Galia ir interpretacija. F.Nietzsches filosofijos profiliai 998619685X

Citation preview

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Arûnas Mickevièius

GALIA IR INTERPRETACIJA F. Nietzsche‘s filosofijos profiliai Monografija

Vilnius 2004

UDK 1(430) Mi46

Knygos leidimà remia Lietuvos Respublikos Ðvietimo ir mokslo ministerija Apsvarstë ir rekomendavo spausdinti VU Filosofijos fakulteto mokslo taryba (2003–09–30; protokolo Nr. 81)

Recenzavo: dr. Dalius Jonkus (Vytauto Didþiojo universitetas) dr. Audronë Þukauskaitë (Kultûros, filosofijos ir meno institutas)

ISBN 9986–19–685–X

© Arûnas Mickevièius, 2004 © Vilniaus universiteto leidykla, 2004

Turinys Pratarmë .........................................................................5 I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema ................... 21 1. Klasikinio màstymo paradigma ir jos kritika F. Nietzsche’s filosofijoje ........22 2. Nihilizmo formos ir „valia siekti galios“, kaip jo áveikimo sàlyga ................................. 49 II. „Valios siekti galios“ principas ......................... 65 1. „Valia siekti galios“, kaip monistinës pasaulio sampratos pagrindas ....................66 2. „Valia siekti galios“ ir jos sàlygojamos aktyvios ir reaktyvios jëgos ......................... 85 III. „Valia siekti galios“ ir interpretatyvus pasaulio supratimas ....... 105 1. Tiesa ir interpretacija .................................. 106 2. Tiesa ir pëdsakas .........................................135 Iðvados .......................................................................145 Summary ................................................................... 149 Literatûros sàraðas ...................................................171 Asmenvardþiø rodyklë ........................................... 180

4

Arûnas MICKEVIÈIUS

5

Pratarmë „Kartu su dvasinio þvilgsnio ir áþvalgos galia didëja erdvë apie þmogø: jis iðvysta vis naujas þvaigþdes, vis naujas másles ir vaizdus. Galbût viskas, kà tirdamos dvasios akys ugdë savo áþvalgumà ir akylumà, buvo vien tik akstinas pratyboms, þaidimo dalykas, kaþkas vaikams ir vaikiðkoms galvoms. Galbût ðvenèiausios sàvokos, dël kuriø buvo daugiausia kovojama ir kenèiama, pasirodys mums kada nors ne svarbesnës negu senam þmogui vaikiðki þaislai ir vaikiðki skausmai – ir galbût tam „seniui“ vël reikës kitø þaislø ir kitø skausmø – vis dar vaikui, amþinam vaikui“. Friedrich Nietzsche

Vokieèiø filosofas Friedrichas Wilhelmas Nietzsche gimë 1844 m. spalio 15 d. nedideliame prûsø Saksonijos baþnytkaimyje Röckene, netoli Lützeno. Bûsimojo filosofo tëvas Carlas Liudwigas Nietzsche (1813–1849) buvo liuteronø pastorius. Jis vedë septyniolikametæ Saksonijos vikaro dukrà panelæ Franciskà Oehler (1826–1897), bûsimàjà maþojo Friedricho motinà. Ne tik tëvas, bet ir abu Friedricho seneliai taip pat buvo

6

Arûnas MICKEVIÈIUS

liuteronø pastoriai. 1846 m. liepà Friedricho tëvø ðeimoje gimë duktë Elizabeth, o 1848 m. vasará ir antrasis sûnus Josephas, kuris, dideliam artimøjø skausmui, 1850 m. sausá mirë. Dar anksèiau, 1849 m. liepos 31 d., sulaukæs tik trisdeðimt ðeðeriø, pasimirë ir maþojo Friedricho tëvas. Po tëvo mirties 1850 m. motina su dviem vaikais persikëlë á Naumburgà. Èia maþasis Nietzsche pradëjo lankyti pradinæ, po to privaèià parengiamàjà mokyklà, o 1855 m. – Naumburgo gimnazijà. 1856 m. vasarà Friedrichui prasidëjo ûmûs galvos bei akiø skausmai, jam leidþiama nelankyti pamokø gimanazijoje, berniukas mokosi namuose savarankiðkai. Uþ gerà mokymàsi jis rekomenduojamas gauti stipendijà prestiþinëje Pfortos mokykloje (Schulpforta). Nietzsche nuo 1858 m. rudens mokslus tæsë jau Pfortoje. Tuo metu tai buvo viena garsiausiø protestantiðkø mokyklø, kurià baigë tokios garsenybës kaip poetas Novalis, filosofas Johannas Gottliebas Fichte, istorikas Ludwigas von Ranke ir daugelis kitø. Mokykla pasiþymëjo grieþta drausme ir studijø intensyvumu. Mokiniai keldavosi penktà valandà ryto vasarà ir ðeðtà valandà þiemà. Mokslai truko ðeðerius metus. Didþiausias dëmesys buvo skiriamas klasikinëms studijoms: graikø kalbai – ðeðios savaitinës valandos, lotynø kalbai – vienuolika savaitiniø valandø per pirmuosius trejus studijø metus ir deðimt savaitiniø valandø per likusius trejus metus. Taip pat buvo dëstomos hebrajø ir prancûzø kalbos, religija, istorija ir matematika. Pasirink-

Pratarmë

7

tàja tema mokiniai privalëdavo raðyti metinius darbus. Jaunàjá Nietzsche‘æ ið pradþiø suþavëjo Novalis, vëliau – George‘as Gordonas Byronas, Friedrichas Schilleris, Niccolo Machiavellis. Dar viena jo pomëgiø sritis – muzika. Bûtent Pfortos mokykloje Nietzsche sukûrë pirmàsias savo oratorijas. Pfortos mokyklà Nietzsche baigë gerais paþymiais (iðskyrus matematikà) ir 1864 m. ástojo á Bonnos universiteto Teologijos fakultetà. Taèiau filologø Otto Jahno ir Albrechto Ritschlio átakojamas, nusprendë toliau nuosekliai gilintis á klasikinæ filologijà, kuria susidomëjo dar Pfortoje. Ritschliui persikëlus á Leipzigà, Nietzsche iðvyko paskui já ir jau 1865 m. rudená Leipzigo universitete pradëjo studijuoti klasikinæ filologijà. Tuo metu filologija buvo suprantama labai plaèiai ir apëmë ne tik lingvistines, bet ir ávairias istorijos bei filosofijos disciplinas. Studijuodamas Nietzsche ir susiþavi Arthuro Schopenhauerio filosofija, o 1866 m. pradeda raðyti darbà apie Diogenà Laertietá, uþ kurá, kaip geriausià darbà, 1867 m. laimi universiteto prizà. 1868 m. uþsimezgë intensyvi Nietzsches‘s draugystë su Richardu Wagneriu ir jo þmona Cossima Wagner. Ið pradþiø Nietzsche tikëjo Wagnerio sintetiniø kûriniø galia gràþinti meninei kalbai jos ontologinæ gelmæ, kuomet dar nemàstoma sàvokomis, o sinkretiðkai áprasminama gyvos poezijos, vaizdiniø ir jausmø dvasia. Taèiau vëliau Nietzsche dël kompozitoriaus posûkio á krikðèioniðkà mistikà nuo Wagnerio nusigræþë. Panaðiai atsitiko ir Schopenhauerio atþvilgiu. Ið pradþiø ðio

8

Arûnas MICKEVIÈIUS

màstytojo átaka buvo tokia didelë, jog Nietzsche á savo veikalà Tragedijos gimimas átraukë jo valios metafizikos ir meno (ypaè muzikos) sampratas. Taèiau vëlesniuose savo veikaluose jis atsiribojo nuo Schopenhauerio, atmesdamas jo metafizinæ valios sampratà, pesimizmà ir asketizmà. 1869 m. Nietzsche‘i, dar neturinèiam doktorato, pasiûloma klasikinës filologijos profesoriaus vieta Baselio universitete. Jis sutiko su pasiûlymu, priëmë Ðveicarijos pilietybæ ir persikëlë gyventi á Baselá. Taèiau dël nuolat prastëjanèios sveikatos Nietzsche 1879 m. paliko darbà Baselio universitete. Ðtai kaip jis 1880 m. nusakë savo savijautà: „Nesiliaujantys skausmai, kiekvienà dienà iðtisomis valandomis bûklë artima jûros ligai, pusiau paralyþius, dël kurio sunku kalbëti, o ávairovei – ûmûs skausmo priepuoliai (pastaràjá lydëjo trijø dienø pykinimas...). Jeigu tik að mokëèiau apraðyti Jums viso to nepertraukiamumà, nepaliaujamai kankinanèius skausmus galvoje, akyse ir tà bendrà paralyþiaus pojûtá – nuo galvos iki kojø“. Nors gydytojø patariamas visà tolesná savo gyvenimà Nietzsche buvo priverstas praleisti gydydamasis Italijos, Pietø Prancûzijos ir Ðveicarijos kurortø pensionuose, bet kûrybinës veiklos jis neapleidþia, intensyviai raðo ir ieðko galimybës spausdinti savo veikalus. Jam padeda Peteris Gastas (tikroji pavardë – Heinrichas Köselitz) Paþintis su Gastu, dvideðimt vieneriø metø muzikuojanèiu jaunuoliu, uþsimezgë dar 1876 m. Baselyje. Nuo to laiko jis tapo nuolatinis

Pratarmë

9

Nietzsche‘s pagalbininkas, padedantis koreguoti, redaguoti, perraðinëti ir ruoðti spaudai ávairius Nietzsche‘s rankraðèius. 1889 m. sausio 3 d. Turine Nietzsche’æ iðtiko staigus ligos priepuolis. Po ðio lemtingo ávykio jis taip ir neatsigavo, daugiau neberaðë (iðskyrus keletà neriðliø laiðkø artimiesiems). Progresuojanti liga pavertë màstytojo gyvenimà nuolatine kanèia, jos iðsekintas 1900 m. rugpjûèio 25 d. Nietzsche mirë. Svarbiausi Nietzsche‘s veikalai: Tragedijos gimimas (1872); Nesavalaikiai apmàstymai (1873–1876), kuriuos sudaro: Davidas Strausas, Apie istorijos naudà ir þalingumà, Schopenhaueris kaip auklëtojas, Richardas Wagneris Bayreuthe; Þmogiðka, pernelyg þmogiðka (1878); Klajûnas ir jo ðeðëlis (1888); Ryto þara (1881); Linksmasis mokslas (1882); Ðtai taip Zaratustra kalbëjo (1883–1885); Anapus gërio ir blogio (1886), Apie moralës genealogijà (1887); Wagnerio atvejis (1888); Stabø saulëlydis (1888); Antikristas (paraðytas – 1888, iðleistas – 1895); Ecce Homo (paraðytas – 1888, iðleistas – 1908). Be minëtøjø veikalø, Nietzsche ketino raðyti veikalà Valia siekti galios („Der Wille zur Macht“), bet taip ir nespëjo ðio darbo baigti. Jo sesuo Elizabeth, perëmusi visà brolio archyvà, ið iðlikusiø uþraðø sudarë ir iðleido trijø daliø knygà tuo paèiu pavadinimu. Ðiuolaikiniai Nietzsche‘s filosofijos tyrinëtojai aptiko, kad Elizabeth kai kurias savo brolio mintis sàmoningai falsifikavo, ir veikalo Valia siekti galios nelaiko autentiðku. Visà Nietzsche‘s pomirtiná palikimà 1988 m. iðleido italai Mazzino Montinari ir

10

Arûnas MICKEVIÈIUS

Giorgio Colli. Já sudaro Nietzsche‘s uþraðai ir laiðkai. Judviejø parengti Nietzsche‘s kritiniai raðtai ðiandien laikomi patikimiausiais. Savo veikaluose Nietzsche nagrinëjo paèias ávairiausias temas, kurios jam rûpëjo visà gyvenimà: metafizikos ir krikðèioniðkos moralës kritika, antikinis ir ðiuolaikinis menas, religija, politika. Vakarø Europos filosofijos tradicijà Nietzsche vadino „platonizmu liaudþiai“ ir smerkë jà uþ abejingumà „ðiapusybei“, þemiðkajam pasauliui. Nietzsche sàmoningai atsisakë kurti nuoseklià filosofinæ sistemà, kratësi akademiniø màstymo kanonø, raðë kandþiø aforizmø forma. Jis teigë: „Aforizmai, sentencijos, kuriø meistras – pirmas tarp vokieèiø – esu að, yra ‘amþinybës formos’; mano ambicija reikalauja deðimèia sakiniø pasakyti tai, kà bet kuris kitas pasako visa knyga – ko bet kuris kitas nepasako knyga...“. Tuo metu, kai jis raðë, jo mintys daug kam buvo ne tik nepriimtinos, bet ir visiðkai nesuprantamos. Todël jis neatsitiktinai save ávardijo kaip nesavalaiká, pomirtiná màstytojà: „Pomirtiniai þmonës – pavyzdþiui að – bus blogiau suprasti negu amþininkai, bet geriau iðgirsti. Tiksliau – mes niekada nebûsime suprasti – ið èia mûsø autoritetas...“ Ðiandien mes iðgyvename tikràjá Nietzsche‘s idëjø renesansà: su kai kuriomis ið jø tenka sutikti, o su kitomis polemizuojama. Kalbant apie metafizikà, etikà, religijà, estetikà, politikà ðiandien jau nebeámanoma tiesiog negirdëti Nietzsche‘s iðsakytø idëjø. Þinoma, tai nereiðkia, kad

Pratarmë

11

jos nekritiðkai perimamos, bet naiviai jø nematyti, ignoruoti negalima. Nietzsche turbût buvo teisus: XX– XXI a. sandûroje jo idëjos buvo iðgirstos, bet ar buvo suprastos? Ar jos ið viso gali bûti vienaprasmiðkai suprastos? Kiekvienas skaitytojas, vertindamas Nietzsche‘s filosofijà, jà supranta ið savo laiko aktualios dabarties, todël ir skirtingiems Nietzsche‘s vertinimams, „supratimams“ daþnai niekaip nepavyksta rasti bendro vardiklio. Vienas ið daugelio Nietzsche‘s interpretuotojø Karlas Jaspersas teigë, jog yra du vaisingi keliai filosofo idëjoms suprasti. Pirmasis – pamëginti aprëpti Nietzsche‘s idëjø visumà nepaisant jø chronologinës raidos. Antrasis – asmeninio gyvenimo peripetijø, refleksijos ypatumø bei ligos simptomø paþinimas. Perfrazuojant galima bûtø teigti, kad pirmasis kelias sutampa su grynàja filosofinës kontempliacijos plotme, kur svarbu iðryðkinti vienà ar kità svarbiausià, centrinæ filosofo mintá, parodant, kaip apie jà lyg kokià orbità sukasi visos kitos. Antrasis kelias labiau sietøsi su biografijos þanru, kur svarbu parodyti, kaip viena ar kita Nietzsche‘s idëja ar jos vertinimai yra susijæ su konkreèiais màstytojo iðgyvenimais, jo kasdieniu gyvenimu. Ði akademinë studija, skirta Nietzsche‘i, siejama ne su biografiniu, bet su filosofiniu kritiniu þanru. Nietzsche’s filosofija – tai tarsi klaidaus labirinto filosofija, kurioje jos tyrinëtojas randa gausybæ ne visada glaudþiai tarpusavyje susijusiø temø. Tarp jø ir mums rûpimos nihilizmo, vertybiø perkainavimo, va-

12

Arûnas MICKEVIÈIUS

lios siekti galios (Wille zur Macht), pasaulio interpretacijos (perspektyvizmo) temos, kuriø ryðiai ið pirmo þvilgsnio gan menki ir nelengvai identifikuojami. Nietzsche’s màstymo ir raðymo stilius yra fragmentiðkas bei aforistiðkas. Nietzsche niekada nekûrë vientisos filosofinës sistemos. Jo filosofija asistemiðka ir todël paini kaip labirintas. Nors Nietzsche’s màstymo kelias – labirinto kelias, taèiau jo filosofijos tyrinëtojo uþdavinys – iðtrûkti ið labirinto pinkliø: atskleisti minëtø temø vidines sàsajas. Ðis uþdavinys nëra adekvatus asistemiðkoms Nietzsche’s intencijoms ir todël tyrinëtojas nuolat rizikuoja, kad galbût kaþkas svarbaus Nietzsche’s filosofijoje bus praleista ir nepastebëta. Uþdaviná Nietzsche’s filosofijà analizuoti sistemiðkai apsunkina ir jai skirtos kritinës literatûros gausa. Pavyzdþiui, vien tik 1972–1973 m. apie Nietzsche’æ ávairiomis kalbomis buvo paskelbta 450 moksliniø darbø.1 Tad galima dràsiai teigti, kad pastaruoju metu Nietzsche’s filosofijos tyrinëjimai iðgyvena tikràjá renesansà. Retrospektyviai ðá atgimimà galima sieti su XX a. 7–8 deðimtmeèiais plûstelëjusia ir iki ðiol neslûgstanèia Nietzsche’s filosofijos interpretacijø gausa. Nietzsche’s filosofijos recepcijai XX a. itin reikðmingas tapo 1961 m. pasirodæs Martino Heideggerio dvitomis Nietzsche.2 Veikalas buvo iðleistas Freiburgo universi1 Reichert H. International Nietzsche bibliography, 1972–1973 // Nietzsche-Studien: Intern. Jb. für die Nietzsche-Forschung. Bd. 4. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 350–373. 2 Heidegger M. Nietzsche. Bd. 1–2. Pfullingen, 1961.

Pratarmë

13

tete 1936–1940 m. skaitytø paskaitø pagrindu. Heideggeris laikë Nietzsche’æ „paskutiniuoju metafiziku“, kurio filosofija uþbaigia nuo René Descartes’o besitæsianèià naujøjø laikø subjektyvumo metafizikà, t. y. tokià metafizikà, kuri màstë tik esiná, bet nekëlë „bûties tiesos“ klausimo. Subjektyvumo metafizikai Heideggeris prieðprieðino savo „pamatinës ontologijos“ projektà. Plëtodamas Dasein ir daugelio kitø egzistencialø analitikà, Heideggeris siekë màstyti paèià bûtá, këlë „bûties tiesos“ klausimà. Ði jo intencija lëmë savità poþiûrá á Nietzsche’s filosofijà. Ið daugelio nagrinëjamø Nietzsche’s filosofijos temø Heideggeris ypatingai daug dëmesio skyrë mums rûpimai nihilizmo ir „valios siekti galios“ tematikai. Su kai kuriomis Heideggerio iðvadomis monografijoje sutinkama. Pavyzdþiui, su teiginiu, kad nihilizmas – ne màstytojo asmeninë pozicija, o Vakarø istorinë lemtis. Taèiau Heideggerio intencijos, nukreiptos á Nietzsche’s filosofijà, daþnai daugiau byloja apie patá Heideggerá negu apie Nietzsche’æ. Todël, svarstant nihilizmo problematikà, su Heideggerio poþiûriu sutinkama ne visada. Pavyzdþiui, Heideggerio tezë, kad Nietzsche nesuprato nihilizmo esmës ir todël nesugebëjo jo áveikti – diskutuotina tezë, nes nihilizmui èia Heideggeris suteikia savàjà, mûsø manymu, Nietzsche’s poþiûriui svetimà prasmæ. Sutikti su ðia teze be iðlygø negalima. Ðioje studijoje siekiama parodyti, kad minëtas Heideggerio poþiûris, mûsø supratimu, nëra vienintelis ir nediskutuotinas.

14

Arûnas MICKEVIÈIUS

Kontroversiðkai vertinamas ir Heideggerio þvilgsnis á „valios siekti galios“ prigimtá. Viena vertus, jo teiginiui, kad Nietzsche, kaip „valios siekti galios“ filosofas, yra „paskutinysis metafizikas“, monografijoje pritariama. Iðties Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofijoje tradicinës metafizikos galimybës jau buvo realizuotos. Ðá heidegeriðkà poþiûrá vëliau plëtojo tokie Nietzsche’s interpretuotojai kaip Wolfgangas Mülleris-Lauteris,3 F. Koulbachas,4 G. G. Grau,5 V. Gerhardt‘as,6 Peteris Poellneris7 ir daugelis kitø. Taèiau kita Heideggerio tezë, teigianti, kad Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofija, nepaisant visø jos apvertimø, vis dëlto iðlieka tradicinio metafizinio màstymo lygmenyje, kelia nemaþø abejoniø. Polemizuojant su Heideggeriu, neretai remiamasi XX a. prancûziðkàja Nietzsche’s filosofijos interpretacijos tradicija. 1962 m. pasirodë Gilles‘o Deleuze‘o veikalas Nietzsche ir filosofija. Po dvejø metø Royaumant’e ávyko 3 Müller-Lauter W. Nietzsche: Seine Philosophie der Gegensatze und die Gegensatze seiner Philosophie. Berlin; New York, 1971; t. p. Müller-Lauter W. Nietzsche’s Lehre vom Willen zur Macht // Nietzsche-Studien. Bd. 3. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1974. 4 Koulbach F. Nietzsches Idee Einer Experimentalphilosophie. Köln; Wien: Bohlau, 1980. 5 Grau G. G. Ideologie und Wille zur Macht. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1984; t. p. þr. Grau G. G. Sublimierter oder realisiester Welle zur Macht // Nietzsche-Studien. Bd. 10–11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1981–1982. 6 Gerhardt V. Macht und Metaphysik // Nietzsche-Studien. Bd. 10–11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1981–1982. 7 Poellner P. Nietzsche and Metaphysics. Oxford: Clarenden Press, 1995.

Pratarmë

15

tarptautinë Nietzsche’s filosofijai skirta konferencija, kurioje dalyvavo tokie ryðkûs filosofai kaip Deleuze‘as, Michelis Foucault, Henris Birault, Jeanas Wahlas, Gabrielis Marcelis, Karlas Löwith‘as ir kt. 7–8 deðimtmeèiais Prancûzijoje pasirodë Jeano Granierio,8 Moriso Blanchot,9 Pierre‘o Klossowskio,10 Jeano-Michelio Rey‘aus, 11 Bernard‘o Pautrat, 12 Pierre‘o Boudot,13 Sarah Kofman,14 Paulo Valadierio,15 Jacques‘o Derrida16 veikalai, skirti Nietzsche’s filosofijai. 1972 m. ávyko dar viena reikðminga konferencija – „Nietzsche aujourd ‘hue“.17 Praneðimus skaitë Ericas Blondelis, Deleuze‘as, Derrida, Eugenas Finkas, Ph. Laçoue‘as-Labarthe‘as, Löwith‘as, Jeanas-François‘as Loytard‘as, Jeanas Lucas Nancy ir kt. Dar vëliau pasiro8 Granier J. Le problçme de la Verite dans la philosophie de Nietzsche. Paris: Eÿdition du Seuil, 1966. 9 Blanchot M. LÿEntretien infini. Paris: Gallimard, 1969. 10 Klossowski P. Nietzsche et le cercle vicieux. Paris: Mercure de France, 1969. 11 Rey J. M. Lÿenjeu des signes. Lecture de Nietzsche. Paris: E’ditions du Seuil, 1971. 12 Pautrat B. Versions du soleil. Figures et systéme de Nietzsche. Paris: E’ditions du Seuil, 1971. 13 Boudot P. Lÿontologie de Nietzsche. Paris: Presses Universitaires de France, 1971. 14 Kofman S. Nietzsche et la métaphore. Paris: Payot, 1972. 15 Valadier P. Nietzsche et la critique du christianisme. Paris: Eÿditions du Cerf, 1974. 16 Derrida J. Spurs: Nietzsche’s Styles. Chicago; London: The University of Chicago Press; t. p. þr. Derrida J. The question of Style / The New Nietzsche. London : Contemporary Styles of Interpretation, 1988. 17 Nietzsche aujourdÿhui. Vol. 1–2. Paris: Union Générale Dÿ Eÿditions, 1973.

16

Arûnas MICKEVIÈIUS

dë Blondelio (1986)18 ir M. Haaro (1993)19 veikalai prancûzø kalba. Ði 1960–1970 m. Nietzsche’s interpretacijø gausa akivaizdþiai liudijo prancûzø filosofø persiorientavimà: jie nusigræþë nuo Georgo Hegelio, Edmundo Husserlio, Heideggerio problematikos ir ëmësi tyrinëti Karlà Marxà, Sigmundà Freudà ir Nietzsche’æ. Beveik visus minëtus prancûzø Nietzsche’s interpretuotojus jungë vieninga teorinë laikysena: átarumas visø ankstesniø pasitikëjimà teikianèiø signifikatø, t. y. „tiesø“, atþvilgiu. Skirtingai nuo Heideggerio, norëjusio Nietzsche’æ pridengti tradicinës metafizikos mantija, monografijoje, ið dalies remiantis minëta prancûziðkàja Nietzsche’s filosofijos interpretacija, siekiama pagrásti poþiûrá, kad Nietzsche nebuvo metafizikas tradicine ðio þodþio prasme. Èia daugiausia apeliuojama á Deleuze‘o, Derrida, Foucault, Kofman, Granierio veikalus. Taèiau tai jokiu bûdu nereiðkia, kad, pavyzdþiui, rekonstruojamas Derrida poþiûris á Nietzsche’æ turi bûti laikomas pranaðesniu uþ Heideggerio poþiûrá ar – atvirkðèiai. Ðie vertinimai yra skirtingi Nietzsche’s filosofijos profiliai. Viena ðioje studijoje keliamø uþduoèiø buvo ieðkoti jø sàsajø ir pabandyti parodyti, kad jie vienas kito neneigia, o prasmingai papildo. 18 Blondel P. Nietzsche: The Body and Culture. Philosophy as Philological Genealogy. London: The Athlone Press, 1991. 19 Haar M. Nietzsche and Metaphysics. Albany: State University of New York Press, 1996.

Pratarmë

17

Pritariant Heideggerio poþiûriui, kad Nietzsche yra „paskutinis metafizikas,“ kartu siekta iðryðkinti Nietzsche’s bandymus vengti tradicinës metafizikos. Keliant klausimà platesniame kontekste: ar Nietzsche buvo metafizikas, ar ne, svarstant „valios siekti galios“ filosofijos santyká su klasikinio màstymo paradigma, galima bûtø iðskirti keletà Nietzsche’s interpretavimo recepcijø. Vienà ið jø sàlygiðkai galima pavadinti tradicionalistine, kità – antitradicionalistine. Pirmajai priskirtinas pirmiausia Heideggeris, Walteris Kaufmanas, Löwith’as, Jaspersas. Ðie autoriai Nietzsche’æ siejo su klasikinio màstymo paradigma, vienaip ar kitaip pridengdami já metafiziko, empiriko arba psichologo toga. Antroji Nietzsche’s interpretacijø recepcija sietina su Derrida, Kofman, Deleuze‘o, Foucault, Lyotard‘o vardais. Daugelis jø priklauso prancûzø postruktûralistinei tradicijai. Ðie autoriai pabrëþë policentriðkà poþiûrá á pasaulá, abejojo nekintamu prasmës, struktûros ar tiesos egzistavimu. Monografijoje nagrinëdami rûpimà „galios ir pasaulio interpretacijos“ temà, savàjà pozicijà priskirtume prie antitradicionalistinës Nietzsche’s interpretavimo recepcijos. Taèiau ne maþiau uþ antitradicionalistinæ yra svarbi ir tradicionalistinë recepcija ir jø loginis bei istorinis ryðys. Tyrimo temos formulavimas apima dvi tarpusavyje susijusias sàvokas: „valia siekti galios“ ir „pasaulio interpretacija“. Abi sàvokas vartojo pats Nietzsche, todël formuluojant temà nuo Nietzsche’s terminologijos nenutolstama. Antra, ðias sàvokas Nietzsche pra-

18

Arûnas MICKEVIÈIUS

dëjo vartoti tik vëlyvuoju savo kûrybos laikotarpiu, tad ðis tyrimas apsiriboja tik vëlyvajam Nietzsche’i rûpima problematika. Pagrindiniai monografijos tikslai: 1) iðanalizuoti ir ávertinti Nietzsche’s kritinius argumentus, nukreiptus prieð klasikinio màstymo paradigmà; 2) iðnagrinëti „valios siekti galios“ principu grindþiamos filosofijos prigimtá ir parodyti ðios filosofijos ypatumus lyginant jà su tradicine metafizine ir modernesne pozityvistine filosofija; 3) atskleisti „valios siekti galios“ koncepcijos novatoriðkumà, kurá sàlygoja jos ryðys su „perspektyvistinio (interpretatyvaus) paþinimo“ samprata, taip pat iðryðkinti bûdingiausius ir unikalius ðios sampratos bruoþus, skirianèius jà nuo tradicinës paþinimo, kaip tiesos siekimo, koncepcijos. Ðie tikslai lëmë darbo struktûrà ir jame keliamus konkreèius uþdavinius. Monografijà sudaro trys tarpusavyje susijusios ir viena kità papildanèios stambios dalys, kiekviena ið kuriø turi du skyrius. Pirmos dalies pirmajame skyriuje siekiama iðaiðkinti, uþ kà Nietzsche kritikuoja visà ankstesnæ filosofijà ir jà vadina nihilistine. Siekiant atsakyti á ðá klausimà, apibrëþiama ir istoriðkai rekonstruojama klasikinio màstymo paradigma. Antrajame skyriuje atskleidþiama, kaip Nietzsche teoriðkai pagrindþia nihilizmo áveikimo galimybæ. Todël iðskiriamos ir detaliai analizuojamos ávairios nihilizmo formos bei tipai, parodomas „radikalaus (aktyvaus) nihilizmo“ tipo ir principo „valia siekti galios“ ryðys. Antros dalies pirmajame skyriuje klausiama, ar „valia siekti galios“ gali bûti laikoma substancija tradici-

Pratarmë

19

ne ðios sàvokos prasme? Siekiant iðryðkinti „valios siekti galios“ prigimtá, pabrëþiama, kad „valia siekti galios“ numato ne tapatybæ, bet skirtá. Antrajame skyriuje siekiama parodyti, kaip skirtá sàlygojanti ir ðioje skirtyje atsirandanti „valios siekti galios“ samprata átakoja moralës kilmës svarstymà. Kartu norima parodyti, kad „valios siekti galios“ principu paremtas moralës kilmës svarstymas kaip, beje, ir kiekvienas kitas svarstymas, tegali bûti tik interpretatyvus, t. y. negalintis pretenduoti á vienà universalià tiesà, á vienà visiems privalomà normatyvumà. Treèios dalies pirmajame skyriuje detaliai analizuojama, kà klasikinës tiesos sampratos poþiûriu reiðkia Nietzsche’s teiginys, kad viskas tëra tik interpretacijos. Siekiama atskleisti Nietzsche’s poþiûrá á logikà, racionalø màstymà, kalbà. Ðios dalies antrajame skyriuje klausiama, ar Nietzsche’s perspektyvistinio (interpretatyvaus) pasaulio paþinimo samprata, skelbianti, kad jokios „tiesos“ ið viso nëra, vis dëlto neimplikuoja tam tikros tiesos koncepcijos, á kurià apeliavo ir ankstesnë jo kritikuota filosofinë tradicija. Remiantis Granierio ir paties Nietzsche’s tekstais, demonstruojama, kad Nietzsche’s „perspektyvizmo“ samprata yra gerokai prieðtaringa. Nietzsche’s filosofija nagrinëta ir Lietuvoje. Leonarda Jakentaitë20 svarstë Nietzsche’s filosofijà psichoa20 Jakentaitë L. Froidizmas ir humanistinë psichoanalizë. Vilnius: Mintis, 1992.

20

Arûnas MICKEVIÈIUS

nalizës, Leonidas Donskis21 ir Arûnas Sverdiolas22, Arvydas Ðliogeris23 – kultûros filosofijos idëjø , Algirdas Gaiþutis24 ir Antanas Andrijauskas25 – estetikos ir meno filosofijos idëjø kontekstuose. Kai kuriais ðiø autoriø teiginiais remiamasi svarstant monografijoje gvildenamas problemas. Cituojant Nietzsche’æ naudojamasi lietuviðkais jo tekstø vertimais bei Colli ir Montinari26 parengtais Nietzsche’s raðtais, nes pripaþástama, kad ið visø Nietzsche’s raðtø leidimø jie yra patikimiausi. Nuoðirdþiai dëkoju ilgameèiui mano akademiniø studijø – taip pat ir Nietzsche’s – vadovui prof. hab. dr. Evaldui Nekraðui, taip pat recenzentams dr. Audronei Þukauskaitei ir dr. Daliui Jonkui uþ vertingas pastabas rengiant monografijà.

21

Donskis L. Moderniosios kultûros filosofijos metmenys. Vilnius: Baltos lankos, 1993; t. p. þr. Donskis L. Moderniosios sàmonës konfigûracijos. Vilnius: Baltos lankos, 1994; t. p. þr. Donskis L. Tarp vaizduotës ir realybës. Vilnius: Baltos lankos, 1996. 22 Sverdiolas A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996. 23 Ðliogeris A. Nyèë: antifilosofija / Ðliogeris A. Sietuvos. Vilnius: Mintis, 1992; t. p. þr. Ðliogeris A. Friedrich Nietzsche ir Dievo mirtis / Ðliogeris A. Konservatoriaus iðpaþintys. Vilnius, 1995. 24 Gaiþutis A. Kultûros vertybës ir erzacai. Vilnius, 1993. 25 Andrijauskas A. Groþis ir menas. Vilnius, 1995. 26 Nietzsche F. Sämtliche Werke / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari. Berlin; New York, 1988.

21

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

„Parmenidas sakë: ‘Negalima màstyti to, ko nëra’. Mes esame kitame gale ir sakome: ‘Tai, kas gali bûti màstoma, turi bûti fikcija’“. Friedrich Nietzsche

22

Arûnas MICKEVIÈIUS

1. Klasikinio màstymo paradigma ir jos kritika F. Nietzsche’s filosofijoje

Descartes, kuris paprastai laikomas modernybës protagonistu, Piko, iðvertusiam á prancûzø kalbà jo veikalà Filosofiniai principai, raðë: „Taigi visa filosofija yra tarsi medis, kurio ðaknys yra metafizika, kamienas – fizika, o ið kamieno iðauganèios ðakos yra visi kiti mokslai“.27 Retrospektyviai þvelgdamas á filosofijos istorijà, mûsø teorinis protas joje regi daugybæ konkreèiu laiku pasirodanèiø problemø ir daþnai fiksuoja skirtingus jø sprendimo bûdus. Taip, pavyzdþiui, klausiant „kas yra tiesa?“, galima kalbëti apie akivaizdþius Descartesÿo màstymo skirtumus, palyginti su antikos ir viduramþiø màstytojais. Descartes modifikuoja klasiki27 Cituojama pgl. Heidegger M. Kas yra metafizika / Heidegger M. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992, 98.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

23

næ tiesos sampratà, kur kalbama apie tikrovës ir minties atitikimà, ir atstovauja vadinamajai tiesos akivaizdumo teorijai, kur tiesa tapatinama su þiniø akivaizdumu. Taèiau reikia pabrëþti ir tai, kad skirtingai sprendþiamose problemose bei paèioje filosofijoje kaip tokioje mûsø teorinis protas regi ne tik vienos ar kitos problemos ar filosofijos apskritai laikiðkà, daþnai empiriðkai fiksuojamà pradþià, bet ir jos metafizines, antlaikiðkas iðtakas, kilmæ, ðaknis. Empiriðkos „pradþios“ ir metafizinës „iðtakos“ skirtumà vaizdþiai nusakë Jaspersas: „Pradþia yra visai kas kita negu iðtaka. Pradþia yra istoriðka ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavø prasmiø, kurias kaupia màstymo vyksmas. Tuo tarpu iðtaka visuomet yra ðaltinis, teikiantis paskatà filosofuoti. Jis (ðaltinis – A. M.) duoda gyvastá dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui“.28 Identiðko poþiûrio laikësi ir Antanas Maceina, kuris, nepaisant to, jog jaspersiðkai apibrëþiamà „iðtakà“ pakeitë kitu – „kilmës“ – þodþiu, vis dëlto jam suteikë tà paèià prasmæ. Filosofas teigë: „Pradþia yra istorinis ávykis: juo kas nors pasirodo kaip nebuvëlis. Todël ðis ávykis turi daugiau ar maþiau kalendoriná metà, kuriuo prasideda ir ðiuo prasidëjimu baigiasi . Tuo tarpu kilmë nusako trunkanèià paskatà, kuri paskatinamajame buvoja kaip ðiojo pagrindas“.29

28 29

Jaspersas K. Filosofijos ávadas. Vilnius, 1989, 35. Maceina A. Filosofijos kilmë ir prasmë. Roma, 1978, 37.

