslaptingas ir nesuprantamas, kaip gali pasirodyti. Tai ne­ normali, bet visiškai paaiškinama aplinkybių užguito žmogaus reakcija. Vieną kartą jis lyg ir atsiskiria nuo žydų ir pradeda nekęsti savo gentainių (jie neva kalti dėl nesibaigiančių jo ne­ sėkmių), o kartais - keistai abstrahuodamasis - nebegali pakęs­ ti pats savęs. Bertos Naumovnos likimas buvo liūdnas. Kartą liovėsi vaikščiojusi iš namų. Paskui nebegalėjo žiūrėti į veidrodį, ma­ tyti savo veido. Paprasto žydiško veido. ...Pasirodo, tą "žydiško antisemitizmo" fenomeną gerai pažįsta j. Dėl to paties kankinasi jo pjesės herojai. "Aš - ne žydė. Ne žydė, jūs girdite! Todėl reikalauju, kad jūs... Aš net menkiausios užuominos girdėti nenoriu... Kad 118

manęs neapkęstų... ir baustų... ne už mano nuodėmes! Aš nie­ ko bendro su jais neturiu. Manęs nieks nesieja su jais." Tai Maruko žmona, Marija. Pažangi mokytoja, "įsitikinusi internacionaliste". O, kaip ji drovisi savo tikrojo vardo - Mirjam. O, kaip nori būti lietuvė. Jos biografija - už pjesės ribų. Lengva numanyti: mergaitė per karą buvo išgelbėta, kur nors slepiama. O galbūt gyveno legaliai su krikščionės dokumentais... Man regis, šis psichologinis tipas nėra labai būdingas Lietuvos žydams (užtat koks būdingas Rusijoje!), bet aš pažįstu j: jis veikiausiai M ariją-M irjam yra sutikęs gyvenime. Gal savo gatvėje?

Antisemitizmas graužia Marukų vaikų sielas. Vis tas pats ratas. Sūnus Jurgis kelinti m etai negali įstoti į medicinos fakultetą. Iš pradžių jis nekenčia profesoriaus antisemito. O paskui ima gėdytis savo išvaizdos, "kuprotos nosies", tikros motinos: - Zinai ką, mama, stokim prieš veidrodį ir gerai įsižiūrėkim... Jeigu aš nepanašus į tave, tai į ką tada? Jį slegia ir kitkas: - . . . Kodėl aš turiu tylėti? Kodėl aš to negaliu papasakoti jums, artimiausiems?

1995 m. rugsėjo 12 d. Taip, j pjesė - liudytojo parodymai. Niekur neaprašytų psichologinių procesų fiksavimas. Ar tiks­ lu s;? Be abejo. Aš ir dabar susiduriu su tuo pačiu fenomenu. V. duktė, mišrios šeimos vaikas, prieš kelias dienas pasakė: - Kaip baisu - būti žydu! 119

SLĖPYKLOS

Be kitų rūpesčių, daugelį metų j turėjo ir tokį. Ar žingsniuoja po savo kambarį, ar vaikštinėja kieme, ar perka kokį baldą, jam visada neduoda ramybės tas pats klausimas: ar negalima čia įtaisyti slėpyklos? Slėpykla turi būti paprasta, prieinama. Bet svarbiausia saugi. j įsivaizduoja save saugumo darbuotojo vietoje. Štai įeina į patalpą. Štai pradeda ieškoti. Kas pirmiausia patrauks dėmesį? Kokie kils įtarimai? Jis galutinai nustato, kokiose vietose slėpti ką nors kvaila: garaže, verandoje, antresolėje, rūsyje, sofų ir krėslų atkaltėse, skardinėse su kruopomis... Ten slepia visi! Beje, svarbu patikslinti: ką tu nori paslėpti? ar ilgam? - Vienu metu (aštuntajame dešimtmetyje) aš slėpiau rašo­ mąją mašinėlę su žydišku šriftu. Bet slėpiau ją, jei taip galima pasakyti, paviršutiniškai. Paspaūsdindavau valandą, kitą ir slėpdavau mašinėlę nuo smalsių akių - ne, jau ne nuo bendra­ darbių, o nuo KGB agentų, kurių galėjo būti tarp mano bičiulių. Aš užbėgdavau už akių galimiems klausimams, apkalboms, skundams: Josadė - sionistas. Kitas dalykas - rankraštis. Jį geriausia slėpti tarp popierių. Pavyzdžiui, segtuve su dvigubais viršeliais. Dar patarimas: pavojingiausius, kompromituojančius puslapius galima iš rankraščio išimti - galų gale juos paskui atkursi iš atminties. Labai svarbus faktorius - laiko dvasia. Penkiolika metų j slė­ pė savo autobiografinius užrašus. Įvairiais pokyčiais Kremliu­ je, KGB šefų keitimu jis matuodavo savo užrašų "trefnumą": gal reikia paslėpti saugiau? O gal sunaikinti iš viso? 120

Išrasdavo vis naujų slėpyklų. Dėliodavo rankraštį iš vienos vietos į kitą. Versdavo žmoną - kur nors išvažiuodamas - dary­ ti tą patį.

"Atsimenu, kaip baigiau pjesę "Tylos sindromas". Tariau sau: "Namie tu neturi teisės laikyti tokio teksto. Jį reikia paslėpti ypač rūpestingai. Be to, ne savo bute." Tačiau kur, kam atiduoti? Mąstau ilgai. Analizuoju visą savo aplinką. Ir staiga sumetu: vienas mano draugų - KGB infor­ matorius. Tai gali man pakenkti? Žinoma. Bet aš nusprendžiu: kaip tik jis ir turi padėti! Aš pasikviečiu tą žmogų su žmona į svečius. Skaitau jiems pjesę. Paskui - vakarienė, neskubrus pašnekesys. Tada ir sakau: - Matote, bičiuliai, koks man gimė kūdikis. Mums pavojin­ ga būti kartu. Juk esu žydų rašytojas, nežinia, kokie įvykiai už­ grius, o jeigu - krata? Žodžiu, ar negalėtumėte jūs man pagel­ bėti, paimti šį rankraštį? Tu, - kreipiuosi į KGB agentą, - su žydų kultūra nesusijęs, niekam ir į galvą neateis ieškoti pas tave. Pasirodo, mano apskaičiuota tiksliai. Atsisakyti jam jau nepatogu. Ar buvo rizikos, kad įskųs? Ne. Juk aš aiškiai iš anks­ to pranešiau: tu - vienintelis, kuris žino apie pjesę. Kitą savo pjesę iš žydiško ciklo - "Užtrenktos durys" - aš irgi laikiau pas jį. Tai buvo visų originaliausia, visų patikimiau­ sia mano slėpykla."

"A RG I SVARBU, KOKIA KA LBA RA ŠYTI?"

Taip j save įtikinėja daugelį metų. Jo argumentai: - .. .Visoms tautoms (visoms be išimties!) kalba yra egzis­ tavimo pagrindas, kultūros pagrindas, nacionalinio prado es­ mė. O žydams? Ne, ne! Kelis tūkstančius metų mes keičiame savo kalbą. Ir pasirodė, mums tai nėra svarbiausia. Žydų rašy­ tojo prigimtyje užprogramuota ne kalba - mūsų istorija. - .. .Jūs norite pasakyti, kad, pereidamas į lietuvių literatū­ rą, jūs likote žydų rašytojas? - O kaipgi! Aš likau žydas.

"Kažkuo ypatingas jau pats žydų literato žvilgsnis į pasaulį!" Įsidėmėtina: taip sako ne j, o vienas jo bičiulių, lietuvis. Teat­ ro kritikas. Jis sėdi krėsle, ieško vis naujų argumentų. Pagaliau pasiūlo: - Josade, tu turi didelę biblioteką. Nori, padarysim eksperi­ mentą? Atsiversk bet kurią knygą, duok man perskaityti nedi­ delę ištrauką. Visai nedidelę, kad aš negalėčiau atspėti, kas autorius. Atspėsiu kitką: jo tautybę, teisingiau - žydas jis ar ne. Prisimindamas tą vakarą, j skėsteli rankas: - Aš ėmiau nuo lentynos knygą po knygos. Jis skaitė... Po tris, keturias, šešias eilutes. Įsivaizduokite, jis nė karto neap­ siriko! j priduria ne iš karto: - Tikriausiai supratote: mano bičiulis buvo "truputį antise­ mitas". Mes dažnai su juo susitikdavom. Mes buvome įdomūs vienas kitam. Bet vis dėlto pasakykite, mano brangusis: kuo gi skiriasi žydų rašytojo žvilgsnis į pasaulį? (1990 m. gruodžio 10 d.) 1 2 2

PASKUTIN IS ŽYDAS

j šia tema kalba daug. Žinoma, neapsiribodamas pasakoji­ mais apie savo pjesę, kuri iš pradžių taip ir buvo pavadinta, o paskui atsirado kitas pavadinimas - "Šuolis į nežinią".

1991 m. rugsėjo 2 d. "Viskas prasidėjo nuo vieno pokalbio. Josifas grįžo iš Izraelio. Ir štai man skambina G. žmona: "Kokie jo įspūdžiai?" Aš jai: "Yra tenykščio gyvenimo ir privalumų, ir trūkumų, be to, sūnus nežada niekur išvažiuoti". - "O jūs kaip žiūrite į Izraelį?" Aš (suprasdamas, kurlink ji kreipia): "Žinote, atėjo senatvė, vėlu ką nors keisti. O kai aš ten buvau tris mė­ nesius, man susidarė toks įspūdis: Izraelyje gimsta nauja tau­ ta - izraeliečiai. Iki šiol, tūkstančius metų, mes buvome žydai. Dabar Izraelyje gyvens izraeliečiai... Skirtumas principinis". G. manęs nesuprato. O aš nieko neaiškinau. Padėjau ragelį. Kelias dienas kankinausi: kodėl anksčiau taip aiškiai neformulavau ši­ to pats sau? Taip, žydų istorijoje prasideda nauja era. O dar po dešimties dienų nutariau: reikia apie tai parašyti pjesę. Naujos tautos, kaip ir naujo žmogaus, gimimas - visados drama."

"...Jū s nustebsite: mano herojus - antiizraelitas. Izraelis jam tragedija. Ši idėja paradoksali? Ką gi, liūdnas paradoksas. Maksas Peras (taip iš pradžių buvo pavadintas herojus - f . C.) kovoja prieš izraeliečius, bet... už žydišką pradą, už žydišką mentalitetą. Ką tai reiškia? Tai, kad herojui už viską svarbiau teisingumas, Dešimties įsakymų dvasia. - Tai negi Izraelyje nėra teisingumo? 123

- Žinoma. Niekur pasaulyje nėra teisingumo. Nė vienoje valstybėje. Štai ir žydų tauta Izraelyje darosi tokia pat kaip ir visos kitos. - O diasporos žydas, dažnai - žeminamas ir įžeidinėja­ mas, - argi jis už teisingumą? - Suprantama! Būtent dėl nuolatinio žeminimo - per tūks­ tančius metų - išsivystė žydų teisingumo instinktas. Skleisti tei­ singumą pasidarė mūsų misija. Todėl žydai tiek daug ir pasiekė. Žinoma, katalikybė ir kitos religijos - irgi už teisingumą. Bet teisingumas, kaip jos tvirtina, dažniausiai ateina po žmogaus mirties. O žydams visada rūpėjo, kad teisingumas triumfuotų šiandien, dabar. Todėl mes kovojome ir kovojame už teisingumą. Deja, kartais kovos procese iškreipiama pati idėja. Taip būdavo daugelio revoliucijų metu, "komunizmo statybos" periodu... Bet apskritai teisingumo jausmas, kaip sakoma, mūsų kraujuje. O Izraelis? Ten žiaurus pasaulis. Kaip ir Amerikoje. Kaip mažne bet kurioje kitoje šalyje. Ir - net žiauresnis. Juk Artimuosiuose Rytuose veikia jėgos faktorius. Žydas tenai dažnai neturi pasirinkimo: prieš jį visada stovi arabas, pasirengęs iššauti. Be­ je, vėl pabrėžiu: ten ne žydai - izraeliečiai."

j teorija, suprantama, neoriginali. Ar jis tai žino? Šiaip ar taip, nenoriu trukdyti jo sumanymo plėtotės.

Pasakodamas apie būsimą pjesę, j pamiršo: praėjo beveik šešiasdešimt metų nuo tada, kai jis pirmą kartą supriešino są­ vokas: diasporos žydas ir žydas, gyvenantis tautinėje valsty­ bėje. Savo užrašuose nesunkiai randu tokį jo monologą: 124

"...K o kie mums dabar tolimi ginčai ir konfliktai, kurių netrūkdavo prieškarinėje žydų bendruomenėje. Prisimenu vie­ ną "amžiną ginčą". Tarp tų, kurie gaivino senąją žydų kalbą ivritą, ir tų, kurie gynė diasporos kalbą - jidiš. Natūralu: apie žydų valstybę Palestinoje svajoję žmonės norėjo, kad gentai­ nius sujungtų viena kalba. Tai buvo ivritas. Su šia problema susidūriau dar mokykloje. Jau buvau apsi­ sprendęs būti žydų rašytoju. Bet štai kas apmaudu: niekur arti nebuvo gimnazijų su jidiš kalba. Ir mūsų Kalvarijoje, ir aplin­ kinių miestelių gimnazijose - ivritas. Tarp kitko, visi mūsų mokykloje žinojo: aš nedalyvauju sionistų organizacijos veiklo­ je, be to, rašau apsakymus jidiš kalba. Bet iki tam tikro laiko niekam tai nerūpėjo. Ir štai šešta klasė, baigiasi mokslo metai. Mes turime rašyti rašinį. Tema laikoma paslaptyje. Atėję rytą į klasę, mes tą pas­ laptį, aišku, sužinojome. Tema buvo suformuluota maždaug šitaip: "Ką aš noriu nuveikti savo tautos labui?" Laiko mums duota - trys valandos. Aš parašiau aštuonis puslapius. Nežinau, kas mane pastūmėjo rašyti teisybę - viską, ką galvojau. Savo gyvenimą, prisipažinau, skirsiu jidiš kalbos ir kultūros įtvirtinimui, vadinasi, - objektyviai žiūrint, - kovai su sionizmu. Praėjo dvi ar trys dienos... Į klasę įeina gimnazijos direkto­ rius ir literatūros mokytojas. Atiduoda rašinius. Girdžiu: - Josade, atsistok! Štai tavo darbas! "Labai gerai" už kalbą ir "blogai" už turinį. Jokių komentarų. Aš irgi tyliu. O prieš einant namo mane išsikviečia direktorius. Jis kalba atvirai: - Rašyti jūs, žinoma, mokate. Už tai gavote "labai gerai". Bet pamąstykite: ar turite moralinę teisę mokytis mūsų gimnazi­

joje? - Direktorius pridūrė: - Gimnazija iš esmės ir laikosi sio­ nistų aukomis. "Dvejeto" mes jums nerašysime, bet aš labai prašau, Josade, - kitais metais eikite į kitą mokyklą. Kai viską papasakojau tėvui, namie įsiplieskė skandalas. Ką daryti? Išeitį radau aš pats. Artimiausia gimnazija su jidiš kal­ ba - Ukmergėje. Ten ir buvau išsiųstas tęsti mokslų."

- .. .Vadinasi, jūsų herojus mano, kad žydai turi pereiti sun­ kų diasporos kelią? - Jis nori, kad nedingtų, neišnyktų keturių tūkstantmečių ieškojimai. Mūsų senoliai ieškojo teisybės, puoselėjo tikrą dvasin­ gumą. Kiek genijų davė pasauliui žydai, eidami tuo keliu! - . . .Šitaip herojus pateisina žydų priešus? Persekiotojus ink­ vizitorius, Antrojo pasaulinio karo baisybes... - Maksas mano, kad tam tikra prasme tai buvo neišvengia­ ma. Net Osvencimas. Makso samprotavimai taps absurdiški. Tada jis ir pasidarys tikru herojumi! Don Kichotu. Jis turės daug priešų. Jo samprotavimai atrodo baisokai? Ką gi! Mes buvome ir būsime nekenčiami būtent už tai, kad ieškome teisybės. Už tą mūsų dvasios triūsą. Žodžiu, mano herojus - paskutinis žydas. Nuostabus pavadi­ nimas, tiesa? Aš rašau apie žydų idėjos išsigimimą - apie tikrą žydų tragediją. Izraelyje ši pjesė bus sutikta priešiškai. Visame likusiame pasaulyje - irgi. Kas nors pasakys: "Vėl žydas! Vėl pasinėręs į savo problemas". Įdėmiai perskaitys pjesę antisemitai. Sušuks: "Štai matote - žydai nori valdyti pasaulį. Nori užtempti mus ant savo kurpalio". 126

Tai bus baisi pjesė. Žinoma, jeigu aš spėsiu ją parašyti. - Grįžkime nuo jūsų herojaus prie jūsų paties gyvenimo. Jūs abu kažkuria prasme save praradote. Slėpėte savo žydiškumą. Naikinote savo talentą. Ir kas išėjo: apmąstydamas tuos prara­ dimus, jūs perpratote ne tik save... - Ar tikrai taip? Nežinau. Čia jau jūsų darbas. Aš žinau kitką: visi juokiasi iš teisingumo, o be jo žmonija neišgyvens.

Galutiniame pjesės variante herojus pavadintas kitaip: Jonu Sakalu. Samprotavimai, kuriuos j iš pradžių norėjo išsakyti Makso lūpomis, kažkur pranyko, beveik dingo iš pjesės. Vis dėl­ to skaitydamas kartais girdžiu j balsą - jis beveik pažodžiui sutampa su tuo, kas užfiksuota mano užrašuose: ".. .Jų sutikau visur - gatvėse, aikštėse, ant kiekvieno kam­ po. Vaikinų ir merginų. Ne tokie jau žemaūgiai, kaip pasirodė augaloti, raumeningi. Be jų Izraelio šiandien nebūtų. Visur jėgos kultas". Tačiau j po senovei nori matyti žydus kaip Marko Šagalo drobėse - svajonių sparnais plevenančius virš miestelio.

Ir vėl: "Izraeliečiai - kita tauta. Ten - nebe žydai..

O gal viskas paprasčiau. Ir jis apie tai kalba vienu tikslu pateisinti savo gyvenimą. Tokį, koks susiklostė. Sunku mirti su mintimi, kad klydai.

127

Ž M O G U S IR D A IK T A I

"Koks jis ateina nuogas iš motinos įsčių, toks ir išeina..." "Mirties šviesoje"; įvairiais variantais kartoja šiuos Eklezias­ to žodžius.

Tai kas tada jam yra daiktai? Pavyzdžiui, senoviniai baldai, kuriuos j rūpestingai pusę šimtmečio kaupė?

AURA. Jo žodinių apsakymų ciklas (vienas, beje, buvo iš­ spausdintas laikraštyje "Lietuvos rytas").; teigia: daiktai kuria ypatingą aurą, į kurią jis geba pasinerti. Štai didžiulis stalas: prie jo ; dirbo daugelį metų. Kažkada tą stalą nusipirko Kalvarijos turguje. Pardavėjas paaiškino: - Stalas priklausė mano kaimynui žydui. Jis buvo siuvėjas. Atmenu, amžinai kažką niūniuodavo... Kol žuvo gete. Į šią novelę panašus ir pasakojimas apie sofą, atsivežtą iš Kalvarijos: - Pamačiau ją kažkieno namuose. Pažinau. Tai sofa, kuri stovėjo mano artimo draugo kambaryje - mes sėdėjome viename suole, o ant šitos sofos jis mane mokė rūkyti. Aš ilgai negalėjau nusiraminti, kad beveik nieko nežinau, kaip mano draugas mirė per karą. O sofa? Iškaulijau. Man ją pardavė.

Bet visiškai gali būti: kiti;' pasakojimai išgalvoti - apie mažy­ tį XIX amžiaus sekreterą... apie kėdę su bajorų herbais... apie supamąjį krėslą... apie riešutmedžio staliuką, padarytą iš vie­ 128

no medžio gabalo... Be konkrečių siužetų, šiems pasakojimams būdingas vienas j motyvas: daiktai buvo pirkti atsitiktinai, pus­ velčiui, arba - rasti sąvartyne. Tad šie pasakojimai visados apie patį j - apie jo išradingumą, nuovoką, subtilų estetinį skonį. Neginčytina jo žodžiuose kitkas: j jaučia kiekvieno daikto "alsavimą", "charakterį".

.. .Gintarinis žiedas ant mažojo piršto. "Aristokratiškumo" ženklas? Greičiausiai - gintaras padeda jam susikaupti, pereiti į kitą laiką.

Daiktai kaip negrįžtančio gyvenimo simbolis.

KAILINUKAI. ".. .Po karo Kalvarijoje ieškojau savo artimųjų

šešėlio. Taip kartą ir pasibeldžiau į vienos lietuvės duris. Prieš karą ji dirbo tėvo fabrike. Dirbo taip ilgai, kad nė nežinau kiek. Ji buvo savaip artima mūsų šeimai. Atsimenu iš vaikystės: kas penktadienį, prieš Sabą, ji ateidavo tvarkyti namų. Taigi aš neabejojau: kas jau kas, o ji turėjo ką nors žinoti apie maniškių likimą, apie paskutinius mėnesius, kol juos keturias­ dešimt pirmųjų rugpjūčio trisdešimtą dieną sušaudė. Po karo jai buvo šešiasdešimt ar šešiasdešimt penkeri. Ma­ čiau pilką iškankintą veidą. Namie nieko daugiau nebuvo: vy­ ras miręs, o duktė kažkur išėjusi. Ji taip norėjo pavaišinti mane arbata. "Ne, ne, nieko nenoriu tik pasakok..

Iš tikrųjų aš kai ką iš jos išgirdau. Pavyzdžiui, kaip

naktimis nešdavo maniškiams duonos ar dar ko pavalgyti... 16

129

Jos pasakojimą sutrikdė kaimynė - išsikvietė į priemenę. Kas pastūmėjo mane tą akimirką pakilti nuo kėdės? Kas privertė staiga praverti spintos duris? Aš iš karto pamačiau savo sesers kotikinius kailinukus. Ir tuojau pat uždariau spintą. Kartoju, pats nesuprantu, kodėl taip padariau. Galbūt moteris visą laiką galvojo apie spintoje pakabintus kailinukus, apie tai, kad, neduok Dieve... Ir jos mintys nepaaiškinamai persidavė man. Kai ji grįžo, mūsų pokalbis nebesiklijavo. Netrukus aš išėjau."

j dažnai prieš save mato tuos kailinukus. Jam net nesvarbu, kaip sesers drabužis atsidūrė svetimoje spintoje. Galėjo būti pa­ dovanotas, galėjo būti išmainytas į produktus. "Svarbiausia tai daiktas iš kito gyvenimo, kurio jau nebėra."

DISTANCIJA. Ja u n y stė je / vilkėd avo angliško ševioto kostiu ­ m us. Y pač m ėgo languotą m edžiagą. "A p sk rita ib u v a u d ab ita."

Bet būdavo ir taip: kartą jis atėjo į pobūvį rašytojo Mejerio Elino namuose senu suplyšusiu švarku. - Kodėl taip pasielgei, Jaša? - paklausė žmona. - Norėjau, kad jie iš karto atkreiptų į mane dėmesį. Žinoma, tai tik pabrėžia jo - jau buvusį - neabejingumą drabužiams. O senatvėje - beveik visada tas pats šviesiai rudas megztukas, storas, panašus į moterišką, mėlynas frotinis chalatas.

DAIKTAI NETURI MATERIALINĖS VERTĖS? Kaip ir pinigai 130

"šlamštas". Bet, žinoma, aš negaliu į y žodžius žiūrėti per daug rimtai. Jau daugelį metų šeimą išlaiko daktarė Sideraitė: nuo jaunystės dirba dviem etatais (poliklinika, ligoninė, "greitoji pagalba"), o artėjant senatvei - privati klientūra.

Nesavanaudis. Bet kitiems kažkodėl šito "neleidžia". Galu­ tinai sugadino santykius su profesoriumi Ch. P. Šis - "išminčius, širdies žmogus, šeimos draugas" atsiuntė iš Maskvos dovanų tokį jam brangų Nyčės dvitomį. O yjam - pinigus. Ch. P. bemat grąžino juos atgal. Žodžiu, pelnėsi paštas. Kiek jie išleido vien perlaidoms apmokėti?

Bet gali būti ir kitoks šios istorijos paaiškinimas, y nemėgsta imti dovanų. Ir pats niekada nieko nedovanoja. Beveik. - Ką jis man padovanojo per tą pusę amžiaus? - prisimena daktarė Sideraitė. - Tris šilkinius šalikėlius... Vienas juodas, šilkinis, žinote, aš jį visada nešioju... Ir naktinius marškinius. Atrodo, viskas.

Ž M O G U S IR LA IK A S

"Retas žmogus moka būti senas" (Larošfuko). Talentą "būti senu" y supranta šitaip: artėti prie mirties ir likti jaunam.

ARCHYVAS. Kam y daugelį metų visa tai kaupia: pjesių va­ riantus, prozą, dienoraščius, laikraščių iškarpas - kam? Aki­ 131

vaizdus, bet netikslus atsakymas: neva j ypač vertina savo kūrybą... Teisingiau kas kita: - Praėjęs laikas archyve tebėra esamasis. Ir dar: - Svarbu matyti kelią. j supranta daug klaidžiojęs, nuėjęs į šoną, grįžęs atgal... Bet sunaikinsi paklydimų pėdsakus - ir lyg nieko nebuvę. Tuštuma. Miręs laikas.

- Įsivaizduokite, aš manau, kad pravartu kas keleri metai perskaityti savo recenzijas ir straipsnius, rašytus penktojo de­ šimtmečio pabaigoje. Jie neleidžia pamiršti: aš buvau labai pa­ veiktas A. Ždanovo kalbų. Kas buvo tose kalbose, be dogmų. Dabar tik traukau pečiais. O tada man atrodė: štai kur naujojo meno horizontai. Tai buvo mano Biblija! (1991 m. lapkričio 19 d.)

Arba ta pati apysaka "Budrumas", j prisipažįsta, kad ją rašydamas netikėtai įsijautė. Kartą... pats patikėjo savo suma­ nymu, tuo, kad iš tikrųjų nori demaskuoti pogrindinio sionisto užmačias... (1992 m. lapkričio 14 d.) Jo literatūrinių apakimų istorija.

Per daugelį amžių mūsų kultūra išugdė milžinišką pagarbą žmogaus minties produktui - meno kūriniui. Bet ar gerbiame pačią mintį? Šiandien mokslininkai įrodė: mintį galima net pasverti. Bet ar mes įžvelgiame jos gimimą, netikėtus šuolius, paradoksus? 132

Jis rodo man užrašus prie pjesės “Šuolis į nežinią" - užrašus lyg ir nesusietus su turiniu. Apie materijos struktūrą, vientisą Visatos modelį... - Aš vis dar mokausi mąstyti, - sako;. (1991 m. spalis.)

LAIŠKAI. Jo sudėlioti pagal dešimtmečius, adresatus. Laiš­ kai beveik tiesiogiai fiksuoja mintis ir jausmus. Būtent tai, ką laikas ypač negailestingai nutrina.

Suprantama, laikas (kaip nereikalingus?) nutrina ir žodžius, įvykius. Kai mano paprašytas ; peržvelgia, kaip jo tema buvo rutuliojama dešimtmečiais, paaiškėja: dažnai be pėdsakų nu­ trinami - ne dienos, ne mėnesiai - metai. Taip beveik "užsimetė" aukojimo tema. "Apie tai aš mąsčiau nuo jaunystės." O prisiminė jis tik savo prieškarinį apsakymą. ...Apsakymas apie dailininką, įsitikinusį socialistą, kuris piešia prezidento Smetonos portretą. Piešia tik dėl vieno tikslo: paskui viešai sudeginti - Kaune, Žaliakalnyje - šį diktatoriaus portretą ir taip išreikšti savo protestą. Tačiau autorius įdeda į paveikslą tiek daug įkvėpimo, ta­ lento, taip aiškiai perpranta herojaus sielą, kad tas darbas tam­ pa jo išpažintimi - geriausiu dailininko kūriniu. j turėjo du finalo variantus. Pirmas: dailininkas sudegina paveikslą, paaukodamas revoliucijai savo meną. Antras varian­ tas: dailininkas pasilieka paveikslą, išstoja iš partijos. Dėl meno aukoja idealus. (1990 m. lapkričio 5 d., 1995 m. rugpjūčio 9 d.)

133

JO YPATINGI SANTYKIAI SU LAIKU. "Penkiolikos metų aš buvau senis. Vis dėl to, kad rytą ne­ žinodavau, ką veiksiu dieną ir vakare. Laikas bėgo pro pirštus. Laikas kaip upė nešė mane pasroviui." (1994 m. vasario 23 d.) Kai mudu susipažinome devyniasdešimtaisiais, aš išvy­ dau jauną žmogų, kuriam ėjo aštuoniasdešimti metai. Jis intensyvino laiką, pripildydamas jį darbo. ("Aš tiksliai žinau, kada darbas sekasi gerai: tada aš nepastebiu laiko...")

TINKLAI, j žiūri kažkur į grindis. Kalba tai, ko aš visai iš jo nelaukiu (paprastai jis tai slepia): - Aš gimiau ne tuo laiku ir ne tuo laiku rašiau. Bent porą dešimtmečių anksčiau arba vėliau... Pamato mano nustebimą: - Taip, aš niekada ir dėl nieko nesigailiu, bet negaliu nesusi­ mąstyti, kaip galėjo išsiskleisti mano sugebėjimai. Vis dėlto natūralesnis j kitą kartą, kai skaito man iš Ekle­ ziasto: "Kadangi žmogus nežino savo laiko. Kaip žuvys pakliūna į pražūtingą tinklą ir kaip paukščiai įsipainioja raizguose, taip žm onijos sūnūs gaudomi negandų laiko, kai jis netikėtai užklumpa juos". Galbūt kaip tik šitose eilutėse j randa paguodą.

Kaip įveikti senatvę? Sakau jam: MIRTIS - VISADA KAŽKO­ KIA KLAIDA, žmogaus, kuriam skirta labai ilgai gyventi. Kad nugalėtum senatvę, reikia įveikti vieną pagrindinių būties prieš­ taravimų - prieštaravimą tarp mūsų suvokto laikinumo, viso, 134

kas gyva, marumo ir mūsų stichiško tikėjimo nemirtingumu. Iš esmės - tai prieštaravimas tarp sielos ir kūno. - Galima į tą patį pažvelgti iš kitos pusės, - kalba j. - Iš savo sąmonės reikia išmesti sąvokas "vakar" ir "rytoj". Reikia liautis gailėtis to, kas buvo, ir liautis apgaudinėti save svajonėmis. Rytų filosofija, kuria; niekada nesidomėjo, teigia tą patį.

NARVAS. Ne iš karto suprasi, kaip; žiūri į vieną ar kitą savo gyvenimo laikotarpį. Štai Kaunas. Štai paskutinis prieškario dešimtmetis. Jo darbas žydų spaudoje. Korektorius ("...aš skaitydavau laikraštį pirmas, palinkęs naktimis prie drėgnų skilčių"). Re­ porteris (".. .kur tik nebūdavau tada - teismuose, policijos nuo­ vadose, landynėse, vargšų ligoninėse, demonstracijose, Seime). Literatūros ir teatro kritikas (".. .aš išgirdau, kad prasidėjo karas, sėdėdamas prie stalo - skubėjau rašyti rytojaus numeriui ata­ skaitą apie žydų jaunimo teatro atidarymą Vilniuje"). Jo domėjimasis socialistinėmis idėjomis. Jo audringi romanai. Jo audringas skaitymas: Nyčė, Šopenhaueris, anarchistai, Marksas, pasaulio klasika, žydų poetai... Jo mokslas (matyt, chaotiškas) Vytauto Didžiojo universitete. Jo literatūrinė kūryba. Ir vis dėlto j kalba: "Aš buvau lyg narve. Gyvenimas lėkė pro šalį..." Ar teisingas mano spėjimas? Atsigręždamas į tuos metus, j nepatenkintas savimi. Lygina. Dabar jis užpildo laiką sielos dar­ bu, o tada buvo per daug pasinėręs į savo aistras. Aistros užgož­ davo jam pasaulį. Sudegindavo laiką. (1994 m. rugsėjo 8 d.)

135

Iš P. Florenskio laiško:

.Kūrybos paslaptis - išsaugoti jau-

nystę". j sako kitaip: “Išsaugoti savyje kūrybą - tai ir reiškia išsaugoti jaunystę".

Kada gi j pradeda senti iš tikrųjų? Irgi mano akyse. Laikas jam staiga išsiskaido, tampa slogus: - Man rodosi, mano galvoje, mano "dėžutėje" įvyko susi­ jungimas. Šį rytą paėmiau laikraštį. Laikiau rankose, bet neskai­ čiau. Susigriebiau, kad tai truko net penkias minutes. (1995 m. kovo 23 d.)

