Eilėraščiai, 1937-1996 9986813263

Citation preview

Alfonsas Nyka-Niliunas

Eilerasciai 1937-1996

baltos lankos

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija Apipavidalino EUGENI J US KARPAVI ČI US

© Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1996 Rinko ir maketavo Baltos lankos Printed in Lithuania ISBN 9986-813-26-3

Sandrai

Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai

Vaikystė

Man miegančiam vienam kažkas suriko: - Kelkis! Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus. Dabar esu aš dar labiau išalkęs; Laukai pavasariu jau dvelkia, Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu. Nemeikščiai, 1938

Aklasis pasakoja apie namus

Tu klausi, ką radau parėjęs (Nors nenorėjai palydėt). Mane namo už rankos vedė vėjas Ir senas paukštis liepė neliūdėt. Radau ten motinos sekmadienių maldas ir tavo Žingsnius vienatvėj kambarių tuščių. Vidudienį klausiau artėjančio lietaus oktavos Po liepom su apakusiu paukščiu. Po to atsiguliau ant priemenės grindų; jos plakė, Plazdėjo lyg krūtinėje gyva širdis. Tai nuostabi kalba, nes ją, apkurtęs ir apakęs, Krauju ir gyslomis girdi. Nemeikščiai, 1939

Galėčiau aš nuvest tave

Galėčiau aš nuvest tave ir kūdikio ranka parodyt, Kaip maldai ištiesta ranka silpna, Laimingą medį, amžiną kaip žodį, Palaidotą su vasaros diena, Ir dovanoti tau jį mirusį, Net atgaivint, prašydamas paošti tau, Kaip suposi viršūnėj mūsų akys tyros, Kaip aš su tavimi rudens gelmėn kritau. Galėčiau aš nuvest (bet negirdi tu mano šauksmo), Ir stebuklingom vaiko rankom paliesta daina Skambėtų vėl, raudodama iš džiaugsmo, Kad mūsų nakčiai liks vaikystės saulė amžina. Nemeikščiai, 1938

JO

Katė

Kadaise, dienų iškankintas, taip tyliai Pareidavau, gaubiamas sodo nakties, Ties slenksčiu, kur vaikystė šešėlyje gimė, Pasitikdavo senstanti namo katė, Ir, ištiesęs dulkėtą, išvargusią ranką, Pasilenkdavau glostyti niurnančios jos; Neišgertas vanduo sudejuodavo sunkiai, Nepavirtęs vynu šuliny prie vejos. Kambary, man prie apdengto stalo sukniubus, Klausdama ji žiūrėdavo rūsčiai veidan, Ir džiaugsmu užsidegdavo sienos ir lubos, Ir užgydavo dvasioj atvirus žaizda. Nemeikščiai, 1937

Durys

Išeinant man kažin ką šūkterėjo durys, Kai aš nebeslėpiau joms ašarų karštų, Ir begalinis sielvartas į širdį dūrė, Kad po tiek metų pasiklausti, ko jos šaukė, sugrįžtu. Nemeikščiai, 1940

Sesuo

Taip gera prie sienos šaltos prisiglaudus Ir galvą padėjus ant knygų senų: Ten snaudžia katė ir sesuo kažko rauda Už stalo, nuryto šviesos ir dienų. Nemeikščiai, 1939

Sunaus palaidūno poema

i

Jis grįžta amžinai, jis eina, Ir tėvo sodai šaukia jį, Ir saulės spinduliai išeina, Ir degasi rytuos nauji. Jis bėga, krinta ir vėl kelias, Vaidenas vaizdas jam brangus. Jo kojas šaukia juodas kelias Ir lūpas - šypsena langų.

II

Tai jis, pajuodęs ir sumenkęs, Žiūri vėl į namus slėny. Per šiurkščios buvo tėvo rankos Ir sodai buvo per liūdni. Jis mato vėl: ant stalo knygos, Jo rankom atverstos kadais, Ir lempa, sutemoj įmigus, Ir dainos antakiais juodais.

III

Jis keikė visa, ką mylėjo. Langai ir sodai ūžimu Jį šaukė grįžti, bet jis ėjo: Kad tik toliau gimtų namų! Ir kai nematė jau gimtinės, Kai dingo vaizdas jos brangus, Tai mirštančiam, ją prisiminęs, Kalbėjo, jog tenai dangus...

IV

Otroškuly! O džiaugsme klysti, Ištroškus bėgti nuo versmės Ir nežinoti žodžio grįžti, Ir neieškot kitos prasmės! Odžiaugsme nuostabus prarasti Namus! Nesvaigt tylos nuodais! Ir grįžt į juos tiktai užgesti Su mirusių daiktų vardais! Nemeikščiai, 1937

17

Pavasario mergaitė

Mane vis šaukia aukštas upės krantas, Akis įsmeigę polaidžio laukai Ir džiaugsmas jos dainos, nykus ir nesuprantamas, Ir malūnėlį prie vandens atnešdavę vaikai. Aš nežinau, iš kur jinai atėjo, Nežinoma ir svetima šitiem laukam. Jai draskė plaukus nesvetingas kovo vėjas Ir veidą, šypsantį kažkam. Bet nunešė ir ją, ir dainą vandenys, Ir niekad nebegrįš per polaidžio laukus. Nes mano džiaugsmą (o turbūt ir ją) šalna pakando Ir malūnėlį nešusius vaikus. Nemeikščiai, 1937

Kelias

Tai buvo sapnas. Aš ėjau keliu, Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius. Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių, Man plėšė drabužius skurdžius. Laukai man šaukė: - Kur eini! Kiekvienas kelias nuveda, kur dar nykiau. Nejau ir ši pavasario diena švelni Nuves tenai! - Ir aš ilgai verkiau. Kaunas, 1938

Vabalėlio prisikėlimas

Kartą vaikystėje radau kažin kokių keistų vabalų kaimelį, pastatytą iš mažyčių žemės kauburėlių. Ilgai stebėjau jo buitį, kol pamačiau, kad ten vyko tai, ką mes patetiškai vadiname gyvenimu. Vieni vabalai buvo dideli, stiprūs, gražūs, paauksuotais sparnais ir žvilgančiomis pažandėmis; kiti - maži ir apskurdę; vieni seni, kiti jauni. Bet vienas ypatingai skurdžios išvaizdos, nudžiūvusia koja ir ašara žvilgančiomis akimis vabalėlis visą laiką triūsė, nešiodamas aiškiai per sunkias jam naštas, nuolat sustodamas ir klupdamas. Tada atėjo mano draugas ir netyčiomis sumindžiojo viską: kaimelį su stipriaisiais ir silpnaisiais ir tą šlubą vabalėlį, su amžinybės ir prisikėlimo viltim nešiojusį nepakeliamas naštas. Kaunas, 1938

20

Vidudienio parafrazė

Veidrodis - tylus vaikystės princas, durys; Vasaros plaukai, krintą akių vejon. Astras marga skrybėle tuščiaviduris Rauda už langų, kad nesulaikė durys Vienumai mane palikusios Mignon. Kaunas, 1939

Knygos

5i prieblanda - lyg senas mano draugas, Ateidavęs į tamsą pakalbėt, Kasdien, kaip netekimas jos, manyje auga, Seniai sapnuojančios grabe. Net nuostabu, kad ir tos knygos lentynėlėse pavargo, Ir supanti jas prietema jau nebe ta. Prie jų ir aš - kaip bendro kapo sargas, Kur guli nišose nežinomi vardai greta. Nemeikščiai, 1939

Mandolina

Namuos taip tylu. O tyla begalinė! Tyliai vysta lentynoje vazos gėlių. Tik sapnuodama rauda sena mandolina Ir šešėlis dainuoja apie drugelius. Nemeikščiai, 1938

Pavasario antistrofa

\ vakarą neramūs spinduliai vėl rinkos Ir šaukė paukščiai sodų svetimų, Bet jis sėdėjo tamsoje palinkęs: Nejau ir vėl aš abejot imu? Ir buvo jam visur taip tuščia, Kaip išsunktoj būty - be kraujo ir kančios. Ir jis prisiminė balandžio dainą rūsčią. Liguistam spinduly dienos keistos. Prisiminė namų šešėly galvą tamsiaplaukę, Jos aštrų profilį, jos lūpas ir žodžius, Ir pasaką, kaip girtas laivas plaukė, Pralenkdamas žvaigždynus ir medžius. Prisiminė vidudienį - kaip vyną Ir daiktus, rankomis liestus kadais; Saulėleidį, akies slėny ištvinusį, Ir ranką sutemoj juodais žiedais. Ir jis panoro grįžti. Sunkią laimę išdalinus, Net iš toli šio kambario nebuvo gaila jam. Išeidamas iš vazos tepasiėmė kelis žolynus Papuošt gimtiem namam. Nemeikščiai, 1939-1941

24

Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu, Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios. Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios. Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais, Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės. Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės. Todėl aš ir nebegaliu ten neiti, Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios. Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai Ir krist kaip lietui plakančios audros. Nemeikščiai, 1940

Žuvę namai

Tu pareini - ir kelias sunkios rankos, Ir niaurios sienos glaudžiasi arti, Ir bunda vėl pavasariai, ir niaurūs broliai renkas \ paliktus namus, džiaugsmu girti. Ar tai namai? Tik paklausyk, - jie kalba, Jie kalba su naktim: - Čia gimė jie, Ir išaugino juos tyla, kuri už lango meldžias, Sakyk, kur jie, o tylinti naktie? Obuvo motina, sesuo, vaikystė, sklidina tylos ir liūdesio, Ir brolis lūpine armonika ten prietemoj, ir šulinys... Išvargęs alkanas keleivis, prakaitu paplūdęs, Jeidavo dejuodamas, kad sunkūs batai purvini. Dabar ir vėl jie kalbasi prie židinio Už sutrūnijusių sienojų, lūpinės armonikos garsuos. Tamsoj - daina, šešėlių žiedlapiais pražydus, Keleivis, motina ir tylinti sesuo. Taip jie kalbėjo ir dainavo man prie lopšio; Jų dvasiose ir kūnuose nebuvo tiek žaizdų. Tu nežinojai, kaip ir aš, kad tik skausmu pralobsim Ir sienos kilimo drugeliai žus ant negyvų žiedų. Nemeikščiai, 1940

26

Vasaros simfonija

Fragmentai I

Žemyn nuo kalno ėjo gatvė. Prie jos stovėjo antakius suraukęs namas, Kuriam labai giliai miegojo Užburtas vasaros šaltinis. Virš jo, iškėlęs šešėliuotą galvą, Gal šimtmetį sapnavo beržas. Pirmųjų spindulių nubudintas (Kai dar visi miegodavo), Aš vienui vienas - tik su bitėmis ir su drugiais Išbėgdavau į švintančius laukus Klausytis, kaip ateina šventas vasaros sekmadienis, Kaip keliasi ir aidi iš pradžių mieguista Kažin kieno taip žiauriai nuskriaustos mergaitės samdinės daina, Kaip meldžias alksnio karties liepto sietuvoj nubudę žuvys, Kaip šešėlingame šventoriuj klūpančią bažnyčią / kelia išsimaudęs rasoje auksinis varpas Ir šaukia vėl mane vardu galudienė karšuolė svirtis Kaip motina, stovėdama po kaštanu.

27

II

Iš miško grįžta balta skrybėle diena; Rasa pažliugusiu žaliu aksomu pridengtas jos šiltas kūnas. Vėsioj srovėj iš džiaugsmo klykaudamas prausias kėkštas: Nuo jo auksinių plunksnų krinta mirusios tamsos lašai. Pakluonėj skamba paukščių pilna galva beržas plačiašakis Ir milijonai saulės spindulių Atbėga kaip didžiulė gyvulių banda keliais. Ten aš dabar kasdien nuėjęs sėdžiu Vienas ant akmens, kurs buvo panašus į varlę, Ir šviesiaplaukis gluosnis dega kaip Corot: Mano pasauly vasara. Auksinis rytas. Už stalo tėvas skaito Pasaką apie dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį Ir sienoj šypsosi pirmųjų spindulių Prajukintas šventasis Jonas.

28

III

Vidudienį ten būdavo man taip nyku vienam. Ant stalo snausdavo geltona galvele vėdrynas. Įnirtę musės pešdavosi dėl tuščios stiklinės Ir priemenėj sena tarnaitė Palinkus kuisdavos, kažin ko graudžiai verkdama. Tuomet įeidavo nedrąsiai milžiniškas bernas, - basas, /pilko veido, Ir geležiniais pirštais glostydavo besivaidijančias seseris stygas. Kažkur toli varpams prabilus, Staiga atgydavo namai Ir judindavo mėlynas kaip vyturėlio akys langines. Bekraščio džiaugsmo apimtas, aš po kolonomis suklykdavau, Ir vienuma man tapdavo didžiuliais rūmais: Vienuma! Jų salėse skambėdavo keista daina, romantiška daina apie /rūsčiam gamtovaizdyje, svetimoj šaly, apleistą /žydinčios mergaitės kapą Ir Coleridge'o Senasis Jūrininkas, atidaręs girgždančias /sunkaus infolio duris, vėl skrisdavo išmirusių /audrų būry į tolimus kraštus. Ilgai taip šaukdavau, - kol vėl iš praeities visi kadaise /užmiršti daiktai sueidavo Ir, rateliu aplink mane susėdę, Kaip burtininko jie klausydavo manęs. Taip viskas ten gyveno ir kalbėjo: Ant užlų pamestas medžioklės ragas, Pietų Ašigalio kelionėje pašautas albatrosas, Margasis dvaro laikrodžio heroldas Ir mėlyna kaip vyturėlio akys vasaros tyla. 29

IV

Čia viskas miršta; tiktai ten dar niekas nemirė. Ten mano nesuvaldoma dvasia norėjo būti Prometėjum. Ten bėgo su būriais drugių vaikystė, įmigus statiškame vasaros sapne. Tenai buvau aš Laimingasis Princas. Tenai buvau aš Dievas. Ten buvo galima numirt ir prisikelt. Šios žemės viešpačiai - Skausmas ir Liūdesys, Laisvė ir Duona - buvo Mano sunkios vaikystės neatskiriami draugai. Todėl aš grįšiu ten, nes jau ir vasara išeina. Ten laukia kaimas, gatvė, mėlynom langinėm namas Ir mirusios Uršulės balsas Iš Juodabrasčių šaukia, aukštas ir kimus; Ten mano tėvas skaito Pasaką apie daifiuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį Ir sienoje tebesišypso ryto spindulių Prajukintas šventasis Jonas. Nemeikščiai, 1941

30

Nameliai prie upės

Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius Prie upės, šniokščiančios krauju, Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst Ir vieną valandą sapnuot ramybėj jų; Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius, Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai, Po to palikt prie upės, šniokščiančios krauju, tuos namelius Ir tik numirt į juos pareit. Nemeikščiai, 1939

Dainelė

Neliūdėk, kad tau daina vaikystę primena, Ir prie durų neraudok: grįžai! Greit sėdėsi rudenio šviesoj aprimęs, Ir lapus pačion širdin tau pūs beržai. Nemeikščiai, 1940

32

Medinis bokšto laikrodis rudenį

Vėl namo sienos ėmė dvelkt rugsėju; Už stalo rymant darės nejauku. Ir mes pamatėme, prie bokšto laikrodžio atėję, Rudens pirštus ant užmerktų vokų. Nuo medžių lapai krito sukdamiesi vėjuj Miegoti ant numirusių skruostų pilkų. Nemeikščiai, 1939

Rudens fragmentas

Kai vėjas tau ilgai ir sunkiai šaukia Ir ima vasaros dienas rudens šalna lankyt, Tu sėdi po senu medžiu prieš platų lauką Ir iš vaikystės saulės nuotykius renki. Girdėjai - skundėsi kažkas: gyvenimas jam neprasmingas... Dabar jis skundžiasi - prasmės per daug... Ir verkia, būdamas per daug laimingas, Nebegalėdamas tos laimės pavadint vardu. Ir liūdna tau, kad į laukus išėjęs basas Ir prie liemens prigludęs, mirštant rudeniui lape, Norėtum dar kažką be galo pasakoti Ir pasakojimu išsekti lyg upe. Nemeikščiai, 1941

34

Pasaka moteriai, kurios aš niekad nemačiau Šie sprachen: „Das konnen wir nicht in die schwarze Erde versenken", und liessen einen durchsichtigen Sarg von Glas machen, dass man es von alien Seiten sehen konnte, legten es hinein und schrieben mit goldenen Buchstaben seinen Namen darauf, und dass šie eine Konigstochter ware. Die Briider Grimm, Sneewittchen

Yra pasauly moteris, kurion jos visos tilpo Giliamšešėlyje vaikystės sodų geltonų. Su ja aš šimtmečius rudens giria prašvilpavau Ir sapnavau jai tūkstančius sapnų. Bet vieną naktį gluosnis ėmė šaukti, kad ji mirė, Kad uždengė žalios velėnos šydas jos akis, Ir senas beržas ėmė nykti, vidury laukų pasviręs, Kartodamas jos vardą per naktis. Tada aš išėjau, sakydamas visiems: ji mirė, Palikęs vėjus ir šunis, ieškoti jos. Mane lydėjo platuma audringos girios, Prikaišiodamos, kad nesaugojau aš jos gyvos. Ir suradau jos karstą, paslėptą rugsėjo vakare, Vaikystės knygoj, apšviestoj namų šviesa niūria. Aš priėjau artyn. Mane pasveikino tyla, Stebėdamasi, kaip galėjau taip toli nuklysti. Ten ji gulėjo su planetų vainiku Ir su didžiuliais paukščiais akyse. Šalia raudojo vėjas, sekęs jos žingsnius vaikystėj, Ir medis ūžė, kad mirtis jos - netiesa. 35

Aplink su kirviais ir kastuvais ant pečių (Lyg negalėdami kažko suprasti) Budėjo išauginę ją nykštukai septyni, Tamsi asla ir lempa nykiai gęstanti, Ir rudenio lietaus klabenami langai liūdni. Virš jos liepsnojo erdvės, mėlynos ir aukštos; Pulkais keliavo žvaigždės spindinčiais keliais; Basi vaikai, parodyti Žydrosios Paukštės, Ir vasaros naktis plaukais žaliais. Glūdus šermukšnis kruvinai raudonas uogas barstė Ir švokštė, nežinodamas, ką mirusiai jai pasakyt. Tada aš suklupau prie stiklo karsto, Norėdamas paliesti jos akis, Bet paliečiau tik drėgną langą tolimamvaikystės vakare Su pasakų knyga ir su rudens melodija niūria. Nemeikščiai, 1940

Sapnai išvykstančiam iš namų

1. Lapkritis

Grįždamas iš miško supratau, kad namuose Išnyko vasara, ir liepos šlamesy Norėjau paklausyti grįžtančio rudens. Atsirėmiau į jos kamieną nugara, ištiesęs kojas: Aš niekad dar taip sunkiai nebuvau pajutęs Lapkričio! Visur Name ir guobos lėktuviuko ūžesy! Tai gal todėl man taip be galo liūdna? Tai gal todėl nebegaliu praverti durų ir atplėšti Nuo žemės kojų? Nes dabar aš nuolatos girdžiu Tik lapkritį. Gerai. Duris paliksiu uždarytas. Netrikdysiu Namų tylos ir eisiu Laukais, ieškodamas tiesos, Kurios tiek daug vaikystė man paliko.

37

2. Konkistadoras

Atsimenu, kada į sunkią gūdumą Paniręs, į tuos krintančius lapus ir vėją, Aš - kūdikis nublukusiomis akimis, Išblyškusiais plaukais tarsi ražienos, Lopšy įsikabinęs į virves, Kaip senstantis konkistadoras Prieš epopėjinę kelionę, Žiūrėjau tolumon. Dabar ir vėl artėja Vakaras - gaivi mirties vėsa Ir sukasi belaikėje tamsoj Ir dienos, ir ruduo, ir skausmas, ir pasaulis... Bet man sugrįžti nebėra vilties. Ant pečių juntu šaltas šermukšnio šakas, Namus, pilnus mirusių žingsnių, Sodą, plaukiantį vėjuje, Ir lapkričio lietaus nuplautą žemę.

38

3. Nusivalymas

Tikrai man reikia eit iš čia, Nes aš nebegaliu ilgiau pakelti Dalgio ir langinių dialogo, Kurie be atvangos jau daugel metų Mane mokina išminties. Ir jei kas nori su manim pasikalbėti, Tegu ateina lapkrity į mano Tuščią ir nesuteptą buveinę: Kitur aš gyvenu ne visas. Mes atsisėsime kieme ir tylūs Klausysim išmintingos ir vienodos Dalgio su langinėmis bylos. Sunkiai nusitraukiu batus, Iškratau žemę, ir kojas perpučia man vėjas. Aš baisiai apdulkėjau tik per šiuos metus. Todėl tu ir ateik. Tik lapkrity. Mes nekalbėsime nei apie karą, Nei apie Kristų. Tik lapkrity. Ir nusiplauk tą purvą Su manimi lietuj ir vėjuos.

39

4. Konkistadoro sugrįžimas

Aš sapnavau - ir tai gerai atsimenu Kaip aslos kvapą: vyriausias brolis, Nuleidęs galvą ir pasenęs, verkė. Šaltas ir artimas kaip chiromantui rankos Lietus krito į langus. Ir tada jis tarė: Mama! - Bet jo balsas buvo Jau nebe kūdikio, ir tąsyk Visiems mums tapo dar liūdniau. Nemeikščiai, 1939-1941

įrašas durų staktoje Nemeikščiuose: Jonei Tu buvai kaip paukščiukas, spurdantis rankoj, Vidudienį, užbėgus nuo lietaus senon bažnyčion, Ir kaip strėlė, karaliaus paleista iš lanko, Pataikiusi į širdį man netyčia. Nemeikščiai, 1941

Man buvo toks sunkus

Man buvo toks sunkus namų tuštumas Ir kvapas vaisių, vėjo nuskintų, Ir mėlyno dangaus švelnus aukštumas (Man rodės, kad aš pats į jį krintu), Jog tiktai slenkstį ir duris palietęs, Aš vėl bekraštį džiaugsmą pajutau Ir tartum vynas, užmiršta ranka išlietas, Ant sodo žemės spindinčios kritau. Nemeikščiai, 1941

Ūkininkai kalba apie gyvenimą

-Tu pasenai, klausyk, ir metai prislėgė. Odar atsimenu, kai vietoje boluojančios galvos... Tu kūdikis buvai! Argi tavęs netraukia Vieškelis? Ar tu nenori Ir vėl šlamėt kaip ąžuolas su vėjais? - Kai peržydi rugiai, nors būtų vasara, Jie bąla, ir šiaudai nuo vėjo lūžta. Taip. Bet ar žinai, kodėl mes mirštame? Kodėl? (Buvo drėgnas, vandens ošimu skambantis pavasario vakaras. Giliai žemėje degė ugnis. Aš taip norėjau juos paguosti, bet, atsiminęs vieno iš jų skundą: „Mes kenčiame ir jaučiame nežinomą jums Dievą, tai kam jūs norite mums prarają atverti?", neištariau nė žodžio. Paskutiniai vakaro garsai buvo fantastinė žingsnių ir durų kalba, kurios klausydamasis aš viską supratau.) Nemeikščiai, 1938

43

Iš 1942 metais eilėmis rašyto laiško Tanitai Atsimeni ežerą? Kregždės ten skraidė. Nepakeldamas skausmo, keliuos ir einu. Pajuodo ant stalo išpjaustytos raidės; Nebegrįžo žuvėdra palaužtu sparnu. Nemeikščiai, 1942

Kai lapai kris

Kai lapai kris - ir vėl aš iškeliausiu; Nedaug dienų beliko čia sėdėt. Išeidamas aš prie kiekvieno medžio prisiglausiu Ir šauksiu paukščiui kiekvienam: sudie! Nes būsiu viską atidavęs vienumai ir tau. Tik namo sieną Lietus su vėju plaus ir per naktis Po mano langu vieniša budės sidabro mėnesiena Ir veidrody virpės įšalus pilnatis. Nemeikščiai, 1940

Praradimo simfonijos

Eldorado

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas, Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo. Dėl jo aš viską šioje žemėje paniekinau, Norėdamas ten vieną valandą klajot. Yra ten namas mėlynom langinėm vienišas; Jame gyvena palikti vaikystėje žaislai. Giliai vidudienio tyloj ten miega mano dienos Ir mėlynkarčiai sutemų žirgai. Ant stalo vazos pamirštų gėlių; paveiksle senas Noe; Blyškiam lange išpjaustyti balandžiai šalia jo. Erdve pavasaris su paukščiais atplasnoja Ir varpas žaidžia kaip berniukas ant vejos. Tenai aš paimu ranka saulėleidį Ir slėnio gluosnį su savim vėduos; Ir bokšto laikrodį ten vėl glaudžiu kaip lėlę, Žadėdamas jų neapleisti niekados. Tenai užkeiktas mano skambančių svajonių lobis, Basa mergaitė, kas pavasarį atbėgdavus kieman. Ten šimtametis vėjas, rudenio lapus pagrobęs, Kaip ištikimas šuo pareinant laukia Ir saugo juos, kad atiduotų man. Tenai mane namų vaiduoklis, sterblėje pasisodinęs, supa (Jo veidu bliaukia ašarų lašai žali) Ir saulės kraujo suteptom šešėlio lūpom Maldauja vieno jo nebepalikt. 48

Ten aš, mažytis padaras, nubudęs rytą pakeliu akis į aukštį: Rasotos liepos maudosi dangaus saloj Ir švilpia aušroje sušlapęs plunksnas paukštis, Palaidotas vidudienio tyloj. Aš taip norėčiau vėl kelius į ten surasti (Nes senis vėjas nebepakelia rudens naštos) Ir vestis su savim ištroškusias dienas, /kaip piemenukas gyvulių bandas prie brastos, Ir gerti džiaugsmą saulės prarastos. Nemeikščiai, 1941

Laimingi žmonės

Kokie silpni ir vaikiškai laimingi žmonės! Jie blaškos amžinai, nerasdami kažko, Ir verkia kaip vaikai, nubudę iš keistos sapnų kelionės, Ir bėga kaip vaikai sapnų šalies ieškot. Kokie laimingi jie, iš tos šalies sugrįžę! Pavargę nuo šviesos, jau vakaru girti, Susėdę prie ugnies, nebeiti niekur pasiryžę Ir taip gyventi ppe liepsnos arti. Kai gyslos vėl namų tylos ir kvapo prisisunkia Ir juodos vyšnios iena budinti rūsčia daina, Jie vėl, atplėšę nuo grindų dulkėtas kojas sunkiai, Išeina, nes kelionė amžina. Bet vieną naktį grįž':a iie per darganą ir lietų (Pamišęs aidas kly : a šuliny) Ir, neberadę nieko ką ir vėl galėtų Mylėti, krinta po slenksčiu, išsekę ir liūdni, Dar netikėdami, kad amžinai parėjo, Kad niekad niekur iš ramų nebeis, Ir, glostomi drėgna ranka tvlaus vaikystės vėjo, Iš lėto miršta, rarnūr nuostabiai. Nemeikščiai, 1942

50

Kūčių naktį

Aš pasiėmiau visą gyvenimą sunkų Ir laukais išėjau Kūčių naktį namo. Prie pažįstamų guobų man ašaros sunkės, Rūsčiai skundės keliai, slegiami vienumos. Sunkios mintys man degino apsnigtą galvą: Jie visi ten, už stalo sukniubę, liūdį... Ir klupdamas bėgau į gimtąją kalvą Su užkeiktu sidabro varpu jos širdy, Ir šaukiau, nuo snieguolių ir vėjo apsvaigęs: Kas atlygins už juos? Kas išgelbės namus? Aliejus ir kraujas spingsulėje baigės, Pašarvota šviesa, išauginusi mus. Nemeikščiai, 1940

51

Grįžimas

Priėjus jau visai arti, Kai mano kūną senos vyšnios liečia Ir apima pečius minkštomis rankomis naktis niūri, Apleisto namo gelmėse pro langą šviečia Krauju ir prakaitu aptekęs žiburys, Dejuodamas: - Gaivink mane! Tada aš bėgu klupdamas į jį, bijodamas jo spindulių netekti Ir jo šviesos gaivinimui dar kartą pasivėlint, Nes aš žinau - tai motina gimtam name, Kaip milžiniškas švyturys, kiekvieną naktį Mus lydintis pasauly plačiame. Įėjęs pro duris ir ties slenksčiu suklupęs, Aš noriu jai kažką raminančiai sunkaus ir rimto pasakyt, Ko niekas niekados parėjęs motinai nesakė. (Nustebus žiūri prieblanda nyki; Vėjas šakas už lango judina), Oprieš mane jos veidas - suarti laukai lietingą rudenį Ir didelės žiemos lietaus spalvos išblyškę akys. Blausi šviesa, žibėjusi ramiai, jaunyste vėl užsidega, Pribėga prie manęs ir glaudžiasi arčiau, Ir glosto smilkinius sūnaus paklydusio, Bijodama šioj šventėj skausmo ašarų karčių. Už stalo susirinkę broliai tyli (Šviesūs plaukai, nuo liūdesio drėgni, tamsoj plevena), Paslėpę saugotus ilgai širdy žodžius. Lange sesuo aistringai verkia, kad ir ji mane pasaulyje /labiau už viską myli, Ir ašaros jos bliaukia kaip lietus per vasaros medžius. 52

Nuo stalo žiūri duona. Už manęs suėję Sutikt nebuvėlio sūnaus daiktai, Sunykę ir kažko labai nuliūdę, Sakydami vieni kitiems:- Matai, Jisai ir vėl namo parėjo! Nutilę klausosi, kaip nykiai ūžia vėjas Ir skundžiasi kažkam piktai. Nebegalėdamas pakelti džiaugsmo, Prisiminimų deginamas, vėl keliuosi ir einu. Tada jie vejasi mane, norėdami paguosti, Maldaudami jų nepalikt vienų, Sakydami: - Palieski Ir savo rankų ugnimi gaivinki mus! Ši valanda brangi - mes ją sapnuoti tegalėsimGyvybės vandeniu pavirs, apleidus tau namus. Bet aš žinau, kad vieną kartą, - ir man rodosi, tai bus /vėlyvą rudenį, Dar iš toli po kojomis puls inkšdamas kaip šuo pasenęs vėjas Ir tempdamas už rūbų šauks: - Negrįžk! Nes ten miegos apakęs gimtas namas nepabudinamai Ir tamsoje užgesęs šaltas žiburys. Ir mes išeisime: aš, vėjas ir vaiduoklis, juos išsaugojęs ilgiausiai, Paėmę tik kelis menkiausius daiktus nuo šios žemės mylimos. Ir kai jau nieko negirdės apkurtę ausys, Tai kraujas šauks ligi mirties: - Namo! Nemeiksčiai, 1941-1943

53

Namie

Prie dulkinų ir ištampytų kojų glaudžiasi katė priėjus. Ant stalo mano stebuklingos knygos, Dar tebeskaitomos alkūnėm pasirėmusios šviesos ir vienumos. Už sienos miega motina (nebepabudina jos vėjas), Ir tvinstančia naktim aš vėlei gyvenu namuos. Už lango vakaras su šlamančiais šešėliais. Gūdaus šnarėjimo giesmėm kažkas susėda kambary. Pareina sutemos (jos niekad nesivėlina) Ir viską paslepia gilios platybės vidury. Kampe dar šneka laikrodis ir popierėliais padabinta lempa, Nušviesdavus akis ir skurdą slėpusi šviesa. Nyku ir tuščia - lyg prieš šventę... Bet tu nenori vėl su manimi gyventi Name, kurs buvo mums vienintelė pasaulyje tiesa. Atsiveria, kaip pasakų knyga vaikystėj, durys, įeina tėvas ir sesuo: jis - su žiema plaukuos, ji /su pavasariu veide, abu. Nušvinta sienos. Alkana naktis pro langą žiūri, Oaš, kažką atminęs, vėl iš nerimo drebu. Nemeikščiai, 1939

54

Naktys

Skaisčias ir dideles akis uždengęs rankom, Aš sapnavau siūbuojančių naktų džiaugsme. Lauke kalbėjo milžinai; buvau toks menkas; Ką lietė motinos ranka - ištrykšdavo versmė. Ir miegant jau namam, į mano kambarį užeidavo Keleivis vėjas mylimo sūnaus - manęs pasupt; Nutildavo audra, sulėkdavo pro langus žvaigždės Ir lyg nuo motinos akių darydavos šviesu. Nemeikščiai, 1940

Motina

Gesdama paslaptingoj šviesoj Eldorado, Begalinių laukų apkabintam name Tu klausai, kaip vaikai, tavo šviesą praradę, Lyg apakę klajoja naktim neramia. Ir tada suliepsnoji nors vienai sekundei, Paskutinėm ugnimjiems kelius šviesdama, Ir užgęsti tenai lyg šešėlis, be skundo, Kaip žvaigždė begalinėn naktin krisdama. Nemeikščiai, 1939

Liepsna

Kažką man niurna amžina namų ugnis ankstyvą rytmetį, Kai bilda motina prie pečiaus Ir broliai skendi dar sapne: Aš ateinu prie jos ir degdamas klausausi Viešpaties /liepsnos skausmingo ritmo Ir seno vėjo, plėšančio lapus kieme. Tuomet ir vėl galiu gyvent prisiminimais. Rami liepsna, žiūrėdama veidan: - Nejau tai jis? Kažin kada šio namo džiaugsmui gimęs Ir namo liūdesiui išėjęs pro duris... Nemeikščiai, 1940

Žiema

Dabar rytais, staiga pažadintas iš miego, Kaip vaikas iš sapnų agonijos nubudęs Ir už langų išvydęs sniego Švytėjimą, trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis, Per naktį apsnigtus laukus regėdamas: Asla ir sienos spindi duriančia akis šviesa; Atsikeliu ir, po langais ant suolo atsisėdęs, Slepiu nuo šalčio kojas po savimbasas Ir laukiu, kol įeis snieguota motina su viedrais, Spindėdama, kaip sienos ir asla, žiemos šviesa. Ir šiandien, rodos, taip iš džiaugsmo šauktum Ir vėl, pamatęs, kad visi namie, ramiai užsnūstum, Bet už langų tik juodas, tuščias laukas, įbedęs sielon žvilgsnį rūstų. Nemeikščiai, 1940

58

Senas medis Atsimeni, ką šniokštė senas medis Vaikystėje? Giliam sapne Dabar jis rauda, tavo pėdsakų neradęs, Ir prašo vėją suieškot mane. Ir parveda namo už rankos piktas vėjas: Langai ir sienos dega nuo žvaigždžių Ir Oberonas bėga švilpdamas alėjos Mėnulio sidabru slidžiu. Tik medis rūsčiai barasi įtūžęs: Kur tu buvai? Kur dingot jūs abu? Ir vėjas, lyg pritardamas jam, ūžia, Oaš, apsikabinęs juos, drebu. Nemeikščiai, 1939

59

Vakaras gruodžio mėnesį grįžus namo iš Kauno Le beau visage de ma mere brillait encore de jeunesse, ce soir-la... Marcel Proust

įsiklausau, kaip šiurpulingai vėjas kužda (Lyg nenorėdamas sugriauti man sapnų), Kaip vėl jis blaškosi, lyg šimtas ąžuolų suūždamas, Ir skrenda tūkstančiais sparnų. Blyški šviesa, kaip tavo veidas, liejas. (Nakties ir motinos plaukai tokie juodi.) Šviesa! Mane dar aklą kūdikį mylėjusi, Kodėl kaip vienas, užmirštas visų žmogus liūdi, Ant atverstos vaikystės knygos užsikniaubus, Kur klūpo raidėse nykštukai septyni? (Bet apima mane ir juos kažin koks siaubas, Ir jie išeina paskubom, Snieguole nešini.) Nemeikščiai, 1939

60

Rudens sodo vaikai

Vienplaukiai vasaros vaikai, užburtus kambarius palikę, Giliai paskęsta apleistam senų namų sode Ir pirmąkart pajutę, kad širdy atsiveria sunki žaizda, Akimirkai pasineria į platumą kelių savų rudens pasaulių nykią Ir, lyg ieškodami prasmės ten, ima kažin ko liūdėt. Nemeikščiai, 1942

Iliunei

Kažko įnirtęs blaškos vėjas Ir snaudžianti šviesa ant stalo krinta... Aš tik pabūt ir paklausyt šitam name norėjau Ir miegančius vaikystėje sapnus gaivinti. Už lango medis. Susimąstę šakose varnai, Lyg gedulo skraiste paslėpę liūdesį sparnais. Man atneša tave ant rankų juodas paukščių takas, Tave, jaunystei amžinai sunykusią. Aš su tavim kadais klausiau, ką liepos šneka, Kaip laumės padrikais plaukais ir ant galvų vainikais. Varnai, liūdnai kranksėdami, pasikelia į naktį, Lyg rūstūs pranašai, atnešę sunkų nerimą: Ten tu eini, kuri galėdavai žvaigždes uždegti Ir saulei liepdavai sugrįžti iš už marių. Aš įtempiu ausis ir vėl klausausi išsigandęs, Kaip alksniai žvilgančiais sidabro skydais, Kažin ką švokšdami, upokšniu brenda Ir tiesia į mane rankas, pagrobt norėdami Ir keršyti, kad ji iš šių namų išklydo (Jie saugojo vaikystėje kiekvieną josios pėdą). Laukai ir girios ima šaukt: - Iliūne! Iliūne! - lyg mane ramindami. (Už lango debesys per dangų griūna Ir pro egles mėnulis spindi.) Iliūne! - šaukia vėjas, pasirėmęs ant šakos, Iliūne! kas tave man suieškos?.. 62

Ir jis pabudina sapnus. Tenai krantai ir daubos, Kur naktys bėgo, gluosniams draskantis iš džiaugsmo, Ir aukštas skliautas, vienišus mus užmirštam pasauly gaubęs, Kur aš tau, žaidžiančiai drėgnam smėly, meldžiausi. Ilgai dar jis ten blaškosi už vartų Ir mūsų pasakiškos laimės dainą ūžia, Oaš, vaikystės knygą atsivertęs, Klausau, kaip medis sunkiai verkia, Mėgindamas sudėt žaislus sudužusius. Nemeikščiai, 1942

Rugsėjo naktis

Po rudenio skliautais naktis rugsėjo Ir liūdesį lieją laukai skausmingai platūs. Kas taip giliai žvaigždžių prisėjo Ir soduose auksinių lapų? Didėjančiu skausmu užlieja, Platus kaip naktys jo, rugsėjis, Ir aš einu begaline alėja, Erdvėms žvaigždes po kojų sėjant. Dar žemė saulės vaisiais trenkia, Dar šalnos sodų lapais sėja: Aš ištiesiau į saulę ranką, Bet paliečiau tiktai rugsėjį. Aš nežinau, ko toks skausmingas Be krašto mėlynas dangus rugsėjo, Ko tylūs sodai lapais sninga Ir dangų žvaigždėmis apsėja; Aš nežinau, kas šią džiaugsmingą naktį Po skambančiais skliautais kas ėjo Ir skundės, negalėdamas uždegti Žvaigždžių vaikystėj, prie namų, rugsėjy. Nemeikščiai, 1941

64

Neramus rudens paukščiai

Rudens ir kraujo šaukiami nuliūdę renkas Ir skrenda ledine erdve lyg lapai, vėjo nuplėšti. Kada išdidūs ąžuolai prieš rudenį ant žemės lenkias Ir nesuprantamos gėlos pilni laukai tušti, Jie laužomais sparnais bejėgiai krankia Ir skrenda ledine erdve lyg lapai, vėjo nuplėšti. Atėjus nakčiai, nusileidžia ąžuole senam už sodo, Tarsi palaidoję, kas buvo likę jiems brangaus, Kaip vėliavos skausmingai juodos, Ir klausosi keistų melodijų rudens dangaus. Ovėjas tąsyk gedulingą fugą ūžia (Gerai atsimenu: jo balsas šiltas ir be galo nuostabus), Kaip jūrininkų dvasios iš laivų sudužusių Padangėm nešasi išgelbėtų dievų stabus. Sapnuojasi jiems pasakiški ir keisti sapnai. (Kad nepabustų, Senasis ąžuolas juos supa kaip vaikus; Bet per miegus jie girdi šauksmą rūstų, Sužeidžiantį gimtas padanges ir laukus.) Vidurnaktį staiga suklinka vienas jų nubudęs: Ji šaukia mus! - Ir vėl, kaip pasmerkta minia baisi, Kaip amžini klajūnai, keliasi į naktį gūdžią Ir išlekia, liūdnai klegėdami visi. Nemeikščiai, 1941

65

Rudens keleivio svajonės

1. Skausmas

Norėčiau eiti (be tavęs) rudens platybėn begalinėn Ir aplankyti gyvą žemę, ją paliest šilta pėda Ir vėjarodžio dainoje nuskęst dangaus mėlynėn Ir debesų takais negrįžti niekada. Tai gal todėl ir mano dvasią skausmas ima, Išaugęs, kaip ir aš, iš žemės motinos juodos; Nes aš neišnešiau ant rankų su savim tėvynės, Ir palietė namų duris praeidamas ruduo. Vilnius, 1943

2. Beržas

Kada namų vartus į sodą peržengiu Ir krinta man veidan rudens šviesos pasenę spinduliai, Kažin ko sudreba, pažvelgęs į mane, geltonas beržas, Ir vėjas ima staugt kaip šuo name giliai. Nemeikščiai, 1942

3. Nostalgija

Kas verkia, negalėdamas sugrįžti? Namuos šviesu... Namie ruduo... Ten vėjuje prie namo vyšnios... Aš kūdikis ten... - Kas neleidžia grįžti? Kas jam neleidžia, kai namuos ruduo? Nemeikščiai, 1942

4. Finalas

Aš nežinau, kodėl ruduo, Mane palikdamas, skausmingai rauda Ir stovi, nenorėdamas išeiti, prie namų, Kaip nežinau, kodėl Nykiam gamtos šauksme išaugau Ir mirštu nuodijamas Dovanotų jos geismų. Berlin, 1944

Kai ilgstančiom naktim audra

Kai ilgstančiom naktim audra be galo ūžia, Dainuodamas tau neaprėpiamas dainas, Kuomet nubudęs ieškai skambančių sapnų sudužusių Ir plyšti noru vėl prikelt skaidrias dienas; Kada girdi, kaip rūsčiai šlama sodas Melodijas iš neatsakomų senų laiškų, Kaip blaškosi vidurnakčio simfonijose medis juodas, Palikęs vienas iš kadaise žuvusių miškų; Kaip išsigandęs glaudžiasi prie sienos ir /skausmingai pradeda dejuoti, Norėdamas paslėpti silpstančias šakas, Ir kaip subėgę vėjai tartum alkani vilkai į girių puotą Suplėšo raumenis ir išneria rankas, Tada tu išeini (audra kaskart labiau įsiunta; Širdis sušvinta lyg galingas žiburys) Ir, nusimetęs kasdienybės naštą sunkią, Klajoji sodais vėjų neramių būry. Nemeikščiai, 1940

70

Nature morte

Vaikystėj aš radau negyvą paukštį, gulintį ant žemės Ir godžiai besiilsintį su amžinos šviesos viltim. Jo akys buvo skaidrios ir ritmingai ramios, Ir tyros kaip nukritę iš dangaus lašai šalti, Kurie lyg geležiniai pirštai man į kūną smigo, Kad aš dar tebesu primindami, Ojis gulėjo abejingas ir kietai įmigęs, Išduotas svetimos jamamžinos ramybės, Nebeprikels draugai, į tolimas šalis išskrisdami! Nemeikščiai, 1943

Rudens himnas Fliege fort! Fliege fort! Friedrich Nietzsche

A.G. Juntu, kaip artinas ruduo (nors vasara dar ginas) \ girtus šermenis jau užmirštos dainos, Ir mirštančio peizažo gelmėse vėl kukčioja langinės, Vaikystėje man neišsprendę skausmo mĮslės amžinos. Ir kaip atėjęs mano dvasioj duobę kasa, Dar vis bijodamas man pasakyt, Kad ten miegosi tu kaip židinio liepsna užgesus Ir tavo blunkančių akių šviesa nyki. Nes gal dar šiandien jis sustos už durų, Kaip Hamletas lietum pažliugusiais juodais plaukais, Ir išsives mus, intonuodamas beržynams himną niūrų, Mirties agonijoje besiblaškančiais laukais. O dvasią vėl užplūs benamiai debesys ir paukščiai, Kažinkas krykštaus, juoksis ir raudos kažkas Ir tavo mėlynas akis, ranka palietęs baugščiai, Atsiminimų smėlyje dainuodamas užkas. Berlin, 1945

Vėjas

Kaip renesanso dievas mėlyno aksomo mantija, Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais, Su palydovais ir juodais kaip jo plaukai varnais Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda, Uždegdamas mažytes mėlynas liepsnas pakrantėse, Atimdamas namus švilpynės tonais, ilgesio pilnais; Jis žengia kaip karalius miestais ir kalnais Ir pasirodo priemiesčio vaikų triukšmingoj šventėj. Jo milžiniškos akys liejas iš kaktos į erdvę, Su paukščiais maišosi jo padriki plaukai juodi; Jampasiduoda be kovos aistringa žemė išdidi Ir lyg mergaitė, netikėtai pabučiuota, sverdi; Oaš, užmiršęs viską žemėje, net savo vardą, Pavasario laukais išsinešu tave širdy. Vilnius, 1943

73

Balandžio naktis

Balandžio paryčiu staiga niūniuoti ima Man senas gluosnis varvančiais plaukais žaliais Ir katinukai laipioti šakom, tą naktį gimę, Ir bėgti žaisdami atakusiais keliais. O namo sienom šaukianti drėgmė kaip kraujas teka, Ir kojų gyslos susijungia su žeme; Apsivyniojęs kaip gyvatė juodas sodo takas Benamių ilgesiu pasmaugti nori vėl mane. Sužeisdamos ir gundydamos durys verias, Papurto vėjas negyvenamus namus tuščius; Gilus čiurlenimas ispaniškos gitaros Aistringa nemiga užnuodija laukus skaisčius, Ir aš klausau, kaip tavo venom upės šnera Ir alksnis ošia, apkabindamas pečius. Aalen, 1945

74

Fuga apie pavasario vaikus

Nykus pavasaris, ties gelsvo namo siena Sustojęs, gundo miegančius vaikus; Jiems drasko plaukus, šaukia per naktis ir dieną, Žadėdamas gatves ir paupių takus. Ir kai langai nuo keisto šauksmo vėl nubunda Ir žemė dažosi žilas kasas žaliai, Iš merdinčios tylos klegėdami paplunda įdubusiomis akimis giliai Vaikai - ir bėga į triukšmingą saulės šventę, Drabužėlius menkus prie kūno spausdami delnais. Vienam veide: - Aš bėgu, bet kodėl į begalinę kančią? Kitam: - \ saulę! Ji man motina. Ir aš einu tenai. Jie nešasi žaislus mažytėse lyg kevaliukai rankose, Prispaudę prie savęs, - kaip motinos jų broliukus mažus: Chimerijos pilis, varnus, kurie paspaudus krankia, Ir spindinčiuos veiduos auksinės laimės miražus. Vienamjų liko luošas, nevikrus ir keistas brolis, Kuris nespėja su kitais: išplėtęs drumzlinas akis, /jis griūva, ir per veidą ritas ašara tyra. Bet ne! Jis nesustos! Pavasaris jamišaugins sparnus, /ir lėks į stebuklingą šviesų tolį, Kur nieko, be plačių erdvių, nėra laisviemaram!