24

Arûnas MICKEVIÈIUS

Jasperso ir Maceinos poþiûris, pabrëþiantis metafizinæ „iðtakos“ ar „kilmës“ prasmæ, mums yra labai svarbus. Juo remiantis minëtus Descartesÿo þodþius apie filosofijos medá galima suprasti ne tik kaip jam paèiam savità racionalistinæ pozicijà, bet ir kaip paèiai klasikinei filosofijos tradicijai bûdingà laikysenà kildinti save ið metafiziniø „ðaknø“ ar „iðtakø“. Kitaip tariant, tam tikra bendriausia prasme yra teisinga tvirtinti, kad Descartesÿo filosofijos medþio metafora vaizdþiai atskleidþia ir paèios hierarchiðkai bei struktûriðkai organizuotos klasikinio màstymo paradigmos – nuo Antikos iki Hegelio – esmæ. Dekartiðkajam filosofijos medþio, kurá maitina metafizinës ðaknys ar iðtakos, kuris veði, stiebiasi saulës link ið vieno absoliutaus metafizinio centro ar ðaknies (bûtent todël ðis ávaizdis ir nusako klasikinio màstymo paradigmos esmæ) ávaizdþiui, Nietzsche prieðpastatë savàjá filosofijos medþio, auganèio ne ið vienos vietos, ne ið vienos ðaknies, ne ið vieno centro, ávaizdá. Pavyzdþiui, viename savo veikalo fragmente Mes – nesuprantamieji jis raðë: „Mes augame kaip medþiai, – tai nelengva suprasti, kaip ir visa, kas gyva! Mes augame ne vienoje vietoje, o visur . Toksai mûsø likimas: mes augame á virðø . Þiauri aukðèio lemtis, mûsø lemtis“.30 Veikale Anapus gërio ir blogio ðá savo keistàjá filosofijos medþio ávaizdá Nietzsche tapatino su vijokliniais Javos augalais, kurie taip pat auga ið vienos vietos, turi daug ðakniniø centrø, tapa30

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 286–287.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

25

tino su tokiais augalais, „kurie glëbia savo ðakomis àþuolà tol, kol galiausiai iðkyla virð jo ir, remdamiesi juo, laisvai iðskleidþia savo lapijà ir demonstruoja savo laimæ“.31 Plëtojant ðià metaforikà reikëtø sakyti, kad tropinis vijoklis yra policentriðkas augalas. Jis iðleidþia ir prisiaugina begalæ naujø ðaknø paèiame medyje, po to vydamasis aplink já stiebiasi á saulæ ir taip, misdamas jo syvais, pasmerkia já lëtam bei ilgam vegetavimui ir galø gale – mirèiai. Neatsitiktinai kalbëdamas apie vijokliø egzistavimà, kaip bûtinà jø augimo ir dauginimosi sàlygà, Nietzsche pasako frazæ: „remdamiesi juo“, t. y. bûtina egzistavimo sàlyga, vijokliams yra „àþuolas“. Todël galima dràsiai teigti, kad nyèiðkasis filosofinis diskursas, kurá èia norima perteikti plëtojant jo keistojo medþio ar policentriðkojo vijoklio metaforikà, ið esmës yra parazituojantis diskursas. Tai reikðtø, kad aktyvi nyèiðkoji diskurso proliferacija, paremta ðá parazituojantá diskursà maitinanèia kartu ir stelbianèia klasikine diskurso paradigma, kurios esmæ, kaip minëjome, vaizdþiai nusako Descartesÿo filosofijos medþio metafora. Parazituojanèio, policentriðko vijoklio ávaizdis tiesiogiai siejasi su Nietzsche’s aforistiniu, fragmentiðku raðymo stiliumi. Nietzsche yra asistemiðkas màstytojas ir ðia prasme jis yra visiðka, tarkim, Hegelio prieðingybë. Vijoklio ávaizdis artimas Nietzsche’s teorinei 31 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 466.

26

Arûnas MICKEVIÈIUS

laikysenai, kuriai bûdingos nemirtingos Tiesos ar, kalbant Derrida terminais, „pirminio signifikato“ sàvokos, vieno universalaus teisingo poþiûrio á pasaulá atmetimas. Todël galima teigti, kad klasikinio màstymo paradigmos atþvilgiu Nietzsche’s teorinë laikysena yra ne tik parazituojanti, bet ir de-konstruojanti, t. y. ir ardanti, ir siekianti ið naujo kurti. Seno ardymo, griovimo ir naujo statymo, kûrimo aspektams nusakyti Nietzsche vartojo metaforà „filosofuoti kûju“. Kûjis yra instrumentas, kuriuo griaunami ontologiniai pagrindai, epistemologiniai principai, senieji idealai ir vertybinës normos. Nietzsche’s terminais kalbant, – senieji „stabai“. Taèiau, kita vertus, „kûju“ galima ne tik negailestingai griauti, bet atkakliai, su uþsidegimu kurti, kaip tai daro skulptorius, pagal savo vizijà siekiantis kûriniams suteikti iki tol neregëtà pavidalà. Bûti „nesavalaikiu“ þmogiðkosios bûties skulptoriumi-kûrëju – tai, regis, ir buvo viso Nietzsche‘s gyvenimo credo: „Kurti dalykus, kuriems per silpni laiko dantys; tiek forma, tiek substancija rûpintis nedideliu nemirtingumu – að dar niekada nebuvau toks kuklus, kad reikalauèiau ið savæs maþiau. Aforizmai, sentencijos, kuriø meistras – pirmas tarp vokieèiø – esu að, yra „amþinybës formos“; mano ambicija reikalauja deðimèia sakiniø pasakyti tai, kà bet kuris kitas pasako visa knyga, – ko bet kuris kitas nepasako knyga…“ Ðia prasme Nietzsche ir yra tasai naujojo pasaulio skulptorius arba architektas. „Kritika Nietzscheÿi, – taikliai pastebi Sverdiolas, – buvo svar-

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

27

bi anaiptol ne pati savaime. Jo kritika yra tik paruoðiamasis darbas. Tikrasis filosofo uþdavinys pozityvus – kurti vertybes. Jo paties filosofijoje radikali metafizikos kritika derinama su radikaliu naujos filosofijos projektavimu“.32 Taigi Nietzsche neapsiribojo tik paprasta klasikinio màstymo kritika, bet pasiûlë ir naujus, netradicinius pasaulio vertinimo principus. Pavyzdþiui, veikale Ðtai taip Zaratustra kalbëjo jis mini tris þmogiðkosios dvasios virsmus: kaip „ji pavirto á kupranugará, kaip tas paskui – á liûtà ir kaip galop ið liûto vaikas pasidarë“.33 „Kupranugario“ metafora simbolizuoja tradiciniø, krikðèioniðkøjø vertybiø klusniai ir nuolankiai neðamà naðtà. Èia viskà lemia imperatyvas – „Tu privalai“. Bûtent ðià „naðtà“ Nietzsche visa savo esybe siekë nusimesti, nes jà suprato kaip þmogaus nusiþeminimà, kaip supanaðëjimà su klusnia vienmintiðka „banda“, kaip þmogaus kûrybinës laisvës slopinimà ir neleistinà pasaulio ávairovës atmetimà ir paniekinimà. Ðiai „naðtai“ nusimesti reikalingas „liûtas“: „Naujas vertybes kurti – to dar liûtas neástengia: bet laisvæ kurti sau naujai kûrybai – tam liûtas galios nestokoja. Sau laisvæ iðkovoti, taip pat ir pareigai pareikðti ðventà „ne“: ðtai kam, o, broliai, liûto reikia“34. Imperatyvà „Tu privalai“ keièia imperatyvas „Að noriu“, kurá Niet32

Sverdiolas A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996, 194. F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 36. 34 Nietzsche F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 37. 33 Nietzsche

28

Arûnas MICKEVIÈIUS

zsche suprato kaip neatimamà teisæ kurti naujas vertybes. Taèiau vien tik noro ir teisës naujai kûrybai dar nepakanka. Tam reikia turëti „galios“, kurià, kad ir kaip keista ið pirmo þvilgsnio pasirodytø, simbolizuoja „vaiko“ metafora: „Mat vaikas – nekaltybë, uþmirðimas, pradþia nauja, tai þaismas, ratas riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai ðventas pritarimas. Tikrai, o, broliai mano, kûrimo þaismui reikia pritarimo ðvento, dabar savosios valios dvasiai reikia, ágyti savàjá pasaulá praradusiajam reikalinga“.35 Dabar imperatyvà „Að noriu“ keièia imperatyvas „Að galiu“. „Vaiko“ metafora Nietzsche‘s filosofijoje simbolizuoja gimdymà, nepaliaujamà kûrimà to, ko niekada dar nebuvo praeityje, nëra dabartyje, bet kaip siekiamas idealas ar vizija gali bûti tik ateityje. Nuolatinë kûryba, teisingiau – savikûra, yra neatsiejama nuo „valios siekti galios“ ir vis naujø savæs paties bei pasaulio interpretacijø, perkûrimø steigties: „Tikrieji filosofai yra ásakinëtojai ir ástatymø leidëjai; jie sako „kaip turi bûti!“, jie nustato þmogaus „kur link?“ ir „kodël?“ ir naudojasi parengiamaisiais visø filosofijos darbuotojø, visø praeities nugalëtojø darbais, – jie tiesia kûrybinæ rankà á ateitá, ir viskas, kas yra ir buvo, jiems tëra priemonë, árankis, kûjis. Jø „paþinimas“ yra kûryba, jø kûryba yra ástatymleidystë, jø tiesos valia yra galios valia“.36 35 Nietzsche F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Nyèë F. Nietzsche F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 37. 36 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 418.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

29

Nietzsche‘s teigimu, vertinant pagal krikðèioniðkàjà vakarø màstymo tradicijà, „þmoguje susilieja kûrinys ir kûrëjas“.37 Tai reiðkia, kad savirefleksijos akte save mes aptinkame kaip Dievo (kûrëjo) „kûrinius“ su visais jo privalomais priesakais (minëtasis „Tu privalai“). Taèiau Nietzsche pabrëþia, kad „kûrëjas“ greièiau yra pats þmogus. Kitaip tariant, þmogus, kaip vaizdingai sako Nietzsche, yra „skulptorius, kûjo tvirtumas“, todël bet kokia uþuojauta, skirta Dievo „kûriniui þmoguje“, Nietzsche‘i yra menkavertis dalykas, nes ji skirta tik tam, kas ið tikrøjø „turi bûti formuojama, lauþoma, kalama, plëðoma, kaitinama, deginama“.38 Kûryba, kuriai apraðyti Nietzsche pasitelkia „filosofavimo kûju“ metaforikà, susijusi su senø formø ir ávaizdþiø griovimu ir naujø ieðkojimu: „Bet prie þmogaus mane vis traukia – mana karðta valia kûrybos; taip traukia prie akmens ir kûjá. Ak, þmonës jûs! Akmenyje paveikslas miega, paveikslas tai paveikslø! Kaip gaila, kad kieèiausiame, ðlykðèiausiame akmenyje jisai miegoti turi! Dabar ánirðæs mano kûjis kalëjimà tà dauþo“.39 Ið aptartø dviejø – kritikos ir kûrybos – aspektø kyla du uþdaviniai, nes ið ðiø dviejø aspektø dermës ryðkëja tikrasis Nietzsche’s kritikos pobûdis. 37

Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 430. 38 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 430. 39 Nietzsche F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 91.

30

Arûnas MICKEVIÈIUS

Pirmasis uþdavinys – nagrinëjant kritiná Nietzsche’s filosofijos aspektà parodyti, uþ kà ir kaip jis kritikuoja klasikinæ màstymo paradigmà. Todël toliau apibrëðime, kaip mûsø suprantama klasikinë màstymo paradigma, ir trumpai aptarsime esmingiausius jos istorinës raidos bruoþus. Antrasis uþdavinys – iðnagrinëti netradicinæ Nietzsche’s teorinæ laikysenà, kuriai bûdingas „valios siekti galios“ principas ir „perspektyvistinis“, interpretatyvus poþiûris á pasaulá. Ðis uþdavinys logiðkai kyla ið pirmojo ir bus realizuojamas antroje ir treèioje ðio darbo dalyse. Kritinës Nietzsche’s filosofijos nagrinëjimà galima pradëti jau chrestomatiniu tapusiu teiginiu: Nietzsche’s filosofija – tai radikali klasikinio màstymo paradigmos kritika. Beveik visà Vakarø Europos filosofijos tradicijà Nietzsche vadino „platonizmu liaudþiai“ ir smerkë uþ abejingumà „regimajam“ (scheinbare), t. y. fenomenaliajam, pasauliui. Ragindamas naujai ávertinti visas klasikinio màstymo paradigmoje ásitvirtinusias vertybes, jis siekë sukurti naujo tipo filosofijà. Nietzsche negailestingai smeigë aðtrø „peilá á epochos dorybiø krûtinæ“, trokðdamas „suþinoti naujà þmogaus didybæ, naujà, dar neiðvaikðèiotà jo iðaukðtinimo kelià“40 ir „atskleisti vertybes, kurioms dar neiðrastos svarstyklës“.41 Daugelá savo iðsakytø minèiø Nietzsche 40 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 419. 41 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 93.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

31

pavadino „nesavalaikëmis“, o patá save – „pomirtiniu“ þmogumi. Autobiografiniame veikale Ecce Homo jis raðë: „Mano uþduotis – parengti þmonijai aukðèiausio sàmoningumo momentà, didájá vidurdiená. Ði uþduotis neiðvengiamai kyla ið áþvalgos, kad þmonija nëra teisingame kelyje“.42 Gilinantis á Nietzsche’s kûrinius savaime kyla klausimas, ar ne pernelyg þmogiðka ði jo áþvalgos didybë? Jei taip, tai reikia ieðkoti atsakymo, ið kur Nietzsche’s filosofijoje randasi radikali tradicijos kritika ir aistringa naujø „ateities filosofø“ paieðka. Ir viena, ir kita – ið visuotinio nepasitikëjimo: „Pasitikëjimas gyvenimu dingo; pats gyvenimas tapo problema“.43 Ir „tai, kad pasaulis nëra vertas to, kuo tikëjome, – Nietzsche’s manymu, – yra kone pats patikimiausias mûsø nepasitikëjimo galø gale pasiektas supratimas“.44 Matome, kad radikalø Nietzsche’s filosofavimo pobûdá lemia tikëjimo ir pasitikëjimo tradicija stoka. Norint atskleisti ðios stokos prieþastis ir ið jos kylantá radikalumo mastà, pirmiausia reikëtø bendriausia prasme aptarti paties klasikinio màstymo paradigmos esmingiausius bruoþus. Pirmiausia paaiðkinsime, kaip þodþiai „klasikinis màstymas“ ir „paradigma“ yra suprantami ðio darbo kontekste. 42 Nietzsche F. Ecce Homo / Nietzsche F. Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. Von G. Colli und M. Montinari. Bd. 6. Berlin; New York, 1988, 330 (Toliau visos nuorodos á ðiuos Nietzsche’s raðtus bus pateikiamos sutrumpintai: pvz, KSA. Bd. 6, 330). 43 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 26. 44 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 245.

32

Arûnas MICKEVIÈIUS

Filosofijos istorija – tai filosofiniø sistemø atsiradimo istorija. Kiekviena tokia sistema siekia pagrásti jai savitus teorinës bei praktinës pasaulio þiûros bûdus. Pavyzdþiui, kai kurie naujøjø laikø filosofai (Francis Baconas vienas pirmøjø) puikiai suvokë, kuo jø màstymas skiriasi nuo scholastinio, todël ðiandien neatsitiktinai plaèiai kalbama apie skirtingas màstymo paradigmas. Formaliajam „paradigmos“ apibrëþimo aspektui nusakyti mums svarbus Thomas‘o Kuhno poþiûris: „Paradigma að vadinu visuotinai pripaþintus mokslo laimëjimus, kurie mokslinei bendrijai tam tikrà laikà teikia problemø këlimo ir sprendimo metodus“.45 Paradigma reiðkia visumà ásitikinimø, vertybiø ir techniniø priemoniø, kuriø laikosi „mokslinë bendrija“. Ji sàlygoja tam tikrà poþiûrá á pasaulá, lemia tyrimo krypties pasirinkimà ir t. t. Kuhnas analizavo mokslo istorijos raidà ir pabrëþë paradigmø gausà bei kaità, jø atsiradimà ir þlugimà. Ið dalies sekant Kuhnu, toliau „paradigma“ ðiame darbe bus suprantama kaip teorinë konstrukcija, apimanti metafizinius elementus, sàlygojanti tam tikrà bendrà poþiûrá á pasaulá ir vertybines nuostatas, lemianti bendrà tyrimo krypties pasirinkimà. Taèiau siekiant iðryðkinti Nietzsche’s kritikos pobûdá, prieðingai negu Kuhnas, bus kalbama ne apie paradigmas, jø atsiradimà ir pozityvistinës krypties mokslø (pirmiausia – gamtos) krizes, bet apie vienà 45

Êóí Ò. Ñòðóêòóðà íàó÷íûõ ðåâîëþöèé. Ìîñêâà, 1977, 11.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

33

bendràjà paradigmà, átakojanèià ir vadinamuosius „gamtos“, ir „dvasios“ mokslus. Kalbant ne apie formaløjá, bet apie turiningàjá paradigmos apibrëþimo aspektà, tà paradigmà, kuria rëmësi klasikinë filosofija, galima vadinti on he on (bûties kaip bûties) paradigma. Ji iðsirutulioja ið Parmenido tezës: yra tik bûtis, nebûties nëra. Ði tezë buvo ávairiai modifikuojama, bet joje slypinti intencija – klausti, kas ir koks yra reiðkiniø ávairovës apibrëþimo pagrindas, t. y. bûtis, – niekada nebuvo paneigta. Pavyzdþiui, Platonui tokiu visa ko apibrëþimo pagrindu buvo Idëja, o naujausiais laikais Hegeliui – Protas, arba Absoliuèioji Dvasia. Su bûtimi glaudþiai susijusi tiesa, kuri, pavyzdþiui, antikoje buvo suprantama kaip bûties nepaslëptis (alçtheia), t. y. pirmiausia kaip bûties, bet ne màstymo savybë.46 Tokia paradigma besiremiantis diskursas bus vadinamas „klasikiniu màstymu“. Klasikinis màstymas bus suprantamas Loytard’o „didþiojo pasakojimo“ (grand recit), apimanèio visus kitus „maþuosius“ pasakojimus, prasme.47 Aptaræ klasikinio màstymo paradigmos bûdingiausius bruoþus matome, kad dar antikiniame màstyme uþsimezga fundamentali prieðprieða, iðskirianti dvi santykinai savarankiðkas sritis, þmogaus sàlyèiø su pasauliu bûdus, t. y. doxa sritá, kurioje buvoja natûralistine nuovoka besivadovaujantis þmogus, ir episteme sri46 Õåéäåããåð Ì. Ó÷åíèÿ Ïëàòîíà îá èñòèíå // Èñòîðèêîôèëîñîôñêèé åæåãîäíèê – 86. Ìîñêâà, 1986, 262, 270. 47 Loytard J. F. Postmodernus bûvis. Vilnius: Baltos lankos, 1993, 5–9.

34

Arûnas MICKEVIÈIUS

tá, á kurià patenkama per paþinimà, atitinkantá visuotiná Logosà. Pereidamas nuo juslinës atskirybës prie protu suvokiamos visuotinybës paþintinis màstymas áveikia empirinæ atskirybiø atsitiktinybæ ir atranda bei logiðkai konstruoja amþinà, nekintamà ir bûtinà, objektyvià ir visuotinæ bûtá. Tokia empiriniam jusliðkumui transcendentiðka bûtis – paþintinio màstymo objektas. Sokratui tikras þinojimas pasiekiamas protu, sàvokomis fiksuojant tai, kas daiktams bendra ir pastovu. Sokrato mokinio Platono poþiûriu, jei tikras þinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks turëtø bûti ir sàvokø objektas. Sàvokø objekto jis ieðkojo ir rado ne nuolat kintanèiø daiktø pasaulyje, bet ávairiose màstymo hipostazëse. Todël Platonas apmàstydamas þinojimo sàlygas, nusigræþia nuo „ðio“, regimojo, pasaulio, nes jis tëra tik „ðeðëliø“, netikrumo pasaulis ir konstruoja transcendentiðkà idealiø provaizdþiø universumà. Taip áteisinamas Nietzsche’i nepriimtinas „tikrojo pasaulio“ (wahre Welt) ir „regimojo pasaulio“ (scheinbare Welt) dualizmas. Platoniðkàjà „idëjø teorijà“ modifikavo Aristotelis. Bet, kaip ir Platonas, jis ieðkojo grynøjø esmiø. Jis tvirtino, kad màstymas natûraliøjø daiktø atþvilgiu reikalauja teorinio judesio transcendencijos link. Kadangi transcendentuojanèio proto objektas – bûtis, tai „protas dalyvaudamas minties objekte màsto save: jis tampa minties objektu, su juo susiliesdamas ir já màstydamas, todël protas ir jo objektas – vienas ir tas pats“.48 48

Àðèñòîòåëü. Ñî÷èíåíèÿ. Ò. 1. Ìîñêâà, 1975, 310.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

35

Aristotelis kritikavo Platono idëjas, kaip savarankiðkas nuo juslinio pasaulio realiai egzistuojanèias esybes, ir átikinamai parodë, kad jos yra bevertës daiktams paþinti. Pasaulio paþinimas turi bûti daiktiðkas, jis turi remtis keturiais esamybës principais, arba prieþastimis: materialiàja (causa materialis), formaliàja (causa formalis), veikianèiàja (causa efficiens) ir tikslingàja (causa finalis). Pastaroji veda prie Dievo, arba „pirmojo judintojo“, supratimo. Platono idëjø sampratà Aristotelis smarkiai modifikavo, bet jo dualizmo neatmetë. Viduramþiais ne tik buvo iðlaikyta dualistinë pasaulio struktûra, bet ir siekiama grieþtai atskirti bûties ir màstymo plotmes. Tomas Akvinietis pabrëþë, kad bûtis, kurià galima màstyti ir paþinti sàvokomis, nëra bendramatë su jà màstanèios bûtybës egzistavimu. Todël nagrinëdamas substancijos struktûrà, Tomas Akvinietis skiria esmæ (essentia) ir bûtá (esse) kaip du vienas kito nesàlygojanèius dalykus. Baigtiniø bûtybiø esmë neimplikuoja jø egzistavimo. Ðios bûtybës ne egzistuoja savaime, o tik „dalyvauja“ bûtyje. Tik begalinës bûtybës (Dievo) esmë sutampa su jos egzistavimu. „Paþinti savaime egzistuojanèià bûtá (esse subsistens), – tvirtina Akvinietis, – gali tik Dievo intelektas; tai pranoksta bet kokio sukurto intelekto ágimtus sugebëjimus, nes kiekvienas sukurtas daiktas ne sutampa su savo paties bûtimi, o tik dalyvauja joje“.49 Akvinieèio manymu, Dievo egzistavimà galima paþinti tik 49

Akvinietis T. Teologijos sàvadas / Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramþiai. Vilnius: Mintis, 1980, 362.

36

Arûnas MICKEVIÈIUS

per „bûties analogijà“ (analogia entis). Vadinasi, bûties sàvoka be iðlygø gali bûti taikoma tik Dievui. Dievas ir yra bûtis, o baigtinës bûtybës tik daugiau ar maþiau „dalyvauja bûtyje“ pagal savo esmës matà. Teocentrinio màstymo orientyras buvo objektyvi, absoliuèiai transcendentiðka bûtis (Dievas), nebendramatë su esinija (pasauliu) ar subjekto mintimi. Taèiau, apmàstydamas transcendentinæ sferà, klasikinis màstymas parodë ne tik tai, kad bûtis ir protas skiriasi, yra nebendramatiðki. Protas teleologiðkai konstravo ir paþinimu pasiekiamà bûties idealà. Racionaliai ir logiðkai skaidri, taèiau vis dar transcendentiðka bûtis buvo ir galimybës erdvë, nuoroda á kità – paþintà, subjektyviø esiniø, sferà. Toks paþástanèiojo proto skverbimasis á transcendentiðkàjà plotmæ bûties (Dievo) sampratai suteikë antropologiniø, subjektyviø bruoþø. Ði tendencija ima dominuoti naujøjø laikø racionalistinëje filosofijoje. Palyginti su antikos ir viduramþiø filosofiniu diskursu, racionalizmo pradininko Descartes’o koncepcijoje ryðki orientacija á antropocentrizmà. Ji reiðkiasi tuo, kad pakinta transcendentiðkos bûties (Dievo) samprata. Nors dualistinë pasaulio struktûra iðlieka nepakitusi, nors „Dievas nëra apgavikas“, taèiau metafiziniai svorio centrai ið bûties (Dievo) persikelia á paþástanèiojo subjekto sferà. Svarbiausia laipsniðkai tampa paþástanèiojo subjekto konstravimo nuostata. Jis vis labiau suvokia esàs „visø daiktø matas“. Nietzsche tvirtino, kad nuo Descartes’o visi naujøjø laikø filoso-

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

37

fai „rengia sàmokslà prieð senàjà sielos sàvokà, tai reiðkia, – sàmokslà prieð fundamentalias krikðèioniðkojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai antikrikðèioniðka, nors, tiksliau pasakius, jokiu bûdu ne antireliginë“.50 Descartes’ui labiau rûpi subjekto, o ne Dievo bûtis. Dievas dar tebëra objektyvus ir transcendentiðkas, taèiau sàmonës konstruojamas jis ágauna antropologiniø bruoþø. Pavyzdþiui, Heideggeris nedviprasmiðkai tvirtina, kad „nuo Descartes’o prasideda (kursyvas – A. M.) vakarø metafizikos pabaiga. Traktuodamas þmogø kaip subiectum, Descartes sukuria metafizines bûsimosios antropologijos prielaidas nepriklausomai nuo jos tipo ir krypties“.51 Antropologija yra tokia þmogaus refleksija, kuri bûtá ir pasaulá paþásta ir vertina remdamasi subjektyviu predikavimo masteliu, nekeldama tokio vertinimo pagrástumo klausimo. Bûtent ðis vertinanèio subjekto konstravimo nuostatos prioritetas bûties ir pasaulio atþvilgiu nusako naujøjø laikø metafizinio màstymo specifiðkumà bei skirtumà, palyginti su teocentriðkuoju viduramþiø màstymu. „Viduramþiams esinija (das Seiende), – pasak Heideggerio, – yra ens creatum, tai, kas sukurta asmeninio kurianèiojo Dievo kaip pirminës prieþasties. Ðiuo atveju bûti esiniu reiðkia uþimti tam tikrà vietà kûrinijos tvarkoje ir to50 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 362. 51 Heidegger M. Die Zeit des Weltbildes / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 97.

38

Arûnas MICKEVIÈIUS

dël atitikti kurianèiàjà prieþastá (analogia entis). Taèiau ðiuo atveju esinijos bûtis (das Sein des Seiendes) niekaip negali bûti tai, kas kaip objektas pastatyta prieð þmogø, ástatyta á jo kompetencijos ir disponavimo sritá ir tik todël egzistuoja“.52 Naujøjø laikø màstymas remiasi metafizine prielaida: nors þmogaus protas ir negali suvokti faktinio egzistavimo pagrindo, jis vis dëlto aprioriðkai teigia absoliuèios bûtybës faktiná egzistavimà, o per ðià bûtybæ siekia paþinti ir viso, kas egzistuoja, tvarkà. Ðia prielaida besiremiantis paþinimas reiðkiasi tuo, kad transcendentiðkajai, begalinei Dievo esybei priskiriami subjektyvûs, imanentiniai riboto subjekto bruoþai, o kartu toks subjektas ágauna, tiksliau pasakius, pats sau suteikia objektyvumo, beribiðkumo ir absoliutumo bruoþø. Ði tendencija ne tik nukreipia tiesiogiai sutapatinti bûties (Dievo) ir màstymo (bûtybës) plotmes – tai bûdinga Hegelio spekuliatyviajai filosofijai, – bet ir diagnozuoti Nietzsche’s „Dievo mirtá“, kurià reikëtø suprasti kaip klasikinio màstymo paradigmos ir joje besiskleidþianèio metafizinio pasakojimo jei ne pabaigà, tai bent gilià krizæ, transcendentiniø pagrindø erozijà. Nietzsche teigia: „Akivaizdu, kas ið tikrøjø áveikë krikðèioniø Dievà: pati krikðèioniø moralë, vis tikslesnis tikrumo sàvokos supratimas galiausiai paverstas moksline sàþine, intelektine dora bet kokia kaina“.53 52 Heidegger M. Die Zeit des Weltbildes / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 88. 53 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 264.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

39

Tai, kad Descartes kaip þinojimo ir tikrumo garantà aukðtino metodinæ abejonæ, nëra atsitiktinis dalykas. Abejonë buvo beprasidedanèios transcendentiniø pagrindø erozijos, nudievëjimo simptomas. Heideggeris nudievëjimà laikë naujøjø laikø reiðkiniu, kuris „reiðkia ne tik dievø paðalinimà, grubø ateizmà. Nudievëjimas yra dvilypis vyksmas: viena vertus, pasaulëvaizdis tampa krikðèioniðkas, nes pasaulio pagrindas yra suvokiamas kaip begalinis, besàlygiðkas ir absoliutus; kita vertus, krikðèionybë savo krikðèioniðkumà suvokia kaip pasaulëþiûrà (krikðèioniðkàjà pasaulëþiûrà) ir taip modernizuojasi. Nudievëjimas yra neapsisprendimo Dievo ir dievø atþvilgiu bûsena. Toká reiðkiná lëmë pati krikðèionybë. Taèiau nudievëjimas ne tik neiðstumia religingumo, bet, prieðingai, jo dëka pirmàkart santykis su dievais virsta religiniu iðgyvenimu. Jeigu taip atsitiko, vadinasi, dievai pasitraukë“.54 Todël Nietzsche ir tvirtino, kad naujøjø laikø filosofija yra slaptai antikrikðèioniðka, nors jokiu bûdu ne antireliginë. Immanuelio Kanto „kritinë“ filosofija naujøjø laikø diskurse buvo bene vienintelë iðimtis. Skirdamas santykius tarp sàvokø, kaip loginius santykius, nuo santykiø tarp bûtybiø, kaip realiø santykiø, Kantas vëlgi pabrëþë bûties ir màstymo plotmiø skirtumà. Jis árodë, kad prielaida, jog bûtis ir bûtybë yra bendros prigimties, – nepagrásta prielaida. Taip bûties paþinimas 54

Heidegger M. Die Zeit des Weltbildes / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 74.

40

Arûnas MICKEVIÈIUS

vël buvo apribotas baigtinio subjekto patirties sferos. Atrodytø, kad Kantas kritikuodamas naujøjø laikø „dogmatinæ metafizikà“ tarsi puoselëja viltá gráþti prie minëto viduramþiø teocentrinio màstymo. Taèiau ið tikrøjø, skirtingai nei Tomas Akvinietis, kantiðkoji „daiktø savaime“ (Ding an sich) ir „fenomeno“ dialektika skleidþiasi ne transcendentiniame, bet transcendentaliniame horizonte. Nors bûtis Kantui „nëra realus predikatas“, nors iðlieka „daikto savaime“ transcendencija, taèiau svorio centras ið objektyviojo transcendentiðkumo persikelia á transcendentaliná subjektà. Pasaulis Kantui, kaip ir jo pirmtakams, paþinimo akte skyla á dvi – fenomenø ir noumenø – sritis. Nietzsche’i tai nepriimtina: „Skaidyti pasaulá á „tikrà“ ir „regimà“, nesvarbu, ar krikðèioniðkuoju stiliumi, ar Kanto (jis gi buvo s u k t a s krikðèionis), reiðkia pasiduoti dekadanso sugestijai, – tai yra þ l u n g a n è i o gyvenimo simptomas“.55 Visa tolesnë klasikinë vokieèiø filosofija jau skleidþiasi transcendentalinio subjekto plotmëje. Fichte atmeta kantiðkàjà „daikto savaime“ sampratà ir postuluoja absoliutaus Að savaveiksmiðkumà: „Að, – teigia Fichte, – savo màstyme privalo pradëti nuo grynojo Að ir màstyti já kaip absoliuèiai savaveiksmá, ne apibrëþtà per daiktus, o apibrëþiantá daiktus“.56 Fichte vël restauruoja tai, kà Kantas kritikavo kaip „dogmatizmà“. 55 Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 518. 56 Ôèõòå È. Ã. Èçáðàííûå ñî÷èíåíèÿ. Ò. 1. Ìîñêâà, 1916, 456.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

41

Friedrichas Schellingas, teigdamas, kad „vaizdinio ir to, kas ásivaizduoja, tapatybæ galima atrasti tik sàmonëje“,57 dar kartà patvirtina faktà, jog nuo ðiolei bûtis ir pasaulis vël bus matuojami ið absoliutaus subjekto vertinimo pozicijø. Hegelio spekuliatyvioji filosofija – jau visiðkai save suvokiantis absoliutus subjektas („absoliuèioji dvasia“). Bûtis (Dievas) visiðkai imanentizuojama „dvasioje“. Màstymas viskà paverèia savo vidujybe ir baigiasi skaidriame „absoliuèiosios dvasios“ þinojime. Hegelio panlogizme ne tik iðnyksta kantiðkoji „daikto savaime“ transcendencija, bet ir pirmà kartà mirðta Dievas: jis netenka turëto átikinamumo ir paverèiamas tik proto árankiu. Dievo vietà uþima toks pat tobulas, dieviðkai paþástantis absoliutus subjektas. Þinoma, tai nereiðkia, kad Hegelio filosofijà galima redukuoti á Nietzsche’s filosofijà. Jos nëra ir negali bûti tapaèios jau vien todël, kad Hegelio panlogizmas dar susijæs su klasikiniu màstymu ir tiesos samprata: veritas est adequatio rei et intelektus. Hegeliui res yra loginis, kartu ir metafizinis konstruktas, kuriamas spekuliatyvaus proto, o á toká loginá konstruktà orientuotas paþástantis màstymas pasiekia adequatio, t. y. „tiesos“, bûsenà. Kadangi „absoliuèioji dvasia“ yra ir „absoliuti tiesa, pati save màstanti idëja ir bûtent màstanti save kaip loginæ idëjà“,58 tai Hegelio filosofijai yra bûdin57 Øåëëèíã Ô. È. Ñèñòåìà òðàíñöåíäåíòàëüíîãî èäåàëèçìà. Ëåíèíãðàä, 1936, 45. 58 Ãåãåëü. Ýíöèêëîïåäèÿ ôèëîñîôñêèõ íàóê. Ò. 1. Ìîñêâà, 1977, 419.

42

Arûnas MICKEVIÈIUS

gas objektyvus visuotinumas, kuris pasiekiamas per bendrinëmis sàvokomis operuojantá màstymà. Toks màstymas visada teleologiðkai buvo orientuotas á grieþtai fiksuotà ir logiðkai apibrëþtà rezultatà. „Tiesa“ Hegeliui – objektyvus, visuotinas ir teleologiðkas istorinio bei loginio sàvokos judëjimo padarinys. Toks „tiesos“ logizavimas nereiðkia, kad ji praranda metafizinæ – objektyvumo, visuotinumo dimensijà. Sprendinys gali bûti „tiesos“ metafizine vieta todël, kad visuotinëmis kategorijomis operuojantis màstymas atveria bûties ir pasaulio metafiziná horizontà ir kartu suponuoja tokios pat metafizinës „tiesos“ galimybæ. Hegelis ið principo sugráþta ten, kur buvo Parmenido pradþia – á bûties ir màstymo plotmiø tapatybæ. Taèiau sugráþtama jau ið prieðingos pusës: ið spekuliatyviai konstruojanèios „absoliuèiosios dvasios“ prioriteto bûèiai ir pasauliui. Hegelio panlogizmas remiasi bûties ir màstymo tapatumu, sudaranèiu prielaidas subjektui atsidurti absoliuèioje bet kokio sprendimo ar vertinimo pozicijoje. Ði tendencija, kaip „tikro“ (wahre) þinojimo siekis, matëme, uþsimezga antikoje, naujaisiais laikais Descartes’o filosofijoje ágauna antropologiniø bruoþø ir logiðkai iðbaigiama á dieviðkumà pretenduojanèiame Hegelio panlogizme. Ávertindamas klasikinæ màstymo paradigmà, kurià dabar bûtø galima pavadinti „tikro“ þinojimo, absoliuèios tiesos siekimo bet kokia kaina paradigma, Nietzsche iðsako pritrenkianèià mintá: „Parmenidas sakë: „Negalima màstyti to, ko nëra“.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

43

Mes esame kitame gale ir sakome: „Tai kas gali bûti màstoma, turi bûti fikcija“.59 Tai reiðkia, kad visas klasikinis màstymas, kuris ontologiðkai grindë ir uþtikrino þmogaus egzistencijà, Nietzscheÿi atrodo nebepatikimas, fiktyvus. Kategorijos „tiesa“, „visuotinumas“, „tikslas“ ir visos kitos klasikinio màstymo paradigmoje átvirtintos vertybës, Nietzsche’s ásitikinimu, prasilenkë su realiuoju pasauliu ir buvo tik þmogaus iðdidumo ir neprotingumo klaidos, beje, ilgai nepripaþástamos klaidomis. Klasikinis màstymas paþino pasaulá já sudvejindamas á „tikrà“ (metafiziná) ir „regimà“ (fiziná), siûlë dieviðkà, absoliutø poþiûrá, kurá laikë vieninteliu teisingu. Nietzsche kritikuoja ðià pozicijà ir siekia parodyti, kad nëra ir negali bûti vieno vienintelio teisingo poþiûrio á pasaulá, o jeigu kokio nors poþiûrio vis dëlto tvirtai laikomasi, tai já reikia dekonstruoti ir parodyti, kad jis yra fiktyvus, þmogiðkas, net pernelyg þmogiðkas, t. y. idiosinkratinis. Dekonstravimà kaip tik ir grindþia „Dievo mirties“ ávykis, apie kurá pirmà kartà Nietzsche prabyla veikale Linksmasis mokslas: „Didþiausias ið naujesniø ávykiø – kad „Dievas mirë“, kad tikëjimas krikðèioniø Dievu virto nepatikimu dalyku – jau pradeda ant Europos mesti pirmuosius ðeðëlius . Kas dabar, kai ðitas tikëjimas palaidotas, turës sugriûti, nes stovëjo ant jo pamatø, juo rëmësi, á já buvo áaugæ“.60 Be abejonës, sugriûti turës kla-

59 60

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 332. Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 239.