"V IS Ų V IS Ų "

Aš ilgai nesusigaudau, kodėl pjesę "Šuolis į nežinią" j irgi laiko autobiografine. Žinoma, žydų ateities tema jam yra išpažintinė, dilema, kurią j formuluoja taip: "Kokiu keliu eis mūsų tauta? Kuo mes tapsim rytoj - izraeliečiais ar žydais?" Jam pačiam baisu tapti izraeliečiu, jis liks žydas. Paskutinis žydas? Tegu! Žinoma, šitos mintys pjesėje yra, bet jas, kaip jau minėjau, užgožė kitos. Dabar pjesė - apie genetiką. Pagrindinis herojus Lietuvos žydas Jonas Sakalas - nori paveikti agresyvumo geną žmoguje.Jis nori taip pertvarkyti pasaulį.

Ne kartą girdžiu iš j: "Čia mano visų visų... Tikriausiai to­ dėl taip sunkiai virsta drama". Žodžiai "visų visų" pirmiausia taikomi ne žmonių agresyvumo problemai, apie kurią j nuolat 136

kalba paskutiniais mėnesiais, bet "žmogaus perdirbimo" temai, kuri jaudina jį keletą pastarųjų dešimtmečių.

DAR VIENA j "GYVENIMO LINIJA". Tegu ne vienintelė, bet iš tikrųjų svarbi. Apimanti metus, graužatį, viltis, susižavėjimus. Jo domėjimasis kūno buvimu, mirtimi, sielos metamorfozė­ mis. Suprantama, čia pateikiu tik kai kuriuos užrašus iš savo sąsiuvinių.

1991 m. lapkričio 6 d. "Žmogaus charakteris paprastai užpro­ gramuotas jo genuose. Bet charakterį galima išsiugdyti. Štai ir aš gerokai nutolau nuo "starto".

"Atsimenu save visai jauną - penkiolikos, šešiolikos, septy­ niolikos metų. Buvau didelis optimistas, kaip sakoma, links­ muolis. Kai ateidavau į kokią kompaniją, iš karto atsidurdavau dėmesio centre. O ko turėjau dar? Impulsyvumo! Jaučiau savyje didžiulę gyvasties jėgą. Tačiau ta jėga nešė mane paskui save, atrodė, be jokios logikos. Aš niekada nieko neplanuodavau. Niekada iš anksto neži­ nojau, kaip praleisiu vakarą, ką pasakysiu, su kuo šoksiu... Ne kartą taip būdavo: pamatęs vakarėlyje gražią merginą, pamirš­ davau tą, su kuria atėjau. Irnetnesusimąstydavau: ar ji kenčia?"

"Niekas ir niekada nemokė manęs dirbti. Aš galėdavau daryti vien tai, kas mane traukdavo. 137

Atsimenu, mokiausi vyresnėse gimnazijos klasėse. Mokslas kainuoja pinigus! Bankrutavęs tėvas, būdavo, skolinasi, kad sumokėtų kas mėnesį už mane. O aš - pats paskutinis mokinys klasėje. Apie atsakomybės jausmą nė nepagalvoju. Naktimis skaitau Dostojevskį. Dėl gaunamų dvejetų nė kiek nesikremtu. Atsiverčiu pirmą Dostojevskio romano puslapį - ir keletą savaičių nematau nieko, tik jo herojus. Taip eina metai. Ir nekeičia manęs. Prieš egzaminą (užuot sėdėjęs prie vadovėlio) aš einu į atvažiavusios įžymybės kon­ certą. Egzamino neišlaikau, bet to nesigailiu."

j nesentimentalus. Nemėgsta kaip daugelis senukų pamo­ komų "istorijų iš praeities". Jis grįžta į tą praeitį vien tam, kad suvoktų: kas aš? iš kur? kur visus tuos metus ėjau? ar sugebėjau pakeisti gyvenimą ir pats save?

"...Toks pat impulsyvus buvau ir pasirinkdamas draugus. Niekada jų nesirinkdavau sąmoningai, bet sutikęs žmogų visada įsiklausydavau į save: ar traukia mane pašnekovas? Laimei, mane traukdavo ne turto ar karjeros, o dvasingumo magnetas. Su nuostaba dabar matau: pats būdamas linksmuolis, links­ muose žmonėse ieškodavau lyg ir "antrojo aukšto". Štai mano draugas Moišė Aerovas. Jis ne tik turėjo originalaus humoro jis kitaip negu kiti matė pasaulį. O pats pirmasis mano drau­ gas - Rochlzonas - atvėrė man Gėtę. Paprastas vaikinukas, mū­ sų miestelio laikrodininko sūnus. Niekas jo nepastebėdavo. Kar­ tą aš nustebau: jis skaitė vokišką knygą. 138

- Kas čia? Gėtė? Žinoma, gimnazijos programoje šis autorius buvo. Bet visa, kas "privalom a" pagal program ą, man atrodė nuobodu. Rochlzonas garsiai perskaitė vieną Gėtės eilėraštį vokiškai. Aš supratau maždaug pusę. Ir - aiktelėjau! Ir ėmiau ateidinėti pas Rochlzoną kiekvieną dieną."

j - BET KOKIOS STICHIJOS PRIEŠAS:

- Civilizacija ir kultūra - tai, tiesą sakant, nepaliaujamas (diena po dienos, metai po metų) chaoso nugalėjimas. Jam neturi reikšmės, kad stichija kartais jį išmesdavo į "dvasingumo krantą". Praėję metai jam - savęs pažinimo, griež­ čiausios savikontrolės metai. Dabar aš jau matau rezultatus: tikslus darbo grafikas; krūvos juodraščių; mintimis, o kartais ir raštu apmesti santykių su žmonėmis "scenarijai". Kritikai pastebi ir j pjesių racionalią konstrukciją. Žinoma, pjesėms tai, deja, ne visada išeina į naudą.

j, nė kiek manęs nesivaržydamas, "skaido" savo vidinį "aš" į atskiras sudedamąsias dalis. Vis tas pats klausimas: "Iš kur kas atsirado? Kaip susiję su genais?"

"...Potraukis prie dvasingumo. Žinoma, tai iš senelio! Mano senelis - motinos tėvas - miestelyje buvo privatus vokiečių kalbos mokytojas. Turtuoliai jį kviesdavosi mokyti vaikų. (Tada dažnai taip būdavo: mergaitė į mokyklą neina, bet mokosi namuose kalbų ir muzikos.) Senelis manęs neauklėjo, bet vis dėlto aš visada jį mėgdžiojau. 139

Jeigu imsime šeimą, kurioje augau... Ne, niekas neturėjo dvasinių interesų! Tėvas - vos vos raštingas. Jis galėdavo įrašyti į specialią knygą išlaidas, pažymėti, kas ir kiek jam skolingas, kam ir kiek jis skolingas, galėjo pasirašyti vekselį, sukurpti dalykinį laišką... Tiesą sakant, ir viskas. Aš niekada nemačiau, kad tėvas skaity­ tų knygą. Nebent vakarais peržvelgdavo laikraštį. Skirtingai negu tėvas, motina knygas skaitydavo. Kažkokias sentimentalias istorijas, pasakas. Ir niekada negirdėjau jokių "abstrakčių", filosofinių pokal­ bių tarp tėvų."

"Iš čia - genai! - ir mane kamavusios aistros. Kitas mano senelis - tėvo tėvas - buvo malūnininkas. Kartu su senele jie paleido į pasaulį aštuoniolika vaikų. Prisimenu jį jau seną, miltuotu kostiumu. Štai jis pareina namo, o senelė puo­ la priekaištauti: - Vėl maigei mergą ant maišų! Aš - mažas, nieko nesuprantu, klausinėju: "Kodėl reikia maigyti mergas ant maišų su miltais?"

Tokia viliojanti jam pati pjesės idėja. Idėja išmintingo po­ veikio žmogaus genams. "Kartą perdarei ir - viskas."

Ficdžeraldo žodžiai, savaip atspindintys kiekvieno talento kelią: "Gyvenimo ištvermė" - tai ne tik mokėjimas kentėti, tai sugebėjimas viską pradėti nuo pat pradžių". 140

Tačiau svarbiausia, kad reikia suprasti: ką reiškia "pradėti nuo pat pradžių"? j paskutinius penkiolika gyvenimo metų pradėjo "nuo pat pradžių" lipdyti savo kūrybinį veidą. Bet dar anksčiau jis "nuo pradžių" lipdo savo gyvenimą. - Norite pavyzdžio? Štai pats naujausias. Mano ligos istori­ joje 1985 metais atsirado kategoriškas: "baigtis nepalanki". Kad nugalėtų mirtį, jis rado kitą gyvenimo būdą ir ritmą. 1991 m. lapkričio 18 d. kartu su juo bandome "rekonstruoti" šį kelią.

- AŠ PRADĖJAU DAINUOTI RYTAIS. Nežinau, kaip čia atsi­ tiko.. . Atėjo kažkur iš aukščiau. Kartą rytą atsikeliu, žiūriu pro langą: kokia puiki diena! (...diena, tarp kitko, apsiniaukusi šlykštybė!) Išeinu į terasą, vėl sušunku sau: koks grožis! Ste­ biuosi: pasirodo, aš gyvenu nuostabioje vietoje! Anksčiau nie­ kada nepastebėdavau... - O ką dainavote? - Daugiausia - jaunystės melodijas. Valsus... Trink-trinkbriūderlain-trink... Žydų liaudies dainas. Kažkokias arijas. Dainuoju! Ir, žinote, visai ne tyliai - visu balsu. Juokais pasiūlau: - Gal padainuotumėte? - Na, koks iš manęs Kozlovskis...

Iš pradžių - intuicija. Paskui... - Aš apmąsčiau šį procesą. Ir štai jau ėmiau pats koreguoti savo sukriošusio organizmo gyvenimą. Taip po truputį išmo­ kau tuo pat metu dainuoti ir mąstyti. Dainuoju - ir mąstau apie 141 [■

r

savo pjeses, personažus. Dainuoju gatvėje. Žmonės eina pro ša­ lį, atsigręžia: koks pamišęs senis? Suprantu jų žvilgsnius, sa­ kau sau: "Atsikvošėk!" Penkias ar dešimt minučių susilaikau, b et... vėl dainuoju.

Spalio pradžia. Dešimta ryto. Ateinu pas jį su kažkokiu reikalu. Atviros durys į terasą, j su kailiniais ir veltiniais. "Ką veikiu?" Rodo, kaip mostaguodamas rankomis žingsniuoja pagal Bethoveno muziką. Dažnai praneša telefonu: - Šiandien tris kartus lipau į antrą aukštą. O kaipgi - pasi­ vaikščiojimas! Arba: - Vaikštinėjau po kambarį, penki šimtai metrų. (1993 m. gruodžio 6 d.)

Pasakoju ;: mokslininkų stebėjimais, ilgiausiai gyvena sim­ foninių orkestrų dirigentai. Klasikinė muzika ne tik harmoni­ zuoja žmogų - ji pakelia jį į naują pasaulio lyg[.j suploja delnais: - Aš visada tai žinojau!

Bethovenas, Mocartas, Šopenas. Plokštelė, rytą uždėta ant seno elektrofono "Rekordas". Ar ji veiksmingesnė už tabletes? Klausimas; retoriškas. Dvasingumo srovė lengvai liejasi, leng­ vai jį pasiekia.

142

Galbūt visų baisiausias jo prisipažinimas: "Aš jau nebe Josadė... Mano valia palaužta". (1993 m. gruodžio 4 d.) Nejaugi tikrai j pasibaigė tas "žmogaus statybos" ban­ dymas?

RA TA S

Tuo tarpu buvo baigtas režisierių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas. Pagrindinis filmo herojus - j . Filmas, be abejo, priskirtinas prie tikrojo meno (ne veltui jis buvo premijuotas daugelyje kino festivalių). Bet kaip jis atitinka šiandieninį;? Verta pamąstyti. Dar įdomiau - pasikalbėti apie tai su j.

Pavadinimas: "Iliuzijos". Ir kadrai, vienas po kito patvirti­ nantys pavadinimą. Didžiulių laiptų pakopos - štai taip pat šaltai atsiveria prieš žmogų gyvenimo pakopos. Griežianti smuiku mergaitė - ji kol kas dar tiki būties har­ monija. Vakarėjanti gatvė; troleibusas, kur visi tokie svetimi vienas kitam; praradusių save žmonių veidai; vieniši namų langai... j pasirodo kadre, kalbėdamas vis apie tą patį - apie savo nesibaigiančių iliuzijų virtinę. Visa tai daugybę kartų mano užrašyta, taip pat ir į magnetofono juostelę... Tai, kad jis nepripažįsta tėvynės (tėvynė jam - Visata). Tai, kad jo gyvenimas - mozaika iš įvairiausių gabaliukų, tarp ku­ rių nėra ryšio. Tai, kad jis išeina iš gyvenimo, taip ir neradęs jo prasmės. 143

Ir vis tas pats refrenas: "Aš vienišas. Aš labai vienišas". Jo niekas nesupranta, o jei atrodo kitaip - tai tik iliuzijos... Filme daug j likimo simbolių. Štai vienas - senamiesčio kiemai ir gatvelės: čia kažkada gyveno žydai. Kas liko iš to din­ gusio, išnykusio gyvenimo? Negi tik atsitiktinai kadre sumirgėjęs užrašas jidiš kalba? Negi tik šis pasenęs dramaturgas, ku­ rio pjesės, jo paties žodžiais, niekam neįdomios?

j prašo mane pažiūrėti filmą. Kelis kartus primena, kada bus rodomas per televiziją. Skambinu jam iš karto pažiūrėjęs filmą. Kartoju būdvar­ džius: protingas, talentingas, įžvalgus. j sutinka. Bet pokalbio nepalaiko. Paskui grįžtame prie fil­ mo dar keletą kartų. Ar patiko jam filmas? Klausimą, matyti, reikia kelti kitaip: ar jis patenkintas? Taip, be abejo! Labai! Skambučiai. Spauda. Staiga pasirodė: jo vie­ natvės ledas tirpsta.

„j

Tačiau mes trys (j. daktarė Sideraitė ir aš) suprantame: kaž­ kas svarbaus apie jį vis dėlto filme praleista. Kas? Atrodytų, smulkmena: jo rytmetinė viltis, kasdienės pastangos įveikti už­ marštį ir chaosą. j vis dar nesusitaikė. Vis dar tiki: jis pats ar net kas nors kitas paneigs jo monologą filme. Įrodys: viskas buvo ne veltui.

IEŠKANT PRARASTOS LAISVĖS (pradžia) Laiškas dukteriai. Data: septyniasdešimt trečiųjų kovo 15-20 d.

144

Žinoma, j nesitikėjo išspausdinti šį laišką. Jam reikėjo išsi­ vaduoti iš baimių. Apsivalyti. Išsikalbėti. Pabandyti suprasti: ką su juo padarė epocha ir ką su savimi padarė jis pats? Kitaip gyventi buvo neįmanoma. Apie viską papasakoti kaip ir pirma niekam negalėjo. O jau įrašyti į magnetofoną j tada nebūtų sutikęs nė už ką pasaulyje ("kvailumo viršūnė").

Laiškas išspausdintas 1988 metais "Pergalės" žurnale ir pa­ vadintas "Mano slapta skrynelė". Daugelio nuomone, tai geriau­ sias j kūrinys. Kas atsitiko? "Paprastas stebuklas" mene. Jis rašė "Skryne­ lę" "psichoterapiniais tikslais". O pakeliui, beveik atsitiktinai, rado SAVO ŽANRĄ literatūroje.

Rasti savo žanrą - tai ir yra rašytojo savęs realizavimo ga­ rantija. Ir tai visada taip sunku! Pirmas į galvą atėjęs pavyzdys: pasakėtininkas Krylovas, žinojęs savo talento vertę, vis dėlto manė: jo tikrasis pašaukimas - tragedijos.

j irgi klydo. Pradėjo nuo prozos. Paskui tapo literatūros kritiku. Paskui ilgus metus rašė dramas. O jo žanras - išpažintis (nesvarbu - dienoraštis, memuarai ar "laiškai"). Kaip tik tai, kas j visą gyvenimą traukia. Tas vienintelis da­ lykas, kuris dabar jį iš tikrųjų domina. Jį traukia savianalizė, jis nori kapstytis po savo pojūčių smulkmenas, niuansus. j niekada nenusibosta kalbėti apie save. "Taip, aš egois­ tas! - atsikerta jis į artimųjų priekaištus. - Tačiau tai ypatingas 136 145

egoizmas. Tik susitelkęs pats savyje rašytojas gali suprasti žmoniją." Skirtingai nuo daugelio, j nebijo viešos išpažinties. Net te­ atras jam artimas todėl, kad scenoje atliekama išpažintis. Mud­ viejų pasikalbėjimai jį džiugina irgi dėl tos pačios priežasties.

Ar jis suvokia, kaip baisiai jam nepasisekė? Laikas, kuriuo jam teko gyventi, pasižymėjo ypatinga panieka asmenybei. Laiko simbolis: dienoraščių ir laiškų naikinimas. Laiko simbolis: "pilka vidutinybė", vadinamasis "sraigtelis".

1994 m. lapkričio 21 d. "Aš ir pats žinau, kad nėra išeities." Tai apie savo problemų labirintą. LABIRINTAS IŠNYKSTA, k ai; pradeda rašyti autobiografinę prozą. Grožinė kūryba - visada nauja realybė. Čia kitaip gyve­ na - jau nebesiginčydamos tarpusavyje - visos jo problemos, abejonės, baimės. O ir pats šios harmoningos realybės kūrėjas negali būti nelaimingas. Prasideda jo apsivalymas. Katarsis.

Paprastai j rašo sunkiai. Didžiulį esė - 78 knygos pusla­ pius - jis apmetė per šešias dienas. Žinoma, ruošdamas spau­ dai taisinėjo, šlifavo. Ir vis dėlto tekste aiškiai juntamas leng­ vas, laisvas autoriaus alsavimas.

... Jo autobiografinėje prozoje neprievartaujami ir herojų cha­ rakteriai, ką aš dažnai pastebiu jo dramose. Žmonės čia gyvena 146

natūraliai kaip reta. Žinoma, jie dažnai klysta, griauna savo gyvenimą. Bet ar gali būti kitaip? Juk beveik visada žmonių poelgiai prieštarauja tikslams, svajonės - įsitikinimams. Štai autoriaus tėvas. Turėdamas dažyklą, džiovyklą, rūkyklą, jis nori tapti žymiu fabrikantu, sukurti firmą, garsėjančią viso­ je Lietuvoje. Tačiau nepripažįsta buhalterijos, nežiūrėdamas pasirašinėja vekselius. Jis tiki: aplinkui dori žmonės, niekas jo neapgaus... Šis keistas fabrikantas gyvena jausmais, jo žmona vadovaujasi logika. Ji duoda vyrui teisingų patarimų, kurių šis atkakliai nepaiso. Ir tai (o ne tik vyro neištikimybė) vis labiau tolina juos vienas nuo kito. Galų gale autoriaus tėvas (kaip vė­ liau pats f) patenka į labirintą. Jį smaugia neviltis.Jis pradeda uiti artimuosius. ("Jis feodalas; mes - vergai", - fiksuoja ;, ne­ jausdamas, kad tokią pat santykių sistemą vėliau įtvirtina ir sa­ vo šeimoje.)

Bet, žinoma, svarbiausias jo autobiografinės prozos pasieki­ mas -pasakotojo paveikslas. "Pasiklystu vidinio "aš" džiunglėse"... Mįslė traukia skaitytoją.

IE ŠK A N T PR A R A ST O S L A ISV Ė S (pabaiga)

.. .Šiame žanre j save vertina be jokių išlygų.

Deja, jam ilgai atrodė: svarbiausias rašytojo uždavinys rašyti apie didelius įvykius istorinių lūžių metais. Jo archyve 147

guli nespausdinto romano žydų kalba "Doras darbas" rank­ raštis. Autorius rašė romaną po karo, įsižiūrėdamas į žydų sta­ tytojų likimus - jie perėjo frontą, getą, prarado artimuosius ir vis dėlto tiki rytojumi... Kodėl romanas taip ir liko rankraštyje? Autorius nesiryžo pažvelgti į herojų sielas.

Dabar jis visai kitaip formuluoja kūrėjo užduotį. Taip, reikia įsižiūrėti į patį save; "REIKIA SAVE PERSKELTI KAIP RIEŠUTĄ ir pajusti širdį".

...Ir čia pulsuoja vis ta pati, dešimtmečiais jį kankinanti mintis: kodėl aš taip mažai nuveikiau literatūroje?.. Kas dėl to kaltas? Didžiosiomis raidėmis j išskiria svarbiausia: "AŠ NIEKADA NETURĖJAU DVASINĖS LAISVĖS". Prisipažįsta nuo pat anksty­ vos vaikystės jutęs: "...m ano laisvę varžo kažkokia priešiška jėga. Aš jausdavau už nugaros jos šaltą alsavimą". Užvis paprasčiau, patogiau būtų laisvės nebuvimą susieti su KGB ar bet kuria kita totalitarinės visuomenės organizacija. Bet j mato priežastį giliau... Kažkur savo esybės "gilumoje". Ir vėl genuose? Šios minties j dar kaip reikiant nesuvokė. Ji tik šmėstels laiške...

Kartą jam sakau: "Mūsų pašnekesius galima pavadinti pa­ gal Prustą - "Prarasto laiko beieškant", j priduria: "Taip pat teisinga juos pavadinti: "Prarastos sielos beieškant". Dabar, kai skaitau jo laiškus dukteriai ir seseriai, galvon 148

ateina dar vienas patikslinimas: "Prarastos laisvės beieškant". Dėl to jis ir rašė.

SKALPELIS. Kas traukia jo laiškų, interviu, prisiminimų skai­

tytojus? Intonacija - rami ir abejinga. Žvilgsnis iš "gyvenimo ložės". Prieš mirtį j kalba viską. Nieko negaili. Ir pirmiausia savęs. Daugeliui tai atrodo kraštutinis apsinuoginimas ir savęs plakimas. "Skaudu skaityti, skaudu sekti, kaip autorius pasa­ koja apie save. Lyg skalpeliu raižytų savo kūną" (skaitytojo gy­ dytojo atsiliepimas).

Kodėl šitas skalpelis jam yra gaivinantis? Atsakymą aš ran­ du mūsų amžininko - mistiko ir matematiko, Kabalos ir Tal­ mudo žinovo rabino Adino Stainzalco - knygoje: "Atgaila lei­ džia pakilti virš laiko, duoda galimybę valdyti praeitį, keisti jos reikšmę dabarčiai ir ateičiai".

Tik vienas pavyzdys iš "Slaptos skrynelės". Vienas epizo­ das: "M IRAŽAS". "...T u o tarpu kampanija prieš "žudikus baltais chalatais" ėmė įgauti vis platesnį užmojį. Kankinamai slinko švininės die­ nos ir tiršto rūko apgaubtos bemiegės naktys. Savaitės, primir­ kusios baimės, keitė viena kitą, kol... Staiga redakcijoje sučirškė telefonas. Kalba Paleckis - Lie­ tuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas. - Josadė? Ateik į Prezidiumą. Tau paruoštas leidimas. Dabar dešimta valanda. Laukiu tavęs lygiai vienuoliktą. 149

Po valandos sėdėjau prezidento kabinete, gerai pamenu, prie didžiulio, šviesiai blizgančio rašomojo stalo. (Kažkodėl atro­ dė - iš dramblio kaulo.) "Štai du mano parašyti apsakymai, - tarė jis lyg tęsdamas anksčiau pradėtą pokalbį. - Abu po šešis puslapius. Būk geras, aš dešimčiai minučių išeisiu, o tu juos perskaityk, bet, prašau, labai atidžiai." Aš perskaičiau. Labai atidžiai. Vienu atsikvėpimu... Ir man pasidarė tamsu akyse. Du vaizdeliai iš geto gyvenimo. Alkani vaikučiai. Netoliese aidi šūviai. Riksmas. Žmonės išsigandę, bėga, skuba pasislėpti... Žydų ašaros, žydų kančios... Netrukus Paleckis grįžo į kabinetą ir atsisėdo priešais mane. "Perskaitei?" - "Taip." - "Kaip parašyta?" - "H m ... įspūdin­ gai." - "Josade, aš tavęs labai prašau, padaryk taip, kad jie būtų išspausdinti "Pergalėje". Aš žinau, tu ten šeimininkas, gali... Susitarėm?" Miela Asya, išėjau iš jo kabineto ir dar ilgai negalėjau atgau­ ti žado. Aš tikriausiai tada buvau panašus į epileptiką, kuris ilgai negali atsikvošėti po priepuolio. "Nejaugi Paleckis toks naivuolis ir nesupranta, kad dabar tokios erezijos negalima spausdinti?" - klausinėjau pats savęs, o širdyje... Prisipažįstu, nors daugelį metų pažinojau šį padorų lietuvį, tikrą inteligentą, man kilo bjaurus įtarimas, kad tai jo provokacija... Aišku, jo apsakymų apie getą žurnalas neišspausdino. Berods aš juos rodžiau redaktoriui, o gal ir nerodžiau, nebepamenu. Įvairiausiomis progomis man paskui teko susitikti mūsų prezidentą Rašytojų sąjungoje, bet niekada nė žodeliu neužsi­ minė apie aną pokalbį. O netrukus, 1953 m. kovo 5 d., mirė Stalinas."

150

"Slaptoje skrynelėje" / sušuko: "Tai išliko mano atmintyje kaip miražas, arba, tiksliau, kaip spiritistinis seansas". Man jis komentavo tą patį epizodą aštriau: "Eilinis apaki­ mas. O išėjo taip, kad aš sutrukdžiau Paleckiui tarti savo žodį žydams apginti".

DETALĖS. Būtent išpažintiniai žanrai - dienoraščiai, laiš­ kai - puikiai, kartais netikėtai atskleidžia žmogaus psichologiją. Tai įrodo žymus literatūrologas L. J. Ginzburgas savo knygoje "Apie prozos psichologiją". Tai savaip įrodo ir "Slaptos skrynelės" autorius. Daugelis detalių čia iš tikrųjų daugiaprasmės. Aš ilgai netikiu, kad/nuoširdžiai pritarė komunizmo dogmoms. Bet štai randu jo "Skrynelėje" detalę, kurią vargiai išgalvotum. Nakti­ mis / mintyse šnekasi su pirmuoju Lietuvos komunistų partijos sekretoriumi A. Sniečkumi. Apie ką? Apie įvairius dalykus, taip pat - apie rašytojus, literatūrinius herojus...

LAIŠKAI BE ATSAKO. Paskui, jau po aštuoniasdešim t aštuntųjų,/ sukuria dar keletą "laiškų" dukrai ir seseriai. Dabar tokius dalykus rašyti nepavojinga. Nepavojinga ir siųsti. / iš tikrųjų išsiunčia tuos laiškus adresatams. Sesuo kartais atsako: "Lenkiuosi tavo nuoširdumui". Duktė tyli. Lyg tėvo laiškų nebūtų. Lyg ne jai adresuoti. Po teisybei taip ir yra. Bet jį erzina Asyos tylėjimas.

"MANO ŠAUTUVAS - VISIŠKAS ATVIRUMAS", - pasakė šian­ dien /. Geriausiai tai tinka jo autobiografinei prozai. Gaila, 151

t

kituose žanruose šautuvas nešauna. Ir apskritai, jei kalbėsime apie literatūrą, šaudo retai. j rado savo žanrą. Tai patvirtina lietuvių kritika, gerai įver­ tinusi "Slaptą skrynelę". Bet kažkas jam trukdo pasinerti vien į išpažintį. Kas? Galbūt inercija: kaipgi! Jis - dramaturgas, jis nusprendė parašyti pjesių ciklą žydų tema, jis turi įrodyti sau ir kitiems... O gal trukdo klaidingai suprasta literatūros žanrų hierarchija: pirmoje vietoje didieji žanrai - romanas, apysaka, drama, o memuarai, dienoraščiai, laiškai lyg ir šliejasi kelkraštyje... Be to, - paskutiniaisiais metais - "nebėra jėgų". Paskutines jėgas j atiduoda pjesėms. Išpažintis - tiesiogine forma - mūsų pašne­ kesių valdos. (1994 m. spalio 1 d.)

P A SL A P T IE S SK R A ISTE

"Mūsų šeimoje daug slaptų dalykų. Mes visi stengiamės vienas nuo kito kažką paslėpti. Tai iš j laiško dukrai. Ir nėra ko stebėtis: taip, jis labai nori nuplėšti skraistę ir nuo šeimos paslapčių. Problema (man) kita: kokio masto gali būti jo atsivėrimas?

"IŠPAŽINTIES RIBOS" priklauso nuo vienos ar kitos literatū­ ros tradicijų. Vakaruose į autoriaus "apsinuoginimą" skaitytojas žiūri ramiai. "Ramus" ir rašytojas. Tas pats Ruso, kurį aš dažnai prisimenu kalbėdamasis su j, papasakojo žmonijai apie tokius dalykus, kokių žmonės ir po daugelio metų nesiryžta prisipažin­ ti net sau. 152

Tarp kitko, / prisimena Ruso patirtį. Kai tik pradedu kalbėti apie "Išpažintį", jis išvardija daugybę epizodų iš jos: -Vagiliavim as... Seksualinės nesėkmės... Neviena išdavys­ tė (kartą svetimo miesto aikštėje Ruso paliko savo draugą, kai tam prasidėjo epilepsijos priepuolis)... "Meilė trise"... O vai­ kai! Ruso vaikai, kurie vos gimę su jo žinia buvo atiduoti į prieglaudą... Taigi kurgi veda ribą tarp "galima" ir "negalima" pats /? Suprantama, ši riba jam eina visai ne seksualine "linija".

PUSVALANDIS TYLOS. Vienos jo išpažinties man nemalonu klausytis. Per daug neobjektyvus atrodo siužetas: / žmona daugelio jo kaip rašytojo negandų priežastis; jeigu būtų turėjęs kitokią žmoną - užsiimančią jo literatūriniais reikalais, gerai tvarkančią jo buitį, ir 1.1., ir pan., tai... Psichologiškai kolizija suprantama, / nuolatos kelia sau klausimą: kodėl jo kelyje - vieni labirintai? Visą kaltę suversti laikui jam būtų per žema ("laikai dažniausiai būna sunkūs"). Dėl daug ko jis kaltina save ir ... žmoną. / man pasakoja, kad apie savo santykius su žmona parašė jidiš kalba ilgą laišką seseriai. Jam svarbu, kad laiškas pasiektų palikuonis, kūrybos tyrinėtojus, kurie svarstys jo literatūrines nesėkmes. Tačiau sesuo jau sena ir kažin ar saugo jo laiškus. Iš/ archyvo laiškas po mirties irgi gali dingti... Ką daryti? / siūlo tą "laišką į ateitį" įrašyti magnetofono juostelėn - tebūnie papildoma išlikimo garantija. Jis skaito kokias trisdešimt minučių. Juostelė sukasi. Bet štai paradoksas, su kuriuo susiduriu jau kelintą kartą: įrašas, ke­ liantis man vidinių abejonių, nepavyksta. Taip ir dabar. Šifruo­ damas juostelę įsitikinu: aš įrašiau pusvalandį tylos.

153

SVETIMOS PASLAPTYS. Ar turi teisę memuaristas jas at­ skleisti, pasakodamas apie save? Nors žmogaus, kurį jis prisi­ mena, nebėra gyvo, - gyvena jo artimieji: žmona, vaikai, anūkai. Be to, su kuo nors dalydamiesi savo paslaptimi, mes turime galvoje: paslaptis visada lieka paslaptimi. Kadaise mane nemaloniai nuteikė kai kurie Hemingvėjaus knygos "Šventė, kuri visada su tavimi" puslapiai. Autorius visam pasauliui atskleidžia intymiausias Skoto Ficdžeraldo šeimyninio gyvenimo smulkmenas. Šis kamavosi, kentėjo. Pagaliau ryžosi išsipasakoti draugui. Kaip kokį testą pasakoju j šią istoriją, maža to - atsinešu ir Hemingvėjaus tomą, surandu reikalingą puslapį... j skaito. Jis tyli neilgai: - Nežinau kodėl, bet ši scena čia reikalinga. Poetikos prasme j teisus! Taip, šis epizodas - Ficdžeraldo prozos ir jo likimo įminimas. Visa kita, pasak j, "neturi jokios reikšmės". (1994 m. gruodžio 11 d.)

NUTYLĖJIMŲ LOGIKA. Jis pasakoja apie visus ir viską tiesiai ir aiškiai. Nesirūpindamas, kad gali įskaudinti. Nesigėdydamas pačių "gėdingiausių" detalių. Lyg darytų akimirkos nuotrauką iš praeities: taip buvo. Ir tik retkarčiais prašo išjungti magneto­ foną: "Smulkmenų neverta įrašinėti". Ar yra kokia nors tų nutylėjimų logika? Logika suprantama tik pačiam j.

Štai jis pasakoja man apie daugybę savo romanų. Kartais šypsodamasis: linksma situacija! Kartais lyg ir klausdamas: 154

dabar ir pats nesuprantu savęs! Kartais švelniai: buvau jaunas... Ir tik dviem atvejais/ sako: "Jei norite, užsiminkite apie tai trum­ pai. Visa kita išsinešiu su savimi".

Jo meilė poetei Lėjai Rudnickai. "Meilė, kuri kaitaliojosi su eilėmis... Štai žiūrėkite - Lėjos fotografija - radau atsitiktinai, padovanojo man Izraelyje..." Mėgėjiškoje nuotraukoje - jauna moteris su vilnone suknele ir skrybėle - raita ant žirgo. "Na, žinoma, Lėja žuvo. Gete."