75

Tai kas, kad poakiai kaip paukščių klyksmas mėlyni Ir šaltas vėjas skverbiasi ligi širdies! Juk jiems pasaulyje, Pavasario-Karaliaus valdomam, plasnoja /milijonai malūnėlių Ir saulė juos ligi vaikystės sutemų lydės! Ir taip jie degančiomis akimis į saulę bėga, Iš motinų namų į laisvę paleisti, Nes šaukia juos pavasaris, nors kraujas miega, Nors jų jaunystei keltis dar anksti. Nemeikščiai, 1940

Pavasario simfonija

i

Kai drungno vėjo sukrėsti laukai pradėdavo virpėti Ir upė šniokšti, lauždama ledus, Tuomet pavasaris, balandžio Princas išdidus, Nedrąsiai vėl statydavo ant kranto basą pėdą, Ir žemė krūptelėdavo lyg moteris, ją gundančia ranka palietus; Suošdavo aistringai susispaudę liepos, Ojis ten lig aušros po juodalksniais sėdėdavo, Kartodamas aristokratiškų gėlių vardus. Pačiam vidurnaktyje senas gluosnis imdavo staiga judėti, Ir iš toli, lyg pro miegus, jamatsiliepdavo giria Patetiška simfonija niauria, Kadaise užmirštam sapne girdėta; Ir gaivalingas jaunas vėjas atplasnojęs Per naktį šaukdavo su manimi: - Euhoe! Kol gundoma jo nekalta mergaitė, niekieno dar nemylėta, Pavirsdavo aistringa moterim žiauria. Ir aš girdėdavau, kaip ji, pašokus guolyje, dejuoja, Suspaudus rankom degančias krūtis, - lyg upė pro ledus; Kaip giriomis baltais žirgais jaunikiai šaunūs joja Ir kaip pavasaris, balandžio Princas išdidus, Xsavo limpančius ir drėgnus plaukus juodus Panėręs violetinius pirštus žieduotus, Lig ryto atvirom akim po juodalksniais sapnuoja, Kartodamas aristokratiškų gėlių vardus. Nemeikščiai, 1942

77

II

Namai žalsvais langais; ir vėjas ūžia, grįžęs iš kelionės. Vienaplaukiai vaikai, pridengę rankom drumzlinas akis. O aš klausau, kaip vaikšto tyloje jų tykanti dalia sunki, Kaip veria diendaržio duris ir eina kosėdamas dėdė Jonas; Kaip juodas žemės kraujas tvinkčiodamas kaista, Skandindamas visus bekraštin ilgesin (Kurio jau niekas niekad nebeužgesins); Pakluonėse beržai užsimeta žaliomis skraistėmis. Klusni sesuo išeina, motinos siųsta, parnešti vandenio, Bet, švilpaujančių laukuose girtuoklių vėjų užburta, Apsvaigusi nuo jų dainos, girta, Ji visą dieną kelio į namus neranda Ir klaidžioja, kaip mylimo netekusi Ofelija, po mišką. Ir tik nubudinta vėl sutemų, Lyg šimtmetį miegojus, į tėvų namus Ji grįžta su žibuoklėmis plaukuos, išblyškus... Bet greit prasideda sunki naktis. Pilka lakštingala, Dainavus kinų imperatoriui kadais, Užlieja naktį nerimo nuodais, Ir sudreba jos tonų paliesta giria maištinga, Ir mano tėvas vėl sapnuoja, kad jaunystė grįžta, Kad laukia po klevais, o mylima, tavęs... Nuo jos dainos purienų pumpurai kaip širdys plyšta Ir nimfos kelia seno fauno vestuves. Vilnius, 1942

78

III

Rami pavasario diena, kaip paukštis nusileidus, Ir upių laikrodis tiksėjimu kimiu Užnuodijo mane ligi pačių gelmių, Kai aš sėdėjau prisiglaudęs veidu Prie lango, man norėjusio parodyti kažką; \ sieną plakės skietmedžio sausa šaka Ir rėkė volungė, į guobą nusileidus. Bet vieną kartą - tu žinai, kaip laikas kambario vienatvėj merdi Pravėriau uždraustas namų duris: Padangėj blaškėsi galingas beržas, Tarsi norėdamas pakilti ir išskrist, Oaš stovėjau kaip mažytis taškas prieš bedugnę erdvę Ir pirmą kartą nenorėjau grįžt (Nes nieks pasaulyje nebuvo dar manęs pavergęs). Ir bėgau. Vėjas su manim, patempdamas už rūbų, bėgo Žemyn nuo imančios žaliuot kalvos; Margi drugeliai leidosi ant jo karališkos galvos; Jo pėdose žibuoklės kėlėsi iš miego Ir žvilgčiojo geltoni pumpurai iš už šakytės negyvos. Alksnyne šūkavo purienų vainiku ant suveltos galvos Balandis - vaikas iš namų pabėgęs. Nemeikščiai, 1942

79

IV

Iš kaimo bėgant, rodėsi, lyg atsivertų durys Ir pasirodytų ten skaudžiai mėlynų akių mergaitė (Aš nežinau, kieno ji mylima) pro jas. Padangėm lėkė plazdančios aistringai žalio laivo burės Ir paukščiai skrido į džiaugsmingas debesų salas. Pamišęs fleitininkas, pūsdamas į šiurpų vėjo ritmą Ir toldamas, viliojo sekti paupiais, Ojo skruostais, nuo limpančio lietaus šlapiais, Šilti gyvybės vandenio lašai ant žemės krito. Ilgai stovėjau ant palaikio upės liepto, Apsvaigęs nešančia su savimi gamta; Skambėjo kažkieno daina, vandens šniokštimo apsemta, Ir šaukė balsas, nesulaukdamas, kad atsilieptų, Toks tyras, toks švelnus ir jaunas. Smėly, po juodalksniais su pūvančiais lizdais, Gulėjo apneštas gelsvais žiedais Žibuoklę įsikandęs girtas faunas. Bet metas buvo grįžt. Purienų prisiskynęs Ir spausdamas jų drėgnas galvutes glėby, Ėjau namo. (Aš ir dabar girdžiu, kaip tu kalbi Su žuvimis ir paukščiais.) Slėnyje prikimęs, Ieškodamas savęs, dar šūkavo mieguistas aidas. Bet aš jo nesekiau ir nebeatsakiau, Tik dar tvirčiau suspaudžiau drėgnas galvutes glėby (Kaip tu aukšliukėm blyksinčias kasas palaidas) Ir, nežinodamas, kam atiduoti jas, verkiau. Trinapolis, 1943 80

v

Ir vėl jau aidi laukuose netelpąs riksmas Ir drungnas vėjas, perpūtęs namus, vėsioj širdy, Ir skaudžiai nuobodžios dienos šviesa skurdi Taip traukia virpančiu vandens lašu į žemę kristi Ir lietis lietumi ant kaistančių šakų. Dabar paseksiu (aš seniai jums pasakas seku), Kaip gluosniai puolė einantį mane į naktį, Kaip ąžuolas, liepsnodamas žaliai, pradėjo degti Ir kaip aš potvynio riksme ėjau į paupį taku Ir ten po juodalksniais klausiausi, Kaip šūkaudami ruošėsi manęs ieškot Namų gyventojai, prislėgti baimės neaiškios; Kaip rado jie mane pridėjusį prie žemės ausį Ir jų nebepažįstantį, lyg svetimų; Ir kaip parėjęs dar ilgai tik su savim klausiausi Krūtinę plėšančios dainos chimerų tolimų. Dabar žinau, kodėl mane kaip šunį prie būties pririšo Krauju ir gyslom motinos basos; Kodėl nubudęs naktį klykdavau ilgai: šviesos! Kodėl aš su tavim, pavasario nuoboduly, juntu kasdien tamsesnį ryšį,Kad viskas čia - svaiginanti mus netiesa. Bet aiškiai jaučia nerami dvasia, Jog mes, supratę viską, čia dar kartą grįšim. Vilnius, 1943

81

VI

Yra vienam pasaulyje gilus bekraštis skliautas, Kur polaidžio audra klajoja vieniša lauku. Tenai yra nublukęs kaimas; jamvienam ten neišsakomai nyku; Todėl dar šiandien noriu ten keliauti. Nes aš žinau: jis, pasmerktas sunykti, laukia grįžtančio manęs. Aš atsisėsiu su šunim prie drebančios ugnies, Ir šaltas vėjas, beklajodamas po gyslas, vandenio išplautas, Giliai po žemėmis šauks mus. Ir šauksmo sukrėsti peizažo šio gyventojai Nubus net nežinodami, kieno tas balsas, šaltas ir gūdus, Aštrus lyg durklas, kaip daina skaudus; Lietus ir upės ims jų gyslomis sruventi. Ir, kraujui susimaišius su pavasario girtuokliais vėjais, Žaliems ir mėlyniems aidams erdves užliejus, Ateis, lyg Botticelli, nuostabi gimimo šventė Ir lėks kaip sapnas žaisdama per skambančius laukus. Bet aš žinau, kad mano džiaugsmas budi: Rytoj pakluonėmis, keliu po ūžiančiais beržais Su žlugtu ant pečių išeis Palinkę moterys ir kultuvėm išlies beprasmį liūdesį, Ir nežinos kaip aš, kodėl mes esam; Ir mėnesienai baltus drobinius takus ištiesus, Jos grįš kaip virpantys dangaus klajūnai šviesūs, O slėnyje nubudusi pamišėlė dainuos ir žais. Nemeikščiai, 1943

82

VII

Pirmi pavasario lašai taip sunkiai sužeidė Mane ir mano vienišus namus, Jog aš nebegaliu klausyt, kaip židinio liepsna iš skausmo ūžia, Kaip sunkiasi širdin lietaus šnarėjimas kimus Ir blaškos paupy apleistas juodalksnis įtūžęs; Nes aš žinau: nebepakilsiu po sunkia būties našta palūžęs, Kol slėgs dvasia siaubingu platumu. Todėl nueisiu, kur aistringai šlama, sužeistos lietaus kaip aš, neramios liepos Ir dunkso sulyti namai, prikandę skausmą ir liūdni, Ir imsiu šaukt. (OViešpatie! Jie atsiliepia!) Krūtinėje vėl įsidegs aštri ugnis. Sueis aplink mane visi daiktai ir žiburiai išblėsę, Oliepų gyslomis naktis, nebesuvaldoma kaip upė, liesis Ir švies jų pumpurai drėgni. \ mano kūną vėl sugrįš vaikystės laimė. Paimsiu juos visus už rankų kaip vaikus, Ir atsikels ilgai tamsoj miegojęs kaimas, Ir eis su manimi per skambančius laukus, Ir jų klausys bekraštės erdvės... Ir man jau nebebus sunku, kad jie vieni pasauly merdi, Nerasdami iš begalinės nykumos kelių. Nemeikščiai, 1944

83

Praregėjusi diena

Laukai atsiveria žemėtom dirvų lūpom; Dar vėjo balsas šaltas ir kimus... Ten mes abu Marijos mėnesyje klūpom, Ir žiūri praregėjusi diena į mus. Vilnius, 1944

Rungtynės Aš nusideginau ranką, nes žiurėjau ar tikrai liepsna šalta Ž.M

Kaip gladiatoriai du susitiko akys mūsų, Pritvinkę nerimo ir nesuprantamų aistrų karčių, Ir vėl tu išeini laimėtoju iš mūšio Ir iš arenos išneši mane sau ant pečių, Nes aš neišlaikiau sunkaus kaip laimė tavo žvilgsnio: Per didelis tau pralaimėti buvo troškulys, Ir tau po kojomkrinta mano akys, nuo aistrų pailsę, Nes pabučiavimo žaizda per daug gili, Žaizda sunki kaip gladiatorių kova arenose, Kur metafizinė kančia palaužia dvasią ir sparnus, Drąsiau! - raudojo Kristus, kruvinas akis įrėmęs, Supratęs, kad gyvenime paliko vienus mus, Todėl sudeginus, kas gundo kūnus degti amžinai, Einu į naktį šaukdama: Excelsiorl liūdnai. Vilnius, 1943.III.15

85

Karalius (vaikystės kambario sienos graviūroje) Draugams ir sau pačiam

Jo eisena liūdna, - ir jaunas palydovas, Ir karūna sunki ant palenktos galvos... Koks skausmas jaust: tai aš esu valdovas Keistos šalies šypsny mergaitės negyvos! Ir akys - kaip du rūsiai (grįžus iš parado Sapne): tiek aukso, skausmo ir menkystės amžinos Nes jis - karalius tų šalių, kurias seniai prarado, Ir tėvo paliktos erdvių valstybės mėlynos. Ramindamas save - kaip ir visi karaliai,Galbūt ir nebešauks: koksai jis nedrąsus! Bailus kaip kūdikis jis pasirodo salėj, Plėšraus žvėries žvilgsniu užliedamas visus, Ir laukia, kol praneš su šypsena gudria Kad jo imperiją sugriovė vėl audra. Vilnius, 1941

86

Bet kai kada į žemės ringą

Bet kai kada į žemės ringą grįžta Kristus. Jis pasirodo mirštantiems žudynių amžinų. Epochų lydimas ir saugomas gigantiškų kalnų, Jis mato, kaip gamtos elegijose lapai ima kristi. Arba Jis sėdi užsidengęs rankom veidą Estradoj, pilkas tarp žmonių minios, Visas iliuzijas pasaulyje palaidojusios Ir pergalės giesmės gaivinančiai kilnios Atėjusios pasidalint su nelaimingu nugalėtoju, Kurs stovi tavo kraujo ir kančių klane Kaip vaikas, gladiatorių arenoj žaidęs... Bet Jį pamatęs, nugalėtojas staiga sulaužo ietį Ir šaukia: - Mano saulė šiandien nusileido! Tu iš tamsybės amžinos išvesk mane! Nemeikščiai, 1942

87

Poetas

Aš atėjau jus perspėti, kad žemėj šviesos gęsta, Plevendamos kaip vėjo pučiama rudens daina kimi, Kad skausmas lyg pasenęs Don Juanas gatvėm bastosi Ir debesys su amžinu lietum atplaukia dangumi; Kad saulės nebėra... Jos vietoj tvyro aklos dėmės, Ir tau reikės sava širdim visatos gelmėse spindėt. Tu iš iliuzijų turėsi susikurti ją, Likimo pasmerktas alchemike, Ir mylimos akis padangėje pasėti kaip žvaigždes, Kad jos tau, paskutiniam vakarui atėjus, kristų \ skausmo ežerus, ritmingai plūstančius širdy, Ir kad po to jau amžinam spindėjimui į erdvę grįžtų Kaip nebaigta šviesos simfonija, rami ir išdidi, Nes akys įstabiamjos veido danguje vis tiek nuvysta, Nors tu į auksą jas paverst beviltiškai žadi. Vilnius, 1944

88

Čiurlionio gyvenimo etiudai

1. Liūdesys

įnirtę sodai intonuoja gyslas plėšančias melodijas, Ir kraujo debesis apglėbus nešasi audra. Tu ateini ir, nesakydamas nė vieno žodžio, Stebi vaikystės šermenis su šypsena giedra. Ir tu matai, kaip aš prieš naktį kryžių iškeliu Su alpstančia diena ir širdyje pasodinu; Arba klausausi su tavim, ligi mirties išblyškęs, Beprasmiškai liūdnų ir geliančių rudens dainų. Tu uždedi man ant galvos ledinę ranką Ir paskutinis gyvas žemėj mano kambarys Visų spalvų, atsiminimų ir garsų netenka; Kaip kūdikis pravirksta senas žiburys; Namų dievai, budėję po slenksčiu, apanka, Ir nepažįstama būtis įžengia pro duris. Nemeikščiai, 1941

89

2. Tamsusis Rex

Atsimenu, kaip skausmas paėmė mane auginti Ir išvežė kažkur beprotiškai liūdnu laivu. Bet aš pakėliau ranką prieš šį tėvą ir ėjau savos tikrovės ginti, Kovodamas su nesupratusiu manęs Dievu. Aš ją norėjau tik paliest. Bet mano tėvas uždengė Gigantiška ranka saulėlydžio fone Ir tartum ąžuolas, audringą naktį lūždamas, Bedugniam pralaimėjimui jis parbloškė mane. Ir aš išvydau vietoj saulės spindint Beprotybę Paskutine genialių alchemikų šviesa Ir Kristų, besišypsančio žmogaus iškeltą, kybant, Kuris žiūrėjo į mane su širdgėla baisia. Erdvėj plasnojo nesuvaldoma dievų žmogaus dvasia Ir artinos naktis visoj dviprasmiškoj didybėj. Vilnius, 1942

90

3. Šviesusis Rex

Aš savo praeitį nešiau lyg taurę sklidiną Ir vaikščiojau fantastiškų regėjimų keliais, Kol išgirdau ją šermenų giesmės per žemę lydimą Ir širdį plakančią jau visoje tikrovėje giliai. Mačiau, kaip debesų kape kažkas ją užkasė, Kaip du įtūžę milžinai kovojo prie duobės; Kaip blaškėsi agonijoje baltas pienės pūkas, Ir aš ėmiau kaip lapas audroje drebėt, Nes horizonte pralaimėtos saulės leidos Ir spindulių giesmė džiaugsmingai sekė jas, Ovietoj jų iškilo Rex - beprotiško Likimo veidas, Uždegęs virš iliuzijų kapų jo pasmerktas naujas. Todėl tegu visam pasajuly mano šauksmas aidi: Kas tu, o Rex, prieš būsimas sunkias kovas! Vilnius, 1942

91

4. Mirtis

Visa būtis man tapo veidu su baisiom grimasom, Ir ištikimas draugas vėjas nebegali nuramint Daina, kad mes abu prieš šimtmečius užgesom, Prikaišiodamas, ko nesikeliu ir nešaukiu: Pirmyn! Nes štai ateina ji su geltonų žiedų vainikais; Tu padainuosi mums (akla liepsna drebės) Vaikystės lapkričių aistringą himną nykų, Kaip motina lopšinę prie sūnaus duobės. Oji ramindama sakys: - Aš tau kaip sapnas duodu Raktus dar niekad niekieno neatrastų šalių, Nes tu ėjai manęs ieškot per dvasios tiltus juodus Ir sukniubai kaip saulė, nebetekus spindulių; Tad neliūdėk, klausydamas baisaus likimo žodžių, Atėjusių gesinti tragiškai melsvų akių gilių. Vilnius, 1943

Veidas: detalė iš Francisco de Goya y Lucientes EI manicomio, o Casa de los locos

Aš gyvenu rūsčiam nesugrįžimo labirinte, Kur žėri vazos nuo tamsos apakusių gėlių, Kur milijardais iš dangaus pavargę žvaigždės krinta \ tavo plaukus su negyvu drugeliu, Tarp gotiškų karalių ir pamišusių penatų, Suklaupusių ties nusižudžiusią namų ugnim, Ir taip kasdien žengiu procesijoj dienų ir metų, Ir skamba ausyse choralai, nykūs ir liūdni, Giliai po žemėmis palaidotom simfonijom Ir skundais nepasotinusiems mūsų prarastiem dievam, Kurie per amžius keršys mums, kaip milijonams, Ir kels nenugalimą troškulį mylėti ir gyvent Net čia, kur aš meldžiuosi skausmo antifonom Užgesusioje dvasioj tavo veidui negyvam. Vilnius, 1943

93

Miestas Ce qui dit a l'un: „Sepulture!" Dit a l'autre: „Vie et Splendeur!" Charles Baudelaire

Gyvenimas gudrus. Jis moka iš tavęs atimti Tėvynę, motiną ir paslėptus giliai namus, Ir nebelieka vietos prieblandai vaikystės gimtai Ir kur sugrįžusiam išsiraudoti sodų ūžimu. Ir sako, kad gyvent nėra prasmės... Tebūna! Netekęs visko - pasakų ir tolių mėlynų, Kaip Don Kichotas, pralaimėjęs kovą su malūnais, Paniekintas, beginklis, sužeistas, aš išeinu \ gatvę, niekad nebegrįšiančių benamių pamotę, Su šypsena: - Pasaulyje likai tik tu viena! Nes man vis tiek - ir širdyje kabinamos reklamos, Ir ieškanti manęs lopšinė motinos daina. Tai ko man nedainuot (aš neturiu jau nieko žemėj), Kol saulė - motina, gimti namai - diena! Berlin, 1945

Marche funėbre herojams I Tikrai, net nuostabu: laimėjot viską Ir žemėj tuščia... Bet nurimkit! Liūdesys tebėr Neparblokštas. Ir mūsų veidmainystė jums kaip saulė tviska; Ten jums gili kaip mūsų nuovargis gyvent duobė. Jums saulė netekės, nes amžinas saulėleidis Atėjo į namus ir išnešė visus stabus, Jos vietoje tekės kančia ir nerimas... Kas saulė jums! Ne jums ji kėlės! Ja džiaugsis į areną (po kovos) subėgę lėlės, Ir kaip vaikams bus jums ten viskas nuostabu. Osaulėje gyvens žmogus. Jis bėgs žeme uždusęs, Norėdamas ir kalnus, ir marias delnais išsemt... Bet nugalėtas, tartum kirminas, primintas koja, žūstantis, Silpnu balsu jums šauks: - Nubuskit! Ir melsis jums - arenų milžinams. Todėl ir baisiai nuostabu, kad vietos jums nėra pasauly, Kad jus pasiima raji gimtoji žemė Ir Amžinosios Prieblandos Šalin, kaip pamotė vaikus, parnešti /Mėlynosios paukštės siunčia jus Garbė. Miegokite, išdidūs žuvusių dievų vaikai! Miegokit ramūs! Nes šaukia mus niekinga (ir be galo nuostabi) rudens /platybių karalienė Saulė, Kaip jus gili kaip mūsų nuovargis gyvent duobė. Nemeikščiai, 1941

95

Marche funėbre herojams JI

Likimas jūsų žemėje tiktai kovoti: Lopšy gulėdami jūs smaugiate hidras, Ir himnais mintanti dvasia nesoti Težino laisvę, mirtį ir audras! Ir taip jūs niekad poilsio nerandat: Už vandenį ir duoną mokate krauju, Kada kiti kaip nelaimingi paukščiai skrenda, Ieškodami regėjimų, kaskart naujų, Ir žiūri, nusileidę ringuos, rūstūs, Kaip jūs pasauly žaidžiat su mirtim, Ir miega (niekados jiems nepabusti), Sava tuštybe ir iliuzijom girti, Ir taip palieka jus vienatvės puotai, Nelaukę, kol minios šauksmai nuščius, Ant virvių ringuose plaukais kraujuotais Prieš vienišus skliautus tuščius. Nemeikščiai, 1942

96

Marche funėbre Vytautui Mačerniui Nature! Berce-le chaudement: ii a froid! Arthur Rimbaud

Laimėjo išdidus Toreador, ir tu, padėjęs ginklą, Eini į amžinos tamsos nelaisvę po beprasmiškos kovos... Nes puldamas jis tau nebesuriko: - Ginkis! Ir užmetė rūsčios tamsybės tinklą ant galvos. Bet netiesa naktis! Herojams amžina šviesa ir paslaptys! Kalėjimas jiems amžinybė! Nebūtis tiktai vergams! Todėl ir taip sunku atplėšti kojas nuo gimtosios aslos Ir troškulį palikti žemėje tebekovojantiems draugams. Stovėdama prieš Dievą, liepusį išvest į naktį, Tavo dvasia nuplėš ir mindžios šventės vainikus Ir eis į nebūtį galingu kūno troškuliu per amžius degti, Ir amžinybę griaus jos šauksmas gundančiai nykus. Bet kūną žemė paskandins savy, pasupusi ant rankų. Pavasarį parpuolęs vėjas, senas valkata, dar šauks tave, O rudenį klausysi, kaip varnai laukų platybėj krankia Ir vėjas neša mus kaip purvinus lapus gatve. Bet neilgai jis neš! Ir lapui purvinam dievai pavydūs! Išves iš miesto žiburių naktis, atėjusi užpūsti mus, Ir mes užgesime. Užgesime kaip švyturiai išdidūs, Ir milijonai grumsis su tamsa, praradę mus! O tu ištrykši tarp galingųjų šviesos fontanų Arthur Rimbaud, Lautrėamont, John Keats Ir sups tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė, Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis. Mūnchen, 1945 97

Epitafija poetui

Tavo palikti daiktai mus šaukia, Ieškančius tuščioj būty prasmės. Mūsų kūnais tavo gyslų kraujas plaukia, Tavo žodžiais nuodija akla giesmė. Tavo vėjas dvasioje apleistą medį laužo. Tavo paliktas ruduo mus lydi nuolatos. Už tavąsias nuodėmes mus degina ant laužo, Už akis mergaitės nekaltos. Tavo žaizdos atsiverti vietos ieško. Tavo miestas nerimu sunkiu užlieja mus,Ir negalime iš gyvo kūno jo išplėšti, Ir išduodame už jį gimtus namus. Jis mums rėkia per naktis - kaip milijonams, Išaugintiems žemę apkabinusių kelių; Mes kasdieną mirštame su jais kelionėj, Nepasiekę tavo atrastų šalių. Mes išeiname į tavo naktį gūdžią (Nors pasauly vasara ir saulė išdidi) Ir prieš tavo menką žiburį sukniubę budim, Savo skausmą slėpdami šaltoj širdy. Vilnius, 1943

98

Praradimo simfonija

Varnų kranksėjime vėl skendi mistiški rudens laukai /prigesę, nykūs, Keistos tamsos, kuri taip širdį spaudžia, kupini. Pavirtę jų dalim padangėj blaškosi sėjikai Ir sunkūs tartum akmenys lašai atsimuša many. Tenai, pačiam gale laukų, ant mano kraujo žemės, stovi didelė /beržų šeima, Pasaulyje vienintelė man artima palikusi, Būrys vienuolių, raudonais apsiaustais apsigobusių nuo vėjo /ir lietaus. Sušalęs paukštis girdi, kad laukai yra bekraštis klyksmas, Kurį aš vėl po daugel metų pajutau. Obuvo toks tamsus pavakarys. Šaltai geltoni medžiai, virš /galvos šakas išskleidę... Arba gilus vidudienis. Ugnis. Ir aš, sulytas ant žemėtų /akmenų... Bet žemė tąsyk savo maudžiančios aistros pajusti dar neleido, Ir man prisiminė viena skaidri rudens diena tartum /taurė prikritusi Namų, dangaus ir saulės kryžių mėlynų. Aš ten miegojau dirvų sidabre, su vėjais susijungęs, vienišas... Sapne kalbėjo žemė: - Nieks tavęs man neatims. Ir grįžusį namo pradėjo šaukti sienos Ir durys vesti iš namų naktin,

99

Kur metafizinėje nevilty apleistos geso akys Ir bėgo alkani vaikai su knygomis, lyg su žibintais, /nužudyti sutemų... Bet jie, herojiškai kovoję su tamsa, apako, Ir parvedė juos ištikimas brolis skurdas į namus. Tik aš pabėgau, juos išdavęs ir palikęs Su lapkričiu ir smilkstančia ražienose ugnim, Ir taip blaškausi, kaip netekęs rudenio laukų sėjikas, Nes nepabėgau iš savęs ir ilgesio, kurs gimė su manim. Kažką man jau nebesuprantamai vėl kalba takas (Kuriuo aš eidavau kadais, skaičiuodamas medžius), Kuriuo mane lydėjo tėvas, motina ir liūdesys, kaip šuo /pėdom atsekęs, Kalbėdami padrąsinimo ir vilties žodžius. Aklam akiraty - vaiduoklis miestas, toks išblukęs, / tartum motinos plaukai, toks artimas (Pirmuosius išdidžius žingsnius žengiau jo sužeista žeme). Aš ten buvau Kolumbas. Buvau karalius Spartos. Ir imperatorius triumfo vežime. Prie varpinės tebėr suglaudę galvas senosios Septynios liepos Ir gluosniai palaidais plaukais, subridę vandenin. Apakęs šulinys, po guobom pasislėpęs, Ir graudūs alksniai, amžinai vieni. Už upės vingio tiesiasi bekraštės kapinės, Žiūrėdamos kažko į drebančius laukus vogčia Ir laukdamos, kol tau, sūnau, kris ant krūtinės lapai Ir juoda lopšine migdys nakčia.

100

Šventoriuje gigantiški kaštanai tūno, Sustingę šaltoje vidudienio ugny, Ir švelniai, kaip antrojoje simfonijoje Schumannas, Prikandę ašaras, man rauda: - Tik dabar tu pareini... Namai, smėlėtos gatvės, nuryti lietaus ir saulės laiptai... Tik Mare Chagallio smuikininkas, grieždavęs debesyse kasdien, Jau miega po žeme. (Bet mano dvasioje tebedega joakys klaikios Ir slegia lapas, dar vaikystėje nukritęs ant širdies.) Atėjus vakarui, žiūrėdavau, kaip dega žiburiai pro sunkų šydą, Svajonėse sužibęs Eldorado nuostabiu regėjimu skaisčiu... Tuomet keliu sulytas vilkosi namo išgesęs senas žydas Su duona, liūdesiu ir panieka ant palenktų pečių. Kas pasakys, kas man išaiškins, kamsu knygomis nešiausi liūdesį Ir alkį iš tamsos į šviesą prasimušt? (Dabar aš tejuntu tiktai aną beprasmį kūno judesį, Klajojantį po smilkstančius jausmus.) Man šaukia dar kažkas: - Dainuoja saulė! Netikėk! Iliuzija! Jei aš esu galingas švyturys - žinau, kodėl beviltiškon / tamson krentu. Dainuoja saulė! Taip! Tai jos daina - ne jūsų! (Nes aš esu šviesa - be tikslo, be krantų!) Kas prigesins many tą troškulį ir džiaugsmą, Kurį aš pajutau kadais gimtam name, Kuriamper nesibaigiančias košmariškų sapnų naktis meldžiausi Su pasigirdusios būties melodija ramia?

m

Kas man neleis dabar, išdavus juos, kaip kirminui į žievę grįžti? (Nes jai ant kelių liko mano atnešti sapnai šilti.) Parėjus bus ugnis. Asla. Nedraugiška ir svetima. Kaip mirus /motina išblyškus. Ir praradimo šviesoje kaip ąžuolas šlamės galinga neviltis. Kaunas-Tauragė, 1944

Koncertas

Kai skausmas, mirštamai sužeidęs dvasią, Aštrus ir nesuprantamas, sekioja įkandin. Jie bėga iš namų (nes paskutinė vasaros gaida užgeso Ir kiekviena sekundė neišsakomai skaudi) \ didelius kaip erdvės rūmus, amžinai išalkę, Ir puola Muzikai po kojom- jos vergai. Tai ji paguos, nes lieps Sonatom kaip mergaitėm keltis Ir nuodyti lopšinėmis ilgai. Širdy atsiveria beribės platumos. Be galo platumos. Be krašto. Be prasmės. Bet žino jie, kad greit nubus melodijos nematomos Ir dvasioj išsiverš versmė. Ir kaip vilkai, kalendami dantim dėl grobio, Pirmų garsų suaidint laukdami, Jie tiki, kad šios užburtos giesmės pagrobę, Parneš namo ir alkį nuramins. Ir laukia degdami. Kai savyje paskendę Jie pradeda įsiklausyt (ir jiems taip neišraudamai sunku) Ir girdi, kaip toli pasikelia giesmė ir skrenda Kaip rudenio audra pas stiebelius menkus,

103

Išeina priešais juos kilnus Maestro, Kaip Dievas, kurdamas pasaulį, Ir iškelia liepsnojančias rankas, Kurioms palietus, keliasi miegojęs šimtmečius orkestras (Tartum užburtos švilpimu gyvatės) Ir prislegia pėda sunkia Atėjusios viduramžių senamiesčio skulptūros. O salėje jų, Viešpatie, kiek daug! Tada konvulsijose ima verkti smuikas, piktas ir paniuręs, Ir pasakoti jiems kažką skaudaus. Jam pritaria lyg sielvarto kalnų prislėgti būgnai Ir fleitos švilpiančios keistam sapne. Oaš juntu, kad užgesins kažkas namuos bejėgę ugnį Ir vienui vieną ten paliks mane. Ir tik dabar visi galingą giesmę puola Ir plėšosi dalindamies, gėlos pilni, Bet pralaimėjimo žaizdas teparsineš į olą Ir neišgydys jų Simfonija kilni. Jiems ima rodytis, kad jie - galingi medžiai; Užėjusi audra su šaknimis išrauna juos. Ir taip jie kniūbo ilgas valandas bežadžiai, Apsvaigę nuo sugrįžusios tylos. Tada pakyla jie visi - minia besielių mumijų Ir ploja išdidžiam Maestro, lyg pagalbos šaukdami. Virš jų plasnoja skausmas, grįžtantis į kūnus, Ir liūdesys, pareinąs atgaivint.

104

Estradoje - tiktai išvargę fleitos ir fagotai, Silpni aristokratiški vaikai, ilgai kankinti, Kiniečių vazoj su drugeliais nupiešti, Akis uždengę rankom, kaip žiedai ant žemės krinta, Norėdami ilgai pavasarį sapnuodami miegoti, Taip neišsakomai liūdni jiems tie skliautai tušti. Osalėj aš matau: vien tik lavonai, Kaip vėliavos nuleistos amžinai (Tai jie jam plojo, šaukdami džiaugsmingai), Nes sielos jų dar nuostabioj erdvių kelionėj, Ir mano dvasion begalinis skausmas sminga Ir virsta nerimo kalnai. O tolumoj girdžiu, kaip miršta būgnai Ir iš kažkur kažkas ateina su žinia, Kad užgesins kažkas visam pasauly ugnį Ir vienui vieną ten paliks mane. Vilnius, 1942

105

Kuosos

Pakyla virš laukų kažin ko aičiodamos kuosos Lyg nuskriaustos nuo pat vaikystės marčios, Ir pasakojasi, ritmingai kukčiodamos, ąžuole senam, Ir susijungia jų rauda su šermenų choralais /(kaip aš jas paguosiu?), Ir darosi taip liūdna, kaip kadais, vienam. Jos sukasi viena šalia kitos, klegėdamos kaip seserys, Raudodamos, lyg amžinai reikėtų iš namų išeit, Kaip dukterim benamėm. Kur jūs motinas surasit, Jei skamba rudeniu visi kraštai. Kažką joms ūžia vėjas - iš kelionės grįžęs brolis, Bet jos nulenkia žemėn galvas ir sparnais užsiima ausis. Žinodami jų skausmo paslaptį, keliai ir nykios tolumos Vėl pradeda jų klegesio klausyt. Išblyškęs beržas, ant šventoriaus galvą rankomis parėmęs Ir žaisdamas minkštais šviesiais plaukais, joms sako: Ko į tolimas šalis neskrendat? Jos barasi tada ir ginčijasi ir po to ilgai jam klykia: - Ne! Jas riša, kaip mane, tos pačios kraujo grandys, Tos pačios šmėklos gundo naktimis sapne. Iš žemės kyla už ištikimybę joms palaiminti išaugę rankos; Ironiškai joms šypsosi rūstus dangus, Ir sklinda klyksmas šių sparnuotų dukterų, kasdien /namų netenkančių, Ir dega akys už apniukusių langų.

106

Ir taip vaidina jos žiaurioj gamtos tragedijoj, Būties tragedijoj, kuri vadinas Lietuva. Bet ne jūs vienos! Ne vien jus šis skausmas ėda! Dėl to ir juodalksnis, galulaukėj nubudęs, Per naktį šlama žemei savo liūdesį Ir loja pririštas skausmu šuva. Atsimenu, kaip aš, prigludęs prie šaltos bažnyčios sienos, Klausiausi svaigdamas baisaus rudens koncerto; Padangėj skrido furijos audringais debesų kalnais Ir kuosos į klevų viršūnes nusileido. Obuvo vakaras. Liepsnojo padegtos laukų ražienos; Nuo upės dvelkė ugnimi ir pamerktais linais; Praėjosenos moterys šventorium, krisdamos su lapais geltonais... Ir aš, sugrįžęs į namus, nebepaguodžiamas ir vienas, Norėjau šaukti, lyg man širdį būtų kas sužeidęs. Aš ir dabar girdžiu tą prarastos būties sonatą; Šventoriuje žingsnius su čaižančiu lietum. Ir kuosos skrenda į mane, klegėdamos toli už metų, Bet nepasieks manęs nei jos, nei jūs, nei tu. Tauragė, 1944

107

Iš K ra u jo

sim fonijos

1. Uvertiūra bažnytkaimyje

Galingais smūgiais daužė mano sielą varpas Lyg baudžiantis už nuodėmes žmogus. Iššokęs iš medinės varpinės po kojomverkė, Suleidęs kūnan varinius nagus. Ir man taip baisiai slėgė dvasią, Jog aš norėjau grįžti į liepsnojančius laukus. Bet vieškely gulėjo mano brolis, kruvinas ir basas, Ir suanglėjęs medis be šakų. Tada aš paėmiau abudu juos ant rankų nešti Bažnytkaimin, kur guli meilė ir skausmai visi Ir budi juodas angelas - naktis bekraštė Ir baltas angelas - rudens diena šviesi. Už upės klykė negrįsta aikštė - didžiulis veidas Su nukirstu geltonu kryžium tarp akių jo negyvų; Padangėje tebesiblaškė girtas kirvio aidas Ir klūpojo kantri bažnyčia tarp klevų, Grėsmingai šnerančių kaip tuščios varpos. Juodi langai akis įsmeigę sekė mus Ir sielą daužė dar labiau įnirtęs varpas, Ir dvasion krito balsas jo kimus. Iš jos, pro žiojinčią į aikštę angą (Aš ten vargonų fugomis svaigau kadais) Išėjo Tėvas, Motina, maža Sesuo ir žengė Tolyn, suniekinti, užgesusiais veidais. 108

Juos, sunkiai einančius, simbolinės figūros vedė (Pamatę jas, seni namai pradėjo bėgti į laukus). Aš supratau: tai buvo Sielvartai, Nelaimės, Badas Ir Vargas, kaip gyvenimas sunkus. Gamta jiems grojo gedulingą maršą, Galingą raudą, kad likimas jos vaikams per daug šiurpus. Jos mistiškos melodijos beržams geltonus plaukus taršė Ir plėšė soduose paskutinius lapus, O mano sielą tebedaužė negalėdamas atleisti varpas, Kaip neberadęs nieko namuose žmogus; Iššokęs iš medinės varpinės po kojomverkė, Suleidęs kūnan varinius nagus.

3. Mistiškas rudens peizažas

Laukais palinkęs nešė milžinišką karstą vėjas. Jį sekė svyranti pilkų veidų minia, Ir viską atimanti šermenų litanija aidėjo, Skandindama gėlos ir sielvarto tvane. Pakelėje namai ir medžiai prisijungė Ir girioj drebančio piemens giesmė. Jų akys degė neviltim: nejau šis skundas Yra vienintelė būties prasmė? Ant kalno laukė atvira duobė, plati kaip tėvo dvaro vartai, Pareinančio iš tolimos kelionės į namus; Iš žemės kėlėsi sutikti jo kadais užgesę kartos Ir maišėsi jų klegesys kimus Su švokščiančiais melsvais pušynais Ir žvengiančiais erdvių žirgais juodais. Tada pakilus ėmė šaukti Motina (kaip kitados keistoj lopšinėj), Bet niekas neatsigręžė, jos šaukiami vardais. Atnešęs karstą vėjas nuo pečių nuleido, Ir įsitraukė jį duobėn apsikabinę mirusieji, pagiežos pilni, O žmonės užvertė žeme jų atviras akis ir veidus Ir grįžo į namus liūdni. Ant kapo liko duobkasiai, paniurę ir nekalbūs, Mąstydami, kaip užkasa dienas, metus, Klausydamiesi, ką jiems vėjas kalba Ir šnera svetimas rudens lietus. no

Vėjas: Mačiau, kaip vieną kartą iškasė iš žemės dvi akis taip /nykiai mėlynas Du rūstūs duobkasiai (jose atsimušė gilus pavasario dangus), Ir jie atsiklaupė į saugojusį tas akis laukinį smėlį Kaip du vaikai, atėję pirmą kartą prie langų. Ir užkasė jas kaip didžiausią turtą Šykštuoliai duobkasiai, kad niekas nepavogtų jų šviesos Ir kad jose galėtų nuostabius pasaulius kurti Ir nematyti šiuos laukus apglėbusios nakties baisios Lietus: Bet aš žinau, kad jiems naktis nebe naktis ir nebebus jau niekad; Kad vėl sugrįš kaip moteris su vaisiais ir gėlėm nuoga diena /veiduos, Ir jie išeis į tas šalis, kurių lig šiol nerodė niekam, Tikėdami kad juos kas išvaduos. Nes vieną kartą atsivers apakę durys Ir pasirodys pranašas, kuris prikels kadaise nugalėtą /džiaugsmą, įsuptą į nevilties ir skausmo skraistę, Ir šaltose kaip rūsiai širdyse užgriautos ūkanos pasklis; Erdvėj sušvis išsivadavusios namų ugnies pašvaistės, Ir dukterys ir sūnūs nebegims akli, O motinų svajonės vėl iškils kaip žuvusiems kadais /žvagždynams piramidės, Ir himnu prasiverš išlaisvinta daina; Sugrįš neramūs paukščiai, kažkada išskridę, Ir patekės jiems saulė amžina.

112

La Reine Margot

Atsimenu, aš sapnavau į kūną įsiskverbęs, Geltonas žiedas ant krūtinės mano motinos nuogos, Klausydamas, ką kalba begalinės erdvės, Aš sapnavau tave, o Reine Margot, Geltonas žiedas, kūnan įsiskverbęs. Dabar norėčiau aš tave ir vėl prikelti, Ir vėl į sunkią kasdienybę parsivest, Ir grįžti su tavim per darganą ir šaltį, Ir klaidžiot tavo akyse po užsnigtas gatves, Ir vėl, kvėpuodamas tą pačią darganą ir šaltį, Sunkia būtim kaip kūnas kūną vest. Berlin, 1944

Berlyno improvizacijos

i

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos Ir gyvenu legendoje užgesusios liepsnos. Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau, Dabar jau miega praeities lede įšalusiuos sapnuos, O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės, Sustingę šaltyje visatos prarastos, Vaikystėj, vėjo pučiamos, beržų viršūnėm žaidę Ir kritę į kasas pavasario nakties keistos. Už durų klūpo aklas vakaras Kalėdų, Ilgai manęs ieškojęs ir suradęs čia, Raudodamas, kad vėl turėjęs eit, sulaukti negalėdamas, Ir kad pasauly likus mums abiem tiktai kančia, Kurios čia, žemėje, deja, visiems pakanka Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai, Kol nepaklaus nuožmus likimas, apkabinęs rankom: Kamtu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei? Ant aslos kukčioja melsva akis. \ mano kūną, Kaip viską laužantis ledynas, šliaužia gyslomis žiema Ir dienos užgula lyg antkapiai su skausmo runom, Kurių nežinomos prasmės mįslingos slegiama Išalkusi dvasia pradės pavasariu nebetikėti (Ogal tikrai jo ir nebuvo niekados Pasauly?). Bet many jis, amžinai sparnus išskėtęs, Plasnoja erdvėse virš nebūties juodos.