44

Arûnas MICKEVIÈIUS

sikinë „tikro“ þinojimo, vienos vienintelës tiesos siekimo paradigma, o kartu su ja ir dualistinis – „tikrasis“ ir „regimasis“ – pasaulio paþinimas. Klasikinio màstymo paradigmos griûtis, jos krizë suponuoja nihilizmà, kurá Nietzsche siekia áveikti ieðkodamas naujo, netradicinio pasaulio áprasminimo principo. Nietzsche’s filosofijai bûdingi du dalykai: 1) klasikinio màstymo paradigmos bei ja grindþiamø vertybiø kritika; 2) pastanga surasti naujà màstymo bûdà bei naujà pasaulio áprasminimo galimybæ.61 Prieð aptariant, kà Nietzsche‘i reiðkia nihilizmas ir kaip jis galëtø bûti áveiktas, reikëtø padaryti bendro pobûdþio pastabà. Nereikëtø galvoti, kad á teoriná akiratá átrauktas nihilizmo fenomeno apmàstymas yra „imoralisto“, „iðprotëjusio genijaus“ Nietzsche’s iðradimas. Galbût ir ámanoma naiviai ásivaizduoti, kad visa þmonijos istorija darniai ir teleologiðkai tarsi dieviðkomis veþëèiomis rieda á tam tikrà tikslà ir ðá judëjimà pirmyn, remiantis Hegeliu, suprasti kaip laisvës ir progreso plëtrà. „Pasaulio istorija yra paþanga laisvës suvokimo vyksme – paþanga, kurià mes turime paþinti kaip bûtinà“, – teigia Hegelis62. Taip galvojant, ið tiesø bûtø galima sakyti, kad Nietzsche yra „Dievo þudikas“, iðprotëjæs sàmokslininkas, kuris á veþëèiø ratus (klasikinio màstymo paradigmà) piktdþiugiðkai ákiðæs nihi61 Glen T. M. From Nietzsche to Wittgenstein: The Problem of Truth and Nihilism in the Modern World. New York; Bern; Frankfurt a. M.; Paris: Lang, 1989, 15. 62 Hegel G. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990, 44.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

45

lizmo pagalá apverèia ir veþëèias, ir jose per ðimtmeèius sukrautas vertybes. Nietzsche nebuvo toks sàmokslininkas. Todël reikëtø galvoti kitaip: veþëèios susidëvi paèios savaime ir jei jose sukrautos „amþinosios vertybës“ netenka turëtosios vertës, tai visai ne dël Nietzsche’s kaltës. Þinoma, jis kalba apie „stabø saulëlydá“, apie bûtinybæ „filosofuoti kûju“, kuriuo bûtø galima sudauþyti senàsias ir nukalti naujas vertybes. Jis kalba ne tik apie senøjø vertybiø naikinimà, bet pirmiausia apie naujø pagrindø kûrimo bûtinybæ. Taèiau svarbiausia tai, kad ðià „bûtinybæ“ iðprovokuoja ne Nietzsche, ne jo atstovaujamas poþiûris ar koncepcija, bet pati istorinio proceso lemtis. Èia labai svarbus Jaspero pastebëjimas: „Nietzsche nesako ,Dievo nëraÿ, taip pat nesako ,að netikiu Dievuÿ, bet – ,Dievas yra miræs’“.63 Ðià frazæ galima bûtø iðplëtoti tokia Albert‘o Camus mintimi: „Prieðingai kai kuriø krikðèioniø kritikø nuomonei apie já, Nietzsche neruoðë Dievo mirties plano. Jis rado já mirusá savo epochos sieloje“.64 Tokio paties poþiûrio laikësi Blanchot.65 Vadinasi, transcendentiniø pagrindø erozija ir griûtis prasidëjo gerokai anksèiau, nei pasklido Nietzsche’s idëjos. Jis ðá procesà tik iðvydo kaip nelaukiamà bei nepraðytà 63 Jaspers K. Nietzsche. Einführung in das Verständnis seines Philosophierens. Berlin: Walter de Gruyter, 1981, 247. 64 Camus A. Nietzsche und Nihilizmus / Nietzsche, Hrsg. von Jorg Salaquarda, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1980, 65. 65 Blanchot M. The Limits of Experience: Nihilism / The New Nietzsche. Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 122.

46

Arûnas MICKEVIÈIUS

istorinës lemties sveèià prie savo epochos slenksèio ir jo pasirodymà apmàstë. Parafrazuojant Loytard’à, reikëtø sutikti su paradoksalia mintimi: uolus „tiesos“, „tikrumo“ sàvokos tikslinimas „galiausiai paverstas moksline sàþine, intelektine dora bet kokia kaina“66 paskatino „vidinæ þinojimo legitimavimo principo erozijà“.67 Klasikinio màstymo vienos vienintelës „tiesos“ alkis prilygo drakono apetitui. Hëgeliðka maniera „suvirðkinæs“ visà pasaulá nepasotinamasis drakonas ëmë kramsnoti savo paties uodegà. Taip prasidëjo klasikinës paradigmos agoniðkas merdëjimas. Jis baigësi „Dievo mirties“ ávykiu, suformavusiu nihilizmà, t. y. aukðèiausiø vertybiø nuvertëjimà. Kaip paþymi Heideggeris , „Nietzsche ne per daug stengiasi nupieðti aukðèiausiø vertybiø nuvertëjimo vaizdà ir, tuo remdamasis, numatyti Vakarø saulëlydá; Nietzsche nihilizmà apmàsto kaip Vakarø pasaulio istorijos „vidinæ logikà“.68 Ði Heideggerio áþvalga, kaip ir minëtieji Jasperso, Camus, Blanchot bei Loytard‘o poþiûriai á nihilizmà, patvirtina faktà, kad nihilizmas implicitiðkai slypëjo (ir vis labiau stiprëjo) klasikiniame màstyme gerokai anksèiau nei apie já paskelbë Nietzsche: ðis já ne „iðranda“, bet tik „suèiumpa“ ir teoriðkai eksplikuoja. Su ðiais svarstymais galima sutikti. Taèiau juos reikëtø 66

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

264. 67

Loytard J. F. Postmodernus bûvis. Vilnius: Baltos lankos 1993, 97. Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. M., 1980, 219. 68

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

47

papildyti klausimu: koks buvo Nietzsche’s asmeninis santykis su ðiuo nihilizmo „suèiupimo“ faktu? Nihilizmà jis siekë áveikti. Bet kokiais bûdais galima bûtø já áveikti? Kaip Nietzsche suprato nihilizmo áveikimà? Gal kaip bandymà sugráþti prie transcendentiniø pamatø ir juos restauruoti? Reikia pabrëþti, kad Nietzsche nejuto tam jokios nostalgijos. Savo teorine laikysena „nostalgijà bûti namuose“ (Novalis), sugráþimà prie patvariø transcendentiniø pamatø Nietzsche paneigë. Kitaip tariant, „Dievo mirties“ ávykis, o kartu ir senojo tikëjimo prarastis Nietzsche’i nebuvo skaudi egzistencinë drama, verèianti restauruoti senuosius transcendentinius pamatus, ant kuriø galima bûtø vël statyti bei reanimuoti „mirusá“ Dievà ir pergalingai iðkelti vienos vienintelës, absoliuèios Tiesos vëliavà. Ðá nihilizmo áveikos bûdà Nietzsche, þinoma, atmetë kaip nepatikimà. Tiesa tai, kad Nietzsche „nihilizmà atpaþino ir já iðtyrë kaip klinikiná atvejá . Pats sau ir kitiems jis diagnozavo nesugebëjimà tikëti, bet kokio tikëjimo pagrindo praradimà“.69 Bet tiesa ir tai, kad Nietzsche nejautë jokios nostalgijos senajam tikëjimui. Ðia prasme, pasak Ðliogerio, „jam trûko paprasèiausios uþuojautos metafizinei þmogaus lemèiai“.70 Dar daugiau, „senelio Dievo mirtis“ já netgi dþiugino: „jauèiamës kaip naujos rytmeèio auðros apðviesti; mûsø

69 Camus A. Nietzsche und Nihilizmus / Nietzsche, Hrsg. von Jorg Salaquarda, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1980, 63. 70 Ðliogeris A. Nyèë: antifilosofija / Ðliogeris A. Sietuvos. Vilnius: Mintis, 1992, 110.

48

Arûnas MICKEVIÈIUS

ðirdis kupina dëkingumo, nuostabos, nuojautø, vilèiø, – pagaliau horizontas atsiveria mums vël laisvas, nors ir miglotas, pagaliau mûsø laivai vël galës leistis á jûrà, plaukti pasitikti bet kokio pavojaus, bet kokia paþinimo siekianèiojo rizika vël leidþiama“.71 Matysime, kad po „Dievo mirties“ naujai atsiverianèio horizonto „laisvumà“ Nietzsche tapatins su „perspektyvizmo“ samprata, kuri neigia vienà vienintelá teisingà, tarsi ið Dievo pozicijø atsiveriantá poþiûrá á pasaulá ir numato poþiûriø á pasaulá ávairovæ, interpretacijø ávairovæ. Bet dar reikia detaliai aptarti nihilizmo formas bei jo áveikimo sàlygas, taip pat apsvarstyti „valios siekti galios“ principà, kuris ir leidþia kalbëti apie perspektyvizmà.

71

240.

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

49

2. Nihilizmo formos ir „valia siekti galios“, kaip jo áveikimo sàlyga

Veikale Linksmasis mokslas Nietzsche pirmà kartà sau ir savo epochai konstatuoja sukreèiantá ávyká: „Dievas mirë! Dievas nebeprisikels! Ir mes já nuþudëme! Kaip mes paguosime vienas kità, mes, þudikø þudikai? Ðvenèiausia ir galingiausia, kà pasaulis iki ðiol turëjo, nukraujavo po mûsø peiliais – kas nuðluostys nuo mûsø tà kraujà? Kokiu vandeniu mes galësime nusiplauti? Kokias atgailos iðkilmes, kokius ðventus þaidimus turësime susigalvoti? Ar ðito þygdarbio didybë nëra mums per didelë? Ðitas nepaprastas ávykis dar tebëra pakeliui, jis dar tebeeina – þinia apie já dar nepasiekë þmoniø ausø“.72 Nietzsche’s vartojamas þodis „Dievas“ ávardija ne tik krikðèioniø Dievà, bet ir antjusliná pasaulá. Pastarasis nuo vëlyvosios graikiðkosios ir krikðèioniðkosios Platono filosofijos interpretacijos laikø buvo suvokiamas kaip teisingiausias ir tikriau72

152.

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

50

Arûnas MICKEVIÈIUS

sias pasaulis. Juslinis pasaulis yra tik ðiapusinis, kintantis, ir todël tik iliuzinis, netikras pasaulis. Ðiapusinis pasaulis yra aðarø pakalnë, kitaip negu amþinosios palaimos kalnas, esantis anapus. Jeigu jusliná pasaulá pavadinsime fiziniu (Nietzsche já vadina „regimuoju pasauliu“ (scheinbare Welt), tada antjuslinis pasaulis bus metafizinis pasaulis (Nietzsche já vadina „tikruoju pasauliu“ (wahre Welt). Nietzsche’s konstatuotas „Dievo mirties“ ávykis, kaip taikliai pastebëjo Heideggeris, reiðkë, kad „antjuslinis pasaulis prarado galià. Jis nebegyvas. Metafizika, t. y., Nietzsche’s supratimu, Vakarø filosofija, kaip platonizmas, pasibaigë. Savo filosofijà Nietzsche supranta kaip reakcijà prieð metafizikà, t. y., jo poþiûriu, prieð platonizmà“.73 „Dievo mirties“ ávykis rodo paèios klasikinio màstymo paradigmos irimà ir griûtá. Visà Vakarø Europos filosofijà – nuo Sokrato iki Hegelio – Nietzsche ávertino kaip „platonizmà liaudþiai“, kuris suponavo „tikrojo pasaulio“ (metafizinio) ir „regimojo pasaulio“ (fizinio) hierarchiná dualizmà ir siekë átvirtinti vienà vienintelá privilegijuotà teisingà poþiûrá á pasaulá. Savo filosofijà Nietzsche traktavo kaip platonizmo kritikà, siekianèià paneigti ir dualizmà, ir ið jo kylanèias pretenzijas á vienà universalià, privilegijuotà pasaulio paþinimo tiesà. „Neabejotina, – tvirtina Nietzsche, – kad metafizinis pasaulis galëtø egzistuoti, absoliuti jo egzistavi73

Heidegger M. Nietzsches Wort „Gott ist tot“ / Heidegger M. Holzwege Frankfurt a. M., 1980, 212–213.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

51

mo galimybë sunkiai paneigiama , taèiau nuo jos neverta pradëti , kadangi apie metafiziná pasaulá, iðskyrus tai, kad jis yra kita-bûtis (Andersein), mums nepasiekiama kita-bûtis, neámanoma nieko pasakyti. Jeigu tokio pasaulio egzistavimas ir visiðkai konkreèiai bûtø árodytas, tai vis dëlto netektø abejoti, kad pats beprasmiðkiausias ið visø paþinimø yra bûtent jo paþinimas: dar beprasmiðkesnis negu á audrà patekusiam jûreiviui vandens cheminës analizës paþinimas“.74 Jeigu Dievas, kaip antjuslinis pradas ir kaip pasaulio tikslas, mirë, jeigu metafiziniø idëjø pasaulis prarado savo saistanèiàjà, þadinanèiàjà ir kurianèiàjà svarbà, tada nebelieka nieko, kuo þmogus galëtø remtis ir á kà jis galëtø orientuotis. Todël Nietzsche klausia: „Ar neklaidþiojame begaliniame Nieke? Ar nedvelkia á mus tuðèia erdvë?“75 Matome, kad bandymas suprasti tezæ „Dievas mirë“ sutampa su uþdaviniu parodyti, kaip Nietzsche supranta nihilizmà. Jis klausia: „kà reiðkia nihilizmas?“ Ir atsako: „Tai kad aukðèiausiosios vertybës nuvertëjo“.76 Dievas, antjuslinis pasaulis, idealai ir idëjos, tikslai ir prieþastys, apibrëþianèios ir palaikanèios þmogaus gyvenimo prasmingumà, – visa tai èia suvokiama kaip aukðèiausios vertybës. Taèiau nihilizmo ryðys su vertybiø nuvertëjimu nëra savaime akivaizdus dalykas, kaip gali pasirodyti ið pirmo 74 75

Nietzsche F. Menschliches, Alzumenschliches / KSA. Bd. 2, 29–30. Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

152. 76

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 350.

52

Arûnas MICKEVIÈIUS

þvilgsnio. Nihilizmo nusakymas per „vertybiø nuvertëjimà“ dar neatskleidþia nihilizmo prigimties. Juk pats pasakymas „vertybiø nuvertëjimas“ jau remiasi nihilizmu, kurá ir bûtina aptarti pirmiausia. Nihilizmas Nietzsche’i suponuoja kaþko laukiamo nebuvimà, arba Niekà. Vadinasi, „vertybiø nuvertëjimu“ nihilizmas gali bûti tik tuo atveju, jeigu transformacija á Niekà ið anksto traktuojama kaip kaþko laukiamo besàlygiðkas neradimas, nebuvimas klausimo „kas“ atþvilgiu. Jeigu màstymas, orientuotas á pasaulio paþinimà, nepateisina á já dëtø vilèiø, tada tvirtiname, kad toks màstymas susiduria su Nieku, t. y. vietoj lauktos vertybës (pvz., tiesos) pasirodo ne ji pati, bet konstatuojama, kad jos nerasta arba iðvis nëra. Vietoj ieðkomo „kas“ pasirodo „niekas“. „Nieke“ visada slypi neigimas to, ko buvo ieðkoma ir neaptikta klausimo „kas“ atþvilgiu. Remiantis ðia formalia analize, galima daryti iðvadà, kad nihilizmas yra sàmonës fenomenas, o jo prigimtis loginë. Nihilizmas Nietzsche’i ir skleidþiasi kaip tam tikras sàmonës neiginys, kaip loginis fenomenas. Nietzsche’s manymu, klasikinio màstymo paradigmoje buvo ieðkoma atsakymo á klausimà, „kas“ yra pasaulio esmë. Pastaràjà buvo bandoma suprasti remiantis „tikslo“, „visuotinumo“ ir „tiesos“ kategorijomis. Taèiau ðios proto kategorijos, pasak Nietzsche’s, prasilenkë su nuolat kintanèiu pasauliu ir tapo nebevertingos. Jø nuvertëjimas lëmë ir pasaulio bevertiðkumà. Nietzsche skiria tris tarpusavyje

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

53

susijusias nihilizmo formas: jis reiðkiasi kaip: 1) „prasmës“ (arba „tikslo“) neradimas; 2) kaip darnos ir „visuotinumo“ (Ganzheit) pasaulyje neradimas; 3) kaip vienos vienintelës, absoliuèios Tiesos neradimas ir nepasitikëjimas dualistine pasaulio paþinimo legitimacija bei tradicine metafizika. Kiekvienà nihilizmo formà trumpai aptarsime.

1. Nihilizmas, kaip gyvenimo prasmës neradimas Kai nerandama ilgai ieðkotos prasmës, pasak Nietzsche’s, þmogø iðtinka nihilistinë neviltis. Prasmë kaip tokia egzistuoja tol, kol þmogus siekia kokiø nors tikslø: „tikslas vis dar yra prasmë“.77 Tokie prasmingi tikslai, Nietzsche’s manymu, buvo „moralinës pasaulio sàrangos“ siekis, „meilës ir harmonijos augimas tarp gyvø bûtybiø“, „artëjimas visuotinës laimës link“, kaip maksimaliai galima laimë maksimaliai galimai daugumai, ir t. t. Taèiau tokie ir panaðûs tikslai istorijoje nebuvo realizuoti ir todël jais grindþiamas gyvenimas galiausiai praranda bet kokià prasmæ ir vertæ. Þmogø pradeda kamuoti suvokimas, kad jis tik beprasmiðkai iððvaistë savo jëgas. Jis ima gëdytis savæs kaip ilgos saviapgaulës aukos. Supratæs, kad joks jo veiksmas niekur neveda, jis galutinai praranda turëtas viltis, o kar77

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 46.

54

Arûnas MICKEVIÈIUS

tu ir egzistencinæ ramybæ. Todël „nusivylimas visiðkai apibrëþto tikslo atþvilgiu arba apskritai visø iki ðiol egzistuojanèiø tikslo hipoteziø nepakankamumo suvokimas“78 – pirmoji nihilizmo prieþastis.

2. Nihilizmas, kaip darnos ar „visuotinumo“ pasaulyje neradimas Kad þmogus galëtø jaustis prasmingai veikianèia bûtybe, jam, pasak Nietzsche’s, reikëjo jei ne „tikslo“, tai bent suvokimo, kad pasauliui bûdingas „darnumas“ (Sistematisierung), „organizuotumas“ (Organisierung), tam tikras „visuotinumas“ (Ganzheit), kuriam galima bûtø lenktis ir netgi aukotis. Ðis „visuotinumas“, pasak Nietzsche’s, reiðkia tai, kad „þmogus jauèiasi glaudþiai susijæs ir priklausomas nuo begalinës já praauganèios visumos – tarsi dievybës modus“79 ir taip mato visa ko vertæ. Bet ðtai pasirodo, kad tokio „visuotinumo“ realiai nëra ir apima visa ko bevertiðkumo ir niekingumo bûsena. „Visuotinumo“ nebuvimas ar neradimas – antroji nihilizmo prieþastis.

78 79

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 47. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 47.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

55

3. Nihilizmas, kaip vienos vienintelës, absoliuèios Tiesos neradimas ir nepasitikëjimas dualistine pasaulio paþinimo legitimacija bei tradicine metafizika, t. y. „tikruoju pasauliu“ Patyrus keliamø tikslø bevertiðkumà ir suvokus, kad pasaulyje nëra tokios darnos ar „visuotinumo“, á kurá galima bûtø pasinerti kaip á aukðèiausio vertingumo stichijà, þmogui beliko viena vienintelë galimybë: susikurti anapusiná, „tikràjá pasaulá“. Taèiau galiausiai þmogus susipranta, kad „tikrasis pasaulis“ buvo „sukurtas tik ið psichologiniø poreikiø ir kad jis tam neturëjo jokiø teisiø“. Tada, pasak Nietzsche’s, „iðkyla paskutinë nihilizmo forma, reiðkianti netikëjimà metafiziniu pasauliu, draudþianti sau tikëjimà tikruoju pasauliu. Ðiuo poþiûriu tapsmo realybë pripaþástama kaip vienintelë realybë ir uþdraudþiami bet kokie aplinkiniai keliai á paslëptus pasaulius. Taèiau ðis pasaulis (fizinis – A. M.), kurio jau nenorima neigti, tampa nebepakeliamas“.80 Ið trijø Nietzsche’s skiriamø nihilizmo formø ryðkëja, kad minëtosios – „tikslo“, „visuotinumo“, „tiesos“ – kategorijos, kuriomis buvo siekiama paþinti pasaulá ir kartu toká paþinimà laikyti vertingu, yra niekam tikusios. Jos yra bevertës, nes „priklauso grynai 80

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 48.

56

Arûnas MICKEVIÈIUS

iðgalvotam (metafiziniam – A. M.) pasauliui81.“ Nietzsche stengësi áveikti nihilizmà postuluodamas naujà principà – „valià siekti galios“ (Wille zur Macht). Èia pravartu paklausti: kodël ir kaip suvokiamas ðio principo bûtinumas? Ar nihilizmas be visa kà nuvertinanèio negatyvumo pasiþymi kokiu nors pozityvumu, siûlanèiu ieðkoti tokio principo, kuriuo galëtø remtis naujas, netradicinis pasaulio supratimas? Nietzsche gerai supranta, kad nuvertëjus ankstesnëms aukðèiausioms vertybëms (jam tai kosmologinës vertybës), per kurias buvo norima paþinti pasaulá, pats pasaulis, nors ir tampa nebevertingas, taèiau nesiliauja egzistuoti. Þmogaus egzistencija pasaulyje uþgula já kaip beprasmiðka, todël sunkiai pakeliama ir net nenorima naðta. Ðia prasme tokia egzistencija neiðvengiamai provokuoja ir reikalauja já naujai pagrásti, ávertinti. Todël patyræs senøjø transcendentiniø (metafiziniø) pagrindø prarastá Nietzsche, nors ir be nostalgijos ðiai prarasèiai, siekia naujai apibrëþti pasaulio pagrindus ir kurti naujas vertybes, t. y. „pervertinti“ (umzuwerthen). Naujø bûdø pasauliui pagrásti ieðkojimas ir naujø vertybiø kûrimas, kaip ir minëtasis ankstesniøjø vertybiø nuvertëjimas, vëlgi glaudþiai susijæs su nihilizmu. Tokia sàsaja ypaè ryðki tipologizuojant nihilizmà. Nietzsche neapsiribojo konstatavæs nihilizmo formas. 81

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 49.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

57

Jis iðskyrë ir du nihilizmo tipus: 1) „neiðbaigtà nihilizmà“, kuris labiau susijæs su nuvertëjimo procesu, ir 2) „radikalø nihilizmà“, susijusá su naujø vertybiø kûrimo bûtinybe. Pirmasis nihilizmo tipas labiau pabrëþia negatyvumà, o antrasis – pozityvumà. Nietzsche charakterizuoja ðiuos tipus: „Neiðbaigtas nihilizmas, jo formos: mes jose gyvename. Pastangos pabëgti nuo nihilizmo be ankstesniø vertybiø pervertinimo (umzuwerthen) sukelia prieðingà dalykà – problemà pagilina.“82 Tuo tarpu antrasis tipas – „radikalus nihilizmas“, – teigia Nietzsche, „yra ásitikinimas absoliuèiu pasaulio negalimumu pripaþástamø aukðèiausiøjø vertybiø atþvilgiu. Prie to dar prisideda suvokimas, kad mes neturime jokios teisës pripaþinti koká nors anapusiðkumà arba daiktø paèiø savaime egzistavimà“.83 Parafrazuojant ðias Nietzshe’s mintis, galima bûtø aiðkiau ir grieþèiau formuluoti nihilizmo tipø esmæ: „neiðbaigtas nihilizmas“ reiðkia tik nuvertëjimo procesà ir juo apsiriboja. Jis nieko nekuria, nesiûlo jokio bûdo, kaip áveikti beprasmybæ. Todël Nietzsche ðá nihilizmo tipà dar vadina „pasyviu nihilizmu“. „Neiðbaigto (pasyvaus) nihilizmo“ tipui galima priskirti anksèiau minëtas nihilizmo formas. Jas, kaip matëme, Nietzsche sieja su kategorijomis, kurios priklauso prasimanytai ir todël nieko nevertai metafizikai. Nors „neiðbaigtas 82 83

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 476. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 571.

58

Arûnas MICKEVIÈIUS

(pasyvus) nihilizmas“ reiðkia „tikslo“, „visuotinumo“, „tiesos“ kategorijø ir metafizinio màstymo apskritai nuvertëjimà, beprasmiðkumà, taèiau jis vis dëlto nesiûlo jokio alternatyvaus bûdo senajai metafizikai áveikti. Metafizika, kaip ideali antjusliðkumo sritis, nors ir nebevertinga, taèiau potencialiai vis dar lieka galima bei nuolat gundanti. Èia Nietzsche áþvelgia pavojø: á potencialià antjusliðkumo sritá dabar gali pretenduoti, pvz., Vagnerio muzika, socializmas bei ávairios laimingo pasaulio kûrimo teorijos ir t. t. Taip, Nietzsche’s manymu, gali ávykti bet kada ten, kur tik „dogmatinë krikðèionybë atgyveno savo“.84 Todël Nietzsche’i ir buvo svarbu pabrëþti, kad pastangos iðvengti senosios, tradicinës metafizikos paprasèiausiai jà laikant nebevertinga ir neparodant jos áveikimo bûdo ne iðsprendþia, bet dar labiau pagilina problemà. Prieðingybë „neiðbaigtam (pasyviam) nihilizmui“ yra „radikalus nihilizmas“. Pastarasis, kaip ir pirmasis, yra destruktyvus. Taèiau „radikalaus nihilizmo“ destruktyvumas kartu suponuoja ir kûrybiná aspektà: nesitenkinti paprasèiausiu visko nuvertëjimu ir ieðkoti alternatyvos – naujai pagrásti ir ávertinti pasaulá. Todël Nietzsche ðá tipà dar vadina „aktyviu nihilizmu“. „Neiðbaigtas (pasyvus) nihilizmas“ – tai tik visa neigianèios, nuvargusios, iðsekusios, ligotos, „silpnos valios“ simptomas. Tuo tarpu „radikalus (aktyvus) nihilizmas“ – tai jau nauja teigianèios, sveikata trykðtanèios, „stip84

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 453–454.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

59

rios valios“ simptomas. Ðià mintá Nietzsche patvirtina tokiais þodþiais: „Nihilizmas. Jis dviprasmiðkas: A) Nihilizmas, kaip padidëjusios dvasios galios (der gesteigerten Macht des Geistes) þenklas: kaip aktyvus nihilizmas . B) Nihilizmas, kaip dvasios galios (der Macht des Geistes) nuosmukis ir regresas: pasyvus nihilizmas“.85 Ðis Nietzsche’s atskleistas nihilizmo dviprasmiðkumas yra labai panaðus á Derrida áþvelgiamà sàvokos farmakonas dviprasmiðkumà. Farmakonas, „kuris veikia ir kaip vaistai, ir kaip nuodai, gali bûti – alternatyviai arba simultaniðkai – naudingas ir kenksmingas“.86 Pastangos farmakonà vienaprasmiðkai paversti arba „vaistais“, arba „nuodais“, Derrida nuomone, yra neteisëtos, nes taip sunaikinami ðiame þenkle slypintys signifikacijos resursai. Derrida farmakono reikðmës dviprasmiðkumas svarbus todël, kad jis parodo metafizinio màstymo ribas. Metafizinei tradicijai bûdingas binarinis màstymas. Farmakono prasmë negali bûti suprasta binariniu bûdu, kuris yra bûdingas metafizinei tradicijai. Kitaip tariant, metafizika skleidþiasi „arba.., arba…“ svarstymo ribose ir taip savo sàvokas organizuoja pagal vienà ar kità binarinës opozicijos poliø. Taèiau tokios sàvokos, kaip „farmakonas“, negali bûti suprastos binariniðkai. Farmakonas susijæs ne su konjunktyvumu („arba.., arba…“), bet su disjunktyvumu („ir .., ir…“): jis ir vaistai, ir nuodai. 85

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 9, 350–351. Derrida J. Dissemination. Chicago: University of Chicago Press, 1981, 70. 86

60

Arûnas MICKEVIÈIUS

Derrida mintys apie farmakono dviprasmiðkumà svarbios ir mûsø nihilizmo interpretacijai. Nietzsche’s minimas nihilizmas taip pat yra savotiðkas farmakonas. Nihilizmas, kaip platonizmo ir krikðèionybës („platonizmo liaudþiai“87) padarinys, t. y. kaip „neiðbaigtas (pasyvus) nihilizmas“, yra nuodai. Taèiau nihilizmas gali bûti ir vaistai: „Nihilizmas, – pasak Nietzsche’s, – kaip tikroviðko pasaulio (einer wahrhaften Welt), bûties atmetimas galëtø bûti dieviðku màstymo bûdu.“88 Vaistams prilygstantis nihilizmas – tai „radikalaus (aktyvaus) nihilizmo“ tipas. Suvokdamas, kad „neiðbaigtas (pasyvus) nihilizmas“ yra tik viskà neigiantis, pasyvus, nieko nekuriantis ir todël nesveikas bei nuodingas, Nietzsche „radikalø (aktyvø) nihilizmà“ traktuoja kaip vaistus, nes jis uþkerta bet kokià potencialià galimybæ reanimuoti senàjà metafizikà, dualistiná màstymà ir taip atveria kelià netradiciniam, naujam pasaulio pagrindo suvokimui. Kitaip tariant, „radikalus (aktyvus) nihilizmas“ yra vaistai, nes jie skatina mintá apie toká pasaulio supratimà, kuris remiasi „valia siekti galios“ principu. Pats Nietzsche savàjà filosofijà, t. y. „valios siekti galios“, kaip pasaulio naujo pagrindimo koncepcijà, suvokia kaip nihilizmo áveikimà. Jei „valios siekti galios“ filosofija yra nihilizmo áveika, tai kokia prasme? O gal, prieðingai, ji ne áveikia 87 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 318. 88 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 354.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

61

nihilizmà, bet visiðkai susipainioja nihilizmo sampratos bruzgynuose ir nesupranta jo tikrosios esmës? Antrasis klausimas pirmiausia susijæs su Heideggerio poþiûriu á Nietzsche’s nihilizmà. Heideggeris 1936–1940 m. Freiburgo universitete skaitë paskaitas, skirtas Nietzsche’s filosofijai. Jø pagrindu 1950 m. iðspausdino trumpà straipsná, pavadinimu Nietzsche’s þodis „Dievas mirë“, o vëliau ir solidþios apimties dvitomá.89 Heideggeris neslëpë fakto, kad jo poþiûris á Nietzsche’æ „remiasi ta patirtimi, kurià apmàstant iðaugo Bûtis ir laikas“.90 Tai reiðkia, kad Heideggerio „màstymas niekada neatitrûksta nuo to ávykio, kad nors Vakarø màstymo istorijoje nuo pat pradþiø buvo apmàstomas esinys jo bûties poþiûriu, taèiau bûties tiesa liko neapmàstyta ir kaip galima màstymo patirtis liko atmesta.“91 Ðia prasme Williamas J. Richardsonas taikliai pastebëjo, kad Heideggerio Vakarø Europos filosofijos interpretavimà galima bûtø apibûdinti kaip sieká „suprasti ir iðreikðti ne tai, kà kitas màstytojas galvojo, sakë, bet tai, ko jis ne(ap)màsto / ne(pa)sako, negalëjo apmàstyti / iðsakyti ir kodël neapmàstë / neiðsakë.“92 Ði mintis vaizdþiai rodo Heideggerio strategijà ir lai89 Heidegger M. Nietzsche. Bd. 1–2. Verlag Neske, Pfullingen, 1961. 90 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 208. 91 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 208. 92 Richardson W. J. M. Heidegger: Through Phenomenology to Thought. The Hague: Martinus Nijhaff, 1963, 22.

62

Arûnas MICKEVIÈIUS

kysenà Nietzsche’s aptariamo nihilizmo atþvilgiu: Nietzsche „uþmirðo bûtá“, t. y. jis kaip ir visa metafizika neapmàstë „bûties tiesos“ klausimo, todël nesugebëjo áveikti ir nihilizmo. „Nietzsche, – Heideggerio manymu, – suvokë atskirus prasidedanèios nihilizmo pabaigos epochos bruoþus, juos interpretavo nihilistiðkai ir visiðkai uþmaskavo jø esmæ. Taèiau Nietzsche niekada nepaþino nihilizmo esmës, kaip ir visa ankstesnë metafizika“93. Parafrazuojant Heideggerá, galima bûtø teigti, kad nihilizmo esmës nepaþinimas panaikina ir jo áveikimo galimybæ, panaðiai kaip nesugebëjimas suprasti kokià nors ligà sukelianèios prieþasties, nesugebëjimas teisingai diagnozuoti neleidþia pasveikti. Kokia gi tikroji, Nietzsche’i nepaþástama, o Heideggeriui þinoma, nihilizmo esmë? „Nihilizmo esmë yra ta, – teigia Heideggeris, – kad reiðkiantis esiniø kaip tokiø visumai, niekaip neatsiveria pati bûtis ir jos tiesa, bet visa tai vyksta taip, kad esinio tiesa kaip tokia laikoma bûtimi, nes neatsiveria bûties tiesa“94 . Ið taip apibûdintos nihilizmo esmës bûtø logiðka iðvada, kad nihilizmà áveikti galima tik keliant „bûties tiesos“ klausimà. Taèiau toks svarstymo kelias, bûdamas susijæs su „pamatinës ontologijos“ projektu, geriau atskleistø Heideggerio, o ne Nietzsche’s poþiûrá. Kitaip tariant, heidegeriðkas poþiûris á Nietzsche’s diagno93 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 259–260. 94 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980, 259.

I. Nihilizmas ir jo áveikimo problema

63

zuojamo nihilizmo ir á visos tradicinës metafizikos apskritai áveikimà, paremtà „pamatinës ontologijos“ projektu, ðiandien yra filosofiðkai aktualus. Taèiau toks poþiûris nëra vienintelis galimas. Prieðingai negu Heideggeris, Nietzsche, manytume, nihilizmà suvokë ne kaip „bûties uþmarðtá“, bet kaip Vakarø Europos reiðkiná, susijusá su realybës paþinimu, kuriame buvo hierarchiðkai áteisintas dualizmas, t. y. „tikras“ ir „regimas“ pasauliai. Todël problema, kaip áveikti nihilizmà, susijusi ne su „bûties tiesos“ klausimu, kaip jo áveikimo alternatyvia sàlyga, bet su „valios siekti galios“ principu, kuriuo remdamasis Nietzsche neigia dualistinæ ir teigia monistinæ pasaulio sampratà. Alternatyvi nihilizmo áveikimo sàlyga – tai „valios siekti galios“ principas ir juo grindþiama monistinë pasaulio samprata. Taip pastaroji ir jà grindþiantis „valios siekti galios“ principas tampa mûsø tolesniøjø svarstymø objektu.