"Prieš karą aš jau buvau vedęs... Taip, būtent taip. Tai buvo ne šiaip eilinis susižavėjimas. Gyvenome su ja Kaune, mažame butelyje; kūrėme planus ilgiems metams; iš kur galėjom žinoti, kad mums telikę vos keli mėnesiai?.. Vestuvės turėjo įvykti va­ saros pabaigoje arba rugsėjy. O kol kas mano išrinktoji išvažia­ vo į Kalvariją - paviešėti pas mano tėvus mėnesį ar pusantro, pamatyti, kas gi ta žydų šeima. Taip, jūs atspėjote: ji buvo lietuvė. Vaidino teatre. Ji žuvo. Kaip? Man iki šiol paslaptis. Grįžęs iš fronto, tuojau pat nuva­ žiavau į kaimą, kur gyveno jos tėvai. - Nieko tiksliai nežinom. Ji dingo pirmosiomis karo dienomis. Aš ilgai ieškojau. Iškildavo ir atkrisdavo įvairios versijos. Pati realiausia: ją sušaudė mūsų miestelio "baltaraiščiai". Už "ryšį su žydu".

.. .Greičiausiai jis nenori detaliai pasakoti šitų istorijų todėl, jog kol kas nuo jų nenutolo. Detalės tebekelia skausmą. 155

t

V Y R O V E ID A S SE N A T V Ė JE

1994 m. vasario 18 d. j klausia telefonu: - Ką skaitėte šiomis dienomis? - Tolstojų ir apie Tolstojų. - Taip, įdomu... Ir kokia Tolstojaus mintis šį kartą jus la­ biausiai sudomino? Sakau, tikėdamasis jį nustebinti: vyrai senatvėje gražesni negu moterys. j sutinka: - Senukai iš tikrųjų gražesni. Ryškiau negu jaunystėje ma­ tyti charakteris, paaštrėja jo esmė. O garbingo amžiaus moterys dažniausiai juokingos: gražinasi, bet praranda tikrąjį grožį, dirbtinai mėgdžioja jaunystę. Aš ginčijuosi, ginu moteris. O jis pateikia dar vieną - prie­ šingą - argumentą: - Jauno vyro veidas tyli.

"A Š SU PR A TA U ŽM O G A U S E SM Ę "

1994

m. lapkričio 23 d. Pjesė seniai parašyta. Bet j niekaip ne­

gali nuo jos atitokti. "...Viduje visas degu. Tai kūrybos ugnis. Aš dabar jaunes­ nis, negu buvau trisdešimties metų. Man atrodo: aš pagaliau supratau žmogaus esmę. Štai apie ką verta rašyti! Ir, žinoma, kitaip reikia pažvelgti į savo gyvenimą - jį būtina permąstyti. Prie kokios išvados aš pagaliau priėjau? Žmogus pagal savo prigimtį - agresorius. Žinoma, jis jau suvokė: agresija neatneša laimės. Tuo įtikinti žmones bandė 156

Senasis ir Naujasis Testamentas... Spinoza... Einšteinas. Tačiau žodžiai lieka žodžiais. Paradoksas tas, kad žmogus agresyvus kaip tik dėl savo silpnumo... Žinote, kokia mano mėgstama televizijos laida? "Gyvūnijos pasaulyje". Ten viskas aišku: jeigu gyvūnas sutinka silpnesnį [ individą, jį puola... Kur išeitis? Stiprusis turi atsiminti: jis - agresorius. Ir pra­ dėti sąmoningai riboti save. Iš dalies tokio suvokimo jau esama. Galbūt todėl pasaulyje dabar taip paplitusi filantropija. Bet rei­ kia eiti toliau. Štai apie ką mano pjesė "Šuolis į nežinią". Štai apie ką mąsto mano herojus. Vargu ar šitą pjesę supras ir įvertins kritikai. Jie mąsto štampais. Ir apskritai šiandien žmonės užsiėmę šia akimirka. M an o heroju s, kaip ir aš, vienišas. VIENIŠAS VILKAS, PAŽA­ BOJĘS SAVO AGRESIJĄ."

Pjesės veiksmo laikas - 1992 metai. Tai ir mūsų pašnekesių su j laikas. Jo nerimo laikas: "Civilizacija ties bedugne. Kaip ją išgel­ bėti? Iš išorės? Galbūt, Tačiau tai - mokslinė fantastika. Verčiau gelbėti žmoniją ne iš išorės, o iš vidaus - perdirbant žmogų". Iš esmės j seniai priėjo prie išvados: progresas - iliuzija; "nei Mozės "Nežudyk!", nei Kristaus "Mylėk!" nepadarė mūsų ge­ resniais. Kruviniausias istorijoje dvidešimtas šimtmetis mus įtikino, kad žodžiai nebepadeda". Pastaroji citata mano paimta jau iš jo pjesės.

157

i

Kažkur skaičiau, kad poetą Nikolajų Gumiliovą sukrėtė žo­ džiai iš Biblijos: "Žmonės - tai dievai". Žmogus panašus į Die­ vą? j šitą tezę traktuoja kaip mūsų teisę įsikišti į Kūrėjo kūrybą. Pagerinti, pakeisti žmogaus prigimtį. O galbūt pradėti viską iš pradžių.

1994 m. vasario 1 d. Pjesės siužetas susijęs būtent su šituo beprotišku herojaus ketinimu. Tarp kitko, kuo čia dėta pjesė. Juk tuo pačiu susirūpinęs - ir visai ne abstrakčiai - prieš mane sėdintis aštuoniasdešimtmetis senukas. Pjesė iš tikrųjų autobiografiška. Kai mes vakarieniaudami svarstome jos pagrindi­ nę idėją, argumentus "prieš" pateikia jau ne Sakalo žmona (kaip pjesėje), o daktarė Seina Sideraitė: - Žmogaus organizmui visada būdinga pusiausvyra. Nega­ lima ko nors tiesiog "atmesti". Kartais gydytojai specialiai slo­ pina vieną kurią ligonio imunologinę sistemą, ir tai sunkiai sekasi. Organizmas protestuoja! Pasaulyje taip pat sugyvena gėris ir blogis. Sunaikinkite blogį, kas gi tada bus gėris? Kartais, kalbėdama apie pjesę, ji, man rodos, tęsia savo seną ginčą su y: - ...Tu manai: žmogų galima kaip nors "pataisyti". Aš tau atsakysiu Moemo žodžiais (atsimeni jo knygą "Susumuojant rezultatus"?): lengviau pastatyti naują namą, negu išmokyti žmogų nusišnypšti ne taip, kaip jis įpratęs.

Kaip džiaugiasi y "Literatūroje ir mene" perskaitęs Lėto Palmaičio straipsnį "Tautinis valymas kaip kultūros reiškinys": daugelis straipsnio teiginių sutapo su jo teorija...

158

Rašydamas pjesę, į pagyvėjęs - kaip dar niekada mūsų pažinties dienomis. Dabar nė nevardiju: jo perskaitytų moksli­ nių darbų, susitikimų - su fizikais, genetikais, filosofais (kai ku­ rie pasidaro nuolatiniai lankytojai jo namuose, pas kitus jis vaikšto pats - pavyzdžiui, pas Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentą J. Požėlą)... Ir štai pagaliau į savo herojaus lūpas / gali įdėti žodžius: "...jau turiu duomenų, kurie akivaizdžiai rodo, kad tame agresyviame mazgelyje, kuriame, kaip daugelis mokslininkų teigia, iš esmės glūdi žmogaus kūrybinės poten­ cijos, - tų potencijų nėra. Agresyvumo genas... tik griauna ir naikina, o teigiama kūrybinė galia yra visai kitame gene". Kokią galima padaryti išvadą iš to monologo? Laikas pra­ dėti eksperimentą!

D AR V IE N A S P O R TR ET A S

Maskva, 1992 metų balandis. Psichologo Aleksandro Kroniko laboratorija. Jis daro daugelį stebinančius eksperimentus. "Tai­ gi jūs įvedate į kompiuterį pagrindinius savo gyvenimo para­ metrus - datas, įvykius, savo požiūrį į juos... Kompiuteris pa­ teikia jūsų psichologinį portretą." Mintimis aš pastatau save į j vietą. Štai pagrindinės jo bio­ grafijos gairės. Mašina pradeda dirbti. Pagaliau skaitau: "Jeigu jūs pakankamai išsamiai papasakojote apie savo praeitį ir ko laukiate iš ateities, tai šiandien įvykdyta maždaug 95 procentai jūsų sumanymų. Jūs - strategas. Tolimos praeities ar ateities įvykiai jums svarbesni už kasdienius rūpesčius, artimi lyg ši diena. Jūsų 159

gyvenimas panašus į galingą upę, kuri neša gilius vandenis per plačius laukus ir pievas. Jūs mokate nerodyti perdėto dėmesio gyvenimo sunkumams, daugelį jų net laikote išgalvotais. (...) Jūs labai emocingas žmogus. Aistros, stiprios teigiamos ir neigiamos emocijos, nuotaikos svyravimai - jūsų stichija. Jūs veikiau realistas negu optimistas ar pesimistas - kažkuo jus gyvenimas patenkina, kažkuo ne. Jūs tikslo siekiantis žmogus. Linkęs planuoti, tvarkyti gyve­ nimą savarankiškai, nepasikliaudamas natūralia įvykių eiga. O planuodamas savo veiksmus ne visada sėkmingai pasiren­ kate priemones užsibrėžtam tikslui siekti. Jūs pakankamai tvir­ tas ir savo pažiūras į gyvenimą paprastai laikote teisingomis. Jūs - dvasinių ieškojimų žmogus. Svarbiausia jums - idėjų ir išgyvenimų pasaulis. Išoriniai įvykiai - tik akstinas jūsų sielos darbui. Iš tikrųjų laimingas būnate tik vienui vienas, vidinių nušvitimų ir atradimų valandėlėmis. Pažinti ir suprasti - štai kur matote gyvenimo prasmę. Dėl dvasinio tobulėjimo galite paaukoti bendravimą su gamta, pramogas ir laisvalaikį, net darbą ir profesinę karjerą. Apskritai jūsų stilių galima pavadinti veikliu - hedonisti­ niu. Tai reiškia, kad jūs pirmiausia siekiate patenkinti savo no­ rus, gyventi "pagal poreikius", o šiame fone ugdyti savo gabu­ mus, pasiekti tobulumo tuose dalykuose, kuriuos laikote savo gyvenimo pašaukimu." Tame portrete buvo nemažai diagramų, įvairių rubrikų. Dabar prisimenu tik vieną: "Jūsų p s i c h o l o g i n i s

a m ž i u s: 79.

Šiandien jūs priartėjote prie savo realaus amžiaus. Jums pavyko suderinti pretenzijas su galimybėmis, rasti savo opti­ malų gyvenimo tempą. Išsaugokite tą optimumą ateityje!" 160

.. .Parvažiavęs į Vilnių, skaitau; jo gyvenimo rezultatus, "susu­ muotus" kompiuterio. Kažkodėl šis žaidimas jį menkai jaudina. - Taip, taip. Prašau padaryti man kopiją archyvui. Ir viskas. Turbūt todėl, kad "portrete" nėra vieno jam svarbaus žodžio - Mirtis. Jo dabartinio gyvenimo tikrojo fono ir prasmės.

V A K A R O ŠV IESA Ilgą laiką jam atrodo: man sunku, o gal - bent jau kol kas neįmanoma jo suprasti. Perprasti jo kelio sunkumus, jo susidve­ jinimą. Negalėjimą pasirinkti. - Jūsų patirtis, mano brangusis, - tai patirtis žmogaus, prisilietusio prie didžiosios rusų literatūros, o ji visuomet, ne­ siliaudama tvirtino: rašytojas - gyvenimo mokytojas, jis teikia skaitytojui dorovinį idealą... O aš nieko nemokau - pats tebe­ su mokinys. Niekam nieko neteikiu, taip pat ir idealų...

Galų gale "nesupratimo" tema pasitraukia kažkur į tolimes­ nį mūsų santykių planą. Kodėl visai neišnyksta?; nori kuo grei­ čiau išvysti mano knygą apie jį, o jeigu tokios knygos dar nepa­ rašiau, vadinasi, - vis dėlto "nesuprantu"... Kartu jis greitai įsitikina: man kaip literatūrologui rūpi vi­ sai ne "idealai", o rašytojo laboratorija, jo kūrybos psichologija. j tai pripažįsta, perskaitęs mano knygą "Rašytojas provincijoje" (Maskva, "Sovetskij pisatel", 1990). Vėliau jį sužavi mano suma­ nymas parašyti esė "Menininkas senatvėje, arba Vakarinė šviesa": - Štai kur jūsų herojus. Tai aš. Štai tyrinėjimo objektas. Tai aš. Klausinėkite...

1036

161

"VISKAS PAGAL FROIDĄ, TIESA? Darbas man - šventų šven­ čiausia. Dėl jo gyvenu." Kai šiandien vėl pakartoja tuos žodžius, aš prisimenu: laiške seseriai, atlaidžiai kalbėdamas apie Ievą, kai ši buvo tėvui "šviesos spindulys",;' prasitarė: "Aš panašus į tėvą. Man Ieva -m an o darbas". Vadinamasis pakaitalo efektas. (1993 m. rugsėjo 8 d.)

GILUMINIS PROTAS. Rašytojai anksčiau ar vėliau atranda jį savyje. Vieni vadina jį įkvėpimu, kiti - praregėjimu, j gaudo pasąmonės kuždesius naktimis. Atsibunda. Lempos neįžiebia. ("Lemputė įsižiebia manyje.") Skubotai užsirašo pavienius žodžius. ("Popierius ir plunksna­ kotis guli prie lovos, ant staliuko, - kad nereikėtų ilgai ieškoti. Kartais rašau net neatsimerkdamas.") - Aš taip gyvenu daugelį metų. Tačiau dabar šis įprotis vis labiau mane kamuoja. Naktį atsibudęs sunkiai vėl užmiegu. Dieną - suglebęs, kaip sudaužytas. (1991 m. lapkričio 7 d.)

JO GYVENIMO RITMAS būtent toks - liga, darbas, liga, darbas... Ar liga yra darbo pasekmė, ar darbas išgydo ligą? Neabejo­ ju: teisingas antrasis atsakymas.

"Visų svarbiausia - tai, kad žmogus nesiliauja kurti, pana­ šiai kaip moterys nesiliauja gimdyti. Žmogus, kol gyvas, rašys ant popieriaus skiaučių, draiskanų, ant akmenų. Žmogus kil­ nus. Aš tikiu žmogumi, nepaisant nieko." 162

Taip - viename interviu - pasakė Folkneris. Čia kiekvieną žodį galima priskirti j: jo archyve daugybė tokių "popieriaus skiaučių". I

1995

m. balandžio 8 d. Vis dažniau ir dažniau: j nebegali ra­

šyti. Kaip visada, bando ką nors sugalvoti. Ieško: kam galėtų diktuoti. Visi variantai atkrinta vienas po kito. Ieško - nesėk­ mingai - Ilonos M. (kažkodėl mano, kad ji sutiks). Bando diktuoti mašininkei iš žydų muziejaus, kuri jam labai dėmesinga.- Bet ji dieną užsiėmusi tarnyboje, o vakarais - šeima. ("Deja, mudu su ja padirbėjom vos keletą sykių.") Ir štai prieš porą savaičių pradedu mokyti j naudotis japo­ nišku diktofonu, kuris jau kelinti metai guli be naudos (pado­ vanojo Asyos draugė iš Norvegijos). Pasirodo, mūsų užsiėmi­ mai bergždi. Per didelį vargą j išmoksta naudotis diktofonu, tačiau... Šiandien klausiu: "Kiek jūs įkalbėjote?" - "Nė kiek". Ką gi, reikia ir čia įprasti.

j kankinasi. Pagaliau ima diktuoti žmonai - pavargusiai, ir taip slegiamai visokiausių rūpesčių. Pasitaiko, kad daktarė Sideraitė vieną puslapį perrašinėja po keletą kartų, j patenkin­ tas: "Štai ji ir pasidarė mano Sofja Andrejevna. Nors aš, aišku, ne Levas Tolstojus".

Paprastai autorius džiaugiasi, kai išeina nauja knyga. Po ankstesniais sumanymais padeda tašką. Kartais išvis juos pamiršta. O j - kupinas naujų planų. Taip jam ir sakau (1994 m. vasary) prieš išeinant jo knygai "Užtrenktos durys". 163

- Taip tai taip. Bet aš išsivaduosiu ne tik nuo senos medžia­ gos... Darbas laiko mane šiame pasaulyje.

"TALENTAS. KĄ JIS REIŠKIA? O jis reiškia - ja u sti aštriau,

žiūrėti ir m atyti akyliau negu v isi k iti žm onės. Talen tas - su d ė­ tin gas aparatas: širdis, logika, s ie la ... D ievas žino, kas dar! Ir b e to - reikia m okėti tuo instru m entu su g ro ti." (1991 m. gruo­

džio 10 d.)

ŠLOVĖ. Kaip ji aplanko rašytoją? Ką jis aukoja, kad pasida­ rytų garsus. Padeda ar trukdo jam šeima. Kūrėjo žmonos vaid­ muo "projektuojant" pasisekimą. Mudu s u ; ne kartą aptarinėjame šias temas. Įprastos temos literatūrinėje aplinkoje. Neįprasta kitkas: y visiškai netrokšta šlovės. "Rašytojams būdingas (didesnis ar mažesnis) garbės troš­ kimas. Kodėl man tai nebūdinga? Nežinau. Man svarbiausia išreikšti tai, ką jaučiu. Savo teisybę." (1991 m. lapkričio 6 d.)

Griežtai (ir be jokios pozos) jis atsisako dėti savo fotografiją į tokią jam brangią knygą žydų tematika. Tuo pačiu... labai trokšta spaudos dėmesio. Prieštaravimas? Tačiau tik tol, kol aš suvokiu: tai skausmin­ gas troškimas būti suprastam. Galbūt labiausiai y svajoja apie dialogą su skaitytoju, žiūrovu, kritiku. - Dviejų mano knygų tiesiog niekas nepastebėjo. Nebuvo nė eilutės laikraščiuose. Man skaudu. 164

Jis kalba apie savo knygas: "Užtrenktos durys. Laiškai iš Vilniaus į Tel Avivą. Dialogai ta pačia ir kitom temom. Vilnius, leidykla "Rosh Baltica", 1993; "Šuolis į nežinią". Vilnius, leidykla "Pradai", 1995. Šlovės tema jam visada virsta vienatvės nugalėjimo tema. Galų gale mirties įveikimo tema. (1995 m. rugpjūčio 8 d.)

STEBĖTINAS AUTORIUS! Nebijo pačių aštriausių pastabų. Priešingai - patenkintas jomis. Vėl su tuo susiduriu, kai kriti­ kuoju jo pjesės "Šuolis į nežinią" vertimą į rusų kalbą.; supranta: vertimo kritikoje negrabiai slypi mano pastabos autoriui. Hero­ jus nuolatos kažką deklaruoja; remarkos saldokos; veiksmas sulėtintas... - Brangusis mano, kuo čia dėtas vertėjas? Kalbėkite aiš­ kiau - aš suprantu, jūs teisus...

JIS MANO ESĄS VIENIŠAS SAVO ABEJONĖMIS. Iš tikrųjų - tai natūralūs rašytojo ieškojimai, natūralūs jo klausimai: kaip gyventi, kaip kurti literatūrą, jeigu prieš tave jau gyveno Tols­ tojus, Ibsenas, Tomas Manas?

; apie save: "vidutinis dramaturgas", "vidutinis autorius", "po mano mirties bus pamiršta visa, ką parašiau". Toliau jo samprotavimų logika griežta: jeigu taip, jeigu aš - pilkybė, tai kam tada kančios - aukojimasis - prie rašomojo stalo? Jeigu taip, tai koks jis turi atrodyti nevykėlis aplinkiniams - netgi žmonai, vaikams. ; tai kankina. Ne veltui laiške dukrai prasiverš jo 165

neištarta replika: "Irgi mat rašytojas, ne Tolstojus, ne Šekspy­ ras, netgi ne Sruoga!" - nesigink, jei ne Tavo žodžiai, tai Tavo mintys". Įprastas rašytojo kelias. Bet įprastas ir atsakymas į šias abe­ jones: abejok, įsiklausyk į save, tačiau eik tolyn. Ir taip - ligi mirties.

1995 m. spaly j manęs klausia (o teisingiau - vėl savęs paties): - Galbūt teatrai tyli todėl, kad autoriui trūksta talento? Man baisu. Abejonės, beveik savęs niekinimas. Tikėjimas savimi, savo kūrinių ateitim. Visa tai gyvena jame tuo pat metu.

- .. .Aš į lietuvių dramaturgiją įeisiu kaip penkių pjesių apie žydų tragediją Lietuvoje autorius. Jis ištaria tuos žodžius per vakarienę. Gludindamas juos. Įsiklausydamas, kaip skamba. Staiga žiūri į mane, nori atspėti mano tylėjimo prasmę - ar nepaneigsiu? O aš mąstau: tikriau­ siai jis teisus, nors literatūros istorijos eilutės nenuspėjamos. Mąstau: galbūt jis išliks mene jau vien štai šia didžiule kūrybi­ nės valios įtampa, tomis vakarinėmis pastangomis įsiklausyti į amžinybę, į patį save prie mirties slenksčio.

NEPARAŠYTI SIUŽETAI Tie siužetai kamuoja autorių. Mėnesių mėnesius mąstė apie charakterius, fabulą, užsirašinėjo, dirbo archyvuose, biblio­ 166

tekose... Ir - kažkas nepavyko. Ne, neparašyti siužetai rašytojo neapleidžia. Ir jis prisimena juos dažnai, taip pat ir rengdama­ sis mirčiai. 1994 m. vasario 23 d. Šiandien; pasakojo apie savo neparašy­ tą pjesę. Pagrindiniai herojai: Stalinas ir Hitleris. Jie susitinka kažkokiame bunkeryje, kalbasi kiaurą naktį, o paskui - visą dieną. Jų pašnekesiai - pjesės šerdis. Jos užuomazga: abiejų pusių atstovai ruošia deryboms patalpas. Įvedinėja (slaptai vieni nuo kitų) pasiklausymo aparatūrą. Dėl viso pikto ruošiasi "deryboms" ir vadų antrininkai... - Kartą, - pasakoja;, - aš perskaičiau: keturiasdešimt antrų­ jų vasarą įvyko maršalo Žukovo susitikimas su kažkokiu fašis­ tų karo vadu. Taigi mano istorinės fantazijos nebuvo visiškai be pagrindo. Jis rašė tą pjesę septintajame dešimtmetyje. Kodėl nebaigė?; negali atsakyti, teisingiau - kaip jau ne kartą būdavo, atsako į klausimą klausimu: "O kaip manote jūs?" - Tikriausiai kaltas filosofinis vakuumas. Pjesė buvo grin­ džiama intelekto dvikova. Tačiau tokia dvikova vargu ar buvo įmanoma. Dėl ko galėjo ginčytis du piktadariai? Dėl grobio dalybų? Finalas "atviras": ilgi Stalino ir Hitlerio pokalbiai baigiasi be rezultatų, karas tęsiamas.

DVIGUBAS REGĖJIMAS 1991 m. gruodžio 12 d. Skandalas prasideda kaip paprastai. Ne todėl, jog kas nors nori skandalo. Jis - ore, atmosferoje. Žmogus dar negali suvokti pasakytų žodžių prasmės, bet jam jau nepatinka tavo intonacija. 167

Viskas prasideda nuo televizijos laidos, skirtos žydų ir lietuvių santykiams prieš Antrąjį pasaulinį karą. Be ;', toje lai­ doje dalyvavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis (tuo metu - faktiškai valstybės galva), rašytojas Grigorijus Kanovičius, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris, dar keli žmonės. Galima pasakyti: ; kalba daugeliui žiūrovų sukelia "audrin­ gą reakciją" (lietuviai audringai giria, žydai - audringai plūs­ ta). Bet verčiau pacituoti jo naują laišką dukrai, kurį j - kaip visuomet - rašo dvasinės krizės būsenoje: "Prasti mano popieriai... mane įvarė į kampą. Kas? Neži­ nau. Man atrodo - visi. Sakysi, nesąmonė, šitaip būti negali, juk visi - nieko nesakantis žodis, mano atveju, išgalvotas blogdarys, kuris baudžia nežinia už ką. Kolizija, į kurią patekau, manding, išimtinė. Lietuvos žydui šitaip niekad nebuvo". Jaučiu jo "įvarymą" iš mūsų telefoninių pokalbių intensy­ vumo: trys keturi per dieną.

Pirmą kartą pastaraisiais metais; paliko "ložę", išėjo į sceną. Ir buvo užmėtytas supuvusiais obuoliais.

j laiškas išverstas į rusų kalbą, žadama jį spausdinti žurnale "Vilnius". Jis prašo manęs peržiūrėti vertimą. Ir štai dabar skai­ tau šį tekstą su pieštuku rankoje ir... nerandu sau nieko naujo apie ką jis nebūtų man kalbėjęs anksčiau. Tai kodėl; mušasi į krūtinę? "Pats užviriau tą rupią, karčią košę. Nesusigaudžiau." 168

"Dėl visko kalta intonacija" - žodžiai iš žydiško anekdoto.

Neabejoju: kada nors šitos j pastabos padės tyrinėtojams, kurie apsiims parašyti apie žydų ir lietuvių santykių psicho­ logiją. .. Tas ir yra! j kalbėjo per televiziją kaip rašytojas psicho­ logas. O į jo žodžius buvo pažiūrėta per politinės konjunktū­ ros prizmę.

Istorinio proceso psichologija jam aiški: gyveno greta dvi tautos; gyveno iš tikrųjų taikiai, bet viena kitos beveik nepa­ žinojo; negi jos tragiškai išsiskyrė?

j mėgsta prisiminti savo jaunystės Kauną. Tada lietuvių ir žydų poetai neretai dalyvaudavo bendruose literatūros vaka­ ruose, plodavo, šypsodavosi, simpatizuodavo vieni kitiems. Kažkodėl nei tiems, nei antriems nekildavo noro pasikalbėti, tiesiog pasėdėti kartu kavinėje...

j, žinoma, ne pirmas susimąstė apie keistą "sieną tarp lietuvių ir žydų. Nematomą. Tačiau ir savotišką". Jie buvo kaimynai, gyveno "toje pačioje gatvėje, dažnai - viename name, - visa tai juos turėjo artinti, tačiau nesuartino: kitoniškos buvo kalbos, kultūros, religijos, papročiai, o svarbiausia - visiškai skirtinga buvo psichologija..."

169

f.

Čia aš stabteliu. Štai kur pagrindinis jo apmąstymų objek­ tas. Senas žydas stengiasi suprasti: apie ką galvojo, ką išgyveno jo kaimynas lietuvis sudėtingais prieškario dešimtmečiais. "Ak, kaip aš didžiavausi, kai mane, berniuką, mama pirmą kartą atvežė į Kauną! Kodėl didžiavausi? Visur sostinės gatvėse mačiau iškabas su žydiškom pavardėm! Ne, man į galvą neatė­ jo paklausti: o ką apie tai galvoja lietuviai? Gal tai, kas kėlė ma­ no pasididžiavimą, jiems atrodė pažeminimas?" j antrą sykį man kartoja savo kalbos per televiziją tezes. Bet paskui vėl skaitau laišką dukrai - čia jo argumentai suformuluoti tiksliau: ".. .Patikėk, kad aš tik stengiuosi Tau paaiškinti, kokia tada buvo eilinio lietuvio tautinė savimonė, ir matuoti ją tokiu pat psichologiniu matu, kaip Tu dabar matuoji savo! Nesistebėk, kad taip sakau. Bent valandėlę įsivaizduok, kokie jausmai Tave, izraelietę, apniktų, išvydus, jog Tel Avivo centre, prašmatnioje Dizenhofo gatvėje parduotuvių dauguma priklauso ne žydams, o arabams, prekybos bendrovės - arabams, kino teatrai bei ka­ vinės - irgi arabams. Tai, neabejoju, sukeltų tau negerą pojūtį, užgautų nacionalinę, dar, ko gero, ir žmogišką savigarbą. Jei pasakysi, kad ne, atleisk, nepatikėsiu. Puikiai žinau, kokiu laiku gyvename, kad žmones - minią, masę - pagavo klaiki naciona­ linė karštligė, kuri plinta kaip epidemija, kuri jau "užkariavo" ne tik atskiras valstybes, bet ir ištisus kontinentus, ir visi - ir aš, ir Tu - prisipažinkime! - jau užkrėsti... Šiuo atžvilgiu mudviejų istorinė tėvynė Izraelis, deja, ne išimtis. Gyvenviečių statybą okupuotose teritorijose, žemės pirkimą iš arabų diktuoja ne vien ekonominiai, o - nemeluoki­ me sau ir kitiems - dar labiau nacionaliniai interesai. Tu, aišku, sakysi: žydai teisūs, nes visa tai - jų. O lietuviai, kurdami ir 170

stiprindami savo valstybę, juk irgi panašiai buvo teisūs: "Visa tai musų!" - tarė jie." ...j tą patį įvykį / bando pažvelgti dukart - savo akimis, o ; paskui kaimyno akimis. O juk tai ir yra svarbiausia tame žydų |ir lietuvių dialoge, kurį senų seniausiai laikas pradėti. 1

------------Mūsų pokalbiuose j grįžta (dešimtis kartų?) prie tragiško

aklagatvio, į kurį Lietuvos žydus įvarė istorija.".. .Mes jau žinojome, kas daroma žydams Vokietijoje ir kas daroma jiems vokiečių okupuotoje Lenkijoje... Ne, pasirinkimo žydai neturėjo. Grūmėsi du gigantai - Vokietija ir SSSR. Jeigu laimės Hitleris - žydams mirtis. Jeigu laimės Stalinas - lieka bent viltis... Tik šitaip ir galima paaiškinti gėles, su kuriomis Lietuvos žydai sutiko sovietų kariuomenę keturiasdešimtai­ siais metais." Tragiškas aklagatvis? Bet / galvoja dabar ne tik apie žydus apie tai, ką jautė lietuviai, žiūrėdami į tas gėles - jų nacionalinės valstybės žlugimo simbolį.

Peržengdamas dešimtmečius, jis bando suprasti ir save pa­ tį - žmogų su "dvigubu regėjimu". Kalba man: - .. .Tai štai, gyvenu savo bute keturiasdešimt šešerius me­ tus. Jūs atsimenate mano adresą? Vytauto gatvė, trečias namas, 'antras butas. O visą savo jaunystę Kalvarijos miestelyje aš irgi praleidau Vytauto gatvėje - trisdešimt antrame name. Paste­ bėjote? Tie patys skaičiai. Tik skaičius 32 tarsi perskilo: 3 ir 2. Skilimas. Jis mažai kam pastebimas. O aš dažnai mąstau apie tai. Tada, Kalvarijoje, aš buvau tik žydas, žydų berniukas. O 171

dabar aš ir žydų, ir lietuvių rašytojas. Ir žydas, ir lietuvis. Tuo pat metu. Iš tikrųjų - ar tai sujungiama? Ar įmanoma? (1990 m. spalio 28 d.)

Šiais mėnesiais (1991 m. lapkrity ir gruody) jis man kartoja: - Aš - kaip žmogus, kuris nuplaukė nuo vieno kranto, o prie kito kranto nepriplaukė. Dabar aš visiems svetimas! Negaliu suprasti: kodėl aš "išdaviau žydus" ir kuo taip įtikau lietuviams? Aš nenorėjau nei vieno, nei kito. Mane apėmė neviltis. Tas pats ir laiške dukrai: "Sąmonę dengia tamsa". Jis vėl labirinte. O kažkas nutarė: / dalija indulgencijas nu­ sikaltėliams. Ir jau skamba nuosprendžiai - jam pačiam. / beveik kas dieną perpasakoja man atsiliepimus į televizijos laidą. Visa kolekcija. Giriančios charakteristikos jo nedomina. O plūdimai - jie savaip atskleidžia Lietuvos žydų psichologiją. T a ig i/- "nepataisomas antisemitas", "kolaborantas", "lietu­ vių liokajus". Klausimas telefonu: "Už kiek pardavei nužudytų artimųjų atminimą?" / nė kiek neutriruoja, neperdeda savo gentainių požiūrio į jį čia, Lietuvoje. Kiek vėliau aš užrašiau žurnalisto Michailo Mirskio žodžius: - Man rodos, Josadė buvo atskirtas nuo žydijos kaip Tols­ tojus nuo cerkvės...

Štampai visados naivūs. Žinoma, / ne "kolaborantas". Ži­ noma, jis "viską atmena". Galbūt / pats sau kartoja vienoje pje­ sėje herojės lūpomis: "Negink jų. Tu gyveni šalyje, kur kiek172

viena žemės pėda aplaistyta žydų krauju. Oras persunktas atvi­ ros arba slepiamos neapykantos senai mūsų tautai. Tiesiog negaliu suprasti, kaip tu ten kvėpuoji ir neuždūsti?" .. .Sutapimas? Kartą aš jam sakau tą patį, tik kita tonacija: • - Nežinau, ar aš galėčiau gyventi ten, kur buvo nužudyti mano artimieji. Ar galėčiau alsuoti tuo pačiu oru? - Jūs teisus, - atsako j. Bet kažkaip labai jau ramiai. Paskui apie tai mąstydamas suprantu: tikriausiai dėl tos pačios priežasties j būtina gyventi kaip tik čia.