113

Šią naktį mano kraujuje sušalti baigia Dievas Ir sunkiose konvulsijose miršta kūno akmeny. Galingos laiko ir tikrovės srovės nešasi užlieję, Ir nebelieka nieko už manęs - visa būtis many: Didingi skausmo miestai ir žaislų valstybės, Sudegę medžiai, kraujo persunkti ligi šaknų. Bet kas užpildys sieloj tvyrančią tuštybę Sodomoj žuvusių svajonių ir sapnų? Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos, Nė vieno artimo, nė vieno tolimo žmogaus. Draugai - vaikystės vakaras, krūtinėj suledėjęs, Apleistas saulės ir šešėlių šnabždesio nykaus, Ir monotoniškas ant kelių laikiusio lietaus žliogimas Prie gimto stalo klausosi manų minčių, Ir pasigirsta kraują stingdąs klyksmas mėlynų langinių, Nes paskutinis jų vaiduoklis guli miręs po slenksčiu. Berlin, 1944.XII.25

114

II

Naktis - viduramžio gelmėj įsmigus katedra; Jos bokštų rankom plėšomas dangus Toks svetimas ir tuščias kaip šios gatvės, Kaip ir kiekvienas sutiktas tamsoj žmogus, Bet niekados taip nejutau būties artumo, Ir man gyvenimas vėl tapo nuostabus Tiesa dar nepatirtojo lig šiol žinojimo kartumo: Neprasimušt nei pro dievus, nei pro stabus. Aš sėdžiu šiąnakt jau nebeturėdamas kuo žaisti (Auksinis paukštis miega žemėje seniai) Prieš degančioj erdvėj plevenančią pašvaistę Su gatvėmbėgančiais paminklais kankiniais, Klausydamas, kaip milžiniškas kontrabasas skamba Tikrovėje, palikusioje už manęs, rūstus Apie sušalusį kažkur sniege vaikystės kambarį Ir žvangančius sesers prijuostėje raktus. Kaip tavo skundas man šis gundantis skambėjimas (Aš pats esu kaip pertempta styga), Nes mirė gimusių aklų svajonių vėjas, Svaiginančiomis kovo naktimis staiga Sugrįždavęs ir imdavęs košmariškam sapne šiurenti (Aš tąsyk gyvenau audringos knygų jūros pakrašty), Ir jau nuo šiol ir šermenys, ir šventės Bus man tolygūs metafizinėj nakty;

115

Nes Sandmannas nebeateis... Žaislų vitrinos Pasauly, nusiaubtam žiemos nakties piktos, Mažasis Būgnininkas rauda savo balerinos, Lėlės name prieš šimtą metų paliktos. Rytoj aš jį užkelsiu kūkčiojantį ant lentynos (Auksinis paukštis mums ir vėl giedos) Ir eisiu laidoti žaltvykslės Serpentinos Ir nusižudžiusios vaikystėje maldos. Berlin, 1945.1.7

III

Žiemos šviesa ateidavo ir šaukdavo, Lyg atsisveikinti norėdama ir vėl išeit toliau. Aš įsisupdavau į drabužius skurdžius giliau Ir, nesuprasdamas, kodėl taip skauda Man trapią dvasią nuo to ilgesio ir šalčio, Atidarydavau gelsvos komodos stalčių, Ieškodamas, kas man padėtų į pasaulį iškeliaut, Ir jausdavaus, kad ir mane gyvenimas yra nuskriaudęs. O kambary sėdėjo motina, piktos dienos kankinama (Jos akys priminė kartaus vandens stiklus). Žiemos šviesa, raudono medžio spintą atrakinus, Jos rūbuos piešė angelus aklus. Bet aš jų nemačiau, į plėšrų veidrodžio pasaulį pasinėręs, Kol nubudau, užlietas nerimo sunkaus: Palinkęs Laikas mano motinos akių šaltiniuos gėrė, Ir persigandęs baisiai surikau. Po to ilgai žiūrėjau į jos drumzlinas akis, dar išsigandęs, Sėdėdamas ant kelių jai, Ir pamačiau ten paslėptą jos nykų dangų Ir vėją bėgant pusnuogį laukų keliais; Namus (dabar iš jos jau atimtus) su miegančiom švytuoklėm Nykiam gamtovaizdyje ant kalvos ramios Ir ūžiančio vandens spalvos akių mergaitę su žibuoklėmis, Rankytėse sugniaužtomis, pareinančią namo.

117

Ir tik tada aš supratau, kaip baisiai ir beviltiškai Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos. Virš suledėjusios vasario upės kruvinos Saulėlydis ant rankų laikė sunkų karstą - dangų; Iš girios bėgo medžiai - kankinių minia basa, O kambary sėdėjo motina po langu Ir šaukianti mane kažkur žiemos šviesa. Berlin, 1945.1.14

IV

Nuėjęs vidury laukų sukursiu ugnį Ir atgaivinsiu mirusius žiemos namus, Nes negaliu užpildyti savy atvirusios bedugnės Ir daiktus su baisiu skausmu ranka imu. Giliai ir tyliai vėl pradės jiems gyslos plakti. Nubus staiga pažinusi mane Kalėdų vakaro liepsna, Budėjusi gimimo ir prisikėlimo naktį Kaip tavo akys mėlynam sapne. Ir ten, Biliūną sau ant kelių pasidėjęs, Žiūrėsiu, kaip už lango snaigės kris Ir piktas Knygų knygos burtininkas Asmodėjas Atvers sunkias Fantazijos duris. Pro jas įeis kalendamas dantim Spragtukas Ir veidu mediniu raudos su manimi tavęs, Kol paskutinis šaltas pasakos degtukas Mergaitės pirštuose mirgėdamas užges. Bet aš esu ir pasakai, ir liepsnai svetimas. Krūtinėj plazda nepažįstama širdis. Mane sutinka alkana žiemos šviesa skurdi, Kaip į namus atėjusį gavėnioj svetį Aš iš už motinos sutikdavau kadaise... Gis verkdavo ir dūsaudavo, - tu žinai.) Dabar aš padainuosiu tau šermukšnio gėla baisią, įšalusio gimtojoj žemėj amžinai.

119

Bet ne! Aš dar įeisiu pro žiemos duris vidun Ir tavo balso pėdsakų ilgai savy ieškosiu. Suklyks iš vieno vakaro sušalus kuosa, Ir aš negyvas pulsiu ant grindų. Aplink mane suklaups daiktų šešėliai Ir tyliai melsis be akių veidais, O aš sapnuosiu: Rytas (paukštis dar neatsikėlęs), Ir langas dega pelargonijų žiedais. Berlin, 1945.II.3

v Argi gyvenimas nėra daugiau negu maistas Ir kūnas daugiau negu apdaras? Mato 6: 25

Bet ir tada, kuomet užges maža spingsulė ir aš klajosiu išvaduotam iš mirties pasauly, kur manyje išlikusių daiktų sunki materija nebeslegia, Bus skausmo, kurs sudegina jaunystę, kurs gimsta iš negalutinio pasitenkinimo ir sunkaus daiktų nesugrąžinamumo kasdienybėn, kuriuo tu su manim įnirtus dalinies, Apims nenugalimas noras grįžt į neišbrendamą lietingą vakarą, paliesti kojom purviną palaikę aslą Ir prisiglausti prie aklu skausmu gyvos ugnies; Vėl pasinerti į bežodžio išsilaisvinimo drėgmę Ir kūnu atsiremt daiktų, ir augti, ir maitintis nubausta šviesa, Suteikiančia herojiškai gyventi, pralaimėti ir išlikti jėgą (Bet ar norės ilgiau kovoti su Tavimpavargusi dvasia?); Dar susitikt su nepažįstamais ir svetimais bendros kovos draugais, nežinančais baisaus atsakymo, kas, kur, kada mes esam arba nesam Tarp būti ir turėti, ir turtingais kaip ir aš tik tuo, ko mums nebuvo duota čia, Ir išdidžiai kovojančiais už laisvę būti savimi (bet jų nemato aklos Dievo akys, Negirdi nebūties ausis kurčia).

121

Dabar žinau, kad Kinų siena stovi tarp manęs ir dunksančios už formų ir garsų sistemų realybės Ir kad viltis yra tik žodis plaukiantiems sava gyvenimo srove; Kad niekas niekad neįeis į mus; nes mūsų kasdienybė - būti prikaltiems už ją (tai gal todėl mes mirštame dėl savo ligšiolybės), Ir dėl svaiginančios idėjos, nuodijančios maišto ir tiesos iliuzijom, su pagieža (tikėdami!) mes žudome dievus, tenužudydami save. Todėl silpnybės valandą šaukiu aš: Viešpatie, gesink miražą Tavo amžinybės ir palik man prieblandą gimtosios gatvės, Nes aš esu alchemikas, sukūręs savyje kalnynus aukso ir milijonus saulių dienai gęstančios būties; Aš negaliu net Tau išduoti savo pralaimėjimų vienatvės, Kurią dviprasmiška naktis užklups (o gal ir atgaivins?) už besijuokiančios iš mūsų ciniškos mirties! Ir kai atversi egzistencijos narvus ir eiti liepsi \ Tavo Nebūtį ar Būtį be savęs gyventi amžinai, Virš mūsų kūnų išsiplės galingos maišto liepsnos, Ir horizonte pasirodys nešantys gyvenimą į nebūtį laivai. Berlin, 1945.11.25

122

Žodžiai, 1945 metų rudenį palikti ant stalo Sandrai Tūbingene Svajonės yra vienintelė realybė, ir realybė yra niekas. Oscar Wilde

Aš niekad nemačiau Tavęs be riksmo ir be skundo, Kurs trykšta iš visų pasauly mirštančių daiktų, Tiktai ironiškai kovojančią dėl egzistencijos sekundės, Kurią praslankiosi tarp kaukių, šimtą kartų prakeiktų, Ieškodama sunkesnės formos savo kančiai... Bet meilė gatvėm ir namam kasdien giliau įsišaknys Ir prirakins gyvenime kaip parblokštą herojų pančiai, Kol ją sudegins Laisvės ir Tiesos ugnis. Tavo riksme yra visa sunki žmogaus vienatvė, Kuri apimdavo vaikystėje tarp negyvų žaislų, Nes vieną dieną ten Tave likimas atvedė Ir taip paliko kambary, apsikabinusią su meškiuku aklu, Ir pasodino dvasioj medį, kurs vadinasi tikrovė, Kurio šlamėjime dar ir dabar gyvenimą žaidi... Tai jį Tu maitinai krauju ir kada nors išrovusi Nemirtingumo žemėj persodint žadi. Dažnai Tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo Ir vėl nuėjus sėdi tarp išmėtytų kambaryje žaislų, Kur guli švino kareivėlis, paskutinę kovą pralaimėjęs Ir nepasiekęs, kaip ir Tu, čia iliuzorinių tikslų, Žadėjęs, kaip ir Tu, mums iškovoti saulę Ir nuostabios šviesos visiems parnešti į namus... Dabar (po pralaimėjimo) naktis visam pasauly, Atėjusi išlaisvinti (deja!) ir juos, ir mus!

123

Todėl tegu dar kartą kyla permatomos Tavo rankos Ir lūžta, neišlaikę žemės liūdesio sunkaus; Tegu balandžio audros blaško tavo kūną, melodingai lankstų, Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus Ir tik tada tegu į žemę (pralaimėjęs) grimzta Ir miega, supamas fantastiškų rudens naktų giesmės... Tu būk kaip saulė tiems, kurie pasauly niekad nenurimsta, Ieškodami gyvos ir amžinos šviesos versmės! Tubingen, 1945

Orfėjaus medis

Vakaro fantazija

Saulės salės kristale Dainavau giliai laimingas, Kol liepsnojantis flamingas Juodmedžio brangaus stale Ištiesė sparnus raudonus Ir šešėlis išdidus Pro saulėlydžio šydus Palietė tamsos vargonus, Kol gimton tėvų pilin Atnešė tylos amforas, Kol gaivus fontanų choras Sunkėsi krauju gilyn. Weibersbrunn, 1946

126

Motinos daina

Mano motina dainavo dainą: Akyse jos plaukė laivas. Aš pasirėmiau į aukštą stiebą, Ir daina įsišaknijo širdyje. Mano motina dainavo dainą: Akyse jos skrido paukštis, Ir didžiulis ąžuolas, kovodamas su vėjais, Paslėpė tą paukštį sutemoj. Mano motina dainavo dainą: Akyse jos krito lapai, Ir daina, ir veidrodis prieš langą Buvo pilnas lapų ir rudens. Mano motina dainavo dainą: Akyse jos laivas ėmė skęsti. Ąžuolą su klykiančiu paukščiu nulaužė Ir paliko veidrodyje mus abu. Tubingen, 1946

127

Vasara

Vasaros džiaugsmo tyloj laimingi sapnuoja kaštanai; Saulė ir vėjas ramus dar miega parimę ant lango, Švelnūs kaip liepų daina. Su vystančių lapų vainikais Spindinčios žemės spalvos laimingas grįžta per kaimą Faunas, ir jo apdulkėjusios lūpos, suskirdę nuo vėjo, Dega rugpjūčio kaitroj kaip vynuogių kekės. įkaitę Sunkūs lelijų žiedai lyg sapnas ramų jo veidą Puošia; jis neša ant rankų bakchantės apsvaigusį kūną, Lankstų kaip gluosniai audroj ir pridengtą vystančiom rožėm; Šiurkščios rankos delnais jos galvą glosto kaip varpos. Girto Sileno ratus, prikrautus garuojančio vyno, Tempia prieš kalną lėtai vainikuose skendintys jaučiai; Karšto džiaugsmo taures iškėlę aukštai tamsiaodės Neša prie lūpų drėgnų; amūrai kaip bitės, sulėkę Žydinčių vyšnių žieduos, tik supasi sodų ramybėj. Namas, gatvė, klevai ir paukštis, nuo vėjo pražilęs, Skendi kaitroj; laukuose - nė garso; kely - nė šešėlio; Verkia tik slenkstis tylus, tik kukčioja senstančios durys, Laukdamos žingsnių baugščių jauniausio sūnaus - palaidūno. (Ten aš gimiau ir tenai iš spindinčios žemės išaugau.) Snaudžiančiam medžiui kieme, kaip motinai, sėdi ant kelių Senis, o liepų žiedai jam krinta ant rankų ir vysta. Gatvėmis bėga vaikai ir šaukia, ir švilpia, ir klykia, Kol jų balsai erdvėse nugrimzta su miegančiais paukščiais.

128

Vasaros džiaugsmo tyloj įmigę sapnuoja fontanai. Saulė ir vėjas ramus tik žiūri, kaip grįžta per kaimą Pilkas kaip žemė namo apdriskęs sūnus palaidūnas; Kojas jam laižo šuva; jam šypsosi durys iš džiaugsmo. Sėdžiu prie lango, slaptai klausydamas vasaros balso: Skamba ir vėl tolumoj Sileno girtaujančio dainos; Senio veidas ramus, kad išeis, kad nemirs, bet sugrįš čia Karklų pavėsy žalsvam, po lieptu, maudosi nimfos, Ir vėsiam vandeny panyra karštos jų krūtys. Nemeikščiai, 1940-Tūbingen, 1947

La Baigneuse

Kai didelės ir mažos žvaigždės spindi Ir gundo klysti per naktis toli, Mergaitė, kojas plaudama, sumindo Mėnulį ežero dugne, smėly, Ir brenda, mylimojo nesulaukus, Žvaigždynais vasaros nakties keistos. Planetos krinta į melsvus jos plaukus, Sietyns brolelis šviečia ant kaktos. Lindau, 1946

130

Fragonard

Naktis - mergaitė, šviesą užgesinus, Ateina prieblanda, šlamėdama gašliai, Ir klausosi, kaip liūdnas klavesinas Verandoj, po glicinijom, pražydusiom vešliai, Senos gražuolės atminimuos aidi Švelniu romansu, pilnu laimės ir žiedų, Ir šoka lieknos balerinos - raidės Šešėly miegančio džiaugsmingo billet doux. Alėjoj krūpteli šilkinis krinolinas; Nubunda paukštis kranto ąžuole, Ir teka jo daina, tyra kaip vynas, Mėnulio nušviesta takų žole. Atbėga ragana, liekna ir pusnuogė Jos kūnas į porfyro vazą panašus Ir maudosi, panirusi į rūko pusnį Ir į romantiškos dainos lašus. Tubingen, 1946

131

L'embarquement pour Cythėre

Šypsny Pajaco, miegančio ant slenksčio, Žaismingų lūpų, sapno iškreiptų, Siūbuoja moterys, kaip medžiai lanksčios, Ir laivas plazda, neramus kaip Tu, Fantazijos šalių bures iškėlęs Koncerte muzikos, rudens pilnos. Siūbuoja moterys takais kaip gėlės Ir kaip laivai kelionės mėlynos. Bet vakaras ispanišką vėduoklę Praskleidžia, liesdamas šiltus lapus Ir ąžuolas vėl šlama kaip vaiduoklis, Ir faunas daineles jam ima pūst. Ir taip užgęsta karnavalas parke, Išplaukia minios kaukių ir spalvų. Tik juodas domino estradoj verkia, Kad jos galva - gražiausia iš galvų. Freiburg im Breisgau, 1947

132

Džiaugsmingos laidotuvės

Jos kūną išnešė kadais Šešėliai pro žalias alėjas, Ir sekė ją mylėjęs vėjas, Palinkęs po sunkiais žiedais. Lydėjo žaisdami laukais Jaunuoliai, šypsantys kaip ietys, Ir vienišas Venecijietis Šviesiais kaip pilnatis plaukais. Ir faunas švilpavo švelniai Toks jaunas, girtas ir raguotas; Nubudo pirštuose fagotas Ir vazoj nupiešti velniai. Ir užkasė ją po medžiu, Po kojomis šventos Veneros, Ir grįžo faunas iš Kiteros, Sulytas krintančių žvaigždžių. Maulbronn, 1946

133

Rudens elegija

Rytą šalnos takus ir medžių viršūnes paliečia; Tamsios alėjos staiga upėmis virsta šviesos. Dienos tampa gelsvais laukų natiurmortais su vaisiais Šilto kristalo inde, saulės plaukais pridengtam. Miestai skrenda erdve su vakaro kryžiais ir paukščiais Ir debesų miniose plaukia rūstus šulinys. Rudenio balsas! Klausyk! Ištirpo durys ir sienos; Vėjai, suėję būriais, vaikšto vieni kambariuos. Kūnai gęsta riksme, ir plaka tik vėjuose širdys Toks neišsakomas tau būna tuštumas namų! Veidrodis, stalas - seni draugai su manim pasilieka Laukti sugrįžtančio vėl didžiojo džiaugsmo - tylos. Raktai - šiurpūs veidai, aukštai ant komodos susėdę, Šaukia mus nuolatos rūpesčio pilna daina: Neškite saulę namo! Sugrįžkit į liūdesį šiltą! Kiemo žemė tegu skamba nuo žingsnių sausai. Šilto metalo plaukai ir lapai krinta ant rankų; Veidrody lekia žirgai lyguma tavo akių. Gluosnis šoka slėny - tai rudenio dance macabre! Liemenis liepų liaunus lanksto įniršus audra. Ir tada aš sakau: mes esame rudenio medžiai; Sodai - mūsų namai, mūsų namų vienuma. Ir tada aš sakau: mes esame rudenio liūtys; Liūtys - mūsų namai, kūnas ir kraujas - lietus. Freiburg im Breisgau, 1947

134

Otilijai

Nesakyk, kad tavo akys - džiaugsmas: Jos yra kartus lietaus žliogimas, Tamsiame name langai su bliaukiančiais lašais Ir raukšlėtos rankos ant trūnijančių lentų. Nesakyk, kad tavo balsas - džiaugsmas: Jis yra sparnų plasnojimas rugpjūčio naktį, Kai ant sienos šiltas ąžuolo šešėlis šlama, Ir sulytas laidotuvių varpas paukščių debesy. Nesakyk, kad tavo kūnas - džiaugsmas: Jis yra ir deganti liepsnoj keramika, Ir balandžio mėnesyje gatvė prie kanalo, Ir auksinis karstas medy už langų. Mūnchen, 1947

135

Sapnas

Pavasaris, staiga nuplėšęs kaukę, Ant jūros kranto šoka, kviesdamas mane. Aš, prisidengęs veidą mėlyna iš džiaugsmo langine, Klausau, kaip vandenys iš kapo šaukia. Šiandieną mano sargas slenkstis miega (Ir jis dainuoja su pavasariu sapne!). Gerai. Einu. Tik tu palauk, kol senstančias duris /apsikabins lankstaus kaštano šakos, Kol po langais sušvilps geltonas takas Ir karkvabalio karstą atsineš. Nueiname prie jūros, karstą nešdami. Sustoja laivas, iš kažkur atplaukęs. Iš jo pasipila vaikai - nublukusiais veidais /ir spindinčiom karūnom, Ir žaidžia su manim ten Ghirlandaio auksaplaukis Ir degančiom akim Giordano Bruno. Tubingen, 1946

136

Emmaus keleiviai

Didžiulis medis, linkdamas į slėnį, Gelsvais žiedais dabino kelio dulkes Ir bronzinius tylių keleivių veidus. Kaip laivas vakaras be garso plaukė; Raudonos burės, išskleistos virš sodų, Lyg tunika saulėleidžio auksinė, \ sunkų santėmio aksomą supo Ežia pareinančios namo merginos Nepaliestas karališkas krūtis. Ir namą apgaubė tamsa. Ant stalo Spindėjo duona ir rūsčių keleivių Veidai ir surambėję kietos rankos. Jisai sėdėjo vidury, pavargęs; Bet nieks nesuvokė ir nesuprato, Kodėl Jis šypsosi. Kažkur toli Skambėjo paskutiniai kimūs žodžiai Senos kaip vėjas, kaip akmuo dainos. Ant delno pasirėmęs storas vaikas, Šiurkštus kaimietis - vyras ir švelni Kaip nedažytas rausvo molio indas Nutukus moteriškė - jo žmona, Žiūrėjo Jam į veidą, ir visi Tikrai žinojo, kas yra ramybė. Heidelberg, 1946

137

Orfėjaus medis

Parėjęs neradau namų, tiktai pėdas Vaiduoklių lietuje ir vėjuos, Tik gluosnio liemeny užgijusias žaizdas Ir medžių runom švokščiančias alėjas. Neberadau tenai nei vakaro, nei jos, Nei gobelene raudonos medžioklės scenos, Tik veidrodį po gluosniu ant vejos, Benamės rankos nuimtą nuo sienos; Tik veidrodį, išsaugojusį vienumą ir jos Plaukų spindėjimą bežadį. Ir užkasiau aš jį, atplėšęs rankomis velėną nuo vejos, Ir ten dainuodamas pasodinau Orfėjaus medį. Tubingen, 1946

138

Vėjarodžio elegija

Rudens vitražuos raumeningi lietūs lyja Medinį namą smilkiniais nuogais. Supuvę lubos. Vėjarodis miega surūdijęs Ir žiurkės laipioja įkritusiais stogais. Pro yrančias grindis jau nori žemė pasirodyt, Piktoji žemė, skriaudusi vaikystėj mus, Ir stabmeldė žolė, nužudžiusi takus per sodą, Paslėpus vieškelius į prarastus namus. Aš ateinu, tikėdamas atgyti, ją palietęs. (Dabar esu jau vienišas kaip žemė, kaip smiltis.) Klausau: vaikystėj virš galvos man šlama liepos Ir dobiliukai dirvonėlyje balti. Ovakaro takais pareina motina - balandžio saulė tamsiaplaukė Ir vėl dainuoja po nudžiūvusiu medžiu; Naktis kaip juodas laivas plaukia Ir pro lapus šimtai žvaigždžių. įėjęs pro duris ir po pat lempa atsisėdęs Nykiam skambėjime Jesais que tu mattends, Girdžiu, kaip supasi tyloj aplūžę kėdės Ir raudonplaukė fuksija, liūdnumo apimta. Opikto veido kirminas dar tebegraužia mėlynas /akis paveikslo švento; Dvi raidės Mdar tebėra išpjaustytos stale. Atplyšę darganoj dejuoja lubų lentos Ir kielė graudžiai čirpauja šalia.

239

Pro langus ant grindų geltoni lapai krinta. Mažytis vėjas žaidžia pamesta kampe knyga: Ją skaito tik vaiduoklis, aušrai švintant Sugrįžęs iš kelionės tolimos staiga. Pavakary sustoja skrisdami iš šiaurės paukščiai. Jie sugula tėvų ir mano guoliuose, - margais /drabužiais, tartum kaliniai, Ir miega, kol neprikelia jų mano brolis, vėl staiga pradėjęs šaukti, Miegodamas gimtoje žemėje seniai. Aš sėdžiu ten ilgai. Ir taip kiekvieną dieną, Kol rudenio lietus su vėju, rūstūs ir pikti abu, Pragraužę dantimis medinę namo sieną, įeina kambarin. Oaš drebu, Žiūrėdamas, kaip kruvini miškai per kalnus bėga Spalvingi kurtų ir medžiotojų būriai. Kažkoks žmogus nudilusia sermėga Praeidamas man sako nepažįstamu balsu niūriai: Sakyk, sūnau, ko tu čia ieškai? Ir žiūri į akis taip - nesuprasdamas, ilgai. (O rudenio audra įnirtus ima stogą plėšti Ir langus - mėlynas akis - draskyti su nagais.) Praėjus šiam, vienakis paukštis klausia: Kodėl tu niekur nebeini? Laukuos diena dienon liūdniau. Nuo jo kalbos man plyšta ausys, Ir aš jam atsakau: aš čia gimiau. Freiburg im Breisgau, 1948

140

Vaza

Skaidri diena sunkaus kristalo vaza Uždengia kalnus, širdį ir namus, Ir, sodų ūžesy skandindamas kiemus, Ruduo įžengia mano dvasion; Ir pasileidžia sidabrinės vėjų kasos, Ir tiesiasi per nušalnotus arimus, Ir tau taip liūdna klaidžiot po namus Ir vėjus, uždengtus kristalo vazos; Ir suskamba galingas girių kontrabasas; Raudonas paukštis supasi lange ramus; Duris atplėšia vėjas į visus namus, Ir tiesiasi erdvėmjo sidabrinės kasos, Kol šešėliuotas vakaras užlieja dvasią Ir nykiai aidinčius tuščius kiemus, Ir tu grįžti, kažko neradęs, į namus Ir sužeistas krinti kristalo vazon. St. Blasien, 1948

UI

Sidabras

Tik palietęs supratau, kad sidabru pavirto laukas, Ir ilgai žarsčiau jį tarp delnų, Kol, šiltam dirvožemy panėręs plaukus, Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų. Ir ilgai dar sapnavau, kad sidabru pavirto akys, Kad laikiau tau visą žemę tarp delnų Ir žaidžiau, nuo jos spindėjimo apakęs, Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų. Bet liūdnai geltonos liko tavo kasos Kaip siūbuojantys auksiniai medžiai ant kalnų, Ir aš paslėpiau (kad nesugriautų tavo kojos basos) Skambantį sidabro miestą tarp delnų. Freiburg im Breisgau, 1948

142

Aš atsimenu, kaip mes abu

Aš atsimenu, kaip mes abu gulėjom Lapų vitraže - du nykūs vabalai Ir su vėjais ėjome alėjom, Degdami kaip aukso gabalai; Kaip dainuodami su paukščiais susiliejom Sodų ežero srovėj ir kaip, Vis skambėdami varpais, tylėjom, Kol iš džiaugsmo tykiai pravirkai; Kaip parėjome namo šviesos alėjom (Durys gydė sužeistus pirštus) Ir išbristi iš savęs nebegalėjom Per alėjų vandenis tirštus. Freiburg im Breisgau, 1949

143

Kirminuko laidotuvės

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai Kaip stygos plonus mėlynais plaukais šunis Prabėgančius akių alėjomis vienodai Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis, Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų Ir, radęs ten mane laukų sidabrą žarstant, Paduoda nešti jį ant debesų kalnų. Aš nueinu ramus į debesynų sniegą Ir užkasu, įsupęs raudonam lape, Ir jis tenai, jau amžinas, sau miega Kaip maharadža Indijos kape... O saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai Kaip stygos plonus mėlynais plaukais šunis Prabėgančius akių alėjomis vienodai Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis. Freiburg im Breisgau, 1947

144

Kelionė į nežinomas šalis

Sudeda jai vasaras šviesos ir džiaugsmą Tamsoje ištirpusių veidų; Šalia jos paguldo nykų šauksmą, Skambantį neišsipildymo aidu. įdeda ir saulę, ir akiračio miestelį menką, Ir ant lango surinktus vaikystėje lietaus lašus, Ir į šypseną panašią princo ranką, Ir nykštukų suneštus jai pasakų maišus. Ir paduoda ją benamiui vėjui Nešti į nežinomas šalis vienam, Ir nežino nieks po to, kur jie išėjo, Tik širdis palieka alkana. Freiburg im Breisgau, 1948

145

Sodai

\ rudenį auksinis vėjų karavanas Sutinka bėgančius laukais miškus geltonus Ir kaimus, ir bažnyčių mėlynų frontonus Užlieja begalinis sodų tvanas. O sodai - didelės lieknų kolonų salės, Kristalo vartai, saulės apleisti gėlynai, Takai... Takai... Raudoni liepų krinolinai Ir basas vaikas, bėgantis takais sušalęs. Bet kai naktis sunkias kasas paleidžia, Iš tolimų kraštų sulėkę nusileidžia Didžiulės tautos aimanuojančių varnų, Ir mato jaunas rūmų nišos Apolonas, Kaip jie išsineša pro skambančias kolonas Ledinį saulės karstą ant sparnų. Freiburg im Breisgau, 1948

146

Transparence

Permatomi metų vaisiai krinta žemėn Ir atsimuša į skliautą kristalinį Taip laimingi žemėje jonai bežemiai Dūžta krisdami į džiaugsmą begalinį. Raudonkarčiai rudenio žirgai artėja, Žvengdami beprotiškai laukuos bežadžiuos, Ir karaliaus sodų lapai praretėję Gęsta permatomo vario medžiuos. Pasirėmęs į šią milžinišką freską, Aš matau, kaip erdvėje iš lėto grimzta Šviesiaplaukė liekno beržo arabeska, Kaip, parėję į namus, nurimsta Ir šypsodamiesi permatomoj žemėj Miega šviečiančiomširdimjonai bežemiai. Freiburg im Breisgau, 1949

147

Šuo

Apsvaigęs raudonaisiais lapų kilimais atbėga, Sapnuodamas miškus su mirštančiais elniais; Liūdnais aristokratiškos galvos bruožais švelniais, Jis loja praeity, kuri verandoj miega, Ir klauso, kaip dangaus estradose galingi chorai skamba Fantastiškas rudens pilnos širdies raudas. Ieškodamas manęs, jis iškasa kieme mažas pėdas, Rugsėjo išvestas vaikystėje iš kambario, Ir vėl nematomas rankas iš džiaugsmo laižo, Prišliaužęs, kaip kadais, - joms vergas lig mirties, Jis puola gydyti, pamatęs dvasioj sunkią žaizdą, Ir gelbėt skęstantį mane gelmėj nakties. Po to įeina, sužeistas rudens, į kambarį Ir klausosi, kaip atminimų chorai skamba. Tubingen, 1946

U8

Princas XVIII amžiuje

Panėrusi į milžiniškus rūmų langus Akis, prikritusias liūdnų rudens spalvų, Ji klausosi, kaip šniokščia ant kalvų Galingų ąžuolų raudonos bangos; Kaip širdį veriantis varinis rago balsas, Ištryškęs lyg fontanas, aidi po miškus, Sužeisdamas medžiotojus ir skalikus, Kol girių lūžtvėse raudodamas nualpsta. Išjoja pamiškėn nuleidęs galvą princas; Skalikų ir arklių klyksme laukai patvinsta Ir sminga šauksmas kaip strėlė širdin: ruduo! Pro šalį pralekiant, beržynas jam po kojų Fantastišką auksinį kilimą pakloja Ir sminga žodis kaip strėlė širdin: ruduo! Freiburg im Breisgau, 1947

149

Kasdieniškoji poema Ko liūdi, putinėli, ko liūdi? Liaudies daina

I Kiekvieną dieną, peržengus medinį slenkstį, Krūtinėn smelkias džiaugsmas Jis ateina kaip vaikystėj moteris prie šulinio Vienatvės duoną girdančio vandens, Nes aš žinau, kad čia, šioj žemėj, man be galo brangūs kaulai, / negalėdami nuo ilgo vargo pailsėti, guli Po ilgo ir sunkaus gyvenimo rudens. O ant šio milžiniško kapo miega mano kaimas: Beprotė su erškėčių vainiku dar tebešaukia ten; Ten gęsta apleisti veidai - kaip dainos apie laimę Ir verkia motina su senstančia kate.

II

Dabar aš nebesu liguistas palaidūnas, kurs liūdėdamas /atsiminimų klauso. Aš paimu tvirtai į ranką kirvį, pjūklą ir einu bildėdamas kiemu, Nes skausmas man jau nebėra beprasmis skausmas, Ir aš esu pilkos dienos herojus, šaltas ir ramus. Dabar aš nieko nežinau, tik aštrų sąnarių skaudėjimą, Kuris stipriai pririšo prie mįslingos žemės, Maitinusios atėmusį man sielą nuovargį sava aistra. Ant jos aš pastačiau namus, kad neklajočiau žemėje benamis; Ir mano raumenis gaivintų rytmečiais, kaip moteris, aušra. Dabar esu žmogus, kurs išgyveno ir suprato liūdesį, Kurs niekad nesiskųs, kad kasdienybė jam skaudi. Tikrai jau niekad žmogui. Tik sparnuotam klevo grūdui Ir savo motinai - stichijai gamtai melsis siela išdidi. O kūnas jaus, kad su manim gyvena gimtas kraštas, Kaip aš ilgai išsivadavimo kelių neradęs Ir klausęs, kaip ir aš, marčios raudų ir nuostabių svajonių /ant marių krašto pastatyti mylimoms laivus. Ir aš girdėsiu, kaip po žemėmis dainuoja mūsų motinos, per /ilgus šimtmečius bežadės, Suradę amžinybėje pažįstamus klevus.

151

Nukratęs priemenėj nuo darbo iškankintų kojų sniegą, Sėdėsiu tamsoje laimingas Ir imsiu šaukti praeitį vardais, Kol piktas liūdesys man atsakys: - Tylėk! Otilija jau miega! Maža Otilija, rugsėjo paryčiu išėjusi kadais. Gatve prie mėlyno kaip ledas šulinio, Snieguota, vėjo perpučiamais kailiniais kiaurais, Ateis, kaip nusitrynęs metalinis pinigas, sena Uršulė Ir sems be galo sunkų vandenį mediniais kibirais. Ir man ji bus didysis Simbolis prasmės, kodėl ledu /prikaustytos prie žemės senos vyšnios kantriai tūno Ir keliasi žolė nuo tako žemės sumintos, Kodėl kiekvienas medis po daugybės vasarų ant žemės griūna Ir miršta džiaugsmui jį išugdžiusios gamtos.

III

Taip mano kūnas amžinai kentės galingą kasdienybės trauką, Nes aš esu sunkiosios kasdienybės Dievas - mirštantis žmogus. Sukūriau aš pasaulį. Išvadavau jame gyvenančius sapnus ir /daiktus iš mirties ir skausmo, Pats tapdamas menkiausiu jų vergu. Kai, pamažu pralaimint, išvaduojanti ugnis apims mane, kaip /žemę apima pavasaris, Ir negrąžinamai sudegins tai, kas verčia nuotykių ieškoti, /pralaimėti, keltis ir jau amžinai sukniubt, Išsivadavusiai ir laisvai mano dvasiai Kažin ar amžinybė bus tas Eldorado nuostabus? Todėl aš ir bijau šio tobulo išsivadavimo. (Mirtis yra kaip ir kiekvienas baltas kalendoriaus lapas.) Ir tik todėl esu aš vergas skurdo, sielvarto, mus slegiančių /prabėgančios dienos vargų ir rūpesčių naujų, Ir tik todėl aš šiandien paimu į ranką pjūklą, kirvį / (nuostabus šios žemės kvapas!) Ir mano kraujas susijungia su artėjančios sunkios /dienos krauju. Nemeikščiai, 1942-1943

153

Septintoji arba agnostiškoji elegija

i

Ištirpęs neaprėpiamoj rudens erdvėj, aš vaikščiojau Šiltu apnuogintos Bažnyčios gatvės grindiniu, Vidudienio - didžiulės vazos siena, Kaip permatomas piešinys stiklu. Šlamėjo rūstūs ąžuolai aplink tapybišką miestelio aikštę; Šviesa ir paukščiai krito į auksinį horizonto indą, Bet niekur neradau draugų, Su kuprinukėmis pro dvaro sodą Atbėgdavusių su manim rudens tylos pasiklausyt. (Jie nesiskųsdavo, kad namuose ir duoną valgo, ir gyvena /vargas juodas, Kad miega ir sapnuoja ten su juo visi.) Aš vaikščiojau neišsiliejusiu džiaugsmu dėmėtom gatvėm, Po šventei išpuoštus šaligatvius tuščius, Ir pamačiau, kaip skurdas aklą moterį už rankos atvedė Ir jai prisėmė degančio vandens naščius, Vandens, kurio ji parnešė vaikams, namie palikusiems, Kad ilgesiu užnuodytų akis su vėjais mėlynais, Ir jie, kaip popieryje iškirpti žaislai, iš džiaugsmo klykė, Žiūrėdami aristokratiškais veidais plonais. Pas seną žydą (jopalaikės akys buvo šiurpiai sudrumstos) įėjęs, Nuo rankos karštu pinigu nusipirkau aš visą žemę, ir tada Pradėjo degti širdyje plati kaip pralaimėjimas Nesurastojo Dievo palikta žaizda.

154

Nuo tilto aš mačiau, kaip vakaras artėja, Kaip sėdas už stalų groteskiški pavidalai namuos Ir kaip šešėlių apsuptas turgavietėj palikęs girtas /ūkininkas šlitinėja Ir šaukia, kaip nupirkęs alkaniems vaikams karališkų /žaislų padovanos; Kaip negalėdamas nupirkti verkia, Žadėdamas save parduoti kažin kam, Ir kaip nuskęsta švokščiančiame parke, Dainuodamas beprasmį liūdesį laukam. Ties dvaro vartais įžengiau į rūsčiai šlamančią alėją (Atsiminiau dar iš vaikystės jos takus). Ten pro mane akis paslėpusi praėjo Sena vienuolė, vesdama žemėtus prieglaudos vaikus (Kurie, tamsiais koridoriais į savo vienumą parėję, Ilgai dar žaisdavo grubiai išpjaustytų žaislų būry, Kol, apkabinę medines pajacų galvas, pasinerdavo sapnuos /ir vėjuos Ir paskutinį kartą pabučiuodavo jiems plaukus senas žiburys). Išvydęsjuos, aš supratau, kodėl jųakys lieka amžinai bespalvės, Kodėl jiekada nors svaiginančiose revoliucijų konvulsijose miršta, Kodėl palaiminti, kurie kovoja nepažindami teisybės, Kodėl jie nebūties tamson prasmingai krinta, Kodėl didysis jų laimėjimas yra mirtis; Kodėl tik po mirties jiems amžina šviesa (arba tamsa) /langai užsidega Ir plaka jų ištikima kovos draugams širdis.

155

II

Ilgai sėdėjau ant ankstyvo vakaro lietingo kranto Ir vėl, kaip vandenin, tamson žiūrėjau: Miestelio vidury užsidegė neryškūs žiburiai Ir prie medinio šulinio vaiduoklis cirkas. Geltoni misinginio maršo smūgiai smigo Nuogų klevų alėjomis į širdį, virtę Fantastine neišsipildymo kalba, kurią Tik aš ir pasilenkę lūšnos tesuprato, Ir aš verkiau kaip užmirštas prie būgno klounas. Su milžinišku noru savo dvasią gyvu vandeniu ir duona /atgaivinti Aš įėjau į smuklę pro raudona lempa apšviestas duris. Pasieny tebebuvo ilgas stalas - gelsvas ir nepasikeitęs, Sunkus ir amžinas kaip Hado karalystės upė. Už jo sėdėjo nepažįstamas žmogus; jo žvilgsnis Man priminė gamtovaizdžio fragmentą Su ežeru, bažnytkaimiu ir kapinių tvora. Mergaitė geltonais saulėgrąžos plaukais ir veidu Saulės niekuomet nemačiusi saulėgrąža Padėjo man ant stalo duonos ir vandens, Ir vėl aš savo gomuriu jutau laukus ir vandenį, Ir vėl aš savo lūpom gėriau gyvą vandenį Ir savo rankom laužiau gyvą duoną ir laukus.

156

Salia manęs vėl atsirado kažkuomet prie būgno verkęs klounas (Turbūt nebepajėgdamas jį slėgusios nakties pakelti); Lange sėdėjo man fantastiškas šalis pardavęs žydas (Kažkas pasaulį per pigiai iš jo nupirko) Ir geso šaltas žiburys, nebepajėgęs iškovoti, Kad būtų žemėje pakankamai šviesu. Žmogus - gamtovaizdis, žmogus - vanduo ir purvas Raudojo šiurpų savo skundą: Alėjoje, prie geltonųjų prieglaudos namų, Ilgai ieškojau man vienam pažįstamų pėdų, kurias Išlaikė savo kūne nesulaukusi manęs Ir mirusi miestelio gatvė. Sekdamas jomis, Kaip vabalas rėpliojau išsitrynusiais takais, Kol priėjau bespalvėj motinos aky Palaidotus namus. (Gimtasis name, Kodėl tu visuomet buvai žuvimo ženklu pažymėtas?) Tai šitame nuplyšusiam name aš gyvenau Spindėjimu lankstaus ir elegantiško jos kūno, Kol piktas Angelas, paėmęs ją už rankos, Išsivedė iš persekiojamos šviesos, Atimdamas jai viltį prisikelti. Ir aš tada ėmiau piktų žaislų būry raudoti, Kerštingai, su pagieža nenumaldomai raudoti, Nes pirmą kartą supratau, kodėl palaiminti tik tie, kurie /išdidūs miršta, Kurie tikėjimo ar netikėjimo srove nuplaukia lig mirties. -

257

Aš jo paklausiau: kas gi žmogų išvaduos? Jeigu dar kartą grįžtų Kristus, Argi ne Jis atneštų, kaip atletas, švyturį, Paverčiantį likimo purvą auksu Ir išvaduojantį paskutinius kovotojus (Mes esamjie) iš apkasų? Bet Jis atsakė: Jeigu silpnybės valandoj Jis, paprastas kaip duona, vėl ateitų Ir ant išvargusios galvos uždėtų spindulingą ranką, Argi nebūtų išdavystė gerti Jo paguodą? Argi nebūtų per pigu už amžinybę atiduoti Sumindžiotą ant kelio kurmį Ir veidrodyje likusius auksinio ąžuolo lapus? Argi galėtų Jis paguosti mus, atimdamas namus ir džiaugsmą Arenoj pralaimėjimo ar išsilaisvinimo šventę švęst pačiam? Ir jeigu mes negrįšim tais keliais, kuriais Jisai norėjo, Ir jeigu mes (nors ir beviltiškai) norėsim ginti savo vardą, Argi galės Jis kaltint mus, prie durų amžių tamsoje Bežaidžiančius savam pasaulyje suradęs? Išgirdęs Jo žingsnius, aš prisiriščiau prie namų - kaip Odisėjas Ir, apsisprendęs nepažinti Dievo saugomos tiesos, Be pykčio šaukčiau Jam: gerai, aš eisiu vienas, Norėdamas ir mirt, ir prisikelt tik sau. Jeigu rūstusis Dievas žada mūsų maišto neatleisti (Mes nusikalstam ir norėdami, ir nenorėdami pažinti Jo tiesą), - narvo paukštis ne atlyginimą, bet /išsivadavimą dainuoja, Nes niekas neatlygins išgyventos nežinios. Teneatlygina Jisai ir man. Tegu užmiršta, Palikdamas mane savam likimui, Ir Jo naktis man taps išsivadavimo šviesa.

158

Ir nuostabus bus mūsų žmogiškas prisikėlimas: Mano dvasia, pakilusi iš pažinimo ir mirties griuvėsių, Instinkto vedama sustos vidudienį prieš saulę. Ant kalno, žolėje, gulės didžiulės gyvos akys Ir vėjai žais ties mirusių vaikystėj angelų kapu. Galingos srovės iš dangaus ir žemės vėl pradės tekėti; Atplauks daugybė neberaudančių akių su lyjančiais peizažais, Ir prisikėlusiųjų orgijos giesmė stačioj atkrantėj Nubudins šulinius ir langines atvers. Medinė viena akimi lėlė ims bėgti Per kaimą šaukdama, kad sugrįžau: Paims mane medinėm rankom Ir ves čiauškėdama žodžius, kurių vaikystėje nesupratau. Aš jai paduosiu blizgantį nuo saulės kurmį (Jos veidas bus toks tyras, kaip Vermeer van Delft mergaitės), Ir eisime krantais, plačiai akis atvėrę, Žiūrėdami į kylančius iš kapo raumeningus angelus Ir krintančius ant žemės Nuskurdusių vaikų ilgai laikytus rankose dievus. -

259

III

Nutilus paskutiniams žodžiams, už langų Pradėjo ošti man gerai pažįstamas nudžiūvęs medis, Saulėgrąža mergaitė degti saulės ugnimi ir raudonplaukis Žibintas kukčioti iš džiaugsmo. Žmogus - gamtovaizdis jai palietė pečius, ir mes, Išėję pro duris, pasukome gatve žemyn - pro sinagogą, Pro turgaus liekanas, pro žuvininkų Krautuves ir senojo Kiklopo kalvę, Dvelkiančią naktim ir arklio prunkštimu. Už jos tekėjo niekad nematyta upė; Bežadis valtininkas perkėlė į kitą krantą, Ir mes sustojom po vienų namų langais. Pro juos Skambėjo pastoralinis gimimo džiaugsmas. Viduj, makabriškos šeimos rate, sėdėjo Kristus. Jis buvo nuogas lig juosmens. Didžiuliai raumenys žvilgėjo šviesoje ir kraujas bėgo Mechaniška srove neono gyslom. Atviram lopšy Gulėjo milžiniškas chrizalidas, apvyniotas Plonyčiais šilko siūlais. Iš nakties Sklido pavasario ir vėjų kvapas. Nuplėšiant siūlus džiaugsmas augo ir veržėsi į erdvę. Mes laukėm, kaip ir jie, gimimo valandos. Su paskutiniais pluoštais tylą perskrodė siaubingas Jų klyksmas - vienintelis visatoj klyksmas, nes lopšy Ironiškai šypsojosi vaškinė mumija, Ir visas džiaugsmas virto širdį deginančiu skundu, Kad nei gimimo, nei prisikėlimo nebėra. 260

Ir Kristus tarė: - Nejau tu jų nebepažįsti? Tai jie, kurie negavo, kas jiems buvo pažadėta, Tai jie, kurie kovoja, trokšdami teisybės, Tikėdamies išsivaduoti kada nors ir nebealkti, Pasotinti ironiška žadėtos Amžinybės duona ir šviesa. Ištaręs šiuos žodžius, Jis paėmė už rankos mano palydovą Ir greit išnyko gatvių tamsoje. Ir aš tada taip aiškiai pajutau, kokiebeprasmiški pasauly žodžiai, Ir kad tik mes juos - neviltį - akla viltimaprengiam Ir patys liekame beviltiškai nuogi; Kad sunaikinti bus pasaulyje žmogaus ir Dievo žodžiai, Bet niekas niekados nesunaikins manęs.