64

Arûnas MICKEVIÈIUS

65

II. „Valios siekti galios“ principas

„Regimybë (Schein) ta prasme, kokia að jà suprantu, yra vienintelë daiktø realybë (Realität) . Að neprieðinu „regimybës“ ir „realybës“. Prieðingai, manau, kad regimybë yra realybë, kuri prieðinasi bet kokiam transformavimui á ásivaizduojamà „tikrà pasaulá“ (WahrheitsWelt). Tikslus ðios realybës ávardijimas bûtø „valia siekti galios“. Friedrich Nietzsche

66

Arûnas MICKEVIÈIUS

1. „Valia siekti galios“, kaip monistinës pasaulio sampratos pagrindas

Pirmà kartà sàvokà „valia siekti galios“ savo kûryboje Nietzsche paminëjo veikalo Ðtai taip Zaratustra kalbëjo pirmojoje dalyje.95 Paþymëtina, kad ðioje sàvokoje slypi tautologija: jei kiekvienas valios aktas gali bûti suprastas kaip galia, tai valios esmë bus galia, o galios esmë – valia. Nietzsche ðià sàvokà vartojo norëdamas atsiriboti nuo klasikinio màstymo paradigmos dualizmo ir ypaè nuo Schopenhauerio „valios gyventi“ sampratos, kur prieinama iki pasyvumo. Valios pasyvumas yra susijæs su etika, arba praktinës veiklos kontempliacija. Etikai apsvarstyti Schopenhaueris skyrë ketvirtàjà savo knygos dalá. Jis jà pavadino Pasiektoji saviþina: valios gyventi teigimas ir neigi-

95 Nietzsche F. Ðtai taip kalbëjo Zaratustra (þr. „Apie tûkstantá ir vienà tikslà“, 66; t. p. „Apie savæs áveikimà“, 115.) / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991.

II. „Valios siekti galios“ principas

67

mas. Ðioje dalyje Schopenhaueris parodë, kad visa þmogiðkoji praktinë veikla tik tada turi kokià nors prasmæ, kai sàmoningai iðpaþástamas asketinis gyvenimas. „Asketizmo terminà , – sako Schopenhaueris, – að suprantu kaip sàmoningà valios palauþimà, atsisakant to, kas malonu ir siekiant to, kas nemalonu: tai savanoriðkai pasirinktas gyvenimas atgailaujant ir marinant save, kurio tikslas – visiðkas valios numarinimas“.96 Ðis valios marinimas neprieðtarauja krikðèionybës praktikai ir idealams. Schopenhaueriui etika „dera su tikrosiomis krikðèionybës dogmomis ir net – savo esme – ðiose dogmose jau glûdi“.97 Schopenhauerio „valios marinimui“ ar pasyvumui Nietzsche prieðprieðino „valià siekti galios“, kurià paèia bendriausia prasme suprato kaip gyvenimà. „Gyvenimas, teigia Nietzsche, ir yra valia siekti galios“.98 Nietzsche’s „gyvenimo“ sampratai bûdinga tai, kad „gyvenimas“ numato ne pasyvià askezæ arba saikà, bet aktyvumà. „Gyvenimas, – teigia Nietzsche, – ið esmës yra nusavinimas, þeidimas, svetimo ir silpnesniojo áveikimas, priespauda, grieþtumas, savo formø primetimas, aneksija“.99 Èia minëtina taikli Sverdiolo suges96 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai, 1995, 539. 97 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai, 1995, 560. 98 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 467. 99 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 467.

68

Arûnas MICKEVIÈIUS

tija: „Valios ir paties gyvenimo esmë yra noras bûti ir aprëpti daugiau negu yra, nuolatinë plëtra, áveika ir saviáveika. Kraðtutinai dinamizuota steigtis (kursyvas – A. M.) stelbia saugà (kursyvas – A. M.).100 Taigi „gyvenimui“ tapati „valia siekti galios“ Nietzsche’s filosofijoje numato radikaliai dinamizuotà steigtá, ne saugà. Pastaroji prilygtø Schopenhauerio „valios marinimo“, pesimizmo sampratai. Nors Nietzsche’s filosofija daþnai ávardijama kaip „gyvenimo filosofija“, taèiau ði etiketë greièiau ne iðryðkina, bet dar labiau pridengia ir taip miglotà, sunkiai apibrëþiamà jo filosofavimo paradigmà. Todël, norint suprasti, kuo Nietzsche’s filosofijos netradiciðka, kuo skiriasi nuo klasikinio màstymo paradigmos, pirmiausiai reikia aiðkintis, kà reiðkia „valia siekti galios“. Ðiame skyriuje mums rûpës tokie klausimai: koks „valios siekti galios“, kaip naujo, netradicinio pasaulio supratimo principo, statusas? Ar galima ðià sàvokà laikyti savitu metafiziniu principu, sàlygojanèiu monistinæ pasaulio sampratà? Jei taip, tai kuo Nietzsche’s „valios siekti galios“ metafizika skiriasi nuo klasikinës metafizikos, kurios prasmingumà jis aistringai neigë? Klasikinei paradigmai bûdingas dualizmas: pasaulio paþinimo akte atsiranda ir hierarchiðkai legitimuojamos dvi skirtingos – metafizinë ir fizinë – realybës. Nietzsche atmeta toká dualizmà tvirtindamas, kad eg100

Sverdiolas A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996, 214.

II. „Valios siekti galios“ principas

69

zistuoja tik viena vienintelë fenomenali tapsmo realybë, kuri yra ir kurioje aktualizuojama „valia siekti galios“. „Ar jûs þinote, kas man yra „pasaulis“? ðitas pasaulis, – teigia Nietzsche, – yra valia siekti galios – ir niekas kita! Ir jûs patys taip pat esate valia siekti galios – ir niekas kita!“101 R. L. Howey pagrástai nurodo, kad „valia siekti galios“ yra Nietzsche’s „kosmologijos metafizinis principas , pirmapradës arche iðraiðka“.102 Arba, kaip teigia Arthuras C. Danto, ji „yra metafizinë arba dar daugiau – ontologinë – sàvoka. „Valia siekti galios“ yra Nietzsche’s atsakymas á klausimà, „kas yra...?“103 „Valia siekti galios“ yra principas, apibrëþiantis pasaulio inteligibilumà: „Pasaulis, matomas ið vidaus, paþymimas ir apibrëþiamas pagal jo „inteligibilø charakterá“, – teigia Nietzsche, – bûtø „valia siekti galios“ ir niekas daugiau“.104 Paèia bendriausia prasme suprasta „valia siekti galios“ reikðtø tai, kas organizuoja ir struktûrizuoja pasaulio patirtá.105 Bûdama viskà struktûrinanèiu pradu ji taip pat yra ir pasaulio genealoginis pradas: visi reiðkiniai kyla ið „valios siekti galios“, jie yra jos apraiðkos. Ta101

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 10, 610–611. Howey R. L. Heidegger and Jaspers on Nietzsche: A Critical Examination of Heidegger’s and Jaspers interpretations of Nietzsche. The Hague, 1973, 59. 103 Danto A. Nietzsche as Philosopher. New York, 1965, 215. 104 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 349. 105 Havas R. Nietzsche’s Genealogy: Nihilism and The Will to Knowledge. New York: Cornell University Press, 1995, 127. 102

70

Arûnas MICKEVIÈIUS

èiau tai nereiðkia, kad „valià siekti galios“ galima laikyti nejudriu kintanèiø tikrovës reiðkiniø vienovës pagrindu, t. y. substancija, taip paverèiant jà metafizine abstrakcija. Nietzsche’s filosofijoje funkcionuojanti „valia siekti galios“ neturi bûti suprasta kaip koks nors „daiktas savaime“, kurá Kantas prieðprieðino „fenomenui“, arba kaip tokia „valia“, kurià Schopenhaueris prieðprieðino „vaizdiniui“. Schopenhaueriui, panaðiai kaip ir jo pirmtakams, pasaulio paþinimas buvo susijæs su dualizmu: pasaulis kaip toks veriasi savo regimu ir neregimu pavidalais. Pirmàjá jis vadino paþiniu „vaizdiniu“, antràjá – nepaþinia, taèiau kiekvienà kità paþinimà grindþianèia „valia“, kurià tapatino su „daiktu savaime“. „Valia“, kaip daiktas savaime, – teigia Schopenhaueris, – visiðkai skiriasi nuo savo reiðkinio ir visiðkai laisva nuo visø jo formø, á kurias ji patenka tik tada, kai reiðkiasi, ir kurios dël to priskirtinos tik jos objektiðkumui, o jai paèiai visai nebûdingos“106. Nietzscheÿi, prieðingai negu Schopenhaueriui, kuris „valià kaip daiktà savaime“ atskyrë nuo savo raiðkos objektyvizacijos ir taip jà pavertë metafizine abstrakcija, „valia siekti galios“ yra neatsiejama nuo savo raiðkos, panaðiai kaip þaibas neatsiejamas nuo savo ðvystelëjimo. „Valia siekti galios“ sutampa su reiðkiniais ir ðia prasme, kaip ir patys reiðkiniai, yra nuolat kintanti, metamorfiðka. Tiesa, Schopenhaueris kalbë106 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai,

1995, 183.

II. „Valios siekti galios“ principas

71

damas apie „valià“ siekia iðplësti jos sàvokà ir apeliuoja ne á dekartiðkàjá racionalumà ar kantiðkàjá jos pagrindimà grynuoju protu, t. y. apeliuoja ne á „valios kaip daikto savaime“ pagrindimà in abstracto, bet á proto schematizmui neprieinamà vidujiðkumà, betarpiðkumà. „Þodis valia, – teigia Schopenhaueris, – kuris kaip tas burtaþodis turi mums atskleisti vidinæ kiekvieno gamtos daikto esmæ, þymi visai ne koká nors neþinomà dalykà, koká nors protavimu pasiektà kaþkà; jis þymi tai, kas paþinta betarpiðkai . Valios sàvoka yra vienintelë ið visø galimø sàvokø, kurios ðaltinis yra ne reiðkinys, ne grynas stebimasis vaizdinys, o kyla ið vidaus, ið betarpiðkiausios kiekvieno sàmonës, kurioje kiekvienas paþásta savojo individualumo esmæ betarpiðkai“107. Nietzsche ðá betarpiðkai tikrà valios þinojimà vertina kritiðkai. „Vis dar pasitaiko atitrûkusiø nuo pasaulio savistabos entuziastø, kurie tiki, kad egzistuoja „betarpiðkos tikrybës“, pavyzdþiui, „að màstau“, arba „að noriu“ (Schopenhauerio prietaras); tarsi paþinimo dalykas èia bûtø grynas ir nuogas kaip „daiktas savaime“, ir nei subjektas, nei objektas negalëtø sukelti jokios painiavos. Taèiau að, – teigia Nietzsche, – vis kartosiu, kad „betarpiðka tikrybë“, kaip ir „absoliutus paþinimas“, ir „daiktas pats savaime“, yra contradictio in adjecto. Kiekvienas „að màstau“ numato, kad dabartiná bûvá að gebu p a l y g i n t i su kitais ið asmeninës patirties man þinomais bûviais 107 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai, 1995, 182.

72

Arûnas MICKEVIÈIUS

ir nustatyti, koks tas bûvis yra, – ðis sprendinys remiasi kitu „þinojimu“ ir todël bet kuriuo atveju man nëra „betarpiðkai tikras. Kas suteikia man teisæ kalbëti apie „Að“, juolab apie „Að“ kaip prieþastá ir pagaliau apie „Að“ kaip minèiø prieþastá? Kas ðiandien ryþtasi iðkart atsakyti á tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita paþinimo i n t u i c i j a, – kaip kad þmogus, sakantis: Að màstau ir þinau, kad tai maþø maþiausiai tikra, realu ir akivaizdu“, – ið to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. „Gerbiamasis pone,– pasakys jis ir leis suprasti, – neátikëtina, kad jûs neklystumëte, bet kodël gi jums bûtinai reikia tiesos?“108 Schopenhaueris kalbëdamas apie „valià kaip daiktà savaime“, apie jos „betarpiðkà tikrumà“, nors ir iðpleèia jos sàvokà, bet vis dar lieka iðtikimas klasikinio màstymo paradigmai: jo „valios“ samprata paremta saviidentiðkumu (A=A). Tuo tarpu Nietzsche’s „valios siekti galios“ samprata numato ne loginæ tapatybæ, bet skirtá, ne viená, bet daugá. Ðiuo poþiûriu ji yra radikaliai prieðinga schopenhaueriðkajai „valiai“. „Valia, – teigia Nietzsche, – sudëtingas dalykas ir tik kaip þodis ji vientisa (Einheit) – bûtent ðioje þodinëje vienovëje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrë visada neatsargûs filosofai“109. 108 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 330–331. 109 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 332.

II. „Valios siekti galios“ principas

73

Alfonso Lingis komentuodamas ðá Nietzsche’s fragmentà uþèiuopë jo filosofijos, besiremianèios „valios siekti galios“ pagrindu, esmingàjà gijà. „Krikðèioniðkoje epochoje Vienis, pasaulio versmë, visos egzistencijos ir inteligibilumo pagrindas, – paþymi Lingis, – buvo lygintinas su þydø monoteistiniu Dievu. Moderniojoje epochoje jis (Vienis – A. M.) buvo identifikuotas su Ego“. Taèiau Nietzsche’s filosofijos, pripaþástanèios „Dievo mirtá“, kontekste „teigti, kad valia siekti galios yra pagrindas, – Lingio manymu, – jau reiðkia, kad ðis pagrindas nëra tapatybë, Vienis, bet pirmapradë diferencija . Nietzsche’i tapatumas visada yra tai, kas kilæ, tapæ“.110 Èia ir iðryðkëja netradicinës, sunkiai apibrëþiamos Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofijos „esmë“. Klasikinë filosofija „valià“ tapatino arba su metafizine substancija, arba su subjektyvia veikla. Ir vienu, ir kitu atveju klasikinei filosofijai „valia“ numatë tapatybæ. Taèiau Nietzsche’s „valia siekti galios“ numato á tapatybæ neredukuojamà skirtá, t. y. pirmapradæ diferencijà, kur tapatybë tëra tik iðvestinis ir antrinis dalykas. Ði neredukuojama skirtis, arba pirmapradë diferencija, Nietzsche’s filosofijoje yra susijusi su aktyviomis ir reaktyviomis jëgomis. Koks „valios siekti galios“ ir ðiø jëgø santykis, aiðkinsime vëliau. Panaðiai „valios siekti galios“ sàvokà, kuri numato ne tapatybæ, bet skirtá, vertino tokie Nietzsche’s inter110 Lingis A. The Will to Power / The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 40.

74

Arûnas MICKEVIÈIUS

pretuotojai kaip Deleuze‘as111, Derrida112, Foucault113, Gianni Vattimo114, Haaras115 ir daugelis kitø autoriø. Visus juos vienija vadinamoji pomoderni laikysena Nietzsche’s atþvilgiu. Jie vieningai pabrëþia Nietzsche’s filosofijos ir modernios, t. y. klasikinës, màstymo paradigmos skirtumà. Ðio skirtumo esmë yra tai, kad „valia siekti galios“ numato poþiûrá, kuris anapus fenomenø nepripaþásta jokio valios substancialumo, arba „daiktø paèiø savaime“ egzistavimo, poþiûrá, kuriam nëra jokiø „faktø savaime“, tik interpretacijos. „Faktø nëra, – teigia Nietzsche, – tik interpretacijos“116. Taip, pavyzdþiui, Foucault pomoderniàjà paradigmà sieja su Nietzsche’s „valios siekti galios“ sàvoka, atverianèia tik interpretatyvø pasaulio paþinimà, t. y. toká „paþinimà“, kuris suponuoja tik interpretacijos interpretacijà ir eliminuoja bet koká „daiktø savaime“ egzistavimà. Interpretacijos „interpretacija niekada neatveda prie pabaigos, kadangi nëra inter111

Deleuze G. Nietzsche and Philosophy. London: The Athlone Press, 1983. 112 Derrida J. The Question of Style / The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 176–189. 113 Foucault M. Nietzsche, Freud, Marx / Transforming the Hermeneutic Context: From Nietzsche to Nancy. Albany: State University of New York Press, 1990, 59–67. 114 Vattimo G. The Adventure of Difference: Philosophy after Nietzsche and Heidegger. London: Polity Press, 1993. 115 Haar M. Nietzsche and Metaphysical Language / The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 36. T. p. þr.: Haar M. Nietzsche and Metaphysics. Albany: State University of New York Press, 1996, 10. 116 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 375.

II. „Valios siekti galios“ principas

75

pretuojamojo. Nëra jokio absoliutaus pirmapradiðkumo, – paþymi Foucault, – kurá galima bûtø interpretuoti, kadangi viskas ið pagrindø jau yra interpretacija. Kiekvienas þenklas pats savaime yra ne dalykas, kuris save prezentuoja interpretacijai, bet kito þenklo interpretacija“.117 Taigi „valia siekti galios“, kaip nesubstancinis, neatsiejamas nuo savosios raiðkos pradas, suponuoja tik interpretacijà ir ðios interpretacijos interpretacijà, tik fenomenalistiná pasaulio paþinimà. Fenomenalizmo esmë yra tai, kad „pasaulis, kurá mes pajëgiame ásisàmoninti, tëra tik pavirðiaus, þenklø apibendrintas, supaprastintas pasaulis“.118 Kitaip tariant, „valios siekti galios“ principas, kuris „daiktà savaime“ laiko „tuðèiu ir beprasmiu“ ir todël „vertu tik homeriðko juoko“119, galiausiai sàlygoja tik fenomenalistiná pasaulio paþinimà. Pastarasis pripaþásta tik totalià tariamybæ, regimybæ (Scheinbare), tik „skirtingus regimybës laipsnius, ðviesesnius ir tamsesnius regimybës ðeðëlius ir bendrà tonà, – ávairius valeurs (atspalvius, niuansus – A. M.), kaip pasakytø dailininkas. Kodël pasaulis, kuris v i e n a i p a r k i t a i p mus lieèia, negalëtø bûti fikcija?“120 Sàmoningai bûti ðiame vi117 Foucault M. Nietzsche, Freud, Marx / Transforming the Hermeneutic Context: From Nietzsche to Nancy. Albany: State University of New York Press, 1990, 64. 118 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 257. 119 Nietzsche F. Menschliches, Allzumenschliches / KSA. Bd. 2, 38. 120 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio. / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 348.

76

Arûnas MICKEVIÈIUS

suotiniame pasaulio regimybiðkume ir já iðsaugoti, „kad negautum galo ir nenukristum kaip tas lunatikas, kuris turi neapleisti sapnø pasaulio, kad nenukristø“121, – Nietzsche tai laikë savo filosofijos laimëjimu. Paþymëtina, kad Nietzsche’s pasaulio, kaip totalios „regimybës“, supratimas yra radikaliai prieðingas klasikinëje màstymo paradigmoje vyravusiai „regimybës“ sampratai. Tradiciniam màstymui bûdingas binarizmas ir dualizmas: „tiesa“ prieðinama „netiesai“, „reiðkinys“ – „daiktui savaime“ ir t. t. Nietzsche’i tai nepriimtina, nes „skaidyti pasaulá á „tikrà“ (wahr) ir „regimà (scheinbare), nesvarbu, ar krikðèioniðkuoju stiliumi, ar Kanto , reiðkia pasiduoti dekadanso sugestijai, – tai yra þlunganèio gyvenimo simptomas“.122 Nietzsche pripaþino tik vienà vienintelæ – fenomenaliàjà – tapsmo realybæ, t. y. realybæ, sutampanèià su „valia siekti galios“. Svarbiausia èia tai, kad ðá „valios siekti galios“ principu besiremiantá totalø pasaulio „regimybiðkumà“ Nietzsche sieja ne su binarine, dualistine, bet su monistine pasaulio samprata. Pasiþiûrëkime, kaip savo totalø „regimybiðkumà“, t. y. monistinæ pasaulio sampratà, Nietzsche pateikia veikale Linksmasis mokslas! „Tad kas man dabar yra „regimybë“! Tikriausiai ne kokios nors esybës (Wesen) prieðingybë: kà að galiu pasakyti apie kaþkokià esybæ daugiau, 121

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 92. Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 518. 122

II. „Valios siekti galios“ principas

77

negu tik ávardyti jos regimybës predikatus. Ko gero, ir ne medinë kaukë, kurià galima uþmaukðlinti bet kokiam nepaþástamajam (vok. X. – A. M.) ir vël jà nuplëðti! Regimybë man – visa tai, kas veikia ir gyvena (das Wirkende und Lebende selber), kas pats save tiek iðjuokia, kad man duoda pajusti, jog èia – vien regimybë, þaltvykslës, dvasiø ðokis ir niekas daugiau, – ir kad tarp visø tø sapnuojanèiø (Träumende) ir að, „besiverþiantis á paþinimà“, ðoku savo ðoká, kad tas, kas verþiasi á paþinimà, yra tik ánagis þemiðkajam ðokiui pratæsti ir tik ðia prasme priklauso prie bûties (Dasein) ðventës vadovø, ir jog visø paþinimo rûðiø sàsaja bei kilnusis rezultatas yra ir bus galbût pats pagrindinis bûdas iðlaikyti svajos (der Träumerei) visuotinybæ bei visapusiðkà visø tø sapnuojanèiø tarpusavio supratimà ir tuo nenutraukti sapno“.123 Nietzsche’s nusigræþimà nuo tradicinës metafizikos, „tikrojo pasaulio“, ir jo orientacijà tik á „regimàjá pasaulá“ kai kurie interpretuotojai bandë susieti su empiristine ar pozityvistine laikysenomis. Taip, pavyzdþiui, Kaufmanas tvirtino, kad Nietzsche’s „valios siekti galios“ koncepcija nëra „metafizinë“ pasaulio koncepcija ta prasme, kurià ðiuolaikiniai pozityvistai galëtø jai priskirti: ji (valia siekti galios – A. M.) nëra paprasta frazë, bet, prieðingai Schopenhauerio „valiai“, ið esmës induktyviai kilusi empirinë sàvo123

92–93.

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

78

Arûnas MICKEVIÈIUS

ka“.124 Panaðià pozicijà gynë R. J. Hollingdale.125 Minëtø autoriø nuostatà sieti Nietzsche’s filosofijà su pozityvistine teorine laikysena, o „valià siekti galios“ laikyti empirine sàvoka reikëtø vertinti kritiðkai. Pirmiausia todël, kad paties Nietzsche’s poþiûris á pozityvizmà, kaip ir á klasikinæ metafizikà, buvo kritiðkas. Nietzsche atkreipia dëmesá á faktà, kad klasikinei metafizikai bûdingas „paðëlæs tikrumo troðkimas“, „troðkimas turëti kà nors labai tvirta“ galiausiai virto „moksline pozityvistine iðkrova“. Nepaisant to, kad pozityvizmas, palyginti su metafizika, ið esmës keièia pasaulio paþinimo pobûdá, taèiau jam, panaðiai kaip ir metafizikai, vis dar yra bûdingas „troðkimas turëti kà nors labai tvirta“ ir tikra. Ðia prasme pozityvizmui yra bûdingas „silpnumo instinktas, kuris, pasak Nietzsche’s, nors ir nekuria religijø, metafizikø ir visokiø ásitikinimø, bet juos konservuoja. Ið tikrøjø virð visos ðitos pozityvistinës sistemos tvyro tam tikra pesimistinio uþtemimo migla, kaþkas panaðaus á nuovargá“.126 Ðis fragmentas reikalauja komentaro: kà galëtø reikðti pasakymas „silpnumo instinktas, kuris ... konservuoja“? Komentavimà apsunkina tai, kad pats Nietzsche XIX a. pozityvizmo kritikos niekada detaliai neplëto124

Kaufman W. Nietzsche: Philosopher, Psyhologist, Antichrist. New York, 1956, 177. 125 Hollingdale R. J. Nietzsche. London: Routledge and Kegan Paul, 1973, 76. 126 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995, 247.

II. „Valios siekti galios“ principas

79

jo. Nietzsche’s raðtuose aptinkame tik keletà, kaip paprastai, platesnio konteksto stokojanèiø fragmentø, kuriais jis ir iðsako savo negatyvø poþiûrá á pozityvizmà. Beje, to negalima bûtø pasakyti apie jo metafizikos kritikà. Tai, kad dëmesys (nors ir negatyvus!) telkiamas á metafizikà, o ne á pozityvizmà, byloja, jog paèiam Nietzscheÿi labiau rûpëjo, buvo svarbesnë pirmoji. Vargu ar ið Nietzsche’s filosofijoje dominuojanèio radikalios metafizikos kritikos fakto galima daryti iðvadà apie jo prielankumà pozityvizmui. Pozityvizmas, palyginti su metafiziniu paþinimu, keièia pasaulio paþinimo pobûdá. Tai reiðkia, kad, skirtingai negu metafizikai, pozityvizmui juslinis, „regimasis pasaulis“ jau nebëra netiesos, netvarumo, „ðeðëliø“ stichija. XIX a. pozityvistinë filosofija, kuri „ið esmës sutampa su specialiaisiais mokslais, pirmiausia su matematizuota eksperimentine gamtotyra“,127 skirtingai negu metafizika, jusliná, empiriná patyrimà laiko dalyku, atverianèiu tikrà, faktais pagrástà þinojimà. Taigi pasaulio tyrimo bûdo, arba metodo, poþiûriu metafizinis ir pozityvistinis paþinimai yra skirtingi. Galima kalbëti apie jø demarkacijà. Apie koká nors pozityvizmo ir metafizikos „ryðá“ svarstytina tik istoriniu poþiûriu. Èia pirmiausia minëtinas Auguste‘o Comte suformuluotas trijø – teologinës, metafizinës ir pozityvios – proto raidos faziø dësnis. Nors metafizinë fazë pozityvios atþvilgiu ir suprantama kaip neteisinga,

127

Nekraðas E. Filosofijos ávadas. Vilnius, 1993, 95.

80

Arûnas MICKEVIÈIUS

kaip chroniðka liga, kuria turi persirgti protas, bet vis dëlto ji „yra bûtina (kursyvas – A. M.) þmogaus proto raidos stadija“.128 Taèiau ðis istorinis ryðys Nietzsche’s nedomino. Jam kur kas svarbiau buvo kitas dalykas. Nepaisant to, kad metafizinis ir pozityvistinis pasaulio tyrimo bûdai skirtingi, Nietzsche áþvelgia, kas juos sieja: tikro þinojimo, tiesos geismas, arba, kalbant jo terminais, „tiesos valia“ (Wille zur Wahrheit). Minëtasis „silpnumo instinktas“ ir yra tikrumo, tikro þinojimo, arba vienos vienintelës tiesos, geismas. Jis bûdingas ir metafiziniam, ir pozityvistiniam paþinimui. Ðá tiesos geismà Nietzsche prieðprieðino savo paties atstovaujamam poþiûriui – interpretacijos geismui. Todël pozityvizmo polinká savàjá pasaulio paþinimà grásti empiriniais faktais jis vertino kritiðkai. „Prieð pozityvizmà, kuris apsiriboja tik fenomenais, kuriam yra tik faktai, að tvirtinèiau, – teigia Nietzsche, – kad bûtent faktø ir nëra, tëra tik interpretacijos“.129 Detaliau apie tai, kà reiðkia, kad viskas, kà tik galima paþinti, yra tik interpretacija, kad viena interpretacija nurodo á kità, o ði dar á kità ir t. t., bus kalbama treèiojoje darbo dalyje. Kol kas svarbu paþymëti tik tai, kad visas empiriðkai grindþiamas patyrimo (fakto) tiesas, kaip, beje, ir racionalizmo proto tiesas, Nietzsche kvalifikuoja kaip neturinèias savo referento interpretacijas. Jeigu kiekviena interpretacija ir nurodo á 128 129

Nekraðas E. Filosofijos ávadas. Vilnius, 1993, 95. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 315.

II. „Valios siekti galios“ principas

81

kaþkà, tai tas „kaþkas“ yra ne grynas empirinis faktas, ne kokia nors protui akivaizdi idëja ar tiesa, bet tik þenklas, paliktas pëdsakas, kuris jau nebeveda prie tikro paþinimo ðaltinio, ið kurio atsigërus galima bûtø numalðinti paþinimo troðkulá. Kritiðkai reikëtø vertinti ir Kaufmano poþiûrá, kad „valià siekti galios“ galima laikyti „induktyviai kilusia empirine sàvoka“. Pavyzdþiui, jei pasitelktume Karlo Popperio teorijø falsifikacijos principà, kaip kriterijø hipotezës moksliðkumui nusakyti, tai taptø akivaizdu, kad „valia siekti galios“ nëra empirinë sàvoka, o ja grindþiama pasaulio teorija negali bûti laikoma moksline, nes jos neámanoma falsifikuoti. Taigi tasai Nietzsche’s iðgarbintas tik fenomenalistinis, tik „regimojo pasaulio“ paþinimas, nëra tas pats, kas empirinis ar pozityvistinis (mokslinis) paþinimas, nes „valia siekti galios“ nëra empirinë sàvoka, kuria remiantis galima bûtø kalbëti apie prasmingus (mokslo filosofijos poþiûriu!) teiginius. Nietzsche’s ir pozityvizmo keliai iðsiskiria. Kita vertus, iðsiskiria Nietzsche’s filosofijos ir tradicinës metafizikos keliai, nes „valia siekti galios“ nëra statiðkai rymanti substancija, sau identiðka esatis (precence). Pirma, „valia siekti galios“ yra monistinës pasaulio sampratos pagrindas. Antra, „valiai siekti galios“ yra bûdinga tai, kad ji nurodo ir produkuoja ne koká nors empiriná faktà ar proto tiesà, bet tik interpretacijà ir ðios interpretacijos interpretacijà. Èia ten-

82

Arûnas MICKEVIÈIUS

ka konstatuoti paradoksalià iðvadà – tradicinæ metafizikà Nietzsche kritikuoja ið antipozityvistiniø pozicijø, o pozityvizmà – ið antimetafiziniø pozicijø. Vis dëlto Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofijà daugelis jo interpretuotojø laikë savitai dëstoma metafizika. Pavyzdþiui, F. Coplestonas tvirtino, kad Nietzsche perþengdamas specialiø mokslø ribas siekë parodyti, kas yra pasaulis kaip toks, kaip visuma. Todël apie „valios siekti galios“ teorijà, Coplestono nuomone, bûtø visai „natûralu kalbëti kaip apie „induktyvià“ metafizikà, besiskirianèià nuo a priori metafizikos, panaðios á spinozizmà“.130 Ypatingai daug dëmesio „valios siekti galios“ teorijai, kaip naujøjø laikø „subjektyvistinei metafizikai“, skyrë Heideggeris. Jis vadino Nietzsche’æ „paskutiniuoju metafiziku“. Remdamasis Nietzsche’s mintimi, kad „valia siekti galios yra vidujiðkiausia (innerste) bûties esmë“131, Heideggeris teigë, jog þodis „bûtis“ èia reiðkia esiniø visumà (das Seiende im Ganzen). Kaip tik todël „valia siekti galios“, kaip pamatinis esinijos bruoþas, negali bûti konstatuota psichologiniu stebëjimu. Prieðingai, pati psichologija savo esmæ ir savo objekto paþinimà grindþia „valia siekti galios“. Todël, Heideggerio poþiûriu, Nietzsche „valià siekti galios“ traktuoja ne psichologiðkai, bet, prieðingai, pati psichologija apibrëþiama kaip

130 Copleston F. Friedrich Nietzsche: Philosopher of Culture. London, 1975, 229. 131 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 260.

II. „Valios siekti galios“ principas

83

„morfologija ir galios valios evoliucinis mokslas“.132 Ði morfologija, teigia Heideggeris, yra „ontologija on (esinio), kurio morphe (forma, pavidalas – A. M.), eidui (eidas) virtus perceptio, pasikeièia ir perceptio appetitus pavidalu pasirodo kaip valia siekti galios“.133 Tai, kad metafizika, kuri nuo seno esiná jo bûties poþiûriu màsto kaip hypokeimenon, sub-iectum galø gale virsta taip apibrëþiama psichologija, ðis antrinis reiðkinys atskleidþia esminá ávyká, kurio esmë – esinio esiniðkumo (der Seiendheit des Seiendes) pasikeitimas. Subjekto esiniðkumas virsta subjektiðkumu savimonës, kuri savo esmæ dabar atskleidþia kaip „valià siekti galios“. Heideggeris daro iðvadà, kad „Nietzsche’s teorija apie valià siekti galios kaip visos tikrovës esmës uþbaigia naujøjø amþiø subjektiðkumo metafizikà“ ir kartu, „nepaisant visø metafizikos perkeitimø ir pervertimø, iðlieka jos tradiciniame kelyje nuo jo nenukrypdama“.134 Heideggerio parodytà Nietzsche’s metafizinæ laikysenà koregavo Mülleris-Lauteris. Jis sutiko su poþiûriu, kad Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofija vis dëlto yra metafizika, taèiau, skirtingai negu Heideggeris, pabrëþë ne vienà bendràjà, bet „valiø siekianèiø galios“, sudaranèiø pasaulá, ávairovæ“.135 132 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 336. 133 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. M., 1980, 232. 134 Heidegger M. Nietzsches Wort “Gott ist tot” / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. M., 1980, 234–235. 135 Müller-Lauter W. Nietzsche: Seine Philosophie der Gegensatze und die Gegensatze seiner Philosophie. Berlin; New York, 1971, 39.

84

Arûnas MICKEVIÈIUS

Taèiau bene netradiciðkiausiai ir radikaliausiai Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofijos pozicijà metafizikos ir visos klasikinio màstymo paradigmos atþvilgiu ávertino Derrida. Jis nesutiko su Heideggerio poþiûriu, kad Nietzsche’s „valios siekti galios“ teorija iðlieka artima tradicinei metafizikai. „Radikalizuodamas interpretacijos, perspektyvos, skirties sàvokas ir visus „empiristinius“ ar nefilosofinius motyvus Nietzsche, – teigia Derrida, – uþuot paprasèiausiai (kaip Hegelis ir kaip to norëtø Heideggeris) pasilikæs metafizikoje, galingai prisidëjo prie signifikanto iðlaisvinimo ið jo priklausomybës nuo logoso ir su juo susijusios tiesos ar pirminio signifikato sàvokos“.136 Tam, kad suprastume, kà reiðkia minimojo „signifikanto iðlaisvinimas“, turime aiðkintis, kà Nietzsche’s filosofijoje reiðkia interpretacija, perspektyva ir skirtis. Apie pirmas dvi sàvokas bus kalbama treèiojoje ðio darbo dalyje. Dabar svarbiausias dalykas yra „skirtis“. Sàvoka „skirtis“ Nietzsche’s filosofijoje funkcionuoja svarstant vadinamàjà genealoginæ moralæ ir yra tiesiogiai susijusi su „valios siekti galios“ raiðka. „Valia siekti galios“ reiðkiasi kurdama „skirtá“, t. y. dvi skirtingas, viena á kità neredukuojamas – aktyvià ir reaktyvià – jëgas. Visa tai dabar ir bus svarstoma.

136

Derrida J. Of Gramatology. London, 1976, 19.

II. „Valios siekti galios“ principas

85

2. „Valia siekti galios“ ir jos kuriamos aktyvios ir reaktyvios jëgos

Pasaulio esmë – tai „valia siekti galios“. „Pasaulis, matomas ið vidaus, paþymimas ir apibrëþiamas pagal jo „inteligibilø charakterá, – teigia Nietzsche, – bûtø „valia siekti galios“ ir niekas daugiau“.137 Kadangi apeliuojama á inteligibilumà, tai „valios siekti galios“ principo prigimtis yra loginë. Minëjome, kad ðis principas suponuoja monistinæ pasaulio sampratà. Taèiau minëtasis monizmas yra neatsiejamas nuo pliuralistinio tipologizavimo. Todël ðiuo atveju bus kalbama ne apie „valios siekti galios“ principo esmæ (essentia), bet apie jo raiðkos bûdà (existentia), realizacijà. „Valia siekti galios“ realizuojama ir reiðkiasi skirtingø jëgø – aktyviøjø 137

Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 349.

86

Arûnas MICKEVIÈIUS

ir reaktyviøjø – tipais. Èia „valià siekti galios“ reikëtø suprasti kaip jëgas kuriantá ir jas kokybiðkai skiriantá pradà. Kyla klausimas: koks „valios siekti galios“ ir ðiø jëgø santykis? Pirma, bûdama jëgas kurianèiu ir skirianèiu pradu „valia siekti galios“ „determinuoja“ kokybiðkai skirtingà aktyviøjø ir reaktyviøjø jëgø santyká. Antra, ji savaip slypi ðiose jëgose ir pati yra jø „determinuota“. „Valia siekti galios“ ir rodo, ir pati pasirodo: rodo jëgø skirtá ir pati pasirodo tik ðioje „skirtyje“. Kitaip tariant, „valia siekti galios“ numato ne tapatybæ, bet skirtá, ji skirtingai pa(si)rodo. Rodydama(si) ji atveria ne save paèià, bet jëgø santyká, jø kokybiðkà skirtumà: aktyvumà ir reaktyvumà. Ðia prasme Deleuze‘as taikliai pastebëjo, kad Nietzsche’i „valia siekti galios“ yra diferencinis pradas, genealoginis pradas, kuris determinuoja vienos jëgos santyká su kita jëga ir suteikia joms kokybæ. Taip valia siekti galios turi reikðtis jëgoje kaip tokioje . Jëgø genezës, arba produkcijos, poþiûriu valia siekti galios determinuoja jëgø santyká, bet savo paèios pasireiðkimø poþiûriu ji yra determinuota ðiø sàveikaujanèiø jëgø. Valia siekti galios visada vienu ir tuo paèiu metu yra ir determinuota, ir determinuojanti“138. Taigi „valia siekti galios“ kuria „skirtá“ bei pati randasi „skirtyje“ ir taip kokybiðkai determinuoja aktyviø ir reaktyviø jëgø skirtingumà. Paprastai tariant, 138 Deleuze G. Nietzsche and Philosophy. London: The Athlone Press, 1983, 61–62.