Į

Kelis kartus j siūlo man įsivaizduoti: o kas būtų buvę, žy­ dams ir lietuviams pasikeitus vietomis? Kiek ujamų ir perse­ kiojamų būtų buvę išgelbėta? Kiek būtų įvykę išdavysčių? Ko­ kias formas būtų įgavęs žmonių žiaurumas ir savanaudišku­ mas? O kaip būtų pasireiškęs kilnumas, gerumas? Kas nors pasakys: tokie fantazavimai čia nedera. Kam

' spėlioti? Kol kas istorija užfiksavo kitką. Kad ir tą patį Kauno "Lietūkio" garažą, kur žydams pagailėta kulkų - jie buvo žudomi įbrukant į bumą žarną ir paleidžiant vandenį... Teisybė. Bet jeigu istorija nepripažįsta tariamosios nuosa­ kos, tai ir žmogaus prigimtis juk nepripažįsta tautinių rėmų. Tamsūs, žvėriški instinktai, šėlstantys žmoguje, nepriklauso nei nuo odos spalvos, nei nuo akių formos, nei pagaliau nuo tikė­ jimo. Religija ir moralė tik padeda individui tramdyti instink­ tus, kovoti su šėtonu... Bet visų pirma tai daro pats žmogus. Ar ne todėl tarptautinė teisė nepripažįsta "kolektyvinės atsako­ mybės" už nusikaltimus?

173

►

Žmonės su "dvigubu regėjimu", žinoma, nėra didelė rete­ nybė. Jei kalbėtume vien apie Lietuvos literatūrinį cechą: Justi­ nas Marcinkevičius... Tomas Venclova... Kazys Saja... Sigi­ tas Geda... Vytautas Bložė... Pranas Morkus... Tikriausiai ga­ lima prisiminti dar daugelį vardų. Deja, Lietuvos televizija jų neprisiminė! Kalbu apie skriaudą, kurią patyrė j. Buvo sutar­ ta: po šitos bus kita laida, kur kalbės lietuvių rašytojas. Kalbės irgi labai atvirai, "kaimyniškai". Pasakys apie žydų genocidą Lietuvoje. Tokios laidos j nesulaukė.

Tuos du mėnesius jo nuotaika svyruoja. Tarpais kaltina ir kaltina save: "Užkušinau avilį! Jei kalbėsi­ me objektyviai, aš iš tikrųjų padariau žalos. Taip, žalos - jeigu manęs nesuprato nei žydai, nei lietuviai". Tačiau dažnai / įžvelgia kitą priežastį: "Tikriausiai dar nea­ tėjo laikas tokiam pokalbiui.

1992 m. sausio 10 d. j, atrodo, liovėsi jaudinęsis dėl rudeninio "konflikto". Šiandien jis pasakė: - Koks lėkštas atrodo žmogus, kai jį apibūdiname tik viena sąvoka: žydas, lietuvis, rusas... Ne, tada aš verčiau pabūsiu kosmopolitas.

N E P A M I R ŠK SAL J ERI O

1992 m. rugpjūtis. Skirtingai nuo daugelio autorių, j neturi "Saljerio komplekso". Kur ten! Pavydas jį žemintų!

174

Ne kartą pastebiu: jis be galo objektyvus, kai kalba apie kolegas. Lengvai atleidžia silpnybes. Supranta, kaip sunku įkūnyti sumanymą. Visada geraširdiškai, negailėdamas epitetų žavisi kitų kūriniais - "popieriuje įkūnyta harmonija.. Kalbėdamas apie literatą, mato rašytojo lemtį: tapsmą, talento augimą - "kelią virš buitinės prarajos". Savo seno draugo, dabar visame pasaulyje žinomo žydų poeto Hiršo Ošerovičiaus lemtį: - Jis nieko sau neleisdavo. Nė žingsnio į šoną nuo to, kas svarbiausia! Ir savo, ir savo atsidavusios žmonos gyvenimą pa­ skyrė eilėraščiams, pokalbiui su Dievu. Ir laimėjo! .. .Mato Grigorijaus Kanovičiaus lemtį. Regis, čia galėtų kilti pavydas. Juk šiandien jie ūk dviese. Du žydų rašytojai Lietuvoje (tragiška ironija: vienas - Josadė - rašo lietuviškai, antras Kanovičius - rusiškai), j daug vyresnis, kažkuria prasme Kanovičiaus mokytojas (pastarasis ir pats visada tai pabrėžia). Tačiau mokinys jau seniai kur kas garsesnis už mokytoją. Nė kiek dėl to nesielvartaudamas, j kalba apie Kanovičių: - Meistras kaip reta! Jūs, žinoma, pastebėjote, koks lankstus, koks spalvingas jo žodis! Išmintingas meistras... moka tiksliai įvardyti skaudžiausius dalykus Lietuvos žydų istorijoje. Jis ėmėsi savo pagrindinės temos, kai tai buvo pavojinga. Pavojin­ ga, galima sakyti, tikrąja žodžio prasme: autorius romanų, ku­ riuose kalbama apie tautinę žydų idėją, galėjo bet kada būti pavadintas priešu. Kanovičius rizikavo. Ir laimėjo. .. .Pirmieji Marko Zingerio apsakymai, esė žydų tema: - Ak, kaip įdomu: jis pradėjo ieškoti. Kurgi, prie ko jis pa­ galiau prieis? Kai j kalba apie kitų ieškojimus ir laimėjimus literatūroje, atrodo, jam nerūpi savo pergalė ir ieškojimai. Visai nenustebau šiomis dienomis iš jo išgirdęs: 175

- Kiekvienas literatas privalo kartkartėm užduoti sau klausi­ mą: "Ar netampu panašus į Saljerį?"

PAKLYDIMO ENERGIJA Vėl mąstau apie tą patį. Kaip jam kilo mintis, kad reikia perdaryti ne tik save, bet ir savo artimuosius? Niekada jis nebu­ vo komunistų partijos narys; nėra reikalo jam įrodinėti: visą jo gyvenimą žalojo totalitarinė visuomenė, sumanyta ir sukurta komunistų. Tačiau ne vieną dešimtmetį jam buvo artima bolševikų numylėta idėja: galima kištis į svetimą likimą, žmogų galima ir būtina "perkalti"...

Čia aš prieinu prie dar vieno / labirinto. Štai jis: šeima.

1994 m. rugsėjo 12 d. Namiškiams/ yra diktatorius, nors pats, aišku, taip nemano. Žinoma, apie tokį savo vaidmenį šeimoje jis yra girdėjęs. Bet tai "taip neteisinga, taip absurdiška", kad/ sąmonė negali šito priimti. Taip, vaikai kažkada jų šeimos sienlaikraštyje parašė: "Mūsų tėtė - uzurpatorius". Tačiau "vai­ kai - kaip papūgos kartojo mano žmonos žodžius".

Vaikai seniai užaugo. Duktė - Izraelyje, o sunui / tebediktuoja, kaip gyventi. Piktinasi: diktante vien tik klaidos!

176

1992 m. balandžio 10 d. j norėjo, kad Josifas būtų fizikas: "Tai ateities profesija!" Josifas - apsigimęs humanitaras, tačiau perlauždamas save - bandė paklausyti tėvo patarimo. Keletą metų mokėsi fizikos fakultete, paskui perėjo į matematikos. Dėsninga, kad vis dėlto (po dešimties metų nuo įstojimo į uni­ versitetą) baigė istorijos fakultetą. Paskui sūnų patraukė skulptūra, tapyba. Parodos. Ginčai. Vieni gūžčioja pečiais. Bet kiti (taip pat ir dailėtyrininkai) apie Josifo Josadės darbus kalba susižavėję. Žinoma, tai malonu vyresniojo Josadės ausiai. Tačiau... jis vis viena turi savo, visiškai nepajudinamą, nuomonę, kas privalėtų ir ko neturi būti sūnaus kūriniuose.

1995 m. kovo 11 d. Aš dažnai žiūriu į skulptūrinį ; portretą, sukurtą Josifo. Beje: kas metai portretas darosi panašesnis į originalą. Sakau jam, kad kūrinys, man regis, puikiai atspindi esmę. - Ne, esmė visiškai neatspindėta! - irzliai atsako. Matyti, į mąsto apie juodviejų santykių esmę. Apie tai, kad sūnus neva nesupranta tėvo.

"Kuo jam galų gale nepatinka Josifas?" - klausiu savęs. Ir prieinu prie netikėtos išvados: nepatinka ieškojimai, blašky­ masis. Visa tai j leidžia tik sau. Iš artimųjų reikalauja apibrėž­ tumo, tikslumo; jeigu galima pasakyti - išbaigtos drobės.

Tėvo ir sunaus konfliktas išryškina vieną reikšmingą į as­ menybės briauną. 036 177

Jam svarbu idėja, dėl kurios jis gali paaukoti save, žmoną, vaikus. Jis kuria savo pasaulį. To pasaulio projekte sužymėtos vie­ tos viskam ir visiems: šeimos vieta, žinoma, svarbiau negu vieno ar kito daikto vieta jo kabinete. Ir vis dėlto - tai vieninga sistema, kur negalima nieko keisti neatsiklausus "projektuotojo".

7995 m. gruodžio 10 d. .. .Išeiname su Josifu į apsnigtą - jau gatvę. Jis tęsia savo pasakojimą: - ...Tėvas kiekvienam iš mūsų tarytum etiketę priklijavo. Nusprendė, kokie mes turime būti. O paskui ėmė perdarinėti. Jis apskritai tikėjo: gyvenimą galima pertvarkyti. O aš... aš dar trylikos keturiolikos metų supratau: žmogaus neperdarysi. Iš pradžių su tėvu ginčydavomės. Paskui aš ėmiau vengti ginčų. Gailėjausi jo. Bet tėvas buvo labai tvirtas žmogus. Aš, palyginti su juo, - molis. Būdavo, tik susitinkam, ir jis - net sunkiai sirgdamas - kala ir kala savo...

1994 m. birželio 9 d. "Kai mudu susituokėm keturiasdešimt šeštųjų sausyje, aš ne tik labai mylėjau ją - aš džiūgaute džiūga­ vau! Mano Seinelė ne tiktai graži, ji dešimčia metų už mane jaunesnė, geraširdė, naivi... Vadinasi, prieš mane medžiaga, iš kurios aš nulipdysiu ką panorėjęs." Nejaugi praėjo pusė amžiaus? Šiaip ar taip, aš ir dabar gir­ džiu, kaip j po senovei kažką aiškina žmonai. Tarsi už ją uždavinėja klausimus ir pats į juos atsakinėja: ką, kaip, kur, ko­ dėl ji turi daryti... O jai, daktarei Sideraitei - septyniasdešimt treji. Ligoniai iš 178

visos Lietuvos; mokslinis darbas (ji - pirmoji po karo Lietuvo­ je - susidomėjo endokrinologija, ėmė tabletėmis gydyti diabe­ tą); jai - butas, sodas, vyro dieta. Ir nuolatinis rūpestis; kaip prailginti jo gyvenimą?

Dėl smulkmenų šeima jam pakluso. Tačiau būtent - dėl smulkmenų. Kaip ir jis, visi jie nešvenčia gimtadienių, nepri­ pažįsta švenčių... (“Per Naujus metus mes gulamės miegoti kaip visada, nei vėliau, nei anksčiau, - sako man daktarė Sideraitė. Eglutė? Ji mus visus nustebintų.") Galbūt aš dar ką nors pamiršau? Visais kitais atžvilgiais jo žmona, duktė ir sūnus liko tokie, kokius juos nulipdė Viešpats Dievas.

1994 m. sausio 6 d. Aš nejučia žaviuosi daktare Sideraite./ tai jaučia ir... pavyduliauja. Šypsausi, kadangi suprantu pavydo priežastį. Jis nori pasiglemžti visą mano dėmesį, iki galo. Beje, dar labiau daktarės Sideraitės jis pavydi jos darbui. Šeštajame dešimtmetyje, kai tik žmona baigė medicinos fakultetą, j reikalauja: - Mesk savo polikliniką! Tu dirbsi "Pergalėje". Žinosi visas mano problemas. Ir - kiaurą dieną būsi man prieš akis. Ji atsisako, j širdyje ilgai lieka nuoskauda: nejaugi ji nesu­ pranta, kad taip būtų visiems geriau? Metai bėga, nuoskaudos kaupiasi. j vis tebeerzina tai, kad po vestuvių ji nepakeitė savo pavar­ dės. ("Pasakė, neva būsią daug vargo su dokumentais, bet juk tai - niekai.") 179

Tačiau labiausiai žeidžia kitkas - dešimtmečių dešimtme­ čiais apie jį sakoma: "Tos gydytojos vyras..

Laikui bėgant kai kas keičiasi. Kartais, ką nors svarbaus nu­ spręsdamas už žmoną, j tarsi nepastebi (o gal vis dėlto numa­ no?): sprendimas jau priimtas. Jos pačios. Savotišką novelę šia tema pasakoja daktarė Sideraitė. Kartą, septintajame dešimtmetyje, j pakvietė žmoną ir jos brolį, atvažiavusį iš Kauno, į "Neringos" kavinę. Vakarienė. Sampanas, j iškilmingai praneša: "Aš nutariau, kad tu, Šeinele, nuo rytojaus sėsi rašyti kandidatinę disertaciją". O ji jau seniai dirbo mokslinį darbą. Ir sėkmingai dalyvaudavo konferencijose. Ir net spausdindavo savo tyrimų rezultatus.

1994 m. gruodžio 3 d. Jo charakteris sunkus? Nepatogus? Dygus? Ne, visi šitie apibūdinimai netikslūs, jie neatspindi konkretaus žmogaus gyvenimo "superuždavinio" (pasinaudo­ siu čia tinkančiu Stanislavskio terminu), j kartoja: - Šeima privalo turėti tik vieną tikslą. Ir visi turi tik šito tiks­ lo siekti... Jis pats, žinoma, siekia.

1995 m. balandžio 6 d. Viktoro Šklovskio knygos pavadini­ mas "Paklydimo energija" skamba kaip būties formulė.; ta ener­ gija gyvena. Čia irgi - jo jaunystės paslaptis. Niekada nenutrūks­ ta jo tapsmo, vystymosi procesas - net "perdirbinėdamas" artimuosius, klysdamas, jis vis dar skuba pas patį save. 180

H E R O JU S IR A U T O R IU S

Mes kaip ir pirma kalbame apie jo mirtį. Žinoma, daugiau­ sia kalba j. - Ką gi, šis įvykis savaime suprantamas ir - artėjantis. Aš nepritariu, bet ir neprieštarauju jam, kaip reikalauja "ge­ ro tono taisyklės". Tai iš karto sugriautų mūsų pašnekesių po­ būdį, jų ypatingą sandarą - be melo. Dažnai / kalba apie mirtį, turėdamas galvoje mano darbą: - Kai numirsiu, jūs lengvai parašysite savo knygą. Mano portretas pasidarys tikslesnis, aiškesnis. Viskas iš karto atsis­ tos į savo vietas...

Dar apie mudviejų santykius su j. Galbūt visų svarbiausia: aš seniai pamilau tai, ko jis nepajėgė savyje realizuoti.

1991 m. gruodžio 10 d. Nepaisant j polinkio į krikščionybę, jam nuobodu mąstyti apie moralę. Ir tikriausiai tai vienintelis dalykas, kuris mudu skiria. Labai aiškiai j savo mintį išsakė šiandien: - Man atrodo, menininkas negalvoja apie dorovinį pradą... Jį domina tik psichologija. Aš patikslinu: kai kalbame apie literatūros kūrinio "erdvę", tai taip. Bet jei kalbam apie "gyvo gyvenimo" erdvę - kaip gali­ ma išsiversti be moralės? Kaip vienišo kelio sutemose be jos nepaklysti? j tyli. Neabejoju: jis nepritaria man.

181

j negali atsisakyti savo įpročio tyrinėti visus aplinkinius. Aš, aišku, irgi ne išimtis. Išsisukinėju, priešinuosi. Nenoriu, kad mudu nukryptume nuo savo užduoties. Ji - ne akimirkos darbas, ji neapsiriboja net visa serija interviu. Aš ne išimtis ir iš kitos jo taisyklės, j bando - turėdamas geriausių ketinimų - mane "perdirbti". Jam kažkodėl atrodo: aš griaunu savo gyvenimą. Be to, šiurkščiai griaunu. Jis bando suprasti: kodėl? Tikriausiai nori, kad aš nekartočiau jo klaidų. O svarbiausia - mano sprendimuose ir poelgiuose jis nemato logikos. - Jūs Lietuvoje penketą metų? - klausia j. - J a u penketą metų... Jis kažką mintimis pasveria, palygina: - Kiek jūsų knygų išėjo prieš atvažiuojant čia? Keturiolika? Kaip eseistui ir literatūrologui - nemažai. j tęsia savo skaičiavimus. Veikiausiai jam lengviau galvoti apie mane, mano kelią lyginant su savuoju. Mūsų amžiaus skirtumas - trisdešimt septyneri metai, aš tikčiau jam į sūnus, bet j galvoja kaip tik ne apie tai... Apie ką gi? Apie kūrybinės lemties liniją - kiekvieno literato pagrindinę liniją. Kur ji mane išves? j moka į situaciją pažvelgti su negailestingu aiškumu: - Jūs sėkmingai dėstytojavote aukštojoje mokykloje, buvote gausiai spausdinamas. Ir staiga - viską metėte. Rusija! O juk esate su ja susijęs gimimu, kultūra, kalba... Persikelti į nepri­ klausomą Lietuvą? Ką gi, pastarasis žingsnis tarytum logiškas. Juk jūs parašėte apysaką apie Kristijoną Donelaitį. Aš ją skai­ čiau, supratau jūsų sumanymą: ne šiaip sau papasakoti apie genijaus gyvenimą ir tragediją - pamatyti tautos dvasios gyve­ nimą amžių bėgyje. Donelaitis atvedė jus į Lietuvą. Bet toliau... Kas toliau? 182

Í stebisi. Literatas nebendrauja beveik su niekuo iš kolegų. Net liaujasi vaikščiojęs į Rašytojų sąjungą. Kodėl? Dėl kelių dešimčių žydų likimų, per tuos metus įrašytų į magnetofono juostelę? Ar lygiavertės aukos? Beje, ir čia, naujajame mano gyvenime, j pasigenda logikos. Per penketą metų - nė vienos didesnės publikacijos, nors jis žino: kai kurie mano paimti interviu - sensacingi. Tyla... Kas iš jos išaugs? "Žinoma, aš seniai supratau: jus domina ne įvykiai, kad ir kokie sensacingi būtų, bet psichologinis jų pamatas. Puiku! Ir vis dėlto gyvenimas praeina. Aš savo kailiu patyriau, kaip būna: tuose pačiuose leidiniuose, kurie tave vakar spausdino, jau mirga nauji vardai, o tu jau seniai pamirštas, tu jau atsilikai nuo traukinio.. j jaučia svetimo gyvenimo mįslę, mato jo vingius, kurie gali būti tragiški. "Bent vienas netikslus žingsnis ir... Reikalinga valia! Reikia nuolat klausytis lemties pulso."

Ne kartą klausausi telefonu ir tokio jo monologo: - Kas naujo jūsų gyvenime?.. Nieko ypatinga? Jūs man neatviras! Beje, jeigu ką nors ir pasakysite, vis tiek būsite neat­ viras. Jūs atsakysite formaliai. Ne, tikriausiai viskas teisinga. Juk jūs tebegyvenate išoriniame pasaulyje, o aš jau kitame... (1993 m. gruodžio 6 d.)

Sakau jam beveik viską. Nors, teisybė, nepasakiau svarbaus dalyko: prieš penkerius metus aš smarkiai pakeičiau savo gy­ venimą ne vien dėl to, kad emigravau į Lietuvą - aš grįžau į judaizmą. Čia ne kalbos riktas: grįžau. Laikoma, kad kiekvieno žydo tikėjimas nuo mažens yra judaizmas. Tiesa, jis pats kartais to nežino. 183

Kodėl aš nutylėjau? Kaip j žiūri į judaizmą, aš gerai žinau, o neišvengiami - nuolatiniai - jo klausinėjimai būtų mus nuvedę per toli. Žinoma, aš nepamirštu: su j mudu jau seniai ne tik "herojus" ir "autorius" —draugai. Ir vis dėlto aš pirmiausia no­ riu likti jo veidrodžiu.

ŽM OGUS PRIE SLENKSČIO

Trečiasis sąsiuvinis

ŽENKLAI 1995 m. balandžio 2 d. Praėjo jau dveji metai nuo tada, kai j pasakė: -Jū s neklysdamas pajusite artėjančią mano mirtį. Aš, kaip ir daugelis mirštančiųjų, apgaudinėsiu save viltimi, betgi jūs neapsiriksite! / teisus. Mirties ženklus lengva pastebėti jo akyse, balse, judesiuose. Yra daugybė literatūros, kaip tokius ženklus skai­ tyti, - pavyzdžiui, Tibeto gydytojų knygos. Bet dabar jų nuro­ dymai nereikalingi, j kelias myriop - tiksliai ar apytiksliai atspindėtas mano dienoraštyje.

1995 m. rugpjūčio 8 d. Atsisveikindamas kas kartą stengiuosi tarsi įsiurbti, įtvirtin­ ti atmintyje jo mažą figūrą, aštrų žvilgsnį iš po vešlių antakių... Taip, aš nepamirštu: tai seno aktoriaus veidas, jis puikiai moka kaitalioti išraišką, atitinkančią kiekvieną naują vaidmenį. Ir vis dėlto... - Kito karto gali nebūti, mano brangusis, - sako j. Aš jaučiu šypseną jo balse. Bet vis dėlto matau liūdesį akyse. Taip, kito karto gali nebūti! Atėjęs po dviejų trijų savaičių iš karto pastebiu jį pasikeitus: sulysęs, tarsi visas padžiūvęs, dar gilesnės raukšlės. Mane užlieja gailestis ir švelnumas, kurių stengiuosi jokiu būdu neparodyti.

Žmogus prie mirties slenksčio. Tai - visų pirma - psichinė būsena. Kažkas verčia j kartkartėm vis prisiminti dabar jau se186

Įią tiesą, kuri be galo tiksliai išreikšta žydų knygoje "Tėvų pa­ mokymai" ("Pirkei avot"): "Gimusiesiems reikės mirti, mirusiesiems - prisikelti, o gyviesiems - stoti prieš teismą". i

f' JŪROS BANGŲ ŠVYTĖJIMAS f

1994 m. rugsėjo 21 d. Iš pokalbio telefonu,

į

"Ką veikiu? Sėdžiu virtuvėje ir svarstau: pasiimti nuo len­

tynos Mošės Leibo Galpemo knygą ar ne? Vertinu savo jėgas ir mąstau apie Galpemą. Jis gimė netoli Lvovo, mokėsi tapybos Vienoje, gyveno JAV. Duonos kąsnį dažnai užsidirbdavo sun­ kiu darbu. Bastėsi. Smarkiai gėrė. Gana anksti mirė. Jo eilėraš­ čiai ir likimas kažkuo man primena Sergejų Jeseniną. Jis buvo beveik genialus. O dabar, man rodos, beveik užmirštas. Aš atsimenu tokias Galpemo eilutes: "Jeigu jums poetas Mošė Leibas pasakys, kad rytą, apie dešimtą, jis pamatė jūros bangų Švytėjimą, ar jūs patikėsite Moše Leibu? Žinoma, kad n e..." O toliau... Toliau poetas kalba, kad mirtis traukia jį į jūrą. Aplink minia, bet niekas nieko nepastebi. Kuo baigiasi eilėraštis? Nebeatmenu. Bet... nesiryžtu paimti nuo lentynos knygą."

Žinoma, j jaudina, kokia bus mirtis. Kaip ji ateis? Sunki bus ar lengva? - Žinote, jau pusvalandis taip: užsimerkiu ir - pats matau tą virpantį, vos pastebimą, mane traukiantį jūros bangų švytėjimą.

187

•VIENATVĖ KAIP "GYVENIMO IR KŪRYBOS" FORMA 1995 m. sausio 4 d. - Aš vienišas. Aš labai vienišas. Šiandien j vėl kelis sykius tai pakartojo. Kaip ir per kitus mūsų pokalbius. Kaip ir filme "Iliuzijos". Kaip savo laiškuose. Žaviuosi jo narsia išpažintim (pats negalėčiau niekam šito išpažinti). Ir, be abejo, galvoju: kaip į tokius pasakymus reaguoja jo žmona, vaikai? Daktarė Sideraitė klausosi vyro ramiai. Lyg ne jai, lyg ne jų ilgam gyvenimui drauge šitie žodžiai vienaip ar kitaip taikomi. Įprato.

1995 m. rugsėjo 5 d. Popieriaus lapas su klausimais, kuriuos aš norėjau jam užduoti (neuždaviau, nes j sunkiai sirgo). 1. AR JŪS SUVOKIATE, KAD JŪSŲ VIENATVĖ DĖSNINGA? (Pastabos sau: Suprantama, kad / - mažne kaip visi žmonės - buvo vienišas paauglystėje, jaunystėje, kol ieškojo pašaukimo. Suprantama, vienišas Lietuvos Jeruzalės griuvėsiuose. Jis - vienų vienas - su savo praeitimi, abejonių, baimių, prieštaravimų labirintuose. Jis verčiau susitaikytų, suvoktų: tą vienatvę iš dalies susikū­ rė pats. Būtent taip - šeimoje, kur jis tiesiog "susirentė" savo vienatvę, ėmęs pertvarkinėti artimųjų gyvenimą ir charakterius. Tas pats ir literatūroje: j pasitraukė iš žydų kultūros, o su lietu­ vių kultūra kaip reikiant nesusigiminiavo. Jis verčiau apsižvalgytų, tada pamatytų: dabar vyksta ne­ gailestingas beveik visų įprastų vertybių perkainojimas; toje 188

sumaištyje savaip vieniši, suglumę daugelis j kolegų iš buvu­ sios SSSR. Jis verčiau numotų ranka! Susitaikytų su amžinai esančia, išmintinga senatvės vienatve.) 2. AR JUMS NEATRODO, KAD BODĖDAMASIS VIENATVE JŪS KARTU JOS IR IEŠKOTE? (Pastabos sau: Vienatvės poreikis jam susijęs su kūryba, su ypatingo susi­ kaupimo, meditacijos, vienišo pokalbio su Dievu būtinybe. j prisipažįsta: - Kartais po keletą dienų tyliu. O daktarė Sideraitė, išgirdusi mūsų pokalbį, įsiterpia: - Dirbdamas jis dažnai - sąmoningai ar nesąmoningai sukelia šeimoje konfliktą. Tada patenkintas pasineria į save. Kodėl j patenkintas? Po susivaidijimo tam tikram laikui nutrūksta kontaktai su artimaisiais. Atsiranda savotiška vienat­ vės "garantija"). \ 3. KRAŠTUTINĖ VIENATVĖS IŠRAIŠKA - MIRTIS. BETGI JŪS 'SUSITAIKĖTE SU JA. TAI KODĖL MAIŠTAUJATE? (Pastaba sau: j "maištą" lengva paaiškinti. Jis - pasenęs vaikas: vaikai niekada negali susitaikyti su vienatve!)

LIKIMO VARIANTAI 1991 m. lapkričio 6 d. - Labai anksti išryškėjo mano gyvenimo tikslas. Nutariau tapti rašytoju. Ar teisingas buvo mano pasirinkimas? Sis klau­ simas man vis dar svarbus! 189

Taip, jaunystėje prieš j vėrėsi ir kitas kelias. Mokykloje jį kar­ tą pakvietė pasikalbėti matematikos mokytojas: - Josade, matau: jūs ketinate susieti savo ateitį su literatūra. Gerai pagalvokite. Man regis, jūs daug pasiektumėte tiksliųjų mokslų srityje. j tebemąsto apie tuos žodžius ligi šiol.

O vėliau rodėsi: jis bus puikus komersantas. "Kai trisdešimt pirmaisiais bankrutavo tėvas, mūsų šeima nebeturėjo iš ko gyventi. Fabrikas užantspauduotas. Kreditoriai reikalauja tuojau pat grąžinti skolas. O tėvas niekaip negali atsitokėti. Aš tada studijavau Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Su artimaisiais matydavausi retai. Nustebau, kartą savo kamba­ rėlio tarpdury pamatęs mamą - visų artimiausią žmogų mūsų šeimoje. Ji ir reikalavo, ir - maldavo: - Jaša, tu pats turi imtis apskaitos. Kitaip visiškas krachas. Visam laikui. Aš mečiau mokslus. Grįžau namo. Pasitelkiau keletą paty­ rusių advokatų iš Marijampolės, Kauno. įsivaizduokite, per tris mėnesius pavyko išspręsti visas problemas su kreditoriais. O paskui Lietuvoje baigėsi pramonės ir bankų krizė. Ir prasidėjo pakilimas. Mes vėl atidarėme fabriką. Privertėme tė­ vą pasisamdyti gerą buhalterį. O ir jį patį daug ko išmokė karti patirtis. Kai keturiasdešimtaisiais metais sovietų valdžia nacio­ nalizavo fabriką, jis jau duodavo pelno - įmonė buvo įvertinta šimtu dvidešimt tūkstančių litų. Nemažas turtas tais laikais!"

190

Ne, j neabejoja, kad jo pasirinkimas teisingas. Jis tik anali­ zuoja dabar, prieš mirtį, galimus likimo variantus.

IŠĖJIMO KRONIKA Mano pastarųjų trejų ketverių metų užrašai - vis apie tą patį. Štai j įsiklauso į save, štai menininko protas ramiai registruoja, atrenka, klasifikuoja vienus ar kitus organizmo senėjimo pro­ cesus. Jau nebegrįžtami pakitimai. Laipsniškas i š ė j i m a s . j supranta tokios savistabos reikšmę. Drebančia ranka sąsiuvinyje rašo: "Senatvės dienoraštis". Tačiau jis pastebi ir prieštaravimą. Tie stebėjimai pirmiau­ sia svarbūs tuo, kad čia - irimo, merdėjimo kronika. Kaipgi tada pasinaudoti šita vertybe jam pačiam? Kaip suteikti medžiagai formą? Prieštaravimas, kurio jis išspręsti negali. Be to, "Senatvės dienoraščiui" irgi reikia jėgų, laiko. Nei vieno, nei kito nebėra. j siūlo (kartais tylomis, kartais - delikačiai, vienu kitu žodžiu) šį prieštaravimą išspręsti man. Ir štai žmogus, kuris niekada nemėgo kalbėti apie savo sveikatą, pateikia kitam smulkią savo fizinės būklės "ataskaitą".

1995 m. kovo 30 d. Krupteliu išgirdęs: - Įpratau, kad manyje visada skambėtų muzika. O DABAR ORKESTRAS DINGO Kodėl krūpteliu? Dėl to, jog kažkada, tyrinėdamas kūrybos psichologiją, aš daug mąsčiau apie Aleksandro Bloko mirties 191

priežastį. Keista mirtis - po teisybei jis niekuo nesirgo. Tiesiog vieną kartą Blokas liovėsi girdėjęs muziką. Ir nustojo po to rašy­ ti eiles. j ne poetas - dramaturgas. Tačiau "dingus" muzikai jis jau nebesikalba su savo herojais.

"Ką aš veikiu ištisas dienas? Peržiūrinėju biblioteką. Išsitrau­ kiu vieną ar kitą knygą. Kokia pakliūna po ranka. Skaitau pus­ lapį, kitą. Nieko nauja, viską seniai žinau..

Štai dar viena mūsų vakarienė. Trise. Jų virtuvėje. Daktarė Sideraitė, neseniai parėjusi iš ligoninės, dengia stalą. Kepa blynelius, deda savo firminį pyragą su rabarbarais, j valgo ma­ žai. Sūrelį. Kokį sumuštinį. Stiklinę arbatos. "Man jau ir šito gana." Siaustosi chalatu. O aš atmenu, kaip prie šito stalo jis sakydavo ilgiausius monologus... Bet ir dabar - per vakarienę pagyvėja, pasitempia, sutvirtėja jo balsas.

1995 m. sausio 3 d. Jo balso intonacijos liūdnos. Seniau j pats skleisdavo džiaugsmą, linksmindavo save ir kitus, dabar nebenori: tebūnie kaip yra. Tai, apie ką pamaniau, banalu: reikia sugalvoti, organizuoti įvykį, kuris j "išjudintų". Kad ir kaip keista, ši mintis bemat įgauna konkretų pavida­ lą. Štai jo pjesė "Šuolis į nežinią"; teatrai į ją nekreipia dėmesio; bet juk galima ją išleisti? Skambinu į leidyklą "Pradai"; knygelė - penki šimtai eg­ 192

zempliorių - kainuos maždaug du tūkstančius litų; sąmatą jie pateiks po kelių dienų; tiražą galima pasiimti po dviejų trijų savaičių. Daktarė Sideraitė viską supranta iš karto. Kaip gydytoja ji veikiausiai terminais galėtų nusakyti teigiamą šios knygelės efektą j sveikatai. Kaip žmona... Sako nesvarstydama: - Atiduosiu tam paskutinius pinigus. Žinoma, atiduoda. Ir rūpinasi išleidimu. Ir vargsta su korektūromis. Ir ...