IV

Prie šulinio, kaip iškilminga eisena, lietaus kolonos pasirodė. Tylus arklys tebestovėjo aikštėje, iš smuklės /ūkininko nesulaukdamas, Mąstydamas apie juokingą savo kūno formą Ir liūdnas, kad kažkur žmogus ir žiburys paslėpę veidus rauda, Abudu nepajėgę iškovoti, Kad būtų žemėje visiems pakankamai šviesu. Žvarbus rudens lietus mane lig kraujo perlijo, Prisotindamas gyslas nepalaužiama jėga, Ir apėmė mane baisus patriotizmas žemei, Baisus patriotizmas gamtai, Kurs skiria mus nuo amžinybės vandenų karčių; Ir apėmė bežadis troškulys pačiam žeme pavirsti Ir ant krūtinės jausti temstantį vaikystės miestą Ir bėgančius su kuprinukėmis vaikus; Arba galingu žiburiu jų tamsoje spindėti Ir į apakintas jų širdis išsilaisvinimo grūdu kristi Ir taip išnykti su džiaugsmu, kad atnešiau šviesos. Tubingen, 1946-1947

162

Inferno Votis qui entrez, laissez tout dėsespoir. Comte de Lautreamont

J.G. Sustingusiomis cerebralinės sistemos upėmis Prasimušu į niekados nebuvusį pasauly metų laiką, Kur pilkas horizontas su aistringais medžiais (Jų šaknys, kaip ir mūsų, galingesnės už kamienus), Kur mano draugas Hermes su Aušros Vartais akyse dainuoja Švytėjimą Tavo plaukų, kur saulė Raudonas amžiaus karnavalo domino, Jšalusi žaliamašigalio lede, jo klausosi. Mergaitės mėnesio varpų skambėjimas (bet po žeme), Mistiškoji Rožė, mano Mistiškoji Rožė ir Nesuteptojo Laiko /Karalienė (po žeme), Laukiniai paukščiai, mus išplėšdavę kiekvieną rudenį iš /tamsiaplaukių Sutemų ir intymių vaikystės kambarių šešėlių (po žeme) Ir užsidarančių medinių durų tėviškos parabolės, Pripildydavę vakarus išeinantiems, mane sutinka (po žeme), Ir aš vėl įeinu į melancholišką miestelį. Kažkoks šventasis, aptrupėjusią ranka Mane sustabdęs, šaukia: - Tu žinai, - tai Pragaras! Taip! Ne pirmą kartą aš einu į jį. Ir man iškyla prieš akis Pirmasis ratas: Shannon, kelneris iš Perpignano Ir pasmerktieji skaitmenų veidais. Po kojom Atsigula kažkokio barbaro vardu pakrikštyta Bažnyčios gatvė, Ir aš matau, kad tai laiminga moteris (Galbūt tai mano motina). Ant tilto vėl randu Dar tebelaukiančią Yvonne de Galais plaukais nykaus šviesumo, 163

Ir ji man pasakoja, kad vaikystės sienoj teišlikęs Kaip perlas švytintis Souvenir de Mortefontaine Ir gyslose nuskendusi raudona pilnatis. Apsivyniojusi namus, bet jau išdžiūvus, tyso upė. Tik ežeras dar padidėjęs - ir nuo liūdesio, ir nuo lietaus. Geriau įsižiūrėjus, pasimato vandeny bažnyčios siluetas /kaip skenduolis, sraigėm ir maurais aptekęs. Pridedu prie žemės ausį ir klausau: Baltais kaip sniegas marškinėliais kurmių choras tebegieda: Tavo pasaulyje gyvena tik ironiškos prisiminimų formos / eumenides, Tavo pasaulis mirė, tavo Dievo nebėra. Už mėlynų šventoriaus vartų stovi jaunas Sutiniškai raudonu švarku būgnininkas. Pro gotiškas duris krūtis giliai paslėpusios mergaitės Neproporcingais kūnais, lyg seniai jau būtų motinos, Išveda beveidę nuotaką, kurios dar vaikiškame kūne Susėdusi aplink medinį stalą, didelė šeima. Tai Paskutinė Vakarienė. Paskutinė duona ir vanduo. Už lango šlama sausas Getsemano sodas ir baltais Kaip sniegas marškinėliais kurmių choras gieda Niekad nepatirto džiaugsmo persunktą Epithalamium. Veidai. Varpai. Veidai. Varpai. Ir elgetaujantis su kepure ant kelių paukštis. Priėjus jis dar nori keltis, bet vėjas pila į akis lapus, Ir jis išnyksta, nepasakęs mums nė žodžio.

164

Jos kūne aš randu palaikį namo siluetą. Darbštus kaip piemenukas žilas kirminas, kažin ką rūpestingai Dirbęs priemenėj, mane pamatęs, krūpteli. Jis praveria duris ir apsipylęs ašaromis įveda į kambarį, Kur aslos vidury sudužusiame veidrodyje guli Dar gyvo mano veido gabalai. Už stalo sėdi motina (Turbūt svajodama, kaip mano tėvas kas pavasarį pradėdavo /sapnuoti burlaivius ir vėjus), Broliai ir sesuo (bet jie manęs nebepažįsta), Ir laksto ta pati pelė iš Gorkio knygos, Kurią norėjome išsiaugint į arklį Ir pasikinkę jį pabėgti, kur daugiau šviesos. (Bet Dievas mums neleido, ir taip likom, Užgesus išsilaisvinimo vilčiai, Kitiems beprasmiam, mums - šventam skurde.) Staiga jie pakelia akis ir sako: Tai neparnešei mums Dievo? Ne. Aš Jo niekur neradau. Aš dar norėčiau juos raminti (jūs vis tiek juk prisikelsit), Bet kirminas už durų pradeda dainuoti, Ir aš, supratęs, kad nepažinimo džiaugsmas Buvo jiems didesnis ir už amžino buvimo viltį, Ilgai degu keista iliuzija, Kad miręs prisikelsiu paupio smėly palaidotuosius angelus Ir laiko erdvėse pavysiu milžino sparnais Plasnojantį Bellini angelą, pas Dievą nešantį jų kūnus, Ir po sunkios kovos jiems sugrąžinsiu prarastąjį dangų, Kurio tik geležinis raktas ir džiaugsmingas pėdų Aidėjimas į žemę atrakins duris. Baltimore, 1950

165

Pasaka apie musų laikus

Yra šalis, kur žmonės gimsta Žemėje ir niekuomet nemiršta neišvydę Žemės. Peizažai jiems, kaip mūsų metaliniai kilimai, Guli po lopšiais. Ir saulę dar vaikystėje pamato. Jie turi kambarius - intymius, ramius ir šešėlingus. Jų klyksmas skamba ir gyvena sienų šilko ornamentuose. Būsimoms kartoms. Beau tenebreux lietus Ateina klimpdamas per sodą Ir sako pašnibždom: - Miegok! Saulėleidy juos glosto rūstūs medžiai Ir gyvas vakaras plevena horizonto ekrane. Ūksmėti Miškai tebegyvena laisvėje ir šlama. Ar žinai tu, kas yra šlamėjimas, sūnau, Civilizacijos imperijos sūnau? Klausyk: Mūsų miškai, užmūryti tolimuose kalėjimuose, Prarado balsą ir žalumą. Galingi ąžuolai Pavirto išsigimėliais nykštukais Kalėjime išaugusi tauta! Ir vakarais, Išnykusio saulėleidžio metu, jie siaurame kieme Kaip kurmiai slenka, mintyse šlamėdami, Ratu. Tai laisvės valanda! Ir taip jie miršta nepalietę žemės Ir nepalieka palikuonių. Baltimore, 1949

166

Mirusieji angelai

Tik vakar aš palaidojau dainas ir vėjus; Aš dar tik vakar netekau aušros, O šiandien guli po slenksčiu Orfėjus, Kaip senas tarnas mirusios šeimos. Medinė marga skarele lėlė prarado Jau paskutinę akį, švietusią juodai, Ir sutrupėjo auksas mano Eldorado, Ir kilniai skambantys šeimų vardai. Ir jau kadaise žuvo tolimasis Griuvėsiai mirusios akies slėny - dangus, Kuriam žadėjo paguldyti mano dvasią Liepsnojantis sunkia viltim žmogus, \ puošnų amžinybės sarkofagą (Jame likimas guldo mirusius vergus), Kur milijonai žiburių pailsę dega Ir miega šalimais ir Dievas, ir žmogus. Aš ten, sapnams užuolaidas praskleidus, Jeidavau - ir būdavo Jis su manim; Ir mes ten žaisdavom, paslėpę rankom veidus, Su miegančiu prie veidrodžio šunim. Bet juodas pikto vakaras užplūdęs Sugriovė dangų, ištrėmė kažkur dievus, Ir, nemirtingus angelus išžudęs, Paliko man ant kėlių negyvus.

167

Aš surinkau lengvus kaip šypsenos jų kūnus Ir skambančius karališkais vardais Ir išnešiau pro saulėj plazdančius malūnus, Kaip Elsinoro princus spindinčiais kardais, Ir užkasiau į rudenio smiltis palaidas Prie nužudytos upės, vakaro slėny, Kur švilpia senas mano draugas aidas Ir mirusi delčia siūbuoja vandeny. Dėl to ir liūdna man, kad žuvo tolimasis Griuvėsiai negyvos akies slėny - dangus, Ne tas, kurį žadėjo mano dvasiai Liepsnojantis sunkia viltim žmogus, Kad ten spindėčiau Dievo akyje, suklupęs Su mirusiais kilnių šeimų vardais, Bet tas, kur miega angelai prie nužudytos upės, Kaip Elsinoro princai spindinčiais kardais. Baltimore, 1949

Sodoma

Sodoma pasmerkta. Visi tave palieka, Ir šventos upės suka pro tave. Tik aš kaip paukštis, teismo valandą parlėkęs, Grįžtu namo tuštėjančia gatve. Sodoma, mano tėviške! Aš noriu \ tavo kūną sunktis kaip lietaus lašai. Pakartos giesmės kybo medžiuose šventorių Ir Dievo žodį išneša iš miesto pranašai. Bet tavo gatvėse aš niekados nebūsiu vienas. Iš džiaugsmo žemės suplūkta asla Išgydys nepalaimintas žaizdas, ir veidrodis nuo sienos, Kartaus gimimo liudininkas, ims tada Dainuoti apie deimanto akis ir plaukus Ir vėl šypsotis: skausmo nė žymės! O nepalaimintoji upė plauks kaip plaukus Ir nukryžiuoti ąžuolai šlamės. Tubingen, 1946

169

Odisėjas pas feakus

Atsiminimuose įšalęs miega vakaras ir sniegas krinta; Mes rymomtenabu prie Swedenborgo knygų, lentynėlėj paliktų, Arba su gruodžiu klaidžiojame negyvų gatvelių labirinte, Ieškodami namų ir klausdami veidų, patamsy sutiktų, Kaip būtų galima sugrįžt Bet sniegas tyliai krinta Ant sodo vartų ir išmėtytų aplink daiktų, Ir taip mes klaidžiojame vieniši Sodomos labirinte Tarp užsimerkusių langų piktų. Šėmi beržai, įmigę kraują deginančiam šalty, rūstūs, Anapus laiko dunksančios nakties kieme (Džiaugsmingai prunkščia pririšti arkliai po suledėjusia žeme), Palietus virpa, nepajėgdami nubusti. Bet kai išsekęs mano kūnas žemėn atsitrenkia, Vidugatvy atsikelia iš begalinio sapno užsnigtom akim šuva Ir stebisi ilgai, ant veido pasilenkęs, Gerai pažįstama akių spalva. Užuodęs artimo jam kraujo kvapą, mano veidą atpažįsta Ir, staugdamas iš džiaugsmo, nešasi vidun Ir šaukia, kol užsidega šviesa, langai skaisčia liepsna pražysta Ir pasigirsta vėl klapsėjimas artėjančių pėdų. Senoji auklė, mano kambario šviesa, įeina pro duris. Šuva /atsigula ir saugo, Nebebijodamas, kad raudonplaukis bernas jį į pūgą išvarys, Ir greit užmiega ant grindų, kur mes abu išaugom... Tik susapnavęs pralaimėjimo melodiją, liūdnai ligi mirties /sustaugia Ir puola nešt mane pro apšerkšnijusias duris.

170

Bet jis nebepajėgia jau manęs išnešti: Rūsti materija, sustojus ties slenksčiu, Jam liepia grįžt į praeities žiemų skambėjimą bekraštį, Ir, apkabinus mano vaikiškus pečius, Savų namų turėjimo iliuzija parsiveda į šaltą didmiesčio palėpę Su danų vėliavėlėmis ant sienos kilimo skurdaus, Ir aš imu raudot kaip Odisėjas, ašaras paslėpęs, Ties sostu mirusio feako išdidaus. Berlin, 1945-Tūbingen, 1947

Negrų kapinės prie Chesapeake Bay vasarą Baltam smėly sapnuoja juodas negras. Linksma jo siela švilpauja plonyčiu balseliu, Balta kaip Viešpaties danguj balta žuvėdra, Su bitėmis tarp alpstančių gėlių. Santūrūs kryžiai ir kaitra. Dar jums ne metas keltis, Vergai, įmigę nebūty tarp vasaros žiedų: Nes šiapus kryžių dar tebegyvena juodas šaltis, Aptraukęs širdis neapykantos ledu. Baltimore, 1951

St. Alphonsus church, Baltimore, MD.

Kadangi mes nepajėgėm pasiekti tolimo Jordano (Kaip nuostabiai jo srovėje spindėtų mūsų kūdikio plaukai), Kadangi mes nepajėgėm pasiekti tolimo Jordano, Kurio smėly Tu jam kadaise savo pėdą palikai, Sustojome prie St. Alphonsus Church nuplauti Nuo mūsų kūdikio savęs. Mus pasitiko du beveidžiai kunigai, Ir jiems padėjo mūsų kūdikį Jordano vandeniu nuplauti Skardinėj skambantys variniai pinigai. Baltimore, 1950

Kaip Tulės karalius taurę

Kaip Tulės karalius taurę Aš saugau paslėpęs tave Žiauriam ašigaly, šiaurėj, Ir kas metai su paukščių srove Grįžtu į žiemos kristalo Degantį miestą nakčia, Kur lyja tavo plaukais ant stalo Ir guoboje kybo delčia. Baltimore, 1952

Diskobolos

Juodas, raumeningas Diskobolos pasirodo horizonto linija /apjuostoje arenoje Ir nusviedžia didžiulį saulės diską į mūsų neišklaidžiotą /bedugnę, Ir nusviedžia jis mano ir visų prisikėlimo viltį, ir tamsoje /ilgai dar aidi jo galingi žingsniai. Mūsų - milijonai. Mes sėdime arenoje ir laukiame prisikėlimo. Prisikėlimas! Prisikėlimas! Toks yra mūsų prisikėlimas! Baltimore, 1952

Pesimizmas

Motinai

Tu mums buvai kaip jaunas, nuogas medis, Rausvos žievės, didžiuliais pumpurais, Kartaus pavasario lietaus nuplautas, Prie milžiniškos gyvo džiaugsmo upės, O mes - pikti neūžaugos, sulipę Ant tavo kūno linijų ir formų, Kaip amaras, draskydami lapus, Užmigdavome ramūs ir nutukę. Dabar esi tu senas, nuogas medis, Suskirdusios žievės, liūdnai palinkęs Virš didelės, šaltos rugsėjo upės, Virš milžiniškos išnykimo upės: Supuvę lietūs bliaukia tavo strėnom, Ir paskutinis - prieš kelionę - paukštis, Mirties agonijoj nubudęs, klykia, Kad tavo pumpurai tegims akli; Kad tavo ilgesys ir džiaugsmas mirė, Praradę kūnų linijas ir formas, Ir geltonplaukį tavo kraujo dievą Palaidojo ties vasaros slenksčiu. Baltimore, 1952

176

Oniriška baladė

Tūkstantį ir vieną naktį mes abu Sapnavomjuodo Arlekino karalystėj, Neklaužados lėlės name, kol jai Viršugalvy surišo plaukus, Aptempė šilku krūtis ir, pasodinę Prieš veidrodį sunkių žvakidžių menėj, Išrengė kelionėn tolimon girtų Piršlių ir dieverių būry, mane palikę Piktos neklaužados lėlės name, Oniriškoj kaukėto Arlekino karalystėj Už upių devynių, už girių Su porceliano nimfomis ir faunais Saugoti jos paslapties, kurios Lig šiol aš negaliu atverti. Hinterzarten (Schwarzwald), 1947

177

Viduramžio diptikas

1. Peizažas

Artojas šoka sunkų Totentanz; Raudoni medžiai blaškosi kalnyne. Virš jūros lenkia kilnią galvą saulė, Šypsodamasi skęstančiam Ikarui, Ir iš akmens išaugusiom gatvelėm Parjoja du makabriški keleiviai. Pikti namai, gelsvas akis nuleidę, Paniurę šnibždasi. Aukštai ant stogo Senos bažnyčios tyliai žaidžia Kaip voverys maži velniukai, Ir stebuklingai žydinčiam pilies Sode, bekūnės Cranacho Madonos Skreite padėjęs garbiniuotą galvą, Apviltas kukčioja švelnus kentauras. Nuo jūros girdisi vėsus ošimas; \ krantą išmestos žuvies aky Sapnuoja kūno gundomas šventasis, Ir velnio apsėsta sena kaimietė, Lopšy mažytį kauką supdama, Baimingai klausosi, kaip gūdžiai šlama Jai nusidėjėliai, pavirtę medžiais. Freiburg im Breisgau, 1948

178

2. Vakaro svečiai

Siaurais veidais germaniški vagantai, Kaip bokštai damos, Flandrijos velniai; Pailsę šunys, kruvinais šarvais gigantai Ir Inkvizicijos Šventosios kaliniai. Ant sienų miega iškankinti olifantai; Aplink karalių, snaudžiantį seniai, Kaip ietis lieknai šypsosi infantei Šventi baronai, lankstūs kaip elniai. Bet štai už vartų suskamba trimitas; Klastingai šypsos Flandrijos velniai Ir rūstūs tartum amžinosios laimės mitas Kančios už Dievą pasiilgę kaliniai, Nes salėj juodas Riteris tuoj pasirodys, Ir išsipildys paskutinis Velnio žodis. Freiburg im Breisgau, 1949

179

Vilnius: melancholiškas mano draugas purvinose pavasarėjančio priemiesčio gatvelėse ieško manęs JB. Vidudienį ant griūvančios kalvos juoduoja kapinės Ir žalsvos liepų šakos pilnos debesų. Tik mano liūdesys tamsioj krūtinėj slepias, Apakintas galingų vėjų ir šviesų, Tik aš esu kaip medis, sutrūnijęs ir tuščiaviduris, Nešiojąs žievėje išpjaustytų vardų žymes; Tik aš esu akmens šventorius ir nevarstomos jo durys, Tik man ir žemė šypsos pro ištirpusias sniege dėmes. Aš atsisėdu ant šaltos kapų tvoros, kaip mokinys prie knygos Su iliustracijom aštrių pavasario spalvų: Tai tavo skausmas bokštais danguje įsmigęs, Žiaurusis Mieste! Taip. Tai tu! Paslėpęs trupančioj Gemaroj upę, Ištroškęs bėga surūdijęs žydas. Taip. Tai tu. Ir smegenimjoatvirais Čiurlena polaidžio srovė, ir kruviną jo galvą supa Apokaliptiški namai langais siaurais. Atsimenu aš, kaip tarp šių namų skenduolio veidu Mes buvome savi kaip kraujo dėmės sienoje, Kaip spalvos laiko nutapytam gatvių reginy, Ir grindinys kiemų mums buvo paslaptingos knygos raidės; Bet tu dabar ten tik vaiduoklius augini.

180

Tai ten, ištrūkęs iš kankinančios namų nelaisvės, Pas burtininką eina mano melancholiškas klajonių draugas, Užmiršęs kambary save (nes tu ten gyveni), Ir jo širdy, kaip ir manoj, gatvelių akmenys ir vingiai auga Ir miestas akyse atsimuša kaip vandeny. Jo gyslomis kaip kraujo upė dar tebeteka draugystė. Tik akys lyg nebepažįstamos ir balsas toks kimus. Bet šiandien jis, nors klupdamas, tebepajėgia bristi \ vėjų dar nepaliestus senamiesčio namus Ieškoti magiškų ženklų, kuriuos kadaise skaitėm, Jaugusių krūtinėn su gyva knyga. (Bet tavo gatvė, jei tu kuomet nors pareitum, Ant žemės guli, kaip sesers plaukai, nuoga.) Tubingen, 1946

Pavasaris 1946

Šią naktį, kaip kadais, apsikabinęs vėjas sekė gatvėmis, Kai aš ėjau savy laukais, vandenyje ir saulėje patvinusiais, Ir vėl sėdėjau prie skeveldrų malūnėlio, ten ant kranto paliktų. Jis puolė, nirtulingai ūždamas, mane ties namo durimis sustojantį / pamatęs, Ir atėmė kelionių ilgesiu suskambusius raktus. Ir ėmė šaukti, kad gimtamname dar laukiančios manęs ant stalo /pamerktos žibuoklės, Kad vazos dūžtančios iš sielvarto jau ištisus metus, Kad laikrodis belaukdamas užmigęs ir nejudinąs žalios švytuoklės Ir beldžiąs į duris vidudieniais lietus. Ir aš ėjau svajonėm kaip takais namo. Parėjęs Su liepomis klausiausi, ar namie visi, Kol vėl į saulę, kaip didžiuliai mėlyni žiedai, langinės atsivėrė Ir ėmė lietis iš vidaus pasaulio ilgesys. Ir vėl apsikabinęs Guliverą tamsoje sėdėjau, Sapnuodamas nebepažįstančias tavęs gatves, Ant kelių gelsvą popierinį paukštį pasidėjęs Ir susvajotas jo sparnams erdves. Ir vėl miegojau su purienomis alksnyne, Apglėbtas upės rankomis karštai, O prie manęs (ir būčiau nebeprisiminęs!) Gulėjo malūnėlis mėlynais sparneliais palaužtais. Tubingen, 1946

182

Išduotas medis

Pradėdavai šlamėt vos juntamai, ramiai ir tyliai: Girdėdavos lyg bildesys kanopų tolimų. Alkūnėm pasirėmęs ant galvos senų namų, Tu man dainuodavai, kad jau pavasaris kaip žalias paukštis kyla Ir renkas paupiuos būriai purienų geltonų. Su tavimi prabėgo žydros mano naktys. Blaškydavais toks nenumaldomai rūstus, Oaš sėdėdavau po tavimi kaip milžino namuos, /ir man širdis pradėdavo iš džiaugsmo degti Lopšinėje šlamėjimo melodijų keistų. Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti Ir nusisukęs nuo manęs raudodamas šlami. Aš išdaviau tave! Seniai turėjau grįžti! Prie tavo kūno aš turėjau gyslom prisirišti Ir iki galo taip kovot su mirtimi. Baltimore, 1949

183

Balandžio vigilija

Dabar ir vėl atėjo

Dabar ir vėl atėjo žiema. Pridenk Pečius tamsiom gipiūrom. Tada aš Tau Dainuosiu vėl, kaip tąsyk naktį Pėdsakus mūsų užklojo sniegas, Kurių nedaug, kaip džiaugsmo, beliko mums, Ir nyksta jie kaip raidės senam laiške. Veide išaugo piktas medis, Šaknys išardė šventąją žemę. Dabar ir vėl atėjo žiema. Atskleisk Pečius ir lūpas nakčiai ir vėl žiūrėk, Kaip vakaras plaukais snieguotais Tyliai išeina juodom alėjom. Ir vėl aš Tau rašysiu - taip, kaip kadais Ant drėgno lango pirštais, ir sutema Paslėps žymes takų ir žodžių, Veidrodžiui glostant negyvus plaukus. Baltimore, 1953

186

Tyli daina

Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai Tyliai slenka pakrantėm, Degančia saulėj žeme. Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė Dieną pažinusi glosto Ilgesį tavo plaukų. Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas, Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų Švelnūs tonai ant veido Gęsta kartu su manim. Baltimore, 1954

187

Vigilia nona

Švelni daina pavasario lietaus, Atplaukusio staiga su kovo vėjais, Ir mėnesio spalvos vandens šniokštimas Gleivėtais pirštais gniaužė kraują Ir mes nebegalėjome kvėpuoti, Ir mes nebegalėjome sapnuoti: Drėgnais kamienais virto mūsų kūnai, Ištroškę saulės, vėjo ir ugnies, Ištroškę nusimesti seną žievę, Ištroškę skristi ir ilgai sapnuoti, Ištroškę išsiskleisti ir nuvysti. O vakarais, praėjus liūčių metui, Sėdėdavom prie platininės upės, Stebėdami, kaip jaunas mėnuo sliuogia Aukštyn slidžiu kamienu vandeny Atsimušančio gluosnio silueto. Riva,1953

188

Medis iš Green Point

Ribos ir praradimo valandą Nubudę Dievo rankos vėl palies tave Ir vėl tu būsi raudonplaukis medis iš Green Point, Juodžemio nakties bedugnėj pasodintas. Mano akmenys, beformiai kaip vaikai, Mano rankų žymės alksnio žievėje, Mano akys, kurios staiga susidrumstė prieš naktį, Mano lūpos, pasilikę nesulaukto kūno odoje, Mano pėdos, neužgijusios gimtoje žemėj, Ateis paliesti tavo kūno Ir tu žydėsi. Aš būsiu upė Akla ir dumblina, Besirausianti tavo šaknyse, Tyra ir permatoma kaip šešėlis, Dainuojąs vienumai tyloj. Aš būsiu pirmas po saulėgrąžos lietus Neišsipildymas, pavirtęs lietumi; Lietus - tirštas, limpantis ir pilnas sraigių, Tekantis tavo liemeniu, Nuplaująs svetimų man rankų dulkes; Plaukais ir ausų kriauklėmis, Nuplaująs svetimų man lūpų aistrą; Šiaurietiškomis krūtimis ir strėnom, Nuplaująs nepalaidojamą džiaugsmą, Kurio aš taip ilgai bijojau. Baltimore, 1954 189

A l'ombre des jeunes filles en fleur

Šaltų alyvų tirpstantys žiedai Užnuodydavo sutemų trapumą, Ir mes, kažko neaiškiai išsigandę, Virpėdami besibarančių durų Oktavose ir kvintėse, staiga Išgirsdavom jų dūžtančius balsus: Mus šaukia! Ir, tarytumei suvokę Jų kūnų ženklo slėpiningą prasmę, Pradėdavome naktimis sapnuoti Fantastiškų archipelagų jūras, Spalvingas eisenas, keistai siauras Gatves ir nenubudusiom dar rankom Mes žaisdavom ilgai tyra smiltim Jų pilvo linijų amfiteatruos. Svajonėse papuošdavom mes jas Žaliais plaukais ir raudonom blakstienom, Kamėjų profiliais, nuodingais rūbais Ir švytinčiom tylaus kristalo rankom, Tebebijodami jų keisto kvapo Ir judesio, ir formos - kaip laivų. Vidudieniais užklupdavo jos mus Po medžiais - lieknos mėlynakės elnės Ir ten klausydavom kartu gūdaus, Apnuoginančio mus vandens šniokštimo, Nedrąsūs, vis gailėdamies, kodėl Jos nepasikelia ir nenukrykščia Kaip paukštės degančiais Vivaldi sodais.

190

Bet kartais iš netyčių, nelauktai Akis į akį žvilgsniams susitikus, Staiga pabėgdavome išsigandę, Net nežinodami kodėl. Po to Ilgai negrįždavom namo. Arba Namuos iš vieno kambario į kitą Bastydavomės, tesustodami Prieš veidrodžius, žinojusius visus Beprasmio kūnų labirinto vingius, Bijodami langų ir sienų šypsnio Ir motinos (o keistas šlamesys!), Nebepajėgdami nustelbt savy Galingo pažinimo medžio balso. Badenvveiler, 1949

Mergaitės

A l'ombre des jeunes filles en fleur variantas ottava rima forma

Mes jas atrasdavom tiktai iš lėto, Nedrąsūs, - kaip vaikai apleistą sodą, Kaip tylūs princai krašto nugalėto Dievų rūstybe spindinčią pagodą, Ir, sužeisti jų rūbų violeto, Pavydžiai saugojusio kūnų odą, Tikėdami tik prieblandom ir sienom, Mes liesdavom krūtis drėgnom blakstienom. Po to vėl žaisdavome nelaimingus Herojus švokščiančių alėjų dramos: Sapnuodami jas - degančius flamingus, Sustingusius vėduoklėj Girdamos, Išjodavom pro ąžuolus ūksmingus, Kaip riteriai, vaduoti savo damos, Ir grįždavom, kovoj sulaužę ietis, Žaizdoti kaip Pranciškus Asyžietis. Bet greitai vakaras šešėlių lūpom Pašaukdavo vardais, ir nykiai plonos Nuslysdavo jos grindimis ir lubom, Palikę mus prie virpančios kolonos Apsvaigusius (kodėl mes nesuklupom Po kojomjums, o sutemų Madonos?) Ir taip kiekvienas jautėmės apleistas, Kaip paskutinę valandą von Kleistas. Baltimore, 1957 192

Tavo skambanti ausis

Tavo skambanti ausis Mėlynas koralo rifas, Skrendantis per jūrą grifas Pasakoj; karšta naktis. Tavo krūtys ir liemuo Žydintis pajūry medis: Meldžiasi po juo bežadis Vienišas krantų piemuo. Tavo spindintys plaukai Vasara ir paukščių sodai Vėjuose; sidabro klodai Akyse; javų laukai. Tavo žvilgsnis nuostabus Kraujas ir arenų smiltys; Mirusios senovės kiltys, Žudančios aklus stabus. Baltimore, 1957

193

Rytas

Raudono paukščio plaujantis švilpimas, Tekėdamas kraštais didžiulės vazos, Pilnos mieguistų pravirų akių, Galingų medžių slėny šešėliuotam, Sustojusių prieš mėnesį (jame Atsimuša blyškus nakties peizažas), Juodų arklių su mėnesienos nimbais, Šviesių dainų apie žvaigždėtą dangų Ir žingsnių einančio šilta žeme, Egzotiškų ir nebaigtų sapnuoti Pasaulių ir melodijų, nuplauja Žvaigždes ir mėnesienos likučius. Mergaitė kelia ranką prie akių Ir Princo šypsena sapne ištirpsta. Mažytis spindulys, atbėgęs lubom, Nušoka ant rokokinio sietyno, Lengvai siūbuojančio aušros ritme, Ir šiltas, kiaukuto rausvumo kūnas, Kaip sraigė išsitiesusi prie jūros, (Otyras ir gaivinantis ošime!) Atmerkia sapno sudrumstas akis: Prie lango, degdamas žaliom liepsnom, Ateina ir, akis išplėtęs, rymo sodas.

194

Tylus kaštanas, pilkas nuo aušros, Pirmųjų spindulių staiga užpultas, Piktai niurnėdamas išskleidžia žiedus Ir klausos užburtos šalies tyloj: Apsnūdę kojos mina kiemo žvirgždą; Kažin ką sako durys (juk tai Tau); Drėgnais laukais atzvimbia vėsios bitės Ir tyliai švilpia paukštis žolėje. Baltimore, 1954

Rugsėjo vynas

Rugsėjo mėnesy tau iš akių Vėl ima sunktis šiltas vynas, Ir margas vasaros laivynas Išsiveža tave. Ir aš šaukiu Iš džiaugsmo, kad tavęs nebėr, Kad aš dabar - kaip Robinzonas, Kaip vystantis lange vazonas, Kaip sienoje Hubert Robert; Kad aš nuo tavo lūpų pailsau Ir liksiu vienišas kaip vynas, Kaip žuvęs erdvėse žvaigždynas Rugsėjo naktį, degantis tik sau. Baltimore, 1954

196

Melancholija

Paukščio riksmas aštrus mane vis šaukia Grįžti tavo dainon. Švendrynas siūbuoja Žuvusio ežero skausmą; Juodalksnis gęsta krante. Mėnuo šaukia tave, miškais atklydęs; Rauda kiemo žliūgė (bet nieks negirdi); Kaltas veidrodis rauda Tavo auksinės kaktos. Pūvančio medžio kvape samanos auga. Naktį gnomas rūstus atbėgęs klykia: Slėnio karčioj vienumoj Mirė po gluosniu žuvis. Paukščio riksmas aštrus mane vis šaukia Grįžti tavo aušron. Lietus užmiršo Laiko sienas ir langus, Rankos užmiršo duris. Riva, 1956

197

Primavera profaną

Pavasaris - Spinoza Karklų plaukais žaliais. Nigra sum sėd formosa, O Mater Dolorosa, Žinau, Jis man atleis. Iš džiaugsmo dega oras; Tu gėlele tapai. Pragydo paukščių choras. Lazare veni foras! Šaukia visi kapai. Taškos srovėj žuvytė; Žydi krantų akmuo. Žibuoklės jau nuvytę... Ego sum panis vitae, Girdi sapne piemuo. Kanopa kasa bėris; Nerimsti tu balne. Apsvaigo girioj žvėrys: Ego fui tu eris, Šaukia aukštam kalne. Baltimore, 1951

198

Balandžio vigilija

Balandžio mėnesy aš nebuvau dar gimęs, Ir mano motina gulėjo, susižeidus \ riksmo ašmenis, beprasmiškoj vienatvėj: Viskas buvo siena. Šauksmas tapo per aštrus, - ir ji pakilo eiti. Oaš klausiausi, kaip po kojom tyrą žemę valgo Mėlynakis sliekas su šeima, Kaip gobtuvuotas nihilistas vabalas kapoja Atgyjančias šaknis Ir senstanti nekrikštyta žliūgė Meldžiasi piktiems namų dievams. Einant jai krantu (Nepakartojamas ir amžinas judesys), Balandžio karklų šakos Genialaus virtuozo pirštais lietė Jos odą, grąžindamos Dar niekam neatverto kūno formą. Baltimore, 1955

199

Žiemos elegija

Žiema yra tavo paskutinis laiškas Liūdnas ir nebeatsakomas. Data: pėdsakai kely - sušalę ir nebeįskaitomi Tarp kūno ir tarp amžinybės. Vieta: negyvos plokštumos centrinio nervo gatvėje Išsipildymo ir paskutinio džiaugsmo Liudininkai (bet ir jų nebėr). Naktis artėja. Nesulaikoma.Tamsos Ir medžių šakos - kaip didžiulio kūno dirgsniai Palinkę ant taurės, kurią turėjai tu išgerti, Kurioje plūduriavo apleista Charono valtis, Pjautuvas su varpų vainiku ir kraujo Spalvos delčia, - kurios mes neišdrįsom Gerti. Ežero gatve žemyn Leidžiasi nuo šalčio kojas ir ausis Šiaudais apsivyniojęs paukštis. Akys Raudonos nuo saulėlydžio ir ašarų suėstos. Bet kodėl jis eina? Kodėl jis nepavirsta Akmeniu? Ir tu man atsakai: Et in Arcadia ego. Sniegas, krintantis į juodą Dirvožemį, yra tavo žodžiai: - Sūnau! Ojų skambėjimas - kaip graudžiai pilkas Ir mums dar neatleistas vakaro peizažas (sningant) Su prieglauda, nuogom alėjos eglėm Ir Penelope, šluojančia takus. Tolybėje paskendus kaimo linija -

200

Trijų Karalių vakaro kreida įbrėžtas Hieroglifas - ir violetinėje saulėj virpąs Šermukšnis vilkės akyje. - Tu niekad nebepareini Namo, ir tavo veidą laiko tolumos paslėpę, Didesnės ir už amžinybę, Sunkesnės ir už mano šauksmą. Aš laukiau, bet manęs nelaukė: Grįžimą pavertė į karčią išnykimo viltį Ir uždengė nežinančiai kodėl akis. Kelias amžinybėn eina pro dėmėtas Medinio miesto kapines, kurios Dar ir dabar tebėr už jį didesnės Ir kur dangus, kaip juodas Paukštis balta akimi, Laiko naguose mažos mergaitės lėlę. Eidamas pro šalį, užsikimšk ausis: Ten laidoja tavo pirmąjį ir paskutinį žodį Ir kuosos po juodu lietsargiu suklaupę Rauda. (Tu pažįsti jas.) Parėjęs niekad nebešauk manęs, Nes aš galiu išduoti savo amžinybės sapną, Ir nepaskęsk atsiminimuose, nes ašaros vis tiek Pavirto jau į akmenis ir ledą; nes naktis, Kuri kas rytą baigdavosi mano žingsniais l šaltas priemenės grindis, Buvo ir yra prisikėlimas. Vakaro vieškeliu lekiančios rogės Ir prieblandoj juodi žirgai šarmotais karčiais Yra tavo mintys. Džiaugsmingas raides Kerta akies lede kanopos, ir tavo balsas tampa Trapia ir nuostabia daina. 201

Vaikystės intermedija: Naktis artėja; karklai staugia. Aš einu užšalusia upe; Juodom gipiūrinėm skraistėm apsisiautę Alksniai seka mano žingsnius, Ir tada pasigirsta tavo balsas: Peizažo balsas, medžio balsas, Ištikimybės ir prisikėlimo balsas. Ant stalo apšerkšnijusi duona Ir tavo rankos Šešėlis, siekiantis vandens, išlikęs sienoje, Yra tavo: „Sudie sūnau!", kurs skamba Visose peizažo linijose kaip žodis, Kurio aš niekuomet nesupratau. Baltimore, 1954

Pažinimo raudos motinai

Pirmoji

Mano šauksmas: bet kam? Tai sodų išdegusių kūnai Blaškos ant rankų nuogi, viską praradę kartu. Tavo sienos nebėr, ir žado netekęs šešėlis Rauda beprasmiais ženklais tykančią tamsą dievų. Tavo langas seniai apako su žydinčiais medžiais: Vien tik Niekas šiurpus žiūri klastingai pro jį. Veidrodis, sekęs Tave kovojant su angelu sienoj, Kritęs ant aslos staiga, mirė apakęs tamsoj. Balsas išseko miške; pro namą pavasaris eina; Sniegas netirpsta kieme - žuvusio Dievo aky. Upėj apleistas akmuo, vidurnaktį vienas nubudęs, Aklas ir kurčias, - klausyk! - šaukia Tave vandeny, Ir sena kultuvė, gyvenus daiktų amžinybėj, Šoka iš guolio gyva bėgti pamišus krantais. Tavo paukštis budrus seniai jau į dulkes pavirto, Ojo giesmė nuostabi - spindinčio ryto dėme. Žodžiai, netekę prasmės, - vidudienis, vėjas ir šventė, Skamba tušti ausyse, aštrūs kaip smėlio pūga. Motina, mano kartaus likimo ir skausmo šešėli, Džiaugsmo neradus, kodėl gęstančia savo šviesa Uždengei medį kraupios buvimo būty beprasmybės, Mano gimimo dienoj augusį jau po langais? Kaip man šaukti Tave, jei Tavo vardas pavirto Tuštuma Dievo, kurios niekad širdis neaprėps? Kaip man laukti Tavęs, kad lūkestis būtų sprendimas, Kaip? Tu žinai. Ir kodėl vertė gyventi Tave Pažadu keltis (kuriuo, žinau, Tu tikėjai be žodžių), Jeigu Tavo viltis buvo užmigt amžinai? 203

Kas tad mes? - aš dabar kalbu su Tavim, o rūstusis Dieve, - kas mes ir kodėl dar nesupratom lig šiol, Kas mes esame Tau? Kodėl dar vis neišmokom Vieno žodžio, kurio smūgis atvertų ausis Tavo siaubingos tylos. Todėl neužmiršk mus nubausti, Jei mes - tamsoj be prasmės šliaužiu akli kirminai Regime Tavo tiesoj klastingai tykantį Nieką, Mintantį mūsų šauksmu, skambančiu Tavo tyloj. Taip, mes žinom dabar, mes žinom, deja, kas mes esam Akmenys, be atvangos riedą nuo kalno žemyn! Motina, mūsų kartaus likimo ir skausmo šešėli, Džiaugsmo neradus, kodėl gęstančia kūno šviesa Uždengei medį kraupios buvimo būty beprasmybės, Mano gimimo dienoj augusį jau po langais? Baltimore, 1956

Antroji

Kodėl, jei Tu buvai tik veidrodis, Atgręžtas į tamsą, nepajėgęs atspindėti Nei Dievo, nei savęs, kodėl Turėjai Tu sudužti? Jeigu Tu buvai Akis, spindėjusi daiktams ir mums, Ir saugojusi mūsų neparodytą Tau būtį, Kodėl turėjai Tu apakti? Kuo aš galėčiau liudyt už Tave Prieš Dievą, taip staiga užklupusį betiesiant Rankas į mūsų realybės tamsą, Neleidusį ištarti paskutinio, Turėjusio mus ginti Tavo žodžio. Išnykimas yra duona. Dievas niekuomet Nemažino vienatvės. Amžinybė Argi nebūtų vienuma? Jei būtų leidę Rinktis - be ironijos, be pykčio, Argi Tu būtum pasirinkus ją? Nes juk dabar Vis tiek, kur eiti. Lentynos kvapas, Sulyto šuns krebždėjimas kieme Nepajėgė apginti, nes šešėlis Buvo didelis, klastingas ir sunkus, Ir Tu - akis ir veidrodis - turėjai kristi Ir nusigręžti nuo savęs, O Motina nesuteptoji mano!

205

Bet ką Tau priminė tada Balandžio vėjas - tąsyk, Sprendimo dieną ir akimirką? Koksai Buvo paskutinis smūgis - dovana Prieš išnykimą ir kelionę? Aš žinau, Kad Tau turėjo grįžti ir skambėti Švelni kaip lapo apačia krūtų augimo Melodija ir dar kažin koks džiaugsmas. Bet Tu staiga ėmei raudoti (jeigu Ašaros nebuvo dar išsekę). Ir vėl Tu mus Parsivedei iš negyvos akmens tamsos Dailiai sušukuotus berniukus ir Ją, kiekvieną Su sviediniu ir su lanku (Tu mus Taip puošdavai tik sapnuose), bet mes Tau jų - sapnų - neatnešėm grąžinti Ir nepalikome ant kapo. Išnykusių, be vardo, be ženklų. Kelių griuvėsiais eidamas, Norėjau atstatyti Tavo Buvimo formulę. Bet ar dar liko Tavo būties ir nebūties žaizda laike? Gimimai mūsų susilygino: mes tapom Instinkto kūnui ir žaidimų Draugai. Aš Tau kadais žadėjau Prikelti savo angelus ir su Tavim kovoti, Bet niekuomet jie nesikeis, Laimingi po žeme. Jeigu dabar Tu sėdi Drebėdama ant amžinybės upės kranto, Kur gluosnis tebepiešia mėnesienos ekrane Mergaitės - Tavo - kūno siluetą, nusigręžk \ tamsą, paaukok Akis ir gerk teberaudodama Kartų išnykimo lietų. 206

Kadaise man prisikėlimas Atrodė pergalė, ir mes turėjom keltis Kartu ir taip kiekvienas tapti Jau išsiliejusio buvimo Indu. Dabar žinau: turėsiu likti už ribos, Praradęs atsisveikinimo skausmą, Nes mirtis yra sudie, kurio mes niekad Nepajėgėm ištarti: Tavo veidrodis Ir vėl bus atgręžtas į šviesą, Bet niekad nebeatspindės Taip, kaip mūsų ilgesys norėjo. Baltimore, 1957

Requiem Gelsominai

Acheronas prasideda pasąmonės kalnų Grandinėje: gigantiška upė, Pajuodusio sidabro gysla, neatspindinti žvaigždynų, Rūsčiam gamtovaizdyje prieš gimimo žaizdą. Baikštus klajoklis su šeima Ištremtas piktas ir bejėgis dievas Veltui ieško pasilenkęs žuvusion legendon Vedusios žvaigždės. Išplautas iš ledynų žemės brontozauras Melancholiškai sapnuoja kranto smiltyse: Tik nenubusk, kad vėl nepamatytum Kūnų siaubo - tokia yra prasmė Netilstančios laike lopšinės. Upė teka Tavo plaukais; kolona lūžta. Tavo nuostabi galva mums buvo Ciniškas prisikėlimo ženklas. Aš žinojau, Kad verta dėl tavęs nužengti \ pragarus ir neaukoti išnykimui. Lietaus šniokštimo kvapas Buvo pasmerktas kartu su ja. Langinės Nespėjo emigruoti: jos dejuoja Suteptais vaikystės rūbais, ir tavo lūpų liūtys miega Bepročio veidrodžio kape, balandžio žemėj, Kuri susideda iš palietimo formulių ir ašarų dėmių.