II. „Valios siekti galios“ principas

87

sàvoka „skirtis“ Nietzsche’s filosofijoje reiðkia dvi – aktyvià ir reaktyvià – viena á kità neredukuotinas jëgas. Sàvoka „valia siekti galios“ ir ðios jëgos yra neatskiriamos. Sàvokos „valia siekti galios“ negalima atskirti nuo sàvokos „jëgos“, pirmàjà laikant „esme“ (essentia), arba „substancija“, o antràsias tik – raiðkos bûdais, arba „aksidencijomis“. Vartojant tradicines filosofemas, sàvoka „valia siekti galios“ visada vienu ir tuo paèiu metu yra ir „substancija“, ir „aksidencija“. Taèiau, kalbant Nietzsche’s terminais, tai reikðtø, kad sàvoka „valia siekti galios“ nëra nei „substancija“, nei „akcidencija“ tradicine ðiø sàvokø prasme, bet pirmapradë diferencija, arba á tapatybæ neredukuojama „skirtis“. Tai esminis Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofijos skirtumas, palyginti su klasikinio màstymo paradigma, kuri remiasi „tapatybe“, o skirtumas tëra antrinis, iðvestinis dalykas. Nietzsche’s filosofijoje, prieðingai: pradedama nuo „skirties“, o tapatybë tëra tik tai, kas tapæ, t. y. iðvestinis dalykas. Keldami klausimà apie „valios siekti galios“ ir jëgø santyká, priëjome iðvadà, kad „galios valia“ yra pirmapradiðka jëgø „skirtis“, ir kad pirmoji nuo antrøjø neatsiejama. Todël toliau reikia klausti, kaip ðias jëgas – aktyvias ir reaktyvias – apibûdinti. Aktyvø jëgos tipà nuo reaktyvaus skiria tai, kad aktyvumas pradedamas teigianèiomis, pozityviomis prielaidomis. Pavyzdþiui, teiginys „Að esu geras, todël tu esi prastas (Schlecht)“ prasideda pozityvia, teigianèia prielaida: „Að esu geras...“ Ðiomis prielaido-

88

Arûnas MICKEVIÈIUS

mis prasidedantá aktà Nietzsche vadina Taip-sakymu. Tuo tarpu reaktyviam jëgos tipui bûdingos negatyvios, neigianèios prielaidos. Pavyzdþiui, teiginys „Tu esi blogas (Böse), todël að esu geras“ prasideda negatyvia prielaida: „Tu esi blogas...“ Negatyvia prielaida prasidedantá aktà Nietzsche vadina Ne-sakymu. Nietzsche labiau vertina aktyvø jëgos tipà ir aukðtina pozityviomis, teigianèiomis prielaidomis prasidedantá Taip-sakymà. Bûtent aktyvi jëga, kuri reiðkiasi Taip-sakymo aktu, dar labiau suintensyvina „valios siekti galios“ nulemtà pirmapradá jëgø skirtingumà, dar labiau akcentuoja atsitolinimà nuo reaktyvumo. Tuo tarpu reaktyvi jëga, susijusi su negatyviomis, neigianèiomis Ne-sakymo akto prielaidomis, siekia „valios siekti galios“ sàlygotà pirminæ jëgø skirtá áveikti ir paneigti. Nietzsche „valios siekti galios“ nulemtà jëgø – aktyvios ir reaktyvios – santyká, jø nesutapatinamà kokybiðkà „skirtá“ dar vadina „distancijos patosu“.139 Nietzsche kuria teoriná, Wille zur Macht principu paremtà projektà, kuriuo pabrëþtinai aukðtina aktyviàjà jëgà. Bûtent aktyvi jëga, bûdama susijusi su teigianèiomis pozityviomis Taip-sakymo prielaidomis, dar labiau paryðkina minëtà pirmapradá skirtingumà, t. y. „distancijos patosà“. Ðiam Nietzsche’s kuriamam projektui bûdinga tai, kad jis reiðkiasi trimis tarpusavyje susijusiomis svarstymo formomis: genealogizavimu, tipologizavimu ir simptomatologizavimu. Tai reiðkia, 139

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 259.

II. „Valios siekti galios“ principas

89

kad kiekvienas mûsø aptinkamas fenomenas genealogiðkai kyla ið „valios siekti galios“. Kadangi „valia siekti galios“ reiðkiasi skirtingais jëgø tipais, tipologiðkai, tai visi fenomenai, pirmiausia moralës, turi bûti siejami su aktyviuoju, arba reaktyviuoju, jëgos tipu. Galiausiai visi tipologiðkai skiriami fenomenai turi bûti traktuojami simptomatologiðkai. Jei jëga reaktyvi, tai ir su ja susijæ moraliniai fenomenai bus gyvenimo krizës, nuosmukio ir ligos simptomas. Jei jëga aktyvi, tai visi fenomenai bus sveiko ir pilnakraujo gyvenimo simptomas. Ðá, tris svarstymo formas – genealogizavimà, tipologizavimà, simptomatologizavimà – apimantá, „valia siekti galios“ principu paremtà projektà galima ávardyti kaip semiologijà. Tai reikðtø, kad pasaulio paþinimas Nietzscheÿi yra totaliai þenkliðkas ir totaliai interpretuojamas. Nëra jokiø „substancijø“ ar „daiktø savaime“, tik þenklai ir jø skirtingos interpretacijos. Tokià Nietzsche‘s pozicijà taikliai iliustruoja ðios jo mintys: „Þinomas mano reikalavimas atsistoti a n a p u s gërio ir blogio, – paminti moralinio sprendimo iliuzijà. Ðio reikalavimo pagrindas yra intuicija, kurià pirmas suformulavau að: n ë r a j o k i ø m o r a l i n i ø f a k t ø. Moralinis sprendinys panaðus á religiná tuo, kad jis paremtas tokiomis realybëmis, kuriø nëra. Moralinis sprendinys, kaip ir religinis, priklauso tokiai neþinojimo pakopai, kur dar nëra realybës sàvokos, kur realûs ir ásivaizduojami dalykai dar neskiriami: dël to „ties“ ðioje pakopoje reiðkia tik tokius dalykus, kuriuos

90

Arûnas MICKEVIÈIUS

ðiandien vadiname „fantazijomis“. Todël moralinis sprendinys niekada neturi bûti suprantamas tiesiogiai: pats savaime jis visada yra absurdiðkas. Taèiau jis neákainojamas kaip s e m i o t i k a. Moralë yra tik þenklø kalba, tik simptomatologija: pats laikas þinoti, a p i e kà èia kalbama, ir turëti ið to naudà“.140 Toliau mums rûpës du uþdaviniai: iðplëtoti Nietzsche’s „valios siekti galios“ projektà, keliant moralës kilmës klausimà, ir parodyti, kaip ðis projektas galø gale numato tik interpretatyvø pasaulio paþinimà. Nietzsche teigë, kad egzistuoja du moralës tipai: „ponø“ ir „vergø“. „Ponø moralës“ vertinimai grindþiami „gera / prasta“ (Gut / Schlecht) opozicija. „Vergø moralës“, t. y. mûsø tradicinës moralës vertinimai, grindþiami „gera / bloga“ (Gut / Böse) opozicija. „Vergø moralæ“ Nietzsche siejo su reaktyvia jëga, o „ponø moralæ“ su aktyvia jëga. Parafrazuodami Nietzsche’æ, galëtume pasakyti, kad paèiame kalbëjime apie moralæ ið pat pradþiø susiduriama su dviem skirtingais balsais arba tvirtinimais: „Að esu geras, todël tu esi prastas“ („ponø moralë“) ir „Tu esi blogas, todël að esu geras“ („vergø moralë“). Tas pats asmuo, pasak Nietzsche’s, negali savæs sieti su abiem tvirtinimais, nes tai, kas „gera“ vienam, yra „prasta“ kitam: „ tai ne ta pati „gërio“ sàvoka“.141 Kuo gi yra tas, kuris pradeda teigda140 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 534. 141 Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 274.

II. „Valios siekti galios“ principas

91

mas: „Að esu geras, todël…“? Taip sakantis nelaukia pritarimo ið kito, kad galëtø bûti pavadintas tokiu, koká save teigia esant. Jis pirmiausia atsigræþia pats á save ir tai, kas yra „gera“, sieja su savo paties aktyvumu, su „nepajudinamu kilmingos sielos pasitikëjimu savimi, kaþkuo, ko negalima nei ieðkoti, nei rasti ir turbût negalima ir prarasti“.142 Nietzsche pabrëþia, kad tas, kas aktyviai teigia „Að esu geras…“, pagal bûdingus charakterio bruoþus ávardija, kà reiðkia þodis „geras“, ir kartu pasako, kas jis pats yra: þodþio esthlos (geras, narsus, ðaunus – A. M.) ðaknis reiðkia toká, kuris yra, kas realus“.143 Sakyme „Að esu geras…“ vyrauja galios pertekliaus sàlygotas savæs ðlovinimo ir pilnatvës pojûtis. Patys „gerieji“, t. y. kilmingieji, buvo tie, kurie „suvokë ir vertino patys save ir savo veiksmus kaip gerus, bûtent esant juos pirmos kategorijos, palyginti su visu tuo, kas priklauso prastuomenei. Tik ðito distancijos patoso pagrindu jie pasisavino teisæ kurti vertes, duoti joms pavadinimus“.144 Nietzsche simpatizuoja aristokratiðkajam vertinimo bûdui, tokiam moralës tipui, kur reaktyvumas, negatyvumas tëra tik aktyvumo produktas, tam tikra ðalutinybë, papildoma spalva, kontrastingai paryðkinanti pirminá skirtybës, „distancijos patosà“. Prieðinga prasmë slypi pasakyme „Tu esi blogas, 142 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 487. 143 Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 262. 144 Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 259.

92

Arûnas MICKEVIÈIUS

todël að esu geras“. Èia pradedama negatyviomis, reaktyviomis prielaidomis („Tu esi blogas…“). Pozityvumas ir aktyvumas („…todël að esu geras“) skleidþiasi tik kaip negatyviø prielaidø padarinys. Ðá prasèiokams bûdingà vertinimà Nietzsche sieja su reaktyviu, vergø moralës, tipu. Nietzsche filosofijoje ðis tipas tapatinamas su tradicine morale. Pozityvumas èia nusakomas reaktyviai, t. y. neigiant („Tu esi blogas...“). Todël vergø moralë – tai ne meilës, bet ressentimentÿo, t. y. nuoskaudos, pagieþos, neapykantos ir kerðto, moralë. Ðtai kodël Nietzsche gali pasakyti, kad vergø moralei ir ressentiment’o, t. y. nuoskaudos, pagieþos, neapykantos, kerðto, þmogui, prieðingai negu ponø moralës tipui, bûdingas vertes nustatanèio þvilgsnio apvertimas: „kryptis á iðoræ, uþuot þvelgus á save, kaip tik priklauso prie ressentiment’o: vergø moralei, kad galëtø atsirasti visados pirma reikalingas prieðingas ir iðorinis pasaulis , jos akcija ið esmës yra reakcija“.145 Nuo ðiol tas, kas anksèiau save vadino „geru“, dabar pavadinamas „blogu“. Vergø moralei „blogas“ yra tas, kas aktyvus, kuriam pozityvumas nëra padarinys, kuris tapatina save su Taip-sakymu. O „geru“ pavadinamas tas, kas susilaiko nuo aktyvumo ir visus savo veiksmus pradeda vertinti padariniø, t. y. reaktyvumo, pagrindu. Toks „geras“ þmogus imasi kruopðèiai tyrinëti ir 145

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd, 271.

II. „Valios siekti galios“ principas

93

vertinti aktyviøjø intencijas. Pasyvaus klausytojo ir stebëtojo pozicija leidþia etinæ apibrëþtá: aktyvusis „gerumas“ paverèiamas moraliniu „blogiu“, o reaktyvusis „prastumas“ ávertinamas kaip moralinis „gëris“. Ði ið pasyvaus klausytojo ir stebëtojo kylanti etinë apibrëþtis yra antrinë. Ji yra pirminio, natûraliojo, aristokratiðkojo moralinio vertinimo, paremto „gera / prasta“ skirtumu, inversija. Nietzsche pabrëþia: „Anapus gërio ir blogio jokiu bûdu nereiðkia „Anapus gera ir prasta“.146 Prieðingai, „gëris“ ir „blogis“ yra naujos vertybës. Jos atsirado ne ið aktyvumo, bet nusigræþiant nuo jo, ne ið teigimo, Taip-sakymo, bet ið neigimo, Ne-sakymo. Kadangi vertybinës „gërio / blogio“ perskyros atsiradimas sietinas su aktyvumo atsiþadëjimu, tai galima bûtø teigti, kad tradicinës vertybës, tiesiai kalbant, buvo ne sukurtos, bet reaktyviai atkurtos, prisimintos. Èia pravartu paminëti Platono anamnezæ. „Tiesà, – sako Platonas, – þmogus privalo suvokti pagal vadinamàjà „idëjà“, kuri, kildama ið daugelio jusliniø potyriø, svarstymø, yra sutelkiama á vienà daiktà, o tai ir yra prisiminimas to, kà mûsø siela kadaise regëjo, – kai lydëjo Dievà ir, ið aukðtybiø stebëdama tai, kà dabar mes vadiname bûtimi, pati pakildavo iki tikrosios bûties. Pagal tai, kas èia, prisiminti tai, kas [buvo] ten, – tæsia Platonas, – nelengvas darbas kiekvienai sielai, nes vienos jø anuomet tik trumpà laikà regëjo tenykðèius [vaizdus], gi kitos, nu146

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 288.

94

Arûnas MICKEVIÈIUS

puolusios èionai ir veikiamos svetimø átakø, palinko netieson ir, savo nelaimei, pamirðo visa, kà ðventa buvo anksèiau regëjusios“.147 Nietzsche polemizuoja su Platono anamnezës samprata ir XIX a. anglø moralistais, teigdamas, kad reikia saugotis ðiø „su mëlyna spalva susiliejanèiø“ hipoteziø.148 Ðá Nietzsche’s minties kandumà lemia mûsø analizuotas „valios siekti galios“ principas. Platono filosofavimas skleidþiasi nuolatinëje anapusybës ir ðiapusybës átampoje. Platono filosofijoje praktinës veiklos normatyvumà lëmë amþinos ir nekintamos idëjos. Taèiau Nietzsche’s màstyme „valios siekti galios“ principas numato monistinæ pasaulio sampratà. Ði samprata – tai totali regimybë, arba ðiapusybë, kurioje platoniðkas „sielos“ nuopuolis ir galimybë „prisiminti“ idëjas paprasèiausiai tampa nebeámanomu dalyku. Abejodamas ðiø tarsi ið dangaus, ið Dievo rankø á þemæ nukritusiø vertybiø duotybe, Nietzsche vergø moralæ lygina su bliaunanèio ëriuko logika: „ðitie plëðrûnai yra blogi, o tas, kas maþiausiai panaðus á plëðrø þvërá, veikiau yra jo prieðingybë, ëriukas – ar jis neturëtø bûti geras?“149 „Plëðrus þvëris“ yra nesusilaikanti nuo savosios raiðkos aktyvi jëga. Antra vertus, ðiame silogizme glûdi prielaida, kad plëðrûnas (jëga) gali ir privalo bûti sulaikytas nuo reiðkimosi, nuo to, kà jis gali. Sulaikyti ir atskirti jëgà nuo savo raiðkos galás 147

Platonas. Faidras. Vilnius: Aidai, 1996, 46–47. Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 254. 149 Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 279. 148

II. „Valios siekti galios“ principas

95

tik nekaltas, t. y. „gerasis“ ëriukas. Taip, anot Nietzsche’s, atsiranda paralogizmas: aktyvi jëga fiktyviai sulaikoma ir atskiriama nuo savo raiðkos. Taèiau tai dar ne viskas. Sulaikanèios reaktyviosios jëgos ásivaizduoja save vertingesnes negu aktyviosios. Ðios pavadinamos „blogomis“ ir kaltinamos uþ nesusilaikymà nuo to, kà jos gali. Reaktyviosios jëgos patá sulaikymà pradeda traktuoti kaip pirminá aktyvumà. Taèiau Nietzsche pabrëþia, kad tai tëra tik antrinis, reaktyvus ir kaltinantis aktyvumas, pats ressentiment’o, t. y. nuoskaudos, pagieþos, neapykantos, kerðto, jausmas, nukreiptas á aktyviàsias jëgas. Ðis kaltinimas yra paralogiðkas, nes reikalauti ið „jëgos, kad ji reikðtøsi ne kaip jëga, kad nenorëtø áveikti, nugalëti, – pasak Nietzsche’s, – yra lygiai taip pat beprasmiðka, kaip reikalauti ið silpnybës, kad ji reikðtøsi kaip jëga“.150 Ðis paralogiðkas kaltinimas ir reaktyvus aktyvumas sukuria abstraktø ir neutralizuotà jëgos ávaizdá. Ypatingai ðis paralogiðkas jëgos suabstraktinimas ir neutralizavimas iðryðkëja Nietzsche’i kritikuojant prieþastingumà ir substancialumà. Áprastinë prieþastingumo samprata sudvejina jëgà á prieþastá ir padariná. „Liaudis sakydama, kad þaibas þaibuoja ið tikrøjø, – pasak Nietzsche’s, – vyksmà sudvejina : tà patá ávyká ji vienà kartà laiko prieþastimi, o paskui dar kartà jos veikimu“.151 Taigi pradedama jëgos slopinimu, o paskui kompensuojant slopinimà jos pasireiðkimas pa150 151

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 279. Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 279.

96

Arûnas MICKEVIÈIUS

daromas jëgos, kaip veikianèiosios prieþasties (causa efficiens), a t s k i r u padariniu. Ðitaip sudvejinta jëga projektuojama á savità „subjektà“, tariamai galintá laisvai spræsti – leisti jëgai reikðtis ar ne. Dabar jëga neutralizuojama, paverèiama abstrakèiu subjekto aktu. Nietzsche kritikuoja ðià pozicijà pabrëþdamas, kad uþ jëgos nëra jokio indiferentiðko substrato ar subjekto: „uþ „bûties“ neegzistuoja jokio darymo : „darytojas“ prie veiksmo tëra tik prikurtas – vyksmas yra viskas“.152 Visus „subjektus“, „darytojus“ Nietzsche demaskuoja kaip fikcijas ir gramatines funkcijas. Kalbëdamas apie jø fiktyvumà, Nietzsche nori pasakyti, kad jie neturi bûti traktuojami kaip epistemologiðkai ar metafiziðkai privilegijuoti substanciðki atramos taðkai. Uþ visø tariamø „subjektø“ slypi viena ir ta pati minëtoji dinamiðka, metamorfiðka ir interpretuojanti „valia siekti galios“. Visi tariami „subjektai“ nurodo tik þenklà – simptomà, kuris jau funkcionuoja kaip tipologiðkai interpretuojanèios „valios siekti galios“ dalis. Epikûro „atomai“, Descartes’o „substancijos“, Kanto „daiktai savaime“ ir t. t., Nietzsche’s manymu, tëra tik paralogiðkai bliaunanèio ëriuko abstraktûs konstruktai. Taèiau kaip tik dël ðiø konstruktø ëriukas dabar ágyja teisæ paralogiðkai priekaiðtauti plëðrûnui dël to, kad jis plëðrus ir pavadina já „blogu“, o save ásivaizduoja „gerà“. Reaktyviøjø jëgø tikslas – atimti ið aktyviosios jë152

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 279.

II. „Valios siekti galios“ principas

97

gos jos realizacijos sàlygas, atskirti jà nuo to, kà ji gali. Taèiau ádomu tai, kad nuo savo raiðkos atskirta jëga niekur nedingsta. Ji ne mirðta, bet atsigræþia á sulaikanèiojo reaktyvumo vidø, virsta jo vidujybe. „Visi instinktai, – sako Nietzsche, – kurie neiðsikrauna iðorën, nukrypsta á vidø – tai ir yra kà að vadinu þmogaus suvidujinimu (Verinnerlichung) : ðtai ið kur radosi „neðvari sàþinë“.153 Nietzsche’i „neðvari sàþinë“ pasirodo kaip aktyvumo slopinimo ir kartu savæs varymo bei uþsidarymo á „vidiná narvà“ padarinys. Ji tarsi perima ressentiment’o veikimà ir tæsia jo pradëtà þygá prieð aktyvumà. Kokie „ressentiment’o“ ir „neðvarios sàþinës“ panaðumai bei skirtumai? Ressentiment’as, pasak Nietzsche’s, po gundanèios meilës skraiste slepia neapykantà: kaltinu ir smerkiu tave, bet tai darau vardan tavæs, nes myliu tave ir noriu, kad mane mylëtum, t. y. taptum ligotas, reaktyvus, „geras“ (ëriuko meilë!). Kada ressentiment’o þmonës „pasieks savo didþiausià, puikiausià ir subtiliausià kerðto pergalæ? Be abejo, tada, – pasak Nietzsche’s, – kai jiems pasiseks savo paèiø, apskritai visà, skurdà suversti laimingøjø sàþinei – kad ðie vienà dienà imtø savo laimës gëdytis ir galbût taip tarpusavy kalbëtø: „Bûti laimingam paprasèiausiai gëda! Visur aplink – perdëm daug skurdo!“154 Ressentiment’o reaktyvi jëga kaltina ir kartu projektuoja save – patá kaltininkà verèia 153 154

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 322. Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 371.

98

Arûnas MICKEVIÈIUS

pripaþinti savo klaidas, atsigræþti á save. Tai reiðkia, kad aktyviosios jëgos atsigræþimas á save yra ne reaktyvios jëgos projekcijos prieðybë, bet jos padarinys ir tàsa. Ðia prasme „neðvari sàþinë“ tëra tik ressentiment’o, t. y. nuoskaudos, pagieþos, neapykantos, kerðto, vëlesnë atmaina, susijusi su toliau vykstanèiu reaktyviøjø jëgø triumfu, kur aktyvumas virsta reaktyvumu, ponas – vergu, kilnumas – prasèiokiðkumu, daugiabalsiðkumas – vienbalsiðkumu, skirtingumas – supanaðëjimu, vienmintiðkumu ir t. t. Kai jëga sudvejinama, atskiriama nuo to, kà ji gali, ji interiorizuojama, t. y. paverèiama reaktyviosios jëgos vidiniu – protiniu, tyrinëjanèiu ir vertinanèiu veiklos planu. Bet interiorizuota jëga ir toliau nesiliauja këlusi savo reikalavimø, todël þmogui ji sukelia skausmà ir kanèià. Kanèia dabar ágyja vidinæ prasmæ – ji virsta nuodëmës, kaltës padariniu. Tu kenti, nes nusidëjai; dabar tavo sàþinë neðvari, todël atgailauk, o atgaila galima tik per kanèià, gilinant ir stiprinant kentëjimus. Nietzsche parodo, kad „neðvarios sàþinës“ samprata susijusi su aktyviosios jëgos interiorizacija ir kanèios stiprinimu, verèiant jà ypatingu asmeninës kaltës padariniu. Taèiau aktyviosios jëgos interiorizacija ir kanèios stiprinimas nëra automatiðkas procesas. Interiorizuoja krikðèioniø dvasininkas – „neðvarios sàþinës“ ir asmeninës kaltës jausmo menininkas. Krikðèioniø dvasininko egzistencijos vertæ Nietzsche nusako trumpa fraze: „dvasininkas yra ressentiment’o kryp-

II. „Valios siekti galios“ principas

99

ties keitëjas“.155 Ressentiment’o þmogus, kaip ir „neðvarios sàþinës“ krikðèionis, yra apimtas kanèios ir ieðko savo kentëjimø prieþasties. Ieðkodamas jis kaltina visa, kas tik aktyvu. Taèiau, skirtingai negu krikðèionio, ressentiment’o þmogaus pirminë negatyvi intencija nukreipta ne á save, o á iðoræ, á kità. Todël ressentiment’à galima bûtø prilyginti bendruomenæ „sprogdinanèiai medþiagai“. Tai reiðkia, kad aktyvios jëgos pavojingai paverèiamos reaktyviomis, visa neigianèiomis, ardanèiomis ir vedanèiomis á susinaikinimà. Taèiau aukðtesnëse kultûros pakopose natûraliai kyla uþdavinys kaip nors nukenksminti ðià bendruomenæ „sprogdinanèià medþiagà“, t. y. ressentiment’à, taip, „kad ji, – kaip sako Nietzsche, – nesudraskytø á skutelius nei bandos, nei piemens“.156 Ressentiment’as privalo tarsi prisitaikyti prie aukðtesnës kultûros diktuojamø sàlygø. Ressentiment’o þmogui tampa privalu pakeisti savo kryptá; savo kentëjimø prieþasties jis turi ieðkoti ne kitame, bet „savyje, kaþkokioje kaltëje ; savo kanèià jis turi suprasti kaip tam tikrà bausmës bûsenà“.157 Bûtent èia á pagalbà ressentiment’o þmogui ateina krikðèioniø dvasininkas su „neðvarios sàþinës“ samprata, kuri byloja, kad kanèios kaltininkas yra pats kenèiantysis. Ressentiment’as sako: „Tai tavo kaltë“, o „neðvari sàþinë“, keisdama kryptá, sako: „Tai mano kaltë“. 155

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 373. Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 373. 157 Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 389. 156

100

Arûnas MICKEVIÈIUS

Krikðèionybë – judaizmo tàsa. Taèiau, kita vertus, krikðèionybë, Nietzsche’s manymu, nesitenkina tik paprastai papildþiusi ressentiment’à. Ji pakeièia kryptá, iðrasdama „neðvarià sàþinæ“. Matëme, kad svarstydamas moralës kilmës klausimà Nietzsche remiasi „valios siekti galios“ principu ir akivaizdþiai simpatizuoja aktyvumui. Taèiau pastarasis yra neatsiejamas nuo reaktyvumo. Viena nepaðalina kita – tai nesutapatinamos jëgos, pati skirtybë arba, kaip sako Nietzsche, „distancijos patosas“. Aktyvumas ir reaktyvumas remiasi komplementarumu, jø skirtis negali bûti, pavyzdþiui, hëgeliðkai áveikta aukðtesnës sintezës lygmenyje, nes tai prieðtarautø nyèiðkajai „valiai siekti galios“, kuri neigdama tapatybæ nuolat kuria neredukuojamà jëgø skirtá ir pati randasi bei gali bûti suprasta tik ðioje pirmapradëje skirtyje. Tarp Hegelio ir Nietzsche’s ðia prasme nëra ir negali bûti jokio kompromiso. Svarstymai, praktikuojantys skirtá, „distancijos patosà“ privalo deramai ávertinti abu jëgos tipus ir su jais susijusius moralinius fenomenus. Todël visai neatsitiktinai Nietzsche atkreipia dëmesá á tai, kad aktyvumas ir reaktyvumas, „ponø“ ir „vergø“ moralës, visose aukðtesnëse ir sudëtingesnëse kultûrose „yra tarpusavyje susipynusios ir kartais tiesiog koegzistuoja netgi tame paèiame þmoguje, vienoje sieloje“.158 Ir nors Nietzsche aiðkiai simpatizuoja „ponø“ moralei, besiremianèiai „gera / prasta“ skirtumu, nors 158

Nietzsche F. Anapus gërio ir bloguio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 468.

II. „Valios siekti galios“ principas

101

jà vadina aukðtesne uþ tradicinæ, taèiau, jo manymu, bûtø beprasmiðka vienos vienintelës, absoliuèios tiesos vardu pasisakyti uþ ar prieð vienà ar antrà moralës tipà, siekiant kurá nors atmesti. Nietzsche ðiame ginèe nëra teisëjas, sprendþiantis ið absoliuèios tiesos pozicijø, jis neigia, kad toks teisëjas apskritai gali bûti. „Sprendimai, vertybiniai sprendimai apie gyvenimà, uþ ar prieð já, – tvirtina jis, – niekada negali bûti teisingi: jie vertingi tik kaip simptomai, ir juos reikia laikyti tik simptomais, – savaime tokie sprendimai yra kvailystës. Reikia sukaupti visas savo mintis ir pasistengti suvokti stulbinanèià finesse (subtilybæ – A. M.) – kad g y v e n i m o v e r t ë n e g a l i b û t i n u s t a t yt a. Ji negali bûti nustatyta gyvenanèio, nes jis yra veikëjas, net ginèo objektas, bet ne teisëjas“.159 Moralë Nietzsche’i tëra tik þenklø-simptomø kalba. „N ë r a j o k i ø m o r a l i n i ø f a k t ø. Todël moralinis sprendinys, – teigia Nietzsche, – niekada neturi bûti suprantamas tiesiogiai: pats savaime jis visada yra absurdiðkas. Taèiau jis neákainojamas kaip s e m i o t i k a. Moralë yra tik þenklø kalba, tik simptomatologija: pats laikas þinoti, a p i e kà èia kalbama, ir turëti ið to naudos“160. Taigi kiekvienas sprendimas, ne tik moralinis, genealogiðkai kyla ið „valios siekti galios“ ir yra tik jos 159 Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 509. 160 Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 534.

102

Arûnas MICKEVIÈIUS

simptomas, arba þenklas, kuris nurodo á kità þenklà, ðis á treèià ir t. t. Bûtent todël „vertybiniai sprendimai apie gyvenimà uþ ar prieð niekada negali bûti teisingi“. Jei ðià Nietzsche’s tezæ performuluotume pozityviai, ji reikðtø: sprendimai apie gyvenimà ar pasaulá visada yra tik interpretatyvûs. Nietzsche mëgo pabrëþti, kad jam svarbi ne „mëlyna“, bet „pilka“ spalva, reiðkianti, kad genealogui rûpi visa tai, kas uþfiksuota dokumentais, rûpi „sunkiai áskaitomas, hieroglifais paraðytas þmogaus moralës praeities metraðtis“.161 Tai, kas paraðyta hieroglifais arba þenklais, nëra pakankamai aiðki duotybë. Þenklus reikia iððifruoti. Kitaip tariant, reikalingas juos interpretuojantis „valios siekti galios“ principas. Todël „valia siekti galios“ yra ne tik nihilizmo áveikimo sàlyga, ne tik monistinës pasaulio sampratos pagrindas, ne tik „skirtá“ kuriantis pradas, bet kartu ir toks principas, kuris neigia vienà vienintelá teisingà poþiûrá á pasaulá ir siûlo interpretacijø ávairovæ, numato galimybæ þvelgti á pasaulá kitaip, t. y. sàlygoja perspektyvistiná pasaulio supratimà. Tad „saugokimës, – perspëja Nietzsche, – pavojingo senojo sàvokø prasimanymo, kuris sukûrë „grynà, bevalá, beskausmá, belaiká paþinimo subjektà“; saugokimës tokiø prieðtaringø sàvokø, kaip „grynasis protas“, „absoliutus dvasingumas“, „paþinimas pats savaime“, èiuptuvø; èia visuomet reikalaujama màstyti aká , kurios aktyviosios

161

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 254.

II. „Valios siekti galios“ principas

103

ir interpretuojanèios jëgos turi bûti sukaustytos ; vadinasi, èia ið akies visuomet reikalaujama absurdo ir nesàmonës. Egzistuoja, – teigia Nietzsche, – tik perspektyvistinis „paþinimas“; ir juo daugiau akiø, ávairiø akiø sugebame ásodinti sau, kad galëtume þiûrëti á tà patá dalykà, tuo iðsamesnis bus mûsø to dalyko „suvokimas“, mûsø „objektyvumas“.162 Ðiais þodþiais Nietzsche mums á rankas áduoda raktà, kaip reikëtø suprasti jo poþiûrá á tiesà. Ðá poþiûrá jis iðdësto savo pasaulio perspektyvistinio paþinimo sampratoje. Ðios sampratos analizë – tolesnis mûsø svarstymø objektas.

162

Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / KSA. Bd. 5, 364–365.

104

Arûnas MICKEVIÈIUS

105

III. „Valia siekti galios“ ir interpretatyvus pasaulio supratimas

„Kad pasaulio vertë glûdi mûsø interpretacijose, kad iki ðiol buvusios interpretacijos yra perspektyvistiniai vertinimai, kuriais palaikome save, t. y. „valioje siekti galios“ , – ðios mintys ryðkios visose mano kûriniuose. Pasaulis, kiek jis su mumis susijæs, yra apgaulingas, t. y. nëra kaþkas faktiðka, – tik interpretacija. Jis teka kaip nuolat kintantis apgaulingumas, kur niekada nepriartëjama prie tiesos, nes jokios „tiesos“ nëra“. Friedrich Nietzsche

106

Arûnas MICKEVIÈIUS

1. Tiesa ir interpretacija

Retrospektyviai þvelgdami á filosofijos istorijà regime, kad nuo Platono ir Aristotelio Vakarø màstyme vyravo absoliuèiai tikro þinojimo idealas. Filosofai ávairiomis epistemologinëmis koncepcijomis siekdami atsakyti á klausimà, koks yra tiesos kriterijus ir jo apibrëþimo pamatas, ieðkojo patikimø bûdø, vienaip ar kitaip leidþianèiø adekvaèiai paþinti pasaulá. Galima bûtø sakyti, kad absoliuèiai tikro þinojimo idealas, Nietzsche’s þodþiais kalbant, „tikrumo siekimas bet kokia kaina“, istoriðkai ir logiðkai kilo ið klasikinës tiesos sampratos apibrëþimo: tiesa yra daikto (pasaulio) ir minties (paþinimo) atitikimas (veritas est adaequatio rei et intelectus). Klasikinë tiesos samprata suponuoja, kad yra vienas vienintelis poþiûris á pasaulá, vienas vienintelis taðkas, ið kurio atsiveria jo vienintelë perspektyva. Klasikinës tiesos sampratos poþiûriu, ðis taðkas yra Dievas, o ði perspektyva yra dieviðka. Ðia prasme „filosofai, –

III. „Valia siekti galios“ ...

107

teigia Nietzsche, – ápratæ atsistoti prieðais gyvenimà ir patyrimà kaip prieð paveikslà, kuris iðskleistas kartà visiems laikams“.163 Taèiau pripaþindami tai, jie, pasak Nietzsche’s, iðleido ið akiø kitos galimybës svarbà. Bûtent, kad „tas paveikslas – tai, kà dabar þmonës vadina gyvenimu ir patyrimu, – atsirado palaipsniui, netgi visiðkai tampa (im Werden) ir todël neturi bûti vertinamas kaip pastovus dydis . Dël to, kad tûkstantmeèiais á pasaulá þvelgëme turëdami moraliniø, estetiniø, religiniø reikalavimø, – ðis pasaulis pamaþu tapo toks nuostabiai margas, baisus, giliareikðmis, dvasingas, jis ágavo spalvø, – bet mes patys buvome jo koloristai: þmogiðkasis intelektas privertë reiðkinius pasirodyti ir daiktams suteikë savo klaidinanèias (irrthümlisches) sampratas.164 Nietzsche nori pasakyti, kad klasikine tiesos samprata paremtas pasaulio paþinimas yra tik nuolat „tapomas paveikslas“, tik þmogiðka idiosinkrazija. Ir ne tik tai. Jo poþiûris, manytume, daug radikalesnis. Jis nori pagrásti teiginá, kad në viena ið daugelio paþástanèiojo proto kategorijomis tvirtinamø teorijø apie pasaulá negali bûti laikoma teisinga, nes paþinimas nëra adekvatus pasauliui. Mintis, kad nëra ir negali bûti teisingos pasaulio teorijos, t. y. pasaulá atitinkanèios teorijos, yra susijusi su Nietzsche’s poþiûriu á tiesà. Jo su163 164

Nietzsche F. Menschliches, Allzumenschliches / KSA. Bd. 2, 36. Nietzsche F. Menschliches, Allzumenschliches / KSA. Bd. 2, 36.

108

Arûnas MICKEVIÈIUS

pratimu, „tiesa yra rûðis klaidos (Irrthum), be kurios tam tikra gyvø bûtybiø rûðis negalëtø gyventi165.“ Viename fragmentø jis tvirtino : „Sàvoka ‘tiesa‘, mano poþiûriu, nebûtinai þymi klaidos prieðybæ, bet esminiais atvejais tik skirtingø klaidø padëtá viena kitos atþvilgiu: maþdaug taip, kad viena klaida yra senesnë nei kita, galbût netgi nepataisoma, nes be jos negalëtø gyventi mûsø rûðies organinë bûtybë; tuo tarpu kitos klaidos, kaip gyvenimo sàlygos, taip labai mûsø netironizuoja, veikiau tapatinant su tokiais „tironais“, jos gali bûti paðalintos ir „paneigtos“. Nepaneigiama prielaida – kodël ji dël to turi bûti „teisinga“(wahr)? Ði tezë galbût uþrûstins logikus, kurie savo ribas laiko daiktø ribomis, bet ðiam logikø optimizmui að jau seniai paskelbiau karà“166. Paþástanèiojo proto teiginiai, kuriais aiðkinamës pasaulá, neturi jokio pagrindo, nëra jam adekvatûs. Todël kiekvienas proto kategorijomis besiremiantis pasaulio paþinimas ið esmës tëra tik viena ið daugelio galimø pasaulio interpretacijø, panaðiai kaip Euklido geometrija, Nietzsche’s manymu, tëra tik viena ið daugelio galimø pasaulá interpretuojanèiø geometrijø. Þinoma, galima bûtø klausti ir taip: kuri ið daugelio galimø geometrijø galëtø pasaulá aiðkinti adekvaèiai? Greièiausiai Nietzsche atsakytø: në viena, nes nëra ir negali bûti jokios iðskirtinës geometrijos, gebanèios 165 166

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 10, 56. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 10, 598.