1995 METŲ VASAROS PABAIGA, j - ligoninėje. Mums besi­ kalbant staiga užsikosėjo. Smarkiai, ilgai vemia. Aš einu ieškoti slaugės. Galvoju, kaip čia jį padrąsinti, užglaistyti nesmagumą, kurį jis tikriausiai jaučia. Bet grįžęs matau: j ramus; galbūt jis net nori, kad aš matyčiau ir tai?.. Jis teisus.

1995 m. rugsėjo 12 d. Dabar, kai aš jam skambinu, rytą ar die­ ną, ragelyje - jaunas balsas: "Lukterkit valandėlę". Kažkada pani Tereza dirbo sesele, paskui baigė universitetą, tapo juriste. Kaip ir daugelis, dabar liko be darbo. Mielai padeda daktarei Sideraitei, dar labiau - j . Padeda jam įveikti baimę (jau keli mė­ nesiai jis bijo pasilikti namuose vienas - "o jeigu ištiks širdies priepuolis?").

AR JIS GALĖJO KADA NUMANYTI, DĖL KO SENATVĖJ TEKS JAUDINTIS? 03 6

193

Šaltis jį kamuoja visus paskutinius metus. Ypač kai savi­ valdybė taupo kurą. "Aš stimpu nuo šalčio!" - šaukia jis man į ragelį. Šalčio pojūtis jam tikra kančia. Atšalimo dabar laukia su diena iš dienos didėjančiu nerimu. Dar vasarą apsvarsto "šil­ dymo sistemą". Ir štai jo kambaryje pastatyti du šildytuvai, langai rūpestin­ gai apklijuoti. Ir jis labai retai išeina iš to kambario. Kaip iš tvirtovės. Žino: koridoriuje - priešas... Džiaugsmų po senovei nedaug. Tarp jų - knygos. Keletą dienų daktarė Sideraitė po Vilniaus knygynus ieško jam šių leidinių: Artūro Šopenhauerio "Pasaulis kaip valia ir vaizdinys" (tai nuo jaunystės pamėgtas autorius); Liudvigo Vitgenšteino "Rinktinės"; Martino Haidegerio "Rinktinės"; monografijos "Lietuvių mitologija" (ji reikalinga naujai j pjesei); Juozapo Al­ bino Herbačiausko "Erškėčių vainiko" (šio lietuvių kritiko ir eseisto paskaitas j lankė dar prieš karą). (1995 m. spalio 11 d.)

MAUDYMAS. Ilgai ruošiama ir sunki procedūra. Rudenį, kol šildymas dar neįjungtas, ši procedūra atrodo taip. Iš pradžių daktarė Sideraitė prišildo vonios kambarį - ten turi būti labai karšta (šiluma turi laikytis pusantros valandos). Pas­ kui vonia prileidžiama karšto vandens. Tada atvedamas j, nurengiamas, iš lėto sodinamas į vandenį (be to, veiksmų seką nurodinėja pats j)... Vien šis - pirmasis - etapas trunka ne mažiau kaip pus­ valandį.

194

“NEKENČIU SAVO KŪNO. Mano oda per paskutines dvi sa­ vaites pasidarė labai jautri. Vos ne vos nusiskutu, įveikdamas tingulį ir pasibjaurėjimą. Vos ne vos pakišu pirštus po vandens čiurkšle." ... "Kartais atrodo: aš toks pat senis, kaip ir kiti. Kaip tie, nuo kurių visada traukdavausi į šoną. Nuo jų atsiduoda senatve." ... "Visą laiką skausmai. Stengiuosi suprasti jų kilmę. Min­ timis leidžiuosi gilyn į skausmą. Ir tada paaiškėja: su skaus­ mais galima gyventi..." (1995 m. spalio 13 d.)

PAGRINDAS Jis vis dar pasakoja man savo gyvenimą. Tačiau tie pasa­ kojimai jau "pavymui" - apie tai, ko seniau neprisiminė. Arba nenorėjo kalbėti.

".. .Ilgai man rūpėjo mano genealogijos mįslė. Kaip atsirado Kalvarijoje mano proseniai? Iš kur jie? Žinojau tik tiek: mūsų pavardė - Josadė - Lietuvos žydams nebūdinga. To žodžio šaknis "jesod" senovės žydų kalba reiš­ kia pagrindą, pamatą. Pagaliau, po karo, išgirdau: Maskvoje gyvena žydų moksli­ ninkas, kritikas, eseistas Pribluda. Jis tyrinėja žydiškų pavar­ džių kilmę! Įsivaizduokite, aš jaudinausi išsiuntęs jam laišką. Nemažiau jaudinausi skaitydamas atsakymą: pavardę Josadė turi tik Ispanijos žydai; greičiausiai koks nors tolimas mano prosenis bus ką sukūręs, atradęs! O gal jis iš tikrųjų klojo pama­ tus pastatams. 195

Kaip žinoma, žydai iš Ispanijos buvo išvaryti. Kai kurie patraukė į Centrinės Europos šalis, kiti - per Krymą - į Ukrainą. "Greičiausiai jūs - iš Ukrainos", - rašė mano korespondentas maskvietis. Jis pataikė kaip pirštu į akį! Žinote, kokia legenda būdavo pasakojama mūsų šeimoje? Mano prosenelis buvo kantonistas. Atsimenate? Kantonistais būdavo vadinami žydai, tarnavę caro kariuomenėje. Daugelis jų būdavo krikštyti. Tarnaudavo jie ilgai - po dvidešimt pen­ kerius metus. Tad štai, mano proseneliui įkyrėjo, ir jis pabėgo. Buvo pagautas. Nuteistas. Viskas vyko būtent Ukrainoje. Paskui jį išsiuntė į garsų kalėjimą Kalvarijoje. Ką daro mažo miestelio žydai, sužinoję, kad kalėjime atsi­ dūrė jų gentainis? Jie nutaria: reikia jį išpirkti, žydui nedera sėdėti kalėjime! Surinko pinigus, nuėjo pas kalėjimo viršininką ir - išpirko. Buvęs kalinys pasiliko gyventi Kalvarijoje. Vedė. Deja, aš mažai ką galiu papasakoti apie šitą narsų žmogų. Žinau tik jo vardą - Abromas. Visi vyrai mūsų šeimoje turi biblinius vardus. Po Abromo Šmuelis, paskui mano tėvas - Moišė, paskui Jokūbas, tai yra aš. Mano sūnaus vardas Josifas."

Tačiau yra dar vienas paaiškinimas, iš kur kilo jo reta pa­ vardė. j šito taip ir nesužinojo. Kabala, atskleidžianti pirmines daiktų priežastis, paslaptin­ gą pasaulio prasmę, tvirtina: viskas Visatoje atsiranda ir egzis­ tuoja per Šviesą, spinduliuojamą Kūrėjo. Tam tikrų "indų" sfirotų - pagalba Šviesa pasiekia žmones. Viena svarbiausių sfirotų vadinama Jeso - Pagrindas... 196

Kabala mini mistinius laiko matavimus: žmonija buvo juos "pametusi", tačiau jų energija - aplink mus. Kelias į tą energiją irgi susijęs su sfira "Jesod". Visatos ir žmogaus sandara panaši. Žmogaus organizme "Jesod" - tai lytiniai organai. Ką gi, j būtų galėjęs apie daug ką susimąstyti: jo pavardė iš tikrųjų simbolizuoja pamatą, pasaulio pagrindą.

GYVENIMO FRAGMENTAI Jo charakterio įminimas? "ŽMOGUS, NEPANAŠUS PATS Į SAVE". Kas tai? Z. Papiomo knygos apie Michailą Svetlovą pavadi­ nimas. Kažkodėl - intuityviai - pakartoju tuos žodžius jam. j sužavėtas. - Kaip tik apie mane!

"Dabar papasakosiu istoriją, BEVEIK ANEKDOTĄ. Bet iš pradžių apie tai, ką aš pats rašiau savo autobiografijoje." j ima iš lentynos knygą, skaito: "Mano gyvenimas ritasi į pakalnę, o praeities faktai dar vis nesudaro prasminio "junginio"... Savo biografijoje neįžvelgiu nei logikos, nei nuoseklumo. Tragiškas mūsų amžius mane blaš­ kė į visas puses ir dažnai nunešdavo visai ne ten, kur norėjau". Po to, būtent po to, vienas kritikas parašė: ne, logika Josadės kelyje yra. Tas kelias - į komunizmą. Aš sutikau tą kritiką gatvėje. Paspaudžiau ranką: - Puikus straipsnis!"

197

JO ŠEIMOS IDEALAS atsiveria net netyčia. Pavyzdžiui, kai j

kalba apie savo marčią Nelę: - Tarp mudviejų su ja dvasinis kontaktas. Kokia ji nuostabi žmona! Išmintinga. Puikiai moka prancūziškai. Estete. O da­ bar ir uždirba gerai. Ir visą laiką su vaikais. Jai tik vaikai, vy­ ras. O vyrui - nė žodelio prieš. Viskas jų namuose taip, kaip jis pasakys. Kaip visada, j presuoja į vieną skirtingas sąvokas. Nepa­ lieka tarp jų erdvės. Kai tokia "erdvė" atsiranda (j valandė­ lę prityla), aš užduodu sau klausimą: nejaugi jis pavydi sūnui?

B A IM E S BA N G O S

j pasiryžo ligi gali išnarplioti savo baimių istoriją. Pasiryžo atsisveikinti ir su jomis. Aš irgi vėl apmąstau šį siužetą.

"IŠSILAISVINIMAS IŠ BAIM ĖS" ... Ją - kaip vieną pagrindinių

žmogaus gyvenimo vertybių - amerikiečiams žadėjo preziden­ tas Ruzveltas. Senas klausimas: ar nori priartinti tą laisvę pats žmogus? Aš nesuklydau. Vietoj žodžio "nori", atrodytų, reikia vartoti žodį "gali". Bet juk vergai dažnai neišeina iš savo kamerų - net kai durys atrakintos.

Po karo j negalėjo išvažiuoti iš SSSR (iš Lietuvos buvo iš­ leidžiami tik buvusieji Lenkijos piliečiai). Bet juk neišvažiavo ir 198

aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai prasidėjo sovietinių žy­ dų repatriacija.

ŽMONOS PASIRINKIMAS.

- Aš visada svajojau apie Izraelį, širdyje visada buvau sioniste, - po ketvirčio amžiaus man pasakoja daktarė Sideraitė. - O kai išvažiavo Asya ir brolis, ėmiau nežmoniškai ilgėtis. Bet Jaša buvo nusiteikęs kategoriškai, nė pagalvoti negalėjo apie repatriaciją. Žinoma, aš negalėjau išvažiuoti viena. Juk jis rimtai sirgo! Išduoti vyrą? Ne, ne! Tačiau žinojau: jis bijo, kad aš galiu persigalvoti. Kartą dėl to surengė spektakliuką. Girdint mūsų svečiams iš Leningrado - rašytojui Anatolijui Gorelovui ir jo žmonai - įsijautęs pareiškė: "Štai pamatysit! Greitai Šeinelė mane pames! Vieną. Pasiligojusį". Aš nustebau. Net abejonių tokių nebuvo kilę.

ZOŠČENKOS FORMULĖ. Regis, j logika suprantama. Kas jis

bus Izraelyje? Nuskurdęs, niekam nežinomas literatas. Jidiš te­ nai nepopuliari. Apgailėtinas egzistavimas, j mėgsta rodyti sa­ vo draugų iš Izraelio knygas. Niekingas tiražas. Neretai visą puslapį užima sponsorių vardai: jiems "autorius reiškia nuo­ širdžią padėką" už šimtą, du šimtus, tris šimtus šekelių. Jo pasakojimas apie H. Ošerovičiaus kūrybos vakarą Tel Avive, j pasibjaurėjęs detale: prie įėjimo į salę, ant staliuko dėžutė aukoms poetui paremti. "Ir niekam nė motais, kaip tai žemina!" Jis atsisako laisvės, kad galėtų likti rašytojas. Bet ar galima atplėšti tas sąvokas viena nuo kitos? 199

Taip elgėsi daugelis žydų rašytojų buvusioje SSSR. Apgau­ dinėjo save, kad sugebės... apgauti režimą. Bet jų mėginimai buvo pasmerkti ne tik dėl cenzūros ir KGB. Svarbiausia prie­ žastis buvo ta, kurią (galvodamas, žinoma, apie save) dieno­ raštyje suformulavo M. Zoščenka: "Rašytojas su išgąsdinta sie­ la - jau praradęs kvalifikaciją".

BAIMĖS ŠIOKIADIENIAI. Jau ny stėje ; sk au sm in gai sten gd a­ v o si įv eik ti drovum ą.

- Gal tai buvo liga? Aš nuolat rausdavau. Einu kur su rei­ kalais, dar nepravėriau kabineto durų, o jaučiu: visas išraudęs, prakaitas žliaugte žliaugia. Susipažįstu su mergina - irgi tas pats. Į tokias situacijas pakliūdavau nuolatos. Kol susiprotė­ jau: mano skydas turi būti linksmumas. Ne, anekdotų beveik niekada nepasakodavau. Bet kiekvieną pokalbį pradėdavau juokeliais. Drovumas praėjo, ištirpo - humoras liko. . Ar turėjo; "mechanizmų", metodų baimei įveikti? (1990 m. lapkričio 9 d.)

Baimės nugalėjimo tema jaudina j visados. Kartais iškyla pasąmonėje (kai septyniasdešimt trečiaisiais rašo laišką Asyai), kartais - rašytojams tai ne pirmiena - perkeliama į kūrybą. Ta prasme įdomus jo nerealizuotas kinoscenarijus "Bangų mūša". Herojus, kaip ir autorius, mąsto apie mirtį. Atsibunda šalto prakaito išpiltas, iškamuotas košmarų. Kuo paaiškinti vis augantį Jono potraukį susilieti su jūra? Jis jaučia: susiliedamas su jūra jis paliauja būti vieniša smiltele pasaulyje. Jis - dalis monolito, dalis gamtos, kuri nepažįsta baimės.

200

Griežta, vos ne smulkmeniška savikontrolė: nepratarti ne­ reikalingo, pražūtingo žodžio! Baikštus žvilgsnis į telefoną. Pamokslai žmonai ir vaikams: - Gana plepėti! Tikriausiai dabar klausomasi visų inteligen­ tų pokalbių. Juo labiau - rašytojų. Juo labiau - žydų. Arba: - Jeigu nori su kuo pakalbėti atvirai, eik toliau nuo kamba­ rio, kur stovi telefonas. Net nepakeltame ragelyje slypi pavojus: tai puikiausias mikrofonas, kurį KGB įjungia, kai tik prireikia. Begalinės šnekos apie KGB gudrybes: "Specialiai atjungia telefoną, paskui ateina apsimetęs monteriu neva remontuoti; iš tikrųjų - įstatyti specialią "blakę". Atstatinėju tuos jų šeimyninius pokalbius (šeštojo-aštuntojo dešimtmečio) padedamas paties;, daktarės Sideraitės, Josifo. - Kokia buvo išeitis? - klausia;. - Pirmiausia - tylėti, visiškai ignoruoti telefoną. Tačiau tai kaip tik galėjo sukelti įtarimą. Ge­ riau - sąmoninga dezinformacija. Kartais subtili - su puse tei­ sybės, kartais - šiurkšti, su ištikimybės valdžiai išpažinimais. O ką? Tegu KGB įrodo, kad aš ne tikintysis, kad ne jų ...

Gyvenimas ritasi bangomis. Ir baimė - bangomis: čia artėja, čia tolsta. ;' negali visą laiką gyventi kaip standžiai suspausta spyruok­ lė. Išsitiesia, alsuoja laisvai. Paskui...

NEJAUGI BAIMĖS BANGOS PRIKLAUSO NUO GEOGRAFIJOS? Esama tokių vietų - net sovietų imperijos viduje, - kur; baimė 201

tarsi išnyksta. Jis nuolat važinėja į Rašytojų sąjungos kūrybos namus. Tris keturis mėnesius per metus praleidžia Koktebelyje, Dubul tuose, Picundoje, Malejevkoje... Kam nežinoma literatūrinės inteligentijos bohema, kaip šian­ dien pasakytume. Aš irgi atsimenu tą atmosferą. Laisvės iliuziją. Ten j nenori galvoti apie klausymosi aparatus. "Tegu magne­ tofonai įrašinėja - juosteles jie paskui vis tiek sumaišys, - juo­ kauja viena mano pažįstama. - Juk maištingos šnekos aidi kiek­ viename kambaryje." j kūrybos namuose atsipalaidavęs. Čia jo vaidmuo tiksliai nustatytas: prityręs europietis. Jis leidžia sau pabūti tokiu eretiku. Kodėl j su malonumu pasakoja man keletą vienas į kitą pa­ našių epizodų? Jis kažkada juos laikė savo pergalėmis.

- Jaltoje - prieš kokį dešimt metų - aš piktai išjuokiau du žydų rašytojus. Dėl ko jie ginčijosi? Vis dėl to paties - dėl žydų kultūros būklės Sovietų Sąjungoje. Iš akių matau: viską jie žino, viską seniai suprato - kaip ir aš. Bet ginčijasi. Aš kalu savo; jie duetu - savo. Deda "paukščiuką". Tam atvejui, jeigu iš mūsų trijų kuris nors vis dėlto įskųs... Aš jiems taip galų gale ir paaiškinau. - Apskritai žydų rašytojai (kurie dar liko Sovietų Sąjungoje po visų valymų) mirtinai įbauginti. Skambinu kartą vienam bičiuliui į Kijevą. Pasisveikinom, persimetėm vienu kitu žodžiu. Klausiu: - Kaip Kijeve su produktais? - Ne telefonu apie tai kalbėti. Ir deda ragelį.

202

Su savo baime jis kovojo juokdamasis, tyčiodamasis iš kitų baimės.

...Ir dar buvo ilgam įsiminęs j konfliktas su žinomu rusų poetu Sergejumi O. Sėdėjo jie kūrybos namų valgykloje prie vie­ no staliuko. "Pažįstami buvome jau seniau, bet - tik iš matymo. Todėl pirmą, antrą, trečią dieną apsikeisdavome tik nereikšmingomis frazėmis - kaip sakoma, uostinėjome vienas kitą: aš - jį, jis mane. Paskui prasideda diskusijos! Aš keikiu sovietų politiką. Jis gina. Ir taip kas dieną! Pagaliau kartą O. nebeištveria. Ima savo lėkštę, pakyla, nueina prie kito staliuko. Garsiai, kad visa valgykla girdėtų, pareiškia: - Nenoriu sėdėti šalia antisovietininko! Kaip reagavo aplinkiniai? Tiesą sakant, niekaip. Vieni nusi­ juokė. Kiti nusisuko. Treti nė galvos nepakėlė. Tai buvo Malejevkoje, septyniasdešimt devintais metais."

Tiesos mylėtojo paveikslas. Beveik herojaus. Beveik disi­ dento.

P A S T A B A S K A IT Y T O JU I

Baimė - pamatas šalies, kurios piliečiu J buvo pusę amžiaus. Bet su metais keitėsi jo baimių "kokybė". 1940-1950: kalėjimo, lagerio, fizinio sunaikinimo baimė. 1960-1980: baimė prarasti "dvasinį komfortą", galimybę rašyti... 203

Beje, aš nenoriu dabar sustatinėti j baimių registro. Juk jos persipina, užslenka viena ant kitos...

Deja, baimė - gyvenimo realybė, o anaiptol ne taisyklės išimtis. Į baimę kaip vieną varomųjų žmogaus elgesio jėgų, visados atsižvelgia psichologai, pedagogai, politikai. Apie Aukščiausiojo baimę kalbama daugelyje Toros pus­ lapių. Bet vėl - čia jau visai kitokia baimės "kokybė": ji ne paže­ mina, o išaukština asmenybę. Padeda žmonėms išlikti žmo­ nėmis.

R IT U A L A I

"Aš niekada nesėdėjau prezidiume. Nepasakiau nė vienos oficialios kalbos. Nevaikščiojau į "iškilmingus posėdžius". Neidavau švęsti kieno nors jubiliejų. Nė karto aš neleidau minėti ir savo jubiliejaus. 50-mečio, 60-mečio, 70-mečio, 80-mečio. Paprastai tomis dienomis aš iš­ važiuodavau iš Vilniaus. Tada buvo priimta apdovanoti rašytojus Lietuvos Aukščiau­ siosios Tarybos Prezidiumo raštais. Kadangi raštų aš neimdavau, jie man būdavo atsiunčiami į namus. Dabar mano archyve guli visi tie popiergaliai... Užtat aš turėjau moralinę teisę nesveikinti ir kitų "jubilie­ jaus proga". Ir visi, man rodos, prie to priprato. Ar galiu paaiškinti savo elgesio motyvus? Štai dabar bandau. SSSR, kaip ir bet kuri totalitarinė valstybė, turėjo savo ritualus. Juose mažai kas liko esminga. Aš jų ir nepriėmiau."

204

Ar pasverdavo j savo drąsos mastą, leistinumo ribas? Ne­ abejoju. T o k i e dalykai dar būdavo pakenčiami.

"...K artą (1947 m. pavasarį - /. C.), prieš eilinius rinkimus (kur ir ką rinko - jau nebeatsimenu) man buvo pavesta vado­ vauti agitpunktui. Tai buvo Rašytojų sąjungoje. Didžiulis, raudonai apdeng­ tas stalas, brošiūros, laikraščiai, vadų portretai... Po pietų atei­ davo agitatoriai. Sudarinėdavo rinkėjų sąrašus, eidavo jų patiks­ linti nurodytais adresais... Tačiau labai greitai supratau: visa tai - fikcija, suaugusių žmonių žaidimai. Na kam gi man juose dalyvauti? Po truputį ėmiau simuliuoti. Vieną dieną išėjau iš agitpunkto anksčiau, ki­ tą - išvis nepasirodžiau. Pagaliau rinkimai. Jie praėjo kaip ir dera - su iš anksto užpla­ nuotais rezultatais. Aš su palengvėjimu atsidusau: žaidimas baigtas! Pasirodo - ne! Aš buvau iškviestas į Lietuvos rašytojų sąjun­ gos prezidiumo posėdį. Vienas dienotvarkės punktų buvo skirtas Jokūbui Josadei, kuris sužlugdė ikirinkiminę kampaniją. Klausydamasis kalbėtojų, aš su siaubu pajutau: žaidimas iš tikrųjų pakrypo labai rimta linkme. Iš to, kas buvo pasakyta posėdyje, piršosi tokia išvada: Rašytojų sąjungos narys užėmė antisovietinę poziciją! Aš paprašiau žodžio. Pabandžiau viską paversti juokais: - ...Nesuprantu, kodėl jaudinatės. Kaip tai aš sužlugdžiau ikirinkiminę kampaniją? Juk rinkimų rezultatai puikūs: 99,9 procento rinkėjų atidavė savo balsus už komunistų ir neparti­ nių bloko kandidatus. 205

Tačiau mano kalba tik padidino įtampą: - Ak, jis dar juokiasi iš mūsų! Reikia išmesti Josadę iš sovietinių rašytojų eilių! Mane išgelbėjo Petras Cvirka: - Draugai, neturime pamiršti, kad Josadė - frontininkas... liejo kraują... turi apdovanojimų... dabar sėkmingai darbuojasi "Pergalėje"... taip jam atsitiko pirmą kartą... patikėkime... Prieš pusę metų šią istoriją man priminė žymus mūsų li­ teratūrologas Vytautas Kubilius. Sudarinėdamas dokumentų rinkinį apie Lietuvos literatūrinį gyvenimą sovietinėje epochoje, jis archyve rado to posėdžio stenogramą." (1991 m. lapkričio 19 d.)

"Kai man suėjo šešiasdešimt metų, Rašytojų sąjungoje pasakė: -Ju m s priklauso personalinė pensija. Parašykite pareiškimą. - Jeigu priklauso, tegu moka. O prašyti nieko neprašysiu. Taip ir likau be personalinės pensijos, ir to nė trupučio ne­ sigailiu."

V A RD O M A G IJA

Kartą, svarstydami atminties ypatybes, mes kalbame apie vardų magiją. - Zosė. Taip aš pavadinau vieną savo veikėją, prostitutę. Vėliau supratau: tai buvo klaida. Kodėl? Zosės vardas man neišblėso daugelį metų. Zosė buvo moteris, kurią aš mylėjau prieš karą. Ji buvo aštuoniolikos. Zosės vyras išvažiavo uždar­ biauti į Ameriką. Ji liko viena. Tarp kitko, štai tada mudu ir susitikom. Ne, aš ne apie tai - visiškai nesiruošiu pasakoti apie 206

mūsų meilę. Galų gale Zosė išvyko pas vyrą, pagimdė du sūnus. Bet aš vėl ne apie tai - ne apie jos gyvenimo siužetą. Prieš dešimt metų Zosė atvažiavo pasisvečiuoti į Lietuvą. Nežinau, kaip jai pateko į rankas mano pjesė. "Kodėl, kodėl tu davei prostitutei mano vardą?" - su nuoskauda klausė ji ma­ nęs. Zosė, žinoma, suprato: tarp jos ir pjesės veikėjos nėra nie­ ko bendra. Tačiau jai buvo skaudu. Kodėl? Tikriausiai priežastis ta pati, dėl kurios visus tuos metus aš prisimindavau ją.

K E L IO N Ė Į IZ R A E L Į IR A TG A L

"Man gėda pasakoti apie tą kelionę pas dukrą. Taip, vėl apėmė baimė. Atrodytų, kalendoriuje aštuoniasdešimt tretieji metai, žinau: niekas manęs nesuims. Atrodytų, Izraelis taip toli nuo Sovietų Sąjungos. Atrodytų, aplinkui - savi... Aš visa tai suprantu ir - bijau kalbėti atvirai. Ne, duktė manęs nevargina klausimais. O štai sesuo... Visai neduoda ramybės. Mintyse išsidėsto tokia samprotavimų grandinė: mano sesuo turi vyrą, vyras - irgi seserį, ši - irgi vyrą, jie turi vaikų... Pasakysiu ką ne taip - atsigirs labai toli. Pasieks Rašytojų sąjungą! Daugiau nebeišleis į užsienį. Žodžiu, laikau liežuvį už dantų! Dėl to, žinoma, irgi kyla konfliktų. Vieną kartą su Ošerovičiumi svečiuojamės pas žymų poetą, rašantį jidiš kalba. Šis užveda su manimi atvirą pokalbį apie tai, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. O aš... neatsakinėju. "Ką jūs, Josade, manęs bijote?" - "Nebijau. Tik nieko neturiu pridurti prie to, ką jūs pats žinote..." Man visą laiką atrodo: aš ir Izraelyje - po KGB gaubtu."

207

Izraelyje j vėl prisimena "žmogų juodu kostium u". Jo išvaizda, žinoma, transformuojasi pagal "laiko madą" - bet es­ mė lieka.

"Prieš išvažiuojant mane pasikvietė ministro pavaduotojas. Paprastai, jeigu į užsienį važiuodavo kokia nors delegacija, ją instruktuodavo kapitonas arba majoras. Surengdavo savotišką seminarą: ką ir kur kalbėti, ką galima ir ko negalima daryti, kaip reaguoti į priešo užmačias. Man padaryta išimtis - rašytojas. Ministro pavaduotojas lakoniškas: - Draugas Josade, aš jus gerai pažįstu. (Inteligentiškas žmo­ gus, jis tikriausiai domisi literatūra.) Tikiuosi, kad užsienyje jūs deramai atstovausite didžiajai mūsų šaliai." Pro valdiško mandagumo intonaciją j išgirdo prasimušantį grasinimą. Taip, žinoma, ir buvo.

Visa tai vyko prieš j susitikimą su garsia žydų poete Dora Teitelboim ir jos vyru. "...M ū sų pokalbis truko keturias valandas. Nuo vakaro vienuoliktos ligi gilios nakties. Iš pradžių aš vėl - kaip visada - nenuoširdus. Nors pokalbis netikėtai pasuko visai kita linkme, negu aš maniau. Reikalas štai koks: mano naujieji pažįstami buvo komunistai. Ne, jie niekad neregėjo Sovietų Sąjungos. Ir vis dėlto, ištikimi savo idėjoms, ėmė girti SSSR. Be to, aktyviai plūdo Vakarus! Štai tada aš ir neištvėriau. Prieštarauju pirmosios pasaulyje socializmo šalies užta­ rėjams, kloju argumentus ir... staiga mintis, nuo kurios nu208

stėrstu: "Ką gi tu darai? Savo draugams - Ošerovičiui, Elinui bijai ištarti blogą žodį apie šitą tavo nekenčiamą blogio impe­ riją, o dabar..." Ir - kita mintis: "O juk jie, Dora ir Mejeris, greičiausiai so­ vietų žvalgybos agentai..." Žodžiu, po to, kai mes atsisveikinome, aš ilgai vaikščiojau kaip nesavas, vis laukiau: kokias baisias pasekmes atneš mano neatsargumas? Praėjo septyneri metai. Aš seniai supratau, kad klydau. Se­ niai mane kankina gėda - ir dėl savo baimės, ir dėl savo įtaru­ mo. Žinote, aš dabar išsiunčiau Dorai Teitelboim laišką. Viską papasakojau. Prisipažinau kaltas. Jeigu, žinoma, atleis."

Jis parašė tą laišką 1990 m. liepos 25 d.: "Mieloji, gerbiamoji... Ak, brangioji Dora Teitelboim, štai taip ir gyvename sujauk­ tame pasaulyje! Užmuškite, darykite man ką norite, bet aš nežinau, kaip į jus kreiptis. Dar prieš porą metų viskas buvo paprasta. Pagal Bibliją visi Abraomo sūnūs buvo artimieji, pa­ gal Marksą - net visa žmonija - draugai, o dabar... Kas dabar - mes abudu, dovanokite, už pasakymą, nė vel­ nio nežinome. Jau kelios savaitės mane kankina noras: pasiųsti jums žinią nuo atsitiktinai 1983 metais jūsų sutikto žmogaus. Pasakyti, kad jis gyvas, kad vis dar rašo pjeses (kurias dabar, "pertvarkos" laikais, gal bus lengviau pastatyti), kad sveikas, nepaisant dviejų infarktu. Dar labai norėčiau jums pasakyti - dabar tai jau galiu: nors mes susitikome ir kalbėjomės vieną vienintelį kartą, tos trys keturios valandos, praleistos jūsų bute Tel Avive, ryškiai įsirėžė 036

209

į mano atmintį. Net kažkur giliau, giliau... Jūs paklausite: kodėl? Truputį kantrybės..." Laiškas Dorai Teitelboim. Šimkus senam literatui žingsnis. Bet koks jis buvo būtinas jam, besirengiančiam mirti.

P A SK U T IN Ė M EILĖ

Apie pirmąją savo meilę jis ilgai tyli. O paskutinės niekada neslepia. Žinoma, čia jau nebe aistra - reikia rasti kitą žodį.

1995 m. kovo 23 d. j prašo manęs neįprasto dalyko: "Suma­ niau naują laišką dukteriai. Bet nebegaliu vedžioti plunksnos popieriuje. Mano brangusis, ar galiu jums padiktuoti tas kelias pastraipas, o jūs paskui suredaguosite?" j laiškas be jokių literatūrinių užmojų. Jis vėl fiksuoja naują iš pasaulio išeinančiojo etapą. "Kaip gyvenu? Baigiau, nutraukiau labai daug ryšių - pa­ vyzdžiui, su teatrais, leidyklomis. Tu atsimeni, kiek vietos ma­ no gyvenime užimdavo knygos? Pasirodo, dabar jos man ne­ reikalingos. Dievai jų nematė!" Ratas užsidarė? Ir vis dėlto vienas žmogus dar gali jo sieloje atstatyti harmoniją. ... "Po senovei mano paguoda - Salomėja, anūkė. Neseniai buvo pas mus atėjusi. Šnekėjomės su ja apie Dievą, apie žmo­ nijos pradžių pradžią. Ji supranta viską, kas man darosi. Puikiai jaučia, kaip aš ją myliu. Jos akys kaip dvi kometos. Liūdnos ko­ metos. Kartais ji sako: - Seneli, paklausyk, kaip aš skambinu fortepijonu... 210

Aš klausausi, ir mano galvoje banguoja minčių jūra. Man atrodo, Salomėja jau dabar gerai žino, kas yra vienatvė, nors ji tik devynerių metų." Jis mažame žmoguje atpažįsta save. Pažinti save kitame tai, kaip žinoma, ir yra viena aukščiausių meilės formų.

Taip! Kitą kartą: "Kai rašau pjesę, mintimis visada tariuosi su Salomėja".

"U Ž V ISK Ą BA ISIA U - B A IM Ė "

Baimės kilmė. Ar j skaitė žurnale "Inostranaja literatūra" (dar 1985 metais) spausdintus fragmentus iš amerikiečio Nor­ mano Kazinso knygos "Gydanti širdis"? Jis nepraleidžia nė vieno "Inostranaja literatūra" numerio, bet prašo atnešti - perskaitys dar kartą. Paskui apie Kazinso knygą kalbamės ilgai, pusantros valan­ dos. j perskaitė įdėmiai - suprantaina, galvodamas apie save. Jis pabraukė kai kurias vietas žurnale (už tai prašo atleisti). Primena: originale yra paantraštė - "Nevilties ir panikos priešnuodis"! Žavisi epigrafu (iš Saliamono patarlių knygos): "Linksma širdis išganinga kaip vaistai, o liūdna siela džiovina kaulus".