208

Acheronas, mano vaikystės Acheronas teka, Nešdamas šviesos suėstą tavo kūną, ir žuvis, Kadais praplaukusi pro mūsų langus (neužmiršk, Kad tavo žodžiai tebėra Blukimo gatvėje po vyšniom), Šviečia į akis Paryžiaus Notre Dame chimerai. Žuvusių dievų veidai Šmėkšto sugriautų altorių dulkėse. Oktopas, Apsikabinęs lankstų Tiziano Veneros liemenį, sapnuoja vasaros žuvimą. Pranašas su išmušta Apvaizdos akimi delne Rauda ir žiūri, kaip mes kylame į Blauen. Tai buvo visas mūsų džiaugsmas, ir geltonas Liriodendron tulipifera lietingos Pavasario dienos plaukuos teliko mums Prieš cinišką ir baisų Dievo juoką. Vargas mums, Tikėjusiems ir siekusiems nemirtingumo: Mes niekad nepajėgsime numirti! OGelsomina! Gelsomina! Gelsomina! Riva, 1956

209

Šventės elegija

Degti! Akies membranoj nebeliko Nė atošvaistos, kas buvo šventė. Degti! Medėja, Andromacha ir Jokasta, Jūs buvot mano seserys. Aksomo Prieblandos lydėjo mūsų pabėgimo džiaugsmą: Degti! Kaip ugnys žalioje estradoj! Laikas Bijojojūsų žadančių krūtų. Nuo kranto Mes matėme, kaip skendo Laivai ir mirštantys iš džiaugsmo kūnai Fantastiškais kartaus žlugimo nimbais. Tai buvo jūsų kūnai: suskirdę lūpos Ir švytinčios nuodingos akys Nebenorėję būti užgesintos. Degti! Jums likimas, Medėja, Andromacha ir Jokasta, Buvo šventės pabaiga. Incesta, Nusikaltimas, gedulas ir džiaugsmas Tolygiai žeidė jus, kaip žodžiai, Kurių skambėjimas nebepasieks: Degti! Pasąmonės peizažuos jūsų lūpos buvo Gyvos kaip akmuo, ir žydinčios mergaitės medis Jau niekad nebemes šešėlio. Aš norėjau Tave pridengti nuo likimo, mūsų švente, Skambanti karčiai. Nusikaltimas, Incesta, gedulas ir skausmas Yra mūsų šventės pabaiga, o mano Seserys, Medėja, Andromacha ir Jokasta! New York, 1957

210

Pavasario s im fo n ijo s

epilogas

Pavasaris namus ir žemę purto Ir klausia, kurgi aš dingau. Jis sėdi kambary, klausydamas užburto Pakluonės mėnesio veide žmogaus. Bet aš guliu giliai dumble, žeme pavirtęs, Po kovo išnakčių ošimo patalais. Tik vėjas, jo aristokratiškus žingsnius išgirdęs, Nervingai daužosi tuščiom lentynom ir stalais. Atsigula ant liepto, žemę uosto Ir švilpia: - Atsiliepk! Kur tu? Salti plaukai jam liejasi ant skruosto Ir kovo mėnesio vanduo kartus. Ir taip suranda mano guolį iš velėnos kvapo. Atplėšęs žemę spindinčiais delnais, Jis prikelia mane kaip Lozorių iš kapo, Ir bėgame mes slėniais mėlynais \ degantį iš džiaugsmo sodą. Mėnulis sėdi ant suirusios tvoros. Nubudę vyšnios atgaivina mano odą Lašais pavasario nakties tyros Ir, liūdesį prikandę, švelniai glosto Ir nebelieka nė vienos žaizdos, Ir aš guliu kaip piktas angelas, atgavęs Dievo sostą, Nebenorėdamas nei mirt, nei keltis niekados. Neckarbischofsheim, 1949 211

Žiemos peizažas

Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale, vadinasi Prisikėlimas, gimtasis mano miestas. Didžiulis skurdo ir neapykantos nimbas supa jį magnetiniu ratu, kuris tarytum planeta sukasi kietai užspaustos mano motinos akies orbitoje. Mirštantis badu gyvybės medis sustingusiom rankom gaudo praskrendančius paukščius, kurie tačiau išsprūsta ir krinta negyvi ant žemės. Ir medis miršta. Saulė - anemonas prie suvytusios kaktos - praslenka pro violetinį šulinį. Kraujo dėmės ant žemėto slenksčio; sniegas ant blakstienų; langas be veidų. Pamišę durys tyliai dainuoja prie sienos gulėjusios mergaitės plaukus ir krūtis. Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale, vadinasi Išnykimas. Washington, 1954

Veidrodžio legenda

Vaikystėje aš gyvenau Apsuptas dievų, Susidomėjusių išguitojo iš rojaus Atžala, ir, niekieno nesaugomas, Aš jų bijojau. Daiktai - smalsūs ir pikti dievukai - bandė Gyventi mano esimu, bet aš vis laukiau, Kol tavo kūnas pražydės po langu. Ir taip aš, amžinai kovodamas su jais, įsimylėjau veidrodį, įėjusį Pirštų galais į mano kambarį parodyti Skausmo linijos, Nematomos dievams, veide. Baltimore, 1950

213

Mėlynos žolės gatvė

Šią naktį visą laiką snigo, Ir aš, staiga nubudintas švelnaus Kaip rankos mėnesienoje kritimo, Mąsčiau ramus ant balto mūsų namo slenksčio, Kad tai yra tas pats vaikystės sniegas, Intymiai krintantis ant medžio ir akmens, Kurie yra paslaptingiausi elementai, ir kad tu eini Gitarų prieblandoje Mėlynos žolės gatve Ir sumini po kojomis ir jį, ir naktį; Kad tavo mintys - melancholiškas peizažas Su paukščių filigrana metaliniam ežero lede, Mėnulio vieškeliais ir sodais Ir saulės šermenim košmariškam sūnaus sapne; Kai palieti ranka, ant ledo pasilenkęs, sniegą Ir pamatai, kad tai yra sušalęs angelas, Kad tai yra sušalęs sapnas, Kad tai yra sušalęs mūsų džiaugsmas. Ir taip galvodamas tapau neištikimas sau: Aš neturėjau teisės džiaugtis. Aš taip galvodamas Tapau neištikimas gamtai: Mano gamta seniai jau mirė ir guli Vaizduotės prietemoj, sunkiam metaforų karste, Ir ar esu kaip Holderlinas, einąs Atsiminimų mėnesienoje belapių ąžuolų alėja, Patyręs, kad šešėlio ašaros yra karčiausios, Kad visa, ką matau, yra tik rūstūs Inertiškos buvimo beprasmybės šifrai.

214

Bet aš sėdėjau vienišas ant mūsų namo slenksčio Ir, džiaugsmo apimtas, klausiausi Tavo nuostabaus buvimo Prie metalinio ežero su paukščių Šešėliais, slystančiais ledu, Su tavo veido, tavo žingsnių šaltu baltumu, Kurį aš glostydavau tau pareinant Dėmėta Mėlynos žolės gatve. Baltimore, 1955

Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje. Pikti ir drėgni Vėjai sėdėtų duryse po guobomis, Dainuodami ir švilpaudami Mums niekad negirdėtą vasaros skambėjimą. Sapnas, nuodingas sapnas apie vasarą, Palikęs tavo akyse nubudus, Tekėtų į nežinomo mums vardo upę. Mums metuose tebūtų tik du mėnesiai - kovas ir spalis; Mūsų mėnesiai - kovas ir spalis. Išeitumėm mes kovo vėjuose, nuogi kaip kraujas, Ir grįžus mano dovana tau būtų Skaidrūs lašai nuo skietmedžio žievės. Mes būtumėm vieni, bet niekuomet nebūtų vienos mūsų akys: Jos amžinai paliktų tyros (Šiaurėje išaugę akys daug tyresnės). Pavasario lietus žolėtom lūpom Paliestų tavo karklais inkrustuotus plaukus, Ir kristų šiurkštūs skietmedžio žiedai (Iš šalto juodžemio išaugę Žiedai visad daug tyresni). Ir tu budėtum, Žiūrėdama į nuogą kovo vandenį, Paukščių pilnom akim, Klausydamasi nepalaidotos žolės kartaus šiurenimo Ir vėl išgirstum mirusįjį ryšį su žeme. (Bet saugokis, kad tavo kojos nepavirstų šaknimis, Kad aš tavęs tenai, kaip medžio, nepalikčiau Vienumai ir žemei, kurioje nubunda mūsų 216

Motinos stangriais jaunų mergaičių kūnais Ant kristalinės Letos kranto Po kvepiančio sniegu lietaus srove.) Ant aukšto skardžiaus pučia vamzdį vaikas Ir blaškosi, netilpdami aky, beržai. Prie slenksčio guli nesuspėjęs amžinybėn kūnas. Atėję pažiūrėtumėme jam į lūpų liniją Ir mūsų džiaugsmas taptų begalinis. Baltimore, 1952

Ištikimybės elegija

Šauksmas „Niekuomet tavęs aš nepaliksiu!" Yra žmogaus puolimo ir nemirtingumo Liudininkas. Aš palikau tave. Aš niekad nebuvau tavęs dar nepalikęs. Ištikimybė - maistas angelams, kurie kas dieną Miršta alkani ir guli iškankinti Sausų kamienų miškuose. Tavo kūnas miega šiaurės jūros saloje, Didžiulio ledo kalno rūsčioje papėdėj, Prie karšto nuolat trykštančio vandens šaltinio. Nėra ten medžių pavasario paukščiams (Tai aš turėjau būti tavo medis). Raudonas saulės diskas užima laukinį horizontą; Ant jo kraštų sutūpę paukščiai, tylūs kaip dievai, Žiūri į tavo guolį kraterio atkrantėj; Sausa išdžiūvusiu gomuriu žolė Tau kalba apie vasaros vidudienį ir vėją. Saulėleidis atplaukia iš gigantiškų ledynų Tylos; mažytė ūdros koja Mindžioja spalvingus kiaukutus; Staiga sustoja ir, karpydama ausimis, klausosi, Kaip gretimam žemyne tūkstančiai pingvinų klega, Juodais arnotais, iškrypusiomis kojomis Ir vaikiškomis akimis. Ir aš esu pingvinas, Apglėbęs letenomis savo menką pratęsimo lobį, Išnykęs begalinėse jų miniose, Kad tiktai tu manęs nerastum, Kad nepaliestų mano dvasios tavo sapnas. 218

Ištikimybė - maistas angelams, kurie kas dieną Miršta alkani. Ir neieškok manęs: Aš tavo formą jau seniai ištryniau Pasaulio sienoje Ir nupiešiau savo silpnybės ženklą, Nes aš esu pingvinas, pasislėpęs miniose, Kuris ne tik budėdamas, bet ir sapne Stato abejingumo sieną, Kad tu jos negalėtum peržengti. Baltimore, 1954

Madona su žuvim

Mano oda dainuoja ir pirštai pasakoja Gleivėtus atsiminimus. Kūnas niekuomet negali Pamiršti kūno. Tavo balsas tąsyk tryško Tobulas ir be prasmės kaip rytas vazoje, kaip medis Su chiffre d'amour, kurį paliko mūsų lūpos Ir rankos lietuje. Ir tavo rūbas buvo baltas Kaip paukščio plunksnos papilvėj. Saulėtekio šviesos legendose ir žalio džiaugsmo Viršūnių katedrose aš gyvenau kaip dievas Žydinčios mergaitės Partenone, kur skroblai augo Tik man ir šiltas uogienojų kvapas Buvo savimi būties prasmė. Manęs paties Užteko prisidengti prieš likimą. Tavo kūno slėny Liepsnojo krūmas - paukštis ir skambėjo varpas. Žuvų procesija su vėliavomis ir auksiniais raktais Lalėjo sietuva. (Sugavęs vieną dovanojau tau, Amžiną po lieptu, o Madona su žuvim!) Berniukų choras raudonomis kamžomis Žengė tavo kaklo ir pečių šventoriumi. Ant kelio, Ties ryto padegtu savižudžio dukters klevu, Su gyvomis graužvirbėmis plaukuos ir dantyse, Šaltų purienų puokšte prisidengus nuogas Krūtis, kažin ką klykaudama šoko Mano neprilygstamoji paupių madona Gemma. Vasaros vėjas buvo Watteau; vėsus kambarys - Vermeer. Upės krito į akis; kraujažolės ir pienės. Tūkstantmetis Gėlių ir atviros komodos natiurmortas Snaudė priemenėj, ir tik ką grįžusi diena Buvo milžiniškas tavo kūno nimbas, 220

Madona su žuvim! Tada aš pirmą kartą Aukšliukių gleivėm dvelkiančia ranka Paliečiau dar abejojančias krūtis ir tavo Dar niekieno neatrastųjų lūpų šauksmą. Kent Island, 1955

Himnas Mistiškajai Rožei

Mistiškoji Rožė auga ir žaliuoja žemėj. Jos kūnas kyla iš bizantiškos nakties. Žemėtais Veidais ir rankomis vaikai Negali Tavo spindulių sutepti. Rasotais kūnais moterys liepsnoja Tavo guoly, Žinodamos, kad jos dabar taip tyros Kaip išsipildymo diena. Klastinga Afroditė, Nuskendus Adrijos gelmėj, Su kriauklėm ausyse ir su maurais plaukuos Nubunda Tavo rytmetį. O kaltas nekaltume! O nekaltas ir nesuteptas kaltume! Viduramžis, paslėpęs Tavo mistiškąjį veidą, Dar tebešaukia Laiko ir Visatos prarajoj. Tavo liemenį apsikabinęs Veronese Ateina ligi mano bundančios dienos ribų Ir tyli. Mano diena - aštrus alyvų kvapas Žaliam inde. Aušra ir vakaras. Keliai. Mano motina tebeguli lopšy. Aš sėdžiu ant grindų Ją supdamas. Omano tėvas, Kurs taip dažnai Tave palikdavo, Pakrantėm bėga, alksnio luobu išsitepęs. Aš jį šaukiu, bet jis nenori grįžti Kaip šiandien. Ir Tu tenai (Bet Tu dar kūdikis) - ir bėgi nuo manęs tolyn. Kodėl Tu bėgai? Dabar mes gulim lovoje. Užsidengi tamsoj akis (Tu visuomet manęs bijojai), Ir Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos. 222

O aš, Tave palikęs vieną, Tyliai pereinu per šešėliuotą lieptą Ir davanoto Tau akmens draugystėje klausau: Jos balsas, aukštas ir skaidrus, Pavasario dienos galerijose šaukia: Veronese! Ir Tavo lūpos skamba kaip raudonos karklų šakos: Karaliene vėjų, Karaliene peizažų, Karaliene nemirtingų kūno formų, Karaliene upių ir vandens šniokštimo, Karaliene gluosnių ir skenduolių kūnų, Karaliene mėnesių ir metų, Karaliene tylinčio vaikystės draugo Veronese, Išsaugok mus nesuteptus, Išsaugok tyrus, kad ištroškę mūsų kūnai Vėl pažintų išsipildymo kartumą Ir negalėtų niekuomet Tavęs sutepti. Baltimore, 1954

223

Kūnas ir balsas

Kūnas ir balsas gimsta už manęs: Medis, pririštas prie knygos, Supančiotas anemonas auga ir skleidžiasi Su paukščių geltonais riksmais. Žemė Buvo balsas ir žvilgsnis - dideli būriai akių Tavo odoje ir plaukuos. Golgota, Žydinti palaidotomis laiko simboly alyvomis, Golgota! Kūnas ir balsas keistai panašūs: Balsas nuo pavasario šakų slėny sudrėksta, Kūnas vėjų ir vabzdžių alsavime tampa gleivėtas; Balsas, neišgirstas, laiko tuštumoj prigyja, Kūnas, nepaliestas, išnyksta laiko dulkėse, Ir lieka tiktai balsas: lūpos lietuje, Žmogėdra medis ir Edipo klyksmas rankai, Kurios negalima atplėšti Nuo motinos krūtų. Vidurnaktį mane prikėlė balsas (Neišgirstojo šauksmo upė); Vidudienį mane prikėlė kūnas (Dievas, kuris buvo pirmas tavo žodis), Ir aš atsiguliau šypsodamas ant kranto, Tarp kūnų, suneštų srovės. Amžinybės Spalvos plaukai ir hiacintai Skendo tavo kūno vandeny, It viskas buvo balsas. Baltimore, 1955 224

Laiškas

Aš nežinau, ar vėl tu nebijosi mano balso Aštraus skambėjimo. Nuodingas negrįžimo Siaubas įsisunkė į gomurį ir trykšta iš kiekvieno Žodžio. Benamės smiltys šaukia, Kad tavo vardo nebėra pašauto albatroso akyse. Šiais metais taip ilgai ir skaudžiai pūtė vėjas Iš ledo kalno, už kurio (mes taip tikėjome vaikystėj) Gyvena saulė, jog negalėjome išeiti iš namų Trumpai pavasario šventei. Blausios miglos Buvo kaip sena negyjanti žaizda. Raudonas lietaus medis, kurio žydėjimo legenda Gyveno visos mūsų kraujo kartos, Mirė pumpure; mes jį palaidojom, kaip laidojama tai, Kas niekuomet nebuvo mūsų. Gėlėta suknele mergaitė Nebepraėjo pro namus; triukšmingi medkirčiai išvyko Prie Septynių išminčių upės. Nendrių čežesys nuo sauso šiaurės vėjo Tapo nebepakeliamas (tu atsimeni), Ir mūsų eisenos ir gestai - kaip ne mūsų.

225

Gamtoj išlieka viskas; amžinybė Nebėskamba mums ilgesiu. Kasdien Klajodami gigantiškosios Paukščių įlankos amfiteatro Smiltim, vėl radom Euridikės pėdsakų žymes. Uoloj Dar vakar tebebuvo kraujo dėmės Iš tavo sužeistos briauna krūties. Ir jeigu tu sugrįžtum (bet geriau negrįžk), Ilgesys, kuris dabar kaip milžiniškas eukaliptas Auga nuolatos, šlama nuolatos, Nuvystų nuo pirmųjų tavo žingsnių aido, Nes laukiam mes nebe tavęs: tai mūsų paslaptis. Baltimore, 1957

New York

Tavo gatvės, nesibaigiančios ir liūdnos, Skverbiasi į smegenis ir savo ilgesiu pasiekia Tolimiausius kontinentus; kaip fantastiškas gyvis Nesuskaitomomis rankomis paliečia Europos Šventyklų aukurus - ir dievai išsikelia; sodina Medžius-žmogėdras atminimų žemėj, po kuriais Mūsų vaikai užmirš vos gyvą lapų spalvą ir pamils Harlemo ir Bronkso kvapą. Tavo kolosų apsvaigintos miršta tautos Didelės ir mažos, pilko Žmogaus ilgai nešiotos nekaltos mergaitės Pavidale: jų simboliai seniai jau gimdo deformuotus Misterio Peanut vaikus. Jų gentys iš medinių skrynių Meta į gatves gimtosios žemės saujas, gautas Iš tėviškės ugniavietėj tebegyvenančio vaiduoklio, Praradę vietą kosmose ir savyje, ir ima rinkti Brooklyno kapų ir gatvių dulkes. Neapkęsti Savo tautos kadaise išrautų Ir niekad nebepasodintų medžių soduos tampa Vienintele buvimo forma. Medžiai gimdo žvėris; Žvėrys nuodija medžius; Vilija augina Congo. Religijos trūnija savyje ir krinta; iš chaoso Neišsivystę gimsta ciniški dievai. Iš Montenegro grįžęs pesimistas kurmis su šeima Kas naktį klausos mirusių dainų laimingas: Anoj pusėj Dunojėlio lankelė žaliavo... E'nata miezo mare Michelemma e Michelemma... 227

Bet kurmį greit užmigdo Apsinešiojęs Brahmsas. Ką tik emigravęs Iš Trakijos žydrais plaukais Orfėjus Leidžiasi į požeminį traukinį Parvesti Euridikės. Sužalotu veidu Afroditė, Perdien gulėjus Rockaway pakrantės smiltyse, Grįžta ir, sustingus tarp švininių Lower Manhattan City Bank kolonų, verkia, Galvodama apie laimingų skaitmenų išsikėlimą Kiteroj - Coney Island. Miestas - iliuzija! Miestas be namų! Atsiminimų miestas! Miestas, kurio Princas Kūdikis, žiaurus ir kaprizingas. Kartais Toks švelnus ir tyras. Miestas - ilgesys, Kurs žudo tavo ilgesį. Paminklas Brutalaus gyvybės principo ritmingai jėgai Ir grožiui, išplėstoms akims ir riksmui, Paminklas žuvusiam pasauliui - mums. New York, 1957

228

Cinquecento

1. Vakaro koncertas

Ant kalno vakaro šešėlių rankos Džiaugsmingai purtė medį. Tolimų Žaibų atošvaistose jo kamienas Ir besiraitančios lyg angys šakos Atrodė kaip Laokoono grupė. Žemai, ant sutryptos minkštos žolės, Tarp kaukių ir nuplėšytų vainikų, Miegojo kažin koks žmogus - toks keistas, Jog grįžtančių namo galvijų snukiai, Palietę jo gauruotą šlykštų kūną, Tuoj traukėsi šalin. Bet jis šypsojos, Ir geismo iškreiptos mėsingos lūpos Tvankiam sapne šnabždėjo paslaptingus Nenumalšinamos aistros žodžius. Naktis spalvinga tunika, kaip dožas, Švelniomchiaroscuro rankom glostė Tamsėjančių namų frontonų auksą Ir šliaužiančios šilta rauplėta siena Glicinijos melsvas krūtis; prie lango, Nustebusios akies pajūrio smiltyse Gulėjo moteris. Tamsus jos kūnas, Aštriu švytėjimu nuplieskęs blyškų Ir liūdną nelaimingo pažo veidą, Skambėjo kaip tyli daina; jo pirštai Lyg kurtai begalinių sodų slėniu Nervingai slydo karšta pilvo bronza.

229

Iš miško jojo raiteliai: šauksmai, Auksinės vėliavos, žirgų žvengimas Ir lekiančios kartu šešėlių minios Užliejo aukštus kolonados langus Ir dingo veidrodžio gelmėj. Estradoj, Prie pultų, nykiai žvakėm apšviestų, Sustingo vakaro koncerto trio: Švelnus kaip prarasta kadais naktis Venecijiečio profiliu fleitistas; Sausom lyg vabzdžio rankom ir be lūpų Klastingu hipogrifo veidu cello Ir skaudžiai negražus, bet šilto šypsnio, Juodais dvasiškio rūbais kontrabasas.

2. L'offrande a Venus

Puošni bizantiškos nakties tyla Kaip milžiniška amarilio kekė Jau skleidėsi virš kiparisų girios, Jau buvo tuščia, liūdna ir ramu. Mergaitės ėjo prieblanda. Tykus Šlamėjimas jų permatomų rūbų Tekėjo šešėlingom kūnų formom Ir dužo į tamsos plonytį stiklą. Juodi žolės plaukai, dulkėtos krūtys, Veidai ir skambančios koralo rankos, Tylaus ir plono šypsnio nušviesti, Išnirdavo iš sutemų aksomo Ir vėl, kaip paskutiniai šventės žodžiai, Nuskęsdavo šiltam tamsos glėby. Fantastiškų uolų urvai, paslėpę Su Kūdikiu bebėgančią Madoną, Paklydusią viduramžy ir Piero Di Cosimo regėjimų vienatvėj, Kaip akys, sekė jų žingsnius. Tik žemė, Pažinusi dar neišgertą džiaugsmą, Taip degino joms pėdas, jog giliai Alsuodamos ir svaigdamos, sustojo Ir klausėsi po liepomis laimingos. Kažkur slėny staiga suskambo juokas, Toks tyras, toks nelauktas, toks trapus, Ir vėl bizantiškai puošni tyla,

231

Kaip milžiniška amarilio kekė, Išsiskleidė virš girios. Tąsyk jos Skubėdamos be garso ėmė leistis Stačiu šlaitu žemyn. Neilgai trukus Pro mėnesienoj trykštančio fontano Suvilgytus liaunų mimozų žiedus Išniro nuostabus Veneros kūnas. Juodi ūksmingų ąžuolų šešėliai, Ištįsę ant šiltos žolės, sapne Kažin ką taip be galo nykiai švokštė. Spalvotom sraigėm nusėtam smėly Didžiulis niekam nematytas paukštis Karališkais valdovo mostais glostė Kietai įmigusios pakrantėj Ledos Tamsoj ištirpusias šlaunis, ir fauno Švilpynės tonų limpantis lietus Joms liejos per pirštus, akis ir plaukus. Bet jos nematė nieko ir tiktai Norėjo savo džiaugsmą atiduoti Ir viską iki dugno jai atverti. Baltimore, 1956

232

Picasso: Mergaitė su plazdančiu balandžiu ir aklas Minotauras Buvo naktis. Aukšti žvejai Stovėjo ant tylos blakstienų. Upė Skambėjo polaidžio atsiminimų Ilgesį ir jėgą. Mergaitė - didžiulis balandis Plazdančiais plaukais Spindėdama ir būdama Ir vėjas, ir naktis, ir medis, Peizažo navomis Už rankos vedė aklą Minotaurą, Lyg būtų nešusi nulaužtą šaką. Ir mes, palikę su žvejais ant kranto, Ilgai dar verkėmjos Ir grąžėme rankas: Nes kas yra Mergaitė, vedanti į naktį Aklą Minotaurą? Kas yra Balandis, plazdantis jos rankoj, Ir Minotauro šnervių linija, Dviprasmiam skausmui lygi? Baltimore, 1957

233

Euridikės kapas

Nubudęs aš atsiminiau tik tiek: Prieš mus gulėjo vakaras - lyg scenoj Sunkia saulėleidžio užuolaida. Dangus Kaip spindintis rubino indas - degė. Žali ir mėlyni kalnai ir pilys, Toli, langais nuodingo alebastro, Ir violetiniai pušų miškai, Sustingę pasakiškam horizonte, Žėrėjo kruvinam sniege. Ir paukščiai, Mums niekad nematyti paukščiai, skrido Virš užpustyto Euridikės kapo. Tada mes nusileidome į slėnį, Kurio atkalnėj tiesėsi grakštus Ankstyvo šiaurės renesanso miestas Su varpinėm, piliastrais ir donžonais, Su laikrodžiais ir apsnigtais žibintais. Negirdima, bet jaučiama visur, Iš žemės vidurių iškilus upė, Tartum fantastiškas galingas gyvis, Be garso plaukė po ledu per miestą. Didžiulės žuvys - raudonais plaukais, Auksiniais pelekais, safyro žvynais Ir fosforiniais kiaukutų karoliais Atsimušančioj Turgaus gatvėj nardė Tamsiai žalsvam kristalo vandeny.

234

Iš miesto pusės pasigirdo klegesys, Ir skardžiabalsis karnavalo varpas Pradėjo iškilmingą monologą. Jam pritarė kraupiu diskantu kitas Bailus, netikras savimi, bejėgis, Lyg svetimas šiame mieste; ir juos Sujungdamas, tarsi vandens kritimas, Skaidrus ir aukštas, trykštantis džiaugsmu Suskambo iš arčiau mergaitė - varpas. Marga, kaukėta, kleganti minia Itališkos komedijos figūros, Kareiviai ir šviesiais plaukais vagantai, Matronos ir pražilę Don Juanai Su būgnais, fakelais ir su gitarom Triukšmingai leidos paupin ir ten, Ant ledo, ėmė suktis lyg apsvaigę Ir leistis pasroviui upe. Su jais Kartu keliavo margaspalvės žuvys Ir, kaip fantastiškas galingas gyvis, Negirdima, bet jaučiama visur, Iš žemės vidurių iškilus upė. Baltimore, 1953

235

Pažinimo elegija

Kadais, bijodami suvokti laiko Srovės kartumą, mes norėjom Būti nepažindami, ir niekas nesakys, Kad tau atidavėm per maža, žeme, Nežinančius mylėjusi labiau. Nepažinimą mums Dėstė amžinas gamtos dvelkimas: Nepažinti - būti; nepažinti - egzistuoti; Nepažinti - išgelbėti tikrovės formą Ir niekuomet nepralaimėti. Bet mes Nusigręžėme nuo tavęs, išgirdę pirmas Durų paraboles, ir nebeklausėm Sienoj gyvenančios trandies sėslios Ir amžinos tiesos ir pasirinkom Pažinimo darganą ir liūtį. Tu mums esi ir būsi neištikimybės Testamentas palikuonims. Neištikimybė tau Yra pagalbos šauksmas. Nes ištikimi Palieka vien tik neišgirdę Realizavimosi žodžių, nesodinę Svetimo tau pažinimo medžio kūne; Nepatyrę nei tiesos, nei maišto skonio; jautę Buvimo paslaptį laše ant juodalksnio žievės; Buvę inertiški balsai tylos ir nežinios chore,Balsai, kurie neklausia ir neieško Sunkaus atsakymo, ir jų kiekvieno žodžio Prasmė yra gyventi su tavim.

236

Durys, slenkstis ir liepsna - dievai, Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas, Žydėjęs vėjo supamų blakstienų Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje. Knygoje kandis Mirė ties Talita kinui. Ir tik paukštis Tamsiai žalia dėmė, išlikus sodo žolėje, Tebedainuoja, kad į naktį telpa viskas: Ir milžiniškas šviesos medis, Ir maištas, kurs yra kaip medis: Pavasarį - pražysta, rudenį - nuvysta; Ir kirmino akių betikslis mėlynumas, Apankąs ta pačia tamsa. Baltimore, 1955

Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja Laivų vyrijoje buvau jauniausias. Išplaukiant iš gimtos salos į jūrą, Atsimenu, kaip senas mano tėvas, Nuo laivo nusisukęs, verkė. Aš gi Buvau tik ilgesys ir negrįžimas! Sėdėdamas ant virvių, aš stebėjau Barzdom apžėlusius Itakės vyrus, Ritmingai raižančius aštriais irklais Raukšlėtą dievo Poseidono kaktą; Dažnai klausydavaus šiurkštaus jų juoko; Arba, įlipęs į stiebų viršūnes, Žiūrėdavau tolyn ir niekuomet Nebenorėjau grįžt į gimtą salą. Atėjus vakarui, jūreiviai rūstūs Pradėdavo dainuoti; jų veiduos Liepsnodavo saulėleidis ir skausmas. Bet kartais mus užklupdavo audra, įtūžę mirtinai gelmių dievai Išnirdavo tada taip netikėtai Ir imdavo galingom vėjų rankom, Beprotiškai kvatodami iš džiaugsmo, Kaip nendres laužyti aukštuosius stiebus, Draskyti vėliavas, bures ir vyrų Granito raumenis ir plieno gyslas. Taip kartais tekdavo mums pralaimėt Ir vienas iš laivų po kieto mūšio Nugrimzdavo į šaltą Amfitritės glėbį.

238

Bet aš buvau jau pratęs prie dievų Rūstybės (žmonės visuomet pripranta): Stiebų braškėjimas ir vėjų smūgiai Man buvo gundanti giesmė, ir jos Aš laukdavau kaip nuostabaus rytojaus. Ir taip mes pasiekėm galingą Troją. Saulėteky auksiniai miesto bokštai, Dievų šventyklos ir porfyro sienos Išaugo mūsų širdyse kaip sapnas. Bet greit įsižiebė ilgai laukta Nuožmių kovų ir žygių epopėja, Papuošusi skaisčia dievų legenda Achilo pyktį, Hektoro narsaus Žaizdas ir tylų Andromachos skausmą. Ir šitaip dešimt begalinių metų Saulėleidžiuos sumigdavo laivai Ir dešimt metų mūsų sapnuose Spindėjo išdidi auksinė Troja, Kol Odisėjo dieviška klasta Sudaužė mūsų akyse - kaip žaislą Svajonėm tapusį chimerų miestą. O negrįžimo pasaka! Dievų Bausmė, staiga ištikus Odisėją, Man buvo jų malonė nelaukta: Ir vėl! Bet greit aitri barzdos druska Pradėjo ėsti gomurį. Svajonės Netrukus virto gaivalinga sėkla, Ir ji turėjo kristi žemėn. Aš Ėmiau ilgėtis paliktos salos, Kurios nei šventas lotofagų maistas, Nei švytinčios aistra sirenų krūtys

239

Nebegalėjo iš manęs išrauti. Tačiau, aiman! su ilgesiu kartu Išaugo mano dvasioje klastingų Dievų pasėtas piktas Moiros medis, Ir aš turėjau valgyti kartaus Jo vaisiaus ir, rūstaus likimo vergas, Be žodžių leistis Hado karalystėn. Baltimore, 1956

Intymus monologas

Jeigu Tu būtumei žinojęs - pažinti viską Užkrėsta dvasia - daugiau už mus, Bet nepasakęs, beprasmis melas būtų Tavo žodis, Ir Tu nebūtumei pajėgęs tapti Žmogum su mūsų rūpesčiais ir nerimu, Kurie surišo su tavim kaip kraujas, Kuriuo tu gesinai mums troškulį, Tavo žinojimo vienintelė prasmė Tebūtų buvęs maištas, kurs yra Likimo klausimas, bet ne sprendimas, Ir Tavo žodis, buvimo ryšį sunaikinęs, Skambėjęs būtų amžinybės tuštumoj. Bet Tu tiktai buvai daugiau už mus. Žinojai ir kalbėjai mūsų rūpesčius ir tiesą Degti, kaip kūnas dega. Prieš Tavo atėjimą Kiekvienas teismas ir kiekvienas skausmas Buvo teisingi; kiekviena būtis Permatoma, ir kiekvienas žodis Žinojo savo gelmę ir ribas ir buvo Sunkus tik Dievo svoriu, bet nebuvo Džiaugsmo: tikėti, abejoti ir išnykti; Mylėti žmogų, ne save; mylėti Moterį, ne paprotį ir ne instinktą, ir užgesti, Ne būti užgesintam, šventei pasibaigus.

241

Tavo žody kūnas tapo mūsų nuosavybe. Prieš Tave Jisai tebuvo rūbas, sunešiotas arba naujas. Paneigdamas namus, įvesdinai draugystę. Laikas Iškilo prieš įstatymą, ir žemė tapo mums Vieninteliu prisikėlimo ženklu. Marriottsville, 1956

Vergilijus grįžta į Brundisiumą

Vakaro paukščių tylus plasnojimas gilino erdvę. Vėstantys medžių žiedai ir blyškūs lapų šešėliai Krito ant žemės karštos ir popiečio šiltas nykumas Gaubė dunksantį miestą, išmirusį tartum griuvėsiai. Saulė sviro žemyn. Raudonos porfyro kolonos, Sodai, skambantys sodai, gelmių kristale atsimušę, Ošė karčiai ir liūdnai (reikėjo tiktai tau klausytis Keisto - lyg mirusio - balso). Pakrantės kaštano pavėsy Žaidė šuva, ir ramus pliuškenimas judančių valčių Slinko artyn ir artyn, ir viskas jau dvelkė ramybe. Tik kažkur netoli, pilkėjančių tonų vienatvėj Sklido neryškūs garsai atplaukusių nakčiai iš jūros: Žvejas kūrė ugnį, ir dūmais kvepėjo jo rankos; Lakstė nuskurdę vaikai; ilgėjantys kūnų šešėliai, Juos sekdami iš paskos, judėjo ritmingame šoky. Sūrūs laivai, prie aukštų krantinių akmens prisiglaudę, Nakčiai nuleidę bures, atrodė kaip miegantys paukščiai. Moteris ėjo vandens apirusiais laiptais; ant kranto Žvejas pradėjo dainuoti. Jau moteris lenkėsi semti Tyro vandens ir dainos, bet molio indu tepasėmė Savo krūtis nuostabias ir prieblanda degantį veidą. Vakaro paukščių vėsus plasnojimas skendo į naktį, Savo didžiuliais sparnais apglėbusią orbis terrarum, Plūstančią sodais trapiais. Atšlaitėje glūdinčių rūmų Puošnų frontoną staiga užliejo šviesa, ir iš karto Linksmas jaunuolių būrys lyg žiedas išsiskleidė laiptuos. Lengvos kaip dainos mergaitės įdegusiais saulėje kūnais, Dramblio kaulo veidais, ir vyrai - visi su vainikais Leidos triukšmingai žemyn prie ošti jau imančios jūros, Kur pasirodę laivai be garso artėjo prie molo. 243

Vieno jų deny, aukštai, po burių plakamu stiebu, Ryškiai deglų nuplieksti, iškilo du profiliai rūstūs; Žvilgsniuos jų degė aštrus kažko ilgesys ir bekraštis Džiaugsmas gimtąjį krantą išvydusio naktį jūreivio; Kilnūs stotai švitėjo lyg žalvaris: aukštas poetas Ir imperatorius! Laivas, priplaukęs krantinę, sustojo Juodas kaip paukštis plėšrus, ir tuoj prasidėjo žaisminga Lengvo nelyginant šokis į krantą kėlimosi šventė. Vien tik jis šioj minioj, paskendęs savo vienatvėj, Buvo toli mintyse. Jo dvasioje nustelbė viską Šaukianti tėviškės žemė, kurios viduriuos įsirausęs Miega Enėjas narsus ir spindi Magijos kapas. Baltimore, 1954

Vyno stebuklas

Exil

Nepažįstami augmenys, Gamtos katastrofoje gimusi žemė Mirusios dilgės šiurenime. Nuo varpo smūgių Sutrūkinėjo širdis Kaip lango stiklas. Datura fastuosa. Geranium Valley vienatvė. Usnis sugrubusiom rankom Drasko žemę ir verkia. Aš amžinai einu Dilgės šiurenimo ir builio Laidotuvių eisenoje, Nes mums teliko Pėdom ant kapo parašytas Tavo testamentas. Baltimore, 1971

246

Skausmo gramatika

Tavo ažūrinį peizažą Aptraukė juodas niekados ir niekur, Ir raudonplaukis aidas, Suskirdusiomis kojomis ir basas, Nusigręžė ir nebegrįš. Tavo liemens Kolchidėje alyvos Staiga pajuodo; plaukai ir naktys Virto dulkėmis; glicinija sukniubo, Mėnulio persmeigta širdim. Mano ir tavo, Rytoj ir vakar Tapo įvardžiais, ir visą Buvimo išmaldą Atsiėmė rūsti Gramatika. Baltimore, 1958

247

Macbeth

Rytoj, ir vėl rytoj, ir vėl rytoj. Būtis - kaip niekad Negimęs kūdikis. Taip visą laiką laša Nematomas ir nenužudomas vienatvės Kraujas. Vis tas pats inferno: tik keliauti Kasdien į kitą ratą, iš vienos Nakties į kitą ir maitintis Nežinojimu; klausyti Nepažįstamų dievų įstatymų, gyventi Vaiko rankom pastatytoje Ispanijos pily, Griūvančioj iš nuobodumo; Žudyti save patį, net nežinant, Kas tau įdavė į ranką durklą. Taip beldžiasi, ir beldžiasi, ir beldžiasi Rytojus. Kraujas, tirštas ir šlykštus, Bliaukia tavo pirštais. Taip. Rytoj. Dar vienas ratas logomachijos arenoj, Dar viena gerai išmokto skausmo Etimologijos minutė, kol paklaus: Kas ten tas kruvinasis? Ir atsakys kažkas, ne tu: Tai aš, my Lord! Baltimore, 1957

Aštuntoji vienatvė

Kuomet tu išdavei mane, apleidęs Namų dievus, ir mūsų džiaugsmą tamsai Visatos tuštumoj, lazdynas šaukė Užkimęs dauboje: palauk, Aš tave apginsiu! Dabar - dabar, kai tūkstančiai Dienų ištirpo nebūty, kai raukšlės Išdavė rankas (akys ir plaukai Mirė dar anksčiau), kai mano kūnas Suteptų tavo lūpas, Sugrįžk ir nusileisk \ šniokščiantį Mergaitės slėnį, Kaip nelaimingas ir benamis Angelas, kuris kasmet Klykdamas su paukščiais parlekia į šiaurę, Ir šauk mane vardu ten, kur pamišus Gemma, Perplėšus vienatvės rūbą, Nuogu kūnu įsisiurbus \ baigiantį anglėti medį, klykia. Nes tik medis Miršta ir gyvena tobulai. Baltimore, 1964

249

Prarastas rojus Aušros ir vakaro miglų legendos Džiaugsmo prietemoj gyveno sapnas, Ir šviesiaplaukis veidrodis, įėjęs Pirštų galais į mano kambarį, rymojo Mėnulio šviesoje. Didžiulių medžių Aistringai susiraizgę šaknys bliaukė Liūno alsavimu, o tolumos, kur miega Lentynoj šiltas cinamono kvapas, Nykus vidudienis, L'apres-midi d'unfaune Ir traukinio, išeinančio į Kauną, Švilpimo nerimas! Tai ten Tavo plaukai sulijo mano lūpas, ir Ezopo Širdį pervėręs bežadžio skausmo šūvis Sutepė rauda jūreivio palaidinę (Aš ją lig šiol vis dar tebenešioju). Naktį mano basos kojos šaukia Trotuaro kvadratus. Geltoni jurginai Sugėrė vienišas krūtis. Akmens vėsumą ir mokyklos Kiemo nykumą. Aštrioj pavasario šviesoj Upė kilo vis aukščiau. Kai mes nubėgom, Medinės cerkvės varpas draskė Debesis. Smėly, ant dygstančios žolės, Gulėjo mėlynais plaukais skenduolė: Aš ją nešiojuosi dar ir dabar Su mirusiais ir niekad nematytais miestais Verona, Taormina, Saragosa, Roma, Su burlaiviais ir laikrodžiais vitrinoj, Elisabeth von Osterreich ant balto žirgo, Ir juodas laiko sniegas krinta Ant jos išdužusių akių. Baltimore, 1963 250

Lopšinė Miegok ir neklausyk! Lopšinėse Medėjos smaugia savo kūdikius, Liguistas mėnuo šviečia pavogta šviesa. Tavo tėvas - Agamemnonas Bailys ir išdavikas. Snieguolės miego Nesudrumstė joks princas: ją suėdė Darbšti kandis, ir ilsis po dienos darbų Stiklo karste. Mes ją, ne karalaitę, Saugom su mirusiais nykštukais. Washington, 1960

Vakaro cadenza

Fantastiška cadenza. Sunkios Portiko blakstienos. Juodo Šlamesio trečia vigilija Treciojoj liūdesio linksniuotėj. Mėnulio diskas Atletiško ąžuolo rankoj. Baltimore, 1966

Mirusi siena

Pirmos komunijos paveiksle Godžios laiko dulkės Išgraužė mėlynas akis; Veidrodis - kaip nusišovęs Verteris, Vieux beau du temps passė, Mirusioj krikštasuolėj. Juoda skarele ir nupudruotais Žandais senelė pelargonija. Dvidešimties metų musė Ir aksominis voras Spindinčiais agato vyzdžiais Guli švento Jono plaukuose Kaip imperatorius ir sugulovė kriptoj, Ir paskutiniai spinduliai, sukniubę Švelnaus tiksėjimo agonijoj. Baltimore, 1967

253

Sapno fragmentas

Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?), Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio, Nerimstančiais varpais sudaužė naktį; Dangus ten buvo mėlynas tik mums. Raudonas burlaivio šešėlis laukė, Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį: Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo Namų duris, ir pasigirdo balsas: Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos, Kuriuos tegalima paliesti lūpom, Atėjus iš bespalvių savo valandų. Baltimore, 1955

Vergilijaus laidotuvės Neapolyje

Laivas sustojo prie kranto auštant. Rasa spindėjo virvės ir mieguistos Jūreivių akys. Kalnuose Aidėjo šauksmas ir aštrus švilpimas. Orfėjus, Nubudęs smiltyse, klajojo Su žvėrimis ir paukščiais. Harpijų būriai, Achajai ir trojėnai tolstančioj tamsoj Beviltiškai kovojo su aušra: Jos pirštai lietė Posillipo alyvmedžius ir stiebo Šešėlyje sustingusį centurioną. Jo kūną suvyniojo į bures - melsvus Sparnus, atnešusius laivą, Dar tebedvelkiančius Enėjo Legenda ir Didonos meile. Rūstūs žemdirbiai, Apžėlusiais kūnais, lyg faunai, žemėtom Rankom nešė uolotu šlaitu. Piemenaitės Dainavo, ir liūdnas fleitos švilpimas Sunkės į šiltą kaip rankos, Plūgu ir vyturiu dvelkiančią žemę. Washington, 1959

255

Tubingen 1945

Tavo rankos buvo pražydę Šaltom, vėjuotom gėlėm. (Mudu tąsyk skaitėm Andrė Gide, Svaigdami laukais ir eilėm.) Kažkas mus taip baisiai slėgė. Ilgesys? Ir aš tave Vadinau Caroline von Schlegel, Lydėdamas Bacho gatve. Der blonde Eckbert - mėnuo Švietė mums vakarais Ir gluosniui, liūdnam kaip Lenau, Po tavo langais atvirais. Kaštanai gūdžiai švokštė, Kad miršta džiaugsmas trapus. Mes klausėmės, kaip bokšte Laikrodis muša kraupus, Apsvaigę nuo keisto kvapo Užburtos alyvų šalies Ir ant Holderlino kapo Nuskintos laukinės gėlės. Tubingen, 1947

256

Mergaitės daina

Sodai. Buvo be galo sunku Juos nešti (bet kas yra sodai?), Ir tavo rankos Greit tapo nebepakeliamos. (Bet kas yra rankos Ir kaip atskirti jas nuo liūdesio?) Takas buvo šaltas. Ėjom Nežinodami, jog tai tik sapnas, Nežinodami, kad einame abu,Ir tu prispaudei savo šaltas lūpas, Išsunkdamas Jau paskutinį saulės lašą Iš mano nesuvokiamo tikrovėj kūno. (Bet kas yra kūnas?) «

Aš dar tebebuvau žolė (Bet kas yra žolė?), Aš dar norėjau būti tik žolė, tik ženklas, Tik klausimas ir nesuvokti Savo kūno prasmės. Ir tu Turėjai net sapne manęs neliesti, Nes kūnas yra būti. Baltimore, 1956

257

Priešaušris

Siauras mėnulio pjautuvas. Ajerų ir dumblių kvapas Nendrių karalystėj. Tamsa pavirto balzgana tyla. Naktis susisėmė sidabro lobį. Paukščių Takas Nusileido žemėn; Juo grįžta iš miestelio, Bandydamas kažką dainuoti, Mano tėvas Su varpine po pažastim. Dienos estradoje ryškėja pultų Kontūrai. Greitai pasigirs Pirmieji saulės uvertiūros Taktai. Languose Iš lėto blėsta susapnuoti miestai Ir šulinio vėsaus gelmėj Panirę spindi Mieguistos piemenuko akys. Baltimore, 1954

258

Astrai

Tu niekad nebuvai man taip artima, Kad savo kūnu liestum rudens spalvas. Bet šiandien tylūs tavo žingsniai Skamba kaip nykios Vivaldi fleitos. Ir tavo rankos šypsos. Neliesk! Negrįžk! Kodėl tu jo nelaukei? - Per daug giliai! Kaip blausiosf in de siecle damos, Gęsta už lango rugsėjo astrai. Sunki daiktų ramybė beliko tau Ir fosforiniai žodžiai karčiam sapne. Tavo plaukai - atsiminimai Vasaros upės švelnios pakrantės. Redon. Komodos. Vazos ir antakiai - • Lyg durklai. Veido smiltys ir nebūtis. Kaip gelsvas abažūro šilkas, Mirštantys astrai palangėj smilksta. Baltimore, 1957

259

Lietaus teologija

Mergaitės žingsniai Seno veido tyloje Nepaguodžiamas peizažas, Kur žalumą Juodai nudažo akys, Būties erozija, Nežinomos ir niekad nenudžiūvę Ašaros ir teologo Lietaus traktatas į stogą. Panta rei. Annapolis, 1960

Neužmirštas skausmas

Rankos laukia amžinai. Ant stalo liko Mėlynos hortenzijos, dulkėtų Lūpų dėmės akyse ir tavo Džiaugsmo lygtys, užrašytos Šalta atminties kreida Būties lentoj. Baltimore, 1968

Tūkstantis antrąją naktį

Tavo laiškai, Neparašyti man ir niekad negauti, Tavo pasakos ir lūpos Tūkstantis antrąją naktį Būtų neatskleidę Daugiau už gyslų raudą: Tavo ištiesta ranka Pasakė viską. Baltimore, 1966

Lied

Balandžio mėnesyje, naktį, Nežiūrint saulės klyksmo, Mes iškeliavome į šiaurę. Keistas talismanas Ant spindinčios mergaitės rankos Nykiai liudijo, kad ilgesys Bus mums ir tau sunkus. Nyko spalvos, Kaskart daugėjo paukščių, Ir vis dažniau dangus Primindavo mums kėliais Žaidžiančios suknelės mėlynumą, Jos nesišypsančius žodžius, Jos skausmą pilkoje žuvėdrų Plasnojimo tokatoje, ir mes Supratom, kad ji mirė. Baltimore, 1969

263

Kovas

Aš vis dar tebeieškau tavo Mirusiam lange apleisto silueto, Tavo lūpų lietuje ir tavo balso Vaikystės šulinio vienatvėj; tavo pėdų Juodabrasčių smiltyse, Kur aklas slėnio aidas rauda Juodalksnio viršūnėje, prie tako, Vėjo pašarvotos pilnaties. Baltimore, 1969

Vyno stebuklas

Vanduo žinojo visa, bet tylėjo; Sunku jambuvo išlaikyti Beprasmio džiaugsmo paslaptį, Neleidusią atskleisti Savęs, tik būti savimi: ištikimybė gamtai Ir prieblandai, ir tylai, Ir išsipildymo šviesos pilniems namams. Patriarchalinėj tamsoj, Ant apverstos amforos, Virpėjo žvakė, pridengta šiurkščiais delnais, Ir šypsena, norėjusi paslėpti Smaragdą, degantį ant rankos, Užmiršusios krūtis, ir lūpas, Nebeatsimenančias lūpų: Ir ji žinojo visa, bet tylėjo, Tiktai vestuvių eisenos ir ženklo Dar tebelaukiančiai šokėjai, Nežinančiai ir nenorėjusiai žinoti, bet gyventi, Prisiminė lankstus liemuo, Šilta kaip žemė drobė ir ugnies įkaitinta keista daina. Staiga vanduo užsidegė vynu, Ir sutemos, išsišakoję milžiniškais medžiais, Apraizgė kūnus; dantyse ir gomury Nubudo prarastojo rojaus atminimas; rankos Prisiminė krūties stangrumą; lūpos Pajuto vynuoges, ir kaip nuvytęs žiedas Xdulkes krito amžinybės ilgesys. New York, 1960 265

Lindau

Nemigos žemėlapyje aš randu Mūsų nakvynės miestą - Lindau Ir seną viešbutį Su pelargonijų vazonais Palangėse ir pro sunkias Užuolaidas vėl įeinu \ skambantį mergaitės sapną, pilną Erotiškų kvapų, obsceniškai nervingų Linijų ir gestų, - į kambarį, Kur tu tada gulėjai Nuoga prieš sužeistą Apvaizdos akį, Nebesislėpdama ir niekam Neatsakydama, pati jau tapus Erdvės ir laiko dichotomija, Žinodama, kad mums nei kūnas, Nei laikas nebetaps žodžiu. New York, 1957

266

Sekmadienis Sapnas - palaidais šviesiais plaukais Otilija, palinkus iš blakstienų Balkono, žiūri ametisto akimis, Kaip mėlyna prijuoste širšė Raudonu kibirėliu semia Gūdžiai aidinčiam aguonos šuliny. Baltimore, 1967

Requiem H Moderato cantabile

Nepasikeitė tik F6, ir viskas tapo Svetima ir tau, ir man (Pirmąkart sakau aš: tau). Nuščiuvo Šilko šlamesys. Pingvinas krito Snapu žemyn ir dingo tamsoje: Nes jis žinojo daug daugiau už mus. Būtis ir forma - kūnas, tapęs žodžiais, Vidudienio imperija, rugpjūčio naktimis, Mergaitės kūno teologija ir Gelsominos meile, Nebesulauks (o gal nelauks?) prisikėlimo: Gyventi rūsčioje Chimerijoj, kur lietūs Krinta amžinai į skausmo langus, Kur sniegas satininiais Batukais niekad neįeina pro duris, Kur saulė tik legendoj pasirodo Ir kur lakštingala, - tiktai įsiklausyk, Rauda ne Jurgiuką šaukdama, Bet: Viešpatie, o kur aš pasislėpsiu, O kur aš pasislėpsiu nuo rūstybės Tavo?