III. „Valia siekti galios“ ...

109

adekvaèiai aiðkinti pasaulá. Visa tai bûdinga ir paþástanèiojo proto teiginiams. Nietzsche’s minties radikalumà ir netradiciðkumà (kad „tiesa“ þymi tik skirtingø klaidø padëtá“), t. y., kad klaida nurodo ne á tiesà, bet á klaidà, kad viena interpretacija nurodo tik á kità interpretacijà ir á niekà daugiau, reikëtø pakomentuoti plaèiau. Paprastai, kalbëdami apie interpretacijà, jà prieðiname tam, kas ji nëra. Pavyzdþiui, þmogus, nesutinkantis su kito poþiûriu, sako: „Tai tik (Jûsø) interpretacija“. Bet taip jis kartu implicitiðkai numano, kad jo oponentas iðkraipo dalyko padëtá, ir kad esama kaþko, kas nëra interpretacija. Taèiau Nietzsche’i viskas yra interpretacija. Juolab, Nietzsche’s nuomone, negalima galvoti, kad interpretacija „iðkraipo“ pasaulá, nes nëra jokios priveligijuotos interpretacijos, gebanèios konstatuoti „iðkraipymo“ faktà: „faktø nëra, tik interpretacijos“.167 Negalima kalbëti apie „iðkraipymo“ faktà, nes tam reikëtø pripaþinti, kad egzistuoja tiesa klasikine prasme. Gráþtant prie analogijos su geometrija, galima pasakyti, kad Euklido geometrija negali bûti teisinga klasikinës tiesos prasme: taèiau ji ilgà laikà tarnavo kaip instrumentas ávairiems matavimo tyrimams ir todël reikalinga kaip tam tikra instrumentinë fikcija. Fikcijà èia reikëtø suprasti ne kaip fantasmagorijà, bet euristiðkai: tai loginë arba metodologinë fikcija. 167

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 10, 315.

110

Arûnas MICKEVIÈIUS

Visi paþástanèiojo proto tvirtinimai apie pasaulá jo adekvaèiai nepaaiðkina. Proto tvirtinimai apie pasaulá tëra instrumentinës fikcijos, atverianèios tik interpretaciná pasaulio vaizdà. Ðios fikcijos ne tokios, kad jø, remiantis kokiu nors ypatingu teoriniu metodu, galima bûtø atsikratyti: fikcijos kyla ið paties paþástanèiojo proto, nes jo prigimtis yra fiktyvi, negalinti atskleisti tikrosios daiktø padëties, t. y. tiesos. Ðios, ið pirmo þvilgsnio deklaratyvios, tezës keistumà ið dalies paaiðkina ankstesnis „valios siekti galios“ principo nagrinëjimas. Juk „valia siekti galios“ numato monizmà, kuriame bet koks „tikrojo pasaulio“ egzistavimas vertas tik „homeriðko juoko“. Atmetus metafiziná „tikràjá pasaulá“, kalbëti apie tiesà klasikine prasme (kaip atitikimà) tampa problemiðka. Antra, parodëme, kad „valia siekti galios“ nëra substancija tradicine ðios sàvokos prasme ir numato ne tapatybæ, bet skirtá. Todël Nietzsche’s màstymo kontekste kalbëti apie tiesà klasikine prasme, t. y. galvoti, kad paþástantis protas gali atsisakyti fikcijø, ir pasaulá aiðkinti adekvaèiai, bûtø prieðtaringa. Pasak Nietzsche’s, mes nieko daugiau negalime pasakyti, iðskyrus tai, kad visi paþástanèiojo proto loginiai tvirtinimai, kaip, beje, ir „euklidinë erdvë, yra gryna tam tikrø gyvûnø rûðiø idiosinkrazija“.168 Visos paþástanèiojo proto loginës kategorijos yra „tiesos“ tik ta 168

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 334.

III. „Valia siekti galios“ ...

111

prasme, kad jos sàlygoja mûsø gyvenimà. Tokia sàlyginë „tiesa“ yra ir euklidinë erdvë. Siekdamas pagrásti poþiûrá, kad pasaulio paþinimas ne adekvatus, bet interpretatyvus, Nietzsche savo dekonstruojanèias intencijas nukreipia á Aristotelio formaliàjà logikà. Daþniausiai, – teigia Nietzsche, – paþástantysis, siekiantis adekvaèiai paaiðkinti pasaulá, apeliuoja á proto loginæ prigimtá – teigimà ir neigimà, laikymà tikru ir laikymà netikru, tikëdamas, „kad mes gebame paþinti, kad sprendiniai tikrai gali perteikti tiesà“.169 Kitaip tariant, paþástantysis tiki, jog logika „gali kaþkà iðsakyti apie tikrumà savaime (vom An-Sich-Wahren) – bûtent, kad jam [tikrumui – A. M.] negali priklausyti prieðtaringi predikatai... Prieðtaravimo draudimas kyla ið tikëjimo, kad mes galime kurti sàvokas, kad sàvoka ne tik þymi daikto tikrumà (das Wahre), bet ir suèiumpa já“.170 Taèiau ið tikrøjø, giliu Nietzsche’s ásitikinimu, logikos aksiomos nëra adekvaèios tikrovei: „logika (kaip ir geometrija ar aritmetika) vertinga tik iðgalvotø tiesø, kurias mes patys sukûrëme, atþvilgiu. Logika yra bandymas suvokti tikrovës pasaulá (Wirkliche Welt) pagal mûsø sukurtà bûties schemà, teisingiau, padaryti já mums galimà formuluoti ir apskaièiuoti“.171 Sutikti su teiginiu, kad logikos aksiomos yra adekvaèios tikrovei, tvirtinant, kad ði negali bûti apraðyta prieð169

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 390. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 390. 171 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 391. 170

112

Arûnas MICKEVIÈIUS

taringais predikatais, yra neámanoma loginiu poþiûriu, nes tam ið pat pradþiø reikëtø paþinti tikrovæ, t. y. reikëtø tarti, kad egzistuoja dar kaþkoks kitas ðaltinis, ið kurio tikrai bûtø þinoma, kad tikrovë negali bûti apraðyta prieðtaringais predikatais. Taèiau tai neámanoma. Ið èia kyla Nietzsche’s iðvada, kad ir Aristotelio suformuluotas prieðtaravimo dësnis „apima ne tiesos kriterijø, o imperatyvà to, kas privalo bûti vertinama kaip tikra“.172 Galiausiai Nietzsche konstatuoja, kad ir pati „logika yra imperatyvas ne paþinti tai, kas tikra (Wahre), bet sukurti ir sutvarkyti pasaulá, kuris mums privalo reikðti tikrà, o visos loginës aksiomos tëra tik masteliai ir priemonës tam, kad pirmiausia susikurtume tikrovës sàvokà „tikrovë“.173 Siedamas logikà su màstymu, jis teigë, kad „racionalus màstymas yra interpretavimas pagal schemà, ið kurios negalime iðsivaduoti“.174 Poþiûris á logikà, kaip imperatyvøjá schematizmà, bei racionalø màstymà, tik kaip interpretavimà pagal ðià schemà, leidþia Nietzsche’i netradiciðkai þvelgti ir á patá paþinimo procesà. Nurodysime tris susijusias ir viena kità papildanèias ðio poþiûrio tendencijas: 1. Paþinimas suprantamas kaip sumavimas ir schematizavimas. „Ne „paþinti“, o schematizuoti, chaosui suteikti tiek reguliarumo bei formø, kiek 172

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 389. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 389. 174 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 194. 173

III. „Valia siekti galios“ ...

113

to pakanka mûsø praktiniams poreikiams. Proto, logikos kategorijos susiformavimui (Bildung) svarbiausia yra poreikis: poreikis ne „paþinti“, o susumuoti, schematizuoti savitarpio supratimo, apskaièiavimo tikslais“.175 2. Paþinimui, kaip aiðkinimui (Erklärung), prieðinamas interpretavimas (Interpretation, Auslegung), o nekintanèiai faktinei padëèiai (Thatbestand) – nuolatinis tapsmas (Fluss, Werden). „Kuo iðskirtinai gali bûti paþinimas? Interpretavimu, ne aiðkinimu. Nëra nieko faktiðko, viskas teka, nepagaunama“.176 3. Paþinimas, kaip schematizuojantis interpretavimas, kaip nuolat kintantis yra orientuotas ne á vienà universalià tiesà ar prasmæ, bet á nesuskaièiuojamà poþiûriø, perspektyvø daugybæ. „Kiek apskritai þodis „paþinimas“ turi prasmæ, pasaulis yra paþinus: bet jis gali bûti suprantamas kitaip, jis turi ne kokià vienà prasmæ, bet nesuskaièiuojamas prasmes. – Perspektyvizmas“.177 „Prasmës suteikimas (Sinn-hineinligen) daugeliu atvejø yra naujas interpretavimas seno, nesuprantamu tapusio interpretavimo, kuris pats ðiandien yra tik þenklas“.178

175

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 333–334. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 104. 177 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 315. 178 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 100. 176

114

Arûnas MICKEVIÈIUS

Galima teigti, kad Nietzsche paþinimo procesà, ypaè kiek jis susijæs su „prasmës suteikimu“, suprato kaip begalinæ signifikacijà be referencijos á pirminá signifikatà. Ðá klasikinio màstymo paradigmos atþvilgiu destruktyvø poþiûrá XX a. plëtojo daugelis màstytojø. Taip, pavyzdþiui, Derrida teigë, kad „prasmës prasmë yra begalinë implikacija, neapibrëþiama signifikanto nuoroda á signifikatà“.179 Nietzsche’æ galima ið esmës laikyti vadinamosios pomodernios teorinës laikysenos protagonistu, atlikusiu paruoðiamàjá destruktyvø darbà. Skirtumas tas, kad savo netradicinæ laikysenà jis nusakë kiek kitais –„valios siekti galios“ ir interpretacijos – terminais. „Paþinimas, – teigia Nietzsche, – funkcionuoja kaip galia . Kitaip sakant: geismo paþinti laipsnis priklauso nuo valios siekti galios augimo laipsnio“.180 Paþinimo, paremto „valios siekti galios“ principu, pobûdis interpretatyvus: „valia siekti galios“ interpretuoja“.181 Ði frazë numato poþiûrá, kad „valia siekti galios“ yra interpretacijos „subjektas“. Taèiau ne tradicine ðios sàvokos prasme. Antros dalies pabaigoje konstatavome, kad „valios siekti galios“ prigimtis reikalauja saugotis „pavojingo sàvokø prasimanymo“, saugotis „tokiø prieðtaringø sàvokø, kaip „grynasis pro179 Derrida J. Speech and Phenomena. Evanston: Nortwestern University Press, 1973, 58. 180 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 301–302. 181 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 139.

III. „Valia siekti galios“ ...

115

tas“, „paþinimas pats savaime“, èiuptuvø, nes èia visuomet reikalaujama màstyti aká , kurios aktyviosios ir interpretuojanèios jëgos turi bûti sukaustytos“. Bûtent todël Nietzsche ir perspëja: „Mes neturime teisës klausti: „Kas interpretuoja?“182, kas yra interpretacijos subjektas“. Ðis klausimas numato Nietzscheÿi nepageidaujamà ir „valios siekti galios“ prigimèiai svetimà substancialumà, tapatybæ bei daugelá kitø hipostaziø. Prieðingai, reikia laikytis poþiûrio, kad interpretavimas, kaip „valios siekti galios“ forma, yra grynas procesualumas, neigiantis klasikiniam màstymui bûdingà metafiziná substancialumà. „Pats interpretavimas, – teigia Nietzsche,– bûdamas valia siekti galios forma egzistuoja (taèiau ne kaip „bûtis“, o kaip procesas, kaip tapsmas) kaip afektas“.183 Apibendrindamas savo poþiûrá á loginá-paþintiná màstymà, tiesà ir pasaulá, Nietzsche teigë, „kad pasaulio vertë glûdi mûsø interpretacijose , kad iki ðiol buvusios interpretacijos yra perspektyvistiniai vertinimai, kuriais palaikome save gyvenime, t. y. „valioje siekti galios“ (im Willen zur Macht), galios augime, kad kiekvienas þmogaus iðaukðtinimas leidþia áveikti siauresnæ interpretacijà, kad kiekvienas galios pasiektas sustiprëjimas ir iðplëtimas atveria naujas perspektyvas ir priverèia tikëti naujais horizontais, – ðios mintys eina per visus mano kûrinius. Pasaulis, kiek jis mus 182 183

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 301–140. Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 140.

116

Arûnas MICKEVIÈIUS

lieèia, yra apgaulingas, t. y. nëra kaþkas faktiðka, bet interpretacija ir skurdþios stebëjimø sumos suapvalinimas; jis teka (im Flusse) kaip kaþkas tampantis, kaip nuolat kintantis apgaulingumas (Falschheit), kur niekada nepriartëjama prie tiesos: nes jokios ‘tiesos’ nëra“.184 Minëjome, kad klasikinë tiesos samprata suponuoja, jog yra vienas vienintelis poþiûris á pasaulá, vienas vienintelis taðkas, ið kurio atsiveria jo vienintelë teisinga perspektyva. Klasikinës tiesos poþiûriu, ðis taðkas yra Dievas, o ði perspektyva – dieviðka perspektyva. Nietzsche’i, diagnozuojanèiam „Dievo mirtá“, toks poþiûris visiðkai nepriimtinas: þmogus nëra Dievas, ir todël jo poþiûris yra þmogiðkas. Ávairiems þmonëms pasaulis atsiveria ávairiomis perspektyvomis ir skirtingais rakursais. Skirtingos pasaulio interpretacijos, apie kurias kalbëjome, yra skirtingi pasaulio matymo bûdai, skirtingos perspektyvos. Todël poþiûrá, neigiantá, jog egzistuoja viena vienintelë teisinga perspektyva, ir numatantá perspektyvø ávairovæ, Nietzsche vadino perspektyvizmu. Taigi koncepcijà, skelbianèià, kad nëra jokiø faktø savaime, kuriais paþinimo procese galima bûtø remtis, jokios paþinimu siektinos vienos, universalios ir vienos vienintelës tiesos, kuri leistø vienintelá teisingà pasaulio paaiðkinimà, bet yra tik interpretacijos, vadiname perspektyvizmu.

184

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 114.

III. „Valia siekti galios“ ...

117

Kalbëjome apie pasaulio paþinimà tik kaip interpretavimà ir aiðkinome, kad negali bûti jokios privilegijuotos interpretacijos. Kadangi neámanoma nurodyti jokio fakto atskirai nuo santykio su jo interpretacijomis, tai nelieka nieko kito, kaip tik kurti savo interpretacijà ir mëginti áteigti jà kitiems. Kitaip tariant, Nietzsche draudþia kalbëti apie interpretacijas be jø sàlyèio su þmogumi, kuris kuria ir átvirtina jas kaip reikalingas ir bûtinas gyvenimui. „Pasaulis, – teigia Nietzsche, – atsisakius mûsø sàlygos jame gyventi, pasaulis, kurio mes neredukuojame á mûsø bûtá (Sein), logikà ir psichologinius prietarus, kaip pasaulis savaime (an sich) neegzistuoja“. Ið esmës pasaulis tëra tik „santykiø pasaulis: jo bûtis kiekvienu atveju yra esmingai kita“. Antra vertus, pasaulis nëra ir viena su kita kovojanèiø interpretacijø susumavimas: „ir ðie susumavimai kiekvienu atveju yra nekongruentûs“.185 Galiausiai Nietzsche atkreipia dëmesá ir á tai, kad pasaulio paþinimo procese mes pasmerkti ne tiesai, bet tik klaidai, tik interpretacijoms ne vien loginiu, bet ir kalbiniu aspektu. Jeigu visi proto loginiai tvirtinimai, kuriais siekiama pasaulio teisingo paþinimo, reiðkiami sàvokine kalba, tai kalba áamþiname ne tiesà, bet klaidas. Patá paþástantájá tarsi suvedþioja kalbos, kuria jis kalba, gramatika. Toks kalbos gramatikos suvedþiotas þmogus tiki, kad jis gali pasaulá paaiðkinti adekva-

185

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 271.

118

Arûnas MICKEVIÈIUS

èiai. Taèiau ið esmës kiekvienas toks paþinimas, Nietzsche’s manymu, yra tariamas: tai ne paties pasaulio, bet tik kalbos struktûros refleksija. Fragmente Kalba kaip tariamas mokslas Nietzsche raðo: „Kalbos reikðmë kultûros raidai ta, kad þmogus ákûrë ypatingà pasaulá greta kito, vietà, kurià jis laikë tokia tvirta, kad ið jos visà likusá pasaulá apvertë aukðtyn kojomis ir pajungë sau. Kadangi þmogus ilgà laikà tikëjo daiktø sàvokomis ir vardais kaip aeternae veritates jam atrodë, kad per kalbà jis paþásta pasaulá. Kalbos kûrëjas nebuvo toks kuklus, kad manytø, jog jis suteikë daiktams tik naujus vardus, pavadinimus; prieðingai, jis manë, kad þodþiais iðreiðkë aukðèiausià daiktø paþinimà“.186 Taigi ir pasaulio loginio paþinimo, ir kalbos, kuria ðis paþinimas skleidþiasi, atveju susiduriame ne su tiesa, bet tik su klaidomis ir interpretacijomis. Ðia prasme tarp paþinimo ir pasaulio nëra atitikimo ir a fortiori nëra bei negali bûti vienos vienintelës teisingos teorijos. Viskas tëra tik interpretacijos. Norint pagrásti poþiûrá, kad viskas tëra tik interpretacija, toliau reikia parodyti, kad tradicinis paþinimas yra kalbinis, t. y. arbitralinis. „Mes tikime protu: taèiau tai, – ironizuoja Nietzsche, – tik pilkø sàvokø filosofija. Kalba, paremta naiviais prietarais. Mes daiktams suteikiame disharmonijos ir problemø, nes màs186

30–31.

Nietzsche F. Menschliches, Allzumenschliches / KSA. Bd. 2,

III. „Valia siekti galios“ ...

119

tome tik kalbinëmis formomis“.187 Ðià citatà taikliai papildo kita: „Tiek, kiek proto prietarø esame verèiami pripaþinti viená, tapatybæ, trukmæ, substancijà, prieþastá, daiktiðkumà, bûtá – tam tikru mastu ásipainiojame á klaidà, priverèiami klysti. Èia nuolat advokatauja mûsø kalba. Reflektuodami kalbos metafizikos (vokiðkai – proto) pamatines prielaidas, mes susitapatiname su primityvia fetiðizuota bûtybe. Ta bûtybë tiki tuo, kad yra „að“, tiki „að“, kaip visuotine bûtimi, „að“, kaip substancija, ir tà tikëjimà projektuoja á visus daiktus – taip pirmàkart sukuriama daikto sàvoka. „Protas“ kalboje: ak, kokia apgaulinga moteriðka persona (kaukë – A. M.). Að bûgðtauju, kad mes neatsikratysime Dievo, nes vis dar tikime gramatika“188. Sàvokinë kalba realybës neaiðkina: „galvoti, kad mes kaþkà paþinome ten, kur turime matematinæ formulæ, yra iliuzija: èia tik kaþkas paþymëta (bezeichnet), apraðyta – nieko daugiau!“189 Tokia kalba, Nietzsche’s nuomone, yra „paprasèiausia semiotika ir neþymi nieko realaus“.190 Komentuojant cituotus Nietzsche’s fragmentus, galima sutikti su taikliu Alano D. Schrifto pastebëjimu,

187

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 193. Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 516–517. 189 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 105. 190 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 258. 188

120

Arûnas MICKEVIÈIUS

kad Nietzsche „sunaikina dvi vyraujanèias epistemologines iliuzijas: referencinæ prasmës teorijà ir korespondencinæ tiesos teorijà. Pirmoji tvirtina, kad kalba per savo galiø reprezentacijà uþima privilegijuotà padëtá (adequatio) ekstralingvistinio referento, arba prasmës („realybës“), atþvilgiu. Antroji þymi „tiesà“, susijusià adekvatumo, arba korespondentiniu, santykiu su realybe“.191 Kritikuodamas referencinæ prasmës teorijà, Nietzsche teigë, kad kalba, ið prigimties bûdama antropomorfine kûryba, negali suteikti „tikros“ informacijos apie tai, kas yra, negali apeliuoti á visiems privalomà tiesà. Tad kas gi yra „tiesa“ kalbos, pirmiausia sàvokinës kalbos poþiûriu? Nietzsche atsako: „Judri metaforø, metonimijø, antropomorfizmø gausa, trumpai tariant, suma þmogiðkø santykiø, kurie buvo poetiðkai ir retoriðkai iðaukðtinti, perteikti, papuoðti ir kurie ilgai juos vartojant liaudþiai atrodë tvirti, kanoniðki ir privalomi: tiesos yra iliuzijos, apie kurias pamirðtama, kad jos iliuzijos; metaforos, kurios susidëvëjo ir neteko jusliðkos galios, monetos su nusitrynusiu pieðiniu ir nebetinkamos vartoti kaip monetos, o vartotinos tik kaip metalas192.“ Sàvokinë kalba Nietzsche’i tëra tik uþmirðtos, iðsekusios ir suakmenëjusios metaforos. Bûtent ðis 191 Schrift A. D. Nietzsche and the Question of Interpretation. Between Hermeneutics and Deconstruction. New York; London: Routledge: 1990, 133. 192 Nietzsche F. Über Wahrheit und Lüge im aussermoralischen Sinne / KSA. Bd. 1, 880–881.

III. „Valia siekti galios“ ...

121

uþmirðimas, suakmenëjimas ir sukelia vienos vienintelës, amþinos ir nekintamos tiesos iliuzijà, kurià Nietzsche siekia demaskuoti. Nietzsche’s dekonstruojanèias intencijas á tiesà ir su ja susijusià klasikinio màstymo paradigmà vykusiai iðryðkino Kofman. Ji tvirtino, kad Nietzsche metaforas vartoja ne tik retoriðkai, bet ir „strategiðkai“, t. y. tikslingai kreipdamas dëmesá á klasikiná sàvokø dekonstravimà, siekia iðlaisvinti minëtàsias „aktyviai ir skirtingai interpretuojanèios jëgos“ savybes. Remdamasi Nietzsche’s mintimi, kad kiekvienas „pastatas turi rodyti iðdidumà, pergalæ prieð sunká, valià siekti galios“, kad „architektûra yra tam tikras jëgos iðkalbingumo tipas formoje“, „kad aukðèiausios jëgos ir tvirtybës jausmas reiðkiasi tuo, kas vadinama d i d þ i u oju s t i l i u m i“,193 Kofman aptaria Nietzsche’s vartojamas vadinamàsias Vakarø kultûros „architektûrines metaforas“. Dëmesys kreipiamas á tai, kaip filosofai rentë savo epistemologiná karkasà, kaip á já buvo átraukiamos vertybës ir t. t. Nietzsche ðá rentimà iliustruoja tokiomis „architektûrinëmis metaforomis“: „avilys“ (simbolizuoja geometriðkumà, darbo pasidalijimà), „bitë“ ( darbðtumas, skrupulingumas), „Egipto piramidë“ (sustingimas, marinimas, hierarchija, paklusimas),“voratinklis“, „medis“ ir pan. Kai kurios metaforos tradicinës, taèiau Nietzsche visas savaip perra193 Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 550.

122

Arûnas MICKEVIÈIUS

ðo: suteikia joms kità prasmæ ir parodo jø negatyvumà, nukreiptà á tapsmo vaizdiná, á „galios valios“ interpretatyvø pliuralizmà. Pavyzdþiui, viename fragmentø Nietzsche, naudodamasis „medþio“ metafora, teigia: „Mes augame, kaip medþiai, – tai nelengva suprasti, kaip ir visa kas gyva! Mes augame ne vienoje vietoje, o visur, ne viena kryptimi, o aukðtyn ir iðorën, taip pat vidun ir þemyn“.194 Medþio, „auganèio ne vienoje vietoje“, metafora vaizdþiai nusako ir Nietzsche’s garbinamà „didájá stiliø“, ir policentriðkà, perspektyvistiná poþiûrá á pasaulá. Nietzsche’s minimàjá medá Kofman vadina „arbre fantastique“. Tai, daro iðvadà Kaufmanas, „ávardija paradigmà naujojo filosofo, visomis formomis teigianèio gyvenimà ir keièianèio savo perspektyvas be referencijos á koká nors absoliutø ir apibrëþtà centrà“.195 Pirmoji architektûrinë konstrukcija, reprezentuojanti klasikiná màstymà, – tai bièiø avilys. Remdamasis „avilio“ architektûrine metafora, Nietzsche siekë parodyti, kad visos sàvokos, kurias vartojo klasikinis màstymas, buvo tik „instinktyvaus“, metaforinio aktyvumo produktas, panaðiai kaip korys yra bitës instinktyvumo konstrukcija. Ðioje metaforinëje màstymo stadijoje dar nëra opozicijos tarp vita practica ir vita contemplativa. Avilys, kaip geometrinis architektûrinis 194

Nietzsche F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

286. 195 Kofman S. Nietzsche and Metaphor. London: The Athlone Press,

1993, 111.

III. „Valia siekti galios“ ...

123

ansamblis, simbolizuoja sistemingà sàvokø tvarkà. Nietzsche atkreipë dëmesá, kad „avilio“ architektûrinis tobulumas, jo „groþis“, kaip ir klasikinio màstymo ir juo besiremianèio mokslo „didingumas“, nëra nesuinteresuotas: ðis „groþis“ yra pirmapradës stokos simptomas. Stoka ir paaiðkina bruzdanèio, triukðmingo darbo prigimtá, jo bûtinumà: kaip bitë konstruoja korá ir, kad galëtø iðgyventi, uþpildo já ið iðorës atneðtu medumi, taip ir klasikinis màstymas konstruoja tuðèià, formalø màstymo karkasà, á kurá stengiasi ásprausti visà iðoriná pasaulá. Klasikinio màstymo architektûriðkumà, kuriam ið tiesø bûdingas tik tariamas „groþis“ ar „didingumas“, Nietzsche palygino su nelaimingu, stokojanèiu vabzdþiu (paþástanèiuoju) ir jo koriais (formalus màstymo karkasas). Taip Nietzsche paðiepia paþintines klasikinio màstymo pretenzijas sumaþinti pasaulá iki savojo suvokimo lygmens. Jis iðjuokia pernelyg didelá mokslo pasitikëjimà, kuriam metaforas bûdinga laikyti grynosiomis „esmëmis“. Dël savo metaforinës prigimties mokslas niekada negali paaiðkinti pasaulio, koks jis yra ið tikrøjø, t. y. adekvaèiai; já ámanoma tik interpretuoti, tik metaforiðkai apraðinëti. Viename ið savo fragmentø Nietzsche teigë, kad „racionalus màstymas yra interpretavimas pagal schemà, ið kurios negalime iðsivaduoti“.196 Reikëtø pridurti, kad ðios „schemos“ pri-

196

Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 12, 194.

124

Arûnas MICKEVIÈIUS

gimtis, Nietzsche’s teigimu, yra ne racionali loginë grieþta ðiø þodþiø prasme, bet metaforiðka. Mokslas yra gryna þenklø sistema (semiologija). Klasikinio màstymo moksliðkumas ið tiesø kyla ið metaforinio aktyvumo ir remiasi sàvokomis, kuriomis be paliovos tik multiplikuojama ir renovuojama. „Panaðiai kaip bitë vienu ir tuo paèiu metu lipdo korá ir pripildo já medaus, lygiai taip pat ir mokslas nuolat stato vis naujus aukðtus, tvirtina, valo ir renovuoja senus korius“.197 Demaskuodamas mokslines pretenzijas á objektyvumà, absoliutø „tikrumà“, Nietzsche pabrëþia, kad ðios pretenzijos, paðalindamos visus antropomorfizmus, nuslepia savo metaforiðkà, interpretatyvià prigimtá. Ðis slëpimas – mokslo silpnumo simptomas. Kaip bitës gamina medø ið þiedø, kuriø nektarà be paliovos renka ir neða, taip mokslinis klasikinis màstymas ðalinasi „individualumo“, atsitraukia nuo metaforiniø, interpretatyviø galiø ir verèia eiti mokslininkà rinkti „nektaro“ á iðoræ ir parsineðti „tiesà“ á savo avilá: „mûsø lobis ten, – ironizuoja Nietzsche, – kur stovi mûsø paþinimo aviliai. Ið prigimties bûdami sparnuoti dvasios medaus rinkëjai, mes visà laikà pluðame, skubame turëdami ðirdy tik vienà vienintelá rûpestá – kà nors „parsineðti“.198

197 198

23.

Nietzsche F. KSA. Bd. 1, 886. Nietzsche F. Apie moralës genealogijà. Vilnius: ALK / Pradai, 1996,

III. „Valia siekti galios“ ...

125

Nietzsche pastebi: jeigu ið mokslinio imperatyvumo gali bûti paðalintas „individualumas“, tai jau yra þenklas, jog atskiras þmogus nëra pakankamai stiprus savo asmeniniam poþiûriui teigti. Todël mokslo stoka koreliuoja su paþástanèiojo mokslininko stoka: paþástantysis pats stokodamas individualiø jëgø nebesugeba apginti savo individualiø vertinimø ir taip tampa „objektyviu“. Toks þmogaus „architektûrinës sàmonës silpnumas“ verèia já ásikurti ir prisiglausti mokslo „tvirtovëje“, kuri já gina ir maitina. Taip „avilio“ metaforinæ architektûrà papildo ir modifikuoja „tvirtovë“. Moksliniam klasikiniam màstymui „tvirtovë“ reikalinga tam, kad bûtø galima apsiginti ne tik nuo iðorës, bet ir vidaus pavojø. Kitaip tariant, didþiausiu pavojumi mokslui tampa pats „gyvenimas“: bûtina gintis nuo jëgø, kurias teigia pats gyvenimas. Toks besiginantis mokslo þmogus apsistato barikadomis, izoliuojasi ir ðitaip stengiasi apsaugoti savo màstymo konstrukcijas nuo á jas nukreiptø veiksniø (alternatyviø poþiûriø ir vertinimø). Tai reikðtø, kad klasikinis màstymas visomis iðgalëmis gynësi nuo iracionalumo, mito, meno ir visø tø, kurie, Nietzsche’s þodþiais, bûdami „iðtikimi gyvenimui“ teigë totalaus regimybiðkumo, pavirðiaus, fiktyvumo kultà, t. y. metaforiðkumo ir interpretatyvumo, nenurodanèiø á joká pirminá signifikatà, kultà. Klasikinis màstymas gynësi ir kartu buvo nukreiptas prieð tuos, kurie, rizikuodami bûti nugalëti, iðdráso pripaþinti (teigti) savàjà perspektyvà

126

Arûnas MICKEVIÈIUS

(poþiûrá) kaip vienà ið daugelio galimø, bet, vertinant ið mokslo pozicijø, neigianèià vienà vienintelæ, dieviðkà perspektyvà ar „objektyvià“, absoliuèià, mokslinæ Tiesà. Bûtent pastaràjà perspektyvà Nietzsche ir demaskuoja parodydamas, kad ji yra þmogiðka, pernelyg þmogiðka, kad metafizikø „tikrasis pasaulis“ yra paprasèiausia pasaka, fikcija. „Tvirtovë“ arba „miestas-tvirtovë“, svarbi mokslui iðlikti, – tai ir gynybinio skydo, ir apsitvërimo, saviizoliacijos, savikastracijos nuo „gyvenimo“ simbolis. Mokslininkas, átikëjæs á vienà dieviðkà Tiesà, arba „Ðventasis, átinkantis Dievui, – teigia Nietzsche, – yra idealus kastratas. Kur prasideda Dievo karalystë, ten baigiasi gyvenimas...“199 Klasikinio màstymo architektûriðkumui apibûdinti vartodamas „tvirtovës“ metaforà, Nietzsche demaskuoja, jo manymu, neteisëtà „individualumo“, subjektyvumo atmetimà, neteisëtas monocentristines tendencijas. Jis parodo, kad ið tikrøjø pasaulio konstravimas (paþinimas) nëra neðaliðkas, kad kûryba neatsiejama nuo „valios galiai“. Nietzsche pasisako uþ agonistikà, uþ daugelio poþiûriø ávairovës galimybæ. Tokià pozicijà, minëjome, jis nusakë kaip aktyviàjà, gyvenimà teigianèià. Klasikinio màstymo mokslinæ pozicijà, kuri atsiveria ið vieno dieviðko centro, jis ávardijo kaip „reaktyviàjà“, t. y. gyvenimà neigianèià, jo neapkenèianèià, nuo jo atsitverianèià „tvirtovæ“. Todël klasikinio 199

Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 524.

III. „Valia siekti galios“ ...

127

màstymo moksliðkumo „didybë“, pasak Nietzsche’s, yra nuskurdinta, silpno þmogaus (paþástanèiojo) „didybë“: bûdama grynai fiktyvi, ji slepia savo iðgàstá ir panikà „gyvenimo“ atþvilgiu, slepia „klaidas“, jas vadindama „tiesomis“. Mokslo þmogaus bejëgiðkumas verèia já apsitverti, apsistatyti barikadomis ir á jas ásitverti, kad galëtø iðgyventi. Ðioje keistoje klasikinio màstymo architektûrinëje formoje – „tvirtovëje“, – kurià paþástantysis sukonstruoja, galø gale nebelieka jokiø spragø, jokios erdvës në maþiausiai vaizduotës uþgaidai. Mokslas, teigia Nietzsche, „stengiasi visø pirma pripildyti ðá milþiniðkà statiná, jame patalpinant visà empiriná, t. y. antropomorfiná pasaulá“.200 Ðis „pripildymas“ ágauna tokias milþiniðkas proporcijas, kad mokslo tvirtovë tampa panaði á Babelio bokðtà. Mokslo kalba nukerta savo turëtàsias metaforines ðaknis, atsiriboja nuo „natûralios“, kasdieninës kalbos. Mokslas ima kurti iðgalvotà, formalizuotà loginæ kalbà, sudarytà ið abstrakèiø þenklø, t. y. tikrø másliø, labiau slepianèiø þmogaus aistras ir konfliktus nei atskleidþianèiø „tikràjà“ daiktø ar pasaulio esmæ. Ir ðis „mokslo bokðtas, – teigia Nietzsche, – pleèiasi ir auga iki begalybës, o kartu didëja ir tikimybë, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir ‘specializuosis’, tad jis jau nesugebës pasiekti aukðtumos, ið kurios galëtø viskà aprëpti, apþvelgti, þ v el g ti i ð

200

Nietzsche F. KSA. Bd. 1, 886.

128

Arûnas MICKEVIÈIUS

v i r ð a u s þ e m y n. Iðties minia ilgà laikà neatpaþindavo filosofo ir painiodavo já tai su mokslo þmogumi, idealiu mokslininku, tai su Dievo ákvëptu religiniu svajotoju, numarinusiu savo kûnà ir „atsisakiusiu pasaulio“. Bet tikrasis filosofas – taip atrodo m u m s, mano bièiuliai? – gyvena „nefilosofiðkai“ ir „neiðmintingai, pirmiausia n e p r o t i n g a i, jis jauèia jam uþkrautà naðtà ir pareigà patirti daugybæ gyvenimo iðbandymø ir pagundø: jis nuolat rizikuoja s a v i m i, jis þaidþia pavojingà þaidimà...“201 Statydamos „tvirtovæ“ arba „bokðtà“, þmogiðkos bûtybës jauèiasi saugesnës. Taèiau, kita vertus, tai vyksta paèiø þmoniø susvetimëjimo, uþsisklendimo ir uþsikonservavimo savo „proto sienose“ nuo pasaulio ir gyvenimo kaina. Ðtai kodël mokslo konstravimo grieþtumas, pasak Nietzsche’s, veda savæs marinimo link: negali be paliovos statyti mokslo bokðtà, nes neiðvengiamai ateina „nuovargis“ ir „specializacija“, kuri, kaip matysime, neatsiejama nuo askezës, mumifikacijos. Taigi ilgai iðgyventi ámanoma ne tiek nuolat statant „bokðtà“, kiek save mumifikuojant. Taip „avilys“, „tvirtovë“ ir „bokðtas“ toliau modifikuojasi ágaudami naujà architektûriná pavidalà – geometrinæ „piramidæ“. Ðiam naujam klasikinio màstymo architektûriðkumui bûdinga, kad vartojant „suakmenëjusias metaforas“, t. y. sàvokas, imama konstruoti 201

Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio /Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 408–409.