Tekste jo pabraukta: "Aš vis dažniau pritariu minčiai, kad veikiant baimei ar emociniams stresams kūnas ima gaminti pražūtingą nuodą, ir šis faktorius iš esmės skatina susirgimus, 211

tokius kaip širdies nepakankamumas, sąnarių pakenkimas ar net vėžys" (p. 237). Ar pirmą kartą dabar; daro išvadą, kad jo infarktu priežas­ tis - būtent baimė?

Vienas N. Kazinso knygos skyrius pavadintas simboliškai: "Už viską baisiau - baimė". Kazinsas ne tik literatas, daugelio knygų autorius - jis uni­ versiteto profesorius. Būsimiems gydytojams skaito literatūros ir filosofijos paskaitas. Apie baimės galią Kazinsas rašo atsižvelg­ damas į konkrečias situacijas (jis bendravo su 260 vėžininkų). j pabraukė eilutes: "Mane sukrėtė, kad daugelio ligonių būklė smarkiai pablogėjo, kai jie sužinojo tiesą" (p. 235). - O juk apie artėjančią mirtį, - sako ;, - irgi galima galvoti įvairiai. Galima - išpiltam baimės prakaito. Galima - su azar­ tu: pabandysiu nugalėti. Galima - beveik su džiaugsmu: galų gale išsivaduosiu iš baimės.

TA R P K ITK O

Kiekvieno žydo buvimas, teigė mūsų išminčiai, neginčyti­ nas ir aiškus. Tik reikia suprasti: ko iš tavęs nori Dievas? Ir ko­ kia didžioji tavo Dvasios paskirtis? Dvasia, kaip teigia Kabala, dalyvauja amžino Kūrimo akte. Reikia tai suprasti ir - eiti savo keliu.

"Mano bėda, - sako ;, - kad aš ne iš karto suvokiau pirmąjį priesaką ir nenuosekliai laikiausi antrojo..." 212

Tokia mūsų pokalbio išvada. Pokalbis 1995 m. rugsėjo pra­ džioje prasidėjo nuo chasidų veiklos Vilniuje, o baigėsi tuo, kas jį labiausiai jaudina.

P A SK U T IN Ė S BA IM ĖS

1991 m. lapkričio 7 d. Ji gyvena jo sapnuose. "Sapną reikia užrašyti iš karto. Bent kelis žodžius. Paprastai taip ir darau. Aš berods jums pasakojau: atsibundu naktį, imu pieštuką... O rytą randu lapelyje tuos žodžius - simbolius. Ir tada jau lengvai prisimenu. Bet štai mano sapnas. " .. .Mes sėdime prie didelio stalo. Didžiulė kompanija. Visi valgo žuvį. Taip, rūkytą žuvį. Valgo skubotai, stveria rankomis ir iš karto kemša į bumą. Mat kieme mūsų laukia autobusas (girdėti: įjungtas motoras), visi turim būti kažkur vežami. O mes negalim atsitraukti nuo žuvies - labai skanu! Autobuso vairuotojas visą laiką signalizuoja: laikas... Signalai vis šaižesni. Ir štai mano stalo kaimynai nebeiškenčia: griebia žuvis, grūda į krepšius, portfelius - kas ką turi. Pagaliau vienas per kitą išskuba. Aš lieku vienas. Ant stalo guli dar viena žuvytė. Įsidedu ją į portfelį, ne - į celofaninį maišelį. Irgi išeinu į kiem ą... Aš pavėlavau! Autobusas jau išvažiavo." - Jūs bandote iššifruoti sapnus? Jis (pusiau juokais, pusiau rimtai): - Žinoma. Aš specialistas. Froidas! O visi sapnininkai - niekai. - Tai kaip jūs iššifravote savo sapną? 213

- Dar neiššifravau. Bet juk čia paprasčiausias atvejis. Sapno prasmė aiški. Aš atsilikau, atsilikau. Kiti ima iš gyvenimo viską, o aš atsilikau. Mano autobusas išvažiavo. Tarp kitko, šis motyvas kartojasi mano sapnuose keliais variantais. Ir visada aš lieku vienas."

Šią j baimę vadinu "tuščiai nugyvento gyvenimo baime".

Amžinas jo būgštavimas: "Jeigu taip ir netapsiu rašytoju?" Paskutinė baimė? Ji kankina beveik bejėgį senuką. Gelia skaudžiau už viską. Todėl j perkratinėja mintimis - vieną po kito - kelių pjesių sumanymus. "Jeigu didelė sėkmė?" Ir tada jis pateisintų pragaišintus m etus... Ta baimė visų pastoviausia. Prieš kelerius metus; "pasitrau­ kė į ložę", kur neįsileidžia išorinių dirgiklių. Bet vis dėlto situaciją jis išanalizavo ne pilnutinai. Nenumatė, kad šita baimė liks. Ją sunku pastebėti - lengva sumaišyti su natūraliu autoriaus ne­ pasitenkinimu.

1991 m. lapkričio 18 d. - Jaunystėje aš į mirtį žiūrėjau lengvabūdiškai. Jaunystėje (jeigu žmogus sveikas) sąmonė atmeta mintį: aš mirsiu. O jeigu ir pagalvoji, tai panašiai kaip Tolstojaus herojus: visi mirs, tik ne aš. Dabar mirtis šalia. Ar bijau jos? Bijau: nespėsiu pabaigti sa­ vo žydiško ciklo. Kitokios baimės nejaučiu. Apskritai neturiu jausmo: mirti - baisu. O baimė, kad nespėsiu, didėja kiekvieną dieną. Juk man aštuoniasdešimt. Mano metų būdamas mažai 214

kas rašė. Galbūt Bernardas Šou, Ibsenas... Ne, Ibsenas aštuonias­ dešimties nesulaukė. Todėl nenoriu rizikuoti, nors eksperimen­ tai tokie būtini literatūroje. Bet juk aš atiduodu pjesei ištisus metus. M e-tus...

Šios, paskutinės, baimės apleidžia jį staiga - išstumtos skausmo, nuovargio kovojant su liga ir minčių apie greitą - jau visiškai realų - susitikimą su mirtimi. "Aš lioviausi galvoti apie pjesę. Pabaigsiu ar ne? Argi tai svarbu?" (1995 m. spalio 15 d.)

LIK SV E IK A S, D ON KIC H O TE!

1995 m. rugsėjo 23 d. Pačiame gyvenimo galugalyje žmogus skuba sutvarkyti savo žemiškus reikalus. j nesirūpina turto problemomis. Jam svarbu - ligi galo pa­ rašyti, apmąstyti. Ir štai pastebiu: pastaruoju metu keičiasi jo požiūris į tėvą. Atsirado kažkas nauja. Jei kalbėtume tiksliau, tas požiūris keitėsi dešimtmečiais. Neapykanta (paauglystėje), panieka (ankstyvoje jaunystėje), priešiškumas socialinei pozicijai - "eksploatatorius" (jaunys­ tėje).. . Paskui - daugelį metų - slepiamas apmaudas, kurio es­ mę nelengva išnarplioti. Kad ir kaip keista, visas šitas jausmų koleidoskopas atspin­ dėtas mūsų pašnekesiuose, j laiškuose seseriai ir dukrai. Pasi­ nerdamas į praeitį, j tarsi gyvena joje: į žmones ir įvykius rea­ guoja ne iš "šiandien" - iš seniai išblėsusio "vakar".

215

1993 m. gruodžio 22 d. "...A pie nužudymo (tėvo - /. C.) vietą bei laiką kai ką su­ žinojau tuoj po karo, bet kažkoks mistinis jausmas neleido sužinoti apie šį tragišką įvykį daugiau. Bijojau. Šiurpios tiesos? Ne! Tai ko? Nežinau. Tai yra, kažką nutuokiu, bet išreikšti žodžiais aš bejėgis. Faktas, kad bėgo dešimtmečiai, ir nors są­ žinės balsas visą laiką priekaištavo ir primygtinai reikalavo: "juk turi pagaliau sužinoti!" - nedrįsau to padaryti." Vėl skaitydamas j laišką dukrai galvoju: kokia vis dėlto bu­ vo tokio delsimo priežastis? Nejaugi nuoskaudos (iš vaikystės, iš jaunystės - neatleistos, nepamirštos) nesąmoningai vertė ; atidėlioti žudiko paieškas? Ar priešingai: jo paties kaltė prieš tėvo atminimą skatino ir vėl ieškoti praeities žaizdų, kurias jam padarė tėvas? j aitrino tas žaizdas, neleido užgyti. Norėjo pa­ teisinti save.

1995 m. vasario 16 d. Tėvo paveikslą j aiškiai mitologizuoja. O jei taip, tai šiam personažui (jau pusiau literatūriniam) jis darosi atlaidesnis. Pakantumą galima paaiškinti ir kitaip. Jau seniai j vyresnis už savo tėvą. Šis žuvo penkiasdešimt trejų. Sūnui dabar trisdešimčia metų daugiau.

Tėvas suvokiamas kaip bendraamžis. Ir jo klaidos atrodo mažesnės, nereikšmingesnės. Ir jųdviejų panašumas, kuris visada taip gąsdino sūnų, darosi beveik akivaizdus. Kelio gale j nustebęs pamato: jie abu po teisybei gyveno 216

vienodai - iliuzijų nelaisvėje. Taip, taip, "išeina, kad ir tėvas, ir aš - abu buvom apgauti ir apgaudinėjom kitus.. Jam - / vėl nustebęs? - net norėtųsi apginti tėvą. Tiesa, nuo ko? Nuo savęs.

1995 m. balandžio 4 d. Įsidėmėtinas atkaklumas, su kuriuo j mūsų pokalbiuose pateikia visai kitokias negu anksčiau smulk­ menas iš savo vaikystės. Anksčiau: .. .Tėvo ir motinos barniai, kurie ligi šiol gręžia jo ausis... Tėvas kivirčo metu sviedžia į mamą degančią žvakę... D abar:.. .Kivirčų mūsų namuose nebūdavo... Anksčiau: ...Beveik kas vakarą tėvas mus, vaikus, mušda­ vo... Skaudus ne pats skausmas - nuoskauda... Dabar: .. .Vaikystėje aš nežinojau, kas yra "kum štis"... Seniau, prisimindamas tėvą, j dažnai matydavo prieš save jo paraudusį veidą, nervingai drebančias rankas (taip tėvas atrodo vakarais, kai lošia kortomis ir - pralošia). Kartais prisi­ mindavo net ne veidą - figūrą miestelio gatvėje: nuo nieko ne­ sislėpdamas tėvas eina pas Ievą. Dabar j nebenori nieko smerkti. Juk ir tėvo nuodėmės - ne didesnės kaip jo paties, kaip kitų - nuodėmingų - žmonijos vaikų. Taip, blaivioje mirties šviesoje staiga keičiasi tėvo paveiks­ las. Ne, dabar jis ne pagiežingas nevykėlis. Jis - žmogus, kuris gimė ir gyvena ne ten, kur turėjo gimti ir gyventi. Jis sentimen­ talus, romantiškas, visada pasiruošęs padėti svetimam ne­ laimėje. Jo tragedija - įprasta provincijos Don Kichoto tragedija. 217

IŠ P A S K U T I N I Ų P A S A K O J I M Ų

1995 m. spalio 13 d. j dūsauja: "Ak, kaip gaila, kad aš daug ko nespėjau jums papasakoti!" Sakau: dar ne vėlu. Įsiklauso į save. Ir atsako man negrei­ tai - iš kažkokios savo tolybės: "Ne, vėlu. Visai vėlu. Bet vis dėlto pamėginsiu kai ką prisiminti".

Simboliška: jis pasakoja apie dvi moteris, kurios kažkada jį mylėjo. Atsisveikina su jomis, nors nei vienos, nei kitos seniai nebėra pasaulyje. Vėl - meilė ir mirtis.) pasakojimai nubrėžia liniją šioms mū­ sų pokalbių temoms.

"Ir pats nežinau, kodėl taip ilgai tylėjau apie savo pirmąją meilę. Teisingiau - kartais užsimindavau apie šitos istorijos pradžią, bet niekam ir niekada - apie atomazgą. Jos vardas Tereza. Tada jai buvo penkiolika, man - šešiolika metų. Mes stovėjome, kaip sakoma, skirtinguose gyvenimo poliuose. Aš žydas, ji - pusiau lietuvė, pusiau lenkė. Aš - tur­ tuolio sūnus, jos tėvas buvo girtuoklis, privaręs šeimą beveik prie elgetystės. Ir mudu supratome: mūsų meilę reikia slėpti nuo visų. Susiti­ kinėdavome kur nors už miesto - arba parke, tamsioje alėjoje, arba po tiltu, kur, be mūsų, niekas berods neužklysdavo. Tereza buvo linksma ir kaprizinga. Beje, jos kaprizų tikslas būdavo paprastas: ji norėjo, kad aš ją raminčiau. Visi mūsų susitikimai būdavo vien žaidimai ir - meilė. Iš Terezos trykšte 218

tryško linksma energija. Paprastai ji ne eidavo - skrisdavo. Vos ne tiesiogine žodžio prasme. Aš ją vydavausi. Atsiprašinėdavau už menamas nuoskaudas, bučiuodavau. Tereza man atvė­ rė tokią meilę, kuri teikia tik malonumą. To maža? Anksčiau man atrodė: meilės be dvasingumo nebūna. Bet tikriausiai aš neteisingai įsivaizdavau pačią sąvoką - dvasingumas. Bet grįšiu prie savo meilės istorijos. Netrukus aš išvažiavau į Kauną. Tereza liko mūsų miestelyje. Po karo aš jos ieškojau. Bet Tereza dingo. Be pėdsakų. Apie ją išgirdau netikėtai. Palyginti neseniai, prieš kokius penkiolika metų. Paskambino kažkokia moteris: -Jū s ų Tereza prieš kelias dienas numirė. Aš vos iškvėpiau: - Kaipgi taip? Pasirodo, prieš karą ji ištekėjo. Okupacijos metais Terezos vyras bendradarbiavo su vokiečiais. Lyg ir dalyvavo žudant žy­ dus. Jie išsiskyrė. Likusi viena Tereza prasigėrė - skaudėjo širdį. Ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje - iš pradžių Kalvarijoje, paskui - Vilniuje. Čia ji praleido dešimt metų. Būdavo laikas, kai jausdavosi normaliai. Tada dirbdavo ligoninės virtuvėje. Bet po kurio laiko liga vėl ją įveikdavo, ir Tereza grįždavo atgal, į palatą. Kartą ji papasakojo ligoninės draugei apie mūsų meilę. - Josadė? Juk jis rašytojas! Gyvena Vilniuje. - Žinau. Mačiau jo straipsnius, knygas, - atsakė Tereza. Bet aš bijau paimti telefono ragelį. Ji uždraudė tai daryti ir draugei. Telefonas mano namuose suskambo per vėlai. Aš ilgai negalėjau atsitokėti. Kaipgi taip? Mano Tereza gy­ veno šalia manęs, kentėjo, gal neturėjo būtiniausių dalykų. 219

O aš be vargo galėjau palengvinti jos dalią - ką nors atnešti, duoti pinigų (beje, vyriausiasis ligoninės gydytojas buvo mano geras pažįstamas). Bet pagrindinis mano Terezos charakterio bruožas visada buvo išdidumas. Į kapines nuėjome kartu su man paskambinusia moterimi. Žinoma, aš atnešiau Terezai gėlių. Paskui pasamdžiau žmogų, kad sutvarkytų kapą. Atrodo, niekada gyvenime nebuvau taip verkęs. Pasikūkčiodamas. Ar buvau dar nuėjęs pas Terezą? Ne. Bijojau. Bijojau savęs paties."

Ir dar vienas jo skubotai apmestas portretas. Prikimusiu, jau vos girdimu balsu: "Mano senelė - iš motinos pusės - visada manė: aš visų protingiausias žmogus mūsų miestelyje! Gal todėl, kad buvau labai panašus į ją? Senelė elgdavosi su manimi kaip su suaugusiu. Aš rašyda­ vau jos diktuojamus laiškus. Sėdėdavau šalia jos prie pietų stalo. Senelė nepaliaudavo stebėtis: - Jankeli, tavo galva panaši į morką. Bet koks tu protingas! Aš žinojau: senelė moka užkalbėti mirtį. Ji tai darydavo įvairiausiais būdais. Štai vienas. Pats tikrasis: kas dieną senelė skaitydavo kokią psalmę, kaip ir dera dievobaimingai žydei. Bet visada tarsi aplenkdavo kalendorių. Jos logika buvo tokia: "Aš jau perskaičiau rytojaus psalmę. Vadinasi, Dievas į tai atsižvelgs ir duos man dar bent vieną dieną". Ir vis dėlto senelė numirė. Ji numirė ant mano rankų. Kodėl aš tada buvau prie jos lovos vienas? Nežinau. Bet stai­ ga pajutau: senelė dabar išeis į kitą pasaulį. 220

Aš kiek pakėliau jos galvą, priglaudžiau prie savęs. Ji pa­ mažėle nurimo. Visam laikui." .. .Po kokių penkiolikos minučių, kai jau kalbamės apie kitką, j grįžta prie to pasakojimo. Kaip visada - nori išsakyti viską: - Vis dėlto nesuprantu: kodėl aš buvau vienas prie mirštan­ čiosios? Mylėjau ją už visus labiau? Patylėjęs randa atsakymą, kuris nė kiek manęs nestebina: - Buvau ten todėl, kad jau tada labai norėjau suprasti mir­ ties paslaptį.

SEN A S D RA U G A S

Nebuvo, ko gera, nė vieno mūsų susitikimo, kad j neištartų šio vardo: Hiršas Ošerovičius. - . . .Senas, senas draugas! Aš suprasdavau jį iš pusės žodžio, o jis - mane. Kadaise mes visada būdavom šalia vienas kito: tuo pat metu pradėjome spausdinti savo kūrybą, kartu dirbome laikraštyje, priklausėme tai pačiai literatūrinei grupei... Vos ne du broliai. Nors buvome tokie nepanašūs. Mane juk jūs pažįs­ tate. O Hiršas... Jis - šventas žmogus, kuklus, moralistas. Žo­ džiu, mūsų santykiai - priešingų polių trauka.

Ankstyvą devyniasdešimt antrųjų pavasarį, Tel Avive, aš ėjau susitikti su Hiršu Ošerovičiumi. Norėjau jo pasiteirauti apie garsiosios "Juodosios knygos" likimą. Prie jos karo metais dirbo didelė žurnalistų ir rašytojų grupė - tarp jų Josadė ir Oše­ rovičius. Kaip žinoma, "Juodoji knyga" buvo sudaryta iš uni­ kalių liudijimų apie piktadarybes, padarytas žydams okupuo­ 221

tose SSSR teritorijose bei naikinimo lageriuose Lenkijoje. Tačiau "Juodosios knygos" istorija buvo ir liko mįslinga. Knyga jau buvo surinkta, bet rinkinys išbarstytas - sako, taip liepė Stalinas.

...Žinoma, eidamas pas Ošerovičių, aš prisiminiau ir j pa­ sakojimus apie savo seną draugą.

"Aš daugybę kartų mąsčiau apie likimo ironiją. Šiuo atve­ ju - Ošerovičiaus likimo. Hiršas visada būdavo itin atsargus. Visų pirma - iš principo vengdavo politikos. Net jaunystėje, būdamas įsitikinęs sionis­ tas, jis nenorėjo formaliai dalyvauti jų organizacijoje. Taip buvo ir sovietams atėjus. Nuo gyvenimo prieštaravimų Ošerovičius pasitraukdavo į savo eilėraščius - daugelis jų buvo panašūs į juvelyriškai nušlifuotus filosofinius traktatus... Po karo mano draugas su džiaugsmu tapo Maskvos laikraščio jidiš kalba "Einikait" korespondentu Lietuvoje. Jis turėjo rašyti daugiau­ sia apie kultūros naujienas. Tačiau kaip tik čia Ošerovičiaus ir patykojo likimas! Laikraštis, kuriame jis dirbo, buvo Žydų antifašistinio ko­ miteto organas. Visi žino: karo metais komitetas prisidėjo prie to, kad viso pasaulio žydai finansiškai remtų SSSR kovą su fašizmu. Na, o pasiekus pergalę, žydai ėmė vis labiau badyti Stalinui akis. Keturiasdešimt aštuntųjų pabaigoje komitetas staiga buvo likviduotas. Dauguma jo aktyvistų ir bendradar­ bių - suimti (daugelis vėliau žuvo). Deja, Hiršas neišvengė ši­ tos dalios."

222

"Atmenate, aš jums pasakojau, kaip deginau žydiškas kny­ gas? Keturiasdešimt aštuntųjų - keturiasdešimt devintųjų žie­ mą jos virto pelenais. Tik vienos knygos aš negalėjau sviesti į krosnį - nekilo ranka. Tai buvo Tora. Aš tada sunaikinau tik titulinį lapą su Ošerovičiaus dovanojimo įrašu... Si istorija turėjo tęsinį. Penkiasdešimt šeštaisiais mano draugas grįžo iš lagerio. Vieną vakarą jis sėdėjo mano namuose. Nebeatmenu, kurią akimirką Ošerovičius priėjo prie knygų lentynų, ėmė apžiūri­ nėti mano bibliotekos likučius. Staiga tarė: - Jakobai, kažkada aš tau padovanojau Torą. Tu ją išsau­ gojai? - O kaipgi! - Parodyk. Kur ji? Žinoma, aš negalėjau to padaryti. Jis iš karto būtų pastebėjęs išplėštą lapą su savo įrašu. Kurį laiką aš apsimečiau, kad ieš­ kau. .. Tikriausiai jis kažką pajuto, suprato: - Neieškok dabar. Paskui parodysi."

".. .Ir vėl praėjo daug metų. Laiške Asyai aš prisiminiau šitą atvejį. Išspausdinęs laišką laikraštyje, pasiunčiau Ošerovičiui. Savo atsakymą jis pradėjo komplimentais: esą reikia suge­ bėti - taip atverti širdį, taip papasakoti sau nemalonią teisybę. O užbaigė Ošerovičius priekaištu: apie daug ką jų draugys­ tės istorijoje aš nutylėjęs."

Ką j praleido? Ar tik jų bendrus - evakuacijos metu - kelionės į Rytus epizodus?

► 223

Viena jų santykių gija man iš tikrųjų atrodo įtempta. Beje, jeigu tiksliau - j ir Ošerovičiaus žmonos santykiai. O dar tiks­ liau - vėl reikia kalbėti apie tylėjimą.

" .. .Kitą dieną po to, kai Hiršas buvo suimtas, mes su jo žmo­ na Rivka susidūrėme ant Rašytojų sąjungos laiptų. Aš kopiau į viršų, ji leidosi žemyn. Linktelėjau galva. Ji atsakė tuo pačiu. Ir viskas. Daugiau nė žodžio. Tarsi vos pažįstami. Taip truko trejus ar ketverius metus. Kol Rivka dirbo Lietuvos literatūros fonde. Literatūros fondas ir Rašytojų sąjunga buvo viename pasta­ te. Mes susitikdavome kasdien. Taip pat - ant laiptų. Kokiame nors kabinete. Bibliotekoje. Ir - nė žodžio. Tik linktelėdavo­ me galva. "Kaip Hiršas? Rašo? Ar tu turibentkokią žinią apie jį?" Taip klausdavau mintimis. Balsu - bijodavau. Žinojau: esu sekamas, stebimas kiekvienas mano žingsnis. Tai buvo baisi situacija. Melaginga. Žeminanti. Grįžęs vaka­ re namo, aš prisimindavau susitikimus su Rivka, bet žmonai nieko nepasakodavau: nenorėdavau jos painioti į savo kanky­ nes. O rytą, eidamas į darbą, laukdavau - pats savęs gėdinda­ masis - naujo susitikimo."

j pasakojo man šitą istoriją daugybę kartų. Du kartus (1991 m. spalio 7 d. ir lapkričio 20 d.) aš ją įrašiau į magnetofoną. Kuo tie pasakojimai skiriasi tarpusavyje? Vienu niuansu. Kartais j teigia: toks buvo jų bendras, kad ir neaptartas, balsu neišsakytas planas: 224

- Rivka buvo labai racionali moteris. Vyriška galva! Ir ji vis­ ką suprato... Mes vienas kitą labai puikiai supratome. Ji nesu­ pyko ant manęs. Bet kartais j pažvelgdavo į situaciją truputį kitaip. Ypač ma­ no klausinėjamas - be jokių nuolaidų jam: "Tai jūs visiškai nu­ traukėte santykius su draugo žmona? Jus paralyžiavo baimė?.. Ar sunkiai ji tada gyveno?.." Bet j ir nereikėjo nuolaidumo: - Aš nė karto nebuvau jos namuose po Ošerovičiaus suė­ mimo. Bijojau. Materialiniai sunkumai? Manau, jų nebuvo. Rivka, kaip ir Hiršas, buvo visais atžvilgiais askete. Be to, gau­ davo paramos. Vienas duoda dešimt rublių, kitas dvidešimt. Taip pat ir aš. - Jūs ir pinigus jai paduodavote tylėdamas? - Ne, tai darydavau ne aš. Aš tarsi nieko nežinodavau... Taip, aš ne herojus. Negaliu pasigirti.

Paskui j pasidarė lengviau. Liaudies priešo Ošerovičiaus žmona buvo atleista iš Literatūros fondo. - Rašytojų sąjungos vadovybė nenorėjo jos judinti. Jokiu būdu. Todėl Rivka po vyro suėmimo ilgai dirbo Literatūros fondo direktore. Bet saugumas reikalavo, spaudė... Galų gale ji buvo išvaryta.

"Kartą išgirdau: Ošerovičius grįžo iš lagerio! Pajutau, kad privalau tuojau pat jį pamatyti. Tačiau bijau: kaip pažvelgsiu draugui į akis? Vis dėlto sėdu į automobilį. Važiuoju.

Mudu išsibūdavome. Net apsiverkėme abu. Ir - nė žodžio apie tai, ką taip bijojau prisiminti. Buvo rytas. Rivka padėjo ant stalo arbatos, kažkokius sumuš­ tinius. Ji irgi - nė žodžio apie tuos tylius susitikimus."

"Mudviejų su Hiršu artimos sielos. Linksta viena prie kitos. Taigi netrukus viskas pasidarė kaip buvę. Beveik kasdien jie su Rivka - mūsų svečiai. Arba mes su Seinele svečiuojamės pas juos. Tarp kitko, Ošerovičius visai neblogai atrodė. Matyti, pasku­ tiniais mėnesiais lageryje jau buvo kitoks režimas. Švelnesnis. Ošerovičius tikriausiai ten dirbo. Galbūt neblogai įsitaisė - juk jis visada mokėdavo lengvai rasti kalbą su žmonėmis. Aš sakau "matyti", "tikriausiai", "galbūt" - Ošerovičius apie lagerį pasakodavo šykščiai. O mane - juk pažįstate mano charakterį - domino smulkmenos. Kaip jį suėmė? Kas buvo kalė­ jime? Aš jau buvau girdėjęs: mažai kas ištverdavo tardymus; beveik visi suimtieji pagal Žydų antifašistinio komiteto bylą apšmeižė save... Kai susitikdavom, aš klausdavau vis to paties: "Tave mušė? Tu prisipažinai, kad esi šnipas?" Jis atsakydavo trumpai: "Ne. Ne". Taip pat išsisukinėjo Hiršas nuo mano klausimų ir tada, kai aš svečiavausi pas juos Izraelyje. Atsimenu, Rivka mums ruošė labai skanų patiekalą - mažais gabaliukais supjaustytos bulvės, ypatingai pakeptos su gabaliukais vištienos. Aš uždavinėjau klausimus. O jis vis; taip pat tvirtino: "Ne!" Beje, jis trupučiuką papasakojo apie kitką. Iš pat pradžių, dar Vilniuje, jis sėdėjo vienoje kameroje su garsiu filosofu Karsa­ vinu. Jie vienas nuo kito nieko neslėpdavo."

226

Aš visa tai prisimenu, eidamas pas Ošerovičių. Štai ir mano ieškomas namas. Kuklus butas - ankštas, tipiškas sovietinis. Du pereinami kambariai, virtuvėlė. Aptrinti baldai. Stelažai su knygomis. Du senukai, jie - iš įpročio? - santūrūs ir - tuo pat metu - svetingi. Kai aš pradėsiu kalbą apie j, jie nutrauks: - Ačiū. Mes viską apie jį žinome. Ir mandagiai pridurs: - Mes nuolat susirašinėjame.

ŠT R IC H A I A N TISE M ITO P O R T R ET U I

Šis portretas iškyla mūsų pokalbiuose su j neatsitiktinai. Pasakysiu iš karto: portretui trūksta pustonių. "Be abejo, - samprotauja j, - per antisemitizmą išlietos upės kraujo. Vis dėlto nereikia galvoti apie kažkokią ypatingą žmo­ nijos neapykantą žydams. Žinomas dėsnis: organizmas atmeta svetimkūnį. Žmonės atstumia visa, kas jiems nepriimtina - stilių, gyvenimo ir mąstymo būdą. Taip visur ir visada. O žydai tūks­ tančius metų gyveno diasporoje. Buvo svetimi... Žinoma, iš svetimo juokiamasi. Žiūrėdami, kaip kas nors kemša mums neįprastą maistą, vos pajėgiame nuslėpti šypse­ ną. O visai egzotiškas patiekalas kelia protestą. Nepažįstamos apeigos žadina įtarimą... Ir tik inteligentas klausinėja: kaip? kodėl? Tarp inteligentų irgi pasitaiko antisemitų? Vadinasi, tai ne inteligentai."

227

Prieštaravimas, kurio ; nepastebi. Pagal jo logiką, antisemi­ tizmas atgyvens, jeigu visi žydai susirinks į pažadėtąją žemę. Bet juk j - už amžiną diasporą. Vadinasi, ir už amžiną antise­ mitizmą?

Jo paskutinėje pjesėje irgi yra antisemito portretas. Bet šis portretas daug sudėtingesnis, daugiaplanis. Čia ;' nekartoja nudėvėtų, nors ir teisingų žodžių.

PASKUTINĖ PJESĖ Meluočiau sakydamas: su šita pjese; vargo daugiausia. Var­ go - su kiekviena pjese. O per mūsų pažinties laikotarpį jis pa­ rašė dvi ir vienos nebaigė. Nebaigė - būtent šitos. Kalbu būtuoju laiku: ;' jau liovėsi dirbti prie pjesės. Viskas vyksta taip, kaip jis įspėjo. Daktarė Sideraitė neseniai patvirtino: ; sveikatos būklė smarkiai pablogėjo. (1995 m. rugsėjo 20 d.)

KLEVO BALSAS. Sumanymas gimsta, kaip sakoma, mano akyse. Laiške Asyai, kur; svarsto lietuvių-žydų santykius, mane sustabdo medžio įvaizdis: "Klevas! Koks grožis! Kokia majes­ totiška karūna!" Klevas auga viename Lietuvos kaimelyje, sodybos kieme, kur ; užklysta ieškodamas tėvo žudiko. ; atrodo: klevas išaugo "misdamas tėvo krauju!.. Grįžęs į Vilnių, kone kasnakt girdėdavau tėvo siaubingą gargaliavimą 228

ir ryškiai įsivaizduodavau, kaip, nepaisydamas visų gamtos dėsnių, jo kraujas priešinasi, nenori gertis į žemę". Ir štai tėvo kraujas užkliudė leisgyvę sutrūnijusią šaknelę ir apvaisino ją". Taip ir išaugo medis.

Netikėta idėja: j laišką norima perskaityti scenoje. Skambi­ na aktoriai, kelis kartus pas jį užeina režisierius. Iš pradžių ste­ biuosi: teatro istorijoje ne taip daug pavyzdžių, kai publicistinis tekstas perauga į pjesę, spektaklį. Bet pasirodo, ir čia nėra taip paprasta. Režisierius siūlo, kad j parašytų scenarijų. Reikia herojaus dialogo su ... klevu. j tariasi su manimi: ar toksai sceninis triukas logiškas? Ar įdomus?

Keletą dienų stengiuosi išblaškyti jo abejones. Primenu: kad medžio balsas skaitytojui ir žiūrovui gali būti "įtikinantis", XX amžiuje įrodė daugelis rašytojų. Pavyzdžiui, iš Lotynų Ameri­ kos. Tas pats Gabrielis Garsija Markesas. Mano argumentai nukreipti į vieną, vis tą patį, tašką: j privalo dirbti, darbas pra­ ilgins jo gyvenimą.

AKINIAI IR BATAI. V ienintelis d alykas, k u rį; tikrai žino apie artim ų jų likim ą, - kai kurios tėvo nužu d ym o detalės.