268

Draugystės matas - baisi artumo praraja, Šiurpus, beprasmis tolis. Taip. Sunku mums buvo Vaidinti abejingoje vienatvės Komedijoje, kur atsakymai išduoda, Kur intelektas nuolat tyko grobio, Kur su pagieža grumiamės, kaukėti, Kovos už būvį nuožmumu Ir gailimės, vėl į save parėję, Kad negalėjom niekad atsiverti. Tiek žodžių liko tavo Skausmui, nebuvimui ir vienatvei. Baltimore, 1970

Requiem R i

Vidurnakčio tyloj staiga sukliko Langai, ir rankos griebėsi akių; Atsiminimų džiaugsmo juodas kraujas Nudažė ašarą akies kampe. Prie stalo susirinkę kraupūs tavo Beprasmės rytdienos skausmai vėl ėmė Raudoti, nykūs, nepaguodžiami, Kaip cantejondo, kaip chagrin d'amour, Kurio visam gyvenimui pakanka. Kiteroj tolimoj - ne, dar giliau Pasąmonės bedugnėj - mumyse Išaugo permatomas tavo kapas.

II

Norėjau skųstis, šaukti ir maištauti, Suvokti klausdamas: kodėl likimas, Gimimo valandą pasmerkęs smilkti Bežadėj vienumoj ir užmaršty, Toli nuo akinančios šventės triukšmo, Dabar staiga atsiminė tave, Panūdo tavo kraujo ir, suradęs Kaip žiogą, čirpiantį linksmai žolėj, Nespėjai nusibraukti nuo kaktos Suprakaitavusių plaukų ir šypsnio, Užklupo netikėtai ir panėrė Liūdnai bespalvį tavo siluetą \ rūsčią Periflegetono srovę.

271

III

Bet mano šauksmas, mano raudos būtų Tik ciniška ironija, tik aukos Likimui ir dievams, tik veidmainystė, Tiktai beprasmis melas - taip, kaip saulės Lopšinė mirusiam vaikystės medžiui. Nes juk ne mums tavęs iš tikro gaila, Ne mes tavęs iš tikro pasigendami Tavęs iš tikro liūdi, pasigenda Švelni melodija in moll, kuria Tu tildydavai mūsų egoizmą, Namų apyvokos darbai, asla, Komodos, skalbiniai, našlaitis viedras Ir ašarom karčiom paplūdus šluota.

IV

Dabar - visi užmiršo. Nieks tavęs Iš tikro niekad nemylėjo. Niekas. Ir niekad. Niekad. Kas gi kada nors Iš tikro myli? Tu buvai tiktai Skurdus ekranas mūsų veidmainystės Ir įgimtos tuštybės žaismui. Tavo Mirtis, išvedus pirmąkart į sceną, Mus privertė drebėti ir gailėtis, Deja, savęs: kokie mes esam trapūs! Visi užmiršo. Tavo kapo žolei Dar nesuėjo metai, o tavęs Neliko nė žymės, nė ženklo: tavo Didybė, kaip ir mūsų, - išnykimas. Baltimore, 1968

273

Requiem U 1. Žiema in Paradiso

Akmenys bėga. Akmenys klumpa. Atsikelia ir šaukia: Nežudyk! Akmenys. Akmenys. Mes esam akmenys. Mes esam Dekalogo akmenys. Mes niekad dar nebuvom žmonės. Užmiršk, kad gyvenai. Užmiršk save. Bažnyčios prieangyje guli Siaubingai sužalotas Golem. Žemėtais marškiniais berniukas, Varpai, alyvos, grindinio žolė, Žibalo, žuvies ir skurdo kvapas Lydi mirusį iš džiaugsmo karuselės maršą. Iš prieglaudos akių Teka šaltas laiko kraujas, Kantrus kaip rūdys, Pradėję milijoną tonų geležies. Prie violetinio saulėleidžio altoriaus Suklaupę žiurkės meldžiasi šiurpioj tyloj. Bet nėra žmogaus. Nebuvo, Nebėra ir nebebus žmogaus.

274

Žuvų turgavietėje atverstoj didžiulėj skausmo Toroj Vėjas drasko trupančius lapus ir sniegas Jau baigia užpustyti Prie šulinio sukniubusias raides. Negerk! Tai kraujas! Tavo kraujas! Mūsų kraujas! Užnuodytų atsiminimų kraujas!

2. Atgautas laikas

Akli fasadai, kurčios durys, Apviltos rankos ir išduotos krūtys. Raudom įstiklinti langai. Aušros ir nevilties ekstazėj Nesuvaldantys žiedų kaštanai Laukė manęs prie skausmo sienos, Kaip mirusiame kitados Paukščių pilni vidudieniai, Gregorianiški choralai Ir ryto katedros berniukų choras. Atsimeni? Aš gyvenau tenai katės Pasaulyje, klausydamasis lango musių dialogo, Mėgindamas suvokti Nerūpestingo žvirblio optimizmą Ir seno arklio sielvartą. Tenai Aš pažinau šuns buitį: jo rūpesčius, jo darbus; Žinojau jo dienotvarkę - kur eina, Ko ieško, ko jamneramu. Jis buvo mano Kantas, mano Lao-tse, Mano patikėtinis ir mano draugas: Aš jam išpažinau Ferminos Marquez meilę. Dabar ir vėl aš vaikštau Užgijusiomis Kauno gatvės žaizdomis, Klimpdamas į juodą nekaltumo

276

Purvą. Kruviną dangaus balkoną Uždengė alyvos. Kankinio ranka Tebematuoja bokšto laikrodyje laiką. Gregorianiški choralai. Ryto katedros berniukų (paukščių) choras. Adam ubehema tošia Adonai Čeža neapykantos žolė. Adonai! Adonai! Jis gimė Ir niekad nebeprisikels. Baltimore, 1958

Gedulas

Mirtis pašovė lakų paukštį, drąsiai Plasnojusį sparnais; Vivaldi, vėjas ir vargonai Vejasi sidabro strėlę Būties hiperbole. Jokia Jorindė Nebesapnuos kaip kraujas raudonos gėlelės Tavo šventei. Saulės vietoje - kraupi dėmė. Akis ir šviesą Uždengusi gigantiška ranka Grėsmingai dunkso horizonte. Mirtis pašovė lakų paukštį. Kraujas Ir plunksnos krito Būties hiperbolėn, Nes tu buvai tik klausimas; Dabar esi sprendimas, Kurio nei kraujas, nei naktis nebepakeis. Silver Spring, 1964

278

Šeherazados kapas

Trylikos metų Gilumo tavo kapą Balandžio danguje Rachitikės žolės pageltę pirštai Švelniai glosto. Aš vis dar teberaudu Veidrodyje paliktojo lobio: Langai sugėrė tavo plaukus, Lūpas ir akis, Duris ir sienas, Kindertotenlieder Ir stalą Su dar neatplėštu Mėnulio laišku. O nebuvimo džiaugsme! Aš ir vėl einu Pamišėlės akių šaligatviu t turgaus aikštę, Kur dega pranašiškos akys Ir hesperidžių obuoliai. Montreal, 1967

279

Ars poetica

Kiekvienas žodis, Ištartas tuštumai, mus slegia Pasaulio sukūrimo vienatve Milijonais metų, laiko Ironija ir nebūtim; Gimsta ir gyvena Savo būties komediją: kovoja, Sąmokslauja ir išduoda, Apnuogina arba pridengia, Liudija ir miršta Kankinio mirtim. Galingoji Gramatika, žodyno Imperija, kur viešpatauja Kilnus Veiksmažodis, nutukęs Būdvardis ir nuogas Daiktavardis, Kur telpa visas mūsų Skausmas ir pasaulio Istorija - turėti, būti, pavadinti, Klausimo laisvė ir sprendimo Prievarta (nėra būties Be klausimo), balandžio Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjo Sintaksė ir sniego alfabetas, -

280

Vienintelė būtis prieš laiko Antplūdį, vienintelė būtis turėti Prasmę ir būti be prasmės, Kaip mirti už tėvynę ir išlikti Mirtim, nes žodis Yra daugiau nei kūnas, nes nėra Daiktų, yra tik žodžiai: Dievas ir žmogus. Baltimore, 1959

Tristan da Cunha

Aš norėčiau būti gimęs Tristan da Cunha - saloje, kur aušros Stebisi, kaip šeštąją kūrimo dieną, Bundančiais veidais, kur žemės niekad Nesutepė konkistadorų akys, Kur raumenys ir sąnariai dar neužmiršo Savo paskirties; sugrįžti ir gyventi ten Be praeities, be rytdienos, vulkano Ir amžinybės grėsmėje, tik su savim, Tik savyje; atgauti prarasto buvimo būdo Formą, suvokti rankos, šulinio ir viedro Statiką, vėl savo būtį grįsti duonos, Vandens, saulėleidžio ir peilio Dinamika, estetika ir teologija. Baltimore, 1963

282

Žiemos teismas

Saulėleidžio mieste, Ties aukštu švino kalnu, Kur telkšo juodas neapykantos ežeras, Kur žuvys gedulą lig šiol tebenešioja, Mane sutiko tik nuoga Leclairo Melodija ir sniegas, dvelkiąs Motinos plaukais ir Vilniaus gatvėmis. Iš varpinės langų kabėjo juodos Vėliavos su skausmo runomis. Vilkų Staugimo nebesigirdėjo. Geologiniais griuvėsiais virtusioj bažnyčioj Juodvarnis Savonarolos veidu dėstė Būties ir vardo tapatybę, Būties ir išnykimo dėsnius, Ir mano emigrantas ilgesys staiga suprato, Ką rašė Mokytojas kelio dulkėse, ką mąstė Markas Aurelijus prie užsnigto Dunojaus. Pakalnėje, ties Paskutinio Teismo siena, Rėkė pasmerktas vežimo kvapas ir raudojo Krūtis ir hesperidžių Obuolius pardavinėjusi Uršulė. Mums įėjus, Kovo Angelas, l'Ange exterminates, Mūsų tyloje, už mūsų stalo Su rankšluoščiu, peiliu ir duona skaitė Žiemos sprendimą: Tau gyvenant Strontiumo migloje, anapus Kinų Sienos, Kur nėr rasos, nėra vėdryno,

Kur nepasiekia sausas kuosos Kosulys balandžio naktį, Riteris ir Jonė mirė Iš skausmo ir vienatvės. Tavo rankų Pavasario lietus nebenuplaus. New York, 1971

Vilnius 1943

Skausmo šaligatvyje geležinis Žingsnių aidėjimas. O kruvini langa Ir durys! Surūdijęs maršas Nužudė užpustytus Kovo vidudienio žodžius. Kruvinos staktos. Kruvini Vidudieniai ir aušros; mėnesiena, Langai ir knygos; Mergaitės pirštai ir klavišai, Jardins sous lapluie, Tyla. Motina nesuteptoji! Surūdijęs Maršas plėšo mūsų gyslas. Atsargi Gaono gatvės žiurkė (Kontrabasas įsijungia), Pagriebusi neklaužadas vaikus, Bėga klykdama: Thalassa! Kraujo jūra! Washington, 1966

285

Markas Aurelijus, Carnuntum, A. D. 180

1. Sau pačiam

Kalnai, belaikės tolumos ir juodas Pušų švokštimo šiurpas: krauju pasruvę Saulėleidžiai ir markomano akys; ledo lava Plūstančios aistringos, jaunos upės Tylos ir sniego sąmokslas prieš mus: Laikas, ciniškas ir kietas, siena, Visas ir visur, ne upė, amžinai dabar Ir niekad nei rytoj, nei vakar, Stovi rajus, nematomas ir nepajungtas Būties prozodijai; vienatvės li?nes Tarp barbaro ir tarp manęs, limes prieš dievus, Prieš kvado ir jazigo sapną Atrasti mus, pagrobti mūsų skausmą. Trukmėje Būties versmė, nes gimus prasidėjo paskutinė Diena: gyventi, taip, gyventi Šalia, belaikės monotonijos grėsmėj, kas dieną Braidant teisiojo būties purve ir žinant, Kad kankinys ir gimsta, ir gyvena Tam, kad būtų nužudytas ir kaip vilkas, Sušalęs girioj, mirtų tobulai gamtos cikle, Nežinomas ir nebijodamas, jog taps ir bus Niekas, niekados ir niekur.

286

2. Sunui

Visa, kas gimsta ir nenori Mirti, sūnau, yra legenda. Mes esame legenda. Už mūsų sienų Tykančio barbaro mes niekad Nelaikėme žmogum ir savo tiesą Vadinome vienintele. Tvirtoves Statėme tik prieš save, Prieš savo neapykantą ir skausmą. Bet barbarų visad tiesa. Vandens tiesa. Ugnies tiesa. Mirties tiesa. Ir mūsų kraujas Buvo mitas, nes gyventi, ne statyti, Yra vienintelė tiesa, Todėl ir mes abu, sūnau, Esame ir būsime legenda. Baltimore, 1960

287

Barbarai

Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo Sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos žirgai Ant karčių išneša laukinę kontinento saulę, Apspjaudytą ir kirviais sukapotą. Jos šviesos Apakintų beveidžių demonų būriai Ir protėvių benamės dvasios, Su gaujomis išalkusių vilkų Atsekę mus iš paslaptingo Oriento, Ištirpsta su tamsa. Prieš mus, žaliam slėny, Rubinais spindi išsvajotas miestas. Nuo mūsų klyksmo ir žirgų žvengimo Suaižėja dangaus kristalas, ir eiklus Baltais sparnais Pegasas krinta ant žolės. Pomegranatai ir Pomonos krūtys Apsipila krauju. Prie miesto vartų Mus pasitinka Princas. Jo baugščios akys Suaižėję nuo mūsų klyksmo ir žirgų žvengimo. Nuplėšę purpuro apsiaustą ir vainiką, Užmetame gatvėj mirusiojo rūbą, Ir dingsta jis minioj, pilkesnis už visus. Liepsnojančiomis naktimis mus lydi Vilkai ir girtos moterys (kurios suteps mus), Ir nukankinto Pranašo užkimęs balsas, Grėsmingai skambąs tyloje: Kas man padės nuplauti tavo Ir mūsų gėdą, o Kolona! -

288

Bet greitai neaprėpiamą pasaulio alkį Nužudo pragaištingas ilgesys Išlikti ir išsaugoti svajonių lobį. Mus apima aistra įforminti ir pavadinti savo būtį, Užmegzti dialogą su dievais: Mes pradedam statyti miestą, savo sapną Paversdami istorija. Jo žemė, Užnuodijusi mūsų dulkes, išaugins žlugimo medį: Barbarai ateis pas mus. Baltimore, 1961

Vaiduoklis pasitinka grįžusį iš tremties Po ilgo klaidžiojimo mano rankos Pradėjo nebejusti Daiktų, ir aš gulėjau kaip nudžiūvęs medis Prie upės svetimos, po svetimu žvaigždynu. Geltonas tropikų lietus Negailestingai plakė mano odą. Vos pasirodžius saulei, dieną, Aš bėgdavau, bijodamas jos keršto; naktimis Sapnuodavau ginklų žvangėjimą, Kraujuotas vėliavas ir sutikimo maršus; Žygiuodavau kolonose su mirti pasmerktaisiais, Žinodamas, kad jų tikrovė - mano sapnas; Bet jie mane palikdavo kaip aktorių aplodismentams Ir mirdavo vieni ir už save, Bijodami, kad jų anapus neišduočiau. Ir taip nubusdavau, nė budelio nepastebėtas. Nebegalėdamas pakelti tuštumos Tuščias iš tuščiausių, nuogas iš nuogiausių Vien argonauto tunikos likučiais Pridengęs strėnas, grįžau namo. Prie vartų nepažįstamas vaiduoklis tarė: Tu žinojai, kas yra tremtis, Žinojai laisvės, kraujo ir vergystės kainą, Bet nežinojai, ką tu palikai: imk, viskas tavo! Nieks čia nepasikeitė. Vėjarodis tapo nukryžiuotas. Medis pasiliko Ir mirė, neužbaigęs savo testamento tau. Kokia skaidri naktis! Koks vandenio šniokštimas! 290

Motiną palaidojo dangaus skliaute, Nes žemė buvo persisunkus jos sūnų ir tavo brolių, Kaino ir Abelio, krauju. Jauniausia Sesuo, šviesplaukė Mėnesiena, Tapo svetimo kareivio sugyventine, ir jos vaikai Saugo tolimiausias Skitų žemės sienas. Tavo žmona tebėr ištikima ir tebelaukia Septynios saulės ašarų neišdžiovintų, Septynios upės nenuplautų gėdos Ir marškinius, išaustus tavo sutikimui, plauja Kentauro Neso kraujuje. Kokia naktis! Koks vandenio šniokštimas! Provincetown, 1963

Mėnesiena

Juodi kaštanų siluetai. Kilmingi, aštrūs profiliai ir ilgas Koridorius su aukštu Safyro mėnesienės langu. Delvaux. Šešėlio pirštai Glosto tavo spindinčias krūtis. Tavo sunkių blakstienų Nendryne kyla Šaltas Tūbingeno mėnuo. Šilko šlamesys. Glicinijos ir kaukės. Žingsniai Mediniais laiptais ir takų Žvirgždu: Coppelius ir Spalanzani Laidoja Žmogų mėnulyje. Baltimore, 1966

292

Vienatvė

Paskutinės mūsų dienos Buvo liūdnos. Niekam Nebereikėjo mano balso. Tik šešėlis, Slinkdamas karštomis sienomis, Neslėpė bežadžio klyksmo nuo tavęs. Aš seniai jau supratau, bet nenorėjau Liesti tavo nebuvimo: džiaugsmas Amžinai paliko tavo slenkstį, Kur švokščia vieniša žolė, Kur aš išmokau tavo kalbą (Kūno pėdsakų erdvėje kalbą) Šešėlio lapų mezginy. Šiandien Frau Holle laidotuvės. Aukso Paukštis Nebedainuos ir Aukso Žirgas nebežvengs. Tu nebešoksi Lėtos pavanos mirusiai infantei: Viso gyvenimo reikėjo, Kad tu išgirstum mano balsą. Baltimore, 1970

293

Išsivadavimo naktis

Trečiasis variantas

Tamsaus sidabro liepos ošė mums Liūdnai ir tyliai. Trapūs kaip daina Žalsvi šešėliai klaidžiojo po sienas Kietai įmigusių namų. Kiemuos Su miegančiais fontanais ir gėlynais Šlamėjo prieblanda vos girdimai Lengvi galantiškų fantomų žingsniai. Ant vasaros įkaitintų stogų Klegėjo kraupios vėjarodžių minios, Ir nuogus gelsvo marmuro pečius Lieknos korintiškos kolonos dengė įmantrūs kedro lapų mezginiai. Švelnus kaip seno portreto mergaitės Tamsiai raudono bolero aksomas Ir minkštas oras glostė man akis, Ir aš apsvaigęs skubinau namo, Tikėdamas pats į save sugrįžti, Nes man atrodė, jog ir vėl radau Neaiškų ir ilgai ieškotų džiaugsmą. Ties pat slenksčiu sustojau. Duryse Alsavo laukianti manęs tamsa, Karšta ir limpanti kaip jaunas kūnas; Ir ant didžiulės pergamento knygos Rausva ranka išblyškusio mėnulio.

294

Ir aš tada, nušvitęs savyje, Ramus, tarytumei sudaužęs džiaugsmą, Vėl pažvelgiau į veidrodžio kristalą: Ir atsivėrė sienoj, prieš mane, Gilus melsvai raudono sapno slėnis Fantastiškas bekraščio džiaugsmo indas, Ilgai stovėjęs aklinoj širdy. Tamsiam paveiksle mėnuo tyliai slinko Pro plačiašakį ąžuolą, nušvietęs Jaunystės nuotykį, ir vėl ramiai, Nupurtę dulkes, ošė sunkios šakos. Toli, slėny, miegojo tylūs miestai; Jų tuščios aikštės, šuliniai, kolonos, Šilti gėlynai, prieblandos, alėjos Ir nuostabaus atsiminimo medy Kadaise mūsų palikti ženklai; O prieš didžiulį išraižytais rėmais Šviesaus kristalo veidrodį gulėjo Karšta naktis - Velazquezo Venera. Baltimore, 1959

295

Rytas Nemeikščiuose

Pavargusiais plaukais sena Uršulė, Per klaidą grįžusi iš amžinybės, Su kultuve ir skausmo skalbiniais Dejuodama vėl eina į pakalnę. Nubudo upėje akmuo, ir kuojos Taškydamosios plaukia pasroviui. Sunkios vėsos pritvinkę mėtos svyra \ nusižeminusias kelio dulkes, Klausydamos, kaip sidabrinės liepos Viršūnėje smuikuoja girtas bernas, Kaip slėny lala mirę šienapjūtės Ir dalgių, laiko plakamų, staccato. Melsvai raudonas saulės rutulys Staiga ištykšta tūkstančiais skeveldrų, Suklinka veidrodis, ir Šv. Jonas Nubudęs bėga pro duris: gatve Iš mistiškų laukų pareina, faunų, Žemėpačių ir kaukų lydima, Rasa alsuojančiom krūtim ir vyšnių Krauju aptekusiais dantim ir lūpom, Su upėmis pratrukusio lietaus Chromatiniu šnarėjimu, su medžių Trioškėjimu audroj, aštriais žaibų Zigzagais, plakančia ledų kruša, Su trypiančiomis bandomis, su paukščių Riksmais ir milijonais parazitų Jauna eschatologinė diena. Baltimore, 1971 296

Žiemos teologija I

Eliptiškas peizažas

Tavo karališką nuogumą ėda Piktas ilgesys. Diena Spindinčiom žirklėm kerpa Negyvus tavo plaukus. Eliptiškas peizažas tavo Rūbų klostėse - bežadžio Skausmo signatūra. Perkąsta gerkle žiema Laukia už durų. Kruvinos iltys, Kruvinos pėdos sniege, Vėnus d'Ille kasnakt Lipa girgždančiais laiptais. Baltimore, 1979

298

Der cherubinische Wandersmann

Der cherubinische Wandersmann Pirštų galais įeina pro vartus į kiemą Ir, atsirėmęs durų staktos, dėsto Atsiminimų ontologiją. Akių aukštumo dangus ir didžiulės Raitų milžinų kolonos. Prie kirvio Prišalo liežuvis. Ant sniego Kruvinas šūvio aidas. Vilko šermenys girioj. Urvinės kranto kregždės randa Sapne mus abu (jos buvo tavo draugės). Rytas skausmo išraižytom rankom Atsklendžia durų velkę, Ir su pirmaisiais Grybautojų balsais miške Per kelią perbėga barsukas. Der cherubinische Wandersmann Guli pašarvotas aukštoje Platanų navoje. Prie karsto Klūpo Teofrastas ir jo Augintinė Hetaera esmeralda, kurios Akimirka yra didesnė Už laiką ir už amžinybę. Rehoboth Beach, 1982

299

Sunkiai krito paskutinis

Sunkiai krito paskutinis Dar neišgerto laiko lašas \ skausmo vandenį, ir mums reikėjo Skirtis, Nė nepradėjus Mirti ir gyventi vienas kito Gyvenimu ir mirtimi, kaip moko Heraklitas, dar neįrodžius Lietaus ir lūpų teoremos Atverto kūno lentoje. Ir tik dabar aš sužinojau, Kas yra tremtis: kapų paminklai Tyli svetima kalba, Ir man dabar reikės rašyti Amžinai ex Ponto, žinant, Kad tik silurinis akmuo, Krisdamas į šulinį, Kalba taip, kaip mes. Baltimore, 1976

300

Miestą paliekant

Man nė kiek negaila Palikti miesto, kuriame Gyvendamas, aš savo buvimu Neatnešiau šviesos ir nekovojau Už tiesą ir už laisvę, nemylėjau Artimo, tik sąžiningai Mokėjau mokesčius, Skundžiausi bloga tvarka, Nė kiek prie jos neprisidėdamas; Reikalavau negailestingai Bausti nusikaltėlius; Skelbdamas tik savo tiesą, Gyvenau tik sau. Todėl Nieko čia nėra, Kas būtų mano. Nieko Negaila. Bet išeidamas Vis tiek aš dar norėčiau Paglostyt savo svetima ranka Iš grindinio akmens Išaugusios žliūgės galvelę. Baltimore, 1975

301

Žiemos psalmė S

Tu man sakai: žiema yra pelynų ir tylos Skonis gomury; kad tau jau siuva Šiurkštų Pelenų Dienos drabužį, kad vienatvė Bus mums abiems sunki ir, brėždama Juodą liniją baltam sniege, Tu išsprendi pasaulio mįslę. Baltimore, 1979

Keturi balandžiai

Tu žinojai, kad mirtis Nelygi amžinybei, Prisikėlimas netolygus džiaugsmui Būti savimi. Dabar Tavo pečiai nebeprasimuša pro drobę Ir tavo krūtys nebėra Pavėsingas šulinys, kur užsikniaubęs Vakaras gerdavo šiltą, Žvaigždynais tekantį pieną. Pagalvy verkia likusi galvos duobė. Diena įrašė savo skausmą Visur: rankose, tyloj ir grindyse. Šviesa - plačiai atvertos Plėšrios aro akys. Pro duris, Tavo žingsnių karstu nešini, Išskrenda keturi balandžiai. Baltimore, 1979

303

Svetima šalis

Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš Niekad nieko nemylėjau šiam krašte. Einant Basomis kojomis per pievą, susimokę žolės Užnuodydavo kraują, ir rankas Išberdavo sausi ir niekad neužgyjantys šašai. Vanduo, Man geriant, tapdavo piktai geltonas Ir drumstas neapykanta. Nuo karšto vėjo Užsidegdavo burna kaip prerijų žolė, ir medis, Man sustojus, nebeduodavo šešėlio, Pakeldamas nuo žemės jį kaip rūbą. Ir aš turėjau grįžti - kaip Odisėjas, Lydintis juodam laive Chrizeidę. Grįžti Ne į tėvynę, ne, tik į tėvynės žemę (Nes mano dvokiančiom žaizdom tėvynėje nerado vietos), Kur aš dabar ir vėl sapnuoju tolimąsias Šalis, pays lointains ir blaae Feme. Baltimore, 1974

304

Dulkių sluoksnis ant slenksčio

Dulkių sluoksnis ant slenksčio Auga kas metai. Stale Parėjęs radau kažkieno Alkūnių žymes. Ašaros buvo išdžiūvę, Rauda pasmaugta. Ant lempos Suposi balta kartūno prijuoste, Mane staiga atpažinus, Pikta rugsėjo musė. Baltimore, 1969

Mirtis

Aš esu upė. Atjoja, Nusėda nuo žirgo Ir geria atsigulus (Kaip tu kadaise) Mano vandenį Prakaitu dvokianti mirtis. Baltimore, 1979

Hektoro šermenys 1938

Prie sunkiai alsuojančios upės, Kur pilkas sniegas ėda lūpas ir akis, Guli nuogas Hektoras, gimęs Devynios dešimtys pirmaisiais metais. Žuvys po ledu nežino jo vardo, žmonės Užsigynimo ir melo imperijoje bijo atsiminti Jo veidą. Hiperborėjinės pūgos, Bėgančios nuo tamsą sėjančio Achilo pykčio, Ir geltonas kontinento vėjas staugia Iš juodo Hirmologion. Plėšraus Paukščio galva ir kruvinais nagais Angelas stovi galvūgaly, atnešęs Trojoj vasaros nakties žiogelių Nukaltą žiedą jungtuvėms su mirtim. Baltimore, 1979

307

Li Po kelionėje

Amžinai pakeliui. Išeina auštant. Miglotais uolų ir debesų takais Pakyla prie taikingos atsiskyrėlio trobelės. Sustoja. Klausosi. Nėra namie. Tiktai ant slenksčio Sklidinas vandens ąsotis ir tyla. Nubraukęs Prakaitą, atsiremia akmens briaunos ir žiūri, Kaip paukščių ir kareivių voros traukia sienos link Per mistiškoj tamsoj dar tebedunksantį kalnyną, Kaip ryto spinduliai kapoja juodus Retėjančių nakties gynėjų šalmus Ir šešėlingas slėnių prarajas užlieja Auksinės saulės dalinių kolonos. Jis grįžta sutema ir duona Kvepiančion atkalnės smuklėn Tik vakarui dienos taures pripildžius Liepsnojančiu tamsos vynu ir miega apsiklojęs Dangum, kurio juodam šilke išsiuvinėtas Žalsvas vasaros mėnulis. Baltimore, 1979

308

Lopšinė Tanitai

Miegok! Dabar tu esi, Bet mirus Tu būsi dar labiau. Baltimore, 1977

Žiemos fantazija

Gotiškas ežero ledas. Atlekia žalias vežimas. Fosforiniai žirgai. Širmi pūgos žirgai Ir besimaudančios mergaitės Kūno siluetas Užšalusiose akyse. Žirgai sustoja. Klabena mirusias duris (Bet nieks neatidaro): Tanita, aš esu Tavo vasaros princas, Pametęs sidabrinį raktą \ pienės širdį. New York, 1976

310

Rytas

nei mezzo del cam m in d i nostra vita

Kažin koks paukštis, Greitas ir darbštus - kaip Penelopė, Priešaušrio vienatvėj Tiesia džiovinamąją virvę Ir tyliai švilpia. Niekieno erdvėj, Tarp sapno ir nakties, sulytos Raudonos vėliavos, nusvirę prie Trafalgaro kolonos, Ir kobalto spalvos suknelė Fiumicino Asfalto ir dangaus fone. Pro viską Persmelkiantį riksmą - gatvėje sprogimas: Wer begehrt Einlass, Gilgamesch?Niekas. Motinos - gazelės akys. Auksinis mėnuo tamsioje Enkidu kaktoje. Lentynoj Princas Hūpfenstich, įmigęs ant Heraklito Fragmenta. Paplūdimio Afroditė, atplaukusi pro valtis, Išnyra lig juosmens, ir mano rankoj Spurda, kaip vos tik sugauta žuvis, Jos slidžios krūtys. Bet staiga - šiukšles surenkančių vežimų Duslus burzgimas. Jau čia pat. Čia pat Pilka, pasikartojanti diena. Skubu išnešti Atmatų dėžes. Po to skaitau Spinozos laiškus, galvodamas: jei visas Gyvenimas yra viena ilga mirties diena, Tai kuo tada šis mano rytas Skiriasi nuo amžinybės? Baltimore, 1977

311

Metinės

Mirtis išraižė tavo veidą Aslos varyje. Tyla Ir laikas krūpčioja. Balandis nebemoka Tavo dainos. Rehoboth Beach, 1977

Pavasario simptomai

Laukai staiga nebetelpa Lange ir žaidžiančio vaiko Delno orbitoje. Tavo pirštai Daros panašūs į karklo, Ir Hesiodo sraigė, Namu nešina, Pasirodo ant tako. Netekę prasmės, Dydžių ir greičių teorijos Miršta. Baltimore, 1970

Pasaka

Dinarsad! Dinarsad! Naktis, Ilgais koralo pirštais Sugavus už plaukų mėnulį, Palieka kyboti alksnyne. Dilgėlės ir kiečiai. Po žalvariniais Kopūsto lapais kaukas Sapnuoja žirgus, Prunkščiančius prie jūros. Kanapių, prakaito, deguto Ir stovinčio vežimo kvapas. Ant drėgno rentinio, Kaip kraujas, dega Žalios varlės Auksinė karūna. Baltimore, 1975

314

Vasara paletėje

Rytas atvertė didžiulį foliantą. Dulkėto paveikslo gatvėj Žaidžia melancholiški vaikai. Laikas atsimuša į akmenis, \ sienas ir, nepalikęs jokio garso, Krinta ant veidų. Pražilęs sekmadienis snaudžia Temps retrouvė tome. Aguonos, Išskleidę baltus lietsargius, Šnabždasi darže. Nuvytusių alyvų Natiurmortas (su citra, Gentileschi) Nuodija atsiminimais. Iš tavo balso Išskridęs nematytas paukštis Blaškosi aklais sparnais Ir ieško mūsų medžio. Washington, 1978

315

Mergaitės pasaulis

Jai einant, Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj. Bokštai pasipuošia Šventadieniškais rūbais. Daiktai staiga netenka svorio. Sociologija, politika ir ekonomija Miršta, ir viskas tampa Erotika ir teologija. Baltimore, 1973

Zenono laiško Antigonui Gonatos komentaras Zenonas karaliui Antigonui Gonatos Rašė: dėl senatvės Negalįs pats atvykti ir savo vietoj Siunčiąs mokinius, kurie jo neapvilsią, nes jie Savo vidinėmis vertybėmis Nė kiek nenusileidžią jam. Istorija nesako nieko, nors juos ir mini, Apie jų darbu pasėtą sėklą karaliaus Antigono Gonatos dvasioje. Bet neprotinga buvo siųsti Persėjų ir Filoridą savo vietoj, Nes mokiniai, nors ir geriausi, Suprofanuoja savo mokytojų dideles idėjas, Bandydami paversti jas Materija ir kasdienybe: duona, Vynu ir žudančiu peiliu. Jie sukuria imperijas, kurios Miršta dar negimę - savyje. Todėl minties negalima palikti Vienos ir be globos arba jos patikėti Savo mokiniams, nes sėklos ateitis Priklauso nuo sėjėjo rankos mosto. Baltimore, 1975

317

Recenzija

Forma - kaukėti, sužaloti ir paliegę Žodžiai beraščio ilgesio ir skausmo Tarnyboje - vienintelė laisva būtis, Užnuodyta melu ir pavėluota meile. Tema - seniai išdžiūvęs brolių kraujas, Seniai palaidotieji brolių kūnai, Seniai išduotas brolių skausmas ir seniai Pardavinėjamas Hong-Konge Gamintas Nemunas ir Margirio herojų kaulais Spindinti gimtoji žemė. Laikas Kažkelintieji sąžinės graužimo metai. Idėja - nuolatinis rankų Plovimasis kitų skausmu, kitų kančia, Kitų krauju, kur miršta ir pralaimi Visuomet tik kitas. Bet, deja, Nėra čia nei kovos, nei kraujo - viskas Tik melas ir vanduo. Tėvynė Bejėgėmis svajonėmis užnuodyti trofėjai Tuštybės sienoj. Veidmainystė Neturi formos, neturi amžinybės melas. Dulkės vis tiek nubaus, nes ir herojai, Be saiko valkiojami, Susinešioja kaip daiktai. Baltimore, 1973

318

Viena pavasario diena kadaise

Tavo plaukai dejuodami ištirpo Mistiškos spingsulės šviesoje ir pilko Vandens šniokštimo pastoralėje, name, Kur aš, žiūrėdamas į saulę, augau, Kur vieną naktį nusileido stebuklingas paukštis. Bet tu jo nematei. Kaip aš galėjau Tau jį parodyti? Kaip? Garde Prunkštė nuobodžiaujantys arkliai. \ kalną Sunkiai lipo tėvas. Anapus upės Balsas šaukė: - Ar suradot? - Kitas, iš toliau, Kaip aidas: - Ne! - Taip baigės Tavo ilga, sunki ir neskambi diena, kurios Aš ieškau nesustodamas, nors balsas Anapus upės tebešaukia: - Ne! Baltimore, 1975

319

Laukiant traukinio U stotyje

Atėjau palydėti brolių į Kauną, Palikęs vidudienio raktą Karalienės aguonos skreite. Sėdžiu prie sienos Ištiesęs kojas Su juodu šunim, Laikrodžiui baigiant skaičiuoti Nykiai skambančią Išsiskyrimo grąžą. Kaip aš parvesiu namo Savo ilgesį dulkių ir dilgės spalvos, Kurio akyse Magelano Kelionė ir plaukiančios salos? Annapolis, 1973

320

Insomnium

Aštrus žiogų čirškimas subraižo iki kraujo Gelsvą mėnulio pergamentą. Naktis švendryno žirklėm Iškirpo tavo kūno siluetą mėnesienoje. Annit! Paklydęs užkeiktoj Broceliandos girioj Vagantas joja aplankyti Tumbelinos. Laikas, sustingęs į akmenį. Nuogas, Neaprėpiamas dabar. Degutuotos ramunės Prie vieškelio į Vakarus. Gethsemani Ir Mons Veneris naktį. Kodėl jie man ir tau Neleido pasirinkti? Atsimeni, kaip aš rašiau Vidudienio lange pasaulio atradimo Istoriją? Nusekus vandeniui, pakalnėj ištiestų Drobių takais pro pirtį, kurioje Balandžio naktį prausdavosi laumės, Per petį persimetęs mandoliną bėgo Princas Gesualdo su manim. Bet persų strėlės Užtemdė Herodoto dangų. Keleivi, Jei būsi kada Spartoj, nesakyk, Kaip buvo mums sunku mirti už tėvynę; Kad būtumėm išdavę viską tik už vieną Šviesos sekundę. Tad kodėl jie mums Neleido tąsyk pasirinkti?