III. „Valia siekti galios“ ...

129

hierarchizuotà pasaulá, viskas klasifikuojama kategorijomis ir taip nustatoma legali, racionali tvarka. Klasikiniam màstymui bûdingas „piramidiðkumas“ simbolizuoja schematizuotà, inteligibilø esmiø pasaulá. „Ðioje schemø karalystëje, – teigia Nietzsche, – tapo ámanoma tai, ko niekada nepavyktø tarp betarpiðkø áspûdþiø – pastatyti kastø ir laipsniø piramidæ, sukurti naujà ástatymø, privilegijø, subordinacijø pasaulá, kurio reguliatyvumas ir imperatyvumas konfrontuoja su regimu betarpiðkø áspûdþiø pasauliu“.202 Paþymëtina, kad „piramidës“ metafora simbolizuoja ne tik inteligibilø grynøjø esmiø pasaulá, bet ir seniai palaidotà, numarintà ir mumifikuotà individualumà: pojûèiø áspûdþius, betarpiðkus iðgyvenimus. Trumpai tariant, „piramidë“ yra numarinto kûniðkumo kapas. Ðtai vienas ið daugelio Nietzsche’s klasikinio màstymo metaforinio „piramidiðkumo“apraðymø: „Jûs manæs klausiate, kas yra visos tos filosofø idiosinkrazijos?.. Pavyzdþiui, jø istorinës intuicijos stoka, jø neapykanta tapsmo vaizdiniui, jø egipticizmas. Jie tiki, kad suteikia garbæ kokiam dalykui, já atskirdami nuo istorijos, sub specie aeterni, – paversdami já mumija. Visa, kuo tûkstantmeèiais manipuliavo filosofai, buvo sàvokø mumijos; melsdamiesi jie marino, jie gamino iðkamðas, ðitie ponai sàvokø stabmeldþiai. Kas yra, netampa; kas tampa, to nëra… Tad visi jie, net puldami á

202 Nietzsche

F. KSA. Bd. 1, 881–882.

130

Arûnas MICKEVIÈIUS

neviltá, tikëjo bûtimi. Bûti filosofu, bûti mumija, monotono-teizmà perteikti lavonø mimika! – Ir pirmiausia – ðalin kûnà“.203 Ðarþuodamas ðá moksliniam klasikiniam màstymui bûdingà „piramidiðkà“ architektûriðkumà, jam bûdingà universalø Tiesos imperatyvumà, Nietzsche teigë, kad toks architektûrinis màstymas sutampa su keturkampiu kvartalu, primenanèiu kapo duobæ, kurioje dûli numarintas kûniðkumas. Todël nuo „piramidës“ metaforos Nietzsche pereina prie „kolumbariumo“, t. y. patalpos, kurioje laikomos mirusiøjø urnos, metaforos apraðymo. Mumifikacija numato, kad kiekvienas „individualumas“ ir betarpiðki iðgyvenimai, áspûdþiai iðdyla, virsta pelenais, dulkëmis. „Piramidë“ tëra „didingas“ antkapis kapo, kuriame dûli iðsekinto, numarinto „individualumo“, betarpiðkø iðgyvenimø, t. y. „gyvenimo“ apskritai, pelenai. Todël klasikinis màstymas ir juo besiremiantis mokslinis þinojimas – tai individualiø iðgyvenimø, gyvenimà teigianèiø jëgø, kûniðkumo kapo simbolis. Nietzsche demaskavo mokslo „piramidës“, sukonstruotos ið grieþtø sàvokø, tariamà „didingumà“, parodydamas, kad ji yra sukonstruota ant netvariø – metaforiniø – pamatø. Jis tvirtina: „Jei kiekviena regima metafora yra individuali bei nepanaði á kità ir todël nepasiduoda jokiai klasifikacijai, tai sàvokø pastatas rodo sustingusá romëniðko kolumbariumo taisyk203

Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 514.

III. „Valia siekti galios“ ...

131

lingumà ir savo logiðkumu alsuoja matematikai bûdingu grieþtumu ir ðalèiu. Á kurá ðis ðaltis padvelkë, tas vargu ar patikës, kad sàvoka – sausa ir aðtuonkampë kaip nuolat perstumdinëjamas þaidimo kauliukas – visgi yra metaforos liekana“.204 Ið èia darytina iðvada, kad visa klasikinio màstymo epistemologija – tai paprasèiausias þaidimas formaliomis, tuðèiomis sàvokomis. Tiesa, ðis þaidimas yra rimtas, kas nesilaiko jo taisykliø, negali likti nenubaustas: „ðiame sàvokø-kauliukø þaidime „tiesa“ reiðkia, jog bûtina naudoti kiekvienà þaidimo kauliukà pagal paskirtá, teisingai skaièiuoti jo taðkus, formuluoti teisingas rubrikas ir niekada nepaþeisti kastø tvarkos ir rangø“.205 Paskutinë architektûrinë metafora, kurià Nietzsche siejo su klasikiniu màstymu, – „voratinklis“. Kaip voras ið savo seiliø rezga tinklà, ketindamas sugauti grobá, taip ir mokslininkas pats ið savæs konstruoja sàvokø tinklus. Ðie nuo masyvaus „piramidiðko“ sàvokø hierarchiðkumo ir sistemingumo skiriasi tuo, kad yra lengvi, mobilûs, atsparesni ir prisitaikæ prie gyvenimo tëkmës netikëtumø. „Kaip romënai ir etruskai dangø padalijo grieþtomis matematinëmis linijomis ir tokioje apribotoje erdvëje kaip templum apgyvendino Dievà, taip ir kiekviena tauta virð savæs turi toká matematiðkai suskirstytà savo sàvokø dangø ir tiesos reikalavimu laiko, kad kiekvienos dievo sàvokos turi bûti 204 Nietzsche 205

F. KSA. Bd. 1, 882. Nietzsche F. KSA. Bd. 1, 882.

132

Arûnas MICKEVIÈIUS

ieðkoma tik jos paèios sferoje. Èia, toliau ironizuoja Nietzsche, galima tik stebëtis þmogumi, kaip neiðsenkanèiu tvarumo genijumi (Baugenie), kuriam ant nestabiliø pagrindø, kaip ant tekanèio vandens, pavyksta suræsti be galo sudëtingà sàvokø baþnyèià (Begriffsdome). Þinoma, norint ant tokiø pagrindø iðsilaikyti, reikia, kad statinys (Baum) bûtø sukurtas kaip voro tinklas: toks ðvelnus, kad galëtø bûti neðamas bangos, toks tvirtas, kad ne bet koks vëjas já galëtø nublokðti“.206 Neatsitiktinai paþástantájá Nietzsche lygino su nuodingu voru tarantulu. Lygiai kaip voras èiulpia á savo nuregztus tinklus áviliotø maðalø kraujà, taip ir paþástanèiøjø nuregzti tinklai bjauroja „gyvenimà“, paverèia já blyðkiu ir bekrauju, t. y. objektyviu, universaliu: „prastos rûðies, blogos kilmës tai þmonës; ið jø veidø tik budelis ir pëdsekys gauruotas þvelgia“.207 „Voratinklio“ architektûrinë metafora susijusi su klasikiniame màstyme vyravusiu Dievo vaizdiniu. Ðá Nietzsche traktavo kaip mokslininko-voro ið savo paties „sulèiø“ suregztà idëjà, kuriai vëliau imperatyviai paklûstama: „idëjos, – teigia Nietzsche, – visuomet mito filosofo „krauju“, visuomet sekino jo jusles. Ðitie senieji filosofai buvo beðirdþiai: filosofavimas visuomet buvo savotiðkas vampyrizmas . Ar nejauèiate tokiø asmenybiø kaip, sakysim, 206

Nietzsche F. KSA. Bd. 1, 882. Nietzsche F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 109. 207

III. „Valia siekti galios“ ...

133

Benedictas Spinoza, tam tikro gilaus máslingumo ir kraupumo? Ar nematote èia vykstanèio nuolatinio blyðkimo, to vis idealiau aiðkinamo nujuslëjimo? Ar nejauèiate èia pat esant ilgos pasislëpusios kraujà siurbianèios dëlës, kuri pirma imasi jusliø, palikdama galiausiai kaulus ir griauèius? – turiu galvoje kategorijas, formules, þodþius (juk tai, kas ið Spinozos liko, amor intellectualis dei, yra tik griauèiai, nieko daugiau! Kas ið amor, kas ið deus, jeigu juose nëra në laðo kraujo?.. In summa: visø rûðiø filosofinis idealizmas iki ðiol buvo tarsi kokia liga“.208 Mokslininkø-tarantulø sàvokiniai tinklai – tik „fantomai“, gyvenimo „simuliakrai“. Nietzsche vël nori parodyti, kad visas klasikinio màstymo sàvokinis aparatas, raizginys tëra tik arachnoidiniø kûrëjø skurdo simptomas. Apraðydamas klasikinio màstymo metaforiná architektûriðkumà, Nietzsche siekë: pirma, parodyti, kad ðio màstymo architektûriðkumo prigimtis yra ne racionali loginë, bet metaforiðka; antra, kad universalistinis klasikinis màstymas, atsiveriantis ið vieno metafizinio iðeities taðko, neteisëtai neigia „gyvenimo“, t. y. pasaulio, multiperspektyvumà ir todël yra reaktyvus, o jo „didybëje“ implikuotas objektyvumas, universalumas, hierarchiðkumas yra „gyvenimo“, t. y. pasaulio, skurdinimo ir marinimo simptomas; treèia, Nietzsche stengiasi iðlaisvinti paþástanèiøjø metafori208 Nietzsche

287–288.

F. Linksmasis mokslas. Vilnius: ALK / Pradai, 1995,

134

Arûnas MICKEVIÈIUS

nes galias ið vienos Tiesos gniauþtø, iðlaisvinti kûrybiná þaismà, legitimuoti perspektyvøjá, interpretatyvøjá poþiûrá á pasaulá, kurá jis pats grindë minëtu „valios siekti galios“ principu ir siejo su aktyviosiomis, „gyvenimà“ teigianèiomis jëgomis. Taigi nëra vienos universalios tiesos, nëra centro. Tëra tik interpretacijø ávairovë, ámanomas tik policentriðkas pasaulio paþinimas. Èia keltinas klausimas: jeigu viskas tëra tik interpretacijos, tai koks yra Nietzsche’s perspektyvizmo koncepcijos epistemologinis pobûdis? Ar Nietzsche’s teorija, skelbianti, kad viskas tëra tik interpretacijos, taip pat tëra tik interpretacija, ar vis dël to apeliuoja á klasikinës filosofijos normatyvumo tipà? Regis, kad Nietzsche, bûdamas nuoseklus, pasirenka pirmàjà alternatyvà. Jis pripaþásta, kad jo „valios siekti galios“ principu paremta „perspektyvizmo“ samprata taip pat yra tik viena ið daugelio galimø interpretacijø ir nepretenduoja á koká nors epistemologiná iðskirtinumà. Ðià Nietzsche’s pozicijà galime ávardyti kaip radikalø skepticizmà. Taèiau bûtø ádomu paþiûrëti, ar perspektyvizmo sampratoje ámanoma áþvelgti koká nors atramos taðkà ir kaip kalbëti apie savità tiesos egzistavimo patirtá? Manome, kad ámanoma. Ði patirtis – tai negatyviai, per pëdsakà nusakoma patirtis. Kyla klausimas, kaip jà galima nurodyti ar apraðyti.

III. „Valia siekti galios“ ...

135

2. Tiesa ir pëdsakas

Matëme, kad Nietzsche neigia tiesà tiek, kiek jos atodanga yra susijusi su mokslinës metodologijos kontroliuojamu epistemologiniu kontekstu. Todël negatyviai, per pëdsakà nusakomos tiesos egzistavimo patirties neámanoma pagrásti áprastu metodinio normatyvumo bûdu. Èia ji patektø á paties Nietzsche’s kritikos akiratá. Nuorodà á patirtá, slypinèià perspektyvizmo sampratoje, bandysime sieti su tokia metafora: paþinimas yra rekonstruotas tekstas; pasaulis yra prarastas ir nebepasiekiamas originalas. Tarkime, turime Renesanso laikø rankraðtá, liudijantá kaþkur esant originaløjá, taèiau prarastà ir nebepasiekiamà Aristotelio traktatà apie menà. Renesanso rankraðtis ðiuo atveju yra Aristotelio originalo kopija. Rekonstruodami Aristotelio originalà, prieiname prie iðvados, kad Renesanso kopija yra perraðyta ið viduramþiø kopijos. Matome, kad kiekviena kopija yra susijusi su ankstesniàja ir jø grandinë kildinama ið „ankstyviausios“ perraðytos kopijos. Ásivaizduokime, kad

136

Arûnas MICKEVIÈIUS

suradome „ankstyviausià“. Tada pasirodys, kad kopijose nuo „ankstyviausios“ iki paskutiniosios yra daug skirtumø. Kiekvienas perraðinëtojas rekonstruodamas nepasiekiamà Aristotelio originalà, susidûrë su nesuprantamais dalykais ir juos skirtingai interpretavo. Taip atsirado kopijø skirtumø, sàlygotø kalbinio, filosofinio ir istorinio akiraèio. Kiekviena kopija originalo atþvilgiu yra interpretacija, glaudþiai susijusi su „klaidingumu“ (Irrthümlichkeit). Taigi „klaidingumas“ yra sàlygotas kalbinio, filosofinio ir istorinio akiraèio, ir ontologiðkai nurodo, jog negalima adekvaèiai rekonstruoti tai, kas prarasta ir nebepasiekiama, t. y. originalà. Ðià iðplëtotà metaforà pabandykime susieti su Nietzsche’s poþiûriu á paþinimà. Prisiminkime, kad paþinimas protu, jo teigimu, yra ne teisingas, bet fiktyvus, ir tëra tik schematinis interpretavimas, numatantis aktyvià interpretuotojo veiklà. Tai reiðkia, kad kiekvienas paþinimas, kaip „kaþko“ paþinimas, yra sàlygotas interpretuotojo, kuris tà „kaþkà“ siekia rekonstruoti. Pirma, þodis re-konstrukcija numato, kad jau ið pat pradþiø yra „kaþkas“, kà siekiama rekonstruoti. Antra, tas rekonstrukcijos numanomas „kaþkas“ yra nebepasiekiamas. Tas „kaþkas“ – tai pasaulis. Taèiau jei pasaulis yra nebepasiekiamas, tai rekonstrukcija niekada negali bûti adekvati pasauliui. Panaðiai kaip ir koks nors realus istorinis ávykis nëra adekvatus ðio ávykio tekstinei rekonstrukcijai: realaus ávykio vyksmo „vie-

III. „Valia siekti galios“ ...

137

ta“ yra gyva istorija, netelpanti á popieriaus lapà, o ðá ávyká rekonstruojanèio paþinimo „vieta“ yra tik tekstas. Neatsitiktinai Nietzsche pabrëþë: „kalbëdamas (kartu ir paþindamas – A. M.) kalbantysis (paþástantysis – A. M.) susivulgarina.“209 Ðià mintá paryðkina kita: „kalbinës“ (paþintinës – A. M.) iðraiðkos priemonës yra netinkamos ir negali iðreikðti tapsmo“.210 Ðia prasme pasaulio paþinimas visada lieka tik rekonstruotas, interpretuotas tekstas. Paþinimas protu, suprastas kaip rekonstruotas, interpretuotas tekstas, negali bûti adekvatus pasauliui, todël tiesos paþinimas ir a fortiori pasaulio teisingas paaiðkinimas neámanomas. Bet koks su schematizuojanèia loginio paþintinio konteksto kontrole siejamas siekis paþinti tiesà yra tik beviltiðkas idealas, nes reali pasaulio tiesa niekada negali bûti „suèiupta“ paþinimo kaip rekonstruotame tekste. Nietzsche’s supratimu, tiesos, pasaulio „teisingo“ paþinimo siekio idealas fataliðkai susijæs ne su paèia tiesa, ne su realiu pasauliu, bet tik su „klaidomis“ ir interpretacijomis. Ðá paþinimo pobûdá galima ásivaizduoti kaip fataliðkà paþinimo sàsajà su kauke. „Kiekvienai giliai sielai, – teigia Nietzsche, – reikia kaukës; dar daugiau – kiekviena gili siela pamaþu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lëkðtai interpretuojamas 209 Nietzsche F. Stabø saulëlydis / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 559. 210 Nietzsche F. Nachgelassene Fragmente / KSA. Bd. 13, 96.

138

Arûnas MICKEVIÈIUS

kiekvienas jos iðtartas þodis, kiekvienas þengtas þingsnis, kiekvienas þenklas“211. Ðis Nietzsche’s poþiûris yra beveik identiðkas tam, kurá Ðliogeris taikliai pavadino „kaukës sindromu“: „Kaukë tampa savotiðkais akiniais, tikràjá pasaulá pakeièianèiais jo regimuoju vaizdu. Kaukëtas þmogus mato nebe paèius daiktus, o tik jø regimybæ. Kaukë tampa visuotine þmogaus lemtimi ir net jo antràja prigimtimi“212. Ar ámanoma nuplëðti kaukæ ir iðvysti veidà? Ar ámanoma iðvengti „klaidos“ ir iðvysti tiesà? Jei taip, kas bûtø tas „klaidos“ iðvengimas, kaukës nuplëðimas? Nuplëðti kaukæ – reikðtø perþengti minëtà màstymo, kalbos ir istorijos akiratá, t. y. atsistoti á neþmogiðkà pozicijà anapus màstymo, kalbos, istorijos. Nietzsche’s supratimu, toks perþengimas ir stovësena anapus – neámanomi ir absurdiðki dalykai, nes „klaidingø „ sprendiniø iðsiþadëjimas reikðtø paties gyvenimo iðsiþadëjimà. Tiesa, galimybæ iðvengti „klaidos“, nuplëðti kaukæ galima aiðkinti ir kitaip. Pavyzdþiui, galvojant, kad paþástantysis màstymas gali nurodyti tiesà ir adekvaèiai paaiðkinti pasaulá toká, koks jis yra ið tikrøjø. Taèiau Nietzsche aistringai árodinëjo, kad toks „optimistinis paþinimas“, arba „logikø optimizmas“, bûtø „fi211 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 352. 212 Ðliogeris A. Heideggeris: Kaukë ir bûtis / Heidegger M. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992, 5–6.

III. „Valia siekti galios“ ...

139

losofinis dogmatizmas“213 arba tik paprasèiausia filosofijos kûrëjo iðpaþintis, „savotiðki memuarai“.214 Perspektyvizmo koncepcija radikaliai neigia tiesos, pasaulio adekvatø paþinimà, kartu parodydama, kad paþinime susiduriama tik su kauke, kurios ne tik neverta bandyti nuplëðti, bet tai ir neámanoma. Viskas yra kaukës. Kiekvienà kartà, nuplëðdami vienà kaukæ, susiduriame su kita – panaðiai kaip „viena klaida yra senesnë, gilesnë nei kita“. Bet iðvengti „klaidos“ kaip tokios, nusiplëðti kaukæ kaip tokià – ið esmës neámanomas dalykas. Taigi yra tik kaukës ir kaukiø kaukës, klaidos ir klaidø klaidos, interpretacijos ir interpretacijø interpretacijos. Perspektyvistinis paþinimas – tai neapibrëþtas ir neribotas, kintantis ir nepastovus kaukiø, klaidø ir interpretacijø þaismas. Taèiau, kita vertus, teigti, kad paþinimo procese, kaip rekonstruotame tekste, susiduriama tik su „klaidomis“, interpretacijomis, kaukëmis, – reiðkia pirmiausia numanyti ir remtis paþinimui nebepasiekiama savita tiesos egzistavimo patirtimi. Vertëtø paklausti: kuo ji savita? Ogi tuo, kad tiesa „pasirodo“ kaip pëdsakas. Pëdsakas – nesaties þenklas, nes jis nëra pats save paliekantis. Kita vertus, jis nurodo ir á esatá, nes

213 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 317–318. 214 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 322.

140

Arûnas MICKEVIÈIUS

kitaip jis negalëtø bûti tuo, kuo yra, t. y. kaþko esamo paliktu pëdsaku. Þinoma, galima samprotauti ir kitaip: pëdsakas nurodo ne á esatá, bet á kità pëdsakà, ðis á treèià ir t. t. Panaðiai kaukë ir interpretacija nurodytø á kitas kaukes ir interpretacijas. Taip galvojo Nietzsche, kalbëdamas apie perspektyvizmà. Tai turëjo galvoje ir Derrida sakydamas, kad Nietzsche radikalizuodamas perspektyvos sàvokà, uþuot palaikæs tradicinæ metafizikà, prisidëjo prie signifikanto iðlaisvinimo nuo logoso ir su juo susijusios tiesos priklausomybës. Ir vis dëlto „pëdsakas“ kaip toks nurodo ne tik á nesatá, bet ir esatá, Derrida terminais kalbant, „pirminá signifikatà“. Pëdsakas numato pirminá signifikatà, „tiesà“, kurià galime suprasti ir egzistenciðkai patirti, lygiai kaip kad ið minëtøjø kopijø suprantame, jog egzistavo originali (nors dabar jau prarasta ir nebepasiekiama, todël achroniðka ir atopiðka) versija. Ðis supratimas, patirtis, kaip minëjome, yra negatyvûs, nes „tiesa“ pasirodo ne kaip ji pati, bet kaip „pëdsakas“. Taèiau vis dël to ðá pëdsakà, kaukæ, interpretacijà pabrëþianti patirtis kartu implikuoja vienà „tiesà“, pirminá signifikatà, originalà. Ðià mûsø áþvalgà patvirtina Nietzsche’s tekstai. Viena vertus, Nietzsche radikaliai teigë, kad viskas tëra tik be galo viena á kità nurodanèios interpretacijos, kaukës, pëdsakai. Kita vertus, jis akcentavo bûtinybæ „suvaldyti daugybæ tuðèiagarbiø svajingø interpretacijø ir svajingø prasmiø, kurios lig ðiol buvo braiþomos ir tepliojamos ant

III. „Valia siekti galios“ ...

141

amþinojo homo natura originalo215.“ Jis siekë skaityti „faktus neiðkreipdamas jø interpretacijomis216.“ Paradoksalu, bet vienu „faktø“ Nietzsche laikë iki jo tradicijoje dominavusià onto(teo)loginæ Tiesà, kuri jo „valios siekti galios“ filosofijai yra prarasta ir nebepasiekiama, á kurià nuolat yra apeliuojama, bet kuri tegali bûti „valios siekti galios“ „paþinta“ tik kaip „interpretuota Tiesa“. Ðá Nietzsche’s perspektyvizmo sampratoje slypintá dvilypumà labai taikliai uþfiksavo Granieris. Tiesa, ðis já nusakë kiek kitais terminais, nei mes. Granierio nuomone, nyèiðkasis „valios siekti galios“ principo sàlygotas perspektyvizmas numato ðtai tokià pozicijà: „Bûties esmë kaip interpretuota Bûtis (lÿ essence de lÿ Etre comme Etre – interprété)217.“ Bûtis Nietzscheÿi visada – jau interpretuota Bûtis. Mûsø kontekste tai reikðtø: Tiesa – jau interpretuota Tiesa. Nietzsche’s perspektyvizme Granieris áþvelgia du – absoliutøjá Bûties ir reliatyvistiná – polius. Pastaràjá Granieris vadina „vitaliniu pragmatizmu“. Jis susijæs su Nietzsche’s poþiûriu á tiesà kaip naudingà ir bûtinà gyvenimui klaidà („tiesa yra 215 Nietzsche F. Anapus gërio ir blogio / Nyèë F. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991, 436. 216 Nietzsche F. Der Antichrist / KSA. Bd. 6, 68. 217 Granier J. La probléme de la Verite dans la philosophie de Nietzsche. Paris: Editions du Sevil, 1966, 463; Ðia tema þr. ir straipsnius: Granier J. Nietzsche’s conception of chaos // The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 135–141; Granier J. Perspectivism and Interpretation // The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation. London, 1988, 190–201.

142

Arûnas MICKEVIÈIUS

klaidos rûðis, be kurios gyvos bûtybës negalëtø gyventi“). Absoliutøjá poliø Granieris, nenutoldamas nuo Nietzsche’s terminijos, vadina „intelektualiniu“ arba „filologiniu sàþiningumu“. Ðis sàþiningumas imperatyviai reikalauja absoliuèios pagarbos Bûèiai (arba Tiesai) ir verèia pripaþinti „deramà pagarbà, teisingumà prigimèiai, parodant daiktus jø bûtyje“.218 O tai yra ne kas kita kaip mûsø minëtasis Nietzsche’s reikalavimas skaityti „faktus neiðkreipiant jø interpretacijomis“. Toks jo reikalavimas prieðtarauja kitam, taip pat perspektyvizmo sampratos numatomam poþiûriui, kad viskas yra tik kaukës ir interpretacijos. Tai nëra paprastas, nieko nesakantis ir atsitiktinis prieðtaringumas. Jis veda prie mums rûpimos iðvados: Nietzsche’s imperatyvus apeliavimas á „homo natura originalà“, á „faktø skaitymà neiðkreipiant jø interpretacijomis – tai apeliacija á pirminá signifikato, arba tiesà. Mums svarbu parodyti, kad bûtent ði nebepasiekiama tiesa bei jos patirtis yra matas ir norma, kuri Nietzsche’i leidþia uþimti tam tikrà ekstraperspektyvià pozicijà ir viskà pavadinti interpretacijomis, kaukëmis. Ðis ekstraperspektyvumas leidþia drauge su Nietzsche kalbëti apie pasaulio ir paþinimo atitikimà vartojant þodelá „tarsi“. Tvirtindamas, kad „ tiesa yra rûðis klaidos, be kurios tam tikra gyvø bûtybiø rûðis negalëtø gyventi“, 218

Granier J. Le probléme de la Verité dan la philosophie de Nietzsche. Paris: Editions du Sevil, 1966, 325.

III. „Valia siekti galios“ ...

143

Nietzsche turëjo galvoje, kad mes negalime jos paneigti absoliuèiai. Þmogiðkosios bûtybës negali gyventi be tiesos, nors ði tiesa joms pasirodo ir negatyviai, per pëdsakà. Mes tik uþpildome tekstø spragas, nurodome ortografijos klaidas taip, tarsi visa tai lygintume su paþinimui nebepasiekiamu (atopiðku) numanomu originalu, nebepasiekiamu (atopiðku) Tiesos egzistavimu. Taèiau Tiesos, kaip originalo, prieðais save niekuomet neturime. Ji paþinimui nebepasiekiama (atopiðka). Vis dëlto paþinimas funkcionuoja taip, tarsi jis bûtø adekvatus pasauliui. Nors ið tiesø esame situacijoje, kurioje taip nëra, taèiau norëdami gyventi ir iðlikti esame priversti elgtis taip, tarsi toks paþinimas bûtø adekvatus, tarsi jis bûtø teisingas. Mes netgi renkamës ið konkuruojanèiø interpretacijø taip, tarsi rinktumëmës numanomo, nors nepaþinaus originalo, t. y. numanomos, bet paþinimui nebepasiekiamos originalios Pasaulio Tiesos egzistavimo atþvilgiu. Ðia prasme Nietzsche’s perspektyvistiná pasaulio paþinimà galima apibûdinti „kaip interpretavimà pagal schemà“, kurioje implikatyviai numatoma klasikinio màstymo paradigmai bûdinga prielaida, kad tam tikra prasme yra viena visiems bendra Tiesa. Absoliutus ðios prielaidos paneigimas neámanomas. Monistinë Nietzsche’s „valios siekti galios“ filosofija, jo radikalus tik skirtingas interpretacijas teigiantis ir vienà Tiesà neigiantis perspektyvizmas yra prieðtaringas ir dviprasmiðkas. Jis implicistiðkai numato ir

144

Arûnas MICKEVIÈIUS

remiasi paþinimui atopiðka (nebepasiekiama) ir achroniðka (prarasta) Tiesa. Taèiau bûtent todël nyèiðkasis interpretacijø, poþiûriø ávairovës „legitimavimas“ nëra naivus, nes prie perspektyvizmo áteisinimo einama aplinkiniu, dialektiniu, keliu: kritikuojant klasikinio màstymo paradigmà, nuolat ir neiðvengiamai prie jos gráþtama. Nietzsche, kaip radikalus tradicijos kritikas, yra susijæs su tuo, kà kritikuoja, ir be ðios lemtingos sàsajos, neimplikuodamas mûsø minëtos prielaidos, negali eksplikuoti, suformuluoti to, kà pats teigia, t. y. poþiûrio, kad viskas tëra tik kaukës, arba interpretacijos.

145

Iðvados

Nietzsche’s filosofija – tai radikalus iððûkis ir karðta polemika su regimybës ir realybës prieðprieða paremta klasikinio màstymo paradigma. Klasikinio màstymo paradigma numatë poþiûrá, kad egzistuoja epistemologiðkai patikimi keliai, vienaip ar kitaip vedantys á vienintelá tikrà þinojimà, o tokio þinojimo atramos taðkai ir orientyrai yra absoliuti Tiesa, arba Dievas. Nietzsche’s diskurso netradicinæ raiðkà lëmë „Dievo mirties“ ávykis, kurá reikia suprasti kaip þenklà, rodantá ir transcendentiniø pamatø erozijà, ir vidinæ þinojimo legitimavimo principo erozijà. Ðià erozijà sukëlë paèiai klasikinio màstymo paradigmai bûdingas uolus tiesos ir tikrumo sàvokø tikslinimas. Todël „Dievo mirties“ ávyká ir ið èia kylantá nihilizmà reikia laikyti tiksliai diagnozuota liga, kuri klasikinio màstymo paradigmà iðtinka istoriðkai ir likimiðkai, nepriklausomai nuo asmeniniø Nietzsche’s ásitikinimø. Nihilizmas – tai nepraðytas istorinës lemties sveèias. Nietzsche já ne „iðranda“, bet suranda, pamato ir tik po to

146

Arûnas MICKEVIÈIUS

jo atþvilgiu prisiima nedviprasmiðkà laikysenà – siekia já áveikti. Nihilizmo áveikimo bûdà, susijusá su nostalgiðkais bandymais atgaivinti mirusá Dievà, atstatyti sudûlëjusius transcendentinius pamatus ir turëtà tikrumà, Nietzsche laikë nevaisingu, iliuziniu. Nihilizmas sëkmingai gali bûti áveiktas tik remiantis „valios siekti galios“ principu. Ðis principas yra Nietzsche’s monistinës pasaulio sampratos pagrindas. „Valia siekti galios“ nëra substancija tradicine ðio þodþio prasme ir, prieðingai klasikinëje màstymo paradigmoje vyravusiam poþiûriui, numato tik pasaulio fenomenalumà, regimybiðkumà, neturintá transcendentinës gelmës ar iðorinio referento, á kurá apeliuojant tradiciðkai buvo kalbama apie vienà universalià tiesà, vienà vienintelá teisingà poþiûrá á pasaulá. Ðia prasme Nietzsche nebuvo tradicinis metafizikas. Kita vertus, nors Nietzsche garbino jusliðkumà, taèiau jo „valios siekti galios“ filosofija nesutampa ir su pozityvistine laikysena, nes empiriðkai grindþiamas patyrimo (fakto) tiesas Nietzsche kvalifikavo kaip interpretacijas, kurios nurodo ne á faktus, bet á kitas interpretacijas. Nietzsche nebuvo nei metafizikas, nei pozityvistas tradicine ðiø þodþiø prasme. Tradicinæ metafizikà Nietzsche kritikavo ið antipozityvistiniø pozicijø. Netradicinæ Nietzsche’s paradigmà nuo klasikinës skiria ir tai, kad „valios siekti galios“ principas ið pat pradþiø numato ne loginæ tapatybæ, bet skirtá, besireið-

Iðvados

147

kianèià viena á kità neredukuojamomis aktyviomis ir reaktyviomis jëgomis. „Valia siekti galios“ kuria skirtá ir reiðkiasi tik skirtingais jëgø tipais. „Valios siekti galios“ monizmas raiðkos poþiûriu neatsiejamas nuo pliuralistinio tipologizavimo, kuriame kalbama ne apie grynàsias esmes, bet tik apie simptomus ir þenklus. „Valia siekti galios“ yra ne tik nihilizmo áveikimo sàlyga, ne tik monistinës pasaulio sampratos pagrindas, bet kartu ir toks principas, kuris neigia vienà vienintelá teisingà poþiûrá ir numato tik interpretatyvø bei policentriðkà poþiûrá á pasaulá. Policentriðkas poþiûris á pasaulá ypatingai iðryðkëja Nietzsche’s perspektyvizmo sampratoje, kuri numato, kad nëra vienos vienintelës tiesos, nëra vieno vienintelio teisingo poþiûrio á pasaulá. Ávairios galimos interpretacijos nëra epistemologiðkai privilegijuotos viena kitos atþvilgiu. Radikaliu Nietzsche’s poþiûriu, viskas tëra tik interpretacija, kaukë, kuri nurodo á kità, ði á treèià ir t. t. Tiesa, á kurià apeliavo klasikinis màstymas, Nietzsche’i tëra tik pëdsakas. Taèiau Nietzsche’s poþiûris, jog apskritai jokios tiesos nëra, vargu ar priimtinas. Bûtø beprasmiðka kalbëti apie skirtingas interpretacijas, apie profiliuotà pasaulio paþinimà, neimplikuojant Tiesos ar kokio nors kito pirminio signifikato. Radikaliam, tik skirtingas interpretacijas teigianèiam, Nietzsche’s perspektyvizmui bûdingas vidinis prieðtaringumas, nes jis implikuoja ir remiasi paþinimui atopiðka (nebepasiekiama) ir ach-

148

Arûnas MICKEVIÈIUS

roniðka (prarasta) Tiesa, arba pirminiu signifikatu. Ði Tiesa labai savita, nes jos „esatis“ gali bûti nusakoma tik negatyviai, per pëdsakà. Taip suprasta Tiesa leidþia Nietzsche’i uþimti tam tikrà ekstraperspektyvià pozicijà ir viskà pavadinti tik interpretacijomis ir kaukëmis. Nietzsche iðkëlë naujas, su klasikinio màstymo paradigma nesuderinamas idëjas ir suformulavo jø iðkëlimo prielaidas, kurios vëliau lëmë vadinamosios pomodernios teorinës laikysenos susiformavimà. Daugelis Nietzsche’s iðsakytø idëjø atgimë ir buvo plëtojamos Deleuzeÿo, Foucault, Derrida, Jean‘o Baudrillardÿo, Kofman, Vattimo, Paulio de Mano, Lyotardÿo veikaluose. Visiems jiems bûdingas nepasitikëjimas klasikiniu „didþiuoju pasakojimu“, pabrëþtinai decentruotas kalbëjimas ir policentriðkas poþiûris á pasaulá. Vertinant Nietzsche’æ ðiø autoriø kontekste, pastarajam galima bûtø priekaiðtauti uþ pernelyg laisvà, natûralizmo persunktà kalbëjimà. Taèiau savo gelminëmis intencijomis minëtieji autoriai nuo Nietzsche’s maþai kuo skiriasi, ir jo átaka jiems yra neabejotina.

149

Summary

Nietzsche’s philosophy is a radical critique of the classical thinking paradigm. The radical style of Nietzsche’s philosophy was determined by the loss of faith and tradition of confidence: “The ultimate and most trustworthy understanding of our disbelief is that the world does not have the value we believed it to have“. Nietzsche’s paradox refers to his study of the paradigm of classical thinking starting with Parmenides and concluding with Georg Hegel; it is characterized by duality and „true“ knowledge based on rational understanding, the striving for the absolute, divine truth. Parmenides asserted that we can’t reason what is not reality; Nietzsche, on the contrary, insisted that we are on the opposite side of vision: everything that can be reasoned must be fictitious. That undermined the whole classical thinking tradition, proofs and certainty of human knowledge. All became untrustworthy, fictitious. All the maxims of classical thinking such

150

Arûnas MICKEVIÈIUS

as „truth“, in Nietzsche’s opinion, proved only the error born of human arrogance, long undetected as fallacy. Classical thinking referred to the rigid, rational, logical cannons of reason ordering the world into the real, „metaphysical“, and „fictitious“, physical, it offered a theocentric view of the world from the absolutist perspective, which was held to be the only right position. Nietzsche attempted to prove that there does not exist nor could there possibly exist the only right view of the world, but if this is unmitigated convention it is necessary to deconstruct and to unmask it as a human, overtly human approach, i.e. as the idiosyncratic approach. This practice was conditioned by the circumstance that God had died, i.e. the circumstance, which brought along distrust in tradition. „What now?“, asks Nietzsche, when the belief in God is buried, will collapses because it is based on belief, it is backed by belief and has developed into belief. Undoubtedly the paradigm of classical thinking crumbles and the dualistic world view loses its value. This crisis created nihilism. The break out of nihilism is not just Nietzsche’s invention. Today it would be naive to accept Hegel’s idea, that the world’s history is the progress of freedom, progress taken as necessity; that history has only one end and that it is teleologically achievable. Therefore, it is naive to think that Nietzsche conspired for „God’s death“ to instigate nihilism. If God is dead and,

Summary

151

a fortiori, all high values lose the claimed absolute proportion, it is not Nietzsche’s fault at all. True, he spoke of the „twilight of the idols“ about philosophy under the hammer which could smash old values and coin new ones. He spoke not only about the necessity to devalue old values, but, firstly, about new values, non–traditional basic structures. But most important is that this necessity was not initiated by Nietzsche himself, nor through the auspices of the approach he represented nor concept, but through the fate of the historic course. It is noteworthy here to cite Karl Jaspers’ remark, that Nietzsche does not declare: God is no longer; nor does he say: I do not believe in God, but he says: God is dead. The next step of reasoning is found in Albert Camus phrase: „Contrary to some Christian critics’ opinion about him, Nietzsche did not design a plot to arrange God’s death. He found God dead in the soul of his epoch. Similarly, M. Heidegger considered that Nietzsche held nihilism as the imminent logic of Western history. Therefore, in the search for the event of „God’s death“ and the causes of the subsequent nihilism, it is possible to draw on the rather paradoxical idea of J. F. Lyotard, that thorough refinement of the concepts of „truth“ and „reality“ in the long run turns, despite everything, into scientific conscience and intellectual ethics, and, in the long run, creates an erosion of the legitimising of knowledge. So, the erosion

152

Arûnas MICKEVIÈIUS

of the transcendent basis of classical thinking and its collapse had started long before Nietzsche. He only envisioned this process as the unwanted and uninvited guest of the doom of history on the threshold of the epoch and theoretically deliberated it over. The death of God and the nihilism that sprang from there as the phenomenon of fate should be separated from Nietzsche’s personal attitudes. He sought to overcome nihilism. But in what way did he perceive the ultimate victory over nihilism? Possibly, as a new attempt to return to transcendental basics and their restoration? Nietzsche denied all renovation. In other words, the event of „God’s death“ and the loss of the old faith was not a painful existential drama for Nietzsche. The alternative of restoration of the transcendental basis on which one could build a magnificent building of rigid structure and victoriously fly atop it the flag of the only Truth. This alternative to fighting nihilism Nietzsche, most certainly, refused. The truth is that Nietzsche regarded and treated nihilism as a clinical case. He diagnosed for himself and for others the inability to believe. It is also true that he himself felt no nostalgia for the loss of the old belief. Moreover, „the death of the Grandfather God“ cheered him in a way: „At last“, says Nietzsche, „the horizon opens unobstructed for us at last, our ships will be able to voyage the seas, to meet dangers, all dangers lurking on the path to knowledge are welcome“.