. .Tie mėnesiai grįžus iš fronto buvo sunkūs. Niekas nieko negalėjo man papasakoti. Ką daryti? Staiga vienas vardas šmės­ telėjo atmintyje: Jonas Kairys. 229

Taip, taip! Būtent tas žmogus man padės! Kairį atsiminiau nuo vaikystės. Jis buvo tėvo prekybos partneris - Kauno turguje pardavinėjo mūsų fabriko gamybos megztinius. Kairį mes visi labai mylėjom. Jo padorumas buvo neapsimestinis. Tikras. Atvažiavęs į Kalvariją, jis nakvodavo pas mus. Dieną būtinai eidavo į bažnyčią. Susiradau Kairį lengvai. Tame pačiame name, kur ne kartą lankydavausi seniau. Ir iš tiesų jis man papasakojo nemažai. Pasirodo, išgirdę, kad prasidėjo karas, tėvai susidėjo į vežimą savo mantą ir išvažiavo į Kauną. Pas mane. Jie nenumanė, kad manęs mieste jau nebėra. Kauną pasiekė vien tik mama. Ji stovėjo prieš Kairį - rau­ dodama, laikydama rankose tėvo batus ir akinius. Juos sustabdė pakelyje, netoli Kazlų Rūdos. Žmonės baltais raiščiais liepė sunešti daiktus į kažkokią trobą. Paskui pavėdėjo tėvą į kiemo gilumą. Mama išgirdo šūvius. Jai net neleido priei­ ti prie vyro kūno. Netrukus atidavė batus ir akinius. Mama tiksliai nupasakojo Kairiui vietą. Taip tiksliai, kad aš paskui lengvai ją radau. Supainioti nebuvo galima. Kaimelis rėmėsi į plentą. Kitų arti nebuvo. Ir namas prie kelio po senovei stovėjo vienišas. Mama? Pagyvenusi keletą mėnesių pas Kairius, pakliuvo į getą. Kairiai nunešdavo jai maisto - į sutartą vietą, prie Doros. Vieną kartą mama prie tvoros nebeatėjo..."

Praeityje tarp jų daug bendra - tarp autoriaus ir jo herojaus. O dabartyje? Ponas Binderis atvažiavo į Lietuvą iš Izraelio. Jis atsivežė tuos pačius senus batus - kad padėtų ten, kur buvo nušautas 230

tėvas. Nepamiršo ir akinių - per juos tėvas paskutinę akimirką pamatė dangų.

ATPILDO TEMA. Ar visada atpildas būtinas? "Galų gale žmogui už viską sumoka pats gyvenimas." j vėl priartėja prie šios tiesos, sutikęs tėvo žudiką. Pasigailėtinas senis, į kurio kūną įsimetė auglys, o dar anksčiau - baimė; snarglėta mažylė ant rankų ("vienintelis ma­ no džiaugsmas"); greitakalbė, už kurios lengva pajusti būtent jį - gyvenimo atpildą: "Nuo tada ir prasidėjo..." O dar j girdi klevo, tėvo klevo, balsą: "...P alik tą žmogų ramybėje, šįsyk nedaryk to, ką sūnus privalo... Taip Viešpats sutvėrė pasaulį - ką žemė uždengė, turi būti užmiršta". Čia j prieina prie svarbiausio dalyko. Galbūt jam pačiam skaudžiausio: ".. .Naktimis tėvo klevas man vis pasakoja ypa­ tingą tiesą apie mūsų tautos daugiaamžę istoriją, kurią man į galvą kalė gimnazijos mokytojas Sulgaseris, kalba tai, apie ką paskui skaičiau, galvojau ir giliai įsidėjau į širdį: nepaisydami visų per amžius nesiliaujančių persekiojimų, pogromų ir genocidų - mes ATLEIDŽI AME! Neapykanta blogdariams, ar to norime, ar ne, nejučia ištirpsta ir dingsta... Kai kas su pagieža priekaištaus, kad tuo atveju dovanot ir užmiršt - reiškia žemin­ ti save. Tačiau žydų istorija įrodo: priešingai, tai ne silpnybė, o stiprybė, kuri žydams leido duoti pasaulinei kultūrai ir moks­ lui, t. y. civilizacijai tuos didžius lobius, kuriuos davė."

Pirma pjesės dalis išspausdinta laikraštyje "Šiaurės Atėnai". 231

j vėl gerokai nutolo nuo savo sumanymo! Pjesės branduo­ lys turėjo būti toks: sūnus ieško tėvo žudiko. Ilgi ir liūdni žmo­ gaus pokalbiai su medžiu, kuris buvo nusikaltimo liudininkas. Ar netikėta tai, kad į avansceną išėjo žudikas? Jis vardu Paulius Lapenas. Tai nebe anas pataikūniškai besišypsantis žmo­ gelis, verksmingai sakantis sau: "Viskas baigta". Suprantama, Lapėno gyvenimas irgi eina į pabaigą, tačiau jis ieško savo nu­ sikaltimui pateisinimo, net bando išvesti tam tikrą "filosofiją".

j man taip aiškina, kodėl jo sumanymas buvo transformuotas: - Vieną naktį aš sau pasakiau: "Tu privalai sustatyti šalia žudiką ir auką. Tegu pažiūri vienas kitam į akis. Tegu kiekvienas pasako savo tiesą".

Ar šlykštu raustis tokio padaro sieloje, kai tu apie jį galvoji: "Jis nužudė mano tėvą"? ĮPRASTAS RAŠYTOJO DARBAS.

Be to, iš seno ateina tradicija - iš pačių literatūros ištakų: suvokti nusidėjėlio sielą, kad ir kokia didelė nuodėmė - suprasti. "Dvigubo regėjimo" principas mene natūralus. Skirtingai negu realiame gyvenime. Aš nematau paradokso ir čia, kad kurdamas žudiko pa­ veikslą; atiduoda Lapėnui savo - iškentėtas - mintis apie pasau­ lį ir žmogų.

232

Kodėl buvo žudomi žydai? Nejaugi viskas taip paprasta? Godumas. Pavydas. Ir - kad pasiteisintum prieš Dievą ir žmones - nuoskaudų kultivavimas. Didelių ar mažų - bene svarbu? Kitų priežasčių j nemato. Po karo jis susitikinėja su išliku­ siais gyvais žydais. Vis tas pats klausimas: kodėl? Regis, tą klausimą jis užduoda ir įnirusiems. Jų veidai nuo­ lat iškyla j atmintyje. Rachelės veidas. Pirmosios miestelio gražuolės. "Ją ilgai kankino, ilgai draskė aikštėje - pirmą naujos valdžios atėjimo dieną." Smuklininko iš Kalvarijos veidas. "Iš pradžių jį slėpė vals­ tiečiai. Žinoma, už pinigus. O paskui atidavė gestapui. Purvi­ ną, apiplyšusį, primuštą jį pririšo prie stulpo - prie smuklės, kur žydas dar neseniai šeimininkavo. Taip stovėjo jis visą dieną saulėkaitoje. Kol pasigailėjo - nušovė kaip šunį prie ežero."

Dviejų tautų gyvenimas ėjo tarsi lygiagrečiai. Ne tiktai geometrijoje - ir gyvenime lygiagrečiai keliai nesusikerta. Štai kodėl tautos, kaip ir žmonės, dažnai nesupranta vienos kitų. Štai priežastis to, ką galima pavadinti nacionaliniu netak­ tiškumu. - Bet argi už netaktiškumą žudoma? - nesupranta j. Jo klausimas retoriškas. Kas jau kas, o jis žino: žudoma. Žudoma ir šiaip sau. Kai norima nuslopinti savo neišmatuo­ jamą nykulį, disharmoniją su pasauliu, savo pyktį ne ant kai­ myno - ant paties Dievo.

233

PRIEŠISTORĖ tos vasaros dienos, kai buvo įvykdyta žmog­ žudystė. Ankstyvoje jaunystėje Paulius Lapenas mokėsi Alytuje, gy­ veno išsinuomotame kambaryje pas žydus. Jis neslepia: bevai­ kiai šeimininkai elgėsi su juo kaip su savo sūnumi; be paliovos auklėdavo - pagaliau įgriso savo pamokslais. Pauliaus širdyje augo apmaudas, kuris simboliškai siejosi su vienu įkyriu vaiz­ du. Žydai turėjo lentpjūvę: "...Jū s būtumėte matę, su kokiu džiaugsmu jie kirsdavo miškus ir paversdavo juos negyva preke!"

Nesunku suprasti: pjesės konfliktas - visai ne žydų ir lietu­ vių konfliktas, o negyvo, mechaniško susidūrimas su gyvu. Lais­ vės - su vergove. Lapėnui nužudymas - tai jo bėgimas "iš vergo­ vės ir nelaisvės. Nebuvo klausinio - gerai tai ar blogai. Buvo šventė". Taigi žmogus, sunaikinęs į save panašų, įsiklauso į savo pojūčius. Atranda: "Aš vėl organiška gamtos dalelė". Lapenas pagaliau nusimeta civilizacijos pančius. Pagaliau jis gyvena pagal gamtos dėsnius. "O kas vyksta gamtoje, jūs žinote: stip­ rus traiško ir smaugia silpną." j kas keleri metai vėl perskaito Dostojevskį. Žinoma, jis nenori, kad Lapėno paveikslas išeitų vienaplanis. ".. .Tai buvo ypatinga diena. Ji apvertė... arba išvertė mano gyvenimą. Kip­ šas žino. Sakau - ypatinga, bet ne tas žodis. Diena buvo lem­ tinga ... ligi tol aš buvau, kaip čia jums pasakius, aklas... Už tą fiestą man paskui teko brangiai sumokėti."

Lapenas visa tai kalba jo nužudyto žydo sūnui.

234

Ne, man nepatinka j koncepcija. Ji man atrodo abstrakti. O aš atsimenu konkrečius dalykus - pavyzdžiui, Lietuvos centri­ niame valstybiniame archyve neseniai rastus Vilniaus geto kalinių sąrašus. Monotoniškai surašyta pavardės, vardai, profesijos, adre­ sai... Tai buvo tik dalis, jau nebe didelė Vilniaus žydų dalis: jie perėjo naikinimo "akcijas", badą, ligas, patyčias ir - liko gyvi ligi keturiasdešimt antrųjų gegužės, kai vyko "gyventojų sura­ šymas". Tada dar gyvi.

Tačiau tą pačią naktį (iš balandžio 6 į 7) nubudęs aš iš dalies suprantu, kad j teisus. Prieš mirtį jis mintimis pakyla aukščiau už konkrečius likimus. Aišku, jis žino: žmogus buvo žudomas dėl duonos kąsnio, dėl vasarinės suknelės, dėl to, kad kažkam nepatiko kieno nors nosis... Tačiau j už viso to mato net ne tautų susidūrimą - o Gėrio ir Blogio, civilizacijos ir gamtos.

SARTRO ŽODIS. Psichologinis Lapėno portretas j pjesėje ste­ bėtinai panašus į tą antisemito portretą, kurį pateikia savo gar­ siame esė Sartras: ".. .antisemitizmas apima visą žmogaus sielą... visiškai taip pat kaip isterija"; antisemitas - "tai tiesiog žmogus, kuris bijo. Ne žydų, žino­ ma, - pats savęs, savo sąmonės, savo laisvės, savo instinktų, savo atsakomybės, vienatvės, permainų, visuomenės ir pasau­ lio - vienu žodžiu, visko, tik ne žydų. Tai bailys, nedrįstantis savo bailumo pripažinti pats sau... Žydų buvimas antisemitui leidžia nuslopinti gimstantį savo nepasitenkinimą gyvenimu". Tarp kitko, aš žinau, kad Sartro esė j neskaitė.

235

Po publikacijos "Šiaurės Atėnuose" jis laukia telefono skam­ bučių. Diskusijų. - O kaipgi! Juk lietuvių literatūroje tai pirmą kartą... Taip, pirmą kartą išsamiai, iš vidaus parodytas žydų žudikas. Pirmą kartą - jo išpažintis... Vadinasi, bus balsų "už" kaip ir balsų "prieš"... Vadinasi, ginčysimės. Tyla. Nė vieno atsiliepimo spaudoje. Nė vieno telefono skambučio.

"Aš vėl kalbu per anksti... Todėl ant manęs pila statines purvo. Arba apsimeta, kad negirdi."

j supranta: pjesės jis nebepabaigs. Tačiau savidrausmė jį verčia pasirūpinti - ne, ne rankraščiais, net ne juodraščiais mintimis, idėjomis, kurių jis pertekęs. Keletą kartų kalba apie tolesnį pjesės rutuliojimą su manimi. Bet pagrįstai nerimauja: mes šnekamės rusiškai, j rašo lietuviškai - kalbos nesutapimai gali sutrukdyti paskui, po jo mirties, tiksliai atstatyti sumanymą. Kartą j man džiaugsmingai praneša: jam sutiko padėti žur­ nalistas Ginas Dabašinskas. j pasakoja jam apie pjesės priešistorę, kolizijas, apie veikė­ jus ir prototipus (dalis to pokalbio išspausdinta - laikraštyje "Literatūra ir menas").

Beje, yra dar vienas žmogus, kurį; įtraukė į savo darbų orbi­ tą. Tai vertėja Alma Ločerytė - Dalė. 236

Asyos mokslo draugė: dabar gyvena Norvegijoje, atvažiavo į Lietuvą aplankyti motinos, nuo vaikystės širdingai prisirišusi prie j ir daktarės Sideraitės. Kaip tik po jų pokalbių j gimsta aiški antrojo veiksmo konstrukcija. Taigi pjesės herojus turi atskleisti jau dviejų žmogžudysčių paslaptį - savo tėvo ir savo pirmosios žmonos, lietuvės. Ir jau du klevai dalyvauja veiksme. "Almai" - dedikuoja; savo publikaciją "Siaurės Atėnuose".

Vėl jam įprastas pavadinimų keitimas darbo metu. Iš pra­ džių norėjo pavadinti pjesę čia viena, čia kita Evangelijos eilute. Dabar: "Beprotiškas finalas".

SU SU M U O JA N T R EZ U L TA TU S

Atsisveikindamas su gyvenimu, / visą laiką sumuoja rezul­ tatus. Kartais tai daro sąmoningai, kartais - taip jau sutvarky­ tas jo protas - nejučiomis. 1994 m. balandžio 20 d. Ateinu pas; prieš savo kelionę į Izraelį. "Dviem mėnesiams? Ar pasimatysim?" Jis nusipurto liūdesį kaip lietaus lašus - prašo perduoti savo knygą "Užtrenktos durys" Jeruzalės universiteto bibliotekai. (Kartu tai ir Izraelio nacionalinė biblioteka.) ;' visada rimtai žiūri į dedikacijas. Žinoma, įrašą jis apgal­ vojo iš anksto. Dabar, mano akyse, tik perrašo tekstą jidiš kal­ ba iš mažo lapuko - į knygos puslapį: "Jeruzalės universiteto bibliotekai. 23 7

...Šią knygą jums dovanoja buvęs žydų rašytojas, dabar rašantis lietuviškai. Tema (laiškų dukrai ir pjesių forma) - labai sudėtingi, tragiški žydų-lietuvių santykiai prieš karą, per karą ir po jo. Autorius Jokūbas Josadė. P. S. Aš gimiau Lietuvoje, Kalvarijoje, 1911 metų rugpjūčio 15 dieną. Grįžęs iš fronto gyvenu Vilniuje, Adresas: Vytauto 3-2, telefonas 73 10 00." Jis padeda į šalį knygą, bet neužverčia, kiek nustebęs įsižiū­ ri į šokinėjančias eilutes: -Š ta i paslapčių paslaptis. Svajojau. Mylėjau. Kariavau fron­ te. Ėjau į tragišką mūšį su pačiu savimi. Kankinausi prie ra­ šomojo stalo. Ir - viskas. Visas mano gyvenimas tilpo į kelis žodžius.

TA R P K ITK O

1995 m. rugsėjo 10 d. Taip, kiekvieno mūsų likimas turi dėsningą, aiškią pabaigą, kad ir kaip sunarplioti būtų mūsų keliai. Tai kokie gi jo gyvenimo rezultatai? Uždavęs šiandien sau šitą klausimą, aš atsakau vienareikšmiai: j numirs būda­ mas laisvas žmogus. "Nejaugi viskas?" - vėl paklausiau savęs. Ir tuoj pat atsito­ kėjau: o argi to maža?

M I R T I S IR KE L I Ž O D Ž I A I PO JOS

Ketvirtojo sąsiuvinio pradžia

P A SK U T IN Ė P A SL A P T IS

Jeigu įdėmiai įsižiūrėsi į patį mirties aktą, būtinai pamatysi jame gyvenimo simbolį. Todėl pasakojimas apie mirtį visada panašus į alegoriją. Su ta alegorija nepasiginčysi. Jos pamokymo neatmesi.

Po j laidotuvių daktarė Sideraitė prisimins: - Jis nusinešė su savimi mirties paslaptį. Kalbėjo man: "Ko­ kius keistus pojūčius dabar patiriu. Jei galėčiau juos užfiksuo­ ti". Siūliau: "Diktuok, aš užrašysiu". - "Ne, tai galėčiau pada­ ryti tik aš pats!"

Yra jie - ir mano užrašuose - tie paskutinieji j atradimai. - Dabar man plečiasi erdvė. Tiksliau sakyti: ji staiga atsive­ ria - iš kairės į dešinę. Kaip laikrodžio ciferblatas. Kartais atro­ do: aš galėčiau nuspėti, kaip sukurtas pasaulis. Bet kol kas tai tebėra paslaptis...

Didelę savo kelio dalį; nuėjo su Nyčės tomeliu. Paskutinius žingsnius - irgi. "Naktį prieš mirtį paprašė manęs paskaityti jam knygą "Taip kalbėjo Zaratustra". Skaičiau ilgai, labai ilgai. Jis stengė­ si klausytis įdėmiai. Paskui staiga: - Kiek dabar laiko? Dvi valandos? Eik, Šeinele, gulkis, tau juk anksti keltis į darbą. Aš negalėjau užmigti, vos snūduriavau. Ketvirtą ryto atsi­ 240

kėliau, patikrinau: miega, sunkiai alsuoja. Pusę astuonių vėl pravėriau duris į jo kambarį. Jašos nėra! Bet aš nepastebėjau: jis sėdėjo ant sofos su lazda rankose. Jau mėlynas, atšalęs. Ir nebegalėjo kalbėti. Tuoj pat paskambi­ nau Josifui..."

Sąmonę j dar atgaus. Ženklais parodys atvažiavusiam sū­ nui: .. .į tualetą. Paskui sūnus paguldys jį ant sofos.

.. .Jis guli, kartais atmerkia akis. Galbūt sąmonė jame tebe­ rusena. Su kuo jis atsisveikina? Su Jėzaus Kristaus skulptūra ant spintos. Su dviem rašomosiomis mašinėlėmis. Su krūva per pusę amžiaus jo prirašytų popierių (archyve). Su m ėgstam om is plokštelėm is - Bethoveno, M ocarto, Vivaldžio... Su įskilimu lubose. Su knygomis, daugelis kurių taip ir liko neperskaitytos.

LABIRINTO GALE 1996 m. sausio 5 d. "G reitai p asibaig s m ū sų su ju m is ek sp e­ rim en tas." Taip j pasakė prieš m etus. P asakė tarsi n esu p ras­ dam as, ką bū ten t reiškia jam žodžiai: EKSPERIMENTO PABAIGA.

Penketą metų kartu su j mes ėjome jo atsisveikinimo su gy­ venimu keliu. Eksperimento tikslas nulėmė knygos struktūrą. — 1036

241

Atsisveikindamas su gyvenimu žmogus verkia, juokiasi, gaili­ si dėl to, ką padaręs; greitai praverčia vienus savo būties pusla­ pius, ilgai sustoja prie kitų, kartais po kelis sykius kartoja, ką pasakęs anksčiau. Ką gi, nieko nepadarysi: toks a t s i s v e i k i ­ n i m o būdas.

Tačiau knygoje, tiesą sakant, jau padėtas taškas. Apie ką gi rašau dabar? / visada norėjo žvilgtelti - bent vos vos, neilgai už mirties slenksčio. Ne, "anas pasaulis" jam buvo neįdomus. Jo smalsumas buvo nukreiptas į šiapusinius žmones ir įvykius.

Ar jam būtų patikusios jo laidotuvės? Nemanau, kad klau­ simas šventvagiškas. Kalbame apie žmogų, apgalvojusį visus savo išėjimo niuansus... Taigi?..

Karste jis, kaip ir daugelis numirėlių, atrodo mažas. Vaikas, kuris rado tai, ko taip ilgai ieškojo. Sibiro šamanai (Tuvoje, Kal­ nų Šorijoje, Jakutijoje) mane įtikinėjo: mirusiojo dvasia viene­ rius metus laikosi šalia gyvųjų. Ką gi, galbūt iš tikrųjų/ girdėjo, ką apie jį kalbėjo V. Sventickas (Lietuvos rašytojų sąjungos pir­ mininkas), literatūrologas D. Judelevičius, kino režisierius K. Matuzevičius, Seimo narys E. Zingeris. Galbūt nustebo: pa­ sirodo, jo vienišas kelias neliko nepastebėtas kitų.

"Jis gyveno nežydiškai. Ir numirti nesugebėjo kaip žydas. Kur tai matyta - žydas guli krikščionių kapinėse!" 242

Ačiū už tokį balsą! j jo laukė. Kadaise klausimą, kur rašy­ tojui būti palaidotam, padėdavo spręsti "kom isija", dabar "visuomenė". O jis vasarą pasakė dukrai, atvažiavusiai su juo atsisveikinti: - ...Vis dėlto tebūnie Antakalnio kapinės! Ten jau apsigyve­ no daug mano draugų - Lietuvos aktorių, dailininkų, literatų...

Beje, kalbant apie žydų nuomonę. Girdėjau aš ir tokį balsą: - Viskas teisingai! Juk Josadė pats pasirinko daug anksčiau. Tada, kai tapo lietuvių rašytoju. Jis kaip visada logiškas. - O kaip galvojate jūs? - kažkas klausia manęs. Galvoju apie jo laisvę. Kad ir kur ji vestų. Apie tai, kad j nugalėjo dar vieną baimę - pomirtinio pasmerkimo.

Vakar (1995 m. gruodžio 10 d.) buvome kapinėse (daktarė Sideraitė, Josifas, jo vyresnioji dukra Salomėja, daktarė I. Veisaitė, aš su žmona; Nelė, Josifo žmona, jų jaunylė Elžbieta - serga). j kapas pačioje šlaito viršūnėje. Viskas apsnigta. Statome žvakes, kurios tuojau pat - vėjuje - gęsta. Viena žvakė vis dėlto lieka degti. Žiūriu į žydrą švytėjimą liepsnelės viduryje. Sako, tai "kito gyvenimo" simbolis.

Viskas kaip įprasta: kažkas jau pamiršo j, o kažkas ir nepa­ žinojo, nė vardo jo nebuvo girdėjęs. Bet kai kas dabar tik už­ mezga savo - naujus - santykius su j. Kilo susidomėjimas dviem paskutinėmis jo knygomis, kurias daktarė Sideraitė dabar ve­ žioja, nešioja, siuntinėja - į knygynus, į bibliotekas, į užsienį.

243

j jos klausė: - Ar tu, Šeinele, rašysi apie mane atsiminimus? - Nežinia, kuris iš mudviejų numirs pirma. Dabar aš užrašinėju daktarės Sideraitės pasakojimus - taip pat, kaip kadaise j pasakojimus. Jų santykių istorija pagal kolizijos įtampą panaši į romaną. Tas romanas - kokiai nors kitai knygai, bet vis dėlto nubrėšiu kai kurias jo linijas.

Šiomis dienomis ji taip sakė kažkokiam bendradarbiui, o dabar kartoja man: - .. .Dabar mudu su vyru dvasiškai artimesni negu jam gy­ vam esant. Paprastai jis kartodavo (kartais juokais, kartais rimtai): "Žmona turi būti visada užsiėmusi, kitaip jai lenda galvon idiotiškos mintys". Štai aš ir būdavau užsiėmusi. O dabar, vakaras po vakaro, peržiūrinėju jo archyvą. Vyras be perstojo atvėrinėja man širdį.

"Didžiuliame aplanke - jo laiškai man (pirmasis - į gimdy­ mo namus, kai į pasaulį atėjo Asya); rašteliai (kartais tiesiog ant popieriaus skiaučių), laiškai seseriai į Izraelį - irgi apie m ane..." (1996 m. sausio 21 d.) Daugelis jo "eksperimentų" pirmiausia būdavo taikomi žmonai. Užduodavo netikėtus klausimus, kurdavo konfliktines situacijas, stebėdavo, "perdirbinėdavo", pavyduliaudavo, pap­ rastai nepranešęs atvažiuodavo į kitą miestą, kai ji ten būdavo kvalifikacijos kėlimo kursuose, "reikšdavo pretenzijas, dėl kurių 244

jausdavausi kebliai, fantazuodavo apie mane tokių dalykų, ku­ rie man pačiai niekada nebūtų atėję į galvą"... Bet ji taip ir liko jam mįslė.

Fotografija iš j archyvo. Daktarė Sideraitė - ligoninėje, j no­ rėjo nusiųsti nuotrauką seseriai, paskui - persigalvojo. Jo įra­ šas, kitoje pusėje: "Štai ji, mano ištikimoji bendrakeleivė, visu savo daktarišku gražumu. Čia ji ar ne ji? Klausiu ne tavęs, brangioji Bat Ševa, o savęs - labai dažnai, beveik kasdien. Iki šiol negaliu susigaudyti, kur ir kada joje prasideda dak­ tarė, kada ir kur baigiasi žmona ir motina. Ko daugiau - pirmo, antro ar trečio? Tau, Bat Ševa, šis klausimas gali skambėti retoriškai. Visi trys reiškiniai, pasakysi tu, neprieštarauja vienas kitam, priešingai - vienas kitą papildo. Tačiau taip yra, matyti, tik teoriškai. Jeigu tu turėtum galimybės susipažinti su Šeinele ir stebėti ją iš arti, jeigu tu susidurtum su ja kasdieniame gyvenime, tu būtinai paklaustum jos to paties. Vienu žodžiu, kad ir kaip tu stengtumeisi ką nors išklausti iš Asyos, Avigdoro (daktarės Sideraitės brolis - / . C.), kitų mūsų bendrų pažįstamų, ieškodama teisybės, tau šito nepasiseks padaryti. Niekas niekas nesupranta mūsų gyvenimo kartu paslapties. Net mano vaikai. Brangioji sesuo, praėjo jau trisdešimt metų, ir man kyla įtarimas: aš pats jos nesuprantu. Jakovas. 1975 m. birželio 2 d."

j mėgdavo "atrasti žmones". Kodėl toks nesuprantamas jam atrodė žmogus, kuris pusę amžiaus buvo šalia?

245

Visų ryškiausi jos vaikystės prisiminimai: - .. .Aš skalbiu, skalbiu, skalbiu. Vystyklus! Mūsų šeimoje šešetas mažų vaikų. Apie skurdą nekalbu. Aštuoni žmonės dviejuose ankštuose kambarėliuose. Mokytis galime tik du - aš ir brolis Avigdoras. Bet ir tai su sąlyga: mokytis reikia labai gerai, tada tėvams nereikės mokėti už gimnaziją. Mes užsidirbame patys, duodame pamokas; stebiuosi: aš - žydė - mokau lietu­ vius lietuvių kalbos. Dar vienas prisiminimas: demisezoninis paltas, kuriam aš, paauglė, sugebėjau sutaupyti pinigų...

- Kai mudu susituokėm, Jaša buvo trisdešimt ketverių, aš dvidešimt ketverių. Jis reikalauja: stalas turi būti kruopščiai ser­ viruotas, o ant stalo - krakmolyta staltiesė...

Jau nebežeidžia jo priekaištai: - Kodėl tu man retai šypsaisi? Telefono rageliui tenka kur kas daugiau tavo šilumos.

Jau nebeturi reikšmės jos prisipažinimai: "Jis buvo vienintelis vyras mano gyvenime. Aš nė karto nebuvau jam neištikima net mintimis". ".. .Skaičiau jo kūrybą. Ir tylėjau. Ne visada patikdavo." "Kai Asyai sukako aštuoniolika metų, ji manęs paklausė: Kodėl tu neišsiskiri su tėte? Juk jūs visą laiką kalbate skirtin­ gomis kalbomis. Bet aš buvau laiminga. Žmogų myli ne už kokias nors "sa­ 246

vybes". Be jokios priežasties. Be to, šalia jo aš visada jutau ypa­ tingą dvasinį lauką. O už viską gyvenime reikia mokėti." "Kartais galvoju: galbūt Asya - su jos intuicija - todėl ir ne­ ištekėjo, kad bijojo pakartoti mano santuoką su jos tėvu. Žinote, tokie būgštavimai (jeigu jie buvo) nėra visai nepagrįsti. Savo gydytojos praktikoje aš dažnai įsitikindavau: vaikai iš tėvų paveldi ne tik įpročius, charakterius, ligas, bet ir likimus..." "Bet aš buvau laiminga. Laiminga." "Ak, kiek daug aš apie jį sužinojau! Žinoma, pavargau - ne­ miegu dažniausiai ligi pusiaunakčio, skaitau. Na kaip atsi­ trauksi? Visą laiką atrodo: dabar jis pasakys visų svarbiausia! Ir dar jaučiu savo kaltę - už tai, kad to svarbiausio neišgirdau jam esant gyvam."

Šiais mėnesiais mes dažnai skambiname vienas kitam. Aš visada laukiu daktarės Sideraitės frazės: - Papasakosiu apie savo radinius...

Iš j laiško buvusiam Vilniaus žydų muziejaus direktoriui J. Gutkovičiui: "Aš rašau lietuviškai, bet mano širdis kraujuoja žydiškai".

Kai kurie "radiniai" nustebintų... patį/. Pavyzdžiui: penk­ tajame dešimtmetyje jis vis dėlto sudegino ne visus dienoraš­ 247

čius - kai kurie tebeguli archyve. O kalbant apie vėlesnius už­ rašus.. . Pasirodo,; pats pastebėjo pagrindinį savo likimo prieš­ taravimą. Tą, kuris ir man užkliuvo, o paskui bandžiau ap­ mąstyti. Iš jo 1961 metų užrašų: "Kai aš galvoju apie savo gyvenimo kelią, matau: kažkoks prakeiksmas lydi kiekvieną mano žingsnį. Bet skųstis būtų nuodėmė: prisimindamas tragišką mūsų šeimos dalią, aš turiu pripažinti, kad gimiau po laiminga žvaigžde". Jam buvo duotas ilgas gyvenimas, kad klaidžiotų ir klai­ džiotų labirinte.

"T E N IR S U S IT IK S IM "

1996 m. vasario 3 d. Visus tuos mėnesius - nuo lapkričio - aš nejaučiu, kad ; būtų miręs. Aš teisingai išreiškiau savo mintį: nejaučiu, kad j miręs, nors jaučiu melą, kai mėginu parašyti kiek kitaip:; gyvas. Po teisybei aš atsisveikinu su ; tik dabar. Peržiūrinėju jo paskutines nuotraukas. Fotografuodamas stengiausi nesukelti jam nerimo ("Jūs jau seniai niekam nepo­ zavote." O jis paskui ir nepozavo - tik išskėtęs rankas gulėjo ant sofos arba mąstydamas kažką savo stovėjo prie spintos su ar­ chyvu). Vėl klausausi kasečių su interviu. (Jos dabar saugomos Lietuvos žydų muziejuje.) Vėl skaitau savo dienoraščius. Imu nuo lentynos jo padovanotas knygas.

"Mielasis Ceitlinai... - taip jis sako telefonu pusantro mė­ nesio prieš mirtį. Staiga nutyla: kaip vaikas susimąsto apie iš­ 248

tarto žodžio prasmę. Kartoja: -T aip , mielasis... Mano ratas siau­ rėja. Jūs - beveik vienas." Tą patį jis rašo tituliniame knygos "Užtrenktos durys" lape: . .Man regis, jūs vienintelis žinote, kiek sveikatos, nervų ir to, kas neišsakoma žodžiais, man kainavo ši knyga. Ne tik ži­ note - kartu su manimi išgyvenote šią sunkią gaišatį. Dabar išsipildė! Priimkite mano giliausią dėkingumą! Jūsų truputį (ir, prisipažinsiu, daugiau negu truputį!) my­ lintis - Jokūbas Josadė. Vilnius, 1994, balandžio 18 d." Prisimenu: ta gaišatis iš tikrųjų buvo "sunki" - truko keletą metų. Ją lydėjo virtinė išdavysčių, jo nusivylimų kai kuriais žmonėmis. O kalbant apie padėką... Ne, dabar manau, niekaip negaliu priimti to, kas man nepriklauso. Priešingai - ačiū j\ Už jo dosniai man patikėtą išpažintį, už teisę joje padėti tašką. Įrašas knygoje "Šuolis į nežinią" (1995 m. gegužės 5 d.): "...Tiksliai nežinau, negaliu suvokti, bet gali būti, kad da­ bar - pačiam artimiausiam mano draugui. Jūsų Jokūbas Josadė". Kad ir kaip keista, man čia ypač brangus tas nesaikingumas, vienintelio žodžio ieškojimas: "tiksliai nežinau", "negaliu su­ vokti", "gali būti".