321

Laikas teka gyslom, kol jos plyšta. Rytas Mannheime su Henriku. Saulėtekio šviesoj Nubudus fotografija. Vaiduokliai apleistų Tiuringijos pilių koridoriuose, miręs paukščių Plasnojimas. Ichtiofago kapas Agisimbos glūdumoj. Kodėl, sakai, turėjom skirtis Akinančioj Stazione Termini šviesoj? Kodėl? Džiaugsmo ontologijoj nėra vilties, tik vienas Šaltas, epiderminis ir nesibaigiąs skausmas: Žinoti, kaip yra, bet nežinoti kas. Baltimore, 1977

Akimirka

Balta užuolaida mėnulio šviesoje. Geltoni Aukso amžiaus Kūnų spalvos jurginai. Stalas. Aplinkui susirinkę kėdės (Po paskutinės vakarienės). Miręs Vidudienio, gėlių ir vyno kvapas. Pajuodę Letos topoliai ir Fornarinos Kakta. Ištroškęs gerti Vienišas ąsotis. Bet mūsų nebėra. Baltimore, 1975

323

Rudenio mintys

Mėlyni strazdai Švilpauja geltoną dainą. Auksiniais Nagais apynys įsikibo mėlynėj. Mūsų apsnūdę rankos kvepia Keliais ir bulvienojais. Oras Greitai pavirs vynu. Ir aš tau sakau: Mūsų gyvenimas - sapnas Sapne, kuriame tu sapnuoji, Kad aš gyvenu. Rehoboth Beach, 1971

Algirdo kareivis prisimena žygį prieš totorius Prajoję lygumas, staiga aukštai, virš debesų, Išvydom dunksančius tamsaus granito kalnus, Kurių sniegynai ir gigantiškos ledų kaskados, Plūstančios kaip lavos upės, grėsė Užlieti mus. Vidurnakčiais, kaip kraujo vėliava, danguj Plevendavo Aurora borealis, kybanti (kaip mums atrodė) Viršum Uralo. Tik košmariškuose sapnuose, Perplaukę ištvinusias upes ir prasimušę Pro dvasių ir vaiduoklių saugomas girias, Sugrįždavom į gimtą namą. Priešaušrių migloj Užpuldavo mus dvokiančiomis žvėrenomis apsirengę Žmogystos nejudančiom vabalų akim. Ir vieną rytą Kartu su saule tolimam akiratyje pasirodė Su kaukolėm, boluojančiom ant žalvarinių iečių, Su žvengiančiais žirgais ir moterų klyksmais, Šunų ir baubiančių galvijų triukšmo lydima, Kraujuotom nuo arklienos lūpom Aukso Orda. Baltimore, 1973

325

Pavasaris Washingtone

Einant gatve staiga pakilęs vėjas Sušiaušė juodus tulpės plaukus, Ir aš dar kartą pajutau, Kad gyvenu svetimame krašte. Washington, 1978

Vasaros herbas

Vasaros herbe Juodas arklys ir geltonas Vėdrynas. Už suolo Užkištas kirvis, Atšipęs iš ilgesio. Marriottsville, 1971

Hunai

Atsimenu, kaip išmuštam lange Diena sukniubo, nepasiekus Miesto. Gatvėm- tavo veidu ir plaukais Veržėsi paklaikę minios, pasiruošę Išduoti viską, viską visuomet Išdavę, kurčios mano, tavo, mūsų Skausmui. Pro nakties vartus Žygiavo hunai. Ties altorium Iš neapykantos akmens ištryškusioj versmėj Gėrę trys vilkai staiga Krito negyvi sniege, ir aš jau tąsyk Žinojau, jog kraujas niekad nepavirs Duona ir vynu, altorius Stalu ir temstant niekados prie jo Nebesusės keleiviai. Baltimore, 1975

328

Mirtis prie šulinio

Žodis - keleivis, Kurs ieško Vandens ir pavėsio Ir krinta Prie šulinio negyvas - gyvas Vidudienio mirtim Ant vasaros akmens. Baltimore, 1974

Melancholiška žiema

Galvoju: tavo žvilgsnis tąsyk Buvo pilnas Vilniaus gatvių ir namų, Ir tavo juodas siluetas Pleveno sienoje po medžiais. Bet dabar, kai sniegas Krinta ant mirusių rausvų blakstienų Ir gelsvo rankų pergamento, Nebežinodama, ar skausmas yra žodis, Ar žodis yra skausmas, Ar kūnas yra žodis, Ar žodis yra kūnas, tu eini Be tikslo užsnigta Šv. Onos gatve, Ir tavo mintys pasilenkę Ieško kelio į namus. Baltimore, 1978

330

Utenoje

Po vasaros saulės Įkaitintais cemento blokais Gulėjo žolėje vaikystė. Pro Trijų Karalių Kryžiais pažymėtas Duris manęs nebeįleido, Bet aš radau kadaise tavo Asfalte nupieštus kreida Namus ir kapines: Prie vakarinės sienos Dar tebelaidojo tą pačią Elnės akimis merginą. Rehoboth Beach, 1977

331

Imperijų žlugimai

1. Viešpatie, pasigailėk

Kasdien aš sėdžiu Prie savo mirusio pasaulio Žemėlapio, ties mūsų Imperijos griuvėsių sienomis Ir laukiu priešo, Kurio seniai nebėr, Kuris prieš šimtą metų Žlugo savyje - kaip mes. Viešpatie, pasigailėk Beth, kaph ir zayin! Washington, 1970

2. Rudens fantasmagorija

Trapią vasaros civilizaciją Staiga užplūsta alkanos Žiemos imperijos kolonos, Ir įmantri čiobrelio Valstybė žlunga, nesuspėjus mums, Bejėgiams jos gynėjams, dalyvauti Žolės agonijoj: nuo šiol Reikės gyventi nuolatinėj Pax Barbara grėsmėj Galbūt ligi mirties. Baltimore, 1970

Dievai

Baisūs ir netikri Yra besijuokią dievai, Nes mano Dievas gali tik verkti. Washington, 1983

Santėmio pastoralė

Diena jau suvedė Gimimų ir mirties balansą: Wir leben niekt einmal einmal. Smuklėje baigė gerti Šviesos taures. Naktis Tuojau atris pasieny Suverstus tamsos maišus. Laikrodis, kaip vaikas girioj Trupinius, jau barsto Paskutines dienos sekundes. Baltimore, 1976

Mergaitės vasara

Gelsvi namai. Aukštoj žolėj Einančios mergaitės mintys. Akmuo į vėsų upės Vandenį ir šaltas paukščio Klyksmas. Tik jai atrodo, Ne paukštis klykia, Bet dangus. Baltimore, 1972

Laikas

Nežiūrint laikrodžių, Dienotvarkių ir darbo valandų, Lig šiol dar niekam nepavyko Sukontroliuoti laiko ir suvokti, Kas gimime yra pradžia Ir kas mirtyje pabaiga. Heraklitas gali būti ramus: Abiejų krantų Dar niekam nepavyko Sujungti tiltais. Baltimore, 1973

Mokinys

Aš vis dar tebeieškau rakto Lašo ir akmens Kalbai, paukščių tylai Tartaro alksnynuose, Mirusio balandžio Nuobodulio žaizdai iššifruoti Kaip tąsyk Kartaginoje, Kaip tąsyk Vilniuje. Aš vis tebesimokau Savo paties istorijos iš niekad Neparašytos knygos, Kurios lapus Kažin kas ciniškai plėšo Iš pabaigos. Turiu skubėti, Nors visko ir nesužinosiu. Baltimore, 1973

338

Malda

Viešpatie, Suteik laimingą mirtį Hesiodo ąžuolams. Trakijos vėjas, Viešpatie, Trakijos vėjas Atėjęs išraus juos. Viešpatie, Visa, kas turi šešėlį, Neturi paslapties: Gyventi ir maitintis Šviesa, kuri neturi Šešėlio, ir mirti Savo paslaptim. Viešpatie, Suteik laimingą mirtį tiems, Kurie neturi paslapties: Ne mums. Washington, 1972

339

Cante jondo Aš tau padovanosiu Niekad niekados Nesibaigiantį liūdesį Ir ilgiausią pasaulyje kelią, Kad tavo kraujas Niekad niekados Nesužinotų, kas yra namai Ir nusižudėlės langinės Klyksmas naktį: Niekad niekados. Baltimore, 1974

Ballata per una donna defunta

Dabar, gulėdama po gluosniais, Arogantiškai pakreipusi išdidžią galvą, Dvidešimtųjų metų stiliaus suknele, Su ikona ir su apatišku Lambrusco rankose, Turbūt galvojate: Kad tik Rytojus Nesužinotų, kur esu - miškai, Miškai pilni juodųjų uogų -... Su šypsena Jūs klausotės, kaip gelsvos Vingiorykštės įniršę plūsta pienę: Hydropique! Hydropique! Ir per ilgas Tvankaus atodrėkio naktis Jums po išblyškusiais vokais Dega juodas Valois mėnulis Ir krinta Kauno ir Kostromos žvaigždės. Atleiskite, kad neturėjau laiko dieną, Ir atnešu šią puokštę saulės Ir žydinčios mergaitės atminimui Tik Jūsų nakčiai prasidėjus. Bet dabar Jūs žinote, kad negalėjau Peržengti taip rūpestingai ginamos Savo ir Jūsų egoizmo sienos. Washington, 1973

341

Atsisveikinimas vasarą

Berenikai

Peržengusi slenkstį, Tu šoktelėjai du kartu į viršų, Ir lango kvadrate sustingo lieknas Sviesplaukės merovingų Princesės profilis. Ant skruosto liko Sunkus drėgnos blakstienos skausmas. Aš įsmeigiau akis į stiklą, Norėdamas žvilgsniu prismeigti Tavo eterinį siluetą Prie saulėj degančio asfalto, Nelyginant entomologas peteliškę, OMorpho cypris! - ir paversti Elegantiška fosilija laike, Bijodamas suprasti, kad prarandant įvyksta pasaulio sukūrimas. Kai vėl sugrįši, Langas ir žvilgsnis bus Dviem mėnesiais liūdnesnis. Baltimore, 1977

342

Dieną ir naktį

Dieną ir naktį Aš mokausi ir mokausi Tylos geometrijos Ir komplikuotos Akmens kalbos. Dieną Smilgoms ir vėjui šiurenant, Iš praeities balkono krinta Savižudės švytuoklės kūnas. Naktį Rankos kvepia ugnim; Georges de La Tour Žvakės liepsna suranda Mano apverstą spingsulę, Ir juodas buožgalvio peilis Sminga nendrės širdin. Baltimore, 1975

343

Capri

Šiurkštaus Sustingusio vėjo Granitas Laiko šiurenime, Kur susitinka Ryto tyla Ir belaikės Žuvėdros akys. Kur jūs, O

Alksnio luobu Suteptos, paukščių Lizdų ieškoję Suskirdusios rankos, Niekad neradę Savęs! Jums Išmokto ilgesio Paveldėti žodžiai: Mare Tirreno, Capri. Assisi, 1974

344

Soma sema

Ir šiandien dar atsimenu - tai buvo Sapne (nors tu sakai, kad negali To sapno prisiminti), mūsų Sapne, kurs vis dar stovi prieš akis. Klausyk: mes bėgome abu uždusę, Laikydamiesi, kaip vaikai, už rankų, Aukštais koridoriais, nukabinėtais Senoviškais žemėlapiais ir herbais (Bet kur? Kieno tas namas? Kokiame Krašte? Ir ar galėtumėmjį rasti?), Per tamsią oratoriją, kurios Vitražų prietemoj vargonai ūžė Gregorianiškas maldas. Iš ten Patekom į nuožulnią rūmų Obsceniškai vešlių gėlių terasą Su prieplauka, kurioj, kaip Claude Lorrain Marinoje, bures išskleidę, laukė Maži ir dideli laivai - kaip paukščiai, Ir jų aukštų jūreivių akyse Gulėjo mirusi raudona saulė. Ir jie mus išvežė. Ir nebegrįžom Nei aš, nei tu. Mes niekad nebegrįžom Ir niekad nebegrįšim. Nuo to laiko Nebesam, nebebuvom ir nebūsim, Net nežinodami, kur mūsų kapas: Soma sema. Riva, 1934

345

Rytas išdavė tave

Rytas išdavė tave, įrašęs Paskutinę Mraudonu Atsiminimų rašalu į skausmo knygą, Paliktą prieš daugel metų Ant mūsų lango. Pievose ir girioj skamba Laukinis Persefonės balsas. Laikas įsitempė iki trūkimo. Laiškas. Bet kam? Ir aš staiga regiu: Mūsų nesuskaitomais langais namų kieme (Kur mus atvesdavo dryžuota Prijuoste besišluostanti akis sena tarnaitė) Vidurnaktį (po šermenų) sugrįžus stovi Tavo akis nuleidusi vėlė Skudurine lėle ant rankų, Atėjus paskutinį kartą Pažvelgti į nebeatsakomą ir tuščią Kambarį, kur skamba Laukinis Persefonės balsas. Baltimore, 1979

346

Tenebrae

Iškilus iš Tenebrae, Pirmąkart atvėrusi akis, Tu gulėjai Edene Ant jaunos Hiddekel upės kranto, Žiūrėdama į savo nuogą kūną, Tapusį žodžiu, kurį Aš tau turėjau pasakyti. Atletiškas ir jaunas Angelas stovėjo prieš tave, Amžinojo atsiųstas nubausti, Neatitraukdamas didžiulių Nepraregėjusių akių nuo tavo Medum ir pienu Trykštančių krūtų. Bet angelas ir aš, Neradę žodžio, buvom nubausti, Nutrenkiant į Tenebrae, Kur mes abu, akli, Ieškom tavęs tamsoj. Baltimore, 1979

347

Negrįžk

Einu iš namų, Nors vis dar neišmokau Grįžimo kalbos. Papūgos riksmas. Lentynėlės Dialektika ir metafizika. Apakintas dagerotipas; Dievų ir žodžių kūnai. Gramatikos laukuos Grėsmingai moja Klitemnestros ranka: Alkestis mirė Negrįžk! Baltimore, 1977

348

Būties legenda

Mūsų buvimas Sukuria laiką, Bet negali sukurti Erdvės. Mūsų nebuvimas Nužudo laiką, Bet nenužudo Erdvės. Atsiskyrimo skausmas Didesnis Už laiką ir už erdvę: Mirtis. Baltimore, 1979

349

Vakaro agonija

Balandžio mėnesy (Prieš tūkstantį atsiskyrimo metų), Jauni ir drąsūs, temstant Sustojome prie Bokšto gatvės smuklės Jonė, Gediminas Ir aš - su nuotykių žemėlapiais, Su astronominėm sekundėm Ir milijonais paukščių, Atlėkusių iš skausmo sužalotos Nykaus vidudienio sonatos. Prieangyje mūsų laukė Mergaitės kūnu mintąs vilkas; Jamant kairiojo peties Tupėjo kruvinais sparnais balandis. Užustalėje iš mirties bokalų gėrė Mėnuo ir nemūsiškais veidais kareiviai (Prieš tūkstantį atsiskyrimo metų). Tai buvo paskutinė tos dienos, To vakaro ir mūsų džiaugsmo Agonija. O Turris Eburnea, Išgelbėk mus, Išgelbėk mus dar kartą! New York, 1973

350

Riva degli Schiavoni: rytą

Šviesa - apsnūdusi tarnaitė Tingiai valo languose ir sienoj Palikusias nakties dėmes. Nuo karšto kūno krinta paskutiniai Šešėlių mezginiai. Magnasco Minios išsiskirsto. Iš Adrijos išlipęs Oriento Pirklys - o Serenissima! Spindinčiais pirštais išdėsto Lagūnoj gondolas, salas ir tiltus, Virpančius kaip įtempta styga Melsvai rausvus palazzi, Ir nusilenkęs šaukia: Riva degli Schiavoni! Ca' d'Oro! Venecija, 1974

351

Žiemos mūšiai

Vaikystėje aš nuolat sekdavau Nuožmias žiemos kovas ir sniego Antpuolius ir neatverto kuosų skausmo Persmelktus akiračius. Vidurnaktį nubudęs, Girdėdavau, kaip ąžuolai ir alksniai Telkias, ruošdamies lig paskutinio savo Ir nederlingos žemės kraujo lašo ginti Supuvusius lizdus ir nuogas medžių, Nespėjusių pabėgti į miškus, Šakas. Kovoms prasidedant, kai tamsūs Pulkais įeidavo į kaimą ir stogais Aidėdavo žiemos kareivių žingsniai, mano knygų Istorija staiga nublankdavo prieš gamtą: Friedland, Eylau, ezoteriški Kryžiaus Karai ir nykūs Katalauno Laukai prieš vėjų įniršį ir baisų kuosų Riksmą erdvėse, - be vėliavų, be būgnų, Mirštant arba išliekant: amžinai. Pro šalį lėkdavo snieguotais karčiais Padanges siekiantys žirgai; Krisdavo kažkas ir lūždavo, ir aš Klausydavausi, kaip pamišęs vienmarškinis Pranašas beviltiškai kovojančio kaštano Viršūnėj, įkvėptas klevų ir guobų heroizmo, Paukščio snapu iš džiaugsmo gieda Himnus žuvusiems laukams ir gamtai, Draskydamas nagais didžiulės knygos Šventus infolio lapus. Baltimore, 1975 352

Maulbronn

Vidudienis. Debesys. Aukštas dangus. Pilkom pelerinom mergaitės Šventoriuje, Klūpančios prie Caroline Von Schelling kapo,Kaip tąsyk Žvėryne: Vidudienis, Jonė, Aukštas baroko dangus Ir kelionė Iš savęs į save Amžinai. Annapolis, 1970

353

Voro testamentas

Grįžtu namo. Ant mano stalo Advokatas mėnulis Rašo vorui testamentą. Baltimore, 1970

Žiemos teologija II

Vasaros pabaiga

L'ėtė sera fini! L'ėtė sera fini! Stiklinėje lentynoj laivas Suglaudė bures. L'ėtė serą fini! Šilkinis Arlekinas paskutinį kartą Palietė apalpusios Astrėjos Lūpas ir krūtis. L'ėtė sera fini! Pirštų galais įėjusi senatvė Vaškiniais pirštais veidrodyje glosto Gilėjančias raukšles. Vasara jau vėl Pasuko Mėlynbarzdžio durų raktą: Uždraustajam kambary Kruvinos aguonų ir vėdrynų galvos. L'ėtė serą fini! L'ėtė serą fini! Rehoboth Beach, 1979

Kapinės vidudienį

Paliegusios žolės giesmėj dar jaunas Vidudienis nebesuvaldo liekno Vijoklio rankų, Suleidusių žalsvus nagus \ trupantį granitą. Aklos raidės Bitės dūzgime dar bando šaukti, Kad tai jau paskutinis gestas Prieš vasaros aky atsimušantį nieką. Bet veltui. Viskas veltui: Gamta yra gamta. Rehoboth Beach, 1980

Musei

Būk atlaidi ir gera Žydinčiam builiui, Kurs vis dar neišmoko Savo lotyniško vardo, Musca domestical Rehoboth Beach, 1970

Dulkės

Kai aš tave radau, Draugiškai familiarios dulkės Buvo pakibusios ant raudonų blakstienų. Už stalo su vėsiais nakties ąsočiais Degė priešaušris ir juodas Vasaros drugelis snaudė Ant tavo dešinės krūties. Rehoboth Beach, 1978

Mokyklos fotografija

Inertiški ir dar nė nepradėję Formuotis žiauriai primityvūs Vaikiški veidai - nuogi, nespėję prisidengti Ciniškai švelniom grimasom, - pro kuriuos Žiūri dar neišmokę slėptis būsimi Prekiautojai skausmu ir duona, Savižudžiai ir masiniai žudikai. Baltimore, 1984

Nature morte II

Blausi rudens diena. Lentynoj Raudonos fuchsijos, Catulo Carmina Ir Sename dvare. Baltimore, 1973

Mokytojas

Kada jie, grįždami iš šventės, naktį, Dainuodami ir šokdami Su fakelais ir fleitomis, girtų merginų Vynu sukruvintomis lūpomis Nebesustojo gerti Prie mano šulinio, aš jau žinojau, Kad mūsų laikas baigės, Kad nebesu jų ilgesys ir maistas; Kad jie jau rado Savo ilgesį ir skausmą; Kad jie pajėgs gyventi Vieni ir būti savimi, aš dar prieš rytą Apleidau kaimą naujo grobio Tykoti ir pralaimėti. Rehoboth Beach, 1980

362

Vaikystės imperija

Aš tau kalbu Vidudienio užimta burna. Mano imperija sustingo Priešaušrio tyloj. Varinės durys \ praeitį. Kalnais atjojo Ganelonas. Rolandui plyšo smilkinys, ir miršta Apleistas girioj Olifantas. Tirpstančioj nakty, Kur įrašytos paskutinės Mėnulio strofos, ant auksinio stalo Didžiulėj salėj guli pašarvotas Nuogas d'Artagnano kardas. Parmenido ranka ant pečių Ir begalinis noras susitepti Suskirdusias kojas Dumblu - tau. Baltimore, 1980

363

Grįžimai

Grįžimai: visad namo. Iš laiko \ save, į vienumą, kur saulės Tekėjimai gesino nepasotintą Kolumbo Troškulį. Grįžimai Pro vartus, kur Nitokridės soduos Tuščius lizdus per naktį Sutepdavo langinių klyksmo kraujas; Kur baigėsi alyvų orgijos ir prasidėjo Pomonos karalystė ir kur smiltys Buvo švelnios kaip mergaitės Šlaunų vidus; kur krito pirmas Spermos lašas; kur kiekvienas Grįžimas buvo pergalė. Laikrodžiai, užmiršę Skaičiuoti laiką, snaudė; valandos, Sulipę ant švytuoklių, suposi kaip paukštės; Tavo pečiai ir strėnos bliaukė juodu Vasarvidžio medum ir iš akių Tryško karštas atminimų pienas; Vešlios varnalėšos, Maitintos vaikiškomis krūtimis, Obsceniškai nuogais ir iškraipytais Lapais baigė gerti paskutinę Naktį Edene. Ir šiandien Tavęs po tiltu tebelaukia Šventadieniškai pasipuošę žuvys, Bet mes negrįšim niekados. Baltimore, 1971 364

Skausmo geometrija

Skausmo geometrija: Linija - gimimo Džiaugsmas ir pasaulis, Mirštąs amžinai ir krintąs \ niekieno bedugnę Šiapus ir Anapus. Baltimore, 1971

Chalkidės kunigaikščio vaikai

Chalkidės kunigaikščio ir Bizantijos vasalo Stavrakios vaikai, du garbiniuoti Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų, Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą, Buvo ištremti (raison d'etat: kad nemėgintų Paveržti jiems valdžios). Vyresnįjį, Teofilaktos, Po to, kai, motinai ir auklei matant, Išdūrė jam akis ir karšta geležim išdegino liežuvį, Porfyro salėje apvilkę baltu piligrimo Rūbu, nuvežė į stebuklingą Konstantino miestą Ir ten, dar kartą išbučiavę jo rankas ir kojas, Su nykiai skambančiu sidabro varpeliu paleido Šventosios Sofijos pavargėlių minioj valdyti Neaprėpiamos tamsos ir skausmo karalystės. Jaunesnįjį, Eudemios, kurs buvo gimęs aklas, Su jo aviganiu šunim ir dviem eunuchais, Vienuoliams gedulingai intonuojant rūstų Trisagion ir atsisveikinimo himnus, Auštant, išsiuntė į tolimiausią dykumų oazę Mezopotamijoje, už vaiduokliškų Eufrato Versmių, kur niekas niekad nesustoja, Nepralekia joks paukštis ir tik kartais naktį Ateina gerti iš gaujos išstumtas vilkas. Tokia yra Chalkidės kunigaikščio Stavrakios vaikų istorija. Tokia yra ir mano Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo. Baltimore, 1974 366

Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtis Sugautą bėgant Bosforu į Tauroskitiją Imperatorių Andronikos Komnenos I Grąžino į Konstantinopolį, kur jis turėjo stoti Savo priešo ir naujojo valdovo Isaakos Angelos akivaizdoj ir atsakyti už išlietas Kraujo ir ašarų upes. Po teismo Jis buvo atiduotas laukiančiai piliečių miniai, Girtai laisve pažeminti bejėgį liūtą. Žiaurūs Buvo jamvisi, bet ypač moterys (kažkokia kekšė Išpylė ant galvos ąsotį verdančio vandens): Minia pirmiausia jam išdūrė vieną akį ir nukirto Dešiniąją ranką; po to nurovė barzdą, Genitalijas ir plaukus, ir jis, taip apiplėštas, Niketo Choniates liudijimu, tarp žmonių Atrodęs kaip be lapų medis girioj. Kankintojams pavargus, jį uždarė Anemo bokšto rūsyje. Bet trečią dieną Buvo šilta rugsėjo vidurio pavakarė - ir vėl Atidavė tai pačiai miniai, ir jis dar kartą Turėjo gerti skausmo taurę iki dugno. Nuogas, Purvinas, kraujais ir prakaitu aptekęs, Pagal to laiko metraščius, jis iki galo Likęs išdidus kaip Jėzus Pantokrator; ir tik kartą, Kaip jau minėtasis Niketas Choniates sako, Silpnumo apimtas, agonijoje sudejavęs: Viešpatie, kodėl tu laužai pakirstą jau nendrę? Po to pakėlęs nukirstąją ranką Prie lūpų (minioms atrodę, kad jis bando Dar kartą atsigerti kraujo), ir tai buvęs paskutinis Jų buvusio valdovo gestas. 367

Taip mirė kraujo pėdsakus istorijoj palikęs Imperatorius Andronikos Komnenos I, pasidavęs Nejudomai erdvės ir laiko logikai, kurios Vienatvėje neginčijama viešpatauja Kasdieniškai pilka ir proletariška mirtis. Baltimore, 1976

Rehoboth Beach rugsėjy

Rugsėjis užpūtė visas spalvas. Ant tilto Nebeateinančių merginų klyksmas Ir vėjo pirštų apdraskyta Diena nešioja gedulą. Bet aš kasdien einu Žuvėdrų pergamento juosta Su smėlyje apleisto skėčio Griaučių grafika Prie baigiamo apsemti molo, Kur stypso paliktas krante Raudonas vaiko kibirėlis Ir naktį šviečia Virš Silver Lake pakibęs Popierinis mėnulis. Rehoboth Beach, 1976

369

Dabar man butų laikas

Dabar man būtų laikas Namo, bet kur aš imsiu naują Veidą, naują kaukę, Kad ją pažintų Tavo apkurtę akys, Tavo apakusi ranka. Ir aš grįžtu į savo Leisgyvį pasaulį, Kur, žodžių nužudyti, guli Daiktai ir aklas rytas Tebekovoja su būties Fonetika ir morfologija. Baltimore, 1975

370

Termopilų kareivis rauda po Letos topoliais Kodėl, tamsybių ir šviesos dievai, Nebuvo leista mums gyventi? Kodėl turėjom mirti Termopiluose? Raudona Graikijos smiltis ir uolos nenorėjo Mūsų kraujo ir gynėsi ilgiau už mus, Net jau pradėjus pūti karštoje Tesalijos atšlaičių saulėje. Tu nežinai, Kaip buvo mums sunku Mirti už tėvynę ir tapti jos žole. Žeme, nejaugi tu neleidai bėgti? Jie buvo jau visai arti, Ir mes galėjome užuosti kraujo Ištroškusią chalibų geležį ir varį. Alkis Ir ciniškai pašaipios Dzeuso akys Degino mums kūnus. Jei tu būtum, O motina, galėjus tapti perso Strėle, tu būtum apsisukus Ties mano tvinkčiojančiais smilkiniais Ir grįžusi į savo širdį. Ak, kodėl Tu mums Nedainavai, kad Letos topolių ir nendrių Švokštimas toks kraupus, kad Leonidas Ir Efialtas - broliai? Washington, 1973

371

Karas (po trisdešimties metų)

Javų laukai ir mėlynas lėktuvų Suplėšytas dangus, ir neaprėpiami, išalkę Akiračiai. Vežimai degančiam birželio Vidudienyje. Rugiagėlės, svyrančios ant kelio, Kur žygiuoja, braukia prakaitą, ištroškus geria Ir stovi nusiėmusi žemėtą šalmą Prie atviros duobės uniformuota Mirtis ir blausūs fotonegatyvų Veidai - bizantiškos ikonos Su kraujo Volgomis, su Dono stepėmis ir Stalingrado Sniegais granatų išraustų akiduobių tamsoj. Sudegintų namų ir gatvių šriftas. Gyvi bažnytkaimiai su kryžiais, Kur tarp kaštanų dar tebegyvena rytas, Vėsios priemenės, medinis šulinys ir viedras. Pergalė? Neaprėpiamas, absoliutus Ir nebejuntamas skausmas. Viešpatie, Niekados taip sunkiai nebebausk Rugiagėlės, šulinio mirties ir viedro; niekad Taip sunkiai nebebausk kareivio, Nes jis, aš Tau sakau, Tikrai nežino, ką mums daro, Nes karas esam mes. Baltimore, 1975

372

Politika

Politikos turėtumėme mokytis Iš dramblio, kuris bėga, Išgąsdintas pelės, arba iš vaiko, Kurs, potvyniui ateinant, Statosi namus smėly. Politikos turėtumėme mokytis Iš laikrodžio, kurs lygiai abejingai Matuoja pergales ir pralaimėjimus, arba Iš mėnesio, kurs milijonus metų Šviečia svetima šviesa. Bet politikos nereikia mokytis Nei iš lapės, nei iš vilko, O ypač iš gyvų herojų, Kurie mus moko, Kaip lengva mirti už tėvynę, Nes politika yra Ne mirti, bet išlikti ir gyventi. Baltimore, 1975

373

Sienos statymas

Sienos statymas Nepertraukiamas ir nuolatinis Savo nuolat mažėjančiai Teritorijai ginti. Neilgai trukus Aš būsiu Karalius be valstybės, Valstybė be teritorijos, Vienintelis pasaulyje valdovas, Gyvenąs ir puotaująs Sienoje. Washington, 1969

Naktis

Builiai ir dilgėlės žinojo Mūsų paslaptį. Naktis Safyro pirštais žarstė Nesuskaičiuojamus lobius ir juodas Raganos arkliukas Prieš veidrodį Haimatocharos Sapne su tavimi liūdėjo Kūdron įkritusios delčios. Baltimore, 1972

Gnoseologija Nežinau, kas esu. Neradęs Atsakymo į baisų Klausimą, kas aš esu, Nematąs ir nematomas Bandau išspręsti Lygtis, kuriose Vienintelis nežinomasis Aš: Mirti gimimu, Gimti ir gyventi Mirtim, nežinant savo Ir Dievo vardo, Nes žodis Yra daugiau Negu būtis. Baltimore, 1975

376

Gruodžio psalmė

Iš varpinės Pro viršutinę nišą Žiūrėjo marška apsisupęs sartas Arklys, nekaustyta kanopa prisidengęs Veidą. Krito sniegas Ir verkė išmuštas koplyčios langas. Pakraigėje, Dulkėtame tinkle spindėjo Voro letenoje nuogas Mėnuo. Kūdroje nendryno Vargonais švilpė vėjas Ir ūkavo pamišėlė varlė: tu neišmokai Mūsų kalbos, nesupratai, Ką mes tau sakėm. Viešpatie, pasigailėk Mėnesio, aklos varlės ir nendrės, Sausai dejuojančios ant ledo. Baltimore, 1975

377

Kambario istorija

teina. Atsisėda, Ir supasi kėdėj prieš sieną Žili plaukai, Kadaise švietę kaip auksinė Žvakidė. Dožo Vestuvės su jūra. Šalia, Kur buvo Sorellinos foto, Skaudžiai balta dėmė: Tu žinai, kaip sunku Būti aklam Granadoj. Baltimore, 1980

Žiemos teologija Žiema, Logiška kaip Hėgelio Phaenomenologie dės Geistes, Išraižo medį baltame fone, Ir Dievo siųstas milžinas mirties Angelas, šviesos apakintas, Pareina, trindamas akis Ir kukčiodamas, nesuradęs ženklo, Balta nebūties kreida Nupiešto ant tavo slenksčio. Washington, 1980

Mirtis staiga uždarė

Mirtis staiga uždarė Netekusias prasmės duris. Ant laiptų Anaksimandro dulkės. Languose Svetimos užuolaidos ir rankos. Svetima naktis. Baltimore, 1978

Mergaitės geografija

Upė teka Xjūrą. Dienos \ naktį. Tu įteki, kaip upė, \ mane, Ir mes abudu Tekame į mirtį. Baltimore, 1973

Užgavėnių kaukės Galbūt tau bus sunku suprasti ir tikėti Tuo, ką rašau; bet iš tiesų tai viskas, Kas liko nesugriaunama ir tikra. Po to, kai palikai gyvenvietę ir apsisprendei Ne gintis, bet gyventi (kas yra gyventi?), Šalia kitų keistų ir nesuvokiamų dalykų Bei įvykių, mus ypač prislėgė šisai: Po neramios kankinančio atodrėkio nakties Miestus ir kaimus nežinia iš kur Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės. Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka; Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom, Kad jos netruks apsigyventi mumyse. Jų balsas Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai Išsikovotame rašte. Mes galim saugiai Kalbėtis tik su mirusiais, ne su gyvaisiais: Mūsų vienintelis atsakymas į viską Kurčia ir niekad mūsų neišdavusi tyla. Baltimore, 1972

382

Žiemos peizažas A. D. 1387

Medinės varpinės pakrypęs bokštas Klūpo pakelėj. Pro šalį Su kryžium ir vėliava rankose Joja karalius Jogaila. Saulėleidy įkandin jam, Tarnų ir kareivių svitos apsupti, Seka, akis gedulingai nuleidę, Žemaičių giriose sugautas Raudona kamža raišas velnias Ir Vytauto padovanota Vilkė su keturiais vilkiukais, Ir švento ąžuolyno gelmėse Grėsmingai skamba Pamišusio vaidilos riksmas. Washington, 1982

383

Clair de lime

Saulėgrąža Juodam nakties atlape: Mėnulis. Paryžius, 1974

Žiema vaikystėje

Žiema tada turėjo Teisingojo akis, kurs valgė Sužiedėjusią skausmo duoną. Bažnyčios gatvėj Ant kreivo sinagogos stogo Dainuodavo nuoga pamišėlė Teresė Amati smuiko kūnu Ir popierinėm rožėm plaukuose. Tylus kaip peilis sniegas Krisdavo ant jos sustingusių krūtų, Ant rašaluotų mano rankų, Ir skęstantis jos balsas (Kurį aš ir dabar tebesapnuoju) Giliai sužeisdavo Mane ir įsmeigtas į dangų Aklas Teisingojo akis. Baltimore, 1981

385

Be kaukės Sunku gyventi Kaukėtam. Dar sunkiau Mirti ir gyventi Be kaukės, Atsakymo į klausimą grėsmėj, Kur viską žudo Baisiausia prievarta Tvarka ir iš kurios Beviltiškai bandau, Kasdien sugaunamas, Ištrūkti. Todėl aš ir norėčiau, Kad mano poezija būtų Kaip žiedas, išsiskleidęs Totalioje vienatvėje, Kurį temato negyvos Rytą nubudusio Vabalo akys. Baltimore, 1983

386

Apleistas namas

Apleistas namas, pilnas Mirusių atsiminimų. Kelios knygos. Apmusijus Lempa. Palubėj Besidalinančios būties tamsa Pasenę musės. Taip: Vos kelios knygos ir nukritęs Už atdaros komodos Žalgirio paveikslas. Niekas neįeis ir niekas Neims dejuoti. Tavo lovoj Nuleidęs kojas sėdi Bežadis sielvartas. Už jo, Pasieny, guli Šiurpus dienos skeletas. Taip: Nieks nebeįeis ir niekas Neims dejuoti. Baltimore, 1971

387

Tūkstantį metų

Laikas gimsta ir miršta Tarp kas aš esu ir kur aš esu, Atgimsta mirtyje ir vėl gyvena Mirtim akimirkos ir skausmo Lygybės lygtyse. Todėl aš apsisprendžiau Ieškoti savo paskirties Ir rolės būtyje, Pasikliaudamas susitikimų Ir išsiskyrimų dialektikos Ritmu, kuris yra Niekad nesibaigiąs dialogas Neišgirsima kalba: Tūkstantį metų lauksiu Sekančio ir paskutinio Tavo žodžio. Rehoboth Beach, 1981

388

Homero laivų katalogas

Vaikystėj, skaitant Iliadą (Kuri dabar, geriau įsižiūrėjus, Atrodo tik suaugusių vaikų žaidimai), Mane svaigino Ksanto, Vejančio Achilą, pyktis; Žiaurus Hefaistas, puolantis ugnim; Nutukę unguriai ir žuvys, Apspitę graikų ir trojėnų kūnus. Bet ypač pritrenkė tada Kruopščiai Homero sudarytas Laivų, atplaukusių į Troją, katalogas Su jų karalių ir žymiausių Vadų geneologijom bei žygiais. Iš jų, šalia plepaus Tersito Ir savo patarimais Dzeusui Prilygstančio karaliaus Odisėjo, Atmintyje kažin kodėl išliko Gražiausias iš danajų (po Achilo), Bet neįgudęs karo amate, Nirėjas Ir tik prabėgomis užsiminta Arėjui trejetą sūnų pagimdžius Drovi mergaitė Astiochė. Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto Vaizduotėje seniai nurimus, klausiu: Kas tu buvai, o Astiochė? Ir iš pasąmonės skeveldrų Statausi juodą laivą, Kad ir mane Homeras atsimintų. Baltimore, 1976 389

Regintysis pasakoja apie namus

Ten viskas buvo kaip kadais. Rauplėtas Sienas degino birželio saulė. Ties šventorium Ošė liepos. Tik grindiny, prie žvejo Prekystalio, trūko dviejų akmenų: jie buvo išimti, Kad niekas nematytų kraujo (nes kraujas kalba). Bažnyčios prieangy besišypsojęs Apreiškimo angelas nuleidęs galvą Tyliai kukčiojo, nes visos Mergaitės buvo nėščios. Kuosa, apsigobus Juoda senos mados skara, tupėjo ant karnizo. Aš ieškojau duryse pažįstamų veidų: Vieni dar tebebuvo žmonės, bet kiti Jau buvo tapę gatvių dulkėmis, Prikritusiomis žiedlapių. Pro gimtą namą Praėjau neatsigręždamas, nes mano kambary Girgždėjo svetimo kaip maras vaiko Lopšys. Sustojau tik Vienybės aikštėje, prie šulinio. Vandeny dar tebebuvo tavo akys. Apirusį medinį Rentinį, kaip mus, dengė samanos ir kiauru Puoduku (mes juo dar gėrėme) nedarniai Švilpė vasaros fleitistas vėjas. Baltimore, 1981

390

Aš sutikau tave

Aš sutikau tave Balandžio mėnesienos naktį Po yggdrasill medžiu Šešėlių pridraikytoj gatvėj, Kur ant medinių laiptų Gulėjo su barzdotais Žilvinais Varvančios maurais undinės. Bet tu neturėjai šešėlio (Velnias neturi šešėlio), Ir mes iš ten abu Apsvaigę nusileidom į Gehenną. Aš dar ir šiandien tebevaikštau Mirusios prieš trisdešimtį metų Trijų Karalių gatvės Asfalto grindiniu, Ieškodamas jame Tavo pamesto šešėlio. Baltimore, 1971

391

Kada mes tąsyk išsiskyrėme

Kada mes tąsyk išsiskyrėme, - nes tu Norėjai gintis, ne gyventi, Atsimeni, paliegėlio kaštano Viršūnėj rykavo juodasis strazdas; Kambariuose girdėjosi bežodis Rūbų šlamesys; ir aš dar nežinojau, Jog kada nors bijosiu susitikti Akis į akį su tavim, nes aš dabar bijau Ne tik tavęs, bet ir savęs ir visko, Kas buvo mūsų: mūsų praeities. Aš gyvenu čia vienas, užsiėmęs Vien tik namų apyvokos darbais ir savo Gyvenimu bei mirtimi, spingsulės Aliejaus tematuojamame, kalendorių Ir laikrodžių nesuvaržytame laike. Kartais nueinu į miestą, Kur niekas niekados nežiūri į akis Ir niekad nieko neatsako. Atviri jie būna Tiktai kapinėse, kur nediskretūs Kryžiai ir sausos gimę viksvos Išduoda jų vardus, bet per vėlai.

392

Todėl aš apsisprendžiau likti čia, Kur viskas, kaip didžiulės Užšalę akys, dieną naktį žiūri į mane. Bet prievarta tylėti juk yra lengvesnė Už laisvę melstis svetimiems dievams (Kitų nėra). Aš kartais raudu: ne tavęs Savęs: kad niekad nieko nežinojau Apie tave, išskyrus vardą, Ir tu lig šiol man palikai Tik balsas iš anapus upės, į kurį Aš negaliu vienatvėj atsiremti. Baltimore, 1976

Septyni kalavijai

Akimirka. Laiko ranka Ant stalo. Saulė - raudonas Mergaitės sviedinys, Pamestas dilgyne. Alyvos vazoje Ir tavo Ranka prie krūtinės: Violetiniai nagai - septyni Kalavijai, įsmigę \ širdį. Baltimore, 1979

Rytmečio mintys

Rytas. Sėdžiu šviesoje už stalo, Žiūrėdamas į medį už lango Nežinodamas, Kas yra stalas, Kas yra šviesa, Kas aš. Baltimore, 1980

Tuščia buitis

Tuščias kaip vakarykštis Laikraštis, Viešpatie, Tavo pasaulis. Bet mes jį skaitom ir tvarstom Senas žaizdas, kovojam pralaimėtas Kovas su priešu, Kurs niekad neateis nuplauti Mirusios tuštybės, Bandydami atnaujinti gėdą Ir skausmą brolio kūne. Viešpatie, nebeilgai ištversim! Paminklai griūva! Viešpatie, nebeužteks Gėlos ir pykčio Atnaujinti mirties domenui: Nes mes kovojam su savim. Baltimore, 1975

396

Desenzano

Lago di Garda - veidrodis \ praeitį. Rugsėjo sienoj Rašanti rudens ranka. Tobulai abejinga gamta. Tobulai už manęs Kaip mūsų iškeistos į auksą Tūbingeno naktys. Desenzano, 1974

Neišsipildymo istorija

Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą Savo paties neišsipildymo ir sudužimo Istoriją. Tad paklausyk. Jis guli Pietų Ašigalio saloj, kaip buvo uragano Išmestas su laivo (Kolumbo garbei pavadinto Santa Maria) liekanom, apsikabinęs stiebo Liemenį, burių ir virvių guoly, Nuo pūvančių moskitų kūnų Pajuodusiam smėly, kur su sniegu sumišęs Amžinas lietus ritmingai plaka kontinento Atplaišas ir keistas mechaniškas be jokios Inteligencijos gyvūnas, - beveik be kūno, Vien tiktai nasrai, - per ilgas Herojiškų sapnų naktis lėtai ir abejingai kramto Pusiau fosilizuotą žuvies skeletą. Daugel metų Reikės klausytis, kol jis baigs ir atsimins, Kad laikas mirti, nes čia ne laikas Lemia ir valdo viską, bet kantrybė. Ir aš esu kaip vabalas, kurs kramto Trumpėjančios dienos neišnaudotą šviesą, Neradęs kelio tavyje ir savyje. Rehoboth Beach, 1979-1981

398

Wellfleet Bay

Lietus ir vėjas naktį Plaka lentas ir stiebus. Valtys Kaip išmestos į krantą žuvys, Ir mirusių sirenų choras. Bet laivai seniai nuskendo. Piratus pakorė auštant, Molų plyšiuose šiurena Melancholiška žolė. Tik kartais Atlekia padangėm Ir prieplaukoj sustoja Juodas Hauffo Pasakos vaiduoklių laivas. Wellfleet, 1966

Spoleto

Sėdėjome Spoleto smuklės Terasoj, tylūs Ir liūdni iš džiaugsmo,Taip džiaugiasi ir liūdi argonautai, Skaičiuodami kelionės Skausmą, prisiminę Tuščią ankštį, nykiai Čežančią drėgnoj Mirusios vaikystės rankoj. Juodas kaip anglis Paukštis tupėjo saulėje, Laikydamas snape Mūsų prarasto ir niekad neįgyto Rojaus gelsvai vėlyvą Rugsėjo rožę. Tau. O

Saturnia tellus! San Piero a Sieve, 1974

400

Tryliktoji naktis

Grįžtant iš Ponte Vecchio, Berenikos plaukai švitėjo šiaurės Ražienų spindesiu. Mums sustojus Prieš šimtą metų susirinkusioj minioj, Orkestras grojo Eine kleine Nachtmusik. Naktis išblyškusia ranka Piešė sunkius Palazzo della Signoria Kontūrus. Mes nutilę klausėmės Nutrūkstančio šešėlių dialogo: - Šiandien Filippo Lippi Madonos veidas Atrodė toks gražus kaip tąsyk... Atsimeni? - O! Tąsyk Aš nieko nemačiau... Taip... Tik tave... For God's sake, mums jau laikas \ viešbutį! Rytoj iš Positano grįžta Cintija su vyru ir vaikais... O laike! Kodėl reikėjo tau atimti Gėlę iš nuvytusios mergaitės rankos? Florencija, 1974

401

Aš tau rašau iš mirti pasmerktos šalies Aš tau rašau iš mirti pasmerktos šalies. Jei tavo Vienatvėj liko dar bent krislas Manęs, - aš galėčiau skųstis, taip, Aš tau galėčiau skųstis: tąsyk sniegas Baigė ėsti akis ir godūs lotofago pirštai Palietė dar tebeaugančias krūtis, ir mes visi Ją nunešėme asfodėlių pievomis Ant kalno, anapus švino lavos upės, Tenai, kur juodas žirgas kasė žemę Kanopa, nerimdamas prie Alebastro vartų. Taip: aš galėčiau skųstis. Bet užmiršk, Jog kada nors mes buvom išmesti Vieni ir į tą patį krantą ir kad mes Abu žinojom, kad laukimas Bus ilgas ir kartus kaip neišsirpę Gervuogės, kurias mes rinkdavom miške, prie kelio \ vakarus, kur baltas žirgas Žvengdavo, mus grįžtančius pamatęs.

402

Bet žirgus, piestu stojančius, sugavę pievoj, Išsivedė į vakarus kareiviai, ir mes Jų niekad nebematėm. Obelis iškirto. Guoba, Patvinus upei, kovojo kaip Achilas prie Skamandro, Ir, nesulaukusi kaip jis dievų pagalbos, Žuvo išrauta. Mums ją išnešus, Abi papūgos išlėkė pro langą garsiai rėkdamos Ir niekad nebegrįžo. Kaip tu. Dabar Nebeturiu nei kuo gyventi, nei ko skųstis. Palangėje dvi gedulingos eglės. Aš norėjau, Kad tu žinotum, jog ir manęs nebėr. Baltimore, 1974

E n c h ir id i o n Epicteti

Diena nekeršija ir neatsimena Skriaudos. Mirtis yra išsiskleidimo Liudijimas. Nes kas yra Ideologijos prieš ryto šviesą Ir valstybės Prieš paukščio riksmą aušroje. Istorija prieš gamtą: Robespierre ir Saint-Just, Spalis ir Thermidor Statiškoje beprasmybėje sustingęs Skausmas: valdyti neįžeidžiant ir žudyti Nenusikalstant, išvaduoti mus Iš mūsų niekad neišreikš Lapo kritimo kreivės, nes smiltis Ilgiau gyvena už granitą. Todėl aš ir rašau Savo Enchiridion Epicteti, Teigiantį, kad rytas aušta Ir pralaimėjus, kad rasa Tyresnė už herojų kraują, Kad amžinybė mums Yra stovėti upėje Birželio rytą ant akmens. Baltimore, 1974

404

Pernykščiai lizdai

Šviesiai žalsvos žievės drėgmė Ir gelsvas kovo šaltis Nebežada man nieko, kaip pernykščiai Lizdai. Dar nesakyk, Kad aš pernykštis lizdas, Pernykštis šauksmas ir pernykštis Nuobodis skausmingai gimdančios dienos Konvulsijose, ir aš papasakosiu tau Savo būties istoriją: Lig šiol aš gyvenau, kaip Ezra Pound, narve, Savo paties narve, Savo paties mitologemoj Savo, ne paveldėtam narve, vaikystės Rašalu dėmėtais pirštais Bandydamas atremti šiurpią Paveldėjimo grėsmę. Baltimore, 1974

405

Odisėjo ir Penelopės kapas

Dabar jau nieks nežino, kur yra Iš nuobodumo mirusio Itakės Karaliaus Odisėjo ir darbščiosios Jo Penelopės kapas. Sakoma, visur: didžiųjų atradėjų Kelionėse ir vėjų kryptyse, Žemėlapiuose ir piratų Uostuose, kur pro mėnulio diską Kas naktį pralekia Skrajojančio olando siluetas. Bet iš tiesų abu jie miega Legendoje, Egėjo jūros Dugne, karaliaus Evenoro Valstybėj, sraigėm ir maurais Aptekusiomis rankomis Polipų guolyje apglėbę paskutinio Laivo, žuvusio jiems plaukiant \ Hado karalystę, stiebą. Baltimore, 1981

406

Aukštaitija

Aukštaitija - mergaitė Kruvinais nuo vyšnių Dantimis ir lūpomis. Žaliais kanapių Spalvos ir šiurkštumo plaukais: Tavo krūtys, kurias aš glosčiau Alksnio luobu sutepta ranka, Dvelkė išskalbtu žlugtu Ir pakelės ramunėm. Aukštaitija - tavo, mano ir mūsų Motina žemėtais kėliais, kruvinais Atsiminimais ir blakstienom, Sužiedėjusios duonos, Kmynų, Ežero gatvės Ir žvirgždo skoniu gomury. Aukštaitija - gysločio lapais Nušluostytas žudiko kirvis, kraujo Puta pasruvęs šulinys miestelio širdyje Ir tavo priverkti žali ąsočiai Lentynoje. Pageltęs Senelės veidas Kristaus Žaizdoj ir mano akys Užgriuvusiame šuliny. Baltimore, 1977

407

Prisikėlimo vizija

Teismo diena. Pro dvaro Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės, įkainiui, mane pasiveja bažnyčios Frontono Mykolas Archangelas Kareiviškai bintuotom kojom, Petras, Juozapas, įdubusia kakta Kovynės Kaziukas ir sena Uršulė Su kultuvu ant perkreipto peties. Vienybės aikštėje visi jau susirinkę, Tik kai kurių iš mūsų dar nėra. Archangelas galingai pūsteri trimitą; Bet nieks nesikelia. Aš jamsakau: Tegu sau miega. Nes kodėl Po tiekos negandų ir vargo metų Dabar turėtų keltis? Minia staiga nuščiūva, nes kažkas, įlipęs į tribūną, aido Rūsčiai kartojamu balsu prabyla: Teisėjas neateis. Teisėjas, Kurio jūs laukiat, niekad neateis, Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs. Baltimore, 1981

408

Paskutinė žiemos diena

Laukai - paskutinės Žiemos dienos Veronikos marška. Mirusieji pirmą kartą Praveria ištroškusias akis Ir godžiai geria Juodą pavasario dangų. Baltimore, 1977

Norėčiau būti

Norėčiau būti tik padėklas Prie tavo durų slenksčio, Kad, eidamas į vidų, neprineštum svetimų Dulkių, svetimų garsų, ir taip gyventi Tik tavo dulkėse, tik tavo pėdų Aidėjime ir su tavim. Baltimore, 1980

Velykų rytą

Sandrai

Pražilusi diena, įėjus pro duris, sustoja Prieš veidrodį ir pirštais Lygina raukšles. Medėjos veidu paukštis (Jo akyse į širdį įsmigę kruvini nagai), Plėšrus ir abejingas, lesa Iš tavo rankos duoną, Ir tu šypsodamasi man sakai, Kad Jėzaus Prisikėlimas yra auštant Šakytėm laipiojantys Šiąnakt gimę Karklo pumpurai. Baltimore, 1982

411

Atsakymas

Nusiraminęs ir saugus, Kad poezija yra geologinis procesas Akmens ir laiko dialogo Žodžiuose, aš ieškau Atsakymo cikados akyse, Atsakymo, kurio nėra. Baltimore, 1977

Prisikėlimas lyjant, arba Monologai sau pačiam

Autobiografija 1986

Gimiau ir augau dar tėvų Fantazijos sukurtoje valstybėje. Turėjau savo Namus ir savo vardą Laike ir būtyje. Dabar Aš vadinuosi Killalusimeno Ir gyvenu lagamine, Kuriam vežiojuosi save lėktuvais Ir traukiniais, susidėliojęs Reikalingiausius kasdienybei daiktus Miniatiūrinius baldus ir knygų Lentynėles su savo Discours de la mėthode, Su savo Sein und Zeit, su savo Baigiančiom susidėvėti kaukėm, Mėgindamas surasti vietą Laike ir būtyje: Viešpatie, tik neatmink, Kad aš kada turėjau Savo namus ir savo vardą! Baltimore, 1986

414

Vėlinės

Šaltas rudenio lietus į sunkų Širdies granitą. Baigiančios apakti Tavo vardo raidės geltonam Žvakutės virpuly. Apsinešioję Kaip verkiančios senutės skėtis Veidai. Ir juodas liūdesys. Baltimore, 1986

Ryto akimirkos

Kelias į girą. Išbėga Lapė ir, galvą atsukus į mus, Grįžta ūksmėton tankmėn. Rugiai abipus tako, sunkūs Kaip švino siena, bliaukia Šalta ryto sperma. Basas priešaušris tyliai įeina ir antklodėj piešia Kubistišką tavo krūtį. Baltimore, 1985

Diena

Granitas yra arčiau Vasaros ir laiko Negu įdegęs saulėj tavo kūnas. Silurinėje būtyje Aš kantriai laukiau Vandens gyvūnais Knibždančio pasaulio Antplūdžio, Kol vėl atėjo sunki Diena negyvos Žuvies akimis. Rehoboth Beach, 1984

Mirusieji

Jie žaidžia mūsų būtimi Ir, susidėję Su ciniškais dievais, Mus valdo, Saugūs savo nebūty, Negrįžime ir vienprasmybėj, Šypsodamies, kad mums Šiandien ir rytoj Nėra tas pats, Todėl raudoti reikia Ne mirusiųjų, bet gyvųjų. Rehoboth Beach, 1980

418

Žvejo baladė

Aukštaitija. Prie ežero skamba Liūdna daina: Žvejas šilko tinklu Sugavo dyviną žuvį Kanapių plaukais Ir rubino blakstienom Gimtam ežere Ir palaidojo ją Aukštam pušų kalne. Naktį aukštam kalne Skamba žvejo daina. Žvejas liovės žvejoti. Daina amžina. Baltimore, 1979

419

Pergalė

Himnai ir vėliavos Uždrausto vaisiaus Svaiginantis skonis, Ir ausys negirdi Kankinio riksmo už sienos: Pergalės melą reikės apmokėti Tavo ir mano krauju. Baltimore, 1982

Oriono naktis

Tą naktį Mane nubudino staigus Oriono šunų lojimas. Čia pat. Bet aš bijojau Išeiti ir pažeisti Uždraustojo rato ribą: Dar kartą gimti. Baltimore, 1980

Testamentas

Aš esu Ajalono slėnio medis Gyvenimas, virtęs ritualu. Mano poezija - paskutinio žemėje žmogaus Dienoraštis ir testamentas, Kurių niekas niekad neskaitys. (Koks sunkus yra pasaulio kūrimas: Aš vis dar tik prie brėžinio!) Pasaulis - neišreikštas - miršta; Gamta - palieka vieną ir nutyla. Oraminantis tikrume, kad šventieji Nežinojo daugiau už mus! Baltimore, 1983

422

Eastern Shore

Ilgai ieškojau vardo Šioms lygumoms, Šiai dienai, Oamžinas pasikartojime! Savo kalba, Ir man jį šiandien Išdavė du ant koplyčios stogo Žiūrintys į vienas kitą (Kažko gedėdami) Nebylūs vanagai. Rehoboth Beach, 1996

Taedium vitae

įtrūkusi diena Ir šaltas riksmo negatyvas Senam ore. Aš nubundu Vienas iš kitokios Pasaulio suvokimo zonos \ savo erdvę, kurioje, Kaip nebūties lentynoj, šmėkšo Neišsivystęs laiko gemalas Atsiminimų skysty. Baltimore, 1988

424

Atvykimas į miestą

\ miestą mes atvykome anksti, kol sniego Užuolaida nebuvo dar uždengusi nuo mūsų Prieglaudos su liepomis ir Izelinos kapo; Kol dar nebuvo pasigirdęs Ledinis Dzeuso juokas ir Achilo Raudančių žirgų žvengimas dar nebuvo įsivogęs \ tavo kambario pusiausąmoningumą; Ir ten, apsinešiojusiame laiko interjere, Kur laukė apsiblausęs Lorenzaccio Su durklu rankoje, mes radome tave. Baltimore, 1970.11.27

Baisus žodžiai

Baisūs žodžiai tuščia ir nėra. Tuščia ir nėra, nes mirė Das Ewig-Weibliche žaliais Vasarnamio mergaitės rūbais. Tavo akyse, ant aklo Žiemos asfalto, guli Dar šiltas ir kaip džiaugsmas baltas Kreatūros Monos kūnas. Baltimore, 1970.VU.7

Aš atėjau čionai prieš daugel metų Aš atėjau čionai prieš daugel metų, Verčiamas kažin kokios jėgos ir būtinybės, Primenančios riksmą naktį. Šio negyvo krašto Peizažas buvo toks be galo liūdnas, Jog aš nebegalėjau jo palikti, ir uolėtas Išdžiūvusios savanų upės dugnas tapo Tėvynės pakaitalu. Gyvenu nesaugomas, tačiau žinau, Jog aš iš čia jau niekad neištrūksiu. (Kad kas man pasakytų, kas šį kraštą valdo Ir kieno aš vergas!). Tris šimtus Ir šešiasdešimt penkias dienas aš laukiu Gėlės, kuri kasmet tiktai akimirkai pražysta, Kad dar metus gyvenčiau jos džiaugsmu. Rehoboth Beach, 1976

Orient-Express

Lėlių teatro scenoje, Sapne, švilpdamas sustoja Orient-Express (Truman Capote). Dvi baltais kaip sniegas Plaukais italės su žalia Apipelijusia papūga Didžiuliame narve: Jos ir dabar nežino, Kad ta papūga buvau aš. Baltimore, 1980.IX.23

Žiema Utenoj

Žiema Utenoj, t žilus Elgetos plaukus leidosi juodas Dangus ir gigantiškoj rankoj Sugniaužtas su rogėmis ir arkliu Klykė mano tėvas. Santėmy mistiškai staugė Lentpjūvės pjūklas, nes žemė Buvo išalkusi karsto. Vitrinoj su mano Veido atspindžiu Mirkčiojo laikrodžio negras. Sandėlio laiptais bildėjo Ritamos tuščios statinės. Duobėta Ežero gatve, Vedančia į Pragarą ir auksinį Dangų, Kurios kampe turbūt ir šiandien tebestov Mezgėjos namas su šviesplaukio Angelo paveikslu, plūdo Galvijais vedinos Triukšmingos Užgavėnių kaukės. Prie varpinės, Virš debesų iškilusioje smuklėj Puotavo įsilinksminę vedliai Su mirusia prieš daugel metų Nuotaka. (Staiga papūtus vėjui, Jos nuometo mažytės skiautės krito J elgetos skardinę ir į tavo, O Hadassah, plačiai atvertas \ dangų ledines akis.) 429

Upės eketėj, po tiltu, Kruvinus kūdikio marškinius skalbė Grįžę iš tremties vaiduoklės. Tolybėj Šaukė kažkas: Adonai! Adonai! Kodėl Tu mus apleidai? Išdaužytais langais sinagogoje meldės Netekęs žmogaus ir rūstybės nuo jo Neatitolinęs Dievas. Laukuos Agonijoj raudojo Akis nuo kelio nukreipęs Pasauly vienas paliktas Kristus. Baltimore, 1985

Mergaitė grįžta į Vilniaus Ghetto atsiimti paliktos lėlės (1943) Gruodžio naktį (Kraujo pėdos nekaltam sniege) Atbėgusi maža mergaitė Tik akys ir plaukai - sustoja Prie gelsvo namo durų, Beldžiasi ir šaukia: Atiduokite man lėlę! Be jos man šalta Paneriuos. Baltimore, 1986.1.17

Po vasaros

Perskaitytos knygos, blausūs Vasaros nenumalšinto Ilgesio fragmentai. Apleisti Savižudžių dievų kapai Ir triumfuojančios gamtos Ciniškas abejingumas. Anarchija ir laisvė. Laikas Be rytdienos. Būtis, Geriama kaip vynas. Ar dar ilgai reikės gyventi Peripatetiko lietaus nelaisvėj Ir tikėti, kad aš ir tu Dar vis tebesam netolygūs. Baltimore, 1986

Susitikimai ir išsiskyrimai

Susitikimai ir išsiskyrimai Mirties ir gyvenimo ritmas. Traukinys Utenos stotyje ir Kančių Kelias mistiška Kauno gatve, kur sustojęs Prie šulinio Jėzus geria Kraują iš surūdijusio puoduko. Baltimore, 1986.VI.15

Tavo šlaunys buvo

Tavo šlaunys buvo Kaip dvi į viena kitą įtekančios upės, ORože paslaptingoji! Ir sužeistas krito Ne tavo kūnas, Bet žodis, ir verkė Ne akys, bet laikas, Kurio tu dar negyvenai. Baltimore, 1987

Vaikystės dienoraštis

Dienoraščio raidės šaltam Balandžio dienos pergamente: Dabar Tu esi Mano vaikystės skausmo Padangė, kurioj aš buvau Tavo vyturys. Baltimore, 1979

Tristesse

Lyg gindamasis nuo tuščių laukų, Užkeliu vartus. Pageltę lapai Atsimuša į akmenis, į durų staktą. Nieks nebeateis. Bet aš žinau, kad tavo Akys ir plaukai dar tebedvelkia Kmynais, ajerais ir duona. Washington, 1984

Rezignacija Kodėl tu vis dar su manim kovoji? Užmiršk ir neklausyk. Aš jau seniai esu Kaip tas skurdaus peizažo paukštis, Kuris, patelei mirus, nebeieško Kitos ir vienišas ligi mirties dainuoja Slėnio juodalksniams ir gluosniams. Baltimore, 1986.III.29

Šermenys

Aš visada norėjau būti Svetimas kaip paukštis, Amžinai su kauke Prieš tavo veidą. - Kas ten beldžiasi? Ne aš! Vaizduotėje aš atėjau į tavo baltus Šermenis, ieškodamas kitos vienatvės, Nes aš tikrai žinau Tik kas yra žiema ir šaltis. (Bet tu vis tiek neliesk Svetimo tau mano lobio.) Baltimore, 1988.VII.14

Pasaulis veidrodyje

Pasaulis veidrodyje buvo Šaltas, tuščias ir be meilės Kaip niekieno nemylimos Mergaitės, brendančios per upę { kitą krantą, mintys. (Atsimeni namus, kurių verandoj Perrišta viena akim berniukas skaitė Lais d'Yonec ir salės gilumoj orkestras Grojo Fausto pasmerkinų? Tau Buvo vos penkiolika metų, Ištar.) Tada aš įžengiau į jį, nes neturėjau Ką veikti, ir lig šiol (Jei tu mane kada atmintum) Nepajėgiau iš jo ištrūkti. Baltimore, 1990

439

Iseut la Blonde

Tu buvai pilka kaip paskutinis Kovo mėnesio trečiadienis, su marga Išrūgomis dvelkiančia prijuoste, kruvinai Suskirdusiomis rankomis ir jauno Paukštvanagio akimis, - virtuvėje su apnešiotu Stalu ir su puodynėmis lentynoj. Bet aš vis tiek tave, - atleisk, jei dar gali, Nenorėdamas priimt tokios, kokia buvai, Vadindavau Iseut la Blonde ir norėjau Perkelti į šaltą savo knygų Pasaulį, nes aš pats tuomet buvau Tik ieškantis savęs beprasmis žodis, Dar ne žaizda, kuria dabar tapau. Baltimore, 1991

440

Nemiga

Dusliam arterijų ir venų Sruvenime girdžiu, kaip žuvys Kalba naktį ežere, Kad mirė persenusi raudongerkl Kad mūsų taką į duris jau baigė Padengti sniegas ir kad tavo Raukšlėtoj rankoj dega Raudona fuchsija - erdvės Ir laiko antinomija - šaltam Akiratyje besibaigiančios dienos Ir mūsų antkapiui papuošti. Baltimore, 1990.1.9

Absurdiškas tavo kapas žiemą

Atmintyje prasimuša rytas: Didžiulis balto popierio lapas Ir varnos kojomis pasirašytas Absurdiškas tavo kapas. Baltimore, 1992

Amžinas grįžimas

Aš esu tavo kūnas ir balsas, Tavo kelionė j niekur, Tavo dabar ir niekad, Tavo apakęs vidudienį langas, Kurį tu man palikai. Baltimore, 1992.VI.12

Vakarų žlugimas

Žiemos ir sniego kvapas Perveria bežadžio laiko Uždangą, ir aš grįžtu Prie negyvenamos vienatvės durų. Kaip aš būsiu tobulas, Jei mus pasaulis girdė ir maitino Kitų netobulybės Stalo trupiniais? Bet mirė šventės pradžią Skelbdavęs trimitas. Laiko suėstoj Pasąmonės lentynoj Vien pralaimėjimų trofėjai. Nieks nebenukreips Neperbrendamos kraujo upės Su žuvusių ideologijų kolosų Griuvėsiais mūsų dvasioj. Viskas pelenai Burnoj ir akyse. Viskas be prasmės kaip tavo Salta ranka, mėginanti atstumti Sunkų karsto dangtį, Abuoją kaip žiema. Baltimore, 1994.IV.25

444

Naktį skaitant La Chanson de Roland

Nešk mane, Veillantif, nesustok! AOI. Nejaugi aš sapnuoju? Nešk, kur po alksniais Su raganos šluotom viršūnėse guli Kruvinomis krūtimis naktis (Rolandui Plyšo smilkinys); kur lapė loja (Jau greit ims švisti) šaltą žiemos rytą: Kur palaidais plaukais mergaitė joja mėnesienoj Ir gibelino veidu Princas brenda parugėm. Nešk mane, Veillantif, nors ir sužeistas, ten, Kur blausią dieną abejingai pasitinka, AOI, Baltos naktys ir trukmės pradžios sprogimo (Gedėkite! Rolandas miršta po Roncevaux pušim!) Post mortem nuosėdos; kur bėgančius keliu Šešėlius seka įkandin herojų vėlės, Kryžiai ir namai; kur senė su Ensoro Kauke ir plačiu gelte dažytu sijonu Rėkia siekiančiai kažką iš jos atimti bendrei: Atstok, tu pikčiuviene nematyta! -

445

Nešk mane, Veillantif, kur vienakė ugnis Plevena ir vandenys šniokščia lomoj ir kur mes, Sudeginę namus, ilgai nuogi gulėjom Ant pašalui dar neišėjus dygstančios žolės (Imperatorius joja į slėnį; liekni prancūzai Nusėda nuo žirgų. Bet per vėlai) ir įvyko Pirmas mūsų prisikėlimas lyjant. (Mes tada Dar nemokėjome nei mirti, nei gyventi; Tu man tada sakei, kad būčiau tyras ir šaltas kaip vanduo balandžio naktį Ir neišduočiau dar gyvų žaizdų). AOI. Baltimore, 1994

Priešas

Dabar aš tau rašau, kad atsimintum Mūsų neviltį (nes tu žinai, Kaip buvo mums sunku nemirus prisikelti): Ir vėl laisvi! Vėl visos mūsų gatvės Ir aikštės šauniai pasipuošę Gyvų ir mirusių tikrų ir netikrų herojų Graudžiai skambančiais vardais. Ilgai teriojęs priešas išsikėlė, Palikdamas tuščias kareivines už miesto Su daugelio iš mūsų išmintingai Garbintų dievų emblemom vartuose; be tikslo Klaidžiojančias jamparduotas mūsų sielas; Nedraugiškus namus ir sudaužytus Žaislus skurdžioj kiemų žolėj. Iš miško Sugrįžęs Pranašas vėl šaukia: Laisvė! Bet kaip dabar gyvensime be priešo? Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo Silpnybes? Kaip atrodys mūsų Dorybės be jo ydų? Priešo Dabar reikės ieškoti savyje. Lig šiol jis savo nedorybėm Diktavo mums moralės normas Ir mes patys ilgą laiką egzistavom Vien tik palyginant su juo. Galbūt Iš tikro mes mylėjomsavo priešą? Baltimore, 1992.XII.12 447

Rytmečio ceremonija

Tamsi Madona sužalotu veidu, Medinių angelų ir faunų apsupta, Tyliai nusileidusi nuo sienos, Sustoja upėj ant velėjamo akmens, Ir žalias skrybėlėtas Raudono šilko kojinėmis paukštis Alksnyno Le Roi Soleil Lydimas juodų strazdų įžengia \ ryto katedros auksinę navą. Baltimore, 1990.IV. 17

Vasaros vinjetė O

Ant kelio ėmė kristi šiltas Geometriškas lietus. Po tiltu Stovėjo du arkliai. Prie tavo Suknelės varnalėšų segės, Pakibę už plaukų kaip Absalonas, Ir usnių apdraskyti keliai degė Piktam vidudienio žaizdre. Baltimore, 1986

Rožė

Rožė tarp mirusių pirštų Išdavė mums, kad salos ilgesys Buvo tūkstantį kartų didesnis Už kontinento ilgesį ir kad lig šiol Tu vis dar tebegimsti Ir mes dar vis tebemirštam. Washington, 1987

Rudens sekmadienį

Rudens sekmadienį, palikęs vienas, Aš sekdavau, kaip neturėdamos ką veikti Gražeiviškos kaliausės, visos išsipuošę Krautuvių prekylangiuose manekenų Nešiojamais madingais rūbais, Su vėjuj plevėsuojančiais kaklaraiščiais, Būriuodavosi tuščiose pakluonių Ražienose ir padrikom margom govėdom Traukdavo į miestą. Aš ir šiandien Atsimenu jų klegesį; ir kaip jos pamažu Ištirpdavo orfistinio rudens peizažo Tūrių, spalvų ir linijų chaose. Baltimore, 1975-1994

Reminiscencija

Ta kolosališka tylos ir sniego, Krintančio į veidą iš dangaus, melodija Utenoje, Bažnyčios gatvėj, temstant Skamba, šaukdama mus į beprasmį teismą, O akys ir langai su kryžiais, nesulaukę Išsivadavimo, kaip aš, užnuodyti Mūsų pačių išsiauginto Dievo žodžiais: Mes jiems nepadavėmė nė akmens! Baltimore, 1989.1.17

Dialektika

Aš taip kasdien be paliovos Aiškinuosi, ar kada ištruksiu Iš nesuprantamų hieroglifų pabaisos Gorgonos veidu, ir galvoju: Vis dėlto laimingas Žmogus tas Gregor Samsa! Baltimore, 1993

Jėzaus atsisveikinimas Mane nobiscum, quoniam advesperascit, et inclinata ėst jam dies. Luko 24: 29

Jie sakė: Pasiliki su mumis, Nes vakaras artėja, ir diena Palinko jau žemyn. Bet Jis išnyko, Nepasakęs jiems nė vieno žodžio, Žinodamas, kad jų kvietimo Prasmė yra sudie, kad pasilikti reikštų Užnuodyti šaknis kartu sodinto medžio, Jau pasiruošusio savim pražysti; Nes ne susitikimas, žudąs Meilę ir ištikimybę, bet išsiskyrimas Sukuria pasaulį, kurs, jam pasilikus, būtų Praradęs teisę tapti ir gyventi. Baltimore, 1985

Juodas paukštis

Tu atmerkei akis, - ir juodas paukštis, Šiurpiai klykdamas, pakilo Iš tavo raudonų blakstienų. Baltimore, 1991

Pakeliui į Damaską

Jei tu esi iš mano krašto, Kodėl kalbi? Žinok, kad mūsų Kraujo kalba yra tyla. Bet būk kantrus, nes jei ne tu, Tai tavo palikuonys Prabils. Nes mes dar vis tebesam Tik pakeliui į Damaską. Baltimore, 1994

Birželio prarajoj

Ežeras. Sekmadienio varpai Birželio prarajoj. Sustingę šokio Pozose peliožirniai su gaurėm, Ir vandeny kaip saulė senas Žuvies ir žvejo dialogas. Diena, kalbėjusi per miegą Kaitros ir augmenijos nuslopintais Paminklų įrašais, nubunda nuo šiurpaus Rankom susiėmusios už smilkinių Ir keliais einančios per tiltą Teresės klyksmo: - Aš žinau, kodėl Mane tu vieną tąsyk palikai! Saugokis! Neatsigręžk! Tai mano Pasaulis. Dirvonėlin ant kalvos Atbėga šokinėdama su pilku GvaTzdžių vainiku mergaitė, Mirus suaugimo grėsmėje dar mano tėvo Ir motinos vaikystės metais. Baltimore, 1995.VII.9

457

Vasara 1995

Tavo žvilgsnyje laukiau Bėgančios į brastą Tavo lūpas - stirnos. Bet vasara, metodiška ir sisteminga, Nebepajėgia užtušuoti Cheminių procesų vyksmo Tavo drovios iškirptės Odoje ir akyse, Ir tavo Apreiškimo Angelas Ašarų pilnom akim Su dobilu rankoje stovi už durų, Nedrįsdamas įeiti. Baltimore, 1995

458

Metamorfozės

Žiema staiga užsklęsdavo Duris į plėšrų vasaros peizažą, Ir laukai vėl būdavo balti Kaip ostija. Žiauri gamta Griežtai atsiribodavo nuo mano Bizantiškų žaidimų, tapdama Objektyvia (nesuinteresuota) Dėmių ir linijų kalba. Baltimore, 1994

459

Prarasta diena

Jau daugel metų aš kovoju, Norėdamas išgelbėti tą žvarbią, Apniukusią balandžio dieną; Bet taip maža žodžių. Buvo vidudienis (galėjo būt Velykos); Pūtė šaltas vėjas, Perverdamas mano gyslas. Vanduo jau buvo grįžęs \ vagą, ir pievose telkšojo balos, Dvokiančios džiova ir neviltim, Kurių gluotniu paviršium Lėkė debesys širmais žirgais Ir grįžtančių į šiaurę Apsvaigusių žąsų rikiuotės. Tada aš bėgau šaltu paupio taku, Vienas ir apleistas, šaukdamas: Viešpatie, kaip man ištrūkti, Kaip man ištrūkti iš gamtos nelaisvės? Kaip man apsiginti Nuo persekiojančio mus Tavo balso, Saukiančio Mirties dauboj? Baltimore, 1995.IV.29

460

Mergaitės žiemą

Tik joms vienoms klusni žiema Atskleisdavo nesutepto baltumo Užuolaidas į niekieno nepaliestą pasaulį. Kalėdų santėmyje lango kvadrate Jos bėgdavo kaip iš vitrinos narvo Ištrūkę raudonskruostės lėlės \ kalną su gelsvų žibintų apšviestu namu, Su raudonom žvakutėm mėlynam sniege, su rogių Litanijom ir šokančių girtų figūrų Groteskiškai ritmingais siluetais. Dabar - nuogų minties laukų tuštybėj Tik pamesti sparnai, Angelo sparnai; užgesę Vainikų žvaigždės ir į tolį Nueinančios negyvos Dievo pėdos, Ir temstant klimpdamas į naktį Aš klausiu, kuriame Inferno Rate jus laikas nuskandino? Baltimore, 1993

461

Rauda Sorellinai

Kaip man dabar Tau viską pasakyti, Jeigu išdžiūvusioj burnoj žiemos Ir Jūodabrasčių smėlio skonis? Kaip man verkti, Jeigu sausų akių nebepajėgtų sudrėkinti Visais pavasariais Nemeikščiuose patvinus Bevardė upė? Kaip man begyventi, jei diena Apsigręžia ir eina Tavo pėdom Kaip ištremta į Persefonės karalystę Euridikė? Kaip aš mokėsiu, Tavo paliktas, gyventi Sapnų košmarais virtusioj nakty (iš jos Mane Tu visada išgelbėdavai šaukdama vardu, kurio Jisai toks intymus - aš negaliu čia pakartoti)? Kaip aš galėčiau Tau ir vėl padovanoti Tą nepasakomą, kadaise mūsų pirmąkart Išgirstą geltono paukščio riksmą Žiemos Kampe balandžio rytą, - balsą, kuriame Buvo esamas ir būsimas pasaulio džiaugsmas, Be abejingo sielvarto, kuriam Mus tąsyk pardavė dievai ir žmonės? Kodėl Tu šiandien negali ir vėl manęs išvesti Iš paskutinės pralaimėjimų vienatvės, - Tu, Kaip tąsyk, nuskalbta su mėlynom gėlelėm Kartūno suknele, jau nukirstų rugių plaukais ir nykiai įstrižomis Pelenės akimis, kurių erdvėj Tekėjo visos saulės, šniokštė visos upės; kuriose įnirtę jaunos raumeningos audros draskė Vasarų kaitroj dejuojančius medžius ir guldė Sunkiai pribrendusių javų laukus? 462

Bet namas, pastatytas iš akmens, ir laikas, Seniai nebegyvenantis tame akmens name, Kalendamas dantim mums nebeleidžia grįžti \ kaimą, pastatytą iš beprotiško akmens, \ Tavo subrendimo šventę. (Kam reikėjo, Kad Tu subręstum ir kad Tavo kraujo šauksmas Pakirstų gyslas ir atplėštų nuo Tavęs mane?) Aš visuomet norėjau, kad Tu būtum Nive candidior ir kad sustotų laikas ir kad mes Gyventumėme nesupratę, kas yra gyventi. Baltimore, 1994

463

Čia ir dabar

Name su neišgerta vyno Taure dviprasmiškoj ekstazėj Jų laukia geležinis laiko Fantomas: Čia ir dabar. Niekados ir niekur. Po žydinčios jaunos mergaitės Paveikslu tebestovi Medinis ilgas stalas - juodas Neišsipildymų altorius Su niekad neįvykdytais lntroibo, Ir nuogas tavo kūnas Dar tebešaukia šaltu baltumu: Asperges me! Oasperges! Bet tu nenusimink: tenai Ir vėl, staiga nustojus lyti, Balutėmžvilgančiu kiemu Grakščiai kratydama kojytes Eina Viešpaties tarnaitė Tavo elegantiška katė. Baltimore, 1995

464

Turinys Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai Vaikystė......................................................................................8 Aklasis pasakoja apie namus.........................................................9 Galėčiau aš nuvest tave .............................................................. 10 Katė...........................................................................................11 Durys....................................................................................... 12 Sesuo ....................................................................................... 13 Sūnaus palaidūno poema............................................................ 14 Pavasario mergaitė.....................................................................18 Kelias....................................................................................... 19 Vabalėlio prisikėlimas................................................................. 20 Vidudienio parafrazė................................................................. 21 Knygos......................................................................................22 Mandolina.................................................................................23 Pavasario antistrofa.................................................................... 24 Paskutinė kelionė....................................................................... 25 Žuvę namai............................................................................... 26 Vasaros simfonija....................................................................... 27 Nameliai prie upės .................................................................... 31 Dainelė......................................................................................32 Medinis bokšto laikrodis rudenį...................................................33 Rudens fragmentas.................................................................... 34 Pasaka moteriai, kurios aš niekad nemačiau................................. 35 Sapnai išvykstančiam iš namų.................................................... 37 1. Lapkritis.......................................................................... 37 2. Konkistadoras...................................................................38 3. Nusivalymas.................................................................... 39 4. Konkistadoro sugrįžimas...................................................40 Įrašas durų staktoje Nemeikščiuose: Jonei.................................... 41 Man buvo toks sunkus............................................................... 42 Ūkininkai kalba apie gyvenimą.................................................. 43 Iš 1942 metais eilėmis rašyto laiško Tanitai...................................44 Kai lapai kris............................................................................. 45

467

Praradimo simfonijos Eldorado.................................................................................. 48 Laimingi žmonės....................................................................... 50 Kūčių naktį............................................................................... 51 Grįžimas .................................................................................. 52 Namie....................................................................................... 54 Naktys......................................................................................55 Motina......................................................................................56 Liepsna......................................................................................57 Žiema....................................................................................... 58 Senas medis............................................................................... 59 Vakaras gruodžio mėnesį grįžus namo iš Kauno...........................60 Rudens sodo vaikai.................................................................... 61 Iliūnei....................................................................................... 62 Rugsėjo naktis............................................................................ 64 Neramūs rudens paukščiai......................................................... 65 Rudens keleivio svajonės............................................................ 66 1. Skausmas.........................................................................66 2. Beržas..............................................................................67 3. Nostalgija.........................................................................68 4. Finalas..............................................................................69 Kai ilgstančiom naktim audra...................................................... 70 Nature morte ............................................................................ 71 Rudens himnas.......................................................................... 72 Vėjas.........................................................................................73 Balandžio naktis.........................................................................74 Fuga apie pavasario vaikus......................................................... 75 Pavasario simfonija.................................................................... 77 Praregėjusi diena....................................................................... 84 Rungtynės.................................................................................85 Karalius (vaikystės kambario sienos graviūroje)............................ 86 Bet kai kada į žemės ringą.......................................................... 87 Poetas....................................................................................... 88 Čiurlionio gyvenimo etiudai....................................................... 89 1. Liūdesys.......................................................................... 89 2. Tamsusis Rex....................................................................90 3. Šviesusis Rex....................................................................91 4. Mirtis............................................................................... 92 Veidas: detalė iš Francisco de Goya y Lucientes EI Manicomio, o Casa de los locos.........................................................................93 468

Miestas......................................................................................94 Marche funėbre herojams I ........................................................95 Marche funėbre herojams II........................................................ 96 Marche funėbre Vytautui Mačerniui........................................... 97 Epitafija poetui...........................................................................98 Praradimo simfonija...................................................................99 Koncertas.................................................................................103 Kuosos.................................................................................... 106 Iš Kraujo simfonijos.................................................................... 108 1. Uvertiūra bažnytkaimyje................................................. 108 3. Mistiškas rudens peizažas................................................110 La Reine Margot........................................................................112 Berlyno improvizacijos.............................................................. 113 Žodžiai, 1945 metų rudenį palikti ant stalo Sandrai Tūbingene.. . . 123

Orfėjaus medis Vakaro fantazija........................................................................126 Motinos daina...........................................................................127 Vasara......................................................................................128 La Baigneuse............................................................................ 130 Fragonard............................................................................... 131 L'embarquement pour Cythėre...................................................132 Džiaugsmingos laidotuvės......................................................... 133 Rudens elegija.......................................................................... 134 Otilijai......................................................................................135 Sapnas.................................................................................... 136 Emmaus keleiviai......................................................................137 Orfėjaus medis.........................................................................138 Vėjarodžio elegija......................................................................139 Vaza....................................................................................... 141 Sidabras.................................................................................. 142 Aš atsimenu, kaip mes abu....................................................... 143 Kirminuko laidotuvės............................................................... 144 Kelionė į nežinomas šalis...........................................................145 Sodai....................................................................................... 146 Transparence .......................................................................... 147 Šuo.........................................................................................148 469

Princas XVIII amžiuje............................................................... 149 Kasdieniškoji poema.................................................................150 Septintoji arba agnostiškoji elegija.............................................. 154 Infemo.................................................................................... 163 Pasaka apie mūsų laikus .......................................................... 166 Mirusieji angelai....................................................................... 167 Sodoma .................................................................................. 169 Odisėjas pas feakus.................................................................. 170 Negrų kapinės prie Chesapeake Bay vasarą ............................... 172 St. Alphonsus church, Baltimore, MD..........................................173 Kaip Tulės karalius taurę.......................................................... 174 Diskobolos............................................................................... 175 Pesimizmas..............................................................................176 Oniriška baladė....................................................................... 177 Viduramžio diptikas.................................................................178 1. Peizažas.........................................................................178 2. Vakaro svečiai.................................................................179 Vilnius: melancholiškas mano draugas purvinose pavasarėjančio priemiesčio gatvelėse ieško manęs..............................................180 Pavasaris 1946......................................................................... 182 Išduotas medis.........................................................................183

Balandžio vigilija Dabar ir vėl atėjo......................................................................186 Tyli daina.................................................................................187 Vigilia nona............................................................................. 188 Medis iš Green Point.................................................................189 A l'ombre dės jeunes filles en fleur............................................ 190 Mergaitės.................................................................................192 Tavo skambanti ausis............................................................... 193 Rytas....................................................................................... 194 Rugsėjo vynas.......................................................................... 196 Melancholija............................................................................197 Primavera profaną.................................................................... 198 Balandžio vigilija......................................................................199 Žiemos elegija.......................................................................... 200 470

Pažinimo raudos motinai...........................................................203 Pirmoji............................................................................... 203 Antroji............................................................................... 205 Requiem Gelsominai................................................................. 208 Šventės elegija .........................................................................210 Pavasario simfonijos epilogas........................................................209 Žiemos peizažas....................................................................... 212 Veidrodžio legenda...................................................................213 Mėlynos žolės gatvė................................................................. 214 Aš norėčiau, kad mudu gyventumėm šiaurėje.............................216 Ištikimybės elegija.................................................................... 218 Madona su žuvim.................................................................... 220 Himnas Mistiškajai Rožei...........................................................222 Kūnas ir balsas.........................................................................224 Laiškas....................................................................................225 New York ............................................................................... 227 Cinquecento............................................................................229 1. Vakaro koncertas............................................................ 229 2. L'offrande a Vėnus...........................................................231 Picasso: Mergaitė su plazdančiu balandžiu ir aklas Minotauras ... 233 Euridikės kapas....................................................................... 234 Pažinimo elegija....................................................................... 236 Odisėjo kareivis Hado karalystėje pasakoja................................. 238 Intymus monologas...................................................................241 Vergilijus grįžta į Brundisiumą...................................................243

Vyno stebuklas Exil.........................................................................................246 Skausmo gramatika...................................................................247 Macbeth.................................................................................. 248 Aštuntoji vienatvė.................................................................... 249 Prarastas rojus.........................................................................250 Lopšinė....................................................................................251 Vakaro cadenza .........................................................................252 Mirusi siena............................................................................. 253 Sapno fragmentas.................................................................... 254 Vergilijaus laidotuvės Neapolyje............................................... 255

Tubingen 1945 ....................................................................... 256 Mergaitės daina....................................................................... 257 Priešaušris............................................................................... 258 Astrai......................................................................................259 Lietaus teologija....................................................................... 260 Neužmirštas skausmas..............................................................261 Tūkstantis antrąją naktį............................................................ 262 Lied.........................................................................................263 Kovas......................................................................................264 Vyno stebuklas.........................................................................265 Lindau.................................................................................... 266 Sekmadienis............................................................................ 267 Requiem H ..............................................................................268 Requiem R............................................................................... 270 Requiem U............................................................................... 274 1. Žiema in Paradiso............................................................ 274 2. Atgautas laikas............................................................... 276 Gedulas.................................................................................. 278 Šeherazados kapas.................................................................... 279 Ars poetica ..............................................................................280 Tristan da Cunha......................................................................282 Žiemos teismas.........................................................................283 Vilnius 1943............................................................................ 285 Markas Aurelijus, Camuntum, A. D. 180 ................................... 286 1. Sau pačiam......................................................................286 2. Sūnui..............................................................................287 Barbarai.................................................................................. 288 Vaiduoklis pasitinka grįžusį iš tremties...................................... 290 Mėnesiena............................................................................... 292 Vienatvė.................................................................................. 293 Išsivadavimo naktis.................................................................. 294 Rytas Nemeikščiuose............................................................... 296

Žiemos teologija I Eliptiškas peizažas.................................................................... 298 Der cherubinische Wandersmann .............................................. 299 Sunkiai krito paskutinis............................................................ 300 472

Miestą paliekant........................................................................301 Žiemos psalmė S ...................................................................... 302 Keturi balandžiai......................................................................303 Svetima šalis............................................................................ 304 Dulkių sluoksnis ant slenksčio...................................................305 Mirtis......................................................................................306 Hektoro šermenys 1938 ........................................................... 307 Li Po kelionėje......................................................................... 308 Lopšinė Tanitai......................................................................... 309 Žiemos fantazija........................................................................310 Rytas nei mezzo del cammin di nostra v i t a ...................................... 311 Metinės.................................................................................... 312 Pavasario simptomai................................................................. 313 Pasaka ................................................................................... 314 Vasara paletėje......................................................................... 315 Mergaitės pasaulis.................................................................... 316 Zenono laiško Antigonui Gonatos komentaras............................ 317 Recenzija.................................................................................318 Viena pavasario diena kadaise...................................................319 Laukiant traukinio U stotyje......................................................320 Insomnium..............................................................................321 Akimirka.................................................................................323 Rudenio mintys....................................................................... 324 Algirdo kareivis prisimena žygį prieš totorius............................ 325 Pavasaris YVashingtone..............................................................326 Vasaros herbas.........................................................................327 Hunai......................................................................................328 Mirtis prie šulinio.................................................................... 329 Melancholiška žiema.................................................................330 Utenoje....................................................................................331 Imperijų žlugimai.................................................................... 332 1. Viešpatie, pasigailėk ....................................................... 332 2. Rudens fantasmagorija.................................................... 333 Dievai..................................................................................... 334 Santėmio pastoralė...................................................................335 Mergaitės vasara......................................................................336 Laikas..................................................................................... 337 Mokinys.................................................................................. 338 Malda..................................................................................... 339 Cante jondo............................................................................. 340 Ballata per una donna defunta.................................................. 341 473

Atsisveikinimas vasarą..............................................................342 Dieną ir naktį.......................................................................... 343 Capri.......................................................................................344 Soma sema............................................................................... 345 Rytas išdavė tave......................................................................346 Tenebrae ............................................................................... 347 Negrįžk.................................................................................. 348 Būties legenda .........................................................................349 Vakaro agonija.........................................................................350 Riva degli schiavoni rytą.......................................................... 351 Žiemos mūšiai.........................................................................352 Maulbronn............................................................................... 353 Voro testamentas......................................................................354

Žiemos teologija E Vasaros pabaiga....................................................................... 356 Kapinės vidudienį....................................................................357 Musei..................................................................................... 358 Dulkės....................................................................................359 Mokyklos fotografija.................................................................360 Nature morte II.........................................................................361 Mokytojas............................................................................... 362 Vaikystės imperija....................................................................363 Grįžimai.................................................................................. 364 Skausmo geometrija.................................................................365 Chalkidės kunigaikščio vaikai.................................................... 366 Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtis.............. 367 Rehoboth Beach rugsėjy............................................................ 369 Dabar man būtų laikas..............................................................370 Termopilų kareivis rauda po Letos topoliais................................371 Karas (po trisdešimties metų).................................................... 372 Politika....................................................................................373 Sienos statymas....................................................................... 374 Naktis..................................................................................... 375 Gnoseologija............................................................................376 Gruodžio psalmė..................................................................... 377 Kambario istorija..................................................................... 378 474

Žiemos teologija....................................................................... 379 Mirtis staiga uždarė...................................................................380 Mergaitės geografija................................................................. 381 Užgavėnių kaukės.................................................................... 382 Žiemos peizažas A. D. 1387 ...................................................... 383 Clair de lune............................................................................ 384 Žiema vaikystėje......................................................................385 Be kaukės.................................................................................386 Apleistas namas....................................................................... 387 Tūkstantį metų.........................................................................388 Homero laivų katalogas............................................................ 389 Regintysis pasakoja apie namus................................................. 390 Aš sutikau tave.........................................................................391 Kada mes tąsyk išsiskyrėme...................................................... 392 Septyni kalavijai....................................................................... 394 Rytmečio mintys......................................................................395 Tuščia buitis............................................................................ 396 Desenzano............................................................................... 397 Neišsipildymo istorija............................................................... 398 Wellfleet Bay............................................................................ 399 Spoleto....................................................................................400 Tryliktoji naktis....................................................................... 401 Aš tau rašau iš mirti pasmerktos šalies........................................402 Enchiridion Epicteti.................................................................... 404 Pernykščiai lizdai......................................................................405 Odisėjo ir Penelopės kapas ....................................................... 406 Aukštaitija............................................................................... 407 Prisikėlimo vizija......................................................................408 Paskutinė žiemos diena............................................................ 409 Norėčiau būti.......................................................................... 410 Velykų rytą............................................................................. 411 Atsakymas............................................................................... 412

Prisikėlimas lyjant, arba Monologai sau pačiam Autobiografija 1986 ................................................................. 414 Vėlinės....................................................................................413 Ryto akimirkos.........................................................................416 475

Diena .................................................................................... Mirusieji................................................................................. Žvejo baladė.......................................................................... Pergalė.................................................................................. Oriono naktis......................................................................... Testamentas.......................................................................... Eastern Shore......................................................................... Taedium vitae......................................................................... Atvykimas į miestą................................................................. Baisūs žodžiai......................................................................... Aš atėjau čionai prieš daugel metų ........................................... Orient-Express....................................................................... Žiema Utenoj ......................................................................... Mergaitė grįžta į Vilniaus Ghetto atsiimti paliktos lėlės (1943)---Po vasaros.............................................................................. Susitikimai ir ifsiskyrimai....................................................... Tavo šlaunys buvo................................................................... Vaikystės dienoraštis .............................................................. Tristesse................................................................................. Rezignacija............................................................................ Šermenys............................................................................... Pasaulis veidrodyje................................................................. Iseut la Blonde....................................................................... Nemiga.................................................................................. Absurdiškas tavo kapas žiemą................................................. Amžinas grįžimas................................................................... Vakarų žlugimas.................................................................... Naktį skaitant La Oianson de Roland........................................... Priešas.................................................................................. Rytmečio ceremonija............................................................... Vasaros vinjetė O.................................................................... Rožė...................................................................................... Rudens sekmadienį................................................................. Reminiscencija....................................................................... Dialektika.............................................................................. Jėzaus atsisveikinimas............................................................ Juodas paukštis...................................................................... Pakeliui į Damaską................................................................. Birželio prarajoj...................................................................... Vasara 1995............................................................................ Metamorfozės......................................................................... 476

415 416 419 418 421 422 423 424 425 426 427 428 429 431 432 433 434 435 436 437 438 439 440 441 442 443 444 445 447 448 449 450 451 452 453 454 455 456 457 458 459

Prarasta diena.......................................................................... 460 Mergaitės žiemą....................................................................... 4 61 Rauda Sorellinai....................................................................... 462 Čia ir dabar..............................................................................464

SL 014. Leidykla „Baltos lankos", Mėsinių g. 4, 2001 Vilnius Spausdino AB „Vilspa", Viršuliškių sk. 80, 2056 Vilnius. Užsakymas252