Summary

153

We will see that after „the death of God“ the unrestricted horizons Nietzsche identifies with the concept of perspectivism, that deconstructs the only true, seemingly Godlike, approach to the world and projects a variety of approaches to the world, i.e., a variety of interpretations. The event of „the death of God“ is important, but not yet a sufficient condition, that allows deconstruction of monocentricity of Western philosophy, and to accept polycentricity. The latter is enforced by der Wille zur Macht, the principle of the will to power. Nietzsche used the concept to separate himself from the duality of classical thinking and especially from A. Schopenhauer’s concept of the „will to live“, which leads to passivity. Schopenhauer showed that the practical value of human activity will let itself be measured only when an ascetic way of life is accepted. Nietzsche opposed „the will to power“ to the „suppression of will“. The category of „life“ for Nietzsche does not mean inactive seclusion, but activity: possessing, subduing the weaker dominance of individual shapes, annexation. So „the will to power“ was built on a dynamic, antagonistic foundation. It is from this antagonistic „life“ that classic thinking turned away and erected the blocks of the „science“‘ fortress whose architecture and symptoms we will discuss later.

154

Arûnas MICKEVIÈIUS

„The will to power“, understood in the most general sense, means that it organises and structures the experience of our world. It is also the genealogical basis for the world: all the phenomena are born from „the will to power“, they are its manifestations. However, it does not mean that „the will to power“ could be interpreted as a stable basis for a changing phenomenon, i. e., as a substance, and make it into a metaphysical abstraction. „The will to power“ in Nietzsche’s thinking is not a „thing in itself“, as opposed to „phenomenon“ (Emmanuel Kant), or else „a will“ as opposed to „an image“ (Arthur Schopenhauer). „The will to power“ is inseparable from the objectivity of its realisation, similarly as lightning is inseparable from its luminescence. Strictly speaking „lightning“ („subject“, „will“, „reason“, etc.) as object and the act „lightning“ („image“, „object“, „effect“, etc.) do not exist in separation. There is a sheer action, „lightning“. Here is how the non-traditional essence of Nietzsche’s philosophy penetrates through classical philosophy and identifies „will“ either with metaphysical substance or with rational, subjective action. In either case, „will“ for classical philosophy was the same concept. However, Nietzsche’s „will to power“ foresees primeval classification where identity is a secondary, derived quality. „The will to power“ decides upon an approach which allows no substance of „will“ outside of phenomenon or existence of „an object in itself“; it is an ap-

Summary

155

proach that does not accept any „facts in themselves“, only interpretations: „facts do not exist, only interpretations do“. Therefore, Nietzsche’s philosophy holds many associations with the postmodern paradigm that allows only an interpretative understanding of the world, i.e., understanding that creates only an interpretation of the interpretation. Interpretation of the interpretation may never cease, asserts M. Foucault, because there exists an interpreter. There is no absolute primordiality which would lend itself to interpretation, because anything can be the basis for interpretation. Every sign in itself is not an object which presents itself for interpretation, but interpretation of another sign. Therefore, „the will to power“, as non-substance, is inseparable from the basis of self-demonstration and, in the long run, is only an interpretation and an interpretation of the interpretation, i. e., a phenomenalistic understanding of the world. The essence of this phenomenalistic understanding is that „the world which we are capable of appropriating is only surface, generalized by oversimplified signs. It accepts only total supposition, visibility (Scheinbare), only „different degrees of visibility“, brighter and darker shades of visibility and an overall background, different values, as the painter would put it. Nietzsche held it as the achievement of his philosophy to stay in the visibility of this world and to secure it without being demolished or dragged down as

156

Arûnas MICKEVIÈIUS

a sleepwalker, who is safer in the world of dreams, and for whom awakening may only cause an accident. „The will to power“ is inseparable from realisations which take place through the agency of two different types of forces: active and reactive. Speaking about the relation between „the will to power„ and these forces, we should highlight two moments. First, being the birth-giving and determining basis of powers, „the will to power„ determines the quality of the relationship between active and reactive forces. Second, „the will“ is somehow a part of these forces and is also determined by their activity. „The will to power“ both manifests itself and also is being manifest. It indicates the difference between the powers and also is manifest in this „difference“. In other words, „the will to power“ foresees not identity but difference, it shows, determines and manifests difference. It shows not only itself but the difference of the forces, their qualitative difference: active and reactive. As Gilles Deleuze would happily have it, for Nietzsche, „the will to power“ is a differentiating element, a genealogical element, which determines the relationship between two forces and imparts them with quality. With respect to the genesis of power or its generation, „the will to power“ determines the relation between forces, but in its own turn is determined by the activity of these forces. „The will to power“ is at the same time both determined and determiner. Thus, the power of

Summary

157

will is the divide between the forces and is born in the difference of the forces, in determination of the active and reactive forces. The active force is different from the reactive force in that in the active point we start with assertive and positive assumptions. Let us take for one the statement „I am good, and you are bad (Schlecht)“. This starts with the positive assumption: „I am good…“ The act of stating this begins with the sort of assumption Nietzsche called a Yes-saying. This act was associated with the assertion of „life“, praise, etc., while the statement: „You are bad (Bösse), therefore I am good“ starts with the negative assumption „You are bad…“. This act of declaring Nietzsche called a No-saying. This act was, to follow Nietzsche’s words, typical of all classical thinking that said No to life, turned away from it, and tried to isolate itself from life. Therefore, Nietzsche himself understandably praised the active force. Nietzsche created a theoretical construct based on the principle Wille zur Macht, where he emphatically praised, active, assertive forces, and accused all classical thinking of turning away from life and associated it with reactive, negative forces. This construct is characterised by independently manifested speculative forms: genealogising, typology and symptomatic. This means that every phenomenon we discuss springs from „the will to power“. Since it is determined by different forces, all phenomena are either associated

158

Arûnas MICKEVIÈIUS

with active or with reactive forces. In the long run, all typologically different phenomena must be determined according to symptoms. If the force is active, all phenomena related to it will be associated with symptoms of a full-blooded and healthy life. If the power is reactive, the phenomena associated with it will be related to symptoms of crisis, depression, weakness and sickness. The symptom of weakness Nietzsche ascribed to the whole tradition of classical thinking, which tried to hide its weakness and created ostensibly grand architectural thinking. These three forms of reasoning: genealogisation, typology and symptomatics that encompass „the will to power“ and the construct, ultimately became known as semiology. This means that for Nietzsche, understanding the world is totally full of signs and totally interpretative. There are no „substances“, „essences“, „things in themselves“, etc.; there are only signs and their differentiated interpretations. Understanding, in Nietzsche’s words, functions as a force, in other words, the level of the desire to know depends on the degree of growth of „the will to power“. This type of understanding based on the principle of „the will to power“ is interpretative: „the will to power“ interprets. This phrase forestalls the approach that „the will to power“ is „the subject“ of interpretation. However, Nietzsche warns about the non-traditional meaning of this concept: „We have no right to ask: Who is inter-

Summary

159

preting?“, who is the „subject“ of interpretation?“ This question determines substantiality as unwelcome to Nietzsche and alien to the nature of „the will to power“ and many other hypostases. On the contrary, we must accept, that interpretation by „the will to power“ is pure process, that denies classical substantialisation typical for classical thinking. The interpretation itself, declares Nietzsche, is a typical form of „the will to power“; it exists as an effect as a process, as becoming. It is safe to guess that Nietzsche studied the process, especially the fact of how it is related to final „truth“ and „meaning“; he understood process as infinitival signification without differentiation to the primal signifier. This destructive approach toward classical thinking was further developed in the 20th C. Many philosophers, Jacques Derrida, for one, asserted that „the meaning of meaning is infinite implication, indeterminate reference of the signifier to the signified“. Nietzsche destroyed two dominant epistemological illusions: the referential theory of truth and the correspondent theory of meaning. The former held that language, through which the representational function acquires a privileged position (adequatio) is adequate to the extralinguistic referee, or correspondence of relation with reality. In his critique of the referential theory of meaning, Nietzsche stated that language, meta phoric in essence, cannot, through its anthropomor phic activity transmit „true“, „objective“ information

160

Arûnas MICKEVIÈIUS

about the world and, a fortiori, has no right to refer to the only truth, accessible to everyone. Therefore, Nietzsche’s philosophy, based on the will to power, denies the exceptionally unique true opinion of the world and offers instead a variety of interpretations; foresees the possibility to look at the world through different eyes, i. e. determines a perspectivist approach to the world. Thus, „let us be cautious“, warns Nietzsche, of the dangerous old invention of the concepts that gave birth to the pure, will-less, painless, timeless subject of knowledge: let us be cautious of such contradictory concepts as „pure reason“, „absolute spirituality“, „knowing per se“; here is always present the requirement to think of an eye, whose active and interpretative forces are limited; therefore, what is expected from the eye is absurdity and nonsense. There exists, holds Nietzsche, only perspectivist „knowledge“; and the more eyes there are, the more different eyes we manage to put into ourselves to watch the same thing, the more exhaustive „understanding“ of the thing – our objective vision – we acquire. So, what was the unique truth of classical thinking from the point of view of language – basic, conceptual language? Nietzsche’s answer: „Dynamic vastness of the metaphors, metonymies, anthropomorphisms, in the sum of human relations, that were poetically and rhetorically heightened, transferred and adorned, and

Summary

161

which after a certain period of use appeared to people to be stable, canonical and mandatory: truths are illusions, which are forgotten to be illusions; metaphors that fell out of use and lost their sensory value, coins with worn-out pictures, out of use as coins, but useful as metal“. The scientific conceptual language of classical thinking for Nietzsche are only forgotten, shallow and hardened metaphors. This forgetting, setting, creates an illusion of a unique, permanent and unchanging illusion of Truth, which Nietzsche attempts to unmask. Nietzsche’s deconstructive intentions toward truth and the paradigm related to classical thinking was neatly determined by S. Kofman. She ascertained that Nietzsche used abundant metaphors in his texts not only rhetorically, but also strategically, i. e., purposefully targeting the conceptual language of classical thinking, he attempted to deconstruct it, to free the mentioned active and differently interpretative forces. On the basis of Nietzsche’s idea that every building must demonstrate „the will to power“; that architecture is a way of speaking of some force, Kofman analysed Nietzsche’s metaphors in the so-called Western thinking and culture of „architectural metaphors“. Attention is paid to how philosophers constructed their epistemological architecture, how value penetrated it, and what were the symptomatic of this penetration, etc. Nietzsche illustrated the construction of classical

162

Arûnas MICKEVIÈIUS

thinking through such „architectural metaphors“ as „beehive“, „pyramid“, „tower“, „spiderweb“ etc. Some metaphors Nietzsche borrowed from tradition. But he altered their use in his own way: he gave them other meanings and showed their negativity, projected towards the image of becoming, towards interpretative plurality of the world, i. e., he associated them with the reactive denial of life, with suppressive force. The first architectural construction representing classical thinking is the beehive. Through the architectural metaphor of the beehive, Nietzsche attempts to show that all of the concepts that were used by classical thinking were products of „instinctive“ metaphoric activity. Similarly, the honeycomb is a construct of the bee instinct. A beehive as a geometric architectural ensemble stands for the systemic order of concepts. Nietzsche noted that the architecture of the beehive is perfect: in its beauty, as well as the classical thinking and the grandeur of the science based on it, its beauty is not uninterested: beauty is a symptom of primordial lack. This lack explains the image of the necessity of busy, noisy activity: similarly to the reason the bee constructs a honeycomb to survive, fills it with honey brought from outside, so does classical scientific thinking construct an empty, formal carcass of thought into which it attempts to fit the entire outside world. The architecture of scientific thinking that is basi-

Summary

163

cally characterised only by assumed luxury Nietzsche compares to the unhappy insect (scientists) in need and to his honeycomb (the structure of formal thinking). Thus, Nietzsche mocks scientific ambition to diminish the world to the limits of scientific speculation. He mocks unlimited trust of science in itself, but it is characterised by metaphors held as true meanings. It is precisely because of its metaphoric nature that science may never explain the world as it is in reality, i.e., it is only subject to interpretation. In one of his extracts, Nietzsche defined rational thinking as interpretation according to a scheme from which one cannot release oneself. It must be added here that the nature of the scheme, as Nietzsche says, is not rational, logical, but metaphorical. Science is a pure system of signs (semiology). The scientific quality of classical thinking, in reality, emerges from metaphoric activity and rests on concepts which are infinitely multiplied and renovated. The metaphor is here again with the bee and the beehive: both construct the honeycomb and fill it with honey simultaneously; similarly, science continually builds new honeycombs, layer upon layer, cleaning and reinforcing the old honeycomb. Nietzsche also connects scientific pretence to objectivity and absolute assuredness: that pretence by elimination of all anthropomorphisms hides metaphor and its interpretative nature. This deception is a sign of weakness in science. Similarly, as bees produce honey from flowers

164

Arûnas MICKEVIÈIUS

whose nectar they permanently assemble and accumulate, so classical scientific thinking cleans itself of individualism, restricts itself from metaphoric, interpretative powers, and makes science move outside for accumulation of nectar, fly and bring truth to the beehive, Nietzsche ironically speaks of the process. We are constantly labouring, since by nature we are hard working winged collectors of spiritual honey, we are in a hurry with only one idea at the bottom of our hearts: to bring something home. Nietzsche notes that when „individuality“ is eliminated from the scientific imperative it is a sign that a separate individual is not strong enough to ascertain personal opinion. Therefore, the lack of science is correlated to the lack of scientists, the latter, devoid of individual powers, cannot protect individual evaluations, so they pass for being objective. This weakness in human architectural thinking makes us hid and seeks in the castle of science, which protects and feeds it. In this way, the metaphoric architecture of the beehive is supplemented and modified. For scientific classical thinking, the castle serves as a protection from outer and inner dangers. In other words, the biggest danger for science is life: it is necessary to protect against the powers which life itself asserts. Individuals in science build barricades around themselves to isolate and, in this way, to attempt to protect speculatory constructions from different events

Summary

165

(alien opinions and evaluations). This could mean that classical thinking, through all means, attempted to protect itself from irrationality, myth, art and all that, to use Nietzsche’s image, were faithful to life and stated the cult of the imaginary, superficial, fictitious, interpretation without reference to the primordial signifier. Classical thinking protects itself and is turned against those who, risking to be overpowered, dared to accept their perspective as one of many or objective, absolute scientific Truths. The latter perspective Nietzsche unmasks in showing that it is human, too human, in essence, that the real world of metaphysics is a fairy–tale, or fiction. A „fortress“ or „citadel“ is so important for the survival of science that it is the protective shield, a symbol of self-protection, self-isolation, self-castration. Scientists faithfully following one Godly Truth, or the Saint who believes in God is an ideal castrate: where the God’s kingdom starts, there ends life. For the characteristic of classical thinking, a metaphor illegitimately eliminates individuality and subjectivity, illegitimate monocentric tendencies. He shows that the construction of the world, in essence, is not partial – that creation is inseparable from the will to power. Nietzsche supports agnostics, the variety of many approaches. He determined this position, as we have mentioned, as active, life assertive activities. The scientific position of classical thinking, which opens

166

Arûnas MICKEVIÈIUS

up on the Divine centre, he terms reactive, i. e., annihilating life, hating it, building a fortress around life. Therefore the classical thinking of scientific grandeur, fictious in its essence, hides its own fears and panic against life, hides errors and calls them truths. The helplessness of scientists separates them, builds barricades and makes them cling to them in order to survive. In this strange form of the architecture of thinking, around the „fortress“ that a person builds against himself, there remain no gaps, no space for the smallest whim of the imagination. Science, asserts Nietzsche, first of all attempts to fill the magnificent building, and house all of the empirical and physical world. This filling grows to enormous proportions, and the fortress of science resembles the tower of Babel. The language of science cuts off its metaphoric roots and isolates itself from normal, everyday speech. Science creates a formal, logical language, built of abstract signs, i.e., true riddles, hiding portions and conflicts, rather than revealing the essence of things and the world. This Tower of Science, to quote Nietzsche, grows and grows to infinity, and with it grows the probability that the philosopher tires of learning, and will stop at some point and will start to specialize. In constructing the fortress or tower, human beings feel more secure. On the other hand, construction takes place at the expense of these very people, their alienation, introversion and perseverance within the boundaries of the mind,

Summary

167

the world and life itself. This is why the rigidness of Nietzsche’s opinion is identical to suicide: it is impossible to build the Tower of science permanently, because there comes fatigue and specialisation, which is inseparable from asceticism and mummification. In this way, to live long is possible not only while building the tower, but also mummifies. Thus, the „beehive“, „fortress“ and „tower“‘ acquire different architectural shapes, geometrical pyramids. For this new architectural thinking of classical reasoning, hardened metaphors are typical, they suggest a hierarchical world order, through classified categories and determined legal and rational order. Classical thinking is characterised by „pyramidality“. It symbolizes a schematized, „intelligible“ world. In this kingdom of schemes is possible what would never be thinkable among immediate impressions: to build a pyramid of castes and degrees, to create a new world of laws, privileges, a subordinate world whose regularity and interpretation confronts the world of immediate impressions. Mocking this new pyramidic thinking as typical of the new classical thinking, Nietzsche found it identical to a square block, resembling a tombstone. The metaphor of the pyramid symbolizes a long-buried, killed and mummified „individuality“, mummified immediate sensations and impressions. Therefore, from the metaphor of the pyramid, Nietzsche glides into the metaphor of the columbarium, i. e., a spa-

168

Arûnas MICKEVIÈIUS

ce where urns of the remains of the deceased are kept. Mummification foresees that every individuality and immediate impression float away, become ashes and dust. A pyramid is a marvellous tombstone on the grave where lie the ashes of deceased individuality, immediate sensations, and life in general. Therefore, classical thinking and science, supporting themselves in this way are a symbol of individual experience, lifeasserting power. Nietzsche unearthed the supposedly firm basis of the pyramid, built from hard concepts, and showed that in fact every metaphor is visible. Nietzsche asserted that every visible metaphor is seen, but does not resemble any other, and therefore, cannot be classified. Therefore, the structure of concepts is reminiscent of the regularity of the columbarium, and broad mathematical logic and coldness. Whoever has been touched by this cold will hardly ever be able to believe that a concept, dried and octagonal as dice in a game is a relict of a metaphor. Therefore, the knowledge of classical thinking is a simple game with empty concepts. This game is serious, and disregard of its concepts will be punished; in this game of concepts, truth means every dice in the game moves in a different way, to count correctly, to formulate true rubrics and never violate the order of castes and ranks. The last architectural metaphor associated with clas-

Summary

169

sical thinking is the spider web. Similarly to a spider who spins its web from saliva to catch its prey, so the scientist constructs a speculative net. They differ from the massive pyramidal hierarchy and systematizing because they are light, mobile, more repellent, and adaptive to different situations in life. It is not accidental that Nietzsche compared the scientist to a poisonous tarantula. As spiders suck the blood of victims caught in their web, so scientist-spiders make life ugly, joyless and bloodless. The metaphor of a spider’s web is associated with classical thinking dominated by an image of God. Nietzsche interpreted it as the idea of the spider-scientist, which becomes an imperative; ideas always breed on the blood of philosophers, says Nietzsche. Old philosophers were heartless; philosophical undertakings have always been somewhat vampiric. In effect, philosophical empiricism has always been a kind of illness. The webs of tarantula-scientists are the „phantoms“, „simulacra“ of life. In Nietzsche’s words, the entire machinery of conceptual thinking – the web – is a symptom of the poverty of anachronic creators. In describing the architectural metaphors of classical thinking, Nietzsche was pursuing two goals. First, to show that the architecture of thinking is reactive, life denying, that the assumed grandeur of it in fact hides the simplificity and poverty of life. On the other hand Nietzsche attempts to release metaphoric

170

Arûnas MICKEVIÈIUS

power from the single axiom of Truth, to release creativity, to legitimize a prospective, interpretative view of the world, based on the above-mentioned „will to power“ principle, and related to assertive powers of the active life.

171

Literatûros sàraðas

Akvinietis Tomas. Teologijos sàvadas / Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramþiai. Vilnius: Mintis, 1980. Andrijauskas A. Groþis ir menas. Vilnius, 1995. Ansell-Pearson K. J. Nietzsche’s Overcoming of Kant and Metaphysics: From Tragedy to Nihilism // NietzscheStudien. Bd. 16. Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1987. Аристотель. Сочинения. T. 1. Москва, 1975. Blanchot M. Lÿ Entretien infini. Paris: Gallimard, 1969. Blanchot M. The Limits of Experience: Nihilism / The New Nietzsche. Contemporary Styles of Interpretation. London: Routledge, 1988. Blondel E. Nietzsche: The Body and Culture. Philosophy as a Philological Genealogy. London: The Athlone Press, 1991. Boudot P. Lÿontologie de Nietzsche. Paris: Presses Universitaires de France, 1971.

172

Arûnas MICKEVIÈIUS

Camus A. Nietzsche und Nihilismus / Nietzsche, Hrsg. Jorg Salaquarda, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1980. Copleston F. Friedrich Nietzsche. London: Philosopher of Culture, 1975. Danto A. Nietzsche as Philosopher. New York: Columbia University Press, 1973. Derrida J. Speech and Phénomena. Evanston: Nortwestern University Press, 1973. Derrida J. Of Grammatology. London: Routledge, 1976. Derrida J. Dissemination. Chicago: University of Chicago Press, 1981. Derrida J. The Question of Style /The New Nietzsche. London: Conpemporary Styles of Interpretation, 1988. Derrida J. Spurs: Nietzsche’s Styles. Chicago; London: The University of Chicago Press, 1979. Deleuze G. Nietzsche and Philosophy. London: The Athlone Press, 1983. Donskis L. Moderniosios kultûros filosofijos metmenys. Vilnius: Baltos lankos, 1993. Donskis L. Moderniosios sàmonës konfigûracijos. Vilnius: Baltos lankos, 1994. Donskis L. Tarp vaizduotës ir realybës. Vilnius, 1996.

Фихте И. Г. Избранные сочинения. Москва, 1916. Т. 1.

Literatûros sàraðas

173

Foucault M. Nietzsche, Freud, Marx / Transforming the Hermeneutic Context: From Nietzsche to Nancy. Albany: State University of New York Press, 1990. Gaiþutis A. Kultûros vertybës ir erzacai. Vilnius, 1993. Gelven M. Nietzsche and the Question of Being // Nietzsche-Studien. Bd. 9. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1980. Gerhardt V. Macht und Metaphysik // NietzscheStudien. Bd. 10–11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1981–1982. Glen T. Martin. From Nietzsche to Wittgenstein: The Problem of Truth and Nihilism in the Modern World. New York; Bern; Frankfurt a. Main; Paris: Lang, 1989. Granier J. La probléme de la Verite dans la philosopie de Nietzsche. Paris: Eÿditions du Seuil, 1966. Granier J. Nietzsche’s conception of chaos / The New Nietzsche. London: Contemporary Styles of Interpretation, 1988. Granier J. Perspectivism and Interpretation / The New Nietzsche. London: Contemporary Styles of Interpretation, 1988. Grau G. G. Ideologie und Wille zur Macht. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1984. Grau G. G. Sublimierter oder realisierter Wille zur Macht? // Nietzsche-Studien. Bd. 10–11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1981–1982.

174

Arûnas MICKEVIÈIUS

Haar M. Nietzsche and Metaphysical Language / The New Nietzsche. London: Contemporary Styles of Interpretation, 1988. Haar M. Nietzsche and Metaphysics. Albany: State University of New York Press, 1996. Havas R. Nietzsche’s Genealogy: Nihilism and the Will to Knowledge. New York: Cornell University Press, 1995.

Гегель Г. Энциклопедия философских наук. Т. 1. Москва, 1977. Hegelis G. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990. Heidegger M. Nietzsches Wort „Gott is tot“ / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980. Heidegger M. Nietzsche. Bd. 1–2. Pfullingen, 1961. Heidegger M. Die Zeit des Weltbildes / Heidegger M. Holzwege. Frankfurt a. Main, 1980. Heideggeris M. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992. Heideggeris M. Kas yra metafizika / Heideggeris M. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992.

Хейдеггер М. Учение Платона об истине // Историкофилософский ежегодник–86. Москва, 1986. Holingdale R. J. Nietzsche. London: Routledge and Kegan, 1973. Howey R. L. Heidegger and Jaspers on Nietzsche: A Critical Examination of Heidegger’s and Jasper’s interpretations of Nietzsche. The Haugue, 1973.

Literatûros sàraðas

175

Jakentaitë L. Froidizmas ir humanistinë psichoanalizë. Vilnius: Mintis, 1992.

Ясперс К. Ницше и християнство. Москва, 1994 Jaspersas K. Filosofijos ávadas. Vilnius, 1989. Jaspers K. Nietzsche. Einführung in das Verständnis seines Philosophierens. Berlin: Walter de Gruyter, 1981. Koulbach F. Nietzsches Idee Einer Experimentalphilosophie. Köln; Wien: Bohlau, 1980. Kaufman W. Nietzsche: Philosopher, Psyhologist, Antichrist. New York, 1956. Kaufman W. Nietzsches Philosophie der Masken // Nietzsche-Studien. Bd. 10–11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1981–1982. Klossowski P. Nietzsche et le cercle vicieux. Paris: Mercure de France, 1969. Krell D. F. Heidegger, Nietzsche, Hegel. An Essay in Descensional Reflektion // Nietzsche-Studien. Bd. 5. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1976.

Кун Т. Структура научных революций. Москва, 1977. Kofman S. Nietzsche and Metaphor. London: The Athlone Press, 1993. Levine P. Nietzsche and the Modern Crisis of the Humanities. New York: State University of New York Press, 1995. Lingis A. The Will to Power / The New Nietzsche. London: Contemporary Styles of Interpretation, 1988.

176

Arûnas MICKEVIÈIUS

Loytard J. F. Postmodernus bûvis. Vilnius: Baltos lankos, 1993. Löwith K. Nietzsche / Samtliche Schriften. Bd. 6. Stuttgart, 1987. Maceina A. Filosofijos kilmë ir prasmë. Roma, 1978. Magnus B. Nietzsche and Postmodernism Criticism / / Nietzsche-Studien. Bd. 18. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1989. Magnus B. Nietzsche’s Existential Imperative. Bloomington and: Indiana University Press. Megill A. Prophets of Extremity: Nietzsche, Heidegger, Foucault, Derrida. London: University of California Press, 1985. Müller-Lauter W. Nietzsche: Seine Philosophie der Gegensatze und die Gegensatze seiner Philosophie. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1971. Müller-Lauter W. Nietzsches Lehre vom Willen zur Macht // Nietzsche-Studien. Bd. 3. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1974. Nekraðas E. Filosofijos ávadas. Vilnius, 1993. Nietzsche aujourd ÿhui. Vol. 1–2. Paris: Union Générale D’ E’ditions, 1973. Nyèë F. Anapus gërio ir blogio / Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991. Nyèë F. Ðtai taip Zaratustra kalbëjo / Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991. Nyèë F. Stabø saulëlydis / Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991.

Literatûros sàraðas

177

Nyèë F. Linksmasis mokslas / Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1991. Nietzsche F. Zur Genealogie der Moral / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari, Bd. 11. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche F. Menschliches, Allzumenschliches / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari, Bd. 2. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche F. Ecce Homo / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari, Bd. 6. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche F. Der Antichrist / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche F. Über Warheit und Lüge im aussermoralischen Sinne / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari. Bd. 1. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche F. Sämtliche Werke / Kritische Studienausgabe in 15 Bd., Hrsg. von G. Colli u. M. Montinari. Bd. 1–15. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1988. Nietzsche as Postmodernist: Essays Pro and Contra / Edited by Clayton Koelb. New York: The State University of New York Press, 1990. Nietzsche, Hrsg. von Jörg Salaquarda. Darmstadt, 1980.

178

Arûnas MICKEVIÈIUS

Platonas. Faidras. Vilnius: Aidai, 1996. Poellner P. Nietzsche and Metaphysics. Oxford: Clarendon Press, 1995. Poutrat B. Versions du soleil. Figures et systeme de Nietzsche. Paris: Eÿditions du Seuil, 1971. Reichert H. International Nietzsche bibliograhpy // Nietzsche-Studien. Bd. 4. Berlin; New York: Walter de Gruyter, 1972–1973. Rey J.-M. Lÿenjeu des signes. Lecture de Nietzsche. Paris: Eÿditions du Seuil, 1971. Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Pradai, 1995. Schrift Alan D. Between Perspektivism and Philology: Genealogy as Hermeneutik // Nietzsche-Studien. Berlin; New York: Walter de Gruyter. Bd. 16, 1987. Schrift Alan D. Foucault and Derrida on Nietzsche and the End(s) of „Man“ / Exceedingly Nietzsche. Aspects of Contemporary Nietzsche-Interpretation. London; New York: Routledge, 1988. Schrift Alan D. Nietzsche and the Question of Interpretation. Between Hermeneutics and Deconstruction. New York; London: Routledge, 1990. Schrift Alan D. Nietz sche’s French Legacy. A Genealogy of Poststructuralism. New York; London: Routledge, 1995. Staten H. Nietzsche’s Voice. Ithaca; London: Cornell University Press, 1990.

Literatûros sàraðas

179

Stack G. J. Nietzsche’s Antinomianism // NietzscheStudien. Bd. 20. Berlin; New York: Walter de Gruyter. Sverdiolas A. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Шеллинг Ф. И. Система трансцендентального идеализма. Ленинград, 1936. Ðliogeris A. Martynas Heidegeris: kaukë ir bûtis / Heideggeris M. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis, 1992. Ðliogeris A. Nyèë: antifilosofija / Ðliogeris A. Sietuvos. Vilnius: Mintis, 1992. Ðliogeris A. Friedrich Nietzsche ir Dievo mirtis / Ðliogeris A. Konservatoriaus iðpaþintys. Vilnius, 1995. The New Nietzsche. Contemporary Styles of Interpretation. / Edited and introduced by David B. London: Allison, 1988. Valadier P. Nietzsche et la critique du christianisme. Paris: Eÿditions du Cerf, 1974. Vattimo G. The Adventure of Difference: Philosophy after Nietzsche and Heidegger. London: Polity Press, 1993. White A. Within Nietzsche’s Labyrinth. New York; London: Routledge, 1990. William J., Richardson S.J. Heidegger: Through Phenomology to Though. The Hague: Martinus Nijhatt, 1963.

180

Arûnas MICKEVIÈIUS

Asmenvardþiø rodyklë

Akvinietis, Tomas 35, 40 Andrijauskas, Antanas 20 Aristotelis 34, 35, 106, 111, 112, 135, 136 Bacon, Francis 32 Baudrillard, Jean 148 Birault, Henri 15 Byron, Gordon G. 7 Blanchot, Moris 15, 45, 46 Blondel, Eric 15, 16 Boudot, Pierre 15 Camus, Albert 45, 46, 47, 151 Colli, Giorgio 10 Comte, Auguste 79 Copleston, F. 82 Danto, Arthur C. 69 Deleuze, Gilles 14, 15, 16, 17, 74, 86, 148, 156 Derrida, Jacques 15, 16, 17, 26, 59, 60, 74, 84, 114, 140, 148, 159 Descartes, René 13, 22, 24, 25, 36, 37, 39, 42, 96 Donskis, Leonidas 20 Epikūras 96 Euklidas 108, 109 Fichte, Johann Gottlieb 6, 40 Fink, Eugen 15

Asmenvardþiø rodyklë

181

Foucault, Michel 15, 16, 17, 74, 75, 148, 155 Freud, Sigmund 16 Gaižutis, Algirdas 20 Gerhardt, V. 14 Glen T. Martin 44 Granier, Jean 15, 16, 19, 141, 142 Grau, G. G. 14 Haars M. 16, 74 Havas R. 69 Hegel, Georg 16, 24, 25, 33, 38, 41, 42, 44, 50, 84, 100, 149, 150 Heidegger, Martin 12, 13, 14, 16, 17, 22, 33, 37, 38, 39, 46, 50, 61, 62, 63, 82, 83, 84, 151 Hollingdale, R. J. 78 Howey, R. L. 69 Husserl, Edmund 16 Jahn, Otto 7 Jakentaitė, Leonarda 19 Jaspers, Karl 11, 17, 23, 24, 45, 46, 151 Kant, Emmanuel 39, 40, 70, 76, 154 Kaufman, Walter 17, 77, 78, 81, 122 Klossowski, Pierre 15 Kofman, Sarah 15, 16, 17, 121, 122, 148, 161 Köselitz, Heinrich 8 Koulbach, F. 14 Kuhn, Thomas 32 Laertietis, Diogenas 7 Lingis, Alfonso 73 Lyotard, J. F. 15, 17, 33, 46, 148, 151 Löwith, Karl 15, 17 Maceina, Antanas 23, 24 Machiavelli, Niccolo 7 Man, de Paul 148 Marcel, Gabriel 15 Marx, Karl 16 Montinari, Mazzino 9, 20 Müller-Lauter, Wolfgang 14, 83

182

Arûnas MICKEVIÈIUS

Nancy, Jean-Luc 15 Nekrašas, Evaldas 20, 79, 80 Nietzsche, Friedrich Wilhelm 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, 75, 76, 77, 78, 79, 80, 81, 82, 83, 84, 85, 86, 87, 88, 89, 90, 91, 92, 93, 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 107, 108, 109, 110, 111, 112, 113, 114, 115, 116, 117, 118, 119, 120, 121, 122, 123, 124, 125, 126, 127, 128, 129, 130, 131, 132, 133, 134, 135, 136, 137, 138, 139, 140, 141, 142, 143, 144, 145, 146, 147, 148, 149, 150, 151, 152, 153, 154, 155, 156, 157, 158, 159, 160, 161, 162, 163, 164, 165, 166, 167, 168, 169, 171, 172, 173, 174, 175, 176, 177, 178, 179 Novalis 6, 47 Parmenidas 21, 33, 42, 149 Pautrat, Bernard 15 Laçoue-Labarthe Ph. 15 Piko 22 Platonas 33, 34, 35, 49, 93, 94, 106 Poellner, Peter 14 Popper, Karl 81 Ranke, von Ludwig 6 Rey, Jean-Michel 15 Reichert H. 12 Richardson, J. William 61 Ritschli, Albrecht 7 Schelling, Friedrich 41 Schiller, Friedrich 7 Schopenhauer, Arthur 7, 66, 67, 68, 70, 71, 72, 77, 153, 154 Schrift Alan D. 119, 120 Sokratas 34, 50 Spinoza, Benedict 133 Sverdiolas, Arūnas 20, 26, 27, 67, 68 Šliogeris, Arvydas 20, 48, 138

Asmenvardþiø rodyklë Valadier, Paul 15 Vattimo, Gianni 74, 148 Wagner, Cossima 7 Wagner, Richard 7, 58 Wahl, Jean 15

183

Arûnas Mickevièius GALIA IR INTERPRETACIJA F. Nietzsche‘s filosofijos profiliai Monografija Kalbos redaktorë ir korektorë Daiva Mickevièienë Virðelio dailininkas Gediminas Markauskas Virðelyje panaudota Edward Munch reprodukcija Iðleido Vilniaus universiteto leidykla Spausdino Vilniaus universiteto spaustuvë Universiteto g. 1, 01122 Vilnius El. paðtas [email protected]