1996

m. balandžio 5 d. Kartą aš jo paklausiau: ar jis tiki kitu,

pomirtiniu gyvenimu? Atsakė lyg ir naiviai: - Dar neteko mirti. Neturiu tokios patirties. - Patylėjo. - Jeigu yra kitas gyvenimas, ten ir susitiksim. Todėl ir nežinau, kaip j pažiūrėtų į mano pasakojimą apie sapną (sapnavau jį prieš tris dienas). 249

Mes iš tikrųjų susitikome su juo "ten". "Aname", anapu­ siniame pasaulyje. Negaliu prisiminti - aplinkos, drabužių. Ge­ rai prisimenu lengvumo pojūtį. Stovim per kelis žingsnius vie­ nas nuo kito. Tylim. Mes tiesiog žiūrim vienas kitam į akis. Netikėtai aš pajuntu: čia - kitas laiko matmuo; juntu: tirpsta, staiga lydosi ir be pėdsakų išnyksta tie visi penkeri mūsų susitikimų metai.

Atsibudęs iŠ visų jėgų stengiuosi: pirmiausia reikia prisiminti sapną. Visa mano - dar gyvenančio - esybė protestuoja prieš atminties išnykimą. Skubotai susirandu savo sąsiuvinius, kur užrašyti paskutiniai pašnekesiai su j. Skaitau. Staiga suprantu: j balsas būtinai turi nuskambėti šios kny­ gos pabaigoje!

ŠTA I IR V ISK A S

1995 m. rugsėjo 21 d. ...Vėl pokalbis apie kūrybą. Apie tai, kas gi yra - laimingas gyvenimas mene. Laimę kiekvienas apibrėžia įsiklausęs į save. Todėl j neabejoja: - . . .Laimė - pats kūrybos procesas. Ir daugiau nieko. Ničnieko. Aš ilgai nesiryžtu užduoti netaktišką klausimą, nors žinau: jis pripažįsta visokius klausimus. Vis dėlto klausiu: - Kas tada yra rašytojui - laiminga mirtis? - Čia jau visai paprastas dalykas! Reikia numirti laiku! O gyventi - kol dar esi pats savimi. Todėl laimė - turėti jėgų išeiti iš gyvenimo. Kaip Stefanas Cveigas: jis nusižudė Antrojo pa­ saulinio karo įkarštyje, pajutęs civilizacijos pabaigą. Arba kaip Hemingvėjus, kuris šūviu į galvą ištaškė savo genialius smege­ 250

nis - jis pajuto savo talento pabaigą. Deja, laiminga mirtis man nepasiekiama...

j pasakymai vėl panašūs į pranašystes. Apokaliptiški. "Kas dedasi pasaulyje? Sizifas krinta žemyn. Aš tai supra­ tau, rašydamas paskutinę pjesę. Viskas baigta. Neapykanta lai­ mėjo. Civilizacija bankrutavo. Bet kuri diena žmonijai gali tapti paskutine. Juk šalia didžių­ jų miestų - atominės elektrinės. Bet kuria prasme žmonijai prieš akis - nieko, beveik nieko. Aš matau tai aiškiai. Štai ir viskas."

Nušautas Izraelio ministras pirmininkas I. Rabinas, j galėtų sušukti: "Štai matote! Aš sakiau!" Bet jis neturi pranašo ambicijų. Tik kartėlį: "Viskas veltui..." Kas tas "viskas"? Vėl: nei daugiau, nei mažiau - žmonijos kelias.

1995 m. spalio 4 d. Iš pradžių aš stebiuosi, paskui apsipran­ tu: jį aplankė susitaikymas, j kantriai laukia atomazgos. - Šiandien Jom Kipur. Teismo diena. Šiandien galutinai nuspręstas kiekvieno likimas šiems metams (pagal žydų ka­ lendorių - J . C.). Štai ir man pasirašytas nuosprendis. Bet jis kol kas nuo manęs paslėptas - užklijuotame voke. Ką gi, greitai sužinosiu.

1995 m. spalio 18 d. Kartkartėm grįžta jo optimizmas: - Noriu jums pasakyti apie savo susižavėjimą Džordžu So251

rosu. Man pasidarė lengviau nuo to, kad žinau: gyvena toks žmogus. Po kelių dienų vėl skambina: - Man Sorosas - mįslė. Aš stebėjau jį per televizorių. Kaip jis kalba. Kaip tyli. Kaip juokiasi. Visiškai paprastas! Žinote, jis nepanašus į inteligentą. Nepanašus ir į galantišką žmogų. Pavyzdžiui, aukšto lygio priėmime jis nuolat laiko ranką kelnių kišenėje. Bet nuo jo negalima atitraukti akių. Jis turi magnetiz­ mo. Jis panašus į mano pjesės "Šuolis į nežinią" veikėją. Kur­ damas realų gėrį tokiu didžiuliu mastu, didysis filantropas So­ rosas padeda žmonėms įveikti agresyvumą.

1995 m. spalio 19 d. Mes taip daug kalbėdavome su j apie nacionalines problemas. Dabar jis apie jas nekalba. Dabar jis ateitį sieja su "žmogumi be tautinio ženklo".

... Štai jis, paskutinis mudviejų susitikimas. / skambina vakare, prašo skubiai atvažiuoti. Dar paklausiu: - O ką, jeigu susitiktume rytoj? Smarkiai lyja. - Aš labai jūsų prašau. Rytoj man gali nebeužtekti jėgų. Susitikimo tikslas jam atrodo be galo svarbus, j galvoja apie mano knygą. "Žinote, jai trūks visumos, jeigu jūs neperskaitysite kitų mano pjesių - tų, kurias parašiau iki žydiškojo ciklo..." Svarbu. Tai labai svarbu: juk aš galiu ir ne visai jį suprasti. Paskui, po mūsų pokalbio, j nori išgerti kavos. Padedu jam pakilti iš lovos. Iš lėto stato kojas ant grindų. Matau liesas blauz­ das, sutinusias mėlynas pėdas, kurios dar senu įpratimu čiu­ žinėja kilimu, ieškodamos šlepečių.

252

Kadaise mes su j paeiliui citavom vienas kitam Ekleziasto eilutes. Dabar, prieš mirtį, jis skuba man patikėti savo paskutinį "tikiu": - Ilgus metus žmogus ieško - meilės, pripažinimo, sėkmės. Ieško nesuprasdamas, kas tai yra - meilė, pripažinimas, sėkmė. Galų gale paaiškėja: dukart du - keturi. Galų gale paaiškėja: mums reikia visai nedaug. O kartais atrodo: ar iš viso ko nors reikia?

"Mano brangusis, man nieko nereikia. Nieko... Žinote, skaus­ mo nebuvimas - ir yra laimė. Būtent taip: skausmo nebuvimas. Tas nebuvimas apsvaigina tave, ir tada užlieja snaudulys. Tu kažkur plauki - vis tolyn ir tolyn. Kas gali būti už tai geriau? Vis tolyn ir tolyn... Štai ir viskas."

1990-1996

Sigitas Geda POKALBIAI, K URIUO SE M IRČIAI NĖR VIETOS

Alfonsas Bukontas RAKTAS NUO UŽTREN K TŲ DURŲ

P O K A L B IA I, K U R IU O SE M IR Č IA I NĖR V IE T O S

Nepasakyčiau, jog buvome kokie nors geri draugai ar bičiu­ liai su knygos autoriumi. Paprasčiausiai žinojau, kad Lietuvos rašytojų sąjungos sąrašuose yra toks vardas ir pavardė... Susi­ pažinome gal prieš aštuonetą metų, Jevsejus tada padovanojo man savo knygą „Netilstantis aidas" (apie Kristijoną Donelai­ tį), parašytą rusų kalba. Aš - savo, berods „Žalio gintaro vėri­ nius". Dešimtmetis nebuvo palankus kūrybai, daugelis įvykių ne tiek suartino, kiek dar labiau nutolino vienus žmones nuo kitų, ne vien kūrėjus. Matyt, mūsų laimei, esama jėgos, kuri ne tik blaško, bet ir iš naujo, dabar jau teisingiau ir - dėl to stipriau - sujungia. Ma­ nau, kad ir Jevsejaus skambutis vieną šios itin žalios vasaros pirmadienį nebuvo atsitiktinis. - Ar jūs dar mane atsimenate? Pasakiau, kad taip, ir dabar, teisybės dėlei, turėčiau šiek tiek atsiprašyti... Jevsejus „atvilko" man storą rankraštį, prašyda­ mas jį perskaityti. - Čia apie Jokūbą Josadę. Tikriausiai pažinojote? Taip, aš truputėlį pažinojau tą žmogų, rašytoją, dramatur­ gą, daugelio (netgi labai artimų) laikytą keistuoliu, gal nevykė­ liu, į senatvę gal netgi kiek „kvanktelėjusiu". Patys žydų rašy­ tojai kartais patraukdavo jį per dantį. Ką galima parašyti apie Jokūbą Josadę? Po knygos apie... Kristijoną Donelaitį? Pasirodo, kad taip. Viskas galima, priklauso nuo to, kas ir kaip rašo, kokie rašymo tikslai, kiek parako rašytojo parakinėje. Per savaitę, traukiamas, šaukiamas tai šen, tai ten, vis dėlto perskaičiau „Pašnekesius..." ir tebesu jų traukos, keisto, šiurpo­ 256

ko magnetizmo lauke. Nors iš karto turiu prisipažinti, nežinau, iš kur tas spinduliavimas. Nežinočiau, kaip apibrėžti knygos žanrą, tematiką, idėjas. Bet ar neužtenka to vieno mūsų nuval­ kioto, o iš tikrųjų magiško žodžio - KNYGA? Jevsejui Ceitlinui pavyko parašyti knygą, ir tuo, regis, vis­ kas pasakyta, turint galvoj, kad pasaulyje kiekvieną minutę, jeigu ne sekundę, atspausdinama jų, pasirodo, šimtai ir tūks­ tančiai. Čia būtų tokia beveik nereikalinga įžanga, įspūdis, galbūt kolegiškas džiaugsmas. Nes gera knyga buvo ir bus šventė, ne­ paisant to, kada, kur ir kas ją išleis. Jinai jau yra. Dabar apie patį knygos „herojų", kurio vardą ir pavardę au­ torius specialiai, pabrėžtinai rašo iš mažųjų raidžių, dažnai pa­ likdamas vos vieną raidę, ženklą, hieroglifą: rusiškai „ii.it" ar­ ba tik „ h ". „Mano gyvenimas jau ritasi žemyn, aš nerandu prasmės ta­ me, kaip jungiasi atskiri jo įvykiai... Nerandu logikos ir nuosek­ lumo. Tragiškas mūsų amžius blaškė mane čia į vieną, čia į kitą pusę, ir dažniausiai ne ten, kur aš norėjau..." Jokūbas Josadė (1911) - gimė Kalvarijoje. Baigė Ukmergės žydų gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo laikraštyje „Folksblat", vadovavo žydų teatro studijai, vėliau Valstybinės leidyklos žydų skyriaus vyriausiasis redaktorius. Kovojo 16-osios lietuviškosios divizijos gretose. Po karo vado­ vavo „Pergalės" žurnalo kritikos skyriui... Daugelio pjesių, kri­ tikos straipsnių ir apsakymų lietuvių kalba autorius. Kai kurios pjesės skirtos žydų genocido Antrojo pasaulinio karo metais, žydų asimiliacijos klausimams... Sudėtingos žydų savimonės problemos gvildenamos esė cikle, parašytame laiškų seseriai ir dukrai forma. Rašytojų sąjungos narys nuo 1940 m. -1 0 3 6

257

Šiuos fragmentiškus duomenis apie Jokūbą Josadę galima rasti bet kuriam žinyne ar enciklopedijoj. Manau, kad jie žinoti­ ni ir - nieko daugiau. Man (veikiausiai ir skaitytojui) svarbiau kiti dalykai. Tiesa, skaitytojas atsirinks pats, o aš dar norėčiau pridurti, kad Kalva­ rijos miestelis - per kokius 30 km nuo Veisiejų, t.y. mano tėviš­ kės. Aplink visą Kalvariją ir toliau - iki pat Seinų - mūsų gimi­ nė iš motinos pusės, pilna dėdžių ir tetų, kažin kokių vos beatrenkamų pusbrolių, trečios ar penktos eilės giminaičių. Kalva­ rija nuolat sukdavosi mūsų tėvų ir senelių pašnekesiuose. Jokū­ bas Josadė gimęs 1911 metais, o mano tėvas -1912. Aš pats esu gimęs 1943 metais, o Jevsejus Ceitlinas - 1948-aisiais. Ką tuo norėčiau pasakyti? Vienaip ar kitaip suksi, o vis vien niekur neišbėgsi iš savo prosenių, iš tėvų ir vaikų laiko, iš tam tikro apibrėžto pasaulio istorijos, geografijos, galiausiai - lemties. Pačia bendrąja prasme knygos tematiką taip ir galima api­ būdinti: žydai ir lietuviai, lietuviai ir žydai šitame amžiuje. Pen­ kiasdešimt metų okupacijos išgyvenę „užgipsuotomis burno­ mis" ir mes - anų žmonių vaikai, dabar jau patys pusamžiai žmonės, turime išsiaiškinti ir pasakyti vieni kitiems: kas tokie esame, ką suvokiame ir kaip tatai, kas įvyko, vertiname. Deja, deja! Amžinas mūsų pretenzingumas. Tai, pasirodo, visą savo il­ gą gyvenimą tragiškai ir skausmingai jau aiškinosi ir mūsų tė­ vai. Vienas jų - tos knygos personažas. Generacijų kaitoje šiuo atveju man gražiausia ir prasmin­ giausia (jeigu tokie žodžiai čia tinka), kad Jevsejus Ceitlinas pe­ rėmė problematiką. 258

„Pašnekesiai..." jo sunkus šešerių metų triūsas. Balzakiškas, geriausia šio žodžio prasme: skrupulingas, pedantiškas, ap­ galvotas faktų rinkimas, žinant, ko ieškai ir ko nori, išmintis ir sąžiningumas, meilė, atsakomybė ir - gal nebus per griežtai pa­ sakyta - savotiškas personažo (ne rašytojo, o žmogaus) teism a s i š viso to po kruopelytę atsiranda substancija, fermen­ tuojanti chaosą... menas, literatūros žanras... Terminai, kurie šiuo atveju neturi reikšmės. Kaip kad didžiųjų būties klausimų aki­ vaizdoje pačiam personažui nelabai aiški buvo jo kūrybos ver­ tė ir prasmė. Tema dažnai pašnabžda ir sprendimą. Šiuo laimingu suta­ pimu laimi ir vyresnysis kolega, knygos personažas, rašytojas Jokūbas Josadė ir maždaug mano bendraamžis žydų rašytojas (augęs ir brendęs rusų kultūros kontekste) Jevsejus Ceitlinas. Jį gelbsti jo paties dažnai minimas „dvigubo regėjimo" kūryboje principas. Kaip tą dalyką dar paprasčiau paaiškinti? Iš pirmo žvilgsnio, rašoma, t.y. jau parašyta monografija apie rašytoją, bet ji visą laiką komponuojama taip, kad čia pat yra ir monog­ rafijos - pašnekesių autorius. Negana to, autorius nuolat atren­ ka, tikrina faktus, čia užbėgdamas į priekį, čia sugrįždamas at­ gal. Faktai, istorijos, peripetijos apšviečiamos iš daugelio taškų. Rašytojas yra ir personažo draugas, bičiulis, „sūnus", patikėti­ nis ir - kolega, klausytojas, dialogo narys, kartais - tardytojas, psichiatras, stebėtojas... Sudvejintas regėjimas duoda dvigubą efektą: ir vyresniojo žydų rašytojo patirtis, jo sėkmės ir nesėk­ mės, jo klaidos, pralaimėjimai, atradimai pateikiami mums iš po savotiško filtro. Ir visa žydų-lietuvių gyvenimo problemati­ ka kilstelėjama. Genocido, kaltės ir atgailos klausimai universalizuojami, koreguojami amžiaus patirties šviesoje. 259

Mat jau pats „Pašnekesių..." personažas buvo užsikrovęs naštą „ne pagal laiką ir ne pagal pečius". Spekuliatyvinė žydųlietuvių schema jam buvo per siaura. Stengdamasis pakilti aukščiau, žvelgti plačiau, jis susidūrė su tokiais, regis, elemen­ tariais, bet daugeliui nesuvokiamais problemos aspektais. Apytikrė jų schema pateikiama: Lietuvių-žydų santykių psichologija: istorinis aspektas, kalba, kultūra, religija, buitis, papročiai... Galop - apskritai žmogiškasis neapibrėžtumas, žmogaus sąmonės užkaboriai. Galop tai, kad žmogus netelpa vienoje ar kitoje nacionalinė­ je sąmonėje. Galop - menininkas, tikrasis menininkas, niekad neduoda vienintelio, galutinio atsakymo į klausimą. Ir dar: naujausioji psichologija ir filosofija iš viso vengia mo­ numentalių klausimų ir monumentalių atsakymų. Visa tai jau praeityje, išblukęs imperijų ir totalitarizmo fasadas. Apytikriai buvau susipažinęs, ką šiomis temomis yra kalbė­ ję ir kūrę lietuvių ir žydų rašytojai. Ką jie mano ir kaip jie svars­ to. Arba svarstė. Gyvieji ir mirusieji: Hiršas Ošerovičius (kurį jaunystėje teko versti ir ta proga bendrauti), Albinas Žukauskas (vitmenišką jo kalbėjimą priešmirtiniuose verlibruose apie Sei­ nų krašto žydų tragediją reikėtų surinkti į vieną vietą), Grigori­ jus Kanovičius, Vytautas Bložė, Icchokas Meras, Saulius Šalte­ nis, Markas Zingeris... Bet - sakau tai būdamas įsitikinęs - Jevsejaus Ceitlino inte­ lektas, talentas, kuris šiuo atveju yra ne kas kita, kaip gebėjimas įpavidalinti klausimus, „sudoroti" medžiagą, paversti ją „iškal­ bia forma" yra kito etapo pradžia. Sykiu - ženklas, kad išeina­ me iš aklavietės. 260

Kaip jam tai pavyksta, aš nežinau. Galgi dėl to, kad yra lais­ vas, drąsus, nebijantis peržengti daugelio tabu. Ir dar: keičiasi erdvė, kurioje jis tą problematiką rakinėja. Knygos erdvė - tota­ litarizmo pasaulis, SSSR, kur žydų (kaip ir lietuvių) kultūras ir tautas - tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai (kaip nereikalin­ gas, parazitines etc.) siekta sunaikinti. Dabar Lietuvoje kartais madinga padejuoti, esą žydų kultū­ ra jau tik praeityje, nugrimzdęs, palaidotas kontinentas. Man regis, „Pašnekesiai..." paneigia tą tiesą. Tai yra viltingas žen­ klas. Autorius keliose vietose užsimena apie specifišką visoje Europoje Lietuvos žydų (litvakų) dvasinį pasaulį. Ir tai tiesa, beje, reikšminga ir lietuviams. T ai, kas atėję, kas kilę iš senųjų žydų išminties knygų - Šven­ traščio, Toros, Kabalos, chasidų raštijos,- visi tie augalai, tegul ir nukapoti, leis savo ūglius. Kokiu būdu tai vyks? Atsakymų rasime pačioje knygoje. Ka­ da autorius mąsliai žvelgia į j - šito amžino piligrimo, Don Ki­ choto, Ispanijos, Ukrainos ir Lietuvos žydo, išėjusio iš kažin ko­ kių protėvynės įsčių, prožmonijos urvo (pati pavardė reiškia ir fundamentą, ir kamieną), veidą, klausosi jo išvedžiojimų, kuriuose rūpestis, išmintis ir skausmas pinasi į vieną,- jam šmėkšteli: „Galvoju: galimas daiktas, jis išliks literatūroje jau štai šita didžiule kūrybinės valios įtampa, šituo vakaro įpročiu įsiklau­ syti į amžinybę, į save patį ant mirties slenksčio". Galų gale tai knyga apie Laisvę, apie žmogų, kuris visą gy­ venimą buvo kamuojamas košmariškų baimių, nes šitoje impe­ rijoje būti rašytoju reiškė pasmerkti save tūkstančiui baimės rū­ šių. Apie drąsą prisipažinti (rašytojus, kurie parašė savo išpa­ žintį, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų). 261

Su vidine laisve ateina (ar sugrįžta) ir tikroji žmogaus sam­ prata: „Kiekvieno žydo buvimas, manė mūsų išminčiai, neginčyti­ nas ir aiškus. Reikia tik suvokti: ko nori iš tavęs Dievas? Kur didžioji tavo sielos skirtis? Jinai, kaip tvirtina Kabala, dalyvau­ ja amžino Kūrimo akte".

„Tai kur jo gyvenimo prasmė?., mirs kaip laisvas žmogus..." Argi to maža? Sigitas Geda

RAKTAS NUO UŽTRENKTŲ DURŲ

Žinoma, galima sutikti su Sigitu Geda - tai knyga apie rašy­ tojo Jokūbo Josadės gyvenimą ir kūrybą. Žinoma, busimasis jo tyrinėtojas čia suras nemaža vertingos medžiagos. Genealogiją. Biografijos detales. Jo pjesių analizę. J. Josadės mintis apie savo tautos kelią ir jos ateitį, apie lietuvių ir žydų santykius, apie praeities rašytojus ir dabarties plunksnos brolius, apie laisvę ir baimę, apie teatrą ir būties kasdienybę, apie tai, ką jis parašė per daugiau nei šešiasdešimt literatūrinio darbo metų, ir apie tai, ko parašyti nesuspėjo. Ir negalėjo...

Visa tai teisybė. Tačiau pagaunu savo mintį: aš vis dėlto no­ riu atmesti anksčiau pateiktas formuluotes. Knyga, kurią aš da­ bar laikau rankose, turi keistą ypatybę. Perskaitęs keletą pusla­ pių, staiga pastebiu: ką tik suvokti epizodai nejučia keičia ne vien prasmę, bet ir... turinį. Jie užmezga vienas su kitu naujas sąsajas. Pastebiu: pasakojime atsiveria vis nauji klodai.

Tai primena kristalą. Kaip ryškiai ir įdomiai lūžta per jį pa­ saulis! Tačiau užtenka pasukti kristalą šiek tiek kita briauna, ir vaizdas keičiasi.

Tad kiek klodų šitoje knygoje? Tuo „Pokalbiai..." ir ypatin­ gi, tuo jie ir patrauklūs, kad erdvė čia atvira. Pačioje pasakoji­ mo pradžioje autorius kreipiasi į mus: „Tegu skaitytojas pats atranda „jungiančią giją". Tegu, jeigu panorės, išvis savaip perkomponuoja šią knygą". 263

Aš įsitikinęs, „Pokalbius..." galima skaityti nuo bet kurio są­ siuvinio. Ne tiktai nuo pradžios, bet ir... nuo pabaigos. Nuo vi­ durio. Galima skaityti pasirinktinai atskirus skyrius. Galima skaityti ir atskirus (dažnai kelių žodžių) fragmentus. Kiekvie­ name - savas siužetas, prasmė, nuotaika. Akivaizdu, kad „Po­ kalbių..." autoriui ankšta visiems žinomų literatūros žanrų rė­ muose, ir jisai juos peržengia.

Mirtis. Pagrindinis šios knygos žodis. Mirčiai diena iš die­ nos daugelį metų rengėsi jos herojus. Mirtimi tikrinamas jo gy­ venimo tikrumas. Apskritai bet kurio gyvenimo tikrumas. Au­ torius ne tiktai nenusigręžia bailiai nuo sąvokos „mirtis", bet tyrinėja įvairiausius jos niuansus. Drąsiai. Smalsiai. Tiksliai. Todėl man atrodo, kad knygos herojum visiškai galėjo būti ir ne žydų rašytojas. Ir išvis ne rašytojas. Herojumi galėjo būti bet kurios tautybės, bet kurios profesijos, bet kurio amžiaus žmo­ gus. Juk autoriui, be abejonės, visų įdomiausia rekonstruoti žmo­ gaus sąmonę „mirties šviesoje". J. Ceitlinas teisingai pastebi: „...sąmonė žmogaus, einančio mirties link. Štai mano pasakojimo objektas. Štai kas lemia into­ naciją, diktuoja siužetą..." Mirtis suveda J. Josadę ir J. Ceitliną herojų ir autorių. Jie pradeda neįprastą eksperimentą. J. Ceitlinas penketą metų į magnetinę juostą įrašinėjo besi­ rengiančio mirčiai žmogaus išpažintį. Jis taip pat rašė dienoraš­ tį. Tai buvo jau antras „veidrodis", atspindėjęs j sąmonę. Kai kurie autoriaus dienoraščio puslapiai - dabar prieš mano akis. Atrodo, aš girdžiu Jokūbą Josadę, įsigilinu į vieną ar kitą jo min­ ties posūkį. „Pokalbiai..." tęsiasi!

264

Herojus sukasi labirinte. Kad ir ką mąstytų, kad ir ką dary­ tų. Ir tai sukelia užuojautą - ir autoriaus, ir skaitytojo. Labirintas. Jo begalinės baimės. Labirintas. Jo santykis su tėvu ir... tėvo žudiku. Labirintas. Josadės mąstymai apie žydus ir lietuvius. Labirintas. Jo kūryba. Perėjimas iš vienos kultūros į kitą. Gim­ tosios kalbos praradimas. Labirintas. Bejėgiškos pastangos įspėti gyvenimo paslaptis. Labirintas...

Dar vienas knygos klodas. Jame regime dviejų žmonių sąry­ šį. Autoriaus ir herojaus. Dviejų rašytojų. Seno ir jauno. Jų eks­ perimente kiekvienas atliko savo vaidmenį. Senis iš pašnekesio įgijo energijos, gyvastingos galios, įgijo savotišką skulptorių, ku­ ris jo gyvenimo chaosui suteikė formą. O jaunasis pašnekovas įgyja XX amžiaus antrosios pusės Rytų Europos žydo patirtį; patirtį žmogaus, praėjusio holokausto ir stalinizmo keliais, gy­ venusio ir besiblaškiusio kreivų veidrodžių ir iškreiptų verty­ bių karalystėje; patirtį, kurioje glūdi taip pat ir kitų kartų gyve­ nimo kvintesencija.

Paradoksas (o paradoksų J. Josadės gyvenime labai daug) tas, kad jo veidas buvo paslėptas nuo bendraamžių, jo balsas trūkčiojo - dabar tarytum atgyja jo pomirtinė kaukė, Jokūbas Josadė po mirties Jevsejaus Ceitlino knygoje atgarma savo tik­ rąjį balsą.

265

Suprantama, šiame eksperimente laimi ir trečioji pusė skaitytojas.

... Skaitydamas „Pokalbius..." visą laiką girdi muziką. Ką gi, muzika iš tikrųjų skambėjo Jokūbo Josadės kabinete. Bethove­ nas, Bachas, Vivaldis... Jie padėjo knygos herojui išgyventi. Bet knyga daugeliu požiūrių ir sudaryta pagal muzikinio kūrinio dėsnius. Savotiškai čia muzikalūs žodis ir stilius. Kiekvienas saki­ nys - tarytum užbaigtas taktas. Sakiniai persipina, pradeda dia­ logą. Galų gale sukuria gyvą muzikinę kompoziciją. Įžanga - pati aukščiausia knygos gaida: „Šiandien įvyko tai, ko mano herojus laukė keletą dešimtmečių. Jį palaidojo". Pirmas sąsiuvinis: „Atsisveikinimo siužetai". Prieš mirtį žmo­ gus mintyse ima kasti tunelį atgal, praeitin. Į savo vaikystę, į pirmąją meilę, į savo išdavystes, į savo iliuzijas. Antras sąsiuvinis: „Gyvenimas mirties šviesoje". Čia - grum­ tynės ir aistros, paties savęs atradimas, pastangos galiausiai at­ likti tai, dėl ko esi atėjęs į šią žemę. Trečias sąsiuvinis: „Žmogus ant slenksčio". Skamba gęstan­ čio gyvenimo melodija - minorinė, rami. Paskutiniai herojaus pasakojimai. Be sentimentų. Be apgailestavimo. Šitaip atsiverti sugeba tiktai stiprus žmogus, išsilavinęs žmogus. Tačiau ir tas žmogus negali pasipriešinti mirčiai. Knygos puslapiuose girdi­ si seniokiškos eisenos šlepsėjimas, trūkčiojantis alsavimas, čia tyliai kapsi į stiklinę širdies lašai... Ir štai melodija užgęsta. He­ rojus prisipažįsta autoriui: „Įpratau, kad man viduje visą laiką skamba muzika. O dabar orkestras dingo..."

266

Tačiau ir už „paskutinės ribos" knygoje atsiveria kažkokia nenusakoma toluma. Kuo pagrįstas šis mano pojūtis? Pačiais paskutiniais Jokūbo Josadės praregėjimais. „Dabar man plečiasi erdvė. Tiksliau sa­ kyti: ji staiga atsiveria - iš kairės į dešinę. Tarytum laikrodžio ciferblatas. Kartais atrodo: aš galiu nuspėti, kaip sukurtas pa­ saulis." Visai prieš pat baigtį herojus pastebi: labirintas dingo! „Tu kažkur plauki - vis tolyn ir tolyn. Kas gali būti už tai geriau?"

Tačiau atvira knygos erdvė pirmiausia susijusi su kitkuo. Su jos literatūrinėm ypatybėm. Raktas nuo „užtrenktų durų" (taip kažkada buvo pavadinta pjesė, o vėliau pagrindinė J. Josadės knyga) - tas raktas „Pokalbių..." autoriaus rankose. Herojaus gyvenimas ir likimas knygoje parodomi iš dauge­ lio taškų. Nepaisant viso to, aš manau: po kurio laiko galėsime juos suvokti visiškai kitaip. Juk prieš mus - judanti mozaika. Prieš mus - ne sustingusi, o visą laiką besikeičianti forma. Au­ torius atsižvelgė į skaitytojo psichologiją. Dar daugiau, skaity­ tojas - šitos knygos dalis. Knyga, kaip ir skaitytojas, visą laiką kinta. Tuo ir baigiu. Alfonsas Bukontas.

TURINYS

"MIRTIES DIENA VERTESNĖ UŽ GIMIMO DIENĄ" Būtinas pasiaiškinimas skaitytojui Intonacija ir žanras

8

9

ATSISVEIKINIMO SIUŽETAI. Pirmasis sąsiuvinis Labirintas Simbolis

14 14

Bandymas pažinti save Pastaba skaitytojui Teatras... Teatras?

15

18 19

"Aršus paslapčių priešas" Sugrįžimas

33

Gyvenimo fragmentai Baimės gija Sapnai

37

38

41

Nuosprendis Pradžia

25

31

Froido šešėlis

41

44

Tarp kitko

46

Gyvenimo fragmentai

46

Variacijos Vitenbergo tema

47

Dar vienas pasiaiškinimas skaitytojui Įėjimas į labirintą

50

Keli žingsniai labirinte Bumerangas

52

54

Prisiminimas apie pelenus Sapnai 268

61

5

55

49

13

Balsai griuvėsiuose Mirties veidas

62

64

Laimės kūdikis

68

Be pavadinimo 71 Vieno sumanymo istorija

73

Reikia mokėti atsisveikinti laiku Žudikai baltais chalatais Jo gyvenimo novelės

87

"Naivuolis Perecas Markišas" Bekonfliktiškumo teorija Veidrodis

79

81 89

91

95

GYVENIMAS MIRTIES ŠVIESOJE. Antrasis sąsiuvinis Apie nekrologų naudą Dukters dovana

102

104

Gyvenimo fragmentai 109 Apie tylėjimo prigimtį

110

...Prieš užtrenktas duris Slėpyklos

116

120

"Argi svarbu, kokia kalba rašyti?" Paskutinis žydas

123

Žmogus ir daiktai Žmogus ir laikas "Visų visų" Ratas

122

128 131

136

143

Ieškant prarastos laisvės (pradžia)

144

Ieškant prarastos laisvės (pabaiga)

147

Paslapties skraistė

152

Vyro veidas senatvėje

156

"Aš supratau žmogaus esmę" Dar vienas portretas 269

159

156

101

Vakaro šviesa

161

Neparašyti siužetai

166

Dvigubas regėjimas

167

Nepamiršk Saljerio

174

Paklydimo energija

176

Herojus ir autorius

181

ŽMOGUS PRIE SLENKSČIO. Trečiasis sąsiuvinis Ženklai

186

Jūros bangų švytėjimas

187

Vienatvė kaip "gyvenimo ir kūrybos forma" Likimo variantai Išėjimo kronika Pagrindas

189 191

195

Gyvenimo fragmentai Baimės bangos

197

198

Pastaba skaitytojui Ritualai

203

204

Vardo magija

206

Kelionė į Izraelį ir atgal Paskutinė meilė

207

210

"Už viską baisiau - baimė" Tarp kitko

211

212

Paskutinės baimės

213

Lik sveikas, Don Kichote!

215

Iš paskutinių pasakojimų

218

Senas draugas

221

Štrichai antisemito portretui Paskutinė pjesė

228

Susumuojant rezultatus Tarp kitko 270

185

238

237

227

188

MIRTIS IR KELI ŽODŽIAI PO JOS Ketvirtojo sąsiuvinio pradžia Paskutinė paslaptis Labirinto gale

240

241

"Ten ir susitiksim" Štai ir viskas

239

248

250

Sigitas GEDA Pokalbiai, kuriuose mirčiai nėr vietos Alfonsas BUKONTAS Raktas nuo užtrenktų durų

263